Pagal „Kaip mylėti savo paauglį“, Dr.Ross Campbell, Katalikų pasaulio leidiniai, 2008.

Akių ir fizinis kontaktas

Mes gyvename tokiu istoriniu momentu, kai paaugliai patiria dar neregėtą išorinę įtaką, dažnai nesveiką, kenksmingą, o kartais ir visiškai destruktyvią. Paauglys, kuris nesijaučia mylimas, nejaučia tėvų dėmesio, yra labai pažeidžiamas šių įtakų. Daugybė jaunuolius išnaudojančių nesąžiningų žmonių suvilios meilės išbadėjusius paauglius, skirdami jiems laiką, dėmesį ir rodydami prisirišimą. Laiko liko nedaug. Jūsų, kaip tėvų, laikas ir galimybės padaryti, kad jūsų paauglys jaustųsi besąlygiškai mylimas, yra riboti. Jūs turite kiekvieną dieną ištvermingai palaikyti jo emocinį rezervuarą pilną. Tai leis jam užaugti asmenybe, kuri gali savarankiškai mąstyti ir suprasti save, išsiugdyti gerą savikontrolę. Vien tuomet, kai jis tikrai jaus, kad jūs besąlygiškai jį mylite, jūs darysite jam tokią įtaką, kokią turėtumėte. Taip, kalbėkite jam, bet taipgi turite parodyti savo meilę veiksmais, elgesiu,. Akių ir fizinis kontaktas turėtų būti įtraukti į kasdienį jūsų bendravimą su vaiku. jie turėtų būti natūralūs, jaukūs ir neperdėti. Vaikas ar paauglys, augantis tokiuose namuose, kur tėvai bendrauja su juo žvilgsniais ar prisilytėjimu, jausis jaukiai ir su kitais žmonėmis. Jam bus lengviau bendrauti su kitais, ir, aišku, jis bus mėgstamas ir jaus savo vertę. Deramas ir dažnas žvilgsnių ir fizinis kontaktas yra dvi brangiausios dovanos, kurias galite suteikti savo paaugliui. Jie kartu su sutelktu dėmesiu yra veiksmingiausias būdas papildyti jūsų paauglio emocinė rezervuarą ir padėti jam būti kaip įmanoma geriausiu. Akių kontaktas Viena pirminių priežasčių, kodėl mylintiems tėvams nesiseka išreikšti savo besąlygišką meilę paaugliui, yra ta, kad trūksta bendravimo žvilgsniais. Mylintis, nuolatinis akių kontaktas su savo paaugliu yra lemiamas ne tik užmezgant gerus santykius, bet ir patenkinant jo emocines reikmes. Net patys to nesuprasdami jūs naudojate akių kontaktą išreikšti daugeliui jausmų – liūdesiui, pykčiui, neapykantai, įtūžiui ir meilei. Kai kuriuose namuose tarp tėvų ir paauglių yra nepaprastai mažai akių kontakto, ir tas pats daugiausia negatyvus, vien reiškiant papeikimą ar duodant specialias instrukcijas. Kuo labiau galite užmegzti akių kontaktą su savo vaiku išreikšdami jam meilę, tuo labiau jūsų paauglys bus emociškai pamaitintas meile. Jūsų paauglio sugebėjimas bendrauti žvilgsniais įvairuos. Vienu metu jis uoliai to ieškos. Kitu momentu jis gali ši tiesų vengti jūsų žvilgsnio. Šiaip nevienodai mokosi jis akių kontakto – pirmiausia iš to, ką pastebi tarp savo šeimos narių. Jeigu jūsų paauglys išsiugdė netikusį akių kontaktą, galite paprotinti jį, kaip neteisingai daro ir kaip tai ištaisyti. Geras akių kontaktas gali nulemti sėkmę ar nesėkmę beveik visose gyvenimiškose situacijose. Gali būti sunku bendrauti su paaugliu žvilgsniais, ypač tuo metu, kai jis nekomunikabilus. Kartais su paaugliu gali būti sunku susikalbėti, ypač kai jis atsako į jūsų klausimus vien „mhm“, „aha“ ir panašiai. Šie nemalonūs atvejai dažniausiai esti dėl trijų priežasčių.

• Sugrįžimas į kitą amžiaus fazę. Paauglys sprendžia konfliktus, kurie įvyko praeityje. • Veržimasis į nepriklausomybę ypač stiprus, ir paauglys jaučia būtinybę atsiskirti nuo tėvų. • Paauglys išgyvena nemalonią patirtį su savo bendraamžiais ir jaučiasi įskaudintas.

Šiuos paniurimo, užsidarymo ir tylumo periodus paprastai lydi pasipriešinimas tėvų meilei ir prieraišumui.

Tokiais kartais klaidinga forsuoti ir kamantinėti paauglį. Dažnai tėvai patys susierzins, sunerims ir net pasijus bejėgiai, nuolat klausinėdami: „Kaip tau šiandien sekėsi?/Kas šiandien tau nutiko?/Ar gerai praleidai dieną?/Kas ten buvo?“ Tai suerzintų kiekvieną, nenusiteikusį kalbėtis. Paslaptis ta, kad reikia būti prieinamam. Tai yra, užuot versdami paauglį bendrauti, jūs būsite prieinamas bet kuriuo metu, kad jis galėtų pabendrauti su jumis, kai jam bus patogu tai daryti. Kai jūsų vaikas įžengia į jaunystę, jį vis smarkiau veikia įtampa, kylanti iš veržimosi į nepriklausomybę, iš seksualinės saviraiškos ir bendraamžių požiūrio į jį. Jis privalo išsiugdyti gynybą prieš tas įtampas, kad jos jo neįveiktų. Deja, jis pasinaudoja primityvia ir nemalonia gynyba – pasitraukia į užsidarymo, nebendravimo ir niūrumo būseną. Šios primityvios gynybos negalima palaužti ar forsuoti nepakenkiant savo santykiams su vaiku. Vienintelis protingas, jautrus ir konstruktyvus būdas sėkmingai įveikti šias situacijas – tai laukti, kol gynyba susilpnės ir dings. Jūs privalote likti prieinamas savo paaugliui, kad jis galėtų ateiti pas jus, kai jam reikės. Mėginimas atakuoti šią kraštutinę stiprią gynybinę sistemą yra nepatartinas. Paauglio gebėjimas panaudoti akių kontaktą keičiasi pagal tai, kiek stipri jo gynybinė sistema. Kol vaikas mažas, jis pagavus žvilgsniui beveik visą laiką. Bet įžengus į jaunuolio amžių būna tokių nelengvų periodų, kai jis priešinasi akių kontaktui. Neleiskime, kad jūsų paauglio polinkis kartkartėmis vengti akių kontakto jus suerzintų. Stenkitės tiesiog tai iškęsti, suprasdami, kad jei liksite prieinami, jis ateis pas jus, kai jo emocinis rezervuaras išseks. Tokiu metu jis bus pagaulus žvilgsniui ir bendraujantis. Jo savivokai ir psichologiniam vystimuisi svarbu žinoti, kad jūs pasiekiamas, kai jam jūsų reikės. Fizinis kontaktas Vaikas tampa jaunuoliu, jam reikia nuolatinio patvirtinimo, kad tėvai jį myli ir supranta. Dauguma mylinčių tėvų sutrinka, nežinodami, kaip atsiliepti į šį poreikį. Deramas ir patvarus fizinis kontaktas yra svarbus būdas suteikti savo paaugliui tą jausmą ir įsitikinimą, kad jūs tikrai juo rūpinatės. Tai ypač teisinga, kai jūsų paauglys būna nekomunikabilus, paniuręs, be nuotaikos ar priešgyna. Tada akių kontaktas gali būti net neįmanomas. Bet visuomet galima panaudoti fizinį kontaktą. Retai kada paauglys neigiamai reaguoja į lengvą, trumpą peties, nugaros ar rankos palietimą. Dažnai ir trumpai vaiką palytėdami, galite išreikšti nuolatinę, patvarią meilę. O kartais palaikyti ranką ant peties ir ilgiau, šitaip perteikdami jam tėvišką meilę. Net kai jūsų paauglys nekomunikabilios nuotaikos, fizinis kontaktas gali būti priemonė jam perteikti meilę. Kol jūsų paauglio dėmesio centras kitur, jūs galite palaikyti fizinį kontaktą ilgiau, nepriklausomai nuo jo nuotaikos ir pagavumo. Turėtumėte pakankamai gerai pažinoti savo paauglį, kad suprastumėte, kie jis gali priimti fizinio kontakto konkrečiu metu. Kartais jūsų paauglys priims fizinį kontaktą, bet bus ir tokių atvejų, kai jis nepajėgs sąmoningai toleruoti jūsų prisilietimo. Tokiais nepalankiais momentais galite jį paliesti, kai jo dėmesys nukreiptas kur kitus, ir jis net neįtars, kad prisilietėte. Net kai paauglys sąmoningai nežino, kad prisilietėte, jis tai fiksuoja. Poveikis padeda jam jausti, - „mano mama ir tėtis myli mane ir rūpinasi manimi netgi tuomet, kai man sunku su jais bendrauti“. Yra ir kitų būdų suteikti paaugliui fizinį kontaktą. Tai gali būti masažas, nugaros pakasymas. Tam tikrose situacijose gerai yra apkabinti ir pabučiuoti savo paauglį. Nors jūs nenorite to daryti dažnai, kad jis nepasijustų nepatogiai, būna, kada tai nutinka: išvykstant ar parvykstant iš kelionės arba kai paauglys padaro kažką, kuo jis ar ji ypatingai didžiuojasi – pvz., laimi premiją. Ar kai jūsų paauglys ateina

pas jus jausdamasis smarkiai įskaudintas, kupinas gailesčio ir sąžinės graužimo, ar kitaip kankinasi, ir atrodo, kad reikia jį pabučiuoti. Ir, žinoma, būna tokių atvejų, kai jūsų paauglys be akivaizdžių priežasčių paprasčiausiai jaučia prieraišumo poreikį. Jeigu esate atidūs ir tuo pasirūpinate, kokią nuostabią akimirką patiriate su savo vaiku! Bet jūs turite būti dėmesingas tokioms progoms, nes kartais sunku žinoti, kada jūsų paaugliui reikia ar jis nori prieraišumo. Daugel kartų jūsų paauglys labai subtiliai leis suprasti, kad jis nori jūsų prieraišumo ar dėmesio. Jis gali prieiti prie jūsų ir kalbėtis labai paviršutiniškai ir nereikšmingomis temomis. Dažniausiai tai yra raktas. Jis atrodo toks rimtas, įsitempęs ir atkaklus, jo nuotaika visai neatitinka pokalbio temos. Tokiu metu svarbu būti kantriam. Jūsų paauglys pabūna šalia pakankamai laiko, kol jo psichologinė gynyba nusilpsta ir jis jau gali kalbėti apie svarbius ir reikšmingus dalykus. Būkite atidus ir neskubėkite, nenutraukite bendravimo. Jūsų paauglys gali savaime tai suprasti kaip atmetimą, ir tai gali pakenkti jūsų tarpusavio santykiams. Jei būsite kantrus, ir duosite savo paaugliui laiko tiek, kiek jam reikia, jo paviršutiniškas pokalbis greitai pereis į tai, ką jis iš tiesų nori pasakyti. Turite būti aktyvus klausytojas, o tai reikalauja kantrybės. Kai mes išliekame prieinami, kad pertektume savo paaugliams meilę, kurios jiems reikia, tuomet, kai jie gali ją priimti, mes parodome būdą, kaip Dievas bendrauja su mumis. Jei tikrai esame jo šeimos nariai, Jis nuolatos prieinamas, kad maitintų mus ir mums padėtų, net kai jį atstumiame. „Bet jeigu mes ir tapsime neištikimi, tai jis lieka ištikimas, nes savęs jis negali išsiginti“ (2 Tim 2, 13).

Besąlygiška meilė Esminis pagrindas tvirtam ryšiui su savo paaugliu yra besąlygiška meilė. Nes vien besąlygiška meilė gali apsaugoti nuo tokių dalykų kaip pagieža, apmaudas, pasipiktinimas, kaltė, baimė ar nesaugumo jausmas, tarsi tu būtum nepageidaujamas. Tik tuomet, kai jūsų esminis ryšys su paaugliu yra grįstas besąlygiška meile, jūs galite pasitikėti savo tėvyste. Be šio pagrindo neįmanoma tikrai suprasti savo paauglio ar žinoti, kaip jam vadovauti, ar imtis taisyti jo elgesį. Nesant besąlygiškos meilės, tėvystė yra tukdanti ir žlugdanti našta. Ši meilė veikia kaip vedanti šviesa, parodanti jums, kur jūs esate su savo paaugliu ir ką daryti toliau. Kai pradedate nuo besąlygiškos meilės, galite paskui remtis savo žiniomis ir patyrimu, vadovaudami paaugliui ir patenkindami jo ar jos kasdienes reikmes. Jūs taipogi žinote, kur jums, kaip tėvui, sekasi, ir kur ne. Kaip tėvas (ar mama) jūs norite jaustis gerai. Daugelis žmonių klausia, ar tai įmanoma. Leiskite jus patikinti, kad tai tikrai įmanoma – būti geru tėvu ir tikrai tokiam jaustis. Kas yra besąlygiška meilė? Beasąlygiška meilė – tai mylėti paauglį, kad ir kas būtų.

• Kad ir koks jis būtų išoriškai. • Kad ir kokie būtų jo vertingi bruožai, polinkiai ir trūkumai. • Kad ir kaip jis elgtųsi.

Tai nereiškia, kad jums visuomet patinka jo elgesys. Besąlygiška meilė reiškia, kad jūs mylite savo paauglį net ir tuomet, kai bjauritės jo elgesiu. Besąlygiška meilė yra idealas. Jūs negalite jausti meilės paaugliui – ar bet kam – šimtą procentų laiko. Bet kuo arčiau šio tikslo, tuo labiau patenkintas ir pasitikintis jūs jausitės. ir tuo labiau patenkintas ir džiugus bus jūsų paauglys. Svarbu prisiminti, kontempliuoti šias mintis:

• Paaugliai yra vaikai. • Paaugliai dažniausiai elgsis kaip paaugliai.

• Dauguma paauglio poelgių yra nemalonūs. • Jei mylėsite savo paauglį tik tuomet, kai jis jums įtiks (sąlygiška meilė), ir išreikšite savo meilę tik

tuomet, jis nesijaus iš tiesų mylimas. Tai savo ruožtu vers jį jaustis nesaugų, pakenks jo savimonei, savo vertės jutimui ir tikrai sutrikdys jam išsiugdyti brandesnį elgesį. Tėvai, be abejo, atsakingi už paauglio saviugdą.

• Jei mylėsite paauglį besąlygiškai, jis gerai, jaukiai jausis, bus geros nuomonės apie save, sutars su savimi. jis įstengs kontroliuoti savo troškimus, nerimą, ir jo elgesys pamažu darysis kaip suaugusio.

• Jei mylėsite paauglį tik tuomet, kai jis atitiks jūsų reikalavimus ar lūkesčius, jis jausis nekompetetingas, nieko nesugebantis. Bus įsitikinęs, kad nepajėgia padaryti kuo geriau, būti geriausias, nes niekuomet negana. Jį kamuos nesaugumas, nerimas ir savo menkumo jutimas. Bus nuolatinių trukdymų jo emociniam ir elgesio brandumui. Paauglio visuminis augimas labai priklauso nuo jo tėvų atsakomybės.

Ar jūs žinote, koks yra svarbiausias klausimas jūsų paauglio galvoje? Pats to nesuvokdamas, jis nuolat klausia: „Ar tu mane myli?“ Ir jis klausia to pirmučiausia savo elgesiu, labiau nei žodžiais. Jeigu mylite paauglį besąlygiškai, jis jaučia atsakymą – „taip“. Jeigu mylite jį sąlygiškai, jis nėra garantuotas ir linkęs nerimauti. Jūsų atsakymas į šį lemiamą klausimą „Ar tu mane myli?“ puikiai apsprendžia jūsų paauglio esminį požiūrį į gyvenimą. Lemtinga. Viena pagrindinių priežasčių, kodėl dauguma tėvų nežino, kaip išreikšti savo meilę paaugliams, yra ta, kad paaugliai, kaip ir jaunesni vaikai, orientuojasi pagal elgesį. Suaugusieji pirmiausia orientuojasi pagal žodžius. Jausti širdyje šiltą meilės jausmą savo paaugliui yra nuostabu – bet to nepakanka. Pasakyti savo paaugliui „Aš tave myliu“ yra puiku, ir tai reikia padaryti, - bet to nepakanka. Kad jūsų paauglys žinotų ir jaustų, jog jį mylite, turite mylėti jį elgesiu, nes jis visų pirma orientuojasi pagal elgesį. Tik tuomet jis jaus, kad į jo lemtingą klausimą „Ar tu mane myli?“ jūs atsakote „taip“. Jūsų paauglys mato jūsų meilę jam iš to, ką jūs sakote ir darote. Bet ką jūs darote, yra svarbiau. Jūsų paauglį kur kas labiau paveikia jūsų veiksmai, nei jūsų žodžiai. Labai svarbu prisiminti, kad jūsų paauglys turi emocinį rezervuarą. Šis rezervuaras yra metaforinis, bet tai labai reali sąvoka. Jūsų paauglys turi tam tikrų emocinių poreikių, ir nuo to, ar jie yra patenkinami (per meilę, supratimą, discipliną ir t.t.), priklauso, kaip jis jaučiasi – ar jis patenkintas, piktas, prislėgtas ar linksmas. Tai labai paveikia ir jo elgesį – ar jis klusnus, neklusnus, verkšlenantis, įžūlus, žaismingas ar užsidaręs. Suprantama, kuo pilnesnis rezervuaras, tuo pozityvesni jausmai, tuo geresnis elgesys. Čia prašyčiau sustoti ir apgalvoti vieną iš svarbiausių šios knygos teiginių: TIK TUOMET, KAI JO EMOCINIS REZERVUARAS YRA PILNAS, GALIMA TIKĖTIS, KAD PAAUGLYS BUS GERIAUSIAS, KOKS TIK GALI, IR ELGSIS KAIP GALIMA GERIAU. Tai jūsų, kaip tėvų pareiga padaryti viską, ką galite, kad jūsų paauglio emocinis rezervuaras būtų pilnas. Meilės atspindžiai Paauglius galima suvokti kaip veidrodžius. Jie iš esmės labiau atspindi meilę, nei ją patys pradeda. Jeigu jiems perteikiama meilė, jie ją grąžina. Jeigu nieko neduodam, jie neturi ką grąžinti. Besąlygiška meilė atspindima besąlygiškai, sąlygiška meilė atspindima sąlygiškai. Meilė galop nebeteikiama tol, kol kitas asmuo padaro ką nors labai malonaus, kad ji vėl pasireikštų. Visi tampa vis labiau nusivylę, sutrikę ir išmušti iš vėžių. Galiausiai apima depresija, pyktis ir apmaudas. Emocinis rezervuaras

Paaugliai emociškai yra vaikai. Kad tai įsivaizduotumėte, pagalvokite, kad paauglys panašus į dviejų metų vaiką. Tiek paauglys, tiek dviejų metų vaikas siekia nepriklausomybės ir abu turi emocinius rezervuarus. kiekvienas jų kovos, kad būtų nepriklausomas, panaudodamas energiją iš savo emocinio rezervuaro. kai emocinis rezervuaras išsenka, tiek paauglys, tiek dvejų metų vaikas elgsis taip pat – sugrįš pas tėvus jo vėl pripildyti, kad vėl galėtų kovoti dėl nepriklausomybės. Ar jūs perprantate modelį? Vaikas turi vis sugrįžti pas tėvus papildyti savo emocinio rezervuaro, kad galėtų tęsti savo nepriklausomybės paieškas. Lygiai tas pats atsitinka su paaugliu, ypač ankstyvoje jaunystėje. jis gali naudotis kitomis priemonėmis, reikšdamas savo skubėjimą į nepriklausomybę (ir kartais trikdydamas ir liūdindamas). Kad tai padarytų, jam reikia energijos iš emocinio rezervuaro. Iš kur jis pasipildo emocinį rezervuarą? Iš tėvų, teisybė. Paauglys kovos dėl nepriklausomybės tipiškais jaunimo būdais – darydamas viską pats vienas, eidamas visur be šeimos, išmėgindamas tėvų taisykles. Bet galop jis išeikvos emocinį benziną ir sugrįš pas tėvus emocinio palaikymo – papildyti rezervuaro. Kaip paauglių tėvai, mes to ir norime. Mes norime, kad mūsų jaunuolis pajėgtų ateiti pas mus emocinio palaikymo, kai jam to reikės. Yra kelios priežastys, kodėl šis papildymas toks svarbus.

• Paaugliams reikia didžiulio emocinio maitinimo, kad jie gyventų kuo geriau, ir būtų kuo geresni. • Jiems desperatiškai reikia pilno emocinio rezervuaro, kad jaustųsi saugūs ir savimi pasitikintys. To

jiems reikia, kad įveiktų bendraamžių spaudimą ir kitus jaunimo draugijos reikalavimus. Stokodami šio pasitikėjimo, paaugliai linksta pasiduoti bendraamžių spaudimui ir jiems sunku laikytis etinių vertybių.

• Emocinis pasipildymas yra lemiamas, nes kol jis vyksta, įmanoma palaikyti atvirą kontaktą tarp tėvų ir paauglių. Kai paauglio rezervuaras tuščias ir paauglys siekia tėvų meilės, bendrauti daug lengviau.

Dauguma tėvų nesupranta, kaip svarbu jų paaugliams ateiti pas juos papildyti savo emocinio rezervuaro, Per ta laiką, kol paauglys kovojo dėl savo nepriklausomybės, jis gal nuliūdino savo tėvus taip labai, kad tėvų emocinė reakcija buvo per stipri ir dažnai išsiliedavo pykčiu. Ši emociškai perdėta reakcija, jei per smarki ir per dažna, paveikia taip, kad paaugliui be galo sunku ar net neįmanoma sugrįžti pas tėvą ar mamą emocinio papildymo. Tuomet, jei tėvo ir vaiko bendravimas sugriautas, paauglys emocinio maitinimo gali atsigręžti į bendraamžius. Kokia pavojinga ir dažnai nelaiminga tokia situacija... Nes tuomet paauglys lengvai pasiduos bendraamžių spaudimui, religinių sektų įtakai ir nedoriems žmonėms, kurie jaunuoliais pasinaudoja. Kai jūsų paauglys tikrina jus nederamai elgdamasis, kovodamas, kad būtų nepriklausomas, privalote būti atsargūs ir neraguoti perdėtai. Tai nereiškia už blogą elgesį dovanoti. Jūs turite išreikšti savo jausmus nuoširdžiai, bet deramai, tai yra be kraštutinio pykčio, šaukimo, pravardžiavimo, užsipuolimo žodžiais ar kitaip, netekdami savitvardos patys. Peržvelkite į tai šitaip: jei kas nors iš jūsų pažįstamų perdėtai reaguoja staigiai įniršdamas, ką jūs jam jaučiate? Jūsų pagarba tam žmogui susilpnėja, ypač jei savitvardą jis praranda dažnai. Kuo labiau tėvas ar mama paauglio akivaizdoje praranda savitvardą, tuo mažiau paauglys jam ar jai jaus pagarbą. Turite dėti visas pastangas, kad galėtumėte save kontroliuoti, nesvarbu, kaip jūsų paauglys išreikš veržimąsi į nepriklausomybę. Jūs privalote palikti atvirus kelius, kuriais jūsų paauglys sugrįš pas jus papildyti savo emocinio rezervuaro. Tai būtina, kad jis galėtų įžengti į suaugusiojo amžių kaip sveikas pilnatviškas žmogus.

Dvasinė pagalba paaugliui

Kaip jau minėta, šiuolaikinė paauglių karta dažnai vadinama „apatiška karta“. Svarbu prisiminti, kad po šios apatijos slypi stiprus pyktis ir įniršis, ypač prieš teisėtą autoritetą. Deja, daugelis mūsų paauglių yra apatiški, ypač dėl savo ateities. Daugumai jaunuolių, nuo kurių priklauso mūsų šalies ateitis ir gyvenimo būdas, trūksta vitališkumo, energijos, gyvybės ir užsidegimo, kuris mums taip patinka. Kodėl tokia daugybė mūsų paauglių yra apatiški? Kodėl jiems trūksta iniciatyvos ir paskatų? Iš esmės todėl, kad jie mažai ko viliasi iš ateities. Dabartinis beviltiškumas yra dar rimtesnis negu agresyvūs ir

smurtiniai 1960 metų protestai. Nors tų metų jaunuoliai turėjo priežastį, kuri paskatino imtis klaidingų veiksmų, jie bent jau turėjo priežastį, kuri atspindėjo viltį – viltį dėl savo šalies, savo gyvenimo būdo ir, dar svarbiau, dėl savęs. Šiandien mes to nebematome. Vyraujanti nūdienio jaunimo nuotaika yra beviltiškumas, bejėgiškumas ir desperacija. Mums, tėvams, rūpi, kaip įmanoma tokia liūdna situacija. Atrodo, tarsi iš daugumos mūsų brangių paauglių būtų išplėšta pati širdis ir siela. Kodėl jie taip mažai viliasi ateitimi? Lengva nurodyti beširdį pasaulį ir civilizacijos vystimąsi, nedarbą, nelaimes, ligas, AIDS, alkį ir užterštumą. Bet tai nėra paauglių desperacijos priežastis. Mūsų proseneliai išgyveno lygiai tokius sunkius, pavojingus ir žlugdančius laikus, ir netgi dar nesaugesnius. Jie patyrė tokias nelaimes kaip Didžioji depresija, krizė, holokaustas ir kiti Antrojo pasaulinio karo siaubai. Bet tų metų jaunimas nejautė tokio beviltiškumo ir desperacijos kaip šiandien. Tautos jaunimo nuotaikos ir požiūris, elgesys atspindi jos suaugusiųjų nuotaikas ir požiūrį, elgesį. Kartais jaunimas stoja susitelkęs už suaugusiųjų, ypač kai kyla grėsmė tautos saugumui. Kitais kartais jaunuoliai kovoja prie status quo, ypač kai jie suvokia veidmainingumą. Bet šiandien mes nematome nei prieš, nei su, o veikiau nujaučiame inerciją. Ką mūsų jaunimas perima iš suaugusiųjų? Depresiją, niūrumą, beviltiškumą ir desperaciją. Kaip paaugliai gali teigiamai reaguoti į tokią atmosferą? Paaugliams reikia matyti gyvenime kažką pozityvaus ir vertingo, kad jie stotų susitelkę už suaugusiųjų. Deja, paaugliai menkai tejaučia istorinę perspektyvą, kuri leistų jiems atsigręžti atgal ir pasimokyti iš savo protėvių praeities. Jie apsiriboja dabartimi ir praeitimi. Todėl jie susiformuoja požiūrį ir nuotaikas iš dabartinės vyraujančios atmosferos ir dabartinio vyraujančio požiūrio į ateitį. Viena pagrindinių priežasčių, kodėl mūsų paaugliams sunku susidaryti pozityvų požiūrį, yra ta, kad mes, suaugusieji, neperduodame jiems šio apsisprendimo, ryžto, vilties ir padrąsinimo, būtino žvelgiant į ateitį. Mes, vyresnės kartos žmonės, regis, siūlome jaunimui keistą ir nesveiką požiūrį, kuris daugiausia neteisingas ir tikrai neatitinka Švento Rašto. Beveik to nesuprasdami, mes, suaugusieji, greitai išsaugome orientaciją į nesveiką, nekūrybingą, užsidarėlišką ir pasyvų gyvenimą. Mes leidžiame kitiems žmonėms formuoti mūsų vertybių sistemą ir požiūrį į gyvenimą. Daugelis mūsų tiki, kad:

• Mes pirmoji karta, kuri susiduria su krizėmis; • pasaulis buvo gražesnė, geresnė, saugesnė vieta gyventi, kol nebuvo dabartinių problemų; • pasaulis išsigimsta taip greitai, kad beviltiška ir kvaila formuoti ateitį ir jai rengtis, kadangi

ateities gali išvis nebūti. Paauglys, kuris mažai žino apie žmonijos istoriją ir dar mažiau – apie didžiuosius Dievo pažadus, gali greit pasiduoti šiam dusinančiam, viltį išplėšiančiam pesimizmui. Mes pasidarėme tokie žmonės, kurių požiūrį ir vertybių sistemą lengvai paveikia kiti. Jaučiame desperaciją, kai kas nors yra ne taip gerai, kaip buvo kadaise, nepaisydami to, kad dabar yra gerai. Mes pamiršome branginti Jėzaus palaiminimus. Esu matęs žmonių, puolančių į neviltį dėl pačių nereikšmingiausių dalykų. Kita vertus, mes lygiai taip perdėtai teigiamai reaguojame į mažareikšmius dalykus, kaip naujas simbolis ar nauji drabužiai. Tai ko čia stebėtis, kad mūsų jaunimą lengvai paveikia roko grupės ar kultai, kai mus lygiai taip paveikia televizija ir tam tikrų interesų grupuotės? Galiu suprasti, kaip netikintis žmogus jaučia šią dezorientaciją, painiavą ir desperaciją. Bet man sunku suprasti, kaip į šiuos beviltiškumo tinklus patenka krikščionių, pasiduodančių pesimistinėms įtakoms. Ir matau, kaip ir jų paaugliams sunku rasti tą būtiną ramybės ir vilties inkarą, kurį Kristus teikia savo žmonėms. Norėčiau, kad mūsų paaugliai išgirstų šią vilties, padrąsinimo ir iššūkio naujieną. Bet mūsų karta visai prarado ryšį su dvasiniu palikimu. Taip, mes turime problemų, kai kurios jų visiškai naujos – bet taip buvo daugumai mūsų prosenelių. Kodėl mes negalime sutikti savo krizių ir sunkumų be blogų nuojautų, depresijos, nevilties ir pasaulio pabaigos jausmų?

Pasaulio pabaiga? Sunkiais laikais kai kurios religinės grupės ir mokytojai stengiasi išvengti atsakomybės pasitraukdami ir laukdami pasaulio pabaigos. Užuot prisiminę biblines citatas Dievo intencijomis – kaip vilties ir pažado žodžius – šie netikri pranašai panaudoja Šventąjį Raštą apskelbti greitai pasaulio pabaigai. Jų žinia yra viena pačių beviltiškiausių: greit ateis galas, tad nėra prasmės dėl ko nors sukti galvą ar pasirūpinti geresniu mūsų vaikų gyvenimu. Tai baigiasi dvasiniu ir emociniu paralyžiumi. Tokios mintys paskatina požiūrį: „Valgykime, gerkime ir linksminkimės, nes rytoj mirsime“. Įsivaizduokite, kad esate paauglys, apsuptas tokios atmosferos. Tuo metu, kai paauglys turėtų rengtis gyvenimui, prisidedančiam prie pasaulio kūrimo, jis ar ji jaučia, kad bendra laikysena yra išgauti viską iš šios dienos, nes ateity, net jei ji ir ateis, gali būti neverta gyventi. Tokia galvosena sulaužo atsakingumo stuburą tiek suaugusiems, tiek paaugliams. Perskaičiuosi knygą apie „laikų pabaigą“, neseniai pasiūlytą TV, viena mama pasakė: „Negaliu atsistebėti, kodėl turėčiau auginti savo vaikus ar stengtis juos parengti neegzistuojančiai ateičiai“. Vyriškis, perskaitęs kitą knygą apie pasaulio pabaigą, pareiškė: „Jaučiuosi taip, lyg reikėtų mesti darbą ir tiesiog būti laisvam. Kokia prasmė tęsti?“ Šioje atmosferoje, stiprinančioje eschatologinį bergždumą, žmonėms sunku pasirpaišinti cinizmui, vengti narkotikų ar susilaikyti nuo nusikaltimų. Kai skelbiama pasaulio pabaiga be jokios vilties ir pasitikėjimo Dievo pažadais ir Kristaus meile, nenuostabu, kad krikščionims vis sunkiau gyventi atsakingai, drąsiai ir produktyviai. Tokie nesveiko pranašysčių ir laikų pabaigos pabrėžimo periodai užeina kas penkeri metai. Jų priartėjimą pagreitina pardavinėjamos knygos šia tema, kurios aprėpia esamas sąlygas ir palygina jas su biblinėmis pranašystėmis. Mes, tėvai, suprantame, kokį griaunantį poveikį tai gali turėti mūsų paaugliui. Jeigu tai įvyksta ir kada tai įvyksta, būkite pasirengę apginkluoti paauglį šio reiškinio istoriniu supratimu ir išlaikyti deramą pusiausvyrą, sveikai suprantant biblines pranašystes. Kitaip paauglys ne tik gali tapti pesimistas ir depresavus, bet ir lengvai įsitraukti į astrologiją, patekti į vis didėjančią mediumų, aiškiaregių ir likimo būrėjų įtaką. Kristaus mokymas nėra pesimistiškas. Jo Geroji Naujiena yra vilties ir džiaugsmo naujiena. Kalbėdamas apie paskutines dienas, Kristus sakė: „Tačiau tos dienos ar tos valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, tik Tėvas. Žiūrėkite, budėkite, nes nežinote, kada ateis tas laikas!“ (Mk 13, 32 – 33). Mes turime budėti iki jo atėjimo ir melstis. Neturime visko mesti ar nieko nebesitikėti iš savo ateities. Nevalia atsisakyti savo moralinės atsakomybės gyventi dievišką gyvenimą ir perteikti savo vertybes vaikams. Šventasis Raštas padrąsina mus būti linksmais, optimistiškais, viltingais ir imtis geriausio. Jeigu mes, tėvai, įstengsime suvokti visą istorijos vaizdą, mes matysime jame savo vietą – labai svarbią ir jaudinamą. Esame vienas Dievo planų ir istorinių knygų skyrius. Ir jo planai bei istorija niekuomet nesibaigs. Kai mūsų skyrius bus baigtas, aš norėčiau pažvelgti atgal ir sužinoti, kad mes, kaip jo tauta, įvykdėme jo valią, kad tvirtai laikėmės tikėjimo juo ir jo gerumu. Aš noriu jausti gėrį, nepasiduodamas pasaulio spaudimui panaudoti mūsų šaltinius nūdienos „patirtims“ tokia kaina, kad paaukojamos Dievo duotos privilegijos gyventi dorą, teisingą, dievišką gyvenimą. Noriu kartu su Pauliumi ištarti: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą“ (2 Tim 4,7). Dieve, padėk mums išlaikyti iki galo savo kryptį ir išsaugoti savo tikėjimą. Nes atlikdamai šitai taip gerai, kaip tik sugebame, mes daugiausia duosime paaugliams. Bet kad suteiktume viltį, tikėjimą ir optimizmą, patys turime jais gyventi.

„Parodyk man, kaip gyventi“ Viena iš būtiniausių paauglystės reikmių šiandien – kad jų tėvai vadovaudami perteiktų jiems etinę ir moralinę vertybių sistemą. Tat paaugliai išreiškia įvairiais būdais. Vienas vaikas sako, kad jis nori „pavyzdžio, pagal kurį turėtų gyventi“. Kitam reikia „prasmės gyvenime“. Dar kitas, desperacijos apimtas, nori, „kad kas nors parodytų, kaip gyventi“ ar „už ko laikytis“, arba „aukštesnio vadovavimo“. Tokius desperatiškus didelius troškimus reiškia ne vien mažuma nepatenkintų, nelaimingų jaunuolių. Kad to reikia, jaučia dauguma jaunuolių, jie susipainioję, taip baisiai susipainioję šioje svarbiausioje gyvenimo srityje. Deja, gana neįprasta sutikti paauglių, kurie suvokia savo gyvenimo tikslą ir prasmę, kurie yra santaikoje su savimi pačiais ir mato perspektyvą gyventi trikdančiame, greit besisukančiame ir gąsdinančiame pasaulyje. Iš pradžių vaikas žiūri į tėvus, laukdamas vadovavimo. Ar jis sėkmingai tą gauna iš tėvų, priklauso nuo dviejų dalykų: ar jo tėvai yra radę savo gyvenimo kryptį ir ar vaikas gali priimti tėvų vertybes ir padaryti jas savomis. Vaikui, kuris negali jaustis savo tėvų tikrai mylimas, bus sunku tai padaryti. Patyrinėkime pirmąjį reikalavimą, suteikdami gyvenimo prasmę, kurios jaunam žmogui taip desperatiškai reikia. Mums reikia pamato, kuriuo grindžiame savo pačių gyvenimą ir kuris išlaikytų laiko išbandymus. Pagrindo, į kurį atsiremtume kiekvienoje savo gyvenimo srityje – santuokiniuose santykiuose, piniginėse krizėse, savo vaikų problemose, kai trūksta jėgų, konfliktuose su visuomene, kurioje dvasinės normos vis sparčiau nyksta. Mes, tėvai, privalome turėti šį pagrindą, kad galėtume perteikti jį savo vaikams. Šis neįkainojamas, paguodą ir ramybę teikiantis lobis yra asmuo. Tas lobis labai asmeniškas, bet juo galima dalytis su kitu asmeniu. Jis suteikia stiprybės stresų metu, liūdnumo akimirkomis paguodžia. Jis dovanoja mums išmintį, kai esame susipainioję, pataiso mus, kai klystame. Jis teikia pagalbą, kai mums jos reikia, ir jo pagalba niekuomet nesibaigs. Nes jis vadovauja mums nuolat ir yra „artimesnis nei brolis“. Jis duoda įsakymus, kuriuos reikia vykdyti, bet pažada nuostabų atpildą už klusnumą. Kartais jis leidžia praradimą, nelaimę ir skausmą, bet visuomet duoda kažką geresnio. Jis neperša mums savęs, bet kantriai laukia, kol pakviesime į savo gyvenimą. Jis neverčia mūsų vykdyti jo valią, bet yra skausmingai nuviltas, kai mes elgiamės blogai. Jis trokšta, kad mes jį mylėtume, nes pirmasis mus pamilo, bet leidžia mums laisvai pasirinkti jį ar atmesti. Jis nori mumis pasirūpinti, bet nieko nedaro prievarta. Jo didžiausias troškimas yra būti mūsų Tėvu, bet jis savęs neprimeta, nesibrauna. Jei norime, ko nori Jis – turime priimti jo pasiūlymą. Jis pernelyg malonus, taktiškas, kad verstų. Jeigu mes nepriimame Kristaus kaip Išganytojo ir Viešpaties, Jis laukia mūsų, kol tapsime jo vaikai. Žinoma, kad jūs atspėjote, Jis turi būti asmeninis Dievas. Šis asmeninis, intymus ryšys su Dievu per Jo sūnų Jėzų Kristų yra svarbiausias dalykas gyvenime. Tai tas „kažkas“, ko mūsų jaunimas didžiai trokšta: „gyvenimo prasmė“, „kas nors, į ką galėtum atsiremti“, „kas suteikia paguodą, kai viskas, regis, žlunga“. Jame yra visa. Ar Jūs tai turite? Jei ne, galite ieškoti dvasininko ar draugo krikščionio pagalbos. Antrasis reikalavimas – vaikas turi būti vieningas su tėvais, kad galėtų priimti ir įsisavinti jų vertybes. Kaip prisimenate, jei paauglys nesijaučia mylimas ir suprantamas, jam tikrai sunku susitapatinti su tėvais, ir jis reaguos į tėvų vadovavimą piktai, priešiškai ir apmaudžiai. Į kiekvieną tėvų reikalavimą (ir paliepimą) jis žiūrės kaip į nepagrįstą ir jį atmes. Žiauriais atvejais paaugliai įpranta reaguoti į kiekvieną tėvų reikalavimą su tokiu pasipiktinimu, įsižeidimu, kad visa jų orientacija į tėvų autoritetą (ir į visus autoritetus, net į Dievą) – tai daryti priešingai, nei nori tėvai. Kai atsiranda toks susvetimėjimas, tėvams beveik neįmanoma perduoti savo paaugliui moralinių ir etinių vertybių. Kad paauglys būtų vieningas su tėvais, artimai su jais bendrautų ir galėtų priimti jų normas, jis turi jaustis tikrai jų mylimas ir suprastantamas. Kad galėtų paauglį vesti į artimą bendravimą su Dievu, tėvai turi būti tikri, jog vaikas jaučiasi besąlygiškai mylimas. Paaugliams, kurie nesijaučia besąlygiškai tėvų mylimi, nepaprastai sunku jaustis mylimiems Dievo.

Religinis auklėjimas Labai svarbu žinoti, kaip veikia paauglio atmintis. Prisiminkite, kad paauglys emociškai yra vaikas ir yra labiau emocionalus nei racionalus. Todėl jis daug labiau įsimena jausmus, negu faktus. Vaikas daug lengviau gali prisiminti, kaip jis jautėsi tam tikroje situacijoje, negu kas detaliai vyko. Pavyzdžiui, vaikas ar paauglys sekmadieninės mokyklos klasėje prisimins tiksliai, kaip jis jautėsi, net tuomet, kai jau bus pamiršęs, ko ten mokė ar ką kalbėjo. Tad tai, vaiko patirtis maloni, ar nemaloni, daug svarbiau nei detalės, ko jis buvo mokomas. Maloni – tai nreiškia, kad mokytojas turi tenkinti vaikų poreikį pokštauti ar juokauti. Noriu pasakyti, kad mokytojas turi elgtis su vaiku pagarbiai, maloniai ir rūpestingai, padėti jam gerai jaustis. Vaikas neturėtų būti kritikuojamas, žeminamas ar kitaip slopinamas. Jei religinis auklėjimas jaunam žmogui yra nuobodi ir žeminanti patirtis, jis atmes net ir geriausią turinį, ypač jei šis susijęs su morale ar etika. Iš tokio pobūdžio situacijų paauglys išsiugdo nusistatymą prieš religinius dalykus ir bažnyčią lankančius žmones ima laikyti veidmainiais. Šį požiūrį sunku ištaisyti, jis gali likti visam gyvenimui. Kita vertus, jei mokymasis yra malonus, paauglio prisiminimai apie religinius dalykus bus malonūs ir gali būti priimti asmeniškai. Emocionalumas ir dvasingumas nėra visai atskiros sritys. Jos labai susijusios ir priklausomos viena nuo kitos. Todėl jei tėvai nori padėti paaugliui dvasiškai, jie turi juo pasirūpinti emociškai. Kadangi vaikas jausmus prisimena daug lengviau nei faktus, jam reikia daug malonių išgyvenimų, susijusių su faktais – ypač dvasiniais faktais. Laukimo ir rinkimosi laikysena Dabar paanalizuokime populiarią klaidingą sampratą, kuri skamba taip: „Aš noriu, kad mano vaikas išmoktų spręsti pats. Jis neturi jausti, kad privalo tikėti tuo, kuo tikiu aš. Noriu, kad jis sužinotų apie įvairias religijas ir filosofijas; paskui, kai bus užaugęs, galės pats apsispręsti“. Toks tėvas arba mama yra patekę į bėdą ir išsisukinėja, arba nepažįsta pasaulio, kuriame mes gyvename. Gaila vaiko, kuris šitaip augintas. Be nuolatinio vadovavimo ir etinių, moralinių ir dvasinių dalykų išsiaiškinimo jis vis labiau susipainios šiame pasaulyje. Yra protingų atsakymų į daugybę gyvenimo konfliktų ir regimų prieštaravimų. Viena puikiausių dovanų, kurią tėvai gali padovanoti savo vaikui – tai aiškus pasaulio ir jo gluminančių problemų supratimas. Nenuostabu, kad, negavę šio patvaraus pagrindo, daugelis vaikų šaukia tėvams: „Kodėl tu man nepaaiškinai visa ko prasmės? Ką visa tai reiškia?“ Kita šio „palauk ir pasirink“ požiūrio į dvasingumą priežastis yra šiurkštus nepaisymas, kad vis daugiau roganizacijų ir kultų siūlo destruktyvius, pavergiančius ir melagingus atsakymus į gyvenimo klausimus. Šiems žmonėms nieko negali būti geriau, kaip rasti žmogų, kuris užaugintas iš pažiūros „plačių pažiūrų“. Jį lengvai prisivilios bet kokia grupė, pasiūliusi konkrečius atsakymus, nesvarbu, kad jie melagingi ir pavergiantys. Stulbina, kad kai kurie tėvai gali leisti tūktančius doelrių, nesiskaityti su priemonėmis politiškai manipuliuodami, kad tik suteiktų vaikui gerą išsilavinimą. Tačiau pats svarbiausias pasirengimas gyventi, dvasinė gyvenimo kova ir tikros gyvenimo prasmės suradimas paliekamas pačiam vaikui ir pasitarnaujama, kad jis taptų kultų grobiu. Parengti savo paauglį dvasiškai Kaip tėvai turėtų parengti savo paauglius dvasiškai? Paauglio vystymuisi labai svarbu religinis vadovavimas ir veikla. Tačiau niekas jo labiau nepaveikia kaip namai ir tai, kas jiems ten suteikiama. Tėvai turi atsidėti dvasinim paauglio ugdymui. Jie nagali palikti to kitiems, net bažnyčios jaunimo vadovams.

1. Tėvai turi išmokyti paauglį dvasinių dalykų. Jie turi ne tik duoti žinių apie dvasinius faktus, bet ir

išmokyti juos taikyti kasdieniame gyvenime. O tai nelengva. Gana lengva pateikti paaugliui pagrindinius Šventojo Rašto faktus, tokius kaip - kas buvo įvairios biblinės asmenybės ir ką jos veikė. Bet mes ne tam reikalingi. Reikia padėti paaugliui suprasti, kokią reikšmę jam asmeniškai turi bibliniai charakteriai ir principai. Galite tai padaryti tik pasiaukodami, sutelkdami visą dėmesį. Turite būti su paaugliu dviese, kad pasirūpintumėte jo emociniais ir dvasiniais poreikiais.

2. Tėvai turi dalytis savo dvasine patirtimi. Turėdamas faktinių žinių iš bažnyčios, sekmadieninės mokyklos ir namų, paauglys turi tik žalią medžiagą. Jam reikia išmokti tas žinias veiksmingai ir teisingai pritaikyti, kad taptų dvasiškai brandžiu žmogumi. Paaugliui reikalinga kasdienio gyvenimo su Dievu ir mokymosi remtis Juo patirtis. Geriausias būdas padėti paaugliui – pasidalyti savo paties dvasine patirtimi. Jūsų paaugliui bręstant, pamažu kaskart vis labiau dalijatės tuo, kaip jūs pats mylite Dievą, vaikštote Jo akivaizdoje, remiatės juo, ieškote Jo vadovavimo ir pagalbos, dėkojate Jam už Jo meilę. rūpestį, dovanas ir išklausytas maldas. Dalykitės tuo, kada tai nutinka, ne vėliau. Tik taip paauglys gaus gyvą lavinimą. Dalytis praeities patirtimi – tai tiesiog suteikti papildomą informaciją, bet ne leisti paaugliui pasimokyti pačiam, per savo paties patirtį. Daug tiesos sename posakyje: „Patirtis – geriausia mokytoja“. Leiskite jam dalyvauti jūsų patirtyje. Kuo labiau paauglys išmoks pasitikėti Dievu, tuo jis taps stipresnis. Jūsų paaugliui reikia išmokti, kad Dievas atsiliepia į visas asmenines ir šeimos reikmes, kartu ir finansines. Jam reikia žinoti, už ką meldžiasi jo tėvai. Pavyzdžiui, jam reikia žinoti, kada jūs meldžiatės už kitų reikmes. Kai jam dera, jis turi žinoti sunkumus, dėl kurių prašote Dievo pagalbos. Nepamirškite jam atskleisti, kaip Dievas veikia jūsų gyvenime, panaudoja jus kaip kieno nors dvasininką. Ir, aišku, jūsų paauglys tikrai turėtų žinoti, kad meldžiatės už jį ir už jo konkrečias reikmes.

3. Tėvai turėtų būti atleidimo pavyzdžiai. Paauglį pavyzdžiu reikia mokyti, kaip atleisti ir gauti atleidimą, tiek Dievo, tiek žmonių. Padarykite tai pirmiausia atleisdamas kitiems. Paskui, kai padarote kelias klaidas, kurios įskaudina paauglį, pripažinkite, atsiprašykite, ir paprašykite atleidimo. Neperdėsiu pasakęs, kad tai svarbu. Tiek daug žmonių šiais laikais kamuoja kaltės jausmas. Jie negali patys atleisti arba negali jausti, kad jiems atleista. Kas gali būti sunkiau? Bet laimingas žmogus, išmokęs atleisti tiems, kurie jį įskaudino, įstengiantis paprašyti ir gauti atleidimą. Tai rodo jo dvasinę sveikatą.

4. Tėvai turi išmokyti paauglį brandžiai tvardyti pyktį. Kaip aptarėme septinatem skyriuje, normalu, kad paauglys kažkiek išreiškia pyktį pasyviai agresyviu būdu. Bet šis prieš autoritetą nukreiptas požiūris ir motyvacija, neperžiūrėti ir nenukreipti kita linkme, privers paauglį pasirinkti vertybių sistemą (ir dvasinių vertybių), kurie nesuderinama ir dažnai priešinga tėvų vertybių sistemai. Kaip jau minėta, normalios pasyviai agresyvios tendencijos turėtų būti išsklaidytos ir išnykti maždaug iki šešiolikos, septyniolikos metų. Kada tai įvyksta, paauglio esminis požiūris į teisėtą autortietą pasidaro teigiamas. Vėliau, jaunimui pasirinkus savo gyvenimo/dvasiniu vertybių sistemą, paprastai tarp aštuoniolikos ir dvidešimt penkerių, jis galės racionaliai, logiškai ir aiškiai mąstyti ir nepasiduoti save griaunančiam, pasyviai agresyviam pykčiui. Todėl mes, tėvai, turime rūpestingai mokyti paauglisu, kaip suvaldyti pyktį.

Balkono žmonės Mano ankstesnis ganytojas Moncrief Jordan papasakojo man istoriją apie savo draugą. Ir kadangi ši istorija apie tai, kaip mes elgiamės su savo paaugliais, noriu ją jums papasakoti. Jordano draugas sakė: kai jis stengiasi kovoti su savo paties baime ir neviltimi, jis leidžia „balkono žmonėms“ kalbėti jo „rūsio balsams“. „Rūsio balsai“ visuose mumyse kyla iš mūsų gyvenimo žemumų. Kartais tai impulsai ir norai, kuriuos mes susiejame su gyvūnų pasauliu, - ūmus susierzinimas, kunkuliuojantis pyktis ir kerštingi jausmai.

Bet „rūsio balsai“ slypi po emocinėmis ir fizinėmis reakcijomis. Jie kyla iš mūsų tamsiosios pusės – tos, kurią dauguma žmonių retai mato. „Rūsys“ yra ten, kur kuriamas neapykantos, godumo, gašlumo ir griovimo scenarijus. Ir vargas tam žmogui, kuris nesupranta šios srities galingumo! „Rūsio balsai“ kyla ir iš tų žmonių aplink mus, kurie dėl savo menkavertiškumo, kaltės, žlugimo ar užspausto priešiškumo nusmukdo mus kalbėdami, koks blogas pasaulis ir kokie blogi mes. Jeigu mes leisime, šie „rūsio balsai“ gali nuvesti mus į desperaciją ir beviltiškumą. Bet, laimė, Jordano draugas dar papasakojo jam apie „balkono žmones“. Tai žmonės, gyvi ir mirę, kurie yra pakėlę mus savo meile, tikėjimu, viltimi ir drąsa. Mums visiems reikia „balkono žmonių“, kurie parodo mums, kad galime pakilti aukščiau smulkmeniško ir prieštaringo gyvenimo lygio, kad neturime skęsti negatyvizme ir neviltyje, neturime leisti savo vidiniams konfliktams suniokoti mūsų gyvenimo. Kad galime gyventi pergalingai. „Balkono žmonės“ kalba mums tiek žodžiais, tiek elgsena. „Balkono žmonės“ tikėjimą patvirtina darbais ir parodo, kad gyvenimes turi tikslą ir prasmę. Daugelis mūsų gali mokytis iš savo patirties. Bet reikia būti išmintingam, kad pasimokytum iš kitų patirties. Tai mūsų privilegija – leisti „balkono žmonėms“ gelbėti mus iš nereikalingų klaidų ir konfliktų ir pakelti mus įkvepiant viltį. „Balkono žmonės“ turėtų būti tie, kurie gyvena dabar ir prieš kuriuos mes galime kartais apnuoginti širdis ir sielas. Tai žmonės, kuriais mes labai pasitikime ir žavimės ir kuriems galime atskleisti savo tamsiąsias puses, žinodami, kad liksime mylimi ir už mus melsis. Štai dėl ko yra Kristaus bažnyčia.

Mūsų paaugliams reikia „balkono žmonių“, kad suteiktų jiems viltį. „Rūsio balsų“ jie girdi daugiau nei reikia. Mes turime būti „balkono žmonės“ savo jaunuoliams. Bet turime darbuotis dėl to – neskleiskime pasaulio pabaigos ar niūrumo. Kokie jautrūs paaugliai pesimizmui, ypač tėvų. Nepasiduokime nūdienos desperacijai. Tikėjimas į Dievą ir pasitikėjimas savimi – ar skaitėte Laiško žydams 11 skyrių? Ne? Paskubėkite! Jis teikia viltį, kurios negalima sunaikinti.

Dievas teikia mums viltį. Viltis nėra trokštantis mąstymas. Viltis – tai žinojimas, kad nuostabūs Dievo pažadai yra tiesa. Daugybė pažadų duota mums Dievo. Perskaitykite juos patys. Pradėkite nuo Laiško romiečiams 8, 28: “Be to, išeina, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems”. Arba Jeremijo 29, 11: “Nes aš žinau mintis, kurias turiu apie jus, sako Viešpats, ramybės ir neprispaudimo mintis, kad jums duočiau pabaigą ir kantrybės”. Arba Izaijo 41, 10: „Nebijok, nes aš esu su tavimi; nenukrypk, nes aš esu tavo Dievas; aš sustiprinu tave, tau padėjau, ir mano teisiojo ranka palaikė tave“. Arba paskaitykite Psalmę 34, 19: „Viešpats yra arti tų, kurių širdis sutrinta, ir gelbsti tuos, kurių dvasia sulaužyta“. Krikščioniška viltis Turi būti atgaivinta viltis mūsų krašte. Mūsų jaunimui reikia vilties, kad pasitiktų neaiškią situaciją. Žinau, situacija neatrodo gera. Bet kaip ir ankstesnėse kartose, jei mes suteiksime savo jaunimui tai, ko reikia pasitikti ateičiai, jis bus pasirengęs ir elgsis gerai. Turime suteikti jam pasitikėjimo, drąsos, moralinės stiprybės ir atsakomybės jausmą. Bet neįstengsime jam duoti tų neįkainojamų turtų, jei neduosime vilties – tikro žinojimo, kad Dievas yra, jis myli mus ir Jo pažadai teisingi.

Krikščioniška viltis nepriklauso nuo to, ką mums padaro pasaulis. Ji priklauso nuo to, ką mes darome pasaulyja, gyvendami ir atsiliepdami į didžią Dievo meilę mums. Brangūs tėvai, padrąsinkime, perduokime viltį, kurios mūsų paaugliams taip reikia – būkime „balkono žmonėmis“, kaip kai kas vadina tuos, kurie pastebi kitus, su meile jiems padėdami visą gyvenimą. Sunku būti „balkono žmogumi“, bet garantuoju jums, tikrai verta, nes tai tas pats, kaip palaistyti suskeldėjusią, perdžiūvusią žemę. Tapdami „balkono žmonėmis“, geriausiai suteiksime savo paaugliams, ko jiems reikia. Iš prigimties aš nes toks „balkono žmogus“, kaip mano žmona Pat. Ir tikras džiaugsmas buvo matyti metų metais, kaip mano dukra seka mamos pėdomis. Ji irgi yra „balkono žmogus“. Aš žaviuosi, ir stengiuosi labiau toks tapti. Aukime kartu, brangūs tėvai. Dirbdami kasdien dėl to, mes pamažu tapsime panšesni į Kristų – patį tobuliausią Asmenį.

Nuo tėvų kontrolės prie savikontrolės Kai vaikas tampa paaugliu, disciplina ir lvinimas palaipsniui pereina iš tėvų kontrolės į tėvų pasitikėjimą, kai privilegijos ir laisvė priklauso nuo to, ar galima savo vaiku pasikliauti. Kai vaikas mažas ir nelabai tegali spręsti apie savo veiksmus, tėvai prisiima beveik visą atsakomybę, nulemdami jo elgesį. Tapęs ankstyvu paaugliu ir patyręs veržimąsi į savarankiškumą, vaikas sieks vis labiau kontroliuoti savo veiksmus ir daryti sprendimus pats. Tėvai turėtų padirbėti, kad šis priėjimas būtų kaip įmanoma lengvesnis ir mažiau traumuojantis. Kad to pasiektume, pirmiausia turite įsisamoninti, jog veržimasis į savarankiškumą yra normalus. Galiausiai jūsų vaikas turės tapti visai nepriklausomas nuo jūsų, norite jūs to ar ne. Jūs tegalite norėti kontroliuoti jo savarankiškumo siekimo greitį, matuodami jį savo paauglio brendimo greičiu. geriausias rodiklis – tai, iki kokio laipsnio jūs galite pasitikėti savo jaunyliu ir jo gebėjimu kontroliuoti savo elgesį. Paauglys turbūt patikrins jūsų kontrolės ribas, kaip ir jūsų meilę jam. Tad, suprantama, nemažas rūpestis bus – kokias ribas nustatyti? Ar jos turėtų būti plačios, tiesios ar protingos? Ar turėtumėte būti labai griežtas? Svarbu nepamiršti, kad normalus paauglys patikrins, - o kartais ir sulaužys – ribas ir taisykles, nesvarbu, kiek daug jos leis. Jeigu jūsų taisyklės bus kraštutinai griežtos, paauglys tikrai jas išbandys ir dažnai sulaužys. Jeigu jos bus daug leidžiančios, jūsų paauglys ir vėl ras būdų suabejoti jomis ar jas sulaužyti. Tuomet sveikas protas rodo, jog kadangi daugumos paauglių būdas yra ukilti prieš taisykles ar sulaužyti jas, nesvarbu, kokios griežtos ar laisvos jos būtų, prasminga iš pradžių padaryti taisykles gan griežtas ir ribojančias. Tuomet, kai bręstantis vaikas parodys, kad galima pasitikėti, jog jis teisingai elgsis, galite pamažu jam leisti vis daugiau privilegijų ir vis mažiau kontroliuoti. Kitaip tariant, jo privilegijos priklausys nuo to, kad juo vis labiau galima pasikliauti, jūs labiau juo pasitikite. Jam deramai elgiantis, jūs didinate privilegijas. Bet tam turite pradėti nuo griežtos pozicijos. Laikantis tokios taktikos, yra daugybė pranašumų. Pirma, išmintinga būti tokioje padėtyje, kad galėtum leisti vis daugiau, o ne mažiau. Jūsų santykiai su paaugliu geresni, kai galite būti teigiamas; ne taip patogu, kai turite būti neigiamas. Kai jūsų paauglys tik pradeda savo jaunystės karjerą, ypač savo socialinį gyvenimą, jeigu jūs pradžioje imsitės per didelio griežtumo, paskui galėsite leisti sau būti pozityvus ir dovanoti privilegijas – galėsite būti „geras vyrukas“. Tačiau jeigu pradėsite nuo to, kad būsite „plačios mąstysenos, sveiko proto ir supratimo“ žmogus, leidžiantis savo besiskleidžiančiam paaugliui per daug privilegijų ir per mažai ribojantis jį, jums beliks vienas kelias – darytis vis griežtesniam ir būti „blogu vyruku“. Be to, jei jūsų ribos per plačios ir esate itin nuolaidus, jūsų paauglys vis vien sulaužys taisykles, jis daug labiau pakenks sau ir šeimai. Nustatytkite tokias taisykles, kurios leidžia būti kaip tik įmanoma teigiamam. Pradėkite nuo pernelyg didelio griežtumo, kad galėtumėte dovanoti vis daugiau ir daugiau privilegijų. Jei iš pat pradžių suteiksite visas privilegijas, nebeturėsite ką daryti. Neturėsite kaip atlyginti paaugliui už prisiėmimą vis didesnės atsakomybės. Ir, dar blogiau, jūs neturite priemonių išauklėti jį, kad būtų vertas pasitikėjimo ir išmoktų vertybės būti atsakingas.

Įsidėmėkite: visi paaugliai, pasiekę tam tikro sąmoningumo, supranta, kad jiems reikės tėvų vadovavimo ir kontrolės. Jie jos nori. Daugybė paauglių sako, kad tėvai jų nemyli, nes nėra pakankamai griežti ar tvirti. Ir tiek daug paauglių išreiškia dėkingumą ir meilę tėvams, kurie parodė savo rūpestį ir meilę vadovavimu ir kontrole. Pasekmių išgyvenimas Kitas veiksnys, kurį reikia apsvarstyti: tam, kad jūsų paauglys išsiugdytų sveiką sąžinę ir išmoktų elgtis atsakingai kaip suaugęs, jis privalo išgyventi savo elgesio pasekme – pozityvias pasekmes už teisingą, atsakingą elgesį ir negatyvias – už nederamą, neatsakingą elgesį. Šios pasekmės privalo būti atitinkamos ir teisingos, pagrįstos elgesiu – ne tuo, kaip jūs tada jaučiatės. Ir vėl mes sugrįžtame prie to, kad svarbu tėvų savikontrolė ir sprendimai remiantis aiškiu, lošišku mąstymu, o ne impulsyviais mūsų veiksmais. Kaip tai įgyvendinti? Taisyklė ar sprendimas privalo turėti priežastį. Paauglys turi teisę žinoti – kodėl. Ir tėvai privalo būti atidūs, kad priežastis būtų praktiška, o ne moralistiška. Žinoma, taisyklė gali būti pagrįsta ir mroalinėmis priežastimis, bet turi būti dar ir praktinė priežastis. Paaugliai ankstyvojoje paauglystėje abejoja ir tikrina tėvų taisykles ir vertybes. Ir šie ankstyvieji paaugliai daug geriau priima praktines taisykles, nei moralines. priežastis, kodėl tiek daug paauglių atsigręžia prieš dvasines vertybes, yra ta, kad jiems pateikiama per daug moralinių priežasčių taisyklėms ir/ar apribojimams. Šiais maištingais, nepaklūstančiais, įžūliais ir gal netgi priešiškais periodais tėvai elgiasi išmintingai pateikdami praktines savo sprendimų priežastis. Tačiau pateikę priežastis, jūs, žinoma, neprivalote jos ginti kaip daktaro disertacijos tezės. Ginčijimasis su savo paaugliu dėl priežasties tinkamumo ar pagrįstumo retai kada pateisinamas. Kol atsakymas yra paremtas sveiku protu, pakanka tiesiog jį pareikšti. Ginčas dėl to paprastai paskatina tolesnį nesutarimą ir pyktį. Nepamirškite – kur aks geriau galėti sumažinti savo apribojimus, negu būti priverstam tapti dar griežtesniam. Savo paauglio apsaugojimas Paauglių tėvai turi gerai sutarti su kitų paauglių tėvais – bendrauti taip artimai, kad kad vadintų vieni kitus vardais, ir ypač su tėvais tų paauglių, kurie artimiausi jų paaugliui. Tai neįkainojama vertybė – dalytis informacija bei rūpesčiais su kitais tėvais ir dirbti kartu su jais, kreipiant ir konsultuojant jaunus žmones. Kaip tėvams sužinoti, ar tam tikras susibūrimas tinkamas, ar ne? Jie turi ryžtingai paskambinti telefonu ir išklausinėti, nesvarbu, kas yra to renginio organizatoriai. Liūdna ir sakyti, kad šiandien daugelis tėvų ne tik atleidžia amoralią ir destruktyvią įtaką jaunimui, bet dar ją aktyviai paskatina. Kai žinote apie vakarėlį, nebijokite paskambinti tėvams ar suaugusiems organizatoriams ir išsiaiškinti, kas planuojama. Kaip kitaip galėtumėte kontroliuoti ir apsaugoti pažeidžiamą savo paauglį? Paskambinę atidžiai įsiklausykite į požiūrį ir toną to, ką jums tas asmuo sako, nes tai dažniausiai atskleidžia daugiau, nei patys žodžiai. Pavyzdžiui, kai tėvas ar suaugęs globėjas tikrai atrodo patenkintas ir net dėkingas, kad jūs skambinate dėl savo paauglio, tai geras ženklas. Nuostabu išgirsti, kai kas nors sako, koks dėkingas jis ar ji, kad tėvai domisi savo vaiku ir tuo, kas ketina įvykti. Tačiau, deja, galite gauti ir kitokių atsakymų. Tai šiais laikais įprasta. jūs negalite sėdėti atsilošęs krėsle ir manyti, kad jūsų paauglys patiria sveiką įtaką vien todėl, kad vakarėlis „prižiūrimas“. Jūs turite veikti kartu su kitais tėvais, kad pasirūpintumėte sveika veikla ir kartu galėtumėte vienas kitą informuoti, kas vyksta su jūsų vaikais. Niekas kitas už jus to nepadarys. Tad daugybė įtakų šiandien nėra tokios, kurioms jūs norėtumėte leisti paveikti savo vaikus.

Tinkamumas ir pasikliovimas Kontroliuodami ir lavindami savo paauglį, turėkite galvoje du dalykus. Pirma, leiskite privilegijas, pagrįstas pasitikėjimu. Antra, stenkitės įsitikinti, kad kad jūsų paauglys gali valdyti konkrečią situaciją, prieš leisdami jam kur nors eiti. Nors tai gali atrodyti prieštaringi pareiškimai, taip nėra. Pernelyg daug tėvų dėl to suglumsta. Jie gali pasinaudoti pasitikėjimo ryšiu nuspręsdami dėl privilegijos, bet užmiršti patikrinti progos aplinkybes ir tinkamumą. Situacijos tinkamumo, padorumo patikrinimas nereiškia, kad jūs nepasitikite savo paaugliu. nors paauglys vertas pasitikėjimo, pilnas gerų norų ir puikių intencijų, būna tokių situacijų, kai jam ar jai nepakanka brandumo ją suvaldyti. Tokiais atvejais privalote apsaugoti savo paauglį. Delsimas Sakykim, jūs suteikiate savo paaugliui privilegijas, pagrįstas pasitikėjimo juo santykiais ir situacijos tinkamumu. Šie kriterijai pasakomi paaugliui, kad jis ar ji žinotų, kodėl taip nsuprendėte ir kad stengiatės nebūti vien despotiškas. Bet tai dar ne viskas. Nes dažnai tokio pobūdžio sprendimus nelengva padaryti. Leiskite man duoti vieną gerą patarimą: jeigu kada pateksite į situaciją, kai jums nejauku dėl artėjančio renginio, į kurį jūsų paauglys nori eiti, tačiau jūs negalite besti pirštu į priežastį, kodėl, - geriausias jūsų atsakymas bus padelsti. Dažniausiai atsakau taip: „O, tai sunku, brangioji, leisk man tai apsvarstyti“. Paauglio pasaulyje situacijos ir įvykiai keičiasi taip greitai, kad tokios problemos paprastai pasikeičia pačios. Daugybę kartų paauglys duoda raktą problemai išspręsti, kai jis nori, ar jam reikia gauti „ne“ į klausimą ar privilegiją. Privalote įsiklausyti į šiuos kelrodžius ženklus, nes jie dažniausiai pasitaiko, kai jūsų paaugliui reikia būdo išsisukti iš sudėtingos bendraamžių situacijos. Kai jis gali panaudoti jus kaip gynybinį skydą ar alibi tokioje situacijoje, tai sukelia nuostabų bičiulystės jausmą tarp jūsų ir jūsų paauglio. Turėtumėte leisti paaugliui šitaip jumis pasinaudoti. Žinoma, turite būti atsargūs ir nesumeluoti, neleisti paaugliui būti nesąžiningam. Žiūrėti į priekį Yra dar kita situacija, kurią aš suradau, neįkainojama susiduriant su paauglio veržimusi į savarankiškumą ir spaudimu dėl didesnių laisvių ir privilegijų. Tėvų požiūris į savo vaiko tapimą atsakingai nepriklausomu stipriai paveikia paauglio reakciją į kontrolę ir autoritetą. Jei artinatės prie paauglio žiūrėdami, kaip išlaikyti jį priklausomą nuo jūsų, galbūt iš baimės ar siekdami iš tiesų sulaikyti, užgniaužti, uždusinti jo augimą ir savarankiškėjimą, jis reaguos apgailėtinai. Jeigu jūsų paauglys pasiduoda tokiam požiūriui, jis negalės tobulėti ir tapti atsakingu suaugusiu, gal net liks pasyvus, priklausomas žmogus. Jeigu jis priešinsis šiam pernelyg globėjiškam požiūriui, jo santykiai su jumis, žinoma, pablogės ir kils daug konfliktų. Tad koks turėtų būti jūsų požiūris ir filosofija? Sveikiausias požiūris yra veikti ranka rankon kartu su paaugliu, kad jis taptų atsakingas, nepriklausomas žmogus iki tol, kol teisėtai bus pilnametis. Jeigu jūs aiškiai tai pasakysite paaugliui ir jis supras, kad jūs tikrai norite, jog jis per tam tikrą laiką taptų nepriklausomas, ir siekiat šio tikslo, jis gali pajusti, kad esate už jį, o ne prieš jį. Paaugliui reikia priminti kartkartėm šią partnerystę, ypač kai jis nori eiti į kokią vietą, kuri tėvams atrodo netinkama. Pavyzdžiui, jūsų paauglys nori eiti į vakarėlį, apie kurį jūs išsiaiškinote ir jaučiate, kad jis neprideramas jam. Sakykim, jūs elgėtės teisingai, buvote prieinamas ir palaikėte paauglio emocinį rezervuarą pilną. Taip pat jūs puikiai panaudojote tarpusavio pasitikėjimą, spręsdami, kokias privilegijas suteikti. Ir pasinaudojote uždelsimo taktika, bet problema pati neišsisprendžia. Jūs žinote, kad privalote dabar pasakyti ne. Ir suprantate, kad paauglys tiesiog to nepriims arba gali nepriimti. Tuomet tinkamas metas panaudoti minėtąją strategiją. Ji labai veiksminga, pagelbstint paaugliui įgyti perspektyvą, suprasti,

kad tėvai veikia jo naudai, o ne stangiasi sulaikyti jį, kad netaptų nepriklausomas. Mano patirtis rodo, kad šis sunkus periodas dažniausiai ateina, kai paaugliui šešiolika. Žinoma, koks įtaigus, stiprus jūs turite būti, griebęsis šios strategijos, priklauso nuo konkrečios situacijos. Patariu tėvams būti maloniems, bet tvirtiems, juk jie nori, kad vaikas taptų nepriklausomas ir galėtų spręsti viską pats, kai tik galės. Jei tai neatvers jūsų paaugliui perspektyvos (dažniausiai atveria) ir jis liks priešiškas, galite eiti dar toliau, ir pasakyti, jog tuomet, kai jam sueis aštuoniolika, jūs juridiškai už jį nebeatsakote. Tad norite padaryti viską, kas jūsų galioje, kad jis pasirengtų suaugusiojo gyvenimui per ateinančius aštuoniolika mėnesių, nes jūsų juridinė atsakomybė tuo metu baigsis. Ir dar, būtinai pasakykite „juridinė“, kad netektų gailėtis savo žodžių vėliau, nes, aišku, tėvai atsakingi už savo vaiką kita prasme net ir tuomet, kai jam sukanka aštuoniolika. Ši startegija paaugliams nemaloni, atšiauri, ir ja reikia naudotis tik kaip paskutine priemone sunkiomis aplinkybėmis. Tačiau jūsų paauglys turi žinoti, kad kad tėvų bendri ketinimai yra iš tiesų parengti juos atsakingai nepriklausomybei ir pilnametystei, o ne sulaikyti juos. Jūs galite šį savo požiūrė sustiprinti keliais būdais. Pavyzdžiui, aprūpinti savo paauglį nuosava sąskaita, kas mėnesį po truputį į ją įnešdami ir mokydami jį atsakomybės už tam tikras išlaidas. Tai bus nuostabus būdas palaikyti bendradarbiavimą tarp jūsų ir paauglio ugdant jo savarankiškumą. Iš pradžių jis turėtų būti atsakingas už kelių dalykų pirkimą. Kai išmoks prisiimti didesnę atsakomybę, galima bus suteikti dar daugiau punktų, už kuriuos jis atsakys, palaipsniui, su ta mintimi, kad aštuoniolikos metų galėtų tapti visiškai finansiškai atsakingas. Kitas būdas skatinti požiūrį, kad veikiate kartu tam, kad jis įgytų nepriklausomybę. – tuomet, kai gerai sutariate, pasikalbėkite apie jo ateitį, ką jis norėtų daryti baigęs mokyklą, kokį pašaukimą svarsto, ar jam patiktų koledžas, o jei taip – koks. Kartu su paaugliu peržvelgdami koledžus, palaikote bendradarbiavimo jausmą. Jį palaikyti dar padeda naujos patirties, pavyzdžiui, naujo sporto ar hobio pasiūlymas paaugliui. Ribų nustatymas Dažnai tėvams kyla klausimas, kiek apribojimų uždėti paaugliui už blogą elgesį. Paaugliai, kaip ir visi vaikai, turi stiprų sąžiningumo, garbingumo jausmą. Jie žino, kada tėvai viską leidžiantys, o kada – šiurkštūs ar neprotingi. Esu matęs abudu kraštutinumus. Kai kuriems labai sunku nuolat nustatyti tvirtas ribas, ir paaugliai jais lengvai manipuliuoja. Kiti tėvai laikosi priešingos krypties ir imasi per šiurkščios priežiūros. Tėvams reikia nepamiršti, kad bausmė turėtų atitikti nusikaltimą. Turi nugalėti sveikas protas. Mažesnis nusikaltimas – grįžimas penkiolika minučių vėliau iš pasimatymo – nusipelno apribojimų mažiau nei savaitei. Jei tai pasikartoja, tuomet reikia apribojimus pratęsti. Jei apribojimai dažni, ypač ilgesni nei savaitės, jau kažkas blogai – galbūt per dideli tėvų lūkesčiai, blogi tėvų ir vaiko santykiai ar dar kas. Svarbiausia, prisiminkite, kad mylimus paauglius daug lengviau disciplinuoti ir kontroliuoti negu tuos, kurie ne taip mylimi. Mes turime palaikyti pilnus jų emocinius rezervuarus. Malonus tėvų elgesys Reikia žinoti, kad tėvams labai svarbu būti santūriems ir maloniems su paauglių bendraamžiais. jie turėtų būti širdingi, nors ir ką pastariesiems jaustų. Daug nereikalingų problemų kyla dėl tiesioginio tėvų priešiškumo paauglių bendraamžiams. nepamirškite, tėvai yra vyresnybė. Daugelis paauglių nepriklausomai nuo situacijos gailėsis ir palaikys bndraamžį, su kuriuo blogai elgiasi tėvai.

Už mandagumą su visais, ypač su savo paauglio bendraamžiais, bus tikrai atlyginta. Pirma, jūsų paauglys tai brangins, vertins ir jausis laisvas atsivesti namo kitus bendraamžius. Antra, dažnai kiti paaugliai turi bendravimo problemų su savo tėvais. Daugel kartų jie ieško kitų suaugusiųjų, su kuriais galėtų pabendrauti. Nuostabi privilegija – būti draugiškam su savo paauglio draugais. Tai pagelbės ne tik jiems, bet ir priartins jūsų paauglį prie jūsų. Trečia, kai jūs elgiatės su „kenksmingais“ bendraamžiais maloniai, nepastūmėjate savo paauglio link jų, o taip gali atsitikti. Iš tikrųjų dažnai nutinka taip, kad jūsų paauglys vėliau kreipsis į jus su klausimais apie savo bendraamžius. Jis norės išgirsti jūsų nuomonę apie juos. Tuomet įsiklausys, ką manote apie jo draugus. Bet jei būsite priešiškas paauglio draugams, jis ar ji vengs aptarinėti šią temą su jumis ir jūs susilpninsite įtaką savo vaikui. Nenormalios situacijos Tai, apie ką čia kalbėjome, susiję su normaliomis situacijomis. Tačiau būna, kad tėvai susiduria ne su normaliomis situacijomis. Jeigu paauglį, nepaisant besąlygiškos meilės ir rėmimosi argumentuotais sprendimais, sveiku protu, sunku nuolat tramdyti, matyt, jis turi rimtesnių problemų ir jam reikia pagalbos iš šalies. Yra keletas paauglio elgesio problemų, su kuriomis tėvai gali neįstengti susidoroti. Viena jų – depresija, kuri paauglio amžiuje gali būti sunki ir klastinga. Kita vis dažnesnė problema – minčių netvarka, mąstymo sutrikimas arba sunkumas kontroliuoti savo mintis. Dar kita problema, kuriai reikia profesionalios pagalbos, - neurologinis sutrikimas su išplaukiančiais emociniais sunkumais. Gydytojas turi žinoti apie galimus charakterio nukrypimus. vienas to paliudijimų – paauglio nesugebėjimas tinkamai elgtis supykus. Gali būti sunku kontroliuoti paauglio elgesį dėl šeimos dinamikos, šeimos santykių problemų. Paauglio elgesio sunkumus gali sukelti ar sustiprinti bet kuris šių veiksnių derinys. Kadangi paauglio elgesio problemos darosi vis dažnesnės ir sudėtingesnės, išmintingas tėvas ar mama ieškos pagalbos, kol jos dar nespėjo komplikuotis. Dažnai gali padėti išmanantis ir išsilavinęs gydytojas, bendradarbiaudamas kartu su tėvais. Pastaraisiais metais profesionalai švietimo, medicinos ir dvasinės sveikatos srityse daug pasiekė gvildendami sudėtingą sutrikimą, vadinamą dėmesio trūkumu dėl hiperaktyvumo (ADHD). mums čia pakaks vietos atskleisti tik keliems esminiams bruožams. Pirma, apgailestauju, kad šie nelaimingi vaikai laikomi nenormaliais. Esu matęs šimtus tokių vaikų, ir jie nėra „nenormalūs“. Beveik visi jie turi unikalių talentų, bet retai teįstengia juos atskleisti, nes turi bėdų dėl mokyklos, nepilnavertiškumo jausmo, depresijos ir pasyviai agresyvaus elgesio. Šie vaikai gimė turėdami dvi esmines „problemas“. Viena jų – hiperaktyvumas, kuris leidžia vien trumpam sutelkti dėmesį. Jiems sunku išlaikyti protą sutelktą ties užduotimi, kad jie išmoktų taip, kaip yra intelektualiai pajėgūs. Antra, šie vaikai ir paaugliai turi „suvokimo problemų“, kurios nereiškia, kad jų akys ar ausys nenormalios. Smegenis pasiekia informacija, bet kol vyksta suvokimo procesas, ji darosi iškreipta. Kai informacija prieina iki vaiko suvokimo, ji nebėra tiksliai tai, ką vaikas mato ar girdi (ir šis iškreipimas kiekvieno vaiko kitoks). Mes neturime kaip čia paaiškinti giluminių priežasčių, bet svarbu žinoti, kad toks iškreiptas suvokimas verčia kiekvieną ADD vaiką jaustis nemylimu ir nenorimu. Vaikai ir paaugliai, turintys suvokimo sunkumų, iškreiptai priima kitų jausmus, lygiai kaip ir mokslinius faktus. Deja, ADD vaikai suvokia mūsų jausmus jiems negatyviai. Todėl sunku padėti ADD vaikui pasijusti nuoširdžiai mylimam, įtikinti, kad juo tikrai rūpinamasi. Tai savo ruožtu kelia vis didesnę depresiją ir pyktį, kai vaikas paauga. Galiausiai depresija ir pyktis (kurie pirmiausia pasireiškia pasyviai agresyviu elgesiu) darosi tokie stiprūs, kad ima kelti vaikui ir tėvams didžiausių sunkumų. Tai gali įvykti bet kada, tačiau dažniausiai depresija tampa rimta, kai vaikui dešimt metų, o pasyviai agresyvus elgesys dar pablogina padėtį vaikui tapus paaugliu.

Tada įprastas paauglio pasyviai agresyvus elgesys smarkiai susipina su PA elgesiu, kylančiu iš ADD, ir šiems vaikams paauglystė labai sunki. Dieve, padėk tokiems vaikams ir jų tėvams. Svarbu suprasti, kad ADD vaikai yra normalūs, bet linkę į ypatingas problemas – depresiją ir pasyviai agresyvaus elgesio savybes, kurios galop sukelia hiperaktyvumą ir negalėjimą mokytis. Bėda, dauguma vaikų gauna vien specialų išsilavinimą ir gydymą. Tinkamas ir rūpestingas specialusis švietimas ir gydymas yra labai naudingi, bet dažniausiai ignoruojama kur kas svarbesnė ir iš esmės žlugdanti depresija bei pasyviai agresyvus elgesys. Brangūs ADD vaikų tėvai, būkite tikri, kad jei jūsų paauglys gaus, ko jam reikia, prognozė bus gera arba labai gera – jūsų vaikas galiausiai ims gerai mokytis. Tai ilgas procesas, nes tai vystymosi procesas. Nuolatos pasirūpinkite tuo, ko jūsų paaugliui kasdien reikia. Štai ką privalote daryti:

1. Išstudijuokite, sužinokite ir supraskite apie ADD viską, ką galite; 2. Supraskite, kad jūsų ADD vaikas nėra nenormalus, tik linkęs į tam tikras problemas. Įdėmiai

perskaitykite vis iš naujo – net išmokite mintinai, skyrių apie paauglių depresijas. Kitaip jūs juo nepasinaudosite, jei jūsų ADD vaikas taps depresyvus ir jam prireiks pagalbos. Jei depresija pasiekia vidutinę, kuo greičiau ieškokite profesionalios pagalbos.

3. Suvaldyti paauglio pyktį yra sunkiausia vaiko auklėjimo dalis. Turite likti tvirti, skaitykite skyrius prieš miegą, pasitikrinkite, tikėkite.‘

4. Nepamirškite, gana sunku padėti ADD paaugliui jaustis mylimam. Reikia taikyti pagrindinius būdus mylėti vaiką (akių kontaktas, fizinis kontaktas, sutelktas dėmesys ir mylinti disciplina). Labai uoliai tai darykite. Be to, nepamirškite, kad fizinė bausmė ADD vaiko ar paauglio lengvai suprantama kaip neapykanta, smurtas, kuriuo jis paskui pateisins savo neapykantą ir smurtą.

Paauglio pyktis

Daugelis tėvų mano, kad paauglio pyktis yra blogas ir nenormalus jausmas ir kad jo raiška turėtų būti draudžiama, slopinama. Tai pavojinga klaida. Šventasis raštas sako: „mokyk jaunuolį, kuriuo keliu jis turėtų eiti“, „jis nenukryos nuo jo, net kai pasens“ (Pat 22,6). Viena svarbiausių sričių, kurioje reikia lavinti vaiką, - kaip suvaldyti pyktį. Pykčio jausmas pats savaime nėra geras ar blogas. Pyktis yra normalus ir kyla kiekvienam žmogui. Svarbu ne pats pyktis, bet kaip jį suvaldyti. Tai daugumos žmonių bėda. Manau, mūsų pareiga suprasti skirtingus pykčio suvaldymo būdus ir žinoti, kuris iš jų geriausias. Pasyviai agresyvus elgesys Blogiausiu būdu tvardyti pyktį gali būti pasyviai agresyvus elgesys. Tai priešingas atviram, sąžiningam, tiesiam ir žodiniam pykčio išreiškimui. Pasyviai agresyvus elgesys yra išraiška pykčio, kuris netiesiogiai grįžta į patį asmenį. Švelnūs to pavyzdžiai: delsimas, atidėliojimas, tuščias laiko leidimas, užsispyrimas, nenuolaidumas ir „užmaršumas“. Pasąmoninis pasyviai agresyviai besielgiančio vaiko tikslas – nuliūdinti ir supykdyti tįvus ar juos atstojančius žmones. Pastviai agresyvus elgesys yra atsisakymas prisiimti atsakomybę už savo paties elgesį. Pasyviai agresyvus būdas tvardyti pyktį yra netiesioginis, klastingas, save žlugdantis ir destruktyvus. Bėda ta, kad pasyviai agresyvus elgesys motyvuotas pasąmoningai, tai yra – vaikas sąmoningai nesuvokia, jog jis griebiasi šio besipriešinančio, trukdančio elgesio išlaisvinti užspaustam pykčiui, kad nuliūdintų tėvus. Pasyviai agresyvus elgesys sukelia daugumą problemų su nūdienos paaugliais, pradedant nuo blogų pažymių ir baigiant narkotikais ir savižudybe. Tačiau kadangi, aišku, esama ir kitų jaunimo problemų priežasčių, svarbu atpažinti PA elgesį, kai jis pasireiškia. Paprastai jis įveikiamas visai kitaip nei kiti neteisingo paauglių elgesio tipai.

Pirmiausia atsižvelkite į tai, kad pasyviai agresyvus elgesys yra iracionalus – jis nepagrįstas logiškai. Antra, galite pradėti priskirti paauglio elgesį pasyviai agresyviam, kai niekas nepadeda, nepriklausomai nuo to, kokia autoritetinga asmenybė tai daro. Nes paslėptas, pasąmoningas motyvas yra nuliūdinti tėvus ar kitą autoritetingą asmenį. Labai svarbu atpažinti pasyviai agresyvų elgesį. Kadangi mažai žmonių buvo deramai lavinami suvaldyti pyktį, dauguma mūsų tvardome pyktį beveik taip pat nebrandžiai, kaip jaunystėje ir kenčiame nuo savo pačių PA bruožų, kurių dažnai nesuvokiame. Mes galėtume pasinaudoti pagalba, ar ne? Paklauskite savo sutuoktinio ar geriausio draugo. Daugelis vyresnių vaikų, pasyviai agresyviu būdu išreiškiantys pyktį, labai prastai mokosi mokykloje. Jų požiūris toks: „Tu gali nuvesti arklį prie vandens, bet negali priversti jo gerti. Tu gali priversti mane eiti į mokyklą, bet negali – gauti gerus pažymius“. Vaiko pyktis kontroliuojamas, ir tėvai tampa visiškai bejėgiai. Kuo labiau tėvai nuliūsta, - pasąmoningas viso to tikslas, - tuo blogesnė tampa situacija. Svarbu žinoti, kad pasyviai agresyvus vaikas nedaro to sąmoningai ar turėdamas aiškų tikslą. Tokie dalykai yra dalis jo pasąmonės proceso, kurio jis nesupranta ir į kurį įstūmė jį tėvai. Pasyviai agresyvus vaiko elgesys yra gana blogai, bet pasyviai agresyvus paauglio elgesys gali virsti tikra nelaime. Šis nesveikas pykčio išreiškimo būdas gali priversti paauglius išmėginti visą gamą – nuo prastų pažymių iki narkotikų vartojimo, pastojimo, nusikaltimų ar savižudybės. Žinoma, yra ir kitokių tokio elgesio priežasčių. Tačiau pasyviai agresyvi tendencija – pati rimčiausia priežastis, kuri tarp paauglių vis labiau plinta. Dalis paauglių vargsta mokykloje, nes jų tėvai padarė save neprieinamais – ar emociškai perdėtai reaguodami, ar būdami netolerantiški ir neleisdami savo paaugliams išreikšti negatyvių ar nemalonių jausmų. Paaugliai sulaužo tėvų taisykles, nuolat pareina vėliau ne todėl, kad natūraliai veržtųsi į nepriklausomybę, bet dėl to, kad taip nuliūdintų tėvus ir netiesiogiai išreikštų savo pyktį. Viena mergaitė pastojo iš pykčio tėvams, nes jie niekuomet neleisdavo jai išreikšti nemalonių jausmų, ypač pykčio. Būna ir paauglių, kurie išsiugdo antisocialią ir antiautorittinę laikyseną kaip būdą išreikšti pyktį. Pasitaiko paauglių, kurie atgręžia savo neišsklaidytą pyktį į save pačius, sukeldami psichosomatinių problemų – galvos skausmą, odos ligas, piktžaizdes. Ir, tragiškiausia, kartais šis pasyviai agresyvus elgesys taip įsisenėjęs jų viduje, kad tampa pirmutine reakcija elgtis taip bet kurioje pyktį sukeliančioje situacijoje, iki tiek, kad jie žudosi, šitaip ntiesiogiai išreikšdami pyktį. Pasyviai agresyvus elgesys pasitaiko dažnai. Kodėl? Nes dauguma žmonių nesupranta pykčio ir nežino, ką su juo daryti? Jie jaučia, kad pyktis kažkodėl yra neteisingas ir nuodėmingas ir turėtų būti griežtai išguitas iš vaiko. Tai rimtas nesusipratimas, nes pykčio jausmas yra normalus ir patiriamas kiekvieno nuo Adomo ir Ievos. Jei vaikas neišreikš pykčio, šis niekur nedings. Vaikas nuslopins pyktį, ir šis neišspręstas liks pasąmonėje, kol vėliau per nederamą ir/arba pasyviai agresyvų elgesį. Kita kai kurių tėvų daroma klaida, susijusi su pykčio išreiškimu, yra netinkamas humoro panaudojimas. Kai tik situacija darosi įtempta, ypač jei kas nors supyksta, dauguma tėvų įterpia humorą, kad įtampa atsileistų. Žinoma, humoras yra nuostabus kiekvienos šeimos turtas. Bet kai jo nuolat griebiamasi vietoj pykčio suvaldymo, paaugliai paprasčiausiai negali išmokti, kaip elgtis supykus. Pasyviai agresyvus elgesys lengvai tampa įsisenėjusiu įprastu elgesio modeliu, kuris gali tęstis visą gyvenimą. Jei paauglys vengia sąžiningai ir atvirai kovoti su pykčiu tinkamu būdu, jis gali panaudoti pasyviai agresyvią laikyseną visuose santykiuose. Tai vėl gali paveikti jo santykius su žmona ar vyru, vaikais, bendradarbiais ar draugais. Kokia tragedija... Ir dauguma šių nelaimingų žmonių visai nesuvokia save griaunančio elgesio būdo arba savo nesugebėjimo tvardyti pyktį. Pasyviai agresyvus elgesys yra pats blogiausias būdas išreikšti pyktį dėl kelių priežasčių:

• Jis gali lengvai virsti įsisenėjusiu, tvirtu elgesio modeliu, kuris trunka visą gyvenimą.

• Jis gali iškreipti žmogaus asmenybę ir padaryti jį visai nesugyvenamą. • Jis gali įsiterpti į visus paauglio santykius ateityje. • Tai vienas iš sunkiausiai pagydomų elgesio sutrikimų.

Šventasis raštas moko mus nukreipti vaiką keliu, kuriuo jis turėtų eiti. Versti vaiką nuslopinti pyktį ir neišreikšti jo deramai reiškia kreipti vaiką keliu, kuriuo jis neturėtų eiti. Labai svarbu mokyti vaiką teisingu būdu suvaldyti pyktį. Tai daroma mokant pyktį išspręsti, o ne nuslopinti. Pykčio kopėčios Yra ir daugiau būdų išreikšti pyktį, ne tik pasyviai agresyvus būdas. Kuo nebrandesnis žmogus, tuo nebrandžiau jis išreikš pyktį. Tinkamai ir brandžiai suvaldyti pyktį yra viena iš sunkiausių pamokų tampant brandžiu žmogumi, dauguma suaugusiųjų šito niekuomt taip ir neišmoksta. Vaikai links išreikšti pyktį nebrandžiai, kol neišlavinsime jų daryti kitaip. Negalima tikėtis, kad paauglys automatiškai išreikš savo pyktį geriausiu, brandžiu būdu. Bet kaip tik to tikisi tėvai, kai jie tiesiog liepia savo paaugliui neišrsti. Tėvai turi ugdyti paauglį žengti po vieną žingsnį mokantis kovoti su pykčiu. Pykčio kopėčios skirtos pavaizduoti skirtingiems brandumo žingsniams arba lygiams, išreiškiant pyktį, ir padėti tėvams syuprasti, kad paauglį reikia lavinti žengti nuo vienos brandumo pakopos prie kitos, kad jis išreikštų pyktį vis tinkamiau ir teisingiau.

1. Kaip jau aptarta, pasyviai agresyvus elgesys yra blogiausias būdas išreikšti pyktį. (Kai kurie sociopatijos atvejai, tarp jų ir tyčinė žmogžudystė, gali būti dar blogesni, bet tai yra visiškai nenormalu, retai pasitaiko ansktyvoje paauglystėje ir čia neaptariama).

2. Šiek tiek geresnis būdas išreikšti pyktį yra visiškai nekontroliuoti savo elgesio – kai žmogus, apimtas įniršio priepuolio, daužo daiktus ir išlieja įtūžį ant kito žmogaus. Kad ir kaip blogai tai gali atrodyti, pasyviai agresyvus elgesys yra blogesnis. Kodėl? Nes su įtūžusiu elgesiu daug lengviau kovoti, jį koreguoti ir užbėgti jam už akių negu pasyviai agresyviam elgesiui.

3. Šiek tiek geresnis būdas išreikšti pyktį yra būti apimtam įniršio priepuolio, bet išlaikyti pakankamai savitvardos, kad nenaikintum daiktų ir neišlietum savo įtūžio ant kito asmens. Pykčio protrūkis apsiriboja šaukimu, klyksmu, keikimu, kai žodžiais įskaudinamas kitas žmogus, galbūt prasivardžiuojant ir išrėkiant kaltinančias pastabas. Pyktis išliejamas ne tik ant to asmens, ant kurio esi supykęs, bet ant visų, kas yra arti. Kad ir kokie apgailėtini ar nebrandūs šie būdai išreikšti pyktį, jie yra kur kas geresni, nei minėtieji ar kiti pasyviai agresyvaus elgesio būdai.

4. Kitas geresnis būdas valdyti pyktį – nekontroliuojamai jį išlieti žodžiais, bet nesiekiant ką nors žodžiais įskaudinti kaip pravardžiuojant ar kritikuojant. Tuomet pyktis būna nukreiptas ne tik į pykčio šaltinį, bet ir į viską, kas aplink pasitaiko. Kad ir koks primityvus ar apgailėtinas šis metodas, jis geresnis už bet kurį iš minįtųjų.

5. Dar geresnis būdas suvaldyti pyktį yra išlieti jį nemaloniai šaukiant ar klykiant, bet apribojant pastabas vien pyktį sukėlusia tema ir, jei įmanoma, vien pyktį sukėlusiam asmeniui. Žinoma, ar pykčio išreiškims asmeniui, kuris supykdė paauglį, yra tinkamas, priklauso nuo konkrečios situacijos.

6. Geriausias būdas išreikšti pyktį – padaryti tai kuo maloniau ir protingiau ir vien tam asmeniui, ant kurio esi supykęs. Jūs tikitės, kad asmuo, ant kurio supykta, reaguos lygiai taip pat brandžiai, stegsis suprasti kito poziciją ir dviese galėsite išspręsti problemą. Išspręsti problemą reiškia, kad abi pusės racionaliai ir logiškai ištirs ginčytiną klausimą, aptars, supras viena kitos poziciją ir prieis sutarimo, ką daryti. Tai pareikalaus nemaža brandumo iš abiejų. Labai mažai žmonių savo gyvenime pasiekia tokio brandumo.

Pozityvus, su pykčiu susijęs, elgesys: maloni laikysena, siekiama sprendimo, pyktis nukreiptas į šaltinį, laikymasis pirminio nusiskundimo, logiškas mąstymas.

Tėvai turėtų būti pavyzdžiai, kaip teisingai išreikšti pyktį. Taip pat galite tikėtis, kad jūsų paauglys kartais taps piktas. Užuot draudę jam supykti, ar perdėtai reaguodami į jo pyktį, jūs turite priimti jį tokį, koks jis yra, kaip jis reiškia pyktį, ir ugdyti jį pradėdami nuo čia. Kad išugdytumėte jo gebėjimus, turite rasti laiko iškart, vos tik nurimstate ir atmosfera tampa maloni. Šiuo geriausiu momentu pagirkite savo paauglį ir paaiškinkite jam, kur jis, išreikšdamas pykį, elgėsi teisingai. Paskui paprašykite jo ištaisyti tą vieną atrinktą aspektą, kurį jūs norite pakeisti. Mes visi turime savo būdą, kaip padėti paaugliams brandžiai suvaldyti pyktį. Apsvarstykite būdus, kurie jums labiausiai padėdavo. Markas Tvenas yra pasakęs: „Kai buvau penkiolikos, mano tėvas buvo labiausiai neišprusęs žmogus, kokį aš tik pažinojau. Aš nustebintas, kiek jis išmoko per kitus penkerius metus“. Štai kas yra jaunystė. Jums reikia ugdyti savo paauglį būtent per žodinę pykčio išraišką, kad jis geriau išmoktų jį suvaldyti. Aš neraginu leisti visaip elgtis. Turite išlikti tvirtas ir neleisti savo paaugliui nederamai elgtsi. Elgesio ribų nustatymas turi būti aiškus ir atkaklus. Šis skirtumas tarp žodinės pykčio išraiškos ir pykčio išreiškimo veiksmais yra svarbus. Lavinkite savo paauglį Kai jūsų paauglys išreiškia pyktį tiesiogiai žodžiais, džiaukitės. Kuo daugiau jis išsako pyktį žodžiais, tuo geriau. Apibrėžkite, kokiais būdais jis išreiškia pyktį deramai ir kokiais – nederamai. Lengva supainioti žodinę pykčio išraišką su nepagarba. Už to akmens užkliūva daugelis tėvų. Ka įveiktumėte šią dilemą, paklauskite savęs: „Koks mano paauglio požiūris į mane didžiumą laiko? Ar jis pagarbus, ar ne?“ Daugumos paauglių atsakymas bus – pagarbus. Daugelis paauglių iš esmės gerbia savo tėvus. Tokiu atveju nusiraminkite dėl savo paauglių ir supraskite, kad kai jis ar ji žodžiais išreiškia pyktį – ypač pyktį dėl ko nors konkretaus – jūs kaip tik to ir norite. Tuomet galėsite ugdyti savo paauglį šioje srityje, kad jis brandžiai suvaldytų pyktį. O jei jūsų paauglys didžiumą laiko žiūri į jus nepagarbiai, tuomet visai kas kita. Tai reiškia, kad jūs turite rimtų rūpesčių santykiuose su savo paaugliu, ir patarčiau jums kuo greičiau ieškoti profesionalios pagalbos. Kitas būdas tatai apsvartyti – pažvelgti į paauglį, kuris dėl kokių nors priežasčių nepajėgia išreikšti savo pykčio žodžiais. Tuomet sunku, o kartais ir neįmanoma išauklėti savo paauglio taip, kad jis brandžiai suvaldytų pyktį. Iš tiesų viena pirmųjų užduočių yra tokį paauglį išmokyti žodžiu išreikšti pyktį. Tai nepaprastai sunku. Tad ar matote, tėvai, kodėl verta pasidžiaugti, kai mūsų paauglys sugeba išreikšti pyktį žodžiais: tuomet mes galime lavinti jo brandumą. Jūs norite išmokyti paauglį elgtis taip, kaip jis turėtų. Pirma, pagirkite jį už tinkamą pykčio išreiškimą. Paskui galite pakalbėti su juo apie vieną netinkamą būdą, kaip jis išlieja pyktį, prašydami jo pasitaisyti. Išsirinkite geriausią įmanomą akimirką, tuomet pakalbėkite su savo paaugliu apie vienos ypatybės pakoregavimą per tam tikrą laiko tarpą. Jūs ugdote savo vaiką palaipsniui lipti Pykčio kopėčiomis po vieną pakopą per tam tikrą laiką. Pasyviai agresyvaus elgesio bruožai ankstyvoje paauglystėje yra normalus dalykas – kol jie niekam nekenkia, net ir šeimos nariams. Normalus paauglystės PA elgesys paprastai prasideda maždaug nuo vienuolikos metų. Prisiminkite, kad mes norime, jog mūsų paauglys išaugtų iš PA maždaug šešiolikos, septyniolikos. Todėl akivaizdu, kad tai nėra projektas trumpam laikotarpiui. Kalbame apie penkerius šešerius metus. Svarbu tai suprasti, nes turime būti kantrūs ir timėtis lėto, palaipsnio tobulėjimo – maždaug trys žingsniai pirmyn, du atgal. Taip yra todėl, kad pykčio suvaldymas yra brendimo procesas, o mes visi bręstame lėtai. Tad prašau jus, nebūkite nekantrūs dl savo paauglio pažangos, nes kitaip pajusite visai sužlugę ir neišmintingai sugriausite visą procesą. Būkite kantrūs!

Dauguma tėvų tikisi, kad jų paaugliai suvaldys pyktį brandžiai ir atsidurs ant aukščiausios pakopos be jokio lavinimo. Tai tas pat kaip sakyti besimokančiam teniso prieš jo pirmąją pamoką: „Tikiu, kad tu jau pasirengęs varžyboms“. Būna atvejų, kai neįmanoma išsklaidyti pykčio, pavyzdžiui, kai pyktį sukėlęs žmogus yra neprieinamas. Tuomet paauglys turi išmokti išsklaidyti pyktį kitais deramais būdais – atlikdamas sporto pratimus, pasikalbėdamas su brandžiu žmogumi, imdamasis mėgstamos veiklos ar pabūdamas vienas ir atsipalaiduodamas. Dar galima išauklėti paauglį suvaldyti savo pyktį išmokant meno užbėgti už akių netikusiems pykčio raiškos būdams pr pažinimą. Tai reiškia pasitelkti aktyvius intelekto argumentus pykčiui susilpninti. Dauguma susuagusiųjų neteisingai išreiškia stiprų pyktį. Jie netenka savitvardos ir išlieja pyktį ne ant to žmogaus. Jie gali kenkti žmonėms, ant kurių supyko, jiems už akių, elgdamiesi pasyviai agresyviai netiesioginiu ir nebrandžiu būdu. Kodėl? Nes niekas nelavino jų geriau išreikšti pyktį. Kam nepavyko jų išlavinti? Jų tėvams. Tačiau šiuo atveju privalome žinoti, kad būna vaikų, kuriems iš prigimties sunkiau suvaldyti pyktį negy kitiems – nepriklausomai nuo to, kokie jų tėvai. Pavyzdžiui, maži vaikai ir paaugliai, varginami tam tikrų neurologinių sutrikimų, itin linkę pykti pasyviai agresyviu būdu. Tai ypač dažnai pasitaiko, kai jie turi suvokimo ir mokymosi sunkumų. Šie vaikai ir paagliai (ir vėliau suaugusieji) kenčia dėl pasyviai agresyvaus elgesio ar depresijos. Jūs kasdien matote nebrandžiai reiškiant pyktį. Girdite šaukiant vyrą ir žmoną, klykiant ir keikiant vienas kitą. Jūs matote darbdavį, kuris kenkia savo darbininko interesams. Matote direktorių, kuri įžeidinėja mokytoją. Ir mokytoją, gudriai veikiantį prieš direktorių. Jūs rgite tam tikras suiteresuotų žmonių grupuotes, besistengiančias materialiai pakenkti vieni kitiems. Aplinkui pilna nebrandžiai reiškiamo pykčio pavyzdžių. Šiandien tai viena didžiausių veiklos ir verslo problemų, kuri baigiasi blogu elgesiu tiek su darbininku, tiek su darbdaviu. 16 – 18 % problemų bet kurioje organizacijoje yra asmeninės, nes mažai kas moka brandžiai kovoti su pykčiu. Daugeliui puikiai sekasi jį išoriškai paslėpti, bendraujant su kitais akis į akį, bet jis išlenda vėliau, nederamais būdais. Vienas iš pačių svarbiausių dalykų, kuriuos reikia suprasti apie pyktį, ar mes bendraujame su darbdaviais, ar su profesine sąjunga, su vyriausybe ar paaugliais, - kad pyktis būtinai sukils. jis gali kilti iš bet kokios žmogiškos sąveikos. Kitas svarbus faktas – pyktis dažnai kaupiasi ir jį darosi vis sunkiau kontroliuoti, jei su juo nekovosime, jis prasiverš. Ir juo sunkiau jį kontroliuoti, tuo destruktyvesnis jis gali tapti. Todėl privalome rasti būdų arba „sugriebti jį vos sukilusį“, jei pyktis pagrįstas klaidimgu supratimu arba nesusipratimu, arba pažiūrėti, kad jis lėtai išsivadėtų ir išsisklaidytų, jeigu jis pateisinamas. Tokia savikontrolė niekam neateina savaime. Brandumo, kuris atsiranda deramai įveikiant pyktį, reikia išmokti per ilgą laiką ir praktiką.

Paauglių depresija Jaunuolių depresija yra sudėtingas, subtilus ir pavojingas reiškinys. Sudėtingas dėl daugybės komplikuotų priežasčių ir pasekmių. Subtilus, nes depresijos beveik niekuomet neatpažįsta net patys paaugliai, kurie ją išgyvena, kol neįvyksta tragedija. Pavojingas, nes depresija gali baigtis blogiausiais įvykiais – nuo nesėkmių mokykloje iki savižudybės. Per daugel metų mačiau paauglių, kurie stengėsi pakenkti sau ar nusižudyti. Paprastai jų tėvai ir draugai būdavo priblokšti ar šokiruoti, negalėdami tuo patikėti. Sukrėsti žmonės būdavo įsitikinę, kad su jų paaugliais viskas gerai, niekuomet neįtardavo, kad šie tokie nelaimingi. Paauglių depresiją sunku atpažinti, nes jos simptomai kitokie nei klasikiniai suaugusiųjų depresijos simptomai. Pavyzdžiui, paauglys, kuriam yra švelni depresija, elgiasi ir kalba normaliai. Nėra jokių išorinių depresijos požymių. Švelni paauglio depresija pasireiškia niūriomis fantazijomis, svajonėmis ir sapnais.

Švelni depresija atpažįstama tik kaip nors sužinojus paauglio mąstyseną ir minčių turinį. Šioje būklėje aptikti depresiją gali tik nedaugelis profesionalų. Vidutinės depresijos apimtas paauglys irgi elgiasi ir kalba normaliai. Tačiau esant vidutinei depresijai paauglio klabos turinys paveiktas, pilnas slegiančių temų, tokių kaip mirtis, liguistos, patologiškos problemos ir krizės. Kadangi daugybė suaugusiųjų šiandien, regis, gyvena pesimistinėmis nuotaikomis, paauglio depresija gali likti nepastebėta. Vidutinė suaugusiųjų depresija gali būti visai luošinanti. Ji gali sukelti žiaurią nemigą, nevalgumą, trukdyti produktyviai veikti įvairiose srityse, pradedant tėvyste, baigiant pašaukimu. Ji gali baigtis rimtomis pasekmėmis, netgi savižudybe. Vidutinė paauglių depresija yra tokia pat gili ir rimta kaip ri suaugusių. Biochemiškai ir neurohormoniškai abidvi iš esmės tokios pat. Bet matote, kaip skiriasi jų pasireiškimas ir simptomai. Vidutinės depresijos apimtas suaugęs dažnai atrodo baisiai, jaučiasi apgailėtinai, ir jo sugebėjimas funkcionuoti žiauriai paveiktas. O paauglio? Dažniausiai tikrai žiaurios depresijos apimtas paauglys atrodo prislėgtas. Kai mes galime pasakyti „Vaikine, šis bičiulis atrodo prislėgtas“, turime suprasti, kad toks paauglys apimtas gilios depresijos, o gal net arti savižudybės. Tačiau yra ir išimčių. Paauglio depresiją sunku atpažinti, nes paaugliai puikiai moka „užmaskuoti“ ją. Tai yra jie gali ją paslėpti, atrodydami puikiai net tada, kai yra absoliučiai nelaimingi. Tai dažnai vadinama besišypsančia depresija. Šį skydą paaugliai vartoja nesąmoningai. Depresija maskuojama pirmiausiai, kai aplinkui yra kitų žmonių. Kai depresuotas paauglys lieka vienas, jis kaukę nusiima arba atsipalaiduoja. Tai pagalba tėvams. Jei galime kartais pamatyti savo paauglius, kai jie įsitikinę, jog niekas į juos nežiūri, sugebėsime atpažinti depresiją. Stulbinantis dalykas pamatyti, kaip pasikeičia veidas. Vienumoje jie atrodys baisiai liūdni ir nelaimingi. Vos tik jie pagalvoja, kad kas nors juo stebi, iškart pasirodo besišypsanti kaukė, tarsi nieko blogo nebūtų. Tai vienas iš būdų atpažinti depresiją, nors ir ne pats geriausias. Depresijos atskleidimas Tad kaip atskleisti paauglių depresiją ne per vėlai, kad galėtume kažką padaryti ir neįvyktų tragedija? Būtina atpažinti ją kuo anksčiau, nes šiandien yra daugybė būdų, kaip depresija gali pakenkti mūsų vaikams. Depresuotas paauglys visai pasiduoda nesveikam bendraamžių spaudimui, greit gali tapti narkotikų, alkoholio, kriminalinių nusikaltimų, nederamų seksualinių išgyvenimų, kitokio antisocialaus elgesio, net savižudybės auka. Geriausias būdas atpažinti paauglio depresiją – suprasti įvairius simptomus, kaip jie pasireiškia, ir jų kitimą. Būtina atpažinti ištisą simptomų išsidėstymą detaliai, nes vienas ar du simptomai gali reikšti tikrą depresiją arba ne. Tikra depresija yra biocheminis ir neuroharmoninis procesas, kuris paprastai išsirutulioja paaugliams lėtai – per daugel savaičių ar mėnesių. Prieš aptariant specifinius jaunimo depresijos požymius, reikia suprasti, kad depresuotas paauglys gali turėti vieną ar daugiau klasikinių suaugusiojo depresijos simptomų, tarp jų – bejėgiškumo, beviltiškumo, liūdesio ir desperacijos jausmus, sutrikusį miegą (arba per daug, arba per mažai); valgymą (per daug arba per mažai, priaugant svorio arba jo numetant), jausti energijos trūkumą, menkavertiškumą, negebėjimą tinkamai suvaldyti pykčio. Dabar pažvelkime į specifinius jaunimo depresijos simptomus:

1. Trumpiau sukaupiamas dėmesys. Esant švelniai paauglių depresijai, pirmutinis pastebimas simptomas yra trumpiau sukaupiamas dėmesys. Paauglys neįstengia išlaikyti dėmesio ilgiau ties viena tema. Jo protas atsitraukia nuo to, ties kuo jis nori susikaupti, ir jis darosi vis labiau išsiblaškęs. Vis daugiau svajoja. Šis dėmesingumo sutrumpėjimas paprastai išryškėja, kai paauglys stengiasi padaryti namų darbus. Jam vis sunkiau išlaikyti mintis ties kuo nors. Ir atrodo,

kad kuo labiau jis stengiasi, tuo sunkiau jam sekasi. Žinoma, tai veda prie žlugimo, nes paauglys kaltina save, kad buvo „kvailys“ ar „bukaprotis“. Jis mano, kad neturi protinių sugebėjimų atlikti šį darbą. Pagalvokite, kaip tai atsiliepia jo savigarbai, savo vertės pajutimui.

2. Svajojimas. Sutrumpėjęs dėmesio sukaupimas veikia paauglį klasėje. Iš pradžių jis pajėgia sukaupti dėmesį į klasės darbus didžiumą pamokos ir paskui pasvajoti likusias minutes. Kai depresija gilėja ir dėmesys sukaupiamas vis trumpiau, paauglys vis mažiau paiso klasės darbų ir daugiau svajoja. Tada jo mokytojas tikriausiai gali atpažinti depresiją. Deja, svajojimas paprastai suprantamas kaip tingėjimas arba atsainus požiūris. Tačiau tik vienas ar du simptomai, tokie kaip svajojimas ar trumpiau sukaupiamas dėmesys, dar neleidžia diagnozuoti tikros paauglių depresijos. Mes privalome pamatyti palaipsnę simptomų grupės raidą.

3. Blogi pažymiai. Kai paauglys trumpiau sukaupia dėmesį ir stiprėja jo svajingumas, pablogėja pažymiai. Bėda ta, jog pažymių smukimas toks palaipsnis, kad sunku jį pastebėti. Todėl retai kada jį siejame su depresija. Iš tikrųjų paauglys, tėvai ir mokytojai mano, kad darbas paaugliui per sunkus arba kad jis susidomėjo kuo kitu. Būtų labai naudinga, jeigu pažymiai smuktų drastiškai: nuo A iki D per vieną semestrą. Tai sukeltų reikiamą susirūpinimą. Tačiau pažymiai paprastai keičiasi taip: A, A-, B+, B. Todėl retai pagalvojame apie depresiją.

4. Nuobodulys. Kai paauglys vis labiau svajoja, jį pamažu apima nuobodulys. Nuobodulys yra normali būsena, ypač ankstyvoje paauglystėje, bet tik trumpą laiko tarpą. Normalus nuobodulys dažnai trunka valandą ar dvi, kartais visą vakarą ar dieną, kartkartėm dvi dienas. Bet ilgesnis, trunkantis kelias dienas ar ilgiau, nėra normalus, ir turėtų būti įspėjimas mums, kad kažkas negerai. Mažai kas mane taip jaudina, kaip ilgesnis paauglių nuobodulys, ypač ankstyvoje paauglystėje. Paprastai nuobodulys paauglystėje pasireiškia noru vis ilgiau likti savo kambaryje. Vaikas praleidžia šį laiką tiesiog gulėdamas ant lovos, svajodamas ir klausydamas muzikos. Nuobodžiaujantis paauglys netenka susidomėjimo tuo, ką jis ar ji kažkada mėgo – sportu, drabužiais, automobiliais, hobiais, klubais, Bažnyčia ir socialine veikla, pasimatymais.

5. Somatinė depresija. Nuoboduliui tęsiantis ar gilėjant, paauglys paprastai pereina į vidutinę depresiją. Tada jis pradeda kentėti tai, ką aš pavadinčiau somatine depresija. Vartoju šį terminą todėl, kad nors visos depresijos yra fiziologinės arba turi biocheminį ir neurohormoninį pagrindą, šiuo atveju simptomai ima veikti vaiką tiesiog fiziškai. Pavyzdžiui, vidutinės depresijos apimtas paauglys pradeda justi fizinį skausmą. Tai gali pasireikšti daugelyje vietų, bet dažniausiai skauda žemutinę krūtinės dalį arba galvą. Daugelis paauglių, apimti depresijos, kenčia krūtinės ar galvos skausmą.

6. Atsitraukimas, užsidarymas. Šioje kankinančioje būsenoje paauglys gali pasitraukti nuo bendraamžių. Ir dar blogiau, jis ne tiesiog vengia bendraamžių, bet atsitraukia nuo jų pats su tokiu priešiškumu, šiurkštumu ir karingumu, kad atstumia juos. Dėl to tampa labai vienišas. Ir kadangi taip uoliai priešinasi geriems draugams, suartėja su visai nesveikais bendraamžiais, kurie vartoja narkotikus ir dažnai būna apimti nerimo. Situacija darosi gąsdinanti.

Kai įsigali ilgas nuobodulys, gali daug kas keistis. Dvasinis ir fizinis skausmas šioje stadijoje darosi kankinantis ir kartais nepakeliamas. Paauglys tokioje būklėje negali abejingai kęsti savo nelaimės. Galop jis tampa toks desperatiškas, kad gali ką nors padaryti. Keisčiausia, jog net ir tuomet paauglys vargu ar supranta, kad yra apimtas depresijos. Jo sugebėjimas pasislėpti už neigimo, atmetimo tiesiog neįtikėtinas. Štai kodėl retai kada kas įtaria depresiją, kol įvyksta tragedija. Veikimas iš depresijos Kai paauglys vidutiniškai ar žiauriai apimtas depresijos iki teik, kad nebegali daugiau išberti, jis imasi veiksmų, siekdamas palengvinti savo kančią ir sielvartą. Paauglio veiksmai, kylantys iš depresijos, vadinami „veikimu iš depresijos“. Yra daugybė būdų, kaip paauglys gali elgtis iš depresijos. Berniukai labiau linkę į smurtą nei mergaitės. Jie gali stengtis labiau išsivaduoti iš depresijos simptomų vogdami, meluodami, mušdamiesi, greitai vairuodami ar kitaip antivisuomeniškai elgdamiesi. Šiandien viena labiausiai paplitusių nusikaltėliško elgesio rūšių tarp jaunuolių yra vagystės ir įsilaužimai. Juos traukia daryti kažką, kas dvelkia susijaudinimu ir pavojumi, nuo to, rodos, palengvėja depresijos skausmas. Įsilaužimas į namus kupinas kaip tik tokios atmosferos, todėl jo ir griebiasi depresuoti jaunuoliai.

Žinoma, yra ir kitų priežasčių, dėl kurių jie įsilaužia. Todėl kai paauglys atsiunčiamas pas mane dėl tokių veiksmų kaip įsilaužimas, vienas pirmiausių mano rūpesčių – išsiaiškinti, kiek paauglio elgesį lemia depresija. Tai labai svarbu, nes depresuotas paauglys nereaguos deramai į pagalbą, jeigu kartu negydysim depresijos. Esu įsitikinęs, kad šios jaunimo depresijos pražiūrėjimas yra visuotinis apsileidimas, ir bėda ta, kad dauguma institucijų, susijusių su paaugliais, nagrinėja jų elgesį ir nepastebi tame elgesyje depresyvaus elemento. Mergaitės linkusios vaduotis iš depresijos ne tokiu smurtiniu būdu, tačiau dėl nesveikų, smurtą demonstruojančių pavyzdžių žiniasklaidoje šis bruožas ima keistis. Mergaitės dažnai veikia gelbėdamosi iš depresijos seksualiniu pakrikimu. Jų depresijos skausmas per artimą fizinį santykį sumažėja. Tačiau, kai ryšys baigiasi, šios nelaimingos merginos pasijunta dar blogiau, dar depresyvesnės nei anksčiau, nes prasideda savęs pažeminimas. Depresija ir menkavertiškumo jausmas, savigarbos neturėjimas beveik visuomet pastūmėja mergaites į atsitiktinius ryšius. Tiesiog stebina, kiek daug mes galime padėti mergaitei, turinčiai tokio pobūdžio problemą, pasirūpindami jos depresija. Lygiai taip pat teisinga sakyti, kaip mažai mes galime padaryti, jeigu paliekame jas depresijai. Depresyvus paauglys gali veikti iš depresijos, vartodamas narkotikus. Marihuana ir depresija yra labai pavojingas derinys, nes marihuana tikrai padeda depresijos apimtam jaunuoliui pasijusti geriau. Marihuana nėra antidepresantas, ji tik užblokuoja depresijos skausmą. Paauglys jaučiasi vis geriau vien todėl, kad tuomet jam taip nebeskauda. Žinoma, kai marihuana išsivadėja iš organizmo, depresijos skausmas vėl sugrįžta. Paskui, kad pasiektų tokio pat palengvėjimo, paaugliui reikia didinti dozę. Tai dažniausiai būdas paaugliui įprasti į marihuaną ir tapti narkomanu. Kiti narkotikai gali paveikti paauglį lygiai taip pat. Tad suprantama, kad mes stengiamės padėti paaugliui išsivaduoti iš narkotikų, privalome nustatyti, kiek tą narkotikų vartojimą lemia depresija. Mane tikrai gąsdina, kaip dauguma profesionalų ir įstaigų, sprendžiančių paauglių narkomanijos problemas, neatsižvelgia ir neatkreipia dėmesio į depresiją. Kitas būdas depresuotam paaugliui išsivaduoti iš depresijos – bandymas nusižudyti. Kartais tokia pastanga yra tiktai veiksmas, kuriuo paauglys trokšta ne mirties, bet dėmesio. Kartais tikrai norima mirti. Mergaitės daug dažniau bando nusižudyti, nei vaikinai, bet vaikinams daug dažniau tai pavyksta. Mergaitės žudydamosi vartoja ne tokias smurtines priemones, pavyzdžiui, tabletes. Vaikinai – smarkesnes priemones, pavyzdžiui, šautuvus. Tačiau esu matęs daugybę mergaičių, kurios buvo per plauką nuo mirties arba mirė. Švelnios depresijos gydymas Kaip galima padėti depresijos apimtiems savo paaugliams? Pirmiausia svarbu atpažinti depresiją anksti, kad išvengtume tragedijos. Vadinasi, turime būti susipažinę su paauglių depresijos simptomais. Šios informacijos dažniausiai reikia tėvams ir tiems, kurie dirba su paaugliais, - mokytojams, mokyklų patarėjams ir jaunimo darbuotojams. Kai depresija švelni, palyginti lengva pastebėti slaptą progresavimą ir jį sumažinti. Nors daugumos paauglių depresija yra sudėtinga dėl paslėptų priežasčių, dažniausiai galima rasti specifinį veiksnį ar įvykį, kuris galiausiai užvaldo vaiką ir sukelia daugybę simptomų. Tai gali būti kieno nors mirtis arba liga, arba paaugliui svarbaus žmogaus išvykimas, arba nusivylimas, toks kaip tėvų skyrybos ar konfliktas tarp jų, arba persikėlimas į nenorimą vietą. Tokiose situacijose paauglys jaučiasi vienišas, nemylimas, apleistas. Nepaprastai svarbu parodyti jam, kad mes rūpinamės ir mylime jį. Mes parodome tai praleisdami pakankamai laiko kartu su juo, kad atkristų jo psichologinė gynyba ir jis galėtų prasmingai su mumis pabendrauti. Tuomet daug reikš mūsų meilės perteikimas, t.y. akių kontaktas, fizinis kontaktas ir sutelktas dėmesys. Jei problema yra konfliktas šeimoje, pavyzdžiui, skyrybos, paaugliui reikia pagalbos susitvarkyti su savo jausmais. Jam reikia suprasti, kad skyrybos nėra jo kaltė – kad jis nieko negalėjo padaryti joms sustabdyti. Paaugliai yra nepaprastai jautrūs nesklandumams tarp tėvų. Deja, daugumai žmonių atrodo, kad jei paauglys baigia mokyklą ir palieka namus, jo nebeveikia tai, kas tarp tėvų vyksta. Kaip tai neteisinga! Vidutinė ir žiauri depresija

Kai paauglio depresija gilėja, atsiranda rimtų komplikacijų. Paveikiamas jo mąstymo procesas. Esant vidutinei ir žiauriai depresijai, paauglys pamažu praranda gebėjimą aiškiai logiškai ir nuosekliai mąstyti. Netekus sugebėjimo išlaikyti sveiką perspektyvą, jo sprendimai tampa neteisingi, jis vis labiau susitelkia ties niūriomis slegiančiom detalėm. Jo tikrovės suvokimas tampa iškreiptas, ypač dėl to, ką kiti žmonės apie jį galvoja. Jis vis labiau mano, kad viskas yra niūru, nieko nėra vertingo ir išvis neverta gyventi. Dabar jo mąstymas sutrinka. Kadangi paauglys vis labiau praranda sugebėjimą aiškiai mąstyti ir bendrauti, patarimai savaime tampa vis mažiau efektyvūs. Tai kebli, gąsdinanti padėtis. Kaip jūs galite padėti paaugliui patardami, jei negalite padėti drauge su juo samprotaudami? Kai susiklosto tokia situacija, būtina medikų pagalba. Nes dažniausiai, kai paauglys praranda sugebėjimą racionaliai ir paprastai mąstyti, jis pradeda „veikti iš depresijos“, naikindamas save. Paauglių depresija nėra kažkas, ką galėtumėte laikyti faze, kuri natūraliai praeis. Šis slaptas liūdesys, skausmas eina vis stipryn ir stipryn, jei depresijos niekas neatpažįsta ir neįsikiša. Depresija ir narkotikai Kaip minėta, depresuotas paauglys lengvai pasiduoda narkotikų vartojimui, ypač marihuanos, atbukinančios, slopinančios depresijos jausmą. Net keista, kiek daug paauglių ir suaugusiųjų rimtai įsitikinę, esą marihuana nekenksminga. Kasdien regime šio subtiliai pavojingo narkotiko poveikį. Būna vaikų, kurių diagnozė liūdna. Pavyzdžiui, organizmas atsisako gaminti kraują dėl marihuanos vartojimo. Visa tai rodo, kad tėvai turi kontroliuoti paauglio laisvę, grįsdami jo privilegijas ir laisves pasitikėjimo nusipelnymu bei veiklos padorumu. Jei jūsų paauglys tikrai jaučia, kad jūs jį mylite ir rūpinatės, jis labiau klausys jūsų ir kreips dėmesį į jūsų patarimus dėl jo saugumo. Todėl turite palaikyti pilną jo emocinį rezervuarą. Tuomet galėsite padėti vaikui išvengti kenksmingų pasekmių, kurias jis patirtų pasidavęs bendraamžių įtakai ir įpratęs vartoti narkotikus. Turite priminti savo paaugliui nieko nevalgyti ir negerti nerūpestingai – neįsitikinus, arkas neįmetė į maistą ar gėrimą narkotikų. Bet kuriame abejotiname vakarėlyje pravartu vengti išpilstyto punšo taurių ar imti maistą ir gėrimą iš nelabai pažįstamo žmogaus rankų. Tai gali atrodyti pernelyg įtaru, bet aš mačiau, kaip viena narkotikų porcija gali pakenkti besivystančiam paauglio protui. Labiausiai gąsdinantis narkotikų bruožas – kaip jie veikia paauglio mąstymą. Regėjau daugybę paauglių, kurie negalėjo nuosekliai ar logiškai mąstyti net po vienos narkotikų dozės. Šis mąstymo proceso sutrikimas toks subtilus, kad niekas jo neatpažįsta, bet rezultatai pražūtingi. Paauglio sugebėjimas pozityviai bendrauti su žmonėmis iškreipiamas. Jam kyla neteisingų, blogų ar keistų minčių apie žmones, vyresnybę, autoritetus, visuomenę ir patį save. Jis klaidingai supranta žmones ir jų motyvus. Blogiausia, kad negalėdamas aiškiai mąstyti, jis kažkaip sutrinka ir lengvai leidžiasi vadovaujamas paauglių grupės, kulto ar kitų žmonių, kurie suinteresuoti juo pasinaudoti. Kas gali būti blogiau nei žmonės, kurie neįstengia teisingai mąstyti ir gyvena iškreiptomis idėjomis, požiūriais, iškreiptomis vertybėmis? Ar norite būti garantuoti, kad jūsų paauglys išgyvens paauglystę intelektualiai, socialiai ir psichologiškai nesuardytas ir nesužalotas? Jei taip, mylėkite savo paauglį, juo pasirūpindami ir prižiūrėdami jį. Tai sunkus darbas, bet atpildas vertas tos kainos. Didžiausias gyvenimo atpildas yra matyti savo paauglį, užaugusį brandų, jautrų, nepriklausomą, teisingai mąstantį žmogų, teikiantį pasauliui kažką sava.

Padėti savo paaugliui intelektualiai Kad parengtumėte savo paauglį ateičiai šiame nemąstančiame pasaulyje, jūs turite išmokyti jį ar ją aiškiai mąstyti. Tam yra penkios pagrindinės priežastys. Pirma, aiškus mąstymas reikalingas esminiam pasaulio vyksmo supratimui. Paaugliai neturi istorinės perspektyvos ir negali suprasti kasdienių įvykių be loginio svarstymo.

Antra, paauglys privalo išmokti aiškiai mąstyti, kad suprastų skirtumą tarp to, kas teisinga ir klaidinga. Neturėdamas sveiko, pagrįsto etikos supratimo, paauglys lengvai pasiduos nukreiptam prieš autoritetus, destruktyviam požiūriui. Tokiam dominuojančiam šiandien. Pastebėkite, koks įtakingų asmenybių moralinis ar etinis tonas šiandien įstaigoje, vyriausybėje ir religiniame gyvenime. Mes turime apginkluoti paauglius prieš destruktyvias įtakas. Tai padaryti nelengva – matome, kiek daug suaugusiųjų vis labiau susipainioję ir išmušti iš vėžių. Nederamas, neetiškas elgesys vis greičiau įsigali kaip mūsų visuomenės norma. Trečia, mes turime lavinti savo paauglius m1styti aiškiai, kad jie galėtų patys logiškai, racionaliai spręsti. Norime, kad jų elgesys būtų pagrįstas teisingais sprendimais ir apsvarstymu. Pernelyg dažnai mūsų visuomenės elgesys šiandien grindžiamas ne atidžiu, protingu mąstymu, bet neracionaliais, impulsyviais įgeidžiais. Mes gyvename visuomenėje, nusistačiusioje prieš autoritetus, nesugebančioje tvarkytis su pykčiu, ir elgesio kryptis vis blogesnė. Teisingai mąstantis žmogus turi didelį pranašumą. Ketvirta, aiškus mąstymas būtinas, kad paauglys galėtų visuomeniškai tobulėti ir tapti socialiai brandžiu žmogumi. Asmuo, kuris sugeba būti protingas, remtis argumentais ir logiškai mąstyti, bendraudamas su skirtingų įsitikinimų žmonėmis ir įvairių stilių asmenybėmis, maža pasakyti, kad laimingas. Suprantama, ši dovana labai padės paaugliui išsiugdyti deramą, pozityvų ir stiprų charakterį. Penkta, be logiško, aiškaus mąstymo paauglys negali turėti stipraus, tvirto, ilgalaikio tikėjimo ar moralinės vertybių sistemos. Tikėjimas, kuris yra tvirtas, visa ištveriantis ir suteikia pagrindą gyvenimo prasmei, negali būti aklas tikėjimas. Jis turi būti pagrįstas protingomis, loginėmis priežastimis, susijęs su realiu pasauliu ir pateikti išmintingus atsakymus į giliausius gyvenimo klausimus. Labai svarbu, kad išmokytumėte paauglį protingai, logiškai ir nuosekliai mąstyti (išlaikant atitinkamą faktų tvarką). Vienas iš geriausių dalykų, kuriuo galite paauglį apginkluoti, - tai gebėjimas branginti savo paties mąstymą, juo pasitikėti ir mokėti jį taikyti naujam pažinimui. Be to, paauglys turėtų išmokti pamatyti neteisingo mąstymo klaidas ir suprasti, kokių melagingų išvadų galima prieiti. Kaip padėti paaugliui to pasiekti? Intelektualinis vystymasis Svarbu suprasti, kad vaikas vystosi intelektualiai nuo vienos fazės prie kitos. Veiksnys, nuo kurio labiausiai priklauso, kaip gerai vaikas įvaldo kiekvieną mąstymo raidos fazę, yra emocinis vaiko maitinimas. Kuo labiau jūs nuoširdžiai ir besąlygiškai mylėsite savo paauglį, tuo geriau jis intelektualiai subręs. Kuo labiau jūsų paauglys jausis mylimas, tuo labiau galės išmokti aiškiai ir logiškai mąstyti. Kuo mažiau paauglys jaučia meilę ir rūpestį, tuo silpnesnis bus jo mąstymas. Kad jo protas vystytųsi stiprus ir sveikas, paauglys pirmiausia turi gerai jaustis. Tuomet jis pajėgs subręsti išmintingu ir supratingu žmogumi, kuris gali išsaugoti tinkamą perspektyvą ir nepasiduoti savo emocijoms. Jaunuolis, kuris nėra maitinamas emociškai, gali blogai valdyti savo mintis ir būti įveiktas ir valdomas jausmų. Pirmiausia turite patenkinti emocinius paauglio poreikius. Taikydamas laisvą asociaciją mąstymo procese, žmogus gali pateisinti beveik viską. Toks sutrikęs mąstymas yra nelogiškas ir pavojingas. Ir šiandien vis būdingesnis paaugliams. Deja, šis klaidingas mąstymo procesas yra subtilus ir sunkiai atpažįstamas kasdieniuose santykiuose. Bet viena iš pirmutinių priežasčių ta, kad dauguma mūsų paauglių nebuvo tinkamai parengti brandžiam pilnamečio gyvenimui. Jūs turėtumėte pasinaudoti kiekviena proga išmokyti paauglį teisingų ir tikslių asociacijų mąstant. Tipiškas paauglys negali bent kiek rimčiau mąstyti abstrakčiai, kol jam nesukanka penkiolika metų, o ir tuomet jisai tik mokosi. Štai kodėl vaikas ankstyvosios ir viduriniosios paauglystės laikotarpiu visuomet įsitikinęs, kad jo tėvai klysta arba nieko neišmano; vėliau, kai jo mąstymas jau brandesnis ir jis sugeba protauti abstrakčiai, ima suprasti tėvus ir gerbti jų nuomonę. Turite būti kantrus ir mylintis, kai sunku, ir švelniai lavinti paauglį, kad aiškiai mąstytų. Ir vienas būdas tai padaryti – atpažinti klaidingą minčių sąsają ir ją ištaisyti.

Intelektualinis patvirtinimas Kad išmoktų teisingai mąstyti, paaugliui reikia intelektualinio patvirtinimo. Žmogus, kad galėtų kūrybiškai mąstyti, turi gerbti save – ne tik emociškai ir fiziškai, bet ir intelektualiai. Jis privalo jausti patvirtinimą, kad sugeba mąstyti. Tai nereiškia sudaryti įspūdį, jog jūs jį laikote visuomet teisiu. Veikiau tai jo padrąsinimas, kad jis labiau gerbtų save už sugebėjimą protauti ir spręsti problemas. Dauguma paauglių negali jausti šio savęs patvirtinimo ir savęs pateisinimo, pirmiau negavę jo iš jų tėvų arba globėjų. Dauguma tėvų daro klaidą vien tik taisydami savo paauglius. Paauglys pasijus kompetentingas tik tuomet, kai gaus patvirtinimą, įvertinimą bei pagyrimą, lygiai kaip ir pataisymą. Jūs galite suteikti šį neįkainojamą turtą tik tuomet, jei bendraujate su paaugliu intelektualiai. Tai reiškia būti prieinamam, kad galėtumėte padiskutuoti kiekviena tema, kuria jis nori pasikalbėti. Tai reiškia norėti išklausyti jo minčių ir pilnutinai jį išgirsti, nesvarbu kokia jūsų reakcija. Tuomet, užuot tiesiai išsiaiškinę jo klaidas ar ginčijęsi su juo, jūs galite aptarti ginčytinus klausimus su pagarba, rimtai apsvarstydami jo požiūrį ir ramiai išsakydami savąjį. Toks pokalbis turėtų būti panašus į dviejų draugų. Taip darydami jūs neatsisakote tėviško autoriteto. Jūs tiesiog parodote pagarbą savo paauglio mąstymui, leidžiate jam žinoti, kad jo mintys ir nuomonė yra vertingos ir svarbios. Jei jūsų paauglys jaučia, kad mylite ir gerbiate jį, jis pamažu įtrauks kai kurias jūsų nuomones ir vertybes į savo mąstymą. Deja, pernelyg daug tėvų atsisako kalbėti su savo paaugliais dialogo stiliumi. Vietoj to jie atkakliai kalba su savo paaugliais taip, lyg jie būtų maži vaikai. Tai verčia paauglius jausti, kad jų nuomonė nieko nereiškia. Jie nepajunta intelektualinio patvirtinimo, nesijaučia tikrai savo tėvų mylimi, gerbiami ir būna įskaudinti ir pikti. Pridurkite dar tai, kad jie neišmokyti suprasti, ar jų mąstymas teisingas, ar ne, logiškas ar iracionalus. Jie nėra gavę iš tėvų grįžtamojo ryšio apie tai, ar jų mintys reikšmingos. Dauguma paauglių nežino, ar jie teisūs, ar klysta dėl tam tikrų dalykų, kurie jiems rūpi. Tai pastūmėja juos priimti nuomonę kitų, kurių širdis gali būti pikta. Kai jie pernelyg susvetimėja šeimai, kad priimtų tėvų ar kitų teisėtų autoritetų vertybės ir nuomones, jie pradeda klausyti žmonių, kurie trokšta jiems pakenkti mintimis, emociškai, dvasiškai ir fiziškai. Jei norite būti garantuoti, kad paauglys jaučiasi besąlygiškai mylimas, naudokite akių kontaktą, fizinį kontaktą ir sutelktą dėmesį. Suteikite jam intelektualinį patvirtinimą, klausydamiesi ir atidžiai stebėdami, kaip jis mąsto ir prieinam išvadų. Gerbkite jį, išsakydami nuomonę, nekritikuodami ir nesmerkdami jo galvosenos. Tik tuomet, kai jūsų paauglys mato, kad jūs norite bendrauti su juo kaip su atsakingu žmogumi, turinčiu savo protą ir valią, jis jaučia pasitikėjimą, kad sugebės išmokti aiškiai mąstyti ir užaugti intelektualiai brandžiu žmogumi. Kai jūs kritikuojate savo paauglio nuomonę, jis tikriausiai jaus pyktį, pagiežą ir net kartėlį. Ir gali tapti vis įžūlesnis, užsispyręs laikytis savo. Jei taip atsitiks, jis laikysis nebrandžių, savanaudiškų ir neteisingų nuomonių ir išreikš jas į savo suaugusiojo gyvenimą. Mes visi pažįstame suaugusiųjų, kurie įsikalę neteisingas ir keistas idėjas. Šie nelaimingi žmonės sunkiai supranta socialinius, dvasinius ir emocinius ryšius. Jie linkę įšokti į einantį minios traukinį ir dažnai laikosi nerealistinių, priešiškų nuomonių. Būkite pavyzdžiu vaikui. Sunku išmokyti paauglį aiškiai mąstyti, tai užima laiko ir vargina. Bet jei jūs neišsiaiškinsite ginčytinų klausimų, kaip ką tik minėjome, tie požiūriai nejučiomis padarys įtaką jūsų paaugliui. Būkite tvirtas, bet nuoseklus Viena iš priežasčių, kodėl paaugliai susipainioję moraliniuose klausimuose, yra ta, kad daugelis tėvų neprisiima atsakomybės išmokyti vaikus savo įsitikinimų. Kiti tėvai sako, jog tiki dvasinėmis vertybėmis, bet negyvena jomis. Dauguma tėvų – tarp jų ir krikščionys – negali pasigirti savo pačių elgesiu. Gąsdinamai daugėja seksualiai klaidingo elgesio, piktnaudžiavimo vaikais ir sukčiavimo.

Niekas labiau netrikdo paauglio kaip nenuoseklumas jo tėvų gyvenime – ypač tuose dalykuose, kuriuos tėvai sakosi labai vertiną, o paskui elgiasi taip, lyg jie neegzistuotų. Kaip tėvai gali išmokyti savo paauglius aiškiai mąstyti apie moralines ir dvasines vertybes, jei jų pačių gyvenimas nerodo tokio aiškaus mąstymo rezultatų? Esu įsitikinęs, kad reikia atremti nedisciplinuotą elgesį, kuris griauna moralinį visuomenės charakterį. Dievas tikrai teis mus už disciplinos ir savikontrolės trūkumą gyvenime tokios daugybės žmonių, vadinančių save krikščionimis. Bičiuliai tėvai, susitvarkykime savo pačių gyvenimą, nuosekliai elgdamiesi taip, kaip Dievas nori. Tuomet galėsime skelbti Dievo pažadus savo vaikams.

Sutelktas dėmesys Sutelkti dėmesį į savo paauglį – tai kur kas daugiau, nei vien akių ar fizinis kontaktas. Sutelktas dėmesys reikalauja tikro pasiaukojimo. Jis reikalauja laiko, kartais ir daug. Tai gali reikšti skirti paaugliui visą dėmesį, kai turėtumėte daryti visai ką kita. Nes būna momentų, kai paaugliui desperatiškai reikia sutelkto dėmesio, nors tėvai mažiausiai to nori. Sutelktas dėmesys reiškia sukaupti į paauglį visą, nepadalytą, dėmesį taip, kad jis pasijustų tikrai mylimas, kad žinotų, jog yra toks svarbus pats savaime, kad turi teisę į jūsų budrumą, jūsų supratimą, pripažinimą ir bekompromisinį dėmesį, rūpinimąsi. Sukauptas dėmesys padeda jūsų paaugliui jausti, kad jis yra pats svarbiausias asmuo pasaulyje, jo tėvams. Prioritetai Svarbu išsirinkti svarbiausius įsipareigojimus, apsibrėžti savo prioritetus, nustatyti sau tikslus ir planuoti savo laiką jiems įgyvendinti. Kokie yra Jūsų prioritetai gyvenime? Ar Jūsų vaikas patenka į juos? Ar jie yra pirmoje vietoje? Antroje? Trečioje? Turite tai nuspręsti. Niekas negali geriau už Jus nuspręsti, kas Jums gyvenime svarbu. Jūs negalite orientuotis į neribotas galimybes puoselėti savo vaikus. Todėl privalote pasinaudoti tomis galimybėmis, kurias planuojate ar kurias pateikia paauglio poreikiai. Jų bus mažiau, nei Jūs galvojate. Sutelkto dėmesio būtinybė Sutelktas dėmesys yra kiekvienam paaugliui kraštutinė būtinybė. Kaip jis žiūri į save, ir kaip jį priima pasaulis, pirmiausia priklauso nuo to, kaip atsakoma į šį poreikį. Be sutelkto dėmesio paauglys išgyvena vis didesnį nerimą, nes jaučia, kad visa kita tėvams yra svarbiau, nei jis. Tad jis jaučiasi vis nesaugesnis ir pakenkiama jo emociniam ir psichologiniam augimui. Tokį paauglį gan lengva atpažinti. Jis ne toks brandus ir pasitikintis savimi, kaip tie paaugliai, kurių tėvai skyrė laiko sutelktam dėmesiui. Šis nelaimingas paauglys dažnai atsitolinęs, užsidaręs ir turi sunkumų bendraudamas su savo vienmečiais. Jis sunkiau susitvardo ir dažniausiai nesveikai reaguoja į konfliktą. Jis perdėtai priklausomas nuo kitų, taip pat ir nuo bendraamžių, ir labiau pasiduoda bendraamžių spaudimui. Gali būti ir kitokių reakcijų. Mergaitės, negaunančios sutelkto dėmesio iš tėvų, būna plepios, manipuliuojančios, teatrališkos ir dažnai koketuojančios, gundančios. Kartais jos ne pagal metus išsivysčiusios, pralenkiančios kitus ir kaip vaikai brandžios. Bet kuo jos vyresnės, tuo jų elgesys darosi nebrandesnis. Būdamos paauglės, jos nemalonios, žeidžiančios, skaudina savo bendraamžius ir suaugusius. Net ir šiuo metu, sutelktas dėmesys gali labai padėti sulaikyti jas nuo žlugdančio elgesio, sumažinti jų nerimą ir paskatinti jas atnaujinti savo sutrikdytą augimą.

Kaip teikti sutelktą dėmesį? Geriausias būdas teikti sutelktą dėmesį vaikui, yra pabūti drauge su juo. Kartais sunku rasti laiko, visgi gera tėvystė atima laiko. Sutelktas dėmesys būtinas, šiandien iįorinės jėgos veikia paauglius labiau, nei bet kada anksčiau. Tik būdami vieni be jokios įtampos, tėvai ir vaikai gali užmegzti tą ypatingą, neišdildomą ryšį, kurio taip desperatiškai reikia kiekvienam vaikui, susiduriant su gyvenimo realybe. Vaikas brangina tuos momentus ir prisimena juos, kai gyvenimas tampa sunkus, ypač tais maištingais jaunystės konfliktų metais. Per sutelkto dėmesio momentus yra svarbus akių ir fizinis kontaktas. Sutelktas dėmesys yra galingiausia priemonė išlaikyti paauglio emocinį rezervuarą pilną ir dar investuoti ateičiai. Kai vaikai paauga didesni, šie susikaupimo momentai turi būti ilgesni. Vyresniems vaikams reikia daugiau laiko, kad atšiltų, nusiimtų gynybinį skydą ir pasijustų laisvi dalytis slapčiausiomis mintimis, ypač tomis, kurios juos jaudina labiausiai. Paaugliams reikia tėvų dėmesio labiau, nei bet kada. Jie kasdien susiduria su stipriom įtakom, ir, deja, dažnai šios įtakos nesveikos, kenksmingos ir net blogos. Laikas kartu padės vaikams įgyti pasitikėjimo ir asmenybės vientisumo, sugebėjimo savarankiškai apmąstyti, kokiomis vertybėmis jie gyvens. Jie išsiugdys tvirtybę atsispirti skaldančioms įtakoms žmonių, kuriems jie mažai rūpi, ar nė kiek nerūpi, bet kurie nori juo pasinaudoti. Reikia nepamiršti vienos paslapties: psichologinė nuotaikoms pasiduodančio paauglio gynyba yra labai stipri ir reikia laiko, kad jis pamažu jos atsisakytų ir pajėgtų dalytis su jumis tuo, ką iš tiesų ji ar jis galvoja. Stebuklingas žodis... Laikas. Paaugliams svarbu kalbėtis apie bendraamžių santykius, šeimos santykius, bendraamžių spaudimą vartoti narkotikus. Paaugliams reikia jausti, kad jie turi kaip „išsisukti“, kai atskleidžia reikšmingą informaciją. Jie privalo jausti, kad yra tokioje padėtyje, kad jei tėvai deramai neatsilieps į jų slapčiausius jausmus, jie gali pasitraukti. Ko jie bijo labiausiai – tai ne nuomonių skirtumo, bet pykčio, pajuokos, nepritarimo ar jų, kaip asmenybių, atmetimo. Kartais paaugliui reikia pasišnekėti su tėvu arba mama apie problemą, bet būna sunku pradėti pokalbį. Tuomet jis dažnai laidys užuominas. Šios užuominos gali įgauti įvairias formas. Kalbėti, nepaliesdamas esminės temos. Tėvai turi būti atidūs tokiems neįkyriems ir kartais gluminantiems gestams, dažnai nesiryžtančiam paaugliui tai yra būdas paprašyti laiko ir sutelkto dėmesio. Jis „tiria mus“, tikrina, kad suprastų, kokios mes esame nuotaikos ir ką galvojame – ar saugu priartėti prie mūsų su savo problema, dėl kurios jis jaučiasi nepatogiai. Kitais kartais paauglys gali tikrinti mūsų sugebėjimą suvokti, nori pažiūrėti, ar mes geros nuotaikos, darydamas „atitraukiamąjį manevrą“ arba „dūmų šydą“. Tai informacijos nuotrupos, skirtos mus nuliūdinti arba suerzinti, - tobulas būdas patikrinti, ar galima mums patikėti tai, kas iš tikrųjų sukasi jo galvoje. Jei mes per aktyviai reaguojame, ypač pykdami ar kritikuodami, mūsų paauglys manys, kad į jo svarbią problemą mes reaguosime lygiai taip pat. Kuo daugiau mes parodysime savitvardos ir ramybės, tuo paauglys bus su mumis atviresnis ir labiau bendraujantis.

Jei būsime budrūs ir atpažinsime šiuos subtilius būdus, galėsime deramai atsiliepti ir padėti savo paaugliui, kartu parodydami, kad mes jį mylime ir esame jautrūs jo poreikiams. Jeigu mes nesutelksime dėmesio į savo paauglį tokiu momentu, paauglys supras, kad atsakome jam „ne“. Bet jei sutelksime savo dėmesį tiesiog į vaiką ir ramiai bei geranoriškai jį išklausysime, leisdami jam kontroliuoti pokalbį, mūsų paauglys pajus, kad dabar saugi proga atskleisti jį slegiančią problemą. Kai jaudinantis klausimas iškeltas, tėvai tikrai jaučia pagundą žiūrėti į tai pro pirštus ir atsakyti lengvabūdiškai, įprastai, lyg tai būtų kasdienis ar lengvai išsprendžiamas dalykas. Mes turime žiūrėti į savo paauglius rimtai, kartu su jais aptarti jų rūpesčius ir padėti jiems prieiti logišką ir protingą sprendimą. Taip mes ne tik padėsime jiems spręsti savo problemas, bet ir, dar svarbiau, sutvirtinsime meilės ryšį. Ir, padėdami jiems spręsti problemas, mes kartu galime pamokyti juos mąstyti logiškai, racionaliai ir nuosekliai. Vien tik mokėdamas aiškiai mąstyti paauglys gali išsiugdyti sugebėjimą atskirti gera nuo blogo ir susidaryti patvarią vertybių sistemą. Kaltė ir pavydas Paauglių draugija panaši į viščiukų – tiek paaugliai, tiek viščiukai turi „kirtimo snapu įstatymą“. Paauglių draugija sudėtinga, bet pirmiausia ji grįsta populiarumu ir priėmimu. Svarbu žinoti bent apytikriai, kur Jūsų vaikas yra šiame santykių tinkle, nes kai kurios pačios skaudžiausios paauglių problemos susijusios su bendraamžiais ir apima vieną ar daugiau jausmų – pavydą, kaltę, pyktį ir depresiją. Bendraudami su savo vienmečiais, paaugliai paprastai turi problemų, kurios savaime verčia juos jausti kaltę ar pavydą. Deja, dauguma paauglių neskiria kaltės ar pavydo savo širdyje ir išgyvena juos kaip skausmą, kančią ir/ar sumišimą. Jei paauglio problema susijusi su bendraamžiu, kuris yra žemesnėje jaunimo visuomenės pakopoje, jis turbūt pasijus kaltas. Jeigu jo susidūrimas įvyko su kuo nors, kas aukščiau už jį, jis dažniausiai jaus pavydą. Jeigu kyla konfliktas dėl interesų ar padėties, paauglys, esąs žemesnėje pakopoje, pavydo paskatintas stengsis padaryti, kad aukščiau esantis bendraamžis pajustų kaltę. Svarbu, kad tėvai matytų savo paauglio padėtį konflikto metu ir suvoktų, su kokiu jausmu paauglys kovoja. Situacijos paaiškinimas paaugliui padės jam keliais atžvilgiais:

• Leis jam tiksliai suprasti, kas vyksta ir kodėl. • Padės jam įvertinti, ar jis padarė ką nors bloga. • Padės jam įveikti šią situaciją ir kitas panašias.

Jei jūsų paauglys jaučia pavydą, labai pravartu jam tai savy atpažinti ir suprasti – kodėl. Tuomet jūs galėsite jam padėti išspręsti šią problemą – suprantant, kad nėra pagrindo pavydėti, jei tai tiesa, arba išmokstant įveikti pavydą, jeigu jam yra pagrindo. Manipuliavimas per kaltę Šiais laikais tai didelė jaunimo problema. Kuo paauglys jautresnis, tuo labiau juo ar ja galima manipuliuoti per kaltę. Kita vertus, kuo jis ar ji nejautresnis, tuo labiau linkęs pasinaudoti šitokia manipuliacija kitais. Manevras labai paprastas. Jeigu žmogus nepadaro to, ko nori manipuliuotojas, šis randa būdų priversti jį jaustis kaltu. Jautraus paauglio tėvai gali perspėti vaiką dėl šio kenksmingo kėslo. Paaugliui reikia suprasti tris dalykus:

• Kaip atpažinti manipuliavimą kalte. • Kad šis kėslas kenksmingas, nesveikas ir neetiškas – kad jis blogas. • Kad pyktis yra normali ir pateisinama reakcija į tokį manipuliavimą.

Tėvai turi būti atsargūs, ir nemanipuliuoti savo paaugliais per kaltę. Taip lengva pakliūti į šiuos spąstus, ypač jeigu jie turi labai jautrų vaiką. Paaugliu, kuriuo patys tėvai manipuliuoja per kaltę, lengvai manipuliuos ir kiti žmonės. Kaip geriausia sutrukdyti, kad paaugliu nemanipuliuotų per kaltę? Esant besąlygiškai meilei ir sutelktam dėmesiui, tėvai gali išmokyti paauglį atpažinti manipuliuojantį kitų elgesį ir neįkliūti į spąstus.

Tėvų savitvarda Paauglių tėvai žino, kad jaunystė yra jaudinantis, maištingas periodas, per kurį paauglio būsena gali svyruoti tarp pradedančio vaikščioti kūdikio ir suaugusiojo, tarp malonaus ir liūdno, logiško ir iracionalaus, ir viskas – tą pačią dieną ar valandą. Šie pokyčiai gali būti intensyvūs ir dažni, ir mažai kas iš tiesų žino, kodėl jie vyksta. Paauglystėje jaunuoliai ir jaunuolės stengiasi išspręsti visus konfliktus, kuriuos yra kada gyvenime patyrę, ypač su savo tėvais. Nors paaugliai nesuvokia šio savo troškimo išspręsti senus konfliktus, trauka tai padaryti yra tokia stipri, jog kitiems atrodo, kad paaugliai tą daro apgalvotai. Dėl šios priežasties ankstyvoje paauglystėje, tarp dvylikos ir penkiolikos metų, bus akivaizdi dažna ir netikėta nuotaikų kaita. Vieną akimirką vaikas atrodys labai brandus, kitą – tarsi mažvaikis. prieš įgydamas gebėjimą jaukiai jaustis ir normaliai augti toliau nuo tėvų ir tapti atsakingai savarankiškas, paauglys turi išsiaiškinti savo praeitį, problemas ir konfliktus, kuriuos patyrė su žmonėmis, ypač savo tėvais. Psichologinio amžiaus peršokimas į praeitį ir vėl atgal yra viena iš priežasčių, kodėl ankstyvoje paauglystėje vaikai tokie nenuspėjami ir kartais sunkiai suprantami. Tėvai turėtų reaguoti į juos pagal tą amžių, pagal kurį jie tuo metu elgiasi. Gali būti sunku susitvarkyti su tokiais emociniais šokinėjimais, visgi neapsakomai svarbu, kad jūs, kaip tėvai, parodytumėte emocinę savitvardą. Emociškai per stiprus reagavimas pažeis jūsų santykius su paaugliu.

• Nesaikingas ir nevaldomas pyktis labai apsunkins jūsų paauglio grįžimą pas jus, kai jo emocinis rezervuaras bus išsekęs ir reikės jį papildyti.

• Emociškai perspausta reakcija vers jūsų paauglį mažiau jus gerbti – labai natūrali reakcija į kiekvieną, kuriam trūksta savitvardos.

• Ramybės praradimas pastūmės jūsų paauglį į kitų, ypač bendraamžių, įtaką. Savitvardos išlaikymas Daugumai žmonių nepavyksta išvengti depresijos, nes jie nesupranta, kaip glaudžiai ji susijusi su tuo, kiek laiko jie praleidžia vieni, ir kiek – tarp žmonių. Kitaip tariant – su laiko balansu. kiekvienas žmogus šiuo atžvilgiu turi skirtingus poreikius. Kai kuriems reikia daugiau laiko socialiai būti su kitais, tuo tarpu yra žmonių, kuriems reikia daugiau laiko pabūti vieniems. Dauguma žmonių laikosi tokio modelio: jie vis daugiau laiko praleidžia tarp žmonių, kol socialiai prisisotina. Tuomet pasidaro labiau linkę į depresiją, nes emociškai išsenka ir pavargsta nuo nesibaigiančių socialinių kontaktų. Depresija daugelį žmonių berčia atsitraukti, užsidaryti ir atsiskirti. Todėl, dar jausdami nuovargį dėl buvimo tarp žmonių, jie pernelyg daug laiko praleidžia vieni. Bet tuomet jie pasijunta vieniši, trokšta būti su žmonėmis, ieško jų, ir ratas prasideda iš naujo. Tai viena iš priežasčių, kodėl labai mažai kas gyvena pusiausvirą, išbalansuotą, gerai sutvarkytą gyvenimą. Žinoma, kai kurie nelaimingi žmonės nepakankamai valdo savo gyvenimą, kad pasiektų šio balanso. Jie gali būti priversti praleisti pernelyg daug laiko su žmoėmis, nes neturi išgalių pabūti vienumoje. kiti

praleidžia pernelyg daug laiko vieni, nes jie, seni, sergantys, ar neturi draugų. Bet kuriuo iš šių atveju depresija dažniausiai jau čia pat. Savo pačių sveikatos ir savo paauglio labui jūs turite nuspręsti, kiek laiko turėtumėte praleisti su žmonėmis, o kiek – vieni. Tai priklauso nuo žmogaus: kiekienam yra kitaip, o be to, jūsų grafikas gali keistis pagal sezoną, aplinkybes, amžių. Taip pat svarbi to laiko kokybė, ypač vienumos laiko, kuomet jūs turėtumėte emociškai atsigauti. Gal norite paskaityti gerą knygą, leistis į žygį, pasivaikščioti, vienas pasitreniruoti, melstis ar mąstyti, medituoti. Televizija labai patenkina šį poreikį. Iš tiesų, TV, regis, dar labiau emociškai išsekina. Emocinis stabilumas ir savitvarda neatsiras iškart. Reikia pasirengti įveikti emocinę įtampą ir žlugimo jausmą. Normalus paauglys sukels abudu jausmus. Kad išlaikytumėte sveikus santykius su savo paaugliu ir atvirumą bendraudami, turite gerai tvardytis, ypač tvardyti pyktį. Emociškai per stiprus reagavimas, jei būna per dažnai ir lieka neišsklaidytas, veikia destruktyviai. Kartais mes visi reaguojame perdėtai, ir jei nedarome to per dažnai, įmanoma negatyvią situaciją paversti pozityvia. Galima atsiprašyti sūnaus ar dukters už perdėtą reakciją: „Branguti, aš gailiuosi, kad vakar persūdžiau ir rėkiau. Tu pasielgei blogai, bet mano reakcija buvo per smarki, turėjau pasakyti viską ramiau. Ar atleidi man?“ Toks elgesys gali ne tik apsaugoti nuo daugybės nelaimių, bet tikrai susitiprinti ir sušvelninti tėvų ir paauglių santykius. Tačiau jeigu per smarkiai reaguosite itin dažnai ar iki kraštutinumo, vien pasakymas, kad gailitės ir prašote atleidimo, nepadės, bet gali dar pabloginti jūsų paauglio nuomonę apie jus. Kuo malonesnis jūs esate su savo paaugliu, tuo tvirtesnis galite būti bustatydamas ribas ir tvarką. Lygiai taip kuo nemalonesnis esate su juo, tuo mažiau tvirtas galite leisti sau būti. Kodėl? Visų pirma, kaip jau sakėme, kuo jūs nemalonesnis, tuo mažiau jūsų paauglys jus gerbs ir tuo labiau eis prieš jūsų norus. Antra, kuo jūs esate nemalonesnis, tuo tuščiau eikvosite tėvišką autoritetą aiškindami savo pyktį ir žlugimą. Kuo jūs malonesnis, tuo labiau išsaugote tėvišką autoritetą tėviško elgesio kontrolei. O juk kaip tik to ir norite – geros elgesio kontrolės. Kaip galite tikėtis geros savo paauglio savikontrolės, jei neturite jos pats? Energija, savidisciplina ir savikontrolė reikalingi, jei ketinate būti malonūs šalia nemalonių, bet normalių jaunimo siekių. Sunku tvardyti pyktį, jeigu jūsų dvasinis gyvenimas nėra sveikas. Nesveikas dvasinis gyvenimas gali sukelti depresiją ir neramumą. Jis netgi taip gali paveikti jūsų mąstymą, kad prieisite neteisingą sprendimą ar išvadų – taip pat ir apie kitų žmonių elgesio motyvus. Tuomet galite netekti dvasinės perspektyvos ir nebesugebėti tvardyti pykčio. Sveikas dvasinis gyvenimas yra toks, kuriame esama atviro bendravimo tarp jūsų ir Dievo. Kaip tai padaryti? Pirma, pasitikrinkite, ar tyra jūsų širdis, prašydami Dievą ištirti jūsų širdį ir išaiškinti jums, ką jis ten randa ne taip. Antra, išpažinkite klaidas, blogį ir gaukite Dievo atleidimą ir ištyrinimą. Tai apvalys bendravimo taką tarp jūsų ir Dievo. Dabar jūs pasirengęs priartėti prie Jo ir Jis – prie jūsų. Tuomet Dievas gali pripildyti jūsų emocinį ir dvasinį rezervuarą. Jis daro tai būdamas su jumis, arti jūsų, klausydamasis, vadovaudamas, guosdamas ir patvirtindamas jums savo pažadus ir meilę. Tai užims laiko: draugauti su Dievu, kad tikrai jį pažintum, ir Jam – kad pripildytų jus ir parengtų tėvo ar motinos pareigoms. Dažnai pasitaiko, kad paaugliai tampa indu tėvų nederamam pykčiui išlieti. Paaugliai dažnai kelia mums įtampą, nuliūdina ir mus supykdo. Todėl kartais atrodo pateisinama išlieti visą susitvenkusį pyktį ant jų. O tai labai pavojinga. Perdėtas ir besaikis pyktis yra tėvų, kurie siekia bendrauti su savo paaugliu, priešas. Niekas labiau nepakenkia tėvų ir jaunimo bendravimui kaip netvardomas pyktis. Dauguma tėvų, regis, mano, kad jų paaugliams nebereikia jų meilės ir šilumos, kaip reikėjo mažiems. Tai paprasčiausiai netiesa. Paaugliams tebereikia meilės, šilumos, saugumo ir rūpesčio kaip niekuoment anksčiau, nors, biologiškai siekdami nepriklausomybės, jie kartais gali elgtis taip, lyg jiems to nereikėtų.

Iš tiesų mes niekuomet neišaugame iš poreikio būti mylimi, kad mumis domėtųsi, rūpintųsi. Suaugusiojo gyvenime šias reikmes palengva perima kiti žmonės. Bet kai mūsų vaikai priklausomi nuo mūsų, mes, tėvai, turime visuomet likti prieinami ir pasirengę mylėti, puoselėti juos, kai tik jiems mūsų reikia, ypač paauglystėje. Vyresnysis paauglys Kai jaunimui priartėja laikas atsiskirti nuo namų, jam vis dar reikia tėvų pagalbos rizikingam perėjimui į suaugusiojo gyvenimą. Priešingai, nei mano dauguma tėvų, šis perėjimas neįvyksta iškart pabaigus aukštąją mokyklą ar išvažiavus iš namų. Perėjimas į suaugusiojo amžių turėtų būti palaipsnis atpratinimo procesas, kuriam rengiasi ir tėvai, ir paauglys. Pirmiausia jūs parengiate paauglį šiam pokyčiui įsitikindami, ar jis išmoko gyventi nepriklausomai. Vaikui beaugant turėjo būti „praktinių darbų“, kelionių, gyvenant kurį laiką toliau nuo namų – moksleivių vasaros stovyklų ar giminaičių aplankymo. Dabar jums tereikia suteikti didesnį savarankiškumą ir įsitikinti, kad jis tikrai gali pasirūpinti savimi. Ar jis moka pats apsiskalbti? Pasigaminti sveiko maisto? Susitvarkyti su visomis kitomis nepriklausomo gyvenimo reikmėmis? Daugiausia jaunimas neskiria tam dėmesio, ypač berniukai. Nėra neįprasta, kai vaikinas ar mergina, atsidūrę toli nuo namų pirmą kartą, valgo nesveiką sausą maistą, kol ima trūkti vitaminų ir jie suserga. Kai jūsų paauglys taps nepriklausomas, jis turės sugebėti tvarkyti savo finansus pats. Apskaičiuoti savo uždarbį ir subalansuoti pajamas ir išlaidas. Tokie dalykai gali atrodyti savaime suprantami, kasdieniniai, bet ir dauguma suaugusiųjų neįstengia subalansuoti savo pajamų ir išlaidų, nesusivaldo, kad sutaupytų pinigų. Kad išmokytum paauglį tvarkyti savo reikalus, reikia laiko, tai niekuomet neįvyksta savaime. Stebiuosi, pavyzdžiui, kiek daug koledžo studentų negali net laiku rytą atsikelti, kad nevėluotų į paskaitas. Savidrausmės geriausiai išmokstama prieš atsiskiriant nuo namų. Retai kada pakankamai išmokstama vėliau Ilgalaikiai gyvenimo įpročiai dažniausiai susiformuoja vėlyvoje paauglystėje. Nors daugelis paauglių bruožų ir savybių iš dalies jau susiformavę, yra dar tokių, kuriuos galima keisti. Tiek tėvai, tiek paauglys turi išnaudoti šį laiką, kad sustiprintų gerus bruožus ir pakeistų mažiau pageidautinus. Tikslo siekimas Vienas iš svarbiausių paauglio asmenybės aspektų – jo orientacijos į tikslą laipsnis. niekas, o ypač paauglys, neišlaiko šioje tikslo siekimo srityje tobulos pusiausvyros. Kai kurie žmonės yra pernelyg orientuoti į tikslą, jie visomis išgalėmis siekia to, ko nori – gerų pažymių, diplomo, pinigų – ir atmeta kitus lygiai svarbius dalykus – pramogas, atsipalaidavimą ar asmeninį bendravimą. Žmogus, kuris yra pernelyg orientuotas į tikslą, linkęs būti perfekcionistu, šalto, teisiančio mąstymo, užsispyręs, per daug pasitikintis savimi, įsitempęs, visad sunerimęs. Puiku būti orientuotam į tikslą ir sąžiningam. Bet žmonės, kurie yra perdėtai tokie, dažnai laikys gyvenimą sunkiu, nuobodžiu darbu, be jokio džiaugsmo. Taip pat jie vis labiau pasiduos depresijai, kai taps vyresni, ypač vidutinio amžiaus. Jiems gyvenimo prasmė – tikslų siekimas. Tad, pasiekę tų tikslų, galvoja, dėl ko dar verta gyventi. Jeigu jūsų vyresnis jaunuolis ar jaunuolė turi tokių bruožų, galite jam ar jai padėti, paaiškindami, kaip svarbu turėti malonų hobi, atsipalaiduoti, pailsėti, kokie svarbūs, neįkainojami yra draugai, asmeninis bendravimas. Vyresniam paaugliui vis dar gan lengva pasikeisti. Tačiau kuo žmogus vyresnis, tuo jam keistis sunkiau. Kuo labiau perfekcionistas ir orientuotas į tikslą yra suaugęs, tuo labiau jis gali tapti atbukęs, depresuotas, šaltas ir nemalonus vyresniame amžiuje. Kuo labiau paauglys mato santykių prasmę ir vertę, tuo jis užaugs malonesnis, lengviau sugyvenamas žmogus, kuris gali riedėti per gyvenimo smūgius, nepasiduodamas depresijai. Esmė yra pusiausvyra. Jūs

norite, kad jūsų vyresnis paauglys turėtų tam tikrą orientaciją į tikslą ir galėtų gyventi realizuodamas savo sugebėjimus. Bet jūs norite ir to, kad jis būtų orientuotas į žmones, turėtų tikrai prasmingų asmeninių ryšių – su sutuoktiniu, tėvu, mama, draugu ar drauge. Nors mes artimai susidraugaujame ir vėliau, po mokyklos, bet koledžo ir aukštosios mokyklos draugai kažkuo ypatingi. Tai žmonės, kuriems mes galime paskambinti po metų ir beveik iškart rasime atgarsį. Tarsi pokalbis būtų tiesiog tęsiamas ten, kur jis buvo nutrūkęs – „senais gerais laikais“. Ypač svarbu draugus branginti vyresniam paaugliui, kuris yra toks orientuotas į tikslą, kad linksta nuvertinti draugystę. Galima patarti paaugliui užsirašyti turėti sąsiuvinį ir užsirašyti vardus ir adresus kiekvienos reikšmingos draugės/draugo, kad galėtų ilgai su jais palaikyti ryšį. Ta draugystė tikrai ypatinga ir turėtų būti išsaugota, jei įmanoma, metų metais. Tačiau mūsų paauglys gali būti ir visai priešingas. Jo orientacija gali būti į poilsį, atsipalaidavimą, pramogas, mėgavimąsi gyvenimu ir pareigų uždelsimą kiek tik įmanoma. Kaip jums pasakys sveikas protas, šie bruožai turėtų būti atpažinti ir įveikti nuo pat ankstyvos paauglystės. Kitas paauglys sugeba gauti gerus pažymius, bet taip pasineria į pramogas veikdamas ir bendraudamas su draugais, kad neskiria pakankamai laiko ir pastangų studijoms. Reikia tai pakoreguoti, jei jūsų vaikas stipriai pasyviai agresyvus. Jeigu jūs nesusiduriate su pykčiu, galite padėti savo paaugliui tapti labiau pusiausvira, rimčiau žiūrėti į savo priedermes. Jeigu kaip tėvas padarėte savo darbą, ir esate tikras, kad jūsų paauglys jaučiasi mylimas, turite teisę ir pareigą tiesiogiai priversti savo paauglį prisiimti deramas priedermes ir teisingai orientuotis į tikslą. Kiekvieną situaciją reikia spręsti atskirai. Mačiau daugybę atvejų, sprendžiamų paskatinat paauglį dvejus metus padirbėti ar atlikti karinę tarnybą. Tai dažnai suteikia paaugliui laiko ir patirties, kad galėtų subręsti, nusistovėti ir tinkamai orientuotis į tikslą socialiai ir pagal pašaukimą. Pasirengimas realiam pasauliui Viena sunkiausių dilemų, su kuria susiduria šiandien tėvai, yra jauno žmogaus parengimas įvaldyti realų pasaulį, kuriame įsigalėjęs alkoholis ir narkotikai, seksualinė „laisvė“, dvasinių vertybių nykimas ir bendra savanaudiškumo ir savicentrizmo dvasia. Apie tai sunku net rašyti, nes tai labai prieštaringa. Aš manau, kad didelė klaida visiškai izoliuoti vaikus ar paauglius nuo pasaulio tokio, koks jis yra, bet matau, kad daugelis tėvų taip daro. Mes, aišku, galiausiai turime leisti sūnums ar dukroms išeiti. Jei jūsų jaunimas nebus išmokęs nepasiduoti įtampai ir spaudimui, kol gyvena namuose, kaip jie susidoros realiame gyvenime, kai tvarkysis savarankiškai? Kol jūsų vadovaujamas paauglys saugiai gyvena namuose, geriau jį kontroliuojant leisti jam susidurti su tomis negerovėmis. Žinoma, aš neturiu galvoje – padrąsinti ar leisti „išgyventi tai“ dėl patirties. Turiu galvoje savo paauglio lavinimą, kaip susidoroti su realiu gyvenimu ir nustatyti privilegijas, pagrįstas pasitikėjimu, elgesio pasekmėmis ir socialinių progų padorumu. Tos privilegijos turėtų būti kontroliuojamos vis didinat jas, kad galėtumėte padėti savo paaugliui suvaldyti įvairius pasitaikančius susidūrimus. Jam reikia gero auklėjimo, kaip įveikti daugelį gyvenimo situacijų. Žinoma, tai nereiškia, kad jis pats turi įsitraukti į kenksmingą veiklą. jis turi išmokti pats brandžiai tvardytis ir pasiryžti išsaugoti tyrumą, švarumą, neužsikrėsti nūdienos visuomenės nesveikais bruožais. Tokiam paauglių brandumui pasiekti reikės laiko, parengimo, lavinimo, įtikinimo ir jūsų pačių savikontrolės. Viena rimčiausių jūsų klaidų būtų pamanyti, jog mokykla, bažnyčia ar kitos organizacijos sutvarkys šią vaiko vystimosi sritį už jus. Tėvai turi savo paaugliams didžiausią poveikį, ypač lemia vertybių pasirinkimą ir gyvenimo būdą. Mokykla ir Bažnyčia gali padėti, tačiau jei pirma tuo neužsiims tėvai, paaugliui nebus naudos. Pasiųsti paauglį į koledžą neparengus jo gyvenimui – tai nusimesti tėvišką atsakomybę. Esu regėjęs nemaža paauglių, kurie, rodės, gerai elgėsi namie, bet vos ištrūkę iš tėvų kontrolės tapdavo laukiniai. Jie neišmoko pakankamai savitvardos, kad pasinaudotų nepriklausomybe ir laisve.

Norėdami užkirsti kelią tokiai katastrofai, bendraukime su savo paaugliu ir tada, kai jis tampa nepriklausomas. Jūs norite, kad paauglys suprastų, jog veikiate ne prieš jį, bet su juo dėl nepriklausomybės ir laisvės. Taip darydami, turėsite būti atidūs ir laikytis pasitikėjimo ir pasekmių gairinių. Keli mėnesiai prieš paaugliui išvykstant galite pamažu jo privilegijas padaryti panašias į tas, kokias ji turės ten, kur gyvens, - koledžo bendrabutyje ar bute. Jūs lavinsite jo savikontrolę ir išmokysite atlikti pareigas, kai visai nėra jūsų priežiūros arba jos labai maža. Toks lavinimas tėvams labai sunkus. Metų metais auklėję ir prižiūrėję vaikus, turime išmokti leisti savo brangiesiems išeiti, ir tai gąsdina. Bet tai daug lengviau ir konstruktyviau padaryti namie, rūpestingai suplanavus ir palaipsniui, veikiant išvien su paaugliu. Atsisakykime tiek taisyklių, kiek tik įmanoma, ir leiskime savo paaugliui kelias savaites ar mėnesius patirti nepriklausomybę, tinkančią paaugliui, kuris palieka namus. Būkime atlaidūs. Jei paauglius gerai išauklėsime, jie puikiai tvarkysis. Tačiau yra keli labai bendri konfliktai, kurie dažnai kyla ir gali sutrikdyti kitus šeimos narius – kai paauglys pareina labai vėlai ir nuliūdina kitus. Ar nepagarbiai elgiasi, neleisdamas namiškiams sužinoti, kur jis ar ji buvo, ypač tuo metu, kai visi susėda valgyti. Ar neatlieka jam pavestos užduoties arba namų ruošos, kaip tikėtasi. Ar nepasirodo tada ir ten, kur laukta. Jei paauglys taip elgiasi primygtinai, tėvai turi vėl privilegijas susieti su pasitikėjimu ir elgesio pasekmėmis, nes paauglys dar nepasirengęs pilnutinei atsakomybei. Saugumas Nors mūsų paaugliai beveik suaugę, jų emociniai poreikiai nuo vaikystės mažai tepasikeitę. net ir tada jiems reikia žinoti, kad mes tikrai juos mylime, kad mes prieinami ir kad padėsime jiems kaip tik galėdami jų labui. Kol jie jaučia, jog tikrai mums rūpi, mes galime daryti konstruktyvią įtaką, padėdami jiems siekti savarankiškumo. Šiuo atveju daugumai tėvų kyla pykčio problema. Kai kurie tėvai, puikiai tvarkęsi su pykčiu, kai paauglys buvo jaunesnis, susiduria su rimtais keblumais jį suvaldyti šiuo lemtingu periodu. Nepamirškime, kad šis galutinis atsiskyrimas mūsų paaugliams yra nelengvas. Tai ilgas atpratinimo procesas, per kurį mes turime likti prieinami, kad galėtume pasiūlyti paramą ir pagalbą. Ar esate kada matę, kaip atėjus laikui mama paukštė išstumia paukščiuką iš lizdo? Neseniai stebėjau, kaip mamos atliko šią sunkią užduotį. Kai kurie paukščiukai sunkiai skrido. Kitiems sunku buvo išmokti skraidyti, ir mama su tėčiu, kur reikia, padėdavo. Tuomet vienas išsigandęs paukščiukas stengėsi paskristi, bet ėmė kristi žemyn. Duslus bumbtelėjimas pasakė apie tragediją, - jis nebuvo pasirengęs išskristi, ir tėvai šioje paskutinėje fazėje jo nebepasiekė, kad jam padėtų. Net kai mūsų jaunimas palieka namus, jam vis dar mūsų reikia. Jam reikia žinoti, kad mes esame čia, prieinami ir pasirengę, kai tik reikia, padėti. Kitas svarbus veiksnys vaikams išvykstant, - kad jie liktų susiję su saugumo, stabilumo ir augimo šaltiniais. Vienas toks šaltinis – Bažnyčia. Svarbu ne tik su vaikais ir paaugliais reguliariai lankytis bažnyčioje, bet ir padaryti viską, kad bažnyčios patirtis būtų jiems maloni. Paauglystėje labai daug reiškia gera jaunimo grupė. Kai mūsų vaikas išvyksta į koledžą ar dirbti, reikia padrąsinti jį įsitraukti į bažnyčią ir krikščionišką veiklą.