Mokomosios knygos rengimą rėmė

2007-2013 m. Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 2 prioriteto „Mokymasis visą gyvenimą“

VP1-2.2-ŠMM-09-V priemonė „Studijų programų plėtra Nacionalinėse kompleksinėse programose“

Projekto pavadinimas: „Aukštos kvalifikacijos specialistų, atitinkančių valstybės ir visuomenės poreikius

biologinių ir žemės gelmių išteklių naudojimo srityje, rengimo tobulinimas (BIOGEONAUDA-A)“

Projekto Nr.: VP1-2.2-ŠMM-09-V-01-004

Nerijus Jurkonis

KRAŠTOVAIZDŽIO EKOLOGIJA Mokomoji knyga

Kaunas, 2012

2

Apsvarstyta ir rekomenduota leisti Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos mokslų fakulteto tarybos

(2012 m. rugsėjo 27 d., protokolo Nr. 2012/04)

Recenzavo

Prof. habil. dr. Romualdas Juknys (Vytauto Didžiojo universitetas)

Redagavo

Laura Laurinavičienė

ISBN .....

© Nerijus Jurkonis, 2012

© Vytauto Didžiojo universitetas, 2012

3

TURINYS

1. Kraštovaizdis ir jo samprata.

2. Kraštovaizdžio formavimosi raida.

3. Kaimiškasis kraštovaizdis

4. Miestiškasis kraštovaizdis

5. Kraštovaizdžio struktūros ir jų funkcionavimas.

6. Gamtinius kompleksus formuojantys procesai.

7. Veiksniai lemiantys ekosistemų būklę.

8. Kraštovaizdžio ekologinė būklė ir jos vertinimas.

9. Tikslingas kraštovaizdžio planavimas ir valdymas.

10. Ekologinių tinklų idėjos. Gamtinis karkasas ir jo formavimas.

11. Saugomos teritorijos

12. Darnaus vystymosi principais paremtas kraštovaizdžių formavimas.

4

1. KRAŠTOVAIZDIS IR JO SAMPRATA.

Į mokslinę literatūrą kraštovaizdžio (Landschaft) terminą 1805 m. įvedė vokiečių

mokslininkas A. Hommeieris, tačiau Vokietijoje kraštovaizdžio mokslas (Landschaftskunde),

kartu ir kraštovaizdžio morfologija, susiformavo gerokai vėliau – XX a. (įžymiausi atstovai Z.

Passarge, K. Trollis, E. Neef). Rusijoje kraštovaizdžio mokslas (Landšaftovedenije) rėmėsi V. V.

Dokučajevo ir A. N. Krasnovo, L. S. Bergo įdėjomis apie teritorinį gamtinį kompleksą (XIX a.

pab.). Prancūzijoje didelę įtaką krašovaizdžio morfologijos mokslui turėjo E. Martonas (XIX–XX

a. sandūra).

Pirmiausia kraštovaizdžio teritorinis vienetas buvo suprantamas kaip papraščiausia

gamtinių komponentų, kurie buvo analizuojami atskirai, sankaupa. Vėliau susiformavo

komponentų tarpusavio sąveikos, pagrįstos tiesioginiais ir atgaliniais ryšiais, koncepcija. XX a.

antroje pusėje santykiai tarp kraštovaizdžio dedamųjų pradedami analizuoti remiantis

tarpdisciplinine sistemų teorija, atsižvelgiant į kraštovaizdžio dedamųjų dalių organizaciją, t.y. jų

sisteminę hierarchiją, struktūrą ir dinamiką.

XX a. pabaigoje stiprėjant kraštovaizdžio geografijoje ekologizacijos bei sociologizacijos

tendencijoms, kraštovaizdžio samprata tapo dar sudėtingesnė: kraštovaizdis jau suprantamas kaip

polistruktūrinė gamtinių ir visuomeninių posistemių visuma – supergeosistema gamta–visuomenė

(Jankauskaitė, 2002).

Kraštovaizdis – bendriausia sąvoka, apibūdinanti gamtos ir žmogaus sukurtų objektų

visumą. Tai gamtinių ir antropogeninių veiksnių ilgaamžės sąveikos rezultatas, medžiaginė ir

regimoji jos raiška teritorijoje.

Kraštovaizdis apima visą šalies teritoriją ir erdvę – miestus ir miestelius, kaimų vietoves,

miškus ir vandenis, stipriai įtakoja visuomenės gyvenimą ir veiklą, jis yra tautinio identiteto

pamatas ir gyvenimo kokybės dalis. Kraštovaizdžio savasties ir sampratos, kaip dinamiškai

besivystančio reiškinio, suvokimas, jo apsauga, tvarkymas ir formavimas tenkinant ekonominius,

socialinius, kultūrinius, ekologinius ir estetinius visuomenės poreikius yra vienas iš prioritetinių

valstybės tikslų, nurodytų Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje ir kituose šalies plėtros

dokumentuose.

Kraštovaizdis – tai žemės paviršiaus gamtinių (paviršinių uolienų ir reljefo, pažemio oro,

paviršinių ir gruntinių vandenų, dirvožemio, gyvūnų organizmų) ir/ar antrapogeninių

(archeologinių liekanų, statinių, inžinerinių įrenginių, žemės naudmenų ir informacinio lauko)

komponentų, susijusių medžiaginiais, energetiniais ir informaciniais ryšiais, teritorinis junginys.

Tai žmonių suvokiama vietovė (teritorija), kurios pobūdį nulėmė gamtiniai ir (ar) antropogeniniai

veiksniai ir jų sąveika.

5

Kraštovaizdžio politikos krypčių apraše (2004) įteisintos kraštovaizdžio sampratos:

• gamtinis (natūralus arba subnatūralus) kraštovaizdis – gamtinių procesų įtakoje atsiradęs ir

tebesiformuojantis kraštovaizdis, kurio raidai gamtiniai procesai daro esminę, o žmogaus veikla –

minimalią įtaką (išlikę sąlygiškai natūralūs miškai, pelkės, vandens telkiniai);

• kaimiškasis (antropogenizuotas, agrarinis) kraštovaizdis – dėl gamtinių procesų ir žmonių

veiklos sąveikos susiformavęs ir svarbiausius gamtinės struktūros bruožus išsaugojęs

kraštovaizdis (žemės ūkio naudmenos, ekstensyviai užstatyti kaimai);

• miestiškasis (antropogeninis, urbanizuotas) kraštovaizdis (miestovaizdis) – žmogaus labai

pakeistas, jo veiklos veikiamas, palaikomas ir vystomas kraštovaizdis (miestai, miesteliai,

kompaktiškai užstatytų kaimų ir didelių techninių inžinerinių kompleksų teritorijos);

• kultūrinis kraštovaizdis (tiek kaimiškasis, tiek miestiškasis) – žmogaus veiklos sukurtas ir

jo sambūvį su aplinka atspindintis kraštovaizdis;

• funkcinis kraštovaizdis - tam tikros socialinės-ekonominės paskirties (funkcijos) prioritetą

ir jam atitinkančią morfostruktūrą turintis kraštovaizdžio tipas;

Yra išskiriami keturi kraštovaizdžio mokslo etapai (Jankauskaitė, 2002; 2004):

1. Kraštovaizdžio geografijos priešaušris (XIX a. - XX a. pr.), kuomet didžiausias dėmesys

skiriamas atskirų komponentų bei jų struktūros pažinimui.

2. Kraštovaizdis kaip kraštovaizdžio geografijos objektas (XX a. vid.), pagrindinis tyrimo

objektas – kraštovaizdžio sąranga, komponentų tarpusavio sąveika, ryšiai.

3. Kraštovaizdžio geosisteminė koncepcija (XX a. II pus.), pagrindinis tyrimo objektas –

geosistemos, t.y. teritorijų geosisteminė struktūrinė–dinaminė organizacija, funkcionavimas,

evoliucija.

4. Kraštovaizdžio, kaip integruotos geosistemos koncepcija (XX a. 8 dešimtmetis),

pagrindinis tyrimo objektas – teritorijų erdvinė–sisteminė organizacija, pagrįsta sociokomponentų,

technokomponentų ir geokomponentų medžiaginių, energetinių ir informacinių ryšių sąveika.

Kraštovaizdžio struktūros analizės koncepcijos:

• Teritorinio gamtinio komplekso koncepcija

• Antropogeninio kraštovaizdžio koncepcija

• Kraštovaizdžio geosisteminė koncepcija

• Integruotų geosistemų koncepcija

6

Kraštovaizdžio ekologijos samprata, objektas, tikslai ir uždaviniai

Kraštovaizdžio ekologija susiformavo geografijos ir ekologijos mokslų sandūroje.

Kraštovaizdžio ekologija (ang. landscape ecology) yra viena iš naujausių ekologijos mokslo šakų

apie kraštovaizdžio erdvinių struktūrų bei gamtinių ir antropogeninių funkcionavimo procesų

sąveiką, kraštovaizdžio teritorinio komplekso atsparumą, kitimą.

„Kraštovaizdžio ekologijos“ terminą 1930 m. pasiūlė vokiečių mokslininkas K. Trollis.

Tuomet šis terminas sujungė kraštovaizdžio morfologiją su ekologija. Kraštovaizdžio ekologijos

mokslas atsirado visuotinai nykstant natūralioms buveinėms. Dabartiniame kraštovaizdžio mokslo

etape, įjungus socialinius-ekonominius elementus į kraštovaizdį, kraštovaizdžio ekologija įgyja ir

planuojamąją funkciją, o jos problematika susisieja su žemės, miškų, urbanistikos, architektūros,

ekonominio planavimo ir kitų ūkio sektorių problemomis (Jankauskaitė, 2004). Kartu su

nuotolinių metodų atsiradimu, padidėjusiu dėmesiu gyvajam kraštovaizdžio komponentui (biotai)

kraštovaizdžio ekologija įgijo ir bioekologinę pakraipą.

Kraštovaizdžio ekologijoje didelės dėmesys skiriamas buveinių išsaugojimui

kraštovaizdžio lygmenyje. Buveinių praradimas yra būdingas visoms žemės sausumos

ekosistemoms. Sinergetinis buveinių praradimo, buveinių fragmentacijos ir globalaus klimato

atšilimo poveikis yra viena biologinės įvairovės nykimo priežasčių. Klimatui keičiantis rūšys

turėtų reaguoti į pokyčius ir perkelti savo arealus į tinkamesnes vietas, tačiau buveinių

fragmentacija ir izoliacija labai apsunkina šį procesą.

Kraštovaizdžio ekologijoje paplitę šie tyrimų aspektai (Jankauskaitė, 2004):

• žmogiškasis – žmogaus požiūriu kraštovaizdis yra tam tikras funkcinis vienetas, turintis

konkrečią reikšmę žmogaus gyvenimui (pvz., kaip tam tikras socioekonominis vienetas, tam tikra

resursų arba reakreacinė sistema, arba tam tikra ekosistema, kuriai tenka vienokio ar kitokio

pobūdžio antropogeninė apkrova);

• geobotaninis – kaip gyvosios aplinkos vienetas nagrinėjama augalų bendrija - fitocenozė,

kuri iš esmės priklauso nuo abiotinių veiksnių struktūros. Tiriami augalų adaptacija, kolonizacija

ir išgyvenimas nuolatinio gamtos ir žmogaus sukeltų stresorių poveikio sąlygomis;

• gyvūnų – nagrinėjama gyvūnų bendrija - zoocenozė, kuri labiausiai priklauso nuo mitybos

grandinės. Šiuo požiūriu kraštovaizdis yra medžiagiškai (mitybiniu požiūriu diferencijuotas ir

jame tiesiogiai arba netiesiogiai priklauso nuo kraštovaizdžio struktūros susiklosčiusi specifinė

gyvūnų rūšių gausa, migracijos sąlygos.

Šiuolaikinė kraštovaizdžio ekologija yra skirta spręsti ekologines problemas, joje skiriamas

didelis dėmesys kraštovaizdžio struktūros, vidinio funkcionavimo mechanizmo, kaitos bei

autoreguliacinio pajėgumo (atsparumo) pažinimui. Tapo būtina ekologiškai optimizuoti

7

gamtonaudą, atsižvelgiant į genetinės kraštovaizdžio galimybes, jau esamus kraštovaizdžio

struktūros, medžiagų ir energijos apykaitos, atskirų kraštovaizdžio komponentų ir elementų

savybių pokyčius.

8

2. KRAŠTOVAIZDŽIO FORMAVIMOSI RAIDA

Landšaftas – bet koks aiškiai apibrėžtos pakopos teritorinis vienetas.

Kraštovaizdis – bendriausia sąvoka, apibūdinanti gamtos ir žmogaus sukurtų objektų

visumą.

Vietovaizdis – reljefo ir dirvodarinių uolienų mažiausi vienalyčiai teritoriniai kompleksai,

iš kurių susidaro visas kraštovaizdžio įvairumas.

Landšaftas – gamtinių komponentų darinys tam tikroje teritorijoje. Tai integrali sistema,

kurioje sąveikauja gamtiniai ir antropogeniniai veiklos komponentai.

Kraštovaizdis – bendriausia sąvoka, apibūdinanti gamtos ir žmogaus sukurtų objektų

visumą. Tai gamtinių ir antropogeninių veiksnių ilgaamžės sąveikos rezultatas, medžiaginė ir

regimoji jos raiška teritorijoje.

Kraštovaizdis – Žemės paviršiaus gamtinių (paviršinių uolienų ir reljefo, pažemio oro ir

gruntinių vandenų, dirvožemio, gyvųjų organizmų) ir (ar) antropogeninių (archeologinių liekanų,

statinių, inžinerinių įrenginių, žemės naudmenų ir informacinio lauko) komponentų, susijusių su

medžiaginiais, energiniais ir informaciniais ryšiais, teritorinis junginys. Tai žmonių suvokiama

vietovė (teritorija), kurios pobūdį nulėmė gamtiniai ir (ar) antropogeniniai veiksniai ir jų sąveika.

2.1. Lietuvos kraštovaizdžio formavimosi raida

Dėl įvairių veiksnių (žemdirbystės technologijų, žemių melioracijos ir kultūrinimo, žemės

ūkio specializacijos, industrializacijos, rekreacijos, agrarinių reformų, gamtinių sąlygų, liaudies

architektūros, kraštotvarkinių tradicijų, teritorinės administracinės priklausomybės) kompleksinio

poveikio Lietuvos kaimo kraštovaizdis formavosi dinamiškai.

Yra išskiriami 6 ryškesni nuoseklios raidos periodai:

1) Iki centralizuotos feodalinės valstybės susikūrimo. Tai spontaniškas miškingos

teritorijos įsisavinimas ir naudojimas pirmykščio ūkio priemonėmis. Senajame akmens amžiuje –

paleolite (X – IX tūkstantmetis pr. m. e.), paplitus tundros augalijai, gyventojai medžiodavo

šiaurės elnius, kilnodavosi iš vienos vietos į kitą tik trumpam apsistodami laikinose stovyklose.

Stovyklos paprastai būdavo kuriamos sausose smėlėtose vietose ant aukštų upių terasų ir prie pat

vandens pietinėje Lietuvos dalyje. Gamtinio kraštovaizdžio antropogeniniai pakitimai buvo

nežymūs ir nestabilūs. Viduriniame akmens amžiuje – mezolite (VIII – IV tūkstantmetis pr. m. e.)

Lietuvos teritorijoje jau buvo gausu miškų. Žmonės gyveno gimininėmis bendruomenėmis, vertėsi

medžiokle, žvejyba, augalinio maisto rinkimu ir klajojo nedideliuose plotuose. Laikinos stovyklos

9

darėsi pastovesnės. Jos dažniausiai būdavo kuriamos ten, kur ribojasi sunkūs ir lengvi dirvožemiai,

lapuočių ir spygliuočių augimvietės, t. y. ten, kur gausu augalinio maisto bei žvėrių. Naujajame

akmens amžiuje – neolite (IV – II tūkstantmetis pr. m. e.) įsigalėjo sėslesnis gyvenimo būdas.

Mėgiamos ežerų įlankos su įtekančiais upeliais. Natūralią augaliją ir fauną pradedama kultūrinti.

Gamtiniame kraštovaizdyje atsiranda pirmieji kaimo kraštovaizdžio elementai – atviros ir

įtvirtintos gyvenvietės, dirbamos žemės. Žalvario amžiuje (XVI – VI a. pr. m. e.) pagrindiniu

verslu tapo sėslioji gyvulininkystė ir primityvi lydiminė žemdirbystė. Pradėta tvirtinti kalvas ir

kurti jose gyvenvietes. Tokios gyvenvietės buvo įrengiamos pelkių, ežerų ar upių pakrantėse,

gamtinių kliūčių apsaugotose, sunkiai prieinamose vietose. Gamtinio kraštovaizdžio vienas

ekosistemas pradedama intensyviau keisti kitomis. Geležies amžiuje (V a. pr. m. e. – XII m. e. a.)

gyvulininkystę keitė ariamoji žemdirbystė. Lietuvos kraštovaizdis tapo margas – tūkstančiai, laukų,

sklypų, apleisti lydymai, apaugę jaunuolynais. Tarpumiškių agrostruktūroje aplink kalvų

gyvenvietes susitelkė padrikos gyvenvietės – pirmųjų kaimų užuomazgos. Klasinės visuomenės

užuomazgoje (V – VIII a.) pagrindiniai verslai ir toliau buvo gyvulininkystė bei ariamoji

žemdirbystė. Formuojasi padriki kaimai ir pirmykščiai feodaliniai kaimai.

2) Iki valakų reformos (IX – XII a.). Tai miškingos teritorijos spontaniškos agrarizacijos

ankstyvojo feodalizmo ūkio priemonėmis laikotarpis. IX ¬ XII a. pradeda kurtis feodalinė

Lietuvos valstybė. Kalvose statomos didikų pilys. Jų papėdėse įsikuria gyvenvietės – papiliai.

Formuojasi miestai, statomos bažnyčios.

3) Valakinis kraštovaizdžio formavimosi etapas (XVI a. vid. – XIX a. vid.). periodui

būdinga intensyvi teritorijos agrarizacija ir planinis tvarkymas bei naudojimas baudžiavinio ūkio

pagrindais. Atsirado vadinamieji gatviniai – rėžiniai kaimai. Kaimų gyvenvietes su dvarų bei jų

palivarkų sodybomis jungė žvyrkelių tinklas. Kuriant rėžinius kaimus, mažai buvo kreipiama

dėmesio į gamtinius kraštovaizdžio ypatumus, todėl kaimai nutolo nuo upelių, ežerų ir kitų

kraštovaizdžio elementų, būdingų pirmykščiams bajoriniams kaimams ir laukininkų sodžiams.

Tačiau dvarai ir palivarkai liko labiau prisitaikę prie aplinkos.

4) Vienkiemių etapas (XIX a. vid. – 1940 m.) – tai agrarinių teritorijų planingo tvarkymo

bei naudojimo individualinio ūkio pagrindais laikotarpis. Vieno savininko žemės sujungiamos į

vieną sklypą. Nauja sėjomaininė žemdirbystės forma pakeitė trilaukę. Atliktas dvarų

parceliavimas. Kaimai skirstomi į vienkiemius, juos skaidant, panaikinami žemės rėžiai,

tiesinamos ribos, keliai. XX a. I – oje pusėje susiformavo tolygus miestelių ir bažnytkaimių tinklas,

atsirado geležinkelių.

5) Kolūkinės reformos periodas. Kraštovaizdžio pakitimai susieti su melioracija, gyventojų

iškėlimu į gyvenvietes. Melioracijos metu sumažėjo ekologinis stabilumas, buvo pakeistas

hidrologinis režimas: nesureguliuotas upių režimas, sausros, cheminių medžiagų koncentracija

10

upėse, upių užžėlimas, rūšinės įvairovės sumažėjimas, defliacijos padidėjimas ir t.t. Dauguma

upelių ir kai kurios upės paverstos kanalais.

6) Nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio reforma. Reformos tikslas – sugrįžimas į privatų

ūkį. Turėtų išryškėti gamtinis karkasas, plėstis urbanistinis karkasas, daugėti saugomų teritorijų.

Nedirbamos žemės gali būti apželdomos mišku. Po kiek laiko užaugę atsikūrusių vienkiemių

sodybų želdiniai įlies pačias sodybas į kraštovaizdį ir sudarys psichologiškai priimtinas jaukias

erdves. Atsiras daugiau vandens telkinių. Pagrindinės funkcijos turėtų atitikti žemėvaizdį.

2.2. Lietuvos gamtiniai kraštovaizdžio tipai

Rytų Europos mišriųjų miškų zonoje, taip pat ir Lietuvoje, medžiaginį kraštovaizdžio

pamatą formavo daugiausia su buvusiu apledėjimu susiję geomorfologiniai procesai, o kai kuriose

vietose – jau po apledėjimo prasidėję geomorfologiniai procesai, kurie veikia ir dabar.

Medžiaginis pamatas turi įtakos šilumos ir drėgmės pasiskirstymui, tuo pačiu ir landšafto

biologiniam produktyvumui, dirvožemiams ir žmonių gyvenimui.

Atitinkamų geomorfologinių procesų suformuoti paviršiaus plotai vienos gamtinės zonos

ribose skiriasi visais kraštovaizdžio komponentais: gruntu, reljefu, vidaus vandenimis, pažemio

oru, dirvožemiu, augalija, gyvūnija, gyventojų tankumu. Šie skirtingo medžiaginio pamato plotai

siūlomi vadinti žemėvaizdžiais, nes jų savitumą nulėmė skirtinga žemė (reljefas ir gruntas).

Lietuvoje išskiriami devyni žemėvaizdžių tipai:

Molingosios lygumos:

• Moreninė lyguma

• Prieledyninė ežerinė lyguma;

Smėlingosios lygumos:

• Senovinė aliuvinė lyguma;

• Prieledyninė upinė (zandrinė) lyguma

Kalvotosios moreninės aukštumos:

• Kalvotoji moreninė ežeringa aukštuma

• Kalvotoji moreninė slėniuota aukštuma

Pajūrinės lygumos:

• Jūrinė lyguma

• Deltinė lyguma

Upių slėniai:

• Upių slėniai

11

Didžiausius plotus užima senovinio ledyno iškyšulių išgulėtos dubumos (glaciodepresijos).

Ištirpus ledynui, dubumos buvo užpildytos moreniniu priemoliu, kuris nugulė maždaug vienodo

storio sluoksniu ir sudarė lygų arba truputį banguotą paviršių. Šitaip susiformavo moreninės

lygumos žemėvaizdis – tipiškiausias mišriųjų miškų zonos landšaftas.

Žemesnės dubumų dalys buvo ilgai apsemtos susitvenkusių ledyno tirpsmo vandenų.

Dugninių morenų priemolius čia padengė prieledyniniu ežerų drumzlės – limnoglacialinės

nuosėdos. Tai limnoglacialinės lygumos, kuriose susidarė prieledyninės (samplovinės) ežerinės

lygumos žemėvaizdis.

Abiejų žemėvaizdžių medžiaginis pamatas yra panašios sudėties, todėl nedaug skiriasi ir

kiti kraštovaizdžio komponentai. Tai molingųjų lygumų žemėvaizdžiai. Juose yra panašios žmonių

gyvenimo sąlygos.

Prieledyniniuose ežeruose klostėsi ne tik tirpstančio ledyno limnoglacialinės nuosėdos. Iš

priešingos, t.y. iš neapledėjusio paviršiaus pusės, į prieledyninius ežerus įtekėjo upės, kurios irgi

vilko daug sąnašų. Smulkios (molio, dumblo) dalelės pasklisdavo po visa prieledyninių ežerų

plotą, tuo tarpu smėlis klostėsi ties upių žiotimis. Čia susidarė didelės vėduoklės pavidalo deltos,

kurios 4 – 6 m storio smėlio danga apklojo limnoglacialines sąnašas. Šiose deltose susikaupė

nevienodas smėlio kiekis, nes žiotyse upės skaidėsi į atšakas. Susidarė banguotas, kai kur

kauburiuotas senovinių deltų paviršius. Tai senovinės aliuvinės lygumos žemėvaizdis.

Į senovines aliuvines lygumas šiek tiek panašios ledyninių upių suplautos, arba

fliuvioglacialinės, lygumos. Jas sudarė nuo tirpstančio ledyno pakraščio tekėję vandens srautai.

Kai kur jie buvo susijungę į dideles ir vandeningas upes, kurios apklojo paviršių apie 6 – 10 m

storio skeletingų smėlių ir žvirgždų sluoksniais. Smėliai ir žvirgždai čia kaupėsi dar nelygiau,

negu senovinėse deltose, todėl susidarė taip pat kauburiuotas ir banguotas paviršius. Dideli

fliuvioglacialinio reljefo plotai yra Lietuvos pietryčiuose, kur buvo paskutinio apledėjimo

pakraštys. Tai prieledyninės upinės (fliuvioglacialinės) lygumos žemėvaizdis.

Abu pastarieji žemėvaizdžiai, kurių medžiaginis pamatas smėlingas, sudaro smėlingųjų

lygumų žemėvaizdžių grupę.

Europos mišriųjų miškų zonoje yra daug moreninių kalvotų aukštumų, sudėtų iš tirpstančio

ledyno pakraštinių darinių. Yra pakraštinės moreninės aukštumos, nusitęsiančios ilgais kalvų

ruožais, kurie atitinka atskirų apledėjimų ribas, ir šališkos moreninės aukštumos, kurios, tarsi salos,

iškyla aplinkinėse moreninėse lygumose. Pakraštinėms aukštumoms priklauso Valdajaus,

Smolensko – Maskvos, taip pat Baltijos (Dzūkų, Sūduvos, iš dalies Aukštaičių) aukštumos.

Šališkomis moreninėmis aukštumomis laikomos Žemaičių, Kuršo, Sakalos, Bežanicos, Ižoro,

Naugarduko, Gardino aukštumos. Sudėtingiausias yra paskutinio apledėjimo sudarytų pakraštinių

ir šališkų moreninių aukštumų reljefas, kur kalvos, kauburiai, gūbriai kaitaliojasi su giliomis,

12

dažniausiai aklinomis daubomis. Dėl gausių daubų jis vadinamas kalvotu daubotu reljefu, o

kraštovaizdis dėl daugybės ežerų – ežeringu. Jauno reljefo moreninėse aukštumose plyti kalvotasis

moreninis ežeringas žemėvaizdis – vaizdingiausias, bet ir sudėtingiausias mišriųjų miškų zonoje ir,

turbūt, Rytų Europos lygumoje.

Paskutinio apledėjimo neliestoje srityje pakraštinės ir šališkos moreninės aukštumos yra

labai pakitusios. Kalvos pažemėjusios, bet paplatėjusios, daubos užlygintos ir susijungusios į

atvirus slėnius, kalvų šlaitai išvagoti sauslėnių ir raguvų, ežerai išnykę. Priešpaskutinio apledėjimo

sudarytų moreninių aukštumų reljefas yra ne kalvotas daubotas, bet kalvotas slėniuotas. Tai

kalvotasis moreninis slėniuotas žemėvaizdis. Jis labai paplitęs Baltarusijoje, bet kai kur įsiterpia ir

į Lietuvos teritoriją.

Nepaisant kai kurių skirtumų, abu šie kalvoti moreniniai žemėvaizdžiai yra giminingi, daug

kuo panašūs ir sudaro kalvotųjų moreninių aukštumų grupę.

Europos mišriųjų miškų zona vakaruose prieina prie Baltijos jūros. Jūrų pakrantėse,

veikiant bangoms, srovėms, vėjui, įtekančioms upėms, susidarė kitokios reljefo formos,

nesusijusios su buvusiu apledėjimu. Atsitraukus jūros krantui, kai kur liko bangų suskalautas ir

vėjo perpustytas reljefo ruožas. Jame dabar plyti jūrinės lygumos žemėvaizdis.

Mišriųjų miškų zonoje į jūrų įlankas įteka daug upelių, kurios jau iš dalies spėjo užpildyti

sąnašomis įlankas ir sudarė deltines aliuvines lygumas, pavyzdžiui, Nemuno deltą. Tai labai savito

deltinės lygumos žemėvaizdžio medžiaginis pamatas. Jūrinės ir deltines lygumos jungiamos į

pajūrinių lygumų žemėvaizdžių grupę.

Į deltas atsiveria didžiausių upių slėniai su daugybe antraeilių ir trečiaeilių intakų slėniais.

Mišriųjų miškų zonoje didesnės upės yra išraususios apie 1 – 3 km pločio ir 20 – 50 m gylio

slėnius. Jie skrodžia visus žemėvaizdžius (išskyrus jūrinį bei deltinį), ypač tankiai suskaido

morenines ir prieledynines ežerines lygumas, morenines aukštumas. Rausdamos slėnius, upės

išneša kubinius kilometrus moreninių, limnoglacialinių, fliuvioglacialinių sąnašų, o slėnius iškloja

smėliu arba žvirgždu. Todėl didesnių upių slėniai su šalpomis ir terasomis sudaro upių slėnių

žemėvaizdžio medžiaginį pamatą. Šito tipo žemėvaizdis vingiuoja siaurais ilgais ruožais po visą

mišriųjų miškų zoną ir už jos ribų. Jais vyksta atskirų, gana tolimų landšaftų sąveika.

Visų žemėvaizdžių tipų (išskyrus slėninio) medžiaginis pamatas sukurtas geomorfologinių

procesų, vykusių tam tikrame absoliutiniame aukštyje. Dėl to išryškėjo savotiškas vertikalus

landšaftų pasiskirstymas aukštais mišriųjų miškų zonoje. Tai ypač matyti Pabaltijyje, kur ledynai

dengė paviršių, žemėjantį Baltijos duburio link. Dažniausiai labiau nuo Baltijos jūros nutolęs

reljefas yra aukščiau iškilęs ir senesnis. Tirpstant ledynams, jų iškyšulių išgulėtas dubumas

apsėmė prieledyninės marios. Jos pamažu slinko Baltijos duburio link, paskui besitraukiančio

13

ledyno plaštakas, performuodamos paviršiu iki tam tikro aukščio. Todėl Lietuvos teritorijoje

atskiri žemėvaizdžių tipai yra tam tikruose absoliutiniuose aukščiuose.

Aukščiausiai iškilusi kalvotoji moreninė slėniuota aukštuma. Šis žemėvaizdis iš visų

kontinentaliausias, nutolęs nuo Baltijos jūros daugiau kaip 300 km.

Žemesniame lygyje plyti kalvotoji moreninė ežeringa aukštuma. Arčiau jūros pasitaiko dar

žemesnių šio žemėvaizdžio intarpų, bet juose nėra būdingų to landšafto bruožų. Šio tipo

žemėvaizdis yra arčiau (apie 80 – 150 km) Baltijos.

Prieledyninės upinės (zandrinės) lygumos žemėvaizdis yra toli nuo jūros (apie 250 km),

vadinasi, jis irgi labai kontinentalus.

Moreninės lygumos Lietuvoje plyti įvairiuose aukščiuose. Pietryčių Lietuvoje jų pasitaiko

net 170 m, o pajūryje – tik 20 – 30 m absoliutiniame aukštyje, bet daugiausia moreninių lygumų

80 – 50 m absoliutiniame aukštyje. Kuo žemesnės moreninės lygumos, tuo jos arčiau jūros,

jaunesnės, karbonatingesnės, mažiau sudūlėjusios. Seniausios ir aukščiausios moreninės lygumos

tęsiasi Lietuvos pietryčiuose net 160 – 170 m absoliutiniame aukštyje. Jos yra tiek sudūlėjusios ir

susmėlėjusios, kad tapo panašios i fliuvioglacialines lygumas.

Limnoglacialinės (prieledyninės) ežerinės lygumos plyti 120 – 40 m absoliutiniame

aukštyje, tačiau didžiausi jų plotai aptinkami vidurinėje šio intervalo dalyje. Didokas aukščių

skirtumas būdingas ir senovinėms aliuvinėms lygumoms; daugiausia jų esama 80 – 30 m

absoliutiniame aukštyje.

Jūrinė ir deltinė lygumos yra žemiausios ir tęsiasi palei jūrą. Tai labiausiai jūriniai

landšaftai.

2.3. Kraštotvarkinė kraštovaizdžio klasifikacija

Šiandieninis kraštovaizdis nėra vienalytis ir vienvertis. Įvairiose teritorijos dalyse jis

nevienodai sukultūrintas, atlieka skirtingas socialines ir ekonomines funkcijas, turi skirtingą

struktūrą, formą, visuomeninę ir kultūrinę reikšmę ir pan.

Pagal antropogeninio poveikio pobūdį išskiriami šie kraštovaizdžio tipai:

1) natūralus (gamtinis);

2) antropogeninis.

Antropogeninis yra skirstomas į trejopo pakeitimo kraštovaizdžius: pirminio, sąmoningo ir

planingo pakeitimo tipus. Sąmoningai pakeistas kraštovaizdis skirstomas į mažai pakeistą,

pakeistą ir pertvarkytą, taip pat nurodant pakeitimo pobūdį bei natūralius atitikmenis.

Pagal antropogeninio poveikio laipsnį skiriami du pagrindiniai kraštovaizdžio tipai:

natūralus ir sukultūrintas.

14

Sukultūrintas kraštovaizdis – tai sistema glaudžiai susijusių abiogeninių ir sociogeninių

struktūrų. Sukultūrintas kraštovaizdis pagal antropogeninio poveikio laipsnį yra dviejų atmainų:

antropogenizuotas (t.y. pakeistas) ir antropogeninis (t.y. pertvarkytas).

Antropogenizuotas kraštovaizdis – tai pirmoji sukultūrinto kraštovaizdžio kaitos fazė,

kurioje ekologinė ir regimoji pusiausvyra tarp gamtos ir žmogaus veiklos padarinių nesunkiai

palaikoma.

Antropogeninis kraštovaizdis – antroji sukultūrinto kraštovaizdžio fazė, kurioje kiekybiškai

ir vizualiai vyrauja žmogaus veiklos padariniai, gamtiniai elementai neatlieka kompensacinio

vaidmens, jų natūralizacija be specialiųjų priemonių beveik neįmanoma. Dažnai tai naujas

kraštovaizdis, artimas miesto ar pramonės kraštovaizdžiui.

Pagal antropogeninio poveikio pobūdį skiriamas kultūrinis ir kultūrinis (degraduotas)

kraštovaizdis. Kultūrinio kraštovaizdžio terminas nėra sukultūrinto kraštovaizdžio sinonimas.

Atsižvelgiant į žmogaus poveikio aplinkai laipsnį ir pobūdį, Lietuvoje vartojami du gamtos

ir žmogaus veikla formuojamo kraštovaizdžio apibrėžimai:

• sukultūrintas kraštovaizdis – žmogaus ir gamtos įvairiakrypės sąveikos rezultatas;

• kultūrinis kraštovaizdis – žmogaus ir aplinkos darnaus sambūvio kokybiškas

rezultatas.

Kultūriniai kraštovaizdžiai skirstomi į tris kategorijas:

1) organiškai susiklostę kraštovaizdžiai,

2) tikslingai suplanuoti kraštovaizdžiai,

3) asociatyvieji kraštovaizdžiai.

Organiškai susiklostę kraštovaizdžiai sudaro didžiausią kultūrinių kraštovaizdžių dalį.

Pagal funkcionavimo pobūdį jie skirstomi į dvi grupes:

1) Archajiški (reliktiniai) – kraštovaizdžiai, kurių evoliucija pasibaigė, tačiau jie reikšmingi

išlikusiai būdingiausiais bruožais.

2) Funkcionuojantys (gyvybingi, tęstiniai) – kraštovaizdžiai glaudžiai susiję su tradicine

gyvensena, atliekantys aktyvų socialinį vaidmenį visuomenės gyvenime ir tolydžiai kintantys.

Pagal Pasaulio paveldo komiteto organiškai susiklosčiusių kultūrinių kraštovaizdžių

klasifikaciją, Lietuvos kaimo kraštovaizdžio istorinių tipų rudimentus tenka priskirti menkai

funkcionuojančių, iš dalies apleistų kraštovaizdžių grupei, kurių istorinei sanklodai palaikyti

naujomis aplinkybėmis reikia išskirtinio rūpesčio ir specialiųjų priemonių. Pavyzdžiui, Nemuno

deltos kultūrinių pievų, polderių ir žuvininkystės ūkio kraštovaizdis.

Tikslingai suplanuoti kraštovaizdžiai formuoti atsižvelgiant į estetinius, ekologinius,

ergonominius reikalavimus. Tai poilsio parkai, buvusių dvarų sodybos ir pan. Vertingiausias

15

Lietuvoje iš tikslingai suplanuotų funkcionuojančių kultūrinių kraštovaizdžių – Kuršių nerijos

kraštovaizdis, kuris 2000 metais įtrauktas į Pasaulio paveldo kultūros vertybių sąrašą kaip

unikalaus kultūrinio kraštovaizdžio išskirtinė teritorija, parodanti žmogaus ir gamtos dramatiško

sambūvio istoriją.

Asociatyvieji kraštovaizdžiai viena sudėtingiausių ir sunkiausiai identifikuojamų kultūrinio

kraštovaizdžio kategorijų. Išskirtinę vertę jiems suteikia sąsajos su religiniais, meniniais ar kitais

dvasinės kultūros reiškiniais. Tai savaime susiklostę arba tikslingai suformuoti, turintys išskirtinę

mitologinę, sakralinę ar kitokią psichofiziologiškai juntamą fenomenalią aurą kultūriniai

kraštovaizdžiai. Jie vizualiai gali nesiskirti nuo gamtinių teritorijų, pvz. šventgirė ar šventvietė, jei

joje nėra įprasminamojo žmogaus sukurto medžiaginio simbolio. Pavyzdžiui., Kryžių kalnas,

Žemaičių Kalvarija, Šiluva, Rambynas, Kernavė, kapinės-panteonai, įvairios šventvietės, alkai ir

kt.

Prisiminkime

• Kraštovaizdis – bendriausia sąvoka, apibūdinanti gamtos ir žmogaus sukurtų objektų

visumą. Tai gamtinių ir antropogeninių veiksnių ilgaamžės sąveikos rezultatas, medžiaginė ir

regimoji jos raiška teritorijoje.

• Kraštovaizdis – Žemės paviršiaus gamtinių (paviršinių uolienų ir reljefo, pažemio oro ir

gruntinių vandenų, dirvožemio, gyvųjų organizmų) ir (ar) antropogeninių (archeologinių liekanų,

statinių, inžinerinių įrenginių, žemės naudmenų ir informacinio lauko) komponentų, susijusių su

medžiaginiais, energiniais ir informaciniais ryšiais, teritorinis junginys.

• Lietuvoje išskiriami 6 ryškesni nuoseklios raidos periodai: iki centralizuotos feodalinės

valstybės susikūrimo, iki valakų reformos, valakinis kraštovaizdžio formavimosi etapas,

vienkiemių etapas, kolūkinės reformos periodas ir nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio reforma.

• Lietuvoje išskiriami devyni žemėvaizdžių tipai: molingosios lygumos (moreninė lyguma ir

prieledyninė ežerinė lyguma), smėlingosios lygumos (senovinė aliuvinė lyguma ir prieledyninė

upinė (zandrinė) lyguma), kalvotosios moreninės aukštumos (kalvotoji moreninė ežeringa

aukštuma ir kalvotoji moreninė slėniuota aukštuma), pajūrinės lygumos (jūrinė lyguma ir deltinė

lyguma), upių slėniai.

• Kultūriniai kraštovaizdžiai skirstomi į tris kategorijas: organiškai susiklostę kraštovaizdžiai,

tikslingai suplanuoti kraštovaizdžiai, asociatyvieji kraštovaizdžiai.

16

3. KAIMIŠKASIS KRAŠTOVAIZDIS

Kaimas – visa periferinė šalies teritorija išskyrus miestus (plačiąja prasme), arba valstiečių

(žemdirbių) darbo ir gyvenamoji vieta (lingvistine prasme).

Kaimas – tai aiškiomis ribomis nužymėtas žemėvaldos vienetas, turintis atskirą pavadinimą,

kaimo žmonių šeimoms priklausantį žemės plotą ir jų bendrą gyvenamąją vietą (gyvenvietę) arba

pavienes sodybas (žemėtvarkos ir planavimo veikloje).

Kaimo kraštovaizdis – antropogenizuoto kraštovaizdžio, kurio teritorinėje struktūroje vyrauja

žemės ūkio naudmenos, funkcinis tipas.

Kaimo kraštovaizdyje glaudžiai susipynusios abi pagrindinės antropogenizuoto kraštovaizdžio

sferos: gamtinė ir socialinė-ekonominė. Kaimo kraštovaizdis – itin dinamiška sociogeosistema,

kurios pagrindiniai bruožai:

• struktūros ir išraiškos savitumas,

• geosituacija

• kintamumas laiko ir teritorijos atžvilgiu,

• socialinis tipiškumas,

• atmainų gausumas.

Kaimo kraštovaizdis yra pats „seniausias“ iš visų Lietuvos antropogenizuoto kraštovaizdžio tipų.

Kaimo kraštovaizdis visuomenės gyvenime atlieka tris pagrindines funkcijas:

1) gyvenamąją – kaip sociobiologinė erdvė žmogui gyvuoti.

2) ūkinę – kaip vieta ir ištekliai žemės ūkio produkcijai gaminti.

3) rekreacinę – kaip poilsio teritorija kaimo ir miesto gyventojams.

3.1. Kaimo kraštovaizdžio istoriniai tipai

Pirmykštės bendruomenės ir ankstyvojo feodalizmo laikotarpiu ūkinės veiklos pasekoje

susiformavęs kraštovaizdis priskiriamas ikivalakiniam kaimo kraštovaizdžio istoriniam tipui.

Ikivalakiniu laikotarpiu kaimo kraštovaizdis įgyja židininę kompoziciją, perima pirmykštės

civilizacijos reliktus.

Vėlyvojo feodalizmo ūkinės santvarkos padiktuotas kaimo kraštovaizdis priskirtas

valakiniam kaimo kraštovaizdžio istoriniam tipui. Valakinio kaimo kraštovaizdis perima

pirmykštės civilizacijos reliktus, performuoja ikivalakinio kraštovaizdžio elementus ir

komponentines struktūras, įgyja geometrizuotą kompoziciją.

17

Kapitalizmo ūkinės funkcijos kraštovaizdis, kurio vizualinį charakterį lėmė vienkieminis

kaimas, priskirtas vienkieminiam istoriniam tipui. Vienkieminio kaimo kraštovaizdis įgyja

išskaidytą kompoziciją, perimdamas kai kuriuos ankstesnių istorinių periodų elementus ir

performuodamas valakinio kaimo kraštovaizdžio komponentines struktūras.

Sovietmečiu kuriamas kraštovaizdis, kurį formavo kolūkinio kaimo elementai, priskirtas

kolūkiniam istoriniam kaimo kraštovaizdžio tipui. Socialistinių pertvarkymų aplinkybėmis

performuojamos vienkieminio kaimo kraštovaizdžio komponentinės struktūros, modifikuojami

arba perimami reikšmingiausi istoriškai susiklosčiusio kaimo kraštovaizdžio elementai, kolūkinio

kaimo kompozicija tampa koncentriška.

3.2. Lietuvos kaimo vietovių diferenciacijos kryptys

Intensyvaus žemės ūkio zona (Lietuvos vidurio regionai):

• Neženkli kompensuojama deagrarizacija;

• Vietovėje kultivuojamų verslų struktūroje vyrauja prekinis žemės ūkis;

• Plėtojami įvairių formų ūkio vienetai: ūkininkų šeimos, latifundiniai ūkiai, žemės ūkio

junginiai (ŽŪB, UAB);

• Tendencija intensyvinti žemės ūkio gamybą, diegti „aukštąsias“ technologijas;

• Tendencija gilinti žemės ūkio specializaciją;

• Viešųjų gėrybių struktūroje dominuoja žemės ūkio gamybą lydinčiosios (suplementinės)

gėrybės;

• Nemaža negatyvių gamtosauginių efektų (intensyvaus žemės ūkio sąlygojamų viešųjų

blogybių).

Riboto intensyvumo žemės ūkio zona (Vakarų, iš dalies Rytų Lietuvos regionai):

• Plėtojamas prekinis ir socialinis žemės ūkis;

• Žemės ūkio veikla derinama su kitomis kaimo verslų šakomis, kurių santykinė reikšmė

didėja;

• Tarp ž. ū. subjektų dominuoja sodybinis ir ūkininko šeimos ūkis;

• Tendencija ekstensyvinti žemės ūkio gamybą, taikyti išteklius

„tausojančias“ technologijas; gausėja ekologinių ūkių;

• Pasireiškia iš dalies kompensuojama deagrarizacija ir tendencija į žemės ūkio veiklų

diversifikaciją;

• Kuriamos žemės ūkio gamybą lydinčiosios ir kitos kaimo vietovės subjektų kuriamos

viešosios gėrybės;

18

• Kinta viešųjų blogybių struktūra; ryškėja kultūrinio kraštovaizdžio ir socialinės kaimo

vietovės degradacijos požymiai.

Ryškios deagrarizacijos zona (kai kurios Lietuvos Šiaurės rytų ir Pietryčių regionų dalys):

• Vyrauja miškininkystė, žvejyba, rekreacija (pasyvioji ir verslinė); žemės ūkis daugiausia

atlieka tik socialinę ir gyvenimo būdo (hobby) paskirtį;

• Žemės ūkyje vyrauja ekstensyvioji kryptis ir „žemosios“ technologijos;

• Žemės ūkio subjektų tarpe vyrauja sodybinis ir rekreacinis ūkis;

• Mažas gyventojų tankumas; ryški depopuliacija bei sezoninė gyventojų migracija; daug

socialinės šalpos subjektų;

• Vyrauja su ne žemės ūkio verslu (arba tik su gamtos ir žemės ūkio etnopaveldu) susijusių

kaimo viešųjų vertybių kūrimas; ženklus jų visų formų natūralus nykimas, degradacija;

• Gausėja tiek renovuotų tradicines viešąsias vertybes eksponuojančių, tiek ir imitaciniu

objektų.

Prisiminkime

• Kaimas – visa periferinė šalies teritorija išskyrus miestus (plačiąja prasme), arba valstiečių

(žemdirbių) darbo ir gyvenamoji vieta (lingvistine prasme).

• Kaimas – tai aiškiomis ribomis nužymėtas žemėvaldos vienetas, turintis atskirą pavadinimą,

kaimo žmonių šeimoms priklausantį žemės plotą ir jų bendrą gyvenamąją vietą (gyvenvietę) arba

pavienes sodybas (žemėtvarkos ir planavimo veikloje).

• Kaimo kraštovaizdis – itin dinamiška sociogeosistema, kurios pagrindiniai bruožai: struktūros ir

išraiškos savitumas, geosituacija, kintamumas laiko ir teritorijos atžvilgiu, socialinis tipiškumas,

atmainų gausumas.

• Kaimo kraštovaizdis visuomenės gyvenime atlieka tris pagrindines funkcijas: gyvenamąją – kaip

sociobiologinė erdvė žmogui gyvuoti, ūkinę – kaip vieta ir ištekliai žemės ūkio produkcijai

gaminti, rekreacinę – kaip poilsio teritorija kaimo ir miesto gyventojams.

• Kaimo kraštovaizdžio istoriniai tipai: ikivalakinis, valakinis, vienkieminis, kolūkinis.

• Lietuvos kaimo vietovių diferenciacijos kryptys: intensyvaus žemės ūkio zona (Lietuvos vidurio

regionai), riboto intensyvumo žemės ūkio zona (Vakarų, iš dalies Rytų Lietuvos regionai), ryškios

deagrarizacijos zona (kai kurios Lietuvos Šiaurės rytų ir Pietryčių regionų dalys).

19

4. MIESTIŠKASIS KRAŠTOVAIZDIS

Miestiškasis (antropogeninis, urbanizuotas) kraštovaizdis (miestovaizdis) – žmogaus

labai pakeistas, jo veiklos veikiamas, palaikomas ir vystomas kraštovaizdis (miestai, miesteliai,

kompaktiškai užstatytų kaimų ir didelių techninių inžinerinių kompleksų teritorijos)

Miestas – tai sudėtinga sistema, kurios pagrindiniai komponentai yra bendruomenė ir ją

supanti aplinka.

4.1. Istorinės miestų raidos aplinkybės

Pirmieji miestai Lietuvoje atsirado XII a. Lietuvos valstybės miestų tinklas pradėjo kurtis

susidarius pastoviems administraciniams vienetams – žemėms, tačiau jų tinklo formavimasis

užtruko net iki XV a. pradžios. Miestams augti trukdė nepalankios politinės aplinkybės: vieningos

valstybės nebuvimas, karai su kaimynais ir pan. Pagal prof. A. Miškinį, iki XVI a. mūsų valstybės

teritorijoje galėjo būti apie 220 gyvenviečių, kurios ūkiniu atžvilgiu prilygo miestams. Tokia

miestų ir miestelių sklaidos sistema su mažais pokyčiais yra išsilaikiusi iki šiol. Tuo metu

susiformavo ir daugelio miestų planinė struktūra, daug kuo panaši į Vakarų Europos miestų

struktūras. Lietuvos miestų augimo sparta neprilygo Vakarų Europos miestų augimui. Nestabili

socialinė, politinė, o svarbiausia, ekonominė valstybės padėtis lėmė vangią miestų ir viso krašto

teritorijos raidą. Naujos renesanso, baroko idėjos turojo įtakos tik tik pastatų architektūrai.

XVIII a. Lietuvai patekus į Rusijos sudėtį, miestų urbanistinis audinys, o ir sklaida nesikeitė.

Gerokai pakoreguotos miestų planavimo idėjos Lietuvą pasiekdavo iš rytų – išryškėjo

klasicistiniai projektavimo principai. 1861 m. pardėjus vykdyti dvarų liustraciją – smulkėjo žemės

savininkai kaime, o žemė miestuose tapo pelninga preke, prasidėjo priemiestinių teritorijų

įsisavinimas.

Po nepriklausomybės paskelbimo Lietuvos miestų tinklas jau nekito, buvo tobulinamas tik

jų planas, infrastruktūra. Naujausia vakarietiška miestų planavimo doktrina vadovautasi plečiant

laikinąją sostinę – Kauną. Tačiau kryptingą pertvarkymą nutraukė antrasis pasaulinis karas ir

sovietinė okupacija. Sovietmečiu prasidėjo forsuotas pramonės augimas, sparčiai didėjo gyventojų

skaičius miestuose. Lietuva direktyviniais metodais perorientuojama į iš žemės ūkio krašto į

pramoninę valstybę. 1964 m. buvo parengta Lietuvos regioninio planavimo schema, kurios

esmininė idėja – tolygus miestų ūkio ir kultūros centrų išsėstymas šalies teritorijoje.

4.2. Lietuvos regioninio planavimo schema

20

Lietuvos regioninio planavimo schema – tai oficialiuose planavimo dokumentuose

užfiksuota nauja krašto teritorijos ir miestų tinklo sąranga, pagrįsta vieningos apgyvendinimo

sistemos principais. Tai siūlymas plėtoti subalansuotą, dispersišką, tolygų miestų potencialą,

stabdyti didžiausių miestų (Vilniaus ir Kauno) augimą, suteikiant prioritetą regionų centrams –

mažiems ir vidutinio dydžio periferijos miestams. Ši schema pagrįsta teze, kad miestai bei kaimo

gyvenvietės, visas jų tinklas – tai nedaloma visuma ir kad jos funkcionavimo, plėtojimo problemas

galima spręsti tik kompleksiškai. Miestai traktuojami kaip supančios teritorijos, joje išsidėsčiusių

nedidelių miestų, miestelių socialiniai (kultūriniai, buitiniai) ir gamybinių paslaugų židiniai, ir tik

šiame kontekste buvo planuojamas atskirai kiekvieno ir viso jų tinklo plėtojimas. Didžiausias

sistemos struktūrinis vienetas – įvairaus dydžio ir funkcijų viena nuo kitos priklausančių

gyvenviečių grupė – regionas. Regionas susidėjo iš mažesnių teritorinių junginių – nusistovėjusių

administracinių rajonų, o pastarieji iš teritorinių mikrorajonų. Regionas ir mikrorajonai buvo

teoriniai, formaliai neįteisinti teirtoriniai dariniai, o administraciniai rajonai – oficialūs, daugiausia

istoriškai susiklostę geografiniai administraciniai vienetai.

Rajono centro dydis buvo planuojamas ne mažesnis kaip 50 tūkst. gyventojų, jo

aptarnaujamą arealą apibrėžė 1 – 1,5 val. trukmės maksimalus laikas, kurį tektų sugaišti kelionei

autotransportu iš gyvenamųjų vietovių. Atitinkami rajono centro rodikliai – ne mažiau kaip 5 tūkst.

gyventojų ir 30 – 40 min. kelionei sugaišto laiko. Teritorinio mikrorajono centro minimalus dydis

– 1,5 tūkst. ir 15 – 20 min. kelionei iki jo sugaištas laikas.

Realizavus pagrindinius šios schemos principus, Lietuvoje buvo sukurta apgalvota miestų

ugdymo programa. Arealuose, kuriuose nubuvo reikiamo pajėgumo centrų, krašto rajoninio

planavimo schemose buvo numatyta kurti tokius perspektyviausiuose vidutinio dydžio ir mažuose

miestuose. Dispersiškai įkurdinant pramonę ir taip skatinant vidutinio ir mažų miestų augimą

(Vilniaus ir Kauno sąskaita), Lietuvoje išvengta intensyvios kvalifikuotos darbo jėgos migracijos

iš Rytų (deja, to išvengti nepavyko nei Latvijai, nei Estijai).

Pagal programą reguliuojama pramonė regioniniuose centruose apsaugojo didžiuosius

miestus (Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Šiaulius ir Panevėžį) nuo hipertrofuotos plėtros, o naujieji

regioniniai centrai, ypač Alytus, Marijampolė, Utena, Telšiai, absorbavo migracijos „kaimas-

miestas“ bangą bei darbo jėgos perteklių. Jie tapo aukštesnio lygio traukos centrais su savo įtakos

zonomis. Be regioninių centrų, augo ir kiti miestai – Jonava, Kėdainiai, Mažeikiai, atsirado

visiškai nauji miestai – Visaginas, Elektrėnai.

1990 m. Lietuvai atkovojus nepriklausomybę ir perėjus iš planinės ekonomikos į laisvos

rinkos ekonomiką, įvyko esminių miestų formuotės pokyčių. Lietuva vėl tapo tradicine Baltijos

jūros regiono kraštų šeimos nare, joje suaktyvėjo Vakarų miestams būdingos transformacijos.

21

Baltijos jūros regionas laikomas vientisa šiaurės rytų Europos dalimi, išsidėsčiusia aplink Baltijos

jūrą. Tai integruojantis informacinių srautų, komunikacijų, ryšių, turizmo ir rekreacijos arealas.

Prof. J. Vanagas pateikia Lietuvos tolesnio urbanizavimo programą. Būtų galima paminėti šiuos

akcentus: krašto bendrasis planas numato trijų lygmenų integracijos ašių hierarchiją:

I lygmuo – tarptautinės ir krašto urbanistinės ašys, formuojamos esamų ir perspektyvių

tarptautinių transporto koridorių pagrindu. Per Lietuvos teritoriją driekiasi trys tarptautinės

reikšmės transporto koridoriai. Pirmasis vadinamas Krėtos koridorium (Helsinkis–Talinas–Ryga–

Kaunas–Varšuva), populiariai vadinamas Via Baltica. Tai rytų Europos transkontinentinis

Šiaurės–Pietų stuburas. Antrasis – tai Via Hanseatica, jungianti Gdanską, Karaliaučių ir Rygą (per

Tauragę ir Šiaulius). Trečiasis koridorius – žemyno Rytų–Vakarų magistralė, trasa Kijevas–

Minskas–Vilnius–Klaipėda.

II lygmuo – regioninės urbanistinės ašys, integruojančios regionų dalis ir susijungiančios

su aukštesnio lygmens urbanistinėmis ašimis. Svarbiausia krašto ašis, Vilniaus ir Kauno dipolis,

tai urbanistinis darinys, besiformuojantis tarp didžiausių Lietuvos miestų, susijusių gamybiniais,

ekonominiais, informaciniais, kultūriniais, intensyvios švytuoklinės migracijos ryšiais.

III lygmuo – lokalinės jungtys, siejančios vietinius centrus. Lietuvos Respublikos

bendrajame plane numatomos tokio lygio ašys, kaip Kaunas–Jurbarkas–Klaipėda arba Panevėžys–

Šiauliai–Telšiai–Klaipėda.

4.3. Miesto aplinkos samprata

Šiuolaikinis miestas – tai ne tik gyvenamieji ir pramonės rajonai, sudėtingos transporto ir

inžinerinės komunikacijos, bet ir aplinka, kurioje žmogus gyvena, dirba, mokosi ir poilsiauja,

bendrauja su kitais žmonėmis. Taigi, mieste reikia sudaryti tinkamas sąlygas šiai žmonių veiklai ir

suformuoti humanišką aplinką šiuolaikinės bendruomenės poreikiams tenkinti.

Miesto aplinka – tai erdvė, susidedanti iš tarpusavyje susietų gamtos ir antropogeninių

(žmogaus sukurtų) elementų, bei čia gyvenančios bendruomenės, jos veiklos ir poreikių visumos.

Tokia sąvokos „miesto aplinka” samprata rodo, kad jos formavimo tikslas yra žmogus ir jo veikla

toje aplinkoje. Todėl šiandien negalime nagrinėti miestų planavimo, architektūros, miestotvarkos

dalykų, atitraukę juos nuo visuomenėje vykstančių socialinių procesų ir santykių, susijusių su

žmogaus veikla aplinkoje, bei jos reikmių.

Pagrindinis miesto aplinkos formavimo tikslas yra sukurti socialiniu, ekonominiu ir

techniniu atžvilgiu pagrįstą, ekologiškai patikimą, estetišką ir efektyviai valdomą aplinką,

atitinkančią besikeičiančios miesto bendruomenės ir pavienio žmogaus poreikius, skatinančią juos

22

dalyvauti aplinkos formavimo sprendinių priėmimo procese. Šiuo tikslu sprendžiama daugybė

sudėtingų socialinių, miestų planavimo, architektūros, miestotvarkos, inžinerijos ir kt. uždavinių.

Į šiuolaikinį miestą reikėtų žiūrėti kaip į sudėtingą sistemą „bendruomenė – veikla – gamtiniai,

antropogeniniai komponentai – aplinka“, kur žmogus sąveikauja su gamtiniais ir antropogeniniais

komponentais, objektais, daiktais, priemonėmis, – darbo, buities, poilsio ir kitu metu deramoje

aplinkoje. Darbo metu – gamybinėje aplinkoje, buities – gyvenamojoje aplinkoje, poilsio –

rekreacinėje aplinkoje ir pan. Todėl miesto aplinka turi būti kuriama sistemiškai, pasitelkus

urbanistikos, architektūros, inžinerijos ir dizaino mokslo ir kūrybos principus.

Miesto aplinką suvokiant kaip sistemą, sąlygiškai ją galima suskirstyti į tris svarbiausius

posistemius: socialinį (bendruomenę), antropogeninį (žmonių sukurtą) ir gamtinį (natūralų). Jie

susiję ir veikia vienas kitą, sudarydami visumą. Juos galima tyrinėti įvairiais aspektais, išryškinti

tam tikrus ypatumus, požymius ir pan. Miesto planavimo, architektūros, miestotvarkos, dizaino

mokslo tiriamuosiuose ir projektavimo darbuose reikšmingą vietą užima antropogeninis (žmonių

sukurtas), socialinis ir gamtinis posistemiai. Antropogeninis posistemis kai kuriais atvejais yra

agresyvus ir veikia kitus, sukeldamas konfliktus gamtinėje ir socialinėje aplinkoje, dėl to gamtinė

aplinka degraduoja (teršiama, suniokojama, vizualiai ardoma), žmonės serga, didėjo

nusikalstamumas ir pan.

Gamtinis posistemis yra stipriai veikiamas antropogeninio posistemio, nes augant ir

plečiantis miestams daugeliu atvejų jo plotai mažėja, kurie nors komponentai pažeidžiami ir pan.

Tuo tarpu gamtinis posistemis, atliekantis labai svarbias miestui urboekologines ir architektūrines

funkcijas, turi būti ne tik saugomas, bet ir plečiamas, gerinama jo kokybė.

Žmonės kasdienėje veikloje skirsto, dalija, formuoja juos supančią aplinką. Toks aplinkos

struktūravimas priklauso nuo žmogaus, žmonių grupių atliekamos veiklos pobūdžio, santykių tarp

žmonių ypatumų ir pan. Mieste galima skirti gyvenamąją, gamybinę, rekreacinę, komercinę ir

kitas terpes. Kiekvienoje iš jų susidaro savita aplinka. Ši aplinka suskirstoma į individų ir atskirų

įvairių dydžių socialinių grupių veiklos vietas ir įtakos sferas. Miesto gyvenamojoje aplinkoje

tokios socialinės organizacijos vienetas yra:

• būstas, butas, individualus namas, kontroliuojamas individo ar mažiausios socialinės

grupės (šeimos);

• daugiabutis namas – kelių mažiausių socialinių grupių (namo gyventojų bendrijos);

• namų grupė – mažos grupės (namų grupės gyventojų bendrijos);

• mikrorajonas – kelių mažų grupių (mikrorajono bendruomenės);

• gyvenamasis rajonas, seniūnija – vidutinės grupės (rajono, seniūnijos bendruomenė).

Gyvenamojoje aplinkoje socialinių grupių sąveiką labiausiai nulemia susidariusios

teritorinės bendrijos (namų grupės, mikrorajonai, rajonai, seniūnijos). Čia socialinės grupės viena

23

su kita nesudaro griežtos hierarchijos, tačiau sąveikauja. Mažas socialines grupes – šeimas, namų

bendrijas – sieja labiau tiesioginiai grupės narių ryšiai, materialiniai santykiai, vienodi interesai,

tuo tarpu kelių mažų grupių junginius (mikrorajono bendruomenę), vidutines grupes (rajono,

seniūnijos bendruomenę) sieja labiau bendri (socialiniai, kultūriniai ir kt.) interesai. Tačiau

svarbiausia, kad visų dydžių socialinių grupių gyventojų interesai, poreikiai juos supančiai

gyvenamajai aplinkai, jos kokybei yra bendri.

Taigi gyvenamosios aplinkos sistemos hierarchinės struktūros pagrindu reikia laikyti

teritorinių bendrijų socialinę struktūrą, pradedant nuo individo ir šeimos – namo aplinkos, baigiant

vidutinio dydžio socialinėmis grupėmis, kurioms, atsižvelgiant į jų veiklą ir poreikius,

formuojama atitinkama mikrorajono ir rajono, seniūnijos aplinka. Be to, ši gyvenamosios aplinkos

hierarchinė struktūra turi sietis su miesto struktūra kaip aukštesnio lygio sistema.

Prisiminkime

• Miestas – tai sudėtinga sistema, kurios pagrindiniai komponentai yra bendruomenė ir ją supanti

aplinka, todėl miesto planavimas turi vykti atsižvelgiant į bendruomenės veiklą ir jos poreikius.

• Pagrindinis miesto aplinkos formavimo tikslas yra sukurti socialiniu, ekonominiu ir techniniu

atžvilgiu pagrįstą, ekologiškai patikimą, estetišką ir efektyviai valdomą aplinką, atitinkančią

besikeičiančios miesto bendruomenės ir pavienio žmogaus poreikius, skatinančią juos dalyvauti

aplinkos formavimo sprendinių priėmimo procese.

• Pirmieji miestai Lietuvoje atsirado XII a. Lietuvos valstybės miestų tinklas pradėjo kurtis

susidarius pastoviems administraciniams vienetams – žemėms, tačiau jų tinklo formavimasis

užtruko net iki XV a. pradžios.

• Lietuvos regioninio planavimo schema – tai oficialiuose planavimo dokumentuose užfiksuota

nauja krašto teritorijos ir miestų tinklo sąranga, pagrįsta vieningos apgyvendinimo sistemos

principais. Tai siūlymas plėtoti subalansuotą, dispersišką, tolygų miestų potencialą, stabdyti

didžiausių miestų (Vilniaus ir Kauno) augimą, suteikiant prioritetą regionų centrams – mažiems ir

vidutinio dydžio periferijos miestams.

• Pagal programą reguliuojama pramonė regioniniuose centruose apsaugojo didžiuosius miestus

(Vilni ų, Kauną, Klaipėdą, Šiaulius ir Panevėžį) nuo hipertrofuotos plėtros, o naujieji regioniniai

centrai, ypač Alytus, Marijampolė, Utena, Telšiai, absorbavo migracijos „kaimas-miestas“ bangą

bei darbo jėgos perteklių. Jie tapo aukštesnio lygio traukos centrais su savo įtakos zonomis.

• Lietuvos tolesnio urbanizavimo programa: I lygmuo – tarptautinės ir krašto urbanistinės ašys, II

lygmuo – regioninės urbanistinės ašys, III lygmuo – lokalinės jungtys.

24

• Į šiuolaikinį miestą reikėtų žiūrėti kaip į sudėtingą sistemą „bendruomenė – veikla – gamtiniai,

antropogeniniai komponentai – aplinka“, kur žmogus sąveikauja su gamtiniais ir antropogeniniais

komponentais, objektais, daiktais, priemonėmis, – darbo, buities, poilsio ir kitu metu deramoje

aplinkoje.

25

5. KRAŠTOVAIZDŽIO STRUKT ŪROS IR JŲ FUNKCIONAVIMAS

Kraštovaizdžio ekologijoje kraštovaizdžio struktūros analizė, išsami jo struktūros pokyčių

ir požymių inventorizacija dažnai praverčia kompleksinei kraštovaizdžio procesų analizei. Plačiąja

prasme kraštovaizdžio struktūra gali būti nagrinėjama įvairiais pjūviais (Jankauskaitė, 2004):

• vertikalioji kraštovaizdžio struktūra suprantama kaip komponentinė, arba geohorizontų (tam

tikro geomasių derinio) aukštas;

• horizontalioji (laterali, arba tangentinė) kraštovaizdžio struktūra suvokiama kaip erdvinė

(teritorinė).

Struktūriniu atžvilgiu mažiausi homogeniniai topografiniai vienetai – topai. Lateralių

procesų kryptys, medžiagų bei energijos srautų kiekybiniai rodikliai gali būti nusakomi tik turint

ekonų tyrimo rezultatus.

Kraštovaizdžio kompleksai topologinėje dimensijoje aprašomi remiantis ekotopais, t.y.

apibūdinant jų vertikaliąsias struktūras ir procesus. Ekotopas – tai homogeninis geobiosferos

(klimatopas + edafotopas + biocenozė) komponentas, kuriame kartu veikdami bioekosistemos

abiotiniai ir biotiniai veiksniai sudaro atvirą medžiagų ir energijos srautų formuojamą sistemą

(Jankauskaitė, 2004). Ekotopas – kraštovaizdžio elementas kaip sąlyginai homogeniškas tam tikro

mastelio vienetas, išskirtas kraštovaizdžio mozaikoje (Forman, 1995). Kraštovaizdžio kompleksai,

nagrinėjami didesnės erdvės masteliu, suprantami kaip ekotopų mozaika. Ši erdvinė ekotopų

kompozicija analizuojama per struktūrą ir funkcionavimą didesnio kraštovaizdžio vieneto,

sudaryto iš heterogeninės kraštovaizdžio mozaikos.

Pasak F. Milkovo, kraštovaizdis – tai penkių posistemių autoreguliacinė atvira, tarpusavyje

susijusių komponentų ir žemesnio rango kompleksų, sistema, funkcionuojanti kaip viena visuma.

Išoriniai šios sistemos posistemiai sudaro sąveikos lauką su aplinka, per kurį į kraštovaizdžio

sistemą patekęs medžiaginis-energetinis impulsas gali sustiprinti arba susilpninti kraštovaizdžio

vystymosi galimybes.

Erdvėje vykstančios medžiagų ir energijos apykaitos bei jos pokyčių matavimai balansiniu

metodu – tai bandymas apibūdinti kraštovaizdžio ekologinį funkcionavimą veikiant tiek

gamtiniams, tiek antropogeniniams veiksniams. Makrolygio apykaitos procesų tyrimai pradėti XX

a. pabaigoje. Prasidėjus kompleksinių fizinių geografinių tyrimų (tyrimus kartu atliekant

kraštovaizdžio geochemikams, klimatologams, geobotanikams, ekologams ir kt.) epochai

mažiausiose topologinio rango erdvėse – ekonuose – stacionaruose, kraštovaizdžio sistemų

funkcionavimas tiriamas norint išaiškinti medžiagų ir energijos apykaitos procesų priklausomybę

nuo orų ritmikos, sezonų kaitos bei įvairiapusės žmogaus veiklos (Jankauskaitė, 2004).

26

Kraštovaizdžio komponentų erdvinis išsidėstymas yra svarbus veiksnys apsprendžiantis

kraštovaizdžio funkcionavimą, atsparumą ir pan. Gamtinės aplinkos nuolatinio funkcionavimo,

dinamikos ir vystymosi proceso metu, daugiau ar mažiau įtakojant žmogaus veiklai,

kraštovaizdžio sferoje tuo pačiu metu vyksta homogenizacija (išnyksta skirtumai tarp atskirų

nedidelių teritorijų) ir heterogenizacija (fragmentacija). Kraštovaizdžio kompleksų kiekybiniai ir

kokybiniai požymiai erdviškai keičiasi kintant vieno kraštovaizdžio komponento medžiagų ir

energijos perdavimo kitam arba kaimyniniams kompleksams procesams (jie gali būti suaktyvinti

arba, atvirkščiai, sulėtinti), pasikeitus erdvėje ir laike egzistuojantiems ryšiams tarp kraštovaizdžio

sistemos blokų ir elementų, išnykus arba atsiradus atskiriems blokams bei elementams, dėl ko

vienos teritorijos virsta kitomis. Kraštovaizdžio sfera yra suskaidyta į tam tikrą būdingą erdvinių

vienetų horizontalią mozaiką – gamtinių, antropogenizuotų bei antropogeninių kraštovaizdžio

elementų arba kompleksų junginio apibendrintas kartografinis vaizdą.

Geosistemų klasifikacijoje, kraštovaizdžio sferos mažiausia dedamoji – elementarusis

geomeras (facijos dalis, arba biogeocenozė). Tai gamtinių reiškinių komplekso požiūriu vientisas

arealas – energijos bei medžiagų apykaitos kraštovaizdžio sferoje pirminis aparatas. Jis yra

išreikštas nedidele teritorine apimtimi ir jungiasi erdvėje su kitais elementariaisiais geomerais

sudarydami elementariąją geochorą. Stambiausias topogeomeras – geomas. Regioninio rango

geomerams priskiriamos geomų grupės bei klasės, o planetinio – gamtinės aplinkos tipai bei tipų

svitos. Kraštovaizdžio sferoje yra galima ir chorinių arealų – geochorų – erdvinė integracija. Jos

jungiamos į mikrogeochoras, mezogeochoras, topogeochoras (topologinis rangas),

makrogeochoras (regioninis rangas) ir megageochoras (planetinis rangas) (Jankauskaitė, 2004).

Kraštovaizdžio kompleksai gali būti apibūdinami pagal savo struktūrą ir procesus ne tik

skirtingose erdvės, bet ir skirtingose laiko skalėse. Kiekvienas procesas ar reiškinys, vykstantis

kraštovaizdyje, turi savo struktūrą laike arba vadinamąjį būdingą laiką, kuris bet kuriuo momentu

išreiškiamas tam tikru svyravimų pobūdžiu. Pagrindiniai fiziniai, mechaniniai ir biologiniai

procesai, dažniausiai lemiantys kraštovaizdžio funkcionavimą momentinės ar trumpalaikės

dimensijos skalėje, rodo jiems atitinkančius sekundinius (pvz., audra ir kt.) bei sezoninius

(augalijos dangos, gruntinio vandens lygio kaita ir kt.) procesus. Derinant procesų bruožų

rodiklius kiekvienoje laiko skalėje kraštovaizdžio kompleksas gali būti apibrėžiamas keturiomis

kraštovaizdžio požymių (erdvės ir laiko) dimensijomis.

27

5.1.Kraštovaizdžio fragmentacijos, izoliuotumo koncepcijos

Fragmentas (komponentas) – tai teritorija kraštovaizdžio mozaikoje, kuri yra kontrastinga

savo savybėmis su greta esančiomis teritorijomis (ekotopais) ir turi aiškias ribas (Kotliar, Wiens,

1990). Ekologiniu atžvilgiu tokių fragmentų yra labai daug. Fragmentai gali atsirasti dėl žmogaus

veiklos arba natūraliai. Dažniausiai fragmentai atsiranda dėl natūralių veiksnių:

• biotiniai veiksniai (pvz., skirtingos medžių rūšys, bebrų veikla);

• abiotiniai veiksniai (pvz., pasikeitęs dirvožemių drėgmės rėžimas, ugnis, vėjas).

Kiekvienas iš fragmentų pasižymi savotišku formavimusi, kuris gali trukti trumpai ar

santykinai ilgesnį laiką. Fragmento savybėms įtakos turi besiribojančios, kaimyninės buveinės.

Fragmentų formavimosi procesas yra svarbus, nes nuo to priklauso fragmento vidaus

struktūra, dydis, forma ir turinys. Buveinių ypatybės turi įtaką gyvūnams, kurių išgyvenimui

reikalinga tam tikra buveinių struktūra. Nuo buveinių struktūros priklauso, ar šios rūšys bus ten

aptinkamos (pvz., gaisraviečių rūšys). Dažnai rūšių egzistencijai reikalingos kelių tipų buveinės

veisimosi, mitybos ir kt. poreikiams tenkinti (pvz., juodasis gandras, mažasis erelis rėksnys).

Gyvūnams gali reikėti erdvinės fragmentų įvairovės, susidedančios iš skirtingų buveinių tipų ar jų

sukcesinių vystymosi stadijų, o ne homogeniškos kraštovaizdžio mozaikos.

Fragmentų kaitos koncepcija gali būti pritaikyta labai įvairiuose lygmenyse:

• Individų lygmenyje;

• Populiacijų lygmenyje;

• Mitybos gildijų lygmenyje;

• Bendrijų lygmenyje;

• Ekosistemų ar kraštovaizdžio lygmenyje.

Yra sukurta keletas fragmentiškumo koncepcijų:

• Salų biogeografijos koncepcija. Okeaninės ir jūrinės salos ar kitos buveinės apsuptos

priešiškų teritorijų;

• Kintančios mozaikos koncepcija. Kintančios mozaikos kraštovaizdyje fragmentai atsiranda

ir vėl pradingsta matricoje, kuri yra homogeniška (pvz. aikštelės medyne). Toks

kraštovaizdis naudingas rūšims, kurios plinta kraštovaizdyje tik tam tikrose vietose;

• Kraštovaizdžio koncepcija. Kraštovaizdis susideda iš įvairių tarp savęs besiskiriančių

fragmentų, kurių kiekvienas pasižymi savotiška kaita. Tokia koncepcija gali būti naudinga

analizuojant visą kraštovaizdį, organizmų sklaidą.

Trikdymas – pavienis ar tam tikrą laiką besitęsiantis įvykis, kurio metu yra pakeičiama

ekosistema, pasikeičia ekosistemos sukcesija. Dėl trikdymo keičiasi aplinkos struktūra ir nuolat

vyksta kraštovaizdžio mozaikos pokyčiai. Natūralius pokyčius yra sunku įvertinti, nes turimi

28

duomenys dažniausiai apima ne daugiau kaip keletą šimtmečių, ir iš šių duomenų yra sprendžiama

apie natūralią kaitą.

Metapopuliacijomis vadinamos daugiau ar mažiau izoliuotos rūšies populiacijos, kai

genetiniai mainai tarp atskirų metapopuliacijos dalių yra apsunkinti dėl barjerų. Metapopuliacijų

izoliacijos problemas sprendžia kraštovaizdžio ekologija, siekdama sumažinti atskirų populiacijos

dalių izoliaciją bei sumažinti išnykimo pavojų. Metapopuliacijos yra skirstomos į keletą tipų:

A. Pusiau fragmentiškos metapopuliacijos

B. randuolio-palydovų metapopuliacija

C. Klasikinė Levinso metapopuliacija

D. Nestabilusis metapopuliacijos modelis

Ekologiniai koridoriai (jungtys) yra apibrėžiami kaip:

• judėjimo vietos, kur gyvūnai, gali judėti, augalai plisti ir vykti genetiniai mainai;

populiacijos reaguodamos į aplinkos pasikeitimus gali migruoti;

• linijiniai kraštovaizdžio elementai, jungiantys du ar daugiau fragmentus ir tarnaujantys

keliavimo tikslais;

• struktūriniai elementai, kuriais gali judėti gyvūnai mozaikiškame kraštovaizdyje.

Ekologiniai koridoriai egzistuoja skirtingose erdvės ir laiko skalėse:

• pasaulinės, regioninės ar vietinė skalės/teritorinių vienetų lygmenys;

• funkcionuojantys ištisus metus, tam tikru sezonu ar nutrūkę.

Ekologinių koridorių reikšmė rūšių apsaugai:

• gali būti įtraukti į atskirų rūšių apsaugos planus (stambių rūšių, kurių poreikius supranta

visuomenė ir kurioms reikia didelių teritorijų);

• koridoriai užtikrina bendrijų integralumą;

• koridoriai gali padėti išsaugoti bendrijų integralumą, užtikrinant jų judėjimą tarp saugomų

teritorijų regioniniu mastu;

• planuojant stambių žinduolių reaklimatizaciją (stumbrų, rudųjų lokių) pirmoje eilėje turi

būti analizuojamas ekologinių koridorių tarp miško masyvų išsidėstymas.

29

6. GAMTINIUS KOMPLEKSUS FORMUOJANTYS PROCESAI

Žemės paviršiuje veikia kuriančių ir jį modeliuojančių endogeninių ir egzogeninių jėgų

kompleksas. Tos jėgos atlieka nuogulų nešimo (transportavimo) darbą. Medžiagos pernešamos iš

aukštesnių vietų į žemesnes. Tokiam medžiagos transportui reikalinga energija, kuri gaunama

trimis būdais:

• Žemės gelmių energija, kuri sukelia tektoninius judesius ir vulkanizmą;

• Saulės energija, veikianti per klimato veiksnius;

• Gravitacinė jėga, aktyviai veikianti pasviruose paviršiuose;

Svarbiausi procesai formuojantys gamtinius kompleksus:

• Klimatiniai

• Dūlėjimo

• Šlaitai ir šlaituose vykstantys procesai

• Eoliniai

• Dirvodariniai

• Geocheminiai

• Fliuvialiniai

• Biogeniniai

• Technogeniniai

Dūlėjimas. Tai uolienų prisitaikymas prie aplinkos fizinių ir cheminių sąlygų. Dūlant kinta

uolienų fizinės (fizinis dūlėjimas) ar cheminės (cheminis dūlėjimas) savybės. Pirmu atveju

procesai vyksta dėl cheminių reakcijų tarp uolienų ir aplinkos, o antru – dėl mechaninio uolienų

smulkinimo, trupinimo ar kitokio veikimo, kuomet sąlyčio zonoje atmosfera-litosfera-hidrosfera-

biota susidaro skirtingos sąlygos. Fizinis ar cheminis dūlėjimas skiriamas atsižvelgiant į tai, kuris

procesas dominuoja.

Dūlėjimo procesą lemia keli veiksniai:

1. Klimato sąlygos.

2. Uolienų mineralinė sudėtis, jų struktūra ir tekstūra.

3. Paviršiaus orografinė padėtis ir šlaitų ekspozicija.

4. Augalijos danga.

Dūlėjimo metu formuojasi dūlėjimo dangos, t.y. susmulkintos ar chemiškai perdirbtos

uolienos sluoksniai, kuriuos papildomai veikia ir gyvieji organizmai. Dūlėjimo dangų storis

priklauso nuo to, kaip giliai uolieną paveikia išoriniai fiziniai ir cheminiai veiksniai. Dūlėjimo

metu nekuriamos naujos reljefo formos, tačiau dūlėjimas keisdamas uolienas parengia jas kitų

egzogeninių procesų poveikiui.

30

Fizinį dūlėjimą sukelia keletas veiksnių:

1. Tiesioginių Saulės spindulių energijos kitimas (insoliacija). Šį dūlėjimą sukelia

daugkartinis uolienos šilimas ir atvėsimas.

2. Oro temperatūros pokyčiai (kongeliacija). Tai dūlėjimas, kuriuo metu uolienos

cikliškai užšąla ir atitirpsta. Be temperatūros kaitos, šiam dūlėjimui būtinas vanduo.

3. Uolienų drėgmės kaita (deflokuliacija). Tai molingų ir dumblingų uolienų

dezintegracija įmirkimo ir išdžiūvimo metu.

4. Druskų kristalizacija (eskudacija). Sausojo klimato srityse druskos dalyvauja tiek

cheminio, tiek fizinio dūlėjimo procesuose.

Cheminis dūlėjimas keičia uolienų chemines savybes. Pagal tai, kaip vyksta cheminis

dūlėjimo procesas ir kokie mineralai sudaro uolienas, skiriami keli cheminio dūlėjimo tipai:

1. Tirpimas (soliucija). Tai procesas, kai mineralas ar uoliena per laiką visiškai

ištirpdoma. Uolienų tirpimas sukelia vieną iš plačiai paplitusių geomorfologinių procesų – karstą.

2. Oksidacija. Tai mineralų gebėjimas jungtis su laisvu deguonimi. Toks jungimasis

pakeičia uolienų savybes (pvz. pasikeičia spalva). Oksidacijos procesai intensyviausi ten, kur

uolienas veikia paviršinis ir gruntinis vanduo bei atmosferos drėgmė.

3. Karbonizacija. Atmosferos vanduo turi tam tikrą kiekį ištirpusio anglies dioksido

(CO2). Vandeniui veikiant karbonatų turinčias uolienas įvyksta cheminė reakcija, kurios metu

karbonatingi silikatai pereina į tirpius karbonatus, kurie yra išplaunami.

4. Hidratacija. Tai mineralų savybė prisijungti vandens molekules, kuomet įvyksta

struktūriniai uolienos pokyčiai ir susiformuoja dariniai, turintys vandens molekulių.

5. Hidrolizė. Procesas vyksta, kai vanduo, turintis CO2, skaido mineralus į rūgštis ir

bazes. Vienas iš produktų virsta tirpiu šarmu ir pašalinamas, o kitas, netirpus, lieka vietoje.

Šlaitai ir šlaituose vykstantys procesai. Visus Žemėje esančius paviršius galima skirti į dvi

grupes: horizontaliuosius ar jiems artimus ir pasviruosius (šlaitinius). Šlaitas – tai į horizontalią

plokštumą pasviręs paviršius, esantis tarp dviejų briaunų. Šlaitai būna labai įvairių formų. Juos

galima apibūdinti daugeliu rodiklių: polinkiu, forma, ilgiu ir panašiai.

Šlaituose ne tik uolienos dūlėja, bet ir veikiant svorio jėgai (gravitacijai) pernešami

dūlėsiai. Dūlėsių pernešimą lemia ir kiti veiksniai: vanduo, sniegas, ledas, gyvieji organizmai.

Įvairiose gamtinėse zonose gravitacinių procesų vyksmas nėra vienodas. Tai lemia vyksmo greitis,

apimamas paviršius ir gylis, dažnis. Šie veiksniai ir lemia šlaituose besiformuojančias denudacines

arba akumuliacines reljefo formas.

Gravitacijos procesų pobūdis ir greitis priklauso nuo:

• šlaito polinkio,

• šlaito uolienų,

31

• uolienų granuliometrijos,

• klimato.

Didžiausią įtaką šlaitų procesams turi šlaito polinkis, kuris ir nulemia šlaite vykstančių

procesų pobūdį ir intensyvumą. Labai statūs šlaita – tai jauni šlaita, kur dar nesusikaupusi

dūlėjimo medžiaga.

Priklausomai nuo šlaito dalies, jo išsivystymo stadijos, skiriamos kelios fazės: įšalas,

įmirkimas ir išdžiūvimas. Mūsų krašto reljefas labai palankus erozijai, nes šlaitai trumpi, bet statūs.

Vandens judėjimą šlaite apibūdina:

1. Šlaito nuolydis, ilgis, formamorfometriniai rodikliai.

2. Krituli ų trukmė ir intensyvumas.

3. Sniego tirpsmo trukmė, intensyvumas.

4. Dirvožemio savybės.

32

7. VEIKSNIAI LEMIANTYS EKOSISTEM Ų BŪKL Ę

Kiekvieno organizmo augimą, vystymąsi bei žuvimą veikia daugybė vidinių ir išorinių

(aplinkos) veiksnių, kurie gali turėti tiek teigiamą, tiek ir neigiamą poveikį. Vidiniai veiksniai,

esant palankioms aplinkos sąlygoms, nulemia tam tikrai rūšiai būdingą dydį ir formą. Tokiems

veiksniams priskiriamos biologinės bei genetinės savybės, amžius ir kilmė. Šie skirtingi veiksniai

veikia augimą ir mirtingumą ne kiekvienas atskirai, o tarpusavyje glaudžiai susiję ir vienas nuo

kito priklausydami.

Išoriniai veiksniai, dar vadinami aplinkos veiksniais, yra visa supanti aplinka tiek

mikroekologiniame, tiek makroekologiniame lygmenyse. Išoriniai veiksniai dažnai skirstomi į

natūraliuosius ir antropogeninius. Natūraliesiems veiksniams priskiriami tie, kurie sąlygiškai

nepriklauso nuo žmogaus veiklos. Savo ruožtu natūraliuosius veiksnius galima suskirstyti į dvi

grupes: abiotinius ir biotinius veiksnius.

Abiotiniai veiksniai apibrėžiami kaip neorganinės aplinkos visuma, veikianti gyvus

organizmus. R. Ozolinčius (1998) išskiria dvi abiotinių veiksnių grupes, darančias didžiausią įtaką

medžių augimui, vystymuisi bei mirtingumui: dirvožemio sąlygas bei meteorologinius ir klimato

veiksnius. Biotiniai veiksniai apima medžių konkurenciją su kitais medžiais ar augalais, medžių

sąveiką su įvairiausiais mikroorganizmais, medžių ligas ir kenkėjų bei žvėrių poveikį medžiams

Augalų augimui, vystymui ir mirtingumui didelę įtaką daro dirvožemio fizinės ir cheminės

savybės. Fizinės dirvožemio savybės priklauso nuo dirvodarinių uolienų mineralinės ir

granuliometrinės sudėties, skeletingumo, humusingumo, pedofaunos gausumo, drėgmės režimo ir

dirvožemių suplukimo laipsnio. Dirvožemio granuliometrinė sudėtis turi įtakos dirvožemio

vandens dinamikai. Keičiantis dirvožemio mechaninei sudėčiai (sunkėjant dirvožemiams), kinta

ne tik jų poringumas, bet didėja ir maisto medžiagų atsargos.

Labai reikšminga dirvožemio savybė yra gruntinio vandens lygis. Jis lemia ne tik augalo

šaknų pasiskirstymą įvairiuose dirvožemio gyliuose, bet ir produktyvumą. Maistmedžiagių

koncentracija dirvožemyje, organinių medžiagų kiekis ir kokybinė dirvožemio sudėtis, dirvožemio

pH, deguonies koncentracija dirvos porose, drėgmės kiekis – labiausiai augalų būklę lemiančios

cheminės dirvožemio savybės.

Antropogeniniai veiksniai gali būti skirstomi į dvi grupes: veiksnius, susietus su tiesiogine

žmogaus ūkine veikla (kirtimai, sausinimas, tręšimas), ir į veiksnius, netiesiogiai veikiančius

organizmo augimą, būklę bei mirtingumą. Netiesioginiai veiksniai atsiranda dėl pramonės,

transporto, energetikos vystymo, rekreacijos, stichinių avarijų gamyboje ir pan. Tiesioginis

poveikis dažnai sukelia antrinį, netiesioginį. Ir atvirkščiai, pavyzdžiui, oro tarša gali būti

traktuojama kaip tiesioginis poveikis, jeigu jos efektai bus iš anksto numatyti ir žinomi.

33

7.1. Miško vaidmuo palaikant kraštovaizdžio ekologinę pusiasvyrą.

Miškai vaidina išskirtinį ekologinį vaidmenį tiek vietiniame, tiek regioniniame lygmenyse.

Vietovės lygmenyje svarbus miško ekologinis poveikis aplinkinėms teritorijoms, šio poveikio

didinimas formuojant vietinio lygmens gamtinį karkasą.

1 lentelė. Miškų ekologinės funkcijos Lietuvoje (Karazija, Vaičiūnas, 2000)

Funkcija Funkcijos atlikimo mechanizmas

Krituli ų kiekio padidinimas Atitinkamas miško želdinių išdėstymas teritorijoje sudarant nelygų vietovės paviršių (padidinant „šiurkštumą“) bei miškingumo didinimas iki t.t. ribos

Bendro upių vandeningumo padidinimas

Funkcija galutinai neįrodyta ir mechanizmas neatskleistas

Paviršinio nuotėkio nukreipimas į dirvožeminį-gruntinį vandenį

Miškingumo padidinimas, racionalus miškų išdėstymas teritorijoje

Gruntinių vandenų papildymas Miškai reljefo pažemėjimuose

Vandenų apsauga nuo užterštumo

Miškai išilgai vandens objekto krantų, šlaituose

Dirvos apsauga nuo erozijos Miškai upių slėnių, ežerų šlaituose ir virš jų, kalvose, šlaituose

Dirvų apsauga nuo defliacijos Smėlynų apželdinimas, laukų apsauginės juostos

Upių ir tvenkinių krantų sutvirtinimas

Krantų želdiniai

Sniego sulaikymas laukuose Laukų apsauginės juostos

Mikroklimato pagerinimas, laukų derlingumo padidinimas

Laukų apsauginės juostos

Gyvenamosios aplinkos sudarymas gyvūnams

Miško želdinių išdėstymas agrariniame kraštovaizdyje ir ribotas miškingumo padidinimas

Žmogaus gyvenamosios aplinkos pagerinimas

Gyvenviečių želdiniai, pakelių želdiniai, įmonių teritorijų želdiniai

Kelių apsauga Pakelių želdiniai

Statinių apsauga Želdiniai įmonių teritorijoje (apsauga nuo vėjo, saulės ir pan.)

34

7.2 Ekotonas. Miško pakraščio ekologinis vaidmuo

Gretimų, skirtingų biogeocenozių ekosistemų pereinamosios (sąlyčio) zonos vadinamos

ekotonais (gr. oikos – namai, tonas – įtampa). Gamtoje vyrauja konvergentiniai ekotonai (rūšių

gausiau nei besiribojančiose biogeocenozėse), o žmogaus paveiktoje, sukultūrintoje aplinkoje –

divergentiniai (rūšių būna mažiau ekotonuose nei gretimose biogeocenozėse).

Išskiriami 4 pakraščių tipai (Kremsater, Bunnell, 1999):

1) natūralūs pakraščiai su pastoviais (reliatyviai) pakraščiais (miškas su ežeru / upe);

2) pastovūs antropogeniniai (miškas ir žemės ūkio paskirties ar urbanizuota vietovė);

3) natūralūs sukcesiniai (pakraščiai atsiradę dėl ugnies ar vėjo įtakos);

4) antropogeniniai sukcesiniai (kirtaviečių pakraščiai).

Miško želdinių su laukais sąlyčio vietose susidaro kontrastingos oro temperatūros ir

drėgmės režimo sąlygos. Miško dirvožemiai būdami turtingesni organine medžiaga pasižymi

stipria „buferine savybe“ – sudaro efektyvius biogeocheminius barjerus. Aktyviausias

absorbavimas vyksta viršutiniuose miško paklotės ir humusiniame horizontuose, ypač miško-

lauko sąlyčio zonoje. Viršutinis horizontas susidūręs su šarmiškesniais vandenimis, atitekančiais iš

aplinkinių laukų sudaro dvipusį geocheminį barjerą. Iš pietų pusės medžių šaknų išplitimo zonoje

pamiškių dirvožemiai labiau išdžiūsta, ir šiose vietose susidaro „garavimo“ barjeras, ant kurio

koncentruojasi katijonai ir lengvai tirpios druskos. Vandenyse, prasisunkusiuose pro miško

želdinių dirvožemius, fosfatų sumažėja iki 70-85%, K - 50-60%, nuodingųjų chemikalų - iki 20%

(Pauliukevičius, Kenstavičius, 1995). Humusingi viršutiniai dirvožemių po miško želdiniais

horizontai, būdami poringesni už lauko dirvožemius, yra geriau aprūpinti deguonimi. Tokioje

aplinkoje tampa mažai judrūs kai kurie cheminiai elementai - geležis, manganas, kobaltas ir kt.

Miškuose susikaupia daugiau sniego, mažesnis įšalas, nėra paviršinio nuotakio, didelis

dirvožemių imlumas vandeniui. Visa tai padeda intensyviai užsipildyti dirvožemius pavasario

drėgme ir tai gali garantuoti stabilesnę gruntinių vandenų mitybą sausmečiais. Dėl ilgai trunkančio

medžių augimo rudenį, dirvožemiai daugiau išdžiūsta, išsilaisvina poros paviršinio nuotakio iš

aplinkinių laukų sutalpinimui. Po storesniu sniego apklotu pamiškių dirvožemiai mažiau įšąla, jie

per polaidį būna laidūs sniego tirpsmo vandenims, paviršinio nuotėkio srautams. Dėl sureguliuoto

didesnio nuotėkio miškingose teritorijose, taip pat užterštiems vandenims sunkiantis šlaitu žemyn

per miško želdinių dirvožemius vyksta jų atskiedimas mažai mineralizuotais vandenimis. Vėliau

pasireiškiantis gruntinių vandenų pakilimas, jų gilesnis slūgsojimas po miško augalija yra

palankus sąlygos užterštų tirpalų, atitekančių iš aplinkinių laukų absorbavimui ir jų išvalymui

(Pauliukevičius, Kenstavičius, 1995).

35

Priklausomai nuo kontaktinės zonos tipo, pobūdžio, ekotonai atlieka labai savitas ir

svarbias ekologines funkcijas:

1. Apsauginę – sumažina erozijos, defliacijos, tiesioginio užterštumo pavojų, išryškėja

kontaktinio filtro - barjero vaidmuo. Ekotonai veikia kaip apsaugantis faktorius ir sukuria saugias

sąlygas gretimoms bendrijoms (Jagomägi et al., 1988). Pvz., krūmų juosta miško pakraštyje arba

nendrių juosta palei vandens telkinio pakraštį veikia kaip aktyvūs biofiltrai ir apsauginiai

įrenginiai. Taigi performuojant ekotonus galima tam tikru mastu valdyti medžiagų apytaką

kraštovaizdyje.

2. Barjerinę – akumuliacinę, vykstant vertikaliai ir horizontaliai medžiagų migracijai,

patiria barjero poveikį ir gali kauptis, akumuliuotis arba būti visiškai išneštos už sistemos ribų.

Pakraščio efektas pasireiškia padidėjusia biogeninių ir organinių medžiagų absorbcija taip

vadinamose buferinėse juostose, švelninančiose aplinkos gradiento pasikeitimus. Be to gerai

žinomas buferinių zonų poveikis mikroklimato sąlygoms, vėjo greičiui, priežeminio sluoksnio oro

temperatūrai, dirvožemio temperatūrai, kritulių režimui ir t.t. (Jagomägi et al., 1988).

3. Biologinio vystymosi ir stabilumo – augalija sugeba prisitaikyti prie konkrečios aplinkos,

mikroklimatinio režimo. Stabili dinaminė pusiausvyra pasireiškia tarp organinės medžiagos

kaupimosi ir jos skaidymosi.

4. Ilgalaikio ir nuolatinio resursų naudojimo funkcija, kuri įmanoma biologinio

atsinaujinimo atveju ir jo pastoviam ribotam naudojimui.

5. Gamtinės įvairovės didinimo – įvairina homogenišką kraštovaizdį ir sukuria naujus

ekotopus biotai. Tiesioginis ekotonų poveikis biotinės kraštovaizdžio įvairovės didinimui

matomas pakraščio efekte: kuo daugiau ekotonų yra teritorijoje, tuo didesnis biotos rūšių ir

individų skaitlingumas. Be to, biotinė įvairovė kultūriniame kraštovaizdyje padidėja dėl keleto

ekotono funkcijų, nesusijusių su pakraščio efektu. Pvz., juostinės struktūros (grioviai ir jų

periferinės zonos, miško pakraščiai, gyvatvorės) naudojami kaip dispersijos ir susikaupimo

koridoriai („koridoriaus efektas”); išsklaidytos, mažos struktūros (pavieniai medžiai, krūmai,

nedideli krūmų ploteliai, elektros stulpų pagrindai) naudojami kaip prieglobstis poilsiui ir pastogei

(„žingsnio efektas”); ryškesnės pakraščio struktūros (medžiai, krūmų grupelės, dideli akmenys,

miško pakraščiai) naudojami kaip orientyrai susikaupimui („švyturio efektas”) (Jagomägi et al.,

1988).

36

8. KRAŠTOVAIZDŽIO EKOLOGIN Ė BŪKL Ė IR JOS VERTINIMAS

Kraštovaizdžio kokybės vertinimui būtina objektyvi kiekybinė informacija apie

kraštovaizdžio būklę ir jos kaitą. Tam tikslui kuriamos įvairios indikatorių sistemos, kuriais

bandoma kiekybiškai įvertinti kraštovaizdžio būklę ir pokyčius. Skiriami kraštovaizdžio apkrovos

ir kraštovaizdžio būklės indikatoriai.

Kraštovaizdžio apkrovos indikatoriais įvertinamas antropogeninės apkrovos mastas

veikiant kraštovaizdyje įvairioms socialinėms ir ekonominėms jėgoms. Gali būti išskiriami šie

kraštovaizdžio apkrovos kiekybiniai rodikliai (Jankauskaitė, 2004):

• teritorijos užstatymo laipsnis;

• gamtinių ir agrarinių naudmenų santykis su technogeninėmis;

• mineralinių ir organinių medžiagų, vandens, oro bei energijos sąnaudos konkrečiai

gamybai;

• gamybos atliekų (dujų, kietųjų, skystųjų medžiagų pavidalu) kiekis;

• autotransporto priemone nuvažiuotas kelias km per parą 100 km2 teritorijos;

• energijos suvartojimas GWh per metus;

• sausintų žemių procentas;

Dažnai kraštovaizdžio būklė įvertinama indikacijos metodu. Indikacija - tai procesas, kurio

metu pagal vieno objekto kiekybines ir kokybines charakteristikas nustatoma kito objekto ar

ekologinės sistemos būklė, antropogeninio poveikio parametrai. Kraštovaizdžio būklės

indikatoriai atspindi kraštovaizdžio natūralumą arba pažeistumą, t.y. kraštovaizdžio struktūros,

gamtinių ritmų ir režimo, gamtinių išteklių kiekybinių ir kokybinių rodiklių pokyčius.

Vienas iš metodų technogeniniams arealams nustatyti yra sniego cheminės sudėties tyrimas.

Sniegas yra dulkių kolektorius labai aktyvus geocheminis agentas. Šis metodas perspektyvus

tiriant suminį miesto poveikį geocheminėms aplinkos savybėms. Iš sniego nustatomas pramonės

išmetamų kenksmingų medžiagų pasiskirstymas per visą žiemą (Pauliukevičius, 2000).

Gamtinių vandenų sudėtis atspindi visų kraštovaizdžio komponentų sąveiką ir teikia

informaciją apie daugelį atvirų procesų, vykstančių kraštovaizdyje. Upių dugno nuosėdų cheminė

sudėtis atspindi ne tik upės dinaminę būklę, bet ir procesus vykstančius baseine.

Atsako indikatoriai apibūdina priemonių, kurių turi imtis atsakingos institucijos norėdamos

sumažinti neigiamą poveikį kraštovaizdžiui, pobūdį ir efektyvumą. Tai gali būti įvairios

kraštovaizdžio optimizavimo priemonės: optimalios žemėnaudos parinkimas, tinkamas

aplinkosauginių želdynų išdėstymas ir kt.

37

Viršijus kraštovaizdžio teritorinio komplekso gamtinį savivalos potencialą gali prasidėti

kraštovaizdžio degradacija. Kraštovaizdžio degradaciją charakterizuoja šie reiškiniai (Jankauskaitė,

2004):

• struktūros supaprastėjimas. Sunyksta dauguma gamtinių kraštovaizdžio elementų (pievos,

miško želdiniai, krūmai), pasikeičia geocheminiai barjerai, sutrinka cheminių elementų gamtiniai

ciklai, išsilaisvina arba kaupiasi toksiškos medžiagos. Supaprastėja estetinė kraštovaizdžio vertė;

• suyra funkciniai ryšiai kraštovaizdyje, padidėja kietojo nuotėkio, sumažėja savaiminio

apsivalymo galimybė. Sustiprėja denudaciniai procesai, kaupiasi toksinės medžiagos, nutrūksta

migracijos koridoriai, didėja kraštovaizdžio fragmentacija ir pan.;

• gamtinių išteklių kiekybiniai ir kokybiniai pokyčiai, intensyvaus išteklių naudojimas:

gamtinių išteklių išsekimas, jų fizinė ir cheminė tarša, atsinaujinančiųjų išteklių atsikūrimo

(apsivalymo) pajėgumo sutrikimas, mažėjantis biologinis produktyvumas, didėjantys pažeistų

(degradavusių) teritorijų plotai;

• blogėjančios žmonių gyvenimo, ūkinės veiklos, gyvenimo ir poilsio sąlygos.

Ekologinių problemų tyrimas – tai santykių tarp antropogeninių apkrovų ir kraštovaizdžio

savybių analizė. Antropogeninėms apkrovoms viršijus kraštovaizdžio atsikūrimo (apsivalymo) bei

resursinį potencialą susidaro įvairios ekologinės problemos ir situacijos. Probleminės situacijos

pasižymi neigiamais pokyčiais gamtoje, kurie pablogina kraštovaizdžio aplinką ir resursus

formuojančias savybes, išsekina gamtinius resursus, pablogina žmonių gyvenimo ir sveikatingumo

sąlygas. Pagal specifiką ekologinės probleminės situacijos skirstomos į (Jankauskaitė, 2004):

• atmosferos (cheminis, mechaninis, šiluminis užterštumas);

• hidrologines ir hidrogeologines (nepalankios naudojimo sąlygos, technogeninė tarša);

• pedologines (erozijos išplitimas, technogeninė devastacija);

• bioekologines (pažeidžiami gyvūnijos bei augalijos apsaugos interesai) ir kt.

Pagal erdvinę apimtį ekologinės probleminės situacijos skirstomos į vietines, regionines,

nacionalines ar net globalines.

Pagal kokybinį pasekmių pobūdį ekologinės probleminės situacijos grupuojamos į

antropoekologines (įtakojančias gyvenamosios aplinkos kokybę ir žmonių sveikatą); resursines-

ūkines (silpninančios ūkinę veiklą dėl gamtinių išteklių išsekimo bei jų kokybės blogėjimo) ir

kraštovaizdžio genofondo (susijusios su unikalių kraštovaizdžio savybių praradimu) ir kt.

Ypatingą vaidmenį įgyja ekologinių problemų skirstymas pagal jų poveikio laipsnį

(intensyvumą, kritiškumą ir kt.). Galima išskirti 3 pokyčių laipsnius:

• silpnas (gamtinės kraštovaizdžio savybės pasikeičia iki 10 %);

• vidutinis(gamtinės kraštovaizdžio savybės pasikeičia nuo 10 % iki 50 %);

• stiprus (gamtinės kraštovaizdžio savybės pasikeičia daugiau negu 50 %).

38

Pagal aštrumą ekologinės probleminės situacijos skiriamos į katastrofines, krizines, kritines,

įtemtas, konfliktines, patenkinamai palankias. Katastrofinė situacija apibrėžiama giliais ir

negrįžtamais pokyčiais gamtoje, gamtinių resursų išsekimu, gyventojų gyvenimo sąlygų

pablogėjimu, kuriuos sukelia daugelį kartų viršytos antropogeninių apkrovų normos (Jankauskaitė,

2004).

8.1. Negatyvūs procesai kraštovaizdyje

Eroziniai procesai. Reljefas, dirvožemiai suformuoja specifinį kalvoto žemėvaizdžio

mikroklimatą, o pats mikroklimatas savo specifiniu šilumos ir drėgmės režimu skatina erozinius -

akumuliacinius procesus, dirvožemio dangos, jo savybių diferenciaciją. Veikiant intensyviems

erozijos procesams ryškiai pablogėja dirvožemių struktūringumas – sumažėja ypač vertingų

agregatų, kurių skersmuo nuo 1 iki 5 mm. O ir tie agregatai, kurie išlieka, (kadangi jie susidarė

neturtingame humusu dirvožemyje), jie neatsparūs vandeniui. Apatinėse šlaitų dalyse drėgmės

perteklius, bloga aeracija, formuoja vandeniui nepatvarių struktūrų dirvožemius.

Veikiant plokštuminei ir srūvelinei erozijai intensyviai nuplaunamos pačios smulkiausios

dalelės, todėl santykinai didėja stambių, skeletinių dalelių kiekis. Ariant eroduojamas paviršius

apverčiamas gilyn, o išverčiamas apatinis sluoksnis, iš kurio taip pat intensyviai išnešamos

smulkios dalelės. Todėl ariamame sluoksnyje vienodai išsidėsto stambių frakcijų dalelės.

Esant nuolydžiui 4-8°, stipriai nuardyti dirvožemiai sudaro 5,5%, esant 12° jau 21%

(Pauliukevičius, Kenstavičius, 1995). Didėjant dirvožemių nuoplovai, mažėja ir priešerozinis

atsparumas, nes mažėja humuso kiekis, blogėja struktūra, atsparumas vandeniui, mažėja laidumas

vandeniui. Liūčių vanduo stipriausiai ardo ilgesnių stačių kalvų šlaitus. Tuo tarpu sniego tirpsmo

vandenys ardo ir žemesnius šlaitus, kadangi jie daugiau sukaupia sniego ir ypač šiaurinėse

ekspozicijose.

Su dirvų erozijos procesais, kraštovaizdžio pertvarkymu siejasi upių vagų ir salpų

geomorfologiniai procesai: padidėjus kietų nešmenų, mažų nuolydžių upių vagose kaupiasi

nešmenys. To pasekoje upės seklėja, mažėja jų pralaidumas. Todėl upės yra priverstos platinti

savo vagas - ardyti tuos krantus. Upei platėjant prie šlaitų suaktyvėja šlaitiniai procesai. Juos

sustiprina ir žemių arimas prie pat šlaitų, viršutinių šlaito dalių pažeidimas, miško augalijos

sunaikinimas. Pažeistuose šlaituose formuojasi griovos, susidaro palankios sąlygos erozijos

produktams, trąšoms patekti į upių slėnius.

Supurenti ir pradžiūvę smėlio ir priesmėlio dirvožemiai pradedami pustyti esant vėjo

greičiui 5-6 m/s. Sunkiuose dirvožemiuose vėjo sukeliama erozija (defliacija, eoliniai procesai)

gali vykti vėjui pasiekus 10 m/s greitį, organogeniniuose dirvožemiuose – 6-9 m/s. Vėjas

39

stipresnis, kaip 15 m/sek. sukelia dulkių audras. Ypatingą grėsmę durpiniams dirvožemiams

sudaro smėlio salos, t.y. smėlio dirvožemiai pustomi, esant mažesniam vėjo greičiui, todėl

pakeltos smėlio dalelės judėdamos suardo organogeninių dirvožemių viršutinę plutelę ir

suaktyvina defliaciją.

Dirvožemio išpustimo pavojingumą lemia vėjo stiprumas, dirvožemio rišlumas,

granulometrinė sudėtis, karbonatų kiekis, sorbuotų kalcio ir natrio kiekiai. Karbonatiniai

dirvožemiai daugiau palankūs pustymui, tuo tarpu dirvožemiai, turintys savo sorbuojamame

komplekse daugiau natrio, labiau atsparūs vėjui. Defliacijai pavojingos žemės sudaro apie

penktadalį mūsų šalies teritorijos ploto.

Sovietmečiu plataus masto žemių sausinimo ir jų kultūrinimo darbai iš esmės paveikė

Lietuvos kraštovaizdį. Kompleksinė sausinamoji melioracija ne tik transformavo kraštovaizdžio

struktūrą, bet ir paveikė erdvinius funkcinius ryšius tarp jo komponentų. Padidėjo eroduotų ir

pustomų žemių plotai, sparčiai mineralizuojasi durpių klodas išlikusiose pelkėse. Durpžemiuose

sumažėjus vandens durpė sparčiai mineralizuojasi. Durpė įgyja dulkišką, miltelių pavidalo

struktūrą, praranda rišlumą, tampa palanki pustymui. Durpių sluoksnis nuslūgsta, kartodamas

dengiamąjį reljefą ir formuoja naujas mikroreljefo formas. Kintant žemės paviršiui, dirvožemiai

kontrastingiau pasiskirsto pagal drėgmės režimą.

Ilgalaikiam biologinės įvairovės palaikymui arba jos savaiminiam išlikimui agrariniame

kraštovaizdyje labai svarbi yra natūralių ir pusiau natūralių buveinių fragmentacijos ir izoliacijos

problema. Pritaikant agrarinį kraštovaizdį intensyviam ūkiui vystyti, žemės ūkio hidromelioracijos

metu, o taip pat plėtojant komunikacinius tinklus bei dėl kitų priežasčių laukų giraitės, natūralios

ir pusiau natūralios pievos, šlapžemės suskaidytos į mažesnius fragmentus. Dėl fragmentacijos

taip pat didėja atstumas tarp gamtinių fragmentų (didėja buveinių izoliacija). Neigiamas buveinių

fragmentacijos ir izoliacijos poveikis organizmams pasireiškia gyvūnų ir augalų vietinių

populiacijų nykimu. Pripažinta, kad svarbiausia vietinių populiacijų nykimo priežastis yra labai

sunkus gyvūnų, augalų sėklų ir sporų plitimas fragmentiškose bei izoliuotose buveinėse

(Kurlavičius, 2005). Labiausiai dėl buveinių didelės izoliacijos nukenčia mažai judrūs gyvūnai

(varliagyviai, ropliai, neskraidantys bestuburiai) ir nedideliu atstumu plintantys augalai. Buveinių

izoliacijos padidėjimas apsunkina vietinių populiacijų individų plitimą ir aplinkinių buveinių naują

ar pakartotinį apgyvendinimą (kolonizaciją ir rekolonizaciją). Po vietinių ekologinių

mikrokatastrofų (pvz., panaudojus toksiškus pesticidus) lokaliai išnykusios rūšys turi mažesnę

galimybę atsikurti. Augalų sėklos, sporos plinta tik tam tikru ribotu atstumu. Panašiai elgiasi ir

mažai judrūs gyvūnai. Jie visą savo gyvenimą praleidžia palyginti nedideliame plote, o kai kurių

jiems netinkamų buveinių barjero iš viso neįveikia.

40

9. TIKSLINGAS KRAŠTOVAIZDŽIO PLANAVIMAS IR VALDYMAS .

Kraštovaizdžio planavimas – tai teritorijų planavimo dokumentais išreikšti ir patvirtinti į

ateitį orientuoti veiksmai, kuriais siekiama išsaugoti, tobulinti, atkurti arba kurti kraštovaizdį.

Rengiant teritorijų planavimo dokumentus, reikia įvertinti gamtinės aplinkos būklę ir jos įtaką

gyvenimo sąlygos, resursų panaudojimo galimybes, galimą antropogeninį poveikį.

Šalies teritorijos bendrajame plane nurodoma, kad kraštovaizdžio ekologinio stabilizavimo

pagrindas yra gamtinis karkasas – erdvinė sistema, kuri išreiškia gamtinio kraštovaizdžio apsaugos

bei formavimo prioritetą ir yra realizuojama kraštotvarkoje teritorijų planavimo dokumentais.

Kraštovaizdžio kūrimo, tvarkymo, naudojimo bei apsaugos koncepcija, jos įgyvendinimo

priemonės ir reikalavimai, jei šie klausimai nebuvo išspręsti rengiant bendruosius, kitus teritorijų

planavimo dokumentus, nustatomi specialiuose teritorijų planavimo dokumentuose –

kraštovaizdžio tvarkymo planuose. Kraštovaizdžio planų tikslas yra planavimo priemonėmis

užtikrinti siekiamų kraštovaizdžio etalonų (moksliškai pagrįstų ir kompetentingų valdžios

institucijų nustatytų bendruosius visuomenės siekius atitinkančių jo bruožų ir ypatumų

kompleksų) formavimą.

Pažymėtina, kad kraštovaizdis nėra paprastas homogeniškas reiškinys ar objektas, o

neabejotinai pats sudėtingiausias iš žmogaus bandomų pažinti žemiškųjų darinių, kurio esmei ir

sampratai reikia daugelio įvairių mokslinių ir net meninių disciplinų patirties bei metodų.

Visuomenės poreikiams tenkinti aktualiausia yra architektūrinė – kraštovaizdžio

architektūros, miškininkystės, urbanistikos bei kitose srityse besiformuojanti kraštovaizdžio

tipizavimo bei kraštotvarkinė – teritorijų planavimo ir ūkinėje praktikoje nustatomų kraštovaizdžio

teritorinių erdvinių bei tikslinio tvarkymo arealų metodologija, kurios pagrindu yra skiriami mūsų

šalies kraštovaizdžio tipai bei jų struktūrinė įvairovė.

Įgyvendinant Europos kraštovaizdžio konvenciją (2000) 2004 metais parengtas Lietuvos

Respublikos kraštovaizdžio politikos krypčių aprašas, o 2005 metais – kraštovaizdžio politikos

įgyvendinimo priemonės.

Siekinat optimalaus kraštovaizdžio yra metodologiškai galima išskirti keturias

kraštovaizdžio optimizacijos kryptis (būdus) (Skorupskas, 2004):

• objekto optimizacija – kraštovaizdžio gerinimo (optimizacijos) priemonių kompleksas,

nukreiptas tiesiogiai į kraštovaizdį kaip visumą ar į atskirus jo komponentus (pvz., reljefą,

dirvožemius, augaliją ir kt.).

• poveikio optimizacija – orientuojama ne tiesiogiai į kraštovaizdį kaip visumą ar atskirus jo

komponentus, bet į procesą (antropogeninių veiksmų visumą), kurio metu ryškiai keičiasi

41

kraštovaizdžio savybės: pasireiškus taršai mažėja bioįvairovė, geosistemų atsparumas, t.y. vyksta

gamtinio komplekso digresija tiek gyvybiniu, tiek estetiniu požiūriu.

• santykio optimizacija – procesas kaip ir antrojoje kryptyje orientuotas ne tiesiog į

kraštovaizdį, o į jo struktūrą veikiančius svertus, t.y. į objekto (kraštovaizdis) ir jame veikiančio

subjekto (žmogus) santykius, nes tik nuo jų harmoningumo daugiausia priklauso kraštovaizdžio

griovimo ir atstatymo procesų balanso sureguliavimas (Cairns, 1995), jo stabilumas, žmogaus

būsena, tolimesnės teritorinės simbiozės realizavimo galimybės ir tęstinumas.

• subjekto optimizacija suprantama kaip konkrečių žmogaus savybių, požiūrių, nuostatų,

vertybių pakeitimas gamtinio kraštovaizdžio atžvilgiu. Ši kryptis dar tik formuojasi ir visiškai

netolimoje ateityje gali būti pagrindinė ir bene efektyviausia priemonė sprendžiant žmogaus ir

gamtos santykio problemą. Visas dėmesys nukreiptas į visuomenę, tačiau siekių kryptis ir

galutinis tikslas toks pat – optimalus kraštovaizdis.

Kiekvieną kraštovaizdžio optimizacijos kryptį (būdą) reikėtų tapatinti su nauja orientacija,

dėmesio ir idėjų koncentravimu į kraštovaizdį per vis kitas sudėtingos sistemos visuomenė –

gamta dalis. Naujas kraštovaizdžio optimizavimo būdas (kryptis) – tai kitas tos pačios problemos

sprendimo kelias.

Pastebimos kraštovaizdžio optimizacijos kaitos tendencijos, t. y. kraštovaizdžio

optimizacijos perorientavimas nuo objekto (kraštovaizdžio ar atskirų jo komponentų) link subjekto

(žmogaus ar visuomenės autooptimizacija) kaip gamtinio kraštovaizdžio pokyčius sąlygojančios

pirminės priežasties.

42

10. EKOLOGINI Ų TINKL Ų IDĖJOS. GAMTINIS KARKASAS IR JO FORMAVIMAS

Lietuvoje ekologinio tinklo bendroji erdvinė koncepcija nustatyta LR Seimo patvirtintame

Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane. Šios koncepcijos sudarymo principai remiasi

2001 m. priimtame LR Saugomų teritorijų įstatyme įteisinta ekologinio tinklo sampratos

bioekologine koncepcija. Pagal ją – ekologiniu tinklu suprantama gamtinio karkaso dalis, jungianti

didžiausią bioekologinę svarbą turinčias buveines , jų aplinką bei gyvūnų ir augalų migracijos

koridorius. Iš esmės, tai tarpusavyje sujungta natūralių ir pusiau natūralių ekosistemų, rūšių ir

bendrijų su jų buveinėmis kraštovaizdyje visuma. Šalyse, įteisinusiose analogišką gamtinio

karkaso idėjai universalesnę kraštotvarkinę planinę struktūrą, apimančią ir visas biologinę vertę

turinčias teritorijas, ekologinis tinklas tampa tik papildoma organizacine aplinkosaugos priemone.

Ekologinio tinklo pagrindas yra Natura 2000 teritorijų tinklas, susidedantis iš buveinių ir

paukščių apsaugai svarbių teritorijų, skirtas išsaugoti, palaikyti ir prireikus atkurti natūralius

buveinių tipus ir gyvūnų bei augalų rūšis.

Lietuvoje ekologinis tinklas įeina į Lietuvos gamtinio karkaso sudėtį. Ekologinio tinklo

formavimas daugiau orientuotas į esamų vertingų buveinių/ekosistemų išsaugojimą ir tarpusavio

ryšių užtikrinimą, tam tikslui formuojant reikiamą kraštovaizdžio komponentų struktūrą. Lietuvos

ekologinio tinklo sudarymo tikslas yra suformuoti teritorinę sistemą Lietuvoje, palaikančią

kraštovaizdžio stabilumą ir išsaugoti biologinę įvairovę, integruojant ją į europinio ekologinio

tinklo visumą. Lietuvos gamtinis karkasas formuojamas visų pirma bendrajai kraštovaizdžio

ekologinei pusiausvyrai išlaikyti todėl jis formuojamas ir geoekologiškai jautriose teritorijose,

kuriose kraštovaizdžio formavimo kryptis yra regeneracinė.

Su šalies gamtiniu karkasu subordinuotą biologinės apsaugos teritorinę sistemą – ekologinį

tinklą – sudaro tokie nustatyti struktūriniai jos elementai:

1) europinės ir nacionalinės bei regioninės svarbos bioekologiniai branduoliai (core areas),

kaip nustatomos ar prognozuojamos didžiausios biologinės įvairovės arealai, skirti išsaugoti

vertingas natūralias ar pusiau natūralias ekosistemas, augmenijos, grybijos ir gyvūnijos rūšis ir jų

buveines. Juose gali būti numatomi biocentrai, kaip ypatingą europinę ar nacionalinę svarbą bei

įteisintą specialią apsaugos organizaciją turinčios branduolių dalys, paprastai, gamtiniai rezervatai;

2) ekologiniai koridoriai (bioekologinės jungtys), kaip biomigracijos (gyvūnų judėjimo,

rūšių plitimo, genetinės informacijos tarp atskirų populiacijų keitimosi) ryšius užtikrinančios

vientiso (continous) ar segmentiško (step stones) pobūdžio teritorijos, dažniausiai slėniai,

dubakloniai ir miškingos juostos agrarinėje ar urbanizuotoje aplinkoje;

43

3) buferinės apsaugos zonos, kaip stabilizuojantį (mažinantį neigiamą antropogeninį

poveikį) ekologinį vaidmenį bioekologinių branduolių ar ekologinių koridorių atžvilgiu

atliekančios prie jų prisišliejusios gretimos miškingos teritorijos.

Pav. Lietuvos ekologinio tinklo branduolio zonos ir jungiamieji elementai

Gamtinis karkasas visas gamtinio pobūdžio saugomas teritorijas ir kitas ekologiškai

svarbias bei pakankamai natūralias teritorijas, garantuojančias bendrąjį kraštovaizdžio stabilumą,

jungia į bendrą kraštotvarkinę ekologinio kompensavimo zonų sistemą. Jo paskirtis ne tik sukurti

vientisą gamtinio ekologinio kompensavimo sistemą, užtikrinti ryšius tarp gamtinių saugomų

teritorijų, bet ir saugoti natūralų kraštovaizdį, biologinę įvairovę, gamtinius rekreacinius išteklius,

sudaryti sąlygas atkurti miškams, optimizuoti agrarinio kraštovaizdžio struktūrą geoekologiniu

požiūriu, reguliuoti agrarinės veiklos plėtrą, kraštovaizdžio intensyvaus sukultūrinimo – užstatymo

gyvenamaisiais bei pramonės rajonais – plėtrą.

Gamtinis karkasas – tai vientisas gamtinio ekologinio kompensavimo teritorijų tinklas,

jungiantis gamtinio pobūdžio:

• Saugomas teritorijas – rezervatus, draustinius, valstybinius parkus, atkuriamuosius ir

genetinius sklypus, ekologines apsaugos zonas;

• Kitas ekologiškai svarbias vandenų, miškų, žemės ūkio, kitos paskirties teritorijas.

Į gamtinį karkasą įjungiamos visos natūralios bei pusiau natūralios ekosistemos, tačiau tai

nėra ištisinis žalių juostų tinklas.

Gamtinio karkaso lokalizacijos koncepcija pagrįsta kraštovaizdžio gamtinių, pirmiausia

vandens, migracinių ryšių analize, gamtinio komplekso gravigeninės struktūros vertinimu bei

44

bioekologinių stabilizatorių geosistemose išsaugojimu ir gausinimu. Iš esmės tai baseininė bei

biostruktūrinė koncepcija.

Gamtinis karkasas yra itin svarbi teritorinė daugiafunkcijinė sistema užtikrinanti bendrą

teritorijos kraštovaizdžio stabilumą, gyvybingumą, bei jame vykstančių migracinių ryšių

nepertraukiamumą. Gamtinės aplinkos stabilumo užtikrinimas palaikant, formuojant ar gausinant

gamtinio karkaso elementų kokybę teritorijoje savo ruožtu garantuoja didesnį teritorijos ūkinį

potencialą, bei geresnę žmonių (gyventojų) gyvenamosios aplinkos kokybę.

Gamtinį karkasą sudaro:

• Geoekologinės takoskyros – teritorijų juostos, jungiančios ypatinga ekologine svarba bei

jautrumu pasižyminčias vietoves: upių aukštupius, vandenskyras, aukštumų ežerynus,

kalvynus, pelkynus, priekrantes, požeminių vandenų intensyvaus maitinimo ir karsto

paplitimo plotus. Jos skiria stambias gamtines geosistemas ir palaiko bendrąją gamtinio

kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą;

• Geosistemų vidinio stabilizavimo arealai ir ašys – teritorijos, galinčios pakeisti šoninį

nuotėkį ar kitus gamtinės migracijos srautus, taip pat reikšmingos biologinės įvairovės

požiūriu: želdinių masyvai ir grupės, natūralios pievos, pelkės bei kiti vertingi stambiųjų

geosistemų ekotopai. Šios teritorijos kompensuoja neigiamą ekologinę įtaką gamtinėms

geosistemoms;

• Migraciniai koridoriai – slėniai, raguvynai bei dubakloniai, kitos žemesnėse reljefo vietose

esančios teritorijos, kuriomis vyksta intensyvi medžiagų, energijos ir gamtinės

informacijos srautų apykaita ir augalų bei gyvūnų rūšių migracija.

Visos šios geoekologiškai aktyvios teritorijos yra sujungtos į vientisą sistemą – gamtinį

karkasą, skirtą valdyti kompensacines kraštovaizdžio funkcijas bei garantuoti jo struktūros

stabilumą.

10.1.Gamtinio karkaso įdiegimas praktikoje

1989 m. buvo paruošta valstybinio lygmens (M 1:300000) gamtinio karkaso schema. 1991

m. Valstybinis žemėtvarkos institutas pradėjo rengti vietinio lygmens (M 1:10000) gamtinio

karkaso schemas. 1993 m. Vilniaus universiteto Kraštotvarkos grupė parengė regioninio lygmens

(M 1:50000) gamtinio karkaso schemas visiems 44 administraciniams rajonams. Tai buvo analogo

neturėjęs ekologinės kompensacijos teritorijų sistemos įgyvendinimas, sudaręs prielaidas šią

struktūrą įteisinti juridiškai. Kaip rezultatas – pirmą kartą Europoje gamtinis karkasas ir jo

45

planavimas buvo įteisintas LR saugomų teritorijų įstatymu, t.y. šalies kraštotvarkoje gamtinis

karkasas paverstas jos teritorinės struktūros savastimi.

Pav. Lietvos gamtinis karkasas

Išskirtos gamtinio karkaso teritorijos sudaro apie 60 % Lietuvos ploto. Įvairiausiose

administraciniuose rajonuose jų užimamumas plotas skiriasi nuo 35 – 40 % Šiaurės Lietuvos

lygumoje) iki 70 – 80 % (Rytų Lietuvoje), priklausomai nuo gamtinių sąlygų ir žemės naudojimo.

Tolesnė gamtinio karkaso idėja buvo išplėtota ir įgyvendinta LR teritorijų bendrajame

(generaliniame) plane ir Vilniaus miesto bendrajame plane, taip pat rengiant naująją LR teritorijų

planavimo įstatymo redakciją, pagal kurią galutinai nustatyta gamtinio karkaso formavimo svarba

ir vieta šalies planavimo sistemoje.

Parengtos gamtinio karkaso schemos naudojamos rengiant Lietuvos apskričių bei

savivaldybių bendruosius planus. Aplinkosaugos darbuotojai jomis remiasi nagrinėdami teritorijų

planavimo dokumentus, pastatų išdėstymo, statybų projektus. Gamtinio karkaso išsaugojimu bei

suformavimu pastaraisiais metais itin domimasi didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Kaune bei

Vilniuje. Parengtos ir toliau detalizuojamos šių miestų ir jų apylinkių gamtinio karkaso schemos,

norint išvengti kraštotvarkos klaidų, projektuojant naujus gyvenamųjų namų kvartalus bei kitus

statinius.

Gamtinio karkaso teritorijų apsaugą, tvarkymą, naudojimą ir planavimą reglamentuoja

Saugomų teritorijų, Aplinkos apsaugos, Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos, Miškų,

Teritorijų planavimo, Statybos, Poveikio aplinkai vertinimo, Pajūrio juostos bei kiti įstatymai,

Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, atskirų saugomų teritorijų nuostatai, saugomų

46

teritorijų, jų zonų, teritorijos dalių ar paveldo objektų tipiniai ir (ar) individualūs apsaugos, taip pat

saugomų teritorijų regioniniai architektūriniai reglamentai, įskaitant laikinus reglamentus,

apsaugos sutartys, kurios gali būti sudaromos dėl veiklos apribojimų saugomose teritorijose,

konkrečių žemės, miško bei vandens telkinio naudojimo sąlygų nustatymo ir gamtinio karkaso

nuostatai.

10.2. Gamtinio karkaso teritorijų naudojimas tvarkymas ir apsauga

Pagal geosistemų, kurios atlieka ekokompensacines funkcijas, dydį ir svarbą gamtinio

karkaso struktūrinės dalys skirstomos į europinės, nacionalinės, regioninės ir vietinės reikšmės.

Pagal natūralumo laipsnį ir gebėjimą atlikti ekologinio kompensavimo funkcijas, teritorijų

planavimo dokumentuose išskiriamos patikimo, riboto ir silpno geoekologinio potencialo gamtinio

karkaso teritorijos.

Biologinės įvairovės apsaugai gamtinio karkaso teritorijose išskiriamas ekologinis tinklas,

jungiantis didžiausią bioekologinę svarbą turinčias buveines, jų aplinką bei gyvūnų ir augalų

migracijos koridorius. Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka išskiriamas Europos

ekologinis tinklas Natura 2000, apimantis buveinių ir paukščių apsaugai svarbias teritorijas.

Europos ekologinio tinklo Natura 2000 teritorijose yra draudžiama arba ribojama veikla,

galinti turėti neigiamą poveikį saugomoms natūralioms buveinėms, rūšių buveinėms ir

saugomoms augalų bei gyvūnų rūšims. Leidžiama tokia veikla, kuri užtikrina tinkamą buveinių ir

rūšių būklę. Veikla šiose teritorijose turi būti vykdoma atsižvelgiant į konkrečius buveinių tipus ar

rūšis ir remiantis teritorijų planavimo dokumentais ir (ar) gamtotvarkos planais. Didžioji dalis

saugomų teritorijų plotų patenka į gamtinį karkasą.

Nustatant esamas ir formuojant naujas gamtinio karkaso struktūras ir jų elementus, turi būti

įvertinta erdvinė teritorinė kraštovaizdžio struktūra, pobūdis, geoekologinis potencialas:

• nacionaliniu ir regioniniu lygiu – vietovės geomorfologija, hidrografija, gruntinių ir

paviršinių vandenų takoskyros, požeminės hidrosferos apsaugotumas, miškingumas,

natūralių ir pusiau natūralių ekosistemų (žemėveikslių) išsidėstymas, vyraujantys

dirvožemio tipai, kilmė ir geocheminis aktyvumas, karstiniai, erozijos ir defliacijos

reiškiniai, žemės naudmenos ir antropogenizacijos laipsnis;

• rajoniniu ir vietiniu lygiu – aukštesnio rango gamtinio karkaso struktūrų išsidėstymas,

vietovės inžinerinės geologinės sąlygos, reljefas, dirvožemio tipas, paviršinio vandens

telkiniai, erozijos, defliacijos, karsto reiškinių teritorinė sklaida, miškai, pievos, želdynai ir

želdiniai, kitų natūralių ir pusiau natūralių buveinių, svarbių saugomų rūšių radimviečių

47

išsidėstymas, migruojančių rūšių apsaugos poreikiai, antropogenizacijos laipsnis, taršos

šaltiniai ir kt.

Gamtinio karkaso teritorijose saugoma kraštovaizdžio erdvinė teritorinė struktūra ir

gamtinis pobūdis, ekologinis stabilumas, kraštovaizdžio estetinė vertė. Visose gamtinio karkaso

teritorijose skatinama veikla, kuria užtikrinama kraštovaizdžio ekologinė pusiausvyra, palaikomas

ir stiprinamas ekosistemų stabilumas, vykdoma renatūralizacija ir ekosistemų atkūrimas, bei

ekstensyvi rekreacija, palaikoma ir didinama biologinė įvairovė bei bendras teritorijos

miškingumas, saugomi bei plečiami želdynai ir želdiniai agrarinėse bei urbanizuotose teritorijose,

vykdomi teritorijų ir akvatorijų rekultivacijos bei išvalymo nuo užteršimo darbai,

neutralizuojamos, kitaip nukenksminamos arba iškeliamos pramonės įmonės ir mažinamas

vizualiai agresyvių objektų poveikis.

Siekiant stiprinti teritorijų ekokompensacines funkcijas, turi būti vykdomos aktyvios riboto

ir silpno geoekologinio potencialo gamtinio karkaso struktūrų plėtojimo priemonės, teikiamas

prioritetas šių teritorijų apželdinimui mišku, miško parkų ir kitų rekreacinės bei ekologinės

paskirties želdynų įveisimui ir darniam tvarkymui, ekologinei žemdirbystei.

Ūkinė veikla gamtinio karkaso teritorijose gali būti vykdoma tik įvertinus šios veiklos

poveikį, atlikus teritorijų planavimo dokumentų, planų ir programų strateginį pasekmių vertinimą

vadovaujantis Aplinkos apsaugos bei Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo

įstatymais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, numatant ir įgyvendinant

įvairiapuses priemones antropogeniniam poveikiui kompensuoti, gamtiniam kraštovaizdžiui ir

biologinei įvairovei išsaugoti.

Gamtinio karkaso teritorijose draudžiama naujų pramonės įmonių, kurioms reikalingi

taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimai, statyba bei naujų gyvenamųjų pastatų ir

gyvenamųjų kvartalų statyba konservacinės, miškų, kitos – rekreacinės, taip pat žemės ūkio

paskirties teritorijose.

Gamtinio karkaso teritorijos turi būti tvarkomos vadovaujantis darnios plėtros principais.

Teritorijose, turinčiose istorinę, kultūrinę vertę, svarbiose estetiniu atžvilgiu, gamtinio karkso

teritorijos tvarkomos atsižvelgiant ir derinant tarpusavyje ekologinius, kultūrinius bei estetinius

kraštovaizdžio formavimo reikalavimus.

Gamtinio karkaso teritorijų apsaugą, tvarkymą, naudojimą ir planavimą reglamentuoja

Saugomų teritorijų, Aplinkos apsaugos, Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos, Miškų,

Teritorijų planavimo, Statybos, Poveikio aplinkai vertinimo, Pajūrio juostos bei kiti įstatymai,

Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, atskirų saugomų teritorijų nuostatai, saugomų

teritorijų, jų zonų, teritorijos dalių ar paveldo objektų tipiniai ir (ar) individualūs apsaugos, taip pat

saugomų teritorijų regioniniai architektūriniai reglamentai, įskaitant laikinus reglamentus,

48

apsaugos sutartys, kurios gali būti sudaromos dėl veiklos apribojimų saugomose teritorijose,

konkrečių žemės, miško bei vandens telkinio naudojimo sąlygų nustatymo ir gamtinio karkaso

nuostatai.

Prisiminkime

• Gamtinis karkasas – tai vientisas gamtinio ekologinio kompensavimo teritorijų tinklas, jungiantis

gamtinio pobūdžio saugomas teritorijas ir kitas ekologiškai svarbias vandenų, miškų, žemės ūkio,

kitos paskirties teritorijas.

• Gamtinis karkasas yra itin svarbi teritorinė daugiafunkcijinė sistema užtikrinanti bendrą

teritorijos kraštovaizdžio stabilumą, gyvybingumą, bei jame vykstančių migracinių ryšių

nepertraukiamumą.

• Gamtinį karkasą sudaro geoekologinės takoskyros, geosistemų vidinio stabilizavimo arealai ir

ašys bei migraciniai koridoriai. Visos šios geoekologiškai aktyvios teritorijos yra sujungtos į

vientisą sistemą – gamtinį karkasą, skirtą valdyti kompensacines kraštovaizdžio funkcijas bei

garantuoti jo struktūros stabilumą.

• 1993 m. Vilniaus universiteto Kraštotvarkos grupė parengė regioninio lygmens (M 1:50000)

gamtinio karkaso schemas visiems 44 administraciniams rajonams. Tai buvo analogo neturėjęs

ekologinės kompensacijos teritorijų sistemos įgyvendinimas, sudaręs prielaidas šią struktūrą

įteisinti juridiškai.

• Išskirtos gamtinio karkaso teritorijos sudaro apie 60 % Lietuvos ploto. Įvairiausiose

administraciniuose rajonuose jų užimamumas plotas skiriasi nuo 35 – 40 % Šiaurės Lietuvos

lygumoje) iki 70 – 80 % (Rytų Lietuvoje).

• Pagal geosistemų, kurios atlieka ekokompensacines funkcijas, dydį ir svarbą gamtinio karkaso

struktūrinės dalys skirstomos į europinės, nacionalinės, regioninės ir vietinės reikšmės.

• Pagal natūralumo laipsnį ir gebėjimą atlikti ekologinio kompensavimo funkcijas, teritorijų

planavimo dokumentuose išskiriamos patikimo, riboto ir silpno geoekologinio potencialo gamtinio

karkaso teritorijos.

• Biologinės įvairovės apsaugai gamtinio karkaso teritorijose išskiriamas ekologinis tinklas

Natura 2000, jungiantis didžiausią bioekologinę svarbą turinčias buveines, jų aplinką bei gyvūnų

ir augalų migracijos koridorius.

• Gamtinio karkaso teritorijose saugoma kraštovaizdžio erdvinė teritorinė struktūra ir

gamtinis pobūdis, ekologinis stabilumas, kraštovaizdžio estetinė vertė.

• Gamtinio karkaso teritorijose skatinama veikla, kuria užtikrinama kraštovaizdžio ekologinė

pusiausvyra, palaikomas ir stiprinamas ekosistemų stabilumas, vykdoma renatūralizacija ir

49

ekosistemų atkūrimas, bei ekstensyvi rekreacija, palaikoma ir didinama biologinė įvairovė bei

bendras teritorijos miškingumas, saugomi bei plečiami želdynai ir želdiniai agrarinėse bei

urbanizuotose teritorijose, vykdomi teritorijų ir akvatorijų rekultivacijos bei išvalymo nuo

užteršimo darbai, neutralizuojamos, kitaip nukenksminamos arba iškeliamos pramonės įmonės ir

mažinamas vizualiai agresyvių objektų poveikis.

50

11. SAUGOMOS TERITORIJOS

Saugomomis teritorijomis vadinamos visos su biologinės įvairovės, gamtos, jos išteklių bei

atskirų kraštovaizdžių ar jų komponentų apsauga susijusios teritorijos. Šios teritorijos savo plotu,

apsaugos statusu, funkcijomis ar ūkininkavimo režimu gali labai skirtis.

1994 m. Tarptautinė gamtos išteklių apsaugos sąjunga (IUCN) patvirtino 6 saugomų

teritorijų kategorijas:

1. Griežto režimo gamtos rezervatai / Laukinės gamtos teritorijos. Steigiami ir tvarkomi

mokslo poreikiams tenkinti ir laukinės gamtos apsaugai.

2. Nacionaliniai parkai. Steigiami ir tvarkomi ekosistemų apsaugai ir rekreacijos plėtrai.

3. Gamtos paminklai. Steigiami konkrečių gamtos elementų apsaugai ir tvarkymui.

4. Buveinių / rūšių apsaugos teritorijos. Steigiamos svarbių rūšių, bendrijų ar unikalių

savybių apsaugai, naudojant specialias tvarkymo ir ūkinės veiklos priemones.

5. Saugomos kraštovaizdžio ar jūrų akvatorijų vietovės. Steigiamos unikaliam kraštovaizdžiui

išsaugoti ir rekreacinei veiklai jose organizuoti.

6. Tvarkomos gamtinių išteklių vietovės. Steigiamos subalansuotam (tausojančiam) gamtinių

išteklių naudojimui ir apsaugai.

11.1. Lietuvos saugomų teritorij ų istorija

Lietuvos saugomų teritorijų sistemos kūrimo istorija dar nėra pakankamai išnagrinėta ir

įvertinta. Ypač trūksta konkrečių duomenų apie pirmųjų saugomų teritorijų tinklą, jo kaitą įvairiais

amžiais. Saugomų teritorijų sistemos raidoje išskiriami 6 periodai:

1. Senasis baltiškasis. Senieji rašytiniai šaltiniai liudija, kad tam tikrų teritorijų

saugojimo tradicijos Lietuvoje ėmė klostytis dar pagonybės laikais: tada daug krašto girių,

dažniausiai ąžuolynai, laikytos šventomis. Jų statusą šiandien sunku apibrėžti, tačiau to meto

moralės normos niekam neleido pažeisti šių teritorijų apsaugos reikalavimų. Buvo garbinama

gamta, jos reiškiniai ir objektai. Vyravo sakralinė saugomų teritorijų kūrimo tradicija.

Susiformavo saugomų šventgirių ir garbinamų šventųjų medžių, akmenų ar kitų gamtos objektų

tradicija.

2. Feodalinis. Vėlesniais, jau LDK laikais sakralinius gamtosaugos motyvus pakeitė

vartotojiški interesai, saugomomis taip pat paskelbta daug girių, tačiau jų apsaugos tikslai

dažniausiai buvo praktiniai ir atitiko anaiptol ne visų visuomenės sluoksnių poreikius. Galiojo

atitinkamos kunigaikščiams ir kitiems žemvaldžiams priklausiusių žemės plotų ir miškų apsaugos

taisyklės. Jomis dažniausiai buvo siekiama apsaugoti kurių nors medžiojamųjų gyvūnų populiaciją

51

ir kartu uždrausti žemesniesiems visuomenės sluoksniams naudotis šiais ištekliais. Apie prievoles

žemvaldžiams, kaip ir apie paties draustinio (miško, pelkės) sunaikinimo pavojų, senuosiuose

dokumentuose neužsimenama. Viduramžiais draustiniuose buvo ribojama ne tik medžioklė, tam

tikrais laikotarpiais juose neleista net lankytis, kad nebūtų trikdoma gyvūnų ramybė. Beje, gyvūnų

buveinių, pačių gyvūnų ir įdomių bei retųjų augalų apsaugai itin svarbios buvo jokiuose teisės

aktuose neapibrėžtos visuomenės moralės nuostatos. Susiformavo miško masyvų,

vadinamųjų ,,medžioklių“ su iš esmės uždraustu kitokiu jų naudojimu, tinklas.

3. Tarpukario Lietuvos . 1918 m. paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, atsirado

aplinkosauginės idėjos, paremtos gamtinės ir kultūrinės įvairovės, retų objektų išsaugojimo

būtinumu. Pradėta kalbėti apie specialių saugomų teritorijų, pirmiausia rezervatų ir nacionalinių

parkų, steigimo poreikį. Jų kūrimo idėjas puoselėjo prof. Tadas Ivanauskas, kiti to meto

mokslininkai ir visuomenės veikėjai. Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo įsteigti 3

rezervatai: Žuvinto, Kiauneliškio ir Kamšos. Visų jų vertė, kaip patvirtino laikas, buvo skirtinga.

Šiandien Žuvintas, kaip ypatingos svarbos saugoma teritorija, žinomas visoje Europoje. Kamšos

draustinis, atsidūręs pačiame Kauno mieste, svarbus savo praeitimi, o Kiauneliškio sengirės dalis,

esanti Labanoro regioniniame parke, paskelbta šio parko rezervatu.

4. Ankstyvojo sovietmečio. Ieškoma teritorinės aplinkosaugos organizavimo formų,

pradėtas formuoti saugomų teritorijų tinklas. Lietuva buvo stipriai veikiama bendrųjų Sovietų

Sąjungoje besireiškusių tendencijų. Lietuvos saugomų teritorijų raidoje aiškiai vyravo medžioklės

interesai. 1945 m. įsteigti pirmieji 8 gamtiniai draustiniai. Jie buvo sukurti medžiojamosios faunos

atkūrimo tikslu. 1948 m. šie draustiniai buvo transformuoti į medžioklės rezervatus arba panaikinti.

1954 m. buvo sukurtas medžioklės draustinių tinklas. Iki šių dienų daugelio jų neliko, tačiau tuo

metu jie padėjo išsaugoti svarbiausias medžiojamųjų, kitų vertingų gyvūnų buveines ir pačius

gyvūnus. Be to, kai kurių buvusių draustinių vietoje vėliau buvo įkurti nauji draustiniai, rezervatai

ar nacionaliniai parkai.

5. Vėlyvojo sovietmečio. Padėti pamatai dabartiniam Lietuvos saugomų teritorijų tinklui.

Tai vienas geriausių periodų saugomų teritorijų sistemos formavime. 1959 m. priimtame

pirmajame Gamtos apsaugos įstatyme įteisintos pagrindinės Lietuvos saugomų teritorijų

kategorijos ir jų režimai. 1960 m. atsirado pirmieji konservacinių tikslų siekiantys gamtiniai ir

kompleksiniai draustiniai (apie 100, 2% šalies ploto). Išplėstas gamtinių rezervatų tinklas,

suformuluota gamtinio karkaso idėja, kompleksinių saugomų teritorijų samprata bei jų teritorinės

plėtros koncepcija, įteisinta gamtos paminklų kategorija.

6. Dabartinis. Užbaigta tai, kas buvo pagrįsta, įrodyta, suplanuota ir patvirtinta

ankstesniame periode. Priimtas Saugomų teritorijų įstatymas (1993 m., 2001 m.), pradėjęs iš

esmės naują etapą saugomų teritorijų raidoje. Sukurta saugomų teritorijų administravimo sistema,

52

įsteigtos visų nacionalinių ir regioninių parkų direkcijos. Užbaigtas formuoti Lietuvos

nacionalinių parkų tinklas (1991 m.), įteisinta regioninių parkų sistema bei iš esmės išplėstas

valstybinių draustinių tinklas (1992 m.), įsteigtas pirmasis biosferos rezervatas (2002 m.),

suformuotas NATURA 2000 teritorijų tinklas. Vertingiausios Lietuvos saugomos teritorijos

pripažintos tarptautiniu mastu.

Nors pirmųjų saugomų teritorijų prototipas labai skyrėsi nuo šiuolaikinio, tačiau apsaugos

režimas jose buvo labai griežtas ir atitiko dabartinių rezervatų ar paminklų apsaugos režimą, o jo

užtikrinimas buvo geresnis nei dabar. Feodalinio periodo teritorijos buvo panašios į šiuo metu

gamtinių išteklių atkūrimo tikslais steigiamas saugomas teritorijas. Lietuvos saugomų teritorijų

sistemos kūrimui labai svarbus vėlyvojo sovietmečio ir dabartinis laikotarpiai, kai saugomų

teritorijų tinklas pradėtas formuoti moksliškai, pagal specialią sisteminę koncepciją.

11.2. Lietuvos saugomų teritorij ų sistema

Saugomos teritorijos – sausumos ir (ar) vandens plotai nustatytomis aiškiomis ribomis,

turintys pripažintą mokslinę, ekologinę, kultūrinę ir kitokią vertę ir kuriems teisės aktais nustatytas

specialus apsaugos ir naudojimo režimas (tvarka).

Lietuvos saugomų teritorijų sistemos steigimo tikslai:

1) išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo vertybes, kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę,

2) kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą,

3) genetinį fondą,

4) atkurti gamtos išteklius,

5) sudaryti sąlygas pažintinei rekreacijai, moksliniams tyrimams ir aplinkos būklės

stebėjimams,

6) propaguoti gamtos ir kultūros paveldo vertybių apsaugą.

Kryptingai suformuotai šalies saugomų teritorijų sistemai būdinga tai, kad saugomi:

• tiek unikalūs, tiek ir būdingi kraštovaizdžio kompleksai (nuo natūralių iki

urbanizuotų);

• tiek gamtos, tiek kultūros paveldo kompleksai ir objektai;

• tiek gyvosios, tiek ir negyvosios gamtos kompleksai ir objektai.

Svarbiausias teisinis dokumentas, kuriuo remiantis steigiamos ir saugomos gamtinės,

istorinės ar kultūrinės teritorijos, yra Saugomų teritorijų įstatymas. Jis nustato visuomeninius

santykius, susijusius su saugomomis teritorijomis, saugomų teritorijų sistemą, saugomų teritorijų

steigimo, apsaugos, tvarkymo ir kontrolės teisinius pagrindus, taip pat reglamentuoja veiklą jose.

53

Saugomos teritorijos statusas tam tikrai vietovei suteikiamas tik atlikus jos ir joje esančių

objektų, gamtinių bei kultūrinių kompleksų tyrimus. Jei teritorija turi pripažintą mokslinę,

ekologinę, kultūrinę ar kitokią vertę, joje nustatomas specialus režimas. Visose saugomose

teritorijose, išskyrus rezervatus, gali būti sudaromos sąlygos pažintiniam turizmui.

Lietuvos saugomų teritorijų sistemai priklauso šių kategorijų teritorijos:

• Konservacinio prioriteto saugomos teritorijos, kuriose saugomi unikalūs arba tipiški

gamtinio bei kultūrinio kraštovaizdžio kompleksai ir objektai. Joms priskiriami rezervatai

(gamtiniai ir kultūriniai), draustiniai bei gamtos ir kultūros paveldo objektai (paminklai).

• Ekologinės apsaugos prioriteto saugomos teritorijos, išskiriamos norint išvengti

neigiamo poveikio saugomiems gamtos ir kultūros paveldo kompleksams bei objektams arba

neigiamo antropogeninių objektų poveikio aplinkai. Šiai kategorijai priskiriamos ekologinės

apsaugos zonos.

• Atkuriamosios apsaugos saugomos teritorijos, skiriamos gamtos išteklių atsistatymui,

pagausinimui bei apsaugai. Joms priskiriami atkuriamieji ir genetiniai sklypai.

• Kompleksinės saugomos teritorijos, kuriose sujungiamos išsaugančios, apsaugančios,

rekreacinės ir ūkinės zonos pagal bendrą apsaugos, tvarkymo ir naudojimo programą. Joms

priskiriami valstybiniai (nacionaliniai ir regioniniai) parkai bei biosferos monitoringo teritorijos

(biosferos rezervatai ir biosferos poligonai).

Dėl savo svarbos konservacinio prioriteto ir kompleksinės saugomos teritorijos vadinamos

ypač saugomomis teritorijomis. Šiuo metu ypač saugomų teritorijų sistema užima virš 1023

tūkst. ha, t.y. apie 15,67 % šalies ploto..

Lietuvos saugomoms teritorijoms gali būti suteikiamas Europos Bendrijos svarbos

specialių saugomų teritorijų statusas, taip pat tarptautinės svarbos saugomų teritorijų statusas.

Europos Sąjungos šalys buveinėms ir paukščiams bei svarbioms teritorijoms išsaugoti sukūrė

Europos ekologinį tinklą. NATURA 2000, kurio dalimi tapo ir nemažai Europos Sąjungos (ES)

direktyvų Dėl laukinių paukščių apsaugos (79/409/EEC) ir Dėl natūralių buveinių ir laukinės

faunos bei floros apsaugos (92/43/EEC) reikalavimus atitinkančių Lietuvos saugomų teritorijų.

Įgyvendinant NATURA 2000 teritorijų tinklą Lietuvoje, įsteigta:

82 teritorijos svarbios paukščių apsaugai, pagal ES Paukščių direktyvą;

406 teritorijos svarbios buveinių apsaugai, pagal ES Buveinių direktyvą.

Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo konvencijos nustatyta tvarka vertingiausioms Lietuvos

teritorijoms gali būti suteikiamas išskirtinės pasaulio paveldo vietovės statusas. Šiuo metu į

UNESCO pasaulio paveldo sąrašus įtrauktas Vilniaus senamiestis, Kuršių nerija (kartu su Rusijos

Kaliningrado sritimi), Kernavės kultūros rezervatas.

54

1993 metais 5 saugomos teritorijos (Žuvinto, Čepkelių, Kamanų, Viešvilės rezervatai ir

Nemuno deltos regioninis parkas), o 2011 m. dvi (Adutiškio-Svylos-Birvėtos šlapžemių

kompleksas ir Girutiškio pelkė) buvo pripažintos Ramsaro konvencijos teritorijomis. Ši

konvencija skirta paukščiams svarbių šlapžemių-pelkių, seklių ežerų apsaugai.

Lietuvos saugomų teritorijų sistemos privalumai:

• Įvairumas – steigiamos įvairių kategorijų ir rūšių saugomos teritorijos;

• Reprezentatyvumas – reprezentuojama visa kraštovaizdžio ir biologinė įvairovė,

būdingi unikalūs kompleksai;

• Kompleksiškumas – saugomi tiek gamtiniai (negyvosios ir gyvosios gamtos), tiek ir

kultūriniai kompleksai bei objektai;

• Pakankamumas – steigiamos pakankamo dydžio saugomos teritorijos, galinčios

užtikrinti vienų ar kitų kompleksų išsaugojimą;

• Tolygumas – saugomos teritorijos pagal galimybes išdėstomos tolygiai šalies ar

regiono teritorijoje;

• Susietumas – atskiros grandys (saugomos teritorijos) sujungiamos geoekologiniais bei

biomigraciniais ryšiais.

55

LIETUVOS SAUGOM Ų TERITORIJ Ų SISTEMOS SUDĖTINĖS DALYS (pagal LR Saugomų teritorijų įstatymą)

Saugomų teritorij ų

kategorijos Saugomų teritorij ų tipai

Gamtiniai Rezervatai

Kultūriniai

Gamtiniai

geologiniai, geomorfologiniai, pedologiniai, hidrografiniai, telmologiniai, talasologiniai, botaniniai, zoologiniai, botaniniai-zoologiniai, genetiniai

Kultūriniai archeologiniai, istoriniai, urbanistiniai/ architektūriniai, etnokultūriniai

Draustiniai

Kompleksiniai kraštovaizdžio, kartografiniai

Gamtos paveldo geologiniai, geomorfologiniai, hidrografiniai, hidrogeologiniai, botaniniai, zoologiniai

Konservacinės apsaugos prioriteto teritorijos

Paveldo objektai / paminklai

Kultūros paveldo archeologiniai, memorialiniai, mitologiniai/istoriniai, architektūriniai/inžineriniai, dailės

Ekologinės apsaugos prioriteto teritorijos

Ekologinės apsaugos zonos

• Bendrosios ekologinės apsaugos (miestų ir kurortų, pajūrio ir laukų, požeminių vandenų (vandenviečių) paviršinio vandens telkinių, agrarinių takoskyrų, intensyvaus karsto apsaugos);

• Buferinės apsaugos (valstybinių parkų, rezervatų ir draustinių, paveldo objektų apsaugos);

• Fizinės apsaugos (paveldo objektų, valstybinio geodezinio pagrindo punktų, elektros linijų, dujotekių ir naftotekių, ryšių linijų bei kitų infrastruktūros objektų apsaugos);

• Regimosios (vizualinės) apsaugos (paveldo objektų, astronomijos observatorijų, aerouostų bei kitų infrastruktūros objektų apsaugos);

• Sanitarinės apsaugos (gamybinių ir komunalinių objektų, žemės ūkio įmonių bei kitų ūkio ir infrastruktūros objektų apsaugos);

Atkuriamieji plotai Uogynų, grybynų, vaistažolynų, gyvūnijos, durpynų, požeminio vandens ir kt. atsinaujinantiems ištekliams atkurti

Atkuriamosios apsaugos prioriteto teritorijos Genetiniai plotai

Sėkliniams medynams ir kt. rūšių natūraliems genetiniams ištekliams išlaikyti

nacionaliniai istoriniai nacionaliniai Valstybiniai parkai

regioniniai istoriniai regioniniai biosferos rezervatai

Kompleksinės saugomos teritorijos

Biosferos monitoringo teritorijos biosferos poligonai

Pastaba. Tamsiau pažymėtos svarbiausios saugomų teritorijų kategorijos, sudarančios ypač saugomų teritorijų sistemą.

56

11.3. Gamtos paveldo objektai

Gamtos paveldo objektai – atskiri arba tankias grupes sudarantys gamtiniai kraštovaizdžio

elementai, kuriems dėl jų vertės teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas.

Gamtos paveldo objektai yra:

geologiniai – išskirtinių dydžių ar medžiaginės sudėties rieduliai, uolos, smegduobės ir

olos, tipiškos arba unikalios, moksliniu požiūriu vertingos atodangos, fosilijų ir mineralų

radavietės;

• geomorfologiniai – išskirtinių dydžių ir išvaizdos reljefo formos: kalvos, gūbriai,

atragiai, daubos, raguvos, dubakloniai ir kitos reljefo formos;

• hidrogeologiniai – išskirtinio debito ir ypatingų savybių šaltiniai ir versmės;

• hidrografiniai – išskirtinių dydžių rėvos, senvagės, salos, kriokliai ir kiti

hidrografinio tinklo elementai;

• botaniniai – išskirtinio amžiaus, matmenų, formų ar dendrologiniu bei estetiniu

požiūriu vertingi medžiai, krūmai, saugomų augalų ir grybų rūšių augavietės (buveinės), unikalios

ir nykstančios augalų bendrijos, dendrologiniai rinkiniai, dendrologinę vertę turintys parkai ir

skverai;

• zoologiniai – saugomų gyvūnų rūšių radavietės (veisimosi ir maitinimosi vietos),

gyvūnų kolonijos, unikalūs paukščių lizdai, kitos gyvūnų veiklos retenybės.

Pagal Saugomų teritorijų kadastro, kurį tvarko VSTT prie Aplinkos ministerijos kadastro

skyrius, duomenis 2013 m. kovo mėn. 1 d. Lietuvoje buvo 564 valstybės saugomi gamtos paveldo

objektai (157 iš jų paskelbti gamtos paminklais) ir 232 savivaldybių saugomi gamtos paveldo

objektai.

11.4. Saugomų teritorij ų problemos ir tendencijos

Greita ekonominių socialinių sąlygų kaita, daro įtaką saugomų teritorijų būklei, iškelia

naujas problemas. Daugiausia problemų šiuo metu kelia privačios žemės nuosavybės atsiradimas

saugomose teritorijose ir patirties sureguliuoti privačių asmenų veiklą stoka. Dauguma naujųjų

žemės savininkų turi vienintelį interesą – pasistatyti gyvenamąjį namą, vasarnamį ar kuo skubiau

iškirsti mišką. Pagrindinės Lietuvos saugomų teritorijų sistemos problemos:

• Teritorinio planavimo dokumentų trūkumas. Tik nacionaliniai parkai turi patvirtintas

planavimo schemas. Daugelio regioninių parkų planavimo schemos parengtos, bet nepatvirtintos.

Trūksta direkcijų ekonominės veiklos planų.

57

• Nepakankamas veiklos saugomose teritorijose finansavimas. Dabartiniai finansavimo

šaltiniai ir jo apimtys neužtikrina saugomoms teritorijoms keliamų uždavinių realizavimo,

nesudaro prielaidų įgyvendinti būtinas apsaugos ir tvarkymo priemones, negarantuoja tinkamo

uždarbio saugomų teritorijų direkcijų specialistams.

• Žemės privatizavimo proceso reguliavimas. Tai viena sudėtingiausių ir skaudžiausių

problemų, pirmiausia nacionaliniuose parkuose, kuriuose privati nuosavybė yra nepageidaujama.

Tik Kuršių nerijos ir rezervatų žemė yra išimtinė valstybės nuosavybė.

• Neužtikrinamas nustatytas saugomų teritorijų apsaugos ir naudojimo režimas.

Tebevykstant žemės reformai, keičiantis socialiniams santykiams, susiduriant su privačios

nuosavybės, asmeninių interesų reguliavimu, trūkstant teisės aktų, teritorijų planavimo dokumentų,

sunku užtikrinti nustatytą apsaugos ir naudojimo režimą.

• Nepakankamas rekreacinės infrastruktūros formavimas valstybiniuose parkuose.

Sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui, visuomenės poreikiams yra vienas iš nacionalinių ir

regioninių parkų steigimo tikslų. Rekreacinės infrastruktūros sukūrimas yra vienas iš būdų

sureguliuoti lankytojų srautus.

• Nepalankus saugomų teritorijų įvaizdis. Į saugomas teritorijas daugeliu atvejų vis dar

žiūrima, kaip į totalinio draudimo sistemą, tuo tarpu per mažai gilinamasi į jų teikiamą naudą.

• Kompensacijų už apribojimus sistemos nebuvimas. Kompensacijų mechanizmo už

veiklos apribojimus sukūrimas ir praktinis įgyvendinimas galėtų sustiprinti gyventojų pasitikėjimą

saugomomis teritorijomis, pašalintų dabar taip plintančių nepagrįstų gąsdinimų galimybes.

• Neužbaigta formuoti kultūrinių saugomų teritorijų, pirmiausia istorinių nacionalinių

parkų sistema. Siūloma įsteigti keletą istorinių nacionalinių parkų.

58

Prisiminkime

• Tarptautinė gamtos išteklių apsaugos sąjunga (IUCN) patvirtino 6 saugomų teritorijų

kategorijas: griežto režimo gamtos rezervatai / laukinės gamtos teritorijos, nacionaliniai

parkai, gamtos paminklai, buveinių / rūšių apsaugos teritorijos, saugomos kraštovaizdžio ar

jūrų akvatorijų vietovės, tvarkomos gamtinių išteklių vietovės.

• Lietuvos saugomų teritorijų sistemos raidoje išskiriami 6 periodai: senasis baltiškasis,

feodalinis, tarpukario Lietuvos, ankstyvojo sovietmečio, vėlyvojo sovietmečio, dabartinis.

• Saugomos teritorijos – sausumos ir (ar) vandens plotai nustatytomis aiškiomis ribomis,

turintys pripažintą mokslinę, ekologinę, kultūrinę ir kitokią vertę ir kuriems teisės aktais

nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas (tvarka).

• Lietuvos saugomų teritorijų sistemai priklauso šių kategorijų teritorijos: konservacinio

prioriteto, ekologinės apsaugos prioriteto, atkuriamosios apsaugos bei kompleksinės

saugomos teritorijos.

• Lietuvos saugomų teritorijų sistemos privalumai: reprezentatyvumas, įvairumas,

kompleksiškumas, pakankamumas, tolygumas, susietumas.

59

12. DARNAUS VYSTYMOSI PRINCIPAIS PAREMTAS KRAŠTOVAI ZDŽI Ų

FORMAVIMAS

XX a. septintajame dešimtmetyje kilę ekologiniai judėjimai ir pragmatiški ekonominės

plėtros siekiai pasitinkant XXI a. išsirutuliojo į šiuo metu plačiausiai pripažįstamą aplinkos ir

visuomenių vystymosi ideologiją – darnų vystymąsi (Thompson, 2007). Darnaus vystymosi

koncepcija buvo suformuluota 1972 metais Stokholme vykusioje Jungtinių tautų konferencijoje

žmogaus aplinkos klausimais ir itin išpopuliarėjo 1987 metais paskelbus Pasaulinės aplinkos ir

vystymosi komisijos ataskaitą, kurioje pateiktas, ko gero, plačiausiai vartojamas darnaus

vystymosi apibrėžimas: plėtra, tenkinanti dabartinės kartos poreikius, neužkertant kelio savo

poreikių tenkinti ateities kartoms. Darnaus vystymosi koncepcija yra nuolat plėtojama bei

konkretinama ir taip tampa daugelio veiklų ir sričių pagrindu. Pradinė jos orientacija į ekologiją ir

aplinkosaugos suderinamumą su ekonomine plėtra išsiplėtojo į tris tarpusavyje susijusias

dimensijas – ekologinę, socialinę ir ekonominę arba ekologinę, socioekonominę ir sociokultūrinę.

Pats kraštovaizdžio formavimas apima medžiaginę, socialinę, kultūrinę, ekonominę ir

ekologinę dimensijas, taip pat yra glaudžiai susijęs su darnaus vystymosi koncepcija. Tai lemia

darnaus kraštovaizdžio formavimo koncepcijų ir idėjų įvairovę, kurias galima apjungti į tris

koncepcijas:

• etines koncepcijas – apimančios skatinimą lėtinti gamybos, vartojimo ir atliekų šalinimo

ciklus, orientuotis į tikruosius žmogaus poreikius, o ne į rinkos suformuotus troškimus, į kūrybos

procesą įtraukti gamtą ir kūrinio vartotojus, nemaskuoti darnių technologinių įrenginių, o juos

pateikti kaip pažangos ir požiūrių kaitos simbolius);

• technologines koncepcijas, pateikiančias priemonių ir technologinių sprendimų įvairovę

aplinkos tausojimui;

• estetines koncepcijas, apimančias diskusijas apie darnios kraštovaizdžio architektūros

vizualinį atpažįstamumą, jos įtaką aplinkos identitetui bei diskusijas dėl intervencijų mastelio ir

ryšio tarp kraštovaizdžio architektūros kaip mokslinės disciplinos ir kaip dekoratyvaus meno,

remiantis ekologine ir socialine darnaus vystymosi plotmėmis, paieškas.

Kraštovaizdis apima visą šalies teritoriją ir erdvę – miestus ir miestelius, kaimų vietoves,

miškus ir vandenis, stipriai įtakoja visuomenės gyvenimą ir veiklą, jis yra tautinio identiteto

pamatas ir gyvenimo kokybės dalis. Kraštovaizdžio savasties ir sampratos, kaip dinamiškai

besivystančio reiškinio, suvokimas, jo apsauga, tvarkymas ir formavimas tenkinant ekonominius,

socialinius, kultūrinius, ekologinius ir estetinius visuomenės poreikius yra vienas iš prioritetinių

valstybės tikslų, nurodytų Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje ir kituose šalies plėtros

dokumentuose.

60

Vienas svarbiausių kraštovaizdžio bruožų, lemiančių jo identitetą, yra gamtinių procesų ir

žmogaus ūkinės veiklos sąveikoje atsirandanti unikali kraštovaizdžio tipų teritorinė erdvinė

mozaika. Todėl valstybės ir visuomenės priedermė yra išplėtoti kraštovaizdžio apsaugos,

naudojimo, formavimo ir planavimo būdų įvairovę siekiant, kad visų tipų kraštovaizdis būtų

formuojamas pagal darnaus (subalansuoto) vystymo principus, taptų kokybišku žmogaus ir

gamtinės aplinkos sambūvio rezultatu, tenkinančiu gyvenamosios, darbo bei poilsio aplinkos

kokybės reikalavimus. Sėkmingam visų šių tikslų realizavimui yra būtina pažinti patį kraštovaizdį,

jo formavimosi ir vidinės struktūros ypatumus, išsiaiškinti visą egzistuojančią jo įvairovę.

Kraštovaizdžio estetinis rekreacinis vertinimas

Gamtovaizdis – kraštovaizdis matymo lauke ir ne daugiau.

Regykla – tam tikros vietovės gamtovaizdžių apžvalgos vieta, iš kurios žvelgiant

gamtovaizdis yra įspūdingiausias.

Kraštovaizdžio estetinės savybės laikytinos saugotinais gamtos estetiniais ištekliais, tačiau,

nors gamtos grožis ir yra objektyvi vertybė, įvertinti jį galima tik subjektyviai. Bandant rasti

objektyvius kraštovaizdžio estetinio vertinimo rodiklius, buvo sukurta kraštovaizdžio detalaus

analitinio estetinio rekreacinio vertinimo metodika (Budriūnas A., Ėringis K., 2000). Pagal šią

metodiką vertinami atskiri gamtovaizdžiai analizuojant jų struktūrą, t.y. sprendžiant pagal atskirus

objektyvius požymius. Vertinimo vienetas yra estetiškumo balas.

Remiantis šia metodika tiriamus gamtovaizdžius galima palyginti tarpusavyje. Kadangi

vertinimo pagrindą sudaro objektyviai įvertinami gamtovaizdžio požymiai (objektai ir reiškiniai),

tai bet kuris tyrinėtojas tą patį gamtovaizdį įvertina panašiu (su tam tikra paklaida) balų skaičiumi,

neatsižvelgiant į skirtingas oro sąlygas vertinimo metu, metų laiką (nevertinama tik žiemą), paros

metą ir kitas aplinkybes. Metodikos esmė yra ta, kad tam tikrais sutartiniais vienetais (balais)

galima nustatyti, kiek vienas tyrinėjamas gamtovaizdis estetiniu požiūriu vertingesnis už kitą, nors

juos bus įvertinę ir skirtingi asmenys. Metodinis optimalaus gamtovaizdžio modelis, su kuriuo

lyginami konkretūs gamtovaizdžiai (jų atskirų požymių rodikliai), yra sudarytas atsižvelgiant ne

tik į estetikos ir kraštovaizdžio architektūros, bet ir į naujausius aplinkosaugos, ūkinės veiklos,

kraštotvarkos ir kitus reikalavimus.

Kraštovaizdžio estetinio rekreacinio vertinimo metodika skirta gamtovaizdžiams vertinti iš

specialiai parinktų vietų – regyklų (stebėjimo taškų), todėl tame pačiame kraštovaizdyje

gamtovaizdžiai gali būti labai skirtingi, priklausomai nuo regyklų vietos ir tipo. Gamtovaizdžius

pagal šią metodiką galima vertinti bet kokiose teritorijose, tačiau pirmiausiai tyrimus tikslinga

atlikti rekreacijos zonose, saugomose teritorijose ir kitose vaizdingose teritorijose.

61

Literat ūra

Angelstam P. 1992. Conservation of communities – the importance of edges, surroundings and landscape mosaic structure. In: Hansson, L. (ed.) Ecological principles of Nature conservation. Elsevier applied science, New York. P. 9-70.

Basalykas A. 1977. Lietuvos TSR kraštovaizdis. Vilnius: Mokslas. 237 p.

Bučas J. 2001. Kraštotvarkos pagrindai: vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams. Technologija. 282 p.

Budriūnas A.R., Ėringis K. 2000. Kraštovaizdžio estetinio rekreacinio vertinimo metodika. Vilnius: Botanikos instituto leidykla. 38 p.

Burel F., Baudry J. 2003. Landscape ecology: concepts, methods and applications. Science Publishers. 362 p.

Cairns J. (1995). Ecosocietal restoration: reestablishing humanity’s relationschip with natural systems. Environment (USA). 37(5): 4–9, 30–33.

Cairns J. 1995. Ecosocietal restoration: reestablishing humanity’s relationschip with natural systems. Environment (USA). 37(5): 4–9, 30–33.

Europos kraštovaizdžio konvencija. Valstybės žinios. 2002, Nr. 104-4621.

Farina A. 2005. Principles and methods in landscape ecology. London: Chapman & Hall. 235 p.

Forman, 1995. Land mosaics: the ecology of landscapes and regions. Cambridge University Press. 632 p.

Franklin J.F., Forman R.T.T. 1987. Creating landscape patterns by forest cutting: Ecological consequences and principles. Landscape Ecology 1. P. 5-18.

Gamtinio karkaso nuostatai. Valstybės žinios, 2004, Nr. 184 – 6807.

Jagomägi I., Külvik M., Mander Ü. 1988. The structural - functional role of ecotones in the landscape. Ekologia (CSSR) 7: 81-94.

Jakovlevas-Mateckis, K. 2008. Miesto kraštovaizdžio architektūros raida ir teorijos pagrindai. Vilniaus Gedimino technikos universitetas. Tomas I. – Vilnius : Technika. 410 p.

Jankauskaitė M. 2002. Kraštovaizdžio struktūros koncepcijos ir jų raida. Geografijos metraštis 35 t.: 7-19.

Jankauskaitė M. 2004. Kraštovaizdžio ekologinių (geoekologinių) tyrimų metodologiniai pagrindai: mokomoji knyga. Vilnius: Vilniaus universitetas. 78 p.

Karazija S., Vaičiūnas V. 2000. Ekologinis miškų vaidmuo Lietuvoje. Kaunas:Lututė. 150 p.

Kavaliauskas P. Lietuvos gamtinis karkasas // Mokslas ir gyvenimas – Nr. 1 (1991), p. 12 – 13.

Kavaliauskas P. Metodologiniai kraštotvarkos pagrindai. Habil. dr. tezės. Vilnius. 1992. – 147 p.

Kavaliauskas P., Baškytė R. Bendroji kraštovaizdžio apsauga / Lietuvos aplinkosaugos raida, LR Aplinkos ministerija – Vilnius: ABO, 2000. – p. 247 – 256.

Kotliar N.B., Wiens J.A. 1990. Multiple Scales of Patchiness and Patch Structure: A Hierarchical Framework for the Study of Heterogeneity. Oikos: 59 (2): 253-260.

Kremsater L.K., Bunnell F.L. 1999. Edge effect: theory, evidence and implications to management of western North American forests. In Rochelle J.A., Lehman, L.A., Wishniewski, J. (eds.) Forest fragmentation: wildlife and management implications. Köln, Brill. P. 117-153.

62

Kurlavičius P. 2005. Biologinė įvairovės apsauga žemės ūkyje. Kaunas: Lietuvos ornitologų draugija. 64 p.

Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas. Valstybės žinios. 1993, Nr. 63 – 1188; 2001, Nr. 108 – 3902.

Ozolinčius. 1998. Lietuvos spygliuočiai: morfologinės struktūros transformacijos bei jas indukuojantys veiksniai. Kaunas: Lututė. 300 p.

Pauliukevičius G., Kenstavičius J. 1995. Ekologiniai miškų teritorinio išdėstymo pagrindai. Vilnius: Geografijos institutas. 289 p.

Pauliukevičius G. 2000. Vandens apsauginiai miškai: metodinė priemonė. Vilnius: Geografijos institutas. 178 p.

Skorupskas R. 2004. Kraštovaizdžio optimizavimo būdų metodologinė problema. Geografija. T.40(2): 57-62.

Thompson I. 2007.The ethics of sustainability. In: Benson J. F., Roe M. Landscape and sustainablity. Abingdon. P. 16–35.

Turner, M. G., R. H. Gardner, and R. V. O'Neill. 2001. Landscape ecology in theory and practice: pattern and process. Springer-Verlag, New York. 401 p.