LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Gintė Zaborskytė

Šunų stuburo degeneracinių patologijų pasireiškimas,

diagnozavimas ir gydymo metodai

Manifestation of canine degenerative spinal pathologies,

diagnosis and treatment methods

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: doc. A. Noreika

Kaunas, 2017

2

DARBAS ATLIKTAS STAMBIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų stuburo degeneracinių patologijų

pasireiškimas, diagnozavimas ir gydymo metodai“:

1. Yra atliktas mano pačios.

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS

TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS STAMBIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE

(aprobacijos data) (klinikos vedėjo (-os) vardas,

pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai

1)

2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas, pavardė) (parašas)

3

TURINYS

TURINYS ............................................................................................................................................ 3

SANTRAUKA .................................................................................................................................... 4

SUMMARY ........................................................................................................................................ 5

SANTRUMPOS .................................................................................................................................. 6

ĮVADAS .............................................................................................................................................. 7

1. LITERATŪROS APŽVALGA ....................................................................................................... 8

1.1.Degeneracinių stuburo patologijų rūšys .................................................................................... 8

1.1.1. Tarpslankstelinio disko liga ............................................................................................... 9

1.1.2. Kaklo dalies spondilopatija ............................................................................................... 9

1.1.3. Degeneracinė mielopatija ................................................................................................ 11

1.1.4. Juosmeninės kryžmens srities stenozė ............................................................................. 12

1.1.5. Facetinių sąnarių hipertrofija ........................................................................................... 12

1.1.6. Kitos degeneracinės stuburo patologijos ......................................................................... 13

1.2.Degeneracinių stuburo patologijų diagnozavimas ................................................................... 14

1.2.1. Neurologinis tyrimas ....................................................................................................... 14

1.2.2. Rentgengrafija ................................................................................................................. 14

1.2.3. Kontrastinė rentgenografija (mielografija) ...................................................................... 14

1.2.4. Kompiuterinė tomografija ............................................................................................... 14

1.2.5. Magnetinis rezonansas ..................................................................................................... 15

1.2.6. Cerebrospinalinio skysčio tyrimas .................................................................................. 15

1.2.7. Ultragarsas ....................................................................................................................... 15

1.3.Degeneracinių stuburo patologijų gydymas ............................................................................ 15

1.3.1. Konservatyvus ............................................................................................................... 15

1.3.2. Chirurginis ..................................................................................................................... 16

2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODIKA ...................................................................................... 18

3. TYRIMO REZULTATAI ............................................................................................................. 20

3.1. Tiriamųjų šunų kompiuterinės tomografijos tyrimo pavyzdžiai............................................29

4. REZULTATŲ APTARIMAS ....................................................................................................... 32

IŠVADOS .......................................................................................................................................... 34

REKOMENDACIJOS ....................................................................................................................... 35

LITERATŪROS SĄRAŠAS ............................................................................................................. 36

4

SANTRAUKA

Šunų stuburo degeneracinės stuburo patologijos, diagnozavimas ir gydymo metodai

Gintė Zaborskytė

Magistro baigiamasis darbas

Darbą sudaro: 38 puslapiai, 2 lentelės, 23 paveikslai, 33 literatūros šaltiniai.

Darbo tikslas: ištirti degeneracinių šunų stuburo patologijų pasireiškimą tiriamiems šunims,

susipažinti su diagnozavimo ir gydymo metodais.

Tyrimo metodika: Tyrimo duomenys buvo renkami 2015–2017 metais UAB “Jakovo

veterinarijos centre”. Iš viso buvo ištirti 98 degeneracines stuburo patologijas turintys šunys ir

išanalizuotos jų kompiuterinės tomogramos, taikyti gydymo metodai. Tiriamieji buvo suskirstyti į

dvi veislių grupes: chondrodistrofines ir nechondrodistrofines. Šios grupės dar suskirstytos pagal

amžių, lytį, veislės dydį, patologijas ir jų pasireiškimo vietą. Ištirtas įvairių degeneracinių stuburo

patologijų pasireiškimas skirtingoms veislių grupėms, dydžiui, lytims, amžiui. Nustatyti dažniausiai

taikomi gydymo metodai. Statistiniai duomenys buvo susisteminti Microsoft Excel programa.

Rezultatai: tyrimo metu 98 tiriamiesiems buvo diagnozuotos 6 tipų degeneracinės stuburo

patologijos: ekstruzija 38,3 proc., protrūzija 33,8 proc., juosmeninės kryžmens srities stenozė 11,7

proc., facetinių sąnarių hipertrofija 7,8 proc. ir kaklo dalies spondilopatija (Voblerio sindromas) 3,2

proc. Chondrodistrofinių veislių šunų buvo 1,6 karto daugiau negu nechondrodistrofinių. Maži CD

veislių šunys sudarė 90,2 proc. visų CD veislių atstovų, o NCD veislių šunys daugiausia buvo

vidutinio dydžio (59,5 proc.). Atliekant tyrimą daugiausia buvo užregistruota 4–8 metų amžiaus CD

ir NCD veislių šunų. CD patinų, sudariusių buvo 3,4 karto daugiau negu CD patelių, o NCD patinų

2 kartus daugiau negu patelių. Iš visų 154 rastų patologijų 67 proc. pasireiškė chondrodistrofinėms

veislėms, o 33 proc. nechondrodistrofinėms veislėms. Chondrodistrofinių veislių šunims tyrimo

metu daugiausiai buvo diagnozuota ektruzija (57,2 proc.), o nechondrodistrofinių veislių šunims

protrūzija (47 proc.). Remiantis gautais tyrimo rezultatais CD veislėms dažniausios degeneracinės

patologijos pagal pasireiškimo vietą buvo juosmens L1/L7 srityje (29,1 proc.), o NCD kaklo srityje

(37,3 proc.). Išanalizavus gydymo metodus nustatyta, jog chirurgiškai buvo gydoma 75,4 proc. CD

veislių šunų, o NCD 67,6 proc.

Raktažodžiai: šuo, stuburas, tarpslanksteliniai diskai, degeneracija, kompiuterinė

tomografija, gydymas.

5

SUMMARY

Manifestation of canine degenerative spinal pathologies, diagnosis and treatment methods

Gintė Zaborskytė

Master’s thesis

Master’s thesis volume: 38 pages, 2 tables, 23 pictures, 33 references.

Master’s thesis objective: assess the manifestation of degenerative spinal pathologies in a

selected group of dogs, review the diagnosis and treatment methods.

Research methods: research data was collected from 2015 to 2017 in „Jakovo veterinarijos

klinika” veterinary clinic. In total, 98 dog computerized tomography (CT) scan cases and treatment

methods of degenerative spinal pathologies were analyzed. All canine patients were separated into

two groups: chondrodystrophic breeds and non-chondrodystrophic breeds. These breed groups were

also divided into age, gender, size of the breed, pathology and its location sections. Manifestation of

degenerative pathologies for different breeds, size, gender and age has been analyzed. The most

common treatment methods have been determined. Collected statistical data was systemized using

Microsoft Excel program.

Research results: during the study in 98 dogs 6 types of degenerative spinal pathologies were

diagnosed: extrusion 38.3%, protrusion 33.8%, lumbosacral stenosis 11.7%, vertebral articular

process hypertrophy 7.8% and cervical spondilopathy (Wobbler syndrome) 3.2%.

Chondrodystrophic breed dogs were 1,6 times more prevalent than non-chondrodystrophic breed

dogs. Amongst the CD breed dogs, small breeds made up 90.2%, while in NCD most popular size

was medium that made 59.5%. According to the collected data the most common affected dog age

for CD and NCD breeds was from 4 to 8 years old. There were 3.4 times more male CD dogs than

female dogs and 2 times more NCD male dogs than NCD female dogs. From all 154 diagnosed

pathologies 67% manifested to chondrodystrophic breeds and 33% to non-chondrodystrophic. The

study data showed that chondrodystrophic breed dogs were prone to have extrusion (57.2%) more

than other pathologies, while NCD were diagnosed mostly with protrusion (47%). This research

data revealed that the most affected area for CD breed dogs was lumbar section L1/L7 (29.1%), and

for NCD the neck area (37.3%). The analysis of treatment methods demonstrated that the most

common way of treatment for degenerative spinal pathologies was a surgical intervention 75.4% for

CD breed patients and 67.6% NCD breed patients.

Keywords: canine, spine, intervertebral discs, degeneration, computer tomography,

treatment.

6

SANTRUMPOS

AF, angl. Anulus fibrosus – skaidulinis žiedas

C (1–7) (lot. Vertebrae cervicales) – kaklo srities slanksteliai

CD – chondrodistrofinė veislė

CSM – kaklo dalies spondilopatija

CT, angl. Computed tomography – kompiuterinė tomografija

DM – degeneracinė mielopatija

IVD, angl. intervertebral disk - tarpslankstelinis diskas

IVDD, angl. intervertebral disk disease – tarpslankstelinio disko liga

L (1–7) (lot. Vertebrae lumbales) – juosmens srities slanksteliai

LS – lumbosakrinė (juosmeninė kryžmens) sritis

MRI, angl. magnetic resonance – magnetinis rezonansas

NCD – nechondrodistrofinė veislė

NP, angl. nucleus pulposus – minkštiminis branduolys

NVNU – nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo

Proc. – procentai

Pvz. – pavyzdžiui

S (1–3) (lot. Os sacrum) – kryžkaulis

SVNU – steroidiniai vaistai nuo uždegimo

T (1–13) (lot. Vertebrae thoracicae) – krūtinės srities slanksteliai

TDI – tarpslankstelinio disko išvarža

7

ĮVADAS

Degeneracinės stuburo patologijos - tai pakitimai, kurie išsivysto senstant ir dėl kurių pakinta

įprastinės stuburo funkcijos ir struktūros. Degeneracija reiškia pokyčius atsiradusius dėl amžiaus, o

ne dėl traumų, infekcijų, mitybos ir t.t. Šie procesai gali paveikti beveik visas stuburo struktūras:

tarpslankstelinius diskus, kaulus, sąnarines kremzles, raiščius ir nervus (1).

Degeneraciniai stuburo struktūrų procesai yra dažniausia priežastis sukelianti nugaros

skausmą. Tikslus patologijos ir jos pasireiškimo vietos diagnozavimas yra būtinas parenkant

efektyviausią gydymo metodą. Teisingam rezultatų interpretavimui yra svarbus ne tik diagnostinių

metodų išmanymas, bet ir žinios apie ligų pasiskirstymą tarp asimptominių ir simptominių grupių,

anamnezė ir pacientų individualus polinkis į tam tikras patologijas (2).

Degeneracija yra natūralus procesas, tačiau yra įrodyta, jog tam tikros (chondrodistrofinės)

šunų veislės yra predisponuotos sirgti šiomis ligomis ir jos pasireiškia jaunesniame amžiuje (3).

Nors makroskopiniai, histopatologiniai, biocheminiai stuburo struktūrų pokyčiai yra panašūs tiek

CD tiek NCD veislių šunims, tačiau pačių patologijų lokalizacija, eiga ir tai, kokiame amžiuje jos

pasireiškia, skiriasi (1).

Tyrimo metu buvo diagnozuotos šešios degeneracinės stuburo patologijos: IVDH abu tipai

(protrūzija ir ekstruzija), juosmeninės-kryžmens srities stenozė, facetinių sąnarių hipertrofija ir

kaklo dalies spondilopatija (Voblerio sindromas).

Stuburo patologijos ne visada turi aiškius klinikinius požymius (3). Didelė jų dalis sukelia

stuburo smegenų ir atsišakojančių nervų pažeidimus, kurių laiku nepradėjus gydyti, neurologinė

žala gali vis didėti ir galiausiai tapti nebepataisoma, todėl svarbu žinoti kokios šunų grupės yra

labiau linkusios sirgti, kad ateityje galima būtų ligą diagnozuoti ir pritaikyti tinkamą gydymą

ankstyvoje stadijoje siekiant geros prognozės.

Darbo tikslas: ištirti šunų degeneracinių stuburo patologijų pasireiškimą tiriamiems šunims,

susipažinti su diagnozavimo ir gydymo metodais.

Darbo uždaviniai:

Atlikti šunų degeneracinių stuburo patologijų literatūrinę apžvalgą.

Išanalizuoti šunims pasireiškiančių degeneracinių stuburo patologijų įvairovę.

Ištirti degeneracinių stuburo patologijų pasireiškimo dažnumą chondrodistrofinėms ir

nechondrodistrofinėms veislėms.

Įvertinti degeneracinių stuburo patologijų pasireiškimą pagal patologijos lokalizaciją,

pacientų lytį, amžių ir dydį.

Nustatyti dažniausiai taikomus degeneracinių stuburo patologijų gydymo metodus.

8

1. LITERATŪROS APŽVALGA

Šunų stuburas yra sudarytas iš 7 kaklo, 13 krūtinės, 7 juosmens, 3 kryžmens (tarpusavyje

suaugę segmentai) ir įvairaus skaičiaus uodegos slankstelių, saugančių stuburo smegenis ir stuburo

jungčių - tarpslankstelinių diskų, sąnarių ir išilginių raiščių (1).

Nors degeneracinės ligos gali paveikti bet kurią iš šių struktūrų, viena svarbiausių išlieka

tarpslankstelinis diskas. Jis susidaro iš dviejų anatomiškai skirtingų dalių: išorinio, iš skaidulinės

kremzlės sluoksnių sudaryto, skaidulinio žiedo anulus fibrosus (AF), ir jo viduje esančios želinės

konsistencijos užpildo, vadinamo nucleus pulposus (NP) (4).

Chondrodistrofinės veislės, kaip pvz., taksai, prancūzų buldogai ir kt., turi skaidulinio žiedo

AF vystymosi sutrikimų. Šių šunų tarpslankstelinės kremzlės yra genetiškai deformuotos, kaip

dvarfizmo pasekmė (5). Chondrodistrofinių veislių šunys yra labiau linkę į IVDD dėl trumpesnio

stuburo, ir trumpų kojų. Ilgos nugaros vaizdą sukuria trumpos kojos ir tai yra tik optinė iliuzija. Dėl

įgimtos deformacijos, tarpslanksteliniai diskai CD veislių šunims degeneruoja greičiau ir pirmieji

stuburo patologijų požymiai gali pasireikšti 1-3 metų amžiuje (6).

Nechondrodistrofinių veislių šunims degeneraciniai stuburo struktūrų procesai pasireiškia

rečiau ir vėliau negu CD, 5–8 metų amžiuje (5). Vis dėlto tam tikros veislės kaip pvz., vokiečių

aviganiai dėl osteochondrozės, sutrikdančios tarpslankstelinių diskų mitybą, gali dažniau sirgti

degeneracinėmis patologijomis. Yra manoma, jog jauniems NCD šunims pagrindinės stuburo

patologijos pasireiškia dėl traumos ir tik pavienėse struktūrose (3).

1.1. Degeneracinių stuburo patologijų rūšys

Degeneracinės stuburo patologijos - tai senėjimo procesų sukelti pokyčiai, dėl kurių sutrinka

normalios stuburo funkcijos ir struktūros (1). Nors daugumoje literatūros šaltinių pagrindinė

degeneracinė stuburo patologija yra tarpslankstelinių diskų liga, tačiau mokslininkų nuomonė dėl

kitų patologijų labai skiriasi.

John Wiley išskiria dešimt degeneracinių patologijų, iš kurių dvi yra būdingos specifinėms

veislėms, t.y. rotveilerių leukoencefalomielopatija ir labradoro retriverių aksonopatija. Tuo tarpu

Andre Jaggy (2) prie bendrųjų patologijų priskiria calcinosis circumcripta, tačiau ekstradurinių

sinovinių cistų nepamini išvis, o kitas bendras patologijas dar detaliau išskiria pagal veisles, kaip

kad degeneracinė mielopatija, kuri atskirai apibūdinama didelėms veislėms, terjerams, skalikams,

afganų kurtams, mini pudeliams.

Degeneracinės ligos gali būti skirstomos ir pagal tai kokios struktūros yra paveikiamos:

tarpslanksteliniai diskai, kaulai ir sąnarinės kremzlės, raiščiai ir nervai (3).

9

1.1.1. Tarpslankstelinio disko liga

Yra du pagrindiniai IVDH tipai: ekstruzija (Hansen I tipas) ir protruzija (Hansen II tipas) (1

pav.).

1 pav. Hanseno I ir II išvaržų tipai (4)

Hansen I tipo išvarža yra kremzlinė disko degeneracija, kuomet NP granuliuojasi arba

kalcifikuojasi ir tampa mažiau elastingas. Tai įvyksta dėl vandens ir proteoglikanų molekulių

stygiaus bei esant kolageno pertekliui. Sutrikus degeneruojančio branduolio biomechanikai

paveikiamos ir skaidulinio žiedo struktūros. Tuomet AF sutrūksta ir NP išsiveržia į stuburo kanalą

(5). Dažnai minkštiminė branduolio medžiaga prasiveržia pačiame žiedo viduryje ir sukelia ūmų

stuburo smegenų suspaudimą. Tai būdinga chondrodistrofinių veislių šunims kaip taksai, buldogai,

bigliai, taip pat dažniausiai vidutinio amžiaus šunims (vidurkis 5,5 metų). Ši išvarža gali pasireikšti

bet kokiu metu (2).

Hansen II tipo išvarža įvyksta dėl disko skaidulinės kremzlės metaplazijos – natūralių

senėjimo procesų. NP ląstelinė ir cheminė sandara tampa panaši į skaidulinio žiedo, atsiranda AF

skaidulų įplyšimai. AF hipertrofuojasi ir ventraliai išsigaubia į stuburo kanalą, bet NP neišsilieja.

Klinikinių požymių stiprumas priklauso nuo išsikišusio žiedo dydžio. Simptomai atsiranda

palaipsniui, nors kartais pasitaiko ir ūmi forma. Tai būdinga nechondrodistrofinių veislių šunims,

dažniau dideliems, vidutinio ir vyresnio amžiaus šunims pvz. vokiečių aviganiai, retriveriai (4).

Dažniausiai išvaržos pasitaiko krūtinės T11–12 ir juosmens L2–3 IVD, kaklo C2–3 ir

juosmens-kryžmens L7–S1 tarpslanksteliniuose tarpuose. Patinams IVDH pasireiškia dažniau

patelėms (3).

1.1.2. Kaklo dalies spondilopatija

Kaklinės dalies spondilopatija, arba Voblerio sindromas, yra liga, dažniau pasireiškianti

didelių ar labai didelių veislių šunims. Ji charakterizuojama dinamine ir statine kaklo dalies stuburo

10

smegenų, atsišakojančių nervų arba abiejų struktūrų kompresija, sukeliančia įvairaus lygio

neurologinius deficitus ir kaklo skausmą (7).

Kaklo dalies spondilopatijos atsiradimo priežastis nėra tiksliai žinoma, bet manoma, jog ją

lemia daugybė faktorių, tokių kaip paveldimumas, mitybos racionas su kalcio pertekliumi ir pan.

Nors ši patologija gali pasireikšti visų veislių šunims, tačiau Dobermanai ir Dogai sudaro 60-

70 proc. visų sergančiųjų. Šioms dvejoms veislėms taip pat būdingos dvi skirtingos kaklo dalies

spondilopatijos pasireiškimo rūšys: tai Dobermanams būdinga, su tarpslanksteliniais diskais

susijusi, CSM, kuri tipiškai išsivysto vidutinio amžiaus dideliems šunims ir kaulinė CSM forma,

dažniausiai pasitaikanti jauniems labai didelių veislių šunims, kaip Dogai. Tyrimais įrodyta, jog

Dobermanų spondilopatija yra paveldima (2).

CSM patofiziologija priklauso nuo statinių ir dinaminių faktorių. Pagrindinis veiksnys yra

stuburo kanalo stenozė, kuri gali būti visiška ir tiesiogiai spausti stuburo smegenis sukeldama

neurologinius požymius, ar dalinė ir nesukelti jokių klinikinių požymių, bet predisponuoti vėlesnį

mielopatijos išsivystymą. Stuburo kanalo stenozė būna dėl kaulinės arba kremzlinės diskų dalies

kompresijos.

Pati dažniausia pažeidimų vieta dideliems ir labai dideliems šunims yra C5-C6 ir C6-C7

segmentuose. 90 proc. visų spondilopatijos atvejų pasireiškia šiose dalyse, tačiau dažnai paveikiama

ir C4-C5 sritis. 50 proc. didelių veislių pacientams nustatyta viena stuburo smegenų kompresija, o

kitiem 50 proc. dvi ar daugiau kompresijos vietų, tuo tarpu labai didelių veislių šunims viena

kompresija būdinga 20 proc., o daugybinės 80 proc. (8).

CT metu didelių veislių šunims kartu su CSM rasta ir stuburo smegenų pažeidimų T1-T2

regionuose, o labai didelių veislių C7-T1 segmente.

Beveik visų CSM turinčių šunų gydymas prasideda medikamentais. Remiantis

konservatyvaus gydymo efektyvumu galima įtarti koks stiprus yra stuburo pažeidimo laipsnis.

Svarbiausias konservatyvaus gydymo komponentas - tai fizinės veiklos mažinimas, taip mažinant

dinaminį stuburo smegenų spaudimą. Tuo pat metu naudojama kortikosteroidų terapija, kuri

pagerina neurologines funkcijas, sumažinant uždegiminę edemą (1).

Chirurginio gydymo tikslas - sumažinti stuburo smegenų ar atsišakojančių nervų kompresiją.

Operacijos metodai pasirenkami priklausomai nuo neurologinių simptomų, skausmo lygio, tipo ir

reakcijos į medikamentinį gydymą. Šiuo metu yra 26 chirurginės CSM gydymo technikos, kurios

gali būti suskirstytos į tiesioginę dekompresiją („Ventral Slot“ metodas) arba netiesioginę

dekompresiją (vielomis ir polimetil-metakrilatu), judėjimo palaikymo technikas. Dažniausiai tiek

kremzlinės diskų tiek kaulinės CSM gydymui pasirenkama hemilaminektomija (1).

11

Jeigu tinkamai atliekama operacija tuomet pagerėjimas pastebimas vidutiniškai 80 proc. šunų,

tačiau didelei daliai pacientų pablogėjimas po operacijos pasireiškia po 2-3 metų. Medikamentinis

gydymas vidutiniškai teigiamai padeda 50 proc. sergančiųjų (3).

1.2.3. Degeneracinė mielopatija

Tai degeneracinė liga, kurios etiologija nėra žinoma, ir kuri pagrinde paveikia srities stuburo

smegenis krūtinės ir juosmens srityse vidutinių ir didelių veislių šunims, vyresniems nei 5 metai.

Vokiečių aviganiai ir bokseriai yra vienos dažniausiai paveikiamų veislių, tačiau degeneraciniai

pakitimai randami ir Sibiro haskiams, Auksaspalviams retriveriams, Korgiams, Pudeliams ir t.t.

Degeneracinė mielopatija tai tik tam tikrų stuburo smegenų segmentų aksonų ir mielino

degeneracija (9). Nors yra daugybė teorijų apie DM atsiradimo priežastis, kaip kad autoimuniniai

procesai, E ir B12 vitaminų trūkumas ar genetinė mutacija, tačiau moksliškai nei viena iš teorijų

nėra patvirtinta.

Kliniškai pastebima lėta, progresuojanti, neskausminga T3–L3 srities mielopatija vyresniems

nei 5 metų šunims, dažniausiai Vokiečių aviganiams. Patologijai vystantis yra prarandama

užpakalinių kojų propriocepcija, ryškėja ataksija, kojų pirštų vilkimas, dingsta valingos motorinės

funkcijos. Refleksai galinėse kojose išlieka normalūs arba sustiprėję. 10–15 proc. pacientų gali

dingti kelio girnelės refleksas (8). Galiausiai, ligai progresuojant, prasideda šlapimo ir išmatų

nelaikymas, užpakalinės dalies raumenų atrofija. Vidutinis susirgimo amžius 9 metai. Pirmieji

klinikiniai požymiai pasireiškia maždaug 8 metų amžiuje, o CD veislių šunims, kaip Korgiai, 11-12

metų amžiuje. Taip pat nustatyta, jog Korgių veislės patelės yra dažniau linkusios sirgti DM (9).

Ši patologija progresuoja per 6-12 mėnesių. Smulkių veislių šunims lėčiau. DM plintant gali

paveikti priekines galūnes ir smegenų kamieną (10).

Pagrindinis diagnozavimas yra remiantis anamneze, klinikiniais požymiais ir kitų stuburo

patologijų diferenciacija panaudojus vaizdinės diagnostines priemones. Kadangi pamatyti DM

rentgenografiškai yra sunku pats tinkamiausiais diagnostinis metodas yra kontrastinė CT. Jos metu

dažnai galima pastebėti, jog šunys, su vidutinio sunkumo laipsnio mielopatija turi dar ir kitų stuburo

patologijų, kaip IVDD, stuburo smegenų deformaciją ir t.t. (11).

Šia patologija sergančių šunų prognozė bloga ir dažniausiai baigiasi eutanazija, nes klinikiniai

požymiai atsiranda vėlesnėse ligos stadijose, o gydymo galimybės yra labai ribotos (8).

Remiantis žmonėms atliktais tyrimais yra manoma, jog tam tikrų veislių šunims DM

paveldimumą lemią SOD1 genas, kuris turi būti homozigotinėje poroje, kad liga pasireikštų, todėl

veisėjams yra siūlomas SOD1 DNR testas prieš tęsiant tam tikrų šunų liniją (12).

Šiuo metu efektyvaus patvirtinto degeneracinės mielopatijos gydymo metodo nėra, tačiau

moksliniais tyrimais įrodyta, jog intensyvi fizinė terapija, hidroterapija, masažai sergančių šunų

išgyvenamumą ilgino nuo 55 dienų iki 255, o vidutinio stiprumo terapija nuo 55 iki 130 dienų (13).

12

1.2.4. Juosmeninės-kryžmens srities stenozė

Stenozė - tai stuburo kanalo susiaurėjimas juosmeninėje kryžiaus srityje su nervų,

formuojančių cauda equina, kompresija (L6/7–S1/3). Daugelio šunų stuburo smegenys baigiasi L6

ar L7 slanksteliais, tačiau smulkių ir CD veislių šunims jos prasitęsia iki S1 (14).

Didelė dalis juosmeninės kryžmens srities stenozės yra susiję su Hansen II tipo protrūzija,

osteofitais, facetinių sąnarių hipertrofija L7–S1 srityje, dėl sumažėjusio stuburo kanalo spindžio.

Stenozę gali sukelti tiek pakitimai tarpslanksteliniame diske, tiek pačiame slankstelyje (15).

Degeneracinė stenozė dažniausiai pasitaiko didelių veislių fiziškai aktyviems šunims, kurie

yra intensyviai treniruojami, kaip pvz. Border koliai, Vokiečių aviganiai ir t.t. (15). Vokiečių

aviganiai yra padidintos rizikos grupėje dėl nestabilių pereinamųjų juosmens-kryžiaus slankstelių

anomalijų, kurios predisponuoja priešlaikinę IVD degeneraciją (14).

Tiek CD tiek NCD veislių šunims klinikiniai požymiai pasireiškia vyresniame amžiuje, nuo 5

iki 8 metų. Patinams juosmeninės-kryžmens srities stenozė pasitaiko dažniau negu patelėms (16).

Klinikiniai požymiai gali varijuoti nuo skausmo fizinės veiklos metu ar palpuojant stuburą iki

parezės, šlubavimo, propriorecepcijos praradimo, išmatų nelaikymo ir t.t. (17).

Diagnozuojant juosmeninės-kryžmens srities stenozę pagrindiniai metodai yra CT ir MRI.

Nors magnetinis rezonansas yra tikslesnis šios patologijos diagnozavimo atveju, nes nenaudojant

kontrasto pavaizduoja minkštųjų audinių pažeidimus, leidžiančius geriau įvertinti ligos sunkumą,

kompiuterinė tomografija, panaudojus intraveninį kontrastavimą, teisingai nustatė stuburo kanalo

stenozę dorsalinėje dalyje 83 proc., ventralinėje dalyje 100 proc. ir lateralinėje dalyje 81 proc.

tikslumu (17).

Prognozė priklauso nuo patologijos atsiradimo priežasčių ir nervų pažeidimo lygio (15).

Teigiama prognozė esant nedidelio laipsnio stenozei pasitelkus chirurginę dekompresiją. Šunims,

kuriems jau yra pasireiškę sunkesnio laipsnio pažeidimai, kaip pvz. šlapimo ir išmatų nelaikymas,

prognozė yra abejotina. Pacientams su sunkiausio lygio stenoze ir neurologiniu deficitu yra siūloma

taikyti kelias chirurgines technikas vienu metu: dekompresiją laminektomijos pagalba,

foraminotomiją ir/ar NP masės pašalinimą. Medikamentinis gydymas, kaip fizinės veiklos

ribojimas, priešuždegiminiai vaistai ir t.t., teigiamų rezultatų nedavė (18).

1.2.5. Facetinių sąnarių hipertrofija

Hipertrofija yra apibrėžiama, kaip sąnarinių ataugų išdidėjimas (19). Slankstelių facetinių

sąnarių hipertrofija kaklo ir krūtinės-juosmens srityse pasireiškia kaip degeneracinis procesas

sukeliantis nugaros skausmą ir/ar mielopatiją. Nors ši hipertrofija dažnai aprašoma, kaip

komponentas ar kitų degeneracinių patologijų (kaklo dalies spondilopatijos, protrūzijos) pasekmė,

tačiau yra diagnozuojama ir kaip atskira liga (1).

13

2 pav. Facetinių sąnarių hipertrofija (6)

Dažniausiai facetinių sąnarių hipertrofija prasideda, kai hialininė kremzlė pradeda prarasti

vandenį ir mažėja jos elastingumas, tuomet ji greičiau dyla, žemėja ir galiausiai atsiradus daugiau

laisvos vietos sąnarinės ataugos ima augti, gaminti osteofitus ir galiausiai perdengia viena kitą. To

pasėkoje sutrinka slankstelių judėjimas (2 pav.) (20).

Veislės, kurias dažniausiai paveikia facetinių sąnarių hipertrofija, yra Shiloh Aviganiai ir

Škotų dirhaundai. Shiloh aviganiai paveikiami nuo 3,5 mėn. iki 16 mėn. amžiaus su ryškiais

klinikiniais mielopatijos požymiais (paraparezė) T11–L2 srityse, o Škotų dirhaundai suserga

vyresniame amžiuje 3–6 metų ir labiau C2–C3 srityse, su kliniškai pasireiškusiu stipriu kaklo

skausmu be neurologinio deficito (2). Ši patologija pastebima ir NCD bei CD veislių šunims kaip

pvz. Dogai, Vokiečių aviganiai, kavalieriaus Karolio spanieliai. NCD veislėms facetinių sąnarių

hipertrofija pastebima vyresniame amžiuje negu CD (19).

Nors pažeidimai yra matomi ir rentgenogramose bei mielogramose, patys detaliausi

diagnozavimo metodai yra CT ir MRI. Dažniausiai ši patologija yra diagnozuojama atmetimo būdu,

jeigu nėra galimybių pasitelkti tikslesnių diagnostinių priemonių pvz. pacientas jaučia skausmą,

tačiau mielogramose stuburo smegenų kompresijos nematyti, tuomet galima įtarti facetinių sąnarių

stenozę (20).

Šunys, kuriems nepasireiškia stuburo smegenų kompresija, yra gydomi kortikosteroidų ir

lidokaino injekcijomis į sąnario ertmę, siekiant sumažinti skausmą ir toks metodas gali išlikti

efektyvus iki 4 mėn. Sudėtingesniais atvejais yra taikomas chirurginis gydymas mažinant

kompresiją ir šalinant pakitusius facetinius audinius (21).

1.2.6. Kitos degeneracinės stuburo patologijos

Literatūriniuose šaltiniuose (2,3) minimos kitos patologijos, kaip virš kietojo stuburo

smegenų dangalo esančios cistos, paveldima ataksija, leukodistrofijos ir veislėms būdingi

degeneraciniai stuburo pakitimai, praktikoje pasitaiko retai ir nėra vieningai priskiriami

degeneraciniams procesams arba nėra išskiriami kaip atskira patologija.

14

Iš labai retų degeneracinių patologijų galima paminėti Terjerų ataksiją ir mielopatiją, Skalikų

ataksiją, Afganų kurtų mielopatiją, Degeneracinę mini Pudelių mielopatiją, Rotveilerių

leukoencefalopatiją, Dalmantinų leukodistrofiją, Aleksanderio ligą, Labradorų aksonopatiją, Ibizos

skalikų progresuojančią degeneraciją, Krabbe ligą (3).

1.2. Degeneracinių stuburo patologijų diagnozavimas

1.2.1. Neurologinis tyrimas

Tikslas nustatyti patologijos lokalizaciją, pažeidimą stuburo smegenims remiantis klinikiniais

požymiais, anamneze, bei atliekant neurologinį tyrimą. Tyrimo metu yra vertinami kranialiniai

nervai, galinių ir priekinių kojų propriorecepcija, kojų, girnelės, bicepso/tricepso ir šlaplės refleksai.

Pagal paciento atsaką skirtingų tyrimų metu vertinama preliminari pažeidimo vieta, pobūdis,

sunkumas (22).

1.2.2. Rentgenografija

Daroma įprasta stuburo srities rentgenograma parinkus tinkamos skvarbos spindulių srautą,

guldant gyvūną latero lateralinėje ir dorso ventralinėje padėtyse ir nuotraukose ieškomi būdingi

požymiai: susiaurėjęs disko kanalas, tarpslankstelinė anga išvaržos vietoje, gretimų slankstelių

susispaudimas dorsalinėje dalyje, tamsus šešėlis tarpslanksteliniame kanale (23).

1.2.3. Kontrastinė rentgenografija (mielografija)

Tikslesnis tyrimas nei rentgenologinis, nes yra naudojamas kontrastas atliekant injekciją į

stuburo smegenų skystį, jį kontrastuojant . Mielogramoje galima pamatyti tikslią kompresijos vietą,

patinimą, tačiau šiam metodui būtina anestezija ir yra rizika pažeisti stuburo smegenis. Kontrastas

leidžiamas į subarachnoidinį tarpą cisterna magna tarp pakaušio gumburų ir pirmojo kaklo

slankstelio (subokcipitalinė technika), arba tarp penkto ir šešto juosmens slankstelių (liumbalinė

technika). Adata duriama per visus smegenų dangalus iki skysčio pasirodymo, o kontrastinė

medžiaga leidžiama labai lėtai. Vėliau atliekama mielograma. Subokcipitalinės technikos pagalba

geriausiai matoma nuo kaklo iki krūtinės T10 slankstelio esančias išvaržas, liumbalinės – kaudaliau

nuo T 10 slankstelio esančius kompresijos požymius (24).

1.2.4. Kompiuterinė tomografija

Naudojant kartu su kontrastine mielografija galima tiksliai nustatyti lokalizaciją, išplitimą,

tipą. Trūkusio disko turinys CT atrodo heterogeninė masė, dėl didelės mineralizacijos galinti pakisti

į šiek tiek homogeninę. Vis dėlto šiuo metodu yra pakankamai sunku skirti struktūras, ankstyvų

stadijų protrūzijos CT ne visada matomos (25).

15

1.2.5. Magnetinis rezonansas

Juo tiriamas skersinis pjūvis, matomos ne tik išvaržos, bet ir hemoragijos, struktūras skirti

lengviau nei CT. Tiksliausias diagnostinis metodas, labiausiai tinkamas ankstyvoje degeneracinės

patologijos stadijoje. Matomi net ir labai subtilūs pokyčiai (25).

1.2.6. Cerebrospinalinio skysčio tyrimas

Ląsteliniai stuburo smegenų pažeidimai priklauso nuo išvaržos tipo, trukmės, pasireiškimo

greičio. Ekstruzijos metu galima pastebėti židininį kraujavimą ir pilkosios bei baltosios medžiagos

nekrozę, edemos sukeltą subarachnoidinės ertmės kolapsą. Uždegimo atveju randami neutrofilai,

eritrocitai, fibroblastai, chondrocitinės ląstelės, skaidulinių kremzlių likučiai. Šis tyrimas naudingas

diagnozuojant meningomielitą kuomet rentgenogramose jo nesimato (26).

1.2.7. Ultragarsas

Labiau skirtas tyrimas nustatyti nervinius pažeidimus vietose be kaulinio audinio,

diferencijuoti nuo kitų galimų ligų, rasti gretutines ligas (26).

1.3. Degeneracinių stuburo patologijų gydymas

1.3.1. Konservatyvus

Tai gydymas be chirurginės intervencijos naudojant medikamentus bei narvo rėžimą (27). Yra

daugiausiai taikomas šunims, kurie jaučiau nestiprų skausmą, parezė ar ataksija yra nedidelė, yra

pasireiškę tik pirminiai klinikiniai ligos simptomai (28).

Tradicinis konservatyvaus gydymo metodas yra „narvo režimas“ ir fizinės veiklos ribojimas

4–6 savaites. Šiuo gydymo periodu yra atidžiai stebima paciento būklė, neurologiniai pakitimai,

disurija.

Skausmui kontroliuoti yra skiriama opioidai (pvz. tramadolis) arba gabapentinas (5–10 mg/kg

peroraliai du/tris kartus dienoje). Parinkus tinkamą dozę, vaistų kombinaciją ir dažnumą skausmas

paprastai praeina valandos bėgyje. Uždegiminiam procesui ir stuburo smegenų patinimo mažinimui

tinka NVNU (karprofenas, meloksikamas ir kt.) lengvesniais atvejais arba SVNU (deksametazono

0,1mg/kg kartą per dieną; prednizono 0,25–0,5mg/kg kartą per dieną) sunkesniais atvejais. Yra

pastebėta, jog kai kuriems pacientams deksametazonas veikia geriau negu kiti SVNU, todėl jį

galima naudoti kaip pirmą pagalbą, pasireiškus ūmiems procesams (29).

Vartojant steroidinius ar nesteroidinius vaistus nuo uždegimo būtina skirti ir

famotidino/omeprazolio, slopinančių skrandžio rūgšties sekreciją, apsaugančių nuo opų susidarymo.

Taip pat keičiant NVNU į SVNU ir atvirkščiai yra atliekamas 4–7 dienų „plovimas“, kuomet nėra

vartojami šie medikamentai visiškai. Esant ūmiam pablogėjimui, norint pereiti prie SVNU iš

NVNU naudojamas sukralfatas (aliuminio hidroksido junginys), padengiantis skrandžio gleivinę į

16

gelį panašiu sluoksniu ir apsaugantis nuo opų susidarymo. Vartojant priešuždegiminius vaistus

patinimas palaipsniui sumažėja per 7–30 dienų, kol išnyksta galutinai (29).

Taip pat prie nechirurginių gydymo ir terapinių metodų yra priskiriama akupunktūra,

hidroterapija, lazerinė terapija, elektroterapija (30).

1.3.2. Chirurginis

Šio gydymo pagrindinis principas yra sumažinti nugaros smegenų kompresiją. Taikomas

gyvūnams, kuriems medikamentinis gydymas nepadėjo, esant pasikartojančioms išvaržoms,

progresuojant klinikiniams požymiams, esant sunkiai paralyžiaus formai, susilpnėjus ar dingus

giliajam skausmui (27).

1.3.2.1. Laminektomija/ hemilaminektomija

3 pav. Hemilaminektomija (8)

Vienas populiariausių stuburo patologijų chirurginio gydymo metodų – hemilaminektomija.

Jos metu pašalinama tik dalis slankstelio lanko ir plokštelė – lamina. Ši operacija yra pirmas

pasirinkimas esant išvaržai krūtinės ir juosmens srityse dėl gero priėjimo iš abiejų paciento pusių ir

dėl mažesnių komplikacijų negu atliekant pilną dorsalinę laminektomiją, kuomet yra šalinamas

visas slankstelio lankas su keterinėmis ataugomis ir plokštele. Šių operacijų tikslas yra, atvėrus

stuburo kanalą, pašalinti stuburo smegenis spaudžiančią masę (31).

Atliekama IVDD, kaklo dalies spondilopatijos, juosmeninės-kryžmens srities atvejais (7).

1.3.2.2. Fenestracija

Fenestracija yra taikoma kuomet pacientui yra pasireiškusi lengva parezė ar skausmas, kurio

medikamentinis gydymas neveikia. Ventralinės fenestracijos metu trūkusio disko medžiaga nėra

pašalinama iš stuburo kanalo, todėl ši chirurginė technika yra taikoma esant tik nedideliam

pažeidimui. Fenestracija taikoma ne tik pažeistiems diskams, bet CD veislių šunims profilaktiškai

gali būti fenestruojami ir C2-C6 TDI.

17

4 pav. Ventralinė fenestracija (32)

1.3.2.3. Fenestracijos metu skaidulinis žiedas skalpeliu yra prapjaunamas ir atidengiamas

priėjimas prie branduolio. Tada su atitinkamu chirurginiu gremžtuku yra ištraukiamas NP iš kuo

dorsaliau. Prieš tai yra naudinga nustatyti tarpslankstelinių diskų gylį rentgenu. Fenestracijos

gremžtukas turėtų įeiti į diską kraniodorsaline kryptimi, kad galima būtų pašalinti kuo daugiau

branduolio (4 pav.) (32).

1.3.2.4. „Ventral Slot“ (ventralinės angos) dekompresija

Kaklo srityje taikomas „ventral slot“ metodas. Jo metu pašalinamas ventralinės kaklo srities

stuburo smegenų spaudimas. Chirurgiškai su gražtu yra atskiriama ir pašalinama plonas sluoksnis

slankstelio kaulo, endosteumo ir dorsalinio AF. (2pav.) Ji atliekama kaklo C2–C7, bei kaklo ir

krūtinės C7–T1 slankstelių srityse. Išvaržos vietoje chirurgiškai pašalinus IVD likučius bei atliekant

dekompresiją ženkliai pagerėja pacientų prognozė, atsistatymo greitis (33).

5 pav. „Ventral slot" dekompresija (33)

18

2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODIKA

Tyrimo duomenys apie degeneracines šunų stuburo patologijas buvo renkami 2015–2017

metais UAB “Jakovo veterinarijos centre”. Iš viso buvo tiriami 98 degeneracines stuburo

patologijas turintys šunys ir analizuojamos jų kompiuterinės tomogramos, taikyti gydymo metodai.

Tiriamieji buvo suskirstyti į dvi veislių grupes: chondrodistrofines ir nechondrodistrofines.

Šios grupės dar suskirstytos pagal amžių, lytį, veislės dydį, patologijas ir jų pasireiškimo vietą.

Ištirtas įvairių degeneracinių stuburo patologijų pasireiškimas skirtingoms veislių grupėms, dydžiui,

lytims, amžiui. Nustatyti dažniausiai taikomi gydymo metodai.

Veislės pagal dydį buvo skirstomos remiantis AKC (angl. American Kennel Club) asociacijos

nurodymais: didelės veislės – virš 31 kg, vidutinės veislės nuo 16 kg iki 30 kg ir mažos veislės iki

15 kg.

Kompiuterinės tomografijos tyrimas buvo atliekamas Siemens firmos SOMATOM Spirit

kompiuteriniu tomografu. Atlikus skenavimą skaitmeninis rezultatų vaizdas yra įkeliamas į

kompiuterį, kur vėliau gautos tomogramos yra nagrinėjamos Osirix programa.

Kompiuterinio tomografo veikimo principas – tiriamosios kūno srities pjūvio vaizdo

išgavimas, naudojantis daugybine įvairių krypčių jonizuojančia spinduliuote ir jos rezultatus

apdorojus kompiuterine programa. Didžiajame tomografo lanke esantis rentgeno vamzdis sukasi ir

įvairiomis kryptimis siauru pluoštu skleidžia spindulius, kurie praėję tiriamąją sritį yra

registruojami detektoriaus. Kadangi įvairūs kūno audiniai priklausomai nuo tankumo sugeria

skirtingą jonizuojančios spinduliuotės kiekį, detektoriai taip pat absorbuoja nevienodus praėjusių

jonų kiekius, kurie kompiuterio pagalba konvertuojami į vaizdą atitinkantį segmentinį vidaus

organų pjūvį. Sujungus gautus skersinius rentgeno vaizdus, galima pamatyti dviejų ir trijų

dimensijų tiriamojo organo anatominę struktūrą. Tankiausi audiniai, kaip kaulai, tomogramose

matomi baltų atspalvių, o oras – juodos. Santykinį organų tankį kompiuterinėje tomografijoje

nusako Hounsfieldo vienetai (HV), kurių didžiausią vertę (+1000 HV) turi kaulas, nulinę (0 HV) –

vanduo, o mažiausią oras (-1000 HV).

Kompiuterinė tomografija tyrimo metu buvo atliekama natyviai (be kontrasto) ir naudojant

intraveninį kontrastavimą. Dėl to, kad tam tikros struktūros ar ankstyvieji degeneraciniai stuburo

pokyčiai, kaip pvz. nedidelio laipsnio protrūzija, yra sunkiai pastebimi, panaudojus kontrastinę

medžiagą padidėja teisingo diagnozavimo galimybė, bei gautų vaizdų kokybė, ryškumas.

Kontrastavimui buvo naudojamas radiografinis kontrastinis intraveninis preparatas “Omnipaque”.

Tomografinis skenavimas buvo atliekamas tik seduotiems pacientams. Sedacija parinkta

kiekvienam pacientui individualiai pagal jo amžių, svorį, sveikatos būklę. Tiriami gyvūnai turėjo

būti nemaitinti apie 12 h ir negirdyti apie 2 h iki tyrimo. Vieno paciento tyrimas bendrai truko iki 30

19

minučių, iš kurių didžiąją dalį sudarė pasiruošimas ir sedavimas, o pats skenavimas tomografu

užėmė vos 1 minutę.

Dažniausiai buvo atliekami 2 skenavimai 4 konstrukcijomis, dorsaline, sagitaline ir

transversine pozicijomis. Gauti rezultatai analizuojami kompiuterine OsiriX vaizdų peržiūrėjimo

programa.

Visiems tiriamiems šunims prieš kompiuterinę tomografiją buvo atliktas neurologinis tyrimas,

kurio metu buvo apytiksliai nustatyta numanomos patologijos vieta ir jos sunkumo lygis.

Klinikiniai požymiai buvo labai įvairūs – nuo lengvo šlubavimo iki giluminio skausmo nejutimo.

Tyrimui buvo atsirinkti tik degeneracines stuburo patologijas turėjusių šunų atvejai.

Tyrimų rezultatų statistinė analizė ir grafinis vaizdavimas buvo atlikti naudojant “Microsoft

Excel” programą. Buvo skaičiuojami patikimumo koeficientai kokybiniams požymiams,

procentinės išraiškos. Gauti tyrimų rezultatai buvo laikomi patikimi, jeigu p<0,05.

20

3. TYRIMO REZULTATAI

Per visą tyrimo laikotarpį (2015–2017 m.) buvo ištirti 98 šunys, kuriems kompiuterinės

tomografijos metu buvo diagnozuotos 154 degeneracinės stuburo patologijos.

6 pav. Visos degeneracinės patologijos pasireiškusios tiriamiems šunims.

Dažniausiai pasireiškusios patologijos buvo tarpslankstelinių diskų išvaržos (Hansen I ir II

tipai): ekstruzija (Hansen I tipo išvarža) (38,3 proc., n= 59) ir protrūzija (Hansen II tipo išvarža)

(33,8 proc., n= 52). Kitos rastos patologijos sudarė mažesnį procentą, kaip pvz. juosmeninės

kryžmens srities stenozė (11,7 proc., n= 18), facetinių sąnarių hipertrofija (7,8 proc., n= 12) ir kaklo

dalies spondilopatija (Voblerio sindromas) (3,2 proc., n= 5) (6 pav.).

21

7 pav. Tiriamųjų šunų pasiskirstymas į chondrodistrofines ir nechondrodistrofines

veisles

Suskirsčius tiriamuosius pacientus pagal veislių rūšis buvo nustatyta, kad chondrodistrofinių

veislių šunų buvo 24,4 proc. ir 1,6 karto daugiau (62,2 proc., n= 61) negu nechondrodistrofinių,

sudariusių 37,8 proc. (n= 37) visų šunų (7 pav.).

1 lentelė. Chondrodistrofinių veislių pasiskirstymas

Veislė Tiriamųjų skaičius

Taksas 19

Prancūzų buldogas 15

Mopsas 9

Jorkšyro terjeras 5

Pekinas 3

Ši-cu 3

Pudelis 2

Anglų Kokerspanielis 1

Anglų Springerspanielis 1

Biglis 1

Foksterjeras 1

Kavalieriaus karaliaus Karolio spanielis 1

Tyrimo metu iš viso buvo ištirta 12 skirtingų chondrodistrofinių veislių, iš kurių didžiausią

dalį sudarė Taksai (31,1 proc., n= 19), Prancūzų buldogai (24,6 proc., n= 15) ir Mopsai (14,8 proc.,

n= 9). Jorkšyro terjerai sudarė 8,2 proc. (n= 5) CD veislių, Ši-cu ir Pekinai po 4,9 proc. (n= 3),

Pudeliai 3,3 proc. (n= 2). Kitų veislių atstovų buvo po 1 pacientą (1,6 proc.) (1 lentelė).

22

2 lentelė. Nechondrodistrofinių veislių pasiskirstymas

Veislė Tiriamųjų skaičius

Mišrūnas 5

Vokiečių aviganis 5

Labradoro retriveris 4

Auksaspalvis retriveris 3

Stafordšyro terjeras 3

Toiterjeras 3

Australų aviganis 2

Border kolis 2

Vokiečių dogas 2

Berno Zenenhundas 1

Bokseris 1

Dobermanas 1

Rotveileris 1

Sibiro haskis 1

Šarpėjus 1

Vakarų škotų terjeras 1

Veimaraneris 1

Iš visų 17 NCD veislių daugumą, po 13,5 proc. (n= 5), sudarė mišrūnai ir Vokiečių aviganiai,

Labradoro retriveriai (10,8 proc., n= 4). Auksaspalvių retriverių, Stafordšyro terjerų ir Toiterjerų

buvo po 3 atstovus (8,1 proc.), o Australų aviganių, Border kolių ir Vokiečių dogų po 2 atstovus

(5,4 proc.). Visos kitos NCD veislės sudarė po 2,7 proc. (n= 1) (2 lentelė).

8 pav. Visų šunų pasiskirstymas pagal veislės dydį

Bendrai daugiausiai degeneracinių patologijų turintys šunys buvo mažų veislių atstovai,

sudarę 51 proc. (n= 50) visų pacientų. Vidutinio dydžio šunys sudarė 37 proc. (n= 36), o didelių

veislių 12 proc. (n= 12) (8 pav.).

23

9 pav. CD ir NCD veislių šunų pasiskirstymas pagal dydį

Didžiausia CD veislių pacientų dalis buvo mažo (90,2 proc., n= 55) ir vidutinio (9,8 proc., n=

6) dydžių šunys. Tyrimo metu didelio dydžio CD veislių atstovų nebuvo ištirta. NCD veislių

pacientų dydžiai pasiskirstė tolygiau, bet priešingai nei CD dominavo vidutinio (59,5 proc., n= 22)

ir didelio (29,7 proc., n= 11) dydžio šunys, o maži sudarė 10,8 proc. (n= 4) (p<0,05). Mažo dydžio

CD veislės šunų buvo 8,4 karto daugiau negu NCD, vidutinio 6 kartus mažiau negu NCD, o didelių

veislių pacientai priklausė tik NCD veislėms (9 pav.).

10 pav. Visų tiriamųjų pasiskirstymas į amžiaus grupes

Susisteminus duomenis paaiškėjo, jog didžiausią dalį sergančiųjų sudarė 4–8 metų šunys (56

proc). 9–13m. (23 proc.) ir 1–3m. (21 proc.) pacientai buvo pasiskirstę beveik vienodai.

24

11 pav. Tiriamųjų CD ir NCD veislių pasiskirstymas pagal amžiaus grupes

Suskirsčius tirtų CD ir NCD veislių atstovus į amžiaus grupes, nustatyta, kad tiek CD (55,7

proc., n= 34) tiek NCD (56,8 proc., n= 21) tiriamųjų daugiausia buvo tarp 4–8 metų amžiaus. Vis

dėlto, CD veislėms patologijos pasireiškė dažniau jaunesniame amžiuje 1–3 metų (27,9 proc., n=

17), o NCD vyresniame 9–13m. (32,4 proc., n= 12). Mažiausiai NCD tiriamųjų buvo 1–3 metų

(10,8 proc., n= 4), CD 9-13 metų (16,4 proc., n= 10) (p<0,05) (11 pav.).

12 pav. Visų veislių šunų pasiskirstymas pagal lytį

Bendrai pagal lytį buvo ištirta 2,8 karto daugiau patinų 74 proc., negu patelių 26 proc. (12

pav.).

25

13 pav. Tiriamųjų CD ir NCD veislių šunų pasiskirstymas pagal lytį

CD veislių patinų (78,7 proc., n= 48) buvo 3,4 kartus daugiau negu patelių (21,3 proc., n=

13), o NCD veislių patinų (67,6 proc., n= 25) buvo 2 kartus daugiau negu patelių (32,4 proc., n=

12) (p<0,05). NCD veislių patelių buvo 1,5 karto daugiau negu CD, o CD patinų 1,2 karto daugiau

negu NCD patinų (13 pav.).

14 pav. Visų patologijų pasiskirstymas chondrodistrofinėms ir nechondrodistrofinėms

veislėms

Iš visų 154 rastų patologijų 67 proc. (n= 103) pasireiškė chondrodistrofinėms veislėms, o 33

proc. (n= 51) nechondrodistrofinėms veislėms. CD veislėms degeneracinės stuburo patologijos

pasireiškė 2 kartus dažniau nei NCD (14 pav.).

26

15 pav. Patologijų pasireiškimas CD veislėms

Chondrodistrofinių veislių šunims tyrimo metu daugiausiai buvo diagnozuotos

tarpslankstelinių diskų išvaržos iš kurių ektruzija (I Hansen tipas) sudarė 57,2 proc. (n= 59), o

protrūzija 27,2 proc. (n= 28). 7,8 proc. (n= 8) sudarė juosmeninės kryžmens srities stenozės atvejai,

o po 3,9 proc. degeneracinės mielopatijos ir facetinių sąnarių hipertrofijos (n= 4) (p<0,05). Kaklo

dalies spondilopatijų CD veislės šunims tyrimo metu nerasta (15 pav.).

16 pav. Patologijų pasireiškimas NCD veislėms

Ištirti nechondrodistrofinių veislių šunys dažniausiai turėjo II tipo Hansen tarpslankstelinių

diskų išvaržą – protrūzija (47 proc., n= 24). I Hansen tipo tarpslankstelinių diskų išvaržos –

ekstruzijos NCD veislių tiriamiesiems šunims nepasitaikė iš viso. Juosmeninės kryžmens srities

27

stenozė sudarė 19,6 proc. (n= 10), facetinių sąnarių hipertrofija 15,7 proc. (n= 8), o mažiausiai

pasireiškusių degeneracinių patologijų NCD šunims buvo kaklo dalies spondilopatijų (9,8 proc., n=

5) ir degeneracinės mielopatijų (7,8 proc., n= 4) (p<0,05) (16 pav.).

17 pav. Visų šunų veislių tyrimo metu pasireiškusių patologijų lokalizacija

Pagal kompiuterinės tomografijos metodu gautus visų veislių patologijų pasireiškimo

rezultatus galima nustatyti, jog pagrindinė degeneracinių patologijų pasireiškimo vieta yra kaklo

C1/C7 sritis (30,5 proc. n= 47), kiek mažiau juosmens L1/L7 (27,3 proc. n= 42). Krūtinės srityje

pasireiškė 20,1 proc. (n= 31) visų patologijų, juosmens – kryžiaus 13 proc. (n= 20), o kaklo –

krūtinės 6,5 proc. (n= 10). Rečiausiai patologijos buvo diagnozuotos krūtinės - juosmens T13/L1

srityje (2,6 proc., n= 4) (17 pav.).

18 pav. CD ir NCD šunų veislių tyrimo metu pasireiškusių patologijų lokalizacija

28

Remiantis gautais tyrimo rezultatais CD veislėms degeneracinės patologijos pagal

pasireiškimo vietą pasiskirstė maždaug tolygiai sudarydamos 29,1 proc. juosmens L1/L7 srityje (n=

30), 27,2 proc. kaklo C1/C7 srityje (n= 28) ir 24,3 proc. pasireiškimą krūtinės T1/T13 srityje.

Mažiausiai patologijų buvo pereinamuosiuose TD tarpuose tarp L7–S1 10,7 proc. (n= 11), C7–T1

5,8 proc. (n= 6) ir T13–L1 2,9 proc. (n= 3). NCD veislių degeneracinės patologijos daugiausiai

pasireiškė kaklo srityje 37,3 proc. (n= 19), kiek mažiau juosmens 23,5 proc. (n= 12) ir juosmens –

kryžiaus 17,6 proc. (n= 9) tarpslanksteliniuose tarpuose. Mažiausiai NCD patologijų buvo T1/T13

(11,8 proc., n= 6), C7/T1 (7,8 proc., n= 4) ir T13/L1 (2 proc., n= 1) srityse (p<0,05).

19 pav. Taikyti gydymo metodai ir baigtys visoms veislėms bendrai

Visiems tiriamiems šunims dažniausiai taikytas gydymo metodas buvo chirurginis, sudarantis

72 proc. (n= 71). Medikamentinis gydymo metodas buvo taikomas 3 kartus rečiau ir sudarė 24 proc.

(n= 23). Taip pat 4 atvejai (4 proc.) baigėsi eutanazija (19 pav.).

29

20 pav. Taikyti gydymo metodai ir baigtys CD ir NCD veislėms

Susisteminus turimus duomenis nustatyta, jog chirurgiškai buvo gydoma 75,4 proc. (n= 46)

CD veislių šunų, o NCD 67,6 proc. (n= 25). Medikamentinis gydymas CD veislėms buvo taikytas

19,7 proc. (n= 12) atvejų, o NCD 29,7 proc. (n= 11) (p<0,05). Eutanazija 1,8 karto ir 2,2 proc.

dažniau pasitaikė CD veislėms (4,9 proc., n= 3), nei NCD (2,7 proc., n= 1).

CD veislėms chirurginis gydymas buvo skiriamas 3,8 karto ir 55,7 proc. dažniau negu

medikamentinis. NCD veislėms pasireiškusios degeneracinės patologijos chirurgiškai buvo

gydomos 2,8 karto ir 37,9 proc. dažniau negu medikamentais.

Lyginant gydymo metodus tarp grupių CD veislių šunys chirurgiškai buvo gydomi 1,1 karto

ir 7,8 proc. dažniau negu NCD, kai tuo tarpu NCD veislių šunys 1,5 karto ir 10 proc. dažniau nei

CD buvo gydomi medikamentais. (20 pav.).

3.1 . Tiriamųjų šunų kompiuterinės tomografijos tyrimo pavyzdžiai

7 m. trumpaplaukių taksų veislės patelė.

Tyrimo metu nustatyti radiologiniai pakitimai: Tarpslanksteliniai tarpai susiaurėję T9/10,

T10/11 ir L3/4 lygmenyse. T9/10 – degeneruotas, iki ~2 mm centre, lateraliai į kairę prasiveržęs

tarpslankstelinis diskas, išvaržinė masė apkalkėjusi (~ 537 HU), tekalinis stuburo smegenų maišas

dislokuojamas dorsolateraliai į dešinę. L3/4 –matoma apkalkėjusi išvaržinė masė (~ 3,2 x 8,57 mm

dydžio), kuri lokalizuota ventraliai stuburo smegenų ir pasiskirsčiusi kiek daugiau dešinėje pusėje,

formuodama nervinės šaknelės kompresija.

30

21 pav. KT nuotrauka. T9/10, L3/4 – tarpslankstelinio disko išvaržos, degeneruotas

apkalkėjęs T10/11 tarpslankstelinis diskas. Sagitalinė padėtis. (Asmeninio archyvo nuotrauka)

22 pav. KT nuotrauka. T9/10 tarpslankstelinio disko išvarža kairėje. Transversinė padėtis.

(Asmeninio archyvo nuotrauka).

10 m. Vokiečių aviganių veislės patinas.

Tarpslankstelinio disko išvaržos Th12/13; T13/L1; L1/2, L2/3; L4/5; L6/7; iš kuriu kliniškai

svarbiausia Th13/L1 lygmenyje esanti iš kairės pusės, bei L4/5 taip pat iš kairės pusės.

31

23 pav. KT nuotrauka. Rodyklėmis pažymėtos išvaržos. Sagitalinė padėtis. (Asmeninio

archyvo nuotrauka).

32

2. REZULTATŲ APTARIMAS

Tyrimo laikotarpiu per 2 metus (2015–2017) buvo ištirti 98 šunys, kuriems CT metu

diagnozuota 154 degeneracinės stuburo patologijos.

Dažniausiai diagnozuota stuburo patologija buvo tarpslankstelino disko liga, kuri bendrai

sudarė 72,1 proc. (ekstruzija 38,3 proc., protruzija 33,8 proc.). Tai atitiko užsienio literatūros

šaltinių teigimus, kad IVDD yra dažniausia pasitaikanti stuburo patologija šunims (5).

John Wiley (2016) rašo, jog chondrodistrofinių veislių šunims yra būdinga ekstruzija, kuriuos

vidurkis 92 proc. palyginus su protrūzija, o nechondrodistrofinių veislių šunims beveik visada

pasireiškia protrūzija. Pagal mūsų tyrime gautus duomenis CD veislių pacientams Hansen I tipo

ekstruzija iš tiesų buvo dažniausia, tačiau sudarė 57,2 proc. visų patologijų, o Hansen II protrūzija

27,2 procentus. NCD veislių šunų tarpe protrūzija sudarė 47 proc. visų patologijų, o ekstruzija

nebuvo diagnozuota.

K.G. Braund atliktų tyrimų ir retrospektyvios analizės rezultatai parodė, kad NCD veislių

dideli šunys yra linkę sirgti degeneracine spondilomielopatija, kaklo dalies spondilopatija ir

juosmenine kryžmens srities stenoze dažniau negu maži CD veislių šunys (9). Tai pasitvirtino ir

šiame tyrime, nes DM NCD veislėms pasitaikė 2 kartus, CSM 9,8 karto, o juosmeninė kryžmens

srities stenozė 2,5 karto dažniau negu CD.

Remiantis literatūros duomenimis (1,7), lyties predispozicija yra abejotina, nors kai kurie

tyrimai parodė, jog degeneracinėmis patologijomis 3 kartus dažniau sirgo patinai negu patelės.

Tyrimo metu gauti rezultatai buvo panašūs ir bendras patinų skaičius buvo 2,8 karto didesnis negu

patelių. CD patinų buvo 3,4 karto daugiau negu patelių, o NCD patinų tik 2 kartus daugiau. Vis

dėlto Niklas Bergknut (4) teigė, kad patinai turi didesnę riziką stuburo išvaržoms. Mūsų manymu,

toks patologijų pasiskirstymas galėjo būti ir dėl to, kad tos klinikos klientai buvo linkę bendrai

auginti daugiau patinų negu patelių.

Tyrime CD veislių šunų buvo 1,6 karto daugiau negu NCD, o tai pagrindžia Hendrik Jan

Kranenburg iškeltą teiginį, jog didesnę riziką stuburo išvaržoms turi CD veislių šunys, ypatingai

taksai ir prancūzų buldogai (5). Šiame tyrime taksai sudarė 31,1proc. CD veislių šunų, o antri pagal

populiarumą buvo prancūzų buldogai sudarę 24,6 proc. K.G. Braund (9) taip pat teigė, jog veislės,

kaip Vokiečių aviganiai, Retriveriai, Haskiai, Dogai ir Dobermanai, nors ir nėra priskiriamos CD

veislėms, tačiau turi didesnį polinkį į stuburo ligas. Tai pasitvirtino dalinai, nes tarp NCD veislių

vieni dažniausiai pasitaikiusių pacientų buvo Vokiečių aviganiai 13,9 proc. ir Labradoro retriveriai

10,8 proc., tačiau kitų veislių šunų buvo tik po 1 tiriamąjį. Statistiškai tai nebuvo tikslu ir reikėtų

ištirti didesnę imtį, norint patvirtinti šį teiginį.

33

Kadangi CD veislių šunų buvo ištirta beveik dvigubai daugiau negu NCD, tai turėjo įtakos ir

sergančiųjų pasiskirstymui pagal dydį. CD veislių šunys dažniausiai priklauso mažoms arba

vidutinėms veislėms, todėl pastarųjų ir buvo daugiausia (51 proc.). Didelių šunų sirgusių

degeneracinėmis stuburo patologijomis buvo 12 proc. ir tik iš NCD veislių grupės, nes pagrindiniai

DM ir CSM sirgę šunys buvo nechondrodistrofinių veislių. Toks pasiskirstymas yra aprašomas ir

Curtis W. Dewey (8).

Išanalizavus Sharp N. J. H. (3) atliktų tyrimų rezultatus, teigiančius, kad šunims

degeneracinės stuburo patologijos, kaip IVDD, pasireiškia 4–7 metais, galima teigti, kad mūsų

tyrimo duomenys atitinka iškeltą hipotezę, nes dauguma (56 proc.) tiriamųjų buvo 4–8 metų šunys.

Vis dėlto, Niklas Bergnut (4) rašė apie stuburo patologijų pasireiškimą skirtingose amžiaus ir

veislių grupėse. Šio literatūrinio šaltinio teigimu, 1–3 metų amžiaus CD veislių šunys yra labiau

linkę į IVDD ir juosmeninę kryžmens stenozę, o tuo tarpu 5–10 metų NCD veislių šunims dažniau

pasitaiko kaklo dalies spondilopatija ir degeneracinė mielopatija. Šiame tyrime iš tiesų, CD veislių

šunų buvo daugiau jaunesnio amžiaus 1–3 metų, negu vyresnio 9–13 metų, kas buvo būdinga NCD

veislių šunims. Didelis CD veislių šunų pasiskirstymas 4–8 metų grupėje galėjo būti ir dėl to, kad

šeimininkai klinikinius požymius pastebėjo vėliau, ligai jau gerokai pažengus.

Pagal literatūrinius šaltinius (9,10) dažniausia degeneracinių stuburo patologijų pasireiškimo

lokalizacija yra T11–L3 srityje, kas pagal atlikta tyrimą pasitvirtino iš dalies. Nors vienos

dažniausiai pasireiškusių patologijų iš tiesų buvo krūtinės T1–13 ir juosmens L1–7 srityse, tačiau

labai dažna patologijų lokalizacija buvo ir kaklo srityje C1–7.

Duomenys apie gydymo prognozę taikant vien tik medikamentinį metodą yra mažai ištirti,

tačiau viename šaltinyje (8) teigiama, jog konservatyvus gydymas šunims buvo sėkmingas 51 proc.,

kuomet gydymas chirurginiais metodais buvo sėkmingas 82 proc. pacientų, todėl nors ir pradedama

dažniausiai gydyti medikamentais, beveik visada galiausiai yra taikoma chirurginė procedūra. Mūsų

manymu, dėl ilgalaikio gydymo efektyvumo, šis teiginys pasitvirtino ir atliktame tyrime, nes

dažniausiai taikytas metodas buvo chirurginis (71 proc.).

34

IŠVADOS

1. Tyrimo metu buvo diagnozuotos 6 degeneracinės stuburo patologijos: ekstruzija (Hansen I

tipo išvarža) 38,3 proc., protrūzija (Hansen II tipo išvarža) 33,8 proc., juosmeninės-kryžmens srities

stenozė 11,7 proc., facetinių sąnarių hipertrofija 7,8 proc. ir kaklo dalies spondilopatija (Voblerio

sindromas) 3,2 proc.

2. Chondrodistrofinių veislių šunims, sudariusiems 62,2 proc. visų tiriamųjų šunų,

degeneracinės stuburo patologijos pasireiškė 2 kartus dažniau negu nechondrodistrofinių, sudariusių

37,8 proc.

3. Remiantis išanalizuotais kompiuterinės tomogramos duomenimis, CD veislėms dažniausiai

diagnozuota patologija buvo I Hansen tipo tarpslankstelinių diskų išvarža – ekstruzija, kuri sudarė

57,2proc. visų CD veislėms pasireiškusių degeneracinių stuburo patologijų, o NCD veislių šunims

II Hansen tipo protrūzija (47 proc.). Pagrindinė patologijų pasireiškimo vieta CD veislėms buvo

juosmens sritis L1/L7, o NCD kaklo C1/C7.

4. Tiriamųjų CD patinų (78,7 proc.) buvo 3,4 karto daugiau negu patelių, o NCD patinų (67,6

proc.) 2 kartus daugiau negu patelių. Daugiausiai degeneracinių patologijų rasta CD ir NCD veislių

šunims esantiems 4–8 metų amžiaus grupėje (56 proc. visų šunų). Pagal dydį tiriamųjų CD veislių

šunų dauguma (90,2 proc.) buvo mažo dydžio šunys, o NCD vidutinio dydžio šunys (59,5 proc.).

5. Dažniausiai taikomas gydymo metodas tiek CD (75,4 proc.) tiek NCD (67,6 proc.) veislių

šunims buvo chirurginis.

35

REKOMENDACIJOS

1. Remiantis atlikto tyrimo rezultatais, 1–3 metų amžiaus chondrodistrofinių veislių patinai,

kaip pvz. Prancūzų buldogai, taksai, mopsai, ir 4–8 metų amžiaus nechondrodistrofinių veislių

patinai, turintys polinkį sirgti degeneracinėmis stuburo ligomis, kaip vokiečių aviganiai, vokiečių

danai ir t.t., galėtų būti atidžiau stebimi ir privalomai tiriami dėl stuburo patologijų.

2. Chondrodistrofinių veislių šunys tolimesniam veisimui turėtų būti renkami labai atidžiai ir

tik tie kuriems degeneracinės stuburo patologijos nepasireiškė ar pasireiškė nežymiai, dėl ir taip

didelio genetinio polinkio sirgti stuburo patologijomis.

3. Įtarus degeneracinę stuburo patologiją diagnozavimo metu CD veislių šunims didesnį

dėmesį skirti juosmens L1/L7, o NCD kaklo C1/C7 sritims, nes tai yra būdingiausios patologijų

pasireiškimo vietos pagal atliktą tyrimą.

36

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Rodney S. Bagley, DVM. Fundamentals of Veterinary Clinical Neurology. 1st ed. UK:

Blackwell Publishing, 2005.

2. Andre Jaggy, Simon R. Platt Atlas and Textbook of Small Animal Neurology: An Illustrated

Text, Germany, 2010; p. 351-362.

3. Sharp N. J. H. & Wheeler S. J. “Small animal spinal disorders: Diagnosis and surgery. 2nd

edition. Elsevier Mosby. Philadelphia. 2004; p. 35-39, 181-209.

4. Niklas Bergknut. Intervertebral disc degeneration in dogs. Veterinary Sciences Tomorrow.

2011.

5. Hendrik-Jan C. Kranenburg, Guy C.M. Grinwis, Niklas Bergknut, Ninke Gahrmann.

Intervertebral disc disease in dogs – Part 2: Comparison of clinical, magnetic resonance imaging,

and histological findings in 74 surgically treated dogs. The Veterinary Journal. 2013; p. 164-171.

6. Lucas A. Smolders, Niklas Bergknut, Guy C.M. Grinwis, Ragnvi Hagman, Anne-Sofie

Lagerstedt, Herman A.W. Hazewinkel et al. Intervertebral disc degeneration in the dog. Part 2:

Chondrodystrophic and non-chondrodystrophic breeds. The Veterinary Journal. 2013; p. 292-299.

7. Lorenz MD, Coates J. Handbook of Veterinary Neurology. 5th edition St Louis, MO:

Elsevier; 2011; p. 37-57, 162-249.

8. Dewey CW. A Practical Guide to Canine and Feline Neurology. 2nd edition Ames, IA:

Blackwell; 2008; p. 329-389.

9. Bodrab MJ (ed): Pathophysiology of Small Animal Surgery. Philadelphia, Lea & Febiger,

2009; p. 34-56.

10. Clemmons RM. Degenerative myelopathy. Vet Clin North Am Small Anim Pract. 1992; p.

1323-1331.

11. Coates JR, Wininger FA. Canine degenerative myelopathy. Vet Clin North Am Small Anim

Pract. 2010; p. 77-110.

12. Fossum W.T., Hedlund C. S., Johnson A. L., Schultz “Small animal surgery 3rd edition”.

Mby Elsevier. 2007; p. 1604-1610.

13. Suwankong N, Meij BP, Voorhout G, et al. Review and retrospective analysis of

degenerative lumbosacral stenosis in 156 dogs treated by dorsal laminectomy. Vet Comp Orthop

Traumatol. 2008; p. 168-75.

14. Jones JC, Inzana KD. Subclinical CT abnormalities in the lumbosacral spine of older large-

breed dogs. Vet Radiol Ultrasound. 2000; p. 341-348.

15. Ferguson HR. Conditions of the lumbosacral spinal cord and cauda equina. Sem in Vet Med

Surg (Small Anim). 1996; p. 254-258.

37

16. De Decker S, Wawrzenski LA, Volk HA. Clinical signs and outcome of dogs treated

medically for degenerative lumbosacral stenosis: 98 cases (2004–2012). J Am Vet Med Assoc.

2014; p. 408-413.

17. Fluckiger MA, Damur-Djuric N, Hassig M, et al. A lumbosacral transitional vertebra in the

dog predisposes to cauda equina syndrome. Vet Radio Ultrasound. 2006; p. 39-44.

18. Jones JC, Banfield CM, Ward DL. Association between post-operative outcome and results

of magnetic resonance imaging and computed tomography in working dogs with degenerative

lumbosacral stenosis. J Am Vet Med Assoc. 2000; p. 1769-1774.

19. Penderis J, Schwarz T, McConnell JF, et al. Dysplasia of the caudal vertebral articular facets

in four dogs: Results of radiographic, myelographic and magnetic resonance imaging investigations.

Vet Rec. 2005; p. 601-605.

20. Kinzel S, Hein S, Buecker A, et al. Diagnosis and treatment of arthrosis of cervical articular

facet joints in Scottish deerhounds: 9 cases (1998–2002). J Am Vet Med Assoc. 2003; p. 1311-

1315.

21. Breit S, Kunzel W. Shape and orientation of articular facets of cervical vertebrae (C3–C7) in

dogs denoting axial rotational ability: Anosteological study. Eur J Morphol. 2002; p. 43-51.

22. Da Costa RC, Poma R, Parent JM, et al. Correlation of motor evoked potentials with

magnetic resonance imaging and neurologic findings in Doberman Pinschers with and without signs

of cervical spondylomyelopathy. Am J Vet Res. 2006; p. 523-531.

23. Hoerlein BF (ed): Canine Neurology, 3rd ed. Philadelphia, WB Saunders, 1978; p. 103-135.

24. Schulz, K.S., Walker, M., Moon, M., Waldron, D., Slater, M. and Mcdonald, D.E.

Correlation of clinical, radiographic and surgical localization of intervertebral disc extrusion in

small-breed dogs: a prospective study of 50 cases. Vet.Surg. 1998; p. 105-111.

25. Israel SK, Levine JM, Kerwin SC, et al. The relative sensitivity of computed tomography

and myelography for identification of thoracolumbar intervertebral disk herniations in dogs.

Veterinary Radio biology and Ultrasound. 2009; p. 248-252.

26. Nanai B, Lyman R, Bichsel P. Intraoperative use of ultrasonography during continuous

dorsal laminectomy in two dogs with caudal cervical vertebral instability and malformation

(“wobbler syndrome”). VetSurg. 2006; p. 465-469.

27. Levine JM, Levine GJ, Johnson SI, etal. Evaluation of the success of medical management

for presumptive thoracolumbar intervertebral disk herniation in dogs. VetSurg. 2007; p. 482-491.

28. Scavelli T.D., Schoen A. Problems and complications associated with the nonsurgical

management of intervertebral disc disease. Probl Vet Med. 2007.

29. Tipold A, Stein VM. Inflammatory diseases of the spine in small animals. Vet Clin North

Am Small Anim Pract. 2010; p. 871-879.

38

30. JD Bonagura (ed.), Current Veterinary Therapy: Small animal practice. 13th ed.

Philadelphia: W.B. Saunders; 2000; p. 992-1000.

31. Schmied O, Golini L, Steffen F. Effectiveness of cervical hemilaminectomy in canine

Hansen Type I and Type II-disc disease: a retrospective study. Journal of the American Animal

Hospital Association. 2011; p. 342-350.

32. Wingfield WE, Rawlings CA (eds): Small Animal Surgery: An Atlas of Techniques.

Philadelphia, WB Saunders, 1979.

33. Shamir MH, Chai O, Loeb E. A method for intervertebral space distraction before

stabilization combined with complete ventral slot for treatment of disc-associated wobbler

syndrome in dogs. Vet Surg. 2008; p. 186-192.