FILOSOFIJOS PRIGIMTIS IR SPECIALIŲJŲ MOKSLŲ SANTYKISgamtos ir tikslieji mokslai turi vieningą pagrindą, pripažįstamą visų mokslininkų ir jo dėka mokslininkai

tarpusavyje gali susikabėti. Yra matas, kuriuo yra matuojami mokslininkų teiginiai ir jeigu vienas ar kitas teiginys jo neatitinka, sakoma, kad teiginys nemokslinis.

Gamtos r tikslieji mokslai turi kriterijus, pagal kuriuos nustatoma vieno ar kito teiginio teisingumas arba klaidingumas.

Kriterijai:1. eksperimentas, bandymas. Pvz.: buvo manoma, kad sunkesni kūnai krinta didesni greičiu negu lengvesni.

Bet Galilėjus tai paneigė.2. stebėjimas. Jeigu vienas ar kitas teiginys neatitinka stebėjimo duomenų, toks teiginys laikomas

nemoksliniu. Pvz.: tokių teiginių daug mitologijoje. Fantastiškos būtybės, kurių egzistavimo niekas nepatvirtina.Stebėjimas nepatvirtina teiginio, kad žmogaus siela yra nemirtinga. Jeigu teiginys nemokslinis, tai dar nereiškia,

kad jis neteisingas. Tikslieji mokslai su savo kriterijais yra tobulesnis santykis su tikrove negu filosofija.Kokią kainą moką tikslieji mokslai už savo tikslumą? Pasirodo, kad ta kaina yra tam tikras tikrovės

supaprastinimas, arba kalbant moksliškai tam tikras realybės redukavimas (suvedimas į kažkokį paprastą dalyką).Mokslas sugeba būti tikslesnis už filosofiją, todėl kad mokslas sąmoningai atsisako tirti pasaulį kaip visumą ir

kiekvienas mokslas apsiriboja kažkokia tikrovės sfera ar dalimi.Gamtos ir tikslieji mokslai yra:1. tematiškai redukuoti;2. metodiškai abstraktūs.Tematiškai redukuoti. Tai reiškia, kad kiekvienas mokslas turi savo temą ir tiktai tos temos ribose jis yra

autoritetingas. Tai gerai parodo pačių mokslų pavadinimai.Fizika - mokslas apie gamtą, astronomija - mokslas apie žvaigždes ir t.t. Kiekvienas mokslas turi savo sritį,

kurioje jis yra autoritetingas (pirmas apribojimas). Antras - kiekvienas gamtos arba tikslusis mokslas yra metodiškai abstraktus, t.y. kiekvienas mokslas tiria savo sritį naudodamasis labai griežtu metodu ir negana to, kad kiekvienas mokslas užsiima tiktai savo sritim, bet mokslas negali pasakyti visko netgi apie savo sritį. Pvz.: chemija yra mokslas, kuris tiria medžiagų sandarą, savybes, gali daug pasakyti apie konkretų metalą, bet negali pasakyti apie metalą visko, nes tiria jį tik kaip cheminį elementą (pvz. auksas).

Gamtos ir tikslieji mokslai kelia dalinius klausimus apie tikrovę ir jų atsakymai visada yra daliniai atsakymai, ne visuminiai. Tuo tarpu filosofija bando kelti fundamentalius, visuminius klausimus.

Pagrindinis filosofijos klausimas - „kas yra būtis?“. Ne būties sfera, bet apskritai. XVII a. gyvenęs vokiečių matematikas ir filosofas Leibnicas (?) suformulavo pagr. filosofijos klausimą: „Kodėl

apskritai yra kažkas, o ne niekas?“„Ar yra Dievas?“, „Kokia gyvenimo prasmė?“, „Koks istorijos tikslas?“, „Ar žmogus turi nemirtingą pradą?“, „Ar

galima pažinti daiktų esmę?“, ir pan. filosofiniai klausimai, kurie yra visuotinio pobūdžio, o ne daliniai ar specifiniai. Jie klausia apie visumą, o ne kaip apie kažkokią tikrovės sferą.

Pvz.: Dievo būvimo problema - filosofinė problema, kur specialieji mokslai negali pasakyti absoliučiai nieko apie Dievą. Apie jo būvimą samprotauja fizikai.

Kas atsitinka, jei koks fizikas neigia Dievo būvimą. Ar jis kalba kaip fizikas ar ne kaip fizikas. Kas yra fizika? Tai mokslas apie gamtą. Ką fizikas gali įrodyti? Jis gali pasakyti, kad Dievas nėra gamtos dalis, jis nėra gamtinė tikrovė. Fizikas daro prielaidą, kad egzistuoja tiktai gamta ir nieko apart jos nėra, tačiau sakyti kad yra tik materialinė tikrovė - tai jau filosofavimas. Tam tikros filosofinės pozicijos užėmimas.

„Gyvenimo prasmės“ klausimas. Tai yra visuotinis klausimas, todėl kad jis klausia apie žmogaus gyvenimą kaip apie visumą, ar turi prasmę gyvenimas žmogaus. Tai nėra dalinis klausimas.

Filosofija skirtingai nuo gamtos ir tiksliųjų mokslų kelia fundamentalius klausimus ir pretenduoja duoti fundamentalius visuminius atsakymus. Bet kadangi pasaulis nėra tobulas, tai galima iš karto kelti klausimą: „Kokią kainą moka filosofai, kad gali kelti tokius fundamentalius klausimus?“

Ta kaina yra būtent tikslumo atsisakymas. To tikslumo, kuris būdingas tiksliesiems mokslams. Filosofija neturi teisingumo kriterijaus. Neturi teisingumo mato. Nėra tokio vieno kriterijaus, kuriuo būtų galima

matuoti vieno ar kito filosofo teiginius. Todėl Martinkaus niekas nepasmerks...Nėra tokio mato pagal kurį galima nuspręsti, pagal kurį būtų galima nuspręsti ar teiginys „Gyvenimas turi

prasmę“ yra teisingas.Taigi kalbant moksliškai - filosofijos teiginiai negali būti vertinami objektyviais kriterijais.Filosofijos kriterijus nustato pats filosofuojantis asmuo. Tai reiškia, kad niekas už mane, kaip filosofuojančią

būtybę, negali atsakyti į filosofinius klausimus („Ar gyvenimas turi prasmę“ ir t.t.).Kita svarbi problema: „Ar yra kokia nors pažanga filosofijoje?“Filosofijoje pažangos NĖRA. Nėra tokios pažangos, kokią turime gamtos ir tiksliųjų mokslų atveju. Todėl galima

sakyti, kad Kopernikas yra teisus o ne Ptolemėjas. Kitas svarbus klausimas: Tiesos problema.Gali pasirodyti, kad filosofija - visiškai subtilus darinys. Kadangi niekas negali atsakyti į filosofinius klausimus,

gali atrodyti, kad filosofija - asmeninio pobūdžio dalykas. Tačiau taip nėra, nes filosofai nuolat tarpusavyje ginčijasi ir siūlo skirtingus filosofinių problemų sprendimo būdus. Todėl reikia daryti prielaidą, kad tiesos vis dėlto ieškoma filosofijoje. Bet būtent čia reikia akcentuoti žodį IEŠKOMA, nes filosofija nėra tiesos turėjimas, filosofuoti tai

nereiškia surasti galutinę tiesą. Ir neveltui pats žodžio vertimas iš graikų kalbos reiškia išminties meilė. Filosofas tas kuris myli išmintį, bet ne tas, kuris turi galutinius atsakymus.

Kadangi filosofija kelia fundamentalius klausimus, o žmogus kaip bebūtų gaila yra būtybė apribota (netobula būtybė). Niekada žmogaus atsakymas į filosofinius klausimus negali būti galutinis atsakymas. Todėl kiekviena epocha iš esmės kelia tuos pačius filosofinius klausimus, bet duoda savo atsakymus į tuos pačius klausimus. Žmogus yra ribotas. Epocha netobula.

Sakoma, kad filosofija kelia amžinuosius klausimus, bet kartais toks pasakymas skamba kaip privilegija filosofijai, išaukština filosofiją. Tai parodo filosofijos netobulumą, nes ji niekada į juos iki galo neatsako. Filosofija yra pasmerkta atsakyti į tuos klausimus iki pasaulio pabaigos arba žmonijos istorijos pabaigos.

Nagrinėsime: „Kokiomis aplinkybėmis žmogui gali iškilti filosofiniai klausimai?“akivaizdu, kad didžiąją laiko dalį absoliuti dauguma žmonių praleidžia nefilosofuodami. Didžiąją laiko dalį

žmogus užimtas ne būties o buities problemomis. Žmonėms rūpi daliniai klausimai, daliniai tikslai, kasdienybė. Kiekvienam žmogui ateina laikas, kai iškyla fundamentalūs klausimai. Vokiečių filosofas Karlas Jaspersas nurodė tris situacijas, kuriose visuminiai klausimai gali iškilti:1. nuostaba2. abejonė3. sukrėtimas arba kančia.Visi trys kilmės šaltiniai turi vieną bendrą dalyką: visi jie reiškia žmogaus išėjimą anapus už kasdienybės ribų.

Būtent šiose situacijose pasaulis nustoja būti savaime suprantamu. Baigiasi kasdienybės rutina.Filosofavimas iš nuostabos. Nuostaba gamtos didybės akivaizdoje. Kantas: „pasaulyje stebina du dalykai:

žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralė viduje“. Žvaigždėtas dangus yra filosofavimo pradžia. Žmogus nustoja mąstyti apie gamtą. Filosofavimas - ar gamta yra savaime ar kažkieno sukurta.

Jaspersas manė, kad senovės graikai ir viduramžių filosofija - filosofavimas iš nuostabos. jeigu mes filosofuojame stebėdamiesi pasaulio grožiu - tai optimistinė filosofija.

Filosofavimas iš abejonės. Tai daug skausmingesnis dalykas. Pvz.: žmogus gali daug metų gyventi įprastą kasdieninį gyvenimą, nemąstydamas apie jo prasmę. Ir vieną dieną jam ateina klausimas „Kokia prasmė viso to, ką aš dabar darau. Ar mano gyvenimas nėra tuščias“ Žmogui iškyla filosofinis fundamentalus klausimas apie prasmę. Ar reikia kažką keisti. Pagal Jaspersą iš abejonės kilo naujųjų amžių filosofija.

Filosofijos kilimas iš sukrėtimo arba kančios. Yra pats skausmingiausias dalykas. Sukrėtimas gali būti pasaulinio mąsto arba asmeninio gyvenimo. Visuminis klausimas, klausiantis apie žmogaus gyvenimą kaip apie visumą. Dalinis klausimas - apie tam tikro dalyko charakteristikas.

Jaspersas nurodo ir ketvirtą filosofijos kilmės šaltinį, kuris ne visada minimas šalia trijų: komunikacijos siekis arba bendravimo siekis. Komunikacijos siekis filosofijoje pasireiškia tuo, kad filosofija siekia būti perduodama, todėl kalbama apie filosofijos tradiciją. Visų amžių filosofai sprendžia tas pačias problemas. Ir filosofus vienija problemų bendrumas.

Naudos klausimas. Gamtos ir tikslieji mokslai yra naudingi neabejotinai. Kokia nauda iš filosofijos? Atsakymas būtų toks:

1. reikia pasakyti, kad pasaulyje yra ne vien tik filosofija, o daug dalykų, kurie yra nenaudingi gamtos ir tiksliųjų mokslų prasme. Pvz.: menas, be kurio galima gyventi. Jis nereikalingas, palaikyti žmogaus egzistenciją. Lygiai tas pats su filosofija, kuri yra amžinas dalykas, todėl, kad žmogaus prigimtis yra taip sutvarkyta, kad žmogui iš prigimties būdinga klausti. Žmogus yra klausianti būtybė. Todėl kol egzistuos žmogus ir prigimtis, kuriai būdinga klausti, tol egzistuos filosofija.

2. filosofija vis dėlto visais laikais darė įtaką realiam žmonių gyvenimui. Filosofija nėra kažkas, kas šauna į galvą atskiram žmogui. Kiekvienas filosofas yra savo epochos atstovas. Filosofų raštuose kalba pati epochos dvasia. Jeigu Nyčė pasakė, kad „Dievas mirė“, tai ne ta prasme, kad nužudėme Dievą kaip būtybę, o t.y. kad Dievas mirė epochos kultūroje.

Yra filosofinės sistemos, kurios padarė akivaizdžią įtaką žmonių visuomenių gyvenime. Ir ta įtaka ne visada buvo pozityvi. Ji nebuvo teigiama. Filosofijos istorijoje sukurta daug utopijų. Platonas - pirmasis utopijų kūrėjas vakarų istorijoje. Jeigu įgyvendinami projektai, gyvenimas būtų labai nesimpatiškas. Klasikinis pavyzdys, kur filosofinė sistema padarė įtaką XX a. - Karlo Markso „Marksizmas“, nes Platonui nepavyko įgyvendinti filosofinių ir politinių svajonių. Leninui Rusijoje pavyko pritaikyti Marksizmą praktikoje. Filosofija gali daryti įtaką žmonių gyvenime. Marksas buvo idėjinis Hegelio mokinys. Nebūtų Hegelio nebūtų Markso.

SENOVĖS GRAIKIŲ FILOSOFIJA IKI SOKRATO. SOKRATAS.VII - VI a pr. Kristų atsirado 4 religijos. Indijoje - Budizmas, Kinijoje - Konfucionizmas ir Daucizmas, Persijoje -

veikia pranašas Zaratustra. Senovės Izraelyje, Palestinoje - pranašų kulminacija, o Graikijoje atsiranda filosofija.Indijoje ir Kinijoje filosofijos tradicijos daug senesnės nei Europoje. Koks skirtumas tarp rytų filosofijos ir naujai atsiradusios filosofijos Graikijoje?Rytuose (Kinijoje, Indijoje) filosofija niekada nebuvo atsiskyrusi iki galo nuo religijos ir kai kalbama apie rytų

religijas - Budizmą, Induizmą ir kt. Dažnai sakoma, kad sunku nustatyti kur yra riba tarp religijos ir filosofijos. Rytuose religija ir filosofija buvo persipynusiosGraikijoje nuo pat pradžių filosofija formuojasi kaip autonomiška religijos atžvilgiu sritis. Kaip nepriklausoma nuo

religijos žmogaus dvasinio gyvenimo sritis. Filosofija Graikijoje atsiranda tada, kai tam tikriems žmonėms nebepakako tų atsakymų į pagrindinius klausimus, kuriuos siūle senovės graikų religija.

Filosofijos pradžia senovės Graikijoje siejasi su tam tikru Graikijos visuomenės supasaulėjimu, sekuliarizacija (procesas, kai religija pradeda vaidinti mažesnį vaidmenį visuomenės gyvenime, nei buvo iki tol).

Viduramžiais - filosofija - teologijos tarnaitė. Kitomis epochomis filosofija buvo karingai nusiteikusi religijos atžvilgiu. Pvz švietimo epocha Prancūzijoje, XIX

amžiuje filosofija netarnauja teologijai taip pat.Nuo pat pradžių vakaruose religija ir filosofija vystosi kaip pažinimo sritis. Kalbant apie senovės graikų filosofijos

pačią pradžią, pirmuoju sen. graikų filosofu laikomas Talis (625-545)(iš Mileto miesto, rytinėje Egėjo jūros pakrantėje), Anaksimenas (585-526), Anaksimandras (610-547). Visi šie filosofai atstovauja graikų gamtos filosofijos tradicijai/mokyklai. Šie filosofai kėlė klausimą apie visą ko pagrindą (gr. arche) - kas yra pasaulio pagrindas? Iš kur viskas atsiranda? Atsakymai buvo paprasti - buvo įsivaizduojama kad pasaulį sudaro keturios pagrindinės stichijos/jėgos - vanduo, žemė, oras ir ugnis. Graikų gamtos filosofija viso ko pagrindu ieškojo pačioje gamtoje, materialioje tikrovėje.

Talis manė, kad viso ko pagrindas yra vanduo. Sakė, kad viskas kas tik yra atsirado iš vandens. Tai reiškia, kad visas gyvasis pasaulis kilo iš vandens.

Anaksimenas pasirinko kitą pradą - orą. Visa kas gyva negali gyventi be oro. Anaksimandras siūlė kitą atsakymą - neapibrėžtą gamtinį materialų pradą. Nei vanduo nei žemė nei oras nei

ugnis, tačiau pagrindas vis tiek yra gamtinis, materialus.Filosofų požiūriu būtis yra materiali, paprasta, vienalytė. Lyginant su rytų filosofija tai atrodo gana primityvu, tačiau graikų filosofija greitai progresavo ir atsirado daug

sudėtingesnių paaiškinimų "kas yra pasaulis/būtis".Svarbu tai, kad nuo pat pradžių vakarų filosofija pradėjo supaprastinimo tradiciją. Akivaizdu, kad suabsoliutinimo tendencija gali būti potencialiai pavojinga, nes jeigu suabsoliutiname kažkokį

vieną būties tikrovės aspektą, tai nukenčia kiti aspektai. Jeigu viskas yra dvasia - atsiranda pagunda nuvertinti materialią tikrovę. Jeigu viskas materija - nukenčia dvasinė gyvenimo pusė. Jeigu viso pagrindas individas - atsiranda individualizmo pavojus. Jeigu individas yra priemonė visuomenės tikslams - atsiranda žmogaus nuvertinimas.

Tie supaprastinimai atsiranda todėl, kad žmogus yra ribota būtybė. Žmogus yra fundamentalus, bet tuo pačiu ir ribotas.Tam tikra prasme filosofavimas, kai akcentuojama viena tikrovės pusė - sėkmingo filosofavimo sąlyga. Būties formulė: Būtis = XX yra oras.Vėliau atsirado daug sudėtingesnių klausimų kas yra pasaulis, būtis. Reikšmingi filosofai - Herakleitas (540 -

480) ir Parmenidas (540-480). Herakleitas savo mąstymo išeities tašku pasirinko judėjimo faktą. Pats faktas akivaizdus. Judėjimas - egzistuoja. Judėjimas pasaulyje yra, nes juda organiniai ir neorganiniai gamtos elementai. Kūnai keičia savo padėtį erdvėje. Gimimas ir mirtis. Herakleitas aiškino kodėl gamtoje yra judėjimas, nes graikų gamtos filosofai negalėjo paaiškinti kodėl yra judėjimas, nes jų pagrindinis akcentas buvo būtent būties vienis. Herakleitui rūpi kodėl gamtoje vyksta kova už būvį, kova visuomenėje, kodėl vyksta karai. Jis pasiūlė daug sudėtingesnį atsakymą. Teigė, kad pagrindinis principas, būties dėsnis, realybės dėsnis - priešybių kova. Teigė, kad pati būties esmė yra kova. Jis sakė, kad tikroji realybė yra ne vanduo ar oras, o ugnis. Visa ko pagrindas yra ugnis, bet ne kaip fizinė, o kaip filosofinė ugnis, kaip būties metafora, nes ugnis nuolat kinta ir niekada nebūna pastovi. Herakleitas labai mėgo karo įvaizdį, metaforą. "Karas visa ko tėvas, visa ko karalius". Žinomiausias Herakleito posakis: "Negalima du kartus bristi į tą pačią upę". Pasaulis Herakleitui yra nuolatinis kitimas, nuolatinis tapsmas. Pagal Herakleitą nėra jokio pastovumo būtyje. Nėra jokio vienio. Viskas keičiasi. Herakleitas yra išimtis senovės graikų filosofijoje, nes po jo graikų filosofinė tradicija vystėsi taip, kad nugalėjo būties kaip vienio ir pastovumo interpretacija. Pirmasis "vienio" principą suformulavo Parmenidas - Herakleito konkurentas.

Parmenidas teigė, kad nėra jokio judėjimo. Yra tik vienis ir pastovumas, o judėjimas yra mūsų sąmonės apgaulė. Jis aiškino, kad tikrovė yra vienis ir pastovumas, teigė ne remdamasis kasdieniu patyrimu, kuriuo mes remiamės. Bet jis žiūri į pasaulį grynai kaip logikos atstovas, o ne kaip žmogus, kuris priima pasaulį kaip mūsų pojūčiams prieinamą tikrovę. Parmenidas sako, kad apie pasaulį galima pasakyti du teiginius ir reikia pasirinkti kuris iš jų yra teisingas:

1. Būtis yra. religija, tikrovė2. Nebūtis yra.Sakyti kad nebūtis yra yra nesąmonė, nes nebūtis yra tai ko nėra. Lieka tik pirmas teiginys, kad būtis yra.

Judėjimas yra iš būties į nebūtį ir atvirkščiai. Kadangi nėra nebūties, ir yra tik būtis, tai nebelieka ir judėjimo, nes judėjimas yra tiktai judėjimas iš būties į nebūtį. Tuomet išeina, taip, kad visas judėjimas kurį matome tikrovėje, tokie reiškiniai kaip gimimas arba mirtis yra tik iliuzija. Taip atrodo tik mūsų pojūčiams. Protas ir logika sako, kad būtis yra kaip vienis. Yra tiesiog Būtis ir viskas. O visos būties apraiškos yra iliuzija. Yra ryškūs skirtumai tarp rytų ir vakarų filosofų nuomonių šiuo klausimu.

Parmenidas suformulavo pagrindinį vakarų logikos dėsnį, prieštaravimo dėsnį - "niekas negali kartu būti ir nebūti". Priešybės nesutampa. Šis dėsnis yra labai svarbus ir kaip vėliau matysime kai kurie dalykai graikams buvo sunkiai įsisavinami. Graikams buvo, kai atsirado krikščionybė ir apaštalas Paulius atvyko į Atėnus skelbti Kristaus mokymo, neįdomu, kai buvo pradėta kalbėti apie mirusiųjų prisikėlimą, nes tai klasikinis prieštaravimo dėsnio paneigimo pavyzdys. Mirtis ir gyvybė yra visiškos priešybės. Lygiai taip neatitinka Kristaus įsikūnijimo į žmogų tiesa. Tai buvo labai sunku jiems suvokti.

Keli žodžiai apie Demokritą. Jis yra sąvokos ATOMAS autorius. Jis mokė, kad visa būtis, visa tikrovė yra mažiausių nedalomų materijos dalelyčių kombinacijų visuma. Kiekvienas daiktas tiek gyvas tiek negyvas gamtos daiktas yra tam tikra atomų kombinacija. Pradedant negyvais ir baigiant žmogumi ar dievais. Jie pagal Demokritą

yra materialūs, tiktai jų materija kitokia nei žmonių. Jis manė, kad tie atomai yra skirtingų formų ir iš jų junginių susidaro viskas, kas egzistuoja. Jis mokė, kad kombinacijos yra baigtinės, neamžinos, o patys atomai yra amžini. Judėjimą (gyvybę ir mirtį) aiškino paprastai ir logiškai. Mirtį aiškino kaip atomų kombinacijos iširimą, o gimimas - atomų susijungimas. Pagal Demokritą realybė arba pasaulis yra nuolat kintanti atomų kombinacija.

Pitagoras (562-493). Įėjo į filosofijos istoriją ne vien kaip filosofas ar mokslininkas, bet dėl savo asmenybės tam tikrų bruožų. Filosofija jo buvo tokia, kad jis ieškojo viso ko pagrindo ir kaip matematikas jo atsakymas buvo toks, kad būties pagrindas buvo skaičius, proporcija. Skaičius laikė kaip šventą dalyką. Ir jis sukūrė ištisą bendruomenę, apie kurią sklido gandai. Bendruomenė buvo uždara organizacija. Egzistuoja trys protingų būtybių rūšys. Yra dievai, žmonės ir Pitagoras.

Sokratas (470 - 399). Visa senovės graikų filosofija skirstoma iki Sokrato ir po Sokrato. Pirmiausia Sokratas svarbus tuo, kad nuo jo prasideda Atėnų filosofijos epocha, nes iki šiol visi kiti buvo ne Atėnų miesto piliečiai. Sokratas - atėnietis. Asmenybė buvo, lyginant su kitais filosofais, kurie buvo aristokratai, neturtingas žmogus, nepriklausantis aristokratijai. Atėnų miestui nusipelnęs ir kaip kareivis, nes dalyvavo kare su Persais. Sokratas tapo simboliu visos filosofijos. Žymiausias filosofas iš visų gyvenusių. Bet pats Sokratas nebuvo nieko parašęs. Platono veikalai parašyti dialogo forma, o Sokratas yra pagrindinis veikėjas. Tyrinėtojams Platono ir Sokrato yra didelė problema raštuose atskirti kokias idėjas Platonas perėmė iš savo mokytojo - Sokrato, o ką sukūrė naujo pats. Sakoma, kad nuo Sokrato prasideda racionalios Graikų filosofijos epocha. Prasideda graikų racionalizmas (gr racio - protas). Sakoma, kad Sokratas atrado protą. Ką tai reiškia??? Sokratas pirmasis susidomėjo protu kaip pažinimo priemone. Būtent žmogaus protu. Kodėl galime pažinti ką nors, kodėl protas yra toks, kad mes kažką galime pažinti. Galima sakyti, kad Sokratas buvo vienas pirmųjų, kurie susidomėjo žmogumi, kaip problema. Atėnuose buvo populiarūs sofistai ir panašiai kaip Sokratas yra visos filosofijos simbolis, pavyzdys. Sofistai įėjo į istoriją kaip priešingybė tikrai filosofijai. Sofistai įnešė daug pozityvaus į graikų filosofijos istoriją. Jie kaip ir Sokratas pagrindinį dėmesį kreipė į žmogų. Domėjosi žmogaus problema, bet sofistai ėmė pinigus, už savo filosofijos pamokas. Sokratui ir Platonui atrodė tai šventvagiška, nes negalima imti pinigų už išminties mokymą. Vienas žymiausių sofistų Protagoras, kuriam priklauso pasakymas: "Žmogus yra visų daiktų matas". T.y. moralė, įstatymai, vertybės yra susitarimo dalykas. Žmogus tai matuoja savo protu ir su kitais žmonėmis susitaria kas yra protinga. Kalbant filosofiškai, sofistai propagavo moralinį reliatyvizmą. Ir būtent jie buvo pagrindiniai Sokrato oponentai. Jeigu jie teigė, kad visa virš individuali tikrovė - moralė, etika, valstybės įstatymai yra susitarimo dalykas ir nėra amžinų normų, vertybių, tai Sokratas teigė atvirkščiai, kad yra amžinos normos ir amžini įstatymai ir jie nėra vien žmogaus susitarimo dalykas.

Sokrato klausimas: kodėl galime pažinti tikrovę? Tikrovę galime skirtingai interpretuoti, bet kodėl ją pažįstame, nors pažinimas ir netobulas. Atsakymas toks, kad galime pažinti tikrovę todėl, kad tarp mūsų proto ir tikrovės egzistuoja tam tikras panašumas, atitikimas. Jeigu nebūtų jokio atitikimo tarp tikrovės - negalėtume nieko pažinti. Sokratas teigė, kad tikrovė yra protingai sutvarkyta. Pasaulis, būtis yra racionali - protingai sutvarkyta, nes jeigu pasaulis būtų neprotingai sutvarkytas - tarp proto ir pasaulio nebūtų galimybės pažinti. Tai pagrindinė Sokrato tezė - Tikrovė yra racionali. Tikrovė yra protinga.

Jei tarp proto ir tikrovės egzistuoja atitikimas - kodėl tiek daug blogio visuomenėje ir pasaulyje? Sokratas manė, kad netvarka tikrovėje, žmonių visuomenėje kyla iš žinių stokos. Dėl to kad pažinimas yra netobulas. Sokratas manė, kad "ką reiškia kai žmogus elgiasi blogai, padarė blogai. kodėl blogai elgiasi žmogus?" Krikščioniškoje tradicijoje išauklėti atsako, kad jis taip elgiasi todėl, kad turi laisvą valią ir gali elgtis kaip nori. Sokratas manė, kad žmogus elgiasi blogai, dėl to kad jam trūksta pažinimo. Todėl, kad jis iki galo nežino kaip reikia elgtis. Žmogus, kuris viršija vidutinio žmogaus išmintį negali pasielgti blogai. Pasaulis yra protingai sutvarkytas. Prisimename ginčą tarp Sokrato ir sofistų. Sofistai kaip sakėme buvo releatyvistai, tokie kurie teigė, kad jokios objektyvios tiesos neegzistuoja, tai tėra susitarimo dalykas. Ir skirtingose visuomenėse skirtingi dalykai vertinami nevienodai. Žmogus yra visų daiktų matas. Viskas priklauso nuo žmogaus proto, susitarimo tarp žmonių. Sokratas nesutiko su tuo, kadangi negalėjo sutikti, nes jeigu pasaulis yra protingai sutvarkytas, tai reiškia, kad normos, moralinės normos, negali būti vien tik susitarimo dalykas. Jeigu tiesa egzistuoja objektyviai, nepriklausomai nuo mūsų proto, tai reiškia, kad mes savo gyvenimą, visuomeninį politinį gyvenimą, turime orientuoti į tą tiesą. Ir net jeigu sakyti, kad mes susitarėme dėl kažko visuomenėje, vis tiek reikia daryti prielaidą, kad susitariame su objektyviu pagrindu, kuris egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų proto. Konkrečiu pavidalu šitos amžinos normos, vertybės, dorovinės normos, yra įkūnytos į valstybės įstatymus. Prisimename, kad graikams valstybė buvo daug daugiau nei dabartiniams žmonėms. Tas kuris negyvena valstybėje - Dievas arba Gyvulys. Žmogus anot graikų yra politinė būtybė. Sokratas įtvirtina šį teiginį. Teigia, kad amžinos dorovinės normos įkūnytos valstybės įstatymuose. Jie ne visada yra tobuli, ir todėl, kad mūsų protas yra ne visiškai tobulas, nors tarp proto ir tikrovės egzistuoja tam tikras atitikimas, bet jis nėra viską apimantis! Ovidijus maivosi! Įstatymai yra netobuli. Yra ir idealių atvejų, kai įstatymas yra amžinas dorovinės normos.

Teiginys, kad pasaulis protingai sutvarkytas, nors ir skamba labai gražiai, bet kitą vertus teiginyje slepiasi pavojai. Jeigu paimsime visas didžiąsias totalitarines ideologijas, kaip nacionalsocializmas arba marksizmas, kaip jis buvo bandomas įgyvendinti sovietų sąjungoje arba Kinijoje, tai visos šios ideologijos pretendavo į mokslo statusą, į protingumą. Jeigu egzistuoja objektyvi tiesa, kuri nepriklauso nuo proto, reiškia, kad kažkas gali reikalauti paklusti objektyvios tiesos vardan. Iškyla klausimas, kas yra tas, kuris žino tą tiesą, kaip pasaulis yra sutvarkytas, kadangi žmogus ribotas, atsakymų daug, atsiranda pavojus, kad vardan racionalumo ir tikrumo galima pateisinti prievartą. Viena vertus mums patinka manyti, kad viskas protingai sutvarkyta, bet kitą vertus tokiame požiūryje slypi pavojai žmogaus laisvei. Pats Sokratas tapo pirmąja tokios filosofijos auka. Sokratas buvo teisiamas ir buvo

nuteistas mirti. Kaltinimas jam buvo suformuluotas "nepagarba dievams ir jaunimo tvirkinimas". Sokratas atvirai kritikavo valdžią Atėnų mieste. Kaip jis tapo savo įsitikinimų auka? Jis buvo nuteistas mirti. Bausmė buvo - jis turėjo išgerti nuodų. Kaip sako liudininkai, Sokratas turėjo galimybę pabėgti, mokiniai buvo suorganizavę tokį pabėgimą, manoma, kad galbūt ir valdžia pažiūrėtų pro pirštus, leistų pasitraukti iš miesto, bet Sokratas taip nepasielgė, išgėrė taurę ir mirė. Jis norėjo parodyti pagarbą įstatymui, nes įstatymas yra tiesos įkūnijimas, nors ir netobulas. Idealiu atveju jis yra tiesos įkūnijimas. Nusižengti įstatymui - parodyti savo nepagarbą ne tik valstybei, bet ir tiesai, kad ir kaip ji netobulai įkūnyta įstatyme. Sokrato įsitikinimu toks poelgis būtų neišmintingas, nevertas išminčiaus vardo. Todėl jis priėmė tokį sprendimą. Galima sakyti, kad jis yra pirmoji racionalistinės filosofijos auka.

Proto iškėlimas, sudievinimas, kurį įvykdė Sokratas, nebuvo pozityvus dalykas, bet graikų filosofija po Sokrato pasuko racionalizmo keliu. Ir nemaža dalis vakarų filosofijos pasuko racionalizmo keliu. Priešybė racionalizmui - voliuntarizmas (lot. voliuntas - valia), tai tokia filosofinė pasaulėžiūra, kuri teigia, kad pasaulio esmė yra ne protas, o valia. Graikų racionalizmo atstovai po Sokrato yra Platonas (427-347) ir Aristotelis. Platonas skausmingai išgyveno mokytojo mirtį ir to pasėkoje sukūrė politinę teoriją. Skirtingai nei Sokratas, Platonas buvo aristokratas. Priklausė garsiai Atėnų giminei. Buvo turtingas žmogus. Galėjo sau leisti piktintis sofistais, dėl to kad jie ėmė pinigus iš filosofijos. Jeigu Sokratas suformulavo protingą mintį "Būtis yra racionali. Pasaulis protingai sutvarkytas". Sokratas nesukūrė vientisos filosofinės sistemos, nesukūrė vientisos pasaulėžiūros filosofijos. O Platonas sukūrė tokią filosofinę sistemą ir tapo ištisos intelektualinės tradicijos pradininku. Platonas yra idealizmo, filosofinio idealizmo kūrėjas ir pradininkas. Idealistinė tradicija egzistuoja iki šių dienų. Visa vakarų filosofija yra viso labo paraštės Platono veikalų puslapių. Platonas suformulavo visas svarbiausias temas vakarų filosofijos. Platonas filosofinio idealizmo pradininkas. Jo pasaulėžiūros ir idealizmo esmė: Platonas gerai žinojo Herakleito ir Famenido mokinius, jų garsųjį ginčą. Platono idealizmas, aišku, kad vieną vertus yra Sokrato mokinys, bet idealizmas atsirado kaip bandymas išspręsti garsųjį ginčą "kas yra būtis. ar būtis yra vienis ir pastovumas, ar nuolatinis kitimas ir tapsmas". Platono požiūriu jie buvo teisūs iš dalies, bet Platonas manė, kad jų atsakymai į "kas yra būtis" yra supaprastinti. Herakleitas, kuris teigė, kad nėra pastovumo, buvo teisus, bet (Martinkus tyli), jo atsakymas yra supaprastintas. Lygiai taip pat Perminidas - kad judėjimas yra iliuzija, jis laikosi kraštutinio požiūriu, yra teisingas iš dalies.

Platonas sutinka su Herakleidu, kad judėjimas iš tikrųjų yra. Tam tikra prasme negalima kažko atlikti du kartus, bet Platonas taip pat teigia, kad nežiūrint to, kad judėjimas egzistuoja, pasaulyje yra kažkas pastovaus, kažkas kas nekinta. Grįžtant prie pavyzdžio, tam tikra prasme negalima įbristi į upę du kartus. Platonas klausia toliau, kodėl upę vadiname tuo pačiu vardu? Kodėl mes turime šitą žodį, kodėl mūsų prote yra sąvoka "upė". Nežiūrint upių skirtingumo, mes jas vadiname vienu vardu "upe". Platonas klausia iš kur turime šią sąvoką. Iš kur ji nukrito, nes jeigu viskas kinta, tai kaip gali egzistuoti sąvoka, kuri nekinta? Kas yra pagrindas, kurio dėka mes suvokiam, kad upė išsaugo savo tapatybę, nežiūrint materijų pokyčių. Platonas atsako taip: "Tai ką mes patiriame juslėmis, ką patiriame jutimo organais, tai su kuo susiduriame konkrečioje kasdienėje aplinkoje, tai yra reiškinys - fenomenas. Visa tai kas prieinama mūsų regėjimui, uoslei, klausai, ką mes liečiame yra reiškinys arba daikto apsireiškimas, bet ne pats daiktas. Visa tai ką mes liečiame, matome girdime, yra reiškinys, bet ne pats daiktas. Nėra tikrovės pagrindas. Platonas sako, kad tikrasis daiktas kuo jis apsireiškia mums per tai ką mes matome, girdime ar užuodžiame, pats daiktas juslėms yra neprieinamas, čia pats tikrasis daiktas. Tikrasis daiktas yra apsireiškimas. Tikrasis daiktas yra idėjos. Idėja apsireiškia šio pasaulio fenomenuose, reiškiniuose. Platonas sako, kad daiktai nėra tikrieji daiktai, kurie egzistuoja. Materialiem pasaulyje egzistuoja kitimas, bet pagal Platoną tai reiškia, kad pagrindas mūsų pasaulio "daiktų" yra ne pačiuose daiktuose, o kažkur anapus jų. Jeigu pagrindas būtų juose, tai mes būtume nemirtingi ir amžini. Nes mes patys turėtume savo buvimo priežastį. Pagal Platoną materialus pasaulis egzistuoja todėl, kad egzistuoja kitas pasaulis, kuris palaiko materialų pasaulį. Tikrų daiktų pasaulis pagal Platoną yra idėjų pasaulis, idėjų pasaulis, grynųjų esmių pasaulis. Turime "upę" sąvoką todėl, kad egzistuoja upės idėja, kurią suvokiame savo protu, o ne organais. Mūsų protas sugeba suvokti idėjas.

Kaip Platonas įsivaizdavo žmogaus sielą? Žmogaus siela yra tokia kaip sluoksniuota. Susideda iš trijų dalių. Platono įsitikinimu viskas kas gyva turi kažkokią sielą. Siela - gyvybės principas, pagrindas. Kas neturi sielos - negyva materija. Pagal Platoną tam tikrą sielą turi ir augalai ir gyvūnai ir, aišku, žmogus. Augalai turi augalinę sielą, arba vegetacinę sielą. Jie yra gyvybė. Gyvūnai turi juslinę sielą. Į ją patenka ir augalinę sielą. Jos pagalbą gyvūnai gali jausti (juslės sielos pagalba). Patirti malonumus, skausmą ir panašiai. O žmogus dar turi ir protingąją sielą, kuri sugeba kontaktuoti su idėjomis, su jų pasauliu. Sielos buvimą kūne, materialiame kūne, Platonas interpretuoja kaip sielos įkalinimą reiškinių/fenomenų pasaulyje. Todėl neatsitiktinai, kai krikščionybei iškilo būtinybė pasirinkti filosofiją, kuri labiausiai atitiktų krikščionių poreikius, tai buvo Platono filosofiją, kuri akcentavo nematerialųjį pradą. Kaip siela atsidūrė reiškinių pasaulyje, Platonas aiškina miglotai, atsakymas yra ne tik kad ne moksliškas, bet ir ne filosofinis, nes tam kad paaiškinti sielos buvimą kūne, griebėsi religinių paaiškinimų ir todėl Platonas manė, kad iki tol, kol siela buvo nublokšta kažkokiu būdu į reiškinių pasaulį, iki tol siela tiesiogiai regėjo idėjas. Nes dabar mes netiesiogiai regime idėjas, per materialaus pasaulio tarpininkavimą. Ir čia yra esminis dalykas, kaip Platonas aiškina pažinimą. Kaip pažįstame tikrovę. Kaip Platonas aiškina tikrovę? Pirmas etapas - Daiktai veikia jusles ir jutimo organus, o antras etapas - protas arba siela gavusi informaciją iš materialaus pasaulio prisimena arba atgamina idėją, kurią kažkada regėjo būdama idėjų pasaulyje. Pagal Platoną yra taip, kad matydami pastatą suvokiame, kad tai yra namas, todėl, kad mūsų protas gauna informaciją iš materialios informacijos ir prisimena namo idėją. Ką tai reiškia? Pagal Platoną žmogaus pažinimas yra pasyvaus požiūrio. Pasyvaus - pažindami pasaulį pagal Platoną mes nieko naujo neatrandame. Mes tik prisimename, ką kažkada regėjome būdami tobulame idėjų pasaulyje. Pažinimo principas yra ne naujų dalykų atradimas, o senų prisiminimas. Platono filosofijos esmę sudaro ir idealizmo esmę sudaro Pasaulio suskaldymas į dvi dalis. Žmogus egzistuoja abiejuose pasauliuose. Žmogaus protas turi sąlytį su idėjų pasauliu. Bet tik netiesiogiai, o per juslinę patirtį. Tikrovės suskaldymas į dvi

dalis - fenomenų ir idėjų pasaulis. Pagal Platoną idėjų pasaulis yra tas tikrasis pasaulis, nes mūsų pasaulis - reiškinių pasaulis, stokoja savarankiškos būties (jeigu pagal Platono logiką, pagrindas būtų pačiame pasaulyje ir patys turėtume pagrindą, tai turėtume ir amžinai egzistuoti. Esame mirtingi nes neturime savyje buvimo pagrindo. Platonas, lyginant su Parminidu, jis neneigia materialaus pasaulio teisių. Iš tikrųjų materialus pasaulis egzistuoja, judėjimas egzistuoja, bet ir čia yra idealizmo esmė, bet tas materialus pasaulis, reiškinių pasaulis yra mažiau vertingas už idėjų pasaulį. Pagal Platoną materialaus pasaulio pagrindas yra idėjų pasaulyje. Todėl filosofija Platono ir vadinama idealizmu. Idėjos yra amžinos, hierarchiškai sutvarkytos. Idėjos hierarchijos viršūnėje yra gėrio ir grožio idėja. Esminis dalykas yra tas, kad mūsų materialus pasaulis negali egzistuoti be idėjų pasaulio. Materialus pasaulis yra atspindys to idėjų pasaulio. Kaip rašė Platonas - mūsų pasaulis yra šešėlių karalystė. Ta prasme, kad yra idėjos ir yra šešėlis. Šešėlis negali egzistuoti be daikto. Idėjų pasaulis - proto pasaulis. Tiek kiek mūsų protas sugeba pakilti iki idėjų pasaulio, tiek mes ir turime dalių idėjų pasaulyje. Išplaukia prieštaringų dalykų: pagrindinė žmogaus savybė Platonui - protingumas. Jeigu žmogus visai išjungtas iš idėjų pasaulio - tokie žmonės neverti egzistuoti pagal Platoną. Idėjų pasaulis nepriklausomas nuo materialaus pasaulio. Gali išnykti visi žmonės, žmonija, bet idėja egzistuos ir toliau. Dinozaurai išnyko, bet idėja ir toliau egzistuoja ir yra amžina. Todėl mes ir turime dinozaurų idėją, nes idėja yra amžina.

Praktinės išvados - Platonas

manė, kadangi hierarchija yra idėjų pasaulyje, žemiškas gyvenimas turi būti sutvarkytas pagal žemiško pasaulio modelį. Kadangi turime tobulos santvarkos idėją, kadangi galime svajoti apie tobulą visuomenę, tai reikia ir šiapusinį mūsų gyvenimą tvarkyti pagal šitą idealų modelį. Kas yra tas, kuris pasakys, kaip tame idėjų pasaulyje yra. Platonas tokiu laikė patį save. Jis ir siūlė idealios valstybės modelį, kuris iš tikrųjų yra atgrasus, nors Platonui jis atrodė protingas.

Platono mokinys Aristotelis (384-322). Gimęs Stagiros mieste, nebuvo kilmingas - gydytojo sūnus. Atvyko į Atėnus mokytis pas Platoną. Aristotelis buvo iš tų filosofų, kurie turėjo galimybę bandyti daryti įtaką galingiems ano meto žmonėms, nes jis buvo būsimo Makedonijos karaliaus mokytojas. Bet kaip ir daugeliu atveju toks filosofijos politikos bendravimas nebuvo vaisingas, nes Aleksandras Makedonietis nuėjo visai kitu keliu nei norėjo Aristotelis. Politikoje Aristotelis buvo graikų vyriausybės patriotas, o Makedonietis visai kitaip viską realizavo. Filosofai bandė daryti įtaką pasaulio galingiesiems. Pvz. Seneka.

Aristoteliui milžinišką įtaką padarė jo mokytojas. Tačiau po to jis išsivadavo iš Platono įtakos. "Platonas yra draugas, bet tiesa yra dar geresnis draugas".

Bendra tarp Platono ir Aristotelio.Platonas išsaugojo realybės skyrimą į dvi dalis: esmių pasaulio ir į fenomeno pasaulį. Taip pat Aristotelis tęsė

Platono ir Sokrato tradiciją - Būtis racionali, o pasaulis protingai sutvarkytas. Dalykas, kuris netenkino Aristotelio Platono sistemoje - Aristoteliui atrodė, kad aiškindamas pažinimo procesą Platonas neišsiverčia be labai stipraus mistikos elemento. Jo netenkino kad Platonas negali išsiversti be mistikos. Kaip pamename Platonas pažinimą aiškino taip, kad protas gavęs medžiagą iš juslinio pažinimo mūsų protas prisimena kažkokiu būdu idėjas, kurias jis regėjo būdamas idėjų pasaulyje. Platonui nėra aišku kaip atsitiko taip kodėl esame nublokšti iš idėjų į realybės pasaulį. Aristoteliui tai atrodė gana miglotai. Aristotelis manė, kad tam kad labiau vykusiai ir labiau paprasčiau paaiškinti pažinimo procesą reikia sumažinti tą atotrūkį tarp idėjų ir reiškinių pasaulių. Aristotelis išsaugo idėjos ir reiškinio išskyrimą. Idėja ir reiškinys nėra tas pats. Bet anot Aristotelio neegzistuoja dviejų atskirų pasaulių. Neegzistuoja idėjų pasaulio, kuris būtų atskirtas nuo materialaus pasaulio (mūsų pasaulio).

Pagrindinis Aristotelio teiginys - "Idėjos egzistuoja ne atskirame pasaulyje, o egzistuoja pačiuose šio pasaulio daiktuose". Yra tik vienas pasaulis, kuriame idėjos ir reiškiniai sudaro vienybę. Idėjos egzistuoja pačiuose daiktuose. O t.y. kad ir judėjimo ir pastovu pradai yra pačiuose daiktuose. Kiekvienas šio pasaulio daiktas yra pastovumo ir judėjimo vienovė.

Akivaizdu, kad kažkas išlieka žmoguje pastovaus bėgant laikui. Žmogus gimsta ir vystosi, įgyja žinių. Pagal Aristotelį tai kas išlieka pastovaus kintant daiktui, yra substancija, o tai kas kinta yra akcidencija. Išvertus į Platono terminų kalbą. Substancija - idėja, o akcidencijos - fenomenai, reiškiniai. Taigi tai kas išlieka pastovaus kintant žmogui, žmogaus substancija yra siela, ji lieka ta pati kintant žmogui. Akcidencija - žmogaus išvaizda, padėtis

IdėjaEsmė

SubjektasProtas

ObjektasDaiktas

DalyvavimasPrisiminimas

Juslinė patirtis

visuomenėje, šeimyninė padėtis. Bet kas yra svarbu ir skirtumas tarp Aristotelio ir Platono. Pagal Aristotelį substancija ir akcidencijos negali egzistuoti viena be kitos. Substancija negali egzistuoti be akcidencijos. Substancijos ir akcidencijos vienybė yra kiekvienas daiktas. Savo grynu pavidalu substancija negali egzistuoti be akcidencijos. O t.y. niekas negali egzistuoti be žmogaus įsikūnijimo. Substancija arba žmogaus siela negali konkrečiai egzistuoti be akcidencijos ar kažkaip panašiai. Žmogus yra mirtingas iš esmės pagal Aristotelį. Fizinė atmintis reiškia žmogaus išnykimą. Niekas negali egzsituoti be materialaus įsikūnijimo. Pagal Aristotelį kiekvienas šio pasaulio daiktas yra priešybių vienybė. Pastovumas ir judėjimas yra priešybės. Tokia pasaulėžiūra, kai svarbiausiu realybės principu laikoma priešybių vienybė laikoma dialektika. Sakoma, kad Aristotelis yra dialektinio mąstymo pradininkas vakarų filosofijos istorijoje. Taigi prisimenant senuosius graikų mokinius - Perminidą ar Herakleitą, pagal Aristotelį mūsų pasaulis tikrovėje yra ne tik pastovumą ar vienis, kaip manė Perminidas, nei vienis ar tik kaita, kaip manė Herakleitas, bet mūsų pasaulis, anot Aristotelio, yra tokia tikrovė, kurioje judėjimas ir pastovumas, jų pradai turi vienodą statusą, vertę. Anot Aristotelio negalima nuvertinti nei judėjimo nei pastovumo. Negalima nuvertinti nei vieno nei daugio principo. Aristotelis teigia, kad šie du principai yra vienodai svarbūs būties realybės faktai. Pagal teoriją su Platono trikampiu, Aristotelio pažinimo procesą galima realizuoti (paveiksliukas). Aristotelis pažinimo procesą įvertino be mistinių objektų, kaip buvo pas Platoną. Kaip yra pasaulyje, mums nereikia tokių procesų kaip prisiminimas. Aristoteliui nereikia aiškinti kaip esame nublokšti į reiškinių pasaulį, nes idėjos yra įkūnytos pačiuose daiktuose. Aristotelio tokia pasaulėžiūra ir tradicija yra vadinama realizmu, priešingai Platonui. Idėjos yra mūsų realybėje. Bet pavyzdžiui žmogui, kuris norėtų būti nemirtingas, manyti kad jo siela nemirtinga, Aristotelio filosofija yra nepalanki, nes substancija negali egzistuoti be savo apsireiškimų, be akcidencijų. Pagal Aristotelį žmogaus protas negali egzistuoti be to, kaip žmogus pasireiškia pasaulyje. Jeigu išnyksta akcidencijos, substancijos nebelieka. Aristotelis neigė sielos nemirtingumą (čia tas pats tik žmonių kalba). Kadangi nėra atskiro idėjų pasaulio, kaip pagal Platoną gali būti taip, kad žmonija išnyksta, o idėja egzistuoja ir toliau idėjų pasaulyje, nes idėjos yra nepriklausomos nuo reiškinių, tai pagal Aristotelį, jeigu išnyksta visi žmonės, tai nebelieka ir žmogaus idėjos, nes idėja būtinai turi būti įkūnyta. Pagal Aristotelį yra tik viena substancija, kuri egzistuoja be akcidencijos - ABSOLIUTUS PROTAS. Jo būvimą Aristotelis pripažino (absoliutus protas = Dievas, bet kuris neturi nieko bendro su krikščioniška samprata. Tai grynas protas, kuris yra sau pakankamas ir kuriam nereikia nieko išskyrus paties savęs). Aristoteliui realizmas yra bandymas panaikinti idealistinį būties susiskaldymą į du pasaulius, Aristotelio filosofija yra bandymas apjungti tuos pasaulius. Aristotelio intencija buvo sutaikyti kas iki jo graikų filosofams atrodė nesutaikoma. Sutaikyti judėjimą su pastovumu, vienį su daugiu. Todėl, skirtingai negu Platonas, Aristotelis jautė daug daugiau pagarbos šitam mūsų pasauliui, kuriame mes egzistuojame. Jeigu Platonui mūsų pasaulis buvo šešėlių pasaulis daug mažiau vertingas nei šešėlių pasaulis, tai Aristoteliui mūsų pasaulis yra vertingas tuo, kad kito ir nėra, išskyrus tą vienintelę substanciją - Absoliutų protą. Kadangi Aristotelis bandė sutaikyti šias priešybes, tai ir politikos filosofijoje jis buvo mažiau kraštutinių pažiūrų nei Platonas. Aristotelis - aukso vidurio ieškotojas, priešybių sutaikytojas.

Po Platono ir Aristotelio graikų filosofija įžengė į nuosmukio laikotarpį, kuris sutapo su politiniu graikų nuosmukiu, nes graikų miestai prarado nepriklausomybę, Graikija užkariaujama Romos. Roma turėjo savo filosofiją, stoicizmo kryptis vyravo Romoje. Tęsiama Platono ir Aristotelio tradicija, bet dabar mes turime padarysime milžinišką šuolį per pusantro tūkstančio metų , nes kol kas praleisime visą viduramžį, milžinišką laikotarpį, nes pagrindinė viduramžių filosofijos problema buvo mąstymas apie Dievą ir todėl mes prie viduramžių grįšime, kai kalbėsime apie Dievo problemą filosofijoje, kai kalbėsime apie Dievo būvimo filosofiją.

Darome šuolį į XVI a., nes faktiškai iki tol vakarų filosofijoje buvo mąstoma arba Platono idealizmo tradicija, arba Aristotelio idealizmo tradicija. Galima sakyti, kad kiekvieną filosofą iki naujųjų amžių galima priskirti arba Platono arba Aristotelio mokykloms. Šia prasme iš tikrųjų sugalvoti kažką naujo yra sunku. Realistinė tradicija, kad pagrindas yra pačiame pasaulyje.

Filosofijos posūkis į subjektąT.y. (filosofijos posūkis į subjektą). Subjektas yra tas, kuris mąsto, tas kuris pažįsta, o objektas yra tai kas

mąstoma, tai kas pažįstama. Esminis skirtumas tarp rytų ir vakarų filosofinio mąstymas. Rytų filosofinis mąstymas vis dėlto yra nukreiptas į vienovės, vienybės su tikrove su pasauliu siekimą. Tai na idealas budizmo ir yra įveikimas mūsų pasaulio išsiskaidymo. Nirvanos pasiekimas. Rytų mąstymas orientuotas į subjekto ir objekto perskyros panaikinimą. Iš esmės rytų filosofija, budizmo pavidalu siekia panaikinti tas distancijas tarp žmogaus ir pasaulio. Siekia žmogaus ir pasaulio vienovės. Vakarų filosofijos ypatumas yra tas, kad visada vakarų mąstyme išlieka subjekto ir objekto persvyra, jų atskyrimas. Vakarų filosofija iš esmės, neskaitant tam tikrų mistikų, bandymų, nes vakarų krikščionybėje yra mistika, krikščioniška mistika, bet neskaitant šių dalykų, visa vakarų filosofija grindžiama subjekto ir objekto atskyrimu. Žmogus ir pasaulis nėra tas pats ir negali būti tas pats. Ir šia prasme, jeigu rytų mąstymas siekia įveikti šią distanciją, tarp žmogaus ir pasaulio, o budizmo atveju siekia žmogaus sąmonės ištirpimo nirvanoje, visiškoje vienybėje su tikrove, vakarai niekada sau tokio tikslo nekėlė. Vakarų mąstymas buvo grindžiamas subjekto ir objekto perskyros egzistavimu. Ką tai reiškia filosofijos posūkis į subjektą? Iki posūkio į subjektą vakarų filosofija buvo orientuota į objektą. Iki naujųjų amžių mąstymas buvo orientuotas į objektų pasaulio pažinimą. Į tą pasaulį, kuris yra mūsų atžvilgiu išoriškas. Objektas gali būti materialus pasaulis, gamta, Dievas. Pats žmogus savo atžvilgiu gali būti objektu, nes jeigu žmogus pats save pažįsta, tai jis pažįsta save kaip objektą. Iki XV-XVI a. paprastai kalbant filosofai tiesos ieškojo (vakarų filosofai čia), anapus žmogaus, tiesos ieškoma pasaulyje. Tai visai sveika laikysena, nes pagrindo ieškome ne savyje, ne savo prote, o pasaulyje, kažkur už savęs. Taigi skirtingai nuo rytų mąstymo, vakarų mąstymas grindžiamas subjekto ir objekto perskyra. Vakarų mąstymas visada konfliktinio pobūdžio. T.y. vakaruose žmogus visada save suvokia kaip kažką skirtingą nuo pasaulio, kaip netapatų pasauliui. Galima sakyti, kad nuo pat pradžių vakarų mąstyme buvo na užprogramuota

konkurencija tarp subjekto ir objekto. Tarp žmogaus ir pasaulio. Vakarai niekada nekėlė vienybės su tikrove tikslo. Vakarų mąstymas grindžiamas prielaida - neįmanomas tobulas žmogaus ir pasaulio atitikimas, persvaros panaikinimas. Ir Platono idealizmas jau yra kaip pavyzdys, išvada šito subjekto ir objekto persvyros. Platono idealizmas yra būties tikrovės suskaldymas į du pasaulius. Ir čia šitame kontekste reikia bent kelis žodžius pasakyti apie vieną labai svarbų įvykį vakarų istorijoje, kuris dar labiau pagiliną šitą skilimą tarp subjekto ir objekto - Krikščionybės atsiradimas. Nes krikščionybė atnešė į antikos pasaulį į graikų-romėnų pasaulį visą eilę idėjų, kurios klasikiniam graikų mąstymui buvo visiškai nesuprantamos.

Du svarbiausi krikščionių doktrinos elementai, padarę milžinišką įtaką vakarų filosofiniam mąstymui:1. Dievas krikščionybėje, skirtingai nuo politeistiniu ir gamtos religijų, suprantamas kaip Absoliutas, kaip vienas,

visagalis, visur esantis. Dievas suprantamas kaip kažkas, kas yra visiškai skirtinga nuo materijos, materialaus pasaulio. Krikščionybė iš esmės skelbė, kad distancija tarp Dievo ir pasaulio yra begalinė, nes Dievas yra visagalis, amžinas, o pasaulis netobulas, praeinantis, egzistuojantis tik todėl, kad Dievas to nori, tai šia prasme galima sakyti, kad krikščioniška pasaulėžiūra yra iš esmės dualistinė (tokia pasaulėžiūra, kuri skelbia, kad tikrovė yra padalinta, suskilusi į dvi dalis). Krikščionybė dar labiau įtvirtino tą būties suskaldymą, kuris jau buvo Platono filosofijoje. Neatsitiktinai, kai krikščionybei prireikė pasirinkti kokią nors filosofiją, nes nebuvo galima ignoruoti filosofiją, tai ji pasirinko platonizmą, nes ji buvo artimiausia krikščioniškai pasaulėžiūrai. Dar vienas svarbus dalykas - krikščionybė atnešė į vakarų mąstymą sąvoką, kuri graikams kėlė siaubą - NEBŪTIS. Tai tiesa, kai kalbėjome apie permindą, jis žinojo šią sąvoką, galima pasakyti du sakinius - arba būtis arba nebūtis. Nebūtis nėra tai ko nėra. Būtent graikų požiūriu nebūtis yra tuščia sąvoka. Tuščias dalykas. Nebūties nėra, bet krikščionybė į šitą sąvoką įdėjo visai kitokį turinį. Krikščionybė teigė graikų požiūriu neįmanomą dalyką - Dievas sukūrė pasaulį iš nebūties. Kaip sukūrė iš nebūties? Kažkuria prasme šita nebūtis yra, jeigu jau iš jos sukūrė, tai nėra vien tik tuščia loginė sąvoka. Perminimui nebūtis yra vien tik loginio mąstymo prielaida. Krikščionybė teigė, kad iš nebūties kilo visas pasaulis. Nebūties samprata, kurią atnešė krikščionybė, yra dar labiau padarė mąstymą dar konfliktiškesnį, nes būtis ir nebūtis yra absoliučios priešybės, bet tai nėra vien tik logikos dalykas, bet tai iš tikrųjų yra realiai egzistuojančios priešybės. Būtent visa krikščionių pasaulėžiūra yra grindžiama tokiomis priešybėmis. Visas krikščionių mąstymas grindžiamas sąvokomis - gėris, blogis. Tos sąvokos yra labai užaštrinamos. Gėris gali būti visiškai absoliutus, o blogis negali būti VISIŠKAI absoliutus, gali tik artėti prie absoliutumo. Tektų pripažinti dviejų dievų egzistavimą. Nors absoliutaus blogio nėra, bet blogis vis dėlto yra. Daug kitų priešybių - tiesa, netiesa, tobulumas, netobulumas, siela, kūnas. Negana to šitas suskaldymas būties krikščioniškoje pasaulėžiūroje nukeliamas anapus šito pasaulio, nes pagal tradicinį mokymą egzistuoja dangus ir pragaras. Net ir anapusybėje išlieka šitas skilimas. Visa krikščionių pasaulėžiūra pagrįsta metafizinėmis persvaromis, kurias rytų mąstymas siekia įveikti. Vakarai niekada nesiekė įveikti tokių perskyrų, nes manė kad tai neįmanoma.

2. Krikščionybė ne veltui yra kraštutinumų religija, nes iš vienos pusės ji moko, kad galios prasme žmogus prieš Dievą yra niekas, yra dulkė, žmogus sukurtas iš nebūties, kaip ir visas pasaulis, tai jeigu ne Dievo palaikymas tai pasaulis ir sugrįžtų į nebūtį, taigi vieną vertus yra milžiniška atskirtis tarp Dievo ir pasaulio, bet kitą vertus krikščionybė moko, kad vienu istorijos momentu Dievas įsikūnijo į žmogų - į Jėzų iš Mazareto. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad kitą vertus Dievas kaip ir panaikina šitą milžinišką pradą, įsikūnijimu į žmogų panaikina prarają tarp Dievo ir pasaulio. Tai reiškia, kad vieną vertus žmogus yra visiškai nereikšmingas, bet kitą vertus žmogus dėka įsikūnijimo yra nepaprastai sureikšmintas krikščionybėje. Jokia kita religija nei islamas nei žydų religija neteigia, kad dievas įsikūnija į kokį nors asmenį. Galima sakyti, kad tam tikra prasme Krikščionybė skelbia, kad žmogus yra sudievintas. Galima sakyti, kad Krikščionybė yra potencialiai dvi galimybės, dvi strategijos, kurias žmogaus mąstymas, žmogaus protas galėjo pasirinkti tikrovės atžvilgiu. Vieną vertus žmogus gali mąstyti kaip visiškai nužemintą Dievo atžvilgiu ir pasaulį mąstyti kaip nužemintą dievo atžvilgiu. Galima akcentuoti dievą, o pasaulį nuvertinti, kas buvo daroma viduramžių filosofijoje. Bet kitą vertus žmogaus sudievinimo idėja yra potencialiai glūdėjanti krikščionybėje ir galėjo kada nors pasireikšti. Tam prireikė ilgo laiko, bet jau XV amžiuje filosofiniame mąstyme pradeda bręsti dideli požymiai. Atsiranda dvasinis reiškinys - renesansas (atsigręžimas į žmogų). Nuo renesanso prasideda antropologinis posūkis, posūkis į žmogų. Dievas išlieka labai svarbus, bet jau renesanso filosofija ir apskritai visa kultūra, menas pradeda daugiau domėtis žmogumi.

Kitas įvykis, kuris prisidėjo prie žmogaus ir pasaulio santykio pasikeitimo - reformacija. Reformacija, kai dalis bažnyčios atskilo nuo Romos bažnyčios. Būtent bažnyčios reformatoriai dėmesį kreipė į asmeninį žmogaus santykį su Dievu. Nes katalikybė yra pirmiausia bendruomenė akcentuojama, akcentuojama bendruomenės, bažnyčios ir Dievo ryšį. Bažnyčios reformatoriai pasiekia asmeninį žmogaus santykį su Dievu. Biblija buvo išversta į visas kalbas, kad žmonės asmeniškai galėtų skaityti. Būtent šitie ruošė kelią svarbiam įvykiui vakarų filosofijoje - ruošė dirvą vadinamajam posūkiui į subjektą, kurį įvykdė Dekartas (prancūzų filosofas ir matematikas).

Visa ko pagrindo reikia ieškoti kažkur anapus žmogaus. Ir kaip sakė Karlas Jaspersas iki naujųjų amžių buvo filosofuojama iš nuostatos, pasaulio didybės, pasaulio grožio akivaizdoje. Iš dievo skurto pasaulio akivaizdoje. Taip pat sakėme, kad visa eilė kultūrinių įvykių ruošė dirvą posūkiui į subjektą - žmogų. Krikščionybėje pačioje vakarų religijoje buvo užuomazgos tokio požiūrio. Krikščionybė teigė, kad žmogus prieš Dievą yra dulkė, jeigu dievas atitrauktų savo palaikymą, jeigu pasaulis sugrįžtų į nebūtį, tai reiškia, kad kitą vertus jo krikščionybėje glūdėjo žmogaus sureikšminimo galimybė. Įsikūnijimas žmogų iškelia į dievo lygį. Renesanso epocha ruošė posūkį į žmogų. Renesansas domėjosi daugiau žmogumi negu dievu. Reformacija, kuri įvykdė skilimą katalikų bažnyčioje, akcentavo asmeninį santykį su dievu, ruošė dirvą šitam daug didesniam susidomėjimui žmogumi, nei buvo iki naujųjų amžių.

XV a žlunga viduramžių pasaulėžiūra, ekonominė ir politinė sistema, prasideda naujieji amžiai. Pirmuoju labai svarbiu naujųjų amžių filosofu laikomas Rene Dekartas, kuris labiau žinomas kaip matematikas. Dekartas buvo vienas tokių, kuriems rūpėjo pateisinti filosofiją gamtos ir tiksliųjų mokslų akivaizdoje. Kalbėjome apie šią problemą pirmoje paskaitoje, kad filosofijos silpnoji vieta lyginant su gamtos mokslais, filosofijoje nėra tikslumo, negalima kalbėti apie pažangą, apie kurią kalbame technikos moksle. XVII a. - Dekarto amžius - nepaprasto gamtos ir technikos suklestėjimo amžius. Dekartui rūpėjo klausimas - kodėl yra taip, kad gamtos moksluose technikos moksluose yra pažanga, o filosofijoje pažangos nėra. AR įmanoma tai pakeisti. Dekartas manė, kad gamtos ir technikos mokslų privalumas, stiprioji vieta, yra ta, kad juos galima matematizuoti - svarbiausius gamtos ir technikos mokslų teiginius galima išreikšti formulėmis. O matematikos stipriausioji pusė yra ta, kad matematikos pagrindas yra vadinamosios aksiomos, tokios tiesos, kurių nereikia įrodinėti, kurios yra savaimė akivaizdžios. Iš jų matematikoje išvedamos visos tiesos. Dekartas manė, kad tam kad filosofijoje būtų galima kalbėti apie pažangą reikia surasti kažkokias kelias arba vieną tiesą filosofijoje, kuri būtų neginčijama, kuri visiems būtų akivaizdi filosofuojant. Dekartas manė, kad įmanoma filosofijoje surasti tokias tiesas. Čia iškilo klausimas, kokį metodą pasirinkti, kad surasti tas neabejotinas tiesas. Kitais žodžiais, kaip reikia filosofuoti, kokios turi būti taisyklės, kurių pagalba galėtume prisikasti prie nenuginčijamų filosofinių tiesų. Dekartas buvo jėzuitų mokinys, kurie visada garsėjo savo polinkiu į mokslą, Lietuvoje Vilniuje buvo įkurtas jėzuitų universitetas, bet to meto mokyklose ir jėzuitų mokyklose vis dar dominavo viduramžiškas mokymo stilius, metodai. Konkrečiai filosofijos studijose vyravo taip vadinamas autoritetų komentavimo metodas. Kas tai yra? Tai reiškia, kad filosofija buvo studijuojama komentuojant taip vadinamų autoritetų veikalus. Kas tie autoritetai? Tai buvo Platonas ir Aristotelis, sakėme, kad iki naujųjų amžių, kiekvieną filosofą galima priskirti Aristotelio arba Platono stovyklai. Taip pat Biblija buvo laikoma autoritetu, taip pat Augustinas ir kai kurie kiti filosofai. Autoritetų skaičius buvo ribotas. Metodas savaime nėra prastas, nes visa viduramžių epocha irgi mums paliko gana turtiną filosofiją. Bet Dekarto šitas metodas nebetenkino. Kodėl netenkino? Dekartas teigė, kad tiesos ieškojimas ra toks dalykas, kuriame dažnai klystama ir įrodymas to yra tas, kad tie vadinamieji autoritetai labai dažnai vienas kitam prieštarauja. Todėl Dekartas iškelia reikalavimą, kad ieškant tiesos negalima pasikliauti kitų protu, pasiekimais. Pirmiausia reikia pasikliauti pačiu savimi, savo protu.

Dekartas teigė "aš negaliu pasitikėti tuo, ką pasakė kiti". Bet iškilo klausimas, o kiek aš galiu pasitikėti tuo, ką aš pats išmąstau. Dekartas klausia, koks yra tas pagrindas, kuriuo mes remdamiesi formuluojame savo mintis. Paprasčiausias atsakymas į šitą klausimą būtų tas, kad medžiagą mūsų mastymui teikia mūsų juslės, pažinimas. Mes mąstome tuo, ką mes matome, išgyvename. Bet čia pagal Dekartą atsiranda problema, kad juslinis pažinimas nėra iki galo patikimas. Paprastai kalbant, anot Dekarto, pojūčiai gali klaidinti. Tai, kad pojūčiai gali klaidinti irgi yra akivaizdu, juslės dažnai gali mus suklaidinti. Jeigu regėjimas yra silpnas - žmogų regėjimas gali klaidinti ir panašiai. Net jeigu visos juslės atrodo funkcionuoja gerai, vis tiek jos gali mus suklaidinti, nes jeigu jos niekada mūsų neklaidintų, tai būtų mažiau atsitikimų, avarijų ir pan.

Dekartas masto, kad jeigu juslės suklydo vieną kartą, tai kur yra garantija, kad jos mūsų nesuklaidins ateityje ir apskritai, Dekartas iškėlė radikalų klausimą, ar negali būti taip, kad mūsų juslės mus klaidina nuolat? Dekartas duoda palyginimą su sapnavimo fenomenu. Kaip mes sapnuojame, tai kas atsitinka mūsų sapne, yra labai realu, bet realybėje tai yra tik sapnas. Kas jeigu mes padarysime prielaidą, kad Dievas nėra tas gerasis dievas, apie kurį mus moko, o kas būtų jeigu jis yra negeras pokštininkas, vedamas malonumo sukūrė mus tokius, kad mes nuolat save klaidintume. Kodėl negalime padaryti prielaidos, kad juslės mus nuolat klaidina. Dekartas nėra toks, kuris pirmą kartą sako tokius dalykus. Jeigu pažiūrėsime į rytų filosofijas, ypač į budizmą, Buda irgi mokė, kad visa ta realybė, kurią patiriame jutimo organais, visas materialus pasaulis, kuris yra susiskaldęs į daugybę materialių būtybių, tobulybės pasiekęs žmogus suvokia, kad nėra materialaus pasaulio, susiskaldymo į daugybę dalykų, o tai yra tik BŪTIS. Kai žmogus pasiekia tokį lygį, jis pasiekia Nirvaną. Dekartas klausia irgi panašiai, tačiau Dekartas yra tik Teoretikas, priešingai nei praktikas Buda. Dekartas klausia, ar negali būti taip, kad juslės mus klaidina. Dekartas pasiūlo pagrindinį filosofavimo metodą - abejonė. Dekartas siūlė abejoti viskuo kuo tik įmanoma. Fundamentali abejonė yra negyvenimiška nuostata. Dekartas nesiūlo kasdieniame gyvenime viskuo abejoti, nes tada gyvenimas taptų neįmanomas. Abejonė yra filosofinis metodas, Teorinis metodas. Taigi Dekartas siūlo abejoti viskuo kuo tik įmanoma ir tuomet kai mes prieisime tokį tašką, tokią tiesą, kuria jau nebus įmanoma suabejoti, tai ir bus būtent šita filosofinė aksioma, tai bus ta tiesa, kurios pagrindu mes galėsime konstruoti visą filosofijos sistemą, pastatą. Kiek galima abejoti? Galima suabejoti beveik viskuo. Tai yra tik teorinė, o ne gyvenimiška nuostata. Protinis eksperimentas. Pasaulis kurį regime, gal net neegzistuoja. Dekartas netgi sako, kad aš galiu suabejoti savo fizinio kūno egzistavimu. Taigi anot Dekarto galima suabejoti beveik visais pasaulio faktais, išskyrus vieną - aš negaliu suabejoti tuo, kad dabar abejoju. Pagrindinė filosofinė tiesa yra nenuginčijama - pats abejojimo faktas. Pavyzdžiui, dabar mums atrodo, kad dabar yra apsiniaukęs dangus, gali būti pagal Dekartą kitaip, galbūt mus mūsų juslės klaidina (nors iš tikrųjų dabar tikrai sninga ir yra pilka, Dekartas klydo!!!), bet pagal Dekartą, MAN ATRODO, kad dangus apsiniaukęs, kad pasaulis yra. Tai yra tik abejonės. Ką reiškia išvertus į filosofinę kalbą "man atrodo". Tai reiškia, kad Dekartas gali suabejoti visų objektų egzistavimu, tai reiškia visu tuo, kas yra anapus mūsų. Bet jis negali suabejoti subjekto egzistavimu. Gali būti taip, kad jokių objektų nėra, supančio pasaulio nėra, bet tikra yra tai, kad subjektui - man, atrodo, kad objektų pasaulis egzistuoja. Tai reiškia, kad būtent subjekto, o ne objekto egzistavimas turi būti filosofijos išeities taškas. Neabejotina yra tai kad egzistuoju AŠ, bet AŠ nėra kūniškas žmogus, nes Dekartas abejoja ir kūno, kaip objekto egzistavimu, subjektas yra būtent sąmonė/protas/mąstymas. Protas nėra materialus dalykas. Garsioji Dekarto formulė taip ir skamba: "Cogito ergo sum" - "mąstau taigi esu". Tai reiškia, kad mąstymas gali klysti, bet jau vien tai, kad jis klysta, yra įrodymas, kad jis yra. Pagal Dekartą pirminis filosofijos taškas turi būti sąmonės egzistavimo faktas. Tai yra perversmas visoje vakarų filosofijos tradicijoje, nes iki naujųjų amžių buvo manoma, kad objektų mąstymas tikrai egzistuoja ir tiesos reikia ieškoti anapus žmogaus.

Dekartas sako, kad mus supantis pasaulis nėra visiškai neabejotinas dalykas. Neabejotinas dalykas yra tas, kad egzistuoja mano sąmonė. Į filosofijos centrą statomas žmogus. Ne tas normalus žmogus, o būtent sąmonė žmogaus. Na taigi tai yra anot Dekarto filosofinė aksioma, kuriai turi pritarti visi, kad filosofuoja. Aišku, kad taip nebuvo, jog visi sutiko su Dekarto atradimu. Nes tai vis dėlto filosofijoje nėra nenuginčijamų tiesų, bet šita Dekarto tezė - mąstau vadinasi esu, pirminis faktas yra būtent žmogaus sąmonė, padarė įtaką tolimesnei filosofijos raidai.

Dekartas turi šitą aksiomą filosofinę na ir ką iš jos galima gauti? Na ir toliau Dekartas mąsto taip, kas yra kaip gudravimas. Kadangi tikrai egzistuoja mano mąstymas, todėl taip pat tikrai egzistuoja visa tai, kas mano mąstymui yra akivaizdu. Bet visada reikia prisiminti subtilų dalyką, kad Dekartas kalba ne apie mąstymą, kuris remiasi pojūčiais, bet apie gryną mąstymą, kuris sau medžiagą gauna ne iš pasaulio, kuris mus supa, kas tuomet galima paklausti yra gryname mąstyme? Ką gauname ne iš pasaulio? Yra tokių dalykų, kuriuos gauname ne iš pasaulio. Kas gi tai yra? Logikos tiesos. Pavyzdžiui, vienas pagrindinių dėsnių - prieštaravimo dėsnis - NIEKAS NEGALI VIENU METU BŪTI IR NEBŪTI. Tai pagal Dekartą išeina taip, kad tam kad suvokti kad vienu metu niekas negali kartu būti ir nebūti, tam nereikia juslinės patirties, kad suvokti šitą tiesą. Pagal Dekartą tai yra savaime akivaizdu. Mūsų juslės mums teikia medžiagas iš kurių sprendžiame, kad pasaulis yra. Tačiau negali būti taip, kad vienu metu pasaulis būtų ir nebūtų. Tam nereikia juslinių patyrimų, kad suvoktum tai. Abstrakčios tiesos - Dekartui yra savaime akivaizdi Dievo egzistavimo tiesa. Atrodo akivaizdu, kad galima sėkmingai suabejoti dievo egzistavimu. Taip yra todėl, kad būtent jis vėl gi remiasi vien tik tuo grynuoju mąstymu, vien tik loginiu mąstymu, kuris neturi nieko bendro su materialine tikrove. Dekartas pritaria XII a gyvenusiam anglų filosofui Anzelmui Kenterberiečiui, jis yra žinomas kaip tas, kuris suformulavo antologinį dievo buvimo įrodymą. Šią tiesą mes prisiminsime, nes Dekartas visiškai su tuo sutinka. Svarbu tai, kad įrodyti kad dievas yra, jau būtų kažkas apčiuopiamo ir pagal Dekartą tai įrodyti yra įmanoma. Kaip dievo buvimą įrodė Anzelmas? Įrodė taip, kad klausė ką jūs turite omenyje sakydami Dievas? Kas tai per sąvoka? Ką mes turime omenyje sakydami dievas. Atsako taip kaip atsakytų krikščionis - dievas tai yra tobuliausia aukščiausia galingiausia visų esančių esanti būtybė, būtis, taip moko mus krikščionybė. Dekartas klausia padaryti eksperimentą mintyse prielaidą padaryti, kad dievo sąvoka egzistuoja tik mano prote, o anapus manęs jo nėra. Aš tik išsigalvoju, kad yra tokia teisybė. Kas tuomet įvykstą, kai pagalvoju tokią prielaidą? Tai gaunasi kad mano prote yra nebe tobulos esybės sąvoka, nebe visų esančios esybės sąvoka, nes jeigu ji yra tik mano prote, ji yra netobula ir ne visur esanti. Bet kai aš sakau Dievas, aš turiu omenyje būtent tobuliausios būtybės sąvoką, vadinasi dievas iš tikrųjų egzistuoja. Dievo buvimas išplaukia iš sąvokos buvimo. Žiūrint formalios logikos požiūriu, kuri neturi jokio sąryšio su pasauliu, jeigu padarau prielaidą, kad dievo sąvoka tik mano prote, tai nebėra tobulos esybės sąvoka. Žiūrint nuo pasaulio atsietu požiūriu dievas turi egzistuoti. Ar galima dievą tapatinti su logikos sąvoka. Jeigu dievas yra tik logikos sąvoka, tai jis pagal įrodymą turėtų egzistuoti. Bet ar jis tėra tik logikos sąvoka ar kažkas daugiau, kuris dalyvauja žmonijos istorijoje, gyvenime, buvime, visa tai Dekartas neturi omenyje, jis turi tik logikos nuožiūrą. Įrodymas grindžiamas prielaida, kad pasaulis yra tapatus logikai. Tapatus visiškai logikos dėsniams, bet vėlgi ar tai yra jau taip savaime akivaizdu, ar pasaulis yra vien tik logika. Tai viena didžiausių Dekarto racionalizmo problemų, nes jo filosofija vadinama moderniuoju racionalizmu. Graikų nacionalizmas, Platono ir Sokrato nacionalizmas ieškojo anapus žmogaus proto objektų pasaulio, Dekarto modernusis racionalizmas ieško visko žmogaus sąmonėje, prote. Su dievu problema yra, kad kas mums iš to, kad įrodome, jog dievas yra, bet jis yra tik logikos sąvoka. Pagrindinė Dekarto filosofijos problema yra tas pats realybės suskaldymas. Dekartas visiškai atskiria du pasaulius. vieną vertus egzistuoja sąmonės pasaulis ir jo pasaulis yra neabejotinas, kitą vertus pasaulis egzistuoja, kurį mes matome, bet šitas materialus pasaulis jau yra keliantis daug daugiau abejonių negu problemos, kurias kelia kitas pasaulis. Dekartas negali įrodyti kad realus pasaulis neegzistuoja. Egzistuoja logikos pasaulis, nes yra mūsų prote, o protas egzistuoja. Dekartas mokė, kad egzistuoja dviejų rūšių daiktai, substancijos. Vieną vertus egzistuoja mąstantis daiktas, substancija, tai yra visa tai, kas turi sąmonę, tai reikia, kad tai yra žmogaus sąmonė, grynas protas žmogaus, dievas yra tapatinamas tik su sąmone, mąstymais. Taip pat ir kitos protingos būtybės - angelai (?), jie irgi turi sąmone. Kita kategorija daiktų, pagal Dekartą, tisus daiktas - tas, kuris yra išplitęs erdvėje, tas, kurį galime sutapatinti su kažkokia erdve, nes pagal Dekartą sąmonė yra anapus erdvės. Tisu daiktas, kuris yra išplitęs erdvėje - visi materialūs daiktai, kuriuos regime savo kasdienybėje. Materialųjį pasaulį Dekartas supranta, būdamas matematikas, labai mechaniškai, nes kadangi svarbiausias materialaus pasaulio bruožas yra tas, kad jis išplitęs erdvėje, kurią galima išmatuoti, visa kas yra gamtoje galima apskaičiuoti, tai gamtą Dekartas ir visą materialų pasaulį suvokia kaip tam tikrą mechanizmą. Galima sakyti, kad Dekarto filosofija yra griežtai dualistinė, būtis realybė yra griežtai padalinta į dvi sferas - materijos ir proto pasaulius. Didžiausia problema yra kas sieja proto pasaulį ir gamtos pasaulius. Išeina, kad tarp dviejų pasaulių yra neperžengiama bedugnė. Čia Dekartas pasirodo kaip dar didesnis dualistas dar labiau suskaldo tikrovę dar labiau negu Platonas, kuris mokė, kad mūsų materialus pasaulis yra bent jau atspindys tų idėjų tobulo pasaulio, pas Dekartą iškyla problema, kad jis negali paaiškinti kas sieja tuos du pasaulius, kadangi akivaizdu tik tai kas egzistuoja tuos du pasaulius, nes vienas pasaulis egzistuoja tik pasąmonėje. Religiniu požiūriu iškyla problema, kaip paaiškinti kas sieja dievą su pasauliu. Kaip tuomet paaiškinti, kaip dievas gali veikti pasaulyje, istorijoje. Žmogaus integralumo problema yra neaišku iš visos filosofijos Dekarto, kas žmoguje vienija tą protingąją sielą ir materialiąją žmogaus prigimtį - kūną. Ar tai yra toks grynai mechaninis ryšys kažkoks, ar organinis ryšys. Pagal Dekartą išeina taip, kad jeigu abejoji savo kūno egzistavimu, tai organinio ryšio nėra. Susiskaldymas perkeliamas į žmogaus asmenybę.

Viduramžių pasaulėžiūra buvo gana optimistinė, nes buvo manoma kad galima įrodyti Dievo buvimą. Lyginant su viduramžių filosofija naujųjų amžių filosofija prasidėjo nuo nepasitikėjimo pasauliu. Dekartas norėjo atrasti neabejotinas filosofines tiesas. Dekartas mano jog Dievo buvimas yra akivaizdus, jis išplaukia iš paties Dievo

sąvokos. Pats Dekartas buvo tikintis žmogus, bet Dievas jam buvo grynai tikėjimo srities dalykas. Dekartui neišėjo paaiškini kas sieja Dievą ir pasaulį. Kas sieja mąstantį daiktą ir materijos pasaulį. Jeigu protas negali paaiškinti kas sieja Dievą ir pasaulį, iškyla klausimas ar apskritai Dievo egzistavimo tiesa yra reikalinga, ar ji reikalinga kad galėtume paaiškinti pasaulį. Pasaulį galime tyrinėti ir mokslo pagalba, bet tuomet Dievas tampa nebereikalingas protui. Jeigu viduramžiai mate Dievo veikimą pasaulyje, jeigu mane jog galima įrodyti Dievo buvimą remiantis pasauliu, Dekartui visa tai tampa neprieinama. XIX a. pradžioje Prancūzijoje gyveno astronomas Laplasas, ir kai Napoleonas paklausė kodėl jo sistemoje nėra Dievo, jis atsake kad šios hipotezės nereikia jam kad galėtų paaiškinti pasaulį. Naujieji amžiai yra religinės pasaulėžiūros nuosmukis. Dekarto filosofinė pasaulėžiūra yra dualistinė, suskaldanti pasaulį į dvi sferas- dvasios ir materialų. Ši būties skaldymo tradicija yra labai sena (nuo Platono). Tokia buvo Naujųjų amžiaus racionalizmo, filosofijos pradžia. Tokia padėtis kai protas, žmogaus mąstymas negali susieti dviejų tikrovių, surasti ryšio tarp dvasios ir materialaus pasaulio, buvo negerai. Nes epocha buvo krikščioniška. Jei pasaulių niekas nesieja, tai kaip paaiškinti kaip siela yra kūne?

Po Dekarto atsirado valdymo taisyklė, o atstovas žydų kilmės olandų filosofas Spinoza(1632- 1677). Spinoza pasiūlė tokį sprendimą: jis pabandė išvengti Dekarto kraštutinumo, bet kaip dažnai atsitinka vakarų filosofijos istorijoje, bėgdamas nuo vieno kraštutinumo įpuolė į kitą. Spinoza teigė kad nėra dviejų daiktų rūšių. Nėra materialaus daikto ir mąstančio. Egzistuoja tiktai viena substancija, viena tikrovė. Jis ją tapatino su viskuo kas egzistuoja- su gamta, materija ir su dvasios pasauliu(Dievu). Spinozos sprendimas buvo toks, kad materija ir dvasia(gamta ir Dievas) yra tas pats. Jis pabandė sutapatinti Dievą ir gamtą. Dievą ir visą žmonijos istoriją. Tokia pasaulėžiūra teigė, kad viskas kas egzistuoja yra Dievas. Tokia pasaulėžiūra buvo vadinama panteizmu. Kartais rytu (Indijos) pasaulėžiūra filosofinė yra apibūdinama kaip panteizmas. Tikintis induistas, jo tikslas- įveikti sansaros ratą (atgimimo ir vilčių) ir pasiekti išsivadavimą (susitapatinimą su Dieviškuoju visatos pradu). Pagal induizmą tik tol kol mūsų sąmonė yra netobula, mums atrodo kad pasaulyje yra skirtingų atskirų būtybių, tačiau kai prašviesėja jo siela, žmogus suvokia kad viskas yra dievas. Tačiau Spinoza yra racionalistas, jis nesiekia jokio išsivadavimo, tik bando filosofiškai interpretuoti pasaulį. Tuomet kas Spinozai yra Dievas? Spinozai jis nieko neturi bendro su Dievu apie kurią kalba didžiosios monoteistinės religijos. Dievas jam nėra asmuo, neturi jokių simpatijų ir antipatijų, Spinozos Dievas yra visatos dėsnis. Absoliutus Protas. Spinozos pasaulėžiūroje viskas kas yra visiškai racionalu, viskas yra Dėsnis, kosminis Dėsnis, logika. Visas pasaulis yra kiaurai logiškas. Kadangi Spinozai Dievas yra absoliutus Dėsnis, jis yra ir absoliuti Būtinybė. Pagal Spinozą būtyjė, pasaulyje, kosmose, nėra jokių išimčių. Bet čia atsiranda racionalizmo problema. Ji pasireiškia savo nepatrauklaisiu pavidalu- jeigu viskas yra būtina, tai kur tuomet vieta žmogaus laisvei?. Jeigu atrodo kad istorijoje vyksta atsitiktinumai, tai atrodo, kad mes nesuvokiame to, mūsų protas yra ribotas. Tuomet nebelieka žmogaus laisvės. Spinozai priklauso garsus laisvės apibrėžimas, kurį vėliau perėmė Hegelis. Spinoza sakė, kad laisvė yra suvokta būtinybė- „Aš esu laisvas ne tada, kai man atrodo, jog elgiuosi laisvai, bet aš esu laisvas tada, kai suvokiu dėsnius, nuo kurių priklausau ir nebesipriešinu jiems. Tuomet aš psichologiškai susitaikau ir išsilaisvinu.“ Kartais Spinoza yra pašiepiamas, nes pagal Spinozą išeina taip, kad pvz. žmogus krisdamas iš labai didelio aukščio, jeigu jis suvokia dėsnius, pagal kuriuos vyksta kritimas, kuris neišvengiamai baigsis mirtimi, jis yra laisvas. Reali laisvė būtų jeigu žmogus galėtų pasipriešinti šiam kritimui. Spinozos pasaulėžiūra, kuri teigė, kad viskas yra absoliutas, tokioje pasaulėžiūroje vietos žmogaus laisvei nėra. Nes jei viskas yra tik logika, tik dėsnis, tai mūsų laisvė yra iliuzinė. Mums tik atrodo, kas elgiamės laisvais, tačiau viską valdo Dėsnis, viską valdo Dievas. Nes atsitiktinumas nėra tobulas, o Dievas juk tobulas. Taigi galime sakyti, kad Spinozos filosofinė pasaulėžiūra pasiekė kulminacija, nes jeigu viskas absoliučiai protinga. Tai kurgi galima daugiau eiti? Naujųjų amžių racionalizmas buvo nejautrus kančiai, egzistenciniams klausimams. Jeigu viskas yra ptotinga, tai tuomet paprasčiausiai yra kvaila maištauti prieš protingą pasaulio tvarką. Dar Sokratas buvo pati pirmoji racionalistinės filosofijos auka. Sokratui atrodė neišmintinga priešintis įstatymui, nes kad ir koks jis būtų netobulas, toliau priešintis ir išvengti mirties jam atrodė neišmintinga. XVII a. iškilo klausimas, kaip suderinti krikščioniško Dievo buvimą su pvz. tokiais faktais kaip nekaltų žmonių kančia pasaulyje, kai dažnai nedoriems sekasi daug geriau negu tiems, kurie bando dorai gyventi. Spinoza aiškino kad mes nesuvokiam iki galo pasaulio, todėl vyksta tokie negeri dalykai. Taip atsirado Teodicėjos problema (Teodicėja- Dievo pateisinimas). Esmė yra ta, kaip pateisinti Dievą pries pasaulio netobulumą, pasaulio blogį. Kodėl jis leidžia, kad yra tiek neteisybės pasaulyje. Kodėl tobulas Dievas sukūrė netobulą pasaulį? Vienas iš žymiausių atsakymų, vėlgi racionalistinis, pasiūlytas vokiečių filosofas ir matematikas, Leibnicas(1646- 1716) (suformulavęs klausimą kodėl apskritai kažkas yra o ne niekas?): „Taip, iš tikrųjų mūsų pasaulis nėra tobulas, bet nepaisant visko mūsų pasaulis yra pats tobulinusias iš visų įmanomų pasaulių. „ Atsakymas labai ambicingas, labai pasitikintis savimi. Iš kur jis žino, ar pasaulis yra tobulinusias iš visų? Jis aiškina taip: „jeigu pasaulyje nebūtų tų dalykų, kuriuos mes laikome blogais, pasaulyje nebūtų ir labai daug gėrio, pvz. jeigu nebūtų persekiojimų pirmųjų krikščionių, mes neturėtume ir Šventųjų daugelio, kankinystės pavyzdžių. Jeigu nebūtų neteisingumo, tai ir teisingumo samprata būtų daug netobulesne negu dabar yra. Todėl Dievą reikia palikti ramybėje. Jis nors ir sukūrė netobulą pasaulį, tačiau tai pats tobulinusias variantas iš visų.“ XVIII a. Prancūzijoje žinomas kaip apšvietos epocha. Ir todėl kalbama apie apšvietos filosofiją. Volteras, Didro, Ruso. Apšvietos filosofijai buvo būdingos dvi pagrindinės idėjos- Volteras ypatingai kritikavo religiją. Ypač katalikų bažnyčią. Antra idėja- buvo tikėjimas, kad auklėjant žmogų, šviečiant liaudį, galima pakeisti, patobulinti pačią žmogaus prigimtį. Todėl tai ir vadinasi švietimo epocha. Apšvietos filosofija (išskyrus Ruso, manantis kad pasaulis degraduoja) buvo optimistinė, tikėjo, kad galima kalbėti apie tobulėjimą etikoje, moralėje. Švietimo filosofija tikėjo kad įmanoma moralinė, dorovinė žmogaus evoliucija gėrio link. Abi šios filosofijos idėjos laikui bėgant parodė savo nepagrįstumą, nes Dievo idėjos kritika ne visur buvo priimta, o antra idėja parodė visišką savo bankrotą. Nes nors pažanga atrodė milžiniška, bet visuotinis švietimas žmogaus prigimties nepakeičia, žmogaus lieko toks pats. 1781 metais, einant į pabaigą švietimo amžiui, pasirodė veikalas

kuris padarė eilinį perversmą vakarų filosofijos pasaulyje. „Grynojo proto kritika“- Emanuelis Kantas (1724- 1804). Kantas yra tokia figūra vakarų filosofijos pasaulyje, kuri prilygsta Dekartui. Sakoma kad nuo Dekarto prasideda modernusis racionalizmas, o nuo Kanto- vokiečių idealizmas. Pradedant Kantu būtent vokiečiai vakarų filosofijoje užima stipresnes pozicijas. Pagrindinė problema kurią sprendė Kantas buvo racionalizmo ir empyrizmo ginčas. Racionalizmas yra filosofija, kuri teigia kad visa ko pagrindas yra prote, sąmonėje. Šis veikalo pavadinimas „Grynojo proto kritika“ yra neatsitiktinis, jis kritikavo Dekarto filosofiją. Tuo metu kai Dekartas XVII amžiuje Prancūzijoje kūrė savo ideologiją. Anglijoje pradėjo kuritis empirizmas, kuris teigė kad pažinimo pagrindas yra juslinis, kad pažinimas yra neįmanomas be juslinės patirties. Jeigu Dekartas mokė kad prote yra įgimtos idėjos, tai pagrindinis epyrizmo teiginys skamba taip: „Nėra nieko prote, ko prieš tai nebūtų buvę juslėse“. Empirizmo atstovai kurie pirmiausia buvo anglai, aiškino, kad kiekvienas daiktas skleidžia tam tikras materijos daleles, ir kai jos pasiekia mūsų jutiminius organus, mūsų mintyse atsispindi to daikto kopija. Pagal empirizmą mūsų sąmonė atspindi tikrovę. O atstovai teigia, kad žmogaus protas ateidamas į šį pasaulį yra visiškai tuščias, jame nėra jokių idėjų. Ir tik sąveikaudamas su materialiu pasauliu, mūsų prote atsiranda idėjos. Kantui pirmiausia rūpėjo atsakyti, kur yra racionalistų ir empiristų tiesa. Nes empirizmas irgi turėjo savo silpną vietą. Racionalistai sakydavo, kad na gerai, mūsų sąmonė yra tikrovės veidrodis, bet pats veidrodis juk nesuvokia kas jame atsispindi. Todėl racionalistai teigia, kad turi būti kažkas nematerialaus, kas suvokia tą atspindį. Ir būtent tas nematerialus dalykas yra sąmonė, kurią Dekartas taip iškėlė. Kantui rūpėjo atsakyti, kur yra teisūs racionalistai o kur empiristai. Tiek tie tiek anie turi dalį tiesos, bet ne visą tiesą pasaulyje. Ir Kantas, spręsdamas šį ginčą, padėjo pagrindus jaunai filosofinei pasaulėžiūrai.

7. Empyrizmo ir racionalizmo palyginimasAnlgų filosofas Rancis Beikonas (XVI a.) suformulavo: ,,žinojimas yra jėga!“ Žinojimas teikia galią gamtai valdyti

visuomenę. Antikos filosofijoje požiūris į žinojimą buvo laikomas savaimine vertybe. Naujaisiais laikais jau kaip instrumentas, kuriuo galima valdyti. Pagrindinis skirtumas tarp empyrizmo ir racionalizmo buvo jų požiūris į pažinimo prigimtį. Empyrizmo pažinimo teorijoje vyravo atspindžio doktrina. XVII a. Anglų empyristai manė, kad visa, ką mes matome, girdime yra realiai egzistuojančių daiktų kopijos mūsų sąmonėje. (pvz. Jei aš matau pastatą, tai jis atsispindi mano prote). Anot empyristų, žmogaus sąmonė atspindi tikrovę- tai tikrovės veidrodis. Kitas anglų epyristas J. Lokas apsindžio teoremą suformavo taip: ,,nieko nėra prote, ko prieš tai nebūtų juslėse“. Pažinimas neįmanomas be juslių tarpininkavimo. Empyristai teigė, kad žmogaus sąmonė ateidama į pasaulį yra visiškai tusčia. Visos idėjos, kurios yra žmogaus prote atsiranda tik kaip juslinio patyrimo pasekme.< (čia priešingybė Dekartui) racionalistai šią doktiną kritikavo: ,,tebūnie žmogaus protas – veidrodis, bet čia iškart yra problema- veidrodis atspindi, bet jis nesuvokia ką jis atspindi, turi būti kažkas kas mato atspindį veidrody“.

Taigi su Dekartu priešaky racionalistai teigė: , turi būti kažkas, kas yra skirtinga nuo materialaus pasaulio. Tas kažkas yra sąmonė, protas, kuris yra ne materialus, kuris yra ne bendramintis realiai tikrovei“. Dekartas : ,, kadangi tikrai egzistuoja mano mąstymas, tikrai egzistuoja visa tai, kas mano mąstymui sukelia abejonių. Bet čia tas mąstymas nėta toks mąstymas, kuris gaunamas iš juslių iš materialaus pasaulio.

Toliau apie Dekartą. Taigi Dekartas kalba apie gyvenimo mąstymą, gryną sąmonę, kuri mąsto remdamasi pati savimi, o ne išoriniu pasauliu. Kokios tiesos anot Dekarto išplaukia iš grynojo mąstymo? Dekarto pirmiausia yra geometrijos ir logikos tiesos, kurias galima gauti iš grynojo mąstymo: niekas negali vienu metu būti ir nebūti . Anot dekarto tam, kad suvokti šią tiesą, mums nebūtinas juslinis pajutimas. Tam kd suvokčiau šias tiesas, man reikia empyrinio suvokimo. Problema: jei mąstymas taip skiriasi nuo materialaus pasaulio, tai kas juos jungia? Kaip paaiskinti, kad protas egzistuoja kūne? Dekartas iki galo šios problemos neišsprendė. Jis aiškino taip: pasaulyje egzistuoja dveijų rūšių daktai: 1) mąstantys daiktai (substancija), 2) tysus daiktai (toks daiktas, kuris yra išplites erdėje. Kadangi erdvę galima išmatuoti, tai bet kokį tysų daiktą Dekartas suvokė kaip mechanizmą. Todėl Dekarto pasaulėžiūra yra griežtai dualistinė. Anot jo, išeitų, kad žmogus yra ne vienas asmuo, o du daiktai : mąstantis ir tysus.

8. KANTO SUBJEKTYVUSIS IDEALIZMAS1781m. karaliaučiuje pasirodo veikalas, kuris padaro perversmą vakarų filosofijoje “Grynojo proto kritika“. Nuo

šio veikalo prasideda vokiečių idealizmo filosofija. Kanto filosofija – subjektyvusis idealizmas. Jis pagrindiniu savo tikslu laikė išspręsti racionalizmo empirizmo ginčą. Jis teigė, kad ir racionalizmas ir empirizmas turi dalį tiesos, bet kartu tai yra kraštutinumai, kurie visos tiesos nepasako. Empirizmo tiesa yra tame, kad pažinimas neįmanomaas be juslių. Prote nėra jokių įgimtų idėjų. Vien tik juslinio pažinimo nepakanka, dalis tiesos yra ir racionalizme. Realybę dalina į 2 dalis, anot Kanto kiekviename daikte yra 2 momentai:1) fenomenas – reiškinys 2)noumenas – daiktas savyje. Skirtumas tarp 1 ir 2 yra paprastas. Noumenas – tai, kas iš tikrųjų yra daiktas, daikto esmė (pagal Platoną – idėja). Skirtumas tarp Kanto ir Platono yra toks, kad Kantas teigė, kad mes nepažįstame daikto savyje ir niekada jo nepažinsime. Žmogaus protas negali pasakyti kas iš tikro yra realybė, pasaulis. Kantas neigia žmogaus proto galią pažinti pasaulio esmę. Tai ką mes pažįstame – fenomenas, reiškinys arba daiktas mums. Fenomenai nėra tikro daikto atspindys. Kantas mano, kad fenomenai mums nieko nepasako koks iš tikrųjų yra daiktas. Kantas teigie:fenomenai yra ne tikro daikto atspindys, bet mūsų sąmonės kūrinys. Objektyvus pasaulis iš tikrųjų yra mūsų sąmonės kūrinys. Koks iš tikro yra musų pasaulis mes nežinome. Mūsų prote nėra įgimtų idėjų. Šis tas yra sąmonėje. Žmogus gimdamas visgi šį tą atsineša į pasaulį, nors tai nėra įgimtos idėjos. Ir tas šis tas yra apreorinės laiko ir erdvės formos. Kantas teigė, kad mūsų sąmonės esmė yra mąstymas laiko ir erdvės kategorijomis. Nors mūsų prote nėra jokių įgimtų idėjų, bet protas interpretuoja pasaulį kaip laiką ir erdvę. Tai yra proto esmė. Laikas ir erdvė patys savaime neegzistuoja. Laikas ir erdvė – mūsų sąmonės struktūra. Čia yra Kanto empirizmo kritikos esmė. Kantas priešingai empiristams teigė, kad mūsų sąmonė neatspindi tikrovę, mūsų sąmonė yra objektyvios

tikrovės kūrėja. Mūsų sąmonė kuria objektyvų pasaulį. Sąmonė chaotišką juslinio patyrimo medžiagą įstato į laiko ir erdvės rėmus. Objektas – subjekto kūrinys. Kanto filosofija – subjektyvusis idealizmas. Pažįstame tai, ką sukuria mūsų sąmonė. Mes pažįstame ne būtį, bet savo įsivaizdavimą apie tai kas yra tikrovė. Pažįstame laiko ir erdvės pasaulį. Pažinimas neįmanomas be juslių, bet protas negali prisikasti iki pasaulio esmės. Iš to sekė moralinės išvados, kadangi subjektas yra pirmesnis už objektų pasaulį. Tai reiškia, kad subjektų pasaulis yra vertingesnis. Žmogus vertingesnis už visą objektų pasaulį, už visą tai ką mes randame laike ir erdvėje. „Žmogus negali būti priemonė jokiam tikslui siekti. Jis turi būti tikslas.“ Palyginti subjektyvų ir objektyvų idealizmą. Platono ir Kanto idealizmo palyginimas. Bet kokio idealizmo svarbiausias teiginys yra tas, kad objektyvi tikrovė, fenomenų,reiškinių pasaulis egzistuoja ne pats savaime. Yra kažkas, kas grindžia objektyvaus pasaulio egzistavimą. Bet kokiame idealizme būtis yra ne materialiame pasulyje. 2 esminiai skirtumai: 1) Platonas mano, kad tikrovės esmė gali būti pažinta. Platono objektyvus idealizmas racionalistinis. Jis idelizuoja protą. Žmogaus protas gali pažinti idėjas. Kantas teigė, kad fenomenų pasaulis ne pats savaime egzistuoja, bet kas yra tikroji būtis mes niekada nepažinsime. Kanto idealizmas – antiracionalistinis. 2) anot Platono fenomenų pasaulis – mūsų regimas pasaulis, nors ir yra netobulas, bet idėjų pasaulio atspindys, šešėlis. Fenomenų pasaulis nurodo į idėjų pasaulį(tobulą). Kantas teigė, kad fenomenų pasaulis visiškai nenurodo į tikrą pasaulį. Anot Platono, idėjos egzistuoja objektyviai, nepriklausomai nuo žmogaus. Kantas teigė, kad fenomenų pasaulį kuria subjektas, mūsų sąmonė. Platono filosofijoje subjektas pažįsta objektą, kuris tikrai egzistuoja, o Kantas teigė, kad mūsų sąmonė kuria fenomenų pasaulį. Platono objektyvaus idealizmo požiūriu viena iš svarbiausių savybių yra tvarka, subjektyvaus idealizmo svarbiausia vertybė – laisvė. Vokiečių idealizmas po Kanto gana greitai nukrypo nuo vieno svarbiausių Kanto teiginių. Vėlesnieji idealistai pradėjo ieškoti atsakymo į klausimą, kas yra daiktas savyje?

F. Schelling, A. Schopenhauer būties interpretacijaŠelingas kantiškaji daiktą savyje bandė mastyti kaip absoliutą, kaip dievą, bet tai ne krikšč. Dievas. Panašiai kaip

Spinozos racionalistinė filosofija Šelingo filosofija įvardijama kaip panteizmas. Šelingas bandė panaikinti perskyrą tarp daikto savyje ir fenomeno. Šelingas teigė, kad fenomenų pasaulis – gamtos pasaulis, žmonijos istorija yra absoliuto pasireiškimas. Gamtos evoliucija, žmonijos istorija yra dievo saviraiška. Šelingas panteizmas yra daug patrauklesnis nei spinozos. Spinozai tas absoliutas buvo dėsnis. Šelingas teigė priešingai – svarbiausia absoliuto savybė yra ne racionalumas, ne protingumas, bet laisvė. Šelingas teigė, kad gamtos evoliucijos procesas, taip pat žmonijos istorija yra nuolatinis išsilaisvinimo procesas.

Šopenhaueriui atrodė, kad Kanto daiktas savyje yra racionali valia. Jo svarbiausias veikalas „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“. Panašiai kaip Kantas šopenhaueris manė kad fenomenų pasaulis yra tik mūsų vaizdinys. O iš tikrųjų pasaulio būties esmė yra racionali valia. Pasaulio esmė yra valia būti, valia gyventi. Visa, ką mes matome aplinkui save, gamtos evoliucija, žmonijos istorija yra valios gyventi apsireiškimas. Visa mūsų kultūra, menas, literatūra, mokslas, visa tai yra valios gyventi apsireiškimas. Šopenhauerisbuvo vienas iš pirmųjų filosofų, kuris domėjosi rytų fil., budizmu pirmiausiai. Budizme kertinis klausimas yra kančios klausimas. Budizmas atsirado kaip pastanga panaikinti kančią. Svarbiausias teiginys – kančios priežastis yra troškimas būti, egzistuoti. Budizmo siūlomas kelias yra ne tenkinti troškimus, o užgesinti visus troškimus. Tai yra pasiekiama nirvanos būsenoje, kur kančia neegzistuoja. Skirtumas tarp Šopenhauerio ir budizmo : Budizmas nelaiko troškimo būti būties esme. Jis teigia, kad šį troškimą galima užgniaužti. Šopenhaueris teigė, kad troškimas būti, gyventi yra būties esmė. Kadangi Šopenhaueris mano, kas valia gyventi yra visa ko esmė todėl ir yra būties esmė. Šopenhauerio filosofija yra viena iš pesimistiškiausių, kurias sukūrė vakarai. Tai yra idealizmas, nes būties esmė yra už mūsų religinio pasaulio. Šopenhaueris neigė nemirtingumo idėją, o bet koks pavienis individas yra trumpalaikis valios gyventi apsireiškimas. Visos gyvos būtybės yra valios gyventi trumpalaikės apraiškos. Pati valia gyventi yra amžina . mirštant individams valia gyventi toliau egzistuoja per rūšis. Apie žmogaus orumo problemą kalbant, šopenhauerio filosofija yra gana dviprasmiška. Pas šopenhauerį yra taip, kad viena vertus individas yra nuvertinamas, lyginant jį su rūšimi. Valia gyventi tobuliau save realizuoja per rūšį, o ne per pavienį individą. Šopenhaueris teigė, kad tikėjimas į nemirtingumą yra egoistinė laikysena, nes rūšis yra vertingesnė už pavienį individą. Kita vertus Šopenhauerio fil. yra ir gana humaniška. Jo filosof. Yra išryškinta užuojauta kenčiančiam, kadangi kančia yra būties esmė, tai neamoralu didinti tas kančias kurių yra ir taip daug. Jis buvo vienas iš pirmų filosof., kurie kėlė idėjas, kad ir gyvūnai turi būti istatimiškai apsaugoti. Šopenhaueris teigė, kad pats moralės pagrindas yra užuojauta.pvz., po Kanto vokiečių idealizmas vystėsi antiracionalistine linkme. Tą daiktą savyje vyresnieji idealistai apibūdina kaip kažką iracionalaus. Bet daug didesnę itaką vakarų filosof. Raidai padarė vokiečių mastytojas, kuris sugrįžta prie objektyviojo realizmo.

Dievo idėjos kritika1. Vakarų filosofijos kilmė. Vakarų filosofija atsirado kaip alternatyva religiniam pasaulio aiškinimui. Ir čia yra

jos labai didelis skirtumas nuo rytų filosofijos – pvz Indijos. Rytuose, Indijoje, filosofija niekada nebuvo iki galo atsiskyrusi nuo religijos. Kalbant apie induizmą, budizmą, yra sakoma, kad yra sunku nubrėžti ribą tarp filosofijos ir religijos. Svarbiausios rytų filosofijos idėjos tos pačios kaip rytų religinės idėjos. Tokios fundamentalios Indijos idėjos kaip amžino mirčių gimimo egzistavimas, tai šita idėja yra ir rytų filosofijos, Indijos idėja. Graikijoje situacija buvo kitokia. Filosofija atsirado kaip pastanga pasiūlyti pasaulio aiškinimui alternatyvą, kitokia nei buvo aiškinama religijoje. Graikų filosofija save suprato kaip racionalių būties dėsnių atskleidėją. Visą ko pagrindu matė prote. Graikų filosofija buvo savotiška alternatyva graikų religijai. Galima sakyti, kad senovės Graikijoje filosofija buvo pradėta suprasti kaip tobulesnis pasaulio aiškinimas už tą kurį siūlė tradicinė pagoniška graikų religija. Toks potencialus konfliktas tarp filosofijos ir religijos buvo galima sakyti užprognozuotas pačiame vakarų filosofijos

gimime. Kai atsirado krikščionybė, kai ji tapo vienintelė religija vakarų, iškilo poreikis suderinti pagrindines krikščionybės tiesas su graikų filosofine tradicija. Tai padaryti buvo labai sunku, nes pagrindines krikščionių tikėjimo tiesos visiškai nepasidavė interpretuojamas graikų filosofijos kategorijoms, sąvokoms. Graikų racionalistiniam mąstymui buvo visiškai nesuprantamos krikščioniškos religinės idėjos. Pvz. Senovės graikams buvo visiškai nesuvokiama nebūties sąvoka. Nebūtis yra toks dalykas, apie kurį nėra prasmės kalbėti, tai yra visiška tuštuma. Graikų filosofijos pasaulėžiūroje visiškos tuštumos nebuvo – viskas yra užpildyta, kosmosas yra būtis. Nebūčiai nėra vietos. Krikščioniškoji pasaulio kūrimo iš nebūties idėja buvo visiškai nesuvokiama graikų racionalistiniam mąstymui. Taip pat remiantis graikų filosofinėmis sąvokomis, buvo sunku paaiškinti krikščionių šventosios Trejybės dogmą, nes ji prieštaravo pagrindiniam logikos dėsniui – prieštaravimo dėsniui. Graikų racionalistiniam mąstymui buvo labai sunku suprasti kaip gali būti vienas dievas trijuose asmenyse. Arba yra vienas dievas arba trys dievai. Tokia tiesa, kaip prisikėlimas iš numirusių irgi buvo iššūkis pagrindiniam logikos dėsniui. Ir netgi biblijoje apaštalų darbų knygoje aprašytas pavyzdys kaip graikams buvo sunkiai suvokiamos šitos tiesos. Vis dėlto buvo bandyta suderinti krikščionių religiją su graikų filosofija ir epocha kai šitie bandymai pasiekė kulminaciją buvo Viduramžiai, tai tokia epocha, kai filosofija būtent stengėsi būti krikščioniška filosofija. Vis dėlto po viduramžių, kai pasibaigė epocha, vakarų filosofija pradėjo tolti nuo krikščionių religijos. Kaip sakėme, prielaidos tokiam atitolimui, konfliktui tarp religijos ir filosofijos buvo užprogramuotos pačioje vakarų filosofijos pradžioje.

2. Pats pobūdis vakarų religingumui, religijos pobūdis. Krikščionybė yra prieštaravimų religija. Vieną vertus yra labai atskiriamas dievas ir pasaulis. Pasaulis prieš dievą yra dulkė, o dievas yra absoliutus. Kitą vertus, krikščionybėje yra ir žmogaus galimybių sureikšminimo prielaida. Krikščionybė moko, kad dievas įsikūnijo į žmogų. Nusileido iki žmogaus lygio ir žmogų sudievino. Vakarų kultūroje išliko galimybė mąstyti dievą ir žmogų kaip konkurentus. Buvo epochų, kai žmogus buvo nuvertinamas vardan dievo, buvo kai atvirkščiai – dievas buvo išstumiamas iš mąstymo ir į centrinę vietą buvo pastatomas žmogus. Viduramžiai buvo epocha, kai žmogus buvo nuvertinamas vardan dievo. O naujieji amžiai, naujausių laikų filosofijoje Dievas yra nuvertinamas vardan žmogaus. Kraštutinis dievo neigimas būdingas vakarų filosofijai. Dievo idėja vakarų filosofijoje visada yra neigiama. Vadovavimas ne proto elementais, o neigiama kai manoma, jog dievo idėja trukdo iki galo realizuoti žmogaus prigimtį. Vakarų filosofijoje dievo neigimas yra visada egzistencinio pobūdžio. Dievas paneigiamas tada, kai žmogus mano, kad dievo idėja trukdo išsiskleisti žmogaus idėjai, kai manoma kad visagalio dievo idėja prieštarauja žmogaus laisvei. Vis dėlto toks dalykas kaip ateizmas, dievo idėjos neigimas, yra palyginti ne toks jau senas reiškinys. Apie ateizmo atėjimą galima kalbėti pradedant XVIII amžiumi. Ir aišku kai kalbama apie ateizmą, apie dievo atmetimą, omenyje turime prancūzų švietimo filosofiją. Tokiais vardais kaip Volteras, Biudro. Vienas iš pirmųjų tokių radikalaus dievo idėjos atmetimo priežasčių buvo apgaulės doktrina. Ji atsirado pranzūcijoje, autoriai švietimo filosofai. Ji yra primityvi, nesubtili, jos esmė yra tas, kad dievo idėja ir religija yra išgalvoti tam, kad valdantieji galėtų laikyti paprastume mases, kurios yra neišsilavinusios. Todėl švietimo filosofija kėlė savo tikslu šviečiant liaudį ir žmones atitraukti juos nuo religijos, krikščionybės. Aišku, kad šita doktrina yra banali ir primityvi ir aišku, kad jau XIX amžiuje atsirado poreikis sukurti kažkokią sudėtingesnę ir subtilesnę dievo idėjos kryptį.

Ludwig Feuerbach. Jis aiškino religijos prigimtį taip, kad pagal Feurrbachą religijos šaltinis yra pirmykščio žmogaus nesaugumo jausmas gamtos aplinkinio pasaulio akivaizdoje. Jis aiškino taip, kad pirmykštis žmogus mato, kad pasaulis yra netobulas, pasaulis yra ne toks, kokio norėtų žmogus. Pirmykštis žmogus yra labai silpnas gamtos akivaizdoje, jis neturi mokslo, negali pasaulio paaiškinti moksliškai, žmogus neturi technikos, pirmykštis žmogus yra labai pažeidžiamas aplinkinio pasaulio. Žmogus mato, kad pasaulis yra pilnas pavojų, pasaulyje siaučia ligos, prievarta o pats blogiausias dalykas yra tas, kad žmogus mano, kad bet koks gyvenimas šiam pasaulyje baigiasi mirtimi, o mirtį lydi ir kančia. Ir jis aiškino, kad pirmykštis žmogus savo vaizduotėje susikuria alternatyvų pasaulį, kitą pasaulį, kuriame žmogus priskiria visas geriausias savybes, tokias kaip gėris, tiesa, teisingumas, saugumas, laimė, meilė, nemirtingumas, amžinumas ir panašiai. Ir čia Feuerbachas klausia, kas yra visos tos savybės, kurias žmogus priskiria anapusiniam pasauliui? Kas yra laimė, ištikimybė, kas yra visa tai ką žmogus priskiria tam pasauliui. Ludčigas sako tai, kad tam pasauliui žmogus priskiria visa tai, kas pačiame žmoguje yra geriausio. Būtent gėris, ištikimumas, būtent tai, kas žmoguje yra geriausia. Žmogus į anapusinį fiktyvų pasaulį perkelia ne kažką kitą o patį save. Pasak Feuerbacho būtent krikščionybėje, kuri yra pati tobuliausia anot jo religija, nes ji skelbia pačius kilniausius dalykus, krikščionybė yra meilės religija, tai jis teigia, kad būtent krikščionybėje šitas žmogaus savo esmės projektavimas, esmės iškėlimas anapus žmogaus pasiekia kulminaciją. Pasak Feuerbacho krikščionybėje žmogus visą laiką yra kas jame yra geriausio iškelia anapus savęs ir priskiria dievui. Kas tuomet įvyksta su pačiu žmogumi? Pagal Feuerbachą žmogus viską iškelia ir dovanoja dievui, kurio nėra, tai pats žmogus pats save pradeda mąstyti kaip iš esmės netobulą. Žmogus pradeda mąstyti kaip nuodėmingas, kaip silpnas, kaip linkusį į blogį ir neteisingumą, nes visa tai kas yra geriausio, tai žmogus yra paskolinęs ar atidavęs dievui. Religiją Ludwigas interpretuoja kaip žmogaus susvetimėjimo su savimi būseną. Žmogus dievui atiduoda patį save, žmogus susidvejina, o sau pasilieka tai kas yra netobula. Taigi jis iškelia reikalavimą, kad žmogus tam, kad įveiktų šitą susidvejinimą, tam, kad įveiktų susvetimėjimo būseną, žmogus turi susigražinti iš Dievo tai, ką jam buvo paskolinęs gyvenimo eigoje. Ką reiškia susigražinti? T.y. paneigti dievo egzistavimą. Jis aiškina, kad krikščionybė yra pati tobuliausia religija. Dievas tapo žmogumi, bet dabar anot jo atėjo laikas kai žmogus turi suvokti, kad žmogus pats ir yra dievas. Dievas tapo žmogumi, tai dabar atėjo laikas, kai žmogus turi tapti dievu. Feuerbachas aišku kaip dabar galima manyti naiviai, jis manė, kad žmogus tarnavo dievui, visą tai kas yra geriausio viduramžiais buvo kreipiama į dievą, dabar atėjo laikas atsigręžti į žmogų, žmogus turi pradėti matyti kitame žmoguje save, turi pakeisti savo orientaciją metafizinę. Kaip parodė XIX ir XX amžiuje, žmogus kito žmogaus atveju bus žmogiškesnis, teisingesnis, bet esmė čia yra ta, kad Feuerbachas neigė dievo buvimą ne vadovaudamasis mokslo elementais, o jis neigė būtent egzistenciškai, jis mano, jog dievo idėja trukdo

žmogui iki galo save realizuoti. Jis neigė dievo egzistenciją vardan žmogaus. Kitas filosofas, kuris religiją suprato susvetimėjimu su savimi būseną – Karlas Marksas. Jis panašiai kaip ir Ludwigas manė, kad religija yra žmogaus esmės iškėlimas į anapus, tik jeigu L.F. pirmiausia rūpėjo žmogaus prieštara, tai Marksui rūpėjo žmogaus ir visuomenės prieštara. Marksas mokė, religijos kilmės šaltinis yra neteisingumo jausmas, kuris gimsta žmogui gyvenant neteisingoje visuomenėje. Pasak Feuerbacho dievo idėja pomirtinio gyvenimo idėja atsiranda kaip tobulos ir teisingos žmonių visuomenės projekcija. Markso logika yra tokia, kad žmogus mato, kad visuomenė yra žiauri ir neteisinga, vieni žmogus engia kitus žmones, todėl žmogus išnaudodamas savo vaizduotę, sukuria tobulos visuomenės įvaizdį. Marksui priklauso garsus religijos apibrėžiumas, kad religija yra opiumas liaudžiai, religija priligino narkotikui. Jo nuomone religija malšina skausmą dėl socialinio neteisingumo, padeda jam išgyventi, nes ji guodžia žmogų, nes žada jam užmokesti po mirties. Vienu vertus religija ji atlieka teigimą dalyką, nors kita vertus jos žala dar didesnė. Religija slopina žmogaus valia prieš neteisingumą, kuris yra šiame pasaulyje. Pasak Markso religija savo pažadais apie anapusine laimę, atitraukę žmogų nuo kovos pagerinimo savo gyvenimą realiame pasaulyje. Todėl panašiai kaip Feurbach reikia paneigti dievą, tam kad butu kurti teisinga visuominę čia. Kitiap sakant sakant sakė riekia atmesti dievo karalyste, kad butu galima ją kurti čia. Religija yra kliūtis kurti tokia visuominę. Kitas vokiečių filosofas kaip labai aršus religijos kritikas vienas iš tokių kurie rašo populiaria kalba Friedrich Nietzsche jis visa istorija interpretavo kaip silpnųjų maištą prieš stipriuosius. Jeigu Marksui visa žmonijos istorija buvo klasių kova, tai Ničė visą istorija supranta kaip silpnų ir stiprujų kova, arba kaip vergų ir ponų kovą. Ničė kalba apie dvi morales apie ponų moralę ir vergų moralę. Pasak Ničės per visą žmonijos istoriją konkuruoja du pradai, kurie yra kiekviename žmoguje, bet labai nevienodomis proporcijomis, tai tie pradai yra Aristokratiškas pradas ir vergiškas pradas. Ariskrotiškumas nieko neturi bendro su ta Aristokratija kaip ji realiai egzistavo žmonijoje, tai dvasiškas pradas, pagal aristokratas nebūtinai turi būti tas žmogus kuris priklauso elitui. Kur yra šitų pradų esmė pagal Ničę, jam jie asocijuojasi su energija, aktyvumas, jėga, valia, noras nugalėti, garbė didybė. Ničė manė kad vakarų istorijoj palankiausia epocha yra senovės Graikija iki Sokrato. Nes Ničė labai nemėgo Sokrato. Būtent Sokratas buvo tas kuris pradėjo vergų maištą prieš stipriuosius. Aristokratiškumo esmė turėti viską kas geriausia, ir jokiu budu neatiduoti kitam. Ponų moralė nieko neatiduoti kitam, ką turi geriausią, o jei riekia tai dar ir atimti iš kitų. O vergų moralė grindžiama visai kitomis vertybėmis. „vergai“ yra nepajėgus kurti vertybių, inovacijų ar tai būtų mene ar moksle, jiem yra svetimas didybė, bet vergai pavydi, tiems ponams. Tam kad pasigintų nuo stipriųjų vergai konstruoja tokia etiką kurioje viskas kas yra geriausia žmoguje, visai tai iškelia anapus ir atiduoda kažkam kitam. Aišku tai pirmiausia atiduoda Dievui. Pagal Niče vergu visada daugiau. Vergų tikslas atimti šitas vertybes iš Aristokratų ir atiduoti Dievui. Ničė vienas radikaliausių krikščionybės kritikų. Ničė aiškina tokios krikščioniškos vertybės kaip gailestingumas, nuolaidumas, užuojauta, pasiaukojimas vardan kito visai tai yra silpnųjų vertybės, ne aristokratų vertybės, bet šitas procesas vergų sukilimas prieš ponus prasidėjo nuo Sokrato. Kodėl nuo Sokrato? Nes Sokratas paskelbė kad žmogus turi paklūsti aukštesniems normoms, amžinoms vertybėms, ypatingai pas Platoną. Ničės pasipiktinimą kelią kad pradedant Sokratu, Platonu filosofija tobulybė iškėlė anapus šito pasaulio. Ničė aiškino kad visa tai ks Europoje yra gražiausia visam tam pradmenys buvo padėti antikos civilizacijoje, nes Graikai davė pasauliui mena, mokslą. Romėneai davė teisę, na o žydai nieko nesukūrė tik religija, bet tokia religija kuri laikui bėgant užkariauti Europos civilizacija. Toks Ničė nebuvo antisemitas. Bet aišku kad šito visiškai pakako užsikabinti, kažkuriems naciolsocialistams. Apskritai ničė labai artimas nacionaciolistų idėjoms. Nors jis nemanė kad Vokiečių tauta nėra tobuliausia, jam labiau patiko Graikai. Jo filosofija buvo potencialiai pavojinga ir tuo buvo pasinaudota. Kitas dalykas labai pavojingas jo filosofijoje, ta vadinama antžmogio samprata. Antžmogis yra tas kas yra aukščiau žmogaus. Ir Nyčės įsitikinimų krikščionys atimdami viską kas žmoguje yra geriua ir atiduomi Dievui, pavertė Dieva antžmogių. Tas antžmogis yra visų aristokratiškų savybių įsikūnijimas. Ničė reikalauja vardan žmogaus paneigti dievo idėją. Žmogus turi suprasti kad tas antžmogis nėra dievas, o yra paties žmogaus tikslas ir Ničė rašė panašiai kaip beždžionės tikslas evoliucijoje buvo žmogus, taip žmogaus tikslas turi buti antžmogis. Aišku šita filosofija buvo pavojinga ir tiko Naciosocialistam. Nors Ničė nemanė kad tai kažkas kam viskas leidžiama, tai labiau kūrybinė žmogaus galia. Kadangi Ničė mėgo kalbėti metaforomis, palyginimais, apskritai filosofija yra agresyvi, jam priklauso pasakymas Dievas myrė, mes ji nužudėmė Šitas pasakymo norėjo pasakyti kad yra nužudyta dievo idėja, Dievo įdėja yra kliūtis save realizuoti. Dievo idėjos neigimas nėra Grinai moksliškas, netgi Marksas neigia dievo ideja neigia praktiškai yra žalinga, nes ji trukdo kurti teisinga visuomine čia. Visur ji yra egzistencinio požiūrių, o ne mokslinio. XX amžius nieko naujo neatnešė, Dievo paneigimui labiausiai atstovauja kuri vadinama ateistinis egzistencializmas. Geriausiai žinomi atstovai yra Prancūzai, filosofai: Jean P. Sartre, Albert Camus. Jie jau visiškai neige dievo, grynai del to kad Dievas trukdo žmogui buti laisvam. Toks klasikinis argumentas yra toks „jeigu dievas yra tuomet žmogus nėra laisvas, kadangi žmogus yra laisvas reiškiasi dievo nėra“ akivaizdu kad tai labai ambicingas tvirtinimas, nes viena vertus žmogus nėra absoliučiai laisvas, kita vertus Dievas turi būti mastomas kap tas kuris užgniaužia žmogų, yra įmanoma Dievą mąstyti kaip partnerį. Bet būtent šitas Dievo atmetimas, visiškai protu, neparemtas. Plaukiantis iš valios, vardan žmogaus laisvės. Kad ta dievo problema negali btūi išspresta vien protu.

Prasmės problemaŽmogaus gyvenimo įprasinimas gali vykti trijose plotmėse: gamtinėje, socialinėje ir religinėje. Įprasinimas

gamtinėje plotmėje geriausias įprasminimo būdas. Tai toks gyvenimo įprasminimas kai žmogaus gyvenimo prasmė suvokiama kaip malonumo patyrimas. Tokia filosofija, kuri žmogaus gyvenimo prasme skelbia malonumą – hedonizmas. Kaip ir daugelis rytų filosofijos pakraipų hedonizmas atsirado senovės Graikijoje. Žymiausias filosofas – Epikūras (III a prieš Kristų). Hedonizmas gali būti dvejopas: kraštutinis ir nuosaikusis hedonizmas. Kraštutinis hedonizmas – propaguoja kuo gausias ir kuo intensyvesnį malonumų patyrimą. Bet čia iš karto nesunku suprasti

kur yra problema, problema yra ta, kad labai dažnai labai intensyvų malonumo patyrimą po to lydi nemalonūs potyriai. Banaliausias pavyzdys – narkotikų arba kitų svaigalų vartojimas. Nuosaikusis hedonizmas propaguoja aukso vidurio ieškojimą malonumų patyrimuose. Malonumas gali būti suprastas ne vien kaip žemiausia prasme – kūniškas malonumas, malonumas gali būti daug subtilesnis – dvasinio pobūdžio malonumai. Pavyzdžiui Epikūrui didžiausias malonumas buvo bendravimas gerų draugų rate. Gali būti garbės ir valdžios malonumas, mėgavamasis gyvenimu. Visiška priešybė hedonizmo filosofijai – rytų budizmo filosofija, nes hedonizmas propaguoja žmogaus troškimų patenkinimą. Bet problema yra ta, kad visų troškimų patenkinti neįmanoa. Budizmas kaip tik ir skelbia, kad kančios pasaulyje priežastis yra būtent vaikymasis bandymas patenkinti troškimus. Todėl budos receptas buvo toks, tikslas turi būti panaikinti užgesinti savyje visus troškimus, t.y. pasiekiama dvasinių technikų, meditacijos pagalba. Kaip skelbia budizmas kai žmogus pasiekia nirvanos būseną, kai žmogus nepatiria visiškai jokios kančios Hedonistinė filosofija yra išspręsti filosofiškai, išspręsti kančios o ypatingai mirties problemas. Aišku, kad hedonizmo požiūriu kančia ir mirtis yra absoliučiai beprasmiai dalykai, kurių niekaip neįmanoma įprasminti. Todėl vienintelė išeitis kurią hedonizmas gali pasiūlyti kalbant apie kančios ir mirties problemą yra iš vis stengtis negalvoti apie šiuos dalykus. Samprotavimas: kol esu kol gyvenu mirties nėra, kai ateina mirtis, tai yra mirtis manęs, manęs jau nebėra, bet aišku kad šitas samprotavimas yra grynai loginis, racionaliai išmąstytas dalykas, kuris realiam žmogaus gyvenimui yra maža paguoda. Be to mirtis yra procesas, mirtis užsitęsia ir aišku kad tai yra kančia, kurią hedonizmas yra bejėgis įprasminti. IV amžiuje Aurelijus Augustinas sakė, kad mirtis tai nėra svetimas žmogui dalykas, jis sakė, kad mirimo procesas yra susijęs su žmogaus gimimu ir visą žmogaus gyvenimą Augustinas apibūdino kaip bėgimą mirties link. Platonas apskritai visą filosofiją laikė pasiruošimu mirčiai. Platonui didelį įspūdį padarė Sokrato mirtis. Kita didelė problema – hedonizmo kaip filosofijos problema, yra ta, kad esant tokiam nusistatymui, labai dažnai žmogus kitas žmogus yra traktuojamas kaip priemonė malonumui pasiekti. Aukštesne prasmės pakopa yra gyvenimo įprasminimas socialinėje plotmėje – visuomeninėje plotmėje. Ir žmogus kuris siekia savo gyvenimą įprasminti socialinėje plotmėje, siekia save realizuoti tokiose sferose, kaip šeima, menas, mokslas, visuomeninė veikla, politika ir panašiai. Žmogus realizuoja save siekdamas įgyvendindamas tam tikras vertybes. Pats savaime socialinis įprasminimas nebūtinai supriešinamas malonumui, nes akivaizdu, kad galima patirti malonumą savo profesinėje veikloje, galima patirti malonumą dalyvaujant visuomeninėje veikloje ir panašiai. Taigi šitas įprasinimo būdas nepriešinamas malonumui, bet pagrindinis motyvas, kuriuo vadovaujasi žmogus įprasmindamas save socialinėje veikloje, yra pareiga, pareigos atlikimas. Labai dažnai pareigos atlikimas gali būti nelabai malonus. Čia susiduriame su etikos paradoksu, arba etikos prieštaravimu. Kokia prieštaravimo esmė, esmė ta, kad pradedant Aristoteliu, vakarų filosofijoje, žmogaus gyvenimo tikslu yra laikoma laimė. Aristotelis laimės netapatino su malonumu, Aristotelis nebuvo hedonistas. Ir pagal Aristotelį neatsiejamas tikros laimės komponentas yra dorybė. Pagal Aristotelį tikrai laimingas žmogus gali būti doras žmogus. Susiduriame su etikos paradoksu, žmogus gali būti tik doras, bet doras žmogus nebūtinai yra laimingas žmogus. Nebūtinai žmogus yra laimingas tuo pačiu. Žmogaus laimė priklauso nuo dviejų priežasčių rūšių. Nuo subjektyvių priežasčių, t.y. tai kas priklauso nuo paties žmogaus. Bet laimė taip pat priklauso ir nuo objektyvių priežasčių, nuo tokių, kurios nepriklauso nuo žmogaus. Etinio paradokso esmė yra ta, kad žmogaus gyvenimas yra prasmingas tada, kada jis yra geras dvejopu būdu. Pirma, kai jis yra geras laimės prasme, o antra, kai yra geras moralumo prasme. Tik esant šiems dviems komponentams, žmogaus gyvenimas yra prasmingas pagal klasikinę vakarų filosofiją. Ir kaip dabar šitą paradoksą išspręsti, nes labai dažnai dorybės ir laimės keliai prasilenkia. Hedonistinė filosofija yra nepajėgi išspręsti paradoksą, bet hedonistiniai filosofai kelia mažesnius reikalavimus. Šitas etinis paradoksas tampa dar skausmingesnis, tada, kai bandome apmąstyti. Kodėl pasaulyje egzistuoja tokia nelygybė, kodėl žmonėms tenka po tiek nepolygiai įvairių kančių. Jeigu egzistuotų tik mirties problema, nes visi žmonės yra mirtingi, visi yra solidarūs, visi turės mirti, dėl šito fakto pakaktų apgailestauti. Bet yra problema tame, kad pati mirtis gali būti labai nevienoda ir ar galima socialinėje sferoje išspręsti šitą etinį paradoksą? Beje tai yra vienas iš dievo atmetimo argumentų. Etinio paradokso akivaizdoje įmanomos dvi laikysenos. Pirma, galima jį bandyti išspręsti, antra – galima laikyti etinį paradoksą neišsprendžiamu. Panašu, kad realiai išspręsti šitą paradoksą galima bandyti tiktai religinėje plotmėje. Nes visi bandymai išspręsti socialinėje plotmėje yra reikia pripažinti, kad visa tai yra gudravimas. Kai buvo didelis tikėjimas į pažangą, progresą, dažnai buvo samprotaujama, kad visa žmonijos istorija yra paruošiamasis etapas į tobulą amžių, kai visi žmonės gyvens laimingai. Ateities visuomenė kuriama. Kantas įveda dievo idėją į filosofiją, kaip kompensacinę idėją. XX klausimą kėlė ateistinis egzistencializmas, kurio pagrindiniai atstovai buvo prancūzai – Albert Camus. Tiesiai šviesiai teigia, kad etikos paradokso ne religinėje plotmėje išspręsti visiškai neįmanoma. Bet koks bandymas įprasminti žmogaus gyvenimą ne religinėje aplinkoje, pagal Camiu yra savęs apgaudinėjimas. Kitais žodžiais tariant, Camiu teigė, kad jeigu nėra dievo, jeigu nėra galimybės išspręsti kančios problemą, religinėje plotmėje, tuomet žmogaus gyvenimas yra beprasmis. Pripažinti dievo egzistavimą Camiu negali, kadangi jis mano, kad dievo egzistavimas yra nesuderinamas su žmogaus laisve ir todėl Camiu siūlo kad čia reikia rinktis, arba aukoti žmogaus laisvę bet tuomet turime pripažinti, kad gyvenimas yra beprasis. Camiu kelia dar kitą klausimą, ar apskritai gyventi yra verta. Ar gyvenimas yra vertas to, kad būtų gyvenamas. Ir pasak Camiu pagrindinis pirminis filosofijos klausimas yra ne klausimai apie būtį, bet savižudybės klausimas. Pirmiausia reikia atsakyti į klausimą, ar gyventi verta, o jau po to galima kelti visus kitus filosofinius klausimus. Nes atrodo, kad iš pirmo žvilgsnio, savižudybė turi būti loginių teiginių apie gyvenimo neprasmingumą, išvada. Jeigu žmogus priėjo tokios išvados, kad gyvenimas neturi prasmės, Camiu sako, kad gyvenimas yra absurdiškas, gyvenimas neturi prasmės, tai atrodo, kad žmogus, kuris gerbia save, turėtų nusižudyti. Atrodo, kad gyvenimas nesuderinamas su orumu. Camiu siūlo kitą, sprendimas yra ne savižudybė. Kodėl? Todėl ,kad pagal Camiu savižudybė būtų žmogaus kapituliacija prieš pasaulio absurdą. Savižudybė būtų susitaikymas su pasaulio absurdu. Anot Camiu žmogaus orumas reikalauja ne susitaikyti su pasaulio absurdu, bet reikalauja mesti iššūkį

pasauliui. Pagrindinė žmogaus egzistencijos charakteristika maištas, pasaulėžiūros maištas prieš pasaulį. Camiu žino, kad galų gale jis vis tiek pralaimės. Galų gale absurdas nugalės – nugalės mirtis, kadangi po jos nieko nėra. Vis dėlto šitas filosofas reikalauja priešintis šitam absurdui ir kaip įmanoma su juo nesusitaikyti. Kas yra tas maištas? Kokiomis formomis jis pasireiškia. Camiu maištas yra visa žmonijos kultūra. Maištas prieš absurdą yra kultūra – menas, mokslas, santykiai, kito žmogaus meilė. Tai yra maištavimas prieš absurdišką pasaulį. Ir todėl galima sakyti, kad maištas prieš pasaulio beprasmiškumą paradoksaliu būdu suteikia gyvenimui prasmę. Camiu išvada yra tokia, kad nors iš tikrųjų žvelgiant į gyvenimą, gyvenimas yra gyvenimas??? Camiu siūlo gyventi, bet jeigu mes atmetame dievo idėją, tuomet turime iki galo priimti visas išvadas, kurios iš jo seka.

Bus 10 klausimų, 50 minučių.