ADMINISTRACINĖ TEISĖ: 2 KURSAS, 1 SEMESTRAS

1 paskaita+ 2 paskaitaPriminimas: viešojo valdymo santykiai – administracinės teisės reguliuojami santykiai.Viešojo valdymo kategorijos apimtis ir turinys, t.y. kokie visuomeniniai santykiai patenka į šį apibrėžimą.

Viešojo valdymo apibrėžimas nepateiktas jokiame įstatyme. Tačiau teisės moksle ši kategorija naudojama. Įstatymuose įstatyminiuose aktuose ir yra naudojama viešojo administravimo kategorija.

Viešasis valdymas ir viešasis administravimas.Viešasis administravimas. Viešojo administravimo įstatyminės kategorijos vertinimas

administracinės teisės reguliavimo objekto požiūriu. LR viešojo administravimo įstatyme (VAĮ) pateiktas viešojo administravimo apibrėžimas. VAĮ pirmoji redakcija priimta 1999 m. Įstatymo atsiradimas buvo susijęs su Lietuvos rengimusi tampri ES nare. Kai Lietuva pretendavo turėti šį statusą ji buvo vertinama ES institucijų, kiek ji tinkama įstoti į ES. Lietuvos administravimo gebėjimai buvo prasti. Taigi buvo priimtas VAĮ. Pirminė redakcija nebuvo tobula. Įstatymas buvo pildomas. Nauja redakcija 2006 m (buvo pakeista, papildyta daugiau kaip 50% str.). Po 2006 m. šis įstatymas dar buvo pildomas, pildymai daugiausia buvo susiję su viešojo administravimo turinio plėtimu.

Viešojo administravimo kategorijos kaita VAĮ. Viešasis administravimas – viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams, t.y. poįstatyminiams teisės aktams, įgyvendinti. 1999 m. VAĮ redakcija viešojo administravimo turinį siejo su šiomis sritimis:

1) Administracinis reglamentavimas – tai nuostatų, taisyklių, reglamentų ir kitų teisės aktų priėmimas, skirtas įstatymams įgyvendinti. Pvz., tam, kad įgyvendinti Vyriausybės įstatymą, Vyriausybė turėjo priimti Vyriausybės darbo reglamentą. Praktiškai kiekvienas Seimo priimtas įstatymas turi lydimuosius aktus, išreiškiančius administracinio reglamentavimo funkciją.

2) Vidaus administravimas – tai veikla, kuria užtikrinamas tinkamas viešojo administravimo subjekto funkcionavimas, siekiant, kad šitas subjektas galėtų tinkamai vykdyti, įgyvendinti viešojo administravimo įgaliojimus (funkcijas), kurias tam subjektui suteikia įstatymai ir jų pagrindu priimti kiti teisės aktai. VAĮ apibrėžtas šios veiklos turinys, pvz., subjekto struktūros tvarkymas. Viešojo administravimo subjekto struktūra, konkrečiai kaip pvz. Ministerijos, šios institucijos vidaus padaliniai. Struktūros tvarkymas vyksta pagal poreikį. Vidaus administravimas – personalo valdymas. Personalas – valstybės tarnautojai. Ministerijose ir kitose viešojo administravimo institucijose dirba ne tik valdininkai, bet ir kiti, aptarnaujančias funkcijas atliekantys asmenys. Personalo valdymas apima priėmimą į valstybės tarnybą, atleidimą iš jos, tarnautojo karjeros santykius ir pan.Vidaus administravimas – materialinių išteklių, finansinių lėšų naudojimo valdymas, raštvedybos tvarkymas ir pan.

3) Viešųjų paslaugų teikimo administravimas. Viešoji paslauga – tai pvz.: šiukšlių išvežimas, viešasis transportas, dėstytojo paskaitos. Viešosios paslaugos – sporto, švietimo, socialinės, kultūros, sveikatos priežiūros ir kt. paslaugos. Pats paslaugų teikimas nėra viešasis administravimas. Tas teikimas – tai tiesiog civilinė paslauga. Viešųjų paslaugų teikimo administravimas – viešųjų paslaugų teikimo kokybės valstybinė ir savivaldybių institucijų vykdoma priežiūra. Taip pat viešųjų paslaugų teikimo reiškia, kad atitinkami viešojo administravimo subjektai nustato viešųjų paslaugų teikimo taisykles ir režimą. Viešųjų paslaugų teikimo administravimas – viešųjų paslaugų teikėjų steigimas arba asmenims, juridiniams ar fiziniams, išduodami leidimai teikti viešąsias paslaugas (pvz., taksi paslaugų teikimui reikalinga savivaldybės leidimas).

Perskaityti Vyriausybės įstatymą, viešojo administravimo įstatymą.

Administracinių bylų teisenos įstatymas (ABTĮ). Viešojo administravimo kategorija apibrėžta ne tik VAĮ, bet ir jame. 2000m. priimta nauja redakcija. 1999 m. buvo įsteigti Konstitucijoje numatyti administraciniai teismai. 2000m įtvirtinti specializuoti teismai: 5 apygardų administraciniai teismai ir LVAT.

1

ABTĮ ir VAĮ viešojo administravimo kategoriją apibrėžia skirtingai. ABTĮ pateikiama viešojo administravimo kategorijos pabaiga - <...> veikla <... >, viešosioms paslaugoms administruoti ir teikti. Taigi, gramatiškai aiškinant, tai reiškia, kad viešųjų paslaugų teikimas irgi yra viešasis administravimas, taigi ginčai kylantys iš viešųjų paslaugų teikimo nagrinėtini administraciniuose teismuose. Priminimas: kai nebuvo administracinių teismų, bylas, kylančias iš administracinių santykių, nagrinėdavo bendrosios kompetencijos teisų specialūs skyriai. Speciali teisėjų kolegija - jei neaišku, iš kokių santykių kyla konkretus ginčas tarp valstybės ir piliečių ir neaišku, koks teismas turėtų spręsti, ginčą nagrinėja speciali teisėjų kolegija, kuri išnagrinėjusi paskelbia nutartį „Administracinių teismų praktika“. Speciali teisėjų kolegija – teismingumo kolegija, t.y. ji išsprengia ir tai, kokiam teismui, specializuotam ar administraciniam, priklauso nagrinėti konkretų ginčą.

Dabartinėje ABTĮ redakcijoje žodžio „teikti“ nebėra.

2004 m. priimama nauja VAĮ redakcija. Atsiranda ketvirtoji viešojo administravimo sritis:4) administracinių paslaugų teikimas. Administracinė paslauga – tai

a) informacijos teikimas asmenims viešojo administravimo subjektuose, institucijose, įstaigose. Teisės gauti informacija iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymas. Tam tikra informacija gali būti neteikiama, tačiau turi būti nurodoma, kodėl.

b) leidimų, licenzijų išdavimas juridiniams ir fiziniams asmenims, teisės aktų nustatytais pagrindais. Verslo subjektai tam, kad galėtų užsiimti komercine veikla iš savivaldybių ar valstybės įstaigų turi gauti leidimus, liudijimus ir pan. Leidimų, licenzijų išdavimas ir yra administracinė paslauga. Gali būti motyvuotai atsisakyta išduoti. Subjektas atsisakymą gali apskųsti.

c) dokumentų, patirtinančių tam tikrus juridinius faktus, išdavimas. Pvz., pasą išduoda Migracijos tarnyba – vienas iš viešojo administravimo subjektų.

d) administracinės procedūros vykdymą. Administracinė procedūra – viešojo administravimo subjekto veikla, nagrinėjant asmens skundą ar kito asmens pranešimą apie galimai pažeistas asmens teises ir įstatymo ginamus interesus ir dėl to priimant administracinės procedūros sprendimą. Kreiptis į viešojo administravimo subjekto vadovą gali ne tik asmuo, kurio teisės ir interesai galimai pažeisti valstybės tarnautojo veiksmais ar neveikimu, bet ir kitas asmuo, pvz.: politikas, valstybės tarnautojas, pareigūnas ir kt.

Viešųjų ir administravimo paslaugų skirtumai. Viešąsias paslaugas teikia specializuoti fiziniai ir juridiniai asmenis, kurie nėra viešojo administravimo subjektai, o tik paslaugų teikėjai, o administracines paslaugas teikia tik viešojo administravimo subjektai..

1999 m. VAĮ buvo kategorija subjektų, dėl kurių buvo galima pradėti administracinę procedūrą – žiniasklaidos atstovai. 2006 m. naujoje VAĮ redakcijoje žurnalistai buvo išbraukti iš subjektų rato, galinčių gauti informacijos.

Teisės gauti informacija iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymas.

Administracinių paslaugų teikimas kaip funkcija. Administracinėje teisėje yra ir susiklosčiusių santykių, neturinčių pavaldumo ryšio. Žmogus inicijuoja , valdžia tarnauja žmogui. Motyvuotai atsisakius gali skųstis. Dabartinė AT nėra griežta. Žmogus įgyvendina savo konstitucines teises ir laisves, AT daug santykių susiklosto be pavaldumo.

(Schemos sąsiuvinyje)

2008 m. VAĮ papildymas:5) įstatymų ir administracinių sprendimų, t.y. poįstatyminių aktų, įgyvendinimo

kontrolė. Skirtingai nuo kitų keturių sričių, šita sritis konkrečiai neapibrėžta. Įstatyme pasakyta, kad skiriama: a) pavaldžių subjektų kontrolė – Vyriausybei in corpore tiesiogiai pavaldžios:

2

ministerijos ir ministrai, vyriausybės įstaigos, apskričių viršininkai ir jų administracijos, vyriausybės atstovai(jo paskirtis – prižiūri ar savivaldybės ir jos įstaigos, priimdamos

sprendimus, laikosi įstatymų ir ar vykdo Vyriausybės nutarimus). Pavaldumas – organizacinis, t.y. aukštesni subjektai kontroliuoja kaip jiems pavaldūs subjektai

įgyvendina aktų reikalavimus.Pvz.: Ministras pirmininkas gali duoti pavedimus pavaldiems subjektams dėl darbo grupės sudarymo

įstatymo projektui. Vyriausybės darbo reglamentas nustato terminą, per kurį tai turi būti atlikta. Vyriausybė in corpore arba ministras per Vyriausybės kanceliariją kontroliuoja, kaip pavedimas yra vykdomas.

Kontrolės funkcija reiškia, kad ministras, negalėdamas dalyvauti posėdyje, turi apie tai informuoti ministrą pirmininką.

b) nepavaldžių teisės subjektų priežiūra – vykdoma nepavaldžių subjektų atžvilgiu. Pavaldumas – „administracinis“. Pvz., vyriausybė atstovas vykdo administracinę priežiūra savivaldybės viešojo administravimo

subjektų atžvilgiu.

VAĮ papildymas:c) verslo subjektų veiklos priežiūra;

prevencinių administracinių veiksmų (patikrinimų) vykdymas; reagavimas į įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimus, t.y. verslo subjektui, pažeidusiems tam

tikrus reikalavimus, tam tikrų ribojimų nustatymas. Kitaip sakant, kardomasis veiksmas, kaip atsakas į verslo subjekto daromą pažeidimą.

Kardomosios veiklos tikslai:1) nutraukti daromą teisės pažeidimą;2) išaiškinti teisės pažeidėjo asmenį ir padaryto pažeidimo aplinkybes;3) sudaryti sąlygas taikyti teisės pažeidėjui teisės numatytas sankcijas (nubausti teisės

pažeidėją ar taikyti jam atsakomybę).Skirtingai nuo prevencinių veiksmų, kardomieji veiksmai atliekami, kai teisės pažeidimas yra

daromas arba jau padarytas.Kardomieji veiksmai daromi ne tik, kai atliekami arba atlikti administraciniai pažeidimai.

Kardomieji administraciniai veiksmai:a) specialieji kardomieji veiksmai – taikomi siekiant nutraukti daromą teisės pažeidimą. Jie numatyti

specialiuose Lietuvos Respublikos įstatymuose, pvz.: policijos veiklos įstatyme, VSAT įstatyme ir kt. Įstatymo lygmens teisės aktuose. Specialiesiems kardomiesiems veiksmams priskiriami fizinės ir psichinės prievartos veiksmai, taikomi pažeidėjų atžvilgiu. Fizinė prievarta – policijos ar valstybės sienos apsaugos pareigūnų dispozicijoje esančių fizinio pobūdžio priemonių panaudojimas, o būtent: koviniai imtinių veiksmai, antrankiai, surišimo priemonės, dujų balionėliai, tarnybiniai šunys, šaunamojo ginklo panaudojimas ir t.t. Įstatymai imperatyviomis normomis reglamentuoja šių fizinių priemonių panaudojimo sąlygas, t.y. numato, kokiais atvejais leidžiama ir kokiais draudžiama šias priemones naudoti. Prie specialiųjų kardomųjų priemonių priskirtinas ir tam tikrų darbų uždraudimas, objektų uždarymas, licenzijos sustabdymas. Pasiskaityti!

b) procesiniai kardomieji veiksmai – veiksmai, kurie procesiniais vadinami todėl, kad jų pagalba siekiama sudaryti sąlygas taikyti teisės pažeidėjui administracinę ar kitokią teisinę atsakomybę. Taigi jais siekiama užtikrinti administracinių teisės pažeidimų bylų teiseną.Administracinių teisės pažeidimų bylų teisena – tai administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo procesas ir jį reglamentuojančios atitinkamos teisės normos.

ATPK - administracinių teisės pažeidimų kodeksas. Administracinės teisės pažeidimai – tai ne tik atsakomybė už ATPK nurodytas draudžiamas veikas, bet ir už kitokių administracinių įstatymų pažeidimą. Valstybės tarnybos įstatymas – administracinės teisės aktas. Veikų, kurias draudžia šis įstatymas,

3

padarymas, taip pat reiškia, kad yra pagrindas taikyti atsakomybę, tačiau ji jau nurodyta ne ATPK, o pačiame Valstybės tarnybos įstatyme. ATPK normos taikomos už jame nurodytus pažeidimus.

Valstybės tarnyboje padaromi administracinės teisės pažeidimai:a) įprastinių valstybės tarnautojų padaromus pažeidimus;b) statutinių valstybės tarnautojų padaromus pažeidimus.

Dabartinis ATPK:a) bendrosios nuostatos – nurodyta, kas yra administracinis teisės pažeidimas, kokios nuobaudos gali

būti taikomos pažeidėjams, atleidimo nuo atsakomybės taikymo pagrindai, būtinoji gintis ir būtinas reikalingumas ir t.t.;

b) specialioji dalis – suskirstyta į poskyrius, kuriuose pateiktas draudžiamų veikų sąrašas pagal atskiras viešojo gyvenimo sritis;

c) administracinių teisės pažeidimų bylų teisena – kas yra bylų šalys, kaip vykdomi nutarimai taikyti administracinę nuobaudą ir t.t.

Siekiant užtikrinti atitinkamų bylų išsprendimą, subjektui taikomos kardomosios priemonės: pažeidėjo pristatymas;

administracinis sulaikymas; asmens apžiūra ir daiktų patikrinimas; daiktų ir dokumentų paėmimas; nušalinimas nuo transporto priemonės vairavimo ir to asmens pristatymas; neblaivumo patikrinimas; transporto priemonės važiuoklės blokavimas; transporto priemonės nutempimas.

Administracinių teisės pažeidimų bylų teisena ir administracinių bylų procesas ir procedūros. Pastarojo kategorija platesnė. Administracinių teisės pažeidimų bylų teisena – turimi omeny viešojo administravimo subjektų atliekami baudimo veiksmai.

Viešasis administravimas=?viešasis valdymas

3 paskaita: 2009 09 17AT objektas.

ATPK 9 str. Verslo subjektų priežiūra. Įstatymų ir administracinių aktų įgyvendinimo kontrolė. Verslo subjektų priežiūra apima t. T. Prevencinius valstybės ir savivaldybių institucijų verslo subjektų atžvilgiu. Prevencija yra planiniai ir neplaniniai patikrinimai. Poveikio priemonių taikymą tiems verslo subjektams, kurie pažeidžia tam tikrus įstatymus. Poveikio priemonės, kurias įgalioti taikyti institucijos – reagavimas į rastus įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimus. (Kardomieji veiksmai, pvz verslo subjektų veiklos sustabdymas, licencijos galiojimo sustabdymas, leidimo galiojimo sustabdymas. Baudimo funkcijos vykdymas verslo subjektų atžvilgiu, kurie reiškia ekonominių sankcijų taikymą verslo subjektams, ekonominės sankcijos – piniginės baudos paskyrimas įstatymų nustatytais pagrindais, dydžiais ir pan.)

Baudimo funkcija įeina į viešojo administravimo veiklos veiksmų sampratą. Baudimas reiškia ne tik verslo subjektų atsakomybę arba jo taikymą šiai grupei, bet ir kitiems administracinių teisinių santykių subjektams.

Baudimo, atsakomybės santykiai kaip administracinės teisės objektas:

1. Viešojo administravimo ir teisinės atsakomybės kategorijų santykio problema.

Atsakomybė pagal AT – tokie teisiniai santykiai, kurie susidaro kai administracinių teisinių santykių

4

subjektai padaro LR įstatymų draudžiamas veikas ( veikimas ar neveikimas) ir kai už tai įstatymų įgalioti teisės subjektai taiko pažeidėjams įstatymų numatytas poveikio priemones (nuobaudas, sankcijas...).

Ar visais atvejais baudimo santykiai laikytini administracine veikla?Kai kuriais atvejais už administracinės srities įstatymų pažeidimus baudžia teismas (apylinkės). Bendrosios kompetencijos teismas yra baudimo funkciją vykdantis subjektas. Pagal K valstybės valdžią vykdo seimas, PR ir Vyriausybė ir Teismai. Teisingumą LR vykdo tik Teismai. Jeigu teisingumą vykdo ir kiti administravimo subjektai, tai ar ši situacija neprieštarauja Konstitucijai. Baudimas = ? Teisingumas. Niekas dar nesikreipė į KT dėl šio klausimo. Kas yra teisingumas? Teisingumas = Teisingas!!!! Nubaudimas. Jeigu baustų teisėjai, tai dar nereiškia, kad bus tinkamai įgyvendinta baudimo funkcija, nes jeigu preziumuotume, kad teisėjas gali visada nubausti teisingai, tada nereikėtų apeliacinės instancijos, asmuo negalėtų apskųsti sprendimo. Administraciniai teismai nagrinėja ginčus dėl administracinių nubaudimų. Kai taip yra reglamentuota, tai nesikerta, kad teisingumą vykdo teismas, nes šiais atvejais ginčyti nutarimą galima paduoti teismui – administraciniam. Teismas pasako, ar viešojo administravimo subjektas ar teismas teisingai taikė materialines ir procesines normas konkretaus baudimo byloje. KT nutarimas – pats nubaudimas nereiškia teisingo nubaudimo.Teisingas nubaudimas – tai sankcijos paskyrimas, atsižvelgiant į padaryto pažeidimo pavojingumą visuomenei, padarymo aplinkybes ir būdą, vienas asmuo ar grupė susitarusių asmenų, teisės pažeidėjo asmenį, lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kurios nurodytos ATPK, atsižvelgiant į protingumo kriterijų ir pan.Pagal šiuos kriterijus yra vertinamas apeliacinėje instancijoje konkretaus pažeidėjo nubaudimas, jo teisingumas ir pan. Jei nubaudžia inspektorius – skundas paduodamas apygardos administraciniams teismui.Jei nubaudžia apygardos administracinis teismas – skundas paduodamas vyriausiajam administraciniam teismui. Norima įvesti kasacinę instanciją – kad būtų galima apskųsti vyriausiojo administracinio teismo sprendimus Aukščiausiajam teismui. Tačiau šiuo metu vyr. Adm. teismas yra paskutinė instancija.

Atsakomybės pagal AT rūšys:1. Administracinė atsakomybė (pagal ATPK)2. Tarnybinė atsakomybė

Tarnautojų atsakomybė pagal VTĮ (valstybės tarnybos įstatymas) Statutinė tarnybinė atsakomybė (pagal specialiuosius statutus)

3. Atsakomybė pagal specialiuosius LR įstatymus ( alkoholio kontrolės, tabako kontrolės, konkurencijos įstatymas).

Administracinė atsakomybė – tai tokie teisiniai santykiai, kai ATPK nurodytas subjektas asmeniui už jo padarytą ATPK nurodytą administracinį teisės pažeidimą (administracinį nusižengimą) ATPK nurodyta procesine tvarka paskiria ATPK nurodytą administracinę nuobaudą.Požymiai:

1. Administracinė atsakomybė taikoma už administracinį nusižengimą. (ATPK pradžioj mintinai).2. Administracinė atsakomybė nesieja sankciją taikančio ir baudžiamojo subjektų organizacinio

pavaldumo ryšiais. 3. Administracinės atsakomybės taikymo subjektai yra šie:

apylinkių teismai (teisėjai); administracinės komisijos prie savivaldybių tarybų; seniūnijų kaimo vietovėse seniūnai; policija ir specialios valstybinės inspekcijos ir jų pareigūnai (apie 50).

4. Administracinės atsakomybės darymas pasireiškia ATPK nurodomų administracinių nuobaudų paskyrimu. Pasižiūrėti ATPK.

Būtent ATPK reglamentuoja administracinės atsakomybės santykius.

5

Tarnybinė atsakomybė:Tarnautojų atsakomybė – „įprastinė atsakomybė“. 1995m seimas priėmė Valstybės Tarnybos įstatymą. Jo priėmimas susijęs su specifinės kategorijos darbuotojų (valstybės tarnautojų) buvimu.

Valstybės tarnautojų įprastinė atsakomybė – tokie teisiniai santykiai, kai valstybinės ar savivaldybių įstaigos (institucijos) vadovas ar kitas teisės aktų įgaliotas asmuo valstybės tarnautojui už jo padarytą tarnybinį, VTĮ nurodytą, nusižengimą paskiria VTĮ nurodytą tarnybinę nuobaudą. Požymiai:

1. Tarnybinę atsakomybę taikantį subjektą ir baudžiamą valstybės tarnautoją sieja organizacinio pavaldumo (subordinaciniai) ryšiai.

2. Tarnybinę atsakomybę (tarnybines nuobaudas) taiko institucijos ar įstaigos vadovas ar kitas teisės aktų įgaliotas asmuo, pvz: padalinio vadovas.

3. Tarnybinė atsakomybė pagal VTĮ taikoma už šiame įstatyme nurodytą draudžiamą veiką – tarnybinį nusižengimą. Tarnybinis nusižengimas – netinkamas valstybės tarnautojo pareigų vykdymas ar šių pareigų neatlikimas. Valstybės tarnautojų funkcijos apibrėžtos lokaliniais teisės aktais.

4. Tarnybinė atsakomybė pasireiškia VTĮ nurodytos tarnybinės nuobaudos paskyrimu. Pasižiūrėti VTĮ. 5. Tarnybinės atsakomybės subjektas (baudžiamasis tarnybine nuobauda) yra valstybės tarnautojas –

fizinis asmuo, nustatyta tvarka priimtas į valstybės tarnybą ir turintis teisės aktų suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus.

Tarnybinės ir administracinės atsakomybės skirtumai: Subjektai, kuriems taikoma atsakomybė – administracinė – bet kas, tarnybinė – tik valstybės

tarnautojai. Subjektai, kurie taiko atsakomybę. Tarnybinių nusižengimų palyginus su administraciniais yra nedaug.

Iš VTĮ pasiskaityti straipsnius apie tarnybinę atsakomybę.Dar skiriama valstybės tarnautojų materialinė atsakomybė – atsakomybė valstybės tarnautojo už materialinę žalą. CK.

Statutinė valstybės tarnyba – vidaus reikalų sistema, policija, eismo priežiūros tarnyba, valstybės sienos apsaugos tarnyba, muitinė, specialiųjų tyrimų tarnyba, civilinės saugos tarnyba...Iš kitų subjektų šias tarnybas išskiria tai, kad labai dažnai tarnybos teisinį statusą ir tarnautojų tarnybos tvarką be įstatymų reglamentuoja ir specialieji statutai, pvz: vidaus reikalų tarnybų statusą reglamentuoja 2003m. priimtas vidaus tarnybos statutas. Juose reglamentuojami ir statutinių valstybės tarnautojų santykiai. Statutiniai valstybės tarnautojai skiriasi pagal savo statusą nuo tų valstybės tarnautojų, kurių veikla grindžiama VTĮ reguliavimo.

4 paskaita: 2009 09 24

Statutinių valstybės tarnautojų atsakomybė(statutinė atsakomybė) – tai tokie teisiniai santykiai, kaai statutinės viešojo administravimo įstaigos vadovas ar kitas įgaliotas asmuo statutiniam valstybės tarnautojui taiko atitinkamame statute nurodytą tarnybinę (drausminę) nuobaudą už statutinio tarnautojo netinkamą tarnybos pareigų atlikimą ar jų neatlikimą, taip pat už statutinės įstaigos autoriteto pažeminimą, kai statutinis tarnautojas savo veiksmais diskredituoja statutinio pareigūno vardą. Bruožai:

1. Atsakomybę taiko statutinės įstaigos vadovas ar kitas įstaigoje dirbantis asmuo.2. Atsakomybės subjektas yra fizinis asmuo, nustatyta tvarka priimtas eiti statutinės tarnybos pareigas. 3. Atsakomybės taikymo pagrindas yra netinkamas statutinių tarnybinių pareigų vykdymas ar

nevykdymas, taip pat toks statutinio pareigūno elgesys, kuris diskredituoja įstaigą (sistemą), kurioje jis dirba.

4. Atsakomybės taikymas pasireiškia tarnybinės drausminės nuobaudos paskyrimu.

6

5. Statutinės atsakomybės santykius reglamentuoja specifiniai teisės aktai, atitinkami valstybės tarnybos statutai.

Statutinės atsakomybės skirtumai nuo paprastos tarnybinės atsakomybės: Statutinė atsakomybė gali būti taikoma neatsižvelgiant į administracinės ar baudžiamosios

atsakomybės taikymą statutiniam valstybės tarnautojui. Statutinės atsakomybės taikymo galimybės yra platesnės, nes platesnis yra pats tarnybinės atsakomybės taikymo pagrindas. Ji gali būti taikoma ne tik už tarnybinį nusižengimą, bet ir už administracinį ar baudžiamąjį nusikaltimą. Pvz: padarius ATP nedarbo metu taikomas ATPK, o vėliau įstaigos vadovas gali nuspręsti taikyti ir tarnybinę atsakomybę. Non bis in idem – draudžiama bausti du kartus už tą patį nusižengimą. Šiuo atveju nusižengimas yra vienas, o nuobaudos dvi. Bet iš tikrųjų padaryti du nusižengimai – pažeidė viešąją tvarką ir diskredituojamas pareigūno vardas. Administracinė nuobauda skiriama už viešosios tvarkos pažeidimą, o tarnybinė nuobauda už statutinės tarnybos autoriteto žeminimą.

Tarnybos statutuose numatyta specifinių tarnybinių nuobaudų. Jos atspindi statutinių santykių ypatumus pvz: pareiginiai laipsniai ir jų pažeminimas. VTĮ yra keturios nuobaudos, vidaus tarnybos statute – šešios.

Atsakomybė pagal specialiuosius LR įstatymus – tai tokie teisiniai santykiai, kai specialaus įstatymo įgyvendinimą kontroliuojantis viešojo administravimo subjektas (jo pareigūnas) už šio įstatymo normų pažeidimą fiziniam ar juridiniams asmeniui baudos pavidalu skiria, taiko ekonominę sankciją. Yra tam tikros socialinių santykių sritys, kurias reikia reglamentuoti atskirais, specialiais LR įstatymais:

konkurencijos santykiai – konkurencijos įstatymas – konkurencijos taryba Alkoholio kontrolė – alkoholio kontrolės įst. – VTAKT – valstybinė tabako ir alkoholio Tabako kontrolė – tabako kontrolės ist. – VTAKT – kontrolės tarnyba. Viešieji pirkimai – viešųjų pirkimą įst – viešųjų pirkimų tarnyba Elektroniniai ryšiai ir kt. – elektroninių ryšių įstatymas – ryšių reguliavimo tarnyba

Šiose srityse veikiantys teisės subjektai irgi padaro nusižengimus nesilaikydami specialiųjų įstatymų nuostatų.Įvairios tarnybos steigiamos ne prie ministerijų, bet yra gana savarankiškos, nes sprendimus dėl jų steigimo priima aukštesni valstybės pareigūnai, pvz prezidentas, seimas in corpore. Šiuose įstatymuose yra kai kurios normos, kurios reglamentuoja šiose sferose dalyvaujančių asmenų atsakomybę. Jų atsakomybė įtvirtinta ne ATPK, bet specialiuose įstatymuose.

Bruožai:1. Baudą taiko specialus viešojo administravimo subjektas – specialaus įstatymo įgyvendinimą

kontroliuojanti įstaiga, jos pareigūnas. 2. Atsakomybės subjektas yra ne tik fizinis, bet ir juridinis asmuo, ne tik LR, bet ir užsienio subjektai. 3. atsakomybės taikymas pasireiškia ekonominės sankcijos (baudos) paskyrimu.

Šie teisės pažeidimai yra prilyginami administraciniams teisės pažeidimams, tačiau atsakomybę už šiuos pažeidimus reglamentuoja ne ATPK, o atskiri specialūs LR įstatymai. Šiuo metu galiojančiame ATPK yra įtvirtinta nuostata, kad administracinę atsakomybę reglamentuojantys įstatymai taikomi tiesiogiai, kol jie nustatyta tvarka neinkorporuoti į ATPK. Yra nesutapimų tarp specialiųjų įstatymų ir ATPK: ATPK yra atleidimas, nuobaudos sumažinimas, o specialiuosiuose įstatymuose nėra tokių nuostatų. ATPK ir specialieji įstatymai nesuderinti tarpusavyje.

Temos apibendrinimas: (viešojo valdymo ir viešojo administravimo kategorijų santykis)Viešojo administravimo santykiai sudaro dabarties LT administracinės teisės objekto „liūto dalį“:

1. Administracinio reglamentavimo santykiai2. Vidaus administravimas3. Viešųjų paslaugų teikimo administravimas4. Administracinių paslaugų teikimas5. Įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė :

auditas

7

administracinė priežiūrao valstybinių inspekcijų kontrolinė veikla, o savivaldybių veiklos administracinė priežiūra

prevenciniai veiksmai pvz: atliekami policijos pareigūno6. Administracinio reagavimo veiksmai

kardomieji veikla (policijos, valstybės sienos apsaugos tarnybos veiksmai)o kardomieji specialūso kardomieji procesiniai

baudimo veiksmai o pagal VTĮ, o pagal ATPK, o pagal drausmės statutus, o pagal specialiuosius įstatymus .

Šeštos srities išskyrimas sąlyginis dalykas, nes 9 str numato kardomąsias priemones ir pan. jau kaip ir baudimo veiksmus.

AT objektas (jo sudėtis): 3 socialinių santykių grupės.1. Viešojo administravimo subjektų (viešosios administracijos organizavimo santykiai). Yra visa eilė

įstatymu ir juos konkretinančių teisės aktų, kurie apibrėžia viešojo administravimo subjektų bendrąjį statusą ir nustato šių subjektų tarpusavio koordinacinius ir subordinacinius ryšius. Vyriausybės įstatyme yra daugybė normų, kurios neatkartoja konstitucijos teksto, o nustato (detaliau nei K reglamentuoja) pačios vyriausybės, jos vadovo, taip pat ministerijų, vyriausybės įstaigų statuso bendruosius klausimus.

2. „Liūto dalis“ – administracinės veiklos santykiai – didelė schema viršuje. 3. Administracinių ginčų santykiai – apibrėžia ABTĮ – administraciniai ginčai – tai asmenų konfliktai

su viešosios administracijos subjektais, ginčai tarp pačių viešosios administracijos subjektų. Ir fizinių ir juridinių asmenų ginčai. Įstatymas apibrėžia tarnybinius ginčus, ginčai tarp viešosios administracijos institucijos, įstaigos ar jos padalinio vadovo ir valstybės tarnautojo (visi valstybės tarnautojai ir statutiniai pareigūnai). Svarbu skirti tarnybinius ir darbo ginčus.

Dar skiriami ir Mokestiniai ginčai – tarp mokesčio administratoriaus ir mokesčio mokėtojo (FA, JA). Priskiriami administraciniams, nes mokesčių teisė – AT dalis.Rinkimų ir referendumų ginčai – negali būti priskiriami KT, nes Konstitucinis teismas neturi tam kompetencijos; juk nespręs, kodėl kas nors buvo neįrašytas į rinkimų sąrašus.Administraciniai ginčai kyla dėl viešosios administracijos subjektų, tiek kolektyvinių, tiek individualiųjų priimtų valdymo aktų ar atliktų valdymo veiksmų fizinių ar juridinių asmenų atžvilgiu. Ginčai kyla tarp nepavaldžių subjektų.

Ginčai dėl subjektinės teisės – ginčai dėl tam tikrų draudimų, ribojimų, , kai asmuo, fizinis, ar juridinis, mano, kad valdymo aktu ar veiksmu buvo neteisėtai pažeistos, apribotos jo Konstitucinės teisės ir kitos teisės, tada asmuo gali skųsti tokį valdymo aktą ar veiksmą teismui. Bruožai:1. Viena ginčo šalių yra fizinis ar juridinis asmuo (pilietis, LR esantis užsienietis, asmuo be pilietybės,

verslo subjektas veikiantis LR).2. Ginčijamas individualus administracinis aktas – taikomas vienam subjektui ar individualiai

apibrėžtai subjektų grupei. 3. Ginčyti individualų aktą (ginti subjektinę teisę) gali bet kuris asmuo, kuris mano, kad viešojo

administravimo subjektas šiuo aktu pažeidė jo teisęs, įstatymų ginamus interesus. 4. Administracinė ginčo byla nagrinėjama pagal individualiam skundui nagrinėti nustatytas procesines

normas (ABTĮ straipsniuose). 5. Individualaus valdymo akto pripažinimo neteisėtu teisinės pasekmės yra tos stengiamasi atstatyti

status quo – iki to valdymo akto priėmimo buvusią padėtį.6. Ginčus dėl subjektinės teisės įgalioti nagrinėti ne tik administraciniai teismai, bet ir visa eilė kitų

administracinės teisės subjektų.

8

Ginčai dėl objektinės teisės – tokie ginčai, kai yra abejojama norminio valdymo akto (norminio administracinio akto) ar jo dalių teisėtumu. Bruožai:1. Ginčo objektas yra norminio administracinio akto ar jo dalies teisėtumo klausimas, jo nustatymas.2. Kreiptis dėl norminio administracinio akto ar jo dalies teisėtumo turi teisę ribotas administracinės

teisės subjektų ratas. Jis nurodytas ABTĮ 110 str. 3. Nustatytas specialus ginčų dėl objektinės teisės nagrinėjimo procesas, t.y. jam taikomos specialios

ABTĮ normos.4. Nustačius, kad norminis aktas ar jo dalis yra neteisėta pagal turinį ar formą, tas aktas panaikinamas ir

nuo panaikinimo įsigaliojimo momento jo nebegalima taikyti. 5. Administracinius ginčus dėl objektinės teisės nagrinėja tik administraciniai teismai.

Kai kurių viešojo administravimo subjektų norminių aktų teisėtumą tikrina Konstitucinis Teismas, pvz: LR prezidento aktų, dekretų, vyriausybės norminių ar individualių nutarimų. Konstitucinis ginčas tik su ta prasme, kad tikrinamas viešojo administravimo subjektų norminių teisės aktų teisėtumo klausimas. Administracinių ginčų santykių reglamentavime yra daugybė procesinių normų.

Kitam ketvirtadieniui: administracinius ginčus nagrinėjantys subjektai ir jų materialinės kompetencijos nustatymas.

5 paskaita. 2009 10 01

SEMINARUI VA samprata, VA sritys, Va ir viešojo valdymo atskyrimas.

Administracinius ginčus nagrinėjantys teisės subjektai – tai įvairios valstybės (savivaldybių) institucijos. Pažymėtina, kad skirtingai nei konstitucinius ginčus, kuriuos nagrinėja išskirtinai LR KT, administracinius ginčus nagrinėjančių subjektų yra ganėtinai daug, taigi svarbu žinoti jų teisinį statusą jiems suteiktos kompetencijos prasme.

Administracinius ginčus nagrinėjančius teisės subjektus galima skirstyti į dvi kategorijas:1. specialieji ginčų nagrinėjimo subjektai – tai yra tokie, kurių vienintelė paskirtis spręsti asmenų ir

viešosios administracijos subjektų konfliktus ar konfliktus tarp pačių viešosios administracijos subjektų. Šiai kategorijai priskirtini administraciniai teismai ir specialiosios ikiteisminės administracinių ginčų sprendimo įstaigos.

2. antra kategorija tai tokie valstybiniai ar savivaldybių viešojo administravimo subjektai, kurie ginčų sprendimo funkciją vykdo greta kitų jiems suteiktų įgaliojimų ir teisinių įpareigojimų. Kitaip tariant, ginčų sprendimas yra tik viena jų funkcija tenkanti pagal LR įstatymus.

Lietuvos administraciniai teismai kaip administracinių ginčų sprendėjai. Jų materialiosios kompetencijos atribojimas, paskirstymas.

Tai specializuoti teismai ta prasme, kad jie sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Jie tiria individualių administracinių ginčų bylas, sprendžiant ar viešojo administravimo subjektų administraciniai sprendimai nepažeidė konstitucinių ir kitų asmens teisių ir laisvių, ar nepagrįstai jų neapribojo tam tikrais draudimais, ar individualiam subjektui nustatyti įpareigojimai pagrįsti įstatymų normomis ir teisės principais ir pan. Taip pat administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl objektinės teisės - Tai yra tiria norminių administracinių aktų ar jų dalių teisėtumą, tai yra, ar toks aktas ar jo dalis neprieštarauja LR įstatymams, Vyriausybės nutarimams ar ir pačiai LR Konstitucijai, jos principams ir normoms. Tai irgi yra ginčai dėl teisės viešojo administravimo srityje, nes administraciniai aktai irgi yra teisės aktai. Reglamentuoja Administracinių bylos teisenos įstatymas (svarbus iki tų straipsnių, kurie įtvirtina procesines šių teismų veiklą reglamentuojančias normas). ABTĮ nurodo kategorijas ginčų, kurios nepriskirtinos administracinių teismų kompetencijai. Tai konstituciniai ginčai.

9

Administracinių teismų kompetencijai priskiriamos bylos. ABTĮ yra bendrasis straipsnis, kur nurodyta kokių kategorijų bylas nagrinėja administraciniai teismai apskritai ir yra trys specialieji šio įstatymo straipsniai, kur apibrėžta apygardų administracinių teismų kompetencija, straipsnis, kur apibrėžta Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencija, ir straipsnis, kuriame apibrėžta Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo kompetencija. Vilniaus apygardos administracinis teismas išskirtas tuo požiūriu, kad jis nagrinėja ginčų bylas, kur viena ginčo šalių yra centrinis viešojo administravimo subjektas. Centrinis viešojo administravimo subjektas – tai toks, kurios funkcijos išplečiamos visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, pvz., ministerija.

Juozas Baltušis: Meilė, kai du po viena kaldra bezda ir nei vienam nesmirdi!!!!

Vilniaus apygardos administraciniam teismui nesuteikta teisė nagrinėti ginčus dėl centrinių subjektų priimtų norminių administracinių aktų. Šis teismas nesprendžia ginčų dėl paskirtų administracinių nuobaudų pagal ATPK, kai nutarimą skirti nuobaudą yra priėmęs apylinkės teismas ar teisėjas, tokį ginčą sprendžia Vyriausias administracinis teismas. Jei nutarimą priimtų policijos pareigūnas, tai ginčą dėl tokio nutarimo galima skųsti Vilniaus administraciniam apygardos teismui. Apylinkės teisėjas taikos administracinę atsakomybę už sunkesnius administracinius pažeidimus.

Lietuvos vyriausias administracinis teismas išsiskiria iš kitų administracinių teismų tuo, kad jis yra apeliacinė instancija apygardų administracinių teismų priimtiems sprendimams. Tik LVAT sprendžia ginčus (pirmoji instancija) dėl centrinių viešojo administravimo subjektų priimtų norminių teisės aktų. Apeliacinė instancija, kai sprendimą priima apylinkės teismas ar teisėjas. Jis yra pirmoji instancija byloms dėl kai kurių specifinių viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, sprendimų. Formuoja vieningą administracinių teismų praktiką. Jis teikia išaiškinimus kaip reikėtų taikyti materialines ir procesines normas administracinių ginčų procese.

PASKAITYTI materialiąja ABTĮ dalį. ABTĮ įstatymas skirtas ginčams dėl paskirtų administracinių nuobaudų.

Specialiosios ikiteisminės administracinių ginčų nagrinėjimo subjektai, valstybinės institucijos – tai administracinių ginčų komisijos ir mokestinių ginčų komisija. Juos galima vadinti kvaziteismine valdžia (administraciniais kvaziteismais). Administracinių ginčų komisijos ėmė kurtis kartu su Lietuvos administraciniais teismais, tai yra 1999m. Priėmus administracinių ginčų komisijų įstatymą. Pagal šį įstatymą yra trijų kategorijų AGK:

1. savivaldybių AGK (jos dar nesukurtos);2. apskričių AGK (veikia apytikriai nuo 2005m., bet nežinia, kas su jomis atsitiks, jei bus panaikintos

apskritys);3. vyriausioji administracinių ginčų komisija, realiai veikianti nuo 1999m.

Administracinių ginčų komisijų kompetencijai priskirta tirti asmenų ar viešosios administracijos subjektų skundus (prašymus) dėl viešosios administracijos subjektų priimtų individualių rašytinių teisės aktų bei veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat skundus dėl šių subjektų neveikimo ar vilkinimo atlikti prašomus veiksmus teisėtumo ar pagrįstumo. AGK nesprendžia ginčų dėl norminių administracinių aktų ar jų dalių teisėtumo. Sprendžia ginčus ne tik dėl rašytinių individualių teisės aktų, bet ir veiksmų, taip pat neveikimo ar vilkinimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Savivaldybių administracinių ginčų komisijos. Įstatymas jų kompetenciją apibrėžia, bet jos nėra įkurtos. Jos nagrinėtų savivaldybių viešojo administravimo subjektų individualius rašytinius teisės aktus bei veiksmus, jų teisėtumą ir pagrįstumą.

Apskričių administracinių ginčų komisijos. Jos buvo numatytos kaip veikiančios visuomeniniais pagrindais. Tų komisijų nariais buvo skiriami apskrities viršininko administracijos pareigūnai. Atlikdami savo tiesiogines pareigas jie dar papildomai spręsdavo administracinius ginčus. Vėliau tai buvo ištaisyta, ir

10

komisijos narių darbas yra apmokamas. Sprendimai skundžiami atitinkamiems apygardos administraciniams teismams.

Vyriausioji administracinių ginčų komisija. Dirba Vilniuje, Vilniaus gatvėje. Skiriasi nuo kitų komisijų tuo, kad vyriausioji administracinių ginčų komisija sprendžia ginčus dėl centrinių viešojo administravimo subjektų priimtų individualių teisės aktų, taip pat veiksmų, veikimo ar vilkinimo teisėtumo ir pagrįstumo. Skirtingai nuo administracinių teismų sistemos administracinių ginčų komisijų sistemoje nėra hierarchijos apeliacijos prasme. Tai yra, vyriausioji administracinių ginčų komisija nėra apeliacinė instancija apskričių AGK priimtų sprendimų atžvilgiu. Sprendimai skundžiami Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Iš jo į Lietuvos Vyriausiąjį administracinį teismą.

Mokestinių ginčų komisija, tai pat ikiteisminė speciali valstybės įstaiga, nagrinėjanti mokestinius ginčus. Mokestinių ginčų komisijos funkcija – nagrinėti ginčus tarp mokesčio mokėtojo ir mokesčių administratoriaus. Dėl mokesčių, nesumokėjimo, dalinio sumokėjimo, dėl mokesčio dydžio apskaičiavimo ir pan. Mokestinių ginčų kompetencija įtvirtinta LR mokesčių administravimo įstatyme. Jos sprendimai skundžiami Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Mokestinių ginčų komisija yra savotiška apeliacinė instancija, nes pagal galiojančius įstatymus mokestinis ginčas turi būti pradžioje sprendžiamas valstybinėje mokesčių inspekcijoje, o jeigu ginčo šalis nepatenkinta mokesčių inspekcijos sprendimu, tada šį sprendimą galima apskųsi mokestinių ginčų komisijai kaip arbitrui. Tuo tarpu administracinių ginčų komisijų atveju galima tiesiogiai kreiptis į administracinių ginčų komisiją išskyrus kai kurias įstatyme tiesiogiai nurodytas išimtas.

6 paskaita: 2009 10 08

Pagal esantį pozityvinį teisinį reguliavimą yra nustatytos šios taisyklės sprendžiant į kokią ginčų instituciją kreiptis konkrečiu atveju:

1. Jeigu įstatymas tiesiogiai nustato ginčų instituciją kaip pirminį ginčo nagrinėjimo subjektą, tai į jį ir kreipiamasi konkretaus ginčo atveju. Pačiame įstatyme yra pasakyta, kad dėl tokių ir tokių santykių kilęs ginčas nagrinėjamas toje institucijoje. Pvz: ABTĮ nustatyta, kad administraciniai teismai tam tikrų kategorijų ginčus nagrinėja kaip pirminė instancija netaikant išankstinio ginčo nagrinėjimo tvarkos.

2. Jeigu įstatymas tiesiogiai nustato, kad administracinis ginčas pirmiausia turi b ūti išnagrinėtas (kvazi)teisminėje ginčo institucijoje, tai dėl tokio ginčo ir kreipiamasi į AGK ar mokestinių ginčų komisiją. AT normų tokiais atvejais, kai ginčas pirmiausia ginčas turi būti sprendžiamas teisminėje institucijoje yra iš viso nėra, arba yra labai mažai.

3. Jeigu galiojantys įstatymai nereglamentuoja koks turėtų būti pirminis ginčo sprendėjas konkrečiu atveju, tai tokiu atveju asmuo gali pasirinkti, kur jam pirmiausia kreiptis: ar į AGK, ar į administracinį teismą. Jeigu asmuo pasirenka AGK kaip pirminį nagrinėjimo subjektą, tai visada lieka asmens teisė ginti savo pažeistas teises ir administraciniame teisme, nes AGK gali būti apskųsti administraciniams teismams. Kai kuriais atvejais pats įstatymas nurodo, kad administracinis ginčas gali būti nagrinėjamas arba AGK, arba administraciniame teisme. Asmeniui suteikiama alternatyva pasirinkti ginčo sprendėją, bet jau jie yra nustatyti įstatyme. VAĮ nustatyta, kad administracinės procedūros sprendimą asmuo gali skųsti AGK arba administraciniam teismui.

Administracinis ginčas:

Jeigu įstatymas numato alternatyvą, tai asmuo pasirenka pats.

Jeigu įstatymas įsakmiai nustato, kad reikia kreiptis į teismą.

Jei įsakmiai nurodo ikiteisminę instituciją.

Jei nereglamentuota į ką kreiptis, tai pasirinktinai.

11

Ginčo nagrinėjimas Seimo kontrolierių įstaigoje:Seimo kontrolieriai tiria skundus dėl pareigūnų piktnaudžiavimo, biurokratizmo. Tiria skundus dėl viešo intereso gynimo (nauja redakcija).Pareigūnas – subjektas, turintis valdžios įgaliojimus. Gali daryti asmens teisių ir pareigų įgyvendinimui. Tas poveikis gali būti ginčytinai.

Kuo skiriasi ir kuo panašios seimo kontrolierių institucija ir administracinių ginčų komisijos ? Komisijoje tiriami skundai dėl viešojo administravimo subjektų ne veikimo ar vilkinimo. Tai panašu su

biurokratizmo ir piktnaudžiavimo apibrėžimais. Abiejų įstaigų kompetencija persipina. AGK veiksmingesnės, nes seimo kontrolierių sprendimai yra tik rekomendacinio pobūdžio ir neišsprendžia ginčo iš esmės. Gali konstatuoti neveikimą, bet įpareigoti jo panaikinti negali. Jie gali kreiptis į įstaigos, kurioje dirba pareigūnas, vadovą ir rekomenduoti nubausti pareigūną. AGK priima sprendimą įpareigojantį pakeisti situaciją ir išsprendžia ginčą iš esmės.

Administracinių ginčų sprendimas viešojo administravimo subjektų pastangomis

Galiojanti pozityvioji teisė numato, kad tam tikrais atvejais ikiteisminis ginčo sprendėjas yra pati viešojo administravimo įstaiga (pareigūnas ar padalinys). Kartais tai leidžia operatyviau, pigiau išspręsti ginčą ir vėliau tą sprendimą apskųsti administraciniam teismui.

Administracinių ginčų sprendimas VA subjektų pastangomis„Daugiapakopis“ ginčų sprendimas(arbitro funkciją atliekanti kvaziteisminė institucija – mokestinių ginčų komisija)

Ginčo sprendimas specialiame VA subjekto padalinyje

VA subjekto vadovo atliekamas ginčo sprendimas (administracinė procedūra)

Kai kurie įstatymai numato administracinio ginčo nagrinėjimą keliomis pakopomis, t.y. kai ginčą sprendžia ne vienas, o keli tos pačios organizacinės sistemos viešojo administravimo subjektai. Pvz: Ginčai dėl mokesčių (tarp

mokesčio mokėtojo ir mokesčio administratoriaus) sprendžiami teritorinio mokesčio administravimo subjekto (pvz apskrities valstybinė mokesčių inspekcija), toliau, jei reikalinga – centrinėje valstybinėje mokesčių inspekcijoje.

Ginčai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę pirmiausia sprendžiami apskrities viršininko administracijoje. Jeigu administracijos sprendimas netenkina asmens, tada ginčą sprendžia nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪ ministerijos.

Kai kurie VA subjektai, kaip muitinės departamentas, viešųjų pirkimų tarnyba, turi specializuotus ginčų sprendimo padalinius. Tie padaliniai yra pirminiai ginčų sprendėjai dėl muitų, viešųjų pirkimų. Jie sprendžiami pirmiausia specializuotame padalinyje, tačiau vėliau sprendimai gali būti ginčijami AGK ar administraciniame teisme (nešališkas arbitras), jei tai nustato įstatymas.

Administracinė procedūra - VA subjekto veiksmai tiriant asmens, kurio teisės ar įstatymo ginami interesai galimai yra pažeisti, skundą ar kito asmens pranešimą apie galimai pažeistas asmens teises ar įstatymo ginamus interesus ir priimant dėl to skundo administracinės procedūros sprendimą. Ginčyti VA pareigūno veiksmus ar neveikimą turi teisę ne tik asmuo, kurio teises pareigūnas galimai pažeidė, bet ir kitas asmuo, rūpindamasis asmens teisių ir interesų apsauga.1. Skundas ar pranešimas pateikiamas VA

subjekto vadovui ar subjekto padalinio vadovui.

2. vadovas inicijuoja administracinę procedūrą, t.y. atitinkamam valstybės tarnautojui paveda atlikti faktų patikrinimą.

3. gavęs patikrinimo išvadą vadovas priima administracinės procedūros sprendimą, o jame yra pasakoma, ar pažeidė pareigūnas teises ar ne.

Sprendimas yra ne galutinis, nes nepatenkinta šalis jį gali apskųsti arba AGK arba administraciniam teismui.

Administracinio ginčo išsprendimas bendrosios kompetencijos teisme (apylinkės teisme):

12

ATPK nustatyta, kad ginčą dėl ATPK numatytų kardomųjų priemonių taikymo išsprendžia aukštesnysis pareigūnas arba apylinkės teismas (teisėjas).

Administracinės teisės sąsajos su kitomis Lietuvos teisinės sistemos grandimis1. Administracinės teisės sąsajos su Konstitucine teise: konstitucinė teisė nėra teisės šaka

1) AT – įgyvendinamoji (konkretizuota) Konstitucija. K – aukščiausio lygmens teisės aktas realiai įgyvendinantis normas ir principus. K taikoma tiesiogiai, bet kad tai būtų galima daryti, reikia priimti eilę administracinės teisės aktų. AT atlieka tarnybinį pobūdį, kuris pasireiškia tuo, kad daugybė K normų ir principų įgyvendinama administracinei teisei priskirtinų teisės aktų, įstatymų, poįstatyminių teisės aktų, normų pagalba.

2) KT aiškinimai privalomi visoms valstybės valdžios grandims (įstatymų leidėjui, vykdomiesiems subjektams, teisminei valdžiai). K nuostatos yra lakoniškos ir jas reikia išaiškinti, kad kiti teisės taikytojai jas teisingai suprastų ir tai liečia visas valdžios grandis. KT nutarimai yra oficialūs ir privalomi. KT nėra vienintelis K normų aiškintojas, bet KT nutarimai turi įstatymų reikšmę, o pavienių subjektų K suvokimas yra neoficialus ir neprivalomas.

Kaip KT nutarimai pasireiškia kitiems subjektams:o Įstatymų leidėjui : Seimas priima daugybę administracinės srities įstatymų. Šie įstatymai kaip

aukščiausios teisinės galios aktai neturi prieštarauti Konstitucijoje įtvirtintoms normoms ir principams. Tam, kad įstatymų leidėjas būtų tikras, jog įstatymo normos nepriešingos Konstitucijai , jis turi žinoti :

o Tikrąjį priimamos įstatymo normos turinį ir esmęo Atitinkamų konstitucijos normų tikrąjį turinį ir esmę. Šiuo atveju Seimo nariai

sužino iš KT nutarimuose esančių K normų ir principų aiškinimų. Tada įstatymų leidėjas palygina savo įstatymo normų suvokimą su KT doktrina ir, jei įstatymų leidėjas yra sąžiningas, tai atsiranda prielaida, kad bus sukurta socialiai teisinga administracinė teisė.

o Vykdomajai valdžiai : Vyriausybė posėdžiuose priima nutarimus, kurie labai dažnai nustato įstatymo normų įgyvendinimo sąlygas ir tvarką. Vyriausybės nutarimai yra įstatymo įgyvendinimo teisės aktai, tai reiškia, kad jie neturėtų prieštarauti įstatymams – galioja įstatymų viršenybės principas. Principo turinys – (pagal KT) – vėliau!!!

o Teisminei valdžiai : Administraciniai teismai be individualių administracinių ginčų tiria ir norminių administracinių aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams. Į administracinius teismus galima kreiptis dėl norminio administracinio akto atitikties ar jo dalies Konstitucijai. Spręsdama tokias bylas, administracinis teismas (apygardos ar LVAT) irgi turi žinoti KT doktrinas, aiškinančias/atskleidžiančias K normų ir principų turinį. Administraciniai teismai spręsdami administracines bylas remiasi KT doktrinomis, tie aiškinimai yra privalomi. Kartais ir pats administracinis teismas išplečia kai kuriuos KT aiškinimus, bet esminių dalykų administracinis teismas pakeisti negali, kol pats KT to nepadarys. AT taip pat sprendžia dėl norminių administracinių aktų atitikties įstatymams (be atitikties K). Būna, kad tirdama šį klausimą, administracinio teismo teisėjas suabejoja įstatymo ar vyriausybės nutarimo tam tikrų normų konstitucingumu. Tokiu atveju jis privalo kreiptis į KT ir gauti jo išaiškinimą dėl abejotinų įstatymų ar nutarimų normų. Remiantis šiuo išaiškinimu teismas išsprendžia savo pagrindinį klausimą ar norminio akto dalys neprieštarauja įstatymui ar konstitucijai. Bet jei KT pasakys, kad tam tikro akto [punktai yra blogi, tai administracinis teismas tik atsižvelgdamas į tai galės išspręsti. Joks administracinis teisės aktas neturi prieštarauti K, o ar prieštarauja, išsprendžia KT. AT nėra savarankiška, ji saistoma KT normų bei principų.

13

7 paskaita: 2009 10 15

Administracinės teisės sąsajos su privatine teise:

Administracinė teisė siejasi su privatine su ja atstovaujančiomis šakomis per subsidiarų privatinės teisės normų taikymą administracinių ginčų santykiuose. Subsidiarus – pasitelkimas privatinės teisės nustatyto reguliavimo, kai sprendžiant administracinį ginčą administracinėje teisėje nerandama teisės normų, kuriomis remiantis galima būtų tą ginčą išspręsti. Kaip subsidiariai gali būti taikoma administracinių ginčų santykiuose? Kokios yra tokio taikymo sąlygos?Neretai turtiniuose santykiuose viena iš šalių yra viešojo administravimo subjektas ir šalių santykiai reglamentuojami sutarties pagrindu, forma, pvz.: nacionalinė mokėjimų agentūra prie ŽŪM sudaro sutartis su Europos Sąjungos paramų lėšų gavėjais – ūkininkais, privačiais subjektais. Kokia sutarties prigimtis – civilinė ar administracinė (labai diskutuotinas klausimas)? Specialioji teisėjų kolegija – jos paskirtis yra išspręsti ginčo teismingumo klausimą, ar konkretus ginčas priskirtinas spręsti administraciniam teismui ar bendrosios kompetencijos teismui. CK 6.161 – viešoji sutartis.

Administracinės teisės ir baudžiamosios teisės sąsajos:

Abi šakos yra viešosios teisės šakos. Pirmiausia šakos siejasi per teisinės atsakomybės santykių reglamentavimą. Yra atskiri kodeksai – BT ir ATPK, tačiau kartais šių kodeksų normos konkuruoja, t.y. konkrečių teisės pažeidimo atveju nėra aišku (reikia išsiaiškinti), kurio kodekso normą taikyti. ATPK ir BK normos konkuruoja tuo atveju, kai jų dispozicijos yra suformuluotos labai panašiai ar identiškai. Taip neturėtų būti, bet įstatymų leidėjas dėl kažkurių priežasčių normas suformuluoja gana identiškai.Teisės taikytojas turi žinoti tam tikras taisykles parinkdamas tinkamą teisės normą – jis turi kažkuo remtis priimdamas sprendimą.

Administracinės teisės ir tarptautinės bei ES teisės sąsajos:1. Kai kurios tarptautinės sutartys, kurias LT yra pasirašiusi su kitomis valstybėmis, yra LT

administracinės teisės šaltinis. Pvz.: pilietis išvažiuoja dirbti į kitą šalį ir turi mokėti mokesčius. Kad būtų išvengta dvigubo uždarbio apmokestinimo LT yra pasirašiusi sutartis. Nacionalinė administracinė teisė Lietuvai stojant į ES buvo harmonizuota (suderinta) su ES teise.

2. Jeigu LR administraciniam teismui kyla neaiškumų administracinio ginčo byloje taikant ES teisės aktą, tai teismas gali ir netgi privalo kreiptis į atitinkamą ES instituciją prašydamas išaiškinti vieną ar kitą ES teisės akto normą.

2 tema: Administracinės teisės turinys, funkcijos ir šakos sistema

1. Dabarties Lietuvos Administracinės teisės turinysTurinys – iš kokių komponentų susideda administracinės teisės reiškinys. Dabarties Lietuvos administracinės teisės tikrasis turinys susideda iš trijų komponentų:Pozityvioji teisė (teisės normos) Teisės principai Teismų aktai, koreguojantys,

optimizuojantys pozityviąją AT.

Pirmasis komponentas – Pozityvioji TeisėAdministracinės teisės normos ir jų išreiškimo normos:Kartais teigiama, kad administracinės teisės normos yra savarankiška teisės normų rūšis. Savarankiškos – ypatingai specifinės normos ir pan. Atvirkščiai – AT normos niekuo ypatingu nepasižymi.PASKAITYTI – AT normos apibrėžimą. – valstybės nustatyta ar sankcionuota elgesio taisyklė.Ką reiškia „sankcionuota“:

1. Administracinės teisės pozityviąsias normas išleidžia ne tik valstybės institucijos (seimas, vyriausybė, ministerijos), bet ir savivaldybių viešojo administravimo subjektai.

14

2. Kurti pozityviąją administracinę teisę gali todėl, kad vietos savivaldos įstatyme yra numatyta savivaldybių viešojo administravimo subjektų įgaliojimas priimti tam tikras savivaldybių bendruomenės narių interesais taisykles. Valstybė yra perdavusi savivaldybėms teisėkūros įgaliojimą. Savivaldybių institucijos nėra visiškai savarankiškos kurdamos teisę. Ši savivaldybių veikla turi atitikti teisėtumo kriterijų – savivaldybių priimami norminiai teisės aktai neturi prieštarauti įstatymams, vyriausybės nutarimams ir LRK. Ar neprieštarauja, prižiūri specialūs kontrolės subjektai, valstybės pareigūnai, vadinamieji vyriausybės atstovai. Jei pareigūnas suabejoja kokio nors akto teisėtumu, jis informuoja apie tai aktą priėmusį subjektą, nurodydamas ištaisyti defektinį reguliavimą. Jei per tam tikrą reikalavimas neįvykdomas, valstybės atstovas kreipiasi į atitinkamą administracinį teismą prašydamas patikrinti savivaldybės akto atitikimą aukštesniems teisės aktams.

Teisės normos:Grupavimas, rūšys: yra įvairių ir jos skirstomos pagal tam tikrus kriterijus. Atkreipti dėmesį į praktinę skirstymo reikšmę – tai yra sąlyga tas normas teisingai taikyti tiek viešojo administravimo veikloje, tiek sprendžiant administracinius ginčus. Pvz.: vienos taisyklės galioja aiškinant dispozityviąsias teisės normas, kitos – imperatyvias. Materialinių ir procesinių normų ypatumai. Ką yra pasakęs KT apie materialines ir procesines. Materialinės normos turi pirmumą prieš procesines normas

1. procesinės normos nėra savarankiškos tuo požiūriu, kad turi „tarnybinę“ paskirtį, t.y. jos skirtos įgyvendinti materialinio pobūdžio administracinės teisės normas.

2. jeigu materialines normas įtvirtinančiame administracinės teisės akte nėra atitinkamos materialinės teisės normos, tai negali atsirasti ir procesinė teisės norma.

Administracinės teisės normų išraiškos formos:Administracinės srities įstatymai ir jų įgyvendinimą bei sąlygas nustatantys poįstatyminiai teisės aktai. Svarbūs du specialūs įstatymai: (egze nebus klausimų)

1. įstatymų ir kitų teisės aktų rengimo tvarkos įstatymas;2. dėl įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo.

AT normas išreiškiančių teisės aktų sistema (hierarchiškai):AT įstatymaiPoįstatyminiai teisės aktai:

respublikos prezidento ir vyriausybės norminiai aktai ministrų, vyriausybės įstaigų vadovų norminiai aktai kitų centrinių viešojo valdymo arba administravimo subjektų priimti norminiai aktai. Apskričių vadovų ir jų administracijų pareigūnų norminiai aktai Savivaldybių viešojo administravimo subjektų norminiai aktai

Pagal KT – įstatymas – konstitucijos ir seimo statuto nustatyta tvarka priimtas pirminis teisės aktas, išreiškiantis įstatymų leidėjo valia ir turintis aukščiausiąją juridinę galią. Įstatymai yra gana bendro pobūdžio teisės aktai, todėl jų įgyvendinimo sąlygas ir tvarką būtina reglamentuoti poįstatyminiais aktais. Kartu tai reiškia, kad poįstatyminiai teisės aktai neturi prieštarauti įstatymams. Poįstatyminės teisės aktų sistemoje irgi yra hierarchija – žemesnės valdymo institucijos teisės aktai neturi prieštarauti vyriausybės nutarimams.

Įstatymų administracinės srities priimama sąlygiškai labai daug, nes viešojo valdymo sritys yra labai plačios ir įvairios savo santykių pobūdžiu.Įstatymus galima skirstyti į:

1. Tiesiogiai sekančius iš Konstitucijos nuostatų – pakartojančius Konstitucijos normas, pvz.: Vyriausybės įstatymas.

2. Bendresnieji administracinės teisės įstatymai taikomi visiems viešojo administravimo subjektams, nepriklausomai kokio lygmens jie būtų, pvz.: viešojo administravimo įstatymas, valstybės tarnybos įstatymas.

15

3. Specialieji įstatymai, reglamentuojantys kurią nors siauresnę socialinių santykių sritį, pvz.: alkoholio kontrolės įstatymas, valstybės sienos apsaugos įstatymas ir pan.

4. Kodifikuotieji administracinės teisės įstatymai – ATPK, Geležinkelių transporto kodeksas ir kiti.5. „Statutiniai“ įstatymai, pvz.: vidaus tarnybos statutas.

Ar administracinės srities įstatymai ir poįstatyminiai norminiai aktai yra AT šaltiniai?Jeigu įstatymas yra tobulas bendrųjų teisės principų, moralės požiūriais ir t.t. tai jį galima būtų laikyti administracinės teisės šaltiniu. Ir tai tiktai sąlygiškai.Pagal Vaišvilą: administracinės teisės šaltiniai suprantami dviem požiūriais:

1. Materialiuoju - šaltiniais derėtų laikyti žmonių interesus viešojo valdymo sferoje, kurie materializuojami išleidžiant tam tikras įstatymų ir jų pagrindu priimamų poįstatyminių aktų normos.

2. Formaliuoju – administracinės teisėkūros subjektų kompetenciją ir teisėkūros procedūros, kurias įgyvendinant žmonių viešojo valdymo interesai yra materializuojami kaip teisės normos.

Antrasis komponentas - Teisės principai:Bendrieji ir kiti teisės principai yra sudedamoji administracinės teisės sudedamoji dalis. Principas – fundamentalieji vertybiniai orientyrai, kuriais privalu remtis tiek kuriant pozityviąją administracinę teisę, tiek ir taikant pozityviąsias normas viešojo valdymo ir administravimo veikloje, tiek ir sprendžiant ginčus dėl tokios veiklos.

8 paskaita: 2009 10 22

Adomo konspektas:8 paskaita.Aną paskaitą užsiminėme apie administracinei teisei reikšmingus principus. Buvo minėta, kad jei analizuojame dabarties administracinės teisės turinį, bet ne objektą (socialinius santykius, kuriuos reglamentuoja administracinė teisė), tai pasižymėjome, kad yra trys turinio elementai: 1. Teisės normos; 2. Teisės principai; 3. Teismų aktai, optimizuojantys, koreguojantys pozityviąją administracinės teisės dalį – administracinės teisės normas. Dėl įvairių priežasčių administracinės teisės normos (bendro pobūdžio elgesio taisyklės), kurias sukuria įstatymų leidėjas Seimas, ar ministrai savo įsakymais, ar kiti teisės subjektai, tai tol;i gražu tos normos ne visada yra lygios, teisingos, todėl rašyti lygybės ženklą tarp įstatymas ir teisė nėra teisinga, tai yra sinonimai. Dėl ko šios normos dažnai būna netobulos (pozityvioji administracinė teisė) – priežasčių yra įvairių: nelegalaus (neteisėto) lobizmo įtaka įstatymų leidėjui, taip pat Vyriausybei. Neretai įstatymų leidėjas siejamas su tam tikromis asmenų grupėmis, siekiančių savo interesų, atsainus Seimo narių požiūris į teisėkūrą ar įstatymų leidybą, įstatymų leidėjo neprofesionalumas ir pan. tad, kad ir kaip bevertintume įstatymų leidėjo darbą, susiduriame su administracinės teisės principais.Teisės principas (principai) administracinės teisės kontekstu. Teisės principai yra tam tirki vertybiniai orientyrai, kuriais privalu vadovautis tiek kuriant administracinės srities įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus, tiek ir taikant juose įtvirtintas teisės normas. Vertybiniai orientyrai (vertybinės nuostatos) – šie vertybiniai orientyrai, vertybinės nuostatos parodo (atskleidžia) kokybinę administracinės teisės pusę. Imant pozityviąsias normas, tai čia yra kiekybė – įstatymai leidžiami, taisomi, naikinami, priimami nauji pozityviosios teisės aktai – tai nėra stabili sistema. Tuo tarpu teisės principai yra nekintančios, stabilios, pastovios vertybės ir jos turi atsispindėti pozityviojoje teisėje ir jų taikymo turi būti vadovaujamasi (?). todėl teisės principai parodo (žymi (?)) kokybinę administracinės teisės pusę. Poklausimis: administracinei teisei reikšmingų principų grupavimas (tipologija). Literatūroje sutiksime administracinės teisės principai, bet tai nereiškia, kad administracinė teisė turi savo specialius principus, t.y. įstatymų leidėjas kuria principus ir įtvirtina juos administracinėje teisėje. Administracinės teisės principai iš kažko kyla, jie yr paimami ir transformuojami, pritaikomi administracinės teisės sričiai, arba viešojo valdymo santykių reglamentavimui. Iš kur jie paimami ir kaip paimami – matysime šiandien paskaitoje. Administracinės teisės principai jie vadinami taupumo glaustumo dėlei, tačiau jie iš tikrųjų turi būti vadinami administracinei teisei reikšmingi principai. Nebus klaida, jei egzamine rašysime administracinės teisės principai. Šių principų tipologija (rūšys): 1. Bendrieji teisės principai. Bendrieji teisės principai mus yra pasiekę dar iš prigimtinės teisės mokyklos (doktrinos) sukūrimo laikų. Mes žinome tokius mąstytojus, kaip Aristotelis, Platonas, Sokratas. Kokie gi pagrindiniai prigimtinės teisės mokyklos postulatai? Turėjome

16

girdėti iš teisės teorijos, bet prisiminsime vėl: 1. Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Tai reiškia, kad žmogus (individas) šias teises ir laisves turi nepriklausomai nuo to, ar jas pripažįsta ir savo nacionalinėje teisėje įtvirtina konkretaus istorinio laikotarpi konkreti valstybė. Valstybės skirstomos priklausomai nuo politinio režimo ypatumų (totalitarizmas, demokratija) ir t.t. 2. Teisė ir moralė yra tampriai susijusios viena su kita kategorijos. 3. Iš antro postulato išvedamas trečiasis postulatas – teisė laikoma ne tai, kas yra sukurta (įstatymų leidėjo ir pan.), o tai, kas turėtų būti. Iš šitų postulatų išvedami ir bendrieji teisės principai: žmogaus teisių ir laisvių gerbimas (jų užtikrinimas), asmenų (žmonių) lygybė, teisingumas, sąžiningumas, humaniškumas, protingumas – bendrieji teisės principai. Bet kalbant apie prigimtinę teisės mokyklą ir jos suformuluotus šituos postulatus (bendruosius teisės principus), reikia nepamiršti, kad yra ir kitos teisės mokyklos: normatyvizmas (teisinis pozityvizmas) – jo postulatai (tokio požiūrio į teisę išraiška) yra tokie: 1. Teisė ir moralė nebūtinai turi būti siejamos (susijusios) kategorijos. 2. Teisė yra tai kas sukurta (realiai egzistuoja), o ne tai, kas turėtų būti pagal abstrakčias moralės nuostatas. Kitaip tariant, čia tiesa laikomi įstatymai, nesvarbu – blogi jie moralės atžvilgiu (neatitinkantys moralės nuostatų, kriterijų), ar pakankamai geri. Ir pirmuoju, ir antruoju atveju juos derėtų taikyti. Jie yra abstrakcijos (teisingumą sunku suprasti). Kaip atrodo administracinė teisė ir kitos teisės šakos šiuo požiūriu (?), koks mūsų teisininkų požiūris į teisės esmę ir jos taikymą? Dabar Lietuvos Aukščiausiasis Teismas neturi pirmininko – čia tarp kitko. Vienas iš kandidatų į Aukščiausiąjį Teismą sakė, kad teisėjas turi remtis ne vien nuoga teisės norma, bet jis turi remtis tam tikromis moralinėmis vertybėmis. Doc. Andruškevičius nustebo, nes dabartiniai teisėjai kaip tik remiasi ir vadovaujasi moralinėmis nuostatomis taikydami pozityviąją teisę. Tačiau yra nuomonių, kad kartais remiantis vien moralės vertybėmis, teisėjas gali būti nesuprastas, todėl reikia remtis teise, kad ir kokia ji bebūtų. Taigi, teisinis pozityvizmas Lietuvoje nėra atmestas. Nors tai atrodo savaime suprantamas dalykas. Teismai (teisėjai) taikydami teisės normas, tokias, kokias parašė įstatymų leidėjas, jie nerizikuoja – nerizikuoja ta prasme, kad jų sprendimai bus apskųsti aukštesnės instancijos teismui. Tačiau visgi šie sprendimai vis tiek gali būti apskundžiami, pvz remiantis tuo, kad teisėjas nesivadovavo jokiomis moralės nuostatomis, jis neva yra tikras pozityvistas. Tačiau jei ir aukštesnės instancijos teismai remiasi vien pozityvioji normomis, vargu ar toks apskųstas sprendimas bus tenkintinas. Galima mąstyti ir taip, kad ir pats įstatymų leidėjas einant laikui tobulės – kurs tobulesnę, teisingesnę pozityviąja teisę, o jei taip bus, nebereikės remtis teisingumo, protingumo kriterijais – pakaks taikyti tą normą. Tam iš dalies gali daryti įtaką Europos Sąjunga, Lietuva (ir kartu įstatymų leidėjas) priims įtvirtintas Vakarų vertybes. Doc. Andruškevičius kritikuoja populistines partijas, nes per tokias partijas kuriami neteisingi įstatymai.Antra grupė principų – konstituciniai principai, reikšmingi administracinei teisei. Konstituciniai principai – tai yra tos vertybinės nuostatos, kurios įtvirtintos konkrečios valstybės Konstitucijos tekste (turinyje) ir kurias savo doktrinose yra išaiškinę konstitucinės kontrolės institucijos. Lietuvos atveju tai yra Konstitucinio Teismo pateiktos konstitucinių principų doktrinos, atskleidžiančios šitų principų turinį. Mūsų valstybė skelbiasi esanti nepriklausoma demokratine respublika. Tai suponuoja (lemia), kad dabar galiojančioje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje atsispindi (yra įtvirtinti) bendrieji teisės principai, pasiekę mus dar iš Antikos laikų, iš tų mąstytojų, kurie juos formulavo savo darbuose. Pvz Konstitucijos principinė nuostata Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės – tai principinė Konstitucijos nuostata, tačiau atspindi pagrindinį prioritetą valstybės teisėje sistemoje. Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms; principas, kad asmuo gali kritikuoti valdžios įstaigų ir jų pareigūnų sprendimus (kritikos teisė); bendrąjį teisingumo principą atspindinti Konstitucijos nuostata – niekas negali būti baudžiamas antrą kartą už tą patį nusikaltimą (dvigubo baudimo neleistinumas). Čia konstitucijos principai labiau analizuojami administracinės teisės aspektu. Norint pasigilinti daugiau, paskaityti prof. Kūrio straipsnius, paskelbtus jurisprudencijoje: pirma dalis Konstitucijos principai ir Konstitucijos tekstas ir antrasis straipsnis: koordinaciniai ir determinaciniai konstituciniai principai. Koordinaciniai principai aptariami, kaip lemiantys Konstituciją kaip vientisą teisės aktą ir determinaciniai – tie principai, kurie apsprendžia, lemia, determinuoja, daro įtaką ordinarinei teisei, tarp jų (tų šakų) ir administracinę ordinarinę teisę. Administracinė teisė, kaip ir baudžiamoji teisė, yra ordinarinė (kartais dar vadinama statutinė). Konstituciniai determinaciniai principai yra orientyrai, kaip turėtų būti taikoma administracinė teisė (?), nes ji reglamentuoja labai plačius teisinius santykius, todėl yra daug pozityviųjų teisės normų.Trečioji grupė administracinei teisei reikšmingų principų: administracinei teisei artimesni principai. Bendriausias jų būtų taip vadinamas gero viešojo administravimo (atsakingo valdymo) principas. Šito principo turinys yra gana platus ir jo turinį atskleidžia atskiruose administracinės teisės įstatymuose įtvirtinti

17

kiti principai, būtent Viešojo administravimo įstatyme nurodyti principai, Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinti valstybės tarnybos ir valstybės tarnautojų etikos principai, Policijos veiklos įstatyme esantys (įtvirtinti) principai, Valstybės sienų apsaugos įstatyme įtvirtinti principai, Vietos savivaldos įstatyme įtvirtinti principai ir kt. Kokie jie yra tuose įstatymuose įtvirtinti principai – pasižiūrėti šių įstatymų dalis, kuriose šie principai kaip tik formuluojami. Pasižiūrėti nesunku, nes šie principai yra įrašyti specialiuose minėtų įstatymų straipsniuose, paprastai jie būna įstatymų pradžioje. Vienuose įstatymuose ten paskelbtų principų turinys yra atskleidžiamas (apibrėžiama, ką tas principas reiškia), pvz ką reiškia valstybės tarnautojo nešališkumo (objektyvumo) principas, kaip įstatymų leidėjas jį supranta, pateikia definiciją šio principo, bet pvz Policijos veiklos įstatyme šių principų įstatymų leidėjas neatskleidžia. Skaitant kitus įstatymus, principai patys paaiškėja iš kitų to įstatymo straipsnių – pvz proporcingumo principas, kiek pareigūnas gali naudoti savo veiksmus prieš sulaikytuosius ir pan. bet pvz Policijos veiklos įstatyme yra minimas visuomenės moralės principas, kad policija vadovaujasi visuomenės moralės principu – doc. Andruškevičius sako, kad jam šį principą įsivaizduoti yra sudėtinga. Kas yra visuomenės moralė? Vadinkim, kad tai yra asmenų (žmonių) pareiga nesielgti priešingai teisėje įtvirtintoms vertybėms. Bet kodėl tai taikoma policijai? – klausia dėstytojas. Reiškia, kad ir policininkai turi vadovautis šiuo principu. Deja ne visuose įstatymuose yra aišku, ką įstatymų leidėjas norėjo atitinkamais principais pasakyti (?).Kitas klausimas (poklausimis šitos temos): administracinei teisei reikšmingų principų funkcijos. Žodis funkcijos reiškia, kad per jas (jų analizę) galima atskleisti principų paskirtį administracinės teisės kontekstu (šioje teisės sistemos srityje). Kokios jos būtų, bent kaip įsivaizduoja dėstytojas? 1. Teisingos pozityvinės administracinės teisės kūrimo funkcija. Kada pozityvinė administracinės teisės dalis būtų laikoma teisinga, tobula? Tam reikalingos bent jau šios sąlygos: 1. Leidžiant įstatymus turi būti laikomasi žmogaus teisių gerbimo principo ,ypač turint omenyje, kad asmens ir valstybės santykiuose silpnesnioji pusė yra žmogus (asmuo). Valstybė su savo prievartos aparatu, su įvairiom institucijom, ji turi daug galimybių vienaip ar kitaip paveikti žmogaus elgesį, nubausti, taikyti kardomuosius veiksmus ir t.t. žmogus šiuo atžvilgiu yra vienišas, jis gali vienaip ar kitaip apsiginti (teismuose), tačiau vienu ar kitu atveju ji yra silpnesnioji šalis. Todėl kuriant įstatymuose kaip tik turi būti užtikrinta, kad juose būtų normų, kurios gintų pilietį (apskritai asmenį) nuo galimai neteisėtų valstybės institucijų ir jų pareigūnų veiksmų (to asmens atžvilgiu). Todėl administracinės srities įstatymuose turi būti aiškiai reglamentuota asmenų skundo (kritikos) teisė ir jos įgyvendinimo procedūros (procedūrinės, procesinės normos). Dėstytojas yra sakęs, kad pvz imant mokesčių santykius, kad visi Mokesčių įstatymo aiškinami ne asmens, o valstybės naudai – pavyzdys, kaip ši norma atspindi teisingąją (tobuląją) pozityvinės teisės reguliavimo pusę. Dar vienas principas, reglamentuojantis teisingos pozityviosios teisės kūrimą – optimalaus privačių ir viešų interesų derinimo principas, reiškiantis be kita ko viešųjų interesų prioritetą prieš privačius siaurų asmenų grupių interesus. Čia gana sudėtingas klausimas – interesų derinimas. Nes yra gerbtini ir saugotini interesai ir yra viešieji interesai (skiriasi į viešieji visuomenės interesai ir viešieji valstybės interesai). Todėl dažnai reikia derinti ne tik privačius interesus, bet viešuosius visuomenės interesus su viešaisiais valstybės interesais. Pvz Kazokiškių sąvartyno atveju – valstybės interesas išvežti Vilniaus apskrities atliekas į kažkurį sąvartyną. Kazokiškių sąvartynas buvo įrengtas prie Kazokiškų kaimo. Kaimo bendruomenė (gyventojai) gynė viešąjį interesą į sveiką aplinką, nes juk niekas nenorėtų gyventi pusės kilometro atstumu nuo sąvartyno. Kaip suderinti šituos interesus? Galima samprotauti, kad galiojanti pozityvioji teisė turėtų numatyti normas, kurios numatytos atitinkamas kompensacijas asmenims (imperatyvūs reikalavimai sąvartynui, gyventojams suteikiamos gyvenamosios patalpos kitose vietose, ironiškai – sąvartyno blogų kvapų panaikinimas – juk šiais laikais tai įmanoma).Proporcingumo principas kuriant (užtikrinant) teisingą administracinės teisės kūrimą. Jis administracinės teisėkūros požiūriu (atžvilgiu) reiškia, kad teisės normų sankcijos už administracinius ir kitus teisės pažeidimus turi būti lanksčios, t.y. turi būti pakankamas atstumas nuo žemutinės iki aukščiausiosios sankcijos ribų, kad galima būtų atsižvelgti į lengvinančias atsakomybę aplinkybes ir teisingai tą sankciją taikyti. Be to, šis principas administracinės teisėdaros atžvilgiu reiškia, kad atsakomybę nustatančiuose įstatymuose turi būti numatyta galimybė skirti švelnesnę nei sankcijoje nurodytą nuobaudą bei galimybę iš viso neskirti jokios nuobaudos. Pvz kažkuris iš mūsų neišlaikė administracinės egzamino, mintyse iškoliojom ir vairuojam po egzamino automobilį ir padarom labai mažą pažeidimą. Egzamino neišlaikymas yra lengvinanti aplinkybė (juokų forma), tačiau juk galima visai netyčia pažeisti Kelių eismo taisyklių punktą ir pan., tai jei ATPK numatytų netaikyti atsakomybės, tai pareigūnas privalėtų vykdydamas savo pareigas taikyti tokią atsakomybę (apsiriboti įspėjimu ir pan), tačiau ATPK numatyta norma, kad pareigūnas

18

remdamasis tam tikrais kriterijais gali iš viso netaikyti jokios atsakomybės. Taigi viena iš principo funkcijų – užtikrinti,l orientuoti teisingą pozityviosios administracinės teisės kūrimą.Antra funkcija – pozityvinės administracinės teisės koregavimo funkcija. Kaip ją suprasti? Minėta, kad neretai yra suabejojama, ar viena ar kita pozityvinė teisės norma (bendro pobūdžio elgesio taisyklė) yra tobula, neprieštaraujanti bendriesiems konstituciniams teisės principams. Nuspręsti, ar ginčijamoji norma yra defektinė šiuo požiūriu (netinkama) gali pagal nustatytą kompetenciją (įgaliojimus) teisminė valdžia, t.y. Konstitucinis Teismas – dėl įstatymų, Prezidento dekretų ir Vyriausybės nutarimų, taip pat administraciniai teismai dėl žemesnės nei Vyriausybės nutarimai galios norminių administracinių aktų. Kad tai išsiaiškinti, minėti teismai labai dažnai remiasi atitinkamais konstituciniais ir iš jų išplaukiančiais (jų determinuotais) kitais tesės principais. Jeigu nustatoma, kad pozityvinis reguliavimas tiems principams prieštarauja (neatitinka jų), tokia norma (normos) nebegali būti daugiau taikomos (jos yra eliminuojamos, jos yra neteisėtos, antikonstitucinės (antiįstatyminės), neatitinkančios Vyriausybės nutarimų ir pan.). Principai šiuo atveju yra tie „įrankiai (instrumentai)“, kuriuos naudoja teįsiminė valdžia „grynindama“ pozityvųjį teisinį reglamentavimą. Kitaip tariant, principų pagalba pozityvinė administracinė teisė tobulinama, optimizuojama, gryninama iš teisės aktų (?) šalinant defektines normas. Dar viena administracinei teisei reikšmingų principų funkcija – pozityvinės administracinės teisės stabilizavimo funkcija. Ką reiškia stabilizavimo pirmiausia? Stabilizuoti pozityvųjį reguliavimą reiškia – įtvirtinti teisėje prielaidas, kad pozityvinis reguliavimas būtų kuo pastovesnis, t.y. kad įstatymų ir poįstatyminių aktų normos būtų be akivaizdaus poreikio (reikalo, būtinybės) kaitaliojamos. Kodėl tai svarbu? Platesniuoju požiūriu tai svarbu todėl, kad dažnai keičiant teisinį pozityvųjį reguliavimą/ tas normas (teisinį reglamentavimą) pozityvųjį (tas normas), susiklosto teisinio netikrumo būsena (situacija), o tai prieštarauja konstituciniam teisėtų lūkesčių principui. Teisėti lūkesčiai reiškia tokius asmens ir valstybės santykius, kad asmuo (žmogus) priimdamas vieną ar kitą sprendimą, būtų tikras, jog valstybė tinkamai gins jo teises ir teisėtus interesus. Pvz įsigydami nuosavybės teisėmis nekilnojamąjį turtą (žemę, gyvenamąjį būstą), mes turime teisėtus lūkesčius, kad šitą nuosavybę mes išlaikysime, išsaugosime, nes už tai sumokėjome nemažus pinigus, kad mūsų ta būsena (statusas) bus stabili. Aptariant pozityvios teisės stabilizavimo funkciją, galima pateikti pavyzdį, kai teisės normos buvo nepagrįstai kaitaliojamos taip pažeidžiant teistų lūkesčių ir teisėto tikrumo principus (imperatyvus), kitaip sakant, įstatymų leidėjas šitų principų nepaisė. Lietuvos Respublikos Žemės įstatyme yra teisės norma (straipsnis), reglamentuojanti žemės paėmimą visuomenės poreikiams. Visuomenės poreikiai gali būti patys įvairiausi – pvz reikia tiesti aplinkkelį šalia Vilniaus, kad iš Rytų atvažiuojantis sunkusis transportas nevažiuotų per miestą, o tuo apol;inkelių nuvažiuotų Kauno link, nekliudytų Vilniaus miesto. Visuomenės (viešasis) poreikis apsaugoti miestą nuo triukšmo, vibracijos – ekologinis viešasis poreikis. Visgi susiduriame su problema, kad reikia paimti žemę iš asmenų – išpirkti tą žemę šitam konkrečiam visuomenės poreikiui. Poreikių gali būti visokių (aerodromų plėtimas ir pan.). įstatymų leidėjui teko reglamentuoti, kaip ta žemė paimama visuomenės poreikiams ir šitai jis nustatė Žemės įstatyme. Jame be kita ko buvo nustatyta (atitinkame straipsnyje), kad esant ginčui dėl žemės paėmimo ar dėl atlyginimo už paimamą žemę dydžio (būdo, sumos), ginčą išsprendžia teismas. Tai visiškai logiška, nes teismas yra nešališkas arbitras. Kol ginčas neišsprendžiamas, asmuo (žmogus) yra nuosavybės teisių turėtojas. Tačiau Seimas berods 1999 m. radikaliai pakeitė šį reguliavimą, nustatydamas, kad jeigu asmuo nesutinka dėl atlyginimo būdo ar dydžio, tai per du mėnesius nesusitarus valstybei su žemės sklypo savininku, žemės paėmimu suinteresuota valstybės institucija (pvz apskritie viršininko administracija ir pan.) perveda į savininko vardu atidarytą sąskaitą siūlomą sumą ir nuo tos siūlomos sumos pervedimo dienos žemės sklypas pereina valstybės nuosavybėn. Kitaip sakant, tai reiškia, jei yra ginčas tarp žemės savininko ir valstybės, toks reguliavimas sudaro galimybę nuvaryti žemės savininką nuo tos žemės. Toliau įstatyme parašyta, kad šį ginčą sprendžia teismas, tačiau kiek tai užtruks, niekas nežino, tačiau faktas yra tas, kad asmuo per du mėnesius netenka nuosavybės teisės į tą žemės sklypą. Toks pakeitimas buvo padarytas, mat žemės paėmimas yra logiškai paaiškinama, nes būna, kad žemės savininkai prašo už žemės sklypą nerealios sumos, pvz milijoną litų už 6 arus. O bylinėjimasis teisme trunka, o čia juk reikia statyti aplinkkelį. Šia prasme tokį reguliavimą galima pateisinti – pervedama iš esmės priverstinai ir valstybei nuosavybės teisė į žemę pereina per du mėnesius. Bet šitą klausimą/problemą buvo galima spręsti kitaip – pakeičiant ne administracinės teisės normas, bet pakeičiant civilinio proceso kodeksą dėl trumpesnio ginčo sprendimo laiko. Šitas 1999 m. pakeitimas buvo padarytas ne visuomenės interesais (ne visuomenės poreikių tenkinimui), o vienas užsienio bendrovės interesais, būtent ta bendrovė norėjo įsitvirtinti (pradėti verslą) Lietuvoje, konkrečiai, kurti ekonominę zoną šalia Kauno. Toje zonoje

19

buvo trys kaimai, kurie norėjo būti savo žemės sklypų nuosavybės teisės turėtojai ir tuo trukdė šios verslo įmonės interesų įgyvendinimui. Tada ta bendrovė pasamdė vieną mūsų šalies politiką (nelegalų lobistą), kad ateitų į Seimą ir pareguliuotų tą reguliavimą, kad Seimas priimtų tokią pataisą. Lobistas su savo advokatu bandė įtikinti, kad tokį siūlymą reikia palaiminti, didžiulės reikšmės turi valstybės prestižas, siūlomos investicijos, dėstytojui buvo pasiūlyta parašyti apie tai teigiamą atsiliepimą. Dėstytojas nesutiko tokios išvados parašyti, nes tai jau konstitucinės kontrolės justicija (?). visgi Seimas tokį pakeitimą padarė, nežiūrint, kad tos teigiamos išvados nebuvo – matyt, tas lobistas rado kitą būdą įtikinti Seimo narių daugumą, kad būtų priimtas tas pakeitimas. Šis klausimas beje buvo įrašytas kaip pats paskutinis prieš dieną, kurią Seimo nariai turėjo išeiti atostogų – buvo dėl to diskusijų, tačiau visgi Seimas nubalsavo teigiamai. Tačiau kažkuriais 2000 m. Seimas vėl pakeitė tą normą, atsisakė tų dviejų mėnesių, teismą paliko kaip galutinį ginčo sprendėją (?). tai rodo, kad lobizmo poveikis Seimui yra gana didelis ir jeigu Seimo nariai vadovautųsi Statute įtvintu principui, kad jie turi veikti vengdami privačių ir viešų interesų konflikto ir nesudaryti įspūdžio, kad toks konfliktas yra, Statutu 1999 m. nebuvo vadovautasi. Nes žemės paėmimas Danijos bendrovės poreikiams yra ne visuomenės poreikiams, bet siauros asmenų grupės poreikiams. Įstatymas pakeistas atgal – matyt, bijota Konstitucinio Teismo kritikos dėl šio Seimo sprendimo – doc. Andruškevičius. Taigi dėl tokio reguliavimo kaitaliojimo, žemės savininkai nėra tikri dėl savo teisių ir teisėtų interesų gynimo.Administracinės diskrecijos norminimo („rėminimo“) funkcija. Administracinė diskrecija – ji reiškia tam tikrą viešojo administravimo subjekto (ne teisėjo, ne teismo) laisvę, priimant vienu ar kitu klausimu administracinį sprendimą. Tačiau ši laisvė veikti savo nuožiūra nėra absoliuti, šią laisvę normina (riboja) tam tikri teisės principai. Kam ta diskrecija reikalinga, kokią ji turi prasmę? Santykių yra labai didelė įvairovė, administravimo subjektas (tam tikras pareigūnas) turi būti lankstus atsižvelgiant į konkretų asmens prašymą ir t.t. – jis turi laisvę, tačiau ji nėra absoliuti, ją riboja tam tikri principai. Pirmas principas, norminantis („rėminantis“) administracinė diskreciją - įstatymų viršenybės principas, reiškiantis, kad viešojo administravimo subjektas savo administracinius sprendimus turi grįsti įstatymuose nustatytu reguliavimu. Kitaip tariant, čia taikomas principas, kad viešojo administravimo subjektui leidžiama tiek, kiek tai nustato įstatymai. Antras principas norminantis administracinę diskreciją yra tai, kad viešojo administravimo subjektas administracinius sprendimus privalo motyvuoti. Toliau diskreciją normina taip pat ir viešųjų paslaugų prieinamumo principas – jis reiškia, kad viešojo administravimo subjektas privalo priimti asmenų prašymus, skundus, peticijas, taip pat ir neformalius prašymus, t.y. tokius, kurie neatitinka prašymo padavimo terminų (nustatytų) ir atsakyti į tuos prašymus, skundus, peticijas, nebent prašymas ar skundas būtų akivaizdžiai beprasmiškas (akivaizdžiai neprotingas). Būna kartais kreipimųsi, kurie iš tikrųjų – mėnulio pilnatis ir pan. – kai kam „ne taip veikia smegenys“ ir pan. (ironiškai), bet jei prašymai yra rimti, į juos turi būti atsakyta. Yra ir kitų administracinę diskreciją norminančių principų, į juos galima įvairiais kampais žiūrėti (įvairios funkcijos) ir pan. apibendrinant, principų klausimas yra sudėtingas dalykas, nes principai yra gana abstraktūs, kartais nevienareikšmiai, bet tai, kad literatūroje daugiau apie tuos principus rašoma, juo aptarinėjama, rodoma, kad linkstama į prigimtinės teisės mokyklą, o ne į pozityvizmą (kuris vyravo sovietmečiu).

9 paskaita: 2009 10 29Teismų aktai, optimizuojantys pozityvinę AT

Sprendžiant apie dabartinės AT turinį, teismų aktai laikytini viena iš AT formų, jie yra antriniai teisės šaltiniai. Teismų precedentų (doktrinų) reikšmėTĮ pasakyta, kad LVAT išaiškinimai AT normų taikymo klausimais yra privalomi kitiems administraciniams teismams, viešojo administravimo subjektams, asmenims, taikantiems tas pačias AT normas. LVAT kuria precedentus, kaip turi būti aiškinama viena ar kita pozityviosios teisės norma ar normos. Tuo būdu LVAT formuoja vieningą, neprieštaringą AT taikymo praktiką. Pavyzdžiai:

1. LVAT yra aiškinęs ABTĮ normą, kurioje pasakyta, kad administraciniai teismai sprendžia dėl norminių administracinių aktų atitikties įstatymams ir Vyriausybės nutarimams. Jeigu asmuo kreipiasi dėl norminio administracinio akto atitikties LRK, tai toks kreipimasis turėtų būti nepriimtas, nes ABTĮ nėra įvardyta Konstitucija. LVAT pasakė, kad ši norma , toks reguliavimas yra

20

ydingas, dėl to, kad jis reiškia akivaizdų alogizmą (nelogiškumą). Rėmėsi tuo, kad K yra pasakyta, kad negalioja joks įstatymas ar teisės aktas priešingas Konstitucijai. Ši nuostata reiškia, kad ne tik įstatymai, bet ir poįstatyminiai teisės aktai negalioja. Kiekvienas suinteresuotas asmuo, remdamasis šia K nuostata ir tuo, kad kiekvienas asmuo gali ginti savo teises tiesiogiai remdamasis K. Minėtas įstatyminis reguliavimas užkerta kelią asmeniui kreiptis dėl norminio administracinio akto atitikties K. KT sprendžia tik dėl aukštesnių nei prezidento dekretai, aktų atitikties K. Jeigu niekas netikrintų žemesniųjų aktų konstitucingumo, tuomet būtų susidaręs teisinis vakuumas. Nutartis 2001m. Doktrina pagal šį išaiškinimą: esant panašiems atvejams, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į LVAT tirti norminio administracinio akto atitiktį K, administracinis teismas negali atsisakyti priimti tokio kreipimosi, negali jo ignoruoti. LVAT ištaisė įstatymo leidėjo klaidą. Tokia doktrina ir yra AT kūrimas, papildantis defektinę normą.

2. Asmuo kreipėsi į VRM, prašydamas informacijos apie darbuotojų darbo užmokestį. Pilietis apskundė tokį atsisakymą VyrAGK. Komisija skundo netenkino, priėmė netenkinantį pilietį sprendimą. Tada pilietis apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Tas paliko AGK sprendimą. Tada pilietis kreipėsi į LVAT. LVAT išsprendė ginčą asmens naudai, nurodydamas, kad ministerija nepagrįstai nesuteikė informacijos ir įpareigojo ministeriją tokią informaciją suteikti. LVAT pagrindė sprendimą savuoju AT normų aiškinimu. Buvo sukurtas precedentas.

Teismų aktai kaip negatyvioji administracinė „teisėkūra“:Negatyvioji administracinė teisėkūra – tokia dabartinės administracinės teisės forma (fenomenas), kai teismų sprendimais iš pozityvinės administracinės teisės aktų sistemos eliminuojami, šalinami defektiniai pozityvinės teisės aktai, ar jų dalys. Lietuvos administraciniai teismai, be individualių administracinių ginčų bylų, sprendžia ir ginčus dėl norminių administracinių aktų, t.y. patikrina šių aktų ar jų dalių atitiktį K, įstatymams ir Vyriausybės nutarimams. Jeigu administracinis teismas argumentuotai mano, kad ginčijamas norminis administracinis aktas, ar jo dali prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, toks norminis administracinis aktas, ar jo dalis, yra panaikinami, jų ateityje nebegalima taikyti. Iš esmės, jų jau nėra pozityvinės teisės sistemoje. Administraciniai teismas yra tarsi „Mini Konstituciniai teismai“.

Apygardų administraciniai teismai tiria teritorinių viešojo administravimo subjektų priimtų aktų teisėtumą: savivaldybių ir apskričių administravimo subjektų aktų patikra.LVAT tiria centrinių viešojo administravimo subjektų priimtų aktų teisėtumą: žemesnių nei vyriausybės nutarimai ir prezidento dekretai.Į administracinius teismus kreiptis dėl norminio administracinio akto teisėtumo galima arba su abstrakčiu prašymu tirti šį klausimą, arba pateikiant prašymą tirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla. Abstraktus prašymas tirti norminio administracinio akto teisėtumą yra toks atvejis, kai į administracinį teismą šiuo klausimu kreipiamasi nesiejant tai su konkretaus asmens teisių ar laisvių įgyvendinimu. Pagal ABTĮ, Kreiptis į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto patikros turi teisę šiame įstatyme konkrečiai nurodyti subjektai – jų sąrašas nedidelis: Seimo nariai, Seimo kontrolieriai, Vaiko teisių apsaugos kontrolierius, Lygių galimybių kontrolierius, apskričių viršininkai, prokurorai. Prašymas tirti ryšium su individualia byla – tokia situacija, kai bendros kompetencijos ar administraciniame teisme nagrinėjama individualaus ginčo byla (civilinio, šeimos, administracinio; konkretaus ginčo byla turi konkrečias ginčo šalis) ir šalims, vienai iš ginčo šalių, teisėjui kyla abejonių dėl byloje taikomų norminio administracinio akto ar jo dalių teisėtumo. Tuo atveju, bylos nagrinėjimas sustabdomas ir kreipiamasi į atitinkamą teismą (apygardos ar LVAT priklausomai nuo subjekto aktų) ir kai gauna šio teismo išvadą dėl ginčijamo norminio akto ar jo dalies atnaujina bylos nagrinėjimą ir išsprendžia bylą iš esmės vienos ar kitos šalies naudai. Išnagrinėjęs aktą, administracinis teismas gali priimti arba sprendimą palikti galioti ginčijamą aktą ar jo dalį, arba jei pripažįsta, kad prieštarauja, panaikinti tokį ginčijamą aktą ar jo dalį. Nuo administracinio sprendimo įsiteisėjimo momento, toks norminis administracinis aktas ar jo dalis nebegali būti taikomi ir eliminuojami iš teisinės sistemos. Administracinių teismų sprendimai gali būti apskųsti LVAT kaip apeliacinei instancijai. LVAT tada priims galutinį sprendimą.

21

Administracinis teismas nesukuria naujos teisės normos (kitaip nei formuojant doktrinas), bet koreguoja pozityvinę administracinę teisę – keičiama jos normų sistema jų skaičiaus atžvilgiu – panaikinamos kai kurios normos, eliminuojamos.

Dabarties Lietuvos administracinės teisės sąvoka, funkcijos ir sistema

Administracinės teisės apibrėžimas

Administracinė teisė – viešosios teisės dalis, susidedanti iš pozityvinės teisės normų, teisės principų ir teismų aktų, nustatančių ir optimizuojančių:

1. viešosios administracijos organizacinę sandarą ir valstybės tarnybos santykius;2. administracinės veiklos formas ir būdus (metodus);3. administracinių ginčų sprendimo institucines ir procesines formas.

Administracinė teisė - viešosios teisės dalis, susidedanti iš pozityvinės teisės normų, teisės principų ir teismų aktų, apibrėžiant:

1. kam ir kokie yra nustatyti įgaliojimai ir teisiniai įpareigojimai, reglamentuoti leidžiamą, reikalaujamą ar draudžiamą administracinės teisės subjektų elgesį;

2. kam ir kokie suteikti įgaliojimai ir nustatyti teisiniai įpareigojimai kontroliuoti (prižiūrėti) ar administracinės teisės subjektai laikosi nustatytų elgesio taisyklių ir reaguoti, jei šių taisyklių nepaisoma, jos pažeidžiamos, ignoruojamos;

3. kam ir kokie suteikti įgaliojimai ir nustatyti teisiniai įpareigojimai išspręsti administracinius ginčus.

Administracinės teisės funkcijos

Pagal pirmą apibrėžimą:Bendroji funkcija – reguliacinė – teisės funkcija yra reglamentuoti išleidžiant teisės normas. 1. reguliacinė organizacinė funkcija – tikslas – tinkamai organizuoti viešojo administravimo subjektų

sistemą, nustatyti teisingus jų koordinacinius ir subordinacinius jų tarpusavio ryšius. Ši funkcija nėra nekintantis dydis – teismų aktais ji buvo optimizuota. Pvz.: KT nutarime nusprendė, kad turi nelikti savivaldybių valdybų.

2. reguliacinė tinkamo viešojo administravimo užtikrinimo funkcija – 3. reguliacinė apsauginė funkcija – administracinių ginčų santykiai. Įgyvendinama asmenų

konstitucinė skundo, kritikos teisė per šią funkciją. Sprendžia ne tik teismai, bet ir ikiteisminės institucijos.

Administracinės teisės sistema

Pasiskaityti Riomerio vadovėlyje, Andriuškevičiaus vadovėly. AT yra vientisas reiškinys, kuris skirstomas į tam tikras dalis pagal tam tikrus kriterijus:

Bendroji Specialioji (Ypatingoji) Administracinė materialinė teisė Administracinė procesinė teisė

Riomeris: materialinis-techninis aprūpinimas – LR tokios teisės nėra ir būti negali. LR yra rinkos sąlygos ir kiekvienas subjektas apsirūpina pats. Sovietmečius buvo toks materialinis techninis aprūpinimas.

Esminis dalykas: Aplinkos teisė yra specialiosios AT dalis.

22

10 paskaita: 2009 11 05

2 kurso dalis: 1. Lietuvos Respublikos viešoji administracija. 2. Valdymo aktai ir jų teisėtumo bei pagrįstumo sąlygos. 3. Viešosios administracijos aktų ginčijimas

Viešosios administracijos samprata, funkcijos ir subjektų sistema

Viešosios administracijos samprata:LR viešoji administracija – tai valstybinės ir savivaldybių institucijos, jų pareigūnai ir kiti valstybės tarnautojai, taip pat viešosios įstaigos, valstybės ir savivaldybių įmonės, nevyriausybinės organizacijos, asociacijos ir kiti subjektai, kuriems įstatymų ar kitų teisės aktų pagrindu yra suteikti viešojo administravimo įgaliojimai bei nustatyti įpareigojimai.

Terminai „Viešoji administracija“ ir „viešojo administravimo subjektai“ yra sinonimai.Viešajai administracijai priklauso ir valstybės institucijos ir pareigūnai, bei savivaldybių institucijų pareigūnai ir kiti pareigūnai, turintys įgaliojimus. Skirstymas į valstybės ir savivaldybės teritorijas nėra labai reikšmingas, nes savivaldybių teritorijos yra valstybės teritorijoje. Pagal daugelį viešojo administravimo funkcijų valstybinė ir savivaldybinė viešojo administracija sutampa, tik kad konkrečios savivaldybės administracija taikoma konkrečios savivaldybės teritorijoje, o ne visos valstybės mastu.

Institucijų terminas reikšmingas todėl, kad tik jos turi įgaliojimą leisti norminius administracinius aktus, kurti administracinę pozityviąją teisę. Tie viešojo administravimo subjektai, kuriems įstatymai tokio įgaliojimo nesuteikia (leisti norminius administracinius aktus, kurti teisę) vadintini kitais terminais, pvz.: įstaigos, įmonės, asociacijos, nevyriausybinės organizacijos. Įstatymų leidėjas nebuvo nuoseklus šiuo požiūriu: valstybės įstaigų vadovai daugeliu atveju leidžia norminius aktus – tvirtina nuostatus, instrukcijas. Tą patį galima sakyti ir apie įstaigas prie ministerijų, kurių vadovai taip pat kuria administracinę pozityvinę teisę konkretindami įstatymus, poįstatyminius aktus. Viešajai administracijai priklauso ir valstybės ir savivaldybių įsteigtos viešosios įstaigos, valstybės ar savivaldybių įmonės, jeigu jos turi tam tikrus viešojo administravimo įgaliojimus. Pvz.: yra tokia savivaldybės įmonė – Susisiekimo paslaugos. Kontrolieriai yra viešojo administravimo subjektai, kurie vykdo priežiūros funkcija, ar keleiviai besinaudojantys viešojo transporto paslaugomis yra susimokėję už kelionę. Viešojo administravimo įstaigos yra biudžetinės, finansuojamos iš valstybės biudžeto. Taip pat viešosios administracijos subjektams priklauso nevyriausybinės organizacijos, asociacijos, jųABTĮ yra norma, kuri nustato, kad administraciniai teismai nagrinėja ir ginčus dėl nevyriausybinių organizacijų priimtų bendro pobūdžio aktų teisėtumo. Viešojo administravimo įgaliojimai yra suteikti arba tiesiogiai įstatymu, arba jie suteikiami poįstatyminiu teisės aktu, pvz.: vyriausybės nutarimu. Všadm. Įstatyme atsirado 4/1 straipsnis, kuriame nurodyta, kaip suteikiami viešojo administravimo įgaliojimai.

Viešosios administracijos funkcijos:Viešosios administracijos funkcijos pagal tikslus, ko siekiama įgyvendinant funkcijas skiriamos:

1. Įstatymų įgyvendinimo funkcija – tikslas, kad būtų įgyvendinti ir veiktų LR įstatymai2. Vidaus administravimo funkcija – tikslas, užtikrinti, kad konkretus viešojo administravimo subjektas

galėtų tinkamai vykdyti jam priskirtus viešojo administravimo įgaliojimus. 3. Konstitucinių ir kitų žmogaus teisių ir laisvių apsaugos funkcija – tikslas apginti žmogų, asmenį

(FA, JA) nuo galimai neteisėtų viešojo administravimo subjekto, jo pareigūnų veiksmų, neveikimo, vilkinimo ir pan. Nelabai būdinga viešojo administravimo subjektams, tai labiau būdinga teismų valdžiai, bet kai kurias atvejais pirmesnieji žmogaus teisių gynėjai yra pati viešoji administracija.

23

Įstatymų įgyvendinimo funkcija:

Administracinis reglamentavimas

Įstatymų įgyvendinimo kontrolė (organizacinis pavaldumas) ir priežiūra

Administracinio reagavimo veiksmai

Administracinis reglamentavimas – viešojo administravimo subjektų tokia veikla, kai pagal jiems nustatytą kompetenciją priimami, išleidžiami norminiai administraciniai aktai, skirti įgyvendinti įstatymams. Kad veiktų įstatymai, bendros elgesio taisyklės, reikia konkretinti juos poįstatyminiais teisės aktais, kurie vadinami norminais administraciniais aktais – taisyklės, instrukcijos, reglamentai ir kiti teisės aktai, konkretinantys atitinkamų įstatymų įgyvendinimo sąlygas ir tvarką. Ši funkcija yra suteikta viešojo administravimo institucijoms. Norminiai administraciniai aktai neturi prieštarauti įstatymams, sekti iš įstatymų.

Įstatymų įgyvendinimo kontrolė ir priežiūra: „Kontrolė“ - turima omenyje toks įstatymų įgyvendinimas, kai yra kontroliuojami vienas kitam pavaldūs viešojo administravimo subjektai (aukštesnysis subjektas kontroliuoja žemesnįjį).

Ministerijų kontrolė Vyriausybės įstaigų kontrolė Apskričių administracijos kontrolė Vyriausybės atstovų kontrolė Įsteigtų valstybės ar savivaldybių įstaigų, įmonių kontrolė.Ministrai kontroliuoja įstaigas prie ministerijų, departamentus ir pan.

„Priežiūra“ – kontroliuojam nepavaldūs organizacine prasme subjektai, kaip jie įgyvendina įstatymus. Finansų auditas (atlieka Valstybės kontrolė). Verslo subjektų administracinė priežiūra (atlieka įvairiausios valstybinės inspekcijos, tarnybos, tiek

savarankiškos, tiek įkurtos prie ministerijų). Verslo subjektai nepavaldūs organizaciniu požiūrių, bet jie turi leisti daryti patikrinimus, teikti dokumentus ir pan.

Padidintos rizikos asmenų grupių priežiūra. Iš laisvės atėmimo vietų išėję asmenys, kuriuos prižiūri policija, lankosi namie ir pan.

Savivaldybių administracinė priežiūra. Vyriausybės skiriami atstovai prižiūri, ar savivaldybių institucijos ir pareigūnai vykdydami viešąjį administravimą savo teritorijos mastu nepažeidžia konstitucijos, įstatymų ir vyriausybės nutarimų. Valstybės atstovas yra unikumas, kurį patį kontroliuoja vyriausybė, bet jis pats prižiūri savivaldybių administracijas.

Eismo priežiūra, eismo priežiūros tarnyba. Įgyvendinamas Saugaus eismo įstatymas. Kitokia priežiūra: ekologija, aplinkos apsauga, dokumentų patikrinimas, techninės apžiūros ir pan.

Administracinio reagavimo veiksmai: Kardomoji veikla skirti nutraukti teisės pažeidimą ir užtikrinti sąlygas, kad teisės pažeidėjas būtų nubaustas arba jam būtų taikyta esant pakankamam pagrindui atsakomybė.Ši funkcija būdinga specialiems kontroliuojantiems viešo administravimo subjektams: policijai, valstybės sienų apsaugos tarnybai, aplinkosaugos kontrolės subjektams, inspektoriams, valstybinei statybų priežiūros inspekcijai, valstybinei darbo inspekcijai ir kitiems specialiesiems viešojo administravimo subjektams. Tokie veiksmai, kaip licencijos sustabdymas, jeigu randama esminių pažeidimų, statybos darbų sustabdymas ir kitokios ūkinės komercinės veiklos sustabdymas radus kokių nors pažeidimų.

Administracinis baudimas taikomas tada, kad siekiama, kad asmenys nepažeidinėtų įstatymų. Įstatyme nustatytais atvejais ir pagrindais skirti administracinę nuobaudą ar ekonominę sankciją baudos pavidalu yra įgaliotas ne tik tai apylinkės teismas, jo teisėjai, bet ir nemaža dalis viešojo administravimo subjektų: policija, valstybinių inspekcijų tarnybų pareigūnai, aplinkosaugininkai ir taip toliau. Tokių baudžiančiųjų subjektų ATKP yra numatyta apie 50. dar yra ir specialieji įstatymai (tabako, alkoholio ir pan.), ten irgi išvardinti subjektai, kure gali taikyti ekonomine sankcijas, baudas tiek LR, tiek užsienio subjektams, tiek FA, tiek JA. Vidaus administravimo funkcija:

24

Kontroliuoja Vyriausybė ne tik in corpore, bet ir MP

Dauguma viešojo administravimo subjektų yra organizacine prasme sudėtingos struktūros.Pati viešojo administravimo institucija turi susitvarkyti viduje. Vidaus administravimas liečia konkrečią instituciją, kuri tvarkosi pagal viešojo administravimo funkcijas.

Struktūros tvarkymas – padaliniai - galima sujungti, skaidyti, naikinti, kurti. Tai daro viršininkas. Personalo valdymas Materialinių išteklių valdymas Raštvedybos tvarkymas

Žmogaus teisių apsaugos funkcija:Ši funkcija reiškia, kad greta tiesioginių viešojo administravimo įgaliojimų, tokių kaip valdymo aktų leidimas, norminių administracinių aktų priėmimas, tam tikrų veiksmų asmens prašymu atlikimas, kontrolė, kardomoji veiklą, kai kurie viešojo administravimo subjektai nagrinėja ir išsprendžia asmenų ginčus su viešąja administracija. Kai kuriuose įstatymuose nustatyta, kad pirminis ginčo nagrinėjimo subjektas yra pati viešojo administravimo institucija, pvz.: apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, muitinės departamentas prie finansų ministerijos.Pirminis ginčo nagrinėjimas: kilus ginčui tarp asmens ir viešosios administracijos pareigūno privalu kreiptis į įstatyme nurodytą instituciją. Po to sprendimą galima skųsti teisminei ar kvaziteisminei institucijai pagal tai, ką nustato įstatymas. Administracinė procedūra (všadmįst): ji būdinga visiems viešojo administravimo subjektams. Jeigu asmuo mano, kad to subjekto pareigūnas ar valstybės tarnautojas pažeidė asmens teises ir įstatymo saugomus interesus, tai asmuo gali nuspręsti pirmiausia kreiptis į to administravimo subjekto vadovą ar kitą įgaliotą asmenį prašydamas pradėti administracinę procedūrą. Vadovas paskiria tam tikrą valstybės tarnautoją, kada tas atliktų tarnybinį patikrinimą, kurio pabaigoje vadovas priima administracinį sprendimą, kurį galima apskųsti teisminei ar kvaziteisminei institucijai.

LR Viešosios administracijos sistema:

Pagal teritorinį principą: Centiniai – įgaliojimai išplečiami visos šalies teritorijos mastu. Teritoriniai – įgaliojimai apibrėžiami tam tikroje teritorijoje.

Pagal konstitucinį statusą: Valstybiniai viešojo administravimo subjektai Savivaldybių viešojo administravimo subjektai

Kita klasifikacija: nėra pavadinimo – susigalvok pats. Valstybės vykdomosios valdžios subjektai. Patiems nuspręsti kur baigiasi vykdomosios valdžios

subjektų įgaliojimai. Kiti viešojo administravimo subjektai.

Pagal paskirtį: Tie, kurių paskirtis yra viešojo administravimo funkcijų įgyvendinimas, vykdymas Tie, kuriems viešasis administravimas yra tik viena jų funkcijų. Jie nėra specializuoti viešojo

administravimo subjektai, bet šalia kitų savo funkcijų vykdo viešojo administravimo funkcijas.

25

11 paskaita: 2009 11 12Centriniai viešosios administracijos subjektai

Centriniai viešosios administracijos subjektai – tokie, kurių veiklos teritorija yra visa valstybės teritorija. Tai reiškia, kad jiems suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus vykdo visos šalies mastu pagal tam tikras platesnes ar siauresnes viešojo valdymo sritis.

LR prezidentas viešojo valdymo funkcijų vykdymo atžvilgiu:Pažymėtina, kad LRP yra ganėtinai specifinis viešojo administravimo subjektas. Pagal konstituciją, LRP yra valstybės vadovas – tai reiškia, kad jis atstovauja Lietuvos valstybę santykiuose su kitomis užsienio valstybėmis. K taip pat pasakyta, kad jis vykdo kitus Konstitucijos ir įstatymų jam suteiktus įgaliojimus. Čia jau galima įžvelgti LRP kaip viešojo administravimo subjektą. Prezidentui labiausiai artima valdymo funkcija. LRP neturi galios leisti įstatymus, jis nepriskirtinas įstatymų leidžiamajai valdžiai, LRP nevykdo teisingumo įprastine prasme – nenagrinėja ginčų ir nevykdo įprastinės baudimo funkcijos.

LRP įgaliojimai daugiausia pasireiškia skiriant ir atleidžiant valstybės pareigūnus – kokius pareigūnus – įtvirtinta Konstitucijoje. Prezidentas įpareigotas tam tikrais įstatymų nustatytais atvejais pareikšti savo nuomonę, duoti sutikimą, pritarti, nepritarti kai kurių valstybės pareigūnų skyrimui į tam tikrų valstybės institucijų vadovų postus. Šios LRP galios yra įtvirtintos Konstitucijoje arba kituose specialiuose įstatymuose.

Prezidento institucijos kaip viešojo administravimo subjekto specifika yra dar ir ta, kad specialaus įstatymo, kuris išplėstų Konstitucijoje įtvirtintus prezidento įgaliojimus, nėra. Prezidento įgaliojimai neaptarti, neatsispindi prezidento įstatyme. Tačiau įstatyme yra vienas aspektas, kuris parodo esant LRP VA subjektą – prezidentas valdo LRP kanceliariją – kanceliarijos atžvilgiu turi tam tikrus įgaliojimus – LRP vykdo tarsi vidaus administravimą, kad administracija tinkamai vykdytų savo funkcijas.

Ar LRP priskirtinas vykdomajai valdžiai, ar jis vykdo įstatymus? K prezidento skirsnis. Vyriausybė yra aukščiausia vykdomosios valdžios institucija. Tačiau reikia LRP įvardinti kaip vieną iš vykdomosios valdžios dalių, nes niekur kitur jis netinka ;D.

Vyriausybė ir MP kaip centriniai viešojo administravimo subjektai:Vyriausybė in corpore yra hierarchiškai aukščiausia valstybės vykdomosios valdžios institucija. K 94 str. 2d. Vyriausybė vykdo Seimo nutarimus ir įstatymus.Vyriausybės „orbitoje“ yra eilė pavaldžių vyriausybei in corpore pavaldžių kitų centrinio administravimo institucijų. Tarp jų susiklosto subordinaciniai pavaldumo ryšiai. Skirtingai nei LRP atžvilgiu, Vyriausybės viešojo administravimo įgaliojimai yra išplėsti specialiame teisės akte, kuris vadinamas LR Vyriausybės įstatymu. Šis įstatymas ne tik pakartoja K nuostatas apie vyriausybės įgaliojimus, bet ir plačiau nurodo vyriausybės in corpore viešojo valdymo galias. K tarsi nepateikia baigtinio sąrašo, nes yra nuostata, kad vyriausybė vykdo ir kitus jai įstatymų ir kitų teisės aktų pavestus įgaliojimus. Perskaityti LR Vyriausybės įstatymą!!!

Vyriausybės darbo tvarką reglamentuoja specialus teisės aktas - Vyriausybės darbo reglamentas. Kaip planuojami vyriausybės posėdžiai, kaip vykdomi nutarimai ir pan. Nebūtina skaityti egzaminui.

Ministras Pirmininkas kaip viešojo administravimo subjektas:Pagal K – jis yra vyriausybės vadovas ir jis atsako už bendrą vyriausybės veiklą. MP organizuoja vyriausybės posėdžius ta prasme, kad tvirtina posėdžio darbotvarkę, klausimus, posėdžiuose pirmininkauja. Jei kuris nors ministras negali dalyvauti posėdyje, jis tai turi derinti su MP, pranešti. MP gali taikyti drausminę tarnybinę atsakomybę vyriausybės orbitoje: esant šių institucijų įstaigų vadovams, vyriausybės įstaigų vadovams. Ministrams negali skirti nuobaudų. MP gali vienasmeniškai duoti pavedimus.MP viešojo administravimo įgaliojimai yra įtvirtinti Vyriausybės įstatyme – keliolika įgaliojimų ir tai, nebaigtinis sąrašas.

26

MP neturi teisės vienasmeniškai leisti norminio pobūdžio teisės aktų – jis nėra pozityviosios administracinės teisės kūrėjas, skirtingai nei Vyriausybė in corpore.

Koks prezidento ir vyriausybės ryšys?Ryšys yra neabejotinai. LRP skiria ir atleidžia MP, ministrus, derinant su Seimu. Ministrai atsiskaito prezidentui už savo veiklą. Tai yra individualūs atvejai, o kažkokių privalomų nurodymų vyriausybei LRP nėra konstituciškai įgaliotas. Jie bendradarbiauja kompromiso būdu, o jei kompromiso nėra, tai nusveria Vyriausybės sprendimas, nors prezidentas ir yra pirmas asmuo valstybėje.

LR Ministerijos:Ministerijos yra centriniai viešojo administravimo subjektai, įgyvendinantys vyriausybės programą tam tikrose gana plačiose viešojo valdymo srityse. Teisės literatūroje galima rasti, kad ministerijos yra šakinio viešojo valdymo subjektai. Ministerijos kuriamos pakankamai plačioms šakoms valdyti. Ministerijų teisinį statusą, paskirtį, įgaliojimus reglamentuoja keli teisės aktai, bendriausia prasme ministerijų paskirtis atsispindi Vyriausybės įstatyme. Konkretesniuoju požiūriu kiekvienos ministerijos funkcijos ir pareigos, taip pat ministro ir kitų ministerijos vadovybės bei pareigūnų statusas reglamentuojamas konkrečios ministerijos nuostatuose, kuriuos tvirtina, pildo, ar keičia Vyriausybė savo nutarimu. Tie nuostatai yra gana unifikuoti – pagal struktūrą jie yra labai panašūs. Dar vienas ministerijoms reikšmingas teisės aktas yra Ministerijų darbo reglamentas. Vyriausybė yra patvirtinusi Pavyzdinį ministerijų darbo reglamentą, pagal kurį kiekvienas ministras savo įsakymu yra patvirtinęs tos ministerijos darbo reglamentą. Kiek ministras gali nukrypti nuo pavyzdinio reglamento? Šiaip, pavyzdinis reiškia rekomendacinis, bet didžiąja dalimi visų ministerijų teisės aktai yra unifikuoti, o lyginant su pavyzdiniu, nukrypimų nuo jo randama tikrai nedaug. Nukrypimai turi būti neesminiai ta prasme, kad tie pavyzdinio reglamento punktai, normos, kurios susiję su konstitucinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis, konkrečių ministerijų darbo reglamentuose turi būti atspindėti. Pvz.: konstitucinė teisė žinoti, suteikti žiniasklaidai informaciją. Ministerijų sąrašas yra nurodyta vyriausybės įstatyme.

Vyriausybės ir ministerijų santykis:Vyriausybė koordinuoja ministerijų veiklą, joms duodami pavedimai: ministerijų strateginiai planai derinami su vyriausybės programa, ministerijos veiklos rezultatai nagrinėjami vyriausybės posėdžiuose. Susidaro koordinaciniai valdymo ryšiai. Yra ir subordinaciniai ryšiai – MP vienasmeniškai gali duoti pavedimus tam tikroms ministerijoms.

Vyriausybės įstaigos (įstaigos prie Vyriausybės):Tokie centriniai viešojo administravimo subjektai, kurie administruoja sritis, nepriskirtas ministerijų kompetencijai. Vyriausybės įstaigos kaip institutas yra numatytas Vyriausybės įstatyme – pasakyta labai lakoniškai. Vyriausybės įstaigas steigia ir organizuoja Vyriausybė priimdama atitinkamą nutarimą. Skirtingai nei ministerijų atžvilgiu, vyriausybės įstaigų sąrašo Vyriausybės įstatyme nėra. Pagal savo pavadinimus, Vyriausybės įstaigos yra įvairios – departamentai, tarnybos, fondai...Vyriausybės įstaigų funkcijos pasižymi didele įvairove. Vyriausybės įstaigos valdo siauresnes nei ministerijos ir labiau specifines sritis. Vyriausybės įstaigų yra apie 20. Pvz.: statistikos departamentas, kūno kultūros ir sporto departamentas, valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba...Tai, kad institucija yra prie vyriausybės, ne visuomet reiškia, kad jinai yra viešojo administravimo subjektas. Europos teisės departamentas prie LR Vyriausybės. Jis buvo vyriausybės įstaiga, bet nevykdė jokių viešojo administravimo funkcijų. Jo paskirtis buvo teikti išvadas, ar ir kiek nacionaliniai teisės aktai atitinta ES teisės aktus. Išvadų teikimas nėra viešasis administravimas.

VyrAGK narius skiria ir atleidžia vyriausybė in corpore teisingumo ministro teikimu. Jos funkcija yra ne vykdyti viešąjį administravimą, o nagrinėti ginčus dėl pranešimų ir skundų dėl viešojo administravimo subjektų vilkinimo ir pan. VyrAGK nėra nei vyriausybės įstaiga, nei VA subjektas. Vyriausybės įstaigų struktūrą apibrėžia vyriausybės patvirtinti įstaigos nuostatai. Kai kurių įstaigų nuostatai labai panašūs į ministerijų nuostatus.

27

Vyriausybės ir vyriausybės įstaigų santykis:Vyriausybės įstaigos yra pavaldžios vyriausybei, veikia pagal vyriausybės nustatytus prioritetus, MP gali netgi taikyti tarnybinę atsakomybę šių įstaigų vadovams. Koordinacinės funkcijos – vyriausybės įstaigų veiklos programų derinimas su vyriausybės veiklos programomis ir pan.

Įstaigos prie ministerijų kaip centriniai viešojo administravimo subjektai:Vyriausybės įstatyme pasakyta, kad vyriausybė arba vyriausybei pavedus ministrai, gali steigti ir organizuoti, panaikinti įstaigas prie ministerijų. Prie kiekvienos ministerijos yra po kelias įstaigas, kurioms pavedama įgyvendinti viešojo administravimo įgaliojimus, funkcijas tam tikrose specifinėse ministerijos reguliavimo sričiai priskirtose valdymo sferose. Įstaigų prie ministerijų pavadinimai yra ganėtinai įvairūs, pvz.: departamentai (policijos departamentas prie VRM, muitinės departamentas prie Finansų ministerijos, kalėjimų departamentas prie Teisingumo Ministerijos), inspekcijos (valstybinė mokesčių inspekcija prie finansų ministerijos, valstybinė darbo inspekcija prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos). Įstaigos yra ministerijų įtakos sferoje. Įstaigų veiklą dažniausiai reglamentuoja tų įstaigų nuostatai, kuriuos tvirtina arba vyriausybė, arba atitinkamos ministerijos vadovas ministras. Ministro atsakomybė, kaip veiks ministerijos sferoje veikianti įstaiga. Ministras atsako ne tik už ministerijos veiklą, bet ir už įstaigų veiklą, jų veiklos rezultatus. Įstaigos nėra lygiavertės pagal savo valdymo sritis. Kai kurios sritys yra gana plačios ir socialiai reikšmingos, pvz.: policijos departamentas prie VMR. Jau pažiūrėjus į organizacinę sandarą, padalinius, tarnybas, tai tas departamentas atsakingas už labai plačias funkcijas. Apie policijos departamentą rašoma policijos įstatyme.Kalėjimų departamento sritis yra žymiai siauresnė – bausmės atlikimo vietų priežiūra, kalėjimų priežiūra.

Seimui atskaitingi centriniai viešojo administravimo subjektai:Tokie subjektai, kurie įgyvendina viešąjį administravimą valstybei išskirtinai svarbiose socialinių santykių srityse, pvz.:

Lietuvos Bankas – vykdo kontrolės funkcijas – kontroliuoja komercinius bankus ir kitas kredito įstaigas, išduoda leidimus, licencijas šiai veiklai, leidžia teisės aktus, reglamentuojančius komercinių bankų veiklą (tai daro LB valdyba).

Valstybės kontrolė yra seimo įtakos sferoje esantis viešojo administravimo subjektas. Valstybės kontrolė prižiūri, kaip naudojamos valstybės lėšos, turtas, ir kaip vykdomas valstybės biudžetas.

Valstybinė lietuvių kalbos komisija leidžia norminius aktus dėl lietuvių kalbos taisyklių, norminimo, teikia siūlymus dėl įstatymų tobulinimo saugant lietuvių kalbą kaip valstybinę kalbą.

Seimo kontrolieriai nepriskirtini prie VA subjektų, nes jų funkcija nagrinėti ginčus nėra viešojo administravimo funkcija. Jie sprendžia ginčus dėl viešojo administravimo pareigūnų piktnaudžiavimo ir biurokratizmo, gina viešąjį interesą.

Valstybės įstaigos ir valstybės įmonės kaip centriniai viešojo administravimo subjektai:Kaip pvz.: Ryšių reguliavimo tarnyba – viešojo administravimo subjektas tuo požiūriu, kad ši tarnyba nustato tam tikras elektroninių paslaugų teikimo taisykles, prižiūri kaip paslaugų teikėjai paiso šių taisyklių, gali taikyti sankcijas elektroninių ryšių paslaugų teikėjams už tų paslaugų neteikimą. Valstybės turto fondas – atliekai kai kurias VA funkcijas privatizuojant atskirus valstybei priklausančius objektus, kontroliuoja privatizavimo procedūrą, nustato privatizavimo sąlygas ir pan.

Kiti centriniai viešojo administravimo subjektai:Specifines valdymo funkcijas įgyvendinantys visos valstybės mastu subjektai, kurių vadovai skiriami LRP, Seimo ar MP sutarimu, pvz.: valstybės saugumo departamentas, specialiųjų tyrimų tarnyba, įvairios nevyriausybinės organizacijos, asociacijos, kuriems teisės aktais yra suteikti viešojo administravimo įgaliojimai. ABTĮ: Administracinių teismų kompetencijai priskirta tikri nevyriausybinių organizacijų ar asociacijų bendro pobūdžio teisės aktų teisėtumą. Tie teisės aktai paliečia nemažą gyventojų dalį, ir jei kyla klausimas, ar pažeidžiami viešieji interesai, galima kreiptis į administracinius teismus.

28

12 paskaita: 2009 11 19, Ievos:12 PASKAITA2009-11-19Teritorinė viešoji administracija.

Tai tokie viešojo administravimo subjektai, kurių funkcijos arba viešojo valdymo funkcijos įgyvendinamos tam tikroje valstybės teritorijos dalyje.

Skiriama:

1. Apskričių viešoji administracija. Apskritys yra aukštesnieji administraciniai teritoriniai LR vienetai. Jos buvo įkurtos 1993 m. priėmus atitinkamą įstatymą (neesmė). Apskrities viešoji administracija- tai apskrities viršininkas, jo pavaduotojas ar pavaduotojai ir apskrities viršininko administracija. Kokie aktai reglamentuoja apskričių administracijų teisinį statusą (apibrėžia jų įgaliojimas ir įpareigojimus)? Bendriausias įstatymas- LR apskrities valdymo įstatymas. Be šio teisės akto kiekvienoje apskrityje yra patvirtinti apskrities viršininko administracijos nuostatai. Nuostatus tvirtina apskrities viršininkas savo įsakymu, vadovaudamasis Vyriausybės patvirtintais tipiniai apskrities viršininko administracijos nuostatais. Vyriausybė siekdama unifikuoti, suvienodinti visų dešimties apskričių viršininkų administracijos teisinį statusą, nustatyti pagrindines jų funkcijas, yra priėmusi tipinius nuostatus, pagal kuriuos kiekvienos apskrities viršininkas tvirtina savo nuostatus. Paties viršininko įgaliojimus nustato Apskrities valdymo įstatymas. Apskrities viršininko administracija. Jos tipinę struktūra yra patvirtinusi Vyriausybė ir pagal šią tipinę struktūra apskrities viršininko administraciją sudaro departamentai, skyriai, tarnybos. Padeda viršininkui spręsti, jo kompetencijai priskirtinus klausimus: išduoda leidimu, planavimo dokumentus rengia ir t.t. Dar apskrityse yra regiono plėtros taryba. Apskritys tai yra tam tikri regionai, jų infrastruktūra, kelius reikia planuoti, gauti asignavimus, ir rajono plėtros tarnyba sprendžia šiuos uždavinius įgyvendinami LR rajonų plėtros įstatymą. Į tą taryba įeina apskrities viršininkas, jis vadovauja tai tarybai, įeina savivaldybių, kurios yra apskrityje, vadovai- merai, apskrities viršininko administracijos pareigūnai ir pan. Apskrityse numatoma teritorinė reforma, siūloma apskritis kaip teritorinius vienetus panaikinti, padalijant Lietuvos teritoriją padalijant į keturis regionus. Kiti sako, kad apskritys liks, bet neliks nei viršininkų, nei jų administracijų. Kaip ta reforma bus įgyvendinama matysim, o egzaminui gali būti klausimas apie teritorinę viešąją administraciją, ir apskritys reikėtų minėti.

2. Teritoriniai viešojo administravimo subjektai, pavaldūs centriniams viešojo administravimo subjektams. Centriniai viešojo valdymo subjektai nepajėgtų įgyvendinti savo funkcijų visoje valstybės teritorijoje, neturėdami sau pavaldžių teritorinių viešojo administravimo subjektų. Todėl apskrityse, taip pat rajonuose ar miestuose yra sudaromi (sudaryti) tam tikri teritoriniai administravimo subjektai, kurie pavaldūs ne apskrities viršininkui ar savivaldybės tarybai, bet atitinkamam centriniam viešojo administravimo subjektui. Pvz.: yra centrinis viešojo administravimo subjektas- valstybinė mokesčių inspekcija prie finansų ministerijos. Tai teritoriniai- apskričių valstybinės mokesčių inspekcijos (teritoriniai mokesčių administratoriai). Yra policijos departamentas prie vidaus reikalų ministerijos kaip centrinis administravimo subjektas. Teritoriniai padaliniai- miestų ir rajonų policijos komisariatai. Jų veiklos teritorija- atitinkama miestų ar rajonų teritorija.

3. Savivaldybių viešoji administracija. Savivaldybės yra žemesnieji administraciniai teritoriniai vienetai (pirminiai ta prasme, kad jau kitokių savarankiškų administracinių vienetų nėra) ir šiuose vienetuose valdymo funkcijas įgyvendina šie viešojo administravimo subjektai: savivaldybės taryba, savivaldybės meras, savivaldybės administracija. Savivaldybės taryba yra aukščiausiasis atstovaujamasis savivaldybės viešojo administravimo subjektas. Savivaldybės taryba susideda iš narių, kuriuos į tarybą renka savivaldybės gyventojai. Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis savivaldybės tarybos įgaliojimus yra LR vietos savivaldos įstatymas. Pažiūrėti šiame įstatyme savivaldybės tarybos įgaliojimus. Administracinė viena iš funkcijų- savivaldybių tarybos

29

savo sprendimais tvirtina tam tikras taisykles tiek savivaldybės gyventojams, tiek ir savivaldybių įmonėms, įstaigoms. Yra ir daug kitų funkcijų. Kiekviena savivaldybės taryba yra patvirtinusi savivaldybės tarybos darbo reglamentą. Kaip vyksta posėdžiai, kaip rengiami įstatymų projektai ir t.t. (Nereikės išmokti visų 40 savivaldybių tarybų funkcijų).

Savivaldybės meras – savivaldybės vadovas (ne taryba). Jo funkcijos apibrėžtos irgi LR vietos savivaldos įstatyme. Savivaldybės meras turi savo sekretoriatą, savo pagalbininkus. Yra sekretoriato nuostatai, kuriuos tvirtina pats meras, apibrėžia sekretoriato vykdomas funkcijas.

Savivaldybės administracija. Pagal vietos savivaldos įstatymą yra vykdomoji savivaldybės institucija, kurios svarbiausia (pagrindinė) paskirtis yra įgyvendinti savivaldybės tarybos sprendimus. Savivaldybės administracijai vadovauja administracijos direktorius. Savivaldybės administracija susideda iš vidaus struktūrinių padalinių ir teritorinių struktūrinių administracijos padalinių. Vidaus struktūriniai padaliniai yra departamentai, skyriai, o teritoriniai administracijos padaliniai laikomos seniūnijos. Seniūnijai vadovauja seniūnas. Jis yra pavaldus savivaldybės administracijos direktoriui. Seniūnus skiria ir atleidžia savivaldybės administracijos direktorius. Savivaldybės administracijos direktoriaus pagrindines funkcijas (įgaliojimus) nustato vietos savivaldos įstatymas. Vidaus struktūrinių padalinių teisinį statusą apibrėžia tų padalinių nuostatai. O seniūnijos vadovo seniūno teisinę padėtį reglamentuoja Vietos savivaldos įstatymas.

Savivaldybės įstaigos ar įmonės, kurioms teisės aktai suteikia tam tikrus viešojo administravimo įgaliojimus. Jos nėra specialūs viešojo administravimo subjektai. Šalia kitų savo funkcijų, jos turi kai kurių viešojo administravimo įgaliojimų. (Pvz.: kontrolieriai ,,Susisiekimo paslaugos“ ne tik teikia transporto paslaugas, bet ir tikrina kaip laikomasi važiavimo miesto transporto taisyklių).

VALDYMO AKTAI, JŲ TEISĖTUMO IUR PAGRĮSTUMO SĄLYGOS

Valdymo aktų apibrėžimas, samprata.

Viešojo valdymo aktai- tai viešojo administravimo subjektų rašytiniai norminiai ir individualaus pobūdžio sprendimai, taip pat neturintys dokumento formos valdymo veiksmai (realiniai aktai), taip pat specifinės formos valdymo aktai, siekiant:

1. Įgyvendinti administracinės srities įstatymus (bendriausioji viešojo valdymo aktų funkcija);2. Nustatyti asmenims administracinius įpareigojimus, draudimus ar apribojimus bei reaguoti jei

jų nepaisoma.3. Sudaryti asmenims galimybes įgyvendinti (realizuoti) jų konstitucines ir kitas teises bei

laisves.

Būna ir nerašytiniai (pvz.: juosta STOP aplink sudegusį pastatą). Policininkas su lazdele, reguliuojantis eismą, irgi yra valdymas nors ir nerašytas.

Neveikimas ar vilkinimas priimti tam tikrą aktą- tai negatyvusis valdymas, kai neveikia, neatlieka funkcijų viešojo valdymo subjektas, kai jo prašoma, ar jis turi tas funkcijas atlikti.

Įstatymas apibrėžtas kaip Seimo priimtas Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka, aukščiausios teisinės galios teisės aktas, išreiškiantis įstatymų leidėjo valią. Tam, kad įstatymai būtų įgyvendinti daugeliu atveju reikalingi poįstatyminiai teisės aktai- tai ir yra viešojo valdymo aktai. KT yra pasakęs, kad įstatymus įgyvendinantys aktai paprastai yra valdymo aktai. Yra įvairios jų ginčijimo galimybės, yra tokių, kurie yra neginčytini.

Valdymo aktai (plačiąja prasme) yra įstatymų (įstatymų normų) taikymo aktai, tuo požiūriu, kad jie konkretina įstatymų normas, kurios yra pakankamai bendro pobūdžio elgesio taisyklės.

30

Valdymo aktų klasifikacija (tipologija, grupavimas, rūšys).

Pagal formą valdymo aktai skirstomi:

a) Rašytiniai valdymo aktai;b) Neturintys rašytinio dokumento formos viešojo valdymo veiksmai (realiniai aktai). Pvz.: transporto priemonės nutempimas. Važiuoklės blokavimas.

Pagal valdymo akto adresatų konkretumo lygį:

a) Norminiai valdymo aktai (norminiai administraciniai aktai). Akto adresatų ratas iš anksto nežinomas, nekonkretinama, kam jis skirtas;b) Individualūs administraciniai sprendimai. Jų adresatai yra arba visiškai aiškūs, arba daugiau ar mažiau aiškūs, apibrėžti.

Pagal valdymo akto inicijavimo pobūdį:

a) Vienašališkai priimami valdymo aktai.b) Valdymo aktai, kuriuos inicijuoja asmenys, įgyvendindami savo konstitucines ir kitas teises ir laisves. Fizinis ar juridinis asmuo. Dvi schemos: Žmogus ---> valdžia.

Pagal valdymo akto keliamas teisines pasekmes (teisinius padarinius):

a) Tiesiogiai įtakojantys asmenų teises ir laisves. Pvz.: Transporto priemonės nutempimas, administracinis sulaikymas, atėmimas licencijos verstis tam tikra veikla. Aktas ar veiksmas, kuris tiesiogiai įtakoja žmonių teises ir laisves. Jie gali būti skundžiami atitinkamoms valstybės institucijoms.b) Valdymo aktai, kurie tiesiogiai neįtakoja žmogaus teisių ir laisvių ir yra tarpiniai dokumentai administraciniam sprendimui priimti, kuris jau įtakos žmogaus teises ir laisves. Šių valdymo aktų pvz.: asmuo kreipiasi į kokį nors viešojo administravimo subjektą prašydamas atlikti X administracinį veiksmą. Tačiau šis subjektas neturi kompetencijos tokį prašoma valdymo veiksmą atlikti. Tokiu atveju interesantas yra raštu informuojamas apie tokią padėtį, nurodant į ką tas asmuo turėtų kreiptis norėdamas gauti atitinkamą administracinį sprendimą. Šitas raštas (atsakymas) būtų informacinis raštas. Toks informacinis raštas, kaip valdymo subjekto priimtas dokumentas, yra neginčijamas (nes ką čia ginčyti?). Kitas pvz.: sakykim asmuo kreipėsi dėl statybos leidimo išdavimo į savivaldybę. Tai prieš priimant tokį sprendimą paprastai būna prašoma išvados iš kito padalinio apie galimybę tokį leidimą išduoti. Šita išvada nėra tiesiogiai įtakojanti asmens teises ar laisves, kadangi galutinį sprendimą išduoti ar neišduoti leidimą priima kitas subjektas (kitas institucijos padalinys).

Pagal akto privalomumą viešojo:

a) Privalomus vykdyti viešojo valdymo aktus. b) Rekomendacijos kaip valdymo aktai. Rekomendacija nuo privalomų valdymo aktų skiriasi tuo, kad ją privalu svarstyti ir priimti dėl tos rekomendacijos vykdymo vienokį ar kitokį sprendimą. Jeigu rekomendacijos adresatas nevykdo rekomendacijoje esančių siūlymų, tai teisiniai padariniai tokiam adresatui nekyla.

!!! Paskaityti apie viešojo valdymo aktus paskaityti Riomerio vadovėlyje.

13 paskaita: 2009 12 17

31

Valdžia (pavaldumas)

Žmogus

Norminiai ir individualūs valdymo aktai. Jų atskyrimo praktinė (taikomoji reikšmė).

Norminiai ir individualūs valdymo aktai – centrinė valdymo kompetencija, nes su jais susiduria visi subjektai. Neįmanomas viešasis administravimas be rašytinių dokumentų, realinių valdymo veiksmų. Kiekvienas viešojo administravimo subjektas susiduria su norminiais ir individualiais valdymo aktais, o po to ir administraciniai teismai. savo veikloje jie tiria tiek norminio, tiek individualaus sprendimo teisėtumą, pagrįstumą, nagrinėdami administracinių ginčų bylas.

Jeigu ginčijamas norminis teisės aktas, tai sprendžiant teisme ginčą remiamasi vienais ABTĮ straipsniais. (byloje nedalyvauja šalys – teismas pats atsisėda ir sprendžia, mąsto). Jeigu ginčijamas individualus administracinis aktas – teismo procesas vyksta pagal kitas taisykles (yra konkrečios šąlys, kurios nori apginti savo teises ir interesus).

Teisinės pasekmės, jei ginčijamas aktas pripažįstamas neteisėtu:Kai sprendžiamas dėl norminio administracinio akto ir jis pripažįstamas prieštaraujančiu teisės aktu, tai tas aktas ar jo dalis yra panaikinamas. Nuo to momento, kai sprendimas įsigalioja, norminis aktas negali būti taikomas. Jeigu pripažįstamas neteisėtu individualus administracinis aktas – tai stengiamasi atstatyti buvusią padėtį iki to akto priėmimu – stengiamasi atstatyti status quo. Pvz.: buvo panaikintas įstaigos vadovo įsakymas paskirti tarnybinę nuobaudą valstybės tarnautojui – atleisti iš valstybės tarnybos. Panaikinus tokį įsakymą kaip neteisėtą, tai valstybės tarnautojas grįžtų į valstybės tarnybą, kurioje jis dirbo anksčiau. Statutiniam valstybės tarnautojui vietoj kitų nuobaudų gali būti skiriamas laipsnio panaikinimas – vėliau laipsnis grąžinamas.

LVAT praktika dėl akto pripažinimo norminiu yra prieštaringa kai kuriais atvejais. Teismas keičia kardinaliai savo poziciją tuo klausimu. Pvz.: buvo sprendžiama dėl detaliųjų planų pobūdžio. Teismas buvo pasakęs, kad tai norminis aktas, o kitoj byloj rado argumentų paneigti savo ankstesnę argumentaciją – sakė, kad tai yra individualus aktas.

Valdymo aktų teisėtumas:

Yra kelios valdymo aktų teisėtumo sąlygos:1. Valdymo aktas bus teisėtas, jeigu jį priėmė viešojo administravimo subjektas, turintis tam

kompetenciją. Viešojo administravimo subjektas priimdamas valdymo aktus neturi viršyti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytos jam kompetencijos. Jis negali priimti valdymo aktų tais klausimais, kurie nepriskirti jo kompetencijai. Pvz.: aplinkos apsaugos ministras leidžia įsakymus sveikatos apsaugos klausimais. Viešojo administravimo subjekto kompetencija įtvirtinama atitinkamuose teisės aktuose ir pagal tuos aktus, pirmiausia įstatymus, administravimo subjektas ir veikia leisdamas norminius ar individualius administracinius teisės aktus. Viešojo administravimo įstatyme yra pasakyta, kad norminius administracinius aktus turi teisę

leisti viešojo administravimo institucijos, turinčios įstatymų suteiktus įgaliojimus tą daryti. O individualius administracinius aktus turi teisę leisti viešojo administravimo subjektai, remdamiesi įstatymų nustatytais įgaliojimais.

Pvz.: turi būti pačiame įstatyme pasakyta, kad viešojo administravimo subjektas turi teisę leisti, priimti norminius administracinius teisės aktus. Pačiame įstatyme konkrečiai nurodyta. Vietos savivaldos įstatymas: savivaldybės tarybos įgaliojimų sąraše be kitų įgaliojimų yra numatyta, kad savivaldybės taryba tvirtina taisykles gyventojams ar kitiems savivaldybėms subjektams. Šis įgaliojimas reiškia, kad savivaldybės taryba savo sprendimu gali ir turi patvirtinti tam tikras taisykles (vežimo, tvarkos taiskyles).

Dėl individualių aktų – pakanka tų įstatymo nuostatų, kad viešojo administravimo subjektai galėtų individualius aktus priimti.

Valstybės tarnybos įstatymas: normos apie tarnybinės atsakomybės taikymą – viešojo administravimo subjektai, vadovai, padalinių vadovai, pavaldžių institucijų atžvilgiu turi teisę priimti įsakymus, kuriais skiriama tarnybinė nuobauda. Tai reiškia, kad viešojo administravimo

32

subjektas pasiremia šiuo atveju, valstybės tarnybos įstatymo normomis apie tarnybinę atsakomybę.

Ne tik įstatyme gali būti nustatyta teisė priimti norminius administracinius aktus. Pvz.: teisės aktas buvo neteisėtas, nes jokiame įstatyme ir vyriausybės nutarime nebuvo nustatyta, kad subjektas gali atlikti tuos valdymo veiksmus.

2. (Norminiai) Valdymo aktai, neturi prieštarauti aukštesnės teisinės galios teisės aktams. Joks viešojo norminis valdymo aktas neturi prieštarauti Konstitucijai. Valdymo aktai, kaip poįstatyminiai aktai, neturi prieštarauti įstatymams. Žemesnės nei vyriausybės nutarimai galios valdymo aktai neturi prieštarauti vyriausybės

nutarimams. ABTĮ yra pasakyta, kad administraciniai teismai tiria, ar norminiai administraciniai aktai atitinka įstatymus ir vyriausybės nutarimus.

Valdymo akto, kaip poįstatyminio, neprieštaravimo įstatymams sąlygos:Pagal KT doktriną:

1. norminis administracinis aktas turi sekti iš įstatymo.2. norminis administracinis aktas neturi konkuruoti su įstatymu.

Įstatymai yra pakankamai abstraktaus pobūdžio, todėl reikia priimti poįstatyminius teisės aktus, kad konkretizuotų įstatymus. Jei įstatymas yra administracinės srities, tai poįstatyminiai teisės aktai vadinami norminiais administraciniais teisės aktais.

1 sąlygos aiškinimas:Norminiai administraciniai aktai neturi sukurti, arba talpinti savyje esmingai naujų teisės normų. Norminiame administraciniame akte turi būti tik tos normos, kurių adresatas yra konkreti įstatymo norma. Jei atsiranda nors viena norma poįstatyminiame teisės akte, neturinti atitikties įstatyme, tai sukuriama esmingai nauja norma ir pažeidžiamas įstatymų viršenybės principas. Poįstatyminiame akte yra sureguliuoti santykiai, kurie turi būti sureguliuoti įstatymu. Tokiu atveju ta norma yra naikintina. Šia dalimi norminis administracinis aktas yra neteisėtas – prieštarauja įstatymui.

2 sąlygos aiškinimas:N.a.a. nekonkurencija su įstatymu reiškia, kad norminiu poįstatyminiu aktu kaip poįstatyminiu teisės aktu neleidžiama reguliuoti arba reglamentuoti tokius valdymo santykius, kuriuos privalu reglamentuoti tik įstatymų lygmens teisės aktais. KT yra sprendęs ne vieną bylą kur konstatavo, kad Vyriausybė įsiterpė/įlindo į įstatymų reguliavimo sritį savo nutarimu/nutarimais. Kitaip sakant, valdymo socialinis santykis gali būti reglamentuotas tik įstatymų, tačiau vyriausybė nelaukdama įstatymų priėmė poįstatyminį aktą ir sureguliavo. Vyriausybė savo nutarimu konkuravo su įstatymu, pažeidė nekonkuravimo taisyklę. KT yra sakęs, kad pvz. tokie mokesčių elementai kaip mokesčių objektas, mokesčių mokėtojai, mokesčio dydis ir kiti elementai gali būti nustatomi ir reguliuojami tik mokestiniais įstatymais. Tačiau yra buvę atvejų, kai tokius dalykus reglamentavo Vyriausybės nutarimas, kitaip sakant konkuravo su įstatymu. Tokie nutarimai buvo pripažinti prieštaraujantys įstatymų viršenybės principui ir buvo neteisėti. Manoma, kad Vyriausybė tai padarė iš neišmanymo, iš reikalo, nes įstatymo nėra.

3. Valdymo aktų paskelbimas: Galioja tik paskelbti įstatymai. Skelbimas yra privalomas, nes neįmanoma laikytis elgesio taisyklių jų nežinant. Aktai turi būti išviešinti juos atitinkamai paskelbiant. Norminių administracinių aktų paskelbimą, kaip ir įstatymų skelbimą, reglamentuoja specialus įstatymas - Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo įstatymas. Norminiai administraciniai aktai skelbiami valstybės žiniose, o individualūs teisės aktai gali būti skelbiami valstybės žinių dalyje „informacinis priedas“. Kitaip sakant, gali būti skelbiami ir individualūs teisės aktai. Neskelbiami tie norminiai administraciniai teisės aktai, kurie turi valstybės ar tarnybos paslaptį. Norminiai administraciniai aktai skelbiami ir internete ir vietos spaudoje.

33

Jei aktas nepaskelbtas ir jei dėl to nukenčia koks nors subjektas, bus ginčijama, kad aktas buvo nepaskelbtas ir apie jį nebuvo galima žinoti, ir dėl to, kad nepaskalbtas aktas yra negaliojantis, jis neturi būti vykdomas.

Galioja tik paskelbti įstatymai (čia įstatymai plačiąja prasme: visi poįstatyminiai, norminiai aktai). Neįmanoma laikytis elgesio taisyklių jų nežinant. N.a.a. turi būti išviešinti, juos atitinkamai paskelbiant. N.a.a. paskelbimą reglamentuoja specialus įstatymas: Įstatymų ir kitų įstatymų skelbimo tvarkos ir pan. įstatymas (jūs žinot ). N.a.a. skelbiami oficialiai Valstybės žiniose. Gali būti skelbiami Valstybės žinių dalyje Informacinis priedas ar kažkaip ten panašiai. Gali būti skelbiami ir individualūs aktai. Neskelbiami tie n.a.a., kurie reiškia valstybės ar tarnybos paslaptį. Sakykim yra įstatymų, kurie sudaro valstybės ar tarnybos paslaptį, juos konkretinantys n.a.a. taip pat nebus skelbiami. Bendra taisyklė: jei aktas ne slaptas jis turi būti paskelbtas. Savivaldybių n.a.a. ar apskričių lygmens ir pan., n.a.a. skelbiami vietos spaudoje, internete ir pan. Jei aktas nepaskelbtas jis laikomas negaliojančiu, o jei negaliojantis – jis neturi būti vykdomas.

Apriorinis viešumas (valdymo aktų projektų skelbimas).Šis principas svarbus tuo, kad jis leidžia akto adresatams koreguoti, pasakyti savo nuomonę dėl būsimo teisės akto, teikti pasiūlymus, kritines pastabas ir pan., į kurias turėtų atsižvelgti aktą rengiantys viešojo valdymo subjektas (jei kritika pagrįsta). 1999 m. yra priimtas Vyriausybės nutarimas numatantis valdymo aktų projektų skelbimo tvarką. Skelbiami tik svarbiausių ir aktualiausių administracinių aktų projektai. Kas yra svarbiausi ir aktualiausi renkasi aktą rengiančio subjekto diskrecija. Šita diskrecija įmanoma piktnaudžiauti. Svarbiausiai ir aktualiausi turi būti visuomenei. Piktnaudžiauti galima pvz.: buvęs ministras pirmininkas paklaustas žurnalistų apie rengiamą aktą, kodėl neskelbiamas viešai, atsakė, kad čia tik projektas, kuris gali keistis, tai kam jį skelbt Pagal tokią logiką tada nei vienas projektas neturėtų būti skelbiamas. Nes skelbiamas yra tam, kad visuomenė jį ir galėtų pakeisti. Projektų skelbimas yra labai geras tuo, kad valdžia per daug neįsijaustų. Rengiantis priimti visuomenei svarbų n.a.a. būtina konsultuotis su gyventojus atstovaujančiomis organizacijomis, o įstatymų nustatytais atvejais ir su pačiais įstatymais. Pvz. detalieji planai miestuose. Savivaldybė rengiasi kažką pastatyti mieste, tada yra skelbiamas skelbimas, kad štai šitas projektas bus svarstomas tada ir tada, ten ir ten. Suinteresuoti gyventojai, kuriuos liečia šis projektas, gali ateiti ir diskutuoti su savivaldybės administracijos pareigūnais rengiančiais šiuos projektus. Tai pavyzdys kaip realiai gyvenime veikia norma dėl tarimosi su gyventojais ar atstovaujančiomis organizacijomis.!!!! VAĮ - atkreipti dėmesį į nustatytus individualaus akto reikalavimus. Individualūs valdymo aktai turi būti paremti nustatytais aktais, taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, akte turi būti nurodytos konkrečios teisės ir pareigos, aktas turi būti pasirašytas įstaigos vadovo ar kito įgalioto atstovo. Dabartinės redakcijos VAĮ papildomai įrašė pareigą motyvuoti taikomo poreikio priemones.

Realinių valdymo veiksmų teisėtumas.Realinis valdymas – dažniausiai neturintis rašytinio dokumento formos valdymas, iš esmės reiškiantis tam tikrus administracinius veiksmus, tai fizinės prievartos taikymas prieš asmenis, kurie daro/padarė teisės pažeidimą, administracinis sulaikymas, transporto priemonės nutempimas ir pan. Numatyti policijos veiklos įstatyme ir ATPK. Čia labai svarbus proporcingumo principas. Poveikio priemonės gali būti naudojamos tik tiek kiek tai būtina tarnybinei pareigai užtikrinti arba įvykdyti. Įstatymas nustato baigtinį sąrašą pagrindų, kaip prieš asmenis galima naudoti fizinę prievartą/jėgą ir šaunamąjį ginklą. Šis sąrašas neplečiamas ir norma yra imperatyvi. Taip pat yra numatyti atvejai kai fizinė prievarta neleistina – imperatyvi norma. Žinoma, sprendžiant dėl realinių veiksmų teisėtumo reikia atsižvelgti į tai.

Valdymo teisėtumas ir pagrįstumas.Nėra tapačios kategorijos. Gali būti taip, kad valdymo aktas bus teisėtas, tačiau jis nebus pagrįstas ir nebus teisingas.

34

Situacija: alkoholio kontrolės įstatymas draudžia pateikti neapmokamai alkoholinį gėrimą taip viliojant lankytojus. Bet vienos kavinės savininkas nepaisė šios normos ir prie firminio patiekalo dar duodavo neatlygintinai vyną. Valstybinės alkoholio ir tabako kontrolės tarnybas nusiuntė ala inspektorius, kurie apsimetę lankytojais užsisakė firminį patiekalą ir gavo dvi vyno taures. Tai įstatymo pažeidimas, už kurį savininkui buvo skirta 10 000 Lt bauda. Įstatymas numato, kad už tokio pobūdžio pažeidimą bauda yra nuo 1000 iki 10 000 Lt. Teisėta, bet ar pagrįsta ir teisinga už pirmą pažeidimą taikyti maksimalią nuobaudos ribą? Todėl gerb. A.Andriuškevičius ir sako, kad teisėtumas ir teisingumas nėra tapačios kategorijos. Būna lengvinančių aplinkybių, pvz.: pažeidėjas gailisi, sunki materialinė padėtis (aplinkybės išvardytos ATPK). Jei yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tai bauda skiriama nuo minimumo iki vidurio. Jei sunkinančių – nuo vidurkio iki maksimumo. Sveikas protas ir teisingumo, protingumo principai nesuveikė šios situacijos atžvilgiu ir buvo paskirta maksimali bauda. A.Andriuškevičius įtaria, kad ši tarnyba norėjo save sureikšminti, galbūt gauti kokią nors premiją, parodyti, kaip stengiasi valstybių labui. Dabar yra manoma, jog Alkoholio ir tabako kontrolės tarnybos funkcijos turėtų būti išdalintos ministerijoms, nes yra pridariusi labai daug klaidų skiriant nuobaudas ir pan.

Konkrečių kategorijų viešojo administravimo subjektų valdymo aktai ir jų ginčijimasPrezidentas. Aktai yra dekretai ir potvarkiai. Didžiąja dalim prezidentas leidžia dekretus (dekretų pavidalų atlieka valdymo funkciją), tačiau prezidento kanceliarijos valdymo klausimais vidiniais, prezidentas turi teisę leisti potvarkius. Paprastai studentai prisimena tik dekretus , tačiau yra ir potvarkiai. Tai numatyta LR Prezidento įstatyme (kažkur gale). Prezidento aktai dažniausiai ginčijami Konstituciniame teisme. Kai kuriais atvejais sprendžia Vilniaus apygardos bendros kompetencijos teismas, pvz.: ginčus dėl teisėjų atleidimo. Kodėl ne administracinis? Nes ABTĮ pasakyta, kad administraciniai teismai netiria prezidento aktų teisėtumo.Vyriausybė. In corpore, ne nariai, o Vyriausybė kaip tokia. Leidžia nutarimus, tiek norminius, tiek individualaus pobūdžio, taip pat duoda pavedimus ministerijos, įstaigoms ir pan. Visus savo sprendimus Vyriausybė turi įforminti nutarimais. Tai pasakyta LR Konstitucijoje. Vyriausybės nutarimai ginčijami Konstituciniame teisme. Administraciniai teismai tuo neužsiima. Ministras Pirmininkas kaip Vyriausybės vadovas. Jis leidžia potvarkius (individualaus pobūdžio aktai, norminių nėra), duoda pavedimus su rezoliucijomis ar be jų. Vadinasi, Ministro pirmininko aktai yra pavedimai ir potvarkiai (tokie titulai). Pavedimai neginčijami, nes tai jau subordinacijos principu leidžiami aktai (pavaldumo principas), o potvarkiai ginčijami bendrosios kompetencijos teisme, nes pagal ABTĮ administraciniai teismai nesprendžia dėl ministro pirmininko aktų teisėtumo. Dėl jo aktų teisėtumo nesprendžia ir Konstitucinis teismas.Ministrai ir vyriausybės įstaigų vadovai. Jų valdymo aktai yra įsakymai ir įsakymais tvirtinami kiti teisės aktai (taisyklės, instrukcijos, tvarkos ir pan.). Ministro įsakymai gali būti individualaus pobūdžio ir norminiai. Jeigu yra tik įsakymas, pvz.: priimti į valstybės tarnybą, taikyti nuobaudą, tai bus individualus. Bet jei tvirtinamas kitas aktas, šiuo atveju yra norminis įsakymas, kitaip sakant – norminis administracinis aktas. Šių subjektų valdymo aktai ginčijami taip: norminiai aktai (ministrų ir įstaigų vadovų įsakymai) skundžiami Lietuvos Vyriausiam Administraciniam Teismui, nes ABTĮ pasakyta, kad centrinių subjektų n.a. gali būti apskundžiami tik LVAT‘ui (ginčus nagrinėja tik LVAT‘as); individualūs jų aktai ginčijami arba Vilniaus apygardos administraciniame teisme arba Vyriausioje administracinių ginčų komisijoje, jei įstatymas tai leidžia daryti. Kitaip sakant, jei pagal savo pobūdį ministro įsakymo ginčijimas nepriklauso administracinio teismo kompetencijai. Reikia žiūrėti kaip reglamentuoja įstatymas, kur ir kada reikia kreiptis (tarnybiniai ginčai priskirti spręsti administraciniams teismams).Kiti centriniai subjektai. Lietuvos banko valdyba priima nutarimus, kurie dažnai būna norminiai, bankininkystės klausimais. Ginčijami administraciniam teisme, jei norminiai – LVAT‘e.

Teritorinių subjektų leidžiamų aktų titulai ir ginčijimas. (Apskričių ir savivaldybių)

35

Apskričių viršininkai kaip apskričių vadovai. Leidžia įsakymus, taip pat priima sprendimus, pvz.: atkurti nuosavybės teises į žemę, tai bus įforminta sprendimu. Apskričių viršininkų leidžiami norminiai aktai (kurių nėra labai daug, nes jis nėra įstatymų leidėjas) ginčijami atitinkamame apygardos administraciniame teisme. O individualūs apskričių viršininko aktai/įsakymai gali būti ginčijami apskrities administracinių ginčų komisijoje, jeigu įstatymas nenustato kitaip, nes kiekvienoje apskrityje yra po vieną ginčų komisiją, kurios realiai veikia maždaug nuo 2005 m. Dėl žemės grąžinimo ginčus dar sprendžia Nacionalinė žemės tarnyba prie LR Žemės ūkio ministerijos. Savivaldybėse yra visa eilė viešojo administravimo subjektų:Savivaldybės taryba. Priima sprendimus ir sprendimais tvirtinamus kitus teisės aktus, dažniausiai taisykles (švaros ir tvarkos, turgaviečių prekybos ir t.t.). Tarybų sprendimai skundžiami apygardos administraciniam teismui atitinkamam, o individualūs – gali būti skundžiami atitinkamai administracinių ginčų komisijai, jeigu įstatymas nenustato kitaip.Savivaldybės meras. Leidžia potvarkius, kurie dažniausiai yra individualaus pobūdžio, kartais gali būti ir norminis potvarkis, pvz.: potvarkis, kuriuo tvirtinami mero sekretoriato nuostatai. Ginčijami ten pat kur ir tarybos sprendimai.Savivaldybės administracijos direktorius kaip VA subjektas. Leidžia įsakymus ir įsakymais tvirtinamus kitus teisės aktus, pvz.: taisyklės gyventojams, įmonėms ir pan. Tai suteikiama Vietos savivaldos įstatymu. Gali būti individualūs ir norminiai, jei tvirtinami nuostatai.Seniūnas. Leidžia įsakymus, individualaus pobūdžio (teisės nekuria). Ypatumas: seniūnai dar turi teisę priimti nutarimus administracinių teisės pažeidimų bylose, kitaip sakant, taiko atsakomybę ATPK nustatytais atvejais, pvz.: dėl ūkininkų pasėlių nuvažinėjimo, nuganymo ir pan. Seniūnas kaip VA subjektas dar gali būti ir baudėjas, priimantis nutarimą taikyti atsakomybę, skirti administracinę nuobaudą. Seniūno nutarimas dėl administracinės nuobaudos skyrimo skundžiamas atitinkamam apygardos administraciniam teismui, bent jau kol kas.

Realinių valdymo veiksmų apskundimas.ATPK nurodytos kardomosios priemonės, pvz: administracinis sulaikymas, asmens apžiūra ar daiktų patikrinimas, transporto priemonės nutempimas ir kita, t.y. šie veiksmai gali būti skundžiami aukštesniajam organui (pareigūnui) arba apylinkės (bendrosios kompetencijos) teismui (teisėjui). Administracinės teisės principų ir normų aiškinimas ir taikymasAdministracinės teisės normų aiškinimo būtinybė ir metodai. Administracinėje teisėje, kaip nei vienoj kitoj, yra priimama gana daug neaiškių pozityviosios teisės normų. Neaiškių tuo požiūriu, kad skirtingi teisės subjektai, gali nevienareikšmiškai suprasti, ką norėjo pasakyti įstatymų leidėjas ar kitas AT kūrėjas. Kitaip sakant, nevienareikšmiškai interpretuoti normos prasmę, tai negerai, nes gaunami skirtingi rezultatai. Todėl būtina specialiai aiškinti tikrąją teisės normos prasmę ir tikrąjį turinį. Aiškinant normos prasmę ir turinį taikomi labai įvairūs metodai - lingvistinis arba gramatinis, sisteminis, sisteminis – loginis, loginis, teleologinis, įstatymų leidėjo ketinimų metodas, istorinis ir kiti. Pastebėtina, kad lingvistinis arba gramatinis/pažodinis aiškinimas dažnai nebūna pakankamas norint sužinoti tikrąją normos prasmę. Kartais jo pakanka, bet dažnai jis nepakankamas kaip vienas atskiras, todėl gramatinis metodas dažnai yra derinamas su sisteminiu ar sisteminiu – loginiu teisės aiškinimu. Dar yra taikomas autentiškas, siaurinamasis ir plečiamasis normos aiškinimo būdai. Autentiškas yra tada, kai normos tikroji prasmė ir turinys išvedami iš normos teksto, taip kaip parašytas, taip ir aiškinama. Siaurinamasis, kai normos prasmė nustatoma siauriau nei normos tekstas skamba. Plečiamasis, kai tikroji normos prasmė aiškinama plačiau nei normos žodinė normos išraiška. Plečiamasis neaiškios normos aiškinimas neleidžiamas, jei tai pablogintų asmens padėtį. Yra tokių bylų, kai teismas aiškino plečiamai, tada LVAT pasakė, kad taip negalima jei pablogintų silpnesnės šalies padėtį. Plečiamai neaiškinamos imperatyvaus pobūdžio administracinės teisės normos. Pvz.: Mokesčių administravimo įstatyme yra pasakyta, kad visi mokesčių normų arba įstatymų neaiškumai aiškinami asmens, o ne valstybės naudai. Reiškia, kad jei mokesčių įstatymų leidėjas prikūrė neaiškių normų ir sunku jas taikyti mokesčių administratoriui, tai čia valstybės problema, o ne asmens. Neaiškios normos yra AT spragos, kitaip sakant sureguliuota, bet nepakankamai tiksliai ir aiškiai. Tai santykinė teisės spraga. Absoliučios tada, kai aktualaus santykio nereguliuoja, normos nėra.

36

Santykinės tada, kai reglamentuojamas valdymo santykis, tačiau nepakankamai aiškiai. Tokios teisės spragos yra užpildomos taikant įvairius aiškinimo metodus.

Kai kurių AT principų aiškinimas. Nagrinėsim du principus:1. Non bis in idem. Konstitucijoje pasakyta, kad draudžiama bausti du kartus už tą patį

nusikaltimą. Administracinės teisės kontekstu, tai reiktų, kad neleidžiama bausti du kartu už tą patį administracinės teisės pažeidimą. Nesvarbu ar tai būtų administracinis teisės pažeidimas pagal ATPK ar tai būtų teisės pažeidimas pagal specialiuosius įstatymus (Alkoholio kontrolės, Tabako kontrolės ir pan. įstatymus). Tačiau šitas principas, kaip ir dauguma kitų, nėra absoliutus. Nereikia įsivaizduoti, kad jeigu jau principas, tai jis neliečiamas ir pan. Principai turi protingų išimčių, kaip ir šis principas. Kai kuriais atvejais administracinės teisės subjektas gali būti nubaustas ir du kartus už vieną ir tą pačią veiką ir tai nebus non bis idem pažeidimas. Būtent statutiniams valstybės tarnautojams už vieną ir tą patį pažeidimą gali būti taikoma ir administracinė atsakomybė ir tarnybinė atsakomybė pagal specialiuosius statutus. Vidaus tarnybos statute yra nuostata, kad tarnybinė atsakomybė statutiniam valstybės tarnautojui taikoma nepriklausomai nuo administracinės ar baudžiamosios atsakomybės šiam tarnautojui taikymo. Situacija: ne tarnybos metu, neuniformuotas statutinis tarnautojas pažeidė kažkurią ATPK normą, padarė administracinį teisės pažeidimą. Tokiam statutiniam tarnautojui, be administracinės atsakomybės pagal ATPK dar gali būti taikoma ir viena iš statute numatytų tarnybinių nuobaudų (pareigų pažeminimas, papeikimas, griežtas papeikimas), nes apie administracinį pažeidimą yra pranešama jo tiesioginiam viršininkui, kuris sprendžia ar taikyti vieną iš statute numatytų tarnybinių nuobaudų. Jei taiko, tai taip išeina, kad būtent už administracinį pažeidimą statutinis pareigūnas baudžiamas du kartus. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai non bis idem principo pažeidimas. Tačiau tai reglamentuojamas, nes statutiniams tarnautojams yra taikomi padidinti reikalavimai (statutinė valstybė tarnyba yra labai svarbi). Tai štai statutinis valstybės tarnautojas neturi diskredituoti statutinės tarnybos, įstaigos ir pan. Todėl ir nustatytas toks reguliavimas. Non bis in idem nepažeidžiamas todėl, kad vienu ir tuo pačiu teisės pažeidimu kėsintasi/paliečiami du skirtingi gėriai, tai bendrasis viešasis gėris, priklausomai nuo pažeidimo padarymo, pvz.: KET pažeidimas, juo kėsinamasi į eismo saugumą, tuo pačiu ir visuomenės saugumas (viešasis gėris) ir kėsinamasi į statutinės tarnybos prestižą, paliečiama tarnyba neigiamai. Tai du gėriai. Non bis per idem nebus pažeistas ir kai už administracinį teisės pažeidimą pažeidėjui skiriama pagrindinė ir papildoma nuobaudos. Kokios pagrindinės, kokios papildomos – ATPK paskaityt. Čia rasite visą eilę normų, kur numatyta, kad už pažeidimą taikoma bauda ir specialios teisės atėmimas. Reiškia ir pagrindinė, kaip bauda, ir papildoma, kaip specialios teisės atėmimas, nuobaudos. Čia atrodytų, kad taikomos dvi nuobaudos, tačiau tai nėra non bis per idem pažeidimas. Taip pat nebus pažeistas, jei teisės pažeidėjui greta administracinės atsakomybės bus taikoma ir materialinė atsakomybė, t.y. pažeidėjas privalo atlyginti padarytą materialinę žalą. Pvz.: už žvejybos taisyklių pažeidimą gauna nuobaudą ir privalo atlyginti padarytą žalą gamtai. Tai nėra baudimas du kartus. Yra atvejų, kai non bis per idem būna pažeidžiamas. Pvz.: tarkim kažkokia verslo įmonė pažeidė specialų įstatymą reglamentuojantį verslo santykius. Šis įstatymas numato atitinkamą ekonominę sankciją, kitaip – piniginė bauda. Tada neleidžiama skirti baudos ir įmonei ir tos įmonės savininkui. Kadangi šiuo atveju piniginė našta iš esmės tenka tam pačiam subjektui, t.y. įmonės savininkui., ne sjis disponuoja tom įmonėm lėšom, čia jo nuosavybė. Taigi, jei ir JA būtų nubaustas ir FA kaip savininkas taikant specialų įstatymą, tai būtų non bis per idem pažeidimas.

37

2. Lex retro non agit. Įstatymas netaikomas atgal, kitaip sakant – jau susiklosčiusiems teisiniams santykiams. Tačiau ir šis principas nėra absoliutus. Įstatymai, kurie panaikina ar sušvelnina atsakomybę turi atgalinio veikimo galią, t.y. taikomi atgal. ATPK yra norma, kad asmuo atsako pagal įstatymus galiojusius veikos padarymo metu ir vietoje, tačiau švelninantys ar panaikinantys atsakomybę įstatymai yra taikomi atgal. Sakykim, buvo padarytas teisės pažeidimas X dieną (bausmė 1000Lt), jis įformintas protokolu, perduotas atitinkama subjektui, kuris gali taikyti administracinę nuobaudą, tačiau kol praeina tam tikras laikas (ruošimasis bylos nagrinėjimui), ateina Y diena, ir sušvelninama bauda (iki 700Lt), per bylos nagrinėjimą taikoma mažesnė bauda. Iš esmės, susiklosčiusiam santykiui, taikoma 700Lt bauda. Gali būti ir taip, kad Y dieną nubaustas 1000 Lt bauda, bet nutarimas įvykdyti bausmę dar neįsigaliojęs atsirado 700 Lt bauda. Z dieną (baudos mokėjimo dieną), mokės ne 1000Lt, o 700Lt. Jei: X pažeidimo dieną buvo 700Lt, Y dieną pakėlė iki 5000 Lt, taikys 700Lt. Žodžiu, visais atvejais bus taikoma švelnesnė bauda. Įstatymas griežtinantis atsakomybę netaikomas praeityje susiklosčiusiems santykiams.

Įstatymo ir teisės analogija administracinėje teisėje.Jei pavartytumėt ne kurią teisės literatūrą, tai rastumėt parašyta, kad viešojoje teisėje analogija negalima arba neleistina. Tačiau, ABTĮ rasite straipsnį kur pasakyta, kad jeigu nėra įstatymo reguliuojančio ginčo santykį, tai taikomas panašus įstatymas, o jeigu ir tokio įstatymo nėra, tai remiamasi bendraisiais teisės pradmenimis, taip pat teisingumo or protingumo kriterijais. Ką reiškia tokia norma? Ji reiškia įstatymo ir teisės analogijos galimybę viešojoje teisėje, šiuo atveju administracinėje teisėje. Įstatymo analogija reiškia: taikomas panašus įstatymas, teisės analogija reiškia: bendraisiais teisės pradmenimis, protingumo ir teisingumo kriterijais. Administracinis teismas negali nespręsti bylos, negalima nespręsti ginčų, jei įstatymo leidėjas dar nesureguliavęs tų santykių. Tada reikia pasitelkti arba panašų įstatymą arba teisės analogiją. Tačiau analogija neleistina administracinio baudimo santykiuose. Ginčo santykiuose – prašau, bet baudimo santykiuose, analogijos taikyti neleidžiama. Sakykim, padaroma pavojinga visuomenei veika, tačiau ATPK nėra specialios normos, kuri numatytų atsakomybę už tą veiką (įstatymų leidėjas dar nesureguliavęs), tai, kad ir kaip norėtų baudėjas nubausti tokį pažeidėją, tačiau, jei neranda kodekse tikslaus straipsnio, jis negali taikyti to panašaus straipsnio konkrečiam atvejui. Nes baudimas yra toks dalykas, kuris paliečia ir finansinę pusę ir kitas asmens teises ir laisves. Jis negali bausti kol įstatymų leidėjas nepapildė kodekso atitinkama norma. Taigi baudimo santykiuose analogija negali būti taikoma. Tačiau administraciniuose ginčuose yra numatyta ATPK.Ekstensyvi analogija. Vis dėlto netgi baudimo santykiuose, manytina, kad kai kokia analogija galima. Tai nebūtinai taikoma praktikoje, bet teoriškai įmanoma. Kas tai yra? Situacija: ATPK yra 30prim

straipsnis, kuriame pasakyta, kad esant atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tai pat įstatyme nenumatytų kitų lengvinančių aplinkybių bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, atsakomybę taikantis pareigūnas, vadinkim subjektu, gali skirti mažesnę nuobaudą nei žemutinė jos ribą, gali skirti švelnesnę nuobaudą, nei sankcijoje numatyta, arba iš viso netaikyti atsakomybės. Čia ATPK. Tuo tarpu Alkoholio, tabako kontrolės įstatymuose, tokio pobūdžio normų nėra. Taigi, jei pagal šiuos specialiuosius įstatymus veikiantis verslo subjektas padaro teisės pažeidimą, tai netaikyti jam iš viso atsakomybės administravimo subjektas negali, nes nėra tokios normos minėtuose specialiuosiuose įstatymuose. Galima svarstyti ar negalėtų toks teisės taikytojas (Alkoholio, Tabako) pasiskolinti ATPK 30prim straipsnio ir pritaikyti pažeidėjui pažeidusiam specialiojo įstatymo normą. Galima manyti, kad kai kuriais atvejais galima taikyti, kai kuriais negalima. Įstatymų leidėjas apsileidęs, nes neįdėjo tokios normos į specialiuosius įstatymus. Subsidiarus privatinės teisės taikymas administracinių ginčų santykiuose.AT kaip jokia kita yra spraguota, yra daug nesureglamentuotų dalykų, todėl tenka kalbėti apie subsidiarų privatinės teisės taikymą pildant šias spragas. Kada gali būti taikoma CT administraciniame ginče :

1. Jei tai tiesiogiai numato civilinis kodeksas

38

2. Jeigu administracinis ginčas turtinio pobūdžio kilo iš viešojo valdymo santykių arba veiklos ir šiam ginčui išspręsti administracinėje teisėje nėra normos ar normų. Tai tada gali būti pasitelkiama CT.

Kada gali būti taikoma darbo teisė:1. Subsidiariai taikoma valstybės tarnybos ginčuose. Ne visi valstybės tarnybos santykiai yra

reglamentuoti Valstybės tarnybos įstatyme ir jį konkretinančiuose teisės aktuose. Tiek kiek valstybės tarnybos santykių nereguliuoja Valstybės tarnybos įstatymas ir jį konkretinantys aktais, tiek tarnybos ginčui išspręsti gali būti pasitelkiama darbo teisė, tai yra darbo kodeksas.

39