Numeryje:

Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių nuomone

LENKIJOS LIETUVIŲ DVISAVAITINIS ŽURNALASLeidžia: Lenkijos lietuvių draugija, 16-500 Sejny, 22 Lipca 9, tel. (0 87) 5162125.

Redaguoja: I. GASPERAVIČIŪTĖ (vyr. redaktorė), P. VITKAUSKAS (redakcijos sekretorius), S. BIRGELIS (techn. redaktorius), B. BURDINAITĖ-OŁÓW (stilistė, korektorė). Korespondentai:Ž. MAKAUSKIENĖ, P. MAKSIMAVIČIUS.Konsultuoja redakcinė taryba.Redakcijos adresas: 16-515 Puńsk, Mickiewicza 23, tel./faks. 5161416. Seinų skyriaus adresas: 16-500 Sejny, 22 Lipca 9, tel. 5162125.

„AUšROS” ADRESAS INTERNETE:http://www.ausra.plhttp://www.punskas.plEl. pašto adresas: red@post.pl

Spausdino „Aušros” leidyklos spaustuvė.Numeris pasirašytas spaudai 2007 06 14.Rankraščiai taisomi ir trumpinami redakcijos nuožiūra.

Viršeliuose: Eglinėje 4(S. BIRGELIO NUOTR.)

“Aušros” prenumerata 2007-iesiems:* Palenkės vaivadijos gyventojai “Aušrą” gali užsiprenumeruoti visuose vaivadijos paštuose ir “Auš-ros” redakcijoje (24,00 zl metams).* Kiti Lenkijos gyventojai turi siųsti pinigus į “Aušros” redakcijos sąs-kaitą: B.S. Sejny O/ Puńsk Nr. 84935400070070070005760001 su prierašu “prenumerata” (24,00 zl metams).* Užsienio prenumeratą priima “Aušros” redakcija ir Oddział Warszawa Ruch S.A., ul. Towarowa 28, 00-958 Warszawa.

AnsAmblių sąskrydis burbiškių kaime, prie Galadusio ežero, vyks liepos 1 dieną. Pradžia 18 val. konkursinė

daina – apie mergelę.

Birželio 13 d. gerbiamai VERONIKAI JAKUbAUSKIENEI sukako 75 metai.

Atleiskit, jei nepastebėjomRasos lašelio Jūsų akyse,Jei pavargot, ne visada suspėjom,Paskendusią vis matėm darbuose.Tegul nors šiandien, Jūsų šventės dieną,Mūsų žodžiai, dar neišsakyti,Jūsų širdį šiluma užlies.

Geros sveikatos, ilgų gyvenimo metų ir Dievo palaimos linki

Dukra Danutė ir sūnus Vitas su šeimomis

Įvykiai, problemos, nuomonėsSeinų „LIETUVIų NAMUOSE“ ..........................................3Ž. MAKAUSKIENĖ Ansamblis „LIETUVA“ turėjo daugiau gerbėjų nei LIETUVOS VALSTyBĖ ......................4P. MAKSIMAVIČIUS Suvalkai vis dar nori vaidinti regiono lyderio vaidmenį .......................................................7R. MOTIEJŪNAS Pavasario finišas ....................................10S. BIRGELIS Kreivėnų-Alksnėnų akmuo ...........................12Jaunimo gretoseB. BAGUCKAITĖ Lietuvos bajorų keliais po Baltarusiją ..15JubiliejaiV. STANKEVIČIENĖ Tai buvo natūrali pareiga – dirbti savo kraštui ................................................................19N. SIDARIENĖ Seminaras „Jan Nowak-Jeziorański – Europos žmogus“ Šilainėje ...............................................22Kultūros baruoseS. ČĖPLAITĖ xiii vaikų šokių šventė... ............................23Laiškai ................................................................................25Kronika ..............................................................................26Spauda rašė ........................................................................30

3

AktuAlijos

2007 m. sausio 13 d. „Lie-tuvių namuose“ Seinuose su-rengta paroda plakatų lietuvių, rusų, anglų ir lenkų kalbomis, kuriuos Punsko ir Seinų krašto jaunimas laikė 1991 m. sausio 13 d. prie Vilniaus televizijos bokšto, reikalaudami laisvės Lietuvai. Juos paskolino mo-kyt. Sigitas Paransevičius.Sausio 20-23 d. Seinų „Lie-tuvių namuose“ bei „Žibu-rio“ mokykloje vyko stovykla „Užgavėnių belaukiant“. Tai dalis ES remiamo projekto „Tradicinių vertybių ir moder-naus pasaulio sintezė, kuriant šiuolaikinę aktyvią pasienio bendruomenę“. Dalyvavo per 100 mokinių iš mūsų krašto mokyklų ir Lietuvos. („Auš-ra“ 2/2007)Sausio 28 d. atidaryta Tere-sės Jankauskaitės juodosios keramikos paroda (ji veikė iki vasario 16 d.). Dalyvavo poe-tas Stasys Stacevičius. Kazlų Rūdos teatro studija „Pušynų aidas“ scenoje parodė meno programą, Seinų mėgėjų te-atras – K. Sajos spektaklį „Kepurė dega“, pašoko Sei-nų jaunimo grupė. („Aušra“ 2/2007)Vasario 18 d. „Lietuvių na-muose“ renginį Lietuvos Ne-priklausomybės dienai pami-nėti surengė kaip paprastai LR konsulas Seinuose. Po oficialių kalbų dainavo operos dainininkas Virgilijus Norei-ka, akompanavo Aleksandras

Vizbaras, poeziją skaitė Vir-ginija Kochanskytė. (“Aušra” 4/2007)Šia proga atidaryta Lietuvos menininkų tekstilės (tapyba ant šilko) paroda, veikusi iki kovo 9 d.Vasario 23 d. Kazlų Rūdos teatras suvaidino V. Rumina-vičiūtės “Sunkią naštą” (rež. Algirdas Populaigis), seiniš-kiai parodė sceneles „Jubi-liejus“ ir „Ko piktas Mikas“. („Aušra“ 7/2007)Vasario 24-25 d. „Lietuvių namuose“ vyko XIV vaikų teatrų festivalis „Raganė“. Pa-rodyti 22 spektakliai - mūsų krašto mokyklų ir Lietuvos (Panevėžio teatras „Menas“ suvaidino „Raudonkepurai-tę“, o Vilniaus teatras “Spin-

Įvykiai, problemos, nuomonės

Seinų „LIETUVIų NAMUOSE“dulėlis“ – „Stebuklų naktį“. („Aušra“ 6/2007 ir 7/2007)Kovo 10 d. įvyko renginys, skirtas Lietuvos valstybės at-kūrimo dienai paminėti. Lie-tuvos partizanų dainas atliko Lietuvos veterinarijos aka-demijos folkloro ansamblis “Kupolė”. Kartu atidaryta mo-kytojos Nastutės Sidarienės ir jos mokinių juostų paroda. Ji veikė visą mėnesį. („Aušra“ 7/2007)Gegužės 26 d. vyko Motinos dienai skirtas koncertas. Da-lyvavo I. Berneckaitės ir A. Dzimido vadovaujami šokė-jai, „Žiburio“ mokyklos mo-kiniai bei lankantieji „Lietu-vių namų“ būrelius. Surengta piešinių apie mamą paroda.

(ep)

Nastutės Sidarienės ir jos mokinių juostų paroda

4

Živilė Makauskienė: Kai Lietuva pradėjo derybas dėl narystės ES, visuomenėje pasigirdo būgštavimų, esą, negausiai lietuvių tautai toks įsiliejimas į gana kosmopolitinę aplinką kelia grėsmę prarasti tautinę tapatybę. Viename iš savo komentarų (Laisvosios Europos radijuje) tuomet Jūs atkirtote, kad negalima prarasti to, ko lietuvių tauta jau nebeturi, nes prarado seną, o naujos nesukūrė. Tuomet tai nebuvo dar taip akivaizdu, ką tik vėliau patvirtino įvairūs visuomenės „dvasios“ būsenos tyrimai – kad ir kalbant apie nemažos dalies tautos nostalgiją sovietmečiui.

Kęstutis Girnius: Tai akivaizdu, kadangi tauta beveik penkiasdešimt metų gyveno san-tvarkoje, kuri tiek daug dėmesio skyrė žmonių galvosenos formavimui. Net ir rašytojai vadinti sielos inžinieriais. Savo rankose valdžia turėjo

visas propagandos ir agitacijos priemones. Tad beveik neįmanoma buvę, kad nebūtų poveikio arba jis būtų nedidelis. Geriausias pavyzdys – tikėjimas. Keturiasdešimt ketvirtaisiais metais Lietuva buvo katalikiška šalis. Aštuoniasdešimt devintaisiais metais Lietuva jau nebuvo katali-kiška šalis. Buvę dar tikinčių žmonių – vieni iš inercijos ėjo į bažnyčią, kiti jautė pareigą. Ta-čiau dauguma jau buvo netikintys.

Kitas dalykas – lietuviai keturiasdešimt ketvirtaisiais buvę valstiečių tauta. Valstiečių nebeliko – yra tik ūkininkai. Trečiasis lietuvy-bės ramstis buvo lietuvių patriotizmas, susijęs su valstybingumu. Sovietų Sąjunga iš politinės lietuvių tautos labai sėkmingai padarė etnogra-finę tautą. Šokančią, dainuojančią Lietuvą. So-vietmečiu dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“ turėjo daug daugiau gerbėjų nei Lietuvos vals-tybė. Todėl mano diagnozė buvusi tokia, kad Lietuvoje giliai įsitvirtinęs homo sovieticus.

Ar praėjus septyniolikai nepriklausomy-bės metų įvyko lietuvių tautos desovietizacija? Nekalbu apie desovietizaciją teisės, bet dvasios ir moralės požiūriu.

Manau, kad nors ir pamažu, bet judama ta linkme. Pasižiūrėkime, kur jaunimas vyksta studijuoti, kiek važiuoja į Rytus ir kiek į Vaka-rus. Vis dėlto Rytų trauka mažėja, nors – kaip girdėjau – daug lietuvių klausosi rusiškos mu-zikos. Bet muzikos reikalų neišmanau.

Nors septyniolika metų gyvename nepri-klausomoje valstybėje, regis, ir vėl valstybė Lietuva turi mažiau gerbėjų nei, tarkim, krep-šinis. Ar neįvyko taip, kad sovietinę ideologiją pakeitė „laukinio kapitalizmo“ ideologija?

Žymus vokiečių sociologas Darendorfas pasakė, kad demokratiją galima sukurti per šešis mėnesius, rinkos ekonomiką per šešerius

Ansamblis „LIETUVA“ turėjo daugiau gerbėjų nei LIETUVOS VALSTyBĖ

Kęstutis Girnius – istorikas, filosofas, sovietmečiu Va-karuose išleistos knygos “Partizanų kovos Lietuvoje“ au-torius, buvęs Laisvosios Europos radijo lietuvių tarnybos vedėjas, naujienų redaktorius. Prieš keletą mėnesių sugrį-žo gyventi į Lietuvą.

sovietų sąjunga iš politinės lietuvių tautos labai sėkmingai

5

metus, o pilietinei visuomenei sukurti reikia šešiasdešimt metų. „Laukinio kapitalizmo“ laikotarpis yra neišvengiamas. Beveik visame pasaulyje yra panašių reiškinių. Bet manau, kad tai laikinas dalykas, kad tas laikotarpis per ilgai nesitęs. Kai žmonės išbris iš skurdo ir nereikės rūpintis kiekvienu litu, galima bus laisviau gy-venti.

Kitas dalykas – pilietinės visuomenės for-mavimas, t. y. žmonių dalyvavimas nevyriausy-binėse ar kitokiose organizacijose. Tam reikia ir laiko, ir pinigų. Jeigu žmogus dirba du darbus ir dar neužsidirba šeimos išlaikymui, sunku iš jo tikėtis, kad dar griebsis visuomeninės veiklos.

Bet dalyvavimas rinkimuose – Seimo, pre-zidento ar savivaldos – nereikalauja daug laiko ir pastangų. O šiuo atžvilgiu Lietuvoje taip pat nėra gerai.

Manau, kad tai yra politinio nusivylimo pasekmė. Politinės partijos tikrai pasirodė ne-vykusiai. Mano įsitikinimu, kiekvieno naujo Seimo sudėtis – vis blogesnė. Nepriklausomy-bę atkūrusi Aukščiausioji Taryba turėjo nema-žai šviesių žmonių, kitame Seime irgi dar buvo asmenybių, bet kuo tolyn, tuo deputatų lygis, išsilavinimas, savo pareigų supratimas yra vis prastesnis. Ir žmonės neišvengiamai tai pastebi.

Ko šios dienos politikams Lietuvoje la-biausiai trūksta: patirties, profesionalumo ar padorumo?

Sunku atsakyti. Bet žvelgdamas į tuos vi-sus skandalus, ypač paskutinį – dėl VSD vado-vo Arvydo Pociaus atleidimo, pastebėjau, kad Lietuvos politikai neturi institucinės atminties, nesupranta, ką reiškia būti Seimo nariu. Kad einant į Seimą ne tik savim reikia pasirūpinti, bet ir institucijos orumu bei gerbimu. O šito jie nedaro.

Nedaro, nes mato, kad rinkėjai už tai jų nebaudžia. Kitaip tariant, įsitikino, kad rinkė-jai turi arba trumpą atmintį, arba kai kuriems politikams viską atleidžia. Keisčiausia, kad skurdžiausiai gyvenantys piliečiai balsuoja už socialdemokratus, kurie atstovauja visų pirma stambiam verslui.

Socialdemokratai visą laiką buvo ir yra no-menklatūros partija. Ryškiausias ženklas buvo 1993 metai, kai premjeru paskirtas nomenklatū-rininkas Šleževičius. Akivaizdu, kad prieš kurį laiką Brazauskas suviliojo eilinius žmones (ne-žinia, kaip), ir gana stebėtina, kad jie tiek laiko balsavo už jo partiją. Bet pastaruoju metu daug vargingųjų nusigręžia nuo socialdemokratų partijos. Kita vertus, atsiradimas naujų partijų

Ansamblis „LIETUVA“ turėjo daugiau gerbėjų nei LIETUVOS VALSTyBĖ

sovietų sąjunga iš politinės lietuvių tautos labai sėkmingai

kiekvieno naujo seimo sudėtis – vis blogesnė. nepriklausomybę atkūrusi Aukščiausioji Taryba turėjo nemažai šviesių žmonių, kitame seime irgi dar buvo asmenybių, bet kuo tolyn, tuo deputatų lygis, išsilavinimas, savo pareigų supratimas yra vis prastesnis.

rodo, kad žmonės pastebi, jog socialdemokratai negina vadinamųjų paprastų žmonių interesų. Dar praeis kiek laiko, kol socialdemokratai iš-sivaduos iš komunistinės nomenklatūros. Juk Kirkilas irgi yra buvęs komunistų partijos vei-kėjas, baigęs partinę mokyklą.

Lenkijoje „tefloniniu“ politiku (t. y. to-kiu, prie kurio nelimpa jokie priekaištai) buvo laikomas Aleksander Kwaśniewski, Lietuvoje „tefloninis“ politikas yra Algirdas Brazauskas. Tautai netrukdo neskaidriu būdu įsigytas jo

padarė etnografinę tautą. Šokančią, dainuojančią lietuvą

6

žmonos Kristinos viešbutis, savo partinių kole-gų protegavimas privatizacijos metu ir kt.

(Juokas) Matyt, vieniems politikams sekasi geriau, kitiems blogiau... Brazauskui aiškiai se-kasi. Žurnalistas Valdas Vasiliauskas dar devy-niasdešimt antraisiais metais rašė apie paskuti-nį nomenklatūros rudenį, kaip Brazauskas, kaip geras tėvas, aprūpina dukras pastatais, namais, padovanoja būsimai žmonai viešbutį. Bet „tef-loninių“ politikų yra ne tik Lietuvoje ar Lenki-joje, – tokių esą daugelyje šalių. Kita vertus, se-kasi ta prasme visiems Lietuvos politikams, nes aš nežinau nei vienos politinės bylos, kur buvo priimtas sprendimas. Tai stulbinantis dalykas. Niekada nežinosime, ar Zuokas yra „abonen-tas“, nežinosime apie „Dujotekanos“ vaidmenį, nežinosime, ar Auštrevičiui buvo slapta mo-kama. Jeigu kas nors bandytų pasižiūrėti, kiek Seimo nariai turi pinigų ir turto bei kiek turėtų

teisėjų korpusą, reikia pasakyti, kad prezidentas ir nelabai turi iš ko rinktis. Dauguma Lietuvos teisininkų baigė sovietinės teisės mokyklas. Ir dar – štai pažvelkime į Konstitucinį Teismą. Jo pirmininku paskirtas žmogus, kuris nieka-da nebuvo teisėjas, neparašė jokių reikšmingų mokslinių straipsnių. Tai rodo, kad nebuvo iš ko rinktis.

Masinės lietuvių emigracijos priežastis – ne tik maži atlyginimai ar nedarbas. Lietuviai iš Lietuvos bėga todėl, kad čia pasigenda teisin-gumo ir nemato, kad bus geriau, nes kiekviena valdžia vis labiau išsigimsta. Štai dabar disku-tuojama, kokį lainerį užsienio kelionėms pirk-ti prezidentūrai. O tuo tarpu Lietuvoje – kuri pirmauja ES žūstančiųjų keliuose skaičiaus atžvilgiu – pirmoji medicininė pagalba neturi nei vieno sraigtasparnio, kuriuo būtų galima nuvykti į įvykio vietą ir galbūt išgelbėti žmogų.

Šitokie dalykai turėtų sukelti žmonių pro-testus. Kitose šalyse, tarkim, Lenkijoje, žmonių protestai turėjo kokių nors pasekmių. O Lietu-voje – juk žinia, kad teismai neveikia... Jeigu žmogus yra beveik įsitikinęs, kad jo protestas bus nesėkmingas, tai kam išvis eiti mitinguoti? Kita vertus, protestuoti prieš ką nors Lietuvoje yra nepopuliaru, nepopuliaru reikšti savo nuo-monę, demonstruojantiems prilipdytas pašaipus „megztų berečių“ pavadinimas.

O kalbant apie emigraciją – be abejo, ne tik ūkinės priežastys veja žmones iš Lietuvos. Lietuvius piktina netvarka, korupcija, teisingu-mo stoka. Bet būtent šitie dalykai ir yra sudė-tingiausiai sprendžiami. Lietuva pasivys ES už keliasdešimt metų, o pašalinti korupciją, kitas blogybes, kylančias dėl diskriminavimo, yra žymiai sunkiau. Mat iš neteisingos santvarkos pelnosi labai daug žmonių.

Kalbant apie ekonomikos reformas – būtų labai gerai įvesti progresyvinę mokesčių siste-mą (kai mažiau uždirbantieji moka mažesnius mokesčius, daugiau uždirbantieji – didesnius – Ž.M.). Aišku, kad tas žmogus, kuris daugiau uždirba, turėtų mokėti žymiai didesnius mokes-čius. Bet mūsų parlamentarams, kurie uždirba nemažai, nepakils ranka balsuoti už tokį įsta-tymą.

Živilė MAKAUSKIENĖ

turėti pagal atlyginimą, būtų nepaprastai įdo-mu. Bet nieks nebando šito padaryti. Lietuvos teisėtvarka yra pati silpniausia grandis, todėl Lietuva negali išbristi iš savo problemų.

Bet teisėjus juk skiria prezidentas Valdas Adamkus, kuris bent jau mėgsta kalbėti apie moralią politiką.

Deja, kalbant apie prezidentus – Lietuvai nesiseka. Brazauskas buvo Brazauskas, jis turė-jo savo pažįstamus nomenklatūrininkus ir buvo LDDP tęsinys. Per pirmąją kadenciją bandė reikalus šiek tiek pakeisti Adamkus. Jis turėjo neblogą komandą, bet įsivėlė į kovas su Gedi-minu Vagnorium, įsivėlė į kovas dėl Viliamso, ir tada traukėsi atgal. Kita vertus, kalbant apie

ne tik ūkinės priežastys veja žmones iš lietuvos. lietuvius piktina netvarka, korupcija, teisingumo stoka. bet bū-tent šitie dalykai ir yra sudėtingiausiai sprendžiami. Pašalinti korupciją, kitas blogybes, kylančias dėl diskriminavi-mo, yra žymiai sunkiau.

Š. m. birželio 6 d. marijampolėje paminėtas Euroregiono „nemu-nas” įkūrimo 10–metis. Euro-regiono biuras marijampolėje surengė konferenciją bei meno kolektyvų koncertą, į kurį pakvietė šios organiza-cijos steigėjus, dabartinius savivaldybių vadovus bei daug kitų svečių. Ši marijampoliečių iniciatyva susilaukė taip pat gausios delegacijos iš lenkijos dėmesio. delegacija, sveikindama renginio organizatorius, taip pat sugebėjo subtiliai priminti, kas “turi teisę” tokį jubiliejų rengti.

Konferencijos metu aptarti darbai, kuriuos per 10 veiklos metų pa-vyko įgyvendinti, bei pasidalin-ta mintimis dėl tolesnės veiklos perspektyvų. LR VRM Regioninės politikos departamento direktorius S. Krišpinovičius kalbėjo apie pa-sienio regionų bendradarbiavimo perspektyvas 2007–2013 m. Paminėjo taip pat mums aktu-alų klausimą – INTERREG IIIA programos įgyvendinimo. Joje dalyvauja ne tik Punsko savivaldybė, bet pastaruoju metu taip pat Vysk.

7

Š. m. birželio 6 d. marijampolėje paminėtas Euroregiono „nemu-nas” įkūrimo 10–metis. Euro-regiono biuras marijampolėje surengė konferenciją bei meno kolektyvų koncertą, į kurį pakvietė šios organiza-cijos steigėjus, dabartinius savivaldybių vadovus bei daug kitų svečių. Ši marijampoliečių iniciatyva susilaukė taip pat gausios delegacijos iš lenkijos dėmesio. delegacija, sveikindama renginio organizatorius, taip pat sugebėjo subtiliai priminti, kas “turi teisę” tokį jubiliejų rengti.

Konferencijos metu aptarti darbai, kuriuos per 10 veiklos metų pa-vyko įgyvendinti, bei pasidalin-ta mintimis dėl tolesnės veiklos perspektyvų. LR VRM Regioninės politikos departamento direktorius S. Krišpinovičius kalbėjo apie pa-sienio regionų bendradarbiavimo perspektyvas 2007–2013 m. Paminėjo taip pat mums aktu-alų klausimą – INTERREG IIIA programos įgyvendinimo. Joje dalyvauja ne tik Punsko savivaldybė, bet pastaruoju metu taip pat Vysk.

A. Baranausko fondas “Lietuvių namai” Sei-nuose. LR VRM atstovas neslėpė, kad įgyven-dinant INTERREG IIIA programą susiduriama su nemažomis problemomis. Projektuose daly-vauja kelios šalys, todėl būtina derinti daugy-bę procedūrų, analizuoti tų šalių teisės aktus, suderinti administravimo veiksmus. Jo many-mu, rengiantis INTERREG IIIA programos įgyvendinimui buvo suplanuota pernelyg daug “saugiklių”, kurie turėjo užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui. Tačiau jie taip pat labai ap-sunkino darbą tiems, kurie įgyvendina projek-tus. Kad taip esą Seinuose ir Punske, jau seniai teko įsitikinti. Tačiau problema slypi ne Lietu-voje, kuriai pavesta administruoti visą šį projek-tą, bet daugiau regioniniuose centruose, mūsų atveju – Balstogėje. Mat būtent čia niekaip ne-pavyksta gauti kompetentingų paaiškinimų dėl vienų ar kitų projekto įgyvendinimo procedūrų taikymo, tuo pačiu ligi šiol blokuojamas patirtų kaštų kompensavimas. S. Krišpinovičiaus ma-nymu, nauju biudžetiniu periodu šios procedū-ros turėtų būti žymiai supaprastintos, kadangi visos šalys įgijo reikiamos patirties, išmoko tinkamai ES skiriamas lėšas administruoti. Pra-nešėjas ragino nebijoti rengti projektų, juolab kad netrukus ES skiriamų lėšų pasienio regionų bendradarbiavimui turėtų žymiai padaugėti.

Konferencijoje dalyvavęs LR generalinis konsulas Karaliaučiuje V. Baublys akcenta-vo Lietuvos investicijų Karaliaučiaus krašte

SUVALKAI VIS DAR NORI VAIDINTI REGIONO

LyDERIO VAIDMENį

sakoma, kad versle didelės meilės nebūna, tik interesai. Šiuo atveju kalba-ma apie labai dideles lėšas, kurias Es skiria pasienio regionų gyventojų gy-venimui pagerinti. susidaro įspūdis, kad praėjus 10 metų suvalkų politikai dar ne iki galo suprato euroregionų kūrimo ir veiklos idėją.

8

svarbą. Paminėjo, kad Lietuva esanti pirma-me trejetuke daugiausia į Karaliaučiaus kraš-tą investavusių šalių. Jos investicijos šiame krašte dabar siekia daugiau kaip 70 mln. eurų. V. Baublys prašė neužmiršti energetinio saugu-mo problemų, kadangi uždarius Ignalinos ato-minę elektrinę pasekmes pajus ne tik Lietuva, bet visas regionas, ypač Karaliaučiaus kraštas, kuris šiuo metu apie 20 proc. elektros energi-jos importuoja iš Lietuvos. Pažymėjo taip pat gan įdomų faktą, kad Turizmo departamento duomenimis, kas ketvirtas turistas Lietuvoje yra iš Karaliaučiaus krašto. V. Baublys atkreipė dėmesį, jog ligi šiol neišspręsta problema lieka vidaus vandenų panaudojimas turizmo indus-trijai. Šis projektas būtų patrauklus ir įdomus ne tik pasienio gyventojams, bet ir turistams iš viso pasaulio. Tam trukdo jau 10 metų trun-kančios derybos ir pokalbiai su kaimyninėmis valstybėmis, ypač Baltarusija ir Rusija, trūksta taip pat “mažosios infrastruktūros”, t. y. kavi-nių, nebrangių viešbučių pasienio regionuose. Konsulo manymu, padėtis galėtų keistis ne tik paspartinus vyriausybių derybas. Ji pasikeistų visų pirma tuomet, kai kiltų daugiau vietos ben-druomenių iniciatyvų.

Euroregiono “Nemunas” biuro Suvalkuo-se vadovė M. Dudzińska pažymėjo, kad per 10 įstaigos veiklos metų Lenkijoje įgyvendin-tų projektų vertė siekia 14 mln. eurų. Projektų paskirtis labai įvairi. Finansuojami buvo inf-rastruktūros gerinimas (kelių tiesimas), gamtos apsauga (valymo įrenginių statyba) bei kultū-riniai projektai. Praėjusiais metais Euroregio-nas dalyvavo kuriant arba įgyvendinant 170 projektų. Apžvelgdama visą veiklos laikotarpį, M. Dudzińska pažymėjo, kad daugiausia pro-jektų įgyvendinta su partneriais iš Lietuvos.

Vį Euroregiono “Nemunas” biuro Mari-jampolėje direktorius G. Skamaročius susirin-kusiems priminė biuro Marijampolėje įkūrimo aplinkybes. Pasak jo, tai visų pirma lėmė atsi-radusios projektų įgyvendinimo disproporcijos. Partneriai iš Lenkijos visuomet apibrėždavo savo prioritetinius tikslus, taigi dauguma pro-jektų buvo vykdomi Lenkijoje. Šiuo metu Eu-roregiono „Nemunas“ biuras Marijampolėje jau įgyvendina 15 projektų, kurie skirti taip pat Lietuvos pasienio regiono konkurencingu-mui didinti. Kaip pavyzdį paminėjo ketinimus

atnaujinti ir modernizuoti 12 kelių atkarpų (šie keliai netolimoje ateityje sujungs Lietuvos ir Lenkijos pasienio savivaldybes) arba vaizdo stebėjimo sistemos turistų lankomose vietose įrengimą (tai užtikrins didesnį saugumą ir pri-trauks daugiau lankytojų į atokias, bet turizmo požiūriu įdomias pasienio vietas). Rengiamasi taip pat analizuoti darbo jėgos pasienio regio-nuose judėjimo tendencijas, kas leistų padidinti šių regionų gyventojų gerovę, kurti naujas dar-bo vietas ir pan. Pristatė neseniai išspausdintą pirmąjį Euroregiono „Nemunas“ leidinio „Pa-norama” numerį.

Konferencijoje dalyvavę Karaliaučiaus bei Baltarusijos Gardino srities atstovai taip pat deklaravo norą glaudžiau bendradarbiau-ti ir optimaliai išnaudoti ES teikiamą paramą pasienio regionams pagyvinti. A. Bogdanovas iš Ragainės pabrėžė, kad ligi šiol Euroregionas „Nemunas“ daugiausia jų krašte įgyvendino aplinkosaugos projektų. Dabar norėtų paramos

Euroregiono „Nemunas” įkūrimo 10-mečio minėjimas (P. Maksimavičiaus nuotr.)

9

atkuriant senąją transporto sistemą, kad gele-žinkeliu galima būtų pasiekti daugelį Karaliau-čiaus srities miestų, atnaujinant ir atstatant Ra-gainės senamiestį.

Euroregiono “Nemunas” Marijampolės biuro vadovo diplomatiškai, bet taikliai išsa-kyta mintis apie Lenkijos šalies bandymą do-minuoti, gaunant kuo daugiau lėšų saviems projektams, buvo pastebėta buvusio Suvalkų vaivados bei vieno iš Euroregiono „Nemunas“ kūrėjų C. Cieślukowskio. Jis pranešė, kad Euro-regiono įkūrimo jubiliejines iškilmes ketinama šiemet (dar kartą) surengti Suvalkuose. Pasak jo, tada ir bus metas priminti šios organizacijos kūrimosi istoriją, aptarti nuveiktus darbus bei ateities perspektyvas. Gal todėl konferencijos programoje numatyto pranešimo buvęs vaivada taip pat neskaitė.

Sakoma, kad versle didelės meilės nebū-na, tik interesai. Šiuo atveju kalbama apie labai

dideles lėšas, kurias ES skiria pasienio regio-nų gyventojų gyvenimui pagerinti. Susidaro įspūdis, kad praėjus 10 metų Suvalkų politikai dar ne iki galo suprato euroregionų kūrimo ir veiklos idėją. Akivaizdu, kad kiekviena šalis maksimaliai stengiasi pasinaudoti ES teikia-momis finansinėmis galimybėmis, tačiau reikia neužmiršti, kad tos galimybės žymiai padidėja, kai visi partneriai traktuojami vienodai ir kartu kuria ne vieno, bet visų regionų ateitį, turi eu-roregiono, kaip visumos, viziją. Todėl verta pa-girti marijampoliečių iniciatyvą ir sugebėjimus skleisti platesnį požiūrį į euroregioną. Nieko blogo neatsitiks, jeigu antras jubiliejinis minė-jimas po mėnesio įvyks ir Suvalkuose. Bet ar tai bus pakankamas įrodymas, kad Suvalkai vis dar išlieka lyderiu šiame regione? Aš jau seniai labai tuo abejoju.

Petras MAKSIMAVIČIUS

Euroregiono „Nemunas” įkūrimo 10-mečio minėjimas (P. Maksimavičiaus nuotr.)

10

PAVASARIO FINIŠASPagaliau įžengėme į kalen-dorinę vasarą. Apniukusį ir šaltoką pavasarį pakeitė tropiniu karščiu alsuojančios dienos, pertraukiamos smarkių liūčių, stiprių vėjų ir netgi krušos. Orų spėjikai kraipo galvas ir gūžčioja pečiais – niekas nieko nesu-pranta. meteorologai vienu balsu kalba apie globalų klimato atšilimą.

Lietuvą kartkartėmis sukrečia koks skandalėlis. Vos partijos išsidalijo merų postus savivaldybėse, prasi-dėjo įvairiausi triukšmeliai. Štai Vilniuje išlindo į šviesą keistos Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) ir liberaldemokratų meilės priežastys. Pasirodo, vietiniai LLRA atstovai, su užsispyri-mu “ginantys” savo neva nuo amžių lenkiškas žemes nuo lietuvių kolonistų, be jokių ginčų parduoda žemės sklypus eksprezidento R. Pak-so žento vadovaujamai bendrovei, kuri užsiima viešbučių statyba. Ir nors minėtasis herojus deklaruoja meilę Lietuvos žmonėms, už tos fir-mos nugaros stovi dideli Rusijos ultranaciona-listų pinigai.

Naujasis Kauno meras irgi gavo senų vir-šininkų palikimą. Tai būsimos sporto arenos galvosūkis. Prancūzų kompanija, prašiusi už naują statinį beveik pusės milijardo litų, staiga

persigalvojo ir keistokai atpigino jį iki 200 mili-jonų litų. Visi kikena, kad tai buvo senojo mero p. Garbaravičiaus biznelis. Visgi belieka spė-lioti, kiekgi ta arena kainuoja iš tikrųjų, jeigu prancūzai taip greitai nusileido beveik 2,5 kar-to?

Bet buvusi laikinoji sostinė vis tiek nu-blanksta prieš Vilniaus svajų didybę. Kol Kauno meras, pats jaunas žmogus, siūlo savo piliečiams persėsti ant dviračių, vilniečiams siūlomas… metro. Taip sugalvojo p. J. Imbra-sas. Idėja skamba viliojančiai, tačiau ar verta tai statyti? Ar tai kada nors atsipirks? Jei jau viena tramvajaus linija dar p. A. Zuoko buvo įkainota 2 mlrd. litų, tai kiek kainuotų metro? Dešimt ar dvidešimt kartų daugiau? Ar verta statyti me-tro mieste, kuriame jau nėra ir pusės milijono gyventojų? Šios idėjos šalininkai rodo pirštais į mažus Italijos miestelius, kurie turi ar planuoja savo metro. Bet ar verta lyginti Lietuvą su Ita-lija? Gal tikrai teisūs tie, kurie sako, kad pro-blemos esmė – ne mūsų, gyventojų, poreikiai, o vadinamojo “otkato” dydis? Juk nėra paslaptis, kad kuo didesnė projektų vertė, tuo daugiau pinigų kyšių ir kitais pavidalais nubyra į juos kuruojančių valdininkų kišenes.

Lietuvos valdžios olimpe tvyro keistas štilis. Gal tai tyla prieš audrą, o gal tik mūsų išrinktųjų bejėgiškumo požymis. Po ilgo ir juokingo stumdymosi pagaliau pašalintas su-sikompromitavęs VSD vadovas. Prezidentas savo metinėje kalboje netikėtai prabilo (dau-guma jo ankstesnių kalbų tryško didesniu ar mažesniu optimizmu) apie valstybės tapatumo krizę. Ir netgi viešai pagrūmojo kritikams. Ta-čiau vos kelios savaitės po šio pasisakymo jis

Šiandien labai madinga visus, atsargiai žiūrinčius į lenkiją, apšaukti ru-sijos įtakos agentais ir vos ne pono Putino draugais. Tačiau būkime re-alistai – užsienio politikoje nebūna jokios “amžinos širdžių draugystės”, tik valstybinis interesas. Tai puikiai suvokė anglai, dar XiX a. teigę, kad didžioji britanija neturi amžinų sąjungininkų, tik amžinus interesus.

11

PAVASARIO FINIŠAS

nuvyko į vieno odiozinio žurnalisto gimtadienį, kur linksminosi ne tik jis. Dalyvavo ir tas pats buvęs VSD vadovas, ir mūsų valdžios grietinė-lė, ir kitos įžymybės, pradedant sportininkais bei bulvarinių laidų vedėjais, baigiant istorikais profesoriais ir ministrais. Laikraščiai sako, kad tame jubiliejuje dalyvavo 200 svečių, tačiau paminėta tik keliolika pavardžių. Ar negalima būtų sužinoti visų laimingųjų? Tauta turi žino-ti, kas yra kas, o ir prezidentas, kalbantis apie valstybės tapatybės krizę, turi apsispręsti, kur jo paties tapatybė!

Užsienio politikos naujienos susikoncen-travo ties Estijos įvykių vertinimu. Mūsų po-licijos vadovai pasigyrė, kad tokių neramumų atveju jie būtų dar profesionalesni nei estai. Tik nėra kur parodyti tą profesionalumą. No-rėtųsi tuo patikėti. Bet ar nėra teisingesnė kita, mums nemaloni versija, išsakyta vieno žurna-listo, kad Rusijai čia ir nereikia jokių neramu-mų, nes daug paprasčiau paveikti sau palankius sprendimus be triukšmo, per sau palankius po-litikus. Kas tai paneigtų? Juk tebestovi Žaliojo tilto išvaduotojų statulos, o prezidentas vetavo Seimo siūlomą įstatymą, apribojantį kadrinių KGB’istų ir rezervistų teises. Pasirodo, šio įsta-tymo projektas pažeidžia žmogaus teises!

Na, o vakarų kryptimi ir toliau matome strateginio bendradarbiavimo idiliją. Nors Vil-niaus lenkų spauda ir rašo apie “be precedento antilenkišką kompaniją” lietuviškoje (dažniau-siai bulvarinėje) spaudoje, meilė ir draugystė abiejų šalių valdžios viršūnėse tik stiprėja. Su didele pompa buvo atšvęstos eilinės Gegužės 3–iosios Konstitucijos metinės, o mūsų Sei-mas skubiai įtraukė tą dieną į švenčių sąrašą. Nedrąsūs ir negausūs prieštaraujantieji buvo nutildyti poros dar pernai Lenkijos medaliais pagerbtų mokslininkų balsų. Juk ši Konstituci-ja jau užmiršo paminėti Lietuvą kaip valstybę! Šventimo šalininkai ramsto savo teisumą vėliau (tais pačiais 1791 metais) priimtu Abiejų Tautų pasižadėjimu. Betgi tai ne tos Konstitucijos da-lis, o karaliaus pažadas būsimų rinkimų atveju! Ar nepaskubėjo mūsų mokslo autoritetai? Gal vertėtų įsiklausyti į tuos, kurie siūlo pirma įsi-gilinti į dokumentų esmę?

Visai netikėtai sužinojome, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija pasiūlė, o Vyriausybė skubos tvarka priėmė nutarimą leisti rašyti sve-

timtaučių pavardes su papildomomis raidėmis q, x ir w. Žinovai tai argumentavo kaip loty-niškos abėcėlės pagrindo praplėtimą, neva tai europietiška tradicija.

Būkim nuoširdūs ir pripažinkime, kad tai visų pirma ne nuolaida užsieniečių pavardėms, o dar vienas saldainiukas Lietuvos lenkų tauti-nei mažumai. Taip, kol kas mes neįsileidome ł ar kokios ż. Tačiau svarbu precedentas, na, o toliau bus galima ir išplėsti naujųjų raidžių ratą. Kalbininkai nepasakė ir visos teisybės. Juk kla-sikinėje lotynų abėcėlėje nebuvę jokios raidės w… O kalbant apie europietišką tradiciją – ES yra ne tik skandinavai, turintys krūvą visokiau-sių ë ar å, bet ir Graikija, kur rašoma kirilica. Lietuvių tolerancija įgauna liguistas formas. Gal, sakau, iš karto pereikime prie kiniškų hie-roglifų rašymo? Juk jie irgi neperskaitys savo pavardžių lietuviškomis raidėmis.

Kad ir kaip keista, tuoj po šio abėcėlės “išplėtimo” sužinojome ir apie Balstogės uni-versiteto filialo steigimą Vilniuje. Negi Lie-tuvoje trūksta aukštųjų mokyklų? Juk pagal studentų skaičių tūkstančiui gyventojų esame ES šalių priekyje. Tiesa, apie kokybę reikėtų pakalbėti atskirai. Ir visgi – kokiai valstybei specialistus ruoš aukštoji mokykla lenkų dės-tomąja kalba?

Jau girdžiu, kaip šio straipsnio oponentai šaukia apie autoriaus polonofobiją. Šiandien labai madinga visus, atsargiai žiūrinčius į Len-kiją, apšaukti Rusijos įtakos agentais ir vos ne pono Putino draugais. Tačiau būkime realistai – užsienio politikoje nebūna jokios “amžinos širdžių draugystės”, tik valstybinis interesas. Tai puikiai suvokė anglai, dar XIX a. teigę, kad Didžioji Britanija neturi amžinų sąjungininkų, tik amžinus interesus.

Tai dažnai pamiršta mūsų politikai. Ką gi, valstybė dar jauna, stinga ne tik patirties, bet kartais ir valstybinio mąstymo. Ir nors korup-cijos permerktoje Lietuvoje dažnai pasigirsta nevilties dejonių, kartais čia šmėkšteli ir vilties spindulėliai. Juk net iš politikos pasitraukęs A. Brazauskas kviečiamas liudyti skandalingo-je “Alitos” privatizavimo byloje!

Taigi gal dar turime šansų išlikti, kaip pras-mingai apie Lietuvos išlikimą X Sąjūdžio suva-žiavime kalbėjo susirūpinęs V. Landsbergis?

Rytis MOTIEJŪNAS

12

bronius kviklys trečiajame „mūsų lietuvos“ tome apie Punsko kraštą rašo: „Tuojau į šiaurę yra kreivėnų kaimas. Šio kaimo laukuose iš seniausių laikų buvo akmuo su jame iškaltais neįskaitomais ženklais, kuriuos dr. J. basanavičius laikė panašiais į mažosios Azijos tautų raštaženklius. kairėje pusėje buvo iškaltas laužtos formos griovelis, apačioje – puslankis, dešinėje – lankas. Vietos gyventojai akmenį labai gerbė ir laikė turinčiu stebuklingos galios. Apie jį buvo sukurta padavimų. Po Pirmo-jo pasaulinio karo kreivėnai buvo palikti lenkijos pusėje. Apie 1935 m. gretimo Alksnėnų kaimo gyventojai šį akmenį slaptai pergabeno į nepriklau-somos lietuvos pusę“.

Alksnėnų akmenį, apie kurį rašant tiek daug rašalo išlieta, kuris per šimtmečius aitrino istorijos specialistų ir mėgėjų protus. Automobilį vairuojan-tis Seinų apskrities viršininko pavaduotojas, „Aušros“ leidy-klos direktorius, mūsų krašto praeities mėgėjas Romas Vit-kauskas apie šį senovės istori-nį objektą pirmą kartą išgirdo prieš 15 metų.

– Kai grįžau iš komandi-ruotės, – pasakoja jis, – mūsų valsčiaus sekretorė Birutė kal-bėjo man apie įdomaus svečio iš Latvijos apsilankymą. Sve-čias, kaip pasakojo Birutė, atvyko į Punską dėl kažkokio Alksnėnų akmens.

Deja, Romui nepavyko su juo asmeniškai susitikti. Po metų kitų gavo iš Latvijos la-konišką laiškelį, kuriame An-drius Mičiulis trumpai užsi-minė apie Kreivėnų-Alksnėnų senovės paminklo paieškas.

į pokalbį įsiterpia ir mūsų kelionės bendras – Punsko valsčiaus įstaigos Civilinės būklės skyriaus darbuotojas Valentas Uzdila. Jis papasako-ja įdomią Kreivėnų-Alksnėnų akmens istoriją.

Vieną 1992 m. vasario dieną ateina į Civilinės bū-klės skyrių Kreivėnų kaimo gyventojas Vincas Grimalaus-kas (1913-1997 m.) ir rodo Andriaus Mičiulio iš Latvijos laišką. Atsiųstame žemėlapyje prašoma nurodyti Grimalauskų sodybą, kelią, kuriuo minėtąjį akmenį vežė, ir vietą, kurioje jį perdavė Lietuvos sienos ap-

KREIVĖNų-ALKS NĖNų AKMUO

Kaitri birželio vidurio prieš-pietė. Punsko „Aušros“ leidyklos automo-bilis smagiai rieda siauru,

vingiuotu kaimo vieškeliu Budzisko perėjos link, palik-damas tolumoje dulkių debe-sis. Važiuojame kupini vilties surasti paslaptingą Kreivėnų-

S. B

irgel

is, R

. Vitk

ausk

as ir

V. U

zdila

prie

Kre

ivėn

ų-A

lksn

ėnų

akm

ens

13

saugos tarnybos pareigūnams. Vinco Grimalausko tvirtinimu, šis paslaptingas akmuo nuo neatmenamų laikų gulėjęs gre-ta kitų akmenų ant nedidelio kalnelio, nedirbamame lau-ke, 70 metrų nuo jų sodybos. 1936 m. Lietuvos sienos apsau-gos policijos viršininkas Petras Sapiega įkalbina Vinco tėvą Joną akmenį pervežti per sieną, nes šis senovės paminklas Lie-tuvai labai svarbus, o lenkai jo ne tik neįvertins, bet gali jį su-naikinti. Sutartą dieną ir valan-dą Jonas Grimalauskas su savo sūnumis Jurgiu (g. 1905 m.), Vladu (g. 1912 m.) ir Vincu (g. 1913 m.), akmenį pervežę Lie-tuvos pusėn, palieka jį Bartny-kų ruože, šalia kelio, ėjusio į J. Vitkausko sodybą. Po savai-tės, kaip pasakojo tada Vincas Grimalauskas, akmens toje vietoje jau nebuvo. Apie toles-nį jo likimą jis nieko daugiau negirdėjęs. Vinco Grimalaus-ko teigimu, akmenyje buvę iškalti keisti, nesuprantami ženklai. Žmonės jį labai gerbė ir laikė turinčiu stebuklingos galios. Sukurta apie šį akmenį nemažai padavimų, kaip antai pasakojimai apie aukso katilą, užkastus lobius, Napoleono karius ir kt.

Privažiuojame Lenki-jos ir Lietuvos sienos perėją. Lietuvos poste mus sutinka Valstybės sienos apsaugos tarnybos Lazdijų rinktinės Kalvarijos užkardos vadas majoras Rimantas Kundrec-kas. Vaišina arbata, klausinėja apie mūsų paieškos tikslą. Pa-

sakojame jam šio nepaprasto akmens istoriją.

Istorinėje-archeologinėje literatūroje akmuo minimas jau XIX šimtmetyje. Mari-jampolės mokytojas apie jį rašė: „Prie kelio nuo Puncko į vieszkelį Kalvarijos, Alks-nėnų sodžiaus laukuose, gul ne mažas akmuo su iszkirs-tais ženklais (prilygstanczeis į balses musu stabmeldiszku-ju sentėviu) apsamanojęs; ne smulkei iszkaltas vienas žen-klas užima 2 pirsztu (coliu). Taip tai ne vienas kaimynas užlaiko padavimą, jog pas tą akmenį yra užkastas skarbas. Praeitą metą man pacziam teko matyti per naktį iszkas-tą duobę: bet kieno ta procė? Niekas iki sziol neprisipažino. Taip tai galima numanyti, jog aplink tą akmenį ne kartą tapo žemė perversta, o ir tas akmuo beveik ne tame patime davade stov“.

Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos archeologas P. Tarasenka ir kiti ne kartą mini spaudoje šį senovės pa-minklą. 1935 m., prasidėjus vi-suotiniam Lietuvos paminklų surašymui, bandyta akmenį oficialiai užregistruoti. Seinų apskrities viršininko įgalioti asmenys akmenį suranda. Bet ne Lietuvoje, o Lenkijoje. Tik 300 m skiria jį nuo Lietuvos sienos. Registracija lieka ne-baigta, o akmuo paliekamas be priežiūros. Grimalauskams pernešus akmenį į Lietuvos pusę, jis visiškai dingsta iš paminklosaugos institucijų akiračio. Po Antrojo pasauli-nio karo akmuo yra priskiria-mas prie neišaiškintų senovės paminklų. Jo paieškos daug dešimtmečių pasilieka bergž-džios, nes pokariu visi Senųjų Alksnėnų gyventojai iškeldi-nami iš savo namų, o Alksnė-nų kaimas atsiduria uždaroje

KREIVĖNų-ALKS NĖNų AKMUO

Kreivėnų-Alksnėnų akmens raštaženkliai

14

pasienio zonoje, kas ne vie-nam tyrinėtojui užkerta kelią.

Lietuvos mokslų akade-mijos bibliotekos Rankraščių skyriuje, P. Tarasenkos fonde, surastas dokumentas, kuris dar kartą patvirtina, kad akmuo 1936 m. perkeltas prie Seinų-Marijampolės baro trečiojo rajono trečiosios sargybos pa-sienio policijos buveinės (tuo metu ji buvo įsikūrusi Senų-jų Alksnėnų kaimo ūkininko Broniaus Švedo sodyboje).

1996 m. liepos 30 d. Kultūros paveldo centro spe-cialistai suorganizavo ekspe-diciją, kurioje dalyvavo Arche-ologijos skyriaus viršininkas B. Dakanis, du buvę Senųjų Alksnėnų gyventojai Antanas Mielkus ir Bronius Švedas bei ekspedicijos vadovas Vi-lius Fokas, gyvenantis Kaune. Akmuo buvo surastas Senųjų Alksnėnų apleistose kapinai-

tėse. Minėtina, kad jam grėsė dideli pavojai. Tik laimingo atsitiktinumo dėka jis išliko nepaliestas.

Lazdijų rinktinės Kal-varijos užkardos vado pava-duotojas Irmantas Bilevičius, linksmas ir žvalus iš Kalvarijos kilęs marijampolietis, mielai sutinka nuvežti prie Kreivėnų-Alksnėnų akmens. Išsileidžia-me Lietuvos pasieniečių ratais į uždarą pasienio zoną. Žmo-gaus nepaliesta gamta ir žavi, ir kelia nerimą. Pravažiavę nepaprasto grožio Giluišių ežerėlį, 500 m nuo Šeštokų-Varšuvos geležinkelio, 220 m į rytus nuo Šaltinių upelio, sustojame Senųjų Alksnėnų kaimo kapinių pakraštyje. Šios kaimo kapinės įrengtos 3–4 m aukščio, 100 m ilgio ir 40 m pločio kalvoje. Kitados jas juosė 1 m akmenų tvora, kuri, matyt, rusų pasieniečių buvo

išardyta. Kapinėse dar yra 7 akmenys, kuriais kitados buvę sutvirtinti kryžiai (o gal tai koplytėlės pamatas?). Prie pat Senųjų Alksnėnų kapinaičių, šalimais ėjusio (jau išnykusio) Kreivėnų kaimo kelelio, neto-liese buvusios Broniaus Švedo sodybos, guli mūsų ieškinys – garsus senovės paminklas, Kreivėnų-Alksnėnų akmuo. Tai pilkai rusvos spalvos stam-biagrūdis granitas, 90x70x35 cm dydžio. Ženklai viršutinėje plokštumoje iškalti 38 cm ilgio ir 21 cm pločio plote. Jie sep-tyni, vidutiniškai 7 cm aukščio, gerokai apdūlėję. Viena viršu-tinė raidė panaši į lotynišką V (išgaubtais šonais), kitos (po dvi) – į J, apverstą G, Q (tik keturkampę ir su uodegėle ne į kairę, bet į dešinę), stilizuotą W (lankelis su brūkšneliu vi-duryje), stilizuotą O (trikam-pė, viršūne į viršų, plokštuma į apačią) ir Z. Kitados dr. J. Basanavičius teigė, kad akme-nyje iškalti ženklai panašūs į Mažosios Azijos rašto ženklus. Gal tai veikiau dingusios isto-rijos verpetuose jotvingių gen-ties raštaženkliai? Kalvarijos užkardos vado pavaduotojas Irmantas Bilevičius parodo mums tolumoje nusidriekusią Senųjų Radiškių stotį, kurio-je 1918 m., lenkams užėmus Punską, įsikuria Punsko vals-čiaus valdyba ir milicininkai. Dar vienas žvilgsnis iš anapus sienos į nuostabiai nusidrieku-sį jotvingių Eglinės piliakalnį, ir jau riedame siauru ir duo-bėtu keleliu atgal. Budzisko-Kalvarijos sienos perėjos pos-te atsisveikiname Kalvarijos užkardos vado pavaduotoją, dėkodami jam už informaciją ir suteiktą pagalbą.

Sigitas bIRGELIS

15

Ankstus šeštadie-nio rytas. Pliau-pia lietus. Dan-gus paniuręs, o lango stiklu rieda krištoliniai lietaus la-šeliai. Bet nesvarbu: kuprinė jau prikrauta ir gera nuotaika užvaldžiusi visus kelionės da-lyvius. Šią dovaną 32 užsienio lietuviams iš Lenkijos, Balta-rusijos, Kaliningrado srities ir kt. padovanojo Viešoji įstaiga „Užsienio lietuvių rėmimo centras“, kuri rūpinasi mumis studijų metu. Projektą šiai kelionei parengė Baltarusi-jos studentai, padedant mūsų gerbiamai Aldonai Kodytei. Ji visuomet ir visur mus palai-ko ir remia. Gegužės 12–13 dienomis vykusios kelionės maršrutas buvo toks: Bene-kainys – Lyda – Naugardukas – Miras – Nesvyžius – Mins-kas. Mes, užsienio lietuviai, keliavome Lietuvos bajorų keliais. O išvyka buvo tikrai įspūdinga. Net bjaurus oras nesutrukdė mums pamatyti unikalius senosios Baltarusi-jos kampelius.

Vos tik kirtome Lietuvos ir Baltarusijos sieną – visų akys įsmigo į autobuso lan-gus. Žavėjomės po žiemos atbudusia gamta. Dėmesį pri-kaustė didžiuliai geltonuojan-tys rapsų plotai, apie šimtą, o gal net ir daugiau, besiganan-

čių galvijų. Kaip vėliau suži-nojome, tos bandos priklauso kolūkiams. Dar vienas įdomus dalykas: Baltarusija labai šva-ri ir tvarkinga valstybė.

Pagaliau pasiekėme pirmą mūsų kelionės tašką – Benekainis. Čia aplankėme poeto Adomo Mickevičiaus mylimosios Marijos (Verešča-kų giminės) kapą. Legendos byloja, kad būtent čia, Bene-kainyse, A. Mickevičius pa-milo Mariją. Pats gyvendamas Naugarduke, pėsčiomis ėjo pas mylimąją į Benekainis.

Toliau keliavome į Lydą. Pakeliui akys regėjo medi-nius namelius, bažnytėles ir

Jaunimo greTose

LIETUVOS BAJORų KELIAIS

po BALTARUSIJą

Lydos pilies sargyba

Barboros Radvilaitės skulptūra Nesvyžiaus parke

16

cerkves. Atvykę į Lydą prie pilies sienų išgirdome tru-pinėlį Lydos pilies istorijos, kurią papasakojo Augis, iš Baltarusijos atvykęs studijuo-ti į Lietuvą. Viduje sutikome šios pilies „gyventojus“. Tie žmonės kiekvieną dieną apsi-rengia senoviniais drabužiais

ir vaizduoja pilies gyventojus ar svečius, taip suteikdami piliai ypatingos senųjų laikų dvasios ir, aišku, pritraukdami lankytojus.

Pakeliui į Naugarduką pravažiavome vinguriuojantį Nemuną, kuris visiems pri-minė Lietuvą. Naugarduke

Miros pilis

Prie Naugarduko pilies griuvėsių

pasivaikščiojome po A. Mic-kevičiui skirtą muziejų, užli-pome ant aukšto kalno, kuria-me styro karaliaus Mindaugo pilies griuvėsiai. Ne vienas baltarusis pasakytų: „Naugar-dukas – Mindaugo sostinė“. Šiuo metu planuojama pilį restauruoti. Belikusios tik dvi sienos. Nuo kalno regėjome labai seną bažnyčią. Ji garsi tuo, kad čia karalius Jogaila,

Nesvyžiaus parke

Prie Lydos pilies

17

būdamas 72 metų, tuokėsi su 50 metų už save jaunesne mergina iš Alšėnų giminės. Dabar ta bažnytėle rūpinasi vienuolės.

Nors nustojo lyti, siautė stiprus vėjas. Vis dėlto mes pasiryžome dar kopti į kalną, skirtą A. Mickevičiui atminti. Jį supylė Naugarduko gyven-tojai, žemę nešdami saujomis ir kepurėmis.

Kitas kelionės taškas – Miras. Nuostabi pilis, kadaise priklausiusi Radviloms. Jos didžioji dalis jau restauruota ir planuojama čia įsteigti pa-talpas posėdžiams. Šalia pi-lies – vandens telkinys, kuris tvirtovei suteikia dar didesnio žavesio. Neblogai pasimankš-tinome lipdami į pilies bokštą. Čia esantys laiptai maždaug pusės metro aukščio. Tačiau buvo verta. Iš bokšto atsivė-

rė nuostabūs Miros apylinkių vaizdai. Toli matėsi ryškiai mėlyni cerkvės kupolai.

Gerokai po pietų atvy-kome į Nesvyžių, į kitą Ra-dvilų pilį. Dar bevažiuodami išgirdome Nesvyžiaus pilies istoriją, kurią pateikė mūsų krašto studentas Algis. Nors didelė pilies dalis apgriuvu-si, bet jos architektūra kerin-ti. Atstatyti bokštai byloja, kad restauruota pilis bus taip pat graži. Šiuo metu ten dar vyksta archeologiniai kasi-nėjimai. Visai neseniai buvo atkasta senosios sienos da-lis, kuri bus įpinta į naująją. Pilį juosia vandens griovys. į vidų nepatekome dėl res-tauravimo darbų. Šalia pi-lies įkurtas parkas, kuriame šmėžuoja žinomų asmenybių biustai. Tarp jų ir Barboros Radvilaitės. Parkas įkurtas pagal landšafto savybes, taigi užima labai didelį plotą. Jam aplankyti reikėtų skirti visą dieną. Parke auga nemažai rūšių retų augalų. Kadangi dar prieš saulei nusileidžiant norėjome pasiekti Minską, aplankėme tik parko dalį. Ta-

Nesvyžiaus pilis

18

miuose, daug parkų su pačiais įmantriausiais fontanais. įspū-dį paliko ilgos alėjos, nuso-dintos medžiais. Taip pat įsi-tikinome, kad fotografuoti bet ko negalima. Prie kiekvieno svarbaus objekto stovėdavo milicininkas. Jei tik pamaty-davo, kad trauki fotoaparatą iš kuprinės, tuoj pat prieidavo ir sakydavo: „Nelzia“ (Nega-lima). Tada eidavome ieškoti kitų įdomybių, kurias būtų ga-lima įamžinti nuotraukose. O įamžinti tikrai suradome ką.

Sekmadienį (16 val., po pietų) pajudėjome iš Minsko namų link. Vis dar norėjos tai vienur, tai kitur nueiti, nusifo-tografuoti, kad būtų ką namiš-kiams parodyti. Nors laikas kelionės metu nenumaldomai bėgo, nesigailime. Atvirkš-čiai. Grįžome į Vilnių kupini pačių gražiausių ir neišdildo-mų įspūdžių. Už nuostabią, neužmirštamą ir įdomią kelio-nę dėkoti turime gerb. Aldo-nai Kodytei bei studentams, rašiusiems projektą, kurio dėka Tautinių mažumų ir išei-vijos departamentas gavo lėšų iš Europos Sąjungos (skyrė jas būtent mūsų pažintinei kelionei). Būtina pabrėžti, kad mūsų globėja A. Kodytė – ar važiuojant, ar stovint prie kokio objekto – vis mums pasakojo įdomybes. Atsakė į kiekvieną pateiktą klausimą, dar pridurdama kokį pokštą, kuris visiems būtinai pakel-davo nuotaiką. Šios kelionės dėka sužinojome daug mums nežinomų istorijos detalių. Ir įsitikinome, kad mes, užsie-nio lietuviai, parašysime dar ne vieną tokį projektą.

birutė bAGUCKAITĖ

druomenė skyrė mums gidę Vita-liją. Važiuodami autobusu klau-sėme jos įdo-maus pasakoji-mo apie miesto istoriją, objek-tus. Sužinojo-me, kad Minsko Nacionalinė bi-blioteka yra su-kaupusi 14 mln. knygų. Savo archyvuose turi retų spaudinių. Kiek vėliau va ikšč io jome po Minsko se-namiestį. 11 val. dalyvavome šv. Mišiose, kurių

metu išgirdome lietuviškai skaitomą Evangeli-ją. Viena Baltarusijos lietuvių bendruomenės narė, Pedago-giniame universitete dėstanti lietuvių kalbą, pasakojo, kad būtent toje bažnyčioje planuo-jama įvesti lietuviškas pamal-das. Tie lietuviškai skaitomi skaitiniai yra sunkaus darbo pradžia. Po Mišių kartu su bendruomenės narėmis Vir-ginija Tarnauskaite ir Vitalija Kolesnykova nuvykome pi-etauti į „Krinicos“ restoraną. Čia galėjome paragauti balta-rusiškos virtuvės patiekalų.

Po pietų dvi valandas turėjome galimybę patys, be gidės ir be mūsų globėjos A. Kodytės, paklajoti po Minską. Galėjome nueiti ten, kur labiausiai norėjome, su-sirasti kokį įdomų kampelį ar pastatą. Beje, šio pasivaikš-čiojimo metu radome trijų aukštų prekybos centrą pože-

čiau per visą parką besitęsian-čia alėja, nusodinta liepomis, dar suspėjome pavaikščioti.

Apie 7 val. vakaro mes jau važiavome Baltarusijos sostinės gatvėmis, kurios, beje, yra labai švarios. Minske gyvena apie 2,1 mln. žmonių. Nors manoma, kad neoficialiai gali būti apie 3 mln. gyventojų. Pastebėjome, kad mieste daug parkų, poilsio vietų, fontanų. įdomu mums pasirodė tai, kad Minske pastatai statomi tik vienoje gatvės pusėje. Kitoje pusėje palikta tuščia erdvė: miškeliai, parkai, tvarkingai nupjautos žalios vejos. Nesi-mato gyvenamųjų namų, biu-rų. Dar šiek tiek pasivažinėjo-me po Minską ir nuvykome į viešbutį „Jubilejnij“, kuriame mus maloniai pasitikta. Čia ir pasilikome nakvoti.

Kitą mūsų kelionės die-ną lankėme tik Minsko mies-tą. Baltarusijos lietuvių ben-

Šioje Minsko bažnyčioje ateityje vyks lietuviškos pamaldos

19

(Tęsinys. Pradžia “Aušros” 11 nr.)

Vida STANKEVIČIENĖ: Dirbant šioje srityje reikia papildomų žinių, specialaus pasi-ruošimo. Kokias mokyklas ar kursus Jūs baigėte ir kaip panaudojote žinias?

Aldona VAICE-KAUSKIENĖ: Jokios stu-dijos neparuošia žmogaus visam gyvenimui. Mano susidomėjimo sritis – ypa-tinga. Apie savo krašto kul-tūros pažinimą, apie folklorą prieš 30 metų nei Lenkijoje, nei Lietuvoje nebuvo kal-bama oficialiai. Lietuvoje buvęs folklorinis studentų ir inteligentų judėjimas. Jis buvo tarsi pasipriešinimas oficialiai vykdomai „dainų ir šokių” politikai. Šis judė-jimas labai daug prisidėjo ir prie Nepriklausomybės atgavimo. Lenkijos kultūros politika buvusi šiuo požiūriu švelnesnė, bet folklorui oficialiai taip pat nebuvo skiriama daug dėmesio. Aš pirmiau-sia ėmiau studijuoti lietuvių mitologiją. Skaičiau viską, ką suradau bibliotekose ir knygynuose.

Prie senųjų dainų “priėjau” irgi ne iš karto. Prisimenu, kai sesuo Irena, studijuodama litua-nistiką Vilniaus universitete, rinko dainas ir ža-vėjosi M. Pajaujienės, A. Maksimavičienės re-pertuaru, aš dar nejutau tų dainų grožio. Reikėjo prie jų “priaugti”, kad po keleto metų pamesčiau dėl jų galvą.

Mano tiesioginis darbas mokykloje, kur pel-niausi duoną, taip pat trukdė dažnai išvažiuoti į seminarus, į tobulinimosi kursus, todėl stengiausi

organizuoti tobulinimosi seminarus ar praktinius užsiėmimus vietoje. Man daug padėjo Veronikos koncertai, Zitos Kelmickaitės pamokymai, ben-dravimas su Asta Veverskyte. Pačioje pradžioje susipažinau su vienu iš Lietuvos folkloro akty-

vistų Albinu Vaškevičiumi, kilusiu iš Kalvarijos. Jis sužavėjo mane ir visą etno-grafinį būrelį meile liaudies dainoms ir muzikai. A. Vaš-kevičius turbūt labiausiai ir atkreipė dėmesį į mūsų pro-tėvių ilgus dešimtmečius iš-saugotą papročių, tradicijų ir švenčių prasmę, jų grožį. Jis padėjo surasti etnografinę ir mitologinę medžiagą, patei-kė Rasos šventės scenarijų. įtakos taip pat turėjo Arvydo Žygo atsiliepimai apie mūsų krašto dainininkus ir Ire-nos Aleksaitės žavėjimasis mūsų senosiomis dainomis. Savo kely sutikau ir daugiau

nuostabių žmonių. Tai a. a. Eugenija Venskaus-kaitė, kuri važiavo pati į šį kraštą ir vežė kitus, dabar žinomus specialistus. Draugiški diskusijų vakarai su Vytautu Musteikiu, Ryčiu Ambraze-vičiumi, Gintaru Songaila – tai neįkainojamos pratybos, kurių nerasi jokiame universitete. 1989 metais teko bendrauti su Norberto Vėliaus vado-vaujamos ekspedicijos dalyviais ir klausytis jų pastabų, išvadų.

Galima ilgai vardinti, kas padėjo man to-bulėti, bet supratusi etnokultūros reikšmę sten-giausi įvairiais būdais perduoti ją ir kitiems. Jau 1990 metais pasikviečiau LLKC darbuotojas E. Venskauskaitę ir A. Kirvaitienę pamokyti liau-dies šokių ir ratelių Punsko mokyklos mokinius ir

JubilieJai

TAI bUVO NATŪRALI PAREIGA – DIRbTI SAVO KRAšTUI

A. Vaicekauskienė (S. Birgelio nuotr.)

20

mokytojus. Vėliau organizavau seminarą kankli-ninkams. Kviečiausi konsultacijoms folkloro ži-novę Zitą Kelmickaitę. Ji padirbėjo su „Gimtinės” ir Dusnyčios ansambliais.

Norėdama savo žinias šiek tiek susiste-minti, ryžausi podiplominėms etnografijos stu-dijoms Torunės universitete. Studijų metu da-lyvavau ekspedicijoje su žymiausia tuometine etnochoreografijos specialiste Lenkijoje Grażyna Dąbrowska. Ji, besižavėdama mūsų krašto rate-liais, pasiūlė rašyti diplominį darbą apie šokius ir ratelius. Savo noru dar pridėjau skyrių apie aprangą, nes norėjosi pagilinti žinias, reikalingas rūpinantis folkloro ansamblių rūbais. Buvo proga ne tik paieškoti senųjų drabužių pas žmones, bet ir išnagrinėti Suvalkų muziejaus archyvą. Apie 10 metų priklausiau Lenkijos etnochoreografų draugijai, bet darbas mokykloje neleido važinėti į seminarus ir susitikimus. Tad iš Draugijos teko pasitraukti.

Visas įgytas žinias stengiausi panaudoti visuomeninėje veikloje, dirbdama etnografe, folkloriste. Bekurdama Senosios klebonijos mu-ziejų ir ruošdama Velykų konkursą susipažinau su mūsų krašto tautodaile ir Lietuvos meistrų dar-bais. Savo žinias ir 30-ies metų patirtį toliau nau-doju ansamblių veikloje, organizuojant kalendo-rines šventes, seminarus, plečiant muziejų. Už tai nesu gavusi jokių lėšų, nesusilaukiau moralinio palaikymo. Dirbu todėl, jog esu įsitikinusi, kad šis darbas, kurio nesiima mūsų krašto kultūros įstaigos, yra reikalingas gimtajam kraštui, kur gi-miau ir augau, kur mano protėvių gyventa.

Ar lengva buvo įtraukti į etnokultūros veiklą vaikus, jaunimą, suaugusius?

Sudominti kuo nors jaunimą ar suaugusius lengviausiai buvę prieš 30 metų. Tada dar nebu-vo išnykęs natūralus žmonių poreikis bendrauti, nebuvo didelės pasiūlos jaunimui ir vaikams, todėl būdavo pritariama kiekvienai įdomesnei idėjai. Sunkiausiai yra dabar, kai visi vartai į vi-sas keturias pasaulio šalis atviri, kai informacija įvairiai pasiekiama neperžengus namų slenksčio. Daromės vis uždaresni. Labiausiai neramina, kad etnokultūra mūsų krašte – vis dar pamotės vieto-je. Net tie žmonės, kurie buvo lyg ir paragavę šito darbo – dalyvavę etnografinio būrelio veikloje ar “Šalcinėlio” ansamblyje – dabar “užaugo”.

Kaip kilo mintis įsteigti Etninės kultūros draugiją? Kokie jos tikslai?

Su Etninės kultūros draugijos idėja gyve-nau apie septynerius metus. Atgimimo pradžio-je Etninės kultūros draugija įsteigta Lietuvoje. Tai ir buvo pagrindas ką nors panašaus įkurti mūsų krašte. Prie idėjos įgyvendinimo privedė pats gyvenimas. Veikė du folkloro ansambliai Punske ir vienas Dusnyčioje, buvo įkurta liau-diška seklyčia Punsko senojoje klebonijoje, organizuojama Rasos šventė. Atlikome daug kitų darbų, kurių niekam nereikėjo. Tais laikais buvusi viena draugija, tai ir visa veikla buvo vykdoma tos draugijos vardu. Ji iš pradžių globojo ir Punsko bei Dusnyčios ansamblius. Net lėšų ansamblių drabužiams ir klebonijos langinėms parūpino Draugijos sekretorius A. Vektorius. Bet susibūrė „Alnos“ ansamblis, ir veikla taip pat išsiplėtė. Taigi viską daryti per LLD pasidarė per daug sudėtinga. Kol buvo tik viena draugija, stengėmės sutilpti jos struktūro-se, bet pradėjus kurtis kitoms nutarėme įsteig-ti tokį vienetą, kuris rūpintųsi krašto senosios kultūros išlaikymu. Man atrodo, kad šie daly-kai vis dėlto mūsų kraštui reikalingi, kad tai, ką mes dar turime išlaikę savo šeimose, kraitinėse skryniose – yra turtas, kuriuo galime didžiuotis, galime kitiems rodyti. Bet kartu ir mačiau, kad nėra tų visų vertybių kam perimti, kad su se-nosios kartos išėjimu nueina užmarštin tai, kas ilgus šimtmečius buvo puoselėjama, perduo-dama iš kartos į kartą. Staiga atėjo laikas, kai niekam nereikia nei senųjų dainų, nei papročių. Viskas staiga pradėjo keistis. Taigi su tokiomis mintimis ir su 22-ejų metų visuomeninio darbo kraičiu ruošiausi steigiamajam Lenkijos lietu-vių etninės kultūros draugijos suvažiavimui. Jis įvyko 1997 metų lapkritį.

Pagrindiniai LLEKD tikslai:Gaivinti ir puoselėti lietuvių etninę kultūrą – didžiausią tautos vertybę ir tautos kultūros pamatą.Kompleksiškai rinkti, saugoti, tirti ir popu-liarinti etninės kultūros medžiagas.Propaguoti etninę kultūrą šeimoje, moky-kloje, visuomenėje kaip vientisą pasaulėjau-tos ir papročių visumą.Gaivinti šeimos, kalendorines ir darbo šventes.

1.

2.

3.

4.

21

Bendradarbiauti su Lenkijos, Lietuvos ir kitų šalių įstaigomis ir organizacijomis, dir-bančiomis etninės kultūros srityje.Dalyvauti Lenkijos ir Lietuvos bei kitų šalių folkloro renginiuose ir festivaliuose.Organizuoti folkloro, tradicinių amatų ir muzikavimo kursus savo krašte ir dalyvauti tokiuose renginiuose Lietuvoje.Organizuoti liaudies meno parodas savo krašte, kitose Lenkijos vietovėse, Lietuvoje ir kitur.Ieškoti rinkos liaudies dirbiniams.

Visuomeninei veiklai skiriate labai daug lai-ko, be to, atliekate nelengvą mokytojos darbą, o namuose laukia šeima. Kaip visa tai derinate?

Esu bemaž pensininkė, vaikai jau nemaži, todėl imu turėti kiek daugiau laiko savo darže-liams, namo aplinkai ir sau. Laiką reikia mokėti išnaudoti: mažiau žiūrėti filmų, mažiau svečių ir pokalbių apie nieką, ir pan. Su ta mintimi, kurią norime įgyvendinti, reikia vakarą atsigulti, o rytą atsikelti.

Galiu drąsiai pasakyti, kad visus 30 metų gyvenau dėl mūsų krašto lietuviškumo. Dariau tai, ko nematė kiti. Dirbdama su jaunimu sten-giausi jį sudominti, bet ne tuo, kas madinga, sceniška, o tuo, kas turi išliekamąją, savitą vertę. Neišgarsinsime savo krašto chorinėmis dainomis ar stilizuotais šokiais, nes tokių pasaulyje daug, bet galime sudominti savo krašto senosiomis dai-nomis, savitu jų atlikimu.

Per 10 metų pavyko surinkti tokių ekspo-natų, kuriuos norėtų priimti prestižiniai Lietu-vos muziejai. Galiu pasidžiaugti, kad Senosios klebonijos rinkiniai eksponuoti ne vienoje par-odoje (Tauragės muziejuje, Taikomosios dai-lės muziejuje Vilniuje, Liaudies kultūros centre Vengoževe, Agropanoramoje Kaune ir kt.). Labai praverčia surinktos drabužių detalės. Štai projek-tuojant „Šalcinukui“ drabužius pavyko atkurti dvi mūsų krašto skersadryžes prijuostes. Labai džiaugiuosi, matydama savo darbo prasmę, ir didžiuojuosi, kad taip sunkiai surasti eksponatai neguli saugyklose, o „gyvena antrą gyvenimą” ir puošia jaunąsias šokėjas. Nesvarbu, kad nieks už tai nepadėkoja, neduoda medalių. Atliktas darbas tarnaus ir kitoms kartoms, todėl negaila laiko ir įdėto darbo.

5.

6.

7.

8.

9.

Ar buvo tokių dalykų, kurių nesinorėtų pri-siminti?

Iš atminties labai dažnai ištrinama tai, kas buvo nemiela, nemalonu. Bet pasilieka tai, ko laikas neišgydo. Mano asmeniniame ir visuome-niniame gyvenime tokių skaudžių dalykų būta daug. Jie kol kas tegul ir pasilieka tik mano at-mintyje. Neverta spaudoje apie tai rašyti. Manau, dar ateis laikas.

Man tik skauda širdį dėl to, kad nei mūsų bendruomenės vadovai, nei įstaigos nesupran-ta, jog reikia išlaikyti mūsų krašto senąją kul-tūrą (arba nenori to daryti). Gyvename labai sudėtingu laikotarpiu, kai vyksta žaibiški po-kyčiai žmonių gyvenamojoje aplinkoje, jų są-monėje. Dabar mūsų karta prisimena senosios kultūros apraiškas, bet jaunimui net paprasti dalykai yra neaiškūs. Mūsų kultūrinei ir admi-nistracinei veiklai vadovauja jauni žmonės. Jie gyvena visiškai kitokiomis sąlygomis ir dažnai neturi laiko (o kartais gal ir noro pristinga) įsi-gilinti į praeitį, į tai, kas vyksta „už savo kiemo vartų“. Man labai skauda širdį, kad taip abejin-gai praeiname pro mūsų tradicinę kultūrą. Tai nepagarba ne tik kultūrai, bet ir ją kūrusiems mūsų protėviams. Jeigu norime būti saviti Eu-ropoje, stenkimės bendromis jėgomis rasti tin-kamą strategiją, apginti etninės kultūros pro-jektus ir jos buvimą kultūros plotmėje. Jeigu mūsų krašto tradicinė kultūra sunkiai randa vietą kultūros įstaigose, tai gal reikia atskiro vieneto, kuris užsiimtų šia sritimi.

Nuoširdžiai dėkoju už išsamų pokalbį. Be-lieka pasveikinti Jus su dvigubu Jūsų visuomeni-nio darbo jubiliejumi: kultūrinio darbo 30-mečiu ir Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos 10-mečiu, bei palinkėti nepalūžti, nepristigti jėgų ir tęsti šį prasmingą ir, be abejo, mūsų visuomenei reikalingą darbą.

Tikėkime, kad tiek metų Jūsų puoselėjamą senąją kultūrą palaikys ne tik LLEKD globojami folkloro ansambliai „Gimtinė”, „Alna” ir „Šal-cinukas” bei jų „atžalos“, bet ir Senosios klebo-nijos, įvairių parodų lankytojai, renginių Lietu-voje ir Lenkijoje dalyviai. Sėkmės Jums darbuose ir asmeniniame gyvenime!

Vida STANKEVIČIENĖ

22

LLEKD ansambliui ap-dovanojimo įteikimo proga vyko dar ir kiti renginiai. Buvo surengta dviejų dienų šventė. Pirmą dieną prieš tu-rizmo sezono pradžią Albino „Šilainės“ pakrantėje vyko seminaras „Jan Nowak-Je-ziorański – Europos žmo-gus“. Jį suorganizavo Pro Pu-blico Bono fondas. Tema iš pradžių atrodė gal ir nelabai mums įdomi, bet po oficialių įžangų pasirodė, kad Europos žmogus – Jan Nowak-Jezio-

lietuvių tautas, o ne vienija. Kasmet lenkai stengiasi la-bai iškilmingai minėti kovų dėl Seinų metines, tuo pačiu gaivindami ir puoselėdami žmonių šiek tiek primirštamą istorinę nesantaiką.

Pasak J. Nowako-Jezio-rańskio, paribio tautos turėtų labai atidžiai dirbti, rūpintis ūkio plėtra, žmonių gerovės kėlimu, kultūrine veikla. Tuomet susivienys bendram labui, pakels krašto ekono-miką ir pasidarys įdomūs tiek sau, tiek kitiems. Kažkada J. Nowak-Jeziorański išsa-kęs mintį, kad lenkai kenkia savo veiksmais Lenkijai. Pa-triotizmo matas – priešišku-mas kaimynui. Neapykantos pagrindu sunku sukurti kokią nors dorovę.

Pastebėta, kad Seinuose kažkodėl neišsiplėtojo preky-ba automobiliais, o tuo tarpu Marijampolėje ji vyksta kuo puikiausiai. Trūksta pasitikė-jimo lenkų tauta, nes tolimes-nėje ir artimesnėje praeityje būta įvairių incidentų. Prieita prie bendros išvados, kad, tarp kitko, bendras darbas ūkio plotmėje, kaip sakė J. Nowak-Jeziorański, turėtų ateityje vienyti lietuvius ir lenkus bei vesti prie artimo Lietuvos ir Lenkijos pasienio bendradar-biavimo. Kartu pasiekti tikslai suvienys abi tautas.

Nastutė SIDARIENĖ

SEMINARAS „JAN NOwAK-JEzIORAńSKI – EUROPOS ŽMOGUS“ ŠILAINĖJE

rański (priminsiu, kad jis pritarė lietuviams dėl pasieniečių kari-nio dalinio neįkūrimo Punske) - labai įdomi asmenybė. Diskusi-joje aktyviai pasisakė broliai Domosławscy, prof. Strumiłło, Seinų apskrities vadovai ir kiti. Vėl atgijo prieš keliolika metų Su-valkijoje gyvenusio J. Nowako-Jeziorańs-kio skelbtos idėjos ir rūpinimasis Sei-nų miesto klausimu. ypač opios problemos – Seinų ūkinė plėtra ir turizmo infrastruk-tūros stoka. Vienas iš svarbiausių miesto ar-chitektūros paminklų – buvęs dominikonų vienuolynas, o vėliau

kunigų seminarija – per dau-gelį metų apleistas. Netinka-mai mėginama šias patalpas naudoti. Priežasčių ieškota visur, taip pat valstybės ir Bažnyčios hierarchų politi-koje. Patys lenkai, dalyvavę diskusijoje, kaip svarbiau-sią priežastį nurodė lenkų ir lietuvių santykius, ypač tai, kad per mažai pabrėžiamas arba ir visiškai nutylimas lietuviškas Seinų paveldas. Atkreipiamas dėmesys į tuos dalykus, kurie skiria lenkų ir

Jan Nowak-Jeziorański 1989 m.

23

kulTūros baruose

XIII VAIKų ŠOKIų ŠVENTĖ

„AGUONĖLĖ“ - įSIMINTINIAUSIA IR REKORDINĖ

„AGUONĖLĖ“ – tradicinė vaikų šokių šven-tė, jau tryliktą kartą subūrė vaikus. Šiemet jų buvę per tris šimtus. Jauniausiam šokėjui buvo vos treji metukai. Tai byloja, kad Seinų ir Punsko krašte šoka kiekvienas.

Šventės viešnia tetulė Jadzė (Loreta Kalinauskaitė) iš Amerikos ir kaimietukas Jonas (Artūras Berneckas) žavėjosi vaikų pasirodymais. Kiekviena grupė sužadinda-vo vis daugiau emocijų. Vieni žavėjo sceniniu meniškumu, kiti amžiumi, treti kūno lanks-tumu bei kolektyvo gausu-mu. Reikia žemai nusilenkti kolektyvų vadovams, kurie

24

į savo darbą įdeda visą šir-dį, nori, kad Seinų ir Punsko krašte vis labiau klestėtų lie-tuvių tradicijos. Dalyviai šoko įvairiausius šokius: pop, roko, bet daugiausia – lietuvių liau-dies.

Tryliktoji šokių šventė liks atmintyje ne tik dėl to, jog buvęs rekordinis dalyvių skaičius, bet ir kad oras pri-vertė baigti šventę jai nepasi-baigus. Punską užklupus au-dra neleido Lietuvių kultūros namų scenoje parodyti savo šokių seiniškiams, Krasnavo, Vidugirių, Navinykų mokslei-viams bei dviem grupėms iš Punsko.

Brangūs vaikai ir kolek-tyvų vadovai, neliūdėkite, kad negalėjote pasirodyti savo tė-veliams, draugams ir šventės svečiams. Kitais metais lauk-sime Jūsų visų jau XIV šven-tėje. Esate puikūs šokėjai, ir Jūsų darbas nenuėjo veltui. Šokit ir puoselėkite lietuvių tradicijas. Mūsų kraštas turi kuo didžiuotis. Dėl to apdo-vanoti buvo visi: ir tie, kurie šoko, ir tie, kurie scenoje ne-pasirodė.

Lenkijos lietuvių jau-nimo sąjungos vardu nuo-širdžiai AČIŪ tariu Tautinių mažumų ir išeivijos departa-mentui prie LR Vyriausybės, kuris parėmė mūsų šventę, Punsko kultūros namų di-rektorei Astai Pečiulienei, Kornelijai Janušanienei, Lo-retai ir Artūrui bei visai LLJS komandai. Be Jūsų pagalbos, brangieji, šventė nebūtų bu-vus tokia nuostabi.

LLJS pirmininkė Silvija ČĖPLAITĖ

(R. Šlapakauskaitės nuotraukose – šventės akimirkos)

25

lAiškAi

„Aušros“ 5/2007 30 psl. išspausdintas „Autonominin-kų rojus“ primena šešiasde-šimt metų gyvuojantį antrojo bolševikmečio kolonizatorių išgalvotą kaltinimą, kad at-seit lietuviai išžudė okupantų „brolius“. Tas melas, tai mė-ginimas pateisinti okupantų žudynes Lietuvoje. Ryškiai atmenu bolševikų invaziją. Gerai prisimenu, kas ir kada žudė. Tiesa yra tokia: lietu-viai – lėti žmonės, o pirmojo bolševikmečio okupantai la-bai greitai bėgo į Rusiją, tai jų nužudyti nebuvo įmanoma. Greičio skirtumas.

Antruoju bolševikmečiu lietuvis neretai būdavo užpuo-lamas ir kaltinamas, sakant: „Tu užmušei mano brolį!“. Aš pats buvau ne kartą užpultas. Laimė, buvau įsisavinęs veiks-mingą smūgį Stasio Barausko bokso sekcijoje 1941 metais, todėl likau gyvas. Mokytojas Večkys papasakojo panašų įvykį. Jis buvo patyręs fronto karys, tai susitvarkė su ban-ditais. Tačiau Jančės sūnus, nuvykęs į Vilnių, neturėjo tokios laimės ir buvo žiauriai nužudytas. Bronius Nevu-lis gyveno Vilniuje daugiau kaip dešimt metų ir panašių žudynių žinojo daugiau. Bol-ševikmečio pareigūnai sutel-kė Lietuvoje kolonizatorius, kurie turėjo daug teisių, o kad dirbti nenorėjo – tai žudė.

– ...ubil mojevo brata! – šaukė banditas.

Jeigu – kaip tvirtina ko-lonizatoriai – tikrai taip buvo, tai tokio skaičiaus jų „bro-lių“ Lietuvoje nebuvę. Be to, jie buvo labai greiti. Pabėgo. Gaila, kad aš taip pat nebuvau greitas. O tiek jų Lietuvoje.

Sobotinas toks primi-tyvus, kad nesugeba nieko naujo parašyti, tik kartoja tai, ką jo „broliai“ išgalvojo, kad sunaikintų daugiau aukų ir parodytų savo gyvulišką bol-ševiko sadizmą. Tai nėra jokia naujiena.

Lietuvos kolonizacija vyko ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Burbiškių žmonės pasa-kojo apie atkeldintą Borisą, kuris, gavęs žemės, pasistatė Burbiškių gale, ant Galadu-sio kranto, trobelę, rusiškai „vedė“ merginą ir nenorėjo naudotis nei žemės, nei eže-ro gėrybėmis, o prisijungė prie vagių gaujos. Vogė ar-klius. Mano tėvas, sugrįžęs iš Amerikos, kaubojiškai mėgo arklius. Arkliavagiai jau ap-vogė visus, tik liko mano tėvo arkliai. Smuklininkas nugir-do Boriso gaujos pašnekėsį,

tai pranešė tėvui, norėdamas atsikratyti vagių mano tėvo rankomis.

Sutartą naktį tėvas sulau-kė vagių. Bendrai nuleido ant virvės Borisą per tvarto lange-lį, bet šis užsinėrė ant šakių, tai suriko:

– Ciani nazat!Sėbrai ištraukė Borisą ir

nunešė jį į jo trobelę Burbiš-kių gale. Borisas numirė, o žmona išvažiavo, tik liko pa-vadinimas Borisuvka.

Vagys naudojosi didele žandarų simpatija: jie sugau-davo vagį, tai tik sumušdavo ir pasakydavo kolonizatorių atkeldintam „piliečiui“:

– Gavai ne už tai, kad pa-vogei, o už tai, kad nemokėjai paslėpti.

Tokia filosofija okupan-tų pareigūnų buvusi taip pat bolševikmečiu. Nepasikeitė ir dabar. Patvirtina tai ir Soboti-no straipsnis. Tokia padermė.

Keista, kad rezisten-tai kovojo su tokio raudono slibino galybe, o nusileido „nykštukui“. Kas su mumis atsitiko?!

Visokie okupantai „au-tonomininkai“ gyvena kaip rojuje, ir nors jie suskilo, tai prisijungė prie tų, iš kurių turi daugiau naudos, ir tiems tar-nauja.

Vitas RĖKUSOtvockas

DAR DĖL RUSų „BROLIų“

Birželio 17 dieną santuokinio gyvenimo 50-metį švęs ALbINA ir JUOzAS GRIGUČIAI iš Klevų.

Mieli Tėveliai, nuoširdžiausiai sveikiname Jus 50-ųjų bendro gyvenimo metinių proga

ir linkime sveikatos bei ilgo ir gražaus gyvenimo. Gyvenimas – tai nuostabi kelionė. Tegul nei vienas debesėlis

netemdo Jūsų pavyzdingo dueto padangės! Lai Jūsų židinio ugnelė švies mums visada...

Dukros Onutė ir Janutė su vyrais, sūnus Vitas su žmona bei anūkai

26

kronika

Kiekvienas vaikas – nau-ja viltis. Jis nori augti sveikas, aprūpintas, saugus ir mylimas. Vaiko ašaros yra sūriausios, sielvartas gilus, sukrečiantis. Kiekvienas vaikas nori turė-ti tėtį, mamą, jaukius namus, kur jo lauktų sugrįžtančio iš mokyklos ar žaidimų aikšte-lės. Taip pat nori turėti drau-gų, kurie visada išklausys. Mokykla yra ta vieta, kur maži ir dideli vaikai kiekvieną dieną susitinka, pasidalija rū-pesčiais ir džiaugsmais. Labai svarbi yra draugystė, kuri lydi visą gyvenimą.

Š. m. birželio 1 d. Puns-ko Dariaus ir Girėno pagrindi-nėje mokykloje ir gimnazijoje vyko Mokyklos ir Vaikų die-na. Jos pagrindinis šūkis buvo „Draugystė“. Šventė pradėta tokiais žodžiais:

Jei nori tu iš tikroPasiekt svajonę savo –Draugystės kelias vedaKeliaut ir nugalėt.

Kaip ir kasmet šioje pui-kioje šventėje dalyvavo visi mūsų abiejų mokyklų moks-leiviai – nuo mažiausių iki didžiausių. Turėjome ir svečių iš Lietuvos – Balbieriškio bei Jurbarko mokyklų, taip pat Seinų „Žiburio“ gimnazijos, atvyko Navinykų, Vidugirių ir Pristavonių mokyklų direk-torės.

9 val. auklėtojai susiti-ko su mokiniais, kad aptartų dienos programą. Paskui pa-grindinės mokyklos bei gim-nazijos mokiniai pasiskirstė į kelias grupes. Kiekvienas pasirinko tai, kas jam patiko – vieni žaidė krepšinį, kiti fut-

MOKYKLOS DIENA PUNSKO DARIAUS IR GIRĖNO PAGRINDINĖJE

MOKyKLOJE IR GIMNAZIJOJE bolą, o treti atstovavo klasei. Buvo renkama „Šauniausia klasė“. Varžybose dalyvavo ir svečiai iš Lietuvos bei Seinų. Štai krepšinio turnyro laimė-tojai: VI klasės merginų gru-pė, „Žalgirio“ komanda (VI kl. berniukų grupė), gimna-zijos III a kl. merginų grupė, gimnazijos III a kl. berniukų grupė (II vieta – Jurbarko ko-manda, III – Balbieriškio ko-manda, IV – Seinų „Žiburio“ gimnazijos komanda). Futbo-lo rungtynes laimėjo taip pat mūsų mokyklos moksleiviai: VI kl. „FC Žalgirio“ žaidėjai, gimnazijos III c kl. „Czerwo-ne Diabły“ komanda.

Konkurse „Šauniausia klasė“ dalyvavo IV–VI ir I–III gimn. klasių moksleiviai. Da-lyviai buvo suskirstyti į kelias grupes pagal amžių. Kad mo-kiniai galėtų pasisakyti savo gimtąja kalba, konkursas vyko

VA I K ų D I E N A

27

atskirai lietuviškose ir lenkiš-kose klasėse. Mokytoja Genu-tė Vaznelienė buvo atsakinga už jo paruošimą lietuviškose klasėse, o mokytoja E. Kotlarz – lenkiškose. Kiekviena klasė

turėjo išrinkti po 3 lyderius, ku-rie atsakinėjo į klausimus, susi-jusius su mūsų mokyklos istori-ja, dabartimi bei bendravimu su mūsų krašto lietuviškomis mo-kyklomis. Mokiniai turėjo pa-

į žinių ir darbų vertini-mo komisijas buvo pakviesta po vieną mokinį ir du moky-tojus. „Šauniausios klasės“ vardą pagrindinės mokyklos lietuviškų klasių kategorijoje

sižymėti žiniomis apie mokyklą ir jos gyvenimą, organizuojamas šventes ir mūsų mokyklos sve-čius. Kova buvo labai atkakli.

laimėjo IV a kl., gimnazijos – II b kl., lenkiškų klasių – IV c pagrindinės mokyklos kl. ir II c gimnazijos kl.

28

Antrajame aukšte buvo surengta paroda, kurią moki-niai ir svečiai galėjo lankyti per pertraukas tarp varžybų bei konkursų. Ji skirta mo-kyklos gyvenimui, mokinių pasiekimams, darbams. Taip pat surengta multimedialinė prezentacija, tad galima buvo prisiminti svarbiausias mo-kyklos gyvenimo akimirkas. Paroda veikė iki birželio 6 d. Ji parodyta ir mokinių tė-veliams, kurie tai dienai pa-kviesti į mokyklą.

Po pirmosios dalies, nuo 11.30 iki 13 val., vyko iškil-mingas moksleivių koncertas. Jo metu buvo paminėtas nar-siųjų lakūnų Dariaus ir Girėno žygdarbis. Šių garbingų lakū-nų vardus mūsų mokykla pa-sirinko prieš trejus metus.

Sumanytam skrydžiui iš Niujorko į Kauną lakūnai nusipirko seną vienmotorį lėktuvą, išleisdami visas savo santaupas. Lėktuvas nebuvo pritaikytas tolimiems skry-džiams, todėl reikėjo į jį įmon-tuoti naujų įrengimų. Reikėjo pinigų, kurių lakūnai nebe-turėjo. Prasidėjo varginantis lėšų rinkimas, pareikalavęs

iš lakūnų ne mažiau pastangų negu lėktuvo paruošimas toli-mam skrydžiui.

Liepos 15 d. 6 val. 15 min. „Lituanica“ atsiskyrė nuo Amerikos žemyno ir pradėjo savo istorinį skrydį į Lietuvą. Tą pačią dieną visiems, no-rintiems gauti perspausdintų ženklų, buvo išsiuntinėti atvi-rukai ir pranešta, kad lakūnai išskrido tą rytą ir kad pirmieji dar gali įsigyti ženklų. Kaune „Lituanicos“ buvo laukiama liepos 17 dieną apie 2–3 valan-dą ryto, tačiau apie 1 valandą ryto lėktuvas paslaptingomis aplinkybėmis sudužo Vokieti-jos miške, netoli Soldino mies-telio, ir lakūnai žuvo.

Nuotaikingame koncerte dalyvavo kiekvienos klasės moksleivių atstovai: pradedant I pagr. m–klos kl., baigiant III gimn. kl. Jame atsispindėjo visų metų darbas ir tų, kurie mokė mokinius dainuoti ir šokti, ir pačių atlikėjų – mūsų mokinių. Dar kartą galėjome įsitikinti, kad turime be galo talentingus mokinius. Žino-mos dainos atgijo jų šokiuo-se su nauja energija ir įgavo naują prasmę. Mokinių atlie-

kamose dainose suskambo jų pačių jausmai. Pagaliau džiu-gu buvo pamatyti ir išgirsti, kad mokiniai vis dar neabe-jingi mūsų krašto istorijai ir tradicijoms, kad su pagarba jas puoselėja. Šių metų šven-tės šūkis „Draugystė“ buvo girdimas beveik viso koncerto metu. Juk būtent mokykloje bendraujant su bendraamžiais užsimezga pirmos pažintys, čia žmogus sužino, ką reiškia žodis „DRAUGySTĖ“. Ši graži šventė užbaigta tokiais žodžiais:

Duok, mielas drauge, ranką –Kartu smagiau keliauti,Kartu kliūtis įveiksim,Kol kelias pasibaigs.

Po koncerto vyko mūsų mokyklos mokytojų ir iš Lie-tuvos atvykusių svečių susiti-kimas. Jo metu vyravo drau-giška atmosfera. Tikimės, kad užmegzti ryšiai virs glaudes-niu mokyklų bendradarbiavi-mu.

Mokyklos šventę finan-siškai parėmė Tautinių mažu-mų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Aurelija PEČIULYTĖ

(P. Vitkausko nuotrauko-se Vaikų dienos akimirkos)

KLAIDOS ATITAISYMAS

Š. m. “Aušros” 11 nr. 27 psl. įsivėlė klaida. Lietuvių kalbos konkurso VI klasių ka-tegorijoje I vietą laimėjo Vir-ginijus Senda.

Atsiprašome.

29

„Palenkės vaivadijos valsčiai Varšuvoje”

Birželio 3 d. Punsko valsčiaus įstaiga da-lyvavo renginyje „Palenkės vaivadijos valsčiai Varšuvoje”. Jį suorganizavo Valsčių sąjunga. Renginys vyko ne įprastoje vietoje – Karalių rūmų aikštėje, o Didžiojo teatro aikštėje.

Atvykusius Punsko savivaldybės atstovus Varšuva pasveikino lietumi ir gan šaltu oru. Renginyje dalyvavo verslininkai: Onutė ir Val-das Krakauskai iš Punsko (parduotuvė), I. ir B. Mroczkowscy iš Punsko (kepykla), Birutė ir Naglis Virakai iš Punsko (mėsinė ir kepykla), Danutė ir Kazimieras Vazneliai iš Valinčių (sū-rių gaminimas) bei Jolanta ir Petras Vitkauskai iš Punsko (bitynas).

Mūsų stendai – prekyvietės buvo labai ge-roje vietoje, nes prie pat scenos. Taigi prisista-tyti buvę tikrai lengviau. Punsko savivaldybė šį kartą skyrė lėšų ne tik apmokėti už vietą, bet ir efektyviai reklamai. Ne veltui sakoma, kad reklama - verslo variklis. Norėdami pritraukti kuo daugiau žmonių, privalome jiems prisista-tyti. Tam reikia ne tik pateikti informaciją, bet ir finansų.

Punskiečiai kaip paprastai buvo pasistatę medinius namelius (keli jų paskolinti ir kitiems valsčiams). Prie jų būriavosi minios žmonių,

***Vaikų dienos mūsų mokykloje ypač laukė

I–III klasių mokiniai. Taigi tai dienai mokytojos stengėsi parengti vaikams įdomių užsiėmimų.

Šiemet vaikų šventę pradėjome susitikimu su „Aušrelės“ redaktore Vida Baranauskaite. Kaip tokią dieną dera, ji neatėjo tuščiomis. Re-daktorė atsinešė dovanų, kurias įteikė labiausiai nusipelniusiems jos bendradarbiams. Dėkojo vaikams už jų darbelius, o mokytojams – kad padeda juos surinkti, laiku atiduoda į redakciją.

Po šio susitikimo vyko šokių turnyras. Jame dalyvavo šokėjai iš lietuviškų klasių bei vienos lenkiškos klasės mokiniai. Vaikai šoko šokius, kurių mokėsi ne tik per pamokas, bet ir pertraukas. Žavėjomės pačių vaikų sukur-tais šokiais, šokėjų išradingumu, jų meniniais sugebėjimais. Mokytojos džiaugėsi, kad vaikai

Parduodamas namas Punske. skambinti tel. 0-22-7589345.

norinčių paragauti tradicinių lietuviškų ska-nėstų. Punskiečių stendus puošė lietuviškos juostos, audiniai, Punsko savivaldybės herbas, vėliava, logo, dirbiniai iš medžio, šieno ar mo-lio. Renginio metu buvo dalijami reklaminiai bukletai apie Punsko kraštą ir lietuvių kultūrą.

Varšuviečiai ilgai ir kantriai laukė eilėse, kad paragautų ir įsigytų norimų produktų. Mat Punskas tikrai Varšuvoje žinomas. Stenkimės to nepamiršti. Mūsų krašto žmonės sugeba ne tik pagaminti skanius produktus, bet ir efektyviai juos parduoti.

Renginio dalyviai galėjo pasiklausyti sce-noje pasirodančių ansamblių iš visos Palenkės vaivadijos (punskiečiai dėl Punske minimo jubiliejaus pasirodyti negalėjo). Čia grota, dai-nuota ir šokta nuo paryčių iki pavakarių. Artistai susilaukė tikrai didelio susidomėjimo. Pasirodė, tarp kitko, baltarusių estradiniai ansambliai ir cerkvės chorai. Manykim, jog rudenį pasirodant nepritrūks ir lietuviškų ansamblių.

Išvykos dalyviai nuoširdžiai dėkoja viršai-čiui Vytautui Liškauskui už pakvietimą atsto-vauti Punsko savivaldybei Varšuvoje.

Dalyvis

sugeba taip gražiai organizuoti laiką per per-traukas. Jie, užuot išdykavę, bando savo jėgas choreografijos srityje. Ir jiems tai puikiai seka-si. Visi šokėjai buvo apdovanoti diplomais bei saldainiais. Vieni už grakščius judesius, ritmiš-kumą, kiti – už savą choreografiją, didelį spor-tinių šokių išmanymą, dar kiti – už mokėjimą suburti visą klasę ne tik šokti, bet ir dainuoti, meilę šokiui. Vaikų veiduose spindėjo šypsena, džiaugsmas, tad sprendėme, kad jiems šis tur-nyras patiko ir buvo reikalingas.

Turnyrui pasibaigus, prasidėjo ne mažiau laukiamos sporto varžybos. Kadangi dalyvių buvo nemažai, atrinkome tuos, kurie nedalyva-vo šokių turnyre. Vaikams mokytojos surengė estafetes, kurias jie ypač mėgsta. Kiekvienas sporto varžybų dalyvis gavo čiulptuką.

E. balkevičienė

30

spauda rašė

LIETUVOS ŽINIASKLAIDA2007 06 04 – 06 11

Praėjusi savaitė nepasižymėjo politinių įvy-kių gausa, o žiniasklaidos dėmesys daugiausia telktas į pagaliau pasibaigusią Valstybės saugu-mo departamento (VSD) buvusio vadovo Arvy-do Pociaus atleidimo ir naujo direktoriaus Povilo Malakausko paskyrimo istoriją.

Dauguma frakcijų Seime labai abejojo, ar prezidento siūlomas kandidatas P. Malakauskas balsavimo metu sulauks palaikymo. Geriausias orakulas pasirodė esąs žurnalistas Artūras Račas. Jis naujienų portale Alfa.lt prieš lemtingą balsa-vimą drąsiai teigė: „Seimas iš esmės neturi jokio pasirinkimo, ir kokie bus balsavimo rezultatai, spėlioti beveik nereikia – jis balsuos už P. Ma-lakauską”.

Tiesa, politikų nuomonės dėl naujo VSD vadovo paskyrimo po balsavimo buvo nevieno-dos. Prezidentas Valdas Adamkus, kuris nuo pat skandalo, susijusio su VSD vadovu A. Pociumi pradžios, atkakliai ir atvirai – iki pat paskutinio momento – jį rėmė bei pabrėžtinai ignoruodavo bet kokius signalus apie jo veiklos neigiamą įta-ką bei abejotiną reputaciją, žurnalistams sakė: „Šiandien esu tikras, kad išsprendėme gan ne-malonų ir sunkų uždavinį, kuris buvo susijęs su mūsų saugumo reikalais, mūsų institucijų ben-dradarbiavimu ir kartu – su mūsų valstybės pa-grindų saugumo problemomis“.

Premjeras Gediminas Kirkilas taip pat džiaugėsi, kad Seimas palaikė P. Malakausko kandidatūrą. „Sprendimą vertinu teigiamai, nes visą laiką palaikiau P. Malakausko kandidatūrą ir prezidento poziciją. Manau, kad Seimas taip pat palaikė prezidento poziciją. Visą laiką laikiausi nuomonės, kad sprendimai būtų priimami kuo greičiau. Kandidatas tikrai kompetentingas, tin-kamas ir mūsų užsienio partneriams. (...) Tikiuo-si, kad jam pavyks tinkamai vadovauti ir sutvir-tinti VSD“, – DELFI antradienį sakė G. Kirkilas. Tuo metu Seimo valdančiosios Liberalų ir centro

frakcijos seniūnas Vytautas Bogušis manė, jog daugumos parlamentinių frakcijų apsisprendimas balsuoti laisvai dėl P. Malakausko kandidatūros, esą, greičiausiai išreiškia daugumos parlamenta-rų baimę neįtikti spec. tarnybos vadovui – ar tai būtų STT, ar VSD. „Tai yra faktas. Reikia pripa-žinti, kad politinio turgaus žvejyba pasisekė. O kokie bus rezultatai – sunku prognozuoti, tačiau esu įsitikinęs, kad P. Malakauskas yra vis dėlto pažeidžiamas. Mat situacija VSD problemiška, o būdamas konservatorius, P. Malakauskas, ma-nau, turės didelių bėdų“, – kalbėjo V. Bogušis. Seimo patvirtintas VSD vadovu P. Malakauskas žurnalistams teigė: „Aš nesitikėjau tokio rezul-tato ir po susitikimų su frakcijomis maniau, kad lieka pusė per pusę. Ir po balsavimo galiu pada-ryti išvadą, kad lėmė tas žmogiškasis faktorius, nes pokalbiai buvo geri, dalykiški ir žmogiškai mes neturėjome problemų su parlamentarais. Panašu, kad šiandieną tas faktorius paėmė viršų, o tie parlamentarai, kurie susilaikė – tai irgi yra visiškai normalu, kadangi dar daug reikia kalbėti apie labai jautrius dalykus, susijusius su saugu-mo sistema“.

Taigi nors A. Pocius VSD direktoriaus pos-to jau neužima, žiniasklaidos dėmesio susilaukė ir vieši V. Adamkaus bei G. Kirkilo pamąstymai apie buvusio VSD vadovo ateitį. V. Adamkus teigė, jog ligšiolinio Valstybės saugumo departa-mento vadovo A. Pociaus patirtis vertinga, todėl šis pareigūnas turėtų likti valstybės tarnyboje. „Toks žmogus negali atsidurti gatvėje“, – žurna-listams sakė V. Adamkus. „Jo (A. Pociaus) pa-tirtis, jo darbas ypatingai svarbioje ir, sakyčiau, jautrioje valstybės tarnyboje (…) jo patirtis galė-tų būti kur nors kitur panaudota. Jeigu norit, galiu pridurti – toks žmogus negali atsidurti gatvėje“, – prezidento žodžius perteikia žiniasklaida.

Premjeras taip pat palaikė šalies vadovo poziciją ir manė, jog valstybė turėtų pasirūpinti A. Pociaus likimu. „Mes turime būti civilizuoti, kaip kad Vakarų valstybėse yra. Ir palaikau pre-zidentą, kad valstybė turėtų pasirūpinti jo žinio-mis ir kompetencija. Nors buvo klaidų, tačiau neturėtume nusišalinti nuo jo likimo“, – žurna-listams sakė G. Kirkilas.

ąžuolas Bagdonas Delfi.lt apie tokius val-džios vyrų samprotavimus rašė: „Neturint jokių ypatingų informacijos šaltinių ar gudrių ir pa-

31

tyrusių patarėjų būrio sunku atspėti tikrąją pre-zidento ir premjero pareiškimo tikslą. Žinoma, kad didelė dalis Saugumo departamento vei-klos yra užslaptinta, todėl nei prezidentas, nei premjeras turbūt taip ir nepaaiškins, kuo gi po-nas Pocius nusipelnė tokio išskirtinio dėmesio ir kokia ta patirtis, kurią reikia žūtbūt išsaugo-ti“. Toliau straipsnyje „Iš gatvės apie saugumą“ autorius primena viešą A. Pociaus „patirtį“. „Pirma, ką turbūt reikia paminėti, tai kad ponas Pocius 1989 metais sugebėjo patekti į KGB re-zervą. Net tie, kas mąsto tik dešiniuoju pusrutu-liu, turėtų pripažinti, kad sovietinė kadrų atrin-kimo sistema buvo nepalyginamai geresnė už dabartinę. Niekaip kitaip neišeina paaiškinti to, kad tiek daug kagėbistų, rezervistų ir buvusių kompa