numeryje - elibrary.ltelibrary.lt/resursai/ziniasklaida/ausra/ausra/2007/487.pdfir didžiojo...

Numeryje:

Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių nuomone

LENKIJOS LIETUVIŲ DVISAVAITINIS ŽURNALAS

LENKIJOS LIETUVIŲ LENKIJOS LIETUVIŲ

Lei džia: Lenkijos lietuvių draugija, 16-500 Sejny, 22 Lipca 9, tel. (0 87) 5162125.

Re da guo ja:Re da guo ja: I. GASPERAVIČIŪTĖ (vyr. re dak to rė), P. VITKAUSKAS (redakcijos sekretorius), S. BIRGELIS (techn. re dak to rius), B. BURDINAITĖ-OŁÓW S. BIRGELIS (techn. re dak to rius), S. BIRGELIS (techn. re dak to rius),

(stilistė, korektorė).

Ko res pon den tai:Ko res pon den tai:Ž. MAKAUSKIENĖ, Ko res pon den tai:Ko res pon den tai:Ko res pon den tai:Ko res pon den tai:

P. MAKSIMAVIČIUSŽ. MAKAUSKIENĖ, Ž. MAKAUSKIENĖ,

.Kon sul tuo ja re dak ci nė ta ry ba.Re dak ci jos ad re sas:Re dak ci jos ad re sas: 16-515 Puńsk, Mic kie wicza 23, tel./faks. 5161416. Seinų skyriaus adresas:Seinų skyriaus adresas: 16-500 Sejny, 22 Lipca 9, tel. 5162125.

„AUŠROS” ADRESAS INTERNETE:„AUŠROS” ADRESAS INTERNETE:http://www.ausra.plhttp://www.punskas.plEl. pašto adresas:El. pašto adresas: [email protected]

Spaus di no „Auš ros” lei dyk los spaus tu vė.Nu me ris pa si ra šy tas spau dai 2007 04 03.Rank raš čiai tai so mi ir trumpinami re dak ci jos nuo žiū ra.

Viršeliuose: Eglinėje 3(S. BIRGELIO NUOTR.)

“Aušros” prenumerata 2007-iesiems:* Palenkės vaivadijos gyventojai “Aušrą” gali užsiprenumeruoti visuose vaivadijos paštuose ir “Auš-ros” redakcijoje (24,00 zl metams).* Kiti Lenkijos gyventojai turi siųsti pinigus į “Aušros” redakcijos sąs-kaitą: B.S. Sejny O/ Puńsk Nr. 84935400070070070005760001 su prierašu “prenumerata” (24,00 zl metams).* Užsienio prenumeratą priima “Aušros” redakcija ir Oddział Warszawa Ruch S.A., ul. Towarowa 28, 00-958 Warszawa.

Prelatas E.J. Putrimas Broliai ir seserys Kristuje ...............3

Įvykiai, problemos, nuomonės

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto signatarai

Punsko ir Seinų krašte ..........................................................5

K. SAJA Kur ieškoti užgrūdintų lietuvių? SAJA ...........................6

LR Seimo pirmininko V. Muntiano vizitas

Seinų ir Punsko krašte ...........................................................8

P. MAKSIMAVIČIUS “Solidus priedas”

lietuviškoms mokykloms – tai kcija ................................10

Kultūros baruose

R. SLOVIKAS Laumė ragana gauruota, apsižergus

ilgą šluotą, mūsų kraštuose skrajojo

ir vaidinimų ieškojo... .........................................................13

Lietuva – nauja pažįstamoji skandinavams .........................17

............................18

P. DAPKEVIČIUS Prisimenant Jurgį Skripką ....................Prisimenant Jurgį Skripką 21

J. MACUKONIENĖ Gyvoji mūsų krašto istorija ...............24

Iš mūsų praeities

J. PETRAUSKAS Kryžiai ..................................................25

Žemdirbys

Bitininkai žiemą nesnaudžia ..............................................27

Kronika ..............................................................................28

Spauda rašė .......................................................................30

PDF created with pdfFactory Pro trial version www.pdffactory.com

http://www.ausra.pl

http://www.punskas.pl

mailto:[email protected]

http://www.pdffactory.com


3

BROLIAI IR SESERYS KRISTUJE,

kai apaštalams plaukiant Genezereto ežeru kilo audra ir jų valtis buvo jau toli nuplaukusi nuo kranto, ją blaškė bangos (Jono 6:16-18), pasirodęs Kristus nusi-gandusius apaštalus ramino sakydamas: “Aš čia. Nebijokite!” (Jono 6:20)

Prisikėlęs Kristus taip pat pasirodė savo mokiniams: “Jiems besikalbant, pats Jėzus atsirado jų tarpe ir prabilo: „Ramybė jums!“ (Luko 24:36)

Tokie Kristaus žodžiai: “nebijokite” ir “ramybė jums”, padeda mums arčiau su Juo susipažinti. Kristus kviečia mus drąsiau ir su didesniu pasitikėjimu priartėti prie Jo, nes Jis yra tas, kuris panaikina mūsų dvasines silpnybes ir gydo baimės, keršto ir nepasitikėjimo žaizdas. Tie žodžiai yra skiriami ir jaunimui Lietuvos jaunimo dienų proga (Klaipėdoje 2007 m.). Vyskupas R. Norvila rašė: “Lavin-kite širdis, kad jos ant Baltijos jūros kranto išgirstų Jėzaus žodžius, pirmą kartą nuskambėjusius prieš du tūkstančius metų virš Genezereto ežero bangų ir nieka-da nenutylančius: Drąsos! Tai aš”.

Baigdami gavėnios atgailos laikotarpį ir žengdami šv. Savaitės apeigų link – pradedant Verbų sekmadieniu iki Didžiojo ketvirtadienio paskutinės vakarienės ir Didžiojo penktadienio Aukos, prisimenam Jėzaus išganingąją kančią ir mirtį. O tada - džiaugiantis Jo Prisikėlimu mums dera ne tik atlikti religinę pareigą, dalyvauti Velykų apeigose, bet ir galime arčiau susipažinti su išganymo istorija. Kristaus išganymo malonė tęsiasi iki šios dienos - mums reikia turėti drąsos išgy-venti Dievo valią, sekti Kristų mūsų kasdieniam gyvenime.

Nuoširdžiai sveikinu lietuvius, išsibarsčiusius po visus pasaulio žemynus, šv. Velykų proga. Tegul šv. Velykų palaima mus skatina būti drąsesniais krikščioni-mis, pasitikinčiais tuo, kuris yra su mumis “per visas dienas” (Mato 28:20). Ei-kime Kristaus, kuris yra meilė, link. Mat “pasitikėjimas ir tik pasitikėjimas veda į meilę”, - rašė šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlė, šių metų Lietuvos jaunimo dienų globėja.

Linkiu visiems palaimintų šv. Velykų!Jūsų Kristuje,

Prelatas Edmundas J. Putrimas




4

Sveikiname Jus su šv. Velykom! Tegul kartu su pavasariu į Jūsų namus ateis ramybė, šiluma, džiaugsmas ir ti-kėjimas.

Vysk. A. Baranausko fondas „Lietuvių namai“ Seinuose

MIELI „AUŠROS“ SKAITYTOJAI,

šv. Velykos – tai proga stabtelėti ir pasverti bėgantį laiką, pažvelgti į save, darbus ir pasirinktą gyvenimo kelią. At-gimstanti gamta ir prisikėlęs Jėzus Kris-tus skatina ieškoti ir rasti vis naujų jėgų pradėtiems darbams baigti, įnešti ką nors naujo į savo ir bendruomenės gyvenimą. Taigi linkiu Jums, kad dabartis, vis ver-čianti mus bėgti ir skubėti, neštų ramybę ir stiprybę, kad ateitis ir ateities darbai būtų prasmingi ir džiugūs. O asmeninia-me gyvenime – meilės, laimės, šilumos.

Vyr. redaktorė Irena Gasperavičiūtė

Šv. Velykos – atgimimo ir atsi-naujinimo šventė. Tad linkiu Jums, mie-

li „Aušros“ skaitytojai, atgimti naujiems prasmingiems darbams. Niekada nepa-mirškime, kad kiekvienąkart galime ką nors gero ir prasmingo nuveikti savo ar-timam, bendruomenei, tautai. Šv. Velykų proga linkiu Jums nuoširdaus džiaugsmo bei sielos ramybės, o tas užburtas žodis „sėkmė“ lai lydi Jus nuolatos.

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės vicepirmininkas Petras Maksimavičius

Jums norim palinkėti iš visos širdies,Kad sieloje gerumo gėlės skleistųs.Kad jėgos vėl atgimtų su gamta,Kad šviesią mintį dar geresnė keistų.Kad duona ir medum kvepėtų Jūs namai,Kad būtų jie užuovėja saugiausia,Kad baltas angelas - dangaus pasiuntinys -Juos saugotų, globotų, neapleistų.

SU GRAŽIAUSIA PAVASARIO ŠVENTE – VELYKOMIS „Aušros” skaitytojus, Punsko lietuvių kultūros

namų saviveiklininkus sveikina

Punsko lietuvių kultūros namai

Prisikėlimo rytas – pavasaris žemėj ir sieloj. Atverkim savo širdis tyram džiaugsmui. Trims gražiems žodžiams – Tikėjimui, Vilčiai, Meilei.Su atbundančiu pavasariu, sugrįžtan-čiais paukščiais artėja pati gražiausia pavasario šventė – Velykos. Tegul Jus aplanko Kristaus prisikėlimo šviesa. Tegul į Jūsų namus ateina švelnus sau-lės spindulys, pirmųjų pavasario gėlių kvapas, o kartu su margučiais – stipry-bė, meilė ir džiaugsmas.

Punsko valsčiaus taryba ir viršaitis

Tegul kartu su pavasariu į Jūsų na-mus ateina šiluma, džiaugsmas ir tikėji-mas geresne ateitimi. Sveikiname su šv. Velykom!

Lenkijos lietuvių draugija

Šv. Velykų proga linkime savų planų ir svajų įgyvendinimo. Mat gyvenimas – tikroji Tavo pareiga.

„Žiburio“ mokykla




ĮVYKIAI, PROBLEMOS, NUOMONĖS

Prie Lietuvos karių kapų Berznyke




6

Kur ieškoti užgrūdintų lietuvių?Kur ieškoti užgrūdintų lietuvių?Iš vaikystės prisimenu pasaką: laumė pa-

vogė vienos motinos kūdikį, jo vieton palikda-ma savąjį. Kai žmonės jiems nemielą augintinį pradėdavo skriausti, laumė tą patį darydavo su pasivogtu vaiku. Tą patį ir daug skaudžiau.

Toks laumės kūdikis Lietuvai tapo čia gy-venantys lenkai, o Lenkijoj – lietuviai. Išmintis patarė vieniems ir kitiems nebeskriausti savo globotinių. Tegul lenkų kilmės lietuvis nepa-miršta savo tėvų kalbos ir papročių, o lenkų lietuviui tegul bus leista išlikti lietuviu.

Deja, tos sąlygos esti nevienodos. Dides-nėj, galingesnėj valstybėj kaip dideliam ežere lengviau ištirpti saujelei druskos. Tuo įsitiki-nom šių metų kovo viduryje aplankę Punsko ir Seinų krašto lietuvius. Aštuoniolika Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signatarų per dvi dienas turėjo galimybę pasimokyti lietuviškos kantrybės, stiprybės ir gyvybingumo.

Šitie, anot Signatarų klubo prezidentės B. Valionytės, priešpilio lietuviai niekuo nesiskun-dė. Mūsų valstybės bėdos jiems rūpėjo labiau negu jų pačių vargai. Jiems laisvė – nepasiekia-ma saulė, kuri mums jau degina ar svilina akis.

Lenkijoj gyvenantys mūsų tėvynainiai džiaugėsi Lietuvos parama – be jos Seinų lie-tuviai neturėtų kur mokytis ir Punske nebūtų tokių modernių kultūros namų, kur užtenka

vietos Dariaus ir Girėno gimnazijos, Kovo 11-osios licėjaus bei kitiems saviveiklininkams. Mes galėjom stebėtis, kaip čia ūkininkauja darbštūs, kolchozų tvarkos nesuvoluoti žemdir-biai, kuriems rūpi ne tik nuosavi laukai, namai ir gyvuliai, bet ir gimtoji kalba, lietuviškos pa-maldos ir savo istorijos paminklai.

Bet vis dar atsiranda užrašų „Geras lietu-vis – miręs lietuvis“. Sutikim, chuliganų visur

Prie Lietuvos karių kapų Seinų kapinėse

Laisvės ąžuolyne Kampuočiuose




7

pasitaiko. Bet kaip paaiškinti keistus vietinės (?) lenkų valdžios veiksmus senose Berznyko kapinėse? Lietuviai išskynę krūmus pastatė paminklą čia palaidotiems lietuvių kariams – gražų, nieko neužgaunantį. Anksčiau že-maičiai juokaudami pasakydavo neužmiršta-mą tiesą: mano mama ir tavo mama – abidvi buvo tikros mamos... Tad kam lenkams čia reikėjo ieškoti konfrontacijos ir nemažų pa-stangų statant kur kas didesnį obeliską čia nepalaidotiems lenkų kariams ir net kelioli-ka beržiniais kryžiais paženklintų kenotafų. Ar čia buvo būtina pabrėžti, kas tuose mū-šiuose dėl Lietuvos tada laimėjo? Man visa tai primena cituotą pasaką: taip, tada laumei pavyko pagrobti mūsų kūdikį, bet juk, rodos, atėjo laikas suvokti, kad abi tautos buvo, yra ir tebūnie „tikros mamos“, kurioms rūpi gyvi ir mirę savi vaikai.

Lenkijos lietuviai leidžia savo dvisavaiti-nį žurnaliuką „Aušra“. Paskutiniam, ketvirtam, šių metų numeryje išspausdintas Lenkijos lie-tuvių bendruomenės pirmininkės I. Gasperavi-čiūtės laiškas Šalies radijo ir televizijos tarybai. Liūdnas laiškas: nuo š. m. kovo 9 d. keičiamas TV laidų tinklelis, pagal jį transliuojama savai-tinė 7 min. „Lietuvių panorama“ iš sekmadie-nio (18.05 val.) perkeliama į penktadienį (15.45 val.), kai žmonės dar būna darbe...

Kitą rimtą bėdą atspindi straipsnelio pa-vadinimas „Seinų burmistras pripažįsta, kad „Žiburiui“ neskiria visos dotacijos“. „Žiburio“ vardą turi pernai „Lietuvių namuose“ atkurta

lietuviška mokykla, kurios mokiniai negauna visų jiems priklausančių lėšų.

Vienas šviesiausių šio krašto lietuvių, is-torijos daktaras Bronius Makauskas dėl viso to nei skundžiasi, nei stebisi. Bet jis negali suprasti, kodėl mūsų istorikai siekia Lietuvoje kaip didį savo laimėjimą švęsti 1791 m. gegu-žės 3-iosios Konstituciją, kuri dviejų tautų res-publikoj įteisino unitarinę Lenkijos valdžią, o Lietuvos čia net vardo nebeliko. Prireikė dar gero pusmečio, kol protestuojantiems lietuvių bajorams pavyko išsikovoti šiokių tokių teisių. Tačiau pasinaudoti jomis nebeteko. 1793 m. abi besivaržančios tautos tapo Rusijos imperi-jos dalimi. Ir vieniems, ir kitiems reikšminga pamoka!

Daugelis lietuvių iš savo tėvynės išvyksta į Vakarus, o Lenkijos lietuviškų mokyklų abitu-rientai norėtų ne tik studijuoti, bet ir įsidarbinti Lietuvoje. Tačiau jiems čia kur kas sunkiau įsi-kurti, nes jų tėvai ir seneliai gimė „ne Lietu-voje“.

Jeigu lietuviai Lietuvoj galiausiai išsi-vaikščios arba čia besidžiaugdami laisve „su-anglės“, tikrų, užgrūdintų lietuvių dar bus ga-lima rasti buvusiame Suvalkų trikampyje, palei Punską, Seinus ir Balstogę. Kampuočių kaime gal dar stovės vietinio ūkininko Juozo Pečiulio pastatytas didžiulis akmuo su užrašu „Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui. 1990.III.11“...

Prie to akmens mes pasodinome dar vieną ąžuolėlį.

Kazys SAJA

Seinų „Žiburio” mokykloje




8

LR Seimo pirmininkas V. Mun-tianas vizitą Seinų krašte pradėjo nuo Berznyko kapinių. Kartu su Palenkės vaivadijos vaivada padėjo gėlių vainikus ant tarpu-savio kovose 1920 m. žuvusių Lietuvos ir Lenkijos karių kapų. Tai pirmas tokio aukšto rango Lietuvos pareigūno vizitas Ber-znyke po Lietuvos karių kapų restauravimo.

Seimo pirmininkas turėjo progą savo aki-mis pamatyti vadinamuosius “Panerių pamin-klus”, kurie tapo sunkiai sprendžiama proble-ma. Ir šį kartą neapsieita be diskusijų šia tema. Seimo pirmininkas priminė Palenkės vaivadai, kad Lietuva laukia teigiamo šios problemos sprendimo. Vietoje buvęs Berznyko klebonas, paklaustas, kodėl šalia Lietuvos karių kapų ir

šioje abiejų valstybių pastangomis gražiai su-tvarkytoje vietoje atsirado lietuvius žeidžiantis ir istorinės tiesos neatitinkantis paminklas, at-sakė, kad jis nemato jokių žeidžiančių dalykų. Be to, jis ligi šiol nėra iš Lietuvos valdžios ga-vęs įtikinamo įrodymo, kad toje vietoje palai-doti Lietuvos kariai.

Seinuose Seimo pirmininkas aplankė “Ži-burio” mokyklą, „Lietuvių namus“, LR kon-sulatą, Seinų baziliką, padėjo gėlių prie vysk. A. Baranausko paminklo. Anksčiau pietų metu kalbėjosi su vietos savivaldybių vadovais ir lietuvių organizacijų atstovais. V. Muntiano teigimu, ligi šiol lietuviams ir lenkams ben-dradarbiaujant buvę daug gražių deklaracijų, tačiau stigo nuoseklumo jas įgyvendinant. Jo manymu, naujieji Lenkijos vadovai rodo di-delį ryžtą išspręsti kai kuriuos svarbius klau-simus. Kaip pavyzdį jis paminėjo stambius infrastruktūros ir energetinio saugumo pro-jektus, kurie anksčiau pasiekė tik deklaracijų

LR Seimo pirmininkas V. Muntianas vizitą Seinų krašte pradėjo nuo Berznyko kapinių

LR Seimo pirmininkoV. MUNTIANO vizitas




9

lygį, o pasikeitus Lenkijoje valdžiai pradeda-mi įgyvendinti. Panašiai esą su tautinių mažu-mų reikalais. Kaip pavyzdį paminėjo Lenkijos ir Lietuvos seimų asamblėją, kuri jau gerą de-šimtmetį priima deklaracijas, o paskui nieks netikrina, ar jos įgyvendinamos. Seinuose V. Muntianas išgirdo iš miesto burmistro pažadą, kad iki balandžio 20 d. bus išspręs-tas grąžinimo “Žiburiui” ligi šiol neper-duotos dotacijos klausimas. V. Muntianas pabrėžė, kad po balandžio 20 d. jis pasi-domės, ar šis įsipareigojimas įgyvendin-tas. Pranešė, kad viešint Varšuvoje aukšti šalies pareigūnai pažadėjo greitu laiku pa-dvigubinti lėšas, skiriamas Punsko Kovo 11-osios licėjaus priestato statybai. LR Seimo pirmininkas taip pat domėjosi, kaip vyksta pa-sienio regionų ekonominis bendradarbiavimas, ar vykdomi bendri projektai, leisiantys kelti abipus sienos gyvenančių žmonių gerovę.

Punskiečiai Seimo pirmininką sutiko labai svetingai. LLB pirmininkė I. Gasperavičiūtė savo kalboje pabrėžė, kad čia gyvenantys lie-tuviai nenutraukė ryšio su savo dvasine tėvyne ir Lietuvai sunkią valandą buvo kartu su ja. Dė-kodama už ligšiolinę Lietuvos paramą taip pat pažymėjo, kad dar ne visi darbai atlikti. Laukia dar sunkus istorinio ir kultūrinio paveldo išsau-gojimo ir tinkamo įamžinimo Lenkijoje darbas. “(...) Lietuva – ji taip arti, taigi norėtųsi, kad ji išliktų artima ne tik atstumo ir atvirų sienų at-žvilgiu, bet visų pirma jausmų”, – pabrėžė pir-mininkė. LR Seimo pirmininkas V. Muntianas lietuvių bendruomenei taip pat negailėjo pa-dėkos žodžių. Pabrėžė, kad jis aiškiai matantis bendruomenės veiklos viziją, jos tikslus ir prio-ritetus. LLB pirmininkę apdovanojo LR Sei-mo medaliu, o valsčiaus viršaičiui įteikė Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto kopiją. (pm)

Seinuose Seimo pirmininkas aplankė “Žiburio” mokyklą

SEINŲ ir ir PUNSKOKRAŠTE




Jeigu prieš porą metų Seinuose nebūtų įsi-kūrusi “Žiburio” mokykla, ligi šiol būtumėm tikėję, kad tautinių mažumų mokykloms Lenki-joje skiriamas solidus priedas prie mokinio krep-šelio. Priedas skiriamas, tačiau ne konkrečioms mokykloms ar jų mokiniams, o savivaldybėms. Atrodo, ligi šiol nieks netikrino (ir neketina to daryti), ar mišrioje tautiniu atžvilgiu savivaldy-bėje tautinių mažumų mokykloms skirtos lėšos patenka būtent į tas mokyklas. Šiandien amo-raliais galima pavadinti dar prieš panaikinant lietuviškas klases Seinų valsčiuje kartotus teigi-nius, kad jos “suvalgo” visam švietimui skirtas lėšas, dėl ko turėtų būti labai nepatenkinti len-kiškų mokyklų mokinių tėvai. Dar visai nese-niai tokia propaganda buvo skleidžiama. Iš tiesų lietuviškų mokyklų išlaikymas kainuoja dau-giau negu lenkiškų, tačiau, atrodo, daug metų šiais skaičiais buvo laisvai manipuliuojama, visas bėdas priskiriant lietuvių švietimui, kartu nutylint, kad mažos lenkiškos mokyklėlės lygiai nuostolingos. Lietuviškoms mokykloms skir-tos lėšos patekdavo į bendrą “švietimo katilą”, taigi taip pat lenkiškoms mokykloms. Paslaptį atskleidė Seinų burmistras, pademonstravęs, kad lietuviškoms mokykloms gali būti skiriami įvairūs priedai, tačiau kiek ir kada jos gaus lėšų, jo savivaldybėje nuspręs ne Seimas, leidžiantis įstatymus, arba švietimo ministras, duodantis atitinkamus potvarkius, o Seinų miesto taryba.

Vengiama pripažinti, kad nansavimo sistema bloga

Nors kovo 8 d. Seinuose viešėjusios VRM Švietimo reikalų pakomisės nariai labai pyko, įtikinamų kontrargumentų, kad tautinių mažu-mų mokyklų nansavimo sistema veikia blo-gai, taip ir nesurado.

Minėto susitikimo metu ketinta aptar-ti svarbiausias lietuvių švietimo problemas: visų pirma mokyklų nansavimo, Kovo 11-osios licėjaus Punske statybos, vadovėlių lei-dybos bei egzaminų organizavimo klausimus. Tradiciškai daugiausia laiko truko diskusijos dėl mokyklų nansavimo. Kitaip ir negalėjo būti, kadangi Punsko savivaldybei moky-kloms išlaikyti šiais metais gali trūkti apie 1 mln. zlotų, o Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjui - apie 190 tūkst. Nuo naujųjų mokslo metų nei viena savivaldybė neketina uždary-ti lietuviškų mokyklų. Tai nebuvo susitikimo dalyviams staigmena, kadangi Seinų mieste veikia tik viena „Žiburio“ mokykla, o Seinų valsčiuje tai, ką ketinta uždaryti, jau seniai uždaryta. Seinų valsčiaus viršaitis pranešė, kad Krasnavo mokyklai, kur taip pat moko-si lietuvaičiai, reikėtų skirti papildomą 150 tūkst. zlotų priedą bei naują mokyklinį auto-busą. Krasnavo mokyklos lietuviškose klasė-se mokosi 10 mokinių.

“SOLIDUS PRIEDAS”




11

Kodėl „Žiburio“ mokykla negauna visos dotacijos?

„Žiburio“ mokykla negauna įstatyme nu-matytų lėšų, kadangi, pasak burmistro, taip susiklostė aplinkybės. Burmistras neslėpė, kad praėjusiais metais „Žiburiui“ visų skirtų lėšų neatidavė, tačiau patikino, jog tų “pasisa-vintų” 50.000 zlotų niekur neiššvaistė, o skyrė švietimui. Pinigai jau panaudoti. Dar tiek lėšų turėjo gauti „Žiburio“ vaikų darželis. Kodėl negavo? Todėl, kad ir lenkiškoms mokykloms stinga nansų, o lietuviai mokosi geresnėmis sąlygomis. Ar šiais metais bus atiduota visa priklausanti subvencija? Tikriausiai taip, ta-čiau tai, pasak burmistro, paaiškės balandį, kada vyks miesto tarybos posėdis. Pasak VRM atstovo D. Rzemieniewski, toks burmistro įsi-pareigojimas nuteikia optimistiškai. Ir tokią optimistišką nuostatą reikia įrašyti į susitiki-mo protokolą.

Tačiau problema kur kas didesnė...

Leidimas vietos savivaldybei neatiduoti įstatymiškai mokyklai priklausančių lėšų (ką visi o cialiai pripažįsta) ne tik rodo visos sis-temos eroziją. Tai gan pavojingas precedentas.

Susitikime dalyvavo ne tik savivaldybių vado-vai, lietuvių organizacijų pirmininkai, mokyklų direktoriai, bet taip pat VRM, URM, Švietimo ministerijos atstovai. Ir anksčiau savivaldybės, besiskųsdamos, kad nuolat trūksta lėšų lietu-vių mokymui, jiems priklausančius priedus ti-kriausiai skirdavo savo nuožiūra viso švietimo reikmėms. Tik niekada anksčiau viešai neprisi-pažindavo, kad lietuviams skirtas lėšas, esant reikalui, panaudodavo taip pat lenkiškoms mo-kykloms išlaikyti. Dabartinė situacija teisinėje valstybėje sunkiai suvokiama. Paklausus, ar kada nors “Žiburiui” bus grąžinta 50.000 zlotų (Seinų miesto savivaldybės apskaičiavimais) praėjusių metų skola, VRM atstovas priminė, kad jau pasibaigė 2005 ir 2006 biudžetiniai metai, taigi tokios galimybės nėra. Pasiteira-vus, ar minėtos lėšos buvo grąžintos į biudžetą (nes panaudotos ne pagal paskirtį), Seinų mies-to vadovas viešai pripažino, kad ne.

Įsivaizduokime atvirkštinę situaciją. Fondas, gavęs iš valstybės keliasdešimties tūkstančių zlotų dotaciją, panaudoja ją ne pa-gal paskirtį. Kas tokiu atveju atsitiktų? Ma-nau, visi suprantame, kad tai baigtųsi teisme, o teisėjas išvadoje tikrai nerašytų, kad “fondo vadovų geranoriškas požiūris nuteikia opti-mistiškai”.

– TAI FIKCIJA




12

Kokios yra priežastys?

Nežinau. Sunku tai logiškai paaiškin-ti. Savivaldybės mastu mokyklai neskiriama suma tikrai nedidelė. Burmistras ne kartą buvo užsiminęs, kad Lietuvoje lenkiškoms mokykloms skiriamas tik 10 proc. priedas. Gal nusprendė pats įgyvendinti “teisingumą”? Gal todėl neskiria pinigų, kad - kaip dažnai pabrėždavo - lietuviai mokosi geresnėmis są-lygomis, o tėvai nemoka už vaikų mokymą? Tai tiesa, tačiau vaikai nekalti, kad taip susi-klostė aplinkybės. Juk dar labai neseniai jie Seinuose neturėjo ne tik geresnių, bet - jokių sąlygų.

Vietos valdžią reikia gerbti, nes už ją bal-savo dauguma miesto gyventojų. Šiuo atveju Seinų burmistras, mano manymu, elgiasi gana padoriai. Mat nieko neslėpdamas visus infor-mavo, kad visų mokyklai skirtų 2005 ir 2006 m. lėšų neatidavė, ir visų atiduoti neketina. Logiškai mąstant tokiu atveju turėtų būti pri-imtas kitas sprendimas. Už švietimo reikalus valstybėje atsakingi pareigūnai turėtų išreika-lauti, kad savivaldybės lygmeniu įstatymų būtų paisoma, arba konstatuoti, jog tautinių mažumų švietimo apsaugą garantuojantys teisiniai aktai tos apsaugos negarantuoja. Tuo tarpu šiandien atrodo, jog nei vieno, nei kito sprendimo nėra ko tikėtis.

LLB atstovai paprašė pakeisti mokyklos nansavimo būdą, kad mokinio krepšelis pa-tektų ne į savivaldybę, o tiesiai į fondą, kuris rūpinasi mokyklos išlaikymu. Deja, atsakymas buvo greitas ir vienareikšmis - dėl laikinų vie-nos lietuviškos mokyklos problemų Seimas ne-pradės svarstyti Švietimo įstatymo pakeitimų. Pasiūlyta kantriai laukti visos dotacijos. Laiki-nos problemos, kaip bandė diagnozuoti vado-vaujantysis posėdžiui, visų pirma susijusios su tuo, kad tai pirmoji tokia mokykla Seinuose, ir seiniškiai savivaldybininkai dar tik mokosi ją nansuoti, tad turi įgyti daugiau patirties.

Kovo 11-osios licėjaus priestatas - po 10 metų?

Jeigu in iacijos tempas Lenkijoje nedidės, tai pagal dabartinį nansavimą Kovo 11-osios licėjui priestatą pavyks pastatyti per maždaug 10 metų. Aišku, tai pesimistinis variantas. Rei-kia pripažinti, kad Seinų apskrities valdžia kol kas rodo nemažą ryžtą ir visaip bando šį proce-są paspartinti. Tačiau be realios valstybės para-mos minėtas projektas sunkiai įgyvendinamas. Kaip ir kiekvienais metais, susitikimas su VRM Švietimo pakomisės nariais baigėsi apibendri-nimu, kad priestatas licėjui tikrai reikalingas.

Petras MAKSIMAVIČIUS




KULTŪROS BARUOSE




16

atsirado Katė – Ina Pečiulytė. Katė? Taip. Ra-ganos katė. Kiekvienais metais festivalį aplan-ko Ragana (šiemet ją vaidino Silvija Čėplaitė), kuri ieško vaidinimų ir... juos suranda.

Iš mūsų krašto vaidintojų pirmieji į sceną buvo pakviesti Suvalkų pagrindinių mokyklų moksleiviai, lankantys lietuvių kalbos pamokas. Jie su mokytoja Terese Jonuškiene pastatė B. Sruogos „Aitvarą teisėją“. Tai nebuvo vienintelis spektaklis, kurį paruošė suvalkiečiai. Vidurinių mokyklų moksleiviai nebuvo nė kiek blogesni. Savos kūrybos spektaklį „Padūkėlių mokykla“ paruošti ir suvaidinti jiems padėjo Birutė Burdi-naitė–Ołów. Baigę pasirodymą, suvalkiečiai sce-ną užleido Punsko „Viltelės“ klubo auklėtiniams. Jie parodė spektaklį pagal A. Gudelio pjesę „Pa-sėjo senelis avižas mėnesienoj“. Vaikus paruošė Vida Stankevičienė ir Violeta Radzevičiūtė.

Po jų į sceną įžengė „Carpe diem“ – Puns-ko gimnazijos III b klasės mokiniai. Su šiuo jaunimu padirbėjo Genutė Vaznelienė. Jie su-vaidino D. Nadasdy „Laukimą“.

Punskiečiai visada gausiai dalyvauja festivalyje. Tą dieną jų pasirodė dar ketu-rios grupės. „Viesulus“ (gimnazijos II b kla-sė) paruošė Vida Uzdilienė. Ji parinko šiems metams Šatrijos Raganos kūrinį „Nepasisekė Marytei“. Po „Viesulų“ pamatėme Birutės Grigutienės vadovaujamą grupę „Saulutė“. Ji suvaidino I. Čiurlionytės „Pasakų šalį“. Ma-rytės Balytaitės vadovaujami „Pramuštgal-viai“ parodė savos kūrybos spektaklį „Laivas plaukia į ateitį“. Jau kelinti metai iš eilės fes-tivalio neužmiršta ir „Etiudas“. Šiais metais Virginija Valenskaitė savo grupei parinko K. Sajos „Juokdarius“.

Tarp punskiečių įsiterpė Navinykų bei Vi-dugirių moksleiviai. J. Parakevičienės „Dzyka-duoniai“ iš Navinykų šiais metais parodė K. Ku-bilinsko „Strakaliuką ir Makaliuką“, o Vidugirių „Šmaikštuoliai“ – „Auksinį berniuką“ (vaikus paruošė pati autorė R. Chmieliauskienė).

Sekmadienį scena atiteko patiems jau-niausiems aktoriukams. Jie daug drąsesni negu vyresnieji draugai. Jiems pasirodymas – lyg žaidimas, kurį visi mėgsta. Nepamatysime ma-žiausiųjų susijaudinimo. Jie savo vaidmenis at-lieka nebijodami juos stebinčių žiūrovų.

Pirmiesiems sekmadienį teko į sceną išeiti Seinų „Žiburio“ darželinukams. Jie parodė spek-

taklį „Išdykėlės“ (pagal K. Kubilinsko „Vėjo bo-tagėlį“). Vaikus paruošė Gražina Karaneckienė. Vėliau pamatėme Punsko vaikų darželio spek-takliuką “Dvylika mėnesių” (režisierė Alicija Valinčienė). Malonu buvo scenoje išvysti Klevų mokyklos mažiausiuosius. „Klevukas“ su Elena Vasiliauskiene šiais metais paruošė P. Cvirkos pasaką „Lapė karalienė“. Lapei vis dėlto nepavy-kus tapti karaliene, scenoje subildėjo Irenos Pe-čiulienės vadovaujami „Klumpiukai“ iš Punsko su spektakliu „Raganos miltai“. Mano nuomone, tai buvo vienas geriausiai paruoštų spektaklių – su išraiškinga ragana ir velniūkšte. Vidugirių mokinukai, kuriuos šiais metais globojo Graži-na Kibyšienė ir Irena Nevulienė, „nukeliavo“ į pasaką „Petriukas vabalų šalyje“. Šis spektaklis vaikams – gera gamtos pamoka. Paskui pasiro-dė Pristavonių „Dzūkelis“. Mokinukai su Onute Samulevičiene paruošė spektaklį „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Krasnavo „Boružė“, kurią globoja Onutė Tarasevičienė, šiemet suvaidino B. Buivydaitės „Liliutę“. Dalyvauti festivaly ne-pamiršta taip pat Punsko „Gintarėliai“, kuriems šiemet scenoje pabiro dvejetukai. Ne tiek jau daug, tik vienas – „Senelės dvejetukas“. Šį spek-taklį režisavo Natalė Kalkauskienė.

Mokytoja Gražina Karaneckienė suranda laiko padirbėti su vaikais ne tik Seinuose, bet ir Navinykuose. Pastarosios mokyklos vaikai, kurie savo teatriuką pavadino „Pasaka“, suvai-dino B. Sruogos „Aitvarą teisėją“. Dienos pa-baigoje į sceną išėjo Seinų „Žiburio“ pagrindi-nės mokyklos teatras, pasivadinęs „Dusaluku“. Jo spektaklis „Paršiukas Ikaras“ dar nebuvo paskutinis. Abi dienas kantriai savo eilės laukė Vilniaus teatras „Spindulėlis“. Svečiai ir šešta-dienį, ir sekmadienį suvaidino savos kūrybos spektaklį „Stebuklų naktį“ (rež. Stasė Lukšie-nė).

Abi dienos baigėsi visiems atlikėjams ma-loniu akcentu. Kaip kasmet kiekvienos dienos pabaigoje teatrai buvo apdovanoti diplomais ir saldumynais. Šiais metais rasta taip pat laiko trumpai diskotekai.

Visa, kas gera – baigias. Dabar lauksime, kada Ragana vėl atskris į „Lietuvių namus“.

Robertas SLOVIKAS

(Kitų festivalio dalyvių nuotraukos bus spaus-dinamos kitame “Aušros” numeryje)




17

LIETUVA – NAUJA PAŽĮSTAMOJI SKANDINAVAMS

Pasirodo, dar nepraėjo nei penkmetis, kai daž-nas švedas gyrėsi per atostogas aplankysiantis Lietu-vos sostinę Rygą. Dabar padėtis keičiasi, šiauriečiai iš naujo atranda Lietuvą, domisi pokario rezistencija ir mus gerbia už tai, jog pirmieji paskelbėme nepriklau-somybę. Taip tvirtina švedas vertėjas ir publicistas Jonas Omanas (Jonas Ohman). Lietuvoje J. Ohman su pertraukomis gyvena daugiau nei dešimtmetį.

Pasak jo, šiauriečius žavi atviras lietuvių ben-dravimas. Tačiau susidūrę su biurokratija jie negaili kritikos. “Tada norisi nusišauti arba nušauti, – juo-kauja J. Ohman. – Šiaurės šalyse viešojo administra-vimo sistema veikia nepriekaištingai ir visuomenės vertybės nusistovėjusios, tačiau ten gyventi… nuo-bodu”.

Apie santykius

J. Ohman teigia, kad skandinavams visi pabalti-jiečiai – vienas vienetas. Iš jo matomiausia tauta – es-tai, nes jie geogra škai arčiausiai. „Baltijos šalys tar-pusavyje bendrauja, tačiau kiekviena tauta gyvena sau, kiekvienas – su savo problemomis ir rūpesčiais. Tarp skandinavų – priešinga situacija“, – tikina švedas.

Tačiau čia pat J. Ohman paaiškina, kad lie-tuviai skandinavus pralenkia asmeniniuose santy-kiuose. Pasak švedo, lietuviai kur kas mandagesni, dažnam nesvetimas svetingumas. „Už lietuvius gal tik ukrainiečiai labiau vaišina, – šypsosi J. Ohman. – Tikiuosi, kad ateityje lietuviai ir švedai bendraus dažniau, ir mes vieni kitus dar geriau pažinsim“.

Apie kasdieną

Laima Lavaste jau dešimtmetį Suomijoje dirba Lietuvos dienraščio žurnaliste.

“Galite nepatikėti, bet Lietuva suomiams yra pietų šalis. Pagal savo temperamentą galime būti prilyginti italams. Esu girdėjusi daug komplimentų mūsų šaliai. Kad Lietuva yra aukštos kultūros šalis, čia daug turtingų verslininkų ir gražių moterų. Mes mokame linksmintis, ir net lietuviškos laidotuvės gali būti linksmesnės už suomiškas vestuves”, – pa-sakoja L. Lavaste.

Pasak jos, lietuviai mano mylintys gamtą, tačiau šiauriečiai dėl gamtos pamišę ir tuo didžiuojasi.

L. Lavaste sako, kad suomius stebina tai, jog lietuviai, gaudami vidutinį atlyginimą, perka bran-gius butus ir kitus nepigius dalykus. Suomiai teigia, kad Lietuvoje vyrauja turto kultas, todėl gatvėse daug prabangių mašinų. Pradėjusi kalbėti apie ma-šinas L. Lavaste pripažįsta, kad grįžus į Lietuvą jai vairuoti mašiną būna keblu. „Suomijoje pasitaiko taip, kad sustoji sankryžoje ir žiūrėdama į žemėla-pį aiškiniesi, į kurią pusę važiuoti. Ir nors už tavęs susidaro 50 mašinų eilė, visi kantriai laukia, kada nuvažiuosi. Lietuvoje tai sunkiai įsivaizduojama“, – kalba žurnalistė.

Jos tvirtinimu, suomiai įsitikinę, kad lietuvių labai kovingas būdas: jei reikės, mes perlipsime per galvas, kad pasiektume savo.

“Kai kovojome dėl nepriklausomybės 1991 metais, į šalį važiavo suomiai: tokiu metu tankai Europoje jiems buvo egzotika. Tačiau suomiai labai gerbia mūsų nepriklausomybę, turi supratimą, kas yra Lietuva. O tokių, kurie nežinotų, kas yra Lietu-vos sostinė, neteko sutikti”, – sako L. Lavaste.

Apie kultūrą

Vertindamas lietuvių kultūrą J. Ohman buvo tiesus ir girdamas, ir peikdamas. Prieš dvejus me-tus švedų kalba išleista Jurgos Ivanauskaitės knyga „Ragana ir lietus“. Pagal J. Ivanauskaitės kūrinius neseniai Lietuvoje pastatytas lmas „Nuodėmės už-kalbėjimas“. Tačiau Lietuvoje daugelio giriamam lmui švedas negailėjo kritikos. „Lietuvoje labai sti-pri literatūra, teatras tiesiog fantastiškas, tačiau kinas – tragiškas“, – sako J. Ohman.

Jo nuomone, geriausia lietuviška knyga – Jur-gio Kunčino „Tūla“. „Tai fantastiška knyga, tačiau švedai nelabai ją supranta. Prie šio kūrinio jiems sunku „prieiti“ dėl sovietinio konteksto. Tai rodo, kad tarp lietuvių ir švedų – nemažas atstumas“, – kalba publicistas.

Tęsdama pokalbį apie kultūrą L. Lavaste pri-duria, kad pažiūrėjus lietuvių teatrą, žiūrėti suomių neįmanoma. „Trūksta dešimties planų, metaforų. Kol į Suomiją neatvažiavo Rimas Tuminas, suomiai neįsivaizdavo, kad taip galima suvokti teatrą. Tačiau suomių teatras pasižymi puikia technika“, – teigia L. Lavaste.




18

2007 m. kovo 7–9 d. į Vilnių suvažiavo Lietuvių bendruomenių atstovai iš dauge-lio pasaulio kraštų. Tomis dieno-mis Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Re-spublikos Vyriausybės, Lietuvos kultūros darbuotojų tobulinimo-si centras bei Lietuvos liaudies kultūros centras suorganizavo kultūros seminarą „Šventės ir bendruomeniškumo ugdymas”.

Tokie vieni kitų nepažįstantys susirinko-me Lietuvos kultūros darbuotojų tobulinimosi centre. Siejo mus viena – visi kalbėjome lietu-viškai. Vieni sklandžiau, kiti gal kiek sunkiau. Tačiau susigyvenome iš karto. Sėkmingą semi-naro pradžią lėmė Veronikos Povilionienės gi-

lią prasmę turinčios sveikinimo giesmės ir pa-linkėjimai. Žmogaus gyvenimą ji sugretino su dainomis. Ne vienam ašara ištryško, kai savo pasisakymą užbaigė tokia mintim: „Mieli semi-naro dalyviai, kai Jūsų gyvenimas eis vakarop – išeikite į lauką, apsikabinkite savo šeimą, vaikus, anūkus, artimuosius, suraskite danguje šviesiausią žvaigždę ir pasakykite, kad štai ten – Jūsų Tėvynė. Joje esą visko: vargo, negandų, sielvarto, bet ten taip pat yra daug šilumos, yra Jūsų laukiančiųjų, yra tokių stebuklų, kurie su-kels jaukumą Jūsų dvasioje”.

Po tokio šilto įvado mus pasveikino TMID generalinis direktorius Antanas Petrauskas. Sveikinimo žodį tarė ir Mindaugas Šivickas – LR kultūros ministro patarėjas bei Gabrielius Žemkalnis – Pasaulio Lietuvių Bendruomenės atstovas Lietuvoje. Visi jie tarė daug šiltų žo-džių dalyviams, svetingai – kaip lietuviui dera – sutiko mus Vilniuje.

Pats įdomiausias ir visų nekantriai lau-kiamas buvo mūsų pačių prisistatymas, papa-

SEMINARĄ




19

PRISIMINUS...

sakojimas apie bendruomenės veiklą gyvena-majame krašte. Štai tada ir sužinojome, kad čia suvažiavo lietuviai iš Australijos, Argentinos, Brazilijos, JAV, Kanados, Ispanijos, Prancūzi-jos, Belgijos, Danijos, Airijos, Anglijos, Rusi-jos – Kaliningrado srities, Maskvos ir Sankt–Peterburgo, Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Lenkijos. Seminaro dalyvius galima buvo suskirstyti į kelias grupes: lietuviai, išvykę į užsienį prieš karą ar po karo, naujoji lietuvių banga, lietuviai, gyvenantys etninėse žemėse, bei trečioji pirmosios bangos karta. Mane ypač sužavėjo Nelid Zavickaitė iš Argentinos, kuri labai gražiai prakalbo lietuviškai, nors gyvena taip toli. Beje, ji pati gimusi jau Argentinoje. Ne mažiau nustebino Andreos iš Brazilijos uo-lumas. Ji kilusi iš mišrios šeimos. Tačiau su-žinojusi, kokia jos kilmė, panoro išmokti tėvų kalbą, pažinti kultūrą, tradicijas, šventes. Besi-mokydama vos vienus metus Vokietijoje, Hiu-

tenfeldo gimnazijoje, pramoko lietuvių kalbą. Dėmesį patraukė ir Jesika iš Argentinos, kurios tėvai jau nekalba lietuviškai, o ji, atvykusi į Vilnių, studijuoja Vilniaus universitete ir kartu mokosi lietuvių kalbos.

Tris dienas trukusio seminaro programa buvo labai prasminga, turininga ir įvairi. Mes turėjome galimybę paklausyti tokių Lietuvos įžymybių, kaip antai: Irena Bierontaitė – Klai-pėdos universiteto dėstytoja (skaitė paskaitą apie šventės kultūrinę ir socialinę reikšmę), Ire-na Seliukaitė – Kultūros ministerijos Regionų skyriaus vadovė (supažindino su etnokultūros galimybėmis puoselėjant tautiškumą ir pilietiš-kumą), prof. Libertas Klimka (papasakojo apie tradicines kalendorines šventes), Zita Kelmic-kaitė – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja (dėstė visiškai kaip studentams, ko-kios yra šiuolaikinio folkloro interpretacijos ir kaip jomis galima sudominti dabartinę kartą).




20

Pasirodo, kad folkloras visai neturi būti 22 posmelių dainos ar pan. Juk pasaulis nestovi vietoje, ir negalime jėga išlaikyti to, kas jau nu-gyventa. Kiekvienoje gyvenimo srityje atsiran-da naujovių. Pasirodo – neišvengia to ir folklo-ras. Lektorė Z. Kelmickaitė mums net prinešė kompaktinių plokštelių su įrašais ir pademons-travo folkloro lankstumą. Pasirodo, kad lietu-viai – viena iš labiausiai uždarų tautų. Jie ilgai neprisileido jokio folkloro interpretavimo. Tai jau seniai sėkmingai darė, tarkim, airiai. Reikia siekti pirmiausia patiems būti lankstesniems, keisti savo galvoseną, išmokyti ausį klausytis ir tokio folkloro, kokį mums siūlo dabartiniai ansambliai.

Labai smagios vakaronės „Kaip moku, taip šoku”, dalyvaujant „Sutaro” kapelai bei „Ratilio” ansambliui, vedėja buvo „nemirtin-ga” šokėja ir dainininkė Zita Kelmickaitė. Ji dainavo už visus, dirigavo visiems, o šokome tai jau patys. Žodžiu – organizatorių pagalvota apie viską.

Vieną dieną teko lankytis ir Lietuvos liau-dies kultūros centre. Čia susipažinome su nauju direktoriumi Sauliumi Liausa. Direktorius pa-pasakojo apie Dainų šventės tradicijas Lietuvo-je. Jos visą istoriją aptikome ten pat įkurtame muziejuje. Kaip įdomu buvo pamatyti ir Punsko saviveiklininkus, šokusius ir dainavusius Dai-nų ir Šokių šventėse nuo 1991 m. Direktoriaus pavaduotoja, Etninės kultūros skyriaus vedėja Vida Šatkauskienė mums pristatė naujus LLKC leidinius, įrašus, kurių čia pat galima buvo įsi-gyti. Apie folkloro ansamblius, jų repertuarą gana išsamiai papasakojo Folkloro poskyrio vadovė Jūratė Šemetaitė, skatindama lietuvių kultūrą puoselėti ir skleisti.

Turbūt įdomiausia vis dėlto buvo Teresės Jurkuvienės paskaita apie tautinį kostiumą. Ją ji mums skaitė salėje, kur tautinis kostiumas buvo eksponuojamas. Galėjome pačiupinėti au-tentiškus aukštaičių tautinius drabužius. Buvo keliama daug klausimų dėl drabužių dėvėjimo. Lektorė į visus klausimus rasdavo atsakymą, iš-sklaidydavo mūsų abejones. Net nuometą rišti mokė.

Visą seminarą vainikavo dalyvavimas „Aukso paukštės“ teikimo 2006 m. geriau-sioms šokių grupėms, liaudiškoms kapeloms,

liaudies instrumentų orkestrams, dainų ir šokių ansambliams iškilmėse. „Aukso paukštę“ šie-met sugavo šeši kolektyvai: Šiaulių konserva-torijos liaudies instrumentų orkestras, Plungės kultūros centro vaikų ir jaunimo šokių studija „Mažasis Suvartukas“, Jurbarko kultūros cen-tro šokių studijos „Namunėlis“ vyresniųjų gru-pė, Panevėžio rajono Miežiškių kultūros centro liaudiška kapela „Ratasai“, Gargždų kultūros centro vyresniųjų dainų ir šokių ansamblis „Minija“ bei Panevėžio miesto dainų ir šokių ansamblis „Pynimėlis“. Smagu buvo pamatyti geriausius Lietuvos ansamblius. Beje, LLKC direktorius išdavė paslaptį, jog planuojama „Aukso paukštę“ išleisti taip pat pas užsienyje gyvenančius lietuvius. Manau, mūsų krašto an-sambliams tai būtų didelis iššūkis. Mes mielai dalyvautume tokiame konkurse.

Tas tris dienas Vilniuje buvome maksima-liai užsiėmę. Nebuvome palikti likimo valiai nė minutę. Pajutome didelį svetingumą, orga-nizatoriai mums skyrė daug dėmesio. Už visa tai norėčiau dar kartą nuoširdžiai padėkoti visai šauniai TMID komandai. O pačius nuoširdžiau-sius padėkos žodžius skiriu TMID Užsienio lie-tuvių poskyrio vedėjai Jolantai Norkevičienei, kuri labai rūpinosi, kad viskas vyktų sklandžiai. Esu kupina pačių geriausių įspūdžių ir prisimi-nimų. Grįžusi iš Vilniaus visiems rodžiau, ko-kias prasmingas dovanas parsivežiau iš Lietu-vos. Jos pravers mūsų kasdieniame darbe. Beje, TMID pasirūpino ne tik DVD, CD naujausiais įrašais, bet taip pat užsakė įvairiose šalyse gy-venančioms lietuvių bendruomenėms žurnalą „Kultūros aktualijos“, prižadėjo parūpinti nau-jausių LLKC leidinių.

Seminaras buvo vykęs ir labai reikalingas. Galėjome užmegzti ryšius, naujas pažintis, iš-girsti, kokių problemų turi, kokių džiaugsmų išgyvena lietuviai už Lietuvos ribų. Nors gyve-name tokiame amžiuje, kai sėdėdami namuo-se prie kompiuterio, naudodamiesi internetu galime daug sužinoti apie pasaulį, vis dėlto tai neatstoja bendravimo su žmogum. Tad aš labai vertinu šį seminarą.

Ačiū Lietuvai už viską, ką mus duoda, ačiū už tai, kad mus laiko savo vaikais…

Asta PEČIULIENĖ




21

IŠĖJĘ NEGRĮŽTI

2007 metų kovo 12 dieną mirė Dusny-čios kaimo ilgametis gyventojas, net senatvėje turėjęs puikią atmintį – Jurgis Skripka. Jį ir jo nuveiktus darbus prisimenant galima padaryti išvadą, jog J. Skripka savo darbus galėjo pada-linti keliems žmonėms, bet jis pats susidoroda-vo su didžiu krūviu. Tai galėtų patvirtinti visi jį pažinojusieji, kurie užrašinėdavo jo prisimini-mus: ekspedicijos iš Lietuvos, radijo, o vėliau „Šaltinio“ redaktorius Eugenijus Petruškevi-čius, „Pogranicze“ darbuotojai, mokytojai ir kiti, kam buvo įdomu sužinoti, kas vyko mūsų krašte per visą XX amžių. Amžių, kupiną karo sūkurių ir audringo politinio gyvenimo.

Aš, gyvendamas prie kelio Žagariai–Dus-nyčia, ne kartą keleivių buvau prašomas pa-rodyti kelią ar palydėti į namus pas žmogų, kuriuo domėjosi Lenkijos ir Lietuvos televizi-ja, laikraščiai ir pavieniai asmenys. Kartais ir pats jį aplankydavau. Jaučiau, kad esu laukia-mas ir suprantamas. Paskutinį kartą, sužinojęs,

kad jau nesikelia iš lovos, aplankiau jį Naujųjų metų išvakarėse. Mane atpažino tik iš balso, bet vis tiek palinkėjo išgyventi tiek metų, kiek pats gyveno. Pasijutau padaręs netaktą, kai atsakiau, kad tiek daug net nenorėčiau. Mačiau, kaip sun-ku juo buvo rūpintis marčiai Onutei ir žmonai Anelei.

Žinant J. Skripkos judrumą ir norą bendrau-ti, lūžus kojai ir tapus pririštam prie lovos, jam pačiam buvo keista ir neramu. J. Skripka bendra-vo tikrai turiningai. Pasakojo, kaip jam, dvylika-mečiui, tėvas nupirkęs už 5 zlotus smuikelį, kaip pramokęs griežti, eidavo į kaimo vakaruškas.

Kartą grįžtantį namo sutiko lenkų pasie-niečiai. Atėmę smuikelį sudaužė jį į akmenį. Šį atsitikimą pasakodamas J. Skripka visada susigraudindavo, akyse sužvilgėdavo ašaros. Jis pralinksmėdavo pasakodamas apie gražią žydaitę, vardu Feiga. Su ja ir kitais jaunais žy-dais (Dusnyčioje gyveno keturios žydų šeimos) kartu eidavo į kaimo vakaruškas.




22

Jokiu būdu nebuvo galima juoktis ar tyčio-tis iš žydų. Tuo kitaminčių supratimu J. Skripka pasižymėjo visą gyvenimą. Jis labai išgyveno, sužinojęs, kad Dusnyčios žydai 1941 m. sušau-dyti prie Lazdijų – Katkiškių kaime.

Nors ir nebuvo prieškarinės Lenkijos val-džios glostomas, kilus 1939 m. karui, Skripka nebėgo nuo mobilizacijos į greta esančią Lie-tuvą, o nuėjo kariauti. Kaip žinome iš istorijos – tas karas truko dvi savaites, bet buvo žiaurus. Jurgis paskirtas pulko virėju. Gal tai jį ir gelbė-jo nuo mirties. Bet vis vien pateko į vokiečių nelaisvę. Kartu su lietuviu iš Radžiūčių kaimo – Antanu Nevuliu. Skaudžiausiai buvo prisi-minti, kaip juos pėsčiomis varė iki Karaliau-čiaus miesto. Vietiniai vokiečiai į juos spjaudė, vaikai apmėtydavo akmenimis. Nenujautė, kad po kelerių metų su jų kareiviais taip pat elgsis rusų tautybės žmonės. Skripkai skyrė garsųjį Stablaukių lagerį. Vėliau jam reikėjo dirbti pas Rytprūsių ūkininką Dumplį. Tik jo šeimai pasi-rašius dėl priverstinio trėmimo į Lietuvą, Jurgis paleistas namo.

Lietuvoje, nors kitko tikėtasi, nebuvę len-gva. Jurgis buvo jaunas, griežė smuiku, o jau-niausias brolis Algirdas pritardavo armonika. Tai buvo šiek tiek smagiau. Tėvynėje mūsų

krašto lietuviai vadinti komunistais, nors bėgo nuo fašizmo. Netrukus ir ten juos fašizmas pa-sivijo. Ir vėl Jurgis išgyveno, girdėdamas lietu-vį policininką pasakojant, kaip žydaitė prašiu-si pavėžinti, o jis ją vietoje nušovęs. Skripka susinervinęs tik pamanė: „Ot, kad taip būčiau Dusnyčioj, aš jam snukį sumuščiau“.

Ėjo gyvenimas su gražiom ir blogom aki-mirkom. Lietuvoje gyvendamas prie Kazlų Rūdos, Alksninės kaime, Jurgis susituokė su ištremta savo kaimyne Anele Liaukevičiūte. Į vestuves atėjo vakarą pulkas jaunimo – sta-čiatikių, išvykusių iš Stabingio kaimo. Skripka stebėjosi, iš kur jie sužinojo apie jo vestuves. O tie sako: „Juk tu mums pagrodavai per mūsų vakaruškas, tai kaip mes tavo vestuvėse nepa-šoksim?“

Frontui praėjus, Skripkų šeima, kad ir pasidalijusi (pora brolių liko Lietuvoj), grįžo į Dusnyčią. Čia vėl naujos bėdos. Prisimenu, kaip Žagarių vyrai išvyko kariauti ir ne visi su-grįžo namo.

Po karo ūkininkus spaudė priverstinės mėsos, javų, pieno, bulvių duoklės. Dusnyčios gyventojams buvę šiek tiek lengviau, nes kai-mas priklausė Krasnavo valsčiui. Kol sekves-tratorius apvažiuodavo Galadusio ežerą, galima buvo spėti gyvulį paslėpti, kad galėtum toliau jį auginti.

Vėliau ėmus valdyti W. Gomułkai, duo-klės ilgainiui panaikintos. Galima buvo atsi-kvėpti ir Skripkoms. Staiga mirus Dusnyčios kaimo seniūnui Juozui Dabuliui, į šį postą iš-rinktas Skripka, žmonių vadinamas Juru. Jurgis Skripka seniūnavo 27 metus. Jis turėjo progų susipažinti ir bendrauti ir su gerais, ir su bloges-niais valdininkais.

Antrajam Vatikano Soborui paskelbus, kad kiekviena tauta bažnyčioje gali melstis gimtąja kalba, Seinų parapijos lietuviams atsirado ga-limybė susigrąžinti šią privilegiją. Bet ne taip paprasta buvo. Teko susidurti su Bažnyčios hierarchijos absurdu. Tačiau kiekviename kai-me atsirado entuziastų, pasiryžusių kovoti dėl pamaldų. Kas sekmadienis po lenkiškos sumos Seinų bazilikon sueidavo grupė žmonių ir lietu-viškai giedodavo. Dusnyčios kaimui atstovavo pats seniūnas Jurgis Skripka.

Kova dėl teisės laisvai lietuviškai mels-tis Seinuose truko dešimt metų. Negelbėjo nei

1990 m. prie Gedimino pilies su J. Skripka stovi Aldutė Vilkelienė (dar plevėsavo LTSR vėliava)




23

prašymai žodžiu, nei raštu. Kartą lenkui kunigui kalėdojant p. Jurgis pasakė: “Jūs menkai tikite Dievą, nes kitaip tai žmones suneštute bažnyčion, o dabar – išvarote iš jos“. Teko pasiekti net Šv. Sostą Romoje. Delegacijai vadovavo dr. Bronius Makaus-kas. Mirus vysk. Sasi-nowskiui, tuometinis popiežius atsiuntė į Lomžos vyskupiją J. Paetzą, kuris ir įvedė lietuviškas pamaldas Seinų bažnyčioje. Ža-gariuose lietuviškai melstis leista anks-čiau. Šitaip planuota atitraukti lietuvius nuo Seinų.

Jurgis Skripka ne tik kovojo dėl lietuviškų pamaldų, bet ir padėjo kaime susiburti etnogra- niam ansambliui, gyvavusiam 10 metų. Buvo Dusnyčios ansamblio aktyvus dalyvis (pats dainavo, pamokydavo kitus senoviškų dainų, šokių, žaidimų). Su ansambliu apsilankė dau-gely vietovių Lietuvoje ir Lenkijoje. Išlikusios koncertų nuotraukos ir panašaus Kapčiamies-čio ansamblio Dusnyčios kaimo kryžkelėje pa-statytas ąžuolinis kryžius.

Jurgis Skripka, pradėjęs sirguliuoti, prasi-tarė: „Žinai, Petrai, galėčiau jau ir mirti. Sei-nų bažnyčioje grąžintos lietuviškos pamaldos, Lietuva atgavusi nepriklausomybę, aš Vilnių jau aplankiau, tai ko gi man daugiau reikia?..“

Žymiai anksčiau, gal 1986 metais, iš Mor-kiškių kaimo Miklaszewicziui nurodžius, kur Berznyko kapinėse yra palaidoti žuvę 1920 m. Lietuvos savanoriai, padedant Petrui Jankaus-kui ir Antanui Jančei, Jurgis Skripka pastatė toje vietoje paminklą. Po to vieną rudens sek-madienį Berznyko bažnyčioje klebonas Stefan Dmoch atnašavo iškilmingas mišias (Evangeli-ja skaityta lietuviškai). Paminklą šventinant lie-tuviškai pagiedota, įspūdingai, gražiai kalbėjęs Algis Uzdila. Tada nesiginčyta dėl savanorių palaidojimo vietos.

Prieš dvejus metus su Lietuvos vicekonsu-lu Seinuose Napoleonu Baranausku ir Algirdu Vektoriumi užvažiavome pas dar gana stiprų Jurgį Skripką ir pasiėmę jį nuvykom į Berzny-ko kapines pažiūrėti Lietuvos lėšomis pastatyto paminklo savanoriams. Dėdė Skripka buvo su-sijaudinęs. Jis net nekreipė dėmesio į savanorių atminimą niekinantį „Panerių kryžių“.

Baigdamas pridursiu, kad Jurgis Skripka su gretimu Žagarių kaimu visada palaikė ry-šius. Jis priklausė Žagarių kaimo prieškarinės Šv. Kazimiero draugijos skyriui. Kadangi Dus-nyčia – pasienio kaimas, ten buvo draudžiama steigti bet kokią lietuvių organizaciją.

Mirė kovo 12–ąją, lyg nenorėdamas su-drumsti lietuviams brangios Kovo 11–osios šventės. Pašarvojus virš karsto buvo pakabintas Aušros vartų Dievo motinos paveikslas, kuriuo jis visada džiaugėsi, nes jį padovanojo prelatas E. Putrimas iš Amerikos.

Kapinėse apie Jurgio Skripkos nuopelnus mūsų visuomenei įspūdingai kalbėjo Eugenijus Petruškevičius ir mokytoja Janina Macukonie-nė. Labai jiems ačiū. Jurgis Skripka nusipelnė visų lietuvių pagarbos.

Petras DAPKEVIČIUS

Berznyke prie savanorių kapų (iš dešinės) stovi A. Vektorius, J. Skripka, P. Dapkevičius (N. Baranausko nuotr.)




24

Gerbiamas mūsų senoli! Į paskutinę užtarnauto poilsio vietą Jus atlydėjo gausus būrys giminių, draugų, pažįstamų ir tų, kurie asmeniškai Jūsų gal ir nepažinojo, bet žino apie svar-bius ir didelius Jurgio Skripkos dar-bus. Tų darbų buvo daug ir įvairių. Jums užteko jėgų aprūpinti šeimą – kaip vyriausias Augusto ir antrosios jo žmonos sūnus daug dirbote perke-liant trobesius iš sodžiaus į vienkiemį, paskui vėl viską perstatėt po karo grįžęs iš repatriacijos jau su savo Lietuvoje sukurta šeima, dalijotės su broliu. Per Antrąjį pasaulinį karą Jums teko kariauti lenkų pusėje su vokiečių armija, paskui badauti ir kęsti paže-minimą belaisvių stovykloje, dirbti vokiečio ūkyje. Viską ištverti Jums padėjo nepaprasta drąsa, darbštumas ir sumanumas.

Jūsų drąsos ir atkaklumo labai daug reikė-jo kovojant dėl lietuviškų pamaldų Seinų bazi-likoje. Visi mes dabar džiaugiamės, kad galime melstis ir mokytis Seinuose savo gimtąja kalba. Tačiau dar prieš dvidešimt kelerius metus Jums, Jurgi, ši pergalė tokia aiški nebuvo, dėl jos kie-kvieną sekmadienį dviračiu ar rogėmis blogu keliu 10 km stūmėtės į Seinus, kad po lenkiškos sumos kartu su didesniu būriu, o vėliau su sau-jele ištvermingiausių bendraminčių pagiedotu-te lietuviškai. Tai buvo daroma siekiant įrodyti, kad lietuviai vis dėlto gyvena Seinų parapijoje. Ir tai buvo daroma ištisą dešimtmetį. O kiek patyčių ir paprastos žmogiškos baimės patirta, turbūt nesugebės surašyti net istorikai. Kiek raštų vežta vyskupams, kiek tardymų būta...

Jūs, Jurgi, įsirašėte į visos Lietuvos isto-riją ir globodamas Berznyke palaidotų lietuvių

savanorių kapus. Kitų paskatintas, Jūs juos atradote ir kartu su pora bendraminčių, pasi-naudodami užsienio lietuvių parama, pastatėte pirmą kuklų paminklą, jį dažniausiai pats ir pri-žiūrėjote. 1920 metų kovas Jūs iš savo vaikys-tės gana neblogai prisiminėte, ir vis pasakojote, kaip siena buvo stumdoma daugelį kartų per gimtąjį Dusnyčios kaimą.

Taip, Jurgis Skripka neabejotinai buvo gy-voji mūsų krašto istorija. Jo ilgaamžiškumas, puiki atmintis ir didelis pasakotojo talentas pri-sidėjo prie to, kad išgelbėjome nuo užmaršties kai kuriuos svarbius mūsų istorijos faktus. Jo dėka išgelbėjome ir nemažai tautosakos: dainų, pasakų, papročių, nors tikrai ne viską, ir dėl to dar daug kartų gailėsimės.

Jurgis – muzikantas, smuikininkas. Pui-kiai išmanė vestuvinius papročius ir žinojo, kur kada kokią dainą uždainuoti, kur ir kaip galima pajuokaut. O juokauti taip pat mokėjo, tad buvo laukiamas kaip svečias įvairiuose pasilinksmi-nimuose net keliose parapijose. Ilgus metus Jurgis dalyvavo ir liūdnose apeigose – giedojo prie mirusiųjų. 1988 m. padėjo įkurti Dusny-čios ansamblį, jam teikė repertuarą, dainavo ir pasakojo įvairiuose ansamblio pasirodymuose ir kaip atskiras dainininkas savo krašte, Lietu-voje ir Lenkijos gilumoje.

Savo kaime Jurgis Skripka visada buvo centrinis asmuo – jis net 25–erius metus čia labai sąžiningai ėjo seniūno pareigas. Buvo vi-suomeninis neįgalių ir senesnių žmonių globė-jas, svarbus valsčiaus tarėjas, įvairių renginių dalyvis ir organizatorius.

Brangus kaimyne ir bendraminti, atleiski-te, kad visų Jūsų nuopelnų tikrai čia nesugebė-jau išvardinti ir kad nemoku taip gražiai kalbėti, kaip Jūs kalbėdavote savo bendražygių laidotu-vėse. Savo šeimos vardu labai nuoširdžiai dė-koju už gražų mūsų kaimynišką bendravimą, kurio mums labai trūko jau Jums susirgus, o dabar dar labiau truks.

O visų vardu prašysime Dievo gražaus at-lygio už Jūsų darbus amžinybėje.

Janina MACUKONIENĖ

GYVOJI MŪSŲ KRAŠTO ISTORIJA




25

(Tęsinys. Pradžia „Aušros“ š. m. 3 nr.)

Buvo nutiestas asfaltuotas kelias, įreng-ta mašinų stovėjimo aikštelė, iškastas šulinys, aptvertas šventorius. Sutvarkyta senosios ko-plyčios vieta – ten statomi kryžiai, paliekami atminimo ženklai. Jubiliejiniais 2000 metais įvyko iškilmingas naujosios bažnyčios pašven-tinimas. Iškilmės vyko birželio 11 d., per Se-kmines. Spauda rašė, kad atlaiduose dalyvavo daugiau kaip 10 000 maldininkų. Konsekracijos apeigoms vadovavo Vilkaviškio vyskupas Juo-zas Žemaitis, dalyvavo Kauno arkivyskupijos metropolitas Sigitas Tamkevičius, Alytaus aps-krities viršininkas Ignas Aleikevičius, Lazdijų rajono meras Jonas Matulevičius, dizaineris D. Gailius, inžinierius L. Norusevičius, arti-mesnių ir tolimesnių parapijų kunigai, daug žymių svečių. Metelių klebonui suteiktas gar-bės kanauninko titulas. Kryžių bažnyčiai (nors ji tik koplyčia) suteiktas Marijos Rožančinės vardas. Taip išpildytas trečias vyskupo J. Že-maičio įsipareigojimas (kiti įsipareigojimai – atstatyti Vilkaviškio katedrą ir atkurti Vilka-viškio kunigų seminariją). Prisiminti kunigai L. Tulaba ir J. Buikus, kurių pastangomis su-kauptos lėšos statybai. Naujoji šventovė – sta-čiakampis su nusklembtais kampais, viena-bokštė (bokšto aukštis su kryžiumi – 41 m), pastatyta aukščiausioje vietoje. Projekto auto-rius Juozas Žakauskas, inžinierius Laimis No-rusevičius. Vidus jau turįs modernizmo bruožų, altorius įrengtas pagal šiuolaikinius reikalavi-mus. Grąžinti iš Metelių Marijos legendinis ir Marijos su trimis kryžiais paveikslai, trys kryžiai ir gražioji Marijos statula, parvežta iš Italijos. Yra šv. apaštalų Petro ir Povilo statu-los. Languose vitražai – rozetės. Bažnyčios suolus ir kėdes padirbo Jonas Matulevičius iš Obelninkėlių kaimo (jo tėvai iš Punsko kraš-

to). Pasibaigus konsekracijos iškilmėms, vis dar kas nors daroma, puošiama. 2002 m. su-rengta Kryžių 300 (1702–2002) metų jubilie-jaus šventė, buvo daug maldininkų, svečių, kunigų, keletas vyskupų. Atlaidai švenčiami iškilmingai, į didžiuosius (Sekminių ir Pe-trinių) atlaidus atvyksta vyskupas. Čia jau lankęsi: vyskupas Žemaitis (Vilkaviškio), R. Norvila – Vilkaviškio, S. Tamkevičius – Kau-no metropolitas, J. Ivanauskas – Kauno, J. Preikšas – Panevėžio emeritas, Jonas Boru-ta – Telšių, garbės kanauninkai ir prelatai: V. Gustaitis – Vilkaviškio, A. Markeliūnas – Sintautų, R. Žukauskas – Kalvarijos, V. Bar-tnika – Marijampolės ir kiti. Iškilmių tvarka: 12.00 val. suma, prieš sumą procesija į seno-sios koplyčios vietą, ten giedama Marijos lita-nija, grįžtama prie bažnyčios, einama aplink, pamokslas sumos metu. Po sumos vieni skuba į namus, kiti lieka prie Dusios, kur rengiami koncertai ar kiti pasirodymai.

Kryžių šventovės prisikėlimas neliko nepa-stebėtas vietos poetų. Atsirado naujų posmų.

Dzūkų jūros pietų pakrašty,Ant Staigūnų kalvelės,Šviečia Kryžių šventovė puikiIr balta kaip gulbelė.

G. Kreipavičiūtė

Kryžiams savo žodį skyrė eiliuotojai: Iza-belė Stašauskienė, E. Andruškevičienė, J. Ge-raltauskienė ir kiti.

Marijos garbei sienos kylaNaujos bažnyčios padusy.Tikiu, kad vėl didžių stebuklųKas tik prašys, sulauks visi.

E. Andruškevičienė

KRYŽIAIIŠ MŪSŲ PRAEITIES




26

Apie Kryžius buvo rašoma spaudoje XIX a. šeštajame dešimtmetyje, spaudos draudimo metu. Pirmieji straipsniai, apžvalgos ar kelionių įspūdžiai buvo parašyti lenkiškai, jų autoriai A. Polujanskis, B. Rackevičius, Č. Jankovskis, A. Fridrich. Vėliau knygose ar žurnaluose pasiro-dė ir lietuvių autorių P. Augustaičio, J. Totorai-čio, P. Biržio, J. Reitelaičio, Tėvo Kazimiero, A. Andrulionio, B. Kviklio straipsnių. Rašoma buvo apie Kryžius ir tarybinėje spaudoje (Obe-lieniaus, St. Samaluvičiaus straipsniai).

Kai su atgimstančia Lietuva kėlės Kryžių šventovė, kai atgimė šventės, laikraščiuose ir žurnaluose pasipylė straipsniai ir straipsneliai. Kryžių šventovė susilaukė ir atskirų leidinių, knygelių. Tai: Juozo Petrausko „Kryžių baž-nyčios praeitin pažvelgus“ 1994 m., „Kryžiai“, Scholastikos Kavaliauskienės „Kryžių Švč. M. Marijos Rožinio Karalienės koplyčia“. Išleistas lankstinukas, pasirodė kelios laidos „Marijos su trimis kryžiais“ paveikslėlių (viena skirta Kryžių 300 m. jubiliejui).

Prie naujos bažnyčios pastatyti du meniški kryžiai: vienas Lazdijų Caritas, antras Janėnų kaimo. Prie senosios koplyčios pamatų kryžius stengiasi pastatyti visi aplinkiniai kaimai, ne tik Metelių, bet ir kitų parapijų kaimo žmonės, ats-kiros šeimos ar pavieniai asmenys. Nuo 1990–ųjų kasmet iš Seirijų surengiama maldininkų eisena. 2005 m. atėjo ir iš Lazdijų. Atėjo kelis kartus iš Metelių. Lietuvos maldininkai – pili-grimai, einantys iš Vilniaus į Vatikaną, iš Sei-rijų užsuko į Kryžius. Atlaidų metu atvažiuoja maldininkai iš Druskininkų, Kauno, Alytaus.

Sugriaunama greitai, bet atstatyti reikia daug laiko ir pastangų. Pagal kun. Jono Buikaus norą, tarp naujosios bažnyčios ir senosios pama-tų, lauke įrengiamos mažosios kalvarijos – Kry-žiaus kelio stotys. Be 14 įprastų stočių, yra ir penkiolikta – Kristaus prisikėlimas. Stotys – tai liaudies meistrų skulptūros. Tai pirmas ir vie-nintelis Kryžiaus kelias Užnemunėje – Vilka-viškio vyskupijoje. Seirijų maldininkai pradėjo čia eiti Kryžiaus kelią, kai dar nebuvo pradėtos statyti stotys. Ši pamaldumo rūšis Dzūkijoje ži-noma tik tiems, kas buvo Vilniuje ar Žemaičių Kalvarijoje. Taigi ir Dzūkijoje skamba Kryžiaus kelio giesmės ir skrieja Dusios ežero platybėmis kažkur iki Rinkoto miško.

Jeigu nori pajusti Dzūkijos grožį, būtinai turi aplankyti Kryžius atlaidų metu ir paprastą ramią pavakarę. Apsilankęs atlaiduose pamaty-si Dzūkijos žmones, kai jie šventiškai pasipuo-šę, kai jų veidai nušvitę, kai jie nori pasirodyti ir kartu pamatyti. Ramią pavakarę pajusi šios vietos gamtos didybę ir grožį, kai čia viskas dvelkia ramybe ir paslaptimi, ir tavo sielą pa-gauna iki šiol nepatirtas jausmas.

Kad ir ne įžadus darydami lankykite Kry-žius ir kitus paraginkite čia apsilankyti. Seinų krašte yra nuostabi šventovė Studena. Ji iški-lo maždaug tuo pačiu laiku, kaip ir Kryžiai. Ir Studenoje ežerai ir miškai, bet čia nėra erdvės, nėra aukščio, žmogus gamtos tarsi užspaustas. O Kryžiuose gali pažvelgti į platų horizontą, į dangaus mėlynę, gali išgirsti savo balso sugrįž-tantį aidą. Čia pasijunti, tarsi būtum su spar-nais.

Lietuva brangi, mano tėvyne,Šalis, kur miega kapuos didvyriai.Graži Tu savo dangaus mėlyne,Brangi, nes daugel vargų patyrei.

Maironis

(Pabaiga)

Juozas PETRAUSKASL i t e r a t ū r a

1. A. Połujański „Wędrówki po gubernii Au-gustowskiej“

2. Cz. Jankowski „Powiat Ośmiański“3. A. Fridrich „Cudowne obrazy N.P. Marii“4. J. Totoraitis „Sūduvos Suvalkijos istorija“5. P. Augustaitis „Borūnų Kryžiai“ (vadovas)6. J. Reitelaitis „Kryžiai“ (rankraštis)7. J. Petrauskas „Kryžių bažnyčios praeitin pa-

žvelgus“8. J. Petrauskas „Kryžiai“9. S. Kavaliauskienė „Kryžių Švč. M. Marijos

Rožinio Karalienės koplyčia“10. J. Petrauskas „Kryžiai – atgimstanti Dzū-

kijos šventovė“11. B. Kviklys „Mūsų Lietuva“, Lietuvos baž-

nyčios




27

ŽEMDIRBYS

Vasario 25 d. Seinų apskrities įstaigos kon-ferencijų salėje įvyko bitininkystės apmokymo (trukusio 70 val.) baigiamasis etapas – egza-minas. Jį laikė 55 bitininkai iš Seinų, Punsko ir Suvalkų skyrių (tarp jų 13 moterų). Malo-nu, kad buvo 12 lietuvių (tarp jų 2 moterys) iš Punsko ir Seinų krašto, nors ir gaila, kad tiek mažai. Galėjo būti ir daugiau, bet, matyt, pritrū-ko laiko ar noro važinėti savaitgaliais į Seinus ir klausytis paskaitų.

Visi bitininkai išlaikė egzaminą ir gavo ES bitininko kvali kacinį laipsnį, leidžiantį verstis bitininkyste, pardavinėti bičių produktus. Da-bar įvairiai veiklai reikia dokumentų, rodančių profesinį pasiruošimą ir turimą kvali kaciją. Minėti bitininkai jau tai turi. Kiti jiems gali tik pavydėti.

Egzamino komisijos pirmininkas buvo bi-tininkystės meistras Petras Vitkauskas, o nariai – dr. Bogusław Misiak (buvęs vaivadijos vete-rinarijos inspektorius, vedėjas) ir bitininkystės meistras Antanas Paznėkas, turintis parodomąjį bityną. Atvyko ir Bitininkų sąjungos Olecko skyriaus pirmininkas Wiesław Moniuszko. Jis klausėsi, kaip Seinijos bitininkai atsakinėja per egzaminą.

Vėliau įvyko iškilmingas diplomų – serti -katų įteikimas. Juos teikė Wiesław Moniuszko. Už pavyzdingą apmokymo surengimą bitinin-kų skyrių pirmininkai Pranas Jonuška (Seinai) ir Petras Vitkauskas (Punskas) buvo apdovanoti knygomis apie bitininkystę. Paskui įvyko ben-dri pietūs. Ragaudami čenakų, gurkšnodami midų, bitininkai ilgai kalbėjos apie bites.

Apmokymas įvyko ES nansinės paramos dėka. Lėšų gauta parengus projektą (autorius - Petras Vitkauskas), skirtą kelti bitininkų pro-fesinį pasiruošimą, kuris buvo įgyvendinamas per Lenkijos bitininkų sąjungos Olecko skyrių. Tai puikus pavyzdys, kad ES nansai yra pasie-kiami ir galima daug ką laimėti. Tačiau reikia rašyti projektus ir juos įgyvendinti. Kaip žino-me, ES keliamus reikalavimus patenkinti nėra lengva. Reikia daug darbo ir kantrybės.

Apmokymas vienam dalyviui atsiėjo 180 zl. 93 proc. sumokės ES, o tik 7 proc. (t. y. 12,6 zl) - pats bitininkas. Reikalingas didaktines priemo-nes (video lmus, plakatus, brėžinius, schemas) nemokamai paskolino Kauno žemės ūkio uni-versiteto Bitininkystės katedra, vadovaujama dr. Algirdo Amšiejaus. Už tai tariame širdingai ačiū. Likusias medžiagas ir mokymo priemones parūpino patys dėstytojai: dr. Bogusław Misiak (paskaitos apie ligas), Antanas Paznėkas (pra-tybos) ir Petras Vitkauskas (bendra bitininkys-tės teorija). Naudotasi videoaparatūra, DVD, rodytos skaidrės.

Gaila, kad pradžioje ne visi bitininkai norėjo apmokymu pasinaudoti, reikėjo orga-nizatoriams prašyti ar net maldauti. Vėliau, sužinoję, kad tikrai galima daug ko pramokti ir sužinoti, atskubėjo, bet jau ne visi suspėjo. Buvo per vėlu, pritrūko galimybių jiems padėti. Negalima buvo „peršokti“ reikalavimų, pritrū-ko vietos paskaitų salėje. Buvę net priekaištų ir pykčio, bet jau buvo „šaukštai po pietų“.

Tikėkimės, kad kitais metais vėl pavyks surengti apmokymą, jeigu tik bus norinčiųjų. O jų reikia bent 35-ių.

(pgv)

BITININKAI ŽIEMĄ NESNAUDŽIA

Apmokymo dalyviai




28

KRONIKA

Gerb. GRAŽINĄ ANELĘ KRAKAUSKIENĘiš Valinčių kaimo,

balandžio 8 d. švenčiančią 65-ąjį gimtadienį, širdingai sveikina ir daug sveikatos

bei laimės linki

Dukros, sūnūs, anūkai ir proanūkė

Būk laimingas, rudeniui barstant lapus,Būk laimingas, sidabrui plaukuos atsiradus,Būk laimingas, gyvenimui lenkiant pečius.

Gerb. GEDIMINĄ KRAUŽLĮ

su 65-uoju gimtadieniu sveikina

Pensininkų “savivaldybė”

Labai gražią žiemos po-pietę, š. m. vasario 23 d., Kaz-lų Rūdos teatras – studija „Pu-šynų aidas“ Seinų „Lietuvių namuose“ suvaidino lietuvių literatūros klasike tapusios rašytojos V. Ruminavičiūtės spektaklį „Sunki našta“ (rež. Algirdas Populaigis). Režisie-rius padovanojo paties parašy-tą knygą apie tėvą – „Krimi-nalisto dienoraštis“ (daugelis seiniškių, ją perskaitę, pasi-genda ir antrojo tomo). Teatrų draugystės vakaro metu sei-niškiai parodė savo vaizdelius – humoreskas: „Jubiliejus“ ir „Ko piktas Mikas“ (pagal J. Vailionienės apsakymus).

Lietuvos teatras Seinams atvežė Kazlų Rūdos moko-mosios miškų urėdijos miškų urėdo Alberto Zdanevičiaus įduotą dovanų nuostabią kny-gą „Lietuvos miškai“. Jis yra pagrindinis Kazlų Rūdos tea-tro rėmėjas.

Gražus būrys lietuvių susirinko Seinų „Lietuvių na-muose“. Pasikalbėję, aptarę kūrybinius planus, prisistatę vieni kitiems, gražiai paben-dravę gavėnios šeštadienio vakarą, kolektyvai susitarė vėl susitikti.

(ep)

Kazlų Rūdos teatro viešnagė

Parduodu pastatus (gyvenamąjį namą, tvar-tą, svirną, rūsį) su 1,0125 ha žemės Ožkiniuose 35, Punsko valsčius. Teirau-tis tel. 0875161235.

Sveikiname gerb. ALGĮ UZDILĄ garbingo 70-ojo jubiliejaus proga ir skiriame jam šiuos žodžius:

Nulinguoja, nuklysta tie metaiTartum gervės padangėj rudens,Tik širdy ir sieloj jų verpetaiVis šilta ugnele rusens.Jie primins, kiek dainų išdainuota,Išdalinta širdies šilumos.Kiek daug dirbta, svajota, mylėta,Tik nuklydęs jų aidas kartos.

Tegul šis jubiliejus švies, žėrės nuostabia žvaigždele,Tegul visas gyvenimas liesis džiaugsmo, laimės, svei-

katos versme...Tie, kuriems daug padėjote

Būk laimingas, pavasarį sodams pražydus,




29

Kodėl nelaimės niekad nesibeldžia?Kiek sielvarto išvengtume tada.Paėmusios tai, ką turi brangiausia,Išeina, o mums lieka tuštuma...

Nuoširdžią užuojautą dėl motinos mirties ANELEI KLIUČINSKAITEI reiškia

Punsko LKN darbuotojai ir saviveiklininkai

Dėl JONO SINKEVIČIAUS

mirties artimuosius užjaučia

Lenkijos lietuvių draugija

2007 m. kovo 16 d. mirus ANTANUI JANČEI

užuojautos žodžius arti-miesiems skiria

Lenkijos lietuvių drau-gija

2007-ųjų m. spa-lio 7 d. Punsko lietuvių kultūros namuose vyks II muzikuojančių šeimų šventė. Burkitės, mu-zikantai, dainininkai, kvieskite pagalbon savo šeimos narius, giminai-čius, suruoškime vieni kitiems smagų, jaukų šeimų, giminių pasiro-dymą!

Visus, norinčius da-lyvauti šiame renginyje, prašom pranešti LKN tel. 0 87 5161032, el. paštu: [email protected] arba asmeniškai iki rug-sėjo 30 d.

LKN

Atleiskit, jei nepastebėjomrasos lašelio Jūsų akyse.Jei pavaduot ne visada suspėjom,paskendusį vis matėm darbuose.Tegul nors šiandien, Jūsų šventės dieną,prisiminimai gėlėmis pražys,o mūsų žodžiai, dar neišsakyti,lai Jūsų širdį šiluma užlies.

70-ojo gimtadienio proga JONUI VAZNELIUI, gyvenančiam Punske, sveikatos, ilgų gyvenimo metų ir

Dievo palaimos linki

Žmona ir vaikai su šeimomis

Kovo 10 dieną į amžinybę iškeliavo

MAGDALENA KLIUČINSKIENĖ

iš Punsko kaimo.

Nuoširdžius padėkos žodžius už globą tariame gydy-tojams Petrui Zimnickui ir Janinai Paransevičienei, medi-cinos seselėms ir „Caritui“. Ačiū kaimynams, giminėms, pažįstamiems už pagalbą organizuojant laidotuves. Nuošir-džiai dėkojame giesmininkams, kunigams, kitiems bažny-čios tarnams, įstaigų ir įmonių vadovams, darbuotojams ir visiems, kurie palydėjo mūsų motiną į kapus, atnešė galybę gėlių, skyrė savo maldas, giesmes, aukas bei užuojautos žodžius.

Velionės palikuonys


mailto:[email protected]



30

Apžvelgiamo laikotarpio pradžioje žiniasklaida dar ap-tarinėjo savivaldybių tarybų temą. Jau spėjusį savo nenu-spėjamais veiksmais įkyrėti Vilniaus socialdemokratų va-dovą Algirdą Paleckį iš pirmų-jų puslapių išstūmė buvęs pre-zidentas, partijos „Tvarka ir teisingumas“ vadovas Rolan-das Paksas. Ši daugiausia rin-kėjų balsų Vilniuje laimėjusi partija tapo rimtu išbandymu Lietuvos politinei sistemai. Kaip rašė „Respublika“, nau-joje sostinės valdžioje bene visi oponentai nenorėtų ma-tyti R. Pakso liberaldemokra-tų, tačiau be jų valdyti miestą beveik neįmanoma. Maža to, naujausi sociologiniai tyrimai rodo, kad ši partija yra viena populiariausių. Jeigu dabar vyktų rinkimai į Seimą, už juos savo balsą atiduotų dau-giausia žmonių. Didelį šuolį į reitingų lentelės viršų padarė ir R. Paksas, kurį lenkia tik Valdas Adamkus. Įkvėptas

vusių KGB‘istų sąrašus, bet ir uždrausti užimti aukštus valstybės postus KGB rezer-vo karininkams bei aukščiau-siems komunistų partijos ir komjaunimo vadovavusiems darbuotojams“.

Tačiau jau bene savaitė žiniasklaidoje „viešpatauja“ Valstybės saugumo departa-mento (VSD) vadovas Ar-vydas Pocius ir su juo susiję įvykiai. Jie pribloškė tiek politologus, tiek eilinius rin-kėjus.

Viskas prasidėjo, kaip rašė „Lietuvos rytas“, nuo to, kad atėjo žmogus (A. Pocius) į Seimą tik paspoksoti, kaip jį seniai pasmerkęs darbdavys formaliai atleis iš darbo, o išė-jo pentinais ir brauningu barš-kantis generolas, kuris pabai-goje mirtinai išgąsdino savo didžiausią viršininką. Tai kas gi įvyko, kaip sakė vienas ko-mentatorius, „visiškai blūdo apimtame Seime“?

Iš pradžių atrodė, kad nie-ko ypatingo: Seimo posėdžiui pirmininkaujantis konservato-rius Andrius Kubilius, nors ir neprivalėjo, suteikė žodį VSD vadovui. Tuo pasinaudoda-mas A. Pocius rėžė kaltinamą-ją, kaip pats sakė, „svarbiau-sią savo kalbą“. Iš A. Pociaus kalbos Seimo nariai sužinojo, kad „informacija vienai labai suinteresuotai ir nedraugiškai kaimynei buvo perduodama iš VSD esančių ar buvusių išdavikų. Vienas, o galbūt ir keli aukštas pareigas einan-tys pareigūnai yra perdavę ar net pardavę svarbią Lietuvos ekonomikai ir nacionaliniam saugumui informaciją. Vieno tokio „sandorio“ kaina buvo

SPAUDA RAŠĖ

sėkmės R. Paksas jau prabi-lo apie pergalę Seimo ir net prezidento rinkimuose. „Kai prieš trejus metus pasibaigė apkaltos procesas ir man teko pasitraukti iš prezidento pos-to, daugelis mane buvo eilinį kartą nurašę. Šiandien aš ne-galėčiau eiti pareigų, kur rei-kia duoti priesaiką. Bet taip yra tik šiandien, o mes pažiū-rėsim, kaip bus rytoj. Aš taip kalbu su optimizmu“, – sakė jis.

Tuo tarpu naujienų porta-las Balsas.lt R. Paksą pavadi-no „skečiančiu erelio sparnus (erelis - partijos simbolis) lie-tuvių Lukašenka“. „R. Paksas ėmėsi nepralošiamo žaidimo – tvirtos rankos propagavimo. Jo populiarumas ir toliau augs kaip ant mielių. Į akis krinta radikali „Tvarkos ir teisin-gumo“ retorika, nukreipta prieš KGB‘istus, rezervistus, buvusius komunistus ir pan. Liberalai demokratai ragina ne tik privalomai skelbti bu-

LIETUVOS ŽINIASKLAIDA2007 03 12-23

2007 m. kovo 13 d. mirė

a. a. JUOZAS BARANAUSKASiš Valinčių. Nuoširdžiai dėkojame gerb. gydytojams Jani-

nai Paransevičienei ir Juozui Krakauskui, medicinos sesutėms, ypač Onutei Paznėkienei, už slaugymą. Ačiū tariame giesmi-ninkams, kaimynams, artimiesiems ir pažįstamiems už maldas, pagalbą ir velionio palydėjimą į amžinojo poilsio vietą.

Sūnūs su šeimomis




31

įvardinta 100 tūkst. eurų“.VSD vadovo kalboje

šmeižiku buvo pavadintas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Algimantas Ma-tulevičius, kuris pasižymėjo dideliu aktyvumu siekiant A. Pociaus nušalinimo iš par-eigų. „Asmuo, apie kurio buvimą KGB bendradarbiu-patikėtiniu yra pakankamai tiek archyvinės, tiek kitos medžiagos, lyg niekur nieko dirba Seime. Jis nuslėpė savo praeities faktus“, – kalbėjo A. Pocius, žadėdamas savo tei-giniams pateikti įrodymų.

Seimo nariams teliko bal-suoti, o tiksliau - tik patvirtinti VSD vadovo atleidimą. Prezi-dentas savo dekretu jau buvo prašęs Seimo pritarti Povilo Malakausko skyrimui naujuo-ju VSD vadovu. Tačiau pasi-rodė, kad A. Pociaus Seimas iš pareigų neatleidžia. „Už“ A. Pociaus nušalinimą vienin-gai balsavo tik konservatoriai ir R. Pakso liberaldemokratai. Kitų partijų atstovų balsai išsiskirstė, tačiau balsavimo rezultatą lėmė susilaikiusieji. Daugelis Seimo narių pripaži-no, kad A. Pociaus kalba labai paveikė balsavimo rezultatus. Be to, kai kuriems politikams itin nepatiko nuskambėję P. Malakausko atviravimai, kad jis „mąsto ir mąstys deši-niuoju pusrutuliu“.

Betgi tie patys žmonės prieš keletą mėnesių buvo pa-tvirtinę A. Pociui nepalankias NSGK išvadas.

Žurnalo „Ekstra“ nuo-mone, „neteisybė, kad prieš du mėnesius tas pats Seimas buvo pareiškęs nepasitikėji-mą A. Pociui, o dabar palaikė

saugumo vadovą. Nors veidai parlamente tie patys, tačiau nuotaikos visai kitos. Jas pa-keitė Savivaldybių tarybų rinkimai. Matyt, VSD vado-vo atstatydinimo procedūra ir buvo vilkinama iki rinkimų, po kurių buvo tikimasi naujo politinių jėgų Seime persigru-pavimo. Viltys pasiteisino“.

Tačiau pasirodė, kad A. Pociaus kalba Seime ir pareikšti itin grėsmingi kal-tinimai buvusiems savo ko-legoms iš VSD bei parlamen-tarui A. Matulevičiui – tik sudėtingos „kagėbistinės“ istorijos pradžia. Po kelių die-nų A. Matulevičius kreipėsi į teismą, prašydamas iš VSD vadovo už šmeižikiškus tei-ginius priteisti 100 tūkst. litų. Savo ruožtu A. Pocius, kaip ir buvo žadėjęs, Valstybės gy-nimo tarybai (VGT) pateikė tyrimų medžiagą, turėjusią pagrįsti Seime pateiktus kal-tinimus. Nors VGT nariai dėl slaptumo pateiktų dokumentų nekomentavo, spauda pertei-kė Valdo Adamkaus atstovės žodžius: „Prezidentas mano, kad VGT posėdyje buvo pa-teikta labai rimta informacija ir visa medžiaga turi būti ne-delsiant perduota generalinei prokuratūrai ištirti“.

Vėliau žiniasklaidoje pa-sirodė medžiaga iš VSD va-dovo pasirašyto dokumento, kuriame kalbama apie A. Ma-tulevičių. Remiantis archyvi-ne KGB medžiaga, jis įvardi-jamas kaip patikimas asmuo, kuris apskritai teigiamai atsi-liepė apie KGB, sakydamas, kad jis bendravo su saugumo darbuotojais, yra susipažinęs su kai kuriais jų darbo meto-dais ir formomis.

Tokios VSD vadovo iš-vados be Liustracijos komisi-jos žinios buvo labai netikėtos komisijos vadovei Daliai Kuo-dytei. Negana to, teisininkai abejoja, ar turima informacija apie A. Matulevičiaus santy-kius su KGB leistų jį paskelbti buvusiu KGB bendradarbiu.

Ši istorija turėtų būti nemaloni ir buvusiam VSD vadovui, dabartiniam Lietu-vos ambasadoriui Ispanijoje Mečiui Laurinkui, premjero patarėjui Albinui Januškai ir buvusiems valstybės vado-vams. Žiniasklaidoje pasirodė buvusio VSD kontržvalgybos vadovo liudijimai Seimo ko-mitetui, tyrusiam padėtį žiny-boje.

„1998 metais, pereinant A. Pociui iš prokuratūros į VSD, jau buvo žinoma apie jo priklausymą KGB rezervui. Skiriant A. Pocių pavaduotoju, VSD vadovas M. Laurinkus nusprendė, kad visuomenė apie tai nesužinos. Valstybės vadovai esą su šia informacija supažindinti. Prieš kelis mė-nesius kilus KGB rezervistų skandalui, kurio centre atsidū-rė jau VSD vadovas A. Pocius ir užsienio reikalų ministras Antanas Valionis, įtaką dėl Liustracijos komisijos spren-dimų darė tuometinis šios mi-nisterijos sekretorius A. Januš-ka“, – kalbėjo liudininkas.

Vertindamas pastarosio-mis dienomis Lietuvoje susi-dariusią padėtį, šalies vadovas V. Adamkus išplatino praneši-mą, kuriame sakoma: „Maty-damas, kaip vėl kaista politinė įtampa dėl VSD veiklos tyrimo Seime, suprantu, kad Lietuvos žmonėms vis labiau neaišku, kas darosi mūsų valstybėje“.




numeryje - elibrary.ltelibrary.lt/resursai/ziniasklaida/ausra/ausra/2007/487.pdfir didžiojo...

Documents