šaltinis - elibrary.ltelibrary.lt/resursai/ziniasklaida/ausra/ivleidiniai/...šaltinis 2 pirmoji...

šaltinis

1

2007 Nr. 3(10)-

LENKIJOS LIETUVIØÐV. KAZIMIERO

DRAUGIJOS LEIDINYS

Redaguoja redakcinë tarybaAtsakingasis redaktoriusEugenijus Petruðkevièiustel. (00 48 87) 566 45 02mob. tel.(+48) 507 780 212e. paštas: [email protected]

Stiliaus redaktorė:Danguolė Barauskienė

MaketavoBoþena Bobinienë

LeidëjasLietuviø ðv. Kazimiero draugijaDraugijos pirmininkasVytautas GrigutisA/S: 62 9367 0007 0010 0006 1317 0001

SpausdinoPunsko „Auðros” leidykla16-515 Punskas,Mickevièiaus g. 23tel./fax (+48 87) 5161 821

RëmëjasLenkijos vidaus reikaløir administracijos ministerijaLabai širdingai dėkojame

Viršeliuose: Vygriai ruoðiasi þiemosmiegui; Rudens akordai

„Ðaltinis” internete:www.punsk.com.pl/saltinis/2007

„ÐALTINIS” (Źródło)PISMO LITEWSKIEGO TOW.IM. ŚW. KAZIMIERZA

Redaguje Rada RedakcyjnaRedaktor odpowiedzialnyEugeniusz Pietruszkiewicztel. (00 48 87) 566 45 02tel. kom. (+48) 507 780 212e-mail: [email protected]

ŁamanieBożena Bobin

WydawcaLitewskie Towarzystwoim. Św. Kazimierza

DrukWydawnictwo „Auðra” w Puńsku16-515 Puńsk,ul. Mickiewicza 23,tel. (+48 87) 5161821

Zrealizowano dzięki dotacji MinistraSpraw Wewnętrznych i Administracji

ISSN 1895-1511

NUMERYJE:Janina Mocukonienė – SEINŲ „ŽIBURIO” MOKYKLOS KRONIKA .................... 2Teresė Jonuškienė – KRASNAVO MOKYKLOS VEIKLOS APŽVALGA ............... 5

„Lietuvių lenkinimas Vilniaus krašte yra labai skaudus klausimas. Lenkinimą nulė-mė keletas veiksnių, bet jų skaičiuje ypač svarbią rolę atliko lenkiškoji dvasiškija. Jųskelbiama katalikybė buvo vadinama »Polska wiara« vardu“.Petras Bielskis – ŠV. KAZIMIERO DRAUGIJA – PILIETIŠKUMO MOKYKLA ............ 6

„Lapkričio 14 d. įvyko eilinis Suvažiavimas. Punskui atstovavo: Pacenka, Tadara-vičius ir Markevičius. Seinams – Apskrities komiteto nariai: S. Tijūnaitis, A. Pečiu-lis, S. Vaznelis, L.Leipuneris, be to apskrities viršininkas Kubilius, milicijos vadasJ. Liaukevičius. Posėdžiui pirmininkavo S. Tijūnaitis, o sekretoriavo S. Vaznelis“.Juozas Sigitas Paransevičius – SEINAI 1918–1920 METAIS ................................... 12

„Ta proga daug kas dar kartą prisiminė tą kraupią 1984–jų lapkričio 5-sios naktį,kai sudegė neapsakomo grožio Žagarių bažnytėlė – medinės architektūros pamin-klas, turbūt pastatyta nepanaudojant nė vienos geležinės vinies“.Petras Dapkevičius – ŽAGARIŲ BAŽNYČIAI 20 METŲ ...................................... 15

„Namų šeimininkė paklausė atlydėjusių žandarų, už ką mus ištrėmė iš Seinų kraš-to? Žandarai pasakė, kad ...nemokėjome tinkamai ūkininkauti, todėl čia, Rytprūsijo-je dirbsime priverstiniais darbininkais. Vėliau tėvas parodė šeimininkams atsivežtąnuotraukų albumą. Nuotraukose matėsi, kad mūsų ūkis Žagariuose nebuvo prastes-nis už tą vokiškajį Rytprūsiuose“.Petras Dapkevičius – TRUMPA VIENOS ŠEIMOS ISTORIJA ............................... 17

„Dar vienas bruožas žymi lietuvį: - tai meilė gimtajam kraštui. Jei ne būtiniausiabūtinybė, lietuvis niekuomet, nuo lopšio iki grabo lentos, savo pastogės neapleistų.Visas lietuvio pasaulis - tai namai, laukai, pieva, upė ir miškas, kurie jį aplinkuisupa. Net po mirties labai nenoriai nutolsta nuo savo lopšinės, todėl beveik kiekvie-nas kaimas turi savo mažytes kapinaites...“Aleksander Połujański – IŠTRAUKOS IŠ KNYGOS „WĘDRÓWKI PO GUBERNIAUGUSTOWSKIEJ“ ..................................................................................................... 20

„Krasnavo apylinkes pradėta apgyvendinti po to, kai Lietuvos Didžiosios Kunigaikš-tystės didikams (lietuviams ir rusiams) pradėta dalinti Perlamo Girios miškus ir ežerus.Jau XVI amžiuje buvo išdalintos žemės ties Galadusio ežeru, t.y. teritorija, kurioje dabaryra Krasnavo kaimas. Tiktai kaimas buvo vadinamas ne Krasnavu, bet Padusiu“Barbara Nowikowska – IŠ KRASNAVO PRAEITIES ............................................... 22

„Straipsnyje nepaminėta, kad 1916m., leidus vokiečių okupacinei valdžiai, buvoatidaryta lietuviška mokykla, kuri veikė iki 1919 m. Kai lenkai užėmė Seinų kraštą,tuomet mokykla buvo uždaryta. Ji buvo pas Misiukonius (Marcynus), prie pat Stul-giškės miško (kairėje kelio pusėje važiuojant į mišką)“.Kostas Leončikas – KLEVAI (pastebėjimai ir papildymai) ........................................ 23

PRIEŠ 96 METUS, SEINUOSE LEIDŽIAMAME SAVAITRAŠTYJE „ŠALTINIS”BUVO RAŠOMA ........................................................................................................... 27

„Ilgiausiai kovėsi kunigaikštis Margiris, nepaprastai stiprus karžygys. Tačiaumatydamas, kad ilgiau priešintis negalės, „šoko į rūsį, kur buvo paslėpęs savožmoną, ir nužudė ją vienu smūgiu“.PUNIOS PILIAKALNIS ............................................................................................... 28

„Mes tai pat ilgai nežinojome, ką šis vardas reiškia. Ir tiktai profesoriui, akademi-kui Vytautui Mažiuliui parašius monumentalią knygą „Prūsų kalbos paminklai”(dutomai), sužinojome, kad prūsiškas žodis „kirsnan” reiškęs „juodą”.Eugenijus Petruškevičius – VINRICHO FON KNIPRODĖS KILVATERIU (2) ....... 30

„Apie 1329 m. šalia Gubrės (lenkiškai – Guber) upės esančioje kalvoje kryžiuočiaipastatė medinį sargybos bokštą (Rastenburgą). Sargybos posto ir joje budinčiosįgulos užduotis buvo šios valstybės dalies apsauga nuo dažnų lietuvių karo žygių”.Vytautas Bacvinskas – RASTENBURGO PILIS ........................................................ 35

PDF created with pdfFactory Pro trial version www.pdffactory.com

mailto:[email protected]

http://www.punsk.com.pl/saltinis/2007


http://www.pdffactory.com


šaltinis

2

Pirmoji mokslo metų diena taišventė, bet kartu ir savotiškas ne-rimas, ypač tiems, kurie ateina įmokyklą pirmą kartą ar pakeičiamokyklą. Tokių mokinių “Žiburio”mokykloje buvo ne taip jau mažai:į vaikų darželį atėjo 10 naujų mo-kinių, į pagrindinę mokyklą 1, o įgimnaziją 3 (turima omenyje tuos,kurie anksčiau nesimokė “Žiburio”pagrindinėje mokykloje). Šie mo-kiniai pirmąkart peržengė Seinųlietuviškos mokyklos slenkstį.Būrys kitų iš vaikų darželio perėjoį pirmą klasę, kiti iš pagrindinėsmokyklos į gimnaziją, bet tų gal netnepavadinsim naujais mokiniais,nes jie tik peržengė tam tikrą mo-kymo pakopą, pasilikdami tarp tųpačių sienų, draugų, dalinai ir mo-kytojų.

Mokslo metų pradžios iškilmėsprasidėjo Šv. Mišiomis Seinų ba-zilikoje. Susirinko mokiniai, jų tėve-liai ir mokytojai. Šv. Mišias at-našavo kunigas, o kartu ir mūsųmokyklos mokytojas VytautasVaina.

Po pamaldų visi atėjo į mokyklą,o 10 val. išklausius Lenkijos ir Lie-tuvos himnų mokyklos direktoriusAlgirdas Vaicekauskas pasveiki-no su mokslo metų pradžia mo-kyklos bendruomenę ir pristatėgarbingus svečius. Šiąmet į šiąsvarbią iškilmę atvyko mūsų pa-sveikinti Generalinis KonsulasVaršuvoje Jonas Kindurys, Lietu-vos Konsulas Seinuose LiudvikasMilašius, Pasaulio Lietuvių Ben-druomenės valdybos pirmininkopavaduotojas Petras Maksima-vičius, Tautinių Mažumų ir Išeivi-

SEINØ „ÞIBURIO” MOKYKLOS KRONIKA

jos Departamento atstovė DaivaŽemgulienė, Lenkijos LietuviųBendruomenės pirmininkė IrenaGasparavičiūtė. Buvo perskaitytimūsų mokyklai atsiųsti sveikinimainuo Lietuvos Švietimo ir MoksloMinistrės Romos Žekaitės ir nuoLietuvos Respublikos Seimo narės,pasaulio lietuvių bendruomenėskomisijos pirmininkės LaimosMogenienės.

MOKSLO METŲPRADŽIA

SEINŲ „ŽIBURIO”MOKYKLOJE

Po iškilmingų kalbų, gražių pa-linkėjimų direktorius pristatė mo-kytojus ir klasių auklėtojus, įteikėjiems dienynus, supažindino visussu organizacine tvarka. Mokiniaisu auklėtojais ir tėveliais išsi-skirstė į klases, o garbingisvečiai dar pabendravo su mo-kyklos vadovybe prie kavos puo-delio.

Seinų „Žiburio”mokyklos gimnazistai

Pirmokų krikštas Seinų „Žiburio”mokykloje




šaltinis

3

KELIAUJAME POLIETUVĄ

Rugsėjo 26-27 dienomis Seinų“Žiburio” gimnazija ir IV-VI pa-grindinės mokyklos klasės lankėVilnių ir Anykščius. Ekskursijaibuvo keliami keli tikslai: aplan-kyti atmintinas senosios ir nau-jausios Lietuvos istorijos vietas,susipažinti su skaudžiais pra-eities faktais, pagerbti žuvusius;pabuvoti garsiausių lietuviųrašytojų gyventose vietose, ge-riau pažinti jų biografijas irkūrybą, pajusti Anykščių, kaipliteratūrinės kūrybos centro, dva-sią; užmegzti artimesnius ryšiussu Antano Baranausko vardo vi-durine mokykla Anykščiuose;aplankyti gamtos ir liaudies bui-ties muziejus; apsilankyti spor-to, pramogų ir prekybos centruo-se, ugdyti fizinę kultūrą.

Ekskursija buvo įdomi, turinin-ga. Galima drąsiai teigti, kad visiminėti tikslai buvo pasiekti.

Vaikams, kaip ir galima buvotikėtis, labiausia patiko pramogos- Vandens parkas ir Akropolis.Už kelių valandų pramogavimąnaujai atidarytame didžiausiameEuropoje vandens parke labaiturime būti dėkingi mūsų kraštie-tei Daliai Uzdilai, kuri čia dirb-dama, ir padovanojo mums šiąatrakciją. Vaikai ir suaugusiejišėlo kriokliuose, bangose, van-dens tuneliuose, kaitinosi pirty-se, o taip pat klausėsi Polinezi-jos muzikos ir gėrėjosi egzotiškaisšokiais. Šis parkas įrengtas tikraiįspūdingai, jame yra ir nemažascena, ir barai, kuriuose galėjo-me papietauti.

Mokiniai susikaupę klausėsivadovo pasakojimo Tautos geno-cido muziejuje, buvusiame Lu-kiškių kalėjime, apžiūrėjo trem-tinių ir partizanų laiškus, nuotrau-kas, įvairius daiktus. Antrą eks-kursijos dieną uždegėme žvake-les Antakalnio kapinėse antPrie J. Biliūno kapo

Antakalnio kapinėse Vilniuje

Liškiavos piliakalnio viršūnėje

Žiburiečiai plaukia Nemunu




šaltinis

4

1991m. žuvusių tautos gynėjųkapų, klausėmės mokytojos Ire-nos Gasparavičiūtės atsiminimųapie sausio 13-osios įvykius.

Vaikščiodami po Vilniaus sena-miestį, prisiminėme garbingą Lie-tuvos senovę, pabuvojome prie

Mindaugo ir Gedimino paminklų,apžiūrėjome Katedrą, jos varpinę,užlipome į Gedimino kalną.

Pernakvoję gražiai atnaujintuo-se Lietuvių namuose, antrąją išvy-kos dieną išsirengėme į Anykščius.Čia mus pasitiko gidė, kuri įdomiaipasakojo apie Anykščių miestą, joapylinkes ir didelį jame gyvenusiųįžymių rašytojų būrį. Trys čiaesančios mokyklos pavadintos lie-tuvių literatūros klasikų vardais:Jono Biliūno, Antano Vienuolio irAntano Baranausko. Su Anykš-čiais savo biografijomis ar kūrybasusiję apie dvidešimt įžymių Lie-tuvos rašytojų. Aplankėme Anta-noVienuolio memorialinį muziejų,

jo kapą, paminklą, Antano Bara-nausko klėtelę, Jono Biliūno kapąir paminklą Liūdiškių piliakalnyje,jo muziejų Niūronyse. Buvome irAntano Baranausko apdainuota-me Anykščių šilelyje, kuriamestūkso garsusis Puntuko akmuo irauga šventieji ąžuolai (apie du išjų vaikščiojome magišką skaičiųkartą, kad išsipildytų slaptos sva-jonės). Išvykos pabaigoje daraplankėme įspūdingą arklio mu-ziejų, kuriame galima susipažint susenaisiais amatais, pamatyti daugetnografinių eksponatų. Gaila, kadšį didelį muziejų turėjome pereitiskubotai, mat planuotą išvykos lai-ką buvo jau buvome gerokaiviršiję.

PRADINUKAIPRAMOGAUJA

DRUSKININKUOSE

Rugsėjo 28-ąją I-III klasiųmokiniai nuvyko į Druskininkus.Pagrindinis tikslas – maudytis irpramogauti garsiajame vandensparke. Šia pramoga kai kuriepradinukai džiaugiasi jau antrąkartą, mat mažiausieji čia lankėsiir prieš atostogas. Druskininkuo-se pradinukai aplankė liaudiesmenininko - skulptoriaus PranoČesnulio sodybą, turėjo progosplaukti laivu Nemunu nuo Drus-kininkų iki Liškiavos. Liškiavojeiškylautojai užlipo į piliakalnį, čiaišklausė legendas apie šią vie-tovę, aplankė nuostabią barokostiliaus bažnyčią, pabuvojo jospožemiuose.

RUDENSLITERATŪRINIAI

SKAITYMAI

Spalio 12-ąją vyresnieji pa-grindinės mokyklos ir kai kuriegimnazijos mokiniai nuvyko mo-

kykliniu autobusu į Punską. Čia,Lietuvių kultūros namuose, vykoRudens literatūriniai skaitymai.Šiemet jų metu paminėtas Ber-nardas Brazdžionis 100-jų jo gi-mimo metinių proga: klausėmėsjo poezijos, kurią skaitė Punskomokyklų mokiniai, mokytojosBirutės Vaičiulienės pranešimoapie šį garsų poetą, žiūrėjomedokumentinį filmą “Sugrįžimai”.Rudens literatūriniuose skaity-muose dalyvavo trys rašytojai išLietuvos ir mūsų krašto poetai,kurie skaitė savo kūrybą. Taibuvo puiki ir labai naudinga lite-ratūros pamoka ir moksleiviams,ir suaugusiems.

VAKARĖLISNAVINYKŲ

MOKYKLOJE

Navinykų mokyklos mokiniaipakvietė Seinų “Žiburio” IV-VIklasių mokinius į bendrą pasi-linksminimą. Draugai mūsų lau-kė su vaišėm ir muzika. Labaijiems dėkojame už bendrusšokius ir svetingumą. Bendrasvakarėlis vyko spalio 12-osiospopietę. Manome, kad verta puo-selėti abipusę draugystę, norskartais ir nesugebam tinkamaiišreikšti savo draugiškumojausmų.

Parengė Janina Mocukonienė

Druskininkai. SkulptoriausČesnulio sodyboje




šaltinis

5

KRASNAVO A. MICKEVIÈIAUS PAGRINDINËSMOKYKLOS VEIKLOS APÞVALGA

Atostogų visi nekantriai lau-kiam. Tai pats maloniausias laiko-tarpis mūsų mokiniams. Tada pra-sideda išdaigų metas: susitikimaisu draugais, bendros išvykos prieežero. Atostogų metu vaikai dauglaiko gali praleisti gamtoje, džiaug-tis vasaros saule.

Rugsėjo pirmąją mokiniai, pail-sėję, sukaupę naujų jėgų, su šyp-sena veide, grįžta vėl į mokyklas.Vieni skuba mažais laukų take-liais, kiti važiuoja dviračiais, mo-kykliniais autobusiukais. Pačiusmažiausius palydi tėveliai.

Šiemet į Krasnavo A. Micke-vičiaus pagrindinę mokyklą at-skubėjo 101 mokinys, į Klevų pa-grindinę mokyklą 9 mokinukai. Įlietuviškas klases atėjo 9 vaikai.Jie čia mokosi lietuvių kalbos, Lie-tuvos istorijos ir geografijos. Lie-tuvių kalbos kaip atskiro dalykomokosi 23 mokiniai.

Mokykloje veikia būreliai –mažiausiųjų šokėjų grupė ‚,Bi-tutės“, vyresniųjų grupė ,,Ra-munės“. Mokiniai dainuoja lietu-viškas dainas, mokosi šokių. Spek-taklius ruošia mažųjų artistų būre-lis ,,Boružėlė“. Mūsų žurnalistaigali išbandyti savo jėgas redaguo-dami mokyklinį leidinį „Tėviškė-lė“. Savo kūrybos darbų vaikaipateikia ir į ,,Aušrelės“ laikraštį.

Lietuviškų klasių mokiniai no-riai atstovauja mūsų mokyklą įvai-riuose konkursuose, kur gali pati-krinti savo žinias ir gebėjimus.Kasmet vaikai dalyvauja teatrųfestivalyje Seinuose, ,,Dainorėlio“ir dailiojo žodžio konkursuose.

Krasnavo mokyklos mokiniaibendradarbiauja su Alytaus ir Jie-zno muzikos mokyklomis. Yraruošiami bendri koncertai Lietu-vos valstybinių švenčių – Sausio 13-osios, Vasario 16-osios, bei Kovo 11-osios progomis, kiti susitikimai.

Kiekvienais metais yra organi-zuojamos pažintinės ekskursijos įLietuvą. Pernai aplankėme Vilnių,o šiemet vėl kur nors išsiruošime.Vaikams yra labai įdomu pasi-grožėti mylimu kraštu, pasidžiaugtiįspūdingais vaizdais.

Mūsų mokyklą aplanko dauggarbių žmonių. Mielai sutinkamimoksleivių tėveliai, kurie ypač gau-

siai susirenka įvairių iškilmių pro-ga. Ruošiamos bendros Kūčios,mokyklinė Eglutė, Senelių diena,Motinos diena.

Norėčiau palinkėti mokiniamsir mokytojams sėkmingų šiųmokslo metų bei sėkmės puose-lėjant gražias mokyklos tradici-jas.

Mokyt. Teresė Jonuškienė

Mokslo metų pradžia Krasnavo mokykloje




šaltinis

6

2007 metų gruodžio 16 dieną įvyks V–sis Lietuvių šv. Kazimiero draugijos suvažiavimas.Suvažiavimo vieta – Seinų Lietuvių namų salė.Suvažiavimas prasidės 9.00 val. Nesusirinkus pakankamam delegatų skaičiui, suvažiavi-

mo pradžia nukeliama į 9.15 val.Į V–jį Draugijos suvažiavimą renkami delegatai visuose keturiolikoje Draugijos skyrių.

Viso – 55 delegatai su sprendžiamuoju balsu (galės balsuoti tiktai delegatai).Tačiau suvažiavime gali dalyvauti visi, kam svarbus Seinų krašto lietuvių likimas.

Suvažiavimo metu taip pat bus paminėta Draugijos veiklos po Antrojo pasaulinio karo 15metų sukaktis.

Lietuvių šv. Kazimiero draugijos valdyba

LIETUVIŲ ŠVENTO KAZIMIERODRAUGIJOS SUVAŽIAVIMAS

Petras Bielskis

„Lietuvių lenkinimas Vilniauskrašte yra labai skaudus klausi-mas. Lenkinimą nulėmė keletasveiksnių, bet jų skaičiuje ypačsvarbią rolę atliko lenkiškoji dva-siškija. Jų skelbiama katalikybėbuvo vadinama „Polska wiara“vardu. Atvykusieji į Lietuvą ku-nigai lenkai nemokėjo ir nesi-mokė lietuvių kalbos“ (Kviklys,1985, p. 95). Prie to paties, žino-ma, prisidėjo ir Liublino unija(1569) ir Želigovskio invazija(1920). Katalikybė prieš katali-kybę... Tai pati tragiškiausia si-tuacija mūsų tautų santykiuose.Kovoti prieš rusifikaciją buvolengviau. Ten provoslavija ėjoprieš katalikybę. Ir tuo pačiu rei-kia pripažinti, kad Lietuvos ka-

Artėja Lenkijos lietuvių šv. Kazimiero draugijos V Suvažiavimas. Kartu bus paminėta Drau-gijos veiklos penkiolikos metų sukaktis. Tačiau šv. Kazimiero draugija veikė ir prieš Antrąjįpasaulinį karą. Ypač aktyviai ji reiškėsi Vilniaus ir Suvalkų krašte.

Pasinaudodami proga spausdiname Petro Bielskio mokslinio darbo antrąją dalį, skirtą Vil-niaus (tuo pačiu ir Suvalkų) krašte veikiančiai šv. Kazimiero draugijai.

II. VILNIAUS KRAŠTO ŠVENTO KAZIMIERODRAUGIJA - PILIETIŠKUMO MOKYKLA

talikų bažnyčios kunigai, ginanttautiškumą, apskritai suvaidinadidžiulį vaidmenį, ypač pasi-priešinime prieš kolonizaciją.Todėl visa Vilniaus krašto šv.Kazimiero draugijos veikla yraištisas jų žygdarbis. Ir ne tik tau-tine prasme. Ginant mažos tau-tos egzistenciją, ginama ben-dražmogiška, bendratautinė ver-tybė.

1. Organizacija.Lietuvos globėjas šv. Kazi-

mieras buvo pripažintas palaimin-tuoju 1521 metais, o 1602 po-piežius Klemensas VIII karalai-tį paskelbė šventuoju. 1922 me-tai ir vienaip, ir kitaip buvo jubi-liejiniai. Ta proga grupė jaunų lie-tuvių katalikų kunigų - Nikode-

mas Raštutis, Petras Kraujalis,Jonas Skruodys, VincentasTaškūnas, Vincentas Zajančkau-skas - parengė statutą ir norėjoįregistruoti jaunimui skirtą šv.Kazimiero savarankišką drau-giją . Deja , lenkų okupacinėvaldžia statutą atmetė. Be abe-jo, jų valdininkai žinojo, kad da-lis kunigų, kaip N. Raštutis, yrapraėję A. Dambrausko lietu-vybės mokyklą panašaus tipoorganizacijoje. Tada buvo ban-dyta sudaryti kitą steigėjų grupę,kurioje vyravo moterys. BaigusiBerlyno universitetą gydytoja V.Janulaitytė-Alseikienė, gyd. J.Biliukienė, E. Stragaitė, jų tarpe- kun. J. Vaičiūnas, poeto irrašytojo brolis, K. Aleksa. Ir šį




šaltinis

7

kartą bandymas buvo nesėkmin-gas. Tik po trejų metų, oficialiaiVidaus reikalų ministerijos reika-laujant, perrašyti įstatai pagaliaubuvo įregistruoti (1925).

Aršaus lietuvių priešininkoarkivyskupo R. Jalbžikovskiokurijoje Bažnytinio teismo nota-ro pareigas ėjo lietuvis kun. An-tanas Viskantas (1877-1940).Tai buvo labai išsilavinęs kuni-gas, filosofijos daktaro laipsnįapsigynęs Leveno universitete(1911), o teologijos daktaratąjam suteikė Romos universitetas(1915). Kitos irgi ne mažiau žino-mos asmenybės - KonstantinasAleksa (1863-1935), VytautoDidžiojo gimnazijos Vilniuje mo-kytojas ir inspektorius; kun. Vin-centas Zajančkauskas (1884-1956), Freiburgo universiteteapgynęs filosofijos daktaro laip-snį; kun. Vincentas Taškūnas(1880-1967), „Vilniaus Aušros“redaktorius, kun. Petras Krau-jelis (1882-1933), redagavo„Aušrą“, „Vilniaus garsą“, „Vil-niaus varpą“, teologijos magis-tras; kun. Nikodemas Raštutis(1881-1947), studijavo Freibur-go universitete, Vilniaus kraštoveikėjas, ne kartą sėdėjęs lenkųir bolševikų kalėjimuose.

Pagaliau 1925 m. lapkričiomėn. 22 d. sušauktas Vilniauskrašto šv. Kazimiero draugijossteigiamasis susirinkimas. Suda-ryta pirmoji centro valdyba: kun.A. Viskanta - pirmininkas, K.Aleksa - sekretorius, V. Budrei-ka - iždininkas, kun. N. Raštutisir D. Palevičienė-Graužinytė.Draugija okupuotame kraštebuvo vienintelė veiklos forma,kurioje inteligentai galėjo dirbtiLietuvai naudingą darbą, burtibendruomenę ir žadinti pilie-tiškumą. „Lietuvių šv. Kazimie-ro draugijos tikslas buvo teiktiLietuvių jaunimui švietimo, do-rovės, sveikatos bei socialinėsparamos. Šiam tikslui siekti

Draugija steigė prieglaudas, ben-drabučius, valgyklas, auklėjo jau-nimą religiškoje ir lietuviškojedvasioje“. Tačiau pagrindinis vi-sos veiklos uždavinys buvo lie-tuvybės išsaugojimas, tautinėssąmonės žadinimas, todėl ypatin-gas dėmesys buvo skirtas jauni-mo reikalams.

2. Veiklos metodikaNorėdami pasiekti savo tikslų,

šv. Kazimiero draugijos Vilniauscentro valdyba iškėlė draugijosmasiškumo klausimą. Buvo pri-siminta sena lietuvių kovos sucarizmu metodika - eiti į sodžiųburti kaimo bendruomenes. Tikiš ten buvo galima tikėtis pasti-prinimo. Betarpiškas bendravi-mas, asmeninis pavyzdys galėjopakeisti draudžiamas kitas infor-macijos priemones. Susipratękunigai arba mokytojai galėjosutelkti žmones į draugijos kai-mo organizacinį padalinį, pava-dintą šv. Kazimiero draugijosskyriumi. Ten iš veiklesnių ini-ciatyvių žmonių sudaroma valdy-ba. Jie kuria savo darbo planus,bet centras jų pagalba jau galivykdyti ir bendrus visam kraštuiuždavinius.

To meto spauda buvo negau-si. Ypač Vilniaus krašte retai kurįkaimą pasiekdavo. „Aušra“buvo uždaryta 1919 m., „Vilniausgarsas“ - 1922 m., „Lietuvoskelias“ - 1925 m., „Kelias“ -1928 m. Pastebima dusinimosukelta agonija - dažnai keičia-mi laikraščių pavadinimai, trum-pas jų gyvavimo laikas, steigia-mi nauji laikraščiai ir vėl užda-romi.

Bene ilgiausiai issilaikė Vil-niaus krašto jaunuomenės mėne-sinis laikraštis „Jaunimo drau-gas“.

„Jeigu lietuviškoji šviesuo-menė būtų bažnyčių neapleidu-si, tikrai būtume jose apgynęmūsų kalbos teises ir mūsųkrašto bažnyčios būtų virtusios

lietuviškos kultūros židiniais.Kiekviena kova reikalauja vado-vybės ne tik iš tolimo štabo, betčia pat kovos lauke esančiųvadų. Kol bažnyčiose nebus lie-tuvių šviesuomenės, tol jose lie-tuvių kalbos teisės nebus pakan-kamai apsaugotos“ („Jaunimodraugas“, 1935, birželis Nr.6).Čia ypatingai pabrėžiami lietuviųkunigų tikslai ir taktika. „Jauni-mo draugas“ - beveik vienintelisinformacijos šaltinis betarpiškaipateikiantis kelių dešimtmečiųVilniaus krašto gyvenimo faktus.Ir ne tik faktus, bet ir idėjinęorientaciją, veiklos metodiką. Tai- tarsi anų laikų Vilniaus kraštokronika arba mūsų likimo evan-gelija . Pateikiamos trumposžinutės nusako to meto Vilnijoskaimo kultūrinę situaciją, politi-nes nuostatas. Svarbiausia, kadį šv. Kazimiero draugiją jungėsidoriausi ir darbščiausi kaimoūkininkai, judėjimui vadovavokunigai ir mokytojai - vieninte-liai to meto šviesuoliai.

Štai dvi žinutės iš Seinų kraštovilnietiškoje spaudoje:

Žagarai, Berzininkų vals-čius, Suvalkai. Yra SKD sky-rius („Jaunimo draugas“,1932, Nr. 11).

Seinai, Suvalkų apskritis.ŠKD skyrius sutartinai pa-minėjo Maironio sukaktį spa-lio 23 dieną, įvyko akademija(„Jaunimo draugas“, 1932,Nr. 11).

Klevai, Suvalkų apskritis.Praeito mėnesio 14 dienąbuvo vietinio ŠKD skyriausnarių metinis susirinkimas,kuriame tarp kitko įdomi irturininga N. Sidabrio paskai-ta apie susirinkimo svarbumą(„Jaunimo draugas“, 1936,Nr. 7).

Punskas, Suvalkų apskritis.Turim tik tris veikiančius ŠKDskyrius: Vaitakiemy, Vaičiu-liškiuose ir Punske. Dažnai




šaltinis

8

rengiami vakarai. Nemažasapie 500 tomų knygynas, 200skaitančių („Jaunimo drau-gas“, 1929, Nr. 12).

Draugijos centras fiziškai ne-galėjo apimti viso krašto. Buvopraktikuojama inspektavimo for-ma. Pažangūs ir veiklūs studen-tai, net gimnazistai, jau nekalbantapie mokytojus ir kunigus, dažnailankydavo tolimas vietoves,padėdavo rengti vakarus, orga-nizuoti jaunimą.

Tų metų ir to krašto kultūrinėinformacija buvo labai sudėtin-ga ir savo galimybėmis ribota.ŠKD centras stengėsi rengti kai-me skaityklas, tiekti knygas irlaikraščius, siųsti lektorius. Jųpranešimus iliustruodavo įvairio-mis priemonėmis - spalvotaispaveikslėliais, nebyliu kinu. Visatai palengva darė įspūdį kaimojaunimui, žadino jų sąmonėjimą,leido pajusti savo jėgas ir plėstiinteresų lauką.

Iš pranešimų matyti, kad šv.Kazimiero draugija sustiprinokaimo bendruomenes, suak-tyvėjo savitvarka ir savivalda,bendruomenė sąmonėja ir sau-go savo kultūrą.

Įvairūs šalt iniai pateikiaskaičių apie ŠKD skyrių papli-timą. Daug pasakanti ir įdomikitimo kreivė: 1926 m. - įsteigtatik 10 skyrių, 1928 m. - 150 sky-rių, kurie vienija 3810 narių, o1936 m. - Vilniaus ir Suvalkųkrašte jau yra 476 skyriai. Tei-giama, kad 1938 m. visuose sky-riuose būta apie 18 000 narių.Skyrių sumažėjimo dar nesima-to. Nors jau buvo prasidėjusiosdidelės okupacinės valdžios re-presijos. Matyt, skyriai dar vei-kė iš inercijos, slapta, pogrindžiosąlygomis.

3. Vaidinimas arba kultū-rinė religija

Trumpos to meto spaudos in-formacijos atstojo tam tikrą liau-dies teatro istoriją. Iš žinučių

galima atstatyti teatrinio vyksmomąstą, repertuaro tematiką, pa-galiau tuose tekstuose jaučiamastam tikras dvasinis nusiteikimas,laiko atmosfera ir ryžtas.

„Kada mes Vilniaus krašto lie-tuviai, 1920 m. staiga tapomeatskirti nuo didžiosios savo kraštodalies, pasiryžome ginti lietu-višką dvasią ir kultūrą. Tamgriebėmės knygos, laikraščių,dainų ir lietuviškosios scenos“(Miciūtė, „Židinys, 1940, p. 252).Kiekviena lietuviška parapija permetus surengdavo po keletą vai-dinimų. Kaimas priėmė inteli-gentijos mestą iššūkį. Žinoma,tam judėjimui vadovavo būtentlietuviai inteligentai: mokytojai,darželių ir skaityklų vedėjai, grįžęatostogų studentai, gimnazistai irkunigai.

Vaidinimas Lietuvoje nuoseno yra tarsi antra religija. Nuogimimo iki mirties žmogaus gy-venimas pilnas įvairiausių teatri-nių formų. Atkurdami savo pa-t ir tį per įvykius ir vaizdus,žmonės įtvirtina tam tikras mo-ralines ir politines tiesas. Ir la-bai svarbus teiginys, kad inteli-gentai - išeiviai iš kaimo, šį tąpramokę tuojau grąžindavo savobendruomenei. Todėl kiekvienokultūrinio judėjimo priekyjestovėjo inteligentai. Ano metospaudoje aptinkame pastangaspadėti savo kaimo bendruome-nei susivokti vaidinimo techno-logijose. Ten mirgėte mirga pa-tarimų ir pamokymų.

„Paprasčiausiam vaidinimuisuruošti reikalingi yra šie daly-kai: 1) veikalas; 2) vaidintojai; 3)režisierius; 4) sufleris; 5) grime-ris; 6) scena; 7) salė ir publika.

Jeigu sodžiaus knygynėliuoseveikalėlių nėra, geriausia kreip-tis į šv. Kazimiero draugiją ir josskyrius ir tenai prašyti paskolin-ti vaidinimo rengimui veikalėlių“(„Jaunimo draugas“, 1927, Nr.10).

Įdomi detalė - publika prista-toma kaip sudėtinė vaidinimodalis. Tai atskleidžia to meto es-tetines pažiūras, kad vaidinimasnėra pramoga, o kultūrinis vyks-mas. Metodiniai patarimai per-sunkti demokratizmo ir pilietiniopietizmo.

„Kaip ruošti vakarėlį?1. Trūksta rengėjams prakti-

kos, bet nereikia nusiminti.2. Vyriausias rengėjas turi

mokėti prie kiekvieno prieiti,padrąsinti. Daugiau pasišventi-mo, pamylėjimo. Lengvai privers-ti būti geriausiu „artistu“.

3. Galų suvedimas. Mažiauponiškumo, daugiau vyriško ap-sukrumo. Nesirūpinti vakariene,o programos grožiu.

4. Per vakarus sąmonėti, švie-stis ir kultūrinti lietuvišką kaimą“(„Jaunimo draugas“, 1929, Nr. 4-5).

Ir vėl įspūdingi skaičiai. „Lie-tuviškose Ašmenos, Breslaujos,Gardino, Lydos, Švenčionių, Vil-niaus, Trakų ir Suvalkų apskri-tyse iš viso nuo 1923 metų iki1938 metų buvo surengta 1555lietuviški vaidinima i, tameskaičiuje - per 90 priklauso stu-dentų dramos sekcijai ir 43 -Artistų mėgėjų teatrui. Likę buvosurengti pačių kaimiečių“ (Mo-ciūtė, 1940, p. 252).

Mat Vilniaus studentų dramossekcija, aktyviai veikusi Vilniauskrašte (J. Krutulys), ir Scenosmėgėjų kuopa (J. Kanopka), dėlsuvaržymų negalėjo vaidinti kai-me. Todėl juos dažnai veikė Lie-tuvos šv. Kazimiero draugijosskyrių vardu.1933 metų „Lietu-viško baro“ laikraštyje Nr. 2 yraišspausdinta įspūdinga suvestinėapie 1923-1932 m. Vilniauskrašte suvaidintų spektakliųskaičių vaizduoja lentelė 9 psl.

Ypatingai daug ir gražios in-formacijos apie įvykusias šven-tes, suvaidintus spektaklius. Tojeinformacijoje galima išskaityti




šaltinis

9

daug ką apie tautos dvasią irryžtą, apie šviesą ir ryžtą. Vai-dinama kluonuose, siūdinamosbažnytinės vėliavos, giedamastautos himnas - tai tarsi mozai-kos dalelės iš didelio tų metųmūsų tautos gyvenimo paveikslo.

4. Priešprieša ir represijosNuo pat šv. Kazimiero drau-

gijos Vilniaus krašte veiklospradžios buvo kietas okupacinėsvaldžios spaudimas, atmetamaviskas, kas lietuviška. Lietu-viškumas, gimtos kalbos vartoji-mas buvo kaltės įrodymas. NetRomos katalikų bažnyčios kuri-ja negalėjo apginti lietuviakabiųsavo narių. O gal ne visada irsuprato. Per 20 lenkų okupaci-jos metų (1919-1939) Vilniausarkivyskupijos ribose grubių prie-vartos aktų su kankinimais iržudynėmis patyrė per 24 lietu-vių katalikų kunigai.

Rastutis Pranas nužudytas1920 metais Marcinkonyse.

1921 m. sušaudytas Zibalųparapijos klebonas KazimierasLajauskas.

Merkinėje 1924 m. sušaudy-tas klebonas Juozas Bakšys.

Net 1943 metais Vilniaus kraštolenkų partizanai nukankino Etmi-niškių kleboną kunigą AmbraziejųJakavonį. Po poros mėnesių jokūnas buvo rastas žvyrduobėje,miške netoli Pabradės.

Apskritys 1923 1924 1925 1926 1927 1928 1929 1930 1931 1932 Is viso

Asmena 4 4 Breslauja 1 5 17 10 6 39 Gardinas 1 2 1 1 8 13 9 15 50 Lyda 1 2 4 2 6 2 17 Suvalkai 4 6 8 14 24 18 74 Svenčionys 5 10 14 25 25 38 56 17 114 90 568 Vilniaus-Trakų

10 9 9 11 12 17 32 28 29 15 171

Is viso 17 19 25 38 42 68 109 202 193 146 859 Is viso iki 1940 1555

Vilniaus krašte suvaidintų spektaklių skaičius:

Pažangius lietuvių kunigusžudė ir bolševikai. Matyt, susi-dorojimo akcijos tęsėsi pasinau-dojant įskundimais ir įdavimais.Taip 1941 m. buvo nužudytasPelesos bažnyčios statytojas,Palomenės klebonas Jonas Tu-tinas. Į kleboniją „ įsiveržębolševikai sušaudė kieme vargo-nininką su žmona, o suradę kle-boną kunigą J. Tutiną, peršovėjo galvą ir kelia is dur tuvosmūgiais subadė krūtinę“ (Kvik-lys, 1985. p. 198).

Prievartos ir smurto tradicijatęsėsi. 1981 metais Vilniausšvento Mikalojaus bažnyčios vi-karas Ričardas Černiauskas užMolėtų apylinkėse, vieno ūkinin-ko sodyboje surengtas jaunimorekolekcijas buvo areštuotas.Kartu su juo buvo suimta ir dau-giau žmonių. Visi „buvo žiauriaitardomi, ypač kun. Černiauskas:jį mušė, spardė kojomis, stumdė,pagaliau išvežė į Vilnių, kur ku-nigą kalino“. Visa tai pateikiamane tuo tikslu, kad kurstyti tautųnesantaiką, bet siekiant parody-ti skirtumą tarp Kauno ir Vil-niaus krašto švento Kazimierodraugijų veikimo sąlygų. Vilnijoskrašto inteligentai ir ypač kuni-gai dirbo ekstremaliomis, dažnaikaro lauko sąlygomis.

Pasekime įvykius ir represijųformas pagal dokumentinius pa-

liudijimus to meto spaudoje.„Lenkų vyriausybė balandžio9 dieną uždarė švento Mika-lojaus salę vaidinimams ir su-sirinkimams. Kaipo priežastisnurodoma, kad salė esantimenkai apdrausta nuo gaisro“(Jaunimo draugas. 1926. Nr.5. p 23).

„Antosina, Vyšniavo para-pija, Vileikos aps. Šiemet,rugpjūčio mėnesį Vyšniavosmiestelyje susitvėrė šventoKazimiero draugijos skyrius.Netrukus apie tai sužinojoVyšniavos policija ir pradėjovisus pasirašiusius terorizuoti.Policijos komendantas Bon-kas susirašė visus ir išvažia-vo. Toks policijos elgesys vi-sus labai baugino“ (Jaunimodraugas. 1927. Nr.10. p 21).

„Vyšniavas, Vileikos aps.Čia pernai buvo bandyta į-steigti šv. Kazimiero draugijosskyrių . Nepavyko. Sukliudėvietinės valdžios administraci-ja. Nežiūrint to Vilniaus ŠKDcentro valdyba visus tuos, ku-rie prašė įsteigti skyrių laikosavo draugijos nariais“ (Jau-nimo draugas. 1928. Nr.9. p22).

„Gervėčiai, Vilniaus aps.Gervėtiškiai susilaukė sunkiųlaikų. Jų gimtąją lietuviškąkalbą šiandien niekina, žemi-




šaltinis

10

na ne t ik pol icininkas irvalsčiaus bei pašto valdi-ninkėlis, bet ir pats dabartinisklebonas. Tačiau jų jaunimasdar aukščiau kelia galvą, dargarsiau lietuviškai kalba. Ne-snaudžia čia ir vietinis SKDskyrius. Per jį dabar eina vi-sai parapijai visi lietuviški lai-kraščiai. Veiklus skyriaus se-kretorius J. Valaika. Birželiomėn. 29 dieną skyrius suruošėviešą lietuvišką vakarą. Vaidi-no keturių v. Komediją „Va-gys“. Pertraukų metu visi dai-navo lietuviškas dainas. Poli-cininkui tas nepatiko ir jiskelis kartus liepė skyriaus pir-mininkui P. Meškiui nutildyti.Pirmininkas prašė publikosnedainuoti, bet ši nenutilo.Skyriaus vakarėlį padėjo su-rengti Gėliūnų mokytoja pa-nelė J. Matuizaitė ir Giriųmokytojas M. Luneckas, kurienetingėdavo čia kasdien va-ikščioti net po kelis kilome-trus“ (Jaunimo draugas.1928. Nr. 7. p 20).

„Kaziuliai , Dieveniškiųvalsčius. Pernai bandyta įste-igti ŠKD skyrių . Nepavyko.Reikėjo sumokėti dideles bau-das už neva neformalų ir ne-legalų skyriaus organizavimą.Šiais metais rugpjūčio 19 išnaujo sušaukė susirinkimą. Įvaldybą išrinkti: Stasys Pe-secklas, Martynas Staniulis,Elena Siliukienė, LiudvikasStaniulis“ (Jaunimo draugas.1928. Nr. 8. p 19).

„Didžiuliai , Dieveniškiųvalsčius. Čia žmonės nors irvargingai gyvena, tačiau jųlietuviška dvasia stipri. Už lie-tuviškos mokyklos reikalavimątraukiami teismo atsakomybėnir j iems priteista net metaikalėjimo. Š. m. rugpjūčio 19dieną čia buvo ŠKD skyriausnarių pirmas susirinkimas,sudaryta valdyba - Jonas Kuk-

lys, Juozas Kuklys, Jonas Lel-ka, Kazys Kuklys, Stasys Ku-klys, Antanas Kuklys, BronisPaliokas. Dalyvavo Lastaucųir Šūdainių jaunimas (Jauni-mo draugas. 1928. Nr. 8. p19).

„Burbiskiai, Suvalkų aps.Lenkiška mokykla iškelta įKrasnavo dvarą. Toli. Vaikųneleidžia. Pradėjo dėti pabau-das. Neturėdami pinigų buspriversti eiti į kalėjimą“ (Jau-nimo draugas. 1930. Nr. 1. p27).

„Antalgė, Rimšės vals. Šiosodžiaus jaunimas veikliau-sias ir ištvermingiausias viso-je apylinkėje. Net ir šių dienųsąlygomis pajėgia šį tą pada-ryti. Praeito mėn. 14 diną vie-tos kazimieriečių rūpesčiu ir V.Mačionio pagalba buvo su-rengtas lietuviskas vakaras suvaidinimais. Vaidinta komedi-ja „Liuciperis ir pragaro ka-ralienė“ (Jaunimo draugas.1936. Nr.7. p. 333).

Ypatingai griežtos represijosprasidėjo 1936 metais. Visodešimtmečio draugijų darbasbuvo sunaikintas vienu ypu vi-suotino smurto priemonėmis.Visi požymiai rodo, kad Vilniauskrašte prieš lietuvių tautybėsgyventojus buvo panaudotospriemonės, panašios į genocidą- tyčinis tautinės, etninės, rasinėsar religinės grupės naikinimas.Persekiojimas buvo centralizuo-tas, masinis ir teismų nesankcio-nuotas.

Svenčionių storostos įsakymuuždarytas ŠKD skyrius Sviliony-se ir sulaikytas skyriaus veiki-mas Pašaminėje (Jaunimo drau-gas. 1936, Nr 8, p. 38).

„Lietuvos ŠKD centro val-dyba gauna atskirų storostijųpranešimus apie skyrių veik-los sulaikymus ir jų uždary-mus. Paskutiniu laiku uždary-ta skyriai: Juodalauky, Gau-

taunykuose, Dzieskaučiznoje,Astraviškiuose, Oškiniuose,Sakališkiai , Vaišniūnuose,Meironyse, Senadvary, Va-siūnuose, Dubinykuose, Nara-vuose ir Vaitakiemy. Taip patsulaikyta ŠKD skaityklų veiki-mas Didžiuose Kūžiuose, Liu-bartuose ir Kaniūkuose“ (Jau-nimo draugas. 1936. Nr.7, psl.33).

„Lietuvos ŠKD centro val-dyba paskutiniu metų gavo išatitinkamų apskrities storostųpranešimus, kad sulaikomasveikimas ar visai uždaromiskyriai: Karklinėje, Gražu-liuose, Veikūnuose, Kiškiuose,Antalgėje, Girminiuose, Tau-jūnuose, Šiu lėnuose, Ma-ciūnuose, Bukliškėje, Čepe-liškėje, Kelpučiuose, Lazinko-se, Gūdžiūnėliuose, Pivoruo-se, Madžiūnuose, Čiučikuose,Beržuvyje, Mielagėnuose,Miečionyse, Kunčiaginėje,Juodgalviuose, Rimšėnuose,N. Daugėliškyje, II Mikalave,Triburčiuose, Jonionyse,Pažemiskiuose, Navikuose,Murmose, Raskutėnuose, Pun-ske, Šlynakiemy, Oškiniuose,Vaičiuliškėje, Kreivėnuose,Valinčiuose, Paliūnuose, Kam-počiuose, Burbiškiuose, Arad-nykuose, Žagaruose, Vaitakie-my, Buzionyse, Sriubose,Kirkučiuose, Salamiankoje,Duleiskėje, Bernotuose, Juo-diškėje, Dvarykščiuje,

Visa tai - gyva istorija, bet irdar kažkas daugiau. Vien vieto-vardžių išvardijimas skambakaip tautos kentėjimo litanijos.Dar nepamiršome M. Valančiausįsakymo neatiduoti geruoju lietu-viškų maldaknygių rusų žanda-rams, kaip kiti, kad ir katalikiškižandarai plėšia ir naikina mūsųlietuvišką raštą . Fatalizmaskažkoks, pragaro vartai, o negyvenimas.

„Atvykusiam į lenkų kata-




šaltinis

11

l ikų vyskupų sinodą popie-žiaus atstovui kardinolui Mar-maggi Tautinis Vilniaus lietu-vių komitetas nusiuntė memo-rialą, kur sužymėjo, kas ikišiol mūsų krašte lietuvių ne-naudai yra padaryta bažny-čiose, mokant lietuvių vaikustikybos ir dabar uždarinėjantLŠKD skyrius“ (Jaunimodraugas. 1936. Nr. 9, psl .429).

„Praeito mėnesio 22 dienąLŠKD pirmininkas kunigasprof. V. Taškūnas lankėsi pasBalstogės vaivadą Kirtiklį kurkalbėjosi draugijų reikalu.Pirmininkas prašęs, kad sulai-kytų skyrių uždarinėj imą irleistų veikti jau uždarytiemsskyriams. Vaivada pažadėjęsvisa tai ištirti“ (Jaunimo drau-gas. 1936. Nr. 10, psl. 476).

„Sulaikytas LŠKD veikimassiose apskrityse: Molodečno,Švenčionių, Breslaujos, Vilei-kos, Dysnos, Pastavų , Vil-niaus, Trakų, Gardino ir Su-valkų“ (Jaunimo draugas.1936. Nr. 13, psl. 621).

„Grybasė . Varėnos vals-čius. Gruodžio 18 dieną buvoatvažiavę Kaniavos policijoskomendantas Rožanskis ir po-licininkas Ignaševskis. Jiepaėmė visas LŠKD skyriausknygas, taip pat paėmė ir A.Grigo privati škas knygas“(Jaunimo draugas. 1936.Nr.14, psl. 667)..

„Vilnius. Lapkričio 25 die-ną buvo darytos kratos Tauti-niame Vilniaus komitete, Lie-tuvių mokslo draugijoje,„Ryto“ draugijoje, Lietuvosšv. Kazimiero draugijoje, Lie-tuvos mokytojų sąjungoje irvadovų gyvenamuose butuose(kun. K. Č ibi ras, kun. V.Taskūnas, kun. Pr. Bieliau-skas, mok. V. Budrevičius, M.Siksnis, A. Burokas, J. Jan-kauskas, A. Krutulys)“ (Jau-

nimo draugas. 1936. Nr. 12,psl. 573).

Iš daugybės paliudijimų mato-si, kad keitėsi represijų pobūdis.Pradžioje dar bandoma smurtąpridengti vienokiais ar kitokiaismotyvais. Girdi, vaidinti negali-ma dėl to, kad pastatas „menkaiapsaugotas nuo gaisro“. Kiturskiriama bausmė už nepagarbąpolicininkui, kuris šiaip jau ben-druomenės vakarėliuose t ikaikštijasi ir ieško priekabių. Rei-kalavimas savo vaikams lietu-viškų mokyklų irgi aiškinamaskaip valdžios įžeidimas. Bet gretaprievarta verčiama lankyti len-kiškas mokyklas. Visi valdinin-kai problemų nebandė spręsti, otik vilkino pažadais laiką, vedžio-jo interesantus už nosies. Netpopiežiaus atstovas visiškai ne-reaguoja į tikinčiųjų katalikų nu-siskundimus. Visa tai rodo, kadbuvo parengtas bendras visuoti-nas planas ir numatyti to planovykdymo būdai.

Pažymėtina, kad net tokiomisnepakantumo sąlygomis ben-druomenė solidarizavosi su nu-kentėjusiais, rėmė juos aukomis.Daina ir vaidinimai tapo nesmur-tinio pasipriešinimo forma.

IŠVADOSLietuvoje švento Kazimiero

draugijos buvo bendruomeninioveikimo organizacijos, kuriospačios sau kėlė tikslus ir kūrėsisąlygas visiškai nereikalauda-mos valstybės paramos ir išlai-kymo. Tai liudija apie aukštą tau-tos savimonę, didelį pareigossupratimą ir pasiaukojimą. Lie-tuvos švento Kazimiero draugi-jos savo veikla peržengė papras-tos organizacijos kultūriniusuždavinius ir suvaidino tautos išli-kimo, savimonės ir įteisinimovaidmenį, sprendė mūsų egzi-stencines problemas.

Antra išskirtinė šv. Kazimie-ro draugijų veiklos politinė erdvėir laikas paremia mintį, kad lie-

tuvių katalikų Bažnyčia buvo tau-tiškai orientuota nuo vyriausiųjųhierarchų iki eilinių kunigų ir netklierikų. Jų visų gyvenimai buvopagrįsti ištikimybe tautiniams ide-alams ir atsidavimu paprastamžmogui. Dėl to Lietuvos katalikųkunigai ir Bažnyčia visumojeišlaikė tautos pasitikėjimą pervisas gadynes ir negandas.

Trečia - Lietuvos švento Ka-zimiero draugija savo veiklosformomis žymia dalimi suforma-vo Lietuvos piliečių dvasią, kurivėliau, didžiųjų valstybės lūžiųmetais, tremčių ir rezistencijossąlygomis pajėgė atsilaikyti ir netišsaugoti pasitikėjimą savo kūry-binėmis galiomis.

Ir ketvirta. Lietuvos katalikųbažnyčia savo draugijinės veiklospatirtį galėtų sėkmingai panau-doti ir dabartinėje visų vėjų ar-domoje valstybėje bendruomeneikonsoliduoti. Kultūrinei, dvasineibei karitatyvinei veiklai plėsti.

LITERATŪROS SĄRAŠAS:1. Jaunimo draugas. (1927-1936)2. Lietuviškas baras. 1933 m. Nr.23. Plečkaitytė B. Tikėjimo ir lietu-

vybės puoselėtoja. Alytus, 1993.4. TLE. t. 2. Vilnius, 1986.5. VLE. . T.4. Vilnius, 20046. Stakauskas J. Tiesos kelias. 1938. Nr. 117. Prapuolenis K. Lenkų apaštalai

Lietuvoje. Kaumas, 19388. Kviklys B. Lietuvos bažnyčios.

T. 2, Čikaga, 1982.9. Kviklys B. Lietuvos Bažnyčios. T.

3, Čikaga, 1983.10. Kviklys B. Lietuvos Bažnyčios.

T. 5/1, Čikaga, 1985.11. Dambrauskas A. Švento Kazi-

miero draugija. Kaunas, 1931.12. Alekna A. Žemaičių vyskupas M.

Valančius. Čikaga, 197513. Jakštas A. „Ateities“ praeitį

atsiminus. Ateitis. 1931. Nr. 3-4.14. Garnys. 1931, Nr. 815. Valančius G. Žemaičių didysis. I

dalis. Los Angeles, 1978.16. Tėviškės žiburiai. 1978, rugsėjo

28 diena, Nr. 39.17. Mociūtė O. Vilniaus lietuvių

teatras. Židinys. 1940, vasaris.18. Liudykime Kristų. Vilnius, 199419. Kučas A. Arkivyskupas Jurgis

Matulaitis. Kaunas, 1934.20. Bielskis P. Gyvenimas šiapus ir

anapus. Tautos teatras. T. 4. Klaipėda, 2005.




šaltinis

12

Lenkams užėmus Seinus, Sei-nų apskrities komitetas savo dar-bą tęsė Lazdijuose. Jau rugsėjo 7dieną susirinko valsčių įgaliotiniai.Tame suvažiavime dalyvavo taippat ir lenkų užimtų Seinų bei Puns-ko atstovai. Suvažiavimo darbo-tvarkėje buvo numatyta:

- pasisakymai dėl naujos de-markacijos linijos Suvalkijoje;

- dėl Seinų atidavimo lenkams;- apskrities komiteto pirminin-

ko rinkimai;- įgaliotinių pranešimai;- kiti klausimai.Štai suvažiavimo protokolo

ištraukos:„Seimelis, apsvarstęs skau-

džios naujai pravestos demarka-cijos linijos sėkmes, vienu balsunutarė pasiųsti Kaunan pasValdžią delegaciją, kurion išrink-ta: S. Tijūnaitis, Merkeliūnas,Virbickas, Gerasimavičius, irjuos įgalioja sakytu reikalu pa-daryti valdžiai pranešimą žodžiuir įteikti jai tokią rezoliuciją: „Sei-nų Apskrities Seimelis septynio-likos asmenų skaičiuje, susi-rinkęs šių metų rugsėjo 7 dienąiš visos apskrities, lenkų okupuo-tų ir neokupuotų jos dalių Laz-dijų miestelyje, ir apsvarstęs sa-kyto mėnesio 6 dienos pra-vestąją demarkacijos liniją Lie-tuvos pietų fronte, kuria naujaiatplėšta nuo Lietuvos grynai lie-tuvių gyvenamųjų Suvalkijosplotų, kuriuos jau šiandien 6 va-landą ryte užėmė lenkų kariuo-menė vyriausiojo šio fronto karovado įsakymu mūsų kariuomenėpasitraukė be mūšių, nutarėmūsų valdžiai pareikšti:

1. Seinai yra Suvalkijos Dzūki-jos kultūros ir ekonomijos centras,atsigavimo židinys be kurio saky-tasis kraštas negali gyventi.

SEINAI 1918–1920 m.(konfliktas su lenkais)

(Pradžia „Šaltinis” nr. 1/2007 m.)

2.Seinų apylinkės (be Gibų,Krasnapolio ir Berzykų valsčių,kur daugumoje gyvena lenkai,gudai su keliais ištisais žydų gy-venamais kaimais, kaip Rygolis,Kalietai ir kiti) yra grynai lietu-vių gyventojai, yra griežtai nusi-statę prieš lenkus, kurie be smar-kių represijų, žudynių, trėmimų,persekiojimų nieku būdu negalėsšio krašto valdyti.

3. Nekalbant apie tolimesnįSeinų miesto ir jo apylinkių li-kimą, mes matome šiandien jautokių pasekmių: lenkams užėjus,tuojau užsidarė dvi lietuvių vyrųir moterų gimnazijos, kuriosemokėsi 223 moksleiviai, šiokrašto ūkininkų ir darbininkų vai-kai. Švietimo darbas tuo būdu turisustoti, nes toliau leisti vaikusmokyti neturtingi mūsų apskri-ties gyventojai neįstengs. Lenkaiišvaikė lietuvių našlaičių prie-glaudą, atėmė ir sunaikino josturtą; pavargėlių, kare žuvusiųjųtėvų vaikai, karo pamestos au-kos apie 50 asmenų turėjo prie-glaudą ir mokslą, liko išmėtyti požmones, atiduoti likimui ir ištvir-kimui. Kunigų seminarija, kurio-je visuomet lenkų maža dalelėbūdavo (paskutinias metais tikvienas lenkas tebuvo), taip patturės užsidaryti. Sustos veiku-sios lietuvių pradžios mokyklosSeinuose, Žagariuose, Radžiū-čiuose, Lumbiuose, Bubeliuose,Karkliškiuose, Klevuose, Ramo-niškiuose, Dusnyčioje, Bur-biškiuose, Vidugiriuose, Aradny-kuose, Punske, Galiniuose, Va-linčiuose, Vaitakiemyje, S. Ra-monuose ir kitose vietose. Sei-nuose gi tuo tarpu, nieko nekliu-dant, veikė dvarininkų įsteigtakrautuvė Vartotojų, viena pra-džios mokykla, su keliomispradžios mokyklomis apskrityje.

Atsižvelgiant tad į išdėtus moty-vus:

1. Šiuomi reiškiame mūsųValdžiai griščiausį pritestą, kadji be kovos atidavė lenkams pusędabartinės Seinų apskrities, suSeinais, Punsku ir kitais mieste-liais. Mūsų nuomone, kaip irvaldžios buvo pareikšta, tiktai perkovą kiekvienas kaimas tegalėjobūti atiduotas.

2. Reikalaujama, kol nebusišvyti lenkai iš Lietuvos, neiti įRusų kraštą, padaryti sutartį subolševikais ir visas pajėgas per-mesti į lenkų frontą, atvaduotiužgrobtiems kraštams.

3.Tuojau paskelbti visuotinęmobilizaciją kraštui ginti. Jeiguvaldžia nesiims griežtų priemo-nių prieš okupaciją, mes skaity-sime ją nepildant savo šaliesžmonių reikalavimų ir neinant sužmonių norais...

...Iš įgaliotinių pranešimų išviso krašto pažymėtini yra pasi-sakymai iš Veisiejų ir Punsko.Veisiejiečiai pranešė, kaip rug-sėjo 3 d. naktį lenkai, vedamiJurgeliškės davaro savininkoŠumkovskio gerokai apiplėšėVeisiejų miestelį. Punsko viršaitisP. Pacenka graudulingai nupiešėpunskiečių nusiminimą dėl naujųužgrobimų grynai lietuviškovalsčiaus ir didį pasiryžimą ko-voti dėl savo laisvės, išreikšda-mas drauge dideliausį apgailesta-vimą, kad mūsų valdžia į Pun-sko apsaugos reikalą lyg propirštus žiūrėjusi.

Seimelis, išklausęs visų pra-nešimų nutarė per savo delega-tus kreiptis į Lietuvos valdžią sušitokiu reikalavimu:

Atsižvelgiant į tai:1) kad lenkų užimtose Lietu-

vos vietose legijonininkai su par-tizanais vien tik plėšia gyvento-




šaltinis

13

jus ir naikina jų turtą, labai juosvargindami areštais, mušimais,žiauriais grasinimais nušauti,neišskiriant net moterų, o susi-pratusius lietuvius smarkiai per-sekiodami, taip, kad jiems nega-lima pasilikti savo namuose, ku-rių priversti išsižadėti;

2) kad lenkai užimtose vieto-se suareštavę likusius mūsų val-dininkus ir jų šeimas, jų namuskeliais atvejais kiaurai išvertė,turtą pasisavino ir sunaikino, ne-palikdami duonos nei rūbo, tuobūdu paliko minėtas šeimas bai-siausioje padėtyje;

3) kad lietuviai, kurie bijoda-mi lenkų persekiojimų išbėgiojoiš gyvenamųjų vietų, palikdamižiauriai lenkų rankai savo šeimy-nas ir turtą, dabar negali namogrįžti;

4) kad lenkai savo nuožmiadarbuote privertė paliauti lanky-ti vaikus lietuvių mokslo įstaigas,sunaikino jų turtą ir grūmoja mir-tim buvusius mokytojus ir vargi-na lietuvių kunigus.

Šiuomi tad apskrities Seime-lio š.m. rugsėjo 7 d. nutarimu rei-kalaujame mūsų valdžios tuojaupasirūpinti:

1) kad užimtose vietose len-kai negalėtų plėšti ir varginti vie-tos gyventojų lietuvių;

2) kad lenkai nedarytų kliūčiųlikusiems valdininkams ir jųšeimynoms sulig noru išvažiuotisu visu turtu, o likusiems žmo-nėms būtų laisva gyventi, nenai-kintų jų tur to, o užgrobtąsugrąžintų savininkams;

3) kad lenka i nekliudytųsugrįžti į savo gyvenamąsias vie-tas pabėgusiems gyventojamslietuviams ir sugrįžusiųjų, kurieprisidėjo prie visuomenės darbo,nepersekiotų;

4) kad lenkai duotų galimybėssustabdytoms lietuvių moksloįstaigoms pradėti darbą, sugrą-žintų joms išplėštą turtą ir pati-krintų mokytojams, mokiniams ir

kunigams asmens neliečiamybę.Protokolą pasirašė: sekretoriusVaznelis”.

Spalio 5 d. vėl įvyko valsčiųįgaliotinių seimelis, kuriame atas-kaitą iš susitikimų su Lietuvosvaldžios atstovais pateikė dele-gacijos pirmininkas StasysTijūnaitis. Jis informavo, kad su-sit ikimus lydėjo sėkmė, nesvaldžia visus reikalavimuspažadėjo išpildyti. Taip pat buvosusitikęs su Anglų misijos atsto-vu ir iš jo išgirdęs pritarimą. Sei-melis konstatavo, kad jau antrasmėnuo nematyti, kad kažkasbūtų padaryta Seinų klausimu, onaktį iš spalio 2 į 3 buvo suimti irišvaryti į Lietuvą Seinų semina-rijos klierikai ir kunigai.

Lapkričio 14 d. įvyko eilinisSuvažiavimas. Punskui atstova-vo: Pacenka, Tadaravičius irMarkevičius. Seinams – Apskri-ties komiteto nariai: S. Tijūnaitis,A. Pečiulis, S. Vaznelis, L. Lei-puneris, be to apskrities virši-ninkas Kubilius, milicijos vadasJ. Liaukevičius. Posėdžiui pirmi-ninkavo S. Tijūnaitis, o sekreto-riavo S. Vaznelis.

Ir šį kartą iš apsilankymo pascentrines Lietuvos valdžias Kau-ne ataskaitą pateikė Juozas Vai-lionis ir Jonas Tadaravičius.Svarbiu delegacijos žygiu buvosusitikimas su Anglų misijos va-du Werdl`u, kuris jiems pažadė-jęs į Seinus atsiųsti mišrią komi-siją, sudarytą iš prancūzų, anglų,lietuvių ir lenkų, po du iš kiekvie-nos šalies, ir prašė parinkti faktųapie lenkų piktadarystes. Kartupareiškė, kad yra trukdymų ko-misijos sudarymui iš lenkųpusės.

Seimelis išrinko naują delega-ciją, kuri važiuos į Kauną, aplan-kys anglų bei prancūzų misijas,o reikalui esant pasieks ir TaikosKonferenciją Paryžiuje. Delega-tais šiai atsakingai misijai išrink-ti: S. Tijūnaitis, P. Pacenka, L.

Leipuneris ir J. Vailionis.Gruodžio 1 d. posėdyje dele-

gacijos narys S. Tijūnaitis pra-nešė, ką delegacija yra atlikusiKaune: įteikė raštą Užsienio rei-kalų ministerijai su statistiniaisduomenimis apie apskrities gy-ventojų tautinę sudėtį, apsilankėanglų ir prancūzų misijose, kurinformavo apie lietuvių padėtįlenkų užimtuose valsčiuose.Anglų misijos vado pavaduoto-jas Robinsonas pareiškęs, kadAnglijos valdžia esanti dėl Vil-niaus ir Seinų nusistačiusi lietu-vių naudai. Prancūzų misijos va-das Reboul`is, po rimto pasi-kalbėjimo sutikęs ir prižadėjęstuojau pranešti savo valdžiai, kaddabartinė demarkacijos linija lie-tuvių reikalavimu būtų atkelta ikiAugustavo Kanalo ir greičiausiaisustabdytas lietuvių persekioji-mas.

Iš tolimesnių protokolų ir per-sekiotųjų rašytų skundų matyti,kad Seinijos lietuvių padėtis ne-gerėjo, o Lietuvos valdžios iružsienio misijų pažadai taip patnebuvo veiksmingi. Seinų apskri-ties viršininkas 1919 m. gruo-džio 24 d. telefonogramoje nr.1671 informavo Vidaus reikalųministrą, kad suagituota apie 100žmonių minia reikalauja iš Seinųiškelti lietuvius kunigus Grigaitį,Sivicką, Gustaitį ir Dvaranauską.Tarp gyventojų renkami parašaidėl jų pašalinimo. Tuo tarpu lie-tuviai taip pat renka tarp gyven-tojų parašus dėl jų pasilikimo.Panaši padėtis tęsėsi iki 1920metų vasaros, iki lenkų-bolševikųkaro pradžios. Bolševikų puola-ma lenkų kariuomenė traukėsi įvakarus. Pasitraukdami lenkai išvietinių gyventojų atimdavo ne tikarklius ir vežimus, bet net irmaistą. Seinų apskrities milicijosvadas bandė surinkti duomenisapie nukentėjusius gyventojus.Štai nepilnas jų sąrašas, pateik-tas Punsko viršaičio Pacenkos:




šaltinis

14

Prieš bolševikų pasirodymąSeinijoje sukruto ir lenkų dvari-ninkai. Jie 1920 m. liepos 9 d.sušaukė Seinuose savo seimelį.Tenai priimtą atsišaukimą iš-spausdino liepos 16 d. laikraštis„Dziennik Suwalski”. Jame ra-ginami visi, kurie pajėgia nešiotiginklą, stoti į Lenkijos kariuo-menę ginti Tėvynės. Taip patvalstybės labui paveda ir savodvarus. Atsišaukimą pasirašė:Stanisław Jabłoński, Józef Pasz-kiewicz, Bronisław Kunatt, FeliksMickiewicz, Józef Swiątecki,Leon Paszkiewicz, WłodzimierzBinkiewicz, Antoni Szyszkowski,Sienkiewicz, Stanisław Leszczyń-ski, Henryk Docha, Leon Kalwejc.

Lenkams apleidus Seinus,

atvyko čia lietuvių leitenantoKalikausko vadovaujamas dali-nys, kuris ėmėsi organizuoti lai-kinąją vietos administraciją. Jissušaukė miesto veikėjus ir pa-siūlė išrinkti Laikinąją tarybą ištrijų mieste gyvenančių tautybiųatstovų: lietuvių, lenkų ir žydų.Liepos 23 d. buvo sudarytaMiesto taryba: kun. Jasenau-skas, kun. Sivickas, kun. Mo-stowski, Jonas Kalvaitis, AntoniKarpowicz, Boruch Lipszic,Markus Dusznicki, Radziusz-kowski, Julijonas Pangonis irVincas Petruškevičius.

Komendantui pasiūlius, suda-ryta laikinoji Taryba iš šešiųasmenų: lenkų atstovų AntoniKarpowicz ir Izydor Andrze-

jewski, lietuvių atstovų VincoPetruškevičiaus ir Antano Liau-kevičiaus, žydų atstovų MarkusDusznicki ir Boruch Lipszic.Tarybos pirmininku išrinktasAntanas Liaukevičius, kuriamkartu buvo pavestos ir burmistropareigos.

Šį kartą lietuvių valdžia Sei-nuose egzistavo trumpai. Bolše-vikai, pasiekę Varšuvos prie-miesčius, buvo sutriuškinti ir,lenkų kariuomenės vejami, spar-čiai traukėsi atgal. Rugpjūčiopabaigoje Lenkijos kariuomenėpasiekė Suvalkiją. Lietuviai ban-dė išlaikyti savo rankose bentdalį Seinijos, bet po kelių su-sirėmimų, rugsėjo 22 dieną, pa-sitraukė už 1919 metais nusta-tytos vadinamos demarkacijoslinijos. Seinai ir Punskas likoLenkijoje.

Juozas Sigitas Paransevičius

Naudota literatūra:1. J. Ramanauskas – 1918– 1920

metai Seinų krašte (Karo archyvast.XII)

2. A. Rukša – Kovos dėl Lietu-vos nepriklausomybės II t.

3. P. Łossowski – Stosunki pol-sko-litewskie w latach 1918–1920

4. P. Łossowski – Kwestia przy-należności państwowej Sejneńsz-czyzny w latach 1918–1920 (Mate-riały do dziejów Ziemi sejneńskiejt. I)

5.V. Leščius – Lietuvos kariuo-menė nepriklausomybės kovose1918–1920




šaltinis

15

ŽAGARIŲ BAŽNYČIAI - 20 METŲ„20 metų žmogaus gyvenime

– tai daug: kai kada tai penkta-dalis šio žemiškojo kelio, o kaikada - ir visas”. Tokiais gražiaisžodžiais pradėjo pamokslą kuni-gas Donatas Volskis, Punskoparapijos vikaras, per šv. Baltra-miejaus atlaidus, minint Žagariųšventovės 20-mečio jubiliejų.Ta proga daug kas dar kartą pri-siminė tą kraupią 1984–jų lap-kričio 5-sios naktį, kai sudegėneapsakomo grožio Žagariųbažnytėlė – medinės archi-tektūros paminklas, turbūt pasta-tyta nepanaudojant nė vienos ge-ležinės vinies. Iš maumedžiopastatyta Žagar ių bažnyčiastovėjo apie tris šimtus metų. PoAntrojo pasaulinio karo nenau-dota, apniokota, reikalavo geroremonto.

Dar 1957–1958 metais tuome-tinis Žagarių kaimo seniūnas Jo-nas Kuliešius tokį remontą su-organizavo. Buvo nupjautos ke-lios pušys, augančios šventoriu-je, kelias padovanojo ūkininkai,rankiniu pjūklu buvo išpjautoslentos ir jomis apkaltos šven-tovės sienos.

Remontas vyko sklandžiai ikitol, kol seniūną pakvietė „rimtampokalbiui” į Seinų apskritį. Tenjam buvo pagrasinta ir lieptatučtuojau darbus nutraukti, nesšalis kuria socializmą , o nebažnyčias remontuoja.

Tiktai po Antrojo visuotinioBažnyčios susirinkimo (Vatika-no soboro), vėl buvo susidomėtabažnytėlės likimu. Mat pagalSoboro nutarimus, kiekvienatauta galėjo melstis savo gimtąjakalba. Lenkijos lietuviai – taippat. Tuometinis Seinų parapijosklebonas šįkart pats ėmėsi ini-ciatyvos remontuoti medinęŽagarių bažnytėlę. Galbūt svar-

bi buvo ne tiek unikalaus grožiošventovė, kiek noras kuo dau-giau lietuvių atitraukti nuo Seinųbazilikos, kad nereikalautų lie-tuviškų mišių didžiausioje Seinųšventovėje.

Už remontą atsakingas buvoStasys Marcinkevičius.

Ir vėl žmonės stojo talkon.Žagariečiams padėjo ir Kra-snagrūdos gyventojai. Ir štai pometų bažnytėlė buvo suremon-tuota, peršventinta, joje prasidėjopamaldos.

Mišias atnašaudavo Seinų ku-nigas Jurgis Jonas Macek – len-kas, neblogai išmokęs lietuviųkalbą. Jam išvykus į Punską,keletą metų čia dirbo kunigasRomas Zdanys, o dar vėliau –kunigas Zenonas Parakevičius.Pačioje pradžioje Šv. Mišiosbuvo atnašaujamos lietuvių kal-ba, o joms pasibaigus, prasidėda-vo lenkų kalba. Žmonės per ke-lis dešimtmečius taip buvo nuolietuviškų Mišių atpratę, kad kaikurios moterėlės, lietuviškomsMišioms pasibaigus, dar likdavo

bažnyčioje, kad dalyvauti len-kiškose. Lietuviškų joms lyg ne-pakakdavo, lyg jos būtų „nepil-naver tės”. La ikui bėgant,žmonės priprato prie lietuviškųMišių ir lenkiškų jau neberei-kėjo.

Ir viskas būtų susiklostę ge-rai, jei ne tas nelaimingas gaisras,kilęs 1984 metų lapkričio 5–siosnaktį.

Medinei bažnytėlei sudegus,žagariečiams atrodė, kad jie jauvisiems laikams atsisveikino su

nuosavais maldos namais. Galtaip būtų buvę, jei ne šio kaimošaunuoliai – naujos bažnyčiosstatymo iniciatoriai: ZigmasVaškevičius, Jonas Kuliešius irkiti. Tuometinis Seinų parapijosklebonas – kunigas prelatas Sta-nisław Rogowski siūlė toje vie-toje, kur stovėjo bažnytėle, pa-statyti paminklinį akmenį, ge-riausiu atveju - koplytėlę arbadar kažką kito. Pasiūlymas buvogrindžiamas argumentu, kad užsudegusią bažnyčią draudimokompanija nedaug išmokėjo

Medinė XVII amžiaus Žagarių bažnytėlė.Sudegė 1984 m. rudenį




šaltinis

16

kompensacijos – vos apie vienąmilijoną tuometinių zlotų.

Bet visgi Žagarių žmonėsužsispyrė statyti naują bažnyčią.1984 metų gruodžio 1 dieną įvy-ko kaimo gyventojų susirinkimas.Buvo išrinktas statybos komite-tas, į kurį buvo pakviesti: ZigmasVaškevičius, Jonas Kuliešius,Vytautas Petruškevičius, PetrasDapkevičius, Juozas Jančiulis irBirutė Roglienė.

Buvo parašytas prašymas Sei-nų klebonui dėl paramos suteiki-mo, kurį pasirašė 39 kaimogyventojai. Nė vienuosenamuose neatsirado žmo-gus, kuris būtų atsisakęspasirašyti prašymą. Seinųklebonas, pamatęs tiekdaug parašų, pažadėjo na-ujos bažnyčios statybosreikalą paremti tiek finan-siškai, tiek ir organizaci-niais darbais.

Prasidėjo statybos orga-nizavimas. Pirmiausia bu-vo parengtas statinio pro-jektas. Šį darbą atliko po-nas Marian Piotr Luto –vėlesnis ilgametis Seinųapskr it ies viršininkas.Statybiniams darbams va-dovavo Zigmas Vaške-vičius – žmogus sąžinin-gas, turintis daug patirties,gyvenantis netoli bažny-čios. Vėliau meistrais dir-bo, turbūt klebono surasti,Ramoniškių kaimo gyventojasČeslovas Broneika ir Gibųbažnyčios zakristijonas JózefKucharzewski. Dar vėliau – Eu-geniusz Malinowski.

Čia reikia pridurti, kad padėjoir kitų kaimų gyventojai: Ra-džiūčių, Dusnyčios, Krasna-grūdos, Jonaraisčio, Rakelijos,Aradnykų, o netgi tolimo Ramo-niškių kaimo žmonės. Bet sun-kiausia našta visgi teko žaga-riečiams. Reikėjo atlikti papras-tus, bet sunkius darbus: kad ir

atvežtas statybines medžiagasiškrauti.

Buvo susitarta, kad kai tasmedžiagas atveš, meistras įjungsgaisrininkų sireną. Jai sukaukus,vyrai atbėgs medžiagų iškrauti.Neatsiliko ir kaimo moterėlės:kasdien vis kita ruošdavo darbi-ninkams pietus. Pietums pa-kviesdavo į namus, arba nu-nešdavo lauknešėliuose į staty-bos aikštelę. Kai klebonuipritrūkdavo pinigų meistrams uždarbą užmokėti, kreipdavosi į

visuomeninį statybos komitetąpagalbos. Tuomet buvo renkamarinkliava. Dažniausiai žmonėsaukodavo po du šimtus zlotų, kaikas pažadėdavo padėti darbu.Prisimindami, kad Seinų bažny-čioje nebuvo leidžiama oficialiaimelstis lietuviškai, žagariečiainutarė kažkokiu būdu apsidraus-ti. Berods Kuliešius sugalvojoparašyti testamentą , kuriamebū tų pažymėta, jog Žagar iųbažnytėlėje visuomet vyks lietu-viškos pamaldos. 1985 metų

rugpjūčio 11 dieną aš, JonasKuliešius ir Jonas Petronas, Vil-kelio iš Dusnyčios automobiliunuvykome į Punską, pas poniąVladą Pajaujienę, kuri tinkamaidokumentą surašė. Testamentąpasirašėme, pasirašė ir kitų kai-mų atstovai – viso 13 žmonių. SuSeinų klebonu, prelatu StanisławRogowski, buvome sutarę, kadir jis tą dokumentą pasirašys.Pažadėjome statybą paremti irpinigais - po 20 tūkstančių tuo-metinių zlotų.

Testamentą išspausdi-nome mašinėle – tris eg-zempliorius. Vieną paliko-me klebonui, kitą pavedėman saugoti, o trečią įmū-rijome į statomos bažny-čios pamatus.

Darbai truko trejus me-tus. Ir štai 1987 metų rug-pjūčio 24 dieną, per šv.Baltramiejaus atlaidus,bažnyčia buvo pašventin-ta. Ją šventino Lomžosvyskupas Juliusz Paetz, taspats, kuris lietuvių kalbą,po ilgų nebuvimo dešimt-mečių, sugrąžino į Seinųbažnyčią; tas pats, kuris potragiškos 1991-jų sausio13–sios Seinų katedrojepabučiavo Lietuvos tri-spalvę.

Vyskupui Paetz, matyt,mūsų kraštas ir jo žmonėspatiko, nes net ir gyven-

damas tolimame Poznanės mies-te, retkarčiais čia apsilanko.

Naujoje bažnyčioje Šv. Mišiasatnašaudavo kunigas ZenonasParakevičius, jam persikėlus kle-bonauti į Gibus, trejus metus čiadirbo atvykęs iš Lietuvos kuni-gas Valdas Girdziušis – puikuskunigas, muzikalus žmogus: taibūtent jis paskatino ir išmokėmūsų jaunimą bažnyčioje giedotipamaldų metu. Kunigui Gir-dziušiui grįžus į Lietuvą, į Tra-kus, žagariečiams patarnavo

Šiuolaikinė Žagarių bažnyčia




šaltinis

17

taip pat iš Lietuvos atvykęs ku-nigas Arūnas Kesilis. Šiuo metumums patarnauja kunigas Vytau-tas Vaina. Rekolekcijų metu įpagalbą atvyksta iš Punsko ku-nigas Donatas. Atvyksta ir ku-nigai iš artimiausių Lietuvos pa-rapijų.

Žagarių bažnytėlėje dirbo irlenkų tautybės kunigai: Česlo-vas Baganas iš Punsko, A. Sa-vickas ir čia, prie Galadusioežero, atostogaujantis vroclavie-tis kunigas Tadeusz Grabowskibei kiti.

Pirmuoju zakristijonu atstaty-toje bažnytėlėje buvo ZigmasVaškevičius. Jam persikėlus gy-veti į Seinus, jau daug metų šįdarbą atlieka Antanas Pšeors-kas, o jam padeda ministrantai:Edvinas, Egidijus ir Tomas. Kassekmadienį moterys (vis kita)puošia altorių gėlėmis.

Gal ne visus, kurie statant irįrengiant bažnyčią prisidėjo pi-nigais, darbais ar kitomis auko-mis, suminėjau. Noriu dar pridur-ti, kad, švenčiant bažnyčios 20–metį, kunigas Robertas Rėkus,dabar gyvenantis Italijoje, pado-vanojo mūsų bažnytėlei keturisarnotus. Priminsiu, kad kunigasRėkus, padedant kunigui Para-kevičiui, būtent Žagarių bažny-tėlėje atnašavo savo pirmąsiasŠventąsias Mišias.

Prie Žagarių bažnytėlės pasi-darbavo ir visai svetimi žmonės.Atvykę iš tolimos Lodzėsmeškeriotojai įsijuosę plovė lan-gus. Tad ar galima juos pavadintisvetimais?

Petras Dapkevičius

Žagariai, 2007 m. rugpjūčio 31 d.

Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, mūsų krašto kaimuo-se dar kelis dešimtmečius vyravo medinė architektūra. Žagariųkaimas – ne išimtis: medinės, dažnai šiaudais dengtos trobos,moliniai tvartai, palinkusios, pakrypusios tvoros.

Tiktai viena sodyba ant Galadusio ežero kranto aiškiai išsi-skirdavo iš kitų. Čia, prie pat kelio į Dusnyčią, puikavosi mūri-nis namas su įrengtomis gyvenamomis palėpėmis, lenkiškai„salkėmis” vadinamomis.

Tai Dapkevičių šeimos sodyba. Tačiau daug kas Žagariuosesakydavo ne „Dapkevičių”, bet: „Klaproto”.

Kas gi buvo tas Klaprotas?Šiandien nedaug kas žino. Bet tuos laikus puikiai mena Pe-

tras Dapkevičius. Jam iki šiolei prieš akis traukinys, vežantis įnežinomą ir svetimą Rytprūsiją, gyvenimas pas vokietį „baue-rį”, pagaliau – grįžimas į Žagarius.

„ŠALTINIO” redakcijai paprašius, ponas Petras mielai suti-ko parašyti savo atsiminimus.

Pastarosiomis savaitėmis visdažniau ir dažniau girdime apievokiečių ištrėmimą iš dabar Len-kijai priklausančių kraštų į Vo-kietiją. Tas trėmimas įvyko An-trajam pasauliniam karui pasibai-gus, pagal Potsdamo susitarimą.Man, besiklausant tų pasako-jimų, vis prisimena ir kitas trėmi-mas - mano šeimos trėmimas išgimtojo Žagarių kaimo į Ryt-prūsiją.

O buvo taip. Kad būsimeiškeldinti iš savo ūkio, manotėvas Kazimieras žinojo, arbabent jau nujautė, dar 1940 metųvasarą. Tada hitlerininkai ma-siškai varė į Lietuvą okupuotojeLenkijoje gyvenančius žydus.(Kas su jais atsitiko hitlerinin-kams okupavus Lietuvą – žino-me: jie buvo sušaudyti).Žydams išvykus iš Seinų krašto,vokiečiai mano tėveliui vis įky-riau pradėjo siūlyti palikti savo

TRUMPAVIENOSŠEIMOSISTORIJA

ūkį ir apsigyventi paliktame žydųūkyje, kad ir Dusnyčios kaime.Tačiau tėvelis ir senelis (tėveliotėvelis) nesutiko. Ko ten kelsiesį svetimą ūkį? Abu jie manė, kad,jei niekuo nenusikaltę valdžiai,valdžia jokiu būdu negali jų nu-skriausti. Per ilgus dešimtmečiusjiems buvo kalama į galvas, kadvokiečiai – tvarkinga ir teisę ger-bianti tauta.

Apsiriko. Hitlerininkai visgikaltę surado: mano senelis Pet-ras ilgus metus buvo Berznykovalsčiaus tarėju (savivaldybėsnariu). To hitlerininkams paka-ko, kad įvardintų jį Lenkijos pa-reigūnu ir už tai nubaustų.

Kodėl būtent mūsų šeimą, one kurią nors kitą vokiečiai pa-noro iškeldinti?

Priežastis labai paprasta: šisodyba prie pat Galadusio ežerolabai patiko Vokietijos atsargoskarininkui, kilusiam iš tolimosBavarijos, karo laivyno (Kriegs-marine) kapitonui Erichui Kla-protui (Erich Klapproth). Jis,kaip buvęs jūrininkas, buvo pa-skirtas žuvininkystės versloprižiūrėtoju (Fischmeister) ir šinepaprasto grožio vieta tarpdviejų ežerų, labai jam tiko. Ne-sunku jam buvo gauti sutikimą




šaltinis

18

iškeldinti mūsų šeimą dar ir dėlto, kad jis buvo vedęs Prūsijos(o vėliau ir Ukrainos) gauleite-rio Ericho Kocho (Erich Koch)seserį.(Jaunesniems skaityto-jams tiktai priminsiu, kad „gau-leiteris” - tai aukščiausias hitle-r inės valdžios valdininkasdidžiulėje srityje, galima sakytigubernatorius, tiktai su daug pla-tesniais įgaliojimais.) Gauleiterisbuvo „dievas ir caras” jam pa-valdžioje teritorijoje. Erichas Ko-chas nepamiršo savo giminių, dukartus buvo atskridęs iš Kara-liaučiaus į Žagar ius sesersaplankyti. Čia dar pridurkime,

kad, karui pasibaigus, Rytprūsiųgauleteris buvo teisiamas Len-kijos teismo ir jam buvo paskirtamirties bausmė, tačiau ji buvopakeista kalėjimu iki gyvos gal-vos. Kochas sėdėjo buvusiojeRytprūsijoje, Barczewo mieste.Ten ir mirė.

Kaip ten bebūtų, 1940 metųspalio 8 rytą į duris pasibeldė vo-kiečių žandarai, liepė pasiimtipačius būtiniausius daiktus, pa-krauti juos į du vežimus ir važiuo-ti į Seinus. (Tie vežimai buvopaimti iš Olštino, iš Seinų, iš Ko-neškos ir iš Zolieckų kaimų.)Seneliams – Petrui ir Elžbietai -dėl jų garbaus amžiaus buvo leis-ta pasilikti pas dukrą, gyvenančiąBurbiškių kaime. Vėliau, 1941

metų ankstyvą pavasarį, jie kar-tu su dukra išvažiavo į Lietuvą.

Seinuose visą mūsų šeimą -tėvus ir tris vaikus - įlaipino įsunkvežimį ir nuvežė į Suvalkus.Mano mama Veronika verkė irnenorėjo lipti į tą sunkvežimį, betžandaras pagrasino ją nušausiąs.Nenušovė, nes turbūt gėdinosigausiai susirinkusių Seinų miestogyventojų.

Iš Suvalkų t raukiniu perOlecką (tuomet miestas vadino-si Treuburg), per Elką (Lick)važiavome į paskyrimo vietą.Važiavome dvi paras, nes trau-kinys beveik kiekvienoje stotyje

stovėdavo, praleisdamas kariniusešelonus.

Pagaliau pasiekėme Karkie-mio kaimą Angerapp apskrityje.Angerapp iki 1938 metų vadino-si Darkehmen (Darkiemis). Jisdabar yra Kaliningrado srityje,20 kilometrų į šiaurės vakarusnuo Galdapės, ir vadinasiOziorsk. Kaip dabar vadinasikaimas Karkiemis, nežinau. (Čiatiktai pravartu pridurti, kad Dar-kiemio apylinkės – tai mažoji,donelaitiškoji Lietuva).

Apsistojome pas pasiturintįūkininką (bauerį) Henry Martin.Namų šeimininkė paklausėatlydėjusių žandarų, už ką musištrėmė iš Seinų krašto? Žanda-rai pasakė, kad ...nemokėjome

tinkamai ūkininkauti, todėl čia,Rytprūsijoje dirbsime priversti-niais darbininkais.

Vėliau tėvas parodė šeiminin-kams atsivežtą nuotraukų al-bumą. Nuotraukose matėsi, kadmūsų ūkis Žagariuose nebuvoprastesnis už tą vokiškajįRytprūsiuose. Šeimininkė pakrai-pė galvą, bet pastebėjome, kadpo to pradėjo su mumis švelniauelgtis, negu su kitais ten dirbu-siais karo belaisviais. O tų be-laisvių kaime buvo nemažai: irprancūzai, ir belgai, bet daugiau-sia buvo Lenkijos kariuomenėskarių.

Vienas jų – buvęs Lenkijoskariuomenės seržantas – vaka-rais slapta atsinešdavo skiautelęžemėlapio ir rodydavo, kokia busLenkija, kai Hitleris pralaimėskarą. Kad pralaimės, seržantasnė kiek neabejojo, ypač po to, kaiVokietija puolė Sovietų Sąjungą.Pasirodė, kad seržantas buvobeveik visiškai teisus tiek dėlkaro eigos, tiek dėl pokarinėsLenkijos padėties. Kaip jis tainuspėjo, iki šiandien nesupran-tu...

Darbas Rytprūsijoje buvo pa-našus į tą, kurį dirbome namuo-se, Žagariuose. Gal tiktai žemėsūkio technikos vokiečiai turėjodaugiau. Čia pirmą kartą su-sidūriau su cukriniais runkeliais,kurių mūsų krašte dar neaugino.Rudens darbai vėlavo. Gal dėl to,kad jauni vyrai buvo pašaukti įkariuomenę.

Atėjus žiemai, užšalus baloms,dvi mano vyresnės seserys, kartusu šeimininkų vaikais, eidavo sli-dinėtis ant ledo. Tiktai vėliau, kaikaimynų vaikai pradėjo jas vi-saip žeminti, nustojo kartu žaidu-sios.

Mano tėveliai visokiais bū-dais stengdavosi ištrūkti iš ne-laisvės. 1941 metų pavasarį buvonet pasiryžę važiuoti į sovietųokupuotą Lietuvą, kad tiktai pa-

Edelfrau Klapproth su gausia šeima, 1942




šaltinis

19

leistų iš Rytprūsių. Bet Lietuvo-je gyvenantis dėdė laiške parašėsavotišką „slaptažodį” (kadišvengtų cenzūros): „jau ir pasmus ne pyragai”. Suprask – irpas mus prasti popieriai. Reikėjoieškoti kitų galimybių paliktiRytprūsius. Laimei, kitas manodėdė – Petras Uzdila iš Kreivėnųkaimo, turėjęs gražų ūkį, paprašėvokiečių paskirti jam darbininkų.Vokiečia i, nors okupantai,stengėsi nenaikinti gerų ūkių -maistas ir jiems buvo reikalin-gas, dar ir kaip! Dėdė kelis kar-tus važiavo į Suvalkus prašyda-mas, kad skirtų tuos darbininkus.Ir ne bent kuriuos darbininkus, obūtent mūsų šeimą. Aišku, va-žiuodavo pas vokiečių valdinin-kus ne tuščiomis rankomis, betsu žąsele po pažastim.

Pagaliau prašymai buvo pa-tenkinti, ir jau vasarą grįžome įKreivėnus Punsko parapijoje.Deja, grįžome ne visi. Tėvelisbuvo pasodintas pusei metų įkalėjimą už tai, kad, dar gyven-damas Žagariuose, buvo sučiup-tas slapta einant per sieną iš Lie-tuvos, kur vyriausiajai dukraibuvo nupirkęs batelius. Pas vo-kietį niekas nedingsta ir niekasnebūna užmiršta. Už tą seną nu-sikaltimą pusė metų atsėdėjoBartenstein (dabar Bartoszyce),Tapiau (dabar Gvardiejsk) ir Sol-dau (dabar Działdowo) lageriuose.

Grįžo tėvelis iš tų visų lageriųtiek suvargęs, tiek sunykęs, kadmama jį vos pažino.

Kiek atsigavęs nuvyko į Žaga-rius, pas fišmeisterį Klaprotą,prašyti, kad atiduotų karvę, ku-rią paliko išvykdamas į Rytprū-siją. Klaprotas pasakė, kad kar-vės atiduoti negalįs, nes tai vals-tybės turtas, kuriuo jis tiktai nau-dojasi. Vyriausias jo sūnus Vol-fas dar šautuvėlį atstatė, ir tėve-lis buvo išvytas iš savo kiemo.

Tačiau vietoje likę, į Lietuvąneišvažiavę, Žagarių gyventojai

vokiečiu nenusiskundė. Jaunivyrai sutiko pas jį žvejoti ir tokiubūdu išvengė išvežimo į Vokie-tiją priverstiniams darbams. Kla-protas negailėdavo jiems žuviesnamo pasiimti. Šitai dar iki šian-dien prisimena Jonas Vektoriusir Antanas Pšeorskas. Žuviespirkti ateidavo net Seinų gyven-tojai.

Du kartus Klaproto ūkį „ap-lankė” lenkų partizanai, bet tik-tai tam, kad prisikrautų ir išsivež-tų vežimą maisto. Netgi paimtusarklius ir vežimus palikdavokažkur pakelėje. Įdomu, kad par-tizanai ateidavo tiktai tuomet, kai

Klaprotų namie nebūdavo. Kaikas spėlioja, kad žvejo tarnailenkai pranešdavo partizanams,kada ir kur jų šeimininkas išvyks-ta. Ir visgi mano tėvelis buvo įta-riamas, kad su tais partizanųapsilankymais kažką bendro turi.Po kiekvieno tokio vizito buvokviečiamas į Suvalkų gestapą irten tardomas.

Artėjant frontui, tėvas keliomssavaitėms pasislėpė javuose, kadgestapininkai nepakviestų į Su-valkus trečiąsyk, nes iš tos įstai-gos daug kas jau nebegrįždavo.Pagaliau, frontui praūžus, 1944metų rugpjūčio 5 dieną, arkliais- vienu skolintu iš dėdės, kitu -

išmainytu su rusais - grįžome įŽagarius. Radome tą patį, kąprieš ketverius metus palikome.Tiktai gyvenamasis namas buvokitas: Klaprotas 1942 metais pa-sistatė naują, mūrinį, tokį, kokiųtūkstančiai stovėjo ir dar dabartebestovi Rytprūsiuose: labaipaprastų architektūros formų, bejokių papuošimų, pilkai tinkuotą,labiau panašų į kareivines nei įkaimo trobą.

Klaprotui išvykus į Vokietiją,matyt šeimininkauta neprašytųsvečių: viskas suniokota, išgrob-ta. Liko tiktai spintos, kurių ne-pajėgė išnešti. Viename kamba-

ryje – krūva knygų, daugiausia -jūrų tematika. Matyt, jūrų kapi-tonas Erichas Klaprotas buvoapsiskaitęs žmogus. Ant vienossienos kabojo Adolfo Hitlerioportretas, kurį, po kelių dienųužėję rusų kareiviai, kojomis su-trypė, o knygas kieme sudegino.Visgi, ne ta kultūra ir ne ta civi-lizacija... Dar pasiėmė Klaprotonuotrauką sakydami, kad, kai jįpagaus, tai nušaus. Iš paliktųprieš išvykdami į Vokietiją šešiųkarvių ir keturių arklių, radometiktai vieną karvę, bet ir tą ,kažkam paskundus, rusai išsi-vedė.

Nauja, jau lenkiška valdžia, už

Edeltraut Klapproth (vidury), dukra Gudrun (kairėje) ir sūnus Wolf




šaltinis

20

Klaproto pastatytą namą darliepė užmokėti, nes visas vo-kiškas turtas buvo perėjęs vals-tybės nuosavybėn.

Reikėjo atlyginti ir Seinų len-kams – darbininkams, kurie dir-bo pas Klaprotą, nors pastariejiišsivežė po kelis vežimus pri-grobto turto.

Kadangi Klaproto pastatytasnamas buvo vienintelis mūrinispastatas visame kaime, jame„laikinai” įsikūrė pradinė moky-kla. Tas „laikinumas” prasi-tęsė... 17 metų. Už pastato nuo-mą Berznykų valsčius mokėjo,bet tas nuomos mokestis buvotoks skurdus, kad nepakako nėvienam remontui atlikti. Pagaliau1961 metais mokykla persikėlė įnaują erdvų pastatą Kras-nagrūdoje ir mes likome vienin-teliai namo šeimininkai. Deja,mano tėvelis to nesulaukė –mirė 1954 metais.

1996 metų gegužės 15 dienąprie mūsų namų privažiavo dvigana prabangios mašinėlės, re-gistruotos Vokietijoje. Pro langąpastebėjau dvi moteris ir du vy-rus, einančius kiemo link. Visiketuri kalbėjo vokiškai, o vyres-nioji moteris kažką rodė ir aiški-no jaunesniajai ir tiems vy-riškiams. Elgėsi kažkaip kitaip,negu kiti čia apsilanką vokiečiųturistai. Kai, pasitikęs juos kie-me, pasakiau savo pavardę, vy-resnioji ponia kažkaip labai ap-sidžiaugė. Iškart prisistatė esan-ti... Edelfrau Klapproth. Taip, taiji, atostogaudama su dukterim irsūnumis Augustave, nutarė jiemsparodyti, kur jų gyventa Antrojopasaulinio karo metu. Beje, josduktė – Else čia, Žagariuose,buvo gimusi.

Mūsų susitikimas buvo labaitrumpas – svečiai skubėjo irnežinia kodėl nenorėjo net įeiti įjų pačių kažkada statytą namą.Tiktai vėliau paaiškėjo, jog Kla-protai buvo įsitikinę, jog tais 1941

metais mes savanoriškai per-sikėlėme į Lietuvą, ir kad tengavome gerą ūkį, kur kas geresnįuž paliktą Žagariuose. Taip jiemsaiškino hitlerinės Vokietijos pa-reigūnai. Dar sužinojome, kadkapitonas Erichas Klaprotasžuvo per anglų aviacijos bombar-davimą.

Svečiai labai apsidžiaugė, kaijiems padovanojau albumą sudar mažytės Elzes nuotraukomis.Po poros valandų vokiečiai išvy-ko, tačiau ryšio su jais nenu-traukėme: susirašinėjimas (pervertėją) dar truko keletą metų.Vienąkart gavome iš Vokietijosdovanų – laikrodėlius man iržmonai. Laukėme jų vėl atva-žiuojant: norėjome atiduoti jiemsturbūt vertingas knygas, kuriosišliko po visų karo ir pokario ne-gandų, tačiau paskutiniame laiškeponia Edelfrau Klapproth pa-rašė, kad ji jau sulaukusi 88metų, kad jos sveikata darosivis silpnesnė, net rašyti laiškusvis sunkiau ir sunkiau...

Taip mūsų ryšiai su Klaprotųšeima nutrūko.

Tai dar viena mūsų krašto irjo gyventojų istorija, kurią rei-kėtų prijungti prie kitų, taip patįdomių, bet dar neaprašytų .

Petras Dapkevičius

Žagariai, 2007 m. rugsėjo 13 d.

1859 metais vienoje Varšu-vos leidykloje buvo išleistaAleksandro Polujanskio(Aleksander Połujański) kny-ga „Kelionės po Augustavoguberniją , mokslo t ikslaisatliktos”. Tai buvo pirmas toksdetalus gubernijos aprašy-mas.

Augustavo (Suvalkų) gu-bernija seniai nebeegzistuoja:jos teritoriją dabar į dvi dalisskiria Lenkijos ir Lietuvos sie-na. Pasikeitė beveik viskas:valstybinė priklausomybė, po-lit inė santvarka, miestai irkaimai. Tačiau monumenta-lus Polujanskio darbas iki šiolneprarado savo pažintinėsvertės.

Mums įdomu sužinoti, kaipPolujanskis, girininkas, geo-grafas, etnografas, žurnalis-tas vertino Augustavo (Su-valkų) gubernijoje gyve-nančius lietuvius.

Polujanskio knygą retasšiandien turi savo namų biblio-tekoje, tačiau pastaruoju metuji pasirodė tinklalapyje, todėlnutariau trumputėlius tos se-nos knygos fragmentus,liečiančius mūsų krašto lietu-vius, išversti į lietuvių kalbą irišspausdinti „Šaltinyje.”

WĘDRÓWKIPO

GUBERNJIAUGUSTOWSKIEJ

W CELU NAUKOWYMODBYTE

Aleksandra PołujańskiegoCZŁONKA WIELU

TOWARZYSTWNAUKOWYCH

W A R S Z A W A

W DRUKARNI GAZETYCODZIENNEJ

1 8 5 9.




šaltinis

21

(...)Toliau keliaudami Kaunotraktu į šiaurę, privažiuosimeKalvariją, kurią įkurdino Tiške-vičius.

(...) Paskutinis miestas priegrįsto kelio – tai Marijampolė,kurią lietuviai vadina Starapole– miestas gana švarus ir besi-verčiąs prekyba. (...) Nors lie-tuviai yra verslesni ir prekybakaimo produktais labiau susi-pažinę negu slavai, tačiau neturitokių sugebėjimų prekiauti, ko-kių turi žydai. Todėl prekyba netiktai audiniais ir prieskoniais, bettaip pat žemės ūkio produktais,ir mediena susitelkusi žydų ran-kose.

(...) Svarbiausia ir turbūt gau-siausia – nes sudaro net trečdalįgubernijos gyventojų - tai lietu-viai. Lietuviai – tauta labaidarbšti, ištvermi ir pamaldi. Jųdūminės bakūžės, batai iš kiaulėsodos (medžiokai), taiklus šaudy-mas - nuo amžių lietuvių tautinisbruožas. Tačiau dabar visuotinisšvietimas ir pažanga prasigavonet į Lietuvos girias – kažkadatankias ir gūdžias.

Šiandien Lietuvoje jau pama-tysi ne vieną trobą su kaminu,nes dūmai vienodai akis graužia– ir lietuviams, ir slavams.

Dažnai bendraudamas su mie-stiečiais lietuvis įsitikino, kadbatus patogiau avėti negu vyžasar medžiokus. Tačiau medinėsklumpės taip pat pasiekė Lie-tuvą net iš tolimo Kurpių krašto,nors čia – Lietuvoje – netapotokios populiarios, kaip tenai.Net tautinis patiekalas – šiupi-nys, pagamintas iš kruopų, žir-nių ir kiaulės uodegos, pastaruo-ju metu užleido vietą kinietiškaiarbatai ir užsienietiškiems vy-nams. Tiktai lietuviškas midusišliko šiame krašte kaip pavel-das iš bočių.

Gražiai išmarginti kryžiai priekelių – tai dar vienas lietuvių tra-diciško pamaldumo ženklas.

„Muštinių” (pinigų) lietuvis jaunebežino, nes pasikeitė prekybossąlygos, todėl „užburtose puo-dynėse”, vietoj „muštinių” - nepopieriniai, bet sidabriniai rubliaisaugomi ir s lėptuvėse pomedžiais slepiami.

Lietuvis sąžiningai laukuosedirba, o šie jam dosniai atsidėko-ja. Kai auksiniais grūdais aruo-dus pripildo, neskuba jų parduo-ti, bet laukia, kol kaina bus di-desnė ir būtent tuomet žeria įpuodynę tuos sidabrinius rublius.Auginant linus ir avis, dažniau-siai darbuojasi moterys. Iš linųaudžia gražią drobę ir staltieses,taip pat gamina kilimėlius ir ki-tus puošnius audinius. Tokiu štaibūdu darnus abiejų lyčių darbaslemia laimingą šeimos gyvenimą.Tačiau ne tiktai tie „namų moks-lai” jauno lietuvio protą lavina.Vaikinai noriai lanko mokyklas,o baigę gimnazijos septynias kla-ses, arba keturias klases apskri-ties mokyklos, nesigaili atsisakytimokyklinės uniformos ir grįžtiprie kaimiškos pilkos sermėgos,apsiuvinėtos žaliais apvadais.Pamėgtą knygą pakeičia žagrėir kirvis. Nebent fanatiškas užsi-spyrimas nuveda jaunuolį į ku-nigų seminariją, iš kurios papras-tai išeina menkas kunigėlis, ku-ris, naminių įsitikinimu, yra labaididis žmogus. Lietuviuose reli-gija yra labai gerbiama, tiek patgerbiami jos sergėtojai – kunigai.Lietuvių kalboje žodis „kunigas”reiškia ir katalikų dvasiškį, irkunigaikštį, valdovą. Todėl abujie – ir kunigas ir kunigaikštis –liaudyje vienodai aukštai vertina-mi ir gerbiami.

„Kunigėlis geradaris” yra lau-kiamas svečias lietuvio namuose.Tačiau vargas tokiam kunigėliui,kuris savo kunigiškus įžaduspažeis. Tuomet pagarbos vietąužims panieka ir slapta apkalba.Lietuvis neprileidžia minties, kadreligija galėtų būti sutepta: kas

šventa – yra šventa, kitaip ir būtinegali.

Dar vienas bruožas žymi lie-tuvį: - tai meilė gimtajam kraštui.Jei ne būtiniausia būtinybė, lie-tuvis niekuomet, nuo lopšio ikigrabo lentos, savo pastogės ne-apleistų. Visas lietuvio pasaulis- tai namai, laukai, pieva, upė irmiškas, kurie jį aplinkui supa.Net po mirties labai nenoriainutolsta nuo savo lopšinės, todėlbeveik kiekvienas kaimas turisavo mažytes kapinaites, kurio-se svetimų laidoti nevalia. Lie-tuvis, ar jis bus žemdirbys, arkunigas, ar valdininkas, niekurkitur, o tiktai savame krašte sie-kia karjeros. Noras pažinti pa-saulį ir linksmintis miestuose,toks būdingas slavams, lietuviuiyra visiškai svetimas.

Vokiečių lietuvis neapkenčia.Gal dėl kitokios jų tikybos, o galdėl to, kad ilgus amžius Lietuvąkryžiuočiai niokojo. Žodis ”vo-kietis” lietuviui yra tiesiog nema-lonus. Kur kas malonesnis yražodis „lenkas”, tačiau net ir tielietuviai, kurie lenkų kalbą moka,su tikru lenku linkę kalbėti lietu-viškai. Ir tiktai tuomet, kai jųpašnekovas nieko nesupranta,būna priversti kalbėti lenkiškai.

(...)

Štai tokius lietuvio bruožuspastebėjo lenkas – XIX šimt-mečio keliautojas.

Patys pamąstykime, kiek tųbruožų išsaugojome iki XXIamžiaus pradžios?

Redaktorius




šaltinis

22

Iki XIII amžiaus antrosiospusės kraštas, kurį dabar vadi-name Užnemune arba Sūduva,buvo gyvenamas jotvingių ,dažnai dar vadinamų sūduviais.Sūduvių nepriklausomybę palai-dojo kryžiuočiai. 1283 metaisžlugo paskutinysis sukilimas prieškryžiuočius, kuriam vadovavolegendinis karvedys Skomantas.Krašto gyvenviečių tinklas gero-kai praretėjo. Ir tiktai po 1422metų Melno sutarties, kai buvotiksliai nustatyta siena tarp Lie-tuvos Didžiosios Kunigaikštystėsir kryžiuočių Ordino valstybės,prasidėjo spartesnė šio kraštokolonizacija. Teritorija, kurią da-bar vadiname Suvalkų kraštu,priklausė LDK ir buvo prijungtaprie Trakų vaivadijos.

Krasnavo apylinkes pradėtaapgyvendinti po to, kai LietuvosDidžiosios Kunigaikštystės didi-kams (lietuviams ir rusiams)pradėta dalinti Perlamo Giriosmiškus ir ežerus. Jau XVIamžiuje buvo išdalintos žemėsties Galadusio ežeru, t.y. terito-rija, kurioje dabar yra Krasnavokaimas. Tiktai kaimas buvo va-dinamas ne Krasnavu, bet Pa-dusiu. 1644 metais VladislovasNarusevičius įkūrė dvarą ir pa-vadino jį Krasnavu. 1644 meta-is, Narusevičiui prašant, karaliusVladislavas IV Krasnavo dvarą,taip pat Radžiūčių, Burbiškių,Juodeliškių ir Rimkežerų kaimuspaskyrė iki gyvos galvosKšištofui Vitanovskiui (Krzysz-tof Witanowski) ir jo žmonaiCecilijai.

Lazdijų seniūnija, kuriai pri-klausė ir Krasnavo dvaras, buvoapgyvendinta lietuvių.

Žlugus 1831 metų sukilimui,vyriausybei priklausantis nekil-nojamas turtas buvo atiduoda-

IŠ KRASNAVO PRAEITIESmas aukštesniesiems rusų armi-jos karininkams ir valdininkams.Iš anksčiau vyriausybei priklau-sančios Mockavos ekonomijosbuvo išskirtos Krasnavo valdos.Be Krasnavo dvaro ir Punskobei Lazdijų miestelių, šioms val-doms priklausė taip pat 38 kai-mai ir septyni palivarkai: Pele-liai, Paliūnai, Šaltėnai, Žaga-riškiai, Miklaševas ir Katkiškės.1868 metais Krasnavo palivarkągavo rusų generolas Ivanas Sko-blevas.

XIX amžiuje Krasnavas pri-klausė Seinų apskričiai. Derapriminti, kad tuomet Seinų aps-kritis buvo didelė: jos plotas –1994 kvadratinės varstos. Aps-krities kaimuose gyveno 88,4tūkstančio žmonių, o Seinų mies-te – 4,6 tūkstančio. 1897 metaisSeinų apskrities gyventojų tau-tinė sudėtis buvo tokia: 48 696lietuviai, 17 219 lenkų, 3469 ru-sai, 37 baltarusiai, 7 661 žydas,886 vokiečiai. Lietuvių gyven-tojų buvo 62,4 procentų, lenkų –22 procentai.

1918–1920 metų įvykiai vi-siškai pakeitė Seinų kraštą. Vals-tybinė Lenkijos–Lietuvos sienaperskyrė Seinų apskritį. Lenki-jos teritorijoje pasiliko keturivalsčiai, tarp jų ir Krasnavovalsčius, tiktai su gerokai pasi-keitusiomis sienomis ir daugiaukaip per pusę sumažėjęs. RytinėSeinų apskrities dalis pasilikoLietuvoje ir ten buvo suformuo-ta Seinų apskritis su administra-ciniu centru Lazdijuose.

1935 metais Krasnavo vals-čiuje gyveno 3 421 asmuo: 1423lenkai, 1801 lietuvis, 158 vo-kiečiai, 16 rusų ir 23 žydai. Kras-navo valsčiaus teritorijoje buvošie kaimai: Borisauka, Bubeliai,Užvidugirių Būda, Burokai, Bur-

biškiai, Dusnyčia, Didžiuliai, Jo-naraistis, Juodeliškės, Konstan-tinauka, Navinykai, Naujasodė,Peleliai, Paežerai, Paliūnai, Pris-tavonys, Radžiūčiai, Rašačiai,Rimkežerai, Sankūrai, Skar-kiškės, Tarnauka, Taurusiš-kės,Vidugiriai, o taip pat dvarai(palivarkai): Devetiškės, Dus-nyčia, Joniškės, Jonaraistis, Kra-snavas, Peleliai, Paliūnai ir Tau-rusiškės. Valsčiui priklausė darkeli maži kaimeliai: Gvazdikėliai,Lubinavas, Naujasodėlė, Palana,Ragožai, Šklerna, Vainoriai, Ve-salauka. Daugelis tų vietoviųšiandien jau nebeegzistuoja, o jųvardus rasime tiktai ano metožemėlapiuose ir labai senų žmo-nių atmintyje.

Krasnavas net iki XX amžiausšeštojo dešimtmečio buvo vals-čiaus centras. Šiuo metu, su-stambinus valsčius, Krasnavokaimas priklauso Seinų valsčiui.

Parengta pagalBarbara Nowikowska

straipsnį




šaltinis

23

Iki šiol ,,Šaltinyje“ pasirodė netseptyni Gintauto Marcinke-vičiaus straipsniai apie Klevus.Pirmasis buvo išspausdintas2005 m. liepą, Nr1(2), o pasku-tinis - 2007 m. balandžio mėne-sio nr1(8). Autorius plačia iapžvelgė Klevų kaimo praeitį,apžvelgė, iš kur galėjo kilti kai-mo pavadinimas, kaimo kūrimą-si, išsamiai aprašė Klevų dvarą,geografiją, ežerus, kitus vandenstelkinius, miškus, žmones, švie-timą, kultūrinę veiklą, krikštynų,sutuoktuvių, šermenų ir laidotu-vių apeigas, buvusius Seinų,,Žiburio“ gimnazijos mokinius.

Noriu pridurti, kad anksčiauplatų straipsnį apie Klevus pa-rašė Antanas Čeplinskas, jisbuvo išspausdintas ,,Aušroje“.

Gražu, kad G. Marcinkevičiusėmėsi šio darbo, nors tai pada-ryti yra be galo sunku, kadangisenų laikų liudininkai jau senaiišėjo į Anapilį. Be to, mažai yraarchyvinių dokumentų, kuriaisgalima būtų pasiremti rašant tokįstraipsnį.

Kadangi aš esu kilęs iš Klevų,tad ši tema mane domina, o kaikurie dalykai aprašyti straipsny-je man yra žinomi. Perskaičiauvisus straipsnius apie Klevus.Beskaitydamas pastebėjau ne-mažai klaidų ir netikslumų, ku-riuos aš norėčiau ištaisyti ir kaiką papildyti. Tačiau jokiu būdunesiekiu sumenkinti G. Marcin-kevičiaus įdėto darbo.

Štai mano pastabos dėlstraipsnio ,,Švietimas“, kurisbuvo išspausdintas 2006 m. ,,Šal-tinio“ 2(5) numeryje.

10 psl. parašyta:,,Iki 1906 m. galiojo caro

draudimas rašyti lotyniškaisrašmenimis, todėl daraktoriųmokymas buvo nelegalus“.

KLEVAI(Pastebëjimai ir papildymai)

Čia klaidingai parašyti metai, ka-dangi ne 1906 m., o 1904 m. ge-gužės 7 d. Rusijos ministrų ko-mitetas panaikino lietuvių spau-dos draudimą, kurį tą pačią dienąpatvirtino caras Mikalojus II.2004 m. Lietuva iškilmingaiminėjo spaudos atgavimo šimtometų jubiliejų, o tie metai šalyjebuvo paskelbti lietuvių kalbosmetais.

, ,Pirmuoju Klevų kaimodaraktoriumi buvo ŠičkųRožė“ (10 psl.). Turėtų būtiparašyta taip: Pirmąja Klevų kai-mo daraktore buvo Syčkų Rožė.Kadangi tai buvo moteris, tadturime rašyti daraktorė.

,,Klevų mokykla labai daž-nai keisdavo patalpas: pir-miausia ji buvo pas AndriųMarcinkevičių, po to - pasOną Marcinkevičienę, vėliaupas Juozą Ščerbinską, PranąSidarį, Juozą Misiukonį, Pra-ną Leončiką, Antaną Marazą,Juozą Marcinkevičių“ (10psl. ). Kadangi sakinyje yrarašoma apie labai senus laikusir paminėti žmonės jau labai se-niai nebegyvena, gerai būtų pa-pildyti kas šiuo laiku gyvena to-se sodybose arba nustatyti vietą,jeigu dabar yra tuščias laukas.

Ir taip:Andrių Marcinkevičių. Da-

bar šioje sodyboje gyvena Jani-na Marcinkevičienė (našlė) suvaikais ir uošve Brone Marcin-kevičiene (našle).

Oną Marcinkevičienę. Mo-kykla stovėjo prie dviejų keliųsusidūrimo: vieno - einančio išVakantų miško į Klevų dvarą, okito, vedančio į MarcinkevičiausVito sodybą. Ji stovėjo dešinėjekelio pusėje, važiuojant iš Va-kantų į Šeščiavičių. Onos Mar-cinkevičienės sodybos jau labai

seniai nebėra. Dabar yra grynaslaukas.

Juozą Ščerbinską. Šiuo lai-ku trobesiai yra išpirkti lenko arlenkės iš Lenkijos gilumos. Se-niau čia gyveno Juozas ir StasėŠčerbinskai. Prie šios sodybosstovi medinis kryžius.

Praną Sidarį. Klevų žmonėsjį vadino ,,Pranckus“. Dabar sto-vi tušti trobesiai. Čia ilgus me-tus gyveno Katrė Sidarienė (naš-lė) ir Marė Sidarytė. Klevuosejas vadino ,,Masionių bobos“. Josgyveno šalia neseniai mirusioSidaro Juozo (Levono Juozo).

Juozą Misiukonį. Šiuo laikutai sodyba, kurioje gyvena Sta-sys Misiukonis su šeima ir jotėvai: Jurgis ir Elena Misiukoniai.

Praną Leončiką. Mokyklabuvo name, kuris stovėjo kairėjekelio pusėje (priešais seną so-delį), važiuojant iš MisiukoniųStasio pas Marcinkevičių Vitą.Visa sodyba, o kartu ir mokykla,1944 m. gegužės 1 d. buvo vo-kiečių sudeginta, kadangi tenpasislėpė lenkų partizanas.

Antaną Marazą. Sodyba yraprie Gulbinio (Plaskio) ežero.Žemę ir trobesius nupirko Seinųlenkas Kozakiewicz.

Juozą Marcinkevičių. Taivieta, kur dabar gyvena Broniusir Julija Misiukoniai. Čia anksčiaubuvo pieno supirkimo punktas.

,,Tiesa, buvo stengtasi ati-daryti lietuvišką mokyklą,bet hitlerininkai neleido“ (10psl.). Čia norėčiau pridurti, kad1939-aisiais, vokiečių okupaci-jos metais, apie mėnesį laikoKlevuose veikė pradinė mokyklasu lietuvių dėstomąja kalba. Pir-moji, antroji ir trečioji klasėmokėsi Juozo Ščerbinsko name.Mokytojavo Čepulytė Modestaiš Naujasodės. Ketvirtos, penk-




šaltinis

24

tos ir šeštos klasės mokiniaimokėsi Leončiko Prano name.Šių klasių mokinius mokė lietu-vis Jonas Maksimavičius iš Ra-kelijos.

,,1944 metų vasarą Klevųkaimą išvadavo raudonar-miečiai“(10 psl.). Tiksliau rei-kėtų parašyti taip: 1944 metųrugpjūčio 2d. Sovietų SąjungosRaudonoji armija išvadavo Seinųkraštą, o kartu ir Klevus nuovokiečių okupacijos.

„Rudenį, rugsėjo pirmąją(1944 m.), pradėjo darbąKlevų mokykla. Ji veikėapleistuose Misiukonių (Mo-tiejų) namuose. Buvo atga-benta dar prieškarinė lenta irsuolai. Tačiau mokykla veikėneilgai. Greit valdžia įsteigėmokyklas artimiausiuose kai-muose - Lumbiuose, Ramo-niškiuose ir Akatnykuose, oKlevų mokykla buvo panai-kinta. Argumentas: greti-muose kaimuose buvo ge-resnės mokymo sąlygos, nesmokyklos buvo įkurdintosbuvusiuose dvaruose, o Ra-moniškiuose - vokiečio na-muose. Nuo tada Klevų vai-kai galėjo lankyti net tris kai-mynines mokyklas. Klevųgyventojai s tengėsi su-sigrąžinti mokyklą, tačiauvaldžia nepalankiai žiūrėjo įlietuviškus kaimus ir kai-miečių prašymo nepatenki-no.” (10-11 psl.).

Šiuose sakiniuose parašyta tikdalis tiesos. 1944/45 mokslometais Klevuose mokykla buvopas Marazą Antaną , kuriojemokėsi pirmos, antros, trečios irketvirtos klasės mokiniai. Mo-kyklą lankė ne tik Klevų, bet irMichnovcų vaikai. Ją taip patlankė mano sesuo Aldona ir bro-lis Vitas. Tuomet joje mokytoja-vo Czechowska (mergautinėpavardė Rydzewska) iš Sta-benščiznos kaimo. Jos mama

buvo Pečiulytė iš Vidugirių. Mo-kytoja turėjo sūnų Tadeuszą, ku-ris taip pat lankė Klevų mokyklą.Ji gyveno ir maitinosi pas Mar-cinkevičių (Augustų) Antaną.Nuo 1945 iki 1948 metų su per-trauka keturių klasių mokyklabuvo Misiukonio Motiejausname, kuris1941 metų žiemą sušeima išvažiavo į Lietuvą. Čiamokė Czechowska, o vėliauKowalewska iš Krasnapolio.

Sutinku, kad Lumbių mokyklo-je mokymosi sąlygos buvo nepa-lyginamai geresnės negu Klevuo-se. Ji įsikūrė buvusio dvarininkoHenryko Docha gyvenamajamename. Mokyklos pastatas buvolabai didelis, turintis šviesias irdideles sales. Jame taip pat buvoir butas mokytojams. Aplinkmokyklą augo dideli medžiai,buvo didelis sodas. Mokykloskieme stovėjo dar du ūkiniai pas-tatai. Tai buvo valstybinis namassu dideliu sklypu, prie kelio, ge-roje vietoje.

Nežinau, ar tuo laiku Seinųkrašte, kokiame nors kaime buvogeresnės sąlygos mokytis neguLumbiuose. Šioje mokyklojemokė patyrę mokytojai Bro-nisław ir Janina Karpowicz. Jieturėjo vidurinį išsilavinimą.

Jeigu lyginsime mokymosisąlygas Ramoniškių ir Akatnykųmokyklose su Klevų, tai pokariolaikais jos nesiskyrė ir visos buvomaždaug vienodos.

Gal ir nepalankiai Suvalkųapskrities švietimo inspektoria-tas žiūrėjo į lietuviškus kaimus.Tai šiandien sunku pasakyti. Betaš manau, kad pirmiausiai rei-kėtų paklausti, ką 1948 metaispadarė Klevų gyventojai, kadmokykla kaime pasiliktų. Manatrodo, kad tuomet pritrūko noro,sutarimo, sąmoningumo ir ryžtin-gumo šiuo reikalu. Paskui dau-guma Klevų vaikų lankė Lum-bių mokyklą į kurią buvo apie 3km kelio.

, ,Ramoniškėse ir Akatny-kuose veikė t iktai ketur-klasės mokyklos, Lumbiuose- šešiaklasė, o nuo 1955 metų- septynklasė“(11 psl.). Čiaparašyta netiksli informacija.Tiesa, kad Ramoniškiuose poka-rio laiku veikė tik keturių klasiųmokykla, bet vėliau buvo pakel-tas mokymo lygis iki šešių kla-sių. Septintoji klasė joje buvoįkurta 1957/1958 mokslo meta-is. Lumbių mokykloje septintojiklasė buvo įkurta 1954/55 moks-lo metais.

,,Klevų mokykla po Antro-jo pasaulinio karo taip patkeisdavo patalpas: iki 1959metų veikė Jurgio Marcinke-vičiaus privačiame bute, o1974 metais buvo pastatytasnaujas valdiškas pastatas,kuriame veikia iki šiandien“(11psl.)

Šiame sakinyje autorius apsi-riko. 1955-1959 m. Klevuose ke-turių klasių mokykla buvo Sida-ro Izidoriaus name, kuriame taippat gyveno mokytojai, o nuo1959 iki 1972 m. Jurgio Marcin-kevičiaus naujai pastatytamemediniame name. Prieš 1955 m.Klevuose įkurti keturių klasiųmokyklą iniciatyvos ėmėsi KlevųValstybinio žemės ūkio (KVžū)darbuotojai: Struniewski Leon(kalvis) ir Kliūčnykas Jonas. Taijie dažnai ateidavo pas I. Sidarįprašyti, kad sutiktų priimti mo-kyklą. Šiam sumanymui pritarėir Klevų gyventojai. Suvalkųšvietimo inspektoriatas sutiko čiaįkurti mokyklą todėl, kad josnorėjo KVžū vaikų tėvai. Taibuvo lemiamas argumentassprendžiant mokyklos atidarymą.Jų vaikams į Seinus buvo apie 4km kelio, o į Klevų mokyklą tik1,5 km. Reikia dar pridurti, kadtuo laiku į Seinus buvo labai pra-stas kelias. Apie naujos Klevųpagrindinės mokyklos atidarymąbuvo kalbama 1955 m., Klevų




šaltinis

25

apylinkės liaudies tarybos (Gro-madzka Rada Narodowa wKlejwach) tarėjų sesijos metu,kuri vyko 1955 metų birželio 20d. Sesijai pirmininkavo Misiukie-wicz Jan (Meškulis Jonas). Pro-tokolo (nr 6/55) 7 punkte įrašytapaklausimai ir laisvi pasiūlymai.Jame parašyti tokie žodžiai:,,Tarėjas Marcinkevičius Jurgispasiūlė Klevuose atidaryti mo-kyklą, kurioje dirbtų nors vienasmokytojas, kadangi kaimas, tai-pogi KVžū toli turi į mokyklą.Dabar KVžū vaikai lanko Seinųmokyklą į kurią yra 5 km, oKlevų kaimo - Lumbių, Žvikeliųir Ramoniškių mokyklas. Labaivarginantis yra vaikams vaikščio-jimas pavasarį ir rudenį“. (Su-valkų valstybinio archyvo doku-mentas. 107. Prezydium Gro-madzkiej Rady Narodowej wKlejwach 1955-1970, sygn. 1.Sesje: sprawy organizacyjne1955-1956).

Naujos mokyklos atidarymasbuvo didelis įvykis Klevų kaimogyvenime. Žmonės buvo pasiilgębendravimo. Vaikų tėvai dažnaimokykloje susitikdavo įvairiomisprogomis. Vykdavo bendri pasi-linksminimai. 1955-1959 m.Klevų mokykloje dirbo šie mo-kytojai:

Klonowska Czesława (mer-gautinė pavardė Jakubanis) išFornetkos, 1955/56 m. m.; Jaku-banis Maria (Cz.Klonowskospuseserė) iš Fornetkos, (1956 m.dirbo tik kelis mėnesius kai Cz.Klonowska išėjo dekretinių atos-togų); Olszewska Jadwiga išSožalkų, 1956/57 m.; OtyliaSkupska-Grzędzińska iš Berzny-ko, 1957-1959 m.; AntanasČeplinskas iš Klevų, kuris 1955-1959 m. mokė lietuvių kalbos.

,,...Seinų lietuviškame ,,Ži-burio“ edukacijos centre“ (11psl.). Klaidingai parašyta pavadi-nimas. Turėtų būti: Seinų ,,Žibu-rio“ mokykla, kadangi toks yra

oficialus mokyklos pavadinimas., , . . .Natalė ir Anelė Abu-

kauskaitės“(11 psl.). Klaidin-gai yra parašyti vardai. Taisyk-lingai reikėtų parašyti: Natalija irEugenija Abukauskaitės.

,,1957 metais tą patį Seinųlicėjų baigė Elena Buračiaus-kaitė“ (12 psl.). Tai netiesa.Licėjų ar technikumą baigia tasmokinys ar mokinė, kuris išlaikoabitūros egzaminą ir gaunaBrandos pažymėjimą, o E. Bu-račiauskaitė to negavo. Gal bai-gė vėliau, bet ne 1957 metais.

,,Elko mieste vidurinę mo-kyklą baigė Aldona ir VitasLeončikai“ (12 psl.). Čia rei-kia papildyti. Aldona Leončikai-tė 1954 m. baigė keturmetę Val-stybinę muzikos mokyklą, vio-lenčelės klasę, o Vitas Leončikas1956 m. Žemės ūkio buhalterinėsapskaitos technikumą (Techni-kum Rachunkowości Rolnej).

Paminėta, kad mokytojas An-tanas Čeplinskas dirbo Punske.Tai netiesa. Jis tarp kitko dirboSmalėnuose, kas neparašyta.

Straipsnyje labai trumpai pa-minėta mokytojų darbo vietos. Irtaip:

, ,Onutė Sidarytė - Lum-biuose ir Seinuose“. Reikiapapildyti, kad dirbo dar Danilo-vcuose (Daniłowce), Zabže, Ra-moniškiuose ir Smalėnuose.

,,Marytė Sudarytė-Jančie-nė - Klevuose“. Ji dar dirboPunske, Seinuose ir Suvalkų vai-vadijos įstaigoje, švietimo irugdymo kuratorijoje rusų kalbosmetodininke.

,,Bronė Leončikaitė-Takū-nienė - Juodeliškėje“. Č iaklaidingai parašyta pavardė. Tai-syklingai turėtų būti: Bronė Le-ončikaitė-Taliunevičienė, kuriJuodeliškėje dirbo tik metus, olikusiąją gyvenimo dalį (apie 20metų) Ustkos pradinėse mokyk-lose.

,,Kostas Leončikas - Suval-

kuose“. Reikia dar pridurti, kaddirbo Vidugiriuose.

Straipsnyje nepaminėta, kad1916 m., leidus vokiečių okupa-cinei valdžiai, buvo atidaryta lie-tuviška mokykla, kuri veikė iki1919 m. Kai lenkai užėmė Seinųkraštą , tuomet mokykla buvouždaryta. Ji buvo pas Misiuko-nius (Marcynus), prie pat Stul-giškės miško (kairėje keliopusėje važiuojant į mišką). Poantrojo pasaulinio karo ilgą laikąšioje vietoje nebuvo jokių trobe-sių. Vėliau toje vietoje trobesiuspasistatė Gibų Vitas iš Vidugirių,kurio mama buvo kilusi iš Misiu-konių. Šią mokyklą lankė ir manomama Ieva Sidarytė. Joje trum-pai mokytojavo Liudas Čepulisiš Naujasodės, kur is turėjoaukštąjį išsilavinimą. Jis Klevuo-se mokė trumpai, perėjo dirbti įSeinų ,,Žiburio“ gimnaziją. KaiSeinų kraštą užėmė lenkai, tuo-met jis pasitraukė į Lietuvą.

Knygoje ,,Szkoły Powszech-ne w Województwie Białostoc-kim w latach 1919-1939‘‘ - Wi-told Jemielity, kuri buvo išleista1991 m. Lomžoje, 79 p. truputįparašyta apie Klevų ir Mel-nyčėlės (Rubieżanka) mokyklas.Noriu pridurti, kad Melnyčėlėskaimas po Antrojo pasauliniokaro buvo prijungtas prie Klevų.Apie tai byloja archyvinis doku-mentas: 39. Wydział Powiatowyw Suwałkach 1944-1950, sygn.111. Protokół z posiedzeniaGminnej Rady Narodowej wKrasnopolu odbytego w dniu 31marca 1948 roku. Uchwa łanr168. Gromadę Rubieżankawłączyć do Gromady Klejwy.

Štai keletas žinučių iš minėtosknygos:

Klevai1922-1923 mokyklos nebuvo.

1924 m. lietuviška vienos klasėsmokykla, 54 mokiniai. 1925m.lenkiška - 86 mok.




šaltinis

26

1938 m. mokykla turėjo 2 sa-les (buvo dviejuose namuose).1926 m. lenkų-lietuvių, mokėMorawski Jerzy, 1928m.

Kucharska Zuzanna, Mo-rawski Kazimierz, 1929 m. Ku-charczykówna Janina, Heybo-wiczówna Zofia, 1938 m. Olek-siuk Jan, Oleksiukowa Zofia.

Čia ne visi mokytojai pa-minėti. Žinau, kad dirbo moky-toja Kunc, kurią Klevuose vadi-no Kūncūte. Ji gyveno SidaroStasio name (ten kur 1955m.buvo įkurta mokykla) ir M. Mi-lončius.

Autoriaus aiškinimu, tuo laikuvienos klasės mokykla turėjoketuris skyrius.

Melnyčėlė1922 m. nebuvo mokyklos.

Vienos klasės mokykla buvo1923 m. - 19 mokinių, 1924 m. -18 mok., 1925 ir 1930 m. mo-kyklos nebuvo.

Labai trumpai apie Klevųmokyklą yra parašyta archyvi-niame dokumente: 32. WydziałPowiatowy w Suwałkach1919-1939, sygn. 38. Jame yra pa-rašyta taip: ,,Klevų mokykla,Krasnapolio valsčiuje. 2 salės,naujos mokyklos pastatymaskainuotų apie 25000 zlotų, pa-talpų nuoma kainuoja 240 zlotų“.Tai buvo 1939 metų duomenys.

Rašydamas šį straipsnį G.Marcinkevičius nepaminėjo labaisvarbaus fakto, kad Klevuosebuvo planuota pastatyti didelęmūrinę mokyklą, kokia 1960 m.spalį buvo atidaryta Ramoniš-kiuose. Nedaug trūko, kad taipir būtų buvę, bet apie tai vėliau.

Kai 1956 m. spalį LenkijosJungtinės darbininkų partijos(PZPR) pirmuoju sekretoriumitapo Władysław Gomółka, buvopaskelbta labai didelė investicinėprograma ,,Tūkstantis mokyklųLenkijos tūkstantmečiui“ (Tysiącszkół na tysiąclecie Polski). Tik

nežinau, kas tą programą pa-ruošė. Galėjo tai padaryti val-dančioji partija, Seimas ar vy-riausybė. Tai buvo daroma tam,kad būtų deramai įamžintas vals-tybės įkūrimo tūkstančio metųjubiliejus, kurį Lenkija labai iškil-mingai šventė 1966 m. Garbin-gam valstybės jubiliejui paminėtibuvo labai intensyviai ruošiamasiapie 10 metų.

Naujos mokyklos buvo stato-mos ne tik valstybės lėšomis, betir gyventojų aukotais pinigais.Šiai programai buvo įkurtas,,Mokyklų statymo fondas“, į kurįmiesto ir kaimo gyventojai ilgusmetus turėjo mokėti pinigus. Tainebuvo privalomas, bet beveikprievartinis mokestis. Jeigu ūki-ninkas neįmokėjo šiam fonduipinigų, tuomet sunku jam buvosutvarkyti savo reikalus Apy-linkės liaudies taryboje arba ap-skrities įstaigose. Prisimenu, kadSeinų apskritis sekmadieniaisorganizuodavo šio mokesčio rin-kliavą, kurioje dalyvaudavo aps-krities pareigūnai, mokytojai irkaimo seniūnai. Man pačiamteko dalyvauti tokioje rinkliavo-je būnant mokytoju.

Visoje Lenkijoje, tai yra kai-muose, miesteliuose ir miestuosebuvo statomos naujos mūrinėsmokyklos, vadinamos , ,Ty-siąclatki“ (Tūkstanmetinės). To-kios mokyklos Seinų apskrityjebuvo pastatytos Pockūnuose,Ramoniškiuose, Juodeliškėje,Navinykuose, Krasnagrūdoje irPristavonyse. Naujose mokyklo-se buvo nepalyginamai geresnėsmokymo sąlygos, negu senose,kurios dažniausiai buvo įkurtosmediniuose, netinkamuose mo-kymui privačiuose namuose.Jose buvo taip pat butai moky-tojams.

Maždaug 1958-1959 m. Seinųapskrities liaudies tarybos pre-zidiumo pirmininkas (Przewod-niczący Prezydium Powiatowej

Rady Narodowej) MalczyńskiStefan ir švietimo inspektoriusŚlimko Stanisław atvažiavo į Kle-vus su pasiūlymu statyti naująpagrindinę , ,Tūkstantmečio“mokyklą. Tuo tikslu jie susitikosu Klevų kaimo gyventojais Apy-linkės liaudies tarybos patalpo-se, o jos tuo metu buvo ČeslovoGriškevičiaus name.

Svarbiausias dalykas, kurį rei-kėjo sutvarkyti norint pradėtimokyklos statybą, tai surasti 1hasklypą. Ir čia prasidėjo didžiau-sios bėdos, visokie nesutarimai.Kaimas norėjo, kad mokyklabūtų statoma ant Č. Griške-vičiaus lauko, kadangi tai buvobeveik kaimo centras, geras pri-važiavimas, arti - Apylinkės liau-dies tarybos būstinė. Vienužodžiu, pasak kleviškių, tai buvogeriausia vieta mokyklai. Bet Č.Griškevičius nesutiko parduotisklypo, nežiūrint į tai, kad jambuvo daromas didžiulis spaudi-mas tiek iš Klevų gyventojų, tiekiš apskrities pareigūnų pusės.Marazas Antanas pasiūlė par-duoti daržą, kuris buvo ant kal-nelio, labai netoli kryžiaus, kurįprieš karą pastatė Klevų šv.Kazimiero draugijos skyrius. Šissklypas labai patiko Seinų ap-skrities atstovams. Už jį savinin-kui reikėjo sumokėti 12000 zlotų.Kaimui reikėjo surinkti 7000zlotų, o likusią sumą būtų su-mokėjusi Seinų apskritis. Pinigųrinkimas ėjo labai vangiai, buvosurinkta tik 5500 zlotų. Taigi, šiosklypo mokyklos statybai nepa-vyko nupirkti.

Vėliau mokyklai sklypą siūlėŠčerbinskas Juozas ir Sidaris Izi-dorius. Kodėl atsisakyta jų pa-siūlymų, man nepavyko sužinoti.

Komitete, kuris rūpinosi mo-kyklos statyba ir rinko pinigussklypo nupirkimui buvo Misiuko-nis Jurgis, Sidaris Jurgis (Mikų,stalius), Rupinskas Vitas, Misiu-konis Jonas.




šaltinis

27

Naujoje Klevų mokykloje buvonumatyta įkurti 7 klases, o Ra-moniškiuose ir Lumbiuose paliktitik keturių klasių mokyklą.

Gaila, kad nepavyko Klevuosepastatyti naujos mokyklos. Vai-kai būtų turėję daug geresnessąlygas mokymuisi. Be to penk-tos, šeštos, septintos, o vėliau iraštuntos klasės mokiniams būtų,nereikėję vaikščioti į Lumbius arRamoniškius. Surinkti tokiam di-deliam kaimui kaip Klevai 7000zlotų tikrai nebuvo daug. Manau,kad daugumai žmonių svarbesnibuvo asmeniniai interesai, o nevisuomeniniai reikalai. Naująmokyklos pastatą buvo galimapanaudoti organizuojant įvairiuskaimo renginius.

Kai nepavyko pastatyti naujosmokyklos, sumanyta ant Č .Griškevičiaus lauko statyti Apy-linkės liaudies tarybos pastatą.Kieno tai buvo iniciatyva, ne-aišku. Galėjo tai inicijuoti KlevųApylinkės liaudies tarybos pirmi-ninkas ar Seinų apskritis.

Nežiūrint į tai, kad Č. Griške-vičius nesutiko parduoti šiampastatui sklypo, Seinų apskritisjį paėmė administracine tvarka.Vėliau, neaišku kieno sprendi-mu, nutarta statyti ne Apylinkėsliaudies tarybos pastatą, o ketu-rių klasių mokyklą.

Naujos mokyklos statyba pra-sidėjo 1963 m. ir ėjo labai van-giai. Mokykla buvo baigta sta-tyti 1972 m. Statant ją daugiau-siai organizacinių darbų atlikokaimo seniūnas Algirdas Bu-račiauskas, Misiukonis Jurgis irJančė Antanas. Mokyklos staty-bos darbams vadovavo Rupins-kas Vitas.

Gaila, kad Klevų kaimo gyven-tojai neįkūrė lietuviškos mokyklos,kaip Krasnagrūdoje, o galimybėsjuk buvo. Seniau, visas kaimasbuvo grynai lietuviškas. Tik dabarjau yra keletas šeimų, kuriose yrakalbama lenkiškai.

Keletą klaidų pastebėjau 2006m. gruodžio mėn. ,,Šaltinio“ nr.3(6), straipsnyje ,,Klevai“ (5).Štai jos:

Netaisyklingai parašytos kaikurių žmonių vardai ir pavardės:Aldona Leončikaitė-Kyslienė,Vincas ir Juozas Gibai, JonasŠčerbinskas. Turėtų būti pa-rašyta: Aldona Leončikaitė-Kisło, Vaclovas ir Juozas Gibai,Juozas Ščerbinskas.

,,Kiti kaimai, kaip Lumbiaiir Ramoniškės, kurie iki Pir-mojo pasaulinio karo buvotaip pat lietuviški, šiuo metubeveik visiškai sulenkėję ,liko tik keletas lietuviškųšeimų“ (5 psl.). Čia parašytane visa tiesa. Lumbių kaimasbuvo beveik lietuviškas iki 1937-1938 m., tai yra iki lenkų kolo-nistų atsikėlimo. Tuo laiku užnegrąžintas skolas buvo parce-liuota didelė Lumbių dvaro da-lis. Kaimo lenkėjimą dar labiaupaspartino daugelio lietuviškųšeimų išvykimas į Lietuvą1941m.

P.S. Dėkoju visiems, kuriesuteikė man informaciją rašantšį straipsnį.

Kostas Leončikas

PRIEŠ 96 METUS,SEINUOSE LEIDŽIAMAMESAVAITRAŠTYJE „ŠALTI-NIS” BUVO RAŠOMA:

1911 metai, 51 numeris.

„Suvalkai. Suvalkų vyrų 8 kl. Val-diškoji gimnazija inkurta gana seniaiir nežiūrint į tai, kad pastaroji yra Lie-tuvos pakraštyje, joje nuo seniai mo-kina ir lietuvių kalbos. Todėl lietuviųmokinių čia, regis, turėtų būti daug,juo labiau, kad pabaigusieji šią gim-naziją ir stojusieji į Maskvos ar Pe-terburgo universitetą lietuviai gaunastipendijas. Dėl paskutinių net ir su-lenkėję lietuviai lanko lietuvių kal-bos lekcijas, by tik pabaigus gautiviename iš universitetų stipendiją.Bet neatsižvelgiant į tai, tikrų lietuviųčia gimnazijoje neperdaug, šiemet yra,rodos, tik bent dvidešimt su viršum.

Paimkime Seinų ir Kalvarijos aps-kričių gyventojus, kurie yra arčiaugeležinkelio. Tiems parankiausia leis-ti vaikus į Suvalkus. Taip pat ir kitotolimesnieji galėtų čia leisti savo vai-kus. Tiesa, pereitais metais labai sun-ku buvo patekti į Suvalkų gimnaziją,nes priimdavo tiktai tuos, kurie ge-riau išlaikė kvotimus.

Dabarties sąlygos persimainys,nes ateinančiais metais iš ketvirtosklesos bus paralelė klesa, taip kadvietų bus užtenkamai.

Todėl lietuviai, norintieji leistisūnus mokyties, tegu pasirūpina atei-nančiais metais atiduoti juos į Su-valkų gimnaziją.

Kvotimai esti gegužės ir rugpjūčiomėnesiais. Kurie-ne-kurie gal bijobrangaus gyvenimo Suvalkuose? Tobijoties nereikia, nes gyvenimas čianėra brangesnis, kaip kitur. Įrašų užmokslą reikia per metus 60 rublių, omokama pusmečiais. Be to yra čiaprie gimnazijos šelpimo draugija,kuri užsilaiko narių mokesčiais, au-komis, pelnu iš paskaitų ir tuo tiks-lu steigiamųjų vakarų; taigi labaidaugeliui mokinių, kurie gerai mo-kinasi, duodama pašalpa. Ir be todar pati gimnazija paliuosuoja geraimokinančiuosius nuo įrašų.”

(Straipsnio kalba netaisyta,palikta originali. red.)




šaltinis

28

„Šaltinio” puslapiuose rašėme apie Druskininkus ir apie Liškiavą. Priminėme jų praeitį.Šiandien norime priminti Punios piliakalnio istoriją. Su Punia mus daug kas sieja. Juk puns-kiečių protėviai taip pat kažkada atsikėlė iš Punios apylinkių.

PUNIOS PILIAKALNISPunios piliakalnis yra vakari-

niame Punios miestelio pakraštyje,Nemuno ir Punelės slėnių san-dūroje. Vienas žymiausių irdidžiausių Lietuvoje, įspūdingas,aukštas (30 m aukščio), stačia-šlaitis Punios piliakalnis yrasvarbus archeologinis paminklas,vienas iš nedaugelio Lietuvojeturįs savitą ir sudėtingą, nors irnelabai ilgą istoriją.

Punios piliakalnis buvoįrengtas palyginti vėlai, tikII tūkstantmečio pradžio-je. Tuo tarpu bemaž visųLietuvos piliakalnių istorijasiekia žymiai senesniuslaikus, dažnai net laiko-tarp į prieš mūsų erą .Punios piliakalnis kaipgynybinis objektas gyvavolabai trumpą laiką. Jis iškarto buvo įrengtas kaipvienas gynybinių taškų,nukreiptų prieš kryžiuočiųagresiją. Strateginiu as-pektu tai puikiai parinktavieta gynybai: masyvus iraukštas kranto iškyšulys,iš trijų pusių apsuptasnatūralių kliūčių.

XIV a. apatinio kultū-rinio sluoksnio tyrimai parodė, kadXIII-XIV a. ant piliakalnio stovėjostipri pilis. Su ankstyvąja pilimiatsirado ir gynybinis griovys beidviejų dalių pylimas (kurio karka-sas padarytas iš ąžuolinių tašų iružplūktas moliu, jo ilgis 75 m.,plotis 34 m., aukštis 6 m.). Propylimo vidurį buvo pakeliamu tiltuapsaugotas įvažiavimas į pilį.Didelis piliakalnio apsaugotosteritorijos plotas (iki 1 ha, statūs(vidurkis - 80°), aukšti (vidurkis 30m.) Nemuno ir Punelės šlaitai pi-

liakalnį darė išskirtiniu, o pilį -sunkiai įveikiama. Geografinėpadėtis lėmė, kad Punios pilis buvone mažiau reikšminga kaip Trakų,Naugarduko, Merkinės, Lydos.Punia stovėjo panemuniais vin-giavusio kelio Alytaus-Darsūniškissankryžoje su keliu, jungusiu Puniąir Trakus. Neabejotinai tie keliaijungė gyvybiškai svarbius Lietuvos

XIV a. gynybinius centrus. BiologėE. Šimkūnaitė 1959 m. tyrusiPunios piliakalnio kasinėjimo metuaptiktas anglines medžiagasnustatė, kad nesudegę pylimorąstai yra išsilaikę apie 637-644metus. Tai patvirtina, jog XIV a.trečią dešimtmetį Punios pilis tikraibuvo puolama.

1336 m. vasario 25 d. Pilėnųtragedija istoriškai priskiriamaPunios piliakalniui. Ji aprašytapraėjus 60-70 m. po šio įvykioVygando Marburgiečio kronikoje,

kuria, tuomet dar nedingusia,rėmėsi Dancigo kronininkas K.Šulcas. Jis rašė, kad magistrastarėsi daryti žygį į Lietuvą su visasavo pagalbininkų galia. Vasario25 dieną jie apgulė Pilėnų pilį ir jąkelias dienas iš eilės puolė.Lietuviai gynėsi vyriškai. Buvojoje apie 4000 apsiginklavusiųvyrų. Jie buvo subėgę iš visos

apylinkės kaimų su šei-momis, galvijais, visu turtuir gėrybėmis, kai išgirdoriterius atvykstant. Riteriųpulkas buvo ištroškęs lobioir visokeriopai stengėsiįkopti į pilį. O lietuviaipasiryžo bet kam, kad tikneatiduotų pilies į priešonagus, ypač - dėl krikš-čionių tikėjimo, kuriuo taipbaisėjosi , jog veikiau norėjomirti. Šį kartą jie visainežmonišku būdu tai įrodėir įvykdė. Toliau rašoma,kad pilies gynėjai, pamatęnegalėsią atsilaikyti, ryžosipatys palaidoti save ir savoturtus ugnyje, kad tik ne-reikėtų pasiduoti priešui.Jie viską sudegino, o patysišsižudė. Ilgiausiai kovėsi

kunigaikštis Margiris, nepaprastaistiprus karžygys. Tačiau matyda-mas, kad ilgiau priešintis negalės,„šoko į rūsį, kur buvo paslėpęssavo žmoną, ir nužudė ją vienusmūgiu. Tada perskrodė sau pilvąir sukritęs šalia žmonos, nelai-mingai mirė. Tvirtovė buvosudeginta iki pamatų, išversta ir sužeme sulyginta. Taip riteriai grįžoį prūsus, sužeisti ir be grobio,išskiriant galvijus.”

Pilėnų tragedija plačiai aprašytadaugelyje literatūros, dramos bei

Punios piliakalnis




šaltinis

29

muzikos kūrinių.1854 m. rašytojasV. Sirokomlė, įkvėptas apsilanky-mo ant piliakalnio, parašė savogarsiąją poemą „Margiris”. 1925m. Maironis parašė eilėraštį „AntPunės kalno ties Nemunu”. 1955m. V. Klova sukūrė operą„Pilėnai“, 1965 m. poetė JaninaDegutytė parašė eilėraštį „AntPunios piliakalnio”. 1881 m. J.Kraševskis išleido apysaką„Kunigas”, kurioje aprašomasPilėnų užpuolimas. Mums, gyve-nantiems Lenkijoje, labiausiai yražinoma būtent ši Jozefo Igna-co Kraševskio apysaka.

Savo pagrindinio vaid-mens Punios piliakalnisneteko jau XIV a. pabaigoje,tačiau gyvenimas jame nu-trūko neilgam, ir ypač judrusjis tapo XV ir XVI a., kaiPunia tapo karališkuojudvaru, o piliakalnio viršūnėjeišaugo rūmai - Punios valdy-tojų rezidencija. Manoma,kad XV a. pradžioje atsta-tytoje pilyje buvo LietuvosDidžiojo kunigaikščio Vytau-to žiemos buveinė ir mėgs-tama medžioklių vieta. Tuolaikotarpiu piliakalnio aikš-telėje buvo pastatyti puošnūsrūmai. Apie buvusią jų pra-bangą byloja radiniai beistoras trijų laikotarpiųkultūrinis sluoksnis. Rūmaibuvo laužytos linijos, pritai-kyti prie aikštelės formos.Pastato būta erdvaus: pamatų ilgisdaugiau kaip 30 m, plotis - 11 m.Spėjama, kad pastatas buvomedinis, tačiau atskiros jo dalysgalėjo būti ir mūrinės. Ypač taipasakytina apie bokštą. Aptiktadaug sudegusių medinių pastatųliekanų, akmenų grindinio ir plūktomolio fragmentų. Didžiausią šiolaikotarpio radinių dalį sudarokeramika - puodų šukės ir vazonoformos kokliai.

Rūmai sudegė XVI a. viduryje,bet jų vietoje netrukus iškilo nauji.

XVII a. čia buvo Punios seniūni-jos centras, priklausęs didikamsKorvinams-Gonsievskiams. Patysdidžiausi pertvarkymai piliakalny-je buvo atlikti XVI a. antrojepusėje ir XVII a. Kiemas buvoišgrįstas akmenimis, padaryti lata-kai vandeniui nutekėti, naujasįvažiavimas. Į kiemą nuo mieste-lio pusės buvo galima patekti pyli-mo viduryje įrengtu 4-6 m pločioįvažiavimu, kurio šonai buvo su-tvirtinti mūrinėmis tinkuotomis sie-nomis. Įvažiavimo viduryje buvo

kaustyti vartai. Punios miestą nuopiliakalnio skyrė ne tik pylimas suįvažiavimu, bet ir griovys. Per jįturėjo būti tiltas. Spėjama, kadpaskutinį kartą rūmai sudegėXVIII a. pradžioje, greičiausiai perkarus su švedais.

XX a. pradžioje piliakalnisbuvo paliktas likimo valiai. Antjo gyveno 3 šeimos, piliakalnioaikštelė buvo ariama. Statant na-mus ir šiaip ieškant vertybių, vykokasinėjimai. Krosnims statyti pu-niškiai naudojo rūmų plytas. Pu-

nelė ir Nemunas griovė krantus.1933 m. Lietuvos kariuomenėsšeštasis kunigaikščio Margirio pul-kas aptvarkė piliakalnį. Ant jo pa-statė paminklinį kryžių, kurįpašventino kunigas Juozas Tumas- Vaižgantas.

1936 m., ruošiantis 600 m.Pilėnų tragiškos kovos metinėmis,ant piliakalnio buvo išpirkta žemėir nukeltos 3 sodybos su pasta-tais. Tarybinės Lietuvos laikais, 6dešimtmetyje, prasidėjo archeolo-giniai kasinėjimai.

1958 m. vasarą pra-sidėjo piliakalnio archeolo-giniai tyrimai užtrukę 4vasaros sezonus. Jiemsvadovavo Regina Volkaitė-Kulikauskienė. RudenįGamtos apsaugos komite-to iniciatyva Punelės vagabuvo pasukta toliau nuo pi-liakalnio į pietus ir taip pie-tinė piliakalnio pusė apsau-gota nuo upelio ardomopoveikio šlaitams. Buvo su-stiprintas visas pietinis šlai-tas.

1960 m. to meto LTSRministrų tarybos įsakymuPunia paskelbta landšafti-niu istoriniu draustiniu.1973 m. pradėti piliakalniotvirtinimo darbai. Buvo pri-vežta žemių užgriuvusiemsšlaitams užpilti, iš medžiųpadaryti sutvirtinimai, stab-dantys krantų eroziją, iš-

kasti nutekamieji grioveliai vande-niui, iškirsti menkaverčiai krūmaiir medžiai. Piliakalnio papėdėje ati-dengtas paminklas.

1997 m., pagal naujai paruoštąprojektą, atlikti piliakalnio tvirtini-mo darbai.

*Informacija paruošta pa-gal Petro Džervaus 2001 m.Nevėžio spaustuvėje išleistąknygą „Punios šv. apaštaloJokūbo bažnyčios istorija(1425-2000 m)”.

Nemunas - žiūrint nuo Punios piliakalnio




šaltinis

30

VINRICHO FON KNIPRODËS KILVATERIU(2)

Pietiniame Maurų (Mamry)ežero gale, jei plačiau atversimeakis, tankiame nendrių miškepamatysime siaurutėlę properšą.

Būtent į ją įplukdė savo laivąVinrichas fon Kniprodė.

Greitai išplaukęs į tiek plate-snius vandenis, fon Kniprodėpaklausė įgulos, kaip šis ežerėlisvadinasi?

Visi patraukė pečiais, ir tiktaivienas irklininkas, kar tu irDidžiojo magistro vedlys, turbūtsenųjų prūsų ainis, žemai savovokiškajam valdovui nusilenkęs,atsakė: „Aš pats tai jau nebepri-simenu, bet mano senelis sakė,kad galindai jį kažkokiu labaikeistu vardu vadinę. Palaukit,Magistre, gal prisiminsiu.... Jaužinau, galindai jį Kirsaičiu vadi-no. Bet ką šis keistas vardasreiškia – nežinau“ – vėl žemainusilenkęs pasakė vedlys.

– Keistas pavadinimas – pa-tvirtino giliai susimąstęs Vinri-chas fon Kniprodė.

Dabar, vasarą, po šį nedidelįežerą kasdien plaukia valtimis irbaidarėmis tūkstančiai turistų.

Bet ar susimąsto kuris iš jų dėlšio keisto, jiems nesuprantamo,ežero vardo?

Mes tai pat ilgai nežinojome,ką šis vardas reiškia.

Ir tiktai profesoriui, akademi-kui Vytautui Mažiuliui parašiusmonumentalią knygą „Prūsų kal-bos paminklai” (du tomai),sužinojome, kad prūsiškas žodis

„kirsnan” reiškęs „juodą”.Vadinasi, prūsiškieji galindai šį

mažą ežerą „juoduoju” vadin-davę.

Pastabūs buvo galindai. Iš tiesų,ežero dugnas dumblėtas ir van-duo atrodo tamsus, net juodas.

Žodis „kirsnan” nebuvo sve-timas ir jotvingiams. NedidelįAugustavo girioje, netoli Gibųkaimo, pasislėpusį ežeriuką jietaip pat pavadino Kiersne. OLietuvoje, Lazdijų rajone, net dukaimai pavadinti Kirsnos vardu.

Didysis Ordino magistras,tvarkingas kaip kiekvienas vo-kietis, tuoj liepė užrašyti ežerovardą žemėlapyje ir pro kitą pro-peršą įplaukė į labai didelį ežerą.

Pamatęs neaprėpiamas žyd-

ras platybes, Vinrichas fon Knip-rodė vėl paklausė :

– O kaip šis didžiulis ežerasvadinasi?

– Mes jį vokiškai vadinameDargainen, bet tai ne mūsų žo-dis, aiškino vedlys.

– Dargainen?... susimąstė Vin-richas fon Kniprodė. Ar tai nebusprūsiškai „šlapia”, „drėgna”?

Marienburge mes laikome į-kaitu lietuvį, kuris, kai ateina blo-gi rudens orai, vis kažką murmapo nosimi. Girdėjau, sykį tas lie-tuvis pats sau kalbėjo: „dargano-tas oras”– prisiminė Vinrichasfon Kniprodė.

(Dabar lenkiškai šis ežerasvadinasi Dargin, bet jo baltiškos-prūsiškos kilmės niekaip ne-nuslėpsi).

Išplaukęs į Dargainio platy-bes, Vinrichas fon Kniprodė pa-suko laivą į vakarus ir toliau kurįlaiką keliavo netoli ežero kran-to, grožėdamasis puošnia ąžuolųir liepų giraite. Gal net neįtarda-mas, kad plaukia pro galindamsšventą girią.

* * *Giria žaliavo dar ilgus šimt-

mečius po šios Didžiojo Ordinomagistro Vinricho fon Kniprodėsatliktos kelionės, kuri, priminki-me, įvyko 1379 metų vasarą.

Žaliavo ir dvidešimtame šimt-metyje. Tai apie ją rašė prezi-dento Antano Smetonos biogra-fas Aleksandras Merkelis. Pa-sak jo, čia buvo „kultūringas gra-fo Lamsdorfo ūkis. Ten ne vienąkartą buvo nusiyrę Valušiai irsugrįžę pasakojo A. Smetonai,ką buvo regėję ir girdėję. Įdo-mus tame ūkyje buvo Galindųkrašto muziejus, įsteigtas grafoLamsdorfo, didinga šventoji Per-kūno giria su šimtamečiais, o gal

Steinorto rūmai šiandien




šaltinis

31

ir tūkstantamečiais ąžuolais. Gra-fo giminių būta didžiųjų senovės tra-dicijų ir gamtos gerbėjų...(...)”

A. Merkelis truputį klydo. Šisūkis ir šie rūmai buvo vadinamiGross Steinort. Dabar vietovė len-kiškai vadinasi Sztynort Wielki.

Rūmų savininkas nebuvo gra-fas Lamsdorfas, kaip rašo A.Merkelis, bet grafas Lendorfas(Lehndorf).

Rūmų ir jų savininkų istorijakupina paslaptingų momentų,todėl siūlau minutėlę čia apsistotiir šį bei tą prisiminti.

Grafai Lehndorfai – labaisena ir garbinga vokiečių giminė.Atvyko ji čionai, prie DidžiųjųEžerų, dar 1422 metais iš Vaka-rų Pamario tais laikais, kai čiadar viešpatavo kryžiuočiai.

Vėlyvos gotikos stiliaus rūmusgrafas pastatė 1600-asiais me-tais, tačiau 1656-aisiais jie buvoLenkijos kariuomenėje tarnavu-sių totorių apiplėšti ir sudeginti.

Grafas Lendorfas juos atstatė1689-91 metais, bet tai jau buvone gotikos, o baroko stiliaus pas-tatas.

Dar kartą rūmai perstatytiXIX-ojo šimtmečio viduryje. To-kie jie išliko iki šiandien.

Rūmus supa 18 hektarų plotoparkas su ąžuolais milžinais ir lie-pomis. Girininkai teigia, kad šiuometu medžiams beveik 400metų.

Parko vidury dar neseniaistovėjo du gražūs namukai, taipvadinamos „arbatinės”, o arčiauLabapės (Labap) ežero kranto –grafų Lendorfų šeimos mauzo-liejus.

Matyt prezidento Smetonospalyda šį parką ir šiuos ąžuoluslaikė baltų dievui Perkūnui skir-ta šventąja giraite.

Arba jiems taip atrodė, arbatokį vaizdą sukūrė jų laki vaiz-duotė.

Rūmai, kaip Merkelis rašo,tikrai buvo įrengti kultūringai.

Gražūs, seni ir labai brangūs bal-dai, paveikslai ant sienų, ir... apie280 tūkstančių numizmatikoseksponatų.

Tai buvo pats turtingiausiasnumizmatikos rinkinys visojeVokietijoje.

Lendorfų giminė buvo labaiplati. Tiktai priminsiu, kad vienašios šeimos šaka valdė Trakė-nus, (dabar ši vietovė yra Kali-ningrado srityje ir vadinasi Jasna-ja Poliana). Čia buvo išaugintanauja arklių veislė pavadinta„trakėnais”. Ši arklių veislė dar

prieškarinėje Lietuvoje buvo la-bai populiari. Kai 1945 metųžiemą vokiečiai buvo priversti šįkraštą palikti, tarp kitų brange-nybių išsivedė ir trakėnų veislėsarklius.

Su Lendorfų šeima ir su Stei-norto (Štynorto) rūmais susiję irlabai svarbūs Antrojo pasauliniokaro įvykiai.

Labai arti, vos 18 kilometrųnuo čia į vakarus, miške Goer-litz (lenkiškai Gierlož) buvoįrengta karinė Hitlerio slėptuvė.Iš čia III-jo reicho fiureris vado-vavo karui su Tarybų Sąjunga.

Kitos reicho žinybos susiradosau vietas netoliese.

SS, SD ir gestapo viršininkasHeinrichas Himmleris savo bun-kerį „Hohwald” pasistatė miške

netoli Pažiezdrio (Pozezdrze)kaimo. Liuftvafes vadas Gerin-gas pasistatė sau bunkerį netoliGaldapės miesto. O Užsienio rei-kalų ministrui Joachimui fon Ri-bentropui labiausiai patiko bū-tent šie gražūs Steinorto rūmai.

Ilgai nesiterliodamas užėmėšiuos rūmus, o jų šeimininkui, gra-fui fon Lendorfui buvo leista ap-sigyventi tiktai viename fligelyje.

Reicho Užsienio reikalų mini-sterijoje, suprantama, lankyda-vosi daug svečių iš užsienio.

Italijos užsienio reikalų minis-

tras grafas Ciano, apsilankęs čia1941 metų lapkričio 25 dieną,savo memuaruose parašė: „At-mosfera čia slogi. Visur vyraujadrėgno miško liūdesys ir nuobo-dulys. Ribentropas visus verčiaprimityviai gyventi, o tai reiškia,kad jis netinka užsienio ministropostui”.

Saulėtoje Italijoje išaugintamgrafui Ciano iš tikrųjų šis šiauri-nis Mozūrų kraštas galėjo nepa-tikti, bet germanų psichika ir gro-žio pojūtis - visai kitokie. Jiemskaip tik ši vieta labai patiko.

Su Steinorto (Štynorto) rū-mais susijęs dar vienas labaisvarbus ir mažai kam žinomasistorinis įvykis bei dar vienaasmenybė. Pasinaudokime pro-ga ir priminkime.

Steinorto ūkiniai pastatai




šaltinis

32

* * *1944 metais Vokietijoje su-

brendo mintis pašalinti iš valdžiosHitlerį ir pradėti derybas dėl pa-liaubų su Vakarų valstybėmis.

Sąmokslininkai, aukšti Ver-machto karininkai, nutarė nužu-dyti Hitlerį jo bunkeryje Goerlitz(Gierlož) miške.

Vienu iš sąmokslininkų buvoleitenantas Heinrichas grafasfon Lendorfas, Steinorto dvarosavininko sūnus.

Liepos 20 dieną buvo pa-sikėsinta į Fiurer io gyvybę.Atvykęs į pasitarimą pulkininkasŠtaufenbergis pakišo po stalubombą, o pats skubiai išvykolėktuvu į Berlyną.

Bomba sprogo, bunkeris, kuria-me vyko ši konferencija, subyrėjokaip kortų namelis, bet Hitleriuipavyko išsinešti sveiką kailį. Len-gvai sužeistas, bet išlikęs gyvas,jau po dviejų valandų traukinių sto-tyje sveikino savo bičiulį, Italijosdiktatorių Musolinį.

Jaunas grafas Lehndorfas,sąmokslininkų ryšininkas, tuometu buvo išvykęs į Karaliaučių.Sužinojęs, kad pasikėsinimasnepasisekė, grįžo į Steinortą irpasislėpė tėvo rūmuose. Tačiaudar tą pačią dieną, pamatęs įva-žiuojančius kieman esesininkųautomobilius, suprato, kad jo ieš-

koma. Iššoko pro langą ir pasi-slėpė. Esesininkams nepavyko jopačiupti, tačiau bijodamas, kadbus keršijama jo šeimai, patsnuėjo į Gestapą.

Buvo suimtas, teisiamas irnuteistas mirties bausme. 1944m. rugsėjo 4 dieną leitenantasgrafas Heinrichas fon Lendor-fas buvo pakartas Ploetzenseekalėjime netoli Berlyno.

* * *1945 metais, artėjant rusų ar-

mijai, Lendorfų šeima pasitraukėį vakarus. Teko jai, kaip ir dešim-tims tūkstančių kitų šeimų, išgy-venti tikrą pragarą. Per sniegąir speigą bėgo užpustytais ke-liais Aistmarės link. Prūsijos gy-ventojai norėjo žūtbūt pasiektiBaltiją, kad laivais galėtų eva-kuotis į Vakarus. Deja, kol pa-siekė jūrą, paaiškėjo, kad raudo-narmiečiai jau užkirtę kelią įGdansko uostamiestį. Pasilikotiktai nepramintas takas peružšalusias Aistmares. Kitamekrante, dabartiniame miestelyjeKrynica Morska, pabėgeliųlaukė vokiečių laivai.

Vidurnaktį, kad rusų lakūnainepastebėtų, tūkstančiai žmonių suvežimais, su kuklia manta, pasilei-do ledu į tą išsigelbėjimo krantą.

Bet staiga priėjo neužšalusiovandens ruožą.

Iš kur ši properša atsirado?Elbingo laivų statykloje buvo

pastatyti septyni povandeniniailaivai, bet sta iga Aistmarėsužšalo ir kelias i Baltiją jiemsbuvo atkirstas. O čia kiekvienąvalandą reikėjo tikėtis rusų. Ne-rasdamas kitos išeities, vokiečiųgrossadmirolas (didys admiro-las) Denicas (Doenitz) įsako:paleisti iš Piliavos ledlaužus irpadaryti kanalą net iki Elbingo,kad povandeniniai laivai galėtųišplaukti į atvirą Baltijos jūrą.

Šito, aišku, negalėjo žinotibėgantys ledu Rytprūsių vo-kiečiai.

Priėję kanalą, pradeda tiestiper jį provizoriškus tiltus iš lentų.

Ir tada staiga prasidėjo taspragaras, kurį po daugelio metųaprašys knygoje Steinorto val-dovų Lendorfų giminaitė grafai-tė Marijon Denhoff.

Iš rytų pusės, su pašėlusiukauksmu, atskrido rusų bombo-nešiai. Kiekvienas išmesdavo poketurias bombas ir apsisukęsgr įždavo kažkur Allenšteino(Olsztyno) link.

Bombų skeveldros užmušėžmones ir gyvulius, skaldė ledą.Žmonės kar tu su arklia istūkstančiais nugrimzdo Aistma-rių gelmėse. Kiek tų tūkstančiųbuvo, nežinome ir turbūt jau nie-kuomet nesužinosime.

Lendorfų šeimai pasisekė. Poilgos ir dramatiškos kelionės pa-siekė Vokietiją.

* * *Po karo Steinor to rūmus

valdė daug šeimininkų: ir valsty-binis ūkis (PGR), ir Lenkijos bu-r iuotojų asociacija (PolskiZwiązek Żeglarski), ir siuvėjųkooperatyvas. Tačiau nė vienasjų nepasirūpino rūmų remontu.

Bet mes, šiek tiek nukrypę nuosavo maršruto, grįžkime, kaipsakoma, į savo vėžes.

Apžiūrėjęs iš tolo šventąjąąžuolų ir liepų giraitę, pasuko

Karčiama stovėjusi iki 1945 m. Upalty saloje




šaltinis

33

Ordino Didysis magistras savolaivą tiesiai į pietus.

Pabalo irklininko – Kniprodėsvedlio veidas. Tiktai jis vienasžinojo, kad plaukdami šia kryp-tim greit pasieks pusiasalį, kurįkažkada galindai „Perkūnoragu” vadindavę. Tiesa, galindųšiame krašte kaip ir nebūtų,tačiau kas žino, ar tas perkūnasnebus iki nūdien išlikęs?

(Nuo anų laikų praėjo daugiaukaip šeši šimtmečiai, o šis pusia-salis iki šiandien „Perkūno ragu”(lenkiškai Perkunowski Róg) te-bevadinams. Net žemėlapiuosetokiu vardu pažymėtas. O kiekpiečiau yra išlikę kaimai Pierku-nowo ir Poganty).

Vedlys savo vaikystėje buvoprisiklausęs nemažai pasakojimųapie šį vyriausiąjį prūsų dievą,gyvenantį pusiasalyje, tamsiojegirioje. “Ar kai priplauksime ne-pradės svaidytis žaibais?“ –būgštavo vedlys.

Nors jau seniai krikščionis, jisvis dar labai bijojo griaustinio iržaibų.

– Didysis magistre, – kreipėsiį vadą išsigandęs, – pasukime la-biau į dešinę, arčiau vakarinioežero kranto.

Aišku, neprisipažino, kad jisbijo prūsų dievo Perkūno.

– Gerai, – sutiko magistrasVinrichas fon Kniprodė.

Tačiau nė vienas jų nežinojo,kad vakaruose, Daubos ežere, jųlaukia dar didesnis pavojus. Toks,kokio tikėtis tikrai negalėjo.

* * *Prisiminkime, jog buvo kaitri

1379 metų vasara.Keturioliktasis šimtmetis pa-

mažu ėjo į pabaigą. Net seniau-sieji krašto gyventojai jau nebe-prisimena garsiojo natangų su-kilėlių vado Herkaus Manto var-do. Seniai jau vaidilutės nekūre-na šventose giraitėse šventosugnies. Prūsų žyniai nepranašau-ja savo gentainiams laimės ir

nelaimės. Gerieji ža lčia i –globėjai jau seniai nebesaugošviesiaplaukių prūsų vaikų. O irpati senoji prūsų kalba vis rečiauir rečiau girdima ant DidžiųjųEžerų krantų. Vis dažniau tėvaisu vaikais kalbasi vokiškai.

Vedliui paprašius, Vinrichasfon Kniprodė įplaukė į nedidelęįlanką, kurią vietiniai gyventojaivadino Labapė. (Dabar lenkiškaiežeras vadinasi Labap). Nedaugkas žinojo, kad šis vardas su-

sišaukia su dviem užmirštaisprūsiškai žodžiais: „laba” – taiyra gera, ir „apė” – tai yra upė.Prieš kelis šimtus metų, kai van-dens lygis šiuose ežeruose buvožemesnis negu dabar, galbūt čiaežero nebūta, galbūt čia tekėtaupės, jungiančios dabartinį Dar-gainio ir Daubos ežerą, kurievėliau susijungė.

Vinrichui fon Kniprodei ganailgai teko klaidžioti siauromis pro-takomis tarp Ilmų salų, kol pa-galiau surado kelią į didžiulį, be-veik apvalios formos Daubosežerą. (Lenkiškai šis ežeras va-dinasi jezioro Dobskie, bet sulenkišku žodžiu „doba” – para –nieko bendro neturi. Tai tiesiogdauba, įdubimas, duburys.).

Net ir vedlys taip toli į vaka-rus niekuomet dar nebuvo nuvy-kęs.

Kai jis dar buvo jaunuolis, kaitiktai rengėsi stoti į tarnybąkryžiuočiams, senieji gentainiai jįįspėdavo: niekados svetimų vyrųneveski į šventą Daubos ežerą,nes žūsi.

Bet šįkart vedlys, pamatęskryžiuočių auksinį pinigą, pa-miršo senių išminčių įspėjimą iratvedė čionai kryžiuočių Ordinomagistrą.

Pūtė palankus vėjas ir greitailaivas priartėjo prie didelės,

aukštais ąžuolais ir liepomisapaugusios salos.

Nieks nežinojo, kaip ši salavadinasi, tačiau reikia manyti,kad kryžiuočiams pavyko aptiktiGilmės salą. (Dabar lenkai jąvadina Gilma).

– Užsuksime į šią, kaip gėliųpuokštė ant vandens gražią salą,– įsakė Didysis Kryžiuočių magi-stras. – Sukursime joje laužą, pa-sigaminsime valgio, pailsėsime.

Irklininkai griebėsi darbo irlaivas priartėjo prie kranto.

Ir, kai jau buvo pasiruošę išliptiį salos krantą, atsitiko tai, konesitikėjo nei Vinrichas fon Kni-prodė, nei irklininkai: iš lazdynųtankmės su švilpesiu išskridošimtai plunksnuotų strėlių. Vie-na jų pataikė vedliui tiesiai įkaklą. Jau mirdamas, prisiminėsenių išminčių įspėjimą: „Nieka-

Prieplauka Upalty saloje




šaltinis

34

dos neveski svetimų vyrų įšventą Daubos ežerą, nes žūsi”,bet buvo jau per vėlu. Tą pačiąakimirką vedlys, kaip sakoma,atidavė sielą. Ne savajam, betatėjusiam iš tolimos Vokietijosdievui.

– Atgaaal, – suriko ne savobalsu Ordino magistras Vinrichasfon Kniprodė. Irklininkai įsirėmė įirklakočius, ir laivas pamažu,aštrių strėlių lietaus lydimas, ap-sisuko ir, didindamas greitį, nu-plaukė į rytus, į Labapės ežerą.

Kas gi išdrįso šiame, atrodojau visiškai ramiame, pavergtų irišnaikintų galindų krašte pa-sikėsinti į Didžiojo KryžiuočiųOrdino magistro gyvybę?

* * *Tai buvo Izegubas – paskuti-

nysis galindų vadas. Jo prosene-lis, taip pat vardu Izegubas, priešdaugiau kaip šimtą metų kartusu kitais galindų vyrais kariavoprieš kryžiuočius Didžiajameprūsų sukilime. Kartu su Herku-mi Mantu buvo apsupę Marien-vederio (Dabar Kwidzynės) pilį.Kartu su Mantu atšventė pergalęties Pakarviais.

Bet Herkaus Manto sukilimasbuvo numalšintas, o jį patį nužudėkryžiuotis Henrikas Šenenbergietis.

Po septynių metų rytuose vėlįsiliepsnojo sukilimas pr ieš

kryžiuočius. Šįkart sukilo sūdu-viai, vadovaujami Skomanto irSkurdos.

Izegubas prosenelis su savokariais išvyko padėti sūduviams.Grūmėsi su kryžiuočiais kažkurnetoli dabartinio Elko miesto, antDidžiojo Šelmento ežero kranto.Dar kartą su grėsmingo juodojokryžiaus riteriais susirėmė tiesRaigardo ežeru. Bet sūduvių su-kilimas geso. Kryžiuočių junguipasidavė didysis Skomantas.Skurda nutarė nelenkti galvos

prieš atėjūną ir su bendražygiaisišvyko į rytus, į dešinį Nemunokrantą, į Lietuvą.

Izegubas pasileido priešingakryptim, į vakarus, į savo tėviškęprie Didžiųjų Ežerų.

Neradęs sau saugios vietossausumoje, nutarė persikelti įGilmės salą.

Anksčiau šioje saloje nuolatturėjo teisę gyventi tiktai krivisir skaisčiosios vaidilutės. Tiktaijie, skyrę visą savo gyvenimąprūsų dievams, čia, šioje saloje,šventoje ąžuolų ir liepų giraitėje,saugojo šventąją ugnį, kad ji nie-kuomet neužgestų.

Bet laikai pasikeitė. Nebėr jaukrivio – krivaičio, nebėr vaidi-lučių...

Izegubas nutarė šioje salojeapsigyventi.

Čia jam gimė sūnus, čia gimėanūkas ir proanūkis proseneliogarbei pavadintas Izegubo var-du, čia žyniai dainavo jam sakmęapie praeitus laikus, apie joprotėvių drąsius žygius į Mazo-vijos kraštą, apie gintarą, kurįpirkliai gabeno iš Sembų pusia-salio net į senąją Romą.

Čia Izegubas sužinojo apie tai,kas įvyko netoli nuo čia dar 1009-siais metais.

Tada galindai buvo labaistiprūs ir garsūs. Iš visų prūsiškųgenčių tiktai juos ir sūduvius pa-minėjo Ptolemėjus savo kelioniųaprašyme.

1009-jų metų pavasarį atke-liavo čionai kažkoks vokiečiųkilmės dvasiškis. Sakėsi esąsvyskupas Brunonas iš Kverfur-to miesto, o atvykęs čionai se-nus prūsų dievus sunaikinti, nesjie netikri. Sakėsi atvykęs galin-dus pakrikštyti, o po to jų kraštąprijungti prie Mazovijos kuni-gaikštystės.

Galindų kunigaikščiui Itimeruišis vyskupas liepęs mediniusdievų atvaizdus sumesti į laužąir sudeginti.

Neiškentė galindų vyrai, ne-pakėlė tokio paniekinimo. Ir norsBrunonas bei jo palyda buvosvečiai, nukirto vyskupui galvą irįmetė į Alstros upę.

Po kelių metų, tolimoje Vokie-tijoje, Kvedlingburgo mieste, kro-nikininkas parašė: „ Šventas Bru-nonas žuvo Lietuvos ir Rusiospasienyje”.

Tokiu būdu, tokiomis aplin-kybėmis, pirmą kartą VakarųEuropoje buvo užrašytas vardasLIETUVA.

* * *Šįkart Kryžiuočių magistrui

Vinrichui fon Kniprodei pavykoišnešti sveiką kailį.

Grįžęs į Ordino sostinę – Ma-rienburgą, įsakė ugnim ir geležimsunaikinti šį paskutinį Prūsijojepagonių lizdą.

Paminklas lietuvininkui, poetui Devišaičiui prie Kanalo Łuczański




šaltinis

35

Apie 1329 m. šalia Gubrės(lenkiškai – Guber) upės esan-čioje kalvoje kryžiuočiai pastatėmedinį sargybos bokštą (Ra-stenburgą). Jis buvo pastatytasdar XIII a. sudegintos prūsųRast pilies vietoje. Šiandien tojevietoje stovi sustiprintų mūrų Šv.Jurgio bažnyčia. Sargybos postoir joje budinčios įgulos užduotisbuvo šios valstybės dalies ap-sauga nuo dažnų lietuvių karožygių . Ta i buvusikryžiuočių sustojimovieta, vykstant jiems įLietuvą. Sargybos po-stas du kartus paimtasir sudegintas lietuvių,t. y. 1345 metais va-dovaujant kunigaikš-čiui Algirdui ir 1347 m.vadovaujant Kęstu-čiui, bei po šių antpuo-lių atstatytas.

1357 m. lapkričio11 d. Balgos komtūrasJohanas Schinde-kopfas suteike gyven-vietei miesto teises.Turbūt tuo metu piet-rytiniame miesto gy-nybinių sienų kampepradėta statyti mūrinępilį.

Pradžioje pilis buvotr ijų šonų sta tinys,apjuostas iš vakarųpusės mūrais su įvažiavimovartų anga. Reprezentaciniamešiauriniame sparne buvo vie-nuolyno valgykla, gyvenamosioskryžiuociu valdininko-prokuroropatalpos bei koplyčia . Pilisapjuosta mūru su trimis kam-piniais bokštais ir ivažiavimovartų anga nuo miesto pusės.Pilyje ir greta jos esančiamedvare įrengta virtuvė, alausdarykla, malūnas, kepykla, javų

aruodai, ginklų saugykla, parakosandėlis, koplyčia ir kalėjimas.

Trylikos metų karo laikotarpiu,1454 m., pilį užėmė miestiečiai.Tada buvo įkalintas ir vėliaunužudytas tuometinis Ordinoprokuroras Volfgangas Saueris.Po 1525 m. pilis tapo kuni-

gaikščiui pavaldžių seniūnųbuveine.

1945 m. sausio pabaigoje,sovietų kar iuomenei užėmusmiestą, pilis ir didesnė miestosenamiesčio pastatų dalis buvosudeginta. Pilis atstatyta 1962–1967 metais. Jos išorė buvorekonstruota pagal C. Stein-brechto XIX a . brėžinius,atkuriant gotikos stiliaus statinioformą.

RASTENBURGO(KENTŠINO)

PILIS

Kaip įsakyta, taip ir padaryta.Medinė Izegubo pilaitė buvo su-deginta, o jos vietoje pastatytamūrinė kryžiuočių pilis.

Tačiau jos reikšmė nebuvo itindidelė. Greitai ji virto griuvė-siais, o XVII-ame šimtmetyjebuvo visiškai išardyta. Iš Tiurin-gijos atvykęs grafas Šenk cuTautenberg (Schenk zu Tauten-burg) iš pilies plytų, netolimamekaime Doba pasistatė rūmus.

Kai XVIII-ame šimtmetyjeVokietijoje įsigalėjo romantizmoepocha, grafai Šenk cu Tauten-berg Gilmės saloje, toje vietojekur anksčiau pilies stovėta, pa-sistatė taip vadinamą „apmąs-tymų šventovę”. Šios šventovėsgriuvėsiai aptinkami salos vidu-ryje dar ir šiandien.

Su Gilmės sala susijusios gau-sios legendos. Vienoje jų pasa-kojama, kad naktimis, kai dan-guje šviečia mėnulio pilnatis, įsalą atplaukia kryžiuotis su dide-liu maišu auksinių pinigų.

Gamtos tyrinėtojai teigia, kadGilmės saloje susitelkusiosžemės magnetizmo jėgos. Josdaro įtakos ir žmonėms. Kita to-kia magnetizmo sankaupa turbūtyra Krokuvoje, toje vietoje, kurstovi Vavelio pilis.

Ordino magistras Vinrichasfon Kniprodė pasuko savo laivąį pietus. Ten, kur už gausių salųarchipelago, siaura sausumosjuosta skiria Dargainio ir Niegu-tino (Niegocin) ežerus. Bet apietolesnę magistro kelionę Didžiai-siais Mozūrų Ežerais, apie ga-lingą Bojeno tvirtovę, parašysiukitame „Šalt inio” numeryje.

Eugenijus Petruškevičius

Rastenburgo pilies vartai




šaltinis

36

Šiais laikais pilyje veikiaWojciecho Kętrzynskio muzie-jus, miesto b iblioteka beiKultūros centras „Zamek” (liet.pilis). Muziejuje visų pirmakaupiami eksponatai, susiję sumiesto ir regiono istorija. Didelęjų dalį sudaro dailės, tautodailėsir istor ijos ekspona tai beiarchyvų medžiagos, kur iaspirmaisiais pokar io metais

išsaugojo muziejaus įkūrėjaZofia Licharewa. Jos dėkadaugelis istor ijos paminklųapsaugoti nuo sunaikinimo ir

išblaškymo. Tarp jų buvoaplinkinių rūmų ir dvarųapyvokos daiktų, eksponatų išsunaikintų ir išgrobstytų baž-nyčių, magistrato archyvo me-džiagų, prieškarinės Rasten-burgo krašto muziejaus (vok.Heimatmuseum Rastenburg) irKaraliaučiaus Prūsijos muzie-jaus kolekcijos fragmentai.

Muziejuje irengtos trys pas-tovios paro-dos: „WojciechK ę t r z y ń s k i1838–1918”,„ U ž mi r š t a sXIX–XX a.Kentš ino –Rastenburgomiesto veidas”ir „Kentšinoapskrities rū-mai ir dvarai”.

Čia ekspo-nuojama įdomigotikos stiliausskulptūrų ko-lekcija, XVII-XIX a. baldai,epitafiju ir lai-dotuvių vė-liavu rinkinys.Tarp jų yraunikali Euro-pos mastu tre-jų metukų ber-niuko Botho išE u len b u r g o1667 m. laido-tuvėms pa-siūta vėliava.

Prie piliesvar tų pr i-tvirtinta atmi-nimo lenta ,skir ta lenkųdalinių , bu-vusių Napole-ono armijos

sudėtyje ir vadovautų generolųJ. H. Dąbrowski ir J. Zajączek,susitikimui, įvykusiam 1807 m.birželio 21 d. Rastenburge,

pasibaigus Fridlando mūšiui(1807 m. birželio 14 d.), atminti.

Wojciecho KentšinskiomuziejusPl. Zamkowy 1,11-400 Kętrzyntel. 089 752 32 82,tel./faks. +48 (89) 752 29 65www.muzeum.ketrzyn.pl

TURISTINĖINFORMACIJA

Turistines informacijos irmiesto propagavimo centrasPl. Pilsudskiego 1,tel. 089 751 47 65,el. paštas: [email protected]

Parengė:Vytautas Bacvinskas

Rastenburgo pilis

Ponia Þivilë JURYSið Jungtiniø Valstijøið Richmont miesto

paaukojoLietuviø ðv. Kazimiero

Draugijai100 Amerikos doleriø.

Ðirdingai dëkojame


http://www.muzeum.ketrzyn.pl




šaltinis

37




šaltinis

38

Viešbutis Mozūrų krašte, Pisz mieste




šaltinis - elibrary.ltelibrary.lt/resursai/ziniasklaida/ausra/ivleidiniai/...šaltinis 2 pirmoji...

Documents