gamtos paveldas

Algirdas Brukas

lietuvos gamtos paveldo apsauga.Nuo seniausių laikų iki 1795 metų

Gyventojų Gausėjimas ir GamtosauGos problemų atsiradimaspo paskutinio ledynmečio pirmieji gyventojai dabartinėje lietuvos teritorijoje, palyginti su daugeliu kitų mūsų planetos vietovių, atsirado gana vėlai, tik Xi–iX tūkstantmečiais prieš Kr. gimimą. pradžioje greičiausiai tai buvo klajokliai šiaurės elnių medžiotojai, o sėslūs ar dalinai sėslūs žmonės, archeologiniais duomenimis, apsigyveno vii–iv tūkstantmetyje prieš Kr.¹ tad maždaug nuo šio laikotarpio mūsų etnografinėse žemėse prasidėjo, kad ir nedidelė, pirmykščių bendruomenių įtaka natūraliems gamtos evoliucijos procesams, kuri ilgainiui vis stiprėjo. metalinių įrankių (visų pirma – kirvio) atsiradimas sudarė galimybes sparčiau didinti dirbamos žemės plotus ir plėsti įvairios augalijos, o ypač medienos, naudojimo ir perdirbimo kiekius bei būdus. iš medžio statyta daugu-ma tuometinių pastatų, gaminti vežimai, rogės, laivai, baldai ir įvairiausi namų apyvokos daiktai.

atskirų žemės regionų patirtis labai skirtinga. ją lėmė daugelis gamtos veiksnių. tankiausiai apgyvendin-tose teritorijose sudėtingesnės gamtosaugos pobūdžio problemos kilo daug anksčiau nei retai apgyvendin-tose, prie kurių priskiriamas ir mūsų kraštas. sakykime, jau trečiame tūkstantmetyje prieš Kr. egipto faraonai pradėjo įsivežti medieną iš libano arba indijos valdovai – iš Himalajų priekalnių. Šumerai tikriausiai pirmieji pasaulyje pradėjo sodinti laivams statyti tinkamus medžius. jie vieni iš pirmųjų medieną naudojo krantams tvirtinti bei damboms statyti. tai vyko keturi tūkstantmečiai prieš mūsų valstybės atsiradimą².

Gamtos išteklių pažinimas ir reikšmės suvokimas, jų naudojimo pobūdis ir pirminio supratimo apie ap-saugą atsiradimas pirmykštėse visuomenėse labiausiai priklausė nuo gyventojų gausumo ir turėjo vietinį pobūdį. silpni komunikacijos ryšiai, daugelio bendruomenių izoliuotumas lėmė uždarą atskirų regionų rai-dą, panašių problemų atsiradimą ir daugeliu atvejų net panašių klaidų kartojimą, neatsižvelgiant į laiko faktorių. padėtis ėmė keistis gerokai vėliau – atsiradus raštui ir susiformavus švietimo sistemai.

medžioklės ir gamtos gėrybių rinkimo laikais buvo kaupiamos žinios apie augaliją ir gyvūniją, o pirmųjų gyvūnų prijaukinimas ir grūdinių augalų sukultūrinimas, gyvulininkystės ir žemdirbystės atsiradimas padarė, galima sakyti, revoliucinius pokyčius žmogaus ir gamtos santykiuose. tačiau ir tuomet žmogaus įtaka gamtai mūsų krašte buvo mažiau reikšminga nei ankstyvesniųjų civilizacijų regionuose. mat etnografinės lietuvos gyventojų tankumas iki valstybės formavimosi pradžios, palyginti su pagrindiniais civilizacijos židiniais pietų europoje, Šiaurės afrikoje ar pietryčių azijoje, buvo nedidelis. mūsų vidurinio neolito laikų tipiškose gyven-vietėse galėjo gyventi iki kelerių dešimčių gyventojų, o ir įtvirtintose pilyse – vargu ar viršyti šimtą žmonių³. pagrindine kraštovaizdžio sudedamąja dalimi netgi pirmame tūkstantmetyje po Kr. išliko pirmykščiai miškai, kuriuose dar veisėsi daug maistui tinkamų žvėrių. didesnės gyvenvietės (protomiestai) atsirado apie X a. maždaug tuo pat metu sustiprėjo ir įgavo labiau specializuotą pobūdį atsiskyrę nuo žemės ūkio amatai: kera-mika, kalvystė, metalo lydymas iš balų rūdos, odininkystė, račių darbai, stiklo lydymas, vielos tempimas, me-talinių vinių kalimas ir kt. amatams reikėjo vis daugiau žmonių, nes to savo ruožtu reikalavo progresuojantis žemės ūkis, naujų padargų atsiradimas, pilių statyba, prasidėjęs miestų ir miestelių formavimasis.

nors valstybės atsiradimas ir ūkio progresavimas turėjo smarkiai skatinti gyventojų gausėjimą, bet fak-tiškai pas mus jį beveik 200 metų stabdė didžiųjų kovų su kryžiuočiais laikotarpis, kada atskiros lietuvos vietos (pavyzdžiui, dabartinė suvalkija) buvo paverstos beveik negyvenama arba labai retai gyvenama dykra. radikalesnis gyventojų gausėjimas prasidėjo po Žalgirio pergalės ir melno taikos (1410 m. ir 1422 m.). Šiuo laikotarpiu lietuva bene aktyviausiai per visą savo istoriją įsitraukė į tarptautinę prekybą savo gamtos (daugiausia miškų) turtais. buvo intensyviai kolonizuojama sūduvos dykra ir kitos rečiau apgyvendintos vietos. Ūkio ir prekybos aktyvėjimas skatino miestų augimą, amatininkų ir prekybininkų gausėjimą, o kartu ir didėjančią įtaką gamtai – smarkų miškų mažėjimą, medžiojamosios faunos, ypač stambiųjų kanopinių žvėrių ir brangiakailių žvėrelių, sunykimą. dėsninga, kad gamtos turtų naudojimo klausimai tapo labai reikšmingi ir jų teisinis sureguliavimas užėmė labai svarbią vietą Xvi a. sukurtoje lie-tuvos didžiosios kunigaikštystės (ldK) teisinėje sistemoje bei konkrečiuose svarbiausiuose ldK teisės aktuose: visuose trijuose lietuvos statutuose (1529, 1566, 1588), valakų reformos įstatyme (1557 m.), Knyšino karališkųjų girininkų instrukcijoje (1567 m.). prie šių teisės aktų santykio su gamtosauga dar grį-šime. tęsiant gyventojų kiekio kaitos klausimą etnografinėje lietuvoje, reikia pažymėti, kad jau Xvii a. an-troje pusėje sustiprėjęs valstybės nuosmukis, siaubiantys karai su rusija bei Švedija, badmečiai, epide-mijos ir pandemijos stabdė gyventojų skaičiaus augimą bei tankumo didėjimą, taip pat sudarė prielaidas ekstensyvesniam ūkininkavimui nei centrinėje bei vakarinėje europoje beveik iki baudžiavos panaikinimo XiX a. viduryje. Xvii a. antroje pusėje ir Xviii a. pirmoje pusėje lietuva, galima sakyti, išgyveno rimtas de-mografines krizes, kurių metu buvo prarasta 35–48 proc. gyventojų4. remiantis s. vaitekūnu5, a. stanaičiu

ir kitais autoriais6, dabartinėje lietuvos teritorijoje nuo Kristaus gimimo iki nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. gyventojų tankumo kitimą iliustruoja tokie jų vidutinio tankumo atskirais periodais duomenys:

1. nuo Kristaus gimimo iki antro tūkstantmečio pradžios vidutinis gyventojų tankumas kito tarp 0, 1–2,0 žmo-nių 1 kv. km.

2. nuo antro tūkstantmečio pradžios iki valstybės susiformavimo – tarp 2,1–3,0 žmonių 1 kv. km.3. nuo valstybės susiformavimo iki karų su ordinu pabaigos – tarp 3,1–6,0 žmonių 1 kv. km.4. nuo melno taikos (1422 m.) iki Xvii a. vidurio – tarp 6,1–15,0 žmonių 1 kv. km.5. nuo Xvii a. vidurio iki nepriklausomybės praradimo 1795 m. – tarp 15,0–14,0 žmonių 1 kv. km.6. Carinės imperijos sudėtyje (nuo1795 m. iki 1914 m.) – tarp 14,0–43,0 žmonių 1 kv. km.7. atkūrus nepriklausomybę (nuo 1918 m. iki 1939 m.) – tarp 40,0–48,0 žmonių 1 kv. km.8. antrojo pasaulinio karo ir sovietinės okupacijos metais (nuo 1940 m. iki 1990 m.) – tarp 38,0–56,0 žmonių

1 kv. km. Gyventojų tankumo didėjimo periodai maždaug sutampa su gamtosaugos problemų atsiradimu ar jų

aštrėjimu. pavyzdžiui, daugiau kaip per šimtmetį po melno taikos gyventojų skaičius ir tankumas padidėjo apie 2,5 karto. Šiuo metu labai sumažėjo šalies miškingumas ir apnyko stambiųjų kanopinių bei brangiakai-lių žvėrelių populiacijos. Carinės imperijos sudėtyje per maždaug tokį pat laikotarpį gyventojų patrigubėjo, miškingumas sumažėjo iki kritinės ribos, t. y. žemiau nei 20 proc., daugelis medžiojamų gyvūnų rūšių visiš-kai išnyko, atsirado dideli žemių erozijos židiniai, ypač pietryčių lietuvoje, ir kt.

tačiau, suprantama, gamtos būklę lėmė ne vien gyventojų skaičiaus pokyčiai. pirmykščių bendruomenių transformacijos į valstybes, jų iškilimai, nuosmukiai ir sunykimai, imperijų atsiradimas ir griuvimas, civili-zacijų ir kultūros lygių skirtumai bei įvairovė, kaip ir gyventojų santykiai su gamta, pasižymėjo ne tik pana-šumais, bet ir skirtumais. bene visuotinis dalykas, kad žalos gamtai suvokimas prasidėjo nuo tų reiškinių, kurie darė tiesioginę žalą žmogui (jo nuosavybei, turtui, sveikatai ir gyvybei). tik tokią žalą pirmykštėse visuomenėse ir bandė reguliuoti papročiai, kaip bendro gyvenimo normas, o, atsiradus valstybei, – jos teisės aktai. apsaugos dalyku šiuo atveju tapdavo tik atskiri gamtos objektai, susiję su žmonių turtiniais interesais. pavyzdžiui, atskiros gyvūnų arba augalų rūšys, esančios valdovų ar feodalų žemėse, buvo sau-gomos nuo kitų asmenų pasikėsinimo, o pats feodalas su jomis galėjo elgtis kaip tinkamas.

atsKirų Gamtos elementų sauGojimas paGonybės laiKotarpiuartimesni šiuolaikinei gamtosaugai buvo natūralios gamtosaugos reiškiniai, susiję su senosiomis pagonių religijomis, su mitologija ir tuometinių žmonių dvasine gyvensena. Gamtos jėgų paslaptingumas, priklauso-mybė nuo jų vedė prie jų sudievinimo ir kartu prie saugojimo. Šventa ugnis, šventas vanduo, šventi medžiai, giraitės ar žvėrys – tai natūrali pirmykščių mūsų krašto žmonių gyvensenos dalis, radusi būdų egzistuoti greta tų pačių gėrybių naudojimo savo materialaus gyvenimo ir utilitarinėms reikmėms tenkinti. Gal tai ir buvo po tūkstantmečių daugelio mokslininkų sukurtos subalansuotos plėtros teorijos užuomazga?

vėlyvas lietuvos krikštas ir pagonybės klestėjimas tais laikais, kai aplinkinėse šalyse jau seniausiai buvo įvesta krikščionybė, leido ilgiau išsaugoti pagarbą gamtos jėgoms, atsirasti ankstyvosioms gamtos paminklų ir netgi atskirų plotų apsaugos idėjoms. tai sakydami, mes turime galvoje šventuosius medžius, mitologinius akmenis, šaltinius, alkus, šventąsias giraites ir miškus. bene įdomiausia, kokie galėjo būti šventųjų miškų plotai, nes kiti taškinio pobūdžio objektai yra aiškesni ir jau gana nuodugniai ištyrinėti. pagal p. dundulienę7, alkai (alkos, alkavietės) – senovės lietuvių kulto ir aukojimo vietos, dažniausiai buvo natūralūs kalneliai, rečiau – šventi miškeliai, nedideli laukeliai arba pievelės prie upelių ar jų santakų. jose įrengdavo akmeninius aukurus, kuriuose buvo kūrenama ugnis ir aukojamos aukos dievams. netoli alkų paprastai būdavo ir laidojimo vietos. tai – nedidelio ploto objektai.

medžių kultas – bene seniausia toteminės lietuvių religijos sritis. anot m. Gimbutienės, iš mirusiojo kūno siela neišskrenda kartu su vėle, persikūnija į medžius, gėles, gyvulius ar paukščius. vyro siela dažniausiai persikūnija į ąžuolus, beržus, uosius, moters – į egles, liepas8. atsiradus žemdirbystei ir gyvulininkystei, medžiai iš totemų tapo prosenelių dvasių buveinėmis, ir jie pradėti garbinti ne dėl naudingų savybių, bet dėl čia gyvenusių dvasių. nepaisant pagonybės raidos, laidojimo ir aukojimo vietose augantys medžiai tapdavo šventi, jų negalėjo liesti kirvis. Kaip žinoma, stabmeldiškų dievybių ir šventenybių naikinimu negailestingiausiais būdais užsiėmė naujosios religijos įtvirtintojai. tačiau tam prireikė ilgo laiko, o kai kuriuos pagonybės reliktus, susijusius su medžių garbinimu, perėmė netgi krikščionybė: sekminių papro-čius, laidojimo vežimų ar rogių puošimą eglaitėmis bei berželiais ir kt.9

Įdomūs simono daukanto samprotavimai šia tema. būdamas istorikas romantikas, jis neabejodamas tvirtina šventųjų girių buvimą neaprėpiamuose plotuose. tačiau atkakliai įrodinėja10, kad dar ir tuomet, kai lietuva vos ne ištisa giria buvusi, girios šventomis buvo laikomos ne dėl medžių šventenybės, o dėl jų nau-dos ir reikšmingumo žmogui. dauguma vėlesniųjų autorių tokioms mintims nepritarė.

pagal r. matulį11, seniausi rašytiniai šaltiniai, kuriuose yra užuominų apie šventąsias girias prūsijoje,

siekia Xi a. pradžią. pretorijus cituoja simoną Grunau, tomą treterą ir kitus autorius, kurie aprašinėja, kaip buvęs nukirstas šventasis ąžuolas, lenkų valdovui boleslovui narsiajam įsibrovus į pagoniškąją prū-siją. 1292 m. dokumente minimas sambijoje buvęs šventas miškas. vokiečių istorikas johanas Foigtas, išstudijavęs daugelį šaltinių lotynų kalbomis, mano, kad tas šventas miškas apėmęs didelę sambijos pusiasalio dalį, įskaitant ir vietovę baltijos pajūryje dargowan, kur buvo nužudytas vyskupas adalbertas – pirmasis krikščionių misionierius prūsų žemėse (997 04 23). rašytinės žinios apie Žemaitijos šventuosius miškus siekia Xiv a. – tai kryžiuočių karo kelių aprašymai12, taip pat 1398 m. salyno sutartis tarp vytauto ir Kryžiuočių ordino. iš šių dokumentų sunku susidaryti vaizdą apie tokių girių dydį. Greičiausiai Xiv a. didelio ploto šventgirių negalėjo būti. taikliai pastebi a. bumblauskas, kad gamtos reiškinių, o ypač že-mės, sudievinimas trukdė plėsti žemės dirbimą, ir todėl „šventumas“ pamažu koncentravosi šventvietėse. tai galėjo būti konkretus medis ar akmuo... regis, ypatingomis laikytos ąžuolų giraitės su žalčiais bei alkakalniai13. netiesiogiai versiją apie nedidelius šventųjų girių plotus patvirtina keletas šaltinių, susijusių su vytauto ir jogailos pastangomis įtvirtinant krikščionybę Žemaitijoje. 1412 m. metraščiai nurodo, kad vytautas ir jogaila, atvykę dubysa iki pagrindinės pagoniškos šventvietės prie dabartinės betygalos, kur ne tik užgesino šventąją ugnį ir sunaikino stabus, bet ir iškirto šventąją girią, nukeliavę truputį toliau, uo-gionyse, pakartojo procedūrą, be to, dubysoje dar ir krikštijo iš apylinkių suvarytus žmones. per trumpą laiką kirviais iškirsto ąžuolyno plotas negalėjo būti didelis. taigi kalba galėjo eiti apie nedidelių parametrų ąžuolų giraitę, kurioje buvo įrengta pagoniška šventvietė14. G. beresnevičius, gerai išstudijavęs daugelį šaltinių, 1990 m. nurodo, kad paprastai istoriniai šaltiniai teigia, jog garbinami buvo atskiri medžiai ar gi-raitės, t. y. ne visi miškai apskritai, o tam tikri, galbūt su nekrokultu susiję, griežtai lokalizuoti gojai, tikriau-siai atitinkantys senąsias lietuvių laidojimo vietas... mirusiųjų protėvių iškeldinimas iš medžių desakrali-zuojant pasaulį, sprendžiant iš turimų duomenų, vyko ne medžius „perkeliant“ į aną pasaulį, o siaurinant tokių medžių plotus iki atskirų šventųjų gojų ar net atskirų medžių. panašiai būta ir Graikijoje15.

visos šios aplinkybės verčia manyti, kad su senąja pagoniška mitologija susiję saugomi gamtos objek-tai bent jau po Kr. gimimo neužėmė didelių teritorijų ir dabartiniu požiūriu buvo artimesni gamtos ar kultūros paveldo objektams. jų iki krikščionybės įvedimo galėjo būti gana daug, o ir iki mūsų dienų yra išlikusių fragmentų, kurie įvardijami kaip alkavietės, mitologiniai akmenys, atskiri labai seni medžiai ir kt.

ŽmoGaus ir Gamtos santyKių Kaita ir teisinio reGuliavimo pradŽiaGrįžtant prie materialaus gyvenimo, reikia pabrėžti, kad gamtos išteklių naudojimas ilgą laiką visur rėmėsi vien empirine patirtimi, mokantis iš daugelio klaidų. išsprendus vienas problemas, kildavo naujų, nenuma-tytų. tik Xviii–XiX a. atskirose valstybėse atsirado pirmosios pačios gamtos apsaugos idėjos (o ne gamtos, kaip sudedamosios nuosavybės dalies) ir teoriniai kai kurių gamtos išteklių naudojimo pagrindai. tačiau ir jie paprastai buvo siaurai specializuoti, nesirėmė sudėtingais daugiafunkciniais ekologiniais ryšiais, buvo lokalaus pobūdžio. tik iš esmės pagilinus ir išplėtus gyvosios gamtos pažinimą ir jos sąsajas su socialine-ekonomine visuomenės raida, pačiais naujausiais laikais atsirado subalansuotos (tvarios) plėtros teorija, kuri įgavo platų, artimą visuotiniam, pripažinimą. taigi pažinimo kelias buvo ilgas, sudėtingas ir panašus visame žemės rutulyje, tik su skirtingais atskaitos taškais. trumpai apibūdinsime atskiras to kelio fazes.

Žmogaus ir gamtos santykiuose gana ryškiai išsiskiria bent keturios tokios fazės.pirmoji, ilgiausia, fazė apima paleolitą, mezolitą, dalinai neolitą ir baigiasi ūkinės veiklos (žemdirbystės

ir gyvulininkystės) atsiradimu, užtikrinusiu žmogaus išlikimą iš tos veiklos atsiradimo ir įsitvirtinimo. Ši fazė pasižymėjo natūralių gamtos išteklių (augalų, gyvūnų) naudojimu, nekeitusiu ar labai nedaug keitusiu eko-sistemas, biotopus ir rūšinę augalijos bei gyvūnijos struktūrą. intensyvesnis ar ekstensyvesnis naudojimas labiau pasireiškė tik kiekybine prasme.

antroji fazė apima santykinai intensyvų žemdirbystės, gyvulininkystės ir amatų vystymąsi iki perdirba-mosios pramonės atsiradimo. jai būdinga biotopų ir ekosistemų kaita, kultūrinių augalų, gyvūnų, kultūrinių kraštovaizdžių gausėjimas natūralių laukinių rūšių ir kraštovaizdžių sąskaita, lokalinių taršos židinių atsira-dimas ir plitimas, lokalinių gamtosaugos priemonių atsiradimas ir taikymas.

trečioji fazė apima intensyvų pramonės, urbanizacijos ir visos ekonomikos vystymąsi, paremtą atsiku-riančių ir neatsikuriančių gamtos išteklių naudojimu, dominuojant socialiniams-ekonominiams prioritetams. jam būdinga atskirų biotopų ir ekosistemų sunykimas, naujų, dažniausiai skurdesnių atsiradimas ir plitimas, atskirų augalijos ir gyvūnijos rūšių transformacijos nuo visiško išnykimo iki nereguliuojamo gausėjimo, rūšių dirbtinės migracijos, aklimatizacijos bei biologinės įvairovės kaita su jos mažėjimo tendencijomis, lokalinės aplinkos taršos peraugimas į globalinę, nacionalinių aplinkos apsaugos priemonių taikymas ir globalinių gam-tosaugos bei biologinės įvairovės problemų atsiradimas.

Ketvirtoji fazė apima visos ūkinės ir socialinės raidos (pramonės, urbanizacijos, žemės ūkio ir kitų ūkio krypčių) vystymą, naudojant atsikuriančius ir neatsikuriančius gamtos išteklius pagal subalansuotos (tvarios) plėtros principus, sveikos aplinkos ir biologinės įvairovės išsaugojimo būtinumą, taikant tam reikalingas prie-

mones vietiniu, nacionaliniu ir globaliu lygiais. lietuva šiuo metu yra ketvirtosios fazės prieigose. dalis problemų dar velkasi trečioje fazėje, dalis jau

sprendžiama ar pradedama spręsti pagal ketvirtosios fazės lygį.Žemiau trumpai apibendrinsime pagrindinius veiksnius, skatinusius kai kurių gamtosauginių priemonių at-

siradimą nuo lietuvos valstybės formavimosi pradžios iki jos principų įtvirtinimo teisės aktuose, t. y. maždaug Xi–Xvi amžiais.

bendrieji turtiniai atskirų savininkų (feodalų) ir didžiojo kunigaikščio (valstybės) interesai skatino ginti nuosavybę, susijusią su gamtos turtais, kurių pagrindą tuomet mūsų krašte sudarė miškai ir vandenys su visa jų gyvūnija bei augalija. Šie interesai Xv a. antroje ir Xvi a. pirmoje pusėje dar iki lietuvos statutų pa-sirodymo, o ypač šiuose statutuose, padiktavo keletą su turto apsauga ir kartu su gamtosauga susijusių teisinių reikalavimų, kaip antai:– griežtas bausmes už stambiųjų kanopinių žvėrių ir vertingiausių kailinių žvėrelių neteisėtą medžioklę sveti-

mose valdose, žalos atlyginimą už neteisėtai sumedžiotus žvėris ir paukščius;– įėjimo į svetimas valdas (miškus) su medžioklės priemonėmis draudimą;– dideles baudas ir bausmes už žalą, padarytą svetimoms medžioklės priemonėms, įskaitant medžioklinius

šunis bei paukščius, ypač jų pavogimą, taip pat medžioklinių tinklų bei pinklių gadinimą bei vogimą;– baudas ir bausmes už sakalų lizdų ardymą ir sakaliukų vogimą;– žalos atlyginimą už medžių kirtimą svetimose giriose, pievų nušienavimą ir ežerų išžvejojimą.

baudų ir žalos atlyginimo diferenciacija pagal saugomų gyvūnų rūšį netiesiogiai rodo ne tik tų gyvūnų svarbą žmogui, bet ir jų tuometį gausumą. pirmajame statute nustatytų laukinių gyvūnų kainų, atlyginant už padarytą žalą, palyginimas su panašaus dydžio naminių gyvūnų kainomis, atlyginant už jų pavogimą, rodo, kad laukiniai gyvūnai vertinti daug brangiau nei naminiai. pavyzdžiui, pagal pirmojo statuto 9 sk. 2. str., stumbro kaina – 12 rublių grašių, briedžio – 6, elnio – 3, šerno – 1 rublis grašių. o naminių gyvūnų kainos nepalyginti mažesnės (to pat statuto 12 sk. 8 str.): jautis kainuoja 50 grašių, karvė – 30, veršis – 20, kiaulė – 15, avis – 12, ožka – 6 grašiai. dar įspūdingesni skirtumai tarp laukinių ir naminių paukščių kainų. medžiokliniai sakalai ir kiti plėšrieji medžiokliniai paukščiai pagal jų dydį ir kitus privalumus vertinami nuo 1 iki 12 rublių grašių, o naminiai paukščiai (žąsis, antis, višta) vertinami tik nuo 2 iki 6 grašių. netgi prijaukinti laukiniai paukščiai kainuoja daug brangiau nei tradiciniai naminiai. pavyzdžiui, prijaukintos gulbės vertė – 10 kapų grašių (12 str.). tiesa, trečiajame statute šie skirtumai gerokai sumažinti, bet vis dėlto išliko16.

rytų aukštaitijos vaizdas. Švenčionių r. 1990. algimanto Kunčiaus nuotrauka. iš „Žiemgalos leidyklos” rinkinių

lotynų kalba rašęs poetas mykolas Husovianas (apie 1457–1533 m.) „poemoje apie stumbrą“ pabrėžė

tiek lietuvoje buvusią pagarbą girioms ir jų žvėrims, tiek griežtus valdovų teisės aktus, skirtus stumbrų ap-saugai: „Įsakais savo griežtais kunigaikštis stumbrus ten apsaugo / ir savo rūpesčiu jis sergi gėrybes miš-kų / Šioji tauta jas labiau už geltonąjį auksą brangina <...> nors ši tauta ir labai turtinga visokių gėrybių / bet ji už viską labiau vertina savo girias“. lietuvoje santykinai ilgai medžioklė buvo neatskiriama karinio vyrų ugdymo ir fizinių galių stiprinimo dalis, o medžioklės produkcija – svarbus mainų bei prekybos objektas. Šios funkcijos pamažu išblėso Xv a., kada tarp aukštuomenės įsigalėjo pramoginė – prestižinė medžioklės funkcija. tačiau ir šiuo atveju ji pristabdė miškų kolonizavimo bei vertimo dirbamomis žemėmis mastus. mat išliko tradicija tinkamiausiuose medžioklei miškuose neįrengti valakų (dirbamos žemės), o juos išsaugoti medžioklei. Ši nuostata buvo įtvirtinta netgi valakų įstatyme (1557 m.).

Kita vertus, miškų vertimas dirbamomis žemėmis ilgus šimtmečius buvo pagrindinė priemonė, užtikri-nanti gyventojų gausėjimą, ekonominės galios stiprėjimą. apčiuopiamos negatyvios pasekmės dėl per didelio krašto „nuplikinimo“ ir miškingumo sumažėjimo pradėjo reikštis tik XiX a. palygindami galime nuro-dyti, kad viduržemio jūros regione ši problema atsirado tūkstantmečiais anksčiau nei lietuvoje. sakykime, Graikijoje jau platonas (428–347 metai iki Kr. gimimo) rašė, kad miškų nukirtimas ir pavertimas dirbamomis žemėmis Graikijos kalvose yra dirvos nuplovimo ir vandens telkinių sunykimo priežastis17.

teigiamai lietuvos gamtos išsaugojimui pasitarnavo ir daugelis kitų veiksnių. Čia nebuvo prielaidų kalnaka-sybai ir kitai naudingųjų iškasenų gavybai atsirasti, į miškų ir žemės ūkius vėlokai atėjo pramoniniai metodai, neįsigalėjo monokultūros, vėlokai prasidėjo intensyvios melioracijos darbai, taip pat intensyvi infrastruktūros ir miestų plėtra, kai šie procesai jau buvo mažiau stichiški. santykinai didelė miškų dalis išliko valstybės ran-kose, ir taip jie buvo apsaugoti nuo transformacijos į kitas naudmenas.

apibendrinant pateiktą medžiagą, matyti, kad lietuvoje, kaip ir daugumoje kitų kraštų, pirmiausiai atsi-rado atskirų gamtos komponentų, o ne jos visumos apsaugos priemonės. artimiausi teritorinei apsaugai ir dabartinei saugomų teritorijų sampratai (ribojant ūkinę veiklą bei kraštovaizdžio keitimą), be anksčiau aptartų pagoniškų sakralinių objektų, buvo valdovų ir stambiųjų feodalų medžioklės miškai.

teritorinės GamtosauGos atsiradimas ir vystymasis lietuvos didŽiojoje KuniGaiKŠtystėjeiš G. valavičiaus Xvi amžiuje (1526 m.) atlikto ldK karališkųjų girių ir žvėrių perėjų surašymo – pirmojo rašyti-nio, gana detalaus dokumento apie lietuvos valstybinių miškų visumą18 žinoma, kad karališkų dvarų miškuose buvo išskirti ir aprašyti, nurodant parametrus, vadinamieji ostupai (įvairūs autoriai vertė skirtingai – apsiausti-nai, barai, pavaros). jų apsaugą turėjo užtikrinti osočnikai, kuriuos pagrįstai galime laikyti pirmaisiais miškų ir medžioklės pareigūnais arba, vertindami pagal funkcijas, pirmaisiais gamtos apsaugos inspektoriais valdovo valdose. aukščiausio rango miškų – medžioklės pareigūnas (lowczy hospodarski) – rašytiniuose šaltiniuose jau dažnai minimas Xvi a., bet faktinė jo atsiradimo data ldK siekė Xv a. panašią girių bei medžioklės apsaugos ir organizavimo tarnybą turėjo ir dauguma stambiųjų feodalų. Karališkuose dvaruose būdavo specialios medžio-klės reikmėms skirtos sodybos, kartais net rūmai, o neretai ir žvėrynai. jie paprastai buvo įrengiami artimesnėse ostupų dalyse, aptveriant patikimomis medinėmis tvoromis nemažus miškų plotus, į kuriuos buvo suvaromi ar net sugaudomi ir suvežami specialiose dėžėse žvėrys. Žvėrynai dar būdavo sudalijami į mažesnius aptvarus, skirtus atskiroms žvėrių rūšims. taip pat būdavo specialus aptvaras, dažniausiai vadintas medžioklės paviljonu, kuriame vyko pati medžioklė ar tiksliau – iškilmingas žvėrių žudymas. dabartiniu supratimu tokia veikla atrodytų kaip labai intensyvus medžioklės ūkis. tačiau negalima pamiršti, kad jo funkcionavimui reikėjo didelėse terito-rijose išlaikyti natūralų kraštovaizdį, išsaugoti gyvūniją, riboti ne tik miškų kirtimus bei kitokį naudojimą, bet ir miškų nulydymą, vertimą dirbamomis žemėmis, sodybų ir kaimų kūrimą. taigi šios teritorijos turėjo gana griežtą apsaugos statusą ir tarnybas, kurios tą apsaugą užtikrindavo. ne tik kaimyninių šalių – rusijos, lenkijos, bet ir vakarų europos vėlesniųjų laikų specialistai valdovų ir feodalų medžioklės plotus visiškai ar santykinai priski-ria seniausioms saugomoms teritorijoms. nemažai panašių minčių yra išsakyta ir lietuvoje. taip manė ne tik pirmieji gamtosaugos funkcionieriai viktoras bergas bei Kazimieras Giniūnas, bet ir daugelis senesnės kartos mokslininkų. pavyzdžiui, žymusis geografas ir visuomenės veikėjas Česlovas Kudaba, daug prisidėjęs ir prie nepriklausomos lietuvos saugomų teritorijų sistemos sukūrimo, 1968 m. „mūsų Gamtoje“ rašė, kad seniausias draustinis lietuvoje yra apie 1470 m. rūdninkų miške įkurtas žvėrynas19.

Klasikinis ir pats ryškiausias saugomos teritorijos pavyzdys, susiformavęs etnografinės lietuvos teri-torijoje karališkųjų medžioklės plotų pagrindu (su visa jų buvusia atributika: medžioklės rūmais, įvairiais ūkiniais statiniais, žvėrynu, aptvarais, medžioklės paviljonais, specialiomis tarnybomis ir didžiuliais griežtai saugomų miškų plotais), lig šiol žinomas kaip pasaulinės reikšmės gamtos paveldo objektas, yra belovežo giria. su medžiokle ar kitais tikslais susieti laukinių žvėrių aptvarai žmonijos istorijoje žinomi daug anksčiau nei belovežo giria, pavyzdžiui: senovės romoje jie atsirado dar gerokai prieš Kr. gimimą (prisiminkime gladiatorių kovas), o anglijoje sienomis ir grioviais aptvertų medžioklės draustinių Xi amžiuje buvo pri-skaičiuojami net 395 vienetai20. tačiau, nors belovežo giria pradėta saugoti Xiii a., jos reikšmė pralenkė

kitus panašius europos objektus. tai nulėmė šio objekto dydis ir palyginti nedidelės pertraukos, kada buvo nutraukiamas girios apsauginis režimas. saugomos teritorijos režimas šioje girioje išsaugojo europai iki mūsų dienų stambiausią jos žinduolį – stumbrą. dabartinės lietuvos teritorijoje buvę karališkųjų medžioklių miškai ir žvėrynai jau buvo gerokai mažesni. taip pat mažesni, o svarbiausia, ne nuosekliai, o tik atskirais periodais, buvo saugomi medžioklės aptvarai bei žvėrynai, kuriuos turėjo įsirengę atskiri lietuvos didikai.

vienas iš didžiausių karališkųjų medžioklės miškų dabartinės lietuvos teritorijoje buvo rūdninkų giria. pagal m. balinskį, mediniai medžioklės rūmai, aptvertas žvėrynas ir kitų reikalingų statinių kompleksas čia buvo pastatyti, valdant Kazimierui iv (1447–14492 m.). Čia medžiojo Žygimantas senasis, Žygimantas augustas, Žygimantas iii, vladislovas iv ir kiti valdovai21. netgi pagal 1641 m. miškų ordinacijos duome-nis, šios girios plotas dar buvo daugiau kaip 200 tūkst. ha. Giria tęsėsi iki dieveniškių ir benekainių. nėra išlikę duomenų, koks buvo aptvertos girios dalies plotas. a. nikžentaitis nurodo, kad tvoros ilgis buvęs keleto mylių. sprendžiant iš miškų ir buvusių kaimų bei vienkiemių vietovardžių, aptverta dalis sudarė ma-žiausiai keleto šimtų hektarų plotą, o visai galimas dalykas – gerokai viršijo tūkstantį hektarų. nepaisant to, kad medžioklės dvaras buvo sudegintas Xvii a. viduryje per karus su maskva, o rūdninkų miškai su-mažėjo dėl nulydymų ir intensyvių kirtimų Xviii a. antroje pusėje a. tyzenhauzui bandant miškais gelbėti žlungančios unitarinės respublikos ekonomiką, pagrindinis jų branduolys išliko nepaliestas iki valstybės žlugimo Xviii a. pabaigoje ir išsaugojo valstybinių karališkosios medžioklės miškų statusą. labiausiai jie nukentėjo cariniu laikotarpiu, kai šis statusas buvo panaikintas. labiau pasisekė belovežo giriai, kuria susidomėjo rusijos carai ir ji buvo saugoma toliau, tik jau kaip imperatoriaus medžioklių plotai. Šiaip ar taip, rūdninkų girioje daugiau kaip 300 metų buvo didžiausia (dabartinės respublikos ribose) saugoma teritorija. tačiau tai – ne seniausia saugoma teritorija. seniausias lietuvos žvėrynas greičiausiai Gedimino ar Kęstučio laikais yra buvęs įkurtas trakuose. pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose jis paminėtas vytauto laiške 1384 m. daugybė autorių cituoja 1414 m. prancūzų diplomato Žilibero de lanua užrašytus įspū-džius apie šį žvėryną. Šis žvėrynas galėjo funkcionuoti ne ilgiau kaip iki karų su maskva.

Karališkųjų medžioklės plotų buvo dar keliose lietuvos vietose: panemunių karališkuose dvaruose (mer-kinės, nemajūnų, alytaus, birštono, darsūniškio, rumšiškių, vilkijos), vilniaus viršupio dvaro miškuose, Žemaitijoje ir kt. vilniaus aplinkoje žvėrynus ir saugomus medžioklės miškus turėjo radvilos ir sapiegos. jų turėjo ir kai kurie kiti feodalai įvairiose lietuvos vietose. tačiau konkretesnių duomenų apie šių žvėrynų parametrus bei egzistavimo trukmę išlikę labai mažai. Karinės invazijos ir valstybės nuosmukis ne tik ne-gailestingai sunaikindavo žvėrynus ir jų gyventojus, bet ir nuskurdindavo visos šalies gyvūniją, taip pat ir daugelį turtingų žmonių. tad daugelis jau ir nepajėgė atkurti brangiai kainuojančių prabangos dalykų.

Xviii a. sukauptos empirinės žinios apie lietuvos gyvūniją bei augaliją, kurios paprastai sudaro teorinės ir praktinės gamtosaugos atsiradimo pirmąsias prielaidas, ėmė įgauti mokslinius kontūrus. Gabrielis Zon-činskis savo gamtamoksliniame veikale 1721 m. pirmą kartą aprašė lietuvos laukinius gyvūnus ir augalus, 1779/1780 m. apie lietuvos žinduolius rašė Kšistofas Kliukas, 1781 m. – Žanas emanuelis Žiliberas. jis taip pat pirmasis aprašė lietuvos florą. stanislovas bonifacas jundzilas 1791 m. išleido „lietuvos didžiosios kunigaikštystės provincijos augalų aprašymą“. bet praktinio panaudojimo šie darbai dar nesulaukė.

tačiau minėtos nelaimės, valstybės nuosmukis ir ne itin vykusios jos gelbėjimo priemonės neprisidėjo nei prie gamtosauginės minties vystymosi, nei prie teisės aktų tobulinimo. priešingai – ldK buvusi Xvi a. viena progresyviausių ir išsamesnių europoje teisinių gamtos išteklių naudojimo reguliavimo sistemų pradėjo atsi-likti ar bent nebegalėjo toliau vystytis.

iŠvadosapibendrinant laikotarpį nuo lietuvos valstybės atsiradimo iki jos žlugimo Xviii a. pabaigoje, reikėtų mūsų nagrinėjama tema pabrėžti tris dalykus:

1. vėlyvas krikščionybės įvedimas padėjo ilgiau išsaugoti pagarbesnį požiūrį į natūralią gamtą, atskirų augalų ir gyvūnų laikymas šventais sudarė prielaidas ilgiau išsaugoti (kartais iki mūsų laikų) gamtos pavel-do arba su gamta ir kultūra susijusius objektus.

2. Feodalinių sluoksnių medžioklės interesai nulėmė pirmųjų teritoriniu principu saugomų gamtinių teritorijų atsiradimą, kurios kai kuriose vietose padėjo ilgesnį laiką išsaugoti natūralų kraštovaizdį, augalijos bei gyvū-nijos rūšinę įvairovę.

3. Xvi a. lietuva buvo sukūrusi tiems laikams pažangią gamtos išteklių naudojimo teisinio reguliavimo sistemą, kuri, deja, dėl valstybės nuosmukio vėlesniais amžiais nebegalėjo toliau vystytis.

Nuorodos:1 vaitiekūnas j. lietuvos gyventojai, vilnius, 2006, p. 24.2 belickis m. užmirštas šumerų pasaulis, vilnius, 1972, p. 258.3 vaitiekūnas j., lietuvos gyventojai, vilnius, 2006, p. 25.

4 bumbliauskas a. senosios lietuvos istorija, vilnius, 2005, p. 304, 305.5 vaitiekūnas j. lietuvos gyventojai, vilnius, 2006, p. 43–95. 6 stanaitis a., Gyventojų geografija, vilnius, 1984.7 dundulienė p. senovės lietuvių mitologija ir religija, vilnius, 1990, p. 171, 172.8 Gimbutienė m. senovės lietuvių deivės ir dievai, vilnius, 2002, p. 146.9 dundulienė p., lietuvos etnologija, vilnius, 1991, p. 211, 212.10 daukantas s. būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių, vilnius, 1993, p. 23–26.11 matulis r. Šventas ramovės ąžuolas. – mūsų gamta, 1989, nr. 9, p. 17–19.12 Kraštas ir žmonės, parengė j. jurginis ir a. Šidlauskas. vilnius, 1988, p. 9–42.13 bumbliauskas a. senosios lietuvos istorija, vilnius, 2005, p. 94. 14 jurginis j. pagonybės ir krikščionybės santykiai lietuvoje, vilnius, 1976, p. 63–66.15 beresnevičius G. dausos, Klaipėda, 1990, p. 47.16 pirmasis lietuvos statutas (1529 m.), vilnius, 2001, p. 221–258.17 Рахлин В.К. общество и живая природа‚ москва‚ 1989‚ с. 51.18 Ревизiя пущъ и переходовъ звъриныхъ...составленная Григорiемъ Богдановичемъ Воловичемъ въ 1559 году‚

Вильна‚ 1867‚ с‚ 34-49.19 Kudaba Č. senąja neries vaga. – mūsų gamta,1968, nr. 6, p. 2, 3.20 Рахлин В.К. общество и живая природа‚ москва, 1989, с. 129.21 nezabitauskis a., rūdninkų medžioklės dvaras. – mūsų gamta, 1969, nr. 4, p. 20.

algirdas brukas

HistoriCal development oF tHe ConCeption oF nature Conservation and proteCted territories in litHuania. From the old times till 1795

summaryin the article there are described the relations between man and nature, formation of nature conservation conception, nature conservation problems, the appearance and development of various protected objects and territories in lithuania beginning with its settlement after the last ice age and finishing with the downfall of the state in 1795. analysis is done in the context of the development of mankind at the same time emphasizing the important to lithuania things – very late in comparison with other countries of europe end of paganism and very long and exhausting wars against the order of the Knights of the Cross and later against russia and sweden. the influence of these factors on the increase of population, the distribution of population and usage of natural resources was very contradictory. the pagan cult enabled to preserve many natural (stones, springs, rivulets, hills, trees, groves) and cultural (sacred places, sacrifice hills, old burial places) objects that were considered to be sacred. during a relatively quieter period of state functioning – from 1410, the victory in the battle of Grunewald, till the 17th century there was in lithuania one of the more progressive legal systems that regulated the usage of many natural resources. rulers and feudal lords’ liking to hunt made preconditions for appearance of first protected territories – hunting reserves. thanks to them the biggest european mammal – european bison – has survived.

Generalizing the period from the beginning of the lithuanian state till its downfall in the 18th century we must emphasize three things:

1. the late establishment of Christianity in lithuania helped to keep for a longer time a more respectful attitude to nature and considering certain plants and animals to be sacred made preconditions to preserve the objects of natural heritage or objects connected with nature and culture for a longer time (sometimes till our times).

2. the hunting interests of the rulers and feudal lords caused the appearance of the first protected territories according to territorial principles that in certain places helped to preserve for a longer time the natural landscape and specific variety of flora and fauna.

3. in the 16th century lithuania had an advanced system of juridical regulation of using natural resources that, alas, later was not further developed.

dabas aiZsardZĪbas jĒdZiena un aiZsarGĀjamo teritoriju vĒsturisKĀ attĪstĪba lietuvĀ. no senākajiem laikiem līdz 1795. gadam

Kopsavilkumsrakstā analizētas cilvēka un dabas attieksmes, dabas aizsardzības jēdziena formēšanās, dabas aizsardzības problēmu rašanās, dažādu aizsargājamu objektu un teritoriju izveidošanās un attīstība

etnogrāfiskās lietuvas teritorijā no tās apdzīvošanas pēc pēdējā ledus laikmeta līdz valsts sabrukumam 1795. g. analīze tiek veikta vispārējās cilvēces attīstības kontekstā, vienlaikus akcentējot tikai būtiskās lietas – salīdzinot ar citām eiropas valstīm, ļoti vēlas pagānisma beigas un valsts funkcionēšanas laikā ļoti ilgos nospiedošu karu periodus ar Krustnešu ordeni un vēlāk ar Krieviju un Zviedriju. Šo faktoru ietekme uz iedzīvotāju skaita palielināšanos, to ģeogrāfisko izvietojumu un dabas resursu izmantojumu bija ļoti pretrunīga. pagānisma kults ļāva saglabāt daudzus par svētiem uzskatītus dabas (akmeńi, avoti, upes, pakalni, koki, birztalas) un kultūras (svētvietas, upurkalni, senas apbedījuma vietas) objektus.

salīdzinoši mierīgākā valsts funkcionēšanas laikā – no Žalgira uzvaras (1410. g.) līdz Xvii gs. lietuvā tika izveidota viena no progresīvākajām tiesiskajām sistēmām, kas regulēja daudzu dzīvās dabas resursu izmantošanu. valdnieku un lielo feodāļu patika medīt radīja priekšnoteikumus tam, lai rastos pirmās aizsargājamās teritorijas – medību liegumi. pateicoties tiem, ir saglabājies arī lielākais eiropas zīdītājs – sumbrs.

apkopojot laka posmu no lietuvas valsts rašanās līdz tās sabrukumam Xviii gs. beigās mūsu analizētās tēmas aspektā, jāuzsver trīs lietas:

1. vēla kristietības ienākšana lietuvā palīdzēja ilgāk saglabāt godbijīgu skatījumu uz dabu, atsevišķu augu un dzīvnieku uzskatīšana par svētiem radīja priekšnosacījumus tam, lai ilgāk (reizēm līdz mūsdienām) saglabātos dabas mantojums vai ar dabu un kultūru saistīti objekti.

2. valdnieku un feodāļu slāńa medību intereses noteica pirmo aizsargājamo dabas teritoriju rašanos, kas atsevišķās vietās palīdzēja ilgāk saglabāt dabisko ainavu, augu un dzīvnieku sugu daudzveidību.

3. Xvi. gs. lietuva bija radījusi tiem laikiem progresīvu dabas resursu izmantošanas tiesiskā regulējuma sistēmu, kas diemžēl valsts lejupslīdes dēļ vēlākos gadsimtos neguva tālāku attīstību.

roZwój HistoryCZny pojęCia oCHrony środowisKa oraZ terytoriów CHronionyCH na litwie. od czasów najdawniejszych do roku 1795

streszczenie tekstuw artykule analizuje się stosunki człowieka i przyrody, kształtowanie się pojęcia ochrony środowiska, zrodzenie się problemów z zakresu ochrony środowiska, pojawienie się i rozwój różnego rodzaju obiektów, terytoriów chronionych na etnograficznym obszarze litwy od czasów osiedlenia się ludzi po ostatniej epoce lodowcowej do upadku paņstwa w 1795 roku. analizy dokonuje się w kontekście ogólnego rozwoju ludzkości, jednocześnie podkreślając rzeczy ważne wyłącznie dla litwy – bardzo późny w porównaniu z innymi krajami europy zanik pogaņstwa oraz długotrwałe, wyniszczające wojny z zakonem krzażackim, a później ze szwecją i rosją w okresie funkcjonowania paņstwa. wpływ tych czynników na wzrost liczby mieszkaņców, ich rozmieszczenie geograficzne tudzież wykorzystanie zasobów naturalnych jest bardzo niejednoznaczny. Kult pogaņski pozwolił zachować wiele obiektów przyrodniczych (kamieni, źródeł, rzeczek, wzgórz, drzew, gajów) i kulturalnych (miejsc związanych z kultem, świątyņ, miejsc pochówku) uważanych za święte. w stosunkowo spokojnym okresie funkcjonowania paņstwa – od zwycięstwa pod Grunwaldem (1410 r.) do Xvii w. na litwie stworzono jeden z najbardzie postępowych systemów prawnych, regulujących wykorzystanie wielu zasobów przyrody żywej. Zamiłowanie władców i magnatów do polowania stworzyło przesłanki do pojawienia się pierwszych obszarów chronionych na zasadzie terytorialnej – rezerwatów myśliwskich. dzięki temu nie wyginął również największy ze ssaków europejskich – żubr. uogólniając okres od powstania paņstwa litewskiego do jego upadku w Xviii w. w ramach naszej tematyki, należy zaznaczyć: 1. późne wprowadzenie chrześcijaņstwa na litwie pozwoliło dłużej zachować szacunek do przyrody, uznawanie poszczególnych roślin i zwierząt za święte stworzyło przesłanki do zachowania ( nieraz nawet do naszych czasów) dziedzictwa przyrodniczego lub związanych z przyrodą i kulturą obiektów. 2. interesy łowieckie władców i warstw feudalnych spowodowały pojawienie się pierwszych obszarów naturalnych chronionych na zasadzie terytorialnej, dzięki którym w poszczególnych miejscach przez dłuższy okres czasu zachował się naturalny krajobraz, różnorodność gatunków flory i fauny. 3. w Xvi w. na litwie stworzono postępowy jak na owe czasy prawny system regulacji wykorzystania zasobów przyrodniczych, który niestety po upadku paņstwa w późniejszych wiekach się nie rozwijał.

Концепция охраны природы и историчесКое развитие охраняемых территорий в Литве. с древнейших времен до 1795 г.

резюмев статье рассматриваются отношения человека и природы, формирование концепции охраны природы, возникновение проблем охраны природы, возникновение и развитие различных охраняемых объектов и охраняемых территорий на территории этнографической Литвы с времен

ее заселения после последнего ледникового периода до падения государства в 1795 г. анализ проводится в общем контексте развития человечества, вместе с тем акцентируются имеющие значение только для Литвы моменты – очень поздний по сравнению с другими странами европы конец язычества, длительные периоды разорительных войн, которые в период функционирования государства велись с орденом крестоносцев, затем – с россией и Швецией. влияние этих факторов на увеличение численности населения, его географическое распределение и пользование природными ресурсами было очень противоречивым. Культ язычества позволил сохранить многие считавшиеся священными природные (камни, источники, речушки, холмы, деревья, рощи) и культурные (святые места, святилища, древние захоронения) объекты. в сравнительно более спокойный период существования государства – с Грюнвальдской битвы

(1410) до Xvii в. в Литве была создана одна из самых прогрессивных судебных систем, регулировавшая пользование многими ресурсами живой природы. пристрастие правителей и крупных феодалов к охоте послужило предпосылкой для возникновения первых территорий, охраняемых по территориальному принципу, – охотничьих заповедников. Благодаря этому сохранились и самые крупные млекопитающие европы – зубры.в результате обобщения периода со времен образования Литовского государства до его распада в

конце Xviii в. с точки зрения рассматриваемой нами темы следует подчеркнуть три аспекта:1. позднее введение христианства в Литве помогло длительное время сохранить уважительное

отношение к естественной природе, отношение к отдельным растениям и животным как к священным создало предпосылки для сохранения (иногда и до наших дней) природного наследия или объектов, связанных с природой и культурой.

2. охотничьи интересы правителей и феодальных слоев обусловили возникновение первых природных территорий, охраняемых по территориальному принципу, что в отдельных местах помогло на длительное время сохранить естественный ландшафт, видовое разнообразие растительного и животного мира.

3. в Xvi в. в Литве была создана прогрессивная для того времени система судебного регулирования пользования природными ресурсами, которая позднее, к сожалению, после падения государства не получила дальнейшего развития.

HistorisCHe entwiCKlunG der siCHt des natursCHutZes und der GesCHÜtZten territorien in litauen. seit ältesten Zeiten bis das jahr 1795

Zusammenfassungder autor behandelt beziehungen des menschen mit der natur, Formierung des verständnisses des naturschutzes, entstehen der naturschutzprobleme, entstehen von verschiedenen geschützten objekte und der geschützten territorien und ihre entwicklung auf dem ethnographischen territorium litauens seit seinem besiedeln nach der letzten eiszeit bis zum Zugrundegehen des staates im jahr 1795. die analyse wird im gesamten entwicklungskontext der menschheit vollstreckt. man akzentuiert dabei die nur für das litauen typische sache – sehr spätes ende des Heidentums im vergleich zu den anderen europäischen staaten und in der periode der Funktionierung des staates, als die langen und erschöpfenden Kriege mit dem deutschritterorden und später mit russland und schweden geführt wurden. der einfluss dieser Faktoren auf die erhöhung der einwohnerzahl, ihre geographische lagerung und Gebrauch der naturressource war widerspruchsvoll. der Heidentumskult erlaubte mehrere als heilig betrachtete natur- (steine, Quellen, Flüsse, Hügel, bäume und Heiden) und Kulturobjekte (heilige stätten, heilige Heine, alte beerdigungsstätten) zu erhalten.

in den verhältnismäßig ruhigeren perioden der Funktionierung des staates – seit dem sieg bei Žalgiris (1410) und bis 17. jh. wurde in litauen ein von den progressivsten juridischen systeme geschaffen, das den Gebrauch der lebenden naturressource reguliert hatte. das Gefallen der Herrscher und reichen adligen für die jagd erlaubte das entstehen der ersten im territorialen prinzip geschützten territorien – jagdschonungen. Hier wurde das größte in litauen säugetier – wisent erhalten geblieben.

bei der verallgemeinerung der periode seit dem entstehen des litauischen staates bis seinem Zugrundegehen ende des 18. jh. kann man zu unserem behandelten thema drei sachen betonen:

1. das späte einführen des Christentums in litauen half die ehrenhafte sicht auf die natur aufzubewahren. die tatsache, dass pflanzen und tiere als heilige betrachtet wurden, schuf bedingungen für ihre längere erhaltung (manchmal bis zu unseren Zeiten) und für das erhalten des naturerbes oder mit der natur und der Kultur verbundener objekte.

2. die jagdinteressen der Herrscher und adligenschichten bedingten das entstehen der ersten im territorialen prinzip geschützten naturterritorien, wo längere Zeit naturale landschaft, vielfalt der pflanzenwelt

und der tiere erhalten werden konnte.3. im 16. jh. hatte litauen zu den Zeiten progressives system für die juridische regulierung der

naturressource geschaffen, das leider wegen des weiteren niedergangs des staates keine weitere entwicklung erlebt hatte.

valstybinis miškotvarkos institutaspramonės pr. 11a, lt-51324, Kaunas

Gauta 2008 09 10atiduota spausdinti 2008 11 12