kognityvinės terapijos analize. depresijos atvejis

© VIKTORAS KETURAKIS

Kognityvinės terapijos analizė. Depresijos atvejis

Įvadas

Kognityvinė terapija - plačiai pripažinta ir visuotinai tyrinėjama psichoterapinio poveikio

mokykla. Ji daug pasiekė taikliai ir konkrečiai apibrėždama psichologinių sutrikimų kognityvinius

ypatumus bei taikomas psichologinio poveikio priemones ir visa tai patikrindama empiriškai. Kadangi

tai terapijos teorija, tai jos studijose dominuoja psichologiškai sutrikusio žmogaus kognityvinio

funkcionavimo aiškinimas. Vadovaudamiesi nuostata, kad psichologinis sutrikimas yra susijęs su

normalumu bei abejodami sutrikusio ir sąlygiškai sveiko žmogaus kognityvinio funkcionavimo

atskyrimu teigiame, kad kognityvinės terapijos teorijai trūksta normalaus asmens kognityvinio

funkcionavimo paaiškinimo. Tebėra neaiškus psichologiškai sutrikusiųjų sveikimo modelis.

Pavyzdžiui, galime kelti klausimą, kaip nauji informacijos apdorojimo bei interpretavimo įgūdžiai

dera su disfunkcinėmis nuostatomis? Kitaip tariant, kaip psichologiškai sutrikusio žmogaus mąstyme

„sąveikauja“ disfunkcinės bei funkcionalios nuostatos ir procesai?

Peržvelgę paskutinio dešimtmečio kognityvinės terapijos problematiką bei tyrimus, mes

išskyrėme šias tendencijas:

• Į kognityvinės terapijos modelį jo autoriaus A.Beckas įtraukia asmenybinius

ypatumus: vadinamąją sociotropiją bei autonomiją (Beck, 2005).

• Kognityvinė terapija išplėtė savo tyrimo lauką studijuodama naujus reiškinius, tokius

kaip pilnaprotystė (mindfulness) (Segal et al., 2002) bei kognityvinius procesus, tokius

kaip atmintis, dėmesys (Clark et al., 1999).

• Mokslininkai teigia, kad vertinantis kognityvinis terapijos žodynas ir samprata turėtų

keistis ir tapti žmogų priimančiu ir validuojančiu požiūriu (Hayes, 2002).

• Kognityvinės terapijos tyrimuose pabrėžiama veikiančio psichopatologijų bei pokyčių

modelio reikšmė, o ne vien poveikio metodai ir naujų įgūdžių mokymasis (Whisman,

1999).

Kognityvinė terapija teigia suteikianti savo pacientams ir klientams įgūdžius, kurie padeda

koreguoti sutrikusias kognicijas bei spręsti realias gyvenimo problemas.

Kognityvinio psichopatologijų modelio nagrinėjimo prielaidos

Kognityvinė terapija vis labiau dominuoja visuomenės psichinės sveikatos priežiūroje bei

tyrimuose. Labiausiai šiose srityse pažengusiose šalyse, JAV bei Jungtinėje Karalystėje, valstybinės

psichinės sveikatos institucijos rekomenduoja naudoti kognityvinę terapiją psichinės sveikatos

užtikrinimui (Parker et al., 2003; Rose, 2006). Kognityvinės terapijos teoriją sudaro dvi dalys: © V.Keturakis 2007. Ištrauka iš disertacijos: Kognityvinis stilius ir depresija: kognityvinių depresijos pažeidžiamumo veiksnių analizė% 1


psichopatologijų teorija ir terapijos teorija. Neabejojama, kad kognityvinė terapija daug pasiekė

įrodydama, jog jos poveikis pacientams yra veiksmingas ir gydantis. Tiesa, nėra aišku, ar jis

veiksmingesnis už kitas terapijos formas (Holmes, 2002; Wampold et al., 2002; Parker et al., 2003).

Manoma, kad kognityvinė terapija tokia pat veiksminga kaip medikamentinis gydymas ir

veiksmingesnė už klinikinę pacientų priežiūrą be jokio gydymo (Hollon et al., 2002, Butler et al.,

2006). Tai, kad ši terapija veiksminga, kelia mažiau klausimų, nei jos veiksmingumo priežastys. Čia iš

esmės konkuruoja dvejopos nuostatos: kognityvine samprata paremtas aiškinimas ir bihevioristinis

požiūris. Patys kognityvinės terapijos autoriai pripažįsta, kad nemažai jų naudojamų terapinių

priemonių iš esmės yra elgesio modifikacijos. Juo labiau, kad kognityvinė terapija dar yra vadinama

kognityvine elgesio terapija, neatskiriant kognityvinio ir bihevioristinio požiūrių. Vieni autoriai teigia,

kad kognityvinės terapijos veiksmingumą lemia vadinamieji nespecifiniai intervencijos veiksniai

(Ilardi, Craighead, 1994). Kiti teigia, kad kognityvinės terapijos specifiškumas priklauso ne nuo jos

taikomos intervencijos, bet nuo kognityvinio psichopatologijų modelio ir specifinės pokyčio teorijos

(Whisman, 1999). Kognityvinis psichinių sutrikimų paaiškinimas sulaukia tiek patvirtinančių, tiek

paneigiančių įrodymų ir yra nuolat tikslinamas.

Kognityvinis požiūris, prasidėjęs nuo depresijų terapijos, vėliau apėmė kitus nuotaikų (pvz.,

nerimo) sutrikimus. Šiuo metu kognityvinė terapija plačiau taikoma įvairių psichinių sutrikimų

gydymui. Vis svarbesniu tampa psichopatologijų modelis, kuris padėtų diferencijuoti įvairių psichinių

sutrikimų kognityvinius ypatumus bei jų kaitą. Kognityvinė depresijų terapija yra nuolatos

tobulinama ir modifikuojama. Depresijų kognityvinis modelis patyrė ir aktyvaus pripažinimo, ir

nemažai kritikos. Būtent šis modelis sulaukė daug įdomių įžvalgų bei modifikacijų, kurias toliau ir

pristatysime.

Kognityvinė depresijų psichopatologijos samprata

Kognicijos apibrėžimo problema

Nagrinėdami kognityvinę depresijų psichopatologiją nuolat susidursime su kognicijos sąvoka.

Todėl svarbu aiškiai apibrėžti jos reikšmę. Kognicija suprantama ir kaip kognityvinis procesas, ir kaip

objektas, proceso rezultatas (Beidel et al., 1986). Ji apibūdinama kaip įsitikinimų visuma (Ellis, 1962

cit. pagal Ellis, 1993), kognityvinės schemos ir automatinės mintys (Beck, 1991), kaip informacijos

apdorojimo sistema (Mahoney, 1985; Robins, Hayes, 1993), vertinimas (Lazarus, 1989). M. Gelderis

kogniciją iš esmės tapatina su visa pažintine veikla: suvokimu, dėmesiu, atmintimi bei mąstymu

(Gelder, 1997). Vieni autoriai išskleidžia kognicijos terminą ir kalba apie jo sudėtines dalis (Gelder,

© V.Keturakis 2007. Ištrauka iš disertacijos: Kognityvinis stilius ir depresija: kognityvinių depresijos pažeidžiamumo veiksnių analizė% 2


1997), o kiti autoriai daugiau nagrinėja kognicijos sąsajas su kitais veiksniais, tokiais kaip emocijos

(Lazarus, 1989). Kognicijos reiškinio apibrėžimas ir analizė leido psichologijai perkelti tyrimo

objektą į žmogaus vidų. Biheviorizmo įtakoje bet koks vidinis reiškinys kaip tyrimo ir poveikio

objektas atrodė abejotinas ir nepatikimas. Kognityvinės terapijos šalininkai vis dar sulaukia

bihevioristų priekaištų dėl neaiškiai įvardinamos kognicijų kilmės (Beidel et al., 1986).Ypatingai

nepatraukliai šiuolaikiniu transakciniu požiūriu skamba hipotezės apie biologiškai determinuotas

struktūras, kurios gali būti atsparios išmokimui (Beidel et al., 1986). Teigiama, kad kognityvinių

procesų nagrinėjimas leidžia sieti kognityvinę psichoterapiją su neurofiziologijos mokslų atradimais

(Teasdale, 1997; Rachman, 1997).

P.C. Kendallas bei R.E. Ingramas (1989) pasiūlė kognityvinių struktūrų, propozicijų, procesų bei

produktų apibrėžimus. Anot minėtų autorių, kognityvinė struktūra apibūdina informacijos

organizavimo mechanizmus, apimančius visą išsaugomą medžiagą. Kognityvinė struktūra neturi

turinio ir yra informacijos apdorojimo sistemos architektūra. Tai vadinama kognityvinėmis

schemomis (Kendall, Ingram, 1989).

Kognityvinės propozicijos - tai turinys, kuris laikomas struktūroje ir apima epizodinę bei

semantinę informaciją. Disfunkcinės nuostatos ar iracionalūs įsitikinimai yra reprezentuojami

būtent propozicijose.

Kognityvinės operacijos - tai procedūros, kurių dėka informacija išlaikoma sąmonėje arba

įsisąmoninama. Jos vadinamos kognityviniais procesais.

Kognityviniai produktai - tai paskutinis informacijos apdorojimo etapas. Jis yra vadinamas

kognicijomis. Tai gali būti atribucija, savivaizdis. Kognityviniai produktai yra išorinė kognityvinių

propozicijų apraiška, vadinamasis kognityvinis turinys (Kendall, Ingram, 1989). Šis skirstymas

buvo pripažintas ir naudojamas daugelio autorių (Clark et al., 1999; Beck, Perkins, 2001).

Kognicijos diferencijavimas į proceso, struktūrų bei turinio ypatumus leido tiksliau apibrėžti ir

patikrinti kognityvinius depresijų kintamuosius.

A. Becko kognityvinė depresijų samprata.

Kognityvinės terapijos depresijų samprata A. Becko buvo pasiūlyta prieš keturis dešimtmečius. Iš

pradžių autorius, remdamasis klinikinio darbo patirtimi, aprašė automatines negatyvias mintis, kurias

apibūdino kaip neigiamą mąstymą. Jis teigė, kad šios mintys susijusios su kognityviniais iškraipymais

arba klaidingu informacijos apdorojimu (selektyviu arba perdėtu apibendrinimu, dichotominiu



mąstymu (pagal principą: viskas arba juoda, arba balta) bei nekintančiomis, apibendrintomis

nuostatomis apie save, pasaulį (savo santykį su juo) ir ateitį (Beck, Weishaar, 1989).

Vėliau A.Beckas patikslino kognityvinės terapijos sampratą. Pasak autoriaus, ją sudaro:

a) asmenybės ir psichopatologijos teorija;

b) empirinės žinios;

c) integruota strategijų ir technikų programa (Beck, Weishaar, 1989, Beck, 2005)

Buvo suformuluotos esminės asmenybės ir psichopatologijos kognityvinės teorijos prielaidos

(Beck, Weishaar, 1989):

• organizmui, tam kad išliktų, būtina adaptyviai perdirbti informaciją.

• Dauguma informacijos perdirbama automatiškai, anapus sąmonės.

• Informacijos perdirbimo procesas nebūtinai būna racionalus, logiškas bei teisingas. Jis

yra funkcionalus, atitinkantis esminius organizmo siekius išlikti ir daugintis.

• Manoma, kad informacijos perdirbimo sistemą sudaro keletą susijusių kodavimo

sistemų.

• Specifinius kodavimo elementus sudaro taisyklės (prielaidos, nuostatos), kurios

„išverčia“ patyrimą į perdirbamą informaciją.

• Tiek sistema, tiek taisyklės formuojasi išmokimu.

• Psichopatologija formuojasi, kai aktyvuojama primityvi kodavimo sistema, kuri

pakeičia „normaliąsias“.

• Aktyvuota primityvi kodavimo sistema iškraipo informacijos perdirbimą.

• Taip įvyksta vadinamasis „kognityvinis poslinkis“ (cognitive shift), kuris,

formuojantis įvairiems psichiniams sutrikimams, sistemingai iškreipia interpretacijas ir

išvadas.

Kas vyksta depresijų atveju?

Pritaikius kognityvinės terapijos tezes depresijai, buvo apibrėžtas specifiškas kognityvinių

sutrikimų profilis, kuriam būdinga

• negatyvus mąstymas apie save, kitus bei ateitį;

• iškraipytas (biased) informacijos perdirbimas;

• pozityvaus mąstymo sumažėjimas;

• padidėjęs negatyvaus mąstymo apie save schemų aktyvumas bei pasiekiamumas

kognityviniuose procesuose;

• kognityvinio turinio ir proceso atitikimas disforiškai nuotaikai;



• mąstymo apie save arba savęs reprezentacijų dominavimas.

Depresijai būdingas persmelkiantis, kategoriškas, negatyvus, į save orientuotas mąstymas apie

pasaulį, ateitį bei savo asmenį. Tai vadinama kognityvinė depresijų triada. Be to, depresija sergančiam

žmogui būdinga į save orientuoto pozityvaus mąstymo stoka.

A.Beckas teigia, kad gausiais tyrimais buvo patvirtintas negatyvios kognityvinės triados

egzistavimas sergant depresija, negatyviai iškreiptas kognityvinis informacijos perdirbimas. Taip pat

pastebėti disfunkciniai įsitikinimai bei neigiamai iškreiptas informacijos interpretavimas (Beck,

2005).

Kognityvinės depresijų psichopatologijos lauką galima sąlygiškai suskirstyti į tris sritis:

kognityvinį turinį, kognityvinius procesus ir kognityvines struktūras. Kognityvinis depresijų turinys,

anot A. Becko, yra asmeniškai reikšminga netektis, kai pacientas suvokia, jog prarado „kažką esminio

svarbaus jo laimei ar ramybei“ (Beck, 2005, p.73). Toks suvokimas susijęs su iškreiptais

kognityviniais procesais. Tai reiškia, kad buvo sutrikęs informacijos pastebėjimas (dėmesys),

suvokimas, perdirbimas, interpretavimas. Sutrikęs kognityvinis procesas atvedė prie kognityvinių

klaidų, skubotų išvadų, perdėtų apibendrinimų, kurie ir suformuoja vadinamąją kognityvinę triadą.

Kognityvinius procesus iškreipė tam tikros kognityvinės struktūros, kurias išjudino stresinis įvykis

(nesėkmė), įsitikinimai ir taisyklės, kurias iškreipia aktyvuotos gilios nuostatos (struktūros). Pacientas

numano, kad bet koks svarbus sumanymas baigsis blogai, mano, kad jo trūkumai neleis jam pasiekti

svarbių tikslų (Beck, 2005). Ankstyvieji tyrimai daugiausiai nagrinėjo depresijų kognityvinio turinio

elementus. A. Beckas cituoja meta tyrimą, apėmusį 220 apžvalginių studijų, iš kurių 164 nagrinėjo

kognityvinės triados ypatumus, o kognityvinius procesus palietė tik 19 (Hollon et al., 1986 cit. pagal

Beck, 2005). Likusios 37 studijos nagrinėjo disfunkcinius įsitikinimus. Šios studijos nagrinėjo

sąmoningai suvokiamus įsitikinimus, todėl negalėtume jų rezultatų sieti su kognityvinėmis

struktūromis, nes pastarosios yra nesąmoningos. Taigi matome, kad empiriniai įrodymai paliečia

daugiausiai depresijų kognityvinį turinį. Pats A. Beckas teigė, kad kognityvinė teorija sako, jog

pirminiai kaitos mechanizmai yra žmonių įsitikinimų bei informacijos perdirbimo pokyčiai (Beck,

1991). Tyrimai irgi patvirtino, kad kognityvinio turinio, negatyvaus mąstymo pokyčiai buvo susiję ir

su kitomis terapijomis, o kognityviniai procesai keitėsi dėl kognityvinės terapijos intervencijų (Hollon

et al., 2005).

Be to, kognityvinės terapijos teorija sulaukė rimtos kritikos dėl nepakankamų ir neadekvačių

tyrimų, skirtų kognityviniams procesams, kuriuos nagrinėja kognityvinė psichologija (Segal, Dobson,

1992).



Taigi, kognityvinė psichopatologijos teorija yra svarbi sudėtinė kognityvinės terapijos dalis.

Bendrieji kognityviniai sutrikimai apima kognityvinio turinio, proceso bei struktūros reiškinius.

Atkreipėme dėmesį, kad kognityvinis depresijų turinys, skirtingai nei procesų bei struktūrų ypatumai,

yra išsamiai aprašytas bei sulaukęs plataus empirinio patvirtinimo. Skiriamos dvi tyrimų kryptys,

kurios gali pagrįsti kognicijos reikšmingumą emocijų sutrikimams. Viena kryptis - tai kognityvinių

procesų ir nuotaikų svyravimų tyrimai. Kita kryptis – tai ilgalaikių mąstymo būdų (schemų arba

struktūrų) sąsajų su stresiniu įvykiu bei depresijos pasekmėmis studijos (Williams, 1992).

Toliau pasigilinsime į kognityvinius procesus, kurie gali būti susiję su depresijomis.

Su depresija susiję kognityviniai procesai

Dėmesio iškraipos.

Pagrindinės informacijos perdirbimo prielaidos yra šios:

• informacijos perdirbimo procesas yra apribotas turima galia/pajėgumais;

• šie apribojimai neišvengiamai susiję su selektyviu kai kurių reprezentacijų perdirbimu;

• selektyvumas pasiekiamas perdirbamų reprezentacijų aktyvacija arba konkuruojančių

reprezentacijų slopinimu;

• sudėtingos kognityvinės operacijos gali būti modeliuojamos redukuojant jas į

elementarius komponentus bei etapus;

• šie etapai gali vykti nuosekliai arba lygiagrečiai;

• informacijos perdirbimo sistema yra kelių organizavimo lygių. Žemesnio perdirbimo

lygio procesus koordinuoja strateginis lygis (Williams et al., 1997).

Klinikiniai stebėjimai leistų teigti, kad depresija sergantieji:

a) labiau linkę pastebėti su jų prislėgta nuotaika susijusius dalykus, t.y. negatyvius aspektus.

b) Stresinis įvykis labiau paveikia jų vidinius svarstymus apie tai.

c) Sutrikimas padidina tokių įvykių atgaminimo dažnį.

Depresija gali įtakoti kognityvinius išteklius/pajėgumus, skiriamus užduočiai atlikti. Pajėgumai

gali sumažėti dėl svarstymų apie savo situaciją, kitaip tariant, dėl to, kad dalis pajėgumų investuojama

į užduočiai nesvarbias operacijas.

Kai depresija yra vidutinė ar kai užduoties sprendimui pakanka vidutinių pajėgumų, užduotis

atliekama be sutrikimų. Kai depresija yra sunki ar užduotis sudėtinga, depresija paveiks jos atlikimą ir



žmogus ilgiau užtruks su atsakymu. Šitaip pasireikš su depresija susijęs kognityvinis sulėtėjimas

(retardation). Tačiau tai būdinga ne visais depresijų atvejais (Williams et al., 1997).

Sveikiems tiriamiesiems antrinė, papildoma užduotis pablogino pirmosios atlikimą. Depresija

sergantys tiriamieji geriau atliko pirminę žodinę užduotį, kai papildomai dirbo su skaičiais antrinėje

užduotyje (Krames, MacDonalds, 1985). Šis paradoksalus pagerėjimas nėra vienareikšmiškai

įrodytas, bet nėra ir paneigtas. Galimas paaiškinimas būtų, kad antrinė užduotis trukdo nuolatiniams

negatyviems svarstymams, kurie veikia kaip slopinantis veiksnys ir tai atlaisvina resursus.

Emociškai sutrikusiems žmonėms ilgiau užtrunka pasakyti emocinio žodžio raidžių spalvą. Tai

vadinamas Strupo efektas, pagal reiškinio atradėją ir metodikos autorių (Stroop). Tyrimais nustatyta,

kad šis užtrukimas buvo susijęs su aktualia prislėgta nuotaika, o ne chronišku depresiniu

pažeidžiamumu (Williams et. al., 1997).

Dėmesio iškraipos/poslinkiai buvo aptikti prie įvairiausių emocinių sutrikimų.

Jų metu dominavo dėmesio į save fokusas (Gelder, 1997), kuris galėjo būti susijęs ir su

nepakankamais resursais išorinei informacijai priimti bei padidintu dėmesiu savo savijautai ir

svarstymams apie ją (Gelder, 1997).

Dėmesio iškraipymo skirtumai depresijos ir nerimo atvejais įdomūs tuo, kad atskleidžia galimus

specifinius procesus. Dėmesio iškraipa/poslinkis pasireiškia labai sparčiai, kai yra nerimas ir kai

apribota stimulo ekspozicija riboja jo įsisąmoninimą. Žymiai lėčiau šios iškraipos reiškiasi pas

depresija sergančiuosius ir tik tada, kai jiems užtenka laiko stimulo perdirbimui. Depresija sergančiųjų

dėmesys selektyviai išrinko tik tuos socialiai grėsmingus žodžius, kurie buvo vizualiai įžiūrimi, kai su

nerimo sutrikimais tiriamiesiems tas pats efektas buvo ir su maskuojamais sąmonės nepasiekiančiais

žodžiais (Mathews, MacLeod, 2005). Buvo atskirti percepcinio pastebėjimo procesai, kurie, kaip

manoma, veikia nerimo metu, ir depresijos atveju veikiantys apsvarstymai, suteikiant pirminę reikšmę

(Williams et al., 1997). Percepcinis pastebėjimas yra susijęs su dėmesio sužadinimu relevantiškiems

informacijos aspektams, o svarstymo procesai susiję su slopinimu trikdančiai medžiagai. Disforijos

būsenos tiriamieji sąlygiškai lėtai nustatydavo pozityvių žodžių emocinį valentingumą ir negatyvios

informacijos neemocionalius aspektus. Jie greitai aptikdavo negatyvių žodžių emocinį valentingumą

(Gotlib et al., 2005). Šiems dėsningumams G.J.Siegle su bendraautoriais (Siegle at al., 2002)

suformulavo „afektyvios interferencijos“ hipotezę, kai prislėgti tiriamieji kreipia dėmesį į negatyvios

informacijos emocinį turinį dėmesio kitiems stimulų aspektams sąskaita.

Selektyvus dėmesys depresijų atveju yra susijęs su pakankamai ilgai eksponuotomis nuotaiką

atitinkančiomis užuominomis. Tuomet veikia lėtesni strateginiai kognityvinės kontrolės procesai,



kurie įjungiami užslopinus pirminį jautrumą kitoms užuominoms. (Mathews, MacLeod, 2005).

Depresija sergantieji naudoja dėmesio iškraipymo strategiją slopindami kitas užuominas.

Atminties procesų iškraipos

Teigiama, kad depresijos atveju dominuoja neigiamų praeities įvykių atsiminimas (Beck, 1991).

Taip pat pastebėta, kad gali būti prislopintas ir teigiamų įvykių atsiminimas (Williams et al., 1997).

Tačiau nuo nuotaikos priklausomo išmokimo nepavyko vienareikšmiškai įrodyti, siejant su įsiminimo

ir atgaminimo iškraipomis. Depresija sergančiųjų autobiografinės atminties tyrimai atskleidė perdėtą

atgamintos informacijos bendrumą (Moore, Garland, 2003), net ir instruktuojant atgaminti konkrečią

situaciją. Tai reiškia, kad kai žmonių prašydavo prisiminti kokią nors konkrečią situaciją, jie

pateikdavo labai bendrą apibūdinimą (pvz.: „Tada, kai gyvenau su tėvais“) (Mathews, MacLeod,

2005).

Šiuolaikiniu požiūriu egzistuoja atskiros nedeklaratyvios (implicitinės) ir deklaratyvios

eksplicitinės atminties sistemos (Squire et al, 1993, cit. pagal Brewin, 1996). Taigi, atmintyje

laikomos dvejopos atskirtos žinios: gausus savo reakcijų į negatyvias situacijas nesąmoningas

perdirbimas arba netiesioginė atmintis bei situacinis žinojimas, bei daug mažesnių apimčių

sąmoningo perdirbimo dėka atsiradęs žinojimas arba tiesioginė atmintis. Tiesioginės atminties

iškraipos depresijų metu sulaukė vieningo empirinio patvirtinimo. Tai minėtas perdėtai bendras

atsiminimas autobiografinės atminties užduotyse (Williams et al, 1997). Netiesioginės atminties

iškraipos nesulaukia tokio vienareikšmiško empirinio patvirtinimo. Be to, tyrimai parodė, kad

atminties iškraipos empiriškai daug rečiau pastebimos, kai prašoma tiesiogiai atgaminti informaciją,

nei kai prašoma netiesiogiai atpažinti požymius užduotyse su užuominomis. Teigiama, kad depresijų

atvejais atminties iškraipoms svarbus yra konceptualus/ koncepcinis, o ne percepcinis negatyvios

informacijos perdirbimas. (Mathews, MacLeod, 2005).

Atminties tyrimai atskleidė koncepcinio informacijos perdirbimo arba kognityvinius „iš viršaus į

apačią“ procesus, kurie padeda pagrindus galimai schemų įtakai pirminiam informacijos perdirbimui.

Mąstymo procesų iškraipos

Svarstymai (rumination) - tai specifinės mąstymo iškraipos, būdingos nuotaikų sutrikimams. Tai

negatyvios įkyrios (intrusive) mintys apie save, kurių depresija sergantiesiems sunku atsisakyti.

Tokiems svarstymams veikiant prisimenama neigiama patirtis, gavojama apie blogos savijautos

pasekmes ir pan. Pastebėtos tokių svarstymų sąsajos su depresijų atsparumu išgijimui arba pakartotinu

susirgimu (Moore, Garland, 2003). Depresija sergančio žmogaus svarstymai gali būti susiję su



pastangomis keisti savo suvoktus trūkumus ar atgauti tai, kas buvo prarasta. S.Nolen–Hoeksema

suskirstė disforiškos nuotaikos tiriamuosius į tuos, kurie linkę atsitraukti nuo negatyvių svarstymų ir

tuos, kurie linkę įkyriai svarstyti savo savijautą ir situaciją (Nolen-Hoeksema, 1991). Pastariesiems

buvo būdinga užsitęsusi prislėgta nuotaika, ypač kai įkyrios mintys sukdavosi apie nemalonios

būsenos neigiamas pasekmes (Nolen-Hoeksema, 2000). Nemalonios įkyrios mintys gali būti

susijusios su emociniu perdirbimu (Rachman, 1980, Lang, 1979 cit. pagal Williams et al., 1997), kai

reikšmingą nemalonų įvykį bandoma perdirbti ir integruoti į turimas struktūras (schemas). Pasak

autorių, šis perdirbimas susijęs tiek su sąmoningai pasiekiamomis reprezentacijomis, tiek

nesąmoningomis reprezentacijomis. Tačiau nėra aišku, ar depresiškų tiriamųjų perdėti svarstymai yra

susiję su vengimo ar su perdėto įsitraukimo strategija (Samoilov, Goldfried, 2000), ar jie veikia kaip

dėmesį slopinantis ar kaip aktyvinantis veiksnys, ar veikia sąmoningas ar ikisąmoningas

reprezentacijas. Svarstymai panašūs į asmens kognityvinės saviterapijos veiksmus, kai mėginama

perdirbti patyrimą, bet užstringama vis tame pačiame kognityviniame procese.

Kitos mąstymo iškraipos pasireiškia tendencingu neigiamų asmeniškai reikšmingų įvykių

priežasčių aiškinimu. Depresiškas žmogus išmoksta, jog jo gyvenime pasekmės yra

nekontroliuojamos ir šis išmokimas reiškiasi per kognityvinius, motyvacinius ir emocinius

simptomus. Kai žmogus patiria minėtą bejėgiškumą, jis klausia, kodėl taip atsitiko, ir pateikia

paaiškinimus. Asmeninės nesėkmės arba praradimo paaiškinimas vidinėmis, stabiliomis ir

visuotinomis priežastimis yra susijęs su depresija (Abramson et.al., 1978, cit. pagal Abramson et al.,

1995). Šis procesas sulaukė empirinio patvirtinimo (Sweeney et al., 1986, Alloy et al., 1992, Alloy et

al., 2000, cit. pagal Robinson, Alloy, 2003) ir vėliau buvo pritaikytas išskiriant ir aprašant atskirą

depresijų rūšį – nevilties depresijas (Abramson et al., 1995). Nesėkmės aiškinimas stabiliomis,

visuotinomis priežastimis susijęs su depresiniu pažeidžiamumu. Tai reiškia, kad asmenys, linkę į tokį

aiškinimo stilių, vėliau patirdavo depresiją arba jos paūmėjimą. Kritikai sako, kad aiškinimo stiliaus

tyrimai, panaudojant savęs įvertinimo metodikas bei vertinant praeities patyrimą, negali išvengti

alternatyvių paaiškinimų. Pavyzdžiui, teigiama, kad gali būti kiti kognityviniai procesai, kaip

iškreiptos asociacijos tarp anksčiau įgytos patirties reprezentacijų, kurie iškreipia tokius aiškinimus

(Mathews, MacLeod, 2005). Naudojant tik savęs įvertinimo metodikas buvo preliminariai pastebėta,

kad stresinio įvykio svarstymų ir neigiamo aiškinimo sąveika padidino pavojų susirgti depresija

(nevilties ir didžiuoju depresijos epizodu) arba patirti ilgesnį jos epizodą (Robinson, Alloy, 2003).



Priežasčių aiškinimo stilius yra susijęs su koncepciniais strateginiais kognityviniais kontrolės

procesais. Specifinio pasikartojančio kognityvinių procesų iškraipymo negatyviai aiškinant įvykius

sąsajos su depresija reiškia, kad:

• psichologines problemas žmogui gali sukelti ne tik susiformavusios nekintamos

kognityvinės struktūros – įsitikinimai apie save ir pasaulį, bet ir susiformavę, sąlygiškai

pastovūs kognityviniais procesai – priežasčių aiškinimo stiliai;

• depresijai, lyginant su nerimo sutrikimais, labiau būdingi koncepcinių, o ne

percepcinių bendrųjų kognityvinių procesų sutrikimai.

Apibendrinimas

Kognityvinių procesų tyrimuose naudojami objektyvūs tyrimo metodai, kurie leidžia aiškiai

specifikuoti išvadas ir atmesti alternatyvius paaiškinimus bei sumažina trikdančių faktorių įtaką

rezultatams.

Sveikųjų ir sergančiųjų tiriamųjų įtraukimas į studijas leidžia pastebėti tendencijas, kurios

neatskiria sergančiųjų nuo sveikųjų pagal atskirus teorinius modelius, bet analizuoja juos pagal

bendrus žinomus principus.

Depresija sergantiems žmonėms būdingas ne tik bendras psichinių procesų prislopinimas, bet ir

specifinis dėmesio selektyvumas koncepcinio informacijos apdorojimo lygyje slopinant negatyvų

turinį neatitinkančius požymius. Kitaip tariant, žmogaus psichika filtruoja informaciją slopindama

neutralią bei pozityvią pastarosios dalį.

Depresija sergantiesiems būdingas polinkis atgaminti apibendrintą informaciją ir jiems sunku

atgaminti konkrečią situaciją bei jos detales. Pagal dvejopo reprezentavimo atmintyje sampratą,

sergant depresija iškraipomas koncepcinis arba refleksyvus perdirbimo ir atgaminimo procesas.

Depresija sergantieji linkę įkyriai svarstyti savo blogos savijautos neigiamas pasekmes. Tai

siejama su prielaida, kad depresijai, lyginant su nerimo sutrikimais, labiau būdingi koncepcinių, o ne

percepcinių kognityvinių procesų sutrikimai.

Su depresijomis susijusios kognityvinės struktūros

Schemų problemos

Specifinės tendencijos iškraipyti informaciją jos perdirbimo metu leidžia manyti, kad egzistuoja

struktūrinės tų iškraipymų priežastys. Klinikinė kognityvinės terapijos stebėjimo patirtis leido manyti,

kad egzistuoja stabilus visų kognityvinių iškraipymų ir negatyvaus turinio vidinis šaltinis. Tai - su

kognityvinėmis schemomis susiję disfunkciniai įsitikinimai.



Schemos yra sukauptų žinių sistema, kurios veikia informacijos perdirbimo procesus. Ji turi

vientisą vidinę struktūrą, kurioje saugomos prototipiškai realybę reprezentuojančios bendrybės.

Schemų struktūrą sudaro šablonai su standartinių reikšmių langeliais. Šablonai organizuoti į rinkinius

įvairioms situacijoms. Priimant informaciją ji talpinama į langelius, pagal jos elementų atitikimą

tipinėms langelių reikšmėms (Williams et al., 1997).

A. Becko kognityvinės terapijos sistemoje schemos yra labai svarbios. Už iškraipytų interpretacijų

slypi disfunkciniai įsitikinimai, kurie yra integruoti į sąlygiškai pastovias kognityvines struktūras ar

schemas. Kai šias schemas aktyvuoja išoriniai įvykiai, vaistai ar endokrininiai veiksniai, jos

iškreipia informacijos perdirbimą ir produkuoja konkretaus sutrikimo kognityvinį turinį (Beck,

1993). Svarbiausias terapijos tikslas yra neadaptyvių įsitikinimų bei schemų keitimas. A. Becko

nuomone schemos yra kritinis depresijų kilmės bei jos pablogėjimo veiksnys (Beck, 1993). Be to

schemos turi negatyvų atspalvį, ir yra orientuotos į tiriamojo asmenį (self referent). Tai reiškia, kad

schemose koduojama informacija susijusi su praradimais bei su negatyviais vidiniais asmeniniais,

pasaulio ir ateities ypatumais. Taigi schemos yra labai svarbus elementas, nes iš esmės jame sutelkti

ligos atsiradimo ir terapinio ketimo mechanizmai. Abejojama dėl propozicinių žinių, kurios sudaro

schemas ir gali būti introspektyviai aptinkamos. Manoma, kad schemose egzistuoja ir

nesąmoningos žinios, kurių žmonės negali suvokti ir aptikti (Brewin, 1996). Tai yra vadinamosios

procedūrinės, o ne deklaratyvios žinios.

Apie tai, kokios būna konkrečios neadaptyvios schemos, rašė J. E. Youngas su bendraautoriais

(Young, 1990, cit. pagal Schmidt et al., 1995). Ši teorija panaši į ne kartą mūsų darbe minėtą A. Becko

koncepciją. Vienas iš esminių skirtumų yra tas, kad J. E. Youngas detalizuoja ir konkretizuoja

neadaptyvias schemas. J. E. Youngas teigė, kad ankstyvosios neadaptyvios schemos (toliau –ANS)

išsivysto vaikystėje, kūdikiui sąveikaujant su reikšmingais asmenimis. Susiformavusios ANS

selektyviai atrenka jas patvirtinantį patyrimą ir šitaip išsiplėtoja. Vaikystėje šios schemos padeda

vaikui valdyti savo aplinką. Vėliau jos tampa neadaptyviomis ir sukelia nerimą ir/arba depresiją.

Svarbu paminėti, kad ANS yra išsisaugančios ir labai atsparios pokyčiams (Schmidt et al., 1995). J. E.

Youngas išskyrė 16 schemų, organizuotų į 6 aukštesnio lygio funkcionavimo sritis: nestabilumą ir

ryšio nutraukimą, autonomijos sutrikimą, nepageidaujamumą, ribotą savęs išreiškimą, ribotą

pasitenkinimą, ribotas galimybes (Schmidt et al., 1995).



J. E. Youngo modelis padėjo pagrindus neadaptyvių schemų operacionalizavimui ir leido kurti jų

įvertinimo instrumentus (Schemų klausimynas) (Schmidt et al., 1995). Tačiau schemų konstruktas

sulaukė ir nemažai kritikos. Nepavyko eksperimentiškai nustatyti jų priežastinį poveikį depresijų ir

kitų sutrikimų kilmei (Beidel et al., 1986). Mokslininkai nesutaria dėl to, kas yra reprezentuojama

schemose (Caspar et al., 1992), kaip jos veikia selektyvų informacijos priėmimą. Vieni autoriai mini,

kad pagrindinė su depresija susijusi schema – tai žemas savęs vertinimas (Brown ir Harris, 1978, cit.

pagal Williams, 1992), arba reiklumas (DiGiuseppe, 1996 cit. pagal Szentagotai et al., 2005, David et

al., 2005). Dar teigiama, kad svarbios yra schemos, apimančios neigiamus aplinkos vertinimus bei

praradimus (Beck, 1993), gyvenimo įvykių aiškinimo stilių (Peterson et al.1995), bei emocinės

schemos (Samoilov, Goldfried, 2000). Tvirtinama, kad depresiją skatina ne viena schema, o jų

sistemos (Robins, Hayes, 1993). Mėginama klasifikuoti bei apjungti schemas į vientisą sistemą.

Keliamos hipotezės apie schemų heterarchiją (heterarchy) (Mahoney, 1985; Guidano, Liotti, 1985)

arba koaliciją, kur visos schemos yra vienodai reikšmingos. Dar kiti autoriai schemas diferencijuoja į

esmines šerdines (core) ir periferines (Mahoney, 1985; Guidano, Liotti, 1985; Robins,Hayes, 1993)

teigdami, kad pirmąsias yra sunku, beveik neįmanoma paveikti, o periferinės schemos gali būti

koreguojamos. Empiriniai duomenys, gauti siekiant nustatyti, kuri iš hipotezių reali, yra gana

prieštaringi (Caspar et al., 1992). Kitas schemų ir depresijų ryšio aiškinimas skelbia, kad į depresiją

linkę žmonės arba turi didesnę žinių apie netektis ir pavojus bazę, arba ši bazė yra lengviau

pasiekiama. Kol kas nė vienas iš šių teiginių nebuvo įrodytas (Williams et al., 1997).

Aš/savasties schemų ypatumai

Depresiniams sutrikimams svarbiausios yra žinios apie save. Įsitikinimai, schemos apie pasaulį

bei ateitį yra reikšmingos sutrikimams tiek, kiek paliečia asmens santykį su aplinka. Mokslininkų

vartojami terminai: schema apie save (self-schema) arba žinios apie save. Žinios apie save – tai

bendra informacija apie save, apimanti, bet neapsiribojanti semantiniu ir epizodiniu reprezentavimu

(Brewin, 1996). Savasties schema yra organizuota ankstesnė individo patirtis (Ingram et al., 1998, cit.

pagal Beevers, 2005), susijusi su semantiniu reprezentavimu. Sociotropijos, autonomijos bei nevilties

depresijų modeliai, kuriuos išsamiau pakomentuosime toliau, remiasi prielaida apie nesėkmės

bevertiškumo, bei savo elgesio atribucijos reprezentaciją savasties schemose. Yra abejojančių, ar

naudinga ir pagrįsta apsiriboti vienetine savasties schemos sąvoka. Siūloma nagrinėti platesnes žinias

apie save, kurios yra ne vienas, bet keletas savasties modelių. Tokios žinios gali būti atrenkamos ir

organizuojamos pagal susiklosčiusią situaciją (Williams et al, 1997). Koduojant bei perdirbant,



atgaminant bei pertvarkant informaciją, savasis aš yra vienas svarbiausių atskaitos taškų. Vadinasi, šie

kognityviniai procesai priklauso nuo to, kiek vieningos gerai organizuotos yra žinios apie save.

Nuotaikų kaita gali būti susijusi tiek su semantinės, bendros informacijos apie save įtaka, tiek su

konkrečia epizodine savęs reprezentacijos veikla (Brewin, 1996). Neatitikimai tarp kelių savasties

schemų ar modelių gali būti susiję su depresija (Higgins et al, 1985, cit. pagal Brewin, 1996). Svarbus

yra ne tik žinių organizuotumo lygis. Lyginant su sveikaisiais, depresija sergantiems žmonėms

būdingos labiau struktūruotos negatyvios žinios apie save (Williams et al., 1997).

Taigi, yra du požiūriai, aiškinantys žinių apie save sąsajas su depresija. Vieni autoriai laikosi

bendros nekintamos negatyvios savasties schemos prielaidos. Ši stabili, neskaidoma struktūra veikia

kitus informacijos apdorojimo procesus ir elgesio, motyvacijos, emocinius pokyčius, susergant

depresija. Kiti teigia, kad egzistuoja bendra žinių apie save bazė, kurioje yra skirtingi savasties

modeliai bei specifiniai tų žinių aktualizavimo, organizavimo būdai. Kaip tik šie negatyvūs

dėsningumai ir lemia tolimesnius kognityvinius bei emocinius sutrikimus.

Apibendrinimas

Bendroji schemų teorijos kritika yra keleriopa.

Schemų nekintamumo kritika. Nekintamumas kelia abejonių dėl nuolat vykstančių išmokimo

procesų. Galime teigti tik sąlygišką ir diferencijuotą nekintamumą. Kai kurios schemos keičiasi šiek

tiek mažiau.

Schemų turinio pasiekiamumo kritika. To, kas yra schemoje ir kaip ji organizuojama, pats žmogus

nesuvokia. Todėl savęs vertinimo metodikos, pvz., tokios, kaip naudojama disfunkciškų įsitikinimų

skalė (Dysfunctional Attitude Scale) netinka pačiam žmogui nesuvokiamų schemų įvertinimui.

Mokslininkams abejonių kelia pačiam žmogui nesuvokiamų schemų keitimas sąmoningo įtikinėjimo

būdu (Brewin, 1996).

Schemų latentiškumo kritika. Latentiškų schemų hipotezė neleidžia jos paneigti. Ji nėra

paneigiama ir tradiciškai moksliškai nepatikrinama (Stiles et al., 1988). Neaišku, kaip išmatuoti

latentišką, bet neaktyvuotą schemą (Stiles et al., 1988).



Schemų kaip depresinio pažeidžiamumo kritika. Teorinis pažeidžiamumo modelis neleidžia

formuluoti patikrinamas hipotezes. Toliau ir aptarsime kai kurias pagrindines depresinio

pažeidžiamumo problemas

Depresinio pažeidžiamumo kognityvinių veiksnių problema

Kognityvinis asmenybės modelis: įrodymo problema

Tam tikri įsitikinimai sukelia depresinį pažeidžiamumą. Pažeidžiamumą sukeliantys veiksniai

skirstomi pagal orientaciją į savarankiškus pasiekimus arba autonomija ir orientaciją į gerus

tarpasmeninius santykius arba sociotropija (Beck, 2005).

Tyrinėtojai, apibendrindami tris psichodinaminių tyrimų kryptis (Arieti, Bemporad, 1980; Blatt,

1974; Blatt, Zuroff, 1992; Bowlby, 1980; cit. pagal Abramson et al., 1997) bei kognityvinę–elgesio

perspektyvą (Beck, 1983; Robins, 1995) pasiūlė du skirtingus teoriškai pagrįstus asmenybės tipus –

priklausomybės sociotropijos depresiją ir savikritiškumo autonomijos depresiją. Sociotropinė

depresija kyla žmonėms, kuriems itin svarbūs tarpasmeniniai ryšiai. Atstūmimas ar tarpasmeninių

santykių žlugimas yra ligą iššaukiantis stresorius. Autonominė savikritiška depresija kyla tiems

individams, kuriems savęs įtvirtinimas, asmeninių tikslų siekimas ir nepriklausomybė yra itin

reikšmingi. Tokie žmonės puola į depresiją, kai jiems nepavyksta siekti savo tikslų, jie atsilieka nuo

kitų žmonių (Abramson et al., 1997). A. Becko ir S. Blatt, atstovaujančios psichoanalitinę teoriją,

požiūriai į autonominę ir savikritiškumo depresiją išsiskyrė. A. Beckas teigia, kad tokio tipo žmogui

pražūtinga yra pati nesėkmė, o ne kitų žmonių grįžtamasis ryšys. S. Blatt ir bendraautoriai vis dėlto

mano, kad reikšmingų artimų žmonių atsiliepimai yra svarbūs savikritiškiems žmonėms, sumažinant

depresiją sukeliantį stresoriaus poveikį (Abramson et al., 1997).

Sociotropija ir autonomija tebėra nepatvirtintos empiriškai (Beck, 2005). Teigiama, kad

sociotropiją sudaro bent keletas sudėtinių faktorių, jautrumas kitų reakcijoms (kitų kritikos ir

atmetimo baimė) bei priklausomybė (priklausomybės/priklausymo preferencija), kurie koreliavo su

depresija. Autonomijai taip pat būdingi keli faktoriai. Vienas iš jų yra kontrolės arba jautrumo kitų

kontrolei veiksnys, susijęs su depresija (Sato, 2003, Bieling et al., 2000). Panašu, kad sociotropija ir

autonomija yra susijusios asmenybės dimensijos ir sunku atskirti stresinio įvykio poveikį vieniems ir

kitiems. Be to, pastebėta, kad autonomiškiems žmonėms net ir neigiamas socialinis įvykis,

pavyzdžiui, kritika iššaukia depresiją (Bieling et al., 2000).

Kita svarbi kognityvinė asmenybinė depresijų teorija - tai nevilties depresija. Tai negatyvus

priežasčių, pasekmių ir asmeniškų savybių aiškinimo stilius. Šis aiškinimas lydi neigiamus gyvenimo



įvykius ir sukelia depresijas (Abramson et al, 1989). Nepaisant gausybės tyrimų, ši teorija nesulaukia

vienareikšmiškų patvirtinimų (Lewinsohn et al., 2001). Patvirtinimų sulaukia prielaida, kad negatyvus

bendras aiškinimo stilius yra susijęs su depresiniu pažeidžiamumu. Tam naudojamos objektyvios

kognityvinių funkcijų įvertinimo metodikos, taikomi prospektiniai ilgalaikiai tyrimai.

Abi asmenybinės teorijos apeliuoja į skirtingus kognityvinius ypatumus. Sociotropija ir

autonomija - tai specifinės struktūros, galbūt schemos, kuriose užkoduota informacija apie santykius

su kitais žmonėmis ir apie asmenines sėkmes ir nesėkmes. Nevilties depresija su ypatingu aiškinimo

stiliumi - tai specifinės kognityvinių procesų iškraipos.

Šios paralelinės teorijos atspindi dvi tendencijas kognityvinėje psichopatologijų teorijoje:

išskiriamos pastovios struktūros arba pastovūs procesai.

Kognityvinė sociotropijos bei autonomijos teorija nėra empiriškai patvirtinta. Sekdami šia teorija

autoriai mėgina aiškiau apibrėžti specifines kognityvines struktūras ir nustatyti jų sąsajas su

depresiniais sutrikimais.

Depresinio pažeidžiamumo kognityvinių ypatumų problema

Kognityvinė asmenybinė depresijų samprata yra siejama su kognityviniu pažeidžiamumo

modeliu. Kognityvinei asmenybinei sistemai susidūrus su stipriu stresiniu įvykiu prasideda depresija.

Asmuo, kuriam būdinga sociotropinė, autonominė ar bendro negatyvaus aiškinimo stiliaus

asmenybinė sankloda patyręs atitinkamai nusivylimą santykiuose, nesėkmę arba tiesiog neigiamą

įvykį, išgyvena depresiją. Pats depresijos aktyvavimo mechanizmas yra daug sudėtingesnis. Autoriai

numato, kad prie to prisideda daugiau veiksnių, kaip, pavyzdžiui, socialinė parama, kognityvinių

procesų iškraipos, negatyvios nuotaikos įtaka (Williams, 1992; Williams et al., 1997). A. Beckas ir

kiti autoriai teigia, kad kognicijai negalima priskirti priežastinės funkcijos. Ji yra svarbi įvairių

sutrikimus sukeliančių faktorių sudėtinė dalis (Ellis, 1993). Minėtas pažeidžiamų veiksnių

aktyvavimas gali būti apibūdinamas, kaip reikšmingas sudėtinis depresijų tapsmo ir eigos veiksnys,

bet ne priežastis (Beck, 1991).

Kognityviniai skirtumai dėl ankstyvoje vaikystėje susiformavusių disfunkciškų schemų nulemia,

kad vieni asmenys suserga depresija, o kiti ne. T. C. Stiles ir K.G. Gotestamas (Stiles, Gotestam,

1988) iškėlė tris skirtingas kognityvinio pažeidžiamumo hipotezes:

1. Schemos pažeidžiamumo hipotezė, kuri remiasi prielaida apie schemų pastovumą.

Pagal neadaptyvią schemą galima prognozuoti būsimą sutrikimą. Egzistuoja tam tikras

kognityvinis stilius, kuris išreiškia tą schemą ir yra patogeniškas.



2. Schemos-įvykio pažeidžiamumo hipotezė. Ji remiasi prielaida, kad schemos

aktyvavimui reikia specifinių stimulų kaip paleidžiančiojo faktoriaus.

3. Diferencinio aktyvavimo hipotezė – prislėgta nuotaika padidina tam tikrų (negatyvių)

ir sumažina kitų (pozityvių) kognicijų pasiekiamumą (Stiles, Gotestam, 1988).

Šios hipotezės parodo kognityvinio pažeidžiamumo sampratos raidą. Iš pradžių postuluojama

vidinė kognityvinė schema, kaip pažeidžiamumo veiksnys. Toliau pristatoma schemos ir įvykio

sąveika, kuri gali sukelti depresiją. Po to jau pabrėžiama ne tik ši sąveika, bet ir pradinis nuotaikos

pablogėjimas, kuris aktualizuoja šią sąveiką. Iš esmės pažeidžiamumo procesas skaidomas į du

susijusius procesus:

a) prisirpimą arba aktyvaciją. Aktuali minčių, atsiminimų bei vaizdinių kaita sukelia nuotaikų

kaitas.

b) pažeidžiamumą. Ilgalaikiškesnis mąstymo stilius (atribucijos, selektyvaus abstrahavimo

tendencija) susiformuoja iki stresinio įvykio ir sukuria prielaidas depresijai po stresinio įvykio

(Williams, 1992).

Aktyvacija aiškinama dvejopai. Vieni mokslininkai teigia, kad joje veikia stimulas ir schema. Z.

V. Segalas ir R.E. Ingramas (1994) diferencijavo du skirtingus tokios aktyvacijos kelius:

1) Stimulas atitinka egzistuojančių negatyvių schemų turinį. Schema aktyvuojama tiesiogiai, kai

stimulas atitinka asmeniui svarbius dalykus, nes stimulo informacija panaši į tą medžiagą, kuri

saugoma schemose. Šio stimulo energijos turi užtekti slenkstiniam schemos aktyvacijos lygiui

pasiekti.

2) Netiesiogiai schema aktyvuojama dėl jos sąsajų su kitomis daug aktyvesnėmis schemomis.

Sąsajos tarp schemų galimos dėl panašaus turinio. Jei ryšys su aktyvia schema yra pakankamai

stiprus, „rami“ schema gali būti aktyvuota (Scher et al., 2005).

Kiti autoriai teigė, kad kognityvinių procesų kaita lemia nuotaikų pasikeitimus (Williams, 1992,

Williams et al., 1997). Hipotezė apie prisirpimą arba nuotaikų aktyvaciją, susijusią su kognityvinių

procesų iškraipomis sulaukė rimto kritinio išbandymo (Williams, 1992, Williams et al., 1997,

Mathews, MacLeod, 2005). Teigiama, kad preferenciją konkretiems stimulams galima suformuoti

juos pakartojant. Pakanka netgi trumpos ekspozicijos, kai žmogus stimulo net nepastebi. Po to



stebima tokio stimulo preferencija lyginant su kitais stimulais (Zajonc, 2001). Tai, anot autorių, įrodo,

kad yra emocinių procesų, kurie nepriklauso nuo kognityvinių procesų. Mokslinė diskusija (Zajonc,

1980, Lazarus, 1999, abu cit. pagal Roald, 2004; Zajonc, 2001) atskleidė, kad kognityviniai procesai

nevienodai suprantami. Vieni tyrinėtojai teigė, kad egzistuoja nesąmoningi ar ikisąmoniniai

kognityviniai procesai, kurie susiję su emocijomis (Lazarus, 1991). Kitų nuomone, nesąmoningi

procesai nėra kognityviniai (Zajonc, 2001). Taigi, kognityvinių veiksnių sąsajos su emocijomis

nagrinėjamos arba statišku „mygtuko“ principu, kai stimulas aktyvuoja emocijas sukeliančią schemą,

arba dinaminiu principu, kai kognityviniai procesai glaudžiai susiję su emociniais.

Streso–diatezės pažeidžiamumo empiriniai tyrimai atliekami keliomis kryptimis. Viena kryptis –

kai, panaudojant eksperimentinius kognityvinių procesų pažinimo metodus, kuriamos metodikos bei

tyrimo schemos, siekiant patikrinti kognityvinių procesų įtaką emocijoms ir jų sutrikimams

(Mathews, MacLeod, 2005).

Kita kryptis - tai tyrimai, nustatinėjantys kognityvinės terapijos efektyvumą ne tik išgydant, bet ir

profilaktiškai „paskiepijant“ nuo pablogėjimų ar pakartotinų susirgimų (Moore, Garland, 2003, Scher

et al., 2005; Hollon et al., 2005).

Trečia kryptis orientuojasi į depresijos bei kognityvinių procesų tarpusavio ryšius. Teigiama, kad

emocijos reikšmingai įtakoja kognityvinių procesų iškraipymus (Teasdale, 1997, Williams et al.,

1997), disfunkciškų nuostatų aktyvaciją (Miranda, Persons, 1988, cit.pagal Fresco et al., 2006). Taip

pat tvirtinama, kad kognityvinių procesų korekcija nutraukia ydingą patogenišką ryšį tarp negatyvios

nuotaikos ir kognicijos (Beevers, Miller, 2005, Segal et al., 2002).

Šiuo metu skiriamos bent trys kognityvinio depresinio pažeidžiamumo pažinimo kryptys:

1) depresinis pažeidžiamumas, susijęs su kognityviniu reagavimu (Scher at al., 2005),

2) kognityvinės rizikos (specifinis priežasčių aiškinimo stilius ) ( Alloy et al., 1992, Alloy et

al., 2000; cit. pagal Mathews, MacLeod, 2005);

3) autonomijos bei sociotropijos (savikritiškumo ar priklausomybės) kryptis (Beck et al,

1983, Clark et al., 1992).



Kognityvinio reagavimo paskatintas depresinis pažeidžiamumas sulaukia empirinio patvirtinimo

(Scher et al., 2005). Kognityvinė rizika susijusi su negatyviu priežasčių aiškinimo stiliumi sulaukia

nemažai patvirtinančių įrodymų prospektiniuose ilgalaikiuose tyrimuose (Alloy et al., 2000; cit. pagal

Mathews, MacLeod, 2005). Autonomijos bei sociotropijos diatezės pažeidžiamumas nėra pagrįstas

empiriškai (Beck, 2005).

Svarbiausi pastebėjimai apie kognityvinio depresinio pažeidžiamumo sampratą:

• Yra ne vienas, bet keletas pažeidžiamumo procesų. Jie veikia vienas kitą.

• Aktyvuojantis veiksnys yra ne tik išorėje, bet ir viduje.

• Kognityvinės struktūros iškraipo kognityvinius procesus, bet neaišku ar jos veikia

emocinius procesus.

• Kognityviniai procesų iškraipos pastebimos anksčiau už emocinius sutrikimus (Mathews,

MacLeod, 2005).

• Tyrimuose vis dažniau panaudojamos objektyvios kognityvinių procesų tyrimo metodikos.

• Depresogeniškas pažeidžiamumas sukelia skirtingas pasekmes: susirgimą depresija

(pradžią), paūmėjimą (eigą), pakartotinį susirgimą.

• Kognityvinės terapijos veiksmingumo tyrimai nepagrindė kognityvinio depresijų

pažeidžiamumo prielaidų.

• Paminėtume šias kognityvinio depresinio pažeidžiamumo problemas:

Tyrinėjimuose nėra vieningos nuomonės, kaip kognityviniai procesai sukelia

emocinius pokyčius. Kaip paaiškinti išmokimo efektą, kai patirtas, bet sąmoningai

nesuvoktas stimulas tiriamajam yra mielesnis nei kiti (Zajonc, 2001)? Be to, neaišku,

ar kognityviniai procesai ir struktūros gali būti emocinių sutrikimų priežastimi. Vieni

teigia, kad kognicija yra vienas iš daugelio veiksnių (Beck, 1991, Ellis, 1993), kiti

įrodinėja kognicijų priežastingumą depresiniams sutrikimams (Scher et al., 2005).

Teigiamas ir priešingas ryšys, emocijų sukeltos kognityvinių procesų iškraipos (Segal

et al., 2002)© V.Keturakis 2007. Ištrauka iš disertacijos: Kognityvinis stilius ir depresija: kognityvinių depresijos pažeidžiamumo veiksnių analizė% 18


Nediferencijuojami išorinis ir vidinis stresiniai įvykiai. Buvo įrodyta, kad vidinė

būsena yra labai stiprus dirgiklis, kuris įtakoja kognityvinius savęs suvokimo, savo

minčių kontroliavimo procesus (Segal et al., 2002)

Nesutariama, kaip bus nustatyta, kad žmogui jau būdingas kognityvinis depresinis

pažeidžiamumas. Teigiama, kad minėtas pažeidžiamumas yra sudėtinga

daugiafaktorinė kognityvinių veiksnių visuma ir yra būdinga visiems žmonėms. Šios

visumos – kognityvinio profilio - depresogeniškas poveikis pasireiškia, kai jis pasiekia

kritinį lygį. Vadinasi, kognityvinis pažeidžiamumas yra taškas kognityvinio veiksnio

reikšmių skalėje (Gibb et al., 2005). Tai reiškia, kad gali būti netiesinis ryšis tarp

patogeniško veiksnio ir ligos. Be to, nepakanka kategorizuoti - vertinti, kad

patogeniškas kognityvinis požymis yra arba jo nėra - norint prognozuoti ligos

atsiradimą ar paūmėjimą.

Reikšmingai prasiplėtus žinioms apie kognityvinius procesus bei struktūras, statiškų, nekintamų

schemų pažeidžiamumo modelis riboja kognityvinių ypatumų tyrinėjimo galimybes. Vienas

svarbiausių jo apribojimų - santykinai nediferencijuotas kognityvinės sistemos numanymas ir

empirinių patvirtinimų stoka. Ne vienas autorius kelia prielaidas apie kelių paralelinių sistemų,

reprezentacijų bei valdymo procesų funkcionavimą kognityviniame lauke (Brewin, 1996; Williams et

al, 1997); (Schneider, Shiffrin, 1977, Hasher, Zacks, 1979, Baddeley, 1982 visi cit. pagal Williams et

al., 1997). Tiesa, reikia paminėti, kad dvejopo kodavimo perdirbimo požiūris sulaukia ir kritikos

(Holender, Duscherer, 2004). Ką reiškia kelios kognityvinės sistemos emocinių sutrikimų pažinimui?

Atsakymo į šį klausimą paieškosime pristatydami kelias diferencijuotų kognityvinių sistemų teorijas.

Diferencijuotos kognityvinės sistemos modeliai

Įvadas

Kognityvinių procesų tyrimų metu sukaupta medžiaga bei nepakankamas šios medžiagos

integravimas į ankstesnius kognityvinės terapijos modelius stimuliavo naujų modelių atsiradimą

(Power, Dagleigh, 1997, Nolen-Hoeksema, 1991; cit. pagal Mathews, MacLeod, 2005). Toliau

pristatysime du modelius, kurie sėkmingai integruoja su depresija susijusius kognityvinių procesų

dėsningumus. Šie modeliai buvo pasirinkti todėl, kad jie yra talpūs, tinkantys ne tik depresijos, bet

ir kitų sutrikimų kognityvinių procesų ypatumams paaiškinti.



Sąveikaujančių kognityvinių posistemių afektinių sutrikimų modelis

J. D. Teasdale teigia, kad nei kognicijų pirmumas prieš emocijas, nei reciprokiškas arba

abipusiškai veikiantis kognicijų ir emocijų santykis nėra pakankami, siekiant paaiškinti sudėtingus

ryšius realybėje. P. J. Barnardo pradėtas ir vėliau J. D. Teasdale papildytas modelis yra vadinamas

sąveikaujančiomis kognityvinėmis posistemėmis (Interacting Cognitive Subsystems) (Teasdale,

Barnard, 1995) arba diferenciniu aktyvavimu. Šio modelio prielaida yra ta, kad žmoguje veikia

keletą kognityvinių-afektinių sistemų, tyrinėtojų vadinamų posistemėmis arba autonominėmis

psichikomis (mind-in-place). Ši sistema taip pat pripažįsta, jog egzistuoja skirtingi psichiniai kodai:

specifinis (propozicinis) ir holistinis (implicitinis arba netiesioginis). Holistinis kodas sudaro

aukštesnio lygio prasmes arba schematinius psichinius modelius. Specifiniai kodai transformuoja

informaciją iš vienos sistemos į kitą. Kiekviena kodų sistema atmintyje turi atskirą saugyklą.

Aukštesnio lygio kodavimo sistema susijusi su emocijų produkavimu. Tam tikra posistemių

sąveikos forma, arba modelis, apdoroja giminingo turinio medžiagą ir yra autonominis protas.

Žmogaus elgesį ir savijautą lemia dominuojantis autonominis protas. Depresijos atveju

depresogeniško autonominio proto nepakeičia kitas protas ir žmogus „užstringa“. Kaip vyksta ši

fiksacija? Aukštesnio lygio reikšminė struktūra, kuri generuoja emocijas (taip pat ir depresinio

pobūdžio emocijas), turi būti nuolatos sintezuojama iš naujo. Tai vyksta keliais būdais:

1. Minėta aukštesnio lygio struktūra sukuria jau konkrečias neigiamas reikšmes

(neigiami ateities lūkesčiai, neigiamas tarpasmeninių santykių vertinimas ir pan.). Šios reikšmės

savo ruožtu prisideda prie pakartotino aukštesnio lygio reikšminės struktūros regeneravimo. Tai

galima vadinti negatyvios kognicijos grįžtamuoju ryšiu.

2. Depresogeniškas schematinis modelis sukuria kitą grįžtamuoju ryšiu paremtą šaltinį.

Depresiški išgyvenimai sukelia atitinkamus kūno pojūčius, kurie priimami kaip nauja

informacija. Vėl sukuriamas aukštesnio lygio depresiškas schematiškas modelis.

3. Dominuojantis kognityvinis modelis suformuoja „kognityvinį imperializmą“ –

tendenciją bendroje psichikoje riboti informacijos apdorojimų išteklius bei prioretizuoti

pasiekiamą informaciją. Kitaip tariant, žmoguje yra ribotos galimybės generuoti ir regeneruoti

posistemes per laiko vienetą. Nustatydamas prioritetus, modelis nukreipia visus išteklius savo

paties regeneravimui. Vėliau tų išteklių gali pritrūkti. Sutrikimų atveju jų ir pritrūksta. Todėl

nebesukuriami kiti informacijos apdorojimo modeliai (Teasdale, 1997).

Taigi, kognityvinėje erdvėje yra kelios posistemės. Viena iš jų tiesiogiai siejasi su emocijomis ir

kontroliuoja kitas sistemas. Depresijos problema - tai ne tiek negatyvūs išgyvenimai, kiek © V.Keturakis 2007. Ištrauka iš disertacijos: Kognityvinis stilius ir depresija: kognityvinių depresijos pažeidžiamumo veiksnių analizė% 20


„užstrigimais“ juose. Užstringama, nes dominuojanti kognityvinė posistemė įtakoja kitas percepcines

bei kognityvines posistemes, iškraipo jų procesus ir taip save regeneruoja.

Depresijos dvejopų kognityvinių procesų modelis

J. M. G. Williamsas ir bendraautoriai (Williams et al., 1997) teigė, kad egzistuoja nesąmoningi ir

sąmoningi kognityviniai procesai. Automatiniai procesai veikia nesąmoningai, lygiagrečiai, nėra

ribojami kognityvinių išteklių. Strateginės kontrolės procesai yra sąmoningi ir nuoseklūs, ribojami

kognityvinių išteklių. Koduojant ir atgaminant informaciją veikia pasyvus automatinis ir aktyvus

strateginis aspektai. Pasyviame, automatiškame procese vykstančios informacijos iškraipos nebūtinai

pasireiškia ir kitame informacijos perdirbimo procese. Esant ikisąmoningam dėmesiui, kai

informacija tik pradedama priiminėti, iš karto vyksta afektinio valentingumo vertinimas. Po to

pasirenkami tolimesnio priėmimo ir kodavimo prioritetai ir kognityviniai resursai nukreipiami arba į

stimulo šaltinį, arba nuo jo. Šitaip neaiškus, nevienareikšmiškas stimulas yra paverčiamas į

suprantamą ir afektinę prasmę turinčius dalykus. Strateginėje kodavimo (tikslinimo) stadijoje toliau

nustatomi informacijos tarpusavio ryšiai, patikslinamas afektinis valentingumas ir atitinkamai

skiriami arba ribojami kognityviniai resursai. Papildomi resursai leidžia gerai detalizuoti informaciją

ir išsaugoti ją atmintyje kartu su pagrindiniu dalyku. Vėliau tos detalės veikia kaip užuominos

atgaminimo/atkūrimo procesuose. Depresijos metu, kai dominuoja negatyvus afektas, pvz., liūdesys,

informacija yra suvokiama su negatyviu afektiniu valentingumu ir tolimesni pirminiai procesai

iškraipomi dėl apribotų resursų. Tolimesnis jos kodavimas nustatant tarpusavio ryšius vyksta

pasitelkiant ribotus kognityvinius išteklius. Kognityvinių išteklių ribojimas sudaro prielaidas

kognityvinių procesų iškraipoms ir tendencingam, neigiamą emociją atitinkančiam informacijos

apdorojimui. Tyrinėtojai skiria emociją kaip laikiną būseną ir kaip pastovų bruožą. Laikina būsena

tendencingai koreguoja kognityvinius sprendimo mechanizmus, kurių rezultatu tampa negatyvi

išvada. Gali būti, kad minėtus mechanizmus atstoja išmokti asociaciniai ryšiai: informacijos vienetui

priskiriama praradimo ar netekties „žymė“ (etiketė) pagal lygiagretaus skirstomojo perdirbimo

(Paralel distributing processing (PDP)) teoriją (Cohen et al., 1990, cit. pagal Williams et al., 1997).

Pastovus bruožas - tai nuolatinė tendencija reaguoti į suaktyvėjusią emocijos reprezentaciją. Depresijų

atveju tai tendencija reaguoti į suaktyvėjusią grėsmės reprezentaciją kognityvinio tikslinimo

(elaboration) metu, nukreipiant daugiau išteklių link neigiamos informacijos. Tokiems žmonėms

negatyvios sąvokos visada bus daug tiksliau koduojamos. Depresijos apimtas žmogus gali nerodyti

jokių psichopatologijos ženklų, jei emocinis sutrikimas yra nedidelis ir laikinas. Jei tik šis sutrikimas

didėja, kognityviniai ištekliai nukreipiami link neigiamos informacijos. Šitaip didėja tikimybė, kad © V.Keturakis 2007. Ištrauka iš disertacijos: Kognityvinis stilius ir depresija: kognityvinių depresijos pažeidžiamumo veiksnių analizė% 21


žmonės psichopatologiškiau reaguos į santykinai nedidelius nuotaikos susvyravimus ir emocinis

sutrikimas užsitęs ilgiau.

Taigi, J. M. G. Williamsas ir bendraautoriai pabrėžia kelių kognityvinių procesų bei kodavimo

sistemų svarbą emociniams sutrikimams. Depresijai būdingos kognityvinio tikslinimo strateginių

procesų iškraipos, selektyvus kognityvinių resursų nukreipimas į negatyvias emocines reprezentacijas

ir pirminiai asociatyvūs (išmokti arba biologiškai determinuoti) ryšiai tarp konkrečių stimulų ir

negatyvių emocinių etikečių. Depresinis pažeidžiamumas yra emocinės būsenos išprovokuotas ir

ankstyvojo išmokimo sąlygotas kognityvinis sutrikimas, sukeliantis ilgalaikiškesnį emocinį sutrikimą.

Diferencijuotos kognityvinės sistemos modelių apibendrinimas

Abu modeliai aiškina bendruosius emocinius ir kognityvinius procesus priimant ir perdirbant

informaciją. Jie akcentuoja depresinių sutrikimų atsparumą (persistence) ir jį įtakojančius

kognityvinius procesus. Nagrinėjant depresinį pažeidžiamumą, klausimą, kaip susergama depresija,

keičia klausimas, kaip nepasveikstama nuo depresijos.

Kelių lygių kognityvinių procesų analizė, išskiriant kognityvinius kontroliuojančius procesus,

leidžia modeliuoti intervencijos priemones, keičiančias šiuos valdančius procesus.

Pažymėtina, kad bendrasis depresijų kognityvinis modelis pasipildė įrodymais, jog depresijai

būdingas ne pirminis negatyviai tendencingas informacijos priėmimas, bet ir antrinis, negatyviai

tendencingas kodavimas ir tikslinimas. Tai leido atskirti kognityvinius depresijų ir nerimo ypatumus.

Viename iš modelių pateikta hipotezė apie pastovią tendenciją daugiau kognityvinių išteklių

nukreipti link negatyvios reprezentacijos kelia klausimą, su kokiomis kitomis pastoviomis

kognityvinėmis tendencijomis yra susijusi depresija ir ypač jos užsitęsimas. Tai gali būti specifiniai

kognityvinių procesų stiliai, tokie kaip atminties iškraipos, su savimi susietos atribucijos. Tolimesnės

polinkių į emocinius sutrikimus studijos galėtų tikslinti kognityvinius jų profilius (Mathews,

MacLeod, 2005).

Kognityvinės depresijų psichopatologijos sampratos apibendrinimas

Kognityvinė asmenybės ir depresijų psichopatologijos teorija yra svarbi sudėtinė kognityvinės

depresijų terapijos dalis.



Kognityvinis depresijų turinys, kitaip nei procesų bei struktūrų ypatumai, yra išsamiai aprašytas

bei sulaukęs plataus empirinio patvirtinimo.

Kognityvinių procesų tyrimuose naudojami objektyvūs tyrimo metodai leidžia aiškiai specifikuoti

išvadas ir atmesti alternatyvius paaiškinimus bei sumažina trikdančių faktorių įtaką rezultatams.

Depresijų kognityvinis modelis pasipildė įrodymais, jog depresijai būdingas negatyviai

tendencingas antras informacijos perdirbimo etapas – jos kodavimas ir tikslinimas:

• Depresijų metu būdingas dėmesio selektyvumas koncepcinio informacijos apdorojimo

lygyje - slopinami negatyvų turinį neatitinkantys požymiai.

• Depresija sergantiesiems būdingas polinkis atgaminti apibendrintą informaciją ir jiems

sunku atgaminti konkrečią situaciją bei jos detales. Pagal dvejopo reprezentavimo

atmintyje sampratą, sergant depresija iškraipomas koncepcinis informacijos perdirbimo ir

atgaminimo procesas.

• Depresija sergantieji linkę įkyriai svarstyti savo blogos savijautos neigiamas pasekmes.

Tai siejama su prielaida, kad depresijai, lyginant su nerimo sutrikimais, labiau būdingi

koncepcinių, o ne percepcinių bendrųjų kognityvinių procesų sutrikimai.

Kognityvinių schemų iškraipų, susijusių su depresija, analizė parodė, kad:

• Negatyvus bendras aiškinimo stilius yra susijęs su depresiniu pažeidžiamumu.

• Prielaidos apie sociotropiją bei autonomiją kaip depresinio pažeidžiamumo schemas nėra

vienareikšmiškai patvirtintos.

Ilgalaikių mąstymo būdų (schemų arba struktūrų) sąsajų su stresiniu įvykiu bei depresija analizė

atskleidė, kad, reikšmingai prasiplėtus žinioms apie kognityvinius procesus bei struktūras, statiškų,

nekintamų schemų pažeidžiamumo modelis riboja kognityvinių ypatumų tyrinėjimo galimybes.

Vienas svarbiausių jo apribojimų - santykinai nediferencijuotas kognityvinės sistemos numanymas ir

empirinių patvirtinimų stoka.

Kognityvinių schemų tyrimus pakeitė kognityvinio pažeidžiamumo depresija studijos, kuriose

buvo atskleista, kad:

• Yra ne vienas, bet keletas pažeidžiamumo procesų. Jie veikia vienas kitą.

• Aktyvuojantis veiksnys yra ne tik išorėje, bet ir viduje.

• Kognityvinės struktūros iškraipo kognityvinius procesus, bet neaišku ar jos veikia emocinius

procesus.



• Kognityvinių procesų iškraipos pastebimos anksčiau už emocinius sutrikimus (Mathews,

MacLeod, 2005).

• Nagrinėjant depresinį pažeidžiamumą, klausimą, kaip susergama depresija, keičia klausimas

kaip nepasveikstama nuo depresijos.

Kognityvinės sampratos sąvokos apibrėžiamos vis tiksliau ir griežčiau, kognityvinės veiklos sritys

detalizuojamos nuo struktūrų iki produktų. Depresija tyrinėjama kaip nevienalytė tiek kognityviškai,

asmenybiškai, tiek galbūt ir kliniškai (Abramson et al., 1997). Vadinasi, nepakanka diagnostinių

kriterijų, norint apibūdinti sergančiuosius depresija. Taipogi nepakanka aprašyti sergančiųjų

sutrikusias kognicijas, arba mąstymo turinio ypatumus. Vis daugiau akcentuojami ir informacijos

perdirbimo procesai, kurie yra svarbūs emocijų raiškai bei sutrikimams. Individualūs kognityviniai

skirtumai tampa aktualūs depresijų psichopatologijos modelyje.

Literatūra.

1. Abramson L.Y., Alloy L.B., Hogan M.E. Cognitive/Personality Subtypes of Depression:

Theories in Search of Disorders// Cognitive Therapy and Research. 1997, 21(3), p. 247-265.

2. Abramson L.Y., Alloy L.B., Metalsky G.L. Hopelessness Depression. In G.M.Buchanan,

M.E.P.Seligman (Eds.) Explanatory Style. Hillsdale: Lawrence Erlbaum. 1995. p. 113-134.

3. Abramson L.Y., Seligman M.E.P., Teasdale, J.D. Learned Helplessness in Humans: Critique

And Reformulation.// Journal Of Abnormal Psychology. 1978. 87, 49-74.

4. Alloy L.B., Lipman A. J., Abramson L.Y. Attributional style as a vulnerability factor for

depression: Validation by past history of mood disorders. //Cognitive Therapy and Research.

1992. 16. p.391–407.

5. Beck A.T. Cognitive Therapy. A 30 Year Retrospective.//American Psychologist. 1991. 46(4).

p.368-375.

6. Beck A.T., The current state of cognitive therapy: a 40-year retrospective. //Arch. Gen. Psychiatry. 2005. 62(9). p.953-959.

7. Beck A., Epstein N., Harrison R., Emery G. Development of the Sociotropy-Autonomy Scale:

A measure of personality factors in psychopathology. 1983. Unpublished manuscript,

University of Pennsylvania, Philadelphia.

8. Beck A.T. Cognitive Therapy: Past, Present, and Future. //Journal of Consulting and Clinical

Psychology. 1993. 61 (2). p.194-198© V.Keturakis 2007. Ištrauka iš disertacijos: Kognityvinis stilius ir depresija: kognityvinių depresijos pažeidžiamumo veiksnių analizė% 24


9. Beck A.T., Weishaar M. Cognitive Therapy. In A.Freeman, K.M. Simon, L.E. Beutler,

H.Arkowitz (Eds.) Comprehensive Handbook of Cognitive Therapy. 1989. N.Y.: Plenum

Press. p.21-36.

10. Beck R., Perkins T. S. Cognitive Content-Specificity for Anxiety and Depression: A Meta-

Analysis. //Cognitive Therapy and Research. 2001. 25(6). p.651–663.

11. Beevers C.G. Cognitive vulnerability to depression: A dual process model. //Clinical

Psychology Review. 2005. 25. p.975-1002

12. Beevers C.G., Miller I.W. Unlinking negative cognition and symptoms of depression:

Evidence for the specific effect of cognitive therapy. //Journal of Consulting and Clinical

Psychology. 2005. 73. p.68-77

13. Beidel D.C., Turner S.M. A Critique of the Theoretical Bases of Cognitive-Behavioral

Theories and Therapy.// Clinical Psychology Review. 1986, 6, p.177-197.

14. Bieling P., Beck A., Brown G. The Sociotropy Autonomy Scale: Structure and Implications. //

Cognitive Therapy and Research. 2000. 24 (6):763-780.

15. Blatt S.J., Zuroff D.C., Quinlan D.M., Pilkonis P.A. Interpersonal Factors In Brief Treatment

Of Depression// Journal of Consulting And Clinical Psychology. 1996. Vol. 64, No. 1,

162-171.

16. Brewin C.R. Theoretical foundations of cognitive-behavior therapy for anxiety and

depression. //Annual Review of Psychology. 1996, 47, p.33-57

17. Butler A.C., Chapman J.E., Forman E.M., Beck A.T. The empirical status of cognitive-behavioral therapy: A review of meta-analyses// Clinical Psychology Review 2006. 26. p.17– 31

18. Caspar F., Rothenfluh T., Segal Z. The appeal of connectionism for clinical psychology. //

Clinical Psychology Review. 1992, 12, p.719–762.

19. Clark D.A., Beck A.T., Alford B.A. Scientific Foundations of Cognitive Theory and Therapy

of Depression. NY: John Wiley & Sons; 1999. p504.

20. Clark D.A., Beck A.T., Brown G.K. Sociotropy, Autonomy, and Life Events Perceptions in

Dysphoric and Nondysphoric Individuals. //Cognitive Therapy and Research. 1992. 16(6), p.

635-652.



21. David D., Szentagotai A., Eva K., Macavei B. A Synopsis of Rational-Emotive Behavior

Therapy (REBT): Fundamental And Applied Research //Journal of Rational-Emotive &

Cognitive-Behavior Therapy. 2005. 23 (3). p.175-221

22. Davis R.N., Nolen-Hoeksema S. Cognitive Inflexibility among Ruminators and

Nonruminators. //Cognitive Therapy and Research. 2000. 24(6). p.699–711

23. Ellis A. Reflections on Rational-Emotive Therapy. //Journal of Consulting and Clinical

Psychology. 1993. 61 (2) p.199-201.

24. Fresco D. M., Heimberg R.G., Abramowitz A., Bertram T.L. The effect of a negative mood

priming challenge on dysfunctional attitudes, explanatory style, and explanatory flexibility. //

British Journal of Clinical Psychology. 2006. 45(2). p. 167-183.

25. Gelder M. The Scientific Foundations of Cognitive Behavior Therapy. In D.M.Clark and

C.G.Fairburn (Eds.) The Science and Practice of Cognitive Behavior Therapy. N.Y.:Oxford

University Press. 1997, p.27-46.

26. Gotlib I. H., Yue D.N., Joormann J. Selective Attention in Dysphoric Individuals: The

Roleof Affective Interference and Inhibition //Cognitive Therapy and Research. 2005. 29(4),

p.417–432.

27. Guidano V.F., Liotti G.A Constructivistic Foundation for Cognitive Therapy. In M.J.Mahoney,

A.M.Freeman (Eds.) Cognition and Psychotherapy. N.Y.: Plenum Press. 1985, p. 101-142.

28. Hayes S.C. Acceptance, mindfulness, and science. //Clinical Psychology: Science and

Practice. 2002. 9. p.101–106.

29. Holender D., Duscherer K., Unconscious perception: The need for a paradigm shift //

Perception & Psychophysics. 2004. 66 (5). p.872-881

30. Hollon S. D., Thase M. E., Markowitz J. C. Treatment and prevention of depression. //

Psychological Science in the Public Interest. 2002. 3. p. 39– 77.

31. Hollon S.D., Stewart M.O., Strunk D. Enduring Effects For Cognitive Behavior Therapy In

The Treatment Of Depression And Anxiety //Annual Review of Psychology. 2006. 57 (1). p.

285-315.

32. Holmes J. All you need is cognitive behaviour therapy?// British Medical Journal 2002. 324.

p.288-294



33. Ilardi S. S., Craighead W. E. The role of nonspecific factors in cognitive-behavior therapy

for depression. //Clinical Psychology: Science and Practice. 1994. 1. p.138–156

34. Kendall P. C., Ingram, R. E. Cognitive-behavioral perspectives: Theory and research on

depression and anxiety. P. C. Kendall, Watson (Eds.), Anxiety and depression: Distinctive and

overlapping features. San Diego: Academic Press. 1989 p. 27–53.

35. Krames L., MacDonald M.R. Distraction and depressive cognitions //Cognitive Therapy and

Research 1985. 9 (5). p. 561-573

36. Lazarus R.S. Constructs of the Mind in Mental Health and Psychotherapy. In A.Freeman,

K.M. Simon, L.E. Beutler, H.Arkowitz (Eds.) Comprehensive Handbook of Cognitive

Therapy. N.Y.: Plenum Press. 1989, p.99-121.

37. Lazarus R.S. Emotion and Adaptation. N.Y.: Oxford University Press. 1991. p.576

38. Lazarus R. S. Toward better research on stress and coping. //American Psychologist. 2000.

55. p.665–673.

39. Mahoney M.J. Psychotherapy and Human Change Processes. In M.J.Mahoney, A.M.Freeman

(Eds.) Cognition and Psychotherapy. N.Y.: Plenum Press. 1985. p.3-48.

40. Mathews A., MacLeod C. Cognitive Vulnerability To Emotional Disorders //Annual Review of Clinical Psychology. 2005. 1. p. 167–95

41. Moore R.G., Garland A. Cognitive Therapy for Chronic and Persistent Depression NY.: John Wiley & Sons 2003 p. 434

42. Moore R.G., Blackburn I-M. The Stability of Sociotropy and Autonomy in Depressed Patients

Undergoing Treatment //Cognitive Therapy and Research. 1996. 20(1) p.69-80

43. Nolen-Hoeksema S. Responses to depression and their effects on the duration of depressive

episodes.//Journal of Abnormal Psychology 1991. 100. p.569–82

44. Nolen-Hoeksema S. The role of rumination in depressive disorders and mixed anxiety/

depressive symptoms.// Journal of Abnormal Psychology. 2000. 109. p.504–11

45. Parker G., Roy K., Eyers K. Cognitive Behavior Therapy for Depression? Choose Horses

for Courses. //American Journal of Psychiatry. 2003. 160. p.825-834

46. Peterson C., Buchanan G.M., Seligman M.E.P. Explanatory Style: History and Evolution of

the Field. In G.M.Buchanan M.E.P.Seligman (Eds.) Explanatory Style. Hillsdale: Lawrence

Erlbaum. 1995. p.1-21.



47. Power M., Dalgleish T. Cognition and emotion. From order to disorder. East Sussex:

Psychology Press Publishers. 1997. p.544.

48. Rachman S. Emotional processing. //Behavior Research Therapy. 1980, 18, p.51–60

49. Rachman S. The Evolution of Cognitive Behavior Therapy. In D.M.Clark, C.G.Fairburn

(Eds.) The Science and Practice of Cognitive Behavior Therapy. N.Y.:Oxford University

Press. 1997. p. 1-26.

50. Robins C.J., Hayes A.M. An Appraisal of Cognitive Therapy. //Journal of Consulting and

Clinical Psychology. 1993. 61 (2). 205-214.

51. Robins C.J., Hayes A.M. The Role of Causal Attributions in The Prediction of Depression. In

G.M.Buchanan, M.E.P.Seligman (Eds.) Explanatory Style. Hillsdale: Lawrence Erlbaum.1995

p.71-98.

52. Robinson M.S., Alloy L.B. Negative cognitive styles and stress-reactive rumination interact to

predict depression: a prospective study. //Cognitive Therapy and Research 2003. 27. p.275–

292

53. Rose S., Reflections on CBT in the NHS. // Journal of Healthcare Counselling &

Psychotherapy. 2006. 6(3). p.4-5.

54. Samoilov A., Goldfried M. R. Role of emotion in cognitive-behavior therapy. //Clinical

Psychology: Science and Practice. 2000. 7. p.373–385.

55. Scher C.D.; Ingram R. E., Segal Z. V. Cognitive reactivity and vulnerability: Empirical

evaluation of construct activation and cognitive diatheses in unipolar depression. //Clinical

Psychology Review. 2005. 25 (4), p.487-510.

56. Schmidt N.B., Joiner Jr, T.E., Young J.E., Telch M.J. The Schema Questionnaire: Investigation

of Psychometric Properties and the Hierarchical Structure of a Measure of Maladaptive

Schemas. // Cognitive Therapy and Research. 1995. 19(3), p.295-321.

57. Segal Z. V. Appraisal of the self-schema construct in cognitive models of depression. //

Psychological Bulletin. 1988. 103, p.147–162.

58. Segal Z.V., Dobson K.S. Cognitive Models of Depression: Report from a Consensus

Development Conference // Psychological Inquiry. 1992. 3(3). p.219-224.

59. Segal Z.V., Williams J.M.G., Teasdale J.D. Mindfulness-Based Cognitive Therapy for

Depression. New York: The Guilford Press; 2002. p.351© V.Keturakis 2007. Ištrauka iš disertacijos: Kognityvinis stilius ir depresija: kognityvinių depresijos pažeidžiamumo veiksnių analizė% 28


60. Siegle G. J.; Ingram R.E., Matt G.E. Affective Interference: An Explanation for Negative

Attention Biases in Dysphoria? //Cognitive Therapy & Research. 2002, 26(1), p.73-87

61. Stiles T.C., Gotestam K.G. The Role of Cognitive Vulnerability Factors in the Development of

Depression: Theoretical and Methodological Considerations. In C.Perris, I.M.Blackburn &

H.Perris (Eds.) Cognitive Psychotherapy: Theory and Practice. Umea. 1988, p.120-139.

62. Sweeney P.D., Anderson K., Bailey S. Attributional Style In Depression: A Meta – Analytic

Review.// Journal of Personality and Social Psychology. 1986, 50(5), p.974-991.

63. Szentagotai A. J., Schnur R., DiGiuseppe B., Macavei E., Kallay D. David The Organization

And The Nature Of Irrational Beliefs: Schemas Or Appraisal? // Journal of Cognitive and

Behavioral Psychotherapies. 2005. 5(2), p.139-158.

64. Teasdale J.D. The Relationship Between Cognition and Emotion: The Mind-In-Place in

Mood Disorders. D.M.Clark and C.G.Fairburn (Eds.) The Science and Practice of Cognitive

Behavior Therapy. N.Y.:Oxford University Press. 1997, 67-94

65. Wampold B., Minami T., Baskin T., Tierney S., A meta-(re)analysis of the effects of

cognitive therapy versus `other therapies' for depression. //Journal of Affective Disorders.

2002. 68, p.159–165.

66. Whisman M.A. The Importance of the Cognitive Theory of Change in Cognitive Therapy of

Depression. //Clinical Psychology: Science and Practice. 1999, 6, p.300-304

67. Williams J.M.G. The Psychological Treatment of Depression. London. Routledge. 1992, p.

231

68. Williams J.M.G., Watts F.N., MacLeod C., Mathews A., Cognitive psychology and emotional

disorders. Chichester: Wiley. 1997, p.402

69. Zajonc R.B. Mere exposure: A Gateway to the Subliminal // Current Directions In

Psychological Science. 2001. 10 (6),p. 224-227.


kognityvinės terapijos analize. depresijos atvejis

Documents