Martynas Starkus – žurnalistas, televizijos laidų vedėjas, keliauto-

jas. Su bičiuliu, kolega pagal profesiją Vytaru Radzevičiumi – pa-

grindiniai Lietuvos televizijos kelionių projektų „Afrika.lt“, „Šilko

kelias“, „Mylių Amerika“, „Tuk tuk Indija“, „Pagaminta Kinijoje“

dalyviai ir dokumentinių filmų herojai.

Į šias keliones Martynas ir Vytaras leidžiasi su televizijos operato-

riumi ir vienu kitu bendraminčiu. Jas vienijanti koncepcija – al-

ternatyvus pasirinkimas pradedant kelionės objektu (turistų va-

dovuose dažniausiai neminimi maršrutai, leidžiantys pažinti tikrą,

neparadinį vietos žmonių gyvenimą) ir baigiant transporto prie-

mone (pavyzdžiui, amžių baigiantys automobiliai).

Martynas – šių kelionių kronikininkas. Jau internete jo rašyti repor-

tažai sulaukė daugybės gerbėjų dėl šmaikštumo, patrauklumo, ku-

rio neįmanoma kitaip pavadinti kaip charizma. Iš kelionės dieno-

raščių atsirado skaitytojų pamėgta pirmoji jo knyga „Šilko kelias,

arba 10 000 kilometrų su „Pagieža“ („Tyto alba“, 2009). „Tuk tuk

Indija“ – antroji, kur kas išsamesnė kelionės į stebuklingą ir paslap-

tingą šalį kronika.

T u r i n y s

Į Mumbajų. Lapkričio 11 ....................................... 7

Pirmosios valandos Indijoje. Lapkričio 12 ........... 17

Mumbajus. Lapkričio 12 ...................................... 23

Mumbajus. Lapkričio 13 ...................................... 37

Aurangabadas. Lapkričio 14 ................................ 60

Aurangabadas–Nagpuras. Lapkričio 15 ............... 77

Nagpuras–Raipuras. Lapkričio 16 ........................ 94

Raipuras–Sambalpuras. Lapkričio 17 ................112

Sambalpuras–Puris. Lapkričio 18 .......................128

Puris. Lapkričio 19 .............................................142

Puris–Kalkuta. Lapkričio 20 ...............................159

Kalkuta–Varanasis. Lapkričio 21 .......................173

Varanasis. Lapkričio 22 ......................................186

Varanasis–Agra. Lapkričio 23 .............................200

Agra–Delis. Lapkričio 24 ....................................214

Delis. Lapkričio 25 .............................................228

Delis–Džaipuras. Lapkričio 26............................247

Džaipuras–Udaipuras. Lapkričio 27 ...................263

Udaipuras–Damanas. Lapkričio 28 ....................278

Damanas. Lapkričio 29 ......................................289

Damanas–Mumbajus. Lapkričio 30 ...................298

Padėka .............................................................319

Man

visuomet labai

paprasta atsakyti į klausimą, kurį

girdžiu dažniausiai, kalbai pasisukus apie keliones:

„Kodėl keliauji?“ Aš nežinau. Aišku, būtų galima ilgai plakti liežuviu.

Arba cituoti keliautojo Antano Poškos žodžius, kad „kelionėje niekas nemoko,

bet išmokstama daug“, kurių išminties ir lakoniškumo derinys pribloškia taiklumu.

Galbūt, jei Dievas eksperimento tvarka man yra numatęs dar bent keletą

dešimtmečių, juos nugyvenęs ką nors sugebėčiau suregzti. Kol kas tik žinau, kad

nuovargio, adrenalino, kitos dienos laukimo, netikėtų situacijų ir dar dešimčių

keisčiausių ingredientų kokteilis veikia užtikrintai gerai. Ir tai džiugina.

Martynas Starkus

Keturi lietuviai, išmaišę pasaulio kelius ir šunkelius, sumanė pratęsti senais merse-desais atliktą odisėją istoriniu Šilko keliu. Šįkart nepažintų tolių šauksmas vedė į In-diją. Fantazijos trūkumu nesiskundžiantis ketvertas iš pradžių ketino Indijoje įsigy-ti būdingą šios šalies didmiesčių transporto priemonę – dvi motorikšas, vadinamas tuktukais, kurias patys norėjo vairuoti, ir joms net dedikavo būsimą kelionę.

Tuktukams jau buvo beveik išrinkti vardai – Zita ir Gita (garsios indų kino melo-dramos herojės dvynės), bet dėl neįveikiamų kliūčių idėjos teko atsisakyti ir keturie-se, įskaitant šios knygos autorių, bet neskaitant indo vairuotojo, kuris buvo penktas, susigrūsti į Mumbajuje (Bombėjuje) pirktą mielą seną automobiliuką, vėliau pramin-tą „Lachudra“. Juo buvo įveikta tūkstančiai kilometrų toli gražu ne lygiais kaip stiklas Indijos keliais, siekiant kuo arčiau susipažinti su tikru tenykščių žmonių gyvenimu.

Be įvairių nuotykių, lietuviams teko kartu su indais išgyventi šalį ištikusią tragediją – Mumbajaus teroro išpuolius ir net

rengti reportažus Lietuvai. Romantika ir rizikingos avantiūros, links-

mi pokštai ir apmąstymai be juokų, akimir-kos įspūdžiai ir rimtos žinios apie šalį – visa tai keliautojams dovanojo Indija,

o šios knygos auto-rius dovanoja skai-tytojams.

3

V i l n i u s 2 0 1 0

Martynas Starkus

4

UDK 910.4:796.7(540)(093) St85

ISBN 978-9986-16-789-1 © Martynas Starkus, 2010© Ilona Kukenytė, dizainas, 2010© „Tyto alba“, 2010

Knygoje panaudotos Martyno Starkaus, Vytaro Radzevičiaus ir Jono Banio nuotraukos

Šaltiniai

www.indiacurry.com„Hindustan Times“„The Times of India“„National Geographic“ Gregory David Roberts. Shantaram. – Sydney: Picador, 2007„Wikipedia“

5

Skiriu savo tëvams

Kelionę planuoti – džiaugsmas. Kelionę vykdyti – katorga. Kelionę prisiminti – visko atpildas.

Antanas Poška

6

MuMbajuS

DaManaS

uDaipuraS

Džaipuras

DeliS

agra

VaranaSiS

DhanbaDaS

KalKuta

puriS

SaMbalpuraS

raipuraS

nagpuraS

aurangabaDaS

7

Į MumbajØ Lapkričio 11

Visi keturi neva buvome kartu atostogauti susiruošę plevėsos, dėl visa ko į kelionę pasiėmę ir kameras, kad įamžintume kelis nuostabiosios indijos gamtos vaizdelius, jei tik nepamiršim.

Manau, Duty-free zona oro uostuose buvo išrasta labiausiai dėl to, kad keliauninkus, kurį laiką nebuvusius namuose, prieš sugrįžtant į išeities tašką pradeda kamuoti kaltės jausmas. Vadinamasis ilge-sys yra tik gudriai užmaskuotas savigraužos pavadinimas. Ir skam-ba daug romantiškiau. Iš tikrųjų mes jaučiamės kalti, kad žmonės, su kuriais praleidžiame daugiau laiko rutininiame gyvenime ir kurie įpratę prie mūsų egzistavimo šalia, yra palikti. Ir didžioji dalis neap-mokestinamoje zonoje nupirktų daiktų tampa paskutinės minutės „atsiprašaukadišskridau“. Štai ir vaikšto zombiai su skirtingų spalvų pasais, spoksantys į kažką, kas iš esmės lyg ir turėtų būti pigiau nei tradicinėse parduotuvėse, bet kažkodėl taip nėra.

Tuo metu žmogus, besiblaškantis tarp kvepalų ir alkoholio len-tynų (šis asortimentas kažkodėl visuomet šalia, nors vargu ar tokį neišskiriamą derinį pamatysi bent viename prekybos centre), ir tas, kuris kavinėje alkanas smakso tik prie kavos, nes tikisi pasisotinti į bilieto kainą įskaičiuotu patiekalu lėktuve, gali stebėti dar vieną šiai mažai ir nuobodžiai socialinei aplinkai pažįstamą vaizdą, kuris vi-suomet nelieka nepastebėtas ir bent trumpam pažadina iš vegetavi-mo būsenos. Tai yra bėgantis žmogus.

Dažniausiai jis atrodo labai apgailėtinai, prakaituotu veidu, karš-čiuojančiomis akimis ir dėmesio stokojančiomis, gyvenimą be prie-žiūros pradėjusiomis aprangos detalėmis. Jis visą kelią atsiprašinėja pakeliui po kojomis besipainiojančių dvikojų kliūčių, iš kurių labiau

8

pažeistos ar šiaip jautresnės skubančiajam pavymui dar paleidžia vie-ną kitą visom kalbom suprantamą... pastabą. Tuo pat metu nelaimė-lis iš paskos dar velka besispyriojantį lagaminą, kurio gamintojai vi-siškai nesusimąstė apie tokiam išbandymui būtiną ratų suvedimą. Ir panašus šis daiktas greičiau į smalsų spanielį, po ilgos dienos už pa-vadėlio išvestą pasivaikščioti į pažįstamą teritoriją, neseniai aplan-kytą kitų nekviestų keturkojų. Toks vaizdas sukelia užuojautą ir kar-

tu stebėtojui suteikia tyros laimės, kad ne tu esi tas vėluojantis ir kad tavo gyvenimas bent jau šią akimirką yra labiau nusisekęs.

Tuo tarpu akylesnis stebėtojas gali išvys-ti ir labiau užsimaskavusius, ne itin des-peratišku lėkimu visų dėmesį atkreipian-čius keleivinius vienetus. Jie žingsniuoja greitai, bet įgimtas baimės jausmas – „ką žmonės pagalvos“ – priverčia neprarasti orumo. Jie taip pat nebegalvoja apie kvie-čiančias paišlaidauti vitrinas ir neturi laiko iš dyko buvimo aptarinėti pakeliui palieka-mų įdomesnių priešingos lyties žmogiškų egzempliorių. Jų jau laukia kitur. Ir ne itin svetingai.

Mes tapome paskutiniais keleiviais, ku-rie buvo registruoti į skrydį Amsterdamas–Mumbajus. Ir, kaip tokiais atvejais daž-niausiai nutinka, vėlavom. Vėlavom ne dėl besaikio puotavimo per bakchanalines iš-

leistuves kelionės išvakarėse ar atsainaus požiūrio į punktualumą. Pa-vėlavęs nusileisti lėktuvas iš Vilniaus suteikė kelias banalias pasvars-tymų temas: ar esame dėl to kalti (greičiausiai taip ir yra) ir ar labai stipriai? Ar tapsime galvos skausmu tiems, kurie turės rasti mums kitą reisą, ir ar šia veikla neteks užsiimti patiems? Ar kroviniams skir-tu keliu mūsų manta laiku ras savo skyrių kitame lėktuve? Ir ar kas pa-

Su Vytaru oro uoste prieš išvykimą

9

stebės, jei vietoj jau pagarsintos kelionės po Indiją beveik mėnesį pra-leisim Olandijoj?

Kažkada teko atsidurti nesmagioje situacijoje, kai prireikė net oro uosto Balso pagalbos. Anuomet palikdami Mančesterį su Vytaru ir Marijonu pasiklydom laiko juostose, tad nusprendėm patikrinti, kaip veikia lietuviškos banko kortelės vietiniame alaus bare. Veikė gerai. Todėl oro uosto tetos balsas iš dangaus buvo priverstas laužyti liežu-vį į jam neįveikiamus mano draugų vardus ir pavardes. Tai, ką kažkur fone girdėjome, mums nekėlė jokių emocijų. Kitiems juo labiau:

– Mister Meiraidžas Maikatouvaisias, mister Vaiteires Reidzyvaisias plea-se immediately come to bording gate, – isteriškai spygavo moteriškė jau ne nuobodžiaujančios robotės, bet pasipiktinusios žmonos intonacija.

Aišku, niekas tokių nepažinojo. Ir tik tuomet, kai prisiminė, kad yra dar vienas pasimetėlis, ir prie jau vardytų pridūrė: „And mister Matynas Starkas“, – tapo aiškiau. Įžengus į lėktuvą niekas nesišyp-sojo ir mus pasitiko niūriais žvilgsniais. Greičiausiai dėl to, kad ne-rimavo prieš pakilimą.

Šįkart garsiakalbių kankinti neprireikė. Matyt, sistemoje atsirado pranešimas apie vėluojantį reisą iš Vilniaus, tad buvome laukiami kan-triau. Iš karto prisistatė jaunuolis ir pradėjo gana familiarų, įtartinai draugišką pokalbį apie tai, kiek laiko esame pažįstami, kokios mūsų profesijos, ką gabename ir kokiu tikslu skrendame į Indiją. Procedū-ra, kurią po rugsėjo 11-osios tenka daug kur patirti. Ypač transatlanti-niuose skrydžiuose. O čia tai buvo gana netikėta. Juo labiau kad skri-dome į palyginti ramią šalį.

Žinojau tik kad Utar Pradešo valstijoje, šiaurinėje Indijos daly-je, neseniai buvo įvykdyta keletas sprogdinimų ir kad dėl to vėl pa-aštrėjo hinduistų santykiai su islamistais. Tačiau juk tai gerokai to-liau nei mūsų skrydžio tikslas, o ir panašūs išpuoliai ten ne naujiena. Gali būti, kad tokios apklausos imtasi dėl to, kad ketinome naudotis ne valstybinėmis „Air India“ oro linijomis, o pagal sutartį dirbančių amerikiečių „Northwest Airlines“ paslaugomis – kaip būdinga šios šalies atstovams, jie skrupulingiau atlieka savo darbą.

10

Dėl to buvo apmaudu, nes norėjome pamatyti, kaip atrodo tos ap-kūniosios indų stiuardesės, dėl kurių apimčių tėvynėje net buvo ki-lęs skandalas ir jau pradėtas teismo procesas – neva dėl antsvorio jos buvo atleistos iš darbo. Kita vertus, ten taip pat galioja labai griež-ta atranka, tam tikras face control, tad į tokią prestižinę vietą patenka tik tos, kurių dantys sveiki, veidai neišvagoti randų, oda lygi, plaukai blizga, o akys žiūri vienoda kryptimi.

Kelionėse tenka meluoti. Taip elgtis esi tiesiog priverstas, jei nori ramesnio gyvenimo ne tik sau, bet ir tavimi besidomintiems pareigū-nams. Oficialiai būti žurnalistu yra gana keblu, nes dėl šios profesi-jos keliautojas iš karto sulaukia papildomų klausimų, ir kuo sąžinin-giau į juos atsakinėja, tuo giliau grimzta į pato situaciją. Tarptautinis žurnalisto pažymėjimas, kurį tenka dėl visa ko vežiotis, tinka tik tuo atveju, jei nori kiek pigiau patekti į kokį muziejų. O keliomis kalbo-mis jame įrašytas kreipimasis „prašome šio pažymėjimo turėtojui suteikti visokeriopą pagalbą jam vykdant užduotį“ sukelia visiškai priešingą reakciją. Visur (kalbu ne apie Europą ar JAV) mūsų broliai prilyginami šnipams. Ir gali ten kiek nori skiesti apie žodžio ir spau-dos laisvę.

Mumbajaus taksi

11

Tiesa, dar gerokai prieš išvykimą bandžiau bent teoriškai sužino-ti, kaip mūsų statusas galėtų tapti oficialus, tačiau iš ambasados In-dijoje gavome tokios įspūdingos apimties raštą, pateiktą tenykštės kultūros ministerijos, jog net už šią sritį sąžinėje atsakingas nykš-tukas, įkyriai norėjęs pasirodyti teisus, atliko staigią ritualinę savi-žudybę. Tad Afrikos ir Azijos patirtis ir dabar diktavo aiškią situaci-ją. Būk, kas nori, tik ne tas, kas esi. Todėl ir pasilikome su tomis jau atmintinai išmoktomis legendomis. Vytaras sėkmingai tęsė futbolo klubo trenerio karjerą (visgi FK „Prelegentai“ direktorius – yra šį tą girdėjęs apie kamuolio perdavimo ir stabdymo subtilybes), o aš dar kartą grįžau prie mokyklinės lentos – vėl tapau lietuvių kalbos moky-toju (nebuvau visai tikras, bet gana pagrįstai tikėjausi, kad indų po-licininkai ir saugumo tarnybos neužduos netikėto klausimo apie tai, ar padalyvis yra kaitomas ir kuo skiriasi morfologija nuo morfijaus). Visi keturi neva buvome kartu atostogauti susiruošę plevėsos, dėl visa ko į kelionę pasiėmę ir kameras, kad įamžintume kelis nuosta-biosios Indijos gamtos vaizdelius, jei tik nepamiršim.

Jau atrodė, kad likus vos žingsniui iki lėktuvo rankovės gali atsi-palaiduoti – vis dėlto suspėjome. Tačiau tai dar buvo ne viskas – iš-dygo nauja kliūtis. Kažkas kažkaip atsisėdo į mūsų vietas – pasiju-tom lyg ir nereikalingi. Buvome atsargiai paklausti, ar mūsų, vienas nuo kito pavargusių bendrakeleivių, neviliotų nepakartojama gali-mybė pasidalyti į dvi grupes? Kol du skris šiuo reisu į Mumbajų, kita pora parą luktelės ir jau kitą rytą išskris į Haidarabadą, esantį gero-kai piečiau nuo mūsų maršruto. Žinoma, pasiūlymas dosnus, tačiau kol kas mandagiai padėkojom ir paprašėm pasiūlyti kitą variantą. Jo nebuvo.

Ir niekas čia su mumis nebūtų žaidęs, jei ne vienas patogiai sti-prus saugiklis. Mūsų bagažas jau buvo lėktuvo viduje, o tokiu atve-ju skrydžių taisyklės labai griežtos: daiktai jokiu būdu negali keliau-ti be keleivio. Aišku, galima jų ieškoti tarp šimtų krepšių, lagaminų, dėžių ir kitokio gėrio, bet kas tuo užsiims? O ir skrydžio pradžios laikas taptų nenuspėjamas. Todėl jautėmės gana ramiai, ir ne veltui.

12

Dar po kelių skambučių vietiniais telefonais buvo pranešta, kad rei-kiamas vietų skaičius vis dėlto atsirado, nors ir skirtingose lėktuvo dalyse. Tad kitas žingsnis galų gale jau buvo į tikrąją Indiją.

Kadangi vėlavome ir netapome įsodinimo šurmulio dalimi, nega-lėjome net įsivaizduoti, kur atsidursime. Vos įžengus pro užsanda-rinti paruoštas lėktuvo duris, prieš mūsų akis atsivėrė vaizdas, ku-riam nebuvau spėjęs pasiruošt – šimtai juodų akių, spoksančių į mus su neslepiamu susidomėjimu. Tamsi oda, ryškiausių spalvų skaros, margi drabužiai, blizgantys papuošalai, tamsūs ir šviesūs turbanai. Ir kvapai. Nuo šios akimirkos jų gausa, įvairovė, netikėčiausi mišiniai mus lydės beveik trisdešimt dienų.

Pasijutau lyg patekęs į svečių iš Lietuvos delegaciją, kuri laukia sveikinimo žodžio ir tolesnių instrukcijų, nors iš tiesų tebuvome vieni iš dar kelių europietiškos išvaizdos keleivių, pasiryžusių įsi-brauti į daugumos čia esančių žmonių tėvynę. Žmonių, kurių rami būsena ir kantrus laukimas, kada įsės paskutiniai keleiviai, visiškai nebylojo apie pakantumą. Tiesiog devyni iš dešimties šiame lėktu-ve kelionėje jau buvo praleidę keliolika valandų, nes skrido tiesiai iš Niujorko. Olandijos sostinėje „Aerobusas“ tiesiog papildė savo de-galų atsargą, priglaudė kelis naujokus ir leidosi keliauti toliau. Tad lėktuve sutikome tuos, kurie skrenda namo aplankę artimuosius, radusius savo vietą svajonių šalyje, arba atvirkščiai – trumpam grįž-ta ten, iš kur pasitraukė, ieškodami geresnio gyvenimo. Šimtai skir-tingų gyvenimo istorijų vienoje vietoje. Šimtai į atsiminimus nu-grimzdusių žmonių, vien dėl nuovargio apatiškai stebinčių įvykius ankštame, jau kiek prisijaukintame pasaulyje, į kurį ką tik įžengė keletas atėjūnų.

Su indais buvo tekę bendrauti ir anksčiau. Kalbėtis, spausti ran-kas, kartu vaišintis prie jų nukrautų stalų. Tačiau būtent dabar, kai atsidūriau šalia vienos iš 292 keleivių, įvyko pirmoji tikra pažintis. Tai buvo smulki, maždaug šeštą dešimtį skaičiuojanti moteris (nors indų amžiaus taip ir neišmokau atspėti). Lėktuve nebuvo šalta, gal net šilčiau nei įprastuose skrydžiuose. Tačiau jos rankos visą kelio-

13

nę per miegus taisė auksiniais siūlais siuvinėtą žalią sarį, įkyriai slys-tantį nuo pečių ir galvos. Atrodė, kad nuolat gaubdamasi juo bandė ne tik sušilti, bet ir atsiriboti nuo aplinkos. Kai stiuardesės pradė-jo nešioti šiltus pietus, paėmiau juos ir snaudžiančiai kaimynei. Ar nuo tokiu metu pagarsėjusio šurmulio, ar nuo keptos vištienos sklei-džiamų kvapų snaudžianti moteris kiek atgijo. Regis, gerokai nuste-bo pamačiusi greta sėdinčią keistai besišiepiančią, padėklą su mais-tu tiesiančią būtybę.

– Ačiū, – ištarė angliškai su labai specifiniu, kietu indišku akcentu. – Nėra už ką, atleiskit, kad prižadinom, – vartodamas daugiskai-

tą bandžiau tapti kitų keleivių neatsiejama dalimi ir pabrėžti, kad čia jau seniai esu savas.

– Neatsiprašinėkit. Ir taip visą kelionę miegu. O iš kur jūs? – stai-giu klausimu ji tik patvirtino įtarimus, kad mano atsiradimo iki šiol net nepastebėjo.

– Aš iš Lietuvos, prisidėjom prie jūsų Amsterdame.– Aaa... – atsakė nieko nereiškiančiu balsu moteris ir lėtai bei

kruopščiai ėmėsi savojo maisto davinio.Maniau, kad šiuo mandagiu ir paviršutinišku, vos minutę truku-

siu bendravimu naujas kelioninis romanas ir baigsis. Todėl ruošiau-si pasekti savo draugais, puolusiais į siūlomų filmų peržiūrą. Tačiau vos ėmiau svarstyti, kas labiau tinka artimiausioms kelioms valan-doms numarinti, ir „Betmenas“ pradėjo pirmauti prieš „Mažąją mis“, mano kaimynė vėl prabilo. Ir kreipėsi visiškai netikėtu klausimu:

– Ar esate buvęs Amerikoje?Kadaise keliaujant Šilko keliu Uzbekijoje to paties klausė vietiniai

vaikai – kai mokytoja mūsų paprašė su jais kiek pasikalbėti angliš-kai. Nors šalia sėdinti moteriškė keliavo kaip tik iš šalies, tomis die-nomis išgyvenusios Obamos manijos apogėjų, šis klausimas ne ma-žiau nustebino.

– Taip, teko, – atsakiau laukdamas, kas bus toliau.– Įdomu ten, – atsakė žvelgdama kažkur pro iliuminatorių, labiau

pati sau nei man.

14

– Yra ką pažiūrėt, – pritariau ir ėmiau svarstyt, ar čia toks neval-domas, ilgo skrydžio paveiktas minčių srautas, ar bandymas iš tolo priartėti prie kažko jai labai svarbaus.

– Mano vardas Sadhja, – netikėtai ištarė atsisukusi į mane ir kal-bėjo toliau: – Buvau aplankyti savo sūnaus. Grįžtu namo.

Ir pradėjo pasakojimą. Jis buvo trumpas, bet buvo aišku, kad dėl nuovargio. Amerikoje susikaupę išgyvenimai turėjo išsiveržti. O ir pati istorija buvo paprasta, išsakyta trumpais, kapotais, ne visuomet taisyklingais sakiniais, tačiau nuoširdi ir nereikalaujanti jokio atsa-ko. Kalbėdama net nežiūrėjo į mane – rodos, pasakojo pati sau. Ra-miai ir tyliai.

Sadhja turi keturis vaikus, trys gyvena Mumbajuje, o jauniausias, dvidešimt trejų metų Udaras, prieš penkerius metus sugebėjo pa-tekti į Ameriką. Iš pradžių jį ten priglaudė tolimi giminaičiai, padė-jo įsikurti, rasti darbą. Buvo sunku. Tačiau dabar jis – darbdavio la-bai vertinamas autoserviso darbuotojas. Ir nuostabus sūnus – nors ir sunkiai gyvena, už sutaupytus pinigus nupirko motinai bilietą į Ameriką ir atgal, įdėjo dovanų jai ir artimiesiems. Lyg ir visai šviesi istorija, tačiau viso pasakojimo metu buvo juntamas liūdesys. Nea-bejotinai ši pavargusi moteris džiaugėsi ir didžiavosi savo vaiku, net buvo rami dėl jo laukiančio ilgo ir laimingo gyvenimo. Tačiau moti-nos ilgesys nepaguodžiamas. Nesunku buvo nuspėti, jog Sadhja gal-voja ne apie tai, kas buvo ar yra. Jos širdies skausmas – ateitis ir klau-simas, ar teks dar bent kartą apkabinti savo vaiką. Didelis atstumas, brangi kelionė, metai ir kitos mums nežinomos aplinkybės temdė šviesius ilgai laukto susitikimo vaizdus ir kelionė namo visiškai ne-panėšėjo į džiugaus laukimo persunktą skrydį pas sūnų.

Indė vėl užmigo. Kaip ir daugelis aplink, užliūliuoti monotoniško variklių ūžesio ir sotaus pilvo. Po karštligiškų pasiruošimo kelionei valandų, bėgimo ir gyvenimo esamuoju laiku galų gale atėjo metas, kai visu aiškumu galvoje man iškilo seniai eilėje laukęs klausimas: o kas toliau? Kol kas labiausiai domino ne tiek būsimasis mėnuo visiš-kai nepažįstamoje šalyje, kiek pirmosios valandos nusileidus lėktu-

15

vui. Iki šiol keliones pradėdavome sėdę į automobilius. Nuo namų. Jau turėdami kažkur krūvoje daiktų giliau paslėptus atgalinius lėktu-vo bilietus. Dabar viskas prasidės iškart, vos nusileidus. Be jokių akli-matizacijų, pereinamųjų etapų, logiškai išsidėstančių vienas paskui kitą. Nuo pažįstamos europinės aplinkos iki kraštų, kuriuose kara-liauja mums keisti papročiai.

Negaliu sakyti, kad buvau ramus. Savo jėgomis įveikęs Mauritani-ją, Malį ar Iraną, žinoma, jautiesi kiek tvirčiau. Kitaip, nei būtum visą amžių praleidęs atokiame vienkiemyje ir staiga nudangintas į maiš-tą prie Seimo. Ir, kaip visoms kelionėms, išvykai į Indiją ruošėmės. Bet, be keleto būtiniausių kelioninių daiktų ir filmavimo technikos, teturėjome tris mėnesius galiojančias vizas pasuose ir preliminarų maršrutą. Nei adreso, kur apsistoti, nei tolimam keliui paruošto au-tomobilio. Oro uosto laukiamojoje salėje niekas nestovės su ryškiai

Tuktukai Mumbajaus centre

16

užrašytomis mūsų pavardėmis ir nenugabens į saugią nakvynės vie-tą, kur galėsim būti, bent jau kol apsiuostysim. Buvome visiškai vie-ni ir... tuo džiaugėmės.

Labiausiai susirūpinimą kėlė transporto priemonė. Pirmiausia buvome sumanę įveikti pasirinktą maršrutą indiškomis autorikšo-mis, vadinamaisiais tuktukais. Tai triračiai motorizuoti padarai, ypač paplitę Pietų ir Rytų Azijoje. Tokie modernūs tradicinių rikšų, ran-kų ir dviejų kojų jėga tempiamų dviračių vežimų ir kiek vėliau atsira-dusių minamų dvirãčių ar trirãčių anūkai. Optimistinis planas buvo toks: atskrendam, nusiperkam tokį dardalą, – nenaujas, bet dar ge-ras, mūsų žiniomis, kainuoja apie du tūkstančius litų, – ir varom. O štai tikslaus pesimistinio plano B neturėjom. Tiksliau, jų buvo labai daug ir labai skirtingų. Nuo kelionės po Indiją traukiniais (nors skai-čiau, kad bilietų į juos gauti ne taip paprasta) iki žygio pėsčiomis per šalies pietuose dunksančias džiungles.

Dar vienas nerimą keliantis faktas: Indijos keliuose negalioja Eu-ropos Sąjungoje išduoti vairuotojo pažymėjimai. Ir čia negalėjo pagel-bėti net Lietuvos automobilininkų klubai: pernelyg sudėtingas ir il-gai trunkantis mechanizmas. Kaip ir viskas, kas daroma oficialiai. Bet kol kas šis rūpestis mums neatrodė itin rimtas ar bent kiti reikalai at-rodė verti daugiau dėmesio. Iš atminties be pėdsakų nedingsta patir-tos istorijos su kai kurių šalių pareigūnais, kuriems užtenka prieš akis mostelėti bet kokiu dokumentu su nuotrauka, ir kalba baigta. O do-vanėles banknotų pavidalu jie ima visur. Na – beveik visur.

Tad likus valandai iki nusileidimo Mumbajaus Čhatrapačio Šivadžio oro uoste mintyse pradėjau dėlioti artimiausius veiksmus. Dar iki išvy-kimo, tarpininkaujant Indijos garbės konsului Lietuvoje Radžinderiui Kumarui Čaudhariui, pavyko susisiekti su viena iš daugelio Mumba-jaus firmų, kurios oficialiai yra turizmo agentūros, tačiau gali išpildyti visus tavo pageidavimus ir išspręsti visas problemas. Už pinigus, aiš-ku. Kaip ir visur pasaulyje – bendri pažįstami padeda verslo reikalus sutvarkyti greičiau, pigiau ir saugiau. Tad jau rytoj šiame mieste kažkas lauks mano skambučio. Ar bent nelabai nustebs sulaukęs.

17

Vargu ar paviršutiniškos pažinties užteks, kad šeimininkai susi-prastų mus pasitikti ir pasikviesti praleisti naktį kartu. Tačiau nusi-leidę Mumbajuje lygiai vidurnaktį nerimauti lyg ir neturėjom didelio pagrindo. Svarbu, kad daiktai atkeliautų tuo pačiu reisu ir pasienio tarnybai nepasirodytų, jog esame ištroškę didelio dėmesio ir globos, galinčios užtrukti sunkiai nuspėjamą valandų skaičių. Tegu su nemo-kama nakvyne.

Būtent dabar pradėjau skaičiuoti laiką, likusį tiksėti iki kelionės pabaigos.

Pirmosios valandos Indijoje Lapkričio 12

Vieni šūkavo pasitikdami artimuosius, kiti rėkė laukiamų nepažįstamųjų vardus. Kažkur iš plerpiančio radijo aparato plyšavo kino filmų muzika. Minios judėjo skirtingomis kryptimis tik sau žinomais tikslais ir darė tai garsiai.

Net naktį vos išlipus iš lėktuvo tvokstelėjo šiluma. Ji nedingo ir skurdžiai atrodančioje dokumentų tikrinimo salėje, kurioje tvanku-mos neišsklaidė net visu pajėgumu veikiantys ventiliatoriai. Be jo-kių papildomų klausimų pavarčius pasus, buvome pasveikinti atvy-kę į šalį. Tiesa, pažodžiui tai skambėjo kiek kitaip: „Sveiki atvykę į Bombėjų.“ Ir vėliau patyrėme, kad beveik visur šiame keliolika mili-jonų gyventojų turinčiame mieste ir net kitose Indijos vietose Mum-bajus vadinamas būtent taip, senoviškai. 1995 metais Indijoje pra-dėta keisti dar Britų imperijos laikais įsigalėjusius pavadinimus, bet ir gatvės, ir statiniai daug kur vis dar vadinami senaisiais „britiš-kais“ vardais.

18

Bagažas be mūsų priežiūros buvo patekęs į gerą kompaniją ir į jo vidinį pasaulį nebuvo kėsintasi. Tad pradėjome domėtis nakvynės ga-limybėmis. Prašalaičių čia ir iki mūsų netrūko, akivaizdus įrodymas – nemenkas langelių skaičius su užrašu „Hotels“. Šalia kaip atvirukai kioskuose sukabinti siūlomų nakvoti kambarių vaizdai nuotraukose, stipriai nublukinti dirbtinės šviesos, laiko ir juos peržiūrėjusių akių

skaičiaus. O surašytos kainos visiš-kai nereiškia, kad šios sumos neap-tarinėjamos.

Jau pirmuoju bandymu nusitai-kiau į pigiausius pasiūlymus neto-li miesto centro. Vienas jų buvo ša-lia Viktorijos geležinkelio stoties, tad atrodė visai neblogai. Tiesa, ša-lia viešbučio pavadinimo pieštuku ne itin įgudusia ranka pažymėta vie-na žvaigždutė vargu ar galėjo reikš-ti, kad ji čia atsidūrė pagal paskirtį ir žymėjo tai, ko tokiais atvejais tikima-si. Labiau domino iki šiol neregėta ir paini atsiskaitymo sistema. Už du viešbučio dviviečius kambarius su-derėta suma buvo apie 2400 rupijų (kaip vėliau įsitikinau, jau pirmuoju pirkimo veiksmu neapsikvailinom –

kainos bei vietos santykis žengiantiems pirmuosius žingsnius naujo-je aplinkoje buvo išties neblogas). Į šią maždaug 140 litų sumą buvo įskaičiuotas ir nuvežimas taksi. Šiuo atveju – net dviem automobi-liais, kadangi su visa manta į vieną niekaip nebūtume tilpę. Net „gu-miniam“ Indijos keleiviniam transportui to galėjo būti per daug.

Įdomiausia, kad sumokėjęs už kambarius turi iš anksto atsiskaity-ti ir su taksistu, nors oficialiai ši kelionė nemokama. Atvažiavęs eini į viešbutį, parodai popieriuje parašytą sumą už taksi ir iš registrato-

Viktorijos geležinkelio stotis

19

riaus išsireikalauji ją atgal. Šitaip už klientų atvežimą sumoka pats viešbutis. Painoka. Kaip ir visos kitos mums, įtariems tipams, sun-kiai paaiškinamos piniginės operacijos. Tikrai kur nors apgaus. Kaip visuomet, gali nesinaudoti siūlomomis paslaugomis ir ieškoti laimės be tarpininkų, bet tam nėra nei laiko, nei noro. Ir niekas negarantuo-ja, kad kitur nekrisi dar skaudžiau. Tad įtikėję visai nuoširdžiomis „kioskininkų“ šypsenomis ir keistai gerais, atlaidžiais veidais, į mus žvelgiančiais lyg į besiožiuojančius vaikus, ryžomės palikti oro uostą ir žengėme į naktinį Mumbajų.

Delne spaudžiau popieriaus lapelius su kažkur jau laukiančių tak-si automobilių numeriais, o Edis, operatorius, vykstantis į pirmą-ją kelionę kartu, vos negavo bambuku per nugarą nuo vietos tvarkos saugotojo. Ženklas, draudžiantis traukti dūmą net po ilgo skrydžio, nikotino ištroškusiam europiečiui galioja griežtai ir be jokių pasi-maivymų, neva nemačiau, nežinojau. Kai tvarka buvo pažeista tiesiai prieš rūstaus pareigūno akis, tik šypsena bei nuolankumas padėjo iš-vengti nemalonaus istorijos tęsinio.

Pirmoji pamoka, gauta žengiant pirmuosius žingsnius Indijoje, pravertė ir vėliau: savo naudai išspręsti bet kokią konfliktinę situ-aciją gerokai daugiau šansų, jei pasistengsi į viską žiūrėti su humo-ru ir jau per pirmąsias neišvengiamos pažinties akimirkas pasirody-si malonus ir draugiškas žmogus. Visa kita, kaip sakoma, technikos reikalas.

Nepaisant vėlyvo meto, decibelų kiekiu oro uosto prieigos primi-nė triukšmingą Rytų turgų per patį prekybos įkarštį. Vieni šūkavo pasitikdami artimuosius, kiti rėkė laukiamų nepažįstamųjų vardus. Kažkur iš plerpiančio radijo aparato plyšavo kino filmų muzika. Mi-nios judėjo skirtingomis kryptimis tik sau žinomais tikslais ir darė tai garsiai. Nuo metų naštos gerokai prikimę, bet ne mažiau entu-ziastingi automobilių signalai naiviai tikėjosi nuvesti džeržgiančius mašinų kūnus iki tikslo greičiau nei įmanoma, o policininkų švilpu-kai ir kareivių atliekamas įsivaizduojamos tvarkos reguliavimas būtų nepadaręs gėdos pačiam Sizifui, t. y. neturėjo jokios prasmės.

20

Chaosas nė kiek nekėlė diskomforto, juo labiau tokiais atvejais būdingo kultūrinio šoko, į kurį kažką panašaus patyrėme kadaise persikėlę per Gibraltarą ir iš tingios Ispanijos įvažiavę į siaučiantį Maroko pasienį. Šįkart atrodė, kad po Šilko kelio atsipūtėme savaitė-lę ir tęsiame kelionę nuo ten, kur laikinai buvome ją nutraukę. Buvo ir naujų pojūčių: vienas gausiausiai pasaulyje apgyventų miestų mus pasitiko iki šiol dar neuostytu kvapų mišiniu. Uoslei tai gal ir nebu-vo sanatorinis režimas, kita vertus, nepasijutome atsidūrę šiltame ir saulėtame dviejų kvadratinių metrų kambarėlyje su keliomis šimti-nėmis čia prieš savaitę pamirštų žuvų.

Lengviau, nei tikėjausi, senų „Ambasadorių“ ir „Fiatų“ mišrainė-je pavyko rasti mūsų ieškomus. Tad nurodžius adresą liko tik spėlio-ti, kiek truks kelionė iki lovos. Vairuotojas nebuvo itin kalbus. Tačiau augaloto, ankštoje mašinoje susikūprinusio vyro angliškų žodžių at-sargos užteko dar kartą įsitikinti, jog mūsų žinios apie transporto priemonių kainas Indijoje yra gana patikimos.

Apie pirmą valandą nakties judėjimas gatvėje nedidelis. Ši aplin-kybė leido taksistui parodyti per ilgus metus ištobulintus gatvės sla-lomo įgūdžius. Kaip sužinojau vėliau, taksisto darbo diena trunka 14–16 valandų, važinėja šešias dienas per savaitę. Jų automobiliai at-rodo gerokai senesni nei iš tikrųjų ne vien dėl neišvengiamos trinties kamščiuose vienas į kitą. Tuo metu, kai vienas vairuotojas eina ilsėtis, prie vairo sėda jo giminaitis, kaimynas arba draugas. Tad automobiliai pailsi tik degalinėse. Todėl ne vien vairuotojo fizinė būsena, bet ir au-tomobilių neįgalumas yra vienos dažniausių avarijų priežasčių.

Dar viena naujiena, su kuria teks neišvengiamai susidoroti pa-tiems (kol kas susipažinom tik su parodomąja jos versija): visą kelio-nės iki viešbučio laiką spaudžiau menamus stabdžius. Ore. Sunku iš karto susitaikyti, kad esame šalyje, kuri daugybę taisyklių perėmė iš britų. Ne išimtis ir eismas priešinga, nei mums įprasta, kelio puse. Vytaras gyrėsi, kad yra vairavęs Liverpulyje, kai dirbo ten statybų versle. Tačiau tai buvo maždaug prieš dvidešimt metų! Žinoma, ko-legoms sakiau, kad ir man vairas dešinėje pusėje nėra naujiena, vos

21

ne visą Kiprą taip išvažinėjau. Tačiau šie žodžiai nebuvo visiškai tie-sa. Na, ne visai ir melas. Tiesiog nepuoliau smulkiai aiškinti, kad „iš-važinėjau“ reiškia „buvau vežiojamas turistų autobusu“. Užtat ramiau. Kitiems.

Lūšnos, apgriuvę pastatai, vienur kitur ant žemės miegantys žmonės. Nieko kito ir nesitikėjome, tačiau vis vien įspūdis stiprus. Visiška tyla ir toli gražu ne koncertinis ap-švietimas, tik kur ne kur ertmėse, kurias te-oriškai turėtume vadinti langais, galima pa-matyti menką šviesą. Gyvenimas atgis jau po kelių valandų ir vaizdas kardinaliai pasikeis, o kol kas, važiuojant į pietus, čia tyku.

Likus maždaug porai kilometrų iki „Indi-jos vartų“ arkos Kolabos rajone, taksi susto-ja. Klausiu, ar mūsų vedlys ką nors žino apie kažkokius čekius, kuriuos jis duos man, o jau aš, pateikęs juos viešbutyje, atgausiu naujas rupijas už kelionę. Jokių problemų. Sistema veikia!

Visai neblogai nusiteikę apžiūrime laiki-nus namus. Viešbutukas skambiu „Jūros val-dovo“ pavadinimu įsikūręs šalia uosto dokų tvoros. Vos įžengęs supranti, kad griežto nu-sistatymo dėl nepažįstamų ir naujų dievų šioje vietoje neegzistuoja. Greta musių nu-tupėto 10 dešimtmetyje populiarios vaikinų grupės „Boyzone“ plakato visai patogiai įsi-taisęs plastikinis Buda. O kad atrodytų dar svetingesnis, vietos dizai-neris jį vietoj šaliko papuošė Kalėdų eglutės girlianda. Vos mums pa-sirodžius ši bematant buvo įžiebta.

Siaubingai norėjosi alaus. Dar vienas, skirtingai nei eismo kryp-tys, ne pats blogiausias britų palikimas šioje šalyje. Juo labiau kad

Dušas viešbutyje

22

šio gėrimo pavyzdžiai, lyg blizgės prieš lydekos akis rudenį, buvo sustatyti šaldytuve šalia kabančių lais-vų kambarių raktų. Ir dar taip gražiai ir provokuoja-mai pavadinti „Kingfisher“. Griebėm raktus, po porą egzempliorių aprasojusių mėginių, ir į kambarius. O ten – grožis. Lubos išpuoštos ornamentais su plasti-kiniais apvadėliais. Dažai gal kai kur ir nubyrėję, ta-čiau užgesinus šviesą nematyti. Užtat išryškėja fluo-rescencinės žvaigždės.

Į mūsų su Vytaru patalpą visiškai atsitiktinai buvo užklydę du riebius prūsokus primenantys ti-

pai, tačiau ar susigėdę dėl savo meilės veiksmų, ar iš jiems būdingo svetingumo ilgai neužsibuvo ir išsinešdino pro langą, kuris, lyg spe-cialiai numatant tokią nejaukią situaciją, net neužsidarinėjo. Ant sie-nos čia gyveno keistą iššūkį sau metęs driežas: nekeisdamas pozos jis sugebėjo valandą stebėti naujų įnamių veiksmus. Kurį laiką ne-

„Jūros valdovo“ kambaryje

Viešbučio gyventojas

23

kreipėm į jį dėmesio, tačiau menkas malonumas, kai po ilgos dienos bandai gaivintis sąžiningai užtarnautu alumi, o tavo gurkšnius kaž-kas nepertraukiamai skaičiuoja. Kai netekęs kantrybės dėl tokio aki-plėšiškumo pabandžiau atsilyginti tuo pačiu, tai yra prisiartinęs įsi-spoksojau tiesiai jam į išsišovusias akis, nemirksintis padaras staiga atgijo ir, skirtingai nei tarakonai, dingo po lova. Buvo gerokai įsižei-dęs – kitą kartą jį pamatėme jau tik ryte įžengę į dušo patalpą.

Kad šeimininkai mus dar labiau pamėgtų, nusprendėme ir elektrą pataupyti. Seno „Belarus MTZ 50“ traktoriaus balsu kriokiančio kon-dicionieriaus šakutę tiesiog ištraukiau iš tinklo. Žodžiu, buvo jauku ir visai malonu galų gale išsitiesti ant lovos. Tiesa, dar įvertinome, kad patalynė kiek dėvėta, su keistomis, skirtingo dydžio šviežiomis dėmėmis, visai nepanašiomis į gamintojų sukurtus spalvingus raš-tus. Tad dėl visa ko įsisukom į miegmaišius, idant nestekentume pa-talynės dar ir savo kūnais, o paliktume kitiems, ne taip gerai pasiruo-šusiems nakvoti bet kur ir bet kokiomis sąlygomis.

Mumbajus Lapkričio 12

Baltaveidžiai keleiviai visiems buvo įvykis. Vieni niekaip negalėjo atplėšti akių, kiti šypsojosi ir juokingai kraipė galvas. pasigirdo raginimų prisėsti ar bent pasidėti nešulius. Nelabai įsivaizdavau, kaip tai padaryti, nes sėdimosiose vietose, skirtose trims kūnams, sėdėjo susispaudę po šešis.

Šiandien rytą iš vieno draugo gavau SMS – parašė, kad prieš kelias dienas pasikeitė bilietus ir grįžo iš Indijos į Lietuvą. Visa savaite anksčiau nei buvo ketinęs. Tai įvyko dėl to, kad jį „nužudė smarvė,

24

didelė smarvė ir indai, kuriais niekada negalima pasitikėti“. Ir mums jis nieko gero nežadėjo.

Gali būti, kad vėliau tai prisiminsime. Kol kas daug mąstyti apie gautą infor-maciją nebuvo kada: reikėjo imtis veiks-mų, be kurių būtų likę kaltinti bet ką – kad ir tuos pačius indus.

Valgydami pirmuosius pusryčius nau-joje šalyje, ėmėmės strateginės veiklos. Skambtelėjau keliais žinomais telefo-nais ir sutariau dėl pirmojo svarbaus su-sitikimo su Vidžėjumi – žmogumi, kuris sukasi turizmo versle. Kai paaiškinus, kokios pagalbos mums reikėtų, puikiai angliškai kalbantis vaikinas mestelėjo klasikinę frazę „no problem“, kuri kaž-kodėl visuomet man labiau sukelia neri-mą nei paguodžia, ir paaiškino, kaip at-vykti iki jo įstaigos:

– Tiesiog sėskit į taksi ir parodykit mano adresą.Kitokio pasirinkimo nelabai ir svarstėm, tad pasidalijom į dvi

grupes. Vytaras pasiaukojo paruošti reportažus apie Britų imperi-jos pėdsakus Mumbajuje, pafilmuoti Viktorijos stotyje, pasisukio-ti prie „Tadž Mahalio“ viešbučio ir „Indijos vartų“. O mano misija buvo gerokai paprastesnė: per vieną dieną įsigyti transporto prie-monę nepažįstamame mieste, sutvarkyti dokumentus ir pasiruošti kelionei. Juokų darbas, ne sudėtingesnis nei pirkti lauktuves mote-riško apatinio trikotažo „Victoria’s Secret“ parduotuvėse. Tik kan-kino nuojauta, kad pernelyg didelis mūsų pasitikėjimas lydinčia sėkme jau darosi įžūlus. O tai, kaip sakė vienas vėliau sutiktas rik-ša, prilygsta bandymui nusišlapinti ant miegančio tigro tikintis, kad jis nepabus.

Ryšio paslaugos Mumbajaus gatvėse – vos kelios rupijos

Martynas Starkus – žurnalistas, televizijos laidų vedėjas, keliauto-

jas. Su bičiuliu, kolega pagal profesiją Vytaru Radzevičiumi – pa-

grindiniai Lietuvos televizijos kelionių projektų „Afrika.lt“, „Šilko

kelias“, „Mylių Amerika“, „Tuk tuk Indija“, „Pagaminta Kinijoje“

dalyviai ir dokumentinių filmų herojai.

Į šias keliones Martynas ir Vytaras leidžiasi su televizijos operato-

riumi ir vienu kitu bendraminčiu. Jas vienijanti koncepcija – al-

ternatyvus pasirinkimas pradedant kelionės objektu (turistų va-

dovuose dažniausiai neminimi maršrutai, leidžiantys pažinti tikrą,

neparadinį vietos žmonių gyvenimą) ir baigiant transporto prie-

mone (pavyzdžiui, amžių baigiantys automobiliai).

Martynas – šių kelionių kronikininkas. Jau internete jo rašyti repor-

tažai sulaukė daugybės gerbėjų dėl šmaikštumo, patrauklumo, ku-

rio neįmanoma kitaip pavadinti kaip charizma. Iš kelionės dieno-

raščių atsirado skaitytojų pamėgta pirmoji jo knyga „Šilko kelias,

arba 10 000 kilometrų su „Pagieža“ („Tyto alba“, 2009). „Tuk tuk

Indija“ – antroji, kur kas išsamesnė kelionės į stebuklingą ir paslap-

tingą šalį kronika.

T u r i n y s

Į Mumbajų. Lapkričio 11 ....................................... 7

Pirmosios valandos Indijoje. Lapkričio 12 ........... 17

Mumbajus. Lapkričio 12 ...................................... 23

Mumbajus. Lapkričio 13 ...................................... 37

Aurangabadas. Lapkričio 14 ................................ 60

Aurangabadas–Nagpuras. Lapkričio 15 ............... 77

Nagpuras–Raipuras. Lapkričio 16 ........................ 94

Raipuras–Sambalpuras. Lapkričio 17 ................112

Sambalpuras–Puris. Lapkričio 18 .......................128

Puris. Lapkričio 19 .............................................142

Puris–Kalkuta. Lapkričio 20 ...............................159

Kalkuta–Varanasis. Lapkričio 21 .......................173

Varanasis. Lapkričio 22 ......................................186

Varanasis–Agra. Lapkričio 23 .............................200

Agra–Delis. Lapkričio 24 ....................................214

Delis. Lapkričio 25 .............................................228

Delis–Džaipuras. Lapkričio 26............................247

Džaipuras–Udaipuras. Lapkričio 27 ...................263

Udaipuras–Damanas. Lapkričio 28 ....................278

Damanas. Lapkričio 29 ......................................289

Damanas–Mumbajus. Lapkričio 30 ...................298

Padėka .............................................................319

Man

visuomet labai

paprasta atsakyti į klausimą, kurį

girdžiu dažniausiai, kalbai pasisukus apie keliones:

„Kodėl keliauji?“ Aš nežinau. Aišku, būtų galima ilgai plakti liežuviu.

Arba cituoti keliautojo Antano Poškos žodžius, kad „kelionėje niekas nemoko,

bet išmokstama daug“, kurių išminties ir lakoniškumo derinys pribloškia taiklumu.

Galbūt, jei Dievas eksperimento tvarka man yra numatęs dar bent keletą

dešimtmečių, juos nugyvenęs ką nors sugebėčiau suregzti. Kol kas tik žinau, kad

nuovargio, adrenalino, kitos dienos laukimo, netikėtų situacijų ir dar dešimčių

keisčiausių ingredientų kokteilis veikia užtikrintai gerai. Ir tai džiugina.

Martynas Starkus

Keturi lietuviai, išmaišę pasaulio kelius ir šunkelius, sumanė pratęsti senais merse-desais atliktą odisėją istoriniu Šilko keliu. Šįkart nepažintų tolių šauksmas vedė į In-diją. Fantazijos trūkumu nesiskundžiantis ketvertas iš pradžių ketino Indijoje įsigy-ti būdingą šios šalies didmiesčių transporto priemonę – dvi motorikšas, vadinamas tuktukais, kurias patys norėjo vairuoti, ir joms net dedikavo būsimą kelionę.

Tuktukams jau buvo beveik išrinkti vardai – Zita ir Gita (garsios indų kino melo-dramos herojės dvynės), bet dėl neįveikiamų kliūčių idėjos teko atsisakyti ir keturie-se, įskaitant šios knygos autorių, bet neskaitant indo vairuotojo, kuris buvo penktas, susigrūsti į Mumbajuje (Bombėjuje) pirktą mielą seną automobiliuką, vėliau pramin-tą „Lachudra“. Juo buvo įveikta tūkstančiai kilometrų toli gražu ne lygiais kaip stiklas Indijos keliais, siekiant kuo arčiau susipažinti su tikru tenykščių žmonių gyvenimu.

Be įvairių nuotykių, lietuviams teko kartu su indais išgyventi šalį ištikusią tragediją – Mumbajaus teroro išpuolius ir net

rengti reportažus Lietuvai. Romantika ir rizikingos avantiūros, links-

mi pokštai ir apmąstymai be juokų, akimir-kos įspūdžiai ir rimtos žinios apie šalį – visa tai keliautojams dovanojo Indija,

o šios knygos auto-rius dovanoja skai-tytojams.