11p.

Regionai nuskurdo, nes ligšiolė valdžia viską matavo vien ekonomi-

ne nauda: apsimoka tai ar ne? Miestų ir miestelių aikštės, keliai sutvarkyti, tik žmonių, galinčių dirbti ir užsidirbti, mažėja. Nors vienintelė Eu-ropos Sąjungos valstybė, ku-rioje kaimo vietovėse gyvena daugiau negu pusė visų gy-ventojų, yra Lietuva.

Lietuvos socialdemokratų parti-jos (LSDP) pirmininkas Gintautas Paluckas sako, kad Lietuvai reikia galvoti apie tikrą regionų politiką, apie didesnį savivaldybių savaran-kiškumą, galių ir įgaliojimų sutei-kimą, apie darbo vietų kūrimą. Me-tas nustoti kalbėti apie pinigų efek-tyvumą ir pradėti galvoti apie vie-nodas visų Lietuvos žmonių teises į galimybes.

– Politikai įvairiuose konteks-tuose yra pamėgę Lietuvą suskirs-tyti į dvi. Vieni tokia retorika pa-lydi pajamų nelygybės statistiką, kiti – kalbėdami apie emigraciją, treti – apie didžiųjų miestų ir re-gionų atskirtį. Kai kas sako, kad pasakymas „dvi Lietuvos“ tėra retorinė priemonė. Vienu atve-ju kalbama apie Vilnių ir likusią

2018 m. rugpjūtis-rugsėjis, Nr. 5 (93)www.lsdp.lt

Atstumtieji:atotrūkis tarp kaimo ir miesto Europos Sąjungoje

Pasaulis pagal Bronislovą Genzelį arba sveiko proto versija

Eksperimentas – ar išliks gyvybė Ignalinos rajone?

2 4 8-9p. p. p.

Bronislovas Genzelis Dalia SavickaitėValdantieji pakirto savivaldybių lūkesčius

Rasa Budbergytė

yra: užimtumas, kokybiškos vie-šosios paslaugos ir skaidrus, įtrau-kiantis valdymas. Į sprendimų pri-ėmimą reikia įtraukti žmones, kad jie jaustųsi viso to dalis. Žmonės tu-ri suprasti, kas ir kodėl yra daroma.

Puikus regioninės politikos pa-vyzdys yra neturtinga JAV Naujo-sios Meksikos valstija. Tam tikros organizacijos užmezga ryšius, ieško investuotojų, kurie būtų suintere-suoti sukurti darbo vietas. Lietu-voje tuo užsiima „Investuok Lietu-voje“. Kitaip tariant, organizacijos susitaria paruošti tam tikrą kiekį žmonių, gebančių dirbti reikiamo-je srityje, t. y. jie bendradarbiauja su profesinėmis mokyklomis, profesi-nio rengimo centrais, savivaldybe, investuotojais ir pan. Toks bendra-darbiavimas leidžia prisiimti įsipa-reigojimus ne vienai savivaldybei.

Kita vertus, be savivaldos įgali-nimo ir be politinės galios savival-doje, be bendradarbiavimo regio-ninių problemų neišspręsi. Gali-me imti Akmenės rajono atvejį. Po milžiniškų pastangų buvo pasiek-ta, kad 180 mln. eurų būtų inves-tuojama būtent Akmenėje. Kalbu apie naują medžio drožlių gamy-klą, kuri sukurtų apie 400 naujų darbo vietų. Keliais, infrastruk-tūra, vandens tiekimu palikta rū-pintis savivaldybei, kuri vylėsi, kad

3 p.

Lietuvą, kitu – tarsi apie emigran-tus, ir taip toliau. Taigi, kalbėda-mi apie regionus, negalime nepa-liesti šios temos.

– Kiek pastebiu, daugiausiai skirstoma geografiniu principu: Vilnius ir likusi Lietuva. Bet tai nė-ra vienintelis skiriamasis bruožas. Supriešinami socialiniai sluoksniai: aukštas pajamas gaunanti Lietuva ir žemas pajamas gaunanti Lietuva. Per Nepriklausomybės laikotarpį vidutines pajamas gaunančių žmo-nių sluoksnio sukurti net ir nepavy-ko. Kita atskirties problema – ko-kybiškų viešųjų paslaugų, t. y. svei-katos priežiūros, ugdymo ir pan., prieinamumas ir paskirstymas.

Štai Kaune ir Klaipėdoje tikrai yra pasiturinčių žmonių, kurie ga-li sau daug leisti, tačiau, remiantis statistika, yra labai didelė visuome-nės dalis, ypač regionuose, šalies pa-kraščiuose, kuri gauna mažesnį nei 600 eurų darbo užmokestį. Palygi-nimui: vidutinis darbo užmokestis – apie 1000 eurų. Taigi, pajamų ir galimybių skirtumas Lietuvoje dra-matiškas. Galimybes lemia išplėto-tos viešosios paslaugas ar pajamų dydis. O pajamų nelygybė mažina asmens ar šeimos galimybę įsigyti prieinamus dalykus rinkoje. Tuo metu viešųjų paslaugų trūkumas ar prasta jų kokybė lemia mažesnes galimybes būti sveiku ar išsilavinu-siu žmogumi. Būtent galimybių ne-

Justinas ArgustAs lygybė ir skiria Lietuvą į dvi dalis.

„Pustrečios Lietuvos“ samprata

– Kaip tokia situacija susiklos-tė? Tarsi nebuvo vyriausybės ar vyriausybės programos, kuri ne-įsipareigotų mažinti atskirties re-gionuose. Juolab, kai Europos Są-jungoje (ES) Lietuva išsiskiria bū-tent tuo, kad kaimo vietovėse gy-vena daugiau nei pusė visų šalies gyventojų.

– Lietuvoje, ar būtų dešiniosios, ar kairiosios vyriausybės, vis tik dominavo neoliberali ekonominė mintis. Ekonomistas Raimondas Kuodis yra minėjęs „dviejų su pu-se“ Lietuvos koncepciją arba kitaip – vieno išleisto euro efektyvumo koncepciją. Anot kai kurių eko-nomistų, racionaliausia neišlaiky-ti neefektyvios struktūros, t. y. mo-kyklų, gydymo, kultūros įstaigų, ir visa tai koncentruoti į ekonomi-nės galios centrus – Vilnių, Kau-ną, Klaipėdą. Tokia samprata la-biau tinka didesniems regionams Europoje, kur yra išvystytas susi-siekimo tinklas, kur yra labai stip- ri dirbančio žmogaus kvalifikaci-jos palaikymo ar perkvalifikavi-mo sistema, kur valstybė aktyvio-mis darbo rinkos priemonėmis pa-deda žmogui greitai pakeisti darbo pobūdį, adaptuotis. Ta koncepcija

reikalauja stipriai išvystytos socia-linių paslaugų sistemos.

Lietuvai tokia koncepcija netin-ka. Čia žmonės nėra pakankamai mobilūs dėl to, kad trūksta socia-linių paslaugų. Žmonės negali va-žiuoti iš Alytaus į Kauną dirbti, nes susiduria su aibe iššūkių. Pa-vyzdžiui, tėvų, senelių, vaikų prie-žiūra ir panašiai. Lietuvai reikia galvoti apie tikrą regionų politiką, apie didesnį savivaldybių savaran-kiškumą, apie galių ir įgaliojimų suteikimą, apie darbo vietų kūri-mą regionuose, o ne savivaldybės lygmeniu. Kartais viena savivaldy-bė nepajėgi pritraukti investuotojų, nes trūksta žmonių, tad savivaldy-bės turėtų kooperuotis. Socialde-mokratai „dviejų su puse“ miestų koncepcijos, kuri vyravo daugelį metų Lietuvoje, siūlo atsisakyti ir pagaliau pradėti kalbėti ne apie pi-nigų efektyvumą, o apie žmogaus teisę į galimybes.

– Socialdemokratai 5 žingsnių pokyčio programoje yra suformu-lavę pagrindinį politinį uždavinį – „Teisinga ir auganti. Visa Lietu-va.“ Kokiomis priemonėmis Jūsų minimą vienodą teisę į galimy-bes, kalbant apie regionus, siūly-site realizuoti? Kokie svarbiausi akcentai?

– Trys socialdemokratų priori-tetai, keičiant regioninę politiką,

Galimybių nelyGybė SvarbiauSia – užimtumaS, kokybiškoS viešoSioS paSlaugoS ir SkaidruS, įtraukiantiS valdymaS.

2 ES regionų politika

Atstumtieji: atotrūkis tarp kaimo ir miesto Europos Sąjungoje

Šiuolaikinėje Europoje tra-dicinė kaimo-miesto skirtis tampa vis mažiau reikšminga regioninės plėtros požiūriu, tačiau atotrūkis tarp miesto ir kaimo, deja, vis dar yra opi problema daugelyje Europos Sąjungos valstybių narių.

Geografiškai teritorinis santy-kis tarp Europos Sąjungos kaimo vietovių ir miesto vietovių (mies-tų, miestelių ir priemiesčių) yra pasidalinęs apytikriai perpus. Ki-tokia yra demografinė situacija. Kaimo teritorijose gyvena dau-giau nei ketvirtadalis visų Euro-pos Sąjungos gyventojų, o vien miestuose, užimančiuose vos de-šimtadalį visos teritorijos, gyve-na daugiau negu 40 % valstybių narių gyventojų. Vertinant kai-mo ir miesto vietovių demogra-finius rodiklius, reikia pastebėti, kad skirtingose valstybėse skir-tingų tipų vietovių santykis žen-kliai varijuoja. Pavyzdžiui, Estijo-je, Airijoje, Graikijoje, Portugali-joje ir Suomijoje kaimo vietovės užima daugiau negu 80 % terito-rijos. Vienintelė Europos Sąjun-gos valstybė narė, kurioje kaimo vietovėse gyvena daugiau negu pusė visų gyventojų, yra Lietuva. Visiškai kitokia situacija yra Ny-derlanduose, Maltoje, Belgijoje ir Jungtinėje Karalystėje – valstybė-se, pasižyminčiose itin aukštu ur-banizacijos lygiu.

Gali ir vieni kitus papildyti, ir konkuruotiKuo toliau, tuo ribos tarp mies-tų ir kaimo vietovių vis labiau iš-sitrina. Dažnai tradicinės geogra-finės apibrėžtys nebeatitinka pa-sikeitusių realijų, nes daugėja miš-rių gyvenamųjų regionų, turinčių ir miesto, ir kaimo bruožų. Tiek miestai, miesteliai ir priemiesčiai, tiek kaimo vietovės turi nemažai privalumų, todėl veiksmingos re-gionų politikos rėmuose jie ga-

ventojus dažnai sieja glaudūs so-cialiniai ryšiai.

Miestai, savo ruožtu, yra būti-ni kaimo vietovių plėtrai. Būtent miestuose galima pelningai par-duoti kaimuose išaugintą ir pa-gamintą produkciją, rasti pagei-daujamą darbo vietą, studijuo-ti norimą specialybę, gauti spe-cializuotas gydymo paslaugas ir naudotis daugeliu kitų viešųjų paslaugų. Be to, miestai yra fi-nansų, administraciniai ir po-litinės galios centrai, čia sprendžiami pa-tys įvairiausi sociali-niai ir ekonominiai klausimai.

Svarbu pabrėžti, kad miestai ir kaimo vietovės gali ne tik vieni kitus pa-pildyti, bet ir tarpusavyje konkuruoti. Europa – vie-na iš labiausiai urbanizuo-tų pasaulio dalių, todėl ne-stebina, kad per pastaruo-sius 50 metų miestai, mies-teliai ir priemiesčiai vis in-tensyviau skverbiasi į kaimo teritorijas – užima vis dau-giau žemės ūkiui tinkamų plotų ir sekina ekosistemas. Šiandien miestuose, mies-teliuose ir priemiesčiuose gyvena daugiau negu 75 % Europos Sąjungos gyven-tojų. Prognozuojama, kad 2020 m. šis rodiklis pasieks 80 %.

Skursta beveik kas ketvirtasNetinkama nacionalinė ir regionų politika ga-li padidinti tarp mies-to ir kaimo gyvento-jų esantį socialinį ir ekonominį atotrūkį. Beveik kas ketvirtas kaimo vietovių Euro-pos Sąjungos gyven-tojas kasdien susidu-ria su nepritekliaus ke-liamomis problemomis. Lietuva, kartu su Bulgari-ja, Rumunija, Malta, Graiki-ja, Latvija ir Kroatija, patenka į Europos Sąjungos valstybių na-rių septintuką, kurių kaimo vie-tovių gyventojams labiausiai gre-sia skurdas ir socialinė atskirtis.

Europos Sąjungoje pastebima aiški tendencija, kad daugumos valstybių, kurios įstojo į Europos Sąjungą 2004 m. ir vėliau, kaimo vietovių gyventojai patiria dides-nę skurdo ir socialinės atskirties riziką, tačiau Vakarų ir Šiaurės Europos valstybėse situacija yra priešinga – jose su minėta rizika labiausiai susiduria miestų, mies-telių ir priemiesčių gyventojai. Šią tendenciją galima paaiškinti tuo, kad Rytų Europoje paskuti-niais dešimtmečiais pastebimas ryškus ekonominis miestų au-gimas, o Vakarų Europos mies-tuose – vis sparčiau auga pajamų

nelygybė.Remiantis ES statistikos tar-

nybos (Eurostat) duomenimis, su skurdo ar socialinės atskir-ties rizika susiduriantys gyvento-jai patiria mažiausiai vieną iš tri-jų blogybių – finansinį skurdą, didelį materialių gėrybių stygių arba gyvena itin žemo darbingu-mo lygio namų ūkyje. Viena dvy-liktoji visų kaimo vietovių Euro-pos Sąjungos gyventojų susidu-ria su itin didelio skurdo rizika.

Absoliutus skurdo lygis nusta-tomas, vertinant, ar gyventojai, gali susimokėti už būsto nuomą ir komunalines paslaugas, regu-liariai ant savo pietų stalo padė-ti mėsos ar žuvies patiekalų, per metus bent savaitei išvykti atos-togų, turi skalbimo mašiną, te-lefoną ir t. t.

Atotrūkį tarp Europos Sąjun-gos kaimų ir miestų išryškina su-sirūpinimą keliantys duomenys. Kaimo vietovių gyventojai daž-niau negauna reikiamų sveika-tos priežiūros paslaugų ir grei-čiau palieka švietimo sistemą. Tik apytikriai vienas ketvirtada-lis visų 30-34 metų amžiaus Eu-ropos Sąjungos kaimo vietovių gyventojų turi aukštąjį išsilavi-nimą. Beveik visose Europos Są-jungos valstybėse narėse (išsky-rus Belgiją, Airiją ir Liuksem-

burgą) kaimo gyventojai, lygi-nant su miestiečiais, rečiau nau-dojasi internetu. Kasdien prie in-terneto prisijungia mažiau negu du trečdaliai kaimo vietovių gy-ventojų, nors prie tinklo regu-liariai jungiasi mažiausiai trys ketvirtadaliai miestiečių. Dau-gumoje Rytų Europos valsty-bių kaimo vietovėse nedarbo ly-gis yra aukštesnis negu miestuo-se. Įdomu, kad Šiaurės ir Vaka-rų Europos valstybėse situacija darbo rinkoje yra priešinga –

nedarbo rodikliai mieste yra aukštesni nei kaime.

Funkcinių regionų plėtros būtinybėVisoje Europos Sąjungoje tiek

viršnacionalinė, tiek vietinė val-džia vis daugiau dėmesio skiria miesto ir kaimo vietovių part-nerystės projektams, suteikian-tiems galimybę siekti maksima-liai efektyvaus regioninio ben-dradarbiavimo. Šie projektai peržengia tradicinio teritorinio suskirstymo ribas ir yra orien-tuoti į funkcinius regionus, ku-riuos plėtoti yra žymiai perspek-tyviau negu administracinius re-gionus.

Sąvoką „funkciniai regionai“ suformulavo kaimo-miesto skir-tį tyrinėjantys mokslininkai. Ji nusako konkrečios teritorijos so-cioekonominius ryšius ir inte-graciją, o ne administracines

ribas. Tai reiškia, kad funk-cinis regionas gali peržengti

net kelių skirtingų terito-rijos suskirstymo viene-

tų sienas, todėl jo val-dymas neišvengiamai susiduria su adminis-

traciniais keblumais. Socialiniam ir ekono-

miniam kaimo ir miesto atotrūkiui mažinti funkci-

nių regionų plėtra svarbi tuo, kad ja peržengiamas formalus

administracinis suskirstymas ir siekiama kompleksiškai at-

sižvelgti į visus funkcinius re-gionų ryšius – demografinius procesus, komercinius santykius, viešąsias paslaugas, ekologinius, energetinius, technologinius as-pektus, taip pat nacionalinių ir municipalinių valdžių struktū-rų ypatybes.

Europos Sąjungos paramaPastaruosius keletą dešimtme-čių Europos Sąjunga skiria di-delį dėmesį šalių ekonominei ir socialinei sanglaudai užtikrinti. Vadinamoji sanglaudos politika yra viena iš bendrųjų ES politi-kų, kurios tikslas – mažinti išsi-vystymo skirtumus tarp ES re-gionų arba, kitaip tariant, siekti subalansuoto ir tvaraus terito-rijų vystymosi. 2014–2020 m. laikotarpio sanglaudos politi-kos tikslams, t. y. ekonominiam augimui, naujų darbo vietų kū-

rimui ir teritoriniam bendradar-biavimui, įgyvendinti skiriama 351,8 mlrd. eurų (arba trečdalis viso ES biudžeto). Šio periodo ES sanglaudos politikos lėšomis siekiama ir strategijoje „Europa 2020” numatytų tikslų – pažan-gaus, tvaraus ir integracinio Eu-ropos augimo.

ES sanglaudos politika iš es-mės įgyvendinama Europos re-gioninės plėtros fondo, Euro-pos socialinio fondo ir Sanglau-dos fondo lėšomis. 2014-2020 m. laikotarpiu Lietuvai skirta 6,709 mlrd. eurų sanglaudos politikos tikslams įgyvendinti.

Regioniniam vystymuisi ES taip pat skiria lėšas iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėt-rai (Lietuvai šiuo periodu skir-ta 1,613 mlrd. eurų) ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondo (skirta 0,063 mlrd. eurų). Visi kartu minėti fondai suda-ro Europos struktūrinius ir in-vesticinius (ESI) fondus, iš ku-rių projektams Lietuvoje 2014–2020 m. laikotarpiu skirta 8,385 mlrd. eurų.

vienintelė europoS SąjungoS valStybė narė, kurioje kaimo vietovėSe gyvena daugiau negu puSė viSų gyventojų, yra lietuva.

beveik kaS ketvirtaS kaimo vietovių europoS SąjungoS gyventojaS kaSdien SuSiduria Su nepritekliauS keliamomiS problemomiS.

li puikiai vieni kitus papildyti ir sustiprinti.

Kaimo vietovėse yra miestams būtinų resursų – maisto, vandens ir atsinaujinančių energijos šalti-nių. Šiose vietovėse klesti turtin-gos ekosistemos, o jų išskirtiniai kraštovaizdžiai puikiai tinka po-ilsiui ir turizmui. Kaimo vietovė-se yra mažesnės būsto ir pragyve-nimo kainos, daugiau erdvės, ma-žiau streso ir užterštumo, jų gy-

Per pirmus ketverius 2014-2020 m. finansinio periodo me-tus projektų vykdytojams išmo-kėta apie ketvirtadalis ES para-mos lėšų, o sutarčių pasirašyta už daugiau nei pusę ES skirtos paramos lėšų.

Vykstant diskusijoms dėl 2021-2027 m. ES biudžeto, ne-ramina galimai mažėsianti ES parama Lietuvai. Mažesnė pa-rama numatoma dėl gerėjančių Lietuvos makroekonominių ro-diklių. Lietuvai reikia identifi-kuoti labiausiai nuo ES fondų priklausomas politikos sritis ir pasiruošti galimai mažesnėms ES investicijoms.

Turime aiškiai suvokti, kad kol kas mūsų galimybės, pasitelkiant ES paramą, iki minimumo su-mažinti socialinius ir ekonomi-nius regionų skirtumus, yra labai didelės. Lieka atviras klausimas, kiek mes sugebėsime šiomis gali-mybėmis pasinaudoti.

Paruošta remiantis šiais šal-tiniais: https://ec.europa.eu/eurostat, https://cohesiondata.ec.europa.eu/, www.esinvesti-cijos.lt

LSDP komunikacijos skyrius

32018 m. rugpjūtis-rugsėjis, Nr. 5 (93)Tendencijos

G. Paluckas: galimybių nelygybė skiria Lietuvą į dvi dalis

neteiSinga vyriauSybėS politika pradėjo Stabdyti atlyginimų augimą, neS buvo plačiai atvertoS duryS darbo jėgai iš trečiųjų šalių.

kiekvienoS SavivaldybėS mero įvertinimaS turėtų būti matuojamaS Sukurtų darbo vietų Skaičiumi.

Vyriausybė kažką duos. Kokia iš-vada? Nekompleksiški, nesuderin-ti veiksmai neleidžia savivaldybei imtis atsakomybės, nes ji net neturi galimybės, neturi tam instrumen-tų. O kai prisideda politinės valios trūkumas, tuomet po truputį mirš-ta ir mūsų šalies regionai.

Ne naikinti, o perkvalifikuoti

– Kaip gali būti kuriamos dar-bo vietos, kai regionuose trūksta kvalifikuotos darbo jėgos, galin-čios dirbti ir užsidirbti? Nedar-bo lygis, nelygu savivaldybė, ski-riasi 3 kartus. Matome, kad dar-bo pajamos tarp skurdžiausios ir turtingiausios savivaldybės ski-riasi daugiau nei pusantro karto.

– Taip, investuotojams trūksta kvalifikuotos darbo jėgos. Yra pa-saulyje daug pavyzdžių, kaip to-kios ir panašios problemos spren-džiamos – ir Europoje, ir JAV. Sa-vivaldybės, profesinės mokyklos, net valstybė per finansinius fon-dus sudaro sutartis ir, kol rengia-mi dokumentai, 6 mėnesius vyks-ta moduliniai mokymai, ruošiami žmonės, galintys dirbti toje srityje. Lietuvoje bendradarbiavimo tarp savivaldybės, profesinio rengimo mokyklų ir verslo yra labai mažai. Kad operatyvumas ir lankstumas būtų didesnis, reikia daryti rimtas pertvarkas.

Kita priemonė – suteikti savival-dybėms savarankiškumo. Savival-dybės negali nieko pasiūlyti, nes neturi teisės: jos negali suteikti že-mės, derėtis dėl mokesčių. Nes tai – ne savivaldybių galioje. O valstybė yra viena iš rimčiausių darbo vietų kūrėjų. Ji turi visus instrumentus, t. y. gali palaikyti ir pajamų lygį, ir darbo vietų skaičių.

Vis dėlto darbo vietų, kurias ku-ria valstybė, regionuose mažėja. Su-prantu, kad efektyvu valstybines institucijas kaip „Sodra“ ar Valsty-binė mokesčių inspekcija (VMI) centralizuoti. Tačiau tos darbo vie-tos gali likti rajonuose. Tarkime, jei VMI kontroliuojančius specialistus perkvalifikuotų į konsultuojančius specialistus ir panašiai. Nereikia naikinti darbo vietų, t. y. centrali-zuoti, tarsi regionuose nėra darbo. Atvirkščiai, palankiau tai pavers-

ti valstybės pagalba – tie žmonės, pavyzdžiui, tampa konsultantais. Tai tik pavyzdys, kaip valstybė ga-lėtų elgtis.

– Viena opiausių problemų re-gionuose – netolygus atlyginimų augimas: atskirtis tarp savival-dybių išlieka labai didelė. Žmo-nės jaučiasi nesaugūs, mažėja ir viešųjų paslaugų prieinamumas, pašalpų gavėjų skaičius nemažė-ja. Valstybė čia galėtų reikšmin-giau prisidėti. Jūsų akimis, kaip?

– Valstybė gali daryti įtaką atly-ginimų augimui, kurdama naujas darbo vietas. Privačiame sektoriuje atlyginimai – dešimtadaliu didesni nei valstybiniame sektoriuje. Kitaip tariant, privatus sektorius nori būti patrauklus darbdavys, todėl, valsty-bei imantis veiksmų, kelia atlygini-mus. Prisiminkime: kai buvo padi-dinti socialinių darbuotojų atlygi-nimai, nevyriausybinės organizaci-jos, kurios buvo susijusios su sociali-niu darbu, atlyginimus irgi pakėlė, nes būtų praradusios savo darbuo-tojus. Valstybė savo sektoriuje at-lyginimus gali reguliuoti per bazi-nį dydį, per koeficientus ir panašiai.

pos lygio, nors ir ten visko pasitai-ko. Darbdavys labai dažnai leidžia sau menkinti, žeminti ar net neat-lyginti darbuotojui už viršvalan-džius. Žmonių nesaugumo jausmas darbe didelis, jei nėra santaupų, jei dirbama už minimalų atlyginimą. Toks žmogus suvokia, kad, jį atlei-dus, sunkiai išgyvens net mėnesį. Lietuvoje nėra sąryšio, bendrystės – visi sudaužyti į smulkius gabaliu-kus, kitaip tariant, vyrauja nuostata „eik ir apsigink pats.“ Tik bendras veikimas yra išeitis, norint pakeis-ti susiklosčiusią situaciją.

Beje, kai kalbame apie darbo vie-tų kūrimą, reikia nepamiršti, kad Lietuvoje yra daug smulkiųjų ga-mintojų, smulkiųjų ūkininkų, ku-rie negali konkuruoti, nes jų pro-dukcija nepatenka į didžiųjų pre-kybos centrų lentynas. Tačiau bū-tent jie užtikrina žemės ūkio sek-toriaus gyvybingumą. Čia valsty-bė ar savivaldybės galėtų pagalvoti apie kooperacinių, tų pačių ūkinin-kų valdomų prekybos taškų, kurie dirbtų, sakykime, tris dienas per sa-vaitę, atsiradimą. Tokių parduotu-vėlių, kooperatyvų prekybos taškų atsiradimui, įsteigimui, finansavi-mui turi būti valstybės ar savival-dybės pagalba.

Ne šeimininkė savo kieme

– Vis dėlto, kalbant apie regionus, esama paradoksų. Pavyzdžiui, Pietryčių Lietuva, nors netoli sos-tinės, tačiau gyvuoja skurdžiai, o kiti regionai, atrodo, gerokai nu-tolę nuo apskričių centrų, laikosi puikiai. Algų skirtumas tarp Lie-tuvos regionų – apie 30 proc. Kas lemia tokį netolygumą ir skirtu-mus tarp pačių regionų?

– Aktyvus savivaldos politikų veikimas duoda vaisius. Svarbu, kaip savivaldybių merai suvokia savo užduotis. Ar jie tik padali-na biudžeto pinigus, ar yra suinte-resuoti spręsti užimtumo proble-mas, kurti darbo vietas ar sudary-ti sąlygas tų darbo vietų kūrimui. Štai Marijampolė yra išskirtinis pa-vyzdys. Daugelis įsivaizduoja, kad tai sėkmės atvejis. Ne. Tai yra de-šimtmetis sunkaus ir intensyvaus darbo. Marijampolės merė Irena Lunskienė ir visa politinė vadovy-bė turėjo aiškią viziją, rūpinosi, kad Marijampolėje būtų gera gyventi, kad būtų, ką veikti. Kai atlieki vi-sus šiuos darbus, tuomet atsiranda kvalifikuoti darbuotojai, o vėliau įsikuria ir darbdaviai.

Kita vertus, reikia suprasti, kad valstybės politika yra orientuota į 7 laisvąsias ekonomines zonas (LEZ) ir ten koncentruojamas Vyriausy-bės dėmesys. Kitos savivaldybės, kad ir kaip jos norėtų, tiesiog netu-ri, ką pasiūlyti – jos neturi jokių įga-liojimų derėtis. Savivaldos įgalioji-mas, savivaldos stiprinimas yra vie-na iš svarbių krypčių. Savivalda nė-ra šeimininkė savo kieme ir kartais tuo yra piktnaudžiaujama.

– Vis garsiau girdisi kitas prie-kaištas: regionų infrastruktūrą sutvarkėme, o gyventojų skaičius tolydžio mažėja. Taigi, kas toliau?

– Savivaldybių politika, siekusi sukurti malonią, gerą aplinką gy-ventojams (aikščių ir skverų tvar-kymas, keliai) turėjo labai trum-palaikį efektą. Tokie projektai už ES pinigus buvo skirti sukurti ge-rovę ir infrastruktūrą. Tikėtasi, kad šie projektai sukurs apie 300 tūkst. darbo vietų. Vis dėlto, projektams pasibaigus, liko tik 33 tūkst. dar-bo vietų.

Dabar turime nuskurdintą socia-linę infrastruktūrą – sveikatos prie-žiūros, socialinių paslaugų, slaugos įstaigas. Mažų miestų ligoninėse neliko specialistų, nes visos socia-linės paslaugos centralizuotos. Tai reiškia, kad žmogus negaus svei-katos priežiūros paslaugų, nes jam susižeidus neapsimoka važiuoti į centrą, t. y. kitą didesnį miestą – tai kainuos papildomai. Ir kas da-roma? Sakoma, kad tokią ligoninę reikia uždaryti, nes ji neatlieka sa-vo funkcijų.

Vien pinigų dalybos

– Regionų politika neatsiejama nuo ES paramos. Lig šiol, kaip ir minėjome, apsiribota infrastruk-tūros gerinimu.

– Reikia pasimokyti iš praeito laikotarpio klaidų. ES pinigų da-lybos, kurių nelydi kitos priemo-nės, nebus efektyvios. Pinigų daly-bos kai kur buvo virtę savivaldybių biudžeto pratęsimu. Buvo sampro-taujama maždaug taip: čia gal dvi-račių taką padarysime, čia atnau-jinsime poliklinikos pastatą ir t. t. Tai ne regionų politika. Verdiktas aiškus: darbo vietų, kurios išliko, nesukurta. Nesakau, kad reikia to atsisakyti – reikia kurti aplinką, kurioje malonu ir gera gyventi, ta-čiau, visų pirma, reikia gerai apgal-voti, kas sukurs užimtumą. Antai vienas iš esminių JAV prezidento veiklos įvertinimo kriterijų yra su-kurtų darbo vietų skaičius. Eko-nominis augimas, t. y. bendrasis vidaus produktas, dar nieko nepa-sako – tai yra vidurkis. Tuo metu sukurtų darbo vietų skaičius yra neginčijamas rodiklis. Norėčiau, kad kiekvienos savivaldybės mero įvertinimas būtų matuojamas bū-tent sukurtų darbo vietų skaičiumi. Tuomet atsiras didesnis spaudimas centrinei valdžiai, atsiras daugiau motyvacijos judėti.

– Turime Lietuvos regioninės politikos „Baltąją knygą darniai ir tvariai plėtrai“. Joje esame įsi-vertinę esamą situaciją ir numa-tę tam tikrą regioninės politikos strategiją iki 2030 m. Tačiau tuo pačiu paskutiniai statistiniai duo-menys rodo, kad reikalai eina blo-gyn.

– „Baltoji knyga“ konceptualiai yra neblogas dokumentas, kuria-me daug puikių idėjų, kurias mi-nėjau, t. y. savivaldybių įgalinimas, galimybės disponuoti žeme, profe-

sinio rengimo centrų reorganizavi-mas leidžiant mokymo modulines programas formuoti kartu su savi-valdybe ar verslu tam tikrų projek-tų rėmuose. Tačiau net pati Vidaus reikalų ministerija tas idėjas laiko utopija – jas įgyvendinti nėra po-litinės valios (apie tai plačiau rašo R. Budbergytė – p. 4, red. past.). Lietuvoje viskas yra atvirkščiai – vyksta sparti centralizacija, pra-dedant miškų reforma, baigiant „Sodra“ ar Darbo birža, virstan-čia Užimtumo tarnyba. Šiandien yra vykdoma ne regionų išlaiky-mo politika, o regionų susitrauki-mo politika.

Atkelta iš >1 p.

Gaila, tačiau neteisinga Vyriau-sybės politika pradėjo stabdyti atly-ginimų augimą. Buvo plačiai atver-tos durys darbo jėgai iš trečiųjų ša-lių. Darbininkai, atvykę iš Baltaru-sijos ar Ukrainos, sutinka dirbti už mažesnius atlyginimus ir dažnai be socialinių garantijų. Ir tai, be abe-jonės, stabdo atlyginimų augimą.

Galų gale, reikia kalbėti apie pro-fesinių sąjungų stiprinimą. Profesi-nės sąjungos vietomis stiprios, vie-tomis – išvystytos, pramoniniuo-se miestuose – išliko tradiciškos. Vienas žmogus prieš darbdavį yra bejėgis. Verslo kultūra Lietuvoje dar nėra pasiekusi Vakarų Euro-

– Viena iš išeičių, apie ką ir kal-ba gyventojai, tai jų įtraukimas į sprendimų priėmimą. Gyvento-jai mano, kad į jų nuomonę ne-atsižvelgiama. Nors yra prikurta įvairiausių instrumentų – „e. pi-lietis“ ir kitų – jie, regis, neefek-tyvūs. Štai dabar prasideda dis-kusija dėl būsimos savivaldos re-formos – keliama tiesioginių se-niūnų rinkimų idėja.

– Visi sutinka, kad savivaldą rei-kia artinti prie žmonių. Tiesiogi-niai seniūnų rinkimai – įdomi, bet labai pavojinga tema. Tiesioginiai seniūnų rinkimai lemtų, kad vie-noje savivaldybėje būtų apie 20-30 „merų“. Tai programuoja politinį konfliktą, tai nėra efektyvus val-dymo būdas, tai didina adminis-tracines išlaidas. Kita vertus, val-džia arčiau žmonių yra gerai. Su-tinku, kad turi atsirasti antrasis sa-vivaldos lygmuo, bet vis tik, jis tu-ri kilti į viršų. Kitaip tariant, mes kalbame apie regioninę politiką, tačiau neturime jokios regioninės valdžios. Pavyzdžiui, panaikinus apskritis, neliko, kam rūpintis re-gionine ligonine. Kaip savivaldy-bėms susitarti, kokios ten bus pa-liktos paslaugos, o kokios bus regi-oniniuose centruose? Visų pirma, turi atsirasti antras regioninis savi-valdos lygmuo.

Kalbant apie seniūnus ir seniūni-jas, manau, turėtų būti tęsiama ar-ba supaprastinama praėjusių metų reforma. Paprastai tariant, seniūnas turi turėti pinigų, kad galėtų spręs-ti vietines problemas. Kad jis neuž-siimtų raštų siuntinėjimu į savival-dybę. Dalinis finansinis savaran-kiškumas turi būti išspręstas. To-kiu būdu ir seniūnas tampa reikš-mingu žmogumi, atsiranda politi-nis nuoseklumas, politinė linija, o strateginis lygmuo išlieka savival-dybės rankose. Dabar seniūnas yra tarsi valdžia vietoje, tačiau jis neturi jokių finansų ir įgaliojimų. Social- demokratai turi labai stiprių, tu-rinčių žmonių pasitikėjimą seniū-nų korpusą.

Anot Gintauto Palucko, į sprendimų priėmimą reikia įtraukti žmo-nes, o darbo vietų kūrimas – valstybės pareiga

Problemos4 Valdantieji pakirto savivaldybių lūkesčius

Valstiečių regionų politika – skęstantis laivas?

rasa BudBergytėSeimo narė, LSDP pirmininko pavaduotojas

tomas JakutavičiusLSDP narys

Dar pernai buvo patvir-tinta regioninės poli-tikos „Baltoji knyga“

darniai plėtrai 2017-2030“. Vyriausybė pagal ją šiuo me-tu rengia priemonių planą, kuriuo remiantis bus siekia-ma regionų skirtumus ir jų potencialą sėkmingiau pa-naudoti šalies gerovei kurti.

Taigi, galvosopis rimtas – kaip galų gale sukurti stiprius regio-nus. Juk tokį pažadą savo rinkė-jams davė „valstiečiai“ ir jų vyriau-sybė. Rengiamame plane priemo-nių įvardijama daug ir kai kurios būtų visai geros, jeigu būtų suskai-čiuoti jų kaštai ir finansavimo šal-tiniai. Deja, valdantieji, įgyvendin-dami mokesčių reformą, numojo ranka į regionų poreikius, o be fi-nansavimo „Baltoji knyga“ gali taip ir likti tiesiog baltais lapais. Kol kas valdančiųjų rinkiminiai pažadai regionams nepildomi. Į regionus neiškeliamos nei ministerijos, nei naujai sukurtos valstybės įmonės, tokios kaip Valstybinių miškų urė-dija, nei kuriamos ten darbo vietos.

Apmaudu, nes būtent dabar la-bai tinkamas laikas ir gera proga gaivinti regionus ir mažinti nely-gybę tarp savivaldybių.

Gerovės lygio skirtumai regionuoseRegionų plėtros priemonėmis tu-rėtų būti siekiama mažinti akivaiz-džius skirtumus tarp apskričių ir tarp savivaldybių.

Statistikos departamento duo-menimis, 2018 m. I ketv. viduti-

nis darbo užmokestis Vilniaus re-gione buvo 1000,3 Eur, o vidurio ir vakarų Lietuvos regione – 816,5 Eur. Per metus jis augo Kauno, Ma-rijampolės ir Vilniaus apskrityse; Klaipėdoje nepakito, likusiose še-šiose apskrityse sumažėjo. Dau-giausiai uždirbo Vilniaus, o ma-žiausiai Tauragės apskrities gyven-tojai. Dvidešimt keturiose savival-dybėse vidutinis darbo užmokestis padidėjo nuo 0,1 % Alytaus rajone, Druskininkų ir Kaišiadorių savi-valdybėse iki 3,6 % Kėdainių rajo-no savivaldybėje.

Didžiausias nedarbo lygis regis-truojamas Zarasų, Lazdijų, ir Igna-linos (apie 15 %) savivaldybėse, o iki 6 % nedarbas siekia Kretingos, Ne-ringos ir Elektrėnų savivaldybėse.

Lyginant savivaldybes, gerovės skirtumai pastebimi žymesni, o gy-ventojų užimtumas ir pajamos dau-gelyje apskričių leidžia patenkinti tik minimalius poreikius.

Ekonominė plėtra – kertinis elementas regionų politikoje Pastaruosius kelis metus Lietuvo-je stebima džiuginanti užsienio in-vesticijų augimo tendencija. „Inves-tuok Lietuvoje” duomenimis, šie-met atsirado 12 naujų gamybos ir plėtros projektų, o pernai jų buvo dar daugiau. Be to, pagal planuo-jamų sukurti darbo vietų pridėtinę vertę Lietuva pašoko iš 32 į 3-iąją vietą. Geriau už Lietuvą pasirodė tik Airija ir Singapūras.

kamos kvalifikacijos darbo jėgos. Švietimo sistema privalo būti

pertvarkyta taip, kad būtų užti-krintas kompetencijų tobulinimas ir persikvalifikavimo galimybės, ir tai turi tapti valstybės prioritetu. Aukštosios mokyklos nekonkuren-cingos tarptautinėje erdvėje, vyks-tanti universitetų konsolidacija kol kas nerodo gyvybės ženklų. Ugdo-mos kompetencijos vis dar neatitin-ka darbo rinkos poreikių. Eksper-tai siūlo daugiau dėmesio skirti in-formacinių-komunikacinių tech-nologijų valdymo įgūdžių tobuli-nimui ir kūrybiškumo lavinimui.

Valdantieji pakirto savivaldybių lūkesčiusLietuvos savivaldybių asociacija tei-gia, kad savivaldybių biudžetų pa-jamos savarankiškoms funkcijoms atlikti nuo krizės pradžios sumažė-

atims iš savivaldybių biudžetų 160 mln. eurų. Merai prašo keisti finan-savimo formulę, nes mažėja galimy-bės įgyvendinti regioninės politi-kos priemones, kuriant socia-linės gerovės valstybę su tolygesne regi-onų socialine ir ekonomine plėt- ra. Prašo spręsti ir drastiškai apri-botų savivaldybių skolinimosi tei-sių problemą. Deja, Finansų minis-terija su tokiais savivaldybių norais nesutinka, nes savivaldybės neturi savarankiškų pajamų šaltinių ir to neleidžia konstitucinis fiskalinės drausmės įstatymas.

Apribotos savivaldybių galimy-bės ir paskatų pritraukti verslą ir kurti verslui palankias sąlygas trū-kumas skurdžiausių rajonų gyven-tojus vis dar stumia ieškoti darbo ir geresnio uždarbio svetur, todėl regionų atskirties problema išlieka.

Valstybės išlaikomų darbo vietų kūrimas regionuoseValdantieji nori nenori turi prisi-minti savo pažadus. Į regionus rei-kia pritraukti naujų gyventojų, jau-nų profesionalų ir neužtenka imi-grantų. Pažiūrėkime į Daniją. Da-bar ten reformuojama mokesčių administravimo sistema ir naujos darbo vietos kuriamos regionuose. Tuo tarpu Lietuvoje kol kas girdi-me kalbas apie uždaromas ligoni-nes, mokyklas, o tai reiškia vieną – valstybė mažina darbo vietas regi-onuose, mažina ir rajonų gyventojų galimybes gauti viešąsias paslaugas. Jei priimami tokie sprendimai, turi būti užtikrinta, kad žmogus turė-tų galimybę savo ar viešuoju trans-portu geru keliu pasiekti gydymo įstaigą, mokyklą, darželį, savo dar-bovietę ir t. t.

Tai labai svarbu ir norint tai įgy-vendinti prireiks didelių viešųjų in-vesticijų, ir ne tik iš ES fondų, bet ir iš biudžeto. Planuojama, kad viešų-jų paslaugų teikimo taškus gyven-tojai turėtų pasiekti per pusę valan-dos ir greičiau, o darbovietę – per vieną valandą.

Baltosios regionų knygos įgyven-dinimas neturėtų palikti baltų la-pų regionų politikoje, pavyzdžiui, dėl priemonių finansavimo kaštų ir šaltinių, ir atsakyti į klausimus, ar tapsime imigrantų traukos ir mažų algų šalimi, ar visgi išsiveršime iš vi-dutinių pajamų spąstų.

gyventojų pajamoS daugelyje apSkričių leidžia patenkinti tik minimaliuS poreikiuS.

Reikalingos investicijos į fizi-nę infrastruktūrą, kuri pritraukia verslą. Sumanios šalys savo lėšo-mis laisvosiose ekonominėse zo-nose pastato gamybai skirtus pas-tatus, kad atėjęs investuotojas iš-kart galėtų pradėti gamybą. Ir pas mus reikalingi pokyčiai, kuriant aukščiausios kokybės infrastruk-tūrą regionuose, naikinant biuro-kratines kliūtis poveikio aplinkai vertinimo, teritorijų planavimo sri-tyse. Kitaip investuotojas netruks palyginti, ką siūlo Latvija, Estija ar-ba Lenkija, ir pasirinks investuoti ten, kur palankiausia aplinka vers-lui vystyti.

Daugybė dalykų yra keistinų: pasirodo, kad neturime tiek, kiek reikia paruoštų žemės sklypų, tin-

„Hollister“, Šiauliuose JAV langų gamintojas įsipareigojo įdarbinti iki 600 darbuotojų. Jungtinės Ka-ralystės bendrovė „Intersurgical“ pasirinko įkurti gamyklą Visagi-ne, nes ten veikia puiki profesinė mokykla. „Investuok Lietuvoje“ vadovas Mantas Katinas nurodo, kad dabar yra palanki situacija in-vesticijoms ateiti į Lietuvą, kadan-gi patys užsienio investuotojai ieško naujų rinkų. Tai nepaprastai geras ženklas, bet kol kas tikrai ne viskas sistemiškai padaryta, kad investuo-tojų lūkesčiai būtų patenkinti. O progą atgaivinti regionus mes tu-rime žūtbūt išnaudoti!

jo apie 20 %, atskirų savivaldybių – beveik trečdaliu. 2017 m. 38 sa-vivaldybių biudžetų prognozuoja-mos pajamos vis dar sudarė tik iki 85 % prieš krizę gautų pajamų. Ir tik nuo šių metų, iš esmės, visos sa-vivaldybės, išskyrus Neringą, jaučia pajamų didėjimą. Taip savivaldybės atgavo gerokai didesnę motyvaciją skatinti užimtumą, verslumą ir in-vesticijų plėtrą, mažinti emigraci-ją ir gyventojų migraciją į didžiuo-sius miestus.

Deja, pasak savivaldybių atstovų, jų didesni lūkesčiai žlugo, nepraėjus nei šešiems mėnesiams nuo metų pradžios. Priimtos Gyventojų paja-mų mokesčio įstatymo pataisos dėl neapmokestinamojo pajamų dy-džio padidinimo jau kitais metais

Tikriausiai ne kartą jums teko girdėti pasakymą apie dvi Lietuvas, kai

turima omenyje ne kas kita, kaip didelis atotrūkis tarp didžiųjų Lietuvos miestų ir miestelių bei kaimo vieto-vių.

Paradoksalu – nors valdantieji akcentuoja gerėjančius ekonomi-nius ir socialinius rodiklius, regi-onų atskirtis tik didėja. Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Utenos ir Alytaus re-gionuose nedirba net kas aštuntas gyventojas, pašalpų gavėjų palaips-niui daugėja. Pritraukti pakankami investicijų ir sukurti daugiau darbo vietų sugeba tik vienetai savivaldy-bių, o visoms likusioms taip ir nė-ra sudaromos tinkamos sąlygos iš-naudoti savo potencialą. Valdan-čiųjų vykdoma regionų darnaus vystymo(si) politika yra ne tik ne-efektyvi, bet, regis, ir destruktyvi. Regionai su gražiai sutvarkytomis tuščiomis gatvėmis, nuostabiais ne-

veikiančiais fontanais, tyliomis vai-kų žaidimų aikštelėmis ir apytuš-tėmis renovuotomis mokyklomis. Ar tai yra tai, ko nori valdantieji?

Skirtingiems regionai – skirtingi vystymosi modeliaiNet ir sąlyginai mažoje valstybė-je, tokioje kaip Lietuva, regionai yra labai skirtingi. Kiekvienas sa-vitas savo geografine padėtimi, gamtiniais ištekliais, turima inf-rastuktūra, ten gyvenančiais žmo-nėmis. Jei regione išvystytos tam tikros pramonės sritys arba yra tinkamos sąlygos vystyti turiz-mą, yra lengviau pritraukti inves-ticijas, plėtoti verslą ir kurti darbo vietas. Tačiau, jei regionas silpnas,

nepasižymi jokiais išskirtinumais, jo geografinė padėtis nepatogi ir nepatraukli verslui (ypač pastebi-mas pasienio savivaldybių atotrū-kis nuo kitų), turime aktyvią pi-liečių migraciją iš tokio regiono. Remiantis statistiniais duomeni-mis, trijuose didžiuosiuose Lietu-vos miestuose (ir jų aplinkiniuose rajonuose) gyventojų skaičius au-ga. Kitur gyventojų mažėja. Vi-dinė gyventojų migracija tampa nevaldoma.

Akivaizdu, ką mes turime, jei vi-siškai skirtingiems regionams tai-kome tuos pačius vystymosi mo-delius. Manau, reikėtų kiekvie-nam regionui, miestui ir kaimo vietovei, taikyti skirtingas plėtros

ir vystymosi priemones. Žinoma, tai nėra lengva užduotis nei vietos, nei nacionalinei valdžiai, tačiau tai įmanoma įgyvendinti.

„Sąrašiniai’’ regionaiLVŽS rinkiminėje programoje nemažai kalbama apie regionų stiprinimą. Puikiai apgalvotas strateginis žingsnis, skirtas pri-traukti kuo daugiau rinkėjų. Ta-čiau, kaip neretai nutinka, rin-kiminiai pažadai yra užmiršta-mi, vos tik užsidaro balsadėžės. Pastaruoju metu, kalbant apie LVŽS regionų politiką, daugiau-siai girdime apie mistinį „juodąjį ligoninių sąrašą“. Rajonų ligoni-nes, rodos, ketinama uždaryti ar

>12 p.

Investicijos sėkmingai susikon-centravo į regionus, padidėjo vie-šieji ištekliai šiai sričiai. Prie sėkmės labai prisidėjo ankstesnis sprendi-mas savivaldybėse kurti laisvąsias ekonomines zonas (LEZ). Kau-no LEZ kuriasi vokiečių milži-nas „Continental“ ir amerikiečių

Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos Seime nariai nuolatos vyksta į

susitikimus su skyrių bičiuliais, kuriuose diskutuoja aktualiais visuomenei klausimais, apta-ria įstatymų projektus, aiški-nasi žmonių problemas. Tokie susitikimai ir juose vykstan-čios diskusijos, aptarti įstaty-mų projektai yra didelis stimu-las Socialdemokratų frakcijos narių darbui Seime.

Šiuo metu jau esame aplankę apie 40 skyrių, kai kuriuose skyriuose apsilankė ne vienas Seimo narys ir ne po vieną kartą. Esame pasižadėję

iki sesijos pabaigos aplankyti visus skyrius, todėl labai laukiame kvie-timų iš visų rajonų ir miestų.

Dažniausiai susitikimuose kelia-mos darbo vietų trūkumo, darbo apmokėjimo, sveikatos ir socialinių paslaugų teikimo problemos, neri-mą kelią vaikų teisių, infrastruktū-ros ir kiti klausimai.

Po šių diskusijų skyriuose gims-ta nauji įstatymų projektai, patai-sos, kuriuos mes teikiame ir gina-me Seime, taip pat – paklausimai ministrams Vyriausybės valandos metu, organizuojami susitikimai, konferencijos Seime. Pavyzdžiui, Socialdemokratų frakcijos narių registruotos pataisos dėl biudžeti-nių įstaigų darbo užmokesčio ko-eficientų didinimo, Gyventojų pa-jamų mokesčio progresinio tari-fo, PVM sumažinimo malkoms ir biokurui, atlyginimų medikams ir rezidentams didinimo, dėl piliečių teisės individualiai kreiptis į Kons-titucinį teismą ir daug kitų buvo su-formuluoti, užregistruoti ir pateik-ti svarstyti Seime po to, kai dėl šių dalykų nuolat buvo keliami klau-

52018 m. rugpjūtis-rugsėjis, Nr. 5 (93)Frakcijos naujienosPo susitikimų skyriuose gimsta įstatymų projektaiJuozas OlekAsLSDP frakcijos Seime seniūnas, Laisvės kovų komisijos pirmininkas

kai galėtų dirbti savo rajonuose, padėti vietiniams gyventojams, o, esant reikalui, visuomet, galėtų nusiųsti pacientą į centrines gydy-mo įstaigas.

Nuo pavasario labai aktualus mokytojų darbo apmokėjimo klausimas, kadangi valdantieji kei-čia darbo apmokėjimo tvarką. Po įstatymų pataisų priėmimo ir dis-kusijų su skyrių bičiuliais, rugpjū-čio 22 d., organizavome konferen-ciją-diskusiją Seime „Rugsėjo 1-ąją pasitinkant“, kurioje kartu su švie-timo ir mokslo ministre, profesi-nių sąjungų atstovais ir skyrių bi-

čiuliais bei frakcijų nariais kalbė-jomės, diskutavome, kaip bus įgy-vendinama nauja darbo apmokėji-mo tvarka. Mokytojai turi aiškiai žinoti, kaip jie dirbs nuo rugsėjo 1-osios ir kaip jiems už tą darbą bus mokama, o rajonų gyventojai turi būti informuoti, kokios mo-kyklos bus uždarytos ir kur tuo-met mokysis jų vaikai, kaip bus išspręstas pavėžėjimo klausimas.

Seimo socialdemokratų frakci-jos nariai ir toliau lankysis parti-jos skyriuose, lauks kvietimų susi-tikti, diskusijų ir siūlymų pačiais įvairiausiais klausimais.

Frakcijos naujienos

Socialdemokratai surengė mokytojų ir švietimo ministrės akistatą

Už Vyriausybės sprendimų – medienos pramonės interesaiSocialdemokratų frak-

cija Seime organiza-vo diskusiją apie nuo

šio rugsėjo įvedamą etatinį mokytojų darbo apmokėji-mą. Į diskusiją su švietimo ir mokslo ministre Jurgita Pe-trauskiene buvo pakviesti pedagogai iš įvairių rajonų.

„Mokyklose jaučiama įtam-pa dėl etatinio mokytojų darbo apmokėjimo – mokytojai neži-no, koks jis realiai bus nuo šios rugsėjo 1-osios, o psichologai, logopedai, darželių auklėtojai iš viso palikti užribyje“, – susi-tikimo Seime priežastis aiški-no Socialdemokratų frakcijos seniūnas Juozas Olekas.

Švietimo ir mokslo ministrė pripažino, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigų darbuotojų at-lyginimai dar nėra peržiūrėti ir pažadėjo jau šį rudenį to imtis.

Ministrė sulaukė daug klau-simų. Mokytojai tvirtina ne-spėję visko paklausti, o kai ku-rie atsakymai jiems pasirodė neaiškūs.

„Uždaviau konkretų klausi-mą – dėl mokytojų kvalifika-cijos kėlimo. Mokyklos negau-na pakankamai knygų, moky-tojai priversti išlaidauti, kelda-mi kvalifikaciją. Bet yra ir kitų klausimų, pavyzdžiui, dėl vai-kų, mokomų jungtinėse klasėse – juk tai nusikaltimas prieš vai-kystę“, – sakė iš Šakių atvykusi

mokytoja Eglė Dragūnaitytė. Pasak didelį darbo stažą tu-

rinčios E. Dragūnaitytės, mo-kytojų atlygimai kaip buvo pro-blema, taip ir lieka. Net ir po ministrės aiškinimų, ji nesuži-nojo, koks bus jos atlyginimas po mėnesio. „Mokytojas nieka-da, pradėdamas mokslo metus, nežino, nei kiek jis gaus atlygi-nimo, nei kiek jis dirbs. Juk vai-kas gali tiesiog iš klasės išeiti ir klasės neliks. Tai aš nežinau ir šį kartą, kiek uždirbsiu“, – tvir-tino pedagogė iš Šakių.

Švietimo ir mokslo ministe-rijos paskelbta atlyginimų skai-čiuoklė sukėlė sumaištį, nes, remiantis ja, vienų mokytojų atlyginimai kyla, kitų mažėja. Ministrė mokytojams paaiški-no, kad, įvesdami į skaičiuoklę duomenis, jie galėjo suklysti – nurodė algą su priedais, todėl ir matė mažesnį nei dabar atly-ginimą. Su ministre buvo dis-kutuojama ne vien apie atlygi-nimus, bet ir apie besikeičiantį mokyklų finansavimą.

Seimo socialdemokratų frak-cijos narė Rasa Budbergytė pa-prašė Švietimo ir mokslo minis-terijos atstovų patikslinti per kokį laikotarpį bus išmokėti žadami papildomi 95 mln. eu-rų. Ministerijos atstovas Ai-das Aldakauskas nurodė, kad pinigai bus panaudoti per dve-jus mokslo ir trejus biudžeto metus. Mokytojai suskaičiavo,

kad tokiu atveju jų algos turė-tų didėti vidutiniškai 80 eurų.

Vis dėlto, daug susitikime iš-keltų klausimų taip ir liko neat-sakyti. Pavyzdžiui, pagalbą mo-kyklose teikiančių psichologų, logopedų, socialinių pedago-gų atlyginimai lieka neaptarti. Šių specialistų labai trūksta, o ministerija jų etatus ir atlygi-nimus palieka reguliuoti savi-valdybėms.

„Į kai kuriuos klausimus mi-nistrė, akivaizdu, vengia atsa-kymo ir atsakomybę permeta savivaldybėms – mokyklų stei-gėjams: raskite lėšų, išsispręs-kite problemas, nes viskam pi-nigų neužtenka. Mes supran-tame, kad, pavyzdžiui, paty-čių kupinoje ugdymo įstaigoje švietimo kokybė bus prasta. Čia trūksta kompleksinio požiūrio, ir tas atsakomybės numetimas savivaldybėms situacijos esmin-gai nepakeis“, – sakė Lietuvos socialdemokratų partijos pir-mininkas Gintautas Paluckas.

„Deja, dalies atsakymų ne-gavome ne tik mes, bet ir į dis-kusiją iš tolimiausių rajonų su-važiavę pedagogai. Todėl So-cialdemokratų frakcija įsipar-eigoja toliau stebėti šią moky-tojų atlyginimų situaciją, kel-ti reikalavimus valdantiesiems ir teikti įstatymų pataisas, ku-rios mokytojų darbo apmokė-jimą darytų skaidresnį“, – sa-kė J. Olekas.

Ar premjerui vis dar tinka aplinkos ministras? To-kį klausimą viešai iškėlė

Socialdemokratų frakcijos na-riai, kai buvo priimtas Vyriau-sybės nutarimas, leidžiantis di-dinti miškų kirtimus 6 %.

„Net nesiverčia liežuvis priminti, kad žaliaisiais save vadinantys val-dantieji savo Vyriausybės progra-moje įsipareigojo saugoti Lietuvos gamtą ir miškus. Ministro pirmi-ninko tiesioginė atsakomybė yra išsiaiškinti, ar aplinkos ministras gali dirbti. Galų gale pasitikrinti, prezidentei nunešus teikimą, ar ją tenkina toks ministras, kuris at-veria kelią didesniam miškų kirti-mui“, – sakė Seime spaudos konfe-renciją dėl miškų kirtimo surengęs Juozas Olekas.

Socialdemokratai mano, kad aplinkos ministras ir valdančiųjų vyriausybė, didindami miškų kirti-mo plotus, tiesiog parodo, kad dir-ba medienos perdirbėjų pramonės interesams. Jų tikslas dabar vienas – padidinti medienos kiekius.

Aplinkos ministerijos argumen-tai, kad padidinus miškų kirti-mus, atsirastų galimybė mažinti malkų ir biokuro kainas socialde-mokratams atrodo tiesiog ciniški. Centralizuotam šildymui naudo-jamas biokuras, kaip ir malkos, iš-ties brangsta. Tačiau biokurui nau-

dojama tik apie 15 % medienos. Pa-ties biokuro netrūksta, dalis jam tinkamos medienos tiesiog palie-kama pūti miške. Brangstančio biokuro kainomis, pasak socialde-mokratų, naudojamasi kaip prie-danga didinti miškų kirtimus. Tuo tarpu, realiai brangstančių malkų ir biokuro klausimas, artėjant šil-dymo sezonui, nesprendžiamas. Frakcijos nariai atkreipia dėmesį į tai, kad dabar biokurą centrali-zuotam šildymui naudoja beveik visos savivaldybės. Šildymo sezo-no metu jų gyventojai patirs dar vieną finansinį smūgį. Malkos ir biokuras dabar pabrango penkta-daliu. Naujai įsteigta Valstybinių miškų urėdija sako, kad šis kuras dar brangs ir tuo pat metu džiau-giasi pelnais.

Seimo socialdemokratų frakci-jos narys Linas Balsys parengė įsta-tymo pataisą, kuria siekiama už-drausti plynuosius miškų kirtimus saugomose teritorijose.

Frakcijos seniūnas J. Olekas sa-ko, kad jeigu nei prezidentė, nei Vyriausybės vadovas neįvertins aplinkos ministro veiklos, opo-zicinės partijos rudenį vėl rinksis tartis dėl interpeliacijos teikimo aplinkos ministrui. Tai jau būtų antra interpeliacija šiam minis-trui. Pavasario sesijoje K. Navic-kas išvengė atstatydinimo, nes jį rėmė valdantieji.

simai skyriuose, vyko diskusijos su įvairių rajonų gyventojais.

Nemaža dalis teiktų siūlymų Sei-me buvo priimta arba valdantieji priėmė siūlymus dalinai, įtraukda-mi tam tikras nuostatas į teikiamus įstatymų projektus.

Kai kurių sumanymų valdantie-ji atsisakė po to, kai socialdemo-kratai Seime pateikė skyriuose bi-čiulių išsakytą kritiką. Pavyzdžiui, po mūsų kritikos sveikatos minis-tro pateiktai reformai premjeras ir valdančiųjų frakcijos seniūnas su-skubo pranešti, jog neketina užda-rinėti rajonų ligoninių.

Šį klausimą mūsų nariai kėlė ir Šakiuose, ir Vilkaviškyje, ir Jona-voje – žmonės nerimavo. Jiems gy-vybiškai svarbu, kad medicininę pagalbą gautų kuo arčiau namų ir kuo greičiau. Uždarius ligonines, gyventojams kyla iššūkis nuvykti pas medikus. Rajonuose dirban-tiems gydytojams ir slaugytojams ima trūkti darbo, atsiranda profe-sinių įgūdžių tobulinimo ir pragy-venimo problemos. Tad siūlome, kad turintys kvalifikaciją medi-

gintautas paluckasrasa budbergytėjuozas olekasraminta popovienėjulius Sabatauskasalgimantas Salamakinasalgirdas Sysasdovilė šakalienė

FrakcijoS narių ir lSdp pirmininko lankymoSi SkyriuoSe žemėlapiS

Socialinė politika6ES parama: Vilnius ir močiučių Lietuva

Nevyriausybinės organizacijos: be maisto, pasitikėjimo ir su spengiančia tyla

Kalbėti ir rašyti Europos Sąjungos biudžeto mili-jardų tema – ne pats dė-

kingiausias reikalas močiučių (skurdo ir atskirties) Lietuvoje, kurioje dažnam žmogui ir keli eurai – nemaži pinigai. Juolab kad ir šiandien, bėgant pen-kioliktiems Lietuvos narystės ES metams, finansinė Bendri-jos parama mūsų šaliai kelia aistras. Vieni žmonės mato jo-je tik neūkiškumą, biurokrati-ją, konkurencijos pažeidimus. Kiti, priešingai – realią pagal-bą, galimybes ir ekonomikos augimo skatinimą.

Ir dauguma turi ne vieną argu-mentą, pavyzdį ar skaičių savo tei-giniams paremti.

Dažnai pati savęs klausiu: kokia mūsų Lietuva būtų šiandien, jei tos ES paramos nebūtų apskritai? Klausimas aktualus ir žvelgiant į netolimą ateitį: po 2020-ųjų ES

Šiauliai yra senas miestas. Senesnis negu Vilnius vi-su šimtu metų. Šiauliai

taip pat yra labai įdomus mies-tas. Turime labai įdomų ir kitokį merą, turime labai keistą skar-dinę lapę, nukopijuotus nuo Kauno „Mes tvarkomės“ plaka-tus ir išraustas gatves bei nuo-latines tapatumo diskusijas – miestas Šiauliai ar ne.

Nuo šių metų turime ir admi-nistracijos direktoriaus sprendimą, kuriuo remiantis Šiauliai bus vie-nintelis miestas Lietuvoje, kuriame draudžiama iš savivaldybės finan-suojamų projektų lėšų pirkti mais-tą ar maitinimo paslaugas. Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos prezi-dentas sako, kad „neturiu informa-cijos, kad kuri nors kita savivaldybė, skirdama pinigus projektams, ska-tinantiems nevyriausybinių organi-zacijų veiklą, draustų pirkti maisto ar maitinimo paslaugas. Jaunimo organizacijos, ir apskirtai nevyriau-sybinis sektorius, vykdo nemažai mokymų, organizuoja renginius ir susitikimus, kuriuose būtinas mai-tinimas. Šių susitikimų metu ne-vyriausybinių organizacijų nariai dažnai mokosi, diskutuoja ir pri-ima sprendimus, kaip prisidėti prie valstybės gerovės.”

Tvirta ranka ir nestabdantis administracijos direktoriusSprendimą Šiaulių administracijos

parama Lietuvai gali mažėti. Ki-ta vertus, Lietuva ir šiandien ne-panaudoja didelės dalies jai skirtos ES paramos.

Socialdemokratai – už investicijas į žmogųGegužę Europos Komisija pateikė siūlymus 2021-2027 m. regioninei politikai skirti 11 % mažiau lėšų nei 2014-2020 m. Pasiūlyta regio-ninės politikos paramą Lietuvai su-mažinti ketvirtadaliu (iki 5,6 mili-jardo eurų), penktadaliu mažinti ES paramą Lietuvos kaimo plėtrai. Panašiai siūloma mažinti paramą Estijai, Slovakijai, Čekijai, Maltai, Lenkijai ir Vengrijai.

Europos Komisijos siūlymai su-kėlė nemenką audrą Europos Parla-mente. Buvo aiškiai pareikšta pozi-cija, kad ES turi gausiau finansuoti saugumą, gynybą ir migracijos po-litiką, bet nemažinti paramos že-mės ūkiui ir vargingiau gyvenan-tiems regionams. Taip pat – toliau remti mokslinius tyrimus, mainų programą Erasmus+, jaunimo už-imtumą, smulkųjį ir vidutinį verslą bei infrastruktūros plėtrą.

Europos Parlamento socialde-

mokratai ne kartą pareiškė (taip pat ir aš asmeniškai), kad būsimajame ES biudžete negalima mažinti in-vesticijų į socialinę sritį, į žmones, nes tai tik didins skurdą ir socialinę

Ar pavyks sostinę atskirti nuo Lietuvos?ES institucijose vis garsiau skam-ba siūlymai mažinti ir socialines investicijas, pavyzdžiui, atsisakyti paramos maisto produktais iš Eu-ropos pagalbos labiausiai skurstan-tiems asmenims fondo. Skamba ir siūlymas valstybėms labiau prisi-dėti prie projektų finansavimo: jau ne 25, o 45 procentais. Tokie gali-mi sprendimai sukeltų papildomų socialinių ir finansinių problemų Lietuvos regionams, rajonų savi-valdybėms.

Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Lietuvai (ir kitoms valsty-bėms) ateityje siūloma mažesnė ES parama – bendrasis vidaus produk-tas (BVP) vienam gyventojui jau pasiekė 75 % ES vidurkio (klausi-mas valdantiesiems: tai kodėl tuo-met atlyginimai ir ypač pensijos Lietuvoje – vis dar labai toli nuo šio rodiklio?). Pasiekus šią ribą, parama valstybėms mažėja.

Tik, deja, tokia statistika neat-spindi realios situacijos visoje Lie-tuvoje. Pagal BVP, tenkantį vienam gyventojui, Vilniaus apskrities išsi-vystymas nuolat didėja ir siekia net

Vilija BlinkevičiūtėLSDP pirmininko pavaduotoja, Europos Parlamento Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkė

Vaidas rusysLietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos pirmininkas

109 % ES vidurkio, o likusios Lie-tuvos – vos 62 %.

Lietuvos Vyriausybė yra priėmu-si sprendimą suskirstyti Lietuvą į du regionus – į Sostinės bei Vidu-rio ir Vakarų Lietuvos. Pagal šį pla-ną didžioji dalis ES paramos tektų Lietuvos regionams. Toks scenari-jus būtų palankus rajonų savival-dybėms. Tik yra vienas „bet“: kol kas nėra jokių žinių ir garantijų, kad Briuselis pritars tokiam Lie-tuvos norui.

europoS parlamento Socialdemokratai ne kartą pareiškė (taip pat ir aš aSmeniškai), kad būSimajame eS biudžete negalima mažinti inveSticijų į Socialinę Sritį, į žmoneS, neS tai tik didinS Skurdą ir Socialinę atSkirtį.

direktorius priėmė pats vienas. Tam nereikėjo Šiaulių savivaldybės tary-bos pritarimo. Patvirtino, nepasita-ręs su nevyriausybinėmis organiza-cijomis: taip, lyg jų ir nebūtų, taip, lyg jų tai neliestų. Priėmė ir šventa. Šiaulių savivaldybės Jaunimo rei-kalų taryba nepritarė šiam spren-dimui. Tarybą sudaro dvylika as-menų: šešis deleguoja savivaldybė, šešis Šiaulių jaunimo organizacijų asociacija „Apskritasis stalas“, ki-taip sakant – jaunimo organizaci-jų atstovai. Tarybos nuomonė buvo ignoruojama, nors pusę jos sudaro patys savivaldybės atstovai. Spren-dimas priimtas ir neatšaukiamas, kaip gero valdovo ir tvirtos rankos, nestabdančio ir atgal nesižvalgan-čio direktoriaus.

Iškrovos dienos, bet ne savivaldybės administracijaiNuo šio sprendimo praėjo jau šeši mėnesiai. Per juos nevyriausybinės organizacijos rašė projektus, laimė-jo, pasirašė sutartis, o dabar pradėjo tuos projektus įgyvendinti. Ir pama-tė, kad be maisto ir maitinimo pas-laugų yra sunku. Kodėl? Dviejų ir daugiau dienų trukmės skautų sto-vykla be maisto? Kasmet aktyviau-sius jaunuosius savanorius sukvie-čiantis maisto gaminimo festivalis, BBQ party, be maisto? Laužo švie-soje ir su mintimi, kad keptas mais-tas yra blogai? Sveikatingumo sto-vykla tampa tikrai sveikatos stipri-nimo stovykla, jeigu tiki „iškrovų“ dieta. Nevyriausybinių organizaci-jų konferencijos be vandens ir kavos pertraukėlių, kitaip nei savivaldy-

bės: pastaroji pasiliko sau teisę už-sisakyti vandens ir mėgautis kavos pertraukėlėmis konferencijų metu. Sau galima, tačiau kitiems ne. Toks administracijos direktoriaus spren-dimas. Už tai jis gauna mero padė-ką. Sveikiname su puikiu darbu.

Nepatikimo partnerio istorijos kūrimasBet sakysite – didelio čia daikto. Gauni dalį finansavimo iš savival-dybės, kitą dalį juk galima papra-šyti iš privataus sektoriaus. Tą or-ganizacijos ir daro, tą organizaci-jos darė anksčiau ir labai sėkmin-gai. Tačiau šie metai kitokie. Ilgas ir sėkmingas bendradarbiavimas su partneriais nutrūko. Savivaldy-bės nepasitikėjimas nevyriausybi-nėmis organizacijomis pereina ir į partnerių iš verslo sektoriaus nepa-sitikėjimą. Ir po kiekvieno skambu-čio, net ir buvusiems draugiškiems rėmėjams, su prašymu prisidėti prie renginio vandeniu ar bandelėmis, gaunamas tas pats atsakymas: „at-siprašome, bet jeigu jumis nepasiti-ki savivaldybė ir sako, kad jūs pra-valgote pinigus, tai ir mes nepasiti-kime jumis“. Šis sprendimas tiesio-giai kenkia visoms Šiaulių nevyriau-sybinėms organizacijoms, kuriamas mitas apie tai, kokios nepatikimos yra ,,viską pravalgančios‘‘ nevyriau-sybinės organizacijos. Tuo pačiu šis sprendimas demotyvuoja ir organi-zacijų narius, kurie visi veikia sava-norystės pagrindu ir už savo veiklą negauna jokių pinigų.

Daugiau nei 50 jaunimo atstovų iš įvairių jaunimo nevyriausybinių

organizacijų, priklausančių asocia-cijai „Apskritasis stalas“, protestavo prie savivaldybės dėl priimto spren-dimo. Kas iš to protesto? Pilietinės visuomenės augimas ir aiškus savo pozicijos gynimas. Tačiau protes-tas liko neišgirstas, nes administra-cijos direktorius išvyko. Galiausiai, protesto dalyviai buvo apkaltinti drumsčią miesto ir Šiaulių vysku-po (!!!) ramybę. (Administracijos direktoriaus ir Šiaulių vyskupo pa-vardės tos pačios).

riausybinės organizacijos. Jeigu Šiaulių savivaldybės admi-

nistracija mano, kad nevyriausybi-nės organizacijos, įgyvendindamos projektus, viską pravalgo, galima įvesti pinigų, skiriamų maistui ir maitinimo paslaugoms, ribojimus. Pavyzdžiui, kurui iš projekto lėšų galima skirti ne daugiau negu 10 % visos projekto sumos. Kodėl ne-buvo galima to paties padaryti su maisto ir maitinimo paslaugomis? Jeigu visi pinigai pravalgomi, kyla klausimas, kodėl buvo padidintos jaunimo organizacijų projektams skiriamos lėšos? Manau todėl, kad daugybę metų jaunimas sėkmingai įgyvendino projektus, pateikė visas ataskaitas ir negavo nei vieno prie-kaišto iš pagrindinio savo partnerio – savivaldybės.

Man Šiauliai patinka, patinka čia gyvenantys žmonės, Šiaulių kultū-rinis gyvenimas, kuris skiriasi nuo visos Lietuvos. Patinka Kaštonų alėjos medžiai ir miesto parkai, pa-tinka įvairovė ir skirtybė. Turime įdomų miestą, labai įdomų merą ir labai konservatyvią ir nuobodžią Šiaulių savivaldybės administraci-ją su spengiančia tyla.

(Ne) išvadosNevyriausybinės organizacijos jun-gia bendruomenes, vienija žmones, kviečia juos dirbti bendram tikslui, visuomenės labui. Jų atstovai turi bendradarbiauti su vietos valdžia, nuolat kalbėtis, siekti pokyčių. Ne-vyriausybinių organizacijų nariai atstovauja bendruomenių intere-sams. Su kuo dar, jeigu ne su savo bendruomene turi kalbėtis vietos valdžia? Kalbantis su savimi daug idėjų neatsiranda.

atskirtį. Būtina užtikrinti tinkamą socialinių programų finansavimą, numatyti lėšas naujoms progra-moms – Socialinių teisių ramsčio iniciatyvai, Europos Prieinamumo aktui, Vaikų garantijos iniciatyvai.

Panaši situacija, kai buvo norima mažinti ES biudžeto išlaidas socia-linėms programoms, buvo ir prieš 5 metus. Tuomet, daugiausiai Eu-ropos Parlamento socialdemokra-tų pastangomis, pavyko pasiekti, kad socialinės investicijos nebūtų mažinamos.

Daugiau pinigų, mažiau laisvės Jaunimo nevyriausybinėms orga-nizacijoms šiais metais buvo skirta 30 % daugiau pinigų nei 2017 m. Šiaulių savivaldybė labai didžiuo-jasi, skirdama daugiau lėšų jauni-mui. Neužtenka vien skirti dau-giau pinigų ir sakyti, kad mes rū-pinamės jaunais žmonėmis Šiau-liuose. Absurdas, bet lėšų skiriama daugiau, o galimybių jaunimui yra mažiau. Kitaip tariant, tai – spek-taklis, kurio aktorius yra savival-dybė, o žiūrovai – jaunimo nevy-

Paulius iš arčiau:Paulius Visockas gimė 1975 m. spalio 21 d. Kaune. Baigė Ežerėlio vidurinę mokyklą. Lietuvos sporto universi-tete įgijo kūno kultūros mokytojo profesinę kvalifikaciją ir edukologi-jos magistro laipsnį.

Po studijų du dešimtmečius dirbo Akademijos Ugnės Karvelis gimna-zijoje kūno kultūros mokytoju, yra mokytojas metodininkas. 2015 m. buvo išrinktas Kauno rajono Metų mokytoju.

2015 m. išrinktas Kauno rajono sa- vivaldybės tarybos nariu. Nuo 2017 m. yra Kauno rajono savivaldybės mero pavaduotojas.

Nuo aštuonerių metų Paulius aktyviai sportuoja. Yra daugkartinis Lietuvos, 2014 m. Baltijos šalių, 2015-2016 m. ir 2018 m. Europos svarsčių kilnojimo čempionas.

Su žmona Egle ir dukterimis Karolina, Kotryna ir Milda gyvena Zapyškyje, gerai žino Zanavykų krašto problemas.

Paulius Visockas su žmona Egle ir dukterimis Karolina, Kotryna ir Milda Nemokama kandidato Pauliaus Visocko politinė reklama

Rinkimai 72018 m. rugpjūtis-rugsėjis, Nr. 5 (93)

Už visiems teisingą Lietuvą!Kartu su kraštiečiais ir socialdemokrataisGyvenu Zapyškyje, miestelyje, ties kuriuo prasideda rytinės Zanavykų krašto žemės. Jų pakraščiuose išsi-barstę Kudirkos Naumiestis, Su-dargas, Slavikai, Kriūkai, Griškabū-dis, Gelgaudiškis, Plokščiai, Višakio Rūda, Ežerėlis, Lekėčiai ir kiti žavūs miesteliai, o centre įsikūrę Šakiai ir Lukšiai su istoriniu Zyplių dvaru.

Zanavykija yra knygnešių, parti-zanų ir laisvės kovotojų kraštas. Jis visada garsėjo nuoširdžiais, darbš-čiais ir svetingais žmonėmis. Skau-dina tai, kad šis kraštas, skirtin-gai nuo pakaunės, kur gyventojų skaičius sparčiai auga, pasižymi be-ne gausiausia emigracija Lietuvoje. Krašte, kuris galėtų būti vienas tur-tingiausių šalyje, tuštėja namai, so-dybos, mokyklos, beveik nebeliko smulkiųjų ūkių. Metas keisti situ-

aciją! Gyvenime – kaip sporte. Jei rezultato nėra, vadinasi, kažką da-rai ne taip. Ir jei šiandien Lietuvoje, savo gimtinėje, gyvename ir jaučia-mės ne taip, kaip norėtume, reiškia šalies politikoje reikia rimtų poky-čių. Esu jiems pasirengęs.

Kai mano krašto ūkininkas arba žmogus, sumanęs kurti savo, kad ir nedidelę įmonę, skundžiasi, jog be-sikaitaliojantys įstatymai ir vienam verslui tenkanti kontrolierių kariau-na atmuša net geriausius norus, ne-galima numoti ranka. Tai tęsiasi ne-be vieną dešimtį metų. Laikas dėti tašką padėčiai, kuri baigia išvyti iš šalies tuos, kurių rankų, proto, kū-rybos šiandien itin reikia. Kad pa-galiau imtume lipti iš duobės, ku-rioje – socialinė atskirtis, lygūs ir „lygesni“, didžiulės pajamų „žirk- lės“, praraja tarp lobstančiųjų ir skurstančiųjų.

Paulius Visockas Lietuvos socialdemokratų partijos kandidatas naujo Lietuvos Respublikos Seimo nario rinkimuose, vyksiančiuose 2018 m. rugsėjo 16 d. vienmandatėje Zanavykų rinkimų apygardoje.

- Kas Jus atvedė į politiką? Ko-dėl, be mokytojo ir sportininko profesijų, nusprendėte eiti ir po-litiko keliu?

Dirbdamas pedagogu, daug ke-liavau po Lietuvą su auklėtiniais: mes dalyvaudavome įvairiose var-žybose, o tuo pačiu daug bendrau-davome su vietos bendruomenė-mis. Kaip tik tuomet pamačiau, kokie dideli skirtumai egzistuoa tarp Lietuvos regionų – vienos se-niūnijos labai gražiai tvarkosi, gy-vuoja, o kitos, deja, yra apleistos ir nyksta. Mačiau labai daug proble-mų, susijusių su gyventojų skaičiaus mažėjimu, su darbo ar gerai apmo-kamo darbo nebuvimu. Ta patirtis, viso to matymas, noras padėti, no-ras pakeisti situaciją, atvedė mane į politiką. Esu čia tam, kad atsto-vaučiau savo krašto žmonėms, vi-sos Lietuvos žmonėms ir padėčiau spręsti regionų problemas.

- Kas Jums kaip politikui, social-demokratui svarbiausia?

Man kaip žmogui ir kaip politi-kui svarbiausia, kad visuomenėje būtų užtikrintas socialinis teisin-gumas, kad visiems šalies gyvento-jams būtų sudarytos lygios galimy-bės ir orios gyvenimo sąlygos. Kad pagalbos sulauktų tiek senas, tiek jaunas, kad kiekvienas žmogus, o ne tik saujelė išrinkųjų, turėtų pa-lankias sąlygas dirbti ir auginti vai-kus Lietuvoje.

- Kokias principais ir nuosta-tomis vadovaujatės dirbdamas?

Man darbe svarbiausia išgirsti žmogų, įsiklausyti į jo problemas, ne tik matyti teisės aktus, bet pajus-ti ir suprasti, kuo gyvena žmogus. Deja, dažnai mes esame atitrūkę, neatsistojame nuo kėdės, nežino-me, kas vyksta už mūsų kabineto durų, ne mieste, o regione, kažkur kaime. Didmiesčio ir regionų gy-

venimas – du skirtingi dalykai, ir noriu jausti ir suprasti, kaip žmo-nės gyvena ir mėginti jiems padėti.

- Kaip vertinate dabartinę Za-navykų krašto situaciją? Su ko-kiais didžiausiais iššūkiais šian-dien susiduria Zanavykai? Kaip siūlytumėte juos spręsti?

Pirmiausia, reikia pasakyti, kad Zanavykai yra žemės ūkio kraštas ir čia labai jaučiamas darbo sezo-niškumas. Ne visi ūkininkai gali užtikrinti darbo vietas visą sezo-ną, todėl žmonės, ieškodami darbo ar geresnio atlyginimo, turi rinktis didžiuosius miestus arba važinė-ti kasdien tam tikrą atstumą, kad užsidirbtų pragyvenimui. Taip pat krašte labai stipriai jaučiamas gy-ventojų skaičiaus mažėjimas. Natū-raliai mažėja ir moksleivių. Tai le-mia mokyklų tinklo pertvarką, to-dėl dalis mokyklų yra uždaromos. Palaipsniui dvylikametė mokykla tampa dešimtmete, o pastaroji aš-tuonmete. Taip susidaro užburtas ratas, nes tėvai visgi linkę leisti sa-vo vaikus į dvylikametę ugdymo įstaigą. Gyvenamojoje aplinkoje

nesant mokyklos, gyventojai lin-kę keisti gyvenamąją vietą ir artėti link didmiesčių.

Ta pati situacija ir su kitomis vie-šosiomis paslaugomis. Rajonų ligo-ninėms gresia uždarymas, siekiama įgyvendinti sveikatos priežiūros įs-taigų centralizaciją. Kitaip tariant, ta aplinka, kuri verčia žmogų jaus-tis saugiu, po truputį nyksta.

Vienintelis kelias spręsti šias pro-blemas yra kryptingos, sąmonin-gos valstybės investicijos į regionus, jų plėtrą ir vystymąsi. Tik taip ga-lima suvaldyti situaciją ir išlaikyti regioną klestintį, nes verslas savo ruožtu natūraliai investuos ten, kur didesnė darbuotojų koncen-tracija ir patogesnė logistika.

- Kokią matote Zanavykų kraš-to ateitį? Kokia būtų socialdemo-kratų rajono ateities vizija?

Zanavykų kraštą ateityje regiu klestintį. Čia gyvena tikrai nuosta-būs, darbštūs, mylintys savo kraštą, tautą, kultūrą ir kalbą žmonės. Tad labai norėčiau ir dėsiu visas pas-

tangas, kad jie pasiliktų savo kraš-te, kad neišsivažinėtų į didmies-čius, o kurtų gyvenimą čia, savo gimtinėje.

- Kokius svarbiausius darbus planuotumėte atlikti, tapęs Sei-mo nariu?

Be jau įvardintų problemų, ku-rių sprendimui ir skirčiau didžiau-sią dėmesį, man, kaip pedagogui, ypatingą nerimą kelia situacija švietimo sistemoje. Šiandien mes turime mirštančią pedagogo pro-fesiją, jauni žmonės nesirenka mo-kytojo darbo, nes atlygis yra nea-dekvatus. Pedagogo darbas, iš es-mės, vertinamas nekvalifikuoto darbuotojo įkainiu. Norint keisti situaciją, nepakanka perskirstyti valandas, būtina kelti mokytojų darbo valandinį įkainį. Tik taip mes galėsime pasiekti, kad moky-tojo profesija taptų prestižine. Tai nepaprastai svarbu mūsų šalies to-limesnei raidai ir vystymuisi. Tad švietimo sistemai skirčiau ypatin-gą dėmesį.

Apie Paulių VisockąJuozas Olekas, LSDP frakcijos Seime seniūnas:

algimantas DamiJOnaitis, Šakių rajono savivaldybės tarybos narys:

Paulių Visocką pažįstu jau kuris laikas kaip aktyvų Kauno rajono mero pavaduotoją, rajono, kuriame gerėja žmonių gyvenimo sąlygos, atsiranda daug naujų darbo vietų, gražėja gyvenamoji aplinka. Tai nemažas ir P. Viscoko indėlis.

Paulių galėčiau apibūdinti kaip profesionalų, atsidavusį darbui ir labai aktyvų žmogų. Jis dažnai dalyvauja įvairiose diskusijose, pasitarimuose, renginiuose, visada pateikia siūlymų, kaip gerinti konkrečios bendruomenės žmonių gyvenimo ir darbo sąlygas.

Toks veržlus ir jaunatviškas žmo-gus, turintis vadovavimo savivaldy-bei patirties būtų didelė paspirtis Seime. Pauliaus, kaip žmogaus, žinančio, kaip pritraukti ir išlaikyti jaunus žmones regione, labai reikėtų Zanavykų krašto žmonėms, kur gyvenimo sąlygos ir užimtu-mas nėra tokie, apie kokius svajoja vietos gyventojai.

Man, kaip žmogui, savo politinę karjerą taip pat pradėjusiam Zanavykų krašte, labai malonu, kad zanavykai šiltai priima savo žemietį, juo pasitiki, randa atvirą ir nuošir-džią bendrą kalbą. Todėl manau, kad dauguma Zanavykų apygardos rinkėjų palaikys Pauliaus kandida-tūrą, nes jis savo profesionalumą ir darštumą yra įrodęs, dirbdamas savivaldoje, ir, manau, kad atėjo tinkamas laikas šitą patirtį perkelti į Seimą.

Su Pauliumi susipažinau dar būdamas rajono vicemeru. Galiu pasakyti, kad tai be galo darbštus, organizuotas, padorus ir sąžiningas žmogus, atsidavęs savo darbui ir bendruomenei, ne vienus metus dirbęs mokykloje, lengvai randantis bendrą kalbą su žmonėmis. Paulius turi darbo patirties savivaldoje, gali didžiuotis pasiekimais, kurie rodo, kad yra neeilinė asmenybė, galinti atstovauti platesnį žmonių ratą ir ginti jų interesus. Tad rajono gy-ventojus kviečiu ir kviesiu palaikyti Pauliaus kandidatūrą.

Pasisakau už:• Socialinės atskirties mažinimą;• Švietimo sistemos efektyvumo

didinimą, kaimo mokyklų išsau-gojimą, tinkamą mokytojų darbo apmokėjimą;

• Kokybiškas medicinos paslaugas ir rajono medicinos įstaigų išsaugo-jimą;

• Didesnį dėmesį ir pagalbą pagyve-nusiems ir neįgaliems žmonėms;

• Verslumo ir investicijų skatinimą;• Smulkiųjų ūkininkų rėmimo progra-

mos parengimą ir įgyvendinimą;• Paramą bendruomenių projektams

ir jaunimo iniciatyvoms;• Rajonuose esančios infratruktūros

gerinimą, kelių tvarkymą, žvyrkelių išsalfaltavimą;

• Žaliosios aplinkos išsaugojimą.

Keli klausimai kandidatui:

Nelinksmai juokaujame, kad ne tik buitis ir galimybės, bet net tiesa ir teisingumas šioms dviem žmo-nių grupėms Lietuvoje skirtingi. To neturi būti! Kaip ir valdžios ke-liaklupsčiavimo prieš stambųjį ka-pitalą. Esu tikras – pribrendome tai keisti. Todėl aš – su socialdemo-kratais, tais, kurie apsivalė nuo no-menklatūrinio balasto ir yra pasi-ryžę tapti ne popieriniais, o tikrais kovotojais už lygias galimybes vi-siems. Už geresnį, teisingesnį, tur-tingesnį gyvenimą. Už sąlygas grįž-ti namo, o ne kelionę į oro uostą su emigranto bilietu. Lietuva turi bū-ti teisinga visiems savo vaikams! To-kie mano, dalyvaujančio Seimo rin-kimuose, tikslai. Kviečiu Jus veikti kartu. Ateikite rugsėjo 16 dieną į rinkimų apylinkes ir atiduokite sa-vo balsą už permainas, už Lietuvą, kuri būtų teisinga visiems!

Asmenybė8

Monika čiuldytė-kačerginskienė

Pasaulis pagal Bronislovą Genzelį arba sveiko proto versijaBronislovas Genzelis – vie-

na iškiliausių Lietuvos kultūrinio ir politinio gy-

venimo asmenybių, skirtingais Lietuvos istorijos tarpsniais di-desniu ar mažesniu laipsniu prisidėjęs prie šalies pažangos.

Dar okupacijos metais profeso-rius B. Genzelis ėmėsi plėtoti filo-sofinį švietimą Lietuvoje, kartu su bendražygiais išleisdamas profe- sionaliai paruoštų Filosofijos isto-rijos chrestomatijų seriją, kas bu-vo negirdėtas neregėtas dalykas visoje sovietijoje. Vėliau, su Sąjū-džio iškilimu, tapo pirmo ryšku-mo politine figūra, dalyvavo išsi-vaduojamojo judėjimo iniciaty-vinės grupės veikloje, yra vienas iš Kovo 11-osios Nepriklausomy-bės akto signatarų, kūrusių Lie-tuvos valstybingumą pirmaisiais dešimtmečiais po Nepriklauso-mybės paskelbimo. Visada princi-pingai besilaikantis savo pozicijos, nepailstančiai kovojantis už švie-tėjiškus idealus ir kultūros poten- cialo iššsaugojimą, socialinį teisin-gumą, skaudžiai išgyvenantis dėl šiandien mūsų visuomenę užklu-pusių problemų, bet tikintis šalies ateitimi B. Genzelis sako, kad, ne-žiūrint nieko, vis tik reikia vengti savęs suniekinimo ir sumenkini-mo, tai yra tokių dalykų, kurie ga-li išpurenti dirvą net galutiniam valstybingumo praradimui. Sa-višvieta ir atsakomybė, pasak pro-fesoriaus, yra du svarbiausi ir būti-ni elementai valstybės ir tautos iš-likimui. Apie praeities patyrimus ir pamokas, dabartinę politinę ir kultūrinę situaciją pokalbyje su B. Genzeliu.

Apie tai, kas vyko anuomet Negalima visų dalykų, vykusių anuomet, tapatinti ir vertinti viena-reikšmiškai. Situacijos būdavo skir-tingos. Kiekvieną kartą, leidžiant knygą, rašant straipsnį ar rengiant mokslinį darbą, vykdavo tam tikri

„žaidimai“, buvo daromi susitari-mai, ieškoma sąjungininkų. Tie procesai vyko nuolat.

Apie studijas Maskvos M. Lomonosovo universiteto Filosofijos fakulteteKalbant apie filosofijos studijas Maskvoje, turiu pasakyti, kad man imponavo toks profesorius kaukazietis Š. Mamedovas, kuris dėstė Kaukazo tautų filosofijos is-toriją ir rašė apie ją. Tuo tarpu apie Lietuvos ir Baltijos šalių filosofinę mintį nebūta nieko, tad aš pasisiū-liau parašyti diplominį darbą. Ma-no pasiūlymas buvo aistringai su-tiktas. Pasirinkau rašyti apie Joną Šliūpą. Jie nei girdėjo, nei žinojo, kas tas J. Šliūpas, kas „Aušra“. Dar-bą apgyniau ir man pasiūlė stoti į aspirantūrą (aut. dabar doktoran-tūra), tačiau Maskvoje likti neno-rėjau. Pasiėmęs rekomendaciją į aspirantūrą, atvažiavau į Lietuvą su tokia tema – XIX a. tautinės savimonės ugdymas. Žiūri į ma-ne akis pastatę, bet juk disertaci-ją rekomendavo Maskvos univer-siteto filosofijos taryba, tad nieko negali sakyti. Aš Maskvoje dar pa-minėjau, kad J. Šliūpas domėjosi K. Marksu („Aušroje“ išspausdi-no straipsnį „Mokslas apie tauti-nę ūkę“, kuriame rėmėsi K. Mark-su, citavo F. Engelsą), ir tai užti-krino, kad mano kandidatinė di-sertacija buvo patvirtina be jokių problemų.

Leidybinė veikla Aš norėjau reabilituoti Levą Kar-saviną (aut. Levas Karsavinas – religijos filosofas, istorikas, poe-tas, palikęs ryškų pėdsaką Lietu-vos ir Europos kultūroje ir moks-le), tad pasiūliau savo kurso drau-gui Nikolajui Semionkinui, kuris domėjosi rusų religine filosofija ir dirbo institucijoje prie TSKP CK, parašyti į „Problemas“ (buvau re-dakcinės kolegijos narys; pirmuo-sius numerius rengėme kartu su I. Ledu, vėliau, nuo 4 numerio, į re-

DisertacijaAnuomet visas disertacijas tikrin-davo Maskvos ekspertai, tvirtinda-vo Aukčiausioji atestacinė komisija. Visi buvo nustebę, kad mano diser-tacija buvo labai greitai ir operaty-viai patvirtinta, nors buvo kalbų, kad komisijai apie mane nusiųsta neigiama medžiaga. Aš jau tuomet nutuokiau, kad čia mane galimai pridengė prof. Pavelas Škurinovas, kuris tuo metu buvo minimos ko-

misijos Filosofijos padalinio vado-vas. P. Škurinovas buvo mano di-plominio darbo apie J. Šliūpą va-dovas, kai dar studijavau M. Lomo-nosovo universitete. Jis mano gyve-nime suvaidino nemažą vaidmenį. Visuomet, kai atvažiuodavo į Lie-tuvą, užsukdavo ir pas mane. Sa-kydavo, jog geresnės žvejybos nei Trakuose, pasaulyje nėra.

Vasarą, atvykęs į Lietuvą ir su-sitikęs su manimi, profesorius sa-ko: „Žinai, apie tavo disertaciją at-ėjo visas vežimas dokumentų, bet apie visas geras disertacijas kas nors blogai rašo“. Aš pasidomėjau, ar jis skaitė tuos dokumentus, o profe-sorius ir sako: „Ką tu, ar aš turiu laiko visokiems niekams skaityti“. Sakė, padėjęs į stalčių visą medžiagą apie mane ir nuėjęs pas didžiausią autoritetą – Maskvos universiteto TSRS Tautų filosofijos istorijos ka-tedros vedėją prof. Ivaną Ščipanovą. (I. Ščipanovas buvo savo srities eks-pertas, jo žodis buvo labai svarus).

Kaip pasakojo P. Škurinovas, nu-nešęs disertaciją katedros vedėjui, priminė, jog aš jų auklėtinis. I. Šči-panovas atsakė, kad prisimena ma-ne ir paklausė: „Kaip disertacija?“. P. Škurinovas nurodė, kad gera ir minėtas profesorius, Tautų filoso-fijos istorijos katedros vedėjas di-sertaciją patvirtino. „Kai rezoliuci-ją užrašo I. Ščipanovas, ją pakeisti gali tik M. Suslovas“ – taip tuomet pasakė P. Škurinovas.

Tad tokie žaidimai tuomet vyko. Maskva irgi buvo suinteresuota – laikėsi nuostatos, kad tarp diserta-cijų ir kitų darbų recenzentų turi būti ir mokslininkų iš provincijos.

Apie filosofijos istorijos chrestomatijasSumanėme leisti „Filosofijos isto-rijos chrestomatiją“. Kažkas pa-našaus buvo išleista ir Čekoslo-vakijoje. Parengėme knygą „XIX ir XX amžių Vakarų Europos ir Amerikos filosofija”. Iš anksto žinojome, kad be „saugiklio” ši knyga užklius. O kokie saugik-

liai gali būti? Ir vėl padėjo mano studijų ryšiai. Pažinojau žurna-lo „Filosofijos problemos” („Vo-prosi Filosofii“) redaktorių. Tai buvo „kepurinė“ pažintis. Laikas nuo laiko susitikdavome, kartais parašydavau kokį nereikšmingą straipsnelį į minėtą žurnalą. Su-sitariau su redaktoriaus pavaduo-toju ir keliais redakcijos darbuo-tojais, kad jie parašytų į „Filosofi-jos problemas” teigiamą recenziją apie chrestomatiją.

Kaip ir buvo galima tikėtis, netrukus „Komuniste“ pasiro-dė chrestomatijos kritika. Mane pasikvietė LKP CK sekretorius A. Barkauskas pasiaiškinti. Mums pasisekė, kad recenzija „Komunis-te“ buvo labai nemokšiškai pa-rengta (supainioti filosofai su ra-šytojais ir pan.). Padariau teks-tų kopijas iš „Didžiosios tarybi-nės enciklopedijos“ ir „Filosofi-jos problemų“ ir nunešiau A. Bar-kauskui. Šis skaitė patenkintas ir išrėžė: „Šis sukčius taip lengvai neišsisuks“ (kalbėjo apie „Komu-nisto“ redaktorių G. Zimaną, sau-gojusį „marksizmą“ nuo laisvama-nybės). Pastarasis sekančią dieną atnešė prašymą atleisti iš antraei-lių pareigų universitete.

Su Viduramžių chrestomatija bu-vo dar kitaip. Viduramžių chres-tomatijoje įdėjome ištrauką iš Ibn Sinos knygos. 1980-aisiais Bucha-roje (aut. Uzbekistane) buvo orga-nizuojamas pasaulinis UNESCO kongresas pagerbti Ibn Sinai. Tais metais buvo jo tūkstantmečio jubi-liejus. Jame dalyvavo mūsų akade-mikai J. Minkevičius ir A. Žukaus-kas. Nors Viduramžių chrestoma-tija dar nebuvo išleista, bet turėjo-me leidinio signalinį egzempliorių (aut. pirmąjį bandomąjį (ar kelis pir-muosius) leidinio egzempliorių, ku-rį spaustuvė siunčia autoriui ir leidė-jui kaip tiražo pavyzdį), kurį davė-me akademikams vežtis į minėjimo iškilmes. Nuvažiavę į konferenciją, pastarieji įteikė knygą UNESCO gereraliniam sekretoriui. Tuo me-tu juo buvo toks indas; jis knygą pa-matė, pavartė ir iškėlė tribūnoje, sa-kydamas: „Štai, kaip gražiai Tarybų Sąjunga Ibn Siną pagerbė“.

Kaip tik, tuo metu konferencijoje dalyvavo Tarybų Sąjungos viršūnė-lė. Jie liko labai patenkinti. Vėliau L. Šepetys, grįžęs iš konferencijos,

negalima nacizmo Sutapatinti Su tautiškumu. čia yra viSiškai Skirtingi dalykai. paS muS bandoma Sutapatinti, norint diSkredituoti tautiškumą.

dakcinę kolegiją prisijungė R. Ozo-las) straipsnį apie L. Karsaviną. Jis parašė rusiškai, mes išvertėm į lie-tuvių kalbą. Mūsiškiams tai pada-rė įspūdį – apie L. Karsaviną ra-šo TSKP CK darbuotojas! Paskui N. Semionkinas savo atsiminimuo-se rašė, kad, jeigu tą straipsnį būtų atspausdinęs rusiškai, darbo būtų reikėję pasiieškoti kitur.

„Problemoms“ (aut. „Proble-mos“ – filosofinės minties žurna-las) ieškojome įdomių ir patrauklių straipsnių. Neilgai trukus, „Komu-niste“ pasirodė triuškinanti recen-zija apie žurnalą, pavadinta „Ideolo-ginė diversija“. „Problemų“ redakci-nė kolegija buvo išformuota (po 12 numerio), aš, I. Ledas ir kiti buvome pašalinti iš redakcijos sudėties. Uni-versitete gavau papeikimą. Pagal to meto tvarką, jei tau „nenuima“ pa-peikimo, metus laiko negali gintis disertacijos. Universiteto rektorius J. Kubilius atsisakė perrašyti mano charakteristiką. Kadangi jis garsėjo kaip tarptautinis mokslininkas, tai su juo skaitėsi.

Su VU Filosofijos istorijos ir logikos katedros kolegomis

Asmenybė 92018 m. rugpjūtis-rugsėjis, Nr. 5 (93)

pasakojo, kad po minėjimo vyko vyriausiųjų ideologų pasitarimas, ir visi džiaugėsi, kaip gerai lietu-viai pasielgė, kokie dėkingi jiems esame, mes nepagalvojome, o štai lietuviai pagalvojo apie Ibn Siną. Po tokių įvykių, kaipgi cenzūra nepatvirtins leidinio.

Kaip atsivėrė erdvės dar-buotis filosofijos sferojeTokių ir panašių žaidimų būta dar daugiau. Štai kokios įdomybės. Nuo studijų laikų pažinojau tokį Ričardą Kosolapovą. Jis staigiai pa-darė karjerą – N. Chruščiovo lai-kais, bet paskui išliko ir L. Brežne-vo laikais. Jis tapo žurnalo „Komu-nistas“ vyriausiuoju redaktoriumi, buvo TSKP CK narys. Tokius ti-tulus kaip jis Lietuvoje turėjo tik A. Sniečkus.

Aš visada dalyvaudavau įvairio-se konferencijose, į kokias tik kvie-čia. Vienoje konferencijoje jis ma-nęs paklausė, kodėl aš jiems nera-šau. Aš atsakiau taip: „Aš gi pro-vincialas, o čia toks rimtas žurna-las“. Tuomet R. Kosolapovas man pasiūlė baigti taukšti niekus, imti ir parašyti, o tada pažiūrėti, kas iš to išeis. Aš paėmiau ir parašiau apie filosofijos istorijos objektą. Čia bu-vo labai jautrus klausimas Lietuvo-je, neliečiamas dalykas tiek G. Zi-mano, tiek I. Zakso ir A. Gaidžio opusuose. Parašiau, atspausdino, nors pats to nepastebėjau, kažkaip pražiopsojau. Po kurio laiko gaunu G. Zimano skambutį, jis man sako, kad mūsų skaitytojai norėtų maty-ti Jus mūsų puslapiuose. Nustėrau, padėkojau. Nuo tada man ir mano kolegoms atsivėrė erdvės darbuotis filosofijos sferoje.

Apie Karlą MarksąLietuva kažkokia išskirtinė ša-lis, galbūt yra vienintelė šalis, ku-ri nesugeba subalansuoti požiūrio į minties istoriją, užklimpsta kaž-kokiuose prietaruose. Pavyzdžiui, Algirdas Julius Greimas, vienas žy-miausių lietuvių filosofų, vadina save neomarksistu. Ne K. Mark-sas įdiegė autoritarizmą, jis buvo tik ekonominės teorijos kūrėjas. Reikia prisiminti, kad net V. Ku-dirka buvo susižavėjęs K. Mark-su. O štai Tarybų Sąjunga išvys-tė marksizmą-leninizmą. Tarp K. Markso ir V. Lenino buvo tiek pat bendro kaip tarp V. Lenino ir T. Akviniečio. Buvo sukurtas mi-tas. Reikia pažymėti, kad K. Mark-sas nėra kalbėjęs apie jokią dikta-tūrą, jis kalbėjo apie ekonomines

tuvą. Pirmajame Seime buvo priim-tas įstatymas, kad kiekvieno vals-čiaus centre turi būti progimna-zija, kiekvienos apskrities centre – gimnazija, kiekviename kaime – pradinė mokykla. Tuomet buvo laikomasi tokios nuostatos: patys mokomės ir mokome kitus. Vyres-niųjų klasių moksleiviai mokė pra-dinukus ir pan. Kiekviename cen-tre tuomet buvo biblioteka, pradėti steigti muziejai. O kas dabar, biblio-tekas uždarinėja, buvo mėginama uždarinėti ir muziejus. O kaip da-bar kalba mūsų kultūros ministrė: interviu sako, kad mano tėvynė ten, kur man gerai.

Šiandien viena didžiausių grės-mių mums – galutinio valstybingu-mo netekimas. Vienos tautos sunai-kinamos fiziškai, kitos – pačios su-sinaikina. Pačių susinaikinusių ne tiek daug – pavyzdžiui, mongolai. Dabar pas mus irgi vyksta savęs su-niekinimas, savęs susinaikinimas. Iš kitos pusės, kodėl yra didžio-sios ir mažosios valstybės. Visada vienos valstybės auga kitų sąskai-ta. Mano įsitikinimu, A. Merkel ir E. Macron nėra spontaniškai vei-kiantys. Jie nori plėstis tokių dur-nių kaip mes sąskaita.

Apie socialinę neteisybęŠiandien darbdaviai negerbia dar-buotojų. Paplitęs tyčiojimasis iš žmogaus, toks bajoriškas tyčioji-masis iš žemesnio už save. Toks po-žiūris ateina iš baudžiavos. Vienas iš liberalų prieš rinkimus sakė, kad jam geriausia santvarka – feodaliz-mas, dėl to, kad feodalizmas priri-ša žmones prie savo gyvenamosios vietos, kad ekonomikai būtini juo-dadarbiai. Tuomet E. Gentvilas iš karto pasakė, kad čia ne partijos po-

zicija. Bet ką tai rodo? Vadinasi, apie tai yra dis-kutuojama siau-ruose rateliuose.

Socialinis ne-teisingumas šiandien yra pats didžiau-sias. Teisėtai ar neteisėtai, bet, pavyzdžiui, R. Karbauskis valdo 30 tūkst. hektarų žemės, kai kitose Eu-ropos šalyse di-džiausia norma yra 250 hekta-rų. Ir niekam kitur neateina į galva „apeiti“ šiuos įstatymus.

XVIII a. ba-jorija nutautėjo, bet kaimas liko, visa šviesuome-nė anuomet at-

ėjo iš kaimo. Dabar mūsų žmonės priversti išvažiuoti, jie neturi dar-bo, jų negerbia.

Dar prieš 2500 metų Aristotelis sakė: yra dvi pačios negarbingiau-sios profesijos, tai – tie, kurie nori gyventi iš palūkanų ir tie, kuriems norisi pragyventi tik iš prekybos. Jie nieko negamina ir nieko nesukuria. Jie naudojasi kitų darbo vaisiais. Ir dabar galima paaiškinti, kodėl, sa-kysime, žydai tapo prekybininkais. Istorija paprasta: kai romėnai žydus išvijo iš Palestinos, jiems liko vie-nintelės laisvos darbo vietos – ban-kininkų ir prekybininkų. Amati-ninkystė turėjo savo tradiciją, tai buvo Europos senųjų tautų profe-sija, o prekybininkų niša buvo lais-va. Ir žydai užėmė tą nišą.

Šiandien Lietuvoje turtingiausių žmonių sąraše yra N. Numavičius. Pas mus patys turtingiausi yra ne tie, kurie kažką sukuria, kaip B. Ga-tes, bet tie, kuriuos praktiškai remia valstybė. Tai Lietuvos tragedija.

Kodėl pasitraukiau iš LSDPKodėl aš pasitraukiau iš socialde-mokratų? Pagrindinė priežastis bu-vo kultūros ir švietimo politika. Vi-siškai nepritariau to meto vyriau-sybės veiksmams, buvo žlugdoma tiek kultūra, tiek švietimo sistema.

Šiandien aš tikiu atsinaujinimo idėja, jeigu netikėčiau, tai negrįž-čiau į partiją.

Apie partijasJokia visuomenė negalima be parti-nės sistemos, tik – diktatūra. Ir pas mus yra vienas dalykas, kuris ne-galioja kitose šalyse – partijos gali kelti kandidatus, kurie nėra parti-

jos nariai. Tai yra negerai. Turi būti atsakomybė, nes kitaip neaišku, ką žmogus atstovauja. Pavyzdžiui, ką dabar atstovauja S. Skvernelis? Lie-tuva nėra išskirtinė šalis, negalima atmesti, kas per amžius patikrinta.

Apie tautinę idėjąNegalima nacizmo sutapatinti su tautiškumu. Čia yra visiškai skir-tingi dalykai. Pas mus bandoma su-tapatinti, norint diskredituoti tau-tiškumą. Jeigu kairysis, tai, mano-ma, kad būtinai turi būti interna-cionalistas, o jei dešinysis – tai na-cionalistas. Šita koncepcija yra labai naudinga konservatoriams ir libe-ralams. Tai du skirtingi dalykai – vienu atveju kalbama apie ekono-miką, o kitu – apie ideologiją.

Panašiai pas mus diskredituoja-mas marksizmas. Jeigu taip galvo-si, tai reikia prakeikti Naująjį Tes-tamentą, Pauliaus laiškus korin-tiečiams. Juk, pavyzdžiui, vienas iš komunizmo ideologijos pradinin-kų, teoretikų buvo Tomas Moras. O jis yra šventasis. Tarybiniais lai-kais galėjai rašyti apie šv. T. Morą kiek tik nori. Tik reikėjo nuimti žo-delį „šventasis“. Iš kur atsirado ko-munos? Tai pirmos krikščioniškos bendruomenės. Iš čia komunizmas. Viskas supainiojama arba dėl žinių trūkumo, arba tikslingai, siekiant vienokios ar kitokios naudos.

Kalbant apie nežinojimą, pa-teiksiu vieną pavyzdį. Per vieną mano knygos pristatymą, atsar-gos pulkininkas A. Dudavičius uždavė klausimą susirinkusiems, kuriais metais buvo paskelbta Va-sario 16 d. Nepriklausomybė. Nei vienas negalėjo atsakyti. Tuomet kažkuris jaunuolis pasakė: „Pas mus, pas jaunimą kitoks istorijos supratimas“.

Tarybiniais laikais egzistavo is-torijos faktų iškraipymas, istori-ja buvo pristatoma vienpusiškai, bet net tada neatsirasdavo tokio aršaus tautiškumo priešininko, kaip, sakysime, dabar N. Putinai-tė, kad J. Basanavičių pavadintų psichiniu ligoniu. Arba V. Kudir-ką – nevykėliu gydytoju. Aš netu-riu atsakymo, kodėl taip mėgina-ma suniekinti šiuos žmones, gal norima save kažkaip išaukštinti.

Svarbiausi ir būtini valsty-bės išsaugojimo ir gyvybin-gumo elementaiBūtina sąlyga išlikimui – tai, nuo ko pradėjo XIX a. švietėjai. Sa-višvieta ir atsakomybė, svarbu, kad kiekvienas žmogus jaustųsi, kad jis šeimininkas. Pavyzdžiui, vokiečiai dar ir šiandien jaučia-si atsakingi už A. Hitlerį. Arba pas mus tarpukariu visos vyriau-sybės rūpinosi kultūra, skyrė jai lėšų, net tarybiniais metais vals-tybė skirdavo pinigų kultūrai, o dabar, viskas, kaip XIX a., arba iš savų lėšų arba iš privačių. Valsty-bė praktiškai kultūros neremia. Kodėl mes taip nusigyvenome?

Linkėjimas LietuvaiLinkiu, kad Lietuva būtų demo-kratinė šalis, susitvarkiusi, vyrau-tų socialinis teisingumas, nebūtų demonstruojama socialinė virše-nybė, žmonės neišsivaikščiotų.

būtina Sąlyga išlikimui yra tai, nuo ko pradėjo XiX a. švietėjai – Savišvieta ir atSakomybė.

struktūras, jo veikalas ir vadinasi „Kapitalas“. Pasidomėkite, ar tarp Vakarų Europos ekonomistų kas nors taip taukštų, kaip Lietuvoje, ar šitaip galima?

SąjūdisManau, kad padariau klaidą. Lie-tuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įs-tatuose nebuvo numatyta Tary-bos pirmininko pareigybė. Su-siklosčius tam tikroms aplinky-bėms, LPS įstatai buvo sulaužyti ir V. Landsbergis išrinktas pirmi-ninku. Tuomet Audrius Butkevi-čius kėlė tą klausimą – kodėl įstatai sulaužyti. Aš įtikinau (neįtikinau, bet jis pasidavė įtakai) A. Butke-vičių, kad nekonfliktuotume tar-pusavyje. Ir tai buvo klaida. Jeigu pirmą žingsnį pradėjome nuo įsta-tų sulaužymo – tai atvėrė kelią to-limesniems. Nutarus šias pareigas perleisti R. Ozolui, V. Landsber-gis nepasitraukė. Ir vėlgi mes nuo-laidžiavome, nereikalaudami, kad pasitrauktų. Viduje liejome nepasi-tenkinimą, bet griežtai nepasakė-me ne. Ar girdėjote, kad kuris, pre-tenduodamas į tautos lyderius, savo tautą pavadintu runkeliais, šunauja kaip V. Landsbergis.

Apie kalbą ir kultūrąKalbėdami apie šiandienos realijas, prisiminkime istoriją. Pažiūrėkite, kaip šiandien vokiečiai graužiasi, atgailauja, kad balsavo už A. Hit-lerį. O kas dabar Lietuvoje dedasi. Kai aš išgirstu kalbant, kad rengia-masi likviduoti Lietuvių kalbos ir Lietuvių literatūros katedras, ne-jučia prisimenu J. Gebelsą: „Kai iš-girstu žodį „kultūra“ mano ranka pati siekia revolverio“.

M. Muravjovą vadino „koriku“, jis uždraudė lietuvišką spaudą. M. Suslovas sakė, kad Lietuva bus be lietuvių. Ar praktiškai ne tą pa-tį sako R. Karbauskis: Lietuva bus, kalba nereikalinga. S. Skvernelis siūlė keisti lietuvių kalbos valsty-binį statusą. Paskui žodžius atsiė-mė, neva pasikarščiavo. Bet tu esi premjeras, tu negali šitaip elgtis. Tokį sprendimą gali priimti tik piliečiai referendumu. Tačiau kai kurie žmonės išsigąsta „postų“ ir nebežino, ką daryti, todėl pradeda daryti nesąmones. Ar gali užim-ti premjero postą žmogus, kuriam kalbos kultūra yra lėšų švaistymas?

Pasaulinio garso italų moksli-ninkas Gvidas Mikelini, atvažia-vęs į Lietuvą, sako, kad yra daugiau negu pritrenktas dėl to, ką dabar mato universitete, esą tokio nuos-

mukio Lietuvoje niekada nėra bu-vę. Štai Švedijoje profesoriui ranką spaudžia karalius, o pas mus – ima, nubalsuoja ir teikia. Dabar esi neat-sakingas už tai, ką kalbi. Tau šau-na į galvą didžiausia kvailystė ir nesi atsakingas. Nuplagijavai mokslinį darbą – o tau slaptu balsavimu pa-liko profesoriaus vardą. O S. Skver-nelis, ar sulaukė kokios nors atsako-mybės už siūlymą panaikinti vals-tybinės kalbos statusą?

Pasižiūrėkime į tarpukario Lie-

B. Genzelis su R. Ozolu ir K. Motieka

Su Maskvos M. Lomonosovo universiteto bendrakursiais

nuojamos išskirtinės svarbos ir ver-tės nacionalinės meno kolekcijos iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių ir privačių kolekcijų. Įvairios turis-tinės grupės vis dažniau apsilanko Kybartų seniūnijoje, čia jas domina po geležinkelio stotimi esantys po-žemiai, Vištyčio ežerą vis labiau at-randa povandeninio nardymo en-tuziastai, įdomių edukacinių pro-gramų yra paruošusios kaimo ben-druomenės. Be to, sutemus galima gėrėtis nuostabiu apšviestos Vilka-viškio katedros vaizdu. Daugiau nei pusė Vilkaviškio katedros apšvieti-mui reikalingų lėšų buvo skirta iš sa-vivaldybės biudžeto, o pastato ir te-ritorijos išorinio apšvietimo sistema prijungta prie miesto apšvietimo. Apšviesta katedra vakarais atrodo įspūdingai ir puošia miestą.

Šiame nuostabiame Suvalkijos kampelyje gausu kultūros pamin-klų, lankytinų vietų, susijusių su krašto istorija, literatūros paveldu. Rajono gyventojai turi kuo didžiuo-

10 RegionaiVilkaviškio rajono siekis – tapti moderniu ir patraukliu

Prienų kraštas keičiasi

Algirdas NeiberkA Vilkaviškio rajono meras

Alvydas VAicekAuskAsPrienų rajono savivaldybės meras

Jono Milaknio nuotr.

Vilkaviškio kraštas visada garsėjo ne tik nuostabio-mis lygumomis ir aukš-

tumomis, istoriją menančiais piliakalniais, istorijos ir kultū-ros paminklais, bet ir puikiais, darbščiais žmonėmis. Šiame rajone gimė daug Lietuvai nu-sipelniusių žmonių.

Tai ne tik tokios iškilios asmeny-bės, kaip patriarchas, Nepriklauso-mybės Akto signataras dr. Jonas Ba-sanavičius ar Lietuvos himno auto-rius dr. Vincas Kudirka, bet ir dau-gelis kitų visuomenės veikėjų. Šian-dien Vilkaviškio rajonas vis labiau atsinaujina ir nori tapti patrauklia vieta ne tik čia gyvenantiems, bet ir atvykstantiems žmonėms.

Pastarieji metai Vilkaviškio rajo-no savivaldybei buvo gausūs svar-bių darbų ir įvykių, pradėti reikš-mingi projektai. Sunku nepastebė-ti, kaip pamažu neatpažįstamai kei-čiasi Vilkaviškio rajono aplinka. Vi-

Turiu pripažinti, kad gavęs Prienų skyriaus socialde-mokratų pasitikėjimą ir

dalyvaudamas tiesioginiuo-se mero rinkimuose, žinojau, kad laimėjus rinkimus, lauks daug iššūkių. Dabar, besibai-giant kadencijai, džiaugiuosi, kad didžioji dalis LSDP rinkimų programoje užsibrėžtų tikslų – įgyvendinta.

Galima drąsiai teigti, kad pagrin-dinis mūsų rinkimų programos punktas – atpiginti šilumos kainą gyventojams – įvykdytas. Ryžtin-gai nutraukėme prieš 15 metų su-darytą sutartį su privačiu šilumos tiekėju. Dabar šilumos ūkį tvarko ir administruoja savivaldybės įmonė, o kaina gyventojams krito. Džiau-giuosi ir kitais pirmaisiais kadenci-jos darbais, tokiais kaip vaikų žai-dimo aikštelės įrengimas Prienų mieste, teniso kortų, sporto aikš-telių įrengimas, mokyklinių auto-busų įsigyjimas, socialinių paslau-

sus darbus planuojame ir vykdome, atsižvelgdami į gyventojų poreikius. Juk žmonės nori ne tik namuose patogiai gyventi, jie trokšta išeiti į miestą, pasivaikščioti, pasportuoti, su šeimomis ar svečiais gražia aplin-ka pasidžiaugti.

Per kelis metus įvykusius poky-čius Vilkaviškio rajono gyventojai tikrai mato. Rekonstruota centrinė Vilkaviškio miesto dalis – dr. Jono Basanavičiaus aikštė, sparčiai vyks-ta gatvių tvarkymo ir asfaltavimo darbai dideliame gyvenamųjų na-mų kvartale, pakloti nauji šaligat-viai, vyksta daugiabučių namų re-novacija, renovuojamos mokyklos, modernizuota Vilkaviškio ligoni-nė, atnaujintas apšvietimas Višty-čio miestelyje, padaryta ir daug ki-tų darbų. Džiugina ir kasmet ma-žėjanti savivaldybės skola.

Vilkaviškyje 2017 m. pradžio-je buvo pradėtos tvarkyti Žalumy-nų kvartalo gatvės. Įgyvendinus šį projektą, bus sutvarkyta dvidešimt miesto gatvių, kurių ilgis daugiau nei 7 kilometrai. Be to, pagrindi-nėse gatvėse įrenginėjami šaligat-viai pėstiesiems, rengiamos nuo-važos, naftos gaudyklės, pakeičia-mi esami gatvių šviestuvai ir įren-giamas papildomas gatvių apšvie-timas. Tvarkomame kvartale taip pat planuojama įrengti lietaus nuo-tekų tinklus, kad būtų surenkamas

paviršinis lietaus vanduo nuo asfal-tuojamų dangų.

Šie metai Vilkaviškio rajono savi-valdybei gausūs ir kitų iššūkių. Pra-dėtas įgyvendinti pėsčiųjų tako tarp Radastų ir Lauko gatvių Vilkaviš-kio mieste įrengimo projektas. Taip pat parengtas projektas Vilkaviš-kio miesto rekreacinės teritorijos su dviračių ir pėsčiųjų takais prie Šei-menos upės sukūrimui, ketinama sutvarkyti J. Basanavičiaus aikštės prieigas, viešąsias erdves Pilviškiuo-se, Virbalyje, Kybartuose, pritai-kant jas bendruomenių reikmėms. Bus vykdomi savivaldybės sociali-nio būsto fondo plėtros, geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarky-mo sistemų renovavimo ir plėtros, bešeimininkių apleistų pastatų ir įrenginių likvidavimo, taip pat kai

kurie ki-ti projek-tai. Šiais metais ketina-ma pra-dėti nau-jos Vil-kaviškio autobusų stoties ir labai rei-kalingos Vilkaviš-

gų plėtra.Šiame ES finansiniame laikotar-

pyje suplanavome darbų ir Prienuo-se, ir kaimiškosiose vietovėse. Sta-diono mikrorajono erdvių, Prienų autobusų stoties atnaujinimas, Vei-verių pirminės sveikatos priežiūros centro, buvusios „Nemuno“ moky-klos rekonstrukcija (jau startavo). Netrukus prasidės Stakliškių ir Vei-verių kultūros ir laisvalaikio centrų, Stakliškių darželio, Veiverių Tomo Žilinsko gimnazijos atnaujinimas. 2018 m. papildomai bus įrengtos vaikų darželio grupės Veiveriuose ir Skriaudžiuose. Tęsdami 2017 m. darbus, toliau modernizuojame pėsčiųjų perėjas, gatvių apšvieti-mą, vykdome vandentvarkos pro-jektus Strielčiuose, Stakliškėse ir Vėžionyse. Rudenį bus užbaigti sta-diono prie arenos darbai, o miesto centras pasipuoš fontanu.

Darbai galėjo vykti kiek greičiau, jei ne biurokratinės kliūtys – minis-terijų koridoriuose stringantys pro-jektų aprašai, per ilgi dokumentų tvarkymo, sklypų formavimo ter-minai, sudėtingos tarpinstitucinio dokumentų derinimo procedūros. Dėl šių priežasčių dar nepradeda-mi ir Jiezno viešųjų erdvių darbai – ilgai nebuvo patvirtintas aprašas; projektas numatytas net penkiuo-se sklypuose, kuriuos reikėjo įteisin-ti ir atlikti archeologinius tyrinėji-mus. Kaip ir visoms savivaldybėms, taip ir Prienams, trūksta pinigų ke-

lių tvarkymui. Liūdina apleisti stati-niai. Pastarųjų savininkams nusta-tėme didesnius mokesčius. Kai ku-riuos pastatus ketiname paskelbti bešeimininkiais, bet ši procedūra sudėtinga ir labai ilga.

ES lėšomis planuojame sutvarky-ti dar vieną patrauklią erdvę – šalia „Revuonos“ viešbučio esantį parką, Kęstučio paminklo prieigas, prie Nemuno įrengti apžvalgos aikštelę. Šiuo metu rengiami dokumentai ir planuojami konkretūs darbai. Pats viešbutis nebeveikia nuo 1995 m., tačiau senojo malūno pastatas ir da-bar patraukia kiekvieno, atvažiuo-

džiaugti rezultatais dar negalime, bet tikiu, kad ši patraukli vieta, o ypač, kai susitvarkys aplinka, su-lauks savo šeimininko.

Daug kas sako, kad nereikia tvar-kyti parkų, viešųjų erdvių. Bet, aš manau, kad tai ne tik kelia gyven-tojų pasididžiavimą savo kraštu, bet skatina verslininkus plėsti verslą, vykdyti naujas veiklas ir kurti nau-jas darbo vietas. Štai, tik atnaujinus Prienų kultūros ir laisvalaikio cen-tro didžiąją salę, įrengus ten koky-bišką aparatūrą, žiūrovai į ją sugrį-žo – čia galima pasižiūrėti naujau-sių filmų premjeras, spektaklius, koncertus, o kavinė prailgino darbo laiką ir sulaukia daugiau lankytojų.

Daug bendraujame su kraštie-

G. Gudaičio nuotr.

kio sporto salės statybas. Rajone skiriamas didelis dėme-

sys geroms ugdymo(si) proceso są-lygoms užtikrinti. Švietimo įstaigo-se atnaujinamos sporto salės, moky-klų ir darželių teritorijos aptveria-mos tvoromis, 7 rajono mokyklo-se įrengtos biokuro katilinės, dvie-

jose mokyklose pakeista higienos normų neatitinkanti grindų danga, įrengtas modernus sporto aikšty-nas prie „Aušros“ gimnazijos, skir-tas ne tik gimnazijos, bet ir miesto bendruomenei, renovuota Kybartų gimnazijos dalis ir pradėta Vilkaviš-kio „Aušros“ gimnazijos renovacija. Taip pat sutvarkyta dalis Vilkaviš-kio vaikų ir jaunimo centro pastato, jame įkuriant Atvirą jaunimo cen-trą, o praėjusių metų pabaigoje pasi-rašyta finansavimo sutartis projek-tui „Neformaliojo švietimo infras-truktūros tobulinimas Vilkaviškio rajono savivaldybėje“, pagal kurį bus sutvarkomos likusios vidaus erdvės.

Turistai vis dažniau atranda naują Vilkaviškio krašto veidą. Vilkaviš-kio rajono kultūros ir turizmo pasi-didžiavimas – neseniai rekonstruo-tas Paežerių dvaras. 2017-aisiais me-tais Paežeriai buvo paskelbti mažąja Lietuvos kultūros sostine Marijam-polės apskrityje. Rūmuose ekspo-

tis, o mes didžiuojamės jais. Deda-me visas pastangas, kad Vilkaviš-kio rajonas taptų modernus ir pa-trauklus ne tik čia gyvenantiems, bet ir atvykstantiems, kad norėtųsi čia sugrįžti.

jančio per tiltą nuo Vilniaus pusės, dėmesį.

Kadangi savivaldybė negali vyk-dyti viešbučių, kavinių veiklos, ieš-kome privataus investuotojo vieš-bučiui atnaujinti. Kol kas pasi-

čiais, vietos verslininkais, su kuriais kartu organizuojame renginius – džiaugiuosi atgijusia aviacijos šven-te Pociūnų aerodrome, tris metus organizuojamu pėsčiųjų žygiu Ne-muno kilpomis. Taip pat siekiame

įgyvendinti ambicingą idėją ir prie Prienų J. Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos įamžinti garsiojo mūsų krašto poeto atminimą. Jau pareng-tas projektas, o šios idėjos įgyvendi-nimui telksime ir visuomenę, ir vie-tos verslininkus.

2017 m. pagaliau dviračiu taku susijungėme su Birštonu, o metų pabaigoje Prienų, Alytaus miesto ir rajono, Birštono savivaldybės ir „Visuomenės harmonizavimo par-kas“ pasirašėme susitarimą dėl dvi-račių takų tinklo.

Džiaugiuosi, kad jau kelintus metus Taryboje pavyksta patvir-tinti didesnę paramą ūkininkams, smulkiajam ir vidutiniam verslui.

Mano, kaip ir visų savivaldybės darbuotojų, misija – dirbti žmo-nių labui. Todėl daug bendrauju su gyventojais, iš kurių sužinau ir apie problemas, ir apie džiaugsmus, stengiuosi suvienyti ir Tarybos na-rius (ir pozicijos, ir opozicijos), pri-imant svarbius rajono gyventojams sprendimus. To įrodymas – trečius metus iš eilės vienbalsiai priimtas savivaldybės biudžetas, visų bal-sais nutraukta sutartis su privačiu šilumos tiekėju, sutarimas palaikyti Prienų krepšinio komandą.

Prienų kraštas kyla – čia nedi-delis nedarbo lygis, kuriasi naujos verslo įmonės, gera geografinė pa-dėtis, gražėja aplinka, puikios sąly-gos auginti vaikus, sportuoti, akty-viai veikia Trečiojo amžiaus univer-sitetas. Dėkodamas visiems, kurie dirba kartu, noriu pasakyti, kad ti-kiu Prienų krašto ateitimi.

112018 m. rugpjūtis-rugsėjis, Nr. 5 (93)SocialdemokratėEksperimentas – ar išliks gyvybė Ignalinos rajone?Dalia savickaitė LSDP narė

Utenos regionas įdomus ir Lietuvai, ir pasauliui. Čia atliekamas ekspe-

rimentas su gyvais žmonė-mis: ar išliks gyvybė šiame re-gione, kuomet radioaktyvių atliekų saugykloje pasibaigs šių atliekų saugojimui skir-tas laikas.

Jis trumpas – 25 metai, o kas to-liau? Niekas nežino. Liepą Visagi-ne lankėsi ES politikų komanda, kurioje ir buvęs ilgametis Ignalinos rajono meras B. Ropė. Susirinku-sieji svarstė, kaip vyksta atominės elektrinės uždarymo darbai, kaip tvarkytis su finansavimu, skirtu jiems atlikti. Nekalbėta, kas bus su išmontuotomis radioaktyviomis atliekomis, neaptarinėta, kad Lie-tuva – kaip ir su atomine elektri-ne (AE), taip ir su saugykla – lieka branduoline valstybe, neaptarta, ką reikėtų daryti, ištikus avarijai, kad būtų garantuota medicininė pagal-ba, paruošti keliai evakuacijai, kur slėptuvės, kaip bus sprendžiamos problemos, jei avarijos vienu metu įvyks ir Astrave, ir Visagine. Paga-liau tai ir grėsmė visos Lietuvos gė-lo vandens atsargoms, nes požemi-niai šaltiniai susisiekia.

kimo ministrų. Gal jiems nelei-džiama kompleksiškai spręsti pro-blemų?

Atskirti pavojingus gyvybei objektus reikalinga stipri buferinė zona, kuri mažintų grėsmę šalia gy-venantiems, ir sostinei, kuri ne taip jau toli, ir visai Lietuvai, ir net kai-myninėms užsienio valstybėms. Kur žmonės slėpsis, kaip evakuosis, kas teiks pagalbą, kur veš ligonius? Gal ministrai mano gyveną Dievo ausy? Gal jie kokią indulgenciją iš-sipirko? Ar šiandien jie gali garan-tuoti, kad įvykus avarijai saugyklo-je (dėl kurios kokybiškumo nuolat vyksta diskusijos), medicininę pa-galbą bus galima teikti pačiame Vi-sagine? Ar Ignalinos, Zarasų ligo-ninės negalėtų sulaukti pastiprini-mo? Čia jau ne tik sveikatos, bet ir krašto apsaugos bei kitų ministrų rūpestis. Tai valstybės problema, tai – grėsmė nacionaliniam saugumui.

Gal tų ligoninių finansavimui lėšų rasis ir kitų ministerijų biu-džetuose? Juolab, kad neteko ma-tyti jokios analizės apie sergamu-mą Ignalinos atominės elektrinės (IAE) regione: ar išplitusios ligos nėra radioaktyvumo pasekmė? Te-gul neužsigaus černobyliečiai, ne-laikau jų tyrimo objektais, bet tai, kad nėra sekama jų ligų eiga – eili-nė valdžios nuodėmė, nes neaišku, kaip pradiniai pakenkimai mutuo-ja. „Pastiprintų“ sveikatos apsaugos priemonių reikia ir Jonavoje, ir Kė-dainiuose, ir Mažeikiuose.

Radioaktyvus šiukšlynas Žmonijai ypatingą ir neprognozuo-jamą grėsmę kelia ilgaamžės radio-aktyviosios atliekos. Jų skilimo truk- mė ilga. Tik po 500 000 metų pa-naudotas kuras radiotoksiškumu prilygsta natūraliam uranui. Sau-gumą žmogus suvokia ir kaip to-kių atliekų tvarkymą. Vizualiai jos nesiskiria nuo pramoninių atliekų: naudoti įrenginiai, prietaisai, dra-bužiai, filtrai, skysčiai. Nuo „tradi-cinių“ šiukšlių jos skiriasi tuo, kad skleidžia pavojingą jonizuojančią spinduliuotę. Pavojingumą lemia spinduliuotės rūšis ir intensyvu-mas. Didelę dalį tokių atliekų Lie-tuvoje „pagamino“ IAE, bet jų yra medicinos įstaigose (onkologiniuo-se skyriuose), pramonės įmonėse (ypač naftos ir dujų (iš „Indepen-dence“ – jos vežamos per visą Lie-tuvą), kur įvairūs matavimai nega-li būti atliekami naudojant ugniai atsirasti ir išplisti palankius prie-taisus), mokslo tiriamosiose įstai-gose ir pan.

Šiukšlynai – Aplinkos apsaugos agentūrų kontrolės objektai. Ra-dioaktyvios šiukšlės –pavojinges-

nės, todėl jų tvarkymu rūpinosi prie Energetikos ministerijos veikusi Radioaktyvių atliekų tvarkymo agentūra (RATA). Ji veikė pagal Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos ir Radiacijos sau-gos centro išduotas licencijas, ben-dradarbiavo su TATENA ir Eu-roatom ekspertais. RATA spren-dė uždavinius, kaip saugiai galuti-nai sutvarkyti šias atliekas. Galu-tinis sutvarkymas – fantastika, nes sunku įsivaizduoti, kaip atrodys ci-vilizacija... Juk žmogus protaujan-čiu laikomas tik pastaruosius 400 000 metų.

Radioaktyviosios atliekos buvo saugomos Maišiagaloje (Širvintų r.) ir bus saugomos Drūkšiniuose (Visagino sav.). RATA kontrolia-vo, kad jos būtų tinkamai sutvar-kytos ir patalpintos į saugyklas ir atliekynus, stebėjo jų saugojimą, vykdė poveikio aplinkai tyrimus, užtikrino, kad jos nekeltų grėsmės aplinkai ir žmonėms.

AE reaktoriai bus ardomi pir-mą kartą. Tokių darbų praktikos pasaulyje nėra, pasekmės sunkiai prognozuojamos. Įvairūs šaltiniai

zuoti“ radioaktyvių atliekų tvarky-mo procesus. 2018 m. birželio mėn. energetikos ministro įsakymu RA-TA reorganizuojama. Prie IAE pri-jungiama RATA. IAE pati saugos, pati kontroliuos, rūpinsis visos Lie-tuvos radioaktyviomis atliekomis. Kas ją tikrins? Netekome garanto, priverčiančio atliekų gamintojus jas sutvarkyti. Tokių atliekų paruoši-mui išvežti į saugyklas lėšų turi bū-ti atrasta ir mokslo, ir medicinos, ir visose kitose įstaigose, įmonėse ir šiame regione gyvenančių žmonių išlikimu besirūpinančiose ministe-rijose ir savivaldybėse.

Grėsmės ir galimybėsNuo 2011 m. ES pradėjo galioti di-rektyva, nurodanti, kad šalys na-rės turi paruošti saugos programas, kurios būtų realiai finansuojamos. Niekas niekada negali būti apdraus-tas nuo nelaimės. Net preciziškieji japonai Fukušimos tragedijos neiš-vengė. Patirtis parodė, kad po avari-jų grėsmę kelia ne branduolinis ku-ras, o naudotos įrangos kiekiai. Nė-ra kur jų saugoti. SGD terminalas Klaipėdoje „daugina“ panaudotos

čia atliekamaS ekSperimentaS Su gyvaiS žmonėmiS: ar išlikS gyvybė šiame regione, kuomet radioaktyvių atliekų Saugykloje paSibaigS šių atliekų Saugojimui SkirtaS laikaS.

iae pati SaugoS, pati kontroliuoS, rūpinSiS viSoS lietuvoS radioaktyviomiS atliekomiS. kaS ją tikrinS? netekome garanto, priverčiančio atliekų gamintojuS jaS Sutvarkyti.

Statistika skelbia, kad Utenos apskrityje ir vilkų daugiausia. Jie – pavojingi, bet ne tiek, kiek išsi-rinktoji valdžia. Lietuvos valdžios, neinicijuojančios net diskusijos šiais klausimais, požiūris į regioną vil-kiškas: sostine rūpinamasi, o par-ibiai – kaip nors... Tyrimais nepa-grįstų reformų darymas medicino-je, matyt, atima iš ministro įžvalgos jėgą. Kaip ir iš energetikos, vidaus reikalų, krašto apsaugos, susisie-

moralesni. Tvarkymą privalo atlikti ta karta, kuri turėjo naudos iš veik-los, dėl kurios susikaupė atliekos.

Lietuva pasistatė paviršinį atlie-kyną šalia IAE. Tai laikinas sau-gojimo būdas. Žmonijai nesugal-vojus, kaip tvarkytis toliau, ateities archeologai, kurie anksčiau nei po 500 000 metų pabandys „atkasti“ tokį „pilkapį“, ko gero patirs tai, ką patyrė egiptologai įsibrovę į pira-mides... Jų mirtys buvo aiškinamos ir kaip senųjų dievų bausmė... La-

Ignalinos AE

bai svarbu, kad naujieji „pilkapiai“ būtų saugomi, kol atsiras naujos technologijos, o iš kartos į kartą informaci-ja apie juos būtų perduo-dama tiksliai ir tinkama terminologija.

Visos Utenos regio-no savivaldybės nuo ri-zikos centro yra nuto-lusios apie 100 km. Įvy-kus avarijai, nei viena nebus apsaugota. Grės-mė neturi virsti panika, bet Visuomenės sveika-tos centrai neruošia to-kiai nelaimei. Vengrija,

Prancūzija savivaldybėms moka kompensacijas. Skandinavijoje nuolat gerinama infrastruktū-ra. Savivaldybininkai turėtų susi-telkti darbui su Vyriausybe, siek-dami gerinti situaciją padidintos rizikos zonoje. Europarlamen-taras B. Ropė augo vos keliolika kilometrų nuo saugyklos. Jo pa-dėjėjas A. Gaidamavičius – pui-kus ekologas. Galvijų dujos, lauko tualetai grėsmė, o radioaktyvio-ji saugykla? Įvykus avarijai, Kar-bauskio milijonai neišgelbės. Lie-tuva – branduolinė valstybė. Si-tuacija reikalauja atsakomybės prieš šalies gyventojus ir būsimas kartas. Po elektrinės likusią grės-mę čia gyvenantiems reiktų kom-pensuoti sveikatinimu, saugumu, ekonomine nauda, nes lietuviui baugu gyventi Lietuvoje, kuo-met valdžia ją naikina savo žiny-biškumu.

pertvarkyti į slaugos namus. Iš vir-šaus „nuleidžiami“ sprendimai, kuriais remiantis rajonuose užda-romos sveikatos priežiūros įstai-gos – akibrokštas žmonėms, pla-nuojantiems kurtis provincijoje. Išstumdami kvalifikuotą darbo jėgą (medikus), priversdami žmo-nes vykti 50 kilometrų ir daugiau

tam, kad pasinaudotų sveikatos priežiūros paslaugomis, valdan-tieji puikiai parodo požiūrį į re-gionus: kurie nenunyksta patys, sunaikinsime. Jeigu „juodojo są-rašo” politika nebus įgyvendinta, tai bet kokiu atveju jau sukėlė ne-mažai pasipiktinimo ir destruk-cijos regionuose.

Sėkmingų regionų realybė – (ne)tolimoje ateityje? Akivaizdu, jog Lietuva negali aug-ti be regionų. Augti turime visi kartu. Šiuo metu susidaro įspū-dis, kad LVŽS nemano, jog mū-sų regionų politika turi būti grin-džiama integralumu, sumanumu, konkurencingumu ir lygiomis ga-

limybėmis visiems. Manau, kad būtina išplėsti valstybės paramą problemiškiems regionams, su-teikiant lengvatines paskolas ar paskolų garantijas verslui vystyti, atleidžiant verslą nuo tam tikrų mokesčių, subsidijuojant infras-truktūrinius ir socialinius projek-tus. Turime skatinti žmonių vers-

Valstiečių regionų politika – skęstantis laivas?Atkelta iš >4 p.

teigia, kad, be jau išardytų ir iš vi-sos Lietuvos į Visaginą atvežtų atlie-kų, teks patalpinti ir numatomas iš-ardyti medžiagas. O tai IAE akty-vios zonos reaktoriuje buvusio 1800 t grafito, kuris eksploatacijos metu kaupė radiaciją. Sukaupta radioak-tyvi anglis labai laki, nesuyra kelis tūkstančius metų. Aktyvioji reak-toriaus zona buvo apsupta metriniu grafito sluoksniu: tai dar apie 400 t atliekų. Apsauginio sluoksnio be-tonas taip pat tapo radioaktyvus, o tai dar 2000 t neprognozuojamo poveikio. Radioaktyvus vanduo, te-kėjęs 8 strypais, saugomas separa-toriuose, veikė 8 atskyrikliai, kurių kiekvienas sveria apie 300 t. Kažin ar tai viskas...

Lietuvaičiai, kaip žiogai, IAE už-darant, už gautas lėšas šokę ir dai-navę, taip sprendę „socialines“ pro-blemas, baigiantis „šiltam“ finansi-niam periodui, susizgribo „optimi-

lumą, žemės ūkio augimą ir plėsti kooperaciją, sudaryti tinkamas są-lygas investicijoms ir inovacijoms, telkti bendruomenes. Tokiu būdu sukursime daugiau darbo vietų, skatinsime jaunimo užimtumą ir specialistų migraciją į mažesnius miestus. Argi tai neskamba pro-gresyviai? Žinoma, kad taip, tad laikas veikti.

įrangos. Niekas negali apsidrausti nuo žmogaus klaidų. Juo labiau, kad dabar dauguma IAE dirbančiųjų yra nusivylę, dirba „nuo-iki“, nebe-mąsto strategiškai arba yra naujai atvykę ir nebesuvokia visko taip or-ganiškai, kaip ją statę žmonės. Už-darius IAE, rizikos faktorius nema-žėja. Tokie specifiniai objektai nuo-lat yra ir teroristų akiratyje. Bran-duolinės valstybės yra padidintos rizikos grupės ir net nedidelė ava-rija ilgam sutrikdo šalies gyvenimą.

Pasaulis ieško būdų, kaip saugiai sutvarkyti šias atliekas. Jų perdir-bimo galimybės visose valstybėse dar silpnos. Bandomasis gilumi-nis atliekynas (apie 500 m gylyje) yra JAV. Švedija ir Suomija pradėjo jų įrengimo darbus, nes paviršiniai atliekynai tokias atliekas neutrali-zuoja tik pusę vienos žmonių kartos gyvenimo. Giluminiai atliekynai – saugesni. Nesant pasirinkimo ir

Skyriai12

Mažeikių rajono gy-ventojai ir atvyks-tantys iš kitur pa-

stebi besikeičiantį miesto veidą: įgyvendinant įvairius projektus, tvarkomos miesto gatvės, daugiabučių namų kiemai. Nors ir palengva, bet rajone mažėja kelių su žvy-ruota danga. Prieš akis – via-duko per geležinkelį statyba, gatvių rekonstrukcijos ir kiti darbai. Visa tai daroma gy-ventojų patogumui ir eismo saugumui užtikrinti.

Opiausia problema – geležinkelisMažeikiams davęs pradžią, o da-bar miestą padalinęs į dvi dalis ge-ležinkelis šiandien gyventojams ir miesto svečiams, norintiems iš

vienos miesto dalies patekti į ki-tą, kelia nemažai problemų. Trau-kinių eismas ir laukimas prie už-darytų pervažų trikdo automobi-lių ir pėsčiųjų judėjimą, todėl pės-tiesiems įrengtas viadukas per ge-ležinkelį, o vairuotojams viaduko dar teks palaukti.

Pasak Mažeikių rajono savival-dybės mero Antano Tenio, via-duko per Židikų pervažą statybai intensyviai ruošiamasi: parengtas techninis projektas, atlikta eksper-tizė ir pradėti rangos darbų viešie-ji pirkimai.

Rekonstruojamos gatvėsMieste rekonstruotos dvi pagrin-

dinės gatvės – Laisvės ir Žemai-tijos, bus rekonstruojama Skuo-do gatvė. Pasak mero, taip pat pa-rengtas techninis projektas, atlikti

16-osios gatve, įrengti pėsčiųjų takai, apšvietimas. Pasak A. Te-nio, šie klausimai nebuvo išspręs-ti, statant pėsčiųjų perėją per ge-ležinkelį, todėl skubama tai pa-daryti dabar.

Kad būtų užtikrintas eismo sau-gumas, rekonstruojama Vilties–Sedos gatvių sankryža, kur bus įrengtas žiedas. Parengta visa do-kumentacija Pavenčių gatvės re-konstrukcijai.

Tvarkomi keliaiMero teigimu, dėl rajono vietinės reikšmės kelių būklės dar praėju-siais metais kalbėta su seniūnais ir išsiaiškinta, jog didžiausia žvyr-kelių problema – griovių formavi-mas ir vandens nuvedimas. Šiais metais seniūnijos gavo lėšų krūmų šalinimui ir griovių sutvarkymui.

Kai kur šie darbai tebevyksta, ki-tur jie jau baigti. Lėšos skiriamos iš Lietuvos automobilių kelių direk-cijos prie Susisiekimo ministerijos Kelių priežiūros ir plėtros progra-mos. Pasak A. Tenio, Tirkšliuose asfaltuojama Klevų gatvė, dideli projektai įgyvendinami Viekšnių ir Sedos miestuose.

Mero teigimu, Mažeikiuose lankęsis susisiekimo ministras konstatavo, jog rajono kelių būklė labai prasta, tačiau ir krizės metu buvo asfaltuojami keliai į Lecka-vą, Purvėnus ir kitus kaimus, taip pat padengtas asfaltas keturiose gyvenvietėse, kuriose gyventojai tiesiog skęsdavo dulkėse: „Minis-tro pateikta statistika nustebino, bet tuo pačiu ir džiaugiuosi, nes galėsime kreiptis į ministeriją ir paskubinti asfaltavimo darbus.“

viešieji pirkimai, išspręstos finansa-vimo problemos, derinami klausi-mai dėl žiedinės sankryžos įrengi-mo: „Pagal projektą buvo numa-tyta sankryža su šviesoforais, bet eismo saugumui ir patogumui no-rima įrengti žiedinę. Tikimės, kad taip ir bus. Darbai turėtų netrukus prasidėti.“

Šiuo metu vyksta Stoties gatvės rekonstrukcija, kurios metu bus išasfaltuota gatvės dalis nuo pra-džios iki susikirtimo su Vasario

Šilutės krašte – ne tik potvyniaisigitas ŠeputisŠilutės rajono savivaldybės administracijos direktorius, LSDP Šilutės skyriaus pirmininkas

Infrastruktūros pokyčiai – gyventojų patogumui

Rusnės sala, apjuosta į Atmatą ir Skirvytę išsiša-kojusio Nemuno, vienin-

telė tokia Lietuvoje. Ji traukia turistus ir poilsiautojus, žve-jus – iš visų Lietuvos kampelių.

Kai ne kartą per metus potvyniai apsemia Nemuno deltos pievas, tik-ru išbandymu tampa 400 metrų kelio į Rusnę atkarpa. Kol negi-lu, ja automobiliai pervažiuoja, kai vanduo pakyla, automobilius tenka pergabenti kelininkų traktoriais su specialiomis priekabomis. Per šal-čius tos priekabos apledija. Tačiau, vandens gyliui pasiekus metrą, net ir šio vienintelio susisiekimo su sa-la nelieka. Gyventojus perveža tik amfibija, gali pagelbėti kariškiai su specialia technika, dar sraigtaspar-nis ypatingu atveju. Praėjusį rude-nį lietaus vandenys ilgam atitvėrė Rusnę nuo Lietuvos. Šis potvynis buvo didžiausias išbandymas per kelis dešimtmečius.

Nors kelias į Rusnę nėra vietinės reikšmės ir čia tvarkosi Lietuvos au-tomobilių kelių direkcija, Šilutės ra-jono savivaldybei dešimtmečius te-ko klausytis kaltinimų ir priekaiš-tų, kad prie vandens apsemto kelio ruožo ilgos automobilių eilės, ten-ka gaišti, šalti. Ir štai pagaliau gera žinia: birželio 22 d. estakados sta-tybvietėje įkasta kapsulė su laišku ateities kartoms. Šiemet pastatys es-takadą, o kelią rekonstruos, ko ge-ro, kitais metais (numatoma įreng-ti dviratininkų ir pėsčiųjų takus; iškirtus ant sankasų augusius me-

džius, kelias bus platesnis, saugesnis, turės naują asfalto dangą). Dalinuo-si šia žinia su laikraščio skaitytojais, nes esu įsitikinęs, kad apžvelgti po-tvynio vandenis nuo estakados rasis norinčių, net ir įsikūrusių atokiuo-se Lietuvos kampeliuose.

Iš Šilutės mažųjų laivų uosto, taip pat nuo Rusnės Atmatos upe nuo vasaros plaukioja laivai, kurie užsu-ka ir į išskirtinį Lietuvoje, šiais me-tais išrinktu vienu gražiausiu kaimu – Minijos kaimą, per kurį tekanti Minijos upė yra pagrindinė gatvė. Minijoje savo laivus švartuoja savi-ninkai iš visos Lietuvos.

Toliau Šilutės krašto turistų, po-ilsiautojų keliai suka į paukščių žie-davimu garsų Ventės ragą: po re-konstrukcijos atnaujinta ir išplės-ta Ventės rago ornitologijos stotis siūlo ne tik pamatyti, kaip žieduo-jami iš naujųjų gaudyklių surinkti paukščiai, kuo turtingas vietos mu-ziejus, bet ir buria paukščių stebė-tojus. Stebėtinai greitai populiarė-ja mūsų krašte paukščių stebėjimas, savita turizmo ir poilsio pramoga. Šią vasarą išbetonuotas ir atnaujin-tas Ventės rago molas, bus išgilin-tas farvateris ir čia galės švartuotis laivai. Sulauksime svečių, todėl jau rūpi, ar Ventės rage jie ras kur išgerti kavos ar užkąsti. Tariamės su versli-ninkais dėl šios paslaugos.

Į Nidą iš Šilutės jau antrus me-tus kursuoja keltas. Turistams ir poilsiautojams siūloma paslauga –

ir juos visa tai įkvėps sugrįžti? Jaunieji sumainyti žiedus renka-

si Švėkšnos šv. Jokūbo bažnyčią. Ne tik iš Šilutės, bet iš visos Lietuvos. Ši unikalaus grožio bažnyčia su viadu-ku, kuris šventorių jungia su dvaro parku, jau yra tapusi Lietuvos jau-navedžių rotuše. Rudenį Švėkšnoje vyksta iš moliūgų padarytų žibintų šventė „Mes už šviesą“. Kelias į šviesą – tik per darbus. Tokie mes gyvena-me Šilutės krašte, kurį kviečiu aplan-kyti. Galbūt rudenį, kai Šilutės ma-žųjų laivų uoste vyksta tarptautinis žuvienės virimo čempionatas? Gal į Kintus ant marių kranto, kur vasarą vyksta Žvejų šventė, skamba muzika,

ros namų pastatas irgi netrukus, vykdant projektą, bus rekonstruo-tas ir atnaujintas. Čia veikia Šilu-tės kultūros ir pramgų centras. Reikia Šilutėje gražių ir šiuolaikiš-kų kultūros namų, reikia jaukes-nės aplinkos, susirinkus į Vasario 16-osios, Kovo 11-osios iškilmes. Šios šventės sutampa su nusipel-niusių ir kraštą išgarsinusių žmo-nių pagerbimu: įteikiamos „Lietu-vininkų vilties“, „Sidabrinės nen-drės“ premijos.

Mūsų investiciniai projektai,

savivaldybės ir kartu su užsienio partneriais pritrauktos Europos Sąjungos fondų lėšos nukreiptos į atsinaujinimą, gyventojui pato-gesnės aplinkos kūrimą ne tik Ši-lutėje, bet ir dar dešimtyje seniū-nijų. Dviračių ir pėsčiųjų takai, poilsio parkeliai, skverai, aikštės – tai reikalinga ir vietos gyvento-jui, ir turistui, poilsiautojui. Šilu-tės kraštas – upių, marių, unika-lios gamtos kraštas, kuris neats-kiriamas nuo turizmo ir poilsio. Juk Šilutės kraštas, sakoma, kur vanduo ir žmonės kuria gyveni-mą. Kai dirbi savivaldoje, supran-ti, kad kasdienis darbas, nepaisant rūpesčių, turi prasmę: gražėja pa-marys, jame patogiau gyventi vie-tos žmogui, atvykusiam svečiui. Gal tokios permainos padės apsi-spręsti ir išvykusiems į užsienį, gal

iš ryto laivu į Nidą, vakare – atgal, greitai išpopuliarėjo. Į Nidą galima nuplaukti ir mažesniais mūsų vers-lininkų laivais ir laiveliais.

Gal nevarginsiu skaitytojo vir-tine skaičių, savivaldybės įvykdy-tų ir vykdomų projektų sąrašu su keliasdešimt pavadinimų, milijo-ninėmis investicijų sumomis. Jos – didelės. Tačiau paminėsiu staty-bas, kurių, kaip ir estakados, šilu-tiškiai labai laukia.

Šilutės centinėje Tilžės gatvėje jau statoma nauja Šilutės autobu-sų stotis su prekybos centru, iš šios teritorijos Šilutės autobusų parkas bus iškeltas į atokesnį miesto kam-pelį – Dariaus ir Girėno gatvės ga-lą, ten jau statomas naujas parkas. Turėsime apsispręsti, ką daryti su turima autobusų stotimi – didelė, senoviška ir niūri. O ji ir buvęs Ši-lutės autobusų parkas yra Šilutės šv. Kryžiaus katalikų gražios bažny-čios ir nuosavų sodybų kaimynys-tėje. Tad nauji statiniai su gražiai sutvarkyta aplinka tikrai papuoš šią miesto dalį. Keisis vaizdas ir ki-tame Šilutės centrinės gatvės gale.

Važiuojant per Šilutę į mažų-jų laivų uostą, anksčiau sutvarky-tą, gavus Europos Sąjungos fondų paramą, tenka kirsti Šilokarčemos kvartalą prie Šyšos upės: istorinė, svarbi Šilutės miesto dalis su seną-ja turgaus aikšte, unikaliomis jos prieigomis. Šiemet Šilutės miesto šventė surengta būtent šioje aikštė-je – tai atsisveikinimas su tuo, kas yra dabar, nes prasidės 3 mln. eu-rų vertės projekto įgyvendinimas. Tikimės, kad ši vieta labai pagra-žės, nes juk ji yra šalia restauruoto H. Šojaus dvaro, kuriame įsikūrė Šilutės H. Šojaus muziejus. Dvari-ninkas H. Šojus buvo didis Šilutės mecenatas: ant jo padovanotos že-mės pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia – Šilutės miesto simbolis, ligoninė, gaisrinė ir dar daug kas. Šiuo metu tvarkome parką šalia buvusio dvaro, o kaimynystėje pa-statytas jau tarybinių laikų kultū-

o kultūros centre galima išvysti Vy-dūno rankų liestą arfą? O gal tiesiog įkopti Ventės rage į švyturį ir per ma-rių platybes pažvelgti į Neringos ko-pas? Traukia žaluma – sustokite Ju-knaičiuose, kur gyvenvietė – parkas turi net septynias giraites, tuos tūks-tančius medžių sodino ir tebesodina vietos žmonės ir svečiai. Saugos, Gar-damas, Žemaičių Naumiestis, Vainu-tas, Usėnai, Katyčiai – dar šešių sa-vivaldybės seniūnijų centrai, dar ke-li istorijos puslapiai, kuriuos nuošir-džiai kviečiu atversti. Pamario kraš-te – Mažosios ir Didžiosios Lietuvos kultūrų tiltai. Šilutė – Mažosios Lie-tuvos regiono sostinė, kurioje galima išgirsti ir lietuvininkų tarme kalbant, tik reikia atvažiuoti, pamatyti, prisi-liesti, pajusti ir išgyventi. Čia gyvena nuoširdūs, darbštūs ir svetingi žmo-nės. Susitikime.

Žuvienės virimo čempionatas

Antanas Tenys

Skyriai 132018 m. rugpjūtis-rugsėjis, Nr. 5 (93)

Kiemų būklė – prastaŠiais metais intensyviai pradėti tvarkyti įvažiavimai į daugiabu-čių kiemus, šių būklė itin prasta. Mero teigimu, anksčiau to dary-ti nebuvo galimybės, nes tam ne-buvo lėšų: „Iš Kelių priežiūros ir

plėtros programos ir Aplinkos ap-saugos rėmimo specialiosios pro-gramos lėšų buvo kategoriškai draudžiama tvarkyti kiemus, tai buvo galima daryti tik iš savival-dybės savarankiškų lėšų, tačiau, kol buvo įtempta padėtis dėl biu-

Klaipėdai reikia proveržio ne tik ekonomikoje, bet ir savivaldojelilija PetraitienėLSDP Klaipėdos miesto skyriaus pirmininkė

Klaipėda – tai savito jūri-nio identiteto miestas, kur uostas su kranų ger-

vėmis, kruiziniais laivais, kel-tais, mažaisiais laiveliais ir jach-tomis, sklidinas žuvėdrų klyks-mo ir vėjo.

Visu savo grožiu ir žavesiu mies-tas nušvinta, deja, tik vasarą, kai prisipildo žmonių, o ne šaltuoju metų laiku, kada Klaipėda tam-pa apsnūdusi, lėta ir uždara. Vėly-vą rudens ar žiemos vakarą sena-miestyje beveik nesutiksi žmonių, o naktį miestui aptarnauti užten-ka vieno taksi.

Tą liūdną miesto tuštėjimo fak-tą patvirtina ir statistika: 2008 m. Klaipėdos mieste gyveno 183,8 tūkst. gyventojų, 2017 m. – 149,7 tūkst. gyventojų. Per pastaruosius 10 metų prarasta apie 15 % gyven-tojų, likusi dalis – sparčiai sensta. Maža to, demografinės prognozės rodo, kad, neįgyvendinus pokyčių, 2030 m. mieste, tikėtina, gyvens tik apie 126 tūkst. gyventojų.

Mažėja darbingo amžiaus žmo-nių, vaikų, daugėja pensinio am-žiaus gyventojų. Klaipėdos miesto gyventojų vidutinis amžius per pas-taruosius keliolika metų išaugo še-šeriais metais (2001 m. amžiaus vi-durkis buvo 36 metai, o 2016/2017 m. – 42 metai.)

Klaipėdos socialdemokratai, rengdamiesi savivaldos rinkimams, kelia sau tikslą ne tik sustabdyti

miesto tuštėjimą, bet pasiekti, kad žmonės kurtųsi, studijuotų, augin-tų vaikus Klaipėdoje. Miesto, kaip ir valstybės, didžiausias turtas yra gyventojai, nes jie kuria miesto ge-rovę, keičia miesto istoriją ir palie-ka jį ateinančioms kartoms.

Kodėl Klaipėda tuštėja? Pagrin-dinė priežastis – tai vidinė migra-cija į kaimyninę Klaipėdos rajono savivaldybę. Gyventojų netenkina gyvenimo kokybė miesto daugia-bučių namų kvartaluose (ypač di-delis socialinis atotrūkis tarp pieti-nės ir šiaurinės miesto dalies), kur dauguma namų yra energetiškai neefektyvūs, neestetiškos išvaizdos, viešųjų erdvių ir kiemų infrastruk-tūra susidėvėjusi ir nepatraukli, ne-sutvarkyti želdiniai, trūksta vie-tų automobiliams statyti. Žmonės išsikelia iš čia ir kuria naują, koky-bišką gyvenimą individualių namų kvartaluose užmiestyje.

Socialdemokratai, pirmiausia, siūlo investuoti į patrauklios so-cialinės ir gyvenamosios aplinkos kūrimą, t. y. Klaipėdos daugiabu-čių kiemų infrastruktūros (želdi-nių, apšvietmo ir kt.) sutvarkymą. Didžiausią gyventojų nepasiten-kinimą gyvenamąja aplinka kelia automobilių stovėjimo vietų kie-muose trūkumas. Būtina parengti naujų automobilių stovėjimo vie-tų daugiabučių kiemuose įrengi-mo projektus ir kuo skubiau tai įgy-vendinti. Miestą valdantys liberalai apie tai daug kalba ir rašo, deja, re-alybėje viskas juda ypatingai lėtai.

Daugiabučių kiemų infrastruk-tūros sutvarkymas būtų vienas iš pirmųjų žingsnių, kuris pakeistų situaciją iš esmės: taptų erdviau, šviesiau, ir, žinoma, saugiau. Taip pat būtų sustabdytas skirties tarp pietinės ir šiaurinės miesto dalies augimas.

Kitas svarbus uždavinys – pro-blemos dėl senėjančios miesto ben-

druomenės sprendimas, t. y. jau-nimo pritraukimas ir išlaikymas mieste.

Tai padaryti gali padėti tik sa-varankiškas ir šiuolaikiškas, šian-dienos visuomenės poreikius at-liepiantis Klaipėdos universitetas, kolegijos ir profesinės mokyklos, kuriose yra tokios studijų progra-mos, suteikiamos tokios kvalifika-cijos, kurias vėliau jauni žmonės ga-lėtų panaudoti, dirbdami miesto ir regiono labui.

Socialdemokratai supranta sa-varankiško Klaipėdos universite-

mybių studijas.Klaipėdiečiai norės grįžti į savo

miestą ir kurti gyvenimą čia, kai bus užtikrintos patrauklios dar-bo vietos, žmonių poreikius ten-kinantis atlyginimas. Juk demogra-finė situacija ir ekonomika – susiję tiesiogiai. Klaipėdos uostas su čia veikiančiomis krovos įmonėmis ir LEZ-e įsikūrusiomis aukštųjų technologijų įmonėmis yra vienas iš svarbiausių Klaipėdos regiono ekonomikos variklių ir darbo vie-tų „kūrėjas“. Deja, šiandien pasi-gendame miesto valdžios, uosto, verslo ir mokslo atstovų bendra-darbiavimo, rengiant bendrą vizi-ją ir sutariant, kokį miestą norime kurti, kokias sritis reikia stiprinti, kokių investicijų reikia pritrauk-ti, kaip turėtų vystytis Klaipėdos ekonomika.

Europos Komisija šalims narėms rekomenduoja didinti investicijas į žmogiškąjį kapitalą, našumą ir darbo jėgos pasiūlą. Dar 2015 m. rengti naują bendrą miesto ekono-minės plėtros strategiją ir užtikrin-ti jos įgyvendinimą sutarė miesto valdžia, verslas ir mokslo instituci-jos, pasirinkdamos „mėlynojo pro-veržio“ kelią, kurio tikslas pasiekti, kad Klaipėda taptų pasaulinio ly-gio ekonomikos ir sparčių sprendi-mų miestu. Tai sveikintinas ir tęs-tinas projektas.

Manau, kad investicijos į žmo-giškąjį kapitalą, klaipėdiečių susi-grąžinimas, užtikrinant jiems ge-resnes gyvenimo sąlygas, galimybę daryti karjerą, uždirbti konkuren-cingą atlyginimą ir kokybiškai gy-venti, yra labai svarbus uždavinys. Būtina užtikrinti bendradarbiavi-mą tarp miesto valdžios, verslo ir mokslo institucijų, kad Klaipėda iš tiesų taptų geriausia vieta gyventi, dirbti ir investuoti Baltijos regione.

Mieste būtina išugdyti ir jaunų-jų verslininkų kartą. Norint to pa-

siekti, reikia sudominti mokinius, studentus ir kitus jaunuolius gali-mybe veikti savarankiškai, kurti sa-vo verslą. Asmenims, norintiems pradėti verslą, reikia užtikrinti gali-mybę įsikurti verslo inkubatoriuje, kur lengvatinėmis sąlygomis galėtų nuomotis patalpas, įrangą ir gauti konsultacijas, taip pat paramą vers-lo pradžiai.

Klaipėda – išskirtinė dar vienu aspektu. Būdama Liberalų sąjūdžio citadele, Klaipėda yra klasikinis po-litinio protekcionizmo ir nepotiz-mo pavyzdys. Akivaizdi tendenci-ja savivaldybės administracijoje, ki-tose savivaldos įstaigose (švietimo, sveikatos, socialinių paslaugų ir t. t.), savivaldybės kapitalo įmonėse įdarbinti „savus“, partiečius ar gi-minaičius, proteguoti vienus ar ki-tus verslo subjektus, priimti jiems naudingus sprendimus. Tuo tar-pu, mieste kelią sunkiai skinasi tie sprendimai, kurie keistų klaipėdie-čių gyvenimo kokybę.

Klaipėdai reikia proveržio ne tik ekonomikoje, bet ir savivaldo-je. Tik išardę įsigalėjusias liberalų partines protekcijas, priartėtume prie skaidrumo ir bendruomeniš-kumo, gyventojų įtraukimo į savi-valdos sprendimų priėmimo pro-cesą.

A. Žiulpos teigimu, remontuoja-mi ar darbams pasiruošta visuo-se 11-oje atrinktų kiemų.

Papildomai numatyta sutvar-kyti dar tris kiemus, kurie pasi-rinkti todėl, kad gyventojai jau anksčiau savo lėšomis parengė projektus dėl automobilių sto-vėjimo aikštelių padidinimo, at-liko kai kuriuos darbus ir taip prisidėjo prie šių kiemų sutvar-kymo. Siūloma ir kitų daugiabu-čių namų savininkams prisidėti savo lėšomis, tada šie kiemai bū-tų tvarkomi pirmiausia.

Bus tęsiamiPasak A. Tenio, Mažeikių mies-to ir rajono infrastruktūra bus gerinama ir toliau, kad gyven-tojai galėtų patogiai ir saugiai važinėtis miesto gatvėmis ir ra-jono keliais. Eilėje laukia Paven-čių gatvės rekonstrukcija, Baltų

aikštės įrengimas, tvarkomas Pa-venčių paplūdimys. Lietuvos au-tomobilių kelių direkcija įgyven-dina Lietuvos–Latvijos bendrą projektą, rekonstruojant kelią nuo Mažeikių iki Latvijos pa-sienio ir toliau. Sutvarkyta san-kryža ties Kurmaičiais.

„Darome viską, kad rajone lik-tų kuo mažiau neasfaltuotų ke-lių. Planuose numatyta asfal-tuoti žvyrkelius Židikai–Pike-liai, Viekšniai–Laižuva ir ki-tus. Stengiamės, kad bent kelias per gyvenvietes nebedulkėtų ir gyventojams būtų maloniau ir patogiau gyventi. Mieste yra ir daugiau tvarkomų vietų, ypač kiemai. Stengsimės, kad kasmet jų būtų sutvarkoma vis daugiau“, – sakė meras.

LSDP Mažeikių skyriaus informacija

džeto, to daryti negalėjome. Kol negalėjome tinkamai suremon-tuoti, duobes bent jau užpildavo-me skalda. Atsiradus daugiau lė-šų, kiemai pradėti tvarkyti ir bus tvarkomi toliau.“

Darbai – vykstaPasak Mažeikių rajono savivaldy-bės Vietinio ūkio skyriaus vedė-jo Alfonso Žiulpos, buvo sudary-tos dvi komisijos. Pirmoji komisi-ja įvertino kiemų būklę, o antroji priėmė sprendimus dėl priorite-tų ir atrinko 11 blogiausių kie-mų, kuriuos šiemet tikimasi su-tvarkyti. Šiems darbams skirta 400 tūkst. eurų. Darbai pradėti birželį. Pirmiausia suremontuoti trys kiemai, kurių būklė buvo pa-ti prasčiausia. Nuo liepos mėnesio sutvarkyti Naftininkų g. kiemai, toliau vyksta darbai Naftininkų g., Ventos g., Pavenčių g. kiemuose.

klaipėdoS mieSto gyventojai :

184 tūkst.

150 tūkst.

126 tūkst.

2008 m.

2017 m.

2030 m. tikėtina

to svarbą miestui ir kartu su vi-sa klaipėdiečių bendruomene sto-jo jį ryžtingai ginti, kai, prasidėjus aukštojo mokslo pertvarkos pro-cesams, Vyriausybė užsimojo uni-versitetą „susiaurinti“ iki kažkieno filialo. Esame išsikėlę tikslą stip-rinti Klaipėdos universitetą, siekti efektyvaus miesto valdžios, verslo ir mokslo įstaigų bendradarbiavi-mo, kad aukštojo mokslo įstaigos taptų ne tik konkurencingos, bet ir čia būtų ruošiami tokie specialis-tai, kokie reikalingi Klaipėdos dar-bo rinkai. Mes manome, kad šian-dien nepakankamai išnaudojamas Universiteto mokslinis potencialas, savivaldybei rengiant įvairių mies-to veiklos sričių monitoringus, at-liekant mokslinius tyrimus ir gali-

Siūlymai14

tereza sOtNikLSDP Kėdainių skyriaus pirmininkėdanutė vitauskienėLSDP Kėdainių skyriaus garbės pir-mininkė

Mūsų širdyse – Kėdainiai

Telšiai – septynios priemonės nedarbo problemai spręsti

„Mūsų širdyse – Kėdainiai“, – taip sakome apie miestą, kuriame gyvename, dir-bame, auginame vaikus, brandiname savo svajones ir tikime, kad jis klestės.

Bėga metai, keičiasi valdžios, keičiasi ir miestas. Su kiekvie-nais rinkimais, kiekvienos val-džios atėjimu žmonės sieja švie-siausias viltis. Šiuo metu mes, Kė-dainių rajono socialdemokratai, esame rajono savivaldybės tary-bos valdančiojoje daugumoje, ir baigiantis tarybos kadencijai, ga-lime ir turime kuo pasidžiaugti. Šitame labai permainingame ra-jono valdymo laikotarpyje (kei-tėsi valdančiosios daugumos su-dėtis) socialdemokratams, kartu su kitais koalicijos partneriais, vis dėlto pavyko įgyvendinti dalį sa-vo rinkiminės programos.

Štai Kėdainių mieste prie VŠĮ Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centro ir VŠĮ Kėdai-

Telšiai – septynių kalvų miestas, tituluojamas ne tik Žemaitijos sostine,

bet ir mažąja Lietuvos Roma. Sparčiai atgyjantis miestas, įsisavinęs milijonus įvairių fondų paramos, kasmet su-laukia vis didesnio vietos ir užsienio turistų skaičiaus.

Visgi išoriškai gražiame mieste egzistuoja ne tik džiaugsmai, bet ir problemos, su kuriomis susidu-ria visi Lietuvos rajonai. „Guostis problemomis – įprasta, o ieškoti išeičių jas spręsti – sudėtingesnė užduotis. Mes, telšiškiai, nuo se-no garsėjame užsispyrimu ir tvir-tybe, tad su problemomis nedrau-gaujame – jas naikiname“, – teigia LSDP pirmininko pavaduotojas, LSDP Telšių skyriaus pirminin-kas Saulius Urbonas.

Šiame straipsnyje apžvelgsime septynių kalvų mieste patvirtin-tas, nedarbo lygiui mažinti skirtas priemones. Kiekvienai kalvai – po vieną priemonę.

Viena iš spręstinų problemų ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje šalyje – nedarbo lygis. Statistikos depar-tamento duomenimis, nedarbo ly-gis Telšių rajone mažėja: 2015 m. siekė 10,3 %, 2016 m. – 11,5 %, o 2017 m. – 9 %. „Nors situacija ga-na stabili, tačiau nedarbas vis vien egzistuoja ir turi įtakos tiek emi-gracijai, tiek socialinei ir kitoms sritims. Dirbantis ir save bei šeimą sugebantis išlaikyti žmogus nevyks į užsienį ar didmiestį, o liks gyven-

nių ligoninės buvo atidaryta nau-ja automobilių stovėjimo aikštelė, kuri labai palengvino gyventojų ir ligoninės darbuotojų kasdieny-bę. Tai buvo didelė mūsų, rajo-no socialdemokratų, siekiamybė. Atidarius aikštelę, buvo išspręsta viena iš labai aktualių rajono pro-blemų, nes kėdainiečiai, atvyks-tantys į šias gydymo įstaigas, au-tomobilių stovėjimo aikštelės jau seniai laukė. Atliktų darbų vertė – beveik 300 tūkst. eurų.

Užbaigtas VŠĮ Kėdainių pir-minės sveikatos priežiūros centro Greitosios medicininės pagalbos skyriaus pastato ir garažų remon-tas. Darbų vertė – 7,4 tūkst. eurų. Pagerintas Kėdainių miesto ir kai kurių kaimiškų vietovių apšvieti-mas. Rajone šiais metais apšvie-timo tinklų atnaujinta už beveik 46 tūkst. eurų. Nemažai lėšų – 1 mln. 643 tūkst. eurų buvo panau-dota Kėdainių rajono kelių ir gat- vių priežiūrai, remonto, rekons-trukcijos darbams. Ugdymo įstai-gų kiemo dangų remontui panau-dota virš 100 tūkst. eurų.

Užtikrintos tinkamos sąlygos kokybiškam vaikų ir jaunimo ug-dymui veikiančiose ugdymo įs-

aplinkosaugos, žemės ūkio, vers-lo, turizmo ir kitų sektorių veik- las. Strateginio plano įgyvendi-nimas detaliai nagrinėtas Kėdai-nių rajono socialdemokratų ta-rybos posėdyje, o suformuluo-ti siūlymai perduoti rajono vi-cemerei socialdemokratei Olgai Urbonienei.

taigose. Įgyvendinant Visuome-nės sveikatos rėmimo specialiąją programą, tikslingai organizuo-tas sveikatos projektų konkursai. Finansuoti ir vykdyti 38 projek-

ti Telšiuose. Dėl to tiek mūsų, tiek kitų regionų prioritetas – steigti naujas darbo vietas ir teikti pagalbą tai darantiems asmenims,“ – teigia LSDP Telšių skyriaus pirmininkas S. Urbonas.

Telšių rajone naujas darbo vietas steigiantiems asmenims numatytos įvairios lengvatos. Pirmoji: Telšių rajono savivaldybė, norėdama suak-tyvinti naujų darbo vietų kūrimą, skatinti savivaldybėje verslo plėt-rą ir pritraukti investicijas į Telšių rajoną, Tarybos sprendimu taiko valstybinės žemės nuomos, žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių lengvatas (lengvatų suma negali būti didesnė nei investicijų dydžio suma). Kaip nurodo S. Urbonas, darbo rinkoje remiamų bedarbių, bedarbių, baigusių profesinį mo-kymą, ir jaunesnių kaip 25 metų bedarbių įsteigtiems verslo subjek-tams (įmonėms, apibrėžtoms LR smulkaus ir vidutinio verslo įsta-tyme), pirmaisiais veiklos metais minėti mokesčiai gali būti suma-žinami 100 %, antraisiais – 75 %, trečiaisiais – 50 %. Per pusę mo-kesčiai gali būti sumažinami įmo-nėms, apibrėžtoms LR smulkaus ir vidutinio verslo įstatyme, einamai-siais metais įsteigusioms naujų dar-bo vietų darbo rinkoje papildomai remiamiems asmenims. Teisę į len-gvatą taip pat turi einamaisiais me-tais naujai įsteigtos įmonės: kaimiš-kose vietovėse pirmaisiais metais nuo minėtų mokesčių atleidžiami 100 %, antraisiais metais – 50 %; miesto teritorijoje – 50 %. Taip pat

lengvata gali būti skiriama vers-lo subjektams, einamaisiais metais investavusiems į savivaldybės teri-torijos tvarkymą arba infrastruk-tūrą, kai sutvarkyta teritorija arba sukurta (atnaujinta) infrastruktūra yra visuomeninės paskirties naudo-jimo teritorija ir neįeina į įmonės ar privačių asmenų naudojamą žemės valdą (pagal susitarimus su savival-dybės administracija), priklauso-mai nuo investicijos dydžio.

Ketvirtoji priemonė palengvi-na finansinę naštą savo verslą rekla-muojantiems asmenims. Pagal Tel-šių rajono savivaldybės tarybos pa-tvirtintą tvarką, reklamos davėjai, vykdantys veiklą pirmuosius me-tus nuo įmonės įregistravimo juri-dinių asmenų registre, atleidžiami nuo vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą išdavimą.

Penktąja priemone siekiama su-daryti palankias sąlyga jauniems specialistams įsidarbinti Telšių ra-jono sveikatos priežiūros įstaigose. „Pagal Sveikatos priežiūros specia-listų studijų rėmimo tvarką, Telšių rajono savivaldybė remia specialis-tų, būtinų rajono sveikatos priežiū-ros įstaigoms, mokymąsi. Materia- linė parama skiriama bakalauro, magistro mokymosi ar persikva-lifikavimo studijų išlaidoms kom-pensuoti. Lėšas, reikalingas sveika-tos priežiūros specialistams remti, numato Telšių rajono savivaldy-bės taryba, tvirtindama savivaldy-bės biudžetą,“ – sako LSDP Telšių skyriaus pirmininkas.

Šeštoji prie nedarbo lygio ma-žinimo prisidedanti priemonė – Telšių rajono savivaldybės tarybos sprendimu patvirtinta Smulkiojo ir vidutinio verslo bei kaimo plėt-ros programa. Iš jos lėšų smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams gali būti kompensuojamos įmonės įre-gistravimo išlaidos, kompensuoja-mos palūkanos už paskolas, parama gali būti skiriama parodoms, rengi-niams, konferencijoms ir semina-rams organizuoti, leidiniams leisti.

Septintoji Žemaitijos sostinės idėja, galinti sukurti nemažai dar-bo vietų – Pramonės parko steigi-mas. „Rekonstravome apleistą, be-

maž 16 ha užimančią Telšių bu-vusio karinio miestelio teritoriją. Čia suformuota 13 naujų sklypų, įrengtos ir rekonstruotos gatvės, šaligatviai, pėsčiųjų ir dviračių ta-kai, pakloti lietaus nuotekų ir gat-vių apšvietimo tinklai, nugriauti 8 pastatai, įrengtos dvi transporto priemonių stovėjimo aikštelės, at-likti kiti darbai. Suformuotus skly-pus palankiomis sąlygomis žadama nuomoti verslininkams, tad ši pra-monės ir verslo plėtra neginčytinai turėtų teigiamų pokyčių vietos eko-nomikai: Telšių pramonės parkas į regioną padėtų pritraukti aukštes-nę pridėtinę vertę kuriančias Lietu-vos ir užsienio įmones, sudarytų pa-lankesnes sąlygas vietos žmonėms vystyti verslą, mažėtų nedarbo ly-gis,“ – teigia S. Urbonas.

Pašnekovo teigimu, naujų dar-bo vietų steigimą septynių kalvų mieste sąlygoja ir sėkminga naci-onalinių ir tarptautinių investuo-tojų paieška. Vienas iš paminėtinų rezultatų – šiuo metu Telšių mies-te statoma farmacijos laboratorija, kurioje bus įdarbinta keliasdešimt aukštos kvalifikacijos specialistų. LSDP Telšių skyriaus informacija

Antroji priemonė, galinti ma-žinti nedarbo lygį – Telšių rajono savivaldybė rajono gyventojų vers-lumą skatina, kiekvienais metais tvirtindama fiksuotus pajamų mo-kesčio ir lengvatų dydžius veiklai, kuria gali būti verčiamasi, turint verslo liudijimus.

Trečioji priemonė – Telšiuose numatytos įvairios lengvatos įsi-gyjantiems verslo liudijimą. Tar-kime, neįgaliems asmenims, kurie yra nedarbingi ar iš dalies darbingi, kuriems nustatytas vidutinis, sun-kus ar lengvas neįgalumo lygis, ne-didelių, vidutinių ar didelių specia- liųjų poreikių dydis, taikoma 100 % lengvata; mokiniams ar studen-tams – 50 %, tėvams (įtėviams), au-ginantiems tris ar daugiau vaikų iki 18 metų ar vyresnius, kurie mokosi ar studijuoja – 50 % ir t. t.

tų tapti pažangiu technologijų ir pramonės centru, kuris būtų pa-trauklus verslui ir investicijoms. Tęsdamas senąsias tradicijas ir kurdamas naujas, Kėdainių rajo-nas turėtų tapti švietimo, kultū-ros, meno, sporto, sveikos gyven-senos centru. Tikime (ir aktyviai to sieksime), kad mūsų rajonas ateityje taps ypač patraukliu kur-tis jaunimui.

Šiandien svarbiausias mūsų skyriaus tikslas – kuo sėkmin-giau užbaigti dabartinės kaden-cijos savivaldybės taryboje vei-klą, įgyvendinant kuo daugiau mūsų programos nuostatų. Vi-zijoje – skyriaus veiklos stiprini-mas ir gretų didinimas, pritrau-kiant jaunus, iniciatyvius ir ener-gingus narius, kuriems rūpi kraš-to ir visos Lietuvos gerovė.

Šiuo metu, artėjant vietos sa-vivaldos rinkimams, ruošiame kandidatų į savivaldybės tarybos narius sąrašą, daug diskutuojame dėl mero kandidatūros. Ir, žino-ma, svarbiausia – susitikimai su rinkėjais, atliktų darbų aptari-mas ir rinkiminių nuostatų for-mulavimas.

Mes – už pokyčius, ir mano-me, kad socialdemokratai turi ga-lių tiems pokyčiams įgyvendinti Lietuvoje.

tai. Šių klausimų sprendimas bu-vo ir tebėra nuolatiniame rajono socialdemokratų dėmesio centre.

Aktyviai dalyvavome kartu su koalicijos partneriais rengiant Kėdainių rajono savivaldybės 2017–2019 m. strateginį veiklos planą, kuris buvo patvirtintas sa-vivaldybės taryboje 2016 m. gruo-džio mėnesį. Rengiant šį planą, aktyviausios buvo savivaldybės taryboje socialdemokratus ats-tovaujančios vicemerė Olga Ur-bonienė ir Jūratė Judickienė. Šį vidutinės trukmės dokumentą sudaro 11 programų, kurios ap-ima švietimo, kultūros, sveika-tos, socialinio, infrastruktūros,

Tačiau mieste ir rajone yra dar spręstinų klausimų: nesutvarky-tų šaligatvių, neasfaltuotų gatvių, kitų biudžetinėse įstaigose būti-nų atlikti darbų. Kėdainių mies-to gyventojų nepasitenkinimą ke-lia tvarkomų plotų aplink daugia-bučius namus priežiūra, medžių kirtimo klausimas ir kiti klausi-mai (pavyzdžiui, naujojo tilto per Nevėžį statybos). Štai ir iššūkiai – efektyvus biudžeto lėšų naudoji-mas, savalaikis aštriausių proble-mų sprendimas, įsiklausymas į gyventojų nuomonę.

O kokia gi mūsų, socialdemo-kratų, Kėdainių rajono vizija? Manome, kad Kėdainiai turė-

Saulius Urbonas

LSDP Kėdainių skyriaus tarybos susirinkimui pasibaigus - nusiteikę darbams

152018 m. rugpjūtis-rugsėjis, Nr. 5 (93)Recenzijos

česlovas JuršėnasNepriklausomybės Akto signataras, Lietuvos socialdemokratų partijos garbės pirmininkas

Vytautas PlečkaitisIstorikas, diplomatas, LSDP narys

Neseniai „Diemedžio“ leidykloje išleista dviejų jaunosios kar-

tos lietuvių istorikų Sauliaus Grybkausko ir Mindaugo Ta-mošaičio monografija „Epo-chų virsmo sūkuriuose. Al-girdo Brazausko politinė bio-grafija“.

Knyga buvo recenzuota žino-mų istorikų bei politologų ir ap-svarstyta Istorijos instituto dvi-dešimto amžiaus istorijos skyriaus posėdyje.

Kuo reikšminga ši knyga? Vi-sų pirma, tai, kaip pabrėžia patys autoriai, pirmoji „išsami nuosekli A. Brazausko kaip politinio veikė-jo biografija“. Antra, tai – ne poli-tinės publicistikos kūrinys, o rim-tas mokslinis veikalas, kuriame plačiai ir giliai aptariamas knygos herojaus gyvenimas – nuo vaikys-tės žaidimų Kaišiadoryse iki euro-

pinio lygio politiko susiformavimo ir aktyvaus veikimo. Trečia, tai – ne apologetinis pasakojimas, o visapusiš-kas (taigi, ir kritiškas) mokslinis dar-bas apie įžymųjį istorinio virsmo, lū-žio Lietuvos politinį veikėją Algirdą Brazauską.

Labai svarbu, kad veikalas, kaip mokslinė studija, remiasi labai pla-čia šaltinių baze. Galima dar pridur-ti, kad dalis archyvų medžiagos iš es-mės pirmąkart (sakykim, gimnazisto Algučio (A. Brazausko) dienoraštis) panaudota, išanalizuota ir tokiu bū-du įtraukta į mokslinę apyvartą. Taip sakant, kitiems mokslininkams jau bus lengviau susirasti ir – norint – savas išvadas pasidaryti. Taip pat pa-brėžtina, kad autoriai dažnai remiasi A. Brazausko bendražygiais, A. Bra-zausko epochos didesniais ar mažes-niais veikėjais, kurie kartu su knygos herojumi veikė ir anais ir šiais lai-kais, todėl gali paliudyti, patvirtin-ti ar paneigti tai, ką kalba, rašo kiti, kurie tik iš tolo stebėjo, vertino, kri-tikavo A. Brazauską. Tenka bepridė-ti liūdną pastabą, jog kai kurie mū-sų istorikų pašnekovai jau nepaskai-tys šios svarbios knygos, neįsijungs į jos aptarimą...

Vertinant visą knygą, jos turinį, ga-lima skirti du A. Brazausko gyveni-mo ir veiklos etapus – ikinepriklau-somybinį arba tarybinį ir Antrosios Lietuvos Respublikos laikus. (Tiesa,

pat ir A. Brazausko) turėjo išlieka-mąją vertę. Ir sąžiningai tai turi-me pripažinti. Beje, niekas nesiūlė išardyti tarybines autostradas, nu-griauti Kauno HES ar Operos ir baleto teatro rūmus. Antra vertus, reikia sutikti su autorių išvada, kad A. Brazausko ir kai kurių bičiulių kartojimas, jog anais laikais jis ne-užsiėmė politika, o buvo „ūkinis veikėjas“, nėra realią tikrovę atitin-kantis dalykas.

Didesnioji knygos dalis skiria-ma sudėtingam savarankiškosios LKP kūrimui, Nepriklausomy-bės atgavimui ir jos įtvirtinimui, Lietuvos išėjimui į plačius tarp-tautinius vandenis. Visuose šituo-se procesuose buvo reikšmingas A. Brazausko (partijos lyderio, vice-premjero, Seimo Pirmininko, Pre-zidento, ilgiausio nepertraukiamai dirbusio premjero) vaidmuo. Bet, ar visad viskas pavykdavo, ar nesu-klysdavo knygos herojus? Autoriai argumentuotai įrodinėja, jog vis-ko buvo (kad ir nelemtas Maišia-galos memorandumas), kad būta mindžikavimo, svyravimo reikš-mingais momentais. Ir knygos pa-baigoje („Išvadose“) autoriai kate-goriški: A. Brazausko „deklaruoja-ma taktika „žingsnis po žingsnio“ pirmiausia buvo nepriimtina rinki-mus laimėjusiam Sąjūdžiui, kurio iniciatyva 1990 m. kovo 11 d. buvo

priimtas Lietuvos Nepriklausomy-bės Atkūrimo Aktas. A. Brazaus-ko valiai išsipildžius, šio žingsnio įgyvendinimas (priklausomai nuo aplinkybių) būtų išsitęsęs nežinia kiek“ (pabraukta – Č. J.).

Pirma, tuometiniai Centrinės ir Rytų Europos kompartijų veikė-jai (Slovėnijoj – M. Kučanas, Len-kijoj – A. Kvasnievskis, Latvijoj – A. Gorbunovas, Estijoj – A. Riui-telis ir kiti) garbingai atliko jiems tekusią patriotinę misiją. Neabe-joju, kad taip pat būtų pasielgęs ir A. Brazauskas (taktika galėjo bū-ti kitokia). Antra, 1988–1989 m. mes vis vijomės Estiją, 1990–1991 m. estai mūsų vytis neskubėjo, dabar mes vėl juos vejamės... Nepriklau-somybės atstatymas buvo šventas reikalas, neatšaukiamas Tautos pa-vedimas, ir nei A. Brazauskas, nei kuris kitas nebūtų pasukę atgal.

Ir pabaigoj – dar viena pastabėlė. „Diemedžio“ leidykla išleido svarią knygą, gero poligrafinio atlikimo, gausiai iliustruotą (net gimnazisto Algučio rašto pavyzdys įdėtas). Bet nemaža dalis nuotraukų yra, taip sakant, neįvardytų: žmonių veidai yra, o pavardės ne visos. Manyčiau, kad kitoj knygos laidoj šitas riktas bus ištaisytas.

Tikiuosi, ne aš vienas lieku dė-kingas autoriams už pateiktą įti-kinantį A. Brazausko portretą.

keletą vaikystės metų knygos hero-jus gyveno, ėjo į mokyklą „Smeto-nos laikais“ arba baigiantis Pirma-jam Lietuvos Respublikos nepri-klausomam gyvavimui).

Vertinant tarybinį laikotarpį, kai A. Brazauskas nuo inžinieriaus sta-tomoje Kauno HES (dabar ji pava-dinta jo vardu) pakilo iki visos ša-lies masto veikėjo – LKP CK šaki-nio sekretoriaus (periodo pabaigoje – CK I sekretoriaus), raktinė frazė yra „Ir tuomet dirbome Lietuvai“ (A. Brazausko atsiminimų knygos pavadinimas). Autoriai argumen-tuotai atmeta priekaištus, sarkaz-mą, užgauliojimą dėl šitos tezės. Išties dalis anų laikų darbų (taip

Istorikai tapo Algirdo Brazausko portretą

Lietuvos socialdemokratijos keliai ir klystkeliai

Šiemet pasirodė žinomo Lietuvos kairiosios min-ties tyrinėtojo, istoriko

ir politologo Gintaro Mitrule-vičiaus knyga „Lietuvos Soci-aldemokratijos ideologinė – politinė raida 1914 – 1919 me-tais; istoriografija, tarptauti-nis ir istoriniai kontekstai, san-tykis su Lietuvos valstybin-gumo kūrimu.“ (Vilnius, 2017, 831 psl.) Monografiją išleido „Gimtojo žodžio“ leidykla.

Mano galva, tai yra kapitalinis veikalas, moksliškai nagrinėjan-tis socialdmokratinės minties rai-dą XIX a. pabaigoje – XX a. pra-džioje, atskleidžiantis lietuviškos socialdemokratijos formavimosi ypatybes, parodantis Lietuvos so-cialdemokratų požiūrį į valstybės atkūrimą, dalies socialdemokra-tų, pirmiausia, likusių Lietuvoje Vokietijos okupacijos laikotarpiu, Stepono Kairio ir Mykolo Biržiš-

kos bei kitų kairiųjų, aktyvų daly-vavimą Lietuvos Tarybos veikloje, jų indėlį, priimant Vasario 16-osios Nepriklausomybės atkūrimo aktą ir kuriant nepriklausomą demokrati-nę valstybę.

Pastarieji socialdemokratai, kaip ir daugelis Lietuvos Tarybos narių, Lietuvos ateitį matė, Rusijos imperi-jai pralaimint ir Vokietijai patiriant pergalę. Kai kurių istorikų jie vadi-nami germanofilais, nors, galbūt, to-kiais ir nebuvo.

G. Mitrulevičiaus monografija, pagrįsta daugeliu publikuotų ir iki šiol nepublikuotų istorinių šaltinių, leidžia naujai ir išsamiai pažvelgti tiek į socialdemokratų partijos rai-dą, tiek ir į itin sudėtingą istoriniu požiūriu laikotarpį.

Autorius, pasak istoriko dr. Da-riaus Staliūno, „teisingai padarė pa-teikdamas detalią lietuviškosios soci-aldemokratijos raidos apžvalgą XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje“. Be tokios apžvalgos būtų sunku susigau-dyti ir suprasti besikeičianią LSDP politiką, jos lyderių skirtingą požiū-rį ir laikyseną santykiuose su Rusi-jos imperijos valdžia, o nuo 1915 m. rudens, kai lietuviškos žemės buvo užimtos vokiečių kariuomenės, su Vokietijos karine ir politine valdžia.Vėliau su bolševikine Rusija ir Juze-fo Pilsudskio vadovaujama Lenkija.

Beje, be platesnio tarptautinio 1914 – 1919 m. istorinio konteks-

to yra sunku paaiškinti ir Lietuvos Tarybos, vėliau Lietuvos Valstybės Tarybos, besikeičiančią politiką vo-kiečių okupacinės valdžios atžvil-giu, kai buvo einama į kompromi-sus, nusileidžiant vokiečių adminis-tracijai, net sutinkama su Lietuvos karalystės, vadovaujamos vokiečių princo, paskelbimo idėja, o vėliau, pasikeitus tarptautinei konjunktū-rai, atsižadama tos idėjos.

G. Mitrulevičius, pasiremdamas gausiais šaltiniais, parodo Lietuvos socialdemokratijos daugialypišku-mą ir jos skirtingumą, priklauso-mai nuo geografinės vietos. Vieno-kių pažiūrų į socialdemokratiją ir jos vaidmenį būsimoje Lietuvoje lai-kėsi V. Kapsuko vadovaujami social-demokratai Jungtinėse Valstijose ar Škotijoje, simpatizavę Rusijos bolše-vikams, kitokio požiūrio buvo lietu-viai socialdemokratai Peterburge ir Maskvoje, dar kitaip mąstė socialde-mokratai Vilniuje ir Kaune.

Pavyzdžiui, 1917 m. rugsėjį, susi-kūrus Lietuvos Tarybai, LSDP pri-tarė jos veiklai ir „pasisakė už nepri-klausomos ir demokratinės Lietuvos Respublikos sukūrimą“, akcentavo tautinių mažumų teisių užtikrini-mo ir apskritai demokratinės san-tvarkos būsimoje Lietuvos valsty-bėje būtinumą (G. Mitrulevičius, p. 765). Vilniaus socialdemokratai, susibūrę aplink S. Kairio leidžiamą „Darbo balsą“, negatyviai vertino ru-

sų bolševikų ideologines nuostatas ir politinę praktiką, pasisakė prieš „lenkų dvarininkų siekius prijung-ti Lietuvą prie Lenkijos“.

Lietuvos Tarybos nariai S. Kai-rys ir M. Biržiška ir dar du Lietu-vos Tarybos kairieji – demokratas, o vėliau socialistų liaudininkų ak-tyvus veikėjas Jonas Vileišis ir social- demokratams artimas Stanislovas Narutavičius – pasisakė prieš anek-sinius Vokietijos planus ir buvo lai-kinai pasitraukę iš Lietuvos Tary-bos, kol nebuvo peržiūrėta taktika dėl vokiečių ir nesugrįžta prie Vasa-rio 16 d. teksto.

Autorius parodo ir skirtumus tarp pačių Vilniaus socialdemo-kratų, kuriems kurį laiką vadovavo P. Eidukevičius. Jis, neturėdamas pagal partijos įstatus tam teisės, sie-kė pašalinti Lietuvos Tarybos na-rius S. Kairį ir M. Biržišką iš LSDP, reikalaudamas, kad šie pasitrauktų iš Lietuvos Tarybos, kaip vykdan-čios pernelyg paklusnią vokiečiams politiką. Tačiau S. Kairys atsisakė paklusti P. Eidukevičiaus nurody-mui ir liko partijoje, o M. Biržiška pasitraukė iš LSDP ir liko kairiuo-ju „nepartiniu socialdemokratu“.

Verta pastebėti, kad LSDP šiuo autoriaus tyrinėjamu laikotarpiu ir vėliau, iki pat XX a. pabaigos, ne-turėjo partijos pirmininko. Partijai vadovavo kolegialus organas. Ats-kirais laikotarpiais iškildavo atski-ri lyderiai, kaip Vladas Sirutavičius, Steponas Kairys, Augustinas Janu-laitis ir kt.

Dabartiniai LSDP dešiniųjų sto-vyklos oponentai yra linkę sąmo-ningai klaidinti visuomenę, pateik-dami LSDP, kaip praeityje glaudžiai su bolševikais ir komunistais ben-dradarbiavusią partiją arba partiją, išaugusią iš Rusijos bolševikų.

Tačiau istorija yra kur kas sudė-tingesnė. Ją ir atskleidžia G. Mi-trulevičius savo monografijoje. Au-torius detaliai parodo skirtumus tarp vadinamųjų tautinių socialde-mokratų (V. Sirutavičius S. Kairys, A. Janulaitis, M. Biržiška, J. Paknys, A. Purėnas, V. Čepinskis, K. Ven-clauskis ir kiti), kurie aktyviai pri-sidėjo prie Lietuvos valstybės kūri-mo ir jos stiprinimo ne tik politiko-je, bet ir kultūroje bei moksle, savi-valdoje ir Lietuvos ūkyje, ir tų, kurie pasirinko radikalesnę, t. y. bolševi-kinę ir su Rusija susijusią ideologiją, kurios lyderiai buvo V. Mickevičius-Kapsukas, Z. Aleksa-Angarietis, V. Eidukevičius ir kt. Juos autorius vadina socialdemokratais bolševi-kais, tapusiais komunistais. Pasta-rieji susiejo savo ateitį su bolševiki-ne Rusija ir daugelis iš jų tapo stali-nizmo aukomis.

G. Mitrulevičiaus knyga nėra len-gvai skaitoma knyga. Ir ne vie dėl jos apimties ir didžiulio mokslinio apa-rato. Tai sudėtinga, mokslinė, kan-traus ir išprususio skaitytojo reika-laujanti monografija. Kaip paste-bi jos recenzentas dr. Algis Povilas Kasparavičius, „G. Mitrulevičiaus monografija yra pirmas toks fun-damentalus veikalas, skirtas Lietu-vos socialdemokratijos istorijai. Ji yra reikšmingas įnašas į Lietuvos istorijos mokslą“.

Krašto apsauga16

Dvidešimt pirmaja-me amžiuje sau-gumas nėra vien

tik investicijos į ginkluo-tę ir karinių pajėgų stip-rinimą. Tai gerokai pla-tesnė sąvoka, apimanti ir vidinius procesus vals-tybėje: pirmiausia, tikė-jimą ir pasitikėjimą savo valstybe ir jos institucijo-mis, nusiteikimą ir pasi-ruošimą krizės atveju ei-ti ją ginti, žinojimą, kaip elgtis, jei nutiktų kas ne-tikėto.

Visuomenės parodyta va-lia priešintis, neabejingu-mas pavojaus signalams yra vienas svarbiausių valsty-bės gynybos elementų. Tai vadinama valstybės atspa-rumu grėsmėms.

Rugsėjį parlamentinės partijos pasirašė susitarimą dėl artimiausio dešimtme-čio gynybos politikos. Susi-tarime numatyta ne vėliau kaip iki 2030 m. finansa-vimą gynybai padidinti iki 2,5 % bendrojo vidaus pro-dukto ir iki 2022 m. priim-ti sprendimą dėl visuoti-nės karo prievolės. Social-demokratai šioms nuosta-toms nepritaria.

Lietuva viena iš nedauge-lio NATO šalių, kuri įgy-vendina įsipareigojimus or-ganizacijai ir gynybos rei-kalams skiria sutartą 2 % finansavimą nuo BVP, to-dėl šiuo metu socialdemo-kratai siūlo apsiriboti esa-mu finansavimu ir susitelk-ti į visuomenės atsparumo didinimą. Esamas finansa-vimas leis tinkamai apgin-kluoti mūsų karines pajė-gas, kurios užtikrins ade-

kvatų pasipriešinimą agre-soriui karinės intervenci-jos atveju.

Socialdemokratai pasisa-ko už profesionalią kariuo-menę, palaiko savanoriškos Šaulių sąjungos plėtrą ir pi-lietiškumo ugdymą.

Šiandien mums ypač svarbu susitelkti į visuo-menės atsparumo didini-mą ir norint tai padaryti reikia investuoti ne į gin-kluotę ar kviesti kuo dau-giau šauktinių, bet stiprin-ti valstybės socialinės ap-saugos ir švietimo sistemas, didinti gyventojų pasitikė-jimą valstybės institucijo-mis, parodyti, kad Lietu-va rūpinasi kiekvienu savo piliečiu. Labai svarbu susi-telkti į švietimo, socialinės apsaugos ir sveikatos siste-mos reformavimą, pradė-ti mokesčių reformą, ku-ri mažintų pajamų nelygy-bę, imtis tautinių mažumų įtraukimo politikos. Tai es-miniai šiandienos kovos dėl piliečių meilės savo valsty-bei laukai.

Gerbdami įsipareigoju-mus NATO ir palaikyda-mi esamą 2 % nuo BVP gy-nybos finansavimą, social-demokratai kviečia didinti investicijas į žmonių soci-alinį ir ekonominį saugu-mą. Tokiu būdu būtų au-ginamas piliečių pasitikė-jimas valstybe ir didina-mas visuomenės atsparu-mas grėsmės. Atspari vi-suomenė – tokia, kuri pa-sitiki savo valstybe, jos ins-titucijomis, piliečiai pasi-tiki vieni kitais ir yra pa-siruošę tinkamai reaguoti grėsmės atveju.

Kaip apginti Lietuvą?

2008–2018 m. Lietuvos išlaidos gynybai

NATO šalių išlaidos gynybai

*Šiais metais Vyriausybė ketina dar keliolika milijonų eurų didinti krašto apsaugos finansavimą, kad bū-tų pasiektas NATO standartas gynybai – 2 % BVP.

Paimta iš NATO leidinio „NATO šalių gynybos išlaidos (2011-2018)”.Paimta iš www.kam.lt

natO eurOPeBelgijaBulgarijaKroatijaČekijos RespublikaDanijaEstijaPrancūzijaVokietijaGraikijaVengrijaItalijaLatvijalietuvaNorvegijaLenkijaJK

1.55 1.52 1.49 1.441.04 1.04 1.01 0.981.32 1.34 1.46 1.321.60 1.53 1.46 1.401.07 1.05 1.03 0.951.31 1.35 1.23 1.151.68 1.90 1.91 1.961.86 1.87 1.86 1.821.28 1.31 1.22 1.182.38 2.29 2.22 2.211.05 1.03 0.95 0.861.30 1.24 1.20 1.081.01 0.88 0.93 0.940.79 0.76 0.76 0.881.51 1.47 1.48 1.511.72 1.74 1.72 1.852.40 2.17 2.27 2.17

1.42 1.44 1.46 1.500.92 0.92 0.91 0.931.26 1.26 1.27 1.561.35 1.21 1.27 1.301.03 0.96 1.04 1.111.12 1.17 1.16 1.212.05 2.13 2.08 2.141.78 1.79 1.78 1.811.18 1.20 1.24 1.242.31 2.41 2.38 2.270.92 1.02 1.05 1.081.01 1.12 1.15 1.151.04 1.46 1.69 2.001.14 1.49 1.73 2.001.46 1.54 1.55 1.612.22 2.00 1.89 1.982.06 2.15 2.11 2.10

Evaldas Navickas1. ĮSIPAREIGOJIMAI NATO

5. „MINKŠTASIS SAUGUMAS“

2. IŠLAIDOS GyNyBAI

3. VALSTyBėS SAUGUMAS

7. ATGRASyMAS

6. INVESTIcIJOS

4. ATSPARI VISUOMENė 8. ATSPARUMO DIDINIMAS

1,49 % 2016 m.

2018 m.

0,78 % 2012 m.

Tapdama NATO nare Lietuva įsipareigojo krašto apsaugai skirti 2 % nuo bendrojo vidaus produkto finansavimą. Šį įsi-pareigojimą įvykdysime iki metų pabaigos.

Lietuva stokoja „minkštojo sau-gumo“ elemen-tų: visuomenėje vyrauja neigia-mos nuostatos valstybės ir jos institucijų atžvilgiu, neslopsta emigracijos mastai, visuomenės narių tarpusavio pasitikėjimas silp-nas, pilietinė visuomenė itin trapi, dalis gyventojų nė-ra atsparūs propagandai ir išorės poveikiui, o skurdas kai kuriuos piliečius yra nustūmęs į ekonominio ir pilietinio gyvenimo užribį, nes Lietuvoje tinkamai neveikia sociali-nės apsaugos, švietimo ir sveikatos apsaugos sistemos.

Socialdemokratų vadovavimo krašto apsaugai metu išlaidos gy-nybai nuosekliai augo. 2012 m. gynybai buvo skiriama 0,78 % nuo BVP, 2016 m. – jau 1,49 %.

Valstybės saugumas yra kom-pleksinė sąvoka, į kurią patenka ne tik karinis pasirengimas, bet ir visuomenės atsparumas grės-mėms.

Socialdemokratai siūlo investuo-ti į „minkštąjį saugumą“ ir valsty-bės atsparumą.

NATO Varšuvos viršūnių susitikime 2016 m. buvo patvirtinta Rusijos at-grasymo strategija, kurios svarbią dalį sudaro valstybės atsparumo di-dinimas. Pastaruoju metu ir moks-linėje literatūroje analizuojama, kad reikšmingos įta-kos nacionaliniam saugumui turi valstybės ekonomi-nė, demografinė būklė, taip pat socialinė, kritinės infrastruktūros būklė.

Atspari visuomenė – tokia, kuri yra aktyvi ir kurios pi-liečiai yra įsitraukę į viešąjį gyvenimą, ji yra informuo-ta apie grėsmes, tokioje vi-suomenėje vyrauja atvira diskusija ir glaudūs ryšiai tarp lyderių ir piliečių, vy-rauja pasitikėjimas vieni ki-tais. Grėsmėms atsparios visuomenės nariai turi jaustis ekonomiškai ir socialiai saugūs, jie turėtų jausti optimiz-mą dėl asmeninės ir kolektyvinės ateities, jausti bendrą tikslą, būti pasiruošę tinkamai reaguoti.

Atsparumo didinimas pakloja pamatus ryž-tingam pasipriešini-mui, jeigu tokia valan-da išauštų. Atgrasymas atsparumu reiškia, kad galimam priešininkui yra parodoma, jog pul-ti neverta ne tik dėl bū-simo karinio atsako, bet ir dėl visaapimančio valstybės valdžios ir visuomenės susitelkimo agresijai atremti.

2 %

1.000

2008 2009 2010 2011

2011

2012

2012

2013

2013

2014

2014

2015

2015

2016

2016

2017

2017

2018*

20182,0

1,5

1,0

0,5

0,0

mln. Eur. proc. BVPproc. BVP

800

600

400

200

0

361,1

287,9244,8 246,9 255,7 267,3

321,8

424,9

574,6

723,8

873,0

Redaktorė: Monika Čiuldytė-Kačerginskienė (8 659 99 440). Redakcija: Justinas Argustas, Linas Jonauskas, Irmina Frolova-Milašienė, dizaineris Antanas Brazauskas.El. paštas: infocentras@lsdp.lt. Redakcinė kolegija: Jolanta Bielskienė, Gediminas Černiauskas, Liutauras Gudžinskas, Mindaugas Kluonis, Auksė Kontrimienė, Orinta Leiputė, Vytautas Plečkaitis, Artūras Rudomanskis, Vilma Vaitiekūnaitė, Arkadijus Vinokuras, Ridas Viskauskas. Leidėjas – LSDP, tiražas 15 000 egz. ISSN 2029-3933 „socialdemokratą“ gali gauti lsDP skyrių būstinėse, o elektroninę versiją – lsDP tinklalapyje.