Ekologiškos kultūros gidas

www.ozonas.lt

2012 | 2 | (43)

Brangus kiekvienas lašasVANDUO

Pare

mk

„Ozo

ną“

Ski

rk 2

% p

ajam

ų m

oke

sčio

su

mo

s

L e i d i n y s a t s p a u s d i n t a s a n t k n y g i n i o p o p i e r i a u s ( H o l m e n B o o k ) .

P r i e d o p u s l a p i a i a t s p a u s d i n t i a n t 1 0 0 % p e r d i r b t o p o p i e r i a u s ( „ C h a r i s m a “ ) , t u r i n č i o „ B l u e A n g e l “ s e r t i f i k a t ą .

S p a u s t u v ė ( U A B „ D r u k a “ ) t u r i E M A S , I S O 9 0 0 1 i r I S O 1 4 0 0 1 s e r t i f i k a t ą b e i L i e t u v o s s p a u s t u v i n i n k ų a s o c i a c i j o s s u t e i k t ą Ž a l i a u s i o s s p a u s t u v ė s L i e t u v o j e s e r t i f i k a t ą .

S o c i a l i n i a i p a r t n e r i a i :

P a r t n e r i a i i r r ė m ė j a i :

Leidinio remėjas

Pagrindinis socialinis partnerisRespublikinis ekoprojektas Leidinio remėjaswww.antagute.lt

www.meganet.ltLeidinio remėjaswww.zalvaris.lt

www.rupi.ltwww.ekokarta.ltGeneralinis leidinio remėjas

www.eugesta.lt

VšĮ Kultūros idėjų institutas

Redaktoriaus žodis

Vandens išteklių žemėlapiuose beveik visa Afrika, Artimieji Rytai, dalis vidurio Azijos, Mongolija, Meksika ir dalis JAV, dalis Australijos, Peru žymimos kaip zonos, kuriose vandens išteklių kie-kis greitai pasieks ar jau pasiekė kritinę ribą. Kažkaip groteskiškai skamba Maude Barlow, knygos „Vanduo kaip prekė – blogas recep-tas“ autorės, pastebėjimas, kad apie 12% visos žmonijos populiacijos sunaudoja 85% prieinamo geriamo vandens. Ir tie 12% gyvena ne besivystančiose pasaulio šalyse.

Pasaulyje kyla daugybė ligų dėl švaraus vandens trūkumo, mat kai kur vanduo semiamas iš nesaugių šulinių, vandenviečių, iš upių, kuriomis plaukioja laivai, ir į kurias, kaip ir visur kur, nuvesti nuo-tėkių vamzdžiai. Yra vietovių, kur kelionė iki artimiausio vandens šaltinio trunka pusvalandį ar net ilgiau, o vandenį iš ten tenka par-sinešti rankomis. Tokiose vietose vien dėl to, kad nėra normalios prieigos prie vandens, žmonės negali laisvai siekti išsimokslinimo ir geresnio socialinio ekonominio būvio (kaip tą padaryti, jei tenka kone pusę dienos sugaišti vien tam, kad šeima atsigertų ir galėtų pasiruošti maisto). Mums, galintiems laisvai bet kada prisipilti sti-klinę vandens, pilną vonią ar šiaip paleisti vandenį stipria srove, kad „nubėgtų“ mūsų nuomone „nešvarus“ – sunku įsivaizduoti tokias situacijas, tokią kasdienybę. Kita vertus, žmogui iš vandeniu skur-daus regiono būtų sunku įsivaizduoti mūsų gyvenimą, kai, iš čiaupo bėgant puikiam vandeniui, gėrimui naudojamas tik pirktinis, plasti-kiniuose buteliuose.

Gyvename šalyje, kuri dėl šio gyvybiškai svarbaus ištekliaus gali nesukti galvos. Mūsuose vanduo yra svarbiausias žemės gelmių ište-klius. Jo turime gero ir nemažai. Įdomumo dėlei galime žvilgterėti į valstybės turto aprašą: visas Lietuvos valstybės turtas 2010 m. gruo-džio 31 d. sudarė 163 448,9 mln. Lt. Didžiausią viso valstybei nuo-

savybės teise priklausančio turto dalį sudaro žemės gelmių ištekliai – 38,2% (valstybinės žemės fondas – 31,9%). O pagrindinę žemės gelmių išteklių dalį sudarė 30 828 mln. Lt. požeminio vandens vertė. Esame nepaprastai turtingi, taip pat reikėtų paminėti, kad mus pa-siekia itin švarus požeminis vanduo – tik Latvija Europos Sąjungoje (ES) turi tokios geros kokybės vandenį...

Kalbant apie vandenį, svarbu suvokti, kad jis yra viena iš esmi-nių sąlygų visos gyvybės Žemėje egzistavimui. Svarbu suvokti ir mastą – vanduo užima kur kas didesnį paviršiaus plotą nei sausu-ma. Ką kalbėti apie paviršių – jis juda savo transformacijų virtinėje ir virš mūsų galvų, mainydamasis nuostabiomis debesų formomis. Žmogus gali manyti, kad yra visa ko centras, bet mokslininkai jau kurį laiką tvirtina, jog banginiai ir delfinai, skrodžiantys vandeny-nus, yra tokios pat protingos būtybės kaip ir mes. Masyviuose ir toli gražu neištyrinėtuose vandenynuose slypi dar neatrastos rūšys. Tad nors ir aišku, kad nesame svarbiausi ir ypatingiausi, galima sutikti, jog turime unikalų gebėjimą būti parazitiški ir destruktyvūs. Įsivaiz-duojate, vandenyno dar nė nepažinome, tačiau jau spėjome sukelti grėsmę jo ekosistemų egzistavimui! Egoistiškai siurbiame gėlo van-dens išteklius, o atgal dažnai grąžiname užterštus. Arba atimame juos iš kitų rūšių (išdžiovintų pelkių atvejis). Kita vertus, žmogus, kaip protinga būtybė, visada gali įvertinti savo veiksmus ir sąmonin-gai dėti pastangas, kad atitaisytų padarytą žalą.

Vanduo yra aplink mus, mumyse, jis tiek žmogaus, tiek medžio, tiek paukščio kraujyje. Bet tik žmogui reikia stengtis, mokėti tram-dyti save ir įsiklausyti į kitus, kad vandens užtektų visiems. Kaip jau kartojome ne kartą – viskas susiję. Kviečiame atidžiau žvilgterėti į kvapą gniaužiantį vandens pasaulį, prisiminti, kaip svarbu jį gerbti.

Vyr. redaktorė Kristina SADAUSKIENĖ

editor@ozonas.lt

Pauliaus Sadausko nuotrauka

Turinys

www.ozonas.lt

Redakcija

VyRiausioji RedaktoRė: Kristina Sadauskienė[editor@ozonas.lt]

VyRiausiasis RepoRteRis:Jonas Špokas[naujienos@ozonas.lt]

NumeRio beNdRadaRbiai:Valdonė Daugėlaitė;Kamilė Baubinaitė;Kristina Sagaidak;Aistė Eidukaitytė;Rytė Amelija Jarmoškaitė;Vida Bukauskienė;Kamilė Sakalauskaitė;Raminta Kazlauskaitė;Artūras Pečkys;Giedrė Kisielė;Paulius Sadauskas.

kalbos kultūRa:Rasa Kasperavičiūtė

eko pRojektų kooRdiNatoRė:Ieva Malaiškaitė[culture@ozonas.lt]

dizaiNas/maketas/ViRšelis:Paulius Sadauskas

teisiNė pagalba:Karolis Paulavičius

NuotRaukos:Flickr, SXC, kita

leidėjasVšĮ „Kultūros idėjų institutas“

diRektoRius:Artūras Nečejauskas[info@ozonas.lt]

„Žalioji“ RiNkodaRa:[marketing@ozonas.lt]

koRespoNdeNcijai:Pašilaičių g. 12A-10, Vilnius

iNteRNete:www.ozonas.lt

spaudaUAB „Druka“ -sertifikuota EMAS, žaliausia spaustuvė Lietuvoje.ISO14001

tiRaŽas:Iki 10 000 egzISSN 1822-6191[leidžiamas nuo 2006 m.]

Leidinys „Ozonas“ platinamas kavinėse, restoranuose, ekologiškų prekių parduotuvėse, ekologiniuose renginiuose ir projektuose, konferencijose, seminaruose, prenumeratoriams, aukštojo mo-kymo įstaigose, mokyklose, ministerijose, savivaldybėse ir kt., o taip pat elektroniniai leidinio numeriai PDF failais interneto svetainėje www.ozonas.ltKviečiame prisijungti prie „Ozono“ platinimo tinklo. Teirautis info@ozonas.lt arba mob. tel. 8 699 37833

„Ozonas“ yra nepriklausomas ir nešališkas leidinys, kuris par-tnerių ir rėmėjų dėka yra leidžiamas ir platinamas nemokamai nuo 2006 m.

Trumpai

Švaresnis vanduo Europoje | Seniausias planetos organizmas | Nauja gyvybė Antarktidoje | Gamtos aprašymų knygose mažėja | Pastangos išgelbėti Baltiją | Bioekonomikos Europoje augimas

06 - 07

Eko daiktai

Mėgiamos salotos – be vargo | Kabantys vaistažolių sodai | Kartoninės garso kolonėlės | Transformeris: vežimėlis – dviratis

08 - 09

Ūkis

S.Jasionis: „Tik gyva dirva yra derlinga“25 - 27

Mąstytojas

Nuo gydomųjų Rodono šaltinių taigoje iki upių, pilnų teršalų.

30 - 31

Produktai

Kai norisi vaisių28 - 29

Pasaulis plastikiniame maišelyje20 - 21Gamta

13 - 16Žmonių bėdos neskęsta vandenynuose

Tema

10 - 12Kad vanduo niekada nesibaigtų

32 - 33Galimos geriamojo vandens formos

Atliekos

Popieriaus atliekos – perdirbti (,) negalima (,) šalinti

36 - 37

Klimatas

10 būdų, kaip taupyti vandenį namuose17

34 - 35Medžių spygliai: efektyviausi vitaminai kiekvienam

Sveikata

Sveika mityba: ką iš tikrųjų reikia žinoti?22 - 24

Energetika

Už elektrą mokama vandeniu18 - 19

6

Trumpai

Mokslininkai, Viduržemio jūroje atradę milžinišką jūrų žolę, teigia, kad seniausiu pasaulyje vis dar gyvuojančiu organizmu tituluojamas 43 000 metų Tasmanijos au-galas šį titulą gali prarasti. Manoma, kad naujasis atradimas gali būti 200 000 metų senumo. 6000 tonų svorio ir 74 kilome-trų ilgio jūrų žolė dauginasi nelytiškai ir plinta labai lėtai, padengdama didžiulius plotus. „Šio augalo ilgaamžiskumo paslap-tis – gebėjimas kaupti maisto medžiagas savo šakose“, – teigė Vakarų Australijos universiteto profesorius Carlos Duarte. Vis dėlto, mokslininkai yra sunerimę, kadangi, nepaisant savybės išgyventi nepalankiomis sąlygomis, augalo populiacija vis mažėja. Jie mano, kad tai gali būti klimato kaitos padarinys. „Jeigu klimatas kis ir toliau, šio augalo laukia ne kokia ateitis“, – sakė C. Duarte.

Iš www.huffingtonpost.com

SeniauSiaS planetoS organizmaS

Europos Komisija siūlo papildyti 33 pagrindinių Europos Sąjungos vandenyse esančių cheminių medžiagų, kurios turėtų būti kontroliuojamos, sąrašą dar 15 naujų medžiągų. 6 iš jų būtų laikomos pavojin-gomis ir turėtų būti pašalintos iš Europos Sąjungos vandenų per 20 metų. 2 cheminės medžiagos jau buvusios sąraše taip pat būtų pridėtos prie „pavojingųjų“ sąrašo. „Vandens tarša yra viena iš opiausių Euro-pos Sąjungos problemų. Aš ilgai laukiau šio pokyčio, kuris turėtų pateisinti daugelio gyventojų viltis. 15 naujų medžiagų privalo būti kontroliuojamos tam, kad įsitikintume, jog jos nekelia pavojaus gamtai ir žmogui“, – sakė Aplinkosaugos komisaras slovėnas Janez Potocnik.

Dauguma šių medžiagų yra pavojingos ir netgi mirtinos vandens augalams bei gy-vūnams, o žmonėms gali sukelti endokrini-nės, nervų ir imuninės sistemos sutrikimus. Mokslininkai mano, kad kai kurios iš jų yra kancerogenai. Šie chemikalai plačiausiai naudojami žemės ūkyje, stengiantis apsau-goti augalus nuo kenkėjų, tačiau dauguma medžiagų patenka į vandens telkinius.

Deja, aplinkosaugininkai teigia, kad šis žingsnis yra pernelyg mažas, kad apsaugotų žmonių sveikatą bei Europos vandenis. „Prireikė 12 metų, kad įsatymų leidėjai sutikų iš mūsų vandens pradėti šalinti la-biausiai pavojingas medžiagas, kurios gali sukelti rimtus susirgimus ir negrįžtamai pažeisti upes bei ežerus. Nuo tada Europos Komisija kratosi konkrečių veiksmų, kurie padėtų išvalyti vandenis“, – sako Greenpea-ce‘ų Europos Sąjungoje chemikalų politikos vadovas Kevin Stairs.

Iš www.ens-newswire.com

ŠvareSniS vanduo europoje

Rusijos mokslininkai teigia, kad jie, pra-gręžę 3776 metrus, pagaliau prasiskverbė iki didžiausio žinomo poledyninio Vostoko ežero, esančio Antarktidoje. JAV moksli-ninkai šį faktą patvirtino ir teigia, kad šio ežero pasiekimas „išplečia Žemės gyvenimo ribas“. Montanos valstijoje dirbantis ekolo-gas John Priscu mano, kad šis atradimas yra tiesiog kulminacija po daugiau nei dešim-tmečio planų prasiskverbti iki poledyninio Vostoko ežero. Poledyniniai ežerai gali būti tarsi naujas langas į mūsų planetą, kuris at-skleistų ne tik klimato kaitos istoriją, bet ir žinias apie dar neatrastas gyvybės formas. J. Priscu teigia turintis įrodymų, jog pole-dyniniuose ežeruose galima rasti mikrobų, kurie gauna energijos iš mineralų, misdami uolienomis. Mokslininkai kol kas dar negali atlikti tyrinėjimų naujai atrastame Vostoke ežere, kadangi sąlygos tam tinkamos tik Pi-etų pusrutulio vasaros metu, nuo lapkričio iki vasario, todėl planuojama laikyti prieigą prie poledyninio ežero atvirą iki kito tyri-nėjimo sezono. Anot mokslininkų, jeigu ežere bus rasta gyvybė, tai apvers aukštyn kojomis požiūrį į Antarktidą.

Iš www.news.nationalgeographic.com

nauja gyvybė antarktidoje

Rubr

ika

pare

ngė

Ais

tė E

IDU

KA

ITYT

Ė

7

Trumpai

www.ozonas.lt

Aplinkos ministerija pradėjo rengti dokumentus, kurie dar labiau įtvirtins ir atnaujins Nacionalinę Baltijos jūros aplin-kos apsaugos strategiją, patvirtintą 2010 metais. Šiai strategijai parengtame plane, skirtame 2010-2015 metams, daug dėmesio skiriama laivybai, kadangi būtent dėl šio faktoriaus vis labiau didėja Baltijos jūros tarša. Į jūrą išleidžiama nafta ir kitos kenks-mingos medžiagos bei atliekos smarkiai veikia vandenį, dugną, krantą, atmosferą ir gyvąją gamtą.

„Galima tik pasidžiaugti, kad Helsinkio komisijos sudarytame didžiausių Baltijos teršėjų sąraše dabar tėra likusi tik viena Lietuvos pramonės įmonė. Tačiau ir ji dar šiemet turėtų būti išbraukta iš šio sąrašo, kadangi daug dėmesio ir investicijų skiria aplinkos apsaugai“, – sakė Vandenų de-partamento vadovas Dalius Krinickas. Jis teigia, kad viena iš didžiausių Baltijos jūros problemų yra eutrofikacija. Dėl jos smar-kiai kinta Baltijos ekosistema: plinta naujos svetimos rūšys, tačiau nyksta vietiniai au-galai ir gyvūnai. Stengiantis dar efektyviau apsaugoti Baltijos jūrą, valstybės, esančios Baltijos regione, bando visas problemas spręsti bendromis jėgomis. Lietuva Naci-onalinės Baltijos jūros aplinkos apsaugos strategijos įgyvendinimo priemones taip pat numatė derinti su kitomis Baltijos ša-limis.

Iš www.am.lt

Grupė tyrinėtojų, vadovaujamų Ne-braskos Linkolno univesiteto sociologo J. Allen Williams Jaunesniojo, vertino aplinkos aprašymus, esančius JAV Bibli-otekų Asociacijos prestižinėse, Caldecott medalius laimėjusiose knygose nuo 1938 iki 2008 metų. Jie apžvelgė daugiau nei 8000 aplinkos aprašymų beveik 300 skirtingose knygose, norėdami įsitikinti, ar jose aprašo-mi gamtos vaizdiniai, ar žmogaus sukurta aplinka, ar tarpinis variantas, pavyzdžiui, žaidimų aikštelė. Tyrimo rezultatai parodė, kad įprastinių gamtos vaizdų knygose aiš-kiai mažėja. Pastaraisiais metais žmogaus sukurtos aplinkos aprašymai buvo du kar-tus dažnesni už gamtos vaizdinius. Tyrėjai mano, kad tai gali būti vienas iš veiksnių, sąlygojančių vaikų atsiribojimą nuo gamtos. Žinoma, tyrimas neįrodo, kad vaikai skaito būtent tyrinėtąsias knygas, tačiau tyrimų autorius, apklausęs žmones socialiniuose tinklapiuose, išsiaiškino, jog vaikai mieliau renkasi „Harį Poterį“ nei eko-detektyvą. Anot jo, tai neįrodo, kad vaikai tampa atitrūkę nuo gamtos dėl to, jog skaito ne-tinkamas knygas. Atvirkščiai – kartais iš šiuolaikinių knygų skaitytojai mokosi apie būtinybę rūšiuoti šiukšles ar klimato kaitą.

Iš www.mnn.com

Europos Komisija priėmė strategiją, kuri užtikrins, kad Europos Sąjungos šalyse atsinaujinantieji ištekliai būtų naudojami plačiau ir tvariau. Ja siekiama, kad Europoje įsigalėtų bioekonomika – ekonomika, ku-rioje pagrindinės žaliavos yra žemės ir jūros biologiniai ištekliai bei atliekos.

Europos Komisija mano, jog sėkmin-gam strategijos įgyvendinimui būtina kurti naujas bioekonomikos technologijas, plėsti bioekonomikos rinką bei skatinti šalių, suinteresuotų šia ekonomika, bendradar-biavimą. Už mokslinius tyrimus, inovacijas ir mokslą atsakinga Komisijos narė M. Ge-oghegan-Quinn teigia: „Europa turi pereiti prie ekonomikos, pagrįstos ne naftos pro-duktų naudojimu. Plačiau naudoti atsinau-jinančiuosius išteklius ne tik galima – tai daryti būtina“.

Jau dabar Europos Sąjungos bioekono-mikos sektoriuje dirba apie 22 milijonus žmonių (daugiausia žemės ūkyje, miškinin-kystėje, žuvininkystėje, maisto, medienos masės ir popieriaus gamyboje), tačiau tiki-masi, kad įgyvendinus bioekonomikos stra-tegiją, šis skaičius gerokai šoktels į viršų.

Iš www.zum.lt

gamtoS apraŠymų knygoSe mažėja

paStangoS iŠgelbėti baltiją

bioekonomikoS europoje augimaS

8

Eko daiktai

Juk tikrai norėtumėte auginti prieskoninius augalus namuose, o ne parsinešti juos jau supakuotus vakuuminėse pakuotėse iš pre-kybos centro? Taip. Bet bėda ta, kad namuose nėra vietos visiems tiems vazonėliams? Bepigu tiems, kas turi balkonus ar plačias pa-langes. Bet štai dizainerė Ana Arguezo pasigailėjo visų, ką kamuoja erdvės problemos, ir sukūrė kabančių vazonų kompleksą. Juose augalai talpinami šaknimis aukštyn. Nereikia pergyventi dėl byran-čios dirvos, mat augalai šiuose vazonuose auginami hidroponiniu būdu.

„Spice versa“ vazonų kompleksas yra ne tik praktiškas įrengi-nys, bet ir estetiška, originali interjero detalė. Petražolių, bazilikų ir kitų augalėlių žaluma bei gaivus kvapas praskaidrins nuotaiką ir turbūt lengvai įkvėps gaminti.

Vazonų rinkinys lengvai tvirtinamas pasirinktoje vietoje, au-gančios vaistažolės lepinasi privačiu šviesos šaltiniu.

KABANTYS VAISTAŽOLIŲ SODAI

Dizainerės Ana Arguezo koncepcija

Kai kuriuos išradimus, skirtus palengvinti tinginių arba ne-mokšų (kitaip nepavadinsi) gyvenimus, sunku vertinti be šypsenos. Kad ir šis salotų auginimo rinkinys ‒ „žaliems“. Remiantis teorija, jog pačiam užsiauginti kuokštą gerų salotų yra ypač sunkus ir daug pastangų reikalaujantis darbas, buvo sukurta jėgų nereikalaujanti salotų auginimo sistema – suvyniojama salotų lysvė.

Kaip viskas veikia? Ant agroplėvelę menančio paviršiaus pri-tvirtintas salotų sėklų rinkinys (galima įsigyti trims populiariems salotų receptams paruoštus auginimo kilimėlius), kurį dengia pa-pildomas kiauraraštis plėvelės sluoksnis. Viskas, ką reikia padaryti „sodininkui“ – patiesti kilimėlį ant žemės, pritvirtinti jo kraštus saujele dirvos ar akmenukais ir palaistyti. Pradėjusios augti salotos iškelia viršutinį plėvelės sluoksnį, kuris tarnauja kaip mini „šil-tnamis“, o kartu ir kaip apsauga nuo vabzdžių ar šliužų. Kadangi salotos auga iš plėvelėje esančių angelių – nebereikia jaudintis dėl piktžolių. Užaugus salotoms belieka atidengti viršutinį plėvelės sluoksnį ir nusiskynus reikiamą lapų kiekį gamintis vasara kvepian-tį užkandį.

Kiekviena suvyniota salotų lysvė gali užauginti atitikmenį 50-iai salotų pakelių. Aišku, pati lysvė yra biodegraduojanti.

MĖGIAMOS SALOTOS – BE VARGO

Kaina ‒ 6.99 svarai sterlingų.

Rubriką remia pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo bendrovė UAB „Žalvaris“

9

Eko daiktai

www.ozonas.lt

Šiandieninės mamos yra aktyvios, jos darbuojasi, keliauja, socializuojasi ir kartais vienintelis trukdis yra nepatogi „technika“. Kompanija „Taga“ siūlo neįtikėtinai patogią ir šiuolaikišką trans-porto priemonę, kuri gali palengvinti judrių mamų gyvenimą. Tai „Taga“ dviratis – vaikiško vežimėlio ir dviračio junginys. Kom-panijos tinklalapyje didžiuojamasi pavykusiu įrenginio dizainu. „Taga“ dviratis itin funkcionalus – iš dviračio į stilingą vežimėlį transformuojasi per 20 sekundžių. Tad pasivažinėjus galima lyg niekur nieko kraustytis į kavinę, parduotuvę ar pan. Įrenginys lais-vai telpa į metro, traukinį, autobusą, automobilio bagažinę. Taip pat jis ir stilingas – minimalistinis, gerai apgalvotas dizainas su ryškiais akcentais, jokių nereikalingų detalių, bet su visu spektru įvairių galimybių. Prie „Taga“ dviračio galima komplektuoti įvairius priedus, stogelį nuo lietaus, sėdynę antram vaikui, pirkinių krepšį, automobilinį lopšį – dvivietį medinį „vagonėlį“ vaikams.

„Taga“ pranašesnis už įprastinį dviratį, nes vaikas jame sėdi priekyje, tarp mamos ar tėčio rankų specialioje, patogioje sėdynėje. Važiuojančiojo balansas yra puikiai išlaikomas dėl trijų ratų. Visos proporcijos apgalvotos taip, kad važiuojant su vaiku tą daryti būtų kuo lengviau.

Gamintojai teigia, kad šio „transformerio“ turėtų pakakti dviems vaikams bent dešimčiai metų. Nuo naujagimio iki šešiame-čio. O ir kai vaikai išaugs – visai patogu dviratis su didele, stabilia talpykla.

TRANSFORMERIS: VEŽIMĖLIS – DVIRATIS

www.tagabikes.comKaina apie 1500 $

Tikras muzikos mylėtojas jos nesiklauso šiaip sau – jis (ji) jos klausosi per garso kolonėles. Pastarųjų būna visokiausių – nuo telpančių rankinėje iki reikalaujančių atskiros priekabos. O čia eko-logiškos ir itin stilingos kolonėlės. Sulankstomos, tad gali būti len-gvai nešiojamos su savimi, 70% jų sudėties sudaro perdirbtos me-džiagos, joms nereikalingos baterijos, tinka įvairiems grotuvams.

Svarbiasuia, rinkinyje yra šeši spalvoti pieštukai, kad klausantis muzikos būtų galima išlieti užplūdusias emocijas ant kolonėlių šonų (o paskui nuvalyti ir pasiruošti naujoms emocijoms ir nau-jiems talento proveržiams).

KARTONINĖS GARSO KOLONĖLĖS

www.merkuryinnovations.comKaina 16.99$

10

Tema

Kad vanduo nieKada nesibaigtų

Nors ir neturime žiaunų, nors vaikštome sausuma ir galime paskęsti, vis tik esame vandens kūnai. Be maisto ištvertume kur kas ilgiau nei be vandens. Išgyvenimo dramose man visada baisiausi epizodai, kuriuose žmonės iš sudužusio laivo miršta nuo troškulio, supami vandenyno. Tarp vandens ir gyvybės drąsiai galima dėti lygybės ženklą. Nieko keista, kad literatūroje daž-niausiai sutinkamas tekantis vanduo. Jis naudojamas kaip laiko, kaip paties gyvenimo metafora. Vandens galimybės keisti fizinį būvį, „bespalviškumas“, galimybė susigerti, užlieti ar atspindėti jaudina vaizduotę ir priverčia susimąstyti apie beribį gamtos lankstumą.

Kristina SADAUSKIENĖ

Savo planetą švelniai galime šaukti „mėlynąją“, mat didžiąją dalį jos paviršiaus (70%) dengia vanduo, jo yra apie 1,4 mili-jardus km3. Tiesa, 97,5% viso Žemės vandens yra sūrus ir tik 2.5% - gėlas (35 milijonai km3). 70% iš tų kelių procentų gėlo vandens yra užšalę Antarktikos ir Grenlandijos ledynuose, didžioji likusi dalis yra dir-vos drėgmė arba slypi giliuose pože-miniuose rezervua-ruose, nepasiekiama žmogui. Suvokus, kiek mažai yra prieinama mūsų didžiulei populiacijai, net gyvenant vandens Eldo-rade, Lietuvoje, gali sudrebėti ranka eilinį kartą atsukant čiaupą.

Vandens ištekliai

Tik 0,007% viso Žemės vandens yra prieinami žmogui. Tai vanduo upėse, eže-ruose ir pakankamai negiliai esančiuose požeminiuose rezervuaruose. Iš jų išgauna-mą vandenį galima klasifikuoti pagal nau-dojimo sritį – dalis jo tenka žemės ūkiui, dalis privačioms žmonių reikmėms, dalis pramonei. Jungtinių tautų organizacijos padalinio „Aquastat“(JTO) duomenimis, daugiausiai išgaunamo vandens visame pasaulyje „išgeria“ žemės ūkis (apie 70%), 19% pramonė, o namų ūkiai tik 11%. Aišku, kiekvienoje šalyje tie skaičiai skirsis pagal vyraujančias veiklas (pramonės ar ūkio).

Pastebima, kad pastaruoju metu daugiau-siai vandens yra išgaunama Azijoje. 2000 m. ten buvo išgauta 57% viso gėlo vandens, o sunaudota net 70%. Tokia situacija yra dėl to, kad Azijoje plyti didžiausi drėkinami laukai. Kaip žinia, ryžių auginimas reika-lauja itin daug vandens – užauginti vienam kilogramui ryžių prireikia 5000 litrų van-dens. Taigi Azijoje kasmet žemės ūkiui su-naudojama apie 86% išgauto gėlo vandens. Tiesa, šiuolaikinis stipriai chemizuotas mo-nokultūrinis žemės ūkis taip pat, manoma, sunaudoja kur kas daugiau vandens, nei jo sunaudotų laukuose auginamos vietinės, prie tos geografinės situacijos per ilgus metus prisitaikiusios augalų rūšys. Maisto ir Žemės ūkio organizacijos (FAO) duome-nimis, vien per pastaruosius 30 metų drė-kinamų žemės ūkio laukų apimtis išsiplėtė nuo 200 iki 270 milijonų hektarų.

Kalbant apie pramonę, galima paminėti,

jog daugiausiai van-dens išnaudojama energijos gamybai. 57-69% pramonei išgaunamo van-dens sunaudoja hidroelektrinės ir atominės elektrinės. Įvairiems pramonės gamybiniams pro-cesams sunaudoja-ma 30-40% vandens.

Netolygus pasiskirstymas

Pastebimas pa-radoksas, kad skur-džiose šalyse gyve-nantiems žmonėms už vandenį gali tekti mokėti net kelis kartus daugiau nei

tiems, kurie gyvena turtingesnėse pasaulio šalyse. Tai pastebima ir JTO Žmogaus vys-tymosi programos ataskaitoje: „Jei gyvenate lūšnyne Maniloje, už vandenį mokėsite daugiau nei žmogus, gyvenantis Londone“.

Išsivysčiusiose pasaulio šalyse gyvenan-tys žmonės suvartoja vidutiniškai 10 kartų daugiau vandens per dieną nei tie, kas gyvena besivystančiose šalyse. UNESCO duomenimis, išsivysčiusios šalies gyvento-jas per dieną sunaudoja apie 500-800 litrų vandens (300 m3 per metus), o gyventojas iš besivystančios šalies ‒ tik 60-150 litrų (20 m3 per metus). Toks kiekio skirtumas neke-lia jokios nuostabos, mat vieniems pakanka atsukti čiaupą ir pasirinkti, kokio vandens norima (karšto ar šalto), o kitiems tenka išsiruošti į nemenką žygį, dažniausiai pės-čiomis, kad būtų parsinešta nors kiek to gy-vybei būtino skysčio. Vienas vargingiausių regionų šiuo atžvilgiu yra į pietus nuo Sa-

11

Tema

www.ozonas.lt

charos. Pagal dar 1990 m. vykusių JTO kon-ferencijų metu priimtus susitarimus, 2000 m. pasaulio vadovai yra pasirašę „Tūkstan-tmečio deklaraciją“. Laikantis jos, iki 2015 m. turi būti įgyvendinti aštuoni svarbūs tikslai. Septintasis jų – „darnios aplinkos apsaugos užtikrinimas“. Siekiant šio tikslo, užsibrėžta iki 2015 m. perpus sumažinti žmonių, neturinčių tinkamos prieigos prie švaraus geriamojo vandens, ir pagrindinių sanitarinių reikmių skaičių. Bet UNICEF duomenimis, aišku, kad teritorijoje į pietus nuo Sacharos nepanašu, jog tikslas bus pa-siektas. 2008 m. 40% visa tenykštė gyven-tojų populiacija vis dar neturėjo tinkamos prieigos prie geriamojo vandens (1990 m.

– 51%). Vandens trūkumas atsiliepia visiems gyvenimo aspektams. Tyrimais nustatyta, jog jei vandens gavimui kasdien sugaišta-ma daugiau nei pusvalandis, to vandens surenkama progresyviai mažiau, ir jo ne-pakanka minimalioms šeimos reikmėms. Pastebima, kad tokiais atvejais vienam žmogui per dieną tenka apie penkis litrus vandens, o jų nepakanka nė pagrindinėms higienos praktikoms, kaip prausimuisi. 14-oje šalių į pietus nuo Sacharos daugiau nei ketvirtadalis gyventojų sugaišta daugiau nei pusvalandį vienai kelionei vandens. O tų kelionių paprastai būna kelios. Įdomumo dėlei galima paminėti, jog su vandens trū-kumu glaudžiai susijusios diskriminacinės situacijos. Skaičiuojama, jog turtingesni individai bent du kartus dažniau turi gerą prieigą prie švaraus geriamojo vandens. Miestų gyventojams taip pat geriau. Galima kalbėti ir apie lyties skirtumus. Mat daž-niausiai vandens pargabenimu turi rūpintis moterys, ir čia jau nebesvarbu, ar kalbama apie Indiją, ar apie Mongoliją, ar apie Afri-ką. Mūsų miestuose moterys gali įpykusios

šnypšti dėl atidaromų durų (kaip diskrimi-nacijos ženklo), o troškulio kamuojamuose regionuose dažniausiai jos diena iš dienos kantriai velka vandens bidonus ‒ toks darbų pasiskirstymas tarp lyčių. Kai nėra galimybės gauti švaraus ir saugaus vandens, dažnai geriamas nevalytas vanduo, taip kyla grėsmė susirgti įvairiomis ligomis. Skaičiuojama, kad kasmet dėl to pasaulyje miršta apie 3, 575 milijonai žmonių.

Vandens trūkumas

Manoma, kad šiuo metu net trečdalis pasaulio populiacijos gyvena šalyse, kuriose trūksta geriamojo vandens. Situacija turėtų tik prastėti. Štai Azijoje, kurioje vanduo seniau nebuvo tokia didelė problema, prieinamumas prie jo vienam gyventojui nuo 1955 m. iki 1990 m. sumažėjo 40-60%. Prognozuojama, jog jau 2025 m. daugumos Azijos šalių gyventojai patirs skaudų van-dens trūkumą. Jau minėtas Afrikos žemy-nas nuolat patirdavo vandens nepriteklių. Žinant, kad Afrikoje pastaruoju metu vyko sparti urbanizacija ir gyventojų skaičiaus augimas, nors geriamojo vandens prieina-mumas nepagerėjo, galima numanyti, jog tokia situacija yra garantuotas naujų konf-liktų, socialinių, ekonominių ir politinių problemų pažadas.

Pasaulio vandens tarybos skaičiavi-mais, iki 2020 m. vandens sunaudojimas turėtų padidėti 40%, taip pat 17% daugiau vandens reikės maisto gamybos sektoriui, kad būtų galima numalšinti sparčiai au-gančios populiacijos alkį. Pagrindiniai trys faktoriai, pastarąjį šimtmetį lėmę ir toliau lemsiantys augantį vandens poreikį, yra populiacijos augimas, pramonės plėtra ir drėkinamosios žemdirbystės plėtra. Šiame kontekste judėjimas jau įprasta linkme gali

turėti pragaištingų padarinių. Kita vertus, katastrofa daugelyje vietų jau yra įvykusi, tačiau iš jos retai kada pasimokoma (pvz. Aralo išsekinimas, pasidavus keistai žemės ūkio fantazijai, visų aplinkinių gyvenviečių nuskurdinimas, Amerikoje intensyviai nau-dojant Kolorado upės vandenį – ji dažnai pakeliui visiškai „išdžiovinama“, ir nė lašas nepasiekia žiočių).

JTO duomenimis, iki 2025 m. 1.8 mili-jardai žmonių gyvens regionuose, kuriuose bus didžiulis vandens trūkumas, o du iš trijų Žemės gyventojų jus „vandens stresą“.

Svarbus ir kitas aspektas – vanduo gaivina ne tik žmogų. Tai pamatinė egzis-tavimo sąlyga ir kitoms gyvybės formoms

– augalams, gyvūnams. Skaičiuojama, kad šiuo metu žmonės įsisavina apie 50% viso gėlo prieinamo vandens, o tai reiškia, kad atitinkamai daroma ir didelė ekologinė žala. Pavyzdžiui, nuo 1900 m. yra nunykę apie pusę pasaulio pelkių, kurios tradiciškai yra tikras rojus gausybei rūšių. Pastebima, kad gėlame vandenyje gyvenančios gyvybės rūšys nyksta sparčiau nei kitos, o vanduo į upių žiotis dažnai atkeliauja mąžtančia srove, smarkiai užterštas pramoninių ir žmogiškų atliekų.

Vandens karai

2010 m. liepos 28 d. JTO generalinė asamblėja priėmė rezoliuciją 64/292, kuria pripažįstama, jog švarus ir saugus geria-masis vanduo bei sanitarija yra pamatinė žmogaus teisė, būtina, norint gyventi visavertį gyvenimą ir patenkinti kitas žmo-gaus teises. Šiuo dokumentu atkreipiamas dėmesys į tai, jog švarus vanduo ne kiekvie-nam yra prieinamas, tad skatinama ištaisyti šią klaidą. Jau minėta, kad šiandien vanduo daugelyje vietovių tapo rūpesčio objektu –

Nuotraukos iš “Living water international” www.water.cc

12

Tema

jo reikia gėrimui, jo reikia ūkiui, jo reikia pramonei, o ištekliai senka. Svarstomos įvairios alternatyvos, ką reikės daryti, jei vanduo visai „pasitrauks“ – vieni kalba apie importą (bet tai pernelyg brangu), kiti apie jūrinio vandens nudruskinimą (taip pat brangu), vis naujus itin užteršto vandens valymo metodus. Galima svarstyti ir mi-graciją į vandeningesnes vietas (tai sukeltų nemažai naujų, net tarpvalstybinio lygio problemų).

Ramiojo vandenyno instituto projekto Pasaulio vanduo rėmuose kaupiami įvai-rūs statistiniai duomenys apie geriamąjį vandenį. Akį patraukia konfliktų dėl geria-mojo vandens suvestinė, kurios pirmasis taškas chronologinėje juostoje pažymėtas dar trečiajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Tiesa, tai mitinis epizodas, kuriame šumerų dievybė Ea, bausdama žmoniją už jos nuodėmes, pasiunčia šešių dienų audrą. Šiek tiek vėliau istorija prabyla apie realius įvykius, pvz. 2500 m. pr. m.e. – konflikto dėl pasienio metu, Lagašo valdovas Urlama nukreipė vandenį iš kanalų, drėkinusių Umos miestą. Hamurabio kodekse randami įstatymai, reglamentuojantys laukų drėki-nimą, užsimenama apie aplaidų drėkinimo sistemos tvarkymą, vandens vagystes (1790 pr. m. e.). O to paties Hamurabio anūkas užtvenkė Tigrą, kad susidorotų su maiš-tininkais, siekusiais Babilono nepriklau-somybės. Per visą istoriją iki pat šių dienų kovojančios pusės griebiasi vandens kaip vieno iš galingiausių ginklų. Didžiųjų karų metu strategai ne kartą tvindė upės, mė-gindami sustabdyti priešininkus, sprogdino užtvankas (vokiečiai, rusai, amerikiečiai). Ir šiuolaikiniame pasaulyje dažnai taikomasi į vandenvietes, mat jas pažeidus (apnuodijus, sunaikinus), galima lengvai palaužti net

galingiausius (nuo 1970 m. ne kartą skam-bėjo teroristų grasinimai apnuodyti geria-mąjį vandenį megapoliuose JAV. Panašių grasinimų yra sulaukęs ne vienas miestas ir Europoje).

Atsakingas vandens naudojimas

Žmogus vandenį kontroliuoti ėmė dar 6000 m. pr. m. e., kuomet egiptiečiai su-gebėjo jį nukreipti savo laukų drėkinimui. Nuo tada atsirado užtvankos, siurbliai, gręžiniai, t.t. Nuolat tobulėjantys įvairūs inžineriniai sprendimai taikomi kovoti su vandens stygiumi. Tačiau žvelgiant į ateitį aiškėja, kad vis svarbesnis bus apdairumas ir atsakingumas. Mėginant patenkinti savo godulį vandeniui, galima nuskriausti gamtą. O, kaip netrukus paaiškėja, ir save pačius, mat visa siejasi neišardomais ryšiais. Pavyz-džiui, Aswam užtvanka Egipte buvo paran-ki energijos generavimui, taip pat vandens tiekimui, bet ji taip pat atsakinga už žve-jybviečių sunykimą, sūraus vandens prasi-skverbimą į geriamąjį vandenį, pakrančių eroziją. Kitas pavyzdys iš Viduržemio jūros regiono – sumontuoti galingi siurbliai leido pajusti trumpalaikę ekonominę naudą, bet lėmė požeminių vandens išteklių pereikvo-jimą daugelyje vietų, pvz. La Mančo regi-one Ispanijoje. Didžiulės hidroelektrinės, rodos, yra geras būdas prasimanyti „žalios“ energijos, tačiau jos taip pat reiškia nusi-stovėjusių ekosistemų griovimą, kas vėliau gali atsiliepti tam pačiam žmogui.

Kalbanat apie ateitį, mokslininkai ieško atsakingų kompleksiškų sprendimų, kurie leistų patenkinti savo troškulį, bet ir ne-skriaustų gamtos. Kaip vandens problemos sprendimo dalis yra ir kitokių ūkininkavi-mo taktikų ieškojimas, vartojimo apimčių

mažinimas, gamybos strategijų keitimas, taip pat ir energetikos sektoriaus pertvar-kymas.

Vanduo Lietuvoje

Mūsuose vanduo yra svarbiausias žemės gelmių išteklius. Jo turime gero ir nemažai. Įdomumo dėlei galime žvilgterėti į valstybės turto aprašą: visas Lietuvos vals-tybės turtas 2010 m. gruodžio 31 d. sudarė 163 448,9 mln. Lt, Didžiausią viso valstybei nuosavybės teise priklausančio turto dalį sudaro žemės gelmių ištekliai – 38,2 proc. (valstybinės žemės fondas – 31,9 proc.). Pagrindinę žemės gelmių išteklių dalį suda-rė 30 828 mln. Lt. požeminio vandens vertė. Taigi esame nepaprastai turtingi.

ES aplinkos agentūros duomenimis, švariausias požeminis vanduo Europoje randamas Lietuvoje ir Latvijoje (visi ište-kliai itin švarūs), toliau rikiuojasi Austrija, Švedija, o sąrašo pabaigoje ‒ Prancūzija ir Čekija. Lietuvoje beveik visas gėrimui tiekiamas vanduo yra požeminis, išskyrus Klaipėdą, kur dalis vandens gaunama iš Vilhelmo kanalo.

Lietuvoje dėl geriamojo vandens ne-rimauti turi tik tie, kas vartoja vandenį iš šulinių. Dėl intensyvios ūkinės veiklos van-duo šuliniuose yra užterštas nitratais, tad jį vartojantys rizikuoja savo sveikata.

Tolimesniam domėjimuisi: „DrinkingWa-ter: Equity, safety and sustainability“ jung-tinė WHO ir UNICEF ataskaita. | www.eea.europa.eu/themes/water/interactive/soe-wfd/wfd-gw „Water and Ethics“ UNESCO apžvalga

18 | Drinking Water

Global disparities

The proportion of the population that uses improved drinking water sources varies significantly by country and

region. It is clear that Sub-Saharan Africa is not on track to meet the target; in 2008 40% of the total population still

lacked access to improved drinking water sources, as compared to 51% in 1990.

Sub-Saharan Africa faces the greatest challenge in increasing the use of improved drinking water sources.

Figure 3. Worldwide use of improved drinking water sources in 2008

Sub-Saharan Africa, Southern Asia and South-Eastern Asia face the greatest challenges in providing piped water on premises.

Figure 4. Proportion of the population using piped drinking water on premises, other improved drinking water source or an unimproved source, by MDG region, 1990 and 2008

Žemėlapis iš „DrinkingWater: Equity, safety and sustainability“

Vidurio Afrikoje patiriama daugiausiai sunkumų dėl švaraus geriamojo vandens trūkumo.

13

Tema

www.ozonas.lt

Žmonių bėdos nesKęsta vandenynuose

Valdonė DAUGĖLATITĖ

Stulbinantys 80 procentų visos Žemės gyvybės slepiasi po bangomis. Šis didžiulis globalus vandenyno pulsavimas yra na-tūrali varomoji jėga, palaikanti gyvybę mūsų planetoje.

Vandenynai dengia 72 procentus Žemės paviršiaus. Tai pagrindinė planetos dalis, palaikanti gyvybę, reguliuojanti klimatą ir hidrologinius ciklus bei suteikianti gyvybiškai svarbius resursus. Pasaulio viršūnių susitikimo Jonasburge 2002 m. pasira-šytame Johanesburgo įgyvendinimo plane pabrėžiama, kad vandenynai, jūros, salos ir kranto linijos formuoja integruotą ir esminį Žemės ekosistemos komponentą. Ssvarbu suprasti būtinumą skatinti globalią maisto apsaugą, darnios ekonomikos klestėjimą ir gerovę nacionalinėse ekonomikose, ypač besivystančiose šalyse.

Gyvybiškai svarbūs

Pasaulio vandenynai – jų temperatū-ra, chemija, srovės, gyvybė – veikia kitas globalias sistemas, kurios padaro Žemę tinkama vieta gyventi žmogui. Mūsų lie-taus vanduo, geriamasis vanduo, oras, kli-matas, pakrančių juostos, mūsų maistas ir net deguonis ore, kuriuo kvėpuojame, yra tiekiama ir reguliuojama jūrų. Istoriškai vandenynai ir jūros yra esminiai „vamzdy-nai“ transportui ir prekybai. Vandenynai aprūpina žmogų gyvybiškai svarbiais prote-inais, energija, mineralinėmis medžiagomis ir kitais produktais. Jūros sukuria daugiau nei pusę mūsų deguonies, valdo oro siste-mas bei natūralius energijos ir medžiagų srautus aplink pasaulį, gabena vandens ma-ses daug kartų geriau nei upės.

2008 m. žuvies ištekliai aprūpino 3 milijardus žmonių mažiausiai 15% jiems reikalingais gyvūninės kilmės proteinais. Tais pačiais metais žuvies ir vandens augalų pardavimai siekė 106 milijardus dolerių ir žuvies industrija suteikė pragyvenimo šal-tinį apie 540 milijonų žmonių (8% pasaulio

saugojimo teritorijomis – tiesiog per dide-liais, kad galėtų būti paveikti to, ką darome. Tačiau žmogaus veikla, ypač pastaraisiais dešimtmečiais, galiausiai pastūmėjo vande-nynus link savo limitų. „Peržvejoti“, užteršti, nerūpestingai išnaudoti, daug labiau pažei-džiami ir sudėtingi nei manyta iš pradžių. Didžiausio gyvenamojo ploto Žemėje situacija sparčiai blogėja. Tai ne tik kelia grėsmę jūrų buveinėms ir rūšims, bet taip pat kyla grėsmė mūsų sveikatai, gyvensenai, saugumui.

Vandenynai yra globalios sistemos, kuri padaro Žemę tinkamą gyventi žmo-gui, centre. Perėjimas prie mėlynos-žalios ekonomikos yra būtinas, norint kurti darbo vietas, mažinti greitą vandenynų degrada-ciją ir spręsti natūralių ir žmogaus sukeltų katastrofų padarinius, įveikti augančius pasaulio iššūkius, tokius kaip klimato kaita.

Darnos skatinimas

Vandenynai vaidina sudėtingą ir esminį vaidmenį klimato sistemos reguliacijoje, kasmet absorbuodamas apie 25% viso žmo-

populiacijos). Be to, jog tiekia maistą ir yra pragyvenimo šaltinis, vandenynai yra ir natūralus resursas turizmui, transportui, kelionėms. Pasaulinis vandenynas suskirs-tytas į keturis baseinus: Arkties, Atlanto, Indijos ir Ramųjį.

Be globalaus vandenyno nebūtų gy-vybės Žemėje. Sveiki vandenynai turi ekosistemų įvairovę ir sveikas, energingas buveines. Tikroji mūsų vandenynų būklė yra toli nuo šios natūralios normos. Gru-bus ir moksliškai nepagrįstas žmogaus elgesys vandenynų ekosistemas paveikė tiek tiesiogiai, tiek ir netiesiogiai. Ekosistemų destrukcija pasireiškia rūšių ir buveinių nykimu. O sumažėjus įvairovei, vandenynai praranda jiems būdingą atsparumą.

Prastėjanti situacija

Atsargus šio esminio globalaus resurso valdymas yra pagrindinis raktas į darnią ateitį.

Amžiais žmonės laikė juos neišsenka-mais maisto išteklių šaltiniais, naudingais transporto keliais ir patogiomis atliekų

Peter E Lee nuotrauka

14

Tema

gaus išmetamo CO2. Ši vandenynų savybė atitolina žmogų nuo katastrofiškiausių klimato kaitos pasekmių, tačiau dėl to keičiasi jie patys: didėja vandenynų rūgš-tingumas, sugeriama papildoma šiluma, sukelta klimato kaitos. Šie pokyčiai lemia rizikingą normalių vandenyno cirkuliacijos modelių, kurie reguliuoja mūsų klimatą, kaitą. Daugelis kitų naujai kylančių iššūkių, kurie privalo būti sprendžiami: dažnėjantys ekstremalūs įvykiai, atvirų jūrų ir trans-zoninių žvejybų reguliacija, netvarios žve-jybos praktika, pavojuje esanti saugotina biologinė įvairovė.

Mėlyna-žalia ekonomika

Žaliosios ekonomikos koncepcija pas-taraisiais metais laikoma plačiai pripažinta tradicinio mąstymo transformacija. Aplin-kos apsauga ir valdymas buvo atskirti nuo ekonominio augimo. Dabar pripažįstama, kad ateities ekonominė plėtra turi vykti tik atsižvelgiant į aplinkosaugines ir sociali-nes aplinkybes. Žalioji ekonomika privalo paremti pakrantės bendruomenes besivys-tančiose šalyse, kurių išgyvenimas tiesiogiai priklauso nuo sveiko vandenyno pulsavimo. Sveiki vandenynai yra būtina sąlygą dar-niai plėtrai. Todėl žaliosios ekonomikos koncepcija privalo būti išplėsta iki mėly-nos-žalios (ang. Blue- Green) ekonomikos. Kyla poreikis rengti integruotą politiką, kuri spręstų problemas, apimančias keletą sričių, kad sujungtų aplinkos, ekonominį ir socialinį aspektus vandenynų valdyme.

Pagrindiniai šios ekonomikos bruožai:• Vandenynų ekosistemų ir bioįvairovės

apsauga ir restauracija.

vanduo, vandenynai, nelaimės (stichijos)).Prieš 10 metų Johanesburge pasaulio

lyderiai pirmą kartą nutarė iki 2012 m. įtvirtinti jūrų apsaugos teritorijų tinklus, kad apsaugotų vandenynus nuo žmogaus daromo poveikio.

PagRindinės vandenynų PRobLemos:

1) Išteklių pereikvojimas

„Peržvejojimas“ reiškia, jog vandens gyvūnijos, gaudomos tokiais sparčiais tempais, rūšys nespėja atsistatyti savaime. Pirmasis „peržvejojimas“ – dar ankstyvai-siais 1800 metais, kuomet žmonės masiškai naudojo banginių taukus lempų alyvai (buvo išnaikinta banginių populiacija). Kai kurių žuvų resursai buvo ties išnykimo riba iki 1900 m. vidurio (atlantinė menkė, silkė, Kalifornijos sardinės). Iki vėlyvojo 20 amžiaus šie mitybos grandinei pavojingi regioniniai išeikvojimai tapo globalūs ir katastrofiški. Tačiau remiantis naujausiais Europos komisijos ataskaitos duomenimis, Europos vandenyse žuvų išteklių būklė ge-rėja, tik pernelyg lėtai. Nustatyta, jog 2010 metais iš 35 išteklių pereikvojami buvo 22 ištekliai, o lyginant su 2004 metų duomeni-mis, pereikvojamų išteklių dalis sumažėjo nuo 94 proc. iki 63 proc. Maria Damanaki, Europos komisijos narė, atsakinga už jūrų ir žvejybos klausimus, teigė: „Kad užkirstume

• Aktyvus jūros dugno valdymas (įtrau-kiant dujų ir naftos gavybą, kasybą, kabelius) tiek per vidinę, tiek per tarp-tautinę jurisdikciją).

• Pokyčiai žvejybos ir akvakultūros valdymo režimuose regioniniuose bei nacionaliniuose lygmenyse per mažos apimties, nesubsidijuojamą ir darnią plėtrą.

• Prisitaikymas prie vandens lygio kilimo, klimato kaitos, rūgštėjimo.

• Integruotas pakrančių valdymas.• Augantis darnus biologinių resursų ir

technologijų naudojimas.• Geresnis alternatyvios energetikos (at-

sinaujinančių energijos išteklių) pritai-kymas vandenynuose.

Pasaulio lyderių pastangos

Rio +20 Jungtinių tautų konferencija darniai plėtrai (UNCSD) yra rengiama, vykdant Generalinės asamblėjos rezoliu-ciją. Konferencija vyks Brazilijoje, Rio de Žaneire, 2012 m. birželio 20-22 dienomis, minint Jungtinių tautų konferencijos aplinkai ir plėtai (UNCED) dvidešimtmetį, taip pat dešimties metų sukaktį 2002 m. Johanesburge vykusiam Pasaulio viršūnių susitikimui darniai plėtrai (WSSD). Konfe-rencija bus aukščiausio lygio, joje dalyvaus valstybių ir vyriausybių vadovai bei kiti jų atstovai.

Konferencijos tikslas – užtikrinti naujus politinius įsipareigojimus darnios plėtros skatinimui, įvertinti šiandienos pažangą, išsikelti tikslus ir spręsti naujai kylančius uždavinius.

Bus nagrinėjamos septynių sričių pro-blemos, iš kurių svarbią vietą užima vande-nynai (darbas, energetika, miestai, maistas,

„NOAA’s National Ocean Service“ nuotrauka

epSos.de nuotrauka

15

Tema

www.ozonas.lt

kelią išteklių pereikvojimui, privalome juos tvarkyti taip, kad jie galėtų atsinaujinti ir būtų užtikrintas didžiausias ilgalaikis vidu-tinis sužvejojamų žuvų kiekis, įmanomas konkrečioje jūroje. Taip būtų ne tik pagerin-ta Europos žuvų išteklių būklė, bet ir suma-žintas žvejybos poveikis aplinkai”.

Kada prasidėjo?20 a. viduryje tarptautinės pastangos

pakelti maistingų produktų prieinamumą ir įperkamumą privedė prie suderintų vyriausybių pastangų didinti žvejybos pajė-gumą. Palanki politika, įstatymai, subsidijos paskatino didelį industrinės žvejybos ope-racijų augimą, o tai greitai išstūmė vietinius žvejus. Dideli, pelno siekiantys komerciniai laivynai buvo ekstremaliai agresyvūs. Užė-mę pasaulio vandenynus ir plėtodami vis daugiau sudėtingų metodų bei technologi-jų, galėjo lengvai aptikti, paimti ir apdoroti norimas žuvų rūšis. Vartotojai greitai įprato prie plataus žuvies asortimento už prieina-mą kainą. Iki 1989 m. iš vandenynų buvo ištraukiama apie 90 milijonų tonų laimikio, industrija jau peržengė ribas, tad ištekliai ėmė mažėti arba nustojo augti iki pat dabar. Žuvininkystė žlugo paklausiausių žuvų (beriksų, Čilės jūrų ešerių, paprastųjų tunų) rinkoje. 2003 m. mokslininkai įrodė, jog industrinė žvejyba sumažino didžiųjų vandenyno žuvų skaičių iki 10%, lyginant su buvusia priešindustrine populiacija.

Susidūrę su didelės žuvų populiacijos žlugimu, komerciniai laivynai juda vis giliau į vandenyną. Šis, taip vadinamas “žvejybos gilinimas”, suaktyvina grandinės reakciją, kuri sutrikdo seną, delikačią jūrų biologinės sistemos pusiausvyrą. Studija, išanalizavusi duomenis, publikuotus 2006 metų žurnale

“Science”, be gailesčio numatė, kad jeigu žvejybos mastai ir toliau bus tokie pat, visa pasaulio žuvininkystė žlugs iki 2048 m.

2) Temperatūros kilimas

Kai klimato kaita ėmė “kaitinti” Žemę, vandenynai davė atsaką kur kas vėliau nei sausumos bendruomenės. Tačiau moksli-niai tyrimai rodo, jog vandens ekosistemos gali būti kur kas jautresnės temperatūrų kaitai. Globalus šilimas, nulemtas žmogaus veiklos, per pastarąjį šimtmetį pasaulyje vidutinę metinę temperatūrą pakėlė apie 0,6 laipsnio. Vandenynuose šis kitimas buvo tik 0,1 laipsnio. Šilimas siekė nuo paviršiaus iki 700 metrų gylio, kur klesti dauguma jū-ros gyvybės. Turbūt jautriausi temperatūros kaitai vandenų organizmai – koralai.

Stipresnės audros Daugelis orų ekspertų teigia, jog jau

dabar galime pastebėti vandenynų tempe-ratūros kilimo padarinius – stipresnės, vis dažnesnės tropinės audros ir uraganai/ci-klonai. Šiltesnio paviršiaus vandenys daug

jog tik labai neseniai atsisakyta požiūrio, kad nesvarbu, kiek daug šiukšlių ar chemi-nių medžiagų žmogus paskandina, efektas negali būti ryškus ir didelis. Šio požiūrio šalininkai turi populiarią frazę: “Sprendimas teršimui – atskiedimas”.

Šiandien jau nebegalime nematyti Naujojo Džersio dydžio mirusios zonos, kuri kiekvieną vasarą susiformuoja Misisipės upės Deltoje arba tūkstančio mylių pločio šiaurinėje Ramiojo vandenyno dalyje, kurio-je irsta plastikas.

Taršos formosTarša – įvairių kenksmingų medžiagų

įvedimas į ekosistemą. Pagrindiniai žmo-gaus sukurti teršalai, kurie pasiekia vande-nyną, yra pesticidai, herbicidai, cheminės trąšos, plovikliai, nafta, nuotekos, plastikai, kitos kietosios medžiagos. Dauguma šių teršalų susirenka vandenynų gelmėje, kurioje yra suvartojami smulkių jūros orga-nizmų ir taip įtraukiami į globalią mitybos grandinę.

Dauguma vandenyno teršalų yra išlaisvinami į aplinką. Azotu turtingos trąšos, naudojamos žemės ūkyje, suteka į vietinius upelius, upes, gruntinius vandenis ir pagaliau atnešami į estuarijas, įlankas, deltas. Šie pertekliniai nitratai gali sukelti milžiniškus dumblių žydėjimo proveržius ir lemti deguonies trūkumą vandenyje. Kur trūksta deguonies, ten teritorija nebetin-kama gyvybei. Mokslininkai pasaulyje yra suskaičiavę apie 400 tokių mirusių zonų. Kietosios atliekos, kaip maišeliai, putplastis, kiti paskendę daiktai – dažniausiai yra su-vartojami, tačiau turi mirtiną poveikį jūros žinduoliams, žuvims, paukščiams, kurie sumaišo šias atliekas su maistu.

Garso taršaTarša gali būti ne tik fizinė. Dideliuose

vandens plotuose garso bangos gali nepa-kisti ilgus atstumus. Didelio, pastovaus gar-so sklidimas iš laivų, hidrolokatorių įrangos, naftos platformų ir, žinoma, natūralių garso šaltinių, kaip žemės drebėjimai, gali sutrik-

greičiau pereina į garų būvį, palengvindami mažų vandenyno audrų virsmą didesnėmis, audringesnėmis sistemomis. Tai tampa pro-blema, kai šios audros vis dažniau pasiekia tankiai apgyvendintas pakrančių sausumos teritorijas, paliesdamos žmonių gyvenamą-ją aplinką. Jos taip pat gali paveikti vandens ekosistemas, todėl padažnėjusios audros palieka vis mažiau laiko šioms trapioms sistemoms atsistatyti. Mokslininkai, remda-miesi kompiuteriniais modeliais, teigia, jog tose vietose, kur susilieja didelės drėgno oro masės, tikimasi vis dažnesnių ir galin-gesnių audrų (rytinė ir vakarinė Šiaurės Amerika, šiaurinė ir rytinė Azija, Europa, pietvakarinė Australijos dalis, centrinė Pietų Amerika).

KitaAukštesnės jūros temperatūros sieja-

mos su invazinių rūšių ir jūrų ligų plitimu.Stabilios jūrų buveinės evoliucija pri-

klauso nuo daugybės faktorių, taip pat vandens temperatūros. Jeigu ekosistema tampa šiltesnė, tai gali sudaryti galimybę išorinėms rūšims ar bakterijoms įsikurti, o tai sąlygoja priverstines migracijas ar net rūšies nykimą.

Šiltesnės jūros prisideda prie poliarinio ledo lyčių tirpimo. Kyla grėsmė jų struktū-riniam integralumui ir einama link įspūdin-gos lyčių destrukcijos. Mokslininkai taip pat nerimauja, kad šiltesnis vanduo gali įsiterp-ti į taip vadinamą vandenynų konvejerio juostą – globalių srovių sistemą, kuri dau-giausia atsakinga už Žemės temperatūros reguliavimą. Šis įvykis gali lemti neįtikėtinai greitus klimato pokyčius.

Pagrindinė priemonė mažinti vandeny-nų temperatūrą – sumažinti šiltnamio dujų emisijas. Vis dėlto, jeigu jau dabar sumažin-tume anglies dvideginio emisijas iki nulio, dabartinėms dujoms išsisklaidyti prireiktų dešimtmečio ar daugiau.

3) Tarša

Vandenynai yra tokie didžiuliai ir gilūs,

Official U.S. Navy Imagery nuotrauka

16

Tema

dyti migraciją, komunikaciją, medžioklę ir reprodukcinę strategiją daugumai jūros gyvūnų, ypač vandens žinduoliams – ban-giniams ir delfinams.

4) Vandenyno rūgštėjimas

Dešimtis milijonų metų Žemės vande-nynai palaikė santykinai stabilų rūgštingu-mo lygį. Tačiau tyrimai rodo, jog ši seniai nusistovėjusi pusiausvyra suardyta dėl greito paviršiaus pH kitimo. Tik prasidėjus industrinei revoliucijai, ankstyvaisiais 1800-ais, iškastiniu kuru varomi įrenginiai lėmė precedento neturintį pramonės augimą ir pažangą. Netikėtos pasekmės – milijardai tonų CO2 emisijų ir kitų šiltnamio dujų atmosferoje.

Mokslininkai dabar žino, kad apie ½ šių antropogeninių ar žmogaus sukurtų dujų per tą laiką sugėrė vandenynai. Tai atrodė naudinga, sprendžiant klimato kaitos pro-blemas.

Bet naujais tyrimais pastebima, jog dideliems CO2 kiekiams patekus į jūrą, kei-čiasi vandens cheminė sudėtis, paveikiami vandens gyvūnų gyvenimo ciklai, ypač tų, kurie yra žemesnėje mitybos grandinės dalyje.

Anglies rūgštis Kai CO2 ištirpsta vandenyne, susidaro

angliarūgštė. Tai padidina rūgštingumą, kuris sulėtina jūrų gyvūnų kiautų augimą ir, manoma, sukelia reprodukcinius sutrikimus kai kurioms žuvims.

Anglies sandėlis Vandenynai šiuo metu absorbuoja apie

trečdalį žmogaus sukurtų CO2 emisijų, apie 22 milijonus tonų per dieną. Remiantis šiais skaičiais, manoma, jog išliekant tokioms pačioms CO2 emisijoms, šio šimtmečio pabaigoje pH gali sumažėti 0,5 dalies. Dėl to gali būti neigiamai paveikti kiautus for-muojantys gyvūnai – koralai, vėžiai, austrės, krevetės, daugelis planktoninių organizmų ir net kai kurios žuvų rūšys.

5) Vandens buveinių destrukcija

Buveinės nyksta, kai nebėra augalų ar gyvūnų išgyvenimui būtinų sąlygų.

Dauguma pasaulio vandenynų terito-rijų praranda būdingąsias buveines. Tačiau šalia didžiųjų miestų įsikūrusios pakrantės populiacijos dėl žmogaus sukurtos stre-sinės situacijos tai patiria neproporcingai greitai. Buveinių praradimas turi poveikį visai vandenyno biologinei įvairovei.

PriežastysĮvairūs gamtos reiškiniai, kaip cunamiai,

taifūnai, audros, gali turėti laikiną poveikį augalų ir gyvūnų gyvenimo ciklams, tačiau jų negalima lyginti su žmogaus veiklomis,

jo pavasario metu. Dauguma žmonių gyvena vietose,

kurios bus paveiktos potvynio. Aukštesnis jūros lygis privers juos apleisti savo gyvena-mąją aplinką. Žemai esančios salos gali būti visiškai apsemtos.

Prognozės teigia, kad planetos šilimas toliau tęsis, o vandenynų lygis ir toliau kils.

7) Invazinės rūšys

Vandens invazinės rūšys yra augalai ir gyvūnai, kurie pasitraukė į tam tikrą jų paplitimui nebūdingą vietovę. Rūšys visada naudodavo vandenynus migracijai - plauk-dami patys ar prisitvirtindami prie gyvūnų, organizmai atranda kitus “pasaulius”. Iki šiol šis procesas buvo ribojamas srovių, vėjų, tačiau dabar rūšys gali plisti greičiau ir į tolimesnius arealus laivų ir kitų vandens įrenginių pagalba. Kai rūšis atvyksta į naują vietą, gali atsitikti keletas dalykų: nauja bu-veinė gali pasirodyti “nedraugiška”, tad rūšis joje nepritaps; ji gali išgyventi, veikiant nedideliems aplinkos pasipriešinimams; ji gali įsitvirtinti, neigiamai veikdama vietinę, natūraliai egzistuojančią aplinką įvairiais būdais. Kad invazinės rūšys prigytų, nau-joje buveinėje turi būti natūralių plėšrūnų, kontroliuojančių jų populiaciją, trūkumas. Dauguma invazinių rūšių į naujas teritorijas patenka laivų balastiniais vandenimis, kai iš uosto išplaukdamas laivas prisipumpuoja vandens ir jį išleidžia atplaukęs į kitą uos-tą. Invazija gali pasireikšti ir dėl kylančios vandens temperatūros vandenynuose

– apsigyvena rūšys, kurioms šie vandenys anksčiau buvo per šalti.

kurios daro negrįžtamai žalingą poveikį.Niokojanti žvejybos technika, kaip du-

gninis tralavimas, sprogdinimas dinamitu ir nuodijimas, naikina buveines tiek pakran-tės zonose, tiek gilioje jūroje.

Kylant temperatūrai, vandenynai ab-sorbuoja papildomą šilumą. Net labai maži temperatūriniai nukrypimai gali turėti poveikį jūros organizmų gyvenimo ciklams. Aukštesnės temperatūros prisideda prie ledo kepurių ir ledynų tirpimo, tai kelia jū-ros lygius ir užlieja estuarijas. Padidėjęs van-dens rūgštingumas dėl ištirpusio CO2 riboja jūros gyvūnų gebėjimą formuoti kiautą.

Vandenynų buveines stengiamasi ap-saugoti kuriant jūrų draustinius, kur plėtra yra apribota ir žvejyba uždrausta. Įstatymai draudžia ir atliekų, ir chemikalų skandinimą vandenynuose.

6) Vandens lygio kilimas

Globalus jūros lygis yra pakilęs 10-20 cm. Kasmetinis augimas per pastaruo-sius 20 metų siekia 3,2 mm. Per pastarąjį šimtametį iškastinio kuro deginimas, kita žmogaus veikla išlaisvino didžiulius kiekius

“karščio” dujų į atmosferą. Šios emisijos su-kėlė Žemės paviršiaus temperatūros kilimą, o vandenynai absorbuoja 80% šios perte-klinės šilumos.

Jūrų lygio kilimas nusakomas keliais faktoriais. Terminis plėtimasis: kai vanduo šyla, jis plečiasi. Ledynų ir poliarinių ledo kepurių tirpimas: natūraliai tirpdavo kie-kvieną vasarą, tačiau žiemą atsistatydavo. Dabar dėl aukštesnės temperatūros dau-giau tirpsta vasaros metu, o dėl mažesnio kietųjų kritulių kiekio ‒ žiemos ir ankstyvo-

Adstream nuotrauka

17

Klimatas

www.ozonas.lt

Specialus priedas

1. Sekite, kiek sunaudojate vandensJeigu norite rimtai taupyti vandenį, pra-

dėkite skaičiuoti, kiek kiekvieną dieną jo sunaudojate. Tai galite padaryti, stebėdami skaitliukų duomenis. Arba gavę sąskaitą, paskaičiuokite savo sunaudojamą vandenį, padalindami kubinius metrus iš dienų ir žmonių skaičiaus, gyvenančių jūsų name.

Norėdami sutaupyti, sutvarkykite visus namuose varvančius čiaupus ir pa-keiskite seną namų santechniką. O skalbimo mašinos nustatymus galima pakeisti į ekonominį režimą, nes šis nustatymas keturių asmenų šeimai gali sutaupyti apie 530 litrų vandens. Tualete tik pusiau nuleidžiant vandenį galima sutaupyti apie 1890 litrų, o su-mažinus dušo režimą iki ekonominio

‒ apie 300 litrų.

2. Antras gyvenimas vandeniui, kuriuo buvo plauti indaiPlaudami indus, drabužius ir maudy-

damiesi, jūs iššvaistote maždaug 50 procentų vandens, kurį sunaudojate per dieną. Plovimų rezultatas yra

„pilkas vanduo“ (angl. grey water). Jis taip vadinamas dėl pilkšvo atspalvio. Panaudoję šį vandenį, sutaupytumėte daugybę jo litrų.

Galite kaupti vonios ir kriauklių vande-nį į 5 litrų bakus. Tuomet jį galėsite panaudoti lieti augalams arba nuleisti tualete (aišku, svarbu atsirinkti. Juk vandens su skalbiklių ar indų ploviklių priemaišomis nepilsite ant augalų).

3. Nenuleisk vandens Amerikiečiai nuleidžia daugiau nei 15

milijonų litrų vandens. Kaip jį taupyti? Pirmiausiai, įsirengiant specialų bakelį, kuris leidžia pasirinkti, kiek vandens norima nuleisti.

Galima taupyti ir dar radikaliau – ne nuleidinėti vandenį, o įsirengti kom-postinį tualetą. Jei manote, jog gaminti komposto mažuose butuose neįmano-ma, amerikietė Susan Carpenter įrodė

priešingai. Moteris įsirengė komposti-nį tualetą mažame butuke Los Andžele. Anot jos, tualeto turinį reikia pašalinti tik po dviejų mėnesių.

4. Auginkite aplinkai draugišką sodąGalite paversti savo sodą ar galinį kie-

mą draugišku aplinkai. Parduotuvėse galima rasti kapsulių, kurios kaupia vandenį. Jų naudojimo instrukcija gana paprasta: jos yra sumaišomos su kom-postu ir šiuo mišiniu tręšiami augalai. Kapsulės sukaupia kelis kartus daugiau vandens nei įprasta žemė. Taip pat galite sode įrengti vandens saugoji-mo talpyklas. Tiesiog iškaskite kelias duobeles įvairiose sodo vietose ir jas

„nuveskite“ prie augalų. Po lietaus jos rinks vandenį, kuris palies visas jūsų gėles. Na, o svarbiausia tai, kad kai kurių augalų, tokių kaip pomidorai, bulvės, nereikia laistyti, nes jiems už-tenka tik lietaus vandens.

5. Gaudykite lietųVidutiniškai ant mažo namo stogo per

metus nukrenta tiek vandens, kiek užtektų visų metų reikmėms. Tačiau visas šis vanduo išteka į kanalizacijos vamzdžius. Jį galima sulaikyti ir pa-naudoti savo reikmėms. Pats papras-čiausiais metodas yra lietvamzdžiai ir jų galuose pastatytos statinės, kurios ir surenka vandenį.

6. Užsukti vandenį valantis dantisNors gali skambėti keistai, tačiau valytis

dantis ir laikyti kriauklės čiaupą at-suktą yra labai nenaudinga piniginei. Jis bėga veltui. Geriau sudrėkinkite šepetuką ir įsipilkite į stiklinę vandens burnai praskalauti, taip sutaupysite nemažai pinigų.

7. Laikykite geriamą vandenį ąsočiuoseDaugelis žmonių mėgsta gerti vandenį

tiesiai iš čiaupo, tačiau įsipylus gaivaus vandens, mes galime nepastebėti, kiek lašų nukrito mums užsukus čiaupą.

10 būdų, KaiP tauPyti vandenį namuose

Ar žinojote, jog Niujorkas šiandien sunaudoja 30 procentų mažiau vandens, nei sunaudojo 1979 metais, nors atsirado 1 mili-jonu daugiau gyventojų? Toks ryškus pokytis įvyko todėl, kad amerikiečiai ėmėsi paprastų taupymo priemonių. Turbūt nereikia priminti, jog taupymas reiškia mažesnes išlaidas, taip pat gražesnį sugyvenimą su gamta.

Taigi geriau įsipilkite vandens į didelį ąsotį ir užsinorėję gerti, įsipilkite iš jo. Beje, vandens ąsotyje nereikia palikti stovėti kelias paras.

8. Prauskitės po dušuJei labai mėgstate maudytis didelėse

voniose, jūs išnaudojate daugybę litrų vandens, tačiau kaip alternatyvą geriau rinktis dušą. Po juo prausdamiesi (aiš-ku, jei nestovėsite kabinoje valandą) išnaudosite mažiau vandens, tačiau efektas bus tas pats.

9. Pjaukite žolę kiek aukščiauJei gyvenate nuosavame name, dažnai

susiduriate su žolės pjovimu. Tačiau pjaudami žolę kiek mažiau, galėsite ją rečiau lieti. Tai padaryti galima papras-tai: pakelkite žoliapjovės ašmenis kiek aukščiau, taip žolė geriau sugers lietų.

10. Plaukite tik visiškai pripildytus įren-giniusJei namuose naudojate skalbimo mašiną

ar indų plovyklę, niekuomet neįjunkite jų tol, kol jos nebus pilnos. Taip plau-site efektyviau ir sutaupysite daugiau vandens.

Tolesniam domėjimuisi: taupymas.eu | wateruseitwisely.com

Projektą bendrai finansuoja Europos Sąjunga ir Lietuvos Respublika

„Kompleksinis visuomenės aplinkosauginio infor-mavimo, švietimo ir atsakingo gyvenimo būdo skatinimo projektas: Kurk ateitį atsakingai“

Raminta KAZLAUSKAITĖ

Alp

er B

uluc

nuo

trau

ka

18

Energetika

uŽ eLeKtRą moKama vandeniuGiedrė KISIELĖ

Švariausia ir gamtai draugiškiausia energetika bent jau iki šiol yra laikoma ta, kuri gaminama naudojant atsinauji-nančius energijos šaltinius. Ilgai negalvojus, prie tokių priskiriamas ir vanduo, nes šis juk teka nuolat, todėl ir elektros turbinas gali sukti nenustodamas. Ne visas vanduo, naudojamas elektros energijai gauti, vėliau grįžta į vandens telkinius.

Specialus priedas

Palisades plantnuotrauka

19

Energetika

www.ozonas.lt

Elektrai atiduodamas vanduo

Statistikos departamento duomenimis, 2010-aisiais Lietuvoje iš viso buvo sunaudo-ta 3831,7 milijono kubinių metrų vandens. Iš šio kiekio net 3639,1 milijono kubinių metrų sunaudojo energetika. Antra pagal sunaudojamo vandens kiekį sritis – ūkio ir buities reikmėms sunaudotas vanduo

– tesiekė 89,8 milijono kubinių metrų. O, pavyzdžiui, vandens kiekis, sunaudojamas žemės ūkio reikmėms (kitaip sakant, tie-siogiai susijęs su maisto gamyba), Lietuvoje tesiekia 1,3 milijono kubinių metrų van-dens. Matematika čia paprasta – energe-tikai sunaudojama beveik tris tūkstančius kartų daugiau vandens nei žemės ūkiui. Galima suskaičiuoti ir kitaip. Pagal šiuos duomenis Lietuvoje energetika sunaudoja beveik devyniolika kartų daugiau vandens, nei visos kitos veiklos sritys kartu sudėjus. Tokie skaičiai išties iškalbingi ir galbūt dau-geliui atrodo keisti. Juk Lietuvoje gigantiškų elektros jėgainių nėra, ypač po to, kai 2009-ųjų pabaigoje buvo galutinai sustabdytas Ignalinos atominės elektrinės darbas. Regis, dabar mūsų šalyje liko ne tiek ir daug dide-lio galingumo elektrinių. Dar nuo 1960-ųjų Kaune veikia hidroelektrinė, tačiau jos reikšmė šalies energetikai dabar labai su-menkusi. Šiuo metu Kauno hidroelektrinės galingumas siekia kiek daugiau nei šimtą MW. Po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo svarbiausia šalies elektrine tapo Elektrėnuose 1962-aisiais pastatyta Lietu-vos elektrinė. Ji yra didžiausia Lietuvoje šiluminė elektrinė, turinti aštuonis vei-kiančius blokus, kurių bendra galia siekia 1800 MW. Visai šalia Kauno ir Elektrėnų veikia ir trečioji iš didžiųjų šalies elektri-nių – Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė (KHAE). Tai vienintelė tokio tipo elektrinė Baltijos šalyse. Kai energetinės sistemos apkrova maža ir yra daug pigios perte-klinės energijos, KHAE agregatai, įjungti siurblio režimu, kelia vandenį iš Kauno marių į dirbtinį viršutinį baseiną, esantį 100 m aukščiau marių vandens lygio. Šiam baseinui esant pilnam, KHAE gali dirbti kaip įprasta hidroelektrinė. Be šių jau tra-dicinėmis vadinamų elektrinių vis dažniau ir garsiau kalbama apie kitus jėgainių tipus. Vieni iš dažniausiai pasitaikančių siūlymų ar net realiai pastatytų projektų yra susiję su atliekų, biomasės ir kito organinio kuro deginimu. Elektrai gaminti tokiose jėgainė-se gali būti naudojamos garo turbinos arba termoelektriniai generatoriai.

Vandens naudojimas

Nors įvairios elektros jėgainės skiriasi daugeliu aspektų, tačiau turi ir vieną ben-drą savybę. Jėgainių generatorių aušinimui būtinas vanduo. Jėgainės, kuriose kas nors

deginama, visada reikalingas aušinimas. Visiškai nesvarbu, ar deginamos šiukšlės, organinės atliekos, anglis, ar branduolinis kuras. Iš deginamo kuro išgauta energija suka jėgainių turbinas. Šios, sujungtos su elektros generatoriais, mechaninę energiją paverčia elektros energija. Kad ir koks di-delis būtų jėgainių darbo efektyvumas, tur-binos vis tiek negali visos deginamo kuro spinduliuojamos energijos paversti elektra. Dėl šios priežasties kiekvienoje jėgainėje visada yra tam tikras energijos perteklius. Kalbant paprastai, nekontroliuojamas energijos perteklius yra paprasčiausias perkaitimas. Galima nesunkiai sutikti, kad elektros jėgainės perkaitimas yra gana rim-tas reikalas, todėl nuo tokių situacijų reikia žūtbūt apsisaugoti. Natūralu, kad geriausia, patikimiausia ir, žinoma, pigiausia jėgainių aušinimui naudoti vandenį. Jėgainės elektrą gamina nuolat, turbinos taip pat sukasi praktiškai be pertraukų, todėl ir vandens aušinimui reikia nuolat. Štai čia jau galima suvokti, kaip energijos gamyba sunaudoja tokią milžinišką dalį viso šalyje sunaudo-jamo vandens. Turbinoms aušinti reikia daug vandens ir jo reikia nuolat. Tiesa, aušinimui vanduo nėra visiškai sunaudoja-mas. Didžioji dalis jau panaudoto vandens vėliau grįžta į tuos pačius telkinius, iš kurių buvo paimtas. Tačiau tai anaiptol nereiškia visaverčio vandens grįžimo. Aušinimo prie-volę atlikęs vanduo į natūralius vandens telkinius patenka aukštesnės temperatūros nei buvo prieš tai. Kitaip tariant, vanduo nebėra natūralios to vandens telkinio temperatūros. Toks vanduo ne visada yra priimtinas vandens telkinio augalijai ir gy-vūnijai. Dėl netinkamo vandens žūva žuvys ir vandens augalai. Be to, „pasistažavęs“ elektros jėgainių agregatuose vanduo jau nebėra švarus, o dažnai į telkinius grįžta ir prisotintas įvairių teršalų. Vandens pa-naudojimo elektros jėgainėse problema yra labai paprasta, nors anaiptol ne maža. Kai vis dažniau kalbama apie būsimą (o kai kuriose vietovėse jau ir esamą) vandens stygių, iškyla esminis klausimas – kur svar-biausia panaudoti vandenį? Atsakymų gali

būti įvairių, tačiau išties abejotina būtų vis mažėjančias vandens atsargas ir toliau aklai pilti į jėgainių aušinimo sistemas. Šis klau-simas galbūt ir nebūtų toks opus, galbūt ir nebūtų reikalaujantis greitos reakcijos ir konkrečių veiksmų. Tačiau dabar skirtumas tarp žemės ūkiui (tiesioginei maisto gamy-bai!) sunaudojamo ir jėgainių aptarnavimui skiriamo vandens skiriasi tris tūkstančius kartų.

Pasaulinė problema

Žinoma, galima sakyti, kad Lietuvoje duomenys yra šiek tiek iškreipti, nes dau-guma pramonės ar žemės ūkio šakų yra gana mažos savo veiklos mastais. Tačiau ir didžiausiose pasaulio šalyse, pavyzdžiui, JAV, jėgainių aptarnavimui yra sunaudoja-ma apie keturiasdešimt procentų vandens atsargų. Šis skaičius taip pat yra ne ką mažesnis ir reikalaujantis tokių pat greitų veiksmų. Energetikos monopolį vandens panaudojimo srityje jau senokai pastebėjo ir pasaulinės organizacijos. UNESCO dar 1999-aisiais išreiškė susirūpinimą esama padėtimi. Oficialiuose organizacijos prane-šimuose teigiama, kad toks beatodairiškas vandens naudojimas skaudžiausiai atsilieps tuose regionuose, kur vandens ir taip trūks-ta. Kol kas daugiausiai vandens aušinimui naudoja branduolinius reaktorius turinčios jėgainės. Šio tipo elektrinėse, net ir pačiose moderniausiose, reaktorių temperatūra pakyla iki milžiniškų aukštumų. Pasaulinė energetika, norėdama taupyti vandenį, anksčiau ar vėliau turės nusisukti nuo kais-tančių turbinų. Atsisukti visų pirma reikia į vėjo energetiką. Vėjo jėgainės turbinų sukimui nenaudoja degimo metu išgautos energijos, todėl aušinimo šioms jėgainėms reikia labai mažai arba nereikia visai. Greta vėjo energijos savo eilės efektyviam panau-dojimui vis dar laukia saulės energija. Vėjas ir saulė yra tie šaltiniai, kuriuos iš tiesų galima vadinti atsinaujinančiais. Privalu jau dabar keisti įsisenėjusį supratimą, kad vanduo (ypač švarus ir tyras) yra neribotas ir nesibaigiantis šaltinis.

Specialus priedas

20

Gamta

PasauLis PLastiKiniame maišeLyje

Paulius SADAUSKAS

Turbūt kone kiekvienas bent kartą buvo paklaustas, kokius tris daiktus pasiimtų į negyvenamą salą. Dažniausiai atsakome, jog imtume atstojančius daugelį daiktų. Tačiau jei tektų visiškai rimtai pasirinkti tris daiktus, labai didelė tikimybė, kad visi arba beveik visi jie būtų iš plastiko. Į kurį daiktą beparodytume, jis, ko gero, turės daugiau ar mažiau plastiko. Pastaruoju metu, tikėtina, turės daugiau. Tiesa, jei ta negyvenama sala, į kurią nusikelsite, yra kur nors Ramiajame vandenyne, plastiko imti nebe-reikės. Jo ten ir taip pakanka. Plastikas jau seniai užtvindė ne tik Ramiojo vandenyno saleles, bet ir mūsų paplūdimius, miestus bei mąstymą. O kai kurie skaičiai iš tiesų baugina.

Kalbėdami apie plastiką, dažniausiai įsivaizduojame plastikinėmis atliekomis nusėtus paplūdimius ir maišeliais „springs-tančius“ jūros gyvūnus. Tenka pripažinti, kad tai tėra baugi ledkalnio viršūnė. Visas ledkalnis yra dar baugesnis. Bent jau Eu-ropoje vienas gyventojas per metus viduti-niškai sunaudoja šimtą kilogramų plastiko. Galima nuspėti, kad Šiaurės Amerikoje ar didžiosiose Azijos šalyse skaičiai dar di-desni. Ten, kur nežabotai plinta vartojimas ir vienadienės prekės, ten nenumaldomai didėja ir plastiko kanjonai.

Šimtametė istorija

Pats plastikas jau nebėra toks „jaunas“, tačiau dėl pastaraisiais dešimtmečiais itin paplitusio jo naudojimo jis laikomas šiuo-laikinio vartotojiškumo simboliu. Pirmąją plastiko medžiagą pagamino ir 1862-aisiais pasaulinėje Londono parodoje pristatė britas Alexander Parkes. Jo pagaminta medžiaga buvo pavadinta parkesinu. Tai buvo organiška iš celiuliozės išgauta me-džiaga, kurios forma pakaitinus galėjo būti pakeista ir tokia išlikti atšalusi. Kiek vėliau, 1868-aisiais, amerikietis John Wesley Hyatt išrado celiulioidą ‒ medžiagą, sudarytą iš

celiuliozės ir spirituoto kamparo. Ame-rikietis norėjo sukurti patogią medžiagą biliardo kamuoliukams gaminti. Nors savo tikslą J. Hyatt pasiekė, tačiau celiulioidas buvo pradėtas naudoti kur kas plačiau. Bene daugiausiai jis buvo naudojamas kino ir fotografijos pramonėje – iš celiulioido buvo gaminamos kino ir foto juostelės. Jau kitame amžiuje panaudojus formaldehidą buvo išrastas pirmasis visiškai sintetinis plastikas. Jo kūrėjas Leo Hendrik Baeke-lend šią medžiagą užpatentavo bakelito vardu. Iki pat dabar plastikas buvo tobuli-namas, stiprinamas, gerinamos jo patvaru-mo, tvirtumo ir kitos savybės. Dėl beveik nebekontroliuojamos plastiko atliekų padė-ties vis dažniau plastiko kūrėjų pastangos nukreipiamos siekiant sukurti biologiškai pakantų, suyrantį ir organinį plastiką.

Naudojamas visur

Visi gerai suprantame, kad plastikas mūsų gyvenime pasitaiko labai dažnai. Tačiau tikrai daugelis nustebtų sužinoję, kad plastiko aplink mus tiek daug. Bene labiausiai paplitęs pavyzdys – plastikiniai maišeliai. Parduotuvėse jie dalinami tuntais, tačiau niekada nesibaigia. Kone kaskart grį-

žę iš prekybos centro parsinešame ir naują maišelį. Nors šie gaminami vis greičiau su-yrantys, o ir šiaip stengiamasi juos kuo at-sakingiau rūšiuoti, pačių maišelių tiek daug, kad neišvengiamai nemaža jų dalis tiesiog vėjo plaikstomi miestuose, laukuose, prie upių ar ežerų. Šiuos pavyzdžius galima kiek patikslinti statistiniais duomenimis. Vien 2008 m. visoje Europos Sąjungoje pagamin-ta 3,4 milijono tonų plastikinių pakuočių. Vidutinis maišelio svoris svyruoja nuo 8 iki 60 g, o tai reikštų, kad Europoje kasmet sunaudojama 60–450 mlrd. maišelių, arba 113–850 maišelių kiekvienam asmeniui. Kai kuriose šalyse teršiamą aplinką ėmėsi ginti visuomenė. Prekybos centrai ėmė riboti maišelių naudojimą. Siekiant mažinti šiukšlių kiekį, 2002 m. maišeliai apmokes-tinti Airijoje, ir jų naudojimas smuko net penkiolika kartų. Dabar už maišelį airiai privalo sumokėti maždaug 70 centų ‒ ne-svarbu, ar maišelis yra greičiau suyrantis, ar ne. Maišelių mokestis patenka į specialų aplinkosaugos fondą. Visuomenei sukrutus, ieškoma būdų riboti maišelių naudojimą ir kitose Europos šalyse. Maišelių apmokesti-nimas – ne vienintelė išeitis. Antai Jungti-nėje Karalystėje jų kiekius mažinti siekiama savanoriškais tariantis su mažmenininkais.

Specialus priedas

Etienne Ljoni Poisson nuotrauka

21

Gamta

www.ozonas.lt

Italija nusprendė tam tikro tipo maišelius apskritai uždrausti. Be maišelių mūsų kas-dienybėje knibžda kur kas daugiau plastiko. Dauguma mobiliųjų telefonų, kompiuterių, televizorių, muzikos grotuvų, virtuvės bui-ties prietaisų, automobilių salonų detalių, net baldų turi daugiau ar mažiau plastiko. Šios medžiagos galima aptikti mūsų drabu-žiuose ar kosmetikoje.

Dideli pavojai

Plastiko kiekiai nebūtų tokie bauginan-tys, jei ši medžiaga nebūtų pavojinga ar ža-linga. Būtent dėl savo keliamų pavojų dideli plastiko kiekiai ir gąsdina. Kita vertus, nie-ko kito ir negalima tikėtis, kada nesuvokia-mai didelis nenatūralios medžiagos kiekis yra tiesiog beatodairiškai metamas į natū-ralią aplinką. Pavojai anaiptol nesibaigia vien paplūdimių ir vandenynų teršimu bei gyvūnijos naikinimu. Kaip minėta, tai tik baugaus ledkalnio viršūnė. Plastiko keliamų problemų sąrašą būtų galima pradėti nuo vėžio. Nors reikalingi išsamesni tyrimai, tačiau Amerikos vėžinių susirgimų tyrimų asociacija (the American Association for Cancer Research) jau pranešė, kad plastike esančios cheminės medžiagos skatina vė-žinių ląstelių augimą. Toksinės medžiagos iš plastiko pamažu kaupiasi mūsų kūnuose, jos randamos seilėse ir moterų piene. Bisfe-nolis A (BPA) yra vienas iš tokių chemikalų. Ši medžiaga yra daugelio maisto produktų ir gėrimų pakuočių sudedamoji dalis. Plas-tikas pavojingomis medžiagomis grasina ne tik mums jį naudojant. Jis ne ką mažiau kenkia ir po panaudojimo. Išmestas plas-tikas, veikiamas saulės, išskiria tam tikras chemines medžiagas, kurios, patekusios į gruntinius vandenis, kelia grėsmę gyvybei. Problemos vien čia nesibaigia. Daug dides-nis pavojus atsiranda tada, kada jo susekti nebegalime. Dėl mūsų neapdairumo plas-tikas jau dabar veikia ir mitybos grandinės

pirmąjį lygmenį. Išmėtytas gamtoje ir dažnai gyvūnų supainiojamas su maistu, plastikas kartu su visomis savo kenksmin-gomis priemaišomis gali pasiekti ir mus. Mokslininkai sutartinai tvirtina, kad jei nebus imtasi priemonių plastiko papliti-mui sutramdyti, tai jo patekimas į mitybos grandinę mums turėtų labai skaudžių, o gal ir katastrofiškų pasekmių.

Reputaciją bandoma taisyti

Suprantama, kad plastikinis košmaras nebegali toliau tęstis nekontroliuojamas. Priemonių imtasi jau seniau, tiesa, ne visi veiksmai kol kas pasiteisina. Dažnai problemos slypi jau ne pačiame plastike, tačiau mūsų vartotojiškuose įpročiuose ar paprasčiausiame nežinojime. Nepaisant visų iššūkių ir problemų, jau kurį laiką yra stengiamasi efektyviai sukurti bioplasti-ką. Be ekologinių sumetimų tokį plastiką kurti paskatino ir nuolat kylančios naftos kainos bei nuogąstavimai, kad naftos ir dujų anksčiau ar vėliau pristigsime. Vienas reikšmingiausių bioplastiko pranašumų yra tas, kad jis gaminamas iš pakartotinai nau-dojamų žaliavų. Vadinasi, biomasei tinka bet kas, pradedant maisto atliekomis ir baigiant šiaudais, cukranendrėmis ar ku-kurūzais. Jau dabar naudojamos kukurūzų pagrindu pagaminto bioplastiko pakuotės sumuštiniams ir salotoms. Išmestas toks

panaudotas bioplastikas suyra į anglies dvi-deginį ir vandenį. Yra ir tokių bioplastiko rūšių, kurias, esant tam tikrai temperatūrai ir drėgmei, skaido mikroorganizmai. To-kios rūšies bioplastiko produktus paprastai gamina didžiausios pasaulyje bioplastiko įmonės. Pavyzdžiui, JAV bendrovė „Natu-reWorks“ per metus pagamina 140 tūkstan-čių tonų bioplastiko. Kitos įmonės gamina biologiškai skaidžią plastiko plėvelę, kuria, pavyzdžiui, dengiami laukai. Iš tokio plas-tiko taip pat gaminami vazonėliai augalams daiginti ar maišeliai šunų išmatoms rinkti. Nuolat ieškoma ir kitų plastiko tobulinimo būdų. Bet svarbiausia yra rasti kelią, kaip ekologišką plastiką padaryti pigų. Šioje srityje jau dabar yra daug žadančių pasie-kimų. Pavyzdžiui, Danijos mokslininkams pirmiesiems pasaulyje pavyko sukonstruoti tokį katalizatorių, kuris angliavandenius iš karto paverčia pieno rūgštimi. Moksli-ninkai ištyrė, kad iš tokių elementų kaip titanas, alavas ar cirkonis sukonstruotos specialios grotelės veikia tarsi katalizatoriai, nepaprastai pagreitinantys cukraus mole-kulių skaidymąsi į pieno rūgštis. Žinoma, pasaulinės korporacijos vis dar primygtinai laikosi tradicinio plastiko ir jo naudojimo būdų. Tačiau vis dažniau atrodo, kad jiems skersai kelio stoja ne tik skaudžios plastiko sukeltos problemos, ne tik vis garsiau apie tai kalbanti visuomenė, bet ir nuolat sen-kančios ir brangstančios naftos atsargos.

Specialus priedas

Julian Kücklich nuotrauka

Tom Magliery nuotrauka

Smėlio ir vandens nudilintos plastiko atliekų atplaišos pajūryje

22

Sveikata

Nepasiklysti informacijos labirintuo-se ir išvengti ne visada naudingų sveikos mitybos kraštutinumų galima pasitarus su srities ekspertais. Sveikos mitybos tiesas, mitus ir patarimus paneigti arba patvir-tinti mums padėjo Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėja dr. Roma Bartke-vičiūtė. Nors visuose mituose apie mitybą yra dalis tiesos, tačiau aklai jais vadovautis

nevertėtų. Bene svarbiausia taisyklė – pa-žinti save ir žinoti, ko mums labiausiai rei-kia. Tiesa, greta šio patarimo yra ir nemažai kitų rekomendacijų, kurių primygtinai patartina laikytis.

Sveika mityba – sudėtinė sistema

Iš tiesų trumpai apibūdinti sveiką mity-bą sunku. Tiksliau, trumpas apibūdinimas nebūtų visiškai tikslus. Dažnai sakoma, kad sveikai maitintis turime tam, kad būtume sveiki. Maitinamės visų pirma tam, kad gautume įvairiausių mums reikalingų medžiagų. Dėl to, anot R. Bartkevičiūtės, pirmą akcentą reikėtų dėti maisto produktų įvairovei. Galbūt čia galime sugriauti ir pir-mą sveikos mitybos mitą, kai vieni maisto produktai yra išskiriami kaip geresni, tin-kamesni už kitus. Mitybos ir fizinio aktyvu-mo skyriaus vedėja tam pritaria tik iš dalies. Žinoma, žiūrint per tam tikrą prizmę, vieni produktai yra palankesni sveikatai, o kiti mažiau palankūs. Tačiau visi jie yra tinkami vartoti. Svarbiausia, kokiais kiekiais ir kaip dažnai tie produktai vartojami. Kitas svei-kos mitybos akcentas – valgymo režimas. Svarbu žinoti, kada ir kiek valgyti. Be to, ne mažiau svarbu ir žinoti, pastebėti, kaip jaučiamės suvalgę vienokio ar kitokio mais-

to. Vertinant sveiką mitybą, reikia suprasti, kad kiekvienam žmogui sveikiausia ir tei-singiausia mityba bus vis kitokia. Tai pri-klauso ir nuo kūno svorio, ir nuo gyvenimo būdo ar net pomėgių. O ir apskritai sveika mityba, galima sakyti, yra sudėtinė sveikos gyvensenos, geros savijautos dalis. Šalia sveikos mitybos turi būti ir fizinis aktyvu-mas. Nereikėtų fizinio aktyvumo painioti su sportu – tai yra skirtingi dalykai ir apie

sportą jau turbūt reikėtų kalbėti atskirai. Žmonės skirtingi, gyvena skirtingus

gyvenimus, todėl ir maisto poreikiai skir-tingi. Tam pritaria ir R. Bartkevičiūtė. Anot jos, maisto produktų vartojimas visų pirma turi atitikti kiekvieno žmogaus maistinių medžiagų poreikį. O jis tikrai yra skirtin-gas, priklauso ir nuo lyties, ir nuo amžiaus, fizinio aktyvumo ar net klimato sąlygų. Kiekvienas žmogus yra skirtingas, todėl kas tinka ir yra naudinga vienam, kitam gali visai netikti. Turime visą laiką mokytis, nuolat stebėti, kas, kaip ir kada mums tin-ka. „Gyvendami mokomės daugelio dalykų, sveika mityba taip pat nėra išimtis“, ‒ teigė mitybos specialistė. Žinoma, egzistuoja bendrosios sveikos mitybos rekomendaci-jos. Jos, galima sakyti, pritaikytos daugumai žmonių, tačiau jokiu būdu negalima vien jomis vadovautis, nes jas reikia pritaikyti kiekvienam žmogui skirtingai.

Kova su kasdienybės tempu

R. Bartkevičiūtė priminė, kad gana griežtai rekomenduojama laikytis tam tikro valgymo režimo. Tinkamiausias reži-mas – trys ar keturi kartai per dieną. Kita vertus, jei tik yra poreikis ir galimybė, gali-ma maitintis ir penkis ar šešis kartus. Dar

sveiKa mityba: Ką iš tiKRųjų ReiKia Žinoti?

Jonas ŠPOKASApie sveiką mitybą galime rasti daug ir įvairiausių straipsnių, žurnalų ir knygų. Nereikia ilgai ieškoti, kol tarp daugybės

skirtingų informacijos šaltinių surasime rekomendacijų, visiškai priešingų viena kitai. Kartais atrodo, kad sveika mityba jau ne-bėra reali ir egzistuojanti sveikos gyvensenos dalis, o greičiau legenda ar mitas, nuolat pagražinamas ar pakeičiamas skirtingais atributais.

viena dažnai naudojama sistema suskirsto mūsų maitinimąsi į tris didžiuosius „kartus“ (pusryčius, pietus ir vakarienę) bei mažes-nius – priešpiečius, pavakarius ir įvairias jų kombinacijas. Jei maitinamės taip, kaip rekomenduojama, tai sveikata turėtų būti geresnė. Jei per dieną valgome vieną ar du kartus, gresia įvairūs virškinimo sutrikimai, skrandžio ligos. Galų gale, kai valgome retai, tuomet valgome būdami labai alkani.

Tai reiškia, kad tuo vienu valgymu valgo-me greičiau ir suvalgome daugiau. Tokiu būdu perkraunamas virškinimo traktas. Įpratus valgyti reguliariau, galima išvengti per didelio sotumo ar alkio jausmo, neap-krauti skrandžio, palengvinti virškinimo sistemos darbą. Tiesa, išlaikyti nuolatinį valgymo režimą tik atrodo lengva užduotis. Šiuolaikinis kasdienybės ritmas vis greitėja, todėl kartais sunku ne tik išlaikyti mitybos režimą, bet ir apskritai normaliai pavalgyti. Dauguma rado išeitį – vis populiarėjantį nuolatinį užkandžiavimą. Dažniausiai užkandžiaujama tiesiog darbo vietose ar mokymo įstaigose didesnį dėmesį skiriant aplinkai, o ne tam, kas valgoma. Nuolatinis valgymas jau savaime yra nieko gero neža-dantis užsiėmimas. Nuolat ką nors valgy-dami, mes net patys to nepajusdami galime gerokai viršyti mums reikalingą maisto medžiagų normą. Dabar, kai technika ir technologija mums nuolat padeda ir patys beveik nieko neturime daryti, paprasčiau-siai neturime kur išnaudoti gautų medžiagų pertekliaus. R. Bartkevičiūtė pamini ir už-kandžiavimo pliusus: „Žinoma, jei kalbame apie nedidelį, saikingą užkandžiavimą, tai jis yra rekomenduojamas. Apskritai mes turėtume valgyti ne dažniau nei kas tris valandas, bet ir ne rečiau nei kas keturias

Specialus priedas

Jei perkamas mėsos produktas, o ant jo etiketės mėsa įrašyta penkta ar šešta eilėje, galima daryti logišką išvadą, kad tame mėsos gaminyje mėsos beveik nėra.

23

Sveikata

www.ozonas.lt

atvejais valgomi šal-dyti pusfabrikačiai ar greitai pagamina-mas maistas savai-me nėra pavojingi ar žalingi. Anot R. Bartkevičiūtės, kalbant tiek apie pusfabrikačius, tiek apie šviežią maistą, reikia akcentuoti, kad visada svarbu skaityti gaminių etiketes. „Deja, etikečių skaitymas mūsų visuomenėje vis dar yra gana didelė problema“, ‒ teigė ekspertė. Čia pat ji priduria, kad produktų gamin-tojams keliama vis daugiau reikalavimų etiketėse sąžiningai ir tiksliai nurodyti produktų sudėtis. Žinoma, pasitaiko ir sukčiavimų bei gudrybių, tačiau informaci-jos yra pateikiama užtektinai. Pirkėjai taip pat turi mokėti skaityti etiketes, o dar svar-biau ‒ turi jas iš tiesų ir perskaityti. Tada bus galima teisingai pasirinkti. Etiketėse produktų sudėtis nurodoma sudedamųjų dalių kiekio mažėjimo tvarka. Tad jei per-kamas mėsos produktas, o ant jo etiketės mėsa įrašyta penkta ar šešta eilėje, galima daryti logišką išvadą, kad tame mėsos ga-minyje mėsos beveik nėra. Skaitant etiketę taip pat reikia įvertinti, kiek ir kokių maisto priedų pridėta. Kalbant apie maisto pro-duktus, į kuriuos pridėta saldiklių, jų etike-

tėse šalia maisto produkto pavadinimo pri-valu nurodyti, kad produktas su saldikliais.

Verta praplėsti maisto racioną

Mitybai įtakos turi ir aplinka, klimato sąlygos. Lietuvoje, pavyzdžiui, labai ryškūs metų laikų skirtumai. Patiriame tiek karš-tas ir audringas vasaras, tiek darganotus rudens mėnesius, šaltas žiemas bei gaivius pavasarius. Neretai kalbant apie mitybą pa-tariama atsižvelgti į žiemos šalčius, vasaros karščius, rudens darganas ar pavasario vė-jus. R. Bartkevičiūtė sutinka, kad žiemos ir vasaros maisto racionas gali skirtis, tačiau labai didelės reikšmės mityba skirtingais

ar penkias“. Taigi jei užkandžiaujama maždaug tada, kai reikia valgyti, ir jei tai daroma su saiku, tai – į naudą. Tačiau jei kas valandą ar kas pusvalandį kramsnojami šokoladukai ar bandelės, tai jau nėra gerai.

Maisto derinimas

Kai kurie leidiniai apie maitinimąsi šalia reguliaraus valgymo pabrėžia ir mais-to derinimo svarbą. Moksliškai maisto derinimas tikrai nėra pagrįstas. Tačiau R. Bartkevičiūtė ragina į tai pažiūrėti ir iš kitos pusės: „Kadangi kiekvienas žmogus turi savo skonį, savo pomėgius, kiekvienas ir į maistą reaguoja skirtingai. Tad galima teigti, kad asmeniškai maistą derinti galima, tačiau toks derinimas gali būti paremtas tik individualiais poreikiais ir tikrai negali būti taikomas kaip bendra mitybos rekomen-dacija“. Šioje vietoje visgi reikėtų grįžti prie rekomendacijų maitintis įvairiai, reguliariai, valgyti daugiau augalinės kilmės produktų. Šios rekomendacijos ‒ bent jau kol kas ‒ yra pagrįstos ir iš tiesų naudingos.

Svarbu skaityti etiketes

Pažvelgę į prekybos centrų prekių vitrinas, nesunkiai galime pamatyti, kad jose dominuoja greitai pagaminami maisto produktai, užšaldyti pusfabrikačiai ir kitos panašios gėrybės. Įprasta manyti, kad tokie produktai tikrai neturėtų patekti į sveikos mitybos racioną, o gal ir apskritai yra ža-lingi. R. Bartkevičiūtė pirmiausia pabrėžia, jog tiesiogiai nėra įrodyta, kad, pavyzdžiui, šaldyti pusfabrikačiai daro kokią nors realią žalą. Jei tai būtų įrodyta, tų produktų, ži-noma, prekystaliuose nebūtų. Kaip ir kitus mitybos mitus, taip ir tokius produktus

taip pat geriau vertinti per sveikos mitybos prizmę. Žinoma, kad šaldyti pusfabrikačiai nėra ir neturi būti dažnai pasitaikantys pro-duktai mūsų maisto racione. Reikia valgyti daugiau augalinės kilmės produktų, dau-giau šviežių ir tinkamai pagamintų produk-tų. Štai čia ir vertėtų pastebėti, kaip ir kada pagaminti tie pusfabrikačiai: „Jei patiekalas pagamintas prieš savaitę ir jį dar savaitę galima vartoti, tai natūralu, kad jo gamybo-je buvo panaudotos tam tikros medžiagos, prailginančios galiojimo laiką. Tokios me-džiagos mums gal ir nekenkia, tačiau, kita vertus, jos mums taip pat nėra reikalingos“. Tad pirmenybę visada reiktų teikti šviežiai produkcijai. Bet saikingai ir tik tam tikrais

metų laikais negali turėti. Anot mitybos ekspertės, raciono pastovumą sezonams keičiantis užgožia kur kas didesnės mitybos ydos. „Deja, daugumos Lietuvos gyven-tojų mityba yra netinkama ir tai turi daug daugiau įtakos nei mityba skirtingais metų laikais. Be to, sezoniškumo reikšmė ir įtaka dabar dar labiau sumažėjo, nes parduotuvė-se ištisus metus galime rasti ir vaisių, ir dar-žovių, ir kitų produktų, kurių anksčiau ga-lėjome turėti tik vasarą“, ‒ teigė specialistė. Be abejo, yra keli niuansai, kuriuos reikėtų žinoti apie sezoniškumo įtaką mitybai. Pa-vyzdžiui, žiemą, kai šalta, reikėtų naudoti

daugiau energinės vertės turinčių produk-tų, net ir riebesnių. Vasarą reikėtų vartoti daugiau skysčių, nes ir prakaituojame dau-giau. Tačiau didelių skirtumų tarp mitybos skirtingais sezonais nėra. O ir mes patys to skirtumo beveik nejaučiame. Ypač didmies-čiuose vis populiarėjantys užsienio ir egzo-tiškų šalių virtuvių patiekalai ne tik ištrina ribas tarp sezoniškumų, tačiau sujungia ir skirtingų virtuvių ypatumus. Mitybos spe-cialistai dažniausiai rekomenduoja rinktis vietinius produktus, vietinį maistą. Anot R. Bartkevičiūtės, tokiam pasirinkimui šiek tiek įtakos turi ir mūsų valgymo įpročiai, mes esame labiau pratę prie vietinio maisto ir jo paruošimo būdų. Tačiau nėra jokių

Specialus priedas

Pagrindinė bėda yra ta, kad tiek suaugę, tiek vaikai nemoka pasirinkti tinkamų maisto produktų, tinkamos įvairovės ir maisto produktų proporcijų. Tiek vaikai, tiek suaugę

valgo per daug riebių produktų, per daug saldumynų.

Anolobb nuotrauka

24

Projektą bendrai finansuoja Europos Sąjunga ir Lietuvos Respublika

„Kompleksinis visuomenės aplinkosauginio infor-mavimo, švietimo ir atsakingo gyvenimo būdo skatinimo projektas: Kurk ateitį atsakingai“

SveikataSpecialus priedas

mokslinių įrodymų, kad, pavyzdžiui, kiniš-kas ar indiškas maistas mums galėtų sukelti problemų. Be to, juk ir neperimamos visos tų šalių virtuvės su visais jų niuansais. Adaptuojama tik dalis produktų. „ Jei tie patiekalai mums tinkami ir juos valgydami gerai jaučiamės, tai mums tik į naudą, nes taip praplečiama ir mūsų maisto raciono įvairovė“, ‒ teigė mitybos specialistė. Anot jos, svarbu yra ne tai, kokios šalies virtuvės patiekalus valgome, o kiek dėmesio ski-riame tam, kas mūsų lėkštėje. „Tai galima pavadinti valgymo kultūra“, ‒ sakė R. Bart-kevičiūtė. „Tai tam tikros procedūros, kurių valgydami turėtume laikytis“, ‒ paaiškino ji. Kaip jau minėta, turime laikytis tam tikro maitinimosi režimo, turime valgyti įvairius maisto produktus. Taip pat svarbu valgyti lėtai ir ramiai. Reikia gerai sukramtyti maistą, kad jis būtų geriau įsisavinamas. Žinoma, svarbu ir valgyti tada, kada norisi, bei nepersivalgyti. Nereikia pamiršti, kad sotumo jausmas ateina kiek vėliau, po dvi-dešimt minučių. Valgymas turi savo kultūrą ir estetiką. Valgant patariama susikaupti, nenukreipti savo minčių nuo maisto.

Vanduo – mitybos sistemos pagrindas

Kyla nemažai diskusijų dėl to, kiek vandens turi būti suvartojama kasdien. R. Bartkevičiūtė sako, kad rekomenduojama per parą išgerti 2-3 litrus skysčių, tačiau kiekvieno žmogaus poreikiai yra skirtingi, nes tai priklauso nuo maitinimosi, fizinio aktyvumo, aplinkos sąlygų ir kt. Kai ku-rie ekspertai sako, kad tiek išgerti reikia vandens, o kiti teigia, kad reikia suvartoti tiek skysčių. Anot mitybos specialistės, nei vieni, nei kiti neklysta, tik svarbu, ką vadiname skysčiais. Pavyzdžiui, šiuo atveju kava ir pienas yra skysti maisto produktai,

su kuriais gauname nedidelę dalį vandens. Daugiau vandens galima gauti geriant gai-viuosius ir kitus gėrimus. Žinoma, reikia atsižvelgti į tai, ar tuose gėrimuose yra saldiklių. Jei jų daug, tada tokie gėrimai vandens tikrai neatstos. Rekomenduojama gerti kuo daugiau įprasto geriamojo van-dens. Reikalingą vandens kiekį tiksliau ap-skaičiuoti galima ir pagal tai, kiek su maistu per dieną gauname kalorijų, koks mūsų svoris. Pavyzdžiui, manoma, kad vienai kcal turėtų tekti apie 1 ml, arba vienam kg kūno svorio – apie 30 ml vandens. Galima tik pasakyti, kad dauguma lietuvių suvar-toja tikrai per mažai skysčių. Yra nemažai rekomendacijų, kaip ir kada reikėtų vartoti vandenį. Kai kurios pataria atsigerti tik praėjus pusvalandžiui po valgymo. Anot R. Bartkevičiūtės, tokiuose patarimuose yra dalis tiesos. Tačiau, kita vertus, jei valgant žmogų troškina, argi jis negalėtų atsigerti? Visgi griežtų rekomendacijų šia tema nėra ir svarbiausias kriterijus čia taip pat turėtų būti saikas. R. Bartkevičiūtė perspėja: „Jei valgymo metu labai daug gersime, labai greitai pripildysime skrandžio turinį, tada gali dingti noras valgyti. Todėl valgant ne-reikėtų gerti dideliais kiekiais“.

Atskiro dėmesio kalbant apie mitybą nusipelno ir tonizuojantys gėrimai, be ku-rių nebeįsivaizduojama daugelio iš mūsų diena. Visų pirma, R. Bartkevičiūtė pabrė-žia, kad kava ir kiti tonizuojantys gėrimai nėra sveikatai palankūs maisto produktai. Jau žinome, kad mūsų maisto racionas turi būti kuo įvairesnis. Tai įvairovei patenkinti tikrai užtektų vieno kavos puodelio per dieną. „Žinoma, jei žmogus kasdien išgeria po vieną ar du puodelius kavos ir dėl to jaučiasi gerai, tai nėra blogai“, ‒ sakė mity-bos specialistė. Tačiau apskritai kava nėra pats sveikiausias produktas. Tą patį galima pasakyti ir apie dabar labai madingus ener-ginius gėrimus, ypač mėgstamus jaunimo. Šiuose gėrimuose be kofeino yra ir taurino, ir guaranino. Tokių gėrimų reikėtų dar la-biau vengti. Kitaip sakant, jei galima be jų apsieiti, derėtų jų apskritai nevartoti. Šiuo metu mokyklose jau uždrausta pardavinėti tiek energinius gėrimus, tiek kavą.

Sutrikimų daugėja

Ne pati linksmiausia tema kalbant apie mitybą yra įvairūs valgymo sutrikimai. R. Bartkevičiūtė pastebėjo, kad mitybos sutri-kimų yra daug ir įvairių, o jų tarp žmonių vis daugėja. Netinkamos mitybos pasekmės gali būti nutukimas, kraujotakos sistemos ligos, cukrinis diabetas ir kitos. Įrodyta, kad tokios ligos kyla dėl to, kad maitinamės netinkamai, gauname per mažai arba per daug kai kurių maistinių medžiagų. Yra ir kitų ligų, kurių kilmė jau nebėra tiesiogiai susijusi su mityba. Anoreksija ar bulimija susergama daugiau dėl psichologinių prie-

žasčių, šios ligos ir gydomos kitaip, nors tam tikra prasme tai taip pat yra mitybos sutrikimai. R. Bartkevičiūtė apgailestavo, kad, nors Lietuvoje kas penkeri metai yra atliekami suaugusių gyventojų faktiškos mitybos tyrimai, vaikų faktiškos mitybos tyrimų duomenys gana seni ir informacija nebėra tiksli. Tačiau čia pridūrė: „Bendrą tendenciją mes tikrai stebime ir vėl tenka pripažinti, kad mityba tikrai negerėja, o kai kuriais atvejais net ir blogėja“. Anot jos, pagrindinė bėda yra ta, kad tiek suau-gę, tiek vaikai nemoka pasirinkti tinkamų maisto produktų, tinkamos įvairovės ir maisto produktų proporcijų. Tiek vaikai, tiek suaugę valgo per daug riebių produktų, per daug saldumynų. Nors akcentuojama, kad reiktų bent kelis kartus per dieną val-gyti vaisius ir daržoves, šio patarimo taip pat nesilaikoma. Mitybos specialistė teigia, kad per pastarąjį dešimtmetį daržovių ir vaisių vartojimas net sumažėjo. Dabar jau tik mažiau nei pusė žmonių kasdien vartoja vaisius ir daržoves. Vaikai taip pat vartoja per mažai vaisių ir daržovių. Kitose Europos šalyse atliktų tyrimų duomenimis, pavyzdžiui, tarp vienuolikamečių vaikų tik 17 procentų vaikų kasdien valgo tiek vaisių ir daržovių, kiek rekomenduojama.

R. Bartkevičiūtė dar kartą primena, kad teisingos mitybos mokytis reikia visada ir pradėti tai daryti niekada nėra vėlu. Svar-biausia – turėti noro ir patikimos informa-cijos. O jos yra tikrai daug. Svarbiausia, ži-noma, nepasiklysti tarp daugybės skirtingų patarimų ir rekomendacijų. Todėl pradėti informacijos paiešką specialistė siūlo nuo oficialių Sveikatos apsaugos ministerijos ar Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro pateikiamų informacijos šaltinių. Kvalifikuoti specialistai visada gali suteikti tinkamų ir naudingų patarimų.

Tolesniam domėjimuisi: www.sam.lt – Sveikatos apsaugos ministerija | www.smlpc.lt – Sveikatos mokymo ir ligų pre-vencijos centras | www.valgymosutrikimai.lt – Valgymo sutrikimų gydymo centras | www.sam.lt/go.php/lit/Visuomenes_svei-katos_biuru_kontaktai – Visuomenės sveikatos biurai Lietuvoje

Nuotrauka iš asmeninio R. Bartkevičiūtės archyvo

25

Ūkis

www.ozonas.lt

Pirmiausia, gal galėtumėte trumpai paaiškinti, kas yra gamtinė žemdir-bystė?

Trumpai nelabai išeina... Tai – natūralių gamtinių procesų modeliavimas daržinin-kystėje, sodininkystėje, gyvulininkystėje ir bendrai ūkio formavime. Tai – neišgalvoji-mas nieko naujo, nei jau yra gamtos sukur-ta. Tai žemės nedirbimas jokiomis priemo-nėmis, išskyrus gyvų organizmų natūralią veiklą. Natūralus dirvožemio susidarymo procesas – augalinių organinių medžiagų virškinimas dirvoje, natūrali medžiagų apy-kaita, natūrali, simbiotinė augalų mityba, natūralios ar pusiau natūralios augalų ir gyvūnų bendrijos, susidarančios dirbamos žemės plote, natūralūs jų ryšiai, natūralios mitybos grandinės. Apibendrinant, tai sie-kimas prisitaikyti prie natūralios organiz-mų visumos, kuo mažiau ją keičiant, o jeigu keičiant – tai ne skurdinant, o didinant produktyvumą. Gamtinė žemdirbystė – tai ir maisto auginimas, naudojant ne dirbti-nes, bet gamtos sukurtas „agrotechnikas“.

Kokie yra pagrindiniai principai, ku-rių derėtų laikytis šia žemdirbystės rūšimi užsiimančiam žmogui?

Pagrindinis principas toks ir yra: neiš-galvoti nieko naujo, nei jau sukurta. Gyvybė egzistuoja keturis milijardus metų. Naivu būtų manyti, kad koks nors agronomas ge-riau išmano jos poreikius, negu ji pati.

Vienas pagrindinių gamtinių sistemų vystymosi principų ir esminis gamtinėje žemdirbystėje – į dirvą turi sugrįžti lygiai tiek augalinių organinių medžiagų, kiek joje užaugo. Nesvarbu, kokia forma, bet sugrįžti turi viskas.

Gamtinėje žemdirbystėje nėra prie-šų. Pas mus nėra ligų ir jų sukėlėjų, nėra kenkėjų, nėra piktžolių. Gamtinis daržas ar sodas veikia pagal natūralius principus. Įvairių organizmų, agronomų laikomų kenkėjais, populiacijas reguliuoja mitybos grandinės, todėl „kenkėjai“ niekada nepa-daro žalos.

Gamtinis žemdirbys, norėdamas sėkmingai taikyti šį metodą, turi gerai iš-manyti dirvožemio susidarymo procesą ir augalų mitybą. Tą mitybą, kuri egzistuoja nuo pat augalų atsiradimo, o ne tą, apie ku-rią kalba dabartinis agronomijos mokslas, atvedęs visą žemės ūkį į aklavietę ir maisto produktus pavertęs nevalgomais.

Žemdirbys turi aiškiai suvokti, kad dirvos derlingumas, nuo kurio priklauso derlius ir produktų kokybė, – ne kažkoks skaičiukais ir balais nusakomas dydis, o gyvas procesas, kurio metu yra skaidomos augalinės organinės medžiagos. Tik gyva dirva yra derlinga. O bet koks „virškinimo“ proceso sutrikimas veda link dirvos degra-davimo, t.y. derlingumo praradimo.

Taip pat žemdirbys turi išmanyti ekolo-giją. Ne tą, kuri kalba apie elektros taupymą

ir šiukšlių rūšiavimą, bet realius gyvų or-ganizmų ryšius, nuo kurių priklauso visos mūsų gyvenimo sritys.

Esate vadinamas gamtinės žemdir-bystės pradininku Lietuvoje. Kada ir kodėl pradėjote domėtis šio tipo žem-dirbyste?

Sunku pasakyti. Pirmiausia dėl to, kad iškilo pati aktualiausia problema – iš par-duotuvių dingo valgomi produktai, o val-gyti norėjosi. Tai buvo gal prieš devynerius metus. Tuo pat metu leidome rusų agro-nomo N. Kurdiumovo knygą „Protingas daržas“, kuri daugeliui „kitaip“ mąstančių žemdirbių tapo pirmuoju postūmiu. Tai nebuvo knyga apie gamtinę žemdirbystę, bet joje buvo rašoma apie dirvos įdirbimo žalą. Pradėjome bandymus. Deja, daugelis pradėjusiųjų taip ir pasiliko prie komposto ir purenimo. O mes nuėjome toliau, kol bendromis jėgomis išvystėme jau rimtą žemdirbystės sistemą, atitinkančią visus poreikius ir išsprendžiančią visas „žemdir-biškas“ problemas. Dar labai padėjo turbūt įgimtas noras suprasti gamtos procesus ir savo vietą joje. Iš to supratimo, tiksliau, ėjimo link supratimo ir gimė gamtinė žem-dirbystė.

Šiandien galime pasidžiaugti, kad turime unikalią lietuvišką gamtinės žem-dirbystės mokyklą, jai analogų nėra niekur pasaulyje.

s.jasionis: „tiK gyva diRva yRa deRLinga“

Kamilė BAUBINAITĖ

Intensyvios žemdirbystės propaguotojams vis labiau alinant dirvožemį, natūralius ir kokybiškus vaisius bei daržoves auginti norintys ūkininkai renkasi ne tik jiems, bet ir gamtai naudingas alternatyvas. Viena iš jų – gamtinė žemdirbystė, kuria užsiimti norintiems žmonėms nebūtinos ne tik trąšos ar pesticidai, bet ir daugelis įprastų žemės dirbimo įrankių. Apie tai, kodėl vertėtų pamiršti tradicinius ūkininkavimo principus, kalbamės su vienu iš gamtinės žemdirbystės pradininkų Lietuvoje Sauliumi Jasio-niu.

Fullerya nuotrauka

26

Ūkis

Kuo ji ypatinga ir išsiskiria iš kitų pa-saulyje naudojamų gamtinės žemdir-bystės praktikų?

Išsiskiria tuo, kad pasaulyje nėra jokių realių praktikų. O jeigu kažkas ir yra – tai niekur nėra bendro supratimo: žemė dirbama, naudojamas kompostas, dirva retai mulčiuojama, nepaisoma teigiamo „piktžolių“ ir „kenkėjų“ poveikio daržui, sodui ir apskritai gamtai. Nėra supratimo apie augalų mitybą. Tręšiama organinėmis trąšomis, sėjami ir į dirvą įterpiami azotą kaupiantys augalai, dėl to padidėja nitratų kiekis. O jeigu paisoma šių dalykų – nau-dojama daug organinių medžiagų iš šalies, t.y. skurdinamos aplinkinės ekosistemos, to negalima vadinti „darnia žemdirbyste“. Yra ligų profilaktika ir gydymas biologinėmis priemonėmis (o kartais ir ne tik biologinė-mis), egzistuoja „kenkėjai“.

Pas mus šių dalykų nėra, nes ligos ir kenkėjai – tik neteisingos agrotechnikos padarinys. Apskritai, užsienyje, jeigu jau nenaudojama chemija – tai jau ekologinis ūkininkavimas. Mūsų žemdirbystės siste-ma apima visus tris lygius: augalų mitybos supratimą, ekologijos dėsnių supratimą ir savarankišką gyvenimo būdą. To niekur nėra.

Kuo gamtinė žemdirbystė naudinga gamtai?

Iš vienos pusės – niekuo nenaudinga. Naudinga tik mums patiems. Gamta ir be mūsų žemdirbystės puikiai tvarkosi. Bet iš kitos pusės – gamtinė žemdirbystė, kai stengiamasi suprasti biologinių sistemų vystymosi principus, gali padidinti jų pro-duktyvumą, biologinę įvairovę, sąlygas gyventi įvairiems augalams ir gyvūnams, kurie negali gyventi dabartiniuose „kultūri-niuose“ daržuose ir soduose, jau nekalbant apie monokultūrų laukus. Pas mus visiems yra vietos ir visi vienodai reikalingi. Gam-tinės žemdirbystės principais vystoma

gyvulininkystė ne tik išsaugo pievas, bet ir gali maksimaliai padidinti jų bioįvairovę bei produktyvumą.

Ką galėtumėte pasakyti apie gamtinės žemdirbystės metodu auginamo der-liaus ypatybes?

Gamtinėje žemdirbystėje yra daug agrotechninių priemonių. Vienos jų leidžia užauginti pačios aukščiausios, „laukinės“ kokybės produktus, bet derlius būna mažesnis nei įprastoje kultūroje, o kitos – gauti daug didesnius derlius ir „nor-malią“ kokybę. Kiekvienas renkasi pagal savo poreikius. Bet kokiu atveju, mūsų produktai žymiai aromatingesni, skanesni, maistingesni už augintus „ekologiškai“ ar tuo labiau „chemiškai“. O aromatas ir „tur-tingas“ skonis viską pasako apie produktų tinkamumą maistui.

Gamtinę žemdirbystę galima supai-nioti su ekologine – šias ūkininkavimo rūšis propaguojantys žmonės siekia nekenkti gamtai. Gal galite įvardyti pagrindinius skirtumus tarp jų?

Tai skirtingi dalykai. „Ekologinėje“ žem-dirbystėje žemė dirbama, t.y. jos natūrali struktūra nuolat sujaukiama, dėl to blogėja drėgmės režimas ir oro patekimas į dirvą. Dirvos paviršius plikas – jį kaitina saulė, džiovina vėjas ir plauna vanduo. Drėgmės, temperatūrų pokyčiai – stresas augalams. „Ekologinių“ krypčių žemdirbystėje į dirvą įterpiamos organinės trąšos, dėl to augalų mityba nesubalansuota ir dažnais atvejais – pertekusi nitratais. Tai pat čia kovojama su augalų ligomis ir „kenkėjais“, o tai reiškia, kad sistema netvarkinga. Jeigu viskas gerai – augalai neserga ir „kenkėjų“ antplūdžių nebūna.

Esate lektorius seminarų, kuriuose žmonės mokomi ūkininkauti pagal gamtinės žemdirbystės principus. Kas

Jus paskatino imtis šios veiklos? Ar seminarų klausytojai lengvai priima Jūsų dėstomus principus? Ar jiems nėra sunku atsisakyti Lietuvoje kartos į kartą perduodamų ūkininkavimo taisyklių?

Imtis „švietimo“ paskatino patys žmo-nės. Principus jie priima lengvai, kadangi ateina tik motyvuoti žmonės. O dėl taisy-klių atsisakymo būna visaip: vieni iš viso dar tik pradeda ką nors auginti ‒ jiems lengva, o kiti pabando suprasti, pabando paauginti – ir tada jau labai lengvai atmeta viską, ką iki tol žinojo ir pradeda domėtis rimčiau. Aišku, būna, kad ir nepradeda, tiesiog paklauso – tuo ir baigiasi. Bet tokių labai mažai.

Ar gamtine žemdirbyste tinka užsiimti ūkininkauti vos pradėjusiems, nieka-da daržovių ar vaisių neauginusiems žmonėms?

Taip, ir labai džiugu, kad šis ūkininkavi-mo būdas įtraukia vis daugiau jaunų žmo-nių, anksčiau neturėjusių nieko bendro su žemdirbyste. Jie tampa savarankiški, valgo normalų maistą, augina sveikus vaikus. Žo-džiu, grįžta prie normalaus gyvenimo. Pas mus juk daug paprasčiau – nereikia begalės trąšų ir nuodų, nereikia bijoti jokių priešų ir prakaituoti su kastuvu. Tiesiog reikia šiek tiek savigarbos ir pagarbos žemei.

Nuo ko turėtų pradėti susidomėjusieji išbandyti gamtinę žemdirbystę? Kur turėtų būti sodinami augalai - į anks-čiau neliestą žemės plotą ar ten, kur anksčiau daržovės buvo auginamos įprastu būdu?

Į šį klausimą tikrai negaliu atsakyti, nes variantų – begalė. Žmonės mokosi metų metus ir tai niekada nesibaigia, tai labai daug žinių ir būtent sisteminio mąstymo reikalaujantis darbas. Tuo labiau, kad gam-tinė žemdirbystė apima visas ūkininkavimo sritis, kurios, daugeliu atvejų, viena be kitos normaliai neveikia. Augalai gali būt sodina-mi tiek į nedirbtą plotą, tiek ten, kur buvo auginama įprastai. Svarbiausia: procesų su-pratimas ir racionalus pasinaudojimas tuo. Reikia žinoti kiekvieno augalo prigimtinius poreikius ir sukurti jam atitinkamas sąly-gas. Tai nėra taip sunku, kaip gali pasiro-dyti, bet reikia domėtis, stebėti. Gamtinėje žemdirbystėje nėra instrukcijų – kiekviena-me sklype, kiekvienoje vietoje, kiekvienoje augalų bendrijoje kiekviena kultūra elgiasi kitaip, todėl mes ne studijuojame kažkokias agrotechnikas, o gilinamės į gamtos dės-nius, stebime jos procesus ir modeliuojame juos. Ir norint išmokti gamtinės žemdir-bystės, reikia ne vykdyti kažkieno nurody-mus, o įdėmiai stebėti, kaip gamta augina augalus ir gyvūnus, ir visa tai pritaikyti. Čia labai plati tema, ne straipsniui.

Dar galiu pridėti, kad svarbu ne tai,

Santheo nuotrauka

27

Ūkis

www.ozonas.lt

ne elektros ar vandens taupymas ir šiukš-lių rūšiavimas. Visa tai – akių dūmimas. Ekologija – tai realus ryšių biologinėse sistemose supratimas. Nėra jokios sąmo-ningos „ekologijos“ ar „darnios plėtros“. Mes – tokie patys organizmai, kaip ir visi kiti, ir mums galioja tie patys dėsniai. Mes – to paties biosferos organizmo ląstelės ir lygiai taip pat visapusiškai nuo jo priklauso-mi. Žmogus niekada nesaugojo ir nesaugos gamtos – jis saugo tik tiesioginį savo mai-tintoją. Ką maitina Seimas – saugo Seimą, ką maitina bažnyčia – saugo bažnyčią ir t.t. Tai nesąmoningas pasirinkimas. Gamtą (t.y. save) saugosime ir patys būsime saugūs tik

tada, kai ji tiesiogiai bus mūsų maitintoja. Kai tą sužinosime ne iš knygų, o realiai tuo gyvensime. Upės bus švarios tik tada, kai gersime jų vandenį ir neturėsime kito pasi-rinkimo. Ir t.t. ir pan. Mes suprantame, kad savo maistą auginame ne patys – tai net ne daržas ar konkretus žemės plotas, bet visa biologinė sistema. Ir daržas, sodas ar ga-nykla turi būt naudinga visiems, ten gyve-nantiems. Kiekvienas organizmas gamtoje egzistuoja tiek, kiek yra reikalingas kitiems, bendram gamtos organizmui. Darant bet kokį veiksmą, reikia ne galvoti, ar jis ža-lingas aplinkai, ar nežalingas, o kuo yra naudingas visiems kitiems organizmams, kuo naudingas gyvybei, kaip visumai. Jeigu niekuo nenaudingas – toks veiksmas jau savaime yra neekologiškas.

kokia žemė, o jos laidumas orui ir vande-niui (purumas) ir biologinis aktyvumas. Dirvos derlingumas – ne žemėje, o orga-ninių medžiagų skaidymo procese. Čia yra didelė dalis gamtinės žemdirbystės esmės. Bet kokioje dirvoje galima sukurti derlin-gumo procesą, svarbu, kad ji praleistų orą, nebūtų susislėgusi. Jeigu tokia nėra – reikia padaryti.

Kiek yra žmonių, rimtai propaguojan-čių šią žemdirbystės rūšį Lietuvoje?

Sau maistą auginančių ir taikančių kai kurias gamtinės žemdirbystės detales yra nemažai, gal apie tūkstantį, gal ir gerokai

daugiau. O rimtai žiūrinčių į šį reikalą ir suprantančių, ką daro, ‒ daug mažiau, gal kokie du – trys šimtai. Profesionalų – dar tik keletas, tačiau jų kasmet daugėja.

Teko skaityti, jog užaugintos produkci-jos nepardavinėjate, nes ją sandėliuo-jant bei transportuojant ji praranda šviežumą bei dalį kokybės. Kaip žiūri-te į gamtine žemdirbyste užsiimančius ir daržoves bei vaisius parduodančius žmones? Ar tuomet gamtinė žemdir-bystė gali būti pritaikoma miestiečių aprūpinimui šviežiomis daržovėmis ir vaisiais?

Pardavinėjame. Aišku, pati vertingiau-sia daržovė ar vaisius – ką tik nuo šakos ar iš žemės. Todėl produktas jau nuskynus ar išrovus turi būt pristatomas per dieną. Visus, auginančius gamtinės žemdirbystės produkciją pardavimui, pažįstu asmeniškai. Vertinu normaliai – žmogus turi pragyventi iš savo ūkio. Bet neslepiame, kad pati ge-riausia kokybė – tiesiai iš daržo, todėl skati-name žmones ne pirkti, o patiems augintis.

Dėl miestiečių aprūpinimo irgi tas pats: geriau, jei jie nustotų būt „miestiečiais“ ir užsiaugintų patys. Jiems patiems geriau. O jeigu nori pirkti – prašom, tik tai jau truputį prasčiau. Be abejo, geriau negu parduotuvėje, šimtą kartų geriau, bet pagal mūsų aukštus „standartus“ – jau šioks toks trūkumas.

Ar gamtinė žemdirbyste galėtų tapti vyraujančia žemdirbystės rūšimi? Koks jos potencialas?

Arba taip ir bus, arba bus blogai. Ne mums, mūsų anūkams. Dirbamos žemės masiškai išeina iš apyvartos, valstybės po-litika tiesiogiai remia dirvožemių ir gamtos naikintojus, mokamos išmokos vien už lau-

kų arimą, net negaunant jokio derliaus, bei už pievų skurdinimą, pjaunant žolę ir išve-žant iš lauko. Energijos sąnaudos derliaus (nevalgomo!) gavimui – absurdiškos. Ir kuo toliau – tuo kiekvienas grūdas darosi bran-gesnis. Dirvožemiai nyksta, pievos nyksta, vandenys užteršti... Jokia „išsivysčiusi“ valstybė negali apsirūpinti maistu, turi iš-naudoti neoficialias kolonijas – „trečiąsias“ šalis. Bet ir ten agronomija ta pati, dirvos nualinamos, derlingumas tragiškai mažėja. Kas toliau?

Gamtinės žemdirbystės potencialas – sąlyginis. Ji tinka tik mažiems ūkiams, lais-viems žmonėms. Joje negalima monokul-

tūra, taigi niekada nebus didelių javų laukų. Gamtinė žemdirbystė gali mus aprūpinti aukščiausios kokybės maistu, gali padaryti mus nepriklausomus ir sveikus, bet negali išspręsti globalių socialinių problemų. Jos atrama – gyvos, klestinčios natūralios bio-loginės sistemos. Kol jos egzistuos, vystysis – tol galės egzistuoti ir gamtinė žemdirbys-tė, o kai joms kažkas nutiks – žemdirbystės jau nereikės, nes mūsų nebus.

Gamtinė žemdirbystė – ūkininkavi-mas, negriaunantis gamtoje susiklos-čiusių dėsnių, visiškai nekenkiantis gamtai. Ar ekologijos idėjomis vado-vaujatės ir už lysvės ribų?

Taip. Tik ekologiją aš suprantu kiek kitaip, negu rašo laikraščiai. Ekologija – tai

Gamtinė žemdirbystė gali mus aprūpinti aukščiausios kokybės maistu, gali padaryti mus

nepriklausomus ir sveikus, bet negali išspręsti globalių socialinių problemų. Jos atrama –

gyvos, klestinčios natūralios biologinės sistemos. Kol jos egzistuos, vystysis – tol galės egzistuoti ir

gamtinė žemdirbystė, o kai joms kažkas nutiks – žemdirbystės jau nereikės, nes mūsų nebus.

Fabulous Fabs nuotrauka

28

Produktai

Kai noRisi vaisiųKamilė SAKALAUSKAITĖ

Bananai, apelsinai, ananasai, arbūzai, melionai, obuoliai, braškės, slyvos, kriaušės – visų šių ir dar daugybės kitų vaisių galite ieškoti parduotuvėse ir žiemą, ir vasarą. Per pastaruosius šešiasdešimt metų vaisių ir daržovių augintojai prisitaikė prie sparčiai augančios rinkos, todėl visiškai nesvarbu, prieš kiek laiko buvo nuimtas jų derlius – gausus kiekis chemikalų padeda išlaikyti gerą išvaizdą, kartu pakeisdamas kvapą ar net skonį. Šiuo metu iš visų Europos rinkoje esančių vaisių ir daržovių net 45.7 proc. yra užauginti naudojant pesticidus, randamos net 349 skirtingos jų rūšys. Norint palaikyti tinkamą tokios prekės išvaizdą, naudo-jama dar keliasdešimt kitų cheminių medžiagų. Dėl šios priežasties verta naudoti sezoninius produktus, pirkti juos iš patikimų ūkininkų, o ne bergždžiai ieškoti cheminėmis medžiagomis neapdorotų vaisių ir daržovių prekybos centruose.

Pesticidai

Praeitų metų vasarą Jungtinių Valstijų žiniasklaidoje pradėjo plisti informacija apie pesticidų kiekio vaisiuose ir daržovėse augimą. JAV Aplinkos darbo grupės (EWG) atstovės Sonya Lunder teigimu, vaisių augi-nime naudojami chemikalai yra toksiški, to-dėl gali sukelti įvairias ligas. Nustatyta, jog net 90 proc. rinkoje esančių obuolių buvo nupurkšti dviejų rūšių pesticidais bei kitais chemikalais, stabdančiais puvimą. EWG taip pat paskelbė labiausiai pesticidais už-terštų vaisių ir daržovių sąrašą, į kurį įeina

obuoliai, salierai, braškės, persikai, špinatai, importuoti nektarinai ir vynuogės, papri-kos, bulvės, mėlynės ir salotos.

Pesticidų paplitimą tirianti tarptautinė organizacija „PAN Europe“ 2008 metais ištyrė 11 610 vaisių ir daržovių mėginių skirtingose Europos šalyse. Tirti apelsinai, morkos, mandarinai, pupelės, kriaušės, bulvės, agurkai, špinatai. 2,2 proc. minėtų produktų rasti dideli pesticidų kiekiai, o tai reiškia, jog jais prekiaujančios įmonės užsiėmė nelegalia veikla. Nustatyta, kad net 26,7 proc. tirtų vaisių ir daržovių auginimui buvo naudojamos 26 skirtingos pesticidų

rūšys. Pavyzdžiui, visos jos aptiktos iš Vo-kietijos importuojamose vynuogėse. „PAN Europe“ teigimu, svarbu atkreipti dėmesį į pesticidų „kokteilių“ poveikį augalams ir jų vartotojams, pabrėžiama diazonino daroma žala. Tyrimai rodo, jog šis nervų sistemą veikiantis toksinas gali pakenkti smegenų veiklai, ypatingoje rizikos grupėje atsiduria vaikai ir nėščiosios.

Daugiau nei 20 proc. Europos prekybos centruose parduodamų daržovių ir vaisių auginimo metu buvo apdoroti dviejų rūšių pesticidais. Dešimties skirtingų rūšių minė-tų chemikalų kokteilis randamas paprikose

Feff o-o nuotrauka

29

Produktai

www.ozonas.lt

ir vynuogėse. Sveikatai pavojingiausiais pesticidais laikomi karbendazimas ir ma-nebas (mutagenas), iprodionas ir kaptanas (kancerogenai), procimidonas ir deltame-trinas (veikia endokrininę sistemą). 2008 metais tarptautinė aplinkos apsaugos or-ganizacija „Greenpeace“ Vokietijoje atliko tyrimą, kurio duomenys rodo, jog Europos Sąjungos šalių vyriausybės yra techniškai nepajėgios aptikti daugiau nei 50 proc. dar-žovėse ir vaisiuose esančių pesticidų. Todėl ir šių importuotų gėrybių pirkėjai Lietuvoje negali būti tikri, jog renkasi sveiką produk-tą.

Netikra spalva

Gerai pagalvokite prieš pasirinkdami blizgantį obuolį ar kitą ryškios spalvos vaisių. Paprastai obuolių „pagražinimui“ naudojamas vaškas, o vaisiai nokinami su kalcio karbidu. Toks cheminių medžiagų naudojimas vaisių ir daržovių srityje auga labai sparčiai, nepaisant to, kad, pavyzdžiui, kalcio karbidas gali sukelti keletą ūmių ir lėtinių sveikatos sutrikimų. Cochin moks-lo ir technologijų universiteto lektoriaus Sivasankara Pillai teigimu, vaisiais pre-kiaujančiose įmonėse šių produktų dėžėse laikomi mažos kalcio karbido pakuotės, gaminančios acetileno dujas. Joms reaguo-jant su vandeniu pagreitėja nokimo proce-sas. Vienas kilogramas šios pigios cheminės medžiagos per dvi, tris dienas gali subran-dinti apie 200 kg mango vaisių. Turbūt dėl šios priežasties kalcio karbido naudojimas yra pati populiariausia dirbtinio nokinimo priemonė. Taip paveikti prekybos cen-trams teikiami produktai būna gana minkš-ti ir mažiau skanūs, taip pat turi trumpesnį galiojimo laiką. Jų žievė yra ryškios spalvos, atrodo prinokusi ir sultinga, tačiau vidus dažniausiai būna žalias.

Cheminiu būdu vaisiai brandinami ir Lietuvoje. UAB “CITMA” - viena didžiausių šviežių vaisių ir daržovių importo - ekspor-to įmonių Lietuvoje, užsiimanti didmenine ir mažmenine prekyba. Jos elektroniniame puslapyje rašoma, jog bananai, kuriais prekiaujama lietuviškose parduotuvėse, įmonės sandėlius pasiekia iš tropinių bei subtropinių kraštų, kur yra pjaunami žali, o po to, atkeliavę į mūsų šalį, nokinami spe-cialiose kamerose etileno dujų pagalba. Sa-vaime suprantama, tai vienintelė lietuviška įmonė, tokiu būdu nokinanti vaisius. Rei-kėtų nepamiršti ir kiek cheminių medžiagų naudojama norint vaisius žalius išlaikyti visos tolimos kelionės metu. Todėl geriau rinktis ūkininkų išaugintą produkciją, nors jos išvaizda ne visada tokia patraukli.

Statistika Lietuvoje

2010 m. Valstybinė maisto ir veterina-rijos tarnyba (VMVT) ištyrė 60 vietinių

augalinių maisto produktų mėginių, 146 įvežtus iš Europos Sąjungos valstybių ir 50 importuotų iš trečiųjų šalių. Ištirti 96 švie-žių daržovių mėginiai (morkos, paprikos, baklažanai, agurkai, pomidorai, kopūstai, arbūzai, porai, salotos, bulvės). Taip pat 117 vaisių ir uogų mėginių (obuoliai, persi-kai, kriaušės, slyvos, apelsinai, mandarinai, citrinos, granatai, greipfrutai, vynuogės, braškės, razinos, bananai). Tirtuose pro-duktuose pesticidų liekanų nenustatyta 77 mėginiuose (30 %), nustatyta pesticidų liekanų, neviršijančių didžiausių leistinų normų – 175 mėginiuose (68 %), o 4 mė-giniuose (2 %) pesticidų liekanos viršijo didžiausią leistiną normą. Dėl pesticidų kiekio viršijimo buvo uždrausta realizuoti 23 tonas nesaugių vaisių ir daržovių.

Praeitais metais VMVT negyvūninio maisto tvarkymo subjektuose atliko 26950 patikrinimų, kurių metu nustatyta 15310 teisės aktų reikalavimų pažeidimų. Tiesa,

sumažėjo randamų pesticidų kiekis vai-siuose ir daržovėse. Ištirti 367 maisto pro-duktų mėginiai, kuriuose ieškota pesticidų, akrilamidų, mikotoksinų. 154 mėginiuose pesticidų likučiai nustatyti, tačiau neviršijo leidžiamų normų, o 6 mėginiuose viršijo didžiausias leistinas normas. Granatuose (2286 kg) iš Egipto, kaip ir ankstesniais me-tais, nustatytas pesticidas fenpropatrinas

– 0,053±0,027 mg/kg (norma 0,02 mg/kg). Ilgavaisiuose agurkuose (19384 kg) iš Is-panijos nustatytas pesticidas dichlorvosas

– 0,05±0,025 mg/kg (norma 0,01 mg/kg). Valstybinės maisto ir veterinarijos

tarnybos teigimu, eilę metų vykdoma au-galinio maisto taršos stebėsenos programa rodo, kad dažniausiai nesaugūs maisto pro-duktai yra įvežami iš trečiųjų šalių.

Tolesniam domėjimuisi: www.pan-europe.info

Scott Butner nuotrauka

30

Mąstytojas

nuo gydomųjų Rodono šaLtinių taigoje iKi uPių, PiLnų teRšaLų.

Kalbėdami apie vandenį, dažnai akcentuojame tai, kad vanduo vakarų pasaulyje jau senokai yra tapęs perteklinės visuome-nės vartojimo sąlyga. Mes nebejaučiame vandens ir kitų resursų svarbos, jie mūsų gyvenime tampa antrinės reikšmės. Nebe-kreipiame į juos dėmesio, nors nuo jų labiausiai priklausome. Į šitą ydingą ratą mes papuolame nuo pat mažens. Paklausykime pasakojimo apie tuos žmones, kurie auga kiek kitokiomis sąlygomis – atšiaurios gamtos apsuptyje. Dr. Donatas Brandišauskas, Aberdeen universiteto Škotijoje doktorantas (taip pat dirbantis VU Kultūrinių bendrijų studijų centre bei Orientalistikos centre ir VDU) Sibiro taigoje praleidęs penkiolika mėnesių, įsitikinęs, kad, norėdamas išgyventi taigoje, turi būti ne tik susigyvenęs su gamtos sąlygomis, bet ir pagarbiai bei atsakingai elgtis.

Kadangi kalbame apie taigą ir tundrą, norėtųsi paklausti, kaip, jūsų nuo-mone, geografija atsispindi žmogaus mąstyme?

Geografija neatspindi vaizdiniais ar žemėlapiais. Sibiro klajokliai ją suvokia „iš vidaus“, vaikščiodami, jausdami, užuos-dami. Kiekvienai vietai pasiekti ‒ turi eiti taku, o takas yra besikeičiančių vietų seka. Žinoti kelią, reiškia žinoti vietų seką. Kie-kviena vieta turi savo istoriją, kartais net savo dvasią. Taigi, kraštovaizdis atsisklei-džia žmogui, jam judant per pasaulį.

Jūs – Sibiro ir Užbaikalės vietinių tau-tų tyrinėtojas. Kaip vertinate šių tautų santykį ir ryšį su aplinka?

Visų pirma, reikia suprasti, kad kalba-me apie taigos ir tundros gyventojus, vadi-nasi, gan atšiauraus klimato kraštovaizdį. Tad tam, kad išgyventum, turi būti gerokai susigyvenęs su tenykšte gamta, žinoti jos dėsnius ir mokėti elgtis pagarbiai. Visa tai ir atsispindi vietinių gyventojų gyvenimo būde bei tradicinėse praktikose. Be to, tai-gos ar tundros kraštovaizdis yra ir svarbi

(ar net svarbiausia) jų kultūrinio identiteto dalis.

Gal galite plačiau papasakoti apie tai, kaip, jūsų akimis žiūrint, pasireiškia ši pagarba?

Ji pasireiškia, visų pirma, per nevarto-tojišką santykį su gamta. Pavyzdžiui, yra renkamos vaistažolės, gydymui renkamas ir naudojamas „mumijo“ (substratas, ran-damas tik aukštai kalnuose esančiose uo-lienose). Tačiau imdami vaistus iš gamtos, vietiniai gyventojai palieka tam tikrų aukų. Visas tenykštis kraštovaizdis yra gausus resursų. Kalbant apie vandenį, yra šaltinių, kurie naudojami gydymui (pavyzdžiui, vadinamieji Aršan šaltiniai). Buriatijos res-publikoje šie šaltiniai saugomi net valstybi-niu lygmeniu. Taip pat yra kuriami parkai, nacionaliniai parkai bei šamanistinės ar budistinės-lamaistinės vietos, kurias lanko piligrimai. Vasaromis ten gyvena lamos, atvyksta šamanai atlikti ritualų. Tie šaltiniai gydo ne tik fizines negalias, bet ir nužiūrė-jimą ar kitą ligą, vietinių gyventojų laikomą magiška.

O kaip pasireiškia pagarba gyvūnams?Pavyzdžiui, sumedžiojama visuomet tik

kiek, kiek reikia pragyvenimui, niekuomet nemedžiojama pramogai ar sportui. Taip pat svarbu ir dvasinis ryšys su aplinka: da-rinėjant gyvūną, visą laiką yra aukojama. Išdarinėto gyvūno galva nukreipiama į rytus. Manoma, kad tokiu būdu gyvūnas lengviau prisikels naujam gyvenimui. Jo kaulai ne išmėtomi, o palaidojami arba su-dedami kartu – pagal medžio kamieną, ant jo iškilusių šaknų arba pačiame medyje. Tai susiję su tikėjimu, kad gyvūnas prisikels, vėl įgaus kūnišką formą ir sugrįš į žemę. Neretai gyvūno atliekos yra sudedamos į upę. Tam yra du paaiškinimai. Vienas yra kosmologinis: upė vietinių gyventojų pa-saulėžiūroje jungia visatą. Upėmis anapus iškeliauja siela. Kitas, tuo tarpu, praktinis: gerokai sulėtinamas irimo procesas, nepri-šaukiami plėšrūnai. Taip pat visuomet yra vaišinamos dvasios, šitaip vyksta mainai su aplinka.

O žiūrint iš šiuolaikinės ekologijos perspektyvos – pavasarį nežudomos nėš-čios elnės. Kita vertus, kartais pagarba aplinkai pasireiškia ir socialiniais aspektais – pavyzdžiui, viskuo turi dalintis. Sume-džiojus briedį, juo sotinasi apie 30 žmonių grupė, tad natūralu, kad nesusidaro perte-klinis vartojimas. Tikima, kad jei nesidalinsi grobiu ir būsi godus – tave tiesiog apleis sėkmė.

Ugnis – ko gero labiausiai šių tautų gerbiamas ir saugomas elementas. Suprantama, juk tai yra ganėtinai at-šiauraus klimato zona. Tačiau kokią vietą jų buityje užima vanduo? Minė-jote gydymą...

Žinoma, žvejyba – svarbus tautų, gy-venančių prie vandens telkinių, ypač sėslių tautų pragyvenimo šaltinis. Tačiau reikia suvokti, kad Sibiras šiandien nėra nepa-liestos gamtos vieta, ji yra smarkiai indus-

Kristina SAGAIDAK

D. Brandišausko nuotrauka

31

Mąstytojas

www.ozonas.lt

trializuota. Daugybė kasyklų, dujotiekių ir naftotiekių gerokai keičia įprastinį vaizdą. Kintant klimatui, taip pat labai gausiai dega miškai, o dabar pradeda degti jau net ir tundrinis kraštovaizdis. Ne tik nuo savaimi-nės ugnies dega, bet ir nuo gyventojų, kurie atvyksta dirbti į tas kasyklas: jų santykis su gamta kitoks – jie bet kur mėto cigaretes, jie nemoka prižiūrėti laužų. Upės taip pat yra užterštos, o juk dauguma kaimų yra įsikūrę prie upių. Juk ten šulinių neišsikasi – ten amžino įšalo žemė. Nenustebčiau, jei vėžinių susirgimų proveržiai taip pat su tuo susiję. Tungokočenas, kuriame praleidau nemažai laiko, yra netoli raketinės bazės. Neretai raketos pataiko būtent į upės ba-seino teritoriją, išsilieja daugybė neaiškios kilmės chemikalų... Vietiniai gyventojai nuolatos jaučiasi nuodijami.

Taigoj, kalnų perėjose, yra vandens kaupyklos, iš kurių visuomet gali atsigerti, tos vietos būna pažymėtos. Klajoklių šiuo metu taigoje yra mažai, tad ir tokių komu-nikacinių ženklų paliekama vis mažiau. Bet anksčiau tos vietos visuomet būdavo žymi-mos – kitai migruojančių žmonių grupei. Statant BAM‘ą (Baikalo-Amūro magistra-lę), evenkai naudojo elnius nešuliams ga-benti, pavyzdžiui, geologų įrangai gabenti. Jie keliaudavo tūkstančius kilometrų, todėl tas geriamojo vandens kaupyklų žymėjimas vėlgi pasidarė labai svarbus.

Apibendrinant galima pasakyti, kad vandens skalė yra plati: nuo gydomųjų ro-dono šaltinių taigoje iki užterštų upių.

Baikalas. Tai – giliausias žemėje eže-ras, turintis penktadalį gėlojo vandens atsargų žemėje, įrašytas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą bei teikiantis prieglobstį apie 1500 unikalių augalų bei gyvūnų rūšių. Kaip Užbaikalės tautos (pvz. buriatai) suvokia Baikalo reikšmę? Kaip žiūrima į vėl atidarytą celiuliozės fabriką Baikalske?

Na, su tokiais klausimais Rusijoje gero-kai sunkiau. Juk ten mažiau demokratinės, pilietinės raiškos, tad industrija tik plečiasi ir mažai kas žiūri vietinių žmonių naudai. Baikalas – tik vienas iš tokių pavyzdžių. Irkutsko ir Sibiro žmonės prisitaikę gyventi užterštose vietose, jie nelinkę sukilti. Nors tuo pačiu ir stebisi, kodėl tiek daug mirčių aplink, kodėl tiek daug vėžinių susirgimų... „Mes esame prisitaikę gyventi, atlaikysime“, – sako jie.

Rusai Sibire vadovaujasi požiūriu: visko mes dar labai daug turime, resursai nesibaigiantys... Toks požiūris dar gyvuo-ja. Turint omeny ir jų politines ambicijas, kurios glaudžiai susijusios su resursais. Tačiau aplink Baikalą vyksta ir kitoks pro-cesas: teritorija intensyviai apgyvendinama, maskviečiai ir kitų didmiesčių gyventojai privatizuoja pakrantes. Aš įsivaizduoju, kad tai vyksta rusiško „laukinio kapitalizmo“

sąlygomis. O juk daugelis teritorijų turėtų būti saugo-mos kaip naciona-linės vertybės. Mes irgi Lietuvoje turi-me panašią priva-tizavimo, nelegalių statybų problemą, tad galime nesun-kiai įsivaizduoti ir situaciją ten.

Yra daugybė ti-kėjimų, susijusių su ugnimi. Juka-girai turi ugnies dvasias, taip pat negalima spjauti į ugnį, dalintis ja su nepažįstamais ir t.t. Ar yra tikė-jimų, susijusių su vandeniu?

Taip, pagarba ugniai ryški visose Sibiro tautose – negali krapštyti su peiliu malkų, negali nepagar-biai šnekėti su ugnimi, gesinti jos vandeniu (nors dabar ir taip daroma). Kalbant apie vandenį: kai kertama upė ar brasta, visuo-met aukojama vandens šeimininkams. Ne-retai prie brastos pamatytumėte krūmą su daugybe raištelių – tai yra savotiškas auku-rėlis to vandens telkinio šeimininkui, dva-sioms. Tai ypač populiaru kalnų perėjose.

Prie visų didžiųjų ežerų, manoma, gy-vena dvasia-šeimininkas. Evenkų grupės, gyvenančios prie ežerų, tiki, kad egzistuoja didžiulis gyvūnas, panašus į žuvį. Žmonės pasakoja daugybę istorijų apie tą būtybę, daugelis pasakoja matę ją. Tai ir būtų van-dens šeimininkas. Taigi, Lochneso pabaisa nėra tik škotų fenomenas.

Vienas žmogus, turintis šamaniškų galių, man pasakojo, kad vandenyje jis pa-matantis tam tikrus vaizdus. Taigi, tai yra ir tokia tarpinė substancija, per kurią galima bendrauti su dvasiomis, matyti ateitį.

Jei pagalvosime, tai juk ir pas baltus vanduo turėdavęs ne tik fizinių galių – buvo svarbus ir prausimosi, apsiprausimo aspektas. Tačiau čia slypi ne tik kūniško apsivalymo, bet ir dvasinio atsinaujinimo idėja. Nors, tiesą sakant, sunku Sibiro ir Užbaikalės tautas palyginti su baltų genti-mis, nes kalbėdamas apie minėtas tautas turiu galvoje jų šiuolaikinę pasaulėžiūrą, nebeatsiejamą nuo nūdienos pasaulio reali-jų ir praktinio požiūrio į aplinką.

Ar apibūdintume šias tautas kaip izoliuotas ar kaip integruotas į visuo-menę?

Šiandien pasaulyje nerasi izoliuotų grupių, kurios nebūtų bent kiek paliestos globalizacijos proceso – nebent Amazonės

miškuose. Taigi ir mūsų minėtos grupės nėra jau tokios izoliuotos – jie turi kelių šimtmečių valstybingumo tradiciją, vaikus leidžia į mokyklas. Šie žiūri tokius pat ani-macinius filmukus kaip ir mes vaikystėje žiūrėdavome... Net ir Sibiro klajokliai – visa karta tų, kurie užaugo sovietmečiu, ‒ lan-kė mokyklas ir gyveno internatuose, o tik atostogų metu grįždavo į taigą pas tėvus ir senelius. Visgi, jų ypatumas ir lieka tas, kad jų gyvensena ir tradicinės praktikos išlieka archajiškos. Tačiau ir jie stengiasi adaptuoti visus išradimus, kiek tik gali – tai, ko gero, slypi pačioje žmogaus prigimtyje. Manau, mes irgi iš klumpių greitai peršoktume į Crocs‘us, jei tik būtų tokia galimybė.

Kaip vertinate šį perėjimo į „šiuolaiky-bę“ procesą?

Nelabai norėčiau graudentis dėl pra-radimų, nes manau, kad kiekviena kultūra vienaip ar kitaip kinta, juk ir mūsų lietu-viškumas prisitaiko prie naujų sąlygų ir iššūkių.

Kaip manot, ar neišnyks vietinės kul-tūros?

Šis tas nyksta, o juk šiam tam atsiranda ir naujų formų.

O kaip ateinančios kartos išgyvena šį procesą?

Tam tikram lygmeny protėvių kultūra yra išlikusi ir jaunuose žmonėse. Žmonės grįžta prie šamanizmo, bet tai iš tikrųjų yra jau naujas reiškinys. Juk ir pas mus, atga-vus Nepriklausomybę, žmonės masiškai atsigręžė į krikščionybę, nes tai buvo svarbi mūsų tautinio identiteto dalis.

Kultūra – kaip ir mes. Ji kinta, prisitai-ko, įgauna naujas formas.

Elijaus Kniežausko nuotrauka

32

Tema

Ar kada bandėte skaičiuoti, kiek sykių per dieną vartojate vandenį? Vanduo po treniruotės, vanduo kavai, vanduo dantims išsiplauti... Tačiau retai kada susimąstome, koks tai vanduo. O kuo gi galėtų būti ypatingas paprasčiausiai skaidrus skystis, do-vanojęs Žemei gyvybę ir persekiojantis mus dieną iš dienos? Būtent todėl, kad su vandeniu tenka susidurti taip dažnai, reiktų žinoti, kas jis per vienas ir kokią įtaką daro mūsų sveikatai.

Vanduo buteliuose

Ypač populiaru šiandien yra gurkšnoti vandenį iš plastikinių butelių. Tai atrodo labai paprasta ir patogu. Išgėrus, tuščią buteliuką galima tiesiog išmesti. Geriausiu atveju – į plastiko perdirbimo konteinerį, nors kiti nesivargina net nueiti iki šiukš-liadėžės. Tačiau tai, kas patogu, ne visada būna optimalu. Plastikiniai buteliai visiškai nedraugiški gamtai. Pagal WWF (Pasau-linis Gamtos Fondas) duomenis, kasmet maždaug 1,5 milijono tonų plastiko yra išeikvojama 89 milijardams litrų vandens sutalpinti. Prie šių didžiulių skaičių dar ga-lėtumėm pridėti žalą gamtai, padarytą tuos butelius gaminant, ir išmestų dujų kiekius, šias prekes transportuojant. WWF siūlė keletą būdų, kaip išspręsti šią skausmingą problemą, bet nė vienas jų nepasirodė tinkamas. Pavyzdžiui, pakartotinas butelių naudojimas darytų neigiamą įtaką vandens kokybei, nes vandeniui ilgiau pastovė-jus, į jį pradeda skverbtis nepageidautina medžiaga ‒ ftalatai. Tai bespalvis skystis, turintis nemalonų, kartų skonį. Ši sintetinė medžiaga dedama į plastikinius butelius, kad jie būtų lankstesni.

NRDC (Nacionalinė Išteklių Apsaugos

tikrinti, ar sudėtyje yra Cryptosporidium. Tai chlorui atsparūs pirmuonys, kurie 1993 m. užkrėtė 400 000 Milwaukee gyvento-jų. Šis susirgimas plinta per vandenį arba kontaktuojant su jau spėjusiais apsikrėsti žmonėmis ar gyvūnais. Parazitai įsiveržia į virškinimo traktą ir ten pasklinda. Pagrin-dinis simptomas – ūmus vandeningas vidu-riavimas. Nors dažniausiai liga pasireiškia žmonėms su silpna imunine sistema (ser-gantiems AIDS ar vėžiu) bei labai seniems arba ypač jauniems, esant vandens užterši-mui, ligos neišvengia ir kiti.

Vanduo iš čiaupo

Nors vanduo iš čiaupo ir yra pigesnis už buteliuose supakuotą, o geriau paty-rinėjus, dar ir sveikesnis, jis taip pat nėra tobulas. Štai Klaipėdos miesto vamzdynais tekantis vanduo, pavyzdžiui, turi gerokai daugiau fluoro nei mes norėtumėme. Nors šiaip šis elementas yra puiki prevencinė priemonė prieš kariesą, per didelis jo kiekis vandenyje gali sukelti fluorozę, o mažų vaikų dantukai gali prarasti savo baltumą ir įgyti ne tokį žavingą rusvą atspalvį. Būtent dėl to dauguma klaipėdiečių nenori gerti vandens tiesiai iš čiaupo.

Rytė Amelija JARMOŠKAITĖ

gaLimos geRiamojo vandens foRmos

Taryba) ištyrė daugiau nei tūkstantį šimto skirtingų vandens rūšių pavyzdžių. Tyrimo rezultatai parodė, kad kiek daugiau nei 25% vandens iš plastikinių butelių yra ne kas kita, kaip mums visiems puikiai pažįstamas vanduo iš čiaupo. Žinoma, galima tikėtis, kad vanduo iš buteliuko bus skanesnis už tą, kuris bėga mūsų vamzdynais. Bet kitas įdomus tyrimas, atliktas televizijos „Showtime“, parodė, kad Niujorko gy-ventojai, užrištomis akimis gėrę miesto vamzdynų ir iš plastikinių butelių paimtą vandenį, nusprendė, kad visgi skanesnis tas, kuris bėga iš čiaupo. Kaip bebūtų, Gė-tės universiteto profesorius Martin Wagner teigia, kad dar per anksti spręsti apie van-dens plastikiniuose buteliuose žalą mūsų visų sveikatai. Tačiau jau anksčiau ištirta, kad BPA (chemikalas, randamas daugelyje plastikinių produktų) sukelia kai kuriuos vėžinius susirgimus, diabetą ir galybę kitų ligų.

Pro akis nereiktų praleisti ir to, kad vandeniui iš čiaupo keliami didesni reikala-vimai nei tam, kurį perkame parduotuvėje. Vamzdynų vanduo tikrinamas kelis sykius per dieną, o vandenį pardavinėjančios kompanijos tai turi daryti vos kartą per savaitę. Taip pat šios kompanijos neprivalo

33

Tema

www.ozonas.lt

O štai Airijoje su vandens „papildais“ vyksta dar įdomesni dalykai. Vienas psichi-atras konsultantas praėjusių metų gruodį paskambino į vyriausybę, siūlydamas geria-mąjį vandenį „paskaninti“ ličio druskomis, nes, jo nuomone, taip pavyktų sumažinti ne tik depresija sergančiųjų, bet ir savižudybių skaičių šalyje. Iš tikrųjų šios druskos medi-cinoje naudojamos depresijos kamuojamų žmonių nuotaikoms stabilizuoti, bet keis-tokas gydytojo noras šitaip pakelti tautiečių nuotaiką nebuvo išpildytas.

Turbūt mums pasisekė, kad lietuviškas čiaupo vanduo, pas mus atkeliaujantis iš požemių, kur yra apsaugotas nuo įvairių teršalų, „gardinamas“ tik fluoru ir geležimi, o ne kokiais linksminančiais elementais. Rudai pilkas vanduo, žinoma, apetito neke-lia, tačiau ar iš tikrųjų geležis kenkia mūsų sveikatai? Nors skoniui nemaloniai pakisti pakanka ir 0,2 mg/l geležies, ji visiškai ne-kenksminga, kol nesiekia 2 mg/l. Tuo tarpu Lietuvoje yra vos kelios gyvenvietės, kur šis kiekis viršijamas. Didelis kalcio ir magnio kiekis vandenyje pasireiškia apnašomis arbatinuke, tačiau nei skonis, nei kvapas šioje situacijoje nenukenčia. Nepatrauklios spalvos ar skonio čiaupo vandeniui vertėtų suteikti dar vieną šansą.

Filtruotas vanduo

Norėdami dar labiau „patobulinti“ čiau-po vandenį, žmonės naudoja šiandien ypač populiarius filtrus. Tai gali pasirodyti idea-lus problemos sprendimas, nes tai nebran-gu ir ekonomiška. Geriamo vandens filtrų kainos svyruoja nuo kelių dešimčių iki kelių tūkstančių litų. Įvairūs prekeiviai siūlo di-džiulį pasirinkimą: nuo mažyčių kristalinių iki ištisų sistemų.

Šulinių vandenį atakavus nitratams, Lietuvoje pradėti gaminti specialūs filtrai šioms kenksmingoms medžiagoms naikinti. Tai ekologiški aparatai, naudojantys daug-kartines kasetes ir, pasak gamintojų, paša-linantys net 95-99% nitratų. Skausmingas įvykis, kai prieš kelis metus nuo nitratais užteršto vandens nukentėjo keli kūdikiai, parodo, kad kaimo gyventojams filtrai tur-būt yra vienintelė išeitis.

Tačiau yra ir kita nuomonė, kad filtruo-se susikaupia daug bakterijų, todėl laiku jų nepakeitus, vanduo gali būti dar pavojin-gesnis. O fluoras, deja, vandenyje ištirpsta, todėl jokie filtrai šios problemos neįveikia.

Visgi filtrų didžiausia problema yra ta, kad jie išvalo vandenį netgi per smarkiai. Su įvairiais teršalais iš vandens pasišalina ir beveik visi naudingieji elementai. Taip van-duo pavojingai supanašėja su distiliuotu, kuris iš viso nieko „nepripažįsta“. Geriant tokį vandenį, iš organizmo pašalinami kal-cio, magnio, kalio ir kitų metalų jonai. Tuo tarpu nefiltruotas čiaupo vanduo mums šiuos junginius dovanoja. Beje, filtruotame

forumais, kur žmonės dalijasi šen ir ten nugirsta informacija. Tai ganėtinai šviežia naujiena, mokslinių straipsnių, pagrin-džiančių gyvo vandens naudą organizmui, surasti labai sunku, todėl vargu ar galima visiškai pasikliauti šia naujiena ir pulti gerti sidabrinto vandens. Tokius išradimus, kaip buvo ir su plastikiniais buteliais, ir su fil-trais, labai puikiai patikrina laikas.

Vanduo yra nuostabus, kai tyras. Tačiau šiandien tokį sunku gauti tiek kaimo gyven-tojams, į kurių šulinius įsiveržė niekšingieji nitratai, tiek miestiečiams, kurie arba netu-rėdami laiko pasidomėti apsistato plastiki-nių butelių tvirtovėmis, arba apsiginklavę filtrais stoja į donkichotišką kovą su savo pačių pagalba užterštu vandeniu.

vandenyje naudinguosius elementus pakei-čia ne toks mums reikalingas natris, kurio dėka gali padidėti kraujo spaudimas.

Gyvas vanduo

Prieš kiek laiko pasirodė dar viena ga-limybė geriamą vandenį padaryti skanesnį. Gyvas vanduo buvo sukurtas dar visai ne-seniai – 2005 m. JAV. Mokslininkai sakosi suradę būdą kaip ne tik išvalyti vandenį, bet ir pagerinti jo savybes. Šitai galima padaryti įmaišius sidabro, koralų, magnio, kalcio ir kitų mikroelementų mišinio. Tie-sa, norėdama surasti daugiau informacijos apie šį vandenį, susidūriau daugiausia tik su komerciniais tinklalapiais (kuriuos sun-ku pavadinti visiškai šališkais) ir įvairias

0

5

10

15

20

25

30

35

40

Estija Latvija Lietuva

Litr

ais/

žmog

ui

Geriamojo vandens suvartojimas 2011 m.

Tom Magliery nuotrauka

Euromonitor international duomenys

34

Sveikata

medŽių sPygLiai: efeKtyviausi vitaminai KieKvienam

Kai sužinojau, kad japonai perka Lietuvoje į gražias dėžutes supakuotus pušų spyglius ir veža juos į Japoniją, pajutau ir gėdą, ir džiugesį. Vitaminų, vitamininių gėrimų ir kitų gėrybių gamybai Tekančios saulės šalies gyventojai lietuviškų pušų spyglius renkasi dėl gan geros mūsų miškų ekologinės situacijos. Gėda todėl, kad šiuo metu nepažįstu nė vieno Lietuvoje gyvenančio žmogaus, kuris žinotų apie medžių spyglius, jų „galias“ ką nors daugiau, nei rašo mokykliniuose vadovėliuose, ir profilaktiškai arba gydymosi tikslais juos vartotų. Tad truputį džiugu, kai svetimi įvertina mūsų turtą. Tada ir mums patiems daug lengviau tą turtą pastebėti, išsamiau juo pasidomėti.

4 ºC temperatūroje, nes šilumoje žūsta net iki 35 % karotino. Laikant spyglius šaltai (galima kameroje, įdėjus į drobinį maišelį), juose net tris mėnesius nesuyra vitaminai ir kitos veikliosios medžiagos. Miške prisilau-žykite šakelių (galima tik nuo senesnių nei dešimties metų medžių apatinių šakų), o namuose spyglius nuo šakelių nukarpykite taip, kad ant šakelių liktų spyglių pagrindai.

Jeigu spyglius norėsite vartoti ir vasa-rą, rinkite juos ir džiovinkite vėlai rudenį ir visą žiemą. Gegužę rekomenduojama prisipjauti gležnų, salotinės spalvos eglių ūglių (aišku, kad negalima „nugenėti“ visos kurios nors vienos eglės! Rinkti reikia, kaip sako liaudis, „su protu“). Juos taip pat gali-ma vartoti ir žalius, ir džiovintus.

Šviežiuose pušų ir eglių spygliuose yra ne tik chlorofilo, bet ir karotino bei gau-

Žiemą rinkite spyglius

Dažnai žmonės klausia, ar yra kokių nors vaistinių augalų ar jų dalių, kuriuos galima būtų rinkti žiemą. Atsakymas pa-prastas: rinkite tai, kas šiuo metu žaliuoja. O kas sodriau žaliuoja žiemą, jei ne pušų ir eglių, kadagių, kedrų, kėnių, tujų spygliai?! Žalia spalva – tai chlorofilas, žaliasis augalų kraujas, kuris, patekęs į žmogaus kraujo-takos sistemą, padeda pašalinti šlakus ir medžiagų apykaitos atliekas. Chlorofilas yra vertinamas kaip pati geriausia kraujo valymo ir atstatymo priemonė. O kraujo valymas yra pirmasis ir dažnai esminis žingsnis kovoje su bet kokia organizmą alinančia liga.

Cheminiu požiūriu chlorofilas labai panašus į hemoglobiną. Chlorofilas valo

kraują nuo radioaktyvių medžiagų, sun-kiųjų metalų, vaistų likučių ir kitų toksinių medžiagų.

Vitaminų užtaisas

Gamtoje viskas tikrai išmintingai su-tvarkyta. Žiemą, kai labai sumažėja natū-ralių vitaminų ir mikroelementų šaltinių (o nuo vitaminų tiesiogiai priklauso žmogaus medžiagų apykaita), būtent tada medžių spygliuose vitamino C būna net du su puse karto daugiau nei vasarą.

Jei yra galimybė, spyglius geriausia vartoti ką tik nuskintus. Tačiau miestų gyventojai, kurie vos kelis kartus per žie-mą ištrūksta į mišką, gali jų pasiruošti ir ilgesniam laikui. Laikyti spyglius reikia po sniegu arba šaldytuve, ne aukštesnėje nei

Vida BUKAUSKIENĖ

Florin Gorgan nuotrauka

35

Sveikata

www.ozonas.lt

sybė reikalingiausių žmogaus organizmui vitaminų: C, K, P, E, PP, B1, B2, B3, B6, taip pat kobalto, geležies, mangano, aliuminio, vario, fitoncidų, eterinio aliejaus, fito-hormonų, bakteriostatinių (slopinančių bakterijų dauginimąsi) ir antihistamininių (antialerginių) medžiagų. Eglių spygliuose yra nepakeičiamų aminorūgščių.

Spygliai nuo seno vartojami avitami-nozių, ypač trūkstant vitamino C, gydymui ir profilaktikai. Be to, spyglių preparatai didina imuniteto atsparumą, stiprina orga-nizmą, lėtina senėjimo procesus. Taip pat preparatai pasižymi nervus raminančiu, nuskausminamuoju, antivirusiniu, antisep-tiniu, atsikosėjimą lengvinančiu, šlapimą, prakaitą ir tulžį varančiu veikimu.

Eglės spygliais gydomos širdies krau-jagyslių, galvos smegenų ligos, veido odos, grybeliniai susirgimai, bronchinė astma. Pušų spygliai labai dažnai naudojami odos ir plaukų priežiūrai.

Vitamininiai preparatai

Dažniausiai vitamininiai preparatai gaminami iš pušų ir eglių spyglių. Čia pa-teiksime pačius paprasčiausius, lengviausiai pagaminamus receptus.

40 gramų sukarpytų eglių spyglių užpil-ti stikline (250 ml) verdančio vandens, uždengti, po dvidešimties minučių nukošti. Gerti po 50 mililitrų užpilo penkis kartus per dieną. Šis vitamininis gėrimas geriamas ne tik, kai trūksta vitamino C, bet taip pat kosint, sergant inkstų ir šlapimtakių ligomis.

Eglių ar pušų spyglius nuplauti pir-miausia šiltu, paskui šaltu vandeniu. Su-karpyti, suberti į stiklainį ir užpilti cu-krumi santykiu 4:1. Taip žiemą paruoš-tus spyglius galima laikyti iki vasaros. Iš gautos masės gaminamas vitamininis gėrimas, kurį reikia gerti tris-penkias dienas: du arbatinius šaukštelius „sal-džių spygliukų“ užpilti vienu litru šalto virinto vandens, tris dienas palaikyti ir perkošti. Gerti šio užpilo reikėtų po pusę stiklinės du kartus per dieną.

Keturias stiklines sukarpytų pušų spyglių užpilti puse litro šalto virinto vandens, įpilti du arbatinius šaukštelius obuolių acto ir tris dienas laikyti tam-sioje vietoje. Perkošti ir gerti po vieną stiklinę kartą per dieną.

100 gramų sukarpytų pušų spyglių už-pilti vienu litru šalto virinto vandens, įpilti tris arbatinius šaukštelius citrinos sulčių ir pusę valandos virinti ant sil-pnos ugnies. Nukėlus nuo ugnies, po trijų valandų perkošti. Gerti po pusę stiklinės du kartus per dieną po valgio.

Du valgomus šaukštus susmulkintų pušų spyglių užpilti stikline verdančio vandens, uždengti ir palikti nakčiai. Ryte perkošti ir gerti po vieną valgomą šaukštą keturis kartus per dieną. Šis užpilas gerina ir regėjimą.

Galima ruošti ir skanias vitaminines pušų ar eglių spyglių arbatas, kurių vartoti galima iki vieno litro per dieną. Šaukštą smulkiai sukarpytų spyglių sumaišome su šaukšteliu savo mėgiamų džiovintų ir susmulkintų vaistažolių, pavyzdžiui, mėtų, jonažolių, gervuo-gių, aviečių, juodųjų serbentų lapų ir t.t. Padarytą mišinį reikia užpilti vienu litru verdančio vandens, uždengti, po dvidešimties minučių nukošti. Šios ar-batos labai naudingos sergantiems krau-jagyslių ir širdies ligomis, jos padeda organizmui susigrąžinti jėgas po sunkių ligų, bei skatina radioaktyvių medžiagų šalinimą iš organizmo.

Vieną valgomą šaukštą smulkiai sukar-pytų kadagių šakelių su spygliais už-pilti stikline verdančio vandens ir virti penkias minutes. Nukėlus nuo ugnies uždengti, po pusės valandos perkošti. Gerti tris kartus per dieną prieš valgį. Padeda sergantiems alergijomis.

Kosmetiniai „stebuklai“

Plauko struktūrą neabejotinai pagerina pušų spyglių ir citrinos sulčių nuoviras (žr. aukščiau), kuriuo reikia perplauti plaukus (ištrinkus galvą).

O štai senas veiksmingas receptas, pa-dedantis atsikratyti veido spuogų. Reikia smulkiai sukarpyti šimtą gramų eglių arba pušų spyglių, pridėti po dvidešimt penkis gramus sausų smulkintų medetkų ir ramu-nėlių žiedų bei gysločių lapų. Mišinį užpilti puse litro degtinės ir laikyti septynias die-nas tamsioje vietoje. Perkošus į tamsaus sti-klo butelį ir laikant tamsioje vietoje, gautas losjonas nesuges visus metus. Juo tepama švari veido oda.

Čia verta prisiminti ir kitą seną „recep-tą“: senovėje merginos stengdavosi pabūti pušinių malkų dūmuose, nes buvo tikima, kad šie dūmai suaktyvina blakstienų augi-mą ir jų grožį.

Siūlytume atkreipti dėmesį ir į vakarinę tują, kuri ypač vertinama dermatologijoje. Tujos spyglių nuovirai, užpilai ir tinktūros gydo raudonąją vilkligę, sklerodermiją, vi-rusines ligas, kaip antai herpį. Tujos – nuo-dingi augalai, tad jų negalima vartoti nėštu-mo laikotarpiu ir labai jautriems asmenims.

Vieną arbatinį šaukštelį tujų spyglių užpilti stikline verdančio vandens (tai visos paros dozė), uždengti, po valandos nukošti. Gerti tris kartus per dieną,

mišKu KvePianti atgaivasPygLiuKų vonios

Užtenka tik pagalvoti apie šiltą vonią, kvepiančią pušynu, ir dažnai organizmas savaime atsipalaiduoja. Pušų spyglių vonios yra viena geriausių priemonių, gydanti ner-vinius susirgimus.

Penkias stiklines susmulkintų pušų spyglių, šakelių ir kankorėžių suberti į puodą, užpilti vienu litru šalto vandens ir pusę valandos virti. Nukėlus nuo ugnies, laikyti apie parą. Paskui nuovirą perkošti ir supilti į vonios vandenį. Šios vonios gelbsti nuo nemigos, stiprina visą organizmą, gerina savijautą sergant radikulitu, sąnarių, kvėpavimo takų ligomis, taip pat gydo įvairias odos li-gas. Žinoma, kad jos padeda sumažinti pernelyg didelę kūno masę.

Nuovirą voniai galima paruošti ir tą pačią dieną.

Apie du kilogramus pušų šakelių su spygliais susmulkinti, užpilti vienu litru šilto vandens ir dešimt minučių pavirti. Nukėlus nuo ugnies palaikyti dvidešimt minučių. Nukošus, supilti į vonios van-denį.

Dėmesio. Pušų vonios nerekomenduo-jamos hipertonikams.

Sergant sąnarių uždegimais, padeda kadagių šakelių vonia.

Vieną kilogramą kadagių šakelių užpilti

dviem litrais šilto vandens ir apie pen-kiolika minučių pavirti. Nukėlus nuo ugnies, palaikyti tame pačiame inde dvidešimt minučių. Tada nukošti ir su-pilti į vonios vandenį.

„Spygliukų vonioje“ geriausia pagulėti prieš miegą ir ne ilgiau nei dvidešimt mi-nučių

likus pusvalandžiui iki valgio. Tai padės ir sergant šlapimo takų ligomis.

Dovanų – pušies šakelė

Sergančiam (ypač peršalimo ligomis) žmogui būtinai padovanokite ir jo kamba-ryje pamerkite pušies šakelių. Jų išskiriami fitoncidai puikiai išvalys ir dezinfekuos patalpos orą. Šitokia priemonė ypač reko-menduojama siaučiant gripo epidemijoms. Taip pat prisiminkite ir tai, kad amžinai žalia šakelė simbolizuoja amžiną gyvenimą. Tad ar gali būti gražesnė dovana ir geresnis palinkėjimas sergančiam draugui?..

36

Atliekos

PoPieRiaus atLieKos – PeRdiRbti (,) negaLima (,) šaLinti

Artūras PEČKYShttp://atliekos.info

Gaila, kad dažnas lietuvis popieriaus atliekas vis dar laiko nevertingomis šiukšlėmis. Dalis žmonių šias atliekas sudegina, kiti – išmeta į mišrių atliekų dėžę. Jeigu mintyse nuskambėjo frazė „aš taip nesielgiu“, tai reiškia, kad Jūs priklausote atliekas rūšiuojančiųjų mažumai.

Kasmet kiekvieno lietuvio buityje susidaro vidutiniškai po 19,7 kilogramų popieriaus ir kartono pakuočių atliekų, lai-

kraščių ir kitos makulatūros vienam žmo-gui. Tačiau išrūšiuojama ir perdirbėjams perduodama 3,6 kilogramai arba tik apie

20 procentų šių atliekų. Likusi didžioji dalis popieriaus atliekų pūva sąvartynuose arba iškeliauja dūmeliu pro namelio kaminą.

Plan for opportunity nuotrauka

37

Atliekos

www.ozonas.lt

Popieriaus pagrindą sudaro supinti ilgi celiuliozės plaušeliai. Gaminant popierių, reikia atskirti celiuliozę nuo kitų junginių, esančių medienoje. Norint pagaminti vieną kilogramą popieriaus, reikia ne mažiau kaip 60 litrų vandens. Perdirbant popierių, sunaudojama mažiau cheminių medžiagų, iki 80 % mažiau vandens, iki 65 % mažiau energijos, o oro tarša sumažinama net 95 % lyginant su medienos gamyba.

Popieriaus (kartono) perdirbimas nėra begalinis ciklas. Kiekvienas perdirbimo procesas mažina plaušelių ilgį. Ilgainiui popieriaus plaušeliai pasidaro tokie maži, kad neįmanoma jų sulipinti be papildomų medžiagų ar pirminės žaliavos – celiuliozės. Popieriaus (kartono) atliekas, priklausomai nuo popieriaus (kartono) rūšies, galima perdirbti 4-6 kartus.

Ne viskas yra bevertis šlamštas, ką šaliname sąvartynuose. Lietuvoje veikia penkios įmonės, kurių pagrindinė gamy-bos žaliava – gyventojų buityje, biuruose, spaustuvėse ir prekybos įmonėse susida-rančios popieriaus atliekos. Įprasta girdėti, kad iš popieriaus atliekų gaminamas naujas popierius ar kartonas, tačiau yra ir tokių panaudojimo sričių, kaip termoizoliacinių medžiagų ar celiuliozinių priedų asfaltbe-tonio mišiniams gamyba.

Daugiau nei pusantro šimto metų patir-tį turinčiame Grigiškių popieriaus fabrike (AB “Grigiškės“) iš popieriaus atliekų ga-minamas tualetinis popierius, popieriniai rankšluosčiai, servetėlės, gofruotojo karto-no dėžės bei medžio plaušų plokštės.

AB „Klaipėdos kartonas“ gamina žalia-vą gofruoto kartono gamybai – lygų išorių sluoksnių kartoną ir gofravimui (bangavi-

mui) skirtą popierių. Taip pat gaminamas kartoninis užpildas, kuris gali būti naudo-jamas baldų pramonėje, durų gamybai ir kitose srityse. Ši įmonė per metus perdirba iki 115 000 tonų makulatūros. Kadangi Lie-tuvoje išrūšiuojama nepakankamai popie-riaus atliekų, dalį reikalingos žaliavos tenka atsivežti iš aplinkinių valstybių. Bendrovė nuolat ieško būdų ir priemonių, leidžian-čių taupiau naudoti chemines medžiagas, energiją ir vandenį. Gamybai naudojamas Kuršių marių vanduo. Per paskutinį dešim-tmetį vandens suvartojimas vienai tonai produkcijos sumažėjo nuo 59 iki 8 kub. metrų . AB „Klaipėdos kartonas“ kasmet išsaugo apie 1,5 mln. medžių, 3 mln. kub. metrų vandens ir apie 50 tūkst. tonų naftos.

Kauno Petrašiūnų mikrorajone įsikūru-si įmonė UAB „Kauno popierius“ gamina popierių, skirtą banguotam gofruotino sluoksniui gaminti.

Mažai kam girdėta įmonė UAB „Antro-celas“ gamina celiuliozinį priedą asfaltbe-tonio mišinių gamybai. Naudojant šį prie-dą, asfaltbetonio danga tampa tvirtesnė, atsparesnė poslinkiams bei temperatūros pokyčiams. ANTROCEL celiuliozinis prie-das naudotas tiesiant įvairius Lietuvos ir aplinkinių valstybių kelius.

Dar viena vertinga žaliava popieriaus perdirbimo pramonei – „Tetra Pak“ pa-kuotės. Didžiąją dalį (75 proc.) šios pa-kuotės svorio sudaro aukštos kokybės ilgo plaušienos kartonas. Kaip rodo statistika, gyventojai labai vangiai rūšiuoja šios rūšies pakuotes. Per metus vienas lietuvis nuper-ka vidutiniškai 20-25 vienetus kartoninių gėrimų pakuočių pakelių, o išrūšiuoja ma-žiau nei po vieną tokį pakelį. Baltijos šalyse

Į MĖLYNOS spalvos varpo formos konteinerius su užrašu „Popierius“ reikėtų mesti kartonines, gofruoto kartono dėžes ir dėžutes, laikraščius, žurnalus ir kitus spaudinius (gali būti su sąvaržėlėmis, li-pnia juostele), lankstukus, vokus, skrajutes, spaudos ir rašomąjį popierių, knygas be kietų viršelių bei pakavimo popierių. Į mė-lynąjį konteinerį galima mesti tik švarias, sausas, riebalais nesuteptas popieriaus ir kartono atliekas.

Į konteinerius su užrašu „Popierius“ draudžiama mesti vaškuotą, parafinuotą, tepaluotą popierių ir kartoną, riebalais suteptą popierių (pvz. picų, sviesto dėžučių ir pan.), panaudotus tapetus, panaudotas popierines nosines, servet ėles ar popieri-nius rankšluosčius. Tetra Pak pakuotės taip pat gali būti antrą kartą panaudotos. Šias pakuotes reikėtų mesti į geltonąjį plasti-ko ir metalo konteinerį. Prieš išmetant į konteinerį, patartina pakuotes išlankstyti ir suploti. Taip pakuotės ne tik užims ma-žiaus vietos namie bei konteineryje, bet ir antrines žaliavas surenkantis transportas

„nevežios oro“.

surinktos pakuotės panaudojamos Ly-gatnės popieriaus fabrike Latvijoje. Iš išgauto popieriaus pluošto gaminami tvirti popieriniai maišai bei dėžės.

Penkiose Lie-tuvoje popieriaus atliekas naudo-jančiose įmonėse dirba daugiau nei 550 darbuotojų. Darbo vietos taip pat sukuriamos antrines žaliavas surenkančiose, rū-šiuojančiose ir jas aptarnaujančiose įmonėse. Antrinių žaliavų surinkimo bei panaudojimo verslas yra ne prastesnis už kitas verslo šakas. Kaip ir visur kitur, moka-

mas atlyginimas darbuotojams, mokesčiai į savivaldybių, valstybės bei „Sodros“ biu-džetus. Išskirtinumas iš kitų verslo šakų – jų veikla daro mažesnį poveikį aplinkai.

Siekiant mažinti popieriaus gamybos daromą žalą, naudinga ne tik priduoti po-pierių perdirbimui, bet ir naudoti perdirbto popieriaus produktus. Spausdinkite ant abiejų popieriaus lapo pusių.

Old onliner nuotrauka

38

Žaliasis gidas

A WORLD OF ENVIRONMENTAL SOLUTIONS

www.ifat.de

ENTSORGA

Vokietijos ir Baltijos šaliu prekybos ru-maiEstijoje, Latvijoje, LietuvojeVilniusTel.: (8 5) 2639114muenchen.lt@ahk-balt.org

Aktualiausios tendencijos ir technologijos Plati tematika: visos panaudojimo sritys, produktai ir paslaugos Žymiausiu rinkos veike

.ju bei idomiu naujoku susitikimo vieta

Puiki galimybe. verslo ir kontaktu ple

.trai

Aukšciausio lygio renginiu programa su kongresu „GeoBioEnergy 2012“

Dalyvaukite ir parodoje „IE expo“ (ankšciau „IFAT China“)Daugiau informacijos: www.ie-expo.com

I N OVAC I J O S . V I Z I J O S . S AV E I K A

Su ateities aplinkosaugos technologijomis susipažinkite dabar

Svarbi data vertingiems kontaktams, naujiems impulsams bei ivairiapuse

.ms ižvalgoms

2012 M. GEGUŽE.S 7–11 DIENOMIS MIUNCHENE

PA SAU L I N E. VA N D E N S U-K I O , N U OTE K U, ATL I E K U

I R Ž A L I AV U PA R O DATTE K UE K UUU AATL I E K U

LANKYTOJUS PRAŠOME REGISTRUOTIS: www.ifat.de/tickets/en

39

Žaliasis gidas

www.ozonas.lt

WWW.EKO

LOGIJA.LT