lietuviŲ tautosakos kŪriniŲ prasmĖs - vdu...velnias lietuvių liaudies sakmėse: nuo gamtos...

Bronislava Kerbelytė

Vytauto Didžiojo universitetasKaunas, 2011

LIETUVIŲ TAUTOSAKOS KŪRINIŲ PRASMĖS

Recenzentai:

Prof. dr. Rimantas Balsys (Klaipėdos universitetas)Dr. Radvilė Racėnaitė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas)

Rekomendavo spaudai Vytauto Didžiojo universiteto Etnologijos ir folkloristikos katedra (2010-05-13 prot. nr. 6) ir Humanitarinių mokslų fakulteto Taryba (2010-06-15 prot. nr. 3).

ISBN 978-9955-12-689-8 © Bronislava Kerbelytė, 2011© Vytauto Didžiojo universitetas, 2011

UDK 398(474.5) Ke-131

3

TURINYS

PRATARMĖ . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 7ĮVADAS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 9

PASAKŲ KLASIFIKAVIMAS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 17Antti Aarne’s pasakų klasifikavimo sistema . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 18Vladimiro Proppo požiūris į pasakų klasifikavimą . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 23Struktūrinės-semantinės metodikos ir klasifikacijos principai . . . . . . . . . . . . . 29 Elementarieji siužetai – pagrindiniai liaudies naratyvų struktūrų elementai . . . . . 30 Elementariųjų siužetų semantinė interpretacija . . . . . . . . . . . . . . . . . . 33 Elementariųjų siužetų klasifikacija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 34 Svarbiausi elementarieji siužetai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 37 Pasakos tipo samprata . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 37

KODĖL SKIRTINGŲ TAUTŲ PASAKOS PANAŠIOS . . . . . . . . . . . . . 45Analogijų suradimo būdas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 47Siužetų raidos prognozavimas – pasakų lyginimo priemonė . . . . . . . . . . . . . . 56 Pasaka „Šalčio dovanos“ . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 57 Pasaka apie žalčio žmoną . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 59 Tikėtina kelių tautų kontaktų pasekmė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 71 Spėtinos genetiškai panašios pasakos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 78 Tradicijos santykis su Charleso Perrault’o pasaka „Raudonkepuraitė“ . . . . . . . . 85

PASAKŲ SANDAROS IR TURINIO RAIDA . . . . . . . . . . . . . . . . . . 95Pasakų siužetų struktūrų raida . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 95 Tekstų paprastos struktūros . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 97 Galimų archajiškų elementų nustatymo būdai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 99Herojų išmėginimų pokyčiai skirtingų žanrų pasakose . . . . . . . . . . . . . . . 103 Stebuklinių pasakų elementariųjų siužetų herojų išmėginimai . . . . . . . . . . 104 Pasakų-legendų ir parabolių ES apie išmėginimus paskirtis . . . . . . . . . . . . 107 Išminties ir kantrumo bandymai novelinėse pasakose . . . . . . . . . . . . . . . 114 Išmėginimų komiškumas pasakose apie kvailą velnią ir buitinėse pasakose . . . . . 117 Neįmanomas pasaulis melų pasakose . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 121 Žinios apie kitą ir realų pasaulį formulinėse pasakose . . . . . . . . . . . . . . . 123Genties, šeimos ir individualių vertybių hierarchija bei dinamika stebuklinėse pasakose . 124Vedybų partnerio pasirinkimo raida pasakose . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 130Pasakos ar mitai? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 136

4

ŽINIOS APIE PASAULĮ IR ŽMOGŲ PASAKOSE . . . . . . . . . . . . . . 145Kelių pasaulių santykiai pasakose . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 145Žmogaus vaizdavimo raida pasakose . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 152Nevienodas pasakų personažų poelgių vertinimas . . . . . . . . . . . . . . . . . 164Žmogaus gyvybės išsaugojimo ir grąžinimo būdai pasakose . . . . . . . . . . . . . 168Apie pasakų žiaurumus . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 176Kodėl kvailys yra trečias brolis? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 187Tradicinės bendravimo formos ir šeimos problemos . . . . . . . . . . . . . . . . 195

SAKMIŲ PASKIRTIS IR SEMANTIKA . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 199Sakmių klasifikavimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 199 Dviejų klasifikavimo principų derinys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 202 Struktūrinė-semantinė sakmių klasifikacija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 204Mitinių būtybių varijavimas sakmėse ir personažų sistemos rekonstrukcijos . . . . . 208 Skirtingi tų pačių kūrinių mitiniai personažai . . . . . . . . . . . . . . . . . . 208 Bevardės gamtos dvasios . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 213 Velnias lietuvių liaudies sakmėse: nuo gamtos dvasios iki ponaičio / vokietuko . . 216Sakmių elementariųjų siužetų apie herojų išmėginimus savitumai . . . . . . . . . 225Papročių reglamentavimas mitologinėse sakmėse . . . . . . . . . . . . . . . . . . 230 Papročių saugotojai sakmėse . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 236 Kumelės / arklio mitinis įprasminimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 241Magijos vertinimas lietuvių mitologinėse sakmėse . . . . . . . . . . . . . . . . . 245 Pieną atimančios ir skraidančios raganos: fantastika ir tikrovė . . . . . . . . . . . 252 Raganos joja žirniauti . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 267Dvasregiai lietuvininkų ir lietuvių sakmėse . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 273Padavimai apie akmenis mokus ir jų analogijos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 284

SENOSIOS RAŠTIJOS ŽINIOS FOLKLORO DUOMENŲ KONTEKSTE . 291Martynas Mažvydas, Lukas Davidas ir Jonas Lasickis . . . . . . . . . . . . . . . . 294Apeiginė / buitinė leksika ir magijoje naudojami objektai . . . . . . . . . . . . . 299Gyvūnų bendrijų vyresnieji . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 308Laiko tarpsnių personifikacijos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 312Lietuvos metraščio sakmė apie Algirdo žygį į Maskvą: folkloro ir raštijos tradicijų derinys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 314

PASAKOJAMOSIOS TAUTOSAKOS BŪKLĖ IR POKYČIAI . . . . . . . . 319Žemaičių pasakos XIX a. ir XX a. pradžioje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 319 Medžiagos rinkimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 320 Pasakų repertuaras ̀ . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 323 Saviti tekstų elementai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 326 Reta pasakų formos ypatybė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 331Raseinių apylinkių pasakų raidos tendencijos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 335 XIX a. pabaigos ir XX a. antrosios pusės pasakotojai . . . . . . . . . . . . . . . 336

5

Pasakų repertuaro pokyčiai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 339 Pasakų turinio, formos ir stiliaus pokyčiai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 342Lietuvių liaudies padavimų tradicija XX a. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 346Naujoviški anekdotai: santykiai su ilgaamže tradicija . . . . . . . . . . . . . . . . 352

DAINŲ ĮVAIZDŽIŲ PRASMĖS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 365Istorijos atgarsiai dainoje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 365Dainų simboliai tradicinės kultūros kontekste . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 375 Kalėdų rytą rožė pražydo . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 378 Vidury lauko grūšelė stovi . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 382 Šalia kelio jovaras stovėjo . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 383 Atbėgo elnias devyniaragis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 385

TYRINĖTOJŲ INTERPRETACIJŲ VERTINIMAI . . . . . . . . . . . . . . 393Apeigos atspindžių pasakose ieškojimo būdas (pastabos apie Vladimiro Proppo knygą) 393Algirdas Julius Greimas – vieno mitologinio teksto aiškintojas . . . . . . . . . . . 408

SUTRUMPINIMŲ SĄRAŠAS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 419Katalogai, enciklopedijos, žodynai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 419Tekstų šaltiniai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 422Literatūra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 429

THE MEANING OF LITHUANIAN FOLKLORE WORKS. SUMMARY . . . . 437

7

PRATARMĖ

Šia knyga norėčiau grąžinti skolą lietuvių tradicine kultūra besido-mintiems skaitytojams, kuriems sunkiai pasiekiami mano straipsniai – o jų nemažai paskelbta ne lietuvių kalba ir svetur. Dalis straipsnių išaugo iš pra-nešimų, skaitytų tarptautinėse konferencijose ir kongresuose, vykusiuose kaimyninėse ir atokesnėse Europos šalyse; renginių organizatoriai juos ir paskelbė. Dalis straipsnių parašyta užsienio kolegų prašymu. Svarbiausius darbus – maždaug 80 tūkstančių lietuvių pasakų ir sakmių variantų struktū-rines-semantines klasifikacijas ir išsamius jų aprašymus – teko skelbti užsie-nyje, nes Lietuvoje to padaryti negalėjau. Tačiau dėl to kitų šalių mokslinin-kai gali susipažinti su nemaža lietuvių tradicinės kultūros dalimi.

Ši knyga – mėginimas pristatyti mane nuolat dominusį lietuvių tautosa-kos kūrinių – ypač pasakų ir sakmių – semantikos, jų raidos ir pačios sakytinės tradicijos pokyčių tyrinėjimą. Rengiant šią knygą panaudoti straipsniai, kurių dauguma paskelbta Lietuvoje ir užsienyje 1990–2009 m.; kartais naudoti ir ankstesni straipsniai ar jų fragmentai. Daugelis straipsnių papildyta naujai at-rastais duomenimis, šis tas smulkiau paaiškinta. Kai kurių knygos poskyrių pavadinimai sutampa ar yra panašūs su paskelbtų straipsnių antraštėmis, todėl daugumą ankstesnių publikacijų galima rasti 2005 m. paskelbtoje mano darbų bibliografijoje („Tautosakos darbai“ [t.] XXII (XXIX), p. 298–313).

Kad skaitytojams būtų lengviau suprasti mano struktūrinę-semantinę

8

Z BRONISLAVA KERBELYTĖ · LIETUVIŲ TAUTOSAKOS KŪRINIŲ PRASMĖS

metodiką ir vartojamus terminus, teko dar kartą trumpai pateikti svarbiau-sias jos procedūras. Jų taikymas pagrįstas 1980 m. straipsnyje ir knygoje „Pasakų struktūrų ir semantikos istorinė raida“ (1991 m., rusų kalba).

Ne tik paskelbtuose straipsniuose, bet ir šioje knygoje kai kurie folk-loro kūriniai tyrinėjami keliais aspektais. Vienoje knygos vietoje išsamiai aptarus tam tikrą kūrinį ar detaliai įvertinus kito tyrinėtojo išvadas, o kitoje ar net keliose vietose tą patį kūrinį priminus iliustruojant kitokį požymį ar cituojant vieną to paties autoriaus mintį, naudojamos nuorodos.

Kadangi lietuvių pasakų variantus priskyrėme ir Antti Aarne’s–Stitho Thompsono tarptautinio katalogo tipams, ir mūsų sudarytiems struktū-riniams-semantiniams tipams, nurodomi du tam tikrų siužetų numeriai. Raide K ir keturženkliu numeriu pažymėtą lietuvių pasakos struktūrinį-seman tinį tipą galima rasti mūsų knygoje „Liaudies pasakų tipai“ (2005 m., rusų kalba), o AT ir skaičiais arba skaičiais su indeksu A, B, žvaigždute ir kitaip pažymėtą pasaką – „Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogo“ 1–2 tomuose (1999, 2001). Kai kokiam nors AT tipui priskiriami pasakų variantai priklauso ne vienam struktūriniam-semantiniam tipui, po raidės K nurodomi kelių tipų numeriai. Lietuvių sakmių struktūriniai-semantiniai tipai nuro-domi naudojant mūsų knygos „Liaudies sakmių tipai“ (2001 m., rusų ir anglų kalbomis) santrumpą KTFL ir atitinkamą numerį. Rašant apie konkrečias sak-mes ar jų detales nurodomas „Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogo“ 3 tomo (2002 m.) puslapis ir struktūrinio-semantinio tipo numeris. Pagal šį tipo numerį knygoje KTFL skaitytojas gali susirasti giminingos semantikos ar to paties siužeto sakmes, kuriose vaizduojami skirtingi mitiniai personažai.

Šį lietuvių folkloro tyrinėjimų apibendrinimą pirmiausia skiriu savo mokiniams – etnologijos bakalaurams, magistrams ir daktarams. Už gali-mybę perduoti jiems patirtį esu dėkinga Vytauto Didžiojo universitetui. Norėčiau, kad mokiniai pastebėtų ir pataisytų mano paklydimus, o pozi-tyvius dalykus panaudotų ir dar daug ką pagilintų. Knygą taip pat skiriu mokytojams ir visiems žmonėms, kurie vertina mūsų protėvių sukurtą ir atkakliai atmintyje išsaugotą dvasinę kultūrą.

Bendraudama su lietuvių tautosakos tekstais ir interpretuodama kūrinius nuolat su didžiausiu dėkingumu prisiminiau ir tuos šviesuolius, kurie suprato protėvių palikimo vertę ir kruopščiai užrašydami sukaupė mūsų kultūros lo-byną, ir visus tuos mūsų kaimo intelektualus, kurie man pasakojo ir dainavo. Esu dėkinga visiems, kurie mane augino, mokė, patarė, padėjo sunkią valandą ar paskatino. Jie visi gyvena mano darbuose ir šioje knygoje.

9

ĮVADAS

Pradėdami tyrinėti bet kokį tautosakos kūrinį, autoriai pirmiausia jį analizuoja. Tekstų analizės būdų esama įvairių, bet viena procedūra bendra visiems – išskiriamos teksto dalys (terminu tapo graikų kalbos žodis analy-sis, reiškiantis skaidyti į dalis). Iš esmės tokia pati procedūra kartais vadinama teksto segmentavimu. Kai detaliai išstudijuojamos visos išskirtos teksto ar kūrinio dalys / segmentai, su gautomis žiniomis grįžtama prie teksto ar kūrinio visumos. Net tie autoriai, kurie teigia, kad tekstą ar kūrinį reikia suvokti kaip visumą, neapsieina be analizės: jie atkreipia dėmesį į kokią nors dainos eilutę, prozos kūrinio personažą, posakį ir taip nejučiomis išskiria tam tikrus teksto fragmentus.

Gana dažnai tekstai analizuojami, t. y. jų dalys išskiriamos intuityviai, iš anksto nenustačius išskiriamų fragmentų požymių ir ribų. Nemažai autorių išskiria motyvus – nevienodos apimties, paskirties ir turinio tekstų fragmen-tus. Siužetus turinčiuose kūriniuose mes išskiriame elementariuosius siužetus (ES), t. y. tokius savarankiškus kūrinius ar didesnės apimties kūrinių fra-gmentus, kuriuose vaizduojamas vienas herojaus susidūrimas su pavojingu ar palankiu bei patikliu antipodu, herojui siekiant vieno tikslo. Nesiužetinių mozaikiškų dainų fragmentų ribas nustatome atsižvelgdami į vienos min-ties / vaizdo užbaigimą ir perėjimą prie kitos minties ar vaizdo.

Elementarieji siužetai toliau dalomi, tačiau jų dalys jau nebe siuže-tai, o situacijos ir akcijos. Svarbiausią herojaus akciją sudaro ir herojaus, ir

10


antipodo ar neįvardytos jėgos veiksmai, o fakultatyvias akcijas – elementa-riojo siužeto herojaus būseną keičiantys kitų personažų ar paties herojaus veiksmai. Elementarieji siužetai tekstuose jungiami ne tik viena linija. Į ele-mentarųjį siužetą gali būti įterptas kokią nors jo akciją detalizuojantis kitas elementarusis siužetas, o kartais – net sudėtingas siužetas; du elementarieji siužetai gali turėti bendrą elementą (pvz., gana dažnai ankstesnio ES rezul-tatas yra vėlesnio ES pradinė situacija).

Elementariųjų siužetų išskyrimas, jų santykių ir reikšmingumo kūri-nyje nustatymas – tai priemonė, kuri padeda aiškintis kūrinių semantiką ir nustatyti jų archajiškumo laipsnį. Pirmiausia semantiškai interpretuojamas kiekvienas išskirtas elementarusis siužetas, po to surandamas kūrinio se-mantinis branduolys – svarbiausias elementarusis siužetas. Jis ypač svarbus kūrinio kaip visumos prasmės supratimui, tačiau daugiau ar mažiau svarbūs ir kiti elementarieji siužetai bei (jeigu yra) jų įrėminimai.

Kai kam atrodo, kad elementariųjų siužetų semantinė interpretacija – labai sudėtingas dalykas. Be abejo, reikia labai atidžiai bendrauti su kiek-vienu tekstu, pastebėti kiekvieną jo žodį. Tai, kas tekste apibūdinta, dera įsivaizduoti kaip realų įvykį. Pasakų ir sakmių elementariųjų siužetų he-rojus nustatyti nesunku – jų likimu domimasi, kūriniuose jie palaikomi. Antipodai – tai personažai, siekiantys ką nors atimti iš herojų (jie herojams pavojingi) arba turintys herojams reikalingus objektus (šie arba geranoriškai padeda herojams, arba herojai juos apgauna).

Nesudėtingas pasakas panašiai interpretuoja ir vaikai. Jie suvokia vaiz-duojamą įvykį kaip teisybę ir ieško herojų nesėkmių ar laimėjimų priežas-čių. Bendraujant su vaikais tuo ne kartą teko įsitikinti. Vieno susitikimo su gimtojo Rečionių kaimo mokyklos žemesniųjų klasių mokiniais negaliu pamiršti. Radusi pilną salę mažų vaikų, pasakiau, kad paprastai aš pasakas aiškinu, bet šiandien norėčiau sekti, o juos paprašiau aiškinti. Visi sutiko: „Gerai!“ Pasekiau labai populiarios pasakos apie ožką, kuri turėjo tris ožkiu-kus, vieną išplėtotą elementarųjį siužetą (yra tokių ir realių variantų). Ožka išeidavo parnešti šieno, o grįžusi pašaukdavo vaikus, kad šie atidarytų duris. Vilkas pašaukė ožkiukus jų motinos žodžiais plonu balsu. Ožkiukai atidarė duris – vilkas juos prarijo. Taip užbaigusi pasaką paklausiau: „Kodėl vilkas prarijo ožkiukus?“ Mokinukai visi kartu šaukė: „Todėl, kad ožkiukai atidarė dureles!“ „O kodėl jie atidarė dureles?“ „Jie manė, kad mamytė šaukia!“ „O kodėl jie manė, kad mamytė šaukia?“ „Todėl, kad vilkas šaukė taip pat kaip mamytė!“ Paskui diskutavome, ką ožkiukai turėjo daryti. Vieni sakė,

11

ĮVADAS Z

kad reikėjo pažiūrėti pro langelį, kiti – kad taip negalima, nes vilkas galėtų paimti už ragelio ir ištraukti. Sutarėm, kad būtų gerai užlipti ant aukšto ir pažiūrėti pro langelį. Paskui visi kartu padainavome formulinę pasaką „Siuntė ponas ožką riešutų parnešti“. Ožka neparėjo su riešutais – sutarėm: siųsim vilką, kad ožką papjautų. Taip kaskart stabtelėdami ir pasitardami su-darėme vienas kito nepaveikusių personažų grandinę. Pagaliau pasiuntėme tokį, kuris ėmė veikti ir privertė veikti visus kitus – ožka parėjo su riešu-tais. Paklausiau: „Kam reikalinga šita pasaka?“ Vaikai tylėjo, mąstė. Pagaliau vienas berniukas nedrąsiai pratarė: „Kad sužinotume kažką naujo“. „O ką sužinojote?“ Tas pats berniukas visiškai tyliai atsakė: „Kad ožka bijo vilko...“ Staiga visi kartu ėmė skanduoti: „Vilkas bijo šaulio, šaulys bijo virvės, virvė bijo ugnies, ugnis bijo vandens...“ Manau, kad ši pasaka tam ir sukurta – kad vaikai įsimintų gyvų būtybių ir sugyvintų daiktų santykius.

Suaugusieji, ypač folkloro tyrinėtojai, žino, kad pasakos – tai fantas-tika. Neretai jie nedrįsta įvykių įsivaizduoti, o skuba remtis autoritetų tei-giniais ar sukurtomis schemomis. 2001 m. buvau pakviesta skaityti paskaitų Rusijos Humanitarinio universiteto organizuotoje folkloristikos mokykloje Novgorode. Auditorijoje – keletas patyrusių folkloro tyrinėtojų ir jauni-mas – iš įvairių Rusijos miestų sukviesti aspirantai, etnologijos specialybės studentai. Pradėdama pirmąją paskaitą paprašiau, kad klausytojai jaustųsi esą vaikai, pasekiau tą pačią pasaką apie ožką, ožkiukus ir vilką ir paklausiau: „Kodėl ožkiukai buvo praryti?“ Patyrusi folkloro tyrinėtoja tuoj pat atsakė: „Čia draudimas ir draudimo sulaužymas,“ – pacitavo Vladimiro Proppo sumanytas „funkcijas“. Paprašiau: „Priminkite tas pasekto varianto vietas, kur yra draudimas“. „Jūs pasekėte nenormalią pasaką“. „Pasekite tą pačią pasaką normaliai“. Auditorija suglumo: tai neįmanoma. Nors kai kuriuose pasakos variantuose ožka vaikus įspėja: Niekam kitam durų neatidarykite, tik man, – bet nesako, kad visiškai durų neatidarytų. Juk ją pačią reikia įleisti. Atidarydami duris, ožkiukai tikėjosi įleisią ne vilką, o motiną. Pa-pasakojau, kaip greitai ir taikliai į tuos pačius klausimus atsakinėjo vaikai. Paaiškinau, kad pirmas klausimas pats bendriausias: atsakymas iš esmės su-tampa su trečio lygmens semantine interpretacija. Skirtumas tik tas, kad aš vartoju abstraktesnes platesnio semantinio lauko sąvokas, nes norint kla-sifikuoti ar palyginti skirtingus elementariuosius siužetus, būtina gretinti tame pačiame lauke telpančias herojų akcijas (herojų ir antipodų veiksmus). Motinos žodžiais plonu balsu pašaukti ožkiukai įsileido vilką į trobelę; taip pat raganos pašauktas berniukas priplaukė prie ežero kranto, vilko pašaukta

12


mergaitė iškišo ranką iš šulinio, sesuo priėjo prie ponaičio, prašiusio paskinti gėlių. Kai lapė pažadėjo gaidelį pasūpuoti, tas išėjo iš trobelės. Vieni herojai buvo praryti, kiti pagrobti. Trečiame semantiniame lygmenyje šios herojų akcijos interpretuojamos vienodai: herojus suartėja su pavojingu antipodu. Žemesniame ant rame lygmenyje interpretacijos gali skirtis. Ožkiukai, žvejojantis berniukas ir šulinyje balinama mergaitė suartėjo su pavojingu antipodu, palaikę jį savo artimuoju. Sesers reakciją į ponaičio prašymą, gai-delio – į lapės pasiūlymą interpretuojame taip: herojus suartėjo su pavojingu antipodu, palaikęs jį nepavojingu (t. y. norinčiu gauti gėlių ar pasiryžusiu suteikti malonumą).

Jeigu elementariojo siužeto pabaigoje herojus išsaugo tai, ką turėjo, ar ką nors gauna, reikia ieškoti teisingo jo poelgio, o jeigu jis ką nors pra-randa – neteisingo poelgio. Kai elementarieji siužetai sugrupuojami pagal semantiką, pamatoma, kaip įvairiai apie tą patį dalyką kalbama ir vienos tautos, ir daugybės skirtingų tautų vieno žanro ar kelių žanrų sakmėse ir pasakose ar jų fragmentuose.

Kai kam nepatinka, kad interpretuojant semantiškai vartojamos abs-trakčios sąvokos. Be abejo, elementariųjų siužetų tipų ir jų versijų abstraktūs pavadinimai nevaizdingi, nes juose negali būti metaforų ir kitų nevienodai suprantamų natūralią kalbą puošiančių dalykų. Beje, abstraktus mąstymas žmonėms būdingas nuo senų senovės: tai ypač įtikinamai liudija mįslės.

Kam reikalingas toks tyrinėjimas? Nutolę nuo pasakų suaugusieji daž-nai neranda progų pamąstyti apie gyvenimą ir žmonių tarpusavio santykius, pamiršta paklausti pasakų patarimo ir daug ką iš jų sužinoti apie protėvius bei žmogaus prigimtį. Dalis suaugusiųjų, nepamiršusių pasakų, pirmiausia domisi herojų likimais, išgyvena dėl jų nesėkmių, džiaugiasi pergalėmis. Net skirtingų folkloro specialistų sukurtuose kataloguose pasakų ar sakmių siužetai dažnai aprašomi pristatant herojų poelgių rezultatus, bet pralei-džiant tokias pasekmes lėmusius herojų ir antipodų veiksmus. Pakanka su-dėtingus pasakų siužetus mintyse „išardyti“ – išskirti elementariuosius siu-žetus, ir tuojau išryškėja herojų klaidos ar išmintingi jų poelgiai. Kiekvienas ES yra žmogaus elgesio taisyklės tam tikroje situacijoje meniška iliustracija. Vienos senų senovėje atrastos taisyklės pasiekė mus kaip žmonijos vaikystės atspindžiai ir yra naivios, kitos aktualios ir šiandien. Dalį svarbių tiesų esame primiršę ir nustembame sužinoję jas iš pasakų.

Dabartiniam žmogui, kaip ir ankstesnėms kartoms, būdingi tie patys tikslai, kurių siekia pasakų ES herojai. Todėl iš šių personažų klaidų ir

13

ĮVADAS Z

sąmojingų sprendimų galima pasimokyti. Žinoma, pasakų herojai ir šių dienų žmonės atsiduria skirtingose situacijose, sprendžia tarsi kitokias prob-lemas. Jeigu pasakas suvokiančio dabartinio žmogaus dėmesys krypsta ne į paviršinį fantastinį rūbą, o į giluminę veiksmų prasmę, kūriniai gali padėti spręsti ir šių dienų problemas. Herojų poelgių semantika ir yra tas branduo-lys, kuris išliko pritaikant kūrinius prie kintančių gyvenimo sąlygų.

Vaizduodamos vienų herojų klaidas, o kitų teisingus poelgius, seno-vinės pasakos mokė žmones, kaip reikia saugoti save ir savo artimuosius nuo pavojingų svetimųjų kėslų, kaip galima grąžinti prarastus objektus ar jų gauti, ką privalo žinoti brandos amžiaus sulaukę jaunuoliai bei merginos. Daugelis pasakų propaguojamų elgesio taisyklių tapo savaime suprantama kasdienio elgesio norma. Pavyzdžiui, visiems aišku: kai netoliese yra koks nors piktavalis, negalima palikti be apsaugos negalinčio savarankiškai apsi-ginti asmens, negalima nesaugomam miegoti nepažįstamoje ar pavojingoje vietoje, nedera bendrauti su norinčiu pakenkti asmeniu ir t. t. Daugelyje pasakų įrodinėjama, kad būtina laikytis šių ir daugelio kitų racionalių tai-syklių. Jos buvo atrastos mūsų protėvių senų senovėje ir išsaugotos žmonių atmintyje meniškų kūrinių pavidalu.

Pasakoms taip pat turime būti dėkingi už visuomenėje prigijusias ir ne-diskutuojamas moralines normas, kad reikia gelbėti patekusį į pavojų, padėti ištiktam nelaimės, globoti silpnesnį, užjausti kenčiantį, pasidalyti būtinomis gėrybėmis su jų neturinčiu ar jas netikėtai praradusiu žmogumi.

Stebuklinėse pasakose vaizduojama daug rimtų pavojų, su kuriais susi-duria herojai. Įspėdamos apie pavojus, pasakos atskleidžia ir herojų panau-dotas priemones bei būdus, padėjusius juos įveikti. Pasakose vaizduojami drąsuoliai, kurie sąmoningai eina ten, iš kur niekas gyvas negrįžo, ryžtasi kautis su galingomis pabaisomis. Jie laimi ir pašalina pavojų todėl, kad rimtai pasiruošia žygiui. Taip pasakos stiprino žmonių ryžtą, skatino pažinti tai, kas paslaptinga ar nepažįstama, ir nugalėti baimę. Šis pasakų semantikos ypa-tumas aktualus mums ir ateinančioms žmonių kartoms: pasaulio pažinimo kelyje žmonės visada susidurs su nepažįstamais ir todėl bauginančiais ar iš tikrųjų pavojingais reiškiniais. Gaila, kad iki šiol žmonės menkai suvokia pasakų kaip ryžto ir didvyriškumo auklėjimo paskirtį. Knygoje parodoma pasakų atšiaurių ir net žiaurių epizodų prigimtis, nes norima grąžinti pasa-kas žmonėms (ir vaikams) kaip didvyriškumo ir poelgių teisingo vertinimo mokyklą.

Pasakos nuo pat vaikystės „įrašo“ į žmonių sąmonę tipiškas situacijas ir

14


geriausias, daugelio žmonių kartų patirties patikrintas išeitis. Jos kartoja tą patį panašiais ir visiškai skirtingais vaizdais, leidžia visa tai palyginti tarpusa-vyje ir sugretinti su realiu gyvenimu. Todėl su pasakomis užaugęs ir jų ne-pamiršęs žmogus net nejučiomis pritaiko šią išmintį savo veikloje, greičiau suranda sprendimą. Pasakos ir šiandien gali būti svarbus žinių apie pasaulį, ypač apie žmogaus prigimtį šaltinis.

Analizuojant archajiškų pasakų elementariuosius siužetus pastebima pasaulio dėsningumų samprata, panaši į pastarųjų šimtmečių mokslo atradi-mus. Pavyzdžiui, gerokai anksčiau už Alberto Einšteino sukurą reliatyvumo teoriją pasakose parodoma, kad skirtinguose pasauliuose laiko tėkmės greitis skirtingas: herojus pernakvojo tik tris naktis kitame pasaulyje, o realiame pasaulyje praėjo trys šimtai metų. Sibiro tautų archajiškų pasakų ir epinių kūrinių herojai realizuoja svajonę apie galimybę „sublimuoti“ kelionėje rei-kalingą maistą: daug pieno jie paverčia vienu indu, daugybę sūrių – vienu mažu sūreliu. Pasakos gali nukreipti išradėjų ar mokslininkų dėmesį pers-pektyvia kryptimi.

Pasakos, sakmės kartu su kitomis gyvu žodžiu plintančiomis folkloro formomis ilgus amžius buvo veiksminga patirties kaupimo, saugojimo ir perdavimo priemonė. Atsiradęs raštas greitai perėmė ne tik susižinojimo, bet ir informacijos saugojimo paskirtį. Įsitvirtinus naujai žmonijos kultūros raidos pakopai – rašto kultūrai, universalios paskirties folkloro kūrinių, tarp jų ir pasakų, vaidmuo sumenkėjo. Daugelyje šalių rašto kultūros kūrėjai ir vartotojai jautėsi esą kelio pradžioje, pamiršo, kad ir rašmenų neturėjusioms visuomenėms reikėjo kaupti žinias apie pasaulį ir žmogų, kad ir joms buvo svarbu perduoti bendravimo su aplinka patirtį ir palaikyti nusistovėjusias elgesio normas. Susiformavus sudėtingesniems visuomenės organizavimo būdams, gamtos dėsnius ar žmogaus psichologiją ėmė tyrinėti profesionalai, atsirado institucijų, kuriančių žmonių tarpusavio santykius reglamentuo-jančias taisykles. Nors šiandien pripažįstama, kad egzistavo ir dar tam tikru mastu tebeegzistuoja liaudies etika, pedagogika, papročių teisė ir kt., jos dažnai laikomos tik tam tikrų mokslo sričių primityviomis atmainomis, o ne ilgaamžėmis pirmtakėmis.

Žmonės greitai perprato rašto teikiamus privalumus: parašytą tekstą lengviau suvokti, nes jį galima perskaityti ne kartą, galima grįžti vėl ir vėl. Todėl nėra būtinybės rašytą tekstą įsiminti. Rašančiam nereikia tvarkyti teksto pagal griežtus struktūrų kūrimo dėsnius, nereikia naudoti lengviau įsimenamų formulių ar kitaip derintis prie tradicijos. Rašto kultūra iškėlė

15

ĮVADAS Z

individus, kurie pagilino pasaulio pažinimą, tačiau sykiu sumažėjo būtinybė žmonių daugumai lavinti mąstymą ir plėsti atminties galimybes. Kai buvo nuolat sekamos ir rimtai suvokiamos pasakos, sakmės, dainuojamos dainos, įvairiems atvejams pritaikomos perkeltinės prasmės patarlės, ko gero, gana aukšta mąstymo kultūra buvo būdinga visiems ar daugumai visuomenės narių. Rašto kultūros visuomenėse nemaža žmonių dalis ėmė tenkintis pro-fesionalų atrastų dėsningumų bei tiesų žinojimu, o dalis apsiribojo tomis žiniomis, kurių reikia praktinei jų veiklai.

Pastaraisiais dešimtmečiais vis ryškesnis darosi kultūros polinkis kalbėti ne žodžiais, o paveikslais ir kitais reginiais, rodomais per televiziją, kino filmuose, estradoje; buityje dažnai naudojamos piktogramos. Yra žinoma, kad vaizdas / piešinys suvokiamas lengviau negu parašytas tekstas. Kai in-formacija perduodama paveikslu, nebelieka vietos vaizduotei, interpretacijų įvairovei (čia nekalbama apie vaizduojamąjį meną), todėl ir mąstyti nebe-reikia: pakanka to, kad patraukia dėmesį ar yra gražu. Nebylius reginius sunku atpasakoti žodžiais (gal todėl paaugliai, pasakodami vieni kitiems apie matytus filmus, labai dažnai vartoja ištiktukus). Žmonės greitai pajuto ir „paveiksliukų kultūros“ patogumus: mieliau žiūrimos klasikinių romanų ekranizacijos, o ne skaitomi patys romanai. Girdėti būgštavimų, kad skai-tančių knygas žmonių mažėja. „Paveiksliukų kultūros“ plitimas ne tik kelia grėsmę visaverčiam rašto kultūros funkcionavimui, bet ir skatina nerimauti dėl žalos žmonių kalbai bei mąstymui.

Draudimais sunku ką nors gera pasiekti, bet vis dėlto reikėtų uždrausti rodyti vaikams nebylius ar kalbos skurdumu pasižyminčius reginius. Ži-noma, geriausia būtų konkuruoti su bežadžiais ir gilesnės minties neturin-čiais reginiais ir grąžinti vaikams bei šeimoms pasakas ir kitą žodžiu plin-tančią kūrybą, skatinti įsiminti tradicinius tekstus ir perprasti jų sandarą, pažadinti norą kurti patiems. Jeigu nebus pasiekta trijų kultūros formų – žodinės, rašto ir paveikslų – darnaus sambūvio, žmogus ims prarasti gebėji-mus, kuriais jis skiriasi nuo kitų gyvų būtybių: mąstymą, patirties kaupimą ir perdavimą, rišlią kalbą.

Daugelio Europos tautų suaugusieji sąmoningai ar nesąmoningai nori bendrauti su pasakomis: 2006 m. Maltoje surengtoje pasakų sekėjų ir tyrinėtojų konferencijoje teko sutikti profesionalų pasakotojų iš Ško-tijos, Vokietijos, Austrijos, Graikijos, Izraelio, Šveicarijos, Kanados ir kt. Į vaikų ar suaugusiųjų auditorijas dažniausiai kviečiami tie pasakų sekėjai, kurie sugeba kūrinius paaiškinti. Natūrali pasakų sekimo tradicija silpsta

16


ir Lietuvoje – reikia išsimokslinusių ir giliai kūrinius suvokiančių sekėjų, kurie bendrautų su klausytojais ne tik savo šeimose, bet ir viešuose žmonių susibūrimuose. Neblėstantis pasakų aktualumas, jų gebėjimas pamokyti, patarti, kaip tikslinga elgtis įvairiomis situacijomis, skatina neleisti, kad jos tarsi nebevartojami buities daiktai taptų tik savotiškais muziejų ekspo-natais.

Visos sakmės senovėje buvo laikomos tiesa; dalis žmonių taip jas ver-tina iki šiol. Sakmės yra paprastų struktūrų (dažniausiai vieno elementaraus siužeto) kūriniai, todėl pasakotojų ir klausytojų dėmesys skiriamas vaizduo-jamam įvykiui ir susidūrime dalyvaujančių personažų veiksmams. Žmonių elgesio taisyklių ypatingu laiku ar ypatingose vietose įtvirtinimas ar pase-nusių taisyklių paneigimas ypač ryškus mitologinėse sakmėse. Jos palaiko tikėjimus, skatina laikytis tam tikrų papročių arba įtikinėja, kad paprotys netoleruotinas. Kai sakmės tyrinėjamos kaip kūriniai apie žmogų, kuriam tenka susidurti su mitinėmis kito pasaulio būtybėmis, pastebima ir kūrinių, ir požiūrio į papročius bei tikėjimus raida. Iš padavimų galima šiek tiek su-žinoti apie mūsų protėvių garbintus gamtos paminklus. Kadaise šie kūriniai labai efektyviai saugojo gamtos ir istorijos paminklus nuo niokotojų, norin-čių savanaudiškai juos pritaikyti kokiems nors poreikiams.

Dainomis grožimasi, dainuojantis žmogus tarsi pakyla virš buitinių rūpesčių, nuskaidrėja jo jausmai. Dainos stebina mokėjimu labai gražiai kalbėti apie tokius dalykus, apie kuriuos atvirai kalbėti vengiama. Būtinybė apeigų metu magiškais tikslais kalbėti ir apie žmonių intymius santykius paskatino kurti daugybę vis naujų, daugumai dar nesuprantamų simbolių. Simbolių kalbos panašumas daugelio tautų folklore – nuostabus dalykas, pa-dedantis suprasti skirtingų kultūrų žmonėms būdingas panašias asociacijas ir jų sukeltus meninius vaizdus.

Ši knyga – mėginimas bent kiek praverti duris į mūsų protėvių sukurtą dvasinę kultūrą, padėti pažinti daugelį amžių kauptą gyvenimo patirtį ir puoselėtas moralines bei etines vertybes.

17

PASAKŲ KLASIFIKAVIMAS

Kiekvieno mokslo pamatas – jo naudojamų duomenų sistema. Ją suda-ryti ypač svarbu toms mokslo sritims, kurios kaupia didžiulius duomenų masyvus. Prie tokių mokslų priklauso ir folkloristika. Folkloro tyrinėtojai negali remtis pavieniais tekstais; faktų tam tikrai teorijai paremti neretai tenka ieškoti kone visose tradicinės kultūros srityse. Kol medžiaga nesutvar-kyta ir neaprašyta, kiekvienas tyrinėtojas duomenų paieškoms privalo skirti labai daug laiko. Gausių užrašymų klasifikvimas – taip pat ilgas ir atidumo reikalaujantis darbas, todėl iš įvairių galimų principų tikslinga pasirinkti kuo universalesnį ir kuo tikslesnį.

Daugelio tyrinėtojų pastangomis išskirtos folkloro rūšys ir žanrai, o kiekvieno žanro viduje stengiamasi išskirti konkrečius kūrinius. Vis dėlto ilgaamžių varijuojančių folkloro kūrinių tipų išskyrimas, žanrų ribų nusta-tymas tebėra viena sudėtingiausių folkloristikos problemų.

Kadangi visos pasakos yra siužetiniai kūriniai, jų varian tus tikslinga klasifikuoti remiantis šiuo požymiu. XIX a. stambių pasakų rinkinių lei-dėjai (Aleksandras Afanasjevas, Jonas Basanavičius ir kt.) mėgino grupuoti tekstus atsižvelgdami į jų siužetų panašumą. Šis principas buvo pasirinktas ir siekiant išskirti pasakų tipus.

18

ANTTI AARNE’S PASAKŲ KLASIFIKAVIMO SISTEMA

Antti Aarne’s sukurtos pasakų klasifikavimo sistemos paskelbimas (Aarne, 1910) – ypač svarbus liaudies prozos tyrinėjimo istorijos etapas. Svarbiausia šios sistemos naujovė – siužetų tipų išskyrimas. Suomių moks-lininko praktiškai įgyvendintą pasakų ir sakmių siužetų tipų rodyklių idėją galima laikyti vienu iš pačių veiksmingiausių folkloristikos sumanymų.

Pagal A. Aarne’s sistemą sukurta daugelio Europos ir kitų tautų pasakų tipų rodyklių. 1928 m. ir 1961 m. amerikiečių mokslininkas Stithas Thompsonas ją papildė ir pertvarkė į tarptautinį pasakų tipų katalogą (AT). Šis katalogas tapo pasakų tyrinėtojų informacine priemone, o pasakų tipų numeriai pagal AT – sutartiniais tipiškų siužetų įvardijimais. Tarptautinių pasakų siužetų tipų išskyrimas padėjo sutvarkyti turimą medžiagą, atskleisti skirtingų tautų kūrinių panašumą, tyrinėti nacionalinių repertuarų ypatu-mus ir atskirų pasakų specifinius bruožus.

A. Aarne’s pasakų klasifikavimo sistema ne kartą buvo kritikuota. Kri-tikai akcentavo, kad daugelis stebuklinių pasakų tinka keliems šio žanrinio skyriaus poskyriams. Pavyzdžiui, į A. Aarne’s sudarytus poskyrius „Ypatin-gas galėjimas arba žinojimas“ ir „Nepaprasti priešininkai“ galima priskirti tą pačią pasaką, kurioje ypatinga jėga pasižymintis herojus nukauna nepa-prastą priešininką – slibiną. Buvo pasiūlyta įvairių minėtų pasakų grupa-vimo schemų, tačiau nė vienoje jų neišvengta skyrių susikirtimo; pasiūly-mai nebuvo praktiškai pritaikyti.

Daugeliui pasakų tyrinėtojų atrodė, kad nesunku išskirti savarankiškus kūrinius pagal jų siužetus. Pasakų užrašymų sistemintojų ir katalogų pagal AT sistemą sudarytojų (ir mūsų lietuvių pasakų klasifikavimo) patirtis rodo, jog dalies AT aprašytų siužetų tipų gana panašių varian tų užrašyta Europos tautų, o kartais ir kitų žemynų tautų tradicijose. Vis dėlto dalis pasakų tekstų netelpa į AT sistemą.

A. Aarne neapibūdino tipo kategorijos ir jo išskyrimo kriterijų. Apie tai, kaip jis suprato tipą, galima spręsti pagal šalutinius duomenis. Kurdamas klasifikaciją, A. Aarne vienas pirmųjų lygino skirtingų Euro-pos tautų pasakų varian tus. Akivaizdu, kad tyrinėtojas atsižvelgė į siužetų

19

PASAKŲ KLASIFIKAVIMAS · ANTTI AARNE’S PASAKŲ KLASIFIKAVIMO SISTEMA Z

pasikartojimus. Kadangi jis daugiausia klasifikavo publikuotus tekstus, jo medžiagoje dominavo tam tikrų siužetų pačių populiariausių versijų varian-tai (t. y. „normalūs tekstai“); retų, o ypač unikalių užrašymų jis, ko gero, neturėjo. Taip galėjo susidaryti įspūdis, jog pasakų siužetai gana stabilūs. Todėl pasakos tipą mokslininkas, greičiausiai, laikė tam tikru etalonu, kurį realūs varian tai turi pakartoti.

A. Aarne’s sistema ir A. Aarne’s – S. Thompsono tarptautinis katalogas „Liaudies pasakų tipai“ (AT) gerokai prisidėjo, kad įsitvirtintų nuomonė, jog to paties tipo pasakų varian tų siužetų schemos turi iš esmės sutapti.

Pasakų tyrinėtojai neretai taip pat remiasi samprata, kad sudėtingi pasakų siužetai buvo sukurti senų senovėje ir šiek tiek pakitę išsaugoti iki XIX–XX a. Pavyzdžiui, apie tai galima spręsti iš kategoriškų Vladimiro Proppo teiginių: „Funkcijų seka visada vienoda“; „Visos stebuklinės pasa-kos sandaros požiūriu priklauso vienam tipui“ (Пропп 1969: 25, 26).

Tipo kategorija taikoma klasifikuojant įvairių mokslų duomenis; tipas buvo suvokiamas kaip stabilus pavyzdys, su kuriuo lygintini klasifikuojami objektai. Toks minėtos kategorijos supratimas iki šiol būdingas logikos mokslui. Pavyzdžiui, apibūdinama: „Tipas (graik. typos – atspaudas, pavyz-dys) – pavyzdys, kuriame reiškiasi bendri, esminiai tam tikros daiktų, reiški-nių grupės bruožai; forma, vaizdas, modelis, kurį atitinka tam tikra objektų klasė“ (Кондаков 1975: 595).

Siužetų stabilumo suvokimas lemia konkrečių varian tų vertinimą. Ne įprastų siužetų pasakų tekstai neretai laikomi pasakotojo ar jo pirm-tako sugadintais varian tais. Jie retai kada skelbiami leidiniuose, kuriuose pristatomi nacionaliniai pasakų korpusai. Mums teko susidurti su faktais, kai logiški ir gerai užrašyti, bet siužeto tipo schemos nekartojantys varian-tai nacionaliniuose kataloguose neatsispindi nei pasakų aprašymuose, nei varian tų bibliografijose. Remdamiesi prielaida, kad tipiški siužetai stabilūs, kai kurių nacionalinių katalogų kūrėjai naudoja AT paskelbtas jų anotacijas arba net nurodo tik tipų numerius. Pavyzdžiui, siužetų anotacijų visai nėra airių pasakų kataloge (O’Sulleabhain, Christiansen 1963). Populiari (net dėl knygų ar kitų kultūros formų poveikio išpopuliarėjusi) sudėtinga tam tikros pasakos versija laikoma etalonu, o paprastesnės struktūros siužeto varian tai – fragmentais. Aptikę „netipišką“ varian tą, medžiagos rinkėjai kar-tais stengiasi paskatinti pasakotoją prisiminti „visą“ pasaką.

Suprantama, kad A. Aarne’i turėjo kilti klausimas, kas palaiko pana-šių varian tų kartojimąsi, t. y., kas mažiausiai kinta kūriniams varijuojant.

20


Sprendžiant pagal siužetų aprašymus AT, ypač tų, kurie skaidomi į tam tikras dalis ir nurodomas kiekvienos jų varijavimas, A. Aarne ir jo pasekėjai stabilizuojančiu veiksniu laikė viso kūrinio herojaus likimo etapus, išdėsty-tus linijine seka. Net tada, kai nurodomas etapų vaizdavimo varijavimas, iš anksto nustatyta tam tikro siužeto „tipiška“ schema nekinta.

Stebuklinių pasakų siužetų tipai AT kataloge išskirti ir aprašyti remian-tis XIX–XX a. dažniausiai užrašomais gana sudėtingų siužetų varian tais. Su „tipiškų“ siužetų fragmentais sutampančius varian tus sistemintojai pri-skiria tipams tik sąlygiškai. Pavyzdžiui, rytų slavų pasakų rodyklės (СУС) sudarytojai tokių varian tų šaltinius rašo skliaustuose. Tyrinėtojas įspėjamas apie varian tų nukrypimą nuo „normos“, bet apie jų pobūdį gali sužinoti tik suradęs pačius tekstus. Kadangi keli sudėtingi pasakų siužetai dažnai turi vienodų elementų, juos turintys neišplėtotų siužetų varian tai neretai patenka į skirtingus tipus.

Būtina pažymėti, kad A. Aarne pamatė dalies pasakų apie gyvūnus, jo į atskirą žanrą išskirtų pasakų apie kvailą velnią, dalies buitinių ir melų pasakų mozaikiškumą. Vieną herojaus susidūrimą su milžinu, velniu ar kvailu ponu vaizduojantys siužetai egzistuoja ir savarankiškai, ir sudaro sumas, kurių dėmenys lengvai keičiasi vietomis, patenka į kitokių glaustų siužetų sumas, bet beveik niekada nesiejami loginiais ryšiais. A. Aarne surado patį geriausią sprendimą – išskyrė mozaikiškų pasakų tipus pagal glaustus siužetus, gana dažnai sutampančius su elementariaisiais siužetais (ES). Skirtumas tas, kad A. Aarne pastebėjo tik ES sumas ir jų linijines sekas, bet neišskyrė ES, įterptų į kitus ES, šių elementų bendrų dalių ir kitų susikirtimų.

Pasakų tipai AT kataloge aprašyti konkrečiu lygmeniu: žodžiais iš tekstų įvardijami personažai, objektai ir veiksmai. Tačiau skirtingų tautų folklore ir net vienos tautos tradicijoje užfiksuota ir panašių, ir iš pažiūros skirtingų, bet giminingos semantikos varian tų. Šiedu tekstų giminingumo lygmenys AT aiškiai neatskirti: vieni tipai sudaryti siekiant atsižvelgti į tekstų semantikos panašumą (tokių tipų aprašymuose atsispindi siužeto varijavimas), o kiti – tik į konkretaus lygmens požymius. Panašiai elgiasi ir nacionalinių pasakų katalogų autoriai: vieni pastebi skirtingų detalių bendrus požymius ir tipą nustato pagal esminių siužeto elementų panašumą, o kiti stengiasi atspindėti personažų, objektų ar veiksmų skirtumus ir tuo remdamiesi sudaro naujus, AT sistemoje neaprašytus tipus. Nemažai tokių tipų atsirado ir antrajame AT leidime (1961 m.). Šio katalogo skyriuose aptinkama gana daug tipų, kurie

21

PASAKŲ KLASIFIKAVIMAS · ANTTI AARNE’S PASAKŲ KLASIFIKAVIMO SISTEMA Z

vienas nuo kito skiriasi tik personažais ir kitomis konkrečiomis detalėmis. Tai sunkina analogijų paieškas pasakoms lyginti.

Tipų išdėstymas ir jų numeravimas A. Aarne’s paskelbtoje klasifikavimo sistemoje liudija, jog suomių mokslininkas ne tik pasižymėjo intuicija, bet ir mąstė abstrakčiai – atpažindavo skirtingų siužetų esminius bendrus bruožus. Pavyzdžiui, 327 numeriu jis pažymėjo iš tikrųjų giminingos semantikos kūrinius (siužetų tipų AT 327A, B, C, F, G varian tus pagal svarbiausiųjų ES tipą mes priskiriame struktūriniam-semantiniam tipui 1.1.1.15. Hero-jus pakeičia save kitu personažu ar objektu). Remdamiesi svarbiausiųjų ES versijomis, struktūrinių-semantinių tipų viduje,mes išskiriame konkrečių siužetų tipus. Pasirodė, kad 327А ir 327В numeriais A. Aarne pažymėjo siužetus, kurių svarbiausi ES iš tikrųjų priklauso skirtingoms to paties ES tipo versijoms. Kitaip tariant, A. Aarne’s išskirti tipo 327 potipiai visiškai sutampa su konkrečių siužetų tipais, kuriuos mes išskyrėme remdamiesi tekstų struktūrine-semantine analize.

Siekdami suderinti naujų tipų aprašymus su A. Arne‘s klasifikavimo sistema, nacionalinių katalogų kūrėjai ir S. Thompsonas jiems suteikė numerius, kuriuos įterpė į sąmoningai paliktus tarpus. Deja, nauji siužetų aprašymai dažnai žymimi jau A. Aarne’s vartotais numeriais pridėjus indek-sus – raides ir žvaigždutes. AT kataloge esama tuo pačiu numeriu be papil-domo indekso ir su indeksu pažymėtų tik iš išorės panašių tipų; A. Aarne’s sumanyta giminingų siužetų numeracija buvo sugriauta.

Pertvarkytos ir naujais duomenimis apie siužetų paplitimą papildytos AT katalogo laidos (ATU) rengėjas vokiečių folkloristas H. J. Utheris taip pat neapibūdino tipo kategorijos. Jis pamėgino sujungti jo manymu vieno-dus ar neesminiais skirtumais pasižyminčius AT siužetų tipus, o jungimą motyvavo tų pasakų struktūrų panašumu. Pastarosios kategorijos samprata taip pat neaiški. Siužetų struktūromis ir semantika panašios pasakos priski-riamos dviem ar net trims rubrikoms, o jungiami AT tipai, kuriems pri-skiriamų pasakų minėti požymiai skiriasi. Pavyzdžiui, kelių nacionalinių katalogų autoriai pagrįstai jungia ne pagal skiriamuosius požymius išskirtas rubrikas AT 327C ir AT 327F, o ATU jos aprašytos atskirai. Į rubriką ATU 451 sujungtos rubrikos AT 451 ir 451A, nors sutampa tik nereikšminga šių pasakų detalė: vaizduojama devynių brolių sesuo. Siužete AT 451 ji vyksta ieškoti juodvarniais ar vilkais pavirtusių brolių, o siužete AT 451A sesuo nori aplankyti toli gyvenančius brolius. Pirmajame siužete sesuo išlaiko sunkų bandymą ir grąžina broliams tikruosius pavidalus, o antrajame ji praranda

22


drabužius – broliai seserimi laiko drabužius pasisavinusią raganą. Prie tipo ATU 333 priskirti ne tik į Charleso Perrault’o perkurtą pasaką „Raudonke-puraitė“ panašūs varian tai, bet ir tokius pat personažus (mergaitę, jos senelę ir vilką) vaizduojantys skirtingų siužetų kuriniai. Deja, nepagrįstų siužetų jungimo atvejų ATU yra ir daugiau. Tai sumenkina iš tikrųjų didžiulio H. J. Utherio atlikto darbo naudingumą.

Pasakų tipų rodyklių pagal AT sudarytojai ir skelbiamų tekstų komen-tarų autoriai nevienodai nustato siužetų junginius ar vadinamąsias konta-minacijas. Vieni jų atsižvelgia į tai, kad keli sudėtingi siužetai gali turėti vienodų elementų, kiti tam tikrą elementą laiko tarsi vieno siužeto savas-timi, o atradę jį kitame žymi AT numerių sumą, rodančią siužetų junginį / kontaminaciją. Šiai problemai skirto specialaus tyrinėjimo autorė N. Veder-nikova pasiūlė tokį kriterijų: jeigu siužeto dalys tradicijoje egzistuoja ir kaip savarankiški kūriniai, bent vieną jų turintis sudėtingo siužeto varian tas lai-kytinas kontaminuotu (Ведерникова 1972). Deja, glaustų siužetų tekstus sunku aptikti, nes jie, kaip minėta, arba sąlygiškai priskiriami AT tipams, arba sistemintojų atmetami. Praktiškai sistemintojai kontaminacijomis laiko siužetus, kurių dalys AT kataloge pristatomos kaip atskiri tipai.

Lietuvių pasakų pagal tarptautinį AT katalogą saisteminimo patirtis ir pažintis su kitais nacionaliniais katalogais paskatino mus padaryti išvadą, jog išskirti pasakų siužetų tipus yra labai reikšminga idėja, tačiau atsižvel-giant į siužetų varijavimą būtina koreguoti tipo sampratą, sukurti tikslesnius konkrečių siužetų tipų išskyrimo, jų semantinio giminingumo, lygiateisių kūrinių jungimo bei kontaminavimo (jungiant bent vienas kūrinys sužalo-jamas) nustatymo principus.

23

VLADIMIRO PROPPO POŽIŪRIS Į PASAKŲ KLASIFIKAVIMĄ

Pastebėjęs, kad dalį pasakų tekstų sistemintojai priskiria tam tikram siužeto tipui tik sąlygiškai, kad tokios pačios siužetų dalys ar personažų veiksmai aptinkami skirtingų tipų kūriniuose, Vladimiras Proppas teigė, jog „stebuklinių pasakų skirstymas pagal siužetus iš esmės visai neįmanomas“ (Пропп 1969: 14). Jo manynu, pasakų klasifikacija turi būti pagrįsta kūrinių morfologijos (struktūros) pažinimu. Remdamasis skirtingose stebuklinėse pasakose kartojamais personažų veiksmais ar konfliktų rezultatais, V. Prop-pas išskyrė 31 būtiną funkciją ir manė, kad tekstų aprašymas funkcijomis padės tiksliau lyginti, klasifikuoti varian tus (Пропп 1969: 20–21). Tačiau nei pats V. Proppas, nei gausūs jo pasekėjai, mėginę tobulinti bendrą pasakų struktūros schemą, naujos pasakų klasifikacijos nesukūrė. Tai natūralu, nes siūlymas grindžiamas teiginiu, jog visos stebuklinės pasakos morfologijos (struktūros) požiūriu yra vienodos. Taip atsisakyta matyti pasakų raidą ir negalvota ieškoti bei lyginti giminingos semantikos kūrinių, esančių skir-tingose raidos stadijose.

V. Proppas teigė, kad tekstų aprašymas funkcijomis padės atpažinti nekokybiškus užrašymus. Autorius nepaaiškino, kaip tai galima pasiekti. Be to, vienintelis pasakos tekstas, kurį „Pasakos morfologijoje“ V. Proppas pasi-rinko aprašymo pavyzdžiui iliustruoti, yra sugadintas neįgudusio užrašytojo ar menkai pasaką suvokusio pateikėjo. Einanti broliuko ieškoti mergaitė pradžioje atsisako vykdyti sutiktųjų sąlygas; ji nesužino, kur nuskrido žąsys-gulbės. Pamačiusi ežiuką, ji nori spirti, bet bijo susibadyti koją ir nespiria – ežiukas jai pasako, kur nuskrido žąsys-gulbės. Epizodas su ežiuku – impro-vizacija, kuri padeda surasti išeitį – gauti reikalingą informaciją. Bėgdama su broliuku ta pati mergaitė jau elgiasi teisingai – vykdo tų pačių sutiktųjų sąlygas (melžia karvę, valgo bandelę). Tarp daugybės lietuvių pasakų bei tarp paskelbtų rusų pasakų varian tų nepavyko aptikti kito teksto, kuriame herojus, prašantis paslėpti nuo besivejančio antipodo, būtų gaišinamas ir jam būtų keliamos sąlygos. Sutiktiesiems padėjęs herojus yra jų slepiamas ar trukdoma jį vytis, o nepadedama tam herojui, kuris sutiktųjų neišklausė.

Taigi V. Proppas nepasiekė nė vieno „Pasakos morfologijoje“ deklaruoto

24


tikslo, vėliau niekur to nepaaiškino ir ieškojimų netęsė. Kadangi pasakų klasifikavimo problemą mums teko spręsti praktiškai, neapsiribojame čia išdėstytais V. Proppo tikslų ir pasiektų rezultatų neatitikimo liudijimais, o pasistengsime detaliau įvertinti jo pasiūlytą pasakų aprašymo būdą.

Visų pirma mūsų netenkino pagrindinė V. Proppo idėja, jog visos ste-buklinės pasakos morfologijos požiūriu yra vienodos. Pasakos mus pasiekė iš senų senovės, todėl jos turėjo prisitaikyti prie kintančių visuomenės sąlygų ir privalėjo keisti struktūras. Analogiška išvada padaryta gamtos moksle: bet koks reiškinys egzistuoja tol, kol geba keisti struktūrą. Daugybės lie-tuvių pasakų ir kitų žanrų naratyvų varijavimo stebėjimai, kitų tyrinėtojų atskleisti žodinės tradicijos funkcionavimo dėsniai šią prielaidą patvirtino. Be to, pasakų varian tai liudija ir kūrinių kitimo netolygumą: greta siužetų sudėtingumu pasižyminčių varian tų egzistuoja tų pačių kūrinių logiškai užbaigti ir tobuli paprastas struktūras turintys varian tai.

Mėginimai aprašyti pasakų tekstus pagal V. Proppo schemą parodė, kad funkcijų seka sudaryta iš skirtingose pasakose aptiktų fragmentų. Net tarp šimto A. Afanasjevo rusų pasakų rinkinyje paskelbtų varian tų, kuriuos V. Proppas teigė analizavęs kurdamas vieningą sandaros schemą (Пропп 1969: 27), mes neaptikome nė vieno teksto, kuris šią schemą visiškai ati-tiktų. Be to, schemoje nėra tų personažų funkcijų, kurie pralaimi konfliktų metu. Pavyzdžiui, „Pasakos morfologijoje“ nepasakyta, kaip derėtų aprašyti pamotės dukters, protingų brolių, turtingo kaimyno ir kt. veiksmus.

Aprašant tekstus V. Proppo funkcijomis nutolstama nuo kūrinių turi-nio. Dar blogiau, kad tą pačią funkciją V. Proppas matė ir tada, kai perso-nažų veiksmai ar veiksmų rezultatai vaizduojami skirtinguose kontekstuose ir interpretuotini nevienodai. Cituojame keletą V. Proppo funkcijų apra-šymo pavyzdžių. Šio autoriaus nurodytų rusų pasakų iš A. Afanasjevo rin-kinio fragmentus atpasakojame ir semantiškai interpretuojame laužtiniuose skliaustuose.

Aprašydamas „pirmąją dovanotojo funkciją“ (Пропп 1969: 41–42) A. Afanasjevo rinkinio pasakų epizodų grupę V. Proppas vadina: „1) Dova-notojas išmėgina herojų“. Šiai grupei priskiriama: „Ragana [jaga] skiria mergaitei namų darbus (102)“. [Šioje pasakoje mergaitė tarnauja raganai, kuri skiria užduotis ir tikrina, kaip jos įvykdytos; ragana mergaitę išmėgina.] „Trejus metus tarnauti pirkliui (115)“. [Herojus susitaria, kad už tarnystę gaus Dievo Motinos ikoną nuo pirklio vartų; po trejų metų ją gauna kaip atlyginimą už darbą.] „Ragana [jaga] siūlo gulti su jos dukterimi (171)“.

25

PASAKŲ KLASIFIKAVIMAS · VLADIMIRO PROPPO POŽIŪRIS Į PASAKŲ KLASIFIKAVIMĄ Z

[Du broliai atsigula šalia raganos dukters ir nukrenta į rūsį – ten jiems lie-piama malti žalius rugius; trečias brolis negula, prašo jį ir dukterį nuvesti į pirtį; ten jis lupa raganos dukterį ir reikalauja pasakyti, kur jo broliai; raganos duktė pasako. Semantinė interpretacija: herojus pasunkina raganos dukters būseną ir kelia sąlygą – jis gauna informaciją.]

Grupei „3) Mirštantis ar mirusysis prašo paslaugos“ V. Proppas priskiria tokį epizodą: „Karvė prašo: „Nevalgyk mano mėsos, mano kaulelius surink, skarelėn surišk, sode juos pasodink ir niekada manęs nepamiršk, kas rytą juos vandeniu laistyk“ (100)“. [Šioje A. Afanasjevo rinkinio pasakoje karvė žino, kad ją pjaus, bet prašo ne paslaugos sau. Norėdama padėti našlaitei ir ateityje, karvė pataria, kaip iš jos kaulų užauginti obelėlę aukso lapais, sidab ro šakomis. Herojus padeda kaulus į palankias sąlygas, t. y. į žemę, kurią kasdien laisto, ir gauna patrauklų objektą.]

Grupei „6) Susiginčiję prašo jiems padalyti grobį“ priskirtas epizo-das „Du milžinai prašo jiems padalyti kuoką ir pečšluostę (185)“. [Pasakoje herojus sužino, kad su milžinų daiktais galima nugalėti ir paimti nelaisvėn bet kokį priešą. Jis pažada daiktus padalyti, išbarsto smėlio saują ir liepia milžinams jį surinkti. Kol milžinai renka smėlį, jis daiktus pasiima ir nujoja. Taigi herojus pasisavina svetimus daiktus. Semantiškai interpretuojame taip: herojus pasirūpina, kad susilpnėtų reikalingo objekto apsauga.] Tokį patį epizodą V. Proppas priskiria ir XIV funkcijai „aprūpinimas, stebuklingos priemonės gavimas: Jis [herojus] pagrobia susiginčijusių daiktus (197)“ (Пропп 1969: 44). Grupei „6) Susiginčiję prašo jiems padalyti grobį“ V. Proppas priskyrė epizodą: „Žvėrys negali pasidalyti dvėsenos. Herojus ją padalija (162)“. [Herojus žvėrims atiduoda kaulus, paukščiams – mėsą, odą – gyvatėms, galvą – skruzdėms. Visi patenkinti; herojus apdovanojamas gebė-jimu pasiversti sakalu ir skruzde. Šis herojus pagerina kolektyvinio antipodo būseną – teisingai išsprendžia ginčą – ir tampa pranašesnis.]

Aprašydamas kenkėjo funkciją (Пропп 1969: 33–37), autorius išvardija 19 grupių, sudarytų pagal kenkimo pobūdį. Grupėje „1) Jis [kenkėjas] pagro-bia žmogų“ atkreiptas dėmesys tik į susidūrimo rezultatą, bet visiškai nepai-soma jo susidarymo priežasčių. Pavyzdžiui, rašoma: „Slibinas pagrobia caro dukterį (131)“. [Nurodytame A. Afanasjevo rinkinio tekste taip atsitinka, kai duktė pamiršta atsargumą ir išeina pasivaikščioti, t. y. herojus tampa anti-podo pasiekiamas.] „Ragana pagrobia berniuką (108)“. [Šioje A. Afanasjevo rinkinio pasakoje ragana pašaukia žvejojantį berniuką jo motinos žodžiais plonu balsu. Berniukas mano, kad šaukia motina, priplaukia prie kranto ir

26


yra pagrobiamas. Taigi herojus priartėjo prie pavojingo antipodo, palaikęs jį savo artimuoju.] Grupėje „3) Jis grobsto ar gadina pasėlius“ išvardijama: „Kumelė suėda šieno kupetą (105); Meška vagia avižas (143); Gervė vagia žirnius (186)“. [Tai pradinės situacijos. Tėvas siunčia sūnus saugoti pasėlių ar šieno; du protingi sūnūs užmiega ir nieko nemato, o kvailys būna budrus ir vagį pagauna ar tik išpeša paukščio plunksną.]

Kitoms funkcijoms taip pat priskirti skirtingo turinio pasakų fragmen-tai. Draudimą V. Proppas laikė būtina funkcija. Kaip šios funkcijos varian tai pateikiami ir epizodai, kuriuose nuo teritorijos ar namų šeimininko visiš-kai priklausomam herojui liepiama neiti / nežiūrėti į tam tikrą kambarį, ir epizodai, kuriuose artimieji pataria herojui neatsiliepti raganos šaukiamam (Пропп 1969: 30).

Akivaizdu, kad funkcijos – tai iš pasakų epizodų konteksto ištraukti ir personažų veiksmai, ir skirtingų susidūrimų rezultatai, ir pradinių situacijų aprašymai. Funkcijų nustatymas ne visada padeda suprasti herojaus klaidas. Pavyzdžiui, „Pasakos morfologijoje“ analizuodamas A. Afanasjevo rinkinyje paskelbtą tekstą (Афанасьев 147), nuo jo pradžios iki broliuko pagrobimo V. Proppas išskiria šiuos elementus: „pradinė situacija, pažadu sustiprintas draudimas, vyresniųjų pasišalinimas, draudimo sulaužymas motyvuojamas, draudimo sulaužymas, kenkimas pagrobiant“ (Пропп 1969: 87).

Šis teksto fragmentas – tai vienas elementarusis siužetas. Pateikiame jo struktūros elementų aprašymą žodžiais iš teksto ir jų antrojo lygmens semantines interpretacijas; herojaus akcija interpretuojama ir trečiajame lygmenyje (tekste nesantys, bet numanomi žodžiai rašomi laužtiniuose skliaustuose, o mūsų interpretacijos – po įstrižo brūkšnio „/“):

Pradinė situacija: Gyveno senelis su senute; jie turėjo dukrelę ir mažą sūnelį. Vyresnieji išeina. Namie lieka duktė ir sūnelis. / Herojus (nelabai atsakin-gas) ir herojaus artimasis (silpnas) lieka vieni namie.

Herojus skatinamas elgtis teisingai: „Dukrele, dukrele, pasakė motina, mes einame dirbti, tau atnešime bandelę, pasiūdinsim suknelę, būk protinga, saugok broliuką, neik iš kiemo“. / Herojaus artimasis, vyresnis, skatina herojų saugoti silpną artimąjį, jo nepalikti vieno.

Herojus skatinamas elgtis neteisingai: Duktė nori žaisti su draugėmis. / Noras patirti malonumą skatina herojų palikti silpną artimąjį be apsau-gos.

Herojaus akcija: Duktė pasodino broliuką po langu ant žolytės, o pati išbėgo

27

PASAKŲ KLASIFIKAVIMAS · VLADIMIRO PROPPO POŽIŪRIS Į PASAKŲ KLASIFIKAVIMĄ Z

į gatvę, užsižaidė, užsilinksmino. Atskrido žąsys-gulbės, pagriebė berniuką, nusinešė ant sparnelių. / Herojus palieka savo artimąjį be apsaugos, o antipodas jį pagrobia. / Herojaus artimasis tampa antipodo pasiekia-mas.

Rezultatas: [Broliukas pagrobtas.] / [Herojus praranda savo artimąjį.]

Iš šio aprašymo matyti, jog brolis buvo pagrobtas todėl, kad sesuo paliko jį vieną toje vietoje, į kurią antipodas galėjo patekti. Jeigu praleis-tume motinos žodžius (šio pasakos siužeto varian tuose neretai jų ir nebūna), brolio pagrobimo priežastis nepasikeistų. Taigi V. Proppo analizuoto teksto fragmente išskirtas „draudimas“ tėra tik nebūtina akcija – skatinimas elgtis teisingai.

V. Proppas teigė, kad dalis funkcijų sudaro poras: „draudimas ir drau-dimo sulaužymas, kova ir pergalė, užduotis ir jos vykdymas“ (Пропп 1969: 91). Tačiau draudimų (skatinimų elgtis teisingai) neretai paisoma, kova kartais baigiasi herojaus pralaimėjimu, ne visi personažai užduotis įvykdo. Tai reiškia, kad aprašymas funkcijomis „padengia“ ne visą tekstą, kad funkcijomis „verčiami“ tik su schema sutampantys epizodai.

V. Proppas vadovavosi nuostata, jog stebuklinių pasakų sandara atspindi senovinės iniciacijos apeigos eigą. Todėl skirtingus herojaus susidūrimus su kitais personažais jis laiko jo išmėginimais. Antai broliuko ieškančios sesers susitikimą su krosnimi ir jų dialogą „Pasakos morfologijoje“ jis aprašė taip: „Bandytojo pasirodymas. Dialogas su bandytoju (labai sutrumpintas). Išdidus atsakymas = neigiama herojaus reakcija (neišlaikytas bandymas)“ (Пропп 1969: 87–88).

Išanalizuokime šį teksto fragmentą. Sesuo eina ieškoti broliuko ir klau-sia krosnį, kur nuskrido žąsys-gulbės. Krosnis neatsako nei teigiamai, nei „nežinau“, o taria: Suvalgyk mano ruginį paplotėlį – pasakysiu. Kad būtų visiškai akivaizdu, jog krosnis kelią sąlygą, jos žodžius perfrazuosime: Pasa-kysiu, jei suvalgysi mano ruginį paplotėlį. Sąlygą įvykdyti nėra sunku: rugi-niai paplotėliai yra normalus žmonių maistas. Kai herojai iš tikrųjų išmė-ginami, jie privalo valgyti arba visiškai netinkamą maistą (plieno riešutus, geležinę duoną, žmogaus ranką ir koją), arba turi suvalgyti labai daug. Svarbiausia – bandomasis herojus privalo būti paklusnus bandytojui, nes nuo jo visiškai priklauso. Už liepimo nevykdymą herojus baudžiamas, net žudomas. V. Proppo aprašytame pasakos epizode sesuo yra laisva, krosnis – kelyje sutiktas antipodas, galintis suteikti informaciją. Už krosnies sąlygos

28


nevykdymą sesuo nebaudžiama; ji tik negauna informacijos. Greičiausiai, krosnis norėjo, kad, valgydama jos gaminį, sesuo ją pagerbtų. Pagarbos ženklai visada pagerina bet kokio personažo būseną. Kituose tos pasakos lietuvių ir rusų varian tuose krosnis prašo pasirūpinti jos gaminiais – pakepti duoną arba ištraukti kepalus iš krosnies. Tai jau visiškai aiškus prašymas pagerinti būseną.

Taigi pagal V. Proppo „Pasakos morfologijoje“ sukonstruotą schemą ir vienodus dažnai visiškai nepanašių epizodų aprašymus funkcijomis neįma-noma klasifikuoti nei pasakų tekstų, nei jų elementų. Todėl nei V. Proppas, nei jo pasekėjai pasakų klasifikacijos nesukūrė.

V. Proppo knygoje aptinkama idėja pritaikyti pasakoms gamtos mokslo atrastą analizės ir sinchroninio aprašymo principą. Su augalų morfolo-gija V. Proppas pirmiausia susipažino studijuodamas Johanno Wolfgango Goethe’ės mokslinę veiklą. Vėlesniais laikais gamtos moksle atsirado sąvoka istorinė morfologija, tačiau ja V. Proppas nebesidomėjo. Vis dėlto morfolo-gijos (struktūros) apibrėžimas, kurį V. Proppas perėmė iš gamtos mokslų ir mėgino pritaikyti pasakų sandarai apibūdinti, gali būti naudojamas ne tik ieškant vienos struktūros, bet ir tyrinėjant daugelio struktūrų dėsningumus bei raidą.

29

STRUKTŪRINĖS-SEMANTINĖS METODIKOS IR KLASIFIKACIJOS PRINCIPAI

Mūsų netenkino tai, kad sisteminant lietuvių pasakas pagal tarptautinį A. Aarne’s – S. Thompsono katalogą daliai varian tų neatrandama tinka-mos vietos, tam tikriems siužetų tipams kartais tenka priskirti tik persona-žais sutampančius varian tus. Nepasitenkinimas daugelį metų trukusio savo darbo rezultatais vertė mus ieškoti tikslesnių tipų išskyrimo ir jų varian tų grupavimo kriterijų, kurie padėtų nustatyti visų autentiškų varian tų „tei-sėtą“, o ne tik šiek tiek priimtiną vietą sistemoje. Tam teko kurti naują struktūrinę-semantinę metodiką. Vis dėlto mums labai padėjo pasakų kla-sifikavimo pagal AT sistemą patirtis, ypač – abejonės ieškant tekstams tinka-miausios vietos sistemoje, varian tų lyginimas, siužetų varijavimo stebėjimai. Reikšminga, kad buvo klasifikuojamas nemažas (daugiau kaip 85 tūkstan-čiai varian tų) spausdintų ir rankraštinių (t. y. skelbėjų neatrinktų) varian tų masyvas. Tarp daugybės rankraštinių varian tų atrasta nemažai autentiškų ir darnių tekstų, kurie XIX–XX a. tradicijoje buvo reti ir todėl kartais laikyti nukrypimais nuo normos.

Taip subrendo prielaida, kad iš senų senovės mus pasiekę kūriniai pri-valėjo keisti struktūras, nes reikėjo atsiliepti į vis naujas visuomenės prob-lemas. Todėl net vieno žanro kūriniai negali būti vienodos struktūros. Ši prielaida atitiko gamtos mokslų atrastą dėsningumą: kiekvienas reiškinys gyvybingas tik tol, kol geba keisti struktūrą, prisitaikyti prie naujų sąlygų.

Ilgai trukę lietuvių pasakų ir kitų žanrų liaudies naratyvų varijavimo stebėjimai, daugelio folkloro tyrinėtojų atskleistų tradicijos funkcionavimo dėsnių pažinimas įtikino, kad kūrinio tipas – tai istoriškai kintanti katego-rija. Todėl netikslinga varian tus lyginti su sistemintojo nustatytu „idealiu“ siužeto modeliu – tam tikrų siužetų varian tuose reikia ieškoti stabiliausių elementų, kurių vaidmuo organizuojant kūrinio elementus į darnią visumą turėtų būti svarbiausias. Norint surasti tokius elementus, imta studijuoti pasakų siužetų varijavimą.

Daugybės lietuvių pasakų rankraštinių varian tų analizė parodė, kad jų siužetai stabilūs tik vienos versijos ribose ir dažniausiai – tekstų makrostruktūros lygmenyje. Siužeto struktūros lygmenyje tame pačiame

30


makrostruktūros bloke neretai aptinkami ekvivalentiški elementarieji siu-žetai (ES), kurių kiekvienas varijuoja konkrečiame lygmenyje. Pavyzdžiui, dauguma pasakos apie raganos pagrobtą berniuką varian tų makrostruktū-ros lygmenyje baigiasi vienodu rezultatu „Herojus išsivaduoja“, bet siužeto struktūros lygmenyje aptinkami skirtingi ES, kuriuose vaizduojama, kaip berniukui pavyko grįžti namo. Dažniausiai kartojamas ES, kuriame berniu-kas įlipa į medį, o raganos nori jį pasiekti ir medį graužia arba kerta. Berniu-kas kliudo raganai save pasiekti, bet vien tokiu būdu išsigelbėti negalima: reikia, kad galinga būtybė taptų nepavojinga. Todėl į ES, kurį semantiškai interpretuojame herojus kliudo antipodui priartėti, kol šis pavojingas, įter-piami skirtingi ES, kuriuose arba berniukas pasišalina (paukščiai jį parneša namo), arba ragana likviduojama (ragana pamato berniuko atspindį ežero vandenyje ir mano, kad jis tenai; norėdama pasiekti berniuką, ragana sten-giasi išgerti ežerą ir sprogsta; berniukas pašaukia savo gyvulius, kurie raganą sutrypia).

Daugelio stebuklinių pasakų ir dalies novelinių pasakų varian tus galima sugrupuoti į versijas, kurios skiriasi siužetų sudėtingumu: esama realių tekstų, kurių struktūras sudaro vienas elementarus siužetas, ir tekstų – kelių ar net keliolikos ES junginių. Daugelio novelinių pasakų makrostruktūros pasižymi didesniu stabilumu, todėl jų varian tai priskiriami tik vienai versi-jai. Konkrečių siužetų tipų ir struktūrinių-semantinių tipų raidą mes paro-dėme grupuodami dešimtis tūkstančių lietuvių pasakų ir sakmių varian tų (КТНС, KTFL).

Elementarieji siužetai – pagrindiniai liaudies naratyvų struktūrų elementai

Siekdami nustatyti, kokie elementai sudaro stebuklinių pasakų siužetų struktūras, vadovavomės tokiomis prielaidomis: 1) varijuojančių pasakų vie-noda struktūra neįmanoma; todėl būtina ieškoti skirtingų struktūrų kūrimo dėsnių; 2) kadangi pasakose pastebimos dvi lygiateisės tendencijos – varija-vimas ir stabilumo siekimas, – jų tekstai turi būti sistemos, kurių nevienodai reikšmingi elementai organizuoti keliais lygmenimis; 3) pasakų tekstams būdingas siužetas, todėl ir struktūrų elementai privalo būti siužetiniai.

Kaip pagrindinį naratyvų siužetų struktūros elementą mes išskyrėme elementarųjį siužetą (ES). Tai tokie tekstai ar jų fragmentai, kuriuose

31

PASAKŲ KLASIFIKAVIMAS · STRUKTŪRINĖS-SEMANTINĖS METODIKOS IR KLASIFIKACIJOS PRINCIPAI Z

vaizduojamas vienas dviejų personažų ar dviejų personažų grupių susidūri-mas herojui siekiant vieno tikslo; herojaus tikslas nustatomas pagal pasiektą jo požiūriu pozityvų ar negatyvų rezultatą. Vienas ES sudaro daugelio pasakų apie gyvūnus ir sakmių pagrindą, o pasakose apie kvailą velnią ir dalyje buitinių pasakų jie sudaro grandines, kuriose laisvai keičiasi vietomis, o kartais ir egzistuoja savarankiškai.

Paprastai pasakų tyrinėtojai nustato viso kūrinio herojų. Iš tikrųjų kai kuriuose kūriniuose vaizduojamas permainingas vieno personažo likimas; visuose siužeto fragmentuose ir gudraudamas, ir klysdamas jis atlieka hero-jaus, t. y. palaikomo personažo, vaidmenį. Daugelyje pasakų vieno herojaus likimą tarsi koreguoja kiti personažai: kai herojus pasielgia neatsargiai ir yra nužudomas ar praranda tikrąjį pavidalą, įsijungia kitas aktyvus personažas ir atgaivina jį, grąžina jam pavidalą. Gana daug pasakų, kuriose gretinami dviejų herojų likimai. Esama ir tokių pasakų, kuriose iš pradžių sekamas vieno herojaus likimas, o paskui jis pašalinamas; toliau domimasi kitų per-sonažų likimais. Pavyzdžiui, populiarioje pasakoje „Stebuklingi vaikai“ (K 2.2.1.1. / AT 707) pradžioje pasakojama, kaip mergaitė sėkmingai ište-kėjo, bet prarado vaiką / vaikus ir buvo uždaryta bokšte. Po to vaizduojami jos vaikai, tik pasakos pabaigoje, ir tai ne visada, iš bokšto išvaduojama motina. Mes nesistengiame nustatyti, kas yra viso kūrinio herojus; sudė-tingų siužetų tekstuose išskyrę elementariuosius siužetus, nustatome kiek-viename jų vaizduojamų personažų vaidmenis.

ES herojus – personažas, kurio likimas vaizduojamas. Tai nebūtinai herojiška asmenybė; herojų poelgiai ne visada atitinka griežtas moralės normas. Personažą, su kuriuo herojus susiduria priešiško ar taikaus konf-likto metu, vadiname antipodu, t. y. herojaus priešprieša. Kiti (nebūtini) ES personažai būna herojaus artimasis, antipodo artimasis ir neutralus persona-žas. Būtina priminti, kad herojaus artimojo ir antipodo artimojo santykiai su herojumi kartais būna gana sudėtingi (pvz., slibino pagrobta herojaus motina yra antipodo žmona, t. y. tas pats personažas yra ir herojaus, ir anti-podo artimasis).

Elementarieji siužetai, kuriuos pradžioje išskyrėme kaip sudėtingų ste-buklinių pasakų struktūros elementus, pasirodė esą universalūs visų folkloro naratyvų struktūrų elementai. Pasakose taip pat aptikti dviejų tipų įrėmini-mai. Jie padeda pritaikyti elementariuosius siužetus apie herojų santykius su antipodais-svetimaisiais ir išbandytojais vaizduojant vedybų partnerio rin-kimąsi ir santykius šeimoje bei visuomenėje. Šiomis problemomis pasakų

32


siužetus praturtina ir papildomi herojų veiksmai ES pabaigose ar papildomi rezultatai.

Sudėtinguose siužetuose aptinkami hierarchiniai ES deriniai: išski-riamas svarbiausias siužeto struktūros ES, paprastas struktūras ir tekstų makrostruktūrų pagrindą sudarantys ES; mažiau reikšmingi motyvuojan-tys, aiškinamieji ir detalizuojantys ES (išsamiau apie tai žr. Кербелите 1991: 126–173).

Elementarieji siužetai išplėtoti nevienodai. Vienuose jų parodomi herojaus būsenos pokyčiai – savotiškas pasirengimas svarbiausiam poelgiui, nuo kurio priklauso susidūrimo rezultatas. Kituose ES apibūdinama ar pagal ankstesnio ES rezultatą numanoma pradinė situacija ir vaizduojamas tik lemtingas herojaus ir antipodo susidūrimas. Atrasti du ES struktūrų mode-liai. Pirmame modelyje išskiriami šie būtini ES struktūros elementai:

Pradinė situacija. Herojaus akcija. Rezultatas.

Herojaus akciją sudaro herojaus veiksmas / keli veiksmai ir antipodo reakcija arba atvirkščiai – antipodo veiksmas ir herojaus reakcija.

Išplėtotuose pirmojo modelio ES gali prisidėti fakultatyvių akcijų (jos parodo herojaus būseną ar būsenos pokyčius; susidūrimo rezultatas nuo jų nepriklauso). Teoriškai įmanoma tokia išplėtota pirmojo modelio ES struktūra (realiuose ES naudojamos ne visos, o daugiausia dvi ar trys fakul-tatyvios akcijos):

Pradinė situacija. Herojus gauna informaciją. Herojus gauna priemonę. Herojus skatinamas elgtis teisingai. Herojus skatinamas elgtis neteisingai. Herojaus akcija. Rezultatas.

Ir glausti, ir išplėtoti ES pirmojo struktūros modelio varian tai naudo-jami vaizduojant herojaus susidūrimus su antipodais-svetimaisiais (mitinė-mis būtybėmis, nepažįstamais ar socialiai svetimais žmonėmis) bei su savo šeimos nariais ar giminaičiais.

Antrame ES struktūros modelyje prie pirmam modeliui būtinų trijų elementų prisideda leksinėmis priemonėmis išreikšta ar numanoma liepimo akcija. Šio modelio ES taip pat gali būti išplėtoti; aptinkamos tos pačios fakultatyvios akcijos, kurias išvardijome aprašydami išplėtotą pirmą modelį. Antras struktūros modelis būdingas ES, kuriuose herojai (paprastai jauni, žemo statuso ar visai statuso neturintys žmonės) išmėginami vyresnių pagal amžių ir statusą antipodų – herojų giminaičių, toteminių gyvūnų ar svetimų

33


šalių valdovų. Taigi remiantis ES struktūrų ypatumais bei herojaus ir anti-podo santykiais stebuklinėse pasakose gana aiškiai išskiriami ES, kurie gali būti susiję su senovinėmis iniciacijos apeigomis. Elementarieji siužetai apie herojų išmėginimus aptinkami ir kitų žanrų pasakose, sakmėse, net anek-dotuose, tačiau minėtų žanrų kūriniuose jie ne taip ryškiai skiriasi nuo ES apie herojų santykius su svetimaisiais ar savo giminaičiais.

Visuose elementariuosiuose siužetuose teigiamais ir neigiamais pavyz-džiais iliustruojamos žmonių elgesio taisyklės. Išplėtoti ES būdingi ste-buklinėms pasakoms, o kitų žanrų naratyvuose dažniausiai aptinkami tik būtinus elementus turintys ES; fakultatyvios akcijos ypač retos sakmių siu-žetuose. Tai leidžia manyti, kad herojaus būsena nuodugniau vaizduojama ne pragmatiniais, o meniniais tikslais.

Elementariųjų siužetų semantinė interpretacija

Išskyrus ES, pirmiausia nustatomi personažų vaidmenys, jų tarpusa-vio santykiai ir požymiai. Į tai atsižvelgiama išskiriant ES struktūros ele-mentus – akcijas. Pavyzdžiui, skirtinguose ES aptinkama liepiamoji nuo-saka, kartais – net vienodos frazės (pvz., Neik į vieną kambarį) neleidžia tuoj pat nustatyti liepimo akcijos. Jei antipodas – namų šeimininkas (ponas, meška), gerbiamas ir įtakingas religijos personažas (Marija, Dievas) – liepia jo namuose / pasaulyje esančiam ir visiškai priklausomam herojui neiti į vieną kambarį, o paskui tikrina / klausia, ar jis ten buvo, liepiamosios nuo-sakos frazė laikoma liepimo akcija. Tokiu atveju herojaus akciją sudarantys veiksmai (pvz., herojus įeina į uždraustą kambarį, bet pateikia įrodymų, kad ten nebuvo, o antipodas patiki) laikomi išmėginimu (antipodas tikrina, ar herojus vykdo jo nurodymus).

Kartais reikia atsižvelgti ne tik į herojaus ir antipodo santykius, bet ir į ES rezultatą. Pavyzdžiui, namų šeimininkas liepia savo tarnui neiti į vieną kambarį, nes ten jis laiko burtų knygas. Herojus slapta įeina į uždraustą kambarį, skaito burtų knygas ir išmoksta burtų. Antipodas norėjo apsaugoti svarbų objektą, bet herojus reagavo priešingai: susidomėjo, kas tame kam-baryje laikoma. Dar atkreipiame dėmesį į tai, kad antipodas netikrina (net negali patikrinti), ar herojus buvo kambaryje. Frazė Neik į vieną kambarį šio ES kontekste laikoma antipodo veiksmu – herojaus akcijos dalimi. Rem-

34


damiesi herojaus akcija ir rezultatu, atpasakotą ES interpretuojame taip: herojus pasiekia, kad susilpnėtų reikalingo objekto apsauga.

Tą pačią frazę Neik į vieną kambarį žmona pasako į savo namus priim-tam vyrui. Vyras nepaklauso, kambaryje randa dejuojantį grandine pririštą velnią, jo pagaili ir paleidžia. Velnias pagrobia žmoną ir pabėga. Šio ES kontekste liepiamosios nuosakos frazė suprantama kaip herojaus artimojo mėginimas apsaugoti herojų nuo pavojingo poelgio; tai akcija – skatinimas elgtis teisingai. Skatinimo nepaisęs herojus pasielgė neteisingai ir prarado žmoną.

Interpretuojant ES herojaus akciją neretai ypač svarbu atsižvelgti į tiks-lus, kurie aiškėja iš pasiektų rezultatų. Ne vienoje stebuklinėje pasakoje aptinkamas toks herojaus veiksmas: jaunuolis pamato besimaudančią ar ką nors dirbančią mergaite pavirtusią gulbę / antį ir pavagia jos sparniukus.Vienuose ES jaunuolis paslepia sparniukus – mergaitė nebegali vėl virsti paukščiu. Tokių ES rezultatas – herojus suteikia gyvūnui žmogaus pavi-dalą (kartais aptinkamas papildomas veiksmas – jaunuolis veda mergaitę). Kituose ES jaunuolis pavagia gulbės sparniukus, neslepia jų, bet mergaitei sako atiduosiąs tik tada, kai ši pažadėsianti padėti jam išlaikyti jos tėvo – pono ar velnio – bandymą. Gavęs pažadą, jaunuolis sparniukus atiduoda. Nors abiejų ES herojų veiksmai iš esmės vienodi, bet skiriasi keliami tikslai. Todėl dviejų ES herojų akcijos interpretuojamos skirtingai: vienas hero-jus neleidžia antipodui kontaktuoti su objektu, suteikiančiu jam paukščio pavidalą, o kitas laikinai pasunkina antipodo būseną ir kelia jam būsenos pagerinimo sąlygą.

Taigi visų personažų veiksmų semantika suvokiama ES kontekste, o herojaus ir antipodo veiksmai sudaro herojaus akciją. Akcijos pavadinimas primena, kad susidūrime dalyvaujančių personažų veiksmai vertinami iš herojaus pozicijų: iškeliama tai, kokią antipodo reakciją sukėlė herojus arba kaip reagavo į antipodo veiksmą. Herojaus akcija yra svarbiausias elementa-riųjų siužetų struktūros elementas.

Elementariųjų siužetų klasifikacija

Herojų akcijų trijų lygmenų semantinės interpretacijos ES konteks-tuose leido sudaryti visų žanrų pasakų, sakmių ir anekdotų 152 elementa-riųjų siužetų tipus, kurių kiekvienas turi po kelias ir net keliolika versijų.

35


Pagal herojų tikslus (šie nustatomi atsižvelgiant į pasiektą rezultatą) ES suskirstyti į penkias klases. Kiekviena klasė turi du poklasius (pirmam priklauso teigiami ES, antram – neigiami). Pasakose aptikti vos keli ES, kurių herojai yra pasyvūs stebėtojai; jų elgesys neutralus (tokių ES nemažai mitologinėse sakmėse). Šie ES priskirti pirmos klasės trečiam poklasiui.

ES klasifikacija pagal herojų tikslus parodė, kad pasakose atsispindi visiems žmonėms būdingi siekiai. Ir pasakų herojai, ir realūs žmonės siekia:

1) būti laisvi, aplinkos nevaržomi arba nori aplinką valdyti; 2) nori turėti būtinų gyvenimo reikmių arba siekia komforto; 3) nori būti lygūs genties ar visuomenės nariai arba siekia aukšto sta-

tuso; 4) ieško idealaus vedybų partnerio; 5) siekia darnių santykių gentyje, šeimoje ir visuomenėje. Pasirodė, kad visų penkių klasių ES aptinkami tik stebuklinėse ir nove-

linėse pasakose. Stebuklinėse pasakose galima rasti patarimų, kaip sutuoktinį rinktis; jose vaizduojamos ir neteisingo pasirinkimo pasekmės. Šio žanro pasakose neištikimų žmonų nėra. Kai norima įrodyti, jog žmona netin-kama šeimai, imituojama, kad ji gimdo netinkamus kūdikius ar juos žudo. Novelinėse pasakose padorios žmonos kaltinamos neištikimybe. Buitinėse pasakose nėra ES apie vedybų partnerio rinkimąsi. Jose gana dažnai vaiz-duojami kvaili vyrai ar kvailos, užsispyrusios bei neištikimos žmonos, bet nesvarstoma, kodėl buvo pasirinkti tokie netinkami sutuoktiniai.

Visų žanrų pasakose daugumą sudaro ES apie herojų santykius su sve-timaisiais bei giminaičiais ar šeimos nariais ir ES apie herojų išmėginimus. Todėl pasakų žanrai ES semantikos požiūriu gerokai panašūs, tik skiriasi tų pačių ES tipų dažnumu ir, svarbiausia, požiūriais į analogiškus herojų poelgius.

Iš pasakų ir sakmių ES galima iššifruoti elgesio taisykles. Pavyzdžiui, ES, kuriame brolis atsigėrė vandens iš avino pėdos ir pavirto avinėliu, galima paversti taisykle „Negerk vandens, susirinkusio gyvulio įspaustoje pėdoje“ ir pan. Galimybė suprasti pasakų ES kaip elgesio taisyklių iliustraci-jas – vienas argumentų, liudijančių, jog senovėje pasakos turėjo pragmatinę paskirtį.

Pasakų elementariuosiuose siužetuose iliustruojamos taisyklės labai retai užrašomos teiginių pavidalu. Pavyzdžiui, dviejų stebuklinių pasakų struktūrose aptinkami ES, kuriuose supykusi motina keikia savo sūnų / sūnus – sūnus vestuvių dieną dingsta / sūnūs pavirsta varnais / vilkais ir

36


palieka namus. Užrašyta ir atitinkamų tikėjimų, kuriuose tėvai įspėjami savo vaikų nekeikti. Mitologinių sakmių ES iliustruojamos elgesio taisyklės gana dažnai užrašomos kaip tikėjimai ar papročiai. Greičiausiai, šis skirtu-mas susiformavo todėl, kad sakmės vos ne iki šių dienų išlaikė pragmatinę paskirtį, o pasakas imta suvokti kaip fantastinius meno kūrinius. Be to, kai kurios pasakose aptinkamos elgesio taisyklės jau paseno (pvz., vargu ar kam ateina į galvą gerti gyvulio pėdoje susirinkusį lietaus vandenį).

Visų žanrų lietuvių pasakų tekstuose aptiktų ES klasifikacija padeda gana greitai gauti informacijos apie bet kokį kūrinių turinio aspektą. Pavyz-džiui, norint sužinoti, kokias magines priemones naudoja / turėtų nau-doti pasakų personažai, pakanka susipažinti su aštuonių ES tipų aprašy-mais (КТНС: 460–461, tipas 1.1.1.10.; 469–477, tipas 1.1.1,17.; 517–519, tipas 1.1.2.5.; 559–560, tipas 1.1.2.15.; 560–561, tipas 1.1.2.16.; 592–594, tipas 1.2.1.10.; 603–605, tipas 1.2.1.17.; 617, tipas 1.2.2.5.).

Elementarieji siužetai, įrėminimai ir papildomi veiksmai ar rezultatai paprastai „uždengia“ pasakų tekstus. Todėl atidžiai perskaičius kiekvieno lietuvių pasakų žanro varian tuose išskirtų ES ir įrėminimų klasifikacijas (žr. KLPTK 1–2) arba bendrą visų pasakų ES klasifikaciją (žr. КТНС: 439–708), galima pastebėti, kokie elementai naudojami visų kūrinių turiniui reikšti, surasti ES semantines interpretacijas, sužinoti konkrečių ar giminin-gos semantikos ES kartojimąsi skirtingų siužetų ar skirtingų struktūrinių-semantinių tipų pasakose.

ES klasifikacijoje ir pasakų tekstų struktūrų bei semantikos aprašy-muose neatsispindi tik individualūs pasakotojų įterpti personažų poelgių vertinimai, senovinių realijų aiškinimai bei dirbtinės dviejų ar kelių pasakų jungtys. Tai ne tik praradimas: į aprašymą netelpančius dalykus galima panaudoti pasakotojų individualybėms, rašytojų ar tekstų redaktorių įterpi-niams ir kitiems nukrypimams nuo sekimo tradicijos tyrinėti.

To paties tipo ES lyginimas padeda pastebėti pasakojamosios tautosakos kūrinių ypatumus ir šiek tiek patikslinti žanrinę jų klasifikaciją. Tarptauti-niame kataloge pasakėčios klasifikuojamos kartu su pasakomis apie gyvū-nus, o anekdotai – kartu su buitinėmis pasakomis. Remdamiesi ES lyginimu ir tekstų siužetų struktūros ypatumais, „Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogo“ pirmame tome ir knygoje „Liaudies pasakų tipai“ išskyrėme pasa-kėčių žanrą (KLPTK 1: 98–118; КТНС: 50–59). Keliuose AT skyriuose esančius didaktinės paskirties kūrinius surinkome kartu ir nustatėme para-bolių žanrą (KLPTK 2: 84–123; КТНС: 283–297). Anekdotus atskyrėme

37


nuo pasakų. AT pasakų apie gyvūnus skyriuje aprašytus siužetus, kuriuose žmonės susiduria su realiais gyvūnais, perkėlėme prie pasakojimų (KLPTK 4: 178–572). Remdamiesi kūrinių struktūros ir semantikos ypatumais, keletą siužetų perkėlėme į kitus žanrinius skyrius.

Lyginant skirtingų tautų to paties žanro giminingos semantikos ES įmanoma atskleisti raiškos būdų, įvaizdžių, buities detalių ir kt. naciona-linius savitumus. Beje, mes analizavome gana daug Sibiro ir Afrikos tautų pasakų, kurioms tiesioginių atitikmenų AT kataloge nėra. Paaiškėjo, kad visi šių pasakų ES tilpo į tipus, kuriuose sugrupuoti lietuvių pasakų elemen-tai; tik keletą kartų reikėtų išskirti naujas tipų versijas. Tai padaryti nesunku, nes ES klasifikacija atvira naujovėms.

Įvairiais aspektais tyrinėdami pasakas, šioje knygoje mes dar ne kartą demonstruosime, kaip elementarieji siužetai išskiriami, semantiškai inter-pretuojami bei lyginami.

Svarbiausi elementarieji siužetai

Tyrinėjant sudėtingų pasakų siužetų ES tarpusavio ryšius, pavyko atrasti, kad šie elementai sudaro hierarchines sistemas. Dažniausiai vienas ES į visumą jungia kitus teksto struktūros elementus. Mintyse jį pašalinus iš teksto, struktūra tampa nelogiška, o tekstas – sunkiau suprantamas. Panašių pasakų varian tuose šis ES yra stabiliausias; neretai jam skiriama daugiausia dėmesio. Tokie ES vadinami svarbiausiais; jų semantika labai reikšminga viso kūrinio prasmei suprasti. Kai teksto struktūrą sudaro vienas ES, jis yra ir svarbiausias. Ypač sudėtingų siužetų stebuklinėse pasakose aptinkami du ar net trys svarbiausi ES. Tai rodo, kad sujungti du ar trys kadaise buvę savarankiški siužetai.

Pasakos tipo samprata

Pasakų varian tų sisteminimui tobulinti, skirtingų tautų analogiškiems kūriniams nustatyti ir lyginti būtina apibūdinti pasakos tipo kategoriją ir sukurti tikslesnę tipų išskyrimo metodiką.

Prielaidą, kad pasakų raida vyko nuo pragmatinės paskirties kūrinių,

38


pasižyminčių struktūrų paprastumu, iki sudėtingų siužetų, kuriuose išryš-kėjo meninė paskirtis, kad raidą lėmė pastangos atspindėti vis naujas visuo-menės problemas, patvirtino struktūrinių-semantinių tipų ir konkrečių kūrinių varian tų analizė bei jų grupavimas į versijas.

Pasakų ir kitų naratyvų tipus mes nustatome dviem – abstrakčiu ir konkrečiu – lygmenimis. Abstraktaus lygmens tipai yra universalūs (jiems galima priskirti skirtingų tautų pasakas), o konkrečių pasakų tipų varian tai paprastai fiksuojami tam tikruose arealuose (pvz., visoje Europoje, tik Rytų Europoje) ar tik giminingų tautų (pvz., lietuvių ir latvių) tradicijose.

Pastebėta pasakų struktūrų raidos tendencija nuo paprastų iki sudė-tingų reiškia, jog ir kūrinių tipus reikia suvokti kaip kintančias kategorijas, neieškoti „idealaus modelio“ kartojimo. To paties struktūrinio-semantinio tipo varian tais laikome visus tekstus, kurių struktūrose aptinkamas svarbiau-sias ES priklauso tam pačiam ES tipui; kiti ES gali būti skirtingi arba jų gali visai nebūti. Taigi tam pačiam struktūriniam-semantiniam tipui priskiriame ir paprastų, ir sudėtingų siužetų varian tus, jeigu jų struktūras organizuoja to paties tipo svarbiausias ES.

Pavyzdžiui, lietuvių pasakų varian tų, kurie pagal AT priskiriami rubrikoms AT 327A, B, C, F, G, svarbiausi ES priklauso tipui 1.1.1.15. Herojus pakeičia save kitu personažu ar objektu. Šio AT siužetų komplekso varian tai gerokai skiriasi sudėtingumu, tačiau pagal svarbiausią ES jie visi priskirti struktūriniam-semantiniam tipui 1.1.1.15. Šio tipo nustatymo, dėsningų versijų prognozavimo ir realių varian tų grupavimo į versijas procedūros yra išsamiai aprašytos (Кербелите 1984: 210–224; Kerbelytė 1986: 35–45).

Pastebėta, kad tų pačių siužetų ir struktūrinių-semantinių tipų varian-tuose gana stabilūs ne tik svarbiausi ES, bet ir semantinės jų poros (dviejų ES herojai tomis pačiomis aplinkybėmis elgiasi priešingai), o kiti ES vari-juoja ar keičiami kitais. Ekvivalentiški būna ne tik to paties tipo, bet ir arti-mos semantikos ES (paprastai jie priklauso tai pačiai ES klasei bei tipų gru-pei). Svarbu tai, kad ekvivalentiški ES baigtųsi vienodais rezultatais. Todėl norėdami išskirti pasakų struktūrinių-semantinių tipų versijas, naudojome tekstų makrostruktūrų aprašymo lygmenį. Makrostruktūros blokų pagrin-das – svarbiausių ES ir kitų paprastas struktūras sudarančių ES rezultatai. Šio lygmens aprašymas leidžia atskleisti struktūrinių-semantinių tipų raidą ir akivaizdžiai liudija, kad formuojant ir įtvirtinat tradicijoje sudėtingus meni-nius kūrinius buvo panaudota daug archajiškų paprastų struktūrų tekstų.

39


Atsižvelgiama į tai, kad blokų pagrindą sudarančių ES rezultatus kartais modifikuoja ne tokie svarbūs ES ar įterpti papildomi veiksmai. Makro-struktūromis sutampantys tam tikro struktūrinio-semantinio tipo varian tai grupuojami į to tipo versijas.

Vadovaudamiesi tais pačiais principais, išskiriame ir konkrečių pasakų tipus. Tam pačiam pasakos tipui priklauso visi varian tai, kurių struktūrų svarbiausieji ES priklauso to paties ES tipo tai pačiai versijai (nors svarbiausi ES yra patys stabiliausi pasakų elementai, vis dėlto numatoma jų varijavimo galimybė). Norėdami atskleisti konkrečių kūrinių raidą, jų varian tus taip pat grupuojame į versijas pagal makrostruktūrų panašumą.

Tų varian tų, kurie pagal tarptautinį katalogą priskiriami rubrikoms AT 327A, C, F, G, svarbiausiame ES antipodas (ragana ar jos duktė) liepia herojui (berniukui / trečiam broliui kvailiui) atsigulti ant ližės, kad galėtų įkišti jį į krosnį ir iškepti. Herojus sako nemokąs atsigulti / gula skersai ližės. Kai ragana ar jos duktė nori jį pamokyti ir atsigula ant ližės, berniu-kas / kvailys įkiša ją į krosnį. Dalyje varian tų ragana / raganos duktė liepia berniukui sėsti į ratelius ir žada jį pavėžinti. Berniukas sako pirma pavė-žinsiąs raganos dukterį ir įstumia ją su rateliais į krosnį. Viename varian te lapė maiše įmesta į katilą – ji praardo maišą ir iššoka iš katilo, o į maišą įkiša raganos vaiką. Kadangi tekste ragana yra šalia, įterpiamas detalizuojantis ES: lapė imituoja, kad vanduo katile jau verda – ragana išeina druskos atsi-nešti (ES tipas 1.1.1.20.). Tuo metu lapė pakeičia save raganos vaiku. Taigi šiuose ES herojus supranta, kad ližė, rateliai ar maišas yra priemonė, kuri bus naudojama jam perkelti į krosnį / katilą. Ten jis praras gyvybę ir bus paverstas antipodo maistu. Skirtingų konkrečių herojaus veiksmų vienoda semantinė interpretacija naudojama kaip tipo versijos pavadinimas – ką tik atpasakoti ES priskiriami tipo 1.1.1.15. versijai 2) herojus nepatenka į perkėlimo bei likvidavimo priemonę ir pasiekia, kad ten patektų antipodas / antipodo artimasis.

Varian tų, kurie pagal tarptautinį katalogą priskiriami AT 327B siužeto tipui, svarbiausių ES herojaus veiksmai irgi šiek tiek varijuoja: jauniausias brolis suguldo raganos dukteris broliams skirtose lovose, o broliai sugula raganos dukterų lovose; broliai susikeičia vietomis su raganos dukterimis tose pačiose lovose, susikeičia apklotais ar kepuraitėmis. Šie ES priklauso tipo 1.1.1.15. kitai versijai: 3) herojus suteikia sau kito personažo išorinį požymį, o kitam personažui – savo požymį.

Remiantis tuo, kad svarbiausi ES priklauso dviem skirtingoms to paties

40


tipo versijoms, struktūrinio-semantinio tipo viduje išskiriame du konkrečių pasakų siužetų tipus. Pirmajam priklauso varian tai, pagal tarptautinį kata-logą priskiriami rubrikoms AT 327A, C, F, o antrajam – AT 327B (КТНС Вл 1.1.1.15.).

Tam tikrų ES savitumų aptinkama varian tuose, kurie priskiriami siu-žetui „Kvailys ir raganos“ (AT 327G). Pradiniame ES broliai vagia raganos ropes, o trečias brolis kvailys tyčia garsiai šūkauja – ragana brolius pagauna (ES tipas 1.2.1.6. Herojus suartėja su pavojingu antipodu, o jo versija – herojus suartėja su antipodu, laikydamas jį nepavojingu). Kai ragana maitina brolius ir tikrina, ar jie jau tinkami maistui, du protingi broliai vietoj pirštų iškiša pagaliukus (ES tipas 1.1.1.11.), o jauniausias – pirštą. Taip jis pasiekia, kad kepimui ragana pasirinktų jį, o ne kurį nors protingu laikomą brolį. Kvailys tarsi sąmoningai siekia, kad ragana pagautų vagiant ropes, tarsi žino, kad jam pavyks išsaugoti gyvybę ir pašalinti raganą. Siužeto struktūros bran-duolys iš esmės nesiskiria nuo kitų 1.1.1.15. tipo antros versijos ES, tačiau kartojamas tris kartus; jo herojumi kaskart savanoriškai tampa kvailys. Kvai-lys ignoruoja protingas elgesio taisykles, bet vis dėlto laimi. Dėl to kūrinyje gerokai sumažėja įtampa ir net pasireiškia ironiškas požiūris į tradicinį pavo-jingo antipodo vaizdinį. Regis, pasakoje „Kvailys ir raganos“, kaip ir lietu-vių pasakose „Pavogtos nuotakos“ (K 1.1.2.3. / AT 530B*) ir „Tinginys“ (K 3.1.0.13. / AT 675), aptinkama stebuklinių pasakų parodijavimo pradų. Pasakos „Kvailys ir raganos“ varian tai taip pat priskiriami struktūriniam-semantiniam tipui 1.1.1.15., bet laikomi atskira siužeto atmaina (КТНС Вл 1.1.1.15. – B1).

Nors A. Aarne siužeto tipą AT 327 intuityviai išskyrė iš esmės tei-singai (dauguma varian tų priklauso tam pačiam struktūriniam-semanti-niam tipui), vis dėlto kai kuriems varian tams teko ieškoti kitos vietos. Pagal tarptautinį pasakų katalogą rubrikai AT 327 tenka priskirti 2 lietuviškus varian tus, kurių struktūrą sudaro tris kartus kartojamas tas pats nežymiai kintantis ES. Ragana šaukia ežere plaukiojantį berniuką, stengdamasi imi-tuoti jo motiną. Berniukas atpažįsta raganą ir sako, kad jo motina be vienos rankos, be vienos kojos ir pagaliau – jo motina be galvos. Ragana pasiduoda provokacijai ir prašo kalvio ją sužaloti ir nužudyti. Minėtus 2 varian tus pri-skiriame struktūriniam-semantiniam tipui 1.1.1.19. Herojus pasiekia, kad antipodas prarastų galimybes.

Tarptautiniame kataloge ne visai sėkmingai išskirti tipo AT 327 poti-piai. Be to, tarp varian tų, priskiriamų AT 300A, 315, 532, 1137 rubrikoms,

41


aptikta tekstų, kurių vienintelis ES ar vienas iš kelių svarbiausiųjų ES (tipų junginiuose) priklauso dar kitoms ES tipo 1.1.1.15. versijoms. Remda-miesi to paties tipo svarbiausių ES varijavimu, struktūrinio-semantinio tipo 1.1.1.15. viduje mes išskyrėme konkrečių kūrinių tipus A, B, C, D ir jų atmainas B1, B3, D1 (КТНС Вл 1.1.1.15.).

Tarptautiniame A. Aarne’s – S. Thompsono pasakų kataloge aprašy-tas siužeto tipo AT 480 varijavimas, o bibliografijoje nurodomi varian tai, kurie nacionaliniuose kataloguose buvo priskirti keliems siužetų tipams. Net vėliau už AT antrąjį leidimą (1961 m.) paskelbtų nacionalinių katalogų autoriai AT 480 tipui priskirtus varian tus grupuoja į kelis tipus. Pavyzdžiui, AT 480 varian tų bibliografijoje nurodomi rusų pasakų varian tai, kuriuos sis-teminęs Nikolajus Andrejevas priskyrė siužetams „Šalčio dovanos“ (480*B), „Slėpynių žaidimas“ (480*C), „Šokis su velniu“ (480*E) ir „Bėgimas nuo raganos“ (480*). Keista, kad nenurodomi šio siužeto aprašymui artimiausi varian tai, kuriuos N. Andrejevas priskyrė tipui „Podukra šulinyje“ (480A), o analogiški lietuvių pasakų varian tai, kuriuos Jonas Balys priskyrė siuže-tams „Našlaitė šulinyje“ (480), – nurodomi.

Lietuvių ir kitų Europos tautų AT 480 rubrikai priskirtų varian tų dau-guma turi bendrą bruožą – juose dažnai aptinkamos trečio tipo paprastos struktūros, kurias sudarantys ES įterpti į poveikio akcijos pagrindu sukurtus įrėminimus. Teigiamas / du ar trys teigiami ES įterpiami į tokį įrėminimą: antipodas, šeimos narys (dažniausiai pamotė) liepia išvežti / siunčia herojų į žmogui netinkamą gyventi aplinką / į pavojingą vietą, kad jis ten žūtų, bet herojus grįžta su dovanomis / gavęs teigiamą požymį. Neigiamas įrėmini-mas toks: antipodas, herojaus genties narys, liepia išvežti / siunčia herojų (t. y. pamotė savo dukterį) į žmogui netinkamą gyventi aplinką / pavojingą vietą, kad šis gautų dovanų / teigiamą požymį, bet herojus žūsta / gauna pavojingą objektą / neigiamą požymį. Abiejų įrėminimų herojų tikslai ir rezultatai tarsi sukeisti vietomis: pirmasis herojus nori išsaugoti gyvybę, bet dar gauna gėrybių, o antrasis herojus tikisi gauti gėrybių, bet žūsta / praranda gėrybes. Pasakų varian tuose įrėminimai dažnai sutampa ne tik semantiniame, bet ir konkrečiame lygmenyje, o į juos įterpti skirtingi ES. Todėl kai kurie tyrinėtojai reikšmingesniais laikė pamotės ir podukros san-tykius ir akcentavo kai kuriuose varian tuose esančius teigiamus poduk ros apibūdinimus (darbštumą, mandagumą) ir neigiamus pamotės dukters požymius (tingumą, šiurkštų būdą, nemandagumą), bet mažiau gilinosi

42


į dviejų mergaičių elgesio pavojingoje vietoje priešpriešą (Мелетинский 1958: 187–209; Seselskytė 1985).

Aprašytą įrėminimą turinčiose pasakose podukra yra tik pamotės neapykantos auka. Mums nepavyko aptikti nė vieno varian to, kuriame podukra mėgintų konfliktuoti su pamote. Siunčiama į mišką / pragarą / ruošiama mesti į šulinį podukra net nemėgina priešintis ar vengti pavo-jaus. Taigi tokių pasakų varian tuose pamotės ir podukros konflikto nėra. Kadangi įrėminimai nėra savarankiški siužetų struktūrų elementai (jie naudojami siekiant transformuoti archajiškus ES), netikslinga pabrėžti ir pamotės santykių su podukra svarbą siužetų sandaroje. Pagaliau aptikta lietuviškų varian tų, kuriuose visai nėra minėtų įrėminimų arba yra tik jų rudimentų.

Siekdami išsiaiškinti AT 480 priskiriamų varian tų skirtumus, dėmesį sutelkėme į įrėminimų viduje esančius ar neįrėmintus elementariuosius siužetus. Remdamiesi tekstų struktūrų svarbiausiais ES, AT 480 rubri-kai priskirtus lietuviškus varian tus mes priskyrėme penkiems struk-tūriniams-semantiniams tipams. Trijų tipų (3.1.0.2. Herojus pasunkina išbandytojo uždavinį, 3.1.0.5. Herojus prižiūri antipodą kaip savo artimąjį, 3.1.0.7. Herojus pripažįsta objektyvių sąlygų būtinumą) svarbiausiuose ES ir jų semantinėse porose vaizduojami dviejų mergaičių (viename varian te – senių, kitame – protingų brolių ir kvailio) išmėginimai. Dar du tipai išskirti pagal svarbiausius ES, kuriuose vaizduojami priešingi dviejų herojų veiksmai santykiaujant su kelyje sutiktais pagalbos prašančiais per-sonažais (tipas 1.1.2.9. Herojus pagerina antipodo būklę) arba su miško žvė-rimis bei pavojinga mitine būtybe (tipas 1.1.2.10. Herojus demonstruoja antipodui savo sunkią būklę). Struktūriniam-semantiniam tipui 1.1.1.4. Herojus kliudo antipodui priartėti, kol šis pavojingas priskirti labai gausūs varian tai, kurių daugumoje priešingai elgiasi naktį pirtyje atsidūrusios dvi mergaitės ar senės. Viena jų sutinka eiti su velniais šokti / paduoti vel-niams ragučius ir nagučius, bet teigia dar negalinti, nes neturinti vandens nusiprausti, muilo, įvairių drabužių, arba liepia velniams padaryti įvairius darbus (velniai iki gaidgystės nešioja po vieną daiktą arba kasa tvenkinį, jame įveisia žuvis ir kt.). Kita mergaitė iš karto išvardija daiktus, kuriuos norėtų gauti, o senė liepia patiems pasiimti ragučius ir nagučius – jos nužudomos (Кербелите 1984).

Taigi tarptautiniame kataloge siužeto tipas išskirtas pagal įrėminimus, įterptus į archajiškas pasakas vėliau, ir pagal daugelyje varian tų iš tikrųjų

43


aptinkamą trečio tipo paprastą struktūrą. Ne visiems AT 480 siužetui priski-riamiems varian tams šie požymiai būdingi: dalyje lietuviškų varian tų aptin-kamos pirmo ar antro tipo paprastos struktūros, dalis trečio tipo paprastų struktūrų neturi įrėminimų (KLPTK 1: 223–226).

Struktūrinė-semantinė lietuvių pasakų tekstų analizė padėjo surasti giminingos semantikos varian tus, priskirtus ne vien AT 480 siužeto tipui, bet ir kitiems tipams. Galima tikėtis, kad turimų skirtingų tautų pasakų varian tų tikslesnis grupavimas į struktūrinius-semantinius tipus, konkre-čių kūrinių tipus ir jų versijas prisidės prie kūrinių lyginimo, jų raidos, nacionalinių savitumų išryškinimo, tradicijos funkcionavimo dėsnių tyri-nėjimo.

Vis dėlto dalis konkrečių siužetų tipų, išskirtų remiantis tekstų struk-tūrine-semantine analize ir svarbiausiųjų ES nustatymu, sutampa su siužetų tipais, kuriuos A. Aarne išskyrė intuityviai. Struktūrinių-semantinių tipų viduje išskirtų konkrečių pasakų tipus mes žymime ir AT tipų numeriais ne tik siekdami palengvinti skaitytojams naudotis mūsų klasifikacija. Taip norime pabrėžti, kad stengiamės patikslinti klasifikavimo principus, kuriuos pirmasis pasiūlė ir pritaikė suomių mokslininkas A. Aarne. Remiantis bend-romis taisyklėmis ir detalia kiekvieno teksto analize išskirti abstraktūs ir konkretūs pasakų tipai bei kiekvieno jų raidos aprašymai atveria naujas skir-tingų tautų pasakų lyginimo ir tyrinėjimo galimybes. Vieną kitą lyginimo pavyzdį pademonstruosime ir šioje knygoje.

Daugelio tautų pasakoms bendrų dėsningumų ar tam tikros tautos kūrinių nacionalinio savitumo tyrinėjimai būtų kur kas efektyvesni, jeigu būtų atlikta kitų tautų turimų tekstų struktūrinė-semantinė analizė, jie būtų sugrupuoti ir nuodugniai aprašyti. Deja, daugelį folkloristų gąsdina mūsų metodikos sudėtingumas. Tai lėmė pačių ilgaamžių pasakų sudėtin-gumas. Reikėjo atsižvelgti į liaudies naratyvų struktūrų įvairovę, atrasti, kaip organizuoti sudėtingi pasakų siužetai, kad šimtus ir tūkstančius metų iš lūpų į lūpas perduodamuose iš protėvių paveldėtuose kūriniuose būtų išsaugota stabilių archajiškų elementų, įterpta naujų visuomenės problemų atspindžių ir visa tai darniai derintųsi, galėtų toliau varijuoti, keistis. Norint analizuoti struktūrų paprastumu pasižyminčius kūrinius (pasakėčias, paraboles, daugumą pasakų apie gyvūnus ir sakmes) pakanka taikyti tik kelias procedūras. Norintiems susipažinti su metodika patar-tina pradžioje išmokti nesudėtingų tekstų struktūrų analizės ir semantinės interpretacijos taisyklių.

44


Žinoma, galima iš sudėtingų kūrinių išskirti elementariuosius siu-žetus, o jų tipus nustatyti atradus analogijas lietuvių pasakų ES klasifi-kacijoje. Taip elgiantis reikia nepamiršti, kad neretai pasitaiko išoriškai panašių skirtingų tipų ES. Darbo pradžioje padeda ir pasakų klasifikavi-mas pagal AT sistemą, nes dažnai surenkami to paties siužeto varian tai, tarp kurių aptinkama labai artimų tekstų. Pirmasis lietuvių pasakų kla-sifikavimo etapas – varian tų priskyrimas AT siužetų tipams – pagreitino tekstų struktūrinę-semantinę analizę. Ir šia prasme mūsų metodika yra A. Aarne’s ieškojimų tęsinys.

45

KODĖL SKIRTINGŲ TAUTŲ PASAKOS

PANAŠIOS

Palyginti seniai pastebėta, jog panašios pasakos ar sakmės aptinkamos ir kaimyninių, ir niekada nekontaktavusių tolimų tautų folklore. Kai 1910 m. A. Aarne’s sukurtą pasakų klasifikavimo sistemą 1928 m. S. Thompsonas papildė skirtingų tautų tradicijose aptiktais pasakų siužetais ir sudarė tarp-tautinį siužetų tipų katalogą (AT), atsirado galimybė lyginti analogiškus skirtingų tautų kūrinius. Antrą kartą 1961 m. siužetais papildytas AT kata-logas ir H. J. Utherio parengtas 2004 m. leidimas (ATU), kuriame dalis AT tipų sujungta ir pateikta daugiau duomenų apie siužetų paplitimą, akivaiz-džiai liudija ne tik Europos, bet ir kitų pasaulio tautų pasakų panašumą. Šio stulbinančio reiškinio priežastis mėgino aiškinti net folkloristikos mokslo pradininkai. Mitologinės mokyklos atstovai akcentavo bendro indoeuro-piečių paveldo svarbą, todėl Europos tautų pasakose ieškojo Indijos „Vedų“ religinių tekstų atitikmenų. Migracinės teorijos šalininkai spėliojo, kokiais keliais Europą pasiekė siužetai, maždaug 6 a. Indijoje panaudoti princo mokytojo Višnušarmano sukurtame didaktinių tekstų rinkinyje „Pančia-tantra“, ar supažindinę Europą su arabų pasakomis. Nors kultūrų kontaktų atmesti neįmanoma, migracinės teorijos šalininkai pabrėžė pasakų siu-žetų plitimą viena kryptimi ir tarsi pamiršo, kad kaupti patirtį ir perduoti

46


ją kitoms kartoms įsimenamų kūrinių pavidalu nuo seniausių laikų turėjo rūpėti visiems žmonėms. Antropologinės mokyklos folkloro tyrinėto-jai pastebėjo, kad skirtingose pasaulio dalyse aptinkamos ne tik tos pačios gyvūnų rūšys, bet ir analogiški darbo įrankiai, papročiai, gyvenimo būdas; todėl ir pasakų panašumą jie aiškino taip: skirtingos tautos ar gentys savaran-kiškai atranda tuos pačius dalykus dėl gyvenimo sąlygų ir žmogaus mąstymo panašumų. Pagaliau lyginamojo-istorinio metodo šalininkai suprato, kad neverta ieškoti vienos pasakų panašumo priežasties, ir pripažino, jog tai gali lemti visos trys pirmtakų deklaruotos priežastys (t. y. analogiški kūriniai gali būti paveldėti iš bendrų protėvių – panašūs genetiškai, gali būti perimti iš kitos tautos kultūros ir pagaliau kiekvienos tautos sukurti savarankiškai). Gali atrodyti, kad problema išspręsta. Deja, trys galimos panašumų priežas-tys aiškios tik teoriškai. Norint atsakyti, kodėl tie ar kiti konkretūs kūriniai panašūs skirtingų tautų folklore, dažnai apsiribojama spėliojimais ar patei-kiamos menkai argumentuotos nuomonės.

Analogiškų kūrinių varian tų lyginimas yra vienas efektyviausių folk-loro tyrinėjimo metodų. Tačiau tyrinėjimų sėkmė priklauso nuo to, ar lyginami iš tikrųjų esminiais požymiais sutampantys, o ne išoriškai panašių kūrinių varian tai. Parašyta nemažai studijų, kuriose lyginami įvairių tautų pasakų varian tai, priskirti tam pačiam AT tipui. Bet daugelio sistemintojų (tarp jų ir šių eilučių autorės) patirtis rodo, kad AT tipams ne visada priski-riami iš tikrųjų giminingi varian tai. Todėl norint palyginti tam pačiam AT siužeto tipui priskirtus skirtingų tautų pasakų varian tus, pirmiausia būtina patikrinti, ar jie iš tikrųjų yra analogiški.

Suprasdami, kad atskleisti konkrečių siužetų panašumo skirtingų tautų kūryboje priežastis yra labai sunkus uždavinys, tikslesniam lygintinų ana-logijų pasirinkimui pritaikysime mūsų sukurtą struktūrinių-semantinių tipų ir konkrečių kūrinių tipų nustatymo metodiką. Tekstų struktūrinės-semantinės analizės rezultatais remsimės prognozuodami sudėtingų siužetų susidarymo etapus.

47

ANALOGIJŲ SURADIMO BŪDAS

Pirmiausia pademonstruosime, kaip galima patikrinti, ar tam pačiam AT tipui priskirti pasakų varian tai iš tikrųjų turi vienodus esminius požy-mius, t. y. ar jie priskirtini tam pačiam struktūriniam-semantiniam tipui ir konkretaus siužeto tipui. Be to, pasistengsime nustatyti, kaip pasirinkti varian tai santykiauja su tais varian tais, kurie turi panašių elementų, bet pri-skiriami kitiems AT tipams.

Pasirinkome slovėnų ir lietuvių pasakų varian tus, priskirtus AT 409 siužetų tipui. AT kataloge aprašyta taip:

„409. Mergaitė vilko pavidalu. Žindo savo kūdikį ant krosnies. Pagal burtininko patarimą krosnis įkaitinama ir, kai mergaitė pasideda ant kros-nies vilko kailį, jai grąžinamas žmogaus pavidalas“.

AT nurodyti šiam siužetui priskirti estų (56), lybių (2), rusų (6), slo-vėnų (3) ir serbų (1) varian tai. Šiam AT tipui mes priskyrėme 16 lietuvių pasakų varian tų (3 savarankiško siužeto varian tus ir 13 – junginių su kitais siužetais). 2004 m. tarptautinio katalogo leidime siužetas aprašytas išsamiau. Pradžioje teigiama, jog pamotė savo dukterimi pakeitusi ištekėjusią podukrą, o pastarąją pavertusi vilke / lūšimi / lape. Ši pasislėpusi miške, bet kasdien atbėgdavusi ir, nusimetusi žvėries kailį, maitinusi savo kūdikį. Atpažinęs savo tikrąją žmoną, vyras sudeginęs kailį ir grąžinęs žmonai tikrąjį pavidalą (ATU 409). Nurodomi daugelio Europos tautų šio siužeto varian tai.

Slovėnų folkloristai mums atsiuntė AT 409 tipui priskirtus keturis varian-tus (vieno varian to gauti du beveik identiški publikuoti tekstai). Du varian tai pradedami elementariuoju siužetu, kurio herojus (vaikinas) paslėpęs laikinai moterimi virtusios vilkės nusivilktą kailį – moteris nebegalėjusi virsti vilke (Novice XVIII št. 12, str. 93–94 = Kres V št. 12 1885; Bisernice 13). Kitų dviejų varian tų pradžioje pasakojama apie prakeiktos ar užburtos mergaitės virtimą avimi ar gyvate. Avimi virtusiai podukrai tikrasis pavidalas grąžina-mas iš esmės taip pat, kaip kituose dviejuose varian tuose vilkei suteikiamas moters pavidalas: kai avis virtusi moterimi, vyras paėmęs ir sudeginęs jos kailį (Narod ne pripovedke 1889 N 25). Viename varian te netyčia įvykdoma burti-ninkės pasakyta atbūrimo sąlyga: piemuo neišsigandęs gyvatės, ją prakalbinęs ir taip atbūręs karalaitę (Vrtec 41 (1911) št. 8 str. 122–124).

48


Taigi trijuose varian tuose aptinkami labai panašūs ES: herojus atima iš laikinai žmogumi virtusio gyvūno / iš laikinai tikrąjį pavidalą susigrąžinusio žmogaus tą objektą (gyvūno kailį), kuris suteikia gyvūno pavidalą – moteris nebegali virsti gyvūnu. Priskiriant visus tris varian tus tam pačiam AT siu-žeto tipui neatkreiptas dėmesys į tai, jog dviejuose jų moterimi paverčiama vilkė, o viename grąžinamas tikrasis pavidalas užburtai mergaitei. Norint nustatyti, ar šis skirtumas iš tikrųjų nesvarbus ir ar visi trys varian tai pri-klauso tam pačiam siužeto tipui ir struktūriniam-semantiniam tipui, reikia išsiaiškinti, ar tas pats ES visur yra svarbiausias struktūros elementas. Tam reikia analizuoti tekstų struktūras.

Varian to apie pamotės prakeiktą ir avimi virtusią podukrą siužeto struktūrą sudaro keturi ES. Aprašysime jų struktūras (papildomus rezultatus rašome skliaustuose, o numanomus veiksmus ar ES rezultatus – laužtiniuose skliaustuose):

1. Pradinė situacija: Mergaitė gyvena su pamote. Herojaus akcija: Pamotė siunčia podukrą vandens parnešti, bet ta neskuba. Pamotė prakeikia podukrą, kad ši pavirstų į avį. Rezultatas: Mergaitė virsta avimi.

2. Pradinė situacija: Jaunuolis yra prie šulinio. Herojaus akcija: Jaunuolis mato, kad vandenį semia mergaitė, o kibirą neša ne margaitė, o avis. [Jaunuolis supranta, kad avis – užburta mergaitė.] Rezultatas: (Jaunuolis veda avį.)

3. Pradinė situacija: Vyro žmona – avis. Herojaus akcija: Vyras apsimeta miegančiu. Žmona mano, kad visi miega. Ji nusivelka avies kailį [ir virsta moterimi]. Rezultatas: [Vyras mato moterį.]

4. Pradinė situacija: Žmona, virtusi moterimi. Herojaus akcija: Žmona pasideda po galva avies kailį ir užmiega. Vyras paima kailį ir sudegina. Rezultatas: Žmona lieka moterimi.

Interpretuokime išskirtus ES semantiškai. Pirmajame ES domi-masi mergaitės likimu; ji yra herojus, o pamotė – antipodas. Herojus neskuba vykdyti antipodo (svetimo genties požiūriu, vyresniojo šeimoje, galinčio magiškai paveikti) įsakymo ir taip jį supykdo. Antipodas atlieka magišką veiksmą – herojus praranda tikrąjį pavidalą. Antrame lygmenyje

49

KODĖL SKIRTINGŲ TAUTŲ PASAKOS PANAŠIOS · ANALOGIJŲ SURADIMO BŪDAS Z

apibendriname herojaus ir antipodo veiksmus: herojus sukelia antipodo norą paveikti jį magiškai [ir neapsisaugo nuo poveikio]. Trečiojo lygmens ES interpretacija ir jo tipo numeris bei pavadinimas – 1.2.1.10. Herojus patiria magišką antipodo poveikį.

Antrojo ir visų kitų ES herojus – jaunuolis, o antipodas – mergaitė / žmona-avis. Antrojo ES semantinė interpretacija tokia: herojus atsitiktinai būna toje vietoje, kur antipodas laisvai jaučiasi, ir jį stebi. Taip herojus sužino svarbų dalyką: avis gali virsti mergaite. Jaunuolio vedybos su avimi – papildomas šio ES rezultatas. Antrąjį ES priskiriame tipui 1.1.2.12. Herojus stebi antipodą, kai šis naudojasi veikimo laisve. Trečiasis ES priklauso to paties tipo kitai versijai – herojus taip pat slapta stebi antipodą, bet imituoja nega-lintį stebėti ir taip provokuoja antipodą laisvai jaustis.

Ketvirtojo ES herojaus akcijos interpretacija antrame semantiniame lygmenyje – herojus (vyras) pasinaudoja proga, kad antipodas (žmona) atskyrė nuo savęs objektą, suteikiantį gyvūno pavidalą, ir yra neveiklus; jis minėtą objektą likviduoja. ES priklauso tipui 1.1.3.1. Herojus nutraukia antipodo kontaktus su pavojingu objektu.

Nustatykime ES tarpusavio santykius. Stipriausiu loginiu ryšiu sujungti pirmasis ir ketvirtasis ES. Jiedu sudaro ketvirto tipo paprastą struktūrą: vie-nas herojus elgiasi neatsargiai ir praranda tikrąjį pavidalą; kitas herojus gra-žina tikrąjį pavidalą pirmojo ES herojui, kuris tapo ketvirtojo ES antipodu. Du kiti ES paaiškina herojaus (jaunuolio / vyro) veiksmus: antrajame ES herojus gauna svarbią informaciją, jog avis gali virsti mergaite, o trečiajame sužino, kad laikas veikti – paimti avies kailį. Abu šie ES susiję su ketvirtuoju ES. Taigi teksto makrostruktūrą sudaro du semantiniai blokai (juos apra-šome stipriausiais ryšiais susijusių ES rezultatais):

Hero ju s p r a r anda t ik r ą j į pav ida l ą . → Hero ju s g r ąž ina an t ipodu i t i k r ą j į pav ida l ą .

Vienas iš dviejų svarbių ES (1.2.1.10. ar 1.1.3.1. tipo) teksto struktū-roje gali būti svarbiausias. Kadangi tikrojo pavidalo grąžinimui skirta dau-giausia dėmesio, 1.1.3.1. tipo ES ir yra svarbiausias struktūros elementas. Nagrinėtas slovėnų pasakos tekstas priskiriamas struktūriniam-semantiniam tipui 1.1.3.1. Herojus nutraukia antipodo kontaktus su pavojingu objektu.

Šiam struktūriniam-semantiniam tipui priskirti net 73 lietuvių pasakų varian tai ir dar 80 tekstų, kuriuose tipo K 1.1.3.1. siužetas įterptas į tipo K 3.1.0.13. vidų. Pagal tarptautinį katalogą šie tekstai priskirti siužetams

50


AT 402, 413A*, 425A, 425C, 441. Dalies lietuviškų varian tų makrostruk-tūros blokus sudaro ketvirto tipo paprasta struktūra, tačiau pirmajame bloke dažniausiai aptinkamas ES apie būtinybę vesti gyvūną / tekėti už gyvūno. Jauniausias sūnus paskelbia vesiąs tą, kuri paimsianti jo paleistą strėlę; strėlę pagauna varlė (ES tipas 4.2.0.2.). Dažniau mergaitė ar jos tėvas priverčiami sutikti su nepriimtina antipodo sąlyga: žaltys pasemia vandens nesušlapinęs kibirų / apsivynioja aplink mergaitės kaklą / įlenda į besimaudančios mer-gaitės marškinius ir reikalauja pažadėti už jo tekėti / vilkas pagriebia gėles skinantį tėvą / ežiukas parodo tėvui kelią ir reikalauja leisti vesti jo dukterį (ES tipas 1.2.1.5.). Šių varian tų antrajame makrostruktūros bloke gyvūnui suteikiamas žmogaus pavidalas, kai atimami paukščio sparnai ar sudeginama gyvūno oda.

Tik keturių lietuviškų varian tų pradiniuose ES vaizduojama, kad dėl neatsargaus magiškų žodžių vartojimo vietoj žmogaus atsiranda gyvūnas: motina sukeikia, kad duktė pagimdytų ožkelę – duktė pagimdo ožkelę; sutuoktiniai neturi vaikų ir prasitaria, kad norėtų turėti nors kiaulytę – sutuoktiniai susilaukia kiaulytės (ES tipas 1.2.1.11.). Visuose keturiuose varian tuose vaikinas stebi, kaip ožkelė / kiaulytė pavirsta mergina ir kepa duoną / grybauja. Jis sudegina ožkelės kailį / kiaulytės odą ir veda mergaitę; vietoj sudegusios kiaulytės odos randa pinigų. Trijuose varian tuose dar pri-jungiamas ES, kuriame kitas vaikinas veža tuoktis / sudegina tikrą kiaulytę, bet tik apsijuokia (ES tipas 1.2.2.18.).

Struktūros ir semantikos požiūriu slovėnų pasakos tekstui artimiausias lietuviškas varian tas, kuriame vaikinas grąžina ožkelei žmogaus pavidalą (SlŠLP 79). Semantiškai artimi ir trys lietuviški varian tai, kurių struktūrose aptinkamas ES apie nesėkmingą mėgdžiojimą. Vis dėlto šie dviejų tautų varian tai skiriasi pradinio ES semantika, o konkrečiame lygmenyje – gyvūnų pavidalais bei tikrąjį pavidalą grąžinančių herojų veiksmų seka. Todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad pasakos panašios dėl dviejų tautų kultūrų kon-taktų. Abiejų tautų tekstų struktūrų paprastumas gali liudyti jų archajiškumą, o tai skatina įtarti, kad paprastos struktūros siužetas paveldėtas iš bendrų indoeuropiečių protėvių. Norėdami patikrinti spėjimo pagrįstumą, apžvelg-sime lietuviškus varian tus, kuriuose aptinkama analogiška paprasta struktūra: žmogus paverčiamas gyvūnu, bet kitas žmogus grąžina jam tikrąjį pavidalą.

Tokia paprasta struktūra labai svarbi lietuviškuose varian tuose, kurie pagal tarptautinį katalogą priskiriami AT 409 rubrikai. Juose ragana paverčia karalienę lūšimi / kate / stirna / meška (ES tipas 1.2.1.10.), o vyras grąžina

51


žmonai tikrąjį pavidalą (ES priskiriami tipams 1.1.3.1. arba 1.1.3.4.). Tarp šių ES įsiterpia dar vienas, kuriame herojus stebi moterimi virtusį gyvūną (ES tipas 1.1.2.12.). Tačiau lietuviškų varian tų siužetas gerokai sudėtin-gesnis: pradžioje pasakojama, kad karalius veda mergaitę, bet darni šeima išardoma – žmona virsta gyvūnu, o konkurentė užima jos vietą. Žmonos virtimas gyvūnu yra esminis šeimos likimo pokytis. ES, kuriame tai vaiz-duojama, jungia visus siužeto elementus į visumą; jis yra svarbiausias ES. Pagal svarbiausiųjų ES semantiką lietuvių varian tai priskiriami 1.2.1.10 ir 1.2.1.12. struktūriniams-semantiniams tipams. Tokių slovėnų varian tų AT 409 siužeto tipui nepriskirta.

Gali būti, kad sudėtingų siužetų varian tai išsirutuliojo iš paprastų struktūrų tekstų, kuriuose buvo vaizduojamas tik žmogaus virtimas gyvūnu ir tikrojo pavidalo grąžinimas. Šeimos išardymui vaizduoti pasitelkiami archajiški ES, kurių rezultatų pokyčiai aiškūs iš konteksto (žmona pavei-kiama magiškai arba viena paliekama miške, prie kurio prisitaiko – virsta miško žvėrimi; ji praranda tikrąjį pavidalą ir šeimą). Siužete naudojami ir palyginti vėlyvi elementai – poveikio akcijos. Spėjimą apie sudėtingo siužeto ištakas šiek tiek patvirtina aptartieji lietuvių ir slovėnų tradicijose užfiksuoti paprastų struktūrų varian tai. Kaimyninių tautų (latvių, balta-rusių, rusų, ukrainiečių) paskelbtuose pasakų rinkiniuose nemažai sudė-tingo siužeto analogijų, bet kol kas neaptikome mus dominančių paprastų struktūrų varian tų. Ir lietuvių, ir minėtų kaimyninių tautų sudėtingo siu-žeto varian tuose pakito ES hierarchinė padėtis: svarbiausiuoju ES tapo ne antrasis, o pirmasis paprastos struktūros elementas, kuriame vaizduojamas tikrojo pavidalo ir šeimos praradimas. Dėl to giminingos semantikos ES turinčius varian tus tenka priskirti skirtingiems struktūriniams-semanti-niams tipams.

Literatūriškai apdorotame slovėnų pasakos varian te (jis priskirtas siu-žeto tipui AT 409) išskiriame tris ES. Aprašysime jų struktūras:

1. Pradinė situacija: [Mergaites vagianti čigonė.]Herojaus akcija: Čigonei nepasiseka pavogti karalaitės. Todėl ji pažada atkeršyti miestui. Rezultatas: [Karalaitė mieste; pažadas miestui atkeršyti.]

2. Pradinė situacija: Po daugelio metų [karalaitė mieste; čigonės pažadas atkeršyti.]

52


Herojaus akcija: Karalaitė priima nakvoti čigonę. Toji užkeikia miestą, o karalaitę paverčia gyvate. Rezultatas: [Gyvate virtusi karalaitė.]

3. Pradinė situacija: Čigonė užkeikia miestą ir karalaitę. Informacijos suteikimo akcija: Čigonė pasako, kad karalaitę atburtų tik tas, kas neišsigąstų gyvatės ir ją prakalbintų.Herojaus akcija: [Piemuo neturi informacijos.] Piemuo neranda dingusių galvijų ir iš nevilties paklausia apie juos gyvatės. Gyvatė virsta karalaite; miestas atburiamas.Rezultatas: [Karalaitei grąžintas tikrasis pavidalas.]

Pirmasis ES neaiškios struktūros (nepasakyta, kas čigonei sutrukdė pavogti karalaitę) ir nelogiškas: gana dirbtinai mėginama motyvuoti, kodėl čigonė tapo pavojinga. Tai gali būti individualus tradicinę pasaką interpre-tavusio autoriaus kūrybos elementas, todėl mėginsime jo nepaisyti. Svarbūs antrasis ir trečiasis ES, kurie sudaro ketvirto tipo paprastą struktūrą. Tokios struktūros pirmasis ES lemia, kokiu rezultatu turi baigtis antrosios struk-tūros ES, bet jo semantika nereglamentuojama (t. y. turi būti panaikintos būrimo pasekmės, bet būdas nesvarbus). Pirmasis paprastos struktūros ES lakoniškas. Jo herojus yra karalaitė, neatsargiai kontaktuojanti su pavojingu ir magiškų galių turinčiu antipodu. ES priklauso tipui 1.2.1.10. Herojus patiria magišką antipodo poveikį. Šio ES viduje aptinkamas „užbėgimas į priekį“ – kito paprastą struktūrą sudarančio ES elementas – informacija apie galimybę atburti karalaitę ir miestą. Kadangi užburtųjų vadavimui tekste skirta daugiau dėmesio, antrąjį paprastos struktūros dėmenį (ES Nr. 3) lai-kome svarbiausiu ES. Pastarojo ES herojus yra piemuo. Jis nežino apie bur-tininkės pasakytą atbūrimo sąlygą, gyvatę prakalbina netyčia. Kreipdamasis į gyvatę kaip į žmogų, jis pasiekia, kad gyvūnas kontaktuotų su žmogumi. ES priskiriamas tipui 1.1.3.2. Herojus pasiekia, kad antipodas kontaktuotų su naudingu personažu ar objektu.

To paties tipo, bet konkrečiame lygmenyje skirtingų ES, aptinkama ir lietuvių stebuklinėse pasakose. Kai jie būna struktūrų svarbiausi elementai, pasakose dažniausiai vaizduojamos vedybos su gyvūnu. Herojus kontaktuoja su gyvūnu (mergaitė kviečia mešką sėsti šalia, vaikinas sėda šalia nuotakos – varlės ar pelės – į vežimą, mergaitė paguldo žaltį į savo lovą, žmona bučiuoja vyrą baidyklę ir kt.) ir suteikia jam žmogaus pavidalą (КТНС: 564–566). Dalyje lietuvių pasakos „Broliai juodvarniai“ (K 1.1.3.2. / AT 451) varian tų

53


analogiškos semantikos veiksmais grąžinamas tikrasis pavidalas prakeiktiems broliams: sesuo aprengia paukščius marškiniais, pasiūtais iš motinos austos drobės ar sesers numegztais iš dilgėlių – paukščiai virsta žmonėmis. Lietu-vių pasakos „Mergaitė-gėlė“ (K 1.1.3.2. / AT 407) varian tuose ant laikinai mergaite virtusios gėlės užmetama skarelė – ji nebevirsta gėle. Nors struk-tūriniam-semantiniam tipui 1.1.3.2. priskirti lietuvių pasakų varian tai yra giminingos semantikos su aptariamu slovėnų pasakos tekstu, bet nuo jo ski-riasi siužetų struktūromis ir svarbiausių ES konkrečiu turiniu. Literatūriškai apdoroto slovėnų pasakos teksto svarbiausias struktūros ES yra autentiškas ir kol kas (kol nežinomi kitų pietų slavų ar jų kaimynų pasakų to paties tipo ES) laikytinas savitu.

Mums beliko išanalizuoti du slovėnų pasakų tekstus, kuriuose žmogus atima laikinai moterimi virtusios vilkės kailį ir veda moterį-vilkę.

Vieno teksto (Bisernice 13) struktūrą sudaro trys ES. Pirmasis priklauso jau pažįstamam tipui 1.1.3.1. Herojus nutraukia antipodo kontaktus su pavo-jingu objektu, tačiau antipodas yra gyvūnas, galintis virsti žmogumi, o ne tikrąjį pavidalą praradęs žmogus. ES dėsningas rezultatas – gyvūnui suteiktas žmogaus pavidalas, o vaikinas veda moterį – papildomas rezultatas. Antra-jame ES vyras aiškina vaikui, kodėl jis teturi vieną senelę, ir prasitaria, kad jo motina vilkė. Vyras net pasako, kur paslėpė vilkės kailį. Vaikas visa tai persako motinai. Šį ES priskiriame tipui 2.2.1.1. Herojus nerūpestingai saugo svarbų objektą. Trečiajame ES žmona pasinaudoja vyro atskleista informacija. Ji suranda savo kailį, virsta vilke ir dingsta. Antrasis ES motyvuoja, kodėl tre-čiojo ES antipodas (žmona) sugebėjo taip pasielgti. Trečiąjį ES priskiriame tipui 1.2.3.1. Herojus nesukliudo antipodui kontaktuoti su pavojingu objektu.

Analizuojamame tekste penkto tipo paprastą struktūrą sudaro pirmasis ir trečiasis ES. Pagal šių ES dėsningus ir papildomus rezultatus aprašome teksto makrostruktūrą:

Hero ju s su te ik i a g yvūnu i žmogaus pav ida l ą (he ro-ju s gauna žmoną) . → Hero ju s ne suk l iudo an t ipodu i v i r s t i g yvūnu (he ro ju s p r a r anda žmoną) .

Kadangi daugiau dėmesio skirta žmonos dingimo aplinkybėms (antrame makrostruktūros bloke yra du ES), svarbiausiu struktūros ele-mentu laikome ES, priklausantį tipui 1.2.3.1. Herojus nesukliudo antipodui kontaktuoti su pavojingu objektu.

Kitas slovėnų pasakos varian tas (Novice XVIII št. 12, str. 93–94 = Kres

54


V št. 12 1885) iš esmės panašus į ką tik analizuotą tekstą. Jis skiriasi tuo, kad žmona pati suranda savo kailį (nėra ES, kuriame vyras pasako vaikui, kur paslėptas vilkės kailis). Teksto pabaigoje prijungiamas dar vienas makro-struktūros blokas, kuriame vyras randa dingusią žmoną. Jį sudaro įrėmini-mas: vilkų piemuo žada vyrui padėti surasti žmoną, jeigu šis ją atpažinsiąs. Į įrėminimą įterptame ES vyras išmėginamas. Jam liepiama atpažinti žmoną tarp kitų vilkių. Vyras parodo paskutinę vilkę ir atpažįsta savo žmoną. Nors tekste nepasakyta, kokį vilkės požymį vyras pastebėjo, pateikėjo ar užra-šytojo sutrauktą ES priskiriame tipui 3.1.0.11. Herojus atpažįsta ieškomą personažą pagal individualų požymį.

Visus analizuojamo teksto struktūros elementus jungia antrasis ES, kuriame vaizduojamas žmonos virtimas vilke ir jos dingimas. Taigi ir šis tekstas priskiriamas struktūriniam-semantiniam tipui 1.2.3.1. Herojus nesu-kliudo antipodui kontaktuoti su pavojingu objektu.

Slovėnų tekstų analogijos – tam pačiam struktūriniam-semantiniam tipui priklausantys lietuvių pasakos varian tai, kurie pagal tarptautinį katalogą priskirti AT 400* rubrikai. Lietuvių pasakos varian tų makrostruktūrų pirma-jame bloke gyvūnui suteikiamas žmogaus pavidalas. Šiame bloke naudojami dviejų tipų ES. Vienas jų priklauso tipui 1.1.3.1., bet mergaite paverčiama ne vilkė, o gulbė. Vaikinas pamato mergaite virtusią gulbę, pavagia jos sparnus ir paslepia – mergaitė nebegali virsti gulbe (vaikinas veda mergaitę). Kiek rečiau lietuviškuose varian tuose aptinkamas ES, kuriame seneliai parsineša namo anties gūžtelę – antis virsta mergaite; karalius ją pamato ir veda. Antra-jame makrostruktūros bloke naudojami gerokai varijuojantys tipo 1.2.3.1. ES. Gulbės kviečia žmoną skristi kartu, siūlo sumesti po plunksnelę. Žmona gaili palikti sūnų, bet galų gale sutinka skristi, iš sumestų plunksnų pasidaro sparnus ir išskrenda. Kartais anyta atiduoda gulbei jos paslėptus sparnus. Vos viename varian te gulbė brenda į jūrą ir klausia, ar yra jos tėvas ir motina, ar pasiuvo aukso sparnus. Gavusi naujus sparnus, ji išskrenda. Lietuviškų varian tų pabaigoje teigiama, kad žmona aplanko vyrą ir sūnų arba pasakotojai įvairiai kuria laimingą pabaigą ir prijungia (ne visai logiškai, kaip ir slovėnų tekste) įvairius ES, kuriuose vaizduojamas iširusios šeimos atkūrimas.

Tarp Europos tautų pasakų varian tų, priskirtų AT 400 rubrikai, esama sudėtingo siužeto tekstų, kurių pradžios (iki žmonos dingimo) analogiškos dviems slovėnų tekstams ir lietuvių pasakos apie vedybas su gulbe / antimi varian tams, bet varijuoja ilgas ir sudėtingas dingusios žmonos ieškojimas.

Taigi AT 409 rubrikai priskirti du slovėnų pasakos varian tai yra

55


giminingos semantikos su lietuvių pasakos apie vedybas su gulbe / antimi varian tais, priskirtais AT 400* rubrikai. Nors abiejų tautų pasakų raidos ten-dencija vienoda (pasakotojai stengiasi sugalvoti būdą, kaip atkurti iš irusią nepaprastą šeimą), tačiau žmogaus pavidalas suteikiamas skirtingiems gyvū-nams; skiriasi ir kitos tų pačių tipų ES detalės. Todėl negalima teigti, kad kuri nors tauta siužetą perėmė iš kitos tautos.

Kol kas sunku pasakyti, ar giminingos semantikos pasakos gali būti panašios genetiškai, t. y. skirtingų tautų paveldėtos iš bendros indoeuropie-čių epochos, ar skirtingos tautos jas sukūrė savarankiškai. Tarptautiniame A. Aarne’s – S. Thompsono kataloge nurodyta, jog siužetas AT 400 paplitęs beveik visoje Europoje ir aptiktas už jos ribų (Indijoje, Kinijoje, Amerikos žemyno šalyse), o siužetas AT 400* – tik Lietuvoje. Naujos redakcijos tarp-tautiniame kataloge abi šios rubrikos sujungtos (ATU 400) ir pateikiama informacijos, jog tipas paplitęs beveik visame pasaulyje. Deja, iš siužetų aprašymų abiejų redakcijų tarptautiniame kataloge sunku spręsti apie tekstų struktūras ir semantiką. Norint tiksliau nustatyti skirtingų tautų varian tų panašumo pobūdį, reikėtų lyginti jų struktūrų ir semantikos aprašymus. Tam būtina suvienyti daugelio šalių tyrinėtojų pastangas.

Keturių AT 409 tipui priskirtų slovėnų pasakų tekstų analizė parodė, kad jie priklauso trims struktūriniams-semantiniams tipams (1.1.3.1. – 1 varian tas, 1.1.3.2. – 1 varian tas, 1.2.3.1. – 2 varian tai). Tik vienas slovėnų pasakos tekstas giminingas lietuvių pasakos tekstui, kuris sąlygiškai priskir-tas tai pačiai AT 409 rubrikai, du AT 409 siužeto tipui priskirti varian tai giminingi lietuviškiems varian tams, kurie priskirti AT 400* tipui. Net kelių lietuvių pasakų varian tai yra giminingos semantikos su slovėnų pasakos varian tu, kurį mes priskyrėme struktūriniam-semantiniam tipui 1.1.3.2., bet tarp AT siužetų jam nėra tinkamos vietos.

Taigi dar kartą įsitikinome, kad remiantis vien tarptautinių katalogų AT ar ATU duomenimis neatsargu skelbti, jog analogiškų varian tų esama tam tikrų tautų tradicijose: tai pačiai rubrikai priskirti varian tai gali būti negiminingi, o skirtingoms – giminingi.

56

SIUŽETŲ RAIDOS PROGNOZAVIMAS – PASAKŲ LYGINIMO PRIEMONĖ

Norint palyginti skirtingų tautų pasakų kokio nors struktūrinio-semantinio tipo ar konkretaus kūrinio varian tų korpusus, gana naudinga procedūra – teoriškai galimų versijų prognozavimas. Teoriškai numatytų ir realių versijų lyginimas gali patvirtinti prognozių pagrįstumą ir struktūrų raidos dėsningumą.

Žinodami, kokiai klasei priklauso pasakos tipą organizuojantis kon-kretus svarbiausias ES, ar nacionalinėje tradicijoje jis turi semantinę porą, galime numatyti su juo sudaromas paprastas struktūras. Jeigu svarbiausias ES priklauso trečiai klasei (apie herojų išmėginimus), dėsningos tik trijų tipų paprastos struktūros (pirmo tipo – vienas ES, antro ir trečio tipo – dviejuose ES du herojai tomis pačiomis aplinkybėmis elgiasi priešingai). Ketvirto ir penkto tipo paprastos struktūros (ketvirtas tipas – herojus prarado laisvę / gyvybę / pateko į keblią situaciją ir išsivadavo / buvo išvaduotas / atgaivin-tas; penktas tipas – herojus gavo kokį nors objektą ir jį prarado) sudaromos iš pirmos bei antros klasės ES bei iš transformuotų, šeimos problemas vaiz-duojančių šių klasių ES. Be to, keliose lietuvių stebuklinėse pasakose (pvz., „Burtininko mokinys“, „Motinos prakeiktas sūnus“ – K 3.1.0.11. / AT 325, 445*) ketvirto tipo paprastos struktūros sudaromos taip: pirmos klasės ES baigiasi neigiamu rezultatu (herojus praranda artimąjį), prie šio ES prijun-giamas įrėminimas, kuriame pasakoma artimojo vadavimo sąlyga, o į vidų įterpiamas vienas ar keli trečios klasės ES, kuriuose herojus, norintis susi-grąžinti artimąjį, yra išmėginamas. Šios paprastos struktūros nedėsningos ir jų prognozuoti neverta.

Jeigu nėra kokių nors loginių apribojimų, semantinę porą turintys pir-mos klasės ES gali sudaryti penkių ar net visų šešių tipų paprastas struk-tūras. Grupuodami lietuvių pasakų struktūrinių-semantinių tipų varian-tus knygose „Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas“ ir „Liaudies pasakų tipai“, sudarėme nemažai paprastų struktūrų versijų. Tipų aprašy-muose tokias versijas žymime iš dviejų skaitmenų sudarytais numeriais. Pirmas skaitmuo sutampa su paprastos struktūros tipo numeriu, o antras žymi paprastos struktūros atmainą. Jei paprastas struktūras sudaro ES be

57

KODĖL SKIRTINGŲ TAUTŲ PASAKOS PANAŠIOS · SIUŽETŲ RAIDOS PROGNOZAVIMAS – PASAKŲ LYGINIMO PRIEMONĖ

Z

jokio / be jokių įrėminimų – tai yra pirmoji atmaina (versijų numeriai – 1.1., 2.1., 3.1., 4.1., 5.1.), o jei bent vienas paprastos struktūros ES įterptas į įrėminimą – antroji atmaina (numeriai – 1.2., 2.2., 3.2., 4.2.). Taip lengva pastebėti, kokių dėsningų versijų varian tų neužrašyta. Jeigu kaimyninių tautų pasakų užrašyta tų pačių versijų varian tų, o tų pačių dėsningų versijų varian tų nerasta, jau galima įtarti, kad šios tautos kūrybiškai bendradar-biavo. Svaresnių argumentų suteikia tekstų struktūrinė-semantinė analizė ir atidus jų lyginimas.

Pasaka „Šalčio dovanos“

Pasaka „Šalčio dovanos“ populiari visų rytų slavų tradicijose (СУС 480); 25 jos varian tai užrašyti visoje Lietuvoje, išskyrus lietuvininkų re gio ną (K 3.1.0.7. / AT 480); ji žinoma Latvijoje (AM 480). Visų lietuviškų varian tų ir spausdintų rytų slavų varian tų struktūra yra vienoda – trečio tipo paprastos struktūros antroji atmaina: ES apie išmėginimus semantinė pora įterpta į įrėminimus.

Minėtų tautų daugumos varian tų įrėminimai yra šie: 1) pamotė neken-čia podukros ir liepia tėvui žiemą ją išvežti į mišką, kad ten sušaltų, bet podukra miške randama / grįžta namo šiltai aprengta; 2) pamotė nori, kad ir jos duktė gautų dovanų, liepia vyrui ją išvežti į mišką, bet randa sušalusią. Viename lietuvių varian te į mišką sušalti vežama vargšė ligota senutė, o tur-tinga sveika kaimynė vyksta ten norėdama gauti dovanų. Toks įrėminimas aptiktas ir šio siužeto ukrainiečių varian te.

Nepalankiose sąlygose atsidūręs herojus (žiemą į mišką išvežta menkai apsirengusi podukra ar ligota senė) susiduria su antipodu (personifikuotu šalčiu), kuris tuo metų laiku (žiemą) privalo tokias sąlygas sukurti. Hero-jaus poelgio semantika aiškėja iš dialogo su antipodu. Į šalčio klausimą: „Ar šalta?“ podukra / senė atsako „Šalta, bet ką darysi: jo valia, jo laikas, tegu šąla sau sveikas“ arba „Šaltis nuo Dievo, ir mes nuo Dievo“. Baltarusių varian tuose atsakoma „Poškėk, šalti! Per Petrines nebūsi!“ ir pan. Iš atsakymų aiškėja, kad herojus suvokia, jog jam nepalankios sąlygos tuo metu yra būtinos, nes jos priklauso nuo objektyvių priežasčių / nuo aukštesnių jėgų. Herojaus elgesys skatina antipodą pagerinti sąlygas: didelis vyras sumažėja, silpniau šaldo, bet svarbiausia – dovanoja herojui šiltus drabužius, t. y. padeda jam prisitaikyti prie nepalankių sąlygų. Todėl herojus lieka gyvas. Taigi bandomasis herojus

58


parodo žinąs, kad negalima reikalauti pakeisti objektyvių sąlygų. ES mes priskiriame tipui 3.1.0.7. Herojus pripažįsta objektyvių sąlygų būtinumą.

Kadangi prisitaikymo prie šalčio priemones (šiltus drabužius) kiti pasa-kos personažai (pamotė, turtinga senė) laiko pageidaujamomis dovanomis, lietuvių ir kaimynių tautų šios pasakos varian tuose nėra atskiro bandymą išlaikiusio herojaus apdovanojimo.

Semantinės poros – neigiamo ES – herojus tomis pačiomis aplinkybė-mis elgiasi priešingai. Pamotės duktė / turtinga senė keikia šaltį, kad jis pra-pultų, kad galvą nusisuktų. Taigi herojus nori, kad jam nepalankios objek-tyvios sąlygos pasikeistų. Antipodas reaguoja irgi priešingai: šaltis dar stip-riau šaldo ir neduoda prisitaikymo prie šalčio priemonių; pamotės duktė / turtinga senė sušaldoma. ES priskiriame tipui 3.2.0.7. Herojus nepripažįsta objektyvių sąlygų būtinumo. Dviejų herojų ir šalčio konflikto interpretaciją kaip reikalavimą „išsaugoti mandagų elgesį sunkiomis sąlygomis“, esančią AT 480 siužeto aprašyme, laikome semantiškai netikslia.

Pasakos apie šalčio bandomas dvi mergaites / moteris tekstų struktūrų semantiniu branduoliu (svarbiausiu ES) laikome teigiamąjį ES. Pasaką pri-skiriame struktūriniam-semantiniam tipui 3.1.0.7. Herojus pripažįsta objek-tyvių sąlygų būtinumą.

Teigiamas trečios klasės ES gali sudaryti tris dėsningas paprastas struk-tūras, t. y. kūrinio varian tai gali būti sugrupuoti į tris versijas. Tačiau pasiaiš-kinkime, ar aptariamo siužeto raidos prognozėms nėra loginių apribojimų. Lengviausia iš siužeto struktūros teoriškai „pašalinti“ įrėminimus. Iškyla klausimas, ko mergaitė galėtų eiti į mišką žiemą, nes tuo metų laiku miško darbai atliekami vyrų. Belieka įsivaizduoti, kad mergaitė kur nors ėjo per mišką ir paklydo. Miške ji išlaikė šalčio išmėginimą – artimieji ją rado gyvą ir šiltai aprengtą. Antroji mergaitė jau galėtų eiti į tą patį mišką norėdama gauti drabužių. Taigi trečio tipo paprasta struktūra be įrėminimų teoriškai įmanoma. Numatyti antro tipo paprastą struktūrą sunku: reikėtų, kad viena mergaitė eitų į mišką turėdama kokį nors tikslą ir jo nepasiektų. Tada ten pat eitų kita mergaitė ir tikslą pasiektų. Deja, tų tautų, kurių tradicijose sekama mums rūpima pasaka, gyvenimo būdo pažinimas neleidžia įsivaizduoti, ko mergaitės žiemą atkakliai ieškotų miške. Atsižvelgdami į šį loginį apri-bojimą, antro tipo paprastos struktūros neprognozuosime. Versija, kurios varian tų struktūras sudarytų tik teigiamas ES be įrėminimo (pvz., mer-gaitė paklydo miške) ir su įrėminimu (pamotė liepė išvežti podukrą į mišką,

59


Z

kad ši sušaltų), galėtų būti. Savarankiškai galėtų egzistuoti ir ES apie šalčio išmėginimo neišlaikiusią ir sušalusią mergaitę.

Regis, pasaka „Šalčio dovanos“ kiek populiaresnė rytų slavų, o ne lie-tuvių tradicijoje. Tai nereiškia, kad galėtume teigti, jog lietuviai ir latviai ją perėmė iš kaimynų slavų. Jeigu kaimynų folklore atsirastų mūsų progno-zuotų versijų varian tų, tai jau būtų rimtas liudijimas, kad siužetą sukūrė rytų slavai, kurių buityje labai svarbu prisitaikyti prie didelių šalčių. Kaip pastebėjome, kol kas mums prieinami minėtų tautų varian tai yra giminingi ir priklauso tai pačiai kūrinio versijai.

Pasaka apie žalčio žmoną

Sudėtingose pasakose neretai aptinkami kelių paprastų struktūrų logiški junginiai. Dažniausiai pasitaikantys jų jungimo būdai atskleisti (Кербелите 1991: 147–156), tačiau pasitaiko ir tokių gana darnių kombinacijų, kurias numatyti sunkoka. Todėl norint rekonstruoti sudėtingo siužeto raidą, tiks-linga eiti kitu keliu – remiantis tradicijoje paplitusių (daug kartų užrašytų) tam tikros sudėtingo siužeto versijos varian tų analize prognozuoti paprastų struktūrų versijas. Jeigu daugumos numatytų versijų esama realių varian tų, prognozes galima laikyti pagrįstomis. Kaimyninės tautos, iš paprastų siužetų vienodai kuriančios sudėtingą siužetą, turėtų susidurti su tomis pačiomis visuomenės problemomis. Vienodus dėsningus junginius jos gali atrasti ir savarankiškai, ir nuolat kontaktuodamos.

Įvairiomis profesinės kultūros priemonėmis, vertimais į kitas kalbas lietuvių pasaka apie mergaitės vedybas su žalčiu (AT 425M) išpopuliarinta ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Dažniausiai buvo skelbiamas ir poemos, baleto, lėlių teatro spektaklio bei kitų kūrėjų naudojamas tas pats XIX a. pabaigoje mokytojo Jasiulaičio iš atminties užrašytas varian tas, keletą kartų skelbtas lietuviškai (BsLPĮ 3 194 = LP 14 = LTt 3 123 ir kt.) ir vokiečių kalba (CappM 12, RLV 31, UMB 38). Galima manyti, kad įvairius kūrėjus sudomino stebuklinėse pasakose retai pasitaikanti tragiška kūrinio pabaiga: kitos pasakos, vaizduojančios laimingai pasibaigiančias žmogaus vedybas su gyvūnu, tokio susidomėjimo nesukėlė. Lietuvių pasakų personažai retai vadinami tikriniais vardais. Todėl galima manyti, kad susidomėta Jasiulaičio užrašytu varian tu, nes jame ir mergaitė, ir žaltys vadinami tikriniais var-dais – Egle ir Žilvinu. XIX a. pabaigoje Sūduvoje užrašyta keletas aptariamos

60


pasakos varian tų, kurių viename aptinkami vardai Žilvinas ir Eglė (BsLPĮ 3 174 = LRš 84), viename – tik Žilvinas (LTR 198/299/), kitame – tik Eglė (TD XXXVIII: 281–282). XX a. skirtinguose Lietuvos regionuose ir Baltarusijos Gervėčių apylinkėje užrašytų varian tų vyro šaukimo formulėje žaltys taip pat vadinamas Žilvinu / Žiulvinu / Ulvinu (LTR 449b/101/, 2123/1/, 3517/1070/, GP 1, 35, 63, 158, 190). Abiejų personažų vardai Eglė ir Žilvinas aptinkami XX a. užrašytuose chrestomatinio spausdinto teksto paveiktuose varian tuose (LTR 3471/671/, 3867/30/ ir kt.). Daugu-moje šios lietuvių pasakos varian tų personažai-žmonės vadinami giminystės terminais (duktė / sesuo, motina, broliai), o gyvūnas – žalčiu ar kirminu; kar-tais pridedamas apibūdinimas – ežero karalėlis (LTR 1560/23/), o keliuose varian tuose aptinkamas vėžys / lydys / pusė žmogaus pusė žuvies. Šaukimo formulėje žaltys kartais vadinamas Balčiu (LTt 3 124).

Pasakos varian tų korpusas gana didelis ir nevienalytis. AT 425M siu-žeto tipui ir keturiems struktūriniams-semantiniams tipams bei jų trims junginiams mes priskyrėme 121 varian tą. Leonardas Sauka varian tų skai-čių padidino bei paskelbė nemažai ir mūsų nesistemintų tekstų. Daugumą varian tų skirtingi tautosakos rinkėjai užrašė ranka, todėl tekstuose atsispindi ne tik pasakotojų, bet ir užrašytojų individualybės. Dalies varian tų esama ir garso įrašų, tačiau kai kurie pateikėjai atpasakojo iš knygų išmoktą pasaką (paprastai – tą patį chrestomatiniu tapusį varian tą). Keturių tomų leidinio „Pasaka Eglė žalčių karalienė“ pirmame tome (SEŽK I) paskelbti bene visi žinomi šios lietuvių pasakos varian tai. Gaila, kad skelbėjo komentaruose mažoka informacijos apie kiekvieno teksto individualius požymius, santy-kius su knyga, užrašymo kokybę ir kt.

Ši pasaka nestokojo įvairių interpretatorių – ir profesionalų folklo-ristų, ir filosofų, psichologų, ir kitų rašančiųjų dėmesio. Beje, daugelis autorių taip pat apsiribojo vieno chrestomatinio varian to interpretavimu. Visus skirtingų profesijų žmonių pasisakymus ir išsamesnius pasakos tyri-nėjimus – straipsnius, studijas – L. Sauka paskelbė minėto keturių tomų leidinio stambiame ketvirtame tome (SEŽK IV). Tomo įvade L. Sauka išsa-miai atpasakojo ir citavo pateiktus darbus, bet beveik neįvertino nei auto-rių teorinių prielaidų, nei argumentų (Sauka 2008: 13–46). Kyla abejonių, ar prieštaringų ir ne visada argumentuotų nuomonių publikacija teigiamai paveiks pasakos apie žalčio žmoną suvokimą. Reikia tikėtis, kad minėto leidinio dviejuose tomuose paskelbti įvairių tautų – ir giminingų, ir artimų,

61


Z

ir labai tolimų – varian tai skatins abejoti kai kurių autorių teiginiais, jog tai lietuviškos, baltiškos, prabaltiškos kilmės pasaka ar mitas.

Mes atsiliepsime tik į autorių mėginimus priskirti šią pasaką mitų kate-gorijai, o aptardami pasakos raidą, paliesime ir kitokių teiginių.

Keli autoriai mito požymiu nurodo pasakos pabaigą: žalčio žmonos ir vaikų virtimą medžiais jie laiko mitams būdingu etiologiniu motyvu. Atkreipkime dėmesį į tai, kad mituose bei etiologinėse sakmėse vaizduoja-mas kokio nors personažo (gyvūno, žmogaus) poelgis susidūrus su pasaulio kūrėju ar tvarkytoju. Vieno personažo ar grupės poelgis lemia tam tikrų gyvūnų rūšių, visai rūšiai būdingų požymių ar žmonių gyvenimo būdo atsiradimą. Antai moterys uogavo, o į senelio (Dievo) klausimą atsakė: „Var-liaujame“. Senelis pasakė: „Tai ir varliaukite“. Taip iš moterų atsiradę gand-rai. Nors pasakos apie žalčio žmoną vienas varian tas turi net etiologinėms sakmėms būdingą pavadinimą „Kodėl dreba epušės lapai ir be vėjo“, šio ir kitų varian tų pabaigose nėra jokio pasaulio kūrėjo ar pertvarkytojo, nesa-koma, kad medžių rūšys atsiradusios dėl motinos prakeikimo.

Ne tik mitams būdinga vaizduoti žmogaus virtimą medžiu. Ši tema aptinkama skirtingų tautų įvairių žanrų folkloro kūriniuose; ji ypač dažna liaudies baladėse (pvz., anytos prakeikta marti virsta šermukšniu ar liepa, du medžiai užauga ant nužudytų mylimųjų kapų ir kt.). Daugelio tautų tradi-cijose populiarioje pasakoje „Dainuojantys kaulai“ (K 1.1.1.14. / AT 780) gluosnis ar liepa užauga ten, kur seserys užkasė nužudytą seserį, o iš medžio padaryta dūdelė ar smuikas pasakoja apie piktadarystę; kartais medžio kamienas vėl paverčiamas seserimi (KLPTK 1: 317–318). Lietuvių pasakos „Trys nepaprasti kūdikiai“ (K 2.2.1.1. + 1.1.1.14. / AT 707) varian tuose ragana nužudo vaikus ir juos užkasa – toje vietoje išauga kalbantis jovaras / obelėlė ir kriaušė (KLPTK 1: 302).

Kai kurie autoriai iš anksto tiki, kad mums rūpima pasaka – tai mitas. Belieka tik iš gana didelio pasakos varian tų masyvo pasirinkti vienintelį „tinkamą“ tekstą ir jame vaizduojamus personažus sutapatinti su dievais. Gintaras Beresnevičius pacitavo Jasiulaičio iš atminties užrašyto teksto du pradinius sakinius:

„Mat kad kitąsyk, gilioje senovėje, buvo diedukas ir bobutė. Turėjo juodu dvylika sūnų ir tris dukteris, kurių jauniausioji buvo vardu Eglė“.

Autorius nekreipė dėmesio į teksto požymius, rodančius, jog kūrinys užrašytojo perpasakotas (pvz., laiko nusakymas gilioje senovėje yra rusų rašti-joje ir bendrinėje kalboje vartojamo posakio в глубокой древности vertimas;

62


tokio posakio nevartoja nei lietuvių, nei rusų pasakų sekėjai). Užrašytojų perpasakotuose pasakų varian tuose dažniausiai gana tiksliai perteikiamas siužetas, tačiau pasitaiko individualių konkrečių detalių. Apsidraudęs žodžiu „spėtina“, G. Beresnevičius tuoj pat atrado dievus: pirmajame cituotame sakinyje minimi diedukas ir bobutė esą „dangus ir žemė, Uranas ir Gaja“, t. y. Antikos laikų graikų mituose aptinkami dievai. Antrajame sakinyje autoriui ypač reikšmingas vaikų skaičius. Remdamasis Simono Grunau kro-nika, jis primena, jog tiek vaikų turėjęs mitinis prūsų karalius Videvutis ir dar priduria, kad „dvylika plius trys visiškai gali būti teogoninis-kosmogo-ninis mazgas“ (Beresnevičius 2008: 354–355).

Dieduko ir bobutės buvimas konstatuojamas daugelio lietuvių, ir ne tik lietuvių, pasakų pradžiose. Jiedu turi ne tik tris / devynis sūnus, šimtą ir vieną sūnų, tris dukteris, vieną dukterį, bet ir ožkelę, karvelę, avelių pen-ketėlį, vištytę ir gaidžiuką ir t. t. Negi visur jiedu dievai? Pasakos apie žalčio žmoną varian tuose sūnų ir dukterų skaičius varijuoja: kalbama tik apie vieną dukterį ir vieną jos brolį, kitur iš konteksto galima suprasti, kad buvę keli broliai, bet jų skaičius nepasakomas. Taigi kai tik pažvelgiama į kitus varian-tus (tyrinėjant folklorą tai būtina), „teogoninis-kosmogoninis mazgas“ kaip mat atsiriša. Į pasakos personažų gretinimus su germanų bei raštijoje mini-mais vis dar neaiškiais lietuvių ar baltų dievais ir deivėmis nebesigilinsime: tai neturi nieko bendro su moksline teksto interpretacija. Net keliant hipo-tezę nepakanka lakios vaizduotės; ir spėliodamas mokslininkas privalo rem-tis kokiais nors faktais.

Pasakos apie žalčio žmoną populiaraus varian to ir į jį panašių tekstų siužetas labiausiai išplėtotas. Ko gero, profesinė kultūra prisidėjo, kad iš tradicijos užrašytų mūsų susistemintų 17 varian tų siužetas yra gana stabi-lus. Varian tų užrašyta visuose etnografiniuose Lietuvos regionuose, bet žemaičiuose XX a. pradžioje užrašytas tik vienas varian tas (LMD I 315/4/), o amžiaus pabaigoje šiame regione užfiksuota chrestomatinio teksto paveiktų varian tų.

Šios pasakos sudėtingiausio siužeto struktūroje išskiriame tris paprastas struktūras. Vieną ketvirto tipo struktūrą sudaro pradinis ES (jo rezultatas – mergaitė privalo vykti pas žaltį) ir beveik pabaigoje esantis ES, kuriame broliai sukapoja žaltį. Kita to paties tipo struktūra sudaryta iš pradinio ES ir pasakos fragmento, kuriame žaltys virsta jaunikaičiu (sudėtingos struktūros varian tų dalyje aptinkamas tik tokio ES rudimentas: konstatuojama žalčio transformacija, bet nepasakomos jos priežastys). Žalčio užduotys norinčiai

63


Z

vykti pas savo artimuosius žmonai siužete gana autonomiškos; tai tris kartus pakartota pirmojo tipo paprasta struktūra. Dažniausiai tris kartus kartojamas ES, kuriame tėvai mėgina apgauti žalčius, detalizuoja pradinį ES, o paskuti-nis ES, kuriame žalčio žmona paverčia vaikus ir save medžiais ar paukščiais, padeda suvokti jos būseną ir brolių poelgio vertinimą. Šie ES reikšmingi pasakos suvokimui, bet siužeto struktūroje nėra būtini.

Išsiaiškinę Lietuvoje išpopuliarinto pasakos apie žalčio žmoną sudė-tingiausio siužeto sandarą, prognozuosime, kaip toks siužetas susiformavo. Remsimės mūsų atskleistais paprastų struktūrų kūrimo dėsniais. Prognozes lyginsime su realiais susistemintais AT 425M siužetui priskirtais varian tais (KLPTK 1: 202–205). Be to, pasitelksime ir kitiems AT siužetams priskirtus varian tus, kuriuose vaizduojamos įvairiai vertinamos mergaitės vedybos su žalčiu.

Sudėtingo siužeto pasakos varian tai pradedami ES, kuriame žaltys įlenda į besimaudančios mergaitės marškinius / atsigula ant medžius kertan-čio brolio kailinių ir sako neišlįsiąs / neatiduosiąs kailinių tol, kol mergaitė nepažadėsianti už jo tekėti / kol brolis nepažadėsiąs leisti už jo savo seserį. Taigi antipodas-žaltys sąmoningai pablogina mergaitės / brolio būseną ir kelia sąlygą. Mergaitei / broliui sąlyga nepriimtina, bet abu herojai priversti su ja sutikti. ES priskiriame tipui 1.2.1.5. Herojus sutinka su nepriimtina antipodo sąlyga, jo antrai versijai – herojus sutinka su nepriimtina antipodo sąlyga, būdamas sunkioje būklėje.

To paties tipo 1.2.1.5. antros versijos ES aptinkami ir pasakos apie vedybas su žalčiu paprastesnių siužetų varian tuose, ir kitose pasakose. ES, kuriame kažkas nutveria geriantį poną už barzdos ir reikalauja pažadėti tą, ko namie nepaliko, aptinkamas tik viename aptariamos pasakos varian te, bet jis gana dažnai naudojamas pasakose, kuriose tėvas pažada ponui / velniui dar negimusį sūnų ar dukterį. Sulaukęs brandos amžiaus sūnus vyksta pas poną / velnią ir yra išmėginamas (K 3.1.0.2., 3.1.0.11, 3.1.0.12. / AT 313A, B, C). Tėvo pažadėta duktė turi tekėti už lokio, žalčio, balto vilko. Vyro dvare ji taip pat išmėginama, bet bandymo neišlaiko, praranda vyrą ir turi ilgai jo ieškoti (K 3.2.0.6. / AT 425A). Dalyje varian tų duktė nežino, kaip pasemti vandens nesušlapinus kibiro. Žaltys pasemia vandens, bet duktė privalo už jo tekėti. Pasitaiko ES, kuriame žaltys apsivynioja aplink dukters kaklą ir išgauna jos pažadą tekėti.

Paprastesnio pasakos siužeto varian tų dalyje tėvas ar pati duktė paskel-bia, kad tekės už to, kas atspės, iš kokios odos pasiūti batukai, arba kas

64


pasakys, kieno tai mėsa. Keliuose varian tuose duktė pasako tekėsianti už to, kas paduos įkritusį į upę jos vainiką. Šios užduotys žmonėms per daug sunkios. Utėlės odą ar mėsą atpažįsta ir vainiką paduoda žaltys; duktė pri-valo už jo tekėti. Šie ES priklauso tipui 4.2.0.2. Herojus kelia vedybų part-neriui neapgalvotą reikalavimą. L. Sauka tokį pradinį ES laiko požymiu, kad pasaka apie žalčio žmoną sujungta su pasaka „Utėlės odos batukai“ (K 3.1.0.10., 3.1.0.9. / AT 621). Autorius neatkreipė dėmesio į tai, kad pastarojoje pasakoje toks pat reikalavimas paskelbiamas ne ES, o kitokio elemento – įrėminimo – kontekste. Trečias brolis kvailys atpažįstą odą ar mėsą arba tai pasako, įvairiais būdais gavęs teisingą informaciją. Įvykdęs įrėminime pasakytą vedybų sąlygą, kvailys gauna idealią nuotaką (karalaitę). O štai pasakos apie žalčio žmoną pradinio ES herojus (duktė ar jos tėvas) pasielgia neteisingai ir gauna netinkamą sutuoktinį / žentą.

Mes pasistengėme parodyti, kad ir išpopuliarinto pasakos siužeto, ir daugelio kitų varian tų pradžioje vaizduojami dukters ar jos artimųjų neat-sargūs bei neapgalvoti poelgiai, kuriais žaltys pasinaudoja gauti pažadui tekėti / leisti jam vesti dukterį / seserį.

Pasakos apie žalčio žmoną varian tų pradžioje akivaizdu, kad vedybos su žalčiu nepriimtinos ir dukteriai, ir jos giminėms. Tėvai tris kartus sten-giasi apgauti žalčius, atvykusius nuotakos pasiimti: kaip nuotaka aprengiama žąsis, kiaulė, pušinė ir kt. (nuotakos imitacijos ir jų seka varijuoja). Žalčiai atpažįsta imitaciją arba juos įspėja gegutė – tėvai priverčiami atiduoti duk-terį. Šiuos pasikartojančius ES priskiriame tipui 1.2.2.1. Herojui nepavyksta imituoti, kad jis / jo artimasis yra antipodo paskirtoje vietoje. Šio tipo ES nau-dojami ir pasakose, kuriose vaizduojamos vedybos su gyvūnu (lokiu, vilku), baidykle, šiaudų kūliu (K 1.1.3.1., 3.2.0.6. / AT 425 A), ir pasakose, kuriose tėvas nenori atiduoti ponui / velniui pažadėto sūnaus (K 3.1.0.2., 3.1.0.11., 3.1.0.12. / AT 313A, B, C). Kitiems gyvūnams (lokiui ar vilkui) pažadėta duktė dažniau keičiama tarnaite, o ponui / velniui vietoj karalaičio mėgi-nama atiduoti račiaus ar puodžiaus vaiką. Visi nuotaką ar sūnų imituojantys personažai atpažįstami ar išsiduoda: nuneštas į girią račiaus vaikas ima šaukti, kad būtų daug pavažų, o puodžiaus vaikas molynėje džiaugiasi, kad būtų daug puodų. Taigi antipodo smurtu išgautą ar paties herojaus neatsargiai pasakytą pažadą būtina tesėti.

Vedybos su per daug tolimu jaunikiu, smurtu išgavusiu pažadą, bro-liams prilygsta sesers pagrobimui. Todėl jų pareiga – seserį vaduoti. Pradinis ES apie būtinybę tekėti už netinkamo jaunikio stipriu loginiu ryšiu susijęs

65


Z

su beveik pabaigoje esančiu ES, kuriame broliai pašaukia žaltį sutartine formule ir, kai tas priplaukia prie kranto, dalgiais jį užkapoja. Norintys išvaduoti seserį broliai – kolektyvinis herojus. Jie imituoja, kad žaltį šau-kia jo žmona. ES priskiriame tipui 1.1.1.23. Herojus padaro, kad antipodas taptų pasiekiamas. Sudėtingo siužeto varian tuose šio ES herojaus (brolių) veiksmus motyvuoja ES semantinės poros samplaika: broliai imasi smurto ir stengiasi iš sesers vaikų išgauti, kaip reikia šaukti jų tėvą; berniukai vardo / šaukimo formulės nepasako, o mergaitė pasako. Samplaiką sudaro ES, priskiriami tipų porai 1.2.2.13. Herojus negauna galimybės kelti antipodui sąlygą + 1.1.2.13. Herojus gauna galimybę kelti antipodui sąlygą. Atkreipiame dėmesį į tai, kad broliai šaukia žaltį tik sutartine formule (varian tų dalyje naudojamas ir žalčio tikrinis vardas), bet neaptikta nė vieno lietuvių pasa-kos varian to, kuriame jie imituotų ir sesers balso tembrą (kitose pasakose šaukiami personažai atpažįsta savo artimąjį ne tik iš šaukimo formulės, bet ir iš balso). Todėl galima įtarti, kad žalčio šaukimo formulė buvo laikoma magiška poveikio priemone.

Ketvirto tipo paprasta struktūra, kurios pirmajame ES sesuo privalo tapti netinkamo jaunikio (žalčio) žmona, o antrajame ji išvaduojama ar pati išsivaduoja, gali būti savarankiško kūrinio pagrindas. Į šią paprastą struk-tūrą gali įsiterpti koks nors motyvuojantis ES, kuriame vaizduojama, kaip sužinoma / pasakoma šaukimo formulė. Kadangi sesers vadavimui skirta daugiau dėmesio ir ES, kuriame žaltys nužudomas, pasižymi stabilumu, jis ir laikomas svarbiausiu šios struktūros elementu. Galima tokia kūrinio makrostruktūra:

1 . Hero jus gauna ne t inkamą su tuokt in į . → Hero jus i š s i -vaduo j a / i švaduo j amas ( š e ima i š a rdoma) .

Lietuvoje užrašyti 32 tokią makrostruktūrą turintys pasakos apie žal-čio žmoną struktūrinio-semantinio tipo 1.1.1.23. Herojus padaro, kad anti-podas taptų pasiekiamas varian tai (KLPTK 1: 202–203). Pirmame makro-struktūros bloke naudojami tipui 1.2.1.5. priklausantys skirtingi ES (žal-tys išgauna pažadą įlindęs į paliktus ant kranto mergaitės marškinius arba nutvėręs už barzdos geriantį tėvą) ir tipo 4.2.0.2. ES (žaltys atspėja, iš kokios odos pasiūti batukai, paduoda į upę įkritusį dukters vainiką), ir anksčiau aptarti ES, kuriuose tėvai mėgina apgauti žaltį. Antrame bloke naudojamas irgi pažįstamas ES, priklausantis tipui 1.1.1.23. Jį motyvuoja ES, kuriame broliai nugirsta vaikus kalbant, kaip jie šauks tėvą (tipas 1.1.2.12.), arba

66


ką tik aprašyta ES samplaika 1.2.2.13. + 1.1.2.13., kurioje broliai iškvočia šaukimo formulę. Viename varian te žaltį pašaukia ir nukerta ne broliai, o žmona: Vyrai, gyvas ar negyvas. Kad gyvas, tai pieno puta, kad negyvas – kraujo puta. Ji kerta dalgiu pasirodžiusią pieno putą ir nukerta žalčiui galvą (LMD III 173/399/). Kitame varian te žmona išsitaria, kaip šauks žaltį, o broliai jį nužudo (LTR 379/82/). Dalies varian tų pabaigose prijungiamas tipui 1.1.1.17. Herojus paveikia personažą ar objektą ypatingu veiksmu ar priemone priklausantis ES, kuriame žmona prakeikia vaikus ir save – visi virsta medžiais arba paukščiais. Pastarasis ES ir į dalį varian tų įterpti ES apie smurto naudojimą, siekiant iškvosti šaukimo formulę, griauna tekstų struk-tūrų darną. Gali būti, kad minėti ES atsirado dėl sudėtingesnės struktūros siužeto poveikio.

Tokia pati makrostruktūra ir tų varian tų, kurie priskirti struktūriniam-semantiniam tipui 1.2.1.5. Herojus sutinka su nepriimtina antipodo sąlyga. Trijuose varian tuose išsivaduojama trimis būdais. Viename varian te pri-versta tekėti už žalčio mergaitė vyksta kartu su jaunikiu. Prie ežero ji liepia žalčiui plaukti pirma ir rodyti kelią, o pati pabėga (ES tipas 1.1.1.20. Herojus provokuoja antipodą dirbti pašalinį darbą). Kitame varian te žaltys reikalauja, kad mergina įleistų jį į klėtį, paklotų lovą, gultų su juo. Guldama mergina persižegnoja – žaltys pabėga (ES tipas 1.1.1.17. Herojus paveikia personažą ar objektą ypatingu veiksmu ar priemone). Trečiame tekste pati mergina iškasa prie pirties duobę, pripila žarijų ir veda žaltį į pirtį, užrišusi jam akis. Žaltys įkrenta į duobę (ES tipas 1.1.1.22. Herojus pasiekia, kad antipodas patektų į netinkamą gyventi aplinką) (KLPTK 1: 204–205).

Struktūriniam-semantiniam tipui 1.1.2.3. Herojus pasinaudoja antipo-dui neprieinama persikėlimo priemone priskirtas vienas AT 314B* siužeto varian tas, kurio pirmame ES žaltys atspėja, iš kieno odos pasiūtos nagi-nės. Prie jo prijungti du ES, kuriuose vaizduojama, kaip mergaitė išvengia netinkamų vedybų. Oželis paslepia mergaitę rogutėse po šienu ir išveža iš namų (ES tipas 1.1.2.4. Herojus pasiekia, kad jį perkeltų į reikalingą vietą). Privežta prie marių mergaitė įlenda į oželio pilvą ir persikleia per marias – ES tipas 1.1.2.3. (KLPTK 1:153).

Ketvirto tipo paprastos struktūros varian tų esama rusų pasakos apie žal-čio žmoną korpuse. Duktė atvyksta į tėvų namus ir pasako, kaip šaukti žaltį, o motina jį pašaukia ir kirviu nukerta; duktė lieka pas tėvus (Кретов 29). Taigi žmonos ir jos giminių požiūris į vedybas su gyvūnu visiškai vienodas: tokios vedybos netinkamos. Kituose rusų ir ukrainiečių pasakos varian tuose

67


Z

motina pašaukia žaltį dukters pasakytais šaukimo žodžiais ir jį nukerta, tačiau pabaigoje žmona paverčia vaikus gulbėmis ar kitais paukščiais ir vėžiu, o pati virsta gegute (Карнаухова 59, Акимова 409, Зеленин Вят. 107, Брiцина, Головаха IV.7). Žmona išduoda vyrą, bet nebegali grįžti su žalčio vaikais į savo tėvų namus.

Sudėtingame pasakos siužete išskyrėme paprastą struktūrą, kurioje reiškiamas kitoks požiūris į vedybas su gyvūnu. Pasakos pradžioje mergaitė priverčiama tekėti už netinkamo jaunikio, bet sutuoktiniai gali supanašėti (gyvūnas gali tapti žmogumi) ir sukurti laimingą šeimą. Lietuvių pasakos sudėtingo siužeto varian tuose taip ir atsitinka. Kartais neaišku, kodėl nuvežta į žalčio rūmus nuotaka randa ne žaltį, o puikų jaunikaitį, o kartais pasakoma, kad jaunikis tampa žmogumi, kai nuotaka greta jo atsisėda ar jį apsikabina, pabučiuoja, t. y. gyvūnas kontaktuoja su žmogumi. Šį labai sutrauktą ES priskiriame tipo 1.1.3.2. Herojus pasiekia, kad kitas personažas kontaktuotų su naudingu objektu pirmai versijai – herojus kontaktuoja su kitu personažu.

Tokia ketvirto tipo paprasta struktūra taip pat gali sudaryti savarankišką kūrinį. Tekstų makrostruktūra būtų tokia:

2 . Hero ju s gauna ne t inkamą su tuok t in į . → Su tuok t in i s t ampa t inkamu.

Esama nemažai realių tokią makrostruktūrą turinčių lietuviškų varian tų. Jie priskirti struktūriniams-semantiniams tipams 1.1.3.1. Herojus nutraukia kito personažo kontaktus su pavojingu objektu ir 1.1.3.2. Herojus pasiekia, kad kitas personažas kontaktuotų su naudingu objektu. Abiejų tipų varian tai pradedami ES, kuriuose mergaitė / tėvas sutinka su nepriimtina žalčio sąlyga – mergaitė pažada tekėti / tėvas pažada dukterį. Po jungtu-vių / kai žmona pabučiuoja vyrą / pavalgydina jį savo maistu, žaltys ar kitas gyvūnas virsta žmogumi (K 1.1.3.2. / AT 425C; KLPTK 1: 201). Kar-tais žmona sudegina žalčio išnarą – žaltys virsta žmogumi (K 1.1.3.1. / AT 425C; KLPTK 1: 202).

Vieno K 1.1.3.2. / AT 425C tipo lietuviško varian to siužeto pagrindą sudaro ES semantinės poros trečio tipo paprasta struktūra. Abu ES įterpti į poveikio akcijos įrėminimus, kurių pirmame sakoma, kad pamotė skriau-džia podukrą ir ją siunčia parnešti vandens, o antrame pamotė siunčia van-dens ir savo dukterį, kad ši taip pat gautų jaunikį. Į pirmąjį įrėminimą įterp-tame ES podukra pagirdo žaltį, įsileidžia jį į trobą, paguldo savo lovoje. Žaltys virsta jaunikaičiu (ES tipas 1.1.3.2.). Pamotės duktė neduoda žalčiui

68


vandens, neįsileidžia jo į trobą. Žaltys ją nužudo (ES tipas 1.2.3.2.) (KLPTK 1: 201).

Taigi ES apie žalčio virtimą jaunikaičiu yra tapęs savarankiško kūri-nio pagrindu. Nors trečio tipo paprastos struktūros varian tas yra vienintelis (LTR 398/243/) ir panašių varian tų su personažu žalčiu kitų tautų tradici-jose neaptikta, dėl jo autentiškumo abejonių nekyla.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dviejų aprašytų ketvirto tipo makro-struktūrų (Nr. 1 ir 2) pirmąjį bloką sudaro analogiški ar tapatūs ES. Tai reiškia, kad galimas jų junginys „šakutės“ principu: bendras pirmasis ele-mentas stipriu loginiu ryšiu siejamas su dviem kitais elementais. Galima tokia makrostruktūra:

3 . Hero ju s gauna ne t inkamą su tuok t in į . → Su tuok t in i s t ampa t inkamu. → Še ima i š a rdoma .

Teoriškai numatytos sandaros kūrinyje ryškus požiūrių į tolimas vedy-bas prieštaravimas: žmonai vyras geras, šeima laiminga, o giminės vis dėlto vedybų nepripažįsta. Manydami, kad vaduoja seserį, broliai sutuoktinį nužudo.

Susisteminome lietuvių pasakos 11 varian tų, turinčių prognozuotą makrostruktūrą. Dviejų struktūrų junginyje labai svarbūs du ES (1.1.3.2. – apie žalčio virtimą žmogumi ir 1.1.1.23. – apie žalčio nužudymą), todėl varian tai priskiriami šių ES tipų numeriais žymimų struktūrinių-semanti-nių tipų junginiui (KLPTK 1 p. 203–204). Įdomu, kad junginio varian tuose formulę, kaip šaukti žaltį, pasako ne tik brolių mušimo išsigandusi duktė, bet ir pati žmona. Gali būti, jog tai ankstesnei versijai būdingo neigiamo žmonos požiūrio į žaltį reliktas (žr. makrostruktūrą Nr. 1). Kituose varian-tuose žalčio žmona ištikima savo vyrui, sielojasi jo netekusi, nebegali grįžti pas gimines. Šiuose varian tuose logiškai prijungiamas ES, kuriame žalčio žmona sąmoningai pasirenka kitą išeitį – paverčia save ir vaikus medžiais ar paukščiais. Kitaip suvokiama ir ES samplaika, kurioje broliai kvočia žalčio vaikus, bei labai svarbus ES, kuriame žaltys nužudomas. Pastaruosiuose ES broliai ir žalčio vaikai / žaltys tarsi susikeičia vaidmenimis, nes ir pasako-tojai, ir klausytojai jau solidarūs su šeima, kuri buvo sukurta pažeidžiant genties papročius, bet vis dėlto tapo laiminga, nes nepanašūs sutuoktiniai supanašėjo.

Tokios struktūros ir iš esmės vienodai pasibaigiančių pasakos apie žal-čio žmoną varian tų užrašyta ir kitų tautų (rusų, baltarusių, moldavų ir kt.)

69


Z

tradicijose. Jie liudija, kad ne tik lietuviai prieštaringai vertino per daug nepanašių nuotakos ir jaunikio vedybas. Dėsninga, kad visur tokių vedybų atkakliai nepripažįsta žmonos giminės.

Lietuvių pasakos sudėtingiausio siužeto 17 varian tų mes priskyrėme trijų struktūrinių-semantinių tipų (1.1.3.2., 3.1.0.2. ir 1.1.1.23.) junginiui, nes juose aptikome įterptą pirmo tipo paprastą struktūrą. Tokio epizodo teoriškai prognozuoti negalima. Daugumoje šių varian tų žaltys virtęs žmo-gumi arba aptinkamas tai vaizduojančio ES rudimentas – sakoma, kad žal-čio žmona laiminga. Žmona prašo leisti jai su vaikais aplankyti gimines, bet vyras tarsi nujaučia pavojų ir kelia sąlygą: leisiąs vykti, jeigu žmona atliksianti tris užduotis. Į šį įrėminimą įterpiami trys ES apie išmėginimus, kurie beveik visada priskiriami tipui 3.1.0.2. Herojus pasunkina bandytojo uždavinį. Liepta suavėti nedylančias klumpes, suverpti nesibaigiantį kuodelį ir iškepti pyragų iš indų teturint vieną rėtį, žmona randa semantiniu požiū-riu vienodą išeitį – pašalina esminius trijų objektų požymius. Klumpių ir kuodelio gebėjimas atsinaujinti dingsta, kai šie daiktai padeginami, o rėtis nebegali praleisti vandens, kai jo dugnas sudrėkinamas, pabarstomas miltais ir užglaistomas taip pagaminta tešla.

Sudėtingame siužete apie žalčio žmoną ES apie išmėginimus yra svar-būs, bet tik per sąlygos įrėminimą jungiami su kitais elementais. Žaltys šiuose ES yra antipodas bandytojas. Lietuvoje užrašyti 4 gana logiški varian-tai, kuriuose mergaitė priversta tekėti už žalčio, bet įvykdo vyro sąlygą – išlaiko bandymą ir grįžta namo (K 3.1.0.2.; KLPTK 1: 204). Viename varian te nėra pradinio ES: neaišku, kaip mergaitė pateko pas žaltį (LTR 246/47/). Šis varian tas laikytinas sudėtingo siužeto fragmentu.

Norinti pas gimines vykti žmona išmėginama dar 46 lietuviškuose varian tuose, kuriuose nėra ES apie žalčio virtimą puikiu jaunikaičiu (varian tus priskiriame struktūrinių-semantinių tipų 3.1.0.2. ir 1.1.1.23. junginiui). Kai žaltys nužudomas, sesuo išvaduojama. Tačiau ir daugumoje šių varian tų žalčio žmona nebegrįžta į tėvų namus, o vaikus ir save paver-čia medžiais ar paukščiais (KLPTK 1: 203). Ko gero, šių varian tų pabaigą paveikė 11 varian tų, kuriuose žaltys virsta jaunikaičiu, bet broliai jį nužudo (struktūrinių-semantinių tipų 1.1.3.2. ir 1.1.1.23. junginys) ir 17 varian tų, kuriuose pastebimas trijų paprastų struktūrų junginys (t. y. varian tų struk-tūros panašios į chrestomatinio teksto siužeto struktūrą).

Galima manyti, kad į siužetą apie žalčio žmoną įtraukta kadaise buvusi savarankiška paprastos struktūros pasaka apie merginų išmėginimus. Iš

70


tikrųjų užrašytas vienas lietuviškas varian tas (junginys su siužetu apie pavy-džios sesers nužudytą seserį), kuriame žaltys išbando dvi seseris: ištekės toji, kuriai pasiseks rėčiu prinešti kubilą vandens ir suvyti miglų kamuolį. Jau-nesnioji sesuo bandymą išlaiko, o vyresnioji neišlaiko. Ši siužetų junginio dalis priskirta struktūriniam-semantiniam tipui 3.1.0.13. Herojus pasinau-doja ypatingu sugebėjimu ar priemone (KLPTK 1: 204). Pasaką apie žalčio žmoną tyrinėjusi Elena Bradūnaitė surinko daug lietuvių tikėjimų, kurie liudija, jog „žaltys arba gyvatė buvo svarbi, pagarbos verta būtybė“ (Bra-dūnaitė 2008: 128). Ji padarė išvadą, kad „šios pasakos motyvai ir jų siuže-tinė struktūra atspindi gyvus liaudies tikėjimus, kurie baltams dar plačiai žinomi“ (Bradūnaitė 2008: 158). Nors autorė be reikalo neatskyrė lietuvių folklore atsispindinčių požiūrių į žaltį ir į gyvatę, jos mintis iš dalies galime palaikyti. Kadangi antipodų-bandytojų vaidmenyje lietuvių ir kaimyninių tautų pasakose neretai vaizduojami ypatingi, greičiausiai, senų senovėje totemais laikyti gyvūnai, su žalčio kaip mitinio gyvūno įprasminimu sietini aptariamos pasakos ES, kuriuose žaltys išmėgina savo žmoną. Lietuviai iki šiol žino, kad žalčio užmušti negalima: atsitiksianti nelaimė. Vis dėlto už žalčio nukirtimą pasakoje nebaudžiama. Toteminiai gyvūnai (pvz., Sibiro tautose – meška, pietų slavuose – vilkas) sumedžiojami tik vieną kartą per metus, kad genties žmonės (ypač vyrai) valgydami meškos mėsą perimtų totemo jėgą, o į kiekvienus namus užneštas sumedžiotas vilkas suteiktų žmonėms gerovę. Lietuvių ir kaimynų aptariamos pasakos varian tuose tokio žalčio nužudymo tikslo neaptinkama net reliktų.

Taigi pasakos apie žalčio žmoną sudėtingas išpopuliarintas siužetas susiformavo sujungus tris paprastų struktūrų pasakas. Dviejų pasakų tipų junginys (1.1.3.2. + 1.1.1.23.) yra visiškai dėsningas. Jo susiformavimą lėmė susiklostęs prieštaringas visuomenės narių požiūris į per daug tolimas vedy-bas. Galėjęs savarankiškai egzistuoti archajiškas kūrinys apie žalčio skirtą išmėginimą įterptas į dviejų paprastų siužetų junginį tik lietuviškų varian tų dalyje. Kol nesurasta kitų tautų analogiškų varian tų, iš trijų paprastų struk-tūrų sudarytas lietuvių pasakos siužetas laikytinas savitu. Jame panaudo-tas kūrinys, kuriame žaltys yra antipodas-bandytojas. Galima manyti, kad pasaką apie genties papročiams prieštaraujančias vedybas su žalčiu paveikė baltams ypač būdingas požiūris į žaltį kaip mitologiškai įprasmintą ir ger-biamą, galbūt, toteminį gyvūną.

71


Z

Tikėtina kelių tautų kontaktų pasekmė

Lietuvių folkloro medžiagos rinkėjai yra užfiksavę pateikėjų liudijimų, kad tam tikrą pasaką jie girdėję sekant baltarusių, lenkų ar rusų kalba, o lietuvių kaimynystėje gyvenantys rusai, baltarusiai ar lenkai neretai teigia, jog pasaką perėmę iš lietuvių pasakotojų. Tarp užrašytų lietuvių pasakų retkarčiais aptinkama iš slavų perimtų varian tų, tekstuose pastebima slavų pasakoms būdingų detalių (personažų vardų, formulių), pažodinio vertimo bei leksinių ar sintaksinių kalkių. Tačiau perėjimą iš vienos nacionalinės tradicijos į kitą liudijančios detalės yra spontaniškos ir negausios. Tai leidžia manyti, kad kiekvienos tautos tradicija pritaiko ir niveliuoja tuos iš kaimynų perimtus kūrinius, kurių analogijų esama ir savoje tradicijoje. Nuo nacio-nalinės tradicijos ryškiai besiskiriantys kūriniai arba atmetami, arba labai nežymiai varijuoja. Tai reiškia, kad pagal paviršines tekstų detales galima spręsti tik apie nesenus (palyginti su užrašymo laiku) kaimyninių tautų kul-tūrų kontaktus.

Užrašytų varian tų kiekis ir jų sklaidos regionai atspindi XIX–XX a. pasakų repertuaro būklę. Tačiau veikiant kūrinių atrankos dėsniui repertu-aras keičiasi net per keletą dešimtmečių: kadaise labai populiarios pasakos tampa retomis, o gerokai dažniau užrašoma kūrinių, kurie praeityje buvo retai prisimenami. Todėl kūrinio vieta skirtingų tautų pasakų repertuaruose gali būti svarbi tik tyrinėjant konkretų laikotarpį.

Lietuvių ir rytų slavų folklore aptinkama nemažai siužetais ir net deta-lėmis panašių pasakų. Įdomu, ar šiuos panašumus lėmė minėtų tautų kūry-biniai kontaktai, ar kiekviena tauta panašius kūrinius sukūrė savarankiškai.

Šios problemos sprendimą apsunkina tai, kad labai panašių pasakų esama ir niekada nekontaktavusių tautų kūryboje. Mėginimai nustatyti siužeto kilmės vietą pagal užrašytų varian tų gausumą, o jų „keliavimą“ iš vienos tautos tradicijos į kitą pagal kūrinių turinio ir formulių sutapimus nebuvo paremti įtikinamais argumentais. Mes norime pamėginti šiek tiek priartėti prie minėtos problemos sprendimo lygindami kaimyninių tautų konkrečių pasakų raidą. Siūlome prielaidą: jeigu kaimyninių tautų tradi-cijose aptinkami labai panašūs nedėsningai susiformavę sudėtingi siužetai, juos galima laikyti dviejų ar kelių tautų bendra kūryba.

Atlikę didelio lietuvių pasakų varian tų masyvo struktūrinę-semantinę analizę ir juos sugrupavę į tipus bei tipų versijas, įsitikinome, kad sudėtingi Europos tautų stebuklinių pasakų siužetai formavosi dėsningai jungiant

72


paprastų struktūrų kūrinius. Tačiau dalis XIX–XX a. išpopuliarėjusių sudė-tingų siužetų yra tik asociacijomis paremti dviejų ar net kelių paprastesnės struktūros siužetų junginiai. Esama ir siužetų kontaminacijų, t. y. tokių junginių, kai vienas kūrinys tampa nevisaverčiu. Galima įtarti, kad taip susiklostė pasakos apie avinuku / stirniuku pavirtusį brolį ir nuskandintą bei žuvimi / vandens paukščiu pavirtusią jo seserį (K 1.2.1.8. + 1.2.1.12. / AT 450) populiariausia versija: tekstų pradžioje domimasi brolio likimu, bet staiga pereinama prie sesers likimo, kuriame broliui skirtas nežymus vaidmuo.

Šios lietuvių pasakos publikuotų ir rankraštinių varian tų bei paskelbtų latvių, rytų slavų, vokiečių varian tų siužeto struktūrą paprastai sudaro šeši ES (du ES dažnai keičiami ES semantinių porų samplaikomis) ir povei-kio akcijos pagrindu sukurtas įrėminimas (jį žymime P raide). Aprašysime sudėtingo siužeto struktūroje dažniausiai aptinkamus ES ir dažnai pasitai-kantį jų varijavimą, o vėliau aptarsime kitus reikšmingus varijavimo atvejus ir atskirų varian tų ES detales. Kad būtų patogiau priminti siužeto struktūros elementus, juos iš eilės sunumeruosime.

1. Pradinė situacija: Brolis ir sesuo eina keliu.Herojus skatinimas elgtis neteisingai: Brolis nori gerti. Jis sako gersiąs van-denį iš avino / arklio, jaučio ir avino pėdos.Herojus skatinimas elgtis teisingai: Sesuo liepia broliui negerti to vandens / sesuo duoda broliui suvalgyti obuoliuką.Herojus gauna informaciją: Sesuo pasako, kad atsigėręs vandens iš gyvulio pėdos brolis pavirsiąs tuo gyvuliu. Herojaus akcija: Brolis atsigeria vandens iš avinuko / stirniuko pėdelės / brolis negeria vandens iš arklio ir jaučio pėdų, bet atsigeria iš avinuko / stirniuko pėdelės. Brolis pavirsta avinuku / stirniuku.Rezultatas: [Sesuo ir brolis avinukas kelyje / sesuo miško trobelėje, stir-niukas miške.]

2. Pradinė situacija: Sesuo vedasi avinuką. Keliu važiuoja ponas / kara-lius. / Sesuo miško trobelėje. Karalius medžioja. Herojaus akcija: Sesers vedamą gražų avinuką pamato ponas / karalius. Jis pamato ir gražią seserį ir sako ją vesiąs. Jis parsiveža seserį ir avinuką namo. / Karalius pašauna stirniuką, jį nusiveja iki miško trobelės. Ten jis pamato gražią seserį ir sako ją vesiąs. Jis parsiveža seserį ir stirniuką namo.Rezultatas: [Sesuo – pono / karaliaus žmona; avinukas / stirniukas dvare.]

73


Z

3. Pradinė situacija: [Sesuo – pono / karaliaus žmona.]Herojaus akcija: Žmona eina į pirtį kartu su ragana. Toji įstumia žmoną į vandenį. Rezultatas: [Žmona pašalinta.]

4. P Ragana aprengia žmonos drabužiais savo dukterį. Toji nueina pas karalių / poną. Vyras laiko raganos dukterį savo žmona. Susigrąžinęs tikrąją žmoną, vyras raganos dukterį pašalina / nubaudžia.

5. Pradinė situacija: [Raganos duktė laikoma pono / karaliaus žmona.]Herojaus akcija: Raganos duktė apsimeta sergančia ir reikalauja pjauti avi-nuką / stirniuką: suvalgiusi jo mėsos pasveiksianti. Avinukas / stirniukas prašo leisti nubėgti prie ežero: atsigersiąs – bus daugiau kraujo / išsimaudy-siąs – bus kailelis švaresnis. Jam leidžiama nubėgti prie ežero.Rezultatas: [Atidėta pjauti avinuką / stirniuką.] (Dažnai ES kartojamas tris kartus.)

6. Pradinė situacija: Avinukas / stirniukas prie ežero, kuriame nuskandinta jo sesuo.Herojaus akcija: Avinukas / stirniukas skundžiasi seseriai, kad jį žada pjauti: tarnai peilius galanda, geldas mazgoja, ragana jo mėselės geidžia. Sesuo atsako, kad brolis pasakytų ponui / karaliui, kad padirbtų tinklą ir pagautų ją žuvelę. Tarnai girdi brolio ir sesers pokalbį, praneša ponui / karaliui. Tas nieko nedaro. Trečią kartą vyras pats nueina prie ežero ir girdi pokalbį.Rezultatas: [Sesers vyras žino, kad tikroji žmona ežere ir kad ją reikia ištraukti.]

7. Pradinė situacija: [Vyras žino, kad reikia tinklu ištraukti žmoną iš ežero.]Herojus gauna objektą: Vyras sušaukia žmones ir liepia numegzti šilkų tink lą.Herojaus akcija: Vyras užmeta tinklą, ištraukia iš ežero žuvį; toji virsta jo žmona. Vyras ją parsiveda namo.Rezultatas: [Sesuo sugrąžinta į šeimą.]

Kaimyninių tautų pasakų tekstų struktūrose, kuriose labai dažnai aptinkama aprašyta ES seka, ketvirto tipo paprastą struktūrą sudaro trečia-sis ir septintais ES. Šių ES rezultatai sudaro tekstų makrostruktūrą: žmona praranda tikrąjį pavidalą ir šeimą – vyras grąžina žmonai jos tikrąjį pavidalą

74


ir atkuria šeimą. Vienas paprastą struktūrą sudarančių ES (tas, su kuriuo sujungta daugiau kitų elementų ir kuriame vaizduojamas staigus vieno herojaus likimo pokytis) turi būti svarbiausias ES. Toks yra trečiasis ES. Jis organizuoja pasaką apie permainingą sesers likimą, kurioje pavidalą prara-dęs brolis yra tik priemonė, padedanti atkreipti idealaus vedybų partnerio dėmesį į seserį, o vėliau gyvūnas-brolis padeda netiesiogiai informuoti vyrą. Kadangi kaimyninių tautų varian tų pradžiose brolio likimui buvo skirta nemažai dėmesio (naudojant ES samplaiką net parodyta vidinė jo kova: du kartus svarbesniu laikomas tikslas išsaugoti tikrąjį pavidalą, tik trečią kartą pasiduodama skatinimui numalšinti troškulį), pasakoje turėtų būti ES, kuriame vaizduojamas ir tikrojo jo pavidalo grąžinimas. Vis dėlto daugelyje sudėtingo siužeto varian tų apie tai arba pamirštama arba pasakoma, kad avinėlis vėl tapęs žmogumi, kai sesuo sugrįžusi į šeimą.

Atkreipkime dėmesį į dažniausiai aptinkamą keistą avinėlio ir žuvimi virtusios sesers pokalbį: brolis praneša apie jam gręsiančią mirtį, o sesuo į tai nieko neatsako. Ji kalba, kaip ją reikėtų gelbėti. Kai kuriuse varian tuose aptinkama ir gana logiškų sesers atsakymų: ji negalinti broliui padėti / jai dar sunkiau. Vis dėlto vienoks ar kitoks pokalbio turinys pasitarnauja tik sesers problemų sprendimui. Jeigu brolis norėtų tik netiesiogiai informuoti apie seserį, galima pasikalbėti ir anksčiau, nebūtina laukti grėsmės savo gyvybei. Taigi įtariame, kad avinuko skundas seseriai yra užmiršto ES apie pavi-dalo broliui grąžinimą rudimentas. Reikia ieškoti daugiau tokio ES buvimo patvirtinimų.

Sudėtingo siužeto lietuvių pasakos dviejuose varian tuose sesuo ramina atėjusį skųstis brolį, primindama vyro priesaiką jo nepjauti: Krip krip, per peilį siekė, Krip krip per kalaviją gėrė, Krip krip kad tave nepjaus (LTR 686/73/); prisiekė ant grynų klupsčių ir suvalgė gorcų druskos (LTR 3907/27/, plg. LTR 3907/36/). Arba ji sako: <...> nei bijokai, nei drebėkai, nepjaus tavęs karaliūnas (LTR 2108/155/), neskatės peilelis tavo kaklelio (LVIA f. 1135 a. 10 Nr. 187 p. 58–60); Nepjaus, nors lovelį išmazgojo, nors peilalį išgalando (LTR 2786/192/). Viename varian te sesuo visiškai nelogiškai atsako į bro-lio skundą: Kęsk, broliukai kentuoliukai (LTR 687/14/). Kelių lietuviškų varian tų pradžiose sesuo pasako ponui / karaliui, kad avinukas – tai jos brolis ir prašo jo nepjauti; tai ir pažadama. Rengimasis pjauti gyvūnu vir-tusį žmogų tuose varian tuose nepateisinamas; kartais vyras stebisi žmonos požiūrio į avinuką permaina. Tikrąją žmoną pakeitusios raganos dukters reikalavimas pjauti avinėlį yra tapęs jos kenkimo šeimai epizodu. Vis dėlto

75


Z

netikros žmonos elgesys nelogiškas: ji stengiasi imituoti tikrąją žmoną, bet visiškai neapdairiai nori pašalinti avinėlį.

Iš sesers atsakymų į brolio skundą šiek tiek aiškėja užmiršto ES apie pavidalo grąžinimą kontūrai. Daugelio tautų pasakose ir net sakmėse atsispindi supratimas, kad žmogui virtus gyvūnu pasikeičia tik jo išorė. Lūšimi / vilke paversta moteris nusivelka kailį, o gulbe / antimi – pasi-deda sparnus ir vėl tampa moterimi. Nusivilkusi kailį tikra vilkė ar pasi-dėjusi sparnus gulbė taip pat laikinai virsta mergina. Sakmėse sakoma, kad medžiotojai nulupę nušauto vilko kailį ir radę žmogų / jaunosios kaspi-nus / rožinį / dingusio žmogaus apsivilkimą; tai buvęs vilktakis (KLPTK 3: 244, tipas 1.1.3.7.).

Lietuvių pasakose aptinkami negausūs ES, kuriuose herojus sąmonin-gai žaloja gyvūno išorę teikiantį objektą ir taip priverčia gyvūnu virtusį žmogų jį nusimesti (ES tipas 1.1.3.1., versija 3). Remdamiesi cituotais sesers atsakymais į brolio skundą, ypač kvietimu kęsti, ir žiniomis apie archajišką pavidalo pakeitimo sampratą, hipotetiškai rekonstruojame tokį užmirštą ES: sesers vyras ar koks nors „žinantis“ asmuo ruošiasi nulupti ar bent sužaloti avinuko / stirniuko kailį, kad broliui būtų grąžintas žmogaus pavidalas. Bro-lis mano, kad jį pjaus, o sesuo žino pasirengimų tikslą ir brolį ramina, kvie-čia kentėti. Rekonstravę galimą ES apie pavidalo broliui grąžinimą, siūlome išvadą, kad analizuojamos pasakos sudėtingas siužetas susiformavo sujungus du to paties paprastos struktūros tipo ir vienodos makrostruktūros siužetus: viename buvo vaizduojamas brolio virtimas gyvūnu ir pavidalo grąžinimas, o kitame – analogiškas sesers likimas. Gali būti, kad pirmasis siužetas buvo prijungtas prie antrojo tada, kai pribrendo poreikis palaikyti monogaminės šeimos stabilumą: avinuku ar stirniuku pavirtęs brolis prisideda prie sesers šeimos sukūrimo ir jos atkūrimo. Tam tikslui buvo pritaikytas ir ES apie pavidalo grąžinimą broliui; todėl šis ES neišnyko be pėdsakų.

Pirmojo siužeto neigiamas ES apie brolio virtimą avinuku ar stir-niuku senų senovėje galėjo būti savarankiška pasaka, t. y. galima pirmo tipo paprasta struktūra. Toks kūrinys galėjo įtikinėti, jog pavojinga kontaktuoti su gyvūnu net per vandenį. Europos tautų pasakos sudėtingo siužeto varian-tuose aptinkamas ES gana stabilus: įvairuoja tik gyvūnai, iš kurių pėdos atsigėręs brolis jais pavirsta. Tik tarp paskelbtų ukrainiečių pasakų varian tų aptikome kitokią virtimo gyvūnu priežastį: berniukas pirtyje laižęs ožio tau-kus ir pavirtęs ožiuku (Лiнтур: 97–99). Ožkų mėsa ir taukai buvo valgomi – pavidalas prarandamas ne dėl draudžiamo maisto vartojimo. Svarbu, kad

76


berniukas laižė taukus pirtyje, t. y. būdamas nuogas, tarsi neturintis jokio pavidalo. Taigi neigiamo ES apie brolio virtimą gyvūnu varian tai priklauso tipo 1.2.1.8. Herojus kontaktuoja su pavojingu personažu ar objektu dviem versijoms: 1) herojus priima į vidų pavojingą objektą ir 4) herojus kontaktuoja su gyvūno kūno dalimi, būdamas be drabužių.

Mums belieka pasistengti patvirtinti prognozes – ieškoti jas atitinkan-čių realių varian tų. Rinkdami medžiagą straipsniui (Кербелите 1981), sura-dome Paulio Šmito paskelbtą latvių pasakos varian tą, kurio struktūrą sudaro vienas neigiamas ES. Brolis nori gerti. Jis sako seseriai gersiąs vandenį iš vilko pėdos. Sesuo liepia negerti ir sako, kad atsigėręs brolis virsiąs vilku ir ją suėsiąs. Brolis atsigeria ir pasielgia taip, kaip sesuo sakė (PŠ IV 527). Galima numanyti, kodėl latvių tradicijoje toks varian tas išliko: pasakos nebegalima tęsti, nes sesers nebėra, o grąžinti žmogaus pavidalą savo seserį sudraskiu-siam broliui – nehumaniška. Minėto latvių teksto autentiškumą paremia ir tai, kad analogiškas varian tas užfiksuotas Estijoje (už šią informaciją mes dėkingi estų folkloristei Kristi Salve).

ES samplaikoje vaizduojama, kaip brolis kovojo su noru numalšinti troškulį ir du kartus elgėsi teisingai. Archajiškame pragmatinės paskirties kūrinyje ES semantinė pora galėjo sudaryti antro ar trečio tipo paprastą struktūrą, t. y. galėjo būti vaizduojami du priešingai pasielgę herojai. Deja, tokių tekstų aptikti nepavyko. Kitas kūrinio raidos etapas – prie ES apie bro-lio virtimą gyvūnu prijungtas bet koks ES apie tikrojo pavidalo grąžinimą. Kai rašėme straipsnį (Кербелите 1981), tokius tekstus aptikome tarp spaus-dintų latvių pasakos varian tų (PŠ IV 525) ir Madagaskaro salos gyventojų malgašų pasakų rinkinyje (ОФМ: 159–162). Toliau sisteminant lietuvių pasakų tekstus atsirado ir analogiškos struktūros 7 lietuviški varian tai. Jie priskirti struktūriniam-semantiniam tipui 1.2.1.8. Herojus kontaktuoja su pavojingu personažu ar objektu. Pavidalas broliui grąžinamas, kai aviniukas vėl pagirdomas vandeniu iš avinėlio pėdos / vandeniu iš avinėlio pėdos, kurią peržegnojo. Arba aviniukas šoka per tvorą ir virsta žmogumi (KLPTK 1: 211). Iš dalies pasitvirtino spėjimas, jog sesers reakcija į brolio skundą (kvietimas kentėti, raminimas, kad nepjaus) gali būti ES apie pavidalo grą-žinimą nulupant gyvūno kailį rudimentas: tokie ES aptikti realiuose lietuvių pasakų apie stirna / meška virtusią žmoną (K 1.2.1.10., 1.2.1.8. / AT 409) varian tuose: ponas / karalius nulupa stirnos / meškos kailį – gyvūnas virsta žmona (KLPTK 1: 192).

Aptikta paprastos struktūros varian tų, kuriuose brolis praranda

77


Z

pavidalą ir vėl atverčiamas žmogumi; jie baigiami sėkmingomis sesers vedybomis (MtG IV: 170–171, LTR 413/33/). Galima manyti, kad sesers vedybos suteikė galimybę pasaką pratęsti – vaizduoti sesers šeimos išar-dymą ir atkūrimą. Dėl to Europos tautų tradicijose dėmesys brolio likimui susilpnėjo.

Lietuvių ir kitų Europos tautų pasakose šeimos išyra dėl įvairių prie-žasčių. Prie ES apie sėkmingas mergaitės vedybas lietuvių pasakose prijun-giami keturių tipų ES, kuriuose žmona praranda tikrąjį pavidalą ir šeimą (tipo 1.2.1.8. versija 4; tipo 1.2.1.10. versijos 2, 3, 5; tipo 1.2.1.12. ver-sijos 1, 2, 3; tipo 1.2.3.1. versija 3) ir trijų tipų poveikio akcijos, kuriose žmona apšmeižiama ir pašalinama iš šeimos (tipo P 5.2.2.2. versija 2; tipo P 5.2.2.3. versija 1; tipo P 5.2.2.4. versijos 2, 3) (KLPTK 1: 381, 382, 384, 392, 426–428). Taigi esama galimybių įvairiai pratęsti pasaką, kurioje įterp-tas ES apie sėkmingas sesers vedybas. Siužete „Brolis ir sesuo“ Europos tautos pasirinko to paties tipo ES (sesuo įstumiama į vandenį ir virsta žuvimi ar antimi). Tik dalyje lietuvių ir rusų pasakų varian tų karalienė / ponia įstumiama ne į vandenį, o į užmaskuotą žarijų duobę, bet į vandenį įkrenta jos plaukelis, kuris virsta vandens paukščiu. Labai maža tikimybės, kad tą patį dviejų pasakų jungimo būdą ir tokią pačią šeimos iširimo priežastį kiek-viena tauta pasirinko savarankiškai. Tačiau neatsargu teigti, kad sudėtinga dviejų siužetų kontaminacija sukurta kurios nors vienos tautos tradicijoje. Greičiausiai, kelių Europos tautų repertuare susiformavo panašus sudėtin-gas pasakos siužetas, nes tos tautos kūrybiškai bendradarbiavo, o kūrinys daug kartų keliavo iš vienos tradicijos į kitą.

Išpopuliarėjusi Europos tautų tradicijose sudėtingo siužeto versija visiškai nustelbė kitas versijas. Todėl negausūs kitų versijų varian tai retai kada spausdinami. Vis dėlto atrasti lietuvių ir latvių pasakų paprastų struk-tūrų varian tai teikia vilčių, kad analogijų gali atsirasti ir kitų tautų rankrašti-niuose tekstuose. Dviejų pasakų junginys nelabai archajiškas: jis galėjo susi-formuoti, kai pribrendo būtinybė įtikinėti, jog pirmoji žmona yra geriausia, t. y. pasakos ėmė propaguoti stabilią monogaminę šeimą.

Spėtinos genetiškai panašios pasakos

Lietuvių ir rusų pasakos labai panašios: abiejų tautų tradicijose fik-suojami tų pačių siužetų varian tai; nemažai atvejų, kai tie patys kūriniai

78


XIX–XX a. repertuaruose vienodai populiarūs ar retai aptinkami. Todėl gali atrodyti, kad šių tautų pasakų analogijas rasti nesunku. Kaip minėta, analogiškais neretai laikomi varian tai, kuriuos sistemintojai priskyrė tam pačiam siužeto tipui pagal tarptautinį A. Aarne’s – S. Thompsono pasakų katalogą (AT). Kai Europos tautų pasakų tyrinėtojai domisi populiariais siužetais ir tradicijos įtvirtintomis jų versijomis, pagal AT sistemą sukurti nacionaliniai katalogai iš tikrųjų padeda atrasti analogiškų tekstų šaltinius. Vis dėlto gana daug varian tų AT siužetų tipams priskirta tik sąlygiškai – pagal atskirų epizodų sutapimą su minėtame kataloge esančiais aprašymais. Ieškoti analogijų pasikliaujant tik tokio pobūdžio katalogų duomenimis yra pavojinga, nes jomis galima palaikyti tik tam tikrais elementais sutampan-čius tekstus. Mūsų požiūriu, patikimesnis tekstų panašumo kriterijus – ele-mentariųjų siužetų semantikos ir hierarchinės padėties sutapimas skirtingų tautų pasakų siužetų struktūrose.

Genetiškai panašiais (paveldėtais iš bendrų protėvių) laikomi folkloro kūriniai, kurie fiksuojami giminingų tautų (pvz., baltų, tiurkų, slavų ir kt.) tradicijose, bet neaptinkami ar retai pasitaiko kaimyninių tautų repertuare. Kadangi skirtingose indoeuropiečių kalbose atrandamas bendras žodžių šaknis ar žodžius kalbininkai laiko paveldėtais iš bendros prokalbės, teo-riškai įmanoma, kad iš tų laikų gali būti paveldėtos ir panašios pasakos. Mes norime pamėginti taikyti tekstų struktūrine-semantine analize pagrįstą kūrinių giminystės nustatymo būdą.

Anksčiau pristatėme kelių pasakų siužetų struktūras, kuriose norin-tis išsivaduoti ar išvaduoti artimąjį herojus nesitenkina viena gudrybe, o naudoja vieną po kito kelis sprendimus. Tų pasakų (K 1.1.1.1., 1.1.1.4. / AT 480A*, 1.2.1.10. / AT 325 ir kt.) turimuose varian tuose norinčio išsivaduoti ar pasiryžusio vaduoti artimąjį herojaus pirmoji sėkmė beveik niekada netampa galutine pergale. Vis dėlto pirmąjį vadavimo / vadavi-mosi etapą vaizduojantis ES nepraleidžiamas visuose varian tuose, nes šis etapas yra būtinas. Tokia grandinė, kurios pradiniai ES stabiliai kartojami, o tolesni ES gerokai varijuoja, būdinga lietuvių pasakai „Oželis padėjėjas“. Norėdamas išgelbėti vilkui / velniui pažadėtą mergaitę, oželis naudoja vis sudėtingesnį būdą tikslui pasiekti – grėsmei likviduoti.

Jono Balio „Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų kataloge“ (Balys 1936) išskirtas siužetas *314B „Magiškas bėgimas oželiui padedant“, kuriam priskirta 15 varian tų. Siužeto aprašymas lakoniškas: „Oželis išgelbsti velniams pažadėtą merginą“. J. Balio aprašytas siužetas įtrauktas į tarptautinį

79


Z

katalogą ir nurodyti tik lietuviški varian tai (AT 314B*). Šiam AT siužetui mes priskyrėme 46 lietuviškus varian tus. Remdamiesi tekstų analize juos priskyrėme trims struktūriniams-semantiniams tipams: 1.1.1.4. Herojus kliudo antipodui priartėti, kol šis pavojingas, 1.1.1.22. Herojus pasiekia, kad antipodas patektų į netinkamą gyventi aplinką ir 1.1.2.3. Herojus pasinaudoja antipodui neprieinama persikėlimo priemone. Siužetui AT 314B* priskirti 2 rankraštiniai latvių varian tai (AM 314B*) bei XIX a. užrašytas ir paskelb-tas 1 baltarusių varian tas (СУС 314 В*). Hanso Jőrgo Utherio papildytame tarptautinio katalogo leidime šis siužetas sujungtas su giminingos semanti-kos, bet konkrečiame lygmenyje skirtingu siužetu (ATU 314A*) ir nurody-tas tipo paplitimas įvairių tautų (daugiausia finougrų) tradicijose.

Į lietuvių pasakos „Oželis padėjėjas“ varian tus sandara ir turiniu panašų rusų pasakos tekstą aptikome rinkinyje «Сказки Заонежья» (Онегина 19). Komentuodama skelbiamą tekstą, Nina Onegina nurodė, jog Karelijoje užrašyti dar 5 panašūs varian tai. Remdamiesi komentare pateikta informa-cija, suradome 2 paskelbtus varian tus (Ончуков 128, Карнаухова 64). Rytų slavų pasakų kataloge šie varian tai priskirti AT 313A, B, C ir АТ 313Н* tipams. Tai dar vienas atvejis, įspėjantis, kad pagal tarptautinį katalogą sukurti nacionaliniai katalogai ne visada padeda surasti analogijas. Alek-sandro Nikiforovo užrašytos lakoniškos siužeto santraukos minėtame kata-loge neradome; šio teksto struktūros nustatyti neįmanoma. Vienas panašus varian tas užrašytas iš Lietuvos rusų sentikių (Новиков 1 55).

Turimų lietuvių, latvių ir rytų slavų varian tų analizė ir lyginimas parodė, kad jų struktūrų pradiniai trys ar net keturi ES yra stabilūs ir sutampa. Tekstų struktūrų svarbiausi ES dažniausiai aptinkami ne tekstų pradžiose; todėl varian tai priklauso keliems struktūriniams-semantiniams tipams. Tai gali liudyti, kad senų senovėje pasakos buvo giminingos seman-tikos, o jų raida vyko skirtingai. Kad tuo įsitikintume, pirmiausia palygin-sime iš esmės vienodas siužeto dalis sudarančius lietuvių ir kaimyninių tautų varian tų ES.

Dviem struktūriniams-semantiniams tipams priskirti lietuviški varian-tai dažniausiai pradedami ES, priklausančiais tipui 1.2.1.5. Herojus sutinka su nepriimtina antipodo sąlyga:

1. Pradinė situacija: Tėvas pamato rožę ir nori ją parvežti dukteriai. Herojaus akcija: Tėvas skina rožę. Vilkas jį nutveria ir žada paleisti tik

80


tada, kai pažadės jam tą, kas grįžtantį namo pirmas pasitiks. Tėvas mano, kad pasitiks šuo, ir pažada. Tėvą pasitinka duktė.Rezultatas: [Tėvas supranta pažadėjęs vilkui dukterį.]

Pastarasis ES priklauso minėto ES tipo 1.2.1.5. versijai 1) herojus mano, kad antipodo sąlyga priimtina. Kiti trys lietuvių varian tų konkretūs pradiniai ES priklauso to paties ES tipo versijai 2) herojus sutinka su nepriimtina anti-podo sąlyga, būdamas sunkioje būklėje:

2. Pradinė situacija: [Kelionėje tėvas pajunta troškulį.]Herojaus akcija: Tėvas pasilenkia prie upelio ir geria. Kažkas nutveria jį už barzdos ir traukia į vandenį. Nematoma būtybė žada paleisti, jei tėvas pažadės tą, ko namie nepaliko. Tėvas pažada. Rezultatas: Tėvas namie randa gimusią dukterį ir supranta, kad ją paža-dėjo.

3. Pradinė situacija: [Tėvą pasitinka vilkas.]Herojaus akcija: Vilkas žada pjauti tėvą. Kad jo nepjautų, tėvas pažada vilkui dukterį.Rezultatas: [Duktė pažadėta vilkui.]

4. Pradinė situacija: Žmogus neturi duonos. Herojaus akcija: Norėdamas gauti duonos, žmogus pažada dukterį velnio sūnui. Rezultatas: [Duktė pažadėta velnio sūnui.]

Retkarčiais tekstų pradžioje aptinkamas ES, priklausantis tipui 5.1.1.1. Herojus atsisako sulaužyti vedybų paprotį, versijai 2) herojus atsisako vedybų su mitine būtybe:

5. Pradinė situacija: [Duktė subrendusi vedyboms.]Herojaus akcija: Dukteriai peršasi velnias. Ji nenori už jo tekėti ir pabėga.Rezultatas: [Duktė toli nuo velnio.]

Vieninteliame varian te, kuris priskirtas struktūriniam-semantiniam tipui 1.1.2.3., pradinis ES priklauso tipui 4.2.0.2. Herojus kelia vedybų par-tneriui neapgalvotą reikalavimą, versijai 1) herojus ieško partnerio, kuris įvyk-dytų žmogui per sunkų uždavinį:

6. Pradinė situacija: [Tėvas ir vedyboms subrendusi duktė.]

81


Z

Objekto gavimo akcija: Tėvas pasiuva dukteriai nagines iš utėlės odos.

Herojaus akcija: Duktė paskelbia, kad tekės už to, kas atspės, iš kieno odos pasiūtos naginės. Atspėja žaltys. Rezultatas: Duktė privalo tekėti už žalčio.

Tik du iš šešių aprašytų ES sukurti specialiai vedybų problemoms vaiz-duoti (Nr. 5 ir 6). Manytina, kad jie sukurti palyginti vėlai. Kaip minėta, stebuklinėse pasakose vedybos dažniausiai vaizduojamos transformuotuose archajiškuose ES. Iš pasakoje vaizduojamų įvykių eigos tampa aišku, kad ir archajiškuose ES duktė buvo pažadėta nežinomai būtybei, vilkui ar velniui kaip nuotaka. Aprašyti tipo 1.2.1.5. ES (Nr. 1–4) aptinkami pasakų pra-džiose, kurių varian tai priskiriami 11 struktūrinių semantinių tipų ir 8 AT siužetams. Tokia pradžia būdinga stebuklinėms pasakoms, kuriose tėvo pažadėtas sūnus ar duktė išmėginami (bandytojų vaidmenį atlieka vilkas, lokys, baidyklė, velnias, ponas).

Tipo 1.2.1.5. elementariaisiais siužetais pradedami visi trys į lietuviš-kus varian tus panašūs rusų pasakų tekstai. Nikolajaus Ončukovo užrašyto varian to pradinis ES sutampa su lietuviškų varian tų ES Nr. 2, tačiau jis labiau tiktų tipo 1.2.1.5. pirmai versijai: kai sulaikęs laivą vandenis (vodianoj) reikalauja atiduoti tą, ko namie nepažįsta, pirklys mąsto, kad jis visus pažįsta. Taigi pirklys nenumano, kad jam nesant namie atsirado naujagimis. Irinos Karnauchovos tekste traukiamas į šulinį karalius supranta, kad namie ne visus pažįsta, bet, gelbėdamas savo gyvybę, pažada tą, kurio namie nepažįsta (ES priskirtinas tipo 1.2.1.5. antrai versijai). Jurijaus Novikovo paskelbto Lietuvos sentikių varian to pradinis ES iš esmės skiriasi tik personažais: nutvertas už barzdos žvejas pažada velniui pats nežinodamas ką.

Latvių pasakų kataloge aprašytų dviejų rankraštinių varian tų pradinis ES priklauso tipui 5.1.1.1.: velnias nori vesti karaliaus dukterį, bet ta nenori už jo tekėti (AM 314B*).

Kai ateina laikas tesėti pažadą (duktė yra dvylikos ar keturiolikos metų), lietuvių varian tuose ir rusų pasakos N. Ončukovo tekste tėvai nenori matyti, kaip paims dukterį, todėl palieka ją vieną ir išvažiuoja kažkur už marių. Duktė randa ožiuką / ožį, kuris paslepia mergaitę rogutėse po šienu ar sta-tinėje ir išveža. I. Karnauchovos ir J. Novikovo paskelbtuose rusų pasa-kos varian tuose patys tėvai pakinko ožiuką, o tas mergaitę išveža. Tipui 1.1.2.4. Herojus pasiekia, kad jį perkeltų į reikalingą vietą priklausantis ES

82


užbaigiamas tada, kai ožka / ožiukas kelyje sutinka velnius ar vandenų jėgą (vodianikovu silu).

N. Oneginos varian te įterpta ES semantinės poros samplaika: kai Gra-žuolė Nastasja nusilenkia ožkai ir prašo gelbėti, ši atsisako (jos nekvietę į Nastasjos krikštynas), bet sutinka gelbėti, kai mergaitė dar kartą nusilenkia. Tokios samplaikos neaptikome nei lietuvių, nei kituose rusų varian tuose.

Beveik visuose lietuvių, latvių varian tuose bei Lietuvos sentikių tekste prieš išvykdamas ožiukas troboje palieka nuotakos imitaciją: aprengia katę, šiaudų kūlį, piestą ir pasodina už stalo / pastato trobos viduryje. Tai ES tipo 1.1.2.1. Herojus imituoja, kad jo artimasis yra antipodo paskirtoje vietoje pradžia.

Beveik visuose analizuojamuose varian tuose (išskyrus vieną lietuvišką tekstą, priskirtą tipui 1.1.2.3., ir N. Oneginos paskelbtą varian tą) ožiukas / ožka sutiktiems vilkams, vandeniams ar velniams nesako tiesos, ką veža ir kur važiuoja. Lietuvių varian tuose ožiukas sako vežąs šienelį / alutį, I. Kar-nauchovos tekste – gelžgalius į kalvę, N. Ončukovo tekste – šepečius ir ada-tas, sentikių tekste – vykstąs į lauką malkų skaldyti (naudojama naujadarų turinti formulė: в поле полянище дрова рубянищить) ir vežąs sau paėsti, atsi-gerti ir pamiegoti. Sutiktieji aiškinimu patiki – ES 1.1.2.4. pabaigiamas.

Daugelyje lietuvių varian tų velniai sako pjausią ožiuką, o tas prašo nepjauti, žada dainelę padainuoti. Velniai jo nepjauna. Be abejo, svarbus ir dainelės turinys: joje pasakoma, jog karalaitė sėdi už stalo ir svečių laukia. Velniai skuba pas karalaitę. Taigi ožiukas išsaugo gyvybę pasiūlęs velniams paslaugą ir juos pralinksminęs. ES priklauso tipui 1.1.1.16. Herojus įtikina antipodą, kad jis šiam naudingas. Ožiuko dainelė yra šio ES ir nebaigto ES 1.1.2.1. bendra dalis. Velnių reakcija į ožiuko dainelę baigia ES 1.1.1.16., o ES 1.1.2.1. baigiamas tik tada, kai velniai vietoj karalaitės randa katę ar kitą pakaitą ir supranta esą apgauti.

Tipui 1.1.1.16. priklausantis ES panaudotas N. Oneginos paskelb-tame tekste: ožka sutinka vandenų jėgą ir sako skubanti į miestą – pirksianti kiaulienos vandenų jėgos ir Gražuolės Nastasjos vestuvėms. Ožkai liepiama greičiau bėgti. Kituose rusų pasakų varian tuose tokio ES nėra, bet juose įterpiama tipo 1.1.2.1. dalis: I. Karnauchovos tekste ožiukas sako vande-niams, jog karalaitė prausiasi ir svečių laukia, N. Ončukovo tekste ožys sako, kad caras alų daro, carienė ruošia vaišes, auksaplaukė Salamonida šukuo-jasi ir svečių laukia, o rusų sentikių tekste ožys sako velniams, kad Alena aslą šluoja ir jų laukia. Pastarajame tekste išsamiau papasakota, kaip velniai

83


Z

elgiasi su mergaitės imitacija: tris kartus jai liepia kaisti virdulį, pagaliau šeria per piestą ir supranta esą apgauti.

Lietuvių pasakos 17 varian tų supratę apgaulę vilkai / velniai vejasi bėglius. Šie sukuria kliūtis kelyje: mėto daiktus, kurie virsta kalnais, mišku, aukšta tvora, o vilkai / velniai kliūtis naikina. ES priklauso tipui 1.1.1.4. Herojus kliudo antipodui priartėti, kol šis pavojingas. Skirtingose pasakose šio tipo ES antipodas tampa nepavojingas, kai herojus suspėja patekti į savo teritoriją. Dažnai į ES 1.1.1.4. įterpiamas koks nors detalizuojantis ES, kuriame antipodas likviduojamas. Nagrinėjamuose lietuvių siužeto varian-tuose ožiukas meta rankšluostį – tas virsta ežeru. Norėdami pasiekti bėglius, velniai stengiasi išgerti ežerą ir sprogsta (ES tipas 1.1.1.21.). Dažniau įter-piami du detalizuojantys ES. Viename jų bėgliai tampa antipodo nepasie-kiami: karalius permeta per marias šilkų juostą – ožiukas su mergaite tuo tiltu pervažiuoja per marias (ES tipas 1.1.2.3.), o kitame padaroma taip, kad antipodas patektų į netinkamas gyventi sąlygas: velniams permetamos žar-nos ar voratinklių tinklas – jie sukrenta į marias (ES tipas 1.1.1.22.). Kituose 28 lietuviškuose varian tuose bėgimo sukuriant kliūtis nėra, o naudojami du minėti ES (1.1.2.3. ir 1.1.1.22.). Tik vienas lietuviškas varian tas baigiamas mergaitės persikėlimu per marias, o visuose kituose grėsmė visiškai pašali-nama likvidavus antipodą.

ES, kuriuose vaizduojamas bėgimas sukuriant kliūtis kelyje, aptinkami I. Karnauchovos ir N. Ončukovo tekstuose, o rusų sentikių tekste yra tik tokio ES rudimentas – velniai vejasi ožį, bet šis suspėja nuvykti už marių. Tekstas taip ir baigiamas; jame nepaaiškinta, kaip ožiui pavyko patekti už marių. N. Oneginos paskelbtas tekstas skiriasi: ožka pribėga trobelę ir paprašo senelės, kad ją su mergaite paslėptų. Senelė paslepia, o vandenų jėgai sako nieko nemačiusi.

Rusų varian tuose vandeniai nelikviduojami, o mergaitei surandama saugi vieta – ji išteka už caraičio / karaliaus. Mitiniam personažui pažadė-tos mergaitės sėkmingos vedybos, ko gero, turėjo būti laiminga pasakos pabaiga, bet taip neatsitiko. N. Oneginos tekste caraičio žmona pasielgia neatsargiai – maudsi jūroje, t. y. patenka į jos siekiančio mitinio perso-nažo erdvę. ES tipas – 1.2.1.3. Herojus tampa antipodo pasiekiamas. Tokio ES dėsningas rezultatas – herojus patenka antipodo priklausomybėn. Kadangi pažadėtoji vandenų jėgai yra ištekėjusi, rezultatas pakitęs – herojus atskiria-mas nuo šeimos. Šiame tekste raganos duktė mato, kas atsitiko, apsirengia caraičio žmonos drabužiais ir nueina pas jos vyrą. Kituose dviejuose rusų

84


pasakos varian tuose pati ragana įstumia karaliaus žmoną į vandenį ir pakei-čia ją savo dukterimi. Toliau visų trijų varian tų siužetų eiga sutampa su pasakos „Brolis ir sesuo“ (K 1.2.1.12. / AT 450) antrąja dalimi. Netikra žmona reikalauja pjauti ožką / ožį. Ožka / ožys prašo, kad leistų prieš mirtį atsigerti ar atsisveikinti su jūra. N. Oneginos tekste ir čia aptinkamas savitas elementas: ožka nubėga pas senelę, gauna stebuklingą kryžių, užmeta jį ant pasirodžiusios žmonos ir ištraukia ją iš jūros. Kituose varian tuose žmoną susigrąžina vyras, išgirdęs ožio pokalbį su ja ar tiesą sužinojęs iš senelės.

Žmonos grįžimas į šeimą – turėtų būti laiminga pasakos pabaiga. N. Oneginos tekste ji beveik pasiekiama: pavojinga vandenų jėga susilpnėja. ES, kuriame caraičio žmona neatsargiai pasielgia ir patenka vandenų jėgos priklausomybėn, jungia visus ES į palyginti darnią struktūrą. Jį galima lai-kyti svarbiausiuoju ES, o tekstą priskirti struktūriniam-semantiniam tipui 1.2.1.3. Herojus tampa antipodo pasiekiamas. Kituose dviejuose rusų pasakos varian tuose tarsi užmirštama, kad žmona taip ir liko neišvaduota iš miti-nio personažo kėslų, o siužetas turi dvi silpnai tarpusavyje susijusias dalis. Todėl šie varian tai priskirtini dviejų struktūrinių-semantinių tipų junginiui. Tekstų pirmojoje dalyje labai svarbus ES, kuriame bėgama kuriant besive-jantiems kliūtis – ją priskiriame tipui 1.1.1.4. Herojus kliudo antipodui priar-tėti, kol šis pavojingas. Antrojoje dalyje svarbiausias ES, kuriame žmona eina į pirtį kartu su ragana ir įstumiama į vandenį – ji priskiriama tipui 1.2.1.12. Herojus patenka į netinkamas gyventi sąlygas.

Rusų pasakos varian tų struktūrų ypatumai leidžia manyti, kad šeimos problemos pasakoje apie mitinei būtybei pažadėtos mergaitės vadavimą atsi-rado palyginti vėlai: tradicijoje dar nesusiklostė logiškas visų ES derinys. Neatsitiktinai N. Oneginos komentare teigiama, kad toks sudėtingas siuže-tas fiksuojamas tik viename Karelijos regione. Komentaro autorė pažymėjo, kad analogiško siužeto pasaka sekama ir karelų (Онегина 1986: 202). Deja, tarp spausdintų karelų pasakų tokio varian to aptikti nepavyko.

Lietuvių ir rusų pasakų panašių varian tų lyginimas parodė, kad pra-džioje beveik visi ES yra giminingos semantikos. Elementarieji siuže-tai, kuriuose vaizduojami mitinei būtybei pažadėtos mergaitės vadavimo etapai, sudaro vienodas (ketvirto tipo) paprastas struktūras su pirmuoju ES. Lietuvių pasakos 17 varian tų ir rusų pasakos 2 varian tai priskiriami net tam pačiam struktūriniam-semantiniam tipui (rusų varian tuose ES 1.1.1.4. baigiamas nedėsningai). Lietuvių ir rusų pasakų sudėtingi siužetai baigiami skirtingai: lietuvių varian tuose detaliai vaizduojamas pavojingų

85


Z

antipodų likvidavimas, o rusų varian tuose išsigelbėjimo ieškoma vedy-bose.

Pastebėti panašūs pasakų požymiai leidžia pasiūlyti hipotezę: skirtingų tautų kūriniuose išsaugotas bendras archajiškas pagrindas, t. y. gana gausūs lietuvių ir vos keli surasti rusų pasakos varian tai yra panašūs genetiškai. Pasakų raida primena archajiškos leksikos raidą: iš indoeuropiečių, baltų ar slavų prokalbių paveldėti žodžiai atskirų tautų kalbose įgijo skirtingas kono-tacijas, vartojami nevienodomis, net priešingomis reikšmėmis.

Hipotezę reikėtų patikrinti gausesnių rusų ir kitų slavų varian tų ana-lize. Pravartu pasitelkti karelų, suomių ir kitų finougrų tautų varian tus. Gali būti, kad jie padėtų paaiškinti, kodėl žinomi rusų pasakų varian tai užrašyti tik Karelijoje, o lietuvių – tik Rytų Aukštaitijoje ir Dzūkijoje (vienintelis varian tas užrašytas Vidurio Lietuvoje). Deja, tik dalis mums rūpimų tautų pasakų varian tų susisteminta; rankraštiniai varian tai tebėra neprieinami. Nedaug tepadeda ir esamas rytų slavų pasakų katalogas (СУС): kaip įsitiki-nome, ieškomi varian tai priskiriami skirtingiems AT siužetų tipams. Be to, kai archajiškų kūrinių paprastos struktūros tampa sudėtingomis, pasikeičia ES hierarchinė padėtis (svarbiausiu gali tapti kitas ar keli kiti ES). Todėl tik siužeto pradžia sutampančios konkrečios pasakos gali būti priskiriamos keliems struktūriniams-semantiniams tipams. Mūsų sukurta kiekvieno lie-tuvių pasakų žanro ir suvestinė visų pasakų žanrų elementariųjų siužetų ir jų tipų klasifikacija bei ją papildanti rodyklė (KLPTK 1: 79–96, 321–429; KLPTK 2: 54–82, 109–124, 185–228, 265–280, 380–426, 442–452, 465–472; КТНС: 439–708) teikia informaciją, kokiuose struktūriniuose-seman-tiniuose tipuose bei tarptautinio pasakų katalogo siužetų tipuose naudojami tam tikri ES. Deja, tokia informacija teikiama tik apie lietuvių pasakų teks-tus; kitų tautų pasakose ES padėtis ne visada analogiška.

Tradicijos santykis su Charleso Perrault’o pasaka „Raudonkepuraitė“

Pasakų panašumą kartais gali lemti spaudoje paskelbti ir į kitas kalbas išversti vienos tautos tradicijoje užrašyti ar net literatūriškai apdoroti varian-tai. Tos pačios tautos ir kitų tautų pasakų publikacijų pėdsakų iš tikrųjų aptinkama sakytinėse tradicijose. Pavyzdžiui, Klaros Korepovos tyrinėjime parodytas pigių pasakų rinkinių, vadinamųjų lubokų, poveikis rusų sakytinei

86


tradicijai (Корепова 1999). Lietuvių tautosakos rinkėjų sukaupta nemažai medžiagos, liudijančios apie kai kurių pateikėjų domėjimąsi pasakų leidi-niais. Mums pavyko aptikti netvirta ranka perrašytų pasakų net iš Mečislovo Davainio-Silvestraičio rinkinėlio, spaudos draudimo laikais paskelbto Rytų Prūsijoje. Dabartiniai pateikėjai kartais atvirai prisipažįsta pasakų išmokę iš knygų ir net parodo leidinius. Tokių pateikėjų pasekti varian tai kartais iš tikrųjų labai panašūs į rinkiniuose paskelbtus tekstus, bet kartais aptinka-mos tik iš įvairių knygų (ne tik lietuvių pasakų rinkinių) perimtos detalės ar ilgesni fragmentai.

Lietuvoje ir kitose Europos šalyse daugelis vaikų ir suaugusiųjų prisi-mena XVII a. pabaigoje prancūzų rašytojo Charleso Perrault’o (Šarlio Pero) literatūriškai apdorotą pasaką „Raudonkepuraitė“. Labai panašus varian tas XIX a. pradžioje paskelbtas brolių Grimmų rinkinyje „Vaikų ir šeimos pasa-kos“ (KHM 26). Ir Ch. Perrault’o, ir brolių Grimmų pasakų rinkiniai ar ats-kiri jų paskelbti tekstai buvo verčiami į kitas kalbas. Keletą kartų „Raudon-kepuraitė“ buvo paskelbta ir lietuviškai (Pero 1923; Raudonkepuraitė 1948, 1985, 1991, 1997). Šis siužetas ne kartą įvairiai panaudotas kino filmuose, pritaikytas teatrui. Tačiau „Raudonkepuraitė“ Lietuvoje labai retai fiksuo-jama iš pateikėjų: dideliame lietuvių pasakų masyve aptikti tik šeši varian tai, daugiau ar mažiau panašūs į Ch. Perrault’o kūrinį (KLPTK 1: 174–175). Šie varian tai užrašyti XX a. pabaigoje; vieną jų pasekė septynerių metų mer-gaitė, tris užrašė moksleiviai (pateikėjai nenurodyti). Ch. Perrault’o kūrinys retai fiksuojamas ir kitų tautų folkloro medžiagos rinkėjų. Pavyzdžiui, tarp susistemintų spausdintų rytų slavų pasakų varian tų nurodytas tik vieno Bal-tarusijoje užrašyto „Raudonkepuraitės“ varian to šaltinis (СУС 333А). Šis siužetas labai retai fiksuotas ir Suomijoje (už šią informaciją autorė dėkinga suomių pasakų tyrinėtojai Satu Apo).

Be abejo, šį reiškinį galima paaiškinti taip: žinodami pasakos kilmę, medžiagos rinkėjai jos neužrašė, o gal ir pateikėjai nesekė. Vis dėlto būtina prisiminti, kad nemažai pasakų rinkėjų (pvz., Aleksandras Nikiforovas, Nikolajus Ončukovas ir kt.) fiksavo visus pateikėjų siūlomus kūrinius. Rinkdami pasakas, mes taip pat neatmetėme iš knygų išmoktų kūrinių; užrašinėjome ir vaikų sekamas pasakas (mūsų užrašytas ir vienas mergaitės pasektas „Raudonkepuraitės“ varian tas). Ne mažiau svarbu tai, kad kitos Charleso Perrault’o literatūriškai apdorotos ir išpopuliarintos pasakos „Pelenė“ poveikis lietuvių sakytiniams varian tams vis dėlto jaučiamas: kai kuriuose jų aptinkama šiai lietuvių pasakai nebūdingų detalių. Taigi reikia

87


Z

ieškoti kitų priežasčių, kodėl Lietuvoje užrašyta nedaug „Raudonkepu-raitės“ varian tų. Be to, svarbu išsiaiškinti, ar sakytiniai pasakų varian tai, kai kurių pasakų sistemintojų ir tyrinėtojų laikomi analogiškais XVII a. tekstui, iš tikrųjų priskirtini tam pačiam siužeto tipui ir struktūriniam-semantiniam tipui.

„Raudonkepuraitė“ nestokojo tyrinėtojų dėmesio (žr. ATU 333). Susumavęs ir įvertinęs daugelio tyrinėtojų sukauptus duomenis ir išvadas, vokiečių folkloristas Lutzas Rőhrichas laimingai pasibaigiančią „Raudonke-puraitę“ priskyrė prie „įspėjimo pasakų“ grupės ir teigė, kad jos paskirtis – įspėti vaikus, jog vilkas pavojingas (Rőhrich 2001: 52). Autorius rėmėsi kitų tyrinėtojų (P. Delarue, M. Rumpf) duomenimis, liudijančiais, kad pran-cūzų ir italų sakytinių to paties siužeto varian tų dauguma baigiasi tragiš-kai, ir teigė, kad laimingą pabaigą sukūrė Ch. Perrault ir broliai Grimmai (Rőhrich 2001: 126). L. Rőhrichas manė, kad Ch. Perrault vilku pakeitė vilktakį – demonišką būtybę, kuri XVII a. prancūzų folklore buvo gana populiari (Rőhrich 2001: 52).

Dabartiniai pasakų klasifikatoriai aprašo siužeto tipą, remdamiesi Ch. Perrault’o ir brolių Grimmų tekstais. Tačiau tam pačiam siužeto tipui priskiriami ir skirtingų siužetų varian tai. Pavyzdžiui, aprašydamas tipą ATU 333, H. J. Utheris pirmiausia pateikia „Raudonkepuraitės“ siužeto santrauką (tekstą išsamiai analizuosime vėliau), o po jos – tokias pasakų ano-tacijas: „Keliuose varian tuose Raudonkepuraitė ateina pas senelę anksčiau už vilką. Vilkas užlipa ant stogo laukti, kada Raudonkepuraitė eis namo. Išvirusi dešrą, senelė liepia Raudonkepuraitei išpilti vandenį [kuriame virė dešra] į priešais namą stovinčią didelę statinę. Kvapo viliojamas vilkas krenta nuo stogo ir skęsta statinėje“ (ATU 333).

Prie to paties siužeto tipo H. J.Utheris priskyrė ir tokius varian tus: „Italų versijoje moteris ruošiasi kepti pyragėlius ir siunčia savo dukterį (Katarinelą, Kateriną, Katarinetą) pasiskolinti keptuvės. Skolintojas žmogėdra (ragana, vilkas) prašo, kad mergaitė atneštų pyragėlių ir vyno. Pakeliui ji suvalgo pyragėlius, išgeria vyną, o juos pakeičia arklio mėšlu ir šlapimu. Supykęs už apgavystę, žmogėdra ateina į mergaitės namus ir ją prarija (negalėdamas patekti į namus, jis apsimeta mergaitės motina)“ (ATU 333).

Pirmasis H. J. Utherio aprašytas siužetas su Ch. Perrault’o „Raudonke-puraite“ sutampa tik personažais (vaizduojama Raudonkepuraite vadinama mergaitė, jos senelė ir vilkas). Antrame aprašyme pastebime, kad žmogėdra apsimeta mergaitės motina. Gaila, kad aprašyto siužeto italų varian tai mums

88


neprieinami ir minėto epizodo negalima palyginti su Ch. Perrault’o teksto fragmentu, kuriame vilkas apsimeta Raudonkepuraitės senele. Atkreipiame dėmesį tik į aprašyme atsispindintį esminį skirtumą: žmogėdra imituoja motiną norėdamas pasiekti troboje užsidariusią mergaitę, o Ch. Perrault’o pasakoje senele apsimetęs vilkas ir Raudonkepuraitė yra vieni senelės tro-boje.

Siekdami tiksliau nustatyti „Raudonkepuraitės“ analogijas, pirmiausia analizuosime Ch. Perrault’o teksto struktūrą: išskirsime jį sudarančius ES ir iš karto aprašysime jų struktūras:

1. Pradinė situacija: Motina pasiuva dukteriai raudoną kepuraitę ir siunčia ją pas senelę. Liepimo / skatinimo akcija: Motina liepia dukteriai nenukrypti nuo kelio ir su nieku nekalbėti. Herojaus akcija: Mergaitė pasuka iš kelio į mišką ir sutinka vilką. Ji pasako, kad eina pas senelę. Vilkas nuskuba pas senelę. Rezultatas: [Vilkas sužino apie mergaitės kelionės tikslą.]

2. Pradinė situacija: [Vilkas žino, kad anūkė eina pas senelę.]Herojaus akcija: [Vilkas pasako senelei, kad atėjo anūkė. Senelė įleidžia vilką į trobą.] Vilkas praryja senelę.Rezultatas: [Senelė vilko pilve.]

3. Pradinė situacija: [Senelė vilko pilve.] Apsirengęs senelės drabužiais vilkas guli lovoje.Herojaus akcija: Anūkė įeina į trobą, mato gulinčią senelę ir klausia, kodėl senelės tokios didelės akys. Vilkas atsako: „Kad tave geriau matyčiau“. „Kodėl tavo tokios didelės ausys?“ „Kad tave geriau girdėčiau“. „Kodėl tokie dideli dantys?“ „Kad tave praryčiau“. Vilkas mergaitę praryja.Rezultatas: [Anūkė vilko pilve.]

4. Pradinė situacija: [Senelė ir anūkė vilko pilve.]Herojaus akcija: Medžiotojas nušauna vilką, prapjauna jam pilvą ir išlais-vina senelę su anūke.Rezultatas: [Senelė ir anūkė gyvos ir laisvos.]

Aprašydami Ch. Perrault’o tekste išskirtų ES struktūras, susidūrėme su tam tikrais sunkumais. Pirmajame ES neaišku, kaip vertinti motinos žodžius. Įspėjimą neišsukti iš kelio galima suprasti kaip skatinimą elgtis

89


Z

teisingai: miške susiduriama su pavojais. Tačiau įspėjimas, kad mergaitė su niekuo nekalbėtų, labiau primena liepimo akciją, t. y. ES apie herojų išmėgi-nimą būtiną struktūros elementą. Mergaitė elgiasi priešingai, bet kol kas jai nieko blogo nenutinka. Tiesa, ji išduoda savo kelionės tikslą, bet nepasako senelės gyvenamosios vietos. Atrodo, kad vilkas pats žino senelės trobelę. Jeigu vilkui svarbu senelę praryti, jis bet kada galėtų tai padaryti. Taigi neaišku, ar vilkui iš tikrųjų svarbi suteikta informacija.

Antrasis ES labai lakoniškas: galima įsivaizduoti, kad vilkas pasakė, jog atėjo anūkė (numanomą vilko veiksmą aprašėme laužtiniuose skliaus-tuose), bet neaišku, kodėl senelė tuo patikėjo ir vilką įsileido. Trečia-jame ES neaišku, kodėl vilkas imituoja senelę, nors jis ir mergaitė yra vieni troboje; niekas nekliudo mergaitę praryti. Pagaliau nesuprantama, kaip ketvirtojo ES herojus medžiotojas susiprato išlaisvinti vilko prarytas senelę ir jos anūkę.

Išskirtus ES semantiškai interpretuoti taip pat nelengva. Paslaptingiausi mergaitės ir vilko santykiai trečiajame ES. Jeigu vilkui rūpi tik praryti Rau-donkepuraitę, nėra reikalo su ja ilgai kalbėti, atsakinėti į jos klausimus.

Kinų folkloristas Duan Baolin paskelbė straipsnį, kuriame lygina kinų tradicijoje užrašytus varian tus (jų esama apie 100, o vienas užrašytas XVII a.) su Ch. Perrault’o „Raudonkepuraite“. Kinų pasakoje tigrė / vilkė nori suėsti vaikus. Ji pasiverčia moterimi, vaikams sako esanti jų senelė ir prašo įleisti į trobą. Vaikai įleidžia tariamą senelę į trobą, naktį ji suėda berniuką, o mergaitė / dvi mergaitės tai supranta ir pabėga. Straipsnio autorius atkreipia dėmesį, kad kinų varian tų pradžia panaši į prancūzų rašytojo teksto pradžią (motina siunčia vaikus pas senelę arba senele apsimetusi vilkė ateina pas vaikus, kai motinos nėra namie / vilkė suėda kelyje sutiktą motiną). Duan Baolin akcentuoja siužetų skirtumus (kinų varian tuose suėdamas tik ber-niukas, o mergaitės išsigelbsti ir vilkę užmuša) ir daro išvadą, kad lyginamos kinų ir Europos pasakos negiminingos: jose panašiai įspėjama, kad yra blogų žmonių, kurie apsimeta esą geri, bet skiriasi vietos gyvenimo atspindžiai (Baolin 1996). Raudonkepuraitės ir kinų pasakos vaikų dialogai su senelę imituojančiais žvėrimis nelyginami.

Ch. Perrault’o tekste labai svarbus mergaitės ir senelę imituojančio vilko dialogas senelės troboje, o kinų pasakos varian tuose – ES, kuriame vaikai klausinėja jų senele apsimetusią vilkę / tigrę, kodėl senelės keista išvaizda. Atidžiai palyginkime abu personažų dialogus. Kinų pasakoje vaikai mato, kad norinčios patekti į trobą / jau įėjusios į vidų „senelės“ išvaizda

90


skiriasi nuo jiems įprastos. Jie klausia: „Senele, kodėl tu visa plaukuota?“ Tigrė atsako: „Todėl, kad aš apsivilkau išvirkščiais kailiniais“. „Senele, kodėl tu su uodega?“ „Tai ne uodega, o virvė“ (Baolin 1996: 67). Taigi kinų pasa-koje senelę imituojanti tigrė stengiasi paaiškinti, kodėl ji ėmė skirtis nuo tikrosios vaikų senelės.

Kinų pasakos ir lietuvių bei kitų Europos tautų kelių pasakų herojai pavojingą antipodą laiko savo motina / senele ir įsileidžia jį į trobą / pri-plaukia prie kranto / iškiša iš šulinio ranką. Kinų pasakos ES yra giminingos semantikos su Europos tautų pasakose esančiais ES, kuriuose vilkas / ragana kartoja ožkos / žvejojančio berniuko ar šulinyje balinamos mergaitės moti-nos naudojamą šaukimo formulę ir imituoja motinos balso tembrą. Visus ES priskiriame tipui 1.2.1.6. Herojus suartėja su pavojingu antipodu, jo ver-sijai herojus suartėja su pavojingu antipodu, palaikęs jį savo artimuoju. Kon-krečiame lygmenyje kinų pasakos ir Europos tautų pasakų ES šiek tiek ski-riasi. Kinų pasakoje tigrė / vilkė stengiasi imituoti senelės išvaizdą, o vaikų pastebėtus skirtumus įtikinamai paaiškina. Europos tautų pasakose ragana ar vilkas elgiasi kitaip: jie pašalina šaukiamo herojaus pastebėtą balso tembro ar kojos spalvos skirtumą (kalvis paplonina vilko ar raganos liežuvius; vokiečių pasakoje vilkas kreida nusidažo ožkiukams rodomą koją).

Pasakų tyrinėtojai Raudonkepuraitės dialogą su vilku supranta taip: mergaitė stebisi neįprasta senelės išvaizda, o vilkas stengiasi tai paaiškinti, ją nuraminti. Gali būti, kad taip suprasti skatina vilko atsakymuose kartojami žodžiai kad tave geriau matyčiau / girdėčiau: tarsi laukdama anūkės, senelė padidino savo akis ir ausis. Mes atkreipiame dėmesį, kad vilkas neaiškina, kaip akys ar ausys buvo padidintos / kodėl jos padidėjo, o sako, kad didelių akių / ausų paskirtis – matyti / girdėti geriau už mažas akis / ausis. Taigi vilkas kalba apie didesnes regos ir klausos organų galimybes naudojant juos pagal paskirtį. Klausdama, kodėl didelės akys ir ausys, mergaitė parodo nežinanti šių organų paskirties, o vilkas tai pasako. Kai mergaitė paklausia apie didelius dantis / didelę gerklę, vilkas atsako: „Kad tave praryčiau“. Jis ir panaudoja gerklę pagal paskirtį.

Taip suprastas mergaitės ir vilko dialogas primena tuos stebuklinių pasakų ES apie išmėginimus, kuriuose herojai privalo atpažinti neįprastai atrodančius antipodo pasaulio personažus ar iš neįprastos medžiagos paga-mintus daiktus. Šiuose lietuvių ir kitų tautų pasakų ES antipodo-bandy-tojo vaidmenyje būna herojaus vyresnioji giminaitė (teta, krikšto motina, kūma), kartais ji turi gyvūno požymių. Pavyzdžiui, čekų pasakoje AT 334

91


Z

mergaitę išbando kūma arklio galva (už šią informaciją autorė dėkinga čekų folkloristei Dagmarai Klimovai). Tokios pat išvaizdos bandytoja pasitaiko ir analogiško siužeto vokiečių varian tuose (Scherf 1995 1: 43–44).

Į Ch. Perrault’o tekstą panašiuose sakytiniuose prancūzų ir italų varian-tuose aptinkama šiurpių ES: vilkas liepia Raudonkepuraitei valgyti senelės mėsos ir gerti senelės kraujo; kai mergaitė ruošiasi gerti, išgirsta balsą: „Tu geri mano kraują“ (Rőhrich 2001: 66). Palyginę šiuos prancūzų varian tų ES su lietuvių ir rytų slavų pasakų ES, kuriuose bandytojas tikrina, kaip hero-jus vertina jo pasiūlytą maistą / ar klauso liepimo valgyti netinkamą maistą (ES tipai 3.1.0.3. ir 3.2.0.3.), darome išvadą: mergaitė „vaišių“ neatpažino / išgirdusi balsą, valgyti ir gerti atsisakė. Tai liudija, kad sakytiniuose pran-cūzų varian tuose vilkas mergaitę išmėgina dar kartą. Tradicinėse pasakose išmėginimo neišlaikęs herojus baudžiamas (kartais bandytojas, net gimi-naitė, herojų suvalgo). Taigi Ch. Perrault’o „Raudonkepuraitėje“ mergai-tės dialogo su vilku pabaiga dėsninga ir semantiškai interpretuotina taip: bandytojas baudžia bandomąjį ES herojų už tai, kad jis nežino kūno dalių paskirties.

Ch. Perrault’o pasakoje ES apie herojaus išmėginimą yra gerokai deformuotas. Greičiausiai, taip atsitiko todėl, kad vilkas suvokiamas tik kaip norintis praryti ir senelę, ir mergaitę. Neaišku, ar pasaką taip suprato literatūrinio kūrinio autoriui ją pasekęs pateikėjas, ar Ch. Perrault savaip interpretavo seniau (pvz., dar vaikystėje) girdėtą pasaką. ES apie išmėgi-nimą būtų logiškas, jeigu ne vilkas imituotų senelę, o senelė turėtų vilko požymių arba mergaitę išbandytų daugelio tautų folklore ypatingu gyvūnu laikomas ir keliose pasakose (K 3.2.0.6., 3.1.0.2. / AT 425A, 480) bandytoju vaizduojamas vilkas.

Kai literatūrinės pasakos trečias ES laikomas neišlaikytu bandymu, tampa aišku, kodėl miške sutiktas vilkas mergaitės neprarijo: ji neišlaikė pirmojo bandymo, bet dar turi laikyti antrąjį. Be pasekmių neišlaikytas pir-masis ar net du pirmieji bandymai būna ir kitose pasakose (pvz., pasakoje „Mergaitė meškos trobelėje“ pamotės duktė šakėmis perkelia mešką per slenkstį, neskaniai išverda vakarienę, bet nužudoma tik po trečio bandymo – nesugebėjusi išvengti smūgių, kai meška mėto į ją akmenis).

Taigi Ch. Perrault’o panaudotoje sakytinėje pasakoje mergaitė išmė-ginama du kartus. Pirmajame ES ji nepaiso motinos liepimo su niekuo nekalbėti, t. y. nesusilaiko nuo žmogui būdingų veiksmų (ES tipas 3.2.0.6. Herojus neištveria nustatytą laiką sunkių sąlygų). Tokia pati įvykdyta užduotis

92


vaizduojama ES, kurie priskiriami tipui 3.1.0.6. ir aptinkami keliose lietuvių stebuklinėse pasakose (sesuo ar žmona nekalba trejus / devynerius metus; berniukas nesako nieko išskyrus „Nežinau“ – KLPTK 1: 404) ir pasakoje-legendoje (norintis tapti angelu velnias stovi šalia kelio ir tyli – KLPTK 2: 75). Kitame ES (Ch. Perrault’o tekste jis trečias) mergaitė parodo nežinanti kūno dalių paskirties; jis priskirtinas tipui 3.2.0.10. Herojus demonstruoja, kad jis objektų nepažįsta. Šio tipo ES aptinkami lietuvių stebuklinių pasakų, o ypač dažnai – pasakų-legendų siužetuose (KLPTK 1: 414; KLPTK 2: 79–80).

Rekonstruojame tokią Ch. Perrault’o panaudotos sakytinės pasakos struktūrą: ją sudarė dviejų neigiamų ES apie herojų išmėginimus, priklau-sančių tipams 3.2.0.6. ir 3.2.0.10. suma. Pirmojo ES rezultatas turėjo būti praleistas, o antrasis turėjo baigtis herojaus žūtimi. Kiti nereikšmingi ES greičiausiai buvo įterpti autoriaus; jo sukurta ir laiminga pasakos pabaiga.

Net konkrečiame lygmenyje į trečią (svarbiausiąjį) Ch. Perrault’o teksto struktūros ES panašų elementarųjį siužetą aptikome viename lietuvių pasakos varian te (LTR 882/96/). Jo siužeto struktūra tokia:

1. Pradinė situacija: Mergaitė išvežta į mišką, ji randa trobelę. Herojaus akcija: Mergaitė išeina į prieangį ir šaukia nakvoti tuos, kas yra miške. Prie trobelės ateina didžiulis senis.Rezultatas: [Keistas senis šalia miške paliktos mergaitės.]

2. Pradinė situacija: [Mergaitė ir didelis senis prie trobelės miške.] Herojaus akcija: Mergaitė stebisi ir klausia: „Kodėl tavo tokios ilgos kojos?“ Senis atsako: „Todėl, kad mano žingsnis dvidešimties mylių“. „Kodėl tavo tokios didelės akys?“ „Aš matau už dvidešimties mylių“. „Kodėl tavo tokios didelės ausys?“ „Todėl, kad aš girdžiu už dviejų šimtų mylių“. „Kodėl tavo tokios ilgos rankos?“ „Todėl, kad jomis aš du šimtus žmonių apglėbiu“. „Kodėl tavo tokia didelė burna?“ Senis mergaitę praryja.Rezultatas: [Mergaitės nebėra.]

Aprašyto varian to kaip ir lietuvių pasakos „Mergaitė meškos trobelėje“ (K 3.1.0.2. / AT 480) varian tų pradiniuose ES įvyksta bandomojo herojaus susitikimas su bandytoju. Antrajame unikalaus varian to ES vaizduojamas tipiškas herojaus išmėginimas: statuso neturinti mergaitė yra atskirta nuo artimųjų ir patekusi į nežinia kieno trobelę miške. Bandytojas – mitinis personažas – iš mergaitės klausimų sprendžia, kad ji nežino, jog hiperbo-lizuotos kūno dalys turi tą pačią paskirtį kaip ir normalios, tik naudojamos

93


Z

daug efektyviau. ES priklauso tipui 3.2.0.10. Herojus demonstruoja, kad jis objektų nepažįsta.

Kai Ch. Perrault’o teksto trečiąjį ES suvokiame kaip neišlaikyto ban-dymo vaizdavimą, mergaitės raudoną kepuraitę galime traktuoti neatsitik-tine aprangos detale. Regis, Ch. Perrault’o pasakas su papročiais lyginęs P. Saintyvesas buvo įžvalgus, Raudonkepuraitės įvaizdyje matęs gegužės karalaitę (Röhrich 2001: 103), t. y. fiziologiškai subrendusią mergaitę, vadi-namą ir gegužės rože (Фрэзер 1980: 147). Perėjusios į vedyboms tinkamų merginų grupę, lietuvių merginos taip pat imdavo dėvėti ypatingą galvos dangą (vainikus, galionus, kepuraites). Kalendorinėje lietuvių ir ukrainiečių dainoje fiziologinė merginos branda simboliškai reiškiama rožės pražydė-jimu (išsamiau žr. knygos poskyrį „Dainos tradicinės kultūros kontekste“). Rusų merginų brandos apeigoje, kuri perėjo ir į piršlybų apeigą, motinos aprengdavo dukteris naujais drabužiais – sarafanais / paniovomis (Зеленин 1994: 184–192). Net palyginti naujoviškoje rusų dainoje mergaitė ruo-šiasi eiti į vienuolyną (atsisako tekėti), todėl prašo motinos: Ты не шей мне, матушка, красный сарафан [Nesiūk man, motule, raudono sarafano]. Bran-dos amžiaus sulaukusios mergaitės buvo išmėginamos ir senų senovės ini-ciacijos apeigose. Gali būti, kad Raudonkepuraitės senelė gyvena viena miško trobelėje taip pat neatsitiktinai: keliose pasakose mergaitės išmėgi-namos kaip tik miško trobelėse, kurių šeimininkai – senis / senė ar ypatingi gyvūnai (vilkas, meška).

Taigi Ch. Perrault’o literatūriškai apdorotos pasakos teksto struktū-ros aprašymas ir joje panaudotų ES lyginimas su analogiškais ES sakytinių pasakų varian tuose leidžia teigti, kad prancūzų XVII a. rašytojas girdėjo sekamą pasaką apie du, o gal ir tris tos pačios mergaitės išmėginimus. Pir-majame bandyme liepimą pasako motina, bet jo vykdymą tikrina vilkas. Antrojo bandytojo vaidmenį atlieka vilkas ar vilką imituojamti senelė. Galima tik spėlioti, ar rašytojas iki galo nesuprato vaikystėje girdėtos pasa-kos, ar ją primiršo – todėl literatūriniame tekste atsirado savitų detalių.

Kadangi Ch. Perrault’o pasaka gerokai skiriasi nuo tradicinių pasakų, ją pakartoti tegali žmonės, kurie daugiau naudojasi mechanine atmintimi, o intuityviai nebejaučia tekstų struktūrų sudarymo dėsnių. Tradicinių pasakų sekėjams Ch. Perrault’o tekstas ne visai logiškas ir todėl vietomis neaiškus. Ko gero, taip galima paaiškinti, kodėl literatūrinė pasaka šiek tiek dažniau kartojama Vakarų Europoje, kur natūrali pasakų sekimo tradicija išnyko gerokai anksčiau, o Lietuvoje jos varian tų užrašyta tik antrojoje XX a.

94


pusėje, kai pasakų tradicija ir čia labai susilpnėjo. „Raudonkepuraitės“ atpa-sakojimų retumas lietuvių ir kaimyninių tautų dar gyvose pasakų tradicijose liudija, kad geri sekėjai nelinkę kartoti to, ko gerai nesupranta ar kur pastebi prasilenkimų su logika.

Kyla klausimas, ar lietuvių pasakų sekėjai mėgino pataisyti iš knygų išmoktą tekstą. Nors, kaip minėjome, „Raudonkepuraitės“ atpasakojimų užrašyta labai nedaug, vis dėlto dviejuose varian tuose mėginama moty-vuoti, kodėl buvo išvaduotos vilko prarytos senelė ir anūkė: du medžiotojai nušovę vilką ir, norėdami pasidalyti laimikį, pjovę jį pusiau ir atradę moterį su mergaite. Kiti atpasakojimai netobuli: dviejuose varian tuose nėra svar-biausio ES – mergaitės ir vilko dialogo. Greičiausiai, šių varian tų pasakotojai primiršo iš knygos išmoktą kūrinį. Ne kartą teko stebėti, kaip geri pasakų sekėjai organiškai įterpia į tradicinius kūrinius iš knygų perimtas detales; kiti folkloro tyrinėtojai taip pat atskleidė nemažai teigiamo knygų povei-kio tradicijai atvejų. Tačiau sakytinė tradicija pagerina ne visiškai darnų autorinį tekstą tada, kai joje yra labai panašių populiarių pasakų. Lietuvių pasakose gana daug elementariųjų siužetų, kurie yra giminingos semantikos su Ch. Perrault’o teksto struktūros svarbiausiu elementu, bet populiarūs kiti daiktai ir vaizdai, kuriuos bandomasis privalo atpažinti. Lietuvių tradicijoje užfiksuotas vienintelis varian tas, kurio svarbiausias ES net konkrečiame lygmenyje panašus į labai reikšmingą Ch. Perrault’o teksto ES, liudija, jog tradiciją tvarkantys atrankos dėsniai tokiam Lietuvoje pasakotam tradici-niam kūriniui nebuvo palankūs.

Tarptautinio pasakų katalogo H. J. Utherio papildytame ir pakeis-tame leidime nurodoma daugybės Europos tautų, šiek tiek Artimųjų Rytų tautų, net Afrikoje ir Amerikoje aptiktų varian tų, kurie laikomi analogiškais Ch. Perrault’o tekstui. Kaip liudija mūsų cituoti tipo ATU 333 aprašymo fragmentai, tai pačiai rubrikai gali būti priskirti tik išore (pvz., personažais) sutampantys varian tai.

95

PASAKŲ SANDAROS IR TURINIO RAIDA

PASAKŲ SIUŽETŲ STRUKTŪRŲ RAIDA

XIX a. ir net kai kurie XX a. pasakų tyrinėtojai vadovavosi prielaida, kad siužetai stabilūs, o varijuoja tik detalės. Tos pačios pasakos variantais lai-komų tekstų esminiai skirtumai kartais vadinami nukrypimais nuo idealaus siužeto modelio ir kūrinių gadinimo pasekmėmis. Remdamasis Aleksandro Afanasjevo rinkinyje „Rusų liaudies pasakos“ paskelbtų 100 variantų ana-lize, Vladimiras Proppas net sukūrė stebuklinių pasakų sandaros schemą ir kategoriškai teigė, kad šios pasakos morfologijos (struktūros) požiūriu yra vienodos (Пропп 1969) (išsamiau žr. poskyrį „Vladimiro Proppo požiūris į pasakų klasifikavimą“.)

Pasakų siužetų stabilumas ir jų visų vienoda struktūra yra neįmanomi dalykai. Pasakos, kaip ir kiti ilgai egzistuojantys reiškiniai, privalėjo gebėti keisti struktūras, kad galėtų prisitaikyti prie besikeičiančių visuomenės prob lemų. Jeigu pasakos negalėtų keistis, jos būtų seniai praradusios paskirtį ir užmirštos. Remdamiesi dešimčių tūkstančių lietuvių pasakų variantų ana-lize ir jų klasifikavimu mes įsitikinome, kad yra priešingai: pasakos reagavo į

96


naujas socialines problemas; tai lėmė naujų elementų kūrimą, sudėtingesnių siužetų formavimąsi ir net kūrinių paskirties pokyčius (Кербелите 1991). Lietuvių pasakų struktūrinė-semantinė klasifikacija parodė, kad tų pačių tipų ir tų pačių konkrečių pasakų skirtingoms versijoms priskirti varian-tai pasižymi ir paprastomis, ir sudėtingomis struktūromis (КТНС). Todėl manytina, kad senų senovėje pasakos gerokai skyrėsi nuo tų, kurios buvo sekamos ir užrašytos XIX–XX a.

Pastaraisiais amžiais Europos tautų pasakos suvokiamos kaip meno kūriniai. Archajišką folklorą išsaugojusių tautų pasakos XX a. dar buvo seka-mos ir kitokiais tikslais: norint tiesiog skleisti išmintį, siekiant įsiteikti miško šeimininkams, kad šie būtų dosnūs medžiotojams, mėginant paveikti krizi-nes situacijas – žmogui mirštant, „baisiuoju metu“ žiemą (Садалова 2008). Praeityje buvusi Europos tautų stebuklinių pasakų pragmatinė paskirtis tampa akivaizdi, vos tik iš sudėtingų siužetų išskiriami elementarieji siuže-tai. Herojaus konflikto su pavojingu bei geranorišku antipodu ar neįvardyta jėga baigtis visada priklauso nuo herojaus elgesio. Taip aiškėja, kad elemen-tariuosiuose siužetuose teigiamais ir neigiamais pavyzdžiais iliustruojamos žmonių elgesio taisyklės.

Anksčiau pristatėme elementariųjų siužetų klasifikaciją. Iš maždaug 12 tūkstančių lietuvių stebuklinių pasakų variantų (jų dauguma – rankraš-tiniai tekstai) išskirtus ES priskyrėme 146 tipams. Net 103 tipams priskir-tuose konkrečiuose ES vaizduojami herojų susidūrimai su antipodais-sveti-maisiais, o 30 tipų – herojų išmėginimai. Tik 4 tipų ES ir 2 tipų įrėminimai priskirti prie ketvirtos klasės (Idealaus vedybų partnerio ieškojimas). Vedybų problemos dažniausiai atspindimos transformuojant pirmos ir trečios klasės ES. Į juos įterpiamas papildomas veiksmas (<...> ir vedė) arba naudojami įrėminimai, kurių branduolius sudaro sąlygos akcija. Įrėminimų pradžioje nuotaka ar jos tėvas pasako potencialiam jaunikiui vedybų sąlygą, po to įterpiamas pirmos ar trečios klasės ES, kuriame vaizduojamas sąlygos vyk-dymas, o įrėminimas baigiamas vedybomis: nuotaka ar jos tėvas privalo vyk-dyti pažadą. Sudėtinguose siužetuose vestuvės įvyksta negreitai: pretenden-tui į jaunikius skiriama antra ir trečia užduotis arba kitas personažas mėgina pasisavinti herojaus nuopelnus.

Penktai ES klasei (Darnių santykių gentyje, šeimoje ir visuomenėje sieki-mas) priskirti 9 tipų ES ir 11 tipų įrėminimai, kurių pagrindą sudaro povei-kio akcijos. Šia akcija mes vadiname šeimoje ar visuomenėje įtakingo asmens pastangas pašalinti herojų (antipodas nori, kad herojus žūtų vykdydamas

97

PASAKŲ SANDAROS IR TURINIO RAIDA · PASAKŲ SIUŽETŲ STRUKTŪRŲ RAIDA Z

užduotį, kad būtų nužudytas mitinių būtybių ar mirtų paliktas vienas miške). Gana dažnai antipodas paveikia vyresnį herojaus artimąjį ar kitą personažą, nuo kurio herojus yra priklausomas, o šis sudaro herojui sunkias sąlygas (pvz., pamotė liepia podukros tėvui išvežti savo dukterį į mišką; anyta įtikina vyrą, kad žmona netinka šeimai ir kt.).

Apibūdindami struktūrinę-semantinę klasifikaciją, minėjome, jog kiek vieno pasakos ar sakmės teksto struktūroje yra semantinis branduolys – svarbiausias elementarusis siužetas, o kūrinių junginiuose aptinkami du, trys ir net keturi svarbiausi ES. Svarbiausi ES ne tik jungia teksto elementus į visumą, bet yra ir stabiliausi. Jie beveik nevarijuoja to paties pasakos tipo tos pačios versijos variantuose, o neretai nekinta ir visose tipo versijose. Kiti struktūrų elementai pastebimai varijuoja: to paties kūrinio variantuose nau-dojami keli ekvivalentiški ES, jie transformuojami, struktūrose atsiranda naujų elementų ir t. t. Taigi galima manyti, kad stabiliausi pasakų struktūrų elementai ir yra archajiškas siužetų pagrindas.

Svarbiausių elementariųjų siužetų vaidmenyje stebuklinėse pasakose dažniausiai aptinkami ES, kuriuose vaizduojami herojų susidūrimai su antipodais-svetimaisiais (lietuvių pasakose – 51 tipui priklausantys ES) arba herojų elgesys išmėginimų metu (lietuvių pasakose – 19 tipų ES). Minėtą vaidmenį atlieka tik dviejų tipų elementarieji siužetai apie sėkmingą ir nesėkmingą sutuoktinio rinkimąsi. Keturių tipų ES apie santykius šei-moje organizuoja nesudėtingas pasakas, kurios veikiausiai yra sudėtingų siužetų irimo pasekmė. Tai leidžia manyti, kad archajiškose pasakose buvo kaupiama bendravimo su svetima aplinka ir jaunimo išmėginimų patirtis. Vėliau iškilusioms vedybų ir šeimos bei visuomenės narių santykių proble-moms vaizduoti buvo sukurti keli nauji elementarieji siužetai ir įrėminimai, padedantys šiam tikslui pritaikyti archajiškus ES.

Tekstų paprastos struktūros

Lietuvių ir kitų Europos tautų stebuklinėms pasakoms būdingi dau-giau ar mažiau sudėtingi siužetai, tačiau aptinkama variantų, kurių siužetus sudaro vos vienas ES ar du ES, sujungti stipriais loginiais ryšiais. Svarbūs autonomiški ES ar gana patvarūs dviejų ES deriniai aptinkami ir sudėtingų siužetų struktūrose. Mums pavyko atskleisti dviejų ES derinių sudarymo

98


dėsnius. Savarankišką vieno ES struktūrą ar loginius dviejų ES derinius mes vadiname paprastomis struktūromis.

Trijų tipų paprastos struktūros labai parankios elgesio taisyklėms ilius-truoti ir įtvirtinti. Teksto ar gana savarankiškos jo dalies struktūrą, kurią sudaro vienas teigiamas ar neigiamas ES (jis gali būti įterptas į įrėminimą ar turėti įterptą detalizuojantį ES), mes vadiname pirmu paprastos struktūros tipu. Tokios struktūros tekstai turi aiškią pragmatinę (elgesio taisyklių ilius-travimo) paskirtį. Pragmatiniais tikslais naudotos dar dviejų tipų paprastos struktūros, sudarytos iš ES semantinių porų (dviejų ES herojų veiksmai priešingi). Pirmojo ES herojus elgiasi neteisingai ir tikslo nepasiekia, o antrojo herojus tomis pačiomis aplinkybėmis elgiasi priešingai (teisingai) ir tikslą pasiekia – tai antras paprastos struktūros tipas. Pirmojo ES herojus elgiasi teisingai ir tikslą pasiekia ir dar gauna tai, kas sukeltų kito hero-jaus norą jo žygį pakartoti, o antrojo herojus tomis pačiomis aplinkybėmis elgiasi neteisingai ir žūsta / gauna neigiamą požymį – tai trečias paprastos struktūros tipas.

Dvi paprastos struktūros sudarytos iš ES, kurie baigiasi priešingais rezultatais. Jos padeda domėtis vieno herojaus likimu; pragmatinę kūrinių paskirtį (elgesio taisyklių iliustravimą) užgožia meniniai pradai. Kai pirma-jame ES vaizduojama, kaip herojus patenka į pavojų ar tampa priklausomas nuo antipodo, o antrajame jis pats išsivaduoja ar jį išvaduoja kitas herojus – tai ketvirtas paprastos struktūros tipas. Kai pirmajame ES vaizduojamas hero-jus gauna kokį nors patrauklų objektą, o antrajame tas pats herojus pasielgia neatsargiai ir objektą praranda – tai penktas paprastos struktūros tipas. Šiedu paprastų struktūrų tipai geba lengvai jungtis į sudėtingas struktūras, kurios sudaro pasakų kaip meno kūrinių pagrindą.

Šeštam paprastos struktūros tipui būdingas silpnesnis dviejų ES ryšys: pirmajame ES herojus tampa pranašesnis, o antrajame gautą pranašumą panaudoja. Taigi pirmajame ES tik motyvuojama, kodėl herojus sugebėjo atlikti reikšmingą žygį (pvz., išvaduoti slibinui paskirtą karalaitę). Pirmasis ES neretai įsiterpia į antrąjį ir atstoja akciją herojus gauna objektą / priemonę. Jis tampa detalizuojančiu ES, o paprasta šešto tipo struktūra dingsta.

Paprastų struktūrų tipų pažinimas leidžia numatyti dėsningas versi-jas, kurias gali sudaryti tam tikri svarbiausi ES. Pastebėtas dėsningumas, kad trečios klasės ES (apie jaunimo išmėginimus) tiesiogiai nesijungia su pirmos klasės (apie susidūrimus su svetimaisiais) ES. Todėl nustačius, kad siužeto svarbiausias ES priklauso trečiai klasei, galima prognozuoti tik tris

99


dėsningas jo versijas (siužetų pagrindą sudarys tik pirmo, antro ir trečio tipo paprastos struktūros). Jeigu siužeto struktūros svarbiausias ES priklauso pirmai klasei ir nacionalinėje tradicijoje žinomas ES – semantinė jo pora, galima prognozuoti net penkias teoriškai įmanomas versijas, kurių siu-žetų pagrindą sudarytų penkių tipų paprastos struktūros. Keliose pasakose aptinkamos nedėsningos paprastos struktūros: prie pirmos klasės ES apie artimojo praradimą prijungiamas įrėminimas, kuriame pasakoma artimojo vadavimo sąlygą, o į jį įterpiamas ES apie išmėginimą. Tokios struktūros versijų prognozuoti neverta; aptiktos realiuose tekstuose jos leidžia spręsti apie palyginti vėlyvą siužeto susiformavimą.

Sudėtingos pasakų struktūros sudarytos jungiant dvi ar tris paprastas struktūras arba jas papildant mažiau reikšmingais ES. Paprastas struktūras sudarantys ES padeda organizuoti pasakų tekstus ir palaikyti siužetų stabi-lumą; tarp jų nustatomas svarbiausias ES (kelių savarankiškų kūrinių jungi-niuose aptinkami du ar net trys svarbiausi ES). Svarbūs ir paprastas struktū-ras sudarančių ES rezultatai; jie sudaro tekstų makrostruktūros lygmenį.

Galimų archajiškų elementų nustatymo būdai

Elementariųjų siužetų, kuriuose vaizduojami herojų susidūrimai su svetimaisiais ir jaunimo išmėginimai, dažnumas ir vaidmuo organizuojant sudėtingus siužetus leidžia manyti, kad tarp jų galima aptikti archajiškiausių pasakų elementų. Tačiau santykiavimo su svetimaisiais patirties kaupimas ir saugojimas buvo svarbus ne tik senų senovėje. Brandos amžiaus jaunuolių ir merginų išmėginimų reliktų aptinkama net XIX–XX a. Europos tautų papročiuose. Todėl negalima teigti, kad visi pirmos, antros ir trečios klasės ES yra archajiški.

Ypač archajiškais galima laikyti tuos ES, kuriuose atsispindi neracio-nalūs ir naivūs herojų sprendimai. Vienas tokių ES aptinkamas lietuvių stebuklinės pasakos „Karalaitė karste“ (K 1.1.3.4. / AT 307) variantuose. Jaunuolis privalo pernakvoti bažnyčioje, kurioje palaidota karalaitė naktį keliasi iš karsto ir žudo bažnyčioje paliktus žmones. Jaunuolis pasinaudoja senelio patarimu: atsisėda prie stalelio, pastato ant jo uždegtą žvakę ir nepa-keldamas galvos skaito knygą. Karalaitė visą naktį bėgioja po tamsią baž-nyčią, bet žvakės apšviesto jaunuolio nemato. Tačiau ir jaunuolis karalaitės nemato, nes žiūri tik į knygą. Taigi manoma, kad žvilgsniu nesusidūrus su

100


pavojinga būtybe galima nuo jos pasislėpti. Dabar taip slepiasi tik maži vai-kai: užsimerkia ar uždengia akis ir mano esą nematomi.

Pasakose kartojant tam tikras užduotis ieškoma vis efektyvesnių spren-dimo būdų. Minėtoje pasakoje jaunuolis nakvoja bažnyčioje antrą ir trečią naktį, bet kaskart slepiasi kitaip; pavyzdžiui, po palaidotų žmonių kaulais – princesė ten jo neieško. Ko gero, ji mano, kad gyvas žmogus nedrįs slėptis tokioje vietoje. Trečią naktį jaunuolis atsigula šalia karalaitės karsto – ten, kur nukris karsto dangtis ir jį pridengs. Taigi jaunuolis jau atsižvelgia į kara-laitės veiksmus ir numato, kad ši netyčia jį paslėps ir toje vietoje neieškos. Kad būtų sukurtas toks veiklos planas, reikia nemenkos patirties.

Bėgantis nuo grobiko ar gelbstintis pagrobtą / patekusį į pavojų arti-mąjį herojus irgi naudoja vieną po kitos vis efektyvesnes gudrybes. Vienas pavyzdžių – gerokai varijuojanti lietuvių stebuklinė pasaka „Trys sese-rys gelbsti broliuką“ (K 1.1.1.20., 1.1.2.11., 1.1.2.1., 1.1.1.1., 1.1.1.4. / AT 480A*). Vienuose variantuose raganos pagrobtas brolis išgelbstimas, kai sesuo užmigdo raganą ir kartu su juo pabėga. Kituose variantuose sesuo užmigdo raganą, akis užlipdo degutu arba dar duoda raganos katinui lašinių, kad šis ėstų ir neskubėtų jai akių atkrapštyti. Pagaliau nepakanka ir šios veiksmų sekos – brolį išgelbsti ta sesuo, kurią kartu su broliu palankūs personažai paslepia nuo besivejančios raganos arba trukdo raganai vytis. Kitą analogiška raida pasižymintį siužetą „Oželis padėjėjas“ (K 1.1.1.4., 1.1.1.22., 1.1.2.3. / AT 314B*) analizavome anksčiau. Galima manyti, kad archajiškose pasakose tikslui pasiekti pakako dviejų, o gal ir vienos gudrybės.

Pirmykštės kultūros tyrinėtojai teigia, jog senovės žmonės savęs neprie-šino gamtai. Samprata, kad žmogų paversti gyvūnu labai lengva, atsispindi keliuose stebuklinių pasakų ES. Galintis laikinai pavirsti kokiu nors gyvūnu herojus-žmogus laikomas pranašesniu: jis atlieka užduotis, kurių paprastas žmogus negalėtų atlikti. Tačiau dėl įvairių priežasčių savo tikrąjį pavidalą praradęs žmogus laikomas nelaimingu; jį reikia gelbėti. Todėl keliuose ES atsispindi kontaktų su gyvūnais baimė. Mes jau priminėme, kad pavojingu buvo laikomas net vanduo, susirinkęs gyvūno įmintoje pėdoje. Taip pat ska-tinta vengti kontaktų su gyvūno kūno dalimi (taukais, kailiu), kai žmogus yra nuogas. Kadangi herojaus drabužius pasisavinusį personažą jo artimieji laiko herojumi (broliai priima raganą kaip savo seserį; raganos dukterį vyras laiko savo žmona), galima manyti, kad senų senovėje svarbi atpažinimo priemonė buvo drabužiai, o pastebėti nuogų žmonių individualių požymių

101


dar nemokėta. Ko gero, manyta, kad nuogas žmogus yra ne tik neapsaugotas nuo kenksmingo poveikio, bet ir neturintis aiškaus pavidalo.

Taip pat lengvai žmogaus pavidalas suteikiamas gyvūnams. Dažniau-siai žmogumi virsta gyvūnas, kai iš jo atimamas objektas, suteikiantis jam specifinių gyvūno išorės bruožų (žvėries kailis, paukščio sparnai). Galima manyti, kad ES, kuriuose vaizduojami herojų ar antipodų pavidalo poky-čiai, yra archajiški, tačiau būtina nepamiršti, kad daugelis šių ES naudojami sudėtingų siužetų pasakose, vaizduojant per daug tolimų vedybų ir šeimos santykių problemas, t. y. dažniausiai ES yra transformuoti.

Kartais įmanoma teigti, kad pasakų ES atsispindi nepakankamas natū-ralių procesų pažinimas. Keliose pasakose naudojami analogiški elemen-tai: vilko praryti ožkiukai, Nykštukas ar senelė su anūke yra gyvi ir sveiki vilko pilve. Norint prarytuosius išgelbėti, pakanka prapjauti vilko pilvą arba priversti žvėrį juos išspjauti. Archajiškose kultūrose surasti analogiški ES galėtų patvirtinti šių Europos tautų pasakų elementų senumą.

Azijos ir Afrikos tautų pasakose surastos analogijos taip pat galėtų padėti nustatyti ES apie jaunimo išmėginimus archajiškumo laipsnį. Kelių giminingos semantikos ES lyginimas parodė, kad Sibiro ir Rusijos Tolimųjų rytų tautų pasakose bandomieji turi tiksliai vykdyti bandytojų liepimus, o lietuvių ir kitų Europos tautų pasakose jie geba imituoti, kad bandytojų liepimai buvo įvykdyti. Regis, Europos tautų pasakose aptinkami giminin-gos semantikos ES yra pakitę, nes jose atsispindi ne toks rimtas požiūris į jaunimo išmėginimus.

Esama atvejų, kai elgesio taisykles iliustruojantys ES naudojami meni-niais tikslais. Ryškiausiai tai liudija Europos tautų pasakų ES semantinių porų samplaikos. Greičiausiai, vieno herojaus teisingą ir neteisingą elgesį vaizduojančiu fragmentu virto dviejų herojų priešingo elgesio tomis pačio-mis aplinkybėmis gretinimas (antro ir trečio tipo paprastos struktūros). Samplaikose herojai dažnai du kartus elgiasi teisingai, o trečią kartą pasielgia neteisingai. Brolis du kartus negeria vandens iš gyvulio pėdos (K 1.2.1.8. / AT 450). Pozityvių ES rezultatai neišreikšti žodžiais ir numanomi taip: „nieko neatsitiko“. Trečią kartą brolis drįsta numalšinti troškulį ir praranda tikrąjį pavidalą. Tokia ES samplaika parodo herojaus dvejones, kurį iš dviejų tikslų pasirinkti, kai nugali ne toks svarbus tikslas (tuoj pat numalšinti troš-kulį), o nepaisoma svarbaus – saugoti tikrąjį pavidalą.

Draminė įtampa sukuriama, kai trijų ar net devynių ES herojus atlieka tą patį veiksmą (pvz., berniukas tris kartus prašo skrendančių paukščių

102


sumesti jam po plunksnelę; sesuo prašo skirtingų paukščių, kad praneštų broliams apie jai iškilusį pavojų; paukštis devynis kartus praneša broliams apie jų seserį), bet tikslą pasiekia tik trečią ar devintą kartą (trečias paukščių pulkas sumeta po plunksnelę; trečias paukštis skrenda pas brolius; tik devin-tas brolis atkreipia dėmesį į paukščio pranešimą). Nors ES herojai kartoja tą patį prašymą arba pranešimą, vis nesukelia norimos antipodų reakcijos, nes kreipiasi į abejingus ar neatidžius personažus, o paskutinį kartą kreipiasi į gebantį užjausti ar atidų personažą. Taigi tas pats herojus du ar net aštuonis kartus elgiasi neteisingai, o trečią ar devintą kartą – teisingai. Todėl aptartus pasakų fragmentus mes laikome ES semantinių porų samplaikomis.

Kartojami teigiami ar neigiami ES – pirmieji samplaikų komponentai stebuklinių pasakų siužetų struktūrose yra nereikšmingi ir pasakotojų kar-tais praleidžiami. Dėl to tekstų turinys nenukenčia, bet jie tampa ne tokie meniški.

Taigi stebuklinių pasakų raidą liudija ne tik tendencija kurti vis sudė-tingesnius siužetus, bet ir elementariųjų siužetų bei paprastų struktūrų pri-taikymo meninei kūrinių paskirčiai atvejai.

103

HEROJŲ IŠMĖGINIMŲ POKYČIAI SKIRTINGŲ ŽANRŲ PASAKOSE

Nors paskelbta nemažai studijų, kuriose tyrinėjami atskirų pasakų žanrų ypatumai, praktiškai su tam tikromis išlygomis ir patikslinimais naudojama XX a. pradžioje A. Aarne’s sukurta žanrinė klasifikacija (Aarne 1910), kuri panaudota ir tarptautiniame A. Aarne’s – S. Thompsono kataloge „Liaudies pasakų tipai“ (AT). Dabar aiškėja, kad į minėto katalogo žanrinius skyrius pateko kūrinių, kurie gerokai skiriasi nuo apsupties ir turėtų priklausyti kitam pasakų žanrui arba net laikytini legendomis, sakmėmis, parabolėmis, pasakojimais bei anekdotais. Šalia akivaizdžiai „paklydusių“ kūrinių nema-žai ir tokių, kurių žanriniai požymiai prieštaringi. Aišku, esama žanrinių skyrių sankirtų, atsiradusių ne dėl klasifikavimo sistemos trūkumų, o dėl objektyvių priežasčių – pereinamojo pobūdžio kūrinių egzistavimo. Visa tai rodo, kad pasakų skirstymas į žanrus dar nebaigtas ir kad būtina tęsti žanro išskyrimo kriterijų paieškas.

Giminingos semantikos elementariųjų siužetų lyginimas taip pat gali padėti nustatyti skirtingiems žanrams būdingus požymius ir patikslinti žanrų ribas. Todėl pasistengsime atskleisti skirtingų žanrų pasakų, etiologi-nių ir mitologinių sakmių elementariųjų siužetų apie herojų išmėginimus ypatumus, tikėdamiesi pasiūlyti dar vieną žanrų diferencijavimo kriterijų. Lygindami tos pačios klasės ES, aptinkamus senų senovėje ir ne taip seniai susiformavusių žanrų kūriniuose, tikimės parodyti, kaip archajiški ES buvo pritaikyti prie naujų visuomenės santykių, kaip kito brandos amžiaus jau-nuoliams ir merginoms skiriami išmėginimai, kaip sunkių užduočių vykdy-mas tapo išradingais išsisukinėjimais ar pokštais.

Kaip minėjome, pasakų ir sakmių ES apie herojų išmėginimus struk-tūra skiriasi nuo kitų ES, kuriuose vaizduojami santykiai su svetimaisiais / pavojingomis mitinėmis būtybėmis ar tos pačios genties bei šeimos nariais. Be visiems ES būtinų elementų (pradinės situacijos, herojaus akcijos ir rezul-tato) juose būtinas dar vienas struktūros elementas – liepimo akcija. Ji gali būti išreikšta leksinėmis priemonėmis ar lengvai numanoma, o sudėtiniuose pasakų ES (kai vienas ar keli ES yra įrėminimo viduje) neretai sutampa su įrėminimų apie jaunikio ar nuotakos rinkimąsi elementu – sąlygos akcija,

104


kartais ir su įrėminimų apie herojaus engimą šeimoje elementu – poveikio akcija. Visais atvejais liepimo akciją padeda nustatyti specifiniai susidūrime dalyvaujančių personažų (herojaus ir antipodo arba herojaus ir neįvardytos visuomenės normas / papročius saugančios jėgos) santykiai. Antipodas arba bendruomenės pripažinta elgesio norma liepia herojui ką nors daryti arba ko nors nedaryti, o šis privalo paklusti.

Mūsų pasirinkimą lėmė ir tai, kad skirtingų žanrų kūriniuose ES apie herojų išmėginimus yra reikšmingi siužetų struktūrų elementai. Jie neretai organizuoja kūrinių siužetų elementus į darnią visumą, t. y. atlieka struk-tūrų svarbiausių ES vaidmenį.

Stebuklinių pasakų elementariųjų siužetų herojų išmėginimai

XX a. rusų folkloristas Vladimiras Proppas knygoje „Pasakos morfo-logija“ (Пропп 1969) teigė, kad vienodą visų stebuklinių pasakų struk-tūrą lėmė iniciacijos ritualo eiga, o knygoje „Stebuklinės pasakos istori-nės šaknys“ (Пропп 1986) rusų pasakose ieškojo iniciacijos apeigoms esą būdingų neofito piršto ar rankos nukirtimo, apakinimo, kelionių į miru-siųjų pasaulį atspindžių. Tačiau išmėginimais autorius laikė beveik visus pasakų herojų susidūrimus su kitais personažais ir nepastebėjo fragmentų, kuriuose herojai privalo vykdyti sunkias užduotis, specifinių bruožų (išsa-miau žr. knygos poskyryje „Papročių atspindžių pasakose ieškojimo būdas“).

Lietuvių stebuklinių pasakų tekstuose išskirti ES apie išmėginimus pri-skirti 15 tipų, kurie baigiasi teigiamais rezultatais, ir 15 tipų – minėtų ES semantinėms poroms, kurios baigiasi herojams neigiamais rezultatais. Tų pačių tipų ES aptikti ir kitų žanrų pasakose, sakmėse ir net anekdotuose. Mūsų sukurtoje klasifikacijoje ES apie herojų išmėginimus sudaro trečią klasę, kurią pagal herojų tikslus pavadinome Lygių teisių gentyje ar visuome-nėje arba aukšto statuso siekimas (КТНС: 647–674).

Archajiškų stebuklinių pasakų ES apie herojų išmėginimus antipodų-bandytojų vaidmenį atlieka vyresni genties nariai (teta, krikšto motina, kūma), vyresnio amžiaus arba vyresnio amžiaus ir aukšto statuso žmonės (senis, senė, ponia, ponas, karalius, turintis vedyboms tinkamą dukterį). Herojus išmėgina ir mitinės būtybės; kartais pabrėžiamas jų senumas (velnias, senas velnias, ragana, Dievas, senelis Dievas, Dievo motina Marija, mirusi motina). Kai

105

PASAKŲ SANDAROS IR TURINIO RAIDA · HEROJŲ IŠMĖGINIMŲ POKYČIAI SKIRTINGŲ ŽANRŲ PASAKOSE Z

bandytojai yra gyvūnai (vilkas, meška, kumelės galva, žaltys, gyvatė, rupūžė, pelė), jų amžius paprastai nenusakomas. Bandytojos kumelės galva / kaukolė gali būti suvokiamos kaip seno (mirusio) gyvūno kūno dalys. Minėti gyvūnai-bandytojai yra mitologiškai įprasminti lietuvių sakmėse bei papročiuose. Ypač svarbu, jog kai kurių tautų (pvz., čekų, vokiečių) pasakose ir lietuvių sakmėse giminystės terminais vadinami žmonės-bandytojai turi gyvūno bruožų (pvz., teta / kūma arklio galva ar arklio kojomis). Todėl galima įtarti, kad šie gyvū-nai-bandytojai senovėje buvo laikomi totemais. Ko gero, žinių apie jų amžių stoka yra dėsninga: gyvūnai-bandytojai atstovauja tolimam protėviui.

Stebuklinėse pasakose išmėginami jauni žemo statuso ar visai jo netu-rintys herojai. Jaunuoliai ir merginos neretai yra visiškai atskirti nuo savųjų. Keliose lietuvių pasakose, gelbėdamas savo gyvybę, tėvas pažada atiduoti kažkam / velniui / ponui vos gimusį sūnų, tačiau tik 17 ar 19 metų sūnus eina pas poną ar velnią ir yra išmėginamas. Pamotė liepia išvežti į mišką podukrą, kad ten ji žūtų, bet ši išlaiko meškos, vilko, didelio vyro paskirtus išmėgini-mus ir kartais tuoj pat išteka. Kaip minėta, išmėginami potencialūs jaunikiai ar nuotakos; išlaikę bandymus jaunuoliai veda karalaites, o merginos išteka už ponų ar karalių. Taigi dalyje lietuvių stebuklinių pasakų variantų esama gana aiškių užuominų, kad išmėginami brandos amžiaus sulaukę jaunuoliai ar merginos. Kartais jauni bandomieji tarnauja antipodui arba pas jį patenka kaip prašytojai (pvz., mergina nori gauti ugnies arba prašo paskolinti nytis). Be abejo, esama išimčių: pasakos „Šalčio dovanos“ (K 3.1.0.7. / AT 480) retuose variantuose išmėginamos dvi senės – vargšė ir turtinga, o pasakoje „Burtininko mokinys“ (K 3.1.0.11. / AT 325) – mokinio tėvas.

Stebuklinių pasakų ES apie herojų išmėginimus rezultatai gana kon-kretūs. Teisingai pasielgę herojai gauna teisę gyventi (lieka gyvi) ir gali-mybę grįžti namo, pas artimuosius (duodama pakinkyta karieta); gauna geras gyvenimo sąlygas (pvz., stiklinius namelius), labai teigiamą požymį ar tinkamumo vedyboms patvirtinimą (mergina už vartų apliejama auksu). Kai išmėginimai įterpiami į įrėminimus, kuriuose keliama ugnies, nuotakos, pusės karalystės gavimo sąlyga arba kai herojui skiriama labai sunki užduo-tis, norint juo nusikratyti, ES rezultatą herojus išlaikė bandymą sukonkretina įrėminimo baigmė (herojus parneša objektą, herojus gauna nuotaką ir pan.).

Neteisingai pasielgę ir bandymų neišlaikę herojai žūva, negauna gerų gyvenimo sąlygų arba net praranda buvusias (pvz., iš dėžutės iššokusi ugnis sudegina namus), įgyja neigiamą požymį arba netinkamumo vedyboms ženklą (pvz., mergaitė už vartų apliejama degutu).

106


ES apie išmėginimus bruožai leidžia manyti, jog senų senovėje jie iš tikrųjų buvo susiję su iniciacijų apeigomis. Tačiau pagal stebuklines pasakas sunku įsivaizduoti iniciacijos ritualo eigą. Iš pasakų sužinoma, kad jaunuolis ar mergaitė vyksta pas bandytoją, nes tėvas pažadėjo jį / ją atiduoti, arba pamotės lieptas tėvas išveža dukterį į mišką, kad ji ten žūtų. Kartais mergaitė eina ieškoti ugnies arba tyčia siunčiama ugnies parnešti, o patenka pas ban-dytoją. Gana dažnai sužinoma apie bandymų vietą – namelį miške ar tvora aptvertą dvarą, kur ant kuolų užmautos žmonių galvos. Bandymai vyksta ir požeminiame pasaulyje, ir danguje, ir kažkur toli esančiame pragare.

Daugiausia sužinoma apie jaunuolių ir merginų užduotis, kurios daž-nai būna skirtingos. Merginos privalo atpažinti bandytojo pasaulio ne įpras-tai atrodančius personažus ar iš keistos medžiagos pagamintus daiktus – juos pavadinti vardais arba panaudoti pagal paskirtį (pasakoje „Raganos sodyba“ – K 3.2.0.10. / AT 334). Jos išmėginamos, ar žino bandytojo kūno dalių paskirtį (K 3.2.0.10. / AT 333), ar moka išvengti smūgių, kai patam-syje į jas mėtomi pagaliai ir akmenys (pasakoje „Mergaitė meškos trobe-lėje“ – K 3.1.0.2. / AT 480). Keliose pasakose podukrai ar gyvūno pavi-dalą turinčiai nuotakai liepiama iškepti duoną, verpti linus, austi, skalbti, iš pelenų išrinkti aguonas ar kitas sėklas. Mergaitės turi būti tolerantiš-kos – privalo gražiai prižiūrėti bandytoją ar jo gyvūnus (prausti, tvarkyti būstą), valgyti bandytojo duotą maistą. Iš mergaičių reikalauta kantrybės, atvirumo, paklusnumo – jos turi ilgai skaityti knygą, sakyti bandytojui tiesą. Ir mergaitės, ir jaunuoliai privalo užgniaužti smalsumą – tam tikrą laiką nežiūrėti, kas yra dėžutėje ar maišelyje.

Bandytojai reikalauja, kad jaunuoliai mokėtų pasislėpti nuo viską matan-čią priemonę turinčio bandytojo, užjoti ant stiklo kalno, ką nors pastatyti. Kartais galima manyti, kad bandomiesiems skiriamos užduotys atspindi seno-vinį darbo pasidalijimą tarp vyrų ir moterų. Kai jaunuoliui liepiama per vieną naktį atlikti neįmanomą darbą – iškirsti mišką, išrauti kelmus, suarti, pasėti miežius, juos užauginti, o rytą padėti ant stalo iš tų grūdų iškeptą pyragą ar pagamintą alų, jis verkia ir pasakoja apie užduotį mergaitei. Toji nežinia kaip ar pasitelkusi daugybę talkininkų užduotį įvykdo. Be abejo, mergaitė vaizduo-jama turinti ypatingų galių paspartinti natūralų augalų augimo ir brendimo procesą, o vaikinas tokių savybių neturi. Tačiau pažvelkime, kaip mergaitė reaguoja, sužinojusi apie vaikinui skirtą užduotį prajodyti arklį. Vaikinas vėl verkia ir prašo mergaitės jam padėti. Mergaitė atsako negalinti padėti; ji tik pataria, kaip vaikinas turi elgtis – mušti arklį per galvą. Taigi, atmetę fantastinį

107


reikalavimą per vieną naktį padaryti darbus, kuriems atlikti reikia kelių mėne-sių ir ne vieno žmogaus pastangų, pastebime, kad auginti javus ir panaudoti derlių geriau moka moterys, o prajodyti arklį – vyrai.

Jokių bandomųjų kūnų žalojimo atvejų lietuvių ir kitų Europos tautų pasakose aptikti nepavyko. Tik keliuose konkrečiuose ES jaunuolis turi ištverti skausmą ar net kankinimus ir nedejuoti. Nors ES apie herojų išmėginimus esama vėlesnės buities detalių, manytina: pagal šiuos iš esmės archajiškus pasakų elementus šiek tiek galima spręsti, kokias žinias ir gebė-jimus turėjo parodyti fizinės brandos amžiaus jaunuoliai ir merginos, tap-dami lygiateisiais genties nariais, o vėliau – pereidami į galinčio vesti jau-nimo grupę. Deja, remiantis pasakomis neįmanoma pasakyti, ar ES atspindi užduotis, skiriamas neofitams iniciacijos apeigos metu, ar apie užduotis ir jų atlikimą buvo pasakojama apeigai rengiamiems būsimiems bandomiesiems.

ES apie herojų išmėginimus semantinės poros taip pat tampa sam-plaikomis, vaizduojančiomis to paties herojaus skirtingus veiksmus. Ir šios klasės ES herojai dažniau du ar kelis kartus elgiasi teisingai, bet galop pasi-elgia neteisingai (brolis lipa į kalną ir kelis kartus šaukiamas neatsigręžia, bet išgirsta motinos balsą ir atsigręžia; kankinamas vaikinas dvi naktis ištveria nesudejavęs, o trečią naktį sudejuoja). Retos samplaikos, kurių pirmasis komponentas yra neigiamas / du kartus pakartotas neigiamas ES. Tokios samplaikos naudojamos pasakose „Slėpimasis nuo raganos“ (K 3.1.0.1. / AT 329) ir „Burtininko mokinys“ (K 3.1.0.11. / AT 325) (žr. knygos poskyrį „Žmogaus vaizdavimo raida pasakose“).

Senoviniai genties nario teisių suteikimo ritualai neišnyko be pėd-sakų – transformuotu pavidalu išliko iki XX a. net Europos tautų papro-čiuose. Jų reliktų galima aptikti įšventinimo į vedyboms tinkamų jaunuolių ar merginų veiksmuose, kurie buvo atliekami ir rimtai, ir kaip tradiciniai jaunimo pokštai (Šaknys 1996). Todėl visai natūralu, kad herojų išmėgini-mai vaizduojami ir kitų žanrų pasakose bei sakmėse.

Pasakų-legendų ir parabolių ES apie išmėginimus paskirtis

Pasakų-legendų ES bandytojai – Dievas, senelis, kuris neretai taip pat laikomas Dievu, angelas, velnias. Dalyje pasakų bandytojas neįvardytas, bet Dievo nepripažįstančio herojaus nesėkmė suvokiama kaip Dievo bausmė.

108


Šio žanro pasakose dažniausiai išmėginami suaugę, neutralaus sta-tuso herojai. Jie dažniausiai vadinami žmonėmis, kartais nurodoma tautybė (žydas), kartais – užsiėmimas (piemuo, kareivis, auksakalys). Pastebima ten-dencija teigiamų ES herojais vaizduoti vargšus arba nuskurdusius bei aukštą statusą praradusius žmones, o neigiamų ES – turtuolius, praturtėjusius varg-šus, šventikus. Ši tendencija šiek tiek pastebima ir stebuklinėse pasakose: kai ES apie dviejų herojų išmėginimus patenka į įrėminimus, kuriuose vaiz-duojami šeimos konfliktai, teisingai elgiasi skriaudžiamas herojus (podukra, trečias brolis kvailys), o neteisingai – šeimoje skriaudų nepatyręs herojus (pamotės duktė, protingais laikomi broliai).

Pasakų-legendų ES apie išmėginimus rezultatai gana įvairūs. Bandymą išlaikęs herojus kartais apdovanojamas konkrečiomis gėrybėmis. Antai pasa-koje „Kas suvalgė avinėlio inkstus“ (K 3.1.0.4. / AT 785) ilgai slėpęs gėdingą savo poelgį kareivis ar žydas pagaliau teisingai informuoja žinantį antipodą (prisipažįsta suvalgęs sūrį ar avinėlio širdį) – jis gauna senelio / Dievo iškasto lobio du trečdalius ar net jį visą. Pasakoje „Senelis su žarijomis“ (K 1.1.2.9. / AT 751B*) aptinkamas ES, kuriame senelis pripila į vargšo skverną žarijų ir liepia iki namų nežiūrėti. Herojui pavyksta užgniaužti smalsumą, o namie pamato parsinešęs auksinių pinigų.

Pasakoje „Sutartis tris naktis nemiegoti“ (K 3.1.0.15., 3.1.0.9. / AT 813*) velnias liepia žmogui tris naktis sėdėti ant kelmo ir nemiegoti. Lietuvoje užrašytų keturių pasakos variantų struktūrą sudaro ES apie žmo-gui skirtą išmėginimą ir įterptas detalizuojantis ES, kuriame velnias provo-kuojamas pasišalinti. Žmogus užmiega, bet teigia nemiegojęs, o mąstęs apie tai, ko žemėje daugiau – kreivų ar tiesių medžių, vandens ar sausumos. Taip velnias sumaniai pašalinamas – provokuojamas tikrinti, ko žemėje daugiau, o nestebimas žmogus išsimiega. Aštuoniuose pasakos variantuose toks pats dviejų ES derinys įrėmintas: velnias pasako, kad žmogus gausiąs pinigų (vie-name variante – velnias neimsiąs jam pažadėto sūnaus), jei išlaikysiąs ban-dymą. Trisdešimties variantų siužetą sudaro trečio tipo paprasta struktūra: velnias išmėgina du žmones – vargšą ir turtuolį. Išlaikiusiam bandymą varg-šui jis duoda pinigų, o užsnūdusį turtuolį nužudo. Naivaus bandytojo įvaiz-džiu šis kūrinys artimas pasakoms apie kvailą velnią, o tuo, kad išmėginami suaugusieji, kurie gauna gėrybių arba baudžiami, – pasakoms-legendoms.

Tarptautinio katalogo pasakų-legendų skyriuje aprašytas siužetas „Vel-nio mįslės“ (AT 812), kurio lietuviškuose variantuose trys jaunuoliai / stu-dentai užrašo velniui sielas ir gauna geras gyvenimo sąlygas, bet vėliau turi

109


įminti mįsles. Vienas jaunuolis pasako, iš kokios medžiagos padaryti vel-nio rodomi daiktai, ir visus išvaduoja. Užduotimi ir bandomųjų požymiais šios pasakos svarbiausias ES artimas stebuklinių pasakų analogiškiems ele-mentams; todėl „Lietuvių pasakojamosios tautosakos kataloge“ šią pasaką mes perkėlėme į stebuklinių pasakų skyrių (KLPTK 1: 319; K 3.1.0.9., 3.1.0.10.). Tarptautinio katalogo pasakų-legendų skyriuje aprašyto tipo „Pupa iki dangaus“ (AT 804A) variantus, kuriuose užlipę į dangų seneliai išmėginami, mes priskyrėme prie stebuklinių pasakų. Seneliai neužgniaužia smalsumo ir paragauja Dievo duonos tešlos, nusiskina obuolį, susigundo pasivažinėti Dievo rateliais / pažiūrėti, kas yra dėžutėje. Neišlaikę Dievo išmėginimo seneliai negauna gerų gyvenimo sąlygų – išvaromi iš dangaus (KLPTK 1: 318–319, K 3.2.0.6.).

Pasakų-legendų ES dažniau tikrinamas bandomųjų herojų požiūris į aukštesnių jėgų vaidmenį. Pasakose „Čia augs ir be Dievo“ (K 3.2.0.7., 3.1.0.7. / AT 830B) ir „Oro spėjimai“ (K 3.1.0.7. / AT 830C*) vienas hero-jus ar vienas iš dviejų gretinamų herojų mano esąs nepriklausomas nuo aukštesnių jėgų (sako pats žinąs, jog geroje žemėje užaugsiąs geras derlius, arba pagal paukščių elgesį sprendžia, kad bus lietaus), bet jo pasėliai neuž-dera, laukiamas lietus nelyja. Kitas herojus galvodamas apie būsimą derlių pasako: „Jei Dievas padės“, – prastoje žemėje uždera javai, o stebėdamas gam-tos būseną pasako: „Gal Dievas duos lietaus“, – sausros metu palyja. Retoje lietuvių pasakoje ponas tampa elgeta / baudžiauninku, nes sako nebijąs nei Dievo, nei žmonių, arba keikia baudžiauninkus (K 3.2.0.7. / AT 836).

Pasakoje „Jei Dievas padės“ (K 3.1.0.7. / AT 830C) herojus pagaliau supranta savo elgesio klaidingumą. Nepaprašęs Dievo padėjimo, žmogus tvirtai nusprendžia ardyti stogą ar griauti klojimą – jo namuose atsitinka nelaimės, kurios du kartus sutrukdo atlikti numatytą darbą. Pagaliau trečią kartą žmogus pasako: „Jei Dievas leis, griausiu klojimą“, – nieko neatsitinka, kas galėtų jam sutrukdyti. Taigi pirmame ES herojus nepripažino esąs pri-klausomas nuo Dievo, o antrame tokią priklausomybę pripažino. Šioje pasa-koje-legendoje naudojama samplaika: prie du kartus kartojamo neigiamo ES prijungiama semantinė pora – teigiamas ES, kuriame vaizduojamas tas pats herojus. Pasakos variantuose paprastai neaptinkama užuominų, jog žmogus supratęs savo elgesio netinkamumą ir jį pakeitęs: apie tai galima spręsti iš pasiektų rezultatų. O štai lietuvių stebuklinėse pasakose išbandymo neiš-laikiusio herojaus nesėkmės priežastis paaiškinama. Pasakoje „Burtininko mokinys“ (K 3.1.0.11. / AT 325) tėvas pirmą kartą bandymo neišlaiko, nes

110


neturi informacijos apie žirgu paversto sūnaus individualų požymį, o antrą kartą sužino individualų arklio ar paukščio požymį ir atpažįstą juo paverstą sūnų. Kitoje stebuklinėje pasakoje – „Slėpimasis nuo raganos“ (K 3.1.0.1. / AT 329) – jaunuolis supranta negerai pasislėpęs, nes kaskart naudoja kitokį slėpimosi būdą.

Pasakoje-legendoje „Nubaustas išdidus karalius“ (K 3.2.0.7. / AT 757) ES semantinės poros samplaika ne iš karto pastebima: į neigiamo ES vidų įterptas siužetas, kuriame vaizduojamos aukštesnių jėgų valdžios nepripa-žįstančio pono ar karaliaus patirtos bėdos. Jis praranda drabužius, o su jais viską – aukštą padėtį, turtą, šeimą, yra priverstas elgetauti ir dar kitų elgetų mušamas. Kai tik herojus supranta neteisingai vertinęs savo galimybes, pri-pažįsta Evangelijos žodžių teisingumą, jog kiekvienas gali būti pažemintas, kartu su drabužiais gražinami visi prarasti dalykai. Taigi pasakose-legendose savitos ES semantinių porų samplaikos naudojamos vieno herojaus požiūrio pasikeitimui, jo praregėjimui vaizduoti.

Pasakų-legendų paskirtis – įdiegti pagarbą krikščionių religijos verty-bėms ir nuostatoms – lėmė, kad giminingos semantikos ES turi būti inter-pretuojami šiek tiek kitaip negu to paties tipo stebuklinės pasakos ES. Pasa-koje „Šalčio dovanos“ (K 3.1.0.7. / AT 480) teigiama, kad prie objektyvių nepalankių sąlygų būtina prisitaikyti, o pasakose-legendose skatinama pri-pažinti priklausomybę nuo Dievo, kurio reikia atsiklausti, paprašyti pagal-bos ar malonės.

Kartais pasakų-legendų ES rezultatai verčia gerokai apmąstyti herojų veiksmus ir įsitikinti, kad kitiems keistai atrodantis elgesys ar nesąmoningas, beveik atsitiktinis poelgis aukštesnių jėgų vertinamas geriau už demons-tratyvų religijos dogmų ir reikalavimų laikymąsi. Antai pasakoje „Piemuo nieko nežino apie Dievą“ (K 3.1.0.7. / AT 827) žmogus keistai meldžiasi: šokinėja per griovį ir kalba: „Čia tau, Dieve, čia man, Dieve“, o bernas vietoj maldos skaičiuoja klojimo grebėstus, mergaitės gražiai padainuoja. Tačiau aplinkiniai ar net kunigas pastebi, jog nemokantis teisingai melstis herojus apdovanotas gebėjimu eiti vandens paviršiumi ir supranta, kad Dievas ypač palankiai priėmė jo keistą, bet nuoširdžią maldą.

Sėkmingai išlaikęs išmėginimą herojus neišlaiko kito, kartais nereikalau-jančio didelių pastangų bandymo ir ypatingą sugebėjimą praranda. Nemo-kantis melstis žmogus tiesiai per ežerą nueina į bažnyčią, bet ten pamato, kaip velnias užrašinėja žmonių nuodėmes, ir susijuokia – jis nebegali eiti vandens paviršiumi. Pasakoje „Velnias ir angelas ginčijasi dėl sielos“ (K 1.3.0.3. /

111


AT 808) piemuo ar artojas įvykdo labai sunkią sąlygą – valgo tik vieną kartą per dieną / per metus – ir gauna geidžiamą gebėjimą matyti žmogaus mirtį. Jam skiriamas kitas išmėginimas – niekam nesakyti to, ką matė. Herojus girdi žmones neteisingai aiškinant, kodėl ligonis sunkiai miršta, ir neištveria nepasakęs apie matytus angelo ir velnio veiksmus su mirštančiojo vėle. Po to jis jau nieko ypatingo nebemato. Pasakose „Žmogus danguje“ (K 3.2.0.6./ AT 800) ir „Žmogus ant kryžiaus“ (K 3.2.0.6. / AT 800A) patekęs į dangų arba pakeitęs Kristų ant kryžiaus žmogus irgi neišlaiko bandymo – neištveria nereagavęs į blogą elgesį, nepasakęs tiesos, nepamokęs neteisingai dirban-čiųjų. Jis išvaromas iš dangaus / pavaromas nuo kryžiaus.

Siužetas „Mergelė Marija gelbsti velniui pažadėtą moterį“ aprašytas tarptautinio katalogo pasakų apie kvailą velnią skyriuje (AT 1168C), o siu-žetas „Polikrato žiedas“ – stebuklinių pasakų skyriuje (AT 736A). Abiejų pasakų struktūrų svarbiausių ES herojai pripažįsta aukštesnių jėgų galią tvarkyti likimus ir pelno jų palankumą (ES tipas 3.1.0.7.). Vežami atiduoti velniui žmona ar sūnus užeina į bažnyčią pasimelsti Dievo Motinai Marijai. Melsdamasi(s) ji / jis užmiega, o velniui nuvežama žmona ar sūnumi pasi-vertusi Marija – velnias pabėga. Auksakalys nuolat kartoja: „Jei Dievas neap-leis, tai ir karalius nieko nepadarys“. Supykęs karalius mėgina rasti priežastį auksakaliui nubausti, bet jam nepasiseka. Kadangi abiejų siužetų svarbiausių ES semantika ir struktūrų ypatumai visiškai sutampa su šiais aptartų pasakų-legendų ES požymiais, „Lietuvių pasakojamosios tautosakos kataloge“ ir knygoje „Liaudies pasakų tipai“ juos perkėlėme į pasakų-legendų skyrių (K 3.1.0.7.; KLPTK 2: 18, 53).

Pasakų-legendų ES herojai ištveria sunkias sąlygas, siekdami atleidimo už sunkius nusikaltimus. Plėšikas kantriai atlieka užduotį, tikėdamasis beveik neįmanomo rezultato – burna neša vandenį ir laisto obelinę lazdą tol, kol iš jos užaugs obelis ir ims vesti vaisius (K 3.1.0.6. / AT 756B). Norintis tapti angelu velnias ilgai kabo įsitvėręs kryžiaus / stovi šalia kelio ir nieko nekalba (K 3.2.0.7. / AT 818). Abu herojai sulaukia ženklų, kad bandymai išlaikyti: iš laistomos lazdos išaugusi ir vaisius vedanti obelis liu-dija plėšiko nuodėmių atleidimą, o velnias pabąla. Tačiau antrojo bandymo velnias neišlaiko: jis atsisako dėkoti ar nusilenkti Dievui ir vėl pajuoduoja (ES tipas 3.2.0.7.).

Taigi net 15 tarptautinio katalogo pasakų-legendų skyriuje esančių lie-tuvių pasakų siužetų bei 8 struktūrinių-semantinių tipų variantuose aptin-kami svarbiausieji ar mažiau svarbūs ES, kuriuose vaizduojama, kad nuo

112


herojaus elgesio išmėginimo metu priklauso jo gerovė, laisvė, padėtis visuo-menėje, gebėjimai. Dalyje ES herojus turi būti kantrus, teisingai infor-muoti bandytoją apie savo veiksmus ar netinkamą poelgį, bet dominuoja ES, kurių herojai pripažįsta / nepripažįsta esą priklausomi nuo dievybės (ES tipai 3.1.0.7. , 3.2.0.7.). Lietuvių novelinėse pasakose aptiktas vienintelis tipo 3.1.0.7. ES, kurio herojus pripažįsta dievybės valdžią, tipų 3.1.0.7. ir 3.2.0.7. ES aptikti tik vienoje stebuklinėje pasakoje, o kitų žanrų lietuvių pasakose šių tipų ES neaptikta (KТНС: 657).

Pasakų-legendų tekstų struktūros, kuriose gretinami priešingi dviejų herojų poelgiai tomis pačiomis aplinkybėmis, labai parankios didaktinės paskirties kūriniams. Taip žmonės skatinami pasirinkti teisingą elgesį.

Pasakų-legendų žanrui priskiriama ir tokių kūrinių, kurių didaktinė paskirtis nėra svarbiausia. Tarptautinio katalogo pasakų-legendų skyriui priskirti siužetai „Nubaustas angelas“ (AT 795), „Kambariai danguje“ (AT 802C*) ir „Bausmės kitame pasaulyje“ (AT 840). Tekstų struktūrų svarbiausių ES herojai nesupranta kito pasaulio būtybių veiksmų, kitame pasaulyje patirtų pojūčių ar matytų reginių. Pirmo siužeto variantuose ponas mato, kad tarnas keistai elgiasi (nenusilenkia kryžiui, tyčiojasi iš lai-dojamo turtuolio, o meldžiasi prie mirusio girtuoklio / elgetos ir pan.), bet nemoka to paaiškinti. Kai tarnas atskleidžia savo elgesio priežastis, ponas supranta, kad jam tarnauja angelas. Antro siužeto variantuose herojus eina kartu su kaukole / mirusiu broliu ar vyksta į svečius pas elgetą. Antipodas liepia jam nakvoti trijuose kambariuose ar trijose skirtingose vietose. Pirmą naktį herojų slegia kažkoks sunkumas, antrą naktį per jį šliaužioja žalčiai ir rupūžės, o trečią naktį jis praleidžia kambaryje, kuriame gieda lakštingalos arba ten labai šviesu. Ir šis herojus tik iš antipodo sužino, kad tokius pojūčius jis pats ir jo artimieji patirs po mirties. Trečio siužeto variantuose žmogus nakvoja svetimoje sodyboje, naktį senelio paprašytas eina ieškoti vandens ir ilgai klaidžioja, stebėdamas įvairius keistus ir baisius reginius. Herojus irgi negali paaiškinti reginių priežasčių, o senelis tai pasako.

AT kataloge neaprašytas siužetas (Lietuvoje užrašyta 15 variantų ir 8 variantai – to siužeto junginiai su kitomis pasakomis), kurio prasmė ir tekstų struktūros analogiškos šiems ką tik primintų siužetų požymiams. Senelio į dangų / pasivaikščioti vedamas žmogus geria iš upelio ir pamiršta pirštines, o grįžęs jų pasiimti mato gulintį ir jo pirštines mūvintį kūną. Kai žmogus nori kūną lupti, senelis paaiškina, jog tai jo paties kūnas. Ir šis herojus parodo, kad nesupranta kito pasaulio reginių (K 3.2.0.10.; KLPTK 2: 52).

113


Atkreiptinas dėmesys, kad aptartų pasakų-legendų ES herojus kito pasaulio objektus, savo pojūčius ar nežemiško personažo elgesį suvokia ir apipasakoja gana paviršutiniškai: apibūdina objektų išvaizdą, jų padėtį vie-nas kito atžvilgiu, personažų veiksmus ar poveikį jam pačiam, bet nepasako esmės – nenurodo objekto paskirties ar kilmės, nežino personažų veiksmų priežasčių. Visi ES yra giminingos semantikos ir priklauso tipui 3.2.0.10.

Anksčiau aptarėme to paties tipo stebuklinių pasakų ES apie herojų išmėginimus. Ir stebuklinių pasakų, ir pasakų-legendų ES antipodai pasako herojams objektų paskirtį. Tačiau stebuklinių pasakų herojai už nežino-jimą baudžiami, o pasakų-legendų ES baigiasi bandytojo aiškinimu. Taigi pasakų-legendų elementariuosiuose siužetuose praleisti neigiami rezultatai, o bandytojo aiškinimai ne vien parodo herojaus suvokimo klaidingumą – taip herojus gauna informaciją apie kito pasaulio personažo veiksmus, apie savo būseną po mirties ar matytus reginius miego pasaulyje. Taigi pasakų-legendų ES apie išmėginimus yra pritaikyti informacijai apie kitą pasaulį gauti.

Analogiškus pokyčius pastebėjome tarptautinio katalogo stebuklinių pasakų skyriuje aprašytų kelių pasakų svarbiausiuose ES. Tai lietuvių pasakų repertuare esantys siužetai „Apsilankymas mirties namuose“ (AT 332A*), „Mirties pasiuntiniai“ (AT 335), „Tiltas į kitą pasaulį“ (AT 471). Jų visus variantus, o pasakos „Tiltas į kitą pasaulį“ variantų daugumą priskyrėme struktūriniam-semantiniam tipui 3.2.0.10. Herojus demonstruoja, kad jis nepažįsta kito pasaulio reiškinių / objektų.

Pasakos „Tiltas į kitą pasaulį“ (K 3.1.0.9. / AT 471) dalies variantų struktūrų branduolys yra teigiamas ES, kurio herojus gauna užduotį suži-noti, ką pasaulyje už upės geria ir ėda bandytojo avys. Jis kartu su avimis persikelia per vandenį ir sužino, kad avys ten meldžiasi, priima švenčiausiąjį sakramentą. Tuos variantus mes priskyrėme tipui 3.1.0.9. Herojus pasinau-doja žiniomis apie konkretų personažą ar objektą. AT 471 siužeto lietuviškų variantų dalis yra dviejų minėtų struktūrinių-semantinių tipų junginiai, o 15 variantų ES apie išmėginimą – praleistas. Juose herojus trumpai sve-čiuojasi pas senelį / Dievą, o grįžęs sužino, kad realiame pasaulyje praėjo keli šimtai metų. Šis herojus įsitikina, kad skirtinguose pasauliuose laiko tėkmė nevienoda.

Dalyje pasakų-legendų stebimi ES apie išmėginimus pokyčiai liudija, jog kūriniuose atsirado herojų siekis gauti žinių apie kitą – mitinių būtybių ar mirusiųjų – pasaulį ir pasakos tapo panašios į mitus.

Skirtinguose tarptautinio pasakų katalogo skyriuose aprašytus ir jame

114


nesančius kūrinius, kuriems būdinga didaktinė paskirtis ir ES samplaikose dažnai vaizduojamos nesuprastos, bet vėliau pasitvirtinusios herojaus išsa-kytos tiesos, mes surinkome kartu ir išskyrėme parabolių žanrą. Jam pri-skirtuose kūriniuose aptikti tik šešių tipų ES apie išmėginimus: penkių tipų teigiami ES, vieno – neigiamas. Šių kaip ir daugelio kitų parabolių siužetų struktūros sudarytos iš vieno ES (pirmo tipo paprasta struktūra) ar iš ES semantinės poros (antro tipo paprasta struktūra). Tarp herojų išmėginimus vaizduojančių lietuvių parabolių populiari tik viena „Lengviau prišerti gal-vijus, o ne sočiai privalgydinti žmones“ (K 3.1.0.9. / AT 1559A*; užrašyta 14 variantų), o kitų žinomi pavieniai variantai.

Parabolėse žemo statuso, bet skirtingo amžiaus herojai (virėjas, piemuo, tarnaitė) teisingai informuoja aukšto statuso antipodą, demonstruoja anti-podui gebantys teisingai pasirinkti objektą, įrodo, kad jo sukaupta patirtis leidžia numatyti kitų personažų elgesį (pvz., piemuo teigia, kad sočiai pri-valgydinti žmones sunkiau negu prišerti gyvulius, ir tai įrodo). Vienos para-bolės herojus yra žmogaus liežuvis; jis įrodo esąs pranašesnis už kitas kūno dalis. Tik vienas jaunas herojus neišlaiko tėvo išmėginimo: jis nesuvokia, kad patamsyje tris kartus įkirsti kirviu į tą pačią kaladės vietą neįmanoma. Tėvas parodo, kad reikia gudrauti: jis du kartus šeria į kaladę kirvapenčiu, o tik vieną kartą kerta kirvio ašmenimis. Parabolėse vaizduojami realūs išmėgini-mai, tačiau ES yra giminingos semantikos su fantastinių elementų turinčiais stebuklinių pasakų ir kitų žanrų pasakų tos pačios klasės ES.

Išminties ir kantrumo bandymai novelinėse pasakose

Novelinių pasakų elementariuosiuose siužetuose apie išmėginimus nepa-vyko rasti herojaus, kuris neturėtų jokio statuso visuomenėje. Tik vienoje pasakoje trys dukterys yra izoliuotos nuo artimųjų – gyvena bokšte. Šio žanro pasakose išmėginimai retai skiriami tam, kad herojus gautų lygias teises šei-moje ar visuomenėje. Bandymą išlaikę herojai dažnai gauna aukštesnę padėtį ar geras gyvenimo sąlygas, bet kartais herojaus padėtis nesikeičia (teisingas piemuo padeda savo ponui laimėti lažybas). Keliose novelinėse pasakose išmėginami jauni žemo statuso herojai (valstiečio duktė, tarnas / piemuo, berniukas), o antipodai-bandytojai yra aukšto statuso žmonės, savi herojui teritorijos požiūriu (ponas, kuriam pavaldi valstiečio šeima; herojaus šalies

115


karalius). Bandomasis ir bandytojas būna jauni, bet skirtingo statuso žmonės (pvz., karalaitė išmėgina potencialų jaunikį). Novelinių pasakų „Kaip išlei-džiamas uždarbis“ (K 3.1.0.10. / AT 921A) ir „Niekada nemeluojantis tarnas“ (K 3.1.0.4. / AT 889) ES bandomojo ir bandytojo požymiai tarsi sukeisti vietomis su stebuklinių pasakų ES apie išmėginimus personažų požymiais: jaunas aukšto statuso antipodas išmėgina seną žemo statuso herojų. Pasakų „Nubaustas suvedžiotojas“ (K 3.1.0.3. / AT 883B) ir „Klaidingai suprasti patarimai“ (K 3.2.0.10. / AT 915A) ES herojų ir antipodų statusas neapibrėž-tas, o aiškus personažų amžiaus skirtumas ir bandomųjų priklausomybė nuo bandytojo: išmėginami duktė / dukterys arba sūnus, o bandytojas yra tėvas.

Visiškai naujas reiškinys – novelinių pasakų ES antipodai-bandytojai nežino tikrosios bandomojo herojaus padėties arba ir herojus nežino savo padėties. Pasakoje „Karalius ir kalvio sūnus“ (K 3.1.0.10. / AT 920) kara-liaus išmėginimą atlaiko žemą padėtį turintis berniukas, bet iš tikrųjų jis yra karaliaus sūnus. Pasakoje „Pataisyta išdidi karalaitė“ (K 3.1.0.6. / AT 900) karalaitė / turtinga mergina mano, kad ištekėjo už vargšo ir prarado aukštą statusą. Kai ji kantriai pakelia skurdą, pažeminimus, paaiškėja, kad jos vyras turtingas; ji atgauna aukštą padėtį. Pasakoje „Karalius ir kunigas“ (K 3.1.0.9. / AT 922) išmėginamas jaunas / senas piemuo, bet karalius mano, jog tai yra gana aukštą padėtį turintis ponas, kunigas ar vienuolyno vyresnysis. Kai bandymą išlaikęs herojus pasako tiesą, paprastai karalius sukeičia jį vietomis su išmėginimo išvengusiu ponu ar kunigu.

Gebėjimas vartoti metaforiškus posakius ar suprasti juos novelinėse pasakose vertinamas kaip herojaus protingumo požymis, o tiesiogiai suprasti perkeltinės reikšmės posakiai išduoda mąstymo paviršutiniškumą. Tėvo metaforiškus liepimus sūnus supranta tiesiogiai, stengiasi juos vykdyti ir nuskursta (K 3.2.0.10. / AT 915A). Neaiškaus statuso jauna mergina meta-foromis kalba su piršliu ir potencialiu jaunikiu, o berniukas – su karaliumi ir taip parodo, jog nutuokia apie veiksmų požymius (K 3.1.0.10. / AT 876; K 3.1.0.10. / AT 921). Mergaitės ar berniuko išmintį įvertina vyresnis amžiumi piršlys ar karalius, o jaunikis ar karaliaus bendrakeleiviai herojų kalbos nesupranta ir laiko kvailiojimu.

Atspėjęs karalaitės mįslę (K3.1.0.10. / AT 851A), privertęs karalaitę pasakyti „Tai melas“ (K 3.1.0.2. / AT 852) ar ją perkalbėjęs (K 3.1.0.14. / AT 853) jaunuolis veda karalaitę ir taip įgyja aukštesnę padėtį. Pasakoje „Kantri žmona“ (K 3.1.0.6. / AT 887) pirma pasikeičia herojaus padėtis (neturtingą mergaitę veda turtingas vyras), o po to skiriamas ilgas ir sunkus

116


išmėginimas (stebima žmonos reakcija į vyro pranešimą, kad jis liepęs nužudyti jos kūdikius). Išmėginimas trunka tiek, kiek nusprendžia vyras. Kai žmona pademonstruoja visišką paklusnumą (nieko nesako net tada, kai vyras praneša vesiąs kitą), ji pripažįstama lygiateise turtingos šeimos nare.

Paprastas vyresnio amžiaus žmogus demonstruoja sukauptą patirtį ir padorumą. Kartais karalius pripažįsta herojaus proto pranašumą ir leidžia jam pasinaudoti savo pavaldinių neišmanymu – gauti atlygį už mįslių išaiš-kinimą (K 1.1.2.13. / AT 921F*).

Kaip ne kartą buvo demonstruota, antro ir trečio tipo paprastos struktū-ros parankios, kai norima pamokyti elgesio taisyklių (klausytojas gali palyginti dviejų herojų elgesį tomis pačiomis aplinkybėmis ir padaryti teisingą išvadą). Trečio tipo paprasta struktūra ir ES porų samplaikos (jose vaizduojamas to paties herojaus prieštaringas elgesys) taip pat naudojamos siekiant didakti-nių tikslų. Novelinių pasakų siužetuose beveik nesinaudojama šių struktūrų galimybėmis įtikinti klausytojus. Vienintelėje šio žanro pasakoje „Nubaustas suvedžiotojas“ (K 3.1.0.3. / AT 883B) panaudota antrojo tipo paprasta struk-tūra. Karalius liepia dukterims saugoti, kad nesusiteptų suknelės / kad žydėtų jų gėlės / kad giedotų paukšteliai. Vyresnės dukterys tėvo liepimo neįvykdo – kai jos praranda nekaltybę, suknelės susitepa, gėlės nebežydi, paukšteliai nebegieda. Taip tampa aiški tėvo liepimo, pasakyto simbolių kalba, reikšmė: visoms dukterims jis liepė saugoti skaistybę. Tačiau į neteisingus dviejų duk-terų poelgius ir trečiosios teisingą elgesį tėvas niekaip nereaguoja, visi ES tarsi neturi rezultatų. Dviejų seserų nesėkmę įvertina tik trečioji sesuo, bet ji ne seseris baudžia, o keršija suvedžiotojui. ES apie išmėginimus ne tik nėra vien-tisi (po visiems trims ES bendro liepimo įterpiami ES, kuriuose vaizduojama, kaip merginos įsileidžia į bokštą karalaitį, lošia kortomis ir pralaimėjusios turi su juo permiegoti). Po to, kai karalaičiui pralošia ir trečioji sesuo, dėmesys nukrypsta į tai, kaip ji sugeba netesėti susitarimo, kaip kelis kartus baudžia suvedžiotoją, už jo išteka ir susitaiko. Įterpti ir prijungti ES užgožia ES apie dukterų išmėginimus, tačiau tipų 3.2.0.3. Herojus demonstruoja, kad nesilaiko antipodo papročių ir 3.1.0.3. Herojus demonstruoja, kad laikosi antipodo papro-čių pora yra pasakos siužeto struktūros pagrindas; teigiamas ES yra svarbiau-sias elementas. Vis dėlto ES apie išmėginimus ir tradicinis dviejų ES jungimo būdas šioje pasakoje naudojami ne jaunos mergaitės elgesio taisyklėms įtvir-tinti, o vieno herojaus išradingumui ir sumanumui atskleisti.

Pasakų-legendų ir novelinių pasakų ES apie išmėginimus reikšmingas herojaus ir antipodo statuso skirtumas, o jų amžiaus skirtumas jau beveik

117


nebesvarbus. Pasakose-legendose dominuoja herojų siekis užsitikrinti Dievo palankumą ir gauti geras sąlygas šiame ir aname pasaulyje. Novelinėse pasa-kose šalia siekio įgyti aukštesnę padėtį ryškėja paprastų žmonių noras paro-dyti išmintį ir pasijusti pranašesniais už aukštą padėtį turinčius antipodus. Taigi šių žanrų pasakų ES personažų santykiai jau gerokai nutolę nuo realių senovinių iniciacijos ritualo dalyvių vaidmenų pasiskirstymo.

Novelinėse pasakose išmėginimai vaizduojami meniniais tikslais – padeda sukurti išmintingų, sumanių, ypač kantrių, o kartais ir paviršutiniš-kai mąstančių herojų įvaizdžius. Vis dėlto bandymą išlaikę herojai neretai gauna aukštesnę padėtį, kuri yra lygių teisių gentyje, šeimoje ar visuome-nėje aukštesnė pakopa.

Išmėginimų komiškumas pasakose apie kvailą velnią ir buitinėse pasakose

Lietuvių pasakose apie kvailą velnią aptinkami tik keturiems tipams priklausantys konkretūs teigiami ES apie išmėginimus, o vienam tipui – neigiami. Teigiamuose ES milžinas, velnias ar ponas išmėgina savo tarną arba milžinas / velnias siūlo jo neišsigandusiam / jį išgąsdinusiam pieme-nukui rungtyniauti. Tipo 3.1.0.6. Herojus ištveria nustatytą laiką sunkias sąlygas konkretus ES panaudotas tik vienoje pasakoje „Susidera nepykti“ (K 3.1.0.6. / AT 1000). Bernas ar šventasis sutinka tarnauti velniui / ponui ir susitaria: kuris pirmas supyks, tam iš nugaros bus išrėžtas odos diržas. Šeimininkas stengiasi, kad pavaldinys supyktų ir skiria jam sunkias užduo-tis, sudaro sunkias sąlygas, bet tas ištveria nesupykęs, nes kaskart stengiasi supykdyti šeimininką.

Į šį ES įterptuose įvairuojančiuose ES vaizduojama, kaip herojus nau-dojasi galimybe kitaip interpretuoti antipodo liepimą ir vaizduoti, kad užduotis įvykdyta. Užduotis tyčia vykdoma taip, kad būtų pakenkta šei-mininkui. Pavyzdžiui, šeimininkas liepia samdiniui suarti tiek dirvos, kiek apibėgs jo kalaitė. Bandytojas ir dalyje variantų vaizduojami bandymo neiš-laikę vyresnieji / protingi broliai liepimą supranta taip, kad reikia suarti tokį dirvos plotą, aplink kurį kalaitė apibėga. Tačiau bandymą išlaiko ir šeimi-ninkui pakenkia samdinys, kuris aria tik ten, kur kalaitė paliko pėdų. Sam-diniui liepiama naktį apšviesti šeimininkui kelią – jis uždega trobas; liepia nuprausti vaikus – jis vaikus nušutina verdančiu vandeniu ir t. t. Įterptieji

118


ES priskiriami tipui 3.1.0.2. Herojus pasunkina bandytojo uždavinį. To paties tipo ES naudojami stebuklinėse pasakose ir, kaip parodysime vėliau, buiti-nėse pasakose; jų aptinkama ir anekdotuose. Minėtų žanrų kūrinių elemen-tariuosiuose siužetuose nėra antro herojaus tikslo (supykdyti bandytoją): jų herojai siekia, kad bandymas būtų sunkus ar nemalonus bandytojui. Todėl herojai sėkmingai ir daug greičiau išlaiko bandymą arba priverčia antipodus bandymą nutraukti, nes kitaip šie pakenktų savo prestižui.

Herojų išmėginimai jiems rungtyniaujant su didžiule jėga pasižymin-čiu bandytoju – mitine būtybe (velniu, milžinu) aptinkami stebuklinėje pasakoje „Žirnulis“ (K 3.1.0.14. / AT 312D) ir pasakose apie kvailą velnią. Stebuklinėje pasakoje bandymą išlaiko iš tikrųjų bandytoją jėga pranoks-tantis herojus, o pasakose apie kvailą velnią silpnas herojus įtikina bandytoją esąs už jį stipresnis.

Pastarojo žanro tekstų struktūros – beveik savarankiškų ES sumos, kurių dėmenys laisvai keičiasi vietomis. Tekstų fragmentus kartais sieja pradinis ES: piemenukas gano milžino pievose ir supykdo jį arba piemenukas įtikina vel-nius, kad rauksiąs jų ežerą; į milžino grasinimus užmušti piemenukas atsako esąs už jį stipresnis arba atsisako grąžinti velnio sumokėtą išpirką. Šių veiksmų paskatintos galingos mitinės būtybės kviečia herojus rungtyniauti.

Antipodai naudoja didžiulę jėgą: ir milžino, ir velnio suspaustas akmuo sutrupa, o į aukštį išmestas akmuo ilgai nenukrenta. Herojus pakeičia anti-podo parinktą objektą kitu iš išorės šiek tiek panašiu objektu ir vaizduoja daug stipriau paveikiąs lygiai tokį patį objektą (vietoj akmens spaudžia varš-kės sūrį ir teigia išspaudžiąs iš akmens syvų, vietoj akmens meta aukštyn žvirblį ir teigia daug aukščiau sviedęs akmenį). Herojus įtikina antipodą atlikęs daug sunkesnę užduotį nei buvo sutarta ar apsimeta sutinkąs, kad antipodas taptų pranašesnis (pvz., herojus joja aplink ežerą, o sako apnešęs arklį ne ant pečių, o tarp kojų; susitaria su velniu badytis per tvorą ir sako, kad savo šakėmis velniui iš karto tris skyles pradursiąs – velnias atiduoda jam durklą, o paima šakes ir pan.).

Pasakose apie kvailą velnią gerokai dažniau negu buitinėse pasakose aptinkami ES, priskiriami tipui 3.1.0.15. Herojus imituoja galįs įvykdyti sunkią užduotį. Patikėjęs, kad piemuo yra nepaprastas stipruolis, milžinas / velnias jį pasamdo ir liepia padaryti šeimininko požiūriu menką darbą. Sam-dinys negali net pradėti vykdyti liepimą: jis nepakelia šeimininko kirvio ar kibiro. Bandomasis imituoja, kad užduotis jam per menka – norėtų nuveikti daug daugiau (nepajėgdamas nukirsti medžio, milžino bernas apjuosia daug

119


medžių ir sako juos visus išrausiąs; lieptas atnešti vandens įtikina galįs visą šulinį parnešti ir pan.). Bandytojui tiek daug medžių ar vandens nereikia – jis pats padaro darbą. Taip herojus išvengia užduoties vykdymo ir neparodo bandytojui savo realių galimybių.

Taigi pasakose apie kvailą velnią bandytojų vaidmenyje būna ir galin-gos mitinės būtybės (milžinas, velnias), ir aukštesnę padėtį visuomenėje turintys žmonės (ponas, šventikas). Kai bandomasis herojus yra samdinys, o bandytojo jėga neakcentuojama, beveik visi minėti antipodai vaizduo-jami skirtinguose tos pačios pasakos variantuose. Šio pasakų žanro ES daž-nai visiškai nesvarbus nei personažų statusas, nei amžius. Dažnai susiduria didžiule jėga pasižymintys bandytojai ir silpni bandomieji, kurie sugeba imituoti ar įtikinti bandytojus, jog šiuos pranoksta jėga.

Pasakų apie kvailą velnią elementariuosiuose siužetuose apie herojų išmėginimus neaptinkama konkrečių atitikmenų stebuklinių pasakų ES ir užduočių neofitams iniciacijos ritualo metu reliktų, tačiau tai dar nereiškia, kad visi aptariamo žanro tekstuose aptinkami ES nėra archajiški. Nevie-nodų galimybių personažų rungtyniavimas vaizduojamas archajiškose Sibire gyvenančių tiurkų (altajiečių, tuvų) pasakose ir lietuvių mitologi-nėse sakmėse. Tiurkų pasakose rungiasi du šamanai arba šamanas ir žmogus, kuriam padeda sumani ir išmintinga žmona. Jiedu rungtyniauja, kas geriau pasislėps – abu pakaitomis pasiverčia augalais ar daiktais. Lietuvių sakmėse du burtininkai taip pat demonstruoja, ką kiekvienas gali, arba naudodami magiją žaloja vienas kitą.

Dalies buitinių pasakų ES apie herojų išmėginimus personažų san-tykiai panašūs į novelinių pasakų ES bandytojų ir bandomųjų santykius. Dažniausiai svarbus statuso skirtumas: žemą padėtį turinčius herojus (bau-džiauninką, piemenį, gydytoju ar visažiniu daktaru apsimetusį neturtingą žmogų) išmėgina aukštą padėtį turintis antipodas (ponas). Tačiau kartais personažai skiriasi amžiumi ir padėtimi šeimoje ar gentyje: bandytojais ir bandomaisiais būna tėvas ir sūnus, dėdė ir sūnėnas. Dar rečiau bandytojų vaidmenyje vaizduojami krikščionių gerbiami personažai – šventasis, kuni-gas, o bandomųjų – sąmojingas čigonas ar patirties turintis ponas. Viename ES bandytojo vaidmenį atlieka kelių žmonių susitarimas vengti tam tikro veiksmo (nesikasyti, nesišluostyti nosies) arba būtinybė atpažinti nematytą objektą, suskaičiuoti žmones, pasidalyti mokestį už pirkinį.

Tipui 3.1.0.2. Herojus pasunkina bandytojo uždavinį priklausančiuose ES herojai įvykdo užduotį, priversdami bandytoją atlikti veiksmą, kurio šis

120


sako negalįs atlikti, arba veiksmą, kuris herojui buvo uždraustas. Apsimetė-lis gydytojas greitai išgydo poną, teigiantį, kad neužuodžiąs kvapo ir nesakąs teisybės. Ligoniui siūloma valgyti mėšlą – ponas tuoj užuodžia kvapą ir pasako teisybę. Kai ponas ar popas rodo bernui juokingą reginį ir liepia nesi-juokti, bandomasis elgiasi dar juokingiau ir priverčia juoktis patį bandytoją (K 3.1.0.2. / AT 1543C*, 1666*).

Buitinių pasakų ES bandomieji herojai dažnai išradingai interpretuoja antipodo liepimą sau naudinga, o bandytojui nenaudinga reikšme. Kai ponas liepia baudžiauninkui valgyti keptą paršiuką ir pasako, kad valgan-čiam darysią tai, ką jis darysiąs paršiukui, herojus traukia kruopas iš paršiuko užpakalio (K 3.1.0.2. / AT–). Šis šiek tiek modifikuotas ES aptinkamas ir anekdotuose (KLPTK 4: 381, tipas 3.1.0.2.). Čigonas demonstruoja, kad laikosi religinių dogmų – vagiamus agurkus skaičiuoja tik iki septinto ir priduria „Nevok“. Sūnus įvykdo tėvo liepimą visus už arklį gautus pinigus atiduoti mišioms – arklį parduoda pigiai, o gaidį brangiai, bet kelia sąlygą pirkti abu kartu (K 3.1.0.3. / AT 1295B, 1553). Vargšas išradingai dalija žąsį pono šeimos nariams: atiduoda pono šeimos nariams nevertingas žąsies dalis, bet įtaigiai paaiškina, kad jiems tokia mėsa labai tinkanti. Kitą kartą jis vėl randa išeitį: dalija taip, kad du pono šeimos nariai ir žąsis sudarytų tre-jetą. Taip bandomajam lieka beveik visa žąsis arba dvi žąsys. ES priskiriame tipui 3.1.0.13. Herojus demonstruoja ypatingą sugebėjimą. Šio herojaus suma-numą paryškina toje pačioje pasakoje naudojamas neigiamas tipo 3.2.0.13. ES: turtuolis nesugeba penkių žąsų padalyti šešiems pono šeimos nariams.

Sunkias bandytojo užduotis bandomieji atlieka lengvai, tarsi neju-čiomis. Apsiskelbusiam stipruoliu herojui liepiama nukauti baisų žvėrį ar nugalėti milžiną – jis provokuoja žvėrį įklimpti į pelkę, o milžinus – susi-mušti ir vienas kitą užmušti (K 3.1.0.13. / AT 1640). Apsiskelbęs visa žinan-čiu daktaru herojus iš anksto sukuria situaciją ir vaizduoja, jog ją išbūręs ar regėjęs (K 3.1.0.13. / AT 1641).

Vienoje buitinėje pasakoje ponas girdi senelius kalbant, kad dėl Adomo ir Ievos nekantrumo turį vargti, ir išmėgina jų kantrybę. Ponas parsiveža senelius į dvarą, leidžia daryti ką tik nori, tik liepia nežiūrėti, kas yra po dubeniu. Senelė pakelia dubenį – išbėga pelytė. Ponas senelius išvaro (K 3.2.0.6. / AT 1416). Toks pats ES pasitaiko pasakos-legendos (K 3.2.0.6. / AT 804A) variantuose; skiriasi tik bandytojas ir veiksmo vieta (pasakoje-legendoje senelius išmėgina Dievas danguje).

Taigi buitinėse pasakose herojų bandymai vyksta realioje aplinkoje.

121


Bandomieji sąmojingai interpretuoja užduotis ar išradingai imituoja jų atli-kimą. Bandymų neišlaiko tie herojai, kurie pasižymi menku protu ar išradin-gumo stoka. Bandomieji susiduria su aukštesnę padėtį visuomenėje ar šeimoje turinčiais bandytojais ar su tam tikra būtinybe panaudoti proto galimybes bei žinias. Bandymą išlaikę herojai išsaugo prestižą arba gauna materialių gėry-bių, o bandymo neišlaikiusieji gėrybių negauna, praranda prestižą.

Neįmanomas pasaulis melų pasakose

Melų pasakoje „Sekdamas pasaką gauna ugnies“ (K 3.1.0.2., 3.1.0.10. / AT 1920H) neutralaus statuso herojus (tris brolius) išmėgina ugnį saugantis senis. Pasakoje „Ponas ir valstietis derasi meluoti“ (K 3.1.0.2. / AT 1920C) karalius paskelbia sąlygą: jei jaunikaitis gerai pameluos, gaus karalaitę arba pusę karalystės, arba ponas už melagystę žada valstiečiui duoti pinigų. Šios pasakos variantų dalyje skirtingo ar to paties statuso personažai išbando vie-nas kitą: ponas ir tarnas, ponas ir klierikas, ponaičiai ir studentas, trys ponai ar trys juokdariai susidera meluoti; kam kitas / kiti pasakys „neteisybė“, tam teks pinigai.

Bandytoją-ugnies saugotoją matėme ir stebuklinėje pasakoje „Raganos sodyba“ (K 3.1.0.10., 3.2.0.10. / AT 334). Dviejų pasakų bandytojų liepimai atrodo esą priešingi: ragana liepia pasakyti, ką mergaitė mačiusi jos pasau-lyje (t. y. sakyti tai, kas bandytojui teisinga), o senis liepia broliams pasakoti apie realybėje neįmanomus dalykus. Iš tikrųjų abu bandomieji privalo gerai pažinti realųjį pasaulį ir gebėti abstrakčiai mąstyti. Mergaitė turi palyginti svetimo pasaulio personažų išorinius požymius su savo pasaulio reiškinių požymiais (pvz., raudonumas ir dinamika būdingi abiejų pasaulių ryto žarai), o raganos objektų padėtį – su savo pasaulio objektų padėtimi (pvz., žmogaus ranka aptikta ten, kur realiame pasaulyje būna medinė ar geležinė velkė). Ir ugnies šeimininkui, ir sandėrio dalyviams meluojantis herojus privalo pri-skirti personažams ar objektams nepanašių personažų ar objektų požymius, o sau – gebėjimą nepaisyti gamtos dėsnių ar būtinos veiksmų sekos. Meluo-jama sukeičiant vietomis realių objektų savybes: adata į skylę medyje nelenda, o pats herojus pro tą skylę išlenda. Herojai pasakoja apie reikalingų objektų gavimą neįmanomu būdu. Pavyzdžiui, į žemę / pelkę įklimpęs herojus negali išlipti, bet atsineša iš namų kastuvą ir išsikasa: melagis tarsi pamiršta, kad kas-tuvui atsinešti pirma reikia išsivaduoti iš klampios žemės. Herojai teigia atlikę

122


gamtos dėsniams prieštaraujančius veiksmus: leidžiantis iš dangaus pritrūkę virvės – nuo jos viršaus atpjovę, o apačioje pridūrę.

Net tokius melus bandytojai atkakliai vadina teisybe, t. y. teigia, kad užduotis dar neįvykdyta. Herojui belieka pasakyti apie matytą antipodą žemi-nantį reginį ar jam žinomą antipodo negarbingą poelgį. Bandytojas nebegali sakyti, jog tai teisybė, nes sutiktų būti pažemintas, ir pasako: „Neteisybė“. Panašiai užduotį įvykdo ir stebuklinės pasakos bandomasis herojus, kai ban-dytojas savanaudiškai vertina jo veiksmus. Piemeniui liepta prikalbėti pilną maišą teisybės – jis ima pasakoti apie gėdingą karaliaus poelgį, o pastarasis sušunka, kad maišas jau pilnas. Stebuklinės pasakos ir dviejų melų pasakų bandomieji pasiekia, kad bandymas būtų nemalonus bandytojui, t. y. ES priklauso tipui 3.1.0.2. Herojus pasunkina bandytojo uždavinį.

Pasakos „Sekdamas pasaką gauna ugnies“ variantų dalyje senis laiko teisybe daug neįmanomų dalykų, bet vis dėlto nustemba išgirdęs, kad į balą įklimpęs herojus atsineša iš namų kastuvą ir išsikasa. Pagal bandytojo pri-pažintą paskutinę melagystę visa herojaus absurdiškų pasakojimų grandinė priskiriama tipui 3.1.0.10. Herojus demonstruoja, kad jis pažįsta daiktus ir reiškinius.

Tam pačiam tipui priskiriami ir pasakos „Naujienos moters tėviškėje“ (K 3.1.0.10. / AT 1931) ES, kurių centre – herojaus dialogas su jį tikri-nančia šeimininke. Norintis gauti išmaldos senis teigia atvykęs iš šykščios šeimininkės tėviškės. Moteris klausinėja apie savo gimtinės objektus, o senis sako, kad kūdra sudegusi, akmuo supuvęs, šuo tapęs urėdu. Moteris patiki, nes taip ir turėję atsitikti: kūdra dažnai rūkdavusi, akmuo nuolat būdavo šlapias, o šuo vis lodavęs. Absurdiškus, realybėje neįmanomus bandomojo teiginius apie įvykusius pokyčius bandytojas patvirtina, nes mano, kad būsi-mas permainas rodę jo matyti objektų ir personažų požymiai.

Taigi melų pasakose herojus išmėginamas, ar moka sukurti realybei prieštaraujantį pasaulio vaizdą. Kai antipodas pripažįsta, kad užduotis įvyk-dyta, herojus gauna ugnies ar pinigų. Nemokantys pasakoti apie neįmano-mus dalykus herojai žalojami – iš jų nugarų išpjaunami odos diržai. Kartais taip žalojami ir stebuklinių pasakų ES herojai. Pasakoje apie karalaičių vada-vimą (K 1.1.1.7. / AT 301B) barzdotas senis primuša slibino nugalėtojo ben-drakeleivius ir išpjauna iš jų nugarų diržus. Pasakoje „Sėkminga medžioklė“ (K 3.1.0.13. / AT 530A) herojus (niekinamas karaliaus žentas) išpjauna iš antipodų (kitų karaliaus žentų) nugarų diržus ar nupjauna jų kojų mažuo-sius pirštus mainais už jiems atiduotus objektus, kuriuos buvo liepta surasti

123


(kiaulę aukso šeriais, žąsį aukso plunksnomis). Vėliau antipodų žalojimo žymes herojus panaudoja kaip įrodymą, kad jie meluoja, norėdami pasisa-vinti svetimus nuopelnus. Stebuklinių pasakų personažus žaloja ne bandyto-jai, o antipodas-svetimasis arba herojus, norintis demaskuoti jį niekinančius tos pačios šeimos narius.

Žinios apie kitą ir realų pasaulį formulinėse pasakose

Formulinėse pasakose „Žėkelio giesmė“ (K 3.1.0.9. / AT 2010), „Kur tas ežerėlis“ (K 3.1.0.9. / AT 2018) aptinkami tik keli konkretūs ES, pri-klausantys tipui 3.1.0.9. Herojus pasinaudoja žiniomis apie konkretų perso-nažą ar objektą. Juose antipodas neįvardytas – neaišku, kas herojų klausinėja apie danguje esančius personažus ir objektus ar apie tai, kam realūs objektai reikalingi, kas su jais nutiko. Gana aiškiai matoma šių ES paskirtis įtvirtinti žinias apie objektus, apie galimas ar humoristiškai paaiškintas jų pokyčių priežastis. Tai derinasi su kitų žanrų ES paskirtimi įtvirtinti žinias apie rea-lius personažų ir sugyvintų objektų tarpusavio santykius. Pagal kūrinyje sudarytą veiksmų grandinę pasakos „Pupos stebu lipa į dangų“ (K 3.2.0.6. / AT 804A) variantų dalį mes priskyrėme prie formulinių pasakų. Svarbiau-sias ES, kuriame herojus (senis) neištveria neprakalbėjęs, lėmė, kad va rian-tai priskirti struktūriniam-semantiniam tipui 3.2.0.6. Herojus neištveria nustatytą laiką sunkių sąlygų.

Struktūrinė-semantinė tekstų analizė parodė, jog skirtingų žanrų pasakose aptinkami giminingos semantikos ES apie herojų išmėginimus, kuriuose ryškūs požiūrio į tas pačias elgesio taisykles skirtumai. Priklauso-mai nuo kūrinių žanro įvairuoja išmėginimo metu susiduriantys konkretūs personažai bei jų požymiai, kartais skiriasi ir to paties tipo ES rezultatai.

Taigi skirtingų žanrų pasakų vienos klasės ir net to paties tipo ES kinta, nes jie pritaikomi kiekvieno žanro kūrinių paskirčiai. Ko gero, pakitimus labiausiai lėmė didaktinių kūrinių virtimas meniniais. Elementariųjų siu-žetų apie herojų išmėginimus pobūdžio – herojaus ir antipodo požymių, jų santykių, herojų tikslus atitinkančių rezultatų vertinimai šiek tiek padėjo patikslinti lietuvių pasakų žanrų ribas. Tolesniais tyrinėjimais, ypač skir-tingų tautų pasakų giminingos semantikos ES lyginimu, galima toliau tiks-linti kūrinių skirstymą į žanrus.

124

GENTIES, ŠEIMOS IR INDIVIDUALIŲ VERTYBIŲ HIERARCHIJA BEI DINAMIKA

STEBUKLINĖSE PASAKOSE

Manytina, kad pasakų kilmės problemą gali padėti spręsti kūrinių turinio raidos pažinimas. Todėl pirmiausia pažvelgsime, kaip stebuklinėse pasakose atsispindi genties ir šeimos narių santykių pokyčiai, kaip stiprėja individo siekiamų tikslų svarba.

Lietuvių stebuklinėse pasakose dažniausiai vaizduojami tikriniais var-dais nevadinami herojai (išimtys labai retos). Kūriniuose, kurių pagrindą sudaro santykiai su antipodais-svetimaisiais ir dalyje kūrinių, kuriuose vaiz-duojami išmėginimai, herojai ir jų artimieji vadinami giminystės termi-nais (brolis, sesuo, sūnus, duktė). Kai sudėtingų siužetų kūriniuose atsiranda vedybų ir šeimos santykių problemos, herojai įvardijami ir pagal padėtį gentyje, ir pagal padėtį šeimoje (vyras, žmona). Kitų Europos tautų pasakų herojai šiek tiek dažniau vadinami tikriniais vardais, bet jų padėtis gentyje ar šeimoje taip pat nurodoma (pvz., rusų pasakose Ivan Carevič – t. y. caro sūnus, trečias brolis kvailys Ivanas).

Herojai genties nariai Europos ir kitų tautų pasakose susiduria su antipodais-svetimaisiais – pavojingomis, norinčiomis ką nors atimti miti-nėmis būtybėmis ar herojams reikalingų objektų saugotojais. Opozicijos savas – svetimas svarba matyti iš to, kad herojai gina genties interesus: gelbsti pagrobtą jaunesnį genties narį, gauna objektus, kurie gyvybiškai reikalingi genčiai (pvz., ugnį) arba vienam giminaičiui (pvz., gydymo priemonę). Minėta opozicija lemia, kad pasakotojas ar klausytojas visada palaiko „savąjį“ herojų, o „svetimąjį“ antipodą laiko klastingu ar žiauriu net tada, kai toje pačioje pasakoje abu personažai atlieka iš esmės panašius veiksmus (pvz., pablogina kito personažo būklę ir ko nors reikalauja).

Genties vertybės ypač palaikomos, kai pasakose vaizduojama giminių vienybė ir tarpusavio pagalba. Kelių pasakų siužetų pradiniuose ES genties nariai (du broliai, brolis ir sesuo) net vaizduojami kaip kartu veikiantys kolektyviniai herojai (pvz., brolis ir sesuo slepiasi ar stengiasi pabėgti nuo geležinio vilko, du ar net trys broliai kartu eina medžioti, nešauna žvėrių, o šie jiems duoda savo jauniklius). Vaizduojant vieno herojaus likimą, antras

125

PASAKŲ SANDAROS IR TURINIO RAIDA · GENTIES, ŠEIMOS IR INDIVIDUALIŲ VERTYBIŲ HIERARCHIJA BEI DINAMIKA STEBUKLINĖSE PASAKOSE

Z

giminaitis juo rūpinasi (pvz., sesuo skatina brolį negerti vandens iš gyvulio pėdos; antras brolis arba sesuo pagal paliktą ženklą sužino apie pirmojo žūtį, skuba jo ieškoti, randa ir atgaivina; broliai sužino, kad sesuo sėdi ąžuole, kurį graužia devyngalvis slibinas, ir joja jos gelbėti). Rytų slavų folklore populiarioje pasakoje „Pokatigorošek“ ir analogiškos lietuvių pasakos „Žir-nulis“ variantuose broliai vienas po kito vyksta ieškoti pagrobtos sesers, nors du / trys neišlaiko mitinės būtybės bandymo ir žūva, o tik trečias / ketvirtas brolis rungtynėse pranoksta bandytoją ir išvaduoja seserį, o paskui atgaivina žuvusius brolius (К 3.1.0.14. / СУС 312 D / АТ 312 D).

Kaip minėjome, keliose pasakose ES apie jaunų žmonių išmėginimus naudojami įrėminimuose, kuriuose pasakoma, kaip herojai galėtų išgelbėti savo giminaičius. Sutikę atlikti sunkų išmėginimą herojai parodo, kad ypač gerbia genties vertybes. Iš lietuvių pasakos „Broliai juodvarniai“ variantų yra 26 paprastos struktūros tekstai, kuriuose vaizduojama sesuo, siuvanti / mezganti devyniems / dvylikai brolių marškinius iš dilgėlių / lelijų žiedų ir tuo pat metu laikanti sunkų išmėginimą – trejus metus pasninkauja ir nekalba. Tais marškiniais ji aprengia juodvarnius – paukščiai virsta jos bro-liais (K 1.1.3.2. / АТ 451).

Reikalingų gebėjimų ar žinių neturintys elementariųjų siužetų herojai išmėginimų neišlaiko ir dažnai žūva. Paprastai pasakose tokie herojai neat-gaivinami. Vis dėlto esama išimčių. Viena išimtis – minėtos pasakos „Žirnu-lis“ („Pokatigorošek“) rytų slavų variantai. Antra išimtis – daugelio pasau-lio tautų kūryboje populiari pasaka „Trys seserys nelaisvėje“ (К 3.1.0.3. / АТ 311). Dvi vyresnės seserys negali nuslėpti, kad buvo įėjusios į uždraustą kambarį; meška / ponaitis jas nužudo. Trečioji sesuo sėkmingai išlaiko tokį patį bandymą, atgaivina seseris ir pasiekia, kad meška / ponaitis jas prista-tytų namo. Greičiausiai, tokios ypatingos šių pasakų struktūros susiformavo ir išpopuliarėjo todėl, kad išmėginami ne šiaip jaunuoliai / merginos, o išėję sesers vaduoti broliai ar dvi / trys pagrobtos seserys. Tiesa, 8 iš 69 lietu-vių pasakos „Trys seserys nelaisvėje“ variantų jauniausioji sesuo vyresniųjų seserų neatgaivina. Tokia pabaiga būdinga ir 18 iš 19 pasakos „Žirnulis“ lietuviškų variantų. Galima įtarti, kad tokie variantai saugomi ir kitų tautų folkloro rankraštiniuose fonduose (tarp spausdintų variantų jų neaptikome). Minėtų pasakų tekstai, kuriuose nėra visiškai laimingos pabaigos, liudija, jog neišlaikiusių bandymo herojų atgaivinimas yra pasakų raidos ir trans-formacijų pasekmė. Kadangi variantuose, kuriuose visi herojai lieka gyvi ir grįžta namo, akcentuojamos genties vertybės (brolių ir seserų savitarpio

126


pagalba) net ten, kur dėsningai to neturėtų būti, galima manyti, jog iškilo pavojus, kad tos vertybės visuomenėje nebebus tokios svarbios.

Genties vienybės irimo užuominų aptinkama jau minėtoje rytų slavų pasakos „Pokatigorošek“ variantuose: atgaivinti broliai pririša stipruolį jau-niausią brolį prie ąžuolo, bet tas išrauna medį su šaknimis ir grįžta namo medžiu nešinas (БНТ ЧК I 20, 21). Pasakoje „Kova ant tilto“ (K 1.1.1.24 / АТ 300А), kuri žinoma daugumos Europos tautų tradicijose, stipruolis kau-nasi su slibinu, o jo broliai miega ir nemato ženklo, rodančio, kad kovotojui reikia pagalbos (verda vanduo / sumažėjo vandens stipruolio paliktoje stik-linėje / kraujas varva nuo jo paliktų drabužių / rankšluosčio). Šios pasakos variantų dalyje broliai mato ženklą, bet bijo slibino ir neskuba padėti. Gali būti, kad abiejose minėtose pasakose brolių klastos ar abejingumo apraiškos panaudotos tam, kad būtų išskirtas ir idealizuotas vienas herojus. Vis dėlto faktas, jog meniniams tikslams aukojamos genties vertybės, liudija apie jų vaidmens visuomenėje mažėjimą.

Kad elgesio taisyklės būtų akivaizdžios, jos iliustruojamos ir teigiamais, ir neigiamais pavyzdžiais. Dėl to viename kūrinyje gretinami priešingi dviejų bandomųjų veiksmai tomis pačiomis aplinkybėmis. Teisingai pasiel-gęs herojus išlaiko bandymą ir gauna teisę grįžti į gentį arba yra dosniai apdovanojamas, o pasielgęs neteisingai herojus žūva arba gauna neigiamą požymį. Užrašyta keletas lietuvių pasakų variantų, kuriuose vaizduojami dviejų mergaičių (ne seserų ir ne podukros ir pamotės dukters) išmėginimai. Atsiradus pamotės įvaizdžiui (tyrinėtojai gana įtikinamai tai sieja su egzoga-minės vedybų formos įsigalėjimu) į pasakas apie jaunimo išmėginimus buvo įterpti šeimos konfliktai. Pamotė suvokiama kaip svetima podukrai, kuri laikoma sava. Pamotės neapykanta podukrai ir noras ja nusikratyti glaustai pristatomi tik įrėminime – vėlesniame ir nesavarankiškame pasakų struk-tūrų elemente. Išimtis aptinkama pasakoje „Karvė padėjėja“ (К 3.1.0.12. / АТ 511) ir kiek rečiau – pasakoje „Pelenė“ (K 4.1.0.1. / AT 510 A, B). Norėdama nusikratyti podukros ar bent ją nuskriausti, pamotė skiria sun-kias užduotis (išrinkti iš pelenų aguonas; per dieną suverpti pakulas, išausti audeklą ir pasiūti marškinius; išskalbti labai daug baltinių). Kadangi užduo-tys, kitose pasakose skiriamos brandos amžiaus sulaukusioms merginoms, minėtose pasakose tapo kankinimo priemone, o pamotė pakeitė bandytoją, tampa aišku, kad skriaudžiama podukra – visuomenės raidos pasekmė ir pasakų reakcija į naujas šeimos problemas.

Susiformavus stabiliai patrilokaliai šeimai, atsirado būtinybė derinti

127


Z

genties ir šeimos interesus. Dviejose Europos tautų pasakose įrodinėjama, kad genties interesai svarbesni už šeimos išsaugojimą. Minėtos pasakos „Broliai juodvarniai“ daugumoje lietuviškų variantų ir paskelbtuose kitų tautų variantuose sesuo gera valia sutinka ištverti sunkų išmėginimą, kad išgelbėtų savo brolius: ji nekalba ir sėdi medyje / sėdi eglėje ir valgo tik kankorėžius (К 3.1.0.6. / АТ 451). Mergaitę randa karalius ir ją veda. Vyro artimieji ar konkurentė įrodinėja, jog žmona netinkanti šeimai. Kas nors iš jų imituoja, kad karalienė žudo savo naujagimius, bet ši tyli ir net nemė-gina gintis. Aišku, jog sesuo privalo pasirinkti – gelbėti brolius ir tylėti ar stengtis išsaugoti savo šeimą ir nutraukti pastangas broliams gelbėti. Kai sesuo teikia pirmenybę genties vienybei ir savitarpio pagalbai, jos šeimos reikalai susitvarko: žmonėmis virtę broliai atneša jos pagrobtus vaikus ir pasako tiesą. Sudėtingas siužetas apie sėkmingas sesers vedybas ir jos perse-kiojimą įterptas į ES apie išmėginimą ir atstoja skatinimo elgtis neteisingai akciją (kūdikių praradimas, šmeižtas, grėsmė pačios sesers gyvybei – visa tai skatina ją prakalbėti). Tokia sudėtinga siužeto struktūra (ištisas siužetas įsiterpia į vieną elementarųjį siužetą kaip jo struktūros elementas) pasakose gana reta. Siužeto struktūros pobūdis ir ypatingas dėmesys ne elgesiui išmė-ginimo metu, o pasiryžusios išvaduoti brolius sesers būsenai leidžia abe-joti sudėtingo siužeto archajiškumu. Papildomas argumentas, kad pasaka, kurioje pasirenkamos ne šeimos, o genties vertybės, – raidos pasekmė, yra anksčiau minėti 26 lietuviški variantai, kuriuose nėra šeimos problemų (t. y. neįterptas siužetas apie sesers vedybas ir jos persekiojimą).

Skirtingiems struktūriniams-semantiniams tipams priskiriamuose teks-tuose, kurie pagal tarptautinį katalogą laikomi pasakos „Klastinga sesuo / motina“ variantais (К 1.2.1.7., 2.2.1.1. / АТ 315), herojaus artimieji (sesuo ar motina) vedybų interesus laiko svarbesniais už genties vertybes. Faktiš-kai ir viena, ir kita tampa antipodų artimaisiais, jų bendrininkais. Vienuose variantuose antipodas (plėšikas) nori nužudyti sūnų ar brolį, keršydamas už savo nužudytus brolius ar gaujos narius, ir susitaria su seserimi / motina, pažadėjęs ją vesti. Kituose variantuose sūnus ar brolis yra tik motinos / sesers vedybų su netinkamu jaunikiu (vilku / velniu / plėšiku) kliūtis. Pretendento į sutuoktinius požymiai liudija, jog vedybos su juo priešta-rautų genties papročiams, būtų nenormalios. Tokiu atveju sūnų ar brolį galima laikyti genties papročių saugotoju. Abiejų struktūrinių-semantinių tipų variantai baigiasi visišku ir svetimojo, ir sesers ar motinos pralaimė-jimu. Taip remiantis neigiamais pavyzdžiais įrodinėjama genties vertybių

128


pirmenybė. Visų tekstų struktūros ypač sudėtingos, o archajiški elementa-rieji siužetai apie santykius su svetimaisiais ir apie jaunimo išmėginimus čia transformuoti panaudojus įrėminimus. Visa tai liudija apie palyginti vėlyvą siužetų formavimąsi.

Pasirinkimo tarp genties ir šeimos interesų problema aptinkama ir stebuklinėse pasakose, kurių siužetai artimi novelinėms pasakoms (pvz., „Moteris nukirstomis rankomis“ – К 2.2.1.1. / АТ 706), ir liaudies bala-dėse (pvz., apie brolį nunuodijusią seserį), kurios nelaikytinos archajiškais kūriniais. Todėl galima manyti, kad genties ir šeimos / vedybų interesų derinimas buvo aktualus ne tik pirmykštės bendruomenės irimo epochoje, bet ir vėliau, kai genties narių ryšiai ėmė sparčiai silpnėti.

Brolių konfliktai pasakose atsiranda, kai jie konkuruoja siekdami indi-vidualių tikslų (dažniausiai – idealios nuotakos ar aukšto statuso). Kai vienas brolis gauna nepaprastus objektus (juos gavusiam pažadėtas tėvo palikimas), kiti broliai juos atima ir brolį šmeižia arba net nužudo. Brolių konfliktai vaizduojami ne visuose variantuose, kuriuose yra personažų konkurencijos epizodų. Kur tik įmanoma, pasakotojai taktiškai keičia brolius kitais perso-nažais (pvz., ne broliai, o herojaus bendrakeleiviai palieka požemio pasau-lyje savo motinos ir karalaičių vaduotoją; ne broliai, o tarnai provokuoja karalių skirti jauniausiam broliui sunkią užduotį). Jei individualių tikslų siekimas vaizduojamas struktūros svarbiausiuose elementariuosiuose siuže-tuose, pasakose dominuoja herojai ne genties nariai, o individai ar profesio-nalai (žmogus, vargšas, kalvis, kareivis ir t. t. ).

Konfliktai tarp seserų pasitaiko rečiau (jos pavydi jauniausiai sese-riai idealaus jaunikio); tos pačios pasakos (pvz., „Stebuklingi vaikai“ – K 2.2.1.1. / AT 707) variantuose vaizduojamos šiaip merginos, ne seserys.

Stebuklinėse pasakose, kuriose atsispindi genties, šeimos ir individo interesų derinimo problema, aptinkama ir archajiškų, ir palyginti vėlyvų elementų. Juo personažų santykiai sudėtingesni (pvz., herojaus giminaitis tuo pat metu yra antipodo artimasis), juo sudėtingesnės tekstų struktūros. Pasakose atsispindintys vertybių hierarchijos pokyčiai taip pat liudija pasakų raidą. Jos vis labiau tolsta nuo archajiškos pragmatinės paskirties iliustruoti žmonių elgesio taisykles ir saugoti patirtį ir vis dažniau meninėmis priemo-nėmis reaguoja į visuomenės problemas. Požiūrio į genties vertybes raida leidžia manyti, kad netikslinga stengtis stebuklinių pasakų formavimąsi susieti su tam tikra epocha: iki XIX–XX a. atėjusių ir išpopuliarėjusių pasakų siužetai formavosi ilgai. Daugybės variantų stebėjimai padeda pamatyti ir

129


Z

struktūrų kitimą nuo paprastų iki labai sudėtingų, ir kokybinius šuolius, ir grįžimus prie archajiškų formų. Nekelia abejonių, kad elgesio taisyklės bendraujant su svetimaisiais ir jaunimo išmėginimų metu pirmykščiams žmonėms buvo labai aktualios. Tačiau tie tolimų protėvių atradimai vėliau sėkmingai buvo panaudoti vaizduojant daugelį problemų, apie kurias pir-mykščiai žmonės vargu ar nutuokė.

130

VEDYBŲ PARTNERIO PASIRINKIMO RAIDA PASAKOSE

Gana populiarūs teiginiai, kad stebuklinės pasakos baigiasi vestuvėmis. Iš tikrųjų dalis šių pasakų prasideda šeimos sukūrimu; ši tema įterpiama į siužetų vidurį arba atsiranda pabaigoje. Esama stebuklinių pasakų, kurių visuose variantuose ar tik jų dalyje vedybų partnerio ieškojimo ir šeimos sukūrimo nėra. Be to, sėkmingos ar nesėkmingos vedybos vaizduojamos tik dviejų žanrų kūriniuose – stebuklinėse ir novelinėse pasakose. Buiti-nėse pasakose gana daug piršlybų scenų, bet jaunikiai ar nuotakos pasirodo esą netinkami šeimai. Šiose pasakose vaizduojamos tinginės, neištikimos, per daug plepios ar užsispyrusios žmonos bei tokie pat tinginiai, kvaili ar girtuok liai vyrai, bet kūriniuose nepaaiškinama, kodėl renkantis vedybų partnerį apsirikta. Apie buitinių ir dalies novelinių pasakų herojų sutuok-tiniui keliamus reikalavimus galima spręsti tik pagal tai, kokie šeimos nario požymiai ar įpročiai jiems nepriimtini.

Europos tautų pasakose palaikoma monogaminė šeima: jeigu vyras gyvena su antra žmona, jis to nežino, nes antroji imituoja pirmąją, kurią ir pašalino. Antroji žmona taip pat būna „laikina“: kai atkuriami kontaktai su pirmąja žmona, vyras antrąją pašalina. Stebuklinėse ir novelinėse pasakose atsispindi trys šeimos sukūrimo formos: 1) matrilokalios vedybos, kai teisė rinktis priklauso nuotakai ar jos genčiai, o vyras pasilieka žmonos namuose; 2) pereinamoji vedybų forma, kai nuotaka pareiškia, už kokio jaunikio sutiktų tekėti, bet pereina į vyro namus; 3) patrilokalios vedybos, kai jauni-kis renkasi nuotaką ir ji pereina į jo namus. Suprantama, pasakose atsispindi pasirenkančios pusės vedybų idealo suvokimas.

Kai pasirinkimo teisė priklauso nuotakai ar jos genčiai (Europos tautų pasakose nuotakai atstovauja jos tėvas), stebuklinėse ir keliose novelinėse pasakose pretenduojantiems į jaunikius skelbiama vedybų / vedybų ir aukšto statuso (pusės karalystės, dvaro) gavimo sąlyga. Kai herojus (vienas preten-dentas) tą sąlygą įvykdo (įterpiamas vienas, du ar net trys elementarieji siu-žetai, kuriuose vaizduojamas sąlygos vykdymas), nuotaka ar jos tėvas privalo tesėti pažadą. Įrėminimo viduje esantys elementarieji siužetai dažnai aptin-kami ir kaip savarankiški pasakų, kuriose nevaizduojamos vedybos, struktūros

131

PASAKŲ SANDAROS IR TURINIO RAIDA · VEDYBŲ PARTNERIO PASIRINKIMO RAIDA PASAKOSE Z

elementai. Taigi įrėminimai padeda transformuoti archajiškus elementariuo-sius siužetus ir panaudoti juos jaunikių rinkimuisi atspindėti. Konkretus įrė-minimų turinys glaudžiai susijęs su jų viduje esančių ES turiniu: pagal įrėmi-nime skelbiamą sąlygą parenkamas ES, kuriame vaizduojamas jos vykdymas. Kai bet kokiam pretendentui adresuotą sąlygą įvykdo herojus, kurį karalaitės tėvas laiko netinkamu žentu ir todėl nenori tesėti pažado, jau konkrečiam herojui skiriamos naujos užduotys. Dėl to įrėminimas darosi sudėtingesnis, papildomos sąlygos reikalauja įterpti ES, kuriuose vaizduojamas šių sąlygų vykdymas. Pagal sąlygų pobūdį galima spręsti apie būsimam jaunikiui kelia-mus reikalavimus. Galima sudaryti dvi reikalavimų grupes:

1. Renkantis jaunikį svarbu, kad jo veiksmų rezultatas būtų naudin-gas nuotakai ar jos artimiesiems / karalystei. Skelbiama, kad karalaitę ves tas, kas ją išgelbės nuo turinčio praryti slibino. Karalaitės tėvui svarbu tik tai, kad karalaitė gyva grįžta namo, bet visai nerūpi, kaip herojus likvidavo slibiną: ar nukovė jį būdamas labai stiprus, ar pasinaudojo ypatingu kardu, ar slibiną sutrypė žirgas bei sudraskė herojui priklausantys žvėrys. Jeigu skelbiama, kad karalaitę ves tas, kas ją prakalbins / prajuokins, svarbu tik tai, kad herojus priverčia negalinčią ar nenorinčią kalbėti / juoktis karalaitę prašnekti / susijuokti. Normalios galimybės ar gebėjimas normaliai reikšti jausmus nuotakai grąžinama nevienodai. Herojus supranta, kad nebyli ar nemokanti juoktis karalaitė serga. Jis suranda po jos kambario grindimis tūnančią rupūžę, ją užmuša – karalaitė pasveiksta. Nenorinčiai kalbėti nuotakai herojus pasakoja apie susidariusią keblią situaciją ir klausia, kokia turėtų būti išeitis. Susidomėjusi karalaitė prašneka ir pasako teisingą spren-dimą. Nesijuokiančiai karalaitei herojus parodo juokingą reginį (pvz., jis turi aviną, prie kurio visi prilimpa, ir sukuria juokingą eiseną; žmogus randa giedančias gaidžių galvas, kultuvėles, kurios pačios velėja, ir parodo šiuos nepaprastus objektus – karalaitė ima juoktis). Kai būsimas jaunikis privalo pagerinti nuotakos genties / šalies padėtį (surasti vandenį; nugalėti kara-lystės priešus), į įrėminimus įterpti ES taip pat varijuoja: herojus nugirsta varnų pokalbį, kaip rasti vandens, ir pasinaudoja ta informacija; herojus pasišaukia stebuklingą žirgą / nepaprastą senelį / turi stebuklingą kardą ir nugali priešo kariuomenę. Kai įrėminimuose siekiama, kad būsimas jaunikis pagerintų nuotakos ar jos artimųjų padėtį, jų viduje aptinkami elementarieji siužetai, kuriuose vaizduojami herojaus susidūrimai su pavojingais svetimai-siais, neretai – su mitinėmis būtybėmis.

2. Reikalaujama, kad jaunikis parodytų ypatingą gebėjimą ar žinias.

132


Reikalavimai pasakomi įrėminimuose, į kuriuos įterpiami ES apie jaunuo-lių išmėginimus. Šių ES dalis taip pat aptinkama kitokiame kontekste, t. y. pasakose, kuriose nėra vedybų temos arba ji nesvarbi.

Lietuvių stebuklinėse pasakose populiariausias potencialaus jaunikio išmėginimas – jam liepiama užjoti ant stiklo kalno (K 3.1.0.13. / AT 530). Dažniausiai herojus užjoja ant kalno pasišaukęs mirusio tėvo dovanotą ste-buklingą žirgą, bet kartais užjoja ant stiklo kalno paprastu žirgu, kurio kojas apvynioja autais. Gavęs užduotį ganyti šimtą kiškių ir nė vieno nepamesti, herojus verkia ar guodžiasi seneliui, o šis duoda kiškius sušaukiančią dūdelę. Lieptas sužinoti, kur naktimis dingsta karaliaus dukterys, herojus panaudoja anksčiau gautą objektą, kuris padaro jį nematomą ir, sekdamas paskui kara-laites, jas stebi. Turintis įminti karalaitės mįsles herojus nugirsta jos pokalbį arba mato pasirengimus užduočiai. Taigi tokiose pasakose dar prieš vedybų sąlygos paskelbimą arba jau gavęs užduotį herojus gauna objektus, kurie panaudojami vykdant užduotį. Tai reiškia, kad pasakų siužetų struktūros darosi sudėtingesnės: herojaus veiksmus bandymo metu motyvuoja prieš įrėminimą arba jame esantis ES, kuriame herojus tampa pranašesnis.

Būtina atkreipti ypatingą dėmesį į tai, kad pranašumu pasižyminčios nuotakos ieško jaunikio, kuris jas pranoktų. Kai nuotaka turi stebuklingą veidrodį ar knygą, kuri mato visą pasaulį, ji ieško jaunikio, sugebančio nuo jos pasislėpti. Mįsles įmenanti mergaitė siekia rasti tokį, kurio užmintos mįslės ji nesugebėtų įminti. Stebuklinėje pasakoje „Slėpimasis nuo raga-nos“ (K 3.1.0.1. / AT 329) jaunuoliui tik trečią kartą pavyksta pasislėpti, kai įlenda į viską matančio daikto vidų, t. y. kai suvokia, kad stebuklingas daiktas, kaip ir bet kokios gyvos būtybės akis, daug mato išorėje, bet negali matyti, kas dedasi jo viduje. Novelinėje pasakoje „Karalaitė neįmena mįs-lės“ (K 3.1.0.14. / AT 851) mergina žino mįslės įminimą, bet apsimeta nežinanti: mįslėje metaforiškai aprašytas jos poelgis, kurį atpažinusi ji save sukompromituotų (ES tipas 3.1.0.2.).

Visuomenės raidos tyrinėtojai archajiškiausia šeimos forma laiko matrilokalią šeimą. Svarbu, kad tokios šeimos sukūrimui vaizduoti nebuvo sukurta nė vieno naujo elementariojo siužeto, bet naudojant įrėminimą buvo transformuoti archajiški pasakų elementai. Tai irgi liudija, jog pasakos egzistavo anksčiau negu susiformavo pastovios šeimos institutas.

Pereinamai šeimos sukūrimo formai vaizduoti jau buvo sukurti nauji dviejų tipų ES, sudarantys semantinę porą. Dažniausiai aptin-kami tos poros neigiamu rezultatu pasibaigiantys konkretūs ES. Pasakoje

133


„Jaunikis – vampyras“ (K 1.2.1.16. / AT 363) nuotaka renkasi jaunikį pagal išorinį požymį (ji pareiškia tekėsianti tik už jaunikio aukso nosimi / mėlyna barzda, tekėsianti tik už turtingo). Kito tipo ES nuotaka kelia jaunikiui per sunkius reikalavimus: liepia atspėti jos stropiai slepiamą vardą, atpažinti visiškai neįprastą mėsą ar odą. Normalus žmogus negali įvykdyti vedybų sąlygos, bet ją įvykdo mitinė būtybė, gyvūnas ar asocialus žmogus (vel-nias, žaltys, vampyras ar plėšikas) – mergina turi tekėti už netinkamo jauni-kio. Galima įtarti, jog šie elementarieji siužetai buvo sukurti tam, kad būtų diskredituota nuotakų teisė rinktis jaunikius. Vis dėlto tokiai nuomonei prieštarauja nors ir negausūs ES, kuriuose nuotakas pagal išorinius požy-mius renkasi jaunikiai (ieško į portretą panašios nuotakos, pasirenka tą, kuri paskutinė išeina iš bažnyčios). Šių jaunikių vedybos taip pat nesėkmingos. Keliose pasakose teisė rinktis jaunikį priklauso nuotakai ar jos genčiai, bet vyrai (ir žmonės, ir mitinės ar zoomorfinės būtybės) prievarta išgauna mer-ginos pažadą tekėti / priverčia gimines atiduoti dukterį ar seserį. Pasakoje „Velnio augintinė“ (K 1.1.3.2. / AT 412B*) norinti už vaikino ištekėti vel-nio augintinė naudoja tą pačią priemonę.

Vaizduojant patrilokalios šeimos sukūrimą daugelyje pasakų naudo-jami skirtingi konkretūs elementarieji siužetai, priklausantys tam pačiam ES tipui 4.1.0.3. Herojus atkreipia į save idealaus vedybų partnerio dėmesį. Hero-jaus vaidmenyje visada būna mergaitė, nors dažnai ji visiškai pasyvi. Kara-laitis pamato gražią mergaitę ir ją veda. Kartais potencialus jaunikis pirma pamato neįprastą objektą (avinėlį aukso vilnomis; ant tvoros padžiautą gražų sijoną), o paskui pamato ir gražią mergaitę. Apie vyrų suvokiamą žmonos idealą galima spręsti pagal tai, kokius savo bruožus merginos „reklamuoja“ ir kaip vyrai į tai reaguoja. Mergaitės pasipuošusios pasirodo jaunuoliui, kurį laiko idealiu jaunikiu. Surastos pagal atpažinimo ženklą (pamestą tik vie-nai merginai tinkantį batelį) jos būna prastai apsirengusios ir žemo statuso. Taip įrodoma, kad idealą atitinkančios nuotakos ne visada turi būti idealios išvaizdos (КТНС: 688).

Kitos mergaitės pasiekia, kad idealiu laikomas jaunikis sužinotų apie jų tikrus ar menamus gebėjimus (КТНС: 687–688). Idealus jaunikis veda puikią audėją ar siuvėją, o puikia verpėja apsimetusiai mergaitei skiria išmė-ginimą. Apsimetėlė pasiguodžia mitinėms būtybėms – spėrioms verpėjoms laumėms, kurios atlieka užduotį tik su sąlyga, kad nemokanti verpti mer-gina jas pakvies į savo vestuves. Tinginei labai naudingas negražių ver-pėjų dalyvavimas vestuvėse: jaunikis nenori, kad ir jo žmona tokia taptų, ir

134


griežtai uždraudžia jai verpti (K 3.1.0.13. / AT 501). Taigi vyras vis dėlto pasirenka grožį, o ne ypatingą gebėjimą verpti. Pasakos „Nepaprasti vaikai“ (К 2.2.1.1. / АТ 707) daugumos variantų pradžioje potencialus jaunikis nuotaką renkasi iš trijų merginų, norinčių už jo ištekėti. Lietuvių ir rusų pasakose karalaitis / caraitis nesusidomi tomis mergaitėmis, kurios žada aprūpinti materialiomis gėrybėmis (pvz., pirmoji mergaitė sako viena duo-nos abišale visą kariuomenę pamaitinsianti, antroji – vienu lino pluoštu visą kariuomenę aprengsianti). Jis pasirenka trečiąją, kuri žada pagimdyti nepa-prastus vaikus – žvaigždė kaktoje, mėnuo pakaušyje / kojos iki kelių sidab-rinės, rankos iki alkūnių auksinės ir pan. Vis dėlto pasakoje, kuri Lietuvoje reta, o Vokietijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse populiari, pasirenkama ta mergaitė, kuri žada iš kūlio šilkus verpti (К 3.1.0.9. / АТ 500). Vengrijoje, Slovakijoje ir kitose Balkanų šalyse užfiksuotoje pasakoje (vienas jos varian-tas, regis, per knygas užklydęs ir į Lietuvą) caro sūnus tiesiai iš lopšio vyksta ieškoti tinkamos nuotakos – devynių motinų dukters, devynių senelių anū-kės, t. y. tos, kuri perėmė daugelio vyresnių moterų patirtį (ATU 409B*). Lietuvoje užrašytas vienintelis labai savitos pasakos variantas (analogijų kitų tautų folklore kol kas nepavyko aptikti), kuriame karalaitis atkakliai ieško tokios nuotakos, kuri mokėtų susiūti siūlę be siūlės, užlopyti lopą be lopo ir grąžinti tris vėles, keliu einančias (DSPSO 1). Metaforiškas apibūdinimas reiškia, kad ideali nuotaka gali grąžinti į kūną iš jo išplėštus plaučius, greitai užgydyti žaizdą ir atgaivinti mirusį žmogų.

Tik vienoje novelinėje pasakoje „Gudri mergina“ (К 3.1.0.2., 3.1.0.10. / АТ 875) protingas vyras (mokantis įminti mįsles ir jas kuriantis) tikrina merginos protą. Ši demonstruoja esanti protinga: įmena mįsles ar parodo keliamų reikalavimų absurdiškumą. Karalius / ponas veda bandymus išlaikiusią paprastą mergaitę, bet reikalauja, kad išmintinga žmona nesikištų į jo reikalus. Žmona sužino apie neprotingą vyro sprendimą ir pamoko nukentėjusį žmogų, kaip pasiekti, kad vyras sprendimą pakeistų. Taip žmona parodo vyrui, kad yra už jį protingesnė. Vyras nė kiek nesidžiaugia, o liepia žmonai pasiimti tai, kas jai brangiausia ir išvykti iš jo namų. Žmona išsiveža nugirdytą vyrą į skurdžią savo tėvo trobelę. Vyras liepia jai grįžti į jo namus. Kažin, ar vyras pripažino žmonos proto pranašumą, ar išsigando prarasiąs aukštą statusą ir turėsiąs gyventi skurde. Taigi tik protingas vyras renkasi protingą nuotaką, bet ir šiam sunku pripažinti žmonos proto prana-šumą. Novelinėse ir iš dalies buitinėse pasakose vaizduojami vyrai pasirenka ar išsiauklėja labai darbščią bei ypač paklusnią žmoną.

135


Tam tikru mastu pasakos padeda suprasti dabartinio feminizmo ir dalies vyrų pasyvumo ištakas. Taip atsitiko todėl, kad moterys prarado teisę rinktis vedybų partnerį (gali rinktis tik iš tų, kurie renkasi jas) ir privalo prisitaikyti prie to, kaip nuotakos idealą suvokia vyrai. Deja, tik labai protingi vyrai ver-tina moterų protą, bet (sprendžiant iš pasakų) nepakelia pranašumo. Verta prisiminti, kad protingos moterys siekia, jog šalia jų būtų už jas protingesni vyrai. Gali būti, kad idealaus vedybų partnerio sampratos skirtumai padėjo susiformuoti nuomonei: vyrai privalo valdyti, o moterys – būti valdomos.

136

PASAKOS AR MITAI?

Nemažai tyrinėtojų teigia, jog pasakos atsiradusios iš mitų. Kai kurie jų pastebi analogiškus mitų ir pasakų elementus ir daro išvadą: „Geneti-niai pasakos ryšiai su mitu nekelia abejonių“ (Мелетинский 1977: 28). Manoma, kad „stebuklinės pasakos gali būti aiškinamos kaip mitų supras-tėjimo, kartais net jų visiškos desemantizacijos išdavos, pasireiškiančios, visų pirma, antropomorfinių personažų asmenvardžių išnykimu, jų miti-nes funkcijas pakeičiant magiškų objektų ir nepaprastų padarų įvedimu“ (Greimas 1990: 20–21). Esama mėginimų kūrinius rekonstruoti – pasakų personažus tapatinti su dievais ir kitais senovinio kulto objektais (Greimas 1990, Toporov 2000). Deja, sakralių kūrinių virtimo fantastiniais procesas iki šiol neatskleistas.

Apie pasakų ir mitų santykius esama ir kitos nuomonės. Aleksandras Veselovskis teigė, kad „pasakų ir mitų panašumai aiškintini ne jų geneti-niais ryšiais, <…> o medžiagos ir priemonių bei schemų, tiktai skirtingai taikomų, vienove” (Веселовский 1940: 496). Šias A. Veselovskio išsakytas, bet neiliustruotas mintis galima paremti. Semantiškai interpretuojant ir kla-sifikuojant iš pasakų ir etiologinių bei mitologinių sakmių išskirtus elemen-tariuosius siužetus, paaiškėjo, kad daugelis jų yra giminingos semantikos, t. y. priskiriami tiems patiems ES tipams ir net tipų versijoms.

Konkrečiame lygmenyje aiškėja pasakų ir minėtų artimų mitams žanrų ES skirtumai. Stebuklinių pasakų elementariųjų siužetų akivaizdi pragma-tinė paskirtis: juose dažniausiai iliustruojamos žmogaus elgesio taisyklės bendraujant su svetimaisiais ir jaunimo išmėginimų metu. Galima sakyti, kad pasakose vaizduojama kasdienė žmonių veikla. Pasakų ES veiksmas vyksta praeityje, bet laikas, kaip ir erdvė, nekonkretus. O štai etiologinių sakmių ES vaizduojama kosminių objektų ir žemės bei jos požymių kūrėjų veikla, gyvūnų rūšių atstovų ir pirmųjų žmonių elgesys pasaulio kūrimo metu, nulėmęs visų atitinkamos rūšies gyvūnų bei žmogaus požymius ir gyvenimo sąlygas. Etiologinės sakmės atkreipia žmonių dėmesį į realių gamtos objektų savybes ir taip skatina jas pažinti. Teiginiais, kuriais papras-tai baigiamos ar pradedamos šios sakmės (pvz., Todėl mėnulyje matome mer-giną su naščiais; Volungė geria tik lietaus vandenį; Gandrais yra pavirtusios

137

PASAKŲ SANDAROS IR TURINIO RAIDA · PASAKOS AR MITAI? Z

moterys), reiškiama kūrinių pažintinė paskirtis, o personažų teisingo ar neteisingo elgesio vaizdais iliustruojamos bendravimo su pasaulio kūrėjais ar gerbtinais gamtos objektais taisyklės.

Mitologinėse sakmėse žmonės susiduria su mitinėmis būtybėmis ypatingu laiku (naktį, atliekant apeigas, per šventes) ir ypatingose vietose (žmogaus žuvimo ar palaidojimo vietoje, apeigų atlikimo ar šiaip baugioje vietoje). Šių sakmių ES herojai žmonės taip pat elgiasi teisingai arba netei-singai. Taigi ir šiose sakmėse iliustruojamos elgesio taisyklės ypatingu metu ir ypatingose vietose. Gana daug mitologinių sakmių, kuriose žmogaus elgesys neutralus: jis stebi mitines būtybes ir, remdamasis tradicijoje saugo-momis žiniomis, atpažįsta jas arba prie turimų žinių prideda ir savo patirtį. Taigi daliai mitologinių sakmių (šias lietuvių sakmes mes sugrupavome į septynis ES tipus) taip pat būdinga pasaulio – tik ne realaus, o mitinio – pažinimo paskirtis. Todėl galima teigti, kad giminingos semantikos pasakų ES ir mitams artimų žanrų kūriniuose domimasi skirtingomis žmogaus veik los sritimis; nevienoda ir abiejų rūšių kūrinių paskirtis.

Visa tai nereiškia, kad minėtos folkloro rūšys ir žanrai vieni kitų neveikė. Rengiant „Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogą“ mums teko daug kartų susidurti su kūriniais, pasižyminčiais žanrinių požymių prieštaringumu ir sunkiai telpančiais į kokio nors vieno žanro ribas. Teko stebėti mitologinių sakmių artėjimo prie pasakų atvejų. Pavyzdžiui, kūrinį „Mergina pirtyje“ vieni sistemintojai, kaip Jonas Balys, priskiria prie sakmių (BLLS 345, 346, 354, 355, 398 ir kt.), o kiti, tarp jų – tarptautinės „Pasakų enciklopedijos“ leidėjai ir šių eilučių autorė, prie pasakų (KLPTK 1 480B*). Taigi kūrinių žanrinių požymių kitimas jiems prisitaikant prie naujų gyve-nimo sąlygų ne tik teoriškai įmanomas, bet ir praktiškai stebimas reiškinys. Vis dėlto kyla klausimas, kodėl į kitą žanrinę sistemą pereina pavieniai kūri-niai. Juk iki mūsų dienų išliko pasakomis nevirtę Azijos ir Afrikos tautų mitai bei analogiški europiečių folkloro kūriniai, kuriuos įprasta vadinti etiologinėmis sakmėmis bei padavimais. Todėl mitų ir pasakų santykių bei jų sąveikos tyrinėjimai tebėra aktualūs.

Mes mėginsime aptarti vos vieną kitą pasakų ir mitų sąveikos atvejį; daugiausia dėmesio skirsime kūrinių paskirties ir jų elementų struktūros kaitai. Iškėlę šį kuklų uždavinį, susiduriame su rimtu sunkumu – mito kaip reiškinio sampratos įvairove, atsispindinčia tyrinėtojų darbuose nuo Antikos laikų iki mūsų dienų. Mito teorijas vienija nuomonė, kad tai fan-tastiniai kūriniai, kurie senų senovėje buvo laikomi tiesa. Vieni autoriai

138


svarbiausiu požymiu laiko mitų paskirtį aiškinti tikrovės daiktų ir reiškinių kilmę (Тэйлор 1939: 241), kiti akcentuoja personažų ypatingumą: tai „pasa-kojimas apie dievybes ir dieviškas būtybes, kurių tikrumu žmonės tiki“ (Пропп 1986: 27) arba pabrėžia mitų ryšius su religija ir ritualais (Токарев, Мелетинский 1987: 13–14).

Paskirtis – svarbiausias kiekvieno tikrovės objekto ar reiškinio požymis: praradęs paskirtį objektas ar reiškinys nebeegzistuoja. Tai sakytina ir apie folkloro kūrinius bei ištisus žanrus. Be abejo, paskirtis gali keistis: buityje nebenaudojami daiktai pritaikomi interjerų puošimui, magiški veiksmai tampa pokštais, o tikroviškais ir pamokančiais laikyti kūriniai – gražia fan-tastika.

Remdamiesi žiniomis apie žanrų paskirtį ir kitus požymius, mėginsime įvertinti kelis lietuvių folkloro kūrinius, tradiciškai priskiriamus prie stebukli-nių pasakų ir pasakų-legendų. Tai „Tiltas į kitą pasaulį“ (K 3.1.0.9., 3.2.0.10., 1.1.2.7. / AT 471), „Svečias mirties namuose“ (K 3.2.0.10. / AT 332A*), „Bausmės kitame pasaulyje“ (K 3.2.0.10. / AT 840), „Kambariai danguje“ (K 3.2.0.10. / AT 802 C*) ir tarptautiniame pasakų kataloge bei kaimyninių tautų folklore neaptiktas siužetas „Prie upelio paliktas kūnas“ (K 3.2.0.10.). Minėtuose kūriniuose herojai gauna informacijos apie mirusiųjų ar žmonių miego pasaulį, sužino, kiek skirta gyventi, kas laukia po mirties.

Išvardytuose siužetuose dažniausiai informacijos gaunama, kai į sve-timą aplinką patekęs žmogus parodo nepažįstąs jos objektų ar reiškinių. Tokie herojaus veiksmai vaizduojami ir stebuklinių pasakų ES, tačiau ten kito pasaulio objektų nepažinęs herojus neišlaiko antipodo išmėginimo ir žūva arba patenka į sunkią būklę. Kadangi herojų elgesys tomis pačiomis aplinkybėmis iš esmės vienodas, o ES rezultatai priešingi, galima prielaida, kad vieni jų archajiški, o kiti transformuoti. Kurie ES archajiškesni, pamė-ginsime nustatyti lygindami skirtingai pasibaigiančių ES struktūras.

Lietuvių ir kitų Europos tautų pasakoje „Raganos sodyba“ (K 3.2.0.10., 3.1.0.10. / AT 334) išskiriamas neigiamas ES apie herojaus išmėginimą. Mergina eina pas savo tetą / krikšto motiną / turinčią ugnies raganą. Kelyje sutinka keistus personažus (baltą, juodą ir raudoną raitelius, jojančius ant balto, juodo ir raudono žirgų), prie sodybos ir troboje mato keistus daik-tus (vartai žmogaus ranka užkišti, ant tvoros galvų primaustyta, prieme-nėje stovi kraujo statinė ir pan.). Teta / ragana liepia merginai pasakyti, ką ši mačiusi ateidama. Mergina pasakoja apibūdindama regėtų personažų išvaizdą ar daiktų buvimo vietą, o sodybos šeimininkė kiekvieną kartą

139


atsako: Tai mano diena, Tai mano rasalas ir t. t. Taigi herojus apibūdina personažų ar objektų išorinius požymius, o antipodas-bandytojas pasako jų paskirtį. Šio ES herojaus akciją sudaro keistų reginių stebėjimas, pasa-kojimas apie juos ir antipodo reakcija į pasakojimą. Į herojaus akcijos vidų įsiterpia liepimo akcija. Aprašysime semantiniame lygmenyje ES struktūrą nekeisdami jos elementų išsidėstymo. Pasikartojančius vienodai interpre-tuojamus veiksmus apibendrintai aprašysime vieną kartą; leksinėmis prie-monėmis neišreikštus, o tik numanomus ES struktūros elementus rašysime laužtiniuose skliaustuose.

Pradinė situacija: Herojus (jaunas, neutralaus statuso) vyksta pas antipodą (vyresnį genties narį / vyresnį svetimąjį).

Herojaus akcijos dalis: Antipodo teritorijoje herojus stebi keistai atrodančius personažus bei iš neįprastos medžiagos pagamintus objektus.Liepimo akcija: Antipodas liepia herojui išvardyti matytus personažus ir objektus.Herojaus akcijos dalis: Herojus apibūdina matytus personažus pagal jų išvaizdą. Antipodas pasako personažų paskirtį. Herojus apibūdina objektus pagal medžiagą, iš kurios jie padaryti. Antipodas pasako objektų vardus / paskirtį.Rezultatas: Herojus nužudomas. [Herojus neišlaiko išmėginimo.]

Iš antipodo reakcijos į herojaus pasakojimą galima spręsti, jog herojus parodė nepažįstąs bandytojo pasaulio personažų ir objektų. Todėl jis negavo genties nario teisių (tai tolygu mirčiai). Remdamiesi minėtais herojaus ir antipodo požymiais bei ES struktūroje esančia liepimo akcija, aprašytą ES priskiriame trečios klasės (Lygių teisių gentyje ar aukšto statuso siekimas) antram poklasiui (Neteisingas elgesys). ES tipas – 3.2.0.10. Herojus demons-truoja, kad jis kito pasaulio objektų nepažįsta.

Toje pačioje pasakoje rečiau aptinkama aprašyto ES semantinė pora – teigiamas ES apie daiktus atpažinusį ir bandymą išlaikiusį herojų (pvz., mergina pasako, kad ant tvoros karo ąsočiai, duris užsklendžiančią žmogaus ranką vadina velke arba neįprastai pagamintus objektus panaudoja pagal jų paskirtį ir pan.). ES tipas – 3.1.0.10. Herojus demonstruoja, kad jis kito pasaulio objektus pažįsta. Ir teigiamas, ir neigiamas ES iliustruoja loginę tai-syklę: norint atpažinti objektą, reikia žinoti jo paskirtį / jį pavadinti vardu. Atkreipiame dėmesį į tai, kad išmėginamas herojus privalo parodyti tam tikras žinias, tačiau naujų žinių apie bandytojo pasaulį jis negauna.

140


Aprašytą pasakos „Raganos sodyba“ ES palyginkime su pasakos „Tiltas į kitą pasaulį“ atitinkamu fragmentu. Pastarojo ES herojus (ponas ar šiaip žmogus) vyksta į svečius pas senelį / elgetą. Kelyje jis mato keistus personažų veiksmus (pvz., mato vyrą, pilantį vandenį į statinę be dugno; vandenyje stovinčią moterį ir šaukiančią, kad nėra vandens; viena kitai obuolį mėtan-čias merginas; geroje ganykloje besiganančias liesas avis, o dirvone – riebias ir t. t.). Dalyje šios lietuvių pasakos variantų (20 iš susistemintų 80) senelis / Dievas liepia svečiui pasakyti, ką šis matęs ateidamas / atjodamas. Kai lie-pimo pasakoti nebūna, svečias pats ima pasakoti apie reginius, o kartais net klausia, ką visa tai galėtų reikšti. Antipodo reakcija į pasakojimą ar klausimą visada vienoda: senelis / Dievas paaiškina keisto žmonių ar gyvūnų elgesio priežastis. Iš jo nuolat kartojamos frazės kai gyvas / gyvi buvo sužinome, kad herojus pateko į mirusiųjų pasaulį ir matė už blogus darbus nubaustus ar už gerus darbus atlygį gavusius mirusiuosius (pvz., žmogus dirbdavęs net švenčių metu; kitas žmogus buvęs labai pavydus; merginos nepasidalijusios jaunikio, o dabar jo nė vienai nereikia; liesos avys – tai žmonės, kuriems niekada nebuvo gana arba prastos šeimininkės, o riebios avys – žmonės, kurie mažai turėjo, bet buvo patenkinti, arba geros šeimininkės). Kartais pasakoma, kad į svečius nuvykęs ponas matęs dūšeles (LTR 2984/20/).

Pasakų „Tiltas į kitą pasaulį“ ir „Raganos sodyba“ neigiamų ES hero-jai apibūdina reginius iš esmės vienodai – pagal išorinius požymius. Anti-podų reakcija irgi panaši – abu pasako esminius požymius, tačiau pasakoje „Tiltas į kitą pasaulį“ pasakoma ne personažų paskirtis, o keisto jų elgesio priežastys. Esminis skirtumas – pastarosios pasakos herojus už nežinojimą nebaudžiamas. Todėl antipodo reakcijai į herojaus pasakojimą tenka dvigu-bas krūvis: parodoma, kad herojus nesuprato esminių dalykų, ir suteikiama informacija. Personažų elgesio priežasčių aiškinimas yra tapęs ES rezultatu. Tokiame ES kontekste liepimo akcija jau nebereikalinga. Jos buvimas pasa-kos variantų dalyje liudija, kad dėsningas neigiamas ES rezultatas buvo pra-leistas. Dėl to ES apie išmėginimą supanašėjo su mitų siužetais apie herojų keliones į kitą pasaulį norint ko nors paklausti mirusio protėvio ar kito pasaulio šeimininko. Taigi pasakos „Tiltas į kitą pasaulį“ analizuotas ES yra transformuotas: praleidus dėsningą rezultatą, neigiamas ES apie neišlaikytą bandymą tapo teigiamu apie informacijos kitame pasaulyje gavimą.

Mitų herojai dažniausiai būna prašytojai, o ne bandomieji. Jų keliones į kitą pasaulį siekiant gauti informacijos vaizduojančius ES interpretuo-jame kitaip ir priskiriame tipams 1.1.2.10. Herojus demonstruoja antipodui

141


savo sunkią būklę arba 1.1.2.7. Herojus kontaktuoja su naudingu personažu ar objektu. Toks herojaus tikslas būdingas sudėtingų siužetų pasakose aptinka-miems ES, kuriuose antipodas nori, kad herojus žūtų, ir skiria jam sunkią užduotį – siunčia į kitą pasaulį ko nors sužinoti. Paprastai kelyje sutikti kenčiantys personažai prašo herojų ten pat paklausti, kodėl jie kenčia. Tokių ES herojui dažniausiai neprireikia demonstruoti kito pasaulio būtybei žinių ar pastabumo stokos: jam palankus antipodo artimasis (velnio žmona ar šio pagrobta mergaitė) išgauna iš antipodo reikalingą informaciją, o hero-jus slapta klausosi pokalbio ir viską sužino. Pastarieji ES priskiriami tipui: 1.1.2.12. Herojus stebi antipodą, kai šis naudojasi veikimo laisve.

ES apie herojaus išmėginimą analogišką raidą galima stebėti lietu-vių pasakos-legendos „Bausmės kitame pasaulyje“ (K 3.2.0.10. / AT 840) varian tuose. Keleivis nakvoja sodyboje, naktį nepažįstamas senelis prašo atnešti vandens. Ieškodamas vandens, keleivis mato keistai miegančius sodybos šeimininkus, šeimos narius ar keistai besielgiančius daiktus (pvz., tarp šeimininko ir jo žmonos šliaužioja gyvatė; tarp miegančių sūnaus ir marčios skraido balandis; į berno galvą įkirstas kirvis; lauke paliktos akėčios šaukia: Kam mane palikai, ir pan.). Kai keleivis pagaliau randa vandens ir atneša seneliui, dalyje variantų šis klausia, ką matęs (aptinkamas liepimo akcijos rudimentas). Šio ES herojus mato ne mirusiuosius, o miegančius žmones ir besiilsinčius daiktus. Iš reginių keistumo galima spręsti, kad miegas suvokiamas kaip laikina mirtis. Miegantys žmonės baudžiami arba patiria palaimą (tai priklauso nuo jų elgesio). To nesuprantantis herojus nebaudžiamas: jam tik paaiškinamos reginių priežastys. Viename šios lie-tuvių pasakos variante herojus baudžiamas už kitą poelgį – priverčiamas septynias valandas klaidžioti ir stebėti įvairius reginius už tai, kad mokėjo septynias pasakas, bet atsisakė jas sekti (pasakė nemokąs pasakų).

Kūrinio „Prie šulinio paliktas kūnas“ (K 3.2.0.10. / AT– ) ES herojus senelio / angelo kažkur vedamas. Jis atsigeria iš šulinio ir pamiršta piršti-nes (kartais pirštinės labai vertingos – sidabrinės). Grįžęs jų pasiimti, hero-jus pamato gulintį ir jo pirštines mūvintį žmogaus kūną ir ima jį spardyti. Senelis paaiškina, kad tai paties žmogaus kūnas, kad pirštinės jam neberei-kalingos, nes jis miręs. Šio ES herojus neįvertina situacijos ir jai netinkan-čiais veiksmais tai parodo. Ir šis herojus už negebėjimą suvokti savo būseną nebaudžiamas, tik pamokomas prisitaikyti ir perkainoti vertybes. Šiame ES nerasta išmėginimams būdingos liepimo akcijos rudimentų.

Tradiciškai prie stebuklinių pasakų priskiriamame kūrinyje

142


„Apsilankymas mirties namuose“ (K 3.2.0.10. / AT 332A*) aptinkamas ES, kurio herojus senelio / kūmos mirties kviečiamas užeiti į trobą, joje pamato daugybę degančių lempų ar žvakių. Kartais herojus klausia antipodo, ką tai reiškia, o kartais šis neklausiamas paaiškina, jog žvakių ar lempų būsena ženklina žmonių gyvenimo trukmę. Beveik visuose pasakos variantuose herojus nori pasinaudoti proga ir savo gyvenimą prailginti. Taip į ES, kurio herojus aktyviai ar pasyviai parodo, jog kito pasaulio objektų nepažįsta, įsi-terpia labai glaustas ES apie herojų prašytoją. Tuose kūrinio variantuose, kuriuose sakoma, kad žmogus ieškojęs teisybės ir jos neradęs, herojus prašo pailginti jo gyvenimą nežinomo naujagimio sąskaita. Visų pirma jis nusi-žengia savo principams: teisybės ieškantis žmogus turi vengti neteisingų poelgių. ES priskiriame tipui 1.2.1.13. Herojui nepavyksta išvengti nepagei-daujamo veiksmo ar situacijos. Galima ir kitokia ES interpretacija. Prašyda-mas pailginti gyvenimą, žmogus išsiduoda norįs, kad teisybė būtų ne objek-tyvi, o jam palanki. Atsidūręs artimos mirties situacijoje herojus nenori pripažinti priklausymo nuo aukštesnių jėgų nustatytos tvarkos ir neišlaiko išmėginimo. Mums rūpimas ES, kuriame herojus parodo nepažįstąs kito pasaulio objektų, šių pasakos variantų kontekste yra tapęs pagalbiniu siužeto struktūros elementu: svarbiau tai, kad informaciją gavęs herojus susigundo ja pasinaudoti.

Analizuodami vadinamojo Sovijaus mito struktūrą ir semantiką, mes atkreipėme dėmesį į tai, kad labai svarbus šio kūrinio ES apie trejopą hero-jaus (Sovijaus sūnaus) nakvynę pragare turi analogijų lietuvių pasakoje „Kambariai danguje“ (K 3.2.0.10. / AT 802C*). Tekste, slavo perrašinėtojo XIII a. įterptame į Joano Malalos chronografo vertimą, herojus yra pasyvus: jis tris kartus guldomas miegoti, o pabudęs turi pasakyti, kaip miegojęs. Taip įsitikinama, kad geriausia miegoti ugnyje (geriausia mirusiuosius deginti). Pasakos ES žmogui liepiama tris naktis nakvoti skirtinguose kambariuose; jo pojūčiai labai panašūs į Sovijaus sūnaus. Dvi naktys labai nemalonios: žmo-gus jaučia sunkumą, jam šalta, nes guli ant nendrių, o ledai plaka užpakalį, per jį ropoja rupūžės, jis badomas peiliais ir pan. Žmogus nebenori svečiuo-tis, prašo leidžiamas grįžti namo, tačiau šeimininkas neleidžia (kartais jis net pasako: Svečias kaip nevalnykas – LTR 1344/3/ = KLV 85).

Pastarosios detalės gali būti suvokiamos kaip ES liepimo akcijos rudi-mentai. Tokiu atveju pasakos ES herojus išmėginamas, ar per naktį ištvers sunkias sąlygas. Prisipažinimas, kad buvę labai negera, tarsi rodo, jog herojus neištvėrė, t. y. bandymo neišlaikė. Šviesiame kambaryje praleista

143


trečioji naktis labai maloni; herojus norėtų ten pasilikti, bet jam liepiama grįžti namo. Galėtume teigti, kad trečią naktį herojus išlaikė bandymą, bet nepamirškime, jog tai ne jo nuopelnas: jam buvo sudarytos labai palankios sąlygos. Pasakos herojui paaiškinama, kam skirti kambariai, kuriuose jis nakvojo – jis gauna informaciją, kas jo ir jam artimų žmonių laukia po mir-ties. Kūrinyje apie Sovijų gauta informacija paveikia laidojimo papročius, o pasakoje stengiamasi paveikti gyvųjų vertybių orientaciją.

Visuose nagrinėtuose kūriniuose herojai patenka į kitą pasaulį, kai jie ar bent jų artimieji kontaktuoja su naudingu personažu ar objektu: ponas valgo Kūčių vakarienę su elgeta, priima į namus žmogų be kojų ir rankų, pasikviečia pabūti kūmu elgetą ar mirtį, o kūrinyje apie Sovijų suvalgomas magiškas maistas. Taigi senovės raštijos paminklą su lietuvių pasaka sieja ne vienas giminingos semantikos ES.

Yra pagrindo teigti, jog nagrinėti pasakomis laikomi kūriniai turi mitams būdingų bruožų. Vienos pasakos („Tiltas į kitą pasaulį“, „Svečias mirties namuose“ ir „Bausmės kitame pasaulyje“) buvo paveiktos mitų ir supanašėjo su jais, nes buvo transformuoti ES apie herojų išmėginimus. Pasaka „Kambariai danguje“ – veikiausiai dėl krikščionybės poveikio trans-formuotas ir prie pasakų priartėjęs mitas. Kūrinys „Prie šulinio paliktas kūnas“ turi mitams būdingų požymių, tačiau norint bent hipotetiškai spręsti apie jo ištakas, dar reikėtų paieškoti analogijų ne tik įvairių tautų folklore, bet ir didaktinėje religinėje literatūroje.

Taigi pasakomis laikomų lietuvių folkloro kūrinių analizė leidžia teigti, kad mitų ir pasakų sąveika vyko ne viena kryptimi: galima aptikti ir su mitais supanašėjusių pasakų, ir archajiškiems mitams analogiškų pasakų, propa-guojančių krikščionių religijos nuostatas.

Remdamiesi kūriniuose „Tiltas į kitą pasaulį“ ir „Svečias mirties namuose“ pastebėtais mitams būdingais požymiais, „Lietuvių pasakojamo-sios tautosakos kataloge“ ir knygoje „Liaudies pasakų tipai“ (KLPTK 2; КТНС) abu siužetus perkėlėme iš stebuklinių pasakų skyriaus į mitams artimesnį žanrinį pasakų-legendų skyrių, kuriame yra ir kiti nagrinėti siu-žetai.

Folkloro tyrinėtojai neabejoja, kad pasakos egzistuoja nuo labai senų laikų. Archajiškiausiomis laikomos pasakos apie gyvūnus ir stebuklinės pasakos; pastarųjų kilme domimasi bene dažniausiai. Kai kurie mokslininkai stengiasi susieti stebuklinių pasakų kilmę su tam tikru visuomenės raidos

144


tarpsniu. V. Proppas teigė, kad „Stebuklinių pasakų siužetas ir kompozi-cija nulemta genties santvarkos“. Jo nuomone, tai liudija šių pasakų ryšiai su iniciacijos apeiga ir mirties vaizdiniais bei egzogaminės vedybų formos atspindžiai [Пропп 1986: 357]. Mes parodėme, kad pomirtinio pasaulio vaizdiniai būdingi siužetams, priskirtiniems prie pasakų-legendų ar mitų. Endogaminė vedybų forma (tėvas nori vesti dukterį, brolis – seserį) stebuk-linėse pasakose jau laikoma nenormalia ir tai reiškia, kad jose vertinami kur kas archajiškesni už egzogamiją papročiai. Be to, stabilios šeimos sukūrimas atsispindi tik gana sudėtingų siužetų stebuklinėse pasakose; vargu ar tokie kūriniai būdingi primityviai visuomenei.

Kitas rusų folkloristas Jelizaras Meletinskis manė, kad „pasaką sukėlė ne genties santvarka, bet jos irimas“, nes jose vaizduojamas skriaudžiamas herojus (Мелетинский 1958: 256–257). Tačiau stebuklinėse pasakose vaiz-duojami ne tik bedaliai, bet ir pranašesni už aplinkinius herojai, o konfliktai šeimos viduje vaizduojami siužetuose, kuriuos sudarantys ES yra transfor-muoti, t. y. įterpti į poveikio akcijos pagrindu sukurtus įrėminimus.

Pasakų sandaros raidos pažinimas ir kūriniuose atsispindinčių genties narių santykių bei vedybų formų pokyčių stebėjimai neleidžia XIX–XX a. pasiekusių kūrinių priskirti kokiai nors vienai visuomenės raidos pakopai. Daugelyje pasakų galima atrasti ir labai archajiškų elementų, galbūt, dar pir-mykščių žmonių primityvaus mąstymo atgarsių, ir vėlesnių laikų problemų atspindžių. Taigi pasakos jungia kartu be galo tolimų protėvių ir mūsų prob-lemas. Todėl jos yra labai svarbi dvasinės kultūros dalis.

145

ŽINIOS APIE PASAULĮ IR ŽMOGŲ

PASAKOSE

KELIŲ PASAULIŲ SANTYKIAI PASAKOSE

XX–XXI a. pradžios lietuvių ir kitų tautų folkloro, mitologijos bei liaudies pasaulėžiūros tyrinėtojai laiko kelionėmis pas mirusius pasakų bei epinių giesmių fragmentus, kuriuose herojai patenka į požemio pasaulį (pvz., Vėlius 1987: 172–173; Beresnevičius 1990: 103–105; Джапуа 2003: 59–68). Autorius paveikė V. Proppo knygoje „Stebuklinės pasakos istorinės šaknys“ esantis teiginys, jog pasakų pradžia (herojaus išvykimas iš namų) „iškyla kaip vykimas į mirusiųjų pasaulį“ (Пропп 1986: 53) bei išvada, kad „visų persikėlimo būdų kilmė vienoda: jie atspindi mirusiojo kelionę į po-mirtinį pasaulį“ (Пропп 1986: 214), kuria baigiamas knygos VI skyrius „Persikėlimas“ (apie V. Proppo teiginių argumentavimą žr. knygos posky-ryje „Papročių atspindžių pasakose ieškojimo būdas“).

Iš tikrųjų pasakų herojai vyksta ir į tolimas karalystes, ir už jūrų, į salą, į požemio pasaulį ar į dangų. Tas pačias priemones jie naudoja ne tik išvykdami, bet ir grįždami namo. Herojų kelionė į pasaulį, kur jie mato

146


mirusiuosius ar bendrauja su vėlėmis, – vienas iš daugelio persikėlimo tikslų.

Taikydami tekstų struktūrinės-semantinės analizės metodiką, mes pa-mėginsime atskirti mirusiųjų pasaulio vaizdinius nuo visatos sandaros kaip kelių vertikaliai ar horizontaliai išdėstytų pasaulių sampratos. Daugiausia remsimės lietuvių pasakų tekstais, bet pasitelksime ir kitų tautų folkloro kūrinius, atsispindinčius analogiškus vaizdinius.

Keliose lietuvių ir kaimyninių tautų stebuklinėse pasakose namus pa-likę herojai persikelia horizontaliai ir patenka į mišką. Anot V. Proppo, miš-kas – tai kliūtis herojaus kelyje į mirusiųjų pasaulį. Iš tikrųjų pasakų herojai į mišką neretai eina kaip į neutralią teritoriją, kurioje gaunama gyvenimo reikmių (miške medžiojama, pasigaminama malkų, pasirenkama klevo lapų duonai kepti, prisiplėšiama karnų vyžoms ir raiščiams). Miškas suvokiamas ir kaip gyvenimo sąlygos, prie kurių vienišas žmogus privalo prisitaikyti: pavyz-džiui, miške palikta podukra nebegali grįžti namo ir virsta lūšimi (K 1.2.1.10., 1.2.1.12., 1.2.1.8. / AT 409). Miškas ypač baugus naktį. Išvežti į mišką vaikai ieško žmonių trobos, kad galėtų ten pernakvoti. Pamatę žiburėlį, vaikai randa trobą ir pasilieka joje nakvoti, nors įspėjami, kad tai žmogėdros būstas ir kad grįžęs žmogėdra juos suvalgys (K 1.1.1.15. / AT 327B).

Pavojingos mitinės būtybės (ragana, slibinas) taip pat gyvena ar sutinkami miške. Pas brolius vykstančią seserį miške pasitinka devyngalvis slibinas ir nori suėsti (K 1.1.1.4. / AT 312). Nuėjęs į mišką, brolis prieina prie raganos laužo / padeda raganai išlipti iš medžio ar ištraukia ją iš vandens / leidžia raganai sušerti jo žvėrims ir kartu su savo žvėrimis suakmenėja (K 1.2.1.10. / AT 303).

Miške herojai sutinka mitinius stebuklingų objektų savininkus ar ne-paprastus gyvūnus. Padėję išspręsti šių būtybių ginčą (teisingai padaliję grobį), herojai apdovanojami stebuklingais daiktais ar gebėjimu pasiversti tais gyvūnais. Kiti herojai pažada padalyti stebuklingus daiktus, bet mitines būtybes apgauna ir jų daiktus pasisavina (kelių pasakų siužetuose aptinkami ES, priklausantys tipui 1.1.2.9. Herojus pagerina antipodo būklę arba tipui 1.1.2.11. Herojus pasiekia, kad susilpnėtų reikalingo objekto apsauga). Už pa-sakų miško gyvena žmonės, randama kita karalystė. Taigi lietuvių pasakose miškas suvokiamas gana įvairiai, bet mums nepavyko aptikti nė vieno teksto, kuriame per mišką perėjęs herojus patektų į mirusiųjų pasaulį.

Pasakų miške gyvena ir griežti herojų bandytojai; jų trobelėse ar dvaruose vyksta herojų išmėginimai. Raganos pagauta ar pono / meškos / kiškelio pa-grobta ir į trobą / dvarą miške nunešta sesuo / žiemą į mišką išvežta ar išsiųsta

147

ŽINIOS APIE PASAULĮ IR ŽMOGŲ PASAKOSE · KELIŲ PASAULIŲ SANTYKIAI PASAKOSE Z

uogų parnešti podukra sėkmingai išlaiko bandymą ir grįžta su dovanomis, o ten pat atsidūrusios vyresnės seserys ar tyčia išvežta pamotės duktė neišlaiko bandymo ir žūva (K 3.1.0.3. / AT 311, K 3.1.0.2., 3.1.0.5. / AT 480).

Daugiau ar mažiau nuo herojaus pasaulio nutolusios kitos karalystės, paukščių, žvėrių ir žuvų karalių ar stebuklingų objektų saugotojų buveinės. Kažkur toli yra pragaras; turintis ten vykti herojus klausia kelio sutiktuosius ar pats jį randa. Vargšas kaimynas / brolis pragare sėkmingai išlaiko bandymą: pasinaudojęs sutikto senelio patarimu, neima aukso, bet prašo samčio putų nuo verdančių katilų (K 3.1.0.8. / AT 480C*). Velnio dukters vyras analogišką ban-dymą išlaiko tarp pelkių esančiame velnių dvare: dovanų / kaip žmonos kraitį jis ima šiaudus, prie kurių prilipo putų iš verdančio katilo, pasirenka liesą arklį, ima ne auksą, o anglis (K 3.1.0.8. / AT 424*). Iš pragaro išneštos putos virsta avimis / iš velnių dvaro parvežti putomis aplipę šiaudai pasodinami į žemę ir virsta sodu. Aveles nuperka senelis, o sodą – Dievo motina Marija. Liesas ar-klys virsta ne tik puikiu žirgu, bet ir kunigo vėle, kuri dėkoja už išgelbėjimą ir dingsta. Taigi ir pragaras, ir velnių dvaras minėtose pasakose suvokiami kaip vėlių buveinės, bet iš ten išvaduoti mirusieji pas gyvuosius negrįžta.

Lietuvių pasakoje „Arkliu paverstas jaunuolis“ (K 3.2.0.3., 3.2.0.3 + 1.1.1.24., 1.1.2.11. + 1.1.1.24. / AT 314) vaikinas tarnauja ponui / seniui ir privalo šunį šerti šienu, o arklį – mėsa. Vaikinas duoda arkliui ir šuniui tinkamą maistą. Arklio paskatintas jis išjoja – pabėga nuo pono / senio. Dalyje šios pasakos variantų žirgui nukertama galva – atsiranda jaunikaitis (LTR 372/12/, 692/29/), kuris kartais net veda jauniausią pono dukterį (LTR 834/259/). Viename variante teigiama, kad arklys virsta iš pragaro išvaduotu kunigu, kuris tuoj dingsta (LTR 3471/1281/), kitame sakoma, kad arklys – tai motinos pasmaugtas herojaus brolis (LTR 469/68/), o vie-name variante kumelė prašo ją sudeginti – iš pelenų išskrenda trys karveliai (MABR F 179–176 p. 5–7). Kituose variantuose nėra jokių užuominų, kad vaikinas tarnavo pragare, kad arkliu buvo virtęs mirusysis.

Norėdamas nusikratyti nepageidaujamu žentu ar gražuolės vyru, ponas / karalius siunčia jį į pragarą ir liepia ten ką nors sužinoti / parnešti tris velnio barzdos plaukus. Paprastai herojus randa pragarą toli, už vandenų. Užduotį įvykdyti jam padeda moteris – velnio žmona ar pagrobta karalaitė. Ši gudriai išgauna iš velnio reikalingas žinias, išrauna iš jo barzdos plaukus (K 3.1.0.9. / AT 460A, 460B, 461), o herojus grįžta namo. Tik viename šios lietuvių pasakos variante velnias prasitaria, kaip galima būtų jį paveikti, o herojus tuo pasinaudoja ir priverčia velnią parnešti pagrobtą karalaitę jos

148


tėvams (LRš 146). Pažymėtina, kad kenčiančius personažus (vaisių nevedan-čią kriaušę, keltininką ir kt.) herojus sutinka ne pragare, o pakeliui. Pragare jis sužino, kaip jie galėtų išsigelbėti, o grįždamas pasako / panaudoja žinias ir kenčiančiuosius išvaduoja. Lietuvių pasakose labai retai užsimenama, kad pragare apsilankęs herojus ten mato už nuodėmes kenčiantį mirusįjį ir jam padeda. Tik viename kitame pasakos „Kelionė į kitą pasaulį“ (K 3.1.0.9. / AT 465C) variante nuėjęs į pragarą vyras mato arkliu paverstą ir vežimą traukiantį mirusį pono tėvą. Vyras sustabdo vežimą, iškinko pono tėvą ir pa-kinko herojų atsekusį piktą urėdą; pono tėvas virsta žmogumi ir pasako, kur paslėpti pinigai / duoda žiedą / laišką sūnui (LTR 619/26/, 687/41, 42/, 979/78/, 3108/25/). Šiose pasakose velnias dažniausiai vaizduojamas kaip visažinis (jo suteikta informacija pasitvirtina) ir kaip moterų grobikas. Pra-gare herojaus sutiktos moterys neapibūdinamos kaip mirusios. Kai sakoma, kad moteris yra velnio žmona, nemotyvuojama, kodėl ji palanki herojui ir padeda jam gauti žinias ar velnio plaukus. Pagrobtos merginos palankumas suprantamas: vėliau herojus ją grąžina namo ir net veda.

Pasakoje „Tiltas į kitą pasaulį“ (K 3.2.0.10. / AT 471) senelio į svečius pakviestas herojus mato keistai besielgiančius gyvūnus ar žmones. Aiškin-damas svečiui jo matytų keistų veiksmų priežastis, senelis dažnai pasako: kai gyvos / gyvi buvo. Iš to galima spręsti, jog tame pačiame pasaulyje matomi ir už blogus darbus nubausti, ir už padorų elgesį geras sąlygas gavę mirusieji.

Pasakų herojai patenka ir į kitą pasaulį, kuris yra apačioje, po savuoju pasauliu, o anga laikomas šulinys (K 3.1.0.5 / AT 480). Pamotė liepia po-dukrai verpti prie šulinio ir šokti į jį, jeigu įkristų verpstė / pamotė įstumia mergaitę į šulinį. Viename baltarusių pasakos variante taip verpti liepia mer-gaitės tėvas (БНТ ЧК II 43 ). Podukra / duktė atsiduria pievoje, randa po-nios / senelio būstą ir ten pasamdoma tarnauti. Jai liepiama prižiūrėti šeimi-ninkę / šeimininką, ganyti ar maudyti šeimininko gyvulius, melžti karves. Baltarusių pasakos variantuose ir brolių Grimmų rinkinio tekste apie Frau Holle mergaitė pavaduoja šeimininkę ir tvarko orus: jai purtant pagalves ar pūkines antklodes žemėje sninga, o šluojant kiemą – lyja (KHM 24). Mer-gaitė sėkmingai išlaiko bandymą, gauna teigiamą požymį (ją aplieja auksu) ir per tą pačią angą (šulinį) pakyla į viršų ir grįžta namo arba išteka.

Lietuvių pasakoje, kurios svarbiausio ES herojus atsiduria toli esančiame pasaulyje (analogiškuose baltarusių variantuose – požemio pasaulyje) ponia samdo mergaitę tarnauti, liepia jai neiti į vieną kambarį. Mergaitė įeina į tą kambarį, paima truputį pinigų / mažą ryšelį daiktų ir pabėga. Kelyje sutikti

149


augalai ir gyvūnai, kuriems anksčiau mergaitė padėjo, nesako poniai, kur mergaitė nubėgo / pasako neteisingą kryptį (K 1.1.1.1. / AT 480).

Norėdama išvengti vedybų su savo broliu, sesuo prašo, kad žemė pra-siskirtų – ji patenka į po žeme esantį pasaulį. Ten randa trobelę, į kurią užėjusi sužino, jog tai raganos būstas. Sesuo kartu su kita mergaite (raganos dukte-rimi / pagrobta mergaite) sėkmingai pabėga. Sesuo grįžta namo ir parveda broliui visiškai panašią į save tinkamą nuotaką (K 1.1.1.4. / AT 313E*).

Europoje populiarių pasakų herojai – nepaprasti stipruoliai – vyksta ieš-koti trijų pagrobtų karalaičių ar savo motinos ir leidžiasi į požemį, kur yra slibino / trijų slibinų buveinės (K 1.1.1.24. / AT 301A, B). Paprastai herojus randa angą žemėje, o bendrakeleiviai ar broliai krepšiu nuleidžia jį žemyn. Lietuvių ir rusų analogiškų pasakų variantų dalyje slibinas gyvena ant aukšto kalno. Šį kartą nesigilinsime į siužeto varijavimą, priminsime tik labai stabilią jo pabaigą. Galų gale grįžęs namo, herojus veda vieną išvaduotą karalaitę, kitas veda jo bendrakeleiviai arba tolesnis jų likimas lieka neaiškus. Svarbi siužeto detalė – požemio pasaulyje stipruolis dažnai randa tris dvarus – varinį, sidabrinį ir auksinį. Jis sudeda dvarus į kiaušinius ir išneša į viršų. Pastatęs dva-rus ar iš jų atnešęs išvaduotų panų reikalaujamus daiktus, herojus įrodo esąs tikrasis išvaduotojas ir demaskuoja apsišaukėlius. Taigi ir požemio pasaulyje stipruolis susiduria su pavojingu moterų grobiku.

Kitas pasaulis įsivaizduojamas ir virš žmonių gyvenamo pasaulio. Mer-gaitė lipa aukštyn greitai augančios pupos stiebu ir patenka į dangų. Ten ji sutinka bandytoją (Dievą), išlaiko bandymą, gauna dovanų ir grįžta į savo pasaulį (K 3.1.0.5. / AT 480). Šie variantai tik konkrečiame lygmenyje ski-riasi nuo anksčiau aptartų apie mergaitės tarnystę poniai / seneliui / Frau Holle, o semantikos ir tekstų struktūrų požiūriu visiškai sutampa.

Mes priminėme toli gražu ne visas stebuklines pasakas ir pasakas-legen das, kuriose herojai vyksta į toli esančius kitoniškus pasaulius, leidžiasi į požemį ar lipa į dangų, bet pasistengėme nepraleisti tų atvejų, kai herojai susiduria su mirusiaisiais. Tokių atvejų labai nedaug ir lietuvių, ir kaimy-ninių tautų pasakose. Be abejo, apie personažų pobūdį mes sprendžiame remdamiesi kontekstu: jeigu herojus parsiveda namo požemio pasaulyje rastą mergaitę ir jis pats ar jo artimasis tą mergaitę veda, nėra pagrindo lai-kyti jos mirusia, o požemį – mirusiųjų pasauliu. Mirusieji į gyvųjų pasaulį negrąžinami. Tai ypač ryškiai atsispindi graikų mite apie Orfėją ir Euri-dikę ir daugelio tautų sakmėse. Viename lietuvių sakmės variante Vėlinių naktį motina pamato bažnyčioje mirusią savo dukterį ir parsiveda namo, bet

150


duktė miršta. Kitose Vėlinėse mergaitė atgyja, su motina nueina į bažnyčią ir atsistoja prie poros neturinčios vėlės (KLPTK 3: 109, tipas 1.2.3.4.).

Toli ar po žeme esančiuose svetimuose pasauliuose herojai susiduria su pavojingais svetimaisiais, moterų grobikais bei daug žinančiais antipodais. Danguje tokių personažų nėra. Šios išimties priežastys gali būti dvi. Viena jų – pasakas paveikė krikščionių religijos vaizdiniai, kuriuose dangus laiko-mas idealia žmonių sielų buveine. Kita priežastis – senovėje tikėta, kad visa, kas aukštai, yra pozityvu. Toks požiūris pastebimas neseniai (1830 m.) krikš-čionybę priėmusių ir senovines apeigas prisimenančių altajiečių pasakose ir epiniuose kūriniuose: pavojingos būtybės atvyksta pas žmones tik iš apati-nio pasaulio. Lietuvių ir kaimyninių tautų pasakų herojai visuose svetimuose pasauliuose susitinka su griežtais bandytojais ir įvairių gėrybių saugotojais. Pasitaiko struktūrinių-semantinių tipų ar net konkrečių kūrinių, kuriuose skirtingi svetimi pasauliai naudojami kaip ekvivalentai: vienuose variantuose herojus patenka už jūrų ar šiaip į tolimą bei nepažįstamą šalį, o kituose lei-džiasi į požemį ar lipa į dangų. Persikėlimo priemonės paprastai pasirenka-mos pagal svetimo pasaulio padėtį savojo atžvilgiu. Į dangų lipama medžiu ar kitu hiperbolizuotu augalu (kodėl lipama fantastiškai greitai augančiu žirniu / pupa ar senutę pakelia greitai aukštyn kylantis kelmas – atskiras klausimas; čia jo neliesime). Į požemį patenkama per angą žemėje (per šulinį, gilią duobę, olą, prasiskyrusią žemę). Į tolimą mirusiųjų pasaulį nuneša to pasaulio šei-mininko atsiųstas žirgas. Labai toli herojų nuneša paukštis, nuplukdo valtis ar kaladėlė; ten herojus išvaduoja užburtus žmones, susiranda nuotaką. Kai kurios persikėlimo priemonės yra universalios: paukštis nuneša herojų ir už marių, į salą, ir ant kalno, ir parneša į savąjį pasaulį iš požemio / nuo kalno / iš už marių, o žirgas nuneša ne tik į mirusiųjų pasaulį, bet ir perneša per ma-rias namo. Taigi vien herojaus panaudota persikėlimo priemonė jokiu būdu neleidžia tam tikros erdvės laikyti mirusiųjų pasauliu.

Kai kurie tyrinėtojai antipodo erdvę skelbia esant mirusiųjų pasauliu todėl, kad šeimininkas turi avių: visos avys „automatiškai“ laikomos miru-siaisiais. Šie tyrinėtojai toliau plėtoja V. Proppo teiginius apie pasakų sąsajas su laidotuvių papročiais. Norbertas Vėlius panašiai interpretavo pasaką apie vienakį milžiną / bėdą (K 1.1.2.4. / AT 1137). Tai, kad apakintas milžinas ar bėda palaiko avimi išvirkščiais kailiniais apsivilkusį herojų ir kartu su kitomis avimis išmeta iš savo trobos, autorius laiko liudijimu, jog pasaka susijusi su papročiu laidoti mirusiuosius, susuktus į gyvulių kailius (Vėlius 1987: 174–179). Kitas autorius teigia, kad abchazų epo herojus Sosrykva

151


patekęs į mirusiųjų pasaulį, nes požemyje apsisupęs Kaukazo tautų dėvimu iš avikailių pasiūtu drabužiu (Джапуа 2003: 59–68).

Kaip minėjome, dviejose lietuvių pasakose (K 3.1.0.8. / AT 480C* ir K 3.2.0.10. / AT 471) mirusieji iš tikrųjų turi avių pavidalus, bet apie tai pasakoma ar bent užsimenama pasakų tekstuose. Ko gero, autoriai pamiršta, kad avių / ožkų bandas gali ganyti ir tolimų pasaulių gyvulių augintojai, ir savojo pasaulio žmonės. Gyvi žmonės dėvi iš avikailių ar kitų gyvulių kailių pasiūtus drabužius ne todėl, kad taip nori vaizduoti mirusiuosius.

Lietuvių ir kitų tautų tam tikrų pasakų-legendų, mitų ir padavimų he-rojai iš tikrųjų patenka į mirusiųjų pasaulį. Herojus svečiuose nakvoja tik tris naktis, kapinėse su mirusiu draugu išgeria tik tris taures vyno, kalno požemyje kalvis tik pakausto miegančių karių žirgus, o grįžęs namo sužino, kad praėjo labai daug laiko (trys šimtai metų, keli mėnesiai). Tačiau dau-gumoje stebuklinių pasakų nėra jokių užuominų, kad kituose pasauliuose gyvenančios mitinės būtybės ar užburti žmonės yra mirusieji.

Greičiausiai, lietuvių ir kitų Europos tautų pasakose atsispindi kosmogo-niniai vaizdiniai, kad egzistuoja keli pasauliai. Kitų tautų mituose ir epinėse giesmėse analogiški vaizdiniai atsispindi kur kas aiškiau. Sibiro tautų folklore (pvz., buriatų, jakutų, tuvių, altajiečių epinėse giesmėse ir pasakose) vaiz-duojami įvykiai labai dažnai siejami su nuostata, jog egzistuoja trys vertikaliai išdėstyti pasauliai (viršutinis, vidurinis ir žemutinis). Senovės germanų epe „Edda“ ir Snorrio Sturlusono XIII a. parašytame kūrinyje „Jaunesnioji Edda“ keli pasauliai išsidėstę horizontaliai – Midgardas, laikomas žmonių pasauliu, yra viduryje, o milžinų ir kitų mitinių būtybių pasauliai – pakraščiuose. Vis dėlto germanų epiniuose kūriniuose aptinkama ir teiginių, jog pasauliai išdėstyti vertikaliai: virš mūsų dangaus – kitas dangus Andlang, trečias dangus – Vidblain, o Chelis – apačioje, devintame pasaulyje (ME: 38). „Eddoje“ į viršutinį pasaulį patenkama per Bivrest tiltą (taip vadinama vaivorykštė). Sibiro tautų epinėse giesmėse bei pasakose vaivorykštė taip pat yra kelias į viršutinį pasaulį.

„Eddoje“ ir kituose archajiškuose epuose, Sibiro tautų pasakose ir tikėji-muose, net Europos tautų pasakose ryški tendencija herojams palankius per-sonažus ar teisingus bandytojus „apgyvendinti“ viršutiniame pasaulyje, o pa-vojingas būtybes – apatiniame. Gali būti, kad ši tendencija veikė ir krikščionių tikėjimus: dangus suvokiamas kaip teigiama erdvė, kur patenka tik teisiųjų vėlės, o pragaras – neigiama erdvė, kur patenka nuodėmingųjų vėlės. Šie tikėjimai pa-sakose derinami su archajiškais kosmogoniniais vaizdiniais apie savojo pasaulio santykius su kitais pasauliais, apie žmonių santykius su kitomis būtybėmis.

152

ŽMOGAUS VAIZDAVIMO RAIDA PASAKOSE

Kai kurie folkloristai mėgina skirstyti pasakų personažus į teigiamus ir neigiamus. Pavyzdžiui, šalia funkcijų „herojus, padėjėjas“ V. Proppas iš-skyrė funkcijas „antagonistas / kenkėjas, netikras herojus“ (Пропп 1969: 29–60). Gana dažnai teigiama, kad pasakose vaizduojama gėrio kova su blogiu, kuris visada nugalimas.

Mes norime parodyti, kad minėtas personažų skirstymas netikslus. Detaliau atskleisime, kaip vaizduojamas herojų elgesys, ir paseksime, kaip pasakose ieškota būdų, leidžiančių atspindėti žmogaus poelgių prieštarin-gumą.

Kai klausytojai, skaitytojai ir net tyrinėtojai sudėtingus pasakų siužetus suvokia kaip vientisus kūrinius, jie seka vieno herojaus likimą ir džiaugiasi jo sėkme. Jeigu herojus skriaudžiamas, patenka į sunkias sąlygas ir net žūva, dėl to kaltinamos piktosios jėgos (pagal V. Proppą – „pasireiškia antagonisto ar kenkėjo funkcija“). Tačiau kai tik išsiaiškinama sudėtingo siužeto struk-tūra – kiekviename tekste išskiriami elementarieji siužetai ir nustatomi jų personažų vaidmenys, tampa akivaizdu, jog konfliktus sukelia personažų interesų susidūrimai.

Elementariuosiuose siužetuose svarbūs dviejų personažų – herojaus ir antipodo – susidūrimai. Ir herojumi, ir antipodu mes kartais vadiname kelis kartu veikiančius personažus (pvz., du žvėris medžiojantys broliai yra ko-lektyvinis herojus, o trys apgauti stebuklingų daiktų savininkai velniai – ko-lektyvinis antipodas). ES struktūrų svarbiausias elementas – herojaus akcija, kurią sudaro ir herojaus, ir antipodo veiksmai. Kadangi elementariuosiuose siužetuose domimasi herojaus likimu, kitus ES struktūros elementus išski-riame pagal šio personažo būsenos pakitimus. Iš herojaus pozicijų vertiname ir susidūrimų rezultatus. Teigiamas ar neigiamas bet kokio susidūrimo re-zultatas priklauso tik nuo ES herojaus elgesio.

Herojus dažnai pasiekia tikslą, kai atsižvelgia į situaciją ir atlieka veiksmą, sukeliantį pageidaujamą antipodo – pavojingo, patiklaus ar ge-ranoriško svetimojo – reakciją. Pateikiame tokių ES struktūrų aprašymų ir jų semantinių interpretacijų pavyzdžių (taupydami vietą, pirma aprašome ES struktūrą, paskui komentuojame; tekstuose leksinėmis priemonėmis

153

ŽINIOS APIE PASAULĮ IR ŽMOGŲ PASAKOSE · ŽMOGAUS VAIZDAVIMO RAIDA PASAKOSE Z

nenusakytus, bet iš antipodo ar herojaus veiksmų aiškius ES rezultatus ra-šome laužtiniuose skliaustuose):

Pradinė situacija: Senelė sutinka vilką; tas žada ją suėsti.

Herojaus akcija: Herojaus veiksmas: Senelė prašo vilką jos neėsti. Ji kviečia vilką į svečius ir žada jam duoti kietuonėlio, minkštuonėlio ir sūrunėlio.Antipodo veiksmas: Vilkas senelę paleidžia.

Rezultatas: [Senelė išsaugo gyvybę.] Semantiškai interpretuodami ES pirmajame lygmenyje, nustatėme

personažų vaidmenis, o pagal pasiektą rezultatą – herojaus tikslą. ES vaiz-duojama, kaip į pavojų patekusi senelė – ES herojus – pasiekė tikslą išsau-goti gyvybę. Taip pat išsiaiškiname herojaus ir antipodo santykius. Vilkas yra antipodas, svetimas herojui, pavojingas, norintis paversti herojų savo maistu, kitaip tariant, norintis atimti herojaus gyvybę.

Antrajame ES semantinės interpretacijos lygmenyje herojaus ir an-tipodo veiksmai apibendrinami ir aprašoma herojaus akcija. Kadangi ES rezultatas yra teigiamas, atskleidžiame, kaip herojui pavyko sukelti pa-geidaujamą antipodo reakciją. Herojus įtikino antipodą: jeigu liktų gyvas, duotų antipodui jam nežinomo ir todėl įdomaus maisto. Herojaus akcijos interpretacija tokia: herojus žada duoti antipodui įdomų / malonų objektą. Antipodas pasiūlymu susidomėjo ir herojų paliko gyvą. Trečiajame seman-tiniame lygmenyje herojaus akciją išreiškiame platesnio semantinio lauko sąvokomis – herojus įtikina antipodą, kad jis antipodui naudingas (КТНС: 469, tipas 1.1.1.16. versija 3).

Kito ES struktūra sudėtingesnė: nustatoma fakultatyvi informacijos ga-vimo akcija, o herojaus ir antipodo veiksmus sudaro keli „žingsniai“:

Pradinė situacija: Vaikinas mato tris besipešančius velnius.

Herojus gauna informaciją: Velniai pasako vaikinui, kad negali pasidalyti nematomu darančios kepurės, stebuklingos piniginės ir skraidančio kilimo.

Herojaus akcija: Herojaus veiksmai: Vaikinas žada daiktus padalyti. Jis šauna ir pasako daiktus atiduosiąs tam velniui, kuris pirmas parnešiąs iš-šautą kulką. Antipodo veiksmai: Velniai palieka daiktus ir bėga ieškoti kul-kos. Herojaus veiksmai: Vaikinas užsideda kepurę, kuri daro nematomu, paima piniginę, atsisėda ant kilimo ir nuskrenda.

154


Rezultatas: [Vaikinas turi tris stebuklingus daiktus.] Šis ES aptinkamas keliuose sudėtinguose stebuklinių pasakų siuže-

tuose. Jame domimasi, kaip vaikinas įsigijo stebuklingus daiktus, todėl jis yra ES herojus. Velniai yra kolektyvinis antipodas, svetimas herojui, turintis herojui naudingą objektą. Kai tik herojus pasisavina velnių stebuklingus daiktus, visose pasakose šie mitiniai personažai nebeminimi, tolesniais jų tarpusavio santykiais nesidomima. Apibendrinę herojaus ir antipodo veiks-mus, herojaus akciją antrajame lygmenyje semantiškai interpretuojame taip: herojus pasiekia, kad antipodas pasišalintų palikęs objektą nesaugomą. Trečiojo lygmens semantinė interpretacija: herojus pasiekia, kad susilpnėtų reikalingo objekto apsauga (КТНС: 535, tipas 1.1.2.11. versija 2).

Daugelio ES rezultatas priklauso nuo to, kaip herojus reaguoja į anti-podo veiksmą / veiksmus. Pateikiame tokio ES pavyzdį:

Pradinė situacija: Brolis su savo žvėrimis nueina į mišką ir prieina laužą, prie kurio sėdi ragana.Herojaus akcija: Antipodo veiksmai: Ragana sako bijanti brolio žvėrių. Ji prašo, kad brolis sušertų žvėrims jos rykštele. Herojaus veiksmai: Brolis paima raganos rykštelę ir sušeria ja savo žvėrims. Antipodo veiksmas: Ragana paverčia brolį ir jo žvėris akmenimis.Rezultatas. [Brolis ir jo žvėrys praranda tikruosius pavidalus.]

Šiuo atveju herojus pralaimėjo, todėl reikia ieškoti jo klaidos. Herojaus reakcija neteisinga: susidūręs su pavojingu, magiškų galių turinčiu anti-podu, jis vykdo šio prašymą ir padeda jam naudoti magiją. Trečiojo lygmens semantinė interpretacija – herojus patiria antipodo magišką poveikį (КТНС: 592, tipas 1.2.1.10. versija 2).

Pasakoje, iš kurios paimtas analizuotas fragmentas (K 1.2.1.10. / AT 303), kaip ir daugelyje kitų siužetų, pateikiama svarių argumentų, jog susidūrimo rezultatas priklauso nuo herojaus veiksmo ar kelių veiksmų – jo poelgio „žingsnių“. Toje pačioje pasakoje du broliai tomis pačiomis aplinky-bėmis veikia skirtingai, todėl ir susidūrimo rezultatai būna priešingi. Dalyje pasakos variantų ES, kuriame vaizduojamas neteisingas herojaus elgesys, kartojamas (akmenimis pavirsta du broliai). Analizuoto ES semantinėje po-roje antras / trečias brolis neima raganos rykštelės ir nešeria savo žvėrims. Ragana negali jo ir žvėrių paversti akmenimis.

Kai pasakų ES vaizduojami herojų išmėginimai, vyresnis amžiumi ar

155


aukštą statusą turintis antipodas liepia visiškai nuo jo priklausomam herojui kaip nors elgtis ar draudžia ką nors daryti, o herojus privalo klausyti. Tiesa, herojai ne visada tiksliai vykdo liepimą; neretai jo vykdymas tik imituoja-mas. Štai vienas tokių ES:

Pradinė situacija: Sesuo yra pono namuose. Liepimo akcija: Ponas duoda seseriai raktus ir obuolį. Jis liepia nešiotis obuolį, leidžia eiti į visus kambarius, bet į vieną kambarį liepia neiti. Herojaus akcija: Herojaus veiksmai: Kai ponas išvyksta, sesuo vaikšto po visus kambarius, įeina ir į uždraustą kambarį. Obuolys iškrenta jai iš rankų ir susitepa. Sesuo nušveičia obuolį pelenais. Antipodo veiksmai: Ponas grįžta ir klausia seserį, ar ji buvo uždraustame kambaryje. Jis liepia parodyti obuolį. Herojaus veiksmai: Sesuo sako nebuvusi uždraustame kambaryje. Ji parodo švarų obuolį. Antipodo veiksmai: Ponas giria seserį ir leidžia jai gyventi jo namuose.Rezultatas. Sesuo [išlaiko bandymą] ir lieka gyva.

Taigi ponas išbando seserį, ar ši klauso jo nurodymų. Jis turi priemonę, teikiančią informaciją apie sesers veiksmus. Sesuo sako netiesą, bet sugeba padaryti taip, kad priemonė jos žodžius patvirtintų. Herojaus akcijos inter-pretacija antrajame lygmenyje – herojus imituoja, kad jis neatliko antipodo uždrausto veiksmo, o trečiajame lygmenyje – herojus demonstruoja, kad jis laikosi antipodo nustatytų taisyklių (КТНС: 651, tipas 3.1.0.3.versija 1). Ana-lizuoto ES semantinėje poroje vyresnioji sesuo taip pat užeina į uždraustą kambarį ir ponui sako netiesą, bet parodo susitepusį obuolį. Ponas sužino, jog liepimo nepaisyta; jis seserį nužudo. Šio ES herojus nesugeba nuslėpti, kad nesilaiko antipodo nustatytų taisyklių (K 3.1.0.3. / AT 311).

Pateikti pavyzdžiai ir daugybė kitų skirtingų žanrų pasakose aptinkamų ES liudija, kad juose vaizduojami personažų interesų susidūrimai, o pasa-kas suvokiantys žmonės vertina poelgius ir jų pasekmes iš herojų pozicijų. Susidūrimų metu herojai gana dažnai gudrauja, net apgaudinėja antipodus. Herojų veiksmai pateisinami, kai jiems tenka bendrauti su pavojingais an-tipodais, kai iškyla grėsmė prarasti gyvybę ar tikrąjį pavidalą. Gudravimas pateisinamas ir tada, kai herojai privalo išlaikyti rimtus išmėginimus, kad gautų lygias teises (neretai tai sutampa su teise gyventi). Tačiau herojai gud-rauja ir norėdami tapti pranašesni antipodų sąskaita. Šie herojų veiksmai

156


prieštarauja moralės normoms, bet jie pasakose nesmerkiami, nes antipodai būna visiškai svetimi herojui – mitinės būtybės, skirtingo statuso tolimų šalių gyventojai ar jokiai bendruomenei nepriklausantys pavojingi žmonės (pvz., plėšikai). Vis dėlto negalima tvirtinti, jog pasakų ES herojai yra gėrio įsikūnijimai, visada laikosi aukštos moralės normų ir kovoja su blogiu.

Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad stebuklinių pasakų herojai negudrauja susidūrę su savo giminės nariais. Iš maždaug 12 tūkstančių šio žanro lietuvių pasakų variantų mes aptikome vienintelį ES – minėtos taisyklės išimtį: vyk-dydamas pamotės reikalavimą, tėvas vyksta namo palikęs dukterį miške, bet imituoja, kad malkas kapoja. Stebuklinėse pasakose giminės nedažnai būna ir antipodų-herojaus konkurentų vaidmenyse. Nedaug atvejų, kai giminės savo noru tampa antipodų – pavojingų svetimųjų – artimaisiais. Tokie per-sonažai aptinkami ypač sudėtingų struktūrų pasakose. Todėl galima manyti, kad jų siužetai susiformavo atsiradus prieštaravimams genties viduje.

Herojai kartais gudrauja ne tik gelbėdami save, o antipodai būna ne tik pavojingi, bet ir palankūs herojams. Tai ypač paremia sprendimą neskirs-tyti personažų į teigiamus ir neigiamus. Herojų santykius su fakultatyviais personažais toli gražu ne visada lemia giminystė ar priklausymas šeimai. Pa-vyzdžiui, herojaus artimasis (jo giminaitis ar šeimos narys) ne visada padeda herojui siekti tikslo, o antipodo artimasis ne visada būna jam nepalankus. Šie personažai irgi siekia tam tikrų tikslų ir taip pat gudrauja klaidindami arba herojų, arba antipodą. Be abejo, kai kurie herojaus artimieji visada jį palaiko ir yra tarsi jo antrininkai (mes jiems priskiriame požymį herojui savi pagal tikslo bendrumą). Dažniausiai tai herojaus prijaukinti ar jam dėkingi gyvūnai bei stebuklingi daiktai, klausantys tik savo šeimininko nurodymų (Кербелите 1991: 50–53).

Herojų elgesį susidūrimo su antipodais ar neįvardytomis jėgomis metu mes vadiname teisingu ar neteisingu. Kategorija teisingas elgesys – ne morali-nis veiksmų vertinimas. Taip pasakoma, kad herojus atsižvelgė į susidariusią situaciją ir rado sprendimą, lemiantį teigiamą susidūrimo baigtį. Herojaus neteisingas elgesys nesutrukdo laimėti pavojingam antipodui.

Antipodai irgi vertinami iš herojų pozicijų: siekiantys iš herojų ką nors atimti yra pavojingi ar klastingi, bet turintys herojams reikalingų materia-liųjų dalykų ar žinių gali būti atsargūs, patiklūs ir net geranoriški. Nesunku pastebėti, kad pasakose atsispindi prieštaringi realių žmonių tarpusavio san-tykiai.

Skirtingų žanrų pasakose, kurioms būdingos paprastos siužetų

157


struktūros, neretai gretinamas dviejų herojų elgesys tomis pačiomis aplin-kybėmis. Tų pasakų pragmatinė paskirtis nesunkiai pastebima: elgesio ir pa-siektų rezultatų lyginimas padeda klausytojams pasirinkti sektiną pavyzdį, t. y. pasakos moko, kaip elgtis tam tikrose situacijose. Dviejų herojų elgesio opoziciją kartais atitinka ir pačių herojų moralinių savybių priešprieša. Ji sustiprėja, kai tam tikros pasakos versijose ES įterpiami į įrėminimus ir at-siranda galimybių išsamiau apibūdinti abiejų herojų moralinius principus. Pavyzdžiui, keliuose pasakų siužetuose aptinkamas toks įrėminimas: pamotė liepia išvežti į mišką geraširdę ir darbščią podukrą, kad ši ten žūtų, bet po-dukra lieka gyva ir su dovanomis grįžta namo. Prie jo prijungiamas kitas įrė-minimas: pamotė nori, kad ir jos duktė gautų dovanų, ir liepia ten pat vežti jos piktą, išlepintą dukterį, bet toji žūva. Kai kurie autoriai, tyrinėję tokius ES įrėminimus turinčias pasakas, daugiau dėmesio kreipia į podukros ir pamotės dukters apibūdinimus ir akcentuoja pamotės ir podukros santykius (Мелетинский 1958: 179–212). Jie tik prabėgomis pasako, kad susidūru-sios su pavojingu antipodu-svetimuoju ar antipodu-bandytoju dvi mergaitės elgiasi priešingai. Pavyzdžiui, podukra atsisako šokti su velniu teigdama, kad jai trūksta kokio nors daikto. Velnias verčiamas nešioti po vieną daiktą iki gaidgystės, kai tampa nepavojingas. Pamotės duktė iš karto išskaičiuoja geidžiamus daiktus ir juos tuoj pat gauna; iki gaidgystės velniai suspėja ją užšokdinti (К 1.1.1.4. / AT 480). Susidūrusi su bandytoju-personifikuotu šalčiu viena mergaitė sako, kad šalta, bet žiemą taip ir turi būti (ji pripažįsta, kad nepalankios sąlygos yra objektyvios), o antroji norėtų, kad šaltis dingtų, t. y. nori, kad objektyvios sąlygos pasikeistų (К 3.1.0.7. / AT 480).

Kartais susidaro įspūdis, jog kai kurie herojai (pvz., podukra) visada elgiasi teisingai. Toks įspūdis sustiprėja, kai sudėtingesnį siužetą sudaro to paties tipo paprastų struktūrų suma. Dėl to susiklosto ES kompleksų prieš-prieša: viename jų vaizduojamas tik teisingas elgesys, kitame – tik netei-singas. Pavyzdžiui, į savo trobelę grįžusį lokį mergaitė perkelia per slenkstį rankomis, pamaitina pelytę ir taip nusipelno jos paramą, po trobą nebėgioja pati, o bėgioja pelytė – mergaitė lieka gyva. Kita mergaitė perkelia lokį per slenkstį šakėmis, nepamaitina pelytės, pati bėgioja po trobelę skambindama varpeliu – lokys pataiko į ją akmeniu ir užmuša (К 3.1.0.2. / AT 480).

Pasekime, kaip to paties herojaus elgesys vaizduojamas sudėtinguose siu-žetuose. Kai tas pats herojus kelis kartus susiduria su tuo pačiu antipodu-sve-timuoju, aptinkami ES, iliustruojantys ir teisingą, ir neteisingą elgesį. Klai-dos būdingos net gerokai idealizuotiems stipruoliams. Keliuose stebuklinių

158


pasakų siužetuose ES herojus du ar net tris kartus kartoja tą pačią klaidą, kol pagaliau būna skaudžiai pamokomas, kaip reikia elgtis. Pavyzdžiui, senis kal-tina šaltį, kam šis nušaldęs jo agurkus – šaltis duoda jam stebuklingą stalelį. Senis liepia staleliui pasidengti karčemos šeimininkui matant – šis pakeičia stebuklingą stalelį paprastu. Senis taip pat praranda ir antrą šalčio dovaną – stebuklingą avinėlį. Gavęs trečią dovaną, nežinodamas iškviečia iš būgno vaikinus, kurie jį lupa ir moko gyventi. Taip pamokytas, senis išprovokuoja karčemos šeimininką išsikviesti iš būgno tuos pačius vaikinus; priluptas ap-gavikas atiduoda visas šalčio dovanas (К 2.2.1.1. / AT 563, 564). Vaizduojant du ar net tris kartus tą pačią klaidą kartojantį herojų sukuriamas įspūdis, jog žmogui gana sunku pakeisti savo elgesio modelį.

Mes pateikėme pavyzdžių, kai tas pats herojus skirtingomis aplinkybė-mis elgiasi ir neteisingai, ir teisingai. Tačiau esama priešingo herojaus elge-sio atvejų ir tomis pačiomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, du ar tris kartus sesuo įspėja brolį, kad negertų vandens iš gyvulio pėdos, nes tuo gyvuliu pavirsiąs, ir šis jos paklauso. Vis dėlto trečią ar ketvirtą kartą brolis nekreipia dėmesio į įspėjimą, geria iš avinuko ar stirniuko pėdos ir virsta gyvūnu (К 1.2.1.8. / AT 450). Tokių kartojimų pasitaiko ir vaizduojant herojų išmėginimus. Pa-vyzdžiui, broliui liepiama kopti į kalną ir neatsigręžti. Du kartus šaukiamas jis ištveria neatsigręžęs, bet trečią kartą išgirsta savo motinos balsą ir atsigrę-žia (К 2.2.1.1. / AT 707). Kitoje pasakoje mergaitė dieną naktį sėdi prie ne-gyvo karaliaus ir skaito knygą, bet paskutinę minutę pasišalina – nuopelnus pasisavina jos vietą laikinai užėmusi kita mergaitė (К 3.2.0.6. / AT 437).

Nesunku pastebėti, kad herojaus priešingas elgesys tomis pačiomis aplinkybėmis vaizduojamas ES semantinėse porose. Kadangi pozityviųjų ES rezultatai nereiškiami leksikos priemonėmis, du ar trys ES sudaro sam-plaikas, kurios suvokiamos kaip vientisi pasakų fragmentai. ES, kuriame vaizduojamas teisingas herojaus elgesys, sudėtingoje struktūroje yra ne-reikšmingas: siužeto raidai svarbus tik neteisingas herojaus poelgis. Be to, pakito ES semantinių porų paskirtis. Priminsime, kad jos sudarė paprastas struktūras, parankias dviejų herojų priešingam elgesiui palyginti ir elgesio taisyklėms propaguoti. O ES samplaikos padeda meniškai pavaizduoti vieno herojaus būseną, jo dvejones, vidinę kovą. Visa tai leidžia manyti, jog tokios samplaikos susidarė iš trečio tipo paprastų struktūrų (pirma vaizduojamas teisingai pasielgęs herojus). Taip buvo atrastas būdas, kaip akivaizdžiai paro-dyti tikslų konkurenciją, kuri būdinga ne tik pasakų herojams, bet ir kiek-vienam žmogui. Net paskatinti neatlikti pavojingo veiksmo ir įspėti apie

159


tokio elgesio pasekmes pasakų herojai ir realūs žmonės neretai pasirenka menkesnį tikslą, o apie svarbų tikslą užmiršta ir papuola į bėdą.

Keliuose lietuvių pasakų siužetuose to paties tikslo siekiantis herojus pradžioje elgiasi neteisingai, o vėliau – teisingai. Pavyzdžiui, danguje auk-lėjamai mergaitei liepta neiti į vieną kambarį. Ji ten įeina, bet Marijai sako nėjusi. Marija žino, kad mergaitė sako netiesą, ir išvaro ją iš dangaus. Mer-gaitė išteka, pagimdo kūdikius, bet tie vienas po kito dingsta. Kaskart jai pasirodo Marija ir klausia, ar ji buvo įėjusi į uždraustą kambarį. Marijos au-klėtinė atkakliai neigia ten ėjusi. Apkaltinta savo kūdikių žudymu ir vedama ant laužo galų gale ji pasako Marijai tiesą. Jos kūdikiai atsiranda, o ji grįžta į šeimą. Šioje pasakoje tarp samplaiką sudarančių elementų įsiterpia keli ES apie sėkmingas vedybas ir sukrečiančius įvykius šeimoje, kurie atstoja ska-tinimą elgtis teisingai. Į ES apie šeimos problemas įsiterpia samplaiką suda-rančių ES antipodo ir herojaus dialogas. Šis samplaikos ir šeimos problemas vaizduojančių kelių ES derinys padeda atskleisti, jog ir pasakos herojui, ir realiam žmogui sunku prisipažinti nusižengus. Pasakos siužeto struktūros sudėtingumas leidžia manyti, kad mus pasiekę kūrinio variantai susiformavo palyginti nesenais laikais.

Pradžioje neteisingas, o vėliau teisingas to paties herojaus elgesys vaiz-duojamas pasakos „Burtininko mokinys“ (K 3.1.0.11. / AT 325) varian-tuose. Norintis atsiimti savo sūnų tėvas privalo išlaikyti bandymą – atpažinti žirgu ar paukščiu paverstą sūnų tarp visiškai vienodų gyvūnų. Pirmaisiais metais jis sūnaus neatpažįsta, o kitais metais pats sūnus ar kelyje sutiktos moterys jam pasako vos pastebimą žirgu, gandru ar balandžiu paversto sū-naus požymį. Būdinga tai, jog visuose aptariamos pasakos variantuose ne pats tėvas suvokia, jog reikia ieškoti individualios, vieną gyvūną nuo kitų skiriančios išvaizdos, veiksmo ar situacijos detalės. Herojaus sėkmė visiškai priklauso nuo gautos informacijos. Būtina priminti, kad aptariamoje pasa-koje išbandomas suaugęs žmogus, o kitose stebuklinėse pasakose išbandomi jauni žmonės. Tai leidžia spręsti apie pasakos siužeto susiformavimą nelabai senais laikais. Jis galėjo susiklostyti tada, kai jaunimo išmėginimų (iniciaci-jos papročių) paskirtis jau buvo primiršta.

Pasakos apie burtininko mokinį antroje dalyje, kuri daug kartų fik-suota ir kaip savarankiškas kūrinys (K 1.2.1.10. / AT 325), vaizduojamos ke-lios bergždžios vaikino pastangos pabėgti nuo savo mokytojo: jis pasiverčia kiškiu, bet burtininkas pasiverčia skaliku ir vejasi kiškį; vaikinas pasiverčia balandžiu ir skrenda, bet pasivertęs vanagu burtininkas jį gaudo. Pagaliau

160


vaikinas pasiverčia žiedu ir paprašo karalaitę jo niekam neatiduoti. Šioje pasakoje aptinkamas giminingos semantikos, bet konkrečiame lygmenyje skirtingų ES derinys. Jis parankus parodyti, kad net gudrybių mokančiam herojui sunku pranokti už save galingesnį antipodą: tik po dviejų ar trijų ne-sėkmingų mėginimų pabėgti pasivertus greitu žvėreliu ar paukščiu vaikinui pavyksta rasti tinkamą sprendimą – prašyti personažo, galinčio jį apsaugoti, globos. ES derinys ne tik padeda parodyti, kad labai sunku rungtis su ga-lingu antipodu, bet ir sukuria draminę įtampą, verčia klausytojus sielotis dėl herojaus nesėkmių.

Analogiškas dviejų neigiamų ir vieno teigiamo ES derinys aptinkamas pasakoje, kurioje jaunuolis išmėginamas, ar sugebės pasislėpti nuo visą pa-saulį matančios merginos (K 3.1.0.1. / AT 329). Paukštis išneša jaunuolį į padanges, jį praryja lydeka ir neria į marių gelmes, bet mergina pažiūri į savo stebuklingą veidrodį ar knygą ir jaunuolį pamato. Trečią kartą jaunuolis pasislepia už stebuklingo veidrodžio arba pavirtęs adata įlenda į stebuklingą knygą / pasivertęs muse įlenda į visą pasaulį rodantį stiklinį butelį, stovintį ant merginos stalo. Ši ES semantinės poros samplaika padeda parodyti, kaip sunku surasti teisingą sprendimą – priemonė iš tikrųjų stebi visą pasaulį, bet (kaip ir žmogaus akis) negali matyti, kas darosi už jos nugaros ar jos pačios viduje.

Keliose pasakose draminė įtampa kuriama daug kartų kartojant neigia-mai pasibaigiantį ES, kuriame gegutė ar kitas paukštis praneša broliams apie pavojų jų sesers gyvybei, kol jauniausias brolis pranešimu patiki (K 1.1.1.4. / AT 312). Daug kartų kartojama ir poveikio akcija, kai neatpažinta sesuo ne-tiesiogiai informuoja brolius, jog seserimi jie laiko laumę-raganą. Paprastai tik jauniausias / devintas brolis išgirsta sesers pokalbį su žirgu (K 2.2.1.1. / AT 451A). Šios samplaikos beveik neturi didaktinės paskirties (vaizduo-jamose situacijose sesuo neturi kitų galimybių veikti); jose ryški meninė paskirtis.

Būtina pastebėti, kad samplaikos, kuriose herojus iš pradžių elgiasi neteisingai, o vėliau randa teisingą sprendimą, ne visada sudarytos iš ES semantinių porų. Kartais naudojami porą sudarančių tipų skirtingų versijų elementarieji siužetai, o kartais panaudojami semantiškai artimi elementai. Įdomu, kad teigiami ES, kurie pateiktuose pavyzdžiuose naudojami kaip priešprieša kartojamiems neigiamiems ES, kitose pasakose ar to paties siu-žeto variantų dalyje aptinkami kaip savarankiški elementai, iliustruojantys teisingą herojaus elgesį. Skirtingose pasakose herojai iš karto randa būdą,

161


kaip pasislėpti nuo pavojingo antipodo, kaip atsidurti antipodui neprieina-moje vietoje ar jį pašalinti. Pavyzdžiui, berniukas sėdi ąžuole, kurį raga-nos kerta / graužia. Jis šaukia savo gyvulius; šie atbėga ir raganas sutrypia (K 1.1.1.15. / AT 327F).

ES samplaikos, kuriose vaizduojamas ne iš karto teisingai veikiantis ir negreitai tikslą pasiekiantis herojus, susiformavusios iš archajiškos antro tipo paprastos struktūros: vienas herojus elgiasi neteisingai ir tikslo nepasiekia, o antras herojus elgiasi priešingai ir laimi. Lietuvių stebuklinėse pasakose mi-nėto tipo paprasta struktūra retai teaptinkama. Šio tipo paprastos struktūros neigiamais ir teigiamais pavyzdžiais mokė, kaip reikia elgtis norint išvaduoti antipodo pagrobtą artimąjį ar norint išlaikyti rimtą bandymą. ES samplai-kose dėmesys nukrypo į vieno herojaus likimo vingius, atskleidžiama jo būsena ieškant teisingo sprendimo, kartojant prašymus ar pagalbos šauks-mus, į kuriuos kiti personažai ilgai nereaguoja. ES poros kaip įtaigios elgesio taisyklės iliustracijos paskirtis nublanko.

Ypač retai lietuvių stebuklinėse pasakose aptinkama dviejų ES sam-plaika, kurios herojus suvokia netinkamą savo elgesį ir pasitaiso. Kareivis kelyje sutinka senelį ir praeina su juo nepasisveikinęs. Jis tuoj pat gailisi taip pasielgęs, užuolanka užbėga į priekį, vėl sutinka tą patį senelį ir pasisvei-kina. Matome, kad herojus pastebėjo nusižengęs kasdienės etikos normai. Iš 12 tūkstančių lietuvių stebuklinių pasakų variantų mes neaptikome dau-giau pavyzdžių, kuriuose būtų vaizduojamas neteisingai pasielgęs herojus ir nieko negavęs, o šiek tiek vėliau tas pats herojus susidurtų su tais pačiais personažais ir užsitarnautų jų palankumą.

Vienoje lietuvių pasakoje-legendoje herojus keičia neteisingą požiūrį į Dievą. Žmogus pasakė griausiąs kluoną, bet jo namuose atsitiko nelaimė, todėl teko darbą atidėti. Žmogus vėl pažadėjo griauti kluoną – ir vėl teko išgyventi kitą nelaimę. Trečią kartą jis pasakė: Jeigu Dievas padės, griausiu kluoną, ir savo sumanymą įvykdė. Kad būtų visiškai aišku, jog nelaimes siuntė Dievas, į siužeto struktūrą įterpti detalizuojantys ES: kregždė pasi-skundė Dievui, kad žmogus griaus kluoną, kurio pastogėje yra jos lizdas, bet Dievas ją nuramino: Jis dar manęs neatsiklausė. Kai kregždė skubėjo skųstis trečią kartą, Dievas pasakė: Tikrai griaus, nes manęs atsiklausė / paprašė mano pagalbos (KLPTK 2: 47, tipas K 3.1.0.7. / AT 830C). Šioje pasakoje, kaip ir krikščioniškose legendose, žmogus gauna įrodymų, kad jis nuo Dievo priklausomas.

Herojaus elgesio ar jo teiginių vertinimo pokyčiai savitai vaizduojami

162


tose parabolėse, kurių struktūras sudaro semantinės poros – neigiamo ir teigiamo ES samplaikos. Herojus ką nors vertina, pasako apie savo jausmus, kam nors dėkoja, bet tai išsako antipodui nesuprantama forma. Todėl he-rojaus išmintingas pasakymas net palaikomas įžeidimu / kvailyste. Pavyz-džiui, senis rado lobį, bet šaukė radęs mirtį. Trys vyrai pavadino senį kvailiu, paprašė padovanoti lobį (K 1.1.1.27. / AT 863). Atsiskyrėlis vietoj įprastų padėkos žodžių už ponios atsiųstą maistą kartojo: Gerai darai – sau, blogai darai – sau. Įsižeidusi ponia sumanė senį nunuodyti (K 1.1.1.27. / AT 837). Vyresnės dukterys sakė tėvą mylinčios kaip auksą ir sidabrą, o jauniausioji – kaip druską. Supykęs tėvas išvarė ją iš namų (K 1.1.1.27. / AT 923). Vėliau suvokiama, kad herojus buvo teisus / išmintingas. Surastas lobis iš tikrųjų išprovokavo žudynes: norėdami gauti didesnę lobio dalį, trys vyrai nužudė vienas kitą. Atsiskyrėliui nusiųstą užnuodytą duoną suvalgė ponios sūnus ir mirė. Kai dingo druska, tėvas suprato jauniausios dukters žodžius: ji sakė mylinti tėvą kaip kasdien reikalingą dalyką, be kurio sunku gyventi. Pa-rabolių herojai nesikeičia, bet antipodas įgyja daugiau patirties ir sugeba herojų suprasti. Paprastai antipodas nieko nebegali pakeisti, neretai jis net negali pripažinti, kad herojus buvo teisus, nes arba antipodas yra žuvęs, arba herojus yra toli. Svarbu, kad herojaus teisumą gali įvertinti paraboles pasa-kojantys ar jų besiklausantys žmonės. Ko gero, jie suvokia, kodėl herojus laiku nebuvo suprastas: išmintingus aforizmus ar metaforiškus teiginius jis pasakė tiesmukiškai mąstančiam ir perkeltinių reikšmių nesuprantančiam antipodui.

Taigi pasakose sunku rasti absoliučiai teigiamus personažus, t. y. tokius, kurie visur ir visada elgtųsi garbingai (niekada nieko neapgaudinėtų, neme-luotų, nesisavintų svetimų gėrybių). Herojų elgesį lemia konkrečios situa-cijos, ypač tai, su kuo jie susiduria. Kai susiduriama su pavojingais antipo-dais, norinčiais atimti gyvybę ar pagrobti artimąjį, herojai visais įmanomais būdais ginasi ar vaduoja savo artimuosius bei kitus kenčiančius personažus. Tada herojai būna net žiaurūs, bet jų elgesys vertinamas kaip atpildas už piktus darbus. Apsiginti, apginti kitų nesugeba tie herojai, kurie neranda teisingos išeities, neturi reikalingų priemonių. Taigi galima kalbėti tik apie tam tikrose situacijose teisingai ar neteisingai besielgiančius herojus. Visada pravartu prisiminti, kad jie susiduria su skirtingais antipodais. Kai antipodai siekia iš herojų ką nors atimti, su jais būtina elgtis kaip su pavojingomis būtybėmis ir gintis ryžtingai.

Kai antipodai turi herojams reikalingus objektus, jie net neprašomi

163


padeda įveikti sunkumus. Su tokiais antipodais susitariama geruoju, bet ne-retai herojai naudojasi jų patiklumu ar nežinojimu. Tose stebuklinėse pasa-kose ir pasakose-legendose, kurių siužetų pagrindas – paprastos struktūros, padedančios teisingai pasirinkti elgesio pavyzdžius, vaizduojami teisingai pasielgę herojai arba gretinamas dviejų herojų elgesys. Sudėtinguose siuže-tuose, kuriuose aptinkamos paprastų struktūrų sumos, taip pat gretinamas dviejų herojų elgesys. Kituose sudėtinguose stebuklinių pasakų siužetuose vaizduojami ir teisingi, ir neteisingi to paties herojaus poelgiai. Neretai paprastos struktūros čia virsta ES semantinių porų samplaikomis, kurios pa-deda parodyti herojaus būseną, jo dvejones renkantis vieną iš dviejų tikslų. Pasakose, kuriose herojus pradžioje elgiasi neteisingai, o paskui randa tei-singą sprendimą, atsispindi abejonės tradicinių elgesio taisyklių patikimumu ir mėginimai ieškoti efektyvesnių būdų tikslui pasiekti. Vis dėlto stebu-klinių pasakų herojai labai retai kritiškai vertina savo poelgius. Parabolėse herojų teisumas ir išmintingumas paaiškėja be jų pačių pastangų, nes juos vertina įvykių eiga, kuri keičia antipodų požiūrį.

Pasakos ne tik moko elgtis tam tikrose situacijose, bet ir vaizduoja ga-limus žmonių poelgius. Žmogus pasakose toks, koks realybėje – ir kilnus, pasiaukojantis, drąsus, išradingai siekiantis laisvės sau ar savo artimiesiems, ir mokantis apsimesti, imituoti paklusnų, pasinaudoti antipodo nežinojimu ar patiklumu. Taigi pasakų ES herojai-žmonės nėra nei visada geri, nei blogi, o prieštaringi.

164

NEVIENODAS PASAKŲ PERSONAŽŲ POELGIŲ VERTINIMAS

Pasakų sekėjai ir klausytojai vienus personažus laiko gerais, jaudinasi dėl jų nesėkmių, džiaugiasi sėkmėmis, o kitus laiko blogais, jų poelgius smerkia, pralaimėjusių nesigaili. Tokį požiūrį į personažus formuoja patys pasakų tekstai: sudėtingų siužetų struktūriniai elementai gana dažnai taip sujungti, kad būtų parodytas vieno asmens ar vienos šeimos likimas; o ki-tais personažais (antipodu, herojaus bei antipodo artimaisiais) domimasi ir jų poelgiai vertinami tik tiek, kiek nuo jų priklauso pasirinktas vaizda-vimo sub jektas. Kai sudėtingoje struktūroje tarp teigiamų ES įsiterpia tą patį herojų vaizduojantis neigiamas ES arba kai ES semantinė pora sudaro samplaiką (tas pats herojus du kartus pasielgia teisingai, o trečią kartą – ne-teisingai) palaikomo personažo pralaimėjimas suvokiamas kaip klaida, kurią būtina atitaisyti.

Šis įspūdis išlieka tol, kol pasaka suvokiama kaip vientisas kūrinys ir dėmesys krypsta į herojaus pasiektus rezultatus, o jų priežastys – visų pirma herojaus veiksmai – atsiduria šešėlyje. Vos tik sudėtinga siužeto struktūra „išardoma“, t. y. išskiriami elementarieji siužetai, kurių kiekvienas turi savo herojų ir vaizduoja jo susidūrimus su antipodais, dėmesys tarsi savaime krypsta į personažų veiksmus.

Teigiamų rezultatų pasiekia ir kilniai pasielgę, ir gudraujantys bei patik-lius antipodus apgaunantys herojai. Pavyzdžiui, herojai gudrauja tuose ES, kurie priklauso tipui 1.1.1.20. Herojus provokuoja antipodą dirbti pašalinį darbą (berniukas įtikina raganą, kad jai reikia nusiprausti, ir pabėga; paukštis sako paimsiąs raganos slepiamą kastuvą – toji priverčiama nesivyti bėglių, o nešti kastuvą namo). Herojai gudrauja ir ES, priklausančiuose tipui 1.1.2. 1. Hero-jus imituoja, kad jis yra antipodo paskirtoje vietoje (pvz., mergaitė pažada ieškoti raganos galvą, bet pripila į plaukus kruopų ir užsodina vištą, o pati pabėga). Tipo 1.1.1.18. Herojus imituoja grėsmę antipodui herojai vaizduoja daug galin-čius (pvz., pasako, kad daugiausia teks beuodegiam vilkui), o tipo 1.1.1.15. Herojus pakeičia save kitu personažu ar objektu elementariuosiuose siužetuose herojai išsaugo savo gyvybę likviduodami antipodą (berniukas išprovokuoja raganą ar jos dukterį atsigulti ant ližės ir įkiša ją į karštą krosnį) ir kt.

165

ŽINIOS APIE PASAULĮ IR ŽMOGŲ PASAKOSE · NEVIENODAS PASAKŲ PERSONAŽŲ POELGIŲ VERTINIMAS Z

„Teigiamų“ herojų apgavystės ir net žiaurūs veiksmai pateisinami, kai jiems tenka gelbėti savo gyvybę ar vaduotis iš pavojingos situacijos. Patei-sinami ir tie herojai, kurie numato jiems gresiantį pavojų ir gudrauja norė-dami gauti informacijos apie pavojingų antipodų veiksmus. Gudravimai ir net žiaurumai yra herojų savigynos priemonės; tokių veiksmų nenaudojan-tys herojai elgiasi neteisingai.

Kai pasakų struktūros yra antro ir trečio tipo paprastos struktūros arba jos yra svarbios organizuojant sudėtingus siužetus, vertinami dviejų tomis pačiomis aplinkybėmis priešingai pasielgusių herojų veiksmai. Teigiamų ES herojai pasirodo esą protingi, geros orientacijos, dosnūs ir užjaučiantys silpnuosius, kantrūs, žinantys tam tikras taisykles, gebantys numatyti anti-podų reakciją ir t. t., o neigiamų ES herojai tose pačiose situacijose parodo išvardytų dorybių stoką ar negatyvius požymius. Todėl sukuriamos sąlygos teigiamų ES herojus laikyti geraisiais personažais, o neigiamų – blogai-siais. Jeigu teigiamo ES herojus yra skriaudžiamas, o neigiamo herojus yra skriaudiko artimasis (pvz., pamotės duktė), tekstuose įterpiama papildomų žinių apie nevienodas jų dorybes (pasakoma apie skriaudžiamos podukros darbštumą, kantrybę, nuolankumą, o pamotės duktė apibūdinama kaip tin-ginė, išlepinta, godi).

Vis dėlto labai teigiamai apibūdinta podukra išmėginimo metu sugeba gudrauti ir apgauti bandytoją. Pavyzdžiui, meška liepia podukrai bėgioti po trobą ir skambinti varpeliu, bet ši pririša varpelį pelytei; meška mėto akme-nis ir pagalius ten, kur girdi skambant varpelį, bet pelytei nepataiko. Pamo-tės duktė negudrauja ir bandytojo neapgaudinėja, elgiasi taip, kaip meš-kos liepta – pati bėgioja skambindama varpeliu ir yra užmušama. Poduk ros gudravimą nustelbia ankstesnis kilnus jos poelgis: ji pamaitino pelytę. Be to, podukra užjaučiama, nes pamotė liepė ją išvežti į mišką, kad ten žūtų. Pamotės dukters nemokėjimas apgaudinėti, kuris kitokiame kontekste būtų laikomas dorybe, vertinamas negatyviai: ji prarado gyvybę, nes neužjautė silpnos pelytės ir išmėginimo metu negavo jos paramos. Galima manyti, kad pozityvų ar negatyvų herojų poelgių vertinimą gerokai lemia ES rezultatai: gyvybę ar laisvę išsaugojęs herojus palaikomas, ko gero, dar ir todėl, kad archajiškuose ES jis reikalingas visai genčiai, kad ji galėtų egzistuoti.

Kai pasakose vaizduojami herojų-žmonių konfliktai su galingomis ir pavojingomis mitinėmis būtybėmis, žmonės visada užjaučiami ir palaikomi. Šios tendencijos ypač išryškėja, kai palyginami teigiami ir neigiami ES, kuriuose atliekami iš esmės tie patys veiksmai, bet vienuose juos atlieka

166


antipodas, o kituose – herojus. Pavyzdžiui, kai pasilenkusį prie upelio at-sigerti tėvą kažkas nutveria už barzdos ir reikalauja pažadėti tą, ko namie nepaliko, neįvardytas mitinis personažas laikomas klastingu ir pavojingu. Tačiau jaunuolis, pavogęs besimaudančios gulbės sparnus ir reikalaujantis pažado padėti jam išmėginimo metu, laikomas gudriu ir numatančiu ateitį. Paruošusi pilną žarijų duobę, ją užmaskavusi ir įstūmusi ten seserį ar ka-raliaus žmoną ragana laikoma žiauria ir klastinga, bet toks pats elgesys su mergaitę pagrobusiu vilku yra palaikomas. Lietuvių stebuklinėse pasakose išskirtų ir 5 tipams priklausančių ES herojų veiksmai sutampa su kitų pen-kių ES antipodų veiksmais, bet iš herojų pozicijų vertinami priešingai. Ver-tinimo tendencingumas pastebimas net tipų pavadinimuose (kaip minėta, jie sutampa su ES herojaus akcijos trečiojo lygmens interpretacija):

1. 1.2.1.12. Herojui nepavyksta išvengti netinkamų žmogui gyventi są-lygų.

1.1.1.22. Herojus pasiekia, kad antipodas patektų į netinkamas gyventi sąlygas.

2. 1.2.1.6. Herojus suartėja su pavojingu antipodu.

1.1.1.23. Herojus provokuoja antipodą tapti pasiekiamu.

3. 2.2.1.1. Herojus nerūpestingai saugo svarbų objektą.

1.1.2.11. Herojus pasiekia, kad susilpnėtų reikalingo objekto apsauga.

4. 1.2.1.8. Herojus kontaktuoja su pavojingu personažu ar objektu.

1.1.1.21. Herojus pasiekia, kad antipodas kontaktuotų su pavojingu objektu.

5. 1.2.1.5. Herojus sutinka su nepriimtina antipodo sąlyga.

1.1.2.13. Herojus gauna galimybę kelti antipodui sąlygą.Iš esmės vienodų herojaus ir antipodo veiksmų priešingi vertinimai

dažniau aptinkami stebuklinių pasakų ES, bet pasitaiko ir kitų žanrų pasa-kose. Pasakose apie gyvūnus pavojingų antipodų vaidmenyje vaizduojami didieji miško žvėrys (vilkas, meška) bei kiti stipresni gyvūnai, novelinėse

167

ŽINIOS APIE PASAULĮ IR ŽMOGŲ PASAKOSE · NEVIENODAS PASAKŲ PERSONAŽŲ POELGIŲ VERTINIMAS Z

pasakose gudriai apgaunami vagys, plėšikai, prekeiviai, turtuoliai, buitinėse pasakose – ponai ir jų artimieji, kunigai (КТНС: 487–499, 535–542, 548–556, 580–585, 588–592, 640–645).

Išvardytų teigiamų ES herojai klastą naudoja siekdami tapti pranašesni (pvz., jie atima iš mitinių būtybių stebuklingus daiktus ar imituoja turį stebuklingus daiktus ir juos pelningai parduoda ponui). Herojai iš anksto suvaržo pavojingą mitinę būtybę, likviduoja anksčiau jiems pakenkusį anti-podą, pasijuokia iš aukštesnį socialinį statusą turinčio antipodo. Sąmoninga klasta ir čia pateisinama ir laikoma savisaugos priemone. Pastebima, kad laisvės siekis neretai jau suprantamas kaip noras valdyti aplinką. Taigi noras valdyti aplinką, suprantant tai kaip didesnę laisvės garantiją, ir šiandien ge-rokai trukdantis tautoms darniai bendrauti, atsirado gana seniai.

Pasakose atsispindi nevienodai taikomi kriterijai vertinant savųjų ir svetimųjų poelgius: opozicija savas – svetimas yra labai gaji. Senų senovėje susiformavęs homocentrinis ir etnocentrinis aplinkos vertinimas reiškiasi ir mūsų dienomis. Gal neįmanoma nerūšiuoti į savus ir svetimus, o objekty-vūs, visiems vienodi elgesio vertinimo kriterijai nebus atrasti? Sprendžiant iš pasakų, žmonės pastebėjo etnocentrinio požiūrio ribotumą, mėgino atsi-žvelgti į svetimųjų interesus ir jais pasitikėti. Deja, toks mąstymas pasireiškia tik ekstremaliomis aplinkybėmis. Įvairių tautų pasakose ypač dažnai aptin-kami elementarieji siužetai, priklausantys tipams 1.1.2.9. Herojus pagerina antipodo būklę ir 1.1.2.10. Herojus demonstruoja antipodui savo sunkią būklę. Pamatę kenčiantį, neturintį maisto ar drabužių žmogų, išmestą į krantą žuvį ir kita, pasakų herojai nieko neklausinėdami beveik instinktyviai elgiasi tei-singai ir padeda kenčiantiems. Susidūrę su problemomis, kurių patys negali išspręsti, pasakų ES herojai irgi nerūšiuoja sutiktųjų į savus ir svetimus – pasa koja apie savo bėdą, ir sutiktasis padeda jam arba nurodo tą, kuris gali padėti. Gal ateityje žmonės pasimokys iš šių pasakų elementų ir įpras ver-tinti aplinkinius nerūšiuodami jų ir netaikydami skirtingų kriterijų?

Pasakose žmonės savęs neidealizuoja, o atvirai atskleidžia savo poelgių prieštaringumą. Dabartiniams žmonėms jos gali padėti suvokti savo nesu-tarimų priežastis ir paskatinti toliau ieškoti savitarpio supratimo, mėginti derinti visai žmonijai ir atskiriems individams svarbius tikslus.

168

ŽMOGAUS GYVYBĖS IŠSAUGOJIMO IR GRĄŽINIMO BŪDAI PASAKOSE

Visų žanrų pasakos paprastai laikomos fantastiniais kūriniais. Nors pri-pažįstama pasakų didaktinė nuostata, vis dėlto neretai manoma, jog kūrinių fantastiškumas rodąs jų turinio nerimtumą. Senovės žmonių žinių atspin-džiai pasakose tyrinėjami gana retai. Tačiau žmonėms visada buvo svarbu išsaugoti ir perduoti kitoms kartoms ne tik ūkinės veiklos ir kitokią gyve-nimo patirtį, bet ir sukauptas žinias apie pasaulį ir patį žmogų. Kol nebuvo raštijos, visa tai buvo saugoma tik kolektyvinėje atmintyje ir perduodama žodžiu. Siužetiniai kūriniai gerokai įtaigesni už teiginių pavidalu pasakomus patarimus ar kategoriškus reikalavimus. Todėl pasakose, kurios pasiekė mus iš labai senų laikų, verta ieškoti ne tik įvairių vaizdinių, bet ir racionalių žinių, stebėti jų vertinimo pokyčius.

Norėdamas laimėti, ES herojus privalo nemažai žinoti ir apie antipodo interesus, ir apie realaus pasaulio dėsningumus. Fantastika pasakose dažnai padeda akcentuoti elgesio taisyklių žinojimo efektyvumą. Nesunku paste-bėti, kad idealius daiktus elementariųjų siužetų herojai gauna tik tada, kai elgiasi teisingai, t. y. atsižvelgia į aplinkybes ir teisingai pasirenka būdą, kaip paveikti antipodą – objekto savininką.

Šiame poskyryje mes remsimės tik dešimties tipų elementariaisiais siu-žetais, kuriuose atsispindi, kaip senovės žmonės suprato gyvybės ar tikrojo pavidalo praradimą ir kaip svarstė apie jų sugrąžinimą.

Mūsų tikslas – išsiaiškinti, kurie gyvybės ar normalių galimybių išsau-gojimo būdai remiasi racionaliomis žiniomis apie žmogaus kūno sandarą ir nevienodą jo dalių svarbą, o kurie yra fantastiniai ir padiktuoti svajonių apie galimybes pašalinti kūno trūkumus ar grąžinti gyvybę.

Mus dominančių tipų elementarieji siužetai aptinkami kelių žanrų pasakų siužetuose ir sakmėse, tačiau gyvybės ir normalių galimybių grą-žinimas herojui vaizduojamas tik stebuklinėse pasakose ir vienoje pasakoje-legendoje.

Natūrali žmogaus mirtis pasakose retai tevaizduojama: vienoje stebuk-linėje pasakoje personifikuota mirtis numarina herojų, o vienoje pasakoje-legendoje žmogus atkakliai siekia gebėjimo matyti žmogaus mirtį ir stebi

169

ŽINIOS APIE PASAULĮ IR ŽMOGŲ PASAKOSE · ŽMOGAUS GYVYBĖS IŠSAUGOJIMO IR GRĄŽINIMO BŪDAI PASAKOSE

Z

sunkiai bei lengvai mirštančius ligonius. Paprastai pasakose tik konstatuo-jama herojaus artimųjų (motinos, tėvo) mirtis. Pasakų herojai žūva, kai prieš juos naudojamas smurtas, arba jie smurto išvengia. Stebuklinėse pasakose gana dažnai pasakoma, kokiu būdu herojui buvo atimta gyvybė. Kai hero-jus stengiasi išsaugoti gyvybę, pasakoma, kokią kūno dalį jis ypač stengėsi išsaugoti, o kokią nusprendė paaukoti. Pasakose vyrauja samprata, kad ypač svarbus organas yra širdis; kartais tik išlikusi širdis gali padėti grąžinti žmo-gui gyvybę tuo pačiu ar kitu pavidalu.

Iš kelių stebuklinių pasakų ir iš vienos novelinės pasakos išskirtuose elementariuosiuose siužetuose, kurie priskirti tipui 1.1.1.15. Herojus pakei-čia save kitu personažu ar objektu, o versijai herojus pasiekia, kad būtų pateikti netikri jo mirties įrodymai, pasmerktas myriop herojus ypač rūpinasi išsaugoti širdį. Herojaus tėvas patiki šmeižtu ir liepia tarnams nužudyti neva jį nunuo-dyti norėjusį sūnų / brolis liepia šunims vytis ir sudraskyti atsisakiusią už jo tekėti ar brolio žmonos neteisingai apkaltintą seserį / motinos meilužis liepia tarnui nužudyti vaikus, kurie suvalgė stebuklingo paukščio širdį ir kepenis. Nuosprendžio vykdytojai privalo parnešti mirties įrodymą – nužu-dytojo širdį / širdį ir pirštą / ranką / akis. Pasmerktas myriop herojus prašo, kad tarnai / šunys paliktų jį gyvą, o kaip jo mirties įrodymą nuneštų šuns / kiškio širdį / gyvūno širdį ir jo paties nukirstą pirštą / ranką / išluptas akis. Tarnai / šunys taip ir pasielgia, o gyvą ir sveiką / sužalotą herojų paleidžia (KLPTK 1: 332; KLPTK 2: 188).

Taigi dovanoti žmogui gyvybę reiškia palikti jam širdį. Suvokiama, kad be kitų kūno dalių gyventi nors ir sunkiau, bet įmanoma. Kartais galima suprasti ir taip, kad nužudyti liepęs personažas nesugeba žmogaus širdies atskirti nuo šuns ar zuikio širdies, o pirštą ar ranką gali atpažinti.

Keliose lietuvių pasakose atsispindi supratimas, jog širdis kaip gyvybiš-kai būtina kūno dalis yra ir patvariausia. Kai sudeginamas žmogus ar mitinė būtybė, širdis nesudega arba sumažėja. Mitologinėse sakmėse teigiama, jog radę nesudegusią ant laužo sudegintos moters širdį žmonės laikė įrodymu, jog nuteistoji tikrai buvusi ragana, t. y. sudeginta pagrįstai (KLPTK 3: 236, tipas 1.3.0.4.).

Pasakoje-legendoje „Sudegintas ir vėl atgimęs žmogus“ (K 1.1.1.14. / АТ 788) brolis miške randa nesudegusią žmogaus širdį ir parneša ją namo, o sesuo suvalgo. Ji pagimdo daug žinantį kūdikį (KLPTK 2: 55, tipas 1.1.1.14.). Čia išreikštas ne tik širdies ypatingo patvarumo supratimas, bet ir tikėjimas, jog ugnies paveikto žmogaus širdis tampa ypatingo žinojimo šaltiniu. Toks

170


pat supratimas atsispindi dviejuose lietuvių stebuklinės pasakos „Burtininko mokinys“ (K 3.1.0.10. / АТ 325) variantuose. Burtininkas moko vaikiną burtų – sudegina jį ir pelenuose randa kiaušinio didumo jo širdį. Burti-ninkas papučia širdį – vaikinas atsistoja gyvas ir sveikas, bet sako, kad jis dar nieko neišmoko. Burtininkas jį sudegina dar du kartus. Trečią kartą jis randa pelenuose vaikino širdį tokio didumo kaip aguonos grūdas, papučia – vaikinas atsiranda ir sako, kad moka daugiau už patį burtininką (KLPTK 1: 348, tipas 1.1.2.5.).

Vienas aiškinimas, kodėl sudegintas ir vėl atgijęs žmogus pasižymi ypatingu žinojimu, galėtų būti toks: daug žino turintis mirties patirtį ar mirusiųjų pasaulyje buvęs personažas. Gali būti ir kitokių aiškinimų. Dabar atkreipsime dėmesį tik į tai, kad iš širdies žmogus atgimsta tik tada, kai ją paveikia kitas personažas ar ypatingos sąlygos. Sudegusio mokinio širdį vėl mokiniu paverčia magiškų galių turintis antipodas, o palankios sąlygos susi-daro tada, kai širdį suvalgo moteris, kuri gali pagimdyti kūdikį.

ES tipo 1.1.1.15. Herojus pakeičia save kitu personažu ar objektu keliuose variantuose herojaus mirtį turi įrodyti atnešti jo plaučiai. Herojus supranta, kad plaučiai, kaip ir širdis, yra gyvybiškai reikalingi, todėl prašo nunešti tėvui ar broliui šuns plaučius. Tik dviejuose Lietuvoje užrašytuose stebuk-linių pasakų variantuose (daugeliu požymių jie skiriasi nuo kitų lietuvių pasakų variantų; gali būti, jog tai atskirų individų iš Azijos tautų folkloro perimti kūriniai) herojus miega nesaugomas pavojingoje vietoje, o ragana išplėšia iš kūno jo plaučius ar kepenis. Pagal pasakų dėsnius tokie herojai at-gaivinami. Tam pakanka sugrąžinti atgal trūkstamą gyvybiškai svarbią kūno dalį (ES tipas 1.1.2.6. Herojus pasiekia, kad būtų sugrąžinta jo trūkstama kūno dalis). Viename unikalių variantų mergaitė atima jaunuolio plaučius iš savo motinos raganos ir vėl įdeda juos į savo jaunikio kūną taip, kad šis net nepa-bunda (DSPSO 1), o kitame vėjas randa jaunuolį negyvą, atima iš vėžio jo kepenis ir sugrąžina atgal į kūną. (DSPSO 99).

Stebuklinių pasakų herojai lieka gyvi, kai jiems pavyksta išsaugoti savo galvas. Tokie gyvybės išsaugojimo atvejai atsispindi ES, kurie taip pat priskirti tipui 1.1.1.15. Herojus pakeičia save kitu personažu ar objektu, bet jo kitai versijai – herojus suteikia sau ir savo artimiesiems antipodo artimųjų požymius. Šios versijos ES aptinkami ir kitų Europos tautų analogiško pa-sakos siužeto variantuose. Broliai nakvoja raganos / žmogėdros namuose. Ragana / žmogėdra suguldo brolius ir savo dukteris / vaikus tame pačiame kambaryje. Raganos dukterys užklojamos antklodėmis, o broliai apsikloja

171


Z

savo milinėmis / žmogėdros milžino vaikai guli su kepuraitėmis, o broliai – plikomis galvomis. Jauniausias brolis apkloja brolius ir pats apsikloja antklo-dėmis, o raganos dukteris – milinėmis / kepuraites uždeda ant brolių galvų. Vidurnaktį ragana ar jos stebuklingas kardas nukerta galvas tų, kurie guli apsikloję milinėmis / be kepuraičių. Broliai lieka gyvi ir pabėga (KLPTK 1: 332, tipas 1.1.1.15.).

Įvykdęs sunkią užduotį (nukovęs slibiną, parnešęs karaliaus kardą ir pan.) herojus nesuvokia, kad dėl žadėto atlyginimo kas nors norės pasisa-vinti jo nuopelnus, o jį pašalinti. Jis miega nesaugomas, o tarnas / karinin-kas jį nužudo ir teigia pats nukovęs slibiną / atnešęs karaliaus kardą. Kitas herojus (trečias brolis) nesupranta, kad pavojus jam gresia vien todėl, kad jis gavo aukso paukštį, nuostabų žirgą ir gražią paną. Jis miega kryžkelėje, o radę broliai jį nužudo / sukapoja kūną ir pasisavina jo gautus objektus. Užmušto herojaus kūną / kūno gabalus pagal kvapą randa herojaus arti-mieji – senelis ar vilkas. Senelis prideda prie kūno nukirstą galvą – ji pri-gyja, kareivis atgyja. Vilkas sudėlioja trečio brolio kūną iš gabalų – jie tuoj suauga, brolis atgyja. Kartais herojus atgaivinamas, kai sujungtos kūno dalys dar pašlakstomos gyvuoju vandeniu (KLPTK 1: 349, tipas 1.1.2.6.). Taigi senovėje manyta, jog žmogus atgaivinamas, kai jam grąžinama gyvybiškai svarbi kūno dalis arba kai kūno dalys neišskaidytos, o sujungtos teisinga tvarka ir sudaro vienovę.

Pasakose atsispindi ir supratimas, kad žmogaus gyvybę palaiko kraujas. Pasakos herojus praranda gyvybę, kai pavojingas antipodas palieka jo kūną be kraujo. Tačiau vos tik antipodas priverčiamas patepti nužudytojo lūpas ar duobutę po krūtine jo paties krauju, šis pabunda tarsi iš miego. Jauniausioji sesuo atgaivina nužudytas seseris panardinusi jų kūnus į statinę su jų pačių krauju (KLPTK 1: 348–349, tipas 1.1.2.6.).

Atgaivinti žmogų ir grąžinti jam tikrąjį pavidalą gali ne tik sugrąžintas jo kraujas, bet ir kontaktai su kito žmogaus krauju. Pasakoje „Ištikimas tar-nas“ (K 1.2.1.13 / АТ 516) naujagimio krauju patepamas akmuo, kuriuo virtęs ištikimas tarnas, ir šis virsta gyvu žmogumi. Iš kraujo, kaip ir iš širdies, vėl gali atsirasti gyvas žmogus. Pasakoje „Nepaprasti vaikai“ (K 2.2.1.1. / АТ 707) motina permeta per petį skiedrą, ant kurios nukritę jos vaikų kraujo lašai, kai pamotė juos nužudė, – vaikai vėl atsiranda. Mums nepa-vyko aptikti atvejo, kad būtų svarbu sugrąžinti į kūną visą kraują. Kadangi pakanka žuvusiojo sąlyčio su nedideliu kiekiu jo ar kito asmens kraujo, o

172


magiškai paveikus kraujo lašą atsiranda žmogus, galima manyti, jog kraujui buvo priskiriama ypatinga gyvybės palaikymo galia.

Novelinių pasakų, pasakų apie kvailą velnią, mitologinių sakmių ir net realistinių pasakojimų elementariųjų siužetų herojai irgi išsaugo gyvybę, pa-keitę save kitu personažu ar objektu. Milžino piemuo vietoj savęs į lovą pa-deda sviesto statinę ar medaus puodynę ir slepiasi po lova. Milžinas perkerta statinę kirviu ar sudaužo ją kuoka, bet rytą tariamai nužudytas piemuo pasi-rodo gyvas ir sveikas, tik skundžiasi, kad naktį jį kažkas kando (K 1.1.1.15. / AT 1115). Ponaitis kerta kardu ir sudaužo medaus puodynę, kurią jo žmona padėjo į lovą vietoj savęs. „Užmušta“ žmona pasirodo, kai vyras paragauja jam ant lūpos užtiškusio medaus ir ima gailėtis nužudęs žmoną: jei toks saldus jos kraujas, būtų saldus ir gyvenimas su ja (K 3.1.0.3. / AT 883B). Sakmėje žmogus atlieka veiksmą, kuris padeda sustabdyti turtą nešantį ait-varą, bet išsigandęs pasekmių savo švarku aprengia kuolą ir slepiasi. Aitvaras taip meta naštą, kad kuolas net sulenda giliai į žemę (KLPTK 3: 145, tipas 1.1.1.15.). Bėganti nuo plėšikų moteris pasiprašo priimama nakvoti ir, pa-žadėjusi pasupti verkiantį kūdikį, atsigula šeimininkės lovoje, o šeimininkė atsigula ant krosnies. Pasirodo, kad moteris užbėgo į plėšiko namus. Grįžęs plėšikas supranta, kad namuose nakvoja nuo jo pabėgusi moteris, ir nu-žudo tą, kuri guli ant krosnies (paprastai ten guldomi nakvojantys keleiviai). Plėšikas nužudo savo žmoną, o moteris lieka gyva ir pabėga (KLPTK 4 Psk 10.2.1.).

Aprašytų ES herojai lieka gyvi todėl, kad išvengia stiprių smūgių aštriu daiktu (kirviu, peiliu) ar sunkiu daiktu (kuoka). Čia nematyti, kad herojai ypač saugotų kokią nors savo kūno dalį. Gali būti, kad pateiktuose elemen-tariuosiuose siužetuose kūno dalys nediferencijuojamos pagal svarbą gy-vybės išsaugojimui todėl, kad ES naudojami pasakose, kurios neturi jokios pažintinės paskirties, o pasakojamos tik kaip meno kūriniai. Mitologinėms sakmėms svarbu įspėti žmones, kad mėginimai atimti aitvaro naštą labai pa-vojingi, o pasakojime svarbu pavaizduoti atsitiktinį laimingą sutapimą. Gali būti, kad kitoks herojų elgesys priklauso ir nuo to, kad stebuklingu gyvybės grąžinimu jau nebetikima.

Siekdami pašalinti jiems kaip nors trukdančius herojus, stebuklinių pasakų elementariųjų siužetų antipodai apsimeta esą jiems palankūs ir pa-siekia, kad patiklūs herojai atsidurtų tokioje aplinkoje, kuri netinkama žmo-gui gyventi. Norėdami išsaugoti gyvybę, herojai priversti prisitaikyti prie aplinkos ir pasiverčia tais gyvūnais, kurie toje aplinkoje gyvena. Atsidūrę

173


Z

vandenyje herojai virsta žuvimi ar vandens paukščiu, o miške – žvėrimi. Tikrasis pavidalas neretai grąžinamas, kai kuo nors virtę herojai grąžinami į žmogui tinkamą aplinką. Vis dėlto norint grąžinti žmogaus pavidalą žu-vimi ar žvėrimi virtusiai moteriai, reikia panaudoti papildomas magiškas priemones.

Kartais atrodo, kad pasakų herojus yra likviduotas ir grąžinti gyvybę neįmanoma: pamotė ar ragana nori pašalinti podukrą ar karaliaus žmoną ir padaro taip, kad ši įkristų į žarijų pripiltą duobę ir sudegtų. Tačiau vėjas įmeta vieną karalienės plaukelį į vandenį, podukros pelenus lyžteli karvė – vandenyje atsiranda ar iš pelenų pakyla antis. Nužudytos sesers, brolio ar vaikų kūnus, nužudytą žirgą, kuriuo virto klastingos žmonos vyras, užkasa į žemę – iš kapo išauga medžiai, kurie jaučia ir net kalba kaip žmonės. Pamotė papjauna ir suvalgo posūnį, bet sesuo surenka brolio kaulelius ir padeda juos į paukščio lizdą – paukštis išperi paukštelį ar berniuką. Taigi pasakos ir čia randa išeitį: pakanka, kad herojaus kūnas ar nors maža kūno dalis patektų į aplinką, kurioje įmanoma gyventi kitu pavidalu, ir gyvybė išsaugoma. ES priskiriami tipui 1.1.1.14. Herojus pasiekia, kad jo kūnas / kūno dalis patektų į palankias sąlygas (KLPTK 1: 330–331). Neretai pagauti, magiškai paveikti ar savarankiškai mokantys kuo nors pasiversti gyvūnai vėl virsta žmonėmis ir grįžta į normalų gyvenimą. Tokiu būdu virtimas gyvūnu ar augalu yra tarsi tarpinė pakopa atgaunant gyvybę ir tikrąjį pavidalą.

Nuostata, jog po mirties žmogus virsta augalu ar paukščiu, atsispindi lietuvių ir rytų slavų raudose, mirusiųjų paminėjimo eilėmis vadinamose rytų slavų baladėse, tačiau tik stebuklinėse pasakose vaizduojama, jog gyvy-bei išsaugoti tereikia, kad liktų nesunaikinta nors maža žmogaus kūno da-lelė ar augalo, kuriuo žmogus pavirto, skiedra bei gyvulio kraujo lašai. Su-naikintas herojus keičia pavidalą priklausomai nuo aplinkos, į kurią patenka jo kūnas ar kūno dalis. Žemėje jis atgimsta augalu, vandenyje – žuvimi ar vandens paukščiu, paukščio lizde – paukšteliu, o avimi virtęs žmogus atsi-veda ėriukų. Savarankiškai atgimti negali tik ugnyje sudegęs herojus: reikia, kad nors menka kūno dalelė būtų moters suvalgyta, patektų į vandenį ar pelenai būtų sudrėkinti gyvulio seilėmis.

Kai herojus praranda kūno dalis, be kurių galima gyventi, apie jų grą-žinimą nepasakojama, o grąžinamos tos dalys, be kurių žmogui ypač sunku gyventi. Pasakojama apie staiga ataugusias rankas, vėl atgautas ir į akiduo-bes grąžintas akis. ES apie tai, jog ataugęs nukirstas pirštas, lietuvių pasa-kose neaptikta. Herojaus akys gali būti grąžintos taip pat, kaip grąžinami

174


ir gyvybiškai būtini organai: herojus ar jo artimasis atsiima akis iš grobiko (parodo grobikui labai patrauklų objektą ir kelia sąlygą, kad atiduos jį tik už žmogaus akis; herojaus artimasis slapta paima akis iš antipodo kišenės, o vietoj jų palieka avių mėšlo; herojus muša akis pagrobusį antipodą ir reika-lauja grąžinti jo artimojo akis). Po to akys įdedamos į neregio akiduobes, šis praregi. Kartais iš tekstų aišku, kad nuo apakinimo iki regėjimo grąži-nimo praėjo gana daug laiko (pvz., praradusi akis mergaitė išaudžia gražų kilimą ir prašo jį parduoti tik už porą akių). Pasakų kūrėjai dar nesuprato, kad išplėštos akys gali suirti. Tas pats pasakytina ir apie kitus iš kūno išimtus organus. Prarytus žmones ar gyvulius tereikia išlaisvinti iš vilko ar didelės žuvies vidurių. Atrodo, kad melų pasakose iš tokio supratimo jau šaipomasi: didelės žuvies prarytas žmogus jos pilve net susikuria laužą, pjausto žuvies mėsą ir kepa (KLPTK 2: 443, tipas 1.1.1.9.).

Lietuvių pasakose ir sakmėse vaizduojami ypatingi personažai, kurie sugeba laikinai atimti savo ar gyvulio kūno dalį ir vėl grąžinti ją ten, kur ji turi būti. Kad būtų patogiau kaustyti arklį, šventasis nupjauna jo kojas, pa-kausto ir vėl prideda prie kūno – kojos tuoj pat prigyja (KLPTK 2: 62, tipas 1.1.2.12.). Mergina ragana nusiima savo galvą, sušukuoja plaukus ir vėl už-sideda (KLPTK 1: 361, tipas 1.1.2.12.). Vis dėlto net tokiems personažams kartais nepasiseka. Trys stebuklingi gydytojai nori pademonstruoti savo ge-bėjimus, vienas nusipjauna ranką, kitas išima savo akį, o trečias išima savo širdį. Paprašę karčemos šeimininką saugoti kūnų dalis, jie ramiai užmiega, bet naktį katė viską suėda. Karčemos šeimininkas pakeičia žmonių kūnų dalis vagies ranka, kiaulės širdimi ir katės akimis. Kartu su svetimomis kūno dalimis stebuklingi gydytojai gauna ir jų savininkų polinkius (KLPTK 1: 388, tipas 1.2.2.6.).

Kartu su svajone apie galimybę sugrąžinti trūkstamą kūno dalį pasakose atsispindi supratimas, kad paprastam žmogui tai neprieinama, o atsitiktinu-mai gali pakenkti ir ypatingiems žmonėms.

Keliose pasakose atsispindi tikėjimas, jog ypatinga priemonė gali grą-žinti regėjimą net tada, kai žmogus praradęs regėjimo organą – akis. Hero-jus, kuriam pavydūs konkurentai, godūs broliai ar pikta pamotė išduria ar atima akis, vėl praregi, kai gydo akis priemonėmis, kurios labai panašios į realioje liaudies medicinoje naudotas priemones. Akis praradęs brolis pri-deda prie akiduobių kažkokią gydančią žolę, patepa akiduobes tą naktį iš-kritusia / Joninių nakties rasa, podukra plauna akis šaltinio vandeniu. Yra žinoma, kad net XX a. akims gydyti naudotas vanduo iš šaltinių, tekančių

175


Z

į rytų pusę, buvo patariama žiūrėti į judantį vandenį. Įvairios žolės ir rasa taip pat buvo naudojamos akims gydyti. Skirtumas tik tas, kad liaudies me-dicinoje minėtos priemonės naudotos tik tada, kai žmogaus akys negaluoja, bet yra savo vietose, o pasakose akys ne tik praregi, bet ir stebuklingu būdu atsiranda. Todėl pasakose stebuklingą rasą ar ypatingą žolę žino tik mitinių savybių turinčios būtybės (pasako mergaitės pagimdytas kačiukas ar žvėris, kuris mergaitę vadina savo motina; netyčia nugirstamas velnių ar juodvar-nių pokalbis).

Pasakose vaizduojama, kad begalinės personažo pastangos atlikti jam neįmanomą veiksmą gali padaryti stebuklą – vėl atsiranda trūkstamos kūno dalys ar pasireiškia anksčiau neturėtas gebėjimas. Moteris neturi abiejų rankų (jas nukirto marčios šmeižtu patikėjęs brolis), bet ji tarsi tai užmir-šusi stengiasi pagriebti į upę įkritusį savo kūdikį – jos rankos vėl atsiranda (K 2.2.1.1. / AT 706). Bernas vedė nekalbančią laumę. Jis ar jo motina tyčia pasodino laumės kūdikį kaimo gatvėje, kuria varoma karvių banda. Tai pa-mačiusi motina sušuko, kad karvės vaiką sumindžios. Po to ji ėmė kalbėti kaip ir visi žmonės (KLPTK 1: 352, tipas 1.1.2.8.). Žiniuoniai kartais grą-žindavo nebyliams gebėjimą kalbėti sukurdami ekstremalias situacijas, kai nebylys tik šūksniu galėdavo apginti savo artimąjį ar reaguoti į pavojų. Ka-dangi užrašyta pasakojimų, jog tokie eksperimentai baigdavosi sėkmingai, galima manyti, kad realus nebylių gydymo būdas pasakose buvo pritaikytas ir stebuklingam rankų grąžinimui.

Fantastiniai, naivūs ir net racionalūs būdai herojų gyvybei išsaugoti bei gyvybei ir normalioms galimybėms sugrąžinti dažniausiai vaizduojami stebuklinių pasakų elementariuosiuose siužetuose, o kitų pasakojamosios tautosakos žanrų ES aptinkami gerokai rečiau ir yra racionalesni. Tai dar kartą liudija senovinių stebuklinių pasakų pragmatinę paskirtį. Kartu ga-lima manyti, kad šiose pasakose tam tikru mastu atsispindi senovės žmonių žinios apie atskirų žmogaus kūno organų reikšmingumą. Todėl pasakose atsispindi herojų pastangos išsaugoti gyvybiškai svarbius organus ir svajonės apie „transplantaciją“ – žuvusiųjų atgaivinimą grąžinus jiems trūkstamas kūno dalis.

176

APIE PASAKŲ ŽIAURUMUS

Dalis mokytojų ir tėvų mano, kad pasakos baisios, net žiaurios, todėl netinka vaikų auditorijai. Po Antrojo pasaulinio karo britų okupacinės val-džios Vokietijoje iniciatyva buvo sukurta speciali komisija, kuri peržiūrėjo brolių Grimmų pasakų rinkinio tekstus ir šias knygas uždraudė: pasakos buvo apkaltintos išauklėjusios fašizmą (Röhrich 2001: 125). Žmonės, kurie pateikė tokį stulbinantį kaltinimą, tikriausiai nežinojo ar sąmoningai pa-miršo, kad visų pasaulio tautų, o ypač to paties regiono tautų pasakos daug kuo panašios, o fašizmas įsigalėjo tik keliose šalyse. Kaip dažnai pasitaiko, nepagrįsti kaltinimai sukėlė didesnį domėjimąsi pasakomis. Ne kur kitur, o Vokietijoje susikūrė ir iki šiol veikia Pasakų mėgėjų draugija. Verslininko Walterio Kahno sukaupto fondo lėšomis leidžiamas žurnalas «Märchen-schpiegel», skelbiamos pasakų tyrinėjimui skirtos knygos, remiami jauni pasakų tyrinėtojai. Dabar Vokietijoje ir Austrijoje įvairių tautų pasakas seka daugiau kaip 500 profesionalių pasakotojų (Pöge-Alder 2000). Pasakų se-kėjai nuolat kviečiami sekti vaikams ir suaugusiems klausytojams. 2000 m. Vokietijoje mums teko stebėti, kaip pilnutėlėje Wetzlaro gimnazijos salėje vietiniai gyventojai, kurių dauguma – suaugusieji, absoliučioje tyloje klau-sėsi lietuvių pasakų, kurias vokiškai sekė talentinga pasakotoja Hannelore Marzi. Pabaigoje griaudėjo ovacijos, klausytojai dėkojo atlikėjai, bet niekas net neužsiminė, jog pasektose pasakose buvo vaizduojami žiaurūs žmonių poelgiai (pvz., populiarioje lietuvių pasakoje broliai dalgiais sukapojo žaltį – savo sesers vyrą).

Vokiečių folkloristas Lutzas Röhrichas mėgino aiškinti brolių Grimmų rinkinio pasakų žiaurumų priežastis (Röhrich 2001: 123–158; Röhrich 2002: 206–220). Tyrinėtojas domėjosi pasakų santykiu su tikrove, taigi ieškojo realių žiaurumų priežasčių. Pirmiausia jis atkreipė dėmesį į tų personažų veiksmus, kurie likviduoja ar mėgina pašalinti pasakų herojus. Pavyzdžiui, tyrinėtojas teigė, kad Mėlynbarzdis grobęs ir žiauriai žudęs mergaites todėl, kad šis sadistas esąs demoniška būtybė. Vokiečių folkloristas nedaug dėme-sio skyrė personažų santykiams ir tam, koks herojų elgesys sukelia antipodų sprendimą juos sunaikinti ar nubausti. Taigi pasakų žiaurumų prigimties tyrinėjimus reikia tęsti.

177

ŽINIOS APIE PASAULĮ IR ŽMOGŲ PASAKOSE · APIE PASAKŲ ŽIAURUMUS Z

Remdamiesi tekstų struktūrine-semantine analize, mes pamėginsime tam tikru mastu atskleisti žiaurumų priežastis ir jų paskirtį pasakose. Minė-tos metodikos taikymas leidžia pamatyti personažų interesų susidūrimus, at-sižvelgti į herojų ir antipodų santykius konfliktų metu. Grasinimai, pavojai ir žiaurūs personažų veiksmai dažniausiai aptinkami stebuklinėse pasakose. Todėl mes remsimės duomenimis, kuriuos gavome taikydami struktūrinės-semantinės analizės metodiką maždaug 12 tūkstančių spausdintų ir rank-raštinių minėto žanro lietuvių pasakų tekstų (KLPTK 1). Duomenys apie analogiškus spausdintus rytų slavų variantus pasitelkiami iš šių tautų pasakų katalogo (СУС) ir iš publikuotų pasakų rinkinių.

Nemažą dalį žiaurių personažų poelgių lemia tai, kad vaizduojami hero jų-žmonių susidūrimai su pavojingais „svetimaisiais“ – dažniausiai mi-tinėmis būtybėmis. Tie antipodai žiaurūs, nes pretenduoja atimti herojų ar jų artimųjų gyvybes bei laisvę. Pavyzdžiui, trigalvis ar šešias galvas turintis slibinas reikalauja, kad jam duotų praryti mergaites; slibinai ryja ir kitus žmones ar grobia moteris (K 1.1.1.24. /АТ 300, 301А, В; KLPTK 1: 120–129; СУС: 103–107). Slibino reikalavimą pristatyti mergaites vieni tyri-nėtojai aiškina kaip papročio aukoti vandens saugotojui atspindį, kiti sieja su papročiu izoliuoti moteris kritinėmis jų dienomis (tuomet slibinas suvo-kiamas kaip simbolinė figūra). Gali būti, kad skirtingos tautos analogiškus siužetus kūrė atsižvelgdamos į nevienodus realius papročius.

Šiuo metu mums svarbi aplinkybė, kad slibinas visada vaizduojamas kaip žmonėms pavojingas užpuolikas. Tačiau galų gale atsiranda nepaprastai stiprus ar stebuklingų priemonių turintis herojus, kuris susikauna su slibinu ir jį likviduoja. Taip herojus panaikina ir nuolat pasikartojančią būtinybę duoti slibinui vieną po kitos mergaites; galima sakyti, kad herojus panai-kina ir kažkokį mergaičių aukojimo paprotį. Slibino nugalėtojo veiksmai taip pat žiaurūs; jis nukapoja pabaisos galvas / sukapoja jo kūną paprastu ar stebuklingu kardu / slibiną sutrypia nepaprastas herojaus žirgas / sudrasko herojaus artimieji-žvėrys; kartais herojus net sudegina nugalėtos pabaisos kūną.

Tokių nesutaikomų konfliktų esama ir kitose pasakose. Antai ragana pagrobia berniuką, maitina jį ir nori iškepti savo maistui, bet berniukas pakeičia save kitu personažu – į tą pačią krosnį įkiša raganos dukterį ar ją pačią. Ragana nori nukirsdinti brolių galvas, bet jauniausias brolis sukeičia brolių ir raganos dukterų požymius – ragana ar jos kardas nukerta duk-terų galvas (K 1.1.1.15. / AT 327B; KLPTK 1: 161–166; СУС: 120–121).

178


Devyngalvis slibinas nori suėsti devynių brolių seserį, bet, gavę pranešimą apie sesers būklę, broliai skuba jos gelbėti ir pabaisą nukerta (K 1.1.1.4. / AT 312; KLPTK 1: 141–142). Kai vilkas pagrobia mergaitę, jos tėvai pa-kviečia vilką tarsi į mergaitės motinos laidotuves, pasodina „žentą“ už stalo ir įstumia į paruoštą žarijų duobę (K 1.1.1.22. / AT–; KLPTK 1: 296). Tokie nesutaikomi konfliktai ir jų sprendimai būdingi ne tik lietuvių bei rytų slavų pasakoms, bet ir kitų pasaulio tautų pasakoms.

Minėti žiaurūs herojų veiksmai padiktuoti situacijų, kurias sukūrė anti-podas-svetimasis. Herojai priversti gintis, apginti silpnesnius savo artimuo-sius ar net nepažįstamus žmones – jie turi teisę panaudoti radikalias priemo-nes. Atkreipkime dėmesį į herojų žiaurių kovų su antipodais-svetimaisiais vaizdavimo detales. Lietuvių ir rytų slavų pasakose pradžioje pasakoma, jog šie antipodai nužudė daugybę žmonių: slibinas prarijo beveik visas karalys-tės mergaites, atėjo eilė atiduoti jam karaliaus dukterį. Arba žuvo visi, kas tik nuėjo į tam tikrą mišką ir nakvojo laumės namuose; suakmenėjo visi, kas tik priėjo prie paslaptingo kalno ar prie miške raganos kūrenamo laužo ir t. t. Pagaliau atsiranda herojus, kuris moka elgtis pavojingoje situacijoje. Jis ne tik išsaugo savo gyvybę, bet ir atgaivina žuvusius žmones ir pašalina pavojų. Jeigu žūva ir pavojų likviduoti pasišovęs herojus, savo žūtimi jis padeda demaskuoti antipodą, o atgaivintas kartu su gelbėtoju likviduoja ir pavojingą antipodą arba kitaip padaro jį nebepavojingą. Taigi, kai likviduo-jamas pavojingas svetimasis, sukuriama saugesnė aplinka visiems žmonėms gyventi. Būtina nepamiršti, kad pasakose sekami herojų likimai, o klausy-tojai ar skaitytojai juos palaiko ir įvykius vertina iš jų pozicijų. Antipodų interesais paprastai nesidomima, nes jie laikosi tokių papročių (pvz., kani-balizmo), kurie žmonėms visiškai nepriimtini. Herojų teisingi poelgiai ir jų klaidos susidūrus su žiauriais svetimaisiais kadaise buvo konkrečiais elgesio pavojingoje situacijoje pavyzdžiais. Jie padėjo žmonėms išmokti, kaip reikia elgtis susitikus su piktavalėmis būtybėmis, kad pavyktų išsaugoti savo gy-vybę ar galimybes ir išgelbėti silpnesnį artimąjį.

Pasistenkime suvokti, kaip pateiktos žiaurios pasakų scenos veikė pa-sakų klausytojus, ypač vaikus. Galima manyti, kad tos pasakos, kurių hero-jai yra mažamečiai vaikai, ne tik pastaraisiais amžiais, bet ir senovėje buvo sekamos vaikams. Šios pasakos auklėjo įsitikinimą, kad nuo mirties galima išsigelbėti net beviltiškoje situacijoje. Be to, klausydamiesi pasakų apie pavojingas būtybes, vaikai seniau mokėsi ir mūsų laikais mokosi nugalėti baimę. Kai per daug rūpestingi tėvai nesuteikia vaikams žinių apie realius

179


pavojus ir gyvenime pasitaikančius žiaurumus, patys vaikai kuria šiais lai-kais išpopuliarėjusias šiurpes. Gąsdindami vieni kitus, vaikai išgyvena baimę ir intuityviai mokosi ją nugalėti reaguodami į menkesnės meninės vertės pačių sukurtus tekstus.

L. Röhrichas tyrinėjo tėvų požiūrį į baisiomis laikomas pasakas ir ap-rašė vokiečių šeimą, kuri nusprendė išauklėti sūnų be baimės komplekso. Tėvai neleido jam bendrauti su pasakomis, pasirūpino, kad jis nežinotų net sąvokų ragana ar vilkas. Vis dėlto kartą berniukas pareiškė bijąs įeiti į savo tamsų kambarį, nes po lova slepiasi Kompleksas (Röhrich 2001: 158).

Ypatingą grupę sudaro pasakos ar sudėtingų siužetų dalys, kurioms būdinga bloga pabaiga. Jose patys žmonės sukuria pavojingą būtybę ir žūva arba yra priversti ilgai ieškoti išsigelbėjimo. Rusų folklore gana populiari, o lietuvių tradicijoje nedaug kartų užrašyta pasaka, kurioje žmonės nulipdo molinę lėlę (molinį Ivanušką / molio Motiejuką), o toji atgyja ir ima ryti daiktus ir žmones (СУС: 384). Ukrainiečių, baltarusių ir lietuvių pasakos apie vaikus išgelbėjusį jautelį variantuose (K 1.1.1.4. / АТ 314А*) aptin-kamas toks elementarusis siužetas: caras / karalius liepia nukaldinti vaikams geležinį vilką; vilkas atgyja, praryja visus žmones ir ima persekioti likusius gyvus brolį ir seserį (KLPTK 1: 151; СУС: 115). Žmogaus ar toteminio gyvūno-vilko sukurtų atvaizdų hiperbolizuota baimė, matyt, turėjo įtikinti negaminti tokių figūrų. Deja, dar negalima paaiškinti, kodėl pasakose skie-pijama atvaizdų baimė.

Baugių situacijų ar žiaurių personažų veiksmų aprašymai aptinkami elementariuosiuose siužetuose, kuriuose vaizduojama, kaip vyresnieji am-žiumi genties nariai, toteminiai gyvūnai ar mitinės būtybės, nuo kurių pri-klausomi visi žmonės (pvz., Dievas, personifikuotas šaltis) išbando jaunus genties narius. Būsimo išmėginimo sunkumas neretai paaiškėja vos bando-masis priartėja prie išbandytojo buveinės. Pavyzdžiui, nežinomai būtybei ar velniui tėvo pažadėtas jaunuolis atvyksta prie dvaro, ant kurio tvoros primaustyta žmonių galvų, tik ant vieno kuolo galvos nėra. Bandytojas net įspėja, kad ten būsianti jaunuolio galva, jei šis sunkių užduočių neįvykdysiąs (K 3.1.0.2., 3.1.0.12. / АТ 313А, В, С). Elementarieji siužetai apie išmė-ginimus daug kuo primena realias senovines iniciacijos apeigas. Šias archa-jiškas apeigas aprašę autoriai teigia, kad jaunuoliai į išbandymus vyko kaip į mirtį; jie turėję iškęsti skausmą (vis dėlto sunku patikėti autorių teiginiais, kad jaunuoliai net buvę luošinami). Kai elementarieji siužetai apie išmėgi-nimus aptinkami įrėminimuose, kuriuose bandytojai kelia idealios nuotakos

180


ir aukšto statuso gavimo sąlygą, greta bauginimo būna pažadas, jog atlikęs užduotis jaunuolis taps karaliaus žentu ir gaus pusę karalystės.

Tyrinėjamoje medžiagoje aptinkami grasinimai jaunuoliams, bet jų nerasta, kai išbandomos mergaitės. Vis dėlto ir mergaitės turi susidurti su baugiais reginiais ir gauna labai nemalonias užduotis. Pasakos apie kelionę į žmogėdros-tetos ar krikšto motinos sodybą (K 3.2.0.10. / АТ 334) rusų variantuose mergaitė sutinka žmogaus kūno dalis (СУС: 124), o analogiš-kuose lietuvių variantuose raganos / krikšto motinos sodyboje ji mato iš žmogaus kūno dalių pagamintus įvairius daiktus. Išmėginimo esmė ta, kad mergaitė turi pavadinti tuos daiktus vardais arba panaudoti juos pagal pa-skirtį (KLPTK 1: 414, tipas 3.2.0.10.). Sukrečiančiais vaizdais pasaka ilius-truoja iki šiol gana aktualią taisyklę, jog paskirtis yra svarbiausias daikto po-žymis. Kad išlaikytų bandymą, mergaitė turi atpažinti daiktų paskirtį, nors šie keistai atrodo ar pagaminti iš visiškai neįprastos medžiagos. Bauginantys reginiai, galbūt, pasirinkti todėl, kad tokie ypač paveikia vaizduotę ir ilgam įsimenami. Tačiau gali būti ir kita priežastis: taip buvo kuriamas įspūdis, jog išbandoma mergaitė atsidūrė kitame pasaulyje. Įdomu, kad senovės Egipto „Mirusiųjų knygoje“ aprašytas šiek tiek panašus mirusiojo išmėginimas. Mirusiajam buvo leidžiama įeiti į mirusiųjų pasaulį tik tada, kai jis (žinoma, jo vardu kalbantis gyvasis) teisingai išvardydavo durų dalių metaforiškus pavadinimus.

Įvairių tautų pasakose bandytojai tikrina, ar bandomieji vykdo jų nurodymus. Trijuose lietuviškuose variantuose teta-ragana / ponas liepia mergaitėms suvalgyti visiškai netinkamą maistą (lavoną / žmogaus ranką ir koją / akis) (K 3.1.0.3. / AT 311). Visos mergaitės nevykdo įsakymo, bet bandymą išlaiko tik tos, kurios sugeba tai nuslėpti. Viena mergaitė užkasa lavoną / įsikiša žmogaus ranką ir koją užantin, bet ragana / ponas pašaukia lavoną / žmogaus kūno dalis – šie atsiliepia ir pasako, kur yra / pasirodo. Tuose pačiuose variantuose vaizduojamai kitai mergaitei pavyksta imituoti, kad suvalgė netinkamą maistą: ji pririša žmogaus kūną / kūno dalis prie savo nuogo kūno, o šie atsiliepia, sakydami, jog yra sieloje. (KLPTK 1: 402, tipas 3.1.0.3.). Pasakoje modeliuojama situacija, kad žmogus gali atsidurti aplinkoje, kurioje bus verčiamas laikytis jam nepriimtinų papročių. Norint išlaikyti bandymą, reikia imituoti paklusnumą. Tai nereiškia, kad šokiruo-jantys epizodai laikytini tik senovinio kanibalizmo atspindžiu: jie taip pat jaudina vaizduotę ir geriau įsimenami.

Žiaurumo elementai aptinkami tų elementariųjų siužetų pabaigose,

181


kuriuose vaizduojami herojai neišlaiko išmėginimų. Lietuvių ir rytų slavų folklore populiarioje pasakoje meška / zuikelis / ponas / Mėlynbarzdis gro-bia mergaites, o paskui savo namuose jas išmėgina (K 3.1.0.3., 3.2.0.3. / AT 311). Bandytojas duoda mergaitei raktus ir liepia neiti į vieną kambarį. Mergaitė nesutramdo smalsumo ir įeina į uždraustą kambarį; ten ji pamato baisų reginį – anksčiau nužudytų mergaičių / savo seserų kūnus. Įsitikinęs, kad mergaitė jo liepimo nevykdė, bandytojas ją taip pat nužudo. Kita mer-gaitė sugeba nuslėpti, kad taip pat neklausė liepimo, – ji paliekama gyva. Todėl mes negalime sutikti su anksčiau minėtu L. Röhricho teiginiu, kad meška / ponas / Mėlynbarzdis žiaurūs todėl, kad šiems personažams bū-dingi sadistiniai polinkiai, arba todėl, kad jų demoniška prigimtis. Tekstų analizė, ES semantinė interpretacija ir jų lyginimas su to paties tipo ES rodo, jog žvėris ar keistas žmogus yra antipodas-bandytojas. Jis elgiasi su bandymo neišlaikiusiu herojumi taip pat griežtai, kaip tokiais atvejais elgiasi ir kiti bandytojai. Ir kitose pasakose antipodai-bandytojai žudo bandymo neišlaikiusias mergaites. Pavyzdžiui, mergaitė, kuri neatpažino krikšto motinos-raganos pasaulio daiktų, bandytojos suvalgoma (K 3.2.0.10. / AT 334); ta mergaitė, kuri prausė Dievą taip, kaip joks žmogus neprausia-mas, gauna dovanų dėžutę, iš kurios iššokusi ugnis sudegina ją ir namus / iššokusios gyvatės ją pasmaugia (K 3.1.0.5 / AT 480), o ta, kuri nepatarnavo poniai / neprižiūrėjo senelio gyvulių / mušė karves, už vartų apliejama degutu (K 3.1.0.5. / AT 480). Į mišką išvežta pamotės duktė neišlaiko meš-kos / arklio galvos / vilko bandymų ir nužudoma, o jos kauleliai sudedami į krepšį / sulaužomi ir išmėtomi po mišką (K 3.1.0.2. / AT 480). Minėti ban-dytojai visiškai kitaip elgiasi su tuos pačius bandymus išlaikiusia mergaite: ji apdovanojama įvairiomis gėrybėmis ir gauna galimybę su dovanomis grįžti namo / už vartų ji apliejama auksu, o kartais ją nusiveža idealus jaunikis.

Dabar sunku spręsti, ar minėtos žiaurios bausmės už neišlaikytą ban-dymą atspindi realius iniciacijos apeigos žiaurumus, kai bandymo neiš-laikiusi ir lygių teisių gentyje negavusi mergaitė tarsi buvo pasmerkiama mirčiai, ar šie pasakų vaizdai turėjo įspėti būsimus neofitus rimčiau ruoš-tis apeigai. Gali būti, kad apdovanojimo ir bausmės kontrastas naudojamas didaktiniais tikslais: taip pabrėžiama būtinybė teisingai elgtis išmėginimo metu.

Bandomų jaunuolių nesėkmės pasakose vaizduojamos retai (apie jas galima numanyti tik iš pasakymo, kad jaunuolis prieina dvarą, ant kurio tvoros kuolų užmauta daug galvų, tik ant vieno kuolo galvos nėra). Pasakos

182


„Nepaprasti vaikai“ vienoje siužeto atmainoje (K 3.1.0.6. / AT 707) bro-liai vyksta ieškoti skambančio medžio ir kalbančio paukščio, bet neišlaiko bandymo (jiems liepiama lipti į kalną ir neatsigręžti, bet jie vienas po kito atsigręžia) ir virsta akmenimis, o sesuo tokį patį bandymą išlaiko (KLPTK 1: 301). Kai kuriose pasakose bandymo neišlaikiusiems jaunuoliams atlei-džiama. Pavyzdžiui, pasakos apie seneliui tarnavusį ir ant jo žirgo pabė-gusį jaunuolį (K 3.1.0.4., 3.2.0.3. / AT 314) lietuvių variantuose jaunuolis neklauso liepimo šerti šunį šienu ir dobilais, o žirgą – mėsa ir lašiniais. Jis šeria gyvulius jiems įprastu maistu (t. y. atvirkščiai negu liepta), o seneliui prisipažįsta taip pasielgęs ir teisinasi, jog suklydęs; senelis jam dovanoja (KLPTK 1: 148). Pasakos apie stebuklingą veidrodį (K 3.1.0.1. / AT 329) ne tik lietuvių, rytų slavų, bet ir kitų Europos tautų variantuose bandymo neišlaikiusiam (nesugebėjusiam pasislėpti) jaunuoliui leidžiama slėptis antrą ir trečią kartą (apie tai susitariama iš anksto, dar bandymui neprasidėjus) (KLPTK 1: 167–168; СУС: 121).

Kyla klausimas, kodėl pasakose bandytojai jaunuoliams atlaidesni, o mergaitėms griežtesni. Atkreipkime dėmesį į tai, kad mergaičių išmėgini-mai vaizduojami pasakose, kurioms būdingos paprastos siužetų struktūros, o vaikinų išbandymus vaizduojantys ES aptinkami gana sudėtingų struktūrų siužetuose, paprastų struktūrų junginiuose. Kodėl pasakos apie mergaičių išmėginimus išlaikė archajiškesnes struktūras, šiek tiek gali paaiškinti tai, kad jas dažniausiai seka moterys (kai kurie tyrinėtojai šias pasakas net vadina moteriškomis). Pastebėta, kad moterys linkusios saugoti papročius ir kitas senosios kultūros formas. Pasakas apie jaunuolių išmėginimus dažniau seka vyrai, kurie greičiau priima įvairius pokyčius ir naujoves.

Lietuvių ir kitų tautų pasakose atsispindi prieštaringas požiūris į vedy-bas ne pagal nusistovėjusius papročius. Pasakoje apie žalčio žmoną brolių, nukirtusių sesers vyrą žaltį, žiaurus poelgis smerkiamas. Lietuvių, rytų slavų ir moldavų šio pasakos tipo variantų struktūrų tyrinėjimai leido padaryti išvadą, jog mūsų ką tik paminėtas požiūris yra ilgos kūrinio raidos pasekmė. Archajiškuose variantuose, kuriems būdinga paprasta struktūra, motinos ar brolių veiksmai pateisinami: duktė / sesuo išvaduojama ar net pati išsiva-duoja ir grįžta pas gimines.

Dalį žiaurių veiksmų lietuvių ir rytų slavų pasakose atlieka pamotė. Ji visaip vargina podukrą, liepia tėvui išvežti ją į mišką, kad ten žūtų / siunčia į pragarą tarnauti. Tyrinėtojai gana įtikinamai parodė, jog žiaurios pamotės paveikslas pasakose susiklostė todėl, kad, įsigalėjus egzogaminei santuokai,

183


buvo įtariai žiūrima į atvestą iš svetimos genties moterį. Pasakose, kurių siužetų struktūrose svarbūs herojų išmėginimai, pamotės priešiškumu po-dukrai paaiškinama, kodėl mergaitė patenka pas bandytoją. Būtinybė taip motyvuoti mergaičių susitikimą su bandytojais galėjo atsirasti tada, kai imta neigiamai vertinti iniciacijos papročio griežtumą.

Kai kuriose pasakose pamotė užėmė mitinio svetimojo vietą; jai pri-skiriamos maginės galios, žmonėms nebūdingi papročiai. Pavyzdžiui, pa-motė reikalauja nužudyti ir sudeginti posūnius, o jai atsiųsti jų pelenus (K 3.1.0.6. / AT 451). Pamotė nužudo posūnį ir duoda tėvui valgyti jo mėsą / reikalauja nužudyti posūnį ir duoti jai valgyti (K 1.1.2.14. / AT 729). Ne tik mitinė būtybė ragana / laumė-ragana, bet ir pamotė mėgina iškepti posūnį krosnyje (K 1.1.1.15 / AT 327A). Kai pamotė skiria podukrai ne-įvykdomas užduotis (liepia per dieną suverpti linus, išausti ir pasiūti marš-kinius, išrinkti iš pelenų aguonas ir kt.), ji veikia kaip griežtas bandytojas, bet kartu sąmoningai siekia nužudyti podukrą. Taip pamotė tapo universalia daugelio herojų kančių kaltininke.

Keliose kaimyninių tautų pasakose vaizduojama vyrų, net brolių, kon-kurencija siekiant aukšto statuso, tėvo palikimo ar idealios nuotakos. ES herojai suklysta taip pat, kaip klystama susidūrus su pavojingais svetimai-siais. Slibino nugalėtojas užmiega nesaugomas, o kautynes stebėjęs tarnas jį nužudo ir pasiskelbia karalaitės išvaduotoju (K 1.1.1.24. / AT 300). Kareivis moka pasiversti žvėrimi, žuvimi ir paukščiu ir todėl greitai atneša karaliaus kardą. Karininkas jį pasitinka ir nužudo, pasiskelbia pats atnešęs kardą ir gauna teisę vesti karalaitę (K 3.1.0.13. / AT 665). Atgaivintas herojus vis dėlto sugeba įrodyti, kad jam priklauso nuopelnai, apsišaukėliai nubau-džiami: jie gėdingai išvaromi ar net nužudomi.

Žiaurūs personažų poelgiai būdingi ir pasakoms, kuriose vaizduojami konfliktai gentyje ar šeimoje. Požemyje ar ant aukšto kalno jauniausią brolį klastingai palieka ne tik kelyje sutikti jo bendrakeleiviai, bet ir vyresnieji broliai. Nusikratę tikruoju motinos ir karalaičių gelbėtoju, jie pasisavina jo nuopelnus, bet tikrasis išvaduotojas grįžta į jų vestuves ir jas išardo (K 1.1.1.24. / AT 301A, B). Baltarusių pasakoje broliai stengiasi nusikratyti net jauniausiu broliu, kuris pranoko jėga sesers grobiką, nužudė jį, išgelbėjo seserį ir atgaivino brolius. Vyresnieji broliai pririša stipruolį prie ąžuolo, bet tas pareina namo išrautu medžiu nešinas (СУС 312D). Gavęs stebuklingą paukštį, žirgą ir paną, jauniausias brolis užmiega kryžkelėje, o jį radę vyres-nieji broliai nužudo ir tėvui sako patys viską gavę (K 1.1.2.13. / AT 550).

184


Vyresnieji broliai atima iš kvailio jo parneštą gyvąjį vandenį ir dar jį apšmei-žia: pasako tėvui, kad kvailys sumanęs jį nunuodyti (K 1.1.2.11. / AT 551). Pasakų pabaigoje jauniausias brolis melagius demaskuoja, bet dažniausiai didžiadvasiškai jiems atleidžia (pvz., pasakos apie išgelbėtą motiną variantų dalis baigiasi trejomis vestuvėmis – KLPTK 1: 125–126). Su klastingais vyresniaisiais broliais kur kas griežčiau pasielgia tėvas: jis sūnus išvaro arba neduoda jiems palikimo.

Gali būti, kad žiaurius pasakų personažų poelgius lėmė visuomenės susiskaidymas ir jo pasekmė – žmonių ir net giminių konkurencija. Jau-niausias brolis stebuklinėse pasakose vaizduojamas kaip genties papročių saugotojas. Tačiau buitinėse pasakose trečias brolis kvailys žiauriai keršija broliams už pažeminimą ir tėvo palikimo pasisavinimą.

Pasakose moterys dažniausiai rungiasi dėl vedybų partnerio. Kai mer-gaitė atkreipia į save idealaus jaunikio (karalaičio / caraičio) dėmesį arba tampa aukštą statusą turinčio žmogaus žmona, tuoj atsiranda konkurentė. Ji pašalina nuotaką ar žmoną ir užima jos vietą / pakeičia ją savo dukterimi. Lietuvių pasakose taip elgiasi ne šiaip kaimynė, o ragana ar pikta pamotė. Ragana įstumia karalaičio sužadėtinę ar žmoną į vandenį – toji virsta žuvimi ar vandens paukščiu. Ragana / raganos duktė pasipuošia svetimais drabu-žiais ir iki tam tikro laiko sugeba apsimesti karalaičio / karaliaus sužadėtine ar žmona (K 1.2.1.12. / АТ 405, 450). Ragana apakina karalaičio suža-dėtinę, o jos vietoj jaunikiui siunčia savo dukterį (K 1.1.2.9., 1.1.2.10. / АТ 403А). Ragana nuveda karalienę į mišką ir ten palieka – toji virsta lūšimi (K 1.2.1.10., 1.2.1.12. / АТ 409). Kai pagaliau konkurentės piktadarystės atskleidžiamos, ji išvaroma arba nužudoma. Tokiu būdu ne tik įvykdoma pelnyta bausmė, bet ir likviduojama grėsmė šeimai.

Kai šeima išyra dėl žmonos kaltės (pvz., ji nepakanti sutuoktinio-gyvū no išorei ir sudegina jo odą), pabėgęs vyras gyvena su kita moterimi. Pirmoji žmona po ilgų ieškojimų vyrą suranda, ji atpažįstama ir pirmoji šeima atkuriama. Paprastai pasakoje nesidomima pašalintos antrosios žmo-nos likimu, bet pasitaiko variantų, kuriuose sakoma, kad ji buvusi nužudyta, nors sutuoktinių neišskyrė, o tik mėgino sutrukdyti jiems vėl susitikti. Ap-tikti net keli pasakų variantai, kuriuose žudoma mergaitė, kurią norėjo vesti vyras per neatsargumą pamiršęs savo pirmąją žmoną – ištikimą pagalbininkę išmėginimų metu. Greičiausiai taip pasireiškia stebuklinių pasakų stereo-tipinė nuostata, jog antroji žmona visada bloga. Dažniausiai ji kenkia vaikų ir pirmosios žmonos interesams. Stebuklinėse pasakose atkakliai palaikoma

185


monogaminė šeima; antros žmonos pašalinimas ir net nenusikaltusios šei-mai žmonos ar nuotakos nužudymas – viena to požiūrio apraiškų.

Pasakose ne visada vaizduojama, kaip nužudomi šeimos narius nužudę ar šeimą išskyrę personažai. Paprastai pasakotojai apsiriboja keliais žodžiais: liepė nužudyti, liepė nukirsti galvą. Rusų ir ukrainiečių pasakose minima tokia bausmė: pamotė-ragana pririšama prie arklio uodegos, o šis paleidžiamas į lygų lauką (Lintur 40), o lietuvių pasakų variantuose sukuriama situacija, kad ji pati priliptų prie degutu išteptos kumelės; šiai liepiama bėgti ir išmė-tyti kaulelius, o paskui upėje išsimaudyti, šilko žolėje pasivolioti ir grįžti. Kartais bausmės epizodas pabaigiamas aiškinimu, kad žiemą ant sniego blizga raganos kaulai ar smegenys (KLPTK 1: 215–216).

Už kenkimą šeimai, už pastangas nužudyti ar podukros bei posūnio nužudymą dažniausiai mirtimi baudžiamos moterys. Vyrų žudymas vaiz-duojamas retai. Nužudomas motinos meilužis (antro vyro stebuklinėse pa-sakose nėra), įsakęs nužudyti sūnus, suvalgiusius stebuklingos anties širdį ir kepenis. Vyras nukerta buvusio žmonos sužadėtinio galvą už tai, kad šis susitaręs su žmona mėgino nužudyti vyrą.

Išvardyta gana daug stebuklinėse pasakose pasitaikančių žiaurių poel-gių ir nuosprendžių. Antipodų-svetimųjų (dažniausiai – mitinių būtybių) žiaurumas susijęs su pastangomis ką nors iš herojų atimti. Tokie patys tikslai būdingi ir antipodams-herojaus giminaičiams, savo asmeninius interesus laikantiems svarbesniais už genties interesus. Tos pačios visuomenės narių-antipodų žiaurumas motyvuotas jų šeimyninės laimės siekiu kitos darnios šeimos sąskaita. Herojai žiauriai pasielgia su antipodais visada atsakydami į šių veiksmus. Stengiamasi ir apsaugoti save bei kitus žmones, ir teisingai nubausti nusikaltėlius.

Pasakose neaiškinama, kodėl pamotė nori nusikratyti posūnio ar poduk ros. Ko gero, savaime suprantama, jog iš kitos genties atvesta moteris yra priešiška „savos“ genties nariams. Vis dėlto galima ir kita priežastis: pa-mote galėjo būti pakeisti tėvai, kurie senų senovėje žudydavo savo vaikus, nes negalėjo jų išmaitinti. Pasakose tokie tėvai taip pat vaizduojami: tėvai susitaria išvežti vaikus į mišką, sutaria nužudyti sūnus, jeigu gims dar vienas berniukas. Svarbu, kad tokie vaikai visada lieka gyvi ir net vėl susitinka su tėvais.

Svarbu ir tai, kad pasakose nėra personažų sadistų ir nėra žiaurumų, kurie nebūtų sukelti personažų interesų konfliktų. Tokių žiaurumų esama dabartinių teroristų poelgiuose. Tai verčia susimąstyti: ar atsirado žmonių,

186


kurie be jokios priežasties nekenčia į save panašių būtybių, ar tarp žmonių susiklostė tam tikri globaliniai prieštaravimai. Reikia įsiklausyti į pasakas, kurios liudija, jog be priežasties norėti sunaikinti panašius į save prieštarauja žmogaus prigimčiai.

Tik dalis žiaurumus vaizduojančių pasakų nuo senų laikų skiriama vaikams. Dalis skirta jauniems žmonėms, sulaukusiems brandaus amžiaus. Daugumoje stebuklinių pasakų vaizduojamos suaugusiųjų problemos. Jas geriausiai supranta nemenką gyvenimo patirtį sukaupę žmonės. Tenka ap-gailestauti, kad „suaugusiųjų pasakos“ kartais patenka net į mokyklų žemes-niųjų klasių programas.

Vis dėlto trumpai paminėti žiaurūs pasakų personažų poelgiai kenkia mažiau už natūralistinius žiaurius vaizdus ir šlykščias pabaisas televizorių ekranuose ar vaikų knygose. Svarbiausia – dabartiniame kine, televizijoje ir knygose, kaip ir gyvenime, žiaurumai toli gražu ne visada motyvuoti būti-nybe apsiginti, o kaltųjų bausmės neretai neadekvačios nusikaltimui. Todėl reikia kovoti ne su pasakomis, kuriose sukaupta didžiulė išmintis ir tiesa apie žmogaus prigimtį bei gyvenimą, o su niekaip nemotyvuotų žiaurumų demonstravimu visose žmonių bendravimo sferose.

187

KODĖL KVAILYS YRA TREČIAS BROLIS?

Daugelio pasaulio tautų pasakose priešingai elgiasi du personažai – naš-laitė ir pamotės duktė, vargšas ir turtingas kaimynai, o kelių tipų pasakose nevienodai vertinami du protingi broliai ir kvailiu vadinamas trečias. Tik dalyje variantų patikslinama, kad kvailys yra jauniausias, o dažniausiai pasa-kos pradedamos taip: Tėvas turėjo tris sūnus; du buvo protingi, o trečias kvai-las. Protingų brolių ir kvailio opozicija aptinkama stebuklinėse, buitinėse ir melų pasakose. Kadangi minėtuose pasakų žanruose vaizduojamas vis kitoks kvailys, taip vadinamą personažą mes apibūdinsime ir jo niekinimo priežasčių ieškosime apsiriboję tik vieno žanro – stebuklinių pasakų – gana gausiais lietuviškais variantais.

Stebuklinių pasakų personažus našlaitę, vargšą ir kvailį pasakų tyri-nėtojai neretai priskiria nuskriaustųjų ar nekaltai persekiojamų personažų kategorijai. Pabrėžiama, kad kūriniuose skriaudžiamieji personažai palai-komi, nes dažnai jie ką nors laimi, o priešingo poliaus personažai pralaimi ir net žūva. Gana įtikinamai aiškinama, kad pamotės priešiškumas podukrai pasakose atsirado tik tada, kai susiklostė egzogaminė vedybų forma ir todėl kadaise vienalytėje gentyje ėmė rastis svetimų genčių moterų. Aišku, pasa-kose vaizduojama pastaraisiais šimtmečiais pažįstama situacija: mirus moti-nai, našlys veda kitą žmoną, kuri yra visiškai svetima pirmosios jo žmonos vaikams. Pasakose vaizduojami vargšai ar kiti socialiai nuskriaustieji taip pat panašūs į realiose visuomenėse esančius žemo statuso ar menkesnių galimy-bių žmones. Kur kas sudėtingiau paaiškinti, kodėl dalyje pasakų priešinami broliai, kurie yra ne tik tos pačios genties nariai, bet ir vienodi pagal socia-linę padėtį. Tai ypač keista žinant, kad stebuklinėse pasakose vaizduojama, kaip du ar net trys broliai arba broliai ir sesuo vienas kitą palaiko, nedvejo-dami vyksta vaduoti pagrobto, ieškoti dingusio brolio ar sesers. Kas atsitiko visuomenėje, kad vienas iš trijų brolių, būtent tas, kuris įvykdo sunkias užduotis ar tampa karaliaus žentu, artimųjų yra laikomas kvailiu.

Rusų folkloristas Jelizaras Meletinskis toliau plėtojo XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios pasakų tyrinėtojų A. Lango, Charleso Eltono ir I. A. Mac-Cullocko teoriją, pagal kurią jauniausio brolio idealizacijai lemiamos reikš-mės turėjęs paprotys tėvo palikimą skirti jauniausiam sūnui. J. Meletinskis

188


teigė, jog idealizaciją lėmę papročių pokyčiai – kai archajiškesnį minoratą (paveldėtojas – jauniausias sūnus) pakeitęs majoratas (paveldėtoju tapo vy-riausias sūnus). Pasak tyrinėtojo, jauniausias sūnus namiškių laikomas kvai-liu, bet pasakose užjaučiamas todėl, kad iš jo buvo atimta teisė gauti tėvo palikimą (Мелетинский 1958: 64–159).

Pagal Rytų Europos tautų papročius, kai tėvo valda nebuvo didelė, ją gaudavo tėvo pasirinktas vienas sūnus, o kiti vesdavo brolių neturinčias merginas, tapdavo amatininkais, vykdavo mokytis ir t. t. Kad paveldėtoją pasirinkdavo tėvas, liudija ir pasakos: ne vienoje jų tėvas pasako, kad pali-kimą gaus tas sūnus, kuris suras stebuklingą paukštį, parneš gydančio van-dens ar jaunystės obuolių, kurio uždarbis svetur bus vertingiausias, kuris parves į namus geriausią žmoną. Jeigu kvailiu būtų laikomas tėvo palikimo negavęs sūnus, turėtų būti du kvailiai, o vienas protingas. Minėta teorija negali paaiškinti, kodėl pasakų apie pagrobto broliuką vadavimą (K 1.1.1.1., 1.1.1.4. / AT 480 A*) tikslą pasiekusi trečioji sesuo taip pat vadinama kvaile ir priešinama su protingomis seserimis, nesugebėjusiomis brolio išvaduoti. Pagal lietuvių ir kaimyninių tautų papročius, jeigu šeimoje nebūdavo sūnų, tik kelios dukterys, pirmiausia ištekėdavo vyresniosios, o jauniausioji lik-davo tėvų namuose; ją vesdavo į namus priimtas žentas. Taigi reikia ieškoti kitų priežasčių, kodėl Europos tautų pasakose kvailiu laikomas vienas iš trijų brolių (ne visada aišku, kad jis jauniausias).

Atkreipkime dėmesį į tai, kad du protingi broliai ir kvailys tomis pačio-mis aplinkybėmis elgiasi priešingai. Protingieji veikia anksčiau (kartojamas tas pats neigiamu rezultatu pasibaigiantis ES arba trumpai pasakoma, kad antrajam broliui nutikę taip pat kaip ir pirmajam). Prie šių ES prijungiamas teigiamas ES – jų semantinė pora, kuriame kvailys elgiasi priešingai ir tikslą pasiekia. Taigi protingų brolių ir kvailio priešprieša vaizduojama antro tipo paprastose struktūrose. To paties tipo paprasta struktūra naudojama ir tada, kai vaizduojamas priešingas dviejų brolių / seserų elgesys, bet tikslą pasiekęs herojus kvailiu / kvaile nevadinamas (K 1.2.1.10. / AT 303, K 3.1.0.3. / AT 311, K 1.1.1.1.. 1.1.1.4. / AT 480A* – daugumoje variantų). Šiose pasakose neigiamo ES kartojimas padeda įtikinti, jog teisingą sprendimą sunku atrasti.

Lietuvių pasakų masyve aptikti vos keli variantai, kuriuose vaizduo-jamas priešingas dvidešimties / keturiasdešimties / šimto brolių ir vieno brolio elgesys (AT 327B, 531), bet stereotipu tapo du protingi ir trečias kvailas broliai. Pravartu prisiminti, kad archajiškose kultūrose skaičius trys

189

ŽINIOS APIE PASAULĮ IR ŽMOGŲ PASAKOSE · KODĖL KVAILYS YRA TREČIAS BROLIS? Z

reiškė daug (pvz., posakis trys jakutai reiškia visi jakutai). Tačiau svarbu ir tai, kad trys yra minimali aibė, kurios elementus galima suskirstyti į dau-gumą ir mažumą. Galima prielaida, kad pasakų tradicija atrinko tris brolius tam, kad parodytų, jog priešingai negu dauguma besielgiantis žmogus yra visiškai vienišas.

Vienas iš trijų brolių pasakose kvailiu laikomas savo artimųjų. Skirtin-gas protingųjų brolių ir kvailio elgesys namų aplinkoje dažnai ir vaizduo-jamas. Kai jis veikia ne namie, protingieji broliai kartais būna jo sėkmės liudininkai, o pasakos „Karalaitė ant stiklo kalno“ (K 3.1.0.13. / AT 530) variantuose sunkią užduotį atlikusio brolio net neatpažįsta. Be to, namie kvailys pasirenka kitokį negu du broliai sprendimą ir visada laimi. Svetur kiti personažai trečio brolio kvailiu nevadina (pateikėjai kartais jį taip va-dina visą laiką tik norėdami pabrėžti, jog tai tas pats personažas). Svetur ir kvailys kartais pasielgia neapdairiai. Pavyzdžiui, pasakoje „Paukštis, žirgas ir karalaitė“ (K 1.1.2.13 / AT 550) jis nepaiso vilko patarimo ir ima ne tik stebuklingą paukštį, bet ir jo narvą; sargai jį sučiumpa. Gavęs paukštį, žirgą ir paną, kvailys miega nesaugomas kryžkelėje, o broliai jį randa ir nužudo.

Mums belieka pademonstruoti, ką kvailys brolis ar kvailoji sesuo at-randa naujo, ko protingųjų dauguma nežino; kokių elgesio normų nepaiso protingųjų dauguma, bet laikosi artimųjų niekinami vieniši personažai.

Lentelėje pirmiausia pateikiame ES tipus, kurie sudaro antro tipo pa-prastas struktūras. Aprašome konkrečius ES ir nurodome pasakų tipus, ku-riuose naudojamos šių ES poros. Kartais teigiamas ES pasitaiko svarbiausio struktūros elemento vaidmenyje (rodyklė prieš pasakos tipo numerį nera-šoma), o dažniausiai ES pora pasitaiko pagalbinių elementų vaidmenyje (prieš pasakų tipų numerius rašoma rodyklė).

Galima manyti, kad kvailys kartais elgiasi teisingai, nes suvokia brolių nesėkmės priežastį ir į ją atsižvelgia. Pavyzdžiui, protingi broliai saugo, kas naktimis vagia šieną ar obuolius, bet grįžę abu sako tą patį: Saugojau, sau-gojau, bet nenusaugojau. Kvailys eina tykoti vagies, iš vakaro išsimiega, o pa-ryčiui yra budrus ir vagį pamato / pagauna. Sprendimą kaip elgtis galima atrasti išgirdus brolių pasakojimą apie nesėkmę: pradžioje jie buvo budrūs, o paskui užmigo; todėl vagies nepamatė. Taigi galima daryti išvadą, jog vagis pasirodo ne nakčiai prasidėjus, o jos pabaigoje. Vis dėlto kvailys randa ori-ginalių būdų, kaip per naktį sėdėti ir neužmigti. Antai jis žino, kad budrumą skatina valgymas; todėl graužia kietą sūrį ar duonos plutą (iš gydytojų teko sužinoti, kad per budėjimus jie dažnai po truputį valgo). Kvailys vartoja

190


labai paprastą priemonę, kuri vos pradedantį snausti žmogų pažadina (pasi-deda po smakru kokį nors duriantį daiktą). Vadinasi, jis numano, kaip pasi-keičia beužsnūstančio sėdinčio žmogaus kūno padėtis (žemyn linksta galva). Šie nedideli atradimai liudija kvailio gebėjimą gauti naudingos informacijos iš patyrusių nesėkmę personažų pasakojimo, iš snaudžiančių žmonių neva-lingų veiksmų stebėjimų ir remtis ja koreguojant savo veiksmus / būseną.

1 lentelė. Opozicija: du protingi broliai – kvailys

lietuvių stebuklinėse pasakose

1.2.1.7. Herojus praranda budrumą pavojingoje situacijoje / lemiamu metu. ↓ 11.1.1.7. Herojus išsaugo budrumą pavojingoje situacijoje / lemiamu metu.

Protingieji broliai naktį saugo, kas ėda šieną / avižas / vagia obuolius / knisa sodą / graužia druskos kryžių ant jų motions kapo. Pirmasis ir antrasis bro-liai užmiega ir vagies nenu-saugo. → K 1.1.1.7., 1.1.1.13., 1.1.1.15., 1.1.1.17., 1.1.1.23., 1.1.1.24., 1.1.2.3., 1.1.2.9., 1.1.2.11., 1.1.2.12., 1.1.2.13., 1.1.3.4., 3.1.0.13. / АТ 327B, 361*, 530, 530В*, 531, 532, 550, 780.

Kvailys saugo sodą / javus / šieną. Kvailys pasideda po smakru agrasto šaką / šepetį / į smakrą įremia lazdą, į kurią įkalta vinis. Kai jis ima snausti, šie daiktai duria į smakrą ir jį pažadina. Kvailys bado adata savo ranką ir neužmiega. Kvailys šipuliukais paremia savo akių vokus. K 1.1.1.7. / АТ 531, → K 1.1.1.13., 1.1.1.14., 1.1.1.17., 1.1.1.23., 1.1.2.3., 1.1.2.11., 1.1.2.13., 3.1.0.13. / АТ 361*, 530, 530В*, 531, 550, 780.Kvailys saugo, kas ėda šieną / trypia javus. Kvailys kremta riešutus / graužia kietą sūrį / duonos plutą / rūko pypkę ir neužmiega. → K 1.1.1.15. , 1.1.1.23., 1.1.2.12., 3.1.0.13. / AT 327B, 530, 531.Kvailys saugo šieną / sodą / nori sužinoti, kas graužia druskos kryžių ant jo motions kapo. Kvailys išsimiega vakare, o vidurnaktį / paryčiui ne-miega. Kvailį driežas laiku pažadina. → K 1.1.1.14., 1.1.1.24., 1.1.2.3., 1.1.2.9., 1.1.2.13., 1.1.3.4., 1.2.1.7., 3.1.0.13. / АТ 502, 516В, 530, 530В*, 531, 532, 550, 780.Kvailys saugo šieną ir pasislepia kaugėje. Kai žirgai prieina ėsti šieno, kvailys juos pagauna. → K 1.1.1.23., 3.1.0.13. / АТ 530, 531.Kvailys pagauna žirgus / pamato paukštį / sumedžioja paršą aukso šeriais / išsaugo sodą.

191


1.2.2.9. Herojus nepagerina antipodo būklės. ↓11.1.2.9. Herojus pagerina antipodo būklę.

Vyriausias sūnus / vyresnieji broliai ne-duoda driežui / žalčiui maisto. Jie negauna pagalbininko. → 1.1.1.24. 3.1.0.8. / АТ 532.

Kvailys duoda driežui / žalčiui duonos. Driežas / žaltys jį laiku pažadina. → 1.1.1.24. / AT 532.

Protingieji broliai neina saugoti tėvo kapo / verkti prie tėvo kapo / neneša mi-rusiam tėvui maisto. Jie nieko negauna. → K 1.1.2.3., 3.1.0.13. / АТ 530, 530В*. Protingieji broliai eina saugoti tėvo kapo, bet bijo ir pabėga. → K 3.1.0.13. / АТ 530.

Jauniausias brolis / kvailys saugo tėvo kapą / verkia prie kapo / neša mirusiam tėvui maisto į jaują. Jis gauna kamanas / dūdelę, kad galėtų pašaukti žirgus. → K 1.1.1.24., 1.1.2.3., 1.2.1.6., 3.1.0.9., 3.1.0.13., 3.1.0.14. / АТ 300, 306, 315, 508, 530, 530В*, 531.

Vyresnieji broliai išdrasko skruzdėlyną / nubaido gulbes. Jie negauna pagalbininkų. → K 3.1.0.13. / АТ 554.

Kvailys nemindžioja skruzdžių / neina tuo keliu, kur daug skruzdžių. Vėliau vabzdžiai jam padeda. → K 3.1.0.2., 3.1.0.13. / AT 554, 556F*.

Tėvas liepia vyresniemsiems sūnums sau-goti tiltą. Vyresnieji sūnūs reikalauja, kad senelis užmokėtų už perėjimą tiltu. Jie ne-gauna patarimo. → K 3.1.0.13. / АТ 665.

Kvailys saugo tiltą ir leidžia seneliui / el-getai pereiti tiltu be užmokesčio. Jis gauna patarimą. → K 3.1.0.13. / AT 665.

1.2.2.10. Herojui nepavyksta demonstruoti antipodui savo sunkios būklės. ↓11.1.2.10. Herojus demonstruoja antipodui savo sunkią būklę.

Protingieji broliai nesako seneliui, kodėl jie susirūpinę / nusiminę. Jie negauna pata-rimo. → K 3.1.0.13. / АТ 513В.

Kvailys pasako sutiktam seneliui, kad pri-valo pastatyti laivą. Senelis jam padeda. → K 3.1.0.13. / AT 513B.

Vyresnieji broliai nesako seneliui, kur eina. Jiems nepasiseka kelionė. → K 1.1.2.11. / AT 551.

Kvailys guodžiasi sutiktam seneliui, kad nežino, kur yra gyvybės / gydomasis van-duo. Jis gauna patarimą. → K 1.1.2.11. / AT 551.

192


3.2.0.4. Herojus neteisingai informuoja žinantį antipodą. ↓13.1.0.4. Herojus teisingai informuoja žinantį antipodą.

Protingieji broliai dirba laivą / neša vy-nuoges. Jie sako sutiktam seneliui, kad dirba geldą / neša mėšlą. Jie padaro geldą / vynuogės virsta mėšlu. → K 3.1.0.2., 3.1.0.13. / АТ 513В, 570.

Kvailys dirba laivą / neša vynuoges. Jis pasako sutiktam seneliui tiesą. Sene-lis padeda dirbti laivą / kvailys nuneša vynuogių karaliui. K 3.1.0.4. / АТ 570, → K 3.1.0.2., 3.1.0.13. / АТ 513В, 570.

3.2.0.5. Herojus prižiūri antipodą kaip svetimąjį. ↓13.1.0.5. Herojus prižiūri antipodą kaip savo artimąjį.

Protingieji broliai kūrena seneliui pirtį kaulais, prausia jį srutomis. Jiedu nieko negauna. → K 3.1.0.5. / AT 480

Kvailys prausia senelį švariu vandeniu ir kvepiančiu muilu, vanoja rūtų vantele, paguldo pūkų lovoje. Jis gauna maisto skrynutę. K 3.1.0.5. / АТ 480.

2.2.2.3. Herojus laikosi neteisingos vertybių hierarchijos. ↓12.1.2.3. Herojus laikosi teisingos vertybių hierarchijos.

Vyresnieji broliai saugo tiltą. Užmokesčiu už perėjimą tiltu jie pasirenka ne Dievo žodžius, o pinigus. → K 3.1.0.6. / АТ 401А.

Kvailys saugo tiltą. Už perėjimą tiltu jis prašo ne pinigų, o gero / Dievo žodžio. → K 3.1.0.6. / АТ 401А.

Vyresnieji broliai pasirenka joti linksmybės keliu / kur sakoma, kad ten vesią. Jiems nepasiseka. → K 1.1.2.11., 1.1.2.13. / АТ 550, 551.

Kvailys pasirenka tą kelią, kur pasakyta, kad vilkas arklį suės / turės žūti. Jis randa ieškomą dalyką. → K 1.1.2.11., 1.1.2.13. / AT 550, 551.

Vyresnieji broliai nori turtų. Jiems nepa-siseka. → K 3.1.0.13. / АТ 665.

193


3.2.0.13. Herojus negali pasinaudoti ypatingu sugebėjimu ar priemone. ↓13.1.0.13. Herojus pasinaudoja ypatingu sugebėjimu ar priemone.

Protingiesiems broliams senelis liepia iki vakaro surinkti išbarstytus pinigus / perlus. Jie mėgina rinkti, bet iki vakaro surenka tik nedidelę dalį pinigų / perlų. → K 3.1.0.13. / AT 554.

Kvailiui senelis liepia iki vakaro surinkti išbarstytus pinigus / perlus / aguonų grūdus / žirnius. Jis pašaukia skruzdes – jos greitai surenka. → K 3.1.0.13. / AT 554.

Protingieji broliai gano pono / raganos karves. Jie nesuvaro išbėgiojusių karvių. Ponas / ragana išpjauna iš brolių nugarų odos diržus. → K 3.1.0.13. / AT 556F*.

Karalius liepia kvailiui išginti į ganyklą paukščius ir vabalus / ragana liepia ganyti karves. Visi gyviai išbėgioja. Kvailys papučia dūdelę – visi susirenka. / Karalius liepia ganyti kiškius. Karalienė prašo piemens duoti vieną kiškį. Kvailys duoda kiškį, bet vėliau papučia dūdelę – kiškis atbėga. K 3.1.0.13. / АТ 556F*, 570.

Vaikinai mėgina užjoti ant stiklo kalno. Protingieji broliai neužjoja / niekas neužjoja ant kalno. → K 3.1.0.13. / AT 530.

Kvailys užjoja ant stiklo kalno mirusio tėvo dovanotu žirgu / paties pagautu žirgu. / Pirmą kartą kvailys užjoja iki trečdalio kalno, antrą kartą – iki pusės kalno, trečią kartą užjoja ant kalno. Jis gauna karalaitės žiedą / jo kakta paženklinama. K 3.1.0.13. / АТ 530.Kvailys turi užjoti / užkopti ant stiklo kalno. Jis apsuka žirgo kojas autais ir užjoja / užmeta virvę ant karalaitės sosto ir ja užtraukia save ant kalno. K 3.1.0.13. / АТ 530.

Protingų brolių ir kvailio elgsenoje esama ir labai svarbių skirtumų. Kvailys atidus ir paslaugus patekusiems į sunkią padėtį silpniesiems. Jis ver-čiau kenčia alkį, bet neskriaudžia gyvūnų, kuriuos galėtų suvalgyti. Protin-giesiems tokių minčių nekyla; jie pirmiausia galvoja apie save.

Du protingieji ir kvailys laikosi priešingo požiūrio į vertybes: du bro-liai pasirenka materialias vertybes (pinigus), o kvailys – išmintį (gerą žodį). Dauguma ir vienišas herojus skirtingai elgiasi bendraudami su bandytojais. Broliai nesvetingai priima nakvynės paprašiusį senelį, o kvailys patiria ne-patogumus, bet kuo geriau patarnauja seneliui. Protingieji broliai patys mė-gina vykdyti užduotį neturėdami tam reikalingų gebėjimų, o kvailys mato, kad užduotis jam neįvykdoma, ir kviečia tuos, kurie pasižymi reikalingais

194


gebėjimais. Taigi jis suvokia, kad vienas individas negali visko mokėti ir žinoti; reikia žinoti, kas tam tikrą darbą atliktų geriausiai. Pagaliau kvailys skirtingai nuo protingų brolių nevengia vykdyti mirštančio tėvo prašymo (saugoti mirusiojo kapą ar verkti prie kapo, nešti maisto mirusiam tėvui). Taip jis pasirodo kaip senovinių papročių saugotojas, o gal naujų, pradedan-čių įsitvirtinti papročių rėmėjas.

Pasakų trečio brolio būsena nė kiek nesiskiria nuo tos, kurioje atsiduria realūs žmonės, gerokai aplenkę savo amžininkus meno, mokslo, technikos išradimų srityse. Jie taip pat vieniši namie, bet kur kas greičiau pripažįstami svetur, nes būtent ten gali būti kitoniški ir ne kvaili, o įdomūs. Pasakos apie trečią brolį kvailį tarsi sukurtos šių žmonių paguodai ir skatinimui. Jos liu-dija, kad žmonės mąstė apie tai, kaip sunku paneigti daugumos pripažintas žinias, pasenusią ar subjektyvią autoriteto nuomonę, žalingus daugumos įpročius.

Vis dėlto pasakose galima pastebėti mintį, jog daugumos pasipriešini-mas naujovėms yra būtinas, nes tik taip jos patikrinamos. Be to, mėginimai paneigti naujoves ar iš jų tyčiotis „kvailiams“ naudingi: taip jie skatinami tobulėti. Sudėtingi stebuklinių pasakų siužetai baigiasi kvailio nuopelnų pripažinimu. Trečias brolis nebelaikomas kvailiu, kai protingųjų dauguma akivaizdžiai pamato jo sėkmę. Gyvenime kvailio atradimų pripažinimo procesas kur kas sudėtingesnis ir ilgesnis: toli gražu ne visada įmanoma protingųjų daugumai parodyti apčiuopiamą sėkmės rezultatą, panašų į pa-sakų kvailio grįžimą namo aukso karietoje su karalaite prie šalies. Vis dėlto pasakų kvailio elgesys gali būti pamokantis: reikia kantriai kęsti patyčias ir negandas ir laukti, kol visuomenė įvertins naujoves. Vėl kažkas eis toliau, atras kitų daugumai nežinomų dalykų ir taps nauju kvailiu.

195

TRADICINĖS ŽMONIŲ BENDRAVIMO FORMOS IR ŠEIMOS PROBLEMOS

Pasakose gana ryški opozicija savas – svetimas: taip supriešinami ne tik personažai, bet ir teritorija, objektai, papročiai ir kt. Ši pasakose aptinkama opozicija atspindi realų žmonių įprotį daug ką – ypač tuos žmones, su kuriais susiduriama, – skirstyti į savus ir svetimus. Pasakose ir gyvenime svetimieji tam tikromis aplinkybėmis tampa savaisiais, o savieji kartais susvetimėja. Kadangi naujas šeimas kuria svetimi genties, o kartais ir teritorijos požiūriu žmonės, turintys supanašėti ir tapti savi, pravartu atskleisti tas tradicines suartėjimo priemones, kurios ryškėja iš pasakų ir papročių.

Svetimuosius – mitines būtybes, gyvūnus, atsitiktinai sutiktus žmo-nes – pasakų herojai padaro savo pagalbininkais ar ištikimais sąjunginin-kais, kai su jais pasidalija maistu ar kartu pavalgo. Lietuvių pasakoje „Mirtis kūma“ (K 1.1.1.13. / AT 332) žmogus pavalgo kartu su mirtimi ir gauna galimybę matyti ją stovinčią prie ligonio lovos, o pasakoje „Persekiojamas gražios žmonos vyras“ (K 1.1.2.9. / AT 465A) herojus pakviečia kartu val-gyti nematomą tarną, ir šis pradeda jam tarnauti palikęs buvusius šeimi-ninkus, kurie niekada nekvietė jo prie stalo (LTR 2059/53/, 3198/54/). Keliose pasakose-legendose žmogus pavalgo kartu su keliaujančiu seneliu ar elgeta ir taip gauna kvietimą vykti viešnagėn į kitą pasaulį, o ten nuvy-kęs sužino svarbių dalykų. Kai žmogus savo maistu pavalgydina gyvūną ar mitinę būtybę, ši virsta žmogumi (K 1.1.3.2. / AT 425C). Nenorintis visam laikui kitame pasaulyje pasilikti herojus privalo ten nieko nevalgyti (LTR 2771/875/, 1182/7/,1723/128/, 1979/93/).

Daugelyje pasakų keliaujantis į pavojingą vietą ar savo dingusio arti-mojo ieškantis herojus užeina pas nepažįstamą senelę, paukščių valdovą ar saulės motiną, o šie jį pavalgydina ir pasako, kaip toliau elgtis, ar duoda ste-buklingą daiktą (DSPŽ 2: 169 ir kt.). Kai herojus užeina pas senę ar raganą, o ši klausia, kas jis ir kur einąs, rusų pasakose atsakoma: Nepavalgydinai, ne-pagirdei, o jau klausi. Kai šeimininkė herojų pavalgydina, šis viską pasisako ir gauna pagalbą (Афанасьев 267). Taigi kartu pavalgę svetimi žmonės jau gali vienas kitu pasitikėti. Archajiškame kitų tautų folklore užfiksuota tikėjimų, kad kartu valgę žmonės negali vienas kitam padaryti nieko pikta.

Apeiginis bendras valgymas buvo liaudies kalendorinių švenčių

196


sudedamoji dalis. Jis ypač reikšmingas lietuvių Kūčių šventėje. Kad visus metus šeimoje vyrautų santaika ir meilė, vyras ir žmona kartu valgydavo vieną obuolį. Kai šeima susėsdavo prie Kūčių vakarienės stalo, šeimininkas pakviesdavo ir vėją kartu valgyti, prašydamas nekrėsti avižų. Ukrainiečiai į šią vakarienę kviesdavo šaltį, mešką. Pietų slavai vakarieniauti kviesdavo net „tetą“ – maro epidemijos personifikaciją, kad ši būtų jiems palanki. Lietuviai ir kaimynai rytų slavai kai kur iki šiol ant Kūčių vakarienės stalo po staltiese deda šieno, o po vakarienės visų valgių neša paragauti gyvu-liams. Šiame paprotyje mes irgi pastebime bendrą žmonių ir gyvulių bei kitų gamtos ir mitinių jėgų valgymą, dalijimąsi maistu: žmonės imituoja valgą gyvulių maistą (šieną), o gyvulius vaišina savo valgiais (Kerbelytė 1986: 120–122). Šis bendras valgymas – tai savotiškos sutarties tarp žmo-nių, jų globojamų gyvulių ir visos aplinkos sutvirtinimas. Ne veltui per Kūčias buvo griežtai draudžiama medžioti; tą dieną lietuviai nevalgydavo jokio gyvulio mėsos. Žinomas tikėjimas: kad miške nepamatytum gyvatės, reikia prisiminti, kokią savaitės dieną buvo Kūčios. Ypač įdomi apsisau-gojimo nuo gyvatės įkirtimo priemonė – pasitepti kojas Kūčių barščiais (LFCh 396, LTR 6418/201/). Bendro valgymo paskirties žinojimas leidžia šiuos tikėjimus interpretuoti kaip valgymu sutvirtintos „taikos sutarties“ priminimą.

Senų senovėje, kai žmonės neturėjo maisto pertekliaus, atidavęs alka-najam dalį savo maisto žmogus iš tikrųjų dovanodavo jam gyvybę. Be abejo, tokiu elgesiu jis pelnydavo visišką pasitikėjimą ir padėką. Kilnus dalijimasis maistu ilgainiui virto svetingumo papročiu, bet neprarado ir svarbiausios pirmykštės paskirties – padėti žmonėms suartėti.

Pasakų herojai savo artimaisiais laiko gimines (motiną, brolius, seseris, tėvą), savo šeimos narius (žmoną, vyrą), namiškius (gyvulius, tarnus). Ste-buklinėse pasakose herojaus artimųjų vaidmenyje būna ir visai svetimi gen-ties, šeimos ir teritorijos požiūriu personažai, kurie siekia to paties tikslo, kaip ir herojus, t. y. visiškai jį palaiko. Čia turime galvoje įvairius pagalbinin-kus, padedančius herojui išlaikyti sunkų bandymą, surasti dingusį artimąjį ar gauti reikalingą objektą. Herojaus žirgas, jį lydintys žvėrys ir kiti „savieji pagal tikslo bendrumą“ – patys ištikimiausi herojaus artimieji. Herojaus konkurentais kartais tampa jo broliai, jį išduoda motina ar sesuo, tačiau arti-maisiais tapę svetimieji jam visada ištikimi. Jie yra tarsi herojaus antrininkai, paslaugūs, ištvermingi ir atlaidūs. Taigi galima padaryti dar vieną išvadą: to paties tikslo siekis suartina skirtingus ir iki tol visiškai svetimus žmones.

197


Deja, žmonės neretai tik deklaruoja siekią to paties tikslo, o iš tikrųjų siekia skirtingų / priešingų individualių tikslų.

Pasakose randame dar vieną įdomų reiškinį: svarbaus tikslo siekiantis ir sunkią užduotį vykdantis herojus tampa gražus. Ruošdamasis atlikti tai, ko niekam kitam nepavyko padaryti (užjoti ant stiklo kalno, nukauti trigalvį slibiną, nugalėti priešo kariuomenę ir pan.), artimojo padedamas herojus virsta puikiu karžygiu. Po žygdarbio jis vėl grįžta į savo kuklią padėtį. Pa-prastai atliekantis žygdarbį herojus pasirodo būsimai idealiai nuotakai, todėl ir jis turi būti idealios išvaizdos, tačiau čia galima pastebėti ir mintį, kad nuostabiai gražų jį daro ypatingos užduoties vykdymas. Daugelyje liaudies dainų gėrimasi ir dirbančiu žmogumi.

Trečia neretai pasakose aptinkama žmonių suartėjimo priemonė – patir ties perdavimas. Pasakų senelis ar senelė yra gyvenimiškos patirties ir išminties įsikūnijimas. Jų patarimų paisymas – būtina herojaus sėkmės są-lyga. Daugelyje pasakų atsispindi išankstinė jaunimo pagarba vyresniesiems kaip potencialiems patarėjams ir patirties saugotojams.

Visos trys žmonių bendravimo ir suartėjimo formos – bendras valgy-mas, to paties tikslo siekimas ir bendras darbas bei patirties perdavimas – šeimose buvo nuolat puoselėjamos. Daugelį amžių visa šeima kasdien sės-davo valgyti prie vieno stalo. Šis savotiškas ritualas, kai kiekvienas šeimos narys turėjo nuolatinę vietą prie stalo ir savo šaukštą, žinojo elgesio nor-mas, ilgiausiai išliko valstiečių šeimose. Daugelis dabartinių vyresnės kartos žmonių prisimena tą rimtį, kai šeimos galva visiems atriekdavo duonos, o šeimininkė padalydavo kitą maistą. Tęsti šį gerą paprotį dabar darosi sunku, dažnai net neįmanoma (ypač miestuose), nes nemažai šeimų neberanda visiems nariams tinkamo laiko (daugelis pietauja ne namie), o neretai jau nebėra ir tokio stalo, prie kurio visa šeima galėtų susėsti.

Bendras darbas ir rūpesčiai (taigi ir to paties tikslo siekimas) irgi buvo būdingi šeimos narių santykiai. Kartu dirbdami, nuolat kartu sielodamiesi ir džiaugdamiesi darbo vaisiais, žmonės taip pat turėjo progų grožėtis ir di-džiuotis vieni kitais. Visuomenės gyvenime įsigalėjus darbo pasidalijimui ir specializacijai, šeimos nariai rytais kas sau skuba į darbą, kad tik vakare vėl susitiktų. Kai žmonės gražūs, nes pagauti darbo įkarščio ir įkvėpimo, juos mato svetimi arba nemato niekas, o namo parsinešamas nuovargis, nesėk-mės bei nuoskaudos.

Dirbant kartu vyresnieji tarsi nejučiomis perduodavo jaunimui darbo įgūdžius, gyvenimo patirtį, o kartu švęsdami šventes mokydavo papročių,

198


parodydavo per ilgus metus sukauptą ir iš savo tėvų bei senelių perimtą išmintį. Mergaitės daug ko išmokdavo iš motinų ir senelių, berniukai – iš tėvų, senelių ir kitų suaugusių vyrų. Šiais laikais jaunimą moko ištisas būrys įvairių profesijų žmonių; šeimos pareigos ir šioje srityje labai sumenko. Ka-dangi žinių apie pasaulį ir profesijas vaikai įgyja ne šeimoje, kai kurie tėvai labiau rūpinasi tik vaikų priežiūra (svarbiausia – kad netrūktų jiems reika-lingų daiktų), o auklėjimui skiria mažiau dėmesio.

Iš esmės pasikeitus žmonių gyvenimo sąlygoms, šeimos iš karto pra-rado visas tris tradicines narių bendravimo ir suartėjimo formas. Nekyla abejonių, kad dėl šių praradimų gausėja iširusių šeimų, daugėja tėvų ir vaikų nesutarimų, nyksta pagarba vyresniesiems. Dėl minėtų praradimų vis sun-kiau išsaugoti dvasinius šeimos narių saitus. Bendras būstas ir bendri daiktai žmonių nesuartina.

Praradimus reikia kuo nors kompensuoti. Per kančias ir ieškojimus žmonės tikriausiai suras naujas šeimos narių bendravimo formas. Kai ku-rios šeimos jau ir surado bei pritaiko laisvalaikiui, užpildydamos jį bendru kultūros pažinimo džiaugsmu, žmones suartinančiais vienodais ar panašiais pomėgiais. Vis dėlto pravartu sąmoningai ir atkakliai puoselėti ir senąsias, daugybės žmonių kartų išbandytas bendravimo formas, stengtis pritaikyti jas naujoms gyvenimo sąlygoms.

199

SAKMIŲ PASKIRTIS IR SEMANTIKA

SAKMIŲ KLASIFIKAVIMAS

Mitologinės sakmės paprastai grupuojamos pagal jose vaizduojamus mitinius personažus. Dažnai net sakoma: „sakmės apie laumes“, „sakmės apie lobius“ ir pan. Etiologinės sakmės grupuojamos pagal objektus, kurių aiškinama kilmė / tam tikrų objekto požymių kilmė. Tokie sakmių klasifi-kavimo principai taikyti lietuvių ir kitų Europos tautų etiologinių ir mitolo-ginių sakmių kataloguose (Balys 1936; Christiansen 1958; Simonsuuri 1961 ir kt.). Taip sisteminti sakmių varian tus rekomendavo ir tarptautinė klasifi-kavimo specialistų komisija. Kurdami „Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogo“ kartoteką ir skelbdami jos duomenis, mes taip pat mitologinių sakmių skyriaus poskyrius išskyrėme pagal mitinius personažus, o etiolo-ginių sakmių – pagal aiškinamus objektus. Taikant šiuos kūrinių grupa-vimo principus, teko susidurti su keliomis problemomis. Svarbiausios jų yra šios: a) vienos tautos tradicijoje funkcionuojančio to paties sakmės siužeto varian tuose minimi keli mitiniai personažai / aiškinama ne vieno objekto

200


požymių kilmė, todėl jie turi patekti į skirtingus poskyrius; analogiškuose skirtingų tautų sakmių siužetuose taip pat dažnai vaizduojami skirtingi miti-niai personažai – klasifikacija gerokai pasunkina analogijų paiešką ir kūrinių lyginimą; b) kai kuriose sakmėse mitiniai personažai minimi tik pateikėjų aiškinimuose ar teiginiuose, pasakytuose kūrinių pradžiose ar pabaigose (pvz., Pasakysiu, kaip velnias mane vedžiojo; Man pačiam teko laumę sutikti; Tai buvo velnias.). Pateikėjų aiškinimai ir teiginiai nepriklauso sakmių siu-žetų struktūroms ir atspindi tik kūrinio užrašymo metu vyravusią nuomonę ar pasakotojo asmeninį požiūrį. Tekstų pabaigose esančius teiginius neretai sukelia medžiagos rinkėjų klausimai (pvz., Kas tai buvo?). Dalyje sakmių varian tų mitiniai personažai taip ir lieka neįvardyti; šiuos varian tus tenka klasifikuoti pagal analogiją su tekstais, kuriuose yra bent pateikėjų aiški-nimų. Svarbiausia problema – klasifikuojant tekstus pagal aiškinimų objek-tus išryškinama tik viena etiologinių sakmių paskirtis – suteikti informacijos apie objekto ar jo požymių kilmę, o klasifikuojant pagal mitinius personažus sukuriamas įspūdis tarsi mitologinių sakmių paskirtis – tik teikti žinias apie mitines būtybes.

Mitologinių sakmių klasifikavimo principas pagal mitinius personažus veikė ir iki šiol tebeveikia šio žanro kūrinių tyrinėjimus. Kai kurie tyri-nėtojai stengiasi sinchroniškai ir ta pačia požymių seka aprašyti sakmėse vaizduojamus mitinius personažus. Pirmiausia pateikiama iš sakmių tekstų ar įvairios folkloro bei kalbinės medžiagos surinkta informacija apie tam tikro personažo regioninius vardus ar jų metaforinius pakaitus, apibūdi-nama išvaizda, pasirodymo vieta ir laikas; pagal šių personažų veiksmus stengiamasi nustatyti mitinių būtybių funkcijas (pvz., Vėlius 1977, 1987). Sakmių klasifikacija pagal personažus padeda aprašyti mitinių būtybių sis-temos būseną XIX–XX a., kai dauguma sakmių varian tų buvo sukaupta, bet gerokai varžo diachroninius tyrinėjimus. Mitinių personažų funkcijos neretai nustatomos pagal šių būtybių veiksmus neatsižvelgiant į juos sukė-lusius žmonių veiksmus.

Praktiškai įsitikinę minėtų klasifikavimo principų ribotumu, šių kūrinių analizei ir aprašymui mes pritaikėme struktūrinį-semantinį metodą, kurį pra-džioje kūrėme daugiausia remdamiesi lietuvių stebuklinių pasakų tekstais. Paaiškėjo, kad dauguma sakmių yra vieno elementariojo siužeto (ES) kūri-niai. Nedidelė dalis sakmių – dviejų elementariųjų siužetų paprastų struktūrų tekstai. Kartais į sakmių elementariuosius siužetus įterpiami detalizuojantys ES. Trijų elementariųjų siužetų derinai sakmėse labai retai aptinkami.

201

SAKMIŲ PASKIRTIS IR SEMANTIKA · SAKMIŲ KLASIFIKAVIMAS Z

Sakmių elementarieji siužetai gana glausti; jų struktūrose randami tik būtini elementai (pradinė situacija, herojaus akcija ir rezultatas; dalyje sakmių ES aptinkama arba numanoma liepimo akcija). Etiologinių sakmių ES pra-dinėse situacijose dažnai aprašoma visatos būsena, kai tam tikro objekto dar nebuvo arba kai objektas neturėjo realybėje stebimo požymio, o mitologi-nių sakmių – žmogaus būsena prieš susidūrimą su mitiniu personažu (daž-nai pasakoma, kaip žmogus atsidūrė pavojingoje vietoje ar įprastoje vietoje ypatingu laiku).

Etiologinių sakmių ES herojaus akciją sudaro pasaulio ar jo požymių kūrėjų (Dievo, velnio) veiksmai ir aplinkos reakcija arba herojų – gyvūnų, augalų rūšių ir žmonių atstovų – veiksmai ir antipodo-pasaulio tvarkytojo (Dievo) reakcija. Kai etiologinių sakmių ES aptinkama liepimo akcija, anti-podas įsako herojui atlikti užduotį ar ko nors jo klausia ir vertina užduoties vykdymą / atsakymą. Mitologinių sakmių ES herojaus akciją sudaro hero-jaus-žmogaus veiksmai ir antipodo-mitinės būtybės ar neįvardytos jėgos reakcija arba pirma veikia antipodas, o į jo veiksmą reaguoja ES herojus. Dalyje mitologinių sakmių aptinkama arba numanoma liepimo akcija – papročio reikalavimas ar bendruomenės narių elgesio norma. Tuoj po hero-jaus akcijos pasakomas ar numanomas herojaus ir antipodo / aplinkos susi-dūrimo rezultatas, kuris visuomet priklauso nuo herojaus poelgio. Išryškėja, kad mitologinėse sakmėse domimasi žmogaus elgesiu ir likimu: parodoma, kodėl mitinė būtybė jam pakenkė ar jį apdovanojo.

Etiologinių sakmių struktūrinė-semantinė analizė padeda įsitikinti, kad Dievas jose vaizduojamas ir kaip herojus-kūrėjas, susiduriantis su mėginan-čiu jį mėgdžioti velniu, ir kaip antipodas-bandytojas, skiriantis žmonėms ar gyvūnams užduotis, ir kaip antipodas, galintis paveikti herojų magišku žodžiu. Aiškinantis šio personažo prigimtį, į tai būtina atsižvelgti.

Remdamiesi maždaug 3 tūkstančių etiologinių sakmių varian tų struk-tūrine-semantine analize, jų elementariuosius siužetus priskyrėme 60 tipų. Daugiau nei 24 tūkstančių lietuvių mitologinių sakmių varian tų analizė padėjo priskirti jų ES 106 tipams. Daugumoje sakmių ES vaizduojamas tei-singas arba neteisingas herojų elgesys (susidūrimų rezultatai herojų požiū-riu yra teigiami arba neigiami). Šie sakmių ES yra giminingos semantikos su pasakų ES ir priskiriami tiems patiems tipams. Tačiau mitologinėse sakmėse išskirti septynių tipų ES, kurių herojų-žmonių elgesys yra neutralus: jie atsi-tiktinai stebi mitinius personažus ar kito pasaulio apraiškas ir gauna infor-macijos apie mitinių būtybių išvaizdą, galimybes ir kitus požymius, įsitikina

202


paslaptingų jėgų egzistavimu. Tokių ES varian tų pasakose pasitaiko vos kelis kartus.

Pasakų elementariuosius siužetus pagal herojų tikslus mes suskirstėme į penkias klases, o į poklasius – pagal herojų elgesio teisingumą. Mitologi-nėse sakmėse vyrauja tik du tikslai – herojai-žmonės siekia apsisaugoti nuo pavojingų būtybių ir gauti materialiųjų gėrybių. Šiedu tikslai neretai pasie-kiami kartu. Be to, išvengti mitinio personažo bausmės ir taip išsaugoti savo gyvybę siekia ir papročius gerbiantys, ir juos sulaužę mitologinių sakmių herojai. Etiologinėse sakmėse taip pat siekiama labai panašių tikslų: pasaulio kūrėjams pavyksta ar nepavyksta sukurti naudingus objektus, o nuo kūrėjų priklausomi herojai gauna teigiamus požymius bei geras gyvenimo sąlygas arba jų negauna. Todėl sakmių ES herojų elgesio vertinimas svarbesnis už jų siekiamų tikslų įvardijimą (greičiausiai, tai lėmė iki pastarųjų šimtme-čių išlikusi pragmatinė sakmių paskirtis). Ši sakmių ypatybė paskatino jų elementariųjų siužetų klases išskirti ne pagal herojų tikslus, o pagal herojų elgesio ir jų pasiektų rezultatų pobūdį: a) teisingas elgesys (ES rezultatas herojaus požiūriu teigiamas), b) neteisingas elgesys (rezultatas neigiamas), c) neutralus elgesys (herojus gauna informacijos apie mitinį pasaulį / rem-damasis ankstesnėmis žiniomis, atpažįsta kito pasaulio apraiškas).

Dviejų klasifikavimo principų derinys

„Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogo“ kartotekoje ir paskelb-tame katalogo trečiajame tome (KLPTK 3) etiologinės sakmės sugrupuotos į poskyrius pagal aiškinimo objektus, o mitologinės sakmės – pagal vaizduo-jamus ar minimus mitinius personažus. Kiekvieno poskyrio viduje konkre-čius sakmių siužetus priskyrėme struktūriniams-semantiniams tipams. Jei sakmes sudaro ne vienas, o du ar trys ES, aprašėme jų struktūras, pažymė-jome visų ES tipų numerius ir nurodėme svarbiausiąjį struktūros elementą. Taip atsižvelgta į dabartinių lietuvių mitologijos tyrinėtojų poreikius, bet kartu siekta paskatinti labiau domėtis žmonių (herojų) ir mitinių būtybių (antipodų) santykiais elementariųjų siužetų kontekste.

Ši klasifikacija padeda išryškinti etiologinių sakmių paskirtį vaizduoti įvairių personažų elgesį pasaulio kūrimo metu, o mitologinių sakmių – pro-paguoti žmonių elgesio su mitiniu pasauliu taisykles. Klasifikacijoje galima gauti žinių, koks žmogaus elgesys su konkrečia mitine būtybe laikytinas

203


teisingu, o kokio elgesio reikia vengti. Atsispindi ir požiūrių kaita. Tai ilius-truoja sakmės, kurių varian tai sugrupuoti į dvi ar net tris versijas. Pavyz-džiui, pirmai versijai priskirti varian tai, kurių struktūrą sudaro vienas nei-giamas elementarusis siužetas (versija žymima numeriu 1.1., rodančiu pirmą paprastos struktūros tipą ir jo atmainą be įrėminimo). Šiuose sakmės varian tuose gana įsakmiai skatinama nesielgti taip, kaip pasielgė nukentėjęs herojus-žmogus. Antrai versijai (ji žymima numeriu 4.1.) priskirti sakmės varian tai, kuriuose pirmojo neigiamo ES rezultatas sušvelnintas: neteisingai pasielgęs žmogus patenka į pavojingą situaciją, bet dar nieko nepraranda. Prie šio ES prijungiamas teigiamas ES, kuriame žmogus išsivaduoja ar paša-lina pavojingą būtybę. Akivaizdu, kad šios versijos varian tuose neigiamo ES įtaigumas yra sumažėjęs; juose daugiau dėmesio skiriama herojaus išgyveni-mui, o jo elgesio su tam tikra mitine būtybe vertinimas nublanksta.

Tam tikro poskyrio mitologinių sakmių struktūrinė-semantinė klasifi-kacija padeda išryškinti sakmių ryšius su konkrečiais tikėjimais bei papročiais. Pavyzdžiui, poskyrio „Vėlės / numirėliai“ sakmėse teigiamais ir neigiamais pavyzdžiais primenama, kokias įkapes būtina dėti į karstą, kaip reikia paly-dėti velionį, kaip elgtis per laidotuves ir mirusiojo minėjimų metu, kapinėse ir pan. Lyginant šias sakmes su laidotuvių papročių aprašymais, pastebima nemažai sutapimų. Tačiau papročių aprašymuose paprastai tik konstatuo-jama, ką reikia daryti, kokių veiksmų vengti (pateikėjai gana dažnai tepasako: taip reikia arba taip negalima). Sakmėse iš vėlės reakcijos ar kitaip išreikšto ES rezultato sužinoma, ko tam tikrais papročių nustatytais veiksmais siekiama; dažnai paaiškinamos ir žmonių elgesio priežastys. Kaip parodėme apibūdin-dami elementariuosius siužetus, siužetinės sakmės yra gerokai įtaigesnės už tikėjimus ir net už labai įsakmius papročių priminimus.

Pagal aiškinimo objektus sudarytų etiologinių sakmių poskyrių siu-žetų priskyrimas struktūriniams-semantiniams tipams padeda atskleisti, kad šie kūriniai turi ne tik aiškinamąją, bet ir elgesio taisyklių iliustravimo paskirtį.

Dviejų klasifikacijų derinys padeda įsitikinti, kad neverta skirstyti miti-nių būtybių į teigiamas ir neigiamas arba konstatuoti jų ambivalentiškumą. Semantinė sakmių interpretacija išryškino nuostatą: mitinio pasaulio apsup-tyje žmonės turi būti atsargūs ir išmanantys, nes susidūrimo su bet kokia mitine būtybe rezultatai visada priklauso nuo žmogaus elgesio.

Deja, ir tokia klasifikacija neatspindi esminio kūrinių požymio – tų pačių konkrečių siužetų sakmių varian tuose aiškinama skirtingų objektų

204


kilmė ar vaizduojami keli mitiniai personažai. Dėl to sunkiau pastebima tendencija vienus objektus ar personažus keisti kitais ir taip modifikuoti visą reikšmingų objektų ar mitinių būtybių sistemą.

Kadangi aiškinamų objektų pasirinkimas ir mitinių personažų sistemos skiriasi net kaimyninių tautų tradicijose, sakmių klasifikavimas pagal šiuos požymius tik šiek tiek palengvina analogiškų kūrinių suradimą.

Struktūrinė-semantinė sakmių klasifikacija

Kitoks lietuvių sakmių klasifikavimo būdas pristatytas mūsų knygoje „Liaudies sakmių tipai“ (KTFL) rusų ir anglų kalbomis. Šioje klasifikacijoje konkretūs sakmių siužetai priskiriami struktūriniams-semantiniams tipams nepriklausomai nuo to, kokių objektų kilmė aiškinama ar kokie mitiniai personažai vaizduojami. Šioje klasifikacijoje pateikiamos sakmių elementa-riųjų siužetų dviejų lygmenų semantinės interpretacijos: trečiojo lygmens interpretacijos sutampa su tipų pavadinimais, o antrojo – su tipų versijų pavadinimais. Praleistos tik pirmojo lygmens interpretacijos (joms apra-šyti reikėtų skirti daug vietos ir nukrypti nuo katalogo žanro). Pirmajame interpretacijos lygmenyje išskiriami ES struktūros elementai, nustatomi personažų vaidmenys (herojus, antipodas, retkarčiais pasitaikantys herojaus ar antipodo artimieji) ir jų tarpusavio santykiai bei požymiai. Šie duomenys svarbūs nustatant sakmių ES tipus. Katalogo vartotojas gali palyginti kon-krečios sakmės elementariojo siužeto aprašymą su elementariųjų siužetų grupės antrojo lygmens semantine interpretacija (tipo versijos aprašymu) ir trečiojo lygmens interpretacija (ES tipo pavadinimu).

Struktūrinė-semantinė sakmių klasifikacija efektyviau atskleidžia lie-tuvių tautos mentaliteto ypatumus ir jų raidą. Aiškėja vyraujančios nuos-tatos mitinio pasaulio atžvilgiu. Galima sakyti, kad lietuvių mitologinėse sakmėse teisingu elgesiu dažniausiai laikomas kontaktų su įvairiomis miti-nėmis būtybėmis vengimas. Sakmėse atsispindi naivus supratimas: nuo dau-gelio pavojingų būtybių – mirties, personifikuotų ligų, slogutės – nesunku pasislėpti. Ryški samprata, kad žmogus saugus savo namuose ir savo aplin-koje: kai persekiojamas žmogus įbėga į trobą, peršoka per kaimo tvorą, pri-bėga prie kaimo ribos, pavojinga mitinė būtybė nebegali jo pasiekti.

Be kontaktų su mitinėmis būtybėmis vengimo ir atsargumo, tei-singu elgesiu laikomas geranoriškumas ir net patiklumas mitinių būtybių

205


atžvilgiu. Labai populiarūs lietuvių sakmių ES, kurie priskiriami tipams 1.1.2.9. Herojus pagerina antipodo būklę ir 1.1.2.10. Herojus demonstruoja antipodui savo sunkią būklę (tų pačių tipų ES labai dažni ir lietuvių stebuk-linėse pasakose). Neteisingu elgesiu lietuvių sakmėse laikomas žmogaus agresyvumas bendraujant su mitinėmis būtybėmis, jų įtarumo skatinimas, nenoras ar negebėjimas joms padėti, pastangos apgauti piktų kėslų netu-rinčius personažus. Taigi galima teigti, kad sakmėse skatinama elgtis su mitine aplinka taip, kaip dera bendrauti ir su žmonėmis. Kai susiduriama su norinčiomis ką nors atimti ar galinčiomis neigiamai paveikti būtybėmis, reikalingas atsargumas ir išradingumas, o susidūrus su būtybėmis, kurios turi žmogui reikalingus objektus ar galėtų kitaip jam padėti, skatinamas atviras ir taikus bendravimas.

Lietuvių mitologinėse sakmėse labai populiarūs ES, priklausantys tipui 1.1.1.17. Herojus paveikia personažą ar objektą ypatingu veiksmu ar priemone (beveik 2 000 varian tų minėto tipo ES yra vienintelis arba svarbiausias kūri-nio struktūros elementas; gausiose mitologinėse sakmėse šio tipo ES aptin-kami ir kaip pagalbiniai elementai – kataloge gana daug nuorodų į kitus struktūrinius-semantinius sakmių tipus). Minėto tipo elementariuosiuose siužetuose vaizduojami magiją naudojantys žmonės. Tam pasitelkiami savos aplinkos daiktai (pvz., slenkstis, pavalkai, pantis, šermukšnio šaka) arba specialiai paruoštos priemonės (pvz., per pirties krosnį perlietas vanduo ar vanduo, kuriuo buvo nuplautas stalas ir kt.). Efektyviomis magiškomis priemonėmis laikomos ir krikščionių religijos šventenybės (rožinis, švęstas vanduo, žegnonė, malda). Magiškais tikslais žmonių aplinkos daiktai nau-dojami kartu su krikščionių šventenybėmis. Sakmės, kaip ir užkalbėjimai, liudija, jog XIV a. pabaigoje ir kiek vėliau į Lietuvą atėję krikščionių religi-jos atributai arba buvo derinami su senosiomis magiškomis priemonėmis, arba pastarąsias pakeitė. Lyginant giminingos semantikos sakmių ES, galima įsitikinti, kad lietuviai vargu ar diferencijavo pagonybės ir krikščionybės elementus; sakmėse neatsispindi dviejų religinių sistemų konfrontacija.

Populiariose lietuvių mitologinėse sakmėse teisingu elgesiu laikomas aktyvus mitinio pasaulio stebėjimas. Taip gaunama žinių apie įvairių būty-bių įpročius, jų tarpusavio santykius bei ketinimus. Stebimi ne tik nerea-lūs personažai, bet ir žmonės, kurie laikomi galinčiais magiškai paveikti aplinką ir kitus žmones. Struktūriniam-semantiniam tipui 1.1.2.12. Herojus stebi antipodą, kai šis naudojasi veikimo laisve priklauso lietuvių mitologinių sakmių 1 498 varian tai. Pažymėtina, kad to paties tipo elementarieji siužetai

206


pasakose gana dažnai yra pagalbiniai elementai: stebėjimo metu gauta infor-macija naudojama kitam tikslui pasiekti. O sakmėse gauti informaciją yra savarankiškas tikslas. Todėl galima manyti, kad sakmėse atsispindi žmonių noras kuo daugiau pažinti savo apsuptį.

Kiek rečiau mėginimas stebėti mitinius personažus sakmėse laikomas ir neteisingu elgesiu: stebėtojai gana žiauriai baudžiami, jie miršta arba nesugeba pasinaudoti gauta informacija. Tipui 1.2.2.12. Herojui nepavyksta stebėti antipodą, kai šis naudojasi veikimo laisve priklauso 104 sakmių varian-tai. Juose įspėjama, kad pastangos sužinoti mitinio pasaulio paslaptis yra pavojingos.

Septyniems mitologinių sakmių tipams, kurių siužetuose vaizduo-jamas neutralus žmogaus elgesys, priklauso daugiau kaip 7 tūkstančiai varian tų. Kai atsitiktinai stebimos keistos išvaizdos būtybės, girdimi keisti garsai, matomi nerealūs žmonių ar gyvūnų veiksmai, stebimos nepaprastų galimybių apraiškos ar patiriamas keistas poveikis, žmogus sprendžia, kokį mitinį personažą jam teko sutikti ir stebėti. Šiose sakmėse dažnai minimos personažų išvaizdos ar elgesio detalės, skiriančios juos nuo realių žmonių ar gyvūnų (pvz., žmogus pastebi, kad sutiktojo nosis viena šnerve, iš po švarko kyšo uodega, pagautas arklys staiga paklausia: Ar žinai, ant ko joji?). Kartais mitinę prigimtį atskleidžia keista personažo reakcija į realios situa-cijos padiktuotus žmogaus veiksmus. Pavyzdžiui, žmogus pagauna sušlapusį ožiuką ir užjausdamas kalba: Oželis vargšelis sušlapo, sušalo, – o tas švepluoda-mas kartoja žmogaus žodžius. Šių ES tipų varian tuose daromos nevienodos išvados, kokią mitinę būtybę pats pasakotojas ar kitas žmogus sutiko. Gimi-ningos semantikos varian tų lyginimas padeda nustatyti, kokios išvaizdos ar elgesio detalės nuolat priskiriamos kuriai nors vienai būtybei, o kokios būdingos kelioms būtybėms arba net yra universalios. Galima pastebėti, kad sakmių varian tuose ne vieną mitinį personažą pakeičia velnias.

Kadangi sakmėse dažnai įvardijami mitines būtybes atsitiktinai stebėję konkretūs žmonės, giminingų varian tų lyginimas padeda atskleisti požiū-rio į sakmių informacijos kitimą. Vieni pasakotojai stengiasi įtikinti, kad perduoda savo asmeninę patirtį, kiti remiasi savo pirmtakų autoritetu ir priduria, kad jiems pasakojęs rimtas žmogus, ne melagis. Dalis pateikėjų teigia pasakojantys taip, kaip girdėję vyresnius žmones pasakojant. Paga-liau yra nemažai įvykio tikrumu abejojančių ar jį racionaliai aiškinančių pateikėjų. Pastarieji sakmes paverčia pasakojimais, kuriuose vaizduojami keisto reginio natūralių priežasčių ieškantys drąsuoliai arba mitinių būtybių

207


pasirodymais tikintys žmonės, išsigandę realaus reginio ar juokdarių imi-tuoto vaiduoklio.

Tradicinių sakmių ir analogiško turinio pasakojimais virtusių varian tų lyginimas padeda pastebėti tam tikrų mitinių vaizdinių stabilumą. Pavyz-džiui, naktį kapinėse baltą pavidalą pamatęs žmogus sakmėje aiškina, jog tai – iš kapo išėjusi vėlė. Pasakojimuose tokio paties reginio stebėtojas eina artyn ir įsitikina, kad medelį skabo balta ožka arba į kapines užklydo baltas arklys. Norėdami apsimesti vėle, juokdariai apsisupa balta marška ir naktį stovi ar vaikšto kapinėse. Taigi racionaliai mąstantys jauni vaikinai žino, kaip turi atrodyti ir kaip turi elgtis iš kapo atsikėlusi vėlė, žiburinis ar velnias. Pažymėtina, kad gąsdintojai dažniausiai imituoja vėlę, t. y. mitinę būtybę, apie kurios pasirodymą tarp gyvųjų rimtai pasakojama net mūsų dienomis. Sakmių ir pasakojimų apie mitines būtybes imituojančius gąsdintojus lygi-nimas padeda pasekti tradicijoje vykstančią tikėjimų ir jais paremtų sakmių atranką.

Daugiausia varian tų turi lietuvių etiologinių sakmių struktūrinis-semantinis tipas 1.2.1.10. Herojus patiria neigiamą antipodo poveikį, kurio konkrečiuose siužetuose Dievas vaizduojamas kaip antipodas, turintis galių ką nors teigiamai ar neigiamai paveikti. Neteisingai pasielgę herojai išpro-vokuoja Dievą ištarti žodžius, kurie pasirodo esą veiksmingi ir tuoj pat išsi-pildo. Ne tik Dievas, bet ir personifikuoti dangaus kūnai reaguoja į sakmių herojų atsisakymą kam nors padėti, į jų įžeidimą. Antai žmogų, kuris nedavė seneliui vandens atsigerti, Dievas visiems rodo mėnulyje, o mėnuo prie savęs pritraukė jį įžeidusią merginą.

Bendrais bruožais apibūdinę sakmių struktūrinės-semantinės klasifi-kacijos galimybes, pateiksime keletą ja remiantis atliktų konkrečių tyrinė-jimų.

208

MITINIŲ BŪTYBIŲ VARIJAVIMAS SAKMĖSE IR PERSONAŽŲ SISTEMOS REKONSTRUKCIJOS

Mitologijos atspindžiais sakmėse ir tikėjimuose besidomintys tyrinėto-jai paprastai pirmiausia aiškinasi mitinių personažų sistemą, o po to aprašo kiekvienos mitinės būtybės požymius. Paskelbta nemažai monografijų, skirtų tam tikros mitinės būtybės išvaizdos, veiksmų, pasirodymo vietos ir kt. nagrinėjimui. Taip siekiama nustatyti tam tikro personažo veiklos sritį.

Tai nereiškia, kad mitinių personažų požymių tyrinėjimai nevertingi, tačiau pastebėti sakmių žanro ypatumai skatina ir juos šiek tiek koreguoti.

Skirtingi tų pačių kūrinių mitiniai personažai

Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad struktūrinė-semantinė kla-sifikacija dar aiškiau atskleidė, jog sakmėmis žmonės skatinami laikytis vienodų elgesio taisyklių bendraujant su skirtingais mitiniais personažais. Kitaip tariant, pastebimas mitinių personažų varijavimas to paties siužeto varian tuose.

Mitinių personažų varijavimas tuose pačiuose abstrakčiuose struktūri-niuose-semantiniuose sakmių tipuose gali liudyti, kaip žmonės santykiavo su visa mitine aplinka. Manome, kad pirmiausia būtina tyrinėti personažų varijavimą tik konkrečiuose sakmių siužetuose. Tikimasi atskleisti perso-nažų panašumą, jų sinchroninius susikeitimus vietomis ir diachroninius vaizdinių pokyčius, kai vienus personažus išstumia kiti.

Pateiksime pavyzdį, kokie skirtingi lietuvių mitologijos personažai yra vienodai pavojingi, o su jais susidurti vengdamas žmogus naudoja iš esmės tą pačią gudrybę. Naktimis slogutės slegiamas žmogus guldamas miegoti palieka nuo lovos atsuktą apavą – slogutei atrodo, kad žmogus į lovą neatsi-gulė, todėl nemėgina jo spausti. Panašiai žmogus pasielgia norėdamas pasi-slėpti nuo mirties / personifikuoto maro / vilkolakio / numirėlio / šuniagalvių / velnio: jis apsiauna atžagariomis vyžomis ir išeina iš namų / išeina atatups-tas. Skirtingi mitiniai personažai mano, kad žmogaus ateita, bet jo neranda arba vejasi priešinga kryptimi. Visos minėtos sakmės vaizduoja žmogaus

209

SAKMIŲ PASKIRTIS IR SEMANTIKA · MITINIŲ BŪTYBIŲ VARIJAVIMAS SAKMĖSE IR PERSONAŽŲ SISTEMOS REKONSTRUKCIJOS

Z

teisingą elgesį su pavojingais mitiniais personažais ir yra priskiriamos ES tipui 1.1.1.1. Herojus užsimaskuoja nuo antipodo (KTFL: 115).

Vienodi neteisingi žmogaus veiksmai sukelia susidūrimus su skirtin-gomis pavojingomis būtybėmis. Pavyzdžiui, naktį žmogus girdi šūkčiojant ir atsiliepia / pats šaukia draugą / švilpimu šaukia savo arklį – kažkieno šūksniai vis artėja ir pagaliau pasirodo baidyklė, keistos moterys arba velnias (KTFL: 360, tipas 1.2.1.8.). Po saulės laidos žmogus eina į pirtį praustis – laumė ar velnias nulupa jam odą / įkiša į krosnį (KTFL: 341, tipas 1.2.1.3.).

Būtina atsižvelgti į tai, kad kai kurios mitinės būtybės vadinamos keliais vardais. Tuos pačius požymius turinčios mitinės būtybės keli vardai gali būti paplitę skirtinguose regionuose. Pavyzdžiui, turtą nešanti būtybė žemaičiuose dažniau vadinama kauku, aukštaičiuose – aitvaru. Kartais minėtuose regionuose skiriasi ir žmonių santykius su turto nešėju vaizduo-jančių sakmių detalės, kartais – ir jų siužetai. Pavyzdžiui, vienoje sakmėje nakvynės pasiprašęs žmogus naktį girdi kažką sakant, jog atnešęs tris veži-mus šieno ir padėjęs ant šulinio. Rytą žmogus pamato ant šulinio dangčio padėtas tris smilgas ir supranta, kad jas kaukas atnešęs ir kad jos labai skalsios (KTFL: 250, tipas 1.1.2.12.). Kitoje sakmėje samdiniai mato: šeimininkė maišo verdamą košę ir kalba: Tirštėk, tirštėk, košele, – o pro garinį į puodą byra miltai. Samdiniai supranta, kad šeimininkė turi kauką (KTFL: 249, tipas 1.1.2.12.). Šių sakmių varian tai užfiksuoti žemaičiuose. Tam pačiam struktūriniam-semantiniam tipui priklausantys aukštaitiški varian tai ski-riasi ne tik aitvaro nešamomis gėrybėmis (nakvojantis žmogus dažniausiai girdi aitvaro vemiamą varškę): juose neaptikta, kad mitinės būtybės atneštos gėrybės būtų labai skalsios.

Toli gražu ne visada lengva nustatyti, kuris mitinis personažas giminin-gos semantikos ir konkrečiu lygmeniu panašiuose vienos tautos ar skirtingų tautų kūriniuose yra archajiškiausias. Pavyzdžiui, motinos užmirštą kūdikį baltarusių baladėje supa vilkai (БНТ Бл: 1 439–446), rusų sakmėse – miško dvasia (Черепанова 148), pietų slavų mitologinėse giesmėse – trys vilkai, kurie pasisako esą trys vilos (Смирнов: 42–43). Lietuvių sakmės varian tuose dažniausia figūruoja laumės, dalyje – deivės, angelai, raganos (KLPTK 3: 167, tipas 1.1.2.10.), dviejuose varian tuose – velnias (LTR 792/132/, 2641/88/), viename varian te – Marija ir velnias (LTR 1286/176/).

Kaimyninių tautų analogiškuose kūriniuose kartais galima stebėti miti-nių būtybių keitimą krikščionių religijos personažais. Lietuvių sakmėse už verpimą sekmadienį baudžia kumelė, moteris arklio kojomis, moteriška

210


būtybė nedėlia [sekmadienis] arba sparti verpėja laumė (KTFL: 441–442, tipas 3.2.0.3.). Baltarusių sakmių varian tuose už verpimą penktadienį bau-džia sena moteris arba баба середа [moteris trečiadienis] (БНТ ЛП 154, 155), rusų – skarmalais apsivilkusi moteris piatnica [penktadienis] arba šventoji Paraskieva Piatnica (Максимов 1996: 265).

Moteriška mitinė būtybė, kuri lietuvių sakmėse vaizduojama kaip labai spėri verpėja ir audėja, kuri girdima ir matoma skalbianti upėje ar besimau-danti pirtyje, kuri vagia vaikus ir vilioja vyrus, varian tuose taip pat vadinama keliais vardais. Dažniausiai fiksuojamas vardas – laumė. Tų pačių sakmių varian tuose, kurių nemažai užrašyta apie Raseinius, o pavieniai atvejai išsi-barstę beveik po visą Lietuvą, aptinkama deivė. Vos porą kartų lietuvininkų regione užfiksuotas panašios mitinės būtybės vardas morė, o rytiniai dzūkai ir Baltarusijos Gervėčių apylinkės lietuviai mitinę būtybę vadina ragana, bet supranta ir laumės vardą. Be to, laumė kartais pasitaiko sakmėse, kuriose pasakojama apie likimo lėmimą, t. y. šis vardas vartojamas vietoj likimo lėmėjos laimės vardo. Kartais laumė minima sakmėse, kuriose vaizduojama naktimis žmogų ar gyvulį slegianti būtybė (dažniausiai ji vadinama slogute / slėgute / sloga). Pagaliau padavimuose greta hiperbolizuotų vyriškų reljefo pertvarkytojų (milžino ar velnio) retkarčiais vaizduojama didžiulė mote-riška būtybė, vadinama laume ar ragana.

Taigi XIX–XX a. užrašytuose sakmių varian tuose terminas laumė var-tojamas beveik kaip universalus moteriškos mitinės būtybės pavadinimas, užgožiantis kitus vardus. Šis vardas aptinkamas kaip sudurtinių žodžių ir dviejų žodžių pastovių junginių pirmasis dėmuo, kai sakoma apie kokio nors objekto priklausymą laumei: laumžirgis, laumriešutis, laumės juosta / plaukai / šluota / pirštas. Laume vadintas senovinis vestuvių šokis; laumi-nėti – žaisti, užrištomis akimis gaudyti kitus (LKŽ). Pasitaiko ir vienas kitas vietovardis: Laumėnai, Laumikoniai. Kadangi terminas lauma tik retkarčiais aptinkamas latvių sakmėse, kyla abejonių dėl lietuviško žodžio laumė ir minėtų jo vedinių archajiškumo.

Deivės termino analogas – bohynia / bohynka – lenkų ir slovakų sakmėse vaizduojamų panašių į lietuvių laumę būtybių vardai. Senojoje raštijoje deivėmis vadinamos įvairios lietuvių gerbiamos būtybės. Daugelio tyrinė-tojų pastebėta, kad nauji folkloro reiškiniai neretai nustelbia archajiškus ir tampa populiaresni. Deivės termino retumas ir paplitimas visoje Lietuvoje, jo analogo buvimas vakarų slavų folklore ir vartojimas raštijoje leidžia lai-kyti šį vardą archajiškesniu už laumę. Visiškai suprantama, kai žodis deivė

211


Z

vartojamas kaip laimės epitetas arba pakaitas: esama faktų, liudijančių lai-mės aukštesnę padėtį (pvz., pasakymų Ačiū Dievui,<...> / Laimei, <...> t. y. [Ačiū] laimei reikšmės analogiškos). Tačiau vietoj įprastų laimė / dalia vardas deivė vartojamas tik dviejuose lietuvių sakmių varian tuose, o dar viename varian te minimi abu vardai – deivė ir laimė (KLPTK 3: 70, tipas 1.1.2.9.). Kur kas dažniau, ypač XX a. antrosios pusės varian tuose, vietoj laimės minima laumė (LTR 1508/244/, 3783/258/, 3835/626/).

Į mitinės būtybės vardą morė panašiais ar tos pačios šaknies žodžiais lietuvių kalboje žymimos pamatinės ar archajiškos sąvokos (mirtis, maras, Užgavėnių pamėklė morė). Kitų indoeuropiečių tautų folklore tos pačios šaknies žodžiais vadinamos ir likimo lėmėjos (graikų moira, latvių mara – laimos sinonimas), ir žmonėms kenkiančios, dažnai – naktimis juos kanki-nančios būtybės (baltarusių mara, rusų kikimora, anglų nightmare, prancūzų cauchmare ir t. t.), ir kalendorinėse apeigose naudojamos lėlės / iškamšos (baltarusių ir ukrainiečių mara, lenkų morak, morzana). Giminingose kal-bose artimomis reikšmėmis vartojamus tos pačios šaknies pamatinius žodžius kalbininkai laiko paveldėtais iš bendrų protėvių. Todėl galima manyti, kad lietuvių sakmėse labai retai aptinkamas moteriškos mitinės būtybės vardas morė yra archajiškas.

Vienos iš lietuvininkų užrašytos sakmės pateikėjas ar medžiagos rin-kėjas Vilius Kalvaitis morę suvokė kaip laumės sinonimą (pastarasis vardas įterptas skliaustuose). Sakmėje sakoma, kad vienoje troboje naktimis morės vindus sukusios [verpusios] (BsLP 2: 346 nr. 15). Varian tas labai panašus į sakmę apie mirusiųjų pasivaidenimus. Kitoje sakmėje sakoma, kad lauke paliktą kūdikį morė pakeitusi moryčiu (BsLP 2: 350 nr. 28). Kituose šio siu-žeto varian tuose dažniausiai minima laumė.

Tarp lietuvių sakmių, kuriose vaizduojama laumė, yra toks siužetas: laumė žada veltui išausti audeklą, jeigu moteris ją tikruoju vardu / gra-žiai pavadinsianti. Šeimininkė nugirsta, kaip laumės vadina viena kitą var-dais / laumė kalba pati su savimi ir save vardu vadina. Kai moteris tuo vardu pavadina audėją, ši pabėga, palikusi išaustą audeklą. Šio siužeto varian tuose minimi įvairūs tikriniai vardai (Trynė, Audė, Krauzelė, Todė, Šorė ir kt.). Ekspedicijų metu mes specialiai teiravomės minėtos sakmės: pasitaikęs tikrasis laumės vardas Morė patvirtintų prielaidą apie mitinės būtybės pava-dinimo morė archajiškumą. Deja, XX a. antrojoje pusėje užrašyta tik gero-kai primirštų sakmių apie susitikimus su laume varian tų; ieškomo vardo juose neaptikta. Tęsiant pasakų ir sakmių sisteminimą, toks tekstas atrastas

212


Lietuvių tautosakos rankraštyne. Tai uolaus kalbos faktų ir tautosakos rin-kėjo Mato Untulio 1937 m. Kretingos apskrities Darbėnų valsčiuje užrašy-tas fragmentiškas varian tas. Siužeto esmė jame išlikusi:

Gaspadinė kepanti duoną, o staklėse laumė audžia. Sau ir sakanti:

- Aud‘ More, Morele, ėsti niekas neduod!Gaspadinė iškepusi duonos kukelę ir padavusi:- Še, Morele, ėsk.

Ir nuo to laiko išnyko laumė (LTR 1259/2/).M. Untulio užrašytas tekstas svarbus dar ir todėl, kad liudija morės

vardą buvus ne tik lietuvininkų regione. Žinant šį varian tą, darosi reikš-mingas kitame to paties siužeto varian te paminėtas tikrinis vardas Šorė (jis laikytinas iškraipytu žodžiu morė).

Mitinės likimo lėmėjos pasako ne tik gerą, bet ir blogą naujagimio ateitį, todėl jos yra prieštaringos. Galima prielaida: stengiantis pašalinti ar bent sušvelninti moiros / morės / maros prieštaringumą, susiklostė dviejų būtybių vaizdiniai. Laimė / dalia imta laikyti žmogaus gyvenimo trukmės ir sėkmės lėmėja (kai sakoma, kad žmogus laimingas ar dalingas, turimas omenyje gerai susiklostęs jo gyvenimas), o mara tapo pavojinga, linkusia kenkti būtybe. Prielaidą, kad archajišką prieštaringą likimo lėmėją pakeitė kelios mitinės būtybės, šiek tiek paremia faktai, kad indoeuropiečių tautų folklore mara ir tą dėmenį turinčiais žodžiais vadinamos beveik priešingai vertinamos būtybės. Be to, lietuvių sakmėje teigiama, kad žmonių likimai nevienodi, nes kinta ir pačios laimės būsena: vieną dieną ji graži ir turtinga, o kitą – negraži ir vargstanti (KLPTK 3: 71, tipas 1.1.2.12.).

Lietuvių sakmėse laumės laikomos pavojingomis būtybėmis. Keliose lietuvių sakmėse įtikinėjama, kad jos gali pakenkti net padėdamos mote-rims dirbti (verpti, austi, sunešti į klojimą javų pėdus). Ko gero, dėsninga, kad vietoj laumės vartojamas raganos vardas (pasakose taip dažniausiai vadi-nama vaikus vagianti mitinė būtybė, o vardų laumė-ragana ar pamotė-ragana antrasis dėmuo pabrėžia personažų klastingumą ar žiaurumą). Vietoj laumės paminėtų laimės ar dalios neaptikome.

Verta bent hipotetiškai pamąstyti apie laumės termino kilmę. Panašiai skambantys vardai aptinkami ir archajiškų civilizacijų kultūroje, ir Europos tautų folklore. Senovės šumerai ir akadai deivę – kiekvieno žmogaus gynėją ir globėją – vadino lama / lamasu (МНМ 2: 36). Senovės graikų mitologijoje

213


Z

Lamija – Dzeuso meilužė, tapusi kūdikių grobike, kai buvę atimti jos vai-kai. Vakarų Europos tautų sakmėse vaikus vagia ir vyrus vilioja lamia; kar-tais ji tapatinama su nakties košmaru / mara. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad vardą lamia europiečiai perėmę iš graikų mitologijos (МНМ 2: 36). Lietuvių kalbos istorikai (Simas Karaliūnas) teigė, kad negalima įrodyti žodžio lamia virtimo lietuvišku žodžiu laumė. Tačiau Valerijus Čekmonas pokalbyje su mumis teigė lietuvių kalbinėje medžiagoje radęs mitinės būty-bės vardą lomė. Kalbininko manymu, tai galėtų būti lamia virtimo laume pereinamoji forma. Taigi neatmestina prielaida, kad terminas laumė gali būti perimtas iš Vakarų Europos tautų sakmių, kuriose veikia panaši mitinė būtybė lamia. Lietuvių sakmių mitinių personažų įvardijimai kitų tautų vartojamais žodžiais nėra retas reiškinys: lietuvių sakmėse aptinkami namų dvasios pavadinimai, perimti ir iš rytų slavų (damavikas, sparyžius, koklikas), ir iš germanų (pūkis).

Bevardės gamtos dvasios

Kadangi folkloro reiškinių raida netolygi vienos tautos tradicijoje, kitų tautų medžiagoje galima tikėtis rasti dar daugiau skirtingose raidos stadijose išsaugotų dalykų. Giminingos semantikos ir konkrečiame lygmenyje pana-šių kaimyninių tautų kūrinių lyginimas gali padėti rekonstruoti užmirštus mitinius personažus.

Daugelyje panašių lietuvių ir rusų bei kitų rytų slavų sakmių vaizduo-jami skirtingi mitiniai personažai. Rusai gana dažnai pasakoja apie susitiki-mus su miško dvasia (lešij), vandens dvasia (vodianoj), mini klojimo dvasią (gumennik), pirties dvasią (bajennik), lauko dvasią (polevik). Analogiškų miti-nių vardų lietuvių sakmėse neužfiksuota, bet palyginti retuose varian tuose vaizduojamos bevardės būtybės, reaguojančios į neteisingą žmonių elgesį miške, prie vandens, pirtyje ar lauke. Pavyzdžiui, pasakojama, kad žmogus miške kirtęs medį sekmadienį – prie jo priėjęs kažkoks žmogus, pasisiūlęs padėti ir užvertęs medį ant kirtėjo (KLPTK 3: 184, tipas 3.2.0.3.). Kažkas nematomas / kiškių piemuo bara žmogų, kam tas medžiojąs be jo leidimo. Arba žmogus mato varomą kiškių pulką ir nori šauti. Jam liepiama nešauti, kol neprabėgs raišasis. Tas nusivaro kiškius, o vėliau paaiškėja, kad tame miške kiškių neliko (KLPTK 3: 184, tipai 3.2.0.3., 1.3.0.3.). Miške žmogus stebi senelį / šventą Jurgį ar Dievą, maitinantį pulką vilkų. Kai žmogus

214


atiduoda žvėrims savo gyvulį, jam atlyginama (KLPTK 3: 183–184, tipai 1.1.2.9., 1.2.2.12.). Anksčiau mes pateikėme sakmių pavyzdžių, kuriose skirtingos išvaizdos bevardės būtybės baudžia žmogų, naktį triukšmavusį miške.

„Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogo“ sakmių skyriuje minė-tas sakmes klasifikavome poskyryje „Gamtos dvasios“ ir sudarėme siužetų grupę „Miško dvasios“. Mes rėmėmės tekstų semantine analize: sakmėse vaizduojami gyvūnų bendrijų vyresnieji ar teritorijų šeimininkai. Spren-dimą parėmė ir analogiškos rusų sakmės, kuriose miško dvasia (lešyj) taip pat varo kiškių pulką į kitą mišką, rūpinasi savo gyvūnų saugumu. Tokių rusų sakmių varian tuose kartais aptinkama ir krikščionių religijos personažų (Померанцева 1975: 28–48). Tai, kad lietuvių sakmėms analogiškuose rusų folkloro kūriniuose nuolat įvardijama miško dvasia, kurią kartais mėginama pakeisti krikščionių religijos personažu, leidžia teigti, kad senosios mitolo-gijos personažo populiarumas silpnėjo ir minėtos tautos tradicijoje. Todėl galima manyti, kad lietuvių sakmėse miško dvasios vardas išnyko, nes ana-logiški procesai jose vyko sparčiau.

Senuosiuose raštijos šaltiniuose esama liudijimų, jog senovėje miško šeimininko vardas buvo žinomas ir lietuviams. Rusų Ipatijaus metraščio fragmente teigiama, kad ir apsikrikštijęs karalius Mindaugas aukojęs savo dievams <...> Deveriksui, kiškių dievui ir Mendeinui [vertime – Medeinai] (BRMŠ 1: 260). Ši Ipatijaus metraščio žinia kartojama ir Lietuvos metraščio plačiosios redakcijos tekste, vadinamojoje Bychovco kronikoje (BRMŠ 2: 372). Jono Lasickio traktate „Apie žemaičių dievus“ (parašytame 1580 m.) teigiama, kad Modeina ir Ragaina – tai miško deivės (BRMŠ 2: 594). Regis, abiejuose šaltiniuose dievais ir deivėmis vadinamos folkloro kūriniuose vaiz-duojamos mitinės būtybės. Mikalojaus Daukšos „Katekizme“ (1595) tei-giama, jog „Szitie ipaczei kurie garbiną vgnį, žeminą, gyvates, žalczius, perkuną, medžius, alkus, Mędeines, kaukus ir kitus biessus“, atsižada Dievo (BRMŠ 2: 655). Mus dominantį vardą M. Daukša įterpė tarp išskaičiuojamų mitinių būtybių, kurias vadino biesais, t. y. piktosiomis dvasiomis, velniais.

Ipatijaus metraščio tekste vardas Мендейну vartojamas naudininko links-niu ir žymi vyriškosios giminės būtybę. J. Lasickio traktate „Apie žemaičių dievus“ aptinkamas moteriškosios giminės daiktavardžio vienaskaitos var-dininkas, o M. Daukšos „Katekizme“ – daugiskaitos galininkas. Lietuvių mitologijos tyrinėtojai pasirinko moteriškosios giminės formą Medeinė. Abu vardai (Medeinas / Medeinė) sietini su žemaičių iki šiol vartojamu

215


Z

žodžiu medė [miškas]. XIX a. žemaičiuose buvo vartojamas ir hibridinis žodis medinčius [miško prižiūrėtojas, eigulys] (RA: 477).

Kyla klausimas, kuri (vyriškosios ar moteriškosios giminės) miško dievo / deivės vardo forma senovės autorių užfiksuota tiksliau. Prisimin-kime, kad lietuvių sakmėse vaizduojamas žmogaus stebimas kiškių piemuo arba raišasis – vyriškos mitinės būtybės. Analogiškose rusų sakmėse kiškius varantis personažas taip pat vadinamas vyriškosios giminės žodžiu lešij. Tik tose rusų sakmėse, kuriose moteris priima miškinio kūdikį, vaizduojama ir miškinio žmona lešačicha.

Manytina, kad senovėje lietuvių mitinių personažų sistemoje galėjo būti miško dvasia, veikiausiai vadinta vyriškosios giminės žodžiu medeinas; mitinės būtybės – miško šeimininko pavadinimą tiksliau atspindėjo metraš-tininkas.

Terminai deivė / bohinka lietuvių ir vakarų slavų sakmėse yra ne garbi-namų dievybių, nuo kurių žmonės priklausomi, o moteriškų mitinių būty-bių pavadinimai. Kaip minėta anksčiau, lietuvių sakmėse deivė yra dažniau vartojamo termino laumė sinonimas. Esama pavienių duomenų, kad seno-vėje dievais galėjo būti vadinamos ir vyriškos mitinės būtybės. Viename rusų užkalbėjimo tekste aptikome tokį kreipinį į miško šeimininką: Леший, лесной бог наш [Miškini, mūsų miško dieve] (ПЗ 158), o pietų slavų folklore žinomas mitinis personažas boh iz vode.

Lietuvių sakmėse nėra ir vandens dvasios pavadinimo, bet keliose jų vaizduojamas bevardis ir net nematomas, o tik girdimas žuvų šeimininkas. Žmogus ežere pagauna labai didelę žuvį, namie ją išdoroja ir pasūdo, bet naktį balsas už lango ima reikalauti: Atiduok mano kiaulę, – arba kažkas šaukia kiaulę: Čiuka, čiuka, striukauodege. Pagavęs didelę žuvį žvejas girdi ežere kalbant: Vieno tekio nėra. Kokio tekio? Striukuodegio (KLPTK 3: 182, tipas 1.3.0.5.). Nors tų pačių siužetų sakmių iki šiol nepavyko rasti rytų slavų ir kitų kaimynų sakmių publikacijose, žuvų šeimininko ir saugotojo vaidmuo būdingas rusų sakmių vandens dvasiai. Vieno ežero vodianoj lošęs kauliukais su Onegos ežero šeimininku ir pralošęs jam savo žuvis ir patį ežerą – šis išėjęs į Onegos ežerą (Максимов 1996: 51). Taigi lietuvių ir rytų slavų sakmėse aptinkami analogiški mitiniai personažai – vandens telkinių bei žuvų šeimininkai.

Lietuvių mitologinėse sakmėse žmonės stebi įvairių pavidalų vandens gyventojus: mato išlendantį iš vandens / dingstantį vandenyje mažą žmo-gutį / katiną / žmones žuvų uodegomis arba žvejai sugauna žuvį – pusė

216


žmogaus, o pusė žuvies (KLPTK 3: 181, tipas 1.3.0.1.). Besimaudantį žmogų vandeniniai žmonės / narės įtraukia į vandenį (KLPTK 3: 181, tipas 1.3.0.7.). Kartais net bendraujama su vandenyje gyvenančiomis į žmogų panašiomis būtybėmis. Pas ūkininką atėję nepažįstami žmonės derėti karvės ir nuėję tiesiai į ežerą. Kitas žmogus vežęs bekonus parduoti į Liepoją – iš jūros išėjęs žmogus ir pataręs, po kiek reikia už juos prašyti Liepojoje (KLPTK 3: 182, tipas 1.3.0.7.). Nors lietuvių sakmėse ežerų ir žuvų šeimininkai ar antro-pomorfiniai vandens gyventojai yra bevardžiai, vis dėlto iš kūrinių turinio galima spręsti, kad juose vaizduojami žmonių susidūrimai su vandens dva-sia. Todėl klasifikuodami mitologines sakmes pagal mitinius personažus, poskyryje „Gamtos dvasios“ išskyrėme sakmių grupę „Vandens dvasios“ (KLPTK 3: 180–182).

Mes pateikėme tik keletą pavyzdžių, liudijančių galimybę giliau suprasti archajiškus mitinius vaizdinius ar net juos rekonstruoti lyginant skirtingų tautų giminingos semantikos kūrinius. Tuos pavyzdžius galima vertinti ir kaip įspėjimą, kad neatsargu mėginti apibūdinti atskirus personažus, neišty-rus mitinių būtybių varijavimo, vienų vardų keitimo kitais dėsningumų.

Velnias lietuvių liaudies sakmėse: nuo gamtos dvasios iki ponaičio / vokietuko

Ypač problemiška nustatyti, kurias lietuvių mitologines sakmes dera priskirti poskyriui „Velnias“. Atsižvelgdami į mitologinių sakmių klasifi-kavimo pagal mitinius personažus tradiciją, „Lietuvių pasakojamosios tau-tosakos kataloge“ šiam poskyriui mes priskyrėme sakmes, kuriose žmonės susiduria su velniu / kipšu / nelabuoju ir kitais pakaitais vadinama būtybe, ir dalį sakmių, kuriose velnias minimas siužetų struktūroms nepriklausan-čiuose pateikėjų aiškinimuose, jog tai buvęs velnias. Minėtam poskyriui priskirta daugiau nei 4 tūkstančiai varian tų; jie sugrupuoti į 169 konkre-čių siužetų tipus. Tačiau tų pačių siužetų varian tų teko priskirti ir kitiems poskyriams, nes juose vaizduojami kiti mitiniai personažai. Dviejuose ar net trijuose poskyriuose atsidūrė 29 siužetų varian tai. Dažniausiai to paties siužeto varian tuose vaizduojama vėlė / numirėlis ir velnias, rečiau – aitvaras ir velnias, mirtis, ragana ir velnias, slogutė, laumė ir velnias ir kt. Tai skatina manyti, kad žodis velnias gali reikšti ne tik konkretaus sakmių personažo vardą, bet ir įspėti, kad žmogus susidūrė su pavojinga nerealaus pasaulio

217


Z

būtybe. Tendencija velniu keisti daugelį mitinių personažų ryški ir kaimy-ninių tautų, pavyzdžiui, rusų sakmių varian tuose. Rusų sakmėse черт, бес, нечтстый neretai vartojami kaip skirtingų mitinių būtybių pavadinimai, o terminu нечистая сила įvardijamos visos būtybės, nes krikščionybės povei-kyje visi senosios mitologijos personažai vertinami neigiamai.

Lietuvių mitologinėse sakmėse velnias dažnai reaguoja į skirtingus apdairius ar neatsargius žmonių poelgius įvairiose sakraliose ar baugiose vietose. Tai irgi liudija, jog ši būtybė nuosekliai išstūmė ne vieną archajiš-kesnį personažą. Kadangi vardas velnias ar jo pakaitas (kipšas, vienašnervis ir kt.) gana dažnai minimas tik sakmių pabaigose esančiuose pateikėjų paaiš-kinimuose, galima įtarti, kad jis tapo populiarus pastaraisiais šimtmečiais, kai sakmės buvo užrašytos.

Velnio įvaizdžio lietuvių folklore išsamų tyrinėjimą paskelbė Norbertas Vėlius (Vėlius 1987). Autorius rėmėsi ir tais kūriniais, kurių siužetuose vei-kia velniu ar šio vardo pakaitu vadinamas personažas, ir tais, kuriuose velnias minimas tik pateikėjų paaiškinimuose. Be to, N. Vėlius velniu laikė ir kitaip vadinamus personažus, jeigu jų veiksmai panašūs į velnio veiksmus. Tokiais principais pagrįstas sinchroninis velnio įvaizdžio aprašymas gali būti netiks-lus. Nesiekdami atskleisti visų velnio vaizdavimo aspektų, norime parodyti tik keletą šio personažo sampratos diachroninio tyrinėjimo galimybių.

Lietuvių folkloro kūriniuose velniu vadinamos skirtingų galimybių būtybės. Padavimuose velnias yra hiperbolizuotas reljefo pertvarkytojas, etiologinėse sakmėse – pasaulio kūrimo dalyvis, nesėkmingai mėgdžiojan-tis kito kūrėjo – Dievo – veiksmus ar sąmoningai gadinantis jo tvarinius. Mitologinėse sakmėse velnias gali būti ir savarankiška mitinė būtybė, ir kitų mitinių būtybių vardų pakaitas (tai atskirti dažnai gana sunku). Pagaliau ir sakmėse, ir legendose vaizduojamas velniu vadinamas krikščionių religi-jos personažas, žmones gundantis demonas, Dievo priešininkas. Neretai sakmių velnio įvaizdyje derinami senosios mitologijos personažo ir krikš-čionių religijos demono požymiai.

Mes pateiksime keletą pavyzdžių, liudijančių galimą velnio veiklos sferos praplėtimą ir išorinių bruožų modifikavimą. Anksčiau aptarėme lietuvių sakmes, kuriose vaizduojami bevardžiai ežerų gyventojai ir žuvų šeimininkai. Tačiau keliose sakmėse žuvų saugotojas ar ežero gyventojas vadinamas velniu arba šis mitinis vardas atsiranda tik pateikėjų paaiškini-muose. Pavyzdžiui, sakmėje, kurios 16 varian tų užrašyta rytų aukštaičiuose, žmogus niekam nepasisakęs / per šventę / vakarėlio metu žvejoja Šauliuko /

218


Čičirio / Ilgio / Dysnos ežere ir pagauna labai daug žuvų. Žvejas ateina į trobą pasikviesti talkininkų žuvims parnešti ir pasako, kur jas pagavęs. Kai tik taip pasakoma, kažkas / velnias nuvirsta nuo krosnies / piktinasi, kad jo gyvulius uždarė, ir išbėga. Nuėję prie ežero, žmonės randa tuščius / suplė-šytus tinklus. (KLPTK 3: 181, tipas 1.2.2.11.).

Šioje sakmėje keistoka tai, kad žuvų šeimininkas (t. y. galima vandens dvasia) atėjo pasigėrėti žmonių pasilinksminimu ir dar pasislėpė ant kros-nies. Kadangi kitose sakmėse sakoma, kad velnias į vakarėlį eina dėl kamšos arba norėdamas sukelti muštynes, esama pagrindo nuo krosnies nuvirtusią ir staiga prašnekusią nematomą būtybę vadinti velniu.

Kitoje sakmėje kažkas naktį vadina žmogų kaimynu ir prašo paskolinti roges: reikia pervežti vaikus iš vieno ežero į kitą. Mieguistas šeimininkas mano, kad prašytojas – jo realus kaimynas ir nesuspėja suvokti, kad rogių prašoma vasarą ir jų prireikė keistam tikslui. Jis leidžia roges paimti, o rytą randa jas dumblinas / randa šliūžę per balą / pamato, kad rogės vilktos pava-žomis į viršų. Žmogus supranta, jog roges velnias naudojęs (KLPTK 3: 182, tipas 1.3.0.7.). Vidurio Lietuvoje ir rytų bei vakarų aukštaičiuose užrašyti 34 šios sakmės varian tai ir dar 3 varian tai – junginiai su kitais siužetais. Kadangi velnias minimas tik tada, kai sakmės herojus supranta, kad jo rogėmis nau-dojosi ne žmogus, arba pabaigoje teigiama Tai buvo velnias, manytina, jog pasirinktas universalus, bet kokią kito pasaulio būtybę atstojantis vardas.

„Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogo“ autorius Jonas Balys abi aprašytas sakmes priskyrė mitologinių sakmių skyriaus posky-riui „Velnias“. Šias sakmes mes palyginome su analogiškomis rusų liaudies sakmėmis, kuriose vaizduojamas žuvų šeimininkas ar šeimą turintis ežero gyventojas vodianoj. Jis taip pat neduoda žvejams žuvų, išleidžia jas iš tinklo (Померанцева 1975: 172). Remdamiesi aptartų sakmių turiniu ir analogi-jomis kitos tautos folklore, mes jas priskyrėme poskyrio „Gamtos dvasios“ siužetų grupei „Vandens dvasios“.

Labai populiarioje sakmėje (visoje Lietuvoje užrašyta net 149 jos varian-tai ir 2 varian tai – junginiai su kitais siužetais) naktį miške / kelyje žmogus randa oželį / aviniuką / veršiuką, jį pagauna ir nešasi / įsideda į vežimą. Žmo-gus glosto oželį: Cibukas, cibukas sušlapęs / veža pagautą ožiuką ir liepia kartu važiuojantiems vaikams: Pažiūrėkit, ar ožiukas, ar ožkelė. Ožiukas švebeldžiuo-damas kartoja žmogaus žodžius / nusijuokia / dėkoja už pavėžėjimą ir pabėga / prašo rūkyti, o keliuose varian tuose pasako: Aš ne oželis, o velnelis. Labai pana-šioje sakmėje (visoje Lietuvoje užrašyta 154 varian tai ir 2 variantai – junginiai

219


Z

su kitomis sakmėmis) žmogus gaudo / įsideda į vežimą / nešasi ožiuką / veršiuką / arklį / šunį / katiną. Gyvulys prakalba / susijuokia ir dingsta / arklys sunkiai traukia vežimą. Varian tų pabaigoje pateikėjai pasako, jog tai buvęs velnias (KLPTK 3: 277–279, tipas 1.3.0.5.). Dar vienoje populiarioje sakmėje (visoje Lietuvoje užrašyta 152 varian tai ir 2 varian tai – siužetų jungi-niai) žmogus randa aviną / ožiuką / kačiuką, įsideda į ratus ir parsiveža namo. Grįžęs ratuose jis randa didžiulį akmenį / kelmą. Pateikėjai taip pat mano, jog tai buvęs velnias (KLPTK 3: 279–280, tipas 1.3.0.6.).

Žmonės supranta pagavę ir nešę / vežę ne paklydusį realų naminį gyvulį, o mitinę būtybę tik tada, kai gyvūnas keistai reaguoja į jų žodžius – prakalba / nusijuokia kaip žmogus / tampa labai sunkus ar virsta kelmu / akmeniu. Vieni pasakotojai mano, kad klausytojai patys viską supranta, ir patirto nuotykio niekaip neaiškina, o kiti pabaigoje priduria, jog tai buvęs velnias. Keisto gyvūno pasirodymo laikas nepadeda jo identifikuoti: naktį susiduriama su dauguma mitinių būtybių. Pasirodymo vieta (dažniau-siai miškas) ir tai, kad rusų sakmių miško dvasia kartais turi ožio požy-mių, sukelia minčių, jog miške pagautas oželis galėtų būti gamtos dvasia. Tačiau sakmės varian tuose aptinkamas ne tik oželis, bet ir kiti maži gyvūnai, o veiksmas vyksta ne tik miške, bet ir konkrečiai neapibūdintoje vietoje (tepasakoma, kad žmogus kur nors ėjęs ar važiavęs). Stabilu tik tai, kad rea-liu gyvūnu palaikyta būtybė pasielgia kaip žmogus arba keičia pavidalą. Šie požymiai leidžia atpažinti mitinę būtybę.

Visų trijų labai populiarių lietuvių sakmių pateikėjų pastabose minimas tik velnias. Taip teigia ir analogiškų rytų slavų sakmių varian tų pasakoto-jai. Tai liudija, kad XIX a. pabaigoje ir XX a., kai sakmės buvo užrašytos, tradicijoje buvo įsitvirtinusi nuomonė, jog velnias gali pasirodyti įvairiais pavidalais ir bet kur. Šias sakmes tyrinėtojai laiko įrodymu, jog velnias geba pasiversti gyvūnais, ir naudoja jas aprašydami velnio pavidalus (Vėlius 1987: 88–89). J. Balys aptartus siužetus priskyrė poskyriui „Velnias“. Taip pat pasielgėme ir mes, nes nepakako argumentų tam, kad šias populiarias sakmes iš poskyrio „Velnias“ perkeltume į poskyrį „Gamtos dvasios“. Tega-lime pasakyti, kad aptartų sakmių personažas, kurį pateikėjai laiko velniu, turi gamtos dvasios požymių.

Lietuvių sakmėse neretai vaizduojamas į savo namus pareinantis numirė-lis. Mirusiojo elgesio priežastis aiškinama nevienodai. Dalyje sakmių sakoma, kad vėlė pareina namo, nes artimieji pažeidė kokius nors laidojimo papročius ar žmogus mirė neatlikęs žemiškų pareigų. Todėl gyvieji turi ištaisyti savo

220


klaidą ar kam nors atiduoti mirusiojo skolą. Kitose sakmėse mirusiojo apsi-lankymai laikomi pavojingais gyviesiems. Jose vaizduojama, kaip gyvieji įti-kina mirusiuosius nebesilankyti (KLPTK 3: 88, tipas 1.1.1.27.), kaip norintys pamatyti mirusius gyvieji vos išsigelbsti arba nužudomi (KLPTK 3: 99–102, tipai 1.2.1.3., 1.2.1.8.). Pagaliau sakmių tekstuose aptinkama teiginių, jog namuose lankosi ne vėlė, o į mirusiojo odą įlindęs ar juo pasivertęs velnias. Tokie faktai leidžia manyti, kad vėlė laipsniškai buvo keičiama velniu.

Mitinių įvaizdžių tyrinėtojai stengiasi apibūdinti šių personažų išvaizdą. Velnio išvaizdos detalių beveik nebūna tada, kai šis personažas vei-kia sakmių siužetuose. Pavyzdžiui, pasakoma: Žmogus sutiko velnią ir ėjo su juo. Arba: Pas jaują kūrenantį berną atėjo velnias ir paprašė leisti išsikepti keletą varlių ir pan. Išvaizdos požymiai svarbūs tada, kai žmonės mano sutikę realų žmogų, bet pastebi kokias nors keistas jo išvaizdos detales ir supranta, jog žmogus, kaimynas, ponas, ponaitis, vokietukas yra kito pasaulio būtybė.

Pono / ponaičio pavidalu velnias pasirodo ir lietuvių, ir vokiečių sakmėse, bet analogiškose rusų sakmėse tokių atvejų aptikti nepavyko (čia, kaip ir dalyje lietuvių sakmių, susiduriama su kaimynu, giminaičiu ar nepažįstamuoju). Lie-tuviai ir vokiečiai kreipia dėmesį į pono / ponaičio aprangą (jis dėvi skrybėlę, vilki surdutą / juodą surdutą). Tikrą personažo prigimtį liudijančios išvaizdos detalės yra arklio kanopos vietoj žmogaus kojų, uodega (lietuvių ir vokiečių varian tuose), tuščias jauno šokėjo batas, ponaičio ar vokietuko nosis turi tik vieną šnervę ar yra visai be šnervių (lietuvių varian tuose).

Siekdami paaiškinti, kodėl varian tuose veikia velnias arba ponaitis, įvertinsime elementariųjų siužetų, kuriuose šis personažas pasirodo, kon-tekstus. Iš karto pastebėsime, kad tų pačių sakmių varian tuose pasirodo ir vokietukas.

Vieno elementariojo siužeto sakmę, kurios varian tuose aptinkami keli mitinės būtybės įvardijimai (velnias, ponas ar vokietis), interpretuojame kaip herojaus išmėginimą. Ši sakmė labai populiari visuose Lietuvos regionuose (mes suklasifikavome 357 savarankiško siužeto varian tus ir 9 junginius su kitais siužetais). Sakmės elementariojo siužeto aprašymas toks:

Pradinė situacija: Žmogus kur nors eina naktį / žmogus grįžta namo iš kar-čemos / muzikantas grįžta iš vestuvių.[Liepimo akcija]: Žmogus sutinka ponaitį / vokietuką. Tas siūlo mainyti daiktais.Herojaus akcija: Ponaitis / vokietukas siūlo žmogui puikų arklį / gerą

221


Z

šautuvą / sidabrinę tabakinę / gražią pypkę / pirktinį smuiką už žmogaus prastą arklį / seną šautuvą / paties pasidarytą tabakinę / pypkę / smuiką. Žmogus sumaino. Rezultatas: Rytą žmogus vietoj mainais gauto arklio randa beržo rąstą arba kelmą, vietoj tabakinės – arklio kanopą / namiškiai pamato, kad žmogus atsinešė beržo tošį / arklio šlaunį.Išvada: Žmogus / žmonės supranta, kad tai buvo velnias (KLPTK 3: 274–275, tipas 3.2.0.8.).

Daugelyje sakmės varian tų priduriama, kad žmogus nuėjęs į tą vietą, kur vykę mainai, ir radęs savo daiktą ar arklį. Taip leidžiama suprasti, kad mitinė būtybė neturėjusi tikslo žmogų apgauti. Jos elgesys panašus į pokštą. Bet atkreipkime dėmesį į tai, kaip gudriai sukuriama situacija, kurioje žmo-gus privalo pasirinkti vieną iš dviejų objektų. Sutikdamas mainyti daiktais, žmogus parodo, jog labiau vertina gražų arklį, brangų bei profesionaliai pagamintą daiktą. Jeigu atsisakytų mainyti, parodytų geriau vertinąs prastą arklį ar nebrangų savo gamybos daiktą.

Giminingos semantikos elementarieji siužetai aptinkami ir stebukli-nėse pasakose: bandytojai (senis, senė, ponas, ponia, lokys, Dievas, velnias) liepia jauniems visiškai priklausomiems bandomiesiems pasirinkti vieną iš dviejų objektų – raudoną ar baltą dėžutę, gerą ar prastą arklį, anglis ar auksą ir pan. Vieni pasakų herojai pasirenka prastesnį daiktą: ima ne auksą, o anglis; neima velnių siūlomų pinigų, o prašo tik putų nuo katilų. Kiti herojai renkasi gražesnius ar vertingesnius objektus. Herojų elgesio teisingumas ar neteisingumas paaiškėja, kai pasirinktas objektas išnešamas iš antipodo teritorijos ar atsiduria žmonių pasaulyje. Pasirodo, kad teisingai elgiasi tas herojus, kuris renkasi nevertingus ar nepatrauklios išvaizdos objektus: prasti arkliai virsta puikiais žirgais, putos virsta avimis, anglys – auksu. Vertingą ar gražios išvaizdos objektą pasirinkęs herojus negauna gėrybių arba būna bau-džiamas: geri arkliai virsta prastais, pinigai – anglimis, o iš gražios raudonos dėžutės iššokusi ugnis sudegina namus.

Pasakų ES veiksmas vyksta danguje, pragare, miško trobelėje, raganos valdomoje saloje, velnių dvare. Todėl herojai žino, į kokio antipodo teri-toriją jie pateko ir kieno dovaną privalo pasirinkti. Sakmės herojus sutinka puikaus arklio ar daikto savininką ypatingu metu (naktį), kai aktyviai reiš-kiasi mitinės būtybės, bet pažįstamoje aplinkoje, netoli savo namų. Todėl herojus neįtaria bendraujantis su mitine būtybe, nesusimąsto, kodėl jam

222


siūlomi tokie naudingi mainai. Sakmės rezultatas rodo herojaus poelgio neteisingumą, bet kartu skatina atpažinti sutiktąjį: įsitikinęs, kad mainais gavo ne tai, kas buvo siūlyta, o bevertį ir nepatrauklios išvaizdos daiktą, žmogus padaro išvadą, kad ponas / ponaitis / vokietis – tai velnias.

Herojaus sugebėjimas teisingai pasirinkti objektą išbandomas ir sudė-tingesnio siužeto sakmėje, kurios pirmajame elementariajame siužete gyvu-lio ieškantis piemuo netyčia tampa visažiniu, kai į jo vyžą įkrenta Joninių naktį pražydusio paparčio žiedas. Sutiktas ponaitis siūlo piemeniui mainyti vyžas į jo gražius odinius batus. Piemuo nori batų, aunasi savo vyžas – iš jų iškrenta paparčio žiedas, o ponaitis juokdamasis nubėga (KLPTK 3: 197, tipas 1.1.2.7.). Šioje sakmėje pasiūlymas mainyti paties pasigamintą apavą į gražų pirktinį paskatina žmogų nusiauti kojas ir išmesti paparčio žiedą. Mainais žmogus nieko negauna, o daug didesnę vertybę – žinojimą – pra-randa.

Regis, aprašytos sakmės pradžioje žmogui pasirodo ant puikaus žirgo jojantis ponas ar gražiai apsirengęs ponaitis dėl dviejų priežasčių. Pirmoji ta, kad nepažįstamojo išvaizda turi pabrėžti jo turtingumą, nes jis turi vertingą daiktą, kurio negaili atiduoti. Tikroji sutiktojo dosnumo priežastis paaiš-kėja, kai jo nebėra šalia žmogaus. Ko gero, antroji priežastis ta, kad antipo-das-bandytojas, kaip ir stebuklinėse pasakose, turi būti aukštesnio už herojų statuso. Tačiau stebuklinėse pasakose bandomieji beveik visada yra jauni, o aptartose sakmėse – ir jauni piemenukai, ir seni kerdžiai ar kiti suaugusieji.

Sakmėje apie nesėkmingus mainus stebimos opozicijos vargšas – tur-tingas, namų darbo daiktas – mieste / profesionaliai pagamintas daiktas šiek tiek padeda suprasti, kodėl sakmės varian tuose veikia ne tik ponas / ponaitis, bet ir ponas vokietis / vokietukas. Gali būti, kad lietuviai suvokė, jog vokie-čiams būdinga miesto kultūra, jie dažniau rengiasi ne pačių siūtais drabu-žiais ar avi batsiuvių pagamintu apavu.

Sunkiau paaiškinti, kodėl vokietuku arba velniu vadinama būtybė, kurią žmogus mato naktį sėdinčią ant akmens ar kupečio ir siuvančią batus / malančią tabaką / galandančią dalgį. Kai debesis uždengia mėnesį, batsiuvys pyksta – liepia šviesti. Kadangi dirbama neįprastoje vietoje ir naktį, sakmės herojus iš karto atpažįsta velnią: jis šeria meistrui per galvą, o kai šis prašo šerti antrą kartą, nešeria (KLPTK 3: 315, tipas 1.3.0.3.). Kitoje sakmėje paaiškinta, kad velniui reikia šerti tik vieną kartą arba mušti ir skaičiuoti: kartas, kartas (KLPTK 3: 252, tipas 1.1.1.17.).

Lietuvių ir kaimyninių tautų analogiškos sakmės varian tuose žmonės

223


Z

mato velnią / vokietuką, naktį sėdintį ne ant paprasto, o ant pėduoto ar kito-kio gerbiamo akmens. Padavimuose sakoma, kad pėdas šiuose akmenyse įmynę ir velnias, ir Dievas ar Marija arba akmenys laikomi suakmenėjusia nuotaka / vestuvėmis / siuvėja. Lietuvoje ir Baltarusijoje moterys ant tokių akmenų dėdavo lininių audeklų ar linų sruogų, o nuotakos – juostelių ar rūtų. Baltarusijoje užfiksuota sakmių, kuriose teigiama, jog ant akmeniu tapusio siuvėjo ar siuvėjos žmonės padėdavę audeklą, o rytą rasdavę pasiūtą drabužį (БНТ ЛП 611, 612, 614). Atrodo, kad suakmenėję žmonės laikyti galinčiais naktį atgyti ir dirbti įprastą darbą. Lietuvių padavimuose taip manoma apie nugrimzdusių po žeme ar nuskendusių ežere dvarų gyventojus: ant kalnų žmonės mato valgį verdančias, skepetas džiaustančias merginas, girdi iš po žemės sklindančius darbo garsus (KLPTK 3: 350, tipai 1.3.0.2., 1.3.0.3.).

Sakmėse ir pasakose velnias nepasižymi gebėjimais ką nors profesio-naliai gaminti. Velniai netgi kreipiasi į profesionalus, prašydami įvairių pas-laugų. Velnias, ponaitis ar vokietukas prašo siuvėją pasiūti iš rupūžių odų fraką ar kailinius. Kai siuvėjas tai pasiuva, už darbą užmokama (KLPTK 3: 257, tipas 1.1.2.9.). Panašūs profesionalų santykiai su kalne miegančiais kariais ar nugrimzdusių dvarų gyventojais vaizduojami lietuvių padavi-muose: kalvis pakausto miegančiųjų žirgus ar pataiso skrynios apkaustus, siuvėjas pasiuva rūbus, kurpius pataiso batus; už darbą meistrui užmokama (KLPTK 3: 338–339, tipas 1.1.2.9.). Atsižvelgdami į tai drįstame siūlyti hipotezę, kad ant akmens sėdintis velnias ar vokietukas yra užėmęs kokio nors suakmenėjusio, bet naktį atgyjančio ir dirbančio meistro vietą.

Kai kuriose sakmėse ponaitis ar vokietukas turi krikščionių demoniškos būtybės bruožų. Pavyzdžiui, jis trukdo melstis arba skatina žaisti netinkamu laiku. Vokietukai ar ponaičiai ateina pas piemenis sekmadienio mišių metu ir sugundo juos mušti ratalį / ripką. Tėvų pamokyti piemenys patikrina jų nosis ir pamato, kad jos be šnervių arba turi tik vieną šnervę. Taip suži-noma, jog tai ne ponaičiai ar vokietukai, o velniai (KLPTK 3: 252, tipas 1.1.1.17.). Vokietukais ir kitaip vadinami velniai prašo žmogų pastūmėti jų vežimą, nes jis užkliuvęs už kryželio arba įvažiavęs į kunigo vežimo įspaus-tas vėžes (KLPTK 3: 287, tipas 1.1.2.9.). Žmogus bažnyčioje mato velnią, stovintį prie klausyklos ir gundantį žmones nuslėpti nuodėmes / užrašinė-jantį žmonių nuodėmes (KLPTK 3: 262, tipas 1.1.2.12.). Vis dėlto nelaimės ištikti žmonės kreipiasi į velnią ar ponaitį / vokietuką prašydami pagalbos ir ją gauna (KLPTK 3: 258–259, tipas 1.1.2.10.).

Aptartose sakmėse velnio pakaitą vokietuką galėjo lemti dar viena

224


priežastis: ne tik velnias, bet ir kitos mitinės būtybės (aitvaras, koklikas) ar mitinių sugebėjimų turintys žmonės (burtininkai, raganos) vadinami kai-mynų etniniais pavadinimais (pvz., pinčiukai, burliokai, gudės, prūsės, latvės). Užrašyti du lietuvių sakmių tekstai, kuriuose mitinės būtybės tarpusavyje kalba svetima kalba (rusiškai: Skaži domovoj, čto niema snopovoj ar vokiškai: Drelke kam, Makarelke štarb), bet į žmones kreipiasi lietuviškai (KLPTK 3: 150, 193, tipai 1.1.2.12., 1.2.1.16.).

Pasakojama, kad aitvarus / kaukus lietuviai perka Rygoje, Karaliau-čiuje; kartais pardavėjai yra vokiečiai. Gal ir velnias vadinamas vokietuku dėl etninių ir konfesinių lietuvių ir vokiečių skirtumų. Vengrai irgi vaiz-duojami kaip ypač veiksmingų burtų žinovai, nes atlieka neaiškios paskirties veiksmus, laikosi keistų papročių. Be abejo, lietuvės moterys kaimynų taip pat laikomos burtininkėmis. Nors kitataučių burtų bijomasi, kasdieniame gyvenime į juos kreipiamasi tada, kai savieji burtininkai / žiniuoniai negali padėti ligoniui ar kitų problemų turinčiam žmogui. Panašiai vertinami ir užkalbėjimų tekstai: kartais manoma, kad svetima kalba sakomos formulės yra efektyvesnės. Ko gero, todėl iš lietuvių pateikėjų užrašyta rusiškų ir baltarusiškų užkalbėjimų tekstų.

Pastaraisiais šimtmečiais užrašytose lietuvių mitologinėse sakmėse vel-nias tapęs pačiu populiariausiu mitiniu personažu. Su velniu susiduriama, galima sakyti, visose žmonių veiklos srityse ir įvairiose erdvėse. Toks uni-versalumas nebūdingas jokiam kitam lietuvių mitologijos personažui. Vien dėl to galima įtarti, kad velnias sakmėse užėmė kitų personažų vietą. Dėl to mitinių personažų sistema gerokai pakito ir sumenko. Lietuvių sakmių struktūrinė-semantinė analizė ir jų lyginimas su kaimyninių tautų analo-giškomis sakmėmis padėjo įsitikinti, kad XIX a. ir XX a. tekstuose išky-lantis labai sudėtingas velniu laikomo personažo įvaizdis formavosi ilgai. Lietuvių sakmėse nebeminimas vandens dvasios vardas, dalyje siužetų ją pakeitė velnias. Gali būti, kad velnias atsirado ir siužetuose, kuriuose seniau buvo minimas miško dvasios vardas. Velniu imta keisti mirusiųjų vėles, namų dvasias (aitvarą, kauką) ir kt. Norint rekonstruoti archajiškesnį lietu-vių sakmių velnio įvaizdį, reikėtų toliau tyrinėti mitinių personažų sistemos pokyčius. Tam turėtų pasitarnauti giminingos semantikos lietuvių ir kitų tautų sakmių, kuriose vaizduojami skirtingi mitiniai personažai, lygini-mas.

225

SAKMIŲ ELEMENTARIŲJŲ SIUŽETŲ APIE HEROJŲ IŠMĖGINIMUS SAVITUMAI

Įvairių žanrų pasakos ir visų žanrų sakmės folkloro tyrinėtojų priskiria-mos dviem skirtingoms liaudies naratyvų rūšims. Pabrėžiama, kad pasakų rūšies kūriniams būdingas sąmoningas fantastikos naudojimas, kad klausy-tojai ir patys pasakotojai netiki jų turinio tikrumu, o sakmių rūšies kūriniais siekiama klausytojus įtikinti, jog tai tiesa. Mes ne kartą demonstravome, kad archajiški pragmatinės paskirties ES ar paprastos struktūros, parankios elgesio taisyklėms įtvirtinti, kelių žanrų pasakose pritaikyti meno kūrinių paskirčiai. O štai giminingos semantikos sakmių ES turi daugiau ar mažiau aiškią pragmatinę paskirtį. Vis dėlto kartais tuos pačius kūrinius vieni tyri-nėtojai priskiria pasakų rūšiai, dažniausiai – stebuklinių pasakų žanrui, kiti – sakmių rūšiai. Aptardami palyginti negausius sakmių ES apie herojų išmė-ginimus, nesiekiame spręsti kūrinių priskyrimo tam tikrai rūšiai problemos, tik pasistengsime atskleisti šių elementų savitumus.

Etiologinėse sakmėse pasaulio kūrimo ar tvarkymo metu žmonių ir gyvūnų ar augalų atstovus išmėgina Dievas ar senelis, kuris taip pat laikomas Dievu. Nuo bandomųjų elgesio priklauso, ar tam tikri žmonės bei visi tos rūšies gyvūnai gaus teigiamus požymius ar geras gyvenimo sąlygas. Šiose sakmėse apie bandomųjų amžių neužsimenama.

Keliose sakmėse Dievas tikrina, ar sutikti žmonės teisingai jį informuoja (ES tipai 3.1.0.4. / 3.2.0.4. Herojus teisingai / neteisingai informuoja žinantį antipodą). Dievas klausęs uogaujančias moteris, ką jos veikiančios. Ko gero, manydamos, kad klausiantysis pats tai matąs, jos atsakiusios: Varliaujame. Pasakęs: Tai ir varliaukite, – Dievas pavertęs moteris gandrais. Nors Dievas pamokęs vyrą arti, o moterį austi, kiek vėliau jis klausė teisingai dirbančių žmonių, kas juos pamokė. Vyras pasakęs tiesą – todėl visi vyrai turi laiko pailsėti. Moteris pasakiusi, kad pati išmokusi, – visos moterys per darbus neturi kada pailsėti. (KTFL: 105, tipas 3.2.0.4.). Etiologinėse sakmėse Die-vas tikrina, ar herojus sugeba užgniaužti smalsumą (ES tipas 3.2.0.6. Herojus neištveria nustatytą laiką sunkių sąlygų). Populiarioje sakmėje sakoma, kad Dievas surinkęs į maišą savo sutvertus nenaudingus gyvius ir liepęs žmo-gui / moteriai paskandinti, bet nežiūrėti, kas yra maiše. Žmogus neiškentęs

226


nepažiūrėjęs – gyviai išbėgioję. Smalsumo neužgniaužęs ir aplinkai paken-kęs herojus nubaustas – paverstas gandru iki šiol renka išbėgiojusius gyvius. Pirmą vagą išaręs Adomas atsigręžęs pažiūrėti – pirmojo žmogaus smalsu-mas lėmė, kad visi žmonės nežino „gana“. Būtina pastebėti, kad pastarojoje sakmėje neminimas bandytojas ir praleistas liepimas (KTFL: 106–107, tipas 3.2.0.6.).

Neigiamam ES tipui 3.2.0.7. Herojus nepripažįsta priklausomybės nuo visuomenės normų / nuo aukštesnių jėgų priskiriamų etiologinių sakmių varian tų taip pat gana daug. Populiarios sakmės, kuriose vaizduojami gyve-nimo sąlygų kūrimu nesirūpinę gyvūnai (volungė nėjusi upių kasti, kurmis nėjęs kelių taisyti, balandis atsisakęs sodinti medžius). Jie irgi nubausti – negali naudotis kitų sukurtomis upėmis, keliais ar pasodintais medžiais. Taigi atsisakę pripažinti bendruomenės normas gyvūnai liko už bendruo-menės ribų. Ypač populiarioje sakmėje žmogus nesirūpina ateityje gyven-siančių žmonių gyvenimo sąlygomis: jis tveria kiečių tvorą / uždega mišką, norėdamas pašildyti vandens puodą, nes žino greitai mirsiąs ir tokios tvoros jo amžiui užteksią / miško jam nebereikėsią. Pamatęs tokį savo mirties laiką žinančio žmogaus elgesį, Dievas atėmė žinojimą. Dalyje šio tipo etiologinių sakmių, kaip ir pasakose-legendose, skatinama pripažinti priklausomybę nuo aukštesniųjų jėgų, t. y. nuo Dievo (KTFL: 107–110, tipas 3.2.0.7.). Šio tipo ES teigiamos semantinės poros (tipo 3.1.0.7.) lietuvių etiologinėse sakmėse aptiktas vienintelis varian tas: praradęs mirties laiko žinojimą žmo-gus sodinęs medžius (LFCh 337). Priminsime, kad stebuklinėje pasakoje „Šalčio dovanos“ (K 3.1.0.7. / AT 480) tų pačių tipų teigiamo ES herojus (podukra, ligota senė) parodo bandytojui (šalčiui), jog pripažįsta objektyvių sąlygų būtinumą, o neigiamo ES herojus (pamotės duktė, turtinga senė) – kad objektyvių sąlygų būtinumo nepripažįsta. Taigi pasakoje iliustruojama taisyklė, jog žmonėms reikia prisitaikyti prie aplinkos, prie gamtos sąlygų, o aptartose etiologinėse sakmėse įtikinėjama, kad kiekvienas privalo rūpin-tis visos visuomenės gerove ir klausyti aukštesniųjų jėgų.

Keliose lietuvių etiologinėse sakmėse du personažai (Dievas ir velnias, skruzdė ir varnas) rungtyniauja ir tarsi išmėgina vienas kitą. Pavyzdžiui, vel-nias apleidžia Dievą uodais, bet šis nuo vabzdžių apsigina. Dievas apleidžia velnią blusomis – šis negali apsiginti. Skruzdė paneša didesnį už save švino gabalą, o varnas už save didesnio švino gabalo nepakelia. Herojumi laikomas pranašesnis personažas (KTFL: 68–69, tipas 3.1.0.14.).

Mitologinėse sakmėse bandomojo herojaus amžius taip pat nesvarbus.

227

SAKMIŲ PASKIRTIS IR SEMANTIKA · SAKMIŲ ELEMENTARIŲJŲ SIUŽETŲ APIE HEROJŲ IŠMĖGINIMUS SAVITUMAI

Z

Tos pačios sakmės varian tuose bandomasis gali būti pavadintas žmogumi, bernu, moterimi ar mergaite. Kūriniuose ne visada įvardijami bandytojai. Tenka konstatuoti, kad mitologinių sakmių elementariuosiuose siužetuose, kuriuose matome herojų išmėginimus, beveik nepastebima bandomųjų sie-kio gauti lygias teises arba aukštą padėtį visuomenėje. Pagal ES rezultatus nustatoma, kad herojai siekia išsaugoti gyvybę, galimybes, tapti žinančiais, bet gana dažnai jie nori gauti materialiųjų gėrybių. Taigi pagal herojų tiks-lus mitologinių sakmių ES apie išmėginimus nedaug skiriasi nuo tų ES, kuriuose vaizduojami žmonių susidūrimai su pavojingomis mitinėmis būty-bėmis, nesiekiančiomis jų išmėginti. Kitaip tariant, mitologinių sakmių ES, kurie yra giminingos semantikos su pasakų trečiosios klasės ES apie herojų išmėginimus, nedaug skiriasi nuo ES, kuriuose susiduriama su žmonėms svetima ir pavojinga mitine aplinka. Todėl nustatant, kad tam tikrų mitolo-ginių sakmių ES herojai išmėginami, pirmiausia atsižvelgiama į vaizduo-jamų įvykių santykius su papročiais, remiamasi herojaus akcijos pobūdžiu ir įvairiomis tekstų detalėmis.

Bandytojų vaidmenyje sakmėse vaizduojamos mitinės būtybės – vel-nias, aitvaras, lobio saugotojai ar keista antropomorfine būtybe pasirodęs lobis. Žmogaus pasirinkimą aitvaras / kaukas tikrina kiek kitaip negu velnias tikrino aptartoje sakmėje apie paprastų daiktų mainymą į labai vertingus. Gėrybių nešėjas pirma atneša žmogui prastą daiktą (anglis) ir stebi, ar šeimi-ninkas jį priims. Jei šis priima anglis, namų dvasia atneša ir pinigų ar grūdų. Lobio saugotojai tikrina, ar žmogus nori gauti daug pinigų, ar tenkinasi mažu jų kiekiu. Žmogui liepiama semti iš skrynios pinigus tris kartus, bet tas paima tik vieną saują – jam nieko blogo neatsitinka. Kitas žmogus semia pinigus tris kartus – skrynios dangtis nukerta jam ranką (KTFL: 325, 461, tipai 3.1.0.8., 3.2.0.8.).

Vienoje sakmėje mergaitė ar dvi mergaitės išmėginamos, ar sutiks pri-žiūrėti atstumiančios išvaizdos mitinę būtybę taip, kaip prižiūrėtų savo arti-mąjį, – ar nušluostys senės ar senio nosį. Viena mergaitė bodisi senių išvaizda, nevykdo prašymo ir nieko negauna, o antroji prašymą įvykdo – senis ar senė virsta pinigais (KTFL: 320, tipas 3.1.0.5.). Daugelyje sakmių žmonės įvykdo lobio gavimo sąlygą – atlikdami tam tikrus veiksmus, demonstruoja žinias apie konkretų užkeikimą. Tačiau užkeikimo metu pasakytą sąlygą būtina iš anksto sužinoti (KTFL: 325–328, tipas 3.1.0.9.). Panašiai elgiasi ir pasakų ES herojai: pragare slapta klausosi velnio aiškinimo, ką reikia daryti,

228


kad pagerėtų kenčiančių sutiktų būtybių padėtis, o paskui panaudoja gautą informaciją ir užduotis įvykdo.

Kartais sakmės herojus net nenumano, kad yra išmėginamas. Jis nakvoja patalpoje, kurioje niekas nenakvoja, nes ten vaidenasi, bet nepa-būgsta vaiduoklių, nebijo per naktį budėti prie mirusiojo, išbūna atsivėru-siame kape, neišsigąsta žiburinio ar kasant lobį pasirodžiusių baidyklių. Tik ištvėręs bandymą herojus sužino, kad išgelbėjo vėlę. Arba jis gauna infor-maciją apie matytus reginius ar pasiekia tikslą – iškasa lobį (KTFL: 320–21, tipas 3.1.0.6.)

Keliose sakmėse burtininkai prašomi išvaryti gyvates, ką nors pagy-dyti – ir sėkmingai įvykdo prašymą. Kartais jie ir neprašomi demonstruoja aplinkiniams žmonėms ypatingus savo gebėjimus. Vaizduojamos ir dviejų burtininkų rungtynės: vienas burtininkas parodo savo nepavojingą gebėjimą arba nori pakenkti antram burtininkui, o antrasis pranoksta pirmąjį gebė-jimu ar jam iš tikrųjų pakenkia. Pastarasis burtininkas laikomas herojumi (KTFL: 329–333, tipai 3.1.0.13., 3.1.0.14.).

Ko gero, senovinius iniciacijų papročius labiausiai primena sakmėse vaizduojami išmėginimai, kuriuos herojai stengiasi atlaikyti, norėdami tapti pranašesniais. Tikima, kad labai daug žino tas, kuris turi paparčio žiedą. Sakmių apie mėginimus gauti paparčio žiedą pradžioje pateikėjai primena tikėjimą (pvz., Viską žinosi, jei gausi Joninių naktį pražydusio paparčio žiedą) arba pasako, kokius veiksmus reikia atlikti (pvz., Jei nori gauti paparčio žiedą, reikia Joninių naktį išgulėti papartyne). Šias įvadines pastabas galima api-bendrinti taip: jei išlaikysi bandymą, gausi paparčio žiedą ir viską žinosi. Taip paaiškėja, kad tikėjimo ar būtinų veiksmų priminimo paskirtis šiek tiek panaši į pasakų ES įrėminimuose naudojamą sąlygos akciją.

Šiose sakmėse nuolat pabrėžiama, kad herojus turi būti izoliuotas nuo kitų žmonių: jis privalo nueiti taip toli į mišką, kad negirdėtų nei gaidžio giedojimo, nei šunų lojimo. Jis privalo ištverti nepalankias sąlygas (neiš-sigąsti baidyklių, nežiūrėti į nematytus ir labai keistus reginius). Lietuvių sakmių herojai tokių bandymų neišlaiko. Neigiamą baigtį galėjo lemti tikro-vės pažinimas (papartis niekada nežydi) ir racionalus supratimas, kad abso-liutus žinojimas taip pat neįmanomas.

Norinčių tapti visažiniais bandymai vyksta ypatingą – vasaros solsti-cijų – naktį, kai senovėje galėjo būti atliekami ir realūs jaunimo bandy-mai. Vienas tokių – šokinėjimas per Joninių laužą – papročių tyrinėtojų laikomas apsivalymo ugnimi prieš javapjūtę priemone. Ši daugelio etnologų

229

SAKMIŲ PASKIRTIS IR SEMANTIKA · SAKMIŲ ELEMENTARIŲJŲ SIUŽETŲ APIE HEROJŲ IŠMĖGINIMUS SAVITUMAI

Z

kartojama interpretacija mums neatrodo logiška: per laužą šokinėja tik jaunimas, o javapjūtėje dirba visi. Rugiapjūtės dainose net išskaičiuojami kiek vienos amžiaus grupės žmonių darbai. Esama duomenų, kad per Joni-nių laužą šokinėja vaikinai ir merginos, susikibę rankomis. Juos stebintys buria: jei šokantys paleis vienas kito ranką, jiedu nesusituoks, o jeigu per-šoks per laužą susikibę – susituoks (Соколова 1979: 234). Tai gali būti brandos amžiaus jaunimo išmėginimų modifikacija: ne kartą pastebėjome, kad bandymą išlaikę jaunuoliai veda, o merginos pripažįstamos tinkamomis vedyboms. Be to, lietuvių stebuklinėse pasakose bandomieji kartais turi pereiti per ugnį (K 3.1.0.11. / AT 445*) arba ištverti karštį (K 3.1.0.6. / AT 513A).

Deja, susieti kitus sakmėse vaizduojamus išmėginimus su jaunimo brandos papročiais nėra galimybių. Peršasi išvada, kad daugumoje sakmių panaudota tik archajiškų ES apie išmėginimus forma, o jų struktūros pritai-kytos žmonių santykiams su papročiais ar tikėjimais vaizduoti.

Sakmių ES apie išmėginimus tapo panašūs į ES apie santykius su sve-timaisiais ne tik pagal herojų siekius. Priešingai negu pasakų ES apie išmė-ginimus, tokie sakmių ES gali sudaryti ketvirto tipo paprastas struktūras su ES apie santykius su pavojingomis mitinėmis būtybėmis. Tai skatina įtarti, kad tokios sakmių struktūros nėra archajiškos.

230

PAPROČIŲ REGLAMENTAVIMAS MITOLOGINĖSE SAKMĖSE

Mitologinės sakmės dažnai tyrinėjamos kaip liaudies tikėjimų atspin-džiai; iš sakmių imamos net žinios apie tikėjimus. Sakmių ir papročių san-tykiai kol kas mažiau tyrinėti. Sakmių santykiai su laidotuvių papročiais tyrinėti Editos Korzonaitės daktaro disertacijoje (Korzonaitė 2002), o jų santykiai su kūdikių auginimo papročiais – Jurgitos Macijauskaitės-Bondos daktaro disertacijoje (Macijauskaitė-Bonda 2009).

Mūsų tikslas – atskleisti vieną iš liaudies sakmių pragmatinių paskir-čių – jų vaidmenį saugant ir vertinant tradicinius papročius. Kartu norime atkreipti liaudies papročių tyrinėtojų dėmesį į sakmes kaip į vertingą žinių apie papročių raidą šaltinį. Naudosime didelio lietuvių sakmių masyvo struktūrinės-semantinės analizės rezultatus.

Nemažai lietuvių mitologinių sakmių teikia panašią informaciją kaip ir papročių aprašymai. Tekstai skiriasi tik struktūros požiūriu. Papročio neži-nančiam žmogui (ir papročių medžiagos rinkėjui) žinios apie jį perduoda-mos teiginių ar liepimų forma. Pavyzdžiui, pasakoma, ką žmonės tam tikros šventės metu daro, ką reikia daryti kokią ypatingą dieną arba kokie veiksmai tą dieną draudžiami. Sakmėse vaizduojami žmonės laikosi papročių arba ignoruoja jų reikalavimus ir taip sukelia mitinių personažų ar neįvardytų kito pasaulio jėgų reakciją. Papročių aprašymus kartais įmanoma pertvarkyti į elementariuosius siužetus, tačiau jų rezultatai (ir atliekamų veiksmų tikslai) ne visada būna aiškūs, o sakmių ES baigiasi rezultatais, pagal kuriuos galima spręsti apie tradicinių veiksmų paskirtį. Kadangi sakmėse vaizduojami jau atlikti herojų veiksmai ir žinomos jų pasekmės, jos kur kas įtaigesnės negu kategoriški teiginiai – liepimai ką nors daryti ar tam tikrų veiksmų vengti.

Sakmių ES aptinkama panaši į papročio reikalavimą liepimo akcija (pvz., Kūčiose medžioti negalima; Kūčiose reikia išvežti į lauką nors vieną mėšlo vežimą). Papročių pažeidėjus baudžiantys antipodai kartais pasako, už ką žmogus baudžiamas ar baramas. Kai tam tikro papročio laikosi visa bend-ruomenė ir yra žinoma, kaip tuo metu reikia elgtis, sakmėse liepimas nepa-sakomas, o tik numanomas. Pastaraisiais atvejais tyrinėtojas remiasi žiniomis apie papročius ir tekstuose esančiomis užuominomis. Pavyzdžiui, tam tikros

231

SAKMIŲ PASKIRTIS IR SEMANTIKA · PAPROČIŲ REGLAMENTAVIMAS MITOLOGINĖSE SAKMĖSE Z

sakmės visuose ar beveik visuose varian tuose nuolat pasakomas tas pats kon-krečių veiksmų atlikimo laikas: žmogus dirba lauko darbus, medžioja, verpia ar audžia per tam tikrą šventę, sekmadienį ar maldai skirtu metu.

Mitologinių sakmių elementariuosius siužetus, kuriuose vaizduojamas papročiams prieštaraujantis ar su jais suderintas žmonių elgesys ir aptinkama leksinėmis priemonėmis išreikšta ar numanoma liepimo akcija, mes prisky-rėme tipų semantinei porai: 3.1.0.3. Herojus demonstruoja, kad jis laikosi papročių ir 3.2.0.3. Herojus demonstruoja, kad jis nesilaiko papročių.

Sakmėse gana dažnai vaizduojami žmonės, kuriems kyla noras paprotį sulaužyti, nes susidarė labai palanki situacija ką nors nuveikti, aplinkybės spiria žmogų dirbti ir draudžiamu laiku arba žmogus nori užbaigti pradėtą darbą. Neigiamu rezultatu pasibaigiančiam ES tipui 3.2.0.3. mes prisky-rėme 445 mitologinių sakmių varian tus. Daugumos varian tų struktūras sudaro vienas elementarusis siužetas (kartais į jį įterpiamas detalizuojantis ES). Tipui 3.2.0.3. priklausantis ES ir prie jo prijungtas koks nors kitas ES apie papročio laužytojo išsigelbėjimą nuo bausmės (ketvirto tipo paprasta struktūra) aptinkama gerokai rečiau (61 varian te) (KTFL: 440–449, tipas 3.2.0.3.).

Paprastų struktūrų (vieno elementariojo siužeto) sakmėse, kurios pri-skiriamos tipui 3.2.0.3., dažnai vaizduojami draudžiamu laiku namie ar lauke dirbantys žmonės. Antai moteris ilgai verpia šeštadienio vakare ir nepastebi, kad jau po pusiaunakčio, prasidėjo sekmadienis – ji nebegali atsi-kelti nuo suolo arba kažkas nulupa jai odą. Vyras medžioja per Kūčias arba gaudo žuvis sekmadienį – jį vejasi pulkas kiškių ar didelė žuvis. Baisų reginį pamatęs žmogus iš išgąsčio suserga arba miršta. Draudžiamu metu dirbantis žmogus patiria nuostolių arba sužalojamas. Pavyzdžiui, šeimininkas aria per Jurgines – krenta jo arklys. Žmogus sėja linus Ledų dieną – ledai išmuša jo pasėlį. Batsiuvys Kūčių vakare skuba baigti siūti batus – kažkas kiša pro langą ilgą nosį ir prašo ją nupjauti. Batsiuvys pjauna keistos būtybės nosį, bet pamato nupjovęs beveik pasiūto bato nosį. Moteris velėja rūbus Vėlių Velykose – kažkoks balsas ją barą ir liepia tą dieną nevelėti (KLPTK 3: 140–142, tipas 3.2.0.3.).

Daug rečiau pasakojama, kad žalingas pasekmes sukelia tam tikrą dieną atlikti kasdieniai žmonių veiksmai ar bet kada parodytas nerūpestingumas. Pavyzdžiui, moteris šukuoja plaukus Marijos Apreiškimo šventėje – jos plau-kai užsidega ar susivelia. Žmogus miega susijuosęs diržu – jis girdi sakant, kad kūlys guli, ir išmetamas iš gulto (KLPTK 3: 139, tipas 1.2.1.3.; 141, tipas

232


3.2.0.3.). Keliose sakmėse vaizduojamos su jokia metų ar savaitės diena nesu-sijusių elgesio normų laužymo pasekmės. Motina atskiria savo kūdikį nuo krūties, bet pagailėjusi vėl ima maitinti krūtimi – užaugęs jis turi blogas akis, gali nužiūrėti gyvulius ar žmones (KLPTK 3: 239, tipas 3.2.0.3.).

Kai kurias tipui 3.2.0.3. priskirtas sakmes galima interpretuoti ir kitaip. Pavyzdžiui, žmogus išnešė šiukšles po saulės laidos – laumė jį primušė. Nors žinoma, kad tokiu metu negalima išnešti iš trobos šiukšlių, sakmę galima suprasti ir taip, kad žmogus išėjo iš saugios vietos pavojingu metu, kai akty-vios mitinės jėgos, ir jam buvo pakenkta.

Tipui 3.2.0.3. Herojus demonstruoja, kad jis nesilaiko papročių priskirta sakmių, kuriose vaizduojamas krikščioniškų elgesio normų nepaisymas, Žmonės įvairiai baudžiami už tai, kad miega, kur nors eina ar važiuoja, uogauja sekmadienio mišių metu, gavėnioje valgo mėsą. Mišių negerbiantį žmogų bara kažkoks balsas, aplink merginos, uogaujančios per sekmadienio mišias, kaklą apsivynioja gyvatė, gavėnioje nepasninkaujantį žmogų gnaibo žąsys arba spardo arkliai. Taigi krikščioniškus papročius saugo iš archajiškų tikėjimų atėję personažai.

Akivaizdu, kad vieno elementariojo siužeto sakmės, kurių herojai – papročio laužytojai – nubaudžiami, neabejotinai turėjo paskirtį palaikyti tradicines elgesio normas, skatinti žmones jų nepažeisti.

Struktūrinio-semantinio tipo 3.2.0.3. Herojus demonstruoja, kad nesi-laiko papročių keturių konkrečių siužetų varian tus teko sugrupuoti į dvi versijas: pirmai versijai priskirti vieno ES varian tai, antrai – ketvirto tipo paprastos struktūros varian tai. Pirmame ES herojus atlieka su papročiu nesuderinamą veiksmą ir patenka į pavojų (jį norima nubausti arba jam liepiama įvykdyti kokią nors sunkią užduotį), o antrame ES tas pats hero-jus bausmės išvengia. Patekę į pavojų herojai veikia labai įvairiai. Vieni jų priverčia gaidį anksčiau giedoti, kad pavojinga būtybė pasišalintų, kiti sukuria kliūtis, kurių iki gaidgystės antipodas nesuspėja įveikti ir prie hero-jaus priartėti. Gavę sunkią mitinės būtybės užduotį, herojai imituoja, kad ją įvykdė: verpėja, kuriai liepta priverpti daugybę verpsčių, jas tik po kelis kartus apsuka siūlu.

Ketvirto tipo paprasta struktūra netinka papročių stabilumui paremti, nes parodoma, kaip galima bausmės išvengti. Be to, tokios struktūros sakmėse daugiau dėmesio skiriama ne herojų veiksmams, o jų likimams. Todėl sakmių pragmatinė paskirtis šiek tiek nublanksta, o sustiprėja meni-niai jų pradai. Išsigelbėjimo būdų įvairovė, ko gero, liudija, jog tradicija

233


dar nesuskubo atrinkti geriausių sprendimų ir jų įtvirtinti. Tai verčia abe-joti sakmių versijų, kuriose papročių laužytojai bausmės išvengia, archa-jiškumu. Abejonę palaiko ir tai, kad išradingai pasielgia tik keturių sakmių versijose vaizduojami papročių laužytojai (nepaisiusios draudimo verpti ir austi moterys ir draudžiamu laiku mėginę medžioti ir žvejoti vyrai).

Mitologinių sakmių, kurias mes priskyrėme tipui 3.1.0.3. Herojus demonstruoja, kad jis laikosi papročių, labai nedaug (vos 12 varian tų). Tik trijuose kūriniuose vaizduojamas sąmoningas papročio laikymasis. Viename jų šeimininkas, ruošdamasis pirmą kartą išleisti gyvulius į ganyklą, išveža į lauką vežimą mėšlo. Kitose sakmėse sakoma, kad šeimininkai niekada neveža mėšlo pirmadienį, per šventes niekam nieko neskolina – jiems visada sekasi (KTFL: 318–319, tipas 3.1.0.3.).

Sakmių apie papročius gerbiančius žmones retumo priežastis gana aiški: teisingo elgesio pavyzdžiai ne tokie įtaigūs. Pasakose teigiami ES dažniau-siai pasitelkiami antro ir trečio tipo paprastose struktūrose gretinant dviejų herojų priešingą elgesį tomis pačiomis aplinkybėmis. Sakmėse minėtų tipų paprastos struktūros ypač retos.

Dviejų sakmių herojai elgiasi ne pagal papročius, bet įtikina antipodus, kad papročius gerbia. Marti tyčia nuvedusi aklą senelį į pirtį saulei nusilei-dus. Išgirdęs, kad kažkas įėjo į pirtį, senelis paklausęs, ar saulė dar aukštai, nes jis bijąs laumių. Tai ir buvusios laumės. Jos atsakiusios, kad saulė dar aukštai, senį nupraususios, aprengusios ir parvedusios namo. Taigi herojus parodė antipodui, kad jis nenori praustis pirtyje draudžiamu laiku. Antipo-das savo ruožtu įtikino herojų, kad jis nenusižengė, ir net pasirūpino neįga-liu žmogumi. Mes čia matome sampratą, kad nuoširdi pagarba papročiams svarbesnė už formalų draudžiamų veiksmų vengimą. Pasakose-legendose analogiškai vertinama netaisyklinga, bet nuoširdi malda.

Kitoje sakmėje žmogus išvengia bausmės, nes jam pavyksta imituoti, kad darbas draudžiamu laiku nėra nusižengimas. Barzdaskutys skuta vyrams barzdas ir sekmadienį – velnias ateina jo nubausti. Barzdaskutys nuskuta velniui barzdą atšipusiu dalgiu – tas pasako, kad barzdos skutimas sekma-dienį ne nuodėmė, o kančia. Ši sakmė vargu ar prisideda prie papročio nedirbti sekmadienį saugojimo.

Lietuvių sakmėse atsispindi pastangų turėti namų dvasią ir ją maitinti vertinimo kitimas. Vienose jų esama informacijos, kaip galima prijaukinti / įsigyti namų dvasią, kad ši imtų nešti gėrybes. Pavyzdžiui, sakoma, kad žmogus gauna namų dvasią, kai barsto aplink trobą grūdus, neša ant aukšto

234


kiaušinienės, nusiperka aitvarą Rygoje, Karaliaučiuje ir pan. Aitvaro / kauko turėjimas ir jo maitinimas vertinami teigiamai (KLPTK 3: 145,147, tipai 1.1.1.16., 1.1.2.7.).

Įvykis – nematoma dvasia pradeda nešti gėrybes, kai atsitiktinai ran-damas ir parsinešamas namo koks nors daiktas – labai panašių sakmių ir tos pačios sakmės varian tuose vertinamas nevienodai. Septynių varian tų struk-tūrą sudaro vienas ES: žmogus radęs dvilypį riešutą ir įsidėjęs į piniginę / parsinešęs namo kelyje rastą pantį, vyžą ar gaiduką – sparyžius atnešęs jam pinigų / rytą žmogus radęs grūdų / pinigų (KLPTK 3: 147, tipas 1.2.1.7.). Šių ES rezultatas teigiamas: žmogus netyčia gavo gėrybių ir jomis paten-kintas. Tokiu pačiu teigiamu ES pradedami 11 varian tų, bet prijungiamas antras neigiamas ES (sudaroma penkto tipo paprasta struktūra). Antrame ES šeimininkas nerūpestingai saugo radinį – gaiduką parduoda smuklinin-kui, pančiu užriša vartus ar supančioja arklius ir jį pameta. Neberandantis atneštų grūdų žmogus gailisi buvęs neatidus. Šiuo atveju sakmės struktūros pokytis nesukėlė žmogaus požiūrio į namų dvasios laikymą kaitos: ji toliau vertinama teigiamai kaip gėrybių teikėja.

Tos pačios sakmės 20 varian tų pradedami tuo, kad žmogus parsinešęs namo rastą daiktą ir pamatęs arklių ėdžias pilnas avižų. Žmogus supranta radęs aitvarą / kauką, bet grūdais nesidžiaugia. Taigi žmogus visai kitaip vertina atsitiktinio radinio pasekmes: jis supranta, kad grūdų atnešė aitvaras / kaukas, pavogęs juos iš kurio nors kaimyno. ES rezultatas tapo neigiamu dėl to, kad pakito požiūris į mitinius gėrybių tiekėjus. Prie neigiamu tapusio ES prijungiamas elementarusis siužetas, kuriame vaizduojama, kaip šeimininkas sąmoningai nusikrato namų dvasia (sudaroma ketvirto tipo paprasta struk-tūra). Žmogus nenori, kad jam būtų nešami kito žmogaus grūdai, ir išmeta pantį ten, kur jį rado, pririša virvę patiltėje prie stulpo ir pan. Žmogus nusi-ramina tik neberadęs aitvaro atneštų avižų (KLPTK 3: 147, tipas 1.1.2.7.). Matome, kad dėl pasikeitusio požiūrio į aitvaro turėjimą pasikeitė abiejų ketvirto tipo paprastą struktūrą sudarančių ES rezultatai: atneštos avižos ver-tinamos neigiamai, o jų dingimas – teigiamai. Tuo pačiu ES prasidedančius 38 varian tus teko sugrupuoti į tris versijas (KLPTK 3: 147, tipas 1.1.2.7.).

Sakmės siužetą sudarančių ES pokyčių negalėtume paaiškinti, jeigu neatsižvelgtume, kad pakito žmonių požiūris į gėrybių kilmę. Kol buvo manoma, kad namų dvasia atneša gėrybių nežinia iš kur, siekta ją prijaukinti, maitinti ir saugoti. Suvokę, kad gėrybės negali savaime atsirasti, kas nors turi jas pagaminti, žmonės ėmė laikyti namų dvasią tik žmonių sukurtų gėrybių

235


perskirstytoja. O tai reiškė, kad ji ir jos šeimininkas skriaudžia kitus bend-ruomenės narius. Lygiai tokią pačią požiūrio į gėrybių gausinimą raidą mes aptikome sakmėse, kuriose magiški veiksmai padeda gauti daugiau pieno.

Analogiškai keitėsi ir požiūris į namų dvasios maitinimo paprotį. Užra-šytas tik vienas sakmės varian tas, kuriame šeimininkė prasitaria duosianti kaukui ne šiupinio, o mėšlo, ir už tai nubaudžiama (KLPTK 3: 154, tipas 1.2.1.16.). Kitose sakmėse vaizduojama, kaip aitvarą / kauką laikantys šei-mininkai maitina jį slapta, o tai pastebėję kaimynai juos smerkia. Priežastis ta pati: tikima, kad aitvaras / kaukas vagia kaimynų gėrybes ir neša jas savo šeimininkui.

Populiari sakmė, kurioje šeimininkas liepia bernui nunešti kiaušinienę aitvarams / kaukams, bet tas maistą suvalgo, o dubenį priteršia (jos užrašyti net 278 varian tai). Daug varian tų baigiasi tuo, kad supykę aitvarai / kau-kai uždega šeimininko namus, bet juos pajuokęs bernas lieka nenubaustas. Neigiamas požiūris į namų dvasias ir į jų šeimininkus dar aiškiau išsakytas varian tuose, kuriuose bernas nugirsta dvasių pokalbį, kad uždegusios namus jos slėpsis stebulėje. Jis įmeta stebulę į ugnį ir aitvarus / kaukus sudegina (KLPTK 3: 154–155).

Panašūs žmonių veiksmai vaizduojami norvegų sakmėje. Kalnakasybos meistras siunčia savo pameistrį, kad padėtų ant kelmo košę, skirtą jo padė-jėjoms dvasioms. Pameistrys košę suvalgo, o priterštą dubenį pastato ant kelmo. Naktį meistras girdi balsą: Hakanas jau karštas. Jis randa pameistrį įkištą į karštą krosnį (SFBL 48.5). Šia sakme palaikomas paprotys maitinti padedančią dirbti dvasią. Už įžeidimą griežtai baudžiamas pats kaltininkas, o ne dvasios šeimininkas. Matyt, archajiškesnis požiūris į dvasios maitinimą išliko todėl, kad norvegų sakmėje ji neperskirsto gėrybių, nieko neskriau-džia, o tik padeda žmogui dirbti.

Kai kurios lietuvių sakmės liudija, kad papročiai buvo atmetami ir vei-kiant krikščioniškoms pažiūroms. Tai akivaizdu siužete, kuriame šeimininkas ruošiasi Kūčiose išvežti į lauką vežimą mėšlo: jeigu jis to nepadarytų, dvėstų jo jautis. Į tuos namus užvažiavęs kunigas įtikinėja, kad žmogus nesielgtų taip, kaip elgėsi jo tėvas ir senelis. Šeimininkas mėšlo neveža – jautis iš tikrųjų krenta negyvas. Kunigas pašlaksto gyvulį švęstu vandeniu – tas atgyja, o jo viduriuose kažkas prakalba, jog paėmęs tos šeimos septynias kartas, o per kunigą aštuntos kartos nebegausiąs (KLPTK 3: 254, tipas 1.1.1.17.).

Sakmę galima suprasti taip: senas paprotys naudingas, nes jis saugo gyvulių sveikatą, tačiau taip pasielgęs žmogus tampa priklausomas nuo

236


piktosios dvasios. Krikščionių šventenybės padeda neutralizuoti papročio nesilaikymo pasekmes.

Mes pateikėme tik dalį pavyzdžių, rodančių, kaip sakmės skatino laiky-tis papročių ir kaip prisidėjo prie neigiamo jų vertinimo ar abejonių. Seno-viniai draudimai dirbti per šventes, sekmadienį ar tam tikru paros tarpsniu neprieštaravo krikščionių elgesio normoms, todėl jie ilgiausiai išliko, nors pastebima ir jų nykimo tendencija. Kai kurie papročiai tapo nepriimtini, kai nebeliko tikėjimo, jog gėrybių galima gauti nieko neskriaudžiant. Pagaliau išliko tikėjimas, kad tradiciniai veiksmai naudingi, bet prieštarauja krikščio-nių religijos postulatams.

Papročių saugotojai sakmėse

Sakmėse nėra vieno antipodo – papročių saugotojo: kartais už to paties papročio pažeidimą baudžia keli mitiniai personažai, mitiškai įprasminti gyvūnai ar nežinoma jėga.

Mes manome, kad svarbu išsiaiškinti, kokie sakmių mitiniai personažai ir kodėl reikalauja elgtis pagal papročių nuostatas: tikėtina, kad taip įma-noma nustatyti mitinių personažų hierarchiją liaudies pažiūrų ir vaizdinių sistemoje. Iš suklasifikuotų ir semantiškai interpretuotų lietuvių mitologi-nių sakmių masyvo išrinksime tuos kūrinius, kuriuose kokia nors mitinė būtybė piktinasi, kad neatlikti ar nerūpestingai bei neteisingai atlikti papro-tiniai veiksmai, kad nepaisoma draudimų dirbti tam tikru metu, ir baudžia žmones. Pasitelksime ir sakmes, kuriose mitinės būtybės teigiamai vertina žmonių elgesį. Kitokių žmonių santykių su tais pačiais mitiniais personažais čia neliesime. Lyginimui pasitelksime analogiškas rytų slavų sakmes.

Lietuvių ir rytų slavų sakmėse gana dažnai papročiais rūpinasi miti-niai personažai, suinteresuoti, kad jų būtų paisoma: neatlikus tradicijos nustatytų veiksmų, blogėja šių būtybių būsena. Ir lietuviai, ir rytų slavai iki šiol pasakoja apie mirusiųjų / vėlių reakciją į laidojimo ar mirusiųjų minėjimo normų pažeidimus. Apie papročių pažeidimus mirusieji tiesiogiai praneša savo artimiesiems sapne arba naktį parėję mano. Lietuvių ir rytų slavų sakmėse mirusieji nepatenkinti, kad neteisingai juos parengė kelio-nei į kitą pasaulį. Jeigu mirusiojo nenuprausė, jis pareina namo ir prausiasi (KLPTK 3: 107, tipas 1.2.2.9.). Jeigu mirusįjį aprengė dėvėtais rūbais arba palaidojo be savano, jis skundžiasi, kad kiti mirusieji jo nepriima į draugiją

237


(Новиков 2 405). Mirusysis pasako, kad artimieji jam neužmerkė akių, kad vėlė atsiliko kelyje, nes per greitai buvo vežamas karstas, kad į karstą neįdėjo daiktų, kuriais jis dažnai ar visada naudojosi (degtinės butelio, dirbtinių dantų) (KLPTK 3: 108, tipas 1.2.2.9.; Морозова, Новиков 421, 424), kad mirusiąją aprišo ne ta skarele, kad jam netinka karstas, kad karstą semia vanduo (KLPTK 3: 96, tipas 1.1.2.14.). Vienoje lietuvių sakmėje mirusi motina sapne gėdina dukterį, kad toji pagailėjusi jai vandens nusiprausti ir rankšluosčio nusišluostyti (t. y. laidotuvių metu nepastatė indo su vande-niu ir nepakabino rankšluosčio). Kai mirusiojo artimieji laidotuvių metu neuždega žvakių, lietuvių sakmėse vėlė skundžiasi, kad jai nedavė lazdos (KLPTK 3: 107, tipas 1.2.2.9.), o slavų sakmėse – kad neapšvietė vėlei kelio. Taip kartais iš kaimyninių tautų sakmių sužinoma apie skirtingą tų pačių ritualinių veiksmų ir objektų paskirties suvokimą.

Neretai artimieji sapnuoja arba nemiegodami stebi parėjusių namo mirusiųjų veiksmus ar prašymus, kuriuos reikia suprasti alegoriškai. Jeigu sapne mirusysis prašo valgyti arba parėjęs namo ieško maisto, jeigu miręs sūnus skundžiasi, kad tėvas jį maitina popieriais, žmonės aiškina, kad elgetoms reikia duoti išmaldos, bet jiems reikia duoti ne pinigų, o maisto (Новиков 2 372). Mirusiojo prašymas valgyti suvokiamas ir kaip maldų už mirusiojo vėlę troškimas: susapnavę tokį sapną mirusiojo artimieji skuba užpirkti mišias.

Namuose atsitikusią nelaimę žmonės irgi neretai laiko papročio pažei-dimo ir mirusiojo nepasitenkinimo pasekme. Mirus šeimininkui, artimieji šermenims nepapjovė jaučio – netrukus tas jautis krito, o žmonės suprato, kad mirusysis pasiėmė savo dalį (Зиновьев 400).

Lietuvių sakmėse kartais atsispindi archajiškas tikėjimas, kad vėlė tam tikrą laiką turi kentėti savo namuose ar netoli jų. Žmonės lieja pamazgas į griovį / šeimininkė karštai kūrena krosnį / šeimininkas randa du nekul-tus rugių pėdus ir juos iškulia – mirusiojo vėlė priekaištauja, kad artimieji sunkina jos kančias / nepalaukė, kol vėlė užbaigs savo kančias krosnyje / pėdų pavidalu (KLPTK 3: 107, 109, tipai 1.2.2.9., 1.2.3.6.). Kitoje lietuvių sakmėje vaizduojamas ir teigiamo elgesio pavyzdys. Marti mano / iš tam tikrų požymių sprendžia, kad mirusi kita marti kenčia namų krosnyje, ir silpnai ją kūrena, nors šeima nepatenkinta neišvirusiu maistu ar ne visai iškepta duona. Po kiek laiko mirusioji dėkoja draugei ir praneša baigusi kančias krosnyje (KLPTK 3: 89, tipas 1.1.2.9.).

Lietuvių ir rytų slavų sakmėse mirusieji rūpinasi, kad būtų laikomasi

238


papročio neimti jokio mirusiam paskirto daikto, nesielgti nepagarbiai kapi-nėse ar kitose laidojimo vietose. Vėlės pyksta, kad gyvieji ką nors paėmė iš karsto, naudojasi mirusiojo daiktais / tais daiktais, kuriuos velionis paskyręs kitam žmogui, kad gyvieji skina nuo kapo gėles, kad paėmė nuo kapo sal-dainį (KLPTK 3: 103–104, tipas 1.2.1.16.; Новиков 2 398). Mirusieji bara ar baudžia ant kapo atsigulusius žmones (sako, kad jie mirusįjį spaudžia). Kai gyvieji maginiais tikslais paima nuo kapo smėlio ar mirusiojo kaulą, pastarasis ateina ir reikalauja tai grąžinti ten, iš kur paimta. Mirusieji baudžia žmones už bet kokį palaikų niekinimą (KLPTK 3: 105–106, tipas 1.2.1.16.).

Sakmėse vaizduojamos vėlės priekaištaudamos primena laidotuvių ir mirusiųjų minėjimo normas, apie kurias gyvieji sužino ir kitaip – vyresnieji bendruomenės nariai ar kiti papročių žinovai koreguoja mirusiojo artimųjų elgesį, įsakmūs draudimai, patarimai, tikėjimai prisimenami aptariant nese-niai įvykusias laidotuves ar mirties metines. Akivaizdu, kad sakmių personažų mirusiųjų žodžiais ir veiksmais tos pačios normos skleidžiamos kur kas įtai-giau. Įdomu, kad mirusiųjų lūpomis neretai paaiškinama, kaip dėl laidotuvių papročių pažeidimų ar nederamo elgesio kapinėse pasunkėjusi jų būklė. Taip apie tam tikrų veiksmų paskirtį sužinoma daugiau negu iš pateikėjų atsakymų į medžiagos apie papročius rinkėjų klausimus: tikėjimuose ar papročių primi-nimuose dažniausiai trumpai pasakoma: taip reikia, taip negalima.

Daugelio tautų laidotuvių papročiuose kai kuriems mirusiesiems daro-mos išimtys. Sprendžiant iš lietuvių sakmių ir pasakojimų, kitoks laidojimo būdas Lietuvoje buvo taikomas raganoms ir raganiams. Šiuos mirusiuosius laidodavo ne kapinėse, o raistuose ir kitose žmonių retai lankomose vietose. Keliose lietuvių sakmėse ragana prašo žmogaus perkelti jos karstą į pelkę arba prašo nesimelsti už jos vėlę (KLPTK 3: 93, tipas 1.1.2.9.). Rusų sakmėje tėvas eretikas praneša sūnui, kad arkliai negalėję išvežti jo sielos. Reikia pakinkyti gaidį ir šunį, išvežtą karstą mesti į duobę, kuri atsirado iškasus beržą (Зеленин Вят 67). Altajiečiai mirusių šamanų kūnus palikdavo ant kartelių, pritvirtintų medžių šakose (už šią informaciją mes dėkingi altajie-čių folkloristei Zojai Kazagačevai). Tuvoje ant gana aukšto kalno 1989 m. netikėtai pamatėme iš kartelių padarytą dėžę, kurioje gulėjo žmogaus ske-letas. Mus lydėję tuvių folkloristai paaiškino, kad nereikia nieko daryti – reikia eiti tolyn nuo tos vietos. Jiems buvo visiškai aišku, jog taip palaidotas šamanas. Praeityje rytų slavai nenorėjo savižudžių laidoti žemėje: jų kūnus uždengdavo medžių šakomis; tokie mirusieji vadinti založnyje [apdėtieji] (Зеленин 1999: 17–35). Savižudžius rusai užkasdavo kritusiems gyvuliams

239


skirtoje vietoje (Черепанова 34). Lietuvoje gana ilgai laikytasi papročio savižudžius laidoti atskiroje kapinių dalyje.

Savo interesus gina ir kiti mitiniai sakmių personažai. Lietuvių ir rusų sakmėse ugnis pyksta, kai žmonės užlieja ją nešvariu vandeniu / tarpusavyje barasi ugnį įkurdami ar gesindami / nepakloja ugniai patalo ir jos neužkloja, t. y. nerūpestingai sužeria žarijas ir nepasako formulės, kad ugnis ramiai mie-gotų. Kad būtų įtaigiau, abiejų tautų sakmėse vaizduojamas dviejų ugnių pokalbis. Viena ugnis nepatenkinta savo šeimininkų elgesiu ir sako eisianti pasivaikščioti. Antroji ugnis patenkinta ir prašo, kad išėjusi pasivaikščioti (t. y. deginti savo šeimininkų namų) draugė neužkliudytų jos šeimininko akėčių / rato. Kai iš tikrųjų kyla gaisras, sudega visi ugnies negerbiančio šeimininko pastatai, bet nesudega prie sudegusio klojimo sienos priremtos kaimyno akė-čios ar ratas (KLPTK 3: 161, tipas 1.1.2.12., Максимов 1996: 113).

Ir lietuvių, ir rusų sakmėse atsispindi samprata, kad ežia, kelkraštis, žiemos kelias, žmonių nenaudojamas kelias – tai mitinių būtybių keliai. Tokioje vietoje atsigulusį ar trobą pastačiusį žmogų bara / varo šalin / luo-šina ežių dvasia, volnyje [laisvieji], velnias, lietuvėnas ir net mirusiųjų vėlės (KLPTK 3: 183, tipas 1.2.1.3.; Новиков 2 462; Черепанова 150; Зиновьев 25, 27; Власова, Жекулина 338). Mums pavyko aptikti tik vieną rusų sakmės varian tą, kuriame teigiama, kad miegoti ant ežios naudinga: žmo-nės stebi, kaip į miegančio ligonio burną tris kartus įlenda juoda gyvatė, o išlenda balta; ligonis pabunda sveikas (Власова, Жекулина 283).

Lietuvių sakmėse sakoma, kad pirtyse maudosi laumės, o rusų sakmėse – pirties dvasia (bajennik) arba moteriška mitinė būtybė bajennaja choziaika [pirties šeimininkė]. Jeigu lietuvių moterys nusipraususios palieka laumėms karšto vandens ir muilo, jos taip pat palieka dovanų – spalvotus kaspinus. Rusų sakmėje sakoma, kad pirties šeimininkė pyksta, jog mote-rys jai nepaliko vandens: Aš irgi turiu vaikų, juos taip pat maudyti reikia (Черепанова 192). Lietuvos sentikiai iki šiol įspėja, kad saulei nusileidus pirtyje negalima maudytis. Daugelyje Rusijos regionų užrašyta sakmių, kad pirties dvasia (bajennik) / kažkas / velnias papročio pažeidėją įkiša į pirties krosnį arba ateina kažkokia moteris ir jo vos neuždusina garais. Lietuvių sakmėse vėlai vakare besiperiančiam pirtyje žmogui velnias nulupa odą. Keliuose rusų sakmių varian tuose sakoma, jog tuomet pirties dvasia / pirties šeimininkė pyksta, kad žmogus trukdo jai maudytis.

Kitoje sakmių grupėje vaizduojami mitiniai personažai, kurie labiau rūpinasi ne savo interesais, o elgesio taisyklių paisymu tam tikru metu ar

240


tam tikroje vietoje. Draudžiamu metu dirbančius žmones baudžia nema-tomos ar antropomorfinės būtybės – paros tarpsnių ar savaitės dienų per-sonifikacijos (rusų sakmėse – paludnica, piatnica / Paraskoveja Piatnica, o lietuvių sakmėse – sekmadienis / nedelia. Kartais sakoma, kad dirbdami žmonės kenkia laiko personifikacijoms: rusų sakmėje skarmalais apsirengusi ir purvina moteris Piatnica [penktadienis] bara verpėją, kad ši savo elgesiu taip ją nuskurdino (Максимов 1996: 265). Lietuvių sakmėje žmogus mato moterį / senį sukapotu / kruvinu veidu. Tai sekmadieniai, kurių metu žmo-nės malkas kapoja (KLPTK 3: 202, tipas1.3.0.1.).

Antipodų-baudėjų įvaizdžiai vis dėlto šiek tiek derinami prie neleistinų žmogaus veiksmų pobūdžio. Neretai tai tos aplinkos, kurioje žmogus nusižen-gia papročiams, gyventojai: ne laiku medžiojantį žmogų baudžia vilkai ar kiš-kiai, žveją baudžia žuvys. Lietuvių sakmių varian tuose papročių laužytoją bara ar nori nubausti ypatingi gyvūnai – tarsi medžiojamų ar gaudomų gyvūnų atstovai ar jų bendrijų vyresnieji. Draudžiamu metu medžiojantį žmogų persekioja ne tik kiškių pulkas, bet ir labai didelis kiškis, sekmadienį žvejo-jantį žmogų vejasi didelė žuvis – žvejas vos suspėja pasiekti krantą (KTFL: 444–446, tipas 3.2.0.3.). Naktį miške šūkaujantį / atsiliepiantį į šūkčiojimą žmogų rusų sakmėse bara miško dvasia, lietuvių sakmėje – bevardė miško baidyklė (KTFL: 360, tipas 1.2.1.8.), o sekmadienį dirbantį medkirtį medžiu prispaudžia miške pasirodęs senis (KTFL: 445, tipas 3.2.0.3.). Lietuvių ir rusų sakmėse už grybavimą / uogavimą sekmadienį baudžia gyvatė / gyvačių pul-kas (KTFL: 445–446, tipas 3.2.0.3.). Atrodo, kad gyvūnų bendrijų vyresnieji ar mitinės būtybės-miško šeimininkai rūpinasi visų toje teritorijoje gyvenan-čių gyvūnų ar miško augalų interesais, saugo tvarką.

Keliose lietuvių sakmėse aptinkami mitiniai personažai, kurie rūpinasi žmonių bendravimo normų paisymu. Viename lietuvių sakmės varian te perkūnas duoda velnią nušovusiam medžiotojui labai taiklų šautuvą, bet įspėja, kad niekada nenorėtų nušauti žmogaus. Kitoje sakmėje iš ugnies išgelbėtas gyvačių karalius dovanoja gelbėtojui savo karūną, bet įspėja, kad niekada nekenktų kitiems žmonėms. Kai žmogus taiko šauti savo priešą, jis pats nusišauna; žmogus pasisavina svetimą jautį – jį mirtinai įkerta gyvatė (ES tipas 3.2.0.7.) (KTFL: 180–181, tipas 1.1.1.17.; 224, tipas 1.1.2.9.).

Taigi lietuvių sakmėse ir analogiškuose rytų slavų folkloro kūriniuose galima išskirti keturių kategorijų mitinius papročių saugotojus:

1. Vėlės reikalauja nepažeisti laidotuvių ir mirusiųjų minėjimo papro-čių, nes tinkamai neatlikę pareigų gyvieji pasunkina jų būklę.

241


2. Šalia žmonių gyvenančios antropomorfinės mitinės būtybės ar žmo-nių medžiojami / gaudomi gyvūnai rūpinasi, kad žmonės atsižvelgtų į jų interesus ir paisytų veiklos apribojimų.

3. Antropomorfinės būtybės – teritorijų šeimininkai ir gyvūnų vyres-nieji rūpinasi savo bendrijų interesais ir tvarka tam tikroje erdvėje.

4. Mitinės būtybės ir ypatingi gyvūnai rūpinasi, kad žmonės griežtai laikytųsi visuomenės normų.

Ketvirtai lietuvių sakmių personažų grupei priklauso perkūnas, gyvatė ir kumelė / arklys (šį vaizdinį aptarsime atskirai). Būtina priminti, kad per-kūnas nepakenčia nepagarbaus elgesio: audros metu žmogus sėdi su kepure arba pasako: Tu perkūnas, o aš Norkūnas, – jį nutrenkia žaibas (KTFL: 457, tipas 3.2.0.7.). Lietuvių sakmių perkūną įmanoma gretinti su senojoje rašti-joje minimu pagonių dievu. Papročių saugotojai ypatingi gyvūnai – gyvatės ir arkliai – lietuvių sakmėse turi karalius; gyvatė-carienė minima rusų ir kitų slavų užkalbėjimuose. Pavieniuose lietuvių sakmių varian tuose vaizduoja-mas kiškius tvarkantis kiškių piemuo ar raišasis. Sakmes, kuriose vaizduojami papročių saugotojai, vėliau lyginsime su raštijos žiniomis apie pagoniškus dievus.

Kumelės / arklio mitinis įprasminimas

Tyrinėjant mitologiją diachroniškai, personažų varijavimas giminin-guose tekstuose gali ne apsunkinti, o palengvinti mitologinių pažiūrų ir papročių ankstesnio būvio rekonstrukcijas. Daugiausia dėmesio skiriant ištrauktiems iš konteksto mitinių personažų veiksmams ir pateikėjų teigi-niams sakmių esmė gali būti nesuprasta. Vienas tokių pavyzdžių – sakmės apie atsikėlusią negyvą kumelę interpretacija.

Pirmojo „Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogo“ autorius J. Balys poskyryje „Velnias“ aprašė tokį siužetą: „Velnias dvėse-noje. Medžiotojas šauna vilkus prie pastipusio arklio. Vilkai nubėga, bet arklys pašoka ir persekioja šaulį. Gaidžio giedojimas išgelbsti“ (Balys 1936 3307).

Poskyriui „Velnias“ siužetas priskirtas veikiausiai remiantis tais varian-tais, kurių pabaigose aptinkami pateikėjų paaiškinimai: Tai buvo velnias. / Ten velnias buvo įlindęs. Pateikėjų aiškinimus sureikšmino ir velnio įvaizdį tyrinėjęs N. Vėlius. Jis teigė, jog „žmogų persekiojantis velnias įlenda į

242


negyvą kumelę“ (Vėlius 1987: 185). Kai buvo susistemintas didelis lietu-vių sakmių masyvas, pasirodė, kad cituoti pateikėjų teiginiai aptinkami tik 5 siužeto varian tuose, o 25 varian tuose jų nėra. Tai jau savaime rodo, jog minėti teiginiai nėra būtini sakmės elementai.

Mes atkreipėme dėmesį į tai, kad beveik visuose sakmės varian tuose sakoma, jog žmogus ėjęs medžioti vilkų Kūčių naktį / Trijų Karalių šventėje pavalgęs kūčiomis vadinamą vakarienę. Yra žinoma, kad Kūčiose medžioti draudžiama. Kūčių vakarienė kadaise buvo žmonių ir naminių gyvulių, miško žvėrių ir gamtos jėgų, net pavojingų mitinių būtybių bendras valgymas – savotiškos taikos sutarties sudarymas (Kerbelytė 1986: 101–103). Kūčių dieną ir per vakarienę lietuviai nevalgo gyvulių mėsos. Tampa aišku, kad Kūčiose medžioti susigundęs žmogus sulaužė paprotį. Taigi analizuojamos sakmės nei-giamo ES struktūroje numanome liepimo akciją [Kūčiose medžioti negalima] ir aptinkame skatinimo akciją (herojus skatinamas elgtis neteisingai): atsirado jaukas vilkams privilioti. Herojaus veiksmas – žmogaus pasirengimas šaudyti vilkus draudžiamu metu. Į herojaus veiksmą reaguoja antipodas – negyva kumelė. Ji atsikelia tik tam, kad nubaustų papročio laužytoją.

Ypač svarbu tai, kad kumelė / arkliai ar arklio požymių turinti antropo-morfinė būtybė bara / nori nubausti skirtingų papročių laužytojus. Sakmėse pasakojama, kad moteris verpė / audė / siuvo naktį iš šeštadienio į sekma-dienį (t. y. jau prasidėjus sekmadieniui) – į trobą ėmė veržtis kumelė ir liepė taip ilgai nevakaroti / atėjo moteris arklio kojomis ir siūlėsi padėti, bet išardė audeklą / kažkas į trobą įmetė „naktipiečius“ – lavoną. Žmogus nesilaikė pas-ninko gavėnioje – kai jis nuėjo į pirtį, atėjo arkliai ir jį suspardė (KLPTK 3: 189–190, tipas 3.2.0.3.). Atkreipiame dėmesį į tai, kad minėtų papročių lau-žytojų veiksmai kumelei / arkliui tiesiogiai nekenkia. Savaime kyla klausi-mas, kodėl sakmėse šiam gyvuliui būdinga papročių saugotojo paskirtis.

Lietuvių ir kitų tautų sakmėse bei papročiuose gausu duomenų, liu-dijančių, kad kumelė / arklys nuo senų senovės buvo svarbus ir įvairiai įprasmintas gyvulys. Ir baltų, ir skitų kapavietėse archeologai aptiko atskirai ar kartu su žmonėmis palaidotų žirgų, o lietuvių sakmėje teigiama, kad su arklio kaip ir su žmogaus palaikais negalima nepagarbiai elgtis. Pasakojama, kad eidama į vakaronę mergina paspyrė kumelės kaukolę ir pasakė: Kumelėle, eiva vakaraut. Tuoj atsiradusi kumelė ėmė sekti paskui merginą ir, atėjusi į vakaronę, pareikalavo ir jai duoti darbo (KLPTK 3: 188, tipas 1.2.1.8.).

Lietuvių ir rytų slavų stebuklinių pasakų ES kumelė / kumelės galva pasitaiko bandytojo vaidmenyje (K 3.1.0.5. / AT 480). Daugelio tautų

243


pasakose žirgas vaizduojamas kaip ištikimas ir išmintingas herojaus arti-masis, padedantis šiam įvykdyti sunkias užduotis (K 1.1.1.23., 1.1.2.11. / AT 531). Kai pasakų herojus vyksta į kitą pasaulį (tekstuose aptinkama deta-lių, rodančių, jog tai mirusiųjų pasaulis), jam atsiunčiamas kelią žinantis arklys (K 3.2.0.10. / AT 471). Lietuvių sakmėse ir tikėjimuose teigiama, kad arkliai mato vėles. Pažiūrėjęs pro kryžmai sudėtas prunkščiančio arklio ausis, žmogus pamato vėlę ar tampa dvasregiu (KLPTK 3: 239, tipas 1.2.1.11.). Daugelio tautų folkloro kūriniuose vaizduojami herojaus mirtį pranašaujantys arkliai. Lietuvių sakmėje žmogus slapta klausosi Kūčių naktį kalbančių arklių. Vienas arklys sako vešiąs į kapus tą, kuris klausosi jų kal-bos. Šeimininkas iš tikrųjų miršta (KLPTK 3: 189, tipas 1.2.2.12.).

Kumelė / arklys / raitelis dalyvavo Europos tautų, ypač slavų, galima sakyti, visose metų ciklo apeigose (Kropej 1998). Per kalendorines šventes namų lankytojai vedžiojo kumelę, jodinėjo ant šyvo žirgo arba šokdino šyvį – vaizdavo joją ant lazdos, prie kurios pritvirtinta arklio kaukė. Vokietijoje paskutinis pjaunamų avižų pėdas buvo vadinamas avižų žirgu, o Anglijoje javapjūtės pabaigoje nupjovus paskutinį pėdą buvo atliekama kumelės šau-kimo apeiga (Фрэзер 1980: 509). Todėl manytina, kad kumelė / arklys ar šio gyvulio imitacijos buvo naudojamos derliui ir vaisingumui skatinti.

Ant lietuvių ir slavų namų kraigų iki šiol matomi pritvirtinti žirgų pavi-dalo lėkiai (kitoniški lėkiai taip pat vadinami žirgeliais ar koniok). Galima manyti, kad lėkiai buvo ne tik trobų puošybos elementas, bet ir apsauginė priemonė: kai ligonis sunkiai mirdavo, rytų slavai atidarydavo trobos langus, išimdavo lubų lentą, o galiausiai nulauždavo nuo kraigo lėkius. Taip trobos erdvė tapdavo pasiekiama mitinei būtybei, atėjusiai pasiimti mirštančiojo vėlės. Kaip apsauginė priemonė buvo naudojama ir arklio kaukolė. Užrašyti 4 lietuvių pasakojimų varian tai, kuriuose kalbama apie paprotį pagarbiai lai-kyti arklio kaukolę. Viename varian te (jį užrašė Antanas Baranauskas 1858 m.) sakoma, kad žmonės laikydavę kuino galvą ant pečiaus <...> dėl apsigy-nimo nuo ligų (LRš 13). Kituose varian tuose toks paprotys jau laikomas keistu. Anyta liepusi atitekėjusiai marčiai pabučiuoti arklio galvą; žentas radęs arklio kaukolę už stalo ir ją išmetęs – uošvė ėmusi barti, kad dėl to sirgsią gyvuliai, ir kaukolę sugrąžinusi (KLPTK 4: 53, Psk. 4.2.1.). Net XX a. Lietuvių liaudies buities muziejaus etnologai užfiksavo bityne pakabintą arklio kaukolę (už šią informaciją autorė dėkinga Stasiui Gutautui). Kad bitės spiestųsi, serbai dėdavo jaučio arba arklio kaukolę tarp avilių (Календ. обычаи: 255). Lazdą, ant kurios užmauta arklio kaukolė, namų apsaugai naudojo bulgarai (СД 2:

244


591). Kad gyvuliai nekristų, baltarusiai tokią priemonę naudojo Jurginėse (Соколова 1979: 258). Jurginėse lietuviai leisdavo arkliams pailsėti, geriau juos pašerdavo, o rytų ir pietų slavai kelias kalendorines šventes (krikščio-nių šventųjų Floro ir Lavro, Todoro, Jurijaus ir kt. dienas) vadino arklių šventėmis. Rusijos šiaurės miškuose būta net specialių koplyčių, prie kurių susirinkdavo raiti ar važiuoti žmonės melstis už arklių sveikatą; po to vykdavo arklių lenktynės (Максимов 1996: 234–236).

XIX a. ir XX a. užrašytų lietuvių sakmių varian tai liudija, kad požiūris į kumelę / arklį kaip ypatingą gyvulį ir papročių saugotoją keitėsi: keturių siužetų varian tų dalyje ar net daugumoje aptartų neigiamų ES herojai ne baudžiami, bet patenka į pavojų, o prijungtame ES jiems pavyksta išsigel-bėti. Atėjusiai į vakarėlį ir reikalavusiai darbo kumelei šeimininkė liepė paversti drobulę sėmenimis ir juos pasėti arba liepė suskaičiuoti aštuonia-nytės staltiesės siūlus; kumelė iki gaidgystės darbo nebaigė. Moteris labai dažnai prisiminė savo kritusį arklį – tas ėmęs naktimis pareiti. Arklys liovėsi vaikščiojęs, kai moteris pasimeldė. Kūčiose mėginęs medžioti žmogus užli-pęs jaujoje ant ardų / užrišęs jaujos duris rožiniu – kumelė iki gaidgystės jo nepasiekusi / į jaują neįėjusi. Arba medžiotojas bėgęs į trobą ir numetęs savo kailinius – kumelė ėmusi juos draskyti ir žmogaus nebesivijusi. Verpėja ar audėja, į kurios trobą veržėsi kumelė ar keista padėjėja pažadėjo atnešti naktipiečių, užrišusi trobos duris rožiniu, o šeštadienio sruogą, šaukiamą atidaryti duris, prispaudusi maldaknyge (KLPTK 3: 188–190, tipai 1.2.1.8., 3.2.0.3.). Šiuose ketvirto tipo paprastos struktūros varian tuose labiau domi-masi patekusių į bėdą žmonių likimais, o ne papročio palaikymu.

Aptartos lietuvių sakmės, priminti lietuvių ir kaimyninių tautų papro-čiai bei pasakų elementai leidžia pasiūlyti hipotezę, jog senų senovėje arklys buvo lietuvių ir kitų Europos tautų ypatingai gerbiamas gyvūnas – žmonių papročių saugotojas. Arklio sąsajos su vėlėmis ir mirusiųjų pasauliu gali liudyti, kad jis buvo laikomas toteminiu gyvūnu.

Remdamiesi tuo, kad aptartų sakmių elementariuosiuose siužetuose kumelė / arklys atlieka antipodo vaidmenį, „Lietuvių pasakojamosios tau-tosakos kataloge“ šiuos kūrinius priskyrėme mitologinių sakmių skyriaus poskyriui „Mitiniai gyvūnai, augalai, dangaus kūnai, daiktai“.

245

MAGIJOS VERTINIMAS LIETUVIŲ MITOLOGINĖSE SAKMĖSE

Neretai teigiama, kad magiškus veiksmus galima grupuoti į baltąją (t. y. apsauginę, arba būseną gerinančią) ir juodąją (t. y. kenkiančią) magiją. Todėl, tyrinėdami mitologinių sakmių personažų požymius, kai kurie fol-kloristai maginių gebėjimų ar priemonių turinčius žmones skirsto į pavo-jingas raganas / raganius ir geranoriškus žiniuonius. Klasifikuodami lietuvių liaudies sakmes, mes įsitikinome, kad minėti liaudiški ypatingų žmonių pavadinimai griežtai neskiriami: tos pačios sakmės varian tuose magiškus veiksmus atliekantis personažas vadinamas ragana / raganiumi / žiniuoniu / burtininke, įvardijamas pagal tautybę (latvė / gudė / prūsė), vadinamas kai-mynu / kaimyne arba net pasakoma konkreti jo pavardė. Magiją naudoja ir paprasti, ir raganomis / raganiais laikomi žmonės. Tie patys magiški veiks-mai kartais vertinami prieštaringai. Tai reiškia, kad santykiai su raganomis ir burtininkais bei su magija yra gana sudėtingi ir kad jie ilgainiui keitėsi.

Pirmiausia reikia išsiaiškinti, koks sakmių vaidmuo saugant magijos žinias ir kaip jos santykiauja su liaudies tikėjimais, kurie šias žinias taip pat saugo ir perduoda. Dėl to pirmiausia palyginsime abiejų folkloro žanrų struktūrų aprašymus. Jei sakmės herojus pasiekė norimą rezultatą, jo elgesį laikome teisingu. Jei sakmės herojus nukentėjo, reiškia, tam tikroje situaci-joje jis pasielgė neteisingai.

Sakmė:Pradinė situacija: Šeimininkei nesiseka auginti kiaulių. Herojaus akcija: Šeimininkė nusiveža į vestuves pupų ir žirnių pyragus. Vestuvių svečiai ragauja pyragų ir keikia šeimininkę: Ot kiaulė! Rezultatas: Šeimininkei ima sektis auginti kiaules.

Tikė j imas :Pageidaujamas / skatinamas veiksmas: Jei supykę žmonės pavadins šeimi-ninkę kiaule,Numatomas rezultatas: jai seksis auginti kiaules.

Sakmė:Pradinė situacija: Moteris pjauna rugius.

246


Herojaus akcija: Moteris randa užlaužytų rugių plotą. Ji tuos rugius nupjauna – jai atima rankas [tirpsta / paralyžiuojamos rankos]. Rezultatas: Moteris serga [nevaldo rankų].

Tikė j imas :Skatinama elgtis teisingai: Užlaužytų rugių pjauti negalima:Numatomas rezultatas: pjovėjai gali atimti rankas.

Kartais herojai-paprasti žmonės tik stebi magijos naudojimą ir šį tą sužino apie kaimyną ar kitą asmenį.

Sakmė:Pradinė situacija: Žmogus eina paežere.Herojaus akcija: Žmogus mato: moteris traukia tinklą, o paskui ją plaukia žuvys.Rezultatas: Žmogus supranta, kad moteris yra ragana.

Tikė j imas :Teiginys: Raganoms nereikia žuvų gaudyti: jos pačios plaukia paskui tinklą.

Nesunku pastebėti, kad tikėjimuose, kurie yra analogiški teisingą ar neteisingą herojų elgesį vaizduojančioms sakmėms, aptinkami tik patarimai, ką reikia daryti / ko nereikia daryti, ir numatomos veiksmų pasekmės. Pri-menant tikėjimus, kartais remiamasi bendruomenės ar vyresniųjų žmonių autoritetu (pvz., Yra žinoma <...> , Seniai sako <...>), tačiau nepasakoma, kad informacija jau pasitvirtino. Sakmėse vaizduojami jau atlikti veiksmai / tam tikrų veiksmų praeityje buvo atsisakyta ir žinomas poelgio rezultatas. Sakmes pasakojantys žmonės dažnai remiasi savo patirtimi, teigia, jog taip atsitikę jų artimiesiems ar gerbiamiems žmonėms, kuriuos klausytojai taip pat pažįstą.

Tikėjimą nesunku paversti sakme, sakmę – tikėjimu. Pateiktuose pavyzdžiuose mes aprašėme realius lietuvių sakmių tekstus ir juos pertvar-kėme į tikėjimus. Kad būtų lengviau palyginti abiejų folkloro žanrų infor-maciją, tikėjimuose pirma aprašėme skatinamus / draudžiamus veiksmus. Pateikėjai kartais pirma pasako numatomą rezultatą, o vėliau – ką reikia daryti ar ko reikia vengti. Pavyzdžiui: Jei nori, kad išnyktų blusos, pabarstyk trobą balandžio mėnesį iškritusiu sniegu. Kai kurie žmonės turi blogas akis ir gali nužiūrėti; tokiems negalima rodyti nei vaikų, nei jaunų gyvulių. Kad bulvės užaugtų didelės, reikia sodinant į pirmą vagą įdėti didelį akmenį.

247

SAKMIŲ PASKIRTIS IR SEMANTIKA · MAGIJOS VERTINIMAS LIETUVIŲ MITOLOGINĖSE SAKMĖSE Z

Naudojant sąlygos sakinius (juos galima perfrazuoti į konstrukcijas jei…, tai …) tikėjimuose tiesiogiai nusakomi veiksmų ir pasekmių prie-žastiniai ryšiai, o sakmėse jie numanomi: sprendžiama iš to, kad rezultatas nurodomas tuoj pat po herojaus akcijos (magijos naudojimą vaizduojančiose sakmėse – po herojaus veiksmo ir antipodo / aplinkos / magiškai paveikto objekto / neįvardytos jėgos reakcijos arba antipodo veiksmo ir herojaus reakcijos). Kai sakmėse vaizduojamas žmogus-stebėtojas (jo elgesys neutra-lus), analogiški tikėjimai yra daugiau ar mažiau kategoriškų teiginių formos. Pavyzdžiui: Joninių naktį raganos iškarpo kaimynų avių paslėpsnis. Raganos skabo rugių želmenis.

Taigi ir sakmės, ir tikėjimai, kuriuose kalbama apie magiją naudojan-čius žmones ar apie žmones, siekiančius apsisaugoti nuo magiško poveikio, turi tą pačią paskirtį – kaupti ir skleisti informaciją apie magiškus veiksmus ir priemones. Tikėjimai skatina ar draudžia naudoti magiją, o sakmėse vaiz-duojami įvairūs magijos naudojimo / nenaudojimo pavyzdžiai ir parodomas pasiektas rezultatas / pasakoma apie praleistą patogią progą. Tikėjimai trum-pesni ir aiškesni, sakmės – įtaigesnės ir ilgiau įsimenamos. Gali būti, kad abi tradicinės kultūros formos ilgus amžius egzistavo greta ir viena kitą veikė.

Žinodami tyrimui pasirinktų sakmių paskirtį, pamėginsime atskleisti ir pačios magijos, ir ją naudojančių žmonių vertinimą, paseksime požiūrio į kai kuriuos veiksmus raidą.

Naudojama medžiaga – maždaug 4 300 varian tų, t. y. dalis mūsų semantiškai interpretuotų ir suklasifikuotų lietuvių liaudies sakmių, kuriose vaizduojamas magijos naudojimas arba atsispindi paprastų žmonių santykiai su raganomis / raganiais / žiniuoniais laikomais žmonėmis.

Tyrimui pasirinktų tekstų masyve ES herojai dažnai būna paprasti žmonės, o antipodai – raganos / burtininkai ar kokios nors neįvardytos jėgos. Ypatingų žinių ar gebėjimų turintys žmonės kartais būna ir herojų vaidmenyje. Sakmių ES, kuriuose vaizduojami magiški veiksmai, pradinėse situacijose paprastai pasakoma apie žmogui iškilusią problemą, jo norą ką nors gauti / atitaisyti ar apibūdinama situacija, kurioje herojus turi imtis apsaugos priemonių. Žinant herojų veiksmus ir jų atlikimo aplinkybes ES pradinės situacijos gali būti neapibūdintos žodžiais, o numanomos.

Kai magiškas veiksmas sukelia herojaus požiūriu teigiamą rezultatą, tampa aišku, kad magija laikoma naudinga ir efektyvia. Tokios sakmės labai populiarios. Vien tik struktūriniam-semantiniam tipui 1.1.1.17. Herojus paveikia personažą ar objektą ypatingu veiksmu ar priemone priskirta 2 114

248


lietuvių sakmių varian tų. Magiškų gydymo priemonių efektyvumą ilius-truoja 140 varian tų, priskirtų tipui 1.1.2.5. Herojus pasiekia, kad antipodas jį teigiamai paveiktų. Apsaugančių nuo raganų, burtininkų, vėlių ar kitų pavojingų būtybių magiškų priemonių naudojimas vaizduojamas sakmėse, kurios priskirtos tipui 1.1.1.10. Herojus išvengia magiško / negatyvaus anti-podo poveikio (114 varian tų). Klasei „Neteisingas elgesys“ priskirta tik 560 varian tų (KLPTK 3: 206–236). Tai minėtų teisingą elgesį iliustruojančių elementariųjų siužetų semantinės poros. Užrašytų varian tų skaičiai netie-siogiai liudija, jog sakmėse dominuoja rimtas požiūris į magiją.

Būtina pasiaiškinti, kaip magijos naudojimas sakmėse vertinamas moraliniu aspektu, t. y. kaip herojaus-individo tikslai derinami su kitų indi-vidų ir kaimo bendruomenės tikslais.

Dalyje sakmių vaizduojama, kaip magiją pasitelkęs žmogus gauna daugiau materialiųjų gėrybių, bet niekam nepakenkia. Pateikėjai kai kurių veiksmų net nelaiko ypatingais, magiškais. Pavyzdžiui, šeimininkas duoda elgetoms linų pluošto – jo linai gerai auga. Bitininkas Kūčiose pavaišina medumi daug žmonių – jo bitės prineša daug medaus (KLPTK 3: 209–210, tipas 1.1.2.9.). Joninių naktį moterys rankšluosčiais / paklodėmis / prijuos-tėmis renka rasą ir ja pagirdo savo karves – šios duoda daug pieno. / Joninių naktį moteris užsideda apynasrį ir kryžmai perbėga per ganyklą – jos karvės duoda daug pieno (KLPTK 3: 210, tipas 1.1.1.17.). Atkreipkime dėmesį į tai, kad pateiktuose varian tuose gausos atsiranda, kai paveikiamas žemės derlingumas, bičių darbštumas bei jų skraidymo tolumas ar karvių produk-tyvumas.

Sakmėse vaizduojamas įvairių priemonių naudojimas gydymui, kai ligos priežastimi nelaikomas nužiūrėjimas ar pagadinimas: ligonis vilgomas ant lango stiklo susidariusia rasa, skaudamos vietos plaunamos lietaus van-deniu, kuris susirenka tam tikrų akmenų pėdose ar kitokiuose įdubimuose ir t. t. Tie patys veiksmai per kalendorines šventes buvo atliekami ir profi-laktiniais tikslais; jų aptinkama papročių aprašymuose. Kai kurie veiksmai (pvz., Joninių nakties rasos rinkimas siekiant padidinti karvių pieningumą) ne sakmių kontekste aptinkami retai, bet galima manyti, jog praeityje ir jie buvo atliekami realybėje: Europos tautų tradicijose užfiksuotas paprotys rinkti Joninių rasą prausimuisi, kad merginos ir moterys būtų gražios; esama žinių, kad senovėje lietuviai Jonines vadino Rasos švente.

Kai žmogaus ar gyvulio ligos kaltininku laikomas burtininkas ar ragana, gydymui magiją naudoja ir paprasti žmonės, ir pakviesti padėti burtininkai ar

249


žiniuoniai. Šios grupės sakmėse gydančiųjų veiksmai apibūdinami nevieno-dai. Apie paprasto žmogaus veiksmus pasakojama labai detaliai. Iš to galima spręsti, kad sakmėse sukaupta gydymo patirtis, o jas pasakojant skleidžiamos žinios, kad analogiškomis situacijomis jomis galėtų pasinaudoti kiti žmonės. Pakviestojo burtininko veiksmai arba neaprašomi, arba aprašomi fragmentiš-kai (minimi tik tie veiksmai, kuriuos gali matyti jų esmės nesuprantantis ste-bėtojas). Dažniausiai aptinkamas tik apibendrintas ypatingo žmogaus elgesio apibūdinimas: burtininkas kažką padarė, kažką pašnibždėjo ir t. t.

Magiją naudojančių paprasto žmogaus ir burtininko tikslai skiriasi. Paprastas žmogus apsiriboja ligonio gydymu, o burtininkas ne tik rūpinasi pakenktojo gydymu, bet ir kenkia susargdinusiam burtininkui ar raganai. Profesionalai burtininkai paveikia ligonį ir jam pakenkusį asmenį tuo pačiu metu (tokiais atvejais neretai aptinkama pastabų, jog to nepadarius ligonis nepasveiktų). Kenkiančio burtininko bausmė suvokiama ir kaip profilak-tinė priemonė – ateityje galinčio pasikartoti pavojaus pašalinimas. Tokių sakmių struktūros sudėtingesnės: prie ES apie ligonio gydymą prijungiamas ES, kuriame vaizduojamas raganos demaskavimas ir baudimas. Burtininkas, gebantis priversti kitą burtininką ar raganą bėgti prie savo aukos, raitytis iš skausmo, kentėti troškulį, iškyla ne tik kaip teigiama, bet ir kaip pavojinga jėga, kurios poelgių neįmanoma prognozuoti.

Daugelyje lietuvių sakmių atsispindi nuomonė, kad egzistuoja ken-kianti magija ir esama žmonių, kurie sąmoningai ar spontaniškai ją naudoja. Sakmėse apibūdinamos ir priemonės, padedančios apsisaugoti nuo kenks-mingo poveikio. Dažnai tai profilaktiniai veiksmai: šeimininkas eina aplink namus atžagariai vilkdamas šermukšnį, žmonės apkaišo šermukšnio šakelė-mis trobos sienas ir taip neleidžia raganai įeiti į trobą. Raganai sutrukdoma įvykdyti sumanymą, bet nepakenkiama (KLPTK 3: 206, tipas 1.1.1.3.). Priemonės, kuriomis neleidžiama kam nors kenkti (pvz., paversti vestuvi-ninkus vilkais), – susijuosimas tinklu, adatos aukštyn smaigaliu bedimas į drabužį, špygos laikymas kišenėje ir kt., – raganai nemalonios, bet nepavo-jingos. Pajutusi, kad žmogus atliko apsauginius veiksmus, ragana pasako, jog šis taip pat dantytas, prašo paleisti paukštytę, t. y. nelaikyti kišenėje špygos ir pan. (KLPTK 3: 207–208, tipas 1.1.1.10.). Kenkimo priemonėmis laikomų objektų sunaikinimas paprastai irgi tik sutrukdo raganai vykdyti sumanymą, bet retkarčiais vis dėlto ir pakenkia jai (KLPTK 3: 207, tipas 1.1.1.9.).

Gana populiarios lietuvių sakmės, kuriose vaizduojama, kad kokio nors gyvūno ar daikto žalojimas padeda demaskuoti pavojingus bendruomenės

250


narius. Pavyzdžiui, žmogus naktį saugo, kas ateis kirpti jo avių ar išmelžti karvių, ir mato keistas šakes, rupūžę ar į lovį su vandeniu įkritusią žuvį. Žmogus sulaužo šakes, nukapoja rupūžei kojas, nuskuta žuvies žvynus, o rytą sužino, jog susirgo kaimynė: susilaužė ar nusikirto koją, jai nuplėšta oda (KLPTK 3: 222, tipas 1.1.3.7.).

Kelių sakmių vienuose varian tuose teigiama, kad magiją naudojantis paprastas žmogus ką nors laimi, o kituose – žmogus gauna daugiau gėrybių, bet kartu kenkia kaimynų interesams. Populiaraus siužeto apie Joninių rasos rinkimą raidą vėliau aptarsime atskirai.

Kaimynų konkurencija, norint gauti daugiau javų derliaus ar pieno, vaizduojama tik keliuose lietuvių sakmių varian tuose. Žmogus mato, kad kaimynas išėjo sėti javų, ir ėmė ranka moti į save (nori atimti jo derlių). Ste-bėtojas taip pat eina sėti ir moja ranka į save – siekia atimti pirmojo sėjėjo derliaus dalį. Arba moteris mato kaimynę, tempiančią per rasą rankšluostį ir kalbančią: Man pusę, – ir supranta, kad ji atima stebėtojos karvės pieną. Stebėtoja taip pat ima tempti per rasą rankšluostį ir kalbėti: Man visą, – kaimy nės karvė nebeduoda pieno ir krenta (KLPTK 3: 220, tipas 1.1.2.18.). Šiuose siužetuose labai sureikšminti dirbančių žmonių gestai ar jų pasakyti žodžiai. Gal senovėje tikėta, kad taip didinamas darbo efektyvumas, bet mus pasiekusiuose varian tuose gestai ir žodžiai laikomi gėrybių perskirstymo priemonėmis.

Kito personažo veiksmų mėgdžiojimas dažniau naudojamas norint gauti įrodymų raganai demaskuoti. Tačiau mėgdžiotojas paprastai kenkia daugiau negu pati ragana. Pavyzdžiui, bernas mato, kad ragana muša sviestą ir kalba: Nuo kiekvieno po skyvelį. Bernas nori sužinoti, kas po to atsitinka. Jis muša sviestą ir kalba: Nuo kiekvieno po samtį, – sumuša labai daug sviesto, bet kiti žmonės praranda dalį sviesto arba suserga kaimynų karvės. Ragana bara neapdairiai ją mėgdžiojusį berną (KLPTK 3: 220, tipas 1.1.2.18.).

Raganų demaskavimas sakmėse laikomas teisingu elgesiu, ginančiu bendruomenės interesus (tokių liudininkų parodymai buvo pasitelkiami XVII a. raganų teismuose). Tačiau demaskuotojai taip pat naudoja magiškus veiksmus bei priemones. Pavyzdžiui, žmogus sukryžiuoja už nugaros rankas ir žiūri į kaimą – pamato raganauti mokančias moteris. Žmogus nupjauna karvę parduodančios moters skverno kampą – iš skverno teka pienas. Tai reiškia, kad moteris atėmė tos karvės pieną. Kartais žmonės ilgai ir sudė-tingai gamina priemonę, padedančią demaskuoti raganas. Į gyvatės gerklę įdedamas žirnis, gyvatė užkasama į žemę ir laukiama žirnio išdygstant ir

251


pražystant; per Užgavėnes padaromas sūris, jis nešiojamas užantyje ir iki Velykų kasdien parodomas bažnyčioje. Žirnio žiedą ar ypatingu būdu išlai-kytą sūrį turintis žmogus per Velykų mišias mato raganas su melžtuvėmis ant galvų (KLPTK 3: 222, tipas 1.1.3.7.). Vis dėlto lietuvių sakmėse neaptikta nė vieno varian to, kuriame šie demaskuotojai būtų pavadinti burtininkais ar žiniuoniais.

Pravartu pažvelgti į magijos vertinimą tuose sakmių ES, kuriuose vaizduojamas neteisingas herojų elgesys. Gana populiarūs ES, kuriuose neteisingu elgesiu laikomas apsauginės magijos nenaudojimas pavojingoje situacijoje, bendravimo su ragana taisyklių nepaisymas (KLPTK 3: 226, tipas 1.2.1.10.). Neigiamais ES galima būtų išreikšti ir nusivylimą magija. Tačiau tyrinėjamame lietuvių sakmių masyve mes aptikome tik 6 varian tus, kuriuose magija naudojama, bet tikslo nepasiekiama: magiškos burtininko priemonės ligonio nepagydo; burtininkas pažada, kad žmogui bus prinešta žirnių, bet prinešama kadagio uogų (KLPTK 3: 231, tipas 1.2.2.5.). Tipo 1.2.2.5. trijų siužetų varian tuose nesėkmės pateisinamos: sakoma, kad žmo-gus netiksliai vykdė burtininko nurodymus (sutiko žmogų, kurio reikėjo vengti, pasakė ne tuos žodžius, pirma nustatyto laiko atliko tam tikrus veiks-mus). Neigiamu rezultatu pasibaigiančių sakmių dauguma taip pat palaiko tikėjimą magijos veiksmingumu.

Sakmėse pabrėžiama, kad maginės priemonės gali būti pavojingos kaip tik dėl jų veiksmingumo. Pavyzdžiui, žmogus nori nubausti vagį ir kreipiasi į burtininką. Tas klausia, ar pakaktų atimti pavogtą daiktą. Žmogus būti-nai nori išbadyti vagiui akis. Burtininkas liepia jam degtukais durti į lango stik lą – žmogus pamato siaubingą reginį (iš vagies akių trykšta kraujas). Arba žmogus siunčia nežinomam vagiui prakeiksmą – nukenčia tikras kal-tininkas, žmogaus šeimos narys. Pavojinga persekioti buriančius žmones: vyras šauna į moteris, kurias mato sėdinčias ant beržo šakų ir melžiančias akėtvirbalius – nukrenta nušautos jo žmona ir duktė (KLPTK 3: 230, tipas 1.2.1.11.).

Ypatingo žinojimo pavojingumas pabrėžiamas parodant, kad žmogui tenka sutikti su nepriimtinomis žinių gavimo sąlygomis – atsisakyti pripa-žintų vertybių (paprastai – šventvagiškai pasielgti su krikščionių šventeny-bėmis), tarnauti velniui, atiduoti jam savo sielą (KLPTK 3: 225–226, tipas 1.2.1.5.). Vienos sakmės varian tuose kalbama apie ypatingą burtininko atsa-komybę: burtininkas išmėgina norintį burtų išmokti žmogų, įsitikina, kad jis nekantrus ar piktas, ir mokyti atsisako (KLPTK 3: 232, tipas 3.2.0.6.).

252


Tyrinėjamos lietuvių sakmės užrašytos per palyginti trumpą laiką (nuo XIX a. pirmosios pusės iki XX a. devintojo dešimtmečio), tačiau dėl folkloro tradicijos raidos netolygumo jose atsispindi skirtingi požiūriai į magiją. Gana ryškiai keitėsi veiksmų, kuriais siekta materialiųjų gėrybių gausos, vertinimas. Sakmėse manoma, kad magija padeda tik perskirstyti gėrybes, todėl jos naudojimas netoleruotinas. Magijos vertinimą šiek tiek paveikė ir krikščionių religija. Vis dėlto sakmės liudija, kad magijos efekty-vumu abejojama ypač retai. Keičiantis papročiams, ritualai virsta žaidimais, o senovinių papročių besilaikantys žmonės tampa juokingi, pasakojimuose jų elgesiu stebimasi (KLPTK 4: 97–100, Psk 6.3.). Kolektyviniai magiški veiksmai (pvz., merginų būrimai Kūčiose) atliekami juokais, bet individu-alūs ir ypač slapti veiksmai juokingais netampa. Ko gero todėl mūsų laikais klesti įvairūs magai, skelbiantys galį pašalinti gadinimą ir nužiūrėjimą, pra-našaujantys pavienių asmenų likimus ir visos visuomenės ateitį.

Pieną atimančios ir skraidančios raganos: fantastika ir tikrovė

Pastaruoju metu gana populiarūs mėginimai nustatyti tikėjimų raganų antgamtinėmis savybėmis ryšius su šamanizmu. Pavyzdžiui, teigiama, kad pasakojimai apie raganų skrydžius gali atspindėti transo ar ekstazės būse-nos žmogaus „sielos keliones“ (Pócs, 1992). Lyginamos sakmės apie raga-nas įvairių tautų kūryboje, studijuojama raganų teismų bei kitų pasako-jimų medžiaga (WBWH, 1991). Lietuvių sakmių raganų įvaizdį tyrinėjęs N. Vėlius teigė, kad jos „atlieka dvi svarbiausias funkcijas: 1) kenkia žmo-nėms, gyvuliams, augalams, 2) skrenda į susirinkimus ir žirniauti“ (Vėlius 1977: 225).

Nors Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse neigiamas požiūris į raganas bei raganius susiklostė palyginti seniai (XV–XVIII a. raganavimu apkaltinti žmonės buvo deginami inkvizicijos laužuose, plukdomi ir kitaip kanki-nami), tradicinių pavadinimų ragana, žiniuonė, veštica, ведьма, ведунья, знахарка ir kt. etimologijos sietinos su žodžiais regėti, žinoti. Taigi pavojin-gais laikomi tie žmonės, kurie daugiau už kitus žino, išmano. Prieštarin-gas požiūris į didesnėmis galimybėmis pasižyminčius personažus ryškėja ir pasakose: jie išskiriami iš kitų ir net idealizuojami, tačiau dažnai laikomi pavojingais. Sakmėse, tikėjimuose ir pasakose aptinkama magiško poveikio

253


baimė. Skatinama atsargiai elgtis su galinčiais užburti personažais bei su pačiomis magiškomis priemonėmis, mokoma saugotis jų poveikio, vaizduo-jami tragiški nesąmoningų užkeikimų padariniai. Magiško poveikio baimė veikiausiai buvo viena iš priežasčių, suformavusių neigiamą raganos ir raga-niaus vaizdinį, bet toli gražu ne vienintelė.

Požiūris į raganas galėjo kisti kartu su magiškų veiksmų, naudojamų konkretiems tikslams pasiekti, vertinimo raida. Norint pasekti šį procesą, sakmių analizei taikytina ne sinchroninė, o diachroninė metodika. Tikimės, kad mūsų sukurta struktūrinė-semantinė metodika padės tyrinėti dviejų ypač populiarių lietuvių liaudies sakmių ir jose atsispindinčių magiškų veiksmų vertinimo raidą.

Lietuvoje užrašyta labai daug sakmių ir tikėjimų, kuriuose teigiama, jog per Jonines raganos atimančios iš kaimynų karvių pieną. Norėdami išsi-aiškinti, kaip ši nuomonė atsirado, analizuosime lietuvių sakmės varian tus, kurių siužeto schema dažniausiai yra tokia: ankstyvą Joninių rytą vyras grįžta iš naktigonės ir mato buriančią moterį; vyras supranta, kad jo kaimynė – ragana, ji atima iš kaimynų karvių pieną. Ši sakmė populiari visoje Lietuvoje (susistemintas 91 jos varian tas) (KLPTK 3: 216, tipas 1.1.2.12.).

Atkreipiame dėmesį, kad sakmėje vaizduojami vyras ir moteris siekia skirtingų tikslų. Vyras (paprastai netyčia) gauna informaciją apie moters elgesį ir daro išvadą. Moters tikslo nežinome ir kol kas sprendžiame remda-miesi vyro nuomone. Sakmės siužete išskiriame du elementariuosius siu-žetus (ES). Pirmojo herojus – vyras, antrojo – moteris; antrasis ES įterptas į pirmąjį ir jį detalizuoja. Aprašysime šių ES struktūras. Tekstuose išreikštą papildomą ES rezultatą rašome paprastuose skliaustuose, o numanomą – laužtiniuose.

Pradinė situacija: Joninių rytą vyras ganykloje.Herojaus akcija: Vyras mato ganykloje keistai besielgiančią moterį. Vyras supranta, kad ji buria.Rezultatas: Vyras sužino moters magiškus veiksmus. (Vyras supranta, kad kaimynė – ragana; ji atima iš kaimynų karvių pieną.)

Aprašytas ES gana stabilus sakmės varian tuose, jį priskiriame tipui 1.1.2.12. Herojus stebi antipodą, kai šis naudojasi veikimo laisve, versijai 1) herojus patenka į vietą, kurioje antipodas laisvai jaučiasi, ir slapta jį stebi. Įterpto ES herojaus (moters) veiksmai gerokai įvairuoja, bet stebėtojui visada aišku, kad jais siekiama paveikti karves ar ganyklą ir taip pasisavinti

254


svetimų karvių pieną. Tačiau žinant, kad įvairiais magiškais būdais žmonės stengėsi pagausinti derlių, nenorėdami ko nors nuskriausti, galima įtarti, kad moteris nori tik pagausinti savo karvių duodamą pieną ir negalvoja, iš kur tas pienas atsiranda. Taigi gali būti dvejopas ES herojaus (moters) tikslą rodantis rezultatas.

Pradinė situacija: Joninių rytą moteris ganykloje.Herojaus akcija: Moteris velka per rasą rankšluostį / staltiesę / paklodę / koštuvį / pantį / kamanas ir kalba: „Man daugiau“ / „Man pusę“ / mini karvių vardus. / Moteris joja ant šluotos ežia / pila ant karvių šiukšles / voliojasi rasoje / bėgioja su brizgilais po ganyklą.Rezultatas: [Moters karvės duoda daugiau pieno.] (Moteris atima iš kai-mynų karvių pieną).

Moters veiksmai iš tikrųjų nekasdieniški, o priemonė (rasa) taip pat ypatinga, nes renkama tik vieną rytą metuose. Pastarąjį ES priskiriame tipui 1.1.1.17. Herojus paveikia personažą ar objektą ypatingu veiksmu ar priemone, versijai 10) herojus naudoja gėrybes gausinančią priemonę. Sakmės struktūroje svarbesnis pirmasis ES, nes jis baigiamas stebėjimo metu gauta informacija, kuria paremta herojaus (vyro) išvada. Įterptojo ES rezultatas tekste nepa-sakytas (vienokį numanome mes, o kitoks nustatomas remiantis stebėtojo išvada).

Vyro-stebėtojo išvadą apie moters veiksmų pasekmes veikė ne tik ste-bėjimo metu gauti duomenys, bet ir bendruomenėje susiformavusi nuo-monė. Norint gauti svaresnių įrodymų prie jau aprašytų ES prijungiamas trečias, kurio herojus (vyras) sąmoningai ar nesąmoningai kartoja ką tik matytus moters veiksmus. Jis traukia per rasą nešamus brizgilus ir taria tuos pačius / šiek tiek pakeistus žodžius (Man visą). Taigi vyras tiksliai mėgdžioja moters veiksmus: sutampa veiksmas (braukiama rasa), jo laikas, vieta, naudojama tinkama priemonė. Dažniausiai vyras renka rasą nau-dodamas kitokį negu moteris daiktą, tačiau dalyje varian tų jį naudoja ir moteris. Netyčia vyras sužino apie savo veiksmo pasekmes (iš tvarte paka-bintų brizgilų teka pienas) ir apie tai, ko panašiu veiksmu siekė moteris. Šį sakmės siužeto struktūroje papildomą ES priskiriame tipui 1.1.2.18. Hero-jus mėgdžioja kito personažo veiksmus tomis pačiomis aplinkybėmis. Aprašy-sime šio ES struktūrą; dalyje sakmės varian tų žodžiais išreikštą papildomą rezultatą rašome skliaustuose.

255


1. Pradinė situacija: Vyras Joninių rytą ganykloje; jis žino magiškus veiks-mus.Herojus gauna priemonę: Vyras turi rankose brizgilus / apynasrį.Herojaus akcija: Vyras patraukia per rasą brizgilus / apynasrį ir pasako: „Man pusę“ / „Man visą“. Vyras pakabina brizgilus / apynasrį tvarte. Iš jų teka pienas / namiškiai pastebi pieno klaną.Rezultatas: Vyras gauna pieno. (Vyras mano įsitikinęs, kad rasą rinkusi moteris atėmė iš kaimynų karvių pieną.)

Pamėginkime praleisti abiejų tipų ES papildomus (įrašytus paprastuose skliaustuose) rezultatus, t. y. numatykime, kad teoriškai įmanomi tekstai, kuriuose nėra teiginių apie svetimo pieno pasisavinimą. Taip elgtis leidžia sakmės varian tuose vaizduojamų personažų stabilumas: Joninių rytą rasą brauko moterys (senovinius papročius geriau žinantys ir juos ilgiau išlaikan-tys bendruomenės nariai), o stebi vyras. Yra žinoma, kad kai kurie apsau-giniai ar augalų augimą skatinantys veiksmai iš tikrųjų buvo atliekami vien moterų (pvz., vienos moterys apardavo kaimą epidemijų metu; kad palytų, moterys per rėtį pildavo į šulinius aguonas; kad augtų linai, vakarų slavų moterys tampydavo pačią ilgiausią moters kasą). Praleidus stebėtojo-vyro padarytą išvadą, sakmės tipo 1.1.2.12. varian tuose būtų vaizduojama, kaip magiškų veiksmų nenaudojęs herojus sužino, kad Joninių rytą moterys renka rasą, o prijungus tipo 1.1.2.18. ES – kaip herojus perima svetimą patirtį ir įsitikina magiškų veiksmų efektyvumu. Teoriškai įmanomi ir sakmių teks-tai, kuriuose būtų vaizduojama tik rasą renkanti moteris, o pabaigoje būtų pasakyta, jog taip ji padidinanti karvių pieningumą.

Atidžiai peržiūrėjus visus susistemintus lietuvių sakmės varian tus atrasta keletas tekstų, kuriuose stebėtojas nemano moterį kenkiant svetimoms kar-vėms. Jis suvokia, kad moteris moka padaryti (LTR 5119/7/) arba buria (LTR 5092/137/, 5097/214/). Viename varian te atsispindi požiūrio į rasos rinkimą prieštaringumas: stebėtoja (irgi moteris) priekaištauja kaimynei, kam ši ken-kianti jos karvėms, o toji paaiškina, esą, taip reikia daryti, kad pieno pribūtų (LTR 5092/149/). Pastarasis varian tas paremia mintį, kad neigiamą nuo-monę apie pieną gausinančius magiškus veiksmus skleidžia tie žmonės, kurie patys taip nesielgia. Taip pat rasta varian tų, kuriuose sakoma, jog burianti moteris stengiasi, kad jos niekas nematytų, liepia stebėtojui niekam apie ją nepasakoti (LTR 1043/27/, 4829/19/). Šią informaciją galima suprasti dve-jopai: kaip ritualinį slėpimąsi arba bendruomenės nuomonės baimę.

256


Esama sakmės varian tų, kuriuose minimas tik pieno pagausinimas. Viename jų sakoma, kad sužinojęs veiksmus, stebėtojas kasmet taip daryda-vęs – iš virvagalio pieno prisilašindavęs (LTR 893/105/).

Siužetinių lietuvių sakmių, kurių struktūrą sudaro vienas tipo 1.1.1.17. ES, bei analogiškų nesiužetinių teiginių apie kasmet per Jonines atliekamus veiksmus susisteminta 128 varian tai (KLPTK 3: 209–210, tipas 1.1.1.17.; 238, tipas 1.3.0.3.). Sakoma, kad kaimynė / prūsė / latvė / ragana traukia per rasą rankšluostį / staltiesę / maršką / koštuvą / pantį / apynasrį / brau-kia rasą rėčiu / melžtuve / kasa į save rasą / voliojasi rasoje ir šaukia karves vardais. Rasa sugirdoma karvėms – jos duoda daug pieno. / Koštuvas / marška / apynasris pakabinamas – iš jo teka pienas. / Taip atimamas svetimų karvių pienas. Dažniausiai teigiama, jog minėtus veiksmus atlieka moterys, viename varian te – pasimylėję vyras ir moteris (LTR 5094/95/). Užrašyta tekstų, kurie žanriniu požiūriu panašūs į pasakojimus apie keistą kaimyno elgesį. Sakoma, kad per Jonines / gegužės pirmosios naktį vyras apsisega moterišku sijonu / nusirengia nuogas ir vaikšto po laukus / po pievas – jis buria, kad augtų javai / jis atima iš kaimynų karvių pieną (BLMS 148, LTR 5196/95/). Viename varian te vaizduojama moteris, kuri užsimauna apy-nasrį ir vienmarškinė kryžmai perbėga per ganyklą. Apynasrį ji įkiša į savo tvarto stogą – karvės duoda daug pieno (LMD I 613/37/).

Požiūris į magiškus veiksmus šiuose tekstuose taip pat prieštarin-gas: nors dažnai teigiama taip kenkiant kaimynų karvėms, dalyje varian tų kalbama tik apie pieno gausinimą, o neminima, iš kur jis atsiranda (LTR 1342/87/, 2771/202/, 4426/12/ ir kt.). Dažniausiai minimas rasos rinki-mas buitinės paskirties audeklu arba daiktu, turinčiu sąlyčių su pienu (koš-tuvu / melžtuve) bei su karve (pančiu).

Sprendžiant iš nedaugelio varian tų, rasa paveikiamos karvės (jos pagir-domos) arba per koštuvą bei melžtuvę paveikiamas pienas. Voliodamasis rasoje arba braidydamas rasą žmogus, matyt, paveikia save. Akivaizdu, kad rasa suvokiama kaip vaisingumo ir gausos simbolis. Rytų slavų užkalbėjime rasą renka ir pieną skalsina labai gerbiamas krikščionių religijos personažas:

Dievo Motina po rasą vaikščiojo, rasą rinko, šitai karvelei skalsą davė. Duok jai skalsą į apvalius ragus, ir į kanopas, ir į kojas, ir pridėk, Dieve, į jos keturis spenius ir į NN (šeimininkės vardas) penkis pirštus.

Užkalbėti po karve, tris kartus persižegnoti, papūsti, spjauti per kairįjį petį (ПЗ 859).

257


Rasos kaip derlingumo įprasminimas būdingas lietuvių ir baltarusių Jurginių dainoms: šventas Jurgis prašomas atrakinti žemę, paleisti rasą ir žolę (Misevičienė 1972: 291). Lietuvių vestuvių (ypač prikeltuvių) dainose taip pat aptinkamas rasos simbolis: rasa užkrenta ant mergelės vainikėlio, rasota bernelio kepurėlė. Iš papročio konteksto aiškėja, kad rasa yra erotinis simbolis. Vakarų Europoje gegužės pirmosios ir vasaros solsticijų ryto rasa taip pat buvo renkama: ja prausdavosi merginos, kad būtų gražios, suaugu-sieji ir vaikai braidė rasą, kad būtų sveiki ir augtų (Календ обычаи: 44, 83 ir kt.). Manytina, jog erotinės kilmės rasos simbolis iš tikrųjų buvo svarbus ir lietuvių vasaros solsticijų šventėje. Rasos kaip vaisingumo ir derlingumo įprasminimas nė kiek neprieštarauja supratimui, kad panaudojus šią prie-monę galima gauti daugiau pieno.

Rasos simbolio sinonimas – kalendoriniuose papročiuose ir tautosakos kūriniuose dažnai aptinkamas vandens simbolis. Paprotys laistytis vandeniu siekiant gero linų ar javų derliaus Lietuvoje ilgiausiai išliko Užgavėnėse ir rugiapjūtės pabaigtuvėse. Minėtomis progomis laistėsi dauguma žmo-nių. Pavyzdžiui, sakoma, kad Užgavėnėse visi stengėsi aplieti kiekvieną per kaimą važiuojantį žmogų. Laistymas vandeniu net specialiai skatintas: per kaimą buvo vežama statinė, į kurią įlipdavo merginos / paaugliai berniukai, o vežėjas šaukdavo: Vandenio, vandenio: bitės ūžia (DSPSO 107).

Kyla klausimas, kodėl rasos rinkimas, norint gauti daugiau pieno, imtas vertinti neigiamai, o pasėlių derlingumą didinantis laistymas vande-niu ilgainiui virto pokštu. Analogiškų paprotinių veiksmų skirtingos rai-dos viena priežastimi gali būti atlikėjų ir atlikimo būdų skirtumas. Kaip matėme iš gausių sakmių varian tų, pieną gausinti stengėsi moterys (pavie-niuose varian tuose minimi vyrai; kartais jie persirengia moterimis). Regis, moterys tai darydavo slaptai, vyrams nematant (vyrai sakmėse – atsitiktiniai stebėtojai). Slapstytasi ne vien todėl, kad rasos ritualus moterys atlikdavo vienmarškinės ar nuogos: to reikalavo paprotys. Aprašytas ne vienas moterų atliekamas magiškas ritualas, kurį stebėti vyrams buvo griežtai draudžiama. Įdomu, kad tam tikromis aplinkybėmis (kai namuose nebuvo moterų) „moterišką“ ritualą atliekantis vyras buvo aprengiamas moteriškais drabu-žiais (Зеленин 1994: 122). Sprendžiant iš sakmės ES tipo 1.1.2.18. stabilių detalių (moters veiksmus mėgdžiojantis vyras naudoja kitokią rasos rinkimo priemonę), per vasaros solsticijų šventę vyrai ir moterys galėjo atlikti kiek skirtingus veiksmus: ko gero, vyrams pritiko naudoti arklių pakinktų dalis (brizgilus, apynasrius).

258


Ritualinis laistymas vandeniu buvo atliekamas viešai, jame dalyvaudavo daug žmonių. Žmonės galėjo šiuos veiksmus vertinti ir rimtai (tikėti, jog skatina pasėlių derlingumą), ir ironiškai, o papročio laikytis vien todėl, kad jis linksmas. Abu požiūriai atsispindi laistymosi vandeniu papročių aprašy-muose. Jokių užuominų apie derliaus atėmimą iš kaimynų ten nėra.

Jei tam tikrus papročius atlieka tik bendruomenės dalis, juo labiau – pavieniai asmenys, ir tai daro slaptai, savaime susidaro įtampa, kyla įtarumas. Mažumai atstovaujantis ritualo atlikėjas gali būti laikomas keistu, juokingu (užrašyta tokių pasakojimų apie senoviškų pažiūrų ir papročių besilaikančius žmones – KLPTK 4: 97–100, Psk 6.3.). Jeigu magiškais veiksmais tikima, tradicinius veiksmus atliekantis individas gali būti laikomas ir pavojingu. Kodėl naudojančios magiją, idant gautų daugiau pieno, moterys tapo ne juokingos, o pavojingos, paaiškina pačios sakmės. Vienuose varian tuose tei-giama, kad rasa pagirdytos ar kitaip paveiktos karvės duoda daugiau pieno, tačiau nesvarstoma, iš kur tas pienas atsiranda. Kituose varian tuose tvirti-nama, kad moters karvei atitenkąs kaimynų karvių pienas. Taigi sakmių varian tų daugumoje atsispindi supratimas, kad pieno negali atsirasti iš nie-kur: jei vienur jo padaugėjo, kitur turėtų sumažėti. Tad neigiamas požiūris į pieną gausinančius veiksmus susiformavo, kai žmonės atrado savotišką „materijos tvarumo dėsnį“. Tokią pat požiūrio į papročius raidą galima ste-bėti ir sakmėse, kuriose vaizduojami aitvarų / kaukų šeimininkai. Žmogus, kuris gausina savo gėrybes skriausdamas kitus bendruomenės narius, lai-komas nedoru. Apmąstymai apie gaunamų gėrybių kilmę buvo svarbiausia priežastis, lėmusi kai kurių papročių (ir rasos rinkimo per vasaros solstici-jas – Kupolių ar Rasos šventę) neigiamą vertinimą ir atmetimą.

Nors inkvizicijos teismuose raganos buvo kaltinamos rasos rinkimu per Jonines (Valančius 2: 372), lietuvių sakmių varian tuose neaptikta nė vieno tvirtinimo, jog taip besielgiančios moterys bendraujančios su velniu ar nusi-dedančios Dievui. Tai dar kartą patvirtina neigiamą požiūrį į šį raganavimą susiformavus ne dėl krikščionių religijos įtakos.

Magiškuose moterų ir jas mėgdžiojančių vyrų veiksmuose naudojami brizgilai, apynasris ir kamanos. Savaime aišku, kad arklio pakinktų dalys naudojamos ne pagal tiesioginę paskirtį. Dažniausiai apynasriu ar brizgi-lais braukiama rasa, rečiau apynasrį užsidėjusi moteris perbėga per ganyklą, norėdama teigiamai ją paveikti. Taigi galima manyti, kad pakinktų dalys buvo naudojamos imituojant arklio / žirgo dalyvavimą renkant rasą ir tei-giamai paveikiant ganyklą. Arklys ir su juo susiję daiktai (kamanos, pavalkai,

259


pasaga), arklio kūno dalys (galva / kaukolė, kanopa / kojos) bei įvairios šio gyvulio imitacijos figūruoja lietuvių ir kitų tautų folkloro kūriniuose bei apeigose. Tai išsamiau aptarėme šios knygos poskyryje „Kumelės / arklio mitinis įprasminimas“.

Lietuvių ir kitų tautų poetinėje kūryboje žirgas dažnai aptinkamas per-keltinės prasmės vaizduose (pvz., lietuvių ir kaimyninių tautų dainose žir-gas trypia mergaitės darželį, išmindo rūtas, rūtų vainikas metamas po žirgo kojomis ir t. t.). Tam tikrame dainų kontekste daugiau ar mažiau aiški žirgo kaip erotinio simbolio prasmė. Dažnai gana sunku atskirti, kada papročiuose bei sakmėse arklys ar jo imitacijos sietinos su archajiškomis totemizmo pažiūromis, o kada vartojamos simboliškai. Kadangi nagrinėjamoje sakmėje pakinktai siejami ir su rasa, ir su pastangomis teigiamai paveikti ganyklą, galima manyti, kad papročiuose buvo svarbūs abu arklio įprasminimai.

Sakmės apie vyrą, stebintį iš kaimynų karvių pieną atimančios moters veiksmus, struktūrinė-semantinė analizė bei tokių pačių veiksmų vertinimų tradicinėje kultūroje tyrimas leido suvokti, kad kūrinyje atsispindi realus paprotys. Požiūrio į rasos rinkimą siekiant gauti daugiau pieno kitimas lėmė ir sakmės siužeto raidą. Iš vieno elementariojo siužeto, kuriame buvo tei-giama, jog vasaros solsticijų ryto rasa skatina karvių pieningumą, susifor-mavo palyginti sudėtingos struktūros sakmė, kurioje rasos rinkimas suvo-kiamas kaip pieno surinkimo analogija. Neigiamas požiūris į rasos rinkimą susiformavo tada, kai žmonės liovėsi tikėję, kad daugiau gėrybių galima gauti vien panaudojus magiškus veiksmus, kai imta manyti, kad taip gėrybės gali būti tik perskirstytos.

Tą pačią tekstų analizės metodiką pritaikysime populiariai lietuvių bei analogiškai daugelio kitų Europos tautų sakmei. Joje vaizduojama, kaip bernas stebi savo šeimininkę ar merginas, kurios kažkuo pasitepa pažastis, apsižergia šluotą / pagaikštį ir išlekia pro aukštinį / išlenda pro langą. Ber-nas mėgdžioja moters / merginų veiksmus ir patenka į raganų susirinkimą. Visoje Lietuvoje užrašyti 83 šios sakmės varian tai (KLPTK 3: 221, tipas 1.1.2.18.).

Prieš pradėdami analizuoti sakmės siužeto struktūrą, atkreipkime dėmesį į vieną kitą tekstų detalę. Juose vaizduojami fantastiniai veiksmai (skraidymas, magiško maisto ar poveikio priemonės ruošimas) ir čia pat nurodomos konkrečios raganų susirinkimo vietos. Zarasų apylinkėse užra-šytame varian te minimas Raganiškių (LTR 898/122/), Panevėžio apskri-tyje – Skaistkalnės (LTR 3107/265/), Širvintų rajone – Strošiškės kalnai

260


(LTR 5095/27/). Dažniausiai minimas Šatrijos kalnas. Dažnai šis vietovar-dis aptinkamas Žemaitijoje surinktuose varian tuose, bet pasitaiko ir Zarasų, Šiaulių, Lazdijų apylinkėse bei lietuvininkų regione užrašytuose tekstuose (BLMS 104, SlŠLSA 214, LTR 1418/551/ ir kt.). Pateikėjai paprastai neaiš-kina, kur yra Šatrijos kalnas. Garsusis Šatrijos kalnas yra Žemaitijoje, prie Luokės, todėl susidaro įspūdis, kad kaip tik šis kalnas ir minimas.

Vietovardžio Šatrija etimologija sietina su žodžiu šatra [kartis]. Kartais taip kalno pavadinimą etimologizuoja ir pateikėjai: ant kalno rasdavę daug šatrų (LVIA F1135 a. 10 Nr. 175 p. 143). Vokiečių sakmėse teigiama, kad raganos susirinkdavusios ant Blocksberg [rąstų kalno], kuris identifikuoja-mas su Brokken kalnu Harce (Календ. обычаи: 155). Norvegų raganos ant pagaikščių skrendančios ant kalno Blakollen: šį pavadinimą skandinavų fol-kloristai kažin ar pagrįstai į anglų kalbą verčia Blue Mountain [mėlynasis kalnas] (SFBL: 180). Rytų slavų sakmėse dažniausiai teigiama, kad raganos susirenkančios Kijeve, tiksliau – ant Kijeve esančio Lysaja [plikojo] kalno (Зеленин 1991: 421). Kaip raganų susirinkimo vieta Kijevas minimas ir keliuose lietuvių sakmės varian tuose (LTR 368/332/, 1426/3/, 2409/8/, 3409/8/ ir kt.). Rusų metraščiuose Kijevo miesto pavadinimas kildinamas iš mitinio jo įkūrėjo Kijaus vardo, tačiau žinome, kad genčių protėvių ar gyvenviečių įkūrėjų vardai neretai išvedami iš tautų pavadinimų ar vietovar-džių (Kerbelytė 1963: 183–200). Žodis kij rytų slavų kalbose reiškia lazda, o vienas raganos pavadinimų – kijevnica; taigi šis žodis gali būti kildinamas iš žodžių kij arba Kijev (ДТС: 113).

Raganų susirinkimo vietų pavadinimų galimos sąsajos su žodžiais šatra / lazda / rąstas vargu ar gali būti atsitiktinės. Lazdos / rąstai / kaladės kaip magiški objektai – vaisingumo bei derlingumo simboliai – naudojami vestuvių ir kalendorinių švenčių ritualuose bei pasakų ir sakmių personažų veiksmuose. Tai ženklas, kad fantastinis skrendančios / jojančios ant šluo-tos, pagaikščio ar kitokios lazdos raganos vaizdinys remiasi tikrove.

Parūpo sužinoti, ar Lietuvoje tik vienas kalnas vadinamas Šatrijos vardu, ar daug lietuviškų vietovardžių, kildintinų iš žodžių šatra, kartis, lazda, rąstas, blukis, kaladė, piesta. Lietuvių kalbos instituto Lietuvos vardyno kartotekoje užregistruoti keli Šatrija vadinami kalnai (prie Luokės, Pajieslio, Alsėdžių, Platelių, Krekenavos ir Jūžintų apylinkėse). Dar žinomi Šatrakalnio, Šatrės, Šatralės, Šatraslino kalnų ir kitų vietų vardai. Lietuvoje nemažai Kartakalnių, Lazdakalnių, vienas kitas Blukio kalnas, Piestinė, Kaladinė ir kt. Dažnai taip vadinami piliakalniai ar šiaip išsiskiriantys kalnai. Tokie vietovardžiai paplitę

261


visoje Lietuvoje (žr. žemėlapį). Spėtina, kad bent dalyje šių vietų senovėje vyko kalendorinių švenčių (ypač vasaros solsticijų) apeigos. Ypač įdomu, kad ant Žemaičių Kalvarijoje stūksančio Šatrijos kalno stovi švento Jono koplyčia (už šią informaciją autorė dėkinga archeologui Vykintui Vaitkevi-čiui). Ko gero, krikščionių šventojo kultas susietas su vieta, kurioje būdavo atliekamos Joninėmis pavadintų vasaros solsticijų šventės apeigos. XIX a. pabaigoje ir XX a. užrašytuose pasakojimuose neretai teigiama, kad Joninių laužai bei ant karčių iškeltos stebulės ar deguto statinės buvo deginamos ant piliakalnių, alkakalnių ar šiaip kalnų (LTR 2449/30/, 4137/50/ ir kt.). Visi minėti faktai teikia vilčių, jog sakmės „Bernas skrenda paskui raganas į susirinkimą“ struktūrinė-semantinė analizė ir atidus visų sakmių varian tų, kuriuose kalbama apie raganų susirinkimą, studijavimas leis daugiau sužinoti apie fantastinių vaizdų sąsajas su realybe.

Pagal „Lietuvos vardyno kartotekos“ ir kitų šaltinių duomenis žemėlapį sudarė geografas Tadas Šidiškis

262


Sakmės „Bernas skrenda paskui raganas į susirinkimą“ dalies varian tų siužetą sudaro trys elementarieji siužetai. Jų struktūras ir aprašysime:

1. Pradinė situacija: Naktį / Joninių naktį bernas / kareivis / siuvėjas guli troboje.Herojaus akcija: Vyras apsimeta miegąs ir mato, ką daro šeimininkė / šei-mininkė su dukterimis / merginos.Rezultatas: Vyras sužino, kur padėta priemonė ir kaip ji naudojama.

Į šį ES įterpiamas detalizuojantis ES, kuriame vaizduojami stebimų moterų veiksmai:

2. Pradinė situacija: Moteris / moteris ir merginos / merginos naktį tro-boje.Herojaus akcija: Moterys pasitepa pažastis rugių žiedų koše / kažkokiu tepalu / kažkuo iš buteliuko / užvalgo iš aguonų / kvietinių / grikių miltų pagamintos tešlos, apžergia pečšluostes / pagaikščius / ližes / kočėlus.Rezultatas: Moterys išlekia / išskrenda pro aukštinį / kaminą / langą / išjoja ant pagaikščio / staiga dingsta.

Dalyje sakmės varian tų ką tik aprašyto ES struktūra sudėtingesnė: vaiz-duojamas ir priemonės gaminimas:

Priemonės gavimo akcija: Moterys verda rugių žiedų košę / ilgai verda avižų stiebelius. / Moteris pasikinko gaidį ir aria trobos aslą. Ji pasėja kviečių, kurie tuoj pat užauga, bręsta. Kviečius iškulia, sumala, suminko tešlą. / Senė pasėja grikių ant pripečko. Jie užauga. Senė nurauna grikius ir juos iškūlusi bei sumalusi suminko tešlą. / Merginos suardo krosnį, jos vietoje pasėja aguonų, kurios užauga, prinoksta. Aguonas iškulia, sugrūda ir paga-mina aguonų tešlą.

Su pirmuoju ES loginiu ryšiu siejamas trečiasis ES:

Pradinė situacija: Vyras troboje; jis žino, kur padėta moterų naudota prie-monė.Herojaus akcija: Vyras pasitepa pažastis iš moterų palikto indo / užvalgo tešlos, prisiriša prie piestos / rąsto / pasiima stebulę.Rezultatas: Vyras nulekia / nuskrenda ant kalno / ant Šatrijos ar kito kalno, kur daug moterų; tarp jų yra ir pažįstamos moterys.

Sakmės varian tų struktūros ir jas sudarančių ES semantika sutampa su

263


anksčiau nagrinėtos sakmės apie pieną atimančią raganą struktūros modeliu, kuriame vyras mėgdžioja moters veiksmus. Yra ir skirtumų. Pirmajame ES, kuris priklauso tipui 1.1.2.12. Herojus stebi antipodą, kai šis naudojasi veikimo laisve, aptinkame tik dėsningą rezultatą: nėra stebėtojo išvados, kad moters veiksmai kam nors kenkia. Detalizuojančiame ES (jis priklauso tipui 1.1.1.17. Herojus paveikia personažą ypatingu veiksmu ar priemone) magiškai veikiamas ne objektas, o pats herojus. Rezultatas taip pat dėsningas – mote-rys įgyja ypatingą gebėjimą. Trečiajame ES (1.1.2.18. Herojus mėgdžioja kito personažo veiksmus tomis pačiomis aplinkybėmis) vyras kartoja moterų elgesį ne tam, kad sužinotų veiksmo pasekmes, o norėdamas patekti į tą pačią vietą.

Atkreipiame dėmesį, kad abiejose sakmėse mėgdžiotojas naudoja kitą objektą, bet pasiekia tokį patį rezultatą. Kartais vyro pasirinkimą mėginama motyvuoti: jis prisirišęs prie piestos, nes nenorėjęs labai aukštai pakilti (LTR 2083/844/, TD 3: 57).

Sakmės varian tai, kurių siužetą sudaro trys aprašyti ES, baigiasi tuo, jog šeimininkė liepia bernui tuoj pat grįžti namo. Dalyje varian tų prie trijų ES derinio prišliejamas vienas arba du ES, kuriuose vaizduojamas vyro elge-sys ant kalno arba jam grįžtant namo. Patekusiam į puotą bernui moterys liepia nesistebėti, bet jis pamato keistą ponaitį / vėžį, ritinantį alaus bosą, ir nustebęs sušunka: Jėzau Marija. Viskas dingsta, o bernas pasijunta esąs pelkėje. Keliuose varian tuose bernui liepiama pasirašyti raganų karaliui, bet jis nesirašo / įrašo šventųjų vardus / pamini Dievą – reginys dingsta. Kartais prijungiamas ES, kuriame bernas dalyvauja šaunioje puotoje, o rytą pamato, kad vaišės – tai mėšlas. Dalyje varian tų moterys liepia bernui joti namo, duoda žirgą ir įspėja, kad nesakytų tpru / tylėtų / neminėtų Dievo ir šventųjų. Bernas pasako tpru / nusistebi: Jėzus Marija, kad lekiu, tai lekiu! Jis nukrenta į pelkę / žirgas virsta beržo kamienu. Visi aprašyti ES pasitaiko sakmių apie muzikantą velnių vestuvėse ir apie velnio dvare nakvojusį ar velnio pavaišintą žmogų (KLPTK 3: 261, tipas 1.1.2.12.; 270, tipas 1.2.1.8.) ir net pasakos apie žmogų, vedusį velnio dukterį (K 3.1.0.10., 1.2.1.16. / AT 424*), struktūrose.

Iš sakmės pabaigoje prijungtų ES apie raganų susirinkimą sužinoma labai nedaug. Tas pats stebėtojas namuose sužino apie moteris gerokai dau-giau, negu būdamas ant kalno. Prisiminkime, kad namie vyro galimybės stebėti moteris buvo ribotos: nors jis buvo toje pačioje troboje, bet turėjo apsimesti miegančiu. Pavyzdžiui, neaišku, kaip jis sužinojo, kad moterys

264


tepasi rugių žiedų koše, kad verda rugių žiedus ar avižų stiebelius. Susidaro įspūdis, kad vyrams žinoma apie moterų rengimąsi vykti į apeigų vietą, tačiau jie nenutuokia, ką jos tenai veikia. Taigi peršasi išvada sakmėje esant slaptų moterų ritualų atgarsių.

Raganų skrydis į susirinkimų vietą vaizduojamas ir sakmėje, kurios siužeto struktūrą sudaro tik du ES (tipo 1.1.2.12. Herojus stebi antipodą, kai šis naudojasi veikimo laisve elementarųjį siužetą detalizuoja ES, priklausantis tipui 1.1.1.17. Herojus paveikia personažą ypatingu veiksmu ar priemone). Tokios siužeto struktūros susisteminti 7 varian tai (KLPTK 3: 217, tipas 1.1.2.12.). Savarankiškas tipo 1.1.1.17. Herojus paveikia personažą ypatingu veiksmu ar priemone ES, kuris kituose varian tuose būna detalizuojančiu siu-žeto struktūros elementu, sudaro 12 varian tų struktūrą (KLPTK 3: 211, tipas 1.1.1.17.). Taigi ne tik teoriškai nustatoma, bet ir realių tekstų patvir-tinta sakmės siužeto raida iš esmės tokia pati, kaip ir kūrinio apie rasą ren-kančias moteris. Juo sudėtingesnė sakmės apie raganų susirinkimus siužeto struktūra, juo daugiau aptinkama fantastinių detalių ir stipriau jaučiamas neigiamas požiūris į moterų veiksmus (vyras laikomas tik liudytoju, pabrė-žiamas jo sąmoningas ar nesąmoningas atsiribojimas).

Greta keistų, bet galimų veiksmų (rugių žiedų braukymo, ypatin-gos košės virimo) moterų skridimas / lėkimas atrodo fantastiškas. Žodžiai skristi / lėkti gyvojoje lietuvių kalboje reiškia persikelti pakilus virš žemės, tačiau jie vartojami ir kaip ekspresyvūs veiksmažodžiai greitai eiti / labai sku-bėti reikšmėmis. Retuose aprašytų sakmių varian tuose esama detalių, patiks-linančių persikėlimo oru vaizdą: moterys sumojuoja rankomis ir pakyla / joms išauga sparnai (LTR 4855/285/). Paprastai kilimas vaizduojamas pasa-kius, jog moterys išlėkusios pro aukštinį / kaminą arba pavartojus staigų skridimą oru reiškiančius ištiktukus. Inkvizicijos teismuose tvirtinta, jog raganavimu kaltinama moteris lėkusi aukščiau už kitas arba lėkusi su kibirkš-timis (Valančius 2: 347–348). Vis dėlto dalyje sakmės varian tų sakoma, kad moteris apžergusi pagaikštį / pečšluostę ir išjojusi (LTR 462/528/, 788/3/, 935/11/, 2069/64/, 2126/17/).

Į realistinius pasakojimus panašiuose siužetiniuose varian tuose ir nesiu-žetiniuose teiginiuose taip pat minimas magiškas veiksmas – jojimas ant lazdos. Pavyzdžiui, sakoma, kad moteris apsižergianti žarsteklį / pečšluostę ir jojanti per kaimą / aplink karves. Taip daranti, kad viso kaimo vištos ateitų pas ją dėti kiaušinių arba ji atimanti iš kaimynų karvių pieną (LMD I 583/8/, LTR 3923/18/, 4312/72/).

265


Lazdą / kaladę / rąstą kaip magišką kūdikio gimimą skatinančią prie-monę naudoja lietuvių ir kitų tautų pasakų personažai. Pavyzdžiui, iš rąsto / medžio kamieno senelis išdrožia medinį vaiką (ES tipas 1.1.2.17., versija 1). Senelis nudrožia medinį vaiką, padeda į kaminą / ant krosnies – vaikas atgyja (ES tipas 1.1.2.16., versija 1). Seneliai padeda po slenksčiu kaladėlę ir per ją žargsto – atsiranda berniukas (ES tipas 1.1.1.17., versija 5). Vaikas atsiranda iš supamos kaladės / alksnio rąsto / kultuvės (ES tipas 1.1.2.15., versija 1). Berniukas gimsta, kai vyras nudrožia lazdą, ją perskelia, įspraudžia į plyšį nukirstą pirštą ir lazdą meta ant krosnies / įmeta į šulinį (ES tipas 1.1.2.16., versijos 1, 3).

Tais pačiais tikslais pasakose naudojama piesta. Vyras ir žmona bezda į piestą / girioje rastus kiaušinius peri piestoje / dvilypį riešutą grūda piestoje – jiedu susilaukia berniuko (ES tipas 1.1.2.16., versija 1). Taigi pasakos patvirtina, kad lazda / rąstas ir piesta yra ekvivalentiškos magiškos priemonės.

Rąstas / kaladė / lazda / kartis ir stebulė / vainikas buvo naudojami realiuose XIX–XX a. vestuvių ir kalendorinių švenčių ritualuose. Dauge-lyje Europos ir kitų pasaulio šalių rąstas ar kaladė buvo velkami, skandinami, ant lazdos jojama, kartis su stebule ar vainiku buvo iškeliama prie klėties per jaunavedžių prikeltuves. Magijoje svarbus vaidmuo tenka šluotai / šluotra-žiui / vantai (Виноградова, Толстая 1993: 3–36). Čia paminėsime anali-zuojamos sakmės vaizdus primenantį tik vieną kitą realių lietuvių papročių fragmentą. Pavyzdžiui, apie Švenčionis apklausų (t. y. sužinoti, ar galima siųsti piršlius) atėjusi moteris čiupdavo trobos kertėje stovinčią šluotą ar žarsteklį ir prijodavo prie stalo. Potencialios nuotakos namiškiams būdavo aišku, ko viešnia atėjo (už šią informaciją autorė dėkinga Angelei Vyšniaus-kaitei). Nežinia, ar ši simbolių kalba neturėjo ir magiškos paskirties (pvz., padėti susitarti dėl piršlybų). Pagalys / šluotražis / jojimas ant lazdos padeda sužinoti apie būsimas vedybas, gali pagausinti gėrybių. Pavyzdžiui, Kūčių vidurnaktį mergina apibėga tris kartus aplink pirkią nusitvėrusi šluotražį – pasižiūrėjusi pro langą pamato būsimą jaunikį (Vyšniauskaitė 1993: 138). Norėdamos išburti jaunikį, Kūčiose merginos mesdavo į tarpkojį malkas (LTR 5057/73/). Buvo tikima, kad Didįjį ketvirtadienį apjojus ant žarste-klio sodžių, galima atimti kaimynų naudą (Balys 1993: 122).

Lietuvių papročių ir tikėjimų medžiagoje mums nepavyko rasti liudijimų, jog buvo lendama pro angą dūmams (pro aukštinį ar kaminą vargu ar kas ryžtųsi lįsti, bet galbūt galima išlįsti pro čiukurą). Pasakose

266


kaminas – priemonė, padedanti susilaukti vaikų: žmogus nutašo medinį vaiką, įkiša į kaminą – vaikas atgyja (ES tipas 1.1.2.16., versija 1). Pro langą lendama norint sužinoti apie būsimą jaunikį (Vyšniauskaitė 1993: 12). Euro-pos tautų kalendorinėse ir vestuvių apeigose dalyvauja kaminkrėtys (Фрэзер 1980: 151). Rugių žiedų rinkimas ar javų želmenų laužymas minimas ne tik nagrinėjamoje sakmėje, bet ir realistiniuose pasakojimuose (BLMS 106, LTR 4232/139/, 4433/185/) bei raganų teismų protokoluose (Valančius 2: 34. Sakmės vaizdų ir papročių bei būrimų analogijos leidžia manyti, kad kūrinys apie raganas mėgdžiojantį berną atspindi realius magiškus veiks-mus. Gal senų senovėje iš tikrųjų buvo toks vasaros solsticijų šventės papro-tys: moterys jodavo ant lazdos ar rąsto, o vyrai pasiimdavo piestą ar stebulę. Sakmė perša mintį, kad ritualus, kuriais buvo siekiama sėkmingų vedybų ar vaisingos šeimos, vyrai ir moterys atlikdavo atskirai.

Kaip minėta, iš sakmės varian tų sunku spręsti, ką veikdavo moterys, susirinkusios ant kalno ar kitoje solsticijų apeigoms skirtoje vietoje. Keliuose lietuvių pasakojimuose žmogus stebi naktį troboje ar ant kalno šokančias moteris / aplink kalną bėgiojančias raganas / mato raganų apstotą kalną (SlŠLSA 251, LMD I 1063/13/, LTR 4942/185/ ir kt.). Lietuvių Joninių papročių aprašymuose jojimo ratu ar ėjimo aplink kalną aptikti nepavyko, tačiau panašių veiksmų būta Vokietijoje: Valpurgijos naktį vaikinai jodavo ant pagaikščių aplink laužą ir mėtydavo į ugnį degančias stebules (Календ. обычаи: 156).

Sudėtinga gana stabili sakmės apie raganas mėgdžiojantį berną struk-tūra galėjo susiformuoti tada, kai vien moterų atliekamos tam tikros vasaros solsticijų apeigos ėmė nykti ir tradicijų laikėsi tik pačios konservatyviausios bendruomenės narės. Realūs veiksmai buvo pakylėti į fantastikos lygmenį, kai apeigoje dalyvaujančias moteris imta įtarti bendraujant su krikščionių religijai priešingu mitiniu pasauliu. Į susirinkimus skraidančios raganos ver-tinamos neigiamai ne todėl, kad kenkia bendruomenei, o todėl, kad nusi-žengia krikščionių religijos normoms. Taigi dviejų giminingos semantikos sakmių raida vyko ta pačia kryptimi, bet ją veikė skirtingos priežastys.

Negalima visiškai atmesti prielaidos, kad fantastiniai sakmės elemen-tai (skraidymas, ypač greitas pasėlių augimas) atsirado dėl apeigos dalyvių haliucinacijų: sunku pasakyti, kaip žmogų veiktų rugių žiedų košė, tačiau aguonų narkotizuojančios savybės yra žinomos.

Nepaisant neigiamo požiūrio į kolektyvines vasaros solsticijų apeigas, Joninės vis dėlto buvo švenčiamos: ant kalnų kūrenami laužai, šokinėjama

267


per ugnį, plukdomi vainikai ir kt. Šios apeigos galų gale virto jaunimo pra-moga. Galima tik spėlioti, kodėl vasaros solsticijų ritualai kito skirtingai. Ko gero, išliko viešai abiejų lyčių dalyvių atliekami veiksmai, o atmestos slaptos moterų (gal ir vyrų) apeigos, kurių metu naudota erotinės kilmės simbolika.

Diachroninis sakmių apie raganų veiksmus tyrinėjimas parodė, kad jos gali padėti rekonstruojant užmirštus senovinius papročius bei šifruojant fol-kloro tekstuose naudojamus simbolius.

Raganos joja žirniauti

Norint nustatyti folkloro tekstuose vartojamų simbolių reikšmes, pir-miausia dera juos aprašyti. Juo išsamesnis aprašymas, juo daugiau galimybių surasti tekstus, kuriuose tas simbolis iššifruotas arba bent pavartotas tokiame kontekste, kuris padeda jį suprasti.

Simboliai – specifinė kalbos kaip bendravimo priemonės forma. Natū-ralios kalbos stilistika priklauso nuo pritaikymo srities, tačiau leksinių vie-netų reikšmės yra gana stabilios. Simbolių kalba šiek tiek prisitaiko prie folkloro žanro, bet visoje kultūros sistemoje ji yra vieninga. Tyrinėtojai jau atskleidė įvairių tautų tradicinių simbolių panašumą ar net tapatumą. Tai skatina lyginti analogiškus įvairių tautų folkloro simbolius ir tikėtis, kad kur nors jie bus iššifruoti ar pavartoti iškalbingame kontekste.

Visas simbolių kalbos apraiškas vienija svarbiausias požymis – realybės objektų vartojimas ne pagal paskirtį, t. y. objektams ir veiksmams suteikia-mos perkeltinės reikšmės. Koks nors daiktas gali būti panaudotas magijoje ar šiaip apeigoje neaiškinant jo ar veiksmo perkeltinės reikšmės. Kai kalbama apie tikėjimus ar apibūdinami apeiginiai veiksmai (ši informacija skiriama visiems „nežinantiems“, tarp jų – ir tautosakos rinkėjams bei kitiems tradici-nės kultūros tyrinėtojams), dažniausiai pasakoma, ko siekiama išvengti ar ką tikimasi laimėti. Pagaliau siužetiniuose kūriniuose ar jų struktūros elemen-tuose – elementariuosiuose siužetuose (ES) vaizduojamas objektų vartoji-mas ne pagal tiesioginę jų paskirtį ir beveik visada parodomas gautas rezul-tatas. Kaip tik siužetiniai kūriniai ar juos sudarantys ES labiausiai padeda suprasti simbolių reikšmes ir rekonstruoti apeiginių veiksmų paskirtį.

Simbolių kalba, kaip ir kiekvienas reiškinys, kinta: kitaip pradedama aiškinti tų pačių veiksmų paskirtį (t. y. pageidaujamą rezultatą), objektai

268


keičiami „patogesniais“ ar lengviau gaunamais ekvivalentais, vietoj viso daikto naudojama tik jo dalelė ir pan. Taip atsiranda „simbolių simboliai“. Keičiantis ir nykstant papročiams kitaip imama vertinti archajiškas apeigas ar magiškus veiksmus atliekančius žmones. Pagaliau simboliai pasidaro nebe-suprantami arba juos pradedama suvokti ne perkeltine, o tiesiogine prasme. Dėl šių priežasčių daug sunkiau aprašyti simbolių vartojimą ir aiškinti jų reikšmes: dažnai prireikia specialių tyrinėjimų tik simbolių kalbos apraiškai atpažinti, t. y. nustatyti, kad vaizduojami veiksmai turi perkeltinę prasmę.

Mes norime pateikti tokio tyrinėjimo pavyzdį. Pasitelkę įvairiarūšę lietuvių ir kitų tautų folkloro medžiagą, mėginsime interpretuoti Lietu-voje gana populiarią sakmę apie žirniauti jojančias ar skrendančias raganas (KLPTK 3: 217, tipas 1.1.2.12.).

Tyrinėtojai šią sakmę interpretuoja kaip kūrinį, kuriame vaizduojami ypatingi raganų gebėjimai: ant avilio jos galinčios nuskristi toli į šiltus kraš-tus, kur žiemą galima prisiskinti žirnių ankščių. Sakoma, kad skridimas žirniauti – viena pagrindinių raganų funkcijų (Vėlius 1977: 218–233).

Tokia interpretacija tinka tiems sakmės varian tams, kurių veiksmas vyksta tada, kai Lietuvoje žirniai dar neauga (pirmąją Kalėdų dieną / per Tris Karalius / per Užgavėnes / Gavėnios metu / žiemą). Kai į vakarėlį atnešama ankščių, visi supranta, kad merginos yra raganos (BLMS 101, LTR 42/61/, 1915/72/, 2083/24/). Tačiau taip veiksmo laikas nusakomas tik 9 iš susistemintų 32 varian tų. Net sakmės 23 varian tuose veiksmo laikas nekonkretus; į vakarėlį atnešti žirniai dalyvių nuostabos nesukelia.

Kad galėtume palyginti sakmės varian tus ir nustatyti stabiliausius ele-mentus, reikia išanalizuoti visų tekstų struktūras. Dėl to tekstų siužetuose išskiriame elementariuosius siužetus, nustatome jų tarpusavio ryšius. Čia pateiksime tik vieno varian to struktūrinės analizės pavyzdį. Pasirenkame logišką ir tobulą tekstą (LTR 42/61/).

Tekste išskiriame ES, kurio herojus yra bernas:

1. Pradinė situacija: Bernas žiemą vakarėlyje. Informacijos gavimo akcija: Bernas išgirsta dvi merginas tariantis joti ant avilių žirniauti. Herojaus akcija: Bernas įlenda į tuščią avilį. Jis stebi merginas ir prisiskina žirnių.Rezultatas: Bernas žino, kur merginos buvo; jis turi toje vietoje paimtų žir-nių.

269


Norinčiam stebėti merginas bernui iškyla kitas tikslas – likti nepaste-bėtam. Todėl į pirmąjį ES įsiterpia kitas, kuriame smulkiau vaizduojama, kaip bernui tai pavyko. Tekste šio ES herojaus akcija neišplėtota. To paties tipo ES ji būna sudėtingesnė: antipodas pastebi neįprastą požymį, susijusį su herojaus buvimu (pvz., ragana užuodžia žmogaus kvapą ar išgirsta pašalinį garsą), bet jo artimasis (duktė ar kas nors kitas) nuramina – pasako netei-singą požymio priežastį.

2. Pradinė situacija: Bernas avilyje, ant kurio „joja“ mergina. Herojaus akcija: Mergina stebisi, kad jos arklys labai sunkus, [bet priežas-ties neieško]. Rezultatas: Bernas avilyje lieka nepastebėtas.

Į pirmąjį ES įterpiamas kitas ES, kuriame vaizduojami merginų veiks-mai. Merginos yra ES kolektyvinis herojus. Herojaus tikslas – žiemą prisi-skinti žirnių.

3. Pradinė situacija: Merginos apsižergusios avilius.Herojaus akcija: Merginos ant avilių nujoja toli, kur žiemą auga žirniai. Merginos prisiskina žirnių. Rezultatas: Merginos turi žirnių ankščių žiemą.

Pagaliau prie pirmojo ES logiškai prijungiamas ES, kurio herojus vėl yra bernas:

4. Pradinė situacija: Bernas turi žirnių. Herojaus akcija: Bernas dalija žirnius vakarėlio dalyviams. Merginos supranta, kad jis buvo avilyje. Jos padaro, kad bernas imtų džiūti.Rezultatas: Bernas džiūsta ir miršta.

Pasirinktame tekste išskirtus ES palyginsime su atitinkamais kitų sak-mės varian tų siužeto struktūros elementais. Pirmojo ES herojaus-stebėtojo vaidmenį visur atlieka vienas iš vakarėlyje dalyvavusių bernų. Labai stabili detalė – bernas netyčia išgirsta merginas tariantis joti žirniauti. Šio veiksmo nėra tik 5 varian tuose. Juose bernas pastebi, kad merginos turi žirnių / jos ilgam dingsta iš vakarėlio / bernas mato merginas ar raganas jojant ant avi-lių / išgirsta kažkokį beldimą. Varian tuose, kuriuose bernas lindi avilyje, jis jaučia, kaip mergina apsižergia tą avilį. Nuostabą, kad „žirgas“ per sunkus / kad sunkiau joti, bernas girdi tik 10 varian tų. Taigi įterptame antrajame

270


ES vaizduojamas bernui iškilęs pavojus ir taip padidinama kūrinio įtampa, bet turinys iš esmės nekeičiamas. Žirnius skinančias merginas bernas mato tik 7 varian tuose. Merginos tariasi joti žirniauti, bet iš tikrųjų nuskrenda į vestuves ir ten šoka su velniais (LTR 2812/118/), įmeta avilį į žirnius, o pačios nulekia ant kažkokio kalno (LTR 3643/294/), nueina prie ąžuolo (LTR 2083/24, 52/), šoka su velniais (LTR 344/725/), maudosi upelyje (LTR 786/11/), kalbasi tarpusavyje, kaip žirnių žiedais pakenks žmonėms (BLMS 100), dingsta nežinoma kryptimi (LTR 3905/1030/, 5179/147/). Taigi merginos elgiasi panašiai, kaip kitose sakmėse elgiasi raganos savo susirinkimuose ar bendraudamos su vyresniaisiais / velniais. Atrodo, kad sakmės varian tų pateikėjai tarsi siekia užpildyti siužete vaizduojamų įvykių spragą, bet kiekvienas jų pasirenka kitus tradicinius kitų sakmių elementus. Beje, ir tuose negausiuose varian tuose, kuriuose merginos skina žirnius, esama prieštaravimų: vakarėlyje jos pačios rodo / dalija žirnius, bet išsigąsta, kai žirnius parodo bernas (LTR 670/10/, 4883/1132/).

Veiksmas – bernas į vakarėlį atneša žirnių – yra 25 varian tuose. Supra-tusios, kad bernas žino apie jų slepiamus veiksmus, merginos reaguoja skir-tingai. Jos arba nori apsisaugoti (prisaikdina berną niekam to nepasakoti), arba ima kenkti stebėtojui (berną paverčia arkliu / susargdina) (BLMS 100, LTR 2812/59/, 3905/1030/), o keliuose varian tuose tik susigėsta (raudo-nuoja / pabąla / pabėga).

Taigi sakmės varian tuose stabiliausiai kartojama: bernas girdi merginas tariantis joti ant avilių žirniauti; bernas įlenda į tuščią avilį ir stebi merginas; bernas atneša į vakarėlį žirnių – merginos supranta, kad bernas jas stebėjo. Žinodami stabiliausius ir todėl labai svarbius sakmės siužeto elementus, o vaizduojamus įvykius priimdami kaip „galimą pasaulį“, pradedame abejoti, ar fantastiniai elementai nebus atsiradę siekiant įrodyti, jog ant avilio „jojan-čios“ merginos yra raganos, galinčios nulėkti labai toli. Galima prielaida, kad apie žirniavimą merginos kalbėjo perkeltine prasme. Spragų siužete galėjo atsirasti ir prireikė jas užpildyti, kai tuos veiksmus imta suprasti tie-siogiai.

Pamėginkime sakmę interpretuoti, kad merginos magiškais tikslais tik apsižergė avilius, o tuos veiksmus pavadino žirniavimu. Žirnius dali-jantis bernas leido suprasti, kad jis matė tai, ko niekas (ypač vyrai) netu-rėjo matyti. Pasistengsime šią interpretaciją pagrįsti. „Jojimas“ ant rąsto (taip atrodė senoviniai aviliai) ar kitokios formos medienos vaizduojamas ne tik sakmėse ir pasakose, bet ir realiuose papročiuose. Medis vadinamas

271


„žirgu“, kartais žirgas imituojamas prie lazdos pridėjus arklio kaukę. Dvi-gubas simbolis „medis-žirgas“ susiklostė todėl, kad jie abu buvo vartojami tame pačiame kontekste ir reiškė iš esmės tą patį – vaisingumo ir derlin-gumo simbolį, turintį ryšių su archajišku falo kultu. Medžio kaip erotinio simbolio vartojimo atvejų gausu įvairių tautų folklore. Kai kurie jų leidžia teigti, jog merginos kontaktas su rąstu ar kitokiu medžio gabalu buvo prie-monė vyrams privilioti.

Mūsų spėjimą, kad sakmėje žirniavimu merginos vadina „jojimą“ ant avilio (rąsto), galėtų patvirtinti faktai, liudijantys žirnių ir žirniavimo varto-jimą perkeltine – erotinių veiksmų – prasme. Tautosakos kūriniuose ir tikė-jimuose žirnis iš tikrųjų laikomas magiška vaisingumą skatinančia priemone. Pasakose moteris suvalgo žirnį / padeda žirnį ant krosnies / po pagalve / supa lopšyje – gimsta berniukas. Piemenukas įriša žirnį į juostą ir supa – atsi-randa mergaitė (ES tipas 1.1.2.15., versija 1; ES tipas 1.1.2.16., versija 1). Anekdote merginai patariama į batus prisipilti žirnių: bernai šokdinsią (LTR 2028/6/). Baltarusijoje per Kūčias tėvas mesdavo aukštyn žirnius, o vaikai stengdavosi sugauti po du, kad avys atvestų daugiau ėriukų (БМ: 115–116).

Žirniai / žirnių virkščios / ankštys vartojamos kaip sutartinis ženklas ar metafora. Karelų raudose žirnio ankštelė yra jaunikio metaforinis pakaitas (Степанова1985: 184). Lietuvoje ir Baltarusijoje merginos piršliams atneš-davo žirnių virkščių / virkščių vainiką; tai reiškė atsisakymą tekėti (БМ: 115–116). Lietuvių ir baltarusių dainose virkščių vainikas siūlomas nekal-tybę praradusiai merginai. Baltarusių posakis prisivalgyti žirnių reiškia pastoti (БМ: 115 – 116). LKŽ duomenimis, veiksmažodis žirniauti reiškia ne tik skinti žirnių ankštis, bet ir rinkti kokius nors smulkius daiktus. Įvairių smulkių išbarstytų daiktų (perlų, uogų, plunksnų) rinkimas tam tikrame lietuvių ir kaimyninių tautų dainų kontekste suprantamas kaip vedybų simbolis.

Taigi žirnis ar žirniavimas galėjo būti jojimo ant medžio (pagaikščio / rąsto) simbolio sinonimas. Lietuvoje užrašytame realistiniame pasakojime merginos iš tikrųjų žirniauja, bet ne pagal tiesioginę paskirtį naudoja grėblio kotą. Pamatęs, kad merginos apsižergė grėblius ir joja į kaimyno lauką žir-niauti, vaikinas pritykojęs sulaužė grėblius – merginoms teko grįžti „pės-čiomis“ (LTR 4650/270/). Galima spėti, kad taip keistai vykstama žirniauti todėl, kad žirniavimas irgi laikytas magišku veiksmu.

Sakmė apie žirniauti ant avilio jojančias raganas greičiausiai susiklostė moterų magiškais laikomų realių veiksmų pagrindu. Kai tokie veiksmai retai kada tebuvo atliekami, o metaforų kalbą imta suprasti tiesiogine prasme,

272


kūrinyje atsirado fantastinių detalių. Be abejo, kartu turėjo pasikeisti požiū-ris į magiškus veiksmus ir jų atlikėjas: jas imta pajuokti arba laikyti pavojin-gomis – raganomis.

273

DVASREGIAI LIETUVININKŲ IR LIETUVIŲ SAKMĖSE

Lietuvininkų regione užrašyta gana daug sakmių varian tų, kuriuose vaizduojami ar tik minimi dvasregiai, t. y. vėles nuolat matantys žmonės. Beveik visus lietuvininkų varian tus (69 iš 74 žinomų tekstų) XIX a. ir XX a. sandūroje užrašė žymus šio regiono tautosakos rinkėjas Vilius Kalvaitis. Kituose Lietuvos regionuose užrašyti 83 analogiški varian tai, tačiau dalyje jų vaizduojami žmonės atlieka tuos pačius magiškus veiksmus, kurių atlikė-jai visam gyvenimui tampa dvasregiais, bet mirusiojo vėlę pamato tik vieną kartą. Kadangi lietuvininkų sakmėse kur kas dažniau aptinkamas dvasregio terminas, teigiama, jog šis nepaprastą gebėjimą turinčių žmonių vaizdi-nys Lietuvoje nepopuliarus, daroma išvada, kad „šio vaizdinio kilmės ar bent didesnio paplitimo priežasčių reikia ieškoti tenai“ [t. y. lietuvininkų regio ne – B. K.] (Vėlius 1977: 268), tačiau kituose Lietuvos regionuose užrašyti analogiški varian tai neanalizuoti. Dvasregystės fenomeną lietę kiti autoriai (Narbutas 1989; Macijauskaitė-Bonda 2006) regioninių šios tema-tikos sakmių ypatumų taip pat netyrinėjo.

Laidojamo mirusiojo vėlę regintys laidotuvių dalyviai minimi bei jų regimas vaizdas aprašytas Vokiečių ordino ir Pamedės, Varmės ir Natan-gos prūsų 1249 m. Kristburge pasirašytos sutarties fragmente. Šia raštijoje užfiksuota informacija domėjosi ir istorikai, ir baltų mitologijos bei folkloro tyrinėtojai, tačiau iki šiol tebėra neaiškūs jos santykiai su folkloro tradicija.

Mūsų tikslas – išsiaiškinti, ar lietuvininkų regione užrašytos sakmės apie dvasregius iš esmės skiriasi nuo kituose Lietuvos regionuose užrašytų analogiškų varian tų ir yra savitas reiškinys, ar laikytinos skirtingų požymių turinčia tos pačios etninės tradicijos apraiška. Taip pat norima nustatyti, ar Kristburgo sutarties fragmento turinio analogijų esama lietuvininkų ir lietuvių bei kitų tautų folklore. Siekiant šių tikslų, lietuvininkų regione užrašyti varian tai lyginami su kituose Lietuvos regionuose surinktomis ana-logiškomis sakmėmis, o Kristburgo sutartyje aprašytų regėtojų elgsena ir jų matomas reginys lyginami su sakmėse vaizduojamų vėles reginčių žmonių bei raudotojų elgsena, ieškoma folkloro kūrinių, kuriuose esama bent kiek panašių turinio elementų. Vadovaujamasi ne kartą tyrinėtojų patvirtinta

274


prielaida, kad pastaraisiais šimtmečiais surinktoje folkloro medžiagoje galima aptikti senų senovės tradicinės kultūros reiškinių reliktų ar trans-formacijų.

Tyrimo objektas – Viliaus Kalvaičio ir kitų medžiagos rinkėjų lietu-vininkų regione užrašyti sakmių apie dvasregius varian tai ir kituose Lietu-vos regionuose surinktos analogiško turinio ar panašių įvaizdžių turinčios sakmės. „Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogo“ 3 tome šios sakmės sudaro atskirą mitologinių sakmių skyriaus poskyrį ir priskirtos keturiems struktūriniams-semantiniams tipams (KLPTK 3: 239–240). Kartais pasitel-kiami kitų žanrų bei kitų tautų folkloro kūriniai.

Ve ik sma i , padedan ty s pamaty t i vė l e sVisuose Lietuvos regionuose paplitęs tikėjimas, kad vėles mato arkliai

ir šunys, retai – gaidžiai ir juodos katės. Matydami vėlę, arkliai prunkščia, sustoja ir stovi ausis pastatę arba traukiasi atgal / baidosi, o šunys staugia, gaidžiai kurkia (KLPTK 3: 240). Visuose regionuose teigiama: jei tokiu metu žmogus kontaktuoja su vėlę reginčiu gyvūnu ar su jam skirta priemone, jis visam gyvenimui perima ypatingą jo gebėjimą arba tik tuo metu pamato tai, ką mato gyvūnas. Viename lietuvininkų sakmės varian te žmogus sako, jog arkliui staiga sustojus pažiūrėjęs „pro kamanų šalinės sagties skylę“ ir pamatęs priekyje stovinčius tris juodus vyrus su degančiomis kartimis (BsV: 164 nr. 12). Kitame minėto regiono varian te pateikėjas teigia pažiūrėjęs pro arklio tarpausį ir pamatęs dvasias bestovint, bet nuo to laiko galėjęs visuomet dvasias matyti (BsV: 175 nr. 18). Žemaičiuose užrašytame varian te sakoma, kad žmogus sukryžiavęs pavades ir pažiūrėjęs pro kamanas (LTR 1284/75/), varian te iš Kupiškio apylinkių – pro kamanų gremzdelę (LTR 2328/ 243/), o varian te iš Utenos apylinkių – pro arklio ausų tarpą (LTR 1948/ 95/) ir pamatęs vėles. Visuose regionuose užrašytuose net 36 sakmės varian tuose pabrėžiama, jog veiksmas su arklio kinkymo priemone atlieka-mas laidotuvių metu. Pavyzdžiui, žmogus pažiūri pro išvirkščius pavalkus ir mato, kaip atėjusi vėlė išsiveda laidojamo mirusiojo vėlę. Aptinkamas ir transformuotas vaizdas – velniai išsineša numirėlį, o vienas velnias atsigula į karstą (KLPTK 3: 94).

Vienoje lietuvininkų sakmėje žmogus tarsi pasinaudoja vėlę regin-čio arklio savybe daugiau nieko nedarydamas: kai prie kapinių prunkščia arkliai, jis pamato, jog ten pilna numirėlių (BsV: 162 nr. 6), o žemaičių

275

SAKMIŲ PASKIRTIS IR SEMANTIKA · DVASREGIAI LIETUVININKŲ IR LIETUVIŲ SAKMĖSE Z

varian te staigus arklio prunkštimas žmogui primena, kad toje vietoje palai-doti karo metais žuvę kareiviai ar užkastas pakaruoklis. Tuo metu jis pats nieko nemato (LTR 4545/300/).

Žmogus perima ir kaukiančio šuns gebėjimą matyti vėles. Lietuvi-ninkų sakmėse žmogus pažiūri pro kaukiančio šuns tarpausį ir pamato baisų pavidalą (BsV: 167 nr. 24). Arba žmogus pirma užmina ant šuns uodegos / kojos ir pažiūri pro jo ausų tarpą – ima nuolat dvasias matyti (BsV: 167 nr. 22, 25). Rytų aukštaičių varian tuose žmogus pažiūri pro šuns ausis (LTR 1508/243/) arba pro kaukiančio vadinamojo keturakio šuns tarpkojį (LTR 1508/242/), o žemaičiuose užrašytuose varian tuose pasitrina staugiančio šuns ašaromis ir pamato vėles (LMD I 987/7b/). Viename žemaičių varian te žmogus net muša šunį tol, kol šiam ima byrėti ašaros. Jomis pasitrynęs akis, žmogus visam gyvenimui tampa dvasregiu (LTR 1640/66/).

Viename lietuvininkų varian te sakoma, kad pradėjęs matyti vėles žmo-gus pažiūrėjęs pro dvasregio kairį petį; dėl to pastarasis nuo regėjimų išsiva-davęs (BsV: 173 nr. 14). Kituose Lietuvos regionuose dvasregystės perėmimo iš kito asmens neaptikta, bet pasitaiko sakmių, kuriose taip pamatomos kito pasaulio būtybės. Gervėčių apylinkėje užrašytame varian te teigiama: atsi-stojęs ant burtininko kairės kojos ir pažiūrėjęs pro jo petį kareivis pamatęs, kad švedė ragana gaudanti į švedų pusę lekiančias kulkas ir jas atgal metanti (LTR 4160/213/). Lietuvos rusų sentikių sakmėje žmogus pamatęs daug mažų piemenukų, padedančių burtininkui bandą ganyti, kai pažiūrėjęs į jo kairiąją ausį (Новиков 2 527).

Lietuvininkai tikėjo, kad dvasregiais tampa ketvirtadienį gimę ir ketvirtadienį arba sekmadienį krikštyti žmonės (BsV: 168 nr. 3, 5). Vie-name lietuvininkų varian te tas tikėjimas paneigiamas: ketvirtadienį gimęs ir sekmadienį krikštytas žmogus jokių dvasių nematęs (BsV: 168 nr. 4). Su krikšto aplinkybėmis dvasregystė siejama tik viename Šakių rajone užrašy-tame varian te: veždami kūdikį krikštyti, kūmai sutikę laidotuves – užaugęs žmogus matęs vėles (LTR 4767/10/). Keli V. Kalvaičio pateikėjai teigė buvę apmirę ir vėl atgiję arba ko nors labai išsigandę ir sirgę, o po to ėmę nuolat matyti dvasias (BsV: 170 nr. 8, 9, 10).

Dvasregiu tampama ar vėlė tik kartą pamatoma panaudojus tam tikrą su laidotuvių apeiga susijusį daiktą. V. Kalvaitis užrašė teiginį, jog vėles mato žmogus, pažiūrėjęs pro skylę nuo krikšte iškritusios šakos (BsV: 168 nr. 1), ir sakmę apie tai, kad moteris pažiūrėjusi pro šakos skylę karsto lent-galyje ir tapusi dvasrege (BsV: 170 nr. 7). Žemaičių bei aukštaičių varian-

276


tuose priduriama, kad pro minėtą angą reikia žiūrėti į pašarvotą mirusįjį – pamatysi jo vėlę (BDŽ 16, LTR 1415/167/, 1948/95/). Iš daugelio sakmių bei pasakų sužinome, kad šovos, atsiradusios iškritus iš sienojaus ar lentos medžio šakai, yra tarsi angos į kitą pasaulį: pro jas įlenda slogutė, laumė ar velnio duktė. Šios būtybės nebeįlenda ar nebegali pabėgti, kai toji anga užkalama šermukšnio kaiščiu (KTFL: 123, 296, tipai 1.1.1.3., 1.1.3.4.).

Lietuvininkų sakmėse teigiama, jog dvasregiu tampa žmogus, laidotu-vių metu pažiūrėjęs per rankšluostį (BsV: 179 nr. 39) arba šermenų vakare žiūrėjęs į kertę pro rankšluosčio kutus (BsV: 187 nr. 17). Kitų Lietuvos regi-onų varian tuose tokia maginė priemonė neaptikta. Aukštaičių sakmėse prie pašarvoto mirusiojo galvos stovinčią vėlę pamato žmogus, pažiūrėjęs į veid-rodį (LTR 1508/242/, 1948/95/). Dzūkuose užrašytame varian te moteris eidama malti pasiima veidrodį ir šukas – ji pamato mirusį savo vyrą (LTR 4480/90/). Tikėjimas, kad veidrodyje matomas mirusysis, galėjo būti papli-tęs, nes iki šiol laikomasi papročio per laidotuves uždangstyti visus veidro-džius. Aukštaitijoje užrašytame tekste priduriama, kad vėles pamato žmogus, pažiūrėjęs į kapą turėdamas rankose lazdą, kuria karsto dirbėjas matavo miru-sįjį (LTR 1948/95/). Taigi manyta, jog mirusįjį lietusi matavimo priemonė perėmė jo gebėjimą matyti kitas vėles ir tai perdavė gyvajam. Matavimo priemonė naudota ir tam, kad kartu su ja žmogus nusikratytų nuomario (t. y. trumpalaikės mirties) priepuolių. Vaikystėje mums teko stebėti, kaip senelė Marijona Kerbelienė (Ukmergės rajono Rečionių kaime ji laikyta daktarka) siūlu matavo nuomariu sergančią kaimynų mergaitę, o paskui tą siūlą dėjo į karstą šalia mirusiojo, kad ligonė pasveiktų. Analogiška informacija apie nuomario gydymą užrašyta žemaičiuose (LTR 1727/130/).

Vidurio ir Rytų Lietuvoje teigiama: dvasregiu tapsiąs ar tik kartą vėlę pamatysiąs žmogus, kai pažiūrėsiąs į velionį gulėdamas ant slenksčio / sto-vėdamas tarpduryje, o pridėjęs prie slenksčio ausį, išgirsiąs vėlių verksmą (KLPTK 3: 95, tipas 1.1.2.12.). Lietuvių ir kitų tautų folklore slenkstis gana įvairiai įprasmintas. Svarbu tai, kad ant slenksčio / tarpduryje atsisėdęs ar tik dažnai slenkstį žargstantis žmogus mato įvairias šiaip nematomas kito pasaulio būtybes. Atrodo, kad slenkstis čia suvokiamas kaip savos (žmonių) ir svetimos (mitinės) erdvės riba.

Kartais panaudota ta pati ar panaši priemonė padeda matyti ir vėlę, ir kitą mitinę būtybę. Antai pro išvirkščius pavalkus žiūrintis žmogus pamato aitvarą, nešantį jo turtą (KLPTK 3: 148, tipas 1.1.2.12.). Kai prie kapi-nių staiga sustoja arklys, žmogaus pažiūri pro išvirkščią kailinių rankovę

277


ir pamato vėles (BDŽ 164). Joninių naktį bernas pažiūri pro dūdelę arba muzikantas turi su savimi iškritusią iš karsto lentos šaką – ima matyti vel-nius (KLPTK 3: 274, tipas 2.2.1.1.). Visuose Lietuvos regionuose užrašyta tikėjimų ir sakmių, kad „atžinduliai“ (kūdikiai, kuriuos motinos liaunasi maitinti krūtimi, bet pagailėjusios vėl pamaitina) užaugę turi blogas akis, o viename V. Kalvaičio užrašytame varian te sakoma, kad užaugęs žmogus turi blogas akis ir tampa dvasregiu (BsV: 170 nr. 2).

Taigi lietuvininkų ir kitų Lietuvos regionų sakmėse skiriasi tik keli veiksmai, kurie padaro žmogų dvasregiu ar padeda pamatyti vėlę bei kitą mitinę būtybę.

Gyv ie j i ma to vė le s i r su jomi s bendrau j aDvasregiai vėles mato namų aplinkoje: jos stovi prie mirštančio ligonio ar

prie pašarvoto mirusiojo, pareina ar kieno nors vežime parvažiuoja iš kapinių į namus, šermenų metu valgo kartu su gyvaisiais, glosto savo artimuosius ar tik nori prie jų prisiartinti. Kaip minėta, daugybę mirusiųjų dvasregiai mato kapinėse (KLPTK 3: 239, tipas 1.3.0.3.). Dalį panašių vaizdų mato ir atsitikti-niai stebėtojai: ligonis ką tik mirė, o prie jo gyvulių vaikšto visiškai į jį panašus žmogus; po laidotuvių mirusiojo vėlė pareina į namus ir atrodo taip, kaip buvo pašarvotas mirusysis; baltas šešėlis ar į palaidotą mirusįjį panaši būtybė stovi kapinių tarpuvartėje, vejasi žmogų ir t. t. (KLPTK 3: 111, tipas 1.3.0.1.). Kad vėlė valganti kartu su gyvaisiais šermenų metu, neretai teigiama visų Lietuvos regionų tikėjimuose. Per rytų slavų šermenų pietus iki šiol ant stalo dedama mirusiajam skirta lėkštė, statoma taurė.

Daugumoje lietuvininkų regione užrašytų sakmių varian tų teigiama, jog dvasregiai turį vėlėms patarnauti: atidaro duris, kai vėlė nori iš trobos išeiti, traukiasi iš kelio, kai mato juo einančias vėles, privalo vėles nešioti (KLPTK 3: 240, tipas 1.3.0.4.). Kitų Lietuvos regionų sakmėse panašiai elgiasi ir atsitiktinai su vėlėmis susidūrę žmonės. Pavyzdžiui, žmogus įspė-jamas, kad atsigulė ar pasistatė trobą ant vėlių tako. Dažniausiai įspėjimo paisoma: žmogus pasitraukia toliau ar net trobą perstato (KLPTK 3: 99–100, tipas 1.2.1.3.). Neretai pasakojama, kad kažkas užsikabinęs žmogui ant pečių ir liepęs nešti iki kapinių ar bažnyčios arba liepęs jį apnešti aplink bažnyčią. Kai žmogus padaro kas liepta, paaiškinama, kad jis išgelbėjęs kenčiančią vėlę (KLPTK 3: 89, tipas 1.1.2.9.).

Lietuvininkų regione ir rytų bei vakarų aukštaičiuose užrašyti tik

278


4 sakmių varian tai, kuriuose vaizduojami dvasregiai, galintys sušaukti vėles ar pašaukti konkrečią (kito žmogaus motinos) vėlę (KLPTK 3: 240, tipas 1.3.0.4.).

Taigi lietuvininkų ir kitų Lietuvos regionų sakmėse vaizduojami dvas-regių ir atsitiktinių stebėtojų regimi vaizdai bei gyvųjų elgsena su miru-siaisiais yra labai panašūs. Tai leidžia teigti: visų regionų sakmėse atsispindi bendra nuostata, kad mirusieji toliau egzistuoja šalia gyvųjų ir gali būti matomi. Tačiau lietuvininkų pateikėjai (o gal ir tekstų užrašytojas V. Kal-vaitis) kur kas dažniau negu kitų Lietuvos regionų žmonės vartoja dvasregio terminą ir teigia, kad šią savybę turintys asmenys esą nelaimingi. Akivaizdu, kad V. Kalvaitis ypač domėjosi sakmėmis apie vėles, todėl galima manyti, jog specialiai klausinėjo ir apie dvasregius. Iš tekstų matyti, kad apie dvasių matymus jam pasakojo keli jautrios psichikos žmonės. Kituose Lietuvos regionuose analogiški dalykai taip kryptingai nebuvo renkami.

Kr i s tburgo su t a r t i e s f r agmento ana log i jų pa i e škos1249 m. Kristburge pasirašytos Vokiečių ordino ir prūsų sutarties tekste

teigiama:

Prižadėjo jie taip pat nelaikyti savo tarpe tulisonių bei lygašonių [lotyniš-kame originale – Tulissones, Ligaschones] – didžiausių melagių ir vei-dmainių. <...> Pakėlę į dangų akis, šaukdami jie melagingai tvirtina matą čia pat esantį velionį, skriejantį ant žirgo per vidurį dangaus, pasipuošusį žvilgančiais ginklais, nešantį rankoje vanagą ir su dideliu būriu palydos einantį į kitą pasaulį (BRMŠ 1: 240–241).

Pirmiausia atkreipiame dėmesį į tai, kad sutartyje aprašomi regėto-jai dalyvauja laidotuvėse ir visiems girdint pasako, ką mato. Tačiau beveik visose lietuvininkų sakmėse priduriama: dvasregiai vengia laidotuvių, kapi-nių, šermenų, nenoriai lanko mirštančius ligonius, nes ten mato daugybę vėlių. Be to, lietuvininkų sakmėse dvasregiai ginasi negalį daugiau pasakoti, ką matą. Tokia pati informacija aptinkama ir keturiuose rytų aukštaičiuose užrašytuose varian tuose (KLPTK 3: 240, tipas 1.3.0.4.).

Nei dvasregiai, nei kiti sakmėse vaizduojami žmonės neteigia matą į dausas iškeliaujančias vėles. Raitas numirėlis stabiliai vaizduojamas tik Europos tautų tradicijose populiarioje pasakoje: žuvęs mylimasis užsisodina ant žirgo labai verkusią ir jį pamatyti norėjusią mergaitę ir neša ją į kapus (K 1.2.1.8. / AT 365). Kur kas dažniau matomi arkliais paversti mirusieji.

279


Pono sutiktas raitelis siūlo mainyti arkliais ar pirkti kamanas. Ponas parsiveda išmainytą arklį ar parsineša kamanas – rytą randa žmogaus griaučius ar savo motinos rožinį. Žmogų paveža važiuoti ponai ir pasako, kad arkliai – tai mirę ponai (KLPTK 3: 103, 115, 280, tipai 1.2.1.8., 1.3.0.6.). Pasakoje-legendoje bernas nusileidžia į pragarą ir mato, kad arkliu paverstas pono tėvas malkas vežioja (K 3.1.0.9. / AT 761). Užrašyta gana daug sakmių varian tų, kuriuose vaizduojami žmonės mato keistus raitelius. Jie staiga pasirodo naktį einan-čiam, važiuojančiam ar miške atsidūrusiam žmogui ir taip pat staiga dingsta, nepalikę jokių pėdų. Sakmių tekstuose jie vadinami vaiduokliais ir su miru-siaisiais tiesiogiai nesiejami (KLPTK 3: 127, tipas 1.3.0.1.). Padavimuose raiteliai kartais pasirodo prie piliakalnių ar pilkapių, kuriuose, esą, palai-doti kariai. Raitus miegančius karius mato kalvis, kurį nepažįstamas sene-lis kviečia į kalno vidų, kad pakaustytų karių žirgus (KLPTK 3: 356–357, tipas 1.2.1.17.). Vienoje rusų sentikių sakmėje pasikorusi duktė naktį rodosi tėvams jodinėjanti ant balto žirgo (Новиков 2 424).

Užrašyta nemažai pasakojimų apie žmones, kurie imituoja mirusiojo pasirodymą gyviesiems (bernai nori ką nors išgąsdinti, mergina vaizduoja mirusią jaunuolio motiną ir įsako jam vesti tą merginą). Kad kiti žmonės patikėtų imitacija, ji turi atitikti tradicinius tikėjimus. Juokdariai ar sau naudos siekiantys apsimetėliai paprastai prie kapinių ar mirusiojo namų palangėje pasirodo baltais pavidalais (apsisupa balta marška). Baltus pavi-dalus dažniausiai regi ir apie vėlių pasirodymus pasakojantys bei jais tikin-tys pateikėjai. Vis dėlto vienos lietuvių sakmės ir vienos buitinės pasakos personažai imituodami, kad numirėlis atsikėlė ir grįžo namo, lavoną užso-dina ant arklio. Sakmėje miręs žmogus ima rodyti gyvybės ženklus, kad pasakytų, kas iš jo pasityčiojo, bet kunigas jam sutrukdo (KLPTK 3: 106, tipas 1.2.1.16.), o buitinėje pasakoje kunigas patiki, kad vaidenasi mirusi jo šeimininkė (K 1.2.2.12. / AT 1536A). Minimą mirusiojo jojimą į vėlių buveinę mums pavyko aptikti tik archajiško germanų epo „Edda“ antrojoje giesmėje apie Chundingo žudiką Chelgį. Žmona Sigruna nori būti kartu su mirusiu vyru, o šis atsako:

Laikas man joti Raudonu keliuAnt žirgo išbalusioOro taku.(Эдда: 267).

280


Cituotos „Eddos“ eilutės iš tikrųjų šiek tiek primena Kristburgo sutar-tyje apibūdintą regėjimą. Tačiau sutarties tekste minimas raitelis rankoje turi paukštį. Teksto vertime į lietuvių kalbą – vanagą (BRMŠ 1: 241), kitur verčiama – sakalą, o Matas Pretorijus, kuris, kaip teigia Ingė Lukšaitė, nau-dojosi 1679 m. Ch. Hartnocho paskelbtu sutarties tekstu (Lukšaitė 1999: 649), vietoj paukščio pavadinimo parašė garbės ženklą (Pretorijus 3: 399). Galbūt M. Pretorijus abejojo, kaip paukščio pavadinimą versti į vokiečių kalbą. Rankoje paukštį laikantis raitelis primena ne bet kokio jojančio vyro, ne kario, o medžiotojo įvaizdį. Kadangi senovėje buvo medžiojama su pri-jaukintais sakalais (sakalą ant peties turi rusų bylinos „Ilja Muromecas ir Sokolnikas“ personažas, kurio vardas Sokolnik reiškia medžiotoją su sakalu; duoklė sakalais minima keliose rusų bylinose), raitelis su vanagu rankoje yra neaiškus įvaizdis (vanagai medžioklei neprijaukinami).

Raitų tarsi medžioti vykstančių vėlių įvaizdis aptinkamas sakmėje, kurios 5 varian tus papasakojo tik lietuvininkai. Naktį raitelių pulkas nema-tomas: žmogus girdi arklių prunkštimą, švilpimą, šunų lojimą, šauksmus ir sprendžia, jog tai laukinė dvasių medžioklė (KLPTK 3: 112, tipas 1.3.0.2.). Šios sakmės tipo varian tų gana daug vokiečių folklore (sakmės siužetas vadi-namas Wilde Jagd). Vokiečių sakmėje dominuoja jojimo, švilpimo, skalikų lojimo garsai, kartais regimi jojančių dvasių šešėliai (Deutscher Sagenkata-log: 385). Galima prielaida, kad minėtą sakmę lietuvininkai perėmė iš kai-mynų. Sakmėje vaizduojamų raitelių rankose sakalo ar kito paukščio vaizdo aptikti nepavyko. Triukšmingai medžioti skubančio vėlių būrio, iš kurio neišskirtas joks individas, vaizdas taip pat skiriasi nuo Kristburgo sutartyje aprašyto raitelio su palyda. Taigi iš visų folkloro kūrinių, kuriuose vienaip ar kitaip vaizduojami jojantys mirusieji, Kristburgo sutarties fragmentui artimiausia germanų epo „Edda“ cituota strofa.

Kristburgo sutarties fragmentą, kuriame kalbama apie regėtojų veiks-mus, Rūta Grumadaitė pristato kaip raudą: „sutartyje <...> teigiama, jog degindami mirusius kartu su žirgais ir įvairiais daiktais tulisonys ir lygašonys juos aprauda“ (Grumadaitė 2005: 61).

Deja, cituotas sakinys, kurį autorė laiko sutarties fragmento atpasako-jimu, visai nepanašus į XIII a. tekstą. Vis dėlto pamėginkime pasiaiškinti, ar Ordinas galėjo remtis raudojimo papročio stebėjimais. Sutartyje sakoma, kad tulisonys ir lygašonys kalba (išskirta B. K.) apie blogį ir gėrį, giria miru-siuosius už jų vagystes ir plėšikavimus, nešvarius darbus, grobimus ir kitas ydas (BRMŠ 1: 240–241). Tą pačią sutarties teksto vietą M. Pretorijus perrašė

281


kitaip. Anot jo, minėti laidotuvių dalyviai sakydavo ilgas kalbas (išskirta B. K.) apie mirusiojo gyvenimą, smarkiai pagražindami jo žygdarbius (Pre-torijus 2006: 399). Taip redaguoti sutarties informaciją M. Pretorijų galėjo paskatinti ne tik pagarba prūsams, bet ir laidotuvių papročių pažinimas: skir-tingose tautose vengiama apie mirusįjį blogai atsiliepti. Pažiūrėjęs į sutar-ties tekstą iš prūsų pozicijų, M. Pretorijus vis dėlto kalbėjimo nepavadino raudojimu.

Lietuvių ir kaimyninių tautų moterų atliekamose raudose mirusiųjų nuopelnai raudotojai ar velionio artimiesiems (kai rauda samdoma rau-dotoja) dažniausiai išsakomi metaforiškais mirusiojo įvardijimais (pvz., motina – mano augintoja / nešiotoja, tėvas – duondavėlis, vyras – mano užuo-vėjėlė, sūnus / duktė – mano užvadėlis ir t. t.) ir tik retkarčiais įterpiamos buitinės detalės. Kario nuopelnus galėtų minėti vyrai. Tokia vyro rauda atsispindi šumerų-akadų epe apie Gilgamešą (užrašytas 22 a. pr. m. e.). Vis dėlto raudantis Gilgamešas lygina save su raudotoja (Kerbelytė 2005: 81–83). Gal tuo norėta pasakyti, kad raudoti jį paskatino ne paprotys, o didžiulis sielvartas.

Lietuvių ir kaimyninių tautų raudose, kurios atliekamos per mirusiųjų atminimo ritualus, kalbama apie norą atverti kapą ir pamatyti mirusįjį, velionis kviečiamas į svečius, tačiau laidojamo mirusiojo regėjimų aptikti nepavyko.

Antikos laikų freskose raudotojos vaizduojamos pridengusios ranka skruostą. Tokia pati povyza būdinga ir XIX–XX a. Europos tautų raudan-čioms moterims. Jos pridengia veidą ne tik plika ranka, bet ir nosine, ska-relės kampu, veidą apsiaučia skarele ir pasilenkia (plg. raudotojos meta-fora karelų raudose – palinkęs liemuo) ar beveik krenta ant kapo. Esama duomenų, kad senovės Rusioje raudotojos užsidengdavo veidą drobule (Конкка 1992: 46–47). Epo herojus Gilgamešas, kaip ir Azijos tautų mote-rys raudotojos, teigia raunąs sau plaukus ir plėšąs drabužius. O Kristburgo sutartyje minimi asmenys šaukia pakėlę akis į dangų. Taigi sutarties tekste nėra jokių požymių, kurie liudytų, jog prūsų laidotuvių regėtojų aprašymas paremtas raudojimo papročių stebėjimais.

Lietuvoje XIX a. užrašyti keli menkai varijuojantys laidotuvių kalbų tekstai. Mirusiojo vardu kalbėtojas atsiprašo, jei gyvas būdamas šis ką nors nuskriaudė ir dėkoja už gyvenimo džiaugsmus. Tekstai vadinami pamoks-lais, jų sintaksė artima raštų kalbai, cituojami lotyniški posakiai. Tai liudija, jog kuriant kalbas dalyvavo ar net ištisai jas kūrė dvasininkai. Tai palyginti

282


vėlyvas reiškinys, bet jis gali būti panašaus senesnio reiškinio tęsinys. Kol nesurastas bent vienas archajiškos tradicinės laidotuvių kalbos pavyzdys, Kristburgo sutarties fragmentas sietinas su prūsų laidotuvių ritualu tik hipo-tetiškai.

Kadangi lietuvininkų ir lietuvių folklore neaptikome Kristburgo sutar-ties fragmento analogijų, nėra pagrindo teigti, kad apie pagoniškus laido-tuvių papročius Vokiečių ordiną informavo patys prūsai. Jie negalėjo to padaryti dar ir todėl, kad sutartyje Tulissones ir Ligaschones vadinami pra-garo kančių nusipelniusiais didžiausiais melagiais. Informatorių apie prūsų laidotuves paieškas mėginsime sieti su Kristburgo sutartyje minimų regė-tojų pavadinimais. Lietuvininkų ir lietuvių sakmėse į tulisonius ir lygašonius panašių pavadinimų neaptikta. M. Pretorijus šiuos žodžius rašė kiek kitaip: tilusseii arba tilussůnei ir ligussůnes ir mėgino etimologizuoti. Tilussůnei burdami „keistai murmėdavo, o šiaip laikėsi visiškai tyliai ir kitus ragino laikytis tyliai atliekant šitokius vaideliavimus. Kokias apeigas dar atlikinėjo šitie tulusuoniai, niekur nerandame aprašyta“ (Pretorijus 2006: 391). Nors regėtojų pavadinimo siejimas su tylia laikysena prieštarauja jų elgesio nusa-kymui Kristburgo sutartyje, iš kito M. Pretorijaus sakinio matyti, kad apie šiuos laidotuvių dalyvius jis sužinojo tik iš sutarties teksto. Rašydamas apie ligussůnes M. Pretorijus teigia, jog jie „vardą gavo nuo linguot, tai reiškia „kyboti ore“ arba sklęsti oru nemosuojant sparnais, nes per savo apeigas jie pasakodavo apie šitokius triukus“ (Pretorijus 2006: 399). Šie regėtojų pava-dinimų aiškinimai nesusieti su būrėjų pavadinimais pagal būrimo būdus, kurių daugybę M. Pretorijus išvardijo. Žodžio ligussůnes jis negretina ir su šiek tiek panašiu pagal skambesį pavadinimu lekutones: šie burtininkai pasakydavę ateitį pagal paukščių skrydį (Pretorijus 2006: 407). Vytauto Mažiulio „Prūsų kalbos etimologijos žodyne“ neaiškinama nei Kristburgo sutartyje aptinkama, nei M. Pretorijaus pavartota žodžio forma. Šiek tiek panaši leksema lygint žodyne aiškinama „teisti arba daryti, kad būtų lygus / tiesus“ (Mažiulis 1996: 58–59). Tokios reikšmės žodis nesiderina su mums rūpimo fragmento kontekstu: regėtojai tik stebi vėlę, bet mirusiojo neteisia, jo likimo nelemia. „Lietuvių kalbos žodyne“ panašios ir kontekstui tinkan-čios leksemos aptikti nepavyko. Latvių kalboje yra žodis lyugšana, kuris reiš-kia meldimą. Panašaus į tulissones žodžio kol kas neaptikta. Vis dėlto galima spėti, kad Kristburgo sutartyje regėtojai pavadinti kuršių kalbos žodžiais. Šį spėjimą patvirtinti arba paneigti galėtų tik kalbininkai.

Ar sutarties informacija vis dėlto paremta prūsų papročio stebėjimais

283


(verta prisiminti žirgų laidojimus netoli žmonių kapų), ar reginio apra-šymą paveikė vokiečių sakmės ir senieji germanų tikėjimai, sunku pasakyti remiantis vien folkloro duomenimis. Griežtas draudimas kviesti į laidotu-ves regėtojus galėjo paveikti ir prūsų papročius, ir su jais susijusias sakmes. Tačiau keičiantis papročiams juos atspindinčių folkloro kūrinių varian tuose atsiranda prieštaringų vertinimų (plg. požiūrio į rasos rinkimą Joninėse prieštaringumą lietuvių sakmėse). V. Kalvaičio užrašytose lietuvininkų sakmėse ir analogiškuose varian tuose iš kitų Lietuvos regionų (jų nelietė Kristburgo sutartyje įrašytas draudimas) prieštaringų vertinimų neaptikta.

Lietuvininkų regione ir kituose Lietuvos regionuose užrašyta analo-giško turinio sakmių, kuriose vaizduojami dvasregiai bei tik kartą vėles matantys žmonės. Tai leidžia teigti, jog šios visuose Lietuvos regionuose užrašytos sakmės yra tos pačios etninės tradicijos apraiškos.

Lyginamose sakmėse pastebėta ir skirtumų: kartais nevienodai aiški-nama, kodėl visam laikui tampama dvasregiu, kartais nesutampa priemonės, kurios padeda vėles pamatyti. Tokio pobūdžio regioninių skirtumų aptin-kama visų folkloro žanrų kūrinių varian tuose.

Lietuvininkų pateikėjai (o gal ir tekstų užrašytojas V. Kalvaitis) kur kas dažniau negu kitų Lietuvos regionų žmonės vartoja dvasregio terminą ir tei-gia, kad šią savybę turintys asmenys esą nelaimingi. Šis regioninis skirtumas galėjo atsirasti dėl tautosakos rinkėjo ypatingo domėjimosi sakmėmis apie gyvųjų bendravimą su vėlėmis.

Kristburgo sutartyje minimų regėtojų elgesio ir jų regimų vaizdų ana-logijų neaptikta nei lietuvininkų, nei lietuvių folkloro tekstuose. Tai leidžia siūlyti hipotezę, kad informaciją apie laidotuvių papročius Vokiečių ordinui suteikė ne patys prūsai.

284

PADAVIMAI APIE AKMENIS MOKUS IR JŲ ANALOGIJOS

Tarp ypatingų akmenų, su kuriais siejami padavimai bei tikėjimai, bene daugiausia neaiškumų sukelia tie, kurie vadinami mokais. Žodis mokas akmens kaimynystėje gyvenančių žmonių suvokiamas kaip konkretaus gamtos paminklo tikrinis vardas. Moku ir Mokiukais / Mokiuku vadina-mos Sukinių (Ukmergės raj.), Šeimaties (Utenos raj.) ir Naurašilių (Šedu-vos apyl.) trijų ar dviejų akmenų grupės. Generolu Moku vadinamas netoli Dieveniškių esantis akmuo; Gervėčių apylinkėje žinomas vietovardis Moko lobas ir teigiama, kad šiame klonyje buvęs akmuo Mokas. Taigi žodį mokas galima suvokti ir kaip apeliatyvą, žymintį tam tikrą akmenų klasę.

Mūsų tikslas – tyrinėti, ar mokais vadinami akmenys iš tikrųjų ski-riasi nuo kitaip vadinamų ypatingų akmenų, ir pamėginti bent hipotetiškai paaiškinti padavimų sąsajas su senovine akmenų paskirtimi bei vardo mokas kilmę. Dėl to padavimai apie mokus lyginami su lietuvių ir kitų tautų gimi-ningos semantikos kūriniais ir vertinami senovinių kulto objektų, papročių bei tikėjimų kontekste.

Sukinių ir Šeimaties kaimų mokai padavimuose laikomi gyvų akmenų šeima (viename literatūriškai apdorotame varian te kalbama apie suakmenė-jusius pagonius). Teigiama, kad akmenys plaukę į kitą Šventosios upės ar Tauragno ežero krantą; Mokienė nuskendusi, o Mokas su dviem sūnumis ar vienu sūnumi išplaukęs.

Kitų tautų kūryboje nepavyko rasti siužeto apie nuskendusią akmens žmoną. Su daugeliu Lietuvos ir kaimyninių šalių ypatingų akmenų siejami padavimai apie suakmenėjusius žmones – nuotakas, vestuvių pulką, kūmus, rečiau – apie nubaustus ir akmenimis virtusius kitus žmones – šykščią šei-mininkę, švedų kariuomenės vadą, bernardinų vienuolį. P. Tarasenka atpa-sakojo analogišką siužetą, siejamą ir su Naurašilių mokais: žmonės dirbę per šventę ir todėl suakmenėję (Tarasenka 1958: 15).

Fantastiškas plaukiančių akmenų įvaizdis primena neįmanomo dalyko formulę, kuri dainose atstoja žodį niekada (pvz., sugrįšiu, kai akmuo plauks). Plaukimas ant girnapusės norvegų sakmėje liudija ypatingus raganos gebė-jimus (SFBL: 187). Melų pasakoje vienas melagis tvirtina matęs plaukiančią

285

SAKMIŲ PASKIRTIS IR SEMANTIKA · PADAVIMAI APIE AKMENIS MOKUS IR JŲ ANALOGIJOS Z

girnapusę, o antras priduria, kad ir girnius ant jos sėdėjęs (K 1.1.1.2. / AT 1960). Čia akmens plaukimas yra vienas iš daugelio absurdiškų teiginių.

Padavimuose skirtingai aiškinama Mokienės skendimo priežastis; tai leidžia išskirti du siužetų tipus. Pirmajame siužete teigiama, jog žmona nuskendusi, nes vyras ar ji pati atsigręžusi. Ne kartą buvo skelbtas 1933 m. Tauragnų apylinkėje užrašytas varian tas, kuriame Moko žmona įspėja vyrą, kad neatsigręžtų, jeigu plaukdamas norėtų ko paklausti. Vyras du kartus klausia, ar žmona plaukianti, o trečią kartą klausia ir atsigręžia – žmona skęsta (BLLS 504 = LTt 4 645).

Giminingos semantikos ir net konkrečia detale (herojus neištveria neatsigręžęs) sutampančių kūrinių ar jų fragmentų – elementariųjų siu-žetų (ES) – gana daug. Lietuvių ir kitų Europos tautų pasakos „Nepaprasti kūdikiai“ varian tų dalyje (K 3.1.0.6. / AT 707) išskiriamas toks ES: sene-lis liepia broliui kopti į kalną, ant kurio yra skambantis medis ir kalban-tis paukštis, ir neatsigręžti. Brolis girdi pagalbos šauksmus / girdi šaukiant motiną, atsigręžia ir suakmenėja. Herojaus ir antipodo požymiai bei ES struktūra (išskiriama liepimo akcija) rodo, kad jame vaizduojamas išban-dymas. Graikų mite apie Orfėją ir Euridikę giminingos semantikos ir iš išorės panašus elementarusis siužetas įterptas į įrėminimą, kuriame herojui pasakoma mylimosios vadavimo iš mirusiųjų karalystės sąlyga: Euridikę išsi-vesiąs, jeigu eidamas neatsigręšiąs. Herojus neišlaiko bandymo (atsigręžia) ir todėl neįvykdo sąlygos. Čia, kaip ir daugelyje kitų sudėtinių ES, kuriuose sąlygos įrėminime įterptas ES apie išbandymą, liepimo akcija praleidžiama, nes jos turinys sutampa su įrėminimo struktūrinio elemento – sąlygos akci-jos – turiniu (kadangi pasakyta: jeigu neatsigręši..., nebereikia kartoti: eik ir neatsigręžk). Įrėminimas gali būti numanomas lietuvių padavime, kuriame žmogui leidžiama įeiti į Jurgaičių piliakalnyje atsivėrusią bažnyčią, jeigu išeidamas neatsigręšiąs. Žmogus neiškenčia neatsigręžęs ir neišvaduoja paskui jį einančių nugrimzdusių žmonių (SlŠLSA 256). Tokios struktūros kūriniuose dėsninga tai, kad bandymo neišlaikęs herojus neišvaduoja kito personažo arba net pasunkina jo būklę, o paprastuose elementariuosiuose siužetuose nukenčia tik pats bandomasis herojus.

Nagrinėjamo padavimo varian to struktūroje nėra įrėminimo ar bent jo rudimento, tačiau neišlaikyto bandymo pasekmė skaudžiausiai paliečia ne kaltininką, o jo šeimos narį. Elementariuosiuose siužetuose apie išmėgini-mus liepimą (ar kito personažo vadavimo sąlygą ir liepimą) pasako antipodas bandytojas. Padavimo varian te antipodas neminimas: tikslo perplaukti per

286


vandenį siekia kolektyvinis herojus – Moko šeima, o liepimą neatsigręžti pasako vienas to kolektyvo narys – žmona. Taigi giminingos semantikos ir konkrečiame lygmenyje panašių elementariųjų siužetų lyginimas leidžia teigti, kad padavimo siužeto struktūra nedėsninga. Susidaro įspūdis, tarsi padavimas būtų sukurtas pagal tradicinį modelį, nebežinant jo elementų tarpusavio ryšių ir paskirties kūrinio visumoje.

Literatūrine forma perrašytame varian te (jis datuojamas 1934 m.) vaiz-duojami per Tauragno ežerą plaukiantys pagonys. Vyras įspėja žmoną, kad plaukdama neatsigręžtų ir buitiškai tai paaiškina: išsigąsi pamačius toli kraštą ir nuskęsi (BLLS 503). Šiame varian te liepimas virtęs skatinimu elgtis teisin-gai; ES apie išbandymą būtinas elementas transformuotas. Kadangi tekstas neautentiškas, tai galėjo atsitikti ir dėl užrašytojo kaltės.

Vieną dėsningą nagrinėjamo siužeto varian tą 1977 m. užrašė ir iš magnetofono juostos iššifravo Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ekspe-dicijos dalyvės. Jame sakoma, kad Moko žmona nuskendusi, nes atsigręžusi. Be to, šiame tekste numanomas antipodas bandytojas: Jiems buvo uždrausta atgal pažiūrėti (KŽA 321). Minėtos ekspedicijos dalyviai Tauragnų apylin-kėje užrašė dar penkis varian tus, tačiau jie priklauso kitam siužeto tipui.

Aštuoniuose varian tuose nėra draudimo atsigręžti: sakoma, kad žmona pavargusi ir nuskendusi (KLPTK 3: 312, tipas 1.2.1.7.). Arba sakoma, kad žmona ir duktė patekusios į vandens srovę ir nesugebėjusios išplaukti (KŽA 275).

Taigi visuose varian tuose stabiliai kartojama, kad akmenys plaukę ir kad nuskendusi žmona (dalyje varian tų sakoma, kad su ja nuskendęs sūnus ar duktė). Esminis nedidelėje teritorijoje ir net tuo pačiu metu užfiksuotų aiškinimų varijavimas leidžia manyti, kad skirtumai palyginti vėlyvi. Vieno elemento (žmonos skendimo) stabilumas rodo, kad jis galėjo būti skirtingų siužetų kūrimo pamatu.

Kad bent kiek paaiškėtų pastarosios prielaidos teisingumas ar klaidin-gumas, pamėginsime ieškoti padavimų apie mokus ir jų kultūrinio kon-teksto detalių analogijų.

Padavimuose apie nuskendusią Moko žmoną sakoma, kad į krantą išplaukęs pats Mokas ir du vaikai – Mokiukai, rečiau – Mokas ir Mokiukas. Kai tikrovėje egzistuoja tik du akmenys, teigiama, kad vienas mokiukas buvęs suskaldytas. Taigi dažnai kalbama apie prie vandens buvusią trijų akmenų grupę. Poškevičių apylinkėje, Baltarusijoje, iš lietuvių užrašyti 3 varian tai apie trijų akmenų grupę, esančią Kūmų klonyje. Šie akmenys

287


laikomi suakmenėjusiais kūmais ir kūdikiu (kūmai girti pasimylėję / išvirtę iš vežimo). Esama į tris akmenis panašių archajiškų simbolių. Trys akmenukai taurėje – tai paslaptingasis katarų (manehėjų) šventasis Gralis. Emilis Vardimanas ir kiti religijos tyrinėtojai teigia, kad Gralis simbo-lizavo meilę, kurią katarai laikė pačia didžiausia vertybe. Trys apskriti-mai vieno didelio apskritimo viduje vaizduojami dailininko ir rytų tautų filosofijos tęsėjo Nikolajaus Rericho meilės ir taikos vėliavoje (karų ir suiručių metu ja siūloma ženklinti ypač saugotinus praeities paminklus). Centrinės Azijos tautų moterys panašius apskritimus siuvinėdavo vestu-viniuose chalatuose.

Kad trijų akmenų grupė galėjo būti erotinis simbolis, turėjęs įtakos žmonių sveikatai ir vaisingumui, liudija su mokais siejami tikėjimai ir net juokavimai. Vienoje sakmėje, kuri siejama su Šeimaties akmeniu (tekste akmuo moku nevadinamas), sakoma, kad prie to akmens eidavusios mote-rys, patrindavusios į jį skaudamas vietas ir joms palengvėdavę (KŽA 322). Mokų kaimynystėje gyvenę žmonės juokais patardavę eiti pas moką pasimo-kyti, kaip elgtis, kad atsirastų vaikų, o norinčios susilaukti vaikų moterys ant moko nakčiai palikdavusios savo marškinius (Tarasenka 1958: 14).

Iš minėto juokavimo Eik pas moką pasimokyti aiškėja, kad mums rūpimų akmenų vardas žmonių siejamas su žodžiu mokyti. Tačiau akmens gebėjimas mokyti, kaip pasigaminti vaikų, visiškai nesusijęs su nagrinėtais siužetais apie nuskendusią akmens žmoną. Kitų ypatingų akmenų santykiai su žmonėmis paprastai glaudžiai siejami su siužetais apie jų kilmę. Antai akmenys, kurie laikomi suakmenėjusiomis siuvėjomis, siuvėjais ar batsiu-viais, per naktį pasiuva sermėgą ar kokį kitą drabužį iš audeklo, kurį žmogus padeda ant akmens. Tokių akmenų gausu Baltarusijoje. Lietuvoje dažniau-siai pasakojamos nelokalizuotos sakmės, jog ant akmens sėdintis ir batus siuvantis velnias. Beje, baltarusiai teigia, kad akmuo siuvėjas pasiuva gražiai, jeigu žmogus parodo jam pasitikėjimą ir pasako siūti bet kaip, o medžiagą sugadina, jeigu žmogus prašo dailiai pasiūti (БНТ ЛП 611, 612, 614). Ana-logiškas retas lietuvių sakmės siužetas nelokalizuojamas ir siejamas su ver-piančiomis laumėmis (KLPTK 3: 166, tipas 1.1.2.9.). Verta prisiminti, jog Lietuvoje esama Laumių ar Raganų akmenų. Ant akmenų, laikomų sua-kmenėjusiomis nuotakomis ar vestuvėmis, nuotakos ar šiaip merginos bei moterys Lietuvoje ir slavų kraštuose dėdavo juosteles, rūtų šakeles, skareles, linų, rankšluosčius, pririšdavo prijuostes. Taigi iš mokų ir kitų akmenų žmo-nės, ypač moterys, tikėjosi gana panašaus poveikio. Tikėjimų bei veiksmų

288


prie mokų ir padavimų apie šių akmenų kilmę sąsajų silpnumas sustiprina nuomonę, jog siužetai apie nuskendusią moko žmoną yra palyginti vėlyvos kilmės.

Liaudies etimologijos atmaina – skolinių transformacijos, siekiant „pra-skaidrinti“ nesuprantamų žodžių semantiką, pavadinime išsaugant objekto paskirtį (pvz., visraktis iš vok. Witrach – krapštiklis). Kadangi moterų veiks-muose ir moko etimologijoje iš mokyti esama ypatingo akmens sąsajų su vaisingumu, pravartu paieškoti analogiškos paskirties objekto, kurio pava-dinimas būtų panašus į žodį mokas.

Senovės Rusios metraštyje „Povest vremennych let“ 980 metais pažy-mėtas Kijeve kunigaikščio Vladimiro rūpesčiu pastatytų pagonių dievų stabų aprašymas. Jame šalia dievų Peruno, Chorso, Daždbogo ir Semarglo minima Мокошь. Kalbininkai ir mitologijos tyrinėtojai Viačeslavas Ivanovas ir Vladimiras Toporovas pabrėžia, kad Mokoš yra moteriška dievybė, net įtaria ją esant griausmavaldžio moteriškuoju atitikmeniu (Иванов, Топоров 1988: 169). Tyrinėjimo „Moteris senovės pasaulyje“ autorius austrų tyri-nėtojas E. Vardimanas mini moterų atliekamas apeigas, kurių paskirtis – „išmelsti duonos ir vyno“, t. y. gero pasėlių ir vynuogių derliaus (Вардиман 1990: 76). Šis autorius primena Biblijoje ne kartą „paleistuvavimu“ vadina-mus moterų veiksmus, kai jos po kalvoje augančiu medžiu garbino meilės deivę (Вардиман 1990: 70), ir Kipre rastą molinę statulėlę, kuri vaizduoja tris už rankų susiėmusias moteris, šokančias aplink stulpą, panašų į falą su lapais (Вардиман 1990: 71–72). XIX–XX a. taip pat surinkta nema-žai medžiagos apie moterų atliekamas apeigas ir būrimus, kuriuose vyrams griežčiausiai draudžiama dalyvauti ar net juos stebėti. Taigi galima prie-laida, kad pagonybės laikais galėjo būti moterų garbinamų gamtos objektų (akmenų, medžių) ir dirbtinių stulpų ar stabų. Prisiminkime, kad būtent moterys dažniausiai prie ypatingų akmenų buria ar jiems aukoja.

Terminas mokoš išliko rytų slavų folklore. V. Ivanovo ir V. Toporovo straipsnyje pateikiama duomenų, kad mokoš – moteriška mitinė būtybė didele galva ir ilgomis rankomis, verpianti naktimis. Ukrainoje buvusi apeiga mokrida, kurios metu moterys mesdavo į šulinius verpalus ar kuo-delius. Šiais faktais paremta minėtų kalbininkų pasiūlyta etimologija mokoš iš žodžio mokrij (Иванов, Топоров 1988: 169) atrodo patikima. Ji leidžia pastebėti tam tikrą Mokoš ir nuskendusios Mokienės požymių panašumą.

Sergejus Maksimovas aprašė Rusijos šiaurėje buvusį požiūrį į „moterų šventąja“ laikomą Paraskoveją Piatnica, kuri dar vadinama льняница [linine].

289


Šios šventosios stebuklingos ikonos ir medinės nežinomų drožėjų pagamin-tos statulos (pravoslavų ir sentikių maldos namams statulos nebūdingos) buvo laikomos koplytėlėse prie šaltinių ar šulinių (Максимов 1996: 267). Į vandenį moterys mesdavo sidabrinius pinigėlius, o šventikams perduo-davo pasiūtus marškinius, rankšluosčius, linų kuodelius, siūlus, vilną Malo-ningajai kojinėms, Motinai-Piatnicai prijuostei. Medinės Piatnicos statulos pajuodavimą moterys aiškino, kad ją pelenais aptaškiusios nuodėmingosios moterys, kurios penktadieniais šarmu baltinius skalbė, o kirvarpų išėstas skylutes – kad šventąją adatomis subadė netvarkingos moterys, penktadie-niais marškinius siuvusios (Максимов 1996: 123–124). Dabar sunku pasa-kyti, ar Paraskievos Piatnicos garbinimas liudija, kad senų senovėje moterys ypatingai garbino būtybę – savaitės dienos personifikaciją, ar buvo garbina-mas kitoks materialus objektas. Turimi duomenys leidžia teigti, jog panašūs moterų atliekami papročiai buvo paplitę gana dideliame areale.

Visa tai žinant, galima pasiūlyti hipotezę: kultinės paskirties akmenų ir deivės Mokoš stabo paskirtis buvo analogiška, o pavadinimas mokas – sulie-tuvintas ir „praskaidrintas“ senovės slavų moterų dievybės Mokoš vardas. Ko gero, neatsitiktinai visi žinomi mokai yra rytinėje Lietuvos dalyje. Prie šių akmenų vykę moterų būrimai ar su iniciacija susijusios merginų apeigos perkeltine prasme galėjo būti vadinamos skendimu.

Padavimų bei legendų siužetų kūrimo šaltiniu šalia objektų vardų liau-dies etimologijos būna metaforiškų posakių supratimas tiesiogine prasme. Metaforos virtimą fantastiniu legendos siužetu gana įtikinamai pademons-travo Eduardas Tyloras (Тэйлор 1939: 253). Taigi akmenų vardo ir sken-dimo motyvo stabilumas abiejuose padavimo siužetuose irgi gali būti neat-sitiktinis: būtent jie paskatino kurti gerokai varijuojančius palyginti vėlyvus ypatingų akmenų kilmės aiškinimus. Kadangi lyrinio herojaus skendimą lietuvių vestuvinėse bei kalendorinėse dainose neretai reikia suprasti per-keltine erotinio simbolio prasme, galima prielaida, kad panašiai reikėtų suprasti ir akmenų plaukimą bei žmonos skendimą.

Beje, padavimas apie Kūmų klonyje suakmenėjusius kūmus irgi gali būti siejamas su toponimo liaudies etimologija. Rytų slavai kūma vadina ne tik krikšto motiną, bet ir merginas – Sekminių apeigų prie berželių dalyves, o pietų slavai kumica vadina brandos amžiaus sulaukusių merginų išrinktą grupės vyresniąją, kuri tais metais privalėjo ištekėti. Kum / kuma primena tiurkų kalbų žodį kam – šamanas, o merginų apeigos pavadinimas kumle-nije šamano veiksmų pavadinimą tiurkų kalbose kamlanije. Taigi galima

290


prielaida, kad klonio su trimis ypatingais akmenimis pavadinimas senų senovėje galėjo reikšti merginų / moterų būrimų / apeigų atlikimo vietą. Deja, šiai prielaidai patvirtinti reikia ieškoti naujų argumentų. Vis dėlto tapo akivaizdu, kad saviti yra tik mokų kilmės aiškinimai, o jų išsidėstymas bei jiems priskiriama galia veikti žmones, ypač moteris, iš esmės sutampa su Mergų, Laumės, Raganos ar suakmenėjusiomis vestuvėmis vadinamų bei kultinės paskirties reliktais paženklintų akmenų požymiais.

291

SENOSIOS RAŠTIJOS ŽINIOS FOLKLORO

DUOMENŲ KONTEKSTE

Pradedant tyrinėti bet kurį tradicinės kultūros reiškinį, pirmiausia būtina atskirti autentišką medžiagą nuo klastočių, o pateikėjų užrašytuose tekstuose pastebėti individualias detales, medžiagos rinkėjų interpretacijas ar netikslumus. Senojoje raštijoje užfiksuotų žinių apie baltų mitologiją ver-tinimas ypač aktualus. Daugelis autorių citavo ir neretai tebecituoja senosios raštijos žinias apie pagoniškus lietuvių dievus, apeigas ir kt. nė neabejodami jų autentiškumu. Raštijos šaltiniuose minima be galo daug pagoniškais die-vais vadinamų būtybių. Kitos, net neseniai krikščionybę priėmusios tautos prisimena vos keletą senovinės religijos dievų, o kitas būtybes vadina šei-mininkais, dvasiomis ir kt. Kai kurie lietuvių mitologijos tyrinėtojai vartoja universalų dievybės terminą ir senojoje raštijoje paminėtų personažų hierar-chinės padėties nesvarsto.

Naudodami tekstų struktūrinės-semantinės analizės metodą ir lygin-dami Martyno Mažvydo bei Luko Davido paminėtas mitines būtybes su Jono Lasickio pateiktomis žiniomis apie pagoniškus lietuvių dievus, o šių autorių bei rusų metraštininkų žinias – su XIX–XX a. užrašyta lietuvių fol-kloro medžiaga bei su kaimynų folkloro analogijomis, pasistengsime įver-tinti šaltinių patikimumą ir pasiūlyti kelių dievų vardais vadinamų žodžių pobūdžio aiškinimus.

292


Raštijoje minimų dievų prigimties tyrinėjimams sukurtos pačios būti-niausios sąlygos. Viena jų – stambaus leidinio „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ dviejuose pirmuosiuose tomuose (BRMŠ 1–2) sukaupti atitin-kami raštijos fragmentai ir dažniausiai profesionalūs jų vertimai į lietuvių kalbą (tai labai reikšmingas leidinio rengėjo ir vertėjų kolektyvo organiza-toriaus Norberto Vėliaus darbas). Tolesnius tyrinėjimus palengvina ir tai, kad šio leidinio komentaruose, Rimanto Balsio knygoje (Balsys 2006a) ir kitų autorių darbuose palygintos vienodos ar iš esmės panašios kelių senųjų raštininkų žinios, atskleisti sekimo, kompiliavimo ar ankstesnių šaltinių naudojimo savo nuožiūra atvejai. Be to, R. Balsio knygoje ir straipsniuose pristatomi bene visų tam tikras raštijos žinias vertinusių ir interpretavusių XIX–XX a. autorių požiūriai bei išvados. Šio autoriaus sukauptomis žinio-mis apie ankstesnių tyrinėtojų darbus dažnai ir remsimės.

Esama mėginimų raštijos žinias lyginti su XIX–XX a. sukaupta fol-kloro medžiaga. Vis dėlto R. Balsio knygos ir kelių straipsnių paantraštės: „nuo dievybės iki piemens, nuo apeigos iki prietaro“ – rodo, kad tradicijos raida suvokiama tik kaip degradacija. Be abejo, toks procesas ne tik teoriškai įmanomas, bet ir vyko, tačiau pirmiausia reikėtų išsiaiškinti raštijoje pami-nėto personažo statusą ir prigimtį. Būtina nepamiršti, kad tradicijos raida netolygi (kai kurie dalykai saugomi palyginti stabiliai), o pokyčiai nebūtinai vyksta viena kryptimi (pasitaiko grįžimo prie archajiškesnių formų atvejų).

Kai kurie raštijos žinių tyrinėtojai teigia, kad XIII–XIV a. šaltiniuose atsispindi aukštuomenės – kunigaikščių, karių – dievai (Vėlius 1996: 257; Balsys 2006a: 11). Deja, šiuos teiginius pagrindžiančių argumentų aptikti nepavyko. Rusų Ipatijaus metraštyje randame liudijimą, jog aukštuomenės religija vargu ar skyrėsi nuo daugumos žmonių pažiūrų. Apie Mindaugo elgesį pamačius kiškį metraštininkas taip rašo:

егда выехаше на поле и выбегняше заяць на поле, в лес рощения не вохожаще воноу и не смеяше ни розгы оуломити <...> [kai išjodavo į lauką ir išbėg-davo kiškis į lauką, į mišką neidavo ir nedrįsdavo net rykštės nusilaužti] (BRMŠ 1: 260).

Perbėgęs per kelią / sutiktas kiškis iki šiol Lietuvoje ir kaimynų šalyse daug kam reiškia būsimą nelaimę. XIX–XX a. užrašyta lietuvių anekdoto varian tų, kuriuose iš tuo tikinčių žmonių juokiamasi. Pamatęs kiškį, maža-metis sūnus klausė tėvo, kas tai, o šis paaiškino, jog tai nelaimė. Kai vaikas

293

SENOSIOS RAŠTIJOS ŽINIOS FOLKLORO DUOMENŲ KONTEKSTE Z

pamatė vilką ir klausė, kas tai, tėvas atsakė, jog tai laimė. Vilkas pasigavo kiškį arba paskui ratus sekantį kumeliuką, o vaikas paaiškino: Laimė nelaimę nusinešė arba Laimė kumeliuką papjovė (KLPTK 4: 535, An 1.2.1.27. 5–7).

Regis, senosios raštijos žinių vertintojai ne visada atsižvelgia į tai, kad vengiama minėti ypač gerbiamų ar pavojingų būtybių vardus; todėl kiek-vienas jų turi bent kelis tikrojo vardo pakaitus. Antai velnias vadinamas vie-našnerviu, baukum, piktuoju, šėtonu, ponaičiu, vokietuku ir t. t. Namų dvasia vadinama aitvaru / kauku (šiedu vardai populiarūs skirtinguose Lietuvos regionuose), skalsininku / gausinėliu, iš rytų slavų perimtais vardais spary-žius, koklikas, iš vokiečių ar iš vokiečių per latvius atėjusiu vardu pūkis. Be to, namų dvasią ir daugelį kitų mitinių personažų žmonės vadina velniu. Tai reiškia, kad tarp raštijoje paminėtų dievų vardų verta ieškoti jų pakaitų ar sinonimų. Be to, sakmėse vaizduojama tam tikra mitinė būtybė pasireiškia keliose žmogaus veiklos srityse. Pavyzdžiui, su laume susiduria audžiančios ar verpiančios moterys, kūdikių motinos, pajuokauti mėgstantys nevedę vyrai. Mitiniai personažai iš tikrųjų buvo keičiami velniu ar krikščionių šventaisiais, o kai kurių vardai buvo pamiršti, bet ir šie procesai vienos tautos ar skirtingų tautų tradicijose vyko netolygiai. Todėl, pasitelkus kelių žanrų bei kaimyninių tautų folkloro medžiagą, archajiškesnius vardus įmanoma nustatyti.

Nors beveik visos lietuvių mitologinės sakmės užrašytos XIX–XX a., tačiau jose vaizduojami mitiniai personažai skiriasi ne tik santykiais su žmo-nių veiklos sritimis, bet ir hierarchine padėtimi. Taigi ir raštijoje dievais vadinami personažai ar objektai turėtų būti skirtingo statuso.

294

MARTYNAS MAŽVYDAS, LUKAS DAVIDAS IR JONAS LASICKIS

Studijuojant raštijos žinias apie prūsų ir lietuvių pagonybę, pirmiausia kyla šių žinių autentiškumo problema. Dauguma senųjų raštininkų buvo svetimšaliai krikščionys, galbūt nusiteikę pagonybės apraiškomis laikyti jiems nežinomus veiksmus ar tik dažnai kartojamus žodžius. Tokių min-čių kyla, kai Lietuvoje ar Prūsijoje gimusių ir visą laiką gyvenusių asmenų XVI a. užfiksuota informacija lyginama su maždaug tuo pat metu J. Lasickio aprašytais lietuvių ir žemaičių dievais. Antai lietuvis Martynas Mažvydas 1547 m. Katekizmo įžangoje rašė:

Kaukus, Szemepates ir laukasargus pameskiet, Wisas welnuvas deives apleiskiet.Tos deives negal jums neko gera doty <...>Aitvars ir deives to negal padariti (BRMŠ 2: 186).

Lotyniškame Katekizmo įvade (spėjama, kad jį parašė Karaliaučiaus universiteto rektorius Friedrichas Staphile) teigiama:

vieni medžius, upes, kiti žalčius, kiti dar ką kita garbina, šlovindami kaip dievus. Yra tokių, kurie Perkūnui daro įžadus; kai kurie dėl pasėlių garbina Laukosargą, dėl gyvulių – Žemėpatį. Tie, kurie linkę į piktus darbus, savo dievais išpažįsta aitvarus ir kaukus (BRMŠ 2: 184).

Kai kurios Katekizmo lietuviškame įvade paminėtų mitinių būtybių (kaukai, aitvarai, deivės) aptinkamos ir XIX–XX a. užrašytose lietuvių sak-mėse. Lotyniškame įvade minimo medžių garbinimo pėdsakų esama pada-vimuose (KLPTK 3: 316, tipas 1.3.0.4.), o žalčių – pasakojimuose (KLPTK 4: 173–174, Psk 12. 6. 1, 9, 12). Upių garbinimo elementų nerasta, tačiau kelioms jų priskirti žmonių požymiai: Verknė ir Strėva padavimuose vadi-namos seserimis; jos užmiega, verkia (KLPTK 3: 319, tipas 1.2.1.7.), o pa-nele pasivadinusi Kaniavėlė malūno statytoją įspėja nemalsianti (KLPTK 3: 320, tipas 1.2.1.16.). Keletas sakmių liudija aukštesnę perkūno padėtį mitinių personažų sistemoje (KLPTK 3: 175–176, tipas 1.1.1.17.; 178, tipas

295

SENOSIOS RAŠTIJOS ŽINIOS FOLKLORO DUOMENŲ KONTEKSTE · MARTYNAS MAŽVYDAS, LUKAS DAVIDAS IR JONAS LASICKIS

Z

3.2.0.7.). Įdomu, kad kaukai ir aitvarai dievais vadinami tik lotyniškame Katekizmo įvade.

Sakmių siužetuose, kurių varian tuose dažniausiai vaizduojamos laumės, minimos ir deivės. Pastarasis kūdikį supančios, vaiką apmainančios, ateinan-čios padėti dirbti ar berną lankančios mitinės būtybės vardas dažniausiai aptinkamas Žemaičiuose (Raseinių aps., Tauragėje, Šiluvoje – 21 varian tas), žemaičių kaimynystėje (Šimkaičių valsčiuje – 3 variantai, Veliuonos, Stakių apylinkėse – 4 varian tai), Šiaulių apskrityje, Joniškėlio valsčiuje ir Rokiškio rajone (4 varian tai) ir veikiausiai lietuvininkų regione užrašytose sakmėse (2 varian tai) (KLPTK 3: 164–174). Deivės-marčios minimos viename pa-sakos „Karvė padėjėja“ (K 3.1.0.12. / AT 511) varian te, kurį pasekė nuo Švenčionių kilusi pateikėja (LTR 3427/9/). Tai leidžia manyti, kad senų senovėje mitinės būtybės vardas deivė buvo žinomas beveik visoje Lietu-voje, bet vėliau jis dažniau vartotas maždaug tame žemaičių tarmės areale, kuriame kalbininkai nustatė M. Mažvydo gimtąją šnektą ir spėjamą jo gi-mimo vietą (BRMŠ 2 181). Taigi gali būti, kad deivės terminą M. Mažvydas girdėjo dar vaikystės ir paauglystės metais.

Žodžio laukosargai daryba rodo, kad mitinės būtybės įvardytos pagal jų paskirtį / atliekamus veiksmus. Todėl žodis laikytinas mitinių būtybių vardo metaforiniu pakaitu. Pamėginkime lietuvių folklore paieškoti personažo, kuris saugotų laukus. Pasakos apie savo laimę atradusį žmogų (K 1.1.2.13 / AT 735) lietuviškuose varian tuose laimė vaizduojama padedanti savo šeimi-ninkui dirbti, siekianti pagausinti jo javų derlių (ji perneša į savo šeimininko lauką vargšo pasėtus grūdus, persodina vargšo rugius, skabo didžiausias vargšo rugių varpas, renka turtuolio lauke nukritusias varpas ir kt.). Šiuo metu mums įdomiausi KLPTK susisteminti keturi varian tai, kuriuose varg-šas nori paimti keletą turtingo brolio rugių pėdų / net broliui leidus į savo dirvą persineša keletą gubų, o brolio laimė / dalia / talentas jį sudraudžia / sulaiko arba vėl perneša gubas į turtingojo lauką. Vienas toks varian tas užra-šytas netoli Raseinių (DSPSO 67), du – Zarasų apskrityje (LTR 1486/446/, 1681/146/), o vienas – Pakruojo rajone (LTR 3783/672/).

Galima įtarti, kad XVI a. laukosargas buvo vartojamas vengiant minėti laimę.

Žemėpačiais vadinamų būtybių neaptinkama nei lietuvių sakmėse, nei pasakose. XVI a., rašydamas apie Erden Gott, t. y. žemės dievą (vertime – pože mio) Puškaitį, Lukas Davidas mini Erdtleutlein, t. y. žemės žmogučius (vertime – požemio žmogeliukai). Šis autorius Prūsuose užrašė autentišką

296


sakmę apie moterį, kuri stebėjo šokančius žmogučius smailomis kepurė-mis, nepaisė jų liepimo užverti langus (t. y. užsimerkti / nežiūrėti) ir buvo apakinta (BRMŠ 2: 294–295). XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Vilius Kalvaitis iš lietuvininkų užrašė sakmių, kuriose vaizduojami šokti ir išdy-kauti mėgstantys maži žmogučiai / raudoni vyryčiai; keli analogiški varian-tai užrašyti rytų Lietuvoje (čia šokėjai išlenda iš pakrosnio; jie vadinami iš slavų perimtu žodžiu krasnoliudkai) (KLPTK 3: 159–160, tipai 1.1.1.18., 1.1.2.10., 1.3.0.1., 1.3.0.3., 1.3.0.7.). Panašūs personažai vaizduojami vo-kiečių sakmėse ir vadinami Unterirdische. Ar tik M. Mažvydo terminas že-mėpačiai nėra vokiško pavadinimo vertimas?

Priekaištaudamas žmonėms, kad jie pasirenka ne bažnyčią, o malones-nius dalykus, M. Mažvydas teigia:

Begieresny su šventa burtininke gaidi valgitiNeig bažničio šaukima žeku glausiti (BRMŠ 2: 187).

Keista, kad inkvizicijos siautėjimo laikais, kai burtininkavimu apkaltin-tos moterys ir vyrai buvo kankinami ir deginami, M. Mažvydas tokią mo-terį vadina šventa. Senuosiuose šaltiniuose ne kartą teigiama, kad moterys aukodavusios vištą, o vyrai – gaidį. Jėzuitų Vilniaus kolegijos 1593 metų ataskaitoje sakoma: Moterys aukojo vištą, kad ir joms Dievas būtų palankus; tą darbą atlikti pavedė seniausiai savo tarpe (BRMŠ 2: 627). Pastaba apie seniau-sią moterį – vištos ruošėją aukai (greičiausiai bendram valgymui) leidžia šį papročio priminimą lyginti su XIX a. užfiksuota rusų moterų atliekama ap-eiga trojecipliatnica, kai vienos moterys drauge valgydavo tris viščiukų vadas išperėjusią vištą. Ją papjauti galėjo berniukas arba sena našlė, o gamindavo našlė (t. y. lytinių santykių neturinti moteris) (Зеленин 1994: 105–150). Galima įtarti, kad M. Mažvydas žinojo apie tokį pat vyrų atliekamą ritualą, kuriam gaidį irgi ruošdavo sena našlė (tokią moterį būtų įmanoma vadinti šventa burtininke).

Prūsijoje (Alenšteine) gimęs ir Kulme bei Karaliaučiuje beveik visą gyvenimą gyvenęs Lukas Davidas užrašė ne tik minėtą sakmę, bet ir daugiau autentiškos medžiagos, kuriai analogijų randama XIX–XX a. užfiksuotuose folkloro tekstuose. Beje, jis aprašė, kaip vaikystėje motina jį buvo nuvedusi prie prūsų garbinamos liepos. Ten jis stebėjęs aštuonerių ar devynerių metų berniuko gydymą. Padėtą ant savotiškų svarstyklių ligonį turėję atsverti maisto produktai, kuriuos reikėję surinkti elgetaujant (BRMŠ 2: 300). Kad gydymui vartojamą duoną reikia surinkti iš devynių kiemų, paliudyta XX a.

297

SENOSIOS RAŠTIJOS ŽINIOS FOLKLORO DUOMENŲ KONTEKSTE · MARTYNAS MAŽVYDAS, LUKAS DAVIDAS IR JONAS LASICKIS

Z

užrašytame pasakojime. Jame vaizduojama latvė paaiškinusi, kad duoną rei-kėtų pavogti, bet ji negalinti to padaryti (KLPTK 4: 53, Psk 4.2.4.).

Mums įdomus ne tik L. Davido prisiminimo turinys, bet ir tai, kad jo motina nesibodėjo prūsų veiksmais ir leido sūnui juos stebėti. Tai lei-džia manyti ją buvus artimą prūsams. L. Davidas pelnė paskutinio Vokiečių ordino magistro ir pirmojo Prūsijos kunigaikščio Albrechto pasitikėjimą (jis buvo Albrechto rūmų patarėjas, kunigaikštis jam pavedė rašyti Prūsijos istoriją). Albrechto Brandenburgiečio motina buvo lietuvė – Žygimanto Senojo sesuo Sofija (BRMŠ 2: 31). Taigi vėl kyla įtarimas, ar L. Davidas nebuvo Albrechtui patrauklus dėl kilmės panašumo. Be abejo, tai tik spėlio-jimai, kuriais norima paaiškinti, kodėl L. Davidas galėjo artimai bendrauti su prūsais ir iš jų gauti patikimų žinių apie tikėjimus (jų analogijų nesunku rasti XIX–XX a. folkloro medžiagoje) ir apie ožio, jaučio ar kiaulės auko-jimo apeigas. Paties L. Davido surinktoje medžiagoje paminėtas tik vienas dievaitis / žemės dievas Puškaitis, o daugiau teonimų jis pavartojo kartu su kitų autorių raštų fragmentais.

Ištisą lietuvių ir žemaičių pagoniškų dievų sąrašą pateikė šiek tiek vėliau rašęs Jonas Lasickis, teigęs, kad visas žinias jam suteikęs Jokūbas Laskauskas, kilmingas lenkas iš Kališo srities (BRMŠ 2: 593). J. Laskauskas 1562 m. vykdė valakų reformą Žemaitijoje, Karšuvos valsčiuje (BRMŠ 2: 423). Jo paties sudarytame šio valsčiaus inventoriuje suolininkai skatinami žiūrėti, kad ne-būtų burtininkių ir kerėtojų, bet apie dievus ir kitas pagonybės apraiškas neužsimenama (BRMŠ 2: 424). Taigi tyrinėtojai, kritiškai vertinę J. Lasickio pateiktą dievų sąrašą, turėjo rimtą pagrindą. Iš gana didelio J. Lasickio pa-teikto dievų sąrašo mes užsiminsime tik apie vieną kitą vardą.

Vis dėlto ir J. Lasickio kūrinyje esama bent iš dalies autentiškais laiky-tinų tekstų. Pavyzdžiui, rašoma, kad Perkūnas esąs griausmo dievas, į kurį, griaudžiant danguje, žemdirbys, nusiėmęs kepurę, nešdamas per savo žemę ant pečių lašinių paltį, kreipiasi šitokiais žodžiais: „Percune dievaitie, niemuski ind mana, dievu melsu tawi palti miesu“ (BRMŠ 2: 593). Žemaičiuose XX a. už-rašyti du anekdoto varian tai, kuriuose šaipomasi iš prūso, norinčio atkeršyti perkūnui už tai, kad žaibas nutrenkė jo sūnų. Griaustiniui griaudžiant, jis vi-lioja perkūną artyn, siūlydamas lašinių (KLPTK 4: 469, An 1.2.1 23. –1–1). Ko gero, ir XVI a. prūsai galėjo tikėti, kad perkūnui lašiniai patinka.

Lietuvio M. Mažvydo ir prūsams artimo L. Davido XVI a. užrašytų ar tik paminėtų mitologijos dalykų lyginimas su maždaug to paties meto J. Lasickio kūrinio turiniu parodė, kad šių autorių žinios apie lietuvių

298


ir prūsų mitologiją labai skiriasi. M. Mažvydas nemini nė vieno pago-nių dievo, o mini mitines būtybes, kurių dauguma vaizduojama lietuvių sak mėse. L. Davidas mini tik vieną dievą; jo užrašytų tikėjimų ir sakmių varian tai aptinkami XIX–XX a. sukauptoje folkloro medžiagoje. O pats daug keliavęs ir pasikliovęs neilgai Lietuvoje gyvenusio asmens informa-cija J. Lasickis sugebėjo pateikti žinių apie daugelį pagoniškų dievų. Tai turėtų skatinti mitologijos tyrinėtojus atsargiau elgtis ir su kitų svetimšalių informatorių žiniomis.

299

APEIGINĖ / BUITINĖ LEKSIKA IR MAGIJOJE NAUDOJAMI OBJEKTAI

L a d a. Rusų ir kitų rytų slavų liaudies dainose priedainis lado / lado mojo dažniausiai aptinkamas vedybų tematikos dainose. Priedainiai slava (šlovė) arba ladu / lado būdingi podbliudnyje vadinamoms dainoms (dai-nuojamos Kūčiose buriant: kas ištrauks po dubeniu paslėptą savo daiktą, to laukia apdainuotas įvykis), kuriomis išburiamos vestuvės. Pavyzdžiui:

Вился клен с березою –Не развился,Ладу, ладу!Кому вынется,Правда сбудется,Тому добро (Земцовский 174).

[Vijosi klevas su beržu –Neišsivijo,Ladu, ladu!Kas ištrauks, Tikrai išsipildys,Tam į gerą.]

Узды гремят –Жениться хотят,Слава! Ой, ладо мое! (Земцовский 221).

[Žąslai žvanga –Vesti nori,Šlovė! Oi, lado mano!]

Merginų kūmavimosi per Sekmines dainų priedainyje prie lado pride-damas žodis did:

Ой дид-ладоЧестному Семику!

300


Ой дид-ладоБерезке моей!Еще кумушкеДа голубушке! (Земцовский 537).

[Oi did-ladoGarbingoms Sekminėms!Oi did-ladoMano berželiui!Dar kūmuteiIr balandėlei!]

Rusų vaikų žaidinimuose ladu ladu kartojama plojant vaiko delnukais. Pavyzdžiui:

Ладу ладу ладушки,– Где были? – У бабушки.– Что вы ели? – Кашку. – Что вы пили? – Бражку.Каша сладенькая,Бабушка добренькая.Попили, поели,Дальше полетели (ДДУЦ 79).

[Ladu ladu laduški,– Kur buvote? – Pas senelę.– Ką valgėte? – Košelę.– Ką gėrėte? – Alų.Košelė saldutė, Senelė gerutė.Išgėrėm, pavalgėm,Toliau nuskridom.]

Remdamiesi dažnai kartojamais priedainiais, kai kurie XIX a. rusų autoriai teigė, jog dainose prisimenama „vasaros derliaus, meilės ir vedy-binių ryšių deivė Lada“ (Афанасьев 1869 3: 690). Aleksandras Afanasjevas taip pat rėmėsi teiginiu, kad „lietuviai ir letai, susirinkę į kupolių šven-timą, šlovino Ladą ir jai aukojo baltą gaidį. Išnašoje jis pateikė: Lada, Lada,

301

SENOSIOS RAŠTIJOS ŽINIOS FOLKLORO DUOMENŲ KONTEKSTE · APEIGINĖ / BUITINĖ LEKSIKA IR MAGIJOJE NAUDOJAMI OBJEKTAI

Z

dido musu deve“ (ten pat: 721). Nesunku pastebėti, kad A. Afanasjevas panaudojo Motiejaus Strijkovskio „Kronikos“ fragmentą, o išnašoje šiek tiek netiksliai pacitavo ten aptiktus žodžius: lado, lado, lado Didis musu Dewie. M. Stryjkovskis teigė, jog tai Lietuvoje, Žemaičiuose, Livonijoje ir Rusijoje kartojamos dainos žodžiai (BRMŠ 2: 546). Vėlesni rusų autoriai deivės Lados problemos nesvarstė, o lietuvių mitologijos tyrinėtojai vis dar mėgina įtikinti buvus deivę Ladą (Dundulienė 1990: 25–26; Vėlius 1998: 22–27).

Bene ankstyviausias raštijos šaltinis, kuriame rusų kalbos žodžio lad reikšmė visiškai aiški iš konteksto, – XII a. kūrinys „Žodis apie Igorio žygį“. Išvykusio kautis su polovcais kunigaikščio Igorio žmona Jaroslavna anksti rytą kreipiasi į saulę ir vėją, priekaištaudama, kad šie kamuoja jos vyro karius (моего лада вои), kreipiasi į Dnieprą ir prašo: priliūliuok mano vyrą / mieląjį pas mane (прилелей моего лада ко мне). „Rusų kalbos žodyne“ nurodomos to-kios žodžio lad reikšmės – mielas / miela, mylimas (СРЯ 2: 160). Vladimiro Dalio žodyne lad – taika, sutarimas, meilė, draugystė (ДТС 2: 233). Veiks-mažodis ladit turi daugybę vedinių, taip pat reiškiančių susitarimą, sutikimą, tikimą vieno kitam ir t. t. Taigi priedainis lado (veikiausiai – daiktavardžio lad šauksmininko linksnis, kuris rusų gyvojoje kalboje išnyko) labai tinka vedybų, meilės, darnaus gyvenimo šeimoje temų dainoms.

Rusų vaikų žaidinimų dainelėse esama ne visai vaikiškų eilučių. Pa-vyzdžiui, cituotame varian te sakoma, kad pas močiutę gėrę stiprų alų arba degtinę, o turinys primena apeigą babji kašy, kai Kalėdų antrą ar trečią dieną buvo vaišinama pribuvėja (СД 1: 122). Gali būti, kad žaidinimams pritaikyti suaugusiųjų apeiginiai kūrinėliai.

Į rusų dainų priedainį lado panašios eilutės da laduma ladum / aleliu-mai loda dažniausiai aptinkamos lietuvių Advento–Kalėdų dainose, ku-riose dainuojama apie poros rinkimąsi (LLD XX: Kl 1 24, 26, 27, 62). Kar-tais priedainio reikšmę paryškina dainininkai ar savaip supratę užrašytojai: O leliuma mudu (LLD XX: Kl 25). Regis, sutartinėse aptinkamų pritarinių laduto tuto / latuto (LLDK D 299) ir pan. reikšmės nebesvarbios ir patei-kėjams neaiškios. Jaunojo sutiktuvių sutartinės pritarinys ladeli, ladeli, lada, rito tiktų prie apeigos konteksto, bet jis taip sulietuvintas, kad vargu ar žinoma pirminė jo reikšmė (LLDK V 919). Kadangi lietuvių kalboje žodžio lad ar jo vedinių nėra, galima manyti, kad šie priedainiai – kaimy nų dainų priedainių modifikacijos. Lietuvių vaikų dainelių ladu ladu ladutes turi savitus, taip pat delnų plojimais lydimus ekvivalentus gydu gydu /

302


katu katu katutes. Taigi plojimą lydinčios ladu ladu ladutes irgi gali būti perimtos iš kaimynų.

Priedainio did lado ar ko nors panašaus lietuvių dainose neaptikta. Ko gero, M. Strijkovskis did lado priedainį girdėjo slavų dainose ir prie jo pri-rašė Didis mūsų Dieve. Дид – pietinėse rusų kalbos tarmėse ir ukrainiečių kalboje taip tariamas žodis дед (senis). Seniu vadinami keli slavų apeiginiai objektai. Tai pirmutinis ar paskutinis rugių pėdas, kuris baltarusių ir rusų nešamas į namus ir statomas kertėje už stalo, kad ir kitais metais būtų geras rugių derlius. Pietų slavų badniak arba dednik – per Kūčias nukirsto me-džio rąstas ir nesupjaustytas deginamas krosnyje: kas pirmas pamato, kad rąstas perdegė ir sulūžo, ateinantį pavasarį pirmas eina sėti. Dido / diduch – ukrainiečiai ir bulgarai vadina šiaudus, kurie per Kūčias klojami ant trobos grindų, дядовец / дядовият – bulgarai vartoja kaip falo eufemizmą. Lenkų dziad – šiaudinė iškamša; gegužės 1-ąją ji statoma prieš merginos, kuriai ke-tinama pasipiršti, vartus. Baltarusių persirengėlis diedas per Kalėdas vedžioja ožką ir t. t. (СД 2: 41–43). Galima sakyti, kad įvairiose apeigose diedai naudojami kaip derlingumą skatinantys magiški objektai ar personažai ir vedybų bei vaisingumo simboliai (čia neliečiame died / dziady protėvių reikšme mirusiųjų minėjimo apeigose).

Kai žmonės dėl ko nors susitaria, sumušamos / sukertamos rankos. Lietuvių kalboje posakiai sukirto rankas / sumušė delnus vartojami susitarė / susiderėjo reikšmėmis. Rusų vestuvių tarpsnis – lietuvių sutartuvių atiti-kmuo – kai kur vadinamas rukobitije (rankų sumušimas). Taigi vedybų ar kokį kitą susitarimą / linkėjimą susitarti galima reikšti žodžiu (rytų sla-vuose – lad), jam sustiprinti primenant apeiginį simbolį (diedą – senį) ir sukertant rankas / sumušant delnus. Gali būti, kad vaikų daineles lydintis plojimas delnais yra šio veiksmo liekana.

Tyrinėtojai (Balsys 2006a: 604; Laurinkienė 1990:167) atkreipė dė-mesį į Eduardo Volterio pastebėtą rytų slavų dainų priedainio lado ir latvių Janio šventės dainų priedainio līgo analogiją. E. Volteris teigė, kad latviai tuo šūksniu sveikinę saulę (Вольтер 1890: 55). Nijolei Laurinkienei pasi-rodė priimtinas priedainio līgo siejimas su saule. Pripažinusi, jog „lado tipo priedainio semantika sunkiai apibrėžiama“, ji pateikė hipotezę, kad „prasmė galėjo sietis su dangiškąja, o gal ir žemiškąja ugnimi“ (Laurinkienė 1990: 168). R. Balsį sudomino priedainio kaip sveikinimo interpretacija. Jis de-taliai pristatė M. Strijkovskio „Kronikoje“ esančius teiginius, kad šūksniais „Lado, lado“ lietuviai sutikę kunigaikščius, ir apibendrino: „refrenas lado

303


Z

(įvairios jo formos) atlieka dievybės, o vėliau ir pasaulietinio valdovo, pa-grindinio apeigos atlikėjo, išaukštinimo, pasveikinimo, pagarbinimo funk-ciją“ (Balsys 2006a: 605).

Abiejų cituotų autorių mintys stokoja argumentų, bet jų papildyti ne-galime. Tačiau E. Volterio lado ir līgo gretinimą mėginsime paremti jo ne-panaudotais duomenimis. Užrašytas lietuvių pasakojimas, kaip čigonas pri-vertė valstietį sutikti, kad juodu sumainė arkliais. Čigonas pasiūlė padaryti juoko: jie abu užeisią į karčemą, sumušią rankas ir sušuksią lyko. Valstietis sutiko. Kai juodu taip padarė, čigonas paėmė valstiečio arklį; liudininkai pa-tvirtino susitarimą girdėję ir matę (KLPTK 4: 143–144, Psk 9.6.13.). Taigi čigonas pasinaudojo tuo, kad valstietis užmiršo šūksnio ir rankų sumušimo, kaip susitarimo ir sutarties sutvirtinimo, reikšmes. Latviškas žodis līgt reiškia samdyti, līgt mieru – taikytis, līgums – susitarimas. Lietuvių kalbos žodžiai lygti / sulygti taip pat reiškia tartis / derėtis / susitarti. Dalyje lietuvių pasakos „Nepaprasti vaikai“ (K 2.2.1.1. / AT 707) varian tų karalius pastato vieną statinę su riešutais, o kitą – tuščią ir paskelbia: kas suskaitys / išlygiuos riešu-tus, tam atiduosiąs dvarą. Neatpažintas karaliaus sūnus ima po du riešutus ir, dėdamas juos į kitą statinę, kaskart pasako sakinį apie savo tėvų gyvenimo įvykį ir priduria: Du riešučiu karabkėlėn / Du kubilu, du riešučiu (KLPTK 1: 300). Taip jis išlygiuoja riešutus, t. y. imdamas po porą visus juos perkelia į kitą statinę. Ko gero, lygiuoti / līgo senovėje reiškė ne tik susitarti, bet ir suporuoti. Poros rinkimasis būdingas Kupolių apeigai: vaikinai šokinėdavo per laužą susikibę rankomis su merginomis ir burdavo: jei pora paleis rankas, tuodu nesusituoks, o jeigu peršoks susikibę rankomis, susituoks (Соколова 1979: 234).

Ta b a l a s. J. Lasickio kūrinyje minimas „Dievas Tavalas (Tawals) – gerų paslaugų tiekėjas“ (BRMŠ 2: 594). Šį vardą tyrinėtojai lygina su Si-mono Daukanto užrašytos dainelės fragmentu; taip dainuodavę per Kalėdas blukį (t. y. rąstą) velkantys vaikinai:

Tabalai, tai tai tai,Judink, seni, kaulus,Up up up,Sumušk rankom delnus [ir t. t.] (DŽT 1 40).

Gaila, kad S. Daukantas neužrašė visos dainelės. Algirdas Julius Grei-mas ją laiko argumentu, kad buvęs garbinamas dievas Tabalas: „Tabalas šiame

304


tekste yra personažas, į kurį kreipiamasi, kuris, kad ir juokais, garbinamas“ (Greimas 1990: 333).

Ką reiškia rąstas, gali paaiškinti vienas populiarus humoristinis pasako-jimas. Mergina pasiguodė čigonei, kad bernai jos nešokdina. Gavusi atlygį (kruopų ir miltų), čigonė patarė po sijonu prisirišti šerdešninką (medinę ratų ašį), o vaikinams pažadėjo dainuoti, jeigu jie šokdins tą merginą. Čigonė dai-navo: Tai už kruopas ir už miltus šerdešninkas aplink kinkas tabalai, maskatai (KLPTK 4: 108, Psk 6.7.1.). Jojimas ant avilio (rąsto), pagaikščio / karties / rąsto vilkimas ir t. t. siekiant / linkint gausaus derliaus, sėkmingų vedybų ar tik pasisekimo vakarėlyje – gana populiari maginė priemonė. Jeigu pasako-jime vaizduojama mergina apie ją nieko nežinotų, čigonė jos neįkalbėtų taip elgtis vakarėlyje. S. Daukanto užrašytame dainelės fragmente prašoma, kad senis judintų kaulus (ne savo, o vaikinų) ir jiems padėtų susitarti. Žinodami, kad kaimynų apeigose senis būna vedybų simbolis, galime teigti, jog rąstą velkantys vaikinai siekia sėkmingų vedybų, o tabalai padeda suvokti, ką velkamas rąstas simbolizuoja. Tai tik apeigoje vartojamas iš veiksmažodžio tabaluoti išvestas žodis, bet ne dievo vardas.

Š l u o t r a ž i s. G a b j a u j a. Ne dievo vardą, o tik apeigose naudojamą maginį bei simbolinį objektą reiškia ir žodis šluotražis. Lietuvių ir gretimų tautų apeigose ir gydymo tikslais neretai naudojama šluota / pušinė, vanta, sena šluota (šluotražis). Apie tai rašyta daugelio autorių, todėl, regis, tokia dievybė jau neturėtų būti minima.

Kiek sunkiau paaiškinti Gabjaujos statusą. Mitologijos tyrinėtojai ne-abejoja raštijos duomenų patikimumu ir tokią dievybę mini. Tačiau XIX a. pabaigoje Steponas Žiupsnys užrašė humoristinį pasakojimą apie sugadintą trobos statymo pabaigtuvių apeigą. Vienas senelis turėjęs eiti aplink pastatą, o kiti dalyviai – klausti: „Kas čia eina?“ Senelis turėjęs atsakyti, kad eina Dievas, neša duoną druską. Jis nepastebėjęs duobės, į ją įkritęs ir supurvinęs kailinius. Nuo to laiko nustoję daryti gabjaują (LLA 970). Vieno apeigos dalyvio ėjimas aplink trobą ir jo dialogas su troboje esančiais žmonėmis praktikuotas ir kitomis progomis (pvz., per Kūčias aplink trobą nešdavo kisielių – LLA 971). Jeigu atsirastų duomenų, kad senovėje eidavo aplink jaują, kai prieš kūlę ten pirmą kartą padžiaudavo javų pėdus, būtų įmanoma teigti, jog ėjimo aplink jaują pavadinimas tapo ir trobos statymo pabaigtuvių pavadinimu. Deja, tokio fakto mums nepavyko aptikti. Vis dėlto mitologijos tyrinėtojai turėtų atsižvelgti į tai, kad žodis gabjauja vartojamas ne dievo vardo reikšme.

305


Z

A n d o j u s. D e v e r i k s a s. Lietuvių mitologijos tyrinėtojai sulietu-vintą žodį Andojus drąsiai vartoja kaip teonimą, kai kas net ieško analogijų tarp kitų tautų an šaknies teonimų. Vis dėlto pravartu pirma įsitikinti, kad rusų Ipatijaus metraštyje užfiksuoti lietuvių dievų vardais laikomi janda, andaj, deveriks iš tikrųjų yra teonimai. Tam visų pirma reikia atidžiai įver-tinti kontekstą, kuriame šie vardai paminėti.

Viename šio metraščio fragmente labai gyvai aprašyti lietuvių veiksmai ir stengtasi užfiksuoti jų tariamus žodžius, tarsi pats metraštininkas būtų buvęs XIII a. įvykio liudininkas ar pasinaudojęs kito liudininko pasakojimu. Iš fragmento aišku, kad liudininkas buvo krikščionis, neigiamai vertinęs pagonių tikėjimą.

Ipatijaus metraščio fragmentą komentavęs Rimantas Jasas padeda su-prasti aprašytą įvykį. 1258 m. ar 1259 m. lietuviai kartu su kunigaikščiu Romanu atvyko prie Vozviaglio tvirtovės, bet ją rado kitų kunigaikščio Ro-mano sąjungininkų – Volynės karių – nusiaubtą (BRMŠ 1: 262). Metraštyje rašoma:

Романови же пришедшоу ко градоу и Литве, потокши на град Литве, ни ведеша нишьто же, токмо и головне, ти пси течюше по городищоу, тоу-жахоу же и плевахоу по своискы рекоуще янда, взывающе богы своя Андая и Дивирикса и вся богы своя поминающе рекомыя беси (BRMŠ 1: 260).

Fragmento vertėją R. Jasą suglumino dviejų žodžių rašyba. Metraščio nuoraše (datuojamas XIV a. pabaiga ar XV a.) rašoma: ни ведеша, o iš kon-teksto aišku, kad turėtų būti не видеша. Gal perrašinėtojas suklydo – balsius e ir i sukeitė vietomis? Suklydo ir vertėjas, žodį головне supainiojęs su голодны ir frazę ни ведеша нишьто же, токмо и головне išvertęs: nieko nežinodami, lyg alkani. Tai mus skatina versti metraščio fragmentą dar kartą:

[O Romanui ir Lietuvai [t. y. lietuviams] atėjus prie miesto, eidama į miestą, Lietuva nieko nematė, tiktai nuodėgulius, tie šunys bėgo per tvirtovę, krimtosi ir spjaudėsi, saviškai sakydami janda, šaukdami savo dievus Andajų ir Diviriksą ir visus savo dievus, kitaip tariant, velnius minėdami.]

Įdomu, kad metraštininkas ar jo informatorius žodžio janda dievo vardu nelaiko. Paprastai supykę ir spjaudydamiesi žmonės vartoja keiksmažodžius; gali šauktis ir Dievo keršto. Lietuviškas keiksmažodis janda nežinomas; aišku, kad žodis nesuprastas ir iškreiptas. Prisiminkime, kad iki šiol supykę

306


lietuviai sako: gyvatė, žaltys, rupūžė. Gali būti, kad janda – iškreiptas lietu-viškas žodis angis. XIX–XX a. dažniausiai vartojamas roplio pavadinimas gyvatė panašus į prieštaringai vertinamo (pavojingo ir gerbiamo) gyvūno vardo metaforinį pakaitą (iš žodžio gyvas). XIX–XX a. užrašytuose sakmių ir užkalbėjimų tekstuose vengiama net žodžio gyvatė: rytų aukštaičiai dažniau-siai vartoja žodį kirminas / kirmėlė (LTR 1486/167/, 1985/52/, 3484/4/ ir kt.), o Baltarusijos Gervėčių apylinkės lietuviai – rytų slavų vardą zmeja arba jo pakaitą gadina taria odina (LTR 4232/775–777/). Pavadinimas angis retkarčiais vartojamas iki šiol ir aptinkamas keliose sakmėse, kurios XIX–XX a. užrašytos buvusioje Rytų Prūsijoje ir Sūduvos regione (JrkLM nr. 52, 53a, b, BsLPĮ 4 231).

Kad įsitikintume, jog angis yra archajiškesnis už žodį gyvatė to paties roplio pavadinimas, turime rasti tekstų, kuriuose angis būtų pavartota kaip tikrinis gyvatės vardas. Užkalbant gyvatės įkirstą žmogų ar gyvulį kartais sa-koma: aš visų vardus žinau, nė vienos nebijau, ir išskaičiuojami galimi gyvačių vardai. Tokių užkalbėjimų tekstuose iš tikrųjų radome iš apeliatyvo angis pa-darytus vardus: C a n g e, A n g e, nedaryk nieko (LTt 5 9295), s a n g i r a n g i, nedaryk nieko (LTR 4102/176/ = LUŠ 80). Tokių pat užkalbėjimų kon-tekste aptikta keistų vardų, kurie primena slavų žodžio liepiamosios nuosa-kos formą адзынь [atsitrauk, šalin] ir šiek tiek – lietuvių kalbos žodį angis: Jūs esat trejos devynerios ir visos a d z i n g ė s (LTR 507/30-5/ = LUŠ 81), Visų vardus žinau A d z i n g i (LTR 507/30-3/ = LUŠ 82).

Taigi, radę nusiaubtą tvirtovę, pasipiktinę lietuviai galėjo minėti angį. Kaip dievo Andaj vardą šį žodį interpretavo lietuviškai nesupratęs metrašti-ninkas ar jį informavęs asmuo.

Mes linkę palaikyti Vladimiro Toporovo pateiktą žodžio deveriks eti-mologiją – „dievo rykštė“: tokia interpretacija neprieštarauja metraščio frag mento kontekstui. Pasipiktinę lietuvių kariai galėjo dievo rykšte gra-sinti miestą nusiaubusiems Volynės kariams, bet galėjo dievo bausme (t. y. rykšte) vadinti ir savo nesėkmę. Vis dėlto sunkoka sutikti su V. Toporovo teiginiu, kad minint dievo rykštę turėtas omenyje Perkūnas (Toporov 2000: 32): lietuvių folklore vaizduojama ne viena žmones baudžianti mitinė bū-tybė.

Vadinasi, nėra jokio pagrindo teigti senovėje buvus pagonių deivę Ladą, dievus Tabalą bei Šluotražį. Tai tik apeigose ar apeiginiuose kūri-niuose minimi žodžiai ar maginę paskirtį turintys objektai. Kol kas tik spėjama, kad žodis gabjauja irgi buvo apeigos pavadinimas, ir tikimasi, kad

307


Z

etnologai ras šį spėjimą patvirtinančių duomenų. Kadangi žodžiai janda ir andaj paminėti kontekste, kuriame paprastai vartojami keiksmažodžiai, sulietuvintas vardas Andojus taip pat nelaikytinas teonimu. Ipatijaus met-raštyje užfiksuoti žodžiai panašūs į lietuvišką žodį angis – archajišką ir, ko gero, tikrą roplio vardą, kurio metaforinis pakaitas gyvatė prigijo ir iki šiol lietuvių vartojamas ne tik kaip gyvūno pavadinimas, bet ir kaip keiksma-žodis. Gali būti, kad metraštyje dievo vardu palaikytas žodis diviriks reiškia tik dievo rykštė ir buvo pasipiktinusių ar dėl savo nesėkmės nusiminusių karių šauksmas.

308

GYVŪNŲ BENDRIJŲ VYRESNIEJI

Lietuvių mitologinėse sakmėse atsispindi tikėjimas, kad kai kurie gy-vūnai yra socialiai organizuoti į bendrijas, turinčias savo vyresniuosius – taip pat gyvūnus, išsiskiriančius tam tikrais aukšto statuso požymiais. Dauge-lyje sakmių vaizduojamas angių / gyvačių / žalčių karalius. Tai arba labai didelė gyvatė, raudona gyvatė su karūna (LTR 5031/330/), arba kirmėlė, kuri tik karūna skiriasi nuo savo pavaldinių (LTR 3241/204/), arba angis, turinti auksinį vainiką (BsLPĮ 4 231). Kai žmogus sumano pagrobti gyvačių karaliaus karūną / vainiką, gyvačių pulkai jį vejasi arba nubaudžia. Jeigu burtininkas nori išnaikinti gyvates ir jas sušaukia, ateina didžioji gyvatė – burtininkas liepia uždegti šiaudus duobėje, į kurią sukritusios gyvatės, ir pats sudega kartu su jomis. Gyvačių karaliaus karūna dovanojama kūdikiui, kurio motina pagailėjo besivaikuojančios gyvatės ir ją pamaitino. Remian-tis sakmėmis galima daryti išvadą, kad žmonės nuo gyvačių karaliaus pri-klausomi tik tada, kai nori pakenkti šių gyvūnų bendrijos interesams arba padeda vienam jos nariui. Žmonėms svarbi tik gyvačių karaliaus karūna: ją turintis daug žino, yra nepažeidžiamas ir pan. (KLPTK 3: 191–195, tipai 1.1.1.17., 1.1.2.7., 1.1.2.9., 1.2.1.16.). Slavų užkalbėjimuose gana dažnai minima zmeja-carica (gyvatė-carienė) ar didelė gyvatė, nuo kurios priklau-somos kitos gyvatės: jos prašoma nubausti žmogui ar gyvuliui įkirtusią gy-vatę (Кляус 1997: 414).

XX a. Žemaitijoje užrašyti tik du sakmių varian tai, kuriuose kalbama apie arklių karalių. Sakoma, kad jis skiriasi nuo kitų arklių: Jo sprandas dvi-šakas, vadinamas dvigyslis (LTR 4868/147/); Jam ant sprando kaip kūlinis rinkius kuknės (LTR 4868/397/). Nuo arklių karaliaus priklausomi kiti ar-kliai, nes jie kartoja savo vyresniojo likimą: jeigu krenta karalius, krenta dar dvylika to paties šeimininko arklių. Dėl to sakoma, kad reikia vengti arklių karaliaus, nes jam žuvus patiriama nuostolių.

Bet kada ar draudžiamu laiku (per šventes) kiškius medžiojantį žmogų iki namų vejasi baisus kiškis (DSPŽ 1: 171), žmogus pamato didelį kiškį, kurio negali nušauti (LMD I 670/10/). Toks kiškis, kuris šaunamas nejuda, dingsta ir vėl atsiranda, vadinamas sagostymu (KLPTK 3: 185, tipas 1.3.0.5.). Keliose lietuvių sakmėse vaizduojamas ne ypatingas kiškis, o antropomorfinė

309

SENOSIOS RAŠTIJOS ŽINIOS FOLKLORO DUOMENŲ KONTEKSTE · GYVŪNŲ BENDRIJŲ VYRESNIEJI Z

būtybė, varanti kiškių pulką (KLPTK 3: 184, tipas 1.3.0.3.) arba kažkas bara žmogų, kad šis be jo žinios kiškius medžiojąs (KLPTK 3: 184, tipas 3.2.0.3.).

Vilkų karalius minimas tik vieno lietuvių pasakos varian to pavadinime, o kūrinyje pasakojama apie žmogų, skirtą vilkui suėsti. Žmogus stengiasi išvengti susitikimo su vilku, bet tas pasiverčia nuo vilko bėgančia mergina, priimamas į karietą ir žmogų sudrasko (BsLPĮ 3: 183). Lietuvių ir rytų slavų pasakose vaizduojamos balto vilko vedybos su mergaite bei brolio ir sesers sudėtingi santykiai su geležiniu / variniu vilku, tačiau šie vilkai nevaizduo-jami panašių į save gyvūnų apsuptyje ir neužsimenama apie aukštą jų sta-tusą. Tačiau slavų užkalbėjimuose keletą kartų minimas volk-carj (vilkas-caras) (Кляус 1997: 413). Lietuvių ir rytų slavų sakmėse vilkais rūpinasi ne ypatingas vilkas, o senelis, šventas Jurgis, Dievas (KLPTK 3: 183, 184, tipai 1.1.2.9., 1.2.2.12.). Gali būti, kad kiškių ir vilkų bendrijų vyresniuosius išstūmė miško dvasia – žvėrių ir žvėrelių šeimininkas, senovėje galbūt va-dintas žodžiu medeinas (nuo medė – miškas). Pastebėsime, kad rusų Ipatijaus metraščio fragmento apie Mindaugo garbintus dievus vertime pastebimas nukrypimas nuo originalo: vyriškos giminės žodžio naudininkas Мендеиноу virto moteriškos giminės žodžiu Medeinai (BRMŠ 1: 260). Greičiausiai, vertėjas metraštyje užfiksuotą žodžio formą suvienodino su J. Lasickio kū-rinyje pavartota forma.

Viename lietuvių sakmės varian te didelis šuo bara žmogų, kam šis mušęs jo brolį (KLPTK 3: 188, tipas 1.2.1.16.), o dviejuose sakmės varian-tuose teigiama, kad žmonės pagavę karūnuotą karšį / žuvį su karūna ir jos nepaleidę – ežere išnykę karšiai (KLPTK 3: 182, tipas 1.3.0.1.). Kur kas dažniau į žvejo veiksmus reaguoja nematomi žuvų šeimininkai arba velnias; dviejuose varian tuose žmogus mato senį – žuvų piemenį (KLPTK 3: 182, tipas 1.3.0.3.). Taigi galima manyti, kad socialiai organizuotų gyvūnų ben-drijų ir jų vyresniųjų vaizdinių buvo gerokai daugiau; vieni „karaliai“ už-miršti, o kitus užgožė antropomorfinės būtybės – stichijų ir jų gyventojų šeimininkai.

Remdamiesi žiniomis apie autentiškame lietuvių ir kitų tautų folklore vaizduojamus gyvūnų karalius, pamėginsime pateikti kelių senojoje rašti-joje užfiksuotų dievų vardais laikomų žodžių interpretacijas.

Į Jono Malalos kronikos vertimą į rusų kalbą XIII a. įterptoje sakmėje apie Sovijų aptinkama naudininko forma Андаеви (Zabelino ir Archyvi-niame nuorašuose) ir Андїеве (Vilniaus nuoraše) (Lemeškin 2009: 296).

310


Vertimuose rašoma Andojui (BRMŠ 1: 266) arba Andajui (Lemeškin 2009: 296). Kalbant apie Mindaugą, Ipatijaus metraštyje minimas Нънадееви (taip pat naudininko linksnis), o vertime rašoma Nunadieviui (BRMŠ 1: 260). Vertėjas R. Jasas čia įžvelgė sudurtinį žodį, kurio antrasis dėmuo – dievas.

Ko gero, žodžio Андай naudininkas galėtų būti Андаю, todėl galima įtarti, kad Андаеви – irgi sudurtinis žodis. Žodžių Андаеви ir Нънадееви pa-našumą pastebėjo E. Volteris ir Aleksandras Brüсkneris (Вольтер 1886: 176; Brückner 1886: 11). E. Volteris siūlė juos interpretuoti kaip iškreiptus su-durtinius žodžius angis + dievas, t. y. an[g]dievas.

Antrojo vardo panašumą su pirmuoju mėginsime paremti primin-dami metraščio skelbėjų komentarą. Teigiama, kad antrasis mums rūpimo žodžio skiemuo (нa) parašytas virš eilutės. Tai gali liudyti, kad metraščio teksto perrašytojui kilo abejonių, kaip šį žodį rašyti. Atkreipiame dėmesį, kad raide a prasideda labai nedaug rusiškų žodžių: rusų kalbos žodynuose daugumą jų sudaro tarptautiniai žodžiai ar svetimžodžiai. Pavyzdžiui, rusų užkalbėjimuose a raide prasidedanti samplaika алтарь-камень aptinkama vos vieną kitą kartą, kiek dažniau – алатырь-камень (greičiausiai, tai archa-jiško atvirųjų skiemenų dėsnio apraiška), o labai dažnai – латырь-камень. Gal ir metraštininkas ėmė abejoti pradine a raide ir ją pridengė, sukeisdamas balsį su priebalsiu?

Mokslinėje spaudoje paskelbta interpretacija, kad pirmiau aptartame metraščio fragmente minimas Andaj reiškia senovinis, o kalbant apie Min-daugą minimas Nunadievis – dabartinis (Razauskas 1999). Šios interpreta-cijos rimtai priimti negalime, nes neįmanoma įsivaizduoti, kad karių pikti-nimasis yra tinkama būsena religinėms nuostatoms reikšti ir dar Mindaugui prieštarauti. Be to, interpretacijos autoriui paranki tik vertime modifikuota antrojo vardo rašyba.

Dviejų vardų ryšį su žodžiais angis ir dievas šiek tiek paremia tai, kad lietuvių sakmių tekstuose aptinkamas ne tik angių / gyvačių, bet ir kiškių bendrijos vyresnysis, o raštijoje užfiksuotas kiškių dievas, sakmėse esama žinių apie arklių karalių, o raštijoje irgi minimas arklių dievas. Ar senovėje buvo kaip nors garbinami gyvūnų bendrijų vyresnieji, autentiškų duomenų neturime. Tačiau kaip tik tie gyvūnai lietuvių sakmėse išskiriami iš kitų. Kumelė ar arklio požymių turinti mitinė būtybė sakmėse vaizduojama kaip papročių saugotoja, o pasakų ES kumelės galva vaizduojama antipodo-ban-dytojo vaidmenyje (žr. knygos poskyrį „Kumelės / arklio mitinis įprasmini-mas“). Gyvatė ir kiškis sakmėse taip pat baudžia už papročių ir visuomenės

311

SENOSIOS RAŠTIJOS ŽINIOS FOLKLORO DUOMENŲ KONTEKSTE · GYVŪNŲ BENDRIJŲ VYRESNIEJI Z

normų nepaisymą (KLPTK 3: 187, 194, tipas 3.2.0.3.), o stebuklinėse pa-sakose gyvatė, retai – kiškis, pasirodo kaip bandytojai (K 3.1.0.3. / AT 311, K 3.1.0.6. / AT 409A* ir kt.).

Ne tik žodį gyvatė, bet ir pavadinimus arklys bei žirgas galima įtarti esant archajiškesnių gyvūnų pavadinimų metaforiniais pakaitais, kurie pa-prastai vartojami kalbant apie pavojingus ar gerbiamus personažus.

Ar arklių / angių / kiškių karaliai senovėje galėjo būti vadinami die-vais? Nekelia abejonių, kad dievas – archajiškas žodis. Ir baltų, ir slavų kal-bose tie patys žodžiai (dievas, bog) taikomi ir pagonių dievams, ir krikščionių Dievui. Ko gero, nepatogumo išvengta gyvūnų vyresniųjų pavadinimuose dievą pakeitus kitais aukštą statusą reiškiančiais žodžiais (karalius, caras / carienė). Beje, kaip jau minėjome, lietuvių sakmėse išliko moteriškos gimi-nės žodis deivė, vakarų slavų ir ukrainiečių sakmėse į laumę panaši mitinė būtybė vadinama boginka, pietų slavų personifikuota raupų liga – bogihe (СД 1: 215–217). Kadangi folkloro raida netolygi, kur nors turėtų išlikti ir senovinės reikšmės vyriškos giminės žodis dievas / bog. Iš tikrųjų pietų slavų folklore yra toks mitinės būtybės pavadinimas bog iz vode (СД 1: 202).

Kadangi gyvūnų vyresnieji ir mitinės būtybės buvo šalia žmonių, sak-mėse žmonės su jais / jomis susidurdavo kaip su realiais „kaimynais“, jie turėjo būti vertinami kitaip negu kažkur toli, aukštai ar požemyje esantys pagoniški dievai. Ko gero, senovėje žodžiai dievas ir deivė buvo vartojami ne viena reikšme. Todėl ir mitologijos tyrinėtojams derėtų atsižvelgti į gyvūnų vyresniųjų padėtį hierarchinėje ypatingų / gerbiamų / garbinamų perso-nažų sistemoje.

312

LAIKO TARPSNIŲ PERSONIFIKACIJOS

Nesunku pastebėti, kad lietuvių ir kaimyninių tautų liaudies dainose labai dažnai kas nors vyksta tada, kai baigiasi naktis ir vos ima švisti (beauš-tanti aušrelė, aušta aušrelė ir pan.), ir kiek rečiau – dienai virstant naktimi (saulutė leidžias; oi, temo temo ir kt.). J. Lasickio kūrinyje „Apie žemaičių, kitų sarmatų ir netikrų krikščionių dievus“ užfiksuotos deivės Ausca, Bez-lea, Breksta (BRMŠ 2: 593). Pirmasis ir trečiasis vardas gali būti veiksma-žodžiai aušta, brėkšta, reiškiantys šviesėjimą, nakties pabaigą. Antrąjį vardą R. Balsys sieja su žodžiu žleja – prieblanda, sutemos. Tokia reikšme šio žodžio deminutyvą žlejutė pavartojo puiki pasakų sekėja Ona Gedminienė (Jur-barko r., Paskynų k.); lietuvininkų sakmių tekstuose randama forma apyžle-gia (prieblandos metu). Taigi žodžiu bezlea (bežlėja) įvardijamas tamsėjimas; jo daryba tokia pati kaip ir žodžio beaušta.

Slavų folklore personifikuojamos savaitės dienos: pietų slavai penkta-dienį laiko sekmadienio motina ar seserimi, visi slavai penktadienį ir sekma-dienį (Paraskoveja Piatnica, Nedelia) įsivaizduoja moteriškomis būtybėmis (СД 2: 98). Lietuvių ir kitų tautų pasakos „Žiemos uogos“ (K 3.1.0.12. / AT 403B) varian tuose vaizduojami vyrai / seniai-mėnesiai, o lietuvių sak-mėse – moteris-sekmadienis (nedėlia). Elgeta-nedėlia baudžia moterį, kuri ilgai verpė šeštadienio vakare; žmogus mato moterį-sekmadienį sužalotu veidu: taip padarę sekmadienį malkas kapoję žmonės (KLPTK 3: 202, tipai 3.2.0.3., 1.3.0.1.). Aušros ir prieblandos personifikacijų lietuvių sakmėse neaptinkama. Į personifikuotus dieną nuo nakties skiriančius paros tarps-nius kreipiamasi rusų užkalbėjimuose. Juose зорки заряночки [aušros aušre-lės] kviečiamos palengvinti gimdymą (ПЗ 4), заря-девица [aušra-mergelė] arba утренняя заря Параскавея, вечерняя заря Соломонея – padėti gydyti kūdikį (Кляус 1997: 47; ПЗ 534). Kituose tų pačių tipų rusų užkalbėjimų varian tuose jau kviečiama Dievo Motina (ПЗ 1, 2, 5–10). Tokių lietuvių užkalbėjimų neužrašyta, tačiau etiologinėje sakmėje sakoma: kai gimdanti moteris šaukia Dievo Motiną, ši prašo palaukti, kol ji susipins kasas, o kai šaukia gimdanti mergina, ji skuba padėti (KLPTK 3: 64, tipas 1.2.2.10.). Dievo Motinos šaukimasis tuo metu, kai rytų slavų tekstuose šaukiamasi ir personifikuotų ribinių paros tarpsnių, ir to paties krikščionių gerbiamo

313

SENOSIOS RAŠTIJOS ŽINIOS FOLKLORO DUOMENŲ KONTEKSTE · LAIKO TARPSNIŲ PERSONIFIKACIJOS Z

personažo, leidžia kelti hipotezę, kad analogiškų paros tarpsnių personifi-kacijos buvo žinomos ir lietuvių pasaulėžiūroje. Hipotezę šiek tiek paremia tai, kad aušra ir sutemos yra svarbus laikas lietuvių liaudies dainose.

Beveik visos lietuvio M. Mažvydo minimos mitinės būtybės dažnai vaizduojamos ir XIX–XX a. lietuvių sakmėse; deivės vietoj laumių daž-niausiai minimos areale, kuris sutampa su kalbininkų spėjama M. Mažvydo gimtine. Prūsams artimo L. Davido užrašyti tekstai taip pat turi analogijų lietuvininkų bei lietuvių folkloro rinkiniuose. Tai rodo šių asmenų užfik-suotų mitologinių faktų autentiškumą.

Kadangi M. Mažvydas nepaminėjo jokio pagoniško dievo, o L. Davi-das – tik vieną Puškaitį, XVI a. J. Lasickio užfiksuotas netrumpas pagoniškų dievų sąrašas atrodo įtartinai ir turi būti vertinamas kritiškai. Vis dėlto ir J. Lasickio kūrinyje esama autentiškų ar tik šiek tiek pakeistų dalykų. Vie-nas tokių tekstų – pasakojimas apie prūsų paprotį per audrą siūlyti perkūnui lašinių.

Deivių ar dievų vardais laikomi lada, tabalai tėra apeiginėse dainose minimi žodžiai, o šluotražis – magijoje naudojamas objektas; jie nelaikytini teonimais.

Būtina toliau tirti, ar gabjauja negalėjo būti apeigos, atliekamos prade-dant javų kūlimą / javų pėdų džiovinimą jaujose, pavadinimas.

Rusų metraščio fragmento kontekste žodžiai janda ir andaj interpre-tuotini veikiau kaip į lietuvišką žodį angis panašūs keiksmažodžiai; deveriks gali būti interpretuojamas kaip dievo rykštė, t. y. kaip dievo bausmės šauki-mas blogai pasielgusiems arba kaip savo nesėkmės paaiškinimas.

Kadangi lietuvių sakmėse socialiai organizuotų gyvūnų (gyvačių ir arklių) vyresnieji vadinami karaliais, o kiškių interesus taip pat gina ypa-tingas kiškis, verta dėmesio E. Volterio mintis raštijoje minimus Андаеви, Nънадееви laikyti lietuviškų žodžių angių dievas atgarsiais. Senovėje gyvūnų vyresnieji galėjo būti vadinami dievais, o dėl krikščionybės poveikio imti vadinti karaliais – kitu aukštą statusą žyminčiu žodžiu. Vis dėlto gyvūnų dievams ar karaliams pavaldūs tik gyvūnai, o žmonės patiria jų poveikį kenk-dami ar padėdami gyvūnams bei kontaktuodami su arklių karaliumi.

J. Lasickio paminėtos deivės Ausca, Bezlea, Brekszta – tai veikiausiai paros tarpsnių (nakties ir dienos ribos – aušros ir žlejos) personifikacijos; tokios mitinės būtybės minimos rusų užkalbėjimuose ir analogiškuose teks-tuose keičiamos Dievo Motina.

314

LIETUVOS METRAŠČIO SAKMĖ APIE ALGIRDO ŽYGĮ Į MASKVĄ: FOLKLORO IR RAŠTIJOS

TRADICIJŲ DERINYS

Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje XVI a. rusų kalbos vakarų tarme parašytame metraštyje – vidurinės redakcijos vadinamajame Jevreinovo nuo-raše ir plačiosios redakcijos Bychovco kronikoje – pasakojama apie perga-lingą kunigaikščio Algirdo žygį į Maskvą (ПСРЛ 17: 377–379, 498–500, LM: 78–79). Šis gana savarankiškas metraščio fragmentas pasižymi darniu siužetu, sumanymo vieningumu ir vidine logika apibūdinant svarbiausius personažus. Bychovco kronikoje jis įrašytas po pasakojimų apie Algirdo krikštą ir apie pirmojo kataliko Lietuvoje Petro Goštauto veiklą – pranciš-konų vienuolyno Vilniuje įkūrimą. Tuoj po pasakojimo apie Algirdo žygį aprašoma, kaip pagonys nužudė pranciškonų vienuolius ir kaip kunigaikštis žudikus nubaudė. Jevreinovo nuoraše apie žygį į Maskvą pradedama rašyti dar nebaigus ankstesnio fragmento frazės; tai leidžia manyti, kad mums rū-pimas fragmentas į pagrindinį metraščio tekstą įterptas vėliau.

Minėti fragmento požymiai liudija, kad tai sakmė, t. y. meno kūrinys, o ne įprasta metraščio pastraipa, pretenduojanti į objektyvų konkretaus is-torinio įvykio aprašymą. Nustatyti kūrinio meninę prigimtį, išmonės vaid-menį gali padėti jo lyginimas su ankstesnių istorinių šaltinių žiniomis apie tą patį įvykį ir apie istorines asmenybes.

Lietuvos istorikai randa patikimų žinių bent apie tris 1368 m. ir 1370 m. žiemą bei 1373 m. pavasarį vykusius Algirdo žygius į Maskvą. Taip didysis Lietuvos kunigaikštis palaikė savo svainio – Tverės kunigaikščio Michailo – pretenzijas rungtyniaujant su Maskvos kunigaikščiu (LM: 228). Metraščio sakmėje nieko nekalbama apie Michailo interesus, neminimas net jo vardas. Iškeliama toli nuo politinių aistrų esanti dingstis – Algirdas atsako į sulaužiusio didžiąją draugystę ir sumaniusio su juo kariauti Maskvos kunigaikščio Dmitrijaus Donskojaus gana įžūlų iššūkį. Maskvos kunigaikš-tis vadinamas Donskojumi – tai liudija, kad sakmės kūrėjas – ne aprašomų įvykių amžininkas ir kad jis naudojosi žiniomis apie daug vėlesnius faktus: kai po 1380 m. pergalės Kulikovo lauke Maskvos kunigaikštis gavo antrąjį vardą, Algirdo jau nebuvo tarp gyvųjų. Gali būti, kad ir teiginys apie abiejų

315

SENOSIOS RAŠTIJOS ŽINIOS FOLKLORO DUOMENŲ KONTEKSTE · LIETUVOS METRAŠČIO SAKMĖ APIE ALGIRDO ŽYGĮ Į MASKVĄ: FOLKLORO IR RAŠTIJOS TRADICIJŲ DERINYS

Z

kunigaikščių didžiąją draugystę sukeltas žinių apie Algirdaičių – Polocko kunigaikščio Andriejaus ir Briansko kunigaikščio Dmitrijaus – garbingą in-dėlį į pergalę mūšyje su Mamajumi. Minėtą charakteristiką galėjo paveikti ir Vytauto santykiai su Dmitrijumi Donskojumi bei jo sūnumi Vasilijumi, kuris buvo vedęs Vytauto dukterį Sofiją.

Anot istorinių šaltinių, pats sėkmingiausias buvo pirmasis Algirdo žygis 1368 m. gruodžio mėnesį, kai nespėjęs surinkti savo kariaunos Mask-vos kunigaikštis buvo priverstas įsakyti sudeginti aplink Kremlių esančius medinius pastatus ir taip pasunkinti jo puolimą. Algirdas atsisakė pulti ir grįždamas pasiėmė daug trofėjų. Aptariamoje metraščio sakmėje mūšis taip pat neįvyksta: kai Velykų rytą Algirdo kariauna pasirodo prie Poklonnaja kalno, nelauktai užkluptas Dmitrijus prašo taikos ir žada duoti brangių do-vanų, kad tik jo nevarytų iš Maskvos. Lietuvos kunigaikštis su tokiu pasiū-lymu sutinka ir žadėtas dovanas priima. Tiesa, kūrinio pabaigoje teigiama, jog Algirdas dar paėmęs daug belaisvių ir grobio.

Yra žinoma, kad Viduramžių karo žygiuose buvo labai svarbu užpulti netikėtai. Rusų metraštininkai apibūdina Algirdą kaip ypač apdairų ir pa-slaptį laikantį karių vadą, kuris, priešingai negu buvo įprasta, dažnai organi-zuodavo žaibiškus antpuolius žiemą arba ankstyvą pavasarį, kai priešininkai to nesitiki. Apie ruošiamą antpuolį kartais nežinodavo net patys artimiausi kunigaikščio bendražygiai. Tarp kitko, apie 1368 m. žygį į Maskvą metraš-čiuose sakoma, kad lietuviai ėjo nežinodami, kur eina, nes Algirdas mokėjo saugoti paslaptį (Карамзин 5: 9). O sakmėje jis praneša atvykimo dieną ir pažadą tiksliai vykdo. (Prie šių ir kitų sakmės detalių mes grįšime vėliau.) Aišku, kad kunigaikščio riteriškas atvirumas – tai jo idealizavimo priemonė, kuri būdinga ankstyvųjų rusų metraščių tradicijai (priminsime bent Kijevo kunigaikštį Sviatoslavą, apie kurį sakoma, kad priešininką įspėdavęs: Einu pas jus). Ta pati idealizavimo priemonė naudojama vaizduojant ir kuni-gaikštį Dmitrijų, bet pirmenybė vis dėlto teikiama Algirdui. Pirma, Dmit-rijus ne toks tikslus: jis pasako tik atvykimo į Lietuvą metų laiką; antra, jis išardo didžiąją draugystę; trečia, jis nereaguoja į Lietuvos kunigaikščio įspėjimą ir nepasiruošia jo atremti.

Sakmės autorius parodo, kad Algirdas gerai susipažinęs su stačiatikių švenčių kalendoriumi; jam žinomas net rusų paprotys per Velykas bučiuotis ir dovanoti kiaušinius. Tai derinasi su anksčiau minėtu Bychovco kronikos tvirtinimu, jog Algirdas apsikrikštijęs dėl vedybų su Vitebsko (iš tikrųjų – Tverės) kunigaikštyte Julijanija. Rusų metraščiuose kalbama apie Algirdo

316


krikštą ir jo grįžimą į pagonybę: Algirdas dar tėvui gyvam esant apsikrikštijo dėl žmonos, bet naują kaukolę dvokiančių taukų išgėręs, senuoju bjauriu kvapu smirdėjo (Карамзин 4, nuoroda 267). Rusų metraščiuose minimas antras Algirdo krikštas ir vienuolio apžadų priėmimas prieš pat mirtį.

Narsaus kunigaikščio ir krikščionio Algirdo idealizavimas Lietuvos Di-džiosios kunigaikštystės metraštyje turėjo tarnauti XVI a. politiniams inte-resams. Kyla klausimas: ar sakmės kūrėjas rėmėsi tik raštijos stereotipais, ar vartojo ir žodines formules? Mėgindami atsakyti į šį klausimą, atkreipsime dėmesį į simbolių kalbą, kuri sakmėje vaidina svarbų, net siužetą organi-zuojantį vaidmenį.

Maskvos kunigaikščio pasiuntinys atneša Algirdui ugnies ir kardą. Taip Dmitrijus leidžia suprasti: būsiu tavo žemėje gražų pavasarį, tylią vasarą. Įdomi Algirdo reakcija: pradžioje jis išsiima iš maišelio kempinę ir titnagą ir, perda-vęs uždegtą kempinę pasiuntiniui, liepia pasakyti, kad Lietuvoje ugnies yra. Taigi žodį ugnis jis suvokia tiesiogine reikšme. Tačiau tuoj pat pats iššifruoja perkeltinę Dmitrijaus atsiųstų daiktų reikšmę kaip grasinimą užpulti gražų pavasarį, tykią vasarą. Apie savo ketinimus Lietuvos kunigaikštis taip pat kalba metaforomis: Būsiu pas jį Didžiąją dieną ir pabučiuosiu jį raudonu kiau-šiniu – per skydą ietimi; o jeigu Dievas padės, savo ietį priremsiu prie jo Maskvos Kremliaus sienos. Toliau Algirdas priešina save Dmitrijui: ne tas tikras karys, kuris kaunasi patogiu laiku, o tas, kuris vyksta mūšin nepatogiu metu.

Atkreipkime dėmesį į pažado smogti, pralieti kraują perkeltinės reikš-mės posakio panašumą į rusų bylinos apie Vasilijų Buslajevą pastovią for-mulę: Neduota kiaušinio Kristaus dieną / Tai duosiu tau kiaušinį Petro dieną (Былины новой записи: 261). Po šių žodžių Vasilijus šeria raudona kuoka (červlionyj viaz – ryškiai raudona kuoka / vėzdas) savo krikšto tėvui per galvą ir jį užmuša. Metraščio sakmės ir bylinos posakiuose kraujo pralieji-mas tapatinamas su apeiginiu kiaušinio dovanojimu ir figūruoja raudona – kraujo – spalva. Metraščio sakmės herojus Algirdas tuoj pat paaiškina pabu-čiavimo raudonu kiaušiniu reikšmę – žada pradurti skydą sulica (greičiau-siai, tai trumpa, svaidoma ietis; plg. sula kaip pavadinimo strela ekvivalentą baltarusių dainose, kurios būdavo atliekamos strėlės vedžiojimo / laidojimo apeigos metu; sulicy liackiji – lenkų ietys rusų XII a. kūrinyje „Žodis apie Igorio žygį“ ir kt.). Smūgio praliejant kraują gretinimo su Velykų papročiu pabučiuoti dovanojant dažytus kiaušinius metraščiuose daugiau neaptikta. Galima įtarti, kad sakmės kūrėjas šią poetinę formulę perėmė iš folkloro tradicijos.

317

SENOSIOS RAŠTIJOS ŽINIOS FOLKLORO DUOMENŲ KONTEKSTE · LIETUVOS METRAŠČIO SAKMĖ APIE ALGIRDO ŽYGĮ Į MASKVĄ: FOLKLORO IR RAŠTIJOS TRADICIJŲ DERINYS

Z

Bychovco kronikoje esama ir daugiau detalių, liudijančių autoriaus pa-žintį su rytų slavų liaudies poezija. Teigiama, kad atėjęs su kariauna prie lenkų miesto Zavichosto, Jogaila liepęs visiems kariams mesti į tvirtovę po lazdą, o po to padegęs primestas lazdas ir sudeginęs visą miestą (LM: 89). Rusų bylinoje apie Glebą Volodjevičių iš esmės tokia pati priemonė naudo-jama paimant Kryme buvusią graikų koloniją Korsunę: kariai primėtė strė-lių krūvą už miestą aukštesnę, o po to ją padegė (Астахова: 208). Metraščių liudijimuose apie Korsunės paėmimą tokių detalių nėra.

Karių daugybę hiperbolizuojančių panašių priemonių aptinkama skir-tingų tautų padavimuose (pvz., kariai išpila tik po vieną kepurę žemių – supila mas kalnas). Įdomu, jog Bychovco kronikoje atsižvelgiama į istorinį laiką: niekaip nemotyvuodamas, Jogaila teigia, kad apšaudyti miestą iš pa-trankų nepatogu; vietoj senovinių strėlių figūruoja paprastos lazdos.

Perkeltinės reikšmės formulių ir simbolinio veiksmo – atkaklaus siekio priremti ietį prie Kremliaus sienos – analogijų esama rusų raštijoje. „Žo-dyje apie Igorio žygį“ išsakomas kunigaikščio noras šalmu atsigerti iš Dono ir ietį nulaužti polovcų lauko gale, o rusų metraščio sakmėje apie Cargrado paėmimą teigiama, kad kaip pergalės ženklą kunigaikštis Olegas prikalęs savo skydą prie Bizantijos sostinės vartų. Visi paminėti karių simboliai yra giminingos semantikos – jie reiškia visišką pergalę kovoje su priešu, pasiektą absoliutų saugumą, kai apsigynimo ar puolimo priemonę galima panaudoti ne pagal tiesioginę jos paskirtį arba demonstratyviai pabrėžti, jog ji nebe-reikalinga. Palenkęs prie upės šalmu neapsaugotą galvą karys gali nebijoti priešo smūgio; ietis neatsukta į priešininko pusę ir net ne kario rankose, o nulaužta ar priremta prie sienos; kunigaikštis neprisidengęs skydu, o jį pa-lieka užkariauto miesto gyventojams kaip savo žygio atminimą. Kaip tik taip Algirdas paaiškina savo elgesį: jis privalo priremti ietį prie Kremliaus sienos kaip savo šlovės ženklą. Veiksmą palydi Algirdo žodžiai: Didysis Maskvos kunigaikšti, atmink, kad lietuvių ietis stovėjo prie Maskvos.

Sakmės tekste visi simbolių kalbos elementai iššifruoti. Kolektyvinėje atmintyje saugomuose folkloro kūriniuose tai aptinkama ypač retai – tik bendraujant su „pašaliniu“ (pvz., medžiagos rinkėju). Liaudies dainininkų nusiteikimas, kad visiems žinomų dalykų aiškinti nereikia, vėliau prisidėjo prie to, kad perkeltinės reikšmės tapo nesuprantamos. Raštijos tekstų auto-riai sąmoningai orientavosi į nežinančius amžininkus ir juo labiau – į ainius, todėl simbolinių įvaizdžių „vertimą“ jie laikė būtinu dalyku. Analizuojamoje sakmėje, kaip ir daugelyje kitų Viduramžių raštijos paminklų, kolektyvinėje

318


atmintyje saugomos ir žodžiu perduodamos poetinės priemonės pritaikytos prie kūrinių, skirtų individų atminčiai, poetikos reikalavimų.

Kadangi simbolių kalbos elementų analogijų aptinkama ir rusų raš-tijoje, ir sakytinėje tradicijoje, galima manyti, kad sakmės apie Algirdo žygį į Maskvą autorius gerai pažinojo šias abi tradicijas. Istorikai teigia, kad 1368 m. ir 1373 m. lietuvių žygiams Tverės kunigaikščiui Michailui palai-kyti vadovavo Algirdas, jo broliai Andrius ir Kęstutis bei šio sūnus Vytautas (LM: 228), tačiau sakmėje detaliai vaizduojamas tik Algirdas, o kiti kuni-gaikščiai neminimi. Bychovco kronikos pasakojimo apie kitą įvykį – pranciš-konų vienuolių nužudymą – pradžioje paminėtas vienintelis Algirdo žygio dalyvis Petras Goštautas, kuris, kaip minėta, ankstesnėje metraščio pastrai-poje išaukštintas kaip pirmas katalikybės platintojas Lietuvoje, pranciškonų vienuolyno Vilniuje steigėjas. Tyrinėdami Lietuvos metraščių padavimo apie Gedimino sapną ir Vilniaus įkūrimą santykius su sakytine tradicija, esame pastebėję šio kūrinio kaimynystę su kito Goštautų giminės atstovo išgarsinimu. Galima prielaida, kad sakmės apie Algirdo žygį, o gal ir kitų meniškų intarpų į Lietuvos metraštį kūrėjas priklausė Goštautų aplinkai arba panaudojo šios garsios giminės padavimus apie savo protėvius.

319

PASAKOJAMOSIOS TAUTOSAKOS BŪKLĖ

IR POKYČIAI

ŽEMAIČIŲ PASAKOS XIX A. IR XX A. PRADŽIOJE

Panašių pasakų esama įvairių pasaulio tautų repertuaruose, ypač daug jų giminingų ar nuo senų senovės kontaktuojančių tautų tradicijose. Tačiau net vienos tautos pasakose pastebimi tam tikri regioniniai skirtumai. Pamė-ginsime apibūdinti žemaičių pasakų sekimo tradicijos būklę XIX a. ir XX a. pradžioje, kai ji dar buvo mažiau veikiama raštijos ir žmonių migravimo.

Tyrinėjami XIX a. ir XX a. pradžioje žemaičiuose užrašyti 599 pasakų varian tai – spausdinti ir rankraštiniai tekstai. Daugiausia dėmesio skiriama stebuklinėms pasakoms, kurių tuo laikotarpiu užrašyta daugiausia (282 varian tai).

Apibūdinsime tekstų ypatumus, kuriais remiantis šiek tiek galima spręsti apie jų rinkėjus, užrašymo aplinkybes, regioninius pasakų bruožus ir apie to meto tradicijos būklę. Žemaičių pasakų tekstus lyginsime su ana-logiškais kitų Lietuvos regionų varian tais. Lyginimui naudojami detalūs

320


tekstų aprašymai „Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogo“ kartote-koje (LPTK) ir pasakų tipų bei jų versijų aprašymai dviejuose analitinio katalogo tomuose (KLPTK 1, 2).

Vadovaujamasi prielaida: archajiškiausių žanrų – pasakų apie gyvūnus ir stebuklinių pasakų – seniausi užrašymai gali padėti atskleisti žemaičių regiono pasakų bruožus ir to meto sekimo tradicijos būklę. Norint spręsti apie regiono pasakų ypatumus, stengiamasi išskirti savitus, kitų Lietuvos regionų varian tuose nesančius pasakų epizodus ar ištisus elementariuosius siužetus, įvairias tekstų turinio detales, ir pasistengti nustatyti jų atsiradimo priežastis.

Medžiagos rinkimas

Kadangi visi pasakų tekstai rašyti ranka, pirmiausia būtina aptarti po-žymius, priklausančius nuo medžiagos rinkėjų nuostatų ar kitų užrašymo aplinkybių. Pirmojo žinomo lietuvių pasakų rankraščio – Simono Daukanto rinkinio „Pasakos masių“ tekstai (pirmą kartą jie paskelbti leidinyje „Lie-tuvių tauta“ 1932 m., o antrą – 1984 m; mes remiamės pastarąja publi-kacija) buvo užrašyti Kretingos, Palangos ir Gandingos apylinkėse. Ran-kraštį studijavę skelbėjai mano, jog pasakas užrašę keli asmenys (Grigas 1983: 34). S. Daukantui talkininkų ieškojęs Jurgis Pabrėža teigė suradęs „do stodętelo“. Vienam jų „priwadzioojy Alseyka Kriaauczios“, o antras rašąs „ysz losnos gaalwos“ (Grigas 1983: 15). Iki šiol nežinoma, kurias pasakas rašė tiedu „studentėliai“, kur konkretūs varian tai užrašyti. Daugumos tekstų kalba gyva, vartojama daug dialogų, formulėmis tapusių posakių, pasakoms būdingos leksikos. Sakinių sandara atitinka tradicinį pasakų sekimo ritmą, tekstai „girdimi“, juos galima skaityti pasakų intonacijomis. Todėl many-tina, kad nemaža dalis varian tų užrašyta pasakotojams sekant ir stengiantis nuo jų neatsilikti. Ko gero, fiksuoti sekamą pasaką ir tuo pat metu ją savaip perpasakoti būtų nelengva. Be to, pateikėjai stebi rašantįjį ir neretai sugeba palengvinti jo darbą sulėtindami sekimo tempą (rašant pasakas ranka, tokią sekėjų paramą teko patirti ir šių eilučių autorei). Taigi rinkinio skelbėjų teiginys: „Klaidinga būtų manyti, kad užrašytojai perteikė kitų pasakotojų, o ne savo individualios kalbos tipiškas ypatybes, nes anais laikais apie pa-sakotojų kalbos manierą dar niekieno nepradėta galvoti ir jos nepaisyta“ (Grigas 1983: 35) – gerokai skubotas. Paprastai „savais žodžiais“ rašoma, kai

321

PASAKOJAMOSIOS TAUTOSAKOS BŪKLĖ IR POKYČIAI · ŽEMAIČIŲ PASAKOS XIX A. IR XX A. PRADŽIOJE Z

pasakas iš savo atminties fiksuoja niekada jų nesekę asmenys ir kai sekimą girdėję šiek tiek išsimokslinę medžiagos rinkėjai greičiausiai vėliau stengiasi tekstus pataisyti, bet perpasakodami ar suteikdami literatūrinę formą juos tik sugadina. Gerų pasakų sekėjų net rašymas labai nevaržo. Ši pastaba liečia XIX a. ar vėliau ranka užrašytus tekstus. Daliai S. Daukanto rinkinio tekstų būdinga rašto kalba, juose iš tikrųjų atsispindi užrašytojo individualybė, bet tuose varian tuose, kaip matysime vėliau, pastebima ir turinio netikslumų.

Mėginkime bent šį tą apie medžiagos rinkėjus ar pasakotojus sužinoti iš pačių tekstų. Keliolikoje stebuklinių pasakų varian tų yra išplėtotos pabai-gos – teigiama, jog pasakotojas dalyvavęs triukšmingose pasakos personažų vestuvėse. Aukštaičių pasakotojai dažniau teigia ten alų midų gėrę, bet bur-noje neturėję, rečiau skirtinguose regionuose aptinkama pabaiga, kurioje sekėjas sako gavęs dovanas, bet jas praradęs, o žemaičiuose šiek tiek dažniau nei kitur priduria, kad likęs nuogas ir turėjęs slėptis, bet kartu su pakulomis ar lapais buvęs įkištas į patranką ir iššautas. Paprastai sekėjas atšaunamas ten, kur gyvena ar seka pasaką (minimas tikro kaimo pavadinimas).

Vienos S. Daukanto rinkinio pasakos pabaiga netikėta: sakoma, kad pa-sakotoją atšovę į Vilniaus guberniją (DŽT 2 490). Kadangi tekste atsispindi žemaičių tarmės ypatumai, galima manyti, jog pateikėjas (ar iš savo atmin-ties rašęs asmuo) pakartojo ne Žemaitijoje girdėtą pasaką. Beje, šiame ir dar viename S. Daukanto rinkinio tos pačios pasakos varian te (DŽT 2 489) bei aukštaičių tekstuose vaizduojamos eželio vedybos, o kituose žemaičiuose užrašytuose kūrinio varian tuose – vėželio vedybos. Be abejo, tai neesminė detalė, bet pastebėtas personažo varijavimo dėsningumas ją sureikšmina.

Dar vienas S. Daukanto rinkinio varian tas baigiamas vestuvininkų šė-limu ir priduriama, kad iššautas pasakotojas atlėkęs ant kalno Gužauskio ir tebgyvenu ant to kalno po dzis dzien“ (DŽT 2 500). Mums nepavyko rasti tokio kalno (veikiausiai jis pavadintas žemės savininko ar netoliese gyve-nusio žmogaus pavarde). Tekste yra tarmėje įprastų svetimybių, bet sakinio pabaiga rodo, jog pasakotojas neretai kalbėjo lenkiškai.

Pasakos apie ištikimą tarną tekstas užrašytas rašto, net kanceliarine kalba: jame nemažai lietuvių kalbai nebūdingų inversijų. Į kūrinį įterptas pamokymas tarnams sekti pasakos herojaus pavyzdžiu ir priduriama: Negu aš jei teip slūžysiu, kuomet jei ponas Dievas duos man poną dvasišką, kursai čia rašau (DŽT 2 494). Po šių žodžių pasaka tęsiama. Noras tarnauti dvasiškam ponui ir esamojo laiko veiksmažodis rašau greičiausiai rodo, kad tekstą iš atminties rašė neaukšto statuso žmogus.

322


Rašto kalbai artimesnė ir pasakėčių kalba (DŽT 2 459, 467, 469–474). Dvi pasakėčios (DŽT 2 472, 474) Lietuvoje daugiau neužfiksuotos, o viena dar kartą aptikta tik žemaičiuose (DŽT 2 468). Greičiausiai šiuos kūrinė-lius iš savo atminties rašė mokslo ragavę ir nuo sakytinės tradicijos nutolę asmenys.

Daugiausia pasakojamosios tautosakos varian tų (apie 700) XIX a. pa-baigoje surinko Mečislovas Davainis-Silvestraitis. Iš jo kartu su talkininkais užrašytų tekstų yra 357 žemaičių pasakų varian tai; 193 tekstai – stebuklinės pasakos. M. Davainis-Silvestraitis ėmė intensyviai rinkti medžiagą, kai susi-pažino su Edmundo Veckenstedto 1883 m. paskelbtu falsifikuotų „Žemaičių mitų“ rinkiniu. Neatpažinęs falsifikatų, jis klausinėjo žmones apie niekam negirdėtus dievus ir dievaičius, tačiau pateikėjai dažniausiai pasakojo tradi-cines sakmes ir pasakas (Kerbelytė 1973: 13–16). Dabar sunku pasakyti, ar egzotiškus personažų vardus, dievaičius, lietuviškus vietovardžius ir tolimų kraštų pavadinimus įterpė sufleruojančių klausimų paskatinti pateikėjai, ar tekstus, ypač rinkimo pradžioje, taip „praturtino“ pats užrašytojas. Šie in-tarpai iš esmės nepaveikė pasakų turinio ir stiliaus: M. Davainis-Silvestraitis rašė kruopščiai, atspindėjo pasakų sintaksės ypatumus ir žemaičių tarmę. Ypač autentiška ištikimo jo padėjėjo Vincento Bakučio iš savo atminties bei iš kaimynų užrašytų pasakų kalba. M. Davainis-Silvestraitis pasakas „dosłownie“, t. y. pažodžiui, vertė į lenkų kalbą, meniškus posakius bei formules pateikdamas ir lietuviškai. Labai daug pasakų lietuviškų origi-nalų dingo juos slapstant spaudos draudimo laikais. Liko jų vertimai į lenkų kalbą – Varšuvoje lenkų folkloristo Jano Karlovičiaus rūpesčiu paskelbti du „Podania Žmujdskie“ tomai (DSPŽ 1–2), parengtas spaudai trečiojo tomo rankraštis (DSPŽ 3) ir dar kitiems reikalams verstų pasakų rankraštis (DSP). Visi M. Davainio-Silvestraičio vertimai ir keli lenkų kalba užrašyti tekstai pristatyti spaudoje (DSPSO: 409–434).

Kiti žemaičių pasakų rinkėjai buvo ne tokie produktyvūs, bet ir nebuvo linkę ieškoti labai senoviškų, net pagoniškų prisiminimų. Pirmoji žinoma autentiškų žemaičių pasakų publikacija – J. Karlovičiaus 1887 m. lenkiškai paskelbti 4 tekstai (KPBL 48, 65, 67, 83). Rusų kalbininkas Aleksandras Pogodinas taip pat užrašė 4 žemaičių pasakas; originalus ir vertimus į rusų kalbą 1894 m jis paskelbė periodiniame leidinyje «Живая старина» (visas A. Pogodino užfiksuotas sakmes ir pasakas perspausdino Jonas Basanavi-čius –BsLPĮ 2 1–9). Nemažai žemaičių pasakų apie gyvūnus užrašė Šilu-tės gydytojas Hugo Sheu; jos vėliau buvo paskelbtos kartu su vertimais į

323


vokiečių kalbą (SchPP). H. Scheu rankraštyje yra ir kitų žanrų pasakų, prie kai kurių tekstų nurodoma, kad užrašyta 1860 m. Telšiuose (LTR 1583). Iš savo atminties 18 žemaitiškų pasakų užrašė Antano Baranausko paskatinti kunigų seminarijos klierikai (pirmą kartą tekstai paskelbti 1920 m. – BLM). Kitų rinkėjų užrašytos pasakos buvo paskelbtos tik XX a. pabaigoje arba iki šiol tebėra rankraščiai.

Dalis rinkėjų – žymūs rašytojai ir kiti kultūrai nusipelnę žmonės (Že-maitė, Vaižgantas, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė) bei jų paskatinti talkininkai – nežinomi Lauryno Ivinskio bei Povilo Višinskio korespondentai (LRš), kalbininkas Kazimieras Jaunius. 1874 m. 6 pasakas tarmiškai užrašė pons Vaicekauskis miedinčius šveiseusi kunigaikšti Bagdona Eginski (RA: 477–525), vieną pasaką iš elgetos nuo Luokės užrašė žymus tautosakos rinkėjas Matas Slančiauskas (SlŠLP 120). 1903–1905 m. 14 pasakų savo gimtinėje Šiluvos valsčiuje užrašė būsimasis žymus gamtininkas Pranas Šivickis (LMD I 144, I 315). Apie kitus užrašytojus be jų pavardžių ar tik slapyvardžių iki šiol daugiau nieko nežinoma. Ypač kruopščiai 16 pasakų užrašė Pranas Uoselis (LMD I 558, I 897), 14 pasakų – „Briedžio“ slapyvardžiu žinomas asmuo, po vieną pasaką užrašė Teofilė Mineikaitė, A. Milašius, J. Savickis, Bajorinas, Galvočius, „Žuvis“ (BsLP 2, BsLPĮ 2). Kartais duomenys apie užrašytojus šiek tiek panašūs ir skatina spėlioti. Ateityje turėtų paaiškėti, ar Kvėdarnos apylinkėje pasaką užrašęs J. K. – tai Kazimieras Jaunius, ar J. Basanavičiaus pristatytas kaip „Briedis“ ir A. Baranausko talkininkas Brydis – ne tas pats asmuo ir pan.

Pasakų repertuaras

Kaip minėjome, XIX a. ir XX a. pradžioje žemaičiuose užrašyta pa-lyginti daug stebuklinių pasakų (282 tekstai). Kitų žanrų pasakų užrašyta gerokai mažiau: 51 pasaka apie gyvūnus, 9 pasakėčios, 64 pasakos-legendos, 71 novelinė pasaka, 14 parabolių, 34 pasakos apie kvailą velnią, 69 buiti-nės pasakos, 4 melų pasakos ir 1 formulinė pasaka. Nors atstovaujami visi lietuvių pasakų žanrai, spręsti apie jų populiarumą to meto tradicijoje gana sunku, nes dalis medžiagos rinkėjų orientavosi į „rimtas“ pasakas.

Apie XIX a. ir XX a. pradžios žemaičių pasakų repertuarą šiek tiek galima spręsti pagal tai, kokių kūrinių varian tų užrašyta. Daugelio pasakų žanrų negausūs tekstai vargu ar atspindi repertuarą. Galima atkreipti dėmesį

324


į tai, kad žemaičiuose neužrašyta tų pasakų apie gyvūnus, kurios populia-rios Lietuvos rytuose ir rytų slavų tradicijose. Tai pasakos „Vilko giedoji-mas“ (K 1.2.3.3. / AT 163), „Meška reikalauja savo vilnų“ (K 1.2.1.16. / AT 163 B*), „Smalinis veršelis“ (K 1.1.2.13. / AT 159). Keista, kad tyri-nėjamu laikotarpiu niekas neužrašė žemaičiams ypač būdingos daug kur žinomo siužeto atmainos apie Striukę Bubę, ėjusią į dvarą avių vogti ar į pragarą sielų vaduoti (K 1.1.1.18. / AT 210).

Gana gausūs žemaičių stebuklinių pasakų varian tai teikia daugiau duo-menų žemaičių kūrinių repertuarui vertinti. Lietuvių stebuklinių pasakų varian tai daugiau ar mažiau atitiko 174 AT siužetų tipus ar jų fragmentus, o XIX a ir XX a. pradžios žemaičių pasakų tekstai priskirti 102 AT tipams. Visi lietuvių stebuklinių pasakų varian tai priskirti 74 struktūriniams-seman-tiniams tipams, o ankstyvieji žemaitiški tekstai – 51 tipui (KLPTK 1, 2). XX a. viduryje nemažai žemaičių pasakų užrašė mokytojai ir moksleiviai, antrojoje pusėje – profesionalai folkloristai, kraštotyrininkai bei kiti patyrę medžiagos rinkėjai, todėl repertuaras gerokai pasipildė. Pastebėta tenden-cija: jei pirmieji medžiagos rinkėjai užfiksavo po kelis tos pačios stebuklinės pasakos varian tus, XX a. viduryje ir antrojoje pusėje užrašyta varian tų, kurie priklauso tam pačiam AT tipui. Kai remiantis kiekvieno teksto analize AT varian tai šių eilučių autorės buvo priskirti struktūriniams-semantiniams ti-pams ir versijoms, šalia kelių senųjų žemaičių tekstų atsistoja keli ar net ke-liolika vėliau užrašytų to paties regiono varian tų. Tai rodo, kad šios pasakos ilgai buvo perduodamos iš kartos į kartą, o jų pobūdį tradicija kontroliavo.

Kelių XIX a. Žemaitijoje tik po vieną kartą užrašytų pasakų varian tų nepadaugėjo. Pasakos „Sesuo ir devyngalvis slibinas“ (K 1.1.1.4. / AT 312) vienintelį varian tą užrašė M. Davainis-Silvestraitis (DSPŽ 3: 249). Raseinių valsčiaus Pakalnupių kaime Uršulė Mačiulienė, 50 metų amžiaus, jam papa-sakojo unikalią pasaką (DSPSO 1). Tekste sujungti du siužetai. Pirmajame pasakojama apie karalaitį, kuris ieškojo nuotakos, mokančios susiūti siūlę be siūlės, užlopyti lopą be lopo ir grąžinti tris vėles, keliu einančias. Herojus tokią nuotaką rado: kai mergaitės motina ragana tris kartus išplėšė jo plaučius, mergaitė juos sugrąžino taip, kad nė žymės neliko. Nieko panašaus lietuvių pasakose nėra. Kol kas tokio siužeto nerasta nei tarptautiniame kataloge, nei nacionaliniuose pasakų kataloguose. Antrajame šio teksto siužete pasakojama apie nuotakos motinos užduoties vykdymą. Jame irgi yra lietuvių pasakose neaptiktų epizodų, bet jis vis dėlto primena kūrinį „Prašoktos kurpaitės“ (K 3.1.0.9. / AT 306). Gaila, kad M. Davainis-Silvestraitis nepasiteiravo, iš

325


ko pateikėja šią pasaką išmoko. Moterys gerokai sėslesnės už vyrus, XIX a. raštingų kaimo moterų irgi buvo nedaug, vadinasi, pasakotoja turėjo girdėti kito žmogaus sekimą, ir gal ne kartą, nes tekstas darnus ir meniškas. Kitą iš svetur perimtą pasaką „Saulė ir vėjų motina“ M. Davainis-Silvestraitis užrašė iš talentingo pasakotojo Antano Ulinskio (remdamasis šiuo tekstu, A. J. Grei-mas mėgino rekonstruoti lietuvių Aušrinės mitą – Greimas 1990: 113–184). AT kataloge aprašyti tik analogiški indų pasakos varian tai (AT 516B), o Lina Valiukaitė Lietuvoje užrašytą tekstą lygino su panašiais indų, graikų ir albanų varian tais (Valiukaitė 2003). ATU kataloge šis siužetas sujungtas su siužetu 302B. Varian tų bibliografijoje nurodoma, kad numeriu AT 516B pažymėtas siužetas aprašytas Azijos ir net Afrikos tautų pasakų kataloguose, o Euro-poje – tik bulgarų ir graikų pasakų kataloguose.

Du unikalūs žemaičiuose užrašyti pasakų tekstai įdomūs kaip liudiji-mai, jog iš svetur savo tradicijai nebūdingus kūrinius gali perimti smalsūs ir talentingi žmonės, tačiau naujoje dirvoje tie kūriniai neilgaamžiai: tradicija jų nepriima.

XX a. pradžioje žemaičiuose užrašytas vienintelis tradicinės lietuvių pasakos varian tas, o vėliau aptinkami jau iš pasakų knygų ar kitaip išmokti XX a. išpopuliarintų kūrinių varian tai. Pavyzdžiui, taip atsitiko su pasaka apie žalčio žmoną (K 1.1.1.23. / 3.1.0.2. + 1.1.1.23. / AT 425 M). Vie-nintelį savitų detalių turintį jos varian tą užrašė P. Šivickis. Kaip ir dalyje kitų varian tų, pasakos pradžioje skelbiama, kad mergaitė tekės už to, kas atspės, iš kokios odos pasiūti jos batukai. Iš ledo išlindęs žmogus su žuvies uo-dega atspėja: „Ogi iš utėlės“. Toliau siužetas gerokai sutrauktas, bet tradicinis (LMD I 315/4/). Vėliau užrašyti tos pasakos varian tai – netobuli išpopulia-rinto vakarų aukštaičiuose užrašyto varian to atpasakojimai. Pasakos „Gulbė pati“ (K 1.1.3.4. / AT 400*) vienintelis varian tas užrašytas tik XX a. antro-joje pusėje; tai irgi spausdinto aukštaitiško teksto miglotas atpasakojimas. Taigi norint spręsti apie žemaičių pasakų repertuaro pokyčius, kiekvieną XX a. viduryje ir antrojoje pusėje užrašytą varian tą būtina tyrinėti tekstolo-giškai. Tikėsimės, kad tas didžiulis darbas ateityje bus atliktas.

Kelių kituose Lietuvos regionuose net gana populiarių pasakų Žemaiti-joje nerasta nei XIX a., nei vėliau. Tai „Trys seserys nelaisvėje“ (K 3.1.0.3., 3.2.0.3. / AT 311), „Paukščiu paversta žmona“ (K 1.2.1.10., 1.2.1.12. / AT 405), „Oželis padėjėjas“ (K 1.1.1.4., 1.1.1.22., 1.1.2.3. / AT 314 B*), „Motina – lūšis“ (K 1.2.1.8., 1.2.1.10., 1.2.1.12. / AT 409). Žemaičiuose neužrašyta pasakų, kurių nedaug varian tų užrašyta ir kituose Lietuvos

326


regionuose. Galima manyti, kad stebuklinių pasakų atranka (archajiškų kūri-nių nykimas iš tradicijos) Žemaitijoje vyko kur kas intensyviau negu kituose Lietuvos regionuose. Teigti, kad ir senų senovėje šiame regione nesektos pa-sakos, kurių XIX–XX a. medžiagos rinkėjai neaptiko, nėra pagrindo.

Saviti tekstų elementai

Kai skelbiami tekstai tik priskiriami tarptautiniams siužetų tipams ir iš tarptautinio katalogo perkeliama informacija apie jų paplitimą Europos tautų tradicijose, gali susidaryti klaidingas įspūdis, jog pasakų sekėjai sta-biliai kartoja tam tikrus modelius. Kiekviename tekste galima rasti savitų detalių. Tačiau net tada, kai kūrinių aprašymai kataloge paremti kiekvieno teksto analize, tenka praleisti kūriniui nebūdingas detales ar neatspindėti individualių interpretacijų. Siekiant apibūdinti regiono pasakų ypatumus ir tyrinėjamo laikotarpio tradicijos būklę, šie „nukrypimai nuo normos“ gali būti iškalbingi. Nekomentuodami darnių siužetų tekstų, kuriuose esama neesminių pateikėjo ar užrašytojo individualybės požymių, apžvelgsime epizodus ir detales, kurių neaptikta analogiškuose kitų Lietuvos regionų varian tuose. Taip pat aptarsime netobulus, siužetų logikai prieštaraujančius dalykus (jie galėjo atsirasti ir dėl užrašytojų kaltės).

S. Daukanto rinkinio tekste „Šuo su kate susibarusiu“ (K 1.1.1.18. / AT 104) šuo eina kariauti paėmęs levą, mešką, britvoną, o katė – paėmusi gaidį (DŽT 2 458). Paprastai šioje lietuvių pasakoje naminis gyvūnas ar silpnas žvėrelis susipyksta su vilku. Pirmasis pasikviečia naminius gyvūnus, kurių vilko talkininkai laukiniai gyvūnai nepažįsta, palaiko pavojingais ir išsigandę pabėga (KLPTK 1: 48). Analizuojamame tekste laukiniai gyvūnai slepiasi, o katinas vieno jų uodegą palaiko pele, griebia ją ir išgąsdina žvėrį. Šis epizodas paimtas iš pasakos apie tai, kaip laukiniai žvėrys katiną palaikė baisiu žvėrimi (K 1.1.1.18. AT 103 A / 103 B*) ir liudija apie kūrinių sąveiką.

S. Daukanto rinkinio pasakėčia „Dvi pelės“ (K 2.1.2.3. / AT 112 ) baigiasi tuo, kad laukinė pelė pas naminę pelę išsigando, pasikvietė naminę pelę į svečius ir klastingai ją užmušė (DŽT 2 459). Pateikėjas ar užrašyto-jas nesuprato kūrinėlio esmės: laukinė pelė pamatė, kad naminė pelė tur-tinga, bet turi nuolat bijoti, ir nusprendė, kad lauke gyventi geriau (KLPTK 1: 100). Greičiausiai, nedėsningą pabaigą prikūrė pasakėčią primiršęs ir ją iš savo atminties rašęs asmuo.

327


„Pasakų masių“ rinkinio tekste „Senas savo mandrumu išeita visur“ vilkai sumano pirma iš namų išvarytus gyvulius pavaišinti, o paskui pa-pjauti, bet išsigąsta „svečių“ giedojimo ir pabėga. Sugrįžusį ir norintį į trobą įsiveržti vilką gyvuliai dar kartą išgąsdina (DŽT 2 461). Pirmas epizodas nelabai logiškas (vilkai žinojo, kas pas juos netyčia užklydo). Kai tekste yra antras giminingos semantikos epizodas, pirmasis nereikalingas; analogiš-kuose varian tuose jo ir nebūna. Pirmą epizodą galima laikyti pateikėjo ar užrašytojo improvizacija. Antras pasakos epizodas – tradicinis elementas, ap-tinkamas skirtingas pradžias turinčiose giminingose pasakose (K 1.1.1.18. / AT 130, 130A, B, C).

Pasakoje „Medinčius, levas ir lapė“ (DŽT 2 464; K 1.1.1.19. / AT 155) nėra svarbaus kituose žemaičių bei kitų regionų varian tuose esančio epi-zodo, kuriame sutikti žmonių nuskriausti gyvuliai patvirtina, kad už gerą užmokama piktu. Tekste lapė iš karto nori pamatyti, kaip levas buvo medžio prispaustas. Gyvulių „teismas“ sukelia rimtų apmąstymų apie gyvenimo dėsningumus. Greičiausiai sutrumpintą tekstą iš savo atminties užrašė jau-nas žmogus, kuriam laiminga pabaiga buvo svarbesnė už žmonių elgesio vertinimus.

Sudėtingų struktūrų stebuklinės pasakos turi daugiau galimybių va-rijuoti: pateikėjai gali pasirinkti kai kuriuos epizodus iš regiono tradicijoje žinomų kelių ekvivalentiškų elementų arsenalo. Todėl pirmiausia atkreip-sime dėmesį į panašius personažų veiksmus ar objektus, kurie aptinkami skirtingų pasakų kontekstuose.

M. Davainis-Silvestraitis užrašė net tris pasakos varian tus apie raga-niui / velniui pažadėtą sūnų, kuriam mergaitė padeda atlikti sunkias už-duotis (K 3.1.0.2., 3.1.0.11., 3.1.0.12. / AT 313A, C). Kai jaunuolis ir mer-gaitė sumano pabėgti, ji pavirsta debesimi ir neša jaunuolį (DSPŽ 2: 100, 434; 3: 40). Kituose varian tuose bėgliai mėto daiktus, kurie virsta kliūti-mis vytis, arba tampa neatpažįstami. Retuose varian tuose (vieną jų užrašė M. Davainis-Silvestraitis – DSPŽ 1: 88) išlaikiusiam bandymus jaunuoliui leidžiama grįžti namo.

„Briedžio“ užrašytame pasakos „Karalaičių vadavimas“ varian te (K 1.1.1.7. + 1.1.1.24. / AT 301A) grįžęs iš požemio stipruolis trobelėje randa tabakinę su paukščio plunksna, kurią pajudinus sulekia daug paukščių ir pristato puikius rūbus (BsLP 2: 249). Dalyje šios pasakos varian tų herojus susideda į kiaušinius išvaduotų karalaičių dvarus, o vėliau iš jų paima rūbus ir pristato juos karalaitėms. M. Davainio-Silvestraičio užrašytame tekste

328


(DSPŽ 1: 175) rūbus ir karietą iš tabakinės išima pamiršta žmona, padėjusi jaunuoliui vykdyti užduotis (K 3.1.0.11., 3.1.0.12. / AT 313C).

Pasakoje „Kova ant tilto“ (K 1.1.1.24. / AT 300A ) stipruolis kaunasi su slibinu, o jo draugai miega ir nemato ženklo, kad turi skubėti jam padėti; pamatę ženklą, jie atbėga arba bijo slibino ir niekur neina. M. Davainio-Silvestraičio užrašytuose varian tuose stipruolis prašo išleisti tik jo žirgą, bet draugai / karčemos šeimininkė miega ir nemato sutarto ženklo. Žirgas pats išplėšia tvarto stogą ir atbėga padėti (DSPŽ 3: 358, 382).

Lietuvoje labai populiarios pasakos „Karalaitė ant stiklo kalno“ (K 3.1.0.13. / AT 530) „Pasakų masių“ rinkinio varian te aptinkama reta ir ko gero archajiška detalė. Trečias brolis kvailys tris naktis eina prie tėvo kapo, ir tėvas kaskart jam liepia susirasti kaukolę ir pažiūrėti į vidų. Sūnus pažiūri ir pamato pulkus galvijų, kuriuos jis bet kada galės pasišaukti. Vis dėlto ši detalė nelabai suderinta su pasakos siužetu: kai kvailiui reikia užjoti ant stiklo kalno, jis pažiūri į kaukolę – atbėgęs žirgas atneša puikius rūbus ir herojų užneša ant kalno. Ko gero, pateikėjas ar užrašytojas jautė nenuo-seklumą ir įterpė dar vieną niekur neaptiktą, greičiausiai improvizuotą epi-zodą – laimėjęs karalaitės ranką, kvailys pažiūri į tris kaukoles ir su visomis galvijų bandomis dar kartą užkopia ant stiklo kalno (DŽT 2 495).

Viename M. Davainio-Silvestraičio užrašytame tos pačios pasakos varian te kvailys eina prie tėvo kapo ir gauna kepurę, kurios visko galima prašyti. Jis paprašo, kad atsidurtų ant stiklo kalno (DSPŽ 3: 328). Tai, ko gero, skubotai papasakota pasaka.

P. Uoselio užrašytoje darnaus siužeto pasakoje (K 3.1.0.12. / AT 554) senis išbando tris brolius ir liepia jiems surinkti daugybę lauke išbarstytų pinigų. Užduotį įvykdo tik trečias brolis kvailys, kuriam padeda jo anksčiau išgelbėtos skruzdės. Lietuvių pasakose šio elementaraus siužeto tipo varian-tuose liepiama išrinkti iš pelenų aguonas. P. Uoselio varian te kvailiui ski-riama užduotis: jis turi pasakyti, kuris iš trijų negyvų senių yra valgęs duoną su medumi. Bitė tai sužino (LMD I 558/15/). Nėra pagrindo šį epizodą priskirti prie improvizacijų, tačiau panašios užduoties nepavyko aptikti nei lietuvių, nei kitų tautų pasakose.

Stebuklinių pasakų varian tuose kartais praleidžiami esminiai epizodai. Pavyzdžiui, vargšas brolis neša į pragarą miežinį pyragą, bet ten jo nepanau-doja (DŽT 2 504). Kituose šios pasakos varian tuose vargšas vaišina velnius, o šie leidžia pasisemti nuo katilų putų (K 3.1.0.8. / AT 480 C*). Komentuo-jamame tekste vargšas nežinia kodėl prašo priimamas į pragarą. Kai velniai

329


bėga klausti Dievo, ar vargšą galima priimti, angelas šiam pripila putų į užantį. Velniai praneša, kad Dievas liepęs vargšui eiti namo, ir jį išleidžia (toliau pasaka sekama tradiciškai).

Stebuklinėms pasakoms nebūdingų detalių atsiranda dėl skirtingų žanrų sąveikos. Anksčiau apibūdintos pasakos „Karalaitė ant stiklo kalno“ (DŽT 2 495; K 3.1.0.13. / AT 530) pradžia beveik sutampa su buitinės pa-sakos apie trečią brolį kvailį, pelningai pardavusį veršiuko odą, labai dažna varian tų pradžia (K 1.1.2.13. / AT 1535). Buitinėje pasakoje mirštantis tėvas liepia sūnums statyti tvartus: kiek į kiekvieno brolio tvartą guvulių įeis, tiek šiam ir teks; kvailiui tenka tik nususęs veršelis. S. Daukanto tekste ši pradžia šiek tiek suderinta su dovanomis kapinėse: tarsi norima prie dalijantis pali-kimą gautų gyvulių kiekvienam sūnui pridėti po bandą.

Pasakos „Karalaitė ant stiklo kalno“ varian te kvailys pagauna marių kumelę, ją pakausto deimantinėmis pasagomis ir užjoja ant kalno (DSPŽ 1: 220). Kituose regionuose užrašytuose varian tuose kvailys irgi atranda racionalių būdų, kaip patekti ant kalno: jis apvynioja žirgo kojas autais arba užmeta virvę ant karalaitės sosto ir pats save užsitraukia (KLPTK 1: 247). Tai atvejai, kurie liudija apie stebuklinių pasakų epizodų buitines interpre-tacijas.

Anksčiau nagrinėtas pasakos „Kova ant tilto“ varian tas (DSPŽ 3: 382) užbaigiamas buitinės pasakos epizodu: stipruolis delnu užmuša daug musių ir prisisega užrašą Vienu kirčiu keturiasdešimt galvų. Šis epizodas visiškai nesiderina su tikro stipruolio įvaizdžiu.

Varian tuose aptinkama ir bereikalingų aiškinimų, kurie taip pat ken-kia stebuklinių pasakų meniškumui. Pavyzdžiui, pasakos „Brolių ieškanti sesuo“ (K 3.1.0.6. / AT 451) varian to pabaigoje prie nekalbančios ir sude-ginti pasmerktos sesers atskuba žmonėmis virtę broliai ir pavogtieji vaikai. Sesuo ima kalbėti ir aiškina, kodėl nekalbėjo, pasako, kas pavogė jos vaikus, vienas sūnus aiškina, kaip balandėlis jį su broliu išmaitino (DŽT 2 491). Šioje teksto vietoje nuosekliai naudojama rašto kalba; ji nepasižymi me-niškumu. Tokių aiškinimų kur kas dažniau pasitaiko varian tuose, kuriuos pateikėjai užrašo iš savo atminties: nematydami klausytojų reakcijos, jie tarsi kreipiasi į pasakų nepažįstančius skaitytojus ir nepasitiki, kad šie sugebės užpildyti vaizduotei paliktą erdvę.

Du tyrinėjamo laikotarpio pasakų varian tai užbaigiami šiek tiek į etio-logines sakmes panašiais aiškinimais. Viename jų sakoma, kad išdrabstyto raganos kūno gabalai užkritę ant medžių, bet drebulei mažiausiai tekę; todėl

330


ji iš pykčio dreba (KPBL 48). Kitos pasakos pabaigoje teigiama, kad esančios trijų veislių katės: vienos viską pjauna, kitos pjauna peles ir žiurkes, o trečios žiurkių nepjauna (BsLPĮ 2 14). Šių aiškinimų analogijų nežinoma; tai gali būti pateikėjų improvizacijos.

Tekstuose aptinkama ir „modernių“ detalių. Apie toli esančio herojaus mirtį sesuo sužino, pamačiusi atsimainiusį jo portretą (DŽT 2 486). Kitoje pasakoje herojus turi atramento ir popieriaus; jis liepia karaliui pasirašyti, kad daugiau nekariaus (DŽT 2 488). Bokšte uždarytą karalaitę lankantis jaunikai-tis surandamas pagal malioriaus nupieštą svečio portretą (BsLPĮ 2 25).

Retą žanrų sąveikos atvejį aptinkame tekste „Karaliaus duktė su žal-čiu apsižanijo“ (DŽT 2 487), kurį skelbėjai palaikė savitu išpopuliarintos pasakos apie žalčio žmoną varian tu (Grigas 1983: 37), o paaiškinimuose prirašė AT 425A siužeto numerį. Tai tradicinė sakmė, kurioje vaizduojama mergina, maldai skirtą laiką praleidžianti darželyje, niekaip neišsirinkdama tinkamų gėlių. Ji baudžiama: aplink jos kaklą apsivynioja žaltys. Pabaigoje žalčio odą nusimetęs angelas paaiškina taip pasielgęs, kad kiti taip neda-rytų, ir dingsta. Analogiškose sakmėse mergina mišių metu uogauja miške / žmogus medžioja / vėžiauja ir kt. Papročio laužytojas įvairiai baudžiamas (KLPTK 3: 141). Su pasaka S. Daukanto rinkinio sakmę sieja tik tai, kad žal-tys reikalauja pažado tekėti. Mergaitė net sutuokiama su žalčiu bažnyčioje. Tai irgi keista detalė: pasakose tuoktis į bažnyčią vežama varlė, kiaulytė, šieno kupeta bei mergaitę vedantis ežiukas dar karietoje virsta žmogumi, o po jungtuvių vėl tampa gyvūnu. Taigi pažado tekėti išgavimas – tik pa-sakos apie vedybas su gyvūnu reminiscencija (siužeto tiksliai identifikuoti neįmanoma, nes panašus ar net tapatus elementarusis siužetas aptinkamas kelių kūrinių struktūrose).

Kaip matome, mėginimai suderinti skirtingų žanrų elementus viename kūrinyje pakenkė jų vientisumui, įvaizdžių darnai. Žanrų difuzijos atvejai rodo, kad žemaičiuose XIX a. jau silpnėjo tradicijos kontrolė ir reiškėsi kū-rinių gadinimo procesai.

Žemaičių pasakose yra lietuvių pasakoms nebūdingų elementų, per-imtų iš kitų tautų kūrybos. A. Pogodino užrašytame pasakos apie varlę žmoną varian te (BsLPĮ 2 8) pabėgusi žmona surandama sėdinti apkaus-tyta geležiniais lankais. Lankai nukrenta, kai vyras šeria žmonai per ausį. Iš teksto neaišku, kodėl nekalta žmona turi taip kentėti (paprastai kenčia žmo-nos ieškantis varlės odą sudeginęs vyras). S. Daukanto rinkinio varian te, kuriame sudeginama vyro-ežio oda, prieš dingdamas vyras kur tik ranką

331


dėjęs, čia vien gelžis paliko – žmona sukaustoma, kad net pajudėti negali. Suradęs jos vyrą tėvas pasako, kad duktė sunkumoj; ežys liepia jai ateiti. Žmona suranda vyrą ir įvykdo sunkias užduotis (mariose susemia baltas putas, kartu su vyru perplaukia marias, pereina per ugnį, atpažįsta gandru ir arkliu paverstą vyrą), bet apie ją kaustančias geležis neužsimenama (DŽT 2 490). Šiuodu epizodus padeda suprasti vengrų, rumunų, moldavų tradici-jose užfiksuoti pasakos apie mergaitės vedybas su žalčiu / gyvate varian tai. Kai vyro gyvūno oda sudeginama, jis įsižeidžia ir šeria žmonai per veidą – ji sukaustoma geležiniais lankais. Išbėgdamas vyras pasako, kad lankai nukris tik tada, kai žmoną palies jo ranka. Sukaustyta žmona negali pagimdyti kūdikio, ilgai ieško vyro, o suradusi prašo, kad šis ją paliestų. Tada lankai nukrenta, žmona pagimdo kūdikį (pvz., OUV 2).

Pasakos „Karaliaus šuo“ (K 1.2.1.10. / AT 449) M. Davainio-Silvestraičio užrašytame varian te aptinkama rytų tautų pasakoms būdinga pradžia ir dėl jos neįprasta tapusi kūrinio kompozicija. Brolis nušauna zuikį, jį iškepa, pusę suvalgo, bet staiga kita pusė zuikio pabėga. Brolis stebisi, o zuikis nubėgdamas pasako, jog jis dar labiau stebėtųsi, jeigu pamatytų Joną Nelai-mingąjį. Brolis suranda kumele ariantį žmogų. Tai Jonas Nelaimingasis. Šis paaiškina, kad kumelė – tai jo žmona, ir, pradėjęs nuo pabaigos, papasakoja visą savo vedybų su ragana ir virtimo gyvūnais istoriją (DSPŽ 3: 102).

Šie ir anksčiau minėti kitų tautų kūrinių poveikio atvejai liudija, kad XIX a. žemaičiuose buvo su kitų tautų pasakomis susipažinusių žmonių. Deja, mes nieko negalime pasakyti apie pažinties aplinkybes. Pasakų sekėjų pastangos praturtinti žinomas pasakas patikusiais kitų tautų kūrinių epizo-dais ne visada buvo sėkmingos, nes naujovių esmės jie iki galo nesuprato.

Reta pasakų formos ypatybė

XX a. antrojoje pusėje Žemaitijoje beveik neužrašoma pasakų, ku-riose būtų eiliuotų ir pateikėjų dainuojamų intarpų. Todėl linkstama ma-nyti, kad šiam regionui intarpai nebūdingi (Grigas 1983: 37). Vis dėlto XIX a. tekstuose eiliuotų intarpų esama. Kartais jie neišskirti grafiškai, bet eiliavimas lengvai atkuriamas. Tai liudija, kad šiuos teksto fragmen-tus atlikėjai turėjo bent išskirti intonacijomis. M. Davainio-Silvestraičio vertimuose į lenkų kalbą visi eiliavimu pasižymintys fragmentai pateikti ir originalo kalba. Be to, dauguma tokių fragmentų panašūs į analogiškus

332


aukštaičių ir dzūkų pasakų dainuojamus intarpus. Deja, žemaičių pasakų rinkėjai niekur nenurodė, ar eiliuoti fragmentai buvo dainuojami, ar sa-komi. Pateikiame XIX a. žemaičių tekstuose esančius ryškiausius eiliuo-tus fragmentus (remdamiesi analogijomis, kai kurių fragmentų eiliavimą išryškinome grafiškai).

Norintis išsigelbėti berniukas taip kreipiasi į paukščius:

Gervinėli, žąsinėliMesk man po plunksnelę –Ir aš lėksiu drauge (DSPŽ 1: 32).

Devynių brolių sesuo vyksta pas brolius ir kreipiasi į savo kumelę:

Kur tawa diewin žirgaj,Tynai mana diewin‘ brolej.

Raganos tarnaite laikoma sesuo gano brolių arklius ir verkia. Brolis klausia:

Ar cze litus lije,Ar cze rasa kranta?

Sesuo atsako:

Nej cze litus lije,Nej cze rasa kranta –Jūsų sesula gailyj werkie (KPBL 48).

Devynių brolių sesuo sėdi medyje, kurį devyngalvis graužia. Ji prašo paukščių, kad apie tai praneštų jos broliams. Varna nuskridusi tik su-kranksi:

Kran kran, kažes šūds,Kran kran, kiaulės šūds.

Nuskridusi gegutė kukuoja:

Kukū, devyni broleliai,Dešimta sejelė,Balnokite žirgus, kukū,Provykite strielbas, kukū,Lakinkite kurtus, kukū.

333


Sesuo girdi brolius atjojant:

Miškas dunda, pušis braška – Ar ne mano broliai atjoja? (DSPŽ 3: 249).

Lapė neša vištą, o ta šaukia:

Katin, katin, gelbėk mane – Neša mane per aukštus kalnus,Per žalias girias.

Katinas groja prie lapės urvo:

Šešta pati, šešta patiSu penketu vaikų (DŽT 2 462).

Vėliau užrašytuose žemaičių pasakų varian tuose eiliuotų ir net rečita-tyvu tariamų intarpų taip pat retkarčiais pasitaiko. Šio poetikos elemento nykimą galima stebėti ir aukštaičių bei dzūkų pasakose: kartais intarpai tik deklamuojami, kartais jie sutrumpėja, keičiami neeiliuotais stabilios formos sakiniais, pagaliau dainuojami personažų monologai ar dialogai laisvai atpa-sakojami. Todėl galima manyti, kad eiliuoti intarpai, kaip ir kiti archajiški folkloro požymiai, žemaičiuose nyko anksčiau.

XIX a. ir XX a. pradžioje žemaičiuose užrašytos pasakos yra neatski-riama lietuvių nacionalinės pasakų tradicijos dalis. Beveik visi tuo laiko-tarpiu Žemaitijoje surinkti varian tai priklauso tiems patiems kūrinių ti-pams, kuriems priskirti ir kitų Lietuvos regionų pasakų tekstai. Daugumos varian tų siužetai darnūs, užrašytojai sugebėjo užfiksuoti autentiškus pasakų kalbos ir stiliaus ypatumus. Dalis tekstų užrašyta rašto kalba.

Esama regioninių repertuaro skirtumų: 1) kai kurių pasakų apie gyvū-nus ir stebuklinių pasakų siužetų tuo laikotarpiu ir vėliau čia neužfiksuota, 2) XX a. išpopuliarintų stebuklinių pasakų XIX a. užrašyta vos po vieną kitą varian tą, o vėliau aptikti jau iš knygų ir kitų šaltinių išmokti netobuli atpasakojimai.

Tekstuose pasitaiko kitų Lietuvos regionų pasakose nesančių epizodų ir detalių. Savitų elementų atsirado dėl įvairių priežasčių: 1) dalį pasakų netobulai prisiminė asmenys, kurie rašė iš savo atminties, 2) dalyje stebukli-nių pasakų varian tų naudojami buitinių pasakų epizodai ir improvizacijos, 3) pateikėjai stengėsi praturtinti kūrinius kitų tautų pasakų fragmentais; užfiksuoti ir ištisi iš svetur perimti kūriniai.

334


XIX a. užrašytuose tekstuose pasitaiko eiliuotų intarpų, kurie labai reti vėlyvuose žemaičių pasakų varian tuose.

Analizuotų pasakų ypatumai leidžia teigti, jog pasakų sekimo tradicijos pokyčiai Žemaitijoje vyko anksčiau negu Aukštaitijoje. Ko gero, tai ypač lėmė kitokios žmonių gyvenimo sąlygos (čia gerokai anksčiau į vienkiemius išskirstyti kaimai) ir artimesni kontaktai su vakarų kaimynais.

335

RASEINIŲ APYLINKIŲ PASAKŲ RAIDOS TENDENCIJOS

Pasakų raidos vėlyvojo etapo tyrinėjimai svarbūs keliais požiūriais. Kadangi pasakų ištakos siekia senus laikus, o jas užrašinėti pradėta gana vėlai, kūrinių raidos dėsningumų nustatymas gali padėti spręsti įvairias šios tautosakos rūšies istorijos problemas. Labai svarbu išsiaiškinti, kaip pasakos prisitaiko prie naujų socialinių sąlygų, kokia pasakų tradicijos būklė ir jos perspektyvos. XX a. pasakų tradicijos procesus tyrinėjo daugelis moksli-ninkų: aptariamas įžymių pasakotojų repertuaras ir sekimo maniera, ap-žvelgiama ekspedicijų medžiaga, rengiamos specialios ekspedicijos į vietas, kur XIX–XX a. pradžioje buvo surinktos stambios tautosakos kolekcijos, užrašinėjama iš garsių pateikėjų palikuonių ir pan.

Lietuvių kalbos ir literatūros instituto (toliau LKLI) 1973 m. ekspedi-cija Raseinių ir Jurbarko rajonuose buvo speciali: jos dalyviai dirbo tose vie-tose, kur XIX a. pabaigoje intensyviai tautosaką rinko Mečislovas Davainis-Silvestraitis (1849–1919). Buvo klausinėjama daugelio pasakų siužetų, kuriuos užfiksavo šis tautosakos rinkėjas bei jo talkininkai. Remdamiesi M. Davainio-Silvestraičio XIX a. surinktų pasakų lyginimu su 1967 m. iš vienos pateikėjos užrašytais kūriniais ir minėtos 1973 m. ekspedicijos me-džiaga, atsižvelgdami į ekspedicijos metu atliktus stebėjimus, pamėginsime apibendrinti pasakų tradicijos ir pačių kūrinių pakitimus.

Apie tradicijos būklę buvusioje Raseinių apskrityje XIX a. pabaigoje sprendžiama remiantis 560 pasakojamosios tautosakos tekstų (iš jų 368 pa-sakos), o apie padėtį XX a. pabaigoje – 477 tekstais (iš jų 165 pasakos). Apibūdinant pasirinkto regiono pasakų raidos dėsningumus atsižvelgiama ir į daugelio kitų tautosakinių ekspedicijų medžiagą bei jose dalyvavusios autorės stebėjimus.

Lyginant XIX a. ir XX a. antrojoje pusėje tame pačiame regione užra-šytas pasakas tenka atsižvelgti į tai, kad buvo naudojamos skirtingos medžia-gos rinkimo metodikos, skyrėsi tikslai ir sąlygos. Apie M. Davainio-Silvest-raičio medžiagos rinkimo principus, apie to meto pasakotojus tenka spręsti iš užrašytų tekstų ir duomenų apie pasakotojus; atsižvelgiama į kitų to meto tautosakos rinkėjų medžiagą.

336


XIX a. pabaigos ir XX a. antrosios pusės pasakotojai

Raseinių apskrityje ir Kauno apskrities Stakių valsčiuje M. Davainis-Silvestraitis bendravo su 247 pasakotojais, o tuose kaimuose, kuriuose už-rašinėjo LKLI tautosakinės ekspedicijos dalyviai, jis buvo suradęs 92 pa-sakotojus. Iš M. Davainio-Silvestraičio susirašinėjimo su lenkų folkloristu Janu Karlovičiumi ir pastabų pasakų rankraščiuose aiškėja, kad jis stengėsi apklausti kuo daugiau žmonių ir užfiksuoti kuo įvairesnę medžiagą. Todėl iš daugumos pateikėjų užrašytas vos vienas kitas kūrinys; daugiau pasakų pa-sekė tik trys asmenys. XIX a. medžiagoje labai nedaug nebaigtų, nelogiškų pasakų. Dauguma jų – nuoseklūs, išraiškingai pasekti kūriniai. Tai rodo, kad pasakotojai tas pasakas sekė ne kartą arba bent nuolat girdėjo sekant. Pasako-tojų gausa taip pat liudija tradicijos gyvybingumą: ko gero po vieną kitą kū-rinį galėjo pasekti daugelis suaugusių valstiečių. Iš tikrųjų, kai kuriuose kai-muose pasakotojų atrasta beveik kiekvienoje šeimoje. Antai Bebirvų kaime, kuris 1903 m. buvo išskirstytas į 6 vienkiemius, M. Davainiui-Silvestraičiui pasakojo žmonės – skirtingų šeimų atstovai. Kalnujuose užrašyta iš 27 sekėjų, Pakalnupio kaime – iš 16, Pašaltuonio k. – iš 12 ir t. t.

Daugiausia pasakų M. Davainiui-Silvestraičiui pasekė vyrai (iš 92 pa-sakotojų tik 20 moterų). Gali būti, kad medžiagos rinkėjui buvo patogiau bendrauti su vyrais, bet skaičiai liudija, kad pasakų mokančių vyrų netrūko. Nurodytas tik kelių ypač senų pasakotojų amžius, keletą kartų dar prie pa-vardžių prirašyta pastaba „senis“. Tai leidžia manyti, kad pažymėtos išimtys, o dauguma pasakotojų buvo vidutinio amžiaus žmonės. Pavyzdžiui, uoliau-sias M. Davainio-Silvestraičio talkininkas ir puikus pasakotojas Vincentas Bakutis (apie 1829–1899) intensyviausiai pasakas rinko ir jas sekė, būdamas 50–60 m. Senyvo amžiaus žmonės 1973 m. prisiminė ne vieną M. Davai-nio-Silvestraičio pateikėją. Tai irgi liudija, jog XIX a. pabaigoje jie nebuvo labai seni.

Ne kartą pastebėta, kad nuodugnus tautosakos rinkimas kurioje nors apylinkėje sužadina žmonių dėmesį jai, padeda išgarsinti pačius talentin-giausius pateikėjus. Kalnujuose ir gretimuose kaimuose daugelis žinojo, kad pasakas užrašinėjo M. Davainis-Silvestraitis, pasakojo apie jo draugystę su visišku skurdžiumi V. Bakučiu. Apie V. Bakučio išmintį ir keistus jo poel-gius pasakojo ne tik seni, bet ir vidutinio amžiaus žmonės (LTR 4436/1–4/,

337

PASAKOJAMOSIOS TAUTOSAKOS BŪKLĖ IR POKYČIAI · RASEINIŲ APYLINKIŲ PASAKŲ RAIDOS TENDENCIJOS Z

4545/138, 194/). Šie pasakojimai – tai folkloro kūriniai, turintys ne tik pažintinę, bet ir meninę vertę. Jie prigijo vietos tradicijoje dar ir todėl, kad M. Davainio-Silvestraičio sužadintas dėmesys tautosakai neatslūgo ir XX a. pirmojoje pusėje. Sakoma, kad daugybę pasakų mokėjęs ir V. Bakučio sūnus Jonas (mirė prieš pat Antrąjį pasaulinį karą), kad jis kruopščiai saugojęs skrynią su tėvo raštais (Antrojo pasaulinio karo metais skrynia sudegusi Kalnujuose kartu su troba). Tarpukariu pasakas vaikams ir suaugusiems sekė Pranas Demereckas, kuris, kaip teigė buvusi jo klausytoja Ona Ma-čiulienė (LTR 4545/194/), gana daug žinojęs apie M. Davainį-Silvestraitį ir V. Bakutį. Šie ir kiti XIX a. tautosakos rinkimą prisimenantys žmonės prisidėjo prie to, kad ir XX a. antrojoje pusėje Kalnujuose ir aplinkiniuose kaimuose apie pasakas kalbėta pagarbiai, kad čia buvo atrasta daugiau pasa-kotojų, negu kituose Raseinių rajono kaimuose, kuriuose XIX a. tautosakos rinkėjų veikla užmiršta.

Kalnujuose ir Bebirvų, Bliūdžių, Pakalnupio, Paserbenčio, Pašaltuo-nio, Rudžių, Serbentų, Šauklių, Trakinių, Vengerskų kaimuose, Raseinių apylinkės Arškainių, Baraičių, Girdaičių kaimuose bei Jurbarko rajono Sta-kių apylinkės Aušgirio, Vidaujos, Volungiškės kaimuose, Šimkaičiuose ir Vadžgirio bei Paskynų kaimuose XX a. antrojoje pusėje gyveno vietiniai žmonės, turintys tas pačias pavardes, kurios nurodytos prie M. Davainio-Silvestraičio ar jo talkininkų užrašytų pasakų bei kitų tautosakos kūrinių. Deja, neberasta nei Vincento Bakučio, nei kito M. Davainio-Silvestraičio talkininko Baltramiejaus Demereckio, nei talentingo pasakotojo Antano Ulinskio palikuonių. Žinių apie A. Ulinskį ir jo pasektų pasakų unikalių siužetų ieškota ir vėliau, kai šių eilučių autorė kartu su kitais Lietuvos kraš-totyros draugijos ekspedicijos dalyviais tyrinėjo Veliuonos valsčiaus folkloro tradicijos būklę. Deja, Stakių apylinkės pamiškėje buvo parodyti tik Ulinskų sodybos pamatai; sodyba buvo sudeginta pokario metais.

LKLI ekspedicijos dalyviai ieškojo pasakotojų, stengdamiesi apklausti kuo daugiau skirtingų kaimų ir įvairaus amžiaus žmonių. Surasti 34 pa-sakotojai, iš jų 22 moterys. Pasakotojų amžius toks: 10 metų – 1, 40–50 metų – 3, 51–60 metų – 6, 61–70 metų – 13, 71–85 metų – 11. Daug pasakų pasekė tik dvi moterys: iš Onos Gedminienės, 71 m. (Vadžgi-rio apyl. Paskynų k.) užrašytos 43 pasakos (be to, iš jos užrašyta 20 sakmių bei anekdotų ir apie 50 dainų, oracijų ir kt.), o iš Monikos Kvietkienės, 62 m. (Kalnujų apyl. Šauklių k.) užrašytos 25 pasakos (iš viso iš jos už-rašyta apie 70 įvairių tautosakos kūrinių). Dar 5 senyvo amžiaus žmonės

338


pasekė po keletą pasakų (nuo 6 iki 11 siužetų). Sakmių užrašyta daugiau negu pasakų.

Dažnai net artimiausi kaimynai nežinojo apie ekspedicijos dalyvių at-rastų pateikėjų mokamas pasakas. Gerais pasakotojais čia, kaip ir kituose Lietuvos regionuose, laikyti šnekūs vyrai, pasakoję apie savo gyvenimo įvykius, matytas tolimas šalis arba perpasakoję populiariuose žurnaluose skaitytus straipsnius.

Ekspedicijos metu surasti pateikėjai pasakomis domėjosi dėl skirtingų priežasčių. Vieni jų (ypač Ona Gedminienė) vertino pasakų grožį, jų turi-nio nepaprastumą, kiti (Monika Kvietkienė, Ona Mejanienė) – didaktines jų mintis, dar kiti (Ona Šuškevičienė, Stasė Andraitienė) pasakose ieškojo informacijos apie senovę.

Pasakų sekėjai beveik neturėjo progų viešai parodyti savo sugebėjimų, negausioje jų auditorijoje dominavo vaikai. Bene daugiausia klausytojų tu-rėjo Ona Gedminienė, kuri pasakas sekė anūkams ir kaimynų vaikams Pa-skynų kaime, Kaune ir Vilniuje gyvenusiems anūkams. Kitos moterys tvir-tino sekusios pasakas tik savo anūkams arba anksčiau sekusios savo vaikams. Kai kurie pasakotojai (pvz., Jonas Lazdauskas) sakė apskritai seniai nesekę pasakų, jas tik prisiminė. Jie painiojo įvykių seką, nevartojo pasakoms bū-dingų intonacijų, formulių. Vienas kitas (pvz., Stasys Mickūnas) net guo-dėsi, kad nebesą kam pasakas sekti: jaunesnieji iš jų šaiposi, laiko nerimtais dalykais. Regis, vienintelis Vincentas Mažintas pamėgino prisitaikyti prie suaugusiųjų klausytojų skonio. Tradiciniuose kūriniuose jis vartojo moder-nių detalių ir improvizavo melų pasakų stiliumi.

Beveik visi apklausti pasakotojai tvirtino pasakas girdėję vaikystėje. Dauguma jų savo mokytojais laikė tėvą, motiną, senelę. Išimtis tik kal-nujietės Stasė Andraitienė ir jos duktė Ona Mačiulienė: jos abi teigė pri-simenančios senelio Prano Demerecko (jis miręs apie 1938 m.) vaikams sektas pasakas. Pateikėjų teiginius, jog jie tęsia savo šeimos tradiciją, pa-tvirtino repertuaro skirtumai ir tų pačių kūrinių varijavimas. Antai iš 43 O. Gedminienės pasektų pasakų tik 9 prisiminė ir kiti tyrinėto regiono pateikėjai. Be to, tų pačių siužetų varian tai skiriasi. Pavyzdžiui, pasakoje-legendoje „Mėsa iš gyvos karvės šlaunies“ O. Gedminienė akcentavo tai, kad mėsos labai norėjęs sergantis vargšo vaikas, o tame pačiame Paskynų kaime ilgai gyvenusi O. Mejanienė paaiškino, jog vargšas neturėjęs mėsos užsigavėti (LTR 4545/387, 418/). Gerokai skiriasi O. Gedminienės ir S. Andraitienės pasekti pasakos apie atgailaujantį žmogžudį varian tai

339


(LTR 4545/158, 429/) ir kt. Skirtingi pasakų varian tai priklauso tradi-cinėms tam tikro siužeto versijoms, bet kartais juose aptinkama improvi-zuotų elementų, užpildančių užmiršto siužeto spragas. Galima nurodyti vos vieną atvejį, kai O. Gedminienė ir M. Kvietkienė labai panašiai pasekė nesudėtingo siužeto novelinę pasaką apie klaidingai suprastus tėvo patari-mus (K 3.2.0.10. / AT 915A) (LTR 3858/10/, 4545/58/).

Pasakotojų repertuaro ir tų pačių kūrinių skirtumai liudija vadinamojo horizontalaus ryšio – vienos kartos pateikėjų kontaktų – silpnumą. Aki-vaizdu, kad vyrauja vadinamasis vertikalus ryšys, t. y. kūriniai perduodami jaunesnės kartos žmonėms, dažniausiai – tos pačios šeimos nariams. Tai dar kartą rodo, kad pasakotojai retai kada sekė pasakas girdint žmonėms, mo-kantiems tą patį kūrinį. Todėl tradicija menkai kontroliuoja pasakų sekimą: klausytojai nebegali priminti ar pataisyti pamirštų epizodų. Sekėjai priversti pasikliauti vien savo atmintimi ir pasyvių klausytojų – vaikų skoniu. Dėl to susiklostė sąlygos tarpti individualioms improvizacijoms. XIX a. tame pa-čiame regione užrašytų siužetų varian tai sutampa pagrindiniais elementais, skiriasi tik neesminėmis detalėmis.

Pasakų repertuaro pokyčiai

M. Davainis-Silvestraitis Raseinių apskrityje užfiksavo 17 pasakų apie gyvūnus siužetų, o 1973 m. jų rasta 14, tačiau aptiktos tik 4 tos pačios pa-sakos (K 1.1.2.4. + 1.1.1.21./ AT 1 + 2, K 1.1.1.16. + 1.2.1.1. / AT 101 + 100, K 1.1.1.19. / AT 154, K 2.2.1.1. / AT 200). Nerasta V. Bakučio už-rašyto labai reto humoristinio kūrinio „Kosulys, pilvas ir batai“ (KLPTK 4 An 1.1.2.10. –4–4 / AT 293C*), M. Davainio-Silvestraičio kolekcijoje esančių visoje Lietuvoje labai populiarių pasakų „Katinėlis, gaidelis ir lapė“ (K 1.2.1.6. / AT 61 B), „Ožka, ožkiukai ir vilkas“ (K 1.2.1.6. / AT 123), „Saulė, šaltis ir vėjas“ (K 1.1.2.9. / AT 298A*). Naujai užregistruotos pa-sakos apie gyvūnus dažniausiai yra tradiciniai, Lietuvoje paplitę siužetai: „Siuvėjas ir vilkas“ (K 1.1.1.19., 1.1.1.18. / AT 121), „Lapės rogutės“ (K 1.2.1.8. / AT 158), „Gyvuliai nakvoja troboje“ (K 1.1.1.18. / AT 130C), „Melagė ožka“ (K 1.1.3.7. / AT 212). Pasakėčios „Varnas su vaikais skrenda per marias“ (K 1.1.1.25. / AT 244C*) XX a. pabaigoje žemaičiuose užrašyti 4 iš 14 susistemintų varian tų (KLPTK 1: 102–103).

Dar ryškesni stebuklinių pasakų repertuaro pokyčiai. Šio žanro

340


pasakomis M. Davainis-Silvestraitis ypač domėjosi ir jų užrašė daugiau-sia – apie 100 siužetų tik Raseinių apskrityje. Svarbu, kad XIX a. užrašytos stebuklinės pasakos gana darnios ir meniškos; tai reiškia, kad jos buvo gana dažnai sekamos. Pasakų tekstuose retai kada aptinkama praleidimų (tokių trūkumų ranka užrašytuose tekstuose atsiranda ne tik dėl pasakotojo kaltės: užrašytojas kartais atsilikdavo nuo pasakotojo). 1967 m. ir 1973 m. užfik-suota tik 35 siužetų stebuklinių pasakų varian tai, beveik trečdalio XIX a. pabaigoje pasektų pasakų atrasti nepavyko.

Nebesidomėta pasakomis apie nepaprastus stipruolius – slibinų nuga-lėtojus, kurių M. Davainio-Silvestraičio kolekcijoje yra net 18 varian tų. Tik labai prašoma O. Gedminienė du kartus pasekė tą pačią pasaką apie Žin-duką (K 1.1.1.24. / AT 301B), tačiau ir jos varian tai gerokai primiršti. Nors pateikėja net po šešerių metų prisiminė, kad ta jos sekama pasaka jau buvo užrašyta, pakartotas varian tas blogesnis už pirmąjį. Atrodo, kad ir talentinga pasakotoja šios pasakos savo klausytojams nesekė.

Ekspedicijos dalyviai neberado ir kitų XIX a. pabaigoje ir XX a. pra-džioje labai populiarių, M. Davainio-Silvestraičio šiame krašte ne kartą už-rašytų pasakų: apie vedybas su ežiuku, apie gydančio vandens ieškojimą, apie sunkias užduotis įvykdžiusį trečią brolį, bet užfiksavo M. Davainio-Silvestraičio medžiagoje nesančių devynių siužetų varian tus. Dalį atrastų siužetų maždaug toje pačioje teritorijoje XX a. pirmojoje pusėje yra užrašę kiti tautosakos rinkėjai. Trys ekspedicijos metu užrašytos stebuklinės pasa-kos (apie žalčio žmoną, apie devynių brolių seserį ir laumę-raganą ir „Brolis nori vesti savo seserį“) daugeliu požiūrių sutampa su nuolat skelbiamais tų lietuvių pasakų varian tais, užrašytais kituose Lietuvos regionuose. Grei-čiausiai, jos yra pateikėjų bendravimo su knygomis pasekmė. Pasakose apie gulbių pagrobtą berniuką (K 1.1.1.1. / AT 480A*) ir apie laimės ieškantį tinginį (K 3.1.0.9. / AT 460A) esama šių siužetų lietuvių pasakoms nebū-dingų detalių. Regis, pateikėjai skaitė ir įsiminė kitų tautų pasakas, kurių analogijų esama ir lietuvių tradicijoje. Šie pavieniai ir, matyt, atsitiktiniai pateikėjų mėginimai papildyti savo repertuarą pasitelkus knygas taip pat rodo stebuklinių pasakų vaidmens tradicijoje silpnėjimą.

Pateikėjų repertuaruose pasakų-legendų, novelinių ir buitinių pasakų yra daugiau negu stebuklinių, tačiau ir minėtų žanrų kūriniai retai sekti. Antai M. Davainio-Silvestraičio medžiagoje yra 30 pasakų-legendų tipų varian tų, o ekspedicijos metu užrašyta 12 tipų varian tų; iš jų XIX a. nerasta tik vieno siužeto. Iš pasakų-legendų repertuaro išnyko kai kurie siužetai

341


apie Dievo veiksmų teisingumą, apie bausmes už žmonių nuodėmes. Dau-giau pasekta pasakų-legendų, kuriose ryški socialinės nelygybės tema arba Dievas ir šventieji vaizduojami humoristinėse situacijose. Gali būti, kad repertuaro pokyčius lėmė žmonių pasaulėžiūros raida.

Ekspedicijos dalyviai užfiksavo 26 siužetų novelinių pasakų varian tų, o M. Davainio-Silvestraičio medžiagoje šio žanro tekstai priklauso 19 tipų, tačiau sutampa tik 11 siužetų. XIX a. vyravo kūriniai apie nelygias vedybas, apie nekaltai persekiojamas žmonas, apie likimą, apie senų žmonių išmintį, o XX a. – pasakos apie plėšikus, žmogžudystes. Rečiau pasitaikė kūrinių apie senų žmonių išmintį, o nelygių vedybų ir likimo temomis pasakų nebeaptikta. Ekspedicijos dalyviai specialiai klausinėjo reto M. Davainio-Silves traičio tris kartus užrašyto siužeto apie likimo lėmimą, bet aptiko tik pasaką apie lėmimą prigerti šulinyje. Palyginti su XIX a. užrašymais, gero-kai sustiprėjo dėmesys aiškią didaktinę paskirtį turintiems kūriniams.

Buitinių pasakų repertuaras dar labiau pasikeitė. M. Davainis-Silves-traitis užfiksavo 37 siužetų varian tų, o 1967 m. ir 1973 m. – tik 28 siužetų varian tų, bet tie patys vos 4 siužetai. Šio žanro pasakų tematika iš esmės ta pati: pasekta pasakų apie kvailus ponus, patiklius kunigus ir gudrius valstie-čius, apie nemokšas ir tinginius, tačiau iš gausaus lietuvių buitinių pasakų repertuaro (jame 233 siužetų tipai) XX a. pasakotojai pasirinko kitus, ne jų protėvių pamėgtus kūrinius.

Melų bei formulinių pasakų XIX a. užrašyta nedaug; jų nepadaugėjo ir XX a. Vis dėlto pastebėta minėtų žanrų kūrinių repertuaro ir paskir-ties pokyčių. Melų pasakose atsispindintis ironiškas požiūris į stebuklinėms pasakoms būdingą fantastiką bei paradoksalių situacijų vaizdai atitinka kai kurių pateikėjų požiūrį. Jie mėgina moderninti tradicines melų pasakas, net jų stiliumi kuria improvizacijas. Melų pasaka laikomas nesiužetinis absur-diškas situacijas vaizduojantis kūrinys „Šarkų bažnyčia“ (KLPTK 2: 438 / AT 1932), kuris kartais buvo sakomas kaip humoristinė oracija, 1973 m. užfiksuotas kaip vaikų tylos žaidimas.

Be abejo, surinkta tautosakos medžiaga niekada neatspindi viso tam tikro laikotarpio regiono folkloro tradicijos vaizdo. Dėl įvairių, dažnai atsi-tiktinių, priežasčių praleidžiama aktyviai funkcionuojančių kūrinių, o užra-šoma vos vieno pateikėjo pasyvioje atmintyje saugomų varian tų. Viena aišku: pirmiausia užrašomi pateikėjų mėgstami kūriniai ir dalis tų, kurių medžiagos rinkėjai ypač uoliai ieškojo. Turint omenyje šią paklaidą, vis dėlto galima teigti, kad XIX a. ir XX a. užfiksuotų pasakų repertuaro skirtumai atspindi

342


pasakų tradicijos pokyčius. Nepilnas šimtmetis – labai trumpas tarpsnis paly-ginti su visa ilgaamže pasakų istorija, tačiau per šį laikotarpį gerokai pasikeitė kūrinių aktualumo skalė, vyko intensyvi jų atranka: vieni siužetai visiškai išnyko, kiti net tapo šiek tiek populiaresni. Galima manyti, kad analogiški pasakų repertuaro svyravimai vyko ir ankstesniais laikais, iš kurių neturime užrašytų tekstų. Pasakos, kurių užfiksuotas vos vienas kitas varian tas, ka-daise galėjo būti labai aktualios ir populiarios. Duomenys apie XIX–XX a. vykusius repertuaro pokyčius taip pat liudija: remiantis pastaraisiais amžiais užrašytų varian tų statistika, negalima manyti, jog kūrinių populiarumo skalė yra nekintanti, ir spręsti apie kūrinių kilmę toje ar kitoje tautoje.

Pasakų turinio, formos ir stiliaus pokyčiai

Pasakotojų požiūris į pasakų paskirtį veikia ir jų sekamų kūrinių turinį bei formą: vieni labiau pabrėžia nepaprastas situacijas, kiti – didaktines min-tis, dar kiti – kūrinių pažintinę reikšmę. Bet mums svarbu išsiaiškinti, ar šių individualių pastangų nelemia tam tikri bendri dėsniai ar tendencijos.

M. Davainio-Silvestraičio ir V. Bakučio užrašytuose pasakų tekstuose aptinkama gana daug tikroviškų įžangų, iš kurių gali susidaryti įspūdis, jog pasakotojas fantastinius įvykius laiko tikrais. Įžangose dažnai nurodoma konkreti veiksmo vieta (net gretimi kaimai), minimi herojų tėvų vardai ar net pavardės, pasakoma apie jų kilmę, o toliau sekamos tradicinės pasakos, kuriose įvykių tikroviškumas nepabrėžiamas (DSPSO 4, 26 ir kt.). Kitų lietuvių tautosakos rinkėjų XIX–XX a. užrašytose pasakose tokių tikroviškų įžangų beveik nėra; jų nepasitaikė ir ekspedicijos medžiagoje. Todėl galima manyti, kad šios M. Davainio-Silvestraičio tekstų įžangos atsirado dėl me-džiagos rinkėjo domėjimosi praeities įvykių atgarsiais pasakose. Ko gero, jį paveikė sakmės, kur tikroviškos įžangos yra dėsningos, gal jis per daug pri-mygtinai klausinėjo pasakotojų, kur ir kada taip atsitikę. Nors XIX a. steng-tasi tiksliai užrašyti sekamas pasakas, tikroviškų įžangų galėjo įterpti ir pats tautosakos rinkėjas, kaip kartais įterpdavo mitologinių detalių (pvz., pagonių laikais) ar Edmundo Veckenstedto paskelbtuose falsifikuotuose „Žemaičių mituose“ minimų dievų vardų (kvaraba dievaitis, balų dievaitis ir pan.). Kaip ir reikėjo tikėtis, ekspedicijos medžiagoje tokių detalių taip pat nėra.

Daugiau nei trečdalį per ekspediciją užrašytų pasakų (66 iš 165) pa-teikėjai pasekė nuosekliai, net talentingai. Tuose tekstuose nepastebima

343


pastangų savaip perkurti, sumoderninti senus siužetus. Tiesa, pasitaiko naujų realijų, sąvokų (pvz., apie karalaitės ligą karalius paskelbia laikraš-čiuose, plėšikus sugauna milicija ir pan.), tačiau jos iš esmės nekeičia kūrinių stiliaus. Nemažai tobulų tekstų rodo, kad Raseinių krašte pasakų tradicija dar nebuvo užgesusi, kad buvo pasakotojų, gerai prisiminusių ne tik siuže-tus, bet ir jų formules, jautusių pasakų kalbos ir sakinio ritmo ypatumus. Tačiau žinios apie pasakotojų bendravimą su klausytojais liudija, jog pasakos jau buvo tapusios savotiška uždara sistema ir menkai susijusios su gyvenimo aktualijomis. Tai iš inercijos individų pastangomis tęsiama tradicija, sakyti-niu būdu beveik negaunanti naujų impulsų.

Nemažai (30 vienetų) užrašyta ir fragmentiškų, gerokai supainiotų, ne-logiškai sujungtų kūrinių varian tų. Dažniausiai šias pasakas sekė pateikėjai, neturintys galimybių bendrauti su klausytojais, pasyvioje atmintyje saugan-tys seniai, net vaikystėje girdėtus ir įsimintus kūrinius. Po vieną kitą gerokai supainiotą kūrinį pasekė ir talentingos pasakotojos Ona Gedminienė bei Monika Kvietkienė. Primirštas pasakas jos abi sekė nenoriai, tik tautosakos rinkėjos primygtinai prašomos. O kiti pasakotojai kartais net nepajusdavo, kad kūrinys nedarnus ir nelabai meniškas.

Ekspedicijos metu užrašytuose varian tuose aptinkama ir pateikėjų pastangų pritaikyti senovės kūrinius prie naujų laikų klausytojų skonio ir patirties. Dalyje varian tų (27 tekstuose) stengiamasi priartinti prie buities, detalizuoti sąlygines pasakų situacijas. Pavyzdžiui, motina ilgai įkalbinėja dukterį ieškoti žento išskaičiuodama darbus, kurių be vyro neįveikiančios (LTR 4545/5/). Išsamiai apibūdinamas būstas, kuriame ponas laikęs tingi-nius (LTR 4545/421/) ir pan. Akcentuojant buitinį foną, kartais net pamirš-tami fantastiniai epizodai, sudarantys pasakos esmę. Pavyzdžiui, sekdamas pasaką-legendą „Svečiuose pas Dievą“ (K 3.2.0.10. / AT 471) Jonas Laz-dauskas taip smulkiai vaizdavo į svečius išėjusio vyro belaukiančius namiš-kius (šioje ir kitose tradicinėse pasakose tokių vaizdų nebūna), kad užmiršo papasakoti apie patį viešėjimą (LTR 4541/2/). Kartais norima apibūdinti net personažų psichinę būseną, apie kurią paprastai sprendžiama iš tradi-cinėse pasakose vaizduojamų veiksmų arba kuri tik numanoma. Kai kurie pasakotojai nebesuvokia pasakų laiko tėkmės sąlygiškumo, ima aiškinti, kiek laiko praėjo nuo vieno įvykio iki kito ir pan.

Ypač mėgstama padidinti pasakų personažų dialogų vaidmenį rodant įvykio liudininkų ar personažų, kuriems apie jį pasakojama, reakciją. Pavyz-džiui, pasakoje „Kai riestainiais snigo“ (K 1.1.1.22. / AT 1381) plepi žmona

344


net du kartus pasakoja absurdiškas lobio radimo aplinkybes – kaimo mote-rims ir ponui – mėgindama išsklaidyti klausytojų abejones (LTR 4545/408/), o pasakoje apie tabakinėje uždarytą bėdą (K 1.1.1.21. / AT 735A) pavydus turtingas brolis nori išlaisvinti į vandenį įmestą bėdą ir ilgai derasi su malū-nininku, prašydamas nusausinti tvenkinį (LTR 4545/419/).

Pažymėtina, kad polinkis detalizuoti pasakų vaizdus praplečiant dialo-gus būdingas net talentingiems pasakotojams. Antai O. Gedminienė, kurios pasektus kūrinius pagal turinio logiškumą, kompozicijos darnumą ir sekimo intonacijas galima laikyti tradicinių pasakų etalonais, kartais įterpia indivi-dualią detalę, paryškinančią herojaus psichinę būseną, o kartais kuria ilgus, dažniausiai humoristinius, situaciją detalizuojančius dialogus. Paprastai jai pa-vyksta suderinti šiuos naujus elementus su šimtmečiais susiklosčiusiu pasakų stiliumi, o apie kitus ne tokius talentingus sekėjus to pasakyti negalima.

Personažų poelgių aiškinimų ir nukrypimų į buities vaizdus retkarčiais pasitaiko ir M. Davainio-Silvestraičio užrašytose pasakose. Pavyzdžiui, vie-noje jų aptinkamas ilgas monologas: herojus gana buitiškai aiškina, kodėl jis privaląs eiti į pasaulį (DSPSO 2), ne kartą pernelyg detaliai vaizduojama veiksmo vieta ir pan. Tokie XIX a. tekstų požymiai rodo, kad tendencija buitiškai perteikti sąlygines pasakų situacijas XX a. nėra visai nauja, tik ge-rokai sustiprėjo dėl literatūros poveikio, stengiantis (dažnai nesąmoningai) praturtinti pasakas jos priemonėmis.

XX a. antrojoje pusėje sektose pasakose esama su XIX a. žemdirbių buitimi susijusių realijų: minimi senoviniai darbo įrankiai, susisiekimo prie-monės, pastatai, papročiai, valdžios pareigūnai ir kt. Jaunoji karta daugu-mos šių realijų nebesupranta, ir pasakotojai tai jaučia. Su kūrinių siužetais nesusijusios realijos keičiamos kitomis. Pavyzdžiui, pasakų pabaigoje pa-sirodžiusius valdžios atstovus pateikėjai nuolat vadino milicija. Tačiau da-lies realijų pakeisti negalima, todėl pasakotojai, stengdamiesi prisitaikyti prie klausytojų, į kūrinius įterpia paaiškinimų. Ekspedicijos metu užrašyta 18 varian tų, kuriuose įterpta realijų aiškinimų. Kartais glaustai, o kartais ir gerokai nukrypdami nuo įvykių dėstymo, pateikėjai aiškino nykstančius iš kasdienės vartosenos terminus (užpečkis, staininis arklys, rekrutas ir kt.), pri-minė, kuo seniau žmonės vilkėdavo, kaip važinėdavo, kokios buvo trobos, kam naudodavo jaujas ir pan. Saikingai naudojami ir vaizdingi aiškinimai iš esmės pasakoms nekenkia, tačiau ilgi nukrypimai pertraukia siužetą, kliudo suvokti turinį ir prasmę, suardo kompozicijos ir intonacijų darną. Vis dėlto archajiškų realijų aiškinimai neišvengiami.

345


Realijų aiškinimai dar kartą patvirtina, kad visais laikais atkakliai siekta pritaikyti pasakas prie pasikeitusių socialinių sąlygų ir žmonių buities. Ga-lima įsivaizduoti, kad panašiai buvo elgiamasi ir ankstesniais pasakų raidos etapais. Matyt, naujai klausytojų kartai nesuprantamos realijos iš pradžių dar buvo aiškinamos, o paskui keičiamos naujomis. Todėl mūsų laikų nepasiekė labai senų laikų žmonių buities atspindžiai. M. Davainio-Silvestraičio pa-likime irgi esama realijų ir gyvenimo būdo aiškinimų, bet nesuprantamais laikomi daug archajiškesni dalykai: kitoje gadynėje kožnas gaspadorius turėjo leisti žalnierių (DSPSO 103), O toj gadynėj nebuvo dar strielbų, ale seidokai (DSPSO 2). Be to, XIX a. užrašytuose pasakų tekstuose įterpinių mažiau negu XX a. varian tuose. Tai suprantama: praeityje nebuvo tokių staigių socialinio gyvenimo ir kasdienės buities pokyčių. Dėl to XX a. tradicijai sunkiau suspėti prisitaikyti prie naujovių ir pakeisti realijas naujomis. Todėl pateikėjai stengiasi išsaugoti susiklosčiusią vaizdų sistemą, o jų manymu nesuprantamus dalykus aiškina.

Taigi dviejų kolekcijų lyginimas parodė, kad per nepilną šimtmetį pa-lyginti nedidelio regiono pasakų tradicijoje įvyko ryškių permainų.

Susiaurėjo pasakų pritaikymo sfera: kūriniai dažniausiai skiriami vaikų auklėjimui, jų pramogai.

Sumažėjo pasakotojų auditorija: joje labai mažai suaugusiųjų, o vaikai yra tos pačios šeimos nariai.

Vyrauja vadinamasis vertikalus ryšys – tarp vienos šeimos skirtingų kartų pasakotojų, o tos pačios kartos pasakotojai menkai bendrauja ir vienas kito nekoreguoja bei nepapildo. Dėl to skiriasi pateikėjų repertuarai ir net skirtingų to paties kaimo žmonių pasekti to paties siužeto varian tai.

Pasikeitė pasakotojų sudėtis; didesnį vaidmenį ėmė vaidinti senyvi žmonės, o tarp jų – moterys.

Pasakotojų repertuaruose daugiau sakmių.Ekspedicijos metu neberasta daugelio kūrinių, kurių varian tų buvo

užrašyta XIX a. pabaigoje, o kai kurios pasakos tapo populiaresnės. Ypač sumažėjo stebuklinių pasakų, religingumą skatinančių pasakų-legendų.

Sustiprėjo pasakotojų polinkis detalizuoti ir buitiškai vaizduoti sąlygines pasakų situacijas, įterpti personažų psichinę būseną apibūdinančių detalių.

Stengdamiesi prisitaikyti prie klausytojų žinių, pasakotojai daug daž-niau negu XIX a. aiškina senovines realijas, įterpia pastabų apie senovės žmonių gyvenimo būdą ir papročius.

346

LIETUVIŲ LIAUDIES PADAVIMŲ TRADICIJA XX A.

Padavimų žanro ypatumai suvokiami remiantis medžiaga, kuri iš esmės buvo sukaupta XIX a. ir XX a. pradžioje. Tačiau padavimų tekstų analizė leidžia padaryti išvadą, kad žodinio perdavimo būdu mus pasiekė ir turinio, ir formos požiūriu archajiški kūriniai, t. y. dauguma užrašytų padavimų pasižymi stabiliais, per šimtmečius susiformavusiais žanro bruožais. Atsi-žvelgdami į lietuvių padavimų medžiagą, mes šį žanrą apibūdiname taip: tai į tikroviškumą pretenduojantys pasakojimai apie nepaprastus praeities įvy-kius, sukėlusius reljefo pokyčius ar lėmusius istorinių paminklų atsiradimą, ir apie tolesnį šių objektų likimą.

XX a. antrojoje pusėje Lietuvoje užrašyta nemažai stabilių siužetinių padavimų, bet kartu pastebima kitokių senovės kūrinių vertinimų. Kadangi padavimai, kaip ir kiti sakmių rūšies žanrai, glaudžiai susiję su žmonių pa-saulėžiūra, atspindi žinias apie gamtą ir visuomenės istoriją, iškilo būtinybė prisitaikyti prie pakitusių žinių ir mąstymo.

Tradiciniams padavimams būdinga dvejopa visuomeninė paskirtis: aiš-kinamoji ir estetinė. Skirtingose liaudies padavimų kategorijose šių paskir-čių santykiai nevienodi. Pastangos aiškinti objektų ir jų išvaizdos kilmę do-minuoja trumpų teiginių formos padavimuose. Aiškinamoji paskirtis svarbi ir siužetiniuose padavimuose, kuriuose pasakojama apie įvykius, tariamai pakeitusius vietovės išvaizdą, tačiau šiuose padavimuose aiškinimo vaidmuo priklauso nuo konkrečių kūrinių meniškumo. Siužetuose, kurie siejami jau su egzistuojančiais gamtos ar istorijos paminklais, jų kilmės aiškinimai tik lakoniškai primenami arba numanomi. Minėtų trijų kategorijų padavimų raida ir jų žanrinių ypatumų pokyčiai šiek tiek skiriasi.

Dviejų pirmųjų kategorijų padavimai intensyviau keičiami ir kitaip vertinami, nes silpnėja tikėjimas jų tikroviškumu. Pasakotojai stengiasi ne-prisiimti atsakomybės už turinio tikrumą, pradžioje ar pabaigoje jie pa-reiškia, kad taip girdėję pasakojant tėvus ar kitus senus žmones, o patys nežiną, ar tai tiesa, ar prasimanymas (KŽA 22, 35, 78, 88, 145, 151). Kai kurie pasakotojai pristato skirtingas nuomones (KŽA 134), abejoja, ar taip galėję būti (KŽA 56, 86, 180, 280, 377), pareiškia, jog netiki (KŽA 381,

347

PASAKOJAMOSIOS TAUTOSAKOS BŪKLĖ IR POKYČIAI · LIETUVIŲ LIAUDIES PADAVIMŲ TRADICIJA XX A. Z

424), laiko girtų žmonių regėjimais (KŽA 419), „legenda“, „pasakomis“ (KŽA 128, 219).

To paties proceso kita pusė – pasakotojai ieško papildomų argumentų, galinčių patvirtinti kūrinio tikroviškumą. Jie remiasi senesnių žmonių, savo tėvų ar senelių autoritetu (KŽA 402), primena ar net rodo reljefo detales (KŽA 309) – tariamas padavime vaizduojamo įvykio pasekmes. Ir abejo-nės, ir pastangos įtikinti liudija, kad susilpnėjo padavimų ryšiai su aplinka, kurioje jie dar funkcionuoja, kad kūriniai praranda svarbų žanro požymį – tikėjimą turinio tikrumu. Tačiau pakitęs pasakotojų ir klausytojų požiūris į padavimą kaip į žinių apie praeitį šaltinį dažnai nepaliečia kūrinio siužeto ir meninių įvaizdžių. Praleidus pateikėjų abejones ar jų pastangas įtikinti klausytojus, gali susidaryti įspūdis, kad padavimų žanro požymiai beveik nepakitę.

Tačiau kai padavimuose ryški aiškinamoji paskirtis, tikėjimas turinio tikrumu yra būtinas; kaip fantastiniai kūriniai suvokiami padavimai darosi nebeaktualūs. Todėl atsiranda pokyčių ir padavimų siužetuose bei įvaizdžių sistemoje. Ryški tendencija – pasakotojai ir klausytojai praranda epinio laiko jausmą. XIX a. užrašytuose padavimuose įvykių laikas nusakomas žodžiais seniai, labai seniai, senovėje. Čia nerasime paminėtų vaizduojamo įvykio liudininkų: visiems aišku, kad pasakojama apie tolimą praeitį. XX a. ant-roje pusėje užrašyta nemažai lietuvių padavimų varian tų, kurių pasakotojai teigia įvykio nematę (KŽA 150), o kartais tautosakos rinkėjams patariama kreiptis į vyresnius žmones ir paklausti, gal šie matę, kaip, pavyzdžiui, šve-dai kepurėmis supylė piliakalnį, kaip nukrito debesies pavidalu atėjęs ežeras ir pan. Taigi tikėjimas įvykio tikrumu tarsi neišblėso, bet jau nepasitikima, kad tiesą gali išsaugoti kelių žmonių kartų atmintis. Tikima tik tuo, ką matė patikimi žmonės. Taip padavimai pradedami suvokti beveik taip pat, kaip suvokiami realistiniai pasakojimai.

Kiti pasakotojai neapsiriboja padavime vaizduojamo įvykio perkėlimu į nelabai senus laikus. Jie ima „redaguoti“ ir „versti“ į buitinę kalbą padavimų meninius įvaizdžius, keisti personažus. Pavyzdžiui, archajiškas kareivių ke-purėmis supilto piliakalnio įvaizdis, kuriuo norėta pabrėžti senovės žmo-nių atlikto darbo sunkumą, jų atkaklumą statant tvirtovę, kituose varian-tuose – kareivių gausumą, XX a. antrosios pusės tekstuose pakito: pasakoma, kad kalnas supiltas, bet neminima priemonė, kurią naudoję pylusieji, arba teigiama, kad ponų liepiami kalną supylę baudžiauninkai mediniais kastu-vais, bobos skreitais, karučiais vežė (KŽA 112, 184, 258, 296). Taip pataisytas

348


kalno kilmės aiškinimas tampa panašus į tiesą, bet dingsta meninės išraiškos priemonės (nebėra nei hiperbolės, nei litotės).

Gana dažnai pasakotojai pasako tik objekto kilmės aiškinimą: teigiama, kad ežeras atėjęs debesies pavidalu arba kad tam tikroje vietoje buvęs ežeras, bet išėjęs kitur (KLPTK 3: 323), kad kalnas atsiradęs, kai nugrimzdęs dvaras ir pan. (KLPTK 3: 354). Dalis pasakotojų nurodo jų požiūriu racionalią praeities įvykių priežastį: ežeras išėjęs todėl, kad potvynio metu vanduo pragraužęs vagą (KŽA 284, 394); vietoj pievos atsiradęs ežeras, nes išdegęs durpynas; baloje žmonės kasę geležies rūdą ir iškasę daubą ir kt. Kartais naudojami fantastiški, bet „moksliškai“ atrodantys aiškinimai: ežeras išėjęs todėl, kad kažkas į vandenį įpylęs gyvsidabrio (KLPTK 3: 319); ežeras atsi-radęs todėl, kad paršas pievoje išknisęs duobę ir atvėręs vandens gyslą (šiame aiškinime jaučiamas tradicinio siužeto poveikis: ežeras nukritęs į tą vietą, kurią keletą dienų knisęs keistas paršas ar juoda kiaulė – LTR 4724/109/).

Pastarieji tekstai stilistiškai nesiskiria nuo kasdienės šnekamosios kal-bos. Juose nėra įžangos, kurioje nusakomas įvykio laikas, neaptinkama pa-stangų darniai organizuoti tekstą. Iš esmės rūpinamasi informacijos apie įvykį perdavimu, o meniškumo nesiekiama. Iš padavimų siužetų iškrenta jiems ypač būdingos įvykio netikėtumą, atsitiktinumą pabrėžiančios deta-lės, dingsta žmogaus susidūrimas su žmogaus bruožų turinčiomis gamtos jėgomis. Taip kuriamas pasakojimas apie dėsningą, bet ypač retą įvykį. Taigi ne tik dėl pasakotojų bei klausytojų požiūrio, bet ir dėl formos pokyčių tokius tekstus kartais sunku laikyti padavimais. Jie artėja prie realistinių pasakojimų.

Aptinkama ir kita padavimų žanrinių požymių keitimosi tendencija. Siužetiniuose kūriniuose tampa ryškesnė estetinė paskirtis, jie pasakojami norint sukelti pasigėrėjimą, nuostabą, o pastangos paaiškinti objekto kilmę lieka minimalios; kai kurie sudėtingesni siužetai net nesiejami su konkrečia įvykio vieta. Tas procesas, ko gero, prasidėjo seniai, nes kai kurių siužetų tik varian tų dalis artima padavimų žanrui, o kita dalis – pasakoms-legen-doms. Pavyzdžiui, siužetas apie išsipildžiusį žmogaus žudiko prakeiksmą (jis su dvaru prasmegęs praėjus šimtui metų) tarptautiniame pasakų kataloge priskirtas prie pasakų-legendų (AT 960B), nes kūrinyje labai pabrėžiama atsakomybės už poelgį tema, o dalyje varian tų išryškinta padavimams ne-būdinga didaktinė paskirtis.

Meniškumo siekis pastebimas ir kitų padavimų siužetų XX a. antrojoje pusėje užrašytuose varian tuose. Tiesa, ir šiais atvejais pokyčiai daugiau liečia

349


aplinkos požiūrį į kūrinius, bet siužetai, įvaizdžiai beveik nekinta. Pasako-tojai tarsi visiškai atsisakė vertinti turinio tikrumą, nebesiekia susieti įvykių su konkrečių objektų kilmės aiškinimais, bet pasakoja todėl, kad įdomu ir nepaprasta. Ar praradę aiškinamąją paskirtį ir nepritapę prie kitų pasakoja-mosios tautosakos žanrų padavimų siužetų varian tai dar ilgai funkcionuos tradicijoje, sunku pasakyti. Pagal paskirtį jie gerokai priartėjo prie pasakų.

Sudėtingi procesai pastebimi padavimuose, kurie sudaro su tam tikru objektu susijusių skirtingų kūrinių ciklus. Tokie ciklai ypač dažnai siejami su vietomis, kuriose teigiama esant nugrimzdusius dvarus, bažnyčias ar miestus, kuriose tebėra kadaise nuskendę varpai arba kalne miega kariai. Pasakojama ne tik apie praeities įvykį, kurio pasekme laikomas kalnas ar ežeras, bet ir siužetai, kuriuose vaizduojami keisti žmonių susidūrimai su tarsi tebegyvenančiais po žeme ar vandeniu nugrimzdusio dvaro gyven-tojais, nepavykę mėginimai juos grąžinti į realųjį pasaulį. Šie vadinamieji „antriniai“ siužetai gerokai skiriasi nuo aiškinamąją paskirtį turinčių siužetų apie dvaro ar bažnyčios nugrimzdimą, varpo skendimą.

„Antriniuose“ padavimų siužetuose visai kitaip pasireiškia aiškinamoji paskirtis. Pradžioje gali būti primintas praeities įvykis ar tik jo pasekmė (pvz., kalne yra nugrimzdęs dvaras, ežere yra nuskendęs varpas, kalne miega že-maičių karaliaus kariuomenė) ir tuoj pat pasakojama apie neseną, galintį pasi-kartoti nepaprastą įvykį (KŽA 127, 209, 211). Pavyzdžiui, toje vietoje, kur nugrimzdęs dvaras, žaltys prašęs artoją burna paimti iš jo nasrų raktus, bet žmogus atsisakęs, o žaltys sudejavęs, kad žmogus kvailas (KŽA 213). Nieko nežinant apie vietos ypatingumą, artojo susitikimas su fantastiniu žalčiu būtų visiškai nesuprantamas. Teksto pradžioje esantis priminimas padeda suprasti, kad žmogus, atsisakęs vykdyti žalčio prašymą, nepasinaudojo gali-mybe gautu raktu atrakinti nugrimzdusį dvarą ir išvaduoti jo gyventojus.

Gana dažnai siužetas apie nugrimzdimą ar apie kitą reljefą pakeitusį įvykį tik numanomas, nes klausytojui (tautosakos rinkėjui) jis buvo papa-sakotas anksčiau arba yra gerai žinomas apylinkėje. Ko gero, ir tai prisidėjo, kad objekto kilmę aiškinantis siužetas atsidurtų šešėlyje.

XX a. užrašyti padavimų varian tai liudija, kad „antriniai“ siužetai tapo daug populiaresni už siužetus apie dvarų ar bažnyčių nugrimzdimą: apie tam tikrą kalną kartais užrašyta po kelias dešimtis „antrinių“ siužetų, o aiškina-mojo siužeto – tik keletas nuotrupų, kuriose miglotai pasakyta, jog kalne yra dvaras ar bažnyčia, o pelkės gilumoje – miestas.

Žanro požiūriu „antriniai“ siužetai artėja prie mitologinių sakmių, nes

350


ir sakmėse vaizduojami galintys pasikartoti netikėti žmogaus susidūrimai su kito pasaulio būtybėmis. Esminis skirtumas tik tas, kad mitologinių sak-mių to paties siužeto varian tuose žmogus susiduria su mitiniais personažais skirtingose „baugiose“ vietose, o požemio gyventojai regimi tik ten, kur kadaise kas nors nugrimzdęs, kur neva miega kariai ar tam tikru metu su-skamba nuskendęs varpas. „Antrinių“ siužetų įvykiai grindžiami tikėjimu, kad kalno gilumoje gyvenama, kad nugrimzdusieji ar miegantys laukia iš-laisvinimo. Trumpai tariant, „antriniai“ padavimų siužetai nuo mitologinių sakmių skiriasi nors tekstuose ir neaptinkamu, bet nenutrūkstamu ryšiu su aiškinančiu siužetu. Vis dėlto dalis mitologinių sakmių siužetų supanašėja su „antriniais“ siužetais ir praturtina su tam tikru objektu susijusių kūrinių ciklus.

XX a. pabaigoje užrašyta nemažai tradicinių mitologinių sakmių, ku-riose veikia velnias ar vaiduokliai arba pasirodo lobiai. Jų veiksmas vyksta prie kalnų ar ežerų, kuriuose esąs nugrimzdęs dvaras. Šiek tiek pakitęs tik šių sakmių mitinių personažų interpretavimas: ponaitis laikomas ne tik velniu, bet ir nugrimzdusio dvaro gyventoju, o staiga iškilusi skrynia – nugrimzdu-sio dvaro turtų dalimi (KŽA 117, 118, 123). Mitologinių sakmių sąsajos su padavimais, ko gero, lėmė, kad pasakotojai jas ir „antrinius“ siužetus neretai suvokia vienodai. Objekto kilmę aiškinantis siužetas užmirštamas, o pilia-kalnis pradedamas laikyti baugia vieta, kur įmanomi įvairūs susidūrimai su kito pasaulio būtybėmis.

Mitologinių sakmių sąlyčiai su padavimų ciklais tuo neapsiriboja. Ka-dangi pastaraisiais dešimtmečiais mažėja lietuvių mitinių personažų (sak-mėse vis daugiau personažų pakeičia velnias), tokia pati tendencija paste-bima ir „antriniuose“ siužetuose. Velnias atstoja ne tik nugrimzdusio dvaro poną, bet ir mergaitę – dvaro lobių šeimininkę; velniai išmeta į paviršių į kalno angą piemenų įmestus akmenis ir pan. „Antrinių“ siužetų perso-nažų keitimas universaliu velniu sustiprina jų panašumą su mitologinėmis sakmėmis.

Iš XIX a. užrašytų „antrinių“ siužetų varian tų tėra keletas tekstų, ku-riuose apie žmogaus susidūrimą su požemio gyventojais pasakojama įvykio liudininko vardu. Esama tik vos pastebimų pasakotojų pastangų vaizduoti save kaip įvykio dalyvį. Pavyzdžiui, nuo XIX a. šeštojo dešimtmečio iki XX a. pabaigos užrašyta savito siužeto 12 varian tų, kuriuose pasakojama apie siuvėją Debeikį, patekusį į Upytės piliakalnio vidų. Ten siuvėjas pamatęs kenčiantį poną Čičinską, baidyklės suplėšiusios jo drabužius ir išmetusios

351


lauk iš požemio (KLPTK 3: 340). Su Imbarės kalnu siejama tradicinė sakmė apie muzikantą, grojusį velnių vestuvėse, bet herojus vis tas pats smuikinin-kas Miknius. Jis groja požemio pilyje, o rytą pabunda ant Imbarės kalno. Šio sakmės siužeto pritapimas prie kūrinių ciklo apie nugrimzdimo vietą net prieštarauja sampratai, kad po žeme gyvena kadaise nugrimzdę žmonės: pasirodo, dvaro nėra, o velniai buvo sukūrę tik laikiną jo vaizdą. Pasakoto-jai nepastebėjo minėto prieštaravimo ir teigė, jog smuikininkas numirė tą atsitikimą bepasakodamas (KŽA 144). Gali būti, kad abu minėtus siužetus su garsiais kalnais susiejo realūs šnekoriai. Yra žinoma, kad po kaimus keliau-jantys siuvėjai ar dažnai vestuvėse grojantys muzikantai būdavo ir geri pa-sakotojai ar mėgėjai pajuokauti. Gana stabilių mitologinių sakmių varian tų užrašyta ne kartą, tik dalyje jų įterpiamos įvykio dalyvių pavardės (kituose „antriniuose“ padavimų siužetuose ir lokalizuotose sakmėse žmonės yra bevardžiai).

XX a. pabaigoje pasakotojai teigė patys matę ant piliakalnio jojančią kariuomenę (KŽA 313) ar kokį nors vaiduoklį ir įtikinėja klausytojus, jog pasakoja tiesą. Tačiau užfiksuota atvejų, kai pasakotojas ironiškai kalba apie savo nuotykį nugrimzdusio dvaro vietoje ir taip šaiposi iš tikėjimo ir pada-vimu, ir papasakotu nuotykiu. Sakmių siužetai paprastai iš esmės nekei-čiami, bet pabaigoje pasakotojas staiga pasako, kad visa tai jis matęs sapne. Dažnai jis net kreipiasi į klausytojus – ar tai tiesa? – ir iš patikliųjų juokiasi.

Pastarieji kūriniai skiriasi nuo padavimų ir mitologinių sakmių ne tik netikėjimu įvykių tikrumu, bet ir pasakotojo intonacijomis. Monotonija, griežtas visų įvykio etapų fiksavimas, to meto savo psichinės būsenos, patir-tos baimės ir atrastų sprendimų apibūdinimas – visa tai lokalizuotas mitolo-gines sakmes suartina su melų pasakomis. Tai savotiškos padavimų ir mito-loginių sakmių parodijos. Jų pasakojimas liudija apie padavimų išgyvenamą krizę, apie mėginimus suderinti šio žanro kūrinius su žmonių racionalisti-nėmis pažiūromis, apie pastangas surasti jiems naują paskirtį.

Dėl XX a. tradicijos pokyčių padavimų žanro ribos darosi neryškios. Dauguma užrašytų varian tų neturi padavimams būdingo požymio – tikė-jimo objektų kilmės aiškinimu. Suvokiant padavimus kaip fantastinius kū-rinius pasireiškia ir naujos formos ieškojimai.

352

NAUJOVIŠKI ANEKDOTAI: SANTYKIAI SU ILGAAMŽE TRADICIJA

Nuo 1835 m. iki XX a. pabaigos Lietuvoje užrašyti apie 6 tūkstančiai anekdotų varian tų autorės semantiškai interpretuoti bei suklasifikuoti „Lie-tuvių pasakojamosios tautosakos katalogo“ IV tome.

Norėdami aptarti lietuvių pasakojamų anekdotų raidos tendencijas, ly-ginsime tradicijoje ilgai funkcionavusių ir vadinamųjų naujoviškų anekdotų siužetų struktūras, semantiką, kūrinių paskirtį, personažus ir buities realijas. Stengsimės atskleisti minėtų požymių stabilumo ir varijavimo tendencijas.

Dalis skirtingų tautų tradicijose ilgai funkcionavusių anekdotų daž-niausiai grupuojama ir skelbiama kartu su buitinėmis pasakomis. Kūrinė-liai, kuriuose atsispindi ir vertinami naujų laikų įvykiai, reiškiamas žmonių požiūris į santvarką bei valdžią, buvusios Tarybų Sąjungos respublikose beveik neskelbti ir netyrinėti. Tik gyvu žodžiu plitusius ar rankraščių pavi-dalu saugotus bei naujai užrašytus anekdotus nuo 1990 m. intensyviai imta skelbti įvairiuose periodiniuose leidiniuose; pasirodė ir politinių anekdotų mokslinių publikacijų (Мельниченко 2007). Lietuvoje pasakoti įvairių as-menų užrašyti anekdotai paskelbti atskiru rinkiniu (LLA). Šiame rinkinyje senuosius ir vadinamuosius naujoviškus anekdotus mėginta grupuoti pagal jų semantiką – taip šiek tiek parengta dirva skirtingų laikų visuomenės prob-lemas vertinančių kūrinėlių turinio ir formos lyginimui.

Anekdotai – ilgą kūrimo ir saugojimo kolektyvinėje atmintyje istoriją turintis, bet vis dar gyvas tautosakos žanras. Mūsų laikais užrašytuose dau-gelio žanrų kūrinių varian tuose vis ryškesni užmiršimo ir degradavimo po-žymiai, o senieji anekdotai nuolat atsinaujina, atsiranda vis naujų kūrinių.

Kadangi trumpų komiškų kūrinėlių pasakojimo tradicija nėra naujas reiškinys, būtina aptarti, ką mes vadinsime naujoviškais anekdotais. XIX–XX a. pirmojoje pusėje dauguma anekdotų užrašyta iš valstiečių ar kaimo amatininkų. Natūralu, kad daug kartų užfiksuoti anekdotai, kuriuose vaiz-duojami valstiečių / tarnų / samdinių ir ponų / šeimininkų susidūrimai, šeimos narių, vaikinų ir merginų santykiai, komiškose situacijose atsiduria ar sąmojingai pasielgia iškilesni ar išsiskiriantys žmonės, kaimui pažįstami profesionalai (kunigas, kalvis, kareivis, elgeta) ar kitataučiai (čigonas, žydas

353

PASAKOJAMOSIOS TAUTOSAKOS BŪKLĖ IR POKYČIAI · NAUJOVIŠKI ANEKDOTAI: SANTYKIAI SU ILGAAMŽE TRADICIJA

Z

ir kt.). XX a. antrojoje pusėje užrašyta anekdotų, kuriuose veikia miestui būdingesni profesionalai (gydytojas, advokatas, teisėjas, mokytojas, valdi-ninkas, politikas), su miestu susiję jauni žmonės (moksleivis, studentas). Šiuose anekdotuose nebe tokie aktualūs skirtingų socialinių sluoksnių san-tykiai, o tapo populiaresni valdžios žmonių, socialinio ir moralinio klimato vertinimai, surasta naujų aspektų vaizduojant visada aktualius vyro ir žmo-nos, tėvų ir vaikų santykius. Taigi naujoviškais anekdotais vadinsime tuos kūrinėlius, kuriuose komiško efekto siekiama vaizduojant modernėjančios visuomenės problemas ar naudojant šios visuomenės patirtį. Ilgai tradicijoje gyvuojančių anekdotų užrašyta po keliolika ar net kelias dešimtis varian tų, o naujoviškųjų turima vos po vieną kitą tekstą. Regis, tai neesminis skir-tumas, tačiau kalbant apie nevienodo senumo tradicijos elementus ir jį verta prisiminti. Nuo senų senovės žinomus ir vadinamuosius naujoviškus anekdotus neretai pasakoja tie patys žmonės, todėl pravartu tyrinėti, kokie kūrinių požymiai gana stabilūs, kokių naujovių atsirado kuriant komiškas situacijas ir jas vertinant.

Visų anekdotų struktūras sudaro vienas elementarusis siužetas (ES). Gana dideliame lietuvių anekdotų masyve pavyko aptikti vos keletą iš-imčių – ES semantinių porų samplaikų ir skirtingų ES derinių. Pasakoto-jai retai jungia skirtingus anekdotus: lietuviškų tekstų masyve aptikta tik 10 tokių junginių. Taigi lakoniškumas būdingas ir senosios tradicijos, ir naujoviškiems kūrinėliams.

Pasakų ir sakmių elementariųjų siužetų struktūrų būtini elementai – aprašyta arba aiškiai numanoma pradinė situacija, herojaus akcija ir rezultatas, o kai vaizduojami herojų išmėginimai, po pradinės situacijos įsiterpia ir bū-tina liepimo akcija. Daugelyje stebuklinių pasakų ES aptinkamos fakultaty-vios akcijos (herojus skatinamas pasielgti teisingai arba neteisingai, jis gauna informaciją, apsirūpina ar yra aprūpinamas reikalinga priemone). Anekdotų ES struktūrose išskiriami tik būtini elementai.

Kai herojaus ir antipodo susidūrimo baigtis aiški iš antipodo reakcijos į herojaus veiksmą arba iš herojaus reakcijos į antipodo veiksmą, visų prozos kūrinių elementariuose siužetuose rezultatas žodžiais nenusakomas. Anek-dotų ES rezultatai irgi gali būti numanomi, bet dažnai jie ir lieka neaiškūs arba jais visai nesidomima: nepasakoma, kuo baigėsi dviejų personažų susi-dūrimas, ir tai sunku numanyti (Kerbelytė 1994: 13–15).

Kodėl anekdotuose personažų susidūrimo rezultatas dažnai pralei-džiamas, galima suprasti lyginant skirtingus to paties kūrinio varian tus.

354


Pavyzdžiui, nepasakyta, kaip tėvas reagavo, supratęs, kad sūnus nieko ne-išmoko:

Tėvas mokė sūnų kalvystės, jį pasodinęs krepšyje. Po metų sūnus pasakė, kad išmoko. Jis ilgai degino geležį ir ją įmetė į vandenį – pasigirdo pššš! (KLPTK 4: 525, An 1.2.1.26. –4–1).

Kituose to paties siužeto varian tuose vaizduojama, kaip netikęs kalvis iš geležies gamina kaskart mažesnį daiktą, kol pagaliau teišeina tik piš. Sūnaus darbą stebintis tėvas suvokia, kad sūnus nieko neišmoko, arba užsakovas pyksta. Kai susidūrimo rezultatas išreikštas žodžiais, atsiranda galimybė pri-jungti kitą ES: užsakovas kviečia „kalvį“ ateiti į klėtį ir žada jam įpilti – ten jam įpila (prilupa). Taip anekdotas tampa sudėtingesnio kūrinio – buitinės pasakos – elementu. Tokios struktūros varian tus mes priskyrėme prie bui-tinių pasakų.

Pasakų ir sakmių ES rezultatai leidžia spręsti, ar herojus (tas personažas, kurio likimu domimasi) pasielgė teisingai, ar neteisingai, ir iš jo poelgio pa-simokyti. Tai rodo, kad minėtų kūrinių paskirtis buvo pragmatinė – kaupti, saugoti ir skleisti patirtį, teigiamais ir neigiamais pavyzdžiais iliustruoti el-gesio įvairiomis situacijomis taisykles. Kai anekdotuose ES rezultatas pralei-džiamas, didaktinė jų paskirtis ne iš karto pastebima arba ją visiškai nustel-bia noras sukelti komišką efektą, prajuokinti klausytojus. Todėl ES rezultato svarbos sumenkinimas ar visiškas jo praleidimas – vienas anekdotams bū-dingų požymių, į kurį atsižvelgiama skiriant juos nuo buitinių pasakų.

Anekdotų pasakotojai sprendžia, ar verta susidūrimo rezultatą pasa-kyti, ar jį nutylėti. Pavyzdžiui, anekdote aišku, kuo baigėsi nesėkmingas slėpimasis:

Girtuoklis batsiuvys pažadėjo pasiūti ponui batus, bet nepasiuvo. Jis pasi-slėpė nuo pono, o žmona padavė net nesukarpytas odas. Ponas pagyrė batus ir tarė: – Būčiau batsiuvį dar pavaišinęs. Tas pasirodė – ponas jį prilupo (KLPTK 4: 395, An 1.2.1.1. –3–1).

Mintyse praleidę informaciją apie pono reakciją, pastebėsime, kad kūrinys tapo komiškesnis. Kito ilgaamžės tradicijos anekdoto varian tuose dažniausiai tik numanoma, kas atsitiko, kai žmogus negalėjo įtikinti bendra-keleivių, kad jo šauksmas – tai ne daina.

Žmonės važiavo iš turgaus. Vienas jų pasiūlė dainuoti / dainuoti sutartinę / pasakė, kad kiti dainuotų taip, kaip jis dainuosiąs. Netyčia jis įkišo koją į

355


Z

ratą ir ėmė šaukti: – Rate koja! Kiti pritarė: – Kojytė, kojytė! / Kiti kartojo: – Rate koja! (KLPTK 4: 535, An 1.2.1.27. –5–4).

Cituoto siužeto varian tuose tik kartais pasakoma, jog žmogus koją nu-silaužė. Tokių varian tų komiškumas silpnesnis, nes akcentuojant nelaimingą baigtį tarsi aiškinama, kodėl žmogus gali būti kitų nesuprastas.

Daug kartų užrašyto „senoviško“ anekdoto varian tuose nepasakoma, kaip ponas / kunigas reagavo į virėjo pastangas įtikinti, kad žąsys vieną koją teturi:

Pono / kunigo virėjas suvalgė keptos žąsies koją ir teigė: – Žąsis tokia buvo. Vėliau virėjas rodė ponui / kunigui žąsis, stovinčias ant vienos kojos, ir sakė: – Visos žąsys viena koja. Ponas švilptelėto / kunigas metė pagalį – žąsys atsistojo ant abiejų kojų. Virėjas pasakė: – Reikėjo ir keptai žąsiai švilptelėti (KLPTK 4: 181, An 1.1.1.2. –1–1).

Nuomonių susidūrimo ar gudravimo pasekmės dažnai nenusakomos ir naujoviškuose anekdotuose:

Išsipuošusi beždžionė gyrėsi, jog išteka už krokodilo. Papūga peikė kroko-dilą: – Jis žalias, šlapias, neištikimas! – Bet jis jūreivis! (KLPTK 4: 239, An 1.1.1.25. –2–3).

Vyras rengėsi į kurortą. Žmona klausė: – Kodėl neužsimovei vestuvi-nio žiedo? – Kas gali per tokius karščius žiedą mūvėti? (KLPTK 4:190, An 1.1.1.2. –13–12).

Šių anekdotų atlikėjai palieka patiems klausytojams spręsti, ar papūga pakeitė nuomonę, ar žmoną įtikino vyro paaiškinimas.

Kadangi daugelio naujoviškų kūrinėlių užrašyta tik po vieną varian tą, jų ES struktūrų varijavimo atvejų labai nedaug. Susidaro įspūdis, kad nau-joviškų anekdotų ES rezultatai praleidžiami dar dažniau negu senųjų kūri-nėlių siužetuose.

Anekdotų klasifikavimo (priskyrimo struktūriniams-semantiniams ti-pams) patirtis parodė, jog semantikos požiūriu naujoviški anekdotai iš esmės nesiskiria nuo senosios tradicijos kūrinių: įvairaus turinio komiški tekstai yra saviti tų pačių tipų ar net tų pačių tipų versijų varian tai. Klasifikuojant anekdotus pagal semantiką, naujoviškiems tekstams neprireikė sudaryti nė vieno naujo tipo. Palyginkime šiuos tam pačiam tipui 1.1.1.1. Herojus už-simaskuoja nuo antipodo bei jo trečiai versijai herojus pasiekia, kad antipodas

356


gautų neteisingą informaciją apie jo veiksmus / nuomonę / būseną priskirtų anekdotų aprašymus:

Senis nešė žabų naštą ir pavargęs dejavo: – Kur ta mirtis pasidėjo? Mirtis paklausė: – Ar mane šaukei? – Šaukiau, kad naštą pakylėtum / kad malkas parnešėtum (KLPTK 4: 179, An 1.1.1.1. –3–5).

Čigonas žiūrėjo į vadų portretus ir keikėsi, kad spaudžia. Milicininkas klausė: – Kas spaudžia? – Batai. – Bet tu basas! – Todėl ir basas, kad spaudžia (KLPTK 4: 180, An 1.1.1.1. – 3–13).

Pirmame kūrinėlyje pavargęs žmogus prasitaria, kad norėtų mirti. Pa-matęs šalia savęs mirtį, jis jau kitaip aiškina savo posakį. Aiškinimas komiš-kas, nes mirčiai nebūdinga pareiga nešioti sunkius daiktus ar kaip nors kitaip padėti žmonėms jų darbuose. Antrame anekdote iš situacijos aprašymo ne-sunku suprasti, kad veiksmažodis spaudžia taikomas vadams. Bijodamas nu-kentėti, čigonas adresuoja kaltinimą batams, kurių neturi. Aiškinimas Todėl ir basas, kad spaudžia dviprasmiškas: milicininkas skatinamas suprasti, kad čigonas spaudžiančių batų neavi (iškeliama spaudžia tiesioginė reikšmė), o mintyse jis turi kitką: basas dėl vadų sudarytų sunkių gyvenimo sąlygų.

Abiejų anekdotų herojai elgiasi vienodai – stengiasi įtikinti antipodus, kad jų posakiai reiškia ką kita. Ilgaamžės tradicijos kūrinys aktualus visais laikais, senstelėjo tik aplinkybės, kuriomis žmogus netyčia prasitaria norįs numirti. Naujoviškame kūrinyje objektai ir pavojingas antipodas paimti iš nesenos praeities. Vadų portretai primena konkretų laikotarpį, kai šie ka-bojo ant sienų ir tvorų, nuolat užimdavo pirmuosius laikraščių puslapius. Visuomenėje, kurioje išnyko paprotys skatinti pagarbą vadams visur iškabi-nus jų portretus, anekdotas nelabai suprantamas ir ne toks aktualus.

Bene populiariausias senųjų anekdotų varijavimo būdas – to paties siužeto varian tuose vaizduojami skirtingi analogiškų bruožų turintys per-sonažai. Šis būdas padeda kurti ir naujoviškus anekdotus: pakanka į seniai žinomus siužetus įterpti neseniems laikams būdingus personažus ir su jais suderinti realijas, ir siužetai atnaujinami. Pavyzdžiui, tame pačiame anek-doto siužete varijuoja tik personažai ir realijos:

Baudžiauninkas ištraukė iš pelkės poną. / Jūreivis išgelbėjo iškritusį iš laivo karininką. / Žmogus ištraukė Chruščiovą iš siloso duobės. Ponas / karinin-kas klausė, kuo galėtų atsilyginti. – Niekam nesakyk, kad aš išgelbėjau. / Chruščiovas prašė niekam nesakyti, kad jis buvo įkritęs, o žmogus – kad jis ištraukė (KLPTK 4: 257, An 1.1.1.25. –6–53).

357


Z

To paties siužeto varian tuose keičiami ir nesenus laikus primenantys tikriniai vardai. Pavyzdžiui:

Hitleris, Geringas ir Gebelsas važiavo per Lietuvą. Skersai kelio gulėjo kiaulė, bet Geringui ir Gebelsui nepavyko jos nuvaryti. Hitleris kažką pa-kuždėjo į ausį – kiaulė paspruko. Hitleris paaiškino: – Aš pažadėjau įra-šyti kiaulę į SS dalinius. / Važiavo Eizenchaueris su žmona ir Stalinas. Ant kelio gulėjo jautis. Vairuotojas ir Eizenchaueris jo nenuvarė. Stalinas pakuždėjo: – Aš tave į kolūkį užrašysiu. Jautis pašoko ir nubėgo į mišką (KLPTK 4: 222, An 1.1.1.18. –1–18).

Šio siužeto varian tų, kuriuose minimas Hitleris, užrašyta tik netrukus po Antrojo pasaulinio karo, o varian tų, kuriuose minimas Stalinas – ir šešta-jame XX a. dešimtmetyje. Pastaraisiais dešimtmečiais šio ir kitų anekdotų, kuriuose vaizduojami minėti diktatoriai, pateikėjai jau nebesiūlo. Galima teigti, jog realių asmenų vardai nuolat keičiami naujais vardais, su jais sude-rinamos ir personažų požymius pabrėžiančios realijos. Panašiuose anekdo-tuose minimi vėlesnių laikų įtakingi asmenys arba įvardijama tik vaizduo-jamų žmonių tautybė:

Eizenchauerį ir Chruščiovą kelyje pasitiko gangsteriai. Chruščiovas išmetė raštelį – gangsteriai perskaitė ir pasišalino. Jis pasakė: – Parašiau, kad ke-lias veda į komunizmą (KLPTK 4:222, An 1.1.1.18. –1–19).

Rusas, vokietis ir amerikietis skrido lėktuvu ir pamatė, kad velnias pjauna lėktuvo sparną. Vokietis ir amerikietis kažką parašė ir išmetė raštelius. Vel-nias perskaitė ir pjovė toliau. Velnias perskaitė ruso raštelį ir pabėgo. Rusas paaiškino: – Parašiau, kad gerai pjauna, ir pažadėjau jį priimti į darbą (KLPTK 4: 222, An 1.1.1.18. –1–20).

To paties struktūrinio-semantinio tipo ir analogiškų siužetų senes-niuose ir naujoviškuose anekdotuose vaizduojami skirtingi herojai, bet jie atlieka panašius veiksmus. Palyginkime šiuos anekdotus:

Kareivis klausė vežėjo: – Kiek kainuoja nuvežti iki kareivinių? – Du litai. – O už daiktus? – Nieko nekainuoja. – Tai nuvežk mano daiktus, o aš pėsčias nueisiu.

Restorane ponas paklausė: – Kiek kainuoja pietūs? Padavėjas pasakė ir pridūrė, kad šampano ir duonos duodama veltui. Ponas paprašė šampano ir duonos (KLPTK 4: 376, An 2.1.2.2. –3–8).

Zuikis klausė: – Kiek kainuoja stiklinė sulčių? – Dvidešimt kapeikų. – O kiek

358


kainuoja vienas lašas? – Nieko nekainuoja. – Tai prilašinkit man stiklinę (KLPTK 4: 376, An 2.1.2.2. –3–9).

Herojai naudojasi aplinkybe, kad reikalingos paslaugos ar siekiamo objekto tam tikra dalis teikiama nemokamai, ir prašo tik jos. Išradingai pa-sielgęs kareivis aptinkamas keliuose senųjų anekdotų siužetuose, o sąmojin-gas ponas juose vaizduojamas retai. Vis dėlto varian tuose, kuriuose minimas kareivis ar ponas, nerandame ženklų, kurie padėtų susieti komiškus poelgius su konkrečiu laiku. Trečiame anekdote pasirinktas gudruolis, kurio tipišką įvaizdį ne taip seniai suformavo profesionalioji kultūra (animacinis kinas).

Dalis naujoviškų anekdotų – tai perkurti populiarūs seni siužetai. Pavyz-džiui, nesunku atpažinti naujoviško anekdoto pirmtaką – seną pasakėčią:

Lapė norėjo išvilioti varno laikomą sūrį ir jį prašė sukarksėti, suplasnoti. Šis sukarksėjo, suplasnojo sparnais, bet sūrį išsaugojo. Lapė pasakė: – Varne, tavo žmona su policijos viršininku vaikšto. – Kur? – sukarksėjo varnas ir sūrį išmetė. Lapė pamokė: – Nekarksėk ant viršininkų, nes paskutinį kąsnelį prarasi (KLPTK 4: 225, An 1.1.1.20. –4–1).

Ko gero, seną pasakėčią prisimenantys klausytojai geriau suvokia nau-joviškų anekdotų kūrėjų ir atlikėjų sąmojų. Kadangi paukštis kitaip išpro-vokuojamas išsižioti ir išmesti snape laikomą sūrį, perkurtame pasakėčios siužete personažas įvardytas ne moteriškosios, o vyriškosios giminės panašiu žodžiu. Parodant, kad senasis būdas sūriui išvilioti neveiksmingas, ir bai-giant lapės pamokymu, greičiausiai sąmoningai primenama, jog anekdotu paversta sena pasakėčia, kuriai būdingas moralas.

Kitas naujoviškas anekdotas skiriasi nuo senos pasakėčios būdu sūriui išvilioti; jame veikia ne lapė, o animacinio kino išpopuliarinti personažai:

Vilkas su zuikiu nusipirko degtinės, bet neturėjo užkandos. Pamatę šarką, snape laikančią sūrį, jie paklausė: – Ar nori degtinės? Šarka atsiliepė: – Ką! – ir išmetė sūrį (KLPTK 4: 226, An 1.1.1.20. –4–2).

Naujoviškuose anekdotuose kur kas dažniau vaizduojami gyvūnai. Greta pažįstamų zuikio, vilko ar lapės ėmė figūruoti egzotiški gyvūnai (dramblys, beždžionė, krokodilas). Pasakose bei senuose anekdotuose gy-vūnai kalba žmonių kalba, bet veikia pagal savo realią prigimtį. Naujoviš-kuose anekdotuose gyvūnai visiškai sužmoginti. Jie tarsi kopijuoja žmones (važinėja dviračiais ar automobiliais, vilki žmonėms būdingus drabužius, turi parduotuves ir tualetus).

359


Z

Daugelio senoviškų ir naujų laikų anekdotų herojai iš esmės elgiasi vienodai. Pavyzdžiui, norėdami, kad apsimetę ligoniais darbininkai liautųsi apsimetinėti, o įkyrėjusi lankytoja nebeateitų, jie imituoja grėsmę antipodų gyvybei:

Pono darbininkai apsimetė sergančiais. / Skruzdžių sukandžioti ir iškritę iš medžio rabinai apsirgo. Mergina / juokdarys / daktaras pažadėjo juos išgydyti. Ji / jis pasakė darbininkams / rabinams, kad vieną jų reikia pa-pjauti, sudžiovinti / išvirti ir duoti kitiems kaip vaistus. Visi ligoniai pa-sveiko (KLPTK 4: 220, An 1.1.1.18. –1–3).

Meška lankė velnią, o šiam nusibodo. Velnias pasakė: – Mergaitės prašė meškos taukų vaistams. Meška nusigando ir velnio nebelankė (KLPTK 4: 220, An 1.1.1.18. –1–2).

To paties siužeto anekdoto varian tuose skirtingi antipodai profesiona-lai ypač pasitiki savimi ir skelbia galį įvykdyti bet kokią užduotį. Vis dėlto galima atpažinti, kad skirtingų neįvykdomų dalykų paprašę herojai gyvena nevienodoje aplinkoje, skiriasi jų patirtis ir net gyvenimo laikas:

Parduotuvės šeimininkas skelbė, kad pirkėjai gaus visko, ko tik panorės. Žmogus paprašė mintuvų. Jų parduotuvėje nebuvo.

Restorane skelbiama, kad įvykdomas bet koks užsakymas. Lankytojas užsi-sakė dramblio ausį su grikių koše. Restorane neatsirado grikių (KLPTK 4: 236, An 1.1.1.22. –12–3).

Pirmojo anekdoto herojus (greičiausiai, valstietis) žino, kad niekas mintuvais neprekiauja, nes valstiečiai juos patys pasigamina. Antrojo anek-doto herojus (greičiausiai, nuo parduotuvių priklausantis miesto gyvento-jas) remiasi patirtimi ir žino, kokie maisto produktai tapo ypač reti, nors nuo senų laikų čia pat Lietuvoje auginami ir buvo nuolat valgomi. Pastarąjį anekdotą geriau supras žmonės, kurie prisimena, kad tarybiniais laikais gri-kiai iš tikrųjų buvo retenybė. Naujoviškame anekdote daugiau šaipomasi ne iš restorano vadovų ambicijų, o iš visuomenės, kurioje trūksta pačių paprasčiausių dalykų.

Labai daug konkrečių anekdotų siužetų priskiriama struktūriniam-semantiniam tipui 1.2.1.25. Herojus neteisingai vertina aplinką. Šio tipo anekdotų herojai elgiasi keistai ir laikomi kvailiais. Senosios tradicijos anek-dotuose gana ryški nuostata, kad kiekvienas žmogus gali neadekvačiai pasi-elgti, nes kvailiais laikomi personažai, kurie neteisingai vertina nematytus

360


objektus arba nežino, kaip geriausia atlikti tam tikrą darbą. Kad klausytojai lengviau suprastų poelgio absurdiškumą ir pasijuoktų, vaizduojami ne eg-zotiški, o gerai pažįstami gyvūnai ar daiktai, neteisingai atliekami nuolat vietinių žmonių dirbami darbai.

Seniai kvietė talką. Senė savaitę nemelžė karvės, kad talkininkams pieno prisirinktų (KLPTK 4: 486, An 1.2.1.25. –9–33).

Moteris patupdė vištą ant kiaušinių, ta išperėjo viščiukus. Moteris davė viščiukams pelų, šieno, bet tie nugaišo. Žvėrių išpažintojas pasakė, kad višta viščiukų nepažindė (KLPTK 4: 486, An 1.2.1.25. –9–37).

Anekdotų herojai pasirenka netinkamą veiklos būdą, nes nežino objekto savybių ir nesuvokia, kokios bus veiksmų pasekmės:

Ponas liepė tarnui parnešti degtukų ir pažiūrėti, kad būtų geri. Tarnas par-nešė degtukų, bet tie nedegė. Tarnas stebėjosi: – Ką tik išmėginau – visi degė (KLPTK 4: 483, An 1.2.1.25. –9–5).

Motina liepė dukteriai: – Išvirk kiaušinius, kad būtų minkšti. Duktė ilgai virė kiaušinius (KLPTK 4: 485, An 1.2.1.25. –9–27).

Sename anekdote gal pirmą kartą smuklėje apsilankęs kaimietis mano, kad pasielgė ne pagal taisykles. Todėl savo nuožiūra panaudotą cukrų, už kurį užmokėta, jis laiko apgavyste. Naujoviško anekdoto herojus apgavyste laiko tai, kad užmokėjęs už paslaugą neleido savęs aptarnauti.

Žemaitis gyrėsi: – Apgavau smuklininkę: arbatą išgėriau, o cukraus gaba-lėlius parsivežiau.

Čiukčius gyrėsi: – Apgavau taksistą: sumokėjau ir nevažiavau (KLPTK 4: 478, An 1.2.1.25. –5–6).

Ilgaamžiuose anekdotuose pastebima tendencija neadekvačius poelgius priskirti gerai pažįstamiems kitataučiams (vokiečiams, mozūrams, žydams) ar tam tikrų Lietuvos regionų žmonėms (žvejams kopininkams, dzūkams), o naujoviškuose ėmė figūruoti tokios tautybės žmonės, su kuriais lietuviams vargu ar teko susidurti. Pastarieji anekdotai buvo perimti iš kitų tautų.

Senesniuose anekdotuose aplinką neteisingai vertina patirties neturin-tys ar riboti personažai. Nematytą objektą vaikas apibūdina pagal analogiją su pažįstamu objektu, o tik apie pjūklo dantis nusimanantis profesionalas mano, kad dantistas kaip tik tas žmogus, kurio jam reikia:

361


Z

Vaikas pasakojo: – Buvau stotyje ir mačiau, kaip atpūkštė krosnis, ilgai gėrė ir vėl nušvokštė (KLPTK 4: 475, An 1.2.1.25. –2–45).

Malkų pjaustytojas klausė dantistą: – Ar tu moki dantis įdėti? – Moku. – Įdėk porą dantų mano pjūklui (KLPTK 4: 493, An 1.2.1.25. –12–2).

Naujoviškuose anekdotuose dažniau vaizduojami svetimoje aplinkoje atsidūrę žmonės. Komiška kaimiečio reakcija į miesto aplinkos detales, o miestiečio – į jam nepažįstamus kaimo objektus. Abiejų tipų herojai ver-tina neįprastą aplinką, pritaikydami savo aplinkoje gautas žinias:

Moteris nuvažiavo į miestą nusipirkti viščiukų, pamatė užrašą „Perėjimas“ ir paklausė būdelėje sėdintį policininką: – Tai tupi? – Tupiu. Tuo metu atėjo kitas policininkas pakeisti pirmojo. Moteris paklausė: – Tai kiaušinių neužšaldot? (KLPTK 4: 493, An 1.2.1.25. –11–12).

Miesto mergaitė pamatė gromuliuojančią karvę ir paklausė: – Ar nenuosto-linga šerti kramtoma guma? (KLPTK 4: 473, An 1.2.1.25. –2–19).

Tokie anekdotai verčia susimąstyti, kad nepažįstamoje vietoje kiekvie-nas gali kvailai atrodyti. Jais skatinama tolerantiškai vertinti svetimoje aplin-koje nesusigaudančių žmonių elgesį.

Senosios tradicijos anekdotų personažai kvailiais vadinami pagal jų veiksmus, o daugelyje naujoviškų anekdotų pasakojama apie neadekvatų psichinių ligonių elgesį:

Kvailiai / lapė ir kiškis sumanė pasisupti, pasidėję lentą ant penkto aukšto palangės. Kai vienas kvailys / kiškis nukrito, kitas kvailys / lapė pasipiktino: – Pats pabėgo ir lentą nusinešė (KLPTK 4: 485, An 1.2.1.25. –9–30).

Taigi šiais laikais nebepaisoma tradicinės humaniškos nuostatos, kad iš ligonių juoktis nevalia. Naujoviškuose anekdotuose gerokai populiaresni ir laikinai sąmoningumą praradę žmonės (girtuokliai). Šie naujoviškų anek-dotų personažai neadekvačiai elgiasi dažniausiai miesto aplinkoje. Nesą-moningo elgesio vaizdai tegali prajuokinti; jie neskatina nei mąstyti, nei pasimokyti.

Naujoviškuose anekdotuose vaizduojami ir Lietuvos padėtį veikę kon-kretūs valdžios atstovai, ir svetur komiškai išgarsinti asmenys (pvz., Čia-pajevas). Tie patys naujoviškų anekdotų ciklai (pvz., apie armėnų radiją, apie kvailius, girtuoklius, Čiapajevą) funkcionuoja ir kaimyninėse ar net atokesnėse šalyse. Tai patvirtina, kad naujoviški anekdotai greitai migruoja.

362


Tam palankūs ir intensyvesni žmonių kontaktai, ir masinės informacijos priemonės. Nors analogiškų senųjų anekdotų siužetų aptinkama skirtingų tautų folklore, jie turėjo kur kas mažiau galimybių plisti.

Daugelis Lietuvoje iš lietuvių užrašytų naujoviškų anekdotų turi ne-abejotinų vertimo požymių (aptinkama leksikos ir sintaksės kalkių, posakių rusų ar lenkų kalba). Dalis tokių anekdotų užrašyta vos po vieną varian tą arba jie žinomi tik iš populiarios lietuviškos spaudos (skelbėjai dažnai ne-nurodo užrašymo vietos ar anekdoto šaltinio). Kadangi lietuvių folkloro medžiagos rinkėjai iki šiol daugiau dėmesio skiria kaimui, turimi tekstai skatina manyti, jog naujoviški anekdotai nepopuliarūs Lietuvos kaime, o ge-riau pritapo prie miesto tradicijos. Specialios naujoviškų anekdotų paieškos Lietuvos kaime šią nuomonę galėtų koreguoti.

Senuosiuose anekdotuose aptinkama fantastikos elementų, kai atmin-tini ar gerai pažįstami socialiniai santykiai vaizduojami prieštaraujant realy-bei (žemesnio visuomenės sluoksnio atstovas / silpnesnis visada išradinges-nis ir laimi). Šio principo laikomasi ir dalyje naujoviškų anekdotų: valdžiai atstovaujantis personažas pasirodo esąs kvailesnis už pavaldinį:

Brežnevo patarėjas pamatė, kad jo viršininkas vyksta į užsienio valstybę, apsiavęs skirtingų spalvų batais, ir pasakė, kad reikia grįžti namo. Brež-nevas atsakė: – Nieko nebus: ir namie tik tokie batai liko (KLPTK 4: 512, An 1.2.1.25. –19–13).

Naujoviškuose anekdotuose su stipresniu personažu susidūręs silpnes-nis pasirodo esąs pranašesnis, nes jis randa ir naujų gyvenimo sąlygų padik-tuotų būdų, kaip stipresnįjį sutramdyti. Pavyzdžiui:

Vilkas šaukė: – Kiški, aš tave suėsiu! – Ar taloną mėsai turi? (KLPTK 4: 195, An 1.1.1.3. –4–1).

Ir šį anekdotą gerai supranta tik tie, kurie prisimena laikus, kai be ta-lonų žmonės beveik nieko negalėdavo nusipirkti. Naujoviškame anekdote šaipomasi ne iš vilko, o iš keistai sutvarkytos visuomenės.

Senuosiuose anekdotuose aptinkama šaržų, dažnai naudojamas grotes-kas, o naujoviškuose kūrinėliuose neretai susiduriama su visiškai absurdiš-kais vertinimais ar poelgiais. Pavyzdžiui:

Čapajevas su Petka įlipo į palmę. Dramblys ėmė trintis į palmę ir ją judinti. Petka pasakė: – Gal čia jo lizdas? Čapajevas jį sugėdino: – Kvaily, dram-bliai gyvena olose (KLPTK 4: 506, An 1.2.1.25. –16–49).

363


Z

Neretai kaip argumentai pasirenkami dalykai, kurių tikrovėje nėra ir negali būti. Faktų nebuvimas tikrovėje kaip tik ir turi pagrįsti teiginį. Pa-vyzdžiui:

– Daktare, ar tikrai pagerės mano regėjimas, jeigu aš valgysiu daugiau morkų? – Žinoma. Argi matėte triušį su akiniais? (KLPTK 4: 216, An 1.1.1.17. –3–22).

– Kodėl dramblio akys raudonos? – Kad jis galėtų braškėse pasislėpti. – Argi matei dramblį braškėse? – Na, matai, kaip gerai pasislėpė (KLPTK 4: 193, An 1.1.1.2. –20–3).

Naujoviškų anekdotų komizmas kartais grindžiamas tuo, kad susidū-rime dalyvaujantys personažai pabrėžia skirtingas žodžio ar posakio reikš-mes:

Išgirdusi, kad grįžta vyras, moteris liepė meilužiui šokti pro langą. – Iš trylikto aukšto? – Gal tu prietaringas? (KLPTK 4: 216, An 1.1.1.17. –3–25).

Vienam tryliktas reiškia labai aukštai, o kitam – nelaimingas skaičius. Gerai papasakotuose anekdotuose visada paliekama gana daug erdvės,

kurią nuovokus klausytojas užpildo pasitelkęs žinias apie realius dalykus ar įprastus vertinimus. Deja, kai pasakotojai užrašo kūrinius iš savo atminties arba kai pasakoja medžiagos rinkėjams, nebepasitikima nematomų skaity-tojų nuovokumu ir erdvė užpildoma žodžiais. Dėl to anekdotų komizmas nukenčia. Vis dėlto pastebėta, jog aiškinti dažniau linkę kaimo žmonės, t. y. senųjų anekdotų pateikėjai. Paradoksalu, kad visų anekdotų glausti aprašy-mai kataloge kur kas juokingesni už aprašomus tekstus (kaip tik todėl mes aprašymus ir cituojame).

Naujoviški anekdotai siužetų struktūrų ir semantikos požiūriu nesiski-ria nuo ilgai tradicijoje funkcionavusių kūrinių.

Naujoviškuose anekdotuose atsiranda naujų personažų. Dažnai veikia miesto aplinkai būdingi profesionalai, netolimoje praeityje įtakingi realūs asmenys. Aptinkama profesionaliosios kultūros sukurtų tipiškų gyvūnų įvaizdžių.

Naujoviškuose anekdotuose aptinkama naujų visuomenės problemų ir modernesnių realijų, tačiau tai dažnai vaizduojama ilgaamžės tradicijos siužetuose. Neretai nauji anekdotai – tai perkurti seni populiarūs siužetai ar savitai transformuoti personažų elgesio modeliai.

364


Naujoviški anekdotai beveik prarado patirties kaupimo, tolerancijos mokymo paskirtį. Juose svarbesnė žaidybinė, klausytojų linksminimo pa-skirtis. Visiems anekdotams būdinga nuovokumo ir humoro jausmo ug-dymo paskirtis išlieka be pakitimų.

Naujoviškuose anekdotuose nepaisoma etikos normos nesijuokti iš li-gonių. Juose juokiamasi ne tik iš nemokančių elgtis nepažįstamoje aplinkoje žmonių, bet ir iš psichinių ligonių.

Greta visiems anekdotams būdingo grotesko naujoviškuose kūriniuose aptinkama absurdiškų vertinimų ir poelgių.

365

DAINŲ ĮVAIZDŽIŲ PRASMĖS

ISTORIJOS ATGARSIAI DAINOJE

Lietuvių liaudies karinė-istorinė daina, kurios tipas K 320 „Lietuvių liaudies dainų kataloge“ pavadintas „Visi Bajorai į Rygą jojo“, variantų gausa lenkia daugelį kitų populiarių dainų. Minėto katalogo kartotekoje šiam tipui priskirti ir paskelbtame katalogo tome aprašyti 1185 variantai (LLD III: K 1: 435).

Dainos variantai skiriasi pradinėmis strofomis. Žodžiais „Oi lekia, lekia gulbių pulkelis“ pradedamą variantą pirmasis užrašė ir 1825 m. paskelbė Liudvikas Rėza (RD 1 37). Šis variantas daug kartų buvo skelbtas vėles-niuose dainų rinkiniuose; jo melodiją harmonizavo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Gulbių pulkelio įvaizdžiu prasidedantys variantai ypač domino dainų tyrinėtojus (Krištopaitė 1965: 41–53; Jokimaitienė 1985: 20–21).

Mūsų tikslas – semantiškai interpretuoti šio kūrinio fragmentus, at-skleisti jų raidą ir pamėginti paaiškinti dainos populiarumo priežastis bei gulbių pulkelio įvaizdžio sąsajas su realybe. Remsimės „Lietuvių liaudies dai-nyne“ (LLD III: K 1) paskelbtais tekstais ir Lietuvių literatūros ir tautosakos

366


instituto „Lietuvių liaudies dainų katalogo“ kartotekos Karinių-istorinių dainų skyriuje tipui „Visi bajorai į Rygą jojo“ priskirtų konkrečių variantų aprašymais.

Daina turi siužetą, kurį sudaro fragmentų derinys. Dainos variantuose fragmentų skaičius nevienodas; daugumoje jų aptikti šie fragmentai: 1) gau-nama žinia, kad reikia vykti kariauti; 2) seserys parengia ir išleidžia brolį; 3) seserys baiminasi, ar brolis pavys kitus karius; brolis atsako pavysiąs, bet abejoja, ar sugrįšiąs; 4) seserys klausia, ką brolis parnešiąs dovanų; bro-lis vardija dovanas; 5) seserys ilgai laukia brolio; 6) parbėga brolio žirgas; 7) seserys klausia, kur žirgas padėjo brolį; žirgas pasako apie brolio žūtį; 8) seserys klausia, kur brolio žadėtos dovanos; pasakoma, kaip jos pražuvo; 9) seserys gedi brolio; saulė žada joms padėti.

Pavieniuose variantuose aptinkama ir čia neišvardytų fragmentų (pvz., seserys klausia, kada brolis sugrįšiąs, o jis atsako: kai pražydės raudona rožė; žirgas devynias upes perplaukęs, o dešimtą pernėręs ir namo parbėgęs). Visus fragmentus jungia gana lakoniškas parbėgančio žirgo vaizdas (šeštas fragmen-tas). Kai variantuose jo nebūna, neaptinkama ne tik dviejų ar trijų pabaigos fragmentų, bet kitaip suvokiamas ir pats vaizduojamas įvykis. Kyla abejonių dėl tokių variantų priskyrimo ne tik tam pačiam tipui, bet ir karinių-istorinių dainų skyriaus poskyriui „Žirgas praneša apie brolio mirtį“.

LLDK kartotekos Karinių-istorinių dainų skyriaus sudarytoja ir pa-skelbto jo aprašymo autorė Pranė Jokimaitienė (Jokimaitienė 1980) gausius dainos tipo K 320 variantus sugrupavo pagal poetinių tekstų pirmąją eilutę ir jos varijavimą. Remiantis tokiu principu sudarytos 44 grupės; keliolikai jų priskirta tik po kelis variantus. Varijuoja ne tik tekstų pradžios, bet ir kiti siužeto fragmentai.

Poetinių tekstų pradinėse strofose atsispindi nevienodas požiūris į karą. Neretai jis skiriasi ir tais pačiais žodžiais pradedamuose variantuose.

Variantų pradinės strofos: Oi lekia, lekia gulbių pulkelis, | Tėvynės ginti ragin brolelius antroji eilutė sukelia vaizdą: tėvynė užpulta priešų, kiekvieno brolelio pareiga ją ginti – pakanka tik paraginti, pranešti apie pavojų. Ragi-nami ne berneliai, o broleliai – taip pabrėžiama, kad jie visi lygūs, gal net vienodi, nes vieningai siekia apginti tėvynę. XX a. antrojoje pusėje užrašy-tame variante primenamos nesenų laikų kovos: Ragina brolį Vilniaus vaduoti (LLK 72/103/). Pareigos jausmo stiprumą paryškina seserų aimana: Tėvelis senas, brolelis mažas, | Oi, nėr kam, nėr kam vainelėn joti. Liudviko Rėzos už-rašytame variante seserys dvejoja: Broleliui joti, broliui nejoti. Tokia dvejonė

367

DAINŲ ĮVAIZDŽIŲ PRASMĖS · ISTORIJOS ATGARSIAI DAINOJE Z

prieštarauja pareigos ginti tėvynę supratimui, bet darniai papildo variantus, kuriuose į žygį vykstama savo iniciatyva.

Kartojimų sulėtintą pradžią turinčiuose variantuose taip pat ne vie-nas [brolis / karys] raginamas joti į karą. Karas gali būti suprastas ir kaip tėvynės gynimas, ir kaip svetimų valstybių konfliktas, kuriame privaloma dalyvauti:

Vai ir atliekiJuods vabalėlis,Juods vabalėlis,Puons voverselis.Vai ragin, raginĮ krygę juoti,Į krygę juoti,Žirgus balnuoti (LLD III: K 1 454).

Strofa: Trijų seselių jauną brolelį | Ragina joti į didį karą pradedamuose variantuose jau nebeliko vieningos brolelių kariaunos. Išskirtas vienas brole-lis, o didis karas skamba gana miglotai. Veiksmažodis ragina vis dėlto leidžia suvokti, kad brolis ir pats žino savo pareigą – tereikia pranešti, kad jau laikas joti. Pareiga vykti į karą suprantama ir dalyje tų variantų, kurie pradedami ne raginimu, o sesers aimana: Aš atsisėdau ant akmenėlio | Ir atsidusau: Oi, Dieve mano: | Tėvelis senas, brolelis mažas, | Oi, nėr kam, nėr kam vainelėn joti. Taigi skirtingai pradedamuose dainos variantuose jaunas, galbūt, dar neturintis kario patirties brolis joja ginti tėvynės / joja į karą, nes siųsti karį yra kiekvienos šeimos priedermė. Šiuose variantuose neretai aptinkama strofa – brolio nuojauta, kad vargu ar besugrįšiąs namo.

Kai brolis raginamas ginti tėvynės ar į didį karą, seserų klausimas O ką parneši mums dovanėlių visiškai netinkamas. Vis dėlto taip klausiama eilute Oi lekia, lekia gulbių pulkelis pradedamuose keturiuose variantuose. Tris iš jų užrašė Jurgis Dovydaitis (LTR 221/276/, 343/19/, 632/1/), kuris drįsdavo pateikėjus pamokyti, o vieną Kaziui Venclovai padainavo 17 metų mergaitė. Galima manyti, kad klausimas apie dovanas atklydo iš kitų variantų, ku-riuose jis karo aplinkybėms neprieštarauja. Keturi variantai, kurių pradinė strofa Trijų seselių jauną brolelį |Ragina joti į didį karą, ir baigiami seserų ir brolio dialogu apie dovanas (LTR 1072/108/, 2509/67/, 3211/111/, 5024/159/). Šie variantai tapo panašūs į tas dainas, kuriose vaizduojamas būsimo kareivio išlydėjimas tarnauti kariuomenėje.

368


Kai daina pradedama Visi bajorai į Rygą jojo / Ponai bajorai žirgus bal-nojo / Visi bajorai į lenkus jojo / Visi bajorai / berneliai į karą jojo, veiksma-žodį raginti pakeitė vilioti. Aišku, bajorai išsiruošė užpulti svetimą žemę; jie pasitiki savimi. Todėl prie pažįstamos eilutės Tėvelis senas, brolelis mažas tinka prijungti ne aimaną, kad nėra kam joti, o seserų dvejonę: Broleliui joti, broliui nejoti. Seserys suvokia žygio į svetimą žemę pavojingumą, bet vis dėlto tikisi net karo grobio: dėsningai įterpiamas seserų klausimas, ką brolis parnešiąs dovanų, ir brolio pažadas.

Eilutėmis Prisėj broliukui į karą joti, Aš atsisėdau ant akmenėlio, Čia karan joti, čia šliūban stoti, Atjojo žalnierius, Oi ir atjojo pons oberleitenants pradedamuose variantuose ar bent jų dalyje vietoj žodžių ragina, vilioja atsiranda pavarė / varo, užrašė, vaiskelin ima / veža, pasteliavo. Taip iš karto pasakoma, kad brolis verčiamas dalyvauti svetimoms šalims (Rusijai, Vokie-tijai) svarbiuose karuose ar tarnauti svetimoje kariuomenėje, kuri taip pat gali atsidurti mūšyje.

Taigi tipo K 320 variantų pradžiose aiškiai išsakytas trejopas santykis su karu: 1) broliai / brolis raginamas ginti tėvynės, 2) brolis viliojamas joti kartu su kitais į svetimą šalį, 3) brolis varomas / paskiriamas joti ir prisijungti prie svetimos kariuomenės. Matome, kad dainos pradžia atspindi ir skirtin-gus karų tikslus, ir Lietuvos padėties pokyčius.

Fragmentas, kuriame trys seserys parengia brolį, aptinkamas bet kokią pradžią turinčiuose variantuose:

Viena seselė brolelį rengė,Antra seselė žirgą balnojo,O ši trečioji, ta jauniausioji,Vartus atkėlė ir palydėjo.

Šis fragmentas gana stabilus: tik kartais sakoma, jog antroji sesuo kardelį šveitė, kilpas segiojo. P. Jokimaitienė seserų veiksmus interpretavo kaip visos šeimos rūpinimąsi išjojančiu kariu, o veiksmų išvardijimą pavadino laips-niavimu (Jokimaitienė 1985: 21). Tačiau dainos variantuose broliu rūpinasi tik seserys. Daugumos variantų pradžiose sakoma tėvelis senas, bet visiškai neminima motina. Gali būti, kad seserys pasirinktos todėl, kad visas savo artimuosius išleidusias moteris jungia bendras susirūpinimas jų likimu ir bendras sielvartas jų netekus: išrengiami broleliai, o laukia seselės. Gal ne-atsitiktinai nuolat vaizduojamos trys seserys: taip pasakyta, jog daug seserų rūpinasi išjojančiais į pavojų broliais.

369


Galima prielaida, kad fragmente išvardyti trijų seserų veiksmai atlie-kami ne vienas po kito, o tuo pačiu metu, t. y. jos pasidalijusios darbus. Daugelyje lietuvių ir kitų tautų dainų karys pats apsirengia žygiui, pats pasibalnoja žirgą, nusišveičia kardą, o šioje dainoje dvi seserys jį pavaduoja, o trečioji jau atkelia vartus ir išleidžia raitelį. Variantų dalyje seserys klausia išvykstančio brolio: Oi broli, broli, broleli mūsų, |Ar tu pavysi joties pulkelį? Tai ženklas, kad broliui reikia skubėti, todėl seserys jam padeda, atlikdamos moterims nebūdingus darbus.

Dainai prisitaikant prie naujų aplinkybių, senovėje sukurtas menkai tepakitęs fragmentas gali būti suvokiamas ir kaip šeimos rūpesčio išvyks-tančiuoju išraiška. Vis dėlto tuose variantuose, kuriuose nėra žirgo grįžimo ir pasakojimo apie kario žūtį, brolio parengimo fragmentas skiriasi. Seserų veiksmai jau būdingi moterims (mundurą siuvo, maisto įdėjo), o žirgą bal-noja tėvulis. Kartais tėvo ir vienos sesers veiksmai dubliuojami: žirgą balnoja ir tėvulis, ir antra seselė (BčDD 209). Nors panaudotas menkai tepakitęs dainos apie brolio žūtį fragmentas, jau vaizduojamas būsimo kareivio išly-dėjimas. Visa šeima kareivį-raitelį parengia Lietuvos rusų sentikių dainoje. Joje vyresnis brolis žirgą balnoja / brolis balną išneša (Новиков 3 229, 230). Viename variante vidurinė sesuo uždeda balną ant žirgo (Новиков 3 227), o kitame – paduoda balną (Новиков 3 228). Šeimos atsisveikinimą su išvykstančiu būsimu kareiviu užbaigia motina: ji lauku palydi. Lietuvių ir rusų dainų apie būsimo kareivio išlydėjimą variantuose iš tikrųjų sunku įžvelgti skubėjimą bei artimųjų pastangas padėti greičiau pasirengti.

Fragmentas, kuriame seserys eina ant aukšto kalno brolio laukti, taip pat aptinkamas daugelyje pagal dainos pradžias sudarytų grupių. Laukimo ilgumas ir nerimas hiperbolizuojami: seserys prastovėjo kalne klonelį / duo-belę / prarymojo uosio tvorelę. Kai tuoj pat prijungiamas parbėgančio žirgo vaizdas, sukeliamas įspūdis tarsi seserys iš tolo išgirsta prunkštavimą, pa-mato siūbuojančią / blizguojančią aukso kilpelę ir supranta, kad balne nėra raitelio.

P. Jokimaitienė teigė: „Žirgo parbėgimas šaunus, iškilmingas“ (Joki-maitienė 1985: 23). Su tokia interpretacija sunku sutikti: žirgo prunkštimas veikiau rodo jo nuovargį. Kilpelę idealizuojantis epitetas aukso nenustelbia šios menkos pabalnoto žirgo vaizdo detalės tragiškos paskirties – pranešti apie kario žuvimą. Visai natūralu, kad be jokių aiškinimų prijungiamas frag-mentas – seserys klausia, kur žirgas padėjo brolį, o žirgas joms pasako apie brolio žūtį.

370


Brolio žūties apibūdinimas gerokai varijuoja. Kardais susikaunančių raitelių vaizdas dažniau iškyla tuose variantuose, kuriuose brolis joja atlikti pareigos. Čia naudojamas laipsniavimas:

Pirmoj vainelėj žirgas suklupo,Antroj vainelėj kardelis lūžo,Trečioj vainelėj kirto galvelę.

Neretai pasakoma, kad žuvusiojo kūnas susiliejęs su gamta: kur kraujas tiško, rožės žydėjo / žemčiūgai blizga, kur stomenėlis krito, ąžuolas išdygo, kad net reljefas pakitęs: kur nupuolė galvelė, išdygo pilkas akmenėlis, kur nusklido kraujelis, tekėjo gilus upelis ir pan.

Dalyje variantų minimi šaunamieji ginklai: devynios kulkos pro šalį lėkė, o ši dešimta brolį nušovė / širdį pervėrė arba aptinkamos stereotipinės kari-nių-istorinių dainų eilutės: kirto galvelę kaip kopūstėlį, Saulė tekėjo, kai brolį nušovė, saulė leidos, kai kavojo, Už Lietuvą galvą padėjo ar net XX a. pradžioje atsiradusių dainų posmai: Miglotas rytas, tamsus eglynas, |Guli kareivis šile negyvas ir kt. Kai minimos konkrečios žuvimo vietos, kartais nepaisoma net dainos konteksto: bajorai į Rygą jojo, o žirgas sako brolį palikęs ne tik Rygos, bet ir Vilniaus miestely / laukely (LTR 2457/2/). Atsiranda tolimų kraštų vietovardžių: Karbinėlis, Mandžiūrėlė, Port-Artūras, Zehdano miestas.

Kai variantų pradžioje seserys klausia, ką brolis parnešiąs dovanų, pa-teikėjai pabaigoje įterpia fragmentą – seserys klausia, kur brolis padėjęs do-vanas. Pasakoma, kad dovanos sunaikintos ar liko karo lauke: kaspinus vėjai nupūtę / kaspinai dūmuose surūkę, vainikas neskendęs / mariom nuplaukęs, žiedas kraujuos nuskendęs / purve rūdija.

Paskutinis fragmentas – seserų aimana: O kas padės mums brolio gedėti ir saulės pažadas joms padėti: Devynis rytus migluže eisiu, |O šį dešimtą neuž-tekėsiu aptinkamas ne tik tuose dainos variantuose, kurie pradedami gulbių pulkelio įvaizdžiu (pvz., Visi bajorai į Rygą jojo grupėje – LMD I 16/49/). Saulės pažadas gedint aptemdyti žemę sukelia visų seserų bendro sielvarto vaizdą. Žmogaus ir gamtos jausmų sutapatinimas liudija šio fragmento ar-chajiškumą ir įtaigumą. Vis dėlto daugelyje dainos variantų vaizduojamas tik brolio netekusių trijų seserų gedėjimas: jos žada vykti į Vilniaus miestelį, pasisiūdinti juodas barveles.

Taigi visi dainos fragmentai daugiau ar mažiau varijuoja: stabiliau-sias tas, kuriame seserys parengia brolį, o pasakojimas apie brolio žūtį kinta labiausiai. Jame esama ir senovinių, ir nelabai senų karų aplinkybes

371


atspindinčių detalių. Daina kito atsiliepdama į įvairių karų ir ilgos tarny-bos kariuomenėje tragiškas pasekmes. Visi karai pavojingi, iš visų mūšių gali parbėgti raitelio nevaldomas žirgas. Kiekvienas karas, vyrų pareiga ar prievolė būti jo dalyviais primindavo ypač darnią senovinę dainą. Ji vis tapdavo aktuali, padėjo reikšti susirūpinimą dėl išvykusių artimųjų ir siel-vartą jų netekus. Ko gero, tradicijos gebėjimas pritaikyti dainą vis naujoms aplinkybėms ir yra svarbiausia gausių jos užrašymų priežastis. Pasitaikantys prie dainos konteksto netinkančių fragmentų atvejai liudija, kad vieni kitus veikė variantai, atspindintys skirtingą požiūrį į karą ir brolio pareigą.

Mums belieka pamėginti paaiškinti gulbių pulkelio įvaizdžio prasmę. Žodžiais Oi, lekia, lekia gulbių pulkelis pradedamiems variantams D. Kriš-topaitė skyrė daugiausia dėmesio ir teigė, kad jų senumą „patvirtina ži-nios nešėjos – gulbės“ (Krištopaitė 1965: 41). Kaip argumentą, kad gulbės neša žinią ir kituose folkloro kūriniuose, ji nurodė vieną lietuvių pasakos tekstą ir pridūrė, kad „šis įvaizdis pasitaiko raudose ir vestuvinėse dainose“ (Krištopaitė 1965: 42). Žinią pranešanti gulbė lietuvių pasakose ypač retai pasitaiko. Patekusi į pavojų sesuo apie tai pranešti broliams siunčia gegutę (K 1.1.1.4. / AT 312). Lietuvių dainose naujienas dažniausiai nešioja saka-las. Dvinariu paralelizmu paremtose vestuvių dainose vaizduojami gulbelės ir mergelės veiksmai; įvairiose dainose aptinkami palyginimai mergelė balta kaip gulbelė ir pan. P. Jokimaitienė taip pat teigė, kad gulbės praneša karo žinią (Jokimaitienė 1985: 20).

Tačiau pažvelkime, kas skirtingas pradžias turinčiuose variantuose ra-gina / varo / užrašo brolius. Pradžia Trijų seselių jauną brolelį Ragina joti į didį karą – aiškus beasmenis sakinys: ragintojas neįvardytas. Strofos, kuriose minimas lekiantis gulbių pulkelis ir atlėkęs juods vabalėlis pons vieversėlis sin-taksės požiūriu vienodos: jas galima suvokti ir kaip vientisą sakinį, kurio veiksnys gulbės / vieversėlis, ir kaip dviejų paraleliai vykstančių veiksmų gre-tinimą, t. y. pradžiose įmanoma atrasti lakonišką dvinarį paralelizmą. Viliaus Kalvaičio užrašyto varianto pradžia – aiškus paralelizmas (antroje eilutėje veikėjas įvardytas):

O ir atlėkė juods vabalėlis,Karužėn kvietė pons viršininkėlis (PrLD 510).

Tipui K 320 priskirta 16 variantų, kuriuose vaizduojamas tik būsimo kario išvykimas. Tekstų pradžios tokios:

372


Gulbinas lėkė baltu laukeliu,Bernelius karelin šaukė (LTR 448a/264/, 1826/278/).

Gulbinai lekia,Žinelę neša (LTR 448b/671/).

Dainoje berneliui liepiama mesti šieną pjauti ir rėdyti žirgą tolimon kelionėn – gudų šalelėn, slaunion vainelėn. Daina baigiama išjojančiojo mė-ginimu nuraminti lydinčiuosius: jis parnešiąs tėvui plieno dalgelį, moti-nai – lenktą pjautuvėlį, o seseriai – aukso žiedelį. Tai jau visai kita daina, tačiau gulbino / gulbinų vaidmuo toks pat kaip ir gulbių pulkelio (gal tai archajiškos dainos poveikio rezultatas, „pritraukęs“ šią dainą prie kūrinio apie brolio žūtį).

Aiškiai įvardijamas į karą joti varantis kariškis:

O ir atjojo pons oberleitmonasIr pasteliavo į krygę joti (RD 1 130).

Viename variante, kuriame nėra brolio žūties, o vaizduojamas tik jo išvykimas, kvietėju laikytinas paukštis:

Oi ir atlėkė juods juodvarnėlisKaručio vainelėn kviesti (BčDD 209).

Pamėginkime gulbių pulkelio įvaizdį turinčias strofas traktuoti kaip la-konišką dvinarį paralelizmą: gulbių veiksmai suderinti su neįvardyto ragin-tojo veiksmais. Paralelizmuose gretinami arba panašūs, arba tuo pačiu metu atliekami gyvūnų / sugyvintų augalų ir žmogaus veiksmai.

Kas senovėje įspėdavo karius apie pavojų? Lietuvių padavimuose kar-tais teigiama, kad piliakalniai susimato. Ko gero, tai miglotas atgarsis iš tų laikų, kai apie kryžiuočių antpuolį kaimyninėms pilims pranešdavo ant pilių kuorų uždegtais laužais. Greičiausia susisiekimo priemonė senovėje buvo žirgai. Raginti karius gynybai galėjo ir raiti pasiuntiniai. Šuoliuojantis rai-telis kartais primena skrendančią gulbę. Rusų baladė (ją citavo ir D. Krišto-paitė) pradedama strofa:

Не белая лебедка в перелет летит –Красная девушка из полону бежит.Под ней добрый конь растягается,Хвост и грива у коня расстилаются (Балашов: 205).

373


[Ne balta gulbelė išskrisdama lekia –Graži mergaitė iš nelaisvės bėga.Po ja geras žirgas tiesiasi,Žirgo uodega ir karčiai driekiasi.]

Šios baladės pradžia – neigiamas dvinaris paralelizmas: tai ne gulbė skrenda, o šuoliuoja mergaitės žirgas. Lietuvių vestuvių kvieslio oracijoje svečiai kviečiami atjoti širmais žirgais riestais / gulbių kaklais. Taigi raitelis / žirgas kartais primena gulbę.

Gali būti ir kita gulbių pulko ir raginimo ginti tėvynę paralelės priežas-tis. Mes atidžiai išstudijavome tik vieną šaltinį – Petro Dusburgiečio „Prūsų žemės kroniką“. Svarbu, kad „Kronikoje“, kaip teigė autorius, informacija paremta asmenine patirtimi ar kitų kryžiuočių žygių dalyvių pasakojimais. „Kronikoje“ radome įrašų, jog kryžiuočiai, kaip ir kiti grobio siekiantys užpuolikai, karo žygius į Prūsijos ir Lietuvos žemes rengdavo rudenį <...>, kai sukrauti visi grūdai bei javai (PD: 254). Rudenį / vėlyvą rudenį 1289 m. buvo užpulta Semba, 1317 m. ir 1318 m. rudenį / rugsėjo mėnesį / rug-sėjo 21 d. buvo nusiaubtos Lietuvos pilys ir išžudyti jų gynėjai (PD: 265, 271, 409). Dar dažniau kronikoje minimi žiemą vykę antpuoliai. P. Dus-burgietis rašo: Per daugelį žiemos meto karo žygių <...> (PD: 232), 1317 viešpaties metais, žiemą (PD: 269), žiemą įsiveržė į Vaikių valsčių (PD: 273). Kolainių pilį kryžiuočiai sudegino vasario 2 d. (PD: 264). Apie žiemos pra-džioje surengtą antpuolį liudija teiginiai, kad kryžiuočiai perėję per ką tik užšalusias Kuršių marias, per Nemuną ar per ežerą, kad antpuolį sustabdė staiga prasidėję dideli šalčiai (PD: 135, 203, 213, 248, 274). Taigi gana daž-nai kryžiuočiai užpuldavo rudenį ar žiemą, o gulbės susiburdavo į pulkus ir išskrisdavo tik tada, kai ežerus ir pelkes pradėdavo kaustyti ledas (deja, šiais laikais jos randa neužšąlančių telkinių). Seniau sakydavo, kad gulbės skrisdamos atneša žiemą.

Taigi paralelizmą – skrenda gulbių pulkelis, o [kas nors] ragina brolius ginti tėvynės galėjo sukelti ir laiko sutapimas (skrenda gulbės – lauk kry-žiuočių antpuolio), ir nepaprastai skubančių raitelių panašumas į skrendantį gulbių pulką. Skubėti privalėjo ne tik pranešantys apie pavojų raiteliai, bet ir gynėjai: P. Dusburgietis neretai mini, kad kryžiuočiai stengdavosi nepas-tebimai prisėlinti ir užpulti netikėtai.

Paralelizmo naudojimas dainoje apie karą jau savaime liudija jos se-numą: ši poetikos priemonė dažniausiai aptinkama archajiškose apeiginėse

374


dainose. Dažnas skrendančių gulbių ir kryžiuočių antpuolių laiko sutapi-mas leidžia dainos įvaizdžio kilmę sieti su XIII–XV a. Lietuvos nerimo ir nuolatinių kovų būsena. Mes iš esmės galime prisijungti prie D. Krištopai-tės teiginio, kurį ji parėmė dainos patriotiniu turiniu, kad gulbių pulkelio įvaizdį turintys variantai sietini „su žūtbūtinių kovų prieš kryžiuočius lai-kais“ (Krištopaitė 1965: 51). Tereikia patikslinti, kad su tais laikais sietinas stabilus įvaizdis, tačiau XIX–XX a. užrašyti variantai yra patyrę įvairių po-kyčių ir perprasminimų.

Labai nedaug lietuvių dainų galime laikyti menančiomis mūsų protė-vių būvį XIII–XV a. pradžioje. Niekada nesužinosime, kiek jų užmiršta, kiek jų pakito nepalikdamos jokių pėdsakų apie karus su kryžiuočiais. Daina apie tėvynę gynusio brolio žūtį išliko, nes ji sugebėjo keistis, prisitaikyti prie XIX a. karų aplinkybių. Net Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais šių eilučių autorė daug kartų girdėjo suaugusius dainuojant Trijų seselių jauną brolelį ir pati kartu su kitais vaikais ją dainavo.

Dainoje atsispindi ne karo dalyvių, o moterų požiūris į karą: jis kažkur toli, iš ten parbėga pavargęs žirgas, o balne nebėra raitelio. Gal moterys dainą ir išsaugojo, ir keitė. Ši daina suteikė impulsų dainoms, kuriose bū-simi kareiviai išlydimi nesitikint po dvidešimt penkerių metų jų sulaukti. Jos taip pat liudija archajiškos dainos gyvybingumą, atskleidžia dar vieną kūrinio ir tautos istorijos tarpsnį.

375

DAINŲ SIMBOLIAI TRADICINĖS KULTŪROS KONTEKSTE

XIX a. pirmojoje pusėje, folkloristikos mokslo formavimosi pradžioje, mokslininkai mėgino ieškoti pasakų siužetų ir atskirų folkloro įvaizdžių uni-versalių aiškinimų. Pavyzdžiui, daugelį folkloro įvaizdžių mėginta sieti su saule, o kūriniuose vaizduojamus konfliktus aiškinti kaip šviesos ir tamsos, saulės ir debesų kovą.

Sukaupus daug medžiagos ir supratus, jog folkloras – tai sudėtinga kultūros sistema, tokie aiškinimai buvo užmiršti. Tačiau kai kurie XIX a. autorių teiginiai plėtojami XX a. pabaigoje ir net XXI a. pradžioje. Folk-loristikos mokslo pradininkai lygino folkloro kūriniuose aptinkamus hiper-bolizuotus medžių įvaizdžius su senovės germanų epe „Edda“ vaizduojamu uosiu Igdrasil ir vadino pasaulio / gyvybės medžiais (Афанасьев 1869). XIX–XX a. medžio sandara buvo naudojama pasaulio kalbų giminystei ir raidai vaizduoti; iki šiol piešiami tam tikros giminės genealoginiai medžiai. Esama ir teiginių, kad medis geriausiai išreiškia pasaulio tvarkos modelį. XX a. pasaulio medžio kaip pasaulio modelio ieškoma liaudies dainose ir kituose folkloro kūriniuose.

Kai kuriuos lietuvių folkloristus paveikė rusų kalbininko Vladimiro Toporovo sukonstruotas pagrindinis mitas ir jame labai svarbus pasaulio me-džio įvaizdis (Топоров 1971, 1987 a). Nijolė Laurinkienė lietuvių apei-ginėse dainose ieško kosmogoninių pažiūrų, chaoso ir pasaulio kūrimo mito atspindžių, medžius ir kitus perkeltine prasme vartojamus poetinius įvaiz-džius (elnią, povą) vadina pasaulio medžio kaip pasaulio modelio reprezen-tantais (Laurinkienė 1990). Jeigu dainoje sakoma, kad medis yra lauko / dvaro viduryje, be jokių paaiškinimų teigiama, jog tai „sakrali vieta, atitin-kanti kosmoso centrą“ (Laurinkienė 1990: 41).

Nors jokiame lietuvių folkloro tekste neaptikta sąvoka pasaulio medis, N. Vėlius pagal pasaulio medžio sandarą (šaknys, kamienas, viršūnė / šakos) net išskyrė tris lietuvių tradicinės kultūros regionus, o jų skirtumus mėgino aiškinti santykiu su skirtingomis medžio dalimis. Deja, šioje knygoje fak-tai pritempiami prie išankstinės schemos (Vėlius 1983). Kaimyninių šalių folkloro ir literatūros tyrinėtojai iki šiol kartoja neargumentuotus teiginius,

376


jog poetiniai medžio ar gyvūno įvaizdžiai, net upė ar bažnyčia yra pasaulio medis. Tai verčia mus bent labai trumpai pristatyti, kaip hiperbolizuotas medis traktuojamas archajiškose kultūrose ar senovėje užrašytuose kūri-niuose. Analizei pasirinkome Sibiro tautų folkloro kūrinius, senovės ger-manų epą „Edda“ ir „Jaunesniąją Eddą“ (ją 1222–1225 m. parašė islandas Snorris Sturlusonas).

Sibire gyvenančių tiurkų (altajiečių, jakutų, buriatų) folkloro kūri-niuose minimas abstraktus kažkur toli esantis didysis / pasaulio medis, o pa-saulėžiūroje labai svarbus genties medis. Kiekvienas altajietis iki šiol žino, kokiai genčiai priklauso, ir įvardija savo čiulą, t. y. genties medį. „Eddoje“ bei S. Sturlusono kūrinyje apibūdinamas ar tik minimas didžiulis uosis / medis, kuris vadinamas Iggdrasil arba Mimiro medžiu.

Norint sukelti ypač svarbių mitinių objektų didumo įspūdį, dauge-lio tautų folkloro kūriniuose jie gretinami su kokiu nors objektu, kurio didumas žinomas ar bent suvokiamas. Pavyzdžiui, lietuvių padavimuose teigiama, kad milžinai buvę tokie dideli, jog prausdavęsi Nemuną apsižergę, ant debesų autus pasidžiaudavę / kirvius pasidėdavę (KLPTK 3: 307–308, tipai 1.1.1.24., 1.1.2.14.). Kadangi Sibire gyvenantys tiurkai visatą įsivaiz-duoja kaip tris vertikaliai išdėstytus pasaulius, ši samprata pasitelkiama pa-saulio / genties medžio didumui apibūdinti. Manoma, kad abstraktaus me-džio šaknys yra apatiniame pasaulyje, liemuo – viduriniame, o viršūnė siekia viršutinį pasaulį. Ta pati priemonė naudojama norint hiperbolizuoti ir kitus dalykus. Štai kaip pasakoma, kad altajiečių epo herojus labai garsiai groja:

В Верхнем мире Юч-КурбустануДо правого уха внятно доносятся. <...>В нижнем мире Эрлик-пиюДо левого уха внятно доносятся (Алтайские сказания: 313).

[Viršutiniam pasaulyje Juč-KurbustanuiDešinę ausį aiškiai pasiekia. <...>Apatiniame pasaulyje Erlik-pijuiKairę ausį aiškiai pasiekia.]

Dviejų pasaulių šeimininkai girdi ir viduriniame pasaulyje šaukiančios mitinės būtybės Albyn balsą (Алтайские сказки: 145).

Norint hiperbolizuoti altajiečių epo herojui priklausančius sidabri-nius stulpus arkliams pririšti, sakoma, kad apatinę jų dalį naudojo apatinio

377

DAINŲ ĮVAIZDŽIŲ PRASMĖS · DAINŲ SIMBOLIAI TRADICINĖS KULTŪROS KONTEKSTE Z

pasaulio šeimininkas Aibystanas, viršutinę dalį – viršutinio pasaulio šeimi-ninkas Juč-Kurbustanas, o vidurinę – herojus Maadaj-Kara (Суразаков 1985: 169).

Senovės germanų epe „Edda“ ir S. Sturlusono kūrinyje „Jaunesnioji Edda“ teigiama, kad uosis Iggdrasil didesnis ir gražesnis už visus medžius. Jo šakos išsiskleidusios virš pasaulio ir iškyla aukščiau už dangų. Trys šaknys pa-laiko medį, ir tos šaknys toli nusidriekia (МЭ: 32).

Epiniuose kūriniuose nepavyko aptikti užuominų, kad hiperbolizuotas medis yra pasaulio modelis. Juose ir tikėjimuose esama gana aiškių teiginių, jog didysis / pasaulio / genties medis susijęs su žmogaus gimimu ir gyve-nimu. Medžio šaknys – tai protėviai, naujos gyvybės šaltinis. Sibiro tiurkų genties medžiui atstovauja tos genties (dažnai – kelių genčių) gerbiamas konkretus medis (pvz., beržas, maumedis, kedras), prie kurio atliekamos apeigos, turinčios teigiamai paveikti genties narių sveikatą, gyvybingumą ir genties pratęsimą. Jeigu apeigos metu netyčia nulaužiama sena genties medžio šaka, mirs senas genties narys, o jei lūžta jauna šaka, mirs tos genties jaunas žmogus (Сагалаев, Октабрьская 1990: 52–53). „Eddoje“ sakoma, kad Choddmimir girioje pasislėps dviese, naktimis maitinsis rasa ir žmones pagimdys (Эдда: 208), o iš dviejų medžių buvo padaryti pirmieji žmonės (МЭ: 26). Tuvių mite hiperbolizuojamas falas, kuris apibūdinamas panašiai kaip ir pasaulio medis: šarka lesa jo viršūnę, išsilieja vanduo, į kurį įkrenta vaikai. Senė Kiodele juos ištraukia virve, kurią nuveja iš savo plaukų (Радлов 1907: 124–125).

Lietuvių mitologijos tyrinėtojai pasaulio medį dažniausiai mato tose apeiginėse dainose, kuriose medis ar gyvūnas vaizduojami perkeltine prasme.

Keletą tokių dainų pasirinkome ir mes, siekdami paaiškinti jų perkelti-nės prasmės įvaizdžius. Folkloristai seniai pastebėjo kūrinių varijavimą ir su-prato, kad norint paaiškinti jų įvaizdžius ar simbolius, reikia surinkti ir ištirti kuo daugiau autentiškų variantų: vienuose variantuose galima aptikti deta-lių, kurios palengvina perkeltinės reikšmės supratimą, o kituose ta reikšmė užtemdyta, nes pateikėjas įvaizdžius suvokia tiesiogiai ir stengiasi pašalinti iš teksto tariamus prieštaravimus. Todėl studijuosime „Lietuvių liaudies dainų kataloge“ susistemintus bei „Lietuvių liaudies dainyne“ paskelbtus varian-tus ir pasistengsime surasti analogijų kaimyninių tautų folklore.

Pasitelkę tekstų struktūrinės-semantinės analizės bei lyginamąjį me-todus lyginsime analogiškus ar tų pačių įvaizdžių turinčius dainų variantus.

378


Įvaizdžius interpretuosime ištisų dainų, apeigų bei kitų tradicinės kultūros reiškinių kontekste.

Kadangi mėginsime aiškinti Advento–Kalėdų ciklo dainų simbolius, pravartu priminti neblogai ištirtą, bet mitologijos tyrinėtojų nutylimą jų atlikimo kontekstą. Advento–Kalėdų periodo ritualuose, dainose ir tikė-jimuose ryškiau nei kitų švenčių folklore jaučiamas naujo metų ciklo lau-kimas. Todėl žmonės mąsto, koks jis bus: ar sėkmingas gyvulių auginimui, medžioklei, bitininkystei ir kitiems ūkio darbams. Vyresnieji žmonės sten-giasi sužinoti, ar sulauks kitos tokios šventės, ar bus sveiki. Svarbiausias fi-ziškai subrendusių merginų ir jaunuolių rūpestis – ar įvyks jų vestuvės. Apie tai jaunimas, ypač merginos, būrė, o namus lankantys kalėdotojai joms ir vaikinams to paties linkėjo magiškos paskirties dainomis. Tuoj po Kalėdų ir Trijų Karalių prasidėdavo vienas piršlybų ir vestuvių periodas, kuriam buvo ruošiamasi Advento metu: vakaronėse žaidžiant rinkdavo poras, dainuodavo apie ruošimąsi vedyboms, apie būsimą sutuoktinį, o žaidimų metu (pvz., žaidžiant „Jaščerą“) merginos turėjo parodyti, kad tinka vedyboms ir t. t.

Kalėdų rytą rožė pražydo

Ne vieno tyrinėtojo dėmesį patraukė lietuvių dainose aptinkami Ka-lėdų rytą pražydusios rožės, o Sekminėse užšalusių ežerų įvaizdžiai. Algir-das Julius Greimas tvirtino: „poetiškai išreikštą Saulės apsigręžimą suglaustai apsako kad ir toks mitologinės dainos posmas: Kalėdų rytą Rožės sužydo, Pet-rinių rytą Ežerai šalo“, o toliau aiškino: „Saulės identifikavimas su rože ne-kelia jokių sunkumų (išskirta B. K.): rožės sužydėjimas Kalėdų rytą atitinka Saulės atgimimui. Tuo tarpu „ežerų sušalimas“ vidurvasary bent mums ilgai atrodė paslaptingu reiškiniu <...> „ežerų užšalimo“ pagalba pranešama ir apie naujo, dekadentiško metų periodo – pirmųjų žiemos ženklų – pra-džią, tuo pat prašant Saulę apstabdyti šį smukimo procesą“ (Greimas 1990: 472–473). Priminsime, kad Kalėdų naktis – ilgiausia metuose, saulės švie-sos mažiausia, o Sekminės švenčiamos vėlyvą pavasarį ar vasaros pradžioje, kai iki „pirmųjų žiemos ženklų“ dar labai toli.

Nijolė Laurinkienė Kalėdų rytą pražydusios rožės įvaizdį aiškino taip: „Rožė kalendorinėje poezijoje koreliuoja su mitinio pasaulio elementais. <...> Jei rožė iš tiesų yra pasaulio medžio analogas, matyt, per šventes ši mitologema buvo ypač aktuali. Atrodytų visiškai logiška, kad sakralaus

379


laiko periodu tasai mitiniam medžiui atstovaujantis augalas pražysta“ (Lau-rinkienė 1990: 61). Autorė nepasakė, kokioje kultūroje minimas mitinio medžio žydėjimas; apie užšalusius ežerus ji visiškai nekalba. Rūta Muk-tupāvela, rašiusi apie vieną sudėtingą lietuvių dainos variantą (kelių sava-rankiškų dainų junginį), su metų laiku nesutampančius reiškinius įvardija mitologijos tyrinėtojų pamėgta chaoso sąvoka: „rozēs ziedēšana nepiemērota laikā un ezeru aizsalšana vasarā – iespējams, haosa reprezentacijas“ (Muk-tupāvela 2002: 9).

„Lietuvių liaudies dainų katalogo“ kartotekos (toliau LLDK) Kalen-dorinių dainų skyriuje (sudarė Vanda Misevičienė) Advento–Kalėdų dainų poskyryje susisteminti 38 variantai, kuriuose yra pražydusios rožės įvaizdis. LLDK išskirtas tipas Kl 342 „Kalėdų rytą rožė pražydo“. Penkių šio tipo variantų turinys toks: Kalėdų rytą rožė pražydo, Sekminių rytą dyvai pasi-darė – ežerai užšalo. Jaunas bernelis ledą kirto, žirgelį girdė. Šiuos variantus galima būtų suvokti tiesiogine prasme – kaip kažkokio ypatingo gamtos reiškinio atspindį, tačiau kituose variantuose esama užuominų apie būsi-mas vedybas. Sudėtingos struktūros varianto fragmente aptinkami žodžiai: bernelis bažnyčion jojo, ledus kirto, iškirto žuvelę; tai ne žuvelė, o mergelė (LTR 3490/16/). Keturi to paties tipo variantai baigiami žodžiais pas mergelę jojo, o septyni – pas mergelę jojo, nešė dovanėles – rūtų vainikėlį, šilko kasnykėlį (LLD XX: Kl 1 353). Variantuose minimos dovanos – tai vedyboms su-brendusių merginų galvos papuošalai, o jų nešimas asocijuojasi su vestuvių ritualo tarpsniu, kai jaunikio pulkas atnešdavo nuotakai vainiką. Keturi to dainos tipo variantai baigiami skatinimu: nustokit eketes kirsti: mergelė už kito ištekėjo. Dviejuose variantuose aptinkamos strofos: Aketes / ledelį kirto, Žirgelius / Žirgelį girdė, Žirgelius girdė, Mergelas / Mergelį virkdė (LLD XX: Kl 1 343, 356). Viename variante nėra vasarą užšalusių ežerų vaizdo: Kalėdų rytą pražydusią rožę brolis nuskynė ir nujojo į bažnyčią, kur susituokė su mergele (LTR 1495/48/). LLDK išskirtas tipas Kl 341, kuriam priklauso trys beveik identiški variantai: Kalėdų rytą rožė / rožės pražydo. Ir aš ten buvau, rožę nu-skyniau, Petrinių rytą per ledą jojo; ir aš ten buvau.

Dainoje esančios užuominos apie vaikino ir merginos santykius arba apie vestuves įspėja, kad fantastinius stebuklų vaizdus reikia suprasti perkeltinėmis reikšmėmis. LLDK kartotekoje aptinkama ir variantų, liudijančių, jog kai kurie atlikėjai (o gal medžiagos rinkėjai) nebesuprato perkeltinių reikšmių ir mėgino tekstus „pataisyti“: vienas tipo Kl 342 variantas pradedamas eilute Kalėdų rytą saulė pražydo (LTR 1031/240/ = LLD XX: Kl 1 356), o trijuose

380


variantuose (jie skelbiami „Lietuvių liaudies dainyne“) panaikintas priešta-ravimas gamtos dėsniams: Kalėdų rytą ežerai šalo, Sekminių rytą rožė pražydo (LTR 1495/74/, 2393/23/, 3509/20/ = LLD XX: Kl 1 354, 355, 357).

Mes vadovaujamės prielaida, jog simboliniai įvaizdžiai tomis pačio-mis ar labai artimomis reikšmėmis gali būti naudojami įvairiose tradici-nės kultūros formose. Todėl mums rūpimų simbolių reikia ieškoti tokiuose kūriniuose, kur jie aiškūs iš konteksto arba čia pat paaiškinti. Ieškojimus palengvino lietuvių dainai Kalėdų rytą rožė pražydo analogiški baltarusių ir ukrainiečių dainų variantai, kurių kompozicija paremta vaikino ir mergi-nos dialogu. Vaikinas prašo merginos įminti mįslę: vasaros viduryje Dunojus užšalo; aš žirgą pervedžiau – ledas ištirpo, aš žirgą pagirdžiau. Vietoj mįslės įminimo mergina užmena kitą mįslę: kas tai, kad mano namuose žiemos vi-duryje / per Kalėdas rožė pražydo. Įdomu, kad užmindamas mįslę, jaunuolis kelia sąlygą: Jeigu atspėsi, tu mano būsi (Потебня 1887 1: 595–596).

Dainos-mįslės būdingos ir lietuvių folklorui. Paprastai mįslės užminimas įmenamas (pvz., klausiama, kas bėga be kojelių, o atsakoma – upelio vanduo ir pan.). Mes padarėme išvadą: jeigu vietoj mįslės įminimo galima pateikti kitą mįslę, jų abiejų įminimai turi būti panašūs, analogiški. Todėl norint suprasti mįslių metaforas, pakanka rasti kontekste aiškų bent vieną posakį iš dviejų.

Rusų pasakos apie gyvojo vandens ieškojimą (K 1.1.2.11. / AT 551) variantuose kalbant apie intymius vaikino ir merginos santykius panaudotas šiek tiek panašus metaforiškas posakis: mano šulinyje žirgą pagirdė / vandens atsigėrė ir šulinio neuždengė (Ончуков 8; Потебня 1887 1: 498). Lietuvių pasakos-legendos „Piemuo kunigas“ (K 1.2.1.5. / AT–) viename variante vyro santykiai su moterimi primenami taip: tu jojai per sidabro upę ir girdei žirgą (LTR 1279/329/). Labai panašią metaforą pavyko aptikti rusų vestuvi-nėje piršlio kalboje (ją sakydavo lydint jaunavedžius „į klėtį“):

Благослови, Хозяин–господин,Пролубку долбить,Каурку поить (Потанина 40).

[Palaimink,Šeimininke-pone,Eketę kirsti,Širmį girdyti.]

381


Keliose lietuvių dainose minimą ir papročiuose naudojamą rožę (pvz., rožėmis rašytą laivelį / žėglelį; rožės siuvinėjimą skarelėje, kurią nuotaka do-vanodavo jaunikiui kaip sutikimo tekėti ženklą ir kt.) Aušra Kavaliauskienė paaiškino kaip meilės ir vedybų simbolį (Kavaliauskienė 2006: 28–55). Rožė kaip defloracijos simbolis aptinkama baltarusių vestuvėse per prikeltuves dainuojamos dainelės variantuose. Jeigu nuotaka skaisti, dainuodavo: Geri mūsų šalčiai, nenušaldė mūsų rožės, o jeigu neskaisti – blogi mūsų šalčiai rožę nušaldė (Шейн: 29 № 33, 119 № 131, 149 № 12). Pražydusi rožė simboli-zuoja defloraciją ar kūdikio gimimą slovakų religinio turinio kalėdotojų giesmėje:

Novina, mili krestane,novina,zjevila se nam v Betleme ctna Pana,ta nam porodila,šak Panou zostala,a sice bez muževykvitla z nej ruže,čo pochopit rozum ludskynemože (Krekovičova: 95).

[Naujiena, mieli krikščionys,Naujiena.Pasirodė tai mums Betliejuje –Nekalta PanaMums pagimdė,O tai be vyroJai pražydo rožė,To suprasti žmogaus protasNegali.]

Atsižvelgdami į kūrinių bei apeigų kontekste aiškius perkeltinės reikš-mės posakius bei simbolius mes padarėme išvadą, jog Advento–Kalėdų ciklo dainoje (ar atitinkamame sudėtingos dainos fragmente) kalbama apie merginos ir vaikino subrendimą vedyboms arba apie įvykusią defloraciją / patirtį meilės reikaluose. Kaip matyti iš variantų analizės, išvada atitinka

382


juose rastas užuominas. Pasirodė, kad daina dera prie kitų žiemos apeigų ciklo kūrinių, kuriuose kalbama apie būsimas vedybas.

Vidury lauko grūšelė stovi

Pamėginsime „perskaityti“ kitą lietuvių kalėdinę dainą, kurioje N. Laurinkienė pamatė pasakojimą apie „pasaulio elementų atsiradimą“ ir teigė, kad ji „primena kosmogoninio mito fragmentą“ (Laurinkienė 1990: 40–42). LLDK susisteminti 32 dainos variantai. Tipo Kl 340 aprašymą Van-dos Misevičienės paskelbtame LLDK kalendorinių dainų skyriuje (Mise-vičienė 1972: 280, Kl 340) papildę „Lietuvių liaudies dainyne“ paskelbtų tekstų bei jų komentarų informacija (LLD XX: Kl 1 348–351), aprašysime dainos varijavimą:

Vidury lauko grūšelė stovi / vidury lauko stovi kalnelis, ant kalnelio – žalia grūšelė, joje žvakelė dega / ugnelė žiba. Nukrito kibirkštėlė / iškrito trys kibirkštėlės ir pasidarė dideli dyvai / pasiliejo – marios mėlynos. Tose ma-riose laivelis plauko, jame bernelis sėdi, strielbeles drožia, anteles / poveles šaudo, mergelei siunčia. / Laively bernelis / mergelė / sūnelis sėdi, laišką rašo, tėveliams siunčia, prašo daryti alų, nes atvažiuos dyvnas svetels / dyvni sveteliai – šventos Kalėdos / Dievas su angelais. / Laivelyje mergelė sėdi, skusteles siuva, berneliui siunčia / mergelė sėdi, kaselę šukuoja, žaliu vynu glosto, baltu šilku masto.

Dainos variantuose aptinkame nelabai išplėtotą vaizdo siaurinimą (lau-kas / laukas + kalnas, kriaušė, žvakė / ugnelė). Ši kompozicijos priemonė paprastai padeda sutelkti dėmesį į personažą ir jo veiksmus ar į objektą. Ta-čiau nukritus kibirkštėlei / trims kibirkštėlėms erdvė pasikeičia: ji vėl pra-plečiama – vietoj lauko atsiranda marios. Dėmesys nukreipiamas į objektą mariose – laivelį ir jame sėdinčio personažo veiksmus. Fantastiniai erdvės po-kyčiai įspėja, kad dainos įvaizdžius reikia suprasti perkeltinėmis reikšmėmis.

Kadangi erdvė pakito iškritus iš žvakės / ugnelės kibirkštėlei, pasiaiš-kinkime, ką šie objektai reiškia kituose folkloro kūriniuose. Lietuvių pasa-koje „Svečias mirties namuose“ (K 3.2.0.10 / AT 332A*) sakoma, kad žmo-gui gimus uždegama žvakė / lempa (KLPTK 2: 14), o tikėjimuose teigiama, jog kiekvienas žmogus turi savo žvaigždę. Kai baigia degti žvakė ar lempa, krenta žvaigždė – žmogus miršta. Lietuvių pasakos apie kiaušinyje paslėptą

383


mitinės būtybės mirtį (K 3.1.0.13. / AT 302) viename variante pavojinga būtybė numarinama ne sudaužius kiaušinį, bet užgesinus kiaušinyje de-gančią žvakę (LTR 421/26/). Užfiksuotas lakoniškas lietuvių humoristinis kūrinėlis (mes jį priskyrėme prie anekdotų):

Pieston įkrito žvaigždė – atsirado vaikas. Motina sakė sūnui: „Tavo rūtelės suvyto“. Atsakė: „Man užteks“ (KLPTK 4: 240, An 1.1.1.25.–2–5).

Karelų raudose žodis vaikas / kūdikis gana dažnai keičiamas metafora kibirkštėlė (Степанова 1985: 123). Taigi analizuojamoje dainoje žvakę / ugnį ir iškritusią kibirkštėlę galima laikyti gyvybės pradėjimo simboliu. Tokią interpretaciją paremia ir išsiliejusių marių vaizdas: vanduo figūruoja daugelyje vestuvinės tematikos lietuvių ir kaimyninių tautų dainų. Pravartu prisiminti išsiliejusį vandenį ir ten įkritusius vaikus anksčiau trumpai pri-statytame tuvių mite. Į marias paleistus vaikus sutiksime ir rusų vjuninų apeigos dainoje (apie ją kalbėsime vėliau). Be to, į vaikų klausimą, iš kur atsiradęs kūdikis, suaugusieji dažnai atsakydavo, kad bobutė kūdroje / baloje pagavusi arba atnešęs gandras (t. y. balose mintantis paukštis).

Kai kurie laivelyje sėdinčių dainos personažų veiksmai (strielbelių dro-žimas ir paukščių šaudymas, dovanų mergelei / berneliui siuntimas) su-kelia būsimų piršlybų ar vedybų nuojautą ar net primena vestuvių apeigos veiksmą (pvz., plaukų šukavimas glostant vynu). Laivelyje rašomų laiškų turinys dainos variantuose jau suderintas su artėjančia švente, bet keista, kad turinčios atvykti Kalėdos arba Dievas su angelais vadinami dyvnais svečiais. Viename lietuvių dainos variante laišką tėvams rašo sūnelis, prašo daryti alų ir praneša apie vieną dyvną nepadabintą svečią (LTR 1241/12/). Taigi galima manyti, kad Kalėdos ir krikščionių religijos personažai pakeitė kitą nuostabų svečią – kūdikį. Tačiau tokia dainos raida liudija, jog XX a. Lietu-voje namus lankantys kalėdotojai vargu ar besuprato, kad magiškais tikslais dainuojama apie gyvybės pradėjimą ir kūdikio laukimą ir kad taip šeimos nariams linkima vedybų ir šeimos pagausėjimo.

Šalia kelio jovaras stovėjo

N. Laurinkienė teigė, jog „Vertikali tridalė pasaulio medžio struktūra užfiksuota vieno rugiapjūtės dainų tipo tekstuose“ (Laurinkienė 1990: 56). Taip ji pristatė lietuvių dainą, kurios turinys toks: šalia kelio / ant kalnelio

384


stovėjo / žydėjo jovaras, kurio pašaknėlėj skambančios kauklelės, ant šakelių / per vidurį dūzgiančios bitelės, viršūnėlėj sakalo vaikeliai (LLDK D 521). Mi-nėta autorė šią lietuvių dainą lygina su rusų dainos (Земцовский 480) fragmentu – trimis strofomis, kuriose sakoma, kad tų medžių viršūnėje lakštingala lizdą vijo, per vidurį bitės lizdus suka, o šaknyse šermuonėlis lizdą vijo.

Autorė neužsimena apie cituotos rusų dainos apeiginę paskirtį. Ši daina buvo dainuojama vjuniny apeigos metu, kai pirmąjį šeštadienį po Velykų ištekėjusių moterų grupės bei vedusių vyrų grupės lankydavo tais metais su-situokusių jaunavedžių namus. Moterų grupės priekyje viena moteris „jo-davo“ ant šluotos ar ilgos karties, prie kurios pritvirtinta pušinė (pečšluostė) (Соколова 1979: 135). Iš dainos teksto aišku, kad jaunavedys vadinamas vjunec, o jo žmona vjunica. Tai ne vienintelis jauno vyro gretinimas su vijokliniu augalu. Rusų vestuvinėse dainose viename paralelizmo naryje vaizduojamas vjun, o kitame – jaunikis:

Вьюн на воды, вьюн на воды Вьюн на воды да извивается, Петр за столом, Петр за столомПетр за столом да унижается (Савушкина 85).

[Vijoklis virš vandens, vijoklis virš vandens Vijoklis virš vandens vyniojasi, Piotras už stalo, Piotras už staloPiotras už stalo žeminasi.]

N. Laurinkienė taip pat nepasakė, ką praleido dainą cituodama. Jos cituoto varianto pradžioje kreipiamasi į vjunicą:

Нашаталась ли, вьюница,По садам и городам? Вьюнец ты, ой, молодой!Не хваталась ли, вьюница, За угожи дерева?.Вьюнец ты, ой молодой! (Земцовский 480)

[Ar prisivaikščiojai, vjunica,Po sodus, po miestus?

385


Vjunec, oi, tu jaunasis! Ar nesitvėrei tu, vjunica,Už naudingųjų medžių?Vjunec, oi, tu jaunasis! ]

Minėtose trijose dainos strofose aprašomi tie medžiai, o toliau sakoma: šermuonėlis vaikus vedė, juos paleido į jūrą ir liepė plaukti į vjuneco kiemą, į vjunicos rūmus. Vjunica šlavė trobą ir rado kankles. Vjunecas kanklėmis groja ir kalba: jeigu sūnų atneši, žirgą pirksiu, o jeigu dukterį – aukštus rūmus sta-tysiu. Toliau tekste giriami rūmai, prašoma vaišių (Земцовский 480). Šių dainos strofų N. Laurinkienė net neapibūdino. O iš jų aiškėja, kad medis ir vanduo simbolizuoja vaisingumą ir naujos gyvybės pradėjimą. Vargu ar autorė to nepastebėjo. Greičiausiai neužsiminė, nes tai nesiderino su pastan-gomis susieti lietuvių dainos simbolinį medį su pasaulio modeliu laikomu pasaulio medžiu.

Analogiškose lietuvių ir rusų dainose siekiama skirtingo magiško po-veikio: lietuvių daina linkima gero derliaus, o rusų dainoje – šeimos padi-dėjimo. Tai neturėtų stebinti: kartais toje pačioje dainoje (pvz., „Augo jeva-ras vartuose“) namų šeimininkams linkima ir gausaus derliaus, ir susilaukti vaikų.

Atbėgo elnias devyniaragis

LLDK kartotekoje tipui Kl 339 priskirtas 21 variantas. Tekstų struk-tūrų pagrindas – fantastinio elnio aprašymas: ant vieno rago ugnelė dega, o ant kito – kalviai kala. Po to kalvių prašoma nukalti aukso žiedą / kubką rūtelei palaistyti. Šiuose ir dar sudėtingesnės struktūros variantuose (tipas Kl 338) elnio aprašyme varijuoja pirmoji eilutė: Atbėgo elnias devyniaragis / Štai ir atbėga baikštus elnelis (viename variante – baikščioji elnė). Dalyje va-riantų aptinkama eilutė vandenin žiūri, ragelius skaito. Kalvis / kalviai kala ant antro / devinto rago arba naujoje seklyčioje, kuri stovi ant devinto rago. Tipo Kl 339 trijuose variantuose kalvis neminimas: viename vari-ante ant devinto rago stovi seklyčia, o joje muzika groja, jaunimas šoka (LTR 1031/240/), dviejuose variantuose elnias žiūri į vandenį; ant ragų jis atneš žiedelį ir vainikėlį, paskandins jaunas dieneles (LTR 4262/33/, 4460/179/).

N. Laurinkienė teigia: „Dainų elnias – mitinis vaizdinys. Kai kurie

386


jo bruožai sietini su pasaulio medžio mitologema. Ragai asocijuojasi su medžio viršūne“ (Laurinkienė 1990: 71). Autorė primena analogišką me-džio ir elnio lokalizaciją prie vandens arba ant kalno lietuvių, pietų slavų ir rumunų dainose. Ji pristato ukrainiečių ir baltarusių dainas, kuriose sakoma, kad ant elnio ragų arba pušyje / jovare kabo lopšys. Tai labai įdomūs, elnio įvaizdžio supratimui reikšmingi faktai. Gaila, kad autorė neišdrįso prieštarauti autoritetams ir pateiktų faktų visai nekomentavo (Laurinkienė 1990: 73). Galime pridurti, kad prie Karpatų esančiuose moldavų kaimuose 1985 m. mums teko stebėti namų sienose nupieštas ar iš molio nulipdytas skirtingo skaitingumo elnių šeimas. Moldavų folklo-ristai paaiškino, kad vaizduojama tokia elnio šeima, kokia žmonių šeima gyvena toje troboje.

Kalėdinės dainos elnio įvaizdžio fantastiškumas leidžia manyti, kad jį galima suprasti perkeltine reikšme. Tam tikru mastu tai patvirtina vienas žiemos ciklo kalendorinės dainos variantas, kurio kompozicijos pagrindas – išplėtotas dvinaris paralelizmas: Elnelis ieško šilelyje gerti, o pašilėje – ėsti. Tebėga elnelis prie marių – ten jis ras gerti ir ėsti. Bernelis ieško kelyje mergelės, o šalia kelio – margų skrynelių. Tejoja bernelis į uošvės dvarą – ten ras mergelę, o klėtyje – skryneles (Misevičienė 1972: 246, Kl 13).

Ne vienas tyrinėtojas demonstravo, kaip dvinariai paralelizmai virsta simboliais. Kai praleidžiama paralelės grandis, kurioje vaizduojamas žmo-gus / žmonės, likęs vienas gamtos vaizdas suvokiamas kaip aiškus simbolis. Laikui bėgant simbolio reikšmė gali būti užmiršta, bet ją primena išlikę paralelizmus turintys variantai. Kadangi dainos variante yra elnelio ir no-rinčio vesti bernelio paralelė, žvėris gali simbolizuoti jaunikį. Rusų liaudies dainoje elnias aukso ragais prašo jo nešauti ir žada ateiti į jaunuolio vestu-ves – visą dvarą nušviesti, vestuvių svečius, o ypač nuotaką, pralinksminti (Лопырева: 316).

Lietuvių liaudies prozoje beveik nėra elnio vaizdinio (užrašytas vie-nas parabolės variantas, improvizacijos požymių turintis etiologinės sakmės tekstas ir vienintelis pasakos apie gyvūnus variantas). Lietuvių ir kaimy-ninių tautų dainose gana populiarus kitas raguotas gyvulys – ožka / ožys. Šis gyvulys lietuvių ir kitų Europos tautų kalendorinių švenčių apeigose yra dažnas namų lankytojų eisenos dalyvis. Persirengėliai vedžiodavo arba tikrą ožį / ožką, šį gyvulį vaizdavo vienas vaikštynių dalyvis arba būdavo daroma šiaudinė ožkos figūra. Šie ir kiti duomenys ne kartą buvo aptarti folkloristų ir etnologų; teigiama, kad minėtas raguotas gyvulys simbolizuoja

387


derlingumą ir vaisingumą. Ko gero, mažiau žinoma, kad kitas raguotas gy-vulys – jautis – aprašomas rusų užkalbėjime nuo vyriško silpnumo. Užkalbė-jime sakoma, kad okeane, saloje guli latyr-akmuo, ant jo stovi ąžuolas, o iš po akmens išeina jautis ir bado ąžuolą, bet ąžuolas ir jaučio ragai stiprūs. Po to tariama įprasta užkalbėjimo formulė kaip <...> taip, t. y. išsakomas noras, kad užkalbamo asmens (vyro) būsena atitiktų aprašytų idealių objektų bū-seną (Кляус 1997: 334). Taigi galima įtarti, kad į vandenį žiūrintis raguotas gyvulys yra seksualinis simbolis.

Ant elnio rago kalančius kalvius taip pat mėginama sieti su pasaulio medžiu: „Elnią laikyti mitine figūra bei gretinti su pasaulio modeliu ska-tina dar ir kalvių motyvas“ (Laurinkienė 1990: 73). Knygos autorė primena kitų tautų mituose vaizduojamus kalvius ir teigia: „Lietuvių senuosiuose tekstuose figūruoja dieviškas kalvis Teljavelis. Jis – Perkūno padėjėjas. Kal-vis Teljavelis, Jono Malalos kronikos liudijimu, nukalė saulę“ (Laurinkienė 1990: 74). Beje, į J. Malalos kronikos vertimą į rusų kalbą įterptoje sakmėje Teliavelis nevadinamas Perkūno padėjėju. N. Laurinkienė savitai suprato senosios rusų kalbos konstrukciją dativus absolutus. Frazė Телявели кузнецу сковавшу ему солнце į lietuvių kalbą verstina: Teliaveliui kalviui, nukalusiajam saulę / kuris nukalė saulę.

N. Laurinkienės knygoje sakoma: „Tai, kad lietuvių kalvis pasižymi kuriamąja galia ir dalyvauja pasaulio kūrimo procese, patvirtina ir lietuvių sakmės“ (Laurinkienė 1990: 74). Cituojamas vienintelis žinomas tekstas – lengvai atpažįstamas falsifikatas, kurį 1970 m. sukūrė Žeimelio mokyklos moksleivė. Jos tekste žmogus kalvis nutarė nukalti saulę, paėmė blizgančią geležį, kalė per šešerius metus, o įmetė į dangų, užlipęs ant aukščiausios trobos. Gali būti, kad kurti „sakmę“ moksleivę paskatino pažintis su J. Malalos kronikos sakmės vertimu į lietuvių kalbą, paskelbtu populiariame leidinyje „Kai milžinai gyveno“ (žr. Kerbelytė 1969). Falsifikato autorė nesugebėjo imituoti sakmės kalbos ir pasirodė nieko nežinanti apie folkloro kūriniuose vaizduojamus hiperbolizuotus kosminių objektų kūrėjus.

Interpretuojant aptariamos dainos įvaizdį – ant elnio rago kalančius kalvius – svarbu atsižvelgti į tai, kad kalviai prašomi nukalti vestuvių apei-goje naudojamus daiktus: vainiką, žiedą, kubką [taurę]. Kalantys broliai kalviai vaizduojami ir kitose lietuvių dainose, kuriose yra vestuvinių ele-mentų, ir rusų būrimo dainose (vadinamose podbliudnyje), kuriose išbu-riamos būsimos vestuvės (Чистовы 46, 52). Tose lietuvių ir rusų dainose kalvis kala vainiką, žiedą, tiltelį, kuriuo mergaitė bėgs, žiedelį ritindama.

388


Dainų variantuose šie įvaizdžiai neretai iššifruojami: kur žiedelis nuriedės, ten sesulė nutekės. Rusų dainoje, kuri buvo dainuojama per merginų šventę kalvių Kuzmos ir Demjano dieną (lapkričio 1 d.), kreipiamasi į šventuosius vestuvių globėjus ir prašoma nukalti vestuves:

Матушка, Кузьма–Демьяна!Скуй нам свадебкуКрепко–накрепко,До седой головушки,До долгой бородушки.Кузьма–ДемьянаПо сеням ходила,Гвозди собирала, Свадьбу ковала (Чичеров 1957: 48).

[Motinėle, Kuzma-Demjana,Nukalk mums vestuvesStipriai, stipriai,Iki žilos galvelės,Iki ilgos barzdelės.Kuzma-DemjanaPo trobą vaikščiojo,Vinis rankiojo,Vestuves kalė.]

Neieškosime atsakymo, kodėl dainoje į du vyrus kalvius kreipiamasi kaip į gerbiamą moterį (tam reikėtų toli nuklysti nuo temos). Kuzmos ir Demjano dieną Italijos Izarnijos miestelio (netoli Neapolio) merginos ir vaikų neturin-čios moterys bažnyčioje ant minėtų šventųjų altoriaus dėdavo vaškines falo figūrėles (Веселовский 1940: 221). Taigi cituota rusų daina ir italių paprotys praskaidrina ant elnio rago kalančių kalvių simbolinio įvaizdžio prasmę.

Lietuvių dainos apie elnią variantuose prašoma: Nukalkite man sida-bro kubką – aš palaistysiu žalią rūtelę (LFCh 9). Verta prisiminti dainas, kuriose sakoma, kad bernelio žirgas išlaužė uosio tvorelę ir išmindžiojo rūteles (šis defloracijos simbolis dainininkams tebėra aiškus). Paprastai mergaitei patariama laistyti rūtą vyneliu. „Jaunesnioje Eddoje“ aprašant skaldų poezijos keningus [metaforiškus personažų ir objektų įvardiji-mus] sakoma, kad Moterį reikia įvardyti taurėmis (МЭ: 124). Taip dainoje

389


minimi ne tik būsimų vestuvių, bet galbūt ir darnaus šeimyninio gyve-nimo su vyru simboliai.

Dainos variantuose pasitaikantis prašymas nukalti žirkles, kad jomis galėtų nukarpyti medžius ir pamatyti, kas yra už jų – tėvo ar bernelio / šešuro dvarą, atrodo kaip nereali toli už miškų nutekėjusios moters ar tik besiruošiančios tekėti mergaitės svajonė. Perkeltinė reikšmė neįžiūrima sudėtinguose variantuose, kuriuose turtingas tėvo / vieno šešuro dvaras priešinamas su skurdžiu bernelio / kito šešuro dvaru.

Vis dėlto pamėginsime ieškoti argumentų ir noro nukarpyti medžius perkeltinei reikšmei aiškinti. LLDK atskirą dainos tipą sudaro trys gana pa-našūs variantai, kuriuose mergaitė džiaugiasi, kad žmonių broliai karčemoje geria, o jos – kalvėje kala. Jie nukalė plieno žirkles – jomis ji apkarpys egles ir pušis, pamatys tėvelio dvarą. Vienuose vartuose saulė teka, kituose – dūdelėm groja, trečiuose – dukterį išleidžia (Misevičienė 1972: 280, Kl 338a).

Kitose lietuvių dainose nepavyko aptikti karpomų medžių įvaizdžio, bet perkeltinės reikšmės medžių (beržo, putino) laužymo vaizdų esama ir lietuvių, ir rusų dainose. Žinomas rusų vestuvių ritualas laužti putiną, kurio erotinė reikšmė gana aiški (Усачева 1999: 446). Baltarusių vestuvių karvojus buvo kepamas eglės kankorėžio formos. Pietų slavų epinėje junakų giesmėje sakoma, kad motina, kurios visi sūnūs žuvo kovodami su turkais, devyne-rius metus sėdėjo eglėje, o dešimtais metais sūnų pagimdė (Смирнов 89). Deja, pateikti duomenys leidžia tik spėlioti, kad svajonė apkarpyti medžių viršūnes kadaise buvo suprantama perkeltine – erotinio simbolio – prasme, ir tikėtis ateityje rasti daugiau tą spėjimą patvirtinančių argumentų.

Dainos apie elnią variantai kartais baigiami tėvo / bernelio / šešuro dvaro vaizdu: po jį povas vaikšto ir plunksnas barsto, o mergelės renka į ske-petėles / kvartukėlius. Keliuose variantuose aptinkamos eilutės: mergelės pa-duškėles daro, patalą kloja berneliui gulėti / ant paduškėlių gulės ne tėvelis ir motinėlė, o šešuras ir anyta (Misevičienė 1972: 280, Kl 339). Tokia pabaiga skatina manyti, kad dainoje kalbama apie kraičio rengimą laukiant vestu-vių. Tačiau iš povo plunksnų pagalvių negamindavo, o bet kokias plunksnas rinkti į skepetėles ar prijuostes vargu ar patogu. Pravartu prisiminti, kad prijuostė vartojama perkeltine reikšme, kai kalbama apie būsimą kūdikį. Su vaikinu susitikinėjančią merginą įspėdavo: Žiūrėk, neparnešk ko nors prijuos-tėje. Norinčios susilaukti vaikų moterys savo prijuostes dėdavo ant mokais ar užkeiktomis mergomis vadinamų akmenų, vėliau specialias mažas prijuostes

390


rišdavo prie kryžių. Išbarstytų daiktų rinkimas į skepetą / prijuostę daugelio tautų folklore suvokiamas kaip erotinis simbolis.

LLDK išskirtas kalendorinės dainos tipas, kurio variantuose sakoma: pova vaikščiojo po balą, surinko tris vyteles, suvijo lizdelį, išperėjo tris bernelius / mergeles. Vienam eiti kiškių šaudyti, kitam – kiškių kailių lupti, o trečiam – kaulų nešioti (Misevičienė 1972 Kl 169). Keliuose šios dainos variantuose minimi povos sūnų arba dukterų vardai (Stasiulis, Kaziulis, Ladulis, Ma-riutė, Aniutė, Ievutė). Galimas dalykas, jog namus lankantys kalėdotojai iš-skaičiuodavo realius namų šeimininkės sūnų / dukterų vardus. Daina – tai vienanaris paralelizmas: pradžioje dainuojama apie paukštį ir tuoj pat vardi-jami žmonės. Visiškai aišku, kad pova simbolizuoja motiną.

Lietuvininkų regione ir žemaičiuose labai populiari tokio turinio pin-tuvių vakaro ir vestuvių ratelio daina: Vaikšto povas po dvarą, o jo gražios plunksnos žeme čiužinėja. Ar tau gaila povelio, ar povelio plunksnelių, ar tau gaila motušėlę vargely palikti (išskaičiuojami visi mergaitės artimieji). Atsa-koma, kad gaila juos palikti (LLDK V 826). Kadangi keliose lietuvių ir rusų vestuvinėse dainose nuotaka klausiama, ko jai labiau gaila – artimųjų ar ber-nelio, manytina, jog vaikštantis po dvarą / vaikštantis ir plunksnas barstantis povas gali būti jaunikio simbolis. Kai kuriuose dainų variantuose aptinkama ir užuomina: povas povinėja, mergų prašinėja. Iš Lietuvos rusų sentikių užra-šytoje dainoje povas skrenda paskui povelę ir sako, kad ši jam priklausanti, o povelė atsako, kad ji tėvo ir motinos duktė ir tik jų klausanti (Новиков 3 374). Dainos teksto kompozicijos pagrindas – vienanaris paralelizmas. Jis galėjo susiformuoti iš dvinario paralelizmo, praleidus dalį, kurioje buvo vaizduojama nuotaka ir jaunikis.

Kai dainos fragmente apie norą nukarpyti pušų viršūnes naudojama an-titezė, tėvo dvaras vaizduojamas kaip kultūrinė erdvė: jis gontais dengtas, jame jauteliai baubia, o šešuro dvaras – kaip nekultūrinė erdvė: dangumi dengtas, meškos mauroja, vilkai staugia. Vis dėlto keista, kad dainoje panaudoti kiti ne-kultūrinės erdvės požymiai negu nuolat naudojami užkalbėjimuose: gaidžiai negieda, šunys neloja. Priminsime, kad Aukštaitijoje buvo vestuvių personažas meškos močia (iki šiol meškos močios dalyvauja Alantos apylinkių vestuvėse), o sutikdami marčią rusai dainuoja: Mums mešką veža. Be to, lietuvių moterys pirmą kartą į kaimo pirtį einančią marčią sutikdavo šūksniais: Vilkė eina. Šių faktų mažoka, kad būtų padaryta išvada, jog meškos ir vilkai šešuro dvare minimi kaip būsimų vestuvių nuojauta, tačiau jie kviečia toliau ieškoti argu-mentų, padedančių paaiškinti dainų įvaizdžių keistenybes.

391


Analizuoti perkeltinės reikšmės vaizdai sudaro ir savarankiškų dainų pagrindą, ir jungiami kartu (pvz., ČtDM 26). Savarankiškų dainų ir ati-tinkamų fragmentų lyginimas su įvairiais tradicinės kultūros faktais leidžia daryti išvadą, kad šie junginiai susiformavo todėl, jog dainų įvaizdžių per-keltinės reikšmės labai artimos.

Kai kurių simbolių reikšmėms paaiškinti surasta pakankamai argu-mentų, o kitų aiškinimams patikimų duomenų kol kas mažoka ir ieškojimus reikia tęsti. Vis dėlto aiškių ir nelabai aiškių vaizdų deriniai leidžia manyti, kad simbolių kalba atspindėti intymūs žmonių jausmai ir svajonės, apie kurias atvirai kalbėti buvo drovu ar net nepadoru.

Kol kas mes nesvarstėme galimybės perkeltinėmis reikšmėmis suprasti atskirus dainoje vartojamus žodžius. Vienas tokių žodžių – dvaras / namas. Kai analogiškoje ukrainiečių dainoje mergaitė kalba apie žiemą pražydusią rožę, ji sako: У меня в дому. Vargu ar namu ji vadina trobą. Lietuvių sakmėje, kurioje kalbama apie gėrybes nešančio aitvaro sustabdymą, žmogus parodo savo nuogą užpakalį ir kreipiasi į aitvarą: Aš parodžiau savo dvarą, o tu pa-rodyk savo dvarą (KLPTK 3: 163–164). Viename trumpame posakyje žodis dvaras panaudotas dviem perkeltinėmis reikšmėmis – kaip žmogaus kūno dalis ir kaip nešamos gėrybės.

Būtinybė magiškais tikslais kalbėti apie erotinius ir seksualius dalykus skatino žmones ieškoti vis naujų paslaptingų, tik nedaugeliui suprantamų įvaizdžių. Sudėtingos struktūros dainos susiklostė ne tik todėl, kad trumpos dainos buvo atliekamos tos pačios apeigos kontekste, net tą pačią dieną, tu-rėjo vienodą paskirtį ir buvo dainuojamos ta pačia melodija, bet greičiausiai ir todėl, kad simbolių reikšmės buvo analogiškos ar bent panašios. Variantų lyginimas padėjo atskleisti „jungimo efektą“ – simbolinius vaizdus kartais įmanoma suvokti tiesioginėmis reikšmėmis.

Savarankiškose dainose ir įvairiuose jų deriniuose neaptikome nei me-džio kaip pasaulio modelio atspindžių, nei pasaulio kūrimo mitų fragmentų. Mes pasistengėme parodyti, kad kitų tautų epiniuose kūriniuose vaizduo-jami hiperbolizuoti abstraktūs pasaulio / genties ir kt. medžiai taip pat susiję su žmogaus gimimu kaip ir mūsų dainų simboliniai įvaizdžiai. Ko gero, būtų korektiškiau teigti, kad tam tikruose dainų kontekstuose medis, raguotas gyvulys, rožė ir kt. yra simboliai – kitų tautų epiniuose kūriniuose vaizduo-jamų hiperbolizuotų medžių analogijos ar sinonimai.

393

TYRINĖTOJŲ INTERPRETACIJŲ

VERTINIMAI

APEIGOS ATSPINDŽIŲ PASAKOSE IEŠKOJIMO BŪDAS

(PASTABOS APIE VLADIMIRO PROPPO KNYGĄ)

Pasakų (ypač tų, kurios tradiciškai vadinamos stebuklinėmis) kilmės problemą svarstė daugelis mokslininkų. Dažniausiai stengiamasi jų atsira-dimą susieti su konkrečia visuomenės santvarka (paprastai – su pirmykšte bendruomene arba su jos irimo metu). Knygoje „Stebuklinės pasakos istori-nės šaknys“ (pirmą kartą ji paskelbta 1946 m.) Vladimiras Proppas iškėlė už-davinį „nustatyti, kokios socialinės santvarkos laikais sukurti atskiri motyvai ir visa pasaka“ (Пропп 1986: 22). Pabaigos skyriuje „Pasaka kaip visuma“ pabrėžiama, kad pasakos tyrinėjimas „pagal jos kompozicijos dalių seką“ (Пропп 1986: 352) leidžia teigti, jog pagrindas – iniciacijos apeiga ir mirties vaizdiniai. „Šių dviejų ciklų suma duoda beveik visas (vis dėlto ne visas) pagrindines pasakos sudedamąsias dalis. Ribos tarp tų dviejų ciklų nustatyti negalima“ (Пропп 1986: 353). Šis teiginys knygoje kartojamas, kai auto-rius stengiasi susieti rusų pasakų personažų veiksmus su iniciacijos apeiga,

394


su laidotuvėmis ar kelione į mirusiųjų pasaulį. Kadangi pasakose atsispindi visokeriopa žmonių patirtis, negalima sutikti su jų pagrindo susiaurinimu. Todėl pasistengsime parodyti, kokiu būdu V. Proppas pasiekė tokią išvadą.

V. Proppo argumentų vertinimas neprarado aktualumo: minėta knyga skelbiama pakartotinai (Пропп 1986, 1998), įvadiniuose straipsniuose ji vertinama tik labai gerai. Įvadų autoriai cituoja paties knygos autoriaus ver-tinimus ir jo pasekėjų nuomones prabėgomis pasakydami apie prieštaringą folkloristų požiūrį, bet kritiškai pasisakiusių autorių vardų nemini. Ne tik ši knyga, bet ir kiti V. Proppo darbai yra tarsi už mokslinės diskusijos ribų. Mokslinėje spaudoje paskelbtos kritinės pastabos apie knygą (pvz., Новиков 1974: 177–179) liko be atgarsio. Kiti tyrinėtojai nesutinka su V. Proppo teiginiais, bet jo pavardę užmaskuoja diplomatišku posakiu „kai kurie au-toriai“ arba jo teiginius nutyli (Чистов 1997). Gana daug autorių kartoja V. Proppo teiginius, o kai kurie (pvz., Аникин 1959; Топоров 1987) prie jų dar šį tą priduria.

V. Proppo tyrinėjimo metodą atspindintis teiginių pagrindimas iki šiol detaliai nepatikrintas. Būtina tikrinti bet kokios teorijos argumentus, o ypač tos, kuri veikia kitus autorius. Mes nesiekiame įvertinti visų V. Proppo argu-mentų; apsiribosime tais, kuriuos autorius pateikė pradiniuose knygos sky-riuose ir trumpai paliesime devintojo skyriaus poskyrį „Sunkios užduotys“.

Argumentų tikrinimo metodas toks: pirmiausia pasitelkiami tie rusų pa-sakų tekstai, kurių fragmentai V. Proppo knygoje cituojami ir interpretuo-jami, o po to aiškinamasi, ar kontekstas leidžia daryti tokias išvadas, kokias padarė knygos autorius. Daugelio metų patirtis tyrinėjant liaudies naratyvų struktūras ir semantiką mus įtikino, kad personažų veiksmus ar kitas teksto detales būtina interpretuoti atitinkamo elementariojo siužeto (ES) kon-tekste, o sudėtingos siužetų struktūros tekstų elementams interpretuoti ir šio minimalaus konteksto nepakanka: dažnai reikalinga ir ankstesnių ES informacija ar viso kūrinio kontekstas. Todėl vertinant V. Proppo interpre-tacijas kartais pateikiamos analogiškų lietuvių pasakų fragmentų ar sakmių semantinės interpretacijos.

Knygos skyriuje „Prielaidos“ V. Proppas primena, jog „prieš pradedant tyrinėjimą, reikia kruopščiai tikrinti savo prielaidas“ (Пропп 1986: 18). Svarbiausią prielaidą autorius taiko ir tyrinėjimo naujumui vertinti: „nei vieno stebuklinės pasakos motyvo negalima tyrinėti nepaisant jo santykio su visuma. Taip darbas pasuka principingai kitu keliu“ (Пропп 1986: 19). Ir toliau: „Motyvą privaloma tyrinėti tiktai siužeto sistemoje, siužetai gali

395

TYRINĖTOJŲ INTERPRETACIJŲ VERTINIMAI · APEIGOS ATSPINDŽIŲ PASAKOSE IEŠKOJIMO BŪDAS (PASTABOS APIE VLADIMIRO PROPPO KNYGĄ)

Z

būti tyrinėjami tiktai jų tarpusavio santykiuose“ (Пропп 1986: 20). Jeigu tie autoriaus žodžiai reiškia, kad trumpus teksto fragmentus būtina tyrinėti konkretaus pasakos varianto kontekste, kad reikia pasitelkti to paties siužeto variantus ir kitų pasakų tekstus, kuriuose aptinkamas panašus fragmentas, jo nuostatai negalima nepritarti. Tačiau pažvelgsime, kaip tai realizuota prak-tiškai.

V. Proppas pareiškė, kad apsiriboja stebuklinėmis pasakomis, kurias apibūdino taip: „Stebuklinėmis aš laikysiu tas pasakas, kurių sandarą aš išty-riau (išskirta B. K.) (Пропп 1986: 18). Toliau išvardijamos svarbiausios kny-goje „Pasakos morfologija“ išskirtos „funkcijos“. Vis dėlto, kaip pamatysime vėliau, be jokių paaiškinimų cituojamos ir tipiškos novelinės pasakos.

Knygoje žinios apie iniciacijos apeigą ir laidotuvių papročius gretina-mos su pasakų fragmentais iš esmės pagal „funkcijų“ seką (Пропп 1928, 1969). Abiejose knygose beveik visada vartojama termino pasaka vienas-kaita. Matyt, taip atkakliai pabrėžiama autoriaus deklaruota pasakų kompo-zicijos vienovė.

Apibūdindamas pasakų herojaus pasiruošimą kelionei, V. Proppas at-kreipė dėmesį į tai, jog tas pasiima geležinę lazdą, geležinius batus ir gele-žinės duonos. Knygos autorius teigė, kad iš dešimčių pūdų geležies nukalta lazda „niekada (išskirta B. K.) nevaidina ginklo vaidmens“, kad ji „išlaikė tik-rąją funkciją“, kai naudojama kaip lazda pasiramsčiuoti, ir tik „nesuprantant to motyvo reikšmės [lazda] virsta kuoka ginklu“ (Пропп 1986: 49, 51).

Pirma, apibūdinant folkloro reiškinius gana rizikinga vartoti žodį nie-kada: net visus užrašytus kūrinio variantus peržiūrėjęs autorius negali gauti informacijos apie variantus, kurių niekas neužrašė praeityje arba kurie bus aptikti ateityje. Be to, V. Proppas naudojosi gana ribotu variantų kiekiu (ke-liuose rusų pasakų rinkiniuose spausdintais tekstais). Antra, knygos autorius neatkreipė dėmesio į tai, kad pasakų personažų naudojamos lazdos nevieno-dos. Nukalti sunkią geležinę lazdą prašo tik ypatingai stiprus herojus, kuris nukauna vieną ar tris slibinus / milžinus ir išvaduoja vieną ar tris pagrobtas merginas. Vienuose tos pačios pasakos variantuose stipruolis numuša sli-binų galvas sunkiąja lazda, kituose jis nugali priešą imtynėse, dar kituose naudojasi modernesniu ginklu – nukerta galvas stebuklingu ar net paties slibino kardu. Pagaliau tyrinėtojas neturėtų be jokio paaiškinimo kaltinti pasakotojų, kad jie ko nors nesupranta.

Geležinę lazdą, duoną ir apavą, o kartais ir geležinį apsiaustą paprastai pasiima herojus, kuris vyksta į tolimą kelionę ieškoti dingusios žmonos ar

396


vyro / jaunikio. Su V. Proppo pastaba, kad geležinis apavas reiškia tolimą kelionę, iš dalies galima sutikti (vis dėlto, kai antipodas liepia herojui sudi-linti geležines klumpes – tai jau ES apie išmėginimą elementas). Ieškojimų ilgumą ir sunkumus reiškia ir kiti geležiniai daiktai: kai sutuoktiniai susi-tinka, žmona ar vyras pasakoja, kad sudilo geležinė lazda ir batai, suvalgyta geležinė duona. V. Proppas labai netikėtai palygino herojaus pasirengimą kelionei su laidotuvių apeiga: „Galima nustatyti, kad apavas, lazda ir duona buvo tie daiktai, kuriais kadaise aprūpindavo mirusiuosius kelionei į kitą pasaulį“ (Пропп 1986: 49). Ir toliau: „geležinis apavas yra herojaus kelionės į kitą pasaulį požymis“ (Пропп 1986: 51). Priminsime, jog mirusiuosius aprūpindavo ne tik drabužiais bei apavu (ne geležiniu), bet ir darbo įrankiais ar kitais asmeniniais daiktais, kad velionis, esą, galėtų jais naudotis kitame pasaulyje.

Pasakose vaizduojamas persikėlimo priemones V. Proppas lygina su analogiškomis priemonėmis, naudojamomis laidotuvėse (pvz., herojus persikelia per vandenį valtimi, o mirusiuosius laidodavo valtyse). Pasa-kose ir laidotuvių apeigoje aptinkamos tos pačios persikėlimo priemonės, anot V. Proppo, turėtų liudyti, kad pasakos jas perėmė iš apeigos. Autorius pateikė citatą iš etnografo Nikolajaus Charuzino darbo, kur sakoma, jog daiktų pobūdis priklausė nuo pomirtinės kelionės vaizdinių: jeigu manė, kad velioniui teks perplaukti per vandenį, į kapą dėdavo valtį, o jeigu tikėjo, kad jis ilgai eis pėsčias, apaudavo patvaria avalyne. Ši informacija V. Proppo neįtikino, jog velionį aprūpindavo tais daiktais, kurie tomis pačiomis aplin-kybėmis būtų reikalingi ir gyvajam. Lazdą, patvarią avalynę ar maisto pasi-ima ir gyvi žmonės, kai pėsti vyksta į tolimą kelionę. Gyvųjų ir mirusiųjų daiktų rinkinys priklausė nuo realios patirties, kuri paveikė ir pasakas.

Remdamasis pateikta keleivio pasirengimo kelionei interpretacija, V. Proppas teigė: „Visa pasakos rutuliavimosi eiga ir ypač pradžia (vykimas į mirusiųjų pasaulį) rodo, kad ragana [яга] gali turėti kokį nors ryšį su mi-rusiųjų karalyste“, o kiek toliau: „Juk pasakos pradžia prieš mus atsiskleidė kaip atsiradusi mirties vaizdinių pagrindu“ (Пропп 1986: 53). Nereikia įrodinėti, kad stebuklinės pasakos pradedamos gana įvairiai; tai žino kiek-vienas žmogus, susipažinęs bent su keliais siužetais. Pridursime, kad daik-tai, kuriuos herojus pasiima į tolimą kelionę, dažnai minimi arčiau kūrinių vidurio: pradžioje vaizduojami įvykiai, lėmę herojaus vedybas su gyvūnu, paskui parodomos pastangos paversti gyvūną žmogumi, įskaudintas vedybų partneris dingsta; tada vykstama jo ieškoti.

397


Z

Antrą V. Proppo mėginimą paaiškinti herojaus veiksmus jo kelione į mirusiųjų pasaulį atradome knygos skyriuje „Prielaidos“. Pasakoje žmogus nori patekti ant aukšto kalno, kur daug brangakmenių, arba jis nori nu-sileisti nuo tokio kalno ir grįžti namo. Jis mato didelį paukštį, aukštyn ar žemyn nešiojantį savo vaikams maistą – dvėseną. Žmogus įlenda į dvėseną, o paukštis kartu su gyvulio mėsa užneša jį ant kalno arba nuleidžia žemyn. V. Proppo manymu, šis pasakos fragmentas visiškai sutampa su laidotuvių papročiu: gyvulių augintojai susukdavo mirusiuosius į gyvulių odas, „nes tai leisdavo velioniui patekti į mirusiųjų karalystę“ (Пропп 1986: 24). Tuo remiantis daroma išvada, kad pasakos herojus vyksta į mirusiųjų šalį. Vėliau knygoje pateikiamas Afrikos genties vacheche laidotuvių apeigos stebėtojo liudijimas. Kadangi velionis apraudamas 8 dienas, ima sklisti nemalonus kvapas. Todėl lavonas susukamas į jaučio odą, po kiek laiko – į antrą, trečią, ketvirtą, penktą odą. V. Proppas ryžtingai atmetė cituojamo autoriaus aiški-nimą: „Tyrinėtojai patys savyje ieško motyvavimų. <…> Visi motyvavimai, žinoma, neteisingi, ir aiškinimų reikia ieškoti to papročio istorijoje, o ne jo formose“ (Пропп 1986: 205).

Priminsime, kad visur žmonės stengiasi izoliuoti mirusįjį: gyvulių au-gintojai suvyniodavo kūną į odas, o žemdirbiai – į audeklą. Net šiais laikais rusų laidotuvėse naudojamas savanas (specialus maišas su iškirpte, kad būtų matoma mirusiojo galva ir krūtinė), karstas, iki šiol išlikęs paprotys kuo nors pridengti ką tik mirusį žmogų – greičiausiai tai to paties siekio atskirti mirusį jį nuo gyvųjų formos.

Grįžkime prie minėto pasakos epizodo interpretacijos. Pasakos herojus mato, kad paukštis neša mėsą ten, kur ir jis nori patekti, todėl pasislepia dvėsenos viduje. Apakinęs vienakį milžiną / bėdą kalvis nori pasišalinti iš trobos, bet šeimininkas saugo jos angą. Kai šis ima mėtyti savo avis iš trobos į ganyklą, lietuvių pasakos variantuose kalvis ne tik įsikabina į avino vilnas šio papilvėje, bet ir numauna avies kailį ir į jį įlenda arba apsivelka savo iš-verstais kailiniais. Milžinas / bėda nepastebi kalvio ar laiko jį avimi ir išmeta iš trobos. Kitoje pasakoje lapė numato, kad žvejas susidomės jos kailiu ir negyvą (nepavojingą) padės šalia žuvų, todėl jai pakanka apsimesti negyva. Mes priminėme konkrečiame lygmenyje skirtingus elementariuosius siu-žetus, kurie semantiškai interpretuojami vienodai: herojus pasiekia, kad jį perkeltų į reikalingą vietą (KLPTK 1: 87, 347, tipas 1.1.2.4.).

Teiginiu, jog pasakų pradžioje vaizduojama herojaus kelionė į kitą pasaulį, V. Proppas siekė patvirtinti kitą prielaidą, kad pasakose atsispindi

398


iniciacijos apeiga, kuri esanti glaudžiai susijusi su mirties vaizdiniais (Пропп 1986: 53). Knygos skyriuje „Paslaptingas miškas“ autorius teigė: „Iniciacijos apeigos ryšiai su mišku tokie patvarūs ir pastovūs, kad jie teisingi ir priešinga tvarka. Bet koks herojaus patekimas į mišką kelia klausimą apie to siužeto ryšius su įšventinimo reiškinių ciklu“ (Пропп 1986: 57).

Pasakų herojai patenka į mišką skirtingomis aplinkybėmis. Pasakose jaunuolių ir merginų bandymai vyksta ne tik žiemą miške ir meškos miško trobelėje, bet ir danguje, merginos teta ar krikšto motina vadinamos raga-nos / žmogėdros troboje, atšiauriame pono / velnio dvare ar užburtuose rūmuose (KLPTK 1: 400–415, tipai 3.1.0.1.–3.2.0.15.).

Kadangi, pagal V. Proppą, „kelias į kitą pasaulį eina per mišką“, rusų pasakų trobelė ant vištos kojos „saugo įėjimą į mirusiųjų karalystę“ (Пропп 1986: 58, 60). Nikolajus Novikovas atkreipė dėmesį į tai, kad trobelės aplin-kos aprašymas (Stovi trobelė, o toliau nėra kaip eiti – visiška tamsa, nieko nematyti), kurį V. Proppas paėmė iš Aleksandro Afanasjevo rinkinio – netra-dicinis ir aptiktas tik viename variante (Новиков 1974: 179). O citatą iš to paties pasakos teksto ir V. Proppo požiūrį pakartojęs Vladimiras Anikinas teigė, jog trobelės apibūdinimas – tai tradicinė tipiška įėjimo į mirties kara-lystę formulė (Аникин 1959: 131).

Herojaus prašymą, kad trobelė pasisuktų užpakaliu į mišką, o priekiu į jį, V. Proppas interpretavo taip: herojus turįs žinoti trobelės vardą. Rusų pasakų formulė (lietuvių pasakose jos nėra) lyginama su senovės Egipto „Mirusiųjų knygos“ fragmentu: velionis gali įeiti į mirusiųjų pasaulį tik tada, kai pasako metaforiškus įėjimo dalių pavadinimus (Пропп 1986: 62). Mūsų požiūriu, lyginami ne analogiški fragmentai: prašymą, kad trobelė atsisuktų, nėra pagrindo tapatinti su durų kitoniškų vardų įminimu. „Miru-siųjų knygos“ fragmento esmė ta, kad velionis privalo pavadinti daiktus jų vardais mirusiųjų pasaulyje.

V. Proppas laipsniškai ruošė skaitytoją sutikti išvadą, jog ragana [баба-яга] yra akla. Jis įrodinėjo, kad ragana tik užuodžia herojų, bet jo nemato. Sakoma, kad į trobelę įėjęs herojus dar nieko nemato, bet jau girdi: Fu, fu, fu! Anksčiau rusų dvasios [духа] nebuvo nei girdėti, nei matyti; dabar rusų dva-sia ant šaukšto sėda, pati burnon rieda (Аф. 137) (Пропп 1986: 64).

A. Afanasjevo rinkinio pasakoje sakoma: Tvirti jaunuoliai įeina į tro-belę – ant krosnies guli ragana [баба-яга] kaulinė koja, iš kertės į kertę, nosis į lubas. Po to aptinkami V. Proppo cituoti raganos žodžiai. Vis dėlto šiame fragmente ne tik atvykę jaunuoliai mato raganą, bet ir ragana juos mato:

399


Z

ji iš karto atpažįsta rusų dvasią. Žodžius русский дух galima suprasti ir kaip rusų kvapą; jie gali būti perkelti iš formulės, kurią taria mitiniai personažai, jaučiantys pasislėpusį herojų tik pagal kvapą. Kaip tik iš tokio fragmento pa-imta kita V. Proppo citata: Fu, kaip rusiškas kaulas smirda (Аф. 139). Citatos šaltinyje – A. Afanasjevo rinkinio tekste Nr. 139 – šiuos žodžius ištaria slibi-nas, kuris negali matyti herojaus, nes Caraitė jį už durų paslėpė – ogi skrenda slibinas (Афанасьев 139). V. Proppas šią informaciją praleido.

V. Proppas padarė išvadą, kad herojaus „kvapas ne kaip šiaip žmogaus, o kaip gyvo žmogaus“, ir pateikė Šiaurės Amerikoje ir Afrikoje užrašytas sakmes, kuriose mirusieji atpažįsta gyvą žmogų pagal kvapą. Autorius ne-kreipia dėmesio į tai, kad sakmėse gyvas žmogus atsiduria tarp mirusiųjų, kurie taip pat turi žmonių pavidalus; gyvojo išorė nuo mirusiųjų nesiskiria. Daugelyje lietuvių sakmių variantų gyvas žmogus ir mirusysis mato vie-nas kitą (pvz., moteris mato savo mirusią dukterį; mirusi giminaitė prieina prie žmogaus ir liepia jam bėgti iš bažnyčios), bet kiti mirusieji šaukia, kad gyva / žalia mėsa smirda (KLPTK 3: 108, tipas 1.2.2.12.). Taigi galima ki-taip aiškinti epizodą: mitinės būtybės jaučia ne jų pasaulio būtybės kvapą taip, kaip realiame gyvenime žvėrys jaučia netoli esantį žmogų, o patyrę medžiotojai – prisiartinantį žvėrį. Dar sunkiau sutikti su V. Proppo išvada, jog pasakose „Ivano kvapas yra besistengiančio prasiskverbti į mirusiųjų karalystę gyvo žmogaus kvapas“ (Пропп 1986: 66).

Rusų pasakose dažnai aptinkamas pastoviomis formulėmis reiškiamas ateivio ir namų šeimininko dialogas. Kai mitinė būtybė ar požemio pasaulio gyventojas klausia herojų apie jo kelionės tikslą, šis prašo pirma pavalgy-dinti, pagirdyti ir tik tada klausinėti. V. Proppas paaiškino, jog šiame frag-mente herojus stengiasi imituoti mirusįjį. Kaip argumentą V. Proppas paci-tavo indėnų sakmę, kurioje sena moteris-pelė įspėja jaunuolius, kad nieko nevalgytų, nes pavalgę niekada negrįšią į viršutinį pasaulį (Пропп 1986: 67). Autorius nepastebėjo, kad ši citata nepatvirtina tezės apie rusų pasakų he-rojų pastangas supanašėti su mirusiaisiais, nes šie siekia rasti ieškomą perso-nažą ar objektą ir sėkmingai grįžti namo. Lietuvių pasakos apie pono dvare išbandomą jaunuolį (K 3.1.0.12. + 3.1.0.2. / AT 313A) variantuose irgi ap-tinkamas įspėjimas nevalgyti su bandytoju, nes pavalgęs herojus iš jo dvaro neišeisiąs. Herojus neina pusryčiauti su ponu ir pabėga. Lietuvių sakmėje teigiama, kad mirusiesiems netinka gyvųjų vaišės, o gyviesiems – mirusiųjų maistas. Žmogus pakvietęs numirėlį į svečius ir mėginęs jį vaišinti, bet tas nevalgęs. Numirėlis pakvietęs į svečius gyvąjį ir norėjęs vaišinti nemaloniu

400


maistu. Kai gyvasis nevalgęs, numirėlis jo nevertęs, nes ir gyvasis jo nevertęs valgyti (KLPTK 3: 100, tipas 1.2.1.8.).

Daugelio tautų tradicijose žinomų pasakų siužetų lietuviškuose varian-tuose herojus priima į savo namus elgetą / žmogų be kojų ir be rankų / pie-tauja kartu su elgeta, o svečias pakviečia šeimininką į svečius. Gyvas žmogus iš tikrųjų patenka į kitą pasaulį ir gauna žinių apie gyvenimą po mirties (K 3.2.0.10. / АТ 471, 802С*). Grįžęs namo žmogus sužino, kad labai ilgai svečiavosi, ir miršta / subyra į dulkes / pelenus (KLPTK 2: 16–17, 36).

N. Novikovas manė, kad prašydamas pirma pamaitinti, o paskui klau-sinėti, herojus primena raganai svetingumo paprotį (Новиков 1974: 179). Su tokia interpretacija galima sutikti, tačiau ir svetingumo papročiai remiasi ilgamete patirtimi bei tikėjimais. Bendras valgymas suartina ir pasakų per-sonažus, ir realius žmones. Esama duomenų, jog žmonės manė, kad negali kenkti ta būtybė, su kuria žmogus pasidalijo maistu ar kartu valgė. Papročio kviesti Kūčių vakarienei šaltį, vėją, mešką, netgi tetą (maro personifikaciją) ne taip seniai laikėsi rytų ir pietų slavai. Taigi rusų pasakų formulę paval-gydink, pagirdyk galima suprasti ir kaip herojaus siekį, kad nepažįstama ir galbūt pavojinga būtybė negalėtų jam kenkti.

V. Proppas savitai interpretavo ir rusų pasakų raganą apibūdinan-čias formules. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tos formulės rimuotos: нос в потолок / нос в потолок врос; яга костяная нога; лежит на печи, на девятом кирпичи [nosis į lubas / nosis į lubas įaugo; ragana kaulo koja; guli ant kros-nies, ant devintos plytos] ir kt. Ko gero, norint gauti informacijos iš tokių formulių, pirmiausia derėtų pasidomėti analogiško personažo aprašymais kitų tautų pasakose. V. Proppas teigė, kad ragana „niekur neaprašoma ir neminima panaši į milžiną“, todėl formulės žodžius nosis į lubas įaugo jis laiko įrodymu, kad raganos trobelė labai maža. Apibendrinanti išvada tokia: „Ragana primena lavoną, lavoną ankštame karste ar specialioje kamaraitėje, kur laidojama ar paliekama numirti. Ji – numirėlis“ (Пропп 1986: 70).

Tam tikrų raganos hiperbolizavimo požymių pasakose vis dėlto aptin-kama. Pasakos „Raganos sodyba“ (K 3.1.0.10. / AT 334) viename lietuviš-kame variante į trobą įėjusi mergaitė mato: viena ragana guli ant suolo, o jos plaukai – pasuolėj, kita ragana guli ant krosnies, o jos plaukai – pakrosny (KLPTK 1: 176). Kituose tos pačios lietuvių pasakos variantuose raganos aplinkos vaizdai (kaukolės ant tvoros mietų, vietoj skląsčio – žmogaus ranka ir t. t.) sukuria grėsmingo personažo vaizdą. Kai ragana pagrobia ar mėgina

401


Z

įkalinti į jos namus užėjusius vaikus / mergaitę, padidinamas jos žingsnio ilgumas (ji labai greitai vejasi bėglius).

Rimuotą formulę ar sudėtingesnės formulės dalį яга – костяная нога [ragana – kaulo koja] V. Proppas suprato, kad tai esanti „numirėlio ar ske-leto“ koja ir pridūrė: „Kojos kaulėtumas susijęs su tuo, kad ragana niekada (išskirta B. K.) nevaikšto. Ji arba skraido, arba guli, t. y. išore pasireiškia kaip numirėlis“ (Пропп 1986: 71).

Nesuprantama, kuo remiantis padarytas toks kategoriškas apibendri-nimas. Pažvelgsime į rusų pasakų tekstus, kuriuos V. Proppas nurodė kaip citatų šaltinius. Jo knygoje cituojama: Слезла, кланялась низко (Аф. 137) [Nulipo, lenkėsi žemai] (Пропп 1986: 67). O tekste skaitome: Баба-яга слезла с печки, подходила к Ивану Быковичу близко, кланялась ему низко [Ra-gana nulipo nuo krosnies, priėjo prie Ivano Bykovičiaus arti, lenkėsi žemai] (Афанасьев 137). Veiksmažodžių, kuriais apibūdinamas raganos judėjimas ne oru, o žeme, aptinkama ir kituose tekstuose: ведьма <…> пашла на ряку [ragana nuėjo prie upės] (Афанасьев 109); Пришла Егибишна под окошко [Jegibišna atėjo po langu] (Зеленин 87), яга-бура <…> прискакала к яблоне [jaga-bura <...> atšuoliavo prie obels] (Афанасьев 107), притащилась баба на берег [boba atsivilko prie kranto] (Афанасьев 108). Jeigu rusų pasakų baba jaga skraidytų, jai nereikėtų prasikirsti kelio per mišką, kasti kalno, mėginti išgerti upę, kad įveiktų bėglių sudarytas kliūtis, arba ji negraužtų medžio, norėdama pasiekti ten įlipusį berniuką. Lietuvių pasakose mums nepavyko aptikti net užuominos, kad ragana – mitinis pasakų personažas – skraido. Lietuvių ir kitų tautų sakmėse, kuriose pasakojama apie raganų susirinkimus Joninių ar Valpurgijos naktį, teigiama, jog raganomis laiko-mos moterys skrenda ten ant šluotų / rąstų. V. Proppas nepateikė pasakų fragmentų, kuriuose būtų žodžiai atskrido ragana. Jeigu tokie žodžiai būtų aptikti, reikėtų pirma patikrinti, ar veiksmažodis atskristi nepavartotas eks-presyvia reikšme labai greitai atbėgti. Kaip tik tokia reikšme šis veiksmažodis vartojamas lietuvių gyvojoje kalboje, o ypač dažnai Baltarusijos Gervėčių apylinkėse gyvenančių lietuvių šnektoje ir iš jų užrašytose pasakose.

Костяная нога [kaulinė koja] gali reikšti raganos liesumą (kaulėtumą). Beje, ir gyvų žmonių kojos nebūna be kaulo, o rusų pasakose žodis jaga rimuojamas ir su žodžiais золотая нога [auksinė koja] (Афанасьев 161). Kai sakmėse norima įspėti, kad personažas yra mitinė būtybė, paprastai pasakoma apie jo išvaizdos skirtumą nuo žmogaus išvaizdos. Lietuvių sakmėse velnio nosis viena šnerve, jo kojos kaip vištos, baudžiančių už verpimą draudžiamu

402


laiku velnio ir senutės kojos kaip arklio ir t. t. Žmonėms nebūdingų ryškių išorės bruožų priskiriama ir rusų sakmių mitinėms būtybėms.

Mėgindamas įrodyti, jog ragana akla, V. Proppas teigė, kad ji herojaus nepamato, o tik išgirsta. Į šio teiginio nepagrįstumą atkreipė dėmesį N. No-vikovas (Новиков 1974: 177). V. Proppas tikėjosi paremti teiginį pasakos fragmentu, kuriame jaga nori pagrobti Žicharį, ateina į trijų bičiulių trobą ir skaičiuoja šaukštus: „Šis katino šaukštas, šis – žvirblio, šis – Žichariuko“. Ži-chariukas neiškentė, suriko: „Neliesk, jaga-boba, mano šaukšto!“ (Афанасьев 106). Autorius akcentavo, kad jaga suranda Žicharį tik tada, kai išgirsta jo balsą (Пропп 1986: 73), bet neužsiminė apie cituoto teksto svarbų sakinį: Žicharis tik atsisėdo už kamino ant krosnies, ragana vėl atėjo, ėmė skaičiuoti šaukštus (Афанасьев 106). Knygoje nepaaiškinta, kaip su raganos aklumu derinasi tai, kad svetimoje troboje ji rado šaukštus ir net nustatė, kam kuris iš jų priklauso. Kai ieškomas žmogus yra pasislėpęs ar šiaip nematomas, realūs žmonės taip pat jį šaukia arba provokuoja prakalbėti; tik ypatingais atvejais patalpą apieško.

V. Proppas teigė, kad raganos aklumą liudijąs pasakos fragmentas, kuriame brolį vaduojanti mergaitė laikinai apakina raganą – jos akis už-lipdo degutu. Bet kam reikėtų raganą apakinti, jeigu ji akla? Šalia teiginių apie raganos aklumą minimas ir Polifemo ar vienakės bėdos apakinimas, kadangi, pasak V. Proppo, jų giminystė su ragana labai artima. Teigiama taip: „Tokių būtybių viena akis gali būti vertinama kaip aklumo atmaina“ (Пропп 1986: 73). Tačiau jeigu būtybės galimybės priklausytų nuo tam tikro organo kiekybinio požymio, palyginti su šimtakoju, turėtume žmones laikyti beveik be kojų. Nei „Odisėjoje“, nei pasakose mums nepavyko rasti bent užuominos, kad Polifemas / bėda / milžinas kadaise vieną akį prarado ar blogai mato. Pasakoje „Karvė padėjėja“ (K 3.1.0.12. / AT 511) pamotės duktė viena akimi nesiskundžia regėjimo trūkumu, o duktė trimis akimis ypatingu regėjimu nepasižymi. Be abejo, dvi akys geriau už vieną: kai viena akis užmigdoma ar prarandama, kita gali matyti. Ko gero, taip galvojo ir lietuvių pasakos milžinas / bėda, kai susidomėjo kalvio pasakymu, kad šis sugebąs įdėti antrą akį. Regėjimo organo savitumas greičiausiai liudija per-sonažo svetimą / mitinę prigimtį. Jurijus Berezkinas pateikė informacijos, jog Amerikos indėnų mituose į Polifemą panašūs piemenys „pakaušyje turi antrą veidą ir atitinkamai vietoj dviejų keturias akis“ (Березкин 2005: 2).

Samprotavimus apie raganos aklumą V. Proppas baigė taip: „Bet galima prieštarauti, kad tuo metu ir herojus turėtų būti aklas. Iš tikrųjų taip turėjo

403


Z

būti ir taip yra. Mes pamatysime, kad pas raganą patekęs herojus apanka“ (Пропп 1986: 72). Knygoje pateikiama iniciacijos apeigos aprašymų frag-mentų, kuriuose sakoma, kad jaunuoliams būdavo užrišamos akys, kad jų veidai buvo tepami kalkių tyre ir dėl to bandomieji laikinai negalėjo matyti. Keista, kad suaugę jaunimo bandytojai taip neatsargiai elgėsi su kalkėmis. V. Proppas keletą kartų apgailestavo, jog iniciacijos apeiga nepakankamai gerai ištirta, bet patikėjo apakinimo aprašymais ir stengėsi šių veiksmų pėd-sakų ieškoti pasakose. Jis teigė, jog raganos ir ją atitinkančio Polifemo apaki-nimas rodąs, kad „mitas ar pasaka yra tikslus apeigos apvertimas“ (Пропп 1986: 74), kad „Raganos trobelėje herojus kartais skundžiasi akimis“. Šį teiginį norėta paremti citata iš pasakos: Pirma duok man vandens akims pra-plauti, pamaitink mane, pagirdyk, o tada klausinėk (Пропп 1986: 75). Citatos šaltinis nurodytas netiksliai, bet tokią pačią frazę atradome kitame nurodyto pasakų rinkinio tekste. Cituotą frazę herojus ištaria ne raganos trobelėje, o varinėje požemio karalystėje klausinėjamas merginos, kurią vėliau iškelia į viršutinį pasaulį (Афанасьев 139). Posakis глаза промыть [akis praplauti] greičiausiai reiškia apsiprausti po kelionės. Rusų pasakose pavyko aptikti sakinį, kuriame akys minimos vietoj personažo, ne tik vietoj jo veido. Ver-čiamas pjauti ožką karalius jai sako: Коза-матушка, крести глаза, сейчас тебя убъют [Ožka-motinėle, peržegnok akis, tuojau tave užmuš] (Онегина 19). Be to, apakintas herojus prašytų kuo greičiau duoti vandens, o V. Proppo pateiktoje citatoje išskaičiuojami visi svečiui reikalingi dalykai. Kituose rusų pasakos variantuose vietoj duok man vandens akims praplauti prašoma: į pirtį nuvesk.

Herojaus apakinimą norėta patvirtinti jo pasakytais žodžiais: Глаза надуло [Į akis pripūtė] (Пропп 1986: 75). Cituojant praleistas posakio kon-tekstas: jaunuolis gyvena pas saulės seserį, ši juo rūpinasi, bet jis ilgisi gim-tųjų namų. Užlipęs ant aukšto kalno ir pamatęs savo namus jis apsiverkia. Grįžusio saulės sesuo klausia: Отчего ты, Иван царевич, нынче заплаканный? Он говорит: Ветром в глаза надуло [Kodėl tu, Ivanai caraiti, dabar apsiver-kęs? Jis sako: Vėjas į akis pripūtė] (Афанасьев 93). Tekste, iš kurio paimta citata, jaunuolis negalėtų skųstis akimis, nes jis veikiau labai toli matantis. Jis tik mėgina nuslėpti, kad ilgisi namų ir verkė. Lietuvių pasakos apie žalčio žmoną (K 1.1.1.23. / AT 425M) variantuose akių paraudimą nuo verksmo panašiai aiškina motinos brolių primušti vaikai: sako, kad laužo dūmai akis graužę.

V. Proppo knygoje mums nepavyko rasti patikimų argumentų, kurie

404


patvirtintų autoriaus teiginius, kad rusų pasakų ragana akla, kad ji – la-vonas, kad jos troboje apanka ir kūrinių herojai. Tačiau aptartus teiginius (aiškiai nenurodydamas V. Proppo knygos ir, žinoma, necituodamas atitin-kamų pasakų tekstų) pakartojo Vladimiras Anikinas (Аникин 1959: 129), o Vladimiras Toporovas net papildė: „Seniai buvo nurodyta, kad jos [t. y. raganos] aprašyme iš esmės turimas omenyje lavonas, jau gerokai paliestas puvimo (yrantis kūnas, kojų kaulėtumas, „kito pasaulio“ kvapas, aklumas ir pan.) <...> gulėjimas – jos pastovus atributas: ypatingomis aplinkybėmis ji skraido, bet niekada nestovi, nesėdi, nevaikšto“ (Топоров 1987 b: 20). Nenorėdami nukrypti nuo tikslo, su minėtais autoriais nepolemizuosime, o aptarsime dar vieno V. Proppo teiginio argumentus.

Knygos trečio skyriaus 18 paragrafas „Nukirstas pirštas“ pradedamas tokiu teiginiu: „Vienas kūno žalojimo būdas pasakos išsaugotas ypatingai išsamiai. Tai – piršto nukirtimas“ (Пропп 1986: 90). Cituojamas iniciaci-jos apeigos aprašymas, kuriame sakoma, jog kaukėtas žmogus vienu kirvio kirčiu nukirsdavęs neofitų kairės rankos mažąjį pirštą, o kai kurie jaunuoliai siūlę dar ir tos rankos smilių. V. Proppas neabejojo informacijos patiki-mumu. Mums vis dėlto keista, kad suaugę bandytojai luošino savo jaunąją kartą: visavertei žmogaus veiklai reikalingi visi pirštai. Jeigu iniciacijos apei-gos metu buvo kapojami jaunuolių pirštai (informacijos apie merginų ban-dymus nepateikiama), visame pasaulyje būtų daugybė bepirščių vyrų. Šis vyrų požymis turėtų atsispindėti paveiksluose ir būtų pastebėtas laidojimo vietas kasinėjusių archeologų. Tokių apeiginį kūnų žalojimą patvirtinančių duomenų aptikti nepavyko.

Tuoj po citatos, kurioje aprašomas pirštų kapojimas, V. Proppas rašė: „Pasakoje herojus labai dažnai trobelėje praranda pirštą, būtent kairės ran-kos mažąjį pirštą“ (Пропп 1986: 90). Autorius teigė, kad apeigos metu nu-kirstas pirštas buvo naudojamas kaip tariamos bandomojo mirties įrodymas. Jam pavyko rasti rusų pasakų variantų, kuriuose ožys liepia maitinamiems vaikams: Nupjaukite nuo rankų po pirštą – aš jūsų paragausiu (Пропп 1986: 91). Mes neabejojame cituojamų variantų autentiškumu, tačiau kituose šios visoje Europoje populiarios pasakos variantuose (K 1.1.1.15. / AT 327A, C, F) ragana liepia iškišti pirštą, o berniukas / vaikai iškiša kauliukus ar pa-galiukus – ragana pačiupinėja ir pasako, kad vaikas dar liesas. Dar svarbiau, kad šioje pasakoje berniukas ar vaikai susiduria ne su bandytoju, o su vaikus grobiančiu svetimuoju. Todėl net įsakymas nusipjauti pirštus nelaikytinas kūno žalojimo iniciacijos apeigos metu atspindžiu.

405


Z

Kūno žalojimo atspindžiu V. Proppas laikė ir pasakos apie apakintą bėdą (K 1.1.1.19. / AT 1137) epizodą, kuriame iš trobos išsivadavusio kal-vio pirštas prilimpa prie grandinės – kalvis nusipjauna pirštą ir pabėga. Čia nupjautas pirštas (kituose variantuose nupjaunama prie nepakeliamo / neiš-traukiamo iš medžio bėdos / milžino kirvio prilipusi ranka) – irgi nėra kal-vio mirties įrodymas. Antipodas sulaikė herojų už piršto / rankos – herojus priverstas atskirti nuo savęs tą kūno dalį. Giminingos semantikos ES miręs jaunikis laiko merginą už skaros ar sijono – ji pabėga, palikusi jo rankose daiktą (KLPTK 1: 329, ES tipas 1.1.1.9. versija 3). Be to, V. Proppo cituotos pasakos personažų tarpusavio santykiai rodo, jog vienaakė bėda yra ne anti-podas-bandytojas, o pavojingas svetimasis.

Aptariamoje knygoje pacituotas novelinės pasakos fragmentas, kuriame plėšikai nužudo parsivestą mergaitę ir, negalėdami numauti jos žiedo, nu-kerta pirštą. Šis epizodas taip pat visiškai nepanašus į kūno žalojimą inicia-cijos apeigos metu. Pasakos „Sesuo nukirstomis rankomis“ (K 2.2.1.1. /AT 706) retuose variantuose mergaitę apšmeižusi brolio žmona reikalauja, kad vyras nužudytų savo seserį ir pristatytų jos mirties įrodymus – rankas. Brolis iš tikrųjų nukerta rankas. Dažniau brolis ketina nužudyti seserį, bet nukerta jai rankas ir palieka gyvą. Šios ir kitų pasakų variantuose įsakęs nu-žudyti seserį / sūnų / vaikus personažas dažniausiai reikalauja širdies / šir-dies ir akių; jam pristatomi netikri mirties įrodymai – kiškio ar šuns širdis / širdis ir akys / sudegintų šunų pelenai (KLPTK 1: 331–332, tipas 1.1.1.15. versija 5). Visose pasakose mirties įrodymus pateikia ne bandytojai, o hero-jaus ar antipodo artimieji (brolis, tėvas, tarnai, šunys). Taigi pasakose mes neaptikome jokių bandomų herojų kūno žalojimo atvejų. Keista, kad cituo-damas pasakų fragmentus, kuriuose vaizduojamas piršto ar rankos nupjo-vimas, V. Proppas bene pirmą kartą trumpai priminė ir veiksmų kontekstą, bet jį vis tiek ignoravo.

Atrodo, kad knygos autoriaus metodikai įvertinti jau pakanka pa-vyzdžių, iliustruojančių V. Proppo teiginių argumentavimo būdą. Galima apibendrinti, jog V. Proppas nuolat citavo ištrauktus iš konteksto perso-nažų ar jų veiksmų aprašymus nepaisydamas, kad kontekstas jo teiginiams ar interpretacijoms prieštarauja. Citatų tikrinimas verčia mus abejoti, ką V. Proppas turėjo omenyje, kai knygos pradžioje rašė: „nei vieno stebuk-linės pasakos motyvo negalima tyrinėti nepaisant jo santykio su visuma“ (Пропп 1986: 19). Ką knygos autorius laiko visuma? Galima įtarti, jog tai „Pasakos morfologijoje“ jo sukonstruota stebuklinių pasakų vadinamųjų

406


„funkcijų“ – izoliuotų nuo konteksto skirtingų personažų veiksmų ar skir-tingų konfliktų panašių rezultatų – seka. Pasakų fragmentų interpretacijos taip dažnai prieštarauja autoriaus nutylimam kontekstui, kad sunku patikėti, jog autorius netyčia jo nepastebėjo. Atrodo, kad elgtasi sąmoningai siekiant žūtbūt įrodyti iš anksto suformuluotą teiginį. Ryškius pritempimus ir in-formacijos nutylėjimus galėjo lemti ir neteisinga metodika – išore panašių izoliuotų veiksmų ar būsenų lyginimas. Nei sąmoningi pritempimai, nei tekstų informaciją slepianti metodika moksliniame darbe neleistini.

V. Proppas neįrodė, kad pasakose atsispindi iniciacijos apeigos eiga ir bandomųjų kūnų žalojimas. Tai nereiškia, jog pasakų sąsajų su minėta ap-eiga visiškai nėra. V. Proppas neatskyrė herojų išmėginimus vaizduojančių fragmentų greičiausiai todėl, kad nekreipė dėmesio į konfliktuojančių perso-nažų santykių skirtumus. Išmėginimus jis matė ir tada, kai herojus susiduria su atsitiktinai kelyje sutiktais personažais. Pavyzdžiui, knygoje „Stebuklinės pasakos istorinės šaknys“ V. Proppas pacitavo pasakų fragmentų, kuriuose kal-bama apie herojaus susitikimo su ragana rezultatus: Vargu tu gausi! Nebent aš padėčiau, – ir duoda jam savo žirgą; Pamaitino jį, pagirdė ir davė Kumelėlę Au-sinėlę, – ir teigė, kad herojaus apdovanojimas nemotyvuotas, bet, esą, galima pasakyti, jog jis jau išlaikė keletą bandymų (Пропп 1986: 79). Vėl praleista, kad pirmame cituotame fragmente herojus papasakojo antipodui – reikalingo objekto šeimininkui – apie savo problemas, o antrame antipodas pats numatė herojaus laukiančius sunkumus (pasakose neretai taip elgiasi ir svetimieji, ir herojaus artimieji) (KLPTK 1: 355–357, tipas 1.1.2.10.).

Rusų pasakos „Morozko“ personažą šaltį V. Proppas pavadino dovano-toju (Пропп 1986: 184). Jis neatkreipė dėmesio, kad žiemą į mišką išvežta podukra tapo visiškai priklausoma nuo šio antipodo, kad šaltis pirma išmė-gino, kaip ji reaguoja į nepalankias, bet tuo metu būtinas sąlygas. Patenkin-tas podukros atsakymu, kurio esmė – žiema yra šalčio metas, bandytojas davė jai šiltus drabužius, o išgirdęs pamotės dukters pretenzijas, kad žiemą šalčio nebūtų, ją sušaldė.

V. Proppas vestuves laikė būtinu stebuklinių pasakų struktūros ele-mentu, todėl poskyryje „Caraitės užduotys“ minėjo pasakų fragmentus, kuriuos mes laikome ES apie jaunimo išmėginimus sąlygos akcijos įrėmi-nimų viduje. Poskyryje „Raganos užduotys“ pateiktas pasakos fragmentas, kuris atitinka ES apie išmėginimą be jokio įrėminimo. Autorius jį komen-tavo taip: это перенос из задач царевны [tai perkelta iš caraitės užduočių] (Пропп 1986: 80). V. Proppas neatskyrė ES apie jaunimo išmėginimus nuo

407


Z

įrėminimų greičiausiai todėl, kad pripažino morfologijos elementų seką tik viena linija ir sudėtingų siužetų organizavimo vieną lygmenį.

V. Proppas teigė, jog „iniciacijos apeiga sukurta genties santvarkos ir atspindi medžiotojų interesus bei vaizdinius. Atsiradus Egipto tipo vals-tybėms, jokių iniciacijos ženklų jau nebėra“ (Пропп 1986: 64). Mes ne-drįstame spręsti apie senovės Egipto ir kitų senovės civilizacijų papročius, tačiau lietuvių ir rusų papročių tyrinėtojų darbuose pateikiama gana daug XIX–XX a. jaunimo bandymų pavyzdžių. Ir suaugusieji, ir patys jauni žmo-nės palyginti neseniai atlikdavo rimtus ir komiškus veiksmus įvesdindami subrendusius vaikinus ir merginas į visateisių bendruomenės narių grupę, pripažindami jų teisę rinktis nuotaką, vesti ar tekėti (Зеленин 1994: 179–192; Šaknys 1996). ES apie išmėginimus buvo pritaikyti visų žanrų pasakų, sakmių ir net anekdotų meninėms sistemoms. Todėl V. Proppo prielaida, kad parodęs stebuklinių pasakų ryšį su iniciacijos apeiga jis išspręsiąs ir šio žanro genezės problemą, nepasitvirtino.

Kai kurie folkloristai ir gretutinių mokslų atstovai nepatikimai argu-mentuotą V. Proppo knygą laiko vos ne fundamentaliu tyrinėjimu. Taip pasitikėti skatina kelios priežastys. Ko gero, svarbiausia priežastis – menkas pasakų tekstų pažinimas. Antra priežastis – daug autorių cituoja ar kartoja V. Proppo teiginius, nepatikrinę jų argumentavimo. Abejojančių ir nepasiti-kinčių V. Proppo postulatais nemažai, tačiau viešai pasakyti nesiryžtama, nes šio autoriaus darbai atsidūrė už mokslinių diskusijų ribų, jis laikomas vos ne absoliučių tiesų atradėju. Kodėl taip atsitiko, šiek tiek pasako ir V. Proppo teiginių įrodinėjimo būdas. Viename poskyryje išvados grindžiamos pri-tempimais ir nutylėjimais, o kitame jos kartojamos jau kaip nekeliančios jokių abejonių. Aptariamoje knygoje nuolat pabrėžiama, kad teiginiai jau įrodyti. Sakiniai dažnai pradedami teiginių pagrįstumą tarsi savotiškai užkei-kiančiais žodžiais: мы знаем / мы уже знаем [mes žinome / mes jau žinome] (Пропп 1986: 73, 74, 98, 99, 100 ir kt.). Dalį skaitytojų veikia samprota-vimų kategoriškumas ir formalus knygos struktūros darnumas. Labai gaila, kad visa tai pavertė V. Proppo darbus akmeniu pasakų tyrinėjimų kelyje.

408

ALGIRDAS JULIUS GREIMAS – VIENO MITOLOGINIO TEKSTO AIŠKINTOJAS

Lietuvių mitologijos studijoms skirtos knygos „Tautos atminties be-ieškant“ pratarmėje Algirdas Julius Greimas teigė, kad „į kiekvieną užre-gistruotą mitinį faktą reikia žiūrėti kaip į integralinę dalį platesnės visumos, į kurią jis įeina. Kiekvienas mitinis objektas ar epizodas turi būti pretekstu išdirbti hipotetinį modelį, galintį išaiškinti ne tik tą objektą ar epizodą, bet ir kitus su juo surištus reiškinius“ (Greimas 1990: 18–19). Minėtoje knygoje paskelbtose studijose A. J. Greimas rėmėsi įvairių žanrų tautosakos tekstais, etnografiniais aprašais, kalbos faktais ir kt. Su šiuo tyrinėjimo principu ne-galima nesutikti: įvairiarūšės liaudies kultūros semantinis vientisumas neke-lia abejonių; jis leidžia tikėtis, kad skirtingų kultūros sričių bei žanrų faktai gali vieni kitus papildyti bei paaiškinti.

A. J. Greimas ne kartą pasisakė taikąs „vertikalaus skaitymo“ principą, kurį paaiškino taip: „ <...> bandoma ją [pasaką] skaityti, <...> ieškant reikš-mių, glūdinčių po paviršutine teksto antklode. Šitoks skaitymas iš esmės niekuo nesiskiria nuo poemos išsiaiškinimo, nuo psichoanalisto noro su-prasti savo pacientą ar nuo kryžiažodžių sprendimo“ (Greimas 1990: 113).

Šis principas taip pat nekelia jokio noro prieštarauti; jis primena ir mūsų taikomą tekstų semantinės analizės būdą (Кербелите 1991). Visiškai sutinkame ir su pastaba, kad „mitologija <...> gali ir turi būti skaitoma ir išaiškinama ją organizuojančios vidujinės sistemos, o ne iš išorės pasiimtų apriorinių kategorijų pagalba“ (Greimas 1990: 13). Vis dėlto čia norėtume pridurti, kad netikslus vidujinės sistemos sudarymas gali suvaidinti apriori-nės schemos vaidmenį.

Apie kiekvieno autoriaus metodologijos patikimumą geriausia spręsti ne iš principų deklaravimo, o iš jų taikymo. Tad mūsų tikslas – atidžiai pa-sekti, kaip A. J. Greimas interpretavo naratyvinį tekstą, ir pamėginti tą patį tekstą interpretuoti. Pasirenkame vieną pavyzdį – A. J. Greimo labai detaliai analizuotą kūrinį apie Sovijų. Šis kūrinys XIII a. buvo įterptas Jono Malalos Antiochiečio kronikos vertiman į rusų kalbą (apie vertimo nuorašus ir mus dominantį kūrinį kronikos kontekste – Lemeškin 2009). Šį kartą apsiribo-sime siužetu, kuriame aiškinama, kodėl buvo įvestas mirusiųjų deginimo

409

TYRINĖTOJŲ INTERPRETACIJŲ VERTINIMAI · ALGIRDAS JULIUS GREIMAS – VIENO MITOLOGINIO TEKSTO AIŠKINTOJAS

Z

paprotys, o prie jo pridėtų metraštininko pastabų apie lietuvių dievus ne-liesime.

Remdamasis sintaksiniu kriterijumi, vadinamąjį Sovijaus mitą A. J. Grei mas padalijo į dvi dalis, o pirmojoje išskyrė du segmentus: „a) he-rojaus pasiruošimą žygiui (šerno nukovimą), b) patį žygdarbį – įžengimą į pragarą“ (Greimas 1990: 359). Prie šių segmentų šliejasi teksto dalis, kurioje komentuojamos Sovijaus apsilankymo pragare pasekmės, arba teologinės reformos aprašymas. Sakoma, kad segmentacija atitinkanti „klasišką žodi-nės literatūros naratyvinę organizaciją, pagal kurią pasakojimas dalinamas į tris herojų apibūdinančius epizodus: jo kvalifikaciją, jo žygdarbį ir pagaliau glorifikaciją“ (Greimas 1990: 359).

Teksto skaidymas rodo, kad A. J. Greimas vadovavosi prielaida, jog kū-rinio struktūros elementai išdėstyti viena linija, o visuose vaizduojamas tas pats herojus. Folkloro tekstuose tokių linijinių trijų elementų struktūrų iš tikrųjų randama. Jos būdingos kūriniams, kuriuose vaizduojami idealizuotų herojų žygiai. Pavyzdžiui, pasakose apie slibino nugalėtoją bei karalaičių vaduotoją (K 1.1.1.24. / AT 300, 301A) pirmame elemente parodomas herojaus ypatingumas (pvz., kalbama apie vaikiškuose žaidimuose pasireiš-kusią ypatingą jėgą) arba jame vaizduojama, kaip herojus tampa pranašesnis (randa jėgą teikiantį diržą, gauna žvėris pagalbininkus ir pan.), antrame elemente šis herojus atlieka kitiems neįmanomą žygdarbį, o trečiame jis pripažįstamas bei apdovanojamas. Tačiau daugelis minėtų ir panašių pasakų variantų pasižymi ir sudėtingesne, ir net paprastesne siužeto struktūra. Na-ratyviniams kūriniams būdingos ir nelinijinės struktūros; skirtinguose to paties kūrinio elementuose personažai keičiasi vaidmenimis, todėl būtina nustatyti, kas yra kiekvieno elemento herojus, su kuo jis susiduria, kaip pasikeičia jo ir antipodo būsena. Segmentuojant kūrinius, svarbu laikytis stabilių taisyklių ir visų pirma remtis tekstuose esančia informacija, o ne noru surasti tam tikrą „klasišką“ struktūrą.

A. J. Greimo pasiūlyta teksto segmentacija bei segmentų pavadinimai mums kelia abejonių: tekste šerno medžioklė ne vaizduojama, o tik konsta-tuojama, „įžengimą į pragarą“ sudaro ne vienas elementas.

Šia proga pastebėsime, kad A. J. Greimas naudojosi sakmės vertimu į lietuvių kalbą. Bronys Savukynas originalo frazes сковавшy ему солнце ir въвергъшю ему на небо солнце išvertė: nukalusiam j i e m s saulę ir įmetusiam j i e m s saulę į dangų. Neaišku, kuo remdamasis vertėjas įvardžio vienaskaitą pakeitė daugiskaita. Akivaizdu, kad jis nesuprato archajiškos konstrukcijos

410


dativus absolutus, kurios atitikmenys lietuvių kalboje – įvardžiuotinės da-lyvių formos. Archajiškas konstrukcijas сковавшу ему, въвергшу ему reikėtų versti nukalusiajam, įsviedusiajam (I. Lemeškino pažodiniame vertime ra-šoma: nukalusiam jam) arba dabartinėje kalboje įprastais variantais: nukalu-siam, įsviedusiam / kuris nukalė, kuris įsviedė.

Kūrinyje apie Sovijų išskirsime elementariuosius siužetus (ES). Šiuos teksto fragmentus aprašysime lietuvių kalba (mūsų atliktą Eduardo Volterio paskelbto teksto pagal Vilniaus nuorašą vertimą palyginome su Iljos Lemeš-kino paskelbtais visų nuorašų originalais ir pažodiniu vertimu).

Aprašysime sakmės tekste išskirtų ES struktūras (nustatysime kiekvieno ES pradinę situaciją, herojaus akciją ir rezultatą). Numanomus žodžius ar ga-limus vertimo variantus rašome laužtiniuose skliaustuose.

1. Pradinė situacija: Sovijus buvo žmogus. Herojaus akcija: Pagavus jam nuostabų [laukinį / Dievo] šerną, [jis] išė-męs iš jo devynias blužnis ir atidavė jas iškepti gimusiems iš jo. O šiems jas suvalgius, Rezultatas: [Sovijus] supykęs ant iš jo gimusių vaikų.

2. Pradinė situacija: [Sovijus nevalgęs blužnių.] Herojaus akcija: [Jis] mėginęs nužengti į pragarą, [bet] per aštuonerius var-tus negalėjęs [įeiti]. Rezultatas: [Sovijus prie pragaro.]

3. Pradinė situacija: [Sovijus prie pragaro.] Herojaus akcija: Devintaisiais [vartais] savo norą įvykdė, gimusiam iš jo, tariant jo sūnui, parodžius jam kelią. Rezultatas: [Sovijus pragare.]

4. Pradinė situacija: [Sovijus pragare.] Herojaus akcija: O jo broliams užsirūstinus ant jo, išsiprašė jų: „Nuėjęs surasiu savo tėvą“. Ir atėjo į pragarą.Rezultatas: [Sūnus pragare.]

5. Pradinė situacija: [Sovijus ir sūnus pragare.] Herojaus akcija: O jo tėvui su juo pavakarieniavus, pataisė jam guolį ir pa-laidojo jį žemėje. Rytą abiems atsikėlus paklausė jį: „Ar gerą atilsį turėjai?“ O šiam sušukus: „Ach, buvau kirminų ir gyvačių ėdamas!“ Vėl rytojaus

411


Z

[dieną] paruošė jam vakarienę ir įdėjęs jį į medį, ir paguldė jį. Rytą paklausė jį. O jis pasakė, kad „Bičių ir uodų daugybės ėdamas buvau. Aiman, kaip sunkiai miegojau!“ Vėl rytojaus [dieną] sukūręs didelį ugnies laužą ir įmetė jį į ugnį. O rytą paklausė jo: „Ar gerai pasėjai?“ O šiam pasakius: „Kaip kūdikis lopšyje saldžiai miegojau“.Rezultatas: [Žinoma, kaip geriausia miegoti.]

Sakmės pabaigoje pridėtas samprotavimas apie „velnio pagundą“, kurią

įvedė į lietuvių gentį ir į jotvingius, ir į prūsus, ir komius (емь), ir lybius (лив), ir daugelį kitų kalbų [genčių], kurios sovica vadinamos, laikančios jį esant savo sielų vedliu į pragarą – Sovijų <...>, kurios ir dabar savo miru-sius kūnus degina ant laužų.

Čia išskiriame du etiologinėms sakmėms ar mitams būdingus teiginius ir sužinome dvejopą sakmės paskirtį:

1) paaiškinti, kad baltų ir finougrų gentys vadinamos sovica, nes jos visos Sovijų laiko jų sielų vedliu į pragarą;

2) paaiškinti, kodėl minėtos tautos degina savo mirusiųjų kūnus. A. J. Greimo išskirtas pirmasis teksto segmentas „herojaus pasiruošimas

žygiui (šerno nukovimas)“ iš esmės sutampa su mūsų išskirtu pirmuoju ES. Norėdamas paaiškinti „visos kiaulių šeimos“ ryšius su laidotuvių apeigomis ir mirusiųjų kultu, A. J. Greimas citavo porą dainelių; vienoje jų kiaulė duobę kasė [mirusiam laidoti], o kitoje kuiliukas verdamas šermenims. Šią autoriaus įžvalgą galime paremti senovės skandinavų tikėjimu, kad Valha-loje mirusiesiems visada pakanka šerno Sehrimniro mėsos (МЭ: 58).

Sakmės apie Sovijų pirmąjį segmentą A. J. Greimas taip interpretuoja: „a) Sovijus įsako savo sūnums devynias šerno blužnis iškepti, idant galuti-nai sunaikinus šį jo tūžmasties pradą; b) Sūnūs, užuot ugnimi sunaikinę tą šerno „šerniškumą“, suvalgo blužnis žalias, tuo būdu perimdami iš šerno jo stichinę energiją; c) Sovijus užpyksta ant sūnų, pasirinkusių jo priešo Žemės Kuilio paveldėjimą ir tuo būdu paneigusių juos su tėvu siejančią kraujo gi-minystę“ (Greimas 1990: 364).

Nesunku pastebėti, kad interpretacija gerokai nutolusi nuo teksto. Jame neradome jokios užuominos, kad blužnys buvo valgomos žalios. Atidžiai pasekime pirmojo ES personažų veiksmus. Sovijus pavedė sūnums blužnis iškepti nieko neaiškindamas ir nedrausdamas. Iš teksto neaišku, ar sūnus padarė taip, kaip tėvo liepta, t. y. blužnis iškepė, ar jas suvalgė tuoj pat, t. y. žalias. Aišku tik tai, kad sūnūs suvalgė viską, tėvui nieko nepaliko. Antrajame

412


ES pasakyta, kad Sovijus negalėjęs įeiti į pragarą, o trečiajame – įėjęs, kai sūnus parodęs kelią. Galima suprasti, kad Sovijus neradęs kelio į pragarą, nes nevalgęs magiško maisto, o kelią parodęs sūnus, kuris tokį maistą valgęs. Pasinaudoję antrojo ir trečiojo ES informacija, rekonstruojame pirmojo ES herojaus – Sovijaus – tikslą, neteisingą poelgį ir rezultatą. Jis pavedė sūnums iškepti blužnis, norėdamas jas suvalgyti ir įgyti ypatingą žinojimą, bet ma-gišką maistą suvalgė sūnūs; todėl Sovijus ir supyko. Antrajame semantiniame lygmenyje ES herojaus akciją interpretuojame taip: herojus paveda svarbų darbą nepatikimam personažui (tai ES tipo versijos pavadinimas). Trečiajame semantiniame lygmenyje ES herojaus akciją ir rezultatą interpretuojame taip: herojus nerūpestingai saugo svarbų objektą – herojus netampa pranašesnis. Ši he-rojaus akcijos interpretacija yra ES tipo 2.2.1.1. pavadinimas. To paties tipo ir tos pačios versijos elementariųjų siužetų aptinkama ir sakmėse, ir pasakose; esama ir labai panašių konkrečių ES.

Kadangi A. J. Greimas vadovavosi nuostata, kad kūno dalies kepimas prilygsta gyvūno požymių sunaikinimui, pažvelkime, kaip tai traktuojama tautosakos tekstuose, kuriuose vaizduojamas magiško maisto valgymas. Pa-sakos „Stebuklingas paukštis“ (K 1.1.2.7. / AT 567) pradžioje sakoma, jog žmonos meilužis pamatęs po anties ar kito paukščio sparnu parašą, kad su-valgęs jo galvą tapsiąs karaliumi, o suvalgęs širdį / kepenis kosėsiąs auksu. Meilužis norėjęs suvalgyti paukščio galvą, o šeimininko žmonai duoti kepe-nis / širdį, ir liepęs paukštį iškepti. Vaikai paprašę virėjo valgyti – tas padavęs galvą ir širdį / kepenis / vaikai patys pasiėmę šiuos kepsnio gabalus, nes juos laikę prasčiausiais. Meilužis neberadęs svarbiausių paukščio kūno dalių ir liepęs vaikus nužudyti, bet tie likę gyvi (KLPTK 1: 275).

Sakmėje „Bedalis sūnus“ (KLPTK 3: 70, tipas 1.1.2.7.) burtinin-kas tėvas pamatęs bedalio sūnaus namuose dalingą avinėlį ir, norėdamas tapti dalingas, prašęs avinėlį papjauti ir jam išvirti. Mėsos anksčiau už burtininką paragavę vaikai arba vaikai ir tėvai ir visi tapę dalingi. Dalyje kūrinio variantų pabrėžiama pirmųjų kąsnelių svarba: burtininkas liepęs pirmiausia jam duoti mėsos paragauti / liepęs niekam mėsos neragauti (LTR 552/710/, 960/298/). Taigi analogiškuose ES magiškas maistas prarandamas todėl, kad jį paruošti pavedama kitam personažui. Dėsninga, jog visada nepasiseka suaugusiam ar senam žmogui, o jaunesnieji šeimos nariai ar net vaikai tampa pranašesni. Tai primena paprotį užkalbėjimus ir kitas svarbias žinias perduoti jauniausiam šeimoje, t. y. tam, kuris gali ilgiau gyventi.

413


Z

Mums belieka patikrinti, ar folkloro kūriniuose akcentuojama, kad, norint įgyti nepaprastą savybę, reikia suvalgyti žalią gyvūną ar jo kūno dalį. Pasakose „Kova ant tilto“ (K 1.1.1.24. / AT 300A), „Karalaičių vaduotojas“ (K 1.1.1.24. / AT 301B), „Dvyniai broliai“ (K 1.2.1.10. / AT 303) žmona / žmona ir tarnaitė / žmona, kalė ir kumelė suvalgo žuvį – gimsta labai stiprus sūnus / du sūnūs / trys sūnūs / du sūnūs ir du kumeliukai. Tarp minėtų pasakų labai gausių lietuviškų variantų neatsirado nė vieno, kuriame žuvis būtų valgoma žalia: ją išverda / iškepa, tik kartais žuvies sriegus įmeta į ku-melės gėralą. Viename sakmės „Bedalis sūnus“ variante sakoma, kad vaikai gavę mėsos, kai „pravirė viskas“ (BsLP 1: 117). Šiuo variantu A. J. Greimas argumentuoja teiginį, kad Sovijaus sūnūs suvalgė žalias blužnis. Tačiau iš sakmės konteksto aišku, kad mėsa buvo greitosiomis išvirta. Kaip tik tokią žodžio pravirti reikšmę randame ir „Lietuvių kalbos žodyne“. Taigi folkloro tekstuose neaptikome patvirtinimo, kad kepimas ar virimas sunaikina gy-vūno kūno dalies magiškas savybes.

Patikrinkime, ar pasakose atsispindi galimybė pakeisti personažo ar objekto požymius jį sudeginant. Pasakos „Šuniu paverstas vyras“ (K 1.2.1.10. / AT 449) kelių variantų pabaigoje kumele paversta burtininkė sudeginama ant laužo – atsiranda normali žmona (KLPTK 1: 210). Pasakoje „Kvailio tarnystė“ (K 3.1.0.5. / AT 409A*) gyvatė įmetama į ugnį – ji virsta karalaite. Poveikis ugnimi pasakose ekvivalentiškas gyvūno galvos nukirti-mui. Abi herojaus akcijos semantiškai interpretuojamos vienodai: herojus atlieka veiksmą, panašų į kito personažo likvidavimą (ES tipas 1.1.3.3.). No-rint likviduoti pavojingą personažą, pasakose jis sudeginamas (pvz., vilkas sudega žarijų pripiltoje duobėje), bet kartais ir tai sunku padaryti. Pasakoje „Motinos vaduotojas“ (K 1.1.1.24. / AT 301A) nukautas slibinas sudegina-mas – randama aguonų, sudeginamos aguonos – randama sidabro; tik trečią kartą slibinas sudeginamas į pelenus (LMD I 494/1/). Pasakoje „Nedora sesuo“ (K 1.2.1.7., 2.2.1.1. / AT 315) vilkas / plėšikas sudeginamas, bet sesuo randa iltį / dantį ir įdeda į brolio lovą / iltis įšoka į brolio ausį – brolis miršta (LTR 873/37/, 1896/53/). Pasakose taip pat atsispindi nuomonė, kad sudegintas ir vėl atgaivintas herojus tampa daug žinantis ir pranoksta net patį burtininką (LTR 1113/71/). Taigi poveikio ugnimi pasekmės būna nevienodos.

Pirmojo ES semantikai išaiškinti nelabai svarbu, kokio gyvūno kūno dalį norėta suvalgyti, tačiau tai svarbu norint suprasti visą analizuojamą tekstą. Todėl grįžkime prie žodžių уловившу ему дивии вепрь. Дивий paprastai

414


verčiamas žodžiu laukinis, tačiau, kaip teisingai pastebi A. J. Greimas, lauki-nis šernas yra pleonazmas (šernai – laukiniai gyvūnai). Tekste pasakyta, kad šernas buvo ypatingas: turėjo devynias blužnis. Todėl žodį дивий galima sieti su rusų pasakose ir rytų bei pietų slavų apeiginiuose tekstuose aptinkamais tos pačios šaknies žodžiais дивиться [stebėtis], диво [nuostabus dalykas, ste-buklas] ir versti žodžiu nuostabus / nepaprastas. V. Toporovas divij kildina iš daiktavardžio div (toks daiktavardis aptinkamas XII a. rusų literatūros kūri-nyje „Žodis apie Igorio žygį“), kurį laiko giminingu žodžiui dievas. V. To-porovas pastebėjo, kad laukiniai gyvūnai laikomi dievo nuosavybe ir žymimi dievo + naminio gyvulio pavadinimas žodžių deriniu: dievo karvė – elnias, dievo šuo – vilkas, dievo karvytė – boružė ir pan. (Топоров 1981: 277–279). Vladimiro Dalio žodyne randame, kad žodis вепрь kai kur žymi ne šerną, o kuilį, t. y. naminį gyvulį. Taigi galima prielaida, kad дивий вепрь reiškia laukinis / dievo kuilys.

Retoje lietuvių sakmėje mitinė būtybė savo kuiliu / kiaule vadina žmo-gaus pagautą didelę žuvį. Žmogus pagavęs labai didelę žuvį be uodegos ir išgirdęs ežere sakant, kad nebėra kiaulės be uodegos arba žmogus išgirdęs šaukiant kiaulę ir kalbant: „Kokio nėra?“ „Tekio“. „Kokio tekio?“ „Beuode-gio“. Arba žmogus išgirdęs šaukiant: „Čiuka, čiuka, striukuodege! Atiduok mano kiaulę!“ (Mrk 20, SlŠLSA 480, LTR 1240/203/). Cituoti sakmių tekstai tarsi patvirtina V. Toporovo pastebėjimą: žuvis vadinama nežinomos mitinės būtybės kiaule / tekiu. Taigi дивий вепрь gali reikšti ir žuvį. Atkrei-piame dėmesį į tai, kad Sovijus šerną pagauna. Dabartiniam žmogui aišku, kad šernai medžiojami, o žuvys gaudomos. Nepamirškime, kad kūrinys apie Sovijų buvo užrašytas XIII a. Todėl reikia žinoti, kaip šernai tuo metu buvo medžiojami. Rusų bylinoje „Danila Lovčanin“ herojus turi du šunis. Šiedu šerną sustabdo, o medžiotojas užmeta kilpą ir jį pagauna (Григорьев 234, 252, 256). Svarbiausias požymis, skatinantis abejoti vertimo dievo kuilys = žuvis galimybe – blužnį turi tik žmogus ir stuburiniai gyvūnai, o žuvys bluž-nies neturi (tik kai kurios jų turi blužnies funkciją atliekantį organą). Todėl vis dėlto pirmenybę teikiame vertimui: pagavo nuostabų šerną.

Žinodami pirmojo ES semantiką ir Sovijaus pykčio priežastį, numa-nome praleistą antrojo ES pradinę situaciją: Sovijus negavo ypatingo žino-jimo, nes nevalgė magiško (galbūt mirusiųjų) maisto. Šio ES herojaus akciją ir rezultatą interpretuojame taip: neturintis ypatingo gebėjimo herojus ne-patenka į kitą pasaulį. ES priskiriame tipui 3.2.0.13. Herojus nepasinaudoja ypatingu gebėjimu ar priemone.

415


Z

Trečiojo ES semantika irgi aiški: herojus pasinaudoja ypatingą žinojimą įgijusio personažo paslauga. Jį priskiriame ES tipui 1.1.2.7. Herojus kontak-tuoja su naudingu personažu ar objektu.

Ketvirtojo ES užrašytas tik vienas sakinys, iš kurio aišku, kad parodęs pragaro vartus sūnus supykdė savo brolius ir jiems pasakė eisiąs į pragarą ieškoti tėvo. Vienu sakiniu aprašytas ES priskirtinas tipui 3.1.0.13. Herojus pasinaudoja ypatingu gebėjimu ar priemone.

Penktasis ES aprašytas labai detaliai, tačiau dėl įvardžių vartojimo sunku suprasti, kas tris kartus guldomas miegoti. A. J. Greimas, kaip ir V. Toporovas, V. Petruchinas bei kiti tyrinėtojai, mano, kad sūnus mėgina laidoti tėvą. Todėl A. J. Greimas kūrinį apie Sovijų net lygina su Antigo-nės mitu ir su Lietuvos metraščio padavimu apie Šventaragį. Keistą na-kvynę pragare iš tikrųjų galima interpretuoti kaip laidojimą ir prisikėlimą (folkloro kūriniuose miegas aptinkamas kaip mirties metafora). Tačiau skir-tingų tautų folkloro kūriniuose, kuriuose vaizduojama herojaus kelionė į kitą pasaulį, gyvasis ko nors klausia protėvio ar kito pasaulio šeimininko (pvz., šumerų-akadų epo herojus Gilgamešas klausia, kaip surasti nemir-tingumo žolę, „Jaunesniosios Eddos“ personažas Gangleri klausinėja apie pasaulio sandarą). Lietuvių ir kitų Europos tautų pasakose svečias pasakoja apie matytas keistenybes, o kito pasaulio šeimininkas tai paaiškina. Niekur neaptikta, kad ateivis kaip nors fiziškai paveiktų protėvį ar kito pasaulio šeimininką. Be to, gyvasis grįžta atgal; neretai jis gautomis žiniomis pasi-naudoja. Todėl išmėginti ir spręsti, koks laidojimo būdas geriausias, gali Sovijus, o ne jo sūnus.

Rusų ir kitų rytų slavų folklore įvardžiai ji / jis dažnai vartojami vie-toj vengiamų minėti mitinių būtybių vardų. Pavyzdžiui, kai vėjas lenkia rugius prie žemės, sakoma: Она мчится по ржи [Jinai lekia per rugius] (Померанцева 1985: 216). Įvardis jis dažnai pakeičia namų dvasios, miško dvasios vardą (ДТС: 673), o dažniausiai vartojamas vietoj žodžio velnias. Pavyzdžiui, Lietuvos rusų patarlę: Богу плохо не делай, но и ему не груби [Die-vui blogai nedaryk, bet ir jam šiurkščiai nekalbėk] pateikėja paaiškino, kad jis – tai velnias (Новиков 1 1534).

Taigi penktajame kūrinio ES vaizduojama, kaip į kitą pasaulį patekęs sūnus patiria į kitą pasaulį perėjusio (tapusio mitine būtybe) tėvo poveikį ir įsitikina, kad geriausia miegoti (būti palaidotam) ugnyje. Tokią teksto interpretaciją mes esame glaustai išdėstę (Kerbelytė 1969). Parodęs sūnui,

416


koks laidojimo būdas geriausias, Sovijus ne be pagrindo vadinamas vėlių vedliu.

Į sakmę apie Sovijų labai panaši lietuvių pasaka „Kambariai danguje“ (K 3.2.0.10. / AT 802C*). Tarptautiniame pasakų kataloge (AT) nuro-dyti tik lietuviški variantai; siužetas nepateko ir į rytų slavų pasakų rodyklę (СУС). Tačiau H. J. Utherio papildytame tarptautiniame kataloge (ATU) siužeto tipui 802A* priskirti ne tik lietuvių, bet ir Palestinoje, Saudo Ara-bijoje, Egipte, Katare, Maroke užrašyti variantai. Deja, šiame kataloge kar-tojamas labai glaustas siužeto aprašymas, kuris buvo paskelbtas Jono Balio kataloge (Balys 1936) ir panaudotas AT kataloge. Būtų labai svarbu paly-ginti Rytų tautų ir lietuvių pasakos variantus, tačiau kol kas tie tekstai mums neprieinami.

Lietuvių pasakos „Kambariai danguje“ susisteminta 14 variantų; 3 iš jų – junginiai su siužetu „Tiltas į kitą pasaulį“ (K 3.2.0.10. / AT 471). Siu-žeto makrostruktūrą sudaro 2 semantiniai blokai. Pirmajame vaizduojama, kaip žmogus patenka į kitą pasaulį. Miške paklydusį poną kaukolė parveda namo ir vieši jo dvare / galvelė ar kamuoliukas pašaukia žmogų ir prašo ves-tis kartu, duoti valgyti ir gerti / pas žmogų ateina miręs brolis / žmogus pri-ima nakvoti elgetą ar Jėzų / parsiveža namo žmogų be rankų ir be kojų ir jį maitina. Žmogus pakviečiamas į svečius pas senelį elgetą / kaukolę / miru-sįjį; jis eina kartu su šeimininku arba joja ant Jėzaus arklio. Antrąjį semantinį bloką sudaro ES, labai panašus į penktąjį kūrinio apie Sovijų ES. Variantų dalyje patekęs į kitą pasaulį (nuėjęs į kapines / bažnyčią) žmogus pirmiau-sia gauna valgyti ir gerti / vaišinamas / girdomas midumi (LTR 456/74/, 894/75/, 1344/3/, 3835/1266/). Visuose variantuose žmogus tris naktis nakvoja skirtinguose kambariuose. Pirmą naktį per žmogų laipioja visokie kirminai / žalčiai, šliaužioja gyvatės / jis paguldomas tarp baisybių / žmogų stumdo, muša. Antrą naktį žmogų užgula sunkumas – tarsi visas pasaulis būtų prislėgęs / žmogus guli nei lovoj, nei ant žemės / guli ant nendrių, o ledai subinę plaka / guli katile, o tarnai po katilu malkas kiša ir t. t. Trečią naktį žmogus paguldomas kambaryje, kuriame šviesu gražu / čiulba paukš-čiai / žmogus miega pūkų pataluose. Kartais šeimininkas klausia svečią, kaip jis miegojęs. Šis nesiskundžia arba, kaip ir kūrinyje apie Sovijų, pasisako blogai miegojęs, norėtų grįžti namo. Po trečios nakties jis pasako labai gerai miegojęs. Šeimininkas paaiškina, kad „blogieji“ kambariai skirti po mirties svečiui ir jo žmonai, o šviesus kambarys – svečio vargšui broliui / bernui. Pasakos ES atsispindi krikščionybės gerokai paveiktas mirusiųjų pasaulio

417


Z

supratimas, tačiau vaizdai beveik tokie patys kaip ir kūrinyje apie Sovijų. Ši pasaka liudija XIII a. sakmės folklorinę kilmę ir galbūt jos ryšius su lietuvių kultūra.

Kūrinio apie Sovijų struktūroje mes išskyrėme ne tris segmentus, o penkis ES, prie kurių prišlieti du etiologinėms sakmėms būdingi teiginiai. Laidojimo papročio kilmę akcentuojantis teiginys labai svarbus XIII a. tekste, nes aiškiai nusako kūrinio paskirtį, pagal kurią tekstas priskirtinas etiologinių sakmių ar mitų kategorijai.

Teko atmesti A. J. Greimo pasiūlytą pirmojo ES interpretaciją. A. J. Greimas nuo teksto nutolo greičiausiai todėl, kad jame norėjo rasti Cloude Levi-Strouss’o aprašytą opoziciją virta–žalia. Mes neaptikome ne tik šios opozicijos, bet ir herojaus kvalifikacijos: kūrinio pradžioje Sovijus patiria dvi nesėkmes. Teko koreguoti ir svarbiausiojo ES – nakvynės pra-gare – interpretaciją.

A. J. Greimas rašė: „Mitinę tiesą saugoja tiktai teksto palyginimas su kitais, panašiais ir skirtingais, tekstais, ir jo vidujinė koherencija“ (Greimas 1990: 113). Iš esmės tokių principų laikėmės ir mes, tačiau tekstą lyginome su kitokia medžiaga ir interpretavome skirtingai. Ko gero, taip atsitiko todėl, kad A. J. Greimas vadovavosi išankstinėmis nuostatomis bei teorijomis ir tekste rado tai, ko jame nėra, bet praleido informaciją, kuri mitų teorijos požiūriu atrodė nereikšminga. Mes stengėmės suvokti kuo daugiau tekste esančios informacijos, o vėliau kūrinio struktūros elementus lyginome su giminingos semantikos folkloro kūriniais ar jų fragmentais. Mes atsižvel-gėme į tai, kad tų pačių veiksmų semantika kinta priklausomai nuo kon-teksto, tekstą skaidėme paisydami tik jame pavaizduotų personažų tikslų ir būsenų kaitos.

Mums pasirodė įdomi A. J. Greimo pasiūlyta Sovijaus vardo etimo-logija (nuo žodžio šova). Tyrinėtojas rėmėsi vien lingvistine intuicija; jo etimologiją galima paremti lietuvių sakmėmis, kurios tyrinėtojui vargu ar buvo žinomos. Sakoma, kad gebėjimas matyti vėles įgyjamas pasižiū-rėjus pro karsto lentoje ar krikšte (kryžiuje) iškritusios šakos skylę (šovą) (BsV: 73, 75, 77, 78). Jeigu Sovijumi vadinamas dvasregiu tapęs ir vėlėms patarnauti privalantis žmogus, jo noras nueiti į pragarą ir tapti vėlių vedliu darosi šiek tiek suprantamas. Vis dėlto tai tik spėliojimas; jam pagrįsti reikia ieškoti argumentų.

Dar negalima laikyti neginčijamu A. J. Greimo drąsiai išsakyto teigi-nio, kurį ir mes mėginome pagrįsti: „mito lietuviškumu negalima abejoti“

418


(Greimas 1990: 357). Reikėtų įvertinti naujus duomenis, paskelbtus Iljos Lemeškino studijoje (Lemeškin 2009), kurioje mums rūpimas tekstas nag-rinėjamas visų žinomų J. Malalos kronikos vertimo nuorašų kontekste. Kadangi kronika glaudžiai susijusi su Rytų tautų kultūra, būtina analizuoti šio regiono pasakas, priskirtas ATU 802A* tipui. Jeigu Rytų tautų varian-tuose būtų aptiktas teksto apie Sovijų fragmentui giminingos semantikos ES, teiginius apie šio teksto ryšius su lietuvių sakytine tradicija tektų ko-reguoti.

419

SUTRUMPINIMŲ SĄRAŠAS

KATALOGAI, ENCIKLOPEDIJOS, ŽODYNAI

Ааrn 1910 – Aarne Antti. Verceichnis der Mārchentypen // FF Commu-nications No. 3. Helsinki, 1910.

AM – Arājs Karlis, Medne Alma. Latviešu pasaku tipu rāditājs. Rīga, 1977.

AT – The Types of the Folktale. A Classification and Bibliography, Antti Aarne’s Verzeichnis der Märchentypen Translated and Enlarged by Stith Thompson // FF Communications No. 184. Helsinki, 1961.

ATU – Uther Hans-Jőrg. The Types of International Folktales. A Clas-sification and Bibliography. Part 1–3 // FF Communications No. 284. Hel-sinki, 2004.

Balys 1936 – Balys Jonas. Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogas = Motiv-Index of Lithuanian Narrative Folk-lore // Tautosakos darbai, 2. Kaunas.

Christiansen 1958 – Christiansen Reidar. Migratory Legends // FF Communications No. 175. Helsinki.

Deutscher Sagenkatalog 1967 – Deutscher Sagenkatalog. X. Der Tod und die Toten. Vorabdruck von Gisela Burde-Schneidewind und Ina-Maria

420


Greverus // Deutsches Jahrbuch für Volkskunde. Dreizehnter Band, Jahrgang 1967 / II. Berlin.

Jokimaitienė 1980 – Jokimaitienė Pranė. Lietuvių liaudies karinės-isto-rinės dainos. In: Jokimaitienė Pranė, Kazlauskienė Bronė. Istorinės-socialinės dainos. Lietuvių liaudies dainų katalogas, IV–V. Vilnius. P. 17–290.

Kazlauskienė 1977 – Kazlauskienė Bronė. Vestuvinės dainos jaunojo pu-sėje. Lietuvių liaudies dainų katalogas. Vilnius.

KLPTK – Kerbelytė Bronislava. Lietuvių pasakojamosios tautosakos ka-talogas, t. 1: Pasakos apie gyvūnus. Pasakėčios. Stebuklinės pasakos. Vilnius, 1999; t. 2: Pasakos-legendos, Parabolės, Novelinės pasakos, Pasakos apie kvailą velnią, Buitinės pasakos, Melų pasakos, Formulinės pasakos, Pasakos be galo; t. 3: Etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavimai. Legendos. Vilnius, 2002; t. 4: Pasakojimai. Anekdotai. Oracijos. Kaunas, 2009.

KTFL – Кербелите Бронислава. Типы народных сказаний: структурно-семантическая классификация литовских народных этиологических и мифологических сказаний и преданий = The Types of Folk Legends: Structural-semantic Classification of Lithuanian Aetiological, Mythological and Historical Legends. Санкт-Петербург, 2001.

Lietuvių kalbos instituto Lietuvos vardyno kartoteka.LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas.LLDK – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių liaudies

dainų katalogo kartoteka (sudarė Pranė Jokimaitienė, Bronė Kazlauskienė, Elena Mažulienė, Vanda Misevičienė, papildo Vilma Daugirdaitė, Vita Iva-nauskaitė-Šeibutienė ir kt.).

LPTK – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių pasakoja-mosios tautosakos katalogo kartoteka (sudarė Bronislava Kerbelytė).

Mažiulis 1996 – Mažiulis Vytautas. Prūsų kalbos etimologijos žodynas, 3. Vilnius.

Misevičienė 1972 – Misevičienė Vanda. Darbo dainos. Kalendorinių apeigų dainos. Lietuvių liaudies dainų katalogas. Vilnius.

Pöge-Alder 2000 – Pöge-Alder Kathrin. Erzählerlexicon. Deutschland, Österreich, Schweiz. Marburg.

O’Sulleabhain Sean & Christiansen Reidar. The Types of the Irish Folk-tale // FF Communications No. 188. Helsinki, 1963.

Simonsuuri 1961 – Simonsuuri Lauri. Typen- und Motivverzeichnis der finischen mythischen Sagen // FF Communications No. 182. Helsinki.

421

SUTRUMPINIMŲ SĄRAŠAS Z

Андреев 1929 – Андреев Николай Петрович. Указатель сказочных сюжетов по системе А. Аарне. Ленинград.

Бараг 1978 – Бараг Лев Григорьевич. Сюжэты i матывы беларускiх народных казак. Мiнск.

БМ – Белоруская мiфологiя: Энциклопедычны слоунiк. Мiнск, 2004.ДТС – Даль Владимир Иванович. Толковый словарь живого великорус-

ского языка, т. 1. Москва, 1955.К – Кербелите Бронислава. Типы народных сказок: структурно-

семантическая классификация литовских народных сказок, части 1–2. Мос-ква, 2005.

Кляус – Кляус Владимир Леонидович. Указатель сюжетов и сюжет-ных ситуаций заговорных текстов восточных и южных славян. Москва, 1997.

Кондаков 1975 – Кондаков Николай Иванович. Логический словарь-справочник. Москва.

КТНС – žr. К.МНМ – Мифы народов мира. Энциклопедия. Главный редактор Тока-

рев Сергей Александрович, т. 1–2. Москва, 1988.Пропп 1957 – Пропп Владимир. Указатель сюжетов. In: Народные

русские сказки А. Н. Афанасьева, т. 3. Москва. С. 454–502.СД – Славянские древности: этнолингвистический словарь. Под редак-

цией Никиты Ильича Толстого, в пяти томах, т. 1–2. Москва, 1995–1999.

СРЯ – Словарь русского языка, в четырех томах, т. 1. Главный редак-тор А. П. Евгеньева. Москва, 1981.

СУС – Сравнительный указатель сюжетов. Восточнославянская сказка. Составители Л. Г. Бараг, И. П. Березовский, К. П. Кабашников, Н. В. Новиков. Ленинград, 1979.

422


TEKSTŲ ŠALTINIAI

BčDD – Druskininkų dainos. Užrašė Juozas Balčikonis. Vilnius, 1972.BDŽ – Jonas Balys. Dvasios ir žmonės. Lietuvių liaudies sakmės. Lietu-

vių tautosakos lobynas, 1. Bloomington, Indiana, 1951. BLLS – Lietuvių liaudies sakmės, t. 1. Parengė Jonas Balys. Kaunas,

1940.BLM – Baranowski A. Litauische Mundarten. Texte, 1. Leipzig, 1920.BLMS –Balys Jonas. Lietuvių mitologiškos sakmės. Nida. Nidos knygų

klubo leidinys, 1956.BRMŠ – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 1: Nuo seniausių laikų

iki XV amžiaus pabaigos. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius. 1996; t. 2: XVI amžius. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius, 2001.

BsLP – Lietuviškos pasakos, kn. 2. Surinko Jonas Basanavičius (Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 6). Parengė Kostas Aleksynas, įvadą ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius, 2003.

BsLPĮ – Lietuviškos pasakos įvairios, kn. 1–4. Surinko Jonas Basana-vičius (Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1–4). Parengė Kostas Aleksynas, įvadą parašė Leonardas Sauka, paaiškinimai – Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius, 1993–1998.

BsV – Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius (Jono Ba-sanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7). Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius, 1998.

CappM – Cappeller Carl. Litauische Märchen und Geschichten. Berlin, 1924.

ČtDM – Dzūkų melodijos. Sudarė ir parengė Genovaitė Četkauskaitė. Vilnius, 1981.

DPM – Daukantas Simonas. Pasakos masių // Lietuvių tauta, t. 4, sąs. 3. Vilnius, 1932.

DSP – [M. Davainio-Silvestraičio rankraštis – lietuvių pasakų vertimai į lenkų kalbą], Lietuvos valstybės istorijos archyvas, Fondas 1135 aprašas 10 Nr. 179.

DSPSO – Pasakos. Sakmės. Oracijos, surinko M. Davainis-Silvestraitis. Paruošė Bronislava Kerbelytė ir KlimasViščinis, red. Kostas Aleksynas. Vil-nius, 1973.

423


DSPŽ – Podania żmujdskie, częsc 1–2. Zebrał i dosłownie spolsczył M. Dowojna-Sylwestrowicz. Warszawa, 1894.

DSPŽ 3 – [M. Davainio-Silvestraičio rinkinio Podania żmujdskie, t. 3 spaudai parengtas rankraštis lenkų kalba]. Lietuvos valstybės istorijos archy-vas, Fondas 1135 aprašas10 Nr. 175.

DŽT – Daukantas Simonas. Žemaičių tautosaka, t. 2: Pasakos. Patar-lės. Mįslės. Parengė K. Aleksynas, K. Grigas, L. Sauka, red. K. Aleksynas. Vilnius, 1984.

GP – Gervėčių pasakos. Parengė Adelė Seselskytė. [Vilnius], 1997.IK – Ignalinos kraštas. Vilnius, 1966.JrkLM – Litauische Märchen und Erzählungen, mitgeteilt von C. Jurk-

schat. Heidelberg, 1898.KHM – Brüder Grimm. Kinder– und Hausmärchen, 1–4. Ed. H. J. Uther.

München, 1996. KLV – Litauische Volksmärchen. Herausgegeben von Bronislava Kerbe-

lytė. Berlin, 1978, 1980, 1984, 1989.KPBL –Karłowicz Jan. Podania i bajki ludowe, zebrane na Litwie //

Zbiór wiadomośći do antropologii krajowej, 11–12. Kraków, 1887.Krekovičova – Slovenske koledy. Od Štedreho večera do Troch Kral`ov.

Zostavila a študiu napisala Eva Krekovičova. Bratislava, 1992.Kres V št. 12 1885.KŽA – Žemės atmintis. Lietuvių liaudies padavimai. Parengė Bronislava

Kerbelytė. Iliustracijas parengė Vykintas Vaitkevičius. Vilnius, 1999.LFCh – Lietuvių folkloro chrestomatija. Parengė Bronislava Kerbelytė ir

Bronė Stundžienė. Vilnius, 1996.Lintur – Ukrainische Volksmärchen. Herausgegeben von P. V. Lintur.

Berlin, 1981.LLA – Lietuvių liaudies anekdotai. Parengė Bronislava Kerbelytė ir Po-

vilas Krikščiūnas. Vilnius, 1994.LLD – Lietuvių liaudies dainynas, t. III: Karinės-istorinės dainos, 1.

Parengė Pranė Jokimaitienė, melodijas parengė Zofija Pupeikienė. Vilnius, 1985; t. XX: Kalendorinių apeigų dainos, 1: Advento–Kalėdų dainos. Pa-rengė Jurgita Ūsaitytė, melodijas parengė Aušra Žičkienė. Vilnius, 2007.

LLK – Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros tautosakos rankraščiai.

LM – Lietuvos metraštis: Bychovco kronika. Vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Rimantas Jasas. Vilnius, 1971.

424


LMD – Lietuvių mokslo draugijos fondas Lietuvių literatūros ir tauto-sakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyne.

LP – Lietuvių pasakos. Vaikų rinkinys. Vilnius, 1905.LRš – Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės. Parengė Bronislava

Kerbelytė. Vilnius, 1981. LTR – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos

rankraštynas.LTt – Lietuvių tautosaka, Penki tomai, t. 3: Pasakos. Paruošė Leonar-

das Sauka ir Adelė Seselskytė, red. Leonardas Sauka, vyr. red. Kostas Kor-sakas. Vilnius, 1967; t. 4: Pasakos, sakmės, pasakojimai, oracijos. Paruošė Leonardas Sauka, Adelė Seselskytė, Norbertas Vėlius, Klimas Viščinis. Vyr. red. Kostas Korsakas. Šio tomo redaktorius Leonardas Sauka. Vilnius, 1967; 5: Smulkioji tautosaka. Žaidimai ir šokiai, medžiagą parengė Kazys Grigas, Vilnius, 1968.

LUŠ – Lietuvių užkalbėjimų šaltiniai: elektroninis sąvadas. Sudarė ir parengė Daiva Vaitkevičienė, Vilnius, 2005.

LVIA – Lietuvos valstybės istorijos archyvas.MABR – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Ran-

kraščių skyrius.Mrk – Merkinė. Vilnius, 1970.MtG – Mitteilungen der Litauischen Literarischen Gesellschaft, 1–4. Hei-

delberg, 1883– 1912. Narodne pripovedke. Liubliana, 1889.Novice XVIII št. 12. OUV – Ungarische Volksmärchen. Herausgegeben von prof. dr. Gyula

Ortutay. Budapest, 1961.Perro 1923 – Perro pasakos. Mokinių vertimas. Redagavo Juozas Bal-

čikonis. Kaunas, 1923.PD – Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika. Parengė, įvadą ir pa-

aiškinimus parašė, žemėlapį sudarė Romas Batūra. Vilnius, 1985.PrLD – Prūsijos lietuvių dainos, surinko Vilius Kalvaitis. Parengė Kostas

Aleksynas. Vilnius, 1998.PŠ – Šmits Paul. Latviešu pasakas un teikas, t. IV. Rīgā, 1927.RA – Eigulio pasakos. Parengė Bronislava Kerbelytė ir Birutė Vana-

gienė. In: Rietavo apylinkės. Parengė Vytautas Būda ir kt. Kaunas, 1992. P. 477–525.

425


Raudonkepuraitė – Raudonkepuraitė. Iliustravo K. Petrikaitė-Tulienė. Vilnius, 1948, 1985, 1991, 1997.

RD – Rėza Liudvikas. Lietuvių liaudies dainos. IV leid., t. 1. Paruošė J. Jurginis ir B. Kmita. Vilnius, 1958.

RLV – Litauische Volksmärchen. Übersetzt und herausgegeben vonJohan Range. Düsseldorf – Köln, 1981.Scherf 1995 – Scherf Walter. Das Märchenlexicon, 1–2. München. SchPP – Pasakos apie paukščius. Žemaitische Tierfabeln. Herausgegeben

von H. Scheu und A. Kurschat. Heidelberg, 1912.SEŽK – Pasaka Eglė žalčių karalienė, t. 1–4. Sudarė ir parengė Leonar-

das Sauka. Vilnius, 2007–2008. SFBL – Scandinavian Folk Belief and Legend. Editors Reimund Kvide-

land, Henning K. Sehmsdorf. Mineapolis, 1988.SlŠLP – Šiaurės Lietuvos pasakos, surinko Matas Slančiauskas. Parengė

Norbertas Vėlius ir Adelė Seselskytė. Vilnius, 1974.SlŠLSA – Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai, surinko Matas Slan-

čiauskas. Parengė Norbertas Vėlius ir Adelė Seselskytė. Vilnius, 1975.TD – Tautosakos darbai [t.] 3. Kaunas, 1937; [t.] 38. Vilnius, 2009. UMB – Märchen aus dem Baltikum. Herausgegeben von Hans-Jőrg

Uther. München, 1992. Valančius 1972 – Valančius Motiejus. Raštai, t. 2. Vilnius.Акимова – Фолклор Саратовской области, кн. 1. Составление и всту-

пительная статья Т. М. Акимовой. Ред. А. П. Скафтымов. Саратов, 1946.

Алтайские сказания – Алтайские героические сказания: Очи-Бала. Кан-Алтын. Перевод, подготовка текстов <...> Зои Казагачевой. Па-мятники фольклора народов Сибири и Дальнего Востока, т. 21. Ново-сибирск, 2002.

Алтайские сказки – Алтайские народные сказки. Составление, под-готовка текстов и перевод Т. М. Садаловой при участии К. М. Мако-шевой. Памятники фольклора народов Сибири и Дальнего Востока, т. 15. Новосибирск, 1997.

Астахова – Былины Севера. Записи, вступительная статья и ком-ментарий А. М. Астаховой, т. 1. Москва, 1938.

Афанасьев – Народные русские сказки А. Н. Афанасьева в трех томах. Издание подготовили Л. Г. Бараг и Н. В. Новиков. Москва. 1984.

426


Афанасьев Лг – Афанасьев Александр. Народные русские легенды. Москва, 1914.

Балашов – Народные баллады. Вступительная статья, подготовка текста и примечания Дмитрия Балашова. Москва – Ленинград, 1963.

БНТ Бл – Беларуская народная творчасць. Баллады, кн. 1. Укладание, сiстематызацыя, уступны артыкул i коментарыi Л. М. Салавей. Мiнск, 1977.

БНТ ЛП – Беларуская народная творчасць. Легенды i паданнi. Складальнiкi: М. Я. Грынблат, А. I. Гурскi. Мiнск, 1983.

БНТ ЧК – Беларуская народная творчасць. Чарадзейныя казкi, частка 1–2. Складальнiкi: К. П. Кабашнiкау, Г. А. Барташэвiч. Мiнск, 1973–1978.

Брiцина, Головаха – Прозовий фольклор села Плоске на Чернiгiвщинi: Тексти та розвiдки. Брiцина Олеся, Головаха Iнна. Киiв, 2004.

Былины новой записи – Былины новой и недавней записи из разных местностей России. Под редакцией В. Ф. Миллера. Москва, 1908.

Власова, Жекулина – Традиционный фольклор Новгородской области: Сказки. Легенды. Предания. Былички. Заговоры. Издание подготовили М. Н. Власова, В. И. Жекулина. Санкт-Петербург, 2001.

Григорьев – Архангельские былины и исторические песни, собранные Александром Дмитриевичем Григорьевым в 1899–1901 гг. с напевами, записанными посредством фонографа, т. II часть III: Кулой. Под редак-цией А. А. Горелова. Санкт-Петербург, 2003.

ДДУЦ – Дети и детство в народной культуре Усть-Цильмы: иссле-дования и материалы. Научный редактор Т. Н. Бунчук. Сыктывкар, 2008.

Зеленин Вят – Великорусские сказки Вятской губернии. Сборник Д. К. Зеленина. Издание подготовила Татьяна Иванова. Санкт-Петер-бург, 2002.

Земцовский – Песни крестьянских праздников, вступ. статья, состав-ление, подготовка текста и примечания Изалия Земцовского. Ленин-град, 1970.

Зиновьев – Мифологические рассказы русского населения Восточной Сибири. Составление В. П. Зиновьева. Новосибирск, 1987.

Карнаухова – Сказки и предания Северного края. Запись, вступитель-ная статья и комментарии И. В. Карнауховой. Ленинград, 1934.

427


Кретов – Народные сказки Воронежской области. Современные за-писи. Под редакцией А. И. Кретова. Воронеж, 1977.

Лiнтур – Дiдо-всевидо. Закарпатськi народнi казки. Запис текстiв та впоряд. П. В. Лiнтура. Ужгород, 1969.

Лопырева – Лирические народные песни. Вступительная статья, подготовка текста и примечания Е. Лопыревой. (Библиотека поэта). Ленинград, 1955.

Морозова, Новиков – Надежда Морозова, Юрий Новиков. Чудное Причудье. Фольклор староверов Эстонии. Тарту, 2007.

МЭ – Младшая Эдда. Издание подготовила Ольга Смирницкая и Михаил Стеблин-Каменский. Ленинград, 1970.

Никифоров – Севернорусские сказки в записях А. И. Никифорова. Изда-ние подготовил Владимир Пропп. Москва – Ленинград, 1961.

Новиков – Фольклор старообрядцев Литвы, т. 1: Сказки. Пословицы. Загадки. Издание подготовил Юрий Новиков, вступительные статьи Григория Поташенко, Юрия Новикова, Надежды Морозовой и Вале-рия Чекмонаса. Вильнюс, 2007; т. 2: Народная мифология. Поверья. Бытовая магия. Издание подготовил Юрий Новиков. Вильнюс, 2009; т. 3: Народные песни. Частушки. Детский фольклор. Издание подго-товил Юрий Новиков при участии музыковедов Юрия Марченко и Ирены и Николая Захаровых. Вильнюс, 2010.

Онегина – Сказки Заонежья. Составитель Нина Федоровна Оне-гина. Петрозаводск, 1986.

Ончуков – Северные сказки. Сборник Николая Евгеньевича Ончу-кова, кн. 1–2. Санкт-Петербург, 1998.

ОФМ – Обычаи и фольклор Мадагаскара. Москва, 1977.ПЗ – Полесские заговоры: в записях 1970–1990-х гг. Составление, под-

готовка текстов и комментарии Т. А. Агапкиной, Е. Е. Левкиевской, А. Л. Топоркова. Москва, 2003.

Потанина – Русская свадебная поэзия Сибири. Вступительная cтатья, составление и примечания Р. Л. Потаниной. Новосибирск, 1984.

ПСРЛ – Полное собрание русских летописей, т. XVII. Западнорусские летописи. Санкт-Петербург, 1907.

Радлов – Образцы народной литературы тюркских племен, издание В. Радлова, часть IX. Наречия уренхойцев, абаканских татар и кара-галов. Тексты, собранные и переведенные А. Ф. Катановым. Санкт-Петербург, 1907.

428


Савушкина – Обрядовая поэзия Пинежья. Материалы фольклорных экспедиций МГУ в Онежский район Архангельской области (1970–1972 гг.). Под редакцией Н. И. Савушкиной. Москва,1980.

Смирнов – Песни южных славян, перевод с болгарского, сербско-хорватского и словенского. Вступительная cтатья, составление и при-мечания Юрия Смирнова. Москва, 1976.

Черепанова – Мифологические рассказы и легенды русского Севера. Со-ставитель и автор комментариев О. А. Черепанова. Санкт-Петербург, 1996.

Чистовы – Русская народная поэзия: обрядовая поэзия. Составление и подготовка текста Кирилла Чистова и Белы Чистовой. Ленинград, 1984.

Шейн – Материалы для изучения быта и языка русскаго населения Се-веро-западного края, собранные и приведенные в порядок Павлом Шей-ном, т. 1, часть II: Бытовая и семейная жизнь белоруса в обрядах и песнях. Санктпетербург, 1890 (Сборник Отделения русского языка и словесности Императорской академии наук, т. 51).

Эдда – Беовульф. Старшая Эдда. Песнь о Нибелунгах. Библиотека всемирной литературы. Москва, 1975.

429

LITERATŪRA

Balys 1993 – Balys Jonas. Lietuvių kalendorinės šventės. Vilnius.Balsys 2000 – Balsys Rimantas. Lietuvių ir latvių žvejų dainos: sąsajos

ir skirtumai // Tautosakos darbai, [t.] 13(20). P. 13–15.Balsys 2006 a. – Balsys Rimantas. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dva-

sios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda.Balsys 2006 b. – Balsys Rimantas. Lada (didis Lado) baltų ir slavų ra-

šytiniuose šaltiniuose // Acta Baltico-Slavica, 30, SOW, Warszawa. P. 597–609.

Baolin 1996 – Baolin Duan. “Grandma Wolf ” and “Little Red Rid-ing Hood”. In: Folk Narrative and World View. Vorträge des 10. Kongresses der Internationalen Gesellschaft fur Volkserzählungsforschung (ISFNR), Inns-bruck 1992, Teil 1. Hrsg. Leander Petzoldt. Frankfurt am Main. P. 67–71.

Beresnevičius 1990 – Beresnevičius Gintaras. Dausos. Klaipėda.Beresnevičius 2008 – Beresnevičius Gintaras. „Eglė žalčių karalienė“

kaip teogoninis mitas. In: Pasaka Eglė žalčių karalienė, IV: Tyrinėjimai, kitos žinios. Sudarė ir parengė Leonardas Sauka. Vilnius. P. 354–371.

Bradūnaitė 2008 – Bradūnaitė Elena. „Jei gyvatę užmuši, tai saulė ver-kia“. In: Pasaka Eglė žalčių karalienė, IV: Tyrinėjimai, kitos žinios. Sudarė ir parengė Leonardas Sauka. Vilnius. P. 131–165.

Brückner 1886 – Brückner Aleksandr. Beiträge zur litauischen Mytho-logie. In: Archiv für slavische Philologie, Bd. 9, Berlin. P. 1–35.

Dundulienė 1990 – Dundulienė Pranė. Senovės lietuvių mitologija ir religija. Vilnius.

Greimas 1990 – Greimas Algirdas Julius. Tautos atminties beieškant: Apie dievus ir žmones. Vilnius–Chicago.

Grigas 1983 – Grigas Kazys. Simonas Daukantas ir lietuvių tautosaka. In: Simonas Daukantas. Žemaičių tautosaka, 1. Parengė Vytautas Jurgutis ir Bronė Kazlauskienė. Vilnius. P. 11–42.

Grumadaitė 2005 – Grumadaitė Rūta. Lietuvos raudų regioninis iš-skirtinumas // Lietuviai ir lietuvininkai. Etninė kultūra, IV. Tiltai. Priedas nr. 29. Klaipėda. P. 59–68.

Jokimaitienė 1985 – Jokimaitienė Pranė. Karinės-istorinės dainos. In: Lietuvių liaudies dainynas, III: Karinės-istorinės dainos, I. Vilnius. P. 8–36.

430


Kavaliauskienė 2006 – Kavaliauskienė Aušra. Vestuviniai simboliai lietuvių liaudies dainose: spalvinis aspektas. Etnologijos daktaro disertacija. Kaunas, Vytauto Didžiojo universitetas.

Kerbelytė 1963 – Kerbelytė Bronislava. Lietuvos metraščio padavimų apie miestų įkūrimą šaltinių klausimu // Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija Nr. 2 (15). P. 185–200.

Kerbelytė 1969 – Kerbelytė Bronislava. Padavimų tiesa ir poezija. In: Kai milžinai gyveno: Padavimai apie miestus, ežerus, kalnus, akmenis. Vilnius. P. 3–8.

Kerbelytė 1973 – Kerbelytė Bronislava. Mečislovas Davainis-Silves-traitis tautosakininkas. In: Pasakos. Sakmės. Oracijos, surinko Mečislovas Da-vainis-Silvestraitis. Paruošė Bronislava Kerbelytė ir Klimas Viščinis. Vilnius. P. 5–39.

Kerbelytė 1986 – Kerbelytė Bronislava. Liaudies pasakos prasmė. Vil-nius.

Kerbelytė 1994 – Kerbelytė Bronislava. Anekdotų struktūros ir seman-tikos ypatumai. In: Lietuvių liaudies anekdotai. Parengė Bronislava Kerbelytė ir Povilas Krikščiūnas. Vilnius. P. 9–25.

Kerbelytė 2005 – Kerbelytė Bronislava. Tautosakos poetika. Mokymo priemonė etnologijos specialybės studentams. Kaunas.

Korzonaitė 2002 – Korzonaitė Edita. Žmogaus elgesio su mirusiaisiais ir vėlėmis raida sakmėse ir papročiuose. Etnologijos daktaro disertacija. Kaunas, Vytauto Didžiojo universitetas.

Krištopaitė 1965 – Krištopaitė Danutė. Lietuvių liaudies karinės-istori-nės dainos. Vilnius.

Kropej 1998 – Kropej Monika. The Horse as a Cosmological Creature in the Slovene Mythopoetic Heritage // Studia mythologica Slavica No. 1. P. 153–167.

Kudirka 1993 – Kudirka Juozas. Lietuviškos Kūčios ir Kalėdos. Vilnius.Laurinkienė 1990 – Laurinkienė Nijolė. Mito atšvaitai lietuvių kalen-

dorinėse dainose. Vilnius.Lemeškin 2009 – Lemeškin Ilja. Sovijaus sakmė ir 1262 metų chronogra-

fas (pagal Archyvinį, Varšuvos, Vilniaus ir I. J. Zabelino nuorašus). Vilnius.Lukšaitė 1999 – Lukšaitė Ingė. [Komentarai]. In: Matas Pretorijus.

Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla, 1. Sudarė Ingė Lukšaitė. Parengė Ingė Lukšaitė, Vilija Gerulaitienė. Vilnius.

Macijauskaitė-Bonda 2006 –Macijauskaitė Bonda Jurgita. Vėles

431

LITERATŪRA Z

regintys vaikai lietuvininkų ir lietuvių tautosakoje // Lietuviai ir lietuvinin-kai. Etninė kultūra V. Tiltai. Priedas nr. 32. Klaipėda. P. 131–139.

Macijauskaitė-Bonda 2009 – Macijauskaitė-Bonda Jurgita. Vaikas lie-tuvių pasakose ir sakmėse: palikuonis ir ypatingas žmogus. Etnologijos daktaro disertacija. Kaunas, Vytauto Didžiojo universitetas.

Muktupāvela 2002 – Muktupāvela Rūta. Mājas semantika lietuviešu kosmogonijā // Humanitaro Zinātņu Vēstnesis, 1. P. 7–12.

Narbutas 1998 – Narbutas Ignas. Senieji lietuvininkų tikėjimai // Dar-bai ir dienos, [t.] 6 (15). P. 51–108.

Pócs 1992 – Pócs Eva. Dream, Extasy, Witchlegend. Some Ideas about the Origin of the Witches’ Sabbath in Central – SE-Europe. In: Folk Nar-rative and World View. 10th Congress of the ISFNR. Insbruck, 1992 (Sum-maries in alphabetical order).

Pretorijus 2006 – Pretorijus Matas. Prūsijos įdomybės arba Prūsijos re-gykla, 3. Parengė I. Lukšaitė bendradarbiaudama su M. Girdzijauskaite, M. Čiurinsku. Vilnius.

Razauskas 1999 – Razauskas Dainius. Andajas, Nunadievis (ir Perkū-nas): dar viena interpretacija // Tautosakos darbai, [t.] XI (XVIII). P. 105–117.

Röhrich 2001 – Röhrich Lutz. Märchen und Wirklichkeit. 5. Auflage. Hohengehren.

Röhrich 2002 – Röhrich Lutz ... und weil sie nicht gestorben sind ... Anthropologie, Kulturgeschichte und Deutung von Märchen. Köln, Weimar, Wien.

Sauka 2008 – Sauka Leonardas. Pasaka „Eglė žalčių karalienė“ tyrinė-jimų akiratyje. In: Pasaka Eglė žalčių karalienė, t. IV: Tyrinėjimai, kitos žinios. Vilnius. P. 13–46.

Seselskytė 1985 – Seselskytė Adelė. Lietuvių stebuklinės pasakos apie pamotę ir podukrą. Vilnius.

Šaknys 1996 – Šaknys Žilvytis Bernardas. Jaunimo brandos apeigos Lietuvoje XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje. Lietuvos etnologija, 1. Vilnius.

Tarasenka 1958 – Tarasenka Petras. Pėdos akmenyje. Lietuvos istoriniai akmenys. Vilnius.

Toporov 2000 – Toporov Vladimir. Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai. Rinktinė. Sudarė Nikolai Mikhailov. Vilnius.

Valiukaitė 2001 – Valiukaitė Lina. Unikalus stebuklinės pasakos

432


užrašymas. Saulė ir vėjų motina (AT 516B) // Tautosakos darbai, t. 19 (26). P. 66–75.

Vėlius 1977 – Vėlius Norbertas. Mitinės lietuvių sakmių būtybės. Lai-mės. Laumės. Aitvarai. Kaukai. Raganos. Burtininkai. Vilktakiai. Vilnius.

Vėlius 1987 – Vėlius Norbertas. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasau-lis: Folklorinio velnio analizė. Vilnius.

Vėlius 1996 – Vėlius Norbertas. [Ipatijaus metraščio fragmento ko-mentaras] In: Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 1: Nuo seniausių laikų iki XV a. pabaigos. Sudarė Norbertas Vėlius, Vilnius. P. 257.

Vėlius 1998 – Vėlius Norbertas. Apie lietuvių sutartinių priedainio lado semantiką // Tautosakos darbai, [t.] IX (XVI). P. 22–28.

Vyšniauskaitė 1993 – Vyšniauskaitė Angelė. Mūsų metai ir šventės. Vil-nius.

WBWH – Witch Beliefs and Witch-hunting in Central and Eastern Europe // Acta Ethnographica Hungarica vol. 37, N 1–4. Budapest, 1991–1992.

Аникин 1959 – Аникин Владимир. Русская народная сказка. Посо-бие для учителей. Москва.

Афанасьев 1869 – Афанасьев Александр. Поэтические воззрения сла-вян на природу, т. 3, репринт издания 1869 г., Москва, 1994.

Березкин 2005 – Березкин Юрий. Мифы далекого прошлого // Живая старина, № 4 (48). С. 2–4.

Вардиман 1990 – Вардиман Эмиль. Женщина в древнем мире. Мос-ква.

Ведерникова 1972 – Ведерникова Наталья. Контаминация как творческий прием в волшебной сказке // Русский фольклор, т. XIII. Ле-нинград. С. 160–165.

Веселовский 1940 – Веселовский Александр. Историческая поэ-тика. Ленинград.

Виноградова 1992 – Виноградова Людмила. Общее и специфичес-кое в славянских поверьях о ведьмах. In: Образ мира в слове и ритуале. Балканские чтения, 1. Москва. С. 58–73.

Виноградова, Толстая 1993 – Виноградова Людмила, Толстая Светлана. Символический язык вещей: веник (метла) в славянских обрядах и верованиях. In: Символический язык традиционной культуры. Балканские чтения, 2. Москва. С. 3–36.

Вольтер 1886 – Вольтер Эдуард. Западно-русское свидетельство о

433

LITERATŪRA Z

литовских богах. Литовский катахизис Н. Даукши // Записки Импера-торской академии наук, т. 53, приложение 3, Санкт-Петербург. C. 173–179.

Вольтер 1890 – Вольтер Эдуард. Материалы для этнографии ла-тышского племени Витебской губернии, ч. 1 // Записки Император-ского русского географического общества по отделению этнографии, т. 15, вып. 1, Санкт-Петербург.

Джапуа 2003 – Джапуа Зураб. Абхазские архаические сказания о Сос-рыкуа и Абрыскияе. Сухум.

Зеленин 1991 – Зеленин Дмитрий. Восточнославянская этнография. Москва.

Зеленин 1994 – Зеленин Дмитрий. Избранные труды: Статьи по духовной культуре 1901–1913. Москва.

Зеленин 1999 – Зеленин Дмитрий. Избранные труды. Статьи по духовной культуре 1917–1934. Москва.

Иванов, Топоров 1988 – Иванов Вячеслав, Топоров Владимир. Мокошь. In: Мифы народов мира: Энциклопедия, т. 2. Москва. С. 169.

Календ. обычаи – Календарные обычаи и обряды в странах зару-бежной Европы: конец Х1Х – начало ХХ в. Весенние праздники. Мос-ква, 1977.

Карамзин 1988 – Карамзин Николай. История государства Российс-кого, т. 4. Москва.

Кербелите 1980 – Кербелите Бронислава. Методика описания структур и смысла сказок и некоторые ее возможности. In: Типоло-гия и взаимосвязи фольклора народов СССР. Поэтика и стилистика. Ред. В. М. Гацак. Москва. С. 48–100.

Кербелите 1981 – Кербелите Бронислава. О причинах сюжет-ного сходства некоторых литовских и восточнославянских сказок. In: Балто-славянские исследования 1980. Москва. С. 244–251.

Кербелите 1984 – Кербелите Бронислава. Сюжетный тип волшеб-ной сказки. In: Фольклор: образ и поэтическое слово в контексте. Редактор В. М. Гацак. Москва. С. 203–250.

Кербелите 1991 – Кербелите Бронислава. Историческое развитие структур и семантики сказок: на материале литовских волшебных сказок. Вильнюс.

Конкка 1992 – Конкка Унельма. Поэзия печали. Карельские обрядовые плачи. Петрозаводск.

434


Корепова 1999 – Корепова Клара. Русская лубочная сказка. Н. Нов-город.

Максимов 1996 – Максимов Сергей. Нечистая, неведомая и крест-ная сила. Москва.

Мелетинский 1958 – Мелетинский Елиазар. Герой волшебной сказки. Москва.

Мелетинский 1977 – Мелетинский Елиазар. Миф и историческая поэтика фольклора. In: Фольклор. Поэтическая система. Москва. С. 23–41.

Мельниченко 2007 – Мельниченко М. А. Анекдоты из коллекции Н. В. Соколовой (1926 г.) // Живая старина, № 4. С. 24–26.

Новиков 1974 – Новиков Николай. Образы восточнославянской вол-шебной сказки. Ленинград.

Онегина 1986 – Онегина Нина. Примечания. In: Сказки Заонежья. Составитель Нина Онегина. Петрозаводск. С. 198–239.

Померанцева 1975 – Померанцева Эрна. Мифологические персонажи в русском фольклоре. Москва.

Померанцева 1985 – Померанцева Эрна. Русская устная проза. Москва.

Потебня 1887 – Потебня Александр. Объяснения малорусских и сходных народных песен, т. 1–2. Варшава.

Пропп 1969 – Пропп Владимир. Морфология сказки. Изд. 2-е. Москва.

Пропп 1986 – Пропп Владимир. Исторические корни волшебной сказки. Изд. 2-е. Ленинград.

Сагалаев, Октябрьская 1990 – Сагалаев Андрей, Октябрьская Ирина. Традиционное мировоззрение тюрков Южной Сибири. Новоси-бирск.

Садалова 2008 – Садалова Тамара. Алтайская народная сказка: формы этнобытования, типология сюжетов, поэтика и текстология. Горно-Алтайск.

Соколова 1979 – Соколова Вера. Весенне-летние календарные обряды русских, украинцев и белорусов ХIХ – начала ХХ в. Москва.

Стеблин-Каменский 1976 – Стеблин-Каменский Михаил. Миф. Ленинград.

Степанова 1985 – Степанова Александра. Метафорический мир ка-рельских причитаний. Ленинград.

435

LITERATŪRA Z

Суразаков 1985 – Суразаков Сазон. Алтайский героический эпос. Москва.

Токарев, Мелетинский 1987 – Токарев Сергей, Мелетинский Елиа зар. Мифология. In: Мифы народов мира: Энциклопедия, т. 1. Мос-ква. С. 11–20.

Топоров 1971 – Топоров Владимир. О структуре некоторых ар-хаических текстов, соотносимых с концепцией «мирового дерева» // Труды по знаковым системам, 5. Тарту. С. 9–62.

Топоров 1981 – Топоров Владимир. Еще раз о балтийских и славянских названиях божьей коровки (Coecinella septempunctata) в перспективе основного мифа. In: Балто-славянские исследования 1980. Москва. С. 274–300.

Топоров 1987 a – Топоров Владимир. Древо мировое. In: Мифы народов мира: Энциклопедия, т. 1. Москва. С. 398–406.

Топоров 1987 b– Топоров Владимир. Заметки по похоронной обрядности (к 150-летию со дня рождения А. Н. Веселовского). In: Балто-славянские исследования 1985. Отв. редактор Вячеслав Иванов. Москва. С. 10–52.

Тэйлор 1939 – Тэйлор Эдуард. Первобытная культура. Москва. Усачева 1999 – Усачева В. В. Калина. In: Славянские древности:

Этнолингвистический словарь под общей редакцией Никиты Толстого, т. 2. Москва. С. 446–448.

Фрэзер 1980 – Фрэзер Джеймс Джордж. Золотая ветвь. Москва.Чистов 1997 – Чистов Кирилл. Баба-Яга // Живая старина, № 2.

С. 55–57.Чичеров 1957 – Чичеров Владимир. Зимний период русского земледе-

льческого календаря ХVI–ХХ веков: Очерки по истории народных верований. Москва.

437

THE MEANING OF LITHUANIAN

FOLKLORE WORKS

SUMMARY

Researches on semantics of Lithuanian folktales, folk legends, and songs are presented in the book. Development of particular pieces of work and the changes of narrative tradition are shown in it.

The main procedures of structural-semantic method created by the author and their application for classifying folktales and legends are des-cribed in the first chapter of the book. The chapter “Why Folktales of Different Nations Are Similar” is destined to comparison of Lithuanian folktales with those of other European nations. The more accurate me-thod for finding analogies and the ways of formation of complex plots are demonstrated. The arguments are presented that the variants of tale “The Brother and the Sister” (K 1.2.1.8. + 1.2.1.12. / AT 450) are rather similar in the traditions of European nations because of their permanent cultural contacts. The archaic basis of Lithuanian and Russian folktales “The Magic Flight with the Help of the Kid” (K 1.1.1.4., 1.1.1.22. / AT 314B*) is to be considered as inherited from common Indo-European ancestors. Pragmatic

438


and artistic purposes of the universal types of simple structures discovered by the author are revealed in the chapter “Development of Structures and Content of Folktales”. The archaic elements of folktales and the features of elementary plots about the tests used in different genres of Lithuanian folktales are discerned, the changes in relationship among kin members and in the notion about ideal marriage partner reflected in the tales are shown in it. The picture of the world structure and the knowledge of human na-ture accumulated in Lithuanian folktales are shown in the chapter “Know-ledge about the World and the Human Being”. The opposite evaluation of the same behaviour of different characters and the destiny of innovatively thinking hero are pointed out, the reasons of cruelties in the folktales are explained in this chapter.

The chapter “The Purpose and Semantics of Folk Legends” contains arguments that exploration of archaic views and their development is more effective when folk legends are classified according to the semantics of works and the most attention is paid to the actions of the persons depicted in them. The reconstruction of some mythic characters (forest and water spirits) not mentioned in Lithuanian tradition of the 19th–20th centuries and the short reference of development of devil’s image is presented in the chapter. The changes in evaluation of customs and magic actions represen-ted in folk legends are explored and the peculiarities of folk legends from different regions of Lithuania are compared.

The data of ancient written sources about Lithuanian pagan gods are compared with authentic folklore data in the chapter “The Information of the Ancient Writings in the Context of Folklore Data”. The author comes to conclusion that ritual vocabulary, the names of elders in animal com-munities and personified time periods were considered by ancient authors as several names of gods. The chapter “The State and the Transformations of the Narrative Tradition” is based on the author’s 50 year experience of collecting the folklore material. Figurative meanings of a covey of swans, a rose blossomed in the winter, a nine-horned deer and other images are explained in the chapter “The Meanings of the Song Images”. The critical evaluation of the method used by Vladimir Propp in his book “Historical Roots of the Tales of Magic” is presented in the chapter “Evaluation of Interpretations Made by Researchers”. The author compares the segments of Sovij myth discerned and interpreted by Algirdas Julius Greimas to the

439

THE MEANING OF LITHUANIAN FOLKLORE WORKS Z

plot structures and semantics of elementary plots of the same text written in 13th century.

The author’s articles or their parts supplemented by the new data are used in the book. Most of the articles were published abroad in 1991−2009.

The book is intended for folklorists, ethnologists, representatives of human sciences interested in human nature, in changes of world view and values. It is intended for all those who understand the value of the ancient traditional culture and are willing to know it in more depth, too.

Kerbelytė, Bronislava.Ke-131 Bronislava Kerbelytė / Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės. – Kaunas: Vytauto

Didžiojo universitetas, 2011. – 440 p.

ISBN 978-9955-12-689-8

Ši knyga – mėginimas pristatyti lietuvių tautosakos kūrinių – ypač pasakų ir sakmių – semantikos, jų raidos ir pačios sakytinės tradicijos pokyčių tyrinėjimą. Rengiant šią monografiją panaudoti straipsniai, kurių dauguma paskelbta Lietuvoje ir užsienyje 1990–2009 m.; kartais naudoti ir ankstesni straipsniai ar jų fragmentai. Daugelis tekstų papildyta naujai atrastais duomenimis.

UDK 398(474.5)

Bronislava Kerbelytė

LIETUVIŲ TAUTOSAKOS KŪRINIŲ PRASMĖS

Redaktorė Renata EndzelytėMaketuotoja Rasa Švobaitė

27,5 sp. lankai.Užsakymo Nr. K10-107Išleido Vytauto Didžiojo universitetas, S. Daukanto g. 27, LT-44249 Kaunas.Spausdino spaustuvė „Morkūnas ir Ko“, Draugystės g. 17, LT-51229 Kaunas

lietuviŲ tautosakos kŪriniŲ prasmĖs - vdu...velnias lietuvių liaudies sakmėse: nuo gamtos...

Documents