PAGRINDINIS NUMERIO PARTNERIS GENERALINIS LEIDINIO RĖMĖJAS

Ekoblogas siūlo savo viziją ateitiesLietuvai

Renkisekologiškai

3 psl.

Dviratininkai bus tramdomi liemenėmis ir šalmais

7 psl. 10 psl.

Chemistry – a science that has been with human-ity since the 18th century, it has provided us with comfort and possibilities, and now it receives all the blame for the damaged environment and the green house effect! However try to look beneath the sur-face and think whether it's the science itself or just an enormous consumeristic desire and greed that is causing all this trouble. Chemistry is helping us to "convert" into more environmental way of life, it is the chemistry specialists that constantly check and track the cleanliness of our water, soil, and air. It is the chemistry specialists who helped to develop the bio-fuels and it was the same people who developed the catalytic converters that reduce the toxic ele-ments in our environment as well as the green house gas. These are just a few of the endless list; batter-ies that we use everyday, refrigerating system (that has been modified to reduce environmental impact), fertilisers and the list goes on, as almost everything that we use everyday has been in fact influenced or affected by the science of chemistry. Yet the scien-tists still adapt to our needs, as they can not afford to do otherwise for simple economical and practical reasons. At the end of the day if we consumed less of the chemical industry produce, that would reduce the demand and along with that the production. It all depends on us whether the chemistry will be a green or a black science.

Atspausdintas ant ekologiško popieriaus, aplinkai nekenksmingais dažais.Neskubėk išmesti, geriau pasiūlyk drau-gams arba atiduok perdirbti.

Partneriai:

nukelta á 2 psl.

Ar chemija gali būti žalia? Chemija, achema, kita alchemija ekologų ir sąmoningų vartotojų lūpose tapo keiksmažodžiu. Švelniai pažvelkime, ar kaltas pats požiūris, ar kiti vartojimo aspektai, ar pati disciplina ir jos produktai. Netoliese „Ozone7“ – ir biotechnologijų klausimas Lietuvoje, sergantys namai, drabužių ekologija..

Ekoproduktų paklausa taip išaugo (ne Lietuvoje – nurim-kite), jog reikalingi didžiuliai nauji dirbamos žemės plo-tai. Čia turėtume suklusti. Ką baisesnio gamtai galime įsivaizduoti, nei besiplečiantys dirbamos žemės plotai? (Asfaltas, betonas ir kiti aplinkos planavimo būdai – tai visai kita tema.) Tad neįsivaizduoju kito būdo, kaip tik auginti ekologiškus produktus neekologiškųjų sąskaita. O kas trukdo? Kodėl išvis (jau klausiau) nenubrėžiami (bent jau) tikslai ar terminai, kai produktai bus TIK ekologiški?Arba, kaip Mindaugas Galiauskas cituoja jam nežinomą išminčių, „kodėl būtent ekologiški produktai Turi Nešti Būdvardžio Naštą“? Juk tai NEekologiškas maistas ir kitkas turėtų būt žymima specialiomis etiketėmis ir nugrūdama į atokiausias lentynas.

Plečiasi ne vien dirbama žemė. Ispanija džiaugsmingai pristatė saulės energijos plantaciją, aprūpinsiančią 20 000 namų. Milžiniškame plote augmeniją ir gyvūniją pakeitė nauji švytintys vasiukai – (turbūt) silicio ir plieno augalai, negyvomis rieškučiomis rinksiantys saulės spindulius. Būtų puiku, jei tai vyktų dykumoje ar vietoj minėto asfalto, betono ar ant begalinių stogų----- tačiau vietoj miško (ar, tebūnie, vynuogienojų)???! Šito suprasti kol kas negaliu. Įdomu, beje, kiek energijos prigeneruoja Lietuvos stogų derva ir bituminė danga, ruberoidas ir žvalieji žavieji asbesto kraigų peizažai? Turbūt ne mažiau, nei žiovaujantys valstybininkų pakaušiai, kurie tebevolioja radioaktyviojo „leo lt“ tragikomediją.

Jei vis dar abejojate, palaikyti „leo“ ar ne, atsakykite į kelis klausimus 1. Kam projektui žūtbūt reikalin-gas žymus prekybos tinklas, pasak protestuojančių aktyvistų, susidedantis iš sandėlių ir nepasižymintis niekuo teigiamu, išskyrus pinigus? 2. Kiek jų konkrečiai šis investuotojas įsipareigojęs investuoti? 3. Kada ir koks konkursas atvedė šį „investuotoją“ į pagrindinių projekto partnerių gretas? 4. Kada bus realūs sprendi-mai radioaktyvioms atliekoms laidoti? O kada į tai bus atsižvelgta? Vardan ko jas apskritai saugosime? 5. Branduolinė energija pristatoma kaip pigi. Kiek ji kainu-os įskaitant visas projektui reikalingas investicijas ir in-vestuotojams bei partneriams būtinus antkainius? Kiek matėte studijų ir skaičiavimų, jog branduolinės jėgainės statyba Lietuvai kaip niekad apsimoka? 6. Kiek ir kokių priemonių Lietuva skiria ALTERNATYVIŲ energijos šaltinių ir gavybos plėtrai? 7. Kokia avarijos tikimybė, įvertinant ir ligšiolinės projekto eigos tikslumą? Per kiek laiko niekuo neargumentuojamas branduolinės en-ergijos pigumas atpirktų tokios avarijos padarinius?

Iš JAV į Jungtinę Karalystę persimeta spartus bičių nykimas. Jas naikina trąšoms naudojami pesticidai, plintantys avilių parazitai, atšilęs klimatas ir net vabzdžių dizenterija. Mokslininkai nustatė – jeigu angliškosios bitės ir toliau nyks taip pat sparčiai, jau po dešimties metų šalies peizažai nepažįstamai pasikeis – pievose išnyks gėlės, miškuose sumažės jaunų medelių, paukščiai liks be maisto, o žmonės – be medaus. Dėl susilpnėjusio imuniteto vabzdžiai darosi neatsparūs šalčiui ir ligoms. Pernai bitininkai „bičių dieną“ paskelbė gedulą, nes patyrė didžiausias bičių kolonijų netektis per visą bitininkystės istoriją. Manoma, jog šiemet vaizdai bus dar liūdnesni. Britų bitininkų asociacija neveiksnumu kaltina aukščiausiąją JK valdžią. Kiti ūkininkai netaupydami purškia auginamas daržoves ir vaisius stipriais pesticidais. 1992 m. šalyje užsiveisė parazituojantys vabalai, kurie puola bites ir siurbia jų kraują. Nors kurį laiką sėkmingai kovota su vampyrais nuodų pagalba, šiuo metu vabalai jau yra jiems atsparūs ir toliau plinta po visą šalies teritoriją. Bitės kenčia ir nuo įvairiausių ligų. 2006 m. JAV išmirė beveik visos laukinių ir prijaukintų bičių kolo-nijos. Netrukus ligos epidemija persikėlė į Europą. Randama vis daugiau tuščių avilių – bitės miršta ištisomis kolonijomis. Neatmetama, kad liga dar labiau paūmėja, nes daugelis bičių šeimų kenčia nuo streso. Jį vabzdžiai patiria dėl kaimynystės su gausybę chemikalų naudojančiais žmonėmis. Kai kurie mokslininkai galvoja, kad dėl vabzdžių mirtin-gumo gali būti kaltas nestabilus klimatas. Šiltos žiemos – bičių kolonijoms tikra pražūtis. Staiga atšilę orai jas prikelia iš žiemos miego. Tada bitės skrenda ieškoti ma-isto, kurio dar nėra. Kai po kelių šiltų valandų grįžta šaltis, jos masiškai miršta.

Londoniete.lt

Pasaulinis gamtos fondas (WWF) išrinko latvių kom-panijos ekologiškos kosmetikos prekės ženklą „Madara" kaip pavyzdį kitiems prabangos ženklams pasau-lyje. „Madara“ produktai gaminami iš Baltijos šalyse surinktų gėlių, taip pat ir iš reikalavimus atitinkančių Lietuvos ūkių. „Madara“ išrinktas į septynetuką sėkmingiausiai veikiančių ir naujoviškiausių kompanijų visame pasaulyje. WWF siekia praplėsti visuomenės mąstymą, parodyti, kad galima gyventi šiuolaikiškai, prabangiai ir nedaryti žalos gamtai.

wwf.org

LINA KUNGYTĖlina@olimpiados.lt

Chemijos mokslas pasaulyje egzistuoja nuo XVII amžiaus. Bėgant metams jis sparčiai vystėsi ir tobulėjo, tenkindamas įvairius žmonių poreikius. Apsidairykime aplink – juk mus supantis komfortas yra ir chemi-jos pramonės nuopelnas. Pasak Vilniaus universiteto doc. dr. Laimutės Salickaitės–Buikienės, chemija – antroji mūsų motina, kuri rengia, maitina, gydo, tiesia kelius, tie-

kia kurą visoms susisiekimo priemonėms ir pan. Tačiau visa tai turi savo kainą. Kuriant naujas medžiagas vis daugiau buvo (ir yra) sunaudojama gamtos išteklių, išmetama nereikalingų atliekų. Dėl besikeičiančio mūsų planetos veido daugelis žmonių pradėjo nerimauti ir... kaltinti chemiją. 1990 metais JAV teršalų ir nuodų prevencijos tarnyba OPPT (Office of Pollution Preven-tion and Toxics) nusprendė imtis priemonių, kad chemijos produktai ir procesai būtų kuo mažiau pavojingi žmogui ir aplinkai.

Ši tarnyba sukūrė programą „Alternatyvūs sintezės keliai teršalų prevencijai“. 1993 m. ši programa buvo dar patobulinta ir pavad-inta „Žaliąja chemija“. Nuo tada žaliosios chemijos programa paskatino bendradar-biauti akademinę visuomenę, pramonę, vyriausybės institucijas ir nevyriausybines organizacijas. Žalioji chemija tapo nauja chemijos mokslo šaka. 1997 metais JAV įkurtas Žaliosios chemijos institutas.

„Lifosos“ atliekø kalnai,ásiamþinæ Lietuvos peizaþe.Pagerbkime tylos minute..nuotr. Marius Jovaiða, „Neregëta Lietuva“

1822-6191

Ozonas 2008/3 (7) www.ekologija.lt2 / redakcija

OZONAS 7 / Chemija

RedaktoriusLinas Kranauskas8 682 52 400, editor@ekologija.lt

KoordinatoriusArtūras Nečejauskas8 699 37 833, info@ekologija.lt

Projekto vadovas:Mindaugas Galiauskas8 614 68 145, ozonas@ekologija.lt

Rubrikų redaktorėKristina Kučinskaitė8 671 35 049, news@ozonas.lt “EkoDaiktas”Miglė Anušauskaitė

VertimaiSkirmantė GoughKristina Bugelskytė

Kalbos kultūra ir stilius, „Rūšiuok Rūšiuok“Akvilė Rėklaitytė8 610 08 285, redakcija@ekologija.lt

MaketasKristina Pipiraitė8 652 21 189

LeidėjasVšĮ „Kultūros idėjų institutas“

KorespondencijaiPašilaičių g. 12A-10, Vilnius

BuveinėKonstitucijos pr. 23C-618, Vilnius,tel./faks. (8 5) 273 5919, info@ekologija.lt

Internetewww.ekologija.lt

ISSN 1822-6191Leidinys leidžiamas nuo 2006 metų.

Remkite „Ozoną“ – kursite švaresnę ateitį!Tapkite leidinio OZONAS rėmėju, paskirdami nedidelę savo lėšų dalį ekologiško gy-venimo būdo leidiniui OZONAS, kurio misija – užmegzti, vystyti ir palaikyti dialogą tarp visuomenės, valstybės ir verslo, sie-kiant ekologinio sąmoningumo ir vartojimo racionalumo strateginėje visuomenės gyvavimo eigoje.

Jei Jūs esate ekologinio, t. y. švaresnio ir racionalesnio vartojimo sąmoningumo šalininkas/-ė ir galite OZONUI skirti šiek tiek lėšų sparčiau vystyti šią veiklą – per-veskite Jūsų pageidaujamą arba Jums priimtiną, kad ir nedidelę ar simbolišką sumą į mūsų redakcijos sąskaitą ir taip prisidėkite prie kiekvieno naujo numerio išleidimo bei jo kokybės gerinimo. Pervesdami lėšas, jei pageidaujate, galite nurodyti, kaip norite, kad šios lėšos būtų panaudotos – pavedime be pavedimo paskirties „Parama“ trumpai pridėkite, kokiam tikslui (autoriniams honorarams, spausdinimo išlaidoms ir kt.).

Jei Jūs esate juridinis asmuo (t.y. įmonė) ir manote, kad Jūsų paslaugos arba lėšos gali būti naudingos OZONUI, o tuo pačiu Jūsų prekės ženklas arba reklama lei-dinyje OZONAS būtų naudingi Jūsų įmonės įvaizdžiui – susisiekite su mumis ir mes pasiūlysime Jums geriausią pasirinkimą, kokį tik galėsime!

Iki kiekvienų metų gegužės mėn. 1 d. paskirkite 2 % pajamų mokesčio sumos nau-dojantis savo banko elektroninės bankininkystės paslauga arba užpildydami 2 % standartinę VMI prašymo formą.Nuoširdžiai dėkojame paskyrusiems 2 % pajamų mokesčio sumos už 2006 metus – už jūsų skirtas lėšas apmokėjome didesnę autorinių straipsnių dalį.

Mūsų duomenys paramai gauti:Paramos gavėjo identifikacinis numeris(įmonės kodas): 300125569Paramos gavėjo pavadinimas: VšĮ „Kultūros idėjų institutas“Registracijos adresas: Pašilaičių g. 12A-10, VilniusAtsiskaitomosios sąskaitos numeris: LT28 7044 0600 0574 0636

atkelta ið 1 psl.

10

O TAIP PAT:

kitose vietose VilniujeThe Body Shop „Akropol-yje“, Ozo g. 25

IKI parduotuvėse: „Jasinskio“, J.Jasinskio g. 16;„Žvėryno žiedas“, Sėlių g. 54/Žalioji g. 2„Šeškinė“, Šeškinės g. 32

KauneIKI parduotuvėse:„Kalniečiai“, P.Lukšio g. 60„Lituanica“, Jonavos g. 3The Body Shop „Akropolyje“, Karaliaus Mindaugo pr. 49

KlaipėdojeIKI parduotuvėse:„Bigas“, Taikos pr. 139„Universitetas“, Herkaus Manto g.84The Body Shop „Akropol-yje“, Taikos pr. 61

ŠiauliuoseIKI parduotuvėje „Dainai“, Gardino g. 2The Body Shop „Saulės mi-este“, Tilžės g. 109

PanevėžyjeIKI parduotuvėje„Basanavičiaus“, Ukmergės g. 18

UAB „Žalvaris“ Atliekų utiliza-vimo centre bei Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio filialuose. Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentuose.Regioniniuose atliekų tvar-kymo centruose.

BEIekologiniuose renginiuose, konfer-encijose, įvykiuose, pasimatymuose, pas ekologiškus draugus ir kt.

Tarptautinė chemikų sąjunga IUPAC (Inter-national Union of Pure and Applied Chemis-try) žaliąją chemiją apibūdina kaip cheminių produktų ir procesų išradimus, panau-dojimus ir projektus siekiant sumažinti arba panaikinti pavojingų medžiagų gamybą ir naudojimą. Mokslininkai P. Anastasas ir J. Warneris 1998 metais paskelbė 12 žaliosios chemijos principų:1. Vengti atliekų. 2. Kurti saugesnes chemines medžiagas.3. Atlikti kuo mažiau kenksmingas reakci-jas.4. Naudoti atsinaujinančias žaliavas.5. Reakcijoms naudoti katalizatorius. 6. Vengti cheminių darinių, papildomų reakcijų stadijų.7. Laikytis atomų ekonomijos – siekti kuo didesnės reakcijos išeigos.8. Naudoti saugesnius tirpiklius ir papildo-mas medžiagas.9. Naudoti efektyvesnę energiją: aplinkos temperatūrą, nedidelį slėgį.10. Kurti tokius cheminius produktus, kurie po reakcijos lengvai degraduotų.11. Kontroliuoti aplinkos taršą. 12. Vengti nelaimingų atsitikimų.

O ar yra šie principai svarbūs Lietuvoje? Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto prof. habil. dr. Sauliaus Armalio nuomone, kiekvienas chemikas dirbdamas laikosi bev-eik visų šių principų. Juk niekas sąmoningai nenaudoja nuodingų ir kenksmingų medžiagų, vengia atliekų, siekia kuo didesnės reakcijos išeigos ir pan. Tik du iš šių principų būdingi būtent žaliajai chemi-jai: atsinaujinančių medžiagų naudojimas ir degraduojančių produktų kūrimas. Įprastoje chemijoje šiuos principus dažniausiai nugali

ekonomika ir praktiškumas. Chemikai lygiai taip pat kaip ir visa likusi visuomenės dalis siekia švarios ir neužterštos aplinkos. Galima išvardinti daugybę chemijos produktų, kurie turėjo svarbios reikšmės aplinkos apsaugai. Prisiminkime freonus – aerozoliuose, šaldytuvuose naudojamas medžiagas. Iki 1928 m. kaip šaldymo reagentas buvo naudojamas sieros dioksidas, amonia-kas, metilchloridas, o freonų atradimas pakeitė šias kenksmingas medžiagas. Po keturiasdešimties metų paaiškėjo, jog fre-onai ardo ozono sluoksnį. Kaip spręsti šią problemą? Juk neišmesime savo šaldytuvų? Čia sprendimą surado chemikai: vietoje klasikinių freonų dabar naudojami freonai, kurių sudėtyje ne visi vandenilio atomai pakeisti fluoru ir chloru, t. y. vietoj CFCl freonų šiuo metu naudojami HCFCl freonai. Kuo jie skiriasi nuo klasikinių? Naujieji fre-onai yra mažiau patvarūs, todėl, kildami iki stratosferos sluoksnio, suskyla. Putoplastai anksčiau buvo gaminami naudojant freonus, kuriuos dabar pakeitė pentanas. Tačiau pentanas yra angliavandenilis, kuris kau-piasi stratosferoje kaip šiltnamio dujos. Be to, pentanas yra gaunamas iš naftos ir yra neatsinaujinantis šaltinis. Taigi, išsprendus vieną problemą, susiduriama su kitomis. Kitas chemijos produktas – baterijos. Chemikai jas keičia, tobulina ir vis labiau didina jų energiją. Taip pat stengiamasi jas sukurti kuo mažiau pavojingas aplinkai. Įkraunamose baterijose kenksmingą kadmį pakeičia nikelis. Taip pat baterijos yra ku-riamos pagal specialų jų panaudojimą: laikrodžių baterijos turi būti pastovios srovės, akumuliatorių – priešingai, turi suteikti didelę srovę, grąžtų baterijos dėl saugumo kuriamos be sieros rūgšties, mo-biliesiems telefonams naudojamos lengvos

ir ilgesnio veikimo ličio baterijos. Baterijos yra perdirbamos, nes jose esančius cinko, mangano ir nikelio elementus Galima panaudoti dar kartą, o tai yra pigiau ir paprasčiau nei vėl juos išgauti iš rūdų. Valymo įrenginių sukūrimas labai pasi-tarnavo aplinkosaugai. Pavyzdžiui, au-tomobiliuose įrengiami katalizatoriai, mažinantys pavojingų oksidų išmetimą. Biodegalų sukūrimas taip pat neapsieina be chemikų. Biotechnologai gauna rapsų aliejų, o chemikai bando jį praskiesti, pri-taikyti automobilių varikliams. Chemijos mokslas gali pasitarnauti ir perdirbant atliekas. Iš susmulkintų medžiagų dažai, metalai, plastikai gali būti išfiltruojami cheminiais metodais. Chemikai atlieka dar vieną svarbią misiją saugant aplinką: jie analitiškai įvertina aplinkos objektus. Pavyzdžiui, tiria vandens telkinius, dirvožemio rūgštingumą, oro užterštumą ir pan. Čia pateikti tik keli pavyzdžiai, kuo chem-ija prisideda prie aplinkos užterštumo mažinimo. Tačiau kyla klausimas, kur vis dėlto yra „žalia“ chemija, o kur jau nebe. S. Armalio nuomone, chemija ne-gali būti nei žalia, nei jokia kitokia. Gali būti „žalias“, ekologiškas ir ekonomiškas žmogaus gyvenimo būdas. Chemikai spe-cialiai negamina nuodingų konservantų, nekuria toksiškų produktų. Jie dažniausiai įgyvendina žmonių poreikius. Juk jei nebūtų gaminamos trąšos, žmonių populi-acija šiandien būtų mažesnė. Taigi, jeigu norime, kad į aplinką patektų kuo mažiau trąšų, gal pirmiausia reiktų mažinti mūsų pačių vartojimą? O dėl aplinkos taršos rei-kia kaltinti ne chemiją, o gyvenimo būdą. Ir galbūt tik nuo mūsų pačių chemijos pra-monei diktuojamo darbo tempo priklausys, kokia ji bus – žalia ar juoda...

Ozonas 2008/3 (7) www.ekologija.lt tema / 3

RAMŪNAS JANAVIČIUSramujana@gmail.com

KeliasTai tikėjimas savo teisingumu ir pergale. Atrodytų, biotechnologija ir ekologija yra nesuderinami dalykai. Tačiau pažvelkime įdėmiau. Prognozuojama, kad labiau-siai geidžiami darbai 2012 metais bus ekologiško (organinio) maisto pramonė ir sintetinė biologija. Ekologinė žemdirbystė, kurios metu sukuriama sveika, kokybiška ir aukštai vertinama produkcija, galėtų būti puiki prekė eksportui, kurianti pridėtinę vertę ir didinanti šalies konkurencingumą. Sintetinė biologija (arba sintetinė genomi-ka) – tai naujausia biotechnologijos kryp-tis, kuomet mikroorganizmai sukuriami de-novo pagal iš anksto griežtai užduotą programą, taip išvengiant neapibrėžtumo naudojant šiuo metu esamą transgenų technologiją. Sukurti mikroorganiz-mai specialiuose reaktoriuose gebės gaminti faktiškai visas medžiagas, kurias šiandieninė visuomenė priversta gaminti iš naftos, bei kurti naudingus vaistus. Fotosintezės valdymas atvertų faktiškai neišsenkančius ir pigius energijos resur-sus, mikroorganizmai skaidytų susikaupu-sius teršalus ir padėtų valyti aplinką. Tai jau yra realybė. Iš esmės biotechnologijos įgalintų galutinai pereiti prie darnaus, beatliekio ir uždaro technologinio gamybos proceso, vadinamo „uždara kilpa” arba „lopšys į lopšį” (cra-dle-to-cradle) (priešingai esamai „lopšys į karstą” (cradle-to-grave) technologi-jai, kuomet nusidėvėjęs produktas yra išmetamas, o ne panaudojamas pakartoti-nai, t. y. perdirbamas). Tai glaudžiai persipina su kita progr-esyvia – nano – technologija, kai reikiami daiktai gali būti kuriami ne „iš išorės į vidų” (pvz., apdorojant žaliavas), bet „iš vidaus į išorę” (t. y. daiktai yra tiesiog „užauginami” pagal iš anksto numatytą modelį iš paskirų mikrodalelių). Tokiu atveju specialiai sukurti mikroorganizmai būtų tarsi mikrofabrikėliai, kurie veiktų pagal apibrėžtas programas. Tai radikaliai pakeistų visą mūsų gamybos sistemą. Tokios yra pozityvios šviesiai žalios atei-ties arba eko-bio-techno-progresyvizmo gairės.

DangusTai aplinkybės. Jos buvo ir yra pal-ankios. Dar vis „yra”, nepaisant „protų nutekėjimo”. Iš Baltijos valstybių Lietuvoje yra didelė biotechnologijos specialistų ir molekulinių biologų koncentracija. Deja, nemaža jų dalis jau emigravusi (nes tai vi-eni labiausiai vertinamų specialistų) arba dirba tiesiogiai su specialybe nesusijusį darbą. Belieka sukurti jų veiklai palankią aplinką. Svarbiausia – mūsų žmonės, kurie yra kūrybingi ir darbštūs (nesvarbu, ką ten-dencingai linkusi pateikti užsakomoji žiniasklaida). Tai mūsų privalumas.

ŽemėTai vietovė. Ar kas gali paneigti faktą, kad Lietuva yra vienoje geriausių geografinių padėčių? Ir ta geografinė-klimatinė-kultūrinė padėtis yra Šiaurės Europoje. Tai svarbu suvokti ir permąstyti. Esame ne Rytų Europos šalis, bet Šiaurės Europos, žymiai artimesni Švedijai ir Dani-jai, o ne Lenkijai ar Rusijai. Tokia orientac-ija yra svarbi tam, kad puikiai įvaldytume visus esamus pranašumus. Kitiems, ES senbuviams, Rytai nėra rimta. Šiaurė gi ke-lia pagarbą. Tapatumas su Šiaurės šalimis užtikrintų greitesnį progresą, gerovės kūrimą ir aukštų standartų plėtrą.

VedliaiTik laisvas žmogus gali kurti ir keisti pasaulį. Singapūras jau kelis metus pirmau-ja pasaulyje kaip šalis, kurioje lengviausia pradėti kurti verslą, ypač susijusį su vadi-namomis aukštosiomis technologijomis. Kodėl? Maža šalis prieš kelis dešimtmečius buvo varganas Azijos užkampis. Laiku buvo suvokta, kad išlikti gamtos išteklių neturinčiai šaliai ir kurti pridėtinę vertę įmanoma tik orientuojantis į specializuo-tas aukšto lygio technologijas ir inovaci-jas. Tokios ir yra biotechnologijos. Šiuo metu Singapūras yra viena sparčiausiai ekonomiškai besivystančių šalių su aukštu pragyvenimo lygiu. Lietuva taip pat neturi žymesnių išteklių. Svarbiausias – žemė ir žmonės. Todėl ekologinės žemdirbystės plėtojimas yra ypač perspektyvus provincijoje, o mies-tuose – biotechnologijos ir informacinių technologijų plėtra. Kito kelio nėra. Paslaugų sfera nesukuria žymesnės ilgalaikės pridėtinės vertės. Tai vergo Kelias, kuris niekur neveda. Ekologinė žemdirbystė ir biotechnologijos – tai tarsi Jin ir Jan, priešingos, bet vieną kitą papildančios sritys ir pradai. Vienintelis šiandien teisingas kelias, tur-intis ilgalaikę viziją ir kryptį – specializuotų aukštųjų technologijų ir žinių visuomenės plėtros kelias. Atrodytų, nieko naujo. Juk ES biotechnologijas, nanotech-nologijas, informacines technologijas ir atsinaujinančius energijos šaltinius laiko prioritetinėmis kryptimis. Tačiau Lietuva visų jų vienodu pajėgumu plėtoti negali – tam tiesiog nepakaktų lėšų. Todėl turi būti pasirinkta pagrindinė/s. Kad taptume aktyviais gamintojais, o ne tik vartotojais. Tai jau turėjome pradėti vakar. Yra kelios lietuviškos biotechnologinės įmonės, sėkmingai eksportuojančios savo aukštą pridėtinę vertę turinčią produkciją į užsienio šalis. Tačiau monopolija nėra gerai – tai kelias į stagnaciją. Lietu-vos ateitis – mažos, „nišinės” įmonės, kuriančios didelę pridėtinę vertę ir sparčiai internacionalizuojančios savo produkciją ar paslaugas. Tokios yra vadinamosios R&D („research & development”) arba mokslinės-tiriamosios ir taikomosios veiklos įmonės. Plačiąja prasme tai yra

„Lietuvos Dao pagal Sun-Tzu”

sistemiškai atliekama kūrybinga veikla, siekianti padidinti žinių lygį (žmonijos, kultūros ir visuomenės) ir tų žinių pan-audojimas kuriant naujoves. Ši veikla paprastai atliekama specializuotose kompanijų, universitetų ar valstybinių įmonių centruose ar įstaigose. Tai orientuo-ta į ateitį, ilgalaikė mokslinė ir technologinė veikla, naudojanti panašias metodikas kaip akademinis mokslas ir numatanti platų pelno spektrą. R&D įmonių skaičius atspindi šiuolaikinės pramonės būklę, parodo šalies kompe-tentingumo ir progreso lygį. Daugiau-sia pasaulyje į R&D investuoja Švedija ir Suomija (pagal skiriamą BVP dalį, 2006 m. duomenys). Taigi mūsų kaimynės – Šiaurės šalys… Iš esmės R&D gali plėtoti ir vienas žmogus – čia svarbu ne gamybos bazė, bet idėjos ir „know-how”. Svarbu, kad būtų palankios veiklai išorinės sąlygos. R&D sudaro abipusiai naudingas organ-izacijos formas tarp dviejų ar daugiau suinteresuotų šalių, kurios turi bendro pobūdžio tikslus ir kartu išlieka neprik-lausomos, o naujų žinių generavimas yra

tikslas savaime. Skirtingos šalys sutaria bendrai naudoti įgytas žinias naujiems ir inovatyviems produktams kurti. Dažnai R&D veikloje yra naujai panaudojamos ir optimizuojamos jau sukurtos technologijos ir gamybos procesai. Tai – post-postmod-erni (t. y. šiuolaikiška) įmonė. Unikalus tokių įmonių privalumas – la-bai maža pradinė investicijų vertė, kuri generuoja aukštą pridėtinę vertę. Dažnai R&D produkto/paslaugos savikaina sudaro tik 10 proc. galutinės kainos, priešingai tradicinei pramonei (40–60 proc.). Taip yra todėl, kad paprastai R&D užima labai paklausią nišą – dažniausiai medicinos produktų/paslaugų ir mokslinių instrumentų gamybą. Jau dabar lietuviai geba gaminti aukštos kokybės lazerius, puslaidininkius, molekulinės biologijos produktus ir biofarmacinius vaistus. Terei-kia kryptingumo ir sintezės šioje veikloje.

Sąrangos ir drausmės įstatymaiLietuvoje daug kas daroma vien dėl „dary-mo”. Svarbus procesas, bet ne rezultatas. Tai ypač atsispindi šalies švietimo, mokslo

„Neskirti rimto dėmesio biologinių technologijų plėtrai šiandien yra klaida, prilygstanti nebent atsisakymui nau-doti garo mašinas per pirmąją industrinę revoliuciją”.(ekonomistas Lester Thurow, Masačiūseto technologijos institutas)

„Mes tikime, kad Lietuva turi unikalią galimybę plėtoti ekologinį žemės ūkį, pereiti prie decentralizuotos atsinaujinančios energetikos (vėjo, saulės ir kt.), kartu ska-tinant šiuolaikines pažangias informacines bei biologines technologijas”. (Ekoblogas.info)

„Biotechnologija ir ekologija yra didis valstybės reika-las, mirties ir gyvybės pagrindas, išlikimo ir žūties kelias. Tai privalu apmąstyti ir perprasti” (parafrazė, Sun-Tzu „Karo menas”, 544-496 m. pr. Kr.)

ir apskritai biudžetinių įstaigų darbe. Tai ydingas modelis, likęs nuo sovietinių laikų. Užsibrėžiami nerealūs tikslai, grandiozinės priemonės, tačiau nieko dorai taip ir nepa-daroma, tačiau meistriškai deklaruojama ir pateikiama. Apgaulingai graži išorė, tačiau tuščias vidus. 50-metė patirtis, mulkinant Maskvą, dabar puikiai pritaikoma mulki-nant Briuselį. Tačiau taip elgdamiesi mes mulkiname patys save ir ateities kartas. Tai reikia įsisąmoninti. Svarbūs realūs tikslai, kurių rezultatai būtų išmatuojami, o neskai-dri veikla anksčiau ar vėliau paaiškės. Biotechnologija, kaip ir kiekviena mokslo naujovė, iš principo nėra nei bloga, nei gera – viskas priklauso nuo to, kaip mes ją naudosime. Genetiškai modifikuotų augalų gamyba ir lauko bandymai yra kontraversiška ir rizikinga kryptis. Tuo tar-pu genetiškai modifikuotų mikroorganizmų panaudojimas griežtai kontroliuojamomis sąlygomis yra sveikintinas. Mums visiems (t. y. visuomenei) derėtų labiau suprasti pačią technologiją ir reikalauti geriausių įmanomų taikymo bei veiklos sričių.

Ekoblogas.info

Naujoji Zelandija investuotojams prisistato kaip darnos su gamta industrija, kur gyvûnai minta natûraliomis sàlygomis, tarp jø neplinta ligos, o þemdirbystës lygis vienas aukðèiausiø pasaulyje. Net Latvija, kuri 40 proc. reikiamos energijos gauna ið atsinaujinanèiø ðaltiniø, prasiskynusi kelius kaip „þalia ðalis“. Tuo tarpu dràsi ðalis Lietuva kol kas nematomai kovoja su branduolinëmis maximomis ir ið „Europos senbuviø klubo“ iðguitomis kiauliø fermomis.

10 psl.

Ozonas 2008/3 (7) www.ekologija.lt4 / alternatyvi energetika

Japonai planuoja energiją iš orbitinių Saulės jėgainių perduoti lazerio šūviaisIštisus dešimtmečius mokslininkai tyrinėjo galimybes energiją generuoti Žemės or-bitoje skriejančiose Saulės jėgainėse. Kai kurių mokslininkų požiūriu, orbitinės jėgainės yra švarus ir stabilus energijos šaltinis, galintis padėti sulėtinti globalųjį atšilimą; kitiems ši idėja atrodo bran-gus ir nepraktiškas pasaulio energetinių

EDITA MILUTIENĖAtsinaujinančios energijos informacijos konsultacinis centrasinfo@ateik.info

Lietuva – puiki gyventi šalis: čia nesiaučia tornado, nekyla cunamio bangos, nedreba žemė. Darniai kurti šalies ir piliečių gyven-imus trukdo nebent bendro tikslo, vienin-gos vertybių sistemos, vientisos strategijos nebuvimas. Tačiau klimato kaita palies ir mus. Vandens lygio kilimas, šalčio ir karščio bangos, padažnėję potvyniai, audros bei kiti ekstremalūs gamtos reiškiniai, maliar-inio uodo invazijų grėsmė, erkių išplitimas, augalų bei gyvūnų populiacijų kaita eko-sistemose, – tai tik kelios klimato kaitos pasekmės, prie kurių turėsime išmokti prisitaikyti.

Žemė – sudėtinga sistema, kurioje mes visi veikiame vieni kitus per lietų, orą, mintis, darbus. Ar vertybėmis taps darną laike ir erdvėje kuriantys, ar vienadienių tikslų įgyvendinimą skatinantys dalykai – taip pat priklauso nuo kiekvieno iš mūsų.

Ką paliksime po savęs? Kokio dydžio atliekų krūvą? Kokios sudėties atmosferą?Dar neišmokome gyventi be atliekų „gam-inimo”, tačiau galime pasidomėti, kaip sumažinti jų kiekį bei ką gero galime pa-daryti gamtai. Visi šildome savo būstus, kas dieną naudojamės transportu, elektros energija, taigi puikiai galime paskaičiuoti, kiek medžių kiekvieną pavasarį turėtume pasodinti. Tai būtų lyg skolos grąžinimas. O palūkanos? Galime būti dosnūs – pa-sodinkime dukart tiek. Kas žino, gal teisūs yra budistai, ir mes po kiek laiko atgimsime

„Mes nepaveldėjome Žemės iš savo tėvų, mes pasiskolinome ją iš savo vaikų”Šiais globalizacijos laikais nekelia abejonių tai, kad žmonės vieni kitiems daro įtaką, nepriklausomai nuo savo gyvena-mosios vietos. Ir ne tik prekybos, žinių ar kultūros srityse. Klimato kaitos procesas atskleidžia tai, jog kiekvienas iš mūsų savo kasdieniais sprendimais veikiame Žemės at-mosferos sudėtį, o taip pat ir ateinančių kartų gyvenimą.

toje pačioje Žemėje? Mūsų vaikai tai tikrai gyvens čia. Amerikos indėnų patarlė sako: „Mes nepaveldėjome Žemės iš savo tėvų, mes pasiskolinome ją iš savo vaikų”.

Sausio 28 d. – vasario 1 d. Europos Sąjungoje vyko „Darnios energetikos savaitė”. Tai kampanijos „Darni energetika Europai”, kurią vykdo Europos Komisi-jos Energijos ir transporto departamentas kartu su visuomeniniais ir verslo partne-riais įvairiose šalyse, renginys. Kampanija yra skirta sąmoningumui didinti ir ener-getikos įvaizdžiui keisti. Tai pirmoji tokio masto iniciatyva, sujungusi daugelio Euro-pos institucijų, visuomenės pastangas bei dėmesį.

„Darnios energetikos savaitės“ metu įvyko:- ES Atsinaujinančiųjų šaltinių politikos konferencija;- ES konferencija apie tarptautinį bendradarbiavimą siekiant energijos efek-tyvumo;- „Intelligent Energy – Europe“ II progra-mos pristatymas;- 6-oji metinė ManagEnergy konferencija;- CONCERTO programos konferencija; (CONCERTO – tai programa Europos mies-tams, siekiantiems įgyvendinti ekologinės statybos idėjas. 80 proc. žmogaus generuo-jamo anglies dvideginio susidaro miestu-ose, 40 proc. visos pagaminamos energijos sunaudojama pastatuose).- ES transporto sektoriaus atstovų konfer-encija;- Kiti renginiai Briuselyje bei kituose ES miestuose.Iš 10-ties geriausių ManagEnergy geri-ausios patirties projektų vienas laimėjo

ManagEnergy Vietinių iniciatyvų 2007 apdovanojimą. Tai buvo projektas „Darnūs energetikos sprendimai Barselonoje”.

EC įvertino geriausius darnios energe-tikos projektus. Europos darnios en-ergetikos 2008 apdovanojimas atiteko šešiems projektams iš Italijos, Austrijos, Vengrijos bei Prancūzijos. Buvo atrinkti 6 projektai iš 240. Tai: 1) Tarptautinio atsinaujinančiosios energetikos tinklo plėtra skatinant e-mokymąsi ir darnios en-ergetikos populiarinimą (Italija); 2) Atsin-aujinantieji energijos šaltiniai žemės ūkyje (Italija); 3) ÖKOPROFIT programa, pade-danti privačioms bendrovėms optimizuoti jų energijos sunaudojimą (Austrija); 4) Ak-tyvaus mokymosi ir energijos monitoringo mokyklose programa (Vengrija); 5) En-ergijos efektyvumo veiksmų planas Milane (Italija); 6) Specialus prizas buvo įteiktas perspektyviausiam projektui – Energetikos

sričių valdymas vietinėse savivaldybėse (Prancūzija). Darnios energetikos savaitės metu vyko taip pat ir aplinkai palankaus verslo įmonių skatinimo programos pristatymas, diskusijos atsinaujinančiųjų šaltinių rinkos vystymo tema. Pažymėta, kad siekiant įgyvendinti ES tikslą iki 2020 m. 20 proc. sumažinti CO2 emisijas, taip pat svarbu keisti transporto sistemą. Buvo pristatyta daugybė naujų idėjų arba seniau iškeltų idėjų praktiško pritaikymo pasiūlymų. Vienas iš tokių – anglies dvideginio iš akmens anglį naudojančių energijos jėgainių surinkimas ir kaupimas. EK paskaičiavimais, taip būtų galima surinkti 14 proc. pasaulio mastu generuojamo anglies dvideginio iki 2030 m. Manoma, kad iki 2050 m. būtų galima surinkti 60 proc. išsiskiriančių šiltnamio dujų. Iki 2015 m. ES ketinama pastatyti 12 didelių parodomųjų šios technologijos objektų.

2007 m. Vokietijoje pradėjo veiklą pirmoji antžeminė CO2 saugykla. VšĮ „Atsinaujinančios energijos informaci-jos konsultacinis centras” yra kampanijos „Darni energetika Europai” partneris. Pal-aikydami kampanijos tikslus ir paminėdami „Darnios energetikos savaitę”, vasario 1 d. rengėme diskusijas apie galimybes taupyti energiją, mažiau teršti aplinką, kalbėjome apie energiją ir kitus išteklius taupančią statybą iš presuotų šiaudų, namus be šildymo sistemos.

„Kartu mes galime pakeisti situaciją“, – tai pagrindinė kampanijos „Darni energetika Europai” mintis. Kviečiame prisidėti ir Jus.

Šaltiniai:Hunam development report 2007/2008http://www.eusew.euhttp://www.sustenergy.orghttp://www.siaudunamai.lt

problemų sprendimo būdas. Tuo tarpu Japonijos Erdvės tyrimų agentūros (JAXA) mokslininkai pradėjo kurti tam reikalingą įrangą. JAXA planuoja turėti veikiančią orbitinę Saulės jėgainę (angl. Space Solar Power System – SSPS) iki 2030 metų. Pagal pradinę viziją, tai bus sistema, susidedanti iš gigantiškų Saulės energijos kolektorių, skriejančių geostacionarioje orbitoje 36000 km aukštyje virš Žemės paviršiaus. Specialūs dirbtiniai palydovai konvertuos energiją į galingus mikrobangų arba laze-rio spindulius ir nukreips juos į antžeminių stočių imtuvus. Čia spindulio energija bus konvertuojama į elektrą. Šių metų vasario 20 dieną JAXA plan-uoja pradėti testuoti mikrobangų energijos perdavimo sistemą, skirtą energijai per-duoti fokusuotu spinduliu dideliu nuotoliu. Hokaido saloje esančiame bandymų poli-gone bus atlikta serija eksperimentų nau-dojant 2,4 metro skersmens siunčiančiąją anteną, kuria mikrobangų spindulys bus siunčiamas 50 m atstumu į priimančiąją

anteną, kurioje esantis energijos keitiklis maitins buitinį šildytuvą. Mokslininkai tikisi, jog surinkti duomenys bus pagrin-das kuriant didesnes ir galingesnes tokio tipo sistemas. Orbitinių Saulės energijos elementų masyvų pranašumas – jų galimybė rinkti energiją visą parą nepriklausomai nuo Žemės paviršiuje esančių oro sąlygų. Žinoma, tam reikės parinkti tinkamą mikrobangų spindulio dažnį, nes tik tam tikrų dažnių bangų sugėrimas silpnai prik-lauso nuo atmosferos būklės. Mokslininkai šiuo metu ketina analizuoti 2,45 GHz ir 5,8 GHz diapazonus, kurie tarptautini-ais reglamentais yra skirti pramoninės, mokslinės ir medicininės paskirties pri-etaisams. JAXA atstovai teigia, jog galutinė energiją priimanti stotis užims 3 km skersmens plotą ir galės generuoti 1 gigavatą elektros energijos. To turėtų pakakti maždaug pu-sei milijono (500000) individualių namų.

Japonija pasirengusi padėti kitoms pa-saulio šalims iki 2050 m. sumažinti an-glies dvideginio dujų kiekį 45 mlrd. tonų. Tokia iniciatyva, kaip pranešė Japonijos Aplinkos problemų tyrimo centras, yra visiškai reali naudojant naujausias japonų energijos taupymo technologijas. Centro

teigimu, Japonijos vyriausybė jau numatė 20 vyriausybinių programų kovai su pa-sauliniu atšilimu. Joms įgyvendinti per 2008-2018 m. laikotarpį planuojama skirti 10 mlrd. JAV dolerių. Viena efektyviausių priemonių būtų naujų terminių elektrinių statyba įvairiuose pasaulio regionuose, taip pat masiškas hibridinių automobilių diegi-mas. Jei šios programos bus įgyvendintos, 2050 metais į atmosferą pateks tik 13 mlrd. tonų anglies dvideginio dujų. Tai yra per-pus mažiau, palyginus su jo kiekiu 2005 metais. Jei Lietuvos vyriausybė kreiptųsi į Japoniją dėl terminių elektrinių statymo paramos, būtų galima išvengti dabartinių „leo lt“ brūzgynų, o kartu ir milžiniškų sunkiai valdomų savarankiškų investicijų.

Alternatyvi energetika

Suvyniojami Saulės energijos elementai gali pasiekti 80 proc. efektyvumąAidaho Nacionalinės laboratorijos (JAV) mokslininkai sukūrė lengvus ir suvyniojamus Saulės energiją į elektrą konvertuojančius elementus, kurie, pagal jų prognozes, ateityje pasieks 80 proc. efektyvumą. Dabartiniu metu geriausi tokių įrenginių analogų prototipai veikia

tik 40 proc. efektyvumu. Kur slypi tokio našumo paslaptis? Naujuose elementuose naudojamos nanoantenos, kurios pasižymi savybe absorbuoti ne tik šviesą, bet ir Saulės spindulių sugeneruotą šilumą.Iš aukso pagamintos nanoantenos suformu-ojamos spausdinimo būdu, o metalo sluok-snis yra tik apie 1000 atomų storio. Pagal dydį ir svorį šie Saulės elementai primena paprasčiausią polietileno plėvelę, tačiau kaip ir kiekvienas mokslo pasiekimas jie vis dar yra mokslinių tyrimų stadijoje. Kol kas mokslininkai tik sumodeliavo tikėtinas įrenginio galimybes, o realius projektinius sprendimus teks įgyvendinti artimiausioje ateityje.

Technologijos.lt

Ozonas 2008/3 (7) www.ekologija.lt ekostatyba / 5

THE SICK BUILDING SYNDROME

Nothing is steady in this world. The routine, moral principles, diseases change constantly. In 21st century even buildings have become sick. The Sick building syndrome (SBS) is defined as combi-nation of ailments associated with particular building. The symptoms include eye irritation, dry or itchy skin, dizziness, nausea, headaches, fatigue and others. Most of the symptoms abate or disap-pear soon after leaving the building. No chemical or biological contaminant can be determined as the source of SBS, usually the problem is associated with combination of plentitude (more than 300) pollutants in small doses, which appear in indoor air. The pollutants come from constructional and decoration materials, furniture, office equipments, cleaning agents, tobacco smoke etc. Bacte-ria, molds, pollen, and viruses are the other, biological type of contaminants. No sufficient attention is given to indoor air quality in Lithuania while the preconditions for SBS existence are favorable: new buildings are constructed quickly; they are hermetic, overloaded with various materials and staff. The ventilation is often inadequate, causing the accumulation of pollutants. SBS could be escaped by choosing high quality materials, sufficient genuine of natural ventilation systems, us-ing persistent cleaning of the building, avoiding smoking and excessive usage of various chemical substances. Even houseplants can help to regulate room’s microclimate while oxygenating and moistening indoor air.

RAMINTA VYZIENĖramintai@one.lt

Grynas oras yra svarbi gyvybės egzistencijos sąlygaJei žmogus be vandens gali išgyventi keletą dienų, be maisto – keletą savaičių, gyvenimo be oro trukmė skaičiuojama minutėmis. Oro kokybės problema tampa dar aktualesnė, įvertinus faktą, jog žmogaus per parą suvartojamo oro kiekis gerokai viršija reikalingus vandens ir maisto kiekius, atitinkamai 30 kg, 3 kg ir 1 kg proporcijomis. Daugybė įvairių pasaulio organizacijų ir mokslininkų koncentruojasi į oro kokybės tyrimus, tačiau dėmesys dažniausiai nukreiptas į išorinės aplinkos tyrinėjimus, pamirštant, koks svarbus yra patalpų vidaus oras, ypač šaltesnio klimato šalyse, kur gyventojai patalpose praleidžia vidutiniškai 90 proc. viso laiko. „Svensk Ventilation“ duomenimis, Švedijoje dėl nepakankamos patalpų kokybės kasmet miršta 500 žmonių, dažniausiai dėl apsinuodijimo radonu, o pusė milijono suserga, paveikti neigiamų vidinės aplinkos faktorių.

SBSVienas iš mažai ištirtų ir sunkiai pašalinamų žmogaus fizinės savijautos pakitimų yra Sergančio namo sindromas arba SBS (Sick Building Syndrome). Šį terminą 1984 metais Pasaulinė sveikatos organizacijas (The World Health Organization) panaudojo aprašydama alinančius pojūčius, kuriuos sukelia buvimas pastate ar tam tikroje jo vietoje, ir kurie išnyksta, pastatą palikus. Nors literatūroje, aprašančioje šį sindromą, nurodoma, kad sutrikimai yra individualūs, susiję su konkretaus pastato technine charakteristika ir teršalų deriniais, dažnai būdingi simptomai yra akių gleivinės dirginimas, pykinimas, sloga, odos pažeidimai (niežėjimas, pleiskanojimas, paraudimas), galvos skausmai, chroniškas nuovargis. Pagal „Svensk Ventilation“ duomenis, ištyrus 5000 švedų paaiškėjo, kad bent pusė iš jų kiekvieną savaitę jaučia bent vieną iš išvardintų simptomų.

Ligos diagnozė: Sergančio namo sindromasSakoma, kad nieko nėra amžino, tačiau kai kas nesikeičia. XXI amžiaus proto ir pažangos apogėjaus visuomenėje amžinasis variklis dar neišrastas, laimės ir meilės sąvokos nepaaiškintos, o jaunystės eliksyro iš sidabrinio šaukštelio niekas lig šiol neragavo. Gimtis ir mirtis nepakito. Visa kita kinta greičiau nei spėji mirktelti: buitis, moralinės normos, lyčių vaidmenys, ligos. Vienos įveikiamos ir užmirštamos – pasireiškia kitos. Informacinėje visuomenėje „serga“ net namai, o šios „ligos“ priežastis – nepakankama patalpų vidaus oro kokybė.

Nustatyti tikslias SBS priežastis yra sudėtinga. Įvairūs tyrimai neįvardija konkrečios medžiagos, kurios didesnė koncentracija galėtų sukelti sveikatos problemų. Dažniausiai jas sukelia įvairių teršalų sankaupos. E. Juodis knygoje apie vėdinimą rašo, kad patalpose žmones veikia per 300 lakiųjų organinių junginių, kurių kiekvieno koncentracija atskirai retai viršija didžiausią leistiną koncentraciją, tačiau bendras užterštumo lygis netrunka pasiekti 0,16-5 mg/m3 ribą, erzinančią kvėpavimo takų gleivines.

Jungtinių Valstijų aplinkos apsaugos agentūros (U.S. Environmental Protection Agency) teigimu, įvairius negalavimus lemia apdailos, statybinės medžiagos, baldai, šiluminė izoliacija, kilimai, biuro technika: kopijavimo aparatai, kompiuteriai bei spausdintuvai. Ne išimtis – cheminės valymo priemonės bei tabako dūmai – lakiųjų organinių junginių ir kietųjų dalelių pastato viduje šaltinis. Bakterijos, virusai, pelėsiai, kurie su dėkingumu tarpsta ir dauginasi minkštuose balduose, oro drėkintuvuose ir kitose nevalomose konstrukcijose taip pat yra nemalonių simptomų sukėlėjai. Savo aplinką įvairiausiais būdais teršia ir žmogus, pradedant parfumerijos naudojimu, maisto gaminimu, bei anglies dvideginio išskyrimu į aplinką. Daug teršalų išsiskiria maisto gaminimo proceso metu. E. Juodžio teigimu, esant elektrinėms viryklėms, vieno žmogaus sukeltų teršalų kiekis yra 3, o dujinėms – 5 kartus didesnis nei administraciniuose pastatuose. Kenksmingos medžiagos taip pat atkeliauja į patalpas iš lauko kartu su automobilių išmetamosiomis dujomis, įvairiomis medžiagomis iš statybos aikštelių, gamybinių įmonių kaminų ir kitų taršos šaltinių. Vis tik dažnai oras patalpose yra kur kas labiau užterštas nei judrioje sankryžoje.

Lietuvoje dažnas pilietis, paklaustas apie SBS, išpučia iš nuostabos akisIšties lietuvių mokslininkų darbų šia tema nėra daug, nors prielaidos SBS

atsirasti tikrai yra: namai statomi greitai (sutrumpėję pridavimo terminai reiškia didesnį užterštumą, nes dauguma medžiagų labiausiai taršios, kol yra naujos) ir įrengiami itin sandariai, diegiamos naujos apdailos medžiagos, patalpos apstatomos organizacine ir buitine technika, kuri stipriai teršia orą. Įvairių cheminių medžiagų poveikis vidaus oro kokybei būtų mažesnis, jei būtų užtikrintas tinkamas patalpų vėdinimas, bet yra atvirkščiai – pastatai vis labiau izoliuojami energijos taupymo tikslais, o ventiliacijos sistemos neretai netinkamai eksploatuojamos, t. y. blogai valomos, taip pačios tapdamos įvairių teršalų kaupimosi vieta.

Plastikinių langų poveikisNetinkamo vėdinimo problema pasidarė itin akivaizdi mokyklose sudėjus sandarius plastikinius langus: jau trečios pamokos metu vaikai skundėsi galvos skausmais ir bloga savijauta dėl labai greitai pakilusios anglies dvideginio koncentracijos. Dėl įvairių negalavimų dažnai kenčia daugiaaukščių, ofisams skirtų pastatų darbuotojai, nes vėdinimo sistemoms taikomi minimalūs reikalavimai yra nepakankami, o galimybės patiems žmonėms reguliuoti vidaus oro kokybę nėra. Galima patarti žmogui atsidaryti langą, tačiau ką daryti, jei pastate langai neatsidaro? Galima teigti, kad kopijavimo aparatai, kurie žymiai padidina požemio ozono koncentraciją patalpose, taip pat spausdintuvai ir kita biuro technika turi būti laikoma gerai vėdinamoje atskiroje patalpoje, tačiau didelė tikimybė, kad vadovybė, sprendžianti erdvės trūkumo problemą, gali palaikyti tai nesuprantama prabanga. Don Milton ištyrė, kad žmonės, dirbantys patalpose su minimaliais vėdinimo reikalavimais, 50 proc. dažniau praleisdavo darbą dėl įvairių negalavimų, palyginus su tais, kurių darbovietėje vėdinimas buvo intensyvesnis. Kai kuriose Europos šalyse – Švedijoje, Vokietijoje, Olandijoje – darbuotojai turi teisę dalyvauti projektuojant jų darbo vietas. Statybos taisyklės numato, pavyzdžiui, kad kiekvienas turi teisę į langą, pakankamą kiekį natūralios

šviesos ir tinkamą temperatūrą. Lietuvoje to, matyt, dar reikės palaukti.

Ką darytiVis tik pagerinti pastato mikroklimatą ir savijautą galima ir kai kuriomis paprastomis priemonėmis. Jei pastatą dar tik įrenginėjate, rinkitės tik žinomas medžiagas, reikalaudami pažymos apie teršalų išsiskyrimą, vengdami nepatikrintų medžiagų, kuriuose galėtų būti kenksminga teršalų koncentracija. O jei pastatas jau pastatytas, atminkite: reguliarus patalpų vėdinimas – svarbiausiais palankaus patalpų mikroklimato veiksnys, neleidžiantis kauptis toksinams ir žalingiems mikroorganizmams. Nejaučiant net ir nežymaus oro judėjimo, blogėja darbingumas ir savijauta. Gyvenamose patalpose oras turėtų keistis ne mažiau kaip 3 kartus per valandą. Natūrali oro kaita dėl slėgių ir temperatūrų skirtumų yra apie 1 kartą per valandą. Specialistų teigimu, patalpas reikėtų vėdinti 3–4 kartus per dieną po kelias minutes, padarant skersvėjį, taip pat svarbu užtikrinti nuolatinę oro cirkuliaciją, paliekant pravertas orlaides. Reguliarus patalpų valymas – svarbus veiksnys gerai savijautai užtikrinti. Ne tik grindų danga, bet ir kilimai, užuolaidos, patalynė turėtų būti reguliariai valomi šlapiu būdu, pašalinant dulkes,

mikroorganizmus ir kitus teršalus. Drėgmės ir temperatūros kontrolės užtikrinimas pastato viduje yra svarbi geros savijautos sąlyga. Dažnai žmonėms atrodo, kad oras patalpoje yra per sausas ir ši problema sprendžiama pastatant oro drėkintuvus, tačiau pastarieji gali problemą tik paaštrinti, paspartindami pelėsių augimą ir padidindami alergijų riziką. Sausumo pojūtis dažnai atsiranda dėl per didelės temperatūros ar užteršto oro, o ne dėl drėgmės trūkumo, todėl prieš įsigyjant drėkintuvus, pirmiausiai reikėtų įsitikinti, kad problema tikrai slypi oro drėgmėje. Tyrimai patvirtina, kad 40 proc. ir netgi gerokai žemesnis patalpų drėgnumas žmogui yra komfortabilus. Įvairioje literatūroje gausu tyrimų, bylojančių apie teigiamą gėlių naudą pastato mikroklimatui. Jos ne tik suteikia peno akims, bet ir puikiai drėkina orą, sugeria įvairius chemikalus ir prisotina patalpas deguonies.Didėjant žmonių sąmoningumui, pasirinkimo laisvei ir prisiminus, kaip greitai viskas kinta XXI amžiuje, norisi tikėti, kad vaistas nuo SBS – t. y. daug natūralios šviesos, kokybiška įranga, individuali šildymo ir ventiliacijos kontrolė – bus veiksmingas ir nugramzdins šią namų „ligą“ užmarštin be jokių pėdsakų žmogui.

nuotr. Mindaugas Navickas

Ozonas 2008/3 (7) www.ekologija.lt6 / ekotransportas

MINDAUGAS GALIAUSKASozonas@ekologija.lt

Tiek geba suprasti jau beveik visi šiandieninės visuomenės nariai. Tačiau jie lygiai taip pat mato tai, kas yra akivaizdu: lygiavertės pamainos naftai kol kas nėra (redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus – red. past.). Nors nuolat bandoma keisti šią situaciją (Lietuvoje parduoti vos pora bioetanoliu varomų automobilių), tačiau technologijos, kuri sukeltų perversmą rinkoje ir galėtų puikuotis antrosios degalų kartos karūna, šiuo metu nesimato. Bet technologinis progresas nestovi vietoje ir vis pasiūlo naujų, ar atgaivina senų, idėjų. Pastaruoju metu dažniausiai minimas bioku-ras iš etanolio. Dabar jau aišku, kad jis ne-bus toji panacėja, pristabdysianti kaistančią aplinką. Kai kuriais tyrimais įrodyta, kad atskirais atvejais etanolio naudojimas netgi ne mažina emisijų, o didina jas. Taip pat išaiškėjo ir pašalinis vyriausybių subsidijuo-jamo etanolio gamybos politikos poveikis – dėl mažėjančios pasiūlos auga maisto kainos, nes daugybė ūkininkų persiorientavo į žymiai pelningesnį biokuro žaliavų auginimą.Akivaizdu, kad žmonijai reikia kažko kito. Kažko, kas neverstų abejoti daroma

Biodegalai 2.0Antrasis kartas, sakoma, pats sunkiausias. Galbūt todėl alternatyvioji energetika ir susiduria su tokiais sunkumais? Nafta puikuojasi pirmosios kartos degalų karūna, tačiau ši vis menkiau spindi dėl aplinkai daromos žalos. Todėl akivaizdu, jog anksčiau ar vėliau nafta bus nustumta nuo sosto. Vėliausiai – kuomet paprasčiausiai pasibaigs. Tik tuomet jau gali būti per vėlu – globalinis atšilimas bus padaręs savo ardomąjį darbą.

nauda ir leistų kardinaliai nekeičiant gy-venimo būdo pakeisti savo nafta mintančius draugužius. Atrodo, kad išeitis (žvelgiant dar optimistiškiau – išeitys) vis dėlto egzis-tuoja. Toliau apžvelgiamos keturios daugiau-siai žadančios alternatyviojo automobilizmo kryptys. Visos jos, nors ir būdamos skirtin-guose raidos etapuose, pretenduoja tapti an-trosios, draugiškos aplinkai, kartos degalų karalaitėmis.

Oro, prašauJuodajam auksui – naftai – iššūkį meta kitas, daug sunkiau apčiuopiamas auksas – mus visąlaik supantis oras („oro“ iš ispanų ka-lbos verčiama „auksas“). Ir nors karūnos (ar bet ko kito) ir nepagaminsi iš oro, tai ir yra didžiausias jo privalumas. Oro yra visur, ir jis yra nemokamas, jo negali pasisavinti joks kartelinis susitarimas ir taip vėliau paveikti kainos. Šiuo atžvilgiu oras yra nenugalimas ir būtent todėl jis yra toks patrauklus kaip alternatyva naftai. Kitas, ir tikriausiai pats svarbiausias, neatremiamas oro, kaip kuro, argumentas yra nulinė aplinkos tarša.Suspaustu oru varomiems automobiliams reikalinga tik elektros energija, kuri gali būti gaunama ir iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Argi nenuostabi vizija: grįžę namo

BIOFUELS 2.0

Being the dominant element in car industry, oil is becoming less and less attractive for its devas-tating impact on global warming. Other alternative technologies are struggling to overcome oil. Bioethanol was thought to become the fuel, which will reduce the emissions, but today its be-neficence is questionable. This is the reason why the humanity needs to find an alternative: a technology with no or very little emission. This article tries to find the answer by reviewing four most promising technologies – electricity, enhanced bioethanol, air and hydrogen. All of them are already used in reality; however, they are still to overcome many challenges which interfere with the expansion of green technologies.Electricity and air are attractive alternatives, because of zero emission by car. However, the pro-duction of energy in power stations may cause even more emissions. The production of bioethanol has to be changed by switching to other raw materials, because today the results of obtaining it from the wood are deforestation and sky-rocketing food prices. Hydrogen has much more chal-lenges to overcome than any other of these four technologies, the most important of them being the cost of production.Promises are that these technologies will become a part of our daily lives. In reality, no one really knows when the alternative car industry will overcome the one dominated by oil. In the meanwhile, “Ozone” encourages to walk more, use bicycles and public transport instead of cars. These are some of the actions you can take for making a difference right now.

automobilį įjungiame į elektros tinklą, kuri-am energiją teikia kažkur laukuose ant kalvos besisukantis vėjo malūnas ar saulės energijos kolektorius ant namo stogo. Tiesa, ši vizija tinka ir elektromobiliui, apie kurį šiek tiek vėliau. Pati oru varomų automobilių technologija skiriasi nuo įprastų tuo, kad stūmoklį varik-lyje veikia ne sprogstantis kuras, o oro srovė, paleidžiama iš suspausto oro talpos. Šitokiu būdu varomas automobilis gali nuvažiuoti kelis šimtus kilometrų, o tuomet teks iš naujo suspausti orą. Namų sąlygomis tą padaryti galima per maždaug keturias valandas, o spe-cialiose stotelėse – per kelias minutes. Vienas toks įkrovimas kainuoja vos kelis dolerius, o ir patys automobiliai dėl paprastesnės struktūros yra santykinai pigūs.O dabar atsakymas į klausimą, visuomet kylantį perskaičius tokį tekstą: kada tai taps masinio vartojimo produktu? Šių metų vasarą. Bent jau taip teigia viena didžiausių Indijos automobilių gaminojų „Tata motors“, pastaruoju metu žiniasklaidoje atsidūrusi dėl ketinimų įsigyti „Jaguar“ ir „Land rover“. Bendradarbiaudama su Liuksemburgo ben-drove MDI indų bendrovė ketina pradėti serijinę „orinukų“ gamybą ir tiekti juos Indi-jos rinkai. Toks proveržis tikriausiai nebūtų

įmanomas, jei ne vienas įdomus aspektas: Indija neturi didelių naftos telkinių. Todėl patenkinti daugiau nei milijardą gyventojų turinčios valstybės naftos poreikius būtų nežmoniškai brangu.Suprantama, suspaustu oru varomi auto-mobiliai nėra tobuli – didžiausios prob-lemos, taip pat ir galimybės tobulėti, slypi termodinamikos srityje, pavyzdžiui, pildant bakus dėl svyruojančių oro temperatūrų prarandamas slėgis. Taip pat ši technologija nėra tokia efektyvi kaip elektromobilių, be to, pati elektra gali būti gaunama planetai žalingais būdais. Vis dėlto pats automobilis oro neteršia, tik perleidžia jį per savo mecha-nizmus. Suspaustu oru varomo automobilio pris- tatymą galite pamatyti www.youtube.com paieškoje įvedę „The air car“.

Darkart bioetanolisApie šią alternatyviosios energetikos kryptį „Ozonas“ rašė ne kartą. Ir jau anksčiau buvo prieita prie išvados, kad bioetanolis tėra laikinas (o dabar dar paaiškėjo, kad ne toks jau ir ekologiškas) pakaitalas naftai. Taigi, reikia kažko kito. Kažko, kas patobulintų pakankamai patrauklią idėją automobilius maitinti atsinaujinančiais gamtos produk-tais. Pasiūlymų, aišku, yra, tačiau visus juos vienija tai, kad jie vis dar tebėra vystymo ar apskritai tyrinėjimų stadijoje. Bet juos sieja ir slypintis didžiulis potencialas.Dėmesio centre išnyra Jungtinės Amerikos Valstijos. Didžiausia pasaulyje naftos varto-toja, atrodo, yra pasiryžusi peršokti pirmo-sios kartos bioetanolį ir iškart pereiti prie žymiai ekologiškesnio biokuro. Jo šaltiniu turėtų tapti sora – vienametis kultūrinis augalas, kuris yra kone visais atžvilgiais pranašesnis už dabar etanolio gamybai naudojamus javus ar cukranendres. Pirmiausia, soros nereikia kasmet iš naujo pasėti. Nuimti soros derliui užtenka įprastos žemės ūkio technikos, o iš paties augalo gali-ma išgauti penkis kartus daugiau energijos nei reikia jam užauginti. Be to, sora yra vi-ena iš labiausiai paplitusių Šiaurės Amerikos prerijų žolinių augalų rūšių.Anot JAV aplinkosaugos specialistų, įvertinus visus etanolio gamybos iš soros faktorius, en-ergijos išeiga tampa apie 20 kartų (!) didesnė nei naudojant javus. Taip pat apskaičiuota, kad, norint patenkinti apie trečdalį JAV kuro poreikio, nereikia atlikti žymių pakeitimų žemės ūkio ir miškininkystės praktikose. Kliūtys? Jų, žinoma, yra. Kaip teigia „The Economist“, pirmoji soros etanolio gamykla dar tik turi būti pastatyta, o gamyklų prototi-pai vis dar yra kūrimo stadijoje, todėl praeis ne vieneri metai, kol vairuotojai galės šį kurą įsigyti tiesiog degalinėse.Vystomos ir ganėtinai neįprastos etano-lio gavimo sritys. Pakankamai egzotiškai skamba ketinimai šiam tikslui panaudoti termitus: Jungtinių Tautų atstovas teigia, kad termitai turi mikrobų, gebančių „efektyviai ir ekonomiškai“ medienos atliekas paver-sti cukrumi, kurio reikia etanolio gamy-bai. Etanolis iš viso yra ypatingas tuo, kad gali būti gaminamas iš praktiškai bet ko, kas turi celiuliozės – medžio drožlių, lapų, šiaudų ar net buitinių atliekų. Tačiau kol kas nėra sukurtų efektyvių kuro gavimo iš šių medžiagų metodų.

Nesiliaujanti žadėti elektraŠiandieniniame automobilių pasaulyje elektra yra labiausiai pastebima tik kaip priedas prie benzino. Hibridiniai automobiliai patrauk-liai atrodo rinkodaros kampanijose, tačiau tikrovėje, panašiai kaip ir biokuru varomi au-tomobiliai, daro palyginti mažą poveikį visai automobilių sistemai. Nors „hibridai“ kas ke-lerius metus pastebimai patobulėja, tačiau jie vis tiek neatsikrato vieno svarbaus elemento – nafta varomo variklio. Laukiamas trečiosios kartos „Toyota Prius“ jau turėtų pasiūlyti

galimybę įkrauti automobilio bateriją tiesiog namuose, o ir pati baterija bus tobulesnė, jei nesprogs – patikimumas ir toliau išlieka didžiausiu iššūkiu elektros technologijai.Vien tik elektra varomi automobiliai yra dar mažiau pastebimi nei „hibridai“, tačiau egz-istuoja. Apie ambicingus planus ir apskritai elektromobilio raidą jau buvo rašyta ank-stesniuose „Ozono“ numeriuose, o kol kas didžiausi automobilių gamintojai vis skelbia datas, kuomet rinkai pradės tiekti bent jau hibridinius automobilius. Iš mažųjų gamintojų patraukliausiai atrodo „Tesla Motors“ siūlomas elektra varomas automobilis. Jis ir viliojančiai atrodo, ir techninės charakteristikos galėtų patenk-inti daugumos poreikius: baterija pilnai įkraunama per 3,5 valandos, ir to užtenka nuvažiuoti 400 kilometrų, o kur dar puikūs įsibėgėjimo rodikliai. Ir nors visi planuo-jami pagaminti modeliai jau yra užsakyti, jų skaičius neperkopia nė keturženklio skaičiaus ribos, o kaina taip pat ne kiekvienam – apie 100 000 dolerių. Iki masinės gamybos, ir mažesnės kainos, turės praeiti dar ne vieneri metai.Daugiau apie elektromobilius skaitykite an-kstesniuose „Ozono“ numeriuose (archyvas www.ekologija.lt). Pavyzdžiui, „Ozonas“ nr.4 – „Eektromobilis – trečias kartas neme-luoja?“ ar „Ozonas“ nr.5 „Danny Epp: ele-ktromobilius žudo politikai”.

Tylusis vandenilisPati futuristiškiausia iš čia pristatomų krypčių yra vandeniliu varomi automobiliai. Kol kas jie susiduria su daugiausia iššūkių, ir manoma, kad jiems įveikti prireiks net kelių dešimtmečių. Pirmiausiai reikėtų paminėti, kad vandenilis yra energijos pernešėjas, o ne šaltinis, kokia yra nafta. Todėl norint iš vandenilio išgauti energiją vis tiek reikia įprastinio energijos šaltinio. Didžiausias šios technologijos privalumas yra tas, kad ji sugeba iškastinio kuro perdirbimą per-kelti iš automobilio į centralizuotus energi-jos įrenginius, kur šalutiniai produktai daug efektyviau kontroliuojami nei dujų išmetimo vamzdyje.O problemų, kurias reikia įveikti, yra labai daug: tai ir brangi kuro kamera, atliekanti esminį vaidmenį gaunant energiją iš vandenil-io, ir mažas jos gyvavimo laikotarpis bei mažas efektyvumas žemoje aplinkos temperatūroje. Pats George W. Bushas paskelbė tikįs, jog šios problemos bus išspręstos tyrimų metu, tačiau didžiausias abejones kelia tai, jog elektra varomas automobilis yra kur kas greitesnė, realesnė ir efektyvesnė alternatyva naftai nei vandenilis.

Važiuojame šiandienIš pirmo žvilgsnio atrodo, jog visas šis ekologinis progresas vyksta kažkur toli už Lietuvos ribų ir menkai teveikia mūsų kasdienybę. Nors Šiaulių universiteto stu-dentai ir įrodė, kad taip nėra, pagamindami vandeniliu varomą automobilį, tačiau šis pasiekimas nesikėsina sukelti revoliucijos automobilių pramonėje. Ir vis dėlto mes ne-same tokioje beviltiškoje padėtyje kaip kad gali pasirodyti. Juk ir dabar yra pakankamai daug galimybių norintiems neprisidėti prie aplinkos kaitinimo.Pati seniausia transporto priemonė – „vaikštomobilis“, dar vadinamas ėjimu pėsčiomis – vis dar nėra išnaudojama taip plačiai kaip galėtų būti. Ar tikrai verta tas 10 minučių pasivaikščiojimo iki prekybos centro iškeisti į penkių minučių važiavimą automobiliu? Dar viena transporto priemonė, romantiškumu nė kiek nenusileidžianti ką tik minėtajai, yra dviratis. O kur dar ne vieną dešimtmetį egzistuojantis elektromobilis – troleibusas bei kitos viešojo transporto priemonės?Išeitis visuomet yra. Reikia tik atrasti savyje valios ja pasinaudoti dabar.

Praëjusiame Ozone teko pripaþinti,kad dabar prieinami biodgalai – tiesiog akligatvis.Gal iðeitis – naujoji sQuba? nuotr. Vytauto Lukðio

Ozonas 2008/3 (7) www.ekologija.lt ekotransportas / 7

SAULIUS RUŽINSKASsaulius@dviratis.ltLietuvos dviratininkų bendrija

17 str. 2 punktas „...važiuojant keliu tamsi-uoju paros metu arba esant blogam mato-mumui, <…> dviračio vairuotojas privalo dėvėti šviesą atspindinčią liemenę. Dviračio vairuotojas, važiuodamas keliu, privalo būti užsidėjęs ir (ar) užsisegęs šalmą". Pagal dabar galiojančias Kelių eismo taisyklių 17 str., „Kelias – eismui skirta ir naudojama žemės arba statinio paviršiaus juosta per visą jos plotį, įskaitant važiuojamąją dalį, sankryžas, šaligatvius, kelkraščius, pėsčiųjų ir dviračių takus, skiriamąsias juostas." Įstatymas įsigalios nuo 2008 m. liepos 1 d. Ši naujovė priimta be viešų konsultacijų, nenumačius neigiamų pasekmių ir neturint priemonių jai įgyvendinti.

Oru varomi automobiliai iš koncepcinių modelių keliasi į serijinę gamybąJau senokai pasklido žinios apie automobilį, kuris vietoj degalų naudoja orą ir neišskiria kenksmingų medžiagų. Tuomet tai tebuvo koncepcinis-eksperimentinis modelis. Kurį laiką viskas buvo nurimę ir dabar vėl iš naujo atgimsta kalbos apie tokius automobilius. Tik šįkart ne apie pačią unikalią idėją, bet apie serijinės gamybos pradžią. Spaudoje jau kuris laikas skelbiama, kad oru ir dujomis varomus automobilius planuoja gaminti Indijos bendrovė „Tata Motors“. Jos pigiausias pasaulyje automobilis – 2500 dolerių kainuojantis „Tata Nano“, kuris važiuojant dideliu greičiu sudegina nedaug įprastinių degalų, buvo sukurtas kompanijos „Moteur Development International“ (MDI), Prancūzijoje veikiančios šeimos verslo įmonės. Ši įmonė dirbo maždaug dešimtmetį, kad sukurtų oru varomą automobilį. Idėjos au-torius ir pagrindinis oru varomo variklio kon-struktorius Guy Negre jau yra sukonstravęs ne vieną tokį koncepcinį modelį. Teigiama, kad variklis yra efektyvus, ekonomiškas ir galimas pritaikyti taip pat ir kitiems tikslams – pavyzdžiui, elektros srovės gamybai. MDI jau sukūrė ir išbandė kelis koncepcinius oru varomų automobilių modelius. Vienas variantų – trivietis „MiniCAT", kurio 4 cilindų variklio stūmoklius judina iš 3-jų anglies pluošto bakų atitekantis iki 300 atmosferų slėgio oras. Kiekvieno bako talpa siekia 100 litrų, tačiau MDI teigia galinti padidinti tiek talpą, tiek slėgį. Visais kitais parametrais jis panašus į „One CAT“ modelį. Šiame tilps 5 žmonės, jis bus gaminamas iš stiklo pluošto ir svers tik 350 kg. Tikimasi, jog modelis kai-nuos apie 5000 dolerių. Kuomet pirmieji modeliai buvo sukurti ir sėkmingai išbandyti, beliko laukti stambiųjų automobilių gamintojų susidomėjimo. Nors įvairios kompanijos tuo domėjosi, tačiau ryžtingiausi pasiūlymai atėjo iš „Tata“. Masinė gamyba priartėjo vienu žingsniu, kai Prancūzijos įmonė tapo „Tatos“ partneriu, su kuria buvo sutarta plėtoti šią technologiją. Indijos grupės atstovai teigia, kad ši sistema leidžia sukurti labiausiai aplinkai palankų variklį, koks tik gali būti. Šiuo metu studijuo-

LR Seimas 2007 m. lapkričio 22 d. priėmė Lietuvos Re-spublikos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pakeitimo įstatymą, kuriame be visų kitų dalykų įteisino dvi iki šiol Lietuvoje negirdėtas naujoves dviratininkams: privalomą šviesą atspindinčią liemenę tamsiuoju paros metu ir šalmą, kurį reikės dėvėti visur važiuojant dviračiu – netgi dviračių takais šalia gatvių.

Privalomos liemenės su atšvaitais dvira-tininkams niekur Europoje nėra įteisintos, išskyrus Vengriją, kur liemenės privalomos tik užmiesčio keliuose. Daugelyje Europos šalių liemenes su atšvaitais rekomenduoja naudoti eismo saugumą užtikrinančios insti-tucijos, vykdydamos visuomenės informavi-mo akcijas. Civilizuotose Europos šalyse dvi-ratininkai rengiasi ryškių spalvų drabužiais ir velkasi lietaus apsiaustus su atšvaitinėmis juostelėmis, važinėja dviračiais su tvark-ingais žibintais ir atšvaitais. Privalomi šalmai Europos Sąjungoje (ES) įteisinti tik Ispanijoje 2004 m. ir tai tik – užmiesčio keliuose. Ispanijos dviratininkų organizacijos vertina tai kaip neapgalvotą ir žalingą politikų veiksmą, padariusį neigiamą poveikį dviračių naudojimui šalyje (infor-macijos šaltinis internete www.ecf.com/376_1).

Privalomi šalmai ir liemenės dviratininkams – smūgis dviračių kultūrai Lietuvoje

Keliose ES šalyse šalmai privalomi vaikams iki 14 m. Australijoje atliktų tyrimų duome-nimis, privalomų šalmų įteisinimas sumažino dviračiais važinėjančių žmonių skaičių 30–60 proc. Europos dviratininkų federacijos (ECF) nuomone, šalmai yra tik pasyvi dviratininkų apsaugos priemonė ir jokiu būdu nepadeda išvengti avarijų, bet atvirkščiai – su šalmais dviratininkai jaučiasi saugiau ir labiau rizi-kuoja, todėl dažniau patenka į eismo nelaimes (informacijos šaltinis – ECF memorandu-mas „Dviračių eismo saugumo gerinimas neįteisinant privalomo šalmų dėvėjimo“, kurį galima parsisiųsti .pdf formatu www.bicycle.lt/lt/main/ldb/leidiniai). Lietuvoje atsakingos institucijos iki šiol nekontroliavo, kaip dviratininkai laikosi Kelių eismo taisyklių ir nesugebėjo užtikrinti net minimalių reikalavimų dėl šviesų ir atšvaitų naudojimo. Nesirūpindami sąlygų dvira-

tininkams gerinimu, politikai ir valdininkai užsimojo dar labiau sugriežtinti reikalavi-mus ir apsunkinti važinėjimą dviračiais ne tik Lietuvos gyventojams, bet ir vis dažniau į šalį atvykstantiems užsienio turistams. Taip kuriamas neigiamas įvaizdis, kad Lietuvoje dviračiu važinėti pavojinga, nesaugu. Tikėtina, kad dalis užsienio turistų dviratininkų dėl šios priežasties savo atos-togoms rinksis palankesnes dviračių tur-izmui šalis, bet ne Lietuvą. Lietuvos dviratininkų bendrija (LDB) pasi-sako tik už rekomendacinį, bet ne privalomą liemenių su atšvaitais ir šalmų naudojimą. Dviratininkų bendrija siūlys Seimui atšaukti šias nepagrįstas nuostatas ir pakeisti jas pri-valomu raudonos spalvos žibintu dviračio gale, kaip yra daugelyje Europos šalių. Pap-ildomai LDB rekomenduoja naudoti visas kitas prieinamas saugaus eismo priemones

dviratininkams (atšvaitines juosteles ant rankų ir kojų, ryškių spalvų drabužius ir lietpalčius su atšvaitais, kokybišką ir teisin-gai dėvimą šalmą, kt.). Vietoj nepagrįstų draudimų siūlome už eismo saugumą atsakingoms institucijoms aktyviai bendradarbiauti su pilietinėmis or-ganizacijomis ir vietos bendruomenėmis ir vykdyti efektyvų visuomenės švietimą (ne vien gąsdinimą) dėl eismo saugumo. Tačiau labiausiai eismo saugumą užtikrins bekompromisis karas su neblaiviais vairuotojais, kelių chuliganais, dviračių infrastruktūros gerinimas ir bendras eismo kultūros situacijos pagerėjimas.Papildomos informacijos kreiptis įLDB pirmininką Liną Vainių,tel. 8 699 33 661,el. paštas LDB@dviratis.lt.Informacija internete http://ldb.dviratis.lt

jamos jo komercinio pritaikymo galimybės. „Moteur Development International“, kurios variklis konkuruoja su varžovų technologi-jomis, nuo elektrinių ir varomų biodegalais variklių iki hibridinių bei vandeniliu varomų variklių, tikina, kad pirmasis rinkai prit-aikytas modelis bus pateiktas pardavimui šiemet. Pilno suspausto oro bako užteksią iki dešimties valandų. Maksimalus greitis, kaip teigiama, yra apie 110 km/h, tepalus keisti rei-kia nuvažiavus maždaug 50 tūkst. km ar dau-giau, o oras, išleistas iš variklio, bus švarus ir šaltas, jis gali būti naudojamas oro kondicion-ieriuje. Kūrėjai teigia, kad ilgose kelionėse šis automobilis prilygtų automobiliui, su vienu galonu degalų nuvažiuojančiam 120 mylių (arba maždaug 1,96 l/100 km). Važinėjant mi-este šis rodiklis būtų dar geresnis. Su pilnais oro bakais „OneCAT“ gali pravažiuoti apie 200 km ir įsibėgėti iki 113 km/h, tačiau didžiausią atstumą jis įveiks važiuodamas apie 70 km/h greičiu. Įdomu tai, kad išmetamas oras papildomai praleidžiamas pro anglies filtrus. Taigi automobilis ne tik visiškai nekenksmingas gamtai, bet dar ir valo kitomis transporto priemonėmis užterštą orą. Didesniems nei kelių šimtų kilometrų atstumas MDI siūlo „hibridinius" modelius – su oro ir vidaus degimo varikliais. Su pilnu benzino baku tokiu automobiliu būtų galima įveikti

kelis tūkstančius kilometrų – bakuose esant suslėgto oro, veiktų oro variklis, o rezervams pasibaigus įsijungtų benzininis variklis, kuris suktų ratus bei tuo pat metu gamintų energi-jos, reikalingos vėl oro bakams pripildyti. „Pirmi pirkėjai būtų žmonės, kuriems rūpi aplinka, – teigia prancūzas išradėjas Guy Negre. – Automobilis taip pat turi būti ekonomiškas“. MDI ne kartą išbandė savo automobilius – jie puikiai važiuoja. Nors kiek triukšmingai ir lėtokai, tačiau į atmosferą neišskirdami nė dūmelio teršalų. Bendrovė jau senokai bend-radarbiauja su partneriais ir rengiasi serijinei švariųjų automobilių gamybai, prasidėsiančiai jau šiemet. Per pasaulį nusiritus kalboms apie Indijos planus gaminti oru varomus automobilius, į naują energetikos nišą suskubo įšokti ir JAV. Kompanija „Zero Pollution Motors“ planuoja per artimiausius 2 metus į JAV kelius išvaryti analogiškus „OneCAT“ suspaustu oru var-omus automobilius. Bendrovės svetainėje pateikiami išankstiniai „oro automobilių“ techniniai duomenys. Bazinio modelio dydis – 4x1,8x1,7 m, auto-mobiliu gali važiuoti 6 žmonės. Šešių cilindrų variklio galia – 75 arklio jėgos, maksimalus greitis – 150 km/h.

Technologijos.lt

Praėjusių metų gale skelbta apie Šveicarijos įmonės „Rinspeed“ projektą – automobilį, galėsiantį važiuoti tiek sausuma, tiek plaukti vandens paviršiumi (tokios amfibijos jau gaminamos senokai) ir net saugiai panerti po vandeniu. Idėja pasiskolinta iš Džeimso Bondo ir jo filmo „The Spy Who Loved Me“. Tuomet tai tebuvo projektas, o dabar pristaty-tas tikras veikiantis modelis.„Rinspeed“ naująjį modelį pademonstruoti ketino šį pavasarį, tačiau pirmosios žinios apie jį mus pasiekė jau dabar – nepasibaigus kalendorinei žiemai. Povandenis automobilis sQuba turi kiek netikėtą išorę – jis yra be stogo. Taigi, pan-erti su juo galima, bet sausi neišliksit. Toks sprendimas priimtas dėl dviejų priežasčių – pirmiausia, uždaras salonas turėtų būti her-metizuotas ir norint panerti su salone esančiu oru, tektų automobilio masę padidinti dviem

tonomis. Be to, nesant stogo, bet kada galima lengvai išplaukti į paviršių, jei jau netikėtai kas nors nutiktų automobiliui. Jeigu sa-lone nelieka žmonių, sQuba pats išplaukia į paviršių. Po vandeniu automobilį varo du sraig-tai, įtaisyti po užpakaliniu bamperiu ir du išmetamo vandens srautai, esantys netoli priekinių ratų. Sausumoje automobilis varo-mas ratais. Kiekvienas iš trijų varomųjų elementų sujungtas su atskiru elektros mo-toru, maitinamu iš ličio-jonų akumuliatorių. Prieš pat pasinėrimą vairuotojas ir bend-rakeleivis užsideda permatomas kaukes su deguonies padavimo vamzdeliais, einančiais į oro balioną. Automobilio interjeras pagamin-tas iš detalių, atsparių sūriam jūros vandeniui. Sėdynės padengtos didelį trinties koeficientą turinčia medžiaga, kuri kartu su saugos diržais padeda išlaikyti žmones savo vietose.

Ekotransportas

Ar neiðnyks Lietuvoje dviratininkai? Mindaugo Galiausko nuotr.

Ozonas 2008/3 (7) www.ekologija.lt8 / ekoproduktai. Rubriką remia „Meniu.lt“

proc. auginamų bulvių Europos Sąjungos šalyse yra ekologiškosPagal 2006 metų statistiką, 27 Europos Sąjungos šalyse 23 000 hektarų yra skirti ekologiškoms bulvėms auginti. Šis plo-tas sudaro 1 proc. viso Europoje bulvėms auginti skirto ploto. Duomenys rodo, kad daugiausiai ekologiškų bulvių augina Voki-etija – joms skirti net 7500 hektarai, Austri-joje – 2426 ha, Didžiojoje Britanijoje – 2360 ha. Didžiausias organinių bulvių sektorius, palyginus su kitomis šalyje auginamomis bulvėmis, yra Austrijoje ir sudaro net 11 proc., Švedijoje – 3,1 proc., Vokietijoje – 2,7 proc., 2,5 proc. – Danijoje, Estijoje – 2 proc. 2007 metais Vokietijoje ekologiškų bulvių regionas prasiplėtė nuo 8400 iki 8600 ha. Pasak šalies specialistų, po dvejų metų intensyvios plėtros, 2008 metais šio ūkio plėtra nėra numatoma, ekologiškų bulvių gamintojai pasiekė pajėgumų ribas.

Zmp.de

Britų valdžia grąžina maisto gaminimo pamokas į mokymo programąBritų valdžia priėmė sprendimą į pagrin-dines mokyklų mokymo programas grąžinti maisto ruošimo pamokas. Šios pamokos bus dėstomos 11-14 metų vaikams. Pasak Žemės asociacijos specialistų, per maisto ruošimo pamokas mokyklose vaikai la-biausiai įsisavina ir daugiausiai sužino apie patį maistą, jo vartojimą, gamybą. Visoje šalyje mokyklos pasirašo kontraktus su „Food for Life“, pagal kuriuos keis mais-

to ruošimo taisykles ir suteiks žinių nuo produkto auginimo lauke iki jo patiekimo lekštėje. Jauni žmonės bus skatinami gamin-ti ir valgyti šviežius, sezoninius, vietinius ir ekologiškus maisto produktus, lankys ūkius, kuriuose auginami tokie produktai. Žemės asociacijos „Food for life“ pro-grama jau dirba su šimtais mokyklų ir 8 vietinėmis švietimo institucijomis Anglijoje ir Škotijoje. Ji išvystė vietinių ir ekologinių maisto produktų tiekimo sistemą, specialiai ruoštą mokykloms ir ligoninėms.

Soilassociation.org

Klonuotų gyvūnų produktai JAV nelaikomi ekologiškais Jungtinių Amerikos Valstijų Organinės Prekybos Asociacija (OTA) patvirtino, kad mėsos, pieno ir kitų produktų, pagamintų iš klonuotų gyvūnų, negalima laikyti ekologiškais. OTA šį patikslinimą išleido po to, kai JAV Maisto ir vaistų adminis-tracija (FDA) paskelbė savo išvadas, kurios byloja, jog maistas iš klonuotų gyvūnų ir jų palikuonių yra saugus vartoti kaip ir tradiciškai veisiamų gyvūnų. Nacionaliniuose ekologinio maisto standar-tuose, išleistuose JAV Žemės ūkio departa-mento, nurodoma, kad organizmai turi būti vystomi ir auginami sistemose, kurios ati-tinka natūralias sąlygas ir procesus – taigi ir veisimas bei gyvulių mėsos, pieno produktų ar kitos gyvulių produkcijos auginimas. Klonavimas, kaip produkcijos metodas, yra nesuderinamas su ekologinio maisto produk-cijos aktu (OFPA-Organic Foods Production Act) ir yra uždraustas JAV nacionalinės organinių produktų programos taisyklių. Taigi, klonuoti gyvūnai yra nesuderinami su nacionaliniais ekologinių produktų stan-dartais, todėl jie ir iš jų gaunami produktai negali būti ekologiški. Ateityje vartotojai, siekiantys išvengti klonuotų gyvūnų mėsos, pieno ar kitų

Yra dvi kryptys, kurias kultivuoja ekologiško vyno gamintojai: biologinė-ekologinė ir biologinė-dinaminė. Pastaroji paremta Ru-dolf Steinerio doktrinomis, ir čia dėmesys kreipiamas ne vien į medžiagas bei natūraliai vykstančius procesus, bet ir į mėnulio fazes, – pvz., perkeliant vyną iš vienos statinės į kitą, atsižvelgiama į astrologinį kalendorių – ar tam tinkamas laikas. Nuo senų laikų mūsų protėviai žvelgdavo į dangaus kūnus, norėdami nustatyti laiką, kada geriau atlikti vienus ar kitus žemės ūkio darbus. Taigi nenuostabu, kad ir vyndariai pasitelkia tokius „mistinius“ metodus. Lapkričio mėnesį daugiau nei 1000 JAV virtuvės šefų, priklausančių Amerikos kuli-narijos federacijai, siekė išaiškinti ateinančių metų tendencijas. Atlikus apklausą paaiškėjo, jog ekologinis vynas yra vienas iš 20 naujų trendų, vyrausiančių 2008 metais

JAV restoranuose. Jau dabar auščiausios klasės restoranuose siūlomi gurmaniško maisto ir ekologiško vyno deriniai. Šį vyną irgi galima pavadinti gurmanišku. Kaina atitinka kokybę. Paprastai ekologinis vynas yra brangesnis, tačiau didėjant paklausai vis plečiasi šio vyno sektorius. Ekologinis vynas gamina-mas JAV, Australijoje, Naujoje Zelandijoje, Europos ir kitose šalyse. Nors jo pardavimai sudaro vos keletą procentų nuo bendros pasaulinės vyno pardavimo apimties, tačiau tendencijos labai optimistiškos: 2006 metais pardavimai, palyginus su 2005 metais, padvigubėjo. Ekspertų teigimu, šie skaičiai tik augs. Augantį susidomėjimą ekologišku vynu pareiškia ne tik vartotojai, bet ir patys vyndariai. Ispanijoje La Mancha, Rio-ja, Penedès ir Levant regionuose tokių

Nauja tendencija: ekologiškas vynas

Jau senovės egiptiečiai atrado vyno gamybos paslaptis. Vienareikšmiškai jie negalėjo naudoti šiuolaikinių trašų ar priemonių vabzdžiams naikinti, todėl jų gaminamas vynas išties buvo ekologiškas. Štai ir dabar vyndariai atsigręžia į natūralias vynuogių auginimo tradicijas – nors derlius ir gali būti mažesnis, bet vyno kokybė tikrai bus kur kas geresnė.

vynuogynų plotai vis auga: šiuo metu jie užima apie 15 tūkst. hektarų. Daugiausia šio vyno eksportuojama statinėse kaip starteriai. Ekologinio vyno gamintojai pabrėžia, jog tai puiki žaliava aukščiausios kokybės vyno gamybai. Tai patvirtina ir faktas, jog vynuogių plantacijos šiuose regionuose paskutiniais metais buvo vis plečiamos, siekiant patenkinti padidėjusią rinkos paklausą vynams, kurie kainuoja daugiau nei 10 eurų. Tuo tarpu vienas Austrijos vyndarys, Peter Veyder-Malberg, tikina, jog bio-dinaminė vyndarystės banga vyrauja nuo 2005 metų. Jo teigimu, šio naujo trendo nepaaiškina rinkodara, kadangi šiam vynui nereikia papildomos reklamos. Peteris tikina, kad laimi šio vyno kokybės stabilumas ir pas-tovumas. Vokietijoje situacija ekologinio vyno gamy-

auginami vynuogynai užima čia dažniausiai apie vieną trečdalį visų vynuogynų ploto. Italija vis dar išlieka absoliuti lyderė ekologiško vyno gamyboje. Natūraliai auginamų vynuogynų plotai čia siekia apie 30 tūks. hektarų. Anot Carlo Petrini, Lėto maisto organizacijos direktoriaus Italijoje, ekologinė vyndarystė yra Italijos vyndarių ateitis. „Lėtas maistas“ (angl. „Slow Food“) yra nepelno siekianti decentralizuota or-ganizacija, veikianti daugelyje šalių, kurios pagrindinis tikslas yra užtikrinti ir palaikyti šalių virtuvių įvairovę – išlaikyti tradicijas. Jos prezidentas Italijoje vykdo įvairias kampanijas, skatinančias vyndarius pereiti prie ekologinio vyno gamybos. Ekologinio vyno ateitį ekspertai vertina gan teigiamai. JAV atsiranda vis daugiau ekologinio vyno gerbėjų – tai ne tik pa-prasti vartotojai, bet ir vynų žinovai. Taip pat sparčiai auga europiečių susidomėjimas amerikietiškais ekologiškais vynais: net sunkiaisiais 2006 metais „Bonterra Vine-yards“, didžiausio ekologinių vynų gamin-tojo JAV, pardavimo apimtys Europoje nesumažėjo, o Vokietijoje netgi išaugo. Neverta net aiškinti, kad ekologiškas vynas pasižymi geresnėmis skonio savybėmis ir yra kur kas sveikesnis. Įprasto vyno gamy-bai naudojamos vynuogės, kurios tręšiamos ir laistomos pesticidais. Vyndariai nepriva-lo nurodyti, ar vyno sudėtyje yra bent vi-eno pesticido pėdsakų. Norint pagaminti 8 tūkst. butelių burgundiško vyno suvarto-jama viena tona sintetinių chemikalų, neka-lbant apie kitus garsius vynus. Egzistuoja apie 240 cheminių junginių, kurių pėdsakų galima aptikti vyne, tačiau papras-tas vartotojas norėdamas juos išaiškinti į pagalbą turėtų pasitelkti specialų prietaisą – chromatografą. Turbūt eidami rinktis vyno, nepasiimate jo kartu? Nenuostabu, kad paragavus vyno dažnai burnoje lieka nemalonus jausmas. Štai kodėl vis didesnio dėmesio susilaukia ekologiškas vynas. Vasario 21–24 dienomis Vokietijoje, Niurn-bergo mieste vyko BioFach 2008, Pasaulio ekologinės prekybos mugė, kuri taip pat yra didžiausia ekologiško vyno paroda pa-saulyje. Parodoje dalyvauja apie 2,6 tūkst. eksponentų, parodą aplanko apie 45 tūkst. žmonių. Vyndariai iš viso pasaulio pristato savo geriausius ekologiškus vynus.

Pagal Foe.co.uk, Biofach.de parengė Elena Germanovič

produktų, ant perkamo produkto turėtų ieškoti ekologiškumą nurodančio lipduko.

Ota.com

Londono ligoninėse taikomas ekologiškas valgiaraštisSprendimas Londono ligoninėse pacientams tiekti ekologišką maistą priimtas tada, kai

bai irgi gana palanki. Šiuo metu tokie vynuogynai užima 2 tūkstančių hektarų plotą. Viena iš proceso varomųjų jėgų yra Verein Deutscher Prädikatswe-ingüter (VDP) – 15 vyndarių jungianti asociacija. Jų ūkiai sudaro 12 proc. visų ekologiškai auginamų vynuogynų Voki-etijoje. Dauguma jų propaguoja bio-dinaminės vyndarystės metodą. Pasak asociacijos prezidento, šis vynas – grei-tai plintanti tendencija, kuria susidomi vis daugiau vyndarių. Prancūzija pagal natūraliai auginamų vynuogynų plotą neatsilieka nuo Is-panijos: čia šie vynuogynai užima 15 tūkst. hektarų. Šioje šalyje ekologinio vyno gamyba užsiima ne tik privatūs vyndariai, bet ir kooperatyvai, daugiau-siai Šiaurė Prancūzijoje: Langedokas ir Rono/Provanso regionuose. Natūraliai

Ekologiðkas vynas ðiø metø parodoje „BioFach“. Kristinos Kuèinskaitës nuotr.

Ekologiðki produktai parodoje „BioFach“.Kristinos Kuèinskaitës nuotr.

buvo nustatyta, kad įprastas maistas pa-cientus greičiau stumia į riziką nei padeda pasveikti. Programa pradėta įgyvendinti širdžių ligų ligoninėse, kuriose pacientams maistas yra gausiausiai finansuojamas – jiems skiriama 3 poundai per dieną.Ši suma yra net tris kar-tus didesnė nei kitose įprastu maistu mai-tinamose ligoninėse.

Projekto įgyvendinimo metu pastebėta, kad pacientai besimaitinantys šviežiais, ekologiškais produktais, geriau jaučiasi ir greičiau sveiksta. Rezultatai rodo, kad net 92 proc. ligonių, iš sektorių, kuriose įprastas maistas buvo pakeistas ekologišku, tokį maistą vertina kaip labai gerą ir puikų, lyginant su 37 proc. patenkintų pacientų kitose šalies ligoninėse.

Guardian.co.uk

PARENGĖ JOLITA VITKAUSKAITĖjolita@meniu.lt

Ozonas 2008/3 (7) www.ekologija.lt ekodaiktas / 9

EkoDaiktas Turi ekodaiktą?Siųsk jį mums į Pašilaičių g. 12A-10, Vilnius,

kad nufotografuotume ir reklamuotume jį specialioje „Ozono“ vidurio rubrikoje.

Arba bent jau aprašymą su nuotrauka į redakcija@ekologija.lt

Ekologiška gertuvėPastaruoju metu ypač madinga visur nešiotis vandens ir periodiškai jį gurkšnoti. Perkant iš užsienio atgabentą mineralinį vandenį prisidedama prie visos tos taršos, kurią sukelia transportavimas. Vieti-nis mineralinis vanduo šiuo požiūriu yra pranašesnis, tačiau visvien ekologiškiausia yra daug kartų naudoti tą patį butelį, o vandeniu pripildyti tiesiog namie. Vienas iš tokių butelių gali būti iš lengvai yrančio plastiko pagaminta gertuvė, kurią, nesi-baiminant greito susidėvėjimo, galima panaudoti daugybę kartų. Ir madinga, ir ekonomiška.

Ekologiškas medusNevalgote cukraus? Kiekvieną rytą į arba-tos puodelį įkrečiate šaukštelį sunkaus ir saldaus lietuviško medaus? Elgiatės teisin-gai: valgyti medų yra skanu ir naudinga, o ir bitynų Lietuvoje netrūksta – kiekviename kaime yra vietų, kur neatidesnis praeivis gali būti skaudžiai įgeltas. Jei bijodami bičių į kaimus nevažiuojate, tai bent jau parduotuvės lentynoje susirandate nedidelį stiklainį su geltonąja ambrozija. Bet ar tikrai medus toks jau sveikas?

Pasirodo, ne visai… Jei netoli avilio yra dirbamų ir įprastinėmis trąšomis maitinamų laukų, kenksmingos medžiagos kartu su augalų nektaru patenka ir į medų, o per jį – į jūsų organizmą. Pavojų kelia ne tik

PopieriusŠalin plastiką, pesticidus, chemiją, sintetiką ir kitus tarptautinius žodžius. Metas grįžti prie seno gero popieriaus. Jo rasti galite visur: biuruose, namu-ose, parduotuvėse (nors buvo spėjama, kad popieriaus vartojimas su skait-meninio amžiaus pradžia sumažės, šios medžiagos sunaudojama vis daugiau). Jį naudoti paprasta ir saugu (nebent galite įsipjauti pirštą popieriaus lapo krašteliu). Džiaugiasi ir planeta – panaudotą popierių juk galima perdirbti, o ne palikti dūlėti tūkstančius metų. Nors ir taip daug kasdien jo sunaudojame (spausdindami, kopijuodami ir palikdami giminėms raštelius ant šaldytuvo...), popieriaus galimybės čia nesibaigia. Pavyzdžiui, vieną dieną galima susiimti į rankas, pasileisti iš rankų ir išmesti iš namų visas plastikines dėžutes. Vietoj jų išlankstyti popierines. Kaip? Jei ne-sate pakankamai drąsūs improvizuoti, naudokitės profesionalų patarimais. Juos galite rasti – kaip visada – internete. Dėžių lankstymas neatrodo pakanka-mai įmantrus? Reikia dekoracijų artėjančiai šventei? O gal stereometrija yra vienintelė jūsų tikroji aistra? Ką gi, yra toks tinklapis (ir vėl!) internete: atsispausdini išklotinę, išdekoruoji

Stalo įrankiai iš bulvių krakmoloStalo įrankiai – opus klausimas gamto-saugos entuziastams. Metalinius peilius ir šakutes lyg ir galima perdirbti, bet metalui išlydyti reikalinga didelė temperatūra, o norėdami ją pasiekti teršalų neišvengsime. Na, metalą dar galima atleisti – juk nau-doti jį galima kone visą gyvenimą. Bet plastikinių stalo įrankių era baigėsi: dabar

nuolatinis iškylų palydovas bus... bulvė. Šie stalo įrankiai nepjaustomi iš bulvių, kaip antspaudai vaikystėje. 80 proc. jų masės sudaro daržovių (bulvių, kukurūzų) krak-molas, o likusius 20 proc. – sojų ar kitų daržovių aliejus. Gamintojai teigia, kad šie įrankiai atlaiko aukštas temperatūras (iki 105°C), taigi rankose neištiš. Išvaizda bulviniai įrankiai pernelyg ne-siskiria nuo plastikinių, nors gamintojai teigia, esą bulviniai stilingesni. Galbūt stalo įrankių žinovas ir pajustų skirtumą, bet pa-prasti mirtingieji dažniausiai koncentruojasi į maistą. Jam gali ir tikrą bulvę į rankas įbrukti – nė nepastebės.Užtat ekologijos entuziastas privalo žinoti daugiau – kad ir tokį faktą, jog bulviniai sta-lo įrankiai suyra per šimtą aštuoniasdešimt dienų, kai tuo metu plastikiniai – per du šimtus metų. Taigi, jei nenorite proanūkiams palikti priminimo apie savo iškylas, preky-bos centruose plastikinių įrankių lentynas ignoruokite. Ir sodinkite bulves – turėsite ir maisto, ir šakučių.Stalo įrankių iš bulvių krakmolo rinki-nys (dešimt peilių, dešimt šaukštų, dešimt šakučių) – 2.97 £. Perkant daugiau – pi-giau.

www.vegware.co.uk

blizgučiais, išsikerpi ir suklijuoji. Rezul-tatas – erdvinės figūros: nuo rombinio dodekahedrono iki tiesiog kuboktahedro-no. Įspūdingi pavadinimai dar toli gražu neatskleidžia viso šių figūrų grožio.Svarbu: išdekoravę savo namus popieriumi

nepamirškite pasodinti medį. Gamta jums padėkos.Kaip išlankstyti dėžutę:http://web.syr.edu/~nsonmez/Erdvinių figūrų išklotinės:http://gfm.cii.fc.ul.pt/people/jrezende/

Žaidimas „Xeko“Ekosistemos nyksta visame pasaulyje. Daugybės įstabiausių gyvūnų galime greitai netekti net nesužinoję, kur jie gyveno ir kaip atrodė. Ką darote? Atsiverčiate Raudonąją knygą ir mokotės joje surašytas rūšis at-mintinai? Jei taip – pagirtina, bet kaip per-duosite šį žinojimą ateities kartoms? Jūsų vaikas kažkodėl netrykšta entuziazmu, kai pasakojate apie Surinamo rupūžes, greičiau priešingai – mėgina ištrūkti į kiemą, kad su draugais suloštų žaidimą kortomis, ką tik iškirptomis iš žurnalo. Jūs pats pasibodėjęs taip pat padedate Raudonąją knygą atgal į lentyną ir iš stalčiaus išsitraukiate „Xeko“ – žaidimą, kuris siūlo sužinoti daugiau apie gyvūnijos pasaulį linksmai leidžiant laiką.

trąšos: kai kurie bitininkai per ilgai mai-tina brangiąsias biteles cukrumi. Tada jos, ir žiemai pasibaigus, nebeskrenda į laukus rinkti nektaro, o gamina medų iš cukraus, kuris dažnai net nebūna ekologiškas. Tokią produkciją nesunku pažinti: medus pernelyg saldus, balkšvas. Kitaip sakant, cukringas.

Vis dėlto ekologiško medaus Lietuvoje es-ama. Ekologinių bitynų skaičiumi gerokai lenkiame Slovakiją, Čekiją ir beveik prilyg-stame Ispanijai. Bet dar ankstoka džiaugtis pirmavimu. Medus – tai ne kokia Euroviz-ija. Sąnaudos – didžiulės, o ir reikalavimai ekologiniams bitynams griežti. Trijų kilometrų spinduliu aplink avilius negali būti jokių dirbamų laukų. Žiemai bitelėms turi būti duodamas tik ekologiškas

cukrus, o aviliai turi būti padirbti iš nekenksmingų medžiagų. Bitininkai grie-biasi už galvos ir prašo pirkti ekologišką medų, nes ekologinių bičių išlaikymas brangus ir kol kas nelabai pelningas.

Jei nemėgstate saldžiai, žinokite: medų galima ne tik valgyti. Kleopatriškų medaus ir pieno vonių atitikmuo šiandien – medaus masažai. Tiksliau – mišinys iš medaus, greipfrutų, levandų ir rozmarinų eterinių aliejų. Sukurtas naudoti pirtyje, tačiau, kaip sakoma, svarbu ne kur, bet su kuo. Turiu omenyje – su ekologija.

Ekologiškas medus – nuo 8,50 LtMedus masažui – 15,50 Lt

www.ekologiskiproduktai.lt

SUGARING HAIR REMOVAL vaškas depiliavimuiEko-, Bio-, Organic visai nereiškia, kad reikia kvepėti natūraliomis žmogiškomis sultimis ir vaikščioti kailinėmis kojomis. The Body Shop gamintojai aktyviai ma-rina šį mitą ir nuolat sukuria ką nors ypač organiško ir ypač malonaus kiekvienam kūnui. Pavasariui budinant svietą, The Body Shop siūlo natūralų depiliacinį siestą, tiksliau, vašką, pagamintą iš

cukraus ir odą raminančio sandalmedžio aliejaus. Ekologiškai depiliacijai naudokite natūralias daugkartines juosteles iš medvilnės. Jas pagamino „Teddy Exports“ (Indija), dirbanti pagal Bendruomenių verslo rėmimo programą, kuri už surink-tus pinigus finansuoja gyventojų sveikatos ugdymo programas ir stato mokyklas. SUGARING HAIR REMOVAL vaškas leidžia kiekvienu Jūsų kojos plaukeliu prisidėti prie švaresnio, sveikesnio ir dar-nesnio pasaulio.

STRIP OFF SUGARmedvilninės juostelės (30 vnt.)

SUGARING HAIR REMOVAL

Jis skirtas lyg ir vaikams, taigi iš kiemo ir sūnų pasišaukiate. Tiesiog – dėl kompani-jos.Taisyklės visai nesudėtingos: kortos su tam tikros teritorijos gyvūnų atvaizdais dėliojamos taip, kad atspindėtų jų ryšius ekosistemoje. Kaip ir kiekviename žaidime, varomoji jėga čia – konkurencija: stipresni jūsų gyvūnai gali laimėti daugiau kortų, atimdami jas iš priešininko. Nugali sukūręs stipriausią ekosistemą. Gerai, išmokome gyvūnus. O kokia iš to nauda gamtai? Kaip svarbiausiąjį tikslą „Xeko“ skelbia visuomenės švietimą. Štai jūs jau žinote, kuriose vietose kokie gyvūnai nyksta ir žaidimo kūrėjai tikisi, jog padėsite šias ekosistemas išsaugoti. Tiesą sakant, pirkdami žaidimą jau šiek tiek prie to prisidedate: 4 proc. pajamų skiriama „Con-servation international“ – organizacijai, kuri rūpinasi nykstančių rūšių apsauga. Dar „Xeko“ tinklapyje yra žaidimas-konkur-sas: „atiduok žaidimo pakuotę perdirbti ir laimėk Kažką“. Neaišku, ar tokiu būdu gali-ma įkalti vaikams į galvą perdirbimo svarbą, bet pastangos vertos sveikinimų.Taigi – mokykitės. Ir kitąsyk svečioje šalyje pamatę nuostabiai oranžinį šimtakojį slapčia nesivešite jo namo ir nemėginsite užtrėkšti bato padu: juk niekas nemėgsta tų, kurie trukdo žaidimui.„Xeko“ žaidimas – nuo 14,49 $. www.ama-zon.com„Xeko“ taisyklės: www.xeko.com

Ozonas 2008/3 (7) www.ekologija.lt10 / ekoproduktai

KRISTINA KUČINSKAITĖnews@ozonas.lt

Mada – tas genijus, kuriantis aprangos abėcėlę. Mada – monstras, kiekvieno se-zono pradžioje priverčiantis pulti į isteriją daugybę žmonių. Prigrūstose spintose visa-da atsiranda vietos „būtinai reikalingoms“ kelnėms, kurios nuo kitų kelių turimų porų skiriasi tik šiek tiek kitokiu sukirpimu. Kas su malonumu nevirpa parduotuvėje įsigijęs megztuką, kvepiantį naujumu? Bet kalba šįkart ne apie naujausias diržų mados ten-dencijas ir ne apie šiurpą keliančius mados narkomanus.

Cheminis sušisNieko nėra arčiau kūno už drabužius. Tik šiandien jie dažnai yra ne kas kita, kaip sveikatai galinčių pakenkti cheminių medžiagų kaupykla. Sintetiniai žmogaus sukurti pluoštai tokie kaip poliesteris, nailonas, viskozė savo „medžiaginį“ gyvenimą pradeda nuo chemikalų kubilo. Dauguma žmonių turbūt supranta, kad net medvilnė, daug laiko priimta kaip grynumo simbolis, auga gausiai tręšiamose plantacijose. Pavyzdžiui, kiekvienais metais medvilnės laukai Kalifornijoje yra padengiami daugiau nei 17 milijonų svarų pesticidų. Paskaičiuota, kad JAV prireikia trečdalio svaro chemikalų užauginti tam medvilnės kiekiui, kurio pakanka tik vi-eniems marškinėliams.

Beveik visose drabužių gamybos pako-pose fabrikai naudoja galybę cheminių medžiagų. Blukinimui ir balinimui nau-dojamas chloras. Audiniai plaunami ir dep-igmentuojami naudojant natrio hidroksidą. Sunkiųjų metalų druskos ir cerio junginiai – paruošimui dažyti. Dažų sudėtyje yra sunkiųjų metalų priemaišų, chromo ir for-maldehido fiksatorių. Paskutinėse gamy-bos stadijose audiniai neretai impregnuo-jami cheminiais junginiais, kurie vėliau palengvina drabužio priežiūrą.

Ar tai tikrai nors kiek kenkia organiz-mui? Iškalbingas faktas – JAV uždrausti drabužių dažai, sudėtyje turintys benzi-nido, kaip pernelyg kancerogeniški. Ap-darai, kuriuos perkame net ir gana brangi-ose parduotuvėse, ne visada yra gaminami JAV. Dar daugiau – jie labai retai gaminami net ir Europoje.

Visų jau išvardintų chemikalų nuosėdos lieka ne tik drabužiuose, kurie taip vil-ioja išstatyti vitrinose, bet ir patenka į aplinką su gamybos atliekomis. Tai nepa-prastai aktualu besivystančiose šalyse, kur savo fabrikus dėl pigios eksploatacijos ir apie savo teises net nedrįstančių pagal-voti darbininkų yra įsteigę daugybė garsių firmų. Tose šalyse ne tik pigi darbo jėga, bet ir menkas valdžios institucijų dėmesys taršos problemoms.

Žala organizmuiDrabužiai nuolat liečiasi su oda, tad nuo-dingos medžiagos į organizmą patenka būtent per ją. Lengviausiai tuomet, kai kūnas yra sušilęs, o poros atsivėrusios, oda kvėpuoja. Absorbuoti sunkiųjų metalų junginiai kaupiasi kepenyse, inkstuose, kauluose ir smegenyse. Įtaką sveikatos sutrikimams toksinai pradeda daryti tik tada, kai susidaro jų perteklius.

Audinių gamyboje naudojamuose įprastiniuose dažuose ar kitose medžiagose esantys toksinai gali paskatinti įvairių sveikatos sutrikimų: galvos skausmą, alergines odos reakcijas, dėmesio kon-centracijos sunkumų, svaigulį, kvėpavimo sunkumų, raumenų skausmų, viduriavimą, širdies sutrikimų.

Aišku, nereikia manyti, kad vos apsimo-vus naujutėles kelnes, paleis vidurius… Žmonės chemikalais apdorotus drabužius dėvi jau nebe pirmus metus. Nuodijimosi procesas lėtas. Į organizmą skverbiasi la-bai maži nuodingųjų medžiagų kiekiai, kai kurios jų nepasišalina metabolizmo procesų metų, bet akumuliuojasi įvairiuose organ-izmo audiniuose. Be to, nereikia pamiršti, kad žmogaus kūno tarša vyksta iškart

daugybėje plotmių – per orą, per maistą, naudojamas technologijas...

Ekologiški audiniai Jau kurį laiką ir mados pasaulyje sklando ekologijos virusas. „Žalia“ vis dažniau siejama su „madinga“. Nežinia kurią šio reiškinio dalį sudaro sąmoningumas, o kurią tendencingumas. Tačiau, kol ieškoma alternatyvių sveikesnių sprendimų apran-gos industrijoje, tereikia džiaugtis.

Sveikiausias pasirinkimas – drabužiai iš natūralaus pluošto, nedažytų audinių. Svarbu, kad tiek pluošto ruošimas, tiek medžiagos gaminimas būtų atliekamas ekologiškai. Abi šios fazės yra svarbios. Jei natūralaus pluošto medžiaga bus paveikta nuodingomis medžiagomis, taps visai nes-varbu, kad ji kadaise buvo natūrali.

Tiems, kurie kas mėgsta spalvas, natūralumas – liūdna perspektyva. Vis tik galima bent pamėginti ieškoti audinių, kurie dažomi naudojant silpnesnius fiksa-torius.

Ekologiškas drabužis, ne paslaptis, kain-uoja brangiau nei tas, kurio pagaminimo aplinkybės kelia abejonių. „Žalia“ mada reiškia ne tik natūralų pluoštą ir nepavojingą audinio paruošimą. Jei „ekologiški“ rūbai gaminami Azijos fabrikėlyje, kurio darbuo-tojai (būna ir vaikų) už dešimties valandų darbo dieną gauna vieną dolerį – negalima kalbėti apie jokią ekologiją.

Tie, kurie neturi galimybių apsirūpinti pakankamai natūraliu garderobu, taip pat gali imtis tam tikrų priemonių, kad dėvimi drabužiai būtų bent kiek

Kuo čia dėti džinsai?Ekologija irdrabužių pramonėTurbūt praėjo šviesmečiai nuo tų laikų, kai drabužio paskir-tis buvo saugoti kūną nuo šalčio ir drėgmės. Šiandieninėje visuomenėje drabužis tarnauja kaip sudėtingos komunikacinės sistemos elementas, aplinkiniams suteiki-antis nepaprastai daug žinių apie dėvėtoją. Rūbas gali at-skleisti nemažai informacijos tiek apie socialinę šeimininko padėtį, tiek apie asmenines savybes.

„sveikesni“. Patartina sakyti „ne“ tokiems drabužiams, kurių etiketėse yra žymimos „anti“ savybės. Visi tie nesiraukšlėjantys, nepraleidžiantys kvapo, nesielektrinantys, nesitepantys, nedegantys, antimikrobiniai ir visokie kitokie „patobulinimai“ – prastas pasirinkimas. Priežiūrą palengvinančios drabužio savybės atsiranda ne mostelėjus stebuklinga lazdele, o paveikus audinį tam tikrais chemikalais, kurie vargu ar su laiku pasišalins.

Dar viena puiki alternatyva – kuklus susimąstymas, ar tikrai reikia tiek prigrūsti spintą drabužių, kurie perkami tik dėl to, kad yra įtraukti į „10 dalykų, kuriuos priv-alai turėti šią žiemą“ sąrašą arba sukabinti ant išpardavimų kabyklos už patrauklią kainą.

Valymas kenkia?Kad ir kiek daug skudurų turėtų vartotojiškos visuomenės elementai, vis dar neprieinama ta stadija, kad susitepę drabužiai būtų tiesiog išmetami. Namuose kukliai dūzgia skalbimo mašinos, o tie, kas jų neturi, pasitiki skalbyklomis. Drabužių plovimas asocijuojasi tik su švara, bet ko-kia tos švaros kaina?

Sauso drabužių valymo metu dėmėms pašalinti dažnai naudojamas tetrachloretile-nas. Šio chemikalo nuosėdos, liekančios audiniuose kenkia žmogaus organizmui. Gali pasireikšti galvos skausmai, svaigu-lys, kvėpavimo sutrikimai. Pastebėta, kad gyvūnams tetrachloretilenas sukelia vėžį. Jei neįmanoma apsieiti be sausojo valymo, patartina bent jau parą rūbus vėdinti, kad pasišalintų cheminės liekanos.

Paprastas skalbimas taip pat nėra nekaltas dalykas. Įprastiniai skalbimo milteliai sudaryti iš 15–20 cheminių junginių kok-teilio. Jie gali sukelti alergines odos reak-cijas. Įvairūs balikliai, kurių sudėtyje yra chloro, gali pakenkti plaučiams ir viršutiniams kvėpavimo takams.

Į įvairius minkštiklius-kvapiklius, ku-rie reklamose atrodo tikri higienos įsikūnijimai, taip pat galima pažvelgti kritiškiau. Elementaru, kad ne pavasario kalnai ar pakalnutės suteikia tų kvapų įvairiems skalbikliams. Drabužiuose pa-silikusios kvapų dalelės vėliau patenka į organizmą. Nekaltas kvapiklis gali sukelti alergiją, apsunkinti dėmesio koncentraciją, kvėpavimą, sukelti nuovargį.

Ar yra alternatyvų? Taip. Ir mūsų parduotuvių lentynose, už visų išreklamuotų ir dažnai ne itin ekologiškų priemonių, galima rasti tokių, kurios draugiškesnės tiek vartotojui, tiek aplinkai. Nebūtinai tos priemonės bus brangesnės – dažnai brangesnės tos, kurių pavadini-mai nuolat šmėsčioja televizijos ekranu-ose, (juk už reklamą moka pirkėjai). Li-etuvos gamintojų produkcija gaminama iš natūralių žaliavų, tad patartina išmėginti ją. Tie, kurie nori radikalios ekologijos – prekių susiras kataloguose. Arba galima eksperimentuoti su liaudiškais receptais, kurie gali būti stulbinančiai paprasti ir efektyvūs.

Aišku, gaila, kad miesto gyventojams sunku patikrinti balinančią saulės galią. Didesnė tikimybė, kad saulėkaitoje besiplaikstančios paklodės pasidengs ore tvyrančiomis teršalų dalelėmis.

WHAT JEANS GOT TO DO WITH IT?Clothing industry is one of the most powerful segments in global economics. Hunger for fashion is a powerful aspect in this area. Producers use it by changing the trends every other month. But nobody gives a thought to the dangers that hide in all those smooth, shiny skirts, dresses, sweaters, stockings, etc. Cotton, material that was a symbol of purity for ages, is now fertilized with enor-mous amounts of pesticides. Many synthetic fabrics are produced in the chemical pots. Moreover, during the process of production the quantities of hazardous chemicals are used to such an extent that it is difficult to even comprehend that it is still a legal activity to sell those products on the market… This article contains basic information on how the chemicals get into our bodies and the risks it might cause. Also, some information is offered on the dangers of cleanliness and of course some alternative tips are given for saving one’s body from intervention of hazardous components that remain in clothes.

Benjamin Vautrin nuotr.

Ozonas 2008/3 (7) www.ekologija.lt

Ecological manufacturing penetrates to all the branches of industry, not excluding the clothing industry, which is an easily noticeable tendency in the Western Europe.This kind of manufacturing is also the reason why clothes are becoming more expensive and better in quality. All the stages of producing the clothes should be consistently ecological: from textile making to sewing a cloth. Moreover, nowadays it becomes more and more important to wear clothes ecologically, or in other words washing and utilizing them in the eco-friendly way. Eco-logical clothing production is already popular in the Western Europe, while developing countries only now start to follow their example.

JOLITA VITKAUSKAITĖjolita@meniu.lt

Šiandien ekologiški principai yra taikomi visose pramonės srityse. Neišskiriama ir tekstilės gamyba – gamintojams ir vis-uomenei vis svarbiau tampa audinio, iš ku-rio gaminamas drabužis ir paties drabužio kokybė. Kokie procesai vyksta nuo pat pluošto auginimo iki drabužio sunaikinimo-utiliza-vimo? Specialistai, atsižvelgdami į Europos Sąjungos nustatytus reikalavimus, kiekvi-ename tekstilės gamybos etape stengiasi taikyti ekologiškesnius procesus, saugoti ne tik gamtą, bet ir žmogaus sveikatą.

Kartais nustembame, kad Europoje gamin-ti audiniai yra ženkliai brangesni nei, pavyzdžiui, importuoti iš Kinijos. Žinokite, kad mokate ne tik už aukštesnę Europos kokybę, bet ir už ekologiškesnį produktą, kuris pagaminamas atsižvelgiant į europin-ius aplinkosauginius standartus, taikant ekologiškas technologijas, sunaudojant kuo mažiau dažų, chemikalų, energijos ir vandens. Apie ekologiško drabužio „gimimą“ kalbėjomės su Vilniaus kolegijos dizaino ir technologijos fakulteto dekane p. Zita Skutulaite.

Pluoštų gavybaPirmasis žingsnis tekstilės gamyboje – pluošto gavyba. Auginant pluoštinius augalus (medvilnę, linus, ramę ir kt.), stengiamasi naudoti kuo mažiau cheminių trąšų ir pluoštus auginti kuo natūraliau – tręšti natūraliomis trąšomis arba trąšų atsisakyti.Sintetinių pluoštų žaliava – naftos ir ak-mens anglies produktai. Polimerų sintezės procesai yra kenksmingi ir žalingi aplinkai, bet jie nuolat tobulinami, kad žala būtų kuo mažesnė.

Dirbtiniai pluoštai yra žymiai ekologiškesni, nes gaminami iš gamtinio polimero – celiuliozės, kuri gaunama perdirbus medieną arba prastos kokybės medvilnę.

Tokia gamyba yra mažiau kenksminga aplinkai, o iš šių pluoštų pagamintus drabužius vėliau lengva utilizuoti.

Iš pagaminto pluošto daromas audinys. Šiame etape daugiausiai energijos ir cheminių medžiagų sunaudojama tekstilės apdailai, kai šalinami įvairūs teršalai, balinama, dažoma, tekstilei suteikiama specialių savybių ir pan. Pavyzdžiui, lietpalčiai turi būti atsparūs vandeniui, gaisrininko kostiumas pasiūtas iš nedegių audinių. Tekstilinės medžiagos gamyboje naudojami dideli kiekiai vandens. Jis reika-lingas dažymui, skalbimui, perplovimui. Panaudotas vanduo išleidžiamas į aplinką, bet prieš tai būtinai turi būti išvalomas.

Vandeniui išvalyti reikalingi specialūs įrenginiai ir technologijos, o tai yra brangu. Aplinkosauginiais tikslais diegiamos nau-jos apdailų technologijos, kurioms reikia mažiau vandens arba procesai atliekami visai jo nenaudojant. Tokiose technologi-jose naudojama žematemperatūrė plazma, atliekamas tekstilės marginimas perkėlimo (sublistatiniu) būdu, t. y. kai piešinys nuo specialaus popieriaus šiluminiu būdu per-keliamas ant audinio.

Ekologiškos tekstilės gamintojai siekia, kad drabužių dažymui būtų naudojamos kuo mažiau kenksmingos cheminės medžiagos. Alergizuojančios, kenksmingos sveikatai medžiagos keičiamos tobulesnėmis. Ekologiškiau galima gaminti tekstilę iš dažytų cheminių pluoštų (pluoštų gamy-bos metu į skystą masę įdedami dažai), nes tada audinių apdailoje nereikės atlikti koloristinių procesų. Tokiu atveju sutaupo-ma energija ir mažiau teršiama aplinka. Gamintojas, susidūręs su pigiais, pras-tos kokybės audiniais, pagamintais nesi-laikant ekologinių reikalavimų, gali stipriai nukentėti. Siuvėjams tokių audinių dulkės gali sukelti alergiją, galimas kojų, rankų tinimas, alerginis dusulys. O vartotojas nu-sivils pamatęs, kad jo drabužis dažo kūną,

Ekologiškų drabužių siuvimas Gaminant ir siuvant ekologiškus drabužius aplinka neteršiama. Čia naudojama tik

elektros energija ir garai (jiems pagaminti reikalingas tik nedidelis kiekis vandens). Šiame procese pavojingos cheminės taršos nėra. Tekstilės pluoštų, medžiagų ir drabužių gamyboje pradėtos taikyti brangios na-notechnologijos suteikia medžiagoms ir drabužiams naujų savybių, išplečia jų funkcines galimybes ir padeda spręsti gamybos ir vartojimo aplinkosaugines problemas Nanotechnologijos drabužiuose pirmiausiai buvo panaudotos kariniais ir kosmoso įsisavinimo tikslais, bet pamažu darosi prieinamos ir kitiems vartotojams. Naujos tekstilės galimybės:

• Audiniai, kurie apsaugo nuo lietaus, vėjo, blogo oro. Tokie audiniai yra padeng-iami specialiomis dangomis, laminuojami įvairios prigimties membranomis, juos gaminant naudojami specialūs pluoštai bei medžiagos struktūra.• Apsaugantys nuo ekstremalaus šalčio, turi geras šilumos izoliacinių savybių, reguliuoja drėgmę ir šilumą. Naudojami tuščiaviduriai pluoštai; izoliacinis sluok-snis gaminamas iš specialių poliester-inio-poliamidinio kopolimero, poliolefino pluošto. Medžiaga veika kaip termostatas: kai drabužį vilkintis žmogus fiziškai ak-tyvus ir kūnas išskiria šilumą, medžiaga šilumą absorbuoja, šiluma atiduodama, kai kūnas atvėsta, darosi šalta. Drėgmei po drabužiais reguliuoti naudojamos medžiagos su specialiomis membranomis, kurios iš vidaus praleidžia vandens garus, o iš išorės vanduo per medžiagą neprasisk-verbia.

• Atsparumas skalbimui, neglamžumas, savaiminis apsivalymas. Naudojamos hidrofobinės apdailos, nanodetalėmis dengiamas medžiagos paviršius. Kuriamos pačios sugebančios apsivalyti medžiagos, kurių nereikia skalbti ar valyti. Bando-ma sukurti medžiagos paviršiuje lotoso žiedui būdingą mikroreljefą, kurio dėka nešvarumai patys pasišalina lietui lyjant. Reljefas – nanostruktūra, kuriama UV laz-eriu ar cheminiais preparatais. Medžiagos apsivalo nuo organinių teršalų veiki-ant saulės spinduliams. Tokių medžiagų paviršius turi titano dioksido detalių. Blogą kvapą iš medžiagų gali valyti ir į

Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje (punktas 2, patvirtinta LR vyriausybės 2003 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1160) darnus vystymasis suprantamas kaip kompromisas tarp aplinkosauginių, ekonominių ir socialinių visuomenės tikslų, sudarantis galimybes pasiekti visuotinę gerovę dabartinei ir ateinančioms kartoms, neperžengiant leistinų poveikio aplinkai ribų.

tuščiavidurius pluoštus įvestos bakterijos, kurios minta kvapo sukėlėjais.

• Antimikrobinė apsauga nuo blogo kvapo, infekcijų. Gamybos metu į pluoštus įvedamos cheminės medžiagos; medžiagų dangose panaudojamos mikrokapsulės su antimikrobinėmis medžiagomis.• Kosmetotekstilė, kuri gaivina, drėkina, sleidžia kvapą, apsaugo nuo UV spindulių. Medžiagų dangose panaudoja-mos mikrokapsulės su aromatinėmis, stimuliuojančiomis medžiagomis. Nuo UV spindulių saugo tankesnės ir storesnės medžiagos, apdorojama UV spindulius apsorbuojančias dažais ir balikliais; į pluoštus įvedamos titano ir cinko oksidų nanodalelės.• Apsauga nuo elektromagnetinių laukų. Sukuriama maža specifinė varža; lai-dumas gaunamas panaudojant sidabro, nikelio, titano, aliuminio, plieno vienagi-jus siūlus; siūlus padengia elektrai laidžių detalių sluoksnis.

• „Sumanioji“ tekstilė. Tokia medžiaga keičia apimtį, išvaizdą, struktūrą re-aguodamos į aplinką. Medžiagose įmontuoti sensoriai, kurie reaguoja į aplinkos pasikeitimą, medžiagoje esantys procesoriai analizuoja signalą ir valdo vykdantį elementą. Taip gali būti re-aguojama į kūno temperatūros pasikeiti-mus ir kūnas vėsinamas arba šildomas, keičiamas medžiagos storis kintant lauko temperatūrai, keičiasi medžiagos spalva, nuo atitinkamos temperatūros poveikio, keičiamas oro ar vandens laidumas, re-aguojant į klimato pokyčius.

Drabužio priežiūra Dėvėjimas irgi svarbus etapas. Ant drabužio etiketės vartotojui nurodomi priežiūros ženklai, nusakantys, ar drabužis gali būti valomas chemiškai arba skalbia-mas.Skalbiant taip pat naudojame chemikalus: baliklius, skalbiklius, apretus, enzimus. Šių chemikalų likučiai pakliūna į nuteka-muosius vandenis. Drabužių cheminiam valymui naudojami chemikalai taip pat kenkia aplinkai ir žmogaus sveikatai. Var-totojai nemažai sunaudoja elektros energi-jos drabužiams lyginti. Drabužiai, kurie lengvai prižiūrimi, nereikalauja lyginimo taip pat yra ekologiškesni. Drabužių utilizavimasPaskutinis etapas yra drabužių utiliza-vimas, ar – dar kitaip – jų sunaikinimas. Gamtinio pluošto drabužių sunaikinimas nesukelia problemų: medvilnė gali supūti, be to, ji sudega kaip malkos. Dirbtinio pluošto drabužiai taip pat suyra nesunkiai, beveik neteršia gamtos. Didžiausia problema – sintetinių pluoštų sunaikinimas. Specialistai siūlo antrinį pluoštų panaudojimą perdirbant dėvėtus drabužius. Perdirbtos medžiagos panau-dojamos įvairiais tikslais – panaudojamos kitam drabužiui ar daiktui pagaminti. Žinokite, kad dauguma į Lietuvą įvežamų dėvėtų drabužių didina aplinkosaugines problemas, nes tuose drabužiuose nau-dojama daug sintetinių pluoštų. Euro-pos šalys atsikrato drabužių utilizavimo problemų, o mes jas prisiimame.

Ekologiškas drabužis –nuo pluošto auginimo iki utilizacijos

ekoproduktai / 11

Ozonas 2008/3 (7) www.ekologija.lt12 / pasaulis

Nuolat skundžiamasi, kad šitoje planetoje gyventi darosi sudėtinga, nes kažko nuolat trūksta. Bet gal derėtų žvelgti kiek kitaip? Gal kai ko šitoje planetoje yra per daug?..

SKIRMANTĖ GOUGHskirmante.gough@gmail.comKRISTINA KUČINSKAITĖ news@ozonas.lt

Problema – pasaulio populiacija, ar jos organizacijaApytiksliai šiuo metu pasaulyje gyvena apie 6,7 milijardo žmonių. Žemės plotas – apie 509,600,000 kvadratinių kilometrų, sausuma užima tik apie 149,000,000 kvadratinių kilometrų. Kiekvienam gy-ventojui tenka apie 0.02 km2. Tai pakanka-mai didelė erdvė individui. Be to, reikia nepamiršti, kad dauguma mūsų gyvena urbanistinėse struktūrose, kur susigrūdama kur kas mažesniame plote. Bet taip pat negalima pamiršti, kad žmonija yra netolygiai okupavusi visą sausumos plotą. Kai kurios klimatinės erdvės yra atšiaurios ir jose neįmanomas tankaus gyventojų tinklo egzistavimas. Dideles žemės naudmenas užima įvairios ūkio šakos, kurių gaminama produkcija reikalinga palaikyti gyvybei. Atsižvelgiant į kiekvieną faktorių gyvenamosios erdvės kamputis vis labiau susitraukia. Ir galima tik įsivaizduoti kiek jis susitrauks iki 2050 metų. Tuomet pagal gana šiurpias prog-nozes žmonių populiacija turėtų pasiekti 9,2 milijardų ribą. Kur visiems sutilpti? Gal laikui einant bendruomenės koncentruosis ekologiniu-ose, pagal darnios raidos principus supro-jektuotuose megapoliuose, kuriuose tilps visa žmonija? Gal pakaktų net vieno mega-polio? Gal įmanoma visą žmoniją sutalpinti plote, ne didesniame nei Indonezija? Bet tokios futuristinės svajonės, net jei

jas suvoktume kaip realiai įgyvendinamus modelius, susidurtų su daugybe moralinių dilemų. To pavyzdys – modernioji Japon-ija. Nepaprastai taupiai išnaudotame plote telpa didžiulis kiekis žmonių, bet susiduri-ama su nemažai psichologinių problemų. Kuo mažesnė erdvė skiriama gyvenimui, tuo labiau ribojamas privatumas. Prigim-tinis laisvės, nepriklausomo judėjimo poreikis uždaromas narve, nesvarbu net jei jis išmuštas paauksuotu pliušu.Vis tik gyvybinės erdvės klausimas nėra svarbiausias žmogaus išlikimui – nesvarbu, vakarietiškai komfortiškam, ar skurdokam, kai besivystančiose šalyse „suryjamas“ katastrofiška neatsinaujinančių plan-etos resursų kiekis. Jau dabartinės kartos išteklius savinasi ateities kartų „skolon“. Aplinkai draugiškas gyvenimo būdas prop-aguojamas visuose visuomenės lygmenyse, bet net elementariausi ekologiniai sprendi-mai, net jei jie pakankamai elementarūs, įsigali lėtai ir susiduria su dideliu sociumo abejingumo laipsniu. Kaip pavyzdį galima paminėti atliekų rūšiavimą, alternatyvių aplinkai ir organizmui nekenksmingų produktų pasirinkimą, taršos mažinimą… Galima tik nuspėti, kad gana greitai bus susidurta su tokiais žmonijos poreikiais, kurių planetos resursai nebegalės patenk-inti. Miestų, kurie nebeaprūpinami energija ir vandeniu, vizija gali priminti apokaliptinį paveikslą. Populiacijos perviršis, atsiradęs per pas-taruosius keletą metų eksponentiškai au-gant žmonių skaičiui, veda tik į šiurpią civilizacijos atomazgą. Dėl žmonijos ekspansijos jaudintasi dar romėniško pa-saulio aušroje: „Kas pastebima (dažniausia besiskundžiant), yra mūsų auganti populi-

acija: mūsų skaičiai yra per dideli ir per sunkūs mūsų pasauliui, kuris tik beįstengia aprūpinti mus iš savo natūralių išteklių; mūsų norai vis auga didyn ir didyn, ir mūsų skundai kartėja kiekvieno burnoje, kol Gamta nebeįstengia mūsų išlaikyti savo įprastais metodais.Badai, karai, marai ir žemės drebėjimai turėtų būti pastebimi tiesiog kaip vaistas mūsų tautoms, išvalantis mus nuo žmonijos išlepimo” (Terulijus, Rašymai sielai, II arba III amžius (apytikslė pasaulio populiacija tarp 200 ir 300 milijonų).

Grėsmingos besivystančios šalysKuo labiau išsivysčiusi šalis, tuo lėčiau joje auga žmonių skaičiaus. Ir priešingai – kuo skurdesnė šalis, tuo gausesnės šeimos. Šis paradoksas aiškinamas įvairiai, tiek filosofiškai, tiek pragmatiškai. Viena iš teorijų skelbia, kad aktyvus dauginimasis esant skurdžiai tautos ekonomikai gali būti siejamas su gyvulišku, pasąmoningu siekiu išsaugoti „padermę“. Finansinis stabilumas, atrodo, negatyviai veikia populiacijos augimą. Galima daryti naivią išvadą, jog jei visas pasaulis būtų turtingas, nesusidurtume su populiacijos perviršio problema. Ir ši išvada teisinga… Komfortu individai mėgaujasi egoistiškai. Geros gyvenimo sąlygos, palankios kar-jeros perspektyvos, viliojantys ir įvairūs asmeninės ateities pasirinkimai jaunus žmones sulaiko nuo poreikio anksti kurti šeimą. Didelis vaidmuo tenka ir moteriai. Turtingose šalyse jos dažniausiai yra lais-vos ir nuolat reikalaujančios dar didesnės laisvės (tyliai galima sutikti, kad perdėta emancipacija taip pat prie gero nepriveda).

Pagal stereotipinį seną visuomenės modelį pagrindinė moters pareiga ir užsiėmimas – gimdyti. Moderniuose bendruomenės modeliuose, kurie atsiskleidžia turtingose tautose, moteris atsisako arba aktyviai ko-voja prieš nuo seno jai primestą rolę. Vienas arba du vaikai – tai renkasi šiuolaikinė moteris vietoj gimdymo kasmet. Jei tokius gimdymo tempus įgyvendintų Indija, Kinija ir kitos „daugiavaikės“ tautos, populiacijos augimas ženkliai sumažėtų. Senaisiais laikais pasaulis periodiškai pats apsivalydavo nuo skėriško žmonijos pertek-liaus. Maro, šiltinės, choleros epidemi-jos periodiškai ir drastiškai praretindavo žmonijos gretas. Medicinos mokslas padarė sunkai įmanomus pandemijos atvejus. Be to, dėl elementarios medicininės priežiūros ilgėja ir vidutinis žmogaus amžius. Juk retai kas dabar miršta dėl dantų ligų…

AlternatyvosSprendžiant populiacijos perviršį reikia rasti tokį sprendimą, kuris nepažeistų moralinių nuostatų ir kuo mažiau kirstųsi su prigimtinėmis žmogaus teisėmis. Prisi-menant situaciją, kai Kinijoje dėl ribojamo vaikų skaičiaus šeimoje gimusios mergaitės dėl savo „nevertingumo“ kartais buvo net žudomos, reikia ieškoti kitų sprendimų. Pagrindinis dalykas – šeimos planavimas. Paskaičiuota, kad šeima, kurioje auga tik dvi atžalos, neprisideda prie populiacijos augimo. Bet problema yra ne tik populiaci-jos augimas. Problema yra ta, kad jau ir da-bar ji yra per didelė. Ar galima įsivaizduoti žmonijos sumažėjimą 80 procentų? Var-giai… Bet būtent toks kardinalus esamo

skaičiaus pasikeitimas būtų „sveikiausias“ planetai. Išsinaikinti, arba išsiųsti žmonių perteklių kolonizuoti Marsą turbūt nenorime. Išeitis – kuo griežtesnė gimstamumo kontrolė. Bet šiuo atveju ekologinė neišvengiamybė susiduria su tvirčiausiais individo instink-tais. Kaip pasakyti šeimai, kad pasauliui būtų geriau, jei ji neturėtų vaikų? Būtų pu-iku tiek socialiniu, tiek ekologiniu požiūriu, jei būtų ne gimdomi nauji kūdikiai, bet į šeimas priimami visi tie, kurie „kali“ vaikų namuose. Kitas epizodas – kūdikiai „iš mėgintuvėlio“ ir bet kokia medicininė intervencija ko-vojant su apvaisinimo problemomis. Šiuolaikinis mokslas peržengia daugumą gamtos suręstų užkardų. O ir moteris, negalinti turėti vaikų, jų nori su dvigubai didesniu užsidegimu nei bet kuri kita. Šiai planetai esame per „sunkūs“, mūsų per daug, o plėstis nebėra kur, nes jau seniai negailestingai užkariavome kitų rūšių plo-tus. Tik drastiškai pristabdžius gimstamumo rodiklius galima tikėtis šviesesnės ateities būsimoms kartoms. Bet sunku įsivaizduoti, koks prievartos aparatas ar manipuliacinė reklaminė programa sugebėtų įteigti mo-teriai ir vyrui, trokštantiems pratęsti savo kraują, kad to nedarytų. Taigi kova su populiacijos perviršiu klaidi ir tamsi, net teorinių svarstymų lygmenyje galima nus-lysti už plonytės ribos, skiriančios tai, kas gera ir tai, kas nepateisinama. Viskas, ko galima drąsiai imtis, – kurti socialinį ir ekonominį stabilumą. Juk kuo greičiau visos tautos pasieks išsivysčiusiųjų statusą, tuo greičiau suveiks žmogiškasis egoizmas komfortu mėgautis vienatvėje, neapsikraunant šeima.

Tiksinti populiacijos bombaJuliaus Geèo nuotr.

Ozonas 2008/3 (7) www.ekologija.lt ekoproduktai / 13

„Biofach” – besiplečiančios ekologiškų produktų rinkos atspindys

Didžiausia pasaulyje ekologinių produktų paroda „Bio-fach“ Niurnberge, Vokietijoje, vyko vasario 21–24 dien-omis. Parodos organizatorių duomenimis, kiekvienais me-tais dalyvių gretos tik auga. Šiemet „Biofach“ ir jos atšaka „Vivaness“, aprėpianti kūno priežiūros priemonių gaminto-jus, kartu sutraukė 2740 dalyvių. „Ozonui“ prisiglaudus tarptautinės ekologiškos spaudos stende, spėta pasižvalgyti ir po milžinišką ekspozicijų plotą. Be švelnaus liūdesio, kuri-am, besižvalgant po ekologiškų produktų gausą ir įvairovę, pagrindo tikrai yra, galima jausti ir malonią viltį. Perspe-ktyva yra tik viena, ir ji – ekologiškų produktų rinkų plėtra bei ekologiškos visuomenės augimas.

KRISTINA KUČINSKAITĖ news@ozonas.lt

Stulbinanti įvairovė„Biofach“ paroda yra tikras ekologinės produkcijos gigantas. Arena, kurioje su-sirenka augintojai, gamintojai, pardavėjai, sertifikavimo organizacijos ir klientai, apglėbia visą pasaulį. Niurnbergas – „Bio-fach“ centras, bet tai ne vienintelė šios par-odos eksploatacijos vieta. Kasmet ji vyksta ir Tokijuje (Japonija), Šanchajuje (Kinija), Baltimorėje (JAV) bei San Paule (Brazilija). Šiemet parodoje gausiausiai dalyvavo patys Vokietijos gamintojai. Jų susirinko nei daug, nei mažai – 935. Daug dalyvių atvyko ir iš Italijos (392), Ispanijos (204) ir Prancūzijos (176). Atskira salė ir išskirtinis dėmesys skirti organinio vyno gamintojams. „Bio-fach“ paroda yra ir didžiausia organinio vyno paroda. Šiemet čia susirinko 336 vynininkai iš 21 šalies. Parodos lankytojai vyno salėje sukiojosi ne tik dėl ypatingos atmosferos, patogios salės lokacijos, bet ir dėl įspūdingos vynotekos, kurioje kiekvi-enas galėjo nemokamai degustuoti daugybę vyno rūšių. „Biofach“ paroda išskirtinė dėl nepaprastai plataus dalyvių geografinio arealo. Indija, Pietų Amerikos šalys, Afrika, Naujoji Ze-landija, Australija – vienoje vietoje susi-renka visas pasaulis. Kai kurie produktai nustebina net ir visko mačiusį vartotoją. Kas tos Noni sultys, kurias Afrikoje ir Pietų Amerikoje garbina kaip gyvybės šaltinį? Ar kas girdėjo apie Umbu vaisių, kuris yra pas-aulio čempionas pagal beta-karotino kiekį? Tiesa ir patys egzotiškų ir unikalių produktų gamintojai, paklausinėti ar Europos rinkoje jau cirkuliuoja jų gaminys, dažnai tiesiog traukė pečiais ir lakoniškai atsakinėjo „we‘re planning“ (planuojama)… Verta pastebėti, kad kai kurios šalys ekologišką ūkį ir gamybą deklaruoja kaip vienintelę galimybę pakilti iš skurdo.

Dažniausiai jose žemės naudmenos dar nėra pernelyg užterštos trąšomis, tebėra gajos dar-bo rankomis tradicijos. Tas aktualu Afrikos šalims, kurios pirmą kartą „Biofach“ dalyvavo su didele dalyvių delegacija, o ne su keliais nariais kaip prieš tai vykusiose parodose. Organinį ūkį, kaip patraukliausią alternatyvą ir Indijoje, savo pranešime akcentavo Mano-jus Kumaras Menonas (Manoj Kumar Me-non), vykdomasis Tarptautinio Organinės žemdirbystės kompetencijos centro direktorius iš Indijos. Anot jo, Indijoje ne tik gera dirvos būklė, ypatingą postūmį organinio ūkio plėtotei duoda ir vietinė žmogaus bei gamtos vienovės samprata, senųjų žemdirbystės tradicijų gy-vavimas.

Fantazija ar ateitis?Vaikščiodami po įprastus prekybos centrus savo šalyje, ekologiškos produkcijos lentynose kartais turime ieškoti su žiburiu. Arba, jei ji yra – dažnai kainuoja daug brangiau. Arba, kas kartais juokina, ji įkalinama specialiame skyriuje, o iš jo turinio vargiai pasigaminsi paprastus padorius pietus. Brangios uogienės, šokoladai, sausainukai, keleto rūšių jogurtas – ar tai dedame ant savo pietų stalo? „Bio-fach“ lentynos lūžo nuo visų produktų, kurių gausa ir kokybės specifikacijos patenkintų net išrankiausią vartotoją. Pieno produktai, duona, mėsa, konditerijos gaminiai, kruopos, sultys, žuvis, vaisiai ir daržovės – ir viskas ekologiška. Norint patekti į parodą dalyviams teko atitikti nepaprastais griežtus rengėjų kriterijus. Aišku, galima skeptiškai samprotauti, kad par-odoje regėta produktų gausa neatspindi realios situacijos pasaulyje. Vis tik pasižvalgę Niurn-berge aptikome prekybos centrą, kuriame visos prekės yra vien ekologiškos. Be to, net įprastose parduotuvėse kartu su visais produktais gausu ir paženklintų ekologiškais. Kas keisčiausia – ekologiškų produktų kaina konkurencinga, tad jie nėra prieinami tik keliems išrinktiesiems, kurie dėl auksinio finansinio būvio nusipelno valgyti sveiką maistą…

Ozonas 2008/3 (7) www.ekologija.lt14 / socialinë atsakomybë

KRISTINA KUČINSKAITĖnews@ozonas.lt

Mūsų šalyje įprasta skųstis informaci-jos sklaida. Bet skųstis galima turbūt tik mažomis pastangomis tos informacijos ieškant. Įmonių socialinės atsakomybės plėtojimo principai ir pavyzdžiai yra išdėstyti jau antrame šios srities informaciniame lei-dinyje „Atsakingo verslo praktika. Įmonių LR Socialinės atsakomybės gairės mažoms ir vidutinėms įmonėms ir geros praktikos pavyzdžiai“, kurį išleido Socialinės apsau-gos ir darbo ministerija. Leidinį parengė ekonomistė, nepriklausoma atsakingo verslo ekspertė, tarptautinės Darnaus vystymosi specialistų asociacijos narė Indrė Kleinaitė. Leidinyje koncentruotai ir glaustai pateiki-ami darnaus vystymosi ir įmonių socialinės atsakomybės apibrėžimai, rekomenduoti-nos gairės ir sektini realūs geros praktikos pavyzdžiai. „Įmonių aplinkosauginė ir socialinė atsakomybė turbūt yra neįprasti rūpesčiai verslo atstovams, kurie mano, jog įmonių atsakomybę sudaro tik pelno sieki-mas, mokesčių mokėjimas, įstatymų laiky-masis ir darbo vietų saugumo užtikrinimas. Toks požiūris nėra neteisingas; jis yra tiesiog per siauras naujame besikeičiančiame global-izacijos kontekste, kuriame vertybės įgauna

vis didesnę reikšmę, ir visuomenės lūkesčiai verslo atžvilgiu keičiasi“, – teigia autorė. Leidinyje įtaigiai pristatomi argumentai, įtvirtinantys socialiai atsakingo verslo strateginę reikšmę. Taip pat pateikiami ir socialiai atsakingo verslo praktinės naudos įmonei argumentai. Socialiai atsakingas ver-slas:• Padeda sumažinti energijos ir atliekų kiekį bei joms skiriamas išlaidas; • Padeda diferencijuoti verslą;• Padeda pasiruošti pokyčiams griežtėjant įstatymams;• Padeda kurti inovacinius produktus ir procesus;• Gali padėti atverti naujas rinkas;• Padeda pritraukti ir išlaikyti geriausius darbuotojus;• Padeda pagerinti įvaizdį akcininkų ir visuomenės akyse;• Padeda sumažinti teisinę riziką ir draudimo išlaidas;• Prisideda prie geresnės gyven-imo kokybės kūrimo.Nepaklūstant naujoms tendencijoms ir trumparegiškai laikantis pasenusių darbo principų, siekiant greitos finansinės sėkmės (ir turbūt trumpalaikės) galima atsidurti verslo pasaulio paribyje. Nesveiki produk-tai gali būti boikotuojami, galima susidurti

tavoat

sa

ki n

g oe l g e s i o z o n a

vovovee ss i o z o n a

oa

biuras –

avavavtatavavav

INICIATYVOS PARTNERIAI:INICIATORIUS

Paskelbk savo biurą atsakingoelgesio zona.Skambink ir sužinok, kaip tai jau padarė kiti.Tel.: (5) 252 6410

Socialiai atsakingo verslo linkKRISTINA KUČINSKAITĖnews@ozonas.lt

Mirtis mūsų šalyje supama daugybės tabu ir ritualų. Artimieji, nusižengę laidotuvių ritualams gali sulaukti ne vieno kreivo žvilgsnio. Nesvarbu, jei mirusysis buvo prisiekęs roko gerbėjas – per šermenis jam skambės tik neutrali klasikinė simfonija, o kūną puoš klasikinis aprėdas. Ar galima įsivaizduoti, kokia būtų reakcija, jei artimieji mirusįjį laidotų suvynioję tik į įkapes, arba paguldę iš vytelių nupin-tame karste? Didžiojoje Britanijoje jau nuo 1991 metų veikia natūralios mirties cen-tras (natural death center), kurio tikslas – ekologiškos laidotuvės. Šiuo metu pa-saulyje ekologiškas laidojimo paslaugas siūlančių organizacijų – šimtai.

Iš dulkių į dulkesTradicinių laidotuvių metu toli gražu nėra laikomasi šio principo. Sandarus, sunkiai suyrantis lakuotos medienos karstas, vidu-je išpuoštas audiniu ne tik kad nepaspar-tina, bet ir sulėtina kūno irimo procesą. Visas tradicinių laidotuvių ceremonialas, pažvelgus iš šalies, – ekstravagantiškas švaistūniškumas. Mirusiųjų rūbų mados, karstų mados, antkapinių paminklų ma-dos reikalingos ne mirusiesiems, bet jų artimiesiems. Ekologiškų laidotuvių idėja išsivystė kaip atsakas į mirties komercializavimą. Juk iš tiesų, nepaisant finansinės padėties, žmonės visada stengiasi iškelti prabangias vestuves ir solidžias laidotuves. Ekologiškos laidotuvės yra daug pigesnės už standartines, jų tikslas – harmonija su gamta. Mirusysis laidojamas suvyniotas į įkapes arba lengvai suyrančiame pintame

Medis vietoj antkapiovietinės medienos karste. Karstas gali būti gaminamas net iš perdirbto popieriaus. Ne be ironijos galima pastebėti, kad mada savo nagus tiesia ir į šią praktiką – pernai pavasarį Londone buvo surengta pirmoji „žalių“ laidotuvių paroda. Laidojimo vietoje vietoj antkapio sodi-namas vietinis medelis, galima prisodinti gėlių. Tie, kurie nori labiau pažymėtos vietos, gali užsiritinti išgraviruotą lauko akmenį. Kuriamoje žaliojoje kapinių zono-je nenaudojami jokie pesticidai. Žengiant dar toliau, ekologiškų laidotuvių koncepcija nesutinka su kūno balzamavimu. Skrupulingieji amerikiečiai ištyrė, kad tam naudojamas formaldehidas patekęs į gruntą ir vandenis teršia aplinką.

Pigiausias pasirinkimas Vos atsiradusi „žaliųjų“ laidotuvių tradicija pradėjo plisti kelis kartus greičiau nei kre-mavimas. Tam įtakos, matyt, turėjo ne tik ekologiška dvasia, bet ir finansinis fakto-rius. Ekologiškos laidotuvės kainuoja kelis kartus pigiau nei standartinės. Pavyzdžiui, pinto karsto kaina tik apie 50 svarų. Alternatyvių laidotuvių rengėjai nepa-prastai liberalizavo mirties ritualus. „Žalieji plotai“ atviri visokių tikėjimų žmonėms. Šeimos gali susiplanuoti tokią ceremoniją, kokios tik pageidauja. Galima rengti tradi-cines laidotuves, gali būti laidotuvės su džiazo grupe, ar net su… šampanu. Patraukliai atrodo tik idėja, kad praėjus dešimtmečiams kapavietė bus tapusi parku. Ši idėja net ir lietuviams neturėtų atrodyti atgrasi. Mūsų protėviai tikėjo, kad vėlė apsigyvena medžiuose. Vis tik, nors pasaulyje ekologiškų laidotuvių idėja plėtojama jau keliolika metų, sunku įsivaizduoti, kad ir Lietuvoje greitu metu atsirastų toks mirusiųjų parkas.

Death is a highly ritualized sphere. There are many ancient traditions that can not be broken during the funereal including outfits of the dead, music, coffin that is a necessity, and of course, the head-stone. However, nowadays the new form of funeral is getting more and more popular. It is called “the green funeral” or “the ecological funeral”. The concept of this idea is to arrange an eco-friendly jour-ney of the dead back to the dust. Thus, the embalmment is not allowed as well as the heavy varnished coffins. Graveyard is usually settled in the plain, where instead of the headstone funeral organizers plant a local tree, relatives can put a field stone with the engraved name of the dead. Those funereal are much cheaper than usual ones. They are also open to the people of all faiths. Natural “green” death organizers expect to create peaceful parks for future generations instead of stony remains.

Šiuolaikinis pasaulis gyvena permainomis. Kintant klimato pusiausvyrai, natūralių išteklių atsargoms, turi keistis ir sustabarėję bendruomenių gyvenimo modeliai. Tuo neabejojama. Ypatinga atsakomybė už tai, kokia bus ateitis ir ar ji išvis priklausys verslo sektoriui. Jei seniau laikytasi nuomonės, kad darnus vystymasis yra strategija, kurią įmonė sau leidžia kaip reklaminio įvaizdžio dalį – šiandien socialiai atsakingas verslas ir darnus vystymasis yra bene vienintelis tinkamas būdas siekti ilgalaikio ir efektyvaus įmonės egzistavimo.

su įvaizdžio problemomis, įsivelti į teisinius ginčus, „užsidirbti“ nuobaudų dėl taršos. Be teorinės informacijos apie sąvokas lei-dinyje nemaža ir praktinių patarimų, kurie turėtų pagelbėti įmonėms, norinčioms pa-tobulinti savo veiklą. Pateikiami socialiai atsakingų praktikų pavyzdžiai iliustruoja, kad atsakingai plėtojamas verslas firmoms gali sutaupyti didžiules sumas, kurių pa-prastai pareikalauja atliekos, energija. Paslaugų sektoriaus įmonėms taip pat turėtų būti aktualūs socialiai atsakingo verslo klausimai. Pavyzdžiui, socialiai atsakinga įmonė savo biurą įrengtų atsižvelgdama į tai, kaip pasiekti kuo mažesnių taršos rodiklių. Į tai įeina ir lengvas viešojo transporto priein-amumas, elektros energijos taupymas, kiek įmanoma draugiškesnės aplinkai biuro tech-nikos įsigijimas ir t. t. Kai kuriuos žingsnius į švaresnį gyvenimą galima žengti be jokių finansinių sąnaudų, vien tik pasitelkus elementarų sąmoningumą. Pavyzdžiui, vienkartinių plastmasinių puodelių atsisakymas arba popieriaus rūšiavimas biure – jau yra judėjimas teisinga kryptimi. Leidinyje pateikiami ir sėkmingų socialiai at-sakingo verslo praktikų realybėje aprašymai. Sąraše šalia užsienio kompanijų galima rasti ir gerai žinomų lietuviškų vardų.

Ozonas 2008/3 (7) www.ekologija.lt perdirbimas. Rubriką remia UAB „Žalvaris“ / 15

Atliekų rūšiavimas primena voratinklįLietuvai įstojus į Europos Sąjungą, aplinko-sauginiai reikalavimai tapo griežtesni ir aiškiau apibrėžti. Jie apsprendžia atliekų tvarkymo politiką: bendrą ir atskirų atliekų srautų – pavyzdžiui, pakuočių, pavojingų atliekų ir kt. Lietuvoje yra daugiau nei 800 veikiančių ir neveikiančių sąvartynų. Į sąvartynus kas-met išvežama maždaug 5 mln. tonų įvairių atliekų, beveik pusė jų – nerūšiuotos komunalinės atliekos. VšĮ „Žaliasis taškas“ generalinis direkto-rius Arūnas Makauskas tvirtina, jog dau-giausia problemų Lietuvoje šiuo metu tu-rima su stiklo atliekomis. Jų surenkama tik 50 procentų galimo kiekio. Atliekų rūšiavimas šalyje prigyja labai pamažu, dažnai apsiriboja pavienėmis iniciatyvomis. Lietuvos komunalininkų ir atliekų tvarkytojų asociacijos prezi-dentas Algimantas Bakas įvardija tris pa-grindinius veiksnius, stingdančius atliekų rūšiavimo politiką šalyje: tai visuomenės sąmoningumo trūkumas, ekonominių paskatų nebuvimas ir nepalankios sąlygos. „Visas šias problemas galima palyginti su voratinkliu: jei į jį įsipainioji, išsikapstyti labai sunku“, – teigia A. Bakas. Anot asociacijos prezidento, visuomenės sąmoningumas neišugdomas per vieną dieną. Vilniuje bandyti vykdyti konkretūs pla-nai, susiję su atliekų rūšiavimu, pasirodė ne tokie efektyvūs, kaip tikėtasi. Anot A. Makausko, gyventojų sąmoningumą turėtų skatinti tai, jog surūšiuotos atlie-kos iš specialių konteinerių išvežamos nemokamai. Tuo tarpu už sukauptų mišrių komunalinių atliekų išvežimą gy-ventojai moka išties nemažai. Tačiau ši sistema, tiksliau – jos taikymas Lietuvoje, turi esminių trūkumų. Suskaičiuoti, kiek atliekų surūšiuoja ir išmeta vienas gy-ventojas, neįmanoma, todėl sprendimai taikomi vienam ar keliems daugiabučiams. Beje, tokia sistema labai sėkmingai taiko-ma daugelyje Europos šalių.

Reikalingi politiniai sprendimaiKiekviename Lietuvos mieste yra po keletą komunalines atliekas tvarkančių įmonių. Rajonuose jų skaičius dar didesnis. Tačiau konkurencija tarp jų neretai dar tebėra per maža, kad būtų didinamas paslaugų efek-tyvumas. Vakarų Europos valstybės, spręsdamos atliekų rūšiavimo problemą, įrengia mod-ernias rūšiavimo linijas sąvartynuose. Šiose linijose atskiriamos antrinės žaliavos

ir perdirbimui netinkamos komunalinės atliekos; naudojant įvairias technologijas, atrenkamos skirtingų rūšių atliekos. „Norint statyti rūšiavimo linijas, reikia žinoti atliekų struktūrą. Atskiruose Li-etuvos regionuose ji skirtinga. Taigi prieš sprendžiant, ar rūšiuoti visą komunalinių atliekų srautą, ar tik antrines žaliavas, reikia pagal esamas metodikas nustatyti komu-nalinio srauto struktūrą“, – sako Antrinių žaliavų ir atliekų surinkėjų, perdirbėjų asoci-acijos viceprezidentas Žilvinas Žukauskas. Tačiau norint priimti apgalvotą sprendimą dėl atliekų rūšiavimo ir jį įgyvendinti, rei-kia žinoti, kas su išrūšiuotomis atliekomis

bus daroma toliau. „Mūsų asociacijos įmonės ir šiandien rūšiuoja antrines žaliavas. Turime nemažą potencialą plėsti rūšiavimą, bet tam reika-lingi politiniai sprendimai“, – sako Ž. Žukauskas. Anot jo, esanti įstatyminė bazė ir „Strateginis atliekų tvarkymo planas“ bei „Buitinių atliekų deginimo galimybių pro-jekto dokumentų parengimas“ neaprėpia visų esamų problemų. „Vadovaujantis esa-mais dokumentais, neįmanoma atsakyti, kur ir kokios rūšiavimo linijos būtinos tam, kad, vykdydami Europos Sąjungos direk-tyvas, nekeltume grėsmės šalies aplinkai ir galėtume vykdyti savo veiklą gyventojams finansiškai palankiomis sąlygomis“, – tvir-tina asociacijos viceprezidentas.

Ar įgyvendinami Vyriausybės sprendimai?Praėjusiais metais Vyriausybė patvirtino Aplinkos ministerijos parengtą naujos redakcijos Valstybinį strateginį atliekų tvarkymo planą. Naujos redakcijos doku-mentas numato planus, kuriuos ruošiamasi vykdyti 2007–2013 m. Dokumentuose pirmenybė teikiama atliekų susidarymo prevencijai, jų kartotiniam pan-audojimui, perdirbimui ir kitokiam taiky-mui. Vienas iš ambicingo plano strateginių tikslų deklaruoja siekį, kad iki 2013 metų būtų surenkama ir perdirbama ar kitaip panaudojama ne mažiau kaip 50 procentų komunalinių atliekų. Tačiau, kad šis siekis palaipsniui būtų sėkmingai įgyvendintas, tam turi skirti dėmesio ne tik komunalinių atliekų turėtojai ir valstybės atstovai, bet ir komunalinių atliekų tvarkymo bendrovės. Gyventojams vis dar stinga informacijos, kur išvežamos surūšiuotos atliekos bei antrinės žaliavos, kaip jos perdirbamos. Visuomenėje paplitęs mitas, jog net ir išrūšiuotos komunalinės atliekos ir antrinės žaliavos vis viena atsi-duria bendruose šiukšlynuose. Kad galima būtų išsklaidyti abejones, reikalingas ne vien raginimas rūšiuoti, bet aiškiai ir

Atliekų tvarkymo versle trūksta konkretumo Atliekų tvarkymas – svarbiausia ir sudėtingiausia aplinkos apsaugos sritis. Tačiau teisės aktuose, reglamentuojančiuose atliekų skirstymą, konkretumo pasigenda ne tik gyventojai, bet ir atliekas tvarkančios bendrovės.

tiksliai išdėstyta informacija, sukonkret-intas rūšiuojamų atliekų ir antrinių žaliavų skirstymas. Kitas svarbus dalykas – tinka-mas antrinių žaliavų konteinerių aptarnavi-mas.

Konteineriams pirkti – milijonaiViena iš minėto Aplinkos ministerijos plano dalių – darbas su savivaldybėmis, kuri-oms pateikti atitinkami atliekų rūšiavimą skatinantys reikalavimai. Aplinkos minis-terijos duomenimis, surengta savivaldybių apklausa ir regionų aplinkos apsaugos departamentų rengiami patikrinimai rodo, kad dalis savivaldybių dar nėra sudariu-sios reikiamų sąlygų gyventojams rūšiuoti atliekas. Šiemet šalies savivaldybės gaus 6,2 tūkst. antrinėms žaliavoms skirtų konteinerių, kurie bus pastatyti miestų gyvenamuosiu-ose rajonuose. Jiems pirkti iš Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programos lėšų buvo skirta 8,3 mln. litų ir pagal Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programos lėšų panaudojimo tarybos nutarimą bus skirta dar 5 mln. litų. Aplinkos ministerijos sekretorius Ale-ksandras Spruogis teigė, jog nupirkti kon-teineriai pirmiausia bus pristatomi toms savivaldybėms, kurios iš anksto parengė konteinerių naudojimo planą, įrengė konteinerių stovėjimo aikšteles, parinko atliekų tvarkytojus, kurie užtikrina konteinerių naudojimą ir laiku išveža surinktas atliekas, sudarė sutartis dėl kon-teineriuose surinktų antrinių žaliavų per-dirbimo.

Trūksta aiškumoSpecialistai teigia, kad komunalinių atliekų tvarkymo verslas susiduria su problemo-mis. Kartais tiesiog stinga konkrečios in-formacijos, o valstybinės reikšmės doku-mentai nepakankamai aiškiai apibrėžia vieną ar kitą problemą. Įmonės, kurioms komunalinių atliekų surinkimas galėtų tap-

ti papildoma veiklos sritimi, nuogąstauja visai ne dėl visuomenės nuostatų, – jos išugdomos palaipsniui, – bet dėl vis dar egzistuojančių spragų valstybinės reikšmės dokumentuose. Nevykdant atliekų rūšiavimo, vertingos antrinės žaliavos keliauja į sąvartyną kartu su bendru komunalinių atliekų srautu. Viena iš galimybių mažinti tų atliekų kiekį yra jas deginti. Vilniuje numatyta statyti komunalinių atliekų deginimo įmonę, tačiau kokios konkrečiai atliekos bus joje deginamos, kol kas neaišku. Atliekų surinkėjų atstovai sako, kad kol to aiškumo nėra, negalima priimti atitinkamų sprendimų, susijusių su rūšiavimu, nes at-skirti teks ne tik antrines žaliavas, kurias reikės perdirbti, bet ir tas atliekas, kurias bus galima sudeginti. Vakarų Europos valstybėse atliekų rūšiuotojų darbą lengvina specialios rūšiavimo linijos, įrengiamos sąvartynuose. Tačiau Lietuvoje tokių linijų projektų kol kas nėra. Inicijuoti tokius projektus galima pradėti tik nuo sprendimų, kokias konkrečiai atliekas jie rūšiuos. Nuo to, ar reikės rūšiuoti tik specializuotuose kon-teineriuose surinktas antrines žaliavas, ar visą komunalinių atliekų srautą, priklauso rūšiavimo linijų specifika, pajėgumai bei statymo vieta.

Vienos problemos gimdo kitasAtliekų tvarkymo verslo įsibėgėjimą stab-do neaiškūs rūšiavimo kriterijai, tačiau tai tik viena problemų visumos dalis: ją lydi neišspręsti finansavimo ir lėšų paskirsty-mo klausimai. Rūšiuojant antrines žaliavas, susidaro 40–60 procentų netinkamų perdirbti atliekų, kurias reikia deginti arba deponuoti. Beje, labai svarbu, kas finansuos šių balastinių atliekų tvarkymą. Neatsakius į šį klausimą, neįmanoma paskaičiuoti antrinių žaliavų rūšiavimo rentabilumo. Taigi atliekų tvarkymo sistema Lietuvoje vis dar yra pakankamai komplikuota. Ją reglamentuodamos, valstybinės instituci-jos nevengia palikti atvirų klausimų, o tai trukdo imtis aktyvios veiklos atliekų tvar-kymo ir perdirbimo įmonėms.

„Turime nemaþà potencialà plësti rûðiavimà, bet tam reika-lingi politiniai sprendimai´, –sako Þ.Þukauskas.

Liucijos Tamulytës nuotr.