NR. 45

2006 m.SPALIS

L E I D ŽI A ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

Nukelta į 2 psl.

Ir jokiu būdu jokiam kalbininkui neleisiu bambalio taisyti į „bambalį“. „Bambalis“ būtų netiesa, būtų lyg muziejinis po kabučių stiklu pakištas eksponatas (gal kada taip ir nutiks, bet tik ne šiemet-kitąmet), būtų Lietuvos gyvenimo tikrovės neleistinas iškraipymas, pagražinimas, būtų Stoškaus dar sovie-tiniais metais sugalvota „fasadinė kultūra“. Bambalis yra pati gyvastis ir esatis. Tvirtagališkai iš visų jėgų spustelėkit garsą „m“ ir įsiklausykit į ryžtingą skambesį: bammm-ba-lis. Du tiesiog kariški lūpų suspaudimai ir liežuvio cvaktelėjimas, bet ne toks, kokį (tokį nupiepėliškai efemerišką) kažkada išgyrė Nabokovas, lyriškai skiemenuodamas vardą Lo-li-ta, o toks, kuris nuvilnija skardžiai, aiškiai, tarsi palydėdamas ir pratęs-damas dviejų smūgių į būgną (bammm-baaa) aidą. Ir tarti šitą žodį reikia ne nukrintančio tuščio, bet nukrintančio pilno, sklidino, dar neatverto bambalio intonacijomis: bumm – nuo

pirmo smūgio, kai per milimetrą kitą šokteli aukštyn, suvibruoja, sudreba, baaa – nuo antro smū-gio, kai viduje sušoka suvilnija skystis, ima suktis, sūkuriuoti gelsvai rusva skystimo, putų, oro burbuliukų versmė. Tada, kai jau pakeli jį nuo šaligatvio ar asfalto netoli parduotuvės durų, nuo žolės parke, skvere, kapinėse, šiaip gamtoje, nuo grindų namie, baliuje pas „pusbrataną“, virtuvėje pas „bičą“ ar tiesiog nuo lygaus kelio, kur vargų vargeliai vieni per dienas dūsaudami vaikšto, atverti jį reikia labai pamažu ir delikačiai. Trakšteli plastmasinukas kamšte-lis, ausis pasiekia detonuojantis pratisas šnypštesys, nosį – salsvai aitrokas kvapas, gerklę – toks pat, tik dar karstelėjęs skonis, protą – bet kokias užgaidas pasirengęs vykdyti paklusnusis bambalio

džinas. Laikas yra skaičiuojamas nuo bambalio iki bamba-lio. Dėl to laikas reliatyvus: sausaisiais periodais išsitęsia iki neįmanomybės, derlingaisiais – tiesiog šuoliuoja sykiu su laikrodžio sekundininku. Edvė yra matuojama nuo bambalio iki bambalio. Ar žinot, kad socialpsichologinę gerovę Lietu-voje iš tikrųjų reikėtų matuoti pagal formulę: jau panaudotų bambalių tankis viename kvadratiniame kilometre padaugin-tas iš to kilometro gyventojų skaičiaus ir iš bambalių tankio intensyvėjimo koeficiento. Vieną apniukusį ketvirtadienio rytą vieškelyje nuo vieno žemažiūrio Lietuvos kaimo pusės it Sutkaus fotografijoje à la „portretas peizažo fone“ atsivėrė vaizdinys: moteris (turbūt mama ir žmona) stumia vežimėlį su čiupačiupsuotu maždaug metų bambliu, vyriškis (turbūt tėvas ir vyras) neša pačių didžiausių gabaritų bambalį. Bam-blio stūmimas ir bambalio nešimas skyrėsi kaip juodžiausia

Tema: A p i e a l a u s b a m b a l įVigmantas Butkus

„Šiaulių dienų 2006“ metu buvusios „Elnio“ gamyklos kieme buvo surengtas koncertas „Muzika už toleranciją“. Renginyje dalyvavo ir grupė iš Vilniaus „dr. Green“. „Grynai“ ne tik groja alternatyvios muzikos koncertuo-se, bet ir patys juos organizuoja: rūpinasi viskuo nuo reklamos iki įgarsinimo, 1998 m. įkūrė iki pat šių metų pradžios Vilniuje veikusį undergroundo klubą „Green Club“, pernai pradėjo rengti nekomercinę multikultū-rinę stovyklą „Darom“.

Kaip tu pats vadini savo gyvenimo būdą?Įprasta tai vadinti „pasidaryk pats“, bet tai jau tampa kaž-

kokia kliše, kaip ir daug kas. Galima pasakyti taip: manęs nedomina tai, ką siūlo oficiali pramogų industrija, todėl daugelį pramogų pasidarau pats arba padedu kitiems. Norisi, kiek įmanoma, išvengti tų įprastinių pardavėjo-pirkėjo san-tykių. Taip pat sudrumsti tą užsistovėjusį „čia nieko įdomaus nevyksta, kodėl niekas nieko nedaro“ vandenį. Bet nemanau, kad tai – kažkoks išskirtinis gyvenimo būdas.

Bet vis dėlto kitoks.Galbūt jis kitoks nei žmogaus, kuriam užtenka „Akropolio“

pramogų arba tokio, kuris emigruoja ten, kur „geriau“. Ir tikrai kitoks nei to, kuris aria 5-6 dienas per savaitę nieko nematydamas, kad galėtų nusipirkti dar naujesnį plazminį televizorių, kurio, beje, neturi laiko net pažiūrėti. Kita ver-tus, vaikštau tomis pačiomis gatvėmis, valgau tą patį maistą, šneku ta pačia kalba.

O kaip apibrėžtum pramogas, kurios tau įdomios?Gal galima tai pavadinti grįžimu prie tiesioginių ryšių

– kažkada panašiai vykdavo miesto mugės, amatų šventės. Mūsų renginiuose taip pat nelieka tarpininkų. Juk kaip da-bar organizuojami renginiai: viską daro kažkokie „mistiniai“ organizatoriai, o patys miestiečiai nuo viso to yra labai toli, jie nepažįsta koncertuojančių muzikantų, net „labas“ nedrįsta jiems pasakyti. O paskui, manydami, jog tai kažkokie aukštes-nės rasės atstovai, iš pavydo paleidžia butelį jiems į galvą, kaip buvo jau ne viename masiniame koncerte Lietuvoje. Mūsų

renginiuose viskas daug paprasčiau, dauguma yra pažįstami – tarp žmonių yra tiesioginis ryšys. Kiekvienas gali suorgani-zuoti koncertą, kiekvienas gali atsidurti scenoje, kiekvienas gali pagaminti atlikėjams maisto ar juos apnakvinti. Man įdomu pati idėja, garsas ar vaizdas, o ne jų įpakavimas. Galima vadinti tai pramoga, o galima – tiesiog gyvenimu.

Toks koncertas – lyg ir tam tikra bendravimo vieta?Taip, tai nepanašu į, pavyzdžiui, Eltono Džono koncertą,

kur žmonės susirenka, pasiklauso, parodo save, pasižiūri į kitus ir išsiskirsto. Į mūsų renginius renkasi kitokia publika – kadangi ji iš išorės yra spaudžiama visokių „gyvenk norma-liai, būk toks, kaip visi“ štampų, tai šitie žmonės yra labiau vieni su kitais „suaugę“. Aišku, yra daug savojo „aš“ ieškančių paauglių – jie čia randa daugiau laisvės, jiems atrodo, kad čia gali daryti ką nori, nes pakankamai laisvos bendravimo ir elgesio normos.

Pagrindinis jus jungiantis dalykas – muzikavimas?Nebūtinai. Vieni kuria įvairius menus, leidžia leidinius,

gamina marškinėlius ar ženkliukus, dar kiti – įkuria nepri-klausomą radijo stotį, organizuoja renginius savo mieste ar atidaro šios kultūros informacijos erdves. Nors muzika yra ašis, aplink kurią sukasi šitas judėjimas, vieni svarbiausių dalykų – komunikacija ir saviraiška.

Dabar įprasta visiems judėjimams kabinti subkultūrų pavadinimus. Ar vadinate save pankais ar kaip nors kitaip? Kas, pavyzdžiui, yra „dr. Green“?

Kooperatyvas, remontuojantis kultūrą nuo 1996-ųjų. Pankrokas mums leido suvokti, kad muzikos kūrimas nėra privilegija, o scena – nepasiekiamos aukštumos.

Gyvenimas pagal „pasidaryk pats“Pokalbis su „dr. Green“ vokalistu Domininku Kunčinu

naktis nuo saulėčiausios dienos. Pirmasis įprasmino kryžiaus kelius, kalvarijas, „stacijas“, antrasis – žengimą į dangų, laisvą, nemokamą visų maksimų, norfų ir saulučių durų atvėrimą, tikrąją ataraksiją ir tikrąją eudaimoniją vienumet. Aktoriai (aktoriai!), kurie skuba į sceną atsiimti savojo Oskaro – tikri išraiškų ir laikysenos vargetos, palyginti su to ketvirtadienio ir to kaimo Bambalio Nešėju. Kaimo, kurio didžiuliame (matuojant kaimų mastais) ir kitus kaimus aptarnaujančiame sąvartyne visiškai, tiesiog totaliai dominuojanti figūra yra bambalis. Drąsiai tvirtinu, kad jūs nė nepajėgiat įsivaizduoti, kiek ten yra tuščių bambalių. Klodai. Ne sąvartynas – bamba-lynas! Bambalių Niujorkas, bambalių Šanchajus. (Tikrinsit? Prašau: senasis Šiaulių-Kelmės plentas, 16-tas kilometras nuo Bubių, kairėje plento pusėje maždaug už 100 metrų.) Bam-balis valdo. „Antrąją“, o per ją ir visų kitų skaičių Lietuvas, „runkelių“, o per juos ir visų kitų daržovių Lietuvas. Rimtas ir solidus bambalis – ne mažesnio nei 8–11% VOL. solidu-mo. Vienvaldis trejybinis seimo pirmininkas, prezidentas bei monarchas viename asmenyje, tik dėl baisingo diplomatinio neapsižiūrėjimo neįtrauktas į britų karalienės Elžbietos II lituanistinio vizito programą. Neprarandantis valdžios, galios ir jėgos net tuo atveju, jei vienišas, aplamdytas, sulytas guli kokioje Vilniaus, Šiaulių, Kretingos aikštėje, žemažiūrio kaimo patvoryje ar Palangos priekopio pušyne kaip nuolat savo formas pasirengęs atgauti ir atgaunantis terminatorius. Vienintelis tikras falas, brandžiai išdidus savojoje patriarchalinėje vien-patystėje su juo patenkinta, apsvaiginta bei apvaisinta liaudies Lietuva. Stebėkite nervingai virpčiojančias lūpas, laukiančias susiliejimo su tik ką atvertu bambaliu, ir jūs išvysite… ne, ne troškulį, o didįjį geismą, konvulsiškas aistras, meilės ilgesį ir viltį. Lūpų kalba buvo pati iškalbingiausia kalba tą spalio dieną Šiauliuose Stoties gatvėje prie kioskelio, kai bambalio turinys neskubriai, tačiau ryžtingai košėsi pro lūpas, liežuvį, gerklę, tekėjo gilyn, ir žmogus neskubriai, bet irgi ryžtingai ėmė įgauti bambalio formas. Paskui prisijungė prie tų, kurie šias formas jau buvo įgavę.

trysbutkai@takas.lt

Ladyfest kolektyvo fotografija.

Ugniaus Gelgudos fotografija.

cm

NR.452 psl.

Daugeliu atvejų naudingiau pereiti pan-kroko mėsmalę nei mokytis konservatorijoje ir paskui groti techniškai nepriekaištingai, pagal taisykles, bet be jokio vidinio pagrin-do. Pastaruoju metu savo kūrybą vadinam „kurortiniu pankroku“.

Kooperatyvas „Pasidaryk pats“ – gerai skamba...

Bet taip ir yra. Kad ir dabar: atvežėm į Šiaulius garso aparatūrą, būgnus, padėjom surengti koncertą. Arba: susirandam studiją, įrašom, kuriam viršelio koncepciją, paskui patys ieškom, kur ir kaip geriau išleisti. Šiaip tai visa ta veikla – mūsų laisvalaikis.

O kokios „dr. Green“ muzikantų profe-sijos?

Pakankamai skirtingos: IT programuotojas, teatro scenos darbininkas, būsimasis Rytų kul-tūrų magistras, Dailės akademijos studentė, žurnalistikos bakalauras. Aš taip pat baigiau žurnalistiką, bet žurnalisto darbo, galima sakyti, nedirbu. Iki šiol prisimenu vienos savo dėstytojos žodžius: „Neleidžia pro duris, lipk per langą“. Matau savo kursiokus televizijoje, girdžiu radijuje ar skaitau spaudoje – kol kas „lipti per langą“ nesinori. Rašau savo malonumui – daugiausia bendradarbiauju su Ore.lt, kartais parašau į kokį fanziną. Truputį gailiuosi, kad turiu tik teorinę profesiją, o ne realų amatą.

Iš tikrųjų jūs čia turbūt vyriausi, dauguma yra labai jauni, paskui gal tiesiog „išauga“?

Daug tokių – ateina, pasimala kokius dvejus metus ir dingsta, nors vis tiek kažkiek žmonių per tą filtrą užsilaiko. Bet tie, kurie visa tai pereina, bent patiria, banaliai tariant, kas yra tolerancija. Kalbu ne tik apie išvaizdą, muziką, bet ir apie mąstymą. Tokie žmonės (gal tai tik mano vizija, gal taip iš tikrųjų ir nėra), vartodami žiniasklaidos produktus, tiki ne viskuo, kas sakoma, nes daug kartų įsitikino, kad kartais žurnalistai sako tai, ko reikia jų darbdaviams arba dirbtinai kuria kažkokią intrigą. Norėtųsi tikėti, kad tokie žmonės niekada nesmerks atrodančio ir mąstančio kitaip, o jų pačių minčių spektras bus visų vaivorykštės spalvų, o ne tik baltas arba juodas.

Įsivaizduoju, kad jūs jaunesniesiems esate lyg kokie mokytojai, autoritetai.

Nenorėtume būti mokytojais. Galbūt grupė yra autoritetas. Tai yra autoritetas yra tas kooperatyvas, kuris jiems surengė daug renginių. Taip jau išeina, kad tai darom vos ne dvigubai jaunesniems už mus žmonėms. Ilgiau gyvenęs lyg ir turi daugiau ką pasakyti. Jeigu klausosi – gerai. Gal mes esame klijai, kurie juos suklijuoja. Jie susidraugauja, prieš koncertą tariasi: tu pas mane atvažiuosi, tu pas mane nakvosi, kuria savo grupes, rengia savo koncertus. Manau, tai – puikus mūsų veiklos rezultatas.

„dr. Green“ yra ir festivalio „Darom“ organizatoriai. Šią vasarą antrą kartą Šir-vintų apylinkėse vykusį renginį labiausiai išgarsino žiniasklaida, aprašiusi ten kilusius konfliktus.

Lietuvos žiniasklaidai labai norėjosi iš-spausti kokią nors sensaciją apie kruvinas žudynes, tuo tarpu britų dienraštis „The Guardian“ išspausdino spalvingą festivalio fotoreportažą – kas kaip mato. Kaip įprasta, mūsų žiniasklaida nenorėjo pamatyti gerųjų renginio pusių, įvertinti mūsų visuomenėje tokios retos saviorganizacijos, o tik ieškojo priekabių. Nesinorėjo, kad būtų kaip ma-siniuose renginiuose, kur apsaugininkai į žmogų žiūri kaip į šiukšlę, daro savo tvarką, todėl apsauga buvo sudaryta iš mūsų žmonių. Tai, ko gero, ir buvo mūsų klaida – neužteko profesionalumo, nesugebėjom užtikrinti sau-gumo ir suvaldyti masių. Kita vertus, atvažiavo ne kokie gatvės chuliganėliai, o pusamžių, reketo laiku tebegyvenančių, banditų gauja – tokių festivalyje nesitikėjom pamatyti. Žodžiu, susidūrėm su kitu pasauliu. Kadangi tas pasaulis norėjo šnekėti tik agresyvia fizine jėga, festivalio dalyviai susivienijo ir surengė Lynčo teismą. Reikėjo matyti banditų akis, kai juos apsupo keliašimtinė minia – jose buvo pirmykštė užguito gyvulio baimė. Festivalis toliau tęsėsi, tačiau nuotaika buvo gerokai sugadinta. Jai pataisyti spalio pabaigoje su-rengėm nemokamą revanšą-reveransą „Dar Darom“ su festivalyje nespėjusiomis pagroti

grupėmis, taip pat „Darom’06“ foto- ir videofragmentais.

Ar „Darom“ dar bus?Toje pačioje vietoje tikrai nebebus, nes ten

toks sujudintas širšių lizdas, kad kitais metais iš viso būtų karo padėtis, o policija nieko ne-gali padaryti, patys tų vietinių banditų bijo. Ieškosim ramesnės vietos, o gal kiekvienais metais darysim vis kitoj vietoj, kad nespėtų nueiti gandas. Neseniai apžiūrėjom potenci-alią „Darom’07“ vietą, tačiau norime truputį pakeisti renginio koncepciją – iki minimumo sumažinti jo reklamą, nepilnamečius leisti tik su tėvais ar už juos atsakingais globėjais, taip pat renginį labiau susieti su pačia „pasidaryk pats“ idėja – surengti daugiau užsiėmimų ir atrakcijų, kuriose visi galėtų dalyvauti.

O ar tęsit garsiojo „Green Clubo“ vei-klą?

Ne, klubo turbūt nebedarysim, nes norisi daugiau dėmesio skirti savo artimiesiems, grupei, truputį ir atsibodo, nusprendėm koncentruoti savo pastangas į didesnį projektą – „Darom“. Be to, „Green“ klubo lankytojai Vilniuje atidarė savo klubą „Gyvas DIY“, ir tai yra geriausia, ko galėjome tikėtis – veikla vystoma toliau, pagaliau ir mes taip pat galime kažkur nueiti.

Domai, sakei „susidūrėm su kitu pasauliu“. Kodėl vyksta tokie susidūrimai?

Jaunimas visais laikais pliekdavosi. O čia, kaip minėjau, susidūrė du labai skirtingi kultūriniai bei socialiniai sluoksniai su savo etikos kodeksais.

Viskas tuo pasakyta?Labai gali būti. Nuo seniausių laikų bernai

per šokius pliekdavosi. Svetimas mano teri-torijoj? Atrodo kitaip? Kažkoks ne toks? Tai gal prieš mane!? Labai paprasta logika. Bet tai praeis. Europa priartėjo politiškai ir ekono-miškai, dar po kokių 10-15 metų, tikiuosi, atsiras socialinis ir kultūrinis sluoksniai. Mūsų (sub)kultūra linkusi būti savo erdvėje ir ne-mokyti kitų gyventi. Jos pakraščiai nėra labai ryškūs ir dažnai flirtuoja su kitomis erdvėmis. Tačiau kodėl mes turime gintis nuo išorinės agresijos net savo klubuose arba surengę fes-tivalį nuošaliame vienkiemyje? Gal tai kaina, kurią reikia mokėti norint būti kitokiu? O su fašistuojančiais skinais susidarė uždaras ratas – tie nekenčia tų, o tie nekenčia tų. Kartais matau, kad tie, kurie yra mano pusėje, patys provokuoja, patys yra neteisūs. Dažnai tai panašu į suaugusių vaikų „karo“ žaidimą – no-risi turėti „priešų“, nes tai suteikia savotiško herojiškumo. Etiketės etiketėmis, bet man labiausiai nepriimtinas yra tamsus žmogus, tenkinantis tik savo gyvuliškus instinktus. Šiauliuose, girdėjau, skinais tapo daug papras-čiausių gatvės chuliganų, kurie dabar ne tik šiaip muša, bet dar turi ir pasiteisinimą.

Dar ir kokį – už Tėvynę! O policijos požiūris yra toks: kilo muštynės, vadinasi reikia uždrausti panašius renginius. Nebus

jų, nebus ir muštynių.Tai įprastas Lietuvos reiškinys. Uždrausti

visada lengviau, negu surasti kompromisą. Pavyzdžiui, Slovėnijoje ar Vokietijoje beveik kiekviename mieste tokiems judėjimams ski-riamas visas pastatų kompleksas, kiekviename kas nors vyksta, ir valdžia visa tai remia. Remia daugelį bendruomenės iniciatyvų, padedančių kurti įvairiaspalvę ir atvirą visuomenę, remia asmens poreikį būti kitokiu, gyventi kitaip. Tai jau senokai yra savaime suprantamas dalykas, o mūsų visuomenėje – vis dar iššūkis ir net privilegija. Lietuva ir jos piliečiai gyvena dar tik laukinio kapitalizmo stadijoje.

Paskutiniu metu „Green“ klubas buvo įrengtas „Menų spaustuvėje“ – būsimajame nekomerciniame multikultūriniame centre. Tapom pirmuoju čia funkcionuojančiu projektu. Mūsų įrengtomis patalpomis nau-dojosi kiti projektai, čia centro projektas buvo pristatomas valdžiai. Tačiau po daugiau nei 2,5 metų aktyvios veiklos buvo pareikšta, kad mes čia daugiau nepageidaujami. Viskas buvo nuspręsta kažkokiame uždarame posėdyje, net nepakvietus mūsų atstovų. Savivaldybė skyrė „Menų spaustuvei“ lėšų, todėl dabar reikia ramiai ir tyliai jas naudoti. „Green“ klubo projektas buvo nutrauktas nepaisant to, kad sutraukdavo šimtus žmonių, supažindindavo juos su užsienio atlikėjais, suteikdavo erdvę pradedantiems menininkams, nepaisant to, kad šis projektas išlaikė save finansiškai, nepaisant to, kad ta pati Vilniaus savivaldybė rėmė jį kaip perspektyvų ir naudingą miestui. Pasirinktas lengviausias kelias: nebus klubo, nebus problemų. O juk ir čia, kur dabar vyksta koncertas, senuose „Elnio“ gamyklos pastatuose, būtų idealu padaryti tokį centrą su kokiais keliais barais, trimis galerijomis, dviem kino teatrais, pora koncertų salių – būtų puiki vieta žmonėms pailsėti nuo supermarketų kultūros.

Ar galima būtų jus pavadinti anarchis-tais?

Ne, nemanau. Gal kai kurios idėjos sutam-pa, bet turbūt nė vienas iš mūsų nėra iki galo susipažinęs su anarchizmo teorijomis. Jose yra daug įvairių idėjų, bet viena pagrindinių, kurią pavyksta pritaikyti ir mūsų veikloje – hierar-chijos nebuvimas. Kiekvienas užsiima tuo, ką moka, o sprendimai priimami diskusijose, neįsivaizduoju, kaip čia galėtų būti kažkas, kurio įsakymus visi besąlygiškai vykdytų. Vis dėlto manau, kad anarchija – utopinė filosofija, sukurianti daug laisvos erdvės aplink žmogų. Kai kurie sugeba pasinaudoti ja, ta-čiau daugeliui ta laisvė taip susuka protą, kad jiems vėl prireikia muštro, kažko, kas jiems nurodinėtų. Pastarieji sąmoningai arba ne, bet peržengia „Gyvenk kaip nori, bet netrukdyk kitiems“ ribą.

Domai, gal gali paaiškinti dar vieną da-lyką: kodėl tarp jūsų tiek daug vegetarų, o kai kurie yra dar ir veganai? Kuo tai susiję

su jūsų judėjimu? Tai turi sąsajų su aplinkosauga: aplinką

padaryk geresnę. Tai reiškia, kad, sakykim, karvę galima suvokti ne tik kaip pieno ir mėsos šaltinį, bet ir kaip šios planetos gyventoją, iš esmės tokį pat kaip ir tu. Tik tu gali protauti, bet kartais protas pridaro baisių dalykų. Prita-riu tai nuomonei, kad žmonija yra parazitai ir kada nors šitą žemę jie taip nualins, kad žemė arba pati sprogs, arba žmones nušluos nuo savo paviršiaus. Žmogaus veikla iš tikrųjų yra parazitiška – jis visą laiką tik ima ima ima, bet nieko neduoda. Ir jis žudo ne iš bado ar ginda-masis, o jausdamas malonumą ar rodydamas savo valdžią. Gyvūnai to niekada nedaro.

Ar iš tikrųjų visi taip mąsto?Daugelis gal ir nesusimąsto – ateina į tą

terpę, žiūri: čia jie nevalgo mėsos, tai ir aš nevalgysiu. Iš tikrųjų, vegetarizmas išplito ir tapo savotiška mada. Bet šiaip tai irgi galima traktuoti kaip kovą už lygias teises. Taip pat ir gyvūnų.

Šiuo atveju irgi galioja tas pats principas: „pasidaryk pats“ – pradėk nuo savęs?

Taip. Ir dar – apribok savo poreikius. Nieko bloga, jei truputį papuvusį obuolį nupjaustysi ir suvalgysi, o ne išmesi ir nusipirksi kitą. Arba plastikinį maišelį panaudosi dar kartą. Arba išsirinksi, kad ir brangesnį, bet vietinį produktą – paremsi jį pagaminusį kaimyną ir apsaugosi atmosferą nuo ją teršiančio trans-porto, galų gale, paremsi vietinę įmonę, o ne bevardę globalią kompaniją.

Manau, žmogus iš šalies, pamatęs į šitą koncertą susirinkusią publiką, nepatikėtų, kad pankams gali būti svarbios tokios idė-jos – ypač vyresniems žmonėms jie atrodo šokiruojantys ir agresyvūs.

Man jie neatrodo agresyvūs. Kas nors gal ir išsigąsta, bet tai – nežinomybės baimė. Tik čia jau paties žmogaus problema, jei jis nesugeba priimti kitokio vaizdo ir kitokio garso. Arba paprasčiausiai jis atėjo ne ten, kur jam reikia. Galbūt jam čia tiesiog ne vieta. Kalbu gal šiek tiek tiesmukai, bet juk yra daug žmonių, visi turi savo pomėgius ir kartais iš tikrųjų patenki ten, kur tau ne vieta – jauti tai iš karto. O yra žmonių, kurie to nejaučia. Yra ir tokių, kurie ateina ir pradeda daryti savo tvarką, įveda savo įstatymus. Tada ir kyla konfliktas. Vienam mesti butelį per petį ir pataikyti kam nors į galvą normalu, o kitam - ne. O vyresnius žmones išgąsdinti gana paprasta. Šiek tiek garsesnė muzika, pašiaušti plaukai – jiems jau ir neramu. Gal ir aš kada nors toks būsiu, nors norėčiau tikėti, kad, tiek pamatęs, į viską žiūrėsiu tolerantiškiau. Manau, kad tai, ką mes darom, irgi yra kelias atviresnės, įdomesnės, galvojančios visuomenės link. Vienas iš kelių.

Klausinėjo Sigita Inčiūrienė

Atkelta iš 1 psl.

Ramūno Gilio (Black Dog) fotografija.

Gyvenimas pagal „pasidaryk pats“Pokalbis su „dr. Green“ vokalistu Domininku Kunčinu

Grupė „dr. Green“. Domininkas Kunčinas stovi antras iš kairės.

myk

NR.453 psl.

Gintautas MažeikisPastebėtina, kad šiuolaikinėse verslo vady-

bos, o ypač lyderystės studijose paplito įvairūs adaptuoti, modernizuoti karo strategų, ma-nipuliacijos meistrų modeliai. Tarp vadybai, verslui adaptuotų makiavelizmo versijų galima rasti visai paviršutiniškų, kaip antai tariamo capo V. knyga „Verslo Makiavelio vadovas. Mafijos patarimai“, kurioje yra integruoti ir tariami Al Caponės patarimai bei supa-prastintos N. Machiavellio tezės. Daugelyje naujausių knygų apie lyderystę ir verslą yra išbarstytos citatos iš M. Puzo romanų apie Corleonių klaną. Šių romanų pagrindu buvo sukurtas F. Fordo Coppolos keturių dalių filmas, kurio scenarijaus citatos taip pat tapo vadybiniais „perlais“. Pagaliau lietuvių kalba neseniai pasirodė pakankamai sofistikuota ir metodiškai išbaigta D. Himsel ir P. Cairo knyga „Vadovavimas Sopranų Stiliumi. Kaip tapti geresniu vadovu“. Anglų kalba galime perskaityti 2004 m. išleistą A. Schneiderio knygą: „Tonis Soprano apie vadovavimą: lyderystės pamokos, kurias įkvėpė žinomas Amerikos gangsteris“. Panašaus pobūdžio knygos propaguoja tariamą Aleksandro Ma-kedoniečio, Leonardo da Vinčio ir kt. išmintį, tinkamą šiuolaikiniam verslininkui.

Tokio pobūdžio literatūros rinkinį aš vadinu „Krikštatėvio bibliotekėle“. Reikia pastebėti, kad adaptuoti Machiavellio, Corleonių, Leonardo da Vincio ir kt. patarimai mažai ką bendra turi su minėtais asmenimis ar herojais. Tačiau kad ir kaip pabrėžtume prasi-manytą tokio pobūdžio patarimų charakterį, neišvengiamai turime pripažinti šių knygų populiarumo faktą. Tokį jų populiarumą lemia išaugusi lyderystės reginių ir vadybos spektaklių rinka. Dar daugiau – rinkos lyderys-tė yra viena paklausiausių šiuolaikinių idėjų, o susieta su populiariu reginiu ir „vertingais“ patarimais ši idėja gali būti gerai perkama. Be to, „nemeninio rašymo“ (Nonfiction writing) stiliaus knygų dauginimas yra tapęs svarbia šiuolaikinio verslo, nuolatos siekian-čio išstumti akademinę literatūrą, dalimi. Pavyzdžiui, verslo mokyklose, ekonomikos fakultetuose dėstoma verslo etika. Tačiau jos teiginiai dažnai prieštarauja įsivaizduojamos „nemeninio rašymo“ stiliaus „Krikštatėvio bibliotekėlės“ patarimams, kurie yra labiau adaptuoti rinkai.

Žinoma, „Krikštatėvio bibliotekėlės“ literatūra domisi ne visi vadybininkai ar organizacijų lyderiai. Pagaliau kiekvieno individualus skonis yra jo reikalas. Tačiau atsižvelgiant į tai, kokius patarimus ir kokias temas plėtoja šios knygos, galima manyti, kad jos skirtos pirmiausiai vidutinio verslo vadovams, tiems, kurie nuolat susiduria su negailestinga konkurencija.

Komercinį pasaulį galima suskirstyti pagal tai, kokiomis nuostatomis jame vadovaujama-si. Šios nuostatos gali būti įvairios.

Tradicinės, dažniausiai patriarchalinės nuostatos.Tokių nuostatų besilaikantis verslas apeliuoja į tautos vertybes, yra patriarchališkas ir homofobiškas, be to, nuolatos arba ieško politinės atramos, arba remia tradicines ide-ologijas. Šio verslo atstovai siekia administra-cinėmis priemonėmis mažinti konkurenciją, daro korporacinius susitarimus. Jų veikla sisteminiu ir struktūriniu požiūriu yra pasyvi. Šio verslo atstovams dažniausiai netinka nei „Krikštatėvio bibliotekėlės“ patarimai, nei makiaveliškas mąstymo stilius. Jie daugiau remiasi kitokiomis doktrinomis, pavyzdžiui, protestantiška ekonomine doktrina, kuri Lietuvoje suprantama kaip „vakarietiškas“ verslo stilius.

Kūrybinės, ribas pažeidžiančios nuostatos.Jos yra sietinos su inovacijomis, veržlumu, moralinių principų nepaisymu. Šias nuos-tatas puoselėjantys verslininkai atsižada manipuliacijos, nesinaudoja propagandiniais instrumentais. Vieną pirmųjų tokio veržlaus ir kūrybingo žmogaus modelių – Zaratustrą – sukūrė F. Nietzsche. Tokio lyderio nuostatos skatina bėgti nuo konkurencijos akcentuojant naujų simbolinių pasaulių kūrimą ir plėtrą. Tai – prisimemenant W. Chano Kimo ir Rene Mauborgne terminiją – žydrojo okeano vizija.

Pasiryžimas ilgai ir negailestingai, galbūt

visą gyvenimą truksiančiai konkurencijai. Toks pasiryžimas yra tiesiogiai susietas su „Krikštatėvio bibliotekėle“ ir makiavelisti-nėmis nuostatomis. Arši verslo konkuren-cija Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse vyksta nesilaikant verslo etikos ir neatsižvelgiant į tradicinės visuomenės modelį. Klasikinės vadybos programos nemoko karo strategijos ir taktikos, o ši bibliotekėlė visa tai daro, nuolatos atsinaujina, pateikia veiksmingus, patrauklius modelius ir todėl yra paklausi.

Planinio mąstymo nuostatos. Jos gali smarkiai prieštarauti ir tradiciniam verslui, ir kūrybingumui, ir makiavelizmo principams. Šių nuostatų šaltinis yra disponavimas pa-kankama finansine medijų ar politine galia tam, kad pasaulį kurtum pagal save. Tokiems vadovams Machiavellio patarimai galbūt ir būtų įdomūs, tačiau visa „Krikštatėvio bibli-otekėlė“ – vargu. Pasaulio planuotojai retai skaito knygas, o jų verslo imperijos remiasi jų pačių patirtimi.

Šiandieninis adaptuotų makiavelizmo, Krikštatėvio ir Sopranų versijų paplitimas rodo, kad makiavelizmas yra sietinas ne tik su politikos sfera ir manipuliavimu, bet ir su verslumu bei strateginiu ir taktiniu mąstymu. Ir tai lemia ne tik analogijos tarp karo, politikos ir konkuruojančių kompanijų, bet ir bendri suvokimo, sprendimų priėmimo poreikiai.

Strateginė veikla yra susijusi ir su pagar-sėjusiais makiavelizmo bruožais, kuriuos daugiau ar mažiau aptaria visa „Krikštatėvio bibliotekėlė“.

Daugelyje minėtų knygų akcentuojama precedentų analitika. Makiavelistas ar Cor-leonės/Soprano tipo lyderis mėgsta analizuoti istorinius ir savo laikmečio kovos dėl valdžios ir sėkmingo arba nesėkmingo elgesio atvejus, siekdamas atrasti sau priimtinus elgesio mode-lius, pavyzdžius. Be to, šių analitikų neužgožia moraliniai įsipareigojimai. Himsel ir Cairas knygos „Vadovavimas Sopranų stiliumi“ pradžioje skaitytoją informuoja nepritarią plėšimo, žudymo, šantažo, reketo, asmenų žalojimo, pinigų „išmušinėjimo“, narko-tikų platinimo, apgaudinėjimo, nelegalios azartinių žaidimų ir prostitucijos kontrolės, kontrabandos, automobilių vagysčių, kre-ditinių kortelių padirbinėjimo veiksmams, kurie demonstruojami garsiajame seriale, atsiriboja nuo jų amoralumo, o po to keliuose šimtuose puslapių analizuoja išvardytų verslo „technologijų“ pavyzdžius.

Šiose knygose aptariamos ir manipuliaci-jos bei konfliktų sprendimo technologijos. Corleonės, Sopranai, Machiavellis visiškai neišsižada moralės, ją „suspenduoja“ – palieka privačioje, svajonių, lūkesčių sferoje, bet griež-tai eliminuoja iš verslo/karo/politikos reikalų. Taip „Krikštatėvio bibliotekėlės“ gerbėjui, vadybininkui užtikrinamas lengvesnis, o kar-tais ir vienintelis būdas kopti karjeros laiptais, nes dažniausiai etikos kodeksai eliminuoja efektyvios konkurencijos galimybę.

Verslo etikos tikslas yra saugoti visuomeni-nių struktūrų ir sistemos stabilumą. O verslas reikalauja dinamikos, nuolatinio kūrybinio naikinimo ir konfliktų sprendimo.

„Krikštatėvio bibliotekos“ knygelėse nuo-latos kalbama apie konfliktų sprendimus.

KRIKŠTATĖVIO bibliotekėlės patarimai verslininkams

X X X

Užsimojau tik pritrėkšti įkyrią musę,O ištepiau visą staltiesę…Ar atrodyti ir būtiVienu metu – neįmanoma?

X X X

Auksinuko sparneliai.Tarp skreplių ir nuorūkų,Gumos popierėlių.Bendrabučio laiptinėj.Bet laimė – ugniniai:Bent vaikas juos pastebiIr tupias tuojau pažiūrėt,Kas per skiautės.

X X X

Vargšas rytmečio voreEmaliuotoj vonios bedugnėj,Kam gi tau šitaip vargti – Kopti aukštyn… Į niekur?!.Palūkėk – aš tau tuoj padėsiu – Vandenį karštą atsuksiu!..Nes geriau jau pamiršti, ko siekei…Nei siekti, bet nepasiekti.

X X X

Į kokoną susisukusio šilkverpioNežadink iki saulėtekio.Nebent, pilnaties šantažuojamas,Bevelytum pasikarti.Šilkinis siūlas per plonas:Geriausiu atveju – pasipjausi.Tačiau juk esmė nepakis: Šilkverpis – vis tiek altruistas.

X X X

Rudenėjantis uodas -Tarytum druido vėlė -Dzyravo dzyravoMan apie prigimtį…Kol išsiurbė visą Moterišką kantrybę.Priplojau tą niekšą!..Bet kas atlikta – atlikta:Dabar aš biseksuali.

X X X

Paikas kiemo žiogelis,Plonytėm ilgesio kojom,Kad patraukė smičium per širdį!..Ir į virpantį delną pabiroVien tik nuorūkos pelenai.

Dalia Tamošauskaitė

Iš vabalų gyvenimo

Konfliktai yra verslo dalis, bet kokio didesnio proceso, apimančio ir skatinančio viešuo-sius žmonių interesus, išraiška. Kita vertus, konfliktai padeda asmenims spręsti įvairias, ypač įsisenėjusias problemas. Makiavelizmas yra ne tik atviras konfliktams, bet ir juos skatina, stimuliuoja. Problemos išviešinimas, triukšmingas jos aptarimas (prisiminkim italų šeimą!) padeda išvengti psichologinių proble-mų, stiprina šeimos ir draugų ratą.

Visose šiose aptariamose knygose rasite makiavelišką patarimą: lauk dėkingos progos,o iki tol visados būk nuolankus. Analogišką savybę M. Puzo priskiria ir Donui Korleonei: „Donas Korleonė [....] jau seniai suprato, kad iš visuomenės susilauki įžeidimų, kuriuos privalai pakęsti guosdamasis tuo, jog šiame pasaulyje ateina laikas, kai net pats nuo-lankiausias žmogelis – jei tik jis nesnaudžia – gali atkeršyti pačiam galingiausiam. Tai žinodamas Donas niekuomet neprarasdavo to savo nuolankumo, kuriuo žavėjosi visi jo draugai“.

Makiaveliški, corleonių ir sopranų elgesio modeliai rodo kitokią kapitalizmo pusę, nei demonstruoja oficialusis šiuolaikinis verslas. Tariama, kad šis modelis yra nusikaltėliškas, tačiau pripažįstama, kad vadybiniu požiūriu jis yra efektyvus. Galima sakyti, kad susiduriame su alternatyvia kapitalizmo versija, kuri būtų įsigalėjusi laimėjus italų renesansui. Kaip pastebi M. Weberis, šiuolaikinį kapitalizmo racionalumą daugiausiai lemia protestantiš-koji etika. Alternatyviai itališkojo kapitalizmo versijai būdingas pasitikėjimas draugiškumo ir galios principais, o verslo sėkmę lemia ne tiek anonimiški moralūs sandoriai, bet ir asmeniniai santykiai, ištikimybė, drau-giškumas, korporatyvumas, konkurencinis negailestingumas, suokalbiai ir t. t. Vienas svarbiausių itališkojo kapitalizmo bruožų yra jo mutacijos, nuolatinė kaita, matyt, atsiradusi dar Renesanso laikais dėl Italijos miestų-valstybių nepastovumo.

Tačiau istorija pasiūlė kitokį, protestan-tiškąjį kapitalizmą. Bet Sopranų verslas toliau skinasi kelią ir praktiniais būdais, ir para-mokslinės literatūros dėka. Šiandieni-nis makiaveliškas-corleoniškas-sopraniškas kapitalizmas, jo modifikacijos plačiai papli-tusios Rytų bei Centrinėje Europoje, kurioje draugiški asmeniniai santykiai, pagarba šeimai neatsiejami nuo verslo įvairovės ir jo nuolatinių mutacijų ir kur negailestinga konkurencija reikalauja ne laikytis moralės normų, o išmanyti negailestingą suokalbių, manipuliacijų, karo strategiją.

http://www.hbo.com/sopranos/

cm

NR.454 psl.

Redaktorė: Sigita Inčiūrienė.Fotografas: Tomas Andrijauskas.Redakcinė kolegija:Irena Baliulė, Vigmantas Butkus,Virginijus Kinčinaitis, Gintautas Mažeikis, Jonas Ruškus, Danguolė Šakavičiūtė.Kalbos redaktorius: Bronius Maskuliūnas.

Leidinį remia Šiaulių m. savivaldybė ir UAB „Rūta“„Rūta“Rūta““.

Laikraštis išeina paskutinį mėnesio penktadienį.Redakcijos adresas: Vilniaus g. 88, 76285 Šiauliai.Telefonas: 59 58 20.Elektroninis paštas: park@cr.su.ltwww.su.lt

Nors mirtis – savotiškas kasdienybės prieskonis, paprastai apie ją garsiai nekalbama. Tačiau vizualinė kultūra ją įvaizdina ir paverčia pramoga. Mirtis kine tampa romantine, brutalia, apgailėtina arba visiškai nieko neteigiančia reikšme. Kūnas kine tik atlieka vaidmenį, jo paties autentika yra nugalėta. Autentika neturi vertės, mat mirimas yra suvaidintas.

Mirtį galime vadinti vieninteliu gyvenimo tikslu. Ji gali būti suvo-kiama kaip didžiausia gyvenimo dovana. Tokiu atveju laimingiausias dalykas yra numirti ramiai, lengvai, susitaikius su būties tiesomis, tarytum panirti į savo paties intymumą. Mirtis liečia tik mirštantįjį ir nieko, kas yra aplinkui jį. Būtent toks panirimas galimas mirtį išgyvenant senatvėje.

Suvokti kiekvieną akimirką kaip vertingą gyvenimo elementą – reiškia patirti daugybę impulsų. Toks savo būties vertinimas tampa susitaikymu su mirtimi. Susitaikantis su mirtimi filmo herojus romantizuojamas, tokioje situacijoje jis dažnai atrodo kaip didvyris. Aplinkiniai staiga išskysta, skausmas, peraugantis į isteriją, rodo jų trapumą. Kaip realy-bėje, taip ir kine mirtis gali dezorientuoti, tapti pamišimo priežastimi, leidžia kinematografams nuslysti į psichodelikos zonas. Čia mirtis ir mirimas yra jusles aštrinanti priemonė.

Artimojo mirtis dažniausiai veda į susitaikymą su realybe. Tačiau kine susitaikymas neretai atidėliojamas. Gedulas suspenduoja gyvenimo tėkmę. Gyvenimas, tapęs statiška atkarpa, plazdančia dinamiškoje realy-bėje, nėra tapatus tikram gyvenimui. Kinas negali būti tapatus realybei, o mirties vaizdavimas kine neretai dar labiau atitolina jį nuo realaus gyvenimo. Tačiau tas atitolimas skatina mirties suromantinimą.

Mirštantysis yra tarsi pažeista organizmo-sociumo ląstelė. Mirimas yra mirštančiojo reikalas, bet jos sukeliamas skausmas tampa aplinki-nių patirtimi ir tikrove. Mirtis kaip infekcija sugriaužia vieną ląstelę ir palieka savo ilgai negyjantį randą kitose organizmo ląstelėse. Randas – skausmas, kurio intensyvumas mažėja priklausomai nuo artumo su mirusiuoju.

Mirtis – sunkiai suvokiamas reiškinys, apie ją žinome nedaug. Todėl imamės interpretacijų. Mirtis kine vaizduojama remiantis viena iš galimų interpretacijų. Žmogus mirtį įvaizdina tam tikrais pavidalais. O įvaizdinimo būtinybę įrodo vizualinės kultūros suformuota ikono-grafija. Tie vaizdiniai yra suformuoti autentiškos patirties. Kinas mirties vaizdinius verčia stereotipinėmis ikonomis.

Justi artėjant mirtį – reiškia nebegalėti tęsti savo veiklos, prarasti savo tapatybę, nebeieškoti atsakymų arba tarpusavyje sumaišyti klausimus ir atsakymus. Tokiu atveju nebėra prasmės pesimizmo keisti optimizmu, o savianalizė tampa dar labiau gniuždančiu veiksmu. Vadinasi, mirtis gali būti suvokiama kaip psichinė ir biologinė individo destrukcija. Des-trukcija – kaip jokių prasmių ir tikslų neturintis, baigtinis procesas.

Tačiau kine mirtis geba tapti pagrindine tiek siužeto, tiek filosofinio naratyvo ašimi. Pats naratyvas alegoriškai gali būti suvokiamas kaip gyvenimas, o mirimas – kaip paradoksalus tą gyvenimą formuojantis elementas. Paradoksalumas sušvelninamas, jei filme nuo pat pradžios kuriama mirties nuojauta. Mirtis filmo pradžioje ar pabaigoje, kaip ir gyvenime, gali būti suvokiama kaip kažkieno pabaiga arba naujo pradžia.

Mirtis gyvenime ir kine gali būti traktuojama ir kaip geismo objek-tas, gyvenimo dovana. Tai įrodo savižudybės fenomenas. Tokiu atveju geriausia dovana sau – tapti savo mirties autoriumi.

Apskritai mirtis yra nuolat kuriama kiekvieno, mirštančio vakar, dabar ir rytoj. Paradoksalu, žmogus mirtį gali laikyti savo paties ir kitų autoriniu darbu, nors savosios mirties patyrimas ir kūrimas yra pati nemaloniausia viso gyvenimo procedūra.

Mirties akimirka gali būti suvokiama ne tik kaip atsisveikinimas, bet ir kaip tam tikra padėka už gyvenimą, kuris turėjo galimybę susikirsti su tebesitęsiančiu kitų gyvenimu.

Mirtis kaip silpnumo ir didingumo akimirka – atiduoti save gamtai. Neišvengiamybė veda į nesąmoningumą, pasiglemždama visas įma-nomas tik gyvajam būdingas prasmes ir reikšmes. Mirštantysis lieka pats su savimi, kovoja ir susitaiko. Jis yra kūniška figūra ir jausmų indas kartu.

Mirtis, kaip ir meilė, yra liūdesio, skausmo ir jausmų išraiška. Tačiau mirties atveju negalimas joks tęstinumas ir koregavimas. Mirtis negali būti kontroliuojama ar slopinama, ji veda tik vienu keliu.

Kinas negali perduoti jausmų turinio, išgyvenamo pačiam mirštant ar būnant šalia mirštančiojo. Jis tik teigia romantiškos, siaubingos, psichodelinės mirties galimybę. Kino pagalba mirtis tampa preke, viena iš galimybių suvokti, kaip mes galėtume numirti.

Mirtis kine ir realybėjeRemigijus Venckus

Rola

ndo

Andr

ijaus

ko k

elio

nių

foto

grafi

jos.

ww

w.ro

llind

ust.c

om

A r g

e n

t i n

a1.

2.

3.

4. 5.

1. D

arbi

nink

ai p

akel

iui n

amo.

Bue

nos

Airė

s. 2.

Ses

erys

Jac

hal.

3. I

šėję

į pe

nsiją

gel

ežin

kelio

dar

buot

ojai

užd

aryt

oje

trau

kini

ų st

otyj

e. S

alta

. 4. S

enas

jūre

eivi

s Jos

e. L

a Bo

ca, B

ueno

s Airė

s. 5.

Vyr

as su

kėd

ėmis.

La

Boca

, Bue

nos A

irės.