kačių ir šunų virškinamojo trakto nepraeinamumo
TRANSCRIPT
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Jonė Ribinskaitė
Kačių ir šunų virškinamojo trakto nepraeinamumo diagnostika ir gydymas
Gastrointestinal obstruction diagnosis and treatment in dogs and cats
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: Asist. Ligita Zorgevica – Pockeviča
Kaunas, 2016
2
DARBAS ATLIKTAS NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Kačių ir šunų virškinamojo trakto nepraeinamumo diagnostika ir gydymas“.
1. Yra atliktas mano paties (pačios). 2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje. 3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas,
pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS
TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė)
(parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas,
pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros (klinikos)
vedėjo (-os) vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)
2) (vardas, pavardė) (parašai)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas, pavardė)
(parašas)
3
TURINYS
TURINYS .................................................................................................................................. 3
SANTRAUKA ........................................................................................................................... 4
ĮVADAS ..................................................................................................................................... 6
1. LITERATŪROS APŽVALGA ......................................................................................... 8
1.1 Dažniausios priežastys sukeliančios virškinamojo trakto nepraeinamumą ............... 8
1.2 Svetimkūniai .............................................................................................................. 8
1.3 Žarnų ligos ................................................................................................................. 9
1.4 Audinių apimties padidėjimas ................................................................................... 9
1.5 Skrandžio ligos .......................................................................................................... 9
1.6 Klinikiniai požymiai ir diferencinė diagnostika ...................................................... 10
1.7 Etiologija .................................................................................................................. 11
1.8 Diagnostika .............................................................................................................. 12
1.8.1 Rentgenologinis tyrimas ....................................................................................... 13
1.8.2 Kontrastinis rentgenologinis tyrimas ................................................................... 15
1.8.3 Echoskopinis tyrimas ........................................................................................... 17
1.8.4 Endoskopinis tyrimas ........................................................................................... 18
1.8.5 Tiriamoji laparotomija.......................................................................................... 18
1.9 Gydymas .................................................................................................................. 18
1.9.1 Skrandžio operacijos ............................................................................................ 19
1.9.2 Žarnų operacijos ................................................................................................... 20
1.10 Pooperacinės komplikacijos .................................................................................... 21
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA .......................................................................... 22
3. TYRIMO REZULTATAI ............................................................................................... 24
REZULTATŲ APTARIMAS .................................................................................................. 33
IŠVADOS ................................................................................................................................ 36
LITERATŪROS SĄRAŠAS ................................................................................................... 37
PRIEDAI .................................................................................................................................. 40
4
SANTRAUKA
Kačių ir šunų virškinamojo trakto nepraeinamumo diagnostika ir gydymas
Jonė Ribinskaitė
Magistro baigiamasis darbas
Tema: Kačių ir šunų virškinamojo trakto nepraeinamumo diagnostika ir gydymas.
Autorius: Jonė Ribinskaitė
Darbo vadovas: Asist. Ligita Zorgevica-Pockeviča
Darbo tikslas: Išanalizuoti kačių ir šunų virškinamojo trakto nepraeinamumo diagnostiką ir
gydymo metodus.
Metodika: Duomenys surinkti Didžiosios Britanijos smulkių gyvūnų klinikoje 2014-2015
metais. Atrinkti šunys ir katės su patvirtinta virškinamojo trakto nepraeinamumo diagnozę. Buvo
atrinkta 15 pacientų iš kurių 12 šunų ir 3 katės. Išanalizuota diagnostika ir gydymas.
Rezultatai: Virškinamojo trakto nepraeinamumo diagnostikoje dažniausiai naudojamas
rentgeninis tyrimas. Visiems 15 pacientų diagnostikai arba diagnozės patvirtinimui buvo atlikta
diganostinė laparotomija. Dažniausia virškinamojo trakto nepraeinamumo priežastis: svetimkūniai
66,7 proc. Dažniausiai pasitaikantis virškinamojo trakto svetimkūnis buvo akmuo, kuris sudarė 30
proc. visų tirtų šunų ir kačių svetimkūnių. Atlikus duomenų analizę dažniausiai taikytas chirurginis
gydymas yra enterotomija 38,5 proc., enterotomija ir gastrotomija 23,1 proc.
Raktažodžiai: virškinamasis traktas; nepraeinamumas; svetimkūnis; šuo; katė.
5
SUMMARY
Gastrointestinal obstruction diagnosis and treatment in dogs and cats
Jonė Ribinskaitė
Master‘s Thesis
Thesis: Gastrointestinal obstruction diagnosis and treatment in dogs and cats.
Author: Jonė Ribinskaitė
Supervisor – Asist. Ligita Zorgevica – Pockeviča
Thesis aim: to analyse gastrointestinal obstruction in cats and dogs, diagnosis and methods of
treatment.
Method: Data collected in United Kingdom Small Animal Clinic in 2014-2015. Dogs and cats
were selected with a confirmed diagnosis of gastrointestinal obstruction. There were selected 15
patients of which 12 dogs and 3 cats. Diagnosis and treatment were analysed.
Results: In gastrointestinal obstruction diagnosis X-ray examination is commonly used. For all
15 patients the diagnosis or confirmation of diagnosis was confirmed by diagnostic laparotomy. The
most common cause of gastrointestinal obstruction: foreign bodies 66.7 %. The most common
gastrointestinal foreign body was a stone, which accounted for 30 % of all tested dogs and cats. The
data analysis commonly applied surgical treatment - enterotomy 38.5 %., enterotomy and gastrotomy
23.1 %.
Key words: gastrointestinal tract; obstruction; foreign body; dog; cat.
6
ĮVADAS
Virškinamąjį traktą sudaro organai kurie atsakingi už pašaro ar gėrimo priėmimą, mechaninį
susmulkinimą, cheminį apdorojimą, absorbciją ir neabsorbuotų likučių pašalinimą. Virškinamasis
traktas tęsiasi nuo burnos iki analinės angos ir liaukų – seilių liaukų, kasos, kepenų ir nutekėjimo
latakų, kurie atsiveria virškinamajame trakte. Virškinamąjį traktą sudaro: burna, ryklė, stemplė,
skrandis, plonoji žarna ir storoji žarna, analinė anga. (1)
Pirmieji klinikiniai duomenys apie svetimkūnių sukeltą virškinamojo trakto nepraeinamumą,
diagnozavimą ir gydymą literatūros šaltiniuose atsirado XX amžiaus pradžioje. (2) Virškinamojo
trakto nepraeinamumo tema yra aktuali, nes virškinamojo trakto nepraeinamumą gali sukelti daug
rizikos veiksnių kaip: virškinamojo trakto parazitai, virusinės, uždegiminės virškinamojo trakto ligos,
svetimkūnio nurijimas, invaginacijos, obstipacija ir kt. (3,4,5)
Dažniausiai virškinamojo trakto nepraeinamumą sukelia svetimkūniai. Virškinamojo trakto
nepraeinamumas gali sukelti įvairius klinikinius požymius, kurie priklauso nuo vietos
virškinamajame trakte, nepraeinamumo laipsnio ir trukmės. (6,7) Netinkamoje vietoje palikti daiktai
gali tapti žaislu augintiniams, kurie gali jį suėsti ar praryti jo dalį. Dažniausiai randami skrandžio,
žarnų svetimkūniai buvo: plastikiniai žaislai, aštrūs elementai, mediena, kamuoliai, kaulai, kukurūzų
burbuolės, akmenys, vaisių dalys, maisto pakavimo medžiagos, vaikiški žaislai, butelių kamšteliai,
žvejybiniai kabliukai ir siuvimo adatos. (8,9) Autoriaus Hayes G. teigia (10), kad šunims siūliniai
svetimkūniai sudarė 16 procentų visų svetimkūnių ir katėms 33 procentus visų svetimkūnių. Atliktais
tyrimais buvo nustatyta, kad šunų virškinamojo trakto nepraeinamumas dažniausiai pasitaiko
tuščiojoje žarnoje. Dėl šios priežasties 8 procentai šunų, kuriems yra diagnozuotas virškinamojo
trakto nepraeinamumas yra eutanazuojami arba gaišta, o kačių 12 procentų. (10)
Šeimininkams reikėtų dėti pastangas, kad apsaugoti savo augintinį nuo galimo svetimkūnių
suėdimo. (3) Svetimkūniai gali praeiti per virškinamąjį traktą ir nesukelti nepraeinamumo, o gali
užstrigti skrandyje arba toliau. (8) Medžiagos, kurios yra nuryjamos, patekusios į skrandį gali sukelti
rimtą žalą skrandžio gleivinei pvz.: išopėjimus, gyvūno badavimą, dehidrataciją ir galiausiai jo mirtį
(16, 19). Svetimkūniai virškinamajame trakte, sukeliantys dalinį ar visišką virškinamojo trakto
nepraeinamumą, gali sukelti sunkų uždegimą, gleivinės įplyšimą ir dėl esančio audinių spaudimo
sukelti nekrozę. (11).
Gyvūno savininkui laiku pastebėjus ligos klinikinius požymius ar pastebėjus suėstus
svetimkūnius labai svarbu greitai kreiptis į veterinarijos gydytoją. (10) Dažniausiai pasitaikantys
klinikiniai požymiai yra susiję su virškinamojo trakto nepraeinamumu: vėmimas, viduriavimas,
vidurių užkietėjimas, anoreksija, svorio kritimas. (13) Mechaninis plonosios žarnos nepraeinamumas
yra dažna priežastis sukelianti vėmimą šunims. (4)
7
Diagnostiniai tyrimai dažniausiai atliekami atsižvelgiant į savininkų finansinias galimybes.
Pasitaiko atvejų, kad šeimininkų finansinės galimybės atlikti diagnostinius tyrimus ir gydymą yra
ribotos. Tai gali turėti įtakos sprendimui gyvūną eutanazuoti. (10) Rentgeninis tyrimas dažniausiai
atliekamas, įtariant virškinamojo trakto nepraeinamumą. (4) Nustačius mechaninį virškinamojo
trakto nepraeinamumą dažniausia indikacija yra virškinamojo trakto chirurginis gydymas. (12)
Chirurginio gydymo tikslas yra pašalinti virškinamojo trakto nepraeinamumą ir skubiai atkurti
virškinamojo trakto veiklą. (10)
Kadangi virškinamojo trakto reikšmė organizmo egzistavimui yra neginčyjama, o virškinamojo
trakto svetimkūniai gali sukelti sunkius ir kai kada negrįžtamus organizmo sveikatos sutrikimus ar
net mirtį. Todėl yra svarbu išnagrinėti virškinamojo trakto nepraeinamumą sukeliančias priežastis,
išanalizuoti virškinamojo trakto nepraeinamumui dignozuoti taikomus optimaliausius metodus bei
dažniausiai taikomus virškinamojo trakto nepraeinamumo gydymo būdus.
Tikslas:
Išanalizuoti kačių ir šunų virškinamojo trakto nepraeinamumo diagnostiką ir gydymo metodus.
Uždaviniai:
Išsiaiškinti priežastis, kurios sukelia nepraeinamumą virškinamajame trakte katėms ir šunims.
Išanalizuoti katėms ir šunims dažniausiai naudojamus virškinamojo trakto nepraeinamumo
diagnostikos būdus.
Išnagrinėti dažniausiai naudojamus kačių ir šunų virškinamojo trakto nepraeinamumo gydymo
būdus.
8
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Dažniausios priežastys sukeliančios virškinamojo trakto
nepraeinamumą
Žarnų nepraeinamumas gali būti dalinis arba visiškas. (14) Virškinamojo trakto nepraeinamumą
gali sukelti: svetimkūniai, invaginacija, skrandžio išsiplėtimas ir (ar) užsisukimas, audinių apimties
padidėjimas, neoplazija, nenormalus susiaurėjimas žarnoje, peristaltikos sutrikimai, išvarža, kurioje
gali įstrigti plonosios žarnos dalis ir sukelti nepraeinamumą dėl žarnų pasaito užsisukimo, uždegimo
žarnoje (granuliominio enterito). (3)
Proksimaliau svetimkūnio, kuris sukelia nepraeinamumą, padidėja ertmės slėgis, pradeda
kauptis skysčiai ir dujos. Dujos kaupiasi dėl nuryto oro dėl bakterinės fermentacijos, skysčiai kaupiasi
iš suvartotų skysčių, virškinamojo trakto išskyrų, pavyzdžiui: seilių, tulžies, skrandžio, kasos, plonųjų
žarnų išskyrų. Ertmės plėtimasis sukelia kapiliarų suspaudimą ir prasideda žarnos sienelės edema.
(14) Virškinamojo trakto svetimkūniai gali sutrikdyti kraujo tekėjimą į žarnos segmentą, gali sukelti
žarnos sienelės edemą ir progresuojančią nekrozę. Patogeninių bakterijų skaičius padidėja,
pažeidžiamas gleivinės barjieras ir gali išsivystyti sisteminė endotoksemija. (10) Hematemezė gali
nurodyti skrandžio eroziją arba išopėjimo ar krešėjimo sutrikimus. Peritonitas atsiranda esant
perforacijai, kurią sukelia nekrozė arba išopėjimai. (15)
1.2 Svetimkūniai
Jie gali sukelti mechaninį nepraeinamumą plonosiose žarnose ir yra dažna priežastis sukelianti
vėmimą šunims. (16) Medžiagos, kurios yra nuryjamos, patekusios į skrandį gali sukelti rimtą žalą
skrandžio gleivinei pvz.: išopėjimus, gyvūno badavimą, dehidrataciją ir galiausiai jo mirtį. (9, 17)
Svetimkūniai gali praeiti per virškinamąjį traktą ir nesukelti nepraeinamumo, o gali užstrigti
skrandyje arba toliau. (8)
Dažniausiai rasti skrandžio, žarnų svetimkūniai buvo: plastikiniai žaislai, aštrūs elementai,
mediena, kamuoliai, kaulai, kukurūzų burbuolės, akmenys, vaisių dalys, maisto pakavimo medžiagos,
vaikiški žaislai, butelių kamšteliai, žvejybiniai kabliukai ir siuvimo adatos. (8,9) Šunims labiau
paplitę svetimkūniai: audiniai, monetos ir plastmasiniai žaislai, jo plaukai, guminiai raiščiai, maži
gabaliukai minkštos gumos (t.y. ausų kištukai ir t.t.) (8) Svarbu išlaikyti augintinį nuo galimų
svetimkūnių praryjimo ir bandyti užkirsti kelią pakartotinam svetimkūnio suėdimui. (18)
Siūliniai svetimkūniai pasitaikantys šunims ir katėms (pvz.: siūlai, kiliminė danga, pluoštai,
siūlai dantims). Proksimalinis siūlinio svetimkūnio galas gali būti nustatytas apsivyniojęs aplink
liežuvio pagrindą ar įsitvirtinęs skrandyje, o distalinė dalis plonojoje žarnoje. Gali sukelti dalinį arba
visišką nepraeinamumą dėl esančios peristaltikos gali įpjauti, pradurti žarnų sienelę. (19) Klinikiniai
požymiai priklauso nuo trukmės ir nepraeinamumo laipsnio ir kitų veiksnių (pavyzdžiui, žarnų
9
perforacijos). Dažniausi klinikiniai požymiai vėmimas ir pilvo diskomfortas. (19) Siūliniai, metaliniai
svetimkūniai kartais randami prievartyje, vidutinių ir didelių šunų veislių. (20)
1.3 Žarnų ligos
Invaginaciją sudaro žarnos segmento įsimovimas į kitą segmentą. (3, 13) Invaginacijos
paprastai pasitaiko šunims ir katėms normalios peristaltikos kryptimi. (14) Dažniausia invaginacijos
vieta klubinė žarna į akląją žarną. Tačiau gali pasitaikyti ir kitos invaginacijos vietos: tuščioji žarna į
tuščiąją žarną, klubinė žarna į tuščiąją žarną ar gaubtinė žarna į tiesiąją žarną. (21) Dažnai
virškinamojo trakto nepraeinamumas diagnozuojamas jauniems gyvūnams dėl rizikos veiksnių:
virškinamojo trakto parazitų, virusinių, uždegiminių virškinamojo trakto ligų, mitybinio
neapdairumo, svetimkūnio nurijimo, kuris sukelia nepraeinamumą. Senesniems gyvūnams
invaginacijos turėtų būti atidžiai tikrinamos dėl ligų, kurios sukelia pakitimus virškinamojo trakto
peristaltikoje. (3)
Obstipacija katėms ir šunims, dažniausiai yra netinkamo pašaro rezultatas arba prarijus
nevirškinamų medžiagų (pavyzdžiui: kaulų, smėlio) arba kartais, aštrius daiktus. Taip pat gali
išsivystyti antrinė obstipacija, kai užspaudžiama distalinė gaubtinės ar tiesiosios žarnos dalis, dėl
prostatos padidėjimo, tarpvietės išvaržų arba tiesiosios žarnos išsiplėtimo (divertikulo), dubens
ertmės audinių apimties padidėjimo ar dubens kanalo susiaurėjimo po dubens kaulų lūžių. Katėms
obstipacija paprastai kyla dėl dubens kaulų lūžių pasekmių, taip pat dėl stuburo nervų pažeidimų. (5)
1.4 Audinių apimties padidėjimas
Žarnyno nepraeinamumas yra dažna diagnozė smulkių gyvūnų praktikoje, bet tai retai sukelia
vidiniai plonosios žarnos navikai. Adenokarcinoma yra labiausiai paplitęs navikas plonojoje žarnoje
šunims po limfosarkomos ir lygiųjų raumenų navikų. (8) Šunims storosios žarnos karcinoma dažniau
diagnozuojama nei plonoje žarnoje. (22) Navikas žarnos ertmėje gali siaurinti žarnos spindį, pilvo
ertmės navikai gali užspausti žarną ir sukelti nepraeinamumą. (14)
Audinių apimties padidėjimas pilvo ertmėje gali būti priskiriamas fiziologiniams ir
pataloginiams procesams. Fiziologiniams: skrandžio išsiplėtimams (po valgio), gimdos padidėjimas
(vaikingumo metu), blužnies padidėjimas anestezijai naudojant barbitūratus. Patologiniai procesai
gali būti: uždegiminių procesų rezultatas, abcesai ar cistų formavimas, hematoma, neoplazija.
Hipertrofija gali sukelti organo išsiplėtimą. (20)
1.5 Skrandžio ligos
Skrandžio išsiplėtimas ir (ar) užsisukimas. Skrandžio išplėtimas dujomis ir (ar) skysčiu
žinomas, kaip skrandžio išsiplėtimas ir (ar) užsisukimas. (3, 19) Skrandžio užsisukimas įvyksta dėl
to, kad jėga, kuria veikiamas išsipūtęs šuns skrandis pasisuka į dešinę arba į kairę pusę (dažniausiai
pagal laikrodžio rodyklę) pagal ašį. Tačiau nėra visiškai aišku, kada skrandis iš pradžių išsiplečia ar
skrandis pirma užsisuka. (23)
10
Skrandžio išsiplėtimo priežastys yra dujos, skysčiai, maistas ar jų kombinacijos. (24) Ūmus
skrandžio išsiplėtimas gali pasireikšti ir be užsisukimo. Oro prarijimas dėl stemplės anomalijų arba
dusulio gali sukelti lengvo laipsnio skrandžio išsiplėtimą. Pertrūkiais veikiantis užsisukimas gali
atsirasti be išsiplėtimo. Kliniškai pilnas skrandžio užsisukimas reikalauja skubios pagalbos. (20)
Skrandžio motorikos sutrikimai gali sukelti nenormalų maisto ir skysčio susilaikymą
skrandyje. (3) Motorikos sutrikimai gali būti per greitas arba per lėtas skrandžio turinio pasišalinimas
iš skrandžio į dvylikapirštę žarną, ir gyvūnas gali vemti žarnų turiniu. (23) Skrandžio turinys po
vidutinio dydžio ėdalo porcijos šunims paprastai turi pasišalinti praėjus 6-8 valandoms, o katėms po
4-6 valandų, Skrandžio turinio pasišalinimo laiką įtakoja tokie veiksniai: ėdalo kiekis, kolorijų,
skaidulų kiekis. Vėminas nesuvirškintu maistu po 10-12 valandų nuo ėdimo gali rodyti skrandžio
motorikos sutrikimus arba nepraeinamumą skrandyje ar plonojoje žarnoje. Pirminiai skrandžio
motorikos sutrikimai dažnai yra nežinomos priežasties. Dauguma motorikos sutrikimų atsiranda kaip
antrinė priežastis dėl: medžiagų apykaitos sutrikimų, nervų sistemos sutrikimų, streso, skausmo,
medikamentų, dėl skrandžio ligų, skrandžio chirurginių operacijų, skrandžio išsiplėtimo ir (ar)
užsisukimo. (3)
Prievarčio nepraeinamumas gali būti ūmus ir lėtinis. Dažnai ūmų prievarčio nepraeinamumą
sukelia į prievarčio regioną patekę svetimkūniai arba prievarčio uždegimas. Lėtinis prievarčio
nepraeinamumas atsiranda dėl susiaurėjusios prievarčio angos, tai gali sukelti hipertrofiją, fibrozę,
stenozę arba neoplaziją. Kitos priežastys prievarčio nepraeinamumui yra skrandžio spazmai ir
skrandžio užsisukimas. Su skrandžiu tiesiogiai nesiejamos ligos sukelia įšorinį nepraeinamumą, kuris
atsiranda dėl kepenų ar kasos apimties padidėjimo, kuris gali sukelti spaudimą prievartyje ir slopina
maisto praėjimą iš skrandžio. (20)
1.6 Klinikiniai požymiai ir diferencinė diagnostika
Klinikiniai požymiai, susiję su virškinamojo trakto nepraeinamumu: vėmimas, viduriavimas,
vidurių užkietėjimas, anoreksija, svorio praradimas. Ligos pradžia priklauso nuo to, kurioje vietoje
vystosi nepraeinamumas ir jis gali būti dalinis ar visiškas. (12). Klinikiniai požymiai labiau
pasireiškia esant visiško nepraeinamumo atveju, pastebimas greitas gyvūno būklės blogėjimas.
Dalinio virškinamojo trakto nepraeinamumo atveju, stebima lėtinė eiga ir būdingiausi klinikiniai
požymiai yra valgymo sutrikimai ir malabsorbcija. (10, 3) Svetimkūniai skrandyje gali nesukelti jokių
klinikinių simptomų, bet klinikiniai požymiai gali pasireikšti (protarpiais arba nuolat). Svetimkūniai
sukelia: nepraeinamumą, skrandžio pūtimą ir gleivinės dirginimą. (15) Svetimkūniai gali sukelti
nepraeinamumą prievartyje, kuris provokuos nuolatinį vėmimą, retai išprovokuoja skrandžio pūtimą
ir gali išprovokuoti gastritą. (20)
Pirmieji klinikiniai požymiai skrandžio išsiplėtimo ir (ar) užsisukimo atveju: pilvo
diskomfortas, neramumas ir seilėjimasis. Savininkai, kurie nežino šios būklės, gali praleisti pradinius
11
klinikinius požymius. Dažnai liga progresuoja labai greitai kartojasi neproduktyvus raugėjimas ir
atpylimas, sparčiai besivystantis pilvo pūtimas, pilvo skausmas, tachikardija, padažnėjęs kvėpavimas
arba dusulys. (5,3) Hipovoleminis ir kardiogeninis šokas, mirtis gali pasireikšti per kelias valandas
nuo klinikinių požymių pasireiškimo. (23)
Invaginacija gali sukelti visišką ar dalinį nepraeinamumą. Dalinis nepraeinamumas gali
nesukelti jokių klinikinių ligos požymių, todėl gali praeiti nepastebimai. Vis dėlto, siauras praėjimas
per invaginaciją, sulaiko normalų maisto slinkimą virškinamuoju traktu ir per tam tikrą laiko tarpą,
dėl invaginacijos žarna išsiplečia. Tempimas gali tapti toks didelis, kad gali imituoti didelę gaubtinę
žarną. Klinikiniai požymiai nepraeinamumo ilgainiui tampa akivaizdūs. (20) Klinikiniai požymiai
susiję su invaginacija priklauso nuo anatominės invaginacijos lokalizacijos vietos. (3) Katės gali
rodyti neaiškius, lengvus, lėtinius klinikinio pobūdžio požymius, kurie gali būti ūmūs arba lėtiniai.
Vėmimą ir viduriavimą gali lydėti hipovoleminis arba sepsinis šokas. (15) Klinikiniai požymiai
katėms su žarnyno invaginacija paprastai pasireiškia: anoreksija, svorio netekimu, dehidratacija, o
vėmimas ir viduriavimas yra retesni. (21) Klinikiniai požymiai plonųjų žarnų ligų yra nespecifiniai:
vėmimas, anoreksija, pilvo skausmas (ūmus pilvo skausmas), depresija ir šokas. (13)
Dažniausi virškinamojo trakto nepraeinamumo klinikiniai požymiai gali būti: vėmimas,
viduriavimas, atpylimas, apetito stoka, anoreksija, depresija, dehidracija, pilvo skausmas, pilvo
pūtimas, apčiuopiamas tvirtas segmentas pilvo ertmėje, apčiuopiamas žarnyno išsiplėtimas ir kita.
(16) Pagrindiniai klinikiniai požymiai sutrikusios skrandžio motorikos yra lėtinis vėmimas maistu po
valgio. (3)
Diferencinė diagnozė gali būti: svetimkūnis, skrandžio išsiplėtimas ir (ar) užsisukimas,
obstipacija, sąaugos, parazitai, invaginacija, išvarža, virškinamojo trakto opa, neoplazija, žarnos
išemija, žarnos spazmai, pankreatitas, peritonitas, žarnų pasaito neoplazijos, užsisukimas, uždegimas,
nepraeinamumas, išopėjimas, helicobacter spp. infekcija, motorikos sutrikimai, prievarčio stenozė,
uždegiminės žarnų ligos, virusinis enteritas (parvovirusinis enteritas). (19,25)
1.7 Etiologija
Virškinamojo trakto nepraeinamumo priežastys: skrandžio išsiplėtimas ir (ar) užsisukimas,
navikas, susiaurėjimas žarnoje, svetimkūnis, išvarža, uždegimas (granulominis enteritas),
peristaltikos sutrikimai, invaginacija. (3) Ūmios žarnų nepraeinamumo priežastys yra: svetimkūnis,
neoplazija ir invaginacija. (4)
Šunys yra labai smalsūs, turi įpročius žaisti ir gali suėsti neėdamus daiktus, kurie lemia
skrandžio svetimkūnio sindromą. (26) Jauniems gyvūnams skrandžio svetimkūniai pasitaiko dažniau
nei vyresnio amžiaus gyvūnams, dėl jų nepasotinamo ir neišrankaus ėdimo įpročių. (16,17) Kai kurie
augintiniai turi tendenciją suėsti svetimkūnius, gali tai padaryti pakartotinai. (3) Svetimkūniai dažniau
diagnozuojami šunims nei katėms. (2,8) Katėms diagnozuojami dažniausiai siūliniai svetimkūniai.
12
(16) Siūlinis svetimkūnis katėms, dažniausiai apsivynioją apie liežuvio pagrindą, o šunims
diagnozuojamas prievartyje įsitvirtinęs kaip inkaras. (27)
Ūmus skrandžio išsiplėtimas ir (ar) užsisukimas yra staigus ir dažnai mirtinas virškinamojo
trakto sutrikimas, kuris ypač dažnai pasireiškia didelių veislių šunims, turintiems plačias krūtines
(pavyzdžiui: Dogams, Vokiečių aviganiams, standartiniam Pudeliui ir didelių mišrių veislių šunims).
Nors tai gali atsirasti, bet kokio amžiaus šunims, bet tai yra didesnė atsiradimo rizika vyresnio
amžiaus šunims, be to tai buvo pastebėta ir mažiems šunims bei katėms. (3,20,23) Skrandžio
išsiplėtimas ir (ar) užsisukimas gali būti paveldimas veiksnys. (19)
Lėtinis išsiplėtimas taip pat atsiranda, pavyzdžiui dėl ilgalaikio dalinio nepraeinamumo
prievartyje. Išsiplėtęs skrandis nustumia žarnyną kaudaliau. Skrandžio išsiplėtimas gali atsirasti dėl
nepraeinamumo arba skrandžio sienelės atonijos. (20) Skrandžio išsiplėtimo ir (ar) užsisukimo
etiologija yra neaiški: mitybiniai veiksniai, paralyžius skrandžio motorinės funkcijos, pernelyg didelis
vandens suvartojimas ir persivalgymas prieš treniruotę. (19) Prievarčio stenozė – įgimtas
susiaurėjimas dažniau pasitaiko: trumpanosiams, plokščiasnukiams – brachicefalikų veislių šunims
ir Siamo katėms. Įgyta – lėtinė liga, kuriai būdingas sustorėjimas prievarčio srityje dažniau pasitaiko
šioms šunų veislėms: Lasos Apsams, Ši Cu, Pekinams ir Pudeliams. Prievarčio stenozė – dažniausiai
jauniems gyvūnams. Lėtinė hipertrofinė prievarčio stenozė – daugiau paplitusi vidutinio amžiaus ir
vyresniems gyvūnams. (3)
Invaginacija – susijusi su žarnyno parazitais ir virusine infekcija (pvz.: virusiniu enteritu,
parvovirusiniu enteritu), siūliniu svetimkūniu ar žarnyno naviku. (13, 3) Vidutinio amžiaus ir
vyresniems pacientams, invaginacijos yra dažnai susijusios su žarnyno navikais. (20) Histologiniai
tyrimai atskleidė, kad daugumai kačių pagrindinė invaginacijos priežastis yra neoplazija, o šunų
pagrindinė invaginacijos priežastis yra žarnų uždegiminės ligos. Bet kokia liga, kuri keičia
virškinamojo trakto motoriką, gali sukelti invaginaciją. (28)
1.8 Diagnostika
Išsamus anamnezės surinkimas padeda diagnozuoti virškinamojo trakto nepraeinamumą, tačiau
kartais liga vystosi be būdingų klinikinių simptomų. (8) Klinikinės apžiuros metu atliekamas
klinikinis tyrimas, kuris prasideda nuo galvos (t. y. burnos ertmės), toliau tęsiama kaklo ir pilvo
palpacija, ir baigiasi tiesiosios žarnos rektiniu tyrimu. (23) Klinikinis tyrimas turi būti atliekamas
atidžiai, kartais tyrimo metu, galima aptikti siūlinį svetimkūnį apsivijusį ant liežuvio pagrindo nors
dažniau jie aptinkami katėms, bet gali pasitaikyti ir šunims. (3) Pilvo palpacija yra svarbi šunims ir
katėms, kuriems yra stebimi virškinamojo trakto ligų klinikiniai požymiai. Labiau informatyvi
procedūra katėms, dėl to, kad be vargo apčiuopiama dauguma vidaus organų. (23) Palpacijos metu
reikėtų atidžiai įvertinti žarnas pagal: storį, standumą, dujų kiekį, apčiuopiamus objektus ir pilvo
skausmą. (16,23)
13
Audinių apimties padidėjimas (pavyzdžiui: padidėję limfiniai mazgai, svetimkūniai, neoplazija,
invaginacija ir kt.) gali sukelti dalinį ar visišką žarnyno nepraeinamumą, tačiau gali būti nepastebėtos
per klinikinę apžiūrą dėl jų mažo dydžio. Skysčio pripildytos plonosios žarnos kilpos, dažnai
juntamos pacientams, sergantiems ūminiu enteritu. Būdinga siūliniam svetimkūniui sutrauktos
plonosios žarnos kilpos. (23)
Virškinamojo trakto nepraeinamumą gali padėti diagnozuoti patys savininkai, kai jie matė kaip
gyvūnas suėdė neėdamą daiktą. Diagnostikai naudojami metodai: išsami gyvūno klinikinė apžiūra
(apčiuopos metodu), rentgeno diagnostika, echoskopinis tyrimas, gastroskopija, (8, 16) kompiuterinė
tomografija (KT) ir magnetinio rezonanso tyrimas (MRT). (23) Kompiuterinė tomografija gali
pakeisti kontrastinį rentgenografinį tyrimą, nes galime geriau aptikti plonus, mažus svetimkūnius,
kurie sunkiai matomi atliekant rentgenologinį tyrimą. (29) Tačiau įprasta rentgenografija ir
echoskopija lieka esminiais, ekonomiškais, efektyviais ir lengvai prieinamais metodais diagnozuoti
daug virškinamojo trakto sutrikimų šunims ir katėms. (23) Šiuo metu, dažnai taikomi keli
diagnostikos metodai: rentgeno diagnostika, echoskopija ir endoskopija. (23) Netikslaus arba
pavėluoto diagnozavimo atveju, galima žarnyno audinių perforacija ir pilvaplėvės uždegimas, o
vėliau netgi gyvūno mirtis. (3)
Rekomenduojami laboratoriniai tyrimai: kraujo morfologinis ir biocheminis tyrimas, C
reaktyvaus baltymo ir elektrolitų tyrimas, esant reikalui šlapimo tyrimas, jie atliekami priklausomai
nuo poreikio. (16) Esant virškinimo trakto nepraeinamumui galimi sutrikimai: skysčių balansas,
rūgščių – šarmų balansas ir serumo elektrolitų koncentracija dėl hipersekrecijos ir sekvestracijos
virškinamajame trakte dar labiau blogina vėmimas ir sutrikęs skysčių, maistinių medžiagų
suvartojimas. (10) Dehidratacija ir elektrolitų pusiausvyros sutrikimas dažniausiai pasireiškė
gyvūnams kurie vemia. (16)
1.8.1 Rentgenologinis tyrimas
Rentgenogramos analizuojamos pagal penkis audinių rentgenokontrastiškumus:
• metalas;
• kaulai arba mineralinės medžiagos;
• skysčiai ar minkštieji audiniai;
• dujos (oras);
• riebalai.
Metalinės medžiagos yra labai tankios ir slopina beveik visą spinduliuotės praėjimą. Rentgeno
nuotraukoje metalas atrodo baltas (rentgenokontrastiškas). (20)
Kaulas nėra toks tankus kaip metalas. Tai leidžia mažiau praeiti rentgeno spinduliuotei, lyginant
su kitais kūno audiniais. Rentgenogramoje kaulas atrodo beveik baltos spalvos. (20)
14
Skysčiai slopina daugiau spindulių nei dujos. Skysčiai atrodo pilki rentgenogramoje. Rentgeno
nuotraukoje neįmanoma atskirti kraujo, transudato ir eksudato. Riebalai gali padėti apibrėžti
struktūras, pvz.: inkstų audinius. Dujos, įskaitant oro, leidžia rentgeno spinduliams galimybę laisvai
praeiti pro jas. (20)
Mineraliniai ir metaliniai objektai, kaulai ir jų fragmentai, uolos, akmenys, žvirgždas, tanki
guma, kai kurie stiklo tipai paprastai yra lengvai matomi. (19) Nerengenokontrastiški: mediena, vaisių
dalys, plastikas, audiniai, kiliminė danga, kukurūzų burbuolės, fitobezoarai, trichobezoarai ir kt. gali
būti matomi jei juos supa oras. (19)
Pilvo rentgenologinis tyrimas yra labai svarbi priemonė, daugelio priežasčių diagnostikai. (24)
Tradicinė rentgenografija gali būti naudinga nustatyti skrandžio svetimkūnius, ypač kai medžiaga yra
rentgenokontrastiška. (8) Daugelis svetimkūnių yra rentgenokontrastiški ir todėl lengvai matomi
paprastu rentgenologiniu tyrimu. (20) Rentgenologinis tyrimas atliekamas siekiant aptikti peritonitą,
skysčių sankaupas ir dujų sisikaupimus (dažniausiai proksimaliai nepraeinamumo vietos), blogai
apibrėžtas audinių apimties padidėjimus ir anomalijas kepenyse. (21,23) Svarbiausias tikslas yra kuo
greičiau diagnozuoti: skrandžio išsiplėtimą ir (ar) užsisukimą, svetimkūnius, žarnos nepraeinamumą,
trūkusį virškinamojo trakto segmentą. Paprastas rentgeninis pilvo tyrimas visada turėtų būti
atliekamas pacientams, kurie vemia arba yra įtariamas nepraeinamumas. (24)
Rentgenologinio tyrimo projekcijos: kairė šoninė, dešinė šoninė, ir ant nugaros (ventrodorsali).
Dorsoventralinė projekcija naudojama retai, nes vidaus organai yra suspausti ir dažnai netaisyklingai
pasislinkę. (20)
Paprastasis rentgeninis tyrimas turėtų būti daromas prieš duodant kontrastines medžiagas (bario
sulfatą), norint atmesti pažeidimus arba svetimkūnį, svetimkūnį gali maskuoti bario sulfatas. (18, 20)
Skrandyje svetimkūniai gali būti rasti atsitiktinai, nes kol atsiranda pirmi klinikiniai požymiai
gali užtrukti nuo kelių valandų iki kelių parų ar savaičių. (16,30) Mechaninio nepraeinamumo ženklas
rentgenogramoje yra išsiplėtusios ir dujomis užpildytos plonųjų žarnų kilpos. (16) Peristaltika skatina
skysčių ir dujų kaupimąsi plonosios žarnos kilpose. Virškinamojo trakto nepraeinamumo
rentgenologinė diagnozė remiasi požymiais: skrandžio ir žarnų išsiplėtimu dujomis ir (ar) skysčiu,
nenormaliomis žarnų kilpų formomis (klostėmis arba raukšlėmis), rentgenokontrastiškais
svetimkūniais virškinamajame trakte. (22) Išsiplėtusių žarnų ilgis ir išsiplėtimo laipsnis gali skirtis
priklausomai nuo vietos, virškinamojo trakto nepraeinamumo trukmės ir laipsnio. (22)
Audinių apimties padidėjimą pilvo ertmės organuose, galima diagnozuoti atlikus rentgeninį
tyrimą be kontrastinių medžiagų. Kartais sunku diagnozuoti audinių apimties padidėjimą, jeigu tuo
pačiu metu stebimas skysčių susikaupimas pilvo ertmėje, nes minkštieji audiniai ir skysčiai yra to
paties rentgenokontrastiškumo. Tokiais atvejais informatyvesnis diagnostikos metodas yra
echoskopinis tyrimas. (20) Rentgenokontrastiškus svetimkūnius pavyksta atpažinti rentgenogramose
15
be kontrastinių medžiagų pagalbos, tačiau nerentgenokontrastiškų svetimkūnių diagnostikai
naudojamas rentgenografinis tyrimas su kontrastinėmis medžiagomis. (16)
Esant skrandžio išsiplėtimui rentgeno nuotraukoje, matomas didelis, dujomis užpildytas,
išsipūtęs skrandis. Išsiplėtęs skrandis rentgenogramoje gali užpildyti beveik visą pilvą, žarnos
pastumtos kaudaliai, taip pat plonajame žarnyne gali būti didelis kiekis dujų. Stebimas blužnies
audinių apimties padidėjimas ir pasislinkimas į dešinę pusę. Nenormali skrandžio padėtis gali padėti
atskirti skrandžio užsisukimą nuo paprasto išsiplėtimo, gali būti identifikuojama atliekant
rentgenogramą ant dešiniojo šono. Kai kuriems pacientams skrandžio išsiplėtimas ir (ar) užsisukimas
gali sukelti skrandžio gleivinės nekrozę, ir leisti dujoms pereiti į pogleivinę, plonas kreivas dujų
šešėlis rentgenogramoje gali parodyti skrandžio gleivinės ir raumenų sluoksnių atsiskyrimus. (20)
Ūmus prievarčio nepraeinamumas gali neturėti jokių pakitimų rentgeno nuotraukoje. Lėtinio
prievarčio nepraeinamumo atvejais rentgenogramoje dažniausiai matomas išsiplėtęs skrandis.
Skrandžio turinys gali būti matomas net po ilgo badavimo. Matomas didelis kiekis skysčio skrandyje.
(20)
Mineralizuotos drumstys kartais matomos skrandyje proksimaliai nepraeinamumo. Tokios
drumstys dažnai vadinamos žvyro ženklais ir yra dažniausiai susiję su lėtiniu daliniu nepaeinamumu.
Tokiais atvejais diagnozės nustatymui naudinga atlikti rentgeninį tyrimą naudojant kontrastines
medžiagas. Stebimas uždelstas kontrastinių medžiagų pasišalinimas iš skrandžio. Peristaltinės bangos
gali stumti kontrastines medžiagas iš skrandžio. Dvylikapirštėje žarnoje jei nematome arba matome
mažą bario sulfato kiekį, galime patvirtinti prievarčio nepraeinamumą. (20)
Proksimaliai invaginacijos matomos žarnos išsiplėtusios kilpos, užsipildžiusios dujomis ir
skysčiu, distalinė žarnos dalis gali būti tuščia. Invaginacijos vieta gali būti tankesnė, matomas
minkštųjų audinių šešėlis. (20) Storosios žarnos rentgeninis tyrimas retai padeda diagnozuoti
storosios žarnos ligas, bet gali būti naudinga gyvūnams, kurių išsiplėtusi gaubtinė žarna. Siekiant
pagerinti vizualizaciją reikia gyvūnui neduoti maisto (24 val.). Rentgenografija naudojant
kontrastines medžiagas padeda diagnozuoti patologijas storajam žarnyne (pvz.: susiaurėjimus, išorinį
suspaudimą, audinių apimties padidėjimą, invaginaciją). (15) Svetimkūniai gaubtinėje ir tiesiojoje
žarnoje retai kliniškai reikšmingi, nes jie paprastai lengvai praėjo ar lengvai pašalinami. Kartais,
aštrūs gabalėliai su kaulais gali užstrigti gaubtinėje ar tiesiojoje žarnoje, siekiant nustatyti
svetimkūnio poziciją galima atlikti rentgenologinį tyrimą. (20)
1.8.2 Kontrastinis rentgenologinis tyrimas
Gali būti atliekamas: teigiamas, neigiamas arba dvigubas kontrastas. Bario sulfatas arba
medžiagos, kurių sudėtyje yra jodo junginiai (joninės ir nejoninės) tai preparatai, kurie gali būti
naudojami kaip teigiamas kontrastas. (19,20) Bario sulfatas nėra absorbuojamas iš virškinamojo
trakto ir yra rentgenokontrastiškas. (18) Neigiamos kontrastinės medžiagos: anglies dioksidas, azoto
16
oksidas, deguonis, oras. (19) Neigiamas kontrastas nėra patikimas tiriant skrandį, gali būti naudingas
diagnozuojant svetimkūnius ir siekiant įvertinti skrandžio sienelės storį. Derinant teigiamą ir
neigiamą kontrastą yra atliekamas dvigubo kontrasto tyrimas. Svetimkūniai geriausiai matomi
naudojant teigiamą kontrastą. (20)
Indikacijos kontrastiniam rentgeniniam tyrimui: nuolatinis vėmimas, vėmimas su krauju
(hematemezė), virškinamojo trakto poslinkis yra susijęs su diafragmos plyšimu. Atliekamas norint
įvertinti virškinamojo trakto tūrių pokytį. (19) Gali būti naudojamas įvertinti skrandžio turinio
pasišalinimo laiką, taip pat gali būti vertinamas laikas per kurį turinys pasiekia tiesiąją žarną arba
nepraeinamumo vietą. (19,25)
Labai svarbu, kad gyvūnas būtų tinkamai parengtas prieš kontrastinį tyrimą. Pacientas turi būti
nešeriamas mažiausiai 12 valandų iki tyrimo, vandenį leidžiama lakti. (20) Kontrastas turi būti
duodamas per burną sėdimoje ar stovimoje padėtyje, pacientas turi būti sąmoningas, jei įmanoma.
Lengva sedacija gali būti naudojama, nors tai padidina kontrasto aspiracijos riziką. (18)
Sugirdžius bario sulfatą, daromas rentgeninis tyrimas, norint įvertinti stemplę. Vėliau
rentgenogramoje turi matytis užpildytas skrandis, norėdami įvertinti skrandžio turinio pasišalinimą
pakartotina rentgenograma atliekama po 5-10 min. (18) Galima atlikti rentgenogramas kas 20
minučių intervalu per 1 valandą arba kol visas bario sulfatas išeis iš skrandžio. Jei atliekamas viso
virškinamojo trakto tyrimas, tolimesnės rentgeno nuotraukos daromos kas valandą kol kontrastas
pasiekia storąją žarną arba kol nustatoma diagnozė. Įprastai bario sulfato tranzito laikas per plonąją
žarną svyruoja nuo 2 iki 4 valandų. (19) Normalus skrandžio turinio pasišalinimo laikas yra 30-120
min. Įprastai į plonąją žarną bario sulfatas patenka po 30-120 minučių, o visiško pasišalinimo laikas
yra 180-300 min. (31)
Neduoti maisto 12-24 valandas, neduoti vandens 1-2 valandas, statyti klizmą jei būtina 2-4
valandas iki tyrimo. (30) Praėjus 24 valandoms po kontrastinės medžiagos vartojimo, visa kontrastinė
medžiaga jau turi būti pasiekusi storąją žarną. (18)
Maišymas bario su metilceliulioze gali pagerinti virškinamojo trakto tyrimo saugumą ir kokybę,
galima naudoti skystą ar pastos konsistencijos, taip tap galima maišyti su maistu. Bario milteliai
(bario pasta dedama į maistą) naudojami nustatyti funkcinias anomalijas. Bario sulfatą taip pat galima
maišyti su maistu, galima diagnozuoti stemplės susiaurėjimą ar išsiplėtimą, ko galima nematyti su
skystu ar pastos pavidalo bario sulfatu. (18)
Bario pasta dažnai naudojama stemplės kontrastiniam tyrimui ieškant svetimkūnio. Stemplės
kontrastinis tyrimas labiausiai naudingas vertinti stemplės peristaltiką, susiaurėjimus, svetimkūnius,
perforacijas ar išsiplėtimus. (31) Įtariant stemplės arba virškinamojo trakto perforaciją, turėtų būti
naudojama žemo osmoliškumo vandenyje tirpi kontrastinė medžiaga. (18) Kontrastinis tyrimas
paprastai atskleidžia žarnų išpūtimą proksimaliniai nepraeinamumo, įskaitant ir invaginaciją. (21)
17
Kontrastinis tyrimas turi būti vartojamas atsargiai esant įtariamam siūliniam svetimkūniui, nes
16 proc. kačių turėjo žarnyno perforaciją. (12) Bario sulfato negalima naudoti jei įtariama perforacija,
plonosios žarnos išsiplėtimas, didelis, mechaninis nepraeinamumas, nes nutekėjęs į kūno ertmes gali
sukelti granuliomatozines reakcijas ar adheziją (suaugimus). (3,18,24) Priežiūra reikalinga, kai
naudojamas bario sulfatas esant disfagijai arba esant stemplės ligoms, nes gali sukelti aspiracinę
pneumoniją. Galimos komplikacijos: vidurių užkietėjimas, laikinas viduriavimas ir pilvo skausmas,
aspiracinė pneumonija, vėmimas. (18)
Bario sulfatas daro įtaką echoskopinui tyrimui. Jei echoskopinis tyrimas yra būtinas tai turėtų
būti atliekamas prieš bario tyrimą. Jei endoskopija bus atliekama, pageidautina naudoti vandenyje
tirpias kontrastines medžiagas, nes baris neleis įvertinti gleivinės. (18)
1.8.3 Echoskopinis tyrimas
Echoskopija yra naudinga patvirtinanti klinikinę arba rentgenologinę diagnozę. Taip pat leidžia
identifikuoti kilmę ir patvirtinti lokalizaciją. Pastaruoju metu echoskopinis tyrimas buvo sėkmingai
naudojamas žarnyno invaginacijų diagnostikoje. (20)
Echoskopiniu tyrimu galima nustatyti invaginaciją, pilvaplėvės infiltracines ligas, virškinamojo
trakto sienų infiltraciją, nepraeinamumo pakitimus, uždegimą ir neoplastines ligas, svetimkūnius.
Taip pat nustatyti žarnyno peristaltiką ir hemodinamikos sutrikimus. (8,16,32)
Echoskopiniu tyrimu vertinamas virškinamojo trakto sienelių storis ir sluoksniai, sienelės
simetrija, audinių struktūra, vertinama peristaltinė veikla, ertmės turinys ir skersmuo, galima aptikti
skysčių sankaupas, vizualiai vertinti gretimas struktūras, pavyzdžiui: limfinius mazgus ir pilvaplėvę.
(24,32,15) Vertinamas limfinių mazgų dydis, taip pat vertinamas laisvas dujų ar skysčio buvimas
pilvo ertmėje. (32)
Padidėjusi virškinamojo trakto motorika, signalizuoja mechaninį nepraeinamumą, kaip ir
skysčių ar dujų susikaupimas. Negalima tiksliai diagnozuoti virškinamojo trakto perforacijos buvimo,
net jei matuojamas sienelės storis. (16) (1 lentelė) Paprastai, skrandžio ir plonosios žarnos atliekama
peristaltika, nuo trijų iki penkių susitraukimų per minutę. (32)
Būdinga invaginacijos išvaizda tiriant ultragarsu, šunims ir katėms matoma kaip audinių
apimties padidėjimai, kuriuos sudaro labai echogeniški ir mažai echogeniški koncentriniai žiedai ir
daugkartinės labai echogeniškos ir mažai echogeniškos, lygiagrečios, išilginės linijos. (21,28)
1 Lentelė. Intervalai normalių skrandžio ir žarnyno sienelių storio (32)
Šuo (mm) Katė (mm) Skrandis 3-5 1,1-3,6
Dvylikapirštė žarna 2-6 1,3-3,8 Tuščioji žarna 2-4,7 1,5-3,6 Klubinė žarna 2,5-3,2 Gaubtinė žarna 1,1-2,5
18
Echoskopu stebima perkutaninė audinio biopsija gali būti atliekama siekiant surinkti mėginius
citologiniams ar histologiniams tyrimams. Tačiau klinikinis naudingumas echoskopijos yra labai
skirtingas aptinkant ir aiškinant pokyčius tai priklauso nuo veterinarijos gydytojo kompetencijos. (23)
Privalumai echoskopiją palyginti su bario sulfato klizma ar pasta diagnozuojant invaginacijas
yra: nėra poreikio anestezijai ar sedacijai, greitesnis diagnozavimas, galima nagrinėti gretimas
struktūras, pavyzdžiui limfinius mazgus, kurie paprastai nėra matomi rentgenogramose. (21)
1.8.4 Endoskopinis tyrimas
Skrandžio endoskopinis įvertinimas gali būti informatyvus, vertinant skrandžio ligas.
Endoskopija leidžia tiesiogiai vizualiai įvertinti skrandžio opas ir sienos navikus, svetimkūnius,
skrandžio gleivinę. (33)
Gastroskopijos tyrimas gali būti naudingas diagnozuojant nerentgenokontrastiškus skrandžio ir
stemplės svetimkūnius. (8,16) Stemplės ir daugelio skrandžio svetimkūnių gali būti diagnozuota ir
pašalinta endoskopu. (16). Endoskopijai yra teikiama pirmenybė, nes ji leidžia vizualiai, tiesiogiai
įvertinti ertmes, galime paimti gleivinės biopsiją, mėginius citologijai ir kt. (8) Endoskopija gali būti
naudojama dvylikapirštės žarnos pažeidimų diagnostikoje, kartais pavyksta paimti mėginį (bioptatą)
net iš tuščiosios žarnos pradžios gleivinės. (34)
Kolonoskopija yra saugus ir informatyvesnis diagnozavimo būdas nei rentgenologinis tyrimas,
jos metu galima diagnozuoti: opas, audinių infiltraciją gleivinėje ir invaginacijas. (15)
1.8.5 Tiriamoji laparotomija
Tiriamoji laparotomija reguliariai atliekama smulkių gyvūnų praktikoje, turėtų būti atliekama
siekiant rasti tikslią vietą, indentifikuoti pagrindines priežastis ir kartu atlikti chirurginį gydymą.
(16,35)
Pilvo vidurinės linijos laparotomijos pjūvio ilgis nuo krūtinkaulio kardinės ataugos iki
gaktikaulio yra standartinis metodas leidžiantis ištirti sistemingai visą pilvo ertmę. Pilvo ertmė
apžiūrima dviem kvadratais. Pirmasis kvadratas: apžiūrime diafragmą, kepenis, tulžies pūslę ir
latakus, blužnį, skrandį, dvylikapirštę žarną ir kasą. Kitas kvadratas: tuščioji žarna, klubinė žarna,
akloji žarna, gaubtinė žarna, tiesioji žarna, šlapimo pūslė ir prostata arba gimda, įskaitant inkstus,
antinkščius, šlapimtakius ir kiaušides. (35)
1.9 Gydymas
Gyvūnams chirurginės operacijos turėtų būti atliekamos kuo greičiau, prieš tai stabilizavus jų
būklę. (3,15) Intraveniniai tirpalai – būtini kompensuoti dehidrataciją, palaikyti kraujo kiekį, ištaisyti
rūgščių – šarmų ir elektrolitų pusiausvyrą. (3)
Tarp chirurginių procedūrų, enterotomija (pjūvis žarnos sienelės), žarnų rezekcija (pašalinimas
žarnos segmento), žarnos anastomozė (galo su galu sujungimas) ir žarnos fiksavimas vienos žarnos
19
segmento prie kito, gastrotomija (skrandžio ertmės atvėrimas), gastropeksija (skrandžio fiksavimas
prie pilvo sienos). (14)
Po operacijos pacientui turi būti skiriami skausmą malšinantys vaistai ir jei reikia intraveniniai
skysčiai. (3,15) Autoriaus nuomone, naudojimas nesteroidinių priešuždegiminių vaistų pacientams,
kuriems atlikta virškinamojo trakto operacija – nerekomenduojama. Sunkiausias nepageidaujamas
poveikis, susijęs su visais nesteroidiniais priešuždegiminiais vaistais, pasitaiko virškinamajame
trakte, pavyzdžiui: opos, kraujavimas. (27)
Vaistai kontroliuojantys pykinimą ir vėmimą – metoklopramidas; gali būti paskirtas po
invaginacijos arba po nepraeinamumo gydymo. H2 receptorių blokatoriai (pvz.: Ranitidinas) ir (arba)
skrandžio – gleivinę saugantys (pvz.: Sukralfatas) gali būti skiriami pacientams su skrandžio ar žarnų
opomis. (3)
Antibiotikai skiriami jei operacija trunka ilgiau nei 2-3 valandas. (36) Plataus spektro
antibiotikai turėtų būti skiriami, jei diagnozuotas peritonitas arba buvo pilvo ertmės užteršimas. (3,36)
Jei peritonitas įtariamas, reikėtų tirti pilvo skysčius, nustatyti bakterijų kultūrą ir jautrumą
antibiotikams. (15) Pirmosios kartos cefalosporinai turi būti vartojami prieš operaciją, esant viršutinio
virškinamojo trakto operacijoms, o antros kartos cefalosporinai arba išplėsti spektrą penicilino grupės
antibiotikais, kai atliekamos distalinės plonosios žarnos ir storosios žarnos operacijos. (36) Infekcijos
po tiesiosios žarnos operacijos rizika yra didelė, reikėtų skristi sisteminius antibiotikus prieš atliekant
chirurginį gydymą. (15)
Praėjus 8-12 valandų po operacijos duodami nedideli kiekiai vandens. (15) Daugelis pacientų
gali būti maitinami po 24 valandų po chirurginio gydymo. Pacientui rekomenduojama naudoti
pavadėlį pasivaikščiojimo metu, reikia apriboti bėgiojimą ir šokinėjimą 10-14 parų po operacijos,
norint išvengti kai kurių komplikacijų. (3)
1.9.1 Skrandžio operacijos
Skrandžio operacijos yra dažniausiai atliekamos siekiant pašalinti svetimkūnius ir esant
skrandžio išsiplėtimui ir (ar) užsisukimui ir rečiau atliekamos gydyti skrandžio opas ar erozijas,
neoplaziją. Atstačius skrandžio užsisukima arba esant skrandžio išsiplėtimui atliekama gastropeksija.
Gastropeksijos metu sukuriamas nuolatinis sukibimas skrandžio prie kūno sienos. (15) Chirurginės
korekcijos turėtų būti atliekamos kuo greičiau. Siekiant sumažinti skrandžio užsisukimo
pasikartojimo galimybę skrandis turi būti pritvirtintas prie pilvo sienos atliekant gastropeksiją. (5)
Atliekant gastrotomiją skrandžiui laikyti galime naudoti siūlus, jie padeda manipuliuoti skrandį
ir padeda užkirsti kelią skrandžio turinio išsiliejimui. Pjūvis skrandyje atliekamas su 10-11 Nr.
skalpeliu kur mažiausiai kraujagyslių, padidinti pjūvį naudojamos metzembaumo tipo žirklės.
Atvėrus skrandį pašalinamas svetimkūnis ir skrandis užsiuvamas dviem sluoksniais. Siekiant
sumažinti skrandžio turinio patekimą į pilvo ertmę, skrandis izoluojamas nuo pilvo ertmės organų
20
fiziologiniu tirpalu sudrėkintomis laparotomijos servetėlėmis. Siurbimo mašina naudojama sumažinti
skrandžio ar žarnų turinio išsiliejimui į pilvo ertmę. Skrandžio siuvimui naudojamas 2-0 arba 3-0
besirezorbuojantis vienagyslis siūlas, (t.y. polidioksanono [PDS] arba poliglekaprono 25
[Monocryl]), su atraumatine (apvalia) adata. Šie siūlai yra stiprūs, sukuria minimalų audinių
pasipriešinimą, išlaiko tempimą ir stiprumą ilgiau, nei 20 parų. Naudojama dviejų sluoksnių siūlė,
pirmiausia Kušingo arba paprastoji mazginė, po to Lemberto ar Kušingo. Prieš užsiuvant pilvo ertmę,
reikia pakeisti pirštines ir sterilius instrumentus. (14) Naudojamas fiziologinis tirpalas arba hartmano
tirpalas, pašildytas iki 37-39°C, 1 litras naudojamas vidutinio dydžio šuniui, 500 ml katei ir keli litrai
didelių veislių šunims. (34)
1.9.2 Žarnų operacijos
Esant žarnos nepraeinamumui dažniausiai gydoma chirurgiškai. (3) Enterotomija dažniausiai
naudojama svetimkūnio pašalinimui ir žarnyno biopsijai. Šunims dažniausiai atliekama enterotomija
tuščiojoje žarnoje, rečiau dvylikapirštėje žarnoje. (27) Kai atliekama chirurginė žarnyno operacija
svetimkūniams pašalinti, būtina pašalinti svetimkūnius su minimaliomis žarnų traumomis.
Svetimkūnius stengtis išimti per kiek mažiau enterotomijų vietų. (16)
Žarnyno invaginacijos gydymas gali pareikalauti žarnos rezekcijos, nors kartais rankomis
švelniai traukiant yra sėkmingai sumažinama invaginacija. Jei žarna yra abejotino gyvybingumo tada
rezekcija ir anastomozė yra būtina. Žarnos gali būti sukabinamos tarpusavyje, bandant užkirsti kelią
invaginacijos atsikartojimui. (3,27) Bendra anestezija ir analgezija gali prisidėti prie spontaniško
invaginacijos sumažinimo. Todėl pasikartojimo tikimybė yra didelė. Pasikartojimas dažniausiai
įvyksta po 3 parų, nors yra duomenų iki 3 savaičių po operacijos. (27)
Svarbus aspektas plonosios žarnos operacijos metu yra žarnos gyvybingumo nustatymo
kriterijai: žarnos sienelių spalva, arterinė pulsacija, peristaltika ir kraujavimas padarant pjūvį. Šie
kriterijai yra subjektyvūs. Sprendimų priėmimas žarnyno rezekcijos metu gali būti sudėtingas. (14)
Rausva – normali žarnos sienos spalva. Tamsiai raudona, violetinė – laukti apie 10 minučių ir įvertinti
kitus parametrus. Balta, juoda, žalsva – spalvos rodo žarnos nekrozę. Įvertinti žarnos gyvybingumą
gali būti naudojamas pulsoksimetras, fluoresceinas intraveninis, ultragarsinis doplerio tyrimas. (34)
Žarnų rezekcija ir anastomozė yra atliekama kai yra išemija, nekrozė, neoplazija arba kai
randamos neatitaisomos invaginacijos. (15) Anastomozė gali būti atliekama naudojant galą – su –
galu, galą – su – šonu ar šoną – su – šonu techniką. Rekomenduojama sujungti žarnos galą su galu.
(15,27)
Chirurgija storosios žarnos indikuotina esant pažeidimams, nepraeinamumui, perforacijai,
lėtiniam uždegimui. Dažniausios nepraeinamumo priežastys yra invaginacijos ir audinių apimties
padidėjimai. Svetimkūniai, paprastai pasišalina su išmatomis, nebent distalinis gaubtinės ar tiesiosios
žarnos yra užblokuotos ar objektas turi aštrių briaunų. Chirurginiai principai storosios žarnos
21
operacijos yra panašūs į plonosios žarnos operacijas. Įvertinti žarnyno gyvybingumą gali būti sunku,
bet svarbu, kad nekrozės arba avaskulinės sritys gaubtinėje žarnoje būtų pašalintos chirurgiškai, bet
reikėtų vengti nereikalingų rezekcijų. (15)
Esant siūliniam svetimkūniui negalima traukti per stipriai, nes galima sukelti perforaciją, kuri
yra pavojinga dėl perforacijos. Perforacija gali būti nematoma, nepastebėta, kol neatsipalaiduoja
žarna, perforaciją gali slėpti žarnų pasaito riebalai. Tokiems gyvūnams antroji tiriamoji laparotomija
turėtų būti planuojama po 24 valandų, dėl pakartotinio žarnos gyvybingumo nustatymo ir dėl
atitinkamo gydymo, rezekcijos ir anastomozės. (27)
Atliekama vidurio linijos laparotomija. (34) Pjūvį atliekame nuo krūtinkaulio kardinės ataugos
iki gaktikaulio. (14) Pradžioje reikėtų apžiūrėti visą pilvo turinį. (15) Daromas išilginis pjūvis žarnos
sienoje, distaliau svetimkūnio siekiant sumažinti pjūvio išsiskyrimo riziką, dėl patirto spaudimo,
nekrozės ar išsiplėtimo žarnoje. (27)
Enterotomijos vieta paprastai užsiuvama išilgai vienu sluoksniu su paprasta mazgine siūle arba
mazginė Gambio paprastąją siūle, kuri yra rekomenduojama. Žarnų rezekcija ir anastomozė
rekomenduojama jei pašalinti žarnos segmentą yra būtina. (27) Naudojami vienagijai siūlai,
absorbcinės siuvimo medžiagos (4-0 arba 3-0 PD, polyglyconate arba poliglecaprone 25). (27,34)
Tikrinama steriliu fiziologiniu tirpalu žarnos pralaidumą, norėdami išbandyti užsiuvimą, reikia sterilų
fiziologinį tirpalą sušvirkšti netoli enterotomijos vietos, stebėti ar nėra nutekėjimo per siūlę. (15,27)
Jei skystis prateka uždedame siūlę. Po to pjūvio vieta apsukama taukine. (27) Pakeičiame užterštus
instrumentus ir pirštines prieš pilvo sienos užsiuvimą. (15)
1.10 Pooperacinės komplikacijos
Dauguma pasikartojančių invaginacijos atvejų atsiranda per pirmąsias kelias dienas po
operacijos, tačiau pasikartojimas buvo stebėtas iki 3 savaičių po operacijos. Invaginacijos
pasikartojimo rizika nuo 6 proc. iki 27 proc. pacientų. (3) Žarnų žaizdos išsiskyrimas ir pratekėjimas
yra rimčiausia komplikacija, žarnų anostomozė gali pratrūkti, iširti siūlė, tai paprastai įvyksta per 3-
5 paras po operacijos. (3,10) Komplikacijos gali būti: vėmimas, išopėjimai anastomozių vietoje,
pankreatitas. (15) Komplikacijos susiję su žarnų sukabinimu tarpusavyje paprastai atsiranda po
operacijos praėjus daug mėnesių kai apima žarnyno perforaciją ir peritonitą, nepraeinamumą ir
susiaurėjimus. Žarnų sukabinimas turėtų būti naudojamas išvengiant pasikartojimo, kai nėra žinoma
priežastis, kuri lemia invaginaciją. (27) Jei didelis žarnyno segmentas turi būti pašalintas, katėms gali
atsirasti trumpos žarnos sindromas. (16) Trumpos žarnos sindromas yra reta komplikacija, kuri gali
atsirasti, kai didelis žarnų ilgis yra pašalintas chirurginiu būdu (paprastai daugiau nei 70 proc. žarnos).
(3)
22
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
Tyrimo duomenys buvo surinkti Didžiosios Britanijos smulkių gyvūnų klinikoje 2014-2015
metais.
Tiriant pacientus buvo surinkta anamnezė, atliktas klinikinis tyrimas, pilvo palpacija
priklausomai nuo gyvūno būklės ir situacijos, atliktas kraujo morfologinis ir biocheminis tyrimas,
rentgeninis tyrimas, echoskopinis tyrimas, endoskopijos tyrimas ar jų kombinacijos arba pasirinkta
tiriamoji laparotomija diagnozei patvirtinti arba kaip diagnostikos priemonė. Tyrimui atrinkti šunys
ir katės kuriems buvo diagnozuotas virškinamojo trakto nepraeinamumas. Patvirtinus diagnozę,
gyvūnui buvo taikytas chirurginis gydymas. Asistavau tiriamosiose laparotomijose patvirtinti
diagnozę ir chrirurginiam gydymui taikyti, dvejose skrandžio atvėrimo ir dvejose žarnos
enterotomijos operacijose. Vienoje žarnos rezekcijos ir vienoje žarnos invaginacijos atitaisymo
operacijose.
Patvirtinta virškinamojo trakto nepraeinamumo diagnozė 15 pacientų per 2014-2015 metus. 12
šunų ir 3 katėms.
Anamnezės duomenys surinkti prieš arba atliekant klinikinį tyrimą. Surinkta informacija apie
gyvūno savijautą, pirmųjų klinikinių požymių atsiradimą ir jų trukmę. Taip pat informaciją apie ligos
eigą nuo pirmųjų klinikinių požymių pasireiškimo iki apsilankymo veterinarijos klinikoje ir apie
pastebėtų svetimkūnių prarijimą, gretutines ligas, šėrimą, girdymą, apetitą, tuštinimasi, šlapinimasi,
vėmimą, viduriavimą, savijautą, elgseną.
Surinkus anamnezę atliekamas klinikinis tyrimas: įvertinama gyvūno sąmonė, elgsena, burnos
ertmės apžiūra, gleivinių spalva, kapiliarų prisipildymo laikas, limfinių mazgų apčiuopa, vizualiai
įvertinama dehidratacija, įvertinamas pulsas, atliekama širdies ir plaučių auskultacija, pilvo apčiuopa,
temperatūros matavimas, rektinis tyrimas.
Laboratoriniai tyrimai atliekami priklausomai nuo gyvūno būklės ir situacijos, atliktas kraujo
morfologinis ir biocheminis tyrimas.
Diagnozei patvirtinti buvo atliekamas rentgeninis tyrimas su stacionariu rentgeno aparatu
(naudojant ACEM x-ray way Raffaello HF, REGIUS ΣⅡ, rentgeno aparatą), echoskopinis tyrimas,
endoskopijos tyrimas atliktas lanksčiu endoskopu. Diagnostikoje buvo naudojamas vienas tyrimas ar
jų kombinacijos, arba pasirinkta tiriamoji laparotomija diagnozei patvirtinti ar kaip diagnostikos
priemonė. Prieš atliekant rentgeninį tyrimą gyvūnai buvo seduojami arba narkotizuojami. Dažniausiai
rentgenogramos buvo atliekamos dešinėje lateralinėje projekcijoje. Endoskopinis tyrimas – atliktas
lanksčiu endoskopu, norint įvertinti stemplės, skrandžio gleivinę, diagnozuoti skrandžio
svetimkūnius. Echoskopinis tyrimas – atliktas norint įvertinti žarnos sienelės storį, žarnos išsiplėtimą,
žarnų motoriką. Diagnostinė laparotomija buvo atlikta visiems 15 pacientų nustatyti arba patvirtinti
23
diagnozę, jei patvirtinamas virškinamojo trakto nepraeinamumas buvo atliktas chirurginis gydymo
būdas. Vidurinės linijos diagnostinė laparotomija atliekama pagal metodika. (35)
Remiantis pacientų registracijos žurnalo duomenimis, paskaičiuotas dienų skaičius nuo
klinikinių požymių pasireiškimo arba apsilankymo pas veterinarijos gydytoją iki chirurginio gydymo.
Paskaičiuota klinikinių požymių trukmė arba laikas dienomis nuo svetimkūnio suėdimo iki
apsilankymo pas veterinarijos gydytoją. Atrinkti naudoti analgetikai ir antibiotikai, paskaičiuota kiek
dienų paskirti. Vertinta gyvūnų gydymo trukmė stacionare po chirurginio gydymo.
Duomenys surinkti naudojantis klinikos pacientų registracijos duomenų baze buvo apdoroti
„Microsoft Exel 2013“. programa. Apskaičiuoti kintamųjų procentai, vidurkiai ir jų paklaidos.
24
3. TYRIMO REZULTATAI
Išanalizavus duomenis, surinktus Didžiosios Britanijos smulkių gyvūnų klinikoje 2014-2015
metais. Virškinamojo trakto nepraeinamumas buvo įtariamas 23 gyvūnams iš jų: 19 šunų ir 4 katėms.
Virškinamojo trakto nepraeinamumo diagnozė patvirtinta 15 pacientų per 2014-2015 metus, 12 šunų
ir 3 katėms.
1 pav. Diagnozuotas virškinamojo trakto nepraeinamumas
Išanalizavus šunų ir kačių diagnozuotus virškinamojo trakto nepraeinamumo atvejus
pasitaikiusius 2014-2015 metais. Šunys sudarė didžiąją dalį 12 atvejų imties, kuriems buvo
diagnozuotas virškinamojo trakto nepraeinamumas, o katės sudarė 3 atvejus (1 pav.).
2 pav. Bendra lyties įtaka šunų ir kačių virškinamojo trakto nepraeinamumui
80 proc.
20 proc.
Šunys Katės
40 proc.
60 proc.
Patelės Patinai
25
Išanalizavus duomenis patinai dažniau nei patelės patiria virškinamojo trakto nepraeinamumą.
Buvo diagnozuota 9 patinams ir 6 patelėms (2 pav.).
3 pav. Šunims ir katėms nepraeinamumo virškinamojo trakto pasiskirstymas pagal amžių
Išanalizavus šunų ir kačių virškinamojo trakto nepraeinamumo atvejų imtį 2014-2015 metais
dažniausiai pasitaikė virškinamojo trakto nepraeinamumas nuo 1-6 metų 8 gyvūnams, nuo 6-12 metų
amžiaus diagnozuotas 5 gyvūnams. Du jauniausi gyvūnai kuriems buvo diagnozuotas virškinamojo
trakto nepraeinamumas buvo 5 mėnesių amžiaus. 12 metų amžiaus gyvūnas, buvo vyriausias
tiriamųjų grupėje. Tiriamųjų šunų ir kačių amžiaus vidurkis buvo 5,07±0,95 metų (3 pav.).
4 pav. Diagrama. Šunų virškinamojo trakto nepraeinamumo priežastys
13 proc.
54 proc.
33 proc.
<1 m. 1-6 m. 6-12 m.
Invaginacija8,3 proc.
Skrandžio išsiplėtimas -užsisukimas
8,3 proc.
Išsiplėtusi gaubtinė žarna
8,3 proc.
Svetimkūnis66,7 proc.
Siūlinis svetimkūnis
8,3 proc.
75 proc.
26
Išanalizavus šunų virškinamojo trakto nepraeinamumo priežastis dažniausiai pasitaikė 9
svetimkūniai šunims. Iš jų: 8 šunims įvairūs svetimkūniai, 1 šuniui pasitaikė siūlinis svetimkūnis.
Vienam šuniui skrandžio išsiplėtimas ir užsisukimas, 1 šuniui gaubtinės žarnos išsiplėtimas ir
invaginacija 1 gyvūnui (4 pav.).
2. Lentelė Kačių virškinamojo trakto nepraeinamumo priežastys
Kačių virškinamojo trakto nepraeinamumas pasireiškė rečiau nei šunims. 2 lentelėje, matome
2014-2015 metais kačių virškinamojo trakto nepraeinamumo priežastis (2 lentelė).
3. Lentelė. Būdingiausi kačių ir šunų virškinamojo trakto nepraeinamumo klinikiniai požymiai
Kačių ir šunų virškinamojo trakto nepraeinamumo klinikiniai požymiai
Gyvūnų skaičius (procentais)
Vėmimas 12 (80 proc.)
Apatiškumas 7 (46,66 proc.)
Neėdimas 6 (40 proc.)
Svorio praradimas 3 (20 proc.)
Apetito praradimas 3 (20 proc.)
Žiaukčiojimas 3 (20 proc.)
Nervingumas 2 (13,33 proc.)
Pilvo skausmas 2 (13,33 proc.)
Dehidratacija 2 (13,33 proc.)
Sutrikusi defekacija 2 (13,33 proc.)
Nelakimas 1 (6,66 proc.)
Tachikardija 1 (6,66 proc.)
Silpnas femoralinis pulsas 1 (6,66 proc.)
Žolės ėdimas 1 (6,66 proc.)
Išsipūtęs pilvas 1 (6,66 proc.)
Diarėja 1 (6,66 proc.)
Kačių virškinamojo trakto nepraeinamumo priežastys Gyvūnų skaičius vienetais
Žarnų pasaito limfinių mazgų adenokarcinoma 1
Siūlinis svetimkūnis 1
Invaginacija 1
27
Būdingiausi kačių ir šunų virškinamojo trakto nepraeinamumo klinikiniai simptomai matomi
(3 lentelėje).
5 pav. Parų skaičius nuo klinikinių požymių pasireiškimo arba apsilankymo pas veterinarijos
gydytoją iki chirurginio gydymo
Dažniausiai pasireiškus klinikiniams požymiams ar apsilankius pas veterinarijos gydytoją 60
proc. gyvūnų greičiau nei viena para buvo diagnozuoti ir gydyti chirurginiu būdu. 13,33 proc. gyvūnų
imties, diagnozuoti ir chirurginiu būdu gydyti po 1 paros, 13,33 proc. gyvūnų imties po 2 parų ir kiti
13,33 proc. gyvūnų po 4 parų. Vidutiniškai 0.93 ± 0.37 paros (5 pav.).
6 pav. Klinikinių požymių trukmė arba laikas paromis nuo svetimkūnio suėdimo iki apsilankymo
pas veterinarijos gydytoją
9
2 2 2
0
2
4
6
8
10G
yvūn
ų sk
aiči
us, v
nt.
<1 para 1 para 2 paros 4 paros
1
22
3
1 1
0
1
2
3
4
< 1 para 2 paros 3 paros 5 paros 6 paros 14 parų
Gyv
ūnų
skai
čius
, vnt
.
Šeimininkas žino apie suėstussvetimkūnius
Šeimininkas nežinojo apie suėstussvetimkūnius
28
Išanalizavus 2014-2015 metais virškinamojo trakto nepraeinamumo atvejus gyvūno
šeimininkas dažniausiai nežino apie suėstus svetimkūnius. 20 proc. gyvūnų šeimininkų žinojo apie
suėstus svetimkūnius. 13,33 proc. šeimininkų kurie žinojo apie suėstus svetimkūnius kreipėsi po 5
parų, 6,66 proc. po mažiau nei vienos paros. Savininkai kurie nežinojo apie svetimkūnių suėdimą
kreipėsi į veterinarijos gydytoją nuo pirmų klinikinių požymių atsiradimo praėjus 2-14 parų. 13,33
proc. savininkų kreipėsi po 2 parų, 20 proc. savininkų po 3 parų, 6,66 proc. po 6 parų ir 6,66 proc. po
14 parų. Dažniausiai savininkai kreipėsi po 3 parų nuo klinikinių požymių atsiradimo. Savininkui
nežinant apie suėstą svetimkūnį vidutinė trukmė paromis iki klinikinių požymių atsiradimo 4,71±1,36
paros ir savininkui žinant apie suėstą svetimkūnį 3.66±1.33 paros. Skirtumas lyginant imčių vidurkius
buvo statistiškai nereikšmingas (p>0,05). Vidutinė trukmė nuo klinikinių požymių atsiradimo arba
nuo svetimkūnio suėdimo iki apsilankymo pas veterinarijos gydytoją buvo 4,33±1,31 paros (6 pav.).
7 pav. Bendras tyrimų skaičius atliktas diagnozuojant virškinajomo trakto nepraeinamumą.
Visiems 100 proc. pacientų buvo atlikta diagnostinė laparotomija patvirtinti diagnozę arba
diagnostikai. Kiti diagnostiniai tyrimai kaip rentgeninis tyrimas 66,66 proc. atvejų, echoskopinis
tyrimas 6,66 proc atvejų, ir atlikti kraujo morfologiniai ir biocheminiai tyrimai 53,33 proc. atvejų.
Dažniausiai tyrimų skaičius priklausė nuo gyvūno būklės ir šeimininko finansinių galimybių.
Išanalizavus pagrindinius virškinamojo trakto nepraeinamumo diagnozavimo metodus
nustatyta, kad be įprastinio klinikinio tyrimo (anamnezės rinkimo, paciento apžiūros), diagnostikoje
taip pat yra naudojamas: rentgeninis tyrimas, endoskopinis tyrimas, echoskopinis tyrimas, kraujo
8
1
15
10
1
0
2
4
6
8
10
12
14
16
Kraujomorfologinis ir
biocheministyrimas
Endoskopinistyrimas
Diagnostinėlaparotomija
Rentgeninistyrimas
Echoskopinistyrimas
Atl
iktų
tyr
imų
skai
čius
, vnt
.
29
morfologinis ir biocheminis tyrimas (7 pav.).
8 pav. Šunų ir kačių nepraeinamumo priežastys virškinamajame trakte.
Dažniausia virškinamojo trakto nepraeinamumo priežastis šunims ir katėms buvo svetimkūniai
– 66,66 proc. Kitos virškinamojo trakto nepraeinamumo priežastys buvo išsiplėtusi gaubtinė žarna –
6,66 proc. gyvūnų , skrandžio užsisukimas ir išsiplėtimas 6,66 proc. gyvūnų, žarnų pasaito limfinių
mazgų adenokarcinoma diagnozuota 6,66 proc. gyvūnų. Invaginacija pasireiškė 13,33 proc. pacientų
(8 pav.).
4 Lentelė. Kačių ir šunų virškinamojo trakto nepraeinamumą sukėlę svetimkūniai.
Kačių ir šunų virškinamojo trakto nepraeinamumą sukėlę svetimkūniai
Gyvūnų skaičius vienetais
Akmuo 3
Kukurūzo burbuolė 1
Rankšluostis 1
Žolė 1
Golfo kamuoliukas 1
Siūlas 1
Žaislinis plastikinis automobilis 1
Kalėdų eglutės žaislas - žvaigždė 1
10
1 12
1
0
2
4
6
8
10
12
Gyv
ūnų
skai
čius
, vnt
.
SvetimkūnisSkrandžio išsiplėtimas - užsisukimasIšsiplėtusi gaubtinė žarnaInvaginacijaAdenokarcinoma
30
Dažniausiai virškinamojo trakto nepraeinamumą sukėlė svetimkūniai akmenys, kurie
diagnozuoti 30 proc. visų tirtų gyvūnų. Kiti svetimkūniai sudarė po 10 proc. visų tiriamų gyvūnų (4
lentelė).
Virškinamojo trakto nepaeinamumas diagnozuotas rentgenologinio tyrimo pagalba 8
gyvūnams. Atlikus diagnostinę laparotomija 8 šunims rasta: golfo kamuoliukas (1 priedas, 2 priedas),
žaislinis plastikinis automobilis (5 priedas, 6 priedas), rasta kalėdų eglutės žaisliukas - žvaigždė,
kukurūrų burbuolė, pas tris šunis akmuo (7 priedas), rankšluostis. Atlikus rentgenologinį tyrimą
vienam šuniui buvo įtartas virškinamojo trakto nepraeinamumas, kuris patvirtintas atlikus
endoskopinį tyrimą, rasta žolė (3 priedas, 4 priedas). Katinui klinikinio tyrimo metu rastas siūlas
apsisukęs aplink liežuvio pagrindą (8 priedas).
Atlikus duomenų analizę virškinamojo trakto nepraeinamumo chirurginis gydymas dažniausiai
enterotomija 5 gyvūnams, 3 gyvūnams taikyta enterotomija ir gastrotomija, 2 gyvūnams gastrotomija,
2 gyvūnams žarnos rezekcija ir anastomozė, 1 gyvūnui skrandžio užsisukimo atstatymo chirurginis
gydymas.
9 pav. Šunų ir kačių nepraeinamumo vietos virškinamajame trakte
Išanalizavus šunų ir kačių nepraeinamumo vietą virškinamajame trakte dažniausiai stebima
tuščiojoje žarnoje 40 proc. gyvūnų, 20 proc. gyvūnų virškinamojo trakto nepraeinamumas
diagnozuojamas skrandyje. Nuo skrandžio iki tuščiosios žarnos – 13,33 proc. gyvūnų. Nuo klubinės
3
6
2 2
1 1
0
1
2
3
4
5
6
7
Skrandyje Tuščiojoježarnoje
Nuoskrandžio iki
tuščiosiosžarnos
Nuoklubinės
žarnos ikiaklosiosžarnos
Gaubtinėježarnoje
Nuo liežuviopagrindo ikituščiosios
žarnos
Gyv
ūnų
skai
čius
, vnt
.
31
iki aklosios žarnos – 13,33 proc. gyvūnų ir gaubtinėje žarnoje – 6,66 proc. gyvūnų, ir – 6,66 proc.
gyvūnų svetimkūnis prisitvirtięs nuo liežuvio pagrindo iki tuščiosios žarnos (9 pav.).
10 pav. Parų skaičius stacionare po chirurginio gydymo
Dažniausiai gyvūnai stacionare buvo laikomi 2 paras (46,66 proc. pacientų). Pacientai po
chirurginio gydymo laikyti stacionare 3 paras (20 proc. pacientų), 5 paras (6,66 proc. pacientų) ir
laikytas trumpiausiai 1 parą (6,66 proc. pacientų). Ilgiausiai buvo laikoma 12 parų (6,66 proc.
pacientų). Ilgą gyvūno laiką stacionare lėmė pooperacinės komplikacijos. Vidutiniškai (3.13±0,68
paros). (10 pav.).
11 pav. Analgetikų skyrimas po chirurginės operacijos, parų skaičius.
1
7
5
1 1
0
1
2
3
4
5
6
7
8
Gyv
ūnų
skai
čius
, vnt
.
1 para 2 paros 3 paros 5 paros 12 parų
1
3
7
1
3
0
1
2
3
4
5
6
7
8
2 paros 3 paros 4 paros 5 paros 7 paros
Gyv
ūnų
skai
čius
, vnt
.
32
Dažniausiai analgetikai po operacijos skiriami 4 paras (46,66 proc. gyvūnų), rečiausiai skiriami
2 ir 5 paroms (6,66 proc. gyvūnų), 3 paroms skirami (20 proc. gyvūnų), ilgiausiai skiriami 7 paroms
(20 proc. gyvūnų). Vidutiniškai 4,33±0,4 paros (11 pav.).
12 pav. Buprenorfino hidrochlorido naudojimas po chirurginės operacijos
Išanalizavus duomenis buprenorphine hydrochloride dažniausiai buvo skiriamas 5 gyvūnams 1
parą po operacijos. Skirtas 2 paras 3 gyvūnams ir 1 gyvūnui skirtas 5 paras. Skiriamas įvertinant
gyvūno skausmą. Vidutiniškai skirtas 1,77±0,43 paros (12 pav.).
Po virškinamojo trakto nepraeinamumo chirurginio gydymo katėms ir šunims meloksikamas
buvo skiriamas nuo 1-6 parų. Trumpiausiai buvo paskirtas 1 parai, o ilgiausiai 6 paroms. Vidutiniškai
2,14±0,36 paros. Skiriamas antibiotikų kursas svyravo nuo 6-11 parų. Trumpiausias antibiotikų
kursas buvo skirtas 1 pacientui 6 paroms. Ilgiausias buvo paskirtas 2 pacientams 11 parų. Vidutiniškai
8,5±0,36 paros.
Virškinamojo trakto nepraeinamumo chirurginio gydymo komplikacijos pasireiškė 6
gyvūnams,o komplikacijų nepasitaikė 9 gyvūnams. Dažniausia pasitaikiusi komplikacija buvo
seroma 2 gyvūnams. Kitos pasiskirstė po 1 atvejį: pjūvio vietos uždegimas, hemoraginė diarėja,
peritonitas, aspiracinė pneumonija.
Šunų ir kačių virškinamojo trakto nepraeinamumo atstatymo operacijos atliktos 15 gyvūnų.
Virškinamojo trakto nepraeinamumas pasikartojo 1 gyvūnui. 13 gyvūnų pasveiko, 2 gyvūnai buvo
eutanazuoti dėl komplikacijų.
56 proc.33 proc.
11 proc.
1 para 2 paros 5 paros
33
REZULTATŲ APTARIMAS
Išanalizavus duomenis, surinktus Didžiosios Britanijos smulkių gyvūnų klinikoje 2014-2015
metais. Virškinamojo trakto nepraeinamumas buvo įtariamas 23 gyvūnams iš jų: 19 šunų ir 4 katėms.
Virškinamojo trakto nepraeinamumo diagnozė patvirtinta 15 pacientų per 2014-2015 metus, 12 (80
proc.) šunų ir 3 (20 proc.) kačių. Literatūros duomenimis šunų virškinamojo trakto nepraeinamumas
yra dažnesnis nei katėms. (10,37) Išanalizavus duomenis patinai dažniau nei patelės patiria
virškinamojo trakto nepraeinamumą. Patinai sudarė 60 proc. imties, patelės 40 proc.
Dažniausiai pasitaikė virškinamojo trakto nepraeinamumas nuo 1-6 metų 54 proc. (8 gyvūnai),
nuo 6-12 metų. 33 proc. (5 gyvūnai), iki 1 metų 13 proc. (2 gyvūnai). Tiriamųjų šunų ir kačių amžiaus
vidurkis buvo 5,07±0,95 metų.
Dažniausia virškinamojo trakto nepraeinamumo priežastis šunims ir katėms buvo svetimkūniai
(10 gyvūnų). Kitos virškinamojo trakto nepraeinamumo priežastys buvo invaginacija, išsiplėtusi
gaubtinė žarna, skrandžio užsisukimas ir išsiplėtimas, žarnų pasaito limfinių mazgų adenokarcinoma.
Išanalizavus šunų virškinamojo trakto nepraeinamumo priežastis, dažniausiai pasitaikė svetimkūniai
(9 šunims, kurie sudarė 75 proc. tirtos imties). Literatūros šaltiniuose nurodoma dažniausia priežastis
yra svetimkūniai. (10) Kačių virškinamojo trakto nepraeinamumo priežastys buvo žarnų pasaito
limfinių mazgų adenokarcinoma, siūlinis svetimkūnis, invaginacija. Negalime vertinti dažniausiai
pasitaikančios priežasties, nes kačių susirgimų buvo mažai, reikėtų tolimesnių tyrimų.
Dažniausiai pasitaikantys virškinamojo trakto svetimkūniai buvo akmenys, kurie sudarė 30
proc. visų tiriamųjų gyvūnų, o kiti svetimkūniai sudarė po 10 proc., tokie kaip: kukurūrų burbuolė,
rankšluostis, žolė, golfo kamuoliukas, siūlas, žaislinis plastikinis automobilis, kalėdų eglutės
žaisliukas – žvaigždė.
Išanalizavus tyrimo duomenis, šunų ir kačių virškinamojo trakto nepraeinamumo vietos
dažniausiai stebimos tuščiojoje žarnoje 40 proc.(6 gyvūnams), 20 proc. (3 gyvūnams) diagnozuotas
skrandyje. Literatūroje teigiama, kad dažniausiai virškinamojo trakto nepraeinamumas nustatomas
plonojoje žarnoje. (7,10) Kiti šaltiniai teigia, kad tuščiojoje žarnoje virškinamojo trakto
nepraeinamumas nustatomas dažniau. (4,10)
Vėmimas, apatiškumas, neėdimas, svorio praradimas, apetito praradimas, žiaukčiojimas yra
pagrindiniai klinikiniai virškinamojo trakto nepraeinamumo požymiai. Iš jų dažniausiai pasireiškė
vėmimas 80 proc. (12 pacientų). Literatūroje teigiama, kad vėmimas yra pagrindinis klinikinis
požymis. (38) Taip pat klinikinio tyrimo metu galime stebėti gyvūno apatiškumą, pilvo skausmą
palpacijos metu, dehidrataciją. (38)
Laikotarpis tarp simptomų atsiradimo ar apsilankymo pas veterinarijos gydytoją iki chirurginio
gydymo vidutiniškai buvo 0,93±0,37 paros. Literatūroje aprašytas tyrimas (2), kuriame vidutinis
laiko tarpas simptomų atsiradimo ar apsilankymo pas veterinarijos gydytoją iki chirurginio gydymo
34
buvo 5 paros. (2) Išanalizavus duomenis matome, kad greitai atlikta diagnostika ir laiku pritaikytas
chirurginis gydymas. Laikas iki chirurginio gydymo gali svyruoti dėl šeimininko finansinių
galimybių atlikti diagnostinius tyrimus.
Savininkai, kurie nežinojo apie svetimkūnio suėdimą, kreipėsi į veterinarijos gydytoją nuo
pirmų klinikinių požymių atsiradimo praėjus vidutiniškai 4,71±1,36 paroms. Žinant apie suėstą
svetimkūnį, vidutinė trukmė dienomis nuo klinikinių požymių atsiradimo arba nuo svetimkūnio
suėdimo iki apsilankymo pas veterinarijos gydytoją buvo 3,66±1,33 paros. Imčių vidurkiai skiriasi
statistiškai nereikšmingai (p>0,05), todėl galime daryti išvadą, kad žinojimas ar nežinojimas apie
suėstus svetimkūnius neturėjo reikšmės. Vidutinė trukmė nuo klinikinių požymių atsiradimo arba nuo
svetimkūnių suėdimo iki apsilankymo pas veterinarijos gydytoją buvo 4,33±1,31 paros. Literatūros
šaltiniuose teigiama, kad savininkui žinant apie suėstus svetimkūnius trukmė nuo klinikinių požymių
atsiradimo arba nuo svetimkūnių suėdimo iki apsilankymo pas veterinarijos gydytoją vidutiniškai
buvo 2,8 paros, o savininkui nežinant, trukmė nuo klinikinių požymių atsiradimo arba nuo
svetimkūnių suėdimo iki apsilankymo pas veterinarijos gydytoją vidutiniškai buvo 5,7 paros. (10)
Pagal kitą literatūros šaltinį, vidutinė trukmė nuo klinikinių požymių atsiradimo arba nuo svetimkūnių
suėdimo iki apsilankymo pas veterinarijos gydytoją buvo 6 paros. (2)
Išanalizavus pagrindinius virškinamojo trakto nepraeinamumo diagnozavimo metodus
nustatyta, kad be įprastinio klinikinio tyrimo (anamnezės rinkimo, paciento apžiūros), diagnostikoje
taip pat yra naudojamas: rentgeninis tyrimas, endoskopinis tyrimas, kraujo morfologinis ir
biocheminis tyrimas. Visiems 15 pacientų buvo atlikta diagnostinė laparotomija, siekiant patvirtinti
diagnozę ir įsitikinti, ar nėra daugiau nepraeinamumo vietų, arba diagnostikai, kai savininkai nedavė
sutikimo kitiems diagnostiniams tyrimams. Kiti diagnostiniai tyrimai buvo: rentgeninis tyrimas,
(atliktas 10 gyvūnų), endoskopinis tyrimas, echoskopinis pilvo tyrimas, kraujo morfologinis ir
biocheminis tyrimai. Pasak literatūros, dažniausia diagnostikos priemonė buvo rentgeninis tyrimas.
(10)
Atlikus duomenų analizę dažniausiai taikyta enterotomija (38,5 proc. gyvūnų) ir gastrotomija
(15,4 proc. gyvūnų), gastrotomija ir enterotomija (23,1 proc. gyvūnų), žarnos rezekcija ir suformuota
anostomozė (15,4 proc. gyvūnų). Literatūros duomenimis dažniausiai atliekama enterotomija (77,23
proc.), po to gastrotomija (15,44 proc.) ir žarnyno rezekcija ir suformuota anostomozė. (8,94 proc.).
(2).
Atlikus duomenų analizę nustatyta, kad dažniausiai gyvūnai stacionare po chirurginio gydymo
buvo laikomi 2 paras (vidutiniškai 3,13±0,68 paros). Literatūros šaltiniuose teigiama, kad po
operacijos gyvūnai stacionare buvo laikomi vidutiniškai 2,8 paras šunys ir 2,2 paras katės. (2,10)
Dažniausiai po chirurginės operacijos analgetikai buvo skiriami 4 paroms. Trumpiausiai po
chirurginės operacijos analgetikai buvo skiriami 2 paroms, ilgiausiai po chirurginės operacijos
35
analgetikai buvo skiriami 7 paroms. Vidutiniškai analgetikai skiriami 4,33±0,4 paroms. Išanalizavus
duomenis buprenorfino hidrochloridas dažniausiai buvo skiriamas 1 parą po operacijos, ilgiausiai jis
skirtas 5 paroms (vidutiniškai 1,77±0,43 paroms). Išanalizavus duomenis, meloksikamas skirtas nuo
1 iki 6 parų (vidutiniškai 2,14±0,36 paroms). Ilgą analgetikų skyrimą įtakojo pooperacinių
komplikacijų skausmas pacientams.
Atliktus duomenų analizę antibiotikų kursas svyravo nuo 6 iki 11 parų. Trumpiausias
antibiotikų kursas buvo skirtas 1 pacientui 6 paroms. Ilgiausias buvo paskirtas 2 pacientams 11 parų,
vidutiniškai (8,5±0,36 paroms). Literatūros šaltinyje antibiotikai skiriami 3 paras po chirurginio
gydymo. (10)
Virškinamojo trakto nepraeinamumo chirurginio gydymo komplikacijos pasireiškė 6
gyvūnams, o komplikacijų nepasitaikė 9 gyvūnams. Dažniausiai pasitaikiusi komplikacija buvo
seroma (2 gyvūnams). Kitos pasiskirstė po 1 atvejį: pjūvio vietos uždegimas, hemoraginė diarėja,
peritonitas, aspiracinė pneumonija.
Šunų ir kačių virškinamojo trakto nepraeinamumo atstatymo operacijos atliktos 15 gyvūnų.
Virškinamojo trakto nepraeinamumas pasikartojo 1 gyvūnui. 13 gyvūnų (92 proc.) pasveiko, 2
gyvūnai (8 proc.) buvo eutanazuoti dėl komplikacijų. Literatūros šaltiniuose teigiama, kad iš šunų,
kuriems yra diagnozuotas virškinamojo trakto nepraeinamumas, 8 proc. yra eutanazuojami arba
gaišta. 12 proc. kačių, kurioms yra diagnozuotas virškinamojo trakto nepraeinamumas, yra
eutanazuojamos arba gaišta. (10)
36
IŠVADOS
1. Dažniausia virškinamojo trakto nepraeinamumo priežastis šunims buvo svetimkūniai – 75
proc. (9 šunys). Kačių virškinamojo trakto nepraeinamumo priežastys buvo: žarnų pasaito limfinių
mazgų adenokarcinoma, siūlinis svetimkūnis, invaginacija.
2. Išanalizavus pagrindinius virškinamojo trakto nepraeinamumo diagnozavimo metodus
nustatyta, kad be įprastinio klinikinio tyrimo (anamnezės rinkimo, paciento apžiūros), diagnostikoje
dažniausiai naudojamas rentgeninis tyrimas (10 atvejų). Rentgenologinio tyrimo pagalba galime
diagnozuoti rentgenokontrastiškus svetimkūnius arba įtarti virškinamojo trakto nepraeinamumą dėl
gausaus dujų susikaupimo skrandyje arba žarnose. Kaip papildoma diagnostikos priemonė yra
naudojama rentgenografija su kontrastinėmis medžiagomis (bario sulfatas). Siekant nustatyti
virškinamojo trakto nepraeinamumo sukėlimo priežastis dažnai taikomi keli diagnostiniai metodai:
endoskopinis ir echoskopinis tyrimas. Kraujo morfologiniai ir biocheminiai tyrimai buvo atlikti 8
pacientams, siekiant įvertinti pacientų būklę. Visiems pacientams, kuriems buvo įtartas virškinamojo
trakto nepraeinamumas (15 pacientų), buvo atlikta diagnostinė laparotomija ir taip patvirtinta galutinė
diagnozė.
3. Virškinamojo trakto nepraeinamumo gydymo metodai priklauso nuo nepraeinamumo
pobūdžio ir vietos. Atlikus duomenų analizę svetimkūniai, kurie sukėlė virškinamojo trakto
nepraeinamumą, dažniausiai buvo lokalizuoti žarnose. Taikytas chirurginis gydymas atliekant
enterotomiją (38,5 proc. gyvūnų) ir vienam pacientui atlikta žarnos rezekcija ir anastomozė (15,4
proc. gyvūnų). Gyvūnams, kuriems virškinamojo trakto nepraeinamumo vieta buvo skrandyje arba
skrandyje ir žarnose, taikytas chirurginis gydymas atliekant enterotomiją ir gastrotomiją. Gydant
skrandžio užsisukimą, po skrandžio repozicijos atliekama gastropeksija, kaip prevencinė priemonė,
kad skrandžio užsisukimas nepasikartotų.
37
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Dyce KM, Sack WO, Wensing CJG.Textbook of Veterinary Anatomy. 4th Ed. Saunders
elsevier; December 17, 2009. p. 434.
2. Capak D, Brkić A, Harapin I, Matičić D, Radišić B. Treatment of the foreign body induced
occlusive ileus in dogs. 2001; Veterinarski arhiv 71 (6):345-359.
3. Tilley LP (Editor), Smith FWKJr. (Editor), Blackwell's Five - Minute Veterinary Consult:
Canine and Feline. 5th ed. Chichester, West Sussex, England: John Wiley & Sons Ltd, Wiley –
Blackwell; September 2011. p. 394-554.
4. Ciasca TC, David FH, Lamb CR. Does measurement of small intestinal diameter increase
Diagnostic accuracy of radiography in dogs with Suspected intestinal obstruction?. Veterinary
Radiology & Ultrasound 2013; Vol. 54, No. 3:207-211.
5. Hill P, Warman S, Shawcross G. 100 Top Consultations in Small Animal General Practice.
Chichester, West Sussex, England: John Wiley & Sons Ltd, Wiley – Blackwell; March 2011. p. 158-
165.
6. Aronson LR, Brockman DJ. & Brown DC. Gastrointestinal emergencies. The Veterinary
Clinics of North America: Small Animal Practice; 2000; 30:555-579.
7. Papazoglou LG, Patsikas MN & Rallis T. Intestinal foreign bodies in dogs and cats.
Compendium of Continuing Education for the Practicing Veterinarian; 2003; 25:830-843
8. Weisse C, Berent A , Veterinary Image - Guided Interventions. Chichester, West Sussex,
England: John Wiley & Sons Ltd, Wiley – Blackwell; April; 2015. p. 145–154.
9. Nath I, Singh J, Behera SS, S. Lakshmilalita, Sahoo M, Das MR. Gastric foreign body in a
dog and its surgical management. Indian Journal of Canine Practice; June, 2015; Volume 7 Issue 1:1-
3.
10. Hayes G. Gastrointestinal foreign bodies in dogs and cats: a retrospective study of 208
cases. Journal of Small Animal Practice. 2009; (50):576–583.
11. Ettinger SJ, Feldman EC. Diseases of the dog and cat. Textbook of veterinary internal
medicine. 5th ed. Philadelphia; Saunders elsevier, 2000. p. 265-278.
12. MacPhail C. Gastrointestinal Obstruction. Elsevier Science (USA), Clinical Techniques in
Small Animal Practice, 2002; Vol 17, No 4 (November):178-183.
13. Madhu DN, Monsang SW, Aithal HP, Amarpal AC. Saxena RA, Kinjavdekar AP, Pawde
AM, Zama MMS. Enteroantomosis for the management ofintestinal obstruction in a dog. Indian
Journal of Canine Practice; June, 2013; Volume 5 Issue 1:52-54.
14. Murgia D. Surgery of the small intestine in dogs and cats. Animal Health Trust; May 2013;
Volume 18 No 3:114-119.
38
15. Fossum TW, Hedlund CS. Gastric and intestinal surgery. Elsevier Inc. Vet Clin Small Anim,
2003; (33):1117–1145.
16. Bebchuk TN. Feline gastrointestinal foreign bodies. Elsevier Science; July 2002; Volume
32, Issue 4:861-880.
17. Fossum TW. Surgery of Digestive system. In: Small Animal Surgery. 3rd Edn. Mosby Inc.,
St. Louis, Missouri; 2007. p. 424-26.
18. Bexfield N, Lee K, BSAVA Guide to Procedures in Small Animal Practice. 2nd ed. BSAVA
British Small Animsl Veterinary Association; 2014. P. 52-56.
19. Muhlbauer M. C, Kneller SK. Radiography of the Dog and Cat: Guide to Making and
Interpreting Radiographs. Chichester, West Sussex, England: John Wiley & Sons Ltd, Wiley-
Blackwell; April 2013. p. 88-99.
20. Kealy JK., McAllister H, and Graham JP, Diagnostic Radiology and Ultrasonography of
the Dog and Cat. 5 th ed. Saunders Elsevier; 2010. p. 23-122.
21. Patsikas MN, Papazoglou LG, Papaioannou NG, Savvas I, Kazakos GM, Dessiris AK.
Ultrasonographic findings of intestinal intussusception in seven cats. ESFM and AAFP. Published by
Elsevier. Journal of Feline Medicine and Surgery; 2003; 5:335–343.
22. Hernández C; Restrepo R. Adenocarcinoma in the jejunum of a dog: a case report. Rev Col
Cienc Pec 2005; Vol. 18:1: 75-79.
23. Steiner JM(ed.). Small Animal Gastroenterology. London, United Kingdom. Manson
Publishing Ltd; 2008. p. 13-15, 25-37.
24. Hall E, Simpson J, Williams D. BSAVA Manual of Canine and Feline Gastroenterology.
2nd ed. BSAVA British Small Animsl Veterinary Association; 2005. p. 11-23.
25. Thompson M. Small Animal Medical Differential Diagnosis. 2nd ed. Saunders Elsevier,
June 2013.
26. Tripathi AK, Soodan JS, Kushwaha RB. Gastric foreign body syndrome in a Golden
Retriever dog. Intas Polivet; 2010; 11 (II):305-306.
27. Daniela M. Surgery of the small intestine in dogs and cats. May 2013; Volume 18 No 4:158-
164.
28. Levien AS, Baines SJ. Histological examination of the intestine from dogs and cats with
intussusception. J Small Anim Pract; 2011; 52(11): 599–606.
29. Chiang K, Chou AS. Imaging of a Gastrointestinal Foreign Body in a Feline — A Case
Report. Tzu Chi Med J; 2005;17:187-189.
30. Gianella P, Pfammatter NS. Burgenero IA. Esophageal and gastric endoscopic foreign body
removal: complications and follow-up of 102 dogs. Journal of Small Animal Practice; 2009;
(50):649–654.
39
31. Ayers S. Small Animal Radiographic Techniques and Positioning. Chichester, West Sussex,
England: John Wiley & Sons Ltd, Wiley – Blackwell, Wiley-Blackwell, April 2012. p. 217-224.
32. Larson MM, Biller DS. Ultrasound of the Gastrointestinal Tract. Elsevier. Vet Clin Small
July 2009, (39):747-759.
33. Chandler EA, Gaskell RM, Gaskell CJ. Feline Medicine and Therapeutics. 3rd Ed.
Chichester, West Sussex, England: John Wiley & Sons Ltd, Wiley – Blackwell; May 2008. p. 404 –
429.
34. Williams JM (Editor), Niles JD (Editor), Williams JM(Editor), Niles JD(Editor). BSAVA
manual of canine and feline abdominal surgery. BSAVA British Small Animsl Veterinary
Association; December 10, 2007. p. 58 – 128.
35. Papazoglou LG. Exploratory Laparotomy in the Dog & Cat. October 2015; [cited 2015 Nov
16]; Available from:
http://ikee.lib.auth.gr/record/276285/files/Exploratory_Laparotomy_PDF%20(1)%20(1).pdf
36. Fossum TW. Small Animal Surgery. 4th Ed. Mosby; August 2012. p. 479-489.
37. Garcia DAA, Froes TR, Vilani RGDOC, Guérios SD, Obladen A, Ultrasonography of small
intestinal obstructions: a contemporary approach. Journal of Small Animal Practice; 20 June 2011;
(52):484–490.
38. Papazoglou LG, Patsikas MN, Rallis T. Intestinal Foreign Bodies in Dogs and Cats.
Compendium; November 2003; Vol. 25, No. 11:830- 839.
40
PRIEDAI
1 priedas. Anglų springerspanielis 7 metų patinas, dešinė šoninė pilvo rentgenograma
(autoriaus nuotrauka)
Skrandyje matomas rentgenokontrastiškas 4cm diametro apvalus svetimkūnis, gaubtinė žarna
yra pilna žarnų turinio, tuščioji žarna yra pripildyta skysto turinio, šlapimo pūslė – silpnai pripildyta.
2 priedas . Anglų springerspanielis 7 metų patinas (autoriaus nuotrauka)
41
3 priedas. Mišrūnas 11 metų, patinas, dešinė šoninė pilvo rentgenograma (autoriaus
nuotrauka)
Skrandis užpildytas tankiu turiniu, žarnynas dislokuotas kaudaliai, dvylikapirštė ir plonoji žarna
užpildytos turiniu ir dujomis, turinys matomos gaubtinėje ir tiesiojoje žarnoje.
4 priedas. Skrandžio ir plonosios žarnos rastas turinys (mišrūnas 11 metų, patinas) (autoriaus
nuotrauka)
42
5 priedas. Džeko Raselo terjeras 8 metų patinas, dešinė šoninė pilvo rentgenograma (autoriaus
nuotrauka)
Skrandis pripildytas skrandžio turiniu ir dujų, dvylikapirštė žarna pripildyta tankaus turinio ir dujų,
gaubtinė žarna pripildyta dujų, plonose žarnose matomas rentgenokontrastiškas svetimkūnis.
6 priedas. Džeko Raselo terjeras 8 metų, patinas (autoriaus nuotrauka)
Diagnostinės laparotomijos metu rasta žaislinė plastikinė mašinėlė.
43
7 priedas. Vengrų vižlas, šuo 4 metų, patelė, dešinė šoninė pilvo rentgenograma (autoriaus
nuotrauka)
Dvylikapirštė žarna išsiplėtusi nuo dujų, dvylikapirštei žarnai pereinant į plonąsias žarnas
matomas apvalus rentgenokontrastiškas svetimkūnis.
8 priedas. Mišrūnas, katinas 1 metų, patinas (autoriaus nuotrauka)