1

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

FILOSOFIJOS KATEDRA

Gytis Jurgelevičius

Filosofijos specialybės

magistrantas

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Filosofinė C. G. Jungo archetipų interpretacija

Philosophical interpretation of C. G. Jung‘s archetypes

Gytis Jurgelevičius_______________

(parašas)

Darbo vadovė____________________

Prof. J. Baranova (parašas)

Leidžiama ginti Darbo įteikimo data_______________

SMF Dekanas___________________ Registracijos numeris______________

Doc. dr. V. Navickas (parašas)

VILNIUS, 2011

2

TURINYS

Įvadas..................................................................................................3

I. Jungas, kaip empirikas ir fenomenologas........................................7

II. Koncepcijos formavimasis: patirtis ir refleksija...........................11

1. Patirtis : rašyti taip, kaip gyveni.................................................... 11

2. Patirties refleksija: Jungo ir Freudo skirtumai.................................17

3. Pasaulėţiūra, kaip aiškesnio įforminančio įsižiūrėjimo galimybė.....23

III. Archetipo samprata......................................................................30

1. Apie sąmonę, pasąmonę, tabula rasa ir paveldimumą....................30

2. Archetipo genezė ir samprata..........................................................35

IV. Archetipas religijoje.....................................................................41

V. Archetipas kūryboje......................................................................47

Išvados...............................................................................................52

Literatūra...........................................................................................55

Santrauka...........................................................................................57

Summary...........................................................................................58

3

ĮVADAS

Tyrimo problema. Carlą Gustavą Jungą (1875 – 1961) jo kolegos, darbų tyrinėtojai,

kritikai vertina gana prieštaringai. Viena vertus – tai pripaţinimo ir įvertinimo sulaukęs

mąstytojas, kita vertus - jis vadinamas ir filosofu (kai kurios jo knygos pasirodo „filosofijos

klasikos“ serijose), ir psichologu, ir mokslininku, net ir mistiku, kurį sunku suprasti. Uţbėgant

įvykiams uţ akių galima pasakyti, kad šį autorių turėtų aplenkti Soreno Kierkegaard„o ironijos

„strėlės“ abstrakčių mąstytojų atţvilgiu: “Abstraktus mąstytojas yra dvilypis: jis yra ir grynojoje

abstrakcijos plotmėje gyvenanti fantastinė būtybė, ir daţniausiai apgailėtinas profesoriaus

pavidalas, kurį ana abstrakti būtybė nustūmė į šalį, kaip kad į šalį atidedame lazdą. <...> Nors

mezgėja mezga nuostabius nėrinius, yra nepaprastai liūdna galvoti apie varganą jos personą;

tokia pati apgailėtinai juokinga yra povyza mąstytojo, kuris nepaisant jo mąstymo bravūros, kaip

asmuo egzistuoja menko vargetos pavidalu“1. Kaip matysime toliau, Jungo apmąstymų pagrindas

yra jo paties gyvenimas ir turtinga patirtis, o vadinasi ir jo mintis - gyva, nepasiklydus ţodţių

dykumoje.

„Mano egzistencijos prasmė, - sako Jungas, – tai, kad gyvenimas pateikė man klausimą.

Arba atvirkščiai: aš pats esu klausimas, skirtas pasauliui, ir aš pats turiu surasti atsakymą, kitaip

būsiu priklausomas nuo atsakymo, kurį pateiks pasaulis“2. Kitaip tariant, pagrindinis klausimas,

įprasminantis Jungo veiklą ir nuolat iškylantis ţmonijos istorijoje - kas aš esu? Šalia jo – kiti

esminiai klausimai: Kodėl esu? Ką man daryti? Etc. Ar šie klausimai vis dar aktualūs? Ar

ţmogus dar neţino, kas jis toks? Ar „pasaulis“ dar neišslaptino ţmogaus buvimo esmės?

Friedrichas Nietzsche sako, kad „ţmogus yra labai gerai apsaugotas nuo paties savęs, nuo

savosios ţvalgybos ir apsiausties: paprastai jam reikia stebėti ne save patį, o tik išorinius

įtvirtinimus. Pati tvirtovė jam neprieinama, net nematoma...“3. Erichas Frommas, beveik Jungo

amţininkas, mano, kad nors šiuolaikinis ţmogus taip didţiuojasi savo moksliniais pasiekimais,

pagamintais daiktais, kurių sudėtingumo nebeįmanoma suvokti protu, jau sukurtomis ir

beprotišku greičiu vis kuriamomis naujomis technologijomis, tačiau jis nedaug ką gali pasakyti

apie save ir savo egzistavimo prasmę. Gyvenime vyrauja chaosas ir sumaištis, artimi beprotybei,

1 Cit. pgl.: Sodeika T. Filosofija ir tekstas. – Kaunas: Technologija, 2010. – P. 153 – 154. 2 Jung C. G. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. – Vilnius: Margi raštai, 2010. – P. 435.

3 Nietzsche F. Žmogiška, pernelyg žmogiška. – Vilnius: Alma littera, 2008. – P. 231.

4

panašūs į šizofreninę būseną – kai ryšys su vidine realybe nutrūkęs, o mintis atitrūkusi nuo

patirties. Ir visa tai nėra kaţkaip paslėpta ar sunkiai pastebima, visa tai - pirmuose laikraščių

puslapiuose4. Prancūzų filosofas Michelis Foucault mano, kad besivystančios medicinos

pastanga „išnaikinti“ psichinius susirgimus, galutinai paţinti ir išgydyti ţmogaus sielą, greičiau

panaši į mėginimą „uţglaistyti“ įtrūkimus, pro kuriuos prasiverţia tai, kas nepaţinu. Tačiau vis

tiek liks ţmogaus santykis su jo „apsėdimais“, su tuo, kas jam neįmanoma, su jo nekūniškomis

kančiomis. Galbūt neliks ligos, kaip ji dabar suprantama, bet išliks kančia, atkeliaujanti iš

tamsiosios ţmogaus pusės5. Jungo manymu, mūsų amţius ėmė akcentuoti vien tik šiapusinį

ţmogaus gyvenimą, taip demonizuodamas patį ţmogų ir jo pasaulį. Tačiau ţmogaus uţdavinys

turėtų būti visiškai priešingas – įsisąmoninti tai, kas kyla iš pasąmonės. Kitu atveju jis nusiţengs

savo paskirčiai kurti sąmonę. Vienintelis ţmogiško gyvenimo tikslas, Jungo supratimu, - uţdegti

šviesą grynosios būties tamsoje6. Taigi problema iš vienos pusės yra ţmogaus savęs

„uţmiršimas“, arba – nusisukimas nuo savęs, iš kitos pusės – savęs paţinimo proceso

sudėtingumas, reikalaujantis didelių pastangų. „Paprastai individas būna toks nesupratingas, kad

apskritai nesuvokia savo galimybių pačiam apsispręsti, todėl jis nuolat nekantriai dairosi išorinių

taisyklių ir įstatymų, į kuriuos, bėgdamas nuo savo bejėgiškumo, galėtų įsikibti“7, - sako Jungas.

Šie ţodţiai parašyti prieš penkiasdešimt metų, bet šiomis dienomis jie net aktualesni. Kokios

savęs, o kartu ir kitų, „uţmiršimo“ pasekmės? Iš esmės tai gyvenimo, kurį laikome sąmoningu,

virtimas ne-sąmoningu arba be-sąmoningu. Iliuzinių, iš išorės primestų tikslų siekimas, kuris

neteikia to vidinio pasitenkinimo, kurio tikimasi. Įsisukimas į „gaunu – išleidţiu“ ratą, kurio

varomoji jėga - masinės kultūros kuriami vartojimo mechanizmai. Tuo tarpu savęs paţinimas –

tai kartu atsakomybė uţ save, autonomiškumo siekis, savarankiškumas, gebėjimas ir priimti, ir

atsisakyti vadovaujantis savo protu, ţinoma, kiek tai ţmogui apskritai įmanoma.

Darbo tikslas: pamėginti atskleisti Jungo archetipų koncepcijos susiformavimo

prielaidas, jos reikšmę ţmogaus paţinime; pateikti archetipų sampratą ir kai kurias jų apraiškas.

4 Žr. daugiau: Фромм Э. Психоанализ и религия. // Сумерки богов. – Москва: Издательство политической

литературы, 1989. – C. 144 – 145. 5 Юнг К. Г., Фуко М. Матрица безумия. – Москва: Алгоритм, 2006. – C. 139. 6 Jung C. G. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. – Vilnius: Margi raštai, 2010. – P. 445. 7 Ten pat. P. 450.

5

Darbo struktūra. Pirmoji šio darbo dalis yra skirta atskleisti Jungo tyrinėjimų

metodologinius pagrindus, atsakyti į klausimus, apie ką rašo pats autorius ir kokius kelius

pasirenka iškilusių problemų tyrimui. Antroje dalyje aptariamos Jungo koncepcijos formavimosi

ištakos, sąlytis su filosofija. Kadangi Jungo teorija vystėsi iš Sigmundo Freudo psichoanalizės,

viename antros dalies skyrelyje pateikiamas Jungo ir Freudo poţiūrių palyginimas, jų panašumai

ir skirtumai. Toliau nagrinėjama pasaulėţiūros reikšmė paţinimo procesui ir ţmogaus

gyvenimui. Trečioji dalis skirta atskleisti Jungo asmenybės sampratai, sąmonės ir pasąmonės

santykiui, archetipų teorijai. Joje pateikiama vieno svarbiausių Jungo teorijos terminų – archetipo

– genezė ir samprata. Ketvirtoje ir penktoje dalyse nagrinėjama archetipo raida, kaip archetipai

pasireiškia religijoje ir kūryboje.

Problemos ištirtumas ir tyrimo šaltiniai. Jungas laikomas vienu iškiliausių XX a.

mąstytojų, jo idėjos plačiai pripaţintos pasaulyje. Itin didelę reikšmę jos turėjo psichologijos,

kultūrologijos, estetikos, filosofijos, meno raidoje. Jungo raštus sudaro 18„a tomų. Daugumą jo

knygų vertimų galima aptikti anglų ir rusų kalbomis, kai kurie jo veikalai išversti ir į lietuvių

kalbą. Jo darbai plačiai tyrinėjami ir interpretuojami. Daţnai Jungo įvesti terminai, pvz.,

introversija – ekstraversija, jo išplėtota „archajiškų vaizdinių“ teorija su jos kategorijomis,

įvairiuose tekstuose pasirodo su jo vardu, arba be jo. Ypač tai pastebima mitologijos

tyrinėjimuose, psichologijos ar meno problemoms skirtuose tekstuose. Šios sąvokos tapo lyg

savaime suprantamomis, kurioms nebereikia atskiro ir išsamaus paaiškinimo.

Pirmoji lietuvių kalba pasirodţiusi Jungo knyga pavadinimu „Ţvelgiant į pasąmonę“

buvo išleista 1994 metais. Tai yra paties Jungo parengta viso jo gyvenimo darbo trumpa

santrauka. Vėliau išleisti didesnės apimties jo darbų vertimai: „Psichologija ir religija“ (1998),

Antano Andrijausko ir Antano Rybelio sudaryta Jungo darbų rinktinė „Psichoanalizė ir

filosofija“ (1999), ir naujausias vertimas – „Atsiminimai, vizijos, apmąstymai“ (2010). Pastaroji

knyga yra ne tik paties autoriaus autobiografija, bet ir viso jo gyvenimo darbų apţvalga, parašyta

„ne moksliniu“ stiliumi. Tai yra pagrindiniai šio darbo tyrimo šaltiniai. Taip pat bus remiamasi

Jungo veikalų vertimais rusų kalba: „Aналитическая психология“ (1995), "Психологические

типы" (1998), “Душа и миф. Шесть архетипов” (1996). Tyrimui padės ir kitų, tarpusavyje

polemizuojančių „gelminės psichologijos“ teoretikų mintys: Frommo, Freudo.

6

Nemaţai dėmesio Jungui savo knygose skiria Antanas Andrijauskas, kuris pabrėţia Jungo

mąstymo universalumą, leidusį jo teoriją taikyti įvairioms gyvenimo ir kultūros sritims. Itin

svarbūs jo darbai tyrinėjant Rytų ir Vakarų kultūrines tradicijas, lyginamosios kultūrologijos

srityje, dėmesys „marginalinėms“ problemoms. Jungas gvildena psichologijos ir filosofijos,

meno ir filosofijos santykio problemas, aiškinasi kūrybos kilmę, siekia geriau paţinti giluminius

kolektyvinės pasąmonės raiškos kultūroje procesus8. Jūratės Baranovos tekstuose daugiau

dėmesio skiriama pačios psichoanalitinės teorijos temai, „gelminės psichologijos“ santykiui su

filosofija, literatūra. Interpretacijos šiomis temomis aptinkamos knygose: „Etika: filosofija kaip

praktika“ (2002), „Filosofija ir literatūra“ (2006), „Nietzsche ir postmodernizmas“ (2007).

Komentarus apie Jungo veiklą, jo archetipų teoriją rinkinyje „Nuo Kierkegoro iki Kamiu“ (1997)

pateikia ir Oresta Rėgalaitė, išvertusi nemaţai Jungo darbų į lietuvių kalbą. Šių autorių

interpretacijos taip pat pagelbės tyrinėjant Jungo archetipų koncepciją.

8 Žr. daugiau: Andrijauskas A. Rytų ir vakarų dichotomijos atspindžiai C. G. Jungo mąstysenoje. // Kultūros,

filosofijos ir meno profiliai (Rytai – Vakarai – Lietuva). – Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2004. - P.

311 – 333.

7

I. Jungas, kaip empirikas ir fenomenologas

Visų pirma, gilinantis į Jungo veikalus, norėtųsi glaustai atsakyti į du klausimus: Kaip

save apsibrėţia pats autorius? Ir apie ką jis rašo? Tai leis aiškiau suprasti paties autoriaus poziciją

savo atţvilgiu ir susivokti, kur link judėsime šiame tyrime. Juk šiais laikais interpretatorių ir

nuomonių yra tiek daug ir jie uţsimoja taip plačiai, kad kartais nebegali susiprasti, apie ką

aptariamas autorius rašo ir kokių tikslų siekia savo gyvenimo darbu. Gali būti, kad tokios

problemos kyla iš mūsų „postmoderniojo“ laikotarpio daugybingumo praktikos taikymo

suvokimo. Wolfgangas Welschas savo knygoje „Mūsų postmodernioji modernybė“ rašo: „Tai,

kad adekvati daugybingumo praktika nebus lengva, galima numanyti jau iš to, kaip sunkiai

suvokiamas pats daugybingumas. <...> Turiu galvoje praktiką negilios, paviršutiniškos

subjektyvybės, kuri daugybingumu naudojasi tik patogumo dėlei ir atsipalaidavimui. Mano

mintys nukreiptos į mokslinį diskursą ir elgseną tų, kurie ką besakydami pradeda ţodţiais „aš

manau“, „mano poţiūriu“, „laikausi nuomonės“ ir jaučiasi taip išvengią pareigos pateikti išsamią,

atitinkamomis prielaidomis pagrįstą argumentaciją. Tada daugybingumas virsta patogiu

pasitenkinimo savimi krėslu, ir čia reikšminga tai, kad ir visi kiti atrodo sėdį tokiuose krėsluose,

nes anas kalbas priima nieko neklausdami ir savo ruoţtu atsakinėja ţodţiais „mano nuomone““9.

Taip kartu randasi ir daugybė interpretacijų, kurios kitų parašytus tekstus ir pateiktas mintis

pritaiko savo subjektyviam „daugybiškam“ suvokimui, kartais juose ir jose atrasdami tai, ko ten

gal ir nėra. Kaip didţiausius „postmodernybės“ praktikos pavojus, Welschas įvardina beatodairą

ir paviršutiniškumą. Jis itin kritikuoja nuostatas „kaip noriu, taip suprantu“ ir „tinka bet kas“.

Gilesniam subjektyvaus poţiūrio išreiškimui reikalinga skirtybės, sakymo ir tikslumo praktika,

tai yra pretenzinga koncepcija, o ne atsipalaidavimo scenarijus10

.

Tad, grįţtant prie Jungo, visų pirma derėtų kliautis autentiškais autoriaus ţodţiais apie

save ir apie savo darbus. Kita vertus, net pačiam autoriui nėra lengva vienu ar dviem sakiniais

atsakyti į klausimą, apie ką jis rašo. Filosofas Arvydas Šliogeris po keliolikos parašytų knygų,

daugybės perskaitytų paskaitų, po ilgų apmąstymų metų galiausiai gali ištarti: „Galų gale, kas

buvo tai, ką aš rašiau visą gyvenimą? Dabar jau aiškiai suprantu, kad tai buvo bandymas atsakyti į

klausimą: kas buvo ţemės ţmogus, kuo buvo unikalus lietuviškas kaimas? Niekur nenutolau nuo to, nuo

9 Welsh W. Mūsų postmodernioji modernybė. – Vilnius: Alma littera, 2004. – P. 484. 10

Žr. daugiau: Ten pat. P. 484 – 486.

8

ko pradėjau”11

. Taip pat ir Jungas - po daugybės ieškojimų metų, apmąstymų ir išleistų knygų –

galėjo ištarti ţodţius: „Mano gyvenimą persmelkia ir jungia vienas darbas ir vienas tikslas –

būtent įsigilinti į asmenybės paslaptį. Viskas mano gyvenime gali būti paaiškinta šiuo

pagrindiniu klausimu, visi mano darbai susiję su šia tema“12

. Ir dar: „Mano gyvenimas tam tikru

atţvilgiu sudaro viso to, ką esu parašęs, esmę, bet ne atvirkščiai. Aš rašau taip, kaip gyvenu.

Visos mano idėjos ir siekiai neatskiriami nuo manęs paties“13

. Taigi Jungo darbai yra apie save ir

iš savęs, o ţvelgiant plačiau ir labiau iš filosofinės perspektyvos – tai mėginimas dar kartą iškelti

klausimą: Kas yra ţmogus?

O kas pats sau yra Jungas „profesine“ prasme? Į šį klausimą jis lakoniškai atsako vienoje

savo knygų taip: „Nors daţnai būdavau vadinamas filosofu, aš esu empirikas ir laikausi

fenomenologinio poţiūrio“14

. Tiesa, tikroji Jungo profesija buvo gydytojas – psichiatras, bet

kodėl vis tik jis priskiriamas filosofams, ir ką reiškia būti empiriku tyrinėjant sielą? Apie Jungo

filosofines minties ištakas plačiau bus kalbama kitame skyriuje, tačiau reikia pastebėti, kad

gilinantis į asmenybės paslaptį Jungui svarbūs ir mokslo pasiekimai, ir istorinės ţinios, ir kitų

kultūrų tyrinėjimai. Kalbėdamas apie savo metodologinį pagrindą, jis sako: „... tai gryna

fenomenologinė pozicija, t.y. dėmesys atsitikimams, įvykiams, išgyvenimams – ţodţiu, faktams.

Jo tiesa glūdi faktuose, o ne sprendimuose. <...> Idėja egzistuoja, vadinasi, psichologiškai ji yra

tikra. Kol idėja ateina į galvą tik vienam individui, jos psichologinė egzistencija yra subjektyvi.

Tačiau jeigu ji priimta visuomenės - <...> idėja tampa objektyvi“15

. Jungas šį poţiūrį prilygina

gamtamoksliniam, paminėdamas, kad, sakykime, zoologijoje dramblys yra tikras, nes jis

egzistuoja. Tai fenomenas. Tai nei išvada, nei teiginys, nei subjektyvus kūrėjo sprendimas16

.

Tačiau apie psichinę realybę mes lyg ir įpratę spręsti kitaip. Vienas iš keblumų - tai

„archimediško“ atsvaros taško nebuvimas, kuomet svarstome ar aprašome psichinius fenomenus:

„...psyche neatskiriama nuo jos pasireiškimų. Psichika yra psichologijos mokslo objektas ir - tai

gana fatališka aplinkybė – tuo pačiu jo subjektas; nuo šio fakto niekur nedingsi“17

. Negalime

„pasitikrinti“, įsiţiūrėdami į priešais esantį dramblį. Psichika sprendţia pati apie save. Tačiau iš

11

Žr. Dainio A. interviu su prof. Šliogeriu A. Mano dievas yra šio pasaulio dievas. Šiaurės Atėnai, 2010 05 14. http://www.satenai.lt/?s=dainys. 12

Jung C. G. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. – Vilnius: Margi raštai, 2010. – P. 285. 13

Ten pat. P. 14. 14

Jung C. G. Psichologija ir religija. – Vilnius: Aidai, 1998. – P. 7. 15

Ten pat. P. 8. 16

Ten pat. P. 9. 17

Ten pat. P. 53 – 54.

9

kitos pusės Jungas priekaištauja, nes: „...mes taip pripratome laikyti psichinius įvykius

abejotinais, uţgaidos sukurtais produktais, ar tiesiog ţmogaus-kūrėjo išmone, kad sunkiai

pavyksta atsikratyti šių prietarų. Manome, jog psichika ir jos turinys tėra mūsų subjektyvus

išradimas arba daugiau ar maţiau iliuziškas įsivaizdavimų ir vertinimų rezultatas. Tačiau

pasirodo, kad kai kurios idėjos egzistuoja kone visur ir visais laikais. <...> Individas jų nesukuria

– greičiau jos tiesiog atsiranda ir netgi jėga įsibrauna į individo sąmonę. Tai ne platoniška

filosofija, o empirinė psichologija“18

. Ką sako toks poţiūris? Iškilęs psichinis fenomenas yra

tikras, net jei tai vieno ţmogaus patirtis. Jungas mėgina į ţmogų paţvelgti iš sveikosios, o ne

patologinės pusės. Tai mėginimas „neuţdaryti“ ţmogaus į dogminius rėmus, mėginimas išvengti

išankstinių nuostatų. Čia lemiamą reikšmę vaidina poţiūris ir pasaulėţiūra, apie kuriuos plačiau

bus kalbama kitame skyriuje. Vieno ţmogaus „kliedesys“ nebūtinai tikras kliedesys ar vizija,

išgyvenama tik jo paties. Jei fenomeno „neobjektyvizuoja“ artimiausia individo kultūrinė

aplinka, galbūt jo atitikmenų galima rasti kitose kultūrose arba istoriniuose šaltiniuose? Būtent

taip į psichinius fenomenus ţiūri Jungas, remdamasis savo patirtimi ir jos apmąstymais, kitų

šaltinių tyrinėjimais. Atitikimai, pasikartojimai, patvirtinimai artimiausioje aplinkoje, nutolusiose

kultūrose, istoriniuose šaltiniuose leidţia kiek galima aiškiau aprašyti psichinius fenomenus ir

pateikti išvadas. Ieškant psichinio fakto „realumo“ patvirtinimo, tikrovišką dramblį atstoja idėjų

pasikartojimas skirtingose vietose ir laikotarpiuose. Jungo psichologijoje labai svarbų vaidmenį

vaidina istoriniai tyrinėjimai ir lyginimai, be kurių ji tarsi pleventų ore be jokių šaknų. Kita

vertus, Jungas nuolat kalba apie psichinių procesų paţinimo sudėtingumą ir tam tikrą

neapibrėţtumą. Kaip rašo Andrijauskas: „...pagrindinis Jungo „paţinimo archeologijos“ objektas

yra sudėtingi, sunkiai fiksuojami, iracionalūs, be paliovos kintantys psichikos procesai, kuriuos

galima sisteminti tik pagal pačius bendriausius bruoţus, darant nuolatines išlygas“19

. Ir nors

Jungas kalba apie mokslinį fenomenologinį metodą, tačiau paties paţinimo objekto

specifiškumas neleidţia jam skelbti „galutinių tiesų“ ir dogmiškai jų įtvirtinti. Jungo empirizmą

ir fenomenologiją lydi tam tikras prieštaravimas „viską ţinančiam“ mokslui ir jo „galutinėms“

išvadoms. Ţmogus jam yra paslaptingo pasaulio dalis, apie kurį mes dar nedaug ţinome ir, matyt,

18

Jung C. G. Psichologija ir religija. – Vilnius: Aidai, 1998. – P. 9. 19

Andrijauskas A. Rytų ir vakarų dichotomijos atspindžiai C. G. Jungo mąstysenoje. // Kultūros, filosofijos ir meno

profiliai (Rytai – Vakarai – Lietuva). – Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2004. - P. 311.

10

niekada „visko“ nesuţinosime. Todėl, pripaţindami psichinių fenomenų egzistavimą, galime tik

stengtis kiek įmanoma aprašyti jų funkcionavimą.

11

II. Koncepcijos formavimasis: patirtis ir refleksija

1. Patirtis : rašyti taip, kaip gyveni

Tyrinėjant tokį autorių, kaip Jungas, svarbu atkreipti dėmesį į jo gyvenimą. Tomas

Sodeika, įvade į Kierkegaard„o knygą „Baimė ir drebėjimas“, rašo: „...tik kalbėdamas apie save

ir tik apie save, mąstytojas gali šį tą pasakyti apie aukščiausią įmanomą bendrybę – apie tai, kas

bendra visiems ţmonėms“20

. Jungo gyvenimo ir darbų atskirti neįmanoma. Jis rašė ir tyrinėjo tai,

ką pats išgyveno, ir patyrimas būdavo pirmesnis. Dar daugiau: jam visada buvo daug svarbesni

vidiniai išgyvenimai, nei išoriniai įvykiai. Apie tokią savo ypatybę jis sako: „Aš labai anksti

supratau, kad tos gyvenimo problemos, kurios neturi jokio vidinio atsakymo ir sprendimo, galų

gale reiškia ne tiek jau daug“21

. Ir toliau: „<...> mano gyvenime visa, kas išoriška, turi tik

atsitiktinę reikšmę, o esminę ir lemiamą vertę turi vidiniai dalykai“22

. Didelė jų dalis susijusi su

sapnais ir vizijomis, per kurias ir kuriuos Jungas patyrė religinius, dvasinius išgyvenimus. Juos

daţnu atveju galima pavadinti dvasiniais sukrėtimais, o kartu – nuostabos šaltiniu. Jungas šiuos

dvasinius išgyvenimus laikė tokia pačia sava realybe, kaip ir kitą patirtį, išorinę ar vidinę. Juos

tyrinėjant neapleidţia nuostabos jausmas, o kartu ir supratimas, kodėl mąstytojas savo laiku gana

daţnai likdavo nesuprastas ir vienas, su savo apmąstymais ir idėjomis. Gyvenimo saulėlydyje

Jungas taip apibendrino savito savo mąstymo nulemtą likimą: “Vaikystėje aš būdavau vienišas,

toks pat jaučiuosi ir dabar, nes ţinau ir uţsimenu apie dalykus, apie kuriuos, regis, kiti nieko

neţino ir daţniausiai net nenori ţinoti. Mes tampame vieniši ne tada, kai nebeturime artimų

ţmonių, o tada, kai negalime su jais pasidalyti dalykais, kurie mums atrodo svarbūs, arba kai

laikomės kitiems nepriimtino poţiūrio“23

. Bet ar ne šitoks kiekvieno iškilesnio, drąsaus

mąstytojo likimas? Taip pradţioje buvo net išjuoktas Freudas, vadinamas Jungo mokytoju, tokia

vienatvės forma, kaip ją apibūdina Jungas, lydėjo ir filosofijos „gaivintojus“: Schopenhauerį,

Kierkegaard„ą, Nietzsche„ę, Heideggerį ir kitus.

20

Sodeika T. Apie Soreną Kierkegaard’ą, jo baimę ir drebėjimą. // Baimė ir drebėjimas. – Vilnius: Aidai, 2002. – P. xxviii. 21

Jung C. G. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. – Vilnius: Margi raštai, 2010. – P. 20. 22

Ten pat. P. 9 – 10. 23

Ten pat. P. 483.

12

Skaitant Jungo biografiją „Atsiminimai, vizijos, apmąstymai“, net stebina veik nuo ankstyvos

vaikystės pasireiškęs jei ne jo mąstymo autonomiškumas, kritiškumas, tai bent jau tokio

mąstymo aiškios uţuomazgos ir aistringas domėjimasis savo vidiniu pasauliu. Jungas kėlė

sudėtingus klausimus, nesitenkino paviršutiniškais atsakymais ar vengimu tų atsakymų ieškoti.

Ar tai būtų baimė, ar stiprūs išgyvenimai, ar kitos kliūtys, jis visą gyvenimą nenustojo ieškoti

atsakymo į iškilusį klausimą. Plačiau susipaţinus su jo darbais, ir ypač – autobiografija, prieš

akis iškyla tvirto charakterio mąstytojo figūra. Šią knygą patartina paskaityti tiems, kas nori

aiškiau suvokti kritinio, nekonformistinio mąstymo ypatumus, paremtus asmenine patirtimi, kad

ir kokia sukrečianti ar besiskirianti nuo kitų patirties ji būtų. Šiuo atveju svarbesnė yra mąstymo

forma, jo struktūra, jei turinys ir nebūtų priimtinas, nors jis labai įdomus ir intriguojantis. Kita

vertus, tiems kas domisi ir domėsis Jungo darbais, „Atsiminimų, vizijų, apmąstymų“ turinys

padeda kur kas aiškiau suprasti, iš kur kilo Jungo asmenybės koncepcija, archetipų idėja, kaip

susiformavo poţiūris į sąmonės ir pasąmonės santykį. Apie tai plačiau bus kalbama trečiame šio

darbo skyriuje. Grįţtant prie patirčių, kad būtų aiškiau, kuo jos taip stebina, norėtųsi pateikti

vieną pavyzdį, papasakotą paties Jungo savo biografijoje, o šis įvykis nutiko jam buvus trylikos

metų.

<...> vieną graţią vasaros popietę po pamokų nudroţiau į Katedros aikštę. Buvo giedra, saulėta

diena, nuostabiai mėlynas dangus. Katedros stogas ţibėjo, saulės spinduliai ţaidė naujose margose

čerpėse. Mane tiesiog sukrėtė reginio groţis ir aš pagalvojau: „Pasaulis graţus, baţnyčia taip pat

nuostabi. Visa tai sukūrė Dievas, kuris sėdi ten, aukštai, mėlyname danguje, auksiniame soste ir...“ –

Čia mano prote atsivėrė didţiulė skylė, stiprus jausmas uţėmė kvapą. Mane lyg suparalyţiavo, galvoje

kirbėjo mintys: „Nebegalvok toliau! Atsitiks kaţkas baisaus, apie ką nenoriu net pagalvoti, prie ko

nenoriu net prisiartinti. Kodėl ne? Nes padarysi didţiausią nuodėmę. O kokia yra didţiausia nuodėmė?

Ţmogţudystė? Ne, negali būti. Didţiausia nuodėmė yra nuodėmė prieš Šventąją Dvasią, ji nebus

atleista. Kas ją padaro, būna pasmerktas amţinai degti pragare. <...> Aš vis kartojau sau: „Tik

negalvok apie tai, tik negalvok apie tai!“. <...> Naktį miegojau blogai. Į mano protą mėgino skverbtis

uţdraustoji mintis, kurios aiškiai nesuvokiau, bet inirtingai stengiausi atstumti. Kitos dvi dienos buvo

viena kančia ir mano motina nusprendė, kad aš susirgau. <...> Trečiąją naktį mano kentėjimai tapo

tokie nepakeliami, kad nebeţinojau, kur dėtis. Aš pabudau iš neramaus miego ir nutvėriau save vėl

galvojantį apie katedrą ir gerąjį Dievą. Aš vos nepratęsiau minties! Jaučiau, kad mano priešinimasis

silpsta. Iš baimės mane išpylė prakaitas, ir aš atsisėdau lovoje norėdamas nuvyti sapną. „Štai, ateina,

tai jau rimta! Aš privalau mąstyti. Tačiau šį reikalą reikia iš anksto apgalvoti. Kodėl turiu mąstyti apie

tai, ko neţinau? Dievas mato, aš to nenoriu, dėl to negali būti jokios abejonės. Bet kas to nori? Iš kur

atsirado šis baisus noras? <...> Dievas mane įstūmė į šią situaciją prieš mano norą ir paliko ten be

13

pagalbos. Buvau tikras, jog Jis norėjo, kad aš pats vienas ieškočiau išeities. <...> Ar gali taip būti, kad

Dievas nori paţiūrėti, ar sugebu paklusti jo valiai, nors tikėjimas ir protas gąsdina mane pragaro

bausme? Iš tiesų taip galėtų būti! Tačiau tai tik mano pamąstymai. Aš galiu ir klysti. Privalau dar kartą

viską apgalvoti!“. <...> Vis dėlto priėjau tą pačią išvadą. „Matyt, Dievas nori, kad parodyčiau drąsą, -

pamaniau aš. – Jei tai tiesa ir aš tai padarysiu, Jis suteiks man savo malonę ir nušvitimą.“

Aš sukaupiau visą drąsą lyg ruošdamasis šokti tiesiai į pragaro ugnį ir leidau minčiai ateiti. Prieš

akis iškilo graţioji katedra, virš jos – mėlynas dangus. Aukštai virš pasaulio auksiniame soste sėdi

Dievas. Staiga iš po sosto ant naujo, spalvoto baţnyčios stogo nukrenta milţiniškas išmatų gabalas,

suskaldydamas jį ir sugriaudamas baţnyčios sienas.

Tai štai kokia ta baisioji mintis. Pajutau didţiulį, nepaprastą palengvėjimą. Vietoj laukto prakeikimo

ant manęs nuţengė malonė, o su ja – neišpasakyta palaima, kokios niekada nebuvau patyręs. <...>

Dievas, bandydamas ţmogaus drąsą, nesileidţia veikiamas tradicijų, kad ir kokios šventos jos būtų.

<...> Aš patyriau, ką reiškia atsiduoti Dievui. Nėra nieko svarbiau, kaip vykdyti Dievo valią. Visa kita

– beprasmybė. Kaip tik tada gimė mano tikrasis atsakomybės jausmas. Kodėl Dievas apteršė savo

paties katedrą? Ši mintis man atrodė baisi. Tačiau kartu su ja atėjo neaiški nuojauta, kad Dievas galėtų

būti kaţkas baisaus. Tai buvo tamsi ir miglota paslaptis. Ji metė šešėlį visam mano gyvenimui <...>.24

Šis vaikystės gyvenimo epizodas atskleidţia ne tik Jungo psichinių patyrimų sudėtingumą ir

„spalvingumą“ nuo pat maţumės, bet ir nusako aplinką, kurioje jis augo ir buvo auklėjamas. Jo

gyvenimą, o kartu ir darbą nuolatos lydėjo religijos, tikėjimo, Dievo tema. Iš dalies tai paaiškina

jį supusi aplinka: jo tėvas ir dar du tėvo broliai buvo evangelikų reformatų pastoriai, motinos

giminėje buvo šeši pastoriai, jis buvo auklėjamas krikščioniškoje protestantiškoje tradicijoje.

Nenuostabu, kad pirmieji stiprūs dvasiniai išgyvenimai buvo susiję su religija ir krikščionišku

dogminiu pasaulio aiškinimu. Tačiau jau labai anksti, dar paauglystėje, Jungo ėmė

nebepatenkinti tie paviršutiniški ir „nepajudinami“ atsakymai į jam iškilusius klausimus. Jį lydi

nuojauta, kad Dievas nėra vien gėris ir šviesa, Dievas gali būti ir kaţkas baisaus, o kartu toks,

turbūt, yra ir ţmogus, lyg turintis didelį ir tamsų šešėlį. Vėliau jis pasakys taip: „Dievas nėra

ţmogiškas <...> ir būtent čia glūdi Jo didybė – kad nieko ţmogiška negalime Jam priskirti. Jis

kartu ir maloningas ir baisus, todėl kelia didţiulį pavojų, kurio visi natūraliai stengiasi išvengti.

Vienpusiškai įsikimbame į Jo meilę ir gerumą, kad tik išvengtume gundytojo ir naikintojo“25

, o

tuo metu svarbiausiu klausimu jam tapo blogoji, tamsioji pasaulio pusė. Jungas mėgino atsakymų

ieškoti kalbėdamasis su tėvu, klausė artimiausios aplinkos suaugusiųjų kalbų ir jau tuomet

24

Jung C. G. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. – Vilnius: Margi raštai, 2010. – P. 60 – 65. 25

Ten pat. P. 85.

14

nujautė, kad tai yra tik abstrakčios kalbos, niekaip neparemtos patyrimu ir tikru išgyvenimu. Jis

matė savo nelaimingą tėvą, pasidavusį negyvo ţodţio įtakai. Vėliau Jungui renkantis studijų

kryptį, tėvas net patarė nesirinkti teologijos studijų. Jis ima šalintis baţnyčios, suprasdamas, kad

ten vyksta tik spektaklis, privalomas dalyvavimas, nieko neklausinėjant ir neišgyvenant. Jo

tuometinę būseną gerai atspindi šie ţodţiai: „Aš dariausi vis skeptiškesnis, o mano tėvo bei kitų

pastorių pamokslai vis labiau man nepatiko. Visi mano aplinkos ţmonės, atrodo, nuoširdţiai

tikėjo šiuo ţargonu ir iš jo sklindančia tiršta tamsa. Jie negalvodami priimdavo visus

prieštaravimus, tokius kaip, pavyzdţiui: Dievas yra visaţinis ir todėl iš anksto numatė visą

ţmonijos istoriją. Jis taip sukūrė ţmones, kad šie negalėjo nenusidėti, ir vis dėlto Jis draudţia

nuodėmę ir net baudţia uţ ją amţinuoju pasmerkimu pragaro ugniai“26

. Jungas patenka į labai

keblią padėtį. Kylantis skepsis verčia jį ieškoti atsakymų kaţkur kitur, tačiau tėvo bibliotekoje

perskaitytos knygos apie Dievą, dvasią, sąmonę nieko neduoda. Daugybė įveiktų puslapių tik

vertė jį galvoti: „Jie irgi neţino!“27

. Šiuos išorinius įvykius nuolat lydi vidiniai patyrimai, sapnai,

į kuriuos Jungas visuomet kreipdavo didelį dėmesį ir mėgindavo pats sau juos paaiškinti,

analizuoti.

Apskritai nuo jaunumės jis buvo labai jautrus tiems psichiniams išgyvenimams, kuriuos

absoliuti dauguma laikė (matyt ir dabar tebelaiko) nesvarbiais. O juk dėmesys būtent

„periferiniams“ psichikos fenomenams tapo Freudo psichoanalizės pagrindu. Tačiau savo laiku

Jungas visiškai neturėjo su kuo apie tai pasikalbėti, jam rodės, kad niekas to neišgyvena arba

visiškai nekreipia į tai dėmesio. Sapnai, vidinė kalba, simbolių kalba, sinchroniniai įvykiai, kurių

negalima paaiškinti prieţastiniais ryšiais, ir panašūs dalykai jį visuomet ypač domino, tačiau to

negalima pavadinti paprastu smalsuliu, jis tai išgyvendavo pats, jautriai, kartais – audringai ir

skausmingai. Nenuostabu, kad galiausiai tai tapo jo tyrinėjimų sritimi, jo gyvenimo darbu.

Galiausiai, pats ieškodamas tų, kurie „...ieškojo tiesos, mąstė protingai, neapgaudinėjo

savęs ir kitų, taip pat nesistengė neigti liūdnos pasaulio tikrovės...“28

, jis aptinka Geothe„s knygą

„Faustas“. Ši knyga tapo lūţio tašku Jungo tuometiniuose ieškojimuose. „Štai pagaliau ţmogus,

maniau sau, kuris į velnią ţvelgė rimtai ir net sudarė su juo kraujo sutartį – sutartį su šėtonu,

turėjusiu galią suţlugdyti Dievo planą sukurti tobulą pasaulį. <...>... susidariau įspūdį, kad

dramoje pagrindinį vaidmenį suvaidino Mefistofelis. <...> Pagaliau radau patvirtinimą, kad

26

Jung C. G. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. – Vilnius: Margi raštai, 2010. – P. 73. 27

Ten pat. P. 67. 28

Ten pat. P. 90.

15

esama arba būta ţmonių, mačiusių blogį ir jo visą pasaulį apimančią galią, taip pat – tai dar

svarbiau – paslaptingą blogio vaidmenį, kuris vaidinamas ţmogaus išganymo iš tamsos ir

kančios darbe“29

, - rašo Jungas. Svarbų vaidmenį suvaidino ir pats knygos veikėjas, buvęs

filosofas Faustas, paskatinęs Jungą kreiptis į filosofijos tradiciją: „Skaitydamas knygą atradau,

kad Faustas anksčiau buvo filosofas ir, nors nuo filosofijos ir nusisuko, atrodo, ji išmokė jį būti

atviram tiesai“30

. Apie aštuonioliktus savo gyvenimo metus (1903) Jungas priartėjo prie jam

svarbių filosofinių tekstų. Jo santykis su skaitomais autoriais vėlgi atskleidţia Jungo kritišką

nuostatą, paremtą savo patirties refleksija. Tai ne aklas „knygų ryjimas“, o asmeniškas santykis

su dėstomomis tiesomis: „Ypač man patiko Pitagoro, Herakleito, Empedoklio ir Platono idėjos

nepaisant nuobodţios sokratiškos argumentacijos. Šios idėjos buvo graţios ir akademiškos, lyg

kokie paveikslai galerijoje, bet vis dėlto tolimos. Tik pas Mokytoją Ekhartą pajutau gyvenimo

dvelksmą, nors ir nevisiškai jį supratau. Krikščioniškai scholastikai likau abejingas ir

aristoteliškas šv. Tomo intelektualizmas man pasirodė negyvas lyg dykuma. Jie visi nori,

mąsčiau aš, loginiais triukais išspausti kaţką, ko patys nepatyrė ir ko tiksliai neţino. <...> Jie

man buvo panašūs į ţmones, kurie yra girdėję apie dramblius, tačiau patys nėra jų matę. Ir štai jie

mėgina argumentais įrodyti, kad, remiantis loginiu pagrindu, tokie gyvūnai egzistuoja ir kad jie

turi būti tokie, kokie yra“31

. Šie svarstymai rodo Jungo priešiškumą ir abejingumą tuščioms

abstrakcijoms ir dogminėms uţdaroms sistemoms, neišgyventoms „tiesoms“, kalbėjimui apie tai,

kas nepamatyta. Šia nuostata jis jau tuomet buvo artimas XVIII – XIX a. „filosofijos

gaivintojams“, gyvenimo, „patirties“ filosofijai. Priešingas poţiūris formavosi intelektualinių

abstrakcijų „meistrų“ atţvilgiu: „Hegelio sunki ir arogantiška kalba mane atbaidė, ir aš į ją

ţvelgiau su atviru nepasitikėjimu. Jis man pasirodė lyg ţmogus, kuris tapo įkalintas savo

susikurtų sąvokų pastate ir nutaisęs išdidţią miną vaikšto po savo kalėjimą“32

.

Vis tik jo ilgos paieškos davė vaisių. Jis uţtiko tai, kas jam pasirodė itin artima:

„...didysis mano paieškų atradimas buvo Šopenhaueris. Jis pirmasis prakalbo apie akivaizdţiai ir

įkyriai mus supančius pasaulio kentėjimus, sumaištį, aistrą, blogį – apie visus tuos dalykus,

kuriuos kiti, atrodo, vos pastebėdavo ir visada stengdavosi suvokti kaip harmoningus ir savaime

suprantamus. Štai galiausiai ţmogus, drįsęs padaryti išvadą, jog šitame pasaulyje ne viskas gerai.

29

Jung C. G. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. – Vilnius: Margi raštai, 2010. – P. 90 – 91. 30

Ten pat. P. 92. 31

Ten pat. P. 102. 32

Ten pat.

16

Jis nekalbėjo nei apie paties geriausio ir paties išmintingiausio Kūrėjo apvaizdą, nei apie

kūrinijos harmoniją, o tiesiog aiškiai sakė, kad skausmingos ţmonių istorijos ir gamtos ţiaurumo

prieţastis yra klaida, tiksliau – pasaulį kuriančios valios aklumas“33

. Pagaliau Jungas atrado tai,

ką patvirtino jo paties akivaizdi patirtis: „Aš stebėdavau sergančias ir mirštančias ţuvis,

nusususias lapes, sušalusius ir išbadėjusius paukščius... <...> O ir mano patirtis su ţmonėmis

išmokė mane visko, tik ne tikėjimo pirminiu ţmonių gerumu ir dorovingumu. Gana gerai save

paţinojau, tad mačiau, jog, taip sakant, tik tam tikru laipsniu skiriuosi nuo gyvulio“34

.

Toliau Jungas įdėmiai studijavo Kanto raštus, E. von Hartmanną, Nietzsche„ę, Dilthey„ų

ir kt. Apie Jungo teorines ištakas Andrijauskas rašo: „Iš Schopenhauerio Jungas perima

įsitikinimą, kad visuose pasaulio reiškiniuose bei ţmogaus psichikoje slypintis iracionalusis

pradas nulemia sąmonės veiklą ir sukuria fenomenalų vaizdinių pasaulį. Dualistinė

Schopenhauerio teorija Jungo koncepcijoje jungiama su Schellingo pasąmoninių kūrybos

impulsų, mito, simbolinio mąstymo aukštinimu. Šie iracionalistiniai motyvai papildomi von

Hartmanno veikale „Pasąmonės filosofija“ (1869) išplėtotomis idėjomis, kurios teigia absoliutų

pasąmonės prioritetą sąmoningos veiklos atţvilgiu. Didelį poveikį Jungo pasaulėţiūrai padarė

dramatiški Nietzsche„s gyvenimo prasmės ieškojimai. <...>... „senojo išminčiaus“ (Zaratustros)

vaizdinyje, pantragiškame pasaulio suvokime, <...> samprotavimuose apie vadinamąją „savastį“,

kaip galingą pasąmonės stichijos valdovą ir nuolatinę daugybės iracionalių valios impulsų kovą,

Jungas tarsi atranda tai, kas patvirtina slapčiausias jo mintis. Jis taip pat perima Bergsono

teiginius apie archajiškus atavistinius prisiminimus, <...> intelekto ir intuicijos priešpriešą, kuri

Jungo veikaluose virsta dviejų pagrindinių mąstymo tipų teorija“35

.

Jau dirbdamas psichiatru, Jungas įdėmiai studijavo Freudo veikalus. Būtent su

psichoanalizės kūrėju Jungą iš pradţių tampriai susiejo bendrų tyrimų kryptis, tačiau jų ryšys

buvo gana įtemptas, ir galiausiai, išsiskyrus jų paţiūroms, šis ryšys nutrūko. Tačiau būtent per

Jungo ir Freudo poţiūrių į ţmogaus psichologiją skirtumus geriausiai atsiskleidţia Jungo

mąstymo savitumas, kurio pagrindas – neuţsidarymas „schemoje“. Aiškindamasis vieną ar kitą

iškilusį psichikos fenomeną, Jungas seka paskui jį, ieško atitikmenų, patvirtinimų, reikalingų

kaip galima objektyvesniam aprašymui, ar tai būtų kelionė į save, kitus ţmones, į kitas kultūras

33

Jung C. G. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. – Vilnius: Margi raštai, 2010. – P. 103. 34

Ten pat. 35

Andrijauskas A. Rytų ir vakarų dichotomijos atspindžiai C. G. Jungo mąstysenoje. // Kultūros, filosofijos ir meno profiliai (Rytai – Vakarai – Lietuva). – Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2004. - P. 314 - 315.

17

ar laikmečius. Būtent tai atskleidţia jo plačią pasaulėţiūrą ir mąstymo atvirumą, kuriame

susilieja įvairios kultūros, istorinės ţinios, mokslinės teorijos.

2. Patirties refleksija: Jungo ir Freudo skirtumai

Jungo polinkis nesitaikstyti su „iš išorės“ primestomis tiesomis, jų lyginimas su asmenine

patirtimi ir savo stebėjimais, lėmė santykį su kitų mąstytojų mintimis. Galima sakyti, kad jis

visuomet pasilikdavo bent minimalų kritinį tarpą tarp savos refleksijos reiškinių atţvilgiu ir kitų

mąstytojų minčių. Toks poţiūris susijęs su nuolatine įtampa ir nesitenkinimu pasiekta „tiesa“, o

jo priešingoje pusėje – „schematizuotos“ sistemos, kartą sukurtos ir vėliau pajungiančios visą

pasaulio aiškinimą savoms taisyklėms. Nesvarbu, kad patirtis ima „priešintis“, vadinasi joje

kaţkas „slepiasi“ ir schema gali tai „išslaptinti“. Dogma grįstas pagrindas visuomet tvirtesnis ir

keliantis maţiau įtampos jos kūrėjui, ar ją atstovaujantiems, tyrinėjant pasaulio reiškinius. Juos

galima „išaiškinti“ jau turimos schemos pagrindu. Be to, uţdara sistema leidţia „greičiau judėti“,

maţiau dvejoti, lengviau įveikti iškilusias uţtvaras ir atsivėrusias prarajas. Jungui ne kartą teko

sustoti ar atsidurti akligatvyje, ilgam atidėti pradėtus darbus, pasakyti sau ir kitiems, kad neţino,

ir toliau atidţiai analizuoti savo ir kitų patirtis, gilintis į rašytinius šaltinius apmąstomo fenomeno

tema, galiausiai – tiesiog kantriai laukti. Tik susiformavus aiškesniam pagrindui vieno ar kito

klausimo atţvilgiu, mąstytojas uţrašydavo savo mintis. „Mano veikalus galima laikyti mano

gyvenimo stotelėmis, jos išreiškia mano vidinį vystymąsi36

“, - sako jis.

Nors nemaţai Jungo idėjų išsivystė iš Freudo tyrinėjimų, tačiau jis nesekė savo taip

vadinamu „mokytoju“ aklai, o nuolat polemizuodavo, apmąstydamas pamatines Freudo

koncepcijos idėjas. Apie Freudą Jungas atsiliepia pagarbiai: „1907 m. vasarį Vienoje įvyko

pirmasis mūsų susitikimas. Mes susitikome apie pirmą valandą po pietų ir be pertraukos

prašnekėjome trylika valandų. Froidas buvo pirmas mano sutiktas iš tiesų ţymus ţmogus. Nė

vienas iš mano tuometinių paţįstamų negalėjo su juo lygintis. Jo poţiūryje nebuvo nė trupinėlio

lėkštumo. Man jis pasirodė nepaprastai protingas, įţvalgus ir visais atţvilgiais vertas dėmesio“37

.

Jungo manymu, idėjos kyla iš to, kas pranoksta ţmogaus asmenybę. Tos „tikrosios“, daug

šalininkų turinčios idėjos, niekada nepriklauso vien taip vadinamam jų „kūrėjui“. Ne mes

36

Jung C. G. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. – Vilnius: Margi raštai, 2010. – P. 306. 37 Ten pat. P. 212.

18

sukuriame idėjas, o atvirkščiai – jos sukuria mus. Kita vertus – iš kur jos kyla, jei ne iš

subjektyvaus prado? Kiekvienas patyrimas, bent jau iš dalies, yra subjektyvus aiškinimas, tačiau

subjektas taip pat yra ir objektyvi duotybė, pasaulio dalis – tai, kas gimsta jame, gimsta iš

pasaulio, todėl subjektyvios idėjos atspindi ir bendras tiesas bei esmes38

.

Jungas, kalbėdamas apie savo ir Freudo koncepcijų skirtumus, abejoja „objektyviškumo“

galimybe tokiu atveju ir vadina tai „miunhauzeniška gudrybe“39

. Jungas mano, kad tai geriau

galėtų padaryti kas nors, ko „nekausto vadinamųjų „Freudo“ ir „Jungo“ idėjų kerai“40

. Apie jų

skirtumus rašė Frommas, deja, jis pats buvo tų „kerinčių“ freudiškų psichoanalitinių idėjų

įtakoje. Frommas rašė apie Jungą ir Freudą, lygindamas jų svarstymus religijos klausimu, tačiau

ir čia išryškėja pagrindiniai bendri jų poţiūrių skirtumai. Kaip teigia Frommas, Freudo manymu,

religija reikalinga tada, kai ţmogus nesugeba pasipriešinti gamtos ir vidinėms instinktyvioms

jėgoms. Religija atsiranda ankstyvame ţmogaus vystymosi etape, kai ţmogus dar nesugeba

pasinaudoti savo protu ir pasipriešinti jį gniuţdančioms išorinėms ir vidinėms jėgoms. Freudas

tokią būseną lygina su vaiko bejėgiškumu, kuriam saugumą suteikia Visagalis tėvas. Taigi

religija šiuo atveju – tarsi vaikiškos patirties pakartojimas. Freudo nuostata grieţta – religija yra

kolektyvinė neurozė. Jo supratimu religija ţalinga tuo, kad pati yra iliuzija, draudţianti kritišką

mąstymą ir apsunkinanti galimybę ţmogui pačiam savarankiškai mąstyti visose gyvenimo

sferose. Moralės srityje Freudui religija atrodo nepatikimas pagrindas, nes jei etikos normos

priklauso tik nuo to, ką liepia dievas, tuomet visos ateities etikos priklauso nuo tikėjimo į dievą.

O kadangi religinis tikėjimas yra ant išnykimo ribos (tai buvo rašyta beveik prieš 100„ą metų –

aut. p.), tai visoms moralinėms vertybėms gresia didelis pavojus41

. Galima teigti, kad Freudo

prognozė siekė toli. Vertybių sumaištis ir naujo dievo paieškos – šių dienų aktualija. Kaip

gelbėtis? Freudas tiki šiais idealais: broliška meile, tiesa ir laisve. Siekiant šių vertybių reikia

išsilaisvinti iš Visagalio tėvo globos ir infantiliško prisirišimo. Ţmogui reikia iš iliuzijos

persikelti į realybę. Tik atsikratęs autoriteto priespaudos, kuris vienu metu ir grasina ir uţtaria,

ţmogus gali tapti laisvas. Tačiau tam reikia išdrįsti kritiškai mąstyti ir taip objektyviai suprasti

pasaulį ir savo vietą jame, išvengiant iliuzijos42

. Tokiame Freudo poţiūryje lyg ir jaučiamas

38

Žr.: Jung C. G. Psichoanalizė ir filosofija. - Vilnius: Pradai, 1999. – P. 5. 39

Ten pat. 40

Ten pat. 41

Žr.: Фромм Э. Психоанализ и религия. // Сумерки богов. – Москва: Издательство политической литературы, 1989. – C. 151 – 152. 42

Ten pat.

19

Nietzsche„s minčių atspindys. Tačiau ar jis skaitė Nietzsche? Tokį klausimą kelia Baranova savo

monografijoje „Nietzsche ir postmodernizmas“. Jos ţodţiais tariant, galbūt Nietzsche galėtų būti

traktuojamas kaip Freudo pirmtakas, tačiau neatrodo, kad Freudas būtų linkęs filosofijoje ieškoti

savo pirmtakų. Kaip jis pats sako, jo apmąstymų pobūdis skiriasi nuo filosofinių spekuliacijų,

tačiau Nietzsche„s jis sąmoningai vengęs, nes jo įţvalgos pernelyg panašios į psichoanalizės

rezultatus ir šis panašumas būtų sukėlęs grėsmę jo paties mąstymo nepriklausomybei43

. Kaip

galima ţinoti apie „panašias įţvalgas“, nesusipaţinus su pačiais veikalais? Ir kaip buvo galima, iš

pirmo ţvilgsnio - turint tokias „sveikas“ prielaidas, pakliūti į visa apimančio ţmogaus

„išaiškinimo“ seksualumu ar psichoseksualumu pinkles?

Jungas atkreipė dėmesį į Freudo pareiškimą apie Nietzsche„s „neskaitymą“. Jo manymu,

Freudo psichologija atrodo kaip dvasios istorijos manevras, kompensuojantis Nietzsche„s galios

principo sudievinimą. Jungas svarsto, kad galbūt Freudo eroso troškimas ir galios troškimas -

vieno tėvo tarpusavy susipykę du sūnūs. Tai lyg priešingomis formomis pasireiškianti psichinė

galia: erosas – pasyvi forma, o galios troškimas – aktyvi, ir atvirkščiai. Jos abi lygiavertiškai

veikia viena kitą. Šie instinktai visada veikia kartu. Iš vienos pusės, ţmogus pasiduoda instinktui,

iš kitos – stengiasi jį nugalėti. Nietzsche„i teko susikurti „antţmogį“, o Freudą taip paveikė eroso

galia, kad jis troško jį paversti dogma. Ne kartą Nietzsche„s „Zaratustra“ buvo įvardinta kaip

nauja evangelija, o Freudas konkuruoja su Baţnyčia, norėdamas kanonizuoti savo teiginius44

.

Pasitelkdami Jungą bei taip ţvelgdami į Nietzsche„s „filosofines spekuliacijas“ ir Freudo

psichoanalizę, iš tiesų galime aptikti panašumų. Šiuo atveju abi jos veda ne „nuo“ autoriteto, bet

prie jo.

Atrodo, kad Freudas, stengdamasis apsaugoti savo pastatytą „pilį“, t.y. – išvengti

autoriteto įtakos, turėjo imtis drastiškų priemonių. Kaip teigia Andrijauskas: „Kitaip nei Freudas,

kuris rūpestingai slėpė savosios teorijos ištakas, pvz., neabejotiną Schopenhauerio ir Nietzsche„s

idėjų poveikį psichoanalitinei pasąmonės teorijai, Jungas jomis rėmėsi atvirai“45

. Panašu, kad

Freudas ir čia tapo savo sisteminio mąstymo įkaitu. Kaip seksualumą jis laikė lemtingu ţmonijos

prakeiksmu, kuriam pasipriešinti ţmogus nesugeba, ir todėl visas dvasios problemas reikia

aiškinti per uţslopinto seksualumo prizmę, taip ir autoriteto atmetimo būtinybės schema

43

Žr.: Baranova J. Nietzsche ir postmodernizmas. – Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2007. – P. 115. 44 Žr.: Jung C. G. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. – Vilnius: Margi raštai, 2010. – P. 217 - 218. 45

Andrijauskas A. Rytų ir vakarų dichotomijos atspindžiai C. G. Jungo mąstysenoje. // Kultūros, filosofijos ir meno profiliai (Rytai – Vakarai – Lietuva). – Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2004. - P. 314.

20

iškeliama prieš patirtį, arba kitaip – veikimas derinamas prie jau sukurtos sistemos taisyklių,

kurių būtina laikytis. Mąstymo atvirumui lieka maţai vietos, jei iš viso lieka. Pasak Andrijausko,

Freudui būdingas racionalumas, skrupulingumas, polinkis į sistemišką mokslinę analizę,

galutinės formuluotės ir paskutinės tiesos instancijų ieškojimas. Netgi pagrindinį pasąmonės

paţinimo uţdavinį jis sieja su jos pajungimu protui. Fanatiškai tikėdamas racionalaus proto,

mokslo galia, Freudas galiausiai paverčia savąją psichoanalitinę teoriją nepajudinama dogma46

.

Gana paradoksalu siūlyti gelbėtis kritišku mąstymu vengiant autoritetų, tačiau kartu konstruoti

naują mokslu paremtą autoritarinį „tikėjimą“. Tuo tarpu Jungo veikaluose aiškiai pastebima

neigiama reakcija į vienos tiesos monopolį. Nors pradţioje jį suţavėjo Freudo idėjos, kurios

daugeliu atvejų tapo Jungui atspirties tašku, tačiau dogmatiškas poţiūris jį nuo pat pradţių

stebino, o vėliau tapo ir abiejų mąstytojų kelių išsiskyrimo prieţastimi. Rėgalaitė, komentuodama

Jungo ir Freudo teorijų skirtumus, taip pat pastebi savo teorijos tarsi „apsėstą“ Freudą ir

„filosofiškai besistebintį“ Jungą: „Jungas neapsiribojo, kaip, sakykime, Froidas, tokiu nihilistiniu

patosu, destrukcija, tikrai negailestinga medicinine konstatacija: štai ţmogus, kuris a priori

blogas, netobulas, siaubingiausių, ţiauriausių instinktų kamuolys, veikiantis tik tų instinktų

inspiruotas. Jungas, tapęs psichoanalizės šalininku kaip tik savo mokytojo Froido dėka, vėliau

atsiribojo nuo to, jo paties ţodţiais tariant, nihilistinio, negailestingo iliuzijų lauţymo, skaldymo

ir pateikė savo teoriją... <...> Tai teorija, kuri gimsta iš nuostabos. Čia tikriausiai jau galima

kalbėti apie filosofiją, nes, kaip ţinome, pirminė filosofijos paskata yra nuostaba: kodėl taip, o ne

kitaip? Jungui nuostabą kėlė klausimas: kodėl visų ţmonių, tiek sveikų, tiek ligotų, tiek vyrų, tiek

moterų, tiek išsilavinusių, tiek beraščių, sąmonėje, sapnuose, kūryboje egzistuoja tam tikri nuolat

pasikartojantys, visiems bendri vaizdiniai“47

. Jungą stebino ne tik tai, tačiau paminėti „bendri

vaizdiniai“ yra ne kas kita, kaip Jungo archetipų teorijos branduolys.

Grįţtant prie Frommo pateiktų Jungo ir Freudo poţiūrių skirtumų, reikėtų pastebėti, kad

jaučiama neigiama Frommo nuostata Jungo atţvilgiu. Iš dalies tai paaiškina jo paties teorijos

psichoanalitinės ištakos, jis – vienos iš neofroidizmo šakų psichoanalizėje įkūrėjas. Frommas

kritikuoja Jungą uţ jo „fenomenologinę poziciją“ ir uţ psichikoje iškilusios idėjos laikymą faktu

(arba – psichiniu fenomenu), nesvarbu, ar ta idėja būtų „teisinga“, atitinkanti „realybę“, ar –

kliedesys. Bent jau taip Jungo poziciją supranta Frommas. Pagal Jungą, jei idėja egzistuoja,

46

Andrijauskas A. Rytų ir vakarų dichotomijos atspindžiai C. G. Jungo mąstysenoje. // Kultūros, filosofijos ir meno profiliai (Rytai – Vakarai – Lietuva). – Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2004. - P. 316. 47

Rėgalaitė O. Kas pasėta kiekviename iš mūsų. // Nuo Kierkegoro iki Kamiu. – Vilnius: Pradai, 1997. – P. 186 – 187.

21

vadinasi ji yra tikra, kaip ir dramblys yra tikras, nes egzistuoja. Atrodo, kad Frommui tokiame

poţiūryje trūksta teisingumo-klaidingumo kriterijaus, dėl kurio Jungas, tyrinėdamas sąmonę, per

daug nesirūpina. Frommas klausia: Kaip tuomet atskirti realybę atitinkančias mintis nuo

kliedesių? Ar Jungo pozicija nėra reliatyvizmo propagavimas?48

. Plačiau susipaţinus su Frommo

poţiūriu galima manyti, kad jo ir Jungo mąstymo prielaidos ir kryptys skiriasi iš esmės.

Paradoksas, bet šiuo atveju iš dalies teisus pats Freudas, sakydamas: „...kad vadinamoji mokslinė

polemika apskritai yra gana nevaisinga, negana to, ji beveik visada labai asmeniška“49

. Jungo

manymu, taip yra, nes skirtingų ţmonių psichologinė sankloda skiriasi, o todėl skiriasi ir tai, ką

jie mato ir siekia atskleisti. Vienas iš tokių pavyzdţių yra Alfredas Adleris, buvęs vienu pirmųjų

Freudo mokinių, kuris tą pačią patirtį išdėstė visai kitu atţvilgiu. Su juo sutikti turime ne maţiau

pagrindo, nei su pačiu Freudu, nes Adleris reprezentavo taip pat gana paplitusį psichologinį

tipą50

. Galima prisiminti dar vieną atvejį, kai neofroidizmas pasuko kita kryptimi. Tai taip pat

Freudo mokinė, Karen Horney, kuri savo patirtį atskleidė dar kitu kampu. Ji dėmesį sutelkė į

visuomenės ir kultūros sąlygas, pasuko labiau socialine kryptimi51

. Tai dar kartą patvirtina mintį,

kad subjektyvus aiškinimas tik iš dalies tinka bendrybei. Ar tokiu atveju Frommo kaltinimas

reliatyvizmu nėra reikalavimas konstruoti visa apimančią sistemą, paremtą subjektyviu,

siauresniu, ne „dievišku“, o ţmogišku aiškinimu, kuris iš esmės negali atskleisti „tikrosios

tiesos“? Jei tikėsime istorinių šaltinių „tiesa“, tai kartą Freudas yra taip kreipęsis į Jungą:

„...paţadėkite man, kad niekada neapleisite seksualumo teorijos. Tai visų svarbiausia. <...>...mes

privalome iš jos padaryti dogmą, nepaimamą tvirtovę“52

. Ar įmanomas dialogas tarp mąstytojų,

kurie „šventai“ įsitikinę savo tiesa ir iš anksto atmeta arba pajungia savo doktrinai bet kokią

naują idėją ar patyrimą, besikertantį su jų sistema? Tokiu atveju galima manyti, kad mokslinė ar

kitokia polemika iš tiesų tampa nevaisinga ar net neįmanoma.

Jungas visą laiką nenustojo kartoti apie psichinių procesų arba sielos paţinimo

sudėtingumą ir ribotumą. Viena iš problemų – psichikos sprendimas apie save. Toks paţinimas

neturi archimediško atramos taško išorėje. Vienas gali tvirtinti apie vieno ar kito psichinio

48

Žr. daugiau: Фромм Э. Психоанализ и религия. // Сумерки богов. – Москва: Издательство политической литературы, 1989. – C. 151 – 152. 49

Freud S. Psichoanalizės įvadas. Paskaitos. – Vilnius: Vaga, 1999. – P. 223. 50 Žr.: Jung C. G. Psichoanalizė ir filosofija. - Vilnius: Pradai, 1999. – P. 7. 51

Žr. daugiau: Horney K. Neurotiška mūsų laikų asmenybė. – Vilnius: Apostrofa, 2004. 52

Jung C. G. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. – Vilnius: Margi raštai, 2010. – P. 213.

22

išgyvenimo nerealumą arba nebuvimą, o kitas gali tvirtinti tai patyręs. Iš vienos pusės -

apibrėţtumo siekimas veda į freudišką ar panašią sistemą, iš kitos pusės – kyla reliatyvizmo

grėsmė. Jungas mano, kad psichologijos poţiūriu negalima teigti, kad mes išvis sugebame kaip

nors „teisingai“ ar „tinkamai“ apibūdinti sielos esmę. Geriausiu atveju galima tik rasti teisingą

išraišką, o ji yra subjektyvios duotybės paţinimas ir išsami sklaida. Jo ţodţiais tariant: „Vienas

susitelks į duotybės įforminimą ir manys esąs savosios duotybės kūrėjas, kitas pabrėš įsižiūrėjimą

ir susivokdamas esąs laidininkas kalbės apie pasireiškimą. Tačiau tiesa veikiausiai yra per vidurį:

teisinga išraiška – tai įforminantis įsižiūrėjimas“53

. Tyrinėjant sąmonę svarbi ir filosofija, ir

mokslo pasiekimai, ir skirtingų kultūrų paţinimas. Jungas nesiima, remdamasis viena kuria

sritimi, laikydamas ją pagrindu, konstruoti viską paaiškinančią dogmą. Nereikėtų pamiršti, kad

Jungas – psichiatras, ir daugelis jo tyrinėjimu buvo nukreipti į tai, kaip geriau padėti pacientams,

kitaip – terapinį pobūdį. Taigi, negalėdamas atmesti nei filosofinės minties, nei mokslo

pasiekimų skirtingose srityse, nei patirties, savo darbe ir tyrinėjimuose jis atsiduria tarp

biologijos, gamtinio paţinimo ir teorinės filosofijos, mokslinio paţinimo ir kritinio jo skelbiamų

tiesų apmąstymo, tarp įforminimo ir įsižiūrėjimo.

Kalbėdamas apie skirtingų psichoanalitinių mokyklų paţiūras, Jungas priekaištauja dėl to,

kad jos perdėm linksta aiškinti ţmogų per jo patologijos ir defektų prizmę. Pats Jungas -

priešingai, stengiasi suvokti ţmogų iš sveikosios pusės. Freudo psichologija yra tam tikro tipo

neurotinės būsenos psichologija, ir ji tinka tik šiai būsenai. Tačiau toks paţinimas taip pat yra

visumos dalis, jis taip pat yra tikras. Panašu, kad tokią psichologiją riboja jos pagrindas,

besiremiantis į nekritišką ir nesąmoningą pasaulėţiūrą, labai susiaurinantis išgyvenimų ir

matymo akiratį. Čia Jungas mano, kad Freudas be reikalo atmetė filosofiją. Jis nemėgino kritiškai

paţvelgti nei į savo pirminę prielaidą, nei į savo asmenines nuostatas. Tuomet nebūtų buvę taip

lengva naiviai dėstyti „savo originalios psichologijos“54

. Nors Freudui iš dalies pavyko iš savo

subjektyvaus paţinimo „ištraukti“ bendras ţmogiškas tiesas, tačiau „egzistuoja maţių maţiausiai

dešimtys atvejų, kai psichologija iš esmės kertasi su Freudu“55

. Taigi jis pats pateko į savo

psichologinės doktrinos pinkles ir tapo jos įsikūnijimu.

O kas pačiam Jungui padėjo, jeigu padėjo, bent jau iš dalies išvengti ribotumo, ir plačiau

paţvelgti į ţmogų? „Aš niekada neniekinau saldţiarūgščio kritinės filosofijos gėrimo, - poetiškai

53

Žr.: Jung C. G. Psichoanalizė ir filosofija. - Vilnius: Pradai, 1999. – P. 6. 54

Ten pat. P. 7 – 8. 55

Ten pat. P. 6.

23

rašo Jungas, - ir bent jau in refracta dosi atsargiai jį vartodavau. Labai jau saikingai, sako mano

oponentai. Be saiko, atsikerta mano vidinis jausmas. Lengvai, pernelyg lengvai savikritika

apnuodija brangų naivumo gėrį, kiekvienam kuriančiam ţmogui būtiną gamtos dovaną. Kad ir

kaip būtų, filosofinė kritika man padėjo suvokti, jog bet kuri psichologija – taip pat ir mano – yra

pagrįsta subjektyviu paţinimu“56

. Tačiau savikritika nereiškia įforminimo uţgniauţimo. Nors

kiekvieno ţmogaus subjektyvus paţinimas pasiţymi specifiniu pasauliu ir istorija, jį smelkia

vienintelė ir ypatinga savastis, tačiau kalbėti privalu, remiantis sava patirtimi. Tik taip galima

pagilinti ţmogiškąjį paţinimą, kuris grindţiamas ne tik tiesa, bet ir klaidomis57

.

Reziumuojant galima teigti, kad kiekvieno individo patirtis ir refleksija iš vienos pusės

yra unikali, būdinga tik jam, iš kitos – subjektyvus paţinimas visuomet didesniu ar maţesniu

laipsniu išreiškia tai, kas bendra visai ţmonijai ir pasauliui.

O ar yra aiškesnio matymo būdas, praplečiantis subjektyvų paţinimą? Jei taip, tai kokia jo

prielaida?

3. Pasaulėţiūra, kaip aiškesnio įforminančio įsižiūrėjimo galimybė

Pensilvanijos universiteto filosofijos profesorius Alphonso Lingis apie ţmonijos

„susikalbėjimą“ sako, kad „tuos, kurių šnekos nemokame ar negalime išmokti, laikome

vapaliotojais ir barbarais. Tačiau pokalbis su ţmogumi, kurio kalbą suprantam, nutrūksta, kuomet

šis ima teigti tiesas, skelbiamas jo genties vado, protėvio ar dievybės“58

. Galbūt taip galima iš

dalies paaiškinti ir skirtingas teorijas atstovaujančių „mokyklų“ nesusikalbėjimą, kai subjektyvus

paţinimas, neišvengiamai apribotas tam tikros pasaulėţiūros, „uţdaro“ sistemą ir atmeta kitokias

ar naujas idėjas, praplečiančias ţmogaus sąmonę. Pasak Lingio, būtent filosofai ėmėsi kalbėti

taip, kad klausimų iškėlimų ir atsakymų į juos pagrindimas būtų priimtinas kiekvienam

skvarbaus proto ţmogui bet kurioje pasaulio vietoje. Pagrindimas ir reikalavimas pagrįsti -

pagrįsti taip, kad tam pritartų bet kuris skvarbaus proto ţmogus, - tokia praktika įveikia kalbos,

tradicijų ir papročių ypatumus, kurie ne tik formuoja mūsų įgytų ţinių išraišką, bet ir patį

pasaulėvokos būdą. Toks kalbėjimas paţadina universalios ţmonijos idėją59

. Galima sakyti, kad

56

Jung C. G. Psichoanalizė ir filosofija. - Vilnius: Pradai, 1999. – P. 8. 57 Ten pat. 58 Lingis A. Pavojingos emocijos. – Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002. – P. 89. 59

Ten pat. P. 90.

24

kuo labiau pasaulėţiūrą apriboja nekritiškai perimti svetimi aiškinimo turiniai arba/ir ją formuoja

nedialoginis subjektyvus paţinimas, tuo ji siauresnė, o tokią pasaulėţiūrą puoselėjantis ţmogus

labiau linkęs kurti dogmines „tiesas“ ir jomis tikėti. Jungo ir Freudo kelių išsiskyrimą nulėmė ir

šis susipriešinimas, apie kurį Jungas sako: „...aiškiai suvokiau, kaip stipriai skiriasi mano ir

Froido pasaulėvaizdţiai. <...>... skaitydamas senuosius filosofus buvau įgijęs tam tikrų

psichologijos istorijos ţinių. Kai mąstydavau apie sapnus ir pasąmonės turinius, visada

pasitelkdavau istorinį palyginimą. <...>...po ranka visuomet turėdavau seną Krugo filosofijos

ţodyną“60

. Tuo tarpu Freudo „dvasios istorija“, atrodo, apsiribojo tik naujausiomis fiziologijos

ţiniomis ir Darvino teorija61

. Taigi vienas svarbiausių Freudo ir Jungo skirtumų yra tas, kad

pastarasis didţiausią dėmesį skyrė kiekvieno ţmogaus psichologinės sanklodos subjektyviosios

pusės suvokimui, negrūsdamas visų į vieną „palapinę“. Jungas bent jau stengėsi, kad jo

pasaulėţiūros nenulemtų jokios nesąmoningos ir kartu nekritiškos nuostatos. Galbūt tai ne visada

pavyksta, bet, kaip sako mąstytojas: „...stengiuosi išvengti bent jau pačių šiurkščiausių

išankstinių nuostatų, todėl neneigiu jokių dievų, kurie, manau, reiškiasi ţmogaus sieloje.

Neabejoju, kad prigimtiniai instinktai – ir erosas, ir valia valdyti – galingai reiškiasi sieloje, ir net

esu įsitikinęs, kad šie instinktai priešiški dvasiai. Jei jie visada su kaţkuo nesutaria, tai kodėl to

kaţko negalime vadinti „dvasia“? Ne ką teišmanau ir apie dvasią pačią savaime, ir apie

„instinktus“. Abu fenomenai man lygiai paslaptingi, todėl nė vieno jų negaliu pavadinti

nesusipratimu“62

. Čia ryškėja ir Jungo fenomenologinės nuostatos pagrindai: visų pirma –

leidimas „būti“ bet kokiems iškylantiems ţmogaus sielos reiškiniams, antra - mėginimas išvengti

išankstinių nuostatų, kitaip – mėginimas „suskliausti“ visą „ţinojimą“, aprašant iškylančius

psichinius fenomenus.

Tad kyla klausimas: Kas yra pasaulėţiūra? Atsakymas atrodytų aiškus ir savaime

suprantamas: Tai yra savitas, individualus pasaulio matymas, suvokimas. Tačiau „savaime

suprantamybė“ daţnai būna apgaulinga. Kyla daugybė kitų klausimų: Kodėl „matom“ tiek, kiek

„matom“? Ar galim ir kaip galim matyti plačiau arba giliau? Ar reikia? Etc. O kaip į šiuos

klausimus atsako Jungas? Juolab, kad pasaulėţiūros sąvoka, kaip matysime toliau, itin svarbi

analitinėje psichologijoje, kurios kūrėju ir tituluojamas Jungas.

60

Jung C. G. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. – Vilnius: Margi raštai, 2010. – P. 226 – 227. 61

Ten pat. 62

Jung C. G. Psichoanalizė ir filosofija. - Vilnius: Pradai, 1999. – P. 8 – 9.

25

Kalbėdamas apie pasaulėţiūrą, Jungas ją apibrėţia kaip abstrakčiai suformuluotą poţiūrį,

o pats poţiūris yra psichologinė sąvoka, apibrėţianti ypatingą psichinių turinių kombinaciją, kuri

yra orientuota į kaţkokį tikslą arba į tai, kas vadinama aukščiausiuoju suvokimu. Psichinis

poţiūris turi bendrą kelrodę idėją, paremtą milţinišku medţiagos kiekiu: patirtimi, principais,

afektais etc. Kitaip tariant - mes nesielgiame tiesiog taip, galima pasakyti – izoliuotai, tik

reaguodami į tam tikrą dirgiklį. Visas mūsų reakcijas ar veiksmus lemia sudėtingos išankstinės

sąlygos. Kad ir koks paprastas būtų psichinis impulsas, kiekvieną jam būdingos savybės niuansą,

jo jėgą ir kryptingumą, jo judėjimą erdvėje ir laike, jo tikslą etc., lemia ypatingos išankstinės

psichinės sąlygos, kurios lemia taip pat ir poţiūrį, sudarytą iš daugybės įvairių turinių63

. Tie

turiniai, arba dalis jų, mums veikiant lieka uţ sąmonės ribų. Mūsų sąmonė atlieka lyg pėstininko

vaidmenį mūšio lauke, tai kovodama, tai atsitraukdama, tai ilsėdamasi paliaubų metų. Pėstininkas

daţnai neţino, kas yra jo vadas ar vadai, kas dedasi štabe, kodėl siunčiami vieni ar kiti

nurodymai. Tačiau kalbant apie ţmogų, ir „vadas“, ir „štabas“, ir „mūšio planai“ yra jis pats, arba

jie yra jame, tik uţ aiškaus suvokimo ribų, arba – pasąmonėje. Jungas atskiria poţiūrį ir

pasaulėţiūrą, teigdamas, kad iš esmės gali būti pats sau vadas, sėkmingai kovoti uţ išorinę ir

vidinę būtį, taip ir neturėdamas sąmoningos pasaulėţiūros. Tačiau ji nepasiekiama be poţiūrio.

Kai rimčiau atsakysime į klausimus, kodėl ir kam taip elgiamės ir taip gyvename, pamėginsime

rimčiau abstrakčiai suformuluoti savąjį poţiūrį, tuomet galėsime kalbėti apie pasaulėţiūrą64

.

Taigi kas, pagaliau, yra pasaulėţiūra? Tai yra nesąmoningų, paslėptų ir naujų turinių

perkėlimas į sąmonę, taip ją praplečiant. Grįţtant prie karinių metaforų: kareivis vis labiau turėtų

nutuokti, kas yra jo vadai, kaip jie atrodo, kodėl siunčia vienus ar kitus nurodymus. „Tai ne kas

kita, kaip išplėsta ir pagilinta sąmonė!“65

, - toks trumpas ir reikalaujantis platesnio paaiškinimo

Jungo atsakymas. Aukštesnė sąmonė nulemia pasaulėţiūrą. Kiekvienas prieţasčių ir pasekmių

įsisąmoninimas yra besivystanti pasaulėţiūra. Patirties ir ţinių kaupimas yra dar vienas ţingsnis

pasaulėţiūros išsivystymo link. „Kurdamas pasaulio vaizdą, mąstantis ţmogus keičiasi ir pats“66

,

- sako Jungas. Būtent todėl ir svarbu formuoti savąją pasaulėţiūrą, nes ne tik mes ją kuriame, bet

ir ji kuria mus. Tai abipusis aktyvus ryšys, kuris sąlygoja nuolatinį ţmogaus judėjimą (keitimasi)

ir klausimų kėlimą bei supratimą, kokios ginčytinos gali būti „galutinės tiesos“.

63

Žr. daugiau: Jung C. G. Psichoanalizė ir filosofija. - Vilnius: Pradai, 1999. – P. 17-19. 64

Ten pat. P. 20. 65

Ten pat. 66

Ten pat. P. 21.

26

Jungas sako, kad: „...faktiškai visi aktualūs gyvenimo klausimai priklauso ne kasdienybės

sričiai...“67

ir pabrėţia, kad norint atitraukti sąmonę nuo kasdienybės ir nukreipti ją visuotinesnių

poţiūrio problemų link, beveik visada reikalinga valingai nuspręsti. Jeigu to nedarome, mūsų

poţiūris lieka nesąmoningas ir mums tėra būdinga ne pasaulėţiūra, o tik nesąmoninga nuostata.

Tuomet pagrindinės prieţastys ir tikslai lieka nesąmoningi. Tuomet sakome, kad kaţkas įvyko

tarsi savaime, lengvai, arba nesuprantame savo nesėkmės prieţasčių, o iš tikrųjų antrame plane

vyksta labai sudėtingi procesai, turintys savo prieţastis, tikslus ir savo subtilybes. Negalima

matyti pasaulio, nematant savęs; tas, kas mato pasaulį, mato ir save, ir tam reikia nemaţai drąsos.

Neturėti pasaulėţiūros visada yra fatališkai praţūtinga68

.

Ţinoma, nereikia galvoti, kad tokiu būdu „plečiama“ sąmonė galų gale pajėgi suţinoti,

kas pasaulis ir pats ţmogus yra „iš tikrųjų“. Galima tik mėginti kaip galima geriau paţinti pasaulį

ir save, arba - kaip jau buvo sakyta anksčiau – būti nuolatiniame procese be baigtinio taško.

Jungui pasaulėţiūra yra hipotezė, o ne tikėjimo objektas. Pasaulio veidas keičiasi, nes jį

suprantame tik kaip psichinį vaizdą savyje, todėl keičiantis šiam vaizdui nėra taip jau lengva

suvokti, ar pasikeitė pasaulis, ar mes, ar ir viena, ir kita69

. Taigi, mūsų pasaulėvaizdis iš esmės

neturėtų „sustabarėti“, jeigu nuolat „tikriname“ jį, apmąstydami savo patirtis ir mus pasiekusias

mintis, naujos jos būtų, ar iš gilios tradicijos.

Ar Jungo analitinės psichologijos įţvalgos turi kokį nors poveikį mūsų pasaulėţiūrai? Ar

suteikia jai kaţką naujo? Ar pakylėja sąmonę į aukštesnį lygmenį? Visų pirma reikia pasakyti,

kad analitinė psichologija kitaip nagrinėja sielos fenomenus, nei taip vadinama „tradicinė“ arba

fiziologinė psichologija, kuri stengiasi išskaidyti kompleksinius fenomenus į atskirus elementus.

Analitinė psichologija išaugo iš Freudo psichoanalizės, kurioje pasąmonė yra nepageidaujamų

sąmonės turinių talpykla. Kita vertus, tuos nepageidaujamus turinius gimdo pasąmoniniai

troškimai, ir tokiu būdu pasąmonė „yra“ ne tik talpykla, bet ir sąmonei nepriimtinų turinių

gamintoja. Jungas ţengia dar vieną ţingsnį, ir sako, kad pasąmonėje uţgimsta ir nauji kūrybiniai

turiniai: „Visa, ką sukūrė ţmogaus dvasia, kilo iš pasąmonėje uţgimusių turinių. Freudas ypač

akcentavo pirmąjį aspektą, o aš, jo neneigdamas, išskirčiau pastarąjį. <...>... manyčiau būsiant

daug svarbiau nustatyti pozityvios pasąmonės veiklos esmę“70

. Tokiu būdu pasąmonė yra visų

67

Jung C. G. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. – Vilnius: Margi raštai, 2010. – P. 106. 68

Žr.: Jung C. G. Psichoanalizė ir filosofija. - Vilnius: Pradai, 1999. – P. 21 – 22. 69

Ten pat. P. 22. 70

Ten pat. P. 24.

27

uţgimstančių sielos turinių visuma. Jei tarp sąmonės ir pasąmonės iškyla uţkarda, ji išstumiama

iš sąmonės, tuomet iškyla nenatūrali kliūtis ir sąmonė nepriima pasąmonės produktų. Tačiau

išstumtas turinys niekur nedingsta, o randa kitus pasireiškimo kelius, įsiskverbia į kitas dvasines

ar fiziologines sritis. Pasak Jungo, tai tikriausiai yra svarbus psichogeninių ligų šaltinis,

pasirodantis taip vadinamų „simptomų“ pavidalu. Sapnai – ne išimtis. Jie yra normali funkcija,

kuri, iškilus uţkardai, taip pat gali sutrikti. Freudas sapnus nagrinėjo tik simptominiu aspektu,

kaip ir kitus dvasinius dalykus, pavyzdţiui, meno kūrinius. Jungas grieţtai prieštarauja tokiai

nuostatai: „...visiškai aišku, kad meno kūrinys yra ne simptomas, bet savita kūrybos apraiška.

Meninę kūrybą galima suvokti tik per ją pačią. Jeigu ji suprantama kaip patologinis

nesusipratimas ir aiškinama kaip neurozė, tokį bandymą belieka vertinti kaip apgailėtiną kuriozą.

Tą patį galima pasakyti ir apie sapną“71

.

Jungas nemano, kad Freudo ţmogaus suvokimas kaţkaip padeda formuotis pasaulėţiūrai.

Šios psichologijos pagrindinė idėja yra XIX a. racionalistinis materializmas. Nesukuriamas

kitoks pasaulio vaizdas, o kartu – kitoks ţmogaus poţiūris į pasaulį. „Psichoanalizės pasaulėţiūra

yra racionalistinis materializmas – iš esmės praktinio gamtos mokslo pasaulėţiūra. Ir mes

jaučiame, kad tokių paţiūrų mums nepakanka. Geothe„s eilėraštį aiškindami motinos kompleksu,

Napoleoną apibrėţdami kaip vyriško protesto, o Pranciškų – kaip seksualinio išstūmimo atvejus,

mes labai nusivilsime. <...> Kur dingsta groţis, didybė ir šventumas? Tai pačios gyvybingiausios

realybės, be kurių ţmogaus gyvenimas būtų perdėm pilnas kvailumo. Kur teisingas atsakymas į

klausimą apie negirdėtas kančias ir konfliktus? <...> ...kad ir kaip pageidautinas yra protingas

racionalizmo poţiūris, vis dėlto jis ignoruoja kančios prasmę. Ji paliekama nuošalyje ir vadinama

neesmine“72

, - taip Jungas išreiškia savo nepasitenkinimą racionalistiniu poţiūriu į pasąmonę.

Remiantis juo, apie instinktus kalbama taip, lyg viskas jau būtų ţinoma pagal iš anksto nubrėţtą

schemą. Tuo tarpu analitinėje psichologijoje pabrėţiamas impulsų, atkeliaujančių iš tamsiosios

psyche sferos, daugiaprasmiškumas. Neįmanoma iš karto pasakyti, kokia jų prigimtis, ar jie

remiasi seksualumu, valdţios siekiu, ar kitais instinktais. Neįmanoma vienareikšmiškai apibrėţti

ar išaiškinti instinktų ir pačios pasąmonės. Pasak Jungo: „Pasąmonės atveju mes apdovanoti tik

71

Jung C. G. Psichoanalizė ir filosofija. - Vilnius: Pradai, 1999. – P. 25. 72

Ten pat. P. 27.

28

pavėluoto paţinimo dovana, nes neįmanoma ţinoti daiktų padėties pasąmonėje a priori. Bet kuri

išvada čia paremta prielaida „tarytum““73

.

Neturint tikslo „suspausti“ pasąmonę ir visą ţmogaus psichiką į totalią sistemą

susiduriame su kaţkuo, ko turinį nusakyti sunkiai įmanoma, rizikinga, tačiau pasąmonės

reikšmingi poveikiai neabejotini. Jau anksčiau buvo minėta, kad Jungo teorijoje svarbų, gal net

svarbiausią vaidmenį atlieka istoriniai palyginimai, „minties archeologija“. Tuo jis artimas

Foucault, kuris viename savo veikalų klausia: „Kodėl, aiškiai supratus XIX a. ir net anksčiau,

kad beprotybė parodo nepridengtą ţmogaus esmę, vakarų kultūra vis tik išstūmė ją į tą neutralią

ir neaiškią erdvę, kurioje jos lyg ir nebūtų buvę?“74

. Jungo manymu, pasąmonės veiklos svarbą

nesunkiai pastebėsime, jei tik atidţiau paţvelgsime į istorinius šaltinius, ir atidţiau apsidairysime

aplinkui. Mes tik kitaip kalbame: „Prieš penkis šimtus metų sakydavo „ją apsėdo velnias“, dabar

– „jai isterija“; anksčiau buvo kalbama apie apkerėjimą, dabar tai vadinama skrandţio neuroze.

Faktai lieka tie patys, gal tik ankstesni jų aiškinimai psichologiniu aspektu yra tikslesni. Dabar

mes turime iš esmės nieko nepasakančią racionalistinę simptomų terminologiją. Sakydamas, kad

ką nors apsėdo piktoji dvasia, aš kartu teigiu, kad tas ţmogus iš tiesų neserga, o kenčia nuo

nematomos dvasinės įtakos, kurios niekaip neįstengia paţaboti. Šis nematomas kaţkas yra

vadinamas autonominis kompleksas, pasąmonės turinys, nepaklūstantis sąmoningai valiai“75

. Jau

šio komplekso pavadinimas „autonominis“ parodo, kad jis veikia kitaip, nei „nori“ mūsų sąmonė,

ir valdo mus nepageidaujamu būdu. Komplekso perkėlimas į sąmonę reikštų problemos

išsprendimą. Toks yra psichoanalizės tikslas. Tačiau kartu šis procesas leidţia suvokti, kad toks

autonominis kompleksas niekada nebūtų galėjęs egzistuoti, jei mūsų prigimtis nesuteiktų jam

slaptos instinktyvios galios, kurios šaltinis trykšta iš pasąmonės.

Remdamasis pirmykščio ir šiuolaikinio ţmogaus dvasinio pasaulio lyginimu, Jungas

teigia, kad anksčiau pasąmonės nesuvokiami turiniai buvo įasmeninami kaip dvasios, demonai,

dievai etc., o ţmogus įvairių ritualų ir magiškų apeigų metų stengdavosi patenkinti jų

reikalavimus. Pirmykščio ţmogaus ligų prieţastys yra dvasios ir kerai, nuo kurių šiandieninis

mūsų pasaulis yra išlaisvintas. Tačiau ir vėl – nesvarbu kaip tuos turinius pavadinsi, jie išlieka.

Panašu, kad vienas labiausiai priimtinų kelių, kuriais pasąmonės turiniai pasiekia mūsų

šiandieninę sąmonę, yra neurozė. Būtent po jos šydu slypi galingos psichinės jėgos, kurios

73

Jung C. G. Psichoanalizė ir filosofija. - Vilnius: Pradai, 1999. – P. 28. 74

Юнг К. Г., Фуко М. Матрица безумия. – Москва: Алгоритм, 2006. – C. 138. 75

Jung C. G. Psichoanalizė ir filosofija. - Vilnius: Pradai, 1999. – P. 28 – 29.

29

sudaro mūsų dvasines nuostatas ir vyraujančių idėjų pagrindą76

. Svarstydamas kelius, kuriais

pasąmonės turiniai ir jų reikalavimai galėtų būti perteikiami, Jungas mini religijas. Tačiau jos

išsekintos to paties racionalizmo. Racionalistinis materializmas yra misticizmo priešprieša.

„Materializmas ir misticizmas yra ne kas kita, kaip psichologinė priešybių pora – lygiai taip pat,

kaip ateizmas ir teizmas. Tai <...> du skirtingi metodai, tam tikru būdu bandantys susidoroti su

dominuojančiomis pasąmonės įtakomis: vienas – išsiţadėdamas, kitas – pripaţindamas“77

, - sako

Jungas. Taigi, grįţtant prie pasaulėţiūros ir „sąmoningesnio“ ţmogaus, svarbiausias dalykas,

kuriuo analitinė psichologija galėtų ją papildyti: „...yra ţinojimas, kad egzistuoja pasąmonės

turiniai, keliantys akivaizdţius reikalavimus ar skleidţiantys įtakas, kurių sąmonė <...> turi

paisyti“78

.

Foucault, svarstydamas ţmogaus ateitį, kelia prielaidą, kad galbūt ateis diena, kai mes

nebesuprasime, kas yra beprotybė. Nebeliks tų pėdsakų, kuriais sekama šiandien. Visa tai, ką

šiandien laikome ribiniu, nepakeliamu išgyvenimu ar keistenybe, bus pozityviai integruota.

Galbūt visa tai, kas šiandien reiškia mūsų ribas, galų gale ims reikšti mus pačius79

. Ar tai kaip

nors susiję su pasąmonės turinių perkėlimu į sąmonę? Sunku pasakyti. Foucault manymu,

šiandien mes dar negalime nustatyti ir brėţti naujų koordinačių bei suvokti naujų konfigūracijų80

.

O kol kas, jei jau tariame, kad pasąmonė egzistuoja ir kalbame apie jos paslaptingus

turinius, tuomet kyla klausimas: Ką sako Jungo psichologija apie pasąmonės turinių sandarą?

76

Jung C. G. Psichoanalizė ir filosofija. - Vilnius: Pradai, 1999. – P. 30. 77

Ten pat. P. 31. 78

Ten pat. 79

Žr. daugiau: Юнг К. Г., Фуко М. Матрица безумия. – Москва: Алгоритм, 2006. – C. 137. 80

Ten pat.

30

III. Archetipo samprata

1. Apie sąmonę, pasąmonę, tabula rasa ir paveldimumą

Jau Aristotelis, protą laikydamas gebėjimu, kuriuo siela protauja ir sprendţia, savo

knygoje „Apie sielą“ teigia: „...potencialiai protas yra visi mąstomi objektai, bet aktualiai jis nėra

nė vienas iš jų, kol mąstymo aktas dar neįvyko. Šiuo atţvilgiu protą galima palyginti su lentele,

kurioje dar nėra nieko aktualiai įrašyta“81

. Jei Aristotelis ir nebuvo pirmasis, uţsiminęs apie

tabula rasa, tai tikrai vienas iš pirmųjų. Kita vertus, jo svyravimai tarp idealizmo ir materializmo

atsiskleidţia ir sielos apmąstymuose, nes jis taip pat sako, kad: „...mes galime visiškai pritarti

tiems filosofams, kurie laiko sielą formų [idėjų] talpykla. Tiktai reikia pridurti, kad tai galioja ne

visai sielai, o vien mąstančiajai, ir kad ji turi savyje visas formas ne aktualiai, o tik

potencialiai“82

. Ţmogaus sielos kaip „švaraus lapo“ teoriją nuosekliai išdėstė Johnas Locke„as

savo „Esė apie ţmogaus intelektą“. Jis tvirtina ir įrodinėja, kad ţmogaus sieloje jokių „įgimtų

principų“ ar iš anksto „įspaustų ţenklų“ nėra. Ţmogus gali įgyti visą paţinimą ir pasiekti tikrumą

be tokių pradinių sąvokų ar principų83

. Tuo tarpu Rene Descartes, kalbėdamas apie „pirmųjų

prieţasčių ar pradų“ tyrimą ir paţinimą sako, kad: „Šie pradai turi tenkinti dvi sąlygas: pirma, jie

turi būti tokie aiškūs ir ryškūs, kad, atidţiai juos stebėdamas, ţmogaus protas negalėtų abejoti jų

tikrumu; antra, kad kitų daiktų paţinimas taip priklausytų nuo pradų, jog pradus galėtume

paţinti, kitų daiktų nepaţinę, tuo tarpu daiktų paţinti, nepaţinę pradų, negalėtume“84

. Descartes

Dievo idėja yra įgimta. Dievas įterpia „patikimiausius vaizdinius į sielą“, kurie nėra priklausomi

nuo išorinio pasaulio85

. Nesiimant platesnio šiai temai skirtų veikalų ir jų autorių argumentų

tyrinėjimo, pakaks pasakyti, kad egzistuoja poţiūrių priešprieša ir klausimai, kurių aktualumas

neišnyko iki šių dienų: Ar ţmogaus sąmonėje „yra“ tik tai, ką jis uţgyvena? O gal jis ateina į šį

pasaulį su jau turimu, paveldimu „bagaţu“?

81 Aristotelis Apie sielą. // Rinktiniai raštai. – Vilnius: Mintis, 1990. – P. 390. 82

Ten pat. P. 389. 83

Žr. daugiau: Locke J. Esė apie žmogaus intelektą. – Vilnius: Pradai, 2000. – P. 41 – 58. 84

Cit. pgl.: Anzenbacher A. Filosofijos įvadas. – Vilnius: Katalikų pasaulis, 1992. – P. 40. 85

Žr. daugiau: Kunzmann P., Burkard F. P., Wiedmann F. Filosofijos atlasas. – Vilnius: Alma littera, 2000. – P. 105.

31

Jungo poţiūriu, ţmogaus dvasia jokiu būdu nėra tabula rasa. Tai nėra „švarus lapas“,

kuris uţpildomas vien tuo, ką ţmogus nuo gimimo patiria. Freudo psichoanalizėje svarbiausią

ţmogaus formavimo funkciją atlieka šeima. Freudas kur kas arčiau teorijų, teigiančių, kad

ţmogus į šį pasaulį ateina „švarus“. Kokių nors istoriškai perduodamų turinių ţmogaus sąmonei

ar pasąmonei poveikis labai menkas, jei iš viso egzistuojantis. Tiesa, Freudas išskyrė sapnuose

pasirodančius neindividualius elementus, kuriuos vadino „archaiškomis liekanomis“ ir kurių

negalima paaiškinti remiantis to individo gyvenimu. Jungui jie tapo svarbiausia apmąstymų

tema: „...individualioje ţmogaus sieloje yra daugybė dalykų, kurių ji niekada neįgijo, nes

ţmogaus dvasia nuo gimimo nėra tabula rasa...<...> Visa ţmogaus anatomija yra paveldima,

<...>...kuri būtinai funkcionuos lygiai tokiu pačiu būdu, kaip ir anksčiau. Todėl tikimybė, kad bus

produkuojama kaţkas nauja, iš esmės skirtinga nuo to, kas produkuota anksčiau, yra be galo

maţa. Todėl visi tie faktoriai, kurie buvo svarbūs mūsų artimiems ir tolimiems protėviams, bus

svarbūs ir mums... <...> Maţa to, jie yra būtinybės, pasireiškiančios poreikių pavidalais“86

.

Jungas, dėstydamas savo poţiūrį, pateikia daugybę pavyzdţių iš praktinės veiklos ir asmeninių

išgyvenimų. Šie empiriniai faktai jam neleidţia ţmogaus dvasios raidos aiškinti vien tik

šeimyninių ryšių ar platesnės socialinės aplinkos įtakomis. Visuomet lieka kaţkas daugiau, nei

gryna atskiro individo gyvenimiška patirtis. Net pati įţūliausia fantazija ribojama dvasinio

paveldimumo nubrėţtų grieţtų ribų. Remdamasis savo, kaip psichiatro, stebėjimais, Jungas sako:

„Labai nustembame, kai pamatome, kad psichinio ligonio fantazijos kartais beveik identiškos

pirmykščio ţmogaus fantazijoms. Beje, būtų keista, jeigu taip nebūtų“87

. Be to, individo

sapnuose gali pasirodyti archajiški mitologiniai ar religiniai simboliai, nors pats individas savo

gyvenime su šiais turiniais nebūna susidūręs ar susipaţinęs. Jeigu ţmogus į pasaulį ateitų kaip

tabula rasa ir jo psichiką sudarytų vien sąmonė, tuomet iš tiesų pakaktų tėvo ir motinos figūros,

aiškinantis ţmogų įtakojančias jėgas ar sąlygas. Tuomet pakaktų Freudo psichoanalizės. Tačiau

Jungo tai netenkina, nes jo stebimi psichiniai faktai nesutelpa į tabula rasa teoriją. Jo manymu

„...laikyti ţmogaus psichiką jo asmenišku reikalu ir aiškinti ją tik iš asmeniško poţiūrio taško –

lemtinga klaida. Toks aiškinimas tiktų tik paprastiems kasdieniams individo veiksmams bei

santykiams. Tačiau vos tik kyla nors maţiausias keblumas, galbūt nenumatytas ir šiek tiek

neįprastas įvykis, tuoj pat suaktyvėja instinktyvios jėgos; jos daţnai atrodo visai netikėtos,

86

Jung C. G. Psichoanalizė ir filosofija. - Vilnius: Pradai, 1999. – P. 32 – 33. 87

Ten pat. P. 33.

32

neţinomos ar keistos. Šių jėgų jau nebegalima paaiškinti tik asmeniniais motyvais...“88

. Sąmonės

nereikėtų tapatinti su psichika, arba - Jungo vartojama sąvoka - psyche. Tapatinimo atveju galima

idėja, kad ţmogus ateina į šį pasaulį su tuščia psyche, ir vėliau joje nebūna nieko, išskyrus

individualų patyrimą. Psyche sfera yra daugiau nei sąmonė. Atrodo, kad daţnai mes darome

daugybę dalykų, kurių prasmės neţinome ar nesuprantame. Jungas, kalbėdamas apie pirmykštį

ţmogų, t. y. „siauresnę sąmonę“, linkęs manyti, kad „...iš pradţių apskritai visi darė vieną ar kitą

dalyką, o tik praėjus daug laiko kas nors pradėjo klausinėti – kodėl“89

. Lingis, remdamasis

Edmundu Husserliu, knygoje „Pavojingos emocijos“ rašo: „Ţmonijos istorijoje išaušo nauja

diena, kai Atėnų vyrai, kalbėdami su kitataučiais, ėmė grįsti atėniečių papročius. Iki tol į

svetimšalių klausimus „Kodėl jūs galvojate taip, kaip galvojate, ir elgiatės taip, kaip elgiatės?“

būdavo atsakoma: „Nes mūsų tėvai, įkūrę mūsų klaną, tautą, miestą, išmokė mus taip elgtis. Nes

taip prisakė mūsų dievai“90

. Ar daţnai klausiame, kodėl puošiama Kalėdų eglutė? Ką ji

simbolizuoja? Arba ką reiškia vestuvių apeigos, jei tokios dar išlikusios? Ar kodėl beveik su

religiniu pamaldumu stebime saulėlydį ar saulėtekį? Vien todėl, kad graţu? Jungas manė, kad

minties formos, visuotinai suprantami gestai, daugeliu atţvilgių laikosi modelių, kurie

susiformavo anksčiau, negu ţmoguje atsirado reflektyvi sąmonė91

.

Paveldimą psichinę sferą Jungas pavadino kolektyvine pasąmone. Kaip pastebi

Andrijauskas: „Jau pirmaisiais XX a. dešimtmečiais, analizuodamas neurozėmis ir šizofrenija

sergančių ligonių vizijas, sapnus, Jungas atkreipė dėmesį į pacientų pasąmonėje nuolat

besikartojančius archajiškus motyvus, panašius į tuos, kurių pasitaiko įvairių civilizacijų folklore,

mitologijoje, religiniuose vaizdiniuose ir kosmogoniniuose mituose“92

. Toliau tyrinėdamas kitas

kultūras, religijas, Jungas priėjo išvados, kad: „...iš tikrųjų ţmogaus sąmonė savęs nesukuria, o

išsiplėtoja iš pirmapradţių nepaţįstamų pasąmonės gelmių. Pabusdama ji natūraliai brėţia ribas

tarp to, kas jai paţįstama, ir to, kas neţinoma“93

. Apie sąmonę Jungas sako: “Juk mūsų sąmonė

pati savęs nekuria, o lyg šaltinis trykšta iš neţinomos gelmės. Ji pamaţu nubunda vaikystėje,

88

Jung C. G. Psichologija ir religija. – Vilnius: Aidai, 1998. – P. 18. 89

Jung C. G. Žvelgiant į pasąmonę. – Vilnius: Taura, 1994. – P. 78. 90

Lingis A. Pavojingos emocijos. – Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002. – P. 90. 91

Jung C. G. Žvelgiant į pasąmonę. – Vilnius: Taura, 1994. – P. 79. 92

Andrijauskas A. Rytų ir vakarų dichotomijos atspindžiai C. G. Jungo mąstysenoje. // Kultūros, filosofijos ir meno profiliai (Rytai – Vakarai – Lietuva). – Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2004. - P. 318. 93

Ten pat.

33

vėliau kiekvieną rytą pabunda iš nesąmoningos gilaus miego būklės. Ji lyg vaikas, kasdieną

gimstantis iš motiniškų pasąmonės įsčių“94

.

Teoriškai, sąmonei neįmanoma nustatyti ribų, tačiau ją nuolat riboja tai, kas neţinoma.

Šią neţinomybę sudaro išoriniai pasaulio dalykai, patiriami pojūčiais, ir vidiniai, patiriami

tiesiogiai. Būtent pastaroji sritis apima neţinomus vidinio pasaulio reiškinius, kurią Jungas ir

vadina pasąmone. Detaliau apibūdindamas individualios pasąmonės turinius, Jungas teigia:

„Visa, ką ţinau, bet šiuo metu negalvoju; visa, ką anksčiau ţinojau, bet pamiršau; visa, ką

patyriau pojūčiais, tačiau protu nesuvokiau; visa, ką nesąmoningai ir nedėmesingai jaučiu,

galvoju, prisimenu, noriu ir darau; visi būsimi dalykai, kurie manyje dar tik formuojasi ir kuriuos

suprasiu daug vėliau, - visa tai sudaro pasąmonės turinį“95

. Prie individualios pasąmonės turinių

reikėtų prijungti ir visas skausmingas mintis ir jausmus, kurie daugiau ar maţiau sąmoningai

uţslopinti. Apibūdindamas kolektyvinę pasąmonę, Jungas teigia, kad pasąmonėje randame ne tik

asmeniškai įgytų, bet ir paveldėtų savybių, kitaip - vadinamų instinktų, kurie verčia mus atlikti

kai kuriuos veiksmus be jokios išankstinės motyvacijos. Šiame gelminiame psichės sluoksnyje

aptinkame ir archetipus. Individualioje pasąmonėje slypi daugiau ar maţiau unikalūs, asmeniniai

turiniai, o kolektyvinėje – universalūs, tolygiai paplitę turiniai. Individualius turinius nesunku

suvokti, tačiau kolektyvinė pasąmonė reiškia visur esančią, nekintamą, tapačią sau psyche sąlygą

arba pagrindą: „Kuo gilesni ir tamsesni psichės „sluoksniai“, tuo maţiau jie turi individualumo.

Kuo „ţemiau“ jie leidţiasi, <...> tuo kolektyviškesni tampa, kol galiausiai tampa universalūs ir

uţgęsta kūno materialume, kitaip tariant, cheminėse medţiagose. Kūno anglis yra tiesiog anglis.

Todėl „visai apačioje“ psichė yra paprasčiausias „pasaulis““96

. Pasak Andrijausko: „Vadinasi,

kaip ţmogaus kūnui būdinga vienoda visiems ţmonėms anatomija, nepriklausanti nuo rasinių ar

tautinių skirtumų, taip ir ţmogaus psichikai būdingas tam tikras visai ţmonijai bendras tokios

pačios kolektyvinės pasąmonės lygmuo, kuris paaiškina įvairiose civilizacijose nuolatos

pasikartojančių motyvų bei simbolių giminiškumą. Jų kamienas bendras, jie glūdi tokios tolimos

praeities, kokią tik įmanoma įsivaizduoti, gelmėse“97

. Taip Jungas „universalizuoja“ ţmogaus

psichikos prigimtį, suliedamas ją ir su kūnu, ir su pasauliu.

94 Cit. pgl.: Jung C. G. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. – Vilnius: Margi raštai, 2010. – P. 515. 95 Ten pat. P. 514. 96

Ten pat. 97

Andrijauskas A. Rytų ir vakarų dichotomijos atspindžiai C. G. Jungo mąstysenoje. // Kultūros, filosofijos ir meno profiliai (Rytai – Vakarai – Lietuva). – Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2004. - P. 319.

34

Sąmonės ir pasąmonės santykis yra daugialypis. Jungas teigia, kad tarp sąmonės ir

pasąmonės paprastai tvyro priešiškumas. Tačiau šis kontrastas nesuvokiamas kaip konfliktas tol,

kol sąmoninga nuostata nėra pernelyg vienpusiška ir todėl ne per daug nutolusi nuo

nesąmoningos nuostatos. Vienpusiškumas lemia tai, kad sąmoninga nuostata jaučia būtinybę

nuslopinti autonomiškus pasąmonės poreiškius, ir taip susidaro konfliktinė situacija. Pasąmonė,

aktyviai supriešinta su sąmone, nesileidţia lengvai sutramdoma. Tuomet nesąmoningi impulsai

randa kitas, sunkiau atpaţįstamas išeitis. Vienos iš tokių išeičių šiuolaikinis įvardinimas yra

anksčiau minėta neurozė. Svarbiausia ne tik atsekti ir suprasti nesąmoningo impulso pasirinktą

netiesioginį kelią, bet vienpusiškos sąmoningos nuostatos reikšmę šiame procese. Supratus

nesąmoningą impulsą turėtų keistis ir sąmoninga nuostata. Taigi, nesąmoningo impulso

paţinimas naudingas tik tada, kai tuo veiksmingai kompensuojamas sąmonės vienpusiškumas98

.

Andrijausko manymu, nors atrodytų, kad Jungo koncepcijoje sąmonė ir pasąmonė yra tarsi

opozicinės psichinės struktūros, tačiau riba tarp jų yra sąlygiška, nefiksuojama. Sąmonės ir

pasąmonės santykiai siejami su procesais, kurie nuolatos keičiasi, pereina vienas į kitą ir reiškia

veikiau „tendenciją“, „procesą“ nei fiksuotą būtį99

. Čia „fiksuota būtis“, atrodo, reikštų nuostatos

vienpusiškumą, o apie „tendenciją“ Jungas sako taip: „...pasąmonė yra neįveiktos pirmykštės

gamtos likutis mumyse, taip pat ir dar nesukurtos ateities derlingas dirvos sluoksnis. Juk

neišvystytos funkcijos visada yra daigios. Todėl nenuostabu, kai gyvenimui bėgant atsiranda

sąmoningos nuostatos papildymo ir pakeitimo poreikis ir būtinybė“100

.

Tokia būtų glausta Jungo sąmonės, pasąmonės, jų sąveikos ir turinių samprata.

Reziumuojant svarbu paţymėti, kad Jungas jokiu būdu nemano, jog gimstant mūsų sąmonė yra

„švari lentelė“, uţpildoma gyvenimo eigoje. Mes atsinešame paveldimus turinius, slypinčius

kolektyvinėje pasąmonėje. Ją sudaro instinktai ir archetipai. Ši psichikos dalis paslaptinga ir

sunkiai paaiškinama. Tad kokią vietą archetipas uţima ţmogaus vidiniame pasaulyje ir kokia jo

samprata Jungo teorijoje?

98

Žr. daugiau: Jung C. G. Psichoanalizė ir filosofija. - Vilnius: Pradai, 1999. – P. 130 – 131. 99

Andrijauskas A. Rytų ir vakarų dichotomijos atspindžiai C. G. Jungo mąstysenoje. // Kultūros, filosofijos ir meno profiliai (Rytai – Vakarai – Lietuva). – Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2004. - P. 319. 100

Jung C. G. Psichoanalizė ir filosofija. - Vilnius: Pradai, 1999. – P. 130.

35

2. Archetipo genezė ir samprata

Jungo archetipų teorija formavosi nuosekliai. „Archajiškos liekanos“, „pirmykščiai

vaizdiniai“, „archetipai“ pasirodo beveik visuose jo veikaluose nuo pat „Libido, jo virsmai ir

simboliai“ (1912 m.) iki „Ţvelgiant į pasąmonę“ (1961 m.). Archetipų koncepcija nėra lengvai

suprantama ir išaiškinama. Paties Jungo nuomone, archetipinių simbolių neįmanoma tiksliai

išreikšti ţodţiais, įprasminti kalboje. Tą patį jis sako apskritai apie visą pasąmoninę psyche sritį.

Galima tik mėginti archetipus aprašyti ir pabandyti juos tipizuoti, kiek tai įmanoma.

Pasak Jungo, terminas „archetipas“ daţnai suprantamas neteisingai – kaip reiškiantis tam

tikrus apibrėţtus mitologinius vaizdinius ir motyvus. Tai reikštų sąmoningą atvaizdavimą ir būtų

absurdiška teigti, kad tokios įvairios išraiškos formos gali būti paveldimos101

. Jungas knygoje

„Psichologiniai tipai“ išreiškė nuomonę, kad kiekvieną ţmogaus sprendimą lemia jo

psichologinis tipas, todėl kiekvienas poţiūris yra reliatyvus. Šios mintys kartu iškėlė poţiūrių

vienybės klausimą. Vienybės, kuri kompensuotų nuomonių įvairovę102

. Taigi, archetipas yra

tendencija (polinkis) kurti anksčiau minėtus vaizdinius ir motyvus. Pačios išraiškos gali labai

skirtis detalėmis, tačiau nenukrypsta nuo pagrindinio modelio. Pavyzdţiui, esama daug priešiškų

brolių motyvo išraiškų, nors pats motyvas išlieka tas pats103

. „Autonominiai pasąmonės turiniai

arba, kaip juos pavadinau, pasąmonės dominantės yra ne paveldimi vaizdiniai, o įgimtos

galimybės, netgi būtinybės vėl sukelti tuos vaizdinius, kurie nuo seno pasireiškė pasąmonės

dominantėmis. <...> ...ne taip jau svarbu, ar mitų herojus nugali drakoną ar ţuvį, ar kokią kitą

pabaisą – pamatinis motyvas išlieka tas pats, ir būtent jis yra ţmonijos turtas, o ne skirtingų

regionų ir epochų laikinos formuluotės104

“, - sako Jungas. Andrijausko nuomone, Jungo

archetipus tik netiesiogiai galima sieti su „kolektyviniais vaizdiniais“, nes archetipas yra toks

vaizdinys, kurio dar nepalietė sąmonė ir kuris išsaugojo archajišką ikisąmoninį savo

pirmapradiškumą. Archetipai yra universalus pirmapradţių vaizdinių kompleksas, kuriame

nuolat pasikartoja tipiškos schemos, formos, idėjos, kylančios iš ţmonijos priešistorės. Šiuo

101

Jung C. G. Žvelgiant į pasąmonę. – Vilnius: Taura, 1994. – P. 69. 102

Юнг К. Г. Психологические типы. – Москва: ACT, 1998. – C. 587 – 588. 103

Jung C. G. Žvelgiant į pasąmonę. – Vilnius: Taura, 1994. – P. 69. 104

Jung C. G. Psichoanalizė ir filosofija. - Vilnius: Pradai, 1999. – P. 33.

36

poţiūriu archetipai artimi, tačiau netapatūs instinktams105

. Jungas sako, kad archetipai yra

instinktyvi linkmė, kaip instinktyvus paukščių impulsas sukti lizdus arba skruzdţių – kurti

organizuotas gyvenvietes – skruzdėlynus106

. Kyla klausimas, koks ryšys tarp instinktų ir

archetipų, anot Jungo, sudarančių kolektyvinę pasąmonę?

Vadinami instinktai yra fiziologiniai poreikiai, suvokiami pojūčiais. Tačiau kartu jie

pasireiškia fantazijomis ir daţnai – tik simboliniais vaizdiniais. Būtent tai Jungas vadina

archetipais. Jų kilmė nenusakoma ir jie atsikuria bet kuriuo metu ir bet kuriame pasaulio krašte –

net tada, kai visiškai neįmanoma, kad tie simboliniai vaizdiniai būtų buvę perduoti tiesioginio

perėmimo būdu107

. Tai teigdamas, Jungas remiasi savo stebėjimais psichiatrinėje praktikoje, taip

pat istorinių šaltinių bei kitų kultūrų tyrinėjimais. „Kitas kultūras“ jis turėjo galimybę paţinti iš

arti, nes nepraleisdavo progos aplankyti tolimiausius kraštus. Jis keliavo ir dirbo Afrikoje,

Amerikoje, Indijoje, Europos šalyse. Itin svarbiais laikė vaikų sukurtus archetipus, nes šiuo

atveju kartais galima būti visiškai tikram, kad vaikas nebuvo tiesiogiai susipaţinęs su tam tikra

tradicija, jos simboliais. Jungą daţnai kritikuodavo uţ tokią metodiką, nes „ţinoti“ apie

perdavimo „nebuvimą“ esą neįmanoma. Tuo tarpu Jungas tvirtino, kad nors kai kurie atvejai

abejotini, tačiau yra tokių, kuriuos jis tikrindavo itin atidţiai ir jokių minimos tradicijos

perdavimo ar perėmimo poţymių neaptikdavo.

Paties autoriaus ţodţiais tariant: „Archetipo idėja ... yra kilusi iš daţno pastebėjimo, kad

pavyzdţiui, mituose ir pasaulio literatūros pasakose esama tam tikrų nuolat visur pasitaikančių

motyvų. Tuos pačius motyvus randame šiandien gyvenančių individų fantazijose, sapnuose,

kliedesiuose ir haliucinacijose. Šiuos tipinius vaizdinius ir sąryšius vadinu archetipinėmis

idėjomis. <...> Jų šaltinis – iš esmės abstraktus archetipas, nesąmoninga pradinė forma, kuri,

atrodo, priklauso paveldėtai psichikos struktūrai ir todėl gali bet kur ir bet kada spontaniškai

pasireikšti kaip spontaniška vizija“108

. Jungas, suvokdamas, kad „galutinis“ pasąmonės ar

archetipo apibrėţimas neįmanomas, šiuos klausimus palieka atvirus: „Man atrodo tikėtina, kad

tikroji archetipo esmė yra nesuvokiama, kitaip tariant transcendentiška...“109

. Jei tam tikri

105

Andrijauskas A. Rytų ir vakarų dichotomijos atspindžiai C. G. Jungo mąstysenoje. // Kultūros, filosofijos ir meno profiliai (Rytai – Vakarai – Lietuva). – Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2004. - P. 322. 106

Jung C. G. Žvelgiant į pasąmonę. – Vilnius: Taura, 1994. – P. 69. 107

Ten pat. P. 70. 108

Cit. pgl.: Jung C. G. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. – Vilnius: Margi raštai, 2010. – P. 507. 109

Ten pat. P. 508.

37

psichikos reiškiniai gali būti daugiau ar maţiau uţčiuopiami ir suvokiami, tai šiuo atveju galima

tik mėginti aprašyti jų konkretų pasireiškimą, kiek tai yra įmanoma. Jungas abejoja tuo, kad

archetipą galima galų gale paaiškinti ir taip išspręsti jo klausimą. Net geriausias bandymas

paaiškinti yra ne kas kita, kaip daugiau ar maţiau sėkmingas vertimas į kitą vaizdinių kalbą.

Ir dar kartą apie klaidingą nuomonę, esą archetipo turinys apibrėţtas, kitaip tariant, kad

archetipas esąs tam tikra nesąmoninga „idėja“. Jungas paţymi, kad archetipai yra apibrėţti ne

turinio, o formos atţvilgiu, ir tai tik sąlygiškai: „Turinio atţvilgiu apibrėţti yra pirmavaizdţiai,

tai galima įrodyti tik tada, kai jie tampa sąmoningi, t.y. pripildyti sąmoningo patyrimo

medţiagos. Vis dėlto archetipo formą <...> galbūt galima palyginti su kristalo ašine sistema, kuri

tam tikra prasme formuoja kristalo struktūrą šiam susidarant iš pirminės medţiagos, tačiau pati

materialiai neegzistuoja. <...> Archetipas iš esmės yra tuščias, formalus elementas, niekas kitas,

kaip <...> a priori gautas sugebėjimas formuoti idėjas. Įgimtos yra ne idėjos, o formos, kurios

šiuo atţvilgiu tiksliai atitinka taip pat formaliai apibrėţtus instinktus. Kol instinktai konkrečiai

nepasireiškia, įrodyti jų egzistavimą ne lengviau nei archetipų“110

. Grįţkime prie Aristotelio,

kuris kalbėjo apie sielą, kaip formų talpyklą. Siela savyje turi visas formas ne aktualiai, o tik

potencialiai111

. Atrodo, kad Aristotelio ir Jungo poţiūriai šiuo klausimu beveik sutampa. Tuo

tarpu Rėgalaitė teigia, kad Jungas galiausiai suabsoliutino archetipų teoriją, archetipai jam tapo

jau savarankiškai egzistuojančiomis kategorijomis, analogiškomis Platono idėjoms, pasaulio

pirminiu pagrindu ir kartu pirminėmis, fundamentaliomis psichikos struktūromis112

. Apie Jungo

archetipų teorijos raidą Andrijauskas sako: „Po antrojo pasaulinio karo Jungo archetipų teorija

darosi pastebimai sudėtingesnė. Archetipus jis skirsto į dvi skirtingas rūšis: „archetipas pats

savaime“ ir „archetipinis vaizdinys“. Pirmasis apibūdina „įgimtas psichines funkcijas“,

„instinktyvų polinkį“, t.y. tarsi potencialų tam tikrų psichinių struktūrų pasireiškimą, o antrasis –

realų šių psichikos galimybių atsiskleidimą vaizdinių pavidalu. „Archetipas pats savaime“ artima

instinktui sąvoka, atspindinti konkrečių psichinių vaizdinių spontaniškumą: jų detalės gali skirtis

viena nuo kitos, tačiau esminės struktūros yra tokios pačios. Šie archetipiniai vaizdiniai kyla iš

pasąmonės gelmių visur ir visada“113

.

110

Cit. pgl.: Jung C. G. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. – Vilnius: Margi raštai, 2010. – P. 508. 111

Žr. šio darbo P. 30. 112

Rėgalaitė O. Kas pasėta kiekviename iš mūsų. // Nuo Kierkegoro iki Kamiu. – Vilnius: Pradai, 1997. – P. 189. 113

Andrijauskas A. Rytų ir vakarų dichotomijos atspindžiai C. G. Jungo mąstysenoje. // Kultūros, filosofijos ir meno profiliai (Rytai – Vakarai – Lietuva). – Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2004. - P. 322.

38

Svarbu paţymėti, kad brėţdamas psichikos ribas, Jungas nemano, kad egzistuoja tik ji,

vėl primindamas, kad nedera pamiršti prielaidos „tarytum“. Deja, suvokiant ir paţįstant negalima

paţvelgti anapus psichikos. Jungas teigia, jog: „Gamtos mokslas tyliai pripaţįsta, kad egzistuoja

nepsichiniai, transcendentiniai objektai. Tačiau jis taip pat ţino, kaip sunku paţinti tikrąją šių

objektų prigimtį, ypač tuomet, kai nėra atitinkamo jutimo organo arba kai esamų juslių

nepakanka ir kai nėra tinkamų mąstymo formų arba jos dar turi būti sukurtos. Kai nei mūsų

juslės, nei dirbtiniai pagalbiniai aparatai negali įrodyti realaus objekto egzistavimo, kyla didelių

keblumų, kurių akivaizdoje pajuntame pagundą teigti, kad joks realus objektas apskritai

neegzistuoja. Šios skubotos išvados aš niekada nesu padaręs, nes niekada nemaniau, kad mūsų

suvokimas galėtų aprėpti visas būties formas. Todėl net iškėliau postulatą, kad archetipinių

formų <...> fenomenas gali remtis psichoidiniu pagrindu, taigi tik sąlygiškai psichine arba visai

kitokia būties forma“114

. Jungo manymu, tolimesnis svarstymas jau būtų fenomenologinio

metodo ribų perţengimas: „Dėl empirinių duomenų trūkumo neturiu nei ţinių, nei supratimo apie

tokias būties formas, kurios paprastai vadinamos „dvasinėmis“. Mokslo poţiūriu nesvarbu, ką aš

manau. Privalau pasitenkinti savo neišmanymu. Tačiau kiek archetipai pasirodo esą veiksmingi,

tiek jie man yra tikri, net jei ir neţinau jų tikrosios prigimties. Tai, ţinoma, tinka ne tik

archetipams, bet ir psichės prigimčiai apskritai. <...> Visas suvokimas ir visa, kas suvokta, yra,

tiesa sakant, psichiška, ir šiuo poţiūriu mes esame beviltiškai uţdaryti išimtinai psichiniame

pasaulyje“115

. Taigi, archetipiniai teiginiai, pagal Jungą, remiasi instinktyviomis prielaidomis ir

neturi nieko bendra su protu. Nei jie yra pagrįsti protu, nei juos įmanoma paneigti protingais

argumentais. „Jie nuo seno buvo ir yra pasaulėvaizdţio dalis, <...> kaip juos tiksliai apibūdino

Levi-Briulis“116

, - sako Jungas. Toks poţiūris leidţia iškelti hipotezę apie ţmogaus pasaulio

vaizdinį, kurį sudaro ir begalinė anapusybė, ir tokia pat begalinė vidujybė. Progumoje tarp šių

dviejų polių terpiasi ţmogus, kuris, sutapatinęs vieną kurią pusę su absoliučia tiesa, kitos linksta

išsiţadėti.

O kaip archetipai pasirodo „praktiškai“? Kokie vaizdiniai daţniausiai pasikartoja? Jau ne

kartą buvo minėta, kad sudėtinga ţodţiais išreikšti tai, ko neįmanoma iki galo suvokti protu.

Jungas daţnai pasitelkia pavyzdţius iš savo praktikos, mėgindamas, kiek įmanoma, atskleisti

archetipų turinius. Vienas iš jų – individulios ir „kolektyvinės“ motinos paveikslo palyginimas.

114 Jung C. G. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. – Vilnius: Margi raštai, 2010. – P. 477 – 478. 115

Ten pat. 116

Ten pat. P. 479.

39

Individualios motinos paveikslas labai svarbus ir įspūdingas, tačiau taip yra ir dėl to, kad jis

susijęs su pasąmonine parengtimi, teigia Jungas. Motiną ir vaiką amţinai sieja simbiotinis ryšys.

Jeigu taip nutinka, kad individualios motinos nėra, tuomet neįvykdomas kolektyvinio motinos

paveikslo reikalavimas ir instinktas patiria nuostolių. Tuomet labai daţnai atsiranda dvasinių

negalavimų. Jungas mano, kad jei nebūtų kolektyvinės pasąmonės, tuomet, neţalojant ţmogaus,

viską galima būtų pasiekti auklėjimu, paversti ţmogų dvasinga mašina ar priartinti jį prie idealo.

Tačiau tokias pastangas paţaboja sunkiai įveikiamus reikalavimus keliančios pasąmonės

dominantės, kitaip – archetipai117

. Grįţtant prie tabula rasa, galima pastebėti, kad tiek Locke„as,

tiek Jungas remiasi empiriniais stebėjimais, abu empirikai, tačiau jų išvados – skirtingos. Ar

Locke„o ţmogui be „įgimtų principų“ ar iš anksto „įspaustų ţenklų“ šiuo atveju sektusi geriau?

Tikriausiai taip, tačiau Jungas nemano, kad ţmogus tokią galimybę turėtų. Vis tik vienas iš

pagrindinių jo teorijos atramos taškų – psichoanalizė, kuri plėtoja „įtarumo“ filosofijos tradiciją,

kurios vieni iš pradininkų yra Nietzsche ir Freudas. Klasikinė ir psichoanalitinė asmenybės

sampratos skiriasi tuo, kad pastarojoje ţmogus pats sau nėra aiškus. Baranova knygoje „Etika:

filosofija kaip praktika“ teigia, kad: „Pagal klasikinę racionalumo paradigmą (I. Kanto etika),

racionalusis subjektas pajėgus sąmoningai suprasti savo elgesio motyvus, jis vadovaujasi

kriterijais, pagal kuriuos atpaţįsta, kada jo elgesys autonomiškas, kada heteronomiškas.

Psichoanalitinė samprata, kitaip nei klasikinė, grindţiama ţmogaus prigimties neskaidrumo

prielaida. <...> Ţmogus daţnai apsirinka manydamas, kad tikrieji jo elgesio motyvai yra tai, ką

jis tiki jais esant. Vien dėl to, kad pasąmoninių motyvų klodas jam yra nematomas. Ţmogus pats

sau yra problema, paslaptis, neįminta mįslė“118

. Ţinoma, „ţmogaus neaiškumas pačiam sau“,

asmenybės paslaptis būdinga ir Jungo asmenybės sampratai.

Aiškindamas stiprų kolektyvinio motinos paveikslo poveikį ţmogui, Jungas teigia, kad

motinos ir vaiko santykis visada yra giliausias ir svarbiausias iš visų ţinomų. Visas vaiko

pirmapradiškumas yra neatsiejamai susiliejęs su motinos paveikslu. Tai teisinga ir patvirtinta

istoriškai, ne tik tam tikru atveju. Laikui bėgant, ţmogus natūraliai tolsta nuo motinos, tačiau ne

nuo archetipo. Elgiantis instinktyviai, ţmogaus gyvenimas praeina be savivalės, kurią visada

lemia sąmonė. Kitaip tariant, gyvenama vadovaujantis pasąmonės dėsniais ir nenukrypstama nuo

archetipo. Tačiau jei egzistuoja veiksmingas sąmoningumas, tuomet pasąmoninis turinys visada

117

Jung C. G. Psichoanalizė ir filosofija. - Vilnius: Pradai, 1999. – P. 34. 118

Baranova J. Etika: filosofija kaip praktika. – Vilnius: Tyto alba, 2002. – P. 274.

40

paklūsta sąmoniniam, ir tada kyla iliuzija, kad atsiskyrus nuo motinos, įvyksta tik tai, jog ţmogus

nustoja būti šios individualios motinos vaiku. Jis nieko neţino apie tai, kad ji kartu įprasmina ir

reprezentuoja archetipą, kitaip - „amţinąją“ motiną. Atsiskyrimas nuo motinos tik tada yra

pakankamas, kai ir archetipas nepaliekamas nuošalyje119

. Taigi, atsiradus sąmonei, atsiranda ir

nukrypimo nuo archetipo galimybė. Jungo manymu, esant tokiam nukrypimui, įvyksta

disociacija tarp sąmonės ir pasąmonės ir prasideda daţnai labai nemaloni vidinės, pasąmoninės

priklausomybės formą įgyjanti pasąmonės veikla, pasireiškianti netiesiogiai, t.y. simptomiškai.

Tuomet susidaro tokios situacijos, kurias nagrinėjant atrodo, kad vis dar neįvyko atsiskyrimas

nuo motinos120

. Nors pirmykštė dvasia nesuprato šios dilemos, tačiau ją aiškiai juto, todėl vaiko

ir suaugusio gyvenimą atskirdavo įvairūs ritualai, apeigos, kurių metu daţnai tekdavo kęsti

skausmingas procedūras. Jungo manymu, tai būdas, kuris pirmykščiam ţmogui, besiremiančiam

pasąmoniniu pagrindu, atrodė esąs būtinas įvykdyti archetipo reikalavimus: „Šiam ţmogui

nepakanka paprasto atsiskyrimo nuo tėvų, nes jam būtina drastiška ceremonija, atrodanti lyg

auka, aukojama jėgoms, galinčioms jauno ţmogaus nepaleisti. Tuo remiantis galima iš karto

apibūdinti archetipo galią: archetipas priverčia pirmykštį žmogų pasipriešinti gamtai, kad jis

neatsidurtų jos valdžioje. Tikriausiai tai yra visos kultūros pradţia, neišvengiama sąmoningumo,

galinčio nukrypti nuo pasąmonės dėsnių, pasekmė. Šie dalykai mūsų pasauliui jau seniai svetimi,

bet kartu mumyse dar tebėra stiprus gamtos šauksmas. Mes išmokome tik vieno – jo

neįvertinti“121

. Jungas siūlo, kiek įmanoma, šį „gamtos šauksmą“ paţinti, suvokti, kad jis -

neatsiejama ţmogaus dalis, ir praturtinti „mūsų sąmonę prigimtinės dvasios suvokimu“122

. Tuo

tarpu Freudas mano, kad reikėtų pasitelkus mokslą sukilti prieš gamtą, siekti, kad ji paklustų

ţmogaus valiai.

Gilinantis į „kolektyvinių vaizdinių“ kilmę, iškyla nesibaigiantis archetipinių pavyzdţių

audinys, kuris, kaip teigia Jungas, iki šių laikų nebuvo sąmoningų apmąstymų objektas.

Ankstesnių laikų ţmonės nesusimąstydavo apie simbolius: jie jais gyveno ir nesąmoningai buvo

jų prasmės sudvasinti123

. Kaip rašo Andrijauskas, tipiškiausiais archetipiniais vaizdiniais Jungas

laiko pirmaprades abstrakčiai formalizuotas būties struktūras – mandala, dao, archetipus anima,

animus, šešėlis, Savastis, motina, tėvas, vaikas, senas išminčius, sena išmintinga moteris,

119

Jung C. G. Psichoanalizė ir filosofija. - Vilnius: Pradai, 1999. - P. 35. 120

Ten pat. P. 36. 121

Ten pat. 122

Ten pat. P. 44. 123

Jung C. G. Žvelgiant į pasąmonę. – Vilnius: Taura, 1994. – P. 84.

41

pranašas ir t.t. Šie ikiistorinių laikų vaizdiniai, iškylantys sapnuose ir pasąmonėje, sudaro ir

mitologijos, religijos, meno esmę124

.

IV. Archetipas religijoje

Jungo dėmesys religijai bei ţmogaus ir religijos santykio nagrinėjimas atsispindi

daugelyje jo veikalų. Šiai temai daugiausia dėmesio skirta knygoje „Psichologija ir religija“

(1938 m.), kuri yra išversta į lietuvių kalbą. Jungą nuolat domino pasąmonės simbolių santykis

su krikščionybe ir kitais tikėjimais.

Visų pirma kyla klausimas, kaip Jungas supranta religiją? Jis sako, kad: „Religija, kaip

nurodo lotyniškas terminas – tai atidus ir skrupulingas stebėjimas to, ką Rudolfas Otto vykusiai

pavadino numinosum – dinamiškos egzistencijos ar poveikio, kuris nėra sukeltas subjektyvaus

valios akto. Priešingai – tai jis uţvaldo ir kontroliuoja ţmogiškąjį subjektą, visada daugiau

primenantį jo auką negu kūrėją. Numinosum yra nevalinga subjekto būsena, nesvarbu, kokia būtų

jos kilmė. <...> Numinosum – tai arba regimo objekto ypatybė, arba neregimos galios poveikis,

sukeliąs tam tikrus sąmonės pokyčius“125

. Tokia būtų bendra taisyklė. Jungo manymu, pirminė

termino religio reikšmė tiksliausiai apibūdina šią ypatingą ţmogaus dvasios nuostatą: atsargų

stebėjimą veiksnių, kuriems ţmogus priskiria įvairius vardus, ir kurie jam atrodo tokie galingi,

išganingi ar pavojingi, kad į juos verta rimtai atsiţvelgti. Kasdienybėje apie ţmogų, kuris kaţkuo

entuziastingai domisi, sakoma, jog jis tam „religingai pasišventęs“. Jungas atkreipia dėmesį į

Williamo Jameso pastebėjimą, kad nors mokslininkai daţnai yra netikintys, tačiau „šventai

atsidavę“ savo darbui126

. Ar nėra taip, kad šis „darbas“ daţnai yra uţvaldęs jo kūrėją? Juk

mokslininkai, mąstytojai daţnai panašūs į išgyvenančius numinosum. Tiksli Jameso citata tokia:

„Vis dėlto pagarba faktams neuţgesino mūsų religingumo. Pati pagarba yra beveik religinio

pobūdţio. Mūsų mokslinis temperamentas yra dievobaimingas“127

.

124

Žr. daugiau: Andrijauskas A. Rytų ir vakarų dichotomijos atspindžiai C. G. Jungo mąstysenoje. // Kultūros, filosofijos ir meno profiliai (Rytai – Vakarai – Lietuva). – Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2004. - P. 322. 125

Jung C. G. Psichologija ir religija. – Vilnius: Aidai, 1998. – P. 8. 126

Ten pat. P. 10. 127

James W. Pragmatizmas. - Vilnius: Pradai, 1995. – P. 44.

42

Kalbėdamas apie religiją, Jungas netapatina jos su tikėjimu, kuris yra tam tikra religijos

išraiška. Jo nuomone, įvairūs tikėjimai yra ne kas kita, kaip simboliais ir dogmomis paverstas

pirminis religinis išgyvenimas128

. Todėl norint tyrinėti šį fenomeną laikantis fenomenologinio

metodo, būtina „suskliausti“ skirtingų tikėjimų skelbiamą vienintelę ir amţiną tiesą. Domėtis

reikėtų pirminiu religiniu išgyvenimu, o ne tuo, ką iš jo padarė tikėjimai. Ši Jungo nuostata tam

tikra prasme yra ir atsakymas tiems, kurie norėtų jį paversti „daoistu“, „budistu“ ar kito tikėjimo

išpaţinėju ar propaguotoju. Vieni Jungo komentatoriai paţymi jo dėmesį Rytų religijoms, kiti

mano, kad paskutiniuose savo darbuose, gyvenimo antroje pusėje, jis grįţta prie krikščioniško

Dievo. O ką sako pats Jungas? „Aš neatmetu krikščioniškos ţinios, priešingai, laikau ją

nepaprastai svarbia Vakarų ţmogui. Tiesa, ji privalo įgyti naują perspektyvą, kad atitiktų

pasikeitusią, sekuliarią laiko dvasią, kitaip ji atsiliks nuo šio meto ir nebedarys įtakos

ţmonijai“129

, - tokie Jungo ţodţiai vienoje paskutinių jo knygų. Tačiau vertingų, supratimą

gilinančių dalykų yra ir kitose tradicijose, kuriose galima aptikti ne tik prieštaravimų, bet ir

sąlyčio taškų. Jungas pripaţįsta dievų reliatyvumą ir pozityviai traktuoja visas religijas.

Kodėl, Jungo manymu, religija tokia svarbi ţmogui? Norint atsakyti į šį klausimą, iš

pradţių reikia paieškoti kito atsakymo: Kaip vystantis sąmonei kito ţmogaus ir dievų santykis?

Jungas sako, kad pradţioje dievai mėgavosi antţmogiška galia ir groţiu snieguotų kalnų

viršūnėse arba olų, miškų bei jūrų tamsybėse. Vėliau jie virto vienu Dievu, o dar vėliau tas

Dievas tapo ţmogumi. Mūsų laikais dievai telpa vidutiniam ţmogui ant kelių, tačiau tebėra tokie

pat galingi ir keliantys šventą pagarbą, nors ir apsimeta vadinamosiomis psichinėmis

funkcijomis. Ţmogus mano, kad laiko psyche savo delne ir kuria apie ją mokslą. Tačiau tikrovėje

ji yra kūrėja ir motina, psichikos subjektas ir netgi pačios sąmonės galimybė130

. Mokslo dėka jau

ilgą laiką vyksta pasaulio despiritualizacija. Manoma, kad atsisakyta daugelio paklydimų, tačiau

pasaulis liko toks pats. Vadinasi permainos vyksta ţmogaus sąmonėje. Jei anksčiau psichinio

gyvenimo pagrindas slypėjo ţmogiškuose ir neţmogiškuose objektuose, kitaip – jis buvo

projektuojamas, tai reikėtų manyti, kad vystantis sąmonei tų projekcijų palengva atsisakoma.

Tačiau Jungas mano, kad mūsų laikais taip išaukštintame moksle taip pat gausu projekcijų, tik

jos tapo itin subtilios. Kasdieniniame gyvenime jų taip pat pilna. Iki šiol visas turimas ţinių

spragas uţpildo projekcijos. Mes „ţinome“, ką galvoja kiti ţmonės, kodėl jie vienaip ar kitaip

128

Jung C. G. Psichologija ir religija. – Vilnius: Aidai, 1998. – P. 11. 129

Jung C. G. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. – Vilnius: Margi raštai, 2010. – P. 289 – 290. 130

Jung C. G. Psichologija ir religija. – Vilnius: Aidai, 1998. – P. 85.

43

elgiasi, koks jų charakteris etc. Mus tebesupa projektuotos iliuzijos131

. Ar individui įmanoma

neprojektuoti? Jungas mano, kad toks ţmogus pats sau taptų didţiule problema. Visiškai

atsisakęs iliuzijų arba projekcijų, jis turėtų sąmoningai suvokti savo tamsiausias puses. Jis

nebegalėtų sakyti, kad jie daro tą ir tą, jie klysta, ir todėl su jais reikia kovoti. Toks ţmogus turėtų

suvokti, kad tiek visas pasaulio gėris, tiek ir blogis yra jame pačiame. Vienas pagrindinių

ţmogaus uţdavinių – susitvarkyti su savo tamsiuoju šešėliu. Tuomet jis bent jau šį tą bus

nuveikęs gyvenime. Jungas klausia: „Kaip ţmogus gali regėti aiškiai, jeigu jis nemato nei savęs,

nei tamsos, kurią nesąmoningai skleidţia visur, kur tik pasisuka?“132

.

Taigi, pagal Jungą, atsisakant išorinių projekcijų, visi „dievai ir demonai“ grįţta į

ţmogaus vidų. Mokslas kosmoso platybėse dievų neaptiko, o psichologistinė nuostata skelbia,

kad jei Dievas iš viso yra, tai jis turi būti iliuzija, kilusi dėl tam tikrų motyvų, pavyzdţiui,

baimės, galios poreikio ar išstumto seksualumo. Jungas mano, kad jei anksčiau senus dievus iš

sosto versdavo dėl ateinančių naujų, tai dabartiniai kovotojai nesuvokia to, kurio vardu jie

naikina senąsias vertybes133

. Vienas iš kovotojų prieš krikščionybę, ţinoma, yra Nietzsche -

Dievo mirties skelbėjas. Pateikęs savo svarstymus ir „įrodymus“, Nietzsche skelbia nuosprendį:

„Aš nuteisiu krikščionybę, metu krikščionių baţnyčiai baisiausią kaltinimą iš visų... <...> Ji man

yra didţiausias iš visų įsivaizduojamų iškrypimų... <...> Krikščionių baţnyčios sugedimas

neaplenkė nieko, iš kiekvienos vertybės ji sukurpė jos priešybę, iš kiekvienos teisybės – melą, iš

kiekvieno padorumo – sielos niekšybę. <...> Pašalinti kokią nors nelaimę prieštaravo jos esminei

naudai – ji gyveno iš nelaimių, ji kūrė nelaimes, kad įsiamţintų pati...<...> Parazitizmas kaip

vienintelė baţnyčios praktika, savo maţakraujystės ir „šventumo“ idealu išsiurbianti visą kraują,

visą meilę, visą gyvenimo viltį; anapusybė kaip valia neigti bet kokią tikrovę; kryţius kaip

skiriamasis slapčiausio sąmokslo, koks tik yra buvęs, - prieš sveikatą, groţį, sėkmę, narsą,

dvasią, širdies gerumą, prieš patį gyvenimą – ţenklas... <...> Aš vadinu krikščionybę vienu

didţiu prakeiksmu... <...> Ir laikas skaičiuojamas nuo tos dies nefastus, kai prasidėjo ši

praţūtinga lemtis, - nuo pirmosios krikščionybės dienos! – Kodėl gi ne nuo paskutinės? – Nuo

šiandien? – Visų vertybių pervertinimas!..“134

. Jungas Nietzsche„s pastangas komentuoja taip:

„Nietzsche visai sąmoningai ir su didele atsakomybe dauţė senas akmens plokštes; tačiau ir jis

131

Ten pat. P. 84. 132

Jung C. G. Psichologija ir religija. – Vilnius: Aidai, 1998. – P. 85. 133

Ten pat. P. 86. 134

Nietzsche F. Antikristas: Prakeiksmas krikščionybei. – Vilnius: Apostrofa, 2009. – P. 110 – 112.

44

jautė ypatingą poreikį pasiremti atgaivintu Zaratustra – pagalbine asmenybe, lyg ir alter ego, su

kuriuo jis daţnai identifikuojasi didţiojoje tragedijoje Taip kalbėjo Zaratustra. Nietzsche – ne

ateistas, tik jo Dievas miręs“135

. Jungo manymu, viso to rezultatas – paties Nietzsche„s skilimas į

dvi dalis. Dievui mirus, Nietzsche pats tapo dievu, nes jis nebuvo joks ateistas. Atvirkščiai –

pozityvi jo prigimtis negalėjo pasitenkinti negatyviu tikėjimu. Jungas teigia, kad Dievo idėja

reiškia, galbūt, pačią svarbiausią psichinę jėgą, todėl saugiau tikėti, jog ši autonomiška jėga

nepriklauso ego, o yra visai atskira arba antţmogiška būtybė. Jei paskelbiama Dievo mirtis,

ţmogus iškart turėtų surasti, kur dingo milţiniška energija, anksčiau priklausiusi didingai

dievybei. Kartais ji persikrausto į kitus reiškinius, kurie vadinami „valstybe“, kokiu nors –izmu,

net ateizmu etc. Tačiau ţmogus iš „kitų vardų“ laukia to paties, kaip ir iš Dievo. Jei energija

neįgauna naujo vardo, tuomet galima neabejoti, kad ji greitai sugrįš į psichiką to ţmogaus, kuris

paskelbė mirties nuosprendį. Rezultatas bus tokio pat masto psichinis sutrikimas, kuris įgaus

asmenybės skilimo formą, mano Jungas, ir reziumuoja: „Likusios ţmonijos laimei, pasaulyje

nedaug tokių protingų ir religingų individų kaip Nietzsche. Jeigu Dievo idėją praranda nykus

ţmogus, nieko neatsitinka – bent jau ne iš karto ir ne asmeniškai. Tiesa, socialiai masėse bręsta

dvasinės epidemijos, kurių dabar turime uţtektinai“136

.

Ar Nietzsche iš tiesų buvo religingas? Ko jis siekė savo „nuosprendţiu“? Baranova

baigiamąjame Nietzsche„s knygos „Antikristas: Prakeiksmas krikščionybei“ straipsnyje rašo:

„Nietzsche„s antropologijos centrinė figūra – ţmogus, pajėgus tapti savimi, stiprus, gebantis save

sukurti ţmogus. Krikščionybė tarsi nudrenuoja, nusiurbia tokio stipraus ţmogaus galias“137

.

Tokiam „paliegusiam“ krikščioniui Nietzsche: „...priešina vertingesnį stipraus, renesansiškai

galingo, savo jėgomis pasitikinčio ţmogaus tipą. Kartais, lygindamas su likusia ţmonija, vadina

jį antţmogiu“138

. Tačiau, kaip rašo Baranova, Nietzsche nepateikia receptų, kaip išugdyti naują,

aukštesnį ţmogaus tipą. Jis neįţvelgia ir dėsningumo, pripaţįsta tai esant laimingų atsitiktinumų

sutapimu139

. Viena aišku, kad tai mėginimas projektuoti naują, geresnę, tobulesnę, paţangesnę

ateitį su nauju ţmogumi, kurio krikščionybė nepajėgė ir nepajėgs išugdyti. Siekis pozityvus, bet

kaip tai padaryti? Nietzsche simpatizavo kai kurioms Rytų religijoms, nes jos jau atsidūrusios

135

Jung C. G. Psichologija ir religija. – Vilnius: Aidai, 1998. – P. 86. 136

Ten pat. P. 87. 137

Baranova J. Kelios galimos strategijos, kaip šiandien skaityti Antikristą. // Nietzsche F. Antikristas: Prakeiksmas krikščionybei. – Vilnius: Apostrofa, 2009. – P. 124. 138

Ten pat. 139

Ten pat. P. 125.

45

„anapus gėrio ir blogio“, tačiau jos irgi nėra tinkamos antţmogio ugdytojos. Baranova teigia, kad

Nietzsche kovojo veikiau su pačia krikščionybe, o ne su Kristumi. Galiausiai Nietzsche„s

tekstuose galima aptikti tapatinimosi su Kristumi, o vėliau - ir su visagaliu Dievu, pasaulio

kūrėju, momentų140

. Nietzsche pats ėmėsi „vertybių pervertinimo“, naujo pasaulio kūrimo, tačiau

ši uţduotis jam pasirodė per sunki. Jungo pastebėjimas apie stipriausių psichinių jėgų perkėlimo

į individo ego pavojų vertas dėmesio. Ar ţmogui tai apskritai pakeliama? Ar ţmogus gali tapti

viso ko kūrėju ir sutalpinti savo sąmonėje galingiausias jėgas, kurių jis, bent jau kol kas, net

nepajėgus suvokti? Juk „antţmogis“ – jau ne ţmogus.

Taigi, uţ ţmogaus paţinimo ribų egzistuojančių galingų jėgų idėjos lydi ţmoniją nuo

neatmenamų laikų. Dabartinis individas gali manyti, kad jam jų nereikia, arba jis nėra jų

veikiamas. Mokslinio tokių idėjų teisingumo įrodymo nesama, vadinasi jos nėra „teisingos“.

Jungo manymu, jos nėra pakankamai „teisingos“, nes nuolat galima stebėti tokių jėgų įsiverţimą

į ţmogaus sąmonę iki pat šių dienų, nors kliaujamasi ir besąlygiškai tikima tik „moksliniais

faktais“. Jungas klausia, ar turėtume jaudintis dėl „nepajudinamų“ įrodymų? Dievo buvimo,

egzistavimo po mirties etc. negalima nei įrodyti, nei paneigti. Taigi, iš kur ţinome, kad tos idėjos

neteisingos? Jungas sako, kad religinio tikėjimo neigimą lygiai taip pat neįmanoma „įrodyti“,

kaip ir teigimą. Mes esame visiškai laisvi pasirinkti, kurio poţiūrio mes laikomės; bet kuriuo

atveju tai bus mūsų valios pasirinkimo sprendimas141

. Tačiau kodėl tai yra svarbu? Kodėl

„neįrodomas“ idėjas reikėtų puoselėti? Nes „mes ţinome, kad jos naudingos. Ţmogui būtinai

reikia bendrųjų idėjų ir įsitikinimų, kurie suteiktų prasmę jo gyvenimui ir padėtų surasti savo

vietą visatoje. Jis gali įveikti tiesiog neįtikėtinus sunkumus, kai yra įsitikinęs, kad visa turi

prasmę; ir yra visai sugniuţdomas, jei įveikęs visas savo nelaimes, turi pripaţinti, kad dalyvauja

tik „idioto sekamoje pasakoje““142

, - sako Jungas. Platesnės savo egzistencijos prasmės

suvokimas iškelia ţmogų aukščiau noro tik gauti ir išleisti.

Dievo tema nuolat lydi poeto ir mąstytojo Sigito Gedos mintis. Jo manymu, tik įnoringas,

aikštingas, ambicijų pertekęs ţmogus gali sau leisti mintį, esą Dievo nėra, jis neegzistuoja. Tarsi

laukų aguona gali išnokti be kiauto, tarsi paukštis gali skraidyt be dangaus, o kiaušinius perėti be

medţio ir be lizdo. Geda pastebi tą pačią „neįrodomumo“ ir Dievo buvimo anapus ţmogaus

140

Žr. daugiau: Baranova J. Kelios galimos strategijos, kaip šiandien skaityti Antikristą. // Nietzsche F. Antikristas: Prakeiksmas krikščionybei. – Vilnius: Apostrofa, 2009. – P. 138 – 139. 141

Jung C. G. Žvelgiant į pasąmonę. – Vilnius: Taura, 1994. – P. 92 – 93. 142

Ten pat. P. 93.

46

suvokimo ribų problemą, sakydamas, kad Dievas nenuoseklus ir neţmoniškos logikos. Tačiau,

kas ilgainiui apmąstys savo gyvenimą, ims justi tokių jėgų buvimą. Tuo tarpu ţmonės, atmetę

Dievą, susidievina patys, o tai jau liga. Jeigu Dievo nėra, tada sudievinami ţmogaus pasiekimai ir

imama garbinti technika, mokslas ir panašūs dalykai, reziumuoja Geda143

. Išeitų, kad tikėjimas

niekur nedingsta, tik nukreipiamas į labiau „įrodomą“ ir apčiuopiamą objektą. Archetipinės

idėjos išlaiko savo galią. Gali būti, kad jos ţmogų nesąmoningai valdo dar galingiau, jei

paskelbiama Dievo mirtis.

Tad Jungas klausia, kodėl mes turėtume atsisakyti paţiūrų, kurios gali padėti išgyventi

krizes ir suteikti prasmę mūsų egzistencijai? Deja, mes gyvename šiuolaikinėje situacijoje – kur

svarbiausi dalykai abejotini, kur egzistuoja nepaprastai ilga priešistorė, kur ţmonės puikiai

supranta, kad jei ir esama pasaulyje numinoziško išgyvenimo, tai - tik psyche išgyvenimas.

Tačiau ţmogaus sieloje tebeglūdi paslaptys, o religinis išgyvenimas jį patyrusiems, pasak Jungo,

reiškia absoliučiai viską. Jį apibūdinti galima taip: tai toks išgyvenimas, kuriam būdingas

aukščiausias vertinimas nepriklausomai nuo jo turinio144

. Tačiau būtų apgailėtinas

nesusipratimas, jeigu kas nors palaikytų tokių išgyvenimų stebėjimą ir aprašymą savotišku Dievo

buvimo įrodymu, sako Jungas. Jie tik įrodo archetipinio Dievybės simbolio egzistavimą. Šis

archetipas labai svarbus ir paveikus. Jo išgyvenimas turi numinozinių bruoţų, todėl jis laikomas

religiniu išgyvenimu145

.

143

Žr. daugiau: Geda S. Vis toji amerika. // Šiaurės Atėnai, 2004 09 04. http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=715&kas=straipsnis&st_id=2871 144

Žr. daugiau: Jung C. G. Psichologija ir religija. – Vilnius: Aidai, 1998. – P. 63 – 65. 145

Ten pat. P. 62.

47

V. Archetipas kūryboje

Jungo archetipų teorija daţnai iškyla analizuojant, vertinant meno kūrinius, ar tai būtų

literatūra, ar tapyba, ar kitos kūrybos išraiškos formos. Kodėl taip yra? Nes Jungo teorijoje

nagrinėjant meninę kūrybą atsikratoma mokslinių ir medicininių prietarų. Menas savo esme nėra

mokslas, o mokslas savo esme nėra menas; kiekviena šių sielos sričių turi tik jai būdingą

autonomiją, kurią paaiškinti gali tik jos pačios, sako Jungas146

. Ne kartą Jungas minėjo ir tai, kad

kūrybą redukuojant iki „specifinės smegenų veiklos“, patologinių būsenų etc. daţniausiai

prieinama iki absurdiškų išvadų. Menas yra aukščiau tokios analizės. „Tokiai analizei būdingos

paviršutiniškos išvados, pavyzdţiui: „Kiekvienas menininkas - narcizas“. Bet juk kiekvienas,

kuris kiek įmanydamas laikosi savo linijos, yra „narcizas“, nors vargu ar apskritai leistina plačiai

vartoti šią ribotoms neurozių patologijoms taikomą sąvoką, kai ji nieko nepaaiškina ir tėra tik

šokiruojantis graţbyliavimas. Kadangi tokia analizė visai nesidomi meno kūriniu, o tik knisa

giliausius kurmiarausius asmenybės gelmėse, ji tebetrypčioja dirvonuose, ant kurių laikosi visa

ţmonija, ir monotoniškai kartoja vis tą patį – tai, ką visada išgirsi gydytojo psichoanalitiko

kabinete“147

, - ironizuoja Jungas. Taigi, meninė kūryba – ne liga, o jos paţinimo kelias – ne

gydomoji orientacija. Lygiai taip pat, mokslinio tyrimo metu suţinoję, iš ko pagaminta paveikslo

drobė, arba kokia yra cheminė daţų sudėtis, mes niekaip nepriartėsime prie kūrinio esmės.

Pradinės kūrybos sąlygos svarbios tiek, kiek padeda suvokti ieškomą prasmę. Asmenybė su

kūriniu susijusi tiek, kiek susiję dirva ir joje išaugantis augalas. Tirdami dirvą, mes, ţinoma,

galime suprasti kai kurias augalo ypatybes, tačiau niekas negalėtų tvirtinti, kad taip suţinome

svarbiausius dalykus apie augalą, teigia Jungas148

. Jo nuomone, aiškinti meno kūrinį per

asmenybę yra visiškai neadekvatu, nes meno kūrinys – ne ţmogus, o kaţkas antţmogiška. Tai

yra beasmenis daiktas, kuriam netaikomi asmeniškumo kriterijai. Tikroji kūrybos prasmė – iškilti

aukščiau asmenybės pančių, išsivaduoti iš ribotos individualybės laikinumo ir mirtingumo

gniauţtų149

. Taigi, pasak Jungo, kūrybos prasmė glūdi joje pačioje, o ne išorinėse sąlygose.

Kūryba panaudoja ţmogų ir jo savybes savo reikmėms ir taip pati kuria sau prasmę. Kūryba

disponuoja ţmogaus galiomis pagal savo taisykles ir tampa tuo, kuo pati nori tapti.

146

Jung C. G. Psichoanalizė ir filosofija. - Vilnius: Pradai, 1999. - P. 46. 147

Ten pat. P. 49. 148

Ten pat. P. 52. 149

Ten pat.

48

Taigi, ką reiškia kūrinio „antţmogiškumas“ ir kas svarbiausia analizuojant meno

kūrinius? Rėgalaitė teigia, kad Jungui šiuo atveju svarbiausia yra kolektyvinis simbolis,

archetipinė struktūra. Kuo maţiau meno kūrinyje individualumo tuo tas kūrinys yra

reikšmingesnis ir vertingesnis epochos dokumentas. Kita vertus, Regalaitės nuomone, „kaţin ar

galima sakyti, kad Jungas nuvertina asmenybės vaidmenį. Jis, kaip ir romantikai, <...> sako, kad

ne kiekvienam mirtingajam lemta atverti tą paslaptį, suvokti ir išreikšti drobėje ar popieriaus lape

tą archetipinę struktūrą ar, kitaip tariant, prasmių prasmę. <...> Dievo idėja, pirminė idėja yra

suvokiama ne kiekvieno“150

. Andrijausko manymu, pagrindinė sudėtingo archetipų pasaulio

apraiška Jungo koncepcijoje yra simboliai, kurie aiškinami kaip pasąmonės kalba, pagrindinė jos

kūrybinės prigimties raiškos forma151

. Jungo ţodţiais tariant: „Ţenklas visuomet yra maţiau nei

idėja, kurią jis ţymi, o simbolis visuomet išreiškia daugiau nei akivaizdi ir tiesioginė jo

reikšmė“152

. Jungo teorijoje asmenybės ir jos kūrybinės veiklos paţinimo pamatas – simbolių

pasaulis, teigia Andrijauskas. Kūrybos esmę Jungas aiškina kaip amţiną psichinį dėsnį, susijusį

su pilnatvės ilgesiu ir siekiu suvaldyti pasąmonę. Šis dėsnis neatsiejamas nuo kūrybingos

asmenybės gebėjimo kurti simbolius. Kiekvienas kūrėjas, pats nesuvokdamas, spontaniška

simbolių kalba išreiškia pasąmonėje slypinčius archetipus153

. Jungas vaizdţiai tai iliustruoja,

sakydamas, kad: „...yra tokia meninės kūrybos rūšis, kai tekstas liete liejasi iš po autoriaus

plunksnos... <...> Tokie kūriniai įkyriai įsiperša autoriui ir tarsi vedţioja jo ranką, laikančią

plunksną, kuri parašo jį patį stebinančius dalykus. Kūrinys pats padiktuoja formą: tai, ką autorius

norėtų pridurti – atmetama, tai, kas jam nepriimtina – atsiranda. Abstulbinta bejėgė sąmonė stebi

šį fenomenalų vyksmą, ją uţplūsta niekada ketinimuose nebrandintų ir valios pastangomis

nešauktų minčių ir vaizdinių srautas. Kad ir nenoromis, bet autorius turi pripaţinti, kad čia – jo

savasties kalba, slapčiausia jo prigimtis, bylojanti apie jo niekada neįvardytus dalykus. Jis

nuolankiai paklūsta šiam tarsi svetimam impulsui, jausdamas, kokia stipri yra aukščiau jo

iškylančio kūrinio jėga“154

. Kuriančio autoriaus manymas, jog jis gali sąmoningai, laisvai

manipuliuoti savo išgalėmis tėra sąmonės iliuzija: jam atrodo, kad jis plaukia pats, o jį tiesiog

neša nematoma srovė. Kūrybiškumas gyvena ir tarpsta ţmoguje, tarsi medis dirvoje, mintantis

150

Rėgalaitė O. Kas pasėta kiekviename iš mūsų // Nuo Kierkegoro iki Kamiu. – Vilnius: Pradai, 1997. – P. 190. 151

Andrijauskas A. Rytų ir vakarų dichotomijos atspindžiai C. G. Jungo mąstysenoje // Kultūros, filosofijos ir meno profiliai (Rytai – Vakarai – Lietuva). – Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2004. - P. 331. 152 Cit. pgl.: Ten pat. P. 331. 153

Ten pat. 154

Jung C. G. Psichoanalizė ir filosofija. - Vilnius: Pradai, 1999. - P. 54.

49

jos gyvybiniais syvais, mano Jungas155

. Panašiai ţmogaus kūrybinį pradą apibūdina ir Henri

Bergsonas, laikydamas jį didţiausia vertybe ir priešindamas intelektui, kuris remiasi racionaliais

principais. Intelektui svetima neţinomybės ir įtaigos sritis, o kūrybinis pradas reiškiasi

nesąmoningoje, iracionalioje menininko prigimtyje, jo vidinių dvasios jėgų sklaidoje. Pasak

Andrijausko, Bergsonas taip pat kalba apie visišką kūrėjo įsitraukimą į kūrybos procesą, kuris

vyksta tarsi savaime. Autorius tarsi „nešamas“ pagrindine jį uţvaldţiusios idėjos plėtojimosi

kryptimi. Itin svarbu jausti pagrindinę idėją ir visumą, be šito labai sunku parašyti netgi vieną

prasmingą eilutę156

. „To, ką pamatė menininkas, - rašo Bergsonas, - mes, be abejo, nematysime,

bent jau visai to paties, bet jeigu jis matė teisingai, jo pastangos praskleisti uţdangą verčia mus

sekti juo“157

.

Tad ką sako Jungas apie „menininką uţvaldţiusią idėją“? Kokia jos kilmė? Kodėl jos

„įforminimas“ toks paveikus? Idėjos kilmę Jungas aiškina anksčiau minėtu pasąmoninio

autonominio komplekso veikimu. Meno kūrinys, augantis kaip „medis dirvoje“, yra tik

metaforiškai išreikštas autonominis kompleksas. Kūrybiniam kompleksui būdinga ta pati

tendencija. Kūrybinis procesas iš pradţių vystosi nesąmoningai, kol pakankamai sustiprėja, kad

galėtų perţengti sąmonės slenkstį. Jį galima lyginti su liguistomis dvasinėmis būsenomis, nes

pasąmoniniai kompleksai ypač akivaizdūs esant pamišimui. Juk daţnai sakoma, kad menininkas

bent jau „šiek tiek“ pamišęs, „ne šio pasaulio“ etc. Jungas sako, kad „dieviška menininkų

beprotybė“ ir dvasinės ligos yra pavojingai panašios, nors negalima jų laikyti identiškomis158

.

Abiem atvejais pasireiškia nekontroliuojamos pasąmoninės jėgos. Tačiau, pasak Jungo, tai yra

universali psyche ypatybė, ir nebūtinai reiškia liguistumą. Mes galime nesunkiai pastebėti tokių

kompleksų veikimą savyje, nes bet kuri kiek ryškesnė tipinė nuostata labai daţnai virsta

autonominiu kompleksu, bet koks troškimas taip pat turi jo bruoţų159

. Juk nesunku pastebėti, kad

siekdami ką nors įgyti, uţvaldyti, nudirbti kokį nors darbą, kartais tampame tarsi „apsėsti“

minčių apie tai ir jas lydinčių veiksmų. Reikia labai pasistengti, norint sąmoningai nutraukti

šiuos veiksmus ar mintis. Taigi toks kompleksas nėra ligos poţymis, tačiau destruktyvūs jo

155

Jung C. G. Psichoanalizė ir filosofija. - Vilnius: Pradai, 1999. - P. 56. 156

Žr. daugiau: Andrijauskas A. Rytų ir vakarų dichotomijos atspindžiai C. G. Jungo mąstysenoje // Kultūros, filosofijos ir meno profiliai (Rytai – Vakarai – Lietuva). – Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2004. - P. 421 – 423. 157

Cit. pgl.: Ten pat. P. 422. 158

Jung C. G. Psichoanalizė ir filosofija. - Vilnius: Pradai, 1999. - P. 61. 159

Ten pat.

50

proverţiai pranašauja susirgimo tikimybę. Kalbėdamas apie kūrėją „uţvaldančią idėją“ ir jos

galią, Jungas sako, kad menininko „gyvenimas dėsningai pilnas konfliktų, nes jame nuolatos

grumiasi dvi jėgos: paprastas ţmogus, visai teisėtai siekiantis laimės, pasitenkinimo ir saugaus

gyvenimo, ir beatodairiška kūrybinė aistra, kuri, iškilus reikalui, pamina po kojom visus

asmeninius norus. Dėl to daugelio menininkų asmeninis gyvenimas ir yra taip nepaprastai jų

nepatenkinantis, netgi tragiškas; taip atsitinka ne dėl neaiškių likimo vingių, o dėl jų asmenybių

ţmogiškojo nepilnavertiškumo, dėl nepakankamo sugebėjimo prisitaikyti. Retai tepasitaiko

kūrybingų ţmonių, kuriems netektų brangiai sumokėti uţ dieviškąją didţiojo sugebėjimo

kibirkštį“160

.

O kas sudaro aptartą autonominį kūrybos kompleksą? Tai galime suţinoti, kai kūrinys

atveria mums savo esmės paslaptį, sako Jungas161

. Kūriniai atsiskleidţia vaizdiniais plačiąją jų

suvokimo prasme, o analizuojami jie gali būti tik supratus jų simboliką. Kitu atveju galima tik

pasakyti, kad matoma, kas matoma, girdima, kas girdima etc. Ieškant simbolinio pagrindo,

klausimas turėtų skambėti taip: kokį pirmykštį kolektyvinės pasąmonės vaizdinį slepia

konkretaus meno kūrinio vaizdinys? Taip priartėjama prie archetipų. Jungas primena, kad tai ne

įgimti vaizdiniai, o jų galimybė, pralenkianti net drąsiausias fantazijas. Tai yra vaizduotės

kategorijos ar patyrimo kelyje atrandamos apriorinės idėjos. Jos atsiskleidţia kaip kūrinio formą

reguliuojantys principai tik jau uţbaigtame kūrinyje. Atkurti archetipo pavidalą galima tik

remiantis uţbaigtu meno kūriniu162

. Pirmykštis vaizdinys kartojasi visur, visais laikais, todėl visų

pirma jis yra mitologinis. Jungo tyrinėjimai leidţia jam daryti išvadą, kad archetipai yra praeities

ţmonijos kartų daugybės tipinių potyrių suformuotas galutinis rezultatas, visos ţmonijos

palikimas. Taigi kiekviename tų vaizdinių glūdi dalelė ţmogaus psichologijos ir likimo, kančios

ir palaimos. Todėl meno kūrinyje „atpaţįstamas“ archetipas toks paveikus. „Prisitaikymo kova

yra labai varginanti, - sako Jungas, - nes jos metu nuolatos susiduri su individualiomis, t. y.

netipiškomis, aplinkybėmis. Todėl nenuostabu, kad, susidūrę su tipine situacija, mes arba

atsipalaiduojame, jaučiame savotišką pakylėjimą, arba patiriame jėgų antplūdį. Tokiais

momentais mes jau nesame individai, mes – viena šeima, mumyse bunda visos ţmonijos balsas.

Vienišas individas niekada kaip reikiant nerealizuos savo galių, jeigu nepasitelks į pagalbą vieno

160

Cit. pgl.: Andrijauskas A. Rytų ir vakarų dichotomijos atspindžiai C. G. Jungo mąstysenoje // Kultūros, filosofijos ir meno profiliai (Rytai – Vakarai – Lietuva). – Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2004. - P.332. 161

Jung C. G. Psichoanalizė ir filosofija. - Vilnius: Pradai, 1999. - P. 62. 162

Ten pat. P. 63.

51

iš kolektyvinių vaizdinių, vadinamų idealais... <...> Visi veiksmingi idealai yra įvairios archetipų

modifikacijos, ţmonių noriai paverčiamos alegorijomis: pavyzdţiui, tėvynės-motinos alegorija,

kuri pati, ţinoma, neturi jokios motyvuojamosios galios; šioji kyla būtent iš tėvynės idėjos

simbolinio reikšmingumo“163

. Archetipo išgyvenimas, aptarimas leidţia mumyse prabilti balsui,

nustelbiančiam mūsų pačių balsą. Archetipinių vaizdinių kalba apjungia tūkstančius balsų, ji

atveria laikiniems dalykams amţinosios būties erdves, asmeninį likimą pakylėja iki ţmonijos

likimo aukštumų. Taip Jungas aiškina meno paveikumą. Kūrybinis procesas yra nesąmoningas

archetipo atgaivinimas, o meno kūrinys tampa plastiniu archetipo įforminimu. Meninė archetipo

forma – tai jo vertinys į dabarties kalbą, kuris leidţia vėl surasti kelią prie giliausių gyvenimo

šaltinių164

. Tokiu būdu savo laikmečio kūrėjas atlieka ir auklėjimo funkciją, atgaivina tai epochai

reikalingus ar net būtinus įvaizdţius. Jungas klausia: „Kiek reikšmingas realizmas ir natūralizmas

jį pagimdţiusiai epochai? O romantizmas? Arba helėnizmas?“165

. Jungo manymu, vyraujančios

meno kryptys ryškiausiai atspindi savo meto dvasinės atmosferos poreikius. Nepasitenkinimo

šiandiena vedinas, kūrėjas leidţiasi į pasąmonę ir ištraukia iš ten itin veiksmingus pirmykščius

vaizdinius, kompensuojančius šiuolaikinės dvasios skurdą ir ribotumą. Šis vaizdinys kyla iš

pasąmonės ir artėdamas prie sąmonės kinta, kol pasiekia šiuolaikinio ţmogaus suvokimo ribą.

Jungas meną vadina dvasinės nacijų ir epochų savireguliacijos procesu166

. Išeitų, kad būtent

kūrybinio proceso metu - tai epochai priimtiniausiu, paveikiausiu ir geriausiai suvokiamu būdu -

atgaivinamos ir įforminamos „amţinosios tiesos“ (archetipai, universalios idėjos, įgimtos idėjos),

glūdinčios giliausiuose psyche sluoksniuose.

163

Jung C. G. Psichoanalizė ir filosofija. - Vilnius: Pradai, 1999. - P. 64. 164

Ten pat. 165

Ten pat. 65. 166

Ten pat.

52

IŠVADOS

1. Pagrindinis klausimas, į kurį mėgina atsakyti Jungas: Kas yra ţmogus? Gilindamasis į

asmenybės paslaptį, jis renkasi fenomenologinę poziciją ir vadina save empiriku –

fenomenologu. Svarbiausias dėmesys skiriamas ţmogaus sąmonėje fiksuojamiems įvykiams,

išgyvenimams. Jei idėja iškyla kaip fenomenas, vadinasi ji yra tikra, ji psichologiškai egzistuoja.

Fenomenas nėra nei išvada, nei teiginys, nei subjektyvus kūrėjo sprendimas. Šis metodas leidţia

iškilusiai idėjai „būti“ ir suteikia galimybę ją aprašyti. Kadangi psichiniai procesai sunkiai

fiksuojami, iracionalūs, paties paţinimo objekto specifiškumas suformavo Jungo „atviro

mąstymo“ būdą, neįspraustą į dogmiškos sistemos rėmus.

2. Jungo apmąstymai prasideda nuo vidinių išgyvenimų analizės. Jungas akcentuoja

individo patirties svarbą paţinimo procese ir atmeta abstrakčias spekuliacijas, neturinčias

egzistencinio pagrindo. Galimas tik subjektyvus paţinimas, kuris visuomet daugiau ar maţiau

atspindi visumos dalį. Subjektyvų paţinimą riboja nekritiška ir nesąmoninga pasaulėţiūra, kuri

yra ne kas kita, kaip nuolat „tampanti“ sąmonė. Naujų turinių perkėlimas į sąmonę ją praplečia ir

pagilina. Jungui šis procesas teoriškai neturi ribų. Kartu tai yra pagrindinis ţmogaus uţdavinys –

uţdegti ir palaikyti šviesą nesąmoningoje grynosios būties tamsoje.

3. Stipriausi Jungo atramos taškai filosofinėje tradicijoje – Schopenhaueris, Nietzsche,

Bergsonas. Schopenhaueris svarbus dėl pasaulio reiškiniuose slypinčio iracionalaus prado

iškėlimo, Nietzsche – dėl gyvenimo filosofijos, gyvenimo prasmės ieškojimų, dėmesio sąmonės

reiškiniams. Nemaţai Jungo idėjų išsivystė iš Freudo psichoanalizės: ţmogaus neaiškumas

pačiam sau; sąmonės, kaip siauresnės psichikos dalies egzistavimas; nepaţinios psichikos dalies

atsiskleidimas per sapnus etc. Jungo ir Freudo susipriešinimą lėmė dogmatiškas, nihilistinis

Freudo poţiūris į ţmogų. Freudo psichoanalizė - racionalistinis materializmas, praktinio gamtos

mokslo pasaulėţiūra. Jungui jos nepakanka, jam svarbus kiekvieno ţmogaus savitumas.

Asmenybę formuoja ne vien seksualiniai impulsai ar valia galiai, jos neįmanoma

vienareikšmiškai apibrėţti. Ţmogus – tai ir begalinė anapusybė, ir begalinė vidujybė.

4. Jungas sąmonės netapatina su visa psichika, greičiau sąmonė panaši į salą dideliame

vandenyne. Uţ sąmonės ribų esanti psichikos dalis vadinama pasąmone. Jungas išskiria

53

individualią ir kolektyvinę pasąmonę. Individualioje pasąmonėje aptinkami daugiau ar maţiau

unikalūs, asmeniniai turiniai, o kolektyvinėje – universalūs, tolygiai paplitę turiniai. Ateinančio į

šį pasaulį ţmogaus protas nėra tabula rasa, mes atsinešame paveldimus turinius, slypinčius

kolektyvinėje pasąmonėje. Tuos turinius sudaro instinktai ir archetipai.

5. Archetipai atlieka poţiūrių reliatyvumo kompensacinę funkciją. Jungo manymu,

kiekvieną ţmogaus sprendimą lemia jo psichologinis tipas, todėl kiekvienas poţiūris yra

reliatyvus. Archetipai yra paveldimas sugebėjimas formuoti idėjas, kurios uţpildomos patirties

turiniu. Įgimtos ne pačios idėjos, o tendencija kurti visais laikais ir visose vietose iškylančius

pasikartojančius vaizdinius ir motyvus. Tačiau Jungas mano, kad tikroji archetipų esmė yra

nesuvokiama, transcendentiška. Tyrinėti galima tik konkretų jų pasireiškimą, kai jie tampa

pripildyti sąmoningo patyrimo medţiagos. Pačių archetipų paţinimui trūksta empirinių

duomenų, ir todėl Jungas teigia, kad archetipinių formų fenomenas gali remtis tik sąlygiškai

psichine arba net visai kitokia būties forma. Tačiau archetipų pasireiškimas Jungui yra

neabejotinas, nors jų ir neįmanoma pagrįsti ar paneigti protingais argumentais. Jie visą laiką

buvo ir yra pasaulėvaizdţio dalis.

6. Dievybės archetipą, Dievo idėją Jungas laiko kone svarbiausia psichine jėga, todėl jo

darbuose religinio išgyvenimo apmąstymai uţima svarbią vietą. Paskelbus Dievo mirtį, ši

svarbiausia psichinė jėga paprastai įgyja naują vardą, persikrausto į kitus reiškinius, iš kurių

ţmonės laukia to paties, kaip ir iš Dievo. Jei ţmogus pats „susidievina“, jį gali ištikti katastrofa.

Jungas mini Nietzsche„s likimą. Archetipinio Dievybės simbolio egzistavimas jokiu būdu

nereiškia Dievo buvimo įrodymo. Tačiau šis polinkis kurti Dievo idėją, Jungo manymu, labai

svarbus ir paveikus. Šio archetipo išgyvenimas laikomas religiniu išgyvenimu.

7. Archetipas meninėje kūryboje pasireiškia spontaniška simbolių kalba. Kūrybinio

proceso pradţia vystosi nesąmoningai, kol vėliau perţengia sąmonės ribą ir idėja gali būti

įforminta. Jungo manymu, tikrųjų meno kūrinių simbolinė kalba kyla iš kolektyvinės pasąmonės

archetipinių vaizdinių. Juose glūdi visų praeities ţmonių kartų palikimas: jų dţiaugsmai ir

kančios, pakilimai ir nuopuoliai. Todėl menininko atgaivintas archetipinis vaizdinys yra toks

paveikus. Kūrybinis procesas Jungo teorijoje yra nesąmoningas archetipo atgaivinimas, o meno

kūrinys tampa archetipo įforminimu. Skirtingi meniniai epochų raiškos būdai kaip tik ir leidţia

54

to laikmečio kartoms surasti kelią prie giliausių gyvenimo šaltinių. Tokiu būdu meninė kūryba

atlieka ir auklėjimo funkciją.

55

LITERATŪRA

1. Andrijauskas A. Rytų ir vakarų dichotomijos atspindţiai C. G. Jungo mąstysenoje. //

Kultūros, filosofijos ir meno profiliai (Rytai – Vakarai – Lietuva). – Vilnius: Kultūros,

filosofijos ir meno institutas, 2004.

2. Anzenbacher A. Filosofijos įvadas. – Vilnius: Katalikų pasaulis, 1992.

3. Aristotelis Apie sielą. // Rinktiniai raštai. – Vilnius: Mintis, 1990.

4. Baranova J. Nietzsche ir postmodernizmas. – Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto

leidykla, 2007.

5. Baranova J. Kelios galimos strategijos, kaip šiandien skaityti Antikristą. // Nietzsche F.

Antikristas: Prakeiksmas krikščionybei. – Vilnius: Apostrofa, 2009.

6. Baranova J. Etika: filosofija kaip praktika. – Vilnius: Tyto alba, 2002.

7. Dainio A. interviu su prof. Šliogeriu A. Mano dievas yra šio pasaulio dievas. Šiaurės

Atėnai, 2010 05 14. http://www.satenai.lt/?s=dainys.

8. Freud S. Psichoanalizės įvadas. Paskaitos. – Vilnius: Vaga, 1999.

9. Фромм Э. Психоанализ и религия. // Сумерки богов. – Москва: Издательство

политической литературы, 1989.

10. Geda S. Vis toji amerika. // Šiaurės Atėnai, 2004 09 04.

http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=715&kas=straipsnis&st_id=2871

11. Horney K. Neurotiška mūsų laikų asmenybė. – Vilnius: Apostrofa, 2004.

12. James W. Pragmatizmas. - Vilnius: Pradai, 1995.

13. Jung C. G. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. – Vilnius: Margi raštai, 2010.

14. Jung C. G. Psichoanalizė ir filosofija. - Vilnius: Pradai, 1999.

15. Jung C. G. Psichologija ir religija. – Vilnius: Aidai, 1998.

16. Jung C. G. Ţvelgiant į pasąmonę. – Vilnius: Taura, 1994.

17. Юнг К. Г. Психологические типы. – Москва: ACT, 1998.

18. Юнг К. Г. Душа и миф : шесть архетипов. – Киев: Port – Royal, 1996.

56

19. Юнг К. Г. Аналитическая психология. - Санкт-Петербург: Mapтиc, 1995.

20. Юнг К. Г. Либидо, его метаморфозы и символы. - Санкт-Петербург, 1994.

21. Юнг К. Г. О психологии восточных религий и философий. – Москва: Meдиyм,

1994.

22. Юнг К. Г., Фуко М. Матрица безумия. – Москва: Алгоритм, 2006.

23. Kunzmann P., Burkard F. P., Wiedmann F. Filosofijos atlasas. – Vilnius: Alma littera,

2000.

24. Lingis A. Pavojingos emocijos. – Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002.

25. Locke J. Esė apie ţmogaus intelektą. – Vilnius: Pradai, 2000.

26. Nietzsche F. Antikristas: Prakeiksmas krikščionybei. – Vilnius: Apostrofa, 2009.

27. Nietzsche F. Ţmogiška, pernelyg ţmogiška. – Vilnius: Alma littera, 2008.

28. Rėgalaitė O. Kas pasėta kiekviename iš mūsų. // Nuo Kierkegoro iki Kamiu. – Vilnius:

Pradai, 1997.

29. Sodeika T. Apie Soreną Kierkegaard‟ą, jo baimę ir drebėjimą. // Baimė ir drebėjimas. –

Vilnius: Aidai, 2002.

30. Sodeika T. Filosofija ir tekstas. – Kaunas: Technologija, 2010.

31. Welsh W. Mūsų postmodernioji modernybė. – Vilnius: Alma littera, 2004.

57

SANTRAUKA

Šis magistro darbas yra mėginimas pateikti Jungo teorijos susiformavimo prielaidas ir jos

pagrindinio atramos taško – archetipų – sampratą. Pagrindinis Jungo dėmesys sutelktas į

asmenybės vidinius išgyvenimus. Patirtis yra svarbiausia paţinimo procese. Jungo išeities taškas

– ţmogaus egzistencija. Jungas mano, kad tik subjektyvus paţinimas reikšmingas, tačiau toks

paţinimas visuomet daugiau ar maţiau atspindi tai, kas bendra visai ţmonijai. Subjektyvaus

paţinimo pločiui ir gyliui svarbiausia pasaulėţiūra, kuri yra ne kas kita, kaip nuolat tampanti

sąmonė. Tiek pasaulis, tiek ţmogus keičiasi, todėl nuolatinis naujų turinių perkėlimas į sąmonę -

būtina pasaulėţiūros praplėtimo ir atsinaujinimo sąlyga. Platesnė pasaulėţiūra lemia aiškesnį

įsiţiūrėjimą į pasaulio reiškinius ir asmenines tipines nuostatas. Jungo manymu, kiekvienas

ţmogus yra unikalus, jo pasaulio ir savęs matymo būdas yra savitas, priklausantis nuo

psichologinio tipo. Tokios nuomonių įvairovės, poţiūrių reliatyvumo kompensavimo funkciją

atlieka ţmogaus įgimtas polinkis formuoti ar atkurti bendrąsias idėjas. Sąmonę Jungas laiko

nedidele visos psichikos dalimi. Egzistuoja individuali pasąmonė su labiau asmeniniais,

unikaliais turiniais, ir kolektyvinė pasąmonė su universaliais visai ţmonijai turiniais. Būtent

kolektyvinėje pasąmonėje, kurią ţmogus atsineša su savimi ateidamas į šį pasaulį, slypi

archetipai. Jie yra paveldimas sugebėjimas formuoti idėjas, kurios uţpildomos patirties turiniu.

Įgimtos ne pačios idėjos, o tendencija kurti visais laikais ir visose vietose iškylančius

pasikartojančius vaizdinius ir motyvus. Jungas mano, kad archetipinių formų fenomenas gali

remtis tik sąlygiškai psichine arba net visai kitokia būties forma. Tyrinėti galima tik konkretų jų

pasireiškimą, kai jie tampa pripildyti sąmoningo patyrimo medţiagos. Ypač ryškus archetipų

pasireiškimas stebimas religiniuose išgyvenimuose, meninėje kūryboje. Archetipų pasireiškimas

Jungui yra neabejotinas, nors jų ir neįmanoma pagrįsti ar paneigti protingais argumentais. Jie

visą laiką buvo ir yra pasaulėvaizdţio dalis.

Raktažodžiai: archetipas, idėja, fenomenas, fenomenologija, psichologija, psichika,

poţiūris, pasaulėţiūra, egzistencija, sąmonė, pasąmonė, kolektyvinė pasąmonė.

58

SUMMARY

This master work is attempt to reveal Jung„s theory background and to give it„s main base

– archetypes – conception. Jung„s focus of attention pointed on individual„s inner life. Own

experience is the most important thing in a process of knowledge. Jung„s beginning is human

existence. He thinks that only subjective knowledge is significant. However this kind of

knowledge also represents generality more or less. World-view is fundamental to subjective

knowledge depth and width. World-view is nothing more nor less than constantly becoming

consciousness. Extensive world-view is critical to more clear double-take on universe

phenomenones and individual typical attitudes. Jung thinks that every person is unique, everyone

sees himself and the universe differently and it depends on psychological type. This opinion

variance and attitude relativism needs compensation. This function belongs to inborn human

tendency to model general ideas. In Jung„s theory consciousness is a small part of psyche. There

is individual subconsciousness with unique, individual content and collective subconsciousness

with universal content. Collective subconsciousness is heritable and it contains archetypes. This

is heritable capability to form the ideas, which are completed with own experience content. Not

the ideas are heritable, but tendency to create recurrent images and motives at all times and

places. However Jung thinks that archetypical forms phenomenon could stand on conditionally

mental or even on other being form ground. Research could be done only when archetypes are

filled with conscious experience material. Archetypes manifestation particularly clearly reveals

in religious experiences, art creation. Jung has no doubt about archetypes manifestation, though

it is imposible validate or refute them in rational way. All the time archetypes were and are a part

of a world-view.

Keywords: archetype, idea, phenomenon, phenomenology, psychology, psyche, world-

view, attitude, existence, consciousness, subconsciousness, collective subconsciousness.