LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Tomas Čeponis

ŠUNŲ AKIŲ VOKŲ LIGOS

CANINE EYELID DISEASES

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: doc. dr.. Vida Babrauskienė

KAUNAS 2014

2

Patvirtinu, kad įteikiamas baigiamasis darbas

„Šunų akių vokų ligos”

1. Yra atliktas mano paties:

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir uţsienyje:

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŢ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ

ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO TEIKIMO GYNIMUI

(data) (parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės –(iaus) vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS

(gynimkomisijos sekretorės (-iaus) parašas)

3

TURINYS

SANTRUMPOS .................................................................................................. 4

SANTRAUKA .................................................................................................... 5

ĮVADAS .............................................................................................................. 6

1. LITERATŪROS APŢVALGA ..................................................................... 8

1.1. Aprūpinimas krauju ir limfotaka ..................................................................... 9

1.2. Ankiloblefaronas (vokų suaugimas): fiziologinis .......................................... 15

1.3. Dermoidai ir vokų displazija .......................................................................... 17

1.4. Distichiazė ir ektopinis junginės plaukuotumas ............................................ 18

1.5. Ektropionas (voko išvirtimas) ir per didelis akies plyšys .............................. 22

2. MEDŢIAGOS IR METODAI .................................................................... 30

3. REZULTATAI ............................................................................................. 31

4. REZULTATŲ APTARIMAS ..................................................................... 46

IŠVADOS .......................................................................................................... 48

LITERATŪRA ................................................................................................. 49

4

SANTRUMPOS

kt. – kita, kiti;

nr. – numeris;

p. – puslapis, puslapiai;

pav. – paveikslas;

t.t. - taip toliau;

ţr. – ţiūrėti.

m – metai

mėn – mėnesiai

sav - savaitės

5

SANTRAUKA

Temos pavadinimas - Šunų akių vokų ligos.

Tirtos šunų akių vokų ligos ir joms gydyti taikomų metodų patikimumas. Tyrimas atliktas

veterinarijos gydykloje “GATTO”. Tyrime analizuoti įvairių veislių, skirtingo amţiaus ir lyčių 92

šunys, turintys akių vokų ligų klinikinius simptomus. Tyrimai truko pusantrų metų laiko. Tirtos ligos:

trečiojo voko hiperplazija ir konjunktyvitas, vokų įsivertimai, trauminiai paţeidimai, parazitiniai,

bakteriniai susirgimai.

Nustatyta, kad trumpasnukių veislių šunų ir jų mišrūnų patinams šios ligos diagnozuotos daţniau.

SUMMARY

Subject: Canine Eyelid Diseases

Topic of my research was canine eyelid diseases and effectiveness of their treatment. The

research was conducted at veterinary clinic "Gatto”. 92 dogs that differed in breed, age and gender and

all with history of eyelid diseases were involved. Diseases investigated were: third eyelid hyperplasia

and conjunctivitis, eyelid trespassing, obstruction, parasitic, bacterial diseases.

It was found that the short-nosed dog breeds and their crossbred males tend to be diagnosed

with eyelid diseases more often.

6

ĮVADAS

“Regos organas akis (oculus) yra svarbus jutimo organas, kuris pateikia greitą, labai jautrų ir

platų aplinkos erdvinį įvairaus nuotolio suvokimą. Jis iš organizmą supančios aplinkos priima iki 85%

visos informacijos. Akies adekvatus dirgiklis yra šviesos fotomai, kuriuos dioptrinis aparatas (ragena,

akies kamerų skystis, lęšis ir stiklakūnis) fokusuoja į abiejų akių tinklainę, o kolbeliškieji ir lazdeliniai

epiteliocitai juos paverčia nerviniais impulsais. Akį sudaro akies obuolys ir priediniai akies organai.

Akies obuolys (bulbus oculi) yra netaisyklingo rutulio formos. Jis susideda iš sienelės ir ertmės,

uţpildytos vandeningu akies kamerų skysčiu, lęšiu ir stiklakūniu. Akies obuolio sienelę sudaro trys ant

kito esantys dangalai: 1) išorinis skaidulinis, 2) vidurinis kraujagyslinis, 3) vidinis akies obuolio“

(Antanas Padaiga,Vidmantas Lasys, Regos organo histologija, Psl.2 ).

Šunų akys pasisukę į šonus 20 laipsnių kampu, todėl šunų regėjimo laukas yra 240–250 laispnių.

Šuo turi didesnį lęšį ir atitinkamai didesnį ragenos paviršių ir tai suteikia galimybę matyti prietemoje ar

naktį. Šunys mato spalvotą vaizdą, tačiau kartu jiems būdingas ir spalvinis aklumas. Spalvų spektras,

kurį mato šunys skiriamas į du tonus: šviesos bangas nuo violetinės iki mėlynai violetinės ribos (430–

475 nm), šunys mato mėlyną. Ţalsvai geltoną, oranţinį ir raudoną (bangos ilgis 500–620 nm) spalvas,

šunys mato tik geltoną. Mėlynos ir ţalios šviesos bangų sankirtoje (bangos ilgis 475–485 nm) šunys

spalvų neskiria ir mato tik baltą spalvą arba pilkus atspavius (Dalzell,1996).

Priediniai akies organai:

Vokai

Trečiasis vokas

Voko gleivinė

Ašarų aparatas

Pirminė akies voko funkcija yra akies obuolio apsauga. Vokai dengia akiduobę ir akies obuolį bei

gaubia akies plyšį, per kurį akies obuolys sąveikauja su aplinka. Normaliu atveju, kai suaugusio šuns

akies plyšys yra visiškai atvertas ir akis ţvelgia į priekį, akies vokų kraštai turėtų dengti tik priekinį ir

galinį išorinį rainelės kraštą. Normalu, jei šoninis rainelės kraštas ir odena lieka neuţdengta, o

pakreipus akį į šoną matoma medialinė odenos dalis. Beplaukiai vokų kraštai turėtų būti gerai prisitaikę

prie ragenos gaubtumo ir lengvai judėti akies obuolio paviršiumi. Vokų vidinė pusė padengta labai

7

puria (išskyrus ties voko kremzlės Meibomo liaukomis) vokų jungiamąja gleivine, sujungta su ragenos

limbu ir leidţiančia akies obuoliui judėti po vokais

(Kidd, 2004).

Lyginant su kitomis gyvūnų rūšimis, šunų akių vokų ligos yra daţnos, reikšmingos ir sudaro

didelę praktikuojančių gydytojų bei akių specialistų gydomų ligų dalį. Pradinė voko ligos diagnostika

daţniausiai nėra sudėtinga, tačiau nustatyti paţeidimo prieţastį, kuomet sąveikauja junginė, raumenys,

raiščiai, plaukeliai ir klostės, gali būti ne taip paprasta (Martin, 2005).

Akių vokų ligas galima būtų suskirstyti į įgimtas-raidos bei paveldimas, traumines, uţdegimines,

imuninės sistemos sąlygotas ir neoplastinius pakitimus. Daugumos vokų ligų gydymas, išskyrus

uţdegimus bei imuninės sistemos ligas yra chirurginis. Vokų operacija gali būti sudėtinga priklausomai

nuo esamos patologijos. Chirurginės intervencijos metodo pasirinkimas nėra vienintėlis faktorius

lemiantis efektyviausią ligos šalinimo procedūrą, bet ir chirurgo patirtis, turimi chirurginiai

instrumentai, operacinės lupos (4-6 kartų didinimas) ar operacinio mikroskopo (10-20 kartų didinimas)

kokybė, chirurginės intervencijos laikas ir optimali chirurginė procedūra–visa tai yra svarbu galutiniam

rezultatui (Adnexal, 2004).

Darbo tikslas

Susipaţinti su šunų akių vokų ligų etiologija, gydymu, prognoze. Išsiaiškinti, kurioms Lietuvoje

auginamoms šunų veislėms, kokio amţiaus šunims pasireiškia akių vokų ligos.

Darbo uţdaviniai

1. Išnagrinėti akies vokų anatomiją

2. Išnagrinėti literatūrą akių vokų ligų tematika

3. Ištirti, kokių veislių ir amţiaus šunys daţniau serga akių vokų ligomis

4. Palyginti akių vokų ligų gydymą Lietuvoje ir Europoje

8

LITERATŪROS APŢVALGA

Oda ir voko plaukeliai

Vokai yra plonos ir lanksčios odos, leidţiančios mirksėti ir lygiai atkartojančios ragenos paviršių.

Vokų odą įprastu atveju dengia tankesni ir trumpesni plaukeliai. Šunų atveju riba tarp blakstienų plaukų ir

paprastųjų šerių ant viršutinio voko prasideda maţdaug 1 mm nuo laisvojo voko krašto (o ne ant pačio

laisvojo voko krašto, kaip ţmonių blakstienų atveju). Ant apatinio voko kailis prasideda maţdaug 2 mm

nuo laisvojo krašto. Plaukeliai arba blakstienos pirmiausia atsiranda ant šoninės viršutinio voko dalies,

daţniausiai dviem arba keturiomis eilėmis. Šios blakstienos daţniausiai būna tos pačios spalvos kaip ir

atitinkamos akies voko kailis. Ilgi juntamieji plaukeliai (pili supraorbitals ar vibrissae) būna kuokšto

pavidalo palei dorsomedialinį akies kraštą ( Patel, Anderson, 1996).

Kraštai

Laisvieji vokų kraštai (margo intermarginales) įprastai pigmentuoti ir beplaukiai. Kraštai taip pat

yra lygūs, blizgūs, riebūs, bet sausi. Nuo 30 iki 40 ašarų liaukos angelių atsiveria į griovelį, dar vadinamą

„pilkąja linija“. Šis griovelis ir angelės yra svarbūs chirurginiai ţymekliai ţymint voko ribas chirurginių

procedūrų metu. Voko krašto junginės pusėje ašarų liaukos matomos, jos yra ţemiau junginės, tai 3-4

mm ilgio gelsvi brūkšneliai, statmeni kraštui. Šalia griovelio yra dar maţesnės Zeis ir Moll (pakitusių

prakaito liaukų) liaukų angelės. Riebus šių liaukų išskiriamas sekretas padengia voko kraštą lipidų

plėvele, kuri apsaugo ašarų skystį nuo ištekėjimo. Ši sekrecija taip pat suformuoja itin ploną riebų

sluoksnį taip sumaţina garavimą (Gelatt , 2001).

Ţmonių akių vokai yra gana panašūs į šunų, išskyrus vieną didelį skirtumą-ţmonių atveju voko

kremzlės sluoksnį sudaro ištisinė kremzlinė plokštelė, sukurianti vidinę atramą vokams. Naminių gyvūnų

atveju kremzlinė plokštelė sudaryta iš plonesnės ir lankstesnės skaidulinės kremzlės, sudarančios paviršių

raumenims prisijungti (Cook, 2010).

9

Akies kampas

Abiejų akių kampus sudaro į vidinį akies kampą susiliejantys vokų kraštai, tarp kurių lieka 3-5

mm odos, besitęsiančios į junginę su maţyčiu iškilimu ties trečiojo voko pagrindu, vadinamu ašarų

lataku. Plaukeliai, augantys šioje vietoje, yra trumpi ir minkšti. Plaukeliai auga į išorę medialine

kryptimi. Išoriniame akies kampe nėra ašarų liaukų ar kremzlinių plokštelių (Burgesser, 2005).

Voko jautrumas

Pagrindinį šunų akių vokų jautrumą suteikia keletas trišakio (V) nervo atšakų. Šoninius du

trečdalius viršutiniojo voko inervuoja trišakis nervas. Vidinį akies kampą bei vidinę viršutinio voko

dalį taip pat inervuoja didţiausioji oftalminė nervo atšaka. Viso apatinio voko jautrumą suteikia trišakio

nervo ţandikaulinė atšaka. Ši trišakio nervo galūnių koncentracija apie akies pyšį uţtikrina ypatingą

jautrumą dirgikliams ir sukuria voko refleksą, kurio metu akis uţsimerkia.

Veidinio nervo voko atšaka (VII) inervuoja daugumą raumenų (pvz., orbicularis oculi),

reguliuojančių akies plyšio dydį, išskyrus levator palpebral superioris raumenį, kuris yra inervuojamas

judinamojo akies (III) galvinio nervo. Levator anguli oculi medialis kontroliuojamas simpatinės nervų

sistemos. Simpatinės inervacijos praradimas sukelia medialinės viršutinio voko dalies ptozę (Martin,

2005).

Aprūpinimas krauju ir limfotaka

Vokų aprūpinimas krauju vyksta vidine ir išorine voko arterija. Išoriniam akies kampui

papildomai kraują tiekia išorinės akytkaulio arterijos atšakos. Medialinei šunų akių vokų daliai kraują

taip pat tiekia poakiduobinės arterijos atšaka, kuri jungiasi su apatine akių vokų ir skersine veido

arterija. Ribotas kraujo tiekimas į akių vokus vyksta iš gilesnių akies kraujo indų. Visa tai sudaro gausų

vokų kraujagyslių tinklą, kuris esant uţdegiminėms reakcijoms lemia stiprią hiperemiją ir edemą.

10

Išoriniame ir vidiniame akies kampuose susilieja vokų limfotaka. Paausinis limfmazgis didţiąja

dalimi atsakingas uţ limfotaką. Limfa iš kai kurių tų pačių sričių nuteka ir į paţandinį limfmazgį.

Todėl, įtariant vietines metastazes, būtina patikrinti abu limfmazgius (Wyman, 1979).

Voko funkcijos

Akių vokų funkcijos yra šios:

Tiesioginė akies apsauga ir aktyvus mirksėjimo refleksas, reaguojant į lytėjimo dirgiklį

ragenoje, junginėje ar trečiajame voke arba esant stipriam apšvietimui ir arba garso dirgikliui–

visa tai suţadina akies obuolio apsaugą. Vokai mirksi kai tiesiogiai dirginami vokai, junginės ar

ragenos paviršius. Šis refleksas yra subkortikalinis. Dalyvauja trišakio nervo oftalminė atšaka

(jutiminė dalis) ir veidinio nervo voko atšaka (jutiminė dalis). Esant skausmui naminiai gyvūnai

gali labai stipriai uţsimerkti. Susilpnėjusį voko krašto padėties išlaikymą gali lemti tiek

enoftalmas, tiek mikroftalmas, o tai leidţia vokui uţilenkti link akies obuolio. Tai sukelia

skausmą ir priverčia susitraukti orbicularis oculi.

Medţiagų sulaikymas ir pašalinimas iš junginės maišelio ir ragenos.

Voko liaukų gamyba, siekiant išlaikyti riebų voko kraštą.

Ašarų plėvelės paskirstymas ir ašarų šalinimas (Patel, Anderson, 1996).

11

VOKŲ CHIRURGIJOS PRINCIPAI

Chirurginės intervencijos metodo pasirinkimas priklauso nuo oftalmologo kompetencijos ir

patirties. Nuo to priklausys ar pasirinktas tikslingas gydymo metodas, bei sąlygos kaip kokybiškai

atliekama akių vokų operacija. Tačiau bendrieji chirurgijos darbo metodikos principai taikomi ir

oftalmologijoje (Gelatt, 2013).

Operacinio lauko paruošimas

Vokų oda daţniausiai nuskutama arba nukerpama. Paskutinioji blakstienų eilė gali būti

nukerpama uţtepus ant ţirklių šiek tiek tepalo, kad prie ašmenų priliptų nukirpti plaukai. Po to kūno

temperatūros fiziologiniu tirpalu praplaunamas junginės maišas. Oda nusausinama marlės tamponais.

Pradedant nuo kraštų, vokai patepami standartiniu chirurginiu joduodu povidono tirpalu alkoholio

pagrindu. Reiktų imtis atsargumo priemonių, kad povidono nepatektų ant junginės maišelio ar į kitą

akį. Alternatyva būtų akies voko paviršių patepti 1:50 vandeniniu joduoto povidono tirpalu, kuris nėra

toksiškas kontakto su ragenos jungine atveju (Gelatt, 2013).

Padėties parinkimas

Vokų operacijai vokų plyšio padėtis turėtų būti maţdaug horizontali, vidinis akies kampas turėtų

būti ţemiau nei kakta. Galvos padėtį lengviausia parinkti naudojant vakuminę pagalvę. Voko

operacijos metu chirurgas sėdi pilvo pusėje, rankas pasidėjęs, kiek įmanoma, ant gyvūno galvos, taip

sumaţindamas nekontroliuojamų judesių riziką ir tremorą. Vokų plyšys gali būti ištempiamas

suglaustomis Castroviejo ţnyplėmis ir ventraliai bei dorsaliai patempiamas chirurgo pirštu. Taip pat

vokams prilaikyti gali būti naudojami specialūs vokų šaukštai. Tačiau tokiu atveju galimas

nepageidaujamas įpjovimas šaukštu (Barnett, 2002).

12

Operacinio lauko apklojimas

Akių operacijoms gali būti naudojami specialūs akių uţklotai su plyšiu akiai arba vienkartiniai

uţklotai, kuriuose anga prapjaunama operacijos metu. Uţklotai gali būti tvirtinami rankšluosčių

segtukais (Jones arba Scheadel). Operacijos metu uţklotai pritvirtinami po galva, kad chirurgas

neuţkabintų jų keliais ir nutrauktų ţemyn. Šoniniai (su anga) uţklotai maţiau pageidaujami vokų

operacijų metu, nes sukelia voko tempimą ir taip gali pakeisti padėtį (Peiffer, Petersen-Jones, 2001).

Didinimo įranga ir šviesa

Vienas iš svarbiausių veiksnių akių voko operacijos metu yra geras padidinimas. 3-5 kartų

didinimo pakanka daugeliu atvejų. Operacijos metu būtinos galingos, gerai orientuotos operacinės

lempos, mikroskopo lempos (Gelatt, 2013).

Operaciniai instrumentai

Operacijos metu galima naudoti adatos laikiklį, pincetus, modifikuotas (ašmenys sutrumpinti iki

0.3 mm) Castroviejo ţirkles arba vokų spaustukus, Perma Tweez elektroepiliatorius. Daţnai susidaro

raukšlės pjaunant skalpeliu uţapvalintais ašmenimis. Smailėjančiu skalpeliu iš vidaus į išorę atliktas

pjūvis tikslesnis. Kerpant ţirklėmis paţeidţiami audiniai ir gaunami nestatmeni pjūvio kraštai (Gelatt,

2013).

13

Siuvimo medţiagos

Akies (voko) operacijų metu visada naudojamos atrauminės adatos. Tačiau chirurgas turėtų turėti

omenyje, kad pirminio adatos durio skersmuo visada yra maţdaug dvigubai didesnis uţ būtiną siūlui.

Kietai vokų odai naudojamos 10-16 mm, 3/8-1/2 plonumo, itin aštrios nusmailintos lenktos, mikro

adatos arba itin plonos pjaunančios adatos. Jei yra bent menkiausia pooperacinio ragenos sudirginimo

dėl siuvimo medţiagų tikimybė (pvz., gali atsinaujinti entropionas), patariama naudoti minkštas

medţiagas, tokias kaip šilkas. Jei svarbus stiprumas, galima naudoti 5-0 arba 6-0 vienagijį nailono

siūlą. Sunkiai sutvardomiems gyvūnams galima naudoti absorbuojamą medţiagą, tokią kaip

poliglaktinas 910 arba poliglikolio rūgštis. Tokiu būdu išvengiama siūlių išėmimo. Tačiau šios

medţiagos ir jų galiukai yra kietesni ir gali kontakto atveju dirginti rageną. Resorbcijos procesas taip

pat gali sukelti didesnę aplinkinių audinių reakciją. Jei yra didesnė infekcijos rizika, naudojamas

vienagijis 6-0 nailono siūlas (Riis, 2002).

Siuvimas

Ţaizdos kraštai turi būti suveriami itin tiksliai. Siūlo galai paliekami ilgi, kad būtų lengvai

išimami, todėl kabo nukarę ţemyn arba surenkami į vieną kuokštą ant viršutinio voko ar akies krašto.

Jei ţaizdų ilgis nevienodas (pvz., Celsus-Holtz arba Stades procedūrų atveju), ilgesnis ţaizdos kraštas

turi būti “paslėptas” per visą ţaizdos ilgį, kad neuţsiklotų ant kurios nors ţaizdos pusės. Itin kruopščiai

reiktų susiūti atkuriant vokų krašto defektų kraštus. Lopo (sliding flap) kraštai turėtų būti pritraukti prie

defekto ir ištempti pagal voko krašto kontūrą. Jei lope ar transplantante (sliding graft) jaučiamas

tempimas, jis turėtų būti palaipsniui sumaţintas siūlių kryptimi arba tempimo siūlių kryptimi.

Uţpakalinė persodinamo audinio pusė gali būti padengta junginės ląstelėmis betarpiškai arba išklota

gretimo voko junginės gleivine, burnos gleivine ar nedideliu obuolio junginės audinio kiekiu iš kitos

akies. Tačiau šiems metodams reikia daugiau laiko nei alternatyvioms technikoms ir jie gali lemti

nepageidaujamas tempimo sritis ar antrinį persodinto audinio krašto entropioną. (Cullen, Peiffer, 2004).

14

Pooperacinė prieţiūra

Atsigaudamas po bendros nejautros ar vėliau nevaldomais judesiais pacientas gali atlaisvinti arba

nutraukti siūles arba, dar blogiau, audinius. Rutininis Elţbietos antkaklio naudojimas gali padėti

išvengti tokių komplikacijų. (Ian R ir Tizard, 2004)

15

AKIŲ VOKŲ LIGOS

Ankiloblefaronas (vokų suaugimas): fiziologinis

Gimus šuniui akies plyšys yra uţsivėręs. Vėlesnio prasivėrimo poţymis gali būti maţytis plyšelis

vidiniame akies kampe. Šis natūralus ankiloblefarono periodas yra būtinas šuniui dėl jo sąlyginai menko

akies ir susijusių audinių išsivystymo gimstant. Jungiantis audinys tarp jau išsivysčiusių vokų kraštų akies

plyšyje normaliai regresuoja 10-14 dieną po gimimo. Kadangi šunų ir kačių akies plyšys nėra atviras

gimstant, terminas „įgimtas“ siekiant apibūdinti šių gyvūnų ligą turėtų būti naudojamas maţdaug 6-8

savaites po gimimo, kol išsivysto pagrindinės akies struktūros. (Tizard, 2004)

Priešlaikinis akies plyšio atsivėrimas daţniausiai lydimas kontaktinio keratokonjunktyvito ir

stipraus ragenos išopėjimo. Galimos komplikacijos-obuolio perforacija ir uveitas. Tokiais atvejais akies

paviršiams apsaugoti būtina naudoti drėkinamuosius tepalus ir gelius. Kai kuriais atvejais gali prireikti

laikinos tarsorafijos ir ilgų bei reguliuojamų siūlių, ypač jei akies plyšys atsiveria pirmosiomis dienomis

po gimimo. Kai būtinas chirurginis uţvėrimas, 10-14 dienų naudojama matracinė siūlė vokų kraštams

suverti, taip pat gali prireikti tęsti paviršinį drėkinimą keletą dienų po siūlių išėmimo. Jei būklę taip pat

lydi ašarų plėvelės trūkumas, prognozės maţiau palankios. (Maggs, Miller bei Ofri, 2007)

Ankiloblefaronas (vokų suaugimas): patologinis

Ankiloblefaronas yra vėlyvas ar visai neįvykęs akies plyšio atsivėrimas. Nors maţai ţinoma apie

šio regresinio defekto prieţastis, manoma, kad įtakos turi epidermio augimo faktorius. Nukrypimas

pasitaiko retai ir daţniausiai abejose akyse. Diferencinės diagnostikos metu būtina turėti omenyje ir

konjunktyvitą bei naujagimių oftalmiją, tačiau šiuo atveu uţverti vokai bus paburkę nuo po vokais

besikaupiančio eksudato. Šis daţnai stafilokokinis keratokonjunktyvitas gali būti sukeltas intrauterinės

arba patelės lytinių takų infekcijos gimdymo metu. Bakterija patenka į junginės maišą, tikėtina, per

pirminį plyšelį vidiniame akies kampe. Pirmasis to poţymis gali būti pūlingos medţiagos kamuoliukas

vidiniame akies kampe ir tinstantys akių vokai. Vokų plyšys turėtų būti nedelsiant atsargiai atvertas,

priešingu atveju gali būti negrįţtamai pakenkta ašarų liaukai, ragenai ar netgi visam akies obuoliui.

16

Gydymas susideda iš švelnaus ir atsargaus plyšio masaţo, kol šis atsiveria. Jei to nepavyksta

pasiekti, atveriama mechaniškai naudojant spaustukus savaiminio pirmojo prasivėrimo vietoje ir / arba

ties būsimo plyšio grioveliu, pradedant nuo vidinio akies kampo. Kartais būtina įpjauti smailiu skalpeliu

ties vidiniu akies kampu. Būtina labai atsargiai atskirti vokų kraštus naudojant Stevenso ţirklutės ir

siekiant išvengti bet kokio kontakto su ragena. Galima paimti tepinėlį nuo junginės maišelio, kad būtų

nustatyta infekcijos prieţastis ir jautrumas antibiotikams. Junginės maišelį galima praplauti 10 %

acetilcisteino tirpalu. Visi nešvarumai pašalinami naudojant sterilų fiziologinį tirpalą arba 1:50 vandeninį

joduoto providono tirpalą. Akis ištiriama siekiant nustatyti, ar nepaţeista ragena, ir skiriamas plataus

spektro antibiotikų kursas šešis kartus per dieną pagal poreikį. Nustačius jautrumą, toliau gali būti paskirti

specifiniai antibiotikai. (Gelatt, Gilger bei Kerk, 2013)

Vokų aplazija arba koloboma

Esant voko aplazijai ar agenezei, voko kraštas ir pats vokas yra visiškai ar iš dalies neišsivystęs. Šis

retas sutrikimas yra įgimtas, galimai paveldimas, daţniausiai aptinkamas abejose akyse, šunų atveju

paţeidţia lateralinę apatinio voko dalį (sutrikimas nėra retas kačių tarpe). Vokų aplazija daţnai siejama

su kitais įgimtais sutrikimais, tokiais kaip mikroftalmija, ašarų liaukos nebuvimu, sausuoju

keratokonjunktyvitu, persistentine vyzdţio membrana, katarakta, tinklainės displazija, regos nervo

galvutės koloboma. Šuniukai daţnai gimsta su dalinai ar visiškai prasivėrusiu akies plyšiu. Kartais vokų

kraštai yra išsivystę, tačiau nėra Meibomo liaukų.

Gydymas: jei vokų kraštai išsivystę be Meibomo liaukų, nereikia jokio gydymo. Jei šioje srityje

yra ektopinių plaukelių, juos reiktų pašalinti. Jei ragena tik šiek tiek sudirginta, kasdienio lubrikantų

naudojimo iki pagerėjimo turėtų pakakti. Jei paţeidimai didesni, blefaroplastikos pagalba turėtų būti

sukurtas voko pakaitalas. Aprašyta daug metodų, kaip panaudoti odą; odą su ţiediniu raumeniu ir

kremzle; paţangesniais, bet sudėtingesniai atvejais oda dengiama gretima jungine ar homologine

jungine / gleivine iš kitos vietos (Gelatt,2007).

17

Dermoidai ir vokų displazija

Dermoidai arba vokų choristomos yra ektopiniai ir neįprastai išsivystę odos dariniai voke arba ant

jo krašto, daţnai susiję su displastinėmis deformacijomis gretimoje junginėje. Tai reti, galimai

paveldimi sutrikimai, daţniausiai būdingi apatiniam vokui šalia išorinio akies kampo.

Genetinis polinkis būdingas vokiečių aviganiams, dalmatinams ir senbernarams, pastariesiems

būdingi šeimos ryšiai tarp apatinio voko kolobomos ir dermoido susiformavimo. Odos maišelis ar

klostė daţnai suardo voko kraštą ir tęsiasi į tinklainę. Plyšio pločio daugeliu atveju pakanka.

Mirksėjimas būna nenormalus, plaukeliai daţniausiai auga link ragenos, sukeldami chronišką dirginimą

ir galiausiai edemą, vaskuliarizaciją bei pigmentaciją.

Gydymas: susideda iš anomalinių voko ir junginės darinių pašalinimo. Pašalininus darinius voko

krašto ţaizda itin kruopščiai uţsiuvama. Jei nepakanka voko ilgio, gali prireikti blefaroplastikos. Jei

nepaţeista apatinio voko krašto dalis yra truputi trumpesnė, defektą galimą tiesiog uţsiūti. Kitais atvejais

galima taikyti audinio persodinimo procedūrą. Jei būklė nesukelia akivaizdaus ragenos sutrikdymo,

operacija daţnai atidedama iki 10-12 savaičių amţiaus, kuomet sumaţėja nejautros keliama rizika.

Didelių paţeidimų atveju geriausia operuoti nedelsiant. Pooperacinis gydymas susideda iš išviršinio

antibiotikų akies tepalo arba lubrikanto naudojimo kasdien keturis kartus per dieną, 10-14 dienų.

(Gelatt.2007)

Distichiazė ir ektopinis junginės plaukuotumas

Distichiaze vadinami pavieniai ar daugybiniai plaukeliai, augantys iš laisvojo voko krašto.

Daţniausiai jie auga pavieniui arba po du ar kelis plaukus iš Meibomo kanalo angelių. Pats folikulas yra

4-6 mm nuo voko krašto apatinėje distalinėje kremzlėje, Meibomo liaukų pagrinde arba šalia jo.

Meibomo liaukos yra pakitę plaukų folikulai, taigi distichiazė išsivysto iš nediferencijuoto liaukos

audinio. Gali būti paţeisti abu vokai, daţniausiai nukenčia abi akys.

Jei distichija minkšta, nukreipta nuo ragenos, būklė kliniškai nėra labai reikšminga. Šiurkštūs

plaukai, besitrinantys į rageną, gali dirginti ir sukelti paţeidimų. Tokios blakstienos daţnai gali būti

18

padengtos mucino. Dirginimas sukelia padidėjusį ašarojimą, blefarosmazmą ir epiforą. Distichiazė taip

pat gali sukelti ašarų išsiliejimą pro apatinio voko kraštą. Kartu su distichiaze gali pasireikšti ir ragenos

išopėjimas. Nors plaukeliai gali tiesiogiai lemti epitelio sunykimą, įtakos gali turėti ir auto-trauma. Gali

išsivystyti antrinis entropionas arba, esant pirminiam entropionui, distichiazė gali sukelti smarkų

sudirginimą. Taip gaunamas uţdaras ratas.

Nors distichiazė laikoma paveldima, tikslus jos perdavimo modelis neţinomas. Ji pasitaiko

daţnai, polinkį šiam sutrikimui turi šios veislės: Amerikos (69 %) ir anglų (49 %) kokerspanieliai;

Velso springerspanieliai (48 %) ir Kavalieriaus karaliaus Karolio spanieliai (24 %); lygiaplaukiai

retriveriai (31 %); bokseriai, anglų buldogai, Havanos ir Šetlando aviganiai (25 %); Shih Tzu, pekinai ir

Tibeto terjerai; spanieliai, taksai, pudeliai ir Jacko Russello terjerai. Distichiazę galima pastebėti

atliekant vados atranką 6 savaičių amţiaus šuniukams. Distichiaze sergantys šunys daţniau turi

ektopinių plaukelių junginėje. Veislių polinkis ektopiniams plaukeliams yra toks pats kaip ir

distichiazei lygiaplaukių retriverių, pekinų, Shih Tzu, anglų kokerspanielių, bokserių, anglų buldogų,

pudelių ir Jacko Russello terjerų atvejais.

Distichijos sukeltas dirginimas gali lemti įvairaus laipsnio epiforą, apatinio voko krašto

drėkinimą ir atitinkamus ragenos sutrikimus, tokius kaip edema, vaskuliarizacija, išopėjimas ir

pigmentacija. Distichiją gali būti sunku pastebėti be didinamojo stiklo ir stipraus ţidininio apšvietimo.

Daţnas distichiazės poţymis yra mucinas, prilipęs prie plaukelių ir taip išduodantis jų buvimą. Gleivinė

gali efektyviai maskuoti, bet, kita vertus, ir išduoti distichiazę esant. Tiesūs, kieti plaukeliai, nukreipti į

rageną, gali sukelti trišakio nervo dirginimą, kuris pasireiškia padidėjusiu ašarojimu, blefarosmazmu,

nedideliu konjunktyvitu ir paviršiniu keratitu. Trichiazė ir entropionas turi būti įtraukti į diferencinę

diagnostiką, tačiau pastaraisiais atvejais plaukeliai neauga iš laisvojo voko krašto.

Gydymas: parščiausias gydymas yra reguliarus (kas 4-5 savaites) rankinis plaukų pašalinimas

epiliavimo pincetu (uţapvalintais galais). Šio metodo privalmai yra tai, jog jis leidţia nustatyti

plaukelių sukeltą sudirginimą, nereikalinga nejautra, ir, jei yra tik keletas plaukelių, juos įgudęs gali

pašalinti ir pats šeimininkas. Manualinė epiliacija taip pat naudojama siekiant patvirtinti, kad

klinikinius poţymius sukelia distichija.

Ilgalaikio distichiazės gydymo metu plauko folikulas yra suardomas, pašalinamas arba

nukreipiamas kita kryptimi. Tam gali būti naudojama diatermija-elektroepiliacija, elektrokauteris,

aukštų daţnių radio hipertermija, elektrolizė, krioterapija, dalinis distalinės kremzlės atskyrimas, voko

19

įpjovimas, tiesioginis junginės atidalijimas per voką, bet visi šie metodai turi apribojimų. Visiems jiems

būtina bendroji nejautra ir, kas dar svarbiau, atitinkamas didinimas (5-10 kartų), kad būtų galima aptikti

plauko angelę ir folikulą (Mitchell, 2011).

Ektopinis vokų plaukuotumas

Nuo distichiazės kenčiantys šunys daţniau turi ektopinių plaukelių junginėje. Plaukelis perveria

voko junginę ir tiesiogiai paţeidţia rageną, sukeldamas stirpų sudirginimą.Šie plaukeliai daţniausiai

būna tos pačios spalvos kaip ir likę plaukai ir yra maţame, pigmentuotame junginės plotelyje. Polinkį turi

šios veislės (kaip ir distichiazei): lygiaplaukiai retriveriai, pekinai, Shih Tzu, Kavalieriaus karaliaus

Karolio spanieliai, bokseriai, anglų buldogai, pudeliai ir Jacko Russello terjerai. Pirmiausia

paţeidţiamas viršutinis vokas. Pavieniai ar daugybiniai plaukeliai arba plaukų mazgeliai (pudelių

atveju) atsiranda maţdaug 4 mm nuo laisvojo voko krašto. Daţniausiai pasireiškia jauniems šunims,

lydima staigaus, intensyvaus blefarospazmo ir ašarojimo, gali priminti svetimkūnį. Lengvai sukelia

paviršinį, apvalų (nėra įbrėţimo) ragenos defektą neaiškiais kraštais, lydimą vaskuliarizacijos. Ragenos

defekte laikrodţio rodyklės kryptimi daţniausiai išryškėja plaukelio padėtis atitinkamoje junginėje.

Pakankama paciento ištvermė, šviesa ir didinimas yra svarbūs diagnozei veiksniai. Gydant vokas

išverčiamas Von Graefe pincetu, chalazionu arba voko spaustuku. (Playter, Ellett, 2004)

Entropionas (voko įvirtimas)

Entropionas yra dalies arba viso voko krašto inversija, dėl kurios išorės oda kontaktuoja su jungine

arba ragenos paviršiumi, arba abiem. Entropiono laipsnis laikomas lengvu, jei kraštas palinkęs 45 laipsniais,

vidutiniu, jei apie 90 laipsnių, ir sunkiu, kai kraštas uţsilenkia į vidų apie 180 laipsnių. Entropionas gali būti

lateralinis, medialinis, kampinis arba visiškas; gali būti paveiktas viršutinis, apatinis vokas arba abu.

Entropioną galimą suskirtyti į kategorijas: pirminis, toks kaip įgimtas ar raidos entropionas, ir antrinis ar

įgytas, toks kaip spastinis ir randinis entropionas. Entropioną gali sukelti tempimo tarp orbicularis oculi ir

malaris raumenų skirtumas (apatinio voko entropionas), jį veikia daug veiksnių, tokių kaip voko plyšio

20

ilgis, kaukolės konformacija, akiduobės anatomija, lytis, didelės veido raukšlės apie akis. (Williams,

2004)

Pirminis, įgimtas, ar raidos entropionas yra daţnas tarp veislinių šunų. Daţniausiai taip nutinka

dėl paveldimų defektų, tačiau genetiniai veiksniai nėra iki galo ištirti. Daţniausiai jis pasitaiko vienam

ar dviem šuniukams vadoje, turinčioje patikimus tėvus, nebūdingas paprastas, dominantinis

paveldimumas. Labiau tikėtina, kad entropionas poligenetinis, tačiau tiesiognis paveldimumas su

nepilnu pasireiškimu ar rezesyvinis paveldėjimo būdas nėra neįmanomas.

Sunkus entropionas, apimantis visą apatinį voką, pasitaiko šioms rūšims: Čiau čiau, šarpėjams,

flamandų buvjė ir rotveileriams. Šių veislių voko plyšys daţniausiai gana trumpas. Medţioklinių veislių,

tokių kaip kursharų, labradorų, auksaspalvių retriverių ir kitų, daţnai entropiono paţeisti būna

lateraliniai trys ketvirčiai apatinų vokų. Didelių ar gigantiškų veislių, tokių kaip vokiečių dogų,

senbernarų ir leonbergerių, entropionas daţnai yra susijęs su per dideliu akies plyšiu ir daţnai

aptinkamas lateralinėje apatinio voko pusėje ir išoriniame akies kampe. Viršutinio voko entropionas

(daţnai kartu su trichiaze) pasitaiko bladhaundams, Čiau čiau ir šarpėjams, taip pat vyresniems anglų

kokerspanieliams bei basetams, kurių odos aplink akis palaidumas, palaidų veido raukšlių buvimas,

ilgos ir sunkio ausys lemia viršutinio voko deformaciją.

Vidutinio sunkumo entropionas daţnai pasitaiko pekinų, Shih Tzu, mopsų, toipudelių ir

miniatiūrinių pudelių, Kavalieriaus karaliaus Karolio spanielių ir anglų buldogų tarpe. Tokių veislių,

kaip šarpėjai ar Čiau čiau, apatinio ir viršutinio voko entropionas gali atsirasti jau nuo 2-6 savaičių

amţiaus. Kitų veislių entropionas daţniausiai prasideda 4-7 mėnesį. Tačiau galimas ir staigus

entropiono išsivystymas, taip pat ir vienpusio, 4-6 metų amţiaus turinčių polinkį veislių šunims,

galimai sukeltas antrinio spazmo dėl nedidelės traumos.

Retais atvejais entropionas yra antrinis arba atsiradęs po stipraus (ragenos) skausmo, pvz., esant

pirminiam ragenos išopėjimui. Antrinis entropionas taip pat gali išsivystyti praradus voko struktūros

palaikymą (pvz., esant mikroftalmijai, akies obuolio ar raumenų atrofijai po lėtinio miozito). Retais

atvejais, pvz., esant junginės ar odos randams (po suţeidimų ir operacijų), gali atsirasti tempimas voko

pakraštyje, kuris sukelia antrinį randinį entropioną, trichiazę ar abu sutrikimus. (Gelatt, 2007)

Gydymas: lengvo entropiono atveju galima apsaugoti rageną išviršiniais lubrikantais. Daţniausiai

geriau atidėti chirurginę korekcija, kol galva visiškai uţauga (iki 1.5-2 metų amţiaus). Tačiau, jei yra

21

aiškių ragenos ar junginės dirginimo poţymių, prireiks chirurginės intervencijos. (Robertson, Roberts,

1995)

Ektropionas (voko išvirtimas) ir per didelis akies plyšys

Ektropionas yra voko krašto išvirtimas, daţniausiai būdingas apatiniam vokui, tačiau pasitaiko ir

randinis viršutinio voko išvirtimas. Jį lengva pastebėti, nes išvirtusiame voke matyti Meibomo liaukų

angelės. Šunų atveju ektropioną daţniausiai lydi per didelis akies plyšys, o apatinis vokas nepriglunda prie

akies obuolio. Kartais sunku atskirti šias dvi būkles. Esant per dideliam akies plyšiui, voko kraštas yra

pastebimai ilgesnis (ištempus 5-15 mm), nei normaliai odenai uţdengti būtini 33-35 mm.

Kai apatinis vokas tinkamai nepriglunda prie obuolio per 1-10 mm ar daugiau, apatiniame voke

susiformuoja piltuvėlis ar maišelis. Vokai, mirksėjimo refleksas ir ašaros negali atlikti normalios savo

funkcijos - valyti, dengti ir drėkinti akį. Junginės maišelį apima lėtinis uţdegimas dėl nuolatinio sąlyčio su

oru, dulkėmis, bakterijomis ir uţsistovėjusiomis ašaromis. Sunkesniais atvejais (pvz., bladhaundams,

senbernarams, leonbergeriams, Klamberio spanieliams), išvirtus vidurinei voko daliai, ties abiem akies

kampais daţnai būna šioks toks įvirtimas arba aiškus lateralinis entropionas, kuris gali lemti lėtinį pūlingą

konjunktyvitą ir ragenos sudirginimą.

Dauguma ektropiono ir per didelio akies plyšio formų yra pirminės arba įgimtos bei siejamos su

veisle, arba tikėtinai paveldimos. Genetinis perdavimas greičiausiai poligenetinis. Veislės, kurioms daţnai

būdingas apatinio voko ektropionas: bladhaundai, senbernarai, vokiečių dogai, niufaunlendai, mastifai ir

kai kurie spanieliai bei prancūzų medţioklinės veislės. Kai kurie šeimininkai, šunų mylėtojai ir veisėjai

tiki, kad ektropionas ir per didelis akies plyšys yra normalu, kiti netgi specialiai populiarina į deimantą

panašią akies plyšio formą ir išvirtusį apatinį voką (tai suteikia šunims "ištikimą ir liūdną išraišką"). Kai

kurie veisimo standartai toleruoja ar netgi skatina šią būklę. Galimi įvairūs apibūdinimai: "matoma

nedaug trečiojo voko" (Sasekso spanieliai); "gali kartais matytis nedaug trečiojo voko" (Artesijos

normanų basetas); "matoma šiek tiek, bet ne per daug trečiojo voko" (Klamberio spanieliai); "apatiniam

vokui būdingas šioks toks laisvumas" (didysis mėlynasis Gaskonijos skalikas); "matomas apatinio voko

paraudimas (uţkoduotas junginės uţdegimo apibūdinimas), tačiau ne per intensyvus" (basetas);

"leidţiama nedidelė kampinė apatinio voko klostė, kai matoma tik šiek tiek trečiojo voko, ir nedidelė

22

viršutinio voko klostė" (senbernaras); ir atvira forma: "smarkiai nukaręs apatinis vokas, atidengiantis

raudoną junginę" (Švento Huberto skalikas). Tačiau, kaip bebūtų keista, dauguma veislynų klubų savo

standartuose neleidţia veisimui naudoti entropionu ar ektropionu sergančių šunų.

Perteklinės veido odos klostės, sunkios ausys, ilgi vokai (ypač apatiniai), nestabilus išorinis akies

kampas lemia nukarusį apatinį voką ir įvirtusį apatinį išorinį akies kampą. Lateralinio retraktoriaus

raumens silpnumas taip pat gali prisidėti prie išorinio akies kampo nestabilumo. Kiti sudėtingi

sutrikimai: silpnai išsivystęs išorinio akies kampo raištis, per didelis šios struktūros sukuriamas

tempimas ar kintanti enoftalmija.

Laimei, įgyto arba antrinio ektropiono formos yra retos. Jos sietinos su randų susidarymu,

traumomis, neurologinėmis ir pooperacinėmis prieţastimis, pvz., per didele entropiono korekcija.

Kitoms veislėms ektropionas ir per didelis akies plyšys pasitaiko retai.

Gydymas: jei sutrikimas nedidelis, gydymas nebūtinas, išskyrus akių drėkinimą grįţus iš

pasivaikščiojimo bei neutralaus, sutepančio akių tepalo ar tirpalo naudojimą, ypač jauniems šunims,

kurių galva dar neišsivystė iki suaugusiojo dydţio. Chirurginė ektropiono korekcija rekomenduojama

tik esant tikimybei, kad išsivystys lėtinės ar sunkios antrinės akių ligos. Esant sunkių paţeidimų,

galima imtis korekcinių priemonių, bet daţniausiai ne anksčiau nei 2-2,5 metų šunims, kai kaukolė jau

yra visiškai susiformavusi ir išskiriami akiduobės riebalai. Operacija turėtų būti siekiama sukurti

sąlyginai normalaus ilgio akies plyšį ir pakankamą prigludimą prie ragenos. Reiktų vengti per didelės

korekcijos, nes gali išsivystyti entropionas, kuris sukeltų daugiau ţalos ragenai ir junginei nei

ektropionas. Taip pat reiktų vengti per didelio rando susiformavimo, nes jis gali lemti ţidinio

susitraukimus ir būti nepatrauklus šeimininkui. Metodai varijuoja nuo apatinio voko padėties keitimo

iki akies plyšio sumaţinimo, jo dydţio pritaikymo prie obuolio ir lateralinio išorinio akies kampo

padėties keitimo. Kadangi daugumos šunų atveju yra ektropiono ir per didelio akies plyšio derinys,

skirtingos ektropiono gydymo chirurginės procedūros pirmiausia skirtos vokui sutrumpinti ir

sustiprinti. Kadangi vidinis akies kampas yra sąlyginai labiau fiksuotas ir sudėtingesnis dėl šalia

esančių ašarų kanalo bei trečiojo voko, dauguma ektropiono ir makrobliferono korekcijos procedūrų

atliekamos ties išorine apatinio voko dalimi ir išoriniu akies kampu. Taip pat dalies voko pašalinimas

daţniau atliekamas išoriniame kampe, siekiant išvengti galimo dirginančio mazgelio susidarymo

regėjimo ašies viduryje bei neišvaizdaus pooperacinio voko krašto defekto ar mazgelio. Siūlymas būtų

naudoti Blaskovičiaus ar panašias procedūras koreguojant vidutinį ar sunkų apatinio voko ektropioną

23

bei paprastą voko plyšio sumaţinimą - nuolatinę tarsorafiją esant aiškiai per dideliam akies plyšiui

(Gelatt, 2007).

Mikrobliferonas, blefarofimoze arba blefarostenozė (Nenormaliai maţas akies plyšys)

Nenormaliai maţas arba siauresnis akies plyšys, vadinamas mikrobliferonu, blefarofimoze arba

blefarostenoze, būdingas daugiausia miniatiūrinėms veislėms, tokioms kaip miniatiūriniai pinčeriai ar

Šetlando aviganiai, tačiau pasitaiko ir didesnėms veislėms, tokioms kaip anglų bulterjeras, Čiau čiau,

keribliūterjeras ar ilgaplaukis bei trumpaplaukis kolis.

Būklės nereikėtų painioti su orbicularis raumens spazmu, sukeltu entropiono ar kitokio lėtinio

ragenos skausmo. Prieš didinant akies plyšį, tokiems pacientams būtina išmatuoti ištempto plyšio ilgį

slankmačiu, taikant vietinę arba, geresniems rezultatams pasiekti, bendrąją nejautrą. (Crispin, 2009)

Mikrobliferono atveju akies obuolys daţniausiai yra normalaus dydţio, tačiau sutrikimą gali lydėti

ir mikroftalmas. Ištemptas akies plyšys daţniausiai 5-10 mm trumpesnis nei kitos akies ar normalių

brolių bei seserų akių. Mikrobliferonas daţnai būna kartu su viršutinio ar apatinio voko entropionu, arba

abiem. Tačiau, jei šiems pacientams plyšio ilgis didinamas chirurginiu būdu, entropionas išnyksta be

papildomų korekcijų. Būklė nėra tiesiogiai reikšminga pacientams, nebent ji didina polinkį entropionui

ir yra susijusi su akies paviršiaus sutrikimu. Pacientai, turintys mikrobliferoną, bei jiems giminingi šunys

neturėtų būti naudojami veisimui.

Gydymas: korekcija pasiekiama naudojant lateralinio didinimo kantoplastiką, kuri padidina

funkcinį akies plyšio ilgį. Ištemptas akies plyšys matuojamas slankmačiu. Tenotomijos ţirklėmis

sukuriama 5-10 mm ilgio kantotomija. Tolygesniam perėjimui prie sukurto naujo voko "krašto"

padaromos dvi maţos rodyklės formos rezekcijos (Turner, 2005).

Trichiazė

Triciazė yra būklė, kuomet įprastinėje vietoje augantys plaukeliai yra nukreipti nenormalia

kryptimi ir dirgina akies obuolį, junginę arba abu. Lėtinis ragenos dirginimas sukelia papildomą

24

ašarojimą, blefarospazmą ir pūlingų išskyrų išsiskyrimą. Kai plaukeliai liečia rageną, daţnai išsivysto

ragenos ligos. Paţeidimai daţnai pasidengia granuliaciniu audiniu, bet jie gali ir gilėti, kol atsiranda

perforacija. Galutinė stadija yra randinio audinio susiformavimas ir pigmentacija, o kartais ir akies

netekimas.

Trichiazė daţniausiai gydoma chirurginiu būdu. Trichiazė daţniausiai pasireiškia (a) nosies

raukšlėse; (b) viršutiniame akies voke, daţniausiai dorsolateraliai, ir (c) kartu su entropionu toje pačioje

srityje. Brachicefalinių veislių šunims, turintiems išverstakumą, tokiems kaip pekinai, Shih Tzu, Lasos

apsai, ašarų kalnelio plaukeliai taip pat gali dirginti akies obuolį ir prisidėti prie epiforos. Rečiau

neįprastose vietose aplink akies plyšį augantys plaukeliai (pvz., displazijos ar aplazijos atvejais) yra

nukreipti netinkama linkme ir dirgina akies obuolį. Ne iki galo sugiję voko išopėjimai ar blefaroplastika

taip pat gali sukelti trichiazę.

Trichiazė kai kurioms veislėms yra paveldima, labiausiai tikėtina, kad poligeniniu būdu ir kai

kurioms rūšims yra pageidaujamas bruoţas (Crispin, 2009).

Akių vokų trauma

Akių vokų įplyšimai yra gana daţni jauniems maţiems šunims ir reikalauja chirurginio įsikišimo.

Akių vokų įplyšimai gali būti skirstomi į dalinius ir viso sluoksnio, kraštinius ir ne kraštinius, bei gali apimti

ir ašarų kanalus. Akių vokų ir junginės maišelių ţaizdos daţnai pasitaiko dešiniajame kampe. Akių vokai

yra išraizgyti kraujagyslių, dėl to jie paprastai labai kraujuoja. Toks tankus kraujagyslių tinklas taip pat

apsaugo nuo audinių išemijos ir nekrozės. Jeigu voko kraštai yra paţeidţiami, šis defektas greitai išsiplečia

visame voke susitraukus orbicularis oculi raumeniui. Vokui gyjant taip pat gali susiformuoti ţymi fibrozė ir

akies vokų bei vokų kraštų deformacija, taigi galiausiai gali prireikti chirurginės korekcijos. 90 laispnių

kampo suţeidimai akies voko krašte yra daţniau tikėtini paveikti akies voko funkcijas ir išvaizdą nei

suţeidimai, einantys palei voko pakraštį.

Gydymas: dėl šių prieţasčių ţaizdos ant akies voko turėtų visada būti susiuvamos, net jeigu jos

atsirado daugiau nei pries 8 valandas. Taip pat reikia apkirpti plaukelius aplink ţaizdą. Tiek akies voko,

tiek junginės maišelio ţaizdos turi būti labai kruopščiai plaunamos. Dantims valyti naudojamas

vandens purkštuvas puikiai tinka šioms ţaizdoms plauti ir valyti. Mechaninis ţaizdos valymas turėtų

25

būti naudojamas kuo rečiau. Atsilupusios dalys (didesnės nei 1 mm), ypač voko pakraščiuose, turėtų

būti ne pašalinamos, o panaudojamos defektui uţpildyti. Sunkiai suţeistų akių vokų odos atplaišų

pridėjimas paprastai duoda geresnių pooperacinių rezultatų nei vis dar prisijungusių, nors ir atidriskusių

voko audinių pašalinimas ir paskesnės rekonstrukcinės blefaroplastinės chirurginės procedūros.

Siūlės ant akies voko krašto turėtų turėti mazgus laisvų, nepaţeistų voko kraštų išorėje, kad būtų

išvengta kontakto su ragena. Sterilizuotos ţaizdos turėtų būti susiūtos dviem siūlių sluoksniais.

Uţsikrėtusiose ţaizdose reikalingas junginės drenavimas. Giliau esanti akies junginė ir voko

kremzlė gali būti apsaugoti paprasta, ištisine 6-0 – 8-0 tirpstančia siūle. Reikėtų vengti mazgų arba

megzti juos ţemiau junginės. Oda kartu su orbicularis oculi raumeniu gali būti susiuvama paprasta,

pertraukiama 5-0 – 6-0 netirpstančia vienagije siūle. Tirpstančios medţiagos siūlėms naudojamos, jeigu

pacientas yra agresyvus arba anestezija yra rizikinga.

Ţaizda voko krašte turi būti labai kruopščiai siuvama "8" formos arba matracine siūle (tai tinka tik

storiems vokų kraštams). Šiam tiksliam performavimui orientacine linija laikoma Meibomo liaukų

prieigos arba "pilkoji linija". Horizontalus ar vertikalus dviejų voko krašto dalių neatitikimas yra

nepriimtinas. Maţi junginės defektai retai kada turi būti susiuvami. Kai voko kraštai sutvarkomi,

labiausiai pastebimos ţaizdos vietos (pvz., kampai) susiuvamos paprasta, nepertraukiama siūle. Tuomet

likusios ţaizdos vietos uţsiuvamos maţinant atstumą perpus.. Maksimalus atstumas tarp siūlių neturėtų

būti didesnis nei 2 mm (Gelatt, 2007).

Ptozė (voko nusvirimas)

Ptozė yra viršuinio akies voko nusvirimas. Tai gali būti trečiojo nervo arba simpatinės inervacijos

sutrikimo, pvz., Hornerio sindromo, pasekmė. Reikalinga nustatyti lagoftalmo prieţastis ir, jeigu

įmanoma, jas pašalinti (Gelatt, 2007).

Lagoftalmas

Lagoftalmas yra negebėjimas pilnai uţmerki akių vokų. Tai gali būti arba veido nervo sutrikimo

pasekmė, galinti lemti orbicularis oculi raumens paralyţių, arba tam tikroms veislėms (pekinams, Shih

26

Tzu, Lasos apsams, mopsams, prancūzų buldogams ir kt.) įgimta išsikišusių akių problema, kaip

aprašyta anksčiau. Jeigu lagoftalmas uţsitęsia, ragena išdţiūsta, ir tai gali sukelti vaskuliarizaciją,

granuliaciją, pigmentaciją ir pasikartojantį išopėjimą. Lagoftalmas turėtų būti medicniškai gydoma kaip

sausų akių sindromas (keratoconjunctivitis sicca) arba taikant laikiną tarsorafiją, kol bus atrasta ir, jeigu

įmanoma, gydoma lagoftalmos prieţastis. Jeigu įsitikinama, kad laikina terapija nėra pakankama, voko

plyšys gali būti sutrumptinamas. Taip pat padėti gali medicininė ašarų išsiskyrimo stimuliacija (Gelatt,

2007).

UŢDEGIMAI

Akių vokų uţdegimai gali pasireikšti vienoje arba abejose akyse, taip pat gali pasireikšti kartu su

bendrosiomis dermatologinėmis ligomis. Sutrikimas gali apimti tik tam tikras akių vokų liaukas arba

visą voko paviršių (Levin, 2001).

Bendrasis blefaritas

Blefaritas apibendrina daug uţdegiminių akies voko reakcijų, kurių prieţastis visų pirma būna

maskuota kitomis, antrinėmis komplikacijomis. Uţdegimas gali būti ţidininis arba difuzinis, apimantis

labai įvairias sritis: visus keturis akių vokus, vieną akį arba abi akis. Kadangi akies vokai yra gausiai

išraizgyti kraujagyslių, daţnai pastebima hiperemija ir edema. Skausmas nurodo į blefarospazmą ir

perdėtą ašarų tekėjimą su epifora, šią būseną dar gali apsunkinti paties paciento susikeltos traumos. Be

to, gali pasireikšti eksudacija, auto- traumos, alopecija (nuplikimas), erozija ir ţvynuotumas.

Chroniškas uţdegimas gali sukelti akies voko deformaciją kartu su entropionu ir ektropionu,

atsirandančiais dėl randėjimo ir antrinių ragenos ir junginės ligų. Bendrojo blefarito prieţastys gali būti

bakterijos, parazitai (ypač Demodex erkės, nieţai), leišmanija, grybelis, musės ir erkės (Gelatt, 2007).

27

Bakterinis blefaritas

Maţiems šuniukams pūlingas blefaritas gali atsirasti kaip jauniklių piodermos arba „smaugimo“

dalis. Daugybiniai pūliniai gali išplisti po visą galvos odą, paprastai to prieţastis yra stafilokoko

bakterijos. Skausmas ir apsunkinantys snukio susiţeidimai gali būti reikalingi Elizabetos antkaklio.

Dideli kiekiai sisteminių antibiotikų ir stereoidų paprastai palengvina būklę, jie turėtų būti skiriami

remiantis šuns augimu ir jautrumu. Vietiniai plataus spektro antibiotikai vartojami tepti ir apsaugoti

rageną (Gelatt, 2007).

Mikotinis (grybelio sukeltas) blefaritas

Blefaromikozė nėra labai paplitusi, tačiau infekcija dėl mikrosporų ir trichofitono bakterijos yra

laikoma bendrąja jaunų šunų problema. Šio sutrikimo klinikiniai poţymiai yra alopecija, ţvynuotumas ir

hiperemija, diagnozę patvirtina dėmėti odos nudrėskimai su Gramso arba Giemsa dėmėmis arba ant

Sabouraudo agaro besiveisiantys organizmai. Efektyvi priešgrybelinė terapija turėtų apimti valymą

joduotu povidonu ir vietiškai taikomą mikonazolo nitratą. Paviršines infekcijas efektyviai gydo

klotrimazolo kremai, tačiau juos naudojant reikia būti atsargiems, kad kremo nepatektų į akį. Atsparios ir

giliai įsišaknijusios infekcijos gali būti gydomos papildomai naudojant sisteminį griseofulviną arba, retais

atvejais, per burną vartojamą ketokonazolą (Stades, 2007).

Parazitinis blefaritas

Tiek demodektiniai, tiek sarkoptiniai nieţai gali atsirasti ir ant akių vokų, šiuos paţeidimus

apibūdina hiperemija, alopecija ir nieţėjimas, daţnai kartu pasireiškia ir komplikuojančios antrinės

bakterinės infekcijos bei susiţalojimai. Demodex canis, kaip manoma, paprastai gyvena plaukų folikuluose,

riebalinėse ir prakaito liaukose, ir sutrikimas gali išsivystyti tik tada, kai nusilpus imunitetui arba esant

galimai paveldėtam T ląstelių deficitui atsiranda didelis šių parazitų kiekis. Jauniems šunukiams ši liga

28

pasireiškia tik ant snukio, paprastai – ant akių vokų. Galima tikėtis savaiminių pablogėjimų, tačiau paprastai

neblogų rezultatų duoda vietinio akių rotenono arba izoflorofato tepalų naudojimas. Vyresniems šunims

pastebimas bendresnis šios ligos pasireiškimas, daţnai pasirodantis besąs atsparus gydymui. Sarcoples

scabei porūšio canis infekcija sukelia intensyvų nieţėjimą, paprastai liga apima ne tik akių vokus, bet ir

kitas kūno dalis. Paprastai gydoma sieros dezifenkuojančiu skysčiu, tačiau pastaruoju metu įrodoma,

jog amitrazas yra labai efektyvi ir galimai pati pirma reikalinga priemonė gydymui (Gelatt, 2007).

Chalazionas

Chalazionas yra neskausmingas Meibomo liaukos patinimas, sukeltas padidėjusios sekrecijos dėl

chroniško uţdegimo ir granulomatinės reakcijos. Uţdegimas gali kilti dėl stafilokokinės infekcijos,

taigi dėl hurdeolumo formavimosi. Gydymas šiuo atveju būtų įpjovimas skalpeliu palei granuliomą ir

išvalymas. Gydymas pjūviu rekomenduojamas kaip antrinis. Po pjūvio valymo reikėtų skirti vietinį

antibiotinį tepalą 7-10d (Martin, 2009).

Akies voko neoplazija

Skirtingai nei kačių, arklių ir galvijų, šunų akių vokai turi daug skirtingų neoplazmų, kurie laimei,

didţiąja dalimi yra maţai paţeidţiami ir reaguoja į gana kuklias chirurgines procedūras. Nėra pastebėta,

jog šunų akies voko neoplazmai būtų pasireiškusios aiškios metastazės. Akies voko augliai turėtų būti

skiriami nuo konjunktyvinių neoplazmų, kurios yra vietiškai paveikiamos ir daţnai atsikartoja po

chirurginių pašalinimų (Martin, 2009).

Kitos akies voko ligos

Kraštinės meibominės cistos – tai vienos arba daugelio maţų cistų struktūros, galinčios išsivystyti

palei akies voko krašą. Šios cistos daţniau atsiranda vyresniems nei jaunesniems šunims ir gali būti

29

arba nebūti susijusios su meibominio auglio formavimusi. Jos gali sukelti vietinį ragenos dirginimą.

Gydymas susideda iš fizinio cistos perplėšimo ir vietinių antibiotikų bei steroidų, skiriamų 5-7d.

Alerginis blefaritas paprastai yra apibrėţiamas kaip staigi edemos ir hiperemijos pradţia ir gali būti

sukeliamas vietinio susidūrimo su alergenu arba atsirasti kaip generalizuotos reakcijos dalis. Akies voko ir

snukio patinimas gali būti pastebimas įkandus vabzdţiams (skruzdėms, erkėms, musėms) arba kaip

povakcininė reakcija. Vietiškai tepami vaistai gali sukelti kontaktinę alergiją, daţniausiai tai būna susiję su

neomicinu. Sezoninės ir nesezoninės reakcijos į aplinkos alergenus yra pastebimos netipinėse vietose, kur

yra įgimta predispozicija imunoglobino E antikūniams pasireikšti (Ketring ir Glaze, 2012).

Tai būdinga keletui veislių, ypač daţnai pasireiškia vakarų aukštumų baltiesiems terjerams.

Klinikiniai ţenklai jauniems šunims paprastai pasireiškia nuo 1 metų amţiaus, pagrindiniai simptomai yra

periokularinė hiperemija, snukio nieţėjimas ir konjunktyvitas. Specifinių alergenų identifikavimas ir

nujautrinimas retai kada yra įmanomas, todėl gydymas remiasi vietinių ir sisteminių kortikosteroidų ir

antihistaminų taikymu (Ostrnder, 2012).

Alergijos maistui ir sisteminės reakcijos į vaistus gali sukelti periokularinį dermatitą ir blefaritą,

todėl akivaizdi gydymo taktika yra yra alergenų bei vaistų vengimas (Gelatt, 2013).

Trečiajo voko ligos - Vyšninė akis – trečiojo akies voko liaukos iškritimas. Poţymiai – akies

kamputyje atsiranda iššokusi, kyšanti raudona pūslelė. Trečiojo voko liaukutė gali iškristi ir abiejose

akyse. Minėta liaukutė gamina apie 30 proc. ašarinės plėvelės, kuri padeda išlaikyti priešakinę akį

švarią ir patepa akies rageną. Galimi trejopi problemos sprendimo būdai. Pirmasis – palikti liaukutę

kaip yra; kartais šis reiškinys dingsta pats per 2-3 savaites, bet kartais sukelia kitą akių ligą. Kitas

problemos sprendimo būdas – mechaniniu ar chirurginiu būdu išsišovusią liaukutę grąţinti į trečiąjį

voką; deja – gana daţnai tai būna neveiksminga ir liaukutė vėl iškrenta. Trečiasis būdas – liaukutės

pašalinimas chirurginiu būdu; tačiau šiuo atveju dėl ašarų sluoksnio trūkumo daţnai ištinka kita

problema – sausasis keratitas (Shires, Tilley, Tilley, Smith, 2005).

30

MEDŢIAGOS IR METODAI

Tyrimai atlikti veterinarijos gydykloje „GATTO“ 2012–2013 metais.

Duomenys buvo renkami dalyvaujant ir stebint šunų akių vokų ligų gydymą. Šunys buvo kliniškai

ištirti, surinkta anamnezė. Gydymo metodas – konservatyvusis ar chirurginis, buvo parenkamas

priklausomai nuo ligos.

Išnagrinėta literatūra apie akių vokų ligas „Lawton and Stoakes” gydykloje Anglijoje (2013 – 2013

metais).

Duomenų rinkimo metodai :

• Diagnostikos ir gydymo stebėjimas veterinarijos gydykloje “GATTO”.

• Praktikos dienoraštis, kuriame fiksuoti stebėjimo duomenys.

• Internete rasti duomenys apie akių vokų ligų gydymą „Lawton and Stoakes” gydykloje Jungtinėje

Karalystėje.

Duomenų analizės metodai:

o Duomenys buvo analizuojami lyginant mano vestą praktikos dienoraštį su internete

publikuojama medţiaga.

o GATTO“ klinikoje surinkti duomenys išskirstyti į kategorijas, atsiţvelgiant į ligą, veislę, lytį ir

lyginti tarpusavyje minėtais aspektais.

o Rezultatai pateikti lentelių ir diagramų pavidalu naudojant Microsoft Excel ir Word programas.

31

REZULTATAI

Veterinrijos gydykla “GATTO”

Tiriamuoju laikotarpiu tirti ir gydyti 92 skirtingų veislių, amţiaus bei lyties šunys, sirgę akių

vokų ligomis. Didesnę pusę susirgimų sudarė mišrūnai (37%), prancūzų buldogai (19%) bei bulmastifai

(16%).

Tyrimo metu nustatyta, kad patinai labiau linkę sirgti vokų ligomis.

1. Pav. Šuns veislės įtaka akių vokų ligų daţnumui

32

2. Pav. Šunų akių vokų ligų daţnumas

33

3. pav. Skirtingų veislių šunų ir lyties įtaka vokų ligoms

34

Trečiojo voko folikuliarinis konjunktyvitas ir hiperplazija

Sirgo 45 šunys. Šios ligos diagnozuotos nuo 2 mėnesių iki 5 metų šunims, vidurkis buvo apie 2,6

– 6,2 mėnesio. Nustatėme ryšį tarp lyties ir šuns, kuriam liga pasireiškia, amţiaus. Beveik visoms

tyrimo metu uţregistruotų šunų veislių kalytėms trečiojo voko konjunktyvitas ir hiperplazija buvo

daţnesnė nei patinams. Nustatėme, kad 67 proc. sergančių šunų trečiojo voko vidiniame paviršiuje

turėjo šalutinę ligą – folikulinį junginės uţdegimą. Operacijos metu buvo suardomi ir visi uţdegimo

apimti folikulai.

Nustatėme, kad dešinės akies liauka išsiverčia daţniau nei kairės ar abiejų akių.

Gydymo metodas – konservatyvusis ar chirurginis – pasirinktas priklausomai nuo to, ar liauką

buvo galima atstatyti į anatominę padėtį. Konservatyvusis gydymo būdas buvo taikytas 10 šunų (4

prancūzų buldogai, 2 bulmastifai, 2 rotveileriai, 1 anglų buldogas, 1 mišrūnas). 35 šunims buvo

pasirenkama viena iš dviejų chirurginio liaukos atstatymo metodikų (II ir III šunų grupės).

4. Pav. Lyties ir veislės įtaka trečiojo voko folikuliarinim konjunktyvitui ir hiperplazijai

Paaiškinimas: X ašis nurodo šunų skaičių

35

5. Pav. Lyties, amţiaus (mėn) ir veislės įtaka šuns trečiojo voko konjunktyvitui ir hiperplazijai

Paaiškinimas: virš stulpelių surašyti skaičiai nurodo amţiaus vidurkį savaitėmis. Y ašis nurodo šunų skaičių.

6. Pav. Akių liaukų išsivertimas

Paaiškinimas: skaičiai stulpeliuose nurodo akies liaukos išsivertimo atvejų skaičių.

36

Vokų įsivertimai (įvirtimas)

Pirminis, įgimtas, ar raidos entropionas yra daţnas tarp veislinių šunų. Daţniausiai taip nutinka

dėl paveldimų defektų.

Liga nustatyta remiantis klinikiniais poţymiais, istorija ir veisle. Pacientas buvo stebimas

nevarţant judesių, kad būtų nustatytas entropiono sunkumo laipsnis. Abejojant (pvz., jei drėgnas tik

išorinis voko kraštas) atliktas entropiono tyrimas. Šiam tyrimui atlikti nedidelė odos raukšlė, maţdaug

10 mm nuo apatinio voko krašto, lengvai atitraukiama, kad voko kraštas įsiverstų ir išorinis kraštas

prigultų prie ragenos. Šis įvirtimas turėtų būti atitaisomas vienu mirksniu, jei taip neįvyksta, tai

indikuoja (nuolatinį) entropioną.

Pastebėti klinikiniai poţymiai: Padidėjęs ašarojimas, tirštų, pūligų išskyrų išsiskyrimas. Ten, kur

plaukai kontaktuoja su ragena, matomi daţni ragenos defektai. Dėl nuolatinio trišakio nervo dirginimo

atsirandęs skausmas, kuris sukelia padidėjusį ašarojimą.

Sunkus entropionas, apimantis visą apatinį voką pasitakė 1 Čiau čiau ir 2 Šarpėjų veislės šunims.

Šuns lytis ligai labai didelės įtakos neturėjo (7 kalės, 9 patinai). Patinų ir kalių amţius buvo panašus.

Iš viso šia liga sirgo 18 šunų. Didesnę pusę susirgimų sudarė Šarpėjai (28%) ir Bulmastifai

(39%). Šios ligos diagnozuotos nuo 3 savaičių iki 4 metų šunims.

7. Pav. Amţiaus (vidurkis) ir veislės įtaka vokų įvirtimui

Paaiškinimas: Virš stulpelių esantys skaičiai nurodo šunų amţiaus vidurkį savaitėmis. Y ašis nurodo

bendrą kalių ir patinų skaičių

37

8. Pav. Šuns veislės įtaka vokų įvirtimui

9. Pav. Lyties ir veislės įtaka vokų įsivertimui

Paaiškinimas: X ašis nurodo šunų skaičių

38

Trauminiai paţeidimai

Trauminius paţeidimus turėjo 4 šunys, 3 jauni patinai ir 1 jauna kalė, amţius nuo 7 mėnesių iki

1,5 metų. Pasidomėjus šeimininkų kaip jų šunys susiţeidė, beveik visi pasakė, kad ţaidţiant su kate ar

kitu gyvūnu. Pasitaikė vienas atvejis kai mišrūnui (3 mėnesių) buvo savaiminis akių vokų įplišimas.

Pagal turimus duomenys veislė neturėjo įtakos trauminiams paţeidimams, svarbiausias rodiklis

trauminiams paţeidimams buvo amţius.

10. Pav. Lyties ir veislės įtaka trauminiams paţeidimams

Paaiškinimas: skaičiai prie stulpelių nurodo šunų skaičių

39

11. Pav. Amţiaus įtaka vokų trauminiams paţeidimams

Paaiškinimas: skaičiai virš stulpelių nurodo šunų amţiaus vidurkį savaitėmis. X ašis nurodo šunų skaičių

Akių vokai yra išraizgyti kraujagyslių, dėl to jie paprastai labai kraujuoja. Dėl šių prieţasčių buvo

taikomas chirurginis gydymas. Apkirpti plaukeliai aplink ţaizdą. Ţaizdos plaunamos.

Siūlės ant akies voko krašto paliktos su laisvais mazgais, nepaţeistų voko kraštų išorėje, kad būtų

išvengta kontakto su ragena. Sterilizuotos ţaizdos buvo susiūtos dviem siūlių sluoksniais.

Uţsikrėtusiose ţaizdose įdėtas drenas ( paitaikė tik vienam šuniui).

Bakterinės, virusinės, parazitinės, cheminės kilmės susirgimai

Per tiriamąjį laikotapį iš minėtų susirgimų (bakterinės, virusinės, parazitinės, cheminės kilmės

susirgimų) sirgo 24 šunys, daţniausias buvo parazitinės kilmės, paskui sekė bakterinės kilmės ir

virusinės kilmės susirgimas. Šuns lytis neturėjo įtakos ligai ( 10 kalių, 14 patinų). Daţniausiai sirgo

mišrūnai, kurie buvo laikomi lauke (garde, voljere). Sirgo įvairaus amţiaus šunys, nuo 8 mėnesių iki 6

metų (vidurkis 2,5 metų).

40

Bakteriniu susirgimu sirgo 8 šunys. Prieţastis daţnai buvo stafilokoko bakterijos. Pasireiškė

pūliais iš akies, skausmu, hiperemija, voko patinimu. Sisteminiai ir vietiniai akių antibiotikai (vartojami

tiesiai ant akies voko odos), buvo skiriami atsiţvelgiant į šuns augimą ir jautrumą.

Parazitiniu susirgimu sirgo 13 šunų. Ligą sukėlė tiek demodektiniai, tiek sarkoptiniai nieţai.

Rasta ant akių vokų. Paţeidimus apibūdino hiperemija, alopecija ir nieţėjimas, daţnai kartu pasireiškė

ir komplikuojančios antrinės bakterinės infekcijos bei susiţalojimai.

Šuniukams ši liga pasireiškė ant snukio. Vyresniems šunims pastebėtas bendresnis šios ligos

pasireiškimas - intensyvus nieţėjimas ne tik akių vokuose bet ir kituose kūno dalyse. Buvo gydoma

amitraze.

Virusinės kilmės uţdegimu sirgo 3 šunys. Liga pasireiškė vokų uţdegimų. Gydoma buvo

antibiotikais.

12. Pav. Virusinės, parazitinės, bakterinės kilmės ligų daţnumas

41

13. Pav. Šunų veislės ir lyties įtaka bakterinėms, virusinėms, parazitinėms, cheminėms kilmės

susirgimams

Paaiškinimas: X ašis nurodo šunų skaičių

14. Pav. Amţiaus įtaka bakterinės, virusinės, parazitinės kilmės vokų susirgimams

Paaiškinimas: skaičiai virš stulpelių nurodo šunų amţiaus vidurkį mėnesiais. Y ašis nurodo šunų skaičių

42

„Lawton and Stoakes” gydykla Anglijoje

Pagal gydyklos pateiktus duomenys sirgo 41 šuo. Didesnę pusę susirgimų sudarė prancūzų

buldogai, anglų buldogai.

15. Pav. Šuns veislės įtaka akių vokų ligų daţnumui

Trečiojo voko folikuliarinis konjunktyvitas ir hiperplazija

Sirgo 24 šunys. Šios ligos diagnozuotos nuo 2 mėnesių iki 1 metų šunims, vidurkis buvo apie 2,6

– 5 mėnesio.

Pagal teiktus duomenis nustačiau, kad dešinės akies liauka išsiverčia daţniau nei kairės ar abiejų

akių, lytis įtakos neturėjo (10 patinų, 14 patelių)

Gydymo metodas – konservatyvusis ar chirurginis – pasirinktas priklausomai nuo to, ar liauką

buvo galima atstatyti į anatominę padėtį.

43

16. Pav. Veislės ir amţiaus įtaka voko folikuliariniam konjunktyvitui ir hiperplazijai

Paaiškinimas: skaičiai virš stulpelių nurodo šunų amţiaus vidurkį savaitėm. Y ašis parodo šunų skaičių

17. Pav. Akių liaukų išsivertimas

Paaiškinimas: skaičiai stulpeliuose nurodo akies liaukos išsivertimo atvejų skaičių.

44

Vokų įsivertimai (įvirtimas)

Pirminis, įgimtas, ar raidos entropionas yra daţnas tarp veislinių šunų. Daţniausiai taip nutinka

dėl paveldimų defektų.

Pastebėti klinikiniai poţymiai : Padidėjęs ašarojimas, tirštų, pūligų išskyrų išsiskyrimas. Ten, kur

plaukai kontaktuoja su ragena, matomi daţni ragenos defektai. Dėl nuolatinio trišakio nervo dirginimo

atsirandęs skausmas, kuris sukelia padidėjusį ašarojimą.

Iš viso šia liga sirgo 12 šunų. Amţiaus vidurkis 8 mėnesiai. Įtakai neturėjo lytis.

18. Pav. Veislės ir amţiaus įtaka vokų įsivertimams

Paaiškinimas: Y ašis parodo šunų kiekį, o skaičiai virš stulpelių amţiaus vidurkį savaitėmis

45

Bakterinės, virusinės, parazitinės, cheminės kilmės susirgimai

Bakterinės, virusinės, parazitinės kilmės susirgimais sirgo 5 šunys (3anglų bulgogai, 1 prancūzų

buldogas, 1 toiterjeras). Daţniausias buvo parazitinės kilmės susirgimas. Šuns lytis neturėjo įtakos

ligai.

Bakteriniu susirgimu sirgo 2 šunys. Prieţastis daţnai buvo stafilokoko bakterijos. Pasireiškė

pūliais iš akies, skausmu, hiperemija, voko patinimu.

Parazitiniu susirgimu sirgo 3 šunys. Ligą sukėlė tiek demodektiniai, tiek sarkoptiniai nieţai.

Paţeidimus apibūdino hiperemija, alopecija ir nieţėjimas, daţnai kartu pasireiškė ir komplikuojančios

antrinės bakterinės infekcijos bei susiţalojimai.

Sirgo jauni šuniukai, lytis įtakos neturėjo.

46

REZULTATŲ APTARIMAS

Trečiojo voko liaukos išsivertimas yra daţna jaunų šunų akies patologija, bet reta kačių (Peiffer,

1992).

Bendrasis blefaritas gali būti ţidininis arba difuzinis, apimantis labai įvairias sritis: visus keturis

akių vokus, vieną akį arba abi akis. Kadangi akies vokai yra gausiai išraizgyti kraujagyslių, daţnai

pastebima hiperemija ir edema. Skausmas nurodo į blefarospazmą ir perdėtą ašarų tekėjimą su epifora,

šią būseną dar gali apsunkinti paties paciento susikeltos traumos. Be to, gali pasireikšti eksudacija,

auto-traumos, alopecija (nuplikimas), erozija ir ţvynuotumas.

Chroniškas uţdegimas gali sukelti akies voko deformaciją kartu su entropionu ir ektropionu,

atsirandančiais dėl randėjimo ir antrinių ragenos ir junginės ligų. Bendrojo blefarito prieţastys gali būti

bakterijos, parazitai (ypač Demodex erkės, nieţai), leišmanija, grybelis, musės ir erkės. (Gelatt, 2007).

Entropionas, apimantis visą apatinį voką, pasitaiko šioms rūšims: Čiau čiau, šarpėjams, flamandų

buvjė ir rotveileriams. Šių veislių voko plyšys daţniausiai gana trumpas. Medţioklinių veislių, tokių

kaip vokiečių trumpaplaukių pointerių, labradorų, auksaspalvių retriverių daţnai entropiono paţeisti

būna lateraliniai trys ketvirčiai apatinų vokų. Didelių ar gigantiškų veislių, tokių kaip vokiečių dogų,

senbernarų ir leonbergerių entropionas daţnai yra susijęs su per dideliu akies plyšiu ir daţnai aptinkamas

lateralinėje apatinio voko pusėje ir išoriniame akies kampe. Viršutinio voko entropionas (daţnai kartu su

trichiaze) pasitaiko bladhaundams, Čiau čiau ir šarpėjams, taip pat vyresniems anglų kokerspanieliams

bei basetams, kurių odos aplink akis palaidumas, palaidų veido raukšlių buvimas, ilgos ir sunkio ausys

lemia viršutinio voko deformaciją. Daţnai pasitaiko pekinų, Shih Tzu, mopsų, toipudelių ir

miniatiūrinių pudelių, Kavalieriaus karaliaus Karolio spanielių ir anglų buldogų tarpe. Tokių veislių,

kaip šarpėjai ar čiau čiau, apatinio ir viršutinio voko entropionas gali atsirasti jau nuo 2-6 savaičių

amţiaus. Kitų veislių entropionas daţniausiai prasideda 4-7 mėnesį. Tačiau galimas ir staigus

entropiono išsivystymas, taip pat ir vienpusio, 4-6 metų amţiaus turinčių polinkį veislių šunims,

galimai sukeltas antrinio spazmo dėl nedidelės traumos. (Gelatt, 2007).

Tyrimo metu nustatyta, kad patinai labiau linkę sirgti vokų ligomis. Daţniausiai šios ligos bei

patologijos diagnozuojamos trumpasnukių veislių šunims ir jų mišrūnams. Tai susiję su akiduobės

anatominės sandaros ypatumais. Sirgo jauni šunys, išskyrus kelis atvejus kai pasitaikė vyresni gyvūnai.

47

Didesnę pusę susirgimų sudarė mišrūnai, prancūzų buldogai bei bulmastifai. Amţiaus vidurkis

nuo 6 mėnesių iki 1,5 metų. Taigi tyrimo duomenys sutampa su kitų mokslininkų išvadomis, nes

tyrimo metu buvo gydyti 92 šunys, dauguma jų priskiriami trumpasnukių šunų veislėms, buvo jauni,

vidurkis apie metus.

Nustatėme, jog dešinės akies trečiojo voko liauka iškrenta daţniau nei kairės ar abiejų akių, o

patinams ligos pasireiškia daţniau nei patelėms. Išsiaiškinome ryšį tarp lyties ir šuns, kuriam liga

pasireiškia, amţiaus. Nustatėme, kad 67 proc. sergančių šunų trečiojo voko vidiniame paviršiuje turėjo

šalutinę ligą – folikulinį junginės uţdegimą.

Iš bakterinės, virusinės, parazitinės, cheminės kilmės susirgimų daţniausia buvo parazitinės

kilmės (apie 60%).

Trauminiais susirgimais sirgo šunys laikomi lauke.

48

IŠVADOS

Atlikus literatūros ir tyrimo analizę išsiaiškinome, kad trečiojo voko liaukos išsivertimas daţniau

pasireiškia jaunų trumpasnukių veislių šunų patinams dešinėje akyje. Sirgę šunys buvo jauni, beveik

visi priskiriami trumpasnukių šunų veislėms. Trauminius akies vokų paţeidimus visi šunys gavo

ţaisdami su kitais namie laikomais gyvūnais, išskyrus vieną atvejį, kai buvo savaiminis voko įtrūkimas.

Iš kitų susirgimų didţiausią procentą sudarė parazitinės kilmės susirgimai bei bakterinės kilmės

susirgimai. Tai įtakojo šunų laikymo sąlygos, nes susirgimai pasitaikė tik tarp lauke laikomų gyvūnų.

49

LITERATŪRA

1. Antanas Padaiga, Vidmantas Lasys (2004). Regos organo histologija, Kaunas.

2. Patel BCK, Anderson RL. History of oculoplastic surgery (1896-1996). Ophthalmology August

1996; 1003(suppl): S74-S95.

3. Stades FC, Wyman M, et al. Ophthalmology for the Veterinary Practitioner. Hannover:

Schliitersche Verlag, 1998: 64-88.

4. Slatter D. Eyelids: Fundamentals of Veterinary Ophthalmol ogy, 3rd ed. Philadelphia: WB

Saunders, 2001: 147-203.

5. Van der Woerdt A. Adnexal surgery in dogs and cats. Vet Ophthalmology 2004; 7: 284-290.

6. Williams DL. Entropion correction by fornix-based suture placement: Use of the Quickert-

Rathbun technique in ten dogs. Vet Ophthalmol 2004; 7: 343-347.

7. Playter RF, Ellett EW Ectopic cilia. Vet Med Sm Anim Clin ESVO-DOK meeting Munich, 2004:

41.

8. Stades FC, Boeve MH, van der Woerdt A. Palpebral fissure the dog and cat. Progress in

Veterinary and Com 1948; parative Ophthalmology 1992; 2: 155-161.

9. Richard J. Grostern, Eyelid Tumors: Clinical Diagnosis and Surgical Treatment, 2003, UK

10. Jerry A. Shields, Carol L. Shields, Atlas of Eyelid and Conjunctival Tumors, 1999, UK

11. Kirk N. Gelatt Veterinary Ophthalmology 2007.

12. Kirk N. Gelatt Veterinary Ophthalmology 2013.

13. Abraham, D., Lucius, R.& Trees,A.J. (2002) Immunity to Onchocerca spp. In animal hosts.

Trends Parasitol 18, 164-171

14. Anderson,R.C.,(200) Order Spirurida – suborder Spirurina. InNematode Parasites of

Vertebrates: Their Development and Transmission. Ed R.C. Anderson. CABI Publishing, New

York.

15. Ash, L.R. & Orihel, T.C.(1987) Examination of tissues. . In: Parasites: A Guide To Laboratory

Procedures and Identifications. Eds. L.R. Ash and T.C.Orihel. ASCP Press , Chicago. Pp83-89

50

16. Essentials of Veterinary Ophthalmology :

http://www.google.lt/books?hl=bg&lr=&id=TGO5f8FBX_gC&oi=fnd&pg=PA53&dq=Canine

+eyelid+disease+&ots=TYhqn2YEMf&sig=VBNCmK_iQTVwVEyAs_bkgf080nY&redir_esc

=y#v=onepage&q=Canine%20eyelid%20disease&f=false

17. Canine Eye Disiases : http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/1167769

18. Monkeypox Transmission and Pathogenesis in Prairie Dogs :

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC3322777/

19. Management of Eyelid Neoplasms in the Dog and Cat :

http://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S1096286707000114

20. Bowman, D.D., Lynn, R.C. & Eberhard, M.L. (2003) Helminths. In: Georgis„Parasitology for

Veterinarians. Eds D.D. Bowman, R.C.Lynn and M.L. Eberhard. Saunders, Philadeplhia.

21. Kaswan, R.L. & Martin, C.L. (1984) Ophthalmomyiasis interna in a dog and cat. Canine

Practice.

22. Reconstruction of the Lower Eyelid by Third Eyelid Lateral Advancement and Local

Transposition Cutaneous Flap After “En Bloc” Resection of Squamous Cell Carcinoma :

http://onlinelibrary.wiley.com/doi/10.1111/j.1532-

950X.2005.00014.x/abstract?deniedAccessCustomisedMessage=&userIsAuthenticated=false

23. Inherited eye disease in the dog and cat : http://onlinelibrary.wiley.com/doi/10.1111/j.1748-

5827.1988.tb03514.x/abstract