LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS

REABILITACIJOS KLINIKA

AUSTĖJA KALAUŠYTĖ

STUBURO STABILIZAVIMO IR SENSOMOTORIKOS

PRATIMŲ POVEIKIS SERGANČIŲJŲ IŠSĖTINE SKLEROZE

PUSIAUSVYRAI IR EISENAI Magistro studijų programos ,,Fizinė medicina ir reabilitacija“

(valst. kodas 621B30002) baigiamasis darbas

Darbo vadovė

doc. dr. Inesa Rimdeikienė

KAUNAS, 2016

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS

REABILITACIJOS KLINIKA

TVIRTINU:

Slaugos fakulteto dekanė

prof. dr. Jūratė Macijauskienė

2016 m. 05 mėn. 23 d.

STUBURO STABILIZAVIMO IR SENSOMOTORIKOS

PRATIMŲ POVEIKIS SERGANČIŲJŲ IŠSĖTINE SKLEROZE

PUSIAUSVYRAI IR EISENAI

Magistro studijų programos ,,Fizinė medicina ir reabilitacija“

(valst. kodas 621B30002) baigiamasis darbas

Recenzentas Darbo vadovė

doc. dr. Daiva Petruševičienė doc. dr. Inesa Rimdeikienė

2016 m. 05 mėn. 23 d. 2016 m. 05 mėn. 23 d.

Darbą atliko

Magistrantė

Austėja Kalaušytė

2016 m. 05 mėn. 23 d.

KAUNAS, 2016

3

TURINYS

TURINYS .............................................................................................................................. 3

SANTRAUKA ...................................................................................................................... 5

SUMMARY ......................................................................... Error! Bookmark not defined.

SANTRUMPOS .................................................................................................................... 8

ĮVADAS ................................................................................................................................ 9

DARBO TIKSLAS .............................................................................................................. 11

DARBO UŽDAVINIAI ...................................................................................................... 12

1. LITERATŪROS APŽVALGA ....................................................................................... 13

1.1 Išsėtinės sklerozės epidemiologija ............................................................................ 13

1. 2. Išsėtinės sklerozės epidemiologija .......................................................................... 14

1. 3. Išsėtinės sklerozės patogenezės ir klinikinė eiga .................................................... 14

1. 4. Išsėtinės sklerozės simptomai ................................................................................. 16

1. 5. Išsėtinės sklerozės diagnostika ................................................................................ 17

1.6. Išsėtinės sklerozės gydymas ..................................................................................... 18

1. 7. Simptominio gydymo dalis – kineziterapija ............................................................ 19

1.7.1. Sergančiųjų išsėtine skleroze vertinimas ir kineziterapinis ištyrimas ............... 20

1.8. Pusiausvyra, jos valdymas ir išlaikymas .................................................................. 21

1.8.1. Pusiausvyros sutrikimas sergant išsėtine skleroze ............................................ 22

1.8.2. Pusiausvyros kineziterapinis ištyrimas .............................................................. 22

1.8.3. Kineziterapijos taikymas esant pusiausvyros sutrikimui ................................... 23

1.9. Eisena ....................................................................................................................... 24

1.9.1. Sergančiųjų išsėtine skleroze eisenos sutrikimas ir reabilitacija ....................... 24

1.9.2. Kineziterapinis eisenos ištyrimas ...................................................................... 25

1.10. Sensomotorika, sąsajos su pusiausvyra ir eisena .................................................... 25

4

1.10.1. Sergančiųjų išsėtine skleroze sensomotorikos pažeida ir kineziterapija ......... 26

1. 11. Stuburo stabilizavimo sąsajos su pusiausvyra ir eisena ........................................ 27

2. TYRIMO METODIKA ................................................................................................... 29

2.1. Tiriamojo kontingento charakteristika ..................................................................... 29

2.2. Tyrimo metodai ........................................................................................................ 29

2.3. Matematinė statistika ................................................................................................ 31

2.4. Tyrimo organizavimas .............................................................................................. 32

3. TYRIMO REZULTATAI ............................................................................................... 35

3.1. Anketinės apklausos rezultatai ................................................................................. 35

3.2. Tiriamųjų grupių homogeniškumo vertinimas ......................................................... 38

3.3. Pusiausvyros vertinimo rezultatai ............................................................................ 39

3.4. Eisenos vertinimo rezultatai ..................................................................................... 45

4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ......................................................................... 51

IŠVADOS ............................................................................................................................ 53

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS .................................................................................. 54

PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ................................................................................................ 55

LITERATŪROS SĄRAŠAS ............................................................................................... 56

5

SANTRAUKA

Kalaušytė A. Stuburo stabilizavimo ir sensomotorikos pratimų poveikis sergančiųjų išsėtine

skleroze pusiausvyrai ir eisenai, magistro baigiamasis darbas / mokslinė vadovė doc. dr. I.

Rimdeikienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakulteras, Reabilitacijos klinika. –

Kaunas, 2016,- 60p.

Raktiniai žodžiai: išsėtinė sklerozė, kineziterapija, pusiausvyra, eisena, stuburo

stabilizavimo pratimai, sensomotorikos pratimai

Tyrimo aktualumas: Išsėtinė sklerozė – lėtinė centrinės nervų sistemos autoimuninė liga,

pasireiškianti patologiniais neurologiniais simptomais įvairiose organizmo sistemose. Tai viena iš

svarbiausių neįgalumo priežasčių jauname amžiuje. Iki šiol nėra rasta priemonių galinčių visiškai

išgydyti šią ligą. Kineziterapija priklauso simptominiam gydymui, kurio tikslas palengvinti ir

kompensuoti atsiradusius judėjimo sutrikimus, sergantyjį išlaikyti kuo ilgiau funkciškai

nepriklausomą. Šiame darbe yra lyginama skirtingų kineziterapijos pratimų poveikis sergančiųjų

išsėtine skleroze pusiausvyrai ir eisenai.

Tyrimo tikslas: Nustatyti stuburą stabilizuojančių ir sensomotoriką lavinančių pratimų

poveikį sergančiųjų išsėtine skleroze pusiausvyrai ir eisenai.

Tyrimo uždaviniai: 1. Įvertinti kineziterapijos poveikį sergančiųjų pusiausvyrai. 2. Įvertinti

kineziterapijos poveikį sergančiųjų eisenai. 3. Palyginti dviejų tirtųjų grupių pusiausvyros ir eisenos

rezultatus, po stuburo stabilizacimo ir sensomotorikos lavinimo pratimų taikymo.

Tyrimo metodai: tyrime dalyvavo 20 pacientų, kuriems diagnozuota išsėtine sklerozė. Ligos

forma – recidyvuojanti remituojanti, Išplėstinis negalios vertinimo indeksas 1 - 5,5 balai, lytis: moterys

ir vyrai, amžius 24 - 54 metai. Tiriamieji suskirstyti į dvi pratimų grupes: stuburo stabilizavimo (n=10)

ir sensomotorikos (n=10). Visiems pacientams kineziterapija taikyta mėnesį, du kartus per savaitę.

Ligonių pusiausvyra vertinta prieš ir po kineziterapijos kurso, naudojant Fullerton pusiausvyros

vertinimo skalę. Eisena vertinta prieš ir po kineziterapijos kurso, naudojant Dinaminį eisenos indeksą.

Išvados: 1. Sergančiųjų išsėtine skleroze pusiausvyra statistiškai reikšmingai pagerėjo po

stuburo stabilizavimo pratimų taikymo (p<0,05). 2. Sergančiųjų išsėtine skleroze pusiausvyra

statistiškai reikšmingai pagerėjo po sensomotorinių pratimų taikymo (p<0,05). 3. Stuburą

stabilizuojantys pratimai statistiškai efektyvesni sergančiųjų išsėtine skleroze pusiausvyrai lyginant su

sensomotoriniais pratimais (p<0,05). 4. Sergančiųjų išsėtine skleroze eisena statistiškai reikšmingai

pagerėjo po stuburo stabilizavimo pratimų taikymo (p<0,05). 5. Sergančiųjų išsėtine skleroze eisena

statistiškai reikšmingai pagerėjo po sensomotorinių pratimų taikymo (p<0,05). 6. Lyginant stuburą

stabilizuojančių ir sensomotorinių pratimų efektyvumą tarpusavyje eisenai, nei vieni pratimai

statistiškai reikšmingai nėra efektyvesni (p>0,05).

6

ABSTRACT

Kalaušytė A. The effect of spinal stabilization and sensomotoric exercises for the balance and

walking of multiple sclerosis patients, master thesis/supervisor ph. d. Inesa Rimdeikienė; Lithuanian

University of Health Sciences; Faculty of Nursing; Clinic of Rehabilitation. Kaunas, 2016. – 60p.

Keywords: multiple sclerosis, physical therapy, balance, walking, spinal stabilization

exercises, sensomotoric exercises.

Relevance of the research: Multiple sclerosis – chronic central neurological system

autoimmune disease that manifests itself with patological neurological symptoms in various body

systems. This is one of the most important reasons of disability in youg age. Physical therapy is

considered symptomatic treatement, which aims to easen and compensate the emmerging movement

impairement and to keep the patient functionally independent for as long as possible. This paper

compare the results of two different physical therapy exercises for the movement and balance of

multiple sclerosis patients.

Aim of the paper: To evaluate the effect of spinal stabilization and sensomotoric exercises

for the balance and walking of multiple sclerosis patients.

Objectives:

1. To evaluate the effect of physical therapy for the balance of multiple sclerosis patients.

2. To evaluate the effect of physical therapy for the walking of multiple sclerosis patients.

3. To compare the walking and balance results of two groups treated in different methods:

spinal stabilization and sensomotoric exercises.

Research methods: 20 multiple sclerosis patients participated in the research. The form of

the disesase: relapsing-remitting, expanded disability status scale 1-5,5 points, male and female, aged

24-54. Patients were divided into two groups: spinal stabilization (n=10) and sensomotoric exercises

(n=10). All patients were treated by physical therapy for one month, two times a week. The balance of

the patients was evaluated before and after physical therapy by using Fullerton advanced balance scale.

Walking of the patients was evaluated before and after physical therapy by using Dynamix Gait Index.

Conclusions:

1. The balanced of multiple sclerosis patients improved significantly after treatment using

spinal stabilization exercises (p<0.05).

2. The balance of multiple sclerosis patients improved significantly after treatment using

sensomotoric exercises (p<0.05).

3. Spinal stabilization exercises were significantly more efficient than sensomotoric exercises

in improving balance of multiple sclerosis patients (p<0.05).

7

4. The walking of multiple sclerosis patients significantly improved after treatement using

spinal stabilization exercises (p<0.05).

5. The walking of multiple sclerosis patients significantly improved after treatment using

sensomotoric exercises (p<0.05).

6. The effects of spinal stabilization exercises and sensomotoric exercises for walking of

multiple sclerosis patients did not differ significantly (p>0.05).

8

SANTRUMPOS

CNS – Centrinė nervų sistema

EDDS – Išplėstinė negalios vertinimo skalė (angl. Expanded Disability Status Scale)

IS – išsėtinė sklerozė

MRT – Magnetinio rezonanso tomografija

PSO – Pasaulio sveikatos organizacija

TFK – Tarptautine funkcijų sutrikimų, negalios ir sveikatos klasifikacija

9

ĮVADAS

Išsėtinė sklerozė (lot. sclerosis disseminata) – lėtinė, demielinizuojanti, uždegiminė centrinės

nervų sistemos liga, pasireiškianti pasikartojančiais ar nuolat progresuojančiais neurologinės kilmės

simptomais, ilgainiui sukeliančiais pastovią negalią. Ši liga dažniausiai prasideda jauname amžiuje.

Dėl jos gali atsirasti: funkcinės būklės ribotumas, negalia, psichologinės problemos, socialinė atskirtis,

visa tai neigiamai veikia gyvenimo kokybę (Buraga et al., 2009). Sergančiųjų išsėtine skleroze yra

visame pasaulyje, skiriasi tik ligos paplitimas įvairiuose regionuose. Lietuva pagal susirgimų dažnį

priklauso didelio sergamumo zonai. Tiksli ligos etiologija nėra išsiaiškinta, tačiau šių laikų mokslinės

studijos nurodo daugialypę priežastinę riziką, tai: genetika, aplinka, imunitetas, bei šių veiksnių

tarpusavio sąveika (Pasaulio sveikatos organizacija, 2008; Koch-Henriksen & Soelberg, 2010).

Daugiausia išsėtine skleroze serga jauni ir vidutinio amžiaus asmenys. Šių žmonių gyvenimo trukmė

yra normali, dėl to privaloma užtikrinti sveikatos palaikymo programas, siekti stabilizuoti ligos eigą,

bei gerinti gyvenimo kokybę.

Yra nustatyta, kad, net pusė ligonių kurie nesikreipia dėl medicininės pagalbos ar ignoruoja

sudarytą gydymo planą, po penkiolikos metų nuo susirgimo pradžios patiria judėjimo negalią. Svarbu

suprasti, jog sergantieji privalo gydytis. Šis procesas trunka visą gyvenimą stacionariomis,

ambulatorinėmis, namų sąlygomis. Dėl brangaus medikamentinio gydymo atsiranda didelės finansinės

išlaidos, medicininės, psichologinės, socialinės, ekonominės problemos įvairaus mąsto asmens ir

visuomenės lygmenyse. Šiuolaikinis pasaulis ieško šioms problemoms sprendimo būdų. Vis dažniau

prie populiaraus medikamentinio gydymo gretinama fizinė medicina ir reabilitacija, kineziterapija

(Koch-Henriksen & Soelberg, 2010).

Patologiniams simptomams sumažinti ir kompensuoti jų žalą yra taikoma reabilitacija.

Reabilitacijos vienas iš metodų yra kineziterapija. Yra įrodyta, jog šis metodas padeda prailginti laiką

tarp recidyvų ir sumažinti jų padarinius (Rietberg, 2011). Kineziterapija negali išgydyti pirminių

simptomų atsiradusių dėl išssėtinės sklerozės, pavyzdžiui tokių kaip: regos, koordinacijos sutrikimai.

Tačiau kineziterapija gali padėti juos sėkmingai kompensuoti ir užkirsti kelią antrinių simptomų

atsiradimui. Ji sėkmingai taikoma esant pusiausvyros, eisenos sutrikimams, atsiradus raumenų

silpnumui, jaučiant nuovargį ar skausmą (Buraga et al.,2009).

Pusiausvyros ir eisenos sutrikimai atsiranda ankstyvoje ligos stadijoje ir yra vieni labiausiai

neigiamai veikiančių gyvenimo kokybę. Jie yra pavojingi dėl padidėjusios kritimų ir susižalojimų

rizikos. Žmogui tampa visa sunkiau apsitarnauti, jis pasidaro priklausomas nuo pagalbinių priemonių

(Moreau et al., 2010).

Yra atlikta daug tyrimų vertinančių sergančiųjų išsėtine skleroze pusiausvyrą, eiseną, tačiau

nėra akcentuojama kokie kineziterapiniai metodai yra efektyviausi kompensuojant ir slopinant šias

10

pažeidas. Šiame darbe analizuojama ir vertinama sparčiai populiarėjantys stuburo stabilizavimo

pratimai, kurie sėkmingai taikomi esant įvairioms patologijoms. Šie pratimai gali padėti reabilituojant

pacientus su pusiausvyros, eisenos sutrikimais. Tačiau stinga mokslinių straipsnių ir tyrimų apie jų

taikymą sergant išsėtine skleroze. Kita pratimų grupė naudojama šio darbo tyrime, tai – pratimai

atliekami skirtingomis sensomotorinėmis sąlygomis. Šie pratimai dažniausiai taikomi sergantiems

išsėtine skleroze, kurie turi pusiausvyros ir eisenos sutrikimus. Todėl šio darbo tikslas yra palyginti

stuburo stabilizavimo ir sensomotorinių pratimų poveikį sergančiųjų išsėtine skleroze pusiausvyrai ir

eisenai.

11

DARBO TIKSLAS

Nustatyti stuburą stabilizuojančių ir sensomotoriką lavinančių pratimų poveikį sergančiųjų

išsėtine skleroze pusiausvyrai ir eisenai.

12

DARBO UŽDAVINIAI

1. Įvertinti kineziterapijos poveikį sergančiųjų pusiausvyrai.

2. Įvertinti kineziterapijos poveikį sergančiųjų eisenai.

3. Palyginti dviejų tirtųjų grupių pusiausvyros ir eisenos rezultatus, po stuburo stabilizavimo

ir sensomotorikos pratimų taikymo.

13

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Išsėtinės sklerozės epidemiologija

Išsėtinės sklerozės epidemiologiją apibūdina Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ir

Tarptautinės išsėtinės sklerozės draugijos atliktas 2 metų trukmės tyrimas. Šių epidemiologinių studijų

tikslas buvo nustatyti ligos paplitimą visame pasaulyje. Galutiniai gauti duomenys pateikė įžvalgas

apie 87,8 proc. pasaulio populiacijos. Tyrimo rezultatai išskyrė: didelio, vidutinio ir mažo sergamumo

zonas, atsižvelgiant į pasireiškusius ligos atejus 100 000 gyventojų.

1. Lentelė. Pasaulinė išsėtinės sklerozės epidemiologija

(PSO, 2008) Sergamumo

zona

Ligos atvejai pasireiškę

100 000 gyventojų

Regionai

Didelio

sergamumo

30 - 80 Kanada, Šiaurės Amerika,

Skandinavijos šalys, Šiaurinė

Europos dalis, Rusija, Naujoji

Zelandija, Australija

Vidutinio

sergamumo

20 - 25 Pietų amerika, pietinės

JAV ir Europos dalys

Mažo

sergamumo

0 - 5 Azija, Afrika, Vakarų

ramiojo vandenyno šalys

Europos sąjunga atitinka didelio sergamumo kriterijų. Čia liga diagnozuota apytiksliai

100/100 000 gyventojams. Lietuvoje, šios sąjungos narėje, taip pat pastebima panaši tendencija. Čia

serga vidutiniškai 80/100 000 gyventojų, tai rodo, jog mūsų šalis priklauso didelio sergamumo zonai.

Dažniausiai pasitaikanti ligos forma – recidyvuojanti remituojanti, ji diagnozuota apie 700 pacientų

(Juodeikienė ir kt., 2014)

Nagrinėjant ligą epidemiologiškai pagal lytį, IS moterims pasireiškia du kartus dažniau nei

vyrams. Pirmieji IS simptomai vidutiniškai atsiranda esant 20 – 50 metų amžiaus. Tai yra svarbiausia

neurologinės kilmės neįgalumo priežastis šiame laikotarpyje. Sergančiųjų amžiaus vidurkis – 29 metai,

todėl šią ligą galima vadinti jaunų žmonių. Tačiau yra nustatyta atvejų, kai IS prasidėjo jauniasniems

ar vyresniems asmenims (Jodie et al., 2015; Tullman, 2013).

14

1. 2. Išsėtinės sklerozės epidemiologija

Iki šiol nėra tiksliai žinoma IS etiologija. Šių dienų moksliniai straipsniai ir tyrimai nurodo,

jog IS - sudėtinga heterogeniška liga. Pagrindiniai ją sukeliantys veiksniai gali būti: genetika, aplinka,

savitos organizmo savybės, bei šių veiksnių tarpusavio sąveika (Hande et al., 2010).

Yra ir daugiau hipotezių apie IS atsiradimą. Viena jų – vitamimino D stoka. Šis vitaminas

dalyvauja imuninės sistemos ir centrinės nervų sistemos (CNS) veikime, neuroraumeninėje

reguliacijoje. Galima daryti prielaidą, jog rizika susirgti IS susijusi su retu buvimu lauke, ar

pakankamu saulės nebuvimu dėl geografinių priežasčių. Dėl to organizmas negali pasisavinti reikiamo

kiekio vitamino D. Tai paaiškintų didelį sergamumą šiauriniuose pasaulio regionuose. Kiti galimi

sukėlėjai: įvairūs virusai, Herpes virusas 6, endogeniniai retrovirusai; bakterijos, nes jų kryžminės

reakcijos atpalaiduoja citoksinus (Kira, 2015); rūkymas, kadangi azoto oksidas skatina aksonų

demielinizaciją; kupinas streso gyvenimo būdas; lytiniai hormonai; oraliniu būdu vartojama

kontracepcija; kvėpavimo takų infekcijos; organiniai tirpikliai. Įtakos gali turėti ir paveldimumas,

alergijos, medžiagų apykaitos sutrikimai. Tačiau visos šios priežastys nėra iki galo moksliškai

paaiškintos, tai tik labiausiai tikėtinos prielaidos (Hande et al., 2010).

1. 3. Išsėtinės sklerozės patogenezės ir klinikinė eiga

IS yra CNS autoimuninė liga. Jos metu vyksta uždegimas, aksonų demielinizacija, pažeistų

vietų randėjimas, galiausiai susidaro sklerozinės plokštelės. Organizmo imuninė sistema atakuoja ir

ardo aksono izoliacinę medžiagą - mieliną. Ši medžiaga reikalinga sklandžiai ir greitai perduoti

nervinius impulsus. Tai gi, dėl demielinizacijos sutrinka nervinių impulsų perdavimas CNS.

Uždegiminiai procesai yra daugybiniai ir gali kilti bet kurioje CNS vietoje. Nuo pažeidimo vietos

priklauso ligos simptomai (Murray et al., 2013).

Ši liga yra dinamiška, jos simptomų stiprumas ir pobūdis priklausomai nuo ligos trukmės.

Pagal tai ligos eiga yra skirstoma į keturias fazes: ligos pradžia, paūmėjimas, remisija, nuolatinis

progresavimas (2 lentelė). Taip pat svabu, jog remisija gali atsirasti bet kuriuo metu ir trukti mėnesį,

mėnesius ar daugelį metų. Kodėl ji atsiranda, nuo ko priklauso jos trukmė, nėra moksliškai įrodyta. Tik

daroma prielaida, jog remisija dažniau pasitaiko ankstyvoje ligos stadijoje, turint recidyvuojančią

remituojančią ligos formą.

15

2. Lentelė. Išsėtinės sklerozės formos pagal klinikinę eigą

(Murray et al., 2013; Nacionalinė išsėtinės sklerozės draugija, 2014)

Forma Eiga Paplitimas

Recidyvuojanti

remituojanti

Ūmūs patologinių

neurologinių simptomų

atsiradimai (recidyvai). Ši

būklė trunka kelias dienas, po

to seka atsigavimo fazė

(remisija). Prieš tai atsiradę

neurologiniai simptomai gali

visiškai arba dalinai išnykti.

Daugeliui sergančiūjų

pasireiškia sensoriniai

sutrikimai. Laikotarpyje tarp

recidyvų nauji simptomai gali

neatsirasti, tačiau ligos

procesas nesustoja.

~ 85 proc.

Antrinė

progresuojanti

Ligai būdingas lėtas,

stabilus progresavimas,

simptomai ir negalia vis

stiprėja.

~ 50 proc. Per 10 metų

išsivysto iš recidyvuojančios

remituojančios ligos formos

Pirminė

progresuojanti

Būdinga nuolat

laipsniškai stiprėjantys

simptomai nuo pat ligos

pradžios.

~ 15 proc.

Recidyvuojanti

progresuojanti

Ligos eiga iš karto

būna nuolatos progresuojanti,

kartojasi aiškūs pablogėjimai,

sergantieji gali nepatirti

remisijos.

~ 5 proc.

16

1. 4. Išsėtinės sklerozės simptomai

Kiekvienam žmogui IS gali pasireikšti skirtingais simptomais. Tačiau dažniausiai sutinkami:

silpnumas ir nuovargis, pusiausvyros ir eisenos sutrikimai, raumenų spazmai, depresija ir kognityviniai

sutrikimai, šlapimo pūslės, žarnyno ir seksualinės disfunkcijos, parestezijos, regos sutrikimai. Pagal

trukmę simptomus galimas skirstyti į ūmius (staiga atsiradę), poūmius (trukmė < 6mėn.) ir lėtinius

(trukmė > 6 mėn.). Visi simptomai yra skirstomi į pirminius, antrinius ir tretinius. Pirminiai simptomai

yra tiesiogiai susiję su demielinizacija ir aksonų nykimu. Antriniai simptomai yra rezultatas pirminių

simptomų, komplikacijų, netinkamo gydymo pasekmių. Tretiniai simptomai yra bendras psichologinis

ir socialinis atsakas visiems prieš tai patirtiems simptomams (3 lentelė). Taip pat šiuos simptomus

galima suskirstyti nuo lengvų iki itin varginančių, t.y. kiekvieno žmogaus patirtis jaučiant simptomus

skiriasi (Jodie, 2015; Bitton, 2011).

3. Lentelė. Pirminiai, antriniai, tretiniai IS simptomai

(modifikuota pagal Bitton, 2011)

Simptomas pirminis antrinis tretinis

Silpnumas, nuovargis x x

Parestezija x

Regos problemos x

Sutrikusi pusiausvyra ir

eisena

x x

Koordinacijos sutrikimai x

Seksualinės funkcijos

sutrikimai

x x x

Šlapimo sistemos ar

žarnyno disfunkcija

x x

Miego problemos x x x

Nuovargis x x x

Depresija ir kiti

kognityviniai sutrikimai

x x x

Socialinė izoliacija x x

Nistagmas, svaigimas,

dizartrija

x

17

Kontraktūros x

Skausmas x x x

Raumenų spastika x x

Įvykusi pažeida tam tikruose CNS segmentuose tiesiogiai paliečia konkrečias organizmo

sistemas, o tai sukelia tik joms būdingą simptomatiką (Mickevičienė ir kt., 2012). IS pasižymi sunkiai

prognozuojama ir skirtingai diferencijuojama simptomatika, kuri kiekvieno susirgimo metu būna

unikali (4 lentelė).

4. Lentelė. Simptomų klasifikacija, pagal anatominį – funkcinį pažeidimą

(Mickevičienė ir kt., 2012)

Anatominis – funkcinis pažeidimas Simptomai

Griaučių - raumenų spastiškumas, raumenų silpnumas,

skausmas

CNS nuovargis, kognityviniai, afektiniai

simptomai, elgsenos sutrikimas, skausmas,

ataksija, tremoras

Autonominės nervų sistemos šlapinimosi, tuštinimosi sutrikimai,

seksualinė disfunkcija, termoreguliacijos

sutrikimai

1. 5. Išsėtinės sklerozės diagnostika

IS diagnozuojama naudojant laboratorinius ir klinikinius tyrimus. Šie tyrimai susideda iš:

magnetinio rezonanso tomografijos (MRT), sukeltųjų potencialų ir nugaros smegenų skysčio tyrimo,

2010 metais patvirtintų McDonald kriterijų. Kompleksiškai atliekami tyrimai yra pakankamai tikslūs

siekiant nustatant teisingą diagnozę (Tarptrautinė išsėtinės sklerozės draugija, 2014).

MRT – svarbiausias tyrimas IS diagnostikoje. Naudojantis juo yra pastebimi ūmūs ar lėtiniai

pažeidimai, gaunama informacija apie IS sklerozinių plokštelių lokalizaciją ir dydį. Demielinizacijos

židiniai gali būti įvairių formų, nuo kelių milimetrų iki vieno centimetro dydžio, jie išsibartę po visą

CNS. Naudojantis MRT yra patikslinama galutinė diagnozė. Kartu su MRT gali būti naudojami

McDoanaldo kriterijai. Yra keletas šių kriterijų versijų, tačiau naujausi sukurti 2010 metais,

pakoregavus ir patobulinus senesnius. Šie kriterijai vertina MRT tyrimo metu parodytų židinių

18

išplitimą erdvėje ir laike. Kriterijai leidžia greitai nustatyti IS ankstyvoje stadijoje, jautriai reaguoja į

organizmo pakitimus, yra specifiški ir tikslūs (Polman et al., 2011).

Smegenų skysčio ir sukeltųjų potencialų tyrimai naudojami kaip papildomos priemonės

diagnozuojant IS ir ją diferencijuojant nuo kitų ligų. Sergant IS smegenų skystyje būna padidėjęs

imunoglobulinų kiekis (85 – 90 proc.), dėl jose vykstančio uždegimo. Sukeltųjų potencialų tyrimas

rodo funkcinę nervų sistemos būklę bei jos pakitimus, registruojant nervinės sistemos atsaką į tam

tikrus sensorinius dirgiklius. Dėl įvykusios demielinizacijos ir aksonų degeneracijos sulėtėja signalų

perdavimas tarp neuronų, pailgėja reakcijos laikas į išorinį dirgiklį. Šis metodas naudingas nustatant

simptomais nepasireiškiančių pažeidimų CNS vietas, prognozuojant tolimesnę ligos eigą (Šakalienė ir

Daubarienė, 2014).

1.6. Išsėtinės sklerozės gydymas

IS - liga kurios dar nepavyksta visiškai išgydyti. Tačiau yra nustatytos ir patvirtintos gydymo

priemonės, kurios padeda kontroliuoti ir sulėtinti ligos progresavimą. Gydymas susideda iš dviejų

etapų:

ligos modifikavimas - receptinių vaistų vartojimas,

simptominis gydymas – vaistai, fizinė medicina ir reabilitacija (Jodie, 2015).

Ligos eigą modifikuojančio gydymo tikslas yra mažinti paūmėjimų dažnį, stabdyti naujų

demielinizacijos židinių CNS formavimasi, bei lėtinti negalios progresavimą. Gydymui naudojami

vaistai (interferonai), kurie veikia imuninę sistemą. Šių vaistų pasirinkimo spektras yra ganėtinai

platus. Tačiau jie tinkami tik recidyvuojančiai remituojančiai ir antrinei progresuojančiai ligos

formoms gydyti (Aleknaitė ir kt., 2012). Paūmėjimams malšinti skiriami hormonai ir plazmafarezė

(Šakalienė ir Daubarienė, 2014).

Simptominis gydymas nekeičia ligos eigos, tačiau gali padėti slopintant pasireiškusius

simptomus. Būtina tiksliai nustatyti ir įvertinti IS simptomatiką, pagal tai taikyti individualų gydymą

(Bitton, 2011). Šia liga sergantys pacientai dažnai patiria kelis simptomus vienu metu, skiriasi jų

sunkumo laipsnis, ligos fazė, bei paciento funkcinė būklė. Kadangi simptomai sergantiems IS dažnai

kinta, klinikinė būklė turi būti nuolatos profilaktiškai tikrinama. Be vaistų simptomoniame gydyme dar

pasitelkiama: fizinės medicinos priemonės, kineziterapija, ergoterapija, kognityvinė terapija.

Optimalus simptominis gydymas efektyviai pagerina pacientų sveikatos būklę, sumažina funkcinę

negalią ir pagerina jų gyvenimo kokybę (Jodie, 2015; Mickevičienė ir kt., 2012).

19

1. 7. Simptominio gydymo dalis – kineziterapija

IS iki šiol nėra visapusiškai veiksmingai išgydoma. Dar neatsirado universalaus vaisto ar

gydymo metodo malšinančio visus pasireiškusius simptomus. Medikamentinis gydymas sumažina

ligos atkryčius, tačiau neužkerta kelio neįgalumui. Būtent neįgalumo sergantieji labiausiai bijo,

kadangi kuo ilgiau sergama tuo didenė tikimybė patirti negalią kuri palaipsniui didėja (Rietberg,

2011). Kineziterapija priklauso simptominiam gydymui, ji dažniausiai taikoma ambulatorinėmis

sąlygomis. Tai reiškia, jog įvairiais fiziniais pratimais yra kompensuojami patologiniai ligos sukelti

simptomai, teigiamai veikiamas kasdienis aktyvumas, mobilumas, savarankiškumas (Bailey, 2006).

Kineziterapija negali pagydyti pirminių simptomų tokių kaip: silpnumas, drebulys, koordinacijos,

regėjimo sutrikimai, tačiau gali padėti kompensuoti šias negalias (Ellis & Motl, 2013; Buraga et al.,

2009). Taip pat ji gali būti labai naudinga stabdant antrinių simptomų atsiradimą.

Per pastarąjį dešimtmetį sukaupta kliniškai reikšmingų duomenų apie kineziterapijos teikiamą

naudą sergantiems IS. Viena sisteminė literatūros apžvalga rodo, kad asmenims kuriems buvo taikyta

kineziterapija reikšmingai pagerėjo: raumenų jėga, lankstumas, pusiauvyra, vaikščiojimo galimybės,

bei gyvenimo kokybė, lyginant su tiriamaisias kuriems ji nebuvo taikyta. Kitas klinikinis tyrimas

kuriame dalyvavo 1500 dalyvių įrodė teigiamą poveikį nuovargio kontrolei, pusiausvyrai ir gyvenimo

kokybei. Esami tyrimų rezultatai yra pakankamai reikšmingi, kad įrodytų kineziterapijos svarbą

sergantiesiems IS ir valdant ligos sukeltas pasekmes (Rietberg, 2005; Motl& Gosney, 2008; Snook,

2009).

Dėl įvairios IS simtomatikos nėra tiksliai apibrėžtos kineziterapijos programos, ji yra

sudaroma individualiai. Tačiau apžvelgus tyrimus, galima teikti bendrą rekomendaciją kokie pratimai

veiksmingiausi, tai: aerobiniai, raumenų tempimo, jėgos, pusiausvyros (Mayo et al., 2013).

Kineziterapijos pagrindiniai tikslai turėtų būti: sulėtinti ligos progresavimą, išlaikyti optimalų funkcinį

pajėgumą, išvengti komplikacijų arba jas mažinti, kompensuoti atsiradusias negalias, išmokti valdyti

ligos sukeltą nuovargį ir jo intensyvumą (Šakalienė ir Daubarienė, 2014). Taip pat specialistai turėtų

didelį dėmesį skirti paciento motyvacijos didinimui, švietimui, bei ruošimui savarankiškam darbui

namuose. Kadangi yra įrodyta, jog dauguma pacientų po stacionaraus ar ambulatorinio gydymo,

nebetęsia kineziterapijos namuose. Taip gali nutikti dėl skeptiško požiūrio galimiems gydymo

rezultatams, žinių stygiaus, baimės nukristi. Apibendrinant pacientams kineziterapiją reikia taikyti

siekiant ne tik trumpalaikių bet ir ilgalaikių tikslų (Ellis & Motl, 2013).

Yra įrodyta, jog nuolatinis dalyvavimas kineziterapijoje ir fizinis aktyvumas pagerina

judėjimo funkciją ir sumažina negalią. Nepaisant to asmenys IS yra stulbinančiai fiziškai neaktyvūs

lyginant su sveikais žmonėmis kurie didžiają savo dienos dalį praleidžia sėdėdami. Sergančiųjų IS

mažą fizinį aktyvumą galima įrodyti atlikta metaanalize, kurios metu buvo lyginama trys populiacijos:

20

sergančių IS, sergančių kitomis ligomis ir sveikų. Gauti duomenys iš 2360 respondentų parodė, jog IS

grupė mažiau aktyvi nei sergančiųjų kitomis ligomis ir žymiai mažiau aktyvi nei sveikųjų. Šie

duomenys kelia nerimą, kadangi fizinis neaktyvumas yra kelias į kitus susirgimus, pvz: cukrinį

diabetą, miokardo infarktą. Nejudrumas gali būti tiesioginis funkcinės būklės blogėjimo padarinys, taip

pat jis skatina atsirasti pirminius ligos simptomus. Siekiant išvengti šių problemų reikia skatinti

sergančiuosis IS išlikti fiziškai aktyviais (Ellis & Motl, 2013; Mayo et al., 2013).

1.7.1. Sergančiųjų išsėtine skleroze vertinimas ir kineziterapinis ištyrimas

Tiriant sergančiuosius IS, vadovaujamasi Tarptautine funkcijų sutrikimų, negalios ir

sveikatos klasifikacija (TFK). TFK sudaryta iš dviejų dalių, kiekviena jų turi du komponentus:

1. funkcionavimas ir neįgalumas: kūno funkcijos ir struktūros, bei veiklos ir dalyvumas.

2. aplinkybės: aplinkos veiksniai ir asmenybės veiksniai.

Visi šie minėti komponentai sudaro žmogaus gyvenimą, todėl vienam iš komponentų sutrikus,

keičiasi asmens savarankiškumas. Sergant IS tiriami paciento sutrikimai, vertinama veikla ir

dalyvumas, atsižvelgiant į aplinkos ir asmenybės veiksnius. Pirmiausia surenkama anamnezė apie ligą,

t.y. kada pasireiškė pirmi simtomai, koks buvo jų intensyvumas, atkryčių trukmė, remisija. Taip

gaunamos žinios apie ligos progresavimą. Dar prieš taikant kineziterapiją būtina išsiaiškinti apie

toleranciją pratimams, jautrumą šilumai ir vartojamus vaistus (Šakalienė ir Daubarienė, 2014).

Bendra IS sukelta negalia įvertinama pasitelkiant Išplėstinę negalios vertinimo skalę.

Išplėstinė negalios vertinimo skalė (angl. Expanded Disability Status Scale, EDSS) –

kiekybiškai įvertina ligos sukeltą negalią balų skalėje:

• 0 - 4,5 balai: sergantysis yra laikomas aktyviu, nepriklausomu darbe ir namuose, jo

fizinės negalios lygis minimalus (juda be pagalbinių priemonių).

• 5 - 5,5 balai: pacientas patiria tam tikrus apribojimus savo gyvenime, tačiau jis išlieka

savarankiškas (retai naudojamos pagalbinės priemonės).

• 6 - 7,5 balai: rodo atsiradusį paciento priklausomumą, negalėjimą gyventi be pagalbos

(judant naudojamos pagalbinės priemonės).

• 8 - 10 balai: reikalinga nuolatinė pagalba, sergantysis pats neapsitarnauja, yra visiškai

priklausomas. Juda vežimėlio pagalba, negali savarankiškai atsikelti iš lovos (Kalron et al., 2015).

Svarbu įvertinti sergančiojo kognityvinius gebėjimus, nes sergant IS jie dažnai būna sutrikę.

Gali atsirasti motyvacijos stoka, savęs, aplinkos klaidingas suvokimas. Kognityviniai sutrikimai gali

klaidingai paviekti sudarytą gydymo planą ir laukiamus rezultatus. Pažinimo funkcijos dažniausiai

tiriamos „Trumpu protinės būklės testu”, kuriame yra pateiktos užduotys orientacijai, dėmesiui,

atminčiai ir kalbai įvertinti. Gyvenimo pilnatvei vertinti dažniausiai naudojama „Sergančiųjų išsėtine

21

skleroze gyvenimo kokybės klausimynas 54” (angl. Multiple Sclerosis Quality of Life-54 (MSQOL-

54). Jis įvairiapusiškai vertina pacientą, tokiose srityse kaip: fizinė būklė, pažinimo funkcija, nuovargis

(Rosato et al., 2016).

Prieš pradedant taikyti KT yra naudojami įvairūs testai ligonio funkcinei būklei įvertinti. Šie

testai naudojami ir po KT taikymo, siekiant nustatyti KT efektyvumą. Sergant IS dažniausiai

naudojami šie testai:

• Raumenų spastiškumui matuoti – Modifikuota Ashworth skalė (angl. Modified Ashworth

Scale). Ji skirta pasipriešinimo laipsniui įvertinti atliekant pasyvų judesį t.y. žiūrima kiek

spastiškumas jį riboja. Balai svyruoja nuo 0 (nėra raumenų tonuso padidėjimo) iki 5 (pažeistos galūnės

rigidiškumas) (Ansari et al., 2012).

• Koordinacijai – pusiausvyros nereikalaujantys testai„Pirštas nosis”, „Kulnas blauzda”.

Ataksijai vertinti – „Ataksijos vertinimo skalė” (angl. Scale for the assessment and rating of Ataxia).

• Vestibulinei funkcijai – įvertinamas galvos svaigimas, nistagmo atsiradimas: „Galvos

svaigimo skalė”,„Galvos judinimo testas”, „Halpike testas” (Šakalienė ir Daubarienė, 2014).

• Nuovargiui įvertinti naudojama „Nuovargio intensyvumo skalė” (angl. Fatigue Severity

Scale), ji susideda iš 9 punktų. Kiekvienas punktas vertinamas nuo 1 iki 7, kuo aukštesnis balas, tuo

respondentas patiria didesnį nuovargį. Ši skalė įvertina nuovargio sunkumą, intensyvumą, bei poveikį

kasdieninei veiklai (Johansson et al., 2014).

• Pusiausvyrai ir eisenai – šie testai ir jų atlikimas plačiau nagrinėjami tolimesniuose

skyriuose.

1.8. Pusiausvyra, jos valdymas ir išlaikymas

Pusiausvyra yra žmogaus fizinė ypatybė. Yra išskiriamos dvi pusiausvyros rūšys, tai: statinė ir

dinaminė. Statinės pusiausvyros pagrindinė užduotis išlaikyti pastovią kūno poziciją nejudant.

Dinaminė pusiausvyra siekia išlaikyti ar atgauti reikiamą kūno poziciją atliekant įvairius judesius

skirtingu greičiu ir skirtingomis amplitudėmis, veikiant išorės jėgoms. Šių pusiausvyros rūšių veikimas

priklauso gebėjimo panaudoti signalus, ateinančius iš regėjimo ir vidinės ausies receptorių bei

receptorių esančių raumenyse, sąnariuose. Tačiau statinė ir dinaminė pusiausvyros neturi glaudaus

ryšio, t.y. gebėjimas gerai išlaikyti statinę pusiausvyrą dar negarantuoja geros dinaminės pusiausvyros

(Takeshima et al., 2014; Stonkus, 2002).

Kūno padėties pusiausvyros išlaikymas yra sudėtingas procesas, priklausiantis nuo trijų

svarbiausių komponentų sąveikos:

1. Informacijos, apie kūno segmentų orientaciją iš regos analizatoriaus, vidinės ausies ir

vestibulinio aparato ir proprioceptinių jutimų, kylančių dėl kontakto su atrama dermės.

22

2. Motorinių reakcijų, koordinuojančių pėdų, kojų ir liemens raumenų veiklą.

3. Galvos smegenų funkcinių galimybių integruoti minėtus sensorinius ir motorinius procesus

bei gebėjimo juos modifikuoti ir pritaikyti kintančiomis aplinkos sąlygomis (Muckus, 2006).

Norint išlaikyti kūno padėties stabilumą ir garantuoti reikiamą kūno segmentų orientaciją,

reikalinga darni griaučių raumenų sistemos ir nervų sistemos sąveika. Sutrikus nors vienam

komponentui pusiausvyros valdymo galimybės blogėja (Juodžabalienė ir Muckus, 2006).

1.8.1. Pusiausvyros sutrikimas sergant išsėtine skleroze

Daugybė sergančiųjų IS patiria pusiausvyros sutrikimus. Pusiausvyros sutrikimas – vienas

svarbiausių neįgalumo požymių. Tai tiesiogiai veikia sergančiojo judėjimą, nepriklausomumą ir

padidina riziką patirti kritimus (Prosperini et al., 2014). Daugiau nei 50 proc. sergančiųjų dėl

sutrikusios pusiausvyros bent kartą per 3 – 6 mėnesus nukreta. Dėl šio reiškinio padidėja rizika

susižeisti, atsiranda judėjimo baimė, fizinio aktyvumo reikalaujančių veiklų apribojimas. Tai tiesiogiai

susiję su sergančiojo dalyvavimu socialineme gyvenime, darbine veikla, pomėgiais ir gyvenimo

kokybe.

Sergančiųjų pusiausvyros sutrikimas siejamas su neurologiniais CNS pažeidimais,

apimančiais: pripriorecepcijos sutrikimą, sensorinius pažeidimus. Pusiausvyros kontrolę taip pat veikia

sensorinių ir motorinių signalų siuntimo sulėtėjimas ir trikdžiai CNS. Atsiradus pusiausvyros

sutrikimams pastebimas posturalinis nestabilumas, sunkumas išlaikyti vertikalią kūno padėtį stovint,

einant. Itin didelius kūno svyravimos galima pastebėti skirtingose sensorinėse sąlygose: užsimerkus,

stovint ant nestabilios plokštumos ir pan. Taip pat buvo pastebėta šių svyravimų priklausomybė nuo

EDDS, kuo didesis šios skalės įvertis, tuo kūno svyravimas didesnis. Vertinant laikysenos kontrolę

skirtingomis sąlygomsi galima nustatyti, kuris veiksnys pacientui tiesiogiai įtakoja prastą pusiausvyrą

(McLoughling et al, 2015).

1.8.2. Pusiausvyros kineziterapinis ištyrimas

Prieš pradedant kineziterapiją svarbu įvertinti pusiausvyrą. Sergant IS dažniausiai naudojami:

Rombergo, Berg ir Fullerton testai.

Rombergo testas vertina statinę pusiausvyrą. Testuojant prašoma stovėti suglaustimis

kojomis; pėda priešais pėdą; stovėti ant vienos kojos. Kiekviena užduotis atliekama 30 sekundžių

atsimerkus, o vėliau pakartojama užsimerkus (Huber & Wells, 2006).

Berg pusiausvyros skalė (ang. The Berg balance scale) naudojama vertinant sergančiųjų IS

dinaminę pusiausvyrą sėdint ir stovint. Ji taikoma silpnesniems pacientams, kurių EDSS balas žemas.

23

Skalė susideda iš 14 užduočių. Jų atlikimas vertinamas nuo 0 (negali atlikti) iki 4 (normalus atlikimas)

balų. Šiame teste galima surinkti nuo 0 iki 56 balų. Aukštesnis įvertinimas reiškia geresnę pusiausvyrą

(Cavanaugh et al., 2011).

Fullerton pusiausvyros skalė (angl. Fullerton Advanced balance scale) yra ganėtinai naujas

metodas skirtas įvertinti geresnės funkcinės būklės, didesnį EDSS balą turinčių pacientų pusiausvyrą.

Ši skalė susideda iš 10 užduočių, kiekviena jų įvertinama nuo 0 iki 4 balų. Aukštesnis įvertinimas

reiškia geresnę pusiausvyrą. Užduočių metu pacientas stovi arba eina, naudojama kieta arba minkšta

atrama, tiriamojo prašoma būti užsimerkus arba atsimerkus. Skirtingomis sensorinėmis sąlygomis

pusiausvyra labai pasikeičia (Klein & Roger, 2011).

1.8.3. Kineziterapijos taikymas esant pusiausvyros sutrikimui

Gydant pusiausvyros sutrikimus yra naudojama nemedikamentinio simptominio gydymo

priemonė – kineziterapija. Jos nauda pusiauvyrai yra nurodyta viename iš atsitiktinių imčių

kontroliniame tyrime. Jo metu grupei kuriai taikyta kineziterapijos programa su pusiausvyros

treniravimo elementais pastebėta kritimų rizikos sumažėjimas, statinės pusiausvyros pagerėjimas (Berg

skalė) ir dinaminės pusiausvyros pagerėjimas (Dinaminis eisenos indeksas) lyginant su kontroline

grupe (Cattaneo et al., 2007).

Kineziterapijos metu pusiausvyros sutrikimas ne pašalinamas, o kompensuojamas atliekant

pažeistų, nusilpusių sistemų dalyvaujančių pusiausvyros išlaikyme korekciją (Rietberg, 2011). Į

gydymo programą turi būti įtraukiamos sensorinės (rega, vestibuliarinis aparatas, propriocepcija) ir

motorinės reakcijos (čiurnos ir klubų stategijos, liemens ir kaklo kontrolė, akių ir galvos padėtis)

(Juodžbalienė ir Muckus, 2006).

Kineziterapijos atlikimo metu svarbi sergančiojo laikysenos korekcija. Dažnai sergantysis dėl

baimės nukristi, ar nusilpusių kojų raumenų perkelia savo kūno masės centrą šiek tiek į priekį.

Pastebimas viso kūno vertikalioje padėtyje pasislinkimas į priekį, pakumpusi laikysena. Taip pat

laikysenai įtakos turi dubens padėties kitimas, kuris atsiranda dėl nusilpusių kojų raumenų. Dėl

kompleksinės organizmo sandaros pradeda kisti visa laikysena, to pasekoje jaučiami kaklo, nugaros

skausmai. Taigi siekiant kompensuoti pusiausvyrą yra svarbu išlaikyti taisyklingą laikyseną,

posturalinį stabilumą (Betts, 2004).

Kineziterapijos programa turi lavinti statinę ir dinaminę pusiausvyrą. Statinės pusiausvyros

treniravimo metu reikia išlaikyti kūno masės centrą svyruojant. Pratimai atliekami įvairiose padėtyse

(gulint, sėdint, keturpėsčia, atsiklaupus ar stovint), naudojant įvairius atraminius paviršius (minkštus,

kietus), keičiant atramos plotą (mažinant, didinant). Pratimams tinka įvairios kineziterapijos

priemonės: nestabilūs paviršiai, S-E-T pratimų koncepcija. Dinaminė pusiausvyra lavinama pridedant

24

galūnių judesius, stengiantis išlaikyti kūno stabilumą. Užduotys kaip ir statinės pusiausvyros

treniruotėje atliekamos įvairiose sąlygose, naudojant skirtingas kineziterapijos priemones (Šakalienė ir

Daubarienė, 2014).

1.9. Eisena

Taisyklinga eisena apima sklandų, ritmišką, koordinuotą kūno judėjimą norimu greičiu ir

kryptimi. Normaliam ėjimui būtinas kūno svorio išlaikymas ant abiejų kojų ir gebėjimas jį perkelti

statant koją pirmyn (Martin et al., 2006). .

Eiseną galima suskirstyti į tris komponentus:

• Judėjimas – koordinuoti judesiai, perkeliantys kūną norima kryptimi.

• Stabilumas – gebėjimas išlaikyti vertikalią kūno padėtį veikiant žemės traukai.

• Prisitaikymas – galimybė eiseną pritaikyti asmeniniams poreikiams atsižvelgiant į

aplinką.

Eisena yra motorinis įgūdis, galintis pakisti dėl neurologinių susirgimų, dėl to jis toks svarbus

IS simptomatikoje (Shumway-Cook & Woolacott, 2007).

1.9.1. Sergančiųjų išsėtine skleroze eisenos sutrikimas ir reabilitacija

Sergantieji IS dažnai patiria eisenos sutrikimus. Yra nustatyta, jog net 80 proc. sergančiųjų

patirs sunkumus vaikščiojant, įskaitant ir ankstyvą ligos fazę. Ši ligos pasekmė keičia žmogaus

gyvenimą. Yra ribojamas dalyvavimas socialineme gyvenime, sergantysis pasidaro sėslesnis ir

atsargesnis, dėl to gali nukentėti ir darbinė veikla. Dėl problemos opumo nuolatos atliekami klinikiniai

tyrimai, ieškoma priemonių, kaip padėti, kompensuoti šią disfunkciją (Kalron et al., 2015).

IS atsirandantys tipiški eisenos sutrikimai:

sulėtėjęs eisenos greitis,

sumažėję judesiai per klubų, kelių, čiurnų sąnarius, t.y. ribota judesio amplitudė,

nusilpę raumenys,

padidėjęs raumenų tonusas kojose.

Dėl šių pakitimų einant būna sunku atsispirti, pradedama šlubuoti, o ilgainiui prireikia

pagalbinių priemonių (Blight, 2011). Tačiau daugelis pacientų patiriančių eisenos sutrikimus

pasirenka toliau vaikščioti, net jei žingsnio sklandumas, pusiausvyra, koordinacija yra labai sutrikę

(Moreau et al., 2010).

Patiriantiems vaikščiojimo sunkumus būtina reabilitacija. Kadangi, klinikiniais duomenis, net

63 proc., sergančių IS, per 3 mėnesius bent kartą nukrenta. 50 proc. kritimų būna žalingi, o 23 proc.

25

prireikia medicinines pagalbos. Kritimo tikimybė didėja ilgėjant ligos trukmei, turint eisenos

sutrikimų, sergant pirmine progresuojančia IS forma, patiriant raumenų silpnumą, esant nuovargiui,

koordinacios ir pusiausvyros sutrikimams, suprastėjus regai, patiriant sensomotorines disfunkcijas

(Nilsgar Y., 2009).

1.9.2. Kineziterapinis eisenos ištyrimas

Dažniausiai naudojami klinikiniai eisenos ištyrimo testai sergant IS:

• MSWS-12 (angl. Multiple sclerosis walking scale 12). Tai dvylikos dalių klausimynas,

duodamas pildyti sergančiajam. Jis parodo kiek pažengus vaikščiojimo negalia ir kaip stipriai ji

paveikia respondento kasdieninį gyvenimą.

• 25 ir 100 metrų ėjimo testai (angl. Timed 25, 100 - Foot Walk) yra naudojami nustatyi

sergančiojo ėjimo greitį. Nors 25 metrų ėjimo testas dažniau naudojamas klinikinėje praktikoje,

patikimesniu yra laikomas 100 metrų ėjimo testas, kadangi einant didesnį atsumą atsiranda ritminga

eisena. Yra įrodyta, jog pacientas greičiau nueina ilgą atstumą nei trumpą vertinant metrus per minutę

(Phan – Ba et al., 2011).

• „Stotis ir eiti” (angl. Timed Up and Go) testo metu matuojamas laikas per

kurįpacientaspakylanuo kėdės, nueina 10metrų, apsisuka, grįžta ir vėl atsisėda. Šis tyrimas parodo

ėjimo greitį ir gali prognozuoti riziką nukristi (Nordin et al, 2008).

• 6 minučių ėjimo testu (angl. 6-minute walk test) galima įvertinti nuovargį, eiseną ir

motorinę funkciją (McLoughlin et al, 2012).

• Dinaminiseisenos indeksas (angl. Dynamix Gait Index) susideda iš 8 ėjimo komponentų,

įskaitant tam tikrus veiksmus, tokius kaip greičio kitimas, galvos sukimas į šonus, apsisukimas,

kliūties peržengimas ir apėjimas, bei lipimas laiptais. Kiekvieno punkto atlikimas vertinamas nuo 0 iki

3, didesnis balas rodo geresnį užduoties atlikimą. Žiūrima ar reikalingos pagalbinės priemonės

(Bethoux, 2011).

• Akcelerometrija – naudojami prietaisai kurie išmatuoja ėjimo pagreitį. Patogu naudoti

atliekant tyrimus ne klinikinėje erdvėje, o realiose situacijose (Motl, 2012).

1.10. Sensomotorika, sąsajos su pusiausvyra ir eisena

Sensomotorinė funkcija apjungia propriocepciją, judesio suvokimą CNS ir eferentinių signalų

siuntimą raumenims. Griaučių raumenų sensomotorikos funkcijos sąvoka apjungia propriocepciją

(aferentinę impulsaciją iš periferijos mechanoreceptorių), judesio suvokimą CNS (kinestezija) ir

eferentinių signalų siuntimą raumenims tikslu koreguoti glabalią kūno ar lokalią segmento padėtį

26

erdvėje išlaikant pusiausvyrą. Taigi apibendrintai sensomotorika yra kūno padėties nustatymas ir

judesio pasirinkimas (Muckus, 2006; Zaveckas, 2006).

Natūralus žmogaus sensomotorinės funkcijos silpnėjimas yra būdingas vyresnio amžiaus

žmonėms. Patologinis silpnėjimas - žmonėms sergantiems įvairiomis neurologinėmis ligomis.

Sensorika aktyviai dalyvaujau žmogaus judesių valdymo procese. Kūno laikysenos pusiausvyra

stabilizuojama naudojant vizualine, vestibuline ir priorecepcine informacija. Darni šių komponentų

sąveika laiduoja visavertę kūno segmentų orentaciją erdvėje ir stabilumo kontrolę (Zaveckas, 2006).

Be sensomotorikos pusiausvyros išlaikymas yra neįmanomas, kadangi daugelis jos

komponentų dalyvauja pusiausvyros valdyme. Pusiausvyra yra vienas svarbiausių eisenos

komponentų, dėl to atsiranda tiesioginė eisenos ir sensomotorikos sąsaja. Taigi galima teikti - sutrikusi

sensomotorinė funkcija sutrikdo pusiausvyrą, o ši savo ruoštu eiseną (Muckus, 2006; Zaveckas, 2006).

1.10.1. Sergančiųjų išsėtine skleroze sensomotorikos pažeida ir

kineziterapija

Daugėja įrodymų, kad sensomotorikos sutrikimas sergant IS prisideda prie pusiausvyros ir

eisenos pažeidos. Danžiausiai sutrikimas atsiranda dėl nugaros smegenyse vykstančių demielinizacijos

procesų. Tai reiškia, kad sutrinka informacijos perdavimas apie lytėjimo pojūčius, vibraciją, dviejų

taškų atskyrimą (nuotolio jutimą). Ši informacija toliau klaidingai siunčiama analizei į galvos

smegenis, taigi gaunama iškreipta informacija ir neteisingas motorinis atsakas (Mayadev A., 2015).

Lavinant sensomotorinę funkciją pagrindinis dėmesys skiriamas pusiausvyros treniravimui,

kuris gali vykti statinėse ir dinaminėse sąlygose. Pats paprasčiausias pratimas pusiauvyros lavinimui

yra stovėjimas ant vienos kojos, nesilaikant rankomis už jokio paviršiaus. Jei laisvai išstovima 30 sek.,

viena ir kita kojomis yra tikslinga pratimą pasunkinti (užsimerkti). Vėliau atliekama pratimo korekcija

vis sunkinant atlikimą – įtraukiant nestabilius paviršius, mažinant atamos plotą. Stovint ant vienos

kojos yra lavinama vienpusė sensomotorinė funkcija. Norint vienu metu lavinti dvipusę sensomotorinę

funkciją, reikia vienu metu stovėti abiemis kojomis ant nestabilios platformos. Vėliau koreguoti šios

platformos nestabilumą ir atramos plotą į ją (Zaveckas, 2006).

Kompleksinėje treniruotėje siekiant gerinti sensomotorinę funkciją gali būti taikomi

Frenkelio pratimai. Jų tikslas – išmokyti pacientą propriorecepcijos sutrikimus kompensuoti rega. Dar

yra siūlomi Cawton – Cooksey pratimai, taikomi esant vestibulinės sistemos pažeidai. Be pagrindinio

tikslo – sumažinti vertigo (galvos svaigimą) yra ir kiti: lavinti pusiausvyrą panaudojant akių, raumenų

ir sąnarių pojūčius, priprasti laisvai judėti įvairiomis sensorinėmis sąlygomis (tamsoje, šviesoje). Kitas

sparčiai populerėjantis metodas yra S-E-T. S-E-T (angl. Sling exercises therapy) – tai kūno dalies

pakabinimo metodas skirtas judėjimo funkcijai atgauti ar pagerinti. Naudojama TerapiMaster ar

27

RedCord įranga. Šiuo metodu galima atlikti pasyvius ir aktyvius judesius uždaroje ir atviroje

kinematinėje grandinėje, didinti judesių amplitude, stiprinti raumenis, gerinti koordinciją,

sensomotorinę funkciją. Sensomotorinė treniruotė yra pagrindinis šios koncepcijos treniravimo

elementas (Šakalienė ir Daubarienė, 2014).

1. 11. Stuburo stabilizavimo sąsajos su pusiausvyra ir eisena

Šiomis dienomis sparčiai populiarėja stuburo stabilizavimo pratimų metodika. Šios metodikos

esmė, leido daryti prielaidą, jog ji turi turėti teigiamą poveikį sergančiųjų išsėtine skleroze

pusiausvyrai ir eisenai. Kadangi išlaikant pusiauvyrą svarbi neuroraumeninė aktyvacija, liemens

kontrolė, o eisenos metu taip pat liemuo aktyviai dalyvauja.

Stuburo stabilumas – giliųjų nugaros ir pilvo raumenų sąveika su nervų sistema, statinėje ir

dinaminėje padėtyje. Atsiradus sutrikimui bent viename iš segmentų yra patiriama liemens kontrolės

stoka. To pasekoje jaučiami nugaros skausmai, gali sutrikti pusiausvyra, propriorecepcija (Barr, 2005).

Specifinių stabilizavimo pratimų tikslas – raumenų, atsakingų už stuburo juosmeninės dalies dinaminį

stabilizavimą, nervinės ir raumeninės kontrolės, ištvermės ir jėgos gerinimas (Standaert et al., 2008).

Stuburą stabilizuojančių pratimų pagrindiniai uždaviniai (Barr, 2007):

• Neuroraumeninės kontrolės gerinimas;

• Dauginio raumens, skersinio pilvo raumens, diafragmos, dubens dugno raumenų

stiprinimas/lavinimas;

• Didžiosios raumenų grupės (plačiojo nugaros, kvadratinio juosmens, paviršinių nugaros

tiesamųjų ir lenkiamųjų raumenų, kurie dalyvauja vienmomentiniame liemens raumenų susitraukime

einant, keliant daiktus ar atliekant kitus funkcinius judesius) stiprinimas ir lavinimas.

Liemens stabilizavimo pratimų metu stengiamasi išlaikyti kūno poziciją vienoje vietoje.

Pacientas apmokomas išlaikyti dubenį ir stuburą tam tikroje stabilizuotoje pozicijoje nejudant. Šie

pratimai lavina sąveiką tarp raumenų ir nervų sistemų. Pratimus galima pradėti sunkinti tik tuomet, kai

didėja nestabilumas, tam naudojama kamuoliai, įvairūs nestabilūs paviršiai. Labai svarbu pakankamai

skirti dėmesio ne vien tik pilvo lavinimui, bet ir kartu tarpininkaujantiems liemens klubo raumenims

(Paknys, 2011).

Atliekant stuburo stabilizavimo pratimus svarbu:

Neutralios padėties išlaikymas ir diafragminis kvėpavimas;

Neutralios padėties išlaikymas atliekant galūnių perkėlimo judesius (Standaert et al.,

2008);

Krūtininė stuburo dalis turi neutralioje padėtyje, vengiama išreikšto tiesimo;

Stuburo juosmeninė dalis išlaikoma neutrali, vengiama padidintos lordozės;

28

Stuburo juosmėninė dalis turi išlikti visada neutralioje pozicijoje neatsižvelgiant į tai

kokie judesiai atliekami klubų ar stuburo krūtininės dalies srityse;

Asmuo atliekantis stuburo stabilizavimo pratimus, turi išmokti į darbą įtraukti ar

atpalaiduoti pilvo raumenis, be dubens raumenų susitraukimo (Stevens et al., 2007);

Statinių ir dinaminių judesių metu didelis dėmesys skiriamas dubens kontrolei.

Pratimų metu negalimas dubens pasvirimas į jokias puses (San Juan et al., 2005).

1.11.1 Sergančiųjų išsėtine skleroze stuburo stabilizavimas

Žmonės sergantys IS dažnai patiria pusiausvyros ir judėjimo sutrikimus, to pasekmė gali būti

prastesnė stuburo raumenų kontrolė. Viena iš stuburo stabilizavimo pratimų metodikų yra pilatesas. Jo

pagrindinis elementas – stabilizuojančių raumenų išlaikymas atliekant judesius. Tai ganėtinai populiari

metodika naudojama kineziterapijoje, tačiau gan nauja gydant sergančiuosius IS.

Jungtinėje Karalystėje atliktas tyrimas pateikia preliminarius įrodymus, jog ši metodika

teigiamai veikia sergančkųjų IS pusiausvyrą ir eiseną. Šio tyrimo metu tiriamieji buvo suskirstyti į dvi

grupes. Pirmoji grupė – pilateso, jo metu buvo atliekamas stuburo stabilizavimas į darbą įtraukiant

giliuosius raumenis. Kita grupė atliko standartinius kineziterapijos pratimus. Po dvylikos savaičių

buvo atliktas 10 metrų ėjimo testas (angl. 10-m timed walk) ir Pusiausvyros pasitikėjimo skalė (angl.

Balance Confidence Scale.). Šie du klinikiniai testai parodė geresnius rezultatus, po kineziterapijos

taikymo, pirmoje grupėje. Tai rodo, kad stuburo stabilizavimo pratimai iš ties efektyvūs siekiant

pagerinti pusiausvyrą ir eiseną (Freeman et al., 2012). Kitas trumpesnės trukmės tyrimas, kurio

pagrindinis elementas buvo stuburo stabilizavimas, taip pat įrodo sergančiųjų IS pusiausvyros ir

eisenos gerėjimą. Po kineziterapijos statistiškai reikšmingai pagerėjo Sergančiųjų išsėtine skleroze

eisenos skalės – 12 (angl. Multiple Sclerosis Walking Scale-12) rezultatai (Freeman et al., 2010).

Tačiau reikia nepamiršti, jog IS lėtinė liga, trumpalaikė kineziterapija su stuburo

stabilizavimo pratimų elementais neteiks pastebimos naudos pusiausvyrai ir eisenai. Gydymas turi būti

ilgalaikis. Pagerėjimas pradedamas pastebėti, jau po 4 savaičių (Fox et al., 2016).

29

2. TYRIMO METODIKA

2.1. Tiriamojo kontingento charakteristika

Magistro baigiamojo darbo tyrimas buvo pradėtas vykdyti gavus Bioetikos komisijos leidimą

(žr. 1 priedas). Šio tyrimo trukmė 2015 m. birželio - 2016 m. kovo mėnesiai, jame savanoriškai

dalyvavo 20 sergančiųjų IS asmenų (12 moterų (60proc.) ir 8 vyrai (40 proc.). Visiems tiriamiesiems

diagnozuota IS, ligos eiga – recidyvuojanti remituojanti arba tiksliai nenurodyta. Tiriamųjų amžius

intervalas nuo 24 iki 54 metų. Vidutinė ligos trukmė buvo 10,5 metai. EDDS balų intervalas 1 – 5,5

(visi tiriamieji sugebėjo savarankiškai vaikščioti be pagalbinių priemonių).

Prieš atliekant tyrimą kiekvienas pacientas turėjo atsakyti į pateiktos anketos klausimus, buvo

renkami pagrindiniai klinikiniai duomenys. Šią anketą sudarė 5 klausimai (žr. 2 priedas):

Amžius

Lytis

Ligos trukmė

Ligos eigos forma

Išplėstinio negalios vertinimo balas (EDDS)

2.2. Tyrimo metodai

Tiriamųjų pusiausvyrai įvertinti buvo pasirinkta Fullerton pusiausvyros skalė (angl. Fullerton

Advanced balance scale). Fullerton skalė yra ganėtinai naujas metodas skirtas įvertinti geresnės

funkcinės būklės, didesnį EDSS balą turinčių pacientų pusiausvyrą. Kadangi tyrime dalyvavo pacientai

kurių EDDS nuo 1 iki 5,5 balų, šią priemonę pasirinkome tikslingai.

Skalė susideda iš 10 užduočių:

1. Stovėjimas suglaustomis kojomis. Šios užduoties tiklas įvertinti statinę kūno

pusiausvyrą esant mažesniam nei įprastai kūno atramos plotui.

2. Siekimas pirmyn paimti daiktą. Tikslas: įvertinti kūno stabilumą.

3. Apsisukimas 360° kampu per kairę ir dešinę kūno pusę. Tikslas: įvertinti dinaminę

pusiausvyrą keičiant kūno kryptį.

4. Užlipimas ant suolelio ir nulipimas. Ši užduotis skirta patikrinti kaip tiriamasis valdo

savo kūno masės centrą judant.

5. Ėjimas pėda už pėdos. Šios užduoties tikslas įvertinti dinaminę pusiausvyrą, esant

mažesniam nei įprastai atramos plotui.

30

6. Stovėjimas ant vienos kojos. Vertinama statinė pusiausvyra esant mažam atramos

plotui.

7. Stovėjimas ant minkšto pagrindo užsimerkus. Vertinama statinė pusiausvyra esant

nestabiliai atramai.

8. Šuolis abiems kojoms į tolį. Ši užduotis vertinama kojų ir rankų koordinaciją. Tačiau

užduoties buvo atsisakyta, dėl tiriamųjų baimės ją atlikti.

9. Ėjimas pasukant galvą kairėn ir dešinėn. Ši užduotis vertina dinaminę pusiausvyrą,

koordinaciją tarp galvos ir viso kūno.

10. Netikėtas pastūmimas atgal. Užduotis vertina reaktyvų kūno padėties valdymą.

Kiekviena užduotis įvertinama nuo 0 iki 4 balų. Didesnė balų suma rodo geresnę

pusiausvyrą. Užduočių metu pacientas stovi arba eina, naudojama kieta arba minkša atrama, tiriamojo

prašoma būti užsimerkus arba atsimerkus. Skirtingomis sensorinėmis sąlygomis pusiausvyra labai

pasikeičia (Klein & Roger, 2011).

Šio tyrimo metu buvo naudojama modifikuota Fullerton skalė. Atsisakėme 8 užduoties,

kurioje buvo prašoma paciento šokti į tolį. Išgirdę užduotį tiriamieji atsisakydavo ją vykdyti dėl

baimės nukristi, propriocepcijos sutrikimo galūnėse, raumenų silpnumo, galvos svaigimo.

Sergančiųjų IS eisena buvo vertinama Dinaminiu eisenos indeksu (angl. Dynamix Gait

Index). Ši klinikinė tiriamoji priemonė susideda iš 8 ėjimo komponentų užduočių:

1. Ėjimas vaikščiojimas. Įvertinama ar einant reikalinga pagalbinės priemonės, koks ėjimo

greitis, kūno padėties svyravimas.

2. Greičio keitimas lėtai/greitai. Įvertinama greičio pokyčiai: žymūs; švelnūs; su nukrypimais,

prarandama pusiausvyra.

3. Ėjimas sukant galvą kairėn/dešinėn. Stebima judėjimo sklandumas, kūno padėtis.

4. Ėjimas lenkiant/tiesiant galvą. Stebima judėjimo sklandumas, kūno padėtis.

4. Eisena ir sukimasis. Stebima pusiausvyra, ar reikalingos pagalbinės priemonės atliekant šį

judesį.

5. Žengimas per kliūtį. Atkreipiama dėmesys kokie greičio, pusiausvyros pakitimai.

6. Ėjimas aplink kliūtį. Stebima ar judėjimas sklandus, be sustojimo.

7. Lipimas į viršų ir žemyn. Stebima ar lipant reikalingi turėklai, papildoma atrama.

Įvertinama kojų padėtis: ar lipant keičiamos, o gal abi kojos ant vieno laiptelio?

Kiekvieno punkto atlikimas vertinamas nuo 0 iki 3 balų. Didesnė surinkta balų suma rodo

geresnį užduoties atlikimą. Šiame teste maksimali galimų surinkti balų suma 24 (Bethoux, 2011).

31

2.3. Matematinė statistika

Tyrimo metu gauti duomenys apdoroti ir analizuoti naudojant Microsoft Exel ir SPSS

Statistics 22 for Windows programine įranga. Skaičiuotos šios charakteristikos: mediana, imties

vidurkis, standartinis nuokrypis. Statistinių hipotezių tikrinimui pasirinktas reikšmingumo lygmuo 0,05

(p<0,05). Duomenys pateikti kaip mediana (vidurkis ± standartinis nuokrypis). Diagramos sukurtos

naudojant Microsoft Exel programą.

Matematinės statistikos etapai:

1. 1 ir 2 grupės homogeniškumo tikrinimas (dviejų nepriklausomų imčių lyginimas)

• Amžius (Mano-Vitnio kriterijus)

• Ligos trukmė (Mano-Vitnio kriterijus)

• Lytis (Proporcijų lygybė)

• EDDS balas (Mano-Vitnio kriterijus)

• Testų rezultatų prieš kineziterapijos taikymą homogeniškumas (Mano-Vitnio kriterijus)

2. Metodų efektyvumo tyrimas kiekvienai grupei atskirai (dviejų priklausomų imčių

lyginimas)

• Tikrinama ar statistiškai reikšmingai skiriasi bendri testų rezultatai prieš ir po

kineziterapijos taikymą (Vilkoksono kriterijus)

• Vertinama kiekviena testo užduotis atskirai, tiriama ar skirtumas prieš ir po kineziterapiją

statistiškai reikšmingas (Vilkoksono kriterijus)

3. Dviejų metodų efektyvumo palyginimas tarp grupių (Dviejų nepriklausomų imčių

lyginimas)

• Tikriname ar statistiškai reikšmingai skiriasi testų rezultatai prieš kineziterapijos taikymą

• Tikriname ar statistiškai reikšmingai skiriasi testų rezultatai po kineziterapijos taikymo

(Mano-Vitnio kriterijus)

• Tikriname ar statistiškai reikšmingai skiriasi skirtumai tarp testų rezultatų prieš ir po

kineziterapijos taikymą (Mano-Vitnio kriterijus)

• Įvertiname kuris metodas yra efektyvesnis (Pusiausvyrai bei eisenai).

32

2.4. Tyrimo organizavimas

Tyrimo praktinė dalis buvo atliekama ambulatoriškai. Sergantiesiems IS buvo pasiūlyta

dalyvauti dalinant informacines skrajutes Kauno išsėtines sklerozės draugijoje, Kauno Klinikų

Neurologijos skyriuje. Galiausiai šiame tyrime savanoriškai dalyvavo 20 pacientų. Su kiekvienu jų

individualiai buvo dirbama mėnesį, 2 kartus per savaitę, vienos procedūros trukmė ~ 30 - 45 minutės.

Kiekvienam dalyviui buvo suteika išsami informacija apie tyrimo eigą, tikslus, uždavinius. Sutikę

dalyvauti pasirašė Bioetikos komisijos patvirtintą sutikimo dalyvauti tyrime nario formą.

Prieš pirmą procedūrą buvo renkama anamnezė, pildoma apklausos anketa, įvertinama

paciento pusiausvyra (naudojamas Fullerton pusiausvyros vertinimo testas) ir eisena (naudojama

Dinaminis eisenos indeksas). Pakartotinis pusiausvyros ir eisenos vertinimas buvo vykdomas po

mėnesio, paskutinės kineziterapijos metu.

Tiriamųjų atrankos kriterijai:

lytis - vyrai ir moterys;

amžius ir ligos trukmė nesvarbi;

ligos forma recidyvuojanti remituojantis arba nepatikslinta;

pacientas sugeba savarankiškai vaikščioti be pagalbinių priemonių, t.y. EDDS 1 – 5,5

balai;

neturi išreikštų kognityvinių sutrikimų, kitų neurologinių ar ortopedinių ligų susijusių

su pusiausvyra ir eisena.

Dalyviai buvo suskirstyti į dvi grupes po 10 asmenų. Skirstymas atliktas stengiantis, kad šios

grupės būtų tarpusavyje panašios pagal: moterų ir vyrų skaičių, amžiaus vidurkį, vidutinę ligos trukmę,

EDDS balo vidurkį grupėje.

Pirmajai grupei buvo taikoma stuburo stabilizavimo, o antrajai sensomotoriką lavinantys

pratimai. Abiejų grupių kineziterapijos procedūrų metu buvo siekiama šių uždavinių:

Lavinti pusiausvyrą.

Kooreguoti netaisyklingą eiseną.

Reguliuoti raumenų tonusą.

Didinti judesių amplitudę.

Išlaikyti raumenų jėgą.

Stuburo stabilizavimo pratimų programa

Prieš pradedant atlikti pratimus kiekvienas tiriamasis buvo mokomas stabilizuoti savo

stuburą, užtikrinti ir pajausti jo kontrolę. Stuburo stabilizavimo pratimai programos pradžioje buvo

atliekami be pagalbinių priemonių, vėliau pradėti naudoti didieji kamuoliai. Ši pagalbinė priemonė

33

pasirinkta, dėl savo nestabilaus pavirčiaus. Esant nestabiliai atramai suniau išlaikyti stabilizuotą

stuburą. Siekiant didesnio treniruojamojo poveikio buvo varijuojama su kūno atramos skaičiumi (kuo

kūno atramos taškų mažiau, tuo sunkiau išlaikyti padėtį). Visų pratimų metu buvo laikomasi teorinėje

dalyje nurodytų stuburo stabilizavimo metodikos pagrindų. Dižiausias dėmesys skiriamas liemens,

dubens kontrolei, diafragminiam kvėpavimui. Stuburo stabilizavimas nesvarbu koks judesys

atliekamas turėjo tapti kiekvienam tiriamajam kasdieniniu įgūdžiu. Tai yra neatsiejamas komponentas

siekiant sveikai judėti, taisyklingai atlikti kasdieninius ir didesnio fizinio intensyvumo reikalaujančius

judesius. Net esant statinėje padėtyje – sėdint, stovint ir kt., stuburas turi būti stabilizuotas.

Sensomotorinių pratimų programa

Ši programa buvo kompleksinė:

pusiausvyros lavinimas,

propriocepcijos lavinimas,

vestibulinės sistemos stimuliavimas.

Šių pratimų metu buvo atliekami statiniai ir dinaminiai judesiai skirtingomis sensorinėmis

sąlygomis. Užsimerkus, atsimerkus, keičiant atramos plotą, naudojant nestabilius paviršius. Taip pat

atliekami Frenkelio propriocepcijos pratimai. Frenkelio pratimų tikslas – išmokyti pacientą

propriorecepcijos sutrikimus kompensuoti rega. Cawton – Cooksey pratimai, taikomi esant

vestibulinės sistemos pažeidai.

Po mėnesio trukmės kineziterapijos taikymo, buvo atliekamas pakartotinis dalyvių ištyrimas.

Išsami tyrimo organizavimo schema pateikta 1 paveiksle.

34

1 pav. Tyrimo organizavimo schema

35

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1. Anketinės apklausos rezultatai

Buvo apdorojami anketiniai apklausos duomenys:

Lytis

Amžius

Ligos trukmė

EDDS balas

Lytis:

Iš viso tyrime dalyvavo 20 asmenų (12 moterų (60proc.) ir 8 vyrai (40 proc.) (3 priedas)).

Pacientų pasiskirstymas pagal lytį tiriamosiose grupėse yra pavaizduotas 2 ir 3 paveiksluose.

Iš 2 ir 3 paveiksluose pateiktų diagramų matome, jog vyrų yra mažiau nei moterų (40 proc.).

Vykdant atsitiktinę respondentų atranką toks rezultatas yra tikėtinas, nes, kaip ir minėta teorinėje

dalyje, IS dažniau serga moterys. Dėl šios priežasties didesnė dalis tiriamųjų buvo moterys. Lyginant

grupes lyties pasiskirstymo atžvilgiu, jos yra vienodos.

2 pav. Pasiskirstymas pagal lytį

stuburą stabilizuojančių pratimų

grupėje

3 pav. Pasiskirstymas pagal lytį

sensomotorinių pratimų grupėje

36

Amžius:

Tyrime dalyvavusių sergančiųjų IS amžius buvo nuo 24 iki 54 metų, o vidutinis

41(39,6±10,14) metai. Stuburo stabilizavimo pratimų grupės amžiaus vidurkis 36(38±10,34) metai.

Sensomotorinių pratimų grupės amžiaus vidurkis 44,5(41.2±10,23) metai (3 priedas).

Panašų sergančiųjų IS amžiaus pasiskirtymą nurodo ir literatūra, dažniausiai šia neurologine

liga serga 20 – 50 metų asmenys (Šakalienė ir Daubarienė, 2014). 4 paveiksle pateiktas pacientų

pasiskirstymas pagal amžių abiejuose tirtosiose grupėse.

4 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžių stuburo stabilizavimo (ST) ir sensomotorinių

(SM) pratimų grupėse

Iš 4 paveiksle pateiktos diagramos matome, jog abiejuose grupėse daugiausiai pacientų yra 30

- 49 metų (12 pacientų). Nors ši diagrama vaizduoja, jog dviejų tirtųjų grupių pacientų pasiskirstymas

pagal amžių grupėse yra netolygus, tačiau tai neturėtų daryti įtakos tyrimo rezultatams, nes kaip mineta

teorineje dalyje pacientų ligos požymių pasireiškimo intensyvumas nepriklauso nuo pacientų amžiaus

(Šakalienė ir Daubarienė, 2014). Tai yra liga, kuria daugiausiai sergama jauname ir vidutiniame

amžiuje.

Ligos trukmė:

Išviso tyrime dalyvavusių ligos trukmės intervalas nuo 1 iki 20 metų. Vidutinė ligos trukmė

10,5(10,3±6,11) metai. Pirmos grupės ligos trukmės vidurkis 7,5(9,5±5,58) metai, o antros

12(11,1±6,81) metai (3 priedas). Kuo ilgesnė ligos trukmė tuo recidyvai linkę dažniau pasikartoti,

sukeldami didesnę negalią (Šakalienė ir Daubarienė, 2014).

Amžius

37

5 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal ligos trukmę stuburo stabilizavimo (ST) ir

sensomotorinių (SM) pratimų grupėse

5 paveiksle matome, jog stuburo stabilizavimo ir sensomotorinių pratimų grupėse pacientų

sergančių IS ligos trukmė nuo 11 iki 15 metų. Bendras ligos trukmės pasiskirstymas šiose grupėse yra

panašus, todėl maži ligos trukmės skirtumai neturėtų daryti įtakos tyrimo galutiniams rezultatams.

Išplėstinė negalios vertinimo skalė (EDDS):

Tyrime dalyvavusių pacientų EDDS vidurkis 3,8 (3,48±1,63) balai. Stuburo stabilizavimo

pratimų grupės EDDS vidurkis 3,3(3,35±1,43) balai. Sensomotorinių pratimų grupės EDDS vidurkis

4,5(3,6±1,88) balai (3 priedas).

Ligos

trukmė

6 pav. EDDS pasiskirstymas

stuburo stabilizavimo pratimų grupėje

7 pav. EDDS pasiskirstymas

sensomotorinių pratimų grupėje

38

Iš 6 ir 7 paveikslų matome, jog lyginant EDDS pasiskirstymą stuburo stabilizavimo ir

sensomotorinių pratimų grupėse daugiausiai tyrime dalyvavo pacientų kurių EDDS 5-5,5 balai, tai

rodo, jog daugumos tiriamųjų sąlyginai sunki negalia, ribota kasdieninė veikla, reikalinga minimali

pagalba vaikštant, tačiau gali judėti be pagalbinių priemonių.

3.2. Tiriamųjų grupių homogeniškumo vertinimas

5 Lentelė. Tiriamųjų grupių homogeniškumo vertinimas pagal požymius

Kintamasis Reikšmių pasiskirstymo

tikrinimas SIG reikšmė

(reikšmės pasiskirstę

vienodai, jei p>0,05

Ar grupės pagal požymį

homogeniškos

Testo rūšis

Lytis 1 Taip Proporcijų lygybė

Amžius 0,47 Taip Mano – Vitnio

kriterijus

Ligos trukmė 0,65 Taip Mano – Vitnio

kriterijus

Išplėstinė negalios

vertinimo skalė

0,65 Taip Mano – Vitnio

kriterijus

Fullerton pusiausvyros

testo rezultatai prieš

kineziterapiją

0,22 Taip Mano – Vitnio

kriterijus

Dinaminio eisenos

indekso rezultatai prieš

kineziterapiją

0,24 Taip Mano – Vitnio

kriterijus

5 lentelėje pavaizduota stuburo stabilizavimo ir sensomotorinių pratimų grupės

homogeniškumo tyrimas, kuriame buvo naudojamas standartinis 5 proc. reikšmingumo lygmuo.

Nurodoma ar šių grupių skirstiniai statistiškai reikšmingai nesiskyrė lyginant įvairius kriterijus: lytį,

ligos trukmę, EDDS, Fullertono pusiausvyros vertinimą prieš kineziterapiją ir Dinaminio eisenos

indekso rezultatą prieš kineziterapiją. Tyrimas parodė, jog grupės homogeniškos pagal nurodytus

kriterijus (p>0,05). Grupės yra panašiausios pagal lyties ir EDDS požymius. Tai reiškia, jog stuburo

stabilizavimo ir sensomotorinių pratimų grupės yra tinkamos lyginimui tarpusavyje, skirtumai tarp jų

nėra statistiškai reikšmingi ir įtakos tyrimo rezultatams neturėtų daryti.

39

3.3. Pusiausvyros vertinimo rezultatai

6 lentelė. Stuburo stabilizavimo ir skirtingų sensomotorinių sąlygų pratimų grupių

tiriamųjų Fullerton testo įverčiai prieš ir po kineziterapiją

Stuburo stabilizavimo pratimų grupė

(n=10)

Sensomotorinių pratimų grupė (n=10)

Nr. Užduotys Prieš Po Vilkoksono

testo p

įvertis

Prieš Po Vilkoksono

testo p

įvertis

1. Stovėjimas

suglaustomis

kojomis užsimerkus

3(2,6±0,51) 4(3,5±0,7) 0,01* 2(2,5±0,97) 3(2,9±0,99) 0,05*

2. Siekimas pirmyn 3(3,1±0,87) 4(3,3±0,82) 0,16 3(2,8±0,78) 3(3±0,66) 0,16

3. Apsisukimas 360° 3(3±0,66) 4(3,5±0,7) 0,06 3(2,7±0,82) 3(3±0,81) 0,08

4. Užlipimas/nulipimas 3(2,8±0,78) 4(3,4±0,84) 0,06 3(2,7±0,67) 3(2,9±0,73) 0,16

5. Ėjimas pėda už

pėdos

3(2,6±0,84) 4(3,4±0,84) 0,02* 3(2,5±1,17) 3(2,7±1,15) 0,16

6. Stovėjimas ant

vienos kojos

2(1,9±0,87) 3(3,1±0,99) 0,01* 2(1,7±0,94) 2(2,2±1,13) 0,03*

7. Stovėjimas ant

minkšto pagrindo

užsimerkus

2(2,3±0,48) 3(2,9±0,31) 0,01* 3(2,3±1,05) 3(2,7±0,67) 0,05*

8. Šuolis į tolį abiems

kojoms (neatlikta)

- - - - - -

9. Ėjimas pasukant

galvą

4(3,5±0,7 4(3,7±0,67) 0,16 2(2,4±0,96) 3(2,8±0,91) 0,1

10. Netikėtas

pastūmimas atgal

4(3,6±0,69 4(3,8±0,42) 0,16 3(2,8±0,78) 3(3,2±0,78) 0,05*

*testo rezultatai reikšmingai skiriasi, p<0,05

Iš 6 lentelės matome, kurių Fullerton testo užduočių rezultatai prieš ir po kineziterapijos

taikymo statistiškai reikšmingai skyrėsi. Stuburą stabilizuojančių pratimų grupės 1, 5, 6 ir 7 užduočių

rezultatai statistiškai reikšmingai (p<0,05). Labiausiai skyrėsi 1 (prieš 3(2,6±0,51), po 4(3,5±0,7)) ir 6

(prieš 2(1,9±0,87), po 3(3,1±0,99)) užduočių rezultatai. Sensomotorinių pratimų grupėje taip pat buvo

užfiksuota statistiškai reikšmingų skirtumų. Sensomotorinių pratimų grupėje statistiškai reikšmingai

skyrėsi (p<0,05) 1 užduoties (prieš 2(2,5±0,97), po 3(2,9±0,99) , 6 užduoties (prieš 2(1,7±0,94), po

40

2(2,2±1,13), 7 užduoties (prieš 3 (2,3±1,05), po 3(2,7±0,67) ir 10 užduoties (prieš 3 (2,8±0,78), po 3

(3,2±0,78) rezultatai.

9 pav. Sensomotorinių pratimų grupės tiriamųjų Fullerton pusiausvyros testo atskirų

užduočių įverčių pokytis (p<0,05); (p<0,01).

9 paveikslo diagramoje pavaizduoti Sensomotorinių pratimų grupės Fullertono pusiausvyros

testo kiekvienos užduoties įverčio pokytis. Statistiškai reikšmingai skyrėsi (p<0,05) stovėjimo ant

minkšto pagrindo, Stovėjimo ant vienos kojos užduočių atlikimo rezultatai. Taip pat, stipriai

statistiškai reikšmingai (p<0,01) skyrėsi Siekimo pirmyn užduoties atlikimo rezultatai.

41

10 pav. Stuburo stabilizavimo grupės tiriamųjų Fullerton pusiausvyros testo atskirų

užduočių įverčių pokytis (p<0,05)

10 paveikslo diagramoje pavaizduota Stuburo stabilizavimo grupės, Fullertono testo

kiekvienos užduoties įverčio pokytis prieš ir po kineziterapiją. Iš diagramos matome, jog statistiškai

reikšmingai (p<0,05) skyrėsi Netikėto pastūmimo atgal, Stovėjimo ant minkšto pagrindo užsimerkus

bei Stovėjimo ant vienos kojos užduočių atlikimo rezultatas.

42

7 lentelė. Stuburo stabilizavimo ir sensomotorinių pratimų grupės Fullerton pusiausvyros

testo atskirų užduočių įverčio pokyčio palyginimas

Stuburo

stabilizavimo

pratimų grupė

Sensomotorinių

pratimų grupė

p reikšmė

(Mano –

Vitnio testas)

Išvada

Nr. Užduotys Skirtumas po

– prieš

kineziterapiją

Skirtumas po –

prieš

kineziterapiją

Skirtumo

nėra

1 Stovėjimas suglaustomis

kojomis užsimerkus 1(0,9±0,56) 0(0,4±0,51) 0,06 Skirtumo

nėra

2 Siekimas pirmyn 0(0,2±0,42) 0(0,2±0,42) 1 Skirtumo

nėra

3 Apsisukimas 360° 0(0,5±0,7) 0(0,3±0,43) 0,56 Skirtumo

nėra

4 Užlipimas/nulipimas 0(0,6±0,84) 0(0,2±0,42) 0,26 Skirtumo

nėra

5 Ėjimas pėda už pėdos 1(0,8±0,78) 0(0,2±0,42) 0,06 Skirtumo

nėra

6 Stovėjimas ant vienos kojos 1(1,2±0,42) 1(0,5±0,52) 0,007 Skirtumas yra

7 Stovėjimas ant minkšto

pagrindo užsimerkus 1(0,6±0,51) 0(0,4±0,51) 0,38 Skirtumo

nėra

8 Šuolis į tolį abiems kojoms

(neatlikta) - - - -

9 Ėjimas pasukant galvą 0(0,2±0,42) 0(0,4±0,69) 0,55 Skirtumo

nėra

10 Netikėtas pastūmimas atgal 0(0,2±0,42) 0(0,4±0,51) 0,34 Skirtumo

nėra

*testo rezultatai reikšmingai skiriasi, p<0,05

4 lentelėje surašyti skirtumų tarp Fullerton testo užduočių prieš ir po kineziterapiją taikymo

statistiniai įverčiai. Kaip matome iš lentelės, Stuburo stabilizavimo pratimai labiausiai lėmė stovėjimo

ant vienos kojos rezultato kitimą (skirtumas tarp užduoties rezultato prieš ir po taikymo lygus 1

(1,2±0,42). Taip pat, sensomotoriniais pratimais gydytų pacientų grupėje skirtumas prieš ir po

taikymo labiausiai skyrėsi toje pačioje užduotyje (skirtumas lygus 1 (0,5±0,52). Vis dėl to, nors

Stuburo stabilizavimo pratimų metodu gydytų pacientų atskirų užduočių rezultatai prieš ir po skyrėsi

labiau, tačiau statistiškai reikšmingai skyrėsi tik rezultų pokytis 6 užduotyje. Tai rodo, jog Stuburo

stabilizavimo pratimų metodas yra efektyvesnis stovėjimui ant vienos kojos, matomas statistiškai

reikšmingas skirtumas su reikšmingumo lygmeniu 0,01.

43

8 lentelė. Stuburo stabilizavimo ir Sensomotorinių pratimų grupės tiriamųjų Fullerton

pusiausvyros testo suminio balo rezultatai prieš kineziterapiją, po kineziterapijos ir suminio balo

pokytis

*testo rezutatai statistiškai reikšmingai skiriasi, p<0,05

**testo rezultatai statistiškai reikšmingai skirasi, p <0,01

8 lentelėje pateikti Fullerton pusiausvyros testo suminio balo rezultatai skirtingose tiriamųjų

grupėse. Iš lentelės matome, jog stuburo stabilizavimo grupėje rezultatas pasikeitė vidutiniškai 6

(5,2±2,09) balais. Tuo tarpu sensomotorinių pratimų grupės rezultatas pasikeitė vidutiniškai 3

(2,9±2,13 balų). Šie rezultatai tarpusavyje statistiškai reikšmingai skyrėsi (p<0,05). Nors prieš

kineziterapijos taikymą stuburo stabilizavimo grupės pacientų suminis testo balas buvo didesnis (26

(25,4±4,35) nei sensomotorinių pratimų grupės (23 (22,5±5,69)) tačiau šis skirtumas nebuvo

statistiškai reikšmingas (p>0,05).

Stuburo

stabilizavimo

pratimų grupė

Sensomotorinių

pratimų grupė

Mano – Vitnio

testo p reikšmė

Ar statistiškai

reikšmingai

skiriasi?

Skirtumai tarp

rezultatų prieš ir

po kineziterapiją

6(5,2±2,09) 3(2,9±2,13) 0,03* Taip

Fullerton testo

rezultatai prieš

kineziterapiją

26(25,4±4,35) 23(22,5±5,69) 0,22 Ne

Fullerton testo

rezultatai po

kineziterapijos

33(30,6±5,01) 27(25,4±5,91) 0,04* Taip

Vilkoksono testo

p reikšmė

0,005** 0,005** - -

Reikšmingas

skirtumas tarp

rezultatų

Taip Taip - -

44

11 pav.Stuburo stabilizavimo ir Sensomotorinių pratimų grupės tiriamųjų Fullerton

pusiausvyros testo suminio balo rezultatai prieš kineziterapiją, po kineziterapijos ir suminio balo

pokytis

Iš 11 paveikslo matome, jog bendri Fullerton testo rezultatai prieš ir po kineziterapijos

taikymo statistiškai reikšmingai skyrėsi abiejuose grupėse su reikšmingumo lygmeniu 0,01. Tai rodo

statistiškai patikimą teigiamą pokytį. Iš to galime daryti išvadą, jog stuburo stabilizavimo ir

sensomotoriniai pratimai gerina sergančiųjų išsėtine skleroze pusiausvyrą. Taip pat iš lentelės matome,

jog nors Fullerton rezultatai prieš taikymą statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p>0,05), po taikymo

rezultatai skyrėsi. Stuburo stabilizavimo grupės bendras Fullerton testo rezultatas buvo 33 (30,6±5,01),

o Sensomotorinių pratimų grupės – 27 (25,4± 5,91). Šie rezultatai statistiškai reikšmingai skyrėsi su

reikšmingumo lygmeniu 0,05. Tai rodo, jog nors abu gydymo metodai teigiamai veikia pacientų

pusiausvyrą, Stuburo stabilizavimo pratimai yra efektyvesni.

45

3.4. Eisenos vertinimo rezultatai

9 Lentelė. Stuburo stabilizavimo grupės ir sensomotorinių pratimų grupės Dinaminio

eisenos indekso atskirų užduočių įverčiai prieš ir po kineziterapijos atlikimo Stuburo stabilizavimo grupė (n=10) Sensomotorinių pratimų grupė (n=10)

Nr. Užduotys Prieš

kineziterapiją

Po

kineziterapijos

Vilkosono

testo p

įvertis

Prieš

kineziterapiją

Po

kineziterapijos

Vilkoksono

testo p

įvertis

1 Ėjimas 3(2,7±0,48) 3(3±0) 0,08 3(2,5±0,53) 3(2,7±0,48) 0,16

2 Greičio

keitimas

2(2,4±0,52) 3(2,7±0,48) 0,08 2(2,3±0,48) 2(2,4±0,52) 0,32

3 Ėjimas

sukant

galvą

2,5(2,5±0,53) 3(2,6±0,52) 0,32 2(2,3±0,48) 2(2,4±0,52) 0,32

4 Ėjimas

lenkiant

galvą

2(1,8±0,79) 3(2,7±0,48) 0,01* 2(1,3±0,82) 2(2,1±0,88) 0,01*

5 Eisena ir

sukimasis

3(2,7±0,48) 3(2,7±0,48) 1 2(2,3±0,48) 3(2,5±0,53) 0,16

6 Žengimas

per kliūtis

2(2,3±0,67) 3(2,6±0,52) 0,08 2(2,1±0,88) 2(2,3±0,67) 0,16

7 Ėjimas

aplink

kliūtį

2(2,3±0,48) 3(2,6±0,52) 0,08 2(2,3±0,48) 3(2,6±0,52) 0,08

8 Lipimas į

viršų ir

žemyn

2(1,6±0,84) 3(2,4±0,7) 0,03* 2(1,5±0,85) 2(1,9±0,99) 0,05*

*testo rezultatai reikšmingai skiriasi, p<0,05

9 lentelėje pavaizduoti Dinaminio eisenos indekso atskirų užduočių rezultatai prieš ir po

kineziterapijos taikymo abiejuose tirtose grupėse. Ši lentelė rodo, jog skirtingi pratimai padarė tokį patį

statistiškai reikšmingą poveikį tam tikrai užduočiai. Stuburo stabilizavimo pratimų grupėje statistiškai

reikšmingai pasikeitė ėjimo lenkiant/tiesiant užduoties rezultatai lyginant prieš 2(1,8±0,79) ir po

3(2,7±0,48) ir lipimo į viršų žemyn užduoties rezultatai prieš 2(1,6±0,84). Statistiškai reikšmingas

teigiamas poveikis sensomotorinių pratimų grupėje pasireiškė irgi atliekant ėjimo lenkiant/tiesiant

galvą užduotyje prieš 1,5(1,3±0,82), po 2(2,1±0,88) ir lipimo į viršų/žemyn užduoties atlikime prieš

1,5(1,5±0,85), po 2(1,9±0,99). Apibendrinant galima daryti prielaidą, jog funkciniai judesiai, tokie

kaip: ėjimas lenkiant tiesiant galvą ir lipimas į viršų žemyn yra užduotys, kurias galima greičiausiai

efektyviai koreguoti kineziterapijos procedūrų metu.

46

12 pav. Stuburo stabilizavimo pratimų grupės tiriamųjų Dinaminio eisenos indekso atskirų

užduočių įverčiai prieš ir po kineziterapijos (KT)

Iš 10 paveikslo matome, jog stuburo stabilizavimo pratimų grupėje, statistiškai reikšmingai

skyrėsi šių užduočių įverčio pokyčiai prieš ir po kineziterapijos taikymo: lipimo į viršų/žemyn

(p<0,05), ėjimo lenkiant/tiesiant galvą (p<0,05), ėjimo vaikščiojimo (p<0,05). Visų šių užduočių

atlikimas statistiškai reikšmingai pagerėjo.

balai

47

13 pav. Sensomotorinių pratimų grupės tiriamųjų Dinaminio eisenos indekso atskirų

užduočių įverčiai prieš ir po kineziterapijos taikymą

13 paveiksle pavaizduota sensomotorinių pratimų grupės Dinaminio eisenos indekso atskirų

užduočių pokyčiai. Šioje grupėje statistiškai reikšmingai skyrėsilipimo į viršų/žemyn (p<0,05), ėjimo

lenkiant/tiesiant galvą (p<0,05), ėjimo, vaikščiojimo (p<0,05) užduočių atlikimas. Šių užduočių gauti

rezultatai statistiškai reikšmingai pagerėjo.

balai

48

10 lentelė. Stuburo stabilizavimo pratimų grupės ir sensomotorinių pratimų grupės

Dinaminio eisenos indekso atskirų užduočių pokyčio lyginimas

Nr. Užduotys Skirtumas

prieš ir po

kineziterapijos

taikymo

sensomotorinių

pratimų

grupėjė

Skirtumas

prieš ir po

kineziterapijos

taikymo

sensomotorinių

pratimų

grupėje

p<0,05 Skirtumas

1 Ėjimas 0(0,3±0,48) 0(0,2±0,42) 0,62 Nėra

2 Greičio keitimas 0(0,3±0,48) 0(0,1±0,32) 0,28 Nėra

3 Ėjimas sukant galvą 0(0,1±0,32) 0(0,1±0,32) 1 Nėra

4 Ėjimas lenkiant galvą 1(0,9±0,74) 1(0,8±0,63) 0,77 Nėra

5 Eisena ir sukimasis 0(0±0,01) 0(0,2±0,42) 0,15 Nėra

6 Žengimas per kliūtis 0(0,3±0,48) 0(0,2±0,42) 0,62 Nėra

7 Ėjimas aplink kliūtį 0(0,3±0,48) 0(0,3±0,48) 1 Nėra

8 Lipimas į viršų ir žemyn 1(0,8±0,92) 0(0,4±0,52) 0,19 Nėra

*testo rezultatai reikšmingai skiriasi, p<0,05

10 lentelėje surašyti skirtumų tarp Dinaminio eisenos indekso prieš ir po kineziterapijos

taikymo statistiniai įverčiai palyginant stuburo stabilizavimo ir sensomotorinius pratimus. Kaip

matome iš lentelės, stuburo stabilizavimo pratimus vykdžiusių pacientų skirtumas tarp rezultato prieš

ir po KT taikymo didžiausias ėjimo lenkiant/tiesiant galvą 1(0,9±0,74) ir lipimo į viršų/žemyn

1(0,8±0,92) užduotyse. Sensomotorinių pratimų grupėje skirtumas didžiausias ėjimo lenkiant/tiesiant

galvą 1(0,8±0,63) užduotyje. Vis dėl to, statistiškai reikšmingo skirtumo tarp atskirų Dinaminio

eisenos vertinimo indekso užduočių pokyčio prieš ir po kineziterapijos taikymo abiejuose grupėse

nepastebėta. Tai rodo, jog nei vienas pratimas nėra statistiškai patikimai pranašesnis už kitą, vertinant

eisenos testavimo užduotis atskirai.

49

11 lentelė. Stuburo stabilizavimo ir sensomotorinių pratimų tiriamųjų grupių Dinaminio

eisenos indekso suminio balo rezultatai prieš kineziterapiją, po kineziterapijos ir suminio balo

pokytis

Stuburo

stabilizavimo

pratimų grupė

(n=10)

Sensomotorinių

pratimų grupė

(n=10)

Mano – Vitnio

testo p reikšmė

Ar statistiškai

reikšmingai

skiriasi

Skirtumai tarp

rezultatų prieš ir

po kineziterapijos

4(3±1,94) 2(2,3±1,57) 0,38 Ne

Dinaminis eisenos

indeksas prieš

19(18,3±3,37) 17(16,6±2,71) 0,24 Ne

Dinaminis eisenos

indeksas po

22(21±2,87) 20(18,9±3,25) 0,08 Ne

Vilkoksono testo

reikšmė

0,007* 0,007* - -

Reikšmingas

skirtumas tarp

rezultatų

Taip Taip - -

*testo rezultatai reikšminga skiriasi, p<0,05

11 lentelėje pavaizduoti pokyčiai tarp bendrų dinaminio eisenos indekso rezultatų abiejuose

grupėse. Iš lentelės matome, jog Dinaminio eisenos vertinimo indekso rezultatai tiek stuburo

stabilizavimo pratimų grupėje prieš 19(18,3±3,37), po 22(21,3±2,87) tiek sensomotorinių pratimų

grupėje prieš 17(16,6±2,71), po 20(18,9±3,25) grupėje statistiškai reikšmingai skyrėsi (p<0,05). Ši p

reikšmė rodo, jog teigiamas pokytis yra statistiškai patikimas. Iš to galime daryti išvadą, jog stuburo

stabilizavimo ir sensomotoriniai pratimai veiksmingai veikia pacientų eisenos gerėjimą. Vis dėl to

statistiškai reikšmingo skirtumo tarp abiejų metodų rezultatų po kineziterapijos, ar skirtumų prieš ir po

kineziterapijos nepastebėta (Stuburo stabilizavimo pratimų grupė 4(3±1,94) , sensomotorinių pratimų

grupė 2(2,3±1,57).

50

14 pav. Stuburo stabilizavimo ir sensomotorinių pratimų grupių tiriamųjų Dinaminio

eisenos vertinimo indekso suminio balo rezultatai prieš kineziterapiją, po kineziterapijos ir suminio

balo pokytis grafiniame vaizdavime

Prieš kineziterapijos taikymą Dinaminio eisenos indekso rezultatai tarp stuburo stabilizavimo

ir sensomotorinių pratimų grupių statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Po kineziterapijos taikymo

abiejose grupėse atsirado statistiškai reikšmingi skirtumai, tai rodo, jog stuburo stabilizavimo ir

sensomotorinių pratimų taikymas teigiamai veikia sergančiųjų išsėtine skleroze pusiausvyrą. Tačiau

remiantis tyrimo duomenimis nei vienas iš pratimų nėra pranašesnis, nes statistiškai reikšmingų

skirtumų tarp pratimų grupių nebuvo pastebėta (p>0,05).

51

4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS

Sergant išsėtine skleroze dažnai pasireiškia pusiausvyros ir eisenos sutrikimai. Jų atsiradimas

apriboja pacientų judėjimo galimybes, ėjimas tampa nesaugus, reikalaujantis daug pastangų, dėl šių

priežasčių atsiranda pavojus nukristi ir susižaloti. Taip pat vis sudėtingesnis tampa kasdieninis

apsitarnavimas, mažėja fizinis aktyvumas, prastėja gyvenimo kokybė. Yra atlikta daug tyrimų

vertinančių sergančiųjų IS pusiausvyrą, eiseną, tačiau nėra akcentuojama kokie kineziterapijos metodai

yra efektyviausi gerinant šiuos funkcinės būklės komponentus.

Atsižvelgiant į šias problemas buvo suformuluotas darbo tikslas: nustatyti kineziterapijos

poveikį sergančiųjų IS pusiausvyrai ir eisenai, taikant stuburo stabilizavimo ir sensomotorikos

pratimus. Įgyvendinti darbo tikslą buvo atlikta statistinė analizė, kurios rezultatus aptarsime.

Atlikus statistnę analizę, nustatėme, kad tiriamųjų pusiausvyra prieš kineziterapijos taikymą

buvo sutrikusi. Pagal Fullerton pusiausvyros vertinimo testo rezultatus pastebėjome, kad sunkiausiai

sekėsi stovėti suglaustomis kojomis užsimerkus, stovėti ant vienos kojos, stovėti ant minkšto pagrindo

užsimerkus. Po kineziterapijos taikymo tiriamųjų pusiausvyra statistiškai reikšmingai pagerėjo

(p<0,05) vertinant Fullerton pusiausvyros testo rezultatus.

Kitų autorių atliktuose tyrimuose galima pastebėti, jog geresnis efektas pasiekiamas naudojant

atskiras kineziterapijos metodikas, o ne tik vykdant tradicinę kineziterapiją, pvz.: Cattaneo (2007)

lygino tris grupes: 1 grupė - kineziterapija netaikyta, 2 grupė - tradicinė kineziterapija, 3 grupė -

sensomotorinė treniruotė pasitelkiant įvairias plokštumas, treniruojamasi atsimerkus/užsimerkus,

įvairiomis sensorinėmis sąlygomis. Lyginant su kontroline grupe po tradicinės kineziterapijos

pusiausvyra vertinant Berg skalę pagerėjo p<0,03, o po sensomotirinės treniruotės, dar reikšmingiau

pagerėjo p<0,01. Tokius rezultatus gavome ir atlikus mūsų tyrimą.

Prieš kineziterapijos taikymą nerasta statistiškai reikšmingo skirtumo (p>0,05) tarp

grupių. Po kineziterapijos taikymo pusiausvyros rezultatai pradėjo statistiškai reikšmingai skirtis tarp

grupių (p<0,05). Stuburo stabilizavimo ir skirtingų sensomotorikos grupių Fullertono testo rezultatai

reikšmingai pagerėjo (p<0,05), kas rodo mažėjantį pusiausvyros sutrikimą. Tačiau skirtumai tarp

grupių bendrų rezultatų statistiškai reikšmingai skyrėsi (p<0,05), t.y. nors sensomotoriniai pratimai

teigiamai veikia pusiausvyros lavinimą, tačiau stuburo stabilizavimo pratimai yra efektyvesni. Taigi

galima teigti, kad sergantiems išsėtine skleroze lavinant pusiausvyrą tikslingiau taikyti stuburo

stabilizavimo pratimus. Stuburo stabilizavimo pratimų teigiamą poveikį įrodo ir Didžiojoje Britanijoje

atliktas tyrimas. Po dvylikos savaičių kineziterapijos taikymo buvo testuojama Pusiausvyros

pasitikėjimo skalė (angl. Balance Confidence Scale.). Šis klinikinis testas parodė geresnius rezultatus,

po kineziterapijos taikymo stuburo stabilizavimo grupėje, lyginant su tradicinių kineziterapinių

52

pratimų grupe. Tai rodo, kad stuburo stabilizavimo pratimai iš ties efektyvūs siekiant pagerinti

pusiausvyrą ir eiseną (Freeman et al., 2012).

Išanalizavus tiriamųjų eisenos rezultatus nustatyta, kad eisena prieš kineziterapijos

taikymą buvo sutrikusi. Pagal Dinaminio eisenos indekso rezultatus pastebėjome, kad sunkiausiai

sekėsi kliūties peržengimo užduotis, ėjimas su vertikaliu galvos pasukimu ir lipimas laiptais į

viršų/žemyn. Po kineziterapijos procedūrų tiriamųjų eisena statistiškai reikšmingai pagerėjo (p<0,05)

vertinant Dinaminio eisenos indekso rezultatus.

Šiame tyrime prieš kineziterapijos taikymą nerasta statistiškai reikšmingo skirtumo

(p>0,05) tarp grupių Dinaminio eisenos indekso rezultatų. Po pratimų taikymo eisenos rezultatai

statistiškai reikšmingai nesiskyrė tarp grupių (p>0,05). Dinaminio eisenos vertinimo indekso rezultatai

reikšmingai pagerėjo (p<0,05) stuburo stabilizavimo ir skirtingų sensomotorinių sąlygų pratimų

grupėse, tačiau lyginant šių grupių bendrus rezultatus prieš ir po kineziterapiją, nerastas statistiškai

reikšmingas skirtumas (p>0,05). Tai rodo, jog abu metodai vienodai veiksmingi ir negalime išskirti

efektyvesnio. Kitas trumpesnės trukmės tyrimas, kurio pagrindinis elementas buvo stuburo

stabilizavimas, taip pat įrodo sergančiųjų IS eisenos gerėjimą. Po kineziterapijos statistiškai

reikšmingai pagerėjo Sergančiųjų išsėtine skleroze eisenos skalės – 12 rezultatai (Freeman et al.,

2010).

Apibendrinus mūsų gautus rezultatus galime teigti, kad kineziterapija yra veiksminga

priemonė mažinanti pusiausvyros ir eisenos sutrikimus sergantiesiems išsėtine skleroze.

53

IŠVADOS

1. Sergančiųjų išsėtine skleroze pusiausvyra statistiškai reikšmingai pagerėjo po stuburo

stabilizavimo pratimų taikymo (p<0,05).

2. Sergančiųjų išsėtine skleroze pusiausvyra statistiškai reikšmingai pagerėjo po

sensomotorinių pratimų taikymo (p<0,05).

3. Stuburą stabilizuojantys pratimai statistiškai efektyvesni sergančiųjų išsėtine skleroze

pusiausvyrai lyginant su sensomotoriniais pratimais (p<0,05).

4. Sergančiųjų išsėtine skleroze eisena statistiškai reikšmingai pagerėjo po stuburo

stabilizavimo pratimų taikymo (p<0,05).

5. Sergančiųjų išsėtine skleroze eisena statistiškai reikšmingai pagerėjo po sensomotorinių

pratimų taikymo (p<0,05).

6. Lyginant stuburą stabilizuojančių ir sensomotorinių pratimų efektyvumą tarpusavyje

eisenai, nei vieni pratimai statistiškai reikšmingai nėra efektyvesni (p>0,05).

54

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS

1. Tyrimo metu nustatėme, jog sergant išsėtine skleroze ir patiriant pusiausvyros, eisenos

sutrikimus yra tikslinga taikyti stuburo stabilizavimo arba sensomotorinius pratimus – jie lavina

pusiausvyrą ir eiseną.

2. Esant pusiausvyros sutrikimams, renkantis tarp dviejų pratimų metodikų: stuburo

stabilizavimo arba sensomotorinių, geresnių rezultatų bus pasiekiama taikant stuburo stabilizavimo

pratimus.

55

PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS

1. Kalaušytė A., Rimdeikienė I. Stuburo stabilizavmo ir sensomotorikos pratimų poveikis

segančiųjų išsėtine skleroze pusiausvyrai ir eisenai. [Kaunas, 2016 m. balandžio 29d.]. Pranešimas

skaitytas Slaugos ir reabilitacijos teorija ir praktika 2016 konferencijoje. (Pažymėjimas pateikiamas 3

priede).

2. Stuburo stabilizavmo ir sensomotorikos pratimų poveikis segančiųjų išsėtine skleroze

pusiausvyrai ir eisenai / Austėja Kalaušytė.

Kalaušytė, Austėja ; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. Medicinos akademija. Į sveiką

gyvenseną ir skaidrią būtį Vydūno keliu : II-oji Tarptautinė sveikatos mokslų studentų 18-oji

Tarptautinė mokslinė – praktinė konferencija. Šių metų tema "Vydūnas jaunystei" : [2016 m. balandžio

6 d., Klaipėda] : konferencijos medžiaga / Klaipėdos universitetas. Sveikatos mokslų fakultetas ;

[sudarytojai: Artūras Razbadauskas, Algimantas Kirkutis, Dalia Stančienė, ir kt.]. Klaipėda : Klaipėdos

universiteto leidykla, 2016. p. 88-89. ISBN: 9789955188902.; UDK: 616.832-004.2.

56

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Aleknaitė, L., Kizlaitienė, R., Kaubrys, G., Budrys, V. Agresyvios eigos

recidyvuojančios remituojančios išsėtinės sklerozės gydymas natalizumabu.

Neurologijos seminarai 2012; 16 (54), 289–300.

2. Ansari N, Naghdi S, Mashayekhi M, Hasson S, Fakhari Z, Jalaie S. Intra-rater

reliability of the Modified Modified Ashworth Scale (MMAS) in the assessment of

upper-limb muscle spasticity. Neurorehabilitation [serial on the Internet]. (2012),

[cited March 9, 2016]; 31(2): 215-222. Available from: MEDLINE.

3. Bailey, J. Exercise and physiotherapy. MS Essentials: 21. London, MS Society 2006.

4. Barr K, Griggs M, Cadby T. Lumbar stabilization: a review of core concepts and

current literature, part 2. American Journal Of Physical Medicine & Rehabilitation /

Association Of Academic Physiatrists [serial on the Internet]. (2007, Jan), [cited May

20, 2016]; 86(1): 72-80. Available from: MEDLINE.

5. Bethoux F. Evaluating Walking in Patients with Multiple Sclerosis. International

Journal of MS care.2011 Spring; 13(1): 4–14.

6. Betts L. Exercises for people with MS. Published by the Multiple Sclerosis Trust

(2004). Prieeiga per internetą (2016 – 01 - 02) www.mstrust.org.uk

7. Bitton A., Good Moves: Case Challenges in Managing Mobility in Multiple Sclerosis.

Medscape Education, 2012.

8. Blight A. Treatment of walking impairment in multiple sclerosis with dalfampridine.

Therapeutic Advances In Neurological Disorders [serial on the Internet]. (2011, Mar),

[cited May 20, 2016]; 4(2): 99-109. Available from: MEDLINE.

9. Buraga I, Davidescu I, Nica S, Mihailescu G. Physical rehabilitation and quality of life

in multiple sclerosis. Romanian Journal of Neurology. 2009;8(4):157-9.

10. Cattaneo D, Jonsdottir J, Zocchi M, Regola A. Effects of balance exercises on people

with multiple sclerosis: a pilot study. Clinical Rehabilitation [serial on the Internet].

(2007, Sep), [cited May 20, 2016]; 21(9): 771-781. Available from: MEDLINE.

11. Cavanaugh J, Gappmaier V, Dibble L, Gappmaier E. Ambulatory activity in

individuals with multiple sclerosis. Journal Of Neurologic Physical Therapy: JNPT

[serial on the Internet]. (2011, Mar), [cited May 20, 2016]; 35(1): 26-33. Available

from: MEDLINE.

12. Ellis, Terry PT, PhD, NCS; Motl, Robert W. PhD. Physical Activity Behavior Change

in Persons With Neurologic Disorders: Overview and Examples From Parkinson

57

Disease and Multiple Sclerosis. Journal of Neurologic Physical Therapy: June 2013 -

Volume 37 - Issue 2 - p 85–90

13. FDA Approves Twice a Day Capsules Called Tecfidera (formerly called BG-12) for

Relapsing MS. (2013, April 16). National Multiple Sclerosis Society. Prieeiga per

internetą (2016 03 02): http://www.nationalmssociety.org/news/news-

detail/index.aspx?nid=7539

14. Fox E, Hough A, Creanor S, Gear M, Freeman J. The Effects of "Pilates" Based Core

Stability Training in Ambulant People With Multiple Sclerosis: A Multi-Centre,

Randomised, Assessor-Blinded, Controlled Trial. Physical Therapy [serial on the

Internet]. (2016, Feb 18), [cited May 20, 2016]; Available from: MEDLINE.

15. Fox E, Hough A, Creanor S, Gear M, Freeman J. The Effects of "Pilates" Based Core

Stability Training in Ambulant People With Multiple Sclerosis: A Multi-Centre,

Randomised, Assessor-Blinded, Controlled Trial. Physical Therapy [serial on the

Internet]. (2016, Feb 18), [cited May 20, 2016]; Available from: MEDLINE.

16. Freeman J, Fox E, Gear M, Hough A. Pilates based core stability training in ambulant

individuals with multiple sclerosis: protocol for a multi-centre randomised controlled

trial. BMC Neurology. 2012;12:19. doi:10.1186/1471-2377-12-19.

17. Freeman J, Gear M, Pauli A, Cowan P, Finnigan C, Thain J, et al. The effect of core

stability training on balance and mobility in ambulant individuals with multiple

sclerosis: a multi-centre series of single case studies. Multiple Sclerosis (Houndmills,

Basingstoke, England) [serial on the Internet]. (2010, Nov), [cited May 20, 2016];

16(11): 1377-1384. Available from: MEDLINE.

18. Hande E. Adam, Giovannoni Gavin, Ebers C. George and Ramagopalan V. Sreeram.

Environmental factors and their timing in adult-onset multiple sclerosis. Neurol 2010;

6, 156–166.

19. Haselkorn J, Hughes C, Rae-Grant A, Henson L, Bever C, Narayanaswami P, et al.

Summary of comprehensive systematic review: Rehabilitation in multiple sclerosis:

Report of the Guideline Development, Dissemination, and Implementation

Subcommittee of the American Academy of Neurology. Neurology [serial on the

Internet]. (2015, Nov 24), [cited May 20, 2016]; 85(21): 1896-1903. Available from:

MEDLINE.

20. Huber E., Wells L. Therapeutic exercise : treatment planning for progression. 2006.

137-139.

21. Johansson, S, Kottorp, A, Lee, K, Gay, C, & Lerdal, A 2014, 'Can the Fatigue Severity

Scale 7-item version be used across different patient populations as a generic fatigue

58

measure--a comparative study using a Rasch model approach', Health And Quality Of

Life Outcomes, 12, p. 24, MEDLINE, EBSCOhost, viewed 9 March 2016.

22. Juodžbalienė V., Muckus K., 2006, The influence of the degree of visual impairment

on psychomotor reaction and equilibrium maintenance of adolescents. Medicina. No.

42 (1). p. 49–56.

23. Kalron A, Nitzani D, Magalashvili D, Dolev M, Menascu S, Achiron A, et al. A

personalized, intense physical rehabilitation program improves walking in people with

multiple sclerosis presenting with different levels of disability: a retrospective cohort.

BMC Neurology [serial on the Internet]. (2015, Mar 4), [cited May 20, 2016]; 1521.

Available from: MEDLINE.

24. Kira J. [Disease concept, etiology and mechanisms of multiple sclerosis]. Nihon

Rinsho. Japanese Journal Of Clinical Medicine [serial on the Internet]. (2014, Nov),

[cited May 3, 2016]; 72(11): 1884-1894.

25. Klein J., Roger C. Fiedler, and Debra J. Rasch Analysis of the Fullerton Advanced

Balance (FAB) Scale. Physiother Can 2011; 63(1): 115–125.

26. Koch-Henriksen N., Soelberg Sųrensen P. The changing demographic pattern of

multiple sclerosis epidemiology. Lancet Neurol 2010; 9: 520–32.

27. Mayo N, Bayley M, Duquette P, Lapierre Y, Anderson R, Bartlett S. The role of

exercise in modifying outcomes for people with multiple sclerosis: a randomized trial.

BMC Neurology [serial on the Internet]. (2013, June 28), [cited May 20, 2016]; 1369.

Available from: MEDLINE.

28. Martin CL, Phillips BA, Kilpatrick TJ, et al. Gait and balance impairment in early

multiple sclerosis in the absence of clinical disability. Multiple

Sclerosis.2006;12(5):620–628.

29. McLoughlin J, Barr C, Crotty M, Lord S, Sturnieks D. Association of Postural Sway

with Disability Status and Cerebellar Dysfunction in People with Multiple Sclerosis:

A Preliminary Study. International Journal Of MS Care [serial on the Internet]. (2015,

May), [cited May 20, 2016]; 17(3): 146-151. Available from: MEDLINE.

30. Mickevičienė D., Vaitkus A., Jurkevičienė G., Rastenytė D. Išsėtinės sklerozės

klinikiniai simptomai ir jų gydymo principai. Metodinės rekomendacijos. Lietuvos

sveikatos mokslų universitetas, Neurologijos klinika. Kaunas, 2012.

31. Moreau R, Salter AR, Tyry T, et al. Work absenteeism and mobility levels in the

NARCOMS registry. Poster S95 presented at: 24th Annual Meeting of the Consortium

of Multiple Sclerosis Centers; June 2-5, 2010; San Antonio, TX.. 2011;4:99-109.

59

32. Motl RW, Gosney JL. Effect of exercise training on quality of life in multiple

sclerosis: a meta-analysis. Mult Scler. 2008;14:129–135.

33. Muckus K. Biomechanikos pagrindai. Lietuvos kūno kultūros akademija.Kaunas

2006. p. 303.

34. Multiple sclerosis diagnosis. Prieeiga per internetą (2016-03-15):

http://www.nationalmssociety.org/Symptoms-Diagnosis/Diagnosing-MS

35. Murray, T. J., Holland, Nancy J., Saunders, Carol. Multiple Sclerosis: A Guide for the

Newly Diagnosed. Demos medical publishing, 2013.

36. Phan-Ba R, Pace A, Calay P, Grodent P, Douchamps F, Belachew S, et al.

Comparison of the timed 25-foot and the 100-meter walk as performance measures in

multiple sclerosis. Neurorehabilitation And Neural Repair [serial on the Internet].

(2011, Sep), [cited May 20, 2016]; 25(7): 672-679. Available from: MEDLINE.

37. Polman CH, Reingold SC, Banwell B, Clanet M, Cohen JA, Filippi M et al.

Diagnostic criteria for multiple sclerosis: 2010 Revisions to the McDonald criteria.

Ann Neurol. 2011; 69(2): 292–302.

38. Prosperini L, Petsas N, Raz E, Sbardella E, Tona F, Pantano P, et al. Balance deficit

with opened or closed eyes reveals involvement of different structures of the central

nervous system in multiple sclerosis. Multiple Sclerosis (Houndmills, Basingstoke,

England) [serial on the Internet]. (2014, Jan), [cited May 20, 2016]; 20(1): 81-90.

Available from: MEDLINE.

39. Rietberg M, Van Wegen E, Kwakkel G. Measuring fatigue in patients with multiple

sclerosis: reproducibility, responsiveness and concurrent validity of three Dutch self-

report questionnaires. Disability & Rehabilitation [serial on the Internet]. (2010, Dec

15), [cited May 20, 2016]; 32(22): 1870-1876. Available from: Health Source:

Nursing/Academic Edition.

40. Sakalauskaitė-Juodeikienė E., Kizlaitienė R., Budrys V., Kaubrys G. Itin aktyvios

recidyvuojančios remituojančios išsėtinės sklerozės gydymas fingolimodu: literatūros

apžvalga ir gydymo patirtis Vilniaus išsėtinės sklerozės centre. Neurologijos

seminarai 2014; 18(59): 15-2.

41. San Juan, J.G., Yaggie, J.A., Levy, S., et al. (2005). Efects of pelvic stabilization on

lumbar muscle activity during dynamic exercises. Journal of Strength and

Conditioning Research, 19(4), 77-81.

42. Shumway-Cook, A., Woollacott, M. J. Motor Control: theory and practical

application, 3rd edition.Philadelphia: Williams and Wilkins. 2007

60

43. Snook EM, Motl RW. Effect of exercise training on walking mobility in multiple

sclerosis: a meta-analysis. Neurorehabil Neural Repair. 2009;23:108–116.

44. Standaert, C.J., Weinstein, S.M., Rumpeltes, J. (2008). Evidence-informed

management of chronic low back pain with lumbar stabilization exercises. The Spine

Journal, 8, 114-120.

45. Stevens, V.K., Vleeming, A., Bouche, K.G., et al. (2007). Electromyographic activity

of trunk and hip muscles during stabilization exercises in four-point kneeling in

healthy volunteers. European Spine Journal, 16, 711-718.

46. Stonkus, S. (2002). Sporto terminų žodynas. Kaunas: LKKA.

47. Šakalienė R., Daubarienė J. Išsėtine sklerozė ir kineziterapija. 2014, Kaunas.

48. Takeshima N, Islam M, Rogers M, Koizumi D, Tomiyama N, Rogers N, et al. Pattern

of age-associated decline of static and dynamic balance in community-dwelling older

women. Geriatrics & Gerontology International [serial on the Internet]. (2014, July),

[cited May 20, 2016]; 14(3): 556-560. Available from: MEDLINE.

49. Tullman M. A review of current and emerging therapeutic strategies in multiple

sclerosis. The American Journal Of Managed Care [serial on the Internet]. (2013,

Feb), [cited May 20, 2016]; 19(2 Suppl): S21-S27. Available from: MEDLINE.

50. World Health Organization, Multiple Sclerosis international federation. Atlas multiple

sclerosis resources in the world 2008. Switzerland, 2008.

51. Zaveckas, V. S-E-T pratimų koncepcija pagyvenusių žmonių kritimų profilaktikoje.

KMU; 2006.

61

PRIEDAI

1 priedas

62

2 priedas

Anketa

63

3 priedas