tema nr. 9 kriminologinių idėjų realizacija

1

Tema Nr. 9 Kriminologinių idėjų realizacija

1 klausimas. Kriminalizacija ir dekriminalizacija.

2 klausimas. Kriminalinės justicijos (baudžiamojo teisingumo) samprata.

3 klausimas. Kriminalinė justicija, orientuota į nusikaltimų užkardymą (Sulaikymo modelis).

4 klausimas. Į atlygį orientuota kriminalinė justicija.

5 klausimas. Į nusikaltėlio asmenybės korekciją orientuota kriminalinė justicija.

6 klausimas. Į nusikaltėlių atskyrimą nuo visuomenės orientuota kriminalinė justicija.

7 klausimas. Atkuriamoji (restitucijos) kriminalinė justicija.

2

Tema Nr. 9 Kriminologinių idėjų realizacija

8 klausimas. Baudžiamosios politikos ribos ir samprata kriminologiniu aspektu.

9 klausimas. Baudžiamosios politikos kilmės ir funkcionavimo mechanizmas.

10 klausimas. Poveikio nusikalstamumui šiuolaikinė praktika užsienyje

3

1 kl. Kriminalizacija ir dekriminalizacija (1)

Kriminalizacija – baudžiamasis draudimas, t.y. veika, pripažįstama kaip nusikalstama ir persekiojama baudžiamojo įstatymo nustatyta tvarka.

Kt. apibr. - socialinės problemos sprendimas draudžiant konkrečias veikas baudžiamojo įstatymo priemonėmis.

Dekriminalizacija – procesas priešingas kriminalizacijai. Pvz., spekuliacijos dekrim.; draudž. veikų -> ATPK; kiti problemos sprendimo būdai.

Kodėl kriminalizuojamos konkrečios veikos?

Kokias veikas reiktų kriminalizuoti?

Kas lemia kriminalizacijos veiksmingumą?

4


Iškilus socialinei problemai, atsiranda ir potencialūs jo sprendimo būdai:– Ekonominis

– Techninis

– Pedagoginis

– Teisinis ir kt.

Teisinis draudimas – problemos sprendimas:– Problema

– Priežiūra

– Medžiagos dėl pažeidimo rengimas teismui

– Teismas

– Bausmės vykdymas

– Teisininkų rengimas ir kt.

Faktinis draudimo padarinys – visa kriminalinės justicijos sistema.

5


Abolicionizmo šalininkai (lot. abolitio - panaikinimas. Visuomeninis politinis judėjimas, kilęs 18 a. pabaigoje JAV, kovojęs už negrų vergovės, rasinės diskriminacijos panaikinimą, vėliau prieš mirties bausmę, prostitucijos draudimą, laisvės atėmimo bausmę):

– Kriminalizacija iš viso neturėtų būti taikoma sprendžiant socialines problemas;

– Kriminalizacijai nepritaria dėl dorovinių bei humanistinių įsitikinimų (prievarta gimdo prievartą), remiasi baudžiamojo įstatymo veikimo tyrimais;

– Kriminalizacija nenaudinga nusikaltimų aukoms;

– Kritikuoja baudž. įst. formalizmą: baudžiamąjį įstatymą galima taikyti tik supaprastinant, schematizuojant žmogaus asmenybę, ignoruojant jo istoriją, individualybę, visa, kas padarė jį tokį.

6


Abolicionizmo šalininkai.

Siūlo (H.Bianchi) karantiną:– Sunkius nusikaltimus padariusius asmenis apgyvendinti specialioje vietoje

(ne bausmė) tam, kad rastų būdą atlyginti aukai ir visuomenei padarytą žalą ir pradėtų derybas tuo klausimu;

– Teisėjas – tarpininkas tarp nusižengusio asmens ir visuomenės;

– Jei asmuo nerodo pastangų ir neieško išeities, jis suimamas kaip piktybinis skolininkas (ne nusikaltėlis).

Nuosaikieji abolicionistai siūlo dekriminalizuoti tik dalį (nesunkių ir vidutinio sunkumo) nusikaltimų, mažinti l.a. bausmę.

7


Kriminalizacija – tai visuomenės savigyna nuo pavojaus, kilusio jos gyvybiškai svarbioms teisinėms vertybėms.

Teisinės vertybės (ką įstatymas gina) tapo BK specialiosios dalies sisteminimo pagrindu.

Būdingas subjektyvizmas, svarstant kriminalizacijos klausimus, nesinaudojimas kriminalizacijos poveikio tyrimais.

Taikomas bausmės veikimo postulatas.

Būtina pereiti prie bausmės neveikimo prezumpcijos.

Tik atliktų reprezentatyvių tyrimų rezultatų išdavoje galime laikyti, kad bausmė turi sulaikomąjį poveikį.

8


Kriminalizacijos prielaidos:– Kriminalizacija reikalinga;

– Kriminalizacija galima;

– Baudžiamosios teisės priemonės tinka siekiant kriminalizacijos tikslų (kovai su alkoholizmu netinka);

– Šalutiniai kriminalizacijos padariniai turėtų būti mažesni už jos naudą (išlaidos; gaištamas laikas; psichologiniai išgyvenimai; draudimas skatina neteisėtų paslaugų verslą; kliūtys tarp visuomenės ir nusikaltėlio; įpratimas prie masinio baudimo);

– Neturėtų būti kriminalizuojamos visuotinai paplitusios veikos (“visi nusikaltėliai”; apsunkinamas teisėsaugos darbas; baudžiami lengviausiai išaiškinami asmenys);

– Atsižvelgimas į visuomenės kultūrą, požiūrį, teisines tradicijas;

– Kriminalizacija kaip išskirtinė priemonė (išbandyta viskas).

Įstatymų kriminologinė ekspertizė.

9


Kriminalizacijos pagrindimui reikia svarių argumentų, nes kriminalizacija pasižymi:– Ekonominiu nepagrįstumu. Kriminalizacija - tai brangiausias problemos

sprendimo būdas;

– Neefektyvumu. Kriminalizacija neišsprendžia problemos, o tik ją paslepia, veikia ne priežastis, o jos padarinius;

– Represijos padariniais. Kad visuomenėje būtų santarvė, reikia kuo mažiau taikyti represiją;

– Pagrindinių žmogaus teisių pažeidimais. Drastiški žmogaus teisių apribojimai (suėmimas, sulaikymas ir kt.);

– Valstybės ypatingu kišimusi į visuomenės gyvenimą. Reiktų sudaryti kuo daugiau galimybių piliečiams patiems spręsti savo problemas.

10

2 - 7 kl. žr. Justickis V. Kriminologija. 1 dalis. - Vilnius, 2001, p. 221-286.

11

8 kl. Baudžiamosios politikos ribos ir samprata kriminologiniu

aspektu (1)Pačios bendriausios baudžiamosios politikos ribos neapsiriboja vien

baudžiamosios teisės diktuojamais rėmais.

Nors galima sakyti, kad būtent baudžiamosios teisės pagalba yra formuojama pagrindinė (o gal tik regimiausia) šios politikos dalis.

Baudžiamosios politikos kryptys ar keturios politikos?:1. Kriminalizacijos politika, tiek įstatymų leidėjo, tiek teisminiame lygmenyje.

Kiek mažesnę įtaką turi nusikaltimų tyrimo neteisminių institucijų veikla, mokslinės rekomendacijos;

2. Bausmių skyrimo politika, didžiąja dalimi priklausoma nuo teismų pozicijos, nuo netiesioginio užsakymo teismams;

3. Bausmių vykdymo politika, didele dalimi priklausoma nuo bausmių vykdymą kontroliuojančių institucijų;

4. Reabilitacijos politika, vykdoma labai plataus rato valstybinių, netgi visuomeninių organizacijų.

12


aspektu (2)Tuo baudžiamosios politikos elementų sąrašas nėra išsemtas.

Dar egzistuoja daug papildančių, aptarnaujančių, tarpinių elementų.

Šie keturi elementai yra nuoseklias baudžiamosios politikos stadijas atitinkantys elementai.

13


aspektu (3)Baudžiamosios politikos lygmenys1. Oficialusis įstatymų leidėjo lygmuo.

Jame išsakomi pageidavimai, formuluojami lūkesčiai, apibrėžiamos teisinės baudžiamosios politikos ribos, šios politikos įgyvendinimo metodai bei už jos įgyvendinimą atsakingos institucijos, ją vykdysiantys subjektai ir pan.

Šiuo atveju yra galimybė sukonstruoti neblogą, tarpusavyje suderintą baudžiamosios politikos sistemą, vykdyti vieningą politiką visose jos stadijose.

Deja, tai tėra tik teorinis idealus modelis.

Realiai netgi šiuo lygmeniu kuriamas baudžiamosios politikos modelis dažnai yra neišbaigtas, fragmentiškas, dažnai nepakankamo konkretumo ir aiškumo, atitrūkęs nuo realios situacijos, nuo realių socialinių ir ekonominių galimybių, lengvai pasiduodantis politinėms nuotaikoms, madoms.

14


aspektu (4)Baudžiamosios politikos lygmenys2. Teisminių institucijų lygmuo.

Jame prižiūrima ir unifikuojama baudžiamosios politikos praktika, tiek užpildant esamas spragas, tiek ir keičiant įstatymo leidėjo kuriamą modelį, ypač jei pastarasis nėra aiškus, apibrėžtas.

Dažnai šiame lygmenyje suteikiama stabilumo, kartais netgi inertiškumo valstybės baudžiamajai politikai, formuojasi atsvaros politinei madai, nuotaikų svyravimams, politiniams užsakymams.

15


aspektu (5)Baudžiamosios politikos lygmenys3. Vykdomosios valdžios (teisėsaugos institucijų) lygmuo.

Dažnai būtent šiame lygmenyje, yra vykdomas mobilus baudžiamosios politikos koregavimas.

Šiame lygmenyje didžiausią įtaką bando daryti atskirų grupuočių, politinių, socialinių sluoksnių lobistiniai interesai.

Būtent šiame lygmenyje dažnai koncentruojasi didžiausios baudžiamosios politikos problemos, pasireiškia jos įgyvendinimo sistemos trūkumai.

16


aspektu (6)Baudžiamosios politikos lygmenys4. Atskirų teisėsaugos pareigūnų (įstaigų) lygmuo.

Jame vyksta baudžiamosios politikos įgyvendinimas konkrečioje sferoje, erdvėje.

Šiame lygmenyje formuojasi konkreti baudžiamosios politikos įgyvendinimo praktika, formuojasi santykiai tarp baudžiamosios politikos dalyvių, pasiekiami arba nepasiekiami aukštesniais lygiais užsibrėžti tikslai.

17


aspektu (7)Nusikaltimas ir administracinis teisės pažeidimasAtskira problema, sprendžiant baudžiamosios politikos ribų klausimą,

yra nusikalstamų veikų ir ATP santykis.

Formaliu požiūriu, administraciniai teisės pažeidimai lieka už baudžiamosios politikos ribų, bet savo esme, pagal daromą poveikį, tikslus, įgyvendinimo principus ir pan., jie yra neatskiriama tokios politikos dalis.

18


aspektu (8)Nusikaltimas ir administracinis teisės pažeidimasSavo esme ATP yra toks pat nusikaltimas, tik mažesnis.

Tik tiek, kad ATP padarymo atveju:1. Dažniau žiūrima “pro pirštus”;

2. Dažniau nesilaikoma visų įstatymu numatytų procedūrinių reikalavimų;

3. Formaliai ATP vertinamas kaip kažkas, kas nėra nusikaltimas, ir todėl jis neatspindi visuomenės saugumo – nesaugumo situacijos;

4. Tradiciškai teoriniu lygiu už ATP skiriamų nuobaudų pasekmės laikomos gerokai lengvesnėmis nei bausmių už nusikaltimus (nors faktiškai įvertinus juo padarytos žalos ar sukeltos grėsmės dydį bei gynybos garantijų ribotumą kartais nubaudimas už ATP būna sunkesnis nei kriminalinė bausmė);

19


aspektu (9)Nusikaltimas ir administracinis teisės pažeidimas (tęs.).ATP padarymo atveju (tęs):

5. Reikšmingiausias skirtumas tarp nusikalstamos veikos ir ATP yra reagavimo į pažeidimą ir baudimo procedūros, įskaitant reaguojančius subjektus. Baudžiamosios teisės požiūriu – tai jau proceso dalykas. Dėl nepakankamo ir neaiškaus įstatymų leidėjo požiūrio į šią probleminę situaciją negalima aiškiai suformuluoti baudžiamosios politikos ribų, nustatyti jos uždavinių ir funkcijų, procedūrinių ir reagavimo turinio principų, metodų. Todėl sunku tikėtis efektyvios baudžiamosios politikos.

20


aspektu (10)Galima sukonstruoti tokią baudžiamosios politikos sąvoką:

Baudžiamoji politika - tai sudėtinė visuomenės saugumo bei legitimumo užtikrinimo politikos dalis, pasireiškianti negatyvaus reagavimo ir poveikio mechanizmų (baudimo – pačia plačiausia prasme) teisę pažeidžiantiems asmenis formavimu ir įgyvendinimu.

Baudžiamoji politika yra glaudžiai susijusi su teisės pažeidimų prevencine valstybės politika.

Prevencinė politika - yra sudėtinė visuomenės saugumo bei legitimumo užtikrinimo politikos dalis, pasireiškianti teisės pažeidimų mažinimo ir švelninimo mechanizmų bei poveikių sistemos formavimu ir įgyvendinimu.

21

9 kl. Baudžiamosios politikos kilmės ir funkcionavimo mechanizmas (1)

Klasikiniu požiūriu, baudžiamosios politikos kilmė ir jos funkcionavimas yra talpinamas į griežtas logines ir laiko ribas.

Baudžiamosios politikos pradžia laikomas įstatymo leidėjo apsisprendimas kriminalizuoti ar dekriminalizuoti konkretų elgesį, po to seka nuosekli loginė grandinė: 1. Baudžiamosios politikos gairių, principų įtvirtinimas, prezumpcijų

nustatymas;

2. Veikų kriminalizavimas-dekriminalizavimas;

4. Pakitusio teisinio reguliavimo (naujosios tvarkos) poveikis realiems socialiniams santykiams;

5. Naujosios tvarkos pažeidimų fiksavimas ir tyrimas;

6. Bausmių skyrimas už naujosios tvarkos pažeidimus;

7. Bausmių vykdymas;

8. Reabilitacijos priemonių nubaustiesiems taikymas.

22


Tokiu būdu apsiribojama formaliu mechanizmų sukūrimu, manant, kad tiesioginis ar netiesioginis veikų kriminalizavimas yra pakankamai veiksmingas instrumentas socialiniams santykiams reguliuoti.

Deja, realybė nepaklūsta tiesioginei žmogaus valiai, ji vystosi pagal savus dėsningumus.

23


Šiuolaikiniai kriminologiniai tyrimai rodo, kad grynai teisinis reguliavimas yra veiksmingas tik labai siaurose, specializuotose srityse.

Teisinis reguliavimas dažniau veiksmingas būna formos, o ne turinio prasme (valstybinės valdžios institucijų sąrangai, oficialiems tarpvalstybiniams santykiams, konkrečioms sandorių formoms ir kt.).

Bet kokiems socialinių santykių turinio pasikeitimams reikia ne tik teisinių priemonių, bet ir ilgai trunkančios teisinės tokių santykių praktikos, įvairiausių kitokių stimulų poveikio.

Apibrėžiamos teisinio reguliavimo ribos gali tik labai nedaug nutolti nuo realios socialinės situacijos, realaus visuomenės “pasiruošimo” socialiniams pokyčiams, įskaitant ir baudžiamosios politikos pasikeitimus.

24


Baudžiamosios politikos rizikosPer didelis nukrypimas baudžiamojoje politikoje į bet kurią pusę

vaidina didelį destruktyvų vaidmenį: 1. Arba visuomenė krypsta totalitarizmo linkme, valstybė realiai ir tiesiogiai

pažeidžia šios visuomenės narių teises ir vis tiek neišsprendžia nusikalstamumo problemos, dažnai slepia realybę, atima galimybes „saugotis“ nuo nusikalstamumo;

2. Arba valstybė nesugeba užtikrinti žmonių teisių, apvilia jų lūkesčius didindama nusivylimą valstybės valdžia, ardo visuomenės moralės normas, reikalaujančias nubaudimo už įvairių visuomenės vertybių pažeidimus, tuo netiesiogiai sudaro palankesnes sąlygas nusikalstamumui.

25


Baudžiamosios politikos rizikosNegalima visiškai neigti formuojančio valstybės baudžiamosios

politikos vaidmens.Progresyvi baudžiamoji politika (užbėgimas į priekį), jei ji yra vykdoma

nuosekliai, keičia pačią visuomenę.

Bet tai yra ilgas ir skausmingas procesas.

Toks procesas dažniausiai yra savižudiškas politiškai, nes visuomenė nelinkusi taikstytis su baudžiamosios politikos švelninimu, racionalizavimu, kai tai neduoda staigaus apčiuopiamo rezultato.

Tokios politikos rezultatus visuomenė priskiria ne šią politiką pradėjusiems politikams, bet tiems, kurių valdymo metu jie buvo pasiekti.

Todėl, kartais baudžiamosios politikos pakeitimas yra įvykdomas ne kaip tiesioginis (politikų rankomis), bet kaip nulemtas teisminės valdžios (teisėjų rankomis).

26


Baudžiamosios politikos rizikos.Baudžiamojo pobūdžio reguliatorių per platus taikymas visoms

gyvenimo sferoms. Jei draudimai būtų taikomi visiems galimiems nukrypimams nuo griežtai

apibrėžiamų elgesio standartų, tai būtų stabdomas visuomenės vystymasis, prisitaikymas prie šiuolaikinio mobilaus pasaulio.

Dėl plataus tokių pažeidimų paplitimo pažeidėjų nubaudimui nepakaktų visuomenės resursų.

Tokiomis sąlygomis tikimybė būti nubaustam už teisės pažeidimą beveik atvirkščiai proporcinga draudimų skaičiui įstatymuose.

Viso to rezultatas - aukštas nebaudžiamumo lygis, kaip vienas iš esminių nusikalstamumą sąlygojančių veiksnių.

27


Baudžiamosios politikos formavimo principai1. Sprendžiant adekvačių baustinumo ribų nustatymo problemą,

tikslinga pradėti nuo minimalistinės pozicijos – apsiriboti tik tokio elgesio baudžiamumu, kuris tiesiogiai gresia visai visuomenei ir kartu atskiriems jos nariams.

2. Įtvirtinti aiškią vertybių hierarchiją, kas leistų ne tik patikslinti baustinumo ribas, bet ir leistų nustatyti santykius tarp atskirų rūšių pažeidimų baustinumo laipsnio (sankcijų).

3. Vertinti draudžiamo elgesio faktinį paplitimą - vienetinius atsitiktinius atvejus drausti netikslinga (bent jau jiems skirti specialias teisės normas), taip pat netikslinga bausti nelabai pavojingus, masiškai paplitusius ir visuomenei beveik priimtinus elgesio variantus, nes nepavyks užtikrinti tokių elgesio variantų užkardymo ir baudžiamumo.

28


Baudžiamosios politikos formavimo principai.4. Nustatyti realius tikslus atskiroms baudžiamosios politikos

kryptims, jų pasiekimo efektyvumo vertinimo kriterijus.

5. Aiškiai apsispręsti dėl lėšų, skirtinų įgyvendinti baudžiamąją politiką. Baudžiamoji politika turėtų tapti efektyvi, jai įgyvendinti skiriamos lėšos turėtų atsipirkti, nebūti paleidžiamos vėjais, išvaistomos ne pačioms svarbiausioms kovos su nusikalstamumu sritims. Efektyvumo vertinimas neturėtų apsiriboti vien tik tiesioginiais ekonominiais kriterijais, reiktų atsižvelgti ir į visuomenei, atskiriems jos nariams daromą teigiamą socialinį, psichologinį, moralinį poveikį.

29


Baudžiamosios politikos vertinimo kriterijai.Galima pasiūlyti 3 kriterijus kurie, turėtų būti subalansuoti,

nenustatant griežtos jų hierarchijos tam, kad baudžiamoji politika taptų reali ir įgyvendinama, o ne tik išsakoma ir pageidaujama.

Tai būtų: teisingumas, efektyvumas ir ekonomiškumas.

Kiekvieno iš šių kriterijų turinys gali būti plačiai diskutuojamas. PVZ., skiriant bausmes, kam turi būti teikiamas prioritetas ir kokiu santykiu -

pagal padarytą žalą (atsitiktinumo elementas) ar pagal nusikaltimą padariusio asmens savybes? Kaip turi būti atsižvelgiama į nusikalstama veika sukeltą pavojų?

Grįžtant prie baudžiamosios politikos principų, prezumpcijų nustatymo – vėl dera pritaikyti šiuos kriterijus ir išspręsti bent 2 dilemas: diskrecinių įgaliojimų ribų ir baudžiamosios atsakomybės ribų.

30


Įgaliojimai ir atsakomybėDiskreciniai įgaliojimai

– Kas yra atsakingas už baudžiamąją politiką?

– Kaip apriboti galimą teisėjų (jau nekalbant apie kitų pareigūnų) savivalę?

– Kiek detaliai ir individualiai nagrinėti kiekvieną teisinį pažeidimą?

– Kas gali nagrinėti pažeidimus ir kas gali bausti?

– Kokią laisvę palikti baudžiančiajam?

– Kiek auka gali reikalauti keršto ar atleisti kaltininkui? ir t.t., ir pan.

Visa tai daugeliu atvejų yra mūsų išankstinio pasirinkimo, įsivaizduojamo idealo realizavimas.

Deja, jis realiai ne visada funkcionuoja taip, kaip mes įsivaizduojame.

Gal problema tame, kad pasaulis ne toks, kokį mes įsivaizduojame?

31


Įgaliojimai ir atsakomybėDiskreciniai įgaliojimai

Neretai tarp teisininkų išgirstame tokio pobūdžio teiginį: “Tam, kad užtikrintume teisingumą ar išvengtume piktnaudžiavimų – reikia

apriboti teisėjų diskrecines galias, jie turi tik vykdyti įstatymą ir nieko daugiau”.

Tai vienas iš galimų pasirinkimų –bandyti iš anksto viską numatyti, išspręsti, detaliai apibrėžiant įstatymais.

Bet ar ne dėl to mūsų BK tiek kartų lopomas ir perlopomas?

Jame vis yra ir yra spragų, visko tiesiog neįmanoma numatyti.

32


Įgaliojimai ir atsakomybėDiskreciniai įgaliojimai.

Ar ne todėl turime ATPK, kuris iš viso neaišku, kiek galioja formaliai, o kiek realiai?

Ar ne todėl, užuot sprendę realias problemas, galime slėptis už kompetencijos, įgaliojimų, funkcijų, kur kažkas ėmė ir pamiršo numatyti kažkokį konkretų atvejį, ir dar vieną, ir dar…?

O ar ne todėl kartais būna absurdiškų spendimų, aiškiai pažeidžiančių visos visuomenės teisingumo jausmą, bet visiškai teisėtų įstatymo požiūriu?

Ar ne todėl teisėjai laisvai nusišalina nuo problemos sprendimo, pareikšdami - deja, šito įstatymas nereglamentuoja – reiškia problema nebus išspręsta, konfliktas bus paliktas savieigai, kol kažkuri iš šalių neperžengs lemtingos ribos.

33


Įgaliojimai ir atsakomybėAtsakomybės ribos

– Ką daryti su mažamečiu vaiku, kuris nužudo kitą mažametį vaiką?

– Ką daryti su tėvais, kurių mažametis ar nepilnametis vaikas vagiliauja?

– Ką daryti su sutrikusios psichikos asmenimis, kurie kelia realią grėsmę aplinkiniams?

– Ką daryti su pareigūnais, kurie piktnaudžiauja pasitikėjimu ir jiems suteiktais įgaliojimais?

– Ką daryti su išgėrusiais asmenimis, kurie tvirtina nieko neprisimeną?

– Ką daryti su nekvalifikuotais asmenimis, kurie daro pažeidimus savo veikloje dėl nežinojimo?

– Ar tikrai asmenys turi būti lygūs prieš įstatymą?

– Ko sieksime bausmėmis ir su kokiu dar poveikiu, priemonėmis derinsime bausmes, jei iš viso dar ką nors be bausmių taikysime? ir t.t., ir pan.

34


Įgaliojimai ir atsakomybė.Atsakomybės ribos.

Atsakymai į šiuos klausimus dažnai nėra pakankamai pagrindžiami, nepavyksta įrodyti objektyvių vienos alternatyvos privalumų prieš kitą.

Tai yra mūsų pasirinkimai.

Kartais jie savo esme yra tolygūs, bet mes įsivedame formalius skirtumus, vienus pasirinkimus vadiname bausmėmis, kitus priverčiamosiomis auklėjimo ar medicininėmis priemonėmis (nors savo esme abiem atvejais yra apribojamos žmogaus teisės, sukuriamos papildomos pareigos).

Kartais, užuot šias problemas sprendę iš esmės kiekvienu konkrečiu atveju, pasirenkame atsakomybės amžiaus ribas ar pakaltinamumo prezumpcijas.

35

10 klausimas. Poveikio nusikalstamumui šiuolaikinė praktika užsienyje (1)

Vakarų EuropojeSocialinės reformos 20 a. 8 dešimtmetyje.

• Turtinės diferenciacijos mažinimas

• Nedarbo mažinimas (gamybos nacionalizavimas, naujų darbo vietų kūrimas)

• Socialinė pagalba bedarbiams (materialinės pagalbos didinimas; profesinio persikvalifikavimo parama)

• Benamiams savivaldybės išskiria gyvenamąjį plotą

36


Vakarų Europoje Baudžiamosios politikos ir penitencinės sistemos pokyčiai

• Klinikinės kriminologijos idėjų taikymas ypač Prancūzijoje ir Italijoje (neterminuoti nuosprendžiai)

• Baudžiamosios politikos humanizacija (l.a. bausmės trukmės mažinimas; įspėjimai; baudos; lygtinis nuteisimas; įkalinimas tik išeiginėmis dienomis ir nakties metu). Teorinės nuostatos:– represijos negali būti vienintelis valstybės atsakas į nusikaltimus

– griežtos bausmės asmenims, nepripažįstantiems savo poelgių netinkamumo, - visuomenė turi teisę ginti savo vertybes

– teismų nuosprendžiuose turi nelikti vietos abejonėms dėl paskirtos bausmės būtinumo, turi būti atskleistos vertybės, kurias gina baudžiamasis įstatymas

37


Vakarų Europoje Baudžiamosios politikos ir penitencinės sistemos pokyčiai.

• Kalėjimų kameros tapo panašios į viešbučių kambarius (atskirais atvejais net vadinamos poilsio namais)

• Kaliniai pradėjo dalyvauti visuomeniniame gyvenime, studijuoti aukštosiose mokyklose; tapybos darbus eksponuoti parodose

• Vėliau (apie 9 dešimt.) įvyko pasikeitimai link griežtesnės reakcijos į nusikaltimus (“nusikaltėliai turi sėdėti kalėjime”), tačiau didėjant kalėjimų ir kalinių skaičiui, didėjo ir nusikalstamumas

38


Vakarų Europoje Sisteminis poveikis nusikalstamumui Šveicarijoje

• Lėti urbanizacijos procesai (nėra milijoninių miestų)

• Gamybos decentralizacija (nėra dideliems gamybos centrams būdingų skurdžių kvartalų)

• Mažas gyventojų mobilumas ir vietinių gyventojų dominavimas (nusistovėjusios tradicijos ir socialinės kontrolės formos)

• Pilietinės atsakomybės už socialinius procesus suvokimas (tikėjimas solidarumo ir abipusės pagalbos būtinybe; posakis: kiekvienas pats sau policininkas)

• Policijos decentralizacija ir orientacija į bendruomenę

• Švelni reakcija į nusikaltimus (uždaroma tik nežymi nusikaltusių asmenų dalis, taikomas lygtinis nuteisimas, trumpalaikis l.a.)

39


Vakarų Europoje Sisteminis poveikis nusikalstamumui Šveicarijoje.

• Ištekėjusios moterys bene mažiausiai pasaulyje užimtos profesine veikla (ypatingai mažas nepilnamečių nusikalstamumas)

• Auklėjimas mokykloje pasižymi dideliu draudimų kiekiu; mokytojai turi labai aukštą socialinį ir ekonominį statusą

• Beveik nėra nedarbo jaunimo tarpe

40


Vakarų Europoje Policijos reformos

• Nors policijos pajėgos buvo daug kartų didinamos, tačiau policija nepajėgė atlaikyti nusikalstamumo spaudimo

• Didžiojoje Britanijoje atėjus į valdžią M.Tečer, pagrindinis akcentas - policijos pajėgų stiprinimas: – policija buvo geriau aprūpinta, padidinti jos valdiniai įgaliojimai

– 7 dešimt. išlaidos policijai padidėjo 3 kartus, o užregistruotų nusikaltimų skaičius padidėjo 2 kartus, nusikaltimų išaiškinamumas sumažėjo, visuomenėje sumažėjo policijos autoritetas

– tyrimai parodė, kad policija gali daryti labai ribotą poveikį nusikaltimų dinamikai (pvz, policija negali sustabdyti naktinių plėšimų skaičiaus didėjimo)

– “bandymas nusikaltimų problemą spręsti, panaudojant policiją ir penitencines priemones, yra panašus į bandymą skėčiu sustabdyti lietų”

41


Vakarų Europoje Policijos reformos.

• Daugelyje valstybių policijos funkcijos buvo perorientuotos į bendruomenių poreikius (policininkai gynėjai, auklėtojai, globėjai): – nepilnamečių auklėjimas

– gyventojų konsultacijos, kaip apsisaugoti nuo nusikaltėlių

– operatyvus tarpasmeninių konfliktų sprendimas

42


Vakarų Europoje Teismų vaidmuo

• Visuomenės lūkesčiai:– bausmių griežtinimas

– teismų veikla turi būti suprantama aukai, nusikaltėliui ir visuomenei

• Griežtėjo teismų praktika (ilgesni l.a. terminai; ribojama kaltinamojo teisė būti paleistam už užstatą, tam didelę įtaką turėjo nukentėjusiojo nuomonė)

• Didėjo kalinių skaičius, statomi kalėjimai

• ES integraciniai procesai, tarpvalstybinio judėjimo supaprastinimas palengvino nusikaltimų darymą ir atsakomybės išvengimą, paskatino nusikalstamumo persikėlimą iš vienos valstybės į kitą

43


Vakarų Europoje Teismų vaidmuo.

• Tyrimai parodė, kad bausmių didinimas retai yra lydimas nusikalstamumo mažėjimo; dažniausiai didėjant kalinių skaičiui, didėja ir nusikalstamumas

• Prieinama išvada, kad teismai nėra tas realus instrumentas, kurio dėka galima labai sumažinti nusikalstamumo lygį

44


Vakarų Europoje Mokslinių-techninių priemonių panaudojimas.

• 1992 m. Londone pastatyta 40 slaptų vaizdo kamerų, fiksuojančių automobilius, viršijančius nustatytą greitį. Efektas buvo toks didelis, kad policijos valdyba užsakė dar 260 tokių kamerų.

• 1992 m. viename Anglijos mieste kriminalinė policija pastatė 10 distancinio stebėjimo kamerų - nusikalstamumas sumažėjo 75%, o nusikaltimų atskleidimas padidėjo 2 kartus

• Prieš automobilių vagystes pradėti naudoti automobiliai-gaudyklės: nuvarytame automobilyje po kelių minučių automatiškai išsijungdavo variklis, užsiblokuodavo durys ir langai, įsijungdavo sirena ir radijo pranešimas policijai

• Pradėta naudoti palydovinė automobilio vietos nustatymo sistema

45


Vakarų Europoje Narkomanijos prevencija ir kontrolė.

• Kai kuriose šalyse (Nyderlandai, Danija) legalizuoti narkotikai, kurių veikimas nėra stiprus ir kurie nesukelia didelės priklausomybės

• Tokiu būdu sprendžiamos 2 problemos:– pakertami ekonominiai narkomafijos pagrindai

– mažinama narkomanų socialinė izoliacija

• Narkomanams steigiami reabilitaciniai centrai (medicininė, psichologinė, pedagoginė pagalba, padedama įsigyti profesiją ir įsidarbinti)

• Visą parą veikianti psichologinė pagalba (padeda išeiti iš krizinių situacijų)

• Jaunimo auklėjime dalyvauja buvę narkomanai ar užsikrėtę ŽIV

46


Vakarų Europoje Visuomenės vaidmuo

• Profesionalai - nepajėgūs susidoroti su nusikalstamumu

• 20 a. 9 dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje - savanoriai, patruliuojantys ir pranešantys apie nusikaltimus

• Danijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Švedijoje, Didžiojoje Britanijos, Vokietijoje atsirado nusikaltimų prevencijos visuomeninės tarybos:– valdymas - autoritetingi politikai, ministrai

– uždaviniai: patikslinti nusikalstamumo vaizdą, panaudojant viktimologinius tyrimus; nustatyti tuos faktorius, kurios galima efektyviai paveikti vietiniame lygyje; materialinė ir pedagoginė pagalba nedarnioms šeimoms; mokytojų konsultavimas; konsultavimas ir mokymai policininkų, teisėjų, prokurorų, architektų, socialinių darbuotojų

47


Vakarų Europoje Visuomenės vaidmuo.

• Danijoje sukurti 7 000 klubų, būrelių, skirtų įvairiausių interesų paaugliams, - vienas iš tikslų, kad paaugliai pajustų darbo skonį, kad darbo ir kūrybos teikiamas pasitenkinimas pakeistų vandalizmo ir agresijos impulsus

• Rezultatas - Danijoje per 10 metų (1979-1989) jaunimo padarytų sunkių nusikaltimų skaičius sumažėjo 2 kartus

48


Vakarų Europoje Teisėsaugos ir penitencinės sistemos privatizacija Didžiojoje

Britanijoje

• 9 dešimtmetyje M.Tečer eksperimentas - kalėjimų, valstybinio kaltinimo teismuose, konvojavimo dalinis privatizavimas

• Privatizuojamos ne pagrindinės policijos funkcijos: – paieška dingusių be žinios žmonių

– piliečių savisaugos mokymas

– pamestų daiktų paieška

– tylos kontrolė

– licenzijų šaunamajam ginklui išdavimas ir kt.

49


Vakarų Europoje. Teisėsaugos ir penitencinės sistemos privatizacija Didžiojoje

Britanijoje.• Teigiami aspektai:

– teisėsaugos sistema tapo pigesnė– išlaisvintos teisėsaugos pajėgos galėjo susikoncentruoti ties svarbesniais

poveikio nusikalstamumui uždaviniais

• Neigiami aspektai:– privačiuose kalėjimuose pastebėtas žymiai didesnis kyšininkavimas, negu

valstybiniuose– režimo pažeidimai privačiuose kalėjimuose tapo norma– grupinės moralės kalėjimuose praradimas; pareigos jausmas, pašaukimas

nebuvo tuščios frazės; bandymas juos pakeisti formaliais kriterijais, pagal kuriuos išmokami pinigai, patyrė fiasko

• Privatizacija sėkmės neatnešė - 1991 m. nusikalst. padidėjo 16%

50


JAV Socialinės reformos.

• Tikslas - visuomeninių prieštaravimų šalinimas, socialinės dezorganizacijos lygio mažinimas

• Vyko atsargiau, negu Vakarų Europoje

• Policijos ir FTB orientacija į socialinę profilaktiką: sukurti specialūs nusik. prevencijos padaliniai (efektyvūs)

• Kuriami nepilnamečių teismai

• Kosmetinių socialinių reformų politika nedavė teigiamų rezultatų - nusikalstamumas intensyviai didėjo

• Poveikio rezultatai nevienareikšmiai, pvz, vienišoms moterims teikiama parama, prilygstanti vidutiniam darbo užmokesčiui, - ištuokos ir nepilnamečių nusikalstamumas pradėjo labai didėti

51


JAV Bausmių vykdymo politika.

• Reforma labiau radikali, negu Vakarų Europoje

• Praktikoje įsitvirtino neapibrėžti nuosprendžiai - gydytojų, sociologų, pedagogų ir kalėjimų administracijos komisija spręsdavo, kiek laiko realiai turi kalėti nusikaltėlis

• Neapibrėžtų nuosprendžių praktika buvo kritikuojama, kaip nedemokratinė

52


JAV Policijos reformos

• 9-ame dešimtmetyje R.Reiganas pagr. dėmesį sukoncentravo į policiją (asignavimai, techninis aprūpinimas):– Sugriežtinta baudžiamoji praktika

– Statomi nauji kalėjimai

– FTB suteikti platūs įgaliojimai veikti prieš transnacionalinį nusikalstamumą užsienyje

– 1982, 1983 metais nusikalstamumas pradėjo mažėti (3 ir 7 proc.)

– Tačiau 1985 metais nusikalstamumas vėl padidėjo (5 proc.), nusirito smurtinio nusikalstamumo banga, kuri persikėlė į mažesnius miestelius

– Griežtesnės reakcijos priemonės nebuvo lydimos kitų poveikio priemonių - valstybės finansai buvo perorientuoti iš paramos nedarbui, neturtingiausių sluoksnių palaikymo į policijos pajėgų stiprinimą

53



• Pasaulinė patirtis rodo, kad griežtų poveikio priemonių efektas yra trumpalaikis, jei nesustiprinamas kitomis poveikio priemonėmis

• Griežtos poveikio priemonės gimdo ekstremizmą, smurtinį nusikalstamumą

• 20 a. paskutiniame dešimtmetyje suprasta, kad policija izoliavosi nuo gyventojų ir dėl to negali kontroliuoti nusikalstamumo

• Tyrimai parodė, kad policijos patruliuojančių automobilių skaičiaus padidinimas konkrečioje teritorijoje:– nemažina nusikalstamumo

– nedidina gyventojų saugumo jausmo

– nedidina gyventojų pasitenkinimo policijos darbu

– didina policijos ir visuomenės fizinę, psichologinę ir socialinę atskirtį

54



• Motorizuotų patrulių veiklos efektyvumo analizė parodė, kad patrulinė mašina į nusikaltimo vietą atvyksta per 5-15 minučių, dėl to nusikaltėliai spėja pasislėpti

• Dalį nusikaltimų policija neužregistruoja, didelę dalį nusikaltimų neatskleidžia - policijos efektyvumas labai kuklus

55



• 20 a. paskutiniame dešimtmetyje atsirado nauja policijos strategija, orientuota į visuomenę (community policing):– pagr. policijos uždavinys - aktyvi nusikaltimų prevencija, o ne reagavimas į

pranešimus

– veikla sukoncentruota į mikrorajonus

– policijos buvimo demonstracija gyvenamuosiuose rajonuose

– mažiau naudojami automobiliai, daugiau dviračiai, patruliavimas pėsčiomis

– dėmesys tvarkos palaikymui, vandalizmo aktų užkirtimui, konfliktų sprendimams, gyventojų aktyvumo nusikaltimų prevencijos sferoje skatinimas

• Dėl padidėjusio pasitikėjimo policija padidėjo nusikaltimų išaiškinamumas, sumažėjo policininkų žuvimo atvejų

56



• Tyrimai parodė, kad policijos įspėjimai gerai veikia tik atsitiktinių teisės pažeidėjų atžvilgiu

• Kitiems teisės pažeidėjams tai stiprino nebaudžiamumo jausmą, jų atžvilgiu pradėta taikyti trumpalaikiai sulaikymai - vidutiniškai 1- 7 parom (antikriminogeninis efektas išsilaiko apie 1 metus)

• Tyrimais nustatyta, kad policijos buvimas viešose vietose turi didesnį sulaikomąjį efektą, negu buvimo kalėjime terminų prailginimas

57


JAV Policijos reformos.

• Mokslinių-techninių priemonių panaudojimas:– pirštinės, apsaugančios nuo pjautinių žaizdų

– patogios apsauginės liemenės

– dujiniai ginklai

– elektrošokeriai

– lazerinė technika, pirštų atspaudų aptikimui (seni dokumentai, korėti pavir.)

– DNR ekspertizė

– melo detektoriai

– nusikaltėlio socialinio-psichologinio portreto metodikos

– hipnozės taikymas nusikaltimų tyrime

– informacinis aprūpinimas (vieninga nusikaltimų apskaitos ir registracijos sistema; Automatizuota pirštų atspaudų identifikavimo sistema - elektroninis skanavimas; automobiliai su oro pagalvėmis - žūna 24% mažiau)

58


JAV Bausmių politika• 1992 m. buvo papildomai įvesta mirties bausmė už 50 nusikaltimų• Už ginkluotą federalinės nuosavybės grobimą nustatyta l.a. bausmė

iki gyvos galvos• Dėl didinamų l.a. bausmės terminų, didėjo kalinių skaičius• Išplėstas bausmių skaičius, nesusijusių su l.a.:

– probacija su intensyvia priežiūra - per 60% nuteistųjų už turtinius nusikaltimus (probacija - priežiūra su 20-30 kontaktų per mėnesį, pareiga atlyginti žalą nukentėjusiam ir apmokėti jo kontrolės išlaidas, viešieji darbai, periodiškas narkotestavimas, mokymasis ar darbas)

– namų areštas su elektroniniu stebėjimu (gali eiti į darbą, parduotuvę, polikliniką ar kt.)

– statybinės perauklėjimo kolonijos (90-180 dienų šoko terapija; per dieną 6-8 val. sunkaus rankų darbo, fiziniai pratimai, konsult., gyd. nuo nark.)

59


JAV Bausmių politika.

• Ypač pavojingi nusikaltėliai sodinami į kalėjimus “Maxi-maxi” (pastovus karceris, auklėjimo nenaudoja, laiko vienutėse tol, kol tampa nebepavojingi)

• JAV kriminologas A.Najeras teigia, kad kalėjimo nauda tame, kad kaliniai izoliuojami kriminogeniškai aktyviu laikotarpiu

tema nr. 9 kriminologinių idėjų realizacija

Documents