VILNIAUS UNIVERSITETAS GAMTOS MOKSLŲ FAKULTETAS

ZOOLOGIJOS KATEDRA

ŠARŪNAS ZABLECKIS

SYKO (COREGONUS LAVARETUS L.) BIOLOGIJOS YPATYBĖS

Biologijos bakalauro darbas

Darbo vadovas doc. E. Bukelskis

VILNIUS 1998

TURINYS

Psl.

Įvadas 3

1. Literatūros apžvalga 51.1. Sykų paplitimas 5

1. 2. Kilmė ir sistematika 10

1.3. Sykas (Coregonus lavaretus L.) Lietuvos ežerų ichtiocenozėse 14

1.4. Jūrinis sykas (Coregonus lavaretus lavaretus (L.)) 25

1.5. Vystymasis ir brendimas 29

1.6. Introdukcija ir aklimatizacija 31

2. Darbo medžiaga ir metodai 35

3. Tyrimų rezultatai 40

3. 1. Morfometrijos tyrimai 40

3. 2. Sykų augimo tempai 43

3. 3. Sykų mityba 46

3. 4. Sykų mitybos intensyvumas ir įmitimo koeficientai 52

3. 5. Sykų vislumo tyrimai 54

3. 6. Biochemijos tyrimai 57

3. 6. 1. Lyginamoji sykų patinų ir patelių biocheminė analizė 57

3. 6. 2. Sykų patinų ir patelių (bendri) biocheminiai rodikliai 66

3. 7. Sykų parazitai 68

3. 8. Jūriniai sykai 69

Išvados 71

Literatūros sąrašas 73

Reziume anglų kalba 77

Priedai 79

2

Įvadas

Lietuva yra turtinga ežerais, upėmis, vandens talpyklomis ir kitais telkiniais.

Vienas didžiausių vandens lobių – žuvys. Nuo neatmenamų laikų jos buvo žvejojamos ir

naudojamos maistui. Todėl visuomet buvo skiriamas dėmesys jų ištekliams išsaugoti.

Daugelis žuvų rūšių pasižymi dideliu skaitlingumu ir sutinkamos daugelyje vandens

telkinių. Tai kuojos, ešeriai, pūgžliai ir kt. Tačiau yra tokios vertingos žuvys, kaip sykai,

lašišos, žiobriai ir kt., kurių ištekliai dėl blogėjančių gyvenimo sąlygų yra žymiai

sumažėję. Pagrindinės priežastys, trukdančios racionaliai vystyti žuvų ūkį Lietuvos

vandenyse yra vandenų užterštumas, nekontroliuojama žvejyba, natūralūs vandenų

eutrofizacijos procesai. Dėl šių priežasčių mažėja žuvų populiacijos, krinta jų jaunikliai,

žūva ikrai, vandens augalija apželia seklesni vandenys ir vandens telkinių pakrantės,

išnyksta žuvų nerštavietės. Norint išsaugoti žuvis, pirmiausia reikia išsaugoti jas supančią

aplinką ir tuos gyvūnus ir augalus, be kurių jos negali egzistuoti. Tokiu būdu reikia

atkurti ekologinę pusiausvyra, pasiekti, kad visos gamtos sistemos funkcionuotų

normaliai ir tuo pačiu hidrobiontams būtų sudarytos palankios ekologinės sąlygos. Mes

negalime išsaugoti pavienių organizmų, nesudarę sąlygų gyventi atskiroms bendrijoms.

Prie ūkiniu požiūriu vertingų, tačiau retų ir nykstančių žuvų mūsų vandenyse

priskirtini ežerinis ir jūrinis sykai. Išsamių duomenų apie šių žuvų biologiją, ekologiją,

sistematiką, gausumą, populiacijų struktūrą, išteklių sumažėjimo priežastis ir jų atstatymo

galimybės Lietuvos vandenyse duomenų yra nepakankamai (Lazauskienė, Grigelis ir kt.,

1990).

Sykų tyrimas turi mokslinę reikšmę, sprendžiant sistematikos ir zoogeografijos

klausimus, taip pat tai turi tiesioginę praktinę reikšmę nustatant sykų išteklius ir

pasirenkant tinkamą žuvininkystės strategiją (Скарлато, 1977).

Šio darbo tikslas – apžvelgti ežerinio ir jūrinio sykų ekologijos, zoologijos,

vystymosi, mitybos ypatumus, kilmės, sistematikos, paplitimo, introdukcijos ir

aklimatizacijos klausimus.

Darbe bandoma palyginti Platelių, Vištyčio, Akmenos, Spindžiaus, Verniejaus,

Šakarvos, Asalnų, Lūšių ežerų ir Margių žuvininkystės ūkyje augintų Platelių ežero sykų

3

morfometrinius ir biocheminius parametrus, augimo tempus, vislumą. Taip pat buvo tirta

šių vandens telkinių sykų mityba ir įmitimas.

Apibendrinta sykų sugavimo 1996 – 1998 m. Baltijos jūroje medžiaga, nustatyti

jūrinio syko augimo tempai ir gausumas.

Darbas atliktas Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Zoologijos

katedros Hidrobiologijos laboratorijoje.

4

1. Literatūros apžvalga

1.1. Sykų paplitimas

Šeimos Coregonus atstovai paplitę nuo Alpių regiono Europoje iki Aliaskos ir

Šiaurės Amerikos. Jie sudaro labai daug ekologinių grupių ir formų. Sykams būdinga

labai didelė įvairovė ir didelis kitimas. Praktiškai kiekvieno ežero sykus būtų galima

išskirti į atskirą formą pagal jų sandarą, augimo tempus, mitybą ir kitus parametrus. Per

visus literatūros šaltinius susidarytų 200 syko formų, išskirtų įvairių mokslininkų,

įvairiais laikais (Sheremetyev, 1998).

Iš visų lašišinių žuvų tai pati gausiausia, labiausiai kintanti ir mažiausiai ištirta

gentis. Jai priskiriamos iš šonų šiek tiek suplotos žuvys su palyginti maža burna. Neretai

viršutinis žandikaulis trumpesnis nei apatinis: tokiu atveju burna nukreipta į viršų ir

vadinama viršutine burna. Tokie sykai maitinasi pagrinde planktonu, gyvena vandens

sluoksniuose. Kitų sykų burna galinė: abu žandikauliai vienodo ilgio. Tokia burna šiek

tiek primena silkės burną ir žuvis yra panaši į silkę. Kai kur jas taip ir vadina: silkėmis.

Tačiau riebalinis pelekas išduoda, kad tai lašišinė žuvis. Sykai, kurie maitinasi

organizmais, gyvenančiais ant dugno, turi apatinę burną: t.y. viršutinis žandikaulis

ilgesnis už apatinį. Sykų spalvos skurdesnės nei kitų lašišažuvių, ir net neršto metu

spalvų nepadaugėja. Kartais stebimos karputės. Skirtingai nuo lašišų, sykų ikrai smulkūs

ir neužkasami į gruntą. Nors lizdo valymo procesas, manoma, yra pas sykus (Жизнъ

животных, 1984).

Visos europinės populiacijos yra nykstančios ar labai pažeistos eutrofikacijos,

acidifikacijos, pergaudymo. Didžiojoje Britanijoje aptinkamos 2 sykinių žuvų rūšys:

Coregonus lavaretus (angl. whitefish, schelly, powan, gwyniad) ir C. albula (seliava).

Pastaroji gyvena tik 2 ežeruose. Ežerinis sykas aptinkamas 7 ežeruose (Winfield,

Fletcher, and others, 1995)

Anglų mokslininkai nustatė, kad didžiausią grėsmę šių žuvų išnykimui kelia

eutrofizacija ir naujų žuvų rūšių introdukcija. Viena iš tokių rūšių yra pūgžlys

5

(Gymnocephalus cernua), kuris labai paveikė sykinių žuvų ir ešerio (Perca fluviatilis)

populiacijas.

Žvejai mėgėjai pūgžlį naudoja kaip gyvą jauką, bet šis aklimatizavosi naujuose

vandens telkiniuose ir dabar daugelyje jų sudaro dominuojančias populiacijas. Pavyzdžiui

Bassenthwaite’o ežere pirmi 2 pūgžliai buvo pagauti 1980 m., o 1995 m. šios žuvies

populiacija žuvų bendrijoje sudarė 42 % (Centre for Ecology and Hydrobiology, 1996-

97).

Manoma, kad prie ežerinio syko nykimo Didžiojoje Britanijoje taip pat prisidėjo

vandens lygio mažėjimas kai kuriuose ežeruose, ko pasėkoje išnyko daug nerštaviečių.

Pataisyti padėtį stengiamasi įrengiant dirbtines nerštavietes, taip pat bandoma

introdukuoti sykus į kitus ežerus (Winfield, Fletcher, and others, 1995)

Vokietijos vidaus vandenyse ežerinis sykas yra viena iš pagrindinių verslinių žuvų

(Baltic 21 Series No 4/98).

Estijos ežeriniai sykai (C. lavaretus maraenoides Pol.) kenčia nuo vėžiagyvių

Ergasilius sieboldi parazitavimo. Ant 2-3 metų sykų žiaunų šio parazito sutinkama 1000-

2000 vnt. vienai žuviai. Peipaus ežere sykų apsikrėtimas šiais parazitais – 100 % (Пиху,

1963).

Manoma, kad Peipaus ežere sykai nyksta todėl, kad neužtenka nerštaviečių, taip

pat, dėl ilgo ikrų vystymosi periodo (5 mėn.), kurio metu dalį suryja patys sykai, kitą dalį

sunaikina pūgžliai ir ešeriai. Sykai taip pat nyksta dėl pergaudymo ir kaip manoma dėl

per aukštų temperatūrų (Пиху, 1963).

Šiaurės Amerikos Didžiųjų ežerų žuvys labai nukentėjo nuo vandens užterštumo

toksinėmis medžiagomis. Nustatyta, kad ežerinis sykas šiuose ežeruose dažnai serga odos

ir kepenų vėžiu. Dar viena problema yra jūrinės nėgės, kurios visai neseniai pasirodė

Didžiųjų ežerų vandenyse ir masiškai parazituoja lašišines žuvis. Pastaruoju metu imtasi

griežtų apsaugos priemonių ir jau pastebimi poslinkiai į gerąją pusę – ežerinio syko

ištekliai ežeruose atsistato. Svarbu pažymėti, kad sykas JAV ir Kanadoje yra svarbi

verslinė ir mėgėjiškos žūklės žuvis, kuri kasmet duoda milijoninį pelną (Cobb Charls,

1987).

6

Šeimos Coregonidae atstovai Šiaurės Amerikoje yra vienos iš pagrindinių

verslinių žuvų. Tarpusavyje jos sunkiai atskiriamos ir atpažįstamos pagal šnerves, dantis

(gentis Stenodus), žiauninių spaigliukų skaičių.

Coregonus clupeaformis - vidutinio dydžio žuvis, užauganti iki 22 colių (55 cm)

ir 3,5 svarų (1,6 kg). Pasitaiko ir 20 svarų (9 kg) žuvų. Iš Viršutinio ežero ši žuvis buvo

perkelta ir į kitus vandens telkinius, kur gerai aklimatizavosi. Minta vandens vabzdžiais ir

vėžiagyviais. Mėgsta gilius vandenis, neršti plaukia į priekrantę rudeni. Nykstanti rūšis.

C. artedii gyvena dideliais būriais vandens paviršiuje, bet dažnai Pasineria gilyn į

30 ir daugiau metrų gylį. Minta planktonu, mažais vėžiagyviais, vabzdžiais. Užauga iki

12 colių (30 cm) ir kartu su C. clupeaformis ji – viena mėgstamiausių žuvų (Fishes,

1955).

Šiaurės Ledinuotojo vandenyno baseino upėse ir ežeruose gyvena ežerinio syko

giminaitis - sibirinis sykas (C. l. pidschian (Gmel.)). Jis sudaro praeives, pusiau praeives,

ežerines – upines formas. Neršia upėse su greita tėkme, seklumose su akmeningu dugnu.

Mailius upėse užsibūna 4-5 metus. Maitinasi chironomidų lervomis, moliuskais, žuvų

ikrais (Решетников, 1980, 1988).

Sąlyginai, morfologiniu požiūriu, yra išskiriamos pastovios sykinių žuvų rūšys:

čyras, peledė, muksunas. Jų arealas yra ribotas. Polimorfinės rūšys yra sykas ir seliava. Jų

ir arealas yra cirkumpoliarinis. Europoje plito tik šios dvi rūšys. Kaip sykai plito

Europoje ir kokie tai yra porūšiai ar formos yra sunku pasakyti dėl jų polimorfiškumo,

taip pat dar ir dėl to, kad viduramžiais vienuoliai, užsiiminėdami selekcija, perkeldavo

sykus iš vienų ežerų į kitus (Скарлато, 1977).

Švedijoje ir Suomijoje sykus atstovauja 2 formų sykai: mažaspaigliukiniai (20-30

žiauninių spaigliukų) bentofagai ir daugiaspaigliukiniai (30-50 žiauninių spaigliukų)

planktofagai. Pastarieji sykai Europoje yra maži ir kai kada ežerų bendrijose pakeičia

seliavas (Скарлато, 1977).

Vakarų Europoje pagal Bergą gyvena C. l. wartmanni n. macrophthalmus

Nusslin, pagal Vaglerį – C. macrophthalmus Nusslin. Rusijoje aptinkami C. l. olonensis

Pravdin, C. l. pravdinianus Novikov. Visos aukščiau išvardintos formos priskiriamos

karlikinių sykų grupei. Dėl jų mažo kūno dydžio buvo iškelta keletas hipotezių. Galima

būtų manyti, kad karlikinės giluminės formos randa mažai maisto, tačiau Šteinmano

duomenimis šie sykai būna gerai įmitę ir prisiėdę. Yra žinomos lašišinių žuvų karlikinės

7

formos (upėtakiai), kurių genotipas būna toks pat kaip ir normaliai augančių žuvų.

Karlikinės formos gyvena kartu su normaliai augančiomis žuvimis, gal šiek tiek skiriasi

neršto laikas. Manoma, kad greitas subrendimas ir mažas dydis, kas būdinga karlikinėms

formoms, yra naudingas prisitaikymas. Kitais atvejais, pvz. eutrofizacija, buvo aiški

priežastis to, kad sykai yra neūžaugos ir gal būt nesugeba konkuruoti su kitomis rūšimis

kovoje dėl išlikimo. Iki šiol nėra ištirta kaip karlikiškumas yra įsigalėjęs genetiškai ir kaip

tai atsispindi palikuonyse (Скарлато, 1977).

Sykų paplitimą lemia daugelis faktorių, tačiau vieni svarbiausių – deguonies

kiekis vandenyje ir vandens telkinių eutrofizacija. Minimali deguonies koncentracija,

būtina žuvies išgyvenimui, priklauso nuo kraujo savybių, t. y., nuo hemoglobino

sugebėjimo surišti deguonį tik prie tam tikro jo parcialinio slėgio. Buvo pasiūlyti tokie

rodikliai šiam ryšiui apibudinti: 1) deguonies slėgis (prisisotinimo slėgis), kuriam esant,

hemoglobinas prisisotina deguonimi (oksidacija) 95 %, 2) deguonies slėgis, kuriam esant,

hemoglobino, surišto su deguonimi (redukcija), lieka 50 % (atidavimo slėgis). 1 lentelėje

parodyti atidavimo - prisotinimo slėgiai, kurie parodo hemoglobino ir deguonies ryšius,

taip pat pateikiamos kritinės deguonies koncentracijos (mg/l) (Гидробиология и

ихтиология внутрених водоёмов Прибалтики, 1963).

1 lentelė. Hemoglobino oksidacijos – redukcijos savybės kai kuriose gėlavandenėse žuvyse ir kritinės žuvims deguonies koncentracijos (pagal: Гидробиология и ихтиология внутрених водоёмов Прибалтики, 1963)

Rūšis

Deguonies

prisotinimo

slėgis

(mm Hg st)

Deguonies

atidavimo

slėgis

(mm Hg st)

Deguonies konc.

atitinkančios

prisotinimo slėgį

mg/l

Deguonies konc.

atitinkančios

atidavimo slėgį

mg/l

Sykas 130 18 8,3 1,1

Upėtakis 70 11 4,5 0,7

Starkis 75 20 4,8 1

8

Karšis 25 5 1,6 0,3

Lydeka 10 2 0,65 0,13

Ungurys 10 2 0,65 0,13

Sykinėms žuvims, kaip ir kitiems vandens gyvūnams, gyvenimo sąlygos yra geros

ir eutrofiniuose ežeruose, nes čia gausu maisto. Tačiau čia blogos sąlygos vystytis

ikrams, nes trūksta deguonies, uždumblėja dugnas. Priedugnyje susidaro negyva zona.

Tokiuose ežeruose pranašumą įgauna lydekinės, ešerinės, karpinės žuvys su pavasariniu

nerštu ir trumpu embrioniniu vystymosi laiku (Fishes, 1955, Решетников, 1980).

Ežeruose bei vandens talpyklose nuolat vyksta ir nuosavos (autochtoninės)

organinės produkcijos kūrimo bei irimo (destrukcijos) procesai. Pastarieji ypač ženklūs

eutrofiniuose (daugiamaisčiuose) vandens telkiniuose ir, priešingai, menki distrofiniuose

(bemaisčiuose) pelkių ežerokšniuose. Ežerui senstant, jo maistingumas dažniausiai

didėja, t.y., iš oligotrofinio (mažamaisčio) jis virsta mezotrofiniu (vidumaisčiu), o po to –

eutrofiniu (Kilkus, 1993, 1998).

Žemas vandens pH neigiamai veikia žuvų vaisingumą, nulemia ikrelių žuvimą,

inhibuoja ikrų apvaisinimą, stabdo embrionų ir lervučių vystymąsi. Prie pH reikšmės 6

padaugėja išsigimimų procentas, o tokios žuvys, kaip sykinės, ir visai išnyksta (Pasvik

river exploration, 1998).

Sykinėms žuvims didelę žalą daro vandens užterštumas sunkiaisiais metalais.

Buvo tirta Pasvik upė, kuri teka per Suomiją ir Rusijos šiaurės vakarinę dalį. Ant šios

upės krantų pristatyta daug metalo perdirbimo fabrikų, kurie labai teršia aplinką

sunkiaisiais metalais. Kartu su eutrofikacija didelės metalų koncentracijos vandenyje

sukelia žuvims stresinę būklę. Sykai pagauti šalia teršalų šaltinio buvo žymiai mažesni už

tuos, kurie gyvena aukštupyje, kur vanduo yra švaresnis. Manoma, kad dėl streso žuvys

tampa mažiau atsparios parazitams (iki 80 % žuvų sirgo kokiomis nors ligomis), sutrinka

odos pigmentacija. Taip pat nustatyta, kad sykinės žuvys savo kūno audiniuose sukaupia

sunkiųjų metalų žymiai daugiau už kitas rūšis (Pasvik river exploration, 1998).

9

1.2. Sykų kilmė ir sistematika

Pobūris Salmonoidei susiformavo viršutinėje kreidoje - apatiniame eocene.

Sykinių žuvų iškasenos randamos mioceno nuogulose (prieš 26 mln. metų). Taigi galima

manyti, kad sykinių šeima susiformavo terciare (prieš 65 mln. metų).

Anksčiausiai nuo sykinių bendro kamieno atsiskyrė gentis Prosopium, po to sekė

kamieno skilimas į pošeimį Coregonus - žuvis su apatine burna ir į pošeimį Leucychtis -

žuvis su viršutine burna. Šeima Stenodus neseniai atsiskyrė nuo seliavų (Решетников,

1988).

Manoma, kad anksčiau egzistavo gėlo vandens zona, jungusi šiaurinius Azijos,

Europos, Amerikos krantus. Taip sykai galėjo atkeliauti iki Lietuvos. Gėlo vandens jūros

buvimą įrodo ir tas faktas, kad Arkties vandenyne esančių salų ežeruose gyvena sykinės

žuvys. Yra žinomos jūrinės sykų formos, tačiau peledės aptinkamos tik gėluose

vandenyse, o salas nuo žemyno skiria jūra . Sykų plitimas vyko kvartere, kada tirpo

ledynai (prieš 25-10 tūkst. metų) (Решетников, 1988, Москоленко, 1985).

Gėlo vandens zonos buvimas paaiškina ir daugiaspaigliukinių sykų atsiradimą,

kurie manoma kilo iš apgėlintų vandens telkinių, egzistavusių dabartinės Baltijos jūros

vietoje prie tirpstančio ledyno krašto. Čia būdavo daug planktoninių organizmų –

pagrindinio daugiaspaigliukinių sykų maisto. Iš čia jie pasklido po Vakarų ir Šiaurės

Europą, vakarinę buvusios TSRS dalį (Скарлато, 1977).

Šeimos Coregonus kilmės centras yra šiaurės Azija rytų Sibiras. Sykinių žuvų

fosilijų randami tik vienetai ir tai aiškinama tuo, kad šios žuvys kilo iš kalnų vandens

telkininių, kur liekanos ir randamos, o fosilijos susidaro žemumose, kur jas dengia stori

vulkaninių nuosėdų sluoksniai (Решетников, 1980, 1988).

Iškasenose išliko tie organizmai, kurie seniau buvo gausūs ir plačiai paplitę. Iš to,

kad lašišinių žuvų protėvių fosilijų randama labai mažai, galima daryti išvadą, kad jų

populiacijos nebuvo gausios ir neplačiai paplitusios.

Biologinės sykų ypatybės formavosi ledynmečio laikotarpiu, matyt dėl to sykai

yra atsparūs šalčiui, fiziologiškai ir funkciškai prisitaikę gyventi subArktikoje. O kad

sykai buvo plačiai paplitę po apledėjimo, rodo reliktinės bandos ežeruose, kurie neturi

ryšio su sykų kilmės centru (Морфология и систематика…, 1984).

10

Rusų mokslininkas Zenkevičius (Зенкевичъ, 1963) sykus ir seliavas priskiria

sūrių arktinių vandenų reliktams. Manoma, kad jie yra jūriniai šaltamėgiai reliktai iš

ledynų periodo.

Pagal Ekmaną reliktine laikoma tokia rūšis, kurios arealas yra nutrūkęs nuo

pagrindinio rūšies arealo ir jei ji ar jos išeitinė forma susiformavo sąlygose skirtingose

nei tos, kurios yra dabar. Jei reliktinė forma pateko į vandens telkinį antrąkart,

pakartotinai tai ji vadinama pseudoreliktu. Pagal Tarptautinių žodžių žodyną reliktinė

rūšis yra tokia, kuri išlikusi iš senesnių epochų (Зенкевичъ, 1963).

Sykai plito iš Obės, Jenisėjaus, Lenos upių. Iš aukštupių leisdavosi į žemupius

atsiganyti; susiformavo praeivės formos.

Lašišinių būrio žuvys yra poliploidinės kilmės. Dėl poliploidiškumo sulėtėjo

evoliucijos tempai, nes nežiūrint ankstyvos izoliacijos ir plataus paplitimo rūšių skaičius

gentyse nedidelis.

Sykai į vieną šeima jungiami dėl to, kad išsaugojo dermosphenoticum, ir neturi

dėl to suprapreoperculum, epipleuralia, maxillare su dantimis (tik gentis Stenodus, kaip

antrinį reiškinį turi žandikaulį su dantimis) (Решетников, 1980, 1988).

Antras poliploidijos rezultatas - daugybė genetinių formų, kas padėjo

chromosominio polimorfizmo fone pasiekti didelę adaptacijų įvairovę, dėl kurių susidarė

daugiapakopė vidurūšinė struktūra, leidžianti plačiai paplisti (Морфология и

систематика…, 1984).

Sykų sistematikos ir kilmės problemos gali būti sprendžiamos taikant DNR

molekulinės hibridizacijos metodą. Morfologiškai panašių formų skirtumai, gerai matosi

žuvų genetinėje medžiagoje (Егоров, 1985, Медников, Решетников и др., 1977).

Visoms lašišinėms žuvims būdingas didelis chromosomų skaičius (2n=56-84) ir

ypač chromosominių pečių skaičius (NF=100 ir daugiau). Šeimai Coregonus būdinga

2n=80 ir NF=100. Nustatyta, kad sykinių evoliucijoje įvyko daug kariotipinių pakitimų:

pericentrinės inversijos, centriniai susiliejimai, chromosomų disociacijos. Sykinių žuvų

kariotipų divergencija didžiausia Salmonoidei pošeimyje (2n įvairuoja nuo 58 iki 86). Kai

kuriose rūšyse iki šiol stebimi poliploidijos procesai. Pavyzdžiui, nustatyta, kad kai

kurios peledės produkuoja diploidines gametas, kurios susidaro kiaušialąstės branduoliui

susiliejant su nukreipiamuoju kūneliu (Решетников, 1980, 1988).

11

Buvusioje TSRS išskiriama iki 100 porūšių sykų. Jų sistematika yra labai paini.

Iškyla daug klausimų, kai reikia išskirti vieną ar kitą porūšį, todėl yra taikoma visa eilė

metodų šiems tyrimams. Visų pirma tai fenotipiniai metodai: embriologinė analizė,

lyginamoji morfometrija, parazitai–indikatoriai, taip pat genotipiniai metodai: DNR

hibridizacija, elektroforezė, imunoelektroforezė, kariologinė analizė, nukleotidų sekos.

Kad nepasiklysti sistematikoje, rusų mokslininkas V. N. Ivanovas (Биология

проходных…, 1979) sykinių žuvų evoliucijos teorijoje siūlo vartoti ekotipo sąvoką.

Ekotipas – tai ekologinis vienetas, atsirandantis rūšiai genotipiškai prisitaikant prie

biotopo. Sykinėms žuvims tai reiškia prisitaikymą prie tam tikro ežero, upės nerštaviečių,

tam tikrų gamtinių sąlygų komplekso. Tai labai svarbu aklimatizuojant žuvis ir jas

veisiant dirbtinai. Mokslininko manymu, reikėtų laikytis tokio sistematinio skirstymo:

rūšis, porūšis (geografinė rasė), ekologinė rasė, ekotipas ir lokali populiacija. Ekotipinė

įvairovė sukuria ekologines rases (Биология проходных…, 1979).

Šiauriniams vandens telkiniams būdingi eurifagai. Čia maistas skurdus ir dažnai

keičiasi. Nei upėse, nei ežeruose nėra pakankamai kokios nors rūšies pašarų, kuriais

žuvys galėtų maitintis ištisus metus. Tropikuose žuvims (ir ne tik) būdinga stenofagija ir

stenomorfizmas, o šiaurėje – eurifagija ir polimorfizmas. Ekosistemos šiaurės vandens

telkiniuose paprastos ir negausios rūšių skaičiumi. Evoliucija vyksta daugėjant

vidurūšinių formų skaičiui. Ypač tai būdinga lašišinėms ir sykinėms žuvims. Vienam

vandens telkiny rūšį atstovauja keletas populiacijų, kurios bendrijoje vaidina

savarankiškų rūšių vaidmenį bioenergetiniu aspektu (Решетников, 1980, 1988).

Europos sykai pavadinti pagal švedų mokslininko Thienemann’o samprotavimus,

kuris sykus skirstė į 3 grupes: Fera–holsatus, Lavaretus, Generosus–Wartmanni. O

sistematiškai sykus išskyrė Sverdson’as, kurio manymu, be seliavos ir aklimatizuotos

peledės, Europoje gyvena dar 5 sykų rūšys. Lietuvos ežerinis sykas pavadintas pagal

Europos mokslininkų pateiktas rekomendacijas. Buvusioje TSRS buvo laikomasi

Rešetnikovo (Решетников, 1980, 1988) pasiūlytos sistematikos. Jis išskiria 6 Europos

sykų porūšius (Europos sykų formos laikomos 1 rūšimi):

1. C. lavaretus lavaretus (L.) – tai praeiviai mažai žiauninių spaigliukų (16–48)

turintys Baltijos jūros baseino sykai, kurie suformuoja upines–ežerines, ežerines formas.

2. C. lavaretus pallasi (Val.) – tai daug žiauninių spaigliukų (vidutiniškai 40)

turintys smulkūs ežeriniai, stambūs praeiviai ir vidutiniai ežeriniai-upiniai sykai. Jie

12

gyvena Baltijos jūros baseino vandens telkiniuose. Arealas sutampa su C. l. lavaretus, bet

grupė siauresnė ir mozaikiškesnė.

3. C. lavaretus mediospinatus (Pravd.) – tarpinė forma tarp 1 ir 2 grupių. Arealas

sutampa su C. l. pallasi. Rinktinė grupė, išskiriama pragmatiškai.

4. C.lavaretus maraenoides (Poljakov). Jiems priklauso Peipaus ežero sykas, taip

pat Baltijos ir Šiaurės jūrų baseinų vandens telkinių sykai su galine burna. Žiauninių

spaigliukų skaičius – 30-45. Suformuoja upines ir ežerines formas. Pastarosioms

būdingas aukštas uodegos stiebelis.

5. C. lavaretus pidschian (Gmelin). Paplitęs Šiaurės Ledjūrio vandenyne. Šiam

sykui būdinga mažai žiauninių spaigliukų ir jų trumpas apatinis žandikaulis.

6. C. lavaretus baunti (Muchomedijarov). Smulkus sykas. Vidutiniškai žiauninių

spaigliukų – 28–42. Planktofagai, neršia pavasarį.

Pagal šią sistematiką Platelių ežero sykas turėtų būti priskirtas 1 porūšiui, t.y., tam

pačiam kaip ir jūrinis sykas.

Kitų mokslininkų teigimu (Скарлато, 1977) Baltijos ir Šiaurės jūrų baseinuose

gyvena C. l. oxyrhynchus (L.), kurį atstovauja kelios mažai morfologiškai ištirtos formos.

Išskirtinis jų bruožas – ilgas mėsingas snukis. Pagal žiauninių spaigliukų skaičių jie

priskiriami vidutiniaspaigliukiniams sykams. Osteologinių ir biometrinių duomenų apie

C. l. oxyrhynchus nėra, todėl išskirti porūšį dar per anksti. Vakarų Europoje, Karelijoje ir

Baltijos jūros baseine gyvena daug žiauninių spaigliukų turinčių sykų grupė, kurie pagal

Bergą priskiriami porūšiui C. l. pallasi (Vallencienes). Švedas Tinemanas jungia juos į

grupę Wartmanni-generosus. Rusų ichtiologas Pravdinas išskiria Karelijos sykus su labai

daug žiauninių spaigliukų į porūšį C. l. multispinatus. Suomių mokslininkas Jarvis

panašius Suomijos sykus pavadino C. generosus Peters f. aspia Smitt. Tokius sykus iš

Alpinių ežerų Tinemanas priskyrė tai pačiai “Wartmanni-generosus” grupei. Manoma

kad tai pačiai grupei priklauso ir Peipaus sykai, kurie buvo introdukuoti ir į Lietuvos

ežerus

Iki šiol nėra vieningos nuomonės apie taksonominę sykinių žuvų padėtį. Kai kurie

užsienio šalių mokslininkai (Environmental Biology of Fishes, 1987, Решетников, 1980)

priskiria sykines žuvis Salmonidae šeimai išskirdami tik sykinių pošeimį Coregoninae.

Tačiau, patyrinėjus lašišinių ir sykinių žuvų vystymosi ypatumus embrioninėje ir lervučių

stadijose, išryškėja aiškūs šių žuvų grupių skirtumai. Pavyzdžiui, sykinės žuvys savo ikrų

13

neužkasa į gruntą, o išmėto po dugną. Lašišinių žuvų ikrai prisitaikę vystytis lizduose,

užkasti, jiems kenkia šviesa. Sykinių žuvų embrionai jautrūs šviesai tik ankstyvose

vystymosi stadijose (tuo metu Sibire būna poliarinė naktis), o vėliau, nuo šviesos, jų

vystymosi tempai pagreitėja. Dar daugiau, nuo akių pigmentacijos stadijos šviesos

nepakankamumas sukelia užtęsta išsiritimą ir išsigimimus. Taip pat turint galvoje, kad

sykinių ikrai gali įšalti į ledą ir išsaugoti gyvybingumą, o lašišinių ikrai yra jautrūs

atšalimui ir neturi citochromo “0”, galima teigti, kad šių grupių sujungimas į vieną šeimą

yra nepagrįstas (Решетников, 1980, 1988).

1.3. Sykas (Coregonus lavaretus L.) Lietuvos ežerų ichtiocenozėse

Lietuvos vandenyse gyvena keturių formų sykai, iš kurių Baltijos (C. lavaretus

lavaretus (L.) ir ežerinis (C. lavaretus holsatus Thienemann) gyvena mūsų vandenyse

nuo seno, o Peipaus (C. lavaretus maraenoides Poljakow) ir sykas ludoga (C. lavaretus

ludoga Poljakow) buvo introdukuoti (). Pagal naujesnę sistematiką Lietuvos vandenų

sykus būtų galima priskirti 3 formoms: Baltijos jūroje gyvenantį ir Kuršių mariose

neršiantį jūrinį syką Coregonus lavaretus L., Vištyčio, Lūšių, Šakarvų, Asalnų, Skaisčio

ir kai kuriuose kituose ežeruose gyvenantį aštriasnukį syką Coregonus oxyrhynchus L.

bei natūraliai Platelių ežere gyvenantį ežerinį syką Coregonus pidschian L., kuris buvo

introdukuotas į Spindžiaus, Verniejaus, Asvejos, Vajuonio, Giluičio, Skaisčio ir

Akmenos ežerus. Vis tik, tikslesniam sistematiniam Lietuvos sykų įvertinimui būtini

detalesni tyrimai (Bukelskis, Repečka, 1998).

Natūralios kilmės ežerų Lietuvoje yra apie 6000, o bendras jų plotas 914 km2

(Kilkus, 1998). Ežerinis sykas (Coregonus lavaretus holsatus Thienemann nat.

platelensis Maniukas) gyvena gilesniuose (vid. gylis 10-20 m) ledynmečio kilmės

ežeruose, kurie Lietuvoje užima 1,5 % respublikos teritorijos ploto.

Ežerinis sykas įtrauktas į Lietuvos Raudonąją knygą (1992) bei priskirtas 3-iai

kategorijai (retos rūšys; populiacijų labai mažai dėl šios rūšies biologinių ypatybių)

(Lietuvos Raudonoji Knyga, 1992). Be to, visi ežeriniai sykai (introdukuoti į kitus ežerus

Platelių ežero sykai ir daugiaspaigliukiniai sykai), taip pat Baltijos jūros sykai, įrašyti į

14

globojamų rūšių sąrašą (Aplinkos ministerijos įsakymas, 1999-03-31, Nr. 84). Tai reiškia,

kad šių žuvų populiacijos gali būti lengvai pažeidžiamos ir ateityje gali būti priskirtos

nykstančių rūšių kategorijai.

Platelių syko nugara tamsiai žalia, šonai sidabriški. Žvynai smulkūs, lengvai

iškrintantys. Galva maža. Žiotyse dantų nėra arba jie labai smulkūs.

Platelių ežero sykas, lyginant jį su kitais porūšiais ir ekologinėmis grupėmis,

pagal meristinius požymius (žiauninių spaigliukų skaičius ir kt.) priklauso mažai

žiauninių spaigliukų turinčių sykų grupei (bentofaginiai sykai) (Lietuvos retosios žuvys,

1992, Решетников, 1988).

Žiauninių spaigliukų skaičius svyruoja nuo 19 iki 24, vidurkis siekia 22,63. Tuo

tarpu Vištyčio ežero sykas priklauso kitai formai - žiauninių spaigliukų skaičius svyruoja

37 - 39 ribose (planktofaginiai sykai). Visi meristiniai požymiai leidžia priskirti Vištyčio

syką Peipaus ežero syko formai (Bukelskis, Repečka, 1994).

Platelių ežero ichtiofauna buvo pradėta tyrinėti 1904 m. Maskvos universiteto

prof. N. Zografo, kuris pateikė pirmąsias žinias apie ežero ichtiofauną ir žūklę. Apie

Platelių ežero syką rašė A Randomanskis (1934). Lietuvos MA Biologinio instituto

kompleksinės ekspedicijos dalyviai J. Maniukas (1957) ir B. Bagdžius (1958 ir 1960)

atliko syko morfometrinius ir kai kuriuos biologinius tyrimus. I. Gasiūnas (1958) ištyrė ir

aprašė Platelių ežero syko pašarinę bazę. 1990 m. Platelių syko biologiją tyrė Ekologijos

instituto darbuotojai E. Milerienė (1998), R. Repečka (1992), E. Bukelskis, V. Kesminas

ir kt., (1998). Apie syką rašoma autorių kolektyvo išleistoje knygoje Žvejo vadovas

(1982).

Tyrimų duomenimis, Platelių sykas subręsta 5 gyvenimo metais, patinėliai – 4.

Griežta šios žuvies apsauga Platelių ežere davė teigiamų rezultatų - sužvejojamos kur kas

stambesnės žuvys, jų gausumas yra žymiai didesnis.

Platelių ežero sykas auga lėtai ir 9 metais yra vidutiniškai tik apie 38 cm ir 800 g.

Tuo tarpu Lūšių ežere sykas jau 4 gyvenimo metais yra apie 400 g, 8 metais - 1,5 kg. Per

35 metus syko augimas Platelių ežere beveik nepakito. Patelių ir patinų augimo tempas

vienodas (Milerienė, 1998, Bukelskis, Repečka, 1994, Žvejo vadovas, 1982).

Literatūroje nurodoma, kad sykai neršto metu neminta. Platelių sykui tai

nebūdinga. Subrendę sykai su tuščiais žarnynais sudarė tik 20%. Nerštinio periodo metu

syko virškinamajame trakte buvo rasta moliuskų (Dreissena, Pissidium, Bithynia),

15

vabzdžių lervų (Chironomidae sp. liekanos), kirmėlių (Oligochaeta sp. liekanos), detrito,

syko ikrų (Bukelskis, Repečka, 1994, 1995, 1997, 1998, Lietuvos retosios žuvys, 1992).

Biocheminiais tyrimais nustatyti vandens, baltymų, riebalų kiekiai syko

raumenyse. Pastebėti gana ryškūs skirtumai tarp abiejų lyčių sykų biocheminių rodiklių.

Patelių raumenyse yra kur kas mažiau riebalų bei baltymų, palyginus su patinais. Tai

susiję su chemine sinteze vykstančia gonadose: ikrų subrandinimui sunaudojama žymiai

daugiau medžiagų negu pienių gamybai. Amžiui didėjant, žuvų audiniuose riebalų

susikaupia žymiai daugiau negu jaunesnių individų. Riebalų kiekis Platelių syko

raumenyse, palyginus su praeivio Baltijos jūros syko, buvo žymiai mažesnis ir siekė tik

2-4 %. Praeivio syko, sužvejoto Kuršių mariose pavasarį ir vasarą, riebalų kiekis

raumenyse sudarė 8 %. Tuo tarpu palyginus Platelių syko raumenų cheminę sudėtį su kitų

ežerų nemigruojančių sykų analogiškais duomenimis, ryškių skirtumų nepastebėta

(Lietuvos retosios žuvys, 1992).

Syko priešai - lydekos, ešeriai, pūgžliai. Sugautų lydekų, kurių kūno ilgis (l) 74-

95 cm, skrandžiuose rasta 31-37 cm ilgio sykai. Ešeriai, pūgžliai naikina syko ikrus ir

jauniklius (Milerienė, 1998, Lietuvos retosios žuvys, 1992).

Kadangi vieninteliame Platelių ežere natūraliai gyvena gana gausi Raudonosios

knygos atstovo ežerinio syko populiacija, todėl ypatingos svarbos turi jo išteklių

išsaugojimas ir pagausinimas. Norint sumažinti pagrindinių syko priešų - lydekų, ešerių,

pūgžlių skaičių, šių žuvų verslinė žvejyba ežere pageidautina vasarą ir rudenį (iki spalio

vidurio).

Syko ištekliams išsaugoti - būtina griežta šios žuvies apsauga ir apskaita

(Bukelskis, Repečka, 1994, 1995, 1997, 1998).

Gentyje Coregonus išskiriamos 3 grupės sykų: su viršutine burna (europinė

seliava), su galine burna (peledė), su apatine burna (ežerinis sykas, čyras).

Ežerinio syko yra išskiriamos dvi grupės: mažai žiauninių spaigliukų (16-30)

turintys ir besimaitinantys bentosu ir žuvimis, ir daug žiauninių spaigliukų (30-50)

turintys ir besimaitinantys pagrinde planktonu.

Platelių sykas, kaip jau minėta, priklauso mažai žiauninių spaigliukų turintiems

sykams, kurie skiriasi nuo kitos grupės sykų taip pat ir tuo, kad jų yra mažesnės vislumo

galimybės, nes jie subręsta tik 5-7 gyvenimo metais. Nerštas nekasmetinis. Gyvenimo

trukmė 15-20 metų. Daug žiauninių spaigliukų turintys sykai lytiškai subręsta 3-4 metų

16

amžiaus. Neršia kasmet ir gyvena apie 6 metus. Šiai grupei priklauso Peipaus (Čiudo

ežero) sykas (Моисеев и др., 1981).

Peipaus sykas (C. lavaretus maraenoides Poljakow) pirmą kartą Lietuvoje buvo

introdukuotas M. Girdvainio 19 a. pabaigoje Trakų ežeruose. Vėliau įveisti daugelyje kitų

ežerų (Dusios, Vievio, Tauragnų ir kt.). Vislumas - apie 16-18 tūkst. ikrelių. Tauragnuose

sugautas sykas buvo 76 cm ilgio, masė 4,2 kg, 14 metų.

Sykas Peipaus ežere pasižymi sparčiu augimu, geromis eksterjerinėmis ir

maistinėmis savybėmis, todėl labai tinka dirbtiniam veisimui ir aklimatizacijai vidaus

vandenyse. Tyrimų duomenimis Vištyčio ežere gyvena ir net turi verslinę reikšmę

(Kaliningrado srities akvatorijoje kai kuriais metais sužvejojama po keletą tonų sykų)

minėtas Peipaus sykas. Šio syko patekimo Į Vištyčio ežerą aplinkybės kol kas neaiškios.

Vištyčio syką irgi būtų galima naudoti Lietuvos ežerų praturtinimui (Bukelskis, Repečka,

1994, 1995, 1997, 1998, Virbickas, 1986).

Visų formų sykai - retos verslinės žuvys, kurias galima auginti daugelyje didelių

ir gilių ežerų. Labiausiai jiems tinka giliausi ir šalčiausi Lietuvos ežerai, kurių

priedugnyje nesusidaro deguonies deficitas. Svarbu, kad šiuose ežeruose būtų išplitę

ledynmečio reliktiniai vėžiagyviai – Mysis relicta, Limnocalanus grimaldii macrurus,

Pallasiola quadrispinosa, šaltamėgiai moliuskai Pisidium amnicum, iš žuvų - stintelės,

seliavos (Virbickas J., 1986).

Lietuvoje parenkami ežerai hidrofiziniais ir hidrobiologiniais rodikliais artimi

Plateliams, bandoma juose įveisti syką. Tačiau sykus introdukuoti reikia į tokius ežerus,

kuriuose nėra įžuvintos peledės, nes gali įvykti šių rūšių hibridizacija, dėl kurios rūšys

gali išsigimti (Lietuvos retosios žuvys, 1992).

Visų formų sykų veisimo biotechnologija nesudėtinga. Apvaisinti ikreliai

inkubuojami Veiso aparatuose, apversto bedugnio butelio formos induose, per visą

žiemą. Embrionai paprastai vystosi nuo gruodžio iki balandžio mėn., apie 180

laipsniadienių. Išsiritusios lervos, rezorbavusis trynio maišeliui, perkeliamos auginti iki

rudens į tvenkinius arba specialias varžas, kur minta zooplanktonu, bentosu. Šiųmečiai

sykų jaunikliai tinka aklimatizavimui ežeruose. Perkeliant į ežerus lervas, gaunami

prastesni rezultatai, ką parodė ir nesėkmingi syko įžuvinimo į Lietuvos ežerus darbai

šeštame- septintame dešimtmetyje (Bukelskis, Repečka, 1994, 1995, 1997, 1998,

Lietuvos retosios žuvys, 1992).

17

Kiekviename baseine, priklausomai nuo jo tipo, susiformuoja atitinkamas

ichtiofaunos kompleksas. Vandens telkinio žuvų rūšinė sudėtis nulemia jo žuvingumą.

Tai paaiškinama tuo, kad yra lėtai augančios, neproduktyviai naudojančios maisto

išteklius žuvys ir greitai augančios, aukšto produktyvumo žuvys. Pavyzdžiui, kad

mintanti žuvimi 3-4 metų lydeka galėtų padidinti savo svorį vienetu, ji privalo suėsti 4

svorio vienetus žuvies, t. y., lydekos mitybinis koeficientas lygus 4. Tuo tarpu, suaugusių

kuojų, mintančių mišriu maistu (iki 50% augaliniu), mitybinis koeficientas siekia net 35,

todėl ji yra mažiau vertinga žuvis nei lydeka. Prie vertingų žuvų kategorijos priskiriamos

ir kai kurios lėtai augančios žuvys, tačiau turinčios aukštos kokybės mėsą, pavyzdžiui:

sykas, seliava, ungurys ir kitos.

Ar žuvis vertinga, parodo ir jos augimo tempas. Nustatyta, kad Kuršių mariose 5

metų lydeka vidutiniškai sveria - 1730, šamas - 1780, starkis - 1150, vėgėlė - 1040,

jūrinis sykas – 400, lynas - 315, karšis - 210, žiobris - 185, ešerys - 180, karosas - 124,

kuoja - 110, raudė - 73, plakis - 70, pūgžlys - 53, aukšlė - 30 gramų. Vertingos

pramoninės žuvys: karšis, lydeka, starkis, lynas. Antraeilės žuvys: plakis, kuoja,

menkavertės: pūgžlys, dyglė, aukšlė. Tačiau ir antraeilės pramonines žuvys, pavyzdžiui,

kuoja, kai kada ir kai kuriuose vandens telkiniuose gali suvaidinti tam tikrą teigiamą

vaidmenį, padidindamos bendrą žuvų produkciją.

Nustatyta, kad esant net geriausioms sąlygoms, pavyzdžiui, pūgžlių sugavimas

niekada neviršija 2-3 kg/ha, karšio 10-15 kg/ha, seliavos 20-40 kg/ha. T.y., esant tom

pačioms mitybinėms sąlygoms žuvų produkcija bus didesnė ten, kur gyvena pramoniniu

požiūriu vertingesnės žuvys. Todėl kyla būtinybė reguliuoti žuvų rūšinę sudėtį.

Daugelyje vandens telkiniu vyrauja menkavertės žuvų rūšys ir tai paaiškinama jų

biologinėmis savybėmis: jos greičiau subręsta, greičiau vystosi, jų ikrai mažiau

pažeidžiami ligų ir parazitų (Bubinas, Bukelskis, 1998).

Taigi būtina vertingas žuvis veisti dirbtinai, kad ežere būtų užpildytos visos

ekologinės nišos, kad būtų išnaudojami visi ežero resursai. Ežerinis sykas yra ta žuvis,

kuri prisitaikiusi maitintis tuo maistu, kurio tuo metu ežere yra daugiausia, labiausiai

prieinamo. Jis mėgsta gilius vandenis, į kuriuos kai kurios žuvys visai neužplaukia. Sykas

yra puiki žuvis ežerų ichtiofaunos praturtinimui (Repečka ir kt., 1995).

Sykai vertingi dar ir todėl, kad maitinasi bentosu giliose ežerų vietose. Mitybos

intensyvumas ir augimo tempas priklauso nuo natūralaus maisto kiekio, terminių sąlygų

18

ir dujų režimo vandens telkinyje. Sykai maitinasi prie žemesnių temperatūrų nei

šilumamėgės žuvys, tokios kaip karšis ar karpis. Naudodamas tokį patį maistą kaip karšis,

sykas gilesniuose vandens sluoksniuose yra riebus, jo mėsa neturi dumblo kvapo ir

skonio. Jo augimo tempai yra aukštesni nei karšių. Syko adaptyvumą patvirtina tas faktas,

kad Moldavijos tvenkiniuose sykų ikrų inkubacijos laikas sutrumpėjo 70 dienų.

(Суховерцов, 1975).

Ekosistemos su subalansuotomis trofinėmis grandinėmis yra produktyviausios:

metinė verslinė žuvų produkcija sudaro ne mažiau 15-25 kg/ha. Nesubalansuotų žuvų

bendrijų produktyvumas retai siekia 15 kg/ha (Bubinas, Bukelskis, 1998).

Nuo pokario iki septinto dešimtmečio sykai buvo žvejojami 12-oje ežerų

Šventosios, Minijos, Merkio baseinuose. Jų laimikiai nebuvo dideli (1 paveikslas).

Daugiausiai jų buvo sugauta 1967 metais Merkio baseino Samtelio ežere (buvęs Daugų

žuvininkystės ūkis) žuvivaisos tikslams. Dėl sykų sugavimo kai kuriuose (ypač

Šventosios baseino) ežeruose abejojama, tačiau kitų duomenų nėra ir skaičiai skelbiami iš

žuvininkystės ūkių pateikiamų ketvirtinių žuvies sužvejojimo žinių. Pavyzdžiui, Vasaknų

žuvininkystės ūkis 1964-1971 metais Šventosios baseino ežeruose sužvejodavo sykus, o

1972 ir 1973 metais tuose pačiuose ežeruose - salatį. “Mūsų giriose” skelbiama, kad sykų

ikrai būdavo atvežami ir inkubuojami dar prieš karą Antalieptės žuvų veislyne (pastatytas

1924 m.). 1938 ar 1939 metais 200 000 išperintų sykų išleista į Daugų (Didžiulio) ežerą

(Žvejyba Lietuvos TSR…, 1976).

Versliniuose laimikiuose Drūkšių ežere sykas paminėtas tik 1966 m. Buvo

sugauta 4 kg šios žuvies. Platelių ežere syko buvo sugauta 1965 m. - 123 kg, 1966 m. -

234 kg, 1970 – 24 kg, 1971 – 10 kg, 1972 – 2 kg. Sartų ežere sykas gaudytas: 1964 m. –

11 kg, 1967 – 8 kg, 1968 – 6 kg, 1969 – 18kg, 1970 – 30 kg, 1971 – 51 kg.

Merkio baseino Aukrašties ežere (Alytaus raj.) sykų pagauta 1970 m. - 2 kg.

Alytaus raj. Didžiulio ežere sykai gaudyti 1960 m. - 12 kg, 1965 m. – 3kg ir 1970 m. - 4

kg. Varėnos raj. Samtelio ežere 1967 m buvo sužvejota 343 kg sykų.

Upėse taip pat buvo gaudomi sykai. Nemune sykų sugauta 1954 m. - 11 kg, 1956

m. - 17, 1957 m. - 6 kg, 1968 m. - 100kg.

Šventosios baseinas. Paščio ežere (68 ha, Utenos raj.) sykai žvejoti 1965 m. – 11

kg, 1968 m. – 4 kg, 1969 – 31 kg, 1970 m. – 22 kg, 1971 m. – 24 kg. Kitame Paščio ežere

(25,5 ha, Utenos raj.) 1968 m. buvo sugauta 6 kg sykų. Rašų ežere (Rokiškio raj.) sykai

19

gaudyti 1968 m. - 11kg ir 1971 m. - 3 kg. Po kelis kilogramus sykų 1968 – 71 metai buvo

pagaunama Vencavo ežere (Zarasų raj.), Vykežerio ežere (Zarasų raj.) ir Želvoje

(Rokiškio raj.). Sartų ežere (Rokiškio raj.) sykai gaudyti 1964 m. - 11 kg, 1967 m. - 8 kg,

1968 m. - 6 kg, 1969 m. - 18 kg, 1970 m. - 30 kg, 1971 m. - 51 kg (Žvejyba Lietuvos

TSR…, 1976).

1 paveikslas. Sykų sugavimų dinamika 1947 – 1983, 1996 metais Lietuvos

ežeruose (pagal Žvejyba Lietuvos TSR…, 1976; A. Bružinskienė, J. Virbickas, 1988,

Bukelskis, Kesminas, ir kt., 1998)

2 lentelėje pateikiamas ežerų sąrašas, į kuriuos praeitame ir šiame šimtmetyje

buvo žuvinami sykai. Kokiais sykais žuvinti kai kurie ežerai, nustatyti nepavyko.

Literatūroje užsimenama, kad daugiausiai buvo žuvinama atvežtinėmis formomis –

Peipaus sykais (C. l. maraenoides Poljakow) ir sykais Ludoga (C. lavaretus ludoga

Poljakow).

20

2 lentelė. Ežerai įžuvinti sykais 19 ir 20 amžiuose (iki 1990 m.) (pagal Žvejyba

Lietuvos TSR…, 1976, Bružinskienė, Virbickas, 1988, Bukelskis, Repečka, 1994, 1995,

1997, 1998, Lietuvos retosios žuvys, 1992).

Eil.

Nr.Ežeras Rajonas Syko forma

1. Daugai Alytaus nežinoma

2. Aukraštis Alytaus nežinoma

3. Zalvė Alytaus Peipaus sykas, sykas ludoga

4. Sartai Rokiškio nežinoma

5. Rašai Rokiškio nežinoma

6. Baltieji Lakajai Trakų nežinoma

7. Juodieji Lakajai Trakų nežinoma

8. Paštys 68 ha Utenos nežinoma

9. Paštys 25,5 ha Utenos nežinoma

10. Drūkšiai Zarasų nežinoma

11. Vencavas Zarasų nežinoma

12. Vykežeris Zarasų nežinoma

13. Dusia Lazdijų Peipaus sykas

14. Samtelis Varėnos nežinoma

15. Svietnikai sykas ludoga

16. Siesartis Molėtų Peipaus sykas, sykas ludoga

17. Lūšiai Ignalinos sykas ludoga

21

Šiuo metu sykai sugaunami 18-oje ežerų. Jie pateikiam 3 lentelėje. Sykų

paplitimas Lietuvoje pavaizduotas žemėlapyje (2 paveikslas).

3 lentelė. Ežerai, kuriuose pastaraisiais metais pagauti sykai (pagal Bukelskis,

Repečka, 1994, 1995, 1997, 1998, Lietuvos retosios žuvys, 1992, iš žvejų verslininkų

ataskaitų ir žodinių pranešimų).

Eil.

Nr.Ežeras Rajonas Syko forma

1. Plateliai Plungės Platelių sykai

2. Vištytis Vilkaviškio Daugiaspaigliukiniai sykai

3. Galadusys Lazdijų nežinoma

4. Šakarva Ignalinos Daugiaspaigliukiniai sykai, sykai

ludoga

5. Asalnai Ignalinos Daugiaspaigliukiniai sykai

6. Lūšiai Ignalinos Daugiaspaigliukiniai sykai, sykai

ludoga

7. Sartai Zarasų nežinoma

8. Verniejus Trakų Platelių sykai

9. Spindžius Trakų Platelių sykai

10. Juodieji Lakajai Trakų nežinoma

11. Akmena Trakų Platelių sykai

12. Galvė Trakų nežinoma

13. Skaistis Trakų Daugiaspaigliukiniai sykai, Peipaus

sykai

14. Daugai Alytaus Peipaus sykai, sykai ludoga

15. Aukraščio Alytaus Peipaus sykai, sykai ludoga

16. Zalvė Alytaus Peipaus sykai, sykai ludoga

17. Vievio ežeras Vievio Peipaus sykai

18. Giluitis Alytaus Platelių sykai, Peipaus sykai

19. Vajuonis Švenčionių Platelių sykai

20. Tauragnai Utenos Peipaus sykai

21. Asveja Molėtų – Švenčionių Platelių sykai

22

23

2 pa

veik

slas

. Syk

ų pa

pliti

mo

žem

ėlap

is

Žemėlapis sudarytas remiantis dr. E. Bukelskio, dr. R. Repečkos duomenimis

(1994, 1995, 1997, 1998) taip pat remiantis Lietuvos retosios žuvys (1992), žvejų-

verslininkų ataskaitomis ir žodiniais pranešimais.

Platelių sykas pastaraisiais metais žuvintas eilėje ežerų, kuriuose iki šiol ir

pagaunamas. Tai mažai žiauninių spaigliukų turintis sykas. Šiai grupei taip pat

priklauso ir sykas Ludoga. Daug žiauninių spaigliukų turinčiai sykų grupei

priskiriamas Peipaus sykas. Daugiaspaigliukiniai sykai sugaunami ir kituose ežeruose,

tačiau jų sistematinė padėtis neaiški, t. y. kad tuose ežeruose būtų buvę žuvinti

Peipaus sykai duomenų nėra, o kaip ir iš kur jie ten pateko, neaišku. Viena iš

hipotezių yra ta, kad tai vietiniai, iš ledynmečio laikų likę sykai. Tokiems priskiriami

Vištyčio, Lūšių, Šakarvos, Asalnų sykai. Žemėlapyje pateikiami ežerai, kuriuose

dabar pagaunami sykai ir kur jie bandyti introdukuoti pastaraisiais metais (nuo 1990

m.). (Smulkiau apie introdukcijos darbus skaityti skyriuje “Introdukcija ir

aklimatizacija”).

Sykai pasitaiko ne tik versliniuose laimikiuose. Ši žuvis yra mėgiamas

mėgėjiškos žūklės objektas ne tik Amerikoje, bet ir Lietuvoje. Žemiau pateikiami

žvejo įspūdžiai iš žvejybos Vištyčio ežere. “Viduriniuose vandens sluoksniuose staiga

užplaukdavo kelios labai smulkios žuvelės, paskui jų susidarydavo gana didelis būrys,

palei dugną pasirodydavo stambesnė žuvis ir, pakilusi į mailiaus spiečių, jį staiga

išvaikydavo. Žuvys stebėtos echoloto pagalba. Po keleto kibimų, ant avižėlės su uodo

trūklio lervomis, pagavau syką. Matyt šios žuvys maitinasi mailiumi, ypač žiemą.

Sykas buvo 266 g, 33 cm. Gylis buvo 6-7 metrai” (Trinkūnas, 1999).

Kaip minėta aukščiau, Platelių ežero sykai įrašyti į Lietuvos Raudonąją knygą

ir jų verslinė bei mėgėjiška žūklė draudžiama. Už kiekvieną sužvejotą syko patiną ar

jauniklį, žalai atlyginti, nustatytas 50 Lt. bazinis įkainis, už subrendusią patelę – 100

Lt. Jei žuvys bus žvejojamos naudojant neleistinus žvejybos įrankius, tokius kaip

elektros srovę, ultragarsą, nuodingąsias ir sprogstamąsias medžiagas, duriamuosius ir

užkabinamuosius įrankius, reikės mokėti 10 kartų didesnę baudą (Lietuvos

Respublikos Vyriausybė…, 1999).

Pagal Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos įstatymą Aplinkos ministerija

organizuoja ir atlieka darbus, susijusius su retų ir nykstančių gyvūnų išsaugojimu bei

gausinimu. Kasmet ministerija retų bei nykstančių žuvų gausinimui skiria 100 000 Lt.

Pernai už šias lėšas numatyta praturtinti mūsų vandens telkinius šlakių rituoliais,

paaugintais unguriukais bei Lūšių ežero sykais (Greičiūnas, 1998).

1.4. Jūrinis sykas (Coregonus lavaretus lavaretus (L.))

Pagal neršto ekologiją, jūrinis sykas yra praeivė, bentofaginė žuvis, pastaruoju

metu skaitlingiausiai paplitusi Baltijos jūros centrinės dalies vakarinėse pakrantėse

(Švedija) ir jos įvairaus druskingumo įlankose. Į Kuršių marias migruoja tik lytiškai

subrendę sykai. Jų neršto migracija į šiaurinę marių dalį prasideda rugsėjo mėnesį, o

masinis ėjimas į centrinę ir pietinę marių dalis vyksta spalio ir lapkričio pirmoje

pusėje. Sykai nerštavietėse susitelkia ir neršia lapkričio pabaigoje ir gruodžio

pradžioje. Pagrindinės šių žuvų nerštavietės išsidėsčiusios palei Kuršių marių

vakarinę pakrantę tarp Nidos ir Šarkuvos ir pietinę - tarp Kaširsko ir Deimės upės

žiočių. Be to, kai kuriais metais, sykai neršia ir ant kietų žvirgždėtų Akmenos

seklumos gruntų, esančių į pietvakarius nuo Ventės rago ir periodiškai pasirodo prie

Ežios seklumos. Tuo tarpu, Nemuno deltoje ir Kuršių marių rytinėse pakrantėse, sykai

pasitaiko tiktai pavieniui. Po neršto reproduktoriai iš negilių pakrančių zonos

pasitraukia į atvirus marių plotus ir čia per likusią žiemos dalį ir ankstyvą pavasarį

grįžta į jūrą atsiganymui.

Remiantis atliktais tyrimais, pavieniai syko individai subręsta ir pirmą kartą

neršia Kuršių mariose penktais gyvenimo metais. Tuo metu patinų kūno ilgis įvairuoja

tarp 30- 35 cm, o masė - 260- 480 g, patelių šie rodikliai atitinka 34-36 cm ir 500- 570

g. Syko populiacijoje Kuršių mariose sutinkama patinų 5-10, patelių–5-12 metų

amžiaus individų. Per 1962-1990 m. laikotarpį rasta laimikiuose didžiausia syko

patelė buvo 58 cm ilgio ir 3100g masės, o patinas - 52 cm ir 1800 g.

Patelių vislumas tiesiogiai priklauso nuo žuvies ilgio, masės ir tose pačiose

amžinėse grupėse įvairuoja gana plačiai. Pvz., pirmą kartą neršiančių 5- 6 metų

amžiaus syko patelių vislumas vidutiniškai siekia 23.3, o pakartotinai neršiančių 10-

11 metų amžiaus patelių–71.3 tūkst. ikrelių (Gerulaitis ir kt., 1990, Repečka ir kt.,

1997).

Jūrinio syko lervutės išsirita anksti pavasarį, kaupiasi prie Kuršių marių

vakarinės pakrantės, kur atsigano iki rudens. Beplaukiantys į jūrą sykų šiūmetukai

būna iki 7 cm ilgio (pagal Smitą) ir iki 7 g svorio. Kartais pagaunama ir migruojančių

antramečių. Baltijos jūros pakrantėje pagauti 1+ metų amžiaus sykai siekė 15,3-16,7

cm ir 35-50 g. Trejų metų individai buvo vidutiniškai 17,2 cm ilgio ir 78 g svorio.

Penkių metų sykai siekė 35 cm ilgio ir 545 g svorio (Гидробиология и

ихтиология…, 1963).

Pastebimas sykų išteklių nykimas ir jų verslinių laimikių sumažėjimas. Prieš II

Pasaulinį karą sykų Kuršių mariose buvo sugaunama iki 100 tonų kasmet. (Lietuvos

retosios žuvys, 1992). Syko sugavimai 1927–1957 metais sudarydavo 1 % visų

sugautų žuvų. (Куршю марёс, 1959). Jūrinio syko ištekliai per paskutinius 60 metų ir

toliau mažėjo, ir 1985 metais sunyko iki minimumo.Tais metais sužvejota tik 200kg.

Aštunto dešimtmečio antroje pusėje ir devintajame dešimtmetyje sykų sugavimai

neviršija 1 tonos (Lietuvos retosios žuvys, 1992, Вопросы ихтиологии, 1972). Esant

tokiai būklei, syko žvejyba buvo smarkiai suvaržyta.

Šiuo metu monitoringo darbai Baltijos jūroje atliekami ties Smiltyne,

Karklininkais, Palanga. Syko daugiausiai pagaunama Karklininkuose. Matyt ten po

išėjimo iš Kuršių marių jis maitinasi. Pagrindiniai syko telkiniai rytinėje Baltijos jūros

dalyje būna Kaliningrado srities seklumose. Patyrusių žvejų tvirtinimu, ties Sembos

pusiasaliu gegužės – birželio mėnesiais jų būdavo sugaunama 100–200 kg per vieną

tralavimą. Nuo Sembos tolstant Klaipėdos kryptimi, syko kiekis tralų laimikiuose

palaipsniui mažėdavo, o ties Klaipėda į tralus pakliūdavo tik paskiri egzemplioriai.

Monitoringas atliekamas tinklaičiais su 60–70 mm dydžio akimis. Vidutinis pagauto

syko kūno ilgis buvo lygus 50,8 cm, o masė – 1318 g (Maksimov, 1995).

Pastaraisiais metais stebimas syko išteklių didėjimas. 1996 metais jūrinio syko

priekrantės zonoje buvo sugauta 0,8 tonos (Bukelskis, Kesminas, Repečka 1998).

1998 metais syko sugavimai priekrantėje siekė 2795 kg. Visais žvejybos

įrankiais (statomi tinklaičiai, strimėlinės gaudyklės, ūdos, traukiami tinklai, nėginės

gaudyklės, bučiukai) syko sugavimai praeitais metais sudarė 1 % nuo visų pagautų

žuvų. Daugiausiai sykų pagauta rugsėjo mėnesį – 1172 kg. Sausio ir vasario mėnesiais

sykų nepagauta (Kontautas, 1998)

Jūrinių sykų sugavimo dinamika Kuršių mariose per paskutinius 50 metų

pateikta 3, 4 paveiksluose.

3 paveikslas. Sykų sugavimai Kuršių mariose tonomis 1947-1983, 1996 metais

(Lietuvos teritorija) (Žvejyba Lietuvos TSR…, 1976, A. Bružinskienė, Virbickas J.,

1988, Bukelskis E., Repečka R., 1994, 1995, 1997, 1998, Lietuvos retosios žuvys,

1992, Bukelskis, Kesminas ir kt., 1998)

4 paveikslas. Sykų sugavimai Kuršių mariose tonomis 1947-1983 metais

(Kaliningrado teritorija) (pagal Žvejyba Lietuvos TSR…, 1976, Bružinskienė,

Virbickas, 1988, Bukelskis, Repečka, 1994, 1995, 1997, 1998, Lietuvos retosios

žuvys, 1992)

Konstatuota syko išteklių reprodukcijos sutrikimą ir jo laimikių mažėjimą

mariose daugiausiai sąlygoja antropogeninės veiklos faktoriai – padidėjęs vandens

užteršimas, išvystyta motorizuota laivyba Klaipėdos sąsiauryje, intensyvi žvejyba

jūros pakrantėse ir nepakankamai suvaržytas syko reproduktorių gaudymas prieš ir

per nerštą pačiose Kuršių mariose. Siekiant sustabdyti išteklių nykimą, būtina

uždrausti syko reproduktorių išgaudymą nerštavietėse ir organizuoti jo dirbtinį

veisimą su paaugintų jauniklių išleidimu (Gerulaitis ir kt., 1990).

Viena iš priežasčių, kodėl jūrinio syko skaitlingumas mažėja – Klaipėdos

uosto rekonstrukcija ir jo plėtimas. Naujų hidrotechninių įrenginių statyba bei

hidromechanizacijos darbai Klaipėdos protakoje, sukelia poveikį gamtinei aplinkai,

fiziniams ir biologiniams procesams, hidroekosistemų funkcionavimui. Tai daro įtaką

ir žuvų, tame tarpe jūrinio syko, migracijoms.

Aukščiau išvardyti pokyčiai neigiamai veikia žuvų išteklius, kurie, kaip

taisyklė, mažėja. Atsiranda rizikos faktoriai ekosistemos tvarumui. Po to atsiranda

ekonominiai nuostoliai, prireikia lėšų išteklių atstatymui, aplinkosaugai.

Klaipėdos protaka, jungianti Kuršių marias su Baltijos jūra, yra jūrinio syko

migracinė trasa, todėl atliekant bet kokius inžinerinius-techninius darbus protakoje

būtina atsižvelgti ir į žuvininkystės interesus.

Intensyvūs uosto gilinimo darbai gali turėti įtaką tiek praeivių žuvų

migracijoms, tiek ir nerštavietėms, ypač protakoje bei vakarinėje marių dalyje (iki

Drevernos-Juodkrantės) (Repečka ir kt., 1997).

Pagrindinės jūrinio syko išteklių atkūrimo sąlygos yra dirbtinė reprodukcija,

nerštaviečių apsauga ir reprodukcijos sąlygų jose gerinimas. Žuvivaisos ir žuvų

introdukcijos darbai į marias šiuo metu nevyksta. Tikėtina, kad sumažėjus marių

teršimui iš Nemuno upyno ir Klaipėdos miesto, praeivių žuvų migracija į marias

intensyvės (Repečka ir kt., 1997).

1.5. Vystymasis ir brendimas

Svarbus ryšys pastebėtas tarp ikrų pigmentacijos ir jų kokybės, taip pat tarp

pigmentų sudėties ir sykų ekologinių vystymosi sąlygų. Pigmentų kiekis ikruose

tiesiogiai koreliuoja su ikrų kokybe, su jų išgyvenamumu. Pigmentai svarbūs taip pat

lervutės stadijoje.

Sykų ikruose yra karotinoidų, melanino, hemoproteidų (būtent citochromo

“0”).

Spektrofotometrinis matavimas parodė, kad plazminė ikro dalis turi

karotinoidinės prigimties pigmentų – ketokarotinoidų. Vandenyje tirpstanti trynio

dalis turi hemoproteidų, kurie ryškiai skiriasi nuo esančių kepenyse, inkstuose ir

raumenyse.

Skirtingų sykinių žuvų rūšių hemoproteidų tyrimai ikruose parodė, kad jų

koncentracija mažėja tų sykų, kurie gyvena piečiau. Citochromo “0” buvimas sykų

ikruose rodo tam tikrus skirtumus nuo kitų žuvų embriogenezės ekologijos. Išskirtiniu

sykų bruožu yra rudeninis–žieminis nerštas, kurio trukmė 150–230 parų, prie +0–3oC

temperatūros, kuri paskutiniuose ikrų vystymosi etapuose pakyla iki +5–8oC. Dar

daugiau, yra pastebėta, kad sykų ikrai gali įšalti į ledą ir tai yra kaip prisitaikymas

išgyvenimui ežeruose, kurių dugno hidrocheminis režimas ir tipas netinkamas ikrų

vystymuisi. Taip pat tai yra geras apsisaugojimo būdas nuo plėšrūnų, kurie maitinasi

syko ikrais. Tyrimų metu syko ikrai 1 valandai buvo atšaldyti iki -4oC temperatūros ir

iš jų išsirito lervutės. Tik neaišku ar lede ikrai yra diapauzėje, anabiozėje ar toliau

vystosi.

Galima teigti, kad citochromas “0”, kuris turi oksidacinių savybių, “šildo” ikrą

prie žemų temperatūrų. Šias savybes patvirtina citochromo “0” savybė oksiduotis prie

žemų temperatūrų ir didelė jo koncentracija trynyje. Citochromas “0” oksiduoja

mažiau svarbias trynio medžiagas.

Turint galvoje, kad citochromas “0” yra pigmentas ir gali sugerti šviesos

energiją, logiška teigti, kad jis dalyvauja energijos paėmime iš saulės.

Aukščiau minėtas citochromas būdingas tik sykinėms žuvims. Gali būti, kad

kitose žuvų rūšyse yra kiti pigmentai, kurie atlieka panašias funkcijas (Решетников,

1988).

Coregonidae šeimos embrionų išsiritimas nėra determinuotas vystymosi

stadijos. Pavyzdžiui, elektrinis stimuliavimas iššaukia priešlaikinį išsiritimą, o

inkubacija žemose temperatūrose stabdo vystymąsi. Anksčiau išsiritusios lervutės turi

trumpesnius kūnus ir didesnius trynio maišus. Taip pat nustatyta, kad

eleuteroembrioninė (laiko tarpas nuo lervutės išsiritimo iki aktyvios mitybos pradžios)

(Environmental Biology of…, 1987) fazė, anksčiau išsiritusių lervučių, gali užtrukti

iki 7 dienų, kai tuo tarpu vėliau išsiritusios lervutės pradeda maitintis po kelių valandų

po išsiritimo. Eleuteroembrioninės fazės gali būti kaip rodiklis, kuris atspindi

vystymosi ypatumus dirbtinai veisiant žuvis, t. y., rodiklis parodantis, kiek dirbtinės

sąlygos atitinka natūralias.

Ikrų išsiritimą paskutinėse embriogenezės stadijose gali paspartinti arba

sulėtinti temperatūros svyravimai. Tyrimų, atliktų Švedijoje, metu ilgesniam laikui, po

to kai masiškai pradėjo ristis lervutės, dalis syko ikrų buvo palikta 1,5oC

temperatūroje. Visgi 10% embrionų išsirito iš ikrelių. Lervutės, kurių išsiritimas

užtruko 24 ir 31 dieną, pradėjo aktyviai maitintis po kelių valandų po kiaušinio

apvalkalo netekimo. Seliavos lervučių išsiritimą pavyko dirbtinai sukelti dar akių

pigmentacijos stadijoje. Natūraliai kaulinių žuvų vystymesi kiaušinio apvalkalus

suardo fermentas chorionazė. Chorionazės aktyvumas mažas, kai maža aplinkos

temperatūra. Gamtoje sykų išsiritimas prasideda tirpstant ledui. Išsiritę sykai maitinasi

trynio maisto medžiagomis ir taip gali sulaukti maisto objektų pasirodymo. Tuo pačiu

jie gali plačiau paplisti po vandens telkinį, kol dar nėra aktyvūs plėšrūnai.

Išsiritimo laikas yra svarbus dar ir dėl to, kad apvalkalo netekimas pagerina

deguonies patekimą prie embriono, tačiau tuo pat metu lervutė tampa labiau

prieinama parazitams.

Embriogenezės tyrimai gali padėti išsiaiškinti sykų kilmės klausimą

(Environmental Biology of…, 1987).

Ankstesni tyrimų rezultatai parodė, kad vandens telkinių žuvinimas lervutėmis

yra neefektyvus, todėl prieš žuvinant reikėtų sykus paauginti tvenkiniuose. Lervučių

paauginimo pagrindinis momentas – pirminės jų vystymosi stadijos (pirmos 2

savaitės). Šiuo periodu būtina turėti pakankamą, natūralią pašarų bazę. Tai galėtų būti

infuzorijos, kurias vėliau turėtų pakeisti kitas, stambesnis, pašaras. Dviejų savaičių

lervučių paauginimo laikotarpis yra reikšmingas todėl, kad tokio amžiaus jas jau

galima suleisti į tvenkinius, kur jau būna pakankamai zooplanktono, bet prieš tai jos

turi sustiprėti, pasiruošti, tokiam perkėlimui. Rudenį šiūmetukų išeiga Lietuvos

tvenkiniuose gali sudaryti iki 90 % suleistų lervučių skaičiaus (Zableckis, 1998).

Nustatyta, kad žuvų brendimo laikas tampriai susijęs su žuvų augimo tempu ir

su tuo, kada žuvis pasiekia tam tikrą dydį. O tai specifiška kiekvienai populiacijai.

Pvz., peledės, aklimatizuotos šiltesniuose vandenyse, subręsta 1–3 gyvenimo metais,

kai pasiekia 27–29 cm ilgio ir 110–220 g. Ten, iš kur ji yra kilusi, peledė subręsta 5–6

gyvenimo metais, kai ilgis 25–32 cm, svoris–300-600 g. Panašių rezultatų galima

tikėtis ir aklimatizuojant syką (Решетников, 1988).

1.6. Introdukcija ir aklimatizacija

Šeštame - septintame šio amžiaus dešimtmetyje buvo daug bandymų

introdukuoti į Lietuvos vandenis įvairias sykų formas iš šiaurės - Peipaus syką, syką

ludogą ir kt. (ežerų sąrašas pateiktas 1. 3, skyriuje). Sykas ludoga pirmą kartą mūsų

vandenyse introdukuotas 1952 m. Aklimatizavimo tikslais leistas į Lūšių, Šakarvos

ežerus. Sugauti 3 metų sykai buvo 30 cm ilgio, 400 g svorio, o 7 metų – 46 cm ir 1,5

kg. (Bukelskis, Repečka, 1994, 1995, 1997, 1998, Žvejo vadovas, 1982). Eilė

introdukcijos bandymų nepavyko, nes žuvys buvo veisiamos lervutėmis, be to, dalies

mūsų ežerų sąlygos atvežtiniams sykams netiko. Optimaliausia būtų veisti vietinį,

prisitaikiusį Lietuvos sąlygoms Platelių ežero syką. Artimiausiu metu kai kuriuose

ežeruose rekomenduojama naudoti introdukcijai ir Vištyčio ežero (pagal morfologiją

– Peipaus) syką, pasižyminti geru augimo tempu ir taip pat prisitaikiusį vietinėms

sąlygoms. Vištyčio syku rekomenduojama žuvinti artimesnio regiono (Veisiejų

ežeryno) ežerus: Veisiejų, Galsto. Galima planuoti ir apie Dusios ir kai kurių kitų

ežerų įžuvinimą. 4 lentelėje pateikiami duomenis apie tai, kur 1991 – 1998 metais

buvo žuvinti sykai.

4 lentelė. Platelių syko įžuvinimas į kai kuriuos Lietuvos ežerus 1991-1998 m.

(Aplinkos ministerijos Žuvų išteklių departamento duomenimis)

Ežeras Metai Įžuvinimo forma Kiekis, vnt Individo masė, gVerniejus 1991 įvairūs 190 300

1992 " 281 -1995 reproduktoriai 802 -

Spindžius 1991 šiųmetukai 1820 451992 " 6030 -1993 " 77330 10-13

Vajuonis 1992 įvairūs 19 -Giluitis 1993 šiųmetukai 37500 9Asveja 1994 reproduktoriai 560 -“ 1995 įvairūs 183 -“ 1996 reproduktoriai 1000 -“ 1996 šiųmetukai 142100 -“ 1997 šiųmetukai 67280 -Akmena 1996 šiųmetukai 40000 -Lūšių 1997 lervutės (iš Lūšių ež.) 280000 -Giluitis 1998 lervutės 680000 -Skaistis 1998 šiųmetukai (iš Lūšių ež.) 2400 48Asalnai 1998 lervutės (iš Lūšių ež.) 550000 -Šakarva 1998 lervutės (iš Lūšių ež.) 300000 -

Aplinkos apsaugos ministerijos Žuvų išteklių departamento darbuotojų atliktos

Platelių sykų introdukcijos į Trakų rajono Spindžiaus, Verniejaus, Akmenos bei

Švenčionių/Molėtų rajonų Asvejos ežerus rezultatų tyrimų duomenys rodo, kad sykas

Spindžiaus, Verniejaus ir Asvejos ežeruose rado geras sąlygas atsiganymui, jų augimo

tempas aukštesnis, negu Platelių ežere, žuvys subręsta ir gali neršti. Reproduktorių

kiekis ežeruose yra pakankamas nerštinės bandos susidarymui. Verniejaus ežere sykų

bandoje jau vyrauja vietinės kilmės sykai, tačiau banda dar nėra ypač gausi.

1996 m. buvo nustatytos pagrindinės syko nerštavietės bei neršto laikas

Verniejaus ir Spindžiaus ežeruose. Aktyvus syko nerštas šiuose ežeruose 1996 m.

vyko lapkričio 25–gruodžio 5 dienomis. 1997 m. syko nerštas irgi prasidėjo panašiu

laiku , lapkričio18–25 d. Pagal ankstesnes rekomendacijas Spindžiaus ežere 1997 m.

jau buvo renkami ikrai syko dirbtiniam veisimui. Spindžiaus ir Verniejaus ežerų syko

bandą bus galima panaudoti dirbtiniam veisimui toliau plečiant Platelių syko

introdukciją Rytų ir Pietryčių Lietuvos ežeruose. Būtina kasmet sekti syko būklę,

atliekant šiuose ežeruose kontrolinius apgaudymus įvairiaakiais tinklais. Tiek

Verniejaus, tiek Spindžiaus ežere neleistina žūklė aktyviais žvejybos įrankiais

(traukiamais tinklais) syko neršto bei ikrų vystymosi metu (lapkritis-balandis)

(Bukelskis, Repečka, 1994, 1995, 1997, 1998, Baliūnas, 1996).

Preliminariais duomenimis syko introdukcija gerai pavyko ir Asvejos ežere.

Apie introdukcijos sėkmę Akmenos ežere spręsti kol kas nepakanka duomenų. 1995-

1997 m. atliktų eksperimentinių tyrimų duomenimis syko introdukcija į Giluičio ežerą

buvo nesėkminga.

1997 m. eksperimentinės žūklės Šakarvos ežere metu buvo nustatyta, kad

sykai šiame ežere aklimatizavosi ir kartu su ešeriu, kuoja, plakiu ir seliava yra

dominuojanti žuvis. Pagauti sykai, greičiausiai, priklauso tai pat formai kaip ir Lūšių

sykas. Didžiausias sužvejotas sykas buvo 68.2 (L), 58.5 (l) cm ilgio ir svėrė 3100 g.

Tai buvo daugiaspaigliukinių sykų formai priklausantis sykas, t. y., artimas Peipaus

sykams. Iki šiol buvo manoma, kad Lūšių ežere gyvena sykas ludoga. Tai turi

reikšmės parenkant ežerus syko introdukcijai. Sykai Šakarvos ežere, manoma, sudaro

400 individų populiaciją, kurios biomasė 550 kg. Biomasė – 7,2 kg/ha, gausumas - 6

vnt./ ha (Repečka, 1997).

Remiantis tyrimų duomenimis, sykais įžuvinti rekomenduojama Trakų raj.

Šulininkų, Ilgų ežerus bei Molėtų raj. Bebrusų, Luokesos ir Baltųjų Lakajų ežerus.

Siekiant, kad nebūtų maišomos skirtingos sykų formos, šiuos ežerus siūloma žuvinti

Platelių sykais.

Naudojant veisimui ypač vertingą, į Lietuvos Raudonąją knygą įrašyto Platelių

syko bandą, jį, visų pirma, būtina veisti vandens telkiniuose, kuriuose didžiausia

tikimybė sulaukti gerų introdukcijos rezultatų, o taip pat laukiama jo aklimatizacijos.

Artimiausioje ateityje būtina ištirti galimos syko introdukcijos požiūriu tokius ežerus

kaip Siesartis, Veisiejai, Galstas ir kt. Tolesnei perspektyvai (panaudojant jau

suformuotas reproduktorių bandas) nepalikti tų ežerų, kur sykai negali veistis, bet gali

augti ir didinti jų bendrą produktyvumą, įžuvinimą.

Parenkant ežerus, tinkamus syko introdukcijai ir aklimatizacijai, būtina

orientuotis ir pagal reliktinių vėžiagyvių paplitimą Lietuvos ežeruose. Prieš įžuvinant

ežerus sykais pageidautina dar labiau pagerinti jų mitybinę bazę, ypač tuose ežeruose,

kur nėra reliktinių vėžiagyvių. Tam gali būti panaudojami Kaspijos komplekso

aukštesnieji vėžiagyviai. Kokybiškesnės reprodukcinės sykų bandos susidarymui,

didesnės genotipinės populiacijos įvairovės ir stabilumo užtikrinimui pageidautina

įžuvinimą šiųmetukais kartoti 3-4 metus. Gerą efektą gali duoti taip pat subrendusių

sykų introdukcija į tą patį ežerą, kuriame buvo išleisti ir šiųmetukai. Daugelyje

Lietuvos ežerų plėšriųjų žuvų gausumas nėra pakankamas, todėl prieš įžuvinant sykais

dažniausiai nebūtinas plėšriųjų žuvų gausumo sumažinimas (Bukelskis, Repečka,

1994, 1995, 1997, 1998).

Vandens telkinių įžuvinimui, sykų lervutes rekomenduojama auginti

tvenkiniuose. Sykų šiųmetukai, auginami tvenkiniuose, normaliai išgyvena jei

vandens temperatūra pasiekia 27–28 laipsnius Celsijaus. Ir netgi laikinas temperatūros

pakilimas iki 29 laipsnių nėra žalingas. Tvenkinio gylis gali siekti vos metrą

(Суховерцов, 1975).

Darbas atliktas kompiuterinių programų Exel, Word, Photoshop, Statistica

pagalba.

2. Darbo medžiaga ir metodai

Medžiaga diplominiam darbui buvo rinkta ekspedicijų į Platelių, Akmenos,

Spindžiaus, Verniejaus, Šakarvos, Asalnų, Lūšių ežerus metu 1997 – 1998 m.

Margiuose (Vilniaus raj.) UAB “Akvilegija” tvenkiniuose trečius metus iš

eilės auginami sykai (toliau – Margių sykai). Tai Platelių ežero sykai. Žuvininkystės

ūkyje praeitais metais 22 ha tvenkinyje augintos antrametės žuvys kartu su karpiais.

1998 metų pradžioje buvo suleista 60 kg sykų po 70 gramų (857 vnt.). Išgaudymo

metu sykai jau buvo vidutiniškai po 238 gramus. Per išgaudymą gyvų liko tik 60 kg

sykų (252 vnt.), nes daugumas jų užduso dėl dumblino vandens (negyvų rasta apie

300). Be to temperatūra siekė 13,8˚ C, o tai aiškiai buvo per daug. Kartu su sykais

išgaudyta 3 tonos karpių po 180 gramų. Vasaros metu karpiai buvo šerti kviečiais.

Ištirtas 121 Margių sykas.

Duomenys apie jūrinius sykus surinkti 2 ekspedicijų į Klaipėdą metu 1998 m.

Ištirta 19 sykų.

Darbe panaudoti doc. E. Bukelskio ir magistranto A. Kaupinio 1996-98 m.

Platelių, Vištyčio, Verniejaus ežeruose surinkti duomenys ir medžiaga. Mitybos

tyrimus padėjo atlikti ir konsultavo dr. A. Bubinas, studentė A. Audzijonytė. Sykų

parazitus padėjo apibudinti dr. R. Petkevičiūtė.

Žuvys gaudytos įvairaus akytumo (45-60 mm) statomais tinklaičiais.

Žuvys buvo išmatuojamos, pasveriamos, paimami jų žvynai. Visų žuvų

išmatuoti nebuvo galimybės, nes jos buvo gaudomos reprodukcijos tikslais. Buvo

tiriamos tik negyvos žuvys, kurios reprodukcijai nebetiko. Taip pat buvo imami

mėginiai mitybos tyrimams ir raumenų, kepenų, gonadų mėginiai biochemijos ir

vislumo tyrimams.

Morfometrijos tyrimams sykai matuoti pagal Pravdino metodiką (Правдин,

1966). Morfometriniams tyrimams išanalizuota iš Akmenos 2, Spindžiaus 4,

Verniejaus 4, Šakarvos 1, Asalnų 1, Margių 17, Platelių 18, Vištyčio 11 sykų.

Augimo tempams apskaičiuoti išanalizuoti 179 sykai.

Sykų morfometrijos tyrimai buvo atliekami matuojant žuvis žvejybos vietoje,

taip pat buvo tiriama šaldyta žuvis.

Analizuojant žuvis nustatyti šie parametrai: lytis ir gonadų brandos stadija,

žuvies masė, amžius, visos žuvies ilgis (L), ilgis pagal Smitą (Ls), ilgis be C (l),

liemens ilgis (od), šoninės linijos formulė, spindulių skaičius D, spindulių skaičius A,

žiauninių spaigliukų skaičius, snukio ilgis (an), akies diametras (np), užakinis

atstumas (po), galvos ilgis (ao), galvos aukštis (lm), kaktos plotis (w), didž. kūno

aukštis (gh), mažiausias kūno aukštis (ik), antedorsalinis atstumas (ag), postdorsalinis

atstumas (rd), uodegos stiebelio ilgis (fd), D pagrindo ilgis (qs), didž. D aukštis (tu), A

pagrindo ilgis (yy), didž. A aukštis (ej), P ilgis (vx), V ilgis (zz), atstumas tarp P ir V

(vz), atstumas tarp V ir A (zy). Sykai matuoti švieži. Plastiniai požymiai perskaičiuoti

į indeksus: procentus nuo kūno ilgio (21 požymis: ilgis be C (l), liemens ilgis (od),

snukio ilgis (an), akies diametras (np), užakinis atstumas (po), galvos ilgis (ao),

galvos aukštis (lm), kaktos plotis (w), didž. kūno aukštis (gh), mažiausias kūno

aukštis (ik), antedorsalinis atstumas (ag), postdorsalinis atstumas (rd), uodegos

stiebelio ilgis (fd), D pagrindo ilgis (qs), didž. D aukštis (tu), A pagrindo ilgis (yy),

didž. A aukštis (ej), P ilgis (vx), V ilgis (zz), atstumas tarp P ir V (vz), atstumas tarp

V ir A (zy)). (atstumo nuo snukio pradžios iki uodegos peleko vidurinių spindulių

galo), kai kurie (snukio ilgis (an), akies diametras (np), užakinis atstumas (po), galvos

aukštis (lm), kaktos plotis (w)) - procentais nuo galvos ilgio.

Sykų morfometriniai parametrai išnagrinėti klasterinės analizės būdu. Tiriant

meristinius požymius dendrogramos pagal tarppopuliacinius Euklido atstumus

sudarytos iš požymių vidurkių. Tiriant plastinius požymius, dendrogramos pagal

tarppopuliacinius Euklido atstumus sudarytos iš požymių indeksų vidurkių.

Augimo tempų nustatymui žvynai imami maždaug ties kūno viduriu, aukščiau

ir žemiau šoninės linijos. Žvynai tirti pro binokuliarą, 8-10 kartų padidinimu,

vizualiniu metodu. Kad labiau išryškėtų metinės rievės žvynuose buvo pritaikytas

dažymo metodas. Kaip dažas buvo užtepamas batų tepalas, kuris turi savybę greitai

nudžiūti ir uždėti plėvelę ant paviršiaus. Plėvelės storis gali būti koreguojamas

nuvalant tepalą skepetaite iki reikiamo šviesumo. Kad butų galima iš kart rasti žvyną,

iš kurio buvo nustatytas žuvies amžius, žvynas įdedamas tarp dviejų lipnios, skaidrios

juostelės atkarpėlių. Dėl to rievės dar labiau išryškėja, kadangi nepilnai sudžiūvęs

batų tepalas pasiskirsto taip, kad didesnis ir tamsesnis jo sluoksnis susidaro ten, kur

viena metinė rievė pereina į kitą. Kur metinė rievė baigiasi, ten žvynas lieka skaidrus.

Žuvų mitybos tyrimams buvo išimamas visas žarnynas, konservuojamas 4 %

formalino tirpale. Žarnyno turinys buvo analizuojamas laboratorijoje. Buvo ištirti 48

sykų ir 5 karpių žarnynai. Atskirai buvo sveriamas visas žarnyno turinys ir po to dalis,

kurios kokybinę sudėtį buvo galima nustatyti. Rasti organizmai pasverti ir jų masė

prilyginta žarnyno turinio masei, kurios kokybinę sudėtį buvo galima nustatyti,

nustatant žarnyne esančių organizmų procentą. Mitybos tyrimai atlikti naudojant

Kublicko metodiką (Bukelskis, Kublickas, 1988). Maisto komponentai apibudinti

naudojantis apibudintojais: Определителъ лресноводных беспозвоночных

Европейской части СССР. – Ленинград, 1977, Хеисин Е. М. Краткий

определителъ пресноводной фауны. - Ленинград, 1951, Липин А. Н. Пресные

воды и их жизнъ. - Москва, 1950, Grigas A. Lietuvos augalų vaisiai ir seklos. –

Vilnius, 1986.

Buvo nustatytas skirtingų ežerų sykų įmitimo koeficientas pagal 6 balų

vertinimo skalę: 0 balų – ant žarnų riebalų nėra, 1 balas – vos matomi atskiri riebalų

fragmentai, 2 balai – žarnas dengia neplati riebalų juostelė, 3 balai – žarnas dengia

plati riebalų juosta, 4 balai – tik vietomis matomos žarnos, nepadengtos riebalų, 5

balai – visą žarną dengia storas riebalų sluoksnis.

T. Fultono įmitimo koeficientas, kuris rodo žuvies masės ir kūno ilgio santykį,

apskaičiuotas pagal formulę:

Q 10000QF = ,

L³

čia QF – įmitimo koeficientas pagal Fultoną, Q – žuvies kūno masė, g, L – žuvies

kūno ilgis, cm. Laikoma, kad kuo šis rodiklis didesnis, tuo žuvis labiau įmitusi.

Nustatytas sykų mitybos intensyvumas pagal žarnų pripildymo laipsnį, kuris

vertintas 5 balais: 0 balų – žarnynas tuščias, 1 balas – yra tik maisto pėdsakų, 2 balai –

maisto žarnyne mažai, 3 balai – maisto daug, 4 balai – maisto labai daug. Skrandžio

priekinės, vidurinės ir užpakalinės žarnos pripildymai vertinti atskirais balais.

Sykų vislumui nustatyti buvo pasveriamos gonados, po to pasveriamas 1

gramas ikrų ir suskaičiuojamas jų kiekis. Šį skaičių padauginus iš gonadų masės

gaunamas absoliutinis vislumas.

Gonadų vystymosi (brandos) stadijos buvo vertintos pagal 6 balų vertinimo

skalę: I stadija (juvenilinė), kai žuvis dar nė karto nebuvo neršusi, II stadija –

ramybės, III stadija – brendimo, IV stadija – gonadų brandos, V stadija – neršto ir

lytinių produktų tekėjimo, VI stadija – ponerštinė.

Kadangi svarbiausias gonadų brandos rodiklis yra jų masė, tai jų būklė buvo

įvertinta ne tik vizualiai, pagal minėtas atskiras stadijas (kokybiškai), bet ir pagal

kiekybinį kriterijų – gonadų brandos koeficientą. Šis koeficientas apskaičiuotas pagal

formulę:

q 100K = ,

Q

čia q – gonadų masė, g, Q – žuvies masė, g.

Žuvų biocheminiai tyrimai buvo atliekami Folčio metodu. Tai lipidų

ekstrahavimo iš audinių organiniais tirpikliais metodas, kurį modifikavo ir pritaikė

tyrimams V. Lapinas ir E. Černova. Šiuo būdu išskiriama apie 98 % rusų audiniuose

esančių lipidų, be to netiesioginiu būdu nustatomi ir baltymų kiekiai. Raumenų,

kepenų, gonadų mėginiai buvo imami iš šviežių žuvų. Pasveriama po 1-5 gramai

audinio, kuris sukarpomas žirklutėmis, sudedamas į buteliukus ir užpilamas 10 kartų

didesniu chloroformo ir etanolio mišinio, kurio santykis 2:1. Iki tolesnio apdorojimo

užkimšti buteliukai laikomi šaldytuve, bet neužšaldomi. Fiksuoti mėginiai

homogenizuojami. Iš anksto pasveriami iškaitinti biuksai. Dalis biuksų su filtriniu

popieriumi, kuris dedamas į Biuchnerio piltuvą, kuris įstatomas į Biunzeno kolbą,

prijungtą prie vandens siurblio. Filtruojami baltymai. Filtras su denatūruotais

baltymais dedamas į biuksą ir džiovinamas 60-70 ˚C temperatūroje iki pastovios

masės.

Ekstraktas iš Biunzeno kolbos supilamas į dalomąjį piltuvą, į kurį iš anksto

įpilta vandens ir etanolio mišinio. Dalomajame piltuve vandens, etanolio ir

chloroformo santykis turi būti 1:1:1. Po 4-5 valandų skystis dalomajame piltuve

pasiskirsto į 2 sluoksnius – viršutinį (vandens ir etanolio su bebaltymine, beriebaline

liekana (BBL) ir apatinį (chloroformo ir lipidų). Šie sluoksniai nuleidžiami į

skirtingus biuksus ir džiovinami 60-70 ˚C temperatūroje iki pastovios masės.

Pagal biuksų masių su medžiaga ir be medžiagos skirtumą apskaičiuojamas

baltymų, lipidų ir BBL kiekis (jos didžiausią dalį sudaro angliavandeniai) ir

išreiškiama procentais pagal formulę:

X = (n – m) 100,

čia X – lipidų, baltymų, BBL procentai, n – biukso ir medžiagos masė, m – biukso

masė.

Raumenų tyrimams mėginiai buvo imami iš žuvies nugaros (per vidurį).

Bandyta tirti raumenų mėginius, kurie buvo paimti nuo žuvies galvinės dalies.

Esminių skirtumų rezultatuose nepastebėta, tačiau buvo ištirta per mažai mėginių, kad

būtų galima daryti išvadą, kad neturi reikšmės tas faktas, kad mėginiai paimti iš

skirtingų žuvies vietų. Tai yra svarbu tais atvejais, kai medžiaga yra renkama iš

verslinių laimikių. Sykas yra vertinga žuvis ir žvejai ne visada noriai atiduoda visą

žuvį tyrimams, o galvas atiduoda.

3. Tyrimų rezultatai

3. 1. Morfometrijos tyrimai

Eilėje ežerų atlikta sykų morfometrinė analizė. Išmatuoti 27 plastiniai ir

meristiniai požymiai. Sugrupavus juos atskirai pabandyta išskirti klasterius, pagal

Euklido atstumus. Pirmu atveju sykai grupuoti pagal 4 požymius: šoninės linijos

formulę, spindulių skaičių nugaros peleke, spindulių skaičių analiniame peleke,

žiauninių spaigliukų skaičių ant pirmo žiauninio lanko (skaičiuoti spaigliukai ant

abiejų žiauninių lankų, vėliau išvestas vidurkis). Atlikus klasterinę analizę pagal 4

požymius išsiskyrė 3 klasteriai, 3 ežerų grupės (5 paveikslas). Pirmas klasteris:

Akmena, Spindis, Margiai. Antras klasteris: Plateliai ir Verniejus. Trečias klasteris:

Vištytis, Šakarva, Asalnai (daugiaspaigliukiniai sykai). 1 ir 2 klasteriai – mažai

žiauninių spaigliukų turintys sykai. Jie kilę iš Platelių ežero. Būtų galima paaiškinti

pirmojo klasterio - Margių ir Akmenos - sykų meristinių požymių panašumą, kadangi

į Akmenos ežerą leisti sykai buvo užauginti Margių tvenkiniuose. Spindžiaus sykai

taip pat paauginti tvenkiniuose, tik kitame žuvininkystės ūkyje. O į Verniejų sykai

buvo žuvinami reproduktoriais tiesiai iš Platelių ežero. Trečio klasterio išsiskyrimas

nekelia abejonių, nes iš keturių tirtų požymių labiausiai varijuoja žiauninių spaigliukų

skaičius, kuris šiuo atveju ir nulemia tokį susigrupavimą (5 paveikslas). Palyginimui į

dendrogramą įvesti syko ludogos (C. l. ludoga) ir syko Pydžjano (C. pidschian)

morfometriniai parametrai. Kaip matyti iš paveikslo, jie kai kuriais atvejais labiau

panašūs į Lietuvos sykus, nei vienas į kitą. Tai mažaspaigliukiniai sykai, gyvenantys

šiaurinėje Rusijos dalyje (Правдин, 1954).

5 paveikslas. Euklido atstumai tarp atskirų ežerų sykų (pagal meristinius

požymius) (syko Ludogos (C. l. ludoga) ir syko Pydžjano (C. pidschian)

morfometriniai parametrai pateikti pagal Pravdiną (1954))

Pagal plastinius požymius sykai susigrupavo skirtingai, nei pagal meristinius.

Nebeliko skirtumo tarp mažai ir daug žiauninių spaigliukų turinčių sykų. Aiškiau

išsiskyrė Akmenos ir Margių sykai, kurie galbūt dėl anksčiau minėtos priežasties ir

pagal plastinius požymius yra artimesni vieni kitiems. Palyginimui įtraukti sykas

ludoga (C. l. ludoga) ir sykas Pydžjanas (C. pydschian) pagal tyrinėtus požymius

patenka į atskirą klasterį. Įdomu, kad Platelių ir Vištyčio sykai, pagal plastinius

požymius patenka į vieną klasterį, nors dėl jų priklausymo skirtingoms syko formoms

neabejojama. Savo požymiais labai išsiskyrė Šakarvos ežero sykas, tačiau daryti

išvadas būtų neprasminga, nes iš šio ežero ištirta tik viena žuvis. Spindžiaus, Asalnų,

Verniejaus sykai patenka į vieną grupę su Platelių ir Vištyčio sykais. Jūrinis sykas

pagal plastinius požymius pateko į grupę, kurioje Rusijos sykai, taip pat Akmenos ir

Margių sykai. Tačiau aiškiai išsiskiriančias grupes sunku konstatuoti (6 paveikslas).

6 paveikslas. Euklido atstumai tarp atskirų ežerų sykų (pagal plastinius

požymius) (syko ludogos (C. l. ludoga) ir syko Pydžjano (C. pidschian)

morfometriniai parametrai pateikti pagal Pravdiną (1954), jūrinio syko – pagal

Gaigalą (Гайгалас, 1972))

Sykų morfometriniai parametrai pateikti 1, 2 prieduose. Ten pat min, max

reikšmės, vidurkiai, vidutiniai kvadratiniai nuokrypiai, pasikliautinieji intervalai.

3. 2. Sykų augimo tempai

Pastebėta, kad kai kuriuose Sibiro ežeruose sykai tame pačiame vandens

telkiny auga skirtingais tempais. Bandyta aiškinti, kad tai skirtingos sykų formos,

tačiau ši hipotezė nepasitvirtino. Kita hipotezė buvo iškelta tiriant Peipaus ežero sykus

(C. l. maraenoides Poljakov). Nustatyta, kad beveik visi sykai buvo užsikrėtę siurbike

Tetracotyle coregoni Achremov, kuri parazituoja žuvies širdyje. Jų būna nuo 2 iki 254

viename individe. Pastebėta, kad yra tiesioginis ryšys tarp parazitų skaičiaus ir žuvies

įmitimo koeficiento, o pastarasis koreliuoja su augimo tempu. Parazitai pastebėti jau 1

metų amžiaus sykuose, todėl introdukcijai į kitus ežerus buvo naudoti sykų ikrai.

Sevano ežere, sykų augimo tempas buvo žymiai geresnis, jie nebuvo užsikrėtę

siurbikėmis (Гидробиология и ихтиология…, 1963).

Lietuvos ežerų sykai auga skirtingu tempu, skirtinguose ežeruose. Taip pat

išsiskiria tvenkiniuose augintų ir jūrinių sykų augimo tempai. Sparčiausiai sykai auga

Lūšių ežere. 7 metų sykas jau būna pasiekęs 1,75 kg masės ir 50 cm ilgio. 14 metų

sykas iš Lūšių ežero buvo 2,2 kg masės ir 62 cm ilgio. Kaip žinia, iš žvyno galima

nusakyti žuvies augimo sąlygas, tempą. Ištyrus minėto syko žvynų metines rieves,

buvo galima suprasti, kad paskutinius 6 metus jo augimas buvo lėtas - metinės rievės

buvo labai siauros. Būtų galima teigti, kad dėl to kaltos gyvenimo sąlygos, tačiau

ištyrus jaunesnių sykų žvynus paaiškėjo, kad šios žuvys, sprendžiant iš žvynų, augimo

tempo sutrikimų neturėjo (metinės rievės buvo plačios). Literatūroje rašoma, kad

daugiaspaigliukiniai sykai yra trumpaamžiai. Šiuo atveju išaiškėja, kad gal ir nėra

trumpaamžiai, tačiau jų augimo tempai, daugėjant metų, lėtėja.

Platelių ežero sykas augintas tvenkiniuose pasižymėjo sparčiu augimo tempu.

Palyginus su Verniejaus ir Akmenos ežerų sykų augimo tempu (tik juose buvo

pagauta 3 metų sykų) jis yra didesnis.

Taip pat daugiaspaigliukiniams sykams (kaip ir Lūšių) priklausantys Vištyčio

ežero sykai pasižymi greitomis augimo savybėmis. 7 metų sykai buvo vidutiniškai 1

kg masės ir 47,3 cm ilgio.

Verniejaus, Spindžiaus ežeruose sykai pasižymėjo panašiu augimo tempu kaip

ir jų giminaičiai Platelių ežere. (pirmuose dviejuose ežeruose sykai introdukuoti iš

Platelių ežero). 5 metų sykai buvo vidutiniškai po 300 gramų ir 33 cm ilgio. Akmenos

sykai introdukuoti iš Platelių ežero palyginus su kitais sykais auga lėtai. 5 metų sykai

svėrė 180 gramų ir buvo 29,7 cm ilgio.

Asalnų ir Šakarvos sykų pagauta po viena egzempliorių. Tai buvo dideli sykai,

kurie svėrė atitinkamai po 1,25 ir 1,75 kg. Jų ilgiai buvo 49,5 ir 55 cm. Jų amžius

atitinkamai 10 ir 12 metų. Šie sykai, kaip manoma, priklauso tai pačiai formai kaip ir

Lūšių ežero sykai, nes visi trys ežerai susisiekia.

Jūrinio syko augimo tempai palyginus su ežerinio syko augimo tempais yra

aukšti. 5 metų sykai užauga iki 0,5 kg masės ir 39,5 cm ilgio.

Grafiškai sykų augimo tempai pateikti 7, 8 paveiksluose.

6A paveikslas. Platelių ežero sykas augintas tvenkiniuose (tekste - Margių

sykas)

7 paveikslas. Kai kurių ežerų ir jūrinio sykų augimo tempai pagal masę (Q)

kilogramais

8 paveikslas. Kai kurių ežerų ir jūrinio sykų augimo tempai pagal visą žuvų

kūno ilgį (L) centimetrais

3. 3. Sykų mityba

Šiauriniai vandens telkiniai pasižymi skurdžia mitybine baze ir jos įvairove

metų bėgyje. Sykų evoliucija nuėjo dviem kryptim: eurifagija ir polimorfizmas.

Pastaroji leido sykams užimti įvairias ekologines nišas. Rusų mokslininko

Rešetnikovo atliktų tyrimų duomenimis, sykai iš vieno ežero gali maitintis 60-ties

skirtingų rūšių organizmais. Pavyzdžiui, masiškai skrendant lašalams, sykai iš gelmių

pakyla į vandens paviršių ir maitinasi vien šiais vabzdžiais (Скарлато, 1977).

Šiuolaikinių ekosistemų požiūriu, tiriant pakitimus žuvų populiacijose,

lemiamą reikšmę vaidina mitybos ir mitybinių ryšių klausimas. Svarbus vaidmuo

tenka kiekybiniams metodams: apskaičiuojami paros, mėnesio, metų racionai,

medžiagų apykaita ir prieauglis, mitybos spektro pakitimai. Svarbu žinoti ar užtenka

maisto žuvims, ar jos pilnai išnaudoja maisto išteklius (Решетников. 1980, 1988).

Pvz. Peipaus ežero sykų maistas - zooplanktonas, dugno gyvūnija,

chironomidų ir kitų vabzdžių lervos. Dideli sykai gaudo stinteles (Суховерцов,

1975).

Buvo ištirti 48 sykų ir 5 karpių žarnynai. Tik viename žarnyne maisto likučių

nebuvo rasta. Keturiuose žarnynuose nepavyko nustatyti maisto sudėties, nes jis jau

buvo apvirškintas. Iš viso rasti 24 įvairūs maisto objektai (5 lentelė, 1–8 paveikslai). Į

lentelę ir paveikslus nepateko tie organizmai, kurie aptikti tik pavienių sykų

žarnynuose ir nesudaro pagrindinės syko mitybinės bazės nei viename ežere. Tokie

organizmai yra šm. Hydrophidae (vandeninės erkės), kurių aptikta po kelis individus

tvenkiniuose augintų sykų žarnynuose.

Vištyčio sykų žarnynuose nemažą žarnyno turinio dalį (iki 5 %) sudarė

dreisenos (Dreissena polymorpha). Šio ežero sykų žarnynuose rasta taip pat Planorbis

sp., Limnaea sp. ir Bithynia sp. pilvakojų moliuskų kiautelių.

Didžiausią moliuskų dalį Vištyčio ir Platelių sykų žarnynuose sudarė genčių

Pisidium ir Sphaerium dvigeldžiai moliuskai. Vieno Vištyčio syko žarnyne apsiuvos

Hydroptylidae, gentis Oxiethyra, sudarė 95 % viso žarnyno turinio.

Verniejaus sykai pasižymėjo tuo, kad jų žarnynuose rasta daug augalinės

kilmės liekanų. Vieno syko žarnyne rasta apie 40 vienodo dydžio ir formos medžio

gabalėlių. Butų galima manyti kad sykas jų prisigaudė atsitiktinai, tačiau tokiu atveju

žarnyne turėtų būti ir pavyzdžiui detrito, tačiau to nepastebėta.

Spindžiaus ir Verniejaus ežerų sykų žarnynuose rasta Carex genties viksvų

sėklų. Chironomidų lervos gali sudaryti žymią sykų mitybos raciono dalį. Žarnynuose

rasta Chironomus genties lervų.

Margių tvenkinyje augę sykai gaudymo metu daugiausiai mito chironomidais.

Margių sykai mito taip pat žirgelių Coenagrion sp. lervomis.

Akmenos sykų pagrindinis maisto objektas buvo Gammarus pulex

šoniplaukos. Jos sykų žarnyne sudarė 90 %.

Vištyčio ir Spindžiaus ežerų sykai mito reliktiniais vėžiagyviais Pallasiola

quadrispinosa. Pastarųjų kiekis sykų žarnyne neviršijo 10 procentų. Spindžiaus ežero

sykų žarnynuose aptikta nematodų, kurie viename žarnyne sudarė 15 %.

5 lentelė. Kai kurių ežerų sykų žarnyno turinio kokybinė sudėtis (vidurkis %)

EžerasAsalnai Vištytis Spindis Akmena Verniejus Plateliai Margiai

(sykai)Margiai (karpiai)

Sykų skaičius, kurių žarnyne

aptikti organizmaiDetritas 15 25,8 7,5 10 40 5,7 20 15,8 28

Augalinės kilmės liekanos - - 1 - 60 0,4 - - 4

Chironomidai (lervos) - - 88,8 - - - 39,7 0,2 19

Irklakojai (Copepoda) - - 0,3 - - - 2,9 0,2 9

Šakotaūsiai (Cladocera) - - 1 - - - 7,5 0,4 13

Šoniplaukos (Amphipoda) - 3,3 - 90 - - - - 7

Mizidai (Mysis relicta) 85 - - - - - - - 1

Blakės Corixa sp. - - - - - - 12,4 83,4 12

Lašalai - - - - - - 17,1 - 13Dvigeldžiai moliuskai - 68,3 1,5 - - 19,6 - - 16

Ikrai (syko) - 2,5 - - - 37,8 - - 12

Pilvakojai moliuskai - - - - - 31,3 - - 7

Lygiakojai (Isopoda) - - - - - 5,2 - - 4

Ištirtų žuvų sk. 1 7 4 2 4 14 16 5 53

Literatūroje (Решетников, 1980, 1988) rašoma, kad daugiaspaigliukiniai sykai

yra planktofagai, o mažaspaigliukiniai - bentofagai. Tyrimų duomenys parodė, kad ši

taisyklė ne visuomet galioja. Pavyzdžiui daugiaspaigliukinio Vištyčio syko

pagrindinis maistas lapkričio mėnesi buvo dvigeldžiai moliuskai (10 paveikslas).

Asalnų daugiaspaigliukinis sykas spalio mėnesi mito priedugnyje gyvenančiais

mizidais (9 paveikslas). Mažaspaigliukiniai sykai tyrimo laikotarpiu daugiausia mito

bentosiniais organizmais. Nors pavyzdžiui tvenkiniuose auginto syko žarnyne rasta iki

20 % vandens blakių, Akmenos ežere – šoniplaukų. Yra žinoma, kad visi sykai

pirmais trejais gyvenimo metais daugiausiai minta planktoniniais organizmais.

Tyrimų rezultatai tai patvirtino: trejų metų Platelių sykai auginti tvenkiniuose buvo

pririję irklakojų ir šakotaūsių vėžiagyvių. Kiti ištirti sykai buvo žymiai vyresni ir jų

mitybos pagrindą sudaro stambesni organizmai (11-14 paveikslai).

9, 10 paveikslai. Daugiaspaigliukinių sykų mitybos racionas (%) Asalnų ir

Vištyčio ežeruose

11, 12 paveikslai. Mažai žiauninių spaigliukų turinčių sykų mitybos racionai

(%) Verniejaus ir Spindžiaus ežeruose

13, 14 paveikslai. Mažaspaigliukinių sykų mitybos racionai (%) Akmenos ir

Platelių ežeruose

Platelių ežero sykai jau ne pirmus metus auginami tvenkiniuose. Paprastai jie

dėl ekonominių sumetimų laikomi kartu su karpiais. Tyrimų rezultatai parodė, kad

šios dvi rūšys dėl maisto konkuruoja mažai (15, 16 paveikslai). Karpių pagrindinę

maisto dalį sudarė vandens blakės 83 %, tuo tarpu sykų žarnynuose jos sudarė 12 %.

Sykai auginti tvenkiniuose ir karpiukai gaudyti perkeliant juos į žiemojimo

tvenkinius. Sykų mitybos tvenkiniuose tyrimų rezultatai gali ne visiškai atspindėti jų

mitybos racioną, kadangi nusekus vandeniui kai kurie vandens organizmai gali būti

lengviau sugauti.

15, 16 paveikslai. Platelių syko auginto tvenkiniuose ir kartu augintų karpiukų

mitybos racionai (%)

3. 4. Sykų mitybos intensyvumas ir įmitimo koeficientai

Buvo nustatytas kai kurių ežerų sykų įmitimo koeficientas pagal 6 balų

vertinimo skalę. 6 lentelėje ir 17 paveiksle pateikiami skirtingų ežerų sykų įmitimo

koeficientų vidurkiai. Paskaičiavus sykų įmitimo koeficientus pagal Fultoną,

paaiškėjo kad 2 naudoti vertinimo metodai neprieštarauja vienas kitam. Pagal abu

vertinimus gerai įmitę buvo Asalnų ir Margių sykai, blogiausiai – Akmenos ežero

sykai.

Buvo nustatytas sykų mitybos intensyvumas pagal žarnų pripildymo laipsnį,

kuris vertintas 5 balais. Skrandžio priekinės, vidurinės ir užpakalinės žarnos

pripildymai vertinti atskirais balais. Tyrimų rezultatai pateikiami 6 lentelėje.

6 lentelė. Sykų įmitimas ir žarnyno pripildymas balais (vidurkiai). Žarnyno

turinio masė (vidurkiai)

Ežeras

Įmitimas

Žarnyno

pripildymas

balais

(priekinė

žarna)

Žarnyno

pripildymas

balais

(vidurinė

žarna)

Žarnyno

pripildymas

balais

(užpakalinė

žarna)

Žarnyno

turinio

masė g

Ištirtų

žuvų sk.

Asalnai 5,0 3 3 4 4,69 1

Vištytis 2,7 2 2 3 3,43 7

Spindis 1,5 2 3 4 2,99 4

Akmena 1,5 2 1 3 0,62 2

Verniejus 3,0 1 1 3 0,17 4

Plateliai 2,8 2 2 3 3,20 14

Margiai (sykai) 3,8 4 3 2 1,14 16

Margiai (karpiai) 4,4 3 3 3 3,02 5

17 pav. Sykų įmitimas pagal 6 balų vertinimo skalę (vidurkiai)

17 A paveikslas. Kai kurių ežerų sykų vidutiniai įmitimo koeficientai pagal Fultoną

Pastaba: tirti sykai yra skirtingų amžinių grupių. Literatūroje (Решетников,

1980) užsimenama, kad daugiau metų turinčios žuvys paprastai būna riebesnės. Tai ir

matosi šiuose grafikuose (Asalnų, Vištyčio, Platelių ežerų sykai yra senesnių amžinių

grupių), tačiau sykai auginti tvenkiniuose yra vos trejų vasarų. Jų gerą įmitimą galima

paaiškinti geromis mitybinėmis sąlygomis.

3. 5. Sykų vislumo tyrimai

Dirbtinai veisiant žuvis ar introdukuojant jas į kitus ežerus, svarbu žinoti jų

reprodukcijos galimybes. Pavyzdžiui yra žinoma, kad tvenkiniuose sykai gerai auga ir

greitai subręsta. Tačiau pastebėta, kad anksčiau nei įprastai subręstantys sykai

produkuoja mažiau ikrų. Ikrai būna mažesni, o tai reiškia, kad jie turi mažiau maisto

medžiagų (Решетников, 1980). Senos žuvys būna mažiau vislios taip pat, jų lytinės

ląstelės ne tokios gyvybingos (Bukelskis, Kublickas, 1988).

Moldavijos tvenkiniuose sykai subręsta būdami dviejų metų ir pasiekę 300 –

400 g. Leningrado srities tvenkiniuose gerose sąlygose sykai subręsta 3 gyvenimo

metais. Tvenkiniuose sykų išeiga sudaro 150 – 200 kg iš ha. Trijų metų sykų patelių

(500 – 600 g) absoliutinis vislumas sudaro 14 – 20 tūkst. ikrelių. (Суховерцов Ф. М.,

1975)

Pvz. Peipaus ežero sykas lytiškai subręsta būdamas penkių metų. Vaisingumas

16,4 – 82,3 tūkst. ikrelių (Суховерцов, 1975)

Iš viso ištirtos 40 patelių. Nustatyti jų absoliutiniai vislumai (bendras ikrų

skaičius kiaušidėje) 9 iš tirtų žuvų jau buvo išneršusios (Plateliai, Vištytis) (daugumas

sykų tyrinėti jų neršto metu, gaudant juos reprodukcijos tikslais) arba jų gonados dar

buvo ankstyvose vystymosi stadijose (Akmena). Ikrelių dydį būtų galima lyginti tik

dviejų ežerų sykų, tai Vištyčio ir Platelių, kadangi jų gonados tirtos neršto metu. Nors

šių ežerų sykai skiriasi augimo tempais, įmitimo koeficientu ir kitais rodikliais, iš 1

lentelės matyti, kad šių ežerų sykų ikrai yra vienodos masės (ikrelių skaičius viename

grame) (9 lentelė, 18 paveikslas).

Įdomu pastebėti, kad Platelių sykas augintas tvenkiniuose (Margių sykas)

subręsta 3 gyvenimo metais (Platelių ežere 5) (18A paveikslas).

Gonadų brandos koeficientą rodo žuvų populiacijos ar jos atskirų narių

pasiruošimą nerštui, taip pat gonadų brandos eigą. Šis rodiklis buvo aukščiausias

Vištyčio, Spindžiaus, Platelių ežerų sykų. Koeficientas buvo žemas Akmenos,

Šakarvos ežerų sykų. Margių sykų gonadų brandos koeficientas, palyginus su kitų

ežerų sykų, buvo aukštas, nors sykai turėjo neršti pirmą kartą.

18A paveikslas. 3 vasarų Platelių syko auginto tvenkiniuose (Margių sykas)

gonados. Gaudyta rugsėjo 17 d.

9 lentelė. Kai kurių ežerų sykų absoliutiniai vislumai, ikrelių dydis.

EžerasAmžius,

metai

Ilgis be

uodegos

peleko (l),

cm

Žuvies

masė

(Q), g

Ikrelių

skaičius.

1 grame

Absoliut.

vislumas,

ikr. sk.

Pasikliaut

inieji

intervalai

Ištirtų

individų

sk.

Plateliai 8 32,3 429,0 126 7560 1

16 44,5 1420,0 139 30858 1

Vidurkis 38,4 924,5 133 19209 22831,6 2

Margiai 3 25,3 238,9 272 5807 426,2 20

Akmena 3 23,1 169,6 667 6417 1388,2 2

Spindis 5 29,8 382,2 173 9909 2109,5 3

Šakarva 12 45,4 1745,0 345 6962 - 1

Vištytis 6 31,2 395,0 133 20307 2

7 30,4 382,0 132 29700 1

Vidurkis 30,8 388,5 133 23438 6638,1 3

18 paveikslas. Kai kurių ežerų sykų absoliutiniai vislumai (vidurkiai)

18B paveikslas. Kai kurių ežerų sykų gonadų brandos koeficientai

3. 6. Biochemijos tyrimai

Biocheminė analizė parodo riebalų, baltymų ir angliavandenių kiekį žuvies

audiniuose. Išsekusių žuvų sumažėja baltymų ir riebalų kiekiai raumenyse ir kituose

audiniuose. Sausos medžiagos kiekis kinta žuviai augant. Kaip taisyklė, kuo žuvis

didesnė tuo daugiau ji turi riebalų. Žuvies kūno cheminė sudėtis priklauso nuo jos

fiziologinės būklės ir nuo maisto kokybės ir kiekybės. Tačiau yra žinoma kad, ne

visada didelis riebumas reiškia geras žuvų mitybos sąlygas. Pvz. karpinėms žuvims

trūkstant fosforo jų riebumas viršija normą. Riebalų kiekio padidėjimas arba

pamažėjimas kepenyse gali būti kaip indikatorius, kad su žuvim yra ne viskas

tvarkoje. Riebumas ir santykinė kepenų masė gali augti tuo metu, kai žuvies augimas

yra mažas dėl nepakeičiamų riebiųjų rūgščių, vitaminų trūkumo (Лиманскии, 1984).

Suomijoje ir Norvegijoje buvo atlikti sykų mitybos tyrimai. Tirti 260-265 g

sykai, kurie buvo maitinti skirtingo riebumo maistu. Riebus pašaras buvo 27,5%

riebumo, o liesas - 12,6%. Nebuvo nustatyta didelių skirtumų tarp abiejų grupių

maisto paėmimo kiekio ir prieauglio eksperimento pabaigoje, tačiau rodikliai

išsiskyrė, nustačius riebalų ir baltymų kiekį raumenyse ir žarnynuose. Žuvų, kurios

ėdė riebius pašarus, po 11 savaičių raumenyse riebalų buvo 1,9% ((baltymų 14,0%), o

žuvų, kurios ėdė liesus pašarus, riebalų buvo 1,5% (baltymų 11,5%) (Winfield,

Fletcher, and others, 1995).

3. 6. 1. Lyginamoji sykų patinų ir patelių biocheminė analizė.

Atliktų tyrimų metu biochemiškai ištirtos 38 patelės iš įvairių ežerų.

Procentinė raumenų, kepenų, gonadų (ikrų) biocheminė sudėtis atsispindi 10 lentelėje

ir 1 - 9 paveiksluose.

10 lentelė. Procentinė patelių raumenų, kepenų, gonadų (ikrų) biocheminė

sudėtis

PatelėsRaumenys Kepenys Gonados Ištirtų

individųskaičius

Baltym.

%

Lipid. % BBL. % H2O % Baltym.

%

Lipid. % BBL. % H2O % Baltym.

%

Lipid. % BBL. % H2O %

Margiai 27,00 0,19 0,02 72,79 18,26 3,68 1,07 76,99 21,94 0,58 5,49 71,99 17

Akmena 21,45 0,15 0,02 78,38 17,73 3,19 1,56 77,52 21,08 10,54 1,92 66,47 2

Šakarva 28,02 1,77 1,07 69,14 14,49 8,75 1,04 75,72 21,91 13,23 1,58 63,29 1

Spindis 21,27 1,58 0,80 76,35 20,82 2,53 0,59 76,06 31,02 7,39 1,23 60,36 3

Lūšiai 17,69 0,96 1,24 80,11 - - - - - - - 2

Vištytis 16,22 2,20 1,65 79,93 16,18 2,20 1,32 80,30 15,00 4,28 1,05 79,67 6

Plateliai 17,01 0,51 1,30 81,18 14,00 2,68 1,60 81,73 - - - - 7

Biochemiškai atskirai buvo tirti sykų patinai. Iš viso ištirti 24 individai iš 7

ežerų. Jų biocheminiai parametrai pateikiami 11 lentelėje.

11 lentelė. Procentinė sykų patinų raumenų, kepenų, gonadų (pienių)

biocheminė sudėtis

Patinai

Raumenys Kepenys Gonados Individų

skaičiusBaltym

.%

Lipid. % BBL. % H2O % Baltym

.%

Lipid. % BBL. % H2O % Baltym.% Lipid. % BBL. % H2O %

Margiai 20,26 2,55 0,02 77,17 19,64 3,38 1,21 75,78 31,70 0,18 6,46 61,66 3

Asalnai 20,31 2,07 1,18 76,44 20,34 3,88 0,44 75,34 16,78 1,79 0,49 63,29 1

Spindis 25,59 1,33 2,52 70,56 20,13 2,77 1,88 75,22 25,85 0,91 0,55 72,69 1

Verniejus 22,08 1,83 0,94 75,15 22,28 3,14 2,35 72,23 22,13 5,75 1,85 70,27 4

Lūšiai 18,79 2,29 1,38 77,54 - - - - - - - - 4

Vištytis 19,03 2,93 1,40 76,65 19,03 2,93 1,23 76,83 12,75 2,50 0,63 84,13 4

Plateliai 18,69 1,13 1,50 78,68 16,00 2,00 1,24 80,76 - - - - 7

Tyrimų metu nustatyta, kad procentinis baltymų kiekis patelių raumenyse

varijavo nuo 16 iki 28 % (19 paveikslas). Patinų šis rodiklis nedaug skyrėsi nuo

patelių ir varijavo šiek tiek mažesnėse ribose: nuo 19 iki 25 % (20 paveikslas).

19 paveikslas. Baltymų kiekiai sykų patelių raumenyse tirtuose ežeruose

20 paveikslas. Baltymų kiekiai sykų patinų raumenyse tirtuose ežeruose

Lipidų kiekis raumenyse ir patinų ir patelių varijavo plačiose ribose (21, 22

paveikslai). Akmenos, Margių, Platelių sykų patelių raumenyse lipidų buvo ne

daugiau 0,51 %. Kituose tirtuose ežeruose sykai buvo riebesni (iki 1,77 %), o Vištyčio

syko patelės raumenyse buvo 2,2 % riebalų. Lyginant šiuos duomenis su ikrelių

dydžio duomenimis, būtų galima daryti prielaidą, kad nepriklausomai nuo mitybinių

sąlygų sykai produkuoja vienodus ikrus (pagal dydį), tačiau pačių patelių raumenų

kokybinė sudėtis skiriasi. (Platelių ir Vištyčio sykai gaudyti maždaug vienodu laiku,

kituose ežeruose sugavimo laikas skiriasi). Patinai lytinių produktų gamybai

sunaudoja mažiau energijos (Lietuvos retosios žuvys, 1992). Tai atsispindi jų

riebume. Nei viename iš tirtų ežerų sykų raumenyse lipidų nebuvo mažiau nei 1 %, o

Margių, Asalnų, Lūšių, Vištyčio ežerų sykų raumenyse lipidų buvo daugiau nei 2 %

(22 paveikslas).

21 paveikslas. Lipidų kiekiai sykų patelių raumenyse tirtuose ežeruose

22 paveikslas. Lipidų kiekiai sykų patinų raumenyse tirtuose ežeruose

Tyrimų metu nustatyta, kad Akmenos ir Margių sykų patelės angliavandenių

buvo sukaupę mažiau už kitų ežerų sykų pateles (0,02 %) (23 paveikslas), kai tuo

tarpu Platelių sykas, kuris išsiskyrė mažu lipidų kiekiu raumenyse, angliavandenių

raumenyse buvo sukaupęs palyginus su kitomis žuvimis nemažai (1,3 %). Sykų

patinai tirtuose ežeruose angliavandenių raumenyse turėjo tiek pat kiek ir patelės.

Išsiskyrė Spindžiaus ežeras, kurio sykų patinai raumenyse vidutiniškai buvo sukaupę

2,52 % BBL.

23 paveikslas. BBL kiekiai sykų patelių raumenyse tirtuose ežeruose

Baltymų kiekis tirtų ežerų sykų patelių kepenyse svyravo 14 – 21 % ribose ir

įvairiuose ežeruose skyrėsi nežymiai (24 paveikslas). Patinų šis rodiklis svyravo 16 –

22 % ribose.

24 paveikslas. Baltymų kiekiai sykų patelių kepenyse tirtuose ežeruose

Lipidų kiekiu kepenyse išsiskyrė Šakarvos ežero sykas (8,75 %). Kitų tirtų

ežerų sykų patelių lipidų kiekis kepenyse svyravo 2,2 – 3,68 % ribose (25 paveikslas).

Patinų šis rodiklis nesiskyrė nuo patelių.

25 paveikslas. Lipidų kiekiai sykų patelių kepenyse tirtuose ežeruose

Angliavandenių kiekis buvo šiek tiek mažesnis Spindžiaus ežero patelių

kepenyse (0,59 %). Kituose ežeruose patelių kepenyse BBL kiekis sudarė daugiau nei

1 % (26 paveikslas). Asalnų ežero sykų patinų kepenyse angliavandenių buvo vos 0,4

%, o Verniejaus siekė 2,3 %. Kituose ežeruose BBL kiekis sudarė nuo 1 iki 2 %.

26 paveikslas. BBL kiekiai sykų patelių kepenyse tirtuose ežeruose

Baltymų kiekiu gonadose išsiskyrė Spindžiaus ežero sykų patelės: 31 %, kai

tuo tarpu Vištyčio sykų patelių raumenyse baltymai sudarė vos 15 %. Kitų tirtų ežerų

sykų patelių ikruose baltymų buvo 20 – 21 % (27 paveikslas). Margių sykų patinų

gonadose baltymų buvo 31 %. Mažiausiai baltymų (12 %) buvo Vištyčio syko

pieniuose – 12 % (28 paveikslas).

27 paveikslas. Baltymų kiekiai sykų patelių gonadose tirtuose ežeruose

28 paveikslas. Baltymų kiekiai sykų patinų gonadose tirtuose ežeruose

Lipidų kiekiu gonadose išsiskyrė Akmenos, Šakarvos, Spindžiaus ežerų sykų

patelės, kurių gonadose rasta atitinkamai 10,54 %, 13,23 %, 7,39 % lipidų. Vištyčio

syko patelių gonadose lipidų buvo 4,28, o Margių – vos 0,58 % (29 paveikslas).

Tačiau tų pačių Margių sykų patelės išsiskyrė angliavandenių kiekiu gonadose: 5,49

%, kai tuo tarpu kitų tirtų ežerų sykų gonadose BBL kiekis neviršijo 2 % (31

paveikslas). Tirtų ežerų lipidų kiekiai sykų patinų gonadose svyravo plačiose ribose:

0,2 – 5,8 % mažiausiai – Margių, daugiausiai – Verniejaus) (30 paveikslas).

29 paveikslas. Lipidų kiekiai sykų patelių gonadose tirtuose ežeruose

30 paveikslas. Lipidų kiekiai sykų patinų gonadose tirtuose ežeruose

Daugiausiai angliavandenių gonadose buvo sukaupę Margių sykų patinai ir

patelės atitinkamai 6,5 ir 5 %, Verniejaus sykų patinai – 1,5 %, kitų ežerų sykų patinai

mažiau nei 1 %. Kitų ežerų patelių gonadose angliavandenių kiekiai svyravo tarp 1 ir

2 % (31, 32 paveikslai).

31 paveikslas. BBL kiekiai sykų patelių gonadose tirtuose ežeruose

32 paveikslas. BBL kiekiai sykų patinų gonadose tirtuose ežeruose

Platelių syko biocheminius tyrimus yra atlikęs dr. R. Repečka (Lietuvos

retosios žuvys, 1992). Palyginus jo duomenis su mano tyrimų duomenimis išaiškėjo,

kad Platelių sykai 1990 metais buvo riebesni - patelės 1,6 %, o patinai 2,9 % (33

pav.). Vidutiniai kvadratiniai nuokrypiai ir pasikliautinieji intervalai pateikti 3 priede.

33 paveikslas. Platelių sykų raumenų biocheminiai rodikliai 1990 ir 1997 m.

(1990 m. duomenys pagal R. Repečką (1992))

3. 6. 2. Sykų patinų ir patelių (bendri) biocheminiai rodikliai.

Bendri (patinų ir patelių) sykų biocheminiai rodikliai pateikti 1 lentelėje. Sykų

baltymų ir lipidų kiekiai raumenyse pateikti 1 ir 2 paveiksluose. Daugiausiai baltymų

raumenyse turėjo Šakarvos ežero sykai (28 %), mažiausiai – Vištyčio (17,3 %).

Tačiau tie patys Vištyčio sykai raumenyse turėjo daugiausiai lipidų – 2,5 %.

Mažiausiai lipidų raumenyse turėjo Akmenos ežero sykai – 0,2 % (12 lentelė, 34, 35

paveikslai).

12 lentelė. Tirtų ežerų sykų patinų ir patelių (bendri) biocheminiai rodikliai.

Raumenys Kepenys GonadosIndividų

skaičiusBaltym

.%

Lipid.

%

BBL.

%

H2O % Baltym

.%

Lipid.

%

BBL.

%

H2O % Baltym

.%

Lipid.

%

BBL.

%

H2O %

Margiai 25,7 0,6 0,0 73,6 18,5 3,6 1,1 76,8 23,8 0,5 5,7 70,0 21

Akmena 21,4 0,2 0,0 78,4 17,7 3,2 1,6 77,5 21,1 10,5 1,9 66,5 2

Šakarva 28,0 1,8 1,1 69,1 14,5 8,7 1,0 75,7 21,9 13,2 1,6 63,3 1

Asalnai 20,3 2,1 1,2 76,4 20,3 3,9 0,4 75,7 16,8 1,8 0,5 63,3 1

Spindis 22,3 1,5 1,2 74,9 20,7 2,6 0,9 75,8 29,7 5,8 1,1 63,4 4

Verniejus 22,1 1,8 0,9 75,2 22,3 3,1 2,4 72,2 22,1 5,7 1,8 70,3 4

Lūšiai 18,8 2,3 1,4 77,5 - - - - - - - - 6

Vištytis 17,3 2,5 1,5 79,1 17,3 2,5 1,3 78,9 14,1 3,6 0,9 81,5 10

Plateliai 17,9 1,1 1,4 81,3 15,1 2,3 1,4 81,2 - - - - 14

34 paveikslas. Baltymų kiekiai sykų raumenyse tirtuose ežeruose

35 paveikslas. Lipidų kiekiai sykų raumenyse tirtuose ežeruose

3. 7. Sykų parazitai

Margiuose auginto syko žarnyne rastas cestodas Cariophyleus sp. (manoma,

kad Cawia sinensis, apibūdino dr. R. Petkevičiūtė). Tai pirmas toks atvejis, kai šios

genties parazitai randami lašišinių žuvų (sykų) žarnyne. Paprastai šie parazitai

parazituoja karpinėse žuvyse. Galima būtų teigti, kad sykai auginami kartu su kitomis

žuvimis viename tvenkinyje, apsikrečia ligomis, kuriomis serga kartu auginamos

žuvys, bet buvo rastas tik vienas sykas užsikrėtęs šiuo parazitu.

Ergasilus sieboldi parazitavo ant Verniejaus ežero sykų žiaunų. Vieno syko

žiaunose aptikta iki 280 parazitų.

Dėlės Piscicola geometra žuvinė dėlė parazitavo ant sykų augintų Margiuose.

Ant vieno individo buvo randama iki 20 vnt. šio parazito (35A paveikslas).

Margiuose augintų sykų žarnynuose aptikta nematodų, tačiau nustatyti jų

priklausomybės vienai ar kitai genčiai nepavyko.

35A paveikslas. Dėlės Geometra piscicola ant Margių sykų.

3. 8. Jūriniai sykaiŽuvų tyrimai Baltijos jūroje atliekami traluojant. Žuvininkystės tyrimų

laboratorijos atliktų tralavimų metu 1998 metais pagauta 2751,1 kg žuvų, iš kurių

37,44 kg sudarė sykai (1,36 %). Šie duomenys pateikti 13 lentelėje. 14 lentelėje

pateikiami kai kurie sykų, pagautų tralu, biologiniai parametrai.13 lentelė. Sykų sugavimai pagal 29 tralavimų duomenis 1998 metais(pažymėtos tik tos

dienos, kurių metu pagauti sykai).

Kvadratas, rajonas Laikas Gylis, m

Visas sugavimas, kg

Syko sugavimas, %

Sykų skaičius, vnt.

Vid. syko masė, kg

Masės svyravimo ribos, kg

475 98-08-13 37 9.35 0.21 1 0.02 0.02

441 98-08-13 12-15 48.16 19.16 19 0.48 0.07-0.75

26 rajonas Juodkrantė 98-06-11 10 37 6.8 2 1.26 0.99-1.53

Savartynas 98-05-12 21-22 150 23.5 14 2.4 -

Vidurkis - 20.5 244.5 12.4 9 1.04 -

14 lentelė. 441 kvadrate 98-08-13 pagautų sykų išmatavimai ir biologiniai

rodikliai.

Eil. Nr. Ilgis pagal Smitą, cm

Masė, kg Lytis ir brandos stadija

Žarnyno pripildymas balais

Amžius

1. 30 0.25 M 2 0 52. 28.5 0.2 V 2 0 53. 40.5 0.58 V 3 0 84. 40.8 0.65 M 4 0 75. 42 0.75 V 3 0 96. 39.5 0.55 V 3 0 77. 40 0.6 V 3 0 78. 39.5 0.55 M 2 1 69. 40.5 0.67 V 3 0 910. 39.5 0.55 M 4 0 711. 41.3 0.6 V 3 0 712. 39.5 0.5 V 3 1 613. 39.8 0.65 V 3 0 814. 40.7 0.63 M 4 1 815. 42.2 0.8 V 3 0 916. 40.1 0.6 V 3 0 817. 15.8 0.07 juv 0 318. 15.2 0.07 juv 0 319. 12.4 0.07 juv 0 3

Vidurkis 35.15 0.49 - 0 7Baltijos jūroje žuvų monitoringas vykdomas ne tik traluojant, bet ir statant

statomus tinklaičius priekrantės zonoje. Į šiuos tinklus papuola ir sykai, kurių

sugavimai ir kai kurie biologiniai parametrai pateikti 3 lentelėje. Iš viso yra 4

monitoringo stotys: Smiltynėje, Karklėje, Palangoje, Šventojoje, kuriose 1998 metais

pagauta ~20 kg sykų (14 vnt.) (15 lentelė).

15 lentelė. Sykų sugavimai statomaisiais tinklaičiais 1998 metais laikotarpiu

nuo 04-10 iki 09-03 (pagal Žuvininkystės tyrimų laboratorijos žvejybinius žurnalus).

Sykų skaičius, vnt. (Viso kg)

Laikas, mėn. ir diena

Vid. masė, kg

Masės svyravimo ribos, kg

Vid. ilgis, cm

Ilgio svyravimo ribos, cm

Amžius

Smiltynė1 (1.96) 04.22 1.96 1.96 58.5 58.5 11

Karklė1 (1.2) 04.27 1.2 1.2 50 50 -2 (1.8) 07.23 0.9 0.75-1.05 45 42-45 -

Palanga1 (0.61) 04.28 0.61 0.61 41.5 41.5 -3 (5) 04.06 1.666 - 58 50-64 -2 (3.7) 05.10 1.85 - 57.5 52.5-62 -2 (2.2) 05.11 1.1 0.85-1.35 47.25 45-49.5 -1 (1.2) 06.27 1.2 1.2 42 42 -1 (0.88) 09.03 0.88 0.88 44 44 12

Šventoji1 (0.9) 05.02 0.9 0.9 48 48 -

Išvados

1. Atlikus klasterinę sykų morfometrijos analizę pagal plastinius ir meristinius

požymius išaiškėjo, kad klasteriai aiškiai išsiskiria pagal meristinius požymius

(paimtus kartu): šoninės linijos formulę, spindulių skaičių nugaros ir analiniame

pelekuose, žiauninių spaigliukų skaičių ant pirmo žiauninio lanko. Išsiskyrė

daugiaspaigliukinių sykų grupė (Vištyčio, Asalnų, Šakarvos sykai) ir mažai

žiauninių spaigliukų turinčių sykų grupė (Akmenos, Margių, Platelių, Verniejaus,

Spindžiaus, Akmenos sykai).

2. Pagal 21 plastinio požymio indeksą, paskaičiuotą procentais nuo žuvies ilgio (nuo

snukio pradžios iki uodegos peleko vidurinių spindulių galo (pagal Smitą)) ir

procentais nuo galvos ilgio, išsiskyrė Akmenos ir Margių sykai patekę į vieną

grupę. Platelių ir Vištyčio ežerų sykai, kurių priklausymas skirtingoms formoms

nekelia abejonių, pateko taip pat į vieną klasterį. Kitų ežerų sykai pagal plastinius

požymius aiškių grupių nesudarė.

3. Sparčiausiai sykai auga Lūšių ežere: 7 metų sykai jau būna pasiekę 50 cm ilgio ir

1,75 kg masės. Vištyčio ežero 7 metų sykai buvo vidutiniškai 47,3 cm ilgio ir 1 kg

masės.

4. Daugiaspaigliukinių sykų (Asalnų, Lūšių, Šakarvos) augimo tempai, didėjant

amžiui, lėtėja.

5. Platelių ežero sykas, augintas tvenkiniuose, pasižymi sparčiu augimo tempu: 3

metų jis jau siekė 250 g ir 30 cm., Platelių, Spindžiaus, Verniejaus ežeruose sykai

auga lėčiau nei tvenkiniuose: atitinkamai 5 metų buvo 32, 32,7, 35,7, cm ilgio ir

265, 322, 378 g masės. 5 metų Akmenos sykai sykai svėrė 180 gramų ir buvo 29,7

cm ilgio.

6. Jūrinio syko augimo tempai, palyginus su ežerinio syko augimo tempais yra

aukšti: 5 metų sykai užauga iki 0,5 kg masės ir 39,5 cm ilgio.

7. Skirtinguose vandens telkiniuose, panašiu metų laiku, sykai mito skirtingu maistu.

Iš viso maisto racione rasta 24 skirtingi maisto objektai. Mitybinė konkurencija

tarp tvenkiniuose kartu auginamų karpių ir sykų nedidelė.

8. Pagal įmitimo koeficientą, riebiausi buvo Asalnų sykai. Mažiausiai riebalų turėjo

Spindžiaus ir Akmenos sykai.

9. Visliausi buvo Vištyčio ežero sykai: absoliutus vislumas - 23 tūkst. ikrelių.

Platelių ežero sykų vislumas – 19 tūkst. ikrelių. Likusių ežerų sykų absoliutiniai

vislumai buvo žymiai mažesni, tačiau jų amžius buvo tik 3-5 metai.

10. Vištyčio ir Platelių sykų ikrelių dydis buvo vienodas.

11. Lipidų kiekiai Vištyčio ir Platelių ežerų sykų raumenyse skyrėsi žymiai:

atitinkamai 0,51 ir 2,2 %.

12. Lipidų kiekiu gonadose išsiskyrė Akmenos, Šakarvos, Spindžiaus ežerų sykų

patelės, kurių gonadose rasta atitinkamai 10,54 %, 13,23 %, 7,39 % lipidų.

Vištyčio syko patelių gonadose lipidų buvo 4,28, o Margių – vos 0,58 %. Tačiau

tų pačių Margių sykų patelės išsiskyrė didesniu angliavandenių kiekiu gonadose:

5,49 %, kai tuo tarpu kitų tirtų ežerų sykų gonadose BBL kiekis neviršijo 2 %.

13. Tirtų ežerų lipidų kiekiai sykų patinų gonadose svyravo plačiose ribose: 0,2 – 5,8

% (mažiausiai – Margių, daugiausiai – Verniejaus).

14. Daugiausiai angliavandenių gonadose buvo sukaupę Margių sykų patinai ir patelės

atitinkamai 6,5 ir 5 %, Verniejaus sykų patinai – 1,5 %, kitų ežerų sykų patinai

mažiau nei 1 %. Kitų ežerų patelių gonadose angliavandenių kiekiai svyravo tarp

1 ir 2 %.

15. Palyginus 1990 ir 1997 m. duomenis paaiškėjo, kad Platelių sykai 1990 metais

buvo riebesni - patelės 1,6 %, o patinai 2,9 %.

16. Daugiausiai baltymų raumenyse (bendrai patinai ir patelės) turėjo Šakarvos ežero

sykai (28 %), mažiausiai – Vištyčio (17,3 %). Tačiau tie patys Vištyčio sykai

raumenyse turėjo daugiausiai lipidų – 2,5 %. Mažiausiai lipidų raumenyse turėjo

Akmenos ežero sykai – 0,2 %.

17. Sykų parazitai: Ergasilus sieboldi parazitavo ant Verniejaus ežero sykų žiaunų.

Dėlės Piscicola geometra parazitavo ant Margių sykų. Tų pačių sykų žarnynuose

rasta nematodų. Margiuose auginto syko žarnyne rastas karpinių žuvų parazitas -

cestodas Cariophyleus sp.

Literatūros sąrašas

1. Aplinkos ministerijos įsakymas. – Dėl globojamų žuvų ir vėžių rūšių sąrašo. 1999-

03-31, Nr. 84

2. Baliūnas D. Platelių, Skaisčio, Verniejaus bei Spindžio ežerų ichtiocenozių ir sykų

(Coregonus lavaretus holsatus) introdukcijos tyrimai: Diplominis darbas –

Vilnius, 1996, 50 p.

3. Baltic 21. Sector Report on Fisheries - Contribution to Baltic 21, Agenda 21 for

the Baltic Sea Region. International Baltic Sea Fisheries Commission.

Contribution to ”BALTIC21” Agenda 21 for the Baltic Sea Region - Series No

4/98.

4. Bružinskienė A., Virbickas J., Verslinė ir mėgėjiška žvejyba Lietuvos TSR

vandenyse 1974-1985 metais. - Vilnius, Mokslas, 1988, psl. 26-27

5. Bubinas A., Bukelskis E. Gėlavandenių hidrocenozių struktūra ir jų tyrimo

metodai. – VU leidykla, Vilnius, 1998

6. Bukelskis E., Kesminas V., Repečka R. Lietuvos žuvys. Gėlavandenės žuvys.

Vilnius, 1998

7. Bukelskis E., Kublickas A. Ichtiologijos laboratoriniai darbai. – Vilnius, 1988, 75

p.

8. Bukelskis E., Repečka R. Platelių syko arealo Lietuvos vandenyse išplėtimo

perspektyvų įvertinimas: Ataskaita – Vilnius, 1994 – 40 p.

9. Bukelskis E., Repečka R. Platelių syko arealo Lietuvos vandenyse išplėtimo

perspektyvų įvertinimas: Ataskaita – Vilnius, 1995, 41 p.

10. Bukelskis E., Repečka R. Platelių syko arealo Lietuvos vandenyse išplėtimo

perspektyvų įvertinimas: Ataskaita – Vilnius, 1997, 64 p.

11. Bukelskis E., Repečka R. Retų ir nykstančių žuvų - sykų išteklių tyrimas,

rekomendacijų dėl jų atkūrimo priemonių parengimas: Ataskaita - Vilnius, 1998

12. Centre for Ecology and Hydrobiology. Annual report 1996-97, p. 41-43

13. Cobb Charls E. The Great Lakes. Troubled waters. - National Geographic. 1987

Vol. 172, No. 1 July, p. 2-31

14. Environmental Biology of Fishes - 1987 Vol. 19, No. 4, pp. 309-315

15. Fishes. A Guide to Familiar American Species. – New-York, 1955, 82 p.

16. Gerulaitis A. ir kt. Retų ir nykstančių rūšių žuvų populiacijų padėtis ir atstatymo

galimybių įvertinimas: Ataskaita – LHD, Vilnius, 1990, 112 p.

17. Greičiūnas V. Sykas padidins ežerų produktyvumą. - Tėviškės gamta, 1998,

gegužė Nr. 5 (107)

18. Grigas A. Lietuvos augalų vaisiai ir sėklos. – Vilnius “Mokslas”, 1986.

19. Kaupinis A. Žuvų augimo tempai Įvairaus trofinio lygio seliaviniuose ežeruose:

Diplominis darbas – Vilnius, 1998, 46 p.

20. Kilkus K. Bendroji hidrologija. Ežerai ir vandens talpyklos. – Vilnius, 1993, 63 p.

21. Kilkus K. Lietuvos vandenų geografija. – Vilnius, 1998, 248 p.

22. Kontautas A. Rekomendacijų dėl optimalaus žvejybos įrankių naudojimo Baltijos

jūros priekrantėje įvairiais metų laikais parengimas: Ataskaita - Klaipėda, 1998,

55 p. ir priedai.

23. Lazauskienė L., Grigelis A. ir kt. Biologinės melioracijos priemonės ežerų

produktyvumui padidinti. – Vilnius, 1990, 56 p.

24. Lietuvos Raudonoji Knyga. – Vilnius, 1992, 368 p.

25. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Nutarimas: Dėl juridinių ar fizinių asmenų

padarytos žalos ir nuostolių, sunaikinus ar sugavus žuvis (jų ikrus) ir kitus

vandens gyvūnus, skaičiavimo. Vilnius, 1999 m. kovo 31 d. Nr. 360.

26. Lietuvos retosios žuvys. – Vilnius, 1992, 148 p.

27. Maksimov J. Menkių ir kitų vertingų žuvų žvejybos įrankių kontrolinis

efektyvumo įvertinimas. - Klaipėda, 1995, 51 psl.

28. Milerienė E. Platelių ežero sykas. - Žuvininkystė Lietuvoje III 2 dalis (vidaus

vandenys), Vilnius, 1998, psl. 83-96

29. Pasvik river. Whitefish stress and accumulation of heavy metals. - Helsinki, 1998.

30. Repečka R. ir kt. Žuvų gausumo bei praeivių žuvų rūšių migracijų terminų

nustatymo Kuršių mariose ties Nemuno delta monitoringas. – LHD. Vilnius, 1995,

64 p.

31. Repečka R. ir kt. Žuvų pavasarinės migracijos eiga Klaipėdos sąsiauryje dugno

gilinimo darbų metu. – LHD. Vilnius, 1997, 70 p.

32. Repečka R. Lietuvos vidaus vandens telkinių žuvų išteklių būklės monitoringas. –

Vilnius, 1997, 63 p.

33. The Fishes. Life Nature Library. – New-York, 1970, 132 p.

34. Trinkūnas V. Vištyčio sykas. – Meškeriotojas, Nr. 4 (43) 1999 m. balandis.

35. Virbickas J. Lietuvos žuvys. – Vilnius, 1986, 149 p.

36. Winfield, I.J., Fletcher, J.M. and Cubby, P.R. Further studies of the schelly

Coregonus lavaretus in Haweswater. IFE Final Report WI/T11063i7/2 to North

West Water Ltd., 1995, 47 pp plus tables and figures.

37. Zableckis J. Platelių sykų šiųmetukų auginimo ypatybės. - Žuvininkystė Lietuvoje

III 2 dalis (vidaus vandenys), Vilnius, 1998, psl. 175-178

38. Žvejyba Lietuvos TSR vidaus vandenyse 1947-1973 metais. - Vilnius, 1976 m. 1,

2 dalys, Informacinis laiškas, 339 psl.

39. Žvejo vadovas. – Vilnius, “Mintis”, 1982, 247 psl.

40. Биология проходных рыб дального востока. – Москва, 1979, 254 стр.

41. Брюзгин В. Л. Методы изучения роста рыб по чешуе, костям и отолитам. –

Киев, 1969, 186 стр.

42. Гайгалас К. С. Морфо-экологические особености, структура популяций,

состояние запасов и некоторые вопросы регулирования промысла морского

сига Coregonus lavaretus (L.) в заливе Куршю марёс. - Вопросы ихтиологии,

Том 12, вып. 6 (77), Москва, 1972, стр. 1048-1056

43. Гидробиология и ихтиология внутрених водоёмов Прибалтики. - Рига, 1963,

302 стр.

44. Егоров А. Г. Рыбы водоёмов юго восточной Сибири. - Иркутск, 1985, 298

стр.

45. Жизнъ животных. - Москва, Просвещение, 1984. 4 т., стр. 152-156

46. Известия всесоюзного научно – иследовательского института озерного и

речного рыбного хозяйства. - Ленинград, 1956, стр. 63–64

47. Лиманскии В. В. Инструкция по физиоло-биохимическим анализам рыб. -

Москва 1984, 59стр.

48. Липин А. Н. Пресные воды и их жизнъ. - Москва, 1950, 346 стр.

49. Медников Б. М., Решетников Ю. С. и др. Изучение родственых связей

сиговых рыб методом молекулярнои молекулярной гибридизаций ДНК. –

Зоол. журнал, 1977. Т.56, Но. 3, стр. 333-341

50. Моисеев П. А. и др. Ихтиология. - Москва, 1981, 381 стр.

51. Морфология и систематика лососевидных рыб. – Москва, 1984, 234 стр.

52. Москоленко Б.К. Сиговые рыбы сибири. – Москва, 1985, 198 стр.

53. Определителъ лресноводных беспозвоночных Европейской части СССР. –

Ленинград, 1977, 510 стр.

54. Пиху Э. Гидробиология и ихтиология Эстонии – Талинн, 1963, 302 стр.

55. Правдин И. Ф. Руководство по изучению рыб. – Москва, 1966, 375 стр.

56. Правдин И. Ф. Сиги водоёмов Карело-Финской ССР. – Москва, Ленинград,

1954, 324 стр.

57. Решетников Ю. С. Биология сиговых рыб. – Москва, 1988, 250 стр.

58. Решетников Ю. С. Экология и систематика сиговых рыб. Москва, 1980, 286

стр.

59. Скарлато Ю. С. Основы класификаций и филогений лососевидных рыб. –

Ленинград, 1977, стр. 77-98

60. Суховерцов Ф. М. Прудовое рыбоводство. – Москва, 1975, 469 стр.

61. Хеисин Е. М. Краткий определителъ пресноводной фауны. - Ленинград,

1951, 158 стр.

Summary

The present diploma paper discuss some peculiarities of biology of whitefish

(Coregonus sp.). In the literature survey the questions of spreading of whitefish in

Lithuania and around the world, origin and systematisation are discussed. Also the

questions of ontogenetic development and pubescence, introduction and

acclimatisation in Lithuania lakes are discussed.

Research were carried out in 1997-1998. Assessment has been made of

morphological features and some biological data of this fish – body dimensions,

growth, nutrition, reproductiveness, biochemistry, parasites. Assessment of whitefish

catch in the Baltic sea has been made.

Data for investigations were gathered in these lakes: Plateliai, Akmena,

Spindžius, Verniejus, Šakarva, Asalnai, Lūšiai. Some data were gathered in Margiu

fishery farm where whitefish from the lake Plateliai were grown.

All in all 160 whitefish were examined. 27 plastic, meristic and biological

parameters were ascertained for most of the fish.

According to cluster analysis two different groups of whitefish can be

determined: whitefishes that have a big number of gill sp.br. (from lakes Vistytis,

Asalnai, Sakarva) and whitefish that have fewer number of gill sp.br. (from lakes

Akmena, Margiai, Plateliai, Verniejus, Spindžius, Akmena).

The highest growth rates of whitefishes were stated in lakes Lusiai and

Vistytis. In these lakes whitefishes has the big number of gill sp.br. Whitefishes from

lakes Akmena, Margiai, Plateliai, Verniejus, Spindžius, Akmena growth rate is lower

though Plateliai whitefishes grown in the Margiai fish farm had higher growth rate.

The whitefish in the Baltic sea has high growth rate comparing with the whitefish in

the lakes.

As regarding nutrition of whitefish it was stated that this fishes are feeding on

different food recourses. 24 food objects were stated in the intestines of whitefishes.

Analysis of biochemical composition of whitefish’s tissues showed that in

Lithuania this fish muscles contain a low amount of fat. Only in Asalnai, Lusiai

Vistytis lakes this amount was higher than 2 %.

As regarding reproductiveness, it was stated that the highest reproductive rate

had Plateliai and Vistytis lakes whitefish.

In Lithuania whitefishes are infected with these ectoparasites: Ergasilus

sieboldi, Piscicola geometra. In the intestines of Plateliai whitefish, that was grown in

Margiai fish farm, parasite Cariophyleus sp. was detected. This cestode is known as

the parasite of Cyprinidae fish and in the intestines of Coregonidae fish was detected

for the first time.

Priedas Nr. 3

Baltymų ir lipidų kiekiai sykų raumenyse %

Ežeras Baltymų kiekis

raumenyse %

Vid. kvadrat. nuokr.

Pasikliat. interval

Lipidų kiekis

raumenyse %

Vid. kvadrat. nuokr.

Pasikliat. interval

Ištirtų žuvų skaičius

Margiai 25,72 14,03 6,00 0,64 1,34 0,57 21Akmena 21,45 0,92 1,27 0,15 0,01 0,02 2Šakarva 28,02 - - 1,77 - - 1Asalnai 20,31 - - 2,07 - - 1Spindis 22,35 2,42 2,37 1,51 0,94 0,92 4Verniejus 22,08 4,52 4,43 1,83 0,17 0,17 4Lūšiai 18,79 1,00 0,80 2,29 1,96 1,57 6Vištytis 17,34 1,94 1,20 2,49 1,74 1,08 10Plateliai 17,85 1,43 0,75 1,13 0,12 0,06 14

Šarūnas Zableckis ……………………………

Doc. Egidijus Bukelskis ……………………………

____________________________________

____________________________________

____________________________________ ………………………

Recenzentas (vardas, pavardė, mokslinis laipsnis, vardas)

Leidžiama ginti darbą:

__________________

(data) Zoologijos katedros vedėjas

___________________________________

(pedagoginis vardas, pavardė, inicialai)