1. BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS SAMPRATA, DALYKAS, PRINCIPAI. 1. V.P.I p.13-15;26-36; P.100-110. 2003m. gegužės 1d. Priimtas Baudžiamasis kodeksas. Baudžiamoji teisė, kaip teisės šaka yra nusikalstamų veikų padarymo ir jų teisinių padarinių teisė.

Baudžiamosios teisės šaltiniai. Siauruoju požiūriu – teisės aktai, kuriuose formuluojami tam tikros teisės šakos normos; Plačiuoju – ne tik teisės aktai, kuriuose

formuluojami tam tikros teisės šakos normos bet ir teisės aktai, kuriuose pateikiami teisės taikytojams privalomi teisės normų aiškinimai.

Baudžiamosios teisės normos priimamos, keičiamos ar naikinamos įstatymu, todėl baudžiamasis įstatymas yra pagrindinis baudžiamosios teisės normų šaltinis. O kadangi teisę priimti įstatymus turi tik Seimas, galima padaryti išvadą, kad tik Seimas kuria Lietuvos baudžiamąją teisę kaip teisės šaką. Kitas šaltinis – tarptautinės sutartys. Trečias baudžiamosios teisės šaltinis – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateikiami baudžiamosios teisės normų – baudžiamųjų įstatymų aiškinimai.Tarptautinės sutartys ir jų reikšmė baudžiamojoje teisėje.

Koks yra tarptautinių sutarčių taikymo Lietuvos vidaus baudžiamojoje teisėje mechanizmas?- Dualistinė teorija – tarptautinė ir vidaus teisė yra atskiros teisės šakos ir tarptautinės teisės normos gali būti taikomos vidaus teisėje

tik valstybei jas sankcionavus, t.y. jomis remiantis priimant vidaus įstatymus.- Monistinė teorija – jei valstybė prisijungė prie tarptautinės sutarties, nereikalaujama neišvengiamai įtraukti sutarties nuostatų į

vidaus teisę. Tarptautinės sutartys vidaus teisėje gali būti taikomos tiesiogiai.- Lietuvos Respublikos pasirinkta tarptautinės ir vidaus teisės derinimo sistema grindžiama taisykle, kad tarptautinės sutartys

transformuojamos šalies teisės sistemoje (inkorporuojamos į ją). Kol įstatymų leidėjas neįtraukė tarptautinės sutarties nuostatų į LR BK, tol jos negali būti tiesiogiai taikomos Lietuvos teismų.

- Tačiau tai nereiškia, kad Tarptautinės sutartys apskritai baudžiamojoje teisėje negali būti taikomos tiesiogiai t.y. Lietuvos teismai negali savo sprendimų grįsti ratifikuotomis tarptautinėmis sutartimis. Tiesiogiai gali būti taikomos bendrojo pobūdžio sutartys, liečiančios žmogaus teises, taip pat Europos Sąjungos teisės aktai, kurie išvardyti BK priede.

- Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija – viena iš bendrojo pobūdžio sutarčių, kuri yra tiesiogiai taikoma ir tai visuotinai pripažįstama.

- Stojimo į Europos Sąjungą aktas yra tarptautinė sutartis, kuria Lietuva įsipareigoja vykdyti Europos Sąjungos institucijų priimtus teisės aktus. Šiame akte įtvirtinta tiesioginio Europos Sąjungos normų taikymo galimybė.

- Nors teoriškai tarptautinės sutartys gali būti taikomos tiesiogiai, praktiškai tai gali būti daroma tik tais atvejais kai Lietuvos baudžiamieji įstatymai numato kitokį teisinį reguliavimą negu tarptautinė sutartis.

Kaip sprendžiama tarptautinės ir vidaus teisės normų kolizija?- Kai yra tarptautinių sutarčių ir Lietuvos įstatymų kolizija, teismai turi priimti sprendimą remdamiesi tarptautinių sutarčių normomis,

net jei tos sutartys pačios savaime ir nėra tiesiogiai taikomos sutartys.Baudžamųjų įstatymų aiškinimas.

Baudžiamųjų įstatymų aiškinimas yra įstatymų leidėjo tikrosios valios išraiška teisės normoje. Oficialus baudžiamųjų įstatymų aiškinimas:

1) Autentiškas (teikiamas LR Seimo) 2) Teisminis (teikiamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo):

a) Teismo kolegijų nutartys, priimamos nagrinėjant kasacines bylas pagal proceso dalyvių kasacinius skundus dėl žemesniųjų teismų sprendimų baudžiamosiose bylose.

b) Rengiamos teismų praktikos apžvalgos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimai dėl teismų praktikos tam tikrų kategorijų bylose. Juose keliamos baudžiamųjų įstatymų taikymo problemos teismuose tam tikrų kategorijų bylose ir suformuluojami baudžiamojo įstatymo nuostatų išaiškinimai.

c) Aukščiausiojo Teismo konsultacijos teisėjams dėl baudžiamųjų ar baudžiamojo proceso įstatymų. Neoficialus baudžiamųjų įstatymų aiškinimas- galima pasinaudoti kai nėra oficialaus įstatymo aiškinimo.- Doktrininis (mokslinis) įstatymo aiškinimas – kai aiškina mokslininkai, specialistai praktikai. Teisingumo principas. - Jis baudžiamojoje teisėje turi 3 aspektus:1) Teisingumas – tai teismo veikla nagrinėjant baudžiamąsias bylas ir skiriant bausmes ir baudžiamojo poveikio priemones. 2) Teisingumas – tai įstatymų leidėjo veikla nustatant žmogaus poelgių nusikalstamumą ir formuluojant sankcijas už nusikalstamas

veikas taip, kad jos būtų teisingos.3) Teisingumas – tai siekis vienodos baudžiamosios politikos, t.y. tokios padėties, kad už panašias veikas, padarytas tokiomis pat

aplinkybėmis, esant panašiems kaltininko asmenybę apibūdinantiems požymiams, būtų skiriamos analogiškos bausmės.- Teisinga bausmė – tokia bausmė, kuri paskirta tinkamai atsižvelgus į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, padaryto

nusikaltimo ypatumus, kaltininko padarytos veikos subjektyviuosius požymius (kaltę, motyvus), jo asmenybę, ir jos skyrimas nepažeidžia BK normų.

- Teisingumo pamatas – įstatymų leidyba, nuo jos prasideda teisingumas. Teismas klauso tik įstatymų ir jei įstatymas suformuluotas taip, kad teisėjas negali priimti teisingo sprendimo, tai nėra teisingumas.

- Teisingumas – tai siekis vienodos baudžiamosios teismų praktikos. Atsakomybės individualizavimo principas. - Šio principo esmė yra ta, kad bausmė asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, turi būti skiriama individualiai, t.y. bausmė

parenkama atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, bet ypač į kaltininko asmenybę.- Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į:

1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį;2) kaltės formą ir rūšį;3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus;4) nusikalstamos veikos stadiją;

5) kaltininko asmenybę;6) asmens  kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį;7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Šanso principas. - Iškeliamas skirtingo požiūrio į asmenis, pirmą kartą nusikaltusius ir į recidyvistus, principas.- Asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu

nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Nukentėjusiojo nuožiūros išplėtimo principas.- Naujajame BK nukentėjusiajam suteikiama gerokai daugiau teisių inicijuoti ir įgyvendinti baudžiamąjį persekiojimą.- Nukentėjusiojo vaidmens didinimas įtvirtinamas baudžiamuosiuose įstatymuose dviem būdais:

1) BK didinamas ratas veikų, dėl kurių baudžiamasis persekiojimas pradedamas tik esant nuketėjusiojo ar jo atstovo skundui (pareiškimui).

2) Teisė nutraukti pradėtą procesą.

2. BAUDŽIAMASIS ĮSTATYMAS1. Komentaras. P.32-61 Baudžiamasis įstatymas, jeigu jame nėra nurodyta vėlesnė įsigaliojimo data, pradedamas taikyti kitą dieną po jo oficialaus

paskelbimo „Valstybės žiniose". LR teritorija:

1) žemės paviršius ir gelmės tarp valstybės sienų,2) vandens telkiniai, esantys respublikos teritorijoje3) teritoriniai vandenys,kuriems priklauso 12 jūrmylių pločio Baltijos jūros pakraščių vandenys,4) pasienio upės ir ežerai iki skiriamosios linijos,5) oro erdvė virš sausumos ir vandenų teritorijos,6) jūrų laivai ir orlaiviai su LR skiriamaisiais ženklais, esantys neutraliose teritorijose.

Jeigu veikos padarymo metu galiojo vienas įstatymas, o padarinių atsiradimo metu — kitas, taikomas įstatymas, galiojęs veikos padarymo metu. Tačiau BK 3 str. 1 dalyje numatyta išimtis, susijusi su materialinėmis nusikalstamų veikų sudėtimis. Kai darant nusikalstamą veiką, kuri įstatyme apibūdinta kaip materiali, kaltininko tyčia yra nukreipta į tam tikrą padarinių atsiradimo laiką, tokios veikos padarymo laikas yra tų padarinių atsiradimo laikas. Tokiu atveju taikomas įstatymas, galiojęs padarinių atsiradimo metu.

Jeigu nusikalstamą veiką sudaro du veiksmai, jos padarymo pabaiga yra antrojo veiksmo atlikimo laikas. Tęstinės ir trunkamosios veikos padarymo atveju nusikalstamos veikos padarymo laikas yra visas laikas, kai asmuo darė baudžiamajame įstatyme numatytas veikas. Tačiau šių nusikalstamų veikų padarymo atvejais taikomas įstatymas, galiojęs tuo metu, kai nusikalstama veika pabaigta arba nutraukta.

Jeigu nusikalstama veika nebuvo pabaigta dėl to, kad nutrūko rengimosi arba pasikėsinimo stadijoje, taikomas jos nutrūkimo metu galiojęs įstatymas.

Bendrininkavimo atvejais kiekvienam iš bendrininkų taikomas baudžiamasis įstatymas, galiojęs tuo metu, kai bendrininkas, veikdamas pagal susitarimą, pabaigė savo veiksmus arba nuo jų susilaikė. Išimtį sudaro tokios bendrininkų padarytos nusikalstamos veikos, kurių padarinių atsiradimo jie norėjo kitu metu. Tokiais atvejais visiems bendrininkams taikomas baudžiamasis įstatymas, galiojęs padarinių atsiradimo metu.

Tarpinis įstatymas, griežtinantis bausmę netaikomas, o tarpinis įstatymas, švelninantis bausmę, yra taikomas. Remiantis Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, komentuojamo straipsnio 3 dalyje nustatyta bendros taisyklės, pagal kurią griežtesnis baudžiamasis įstatymas neturi grįžtamosios galios, išimtis. Šią išimtį sudaro normos, nustatančios baudžiamąją atsakomybę už genocidą (BK 99 str.), tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis (BK 100 str.), tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymą (BK 101 str.), okupuotos valstybės civilių trėmimą (BK 102 str.), tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimą, kankinimą ar kitokį nežmonišką elgesį su jais (BK 103 str.), civilių ar karo belaisvių prievartinį panaudojimą priešo ginkluotose pajėgose (BK 105 str.) ir draudžiamą karo ataką (BK 111 str.). Pastebėtina, kad ši išimtis turėtų būti taikoma tik tiems asmenims, kurių atžvilgiu dar nėra priimtas ir įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis.

Kontinentinis šelfas ir išskirtinė ekonominė zona pagal tarptautines sutartis ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str. 4 dalį nėra Lietuvos valstybės teritorijos dalis.

Padarius nusikalstamą veiką kariniuose jūrų laivuose ar orlaiviuose, baudžiamoji atsakomybė dažniausiai iškyla pagal tos valstybės, kurių nacionalinei priklausomybei priklauso karinis jūrų laivas ar orlaivis, baudžiamuosius įstatymus, neatsižvelgiant, kur jie yra. Tuo tarpu civiliniai jūrų laivai ir orlaiviai – jei atviroje jūroje, galioja vėliavos principas, jei kitos šalies teritorijoje – teritorinis principas, tačiau tai nereiškia, kad automatiškai bus taikomi kitos šalies įstatymai. Kolizija sprendžiama tarptautinėmis sutartimis.

Asmuo, kuris naudojasi diplomatiniu imunitetu nuo Lietuvos baudžiamosios jurisdikcijos, padaręs nusikalstamą veiką Lietuvos valstybės teritorijoje neatsako pagal Lietuvos BK. Toks asmuo gali būti paskelbiamas persona non grata. Tada jis privalo grįžti į jį paskyrusią šalį, kur jo baudžiamoji atsakomybė sprendžiama remiantis bendrais tos šalies baudžiamųjų įstatymų principais.

Pažymėtina, kad už baudžiamojo nusižengimo padarymą užsienyje Lietuvos Respublikos piliečio ar kito nuolat Lietuvoje gyvenančio asmens baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos BK negalima.

Pacta sund servanda principas reikalauja, kad universalinės jurisdikcijos principui būtų teikiamas prioritetas kitų jurisdikcijos principų atžvilgiu, todėl Lietuvos Respublikos piliečiai už užsienyje padarytus nusikaltimus, už kuriuos baudžiamoji atsakomybė LR BK numatyta tarptautinių sutarčių pagrindu, turi būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn remiantis BK 7 str., o ne BK 5 str., ir abipusio veikos baudžiamumo reikalavimas tokiais atvejais neturi būti laikomas.

2. V.P.I. p. 15-26; 71-98; 2006m. rugsėjo 26d. – Seimas priėmė naująjį Baudžiamąjį kodeksą. 2003m. gegužės 1d. – baudžiamojo kodekso įsigaliojimo data.

BK susideda iš 3dalių - bendrosios, specialiosios ir BK priedų. BK specialiosios dalies normų struktūra: Dispozicija (straipsnio dalis, kurioje aprašoma kaip turi elgtis reguliuojamo santykio

dalyviai. Tai pati elgesio taisyklė teisės normoje) ir sankcija. Specialiosios dalies dispozicijų rūšys: (klasifikacijos pagrindas – pavojingos veikos požymio aprašymo būdas straipsnio

dispozicijoje)- Paprastosios - nurodo reguliuojamo santykio dalyvių teises ir pareigas, tačiau jų neaiškina (pvz.BK 129 str. 1d.) - Aprašomosios - paaiškina, nurodo taisyklės esminius požymius (BK 130 str.) - Nukreipiančiosios (pasiunčiamosios) - sudaromos paprastųjų ar aprašomųjų dispozicijų pagrindu. Nukreipia į kitą to paties

straipsnio dalį arba į kitą straipsnį. (BK 140 str.2d.) - Blanketinės - nurodoma, jog tam tikro teisinio santykio dalyviai privalo laikytis tam tikros elgesio taisyklės, nukreipiant į kitą teisės

normų aktą. (BK 142 str.1d. ) Sankcijų rūšys:- Paprastos - numato tik 1-ą poveikio priemonę;- Alternatyvios- numato kelias poveikio priemones, bet taikoma tik viena iš jų. Santykiškai apibrėžtos laivės atėmimo bausmės: a)nurodant tik viršutinę bausmės ribą b) nurodant tik apatinę ir viršutinę bausmės

ribą. Baudžiamieji įstatymai jų galiojimo laiko atžvilgiu skirstomi į:- Įstatymai, liečiantys veikų nusikalstamumą – nustatantys, keičiantys ar naikinantys nusikalstamos veikos sudėties požymius.

Priėmus tokius įstatymus veikos gali būti kriminalizuojamos arba dekriminalizuojamos. - Liečiantys asmenų baudžiamumą – keičiantys bausmės už padarytą nusikalstamą veiką rūšį ar jos dydį.- Turintys įtakos asmenų, padariusių nusikalstamas veikas, baudžiamajai teisinei padėčiai – nekeičia veikų nusikalstamumo ar

asmens baudžiamumo, tačiau jie turi įtakos asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, atleisti nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės, lygtinai atleisti nuo bausmės, teisnumo terminui, senaties eigai.

Jei įstatymai per trunkamosios veikos laikotarpį keitėsi – švelnėjo ar griežtėjo, nusikalstamai veikai kvalifikuoti parenkamas įstatymas, kuris galiojo, kai buvo atlikta paskutinė iš visų nusikalstamų veikų ar veika buvo nutraukta. Jie pradiniu veikos padarymo momentu ji nebuvo nusikalstama, kaltinimas bus pateiktas tik už tas veikas, kurios padarytos įsigaliojus įstatymui.

Jei pradedant veiką galiojo vienas įstatymas, o baigiant – kitas (trunkamoji ar tęstinė veika), veika kvalifikuojama pagal įstatymą, kuris galiojo kai ji buvo nutraukta ar atlikta paskutinė iš nusikalstamų veikų. Kaltinamajame akte asmuo bus kaltinamas už veiką, padarytą per visą laikotarpį, kurį apėmė įstatymo galiojimas, tačiau veikai kvalifikuoti nusikaltimo padarymo laikas bus paskutinės veikos, įeinančios į nusikaltimo sudėtį, padarymo momentas. Jei pradiniu veikos padarymo momentu ji nebuvo nusikalstama, kaltinimas bus pateiktas tik už tas veikas, kurios padarytos įsigaliojus įstatymui.

Reikia skirti Baudžiamojo įstatymo priėmimą, paskelbimą ir įsigaliojimą. Nusikalstamoms veikoms kvalifikuoti yra svarbi paskelbimo ir įsigaliojimo, bet ne priėmimo data.

Naujasis BK buvo priimtas 2000m. rugsėjo 26d., paskelbtas „Valstybės žiniose“ 2000m. Spalio 25d., o įsigaliojo tik 2003m. gegužės 1d.

Kai teismų sprendimuose reikia nurodyti, kuris iš įstatymų yra pritaikytas, jo redakcija turi būti nurodyta pagal to įstatymo priėmimo, o ne jo paskelbimo ar įsigaliojimo datą.

Įstatymas, numatantis alternatyvias bausmes visada bus laikomas švelnesniu už įstatymą, kurio sankcija numato vieną laisvės atėmimo bausmę nepriklausomai nuo jos dydžio

Skirdamas bausmę pagal naująjį BK, teismas neprivalo paskirti švelnesnę bausmę. Atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes teismas turi teisę pritaikęs švelnesnį įstatymą paskirti tą pačią bausmę.

Negalima taikyti 1961m. BK specialiosios dalies nuostatų ir 2000m. BK bendrosios dalies nuostatų, kaip tai padarė teismas A. Š. byloje, nuteisdamas asmenį pagal 1961m. BK 321str. ir atidėdamas bausmės vykdymą vadovaudamasis 2000m. BK 75 str.

Ikiteisminio tyrimo metu veika kvalifikuojama pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusį įstatymą (BK 3str. 1d. ). Jeigu 1961m. BK nebuvo kvalifikuojamo požymio, o naujame atsirado straipsnis su tokius požymiu, ir veika buvo padaryta su tuo

požymiu, tokiu atveju šis požymis negali būti inkriminuotas taikant naujojo BK nuostatas. Veika bus kvalifikuojama pagal naujojo BK str. be kvalifikuojamo požymio.

Taikyti tarpinį įstatymą, jei jis naikina veikos nusikalstamumą ar švelnina bausmę, yra pateisinama.3. V.P.II, p.445-473; Jei dėl padarytos veikos jurisdikcijos teisę turi kelios valstybės, tai esant kelių valstybių įstatymų kolizijai ir kilus ginčui pirmenybė

vykdyti baudžiamąjį persekiojimą teikiama tai valstybei, kurios teritorijoje nusikalstama veika padaryta. Jeigu LR pilietis, ar kitas asmuo nuolat gyvenantis Lietuvoje užsienyje padarys baudžiamąjį nusižengimą (pvz. pagrobs turto už

mažiau negu 1MGL), o ne nusikaltimą, Lietuvos teisėsaugos institucijos negalės inicijuoti baudžiamojo persekiojimo. BK 5str. kalbama tik apie užsienyje padarytus nusikaltimus.

Jei užsienyje padaryta veika yra nusikalstama pagal LR BK, tačiau nenusikalstama pagal nusikaltimo vietos įstatymus, šio asmens, grįžusio į Lietuvą patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK negalima.

Universalusis principas:1) Numatoma Lietuvos jurisdikcija tik dėl apibrėžtų nusikaltimų (tarptautinėse sutartyse)2) Baudžiamoji jurisdikcija neribojama asmens pilietybe ar gyvenamąja vieta. (Jei Lietuvos pilietis užsienyje padaro veiką,

numatyta BK 7str., jo baudžiamosios atsakomybės klausimai sprendžiami remiantis ne personaliniu, o universaliuoju principu, kuris numato platesnes galimybes Lietuvos valstybei įgyvendinti savo baudžiamąją jurisdikciją – pvz. nereikalaujama dvigubo veikos baudžiamumo principo)

3) Baudžiamosios jurisdikcijos įgyvendinimas nesiejamas su nusikaltimo vieta4) Baudžiamosios jurisdikcijos įgyvendinimas nesiejamas su dvigubo veikos nusikalstamumo reikalavimu.

Hagos Tribunolas – specialus teismas, skirtas BK 7str. nusikaltimams. Dėl nusikalstamų veikų, padarytų laive, kuris stovi kitos valstybės uoste. Tokiu atveju užsienio valstybė turi prioritetinį

jurisdikciją dėl tokių veikų, nes ji remiasi teritoriniu jurisdikcijos principu. Tačiau vėliavos principas įteisina ir Lietuvos

baudžiamąją jurisdikciją dėl laive padarytų nusikalstamų veikų. Paprastai tokiais atvejais Lietuvos baudžiamoji jurisdikcija įgyvendinama, jie apie padarytą nusikaltimą neinformuojamos kranto valstybės institucijos arba jos atsisako savo baudžiamosios jurisdikcijos, nes padaryta veika nepažeidžia kranto valstybės interesų.

Jeigu nusikalstama veika padaryta ir Lietuvos valstybės teritorijoje, ir užsienio valstybėje, tai laikoma, kad ta veika padaryta Lietuvos teritorijoje, jeigu šioje teritorijoje ji buvo pradėta, baigta arba nutrūko.

4. Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu. AT Senato nutarimas Nr.38, 2002 12 20.(t.pr.18, p.258-286)

Jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymas, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos.

Tais atvejais, kai naujasis baudžiamasis įstatymas sumažina minimalią atitinkamos bausmės ribą ir kartu padidina maksimalią, negalima išsyk vienareikšmiškai pasakyti, ar naujasis įstatymas yra švelninantis baudžiamumą, ar jį griežtinantis. Šis klausimas gali būti išspręstas tik priimant nuosprendį arba nutartį, atsižvelgus į padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltininko asmenybę ir kitas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui. Jeigu atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltininko asmenybę ir kitas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui, jam gali būti paskirta bausmė arčiau minimalios naujojo įstatymo sankcijoje numatytos ribos, šis įstatymas kaltininkui yra švelnesnis, taigi, remiantis BK 7 str. 2 d., veika kvalifikuojama ir bausmė skiriama būtent pagal šį įstatymą. Jeigu atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltininko asmenybę ir kitas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui, kaltininkui gali būti paskirta bausmė, didesnė negu senajame įstatyme numatyta maksimali jos riba, naujasis įstatymas kaltininkui yra griežtesnis, taigi pagal BK 7 str. 3 d. jis neturi grįžtamosios galios. Tokiu atveju veika kvalifikuojama ir bausmė skiriama pagal įstatymą, galiojusį veikos padarymo metu.

3 TEMA. EKSTRADICIJA. ASMENS PERDAVIMAS. Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis pagal Europos arešto orderį perduodamas tik tuo atveju, jeigu pagal šį orderį išdavusios

valstybės įstatymus už jo padarytą nusikalstamą veiką yra numatyta bent vienerių metų su laisvės atėmimu susijusi bausmė, o jeigu Europos arešto orderis buvo išduotas dėl jau paskirtos su laisvės atėmimu susijusios bausmės vykdymo, - tik kai paskirtos bausmės terminas yra ne trumpesnis negu keturi mėnesiai.

Europos konvencijoje dėl ekstradicijos išdėstytos taikymo sąlygos. Ji nedraudžia savų piliečių ekstradicijos į užsienio valstybę, bet kiekvienai valstybei suteikia galimybę apsispręsti, ar ji sutiks išduoti savus piliečius, ar ne. Lietuva, prisijungdama prie šios konvencijos padarė išlygą – griežtą atsisakymą išduoti savo piliečius užsienio valstybėms. 3 konvencijos straipsnyje nurodoma, kad jeivalstybė nusikaltimą, dėl kurio prašoma ekstradicijos, traktuoja kaip politinį, ji gali ekstradicijos netaikyti. Viena iš taikymo sąlygų, apibrėžia nusikaltimų, už kuriuos taikoma ekstradicija, bausmės ribas.

Ekstradicija vykdoma remiantis tarptautiniais susitarimais, konvencijomis. Svarbiausias LT tarptautinis susitarimas – 1957m. Europos konvencija dėl ekstradicijos. LT ratifikuota 1995. Ir du 1975 m. ją  papildantys protokolai. Su kitomis valstybėmis, ne konvencijos narėmis, Lietuva vadovaujasi dvišalėmis sutartimis.

Pagal Europos arešto orderį Lietuvos Respublikos piliečiai ne išduodami svetimai valstybei, o perduodami kitai Europos Sąjungos valstybei. Lietuvos Respublikos piliečių perdavimo pagal Europos arešto orderį pagrindas yra tarptautinė sutartis - Europos Sąjungos steigimo sutartis. Pagal Europos arešto orderį perduodamas asmuo, kuris: a) Europos arešto orderį išdavusioje valstybėje yra įtariamas nusikalstamos veikos padarymu, arba b) Europos arešto orderį išdavusioje valstybėje nubaustas su laisvės atėmimu susijusia bausme, tačiau nėra jos atlikęs.

Nusikaltėlių išdavimas (ekstradicija). Bendriausi principai BK 7' straipsnyje. Užsienio piliečiai, padarę nusikaltimus, išduodami atitinkamoms valstybėms remiantis tarptautinėmis ir tarpvalstybinėmis sutartimis, o jeigu tokių sutarčių nėra - vadovaujantis LR įstatymais. LR pilietis, padaręs nusikaltimą, negali būti išduotas užsienio valstybei.

Užsienio piliečiai neišduodami:-jei nors vienoje iš valstybių asmens veika nėra pripažįstama nusikaltimu;-jeigu asmeniui yra suteikta prieglobsčio teisė;-jeigu to asmens atžvilgiu jau priimtas galutinis sprendimas;-jeigu prašančioje šalyje asmeniui gresia mirties bausmė ir kitais tarptautinėse sutartyse numatytais atvejais.

Šiuo metu ekstradicija taikoma tik už nusikaltimus, kurių bausmė yra daugiau kaip 1 metai laisvės atėmimo. Ekstradicija – nusikaltėlio išdavimo procedūra arba tvarka. Asmuo - kitos valstybės pilietis arba asmuo be pilietybės, tačiau

nuolatos gyvenantis kitoje valstybėje, padaro nusikaltimą ir kyla klausimas dėl principo taikymo (kurį principą – teritorijos ar pilietybės – taikyti). Tuo tikslu yra sudaromos sutartys dėl nusikaltėlių išdavimo. Užsieniečiai išduodami ar gali būti išduoti valstybei, kurios piliečiai jie yra. Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina, kad Lietuvos Respublikos pilietis, padaręs nusikaltimą užsienio valstybėje, tačiau dabar gyvenantis Lietuvoje, kitai valstybei neišduodamas, o teisiamas savoje valstybėje. Tokią praktiką savo piliečių atžvilgiu taiko daugelis valstybių, tą įtvirtindamos savo nacionalinėse konstitucijose. Taip garantuojama teisė būti neišduotam kitos valstybės teismams. Išdavimas užsienio šalims reglamentuotas dvišaliais arba daugiašaliais susitarimais. Yra galimybė neišduoti, jei manoma, kad ten jis bus nuteistas neteisingai. Paprastai neišduodama tuo atveju, jei toje valstybėje yra tikimybė, kad asmuo bus nuteistas mirties bausme, o valstybėje, kurioje tas asmuo yra atsiradęs, tos mirties bausmės nėra. Šiuo metu E taikoma tik už nusikaltimus, kurių bausmė yra daugiau kaip 1 metai laisvės atėmimo.

4 TEMA. NUSIKALSTAMA VEIKA IR JOS SUDĖTISV.P.I. p.113-200;

Nusikalstamos veikos požymiai:1) Veikos pavojingumas2) Veikos draudžiamumas arba priešingumas BK

Veikos pavojingumas – nusikalstamos veikos požymis. Nepavojingi poelgiai negali būti pripažinti nusikalstami. Nusikalstama veika – tai pavojinga viešpataujančiai vertybių sistemai veika. Vertybės gali būti: bendros žmogiškosios ir ideologinės. Nusikalstamomis pripažįstamos ne bet kokios veikos, o pačios pavojingiausios – veikos, kuriomis kėsinamasi į didžiausias vertybes.

Veikos pavojingumo nustatymas. Nusikalstamų veikų klasifikavimas. Nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis – vartojamas skirtingų rūšių nusikalstamoms veikoms apibūdinti ir palyginti jų pavojingumą. Nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis – lyginami keli tapatūs ar vienarūšiai nusikaltimai. Pirmas, arba rūšinis veikos pavojingumo laipsnis – įstatymų leidėjo pavojingumo vertinimas. Jis yra vienodas visoms tos pačios rūšies veikoms. Antras lygis – konkrečios padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas – vertina teismas, skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Įstatymas nesuteikia teisės teismui skirti griežtesnę, negu numatyta įstatymo sankcijoje, bausmę, jei ji mano, kad konkrečios veikos pavojingumas viršija rūšinį nusikalstamos veikos pavojingumą.

Veikos draudžiamumas (pavojingumas įstatymui). Nusikalstama yra tik tokia veika, kuri yra įstatymo leidėjo uždrausta. Nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo apibrėžimuose nustatytų požymių reikšmė teisinei praktikai: Baudžiamoji atsakomybė

galima tik jie padaryta veika turi nusikalstamos veikos požymių, numatytų BK. Nesant bent vieno iš jų, nėra nusikalstamos veikos. Nusikaltimai:

Tyčiniai NeatsargūsNusikaltimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine arba netiesiogine tyčia:Tiesiogine tyčia, jeigu:

1. asmuo suvokė pavojingą NV pobūdį ir norėjo taip veikti, (formalioji sudėtis)

2. asmuo suvokė, pavojingą NV pobūdį, numatė, kad dėl jos veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir jų norėjo; (materialioji sudėtis)Netiesioginė tyčia, jeigu:asmuo suvokė, pavojingą NV pobūdį, numatė, kad dėl jos veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti

Neatsargus nusikaltimas, jeigu jis padarytas dėl:1. nusikalstamo pasitikėjimo – kai asmuo numatė, kad

dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti;

2. nusikalstamo nerūpestingumo – kai asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, nors pagal aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.

BK 15 ir 16 str., toks pat skirstymas taikomas ir baudžiamajam nusižengimui.

Padaryta veika pavojinga, tačiau nepriešinga BK: pvz. prostitucija, vairavimas esant neblaiviam ar eismo saugos taisyklių pažeidimas.

Veika priešinga BT, tačiau nepavojinga viešpataujančiai vertybių sistemai, nedaro jai žalos. Pvz.: spekuliacija Jei nėra bent vieno nusikaltimo požymio, nėra nusikaltimo. Nusikaltimo požymiai yra pagrindas inicijuoti baudžiamąjį

persekiojimą. Baudžiamasis nusižengimas. Nusikaltimas – tai veika, už kurią reikia ne kompensacijos, o nubausti. Baudžiamųjų nusižengimų

išskyrimo tikslas buvo išspręsti vienos rūšies veikos dvigubo teisinio statuso problemą, visais įmanomais atvejais vengiant dvigubo teisinio statuso ir dėl to kylančios baudžiamosios ir administracinės atsakomybės kolizijos.

Iki 1 MGL- administracinis teisės pažeidimas, 1-3 MGL- baudžiamasis nusižengimas, virš 3 MGL- nusikaltimas. Esant vagystę kvalifikuojančiam požymiui veika laikoma nusikaltimu neatsižvelgiant į BK 190 atr. Pateiktą pagrobto turto vertę

(kad neviršija 3MGL). Taikoma ta BK 178 str. dalis, kuri numato vagystę kvalifikuojantį požymį – įsibrovimą į patalpą. Veikos pavojingumą nulemia veikimo būdas.

Padarius kelis analogiškus baudžiamuosius nusižengimus, tai laikoma kaip tęstinė veika ir jau kaip nusikaltimas, o ne keli baudžiamieji nusižengimai.

Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto pasisavinimą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą, yra turto savininkų, teisėtų valdytojų ar asmenų, kurių žinioje yra turtas, apgaulė.

Vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą, baudžiamojoje teisėje naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, t.y. faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. Taigi nusikalstamos veikos sudėtis – teisinė žmogaus poelgio priešingumo baudžiamajai teisei išraiška.

Objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai – apibūdina išorę, matomą žmogaus poelgio pusę. Prie jų priskiriami: baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės, pavojinga veika, nusikalstamos veikos dalykas, nusikalstamos veikos padarymo būdas, jos padarymo laikas, vieta ir priemonės, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, nusikalstamos veikos pavojingi padariniai, priežastinis padarytos veikos ir kilusių (įstatyme numatytų) pavojingų padarinių ryšys, asmens, trauktino baudžiamojon atsakomybėn, amžius, specialusis subjekto požymis. Gali būti skirstomi į: 1) objektyvūs sudėties požymiai, apibūdinantys nusikalstamą veiką; 2) objektyvūs sudėties požymiai, apibūdinantys asmenį, padariusį nusikalstamą veiką (amžius, specialusis subjekto požymis)

Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai – pakaltinamumas, kaltė, nusikalstamos veikos padarymo motyvas, nusikalstamos veikos padarymo tikslas.

Pagrindiniai nusikalstamos veikos sudėties požymiai – įeina į kiekvienos nusikalstamos veikos sudėtį ir privalo būti įrodinėjami byloje, tiriant kiekvieną nusikalstamą veiką.

Fakultatyviniai požymiai – požymiai, kuriuos įstatymų leidėjas panaudoja formuluodamas tik kai kurias nusikalstamų veikų sudėtis. Šie požymiai įeina ne į visas nusikalstamų veikų sudėtis, todėl yra įrodinėjami tiriant ne visas bylas.

Nusikaltimų sudėtys gali būti skirstomos remiantis “vertikaliuoju”, t.y. skirtingais lygmenimis, bei “horizontaliuoju”, t.y. vienu lygmeniu, principais.

I. Baudžiamojoje teisėje vertikaliuoju principu išskiriami trys nusikaltimų sudėčių lygmenys:1) Bendroji nusikaltimo sudėtis – tai požymių, būdingų apskritai visiems nusikaltimams, visuma.

2) Rūšinė nusikaltimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų požymių, apibūdinančių vienarūšių nusikaltimų grupę, visuma.3) Konkreti nusikaltimo sudėtis (pati svarbiausia) – tai požymių, būdingų atitinkamam nusikaltimui (pvz., vagystei, kontrabandai, tyčiniam nužudymui) visuma.

II. Konkrečios nusikaltimų sudėtys g.b. klasifikuojamos horizontaliuoju principu pagal 3 kriterijus:1) Pagal sudėties aprašymo būdą ( pagrindinė, kvalifikuota, privilegijuota);2) Pagal sudėties aprašymo formą (paprastoji, pagrindinė);3) Pagal sudėties konstrukciją (formalios, materialios, nukirstinės).

Nusikalstamų veikų sudėtys: 1) pagrindinės; 2) kvalifikuotos; 3) privilegijuotos; Jei nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, baudžiamoji atsakomybė kils už pačią veiką, neatsižvelgiant į pavojingų padarinių

kilimą, jeigu sudėtis materiali, baudžiamoji atsakomybė kaip už baigtinę nusikalstamą veiką kils padarius veiką ir atsiradus įstatyme numatytų pavojingų padarinių. Norint sužinoti ar sudėtis materiali, ar formali, reikia kelti klausimą: reikia įrodinėti šio nusikaltimo padarinius ar tik veiką?

Kvalifikavimas atliekamas dokumentuose: nutarime pradėti tyrimą, kaltinamajame akte, teismo nuosprendyje, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismų nutartyse.

Nusikalstamį veikų kvalifikavimo procesas:1) Kvalifikuoti nusikalstamas veikas – būtina išmanyti baudžiamuosius įstatymus.2) Konkretaus gyvenimo atvejo t.y. žmogaus poelgio, teisiškai reikšmingų požymių nustatymas (faktinių bylos aplinkybių

nustatymas)3) Tų požymių sulyginimas su teisės norma

V.P.II. p.359-365; Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimas gali būti keliamas tik padarius nusikaltimą. Baudžiamasis nusižengimas

negali būti pripažintas mažareikšmiu remiantis BK 37 str. Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimas pagal BK 37 str. gali būti keliamas ir ne dėl visų nusikaltimų. Jei BK

straipsnyje be nusikaltimo, numatoma ir baudžiamojo nusižengimo sudėtis, veika negali būti pripažįstama mažareikšme ir asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Tačiau, jei, be nusikaltimo sudėties, už padarytą veiką numatoma administracinė atsakomybė, padarytas nusikaltimas gali būti pripažįstamas mažareikšmiu.

Jei nusikaltimo sudėtis yra materiali ir padarinių požymis suformuluotas taikant vertinamąjį kriterijų (pvz. žymi žala, sunkūs padariniai), veika taip pat negali būti pripažįstama mažareikšme. Jei teismas mano, kad padaryta žala nėra žymi, daroma išvada, kad nėra nusikaltimo sudėties ir asmuo išteisinamas, o ne atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės.

1)Mažareikšmė veika, jos požymiai. Veikos pripažinimo mažareikšme teisinės pasekmės. Kartais susiduriama su situacija, kai byloje lyg ir yra visi nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau kyla abejonių, ar tikslinga veiką laikyti nusikaltimu. ( pvz.: asmuo iš maisto prekių parduotuvės išnešė 2 butelius alaus neužmokėjęs – formaliai , jis padarė vagystę – nusikaltimą, numatytą BK 271 str.). Išeitį iš tokių situacijų numato BK 8 str. 2 d. Joje pasakyta, kad nusikaltimu nėra toks veikimas ar neveikimas, kuris formaliai kad ir turi kurios nors baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymius, bet dėl mažareišksmiškumo nėra pavojingas. Įstatymas suteikia teisę tiriančiam asmeniui nelaikyti veikos nusikaltimu ir pripažinti ją mažareikšme veika. Norint padaryti tokias išvadas, reikia nustatyti 2 požymius: 1) tiriama veika turi visiškai atitikti baudžiamajame įstatyme aprašytos veikos požymius, t.y. tiriamoje veikoje yra visi nusikaltimo sudėties požymiai. Tai yra būtina sąlyga, norint veiką pripažinti mažareikšme ( pvz.: vairuotojo eismo saugumo taisyklių pažeidimas laikomas nusikalstama veika tik sukėlus nukentėjusiajam apysunkį arba sunkų kūno sužalojimą ar atėmus jam gyvybę – tuomet taikomas BK 246 str.; jei nukentėjusiajam buvo padarytas lengvas kėno sužalojimas – veikoje nėra nei vieno būtino nusikaltimo sudėties požymio, įtvirtinto BK 246 str. – šiuo atveju negalime pasinaudoti mažareikšmės veiklos institutu.) ???2) padaryta veika tik formaliai atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos veikos reikalavimus. Realus jos pavojingumas yra labai mažas, todėl kyla abejonių, ar vertinti ją kaip nusikaltimą. Mažą padarytos veikos pavojingumą rodo kilusios pasekmės (vagystė s ar turto sunaikinimo pasekmė – nukentėjusiajam padaryta labai nedidelė žala) arba nusikaltimo dalyko ypatumai (dėžutė saldinių kaip kyšis, keli doleriai kaip operacijų su užsienio valiuta dalykas).

Labai svarbu atsižvelgti į kaltininko tyčios kryptingumą. Būtina, kad kaltininko tyčia būtų nukreipta į mažareikšmę veiką. ( pvz .: kišenvagis, ištraukęs iš piliečio piniginę ir radęs joje tik 3 litus, negalėtų pasiteisinti mažareikšmės veikos padarymu, nes joje tyčia buvo neapibrėžta – jis nežinojo , kiek bus pinigų piniginėje, bet tikėjosi daugiau ir t.t.). Veikos pripažinimas mažareikšme arba ne, priklauso nuo bylą tiriančio asmens arba teismo. Sprendimas tokiais atvejais priimamas remiantis teorinėmis nuostatomis ir įstatymais. Teorija aiškina mažareikšmės veikos požymius. Teorija taip pat teigia, kad toks sprendimas galimas tiriant ne visus nusikaltimus. Dažniausiai tai nusikaltimai , kuriuos galima pripažinti mažareikšme veika, nuosavybei, finansams, ūkininkavimo tvarkai. Svarstant, ar veiką pripažinti mažareikšme, dažnai kyla klausimas: kur riba, kuri daro veiką mažareikšme? Kai kuriais atvejais įstatymų leidėjas Baudžiamajame arba Administraciniame teisės pažeidimų kodekse pateikia paaiškinimus ( pvz.: nurodyta konkreti pagrobto turto vertės suma). Tačiau daugeliu atvejų konkrečių paaiškinimų įstatyme nėra. Tokiais atvejais bylą tiriantis asmuo sprendimą priima savo nuožiūra, vadovaudamasis savo teisine sąmone. Svarbu tik reikiamai argumentuoti sprendimą. Išvadą dėl veikos pripažinimo mažareikšme tardytojas ar kvotėjas įformina nutarime atsisakyti kelti arba nutraukti baudžiamąją bylą. Jie nurodo, kad rėmėsi BK 8 str. 2 dalimi. Paprastai mažareikšmė veika tampa administraciniu, rečiau drausminiu nusižengimu ir užtraukia administrac. ar drausminio pobūdžio poveikio priemonių taikymą.Teismų praktika Nr.14, psl.413-430. LAT Senatas, nutarimas Nr.29, 2000 12 21, Dėl teismų praktikos veikas pripažįstant mažareikšmėmis (BK 8str.2 d.)

Baudžiamoji byla negali būti keliama, o iškelta byla turi būti nutraukta arba joje priimtas išteisinamasis nuosprendis, jeigu yra nu-statoma, kad kaltininko veikimas ar neveikimas formaliai, kad ir turi kurios nors baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymių, tačiau dėl mažareikšmiškumo nėra pavojingas.

Formalus veikimo ar neveikimo atitikimas baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymiams reiškia, kad kaltininko veikoje yra visi tam tikrame BK ypatingosios dalies straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau dėl kai kurių iš jų konkretaus turinio veika (dėl mažareikšmiškumo) yra nepavojinga ir dėl to tokia veika nėra nusikaltimas. Jeigu kaltininko veikoje nėra kurio nors nusikaltimo sudėties požymio, baudžiamąją bylą atsisakoma iškelti, o iškelta byla nutraukiama arba priimamas išteisinamasis nuosprendis ne dėl veikos mažareikšmiškumo, o dėl nusikaltimo sudėties nebuvimo ar kitais pagrindais.

Tais atvejais, kai įstatymų leidėjas yra nustatęs tam tikrą baudžiamosios atsakomybės kilimo ribą (BK 310 str. 1 d. – 10 litrų nami-nės degtinės, BK 271 str. – 1 MGL ir pan.), teismas gali pripažinti veiką mažareikšme tik tuomet, kai šis dydis viršytas labai nežy-miai. Šiuo atveju įvertindamas padarytos veikos pavojingumą, teismas taip pat atsižvelgia į nusikaltimo dalyko specifines savybes, vertę, svorį, apimtį, daiktų gabenimo ar pažeidimo būdą, daikto kainos nepastovumą ir pan.

Jeigu įstatymų leidėjas baudžiamajai atsakomybei kilti yra nustatęs tam tikrą vertinamąjį nusikaltimo sudėties požymį (žymi žala, didelė žala, ypatingas įžūlumas, nepaprastas cinizmas ir pan.), tai veikoje ar jos pasekmėse nustačius šį požymį, jo specifikos pa-grindu pripažinti veiką mažareikšme negalima.

Spręsdami veikimo ar neveikimo pripažinimo mažareikšmiu klausimą, kai kaltininko veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, teis-mai turi atsižvelgti į kaltininko tyčios turinį ir kryptingumą. Jeigu kaltininkas įstatymo saugomoms vertybėms siekė padaryti dides-nę nei mažareikšmę žalą, tačiau ji nebuvo padaryta dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, tai kaltininko padaryta veika nega-li būti pripažįstama mažareikšme. Veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti nusikaltimą .

Teismas, spręsdamas veikos mažareikšmiškumo klausimą, negali remtis kaltininko ir nukentėjusiojo asmens požymiais (amžiumi, sveikatos būkle, valstybinių apdovanojimų suteikimu, charakterizuojančia medžiaga ir pan.).

5. NUSIKALSTAMOS VEIKOS OBJEKTYVIEJI POŽYMIAI5.3.Nusikalstamos veikos subjekto (fizinis ir juridinis asmuo) objektyvieji požymiai

Juridinis asmuo gali būti patrauktas baudižiamojon atsakomybėn tik tuo atveju, jeigu: pirma, fizinis asmuo psadarė nusikalstamą veiką; antra, fizinis asmuo nusikalstamą veiką padarė juridinio asmens naudai arba interesams, veikdamas individualliai ar juridinio asmens vardu; trečia, jeigu toks fizinis asmuo eina tam i tikras vadovaujančias pareigas ir turi teisę atstovauti juridiniam asmemiui arba priimti įmonės vardu sprendimus, kontroliuoti juridinio asme:ns veiklą. Šios sąlygos yra privalomos.

Komentuojamo straipsnio trečiojoje dalyje nustatytos sąlygos, kurioms esant juridinis asmuo g a l i b ū t i traukiamas baudžiamo jon atsakomybėn. Aptariama BK 20 str. dalis taikoma kai: pirma, nu sikalstamą veiką padarė fizinis asmuo, kuris yra juridinio asmens darbuotojas ar įgaliotas atstovas; antra, nusikalstamą veiką asmuo padarė juridinio asmens naudai; trečia, nusikalstamos veikos padarymas - nepakankamos kaltininko priežiūros ar kontrolės, kurią privalėjo už tikrinti vadovaujančias pareigas einantis asmuo, rezultatas. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjo vartojama sąvoka Juridinis asmuo gali atsakyti už nusikalstamas veikas" aiškintina ne kaip ikiteisminio tyrimo pareigūno teisė spręsti, ar pradėti konkretų ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos padarymo, o kaip jo pareiga imtis teisės aktuose numatytų priemonių, jeigu egzistuoja sąlygos, numatytos BK 20 str. 3 dalyje.

Nusikaltimo objektas – tai, į ką nukreiptas nusikaltimas, kam nusikaltimu padaroma žala ar sukeliama žalos grėsmė. Tai BĮ saugomi gėriai, į kuriuos kėsinamasi nusikaltimu. Jis būdingas kiekv. NV.

Nusikaltimo objektyvioji pusė – išorinė nusikalstamos veikos pusė.Ją apibūdina šie požymiai, kurie yra pagrindiniai ir fakultatyvūs:

Veika – elgesys, poelgis priešingas BT Pasekmės – tik materialioje teisėje atsiradusi žala, realios tikrovės išoriniai pakitimai. Priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių – egzistuojantis ryšys tarp asm. neteisėtos NS ir padarinių. Nusikaltimo padarymo dalykas (tai konkretūs mater.pasaulio daiktai, kuriuos veikiant daroma žala ar kyla grėsmė teisinėms

vertybėms), laikas, vieta, būdas (kada, kur kaip padaroma NV), įrankiai, priemonės (daiktai, nenaudojami NV, bet palengvina atlikti nusikaltimą).

Nusikaltimo subjektas –tas, kas pažeidžia BT normą. Jį apibūdina: Amžius (bendroji amžiaus riba 16 metų; atsakomybė už tam tikras veikas yra numatoma nuo 14 metų.) Pakaltinamumas (Asm. nepakaltinamas, jeigu jis darydamas NS dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti savo veiksmų esmės arba

valdyti savo veiksmų).Kaip fakultatyvus požymis – spec. subj. – tai asmuo, turintis būtinus konkrečiai NVS požymius, numatytus BK SpecD normų dispozicijoje.

Nusikaltimo subjektyvioji pusė – veikos vidinė (psichinė) pusė, kuri parodo asmens psichinį santykį su jo daroma veika. Ją apibūdina požymiai:

Kaltė - tai asmens psichinis santykis su daroma pavojinga veika ((ne)veikimu) ir pasekmėmis, jų numatymu ir kilimu. (tyčia ir neatsargi)

Tikslas – įsivaizduojami siekiai, darant NV Motyvas – tai suvoktos vidinės paskatos, nulėmusios NV padarymą.

NS požymiai, apibūdinantys nusikaltimo obj. ir obj. pusę, sudaro objektyviąją NS, o požymiai, apibūdinantys nusikaltimo subj. ir subj. pusę – subjektyviąją NS.

Tais atvejais, kai vienas BK straipsnis saugo kelias vertybes, jos klasifikuojamos. Didelę praktinę reikšmę turi baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių klasifikacija į pagrindinę ir papildomą Baudžiamojo kodekso straipsnio (baudžiamojo įstatymo) saugomą vertybę (objektą). Tokia įstatymo formuluotė, kai viena nusikalstamos veikos sudėtis gina kelias vertybes, labai palengvina praktiškai taikyti įstatymą, nes nereikia padarytos nusikalstamos veikos vertinti kaip kelių nusikalstamų veikų (nusikalstamų veikų dau-gėto) ir kvalifikuoti veikas pagal kelis BK straipsnius, o skiriant bausmę vadovautis BK 63 straipsnio nustatytomis taisyklėmis.

Papildoma baudžiamojo įstatymo saugoma vertybė yra tokia, pasikėsinimas į kurią nesusijęs su nusikalstamos veikos esme ar su kaltininko galutiniais tikslais, tačiau kuri visada pažeidžiama ar jai kyla pavojus, kėsinantis į pagrindinę baudžiamojo įstatymo saugomą vertybę.

Asmuo laikomas sulaukęs reikiamo amžiaus ne jo gimimo dieną, o kitą dieną po to, kai jam sukako keturiolia ar šešiolika metų. Bylos tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu asmuo gali būti sulaukęs įstatymo reikalaujamo baudžiamajai atsakomybei amžiaus, tačiau

jeigu tuo metu, kai padarė nusikalstamą veiką, jis neturėjo įstatyme numatyto amžiaus, baudžiamojon atsakomybėn jis netraukiamas nesant nusikalstamos veikos sudėties.

Ekspertas, be abejo, nenustatys tikslios gimimo datos mėnesio ir dienos tikslumu. Galima nustatyti tik gimimo metus. Šiuo atveju nepilnamečio gimimo diena laikoma nustatytų metų paskutinioji diena (gruodžio 31 d.). Asmuo tampa baudžiamosios atsakomybės subjektu kitą dieną, t. y. naujų metų sausio 1 dieną. Jei ekspertas negali nustatyti tikslių gimimo metų, jis gali nurodyti minimalius ir maksimalius nepilnamečio gimimo metus, pavyzdžiui, tiriamasis gali būti gimęs 1990-1992 metais. Tada sprendžiant nusikalstamos veikos sudėties klausimus vadovaujamasi minimaliu amžiumi. Šiuo atveju bus laikoma, kad kaltinamasis gimęs 1992 m. gruodžio 31 dieną. Taigi jei asmuo kaltinamas vagyste, padaryta 2006 m. sausio 15 d., prokuroras ar teismas padarys išvadą, kad nusikalstamos veikos padarymo metu asmeniui buvo trylika metų. Taigi jis nėra sulaukęs įstatymų nustatyto baudžiamosios atsakomybės amžiaus.

129 str. Nužudymas.Dispozicija:1. Tas kas nužudė kitą žmogų. (žodžiai „tas kas“ yra nuoroda į subjektą, jeigu yra spec. subjektas, jis tiesiog įvardijamas. Kai

subjektas bendras tai rašoma „tas kas“. „Nužudė“ yra nuoroda į pavojingą veiką (kaip ta veika pasireiškia: nušovė, nudurė), pavojingi padariniai (teismo med. Eksp. Išvada), priežastinis ryšys (aprašomas kai jis yra komplikuotas, sudėtingas).

Vertybės dispozicijoje neaprašomos beveik niekad. Jos nustatomos aiškinant įstatymu, ir dažniausiai iš skyriaus kuriame straipsnis yra pavadinimo. Pavojinga veika aprašoma visais atvejais . Tiktai veika aprašyta išsamiai aprašomosiose dispozicijose, labai paprastai – paprastose, blanketinėse ir .t.t. Padariniai aprašomi tik kai kada. Priežastinis ryšys str. neatsakomas niekad. Subjekto amžius neaprašomas. Pakaltinamumas neaprašomas niekad. Kai kaltė tyčinė – neaprašoma. Kai kaltė neatsargi, ji yra aprašyta arba dispozicijoje, arba paskutinėj ar priešpask. str. dalyje. Fakultatyviniai požymiai aprašomi kartais kai to reikia sudėčiai.

Subjektyvieji požymiai nustatomi iš BD – amžius.Pakaltinamumas (požymis) neaprašomas, neįrodinėjamas, reikamais atvejais įrodinėjama priešinga būklė – nepakaltinamumas

(BK 17-18 str.).Jeigu nėra bent vieno iš sudėties požymių, asmens negalima traukt BA.

Pagrindiniai nusikaltimo požymiai įeina į visų nusikaltimų sudėtį, taigi yra nustatinėjami tiriant visus nusikaltimus, neatsižvelgiant i tai, aprašyti jie mus dominančio BK straipsnio dispozicijoje ar ne.

Nusikaltimo sudėties fakultatyviniai požymiai aprašinėjami tik tais atvejais, kai įeina į nusikaltimo sudėtį ir yra įrodinėtini tiriant nusikaltimą.

6. TEMA. NUSIKALSTAMOS VEIKOS SUBJEKTYVIEJI POŽYMIAIKomentaras p.103-120.

Veika pripažintina padaryta tyčia , kuomet asmuo suvokia savo veikos pavojingumą, numato šios veikos pavojingus padarinius ir tų padarinių siekia arba sąmoningai leidžia jiems atsirasti.

„Sukčiavimas bei patikėto ar esančio kaltininko žinioje svetimo turto pasisavinimas padaromi tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai, o iššvaistymas galimas ir esant netiesioginei tyčiai". Kitais atvejais galima spręsti, kad nusikalstama veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia, pavyzdžiui, kai nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, kai straipsnio dispozicijoje yra nurodytas tikslas, veikos padarymonbūdas („apgaule", „versliškai", „melagingai"), dalyko savybės („apgaulingi duomenys", „svetimas kūrinys").

Neapibrėžta (nekonkretizuota) tyčia yra tuomet, kai kaltininkas darydamas veiką suvokia veikos pavojingumą, bet nesuvokia konkretaus padarinių pavojingumo laipsnio, kitaip tariant, kaltininką tenkina bet kokio laipsnio atsiradę padariniai, neatsižvelgiant į jų sunkumą. Neapibrėžtos (nekonkretizuotos) tyčios atveju kaltininkas atsako už atsiradusius padarinius.

Apibrėžta (konkretizuota) tyčia yra tuomet, kai asmuo konkrečiai suvokia veikos pavojingumo pobūdį ir siekia konkrečių padarinių (pavyzdžiui, užvaldyti konkretų svetimą turtą, atimti gyvybę ir pan.). Apibrėžta (konkretizuota) tyčia gali būti paprasta, kai kaltininkas siekia vieno konkretaus rezultato (pavyzdžiui, nukentėjusiojo mirties) arba alternatyvi, kai kaltininkas suvokia, kad jo veika gali sukelti du ar daugiau savarankiškų padarinių, iš kurių bet kurie j į patenkins (pavyzdžiui, nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas arba mirtis). Apibrėžtos (konkretizuotos) tyčios atveju veika kvalifikuojama pagal jos kryptingumą ne tik tada, kai tikslas pasiekiamas, bet ir kai nepasiekiamas, jeigu padariniai nepasiekiami dėl nuo kaltininko nepriklausančių priežasčių, veika kvalifikuotina kaip pasikėsinimas sukelti padarinius, kurių buvo siekiama. Jeigu apibrėžta (konkretizuota) tyčia nusikalstamos veikos metu perauga į neapibrėžtą (nekonkretizuotą) tyčią, veika kvalifikuotina pagal atsiradusius padarinius.

Veika gali būti kvalifikuotina kaip pasikėsinimas nužudyti tik tuo atveju, jei nusikaltimas padarytas tiesiogine apibrėžta tyčia, t. y. Jei kaltininkas suvokė ne abstraktų daromos veikos pavojingumą, bet jos pavojingumą kito asmens gyvybei, numatė gyvybės atėmimo galimybę ir norėjo atimti gyvybę nukentėjusiajam.

Naujajame BK įtvirtinta nuostata, kad baudžiamoji atsakomybė paprastai kyla tik už tyčines veikas, jei pačiame įstatyme nepasakyta kitaip. Taigi jei BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje neminima kaltės forma, vadinasi, sudėtis numato baudžiamąją atsakomybę už veiką tik esant tyčinei kaltei. Jei nusikaltimo sudėtis numato neatsargią kaltę, tai nurodoma arba pačioje BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už veiką, dispozicijoje, arba paskutinėje straipsnio dalyje (pvz. BK 281 str. 7 d., 184 str. 4d.). Kitais atvejais neatsargi kaltės forma nurodoma pačiame straipsnio pavadinime ir jo dispozicijoje formuluojant sudėties požymius (BK 132 str. 1,2 d.).

Visada (nesvarbu, įtariamasis ar kaltinamasis prisipažino ar ne) išvadą apie subjektyviuosius veikos požymius ir jų turinį daro ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ir teismas.

Pakaltinamumas yra teisinė sąvoka, apibūdinanti asmens, padariusio baudžiamajame įstatyme numatytą veiką, psichinę būklę padarant veiką ir turinti esminę reikšmę jo atsakomybei. Pakaltinamumas yra būtina kaltės sąlyga. Tik dėl pakaltinamo žmogaus galima kelti klausimą, ar jis kaltas padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką. Pakaltinamumo baudžiamojoje byloje įrodinėti nereikia. Preziumuojama, kad visi žmonės yra pakaltinami. Todėl esant įtarimų padarius įstatyme numatytą pavojingą veiką, reikia įrodinėti asmens nepakaltinamumą

Juridinis nepakaltinamumo kriterijus įstatyme nusakytas žodžiais: „negalėjo suvokti jos (veikos) pavojingumo arba valdyti savo veiksmų." Šiame sakinyje yra įteisinti du svarbūs nepakaltinamumo momentai: 1. negalėjimas suvokti veikos pavojingumo (intelektinis ); 2. negalėjimas valdyti savo veiksmų (valinis). Žodžiai, žymintys intelektinį ir valinį nepakaltinamumo momentą, sujungti jungtuku „arba". Vadinasi, sprendžiant juridinio nepakaltinamumo kriterijaus nustatymo klausimus, pakanka, kad būtų nustatytas bent vienas momentas.

Medicininis nepakaltinamumo kriterijus nepakaltinamumo apibrėžime nusakomas žodžiais „dėl psichikos sutrikimo". Medicininio nepakaltinamumo kriterijaus reikšmė yra ta, kad jis patikslina juridinį nepakaltinamumo kriterijų, nurodo ligas, dėl kurių asmuo netenka galimybės suprasti savo poelgio pavojingumo ar jį valdyti, dėl to gali būti pripažintas nepakaltinamas.

Pripažinimas žmogaus nepakaltinamo nekeičia teisinio jo statuso, kaip kad būna pripažinus asmenį neveiksnų Civiliniame kodekse numatytais pagrindais.

Negalima tapatinti nepakaltinamumo ir neveiksnumo. Nors jų šalinis gali būti analogiškas (psichikos ligos), šios sąvokos skiriasi. Pagrindiniai skirtumai yra šie: 1) nepakaltinamumo klausimas sprendžiamas tik baudžiamosiose bylose ir tik padarius nusikalstamą veiką; 2) nepakaltinamumo klausimas sprendžiamas tik nusikalstamos veikos padarymo momentui (laikui); 3) asmens pripažinimas nepakaltinamo turi reikšmės tik jo baudžiamajai atsakomybei.

Nors ribotas pakaltinamumas apibrėžiamas panašiai kaip nepakaltinamumas, jo baudžiamoji teisinė reikšmė yra visai kita. Ribotas pa-kaltinamumas nėra nusikalstamos veikos sudėties požymis. Ribotas pakaltinamumas neturi įtakos sudėčiai kaltininko veikoje ir patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau pripažinus asmenį ribotai pakaltinamą, įstatyme numatyta galimybė skirtiną bausmę švelninti.

Kaltė baudžiamosios teisės teorijoje — tai asmens, padariusio pavojingą veiką, vidinis (psichinis) santykis su objektyviaisiais nusi-kalstamos veikos sudėties požymiais. Pirmiausia kaltei reikia nustatyti psichinį santykį su pagrindiniais sudėties požymiais, kaip antai: pavojinga veika, įstatyme numatyti pavojingi padariniai ir priežastinis pavojingos veikos ir kilusių padarinių ryšys, tačiau tose sudėtyse, kuriose numatyti fakultatyvūs objektyvieji požymiai, kaltei nustatyti reikia išsiaiškinti asmens psichinį santykį ir su fakultatyviais sudėties požymiais, tokiais kaip antai: nusikalstamos veikos padarymo būdas, dalykas, laikas ir panašiai.

Kaltės formos konstruojamos remiantis šiais kriterijais:1.Intelektinis kriterijus – susijęs su asmens (proto) intelektinėmis galiomis ir suvokimu ar nesuvokimu tam tikrų aplinkybių darant veiką, bei šios veikos pavojingumo socialinės reikšmės vertinimo.2.Valinis kriterijus išplaukia iš intelektinio ir siejamas su norėjimu arba nenorėjimu veikti ir norėjimu ar nenorėjimu tam tikrų padarinių, kurie kils dėl veikos ar neveikimo.Šie kriterijai netapatintini su nepakaltinamumo kriterijais!

Tiesioginė tyčia. Elgesys dėl tiesioginės tyčios:

- kokia kaltės forma turi būti padaryta, pvz., 129 str. “Tyčinis nužudymas”- įstatymų leidėjas tiesiogiai nenurodo formos, bet dispozicijos tekste yra kertiniai žodžiai, leidžiantys suprasti , kokia kaltės forma turi būti padaromas nusikaltimas. Jei keliamas privalomasis požymis, motyvas ar tikslas- tai tiesioginė tyčia. Pvz., “valstybės išdavimas” - tikslas “susilpninti valstybę”, motyvas (129str.8d.) - tyčinis nužudymas dėl chuliganiškų paskatų - turi būti terminai liudijantys apie tyčinę kaltę, pvz., už melagingų parodymų davimą - “žinomai”, “melagingai”- tai pat terminai “piktybinis”, “aiškiai” - liudija apie tiesioginę tyčią.

Tiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo suvokia savo veikos pavojingumą, numato pavojingas pasekmes ir jų siekia. Intelektualusis tiesioginės tyčios elementas: pilnas veikos pavojingumo suvokimas. Valinis elementas - jei asmuo nori pavojingų pasekmių, tai jis veikia tiesiogine tyčia.

BK 15str. 2d. 1 punkte pateiktas tiesioginės tyčios apibrėžimas, pritaikytas formalioms nv sudėtims: nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokia pavojingą NV pobūdį ir norėjo taip veikti. To paties straipsnio antrame punkte pateikiamas apibrėžimas, pritaikytas materialioms NV sudėtims: nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jei jį darydamas asmuo suvokia pavojingą NV pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai ir jų norėjo.

Padarant nusikalstamas veikas, kurių sudėtys yra formalios, tyčia gali būti tik tiesioginė. Padaryta tiesiogine tyčia veika yra tada, kai asmuo, darydamas pavojingą veiką, suvokia pavojingą daromos veikos pobūdį ir nori taip veikti. Valinis tiesioginės tyčios (TT) momentas pabrėžia ne padarinių siekimą, o veikos norėjimą (išžaginimas ir seksualinis prievartavimas).

Netiesioginė tyčia (NT).

Nusikalstama veika yra padaryta NT tada, kai asmuo suvokia daromos NV pavojingą pobūdį, numato pavojingų padarinių kilimą ir nors nenori tų padarinių, tačiau sąmoningai leidžia jiems kilti (BK 15str. 3d.).NT nuo tiesioginės skiriasi tik valiniu kaltės momentu – santykiu su pavojingų padarinių kilimu. Valinis NT momentas nusakytas žodžiais: „nors nenorėjo, tačiau leido jiems kilti“. Pavojingi padariniai tampa neišvengiami dėl to, kad kaltininkas tikslui pasiekti tokį elgesio būdą vietą ir laiką, jog pasirinktomis sąlygomis nepageidaujami padariniai tampa labai tikėtini. Nenoras, kad kiltų pavojingi padariniai NT apibrėžime aiškinami taip – jis nenori šių padarinių, tačiau nieko nedaro, kad jie nekiltų. Netiesioginė tyčia galima tik materialiose nusikaltimų sudėtyse. Esant netiesioginei tyčiai negalima parengtinė nusikalstama veika: rengimasis, pasikėsinimas padaryti nusikaltimą. Netiesioginė tyčia - kai kaltininkas siekia tik veikos, bet abejingas pasekmėms.

Apibrėžta ir neapibrėžta tyčia (AT ir NT).Norint tinkamai kvalifikuoti veiką neužtenka nustatyti asmens kaltę – tyčią tiesioginės ar netiesioginės tyčios požiūriu. Būtina detalizuoti kaltę apibrėžtos ar neapibrėžtos tyčios požiūriu. AT yra tada, kai asmuo darydamas pavojingą veiką suvokia pavojingą jos pobūdį, numato, kokios rūšies pavojingų padarinių gali sukelti ir nori griežtai kiekybiškai apibrėžtų padarinių. NT yra tada, kai asmuo suvokia pavojingą daromos veikos pobūdį, numato pavojingų padarinių rūšį, jų nori tačiau nedetalizuoja numatomų ir siekiamų padarinių kiekybinės išraiškos iki atskirame BK straipsnyje ar jo dalyje numatytų padarinių, o siekia tik tam tikros rūšies padarinių.

Nus. v. kvalifikavimas esant AT.NV kvalifikavimo taisyklė esant AT yra tokia: veika kvalifikuojama pagal tyčios kryptingumą, t.y. kaltininkas atsako pagal baudžiamojo įstatymo straipsnį, numatantį padarinius, kuriuos asmuo numatė ir kurių siekė. Pvz. šaudamas nušauti, o ne pagąsdinti. Esant apibrėžtai tyčiai veika kvalifikuojama pagal tyčios kryptingumą, kokių pasekmių kaltininkas norėjo už tokias ir atsakys. (jei pavyko – veika baigta, jei nepavyko – už pasekmes).

Nus. v. kvalifikavimas esant NT.NT yra tada, kai asmuo suvokia pavojingą daromos veikos pobūdį, numato pavojingų padarinių rūšį, jų nori tačiau nedetalizuoja numatomų ir siekiamų padarinių kiekybinės išraiškos iki atskirame BK straipsnyje ar jo dalyje numatytų padarinių, o siekia tik tam tikros rūšies padarinių. Esant NT kaltininko padaryta veika kvalifikuojama pagal kilusius padarinius, t.y. asmuo atsako pagal BK straipsnį, kuris numato atsakomybę už kilusius padarinius. Esant neapibrėžtai tyčiai veika kvalifikuojama pagal realiai kilusias pasekmes. Kas padaryta už tai ir atsako. Jei pasekmių nekyla reikia kiek įmanoma labiau konkretizuoti galėjusias kilti pasekmes. Apie tai spręstina iš kaltininko parodymų ir objektyvių bylos aplinkybių.

Norint padaryti teisingą išvadą apie tyčios apibrėžtumą labai svarbu kaltinamojo parodymus lyginti su objektyviaisiais padarytos NV požymiais: nusikalstamos veikos padarymo būdą, įrankius, pasinaudoti kita informacija apie kaltinamojo ketinimus.

Neatsargi kaltė (NK)Neatsargumas yra antra kaltės forma, kuriai esant galima BA už padarytą pavojingą veiką. Palyginti su tyčine kalte, neatsargumas yra mažiau pavojinga ir reikšminga kaltės forma. Dėl neatsargių NV sužalojama ir žūsta daug daugiau žmonių, sunaikinama daugiau turto, negu dėl tyčinių veikų. Baudžiamoji atsakomybė nustatoma tik atsižvelgiant į padarinių sunkumą ir visiškai nekreipiant dėmesio į pačios veikos pavojingumą. NK formos apibrėžimai pateikiami BK 16 str. Yra dvi NK rūšys: nusikalstamas pasitikėjimas ir nusikalstamas nerūpestingumas.

Neatsargios kaltės (NK) rūšys. Yra dvi NK rūšys: a) nusikalstamas pasitikėjimas - nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti.b) nusikalstamas nerūpestingumas - nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti..

Nusikalstamas pasitikėjimas (NP).BK 16str. 2d. pateikiamas apibrėžimas, kas tai yra NP: nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl NP, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Kalbant apie NP asmens psichinis santykis su daroma veika išreiškiamas žodžiais – asmuo suvokia daromos veikos rizikingą pobūdį.NP konstatuoti būtina jog asmuo numato pavojingų padarinių kilimą. Tai yra, kai padariniai numatomi kaip labai mažai tikėtini. Kaltininkas nesiekia baudžiamajame įstatyme numatytų ir jam inkriminuojamų padarinių. Valinis NP kaltės momentas. NP apibrėžime pasakytas žodžiais – lengvabūdiškai tikėjosi išvengti pavojingų padarinių. Padarinių nenoras susijęs su tikėjimu, kad jų neatsiras. Tikėjimas turi remtis apskaičiavimais, objektyviomis aplinkybėmis ar jėgomis, kurios kaltininko požiūriu turėtų padėti išvengti pavojingų padarinių. NP esminis požymis yra asmens daromų apskaičiavimų ar tikėjimo lengvabūdiškumas.

Np atribojimas nuo tyčinės kaltės formos.Daromos veikos pavojingo pobūdžio suvokimas esant tyčinei ir neatsargiai kaltei skiriasi. Skirtinga veikos pavojingumo suvokimą lemia skirtingos pačios veikos objektyvus pavojingumas, kuris atsispindi žmogaus sąmonėje. Veikdamas tyčia, kaltininkas suvokia, kad jo daroma veika yra labai socialiai žalinga, iš esmės nusikalstama. Kalbant apie nusikalstamą pasitikėjimą, asmens psichinis santykis su daroma veika būtų išreiškiamas žodžiais „asmuo suvokia daromos veikos rizikingą pobūdį“. Nusikalstamam pasitikėjimui konstatuoti būtina, jog asmuo numato pavojingų padarinių kilimą. Tačiau numatymo pobūdis esant tyčinei ir neatsargiai kaltei iš esmės skiriasi. Tyčia darydamas nusikalstamą veiką asmuo siekia pavojingų padarinių kaip savo poelgio tikslo ar būtinos sąlygos tikslui pasiekti. Atsižvelgdamas į daromos veikos tikslus ir motyvus, jis numato pavojingus darinius kaip neišvengiamus arba labai tikėtinus. Esant nusikalstamam pasitikėjimui kaltininkas nesiekia baudžiamajame įstatyme numatytų ir jam inkriminuojamų padarinių. Taigi, darytina išvada, kad pavojingų darinių numatymo pobūdis esant tyčinei ir neatsargiai kaltei iš esmės skiriasi. Tyčiai būdinga, kad numatoma, jog pavojingi padariniai neišvengiami ar labai tikėtini, o esant nusikalstamam pasitikėjimui – padariniai numatomi kaip labai mažai tikėtini.

Nusikalstamas nerūpestingumas (NN).

BK 16str. 6d. apibrėžiamas nusikalstamas nerūpestingumas: nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl NN jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Kadangi įstatyme pasakyta, kad kaltininkas nenumatė pavojingų padarinių kilimo, logiška manyti, jog jis nesuvokia daromos veikos pavojingo pobūdžio. Tai esminis NN momentas, skiriantis jį nuo kitų kaltės formų. Veikdamas NN suvokia, ką daro, tačiau situacijų suvokimas nėra visiškas, suvokiamos ne visos reikšmingos veikos aplinkybės. Daroma socialiai žalinga pavojinga veika. Nesuvokdamas daromos veikos pavojingo ar rizikingo pobūdžio asmuo nenumato, kad dėl jo poveikio kils įstatymo numatomi pavojingi padariniai. Norint pripažinti asmens veiką padarytą dėl NN, būtina nustatyti, kad asmuo pažeidė savo pareigą, būti dėmesingas, atidus atlikdamas tam tikrą darbą. Baudžiamoji atsakomybė dėl NN įgyvendinti kilus BK numatytų pavojingų padarinių būtina nustatyti buvus pareigą būti atidžiam. Objektyvaus kriterijaus nepakanka, norint pripažinti asmenį NN sukėlus pavojingų padarinių . Reikalaujama nustatyti ir subjektyvųjį kaltės kriterijų – atlikti individualių asmens savybių įvertinimą nustatant kaltę. Išsiaiškinama, ar asmuo galėjo konkrečioje situacijoje suprasti socialinę daromo poelgio reikšmę ir išvengti pavojingų padarinių.

Kazusas. Jo atribojimas nuo tyčios ir neatsargumo. Kazuso teisiniai padariniai.Kazusas, tai BĮ numatytų padarinių sukėlimas be kaltės. Tai toks asmens psichinis santykis, su daroma pavojinga veika ir kilusiais padariniais, kuris neatitinka nei tyčinės nei neatsargios kaltės sampratos. Padaryta veika yra kazusas, kai asmuo suvokia rizikingą daromos veikos pobūdį, numato įstatyme numatytų padarinių kilimo galimybę, ir nors pagrįstai tikisi jų išvengti, šie padariniai vis dėlto kyla. Esminis NP ir kazuso skirtumas yra asmens tikėjimo, kad padarinių nekils pobūdis. Padaryta veika yra kazusas, kai asmuo nesuvokia daromos veikos pavojingo pobūdžio, nenumato pavojingų padarinių kilimo galimybės, neturėjo arba negalėjo suprasti daromos veikos pavojingo pobūdžio ir numatyti pavojingų padarinių, tačiau jų kilo.Konstatavus kazusą, nekyla baudžiamoji atsakomybė. Tačiau tai nepašalina civilinės atsakomybės už padarytą žalą.

Klaida. Juridinė klaida. Faktinė klaida. Klaidų įtaka ba.Klaida BT, tai asmens klaidingas padarytos veikos baudžiamojo teisinio vertinimo ar neteisingas tam tikrų veikos faktinių aplinkybių suvokimas. Tai daromos veikos objektyvių ir subjektyvių požymių neatitiktis. Pagal pobūdį klaidos skirstomos į teisines ir faktines. Teisinės klaidos, tai daromos veikos baudžiamojo teisinio vertinimo suvokimo klaidos. Faktinės klaidos tam tikrų daugiau ar mažiau reikšmingų NV sudėčiai ir veikai kvalifikuoti objektyvių požymių subjektyvaus suvokimo klaidos.Visos klaidos (teisinės ir faktinės) baudžiamojoje teisėje skirstomos į dvi grupes: teisiškai reikšmingas ir teisiškai nereikšmingas klaidas. Teisiškai reikšmingos yra klaidos, kurios pašalina baudžiamąją atsakomybę už padarytą veiką arba ją koreguoja, verčia keisti padarytos veikos baudžiamąjį teisinį vertinimą, t.y. nusikalstamos veikos kvalifikavimą. Teisiškai nereikšmingos klaidos nekeičia nei padarytos veikos nusikaltimo pobūdžio, nei teisinės jos kvalifikacijos. Išskirtinis teisinių klaidų bruožas yra tas, kad klaidingai suvokiamos ne tam tikros faktinės daromos veikos aplinkybės, o visuminis teisinis jos vertinimas. Teisinės klaidos gali būti šios: 1. Klaida dėl nusikalstamo veikos pobūdžio, 2 Klaida dėl padarytos veikos teisinės kvalifikacijos. 1)Klaidos dėl nusikalstamo veikos pobūdžio gali būti dvejopos: a) asmuo, darantis objektyvią pavojingą veiką, gali būti įsitikinęs, kad jo veika įstatymo leistina arba, nors ir socialiai žalinga, tačiau nėra priešinga baudžiamajai teisei, t. y. nėra nusikalstama; b) asmuo, įsitikinęs, kad daro baudžiamojo įstatymo užraustą veiką, t.y. nusikalstamą veiką, tačiau iš tikrųjų jo veika nėra nusikalstama.Tai atvejai, kai apkaltinamas asmuo per ikiteisminį tyrimą ar duodamas parodymus teisme teigia tikrai suvokęs socialinę veikos reikšmę. Kai kurių užsienio valstybių įstatymuose tokio pobūdžio klaidos pripažįstamos teisiškai reikšmingos, jei asmuo negalėjo klaidos išvengti. BK 2 str. 2 d. – „Įstatymo nežinojimas nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžia“. Kartu su šio straipsnio 3 d. suformuota nuostata, kad „Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio“. 2)Klaidos dėl padarytos veikos teisinės kvalifikacijos yra teisiškai nereikšmingos. Asmens baudžiamosios atsakomybės klausimas esant teisinei klaidai sprendžiamas remiantis faktiškai padarytos veikos juridine reikšme. Prie teisinių klaidų priskiriamos ir klaidos dėl tam tikrų nusikaltimo sudėties požymių teisinės reikšmės. Asmuo, darydamas pavojingą veiką ir suvokdamas jos pobūdį gali daryti klaidą dėl veikos kvalifikavimo (mano, kad sukčiauja, o iš tikrųjų prievartauja turtą). Tokia teisinė klaida nėra teisiškai reikšminga, asmuo atsako už padarytą nusikaltimą.Faktinės klaidos – tai nepadarytos veikos teisinio vertinimo klaidos, o klaidos dėl faktinių padarytos veikos aplinkybių. Kaltininkas suvokia, kad daro pavojingą veiką, tačiau klysta dėl atskirų objektyvių daromos veikos požymių. Faktinės klaidos yra kelių rūšių: a) klaidos dėl nusikalstamos veikos dalyko (klaidos dėl nukentėjusiojo, dėl nusikaltimo dalyko „kėsinimosi į BĮ nesaugomą vertybę“); b) klaida susijusi su pavojingos veikos padarymo įrankiais ar priemonėmis;c) klaida dėl būtinosios ginties sąlygų, kuri sukelia tariamosios ginties būklę. Ši klaida priklauso prie teisiškai reikšmingų klaidų. Atsižvelgiant į situaciją ji gali būti įvertinta kaip pateisinama arba nepateisinama. Klaidos paprastai išaiškėja tiriant bylą iš kaltininko parodymų. Jas vertina atliekantis ikiteisminį tyrimą asmuo ir teismas.