Europos S'!_jungos Teisingu1no Teis1no praktikos vadovas 2014 m.

EUROPOS TEISES DEPARTAMENTAS PR IE LI ETUVOS RESPUB LIKOS TEISINGUMO M IN ISTE RIJ OS

*** * * * * * * *** ~OKSLAS · EKONONITKA · SANGLAUDA EUROPOSSAJUNGA

EUROPOS REGIONINES PLETROS FONDAS

Kuriame Lietuvos ateiti

Atliktas Europos teises departamento prie LR teisingumo ministerijos vykdant paramos skyrimo projektq , Lietuvos ES reikaltt sistemas efektyvumo didinimas" (projekto kodas Nr.

VPI-4.2.-VRM-05-V-02-001)

I. Europos Sąjungos konstitucinė (pirminė) teisė ................................................................................ 6

1.1. ES teisės šaltiniai: bendrieji aspektai........................................................................................ 6

1.2. ES sutarčių teisinė galia, privalomumas ir vieta ES teisės šaltinių sistemoje .......................... 6

1.3. ES sutarčių tiesioginis veikimas ............................................................................................... 7

II. Bendrieji ES teisės principai ir pagrindinės teisės .......................................................................... 8

2.1. Bendrųjų teisės principų samprata ir vieta ES teisės šaltinių sistemoje ................................... 8

2.2. Konkretūs bendrieji ES teisės principai.................................................................................... 9

2.2.2.1. Įgytos teisės ................................................................................................................ 9

2.2.2.2. Teisėti lūkesčiai ........................................................................................................ 11

2.2.2.3. Teisinis tikrumas (saugumas) ................................................................................... 17

2.2.2.4. Teisės į gynybą ir procesinės garantijos ................................................................... 19

2.2.2.4.1. Bendrieji reikalavimai ....................................................................................... 19

2.2.2.4.2. Teisė būti išklausytam ....................................................................................... 23

2.2.2.4.3. Teisė neliudyti prieš save ir nepateikti įrodymų prieš save ............................... 24

2.2.2.4.3. Nekaltumo prezempcija ..................................................................................... 24

2.2.2.4.4. Teisė į gynybą .................................................................................................... 26

2.2.2.4.5. Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą ..................................................................... 29

2.2.2.5. Proporcingumas ........................................................................................................ 31

2.2.2.6. Būtinumas ................................................................................................................. 33

2.2.2.7. Būtinoji gintis ........................................................................................................... 34

2.2.2.8. Force majaure ........................................................................................................... 34

2.2.2.10. Neteisėto praturtėjimo Sąjungoje draudimas .......................................................... 35

2.2.2.11. Prevencijos (apsaugos) principas............................................................................ 36

2.2.2.12. Sąžiningumas .......................................................................................................... 40

2.2.2.13. Skaidrumas ............................................................................................................. 40

2.2.2.14. Lojalaus bendradarbiavimo principas ..................................................................... 42

2.3. Pagrindinės teisės kaip bendrieji teisės principai ................................................................... 44

2.3.1. ES pagrindinių teisių chartija .......................................................................................... 44

2.3.2. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija .............................. 55

2.3.3. Kitos tarptautinės sutartys, įtvirtinančios pagrindines teises ir laisves ........................... 62

2.3.4. ESTT praktika dėl konkrečių ES pagrindinių teisių chartijoje, EŽTK ir kitose tarptautinėse

sutartyse įtvirtintų teisių ............................................................................................................ 68

2.3.4.1. Orumas ..................................................................................................................... 68

2.3.4.2. Žmogaus teisė į gyvybę ............................................................................................ 69

2.3.4.3. Teisė į asmens neliečiamybę .................................................................................... 70

2.3.4.4. Kankinimo ir nežmoniško ar žeminančio elgesio arba baudimo uždraudimas ........ 70

2.3.4.5. Vergijos ir priverčiamojo darbo uždraudimas .......................................................... 71

2.3.4.6. Teisė į laisvę ir saugumą .......................................................................................... 71

2.3.4.7. Teisė į privatų ir šeimos gyvenimą ........................................................................... 71

2.3.4.8. Asmens duomenų apsauga (žr. C.XV skyrių) .......................................................... 99

2.3.4.9. Teisė tuoktis ir kurti šeimą ....................................................................................... 99

2.3.4.10. Minties, sąžinės ir religijos laisvė........................................................................... 99

2.3.4.11. Saviraiškos ir informacijos laisvė ........................................................................... 99

2.3.4.12. Susirinkimų ir asociacijų laisvė ............................................................................ 102

2.3.4.13. Menų ir mokslo laisvė .......................................................................................... 103

2.3.4.14. Teisė į mokslą ....................................................................................................... 103

2.3.4.15. Laisvė pasirinkti profesiją ir teisė dirbti ............................................................... 103

2.3.4.16. Laisvė užsiimti verslu ........................................................................................... 103

2.3.4.17. Teisė į nuosavybę ................................................................................................. 104

2.3.4.18. Teisė į prieglobstį ................................................................................................. 108

2.3.4.19. Apsauga perkėlimo, išsiuntimo ar išdavimo atveju .............................................. 108

2.3.4.20. Lygybė prieš įstatymą ........................................................................................... 108

2.3.4.21. Diskriminacijos uždraudimas ............................................................................... 109

2.3.4.22. Kultūrų, religijų ir kalbų įvairovė ......................................................................... 126

2.3.4.23. Moterų ir vyrų lygybė ........................................................................................... 126

2.3.4.24. Vaiko teisės .......................................................................................................... 127

2.3.4.25. Pagyvenusių žmonių teisės ................................................................................... 137

2.3.4.26. Neįgaliųjų asmenų integravimas .......................................................................... 137

2.3.4.27. Darbuotojų teisė į informaciją ir konsultacijas įmonėje ....................................... 137

2.3.4.28. Teisė į kolektyvines derybas ir kolektyvinių veiksmų teisė ................................. 139

2.3.4.29. Teisė naudotis įdarbinimo tarnybų paslaugomis .................................................. 142

2.3.4.30. Apsauga nepagrįsto atleidimo iš darbo atveju ...................................................... 142

2.3.4.31. Tinkamos ir teisingos darbo sąlygos .................................................................... 142

2.3.4.32. Vaikų darbo uždraudimas ir jaunų žmonių apsauga darbe ................................... 152

2.3.4.33. Šeima ir profesinė veikla ...................................................................................... 152

2.3.4.34. Socialinė apsauga ir socialinė parama .................................................................. 152

2.3.4.35. Sveikatos apsauga ................................................................................................. 154

2.3.4.36. Galimybė naudotis bendrus ekonominius interesus

tenkinančiomis paslaugomis................................................................................. 1542.3.4.37. Aplinkos apsauga .................................................................................................. 154

2.3.4.38. Vartotojų apsauga ................................................................................................. 154

2.3.4.39. Teisė balsuoti ir būti kandidatu Europos Parlamento rinkimuose ........................ 154

2.3.4.40. Teisė į gerą administravimą .................................................................................. 156

2.3.4.41. Teisė susipažinti su dokumentais ......................................................................... 191

2.3.4.42. Judėjimo ir apsigyvenimo laisvė .......................................................................... 205

III. Valstybių Narių ir Europos Sąjungos kompetencija, teisės bei pareigos .................................. 209

3.1. Sąjungos ir valstybių narių atitinkama kompetencija ir atitinkamos pareigos ..................... 209

3.2. Kompetencijų kategorijos ..................................................................................................... 212

3.3. ES ir valstybių narių pasidalijamoji kompetencija ............................................................... 213

3.4. Subsidiarumo principas ........................................................................................................ 216

3.5. Valstybių narių pareigos (lojalumo pareiga) ........................................................................ 217

IV. Europos Sąjungos teisė ir nacionalinė teisė .............................................................................. 223

4.1. Bendrieji aspektai ................................................................................................................. 223

4.2. ES teisės tiesioginis veikimas, viršenybė ir vienodas taikymas ........................................... 223

4.3. ES teisės įgyvendinimas nacionalinėje teisėje ..................................................................... 228

4.3.1. Bendrieji aspektai .......................................................................................................... 228

4.3.2. Neteisėtų išmokų susigrąžinimas................................................................................... 229

4.3.3. Valstybių narių atsakomybė už Sąjungos teisės pažeidimą........................................... 232

V. Europos Sąjungos teisė ir tarptautinė teisė ................................................................................. 236

5.1. Sąjungos teisė ir tarptautinė teisė; bendrieji aspektai ........................................................... 236

5.2. Tarptautiniai susitarimai ....................................................................................................... 252

5.2.1. Bendrieji aspektai .......................................................................................................... 252

5.2.2. Sąjungos ir valstybių narių atitinkama kompetencija .................................................... 254

5.2.3. Derybos ir sutarties sudarymas ...................................................................................... 268

5.2.4. Išankstinė Teisingumo Teismo nuomonė ...................................................................... 276

5.2.5. Poveikis, apimtis ir ribos ............................................................................................... 281

5.3. Ankstesnių tarptautinių susitarimų, kuriuos sudarė valstybės nares, laikymasis ................. 290

5.3.1. Bendrieji aspektai .......................................................................................................... 290

5.3.2. Specialūs susitarimai ..................................................................................................... 295

5.3.3. Trečiųjų šalių teisės pagal ankstesnius susitarimus ....................................................... 296

5.4. Tarptautinių žmogaus teisių apsaugos instrumentų svarba .................................................. 296

VI. Europos Sąjungos institucijos ir įstaigos ................................................................................... 299

6.1. Europos Parlamentas ............................................................................................................ 299

6.2. Europos Vadovų Taryba ....................................................................................................... 322

6.3. ES Taryba ............................................................................................................................. 322

6.4. Europos Komisija ................................................................................................................. 326

6.6. Europos centrinis bankas ...................................................................................................... 337

6.7. Audito rūmai ......................................................................................................................... 340

6.8. Kitos Sąjungos įstaigos ir agentūros ..................................................................................... 342

6.8.1. Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas .................................................................. 342

6.8.2 Europos regionų komitetas ............................................................................................. 343

6.8.3 Europos ombudsmenas ................................................................................................... 343

6.8.4 Eurojustas, Europol, įvairiomis ES agentūromis, įstaigomis, tarnybomis ir fondais ..... 345

6.8.5 Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF) (2.02.08; B-18.09) ............................. 345

VII. Sprendimų priėmimas Europos Sąjungoje ............................................................................... 348

7.1. ES teisės aktų teisinio pagrindo parinkimas ......................................................................... 348

7.2. Bendrieji sprendimų priėmimo procedūrų aspektai.............................................................. 360

7.3. Pagal įprastinę procedūrą priimami įstatymo galią

turintys aktai (bendro sprendimo procedūra) ....................................................................... 3647.4. Įstatymo galios neturintys aktai ............................................................................................ 364

7.4.1. Delegavimas/Perdavimas (komitologija) ...................................................................... 364

7.4.2. Vykdymas/įgyvendinimas ............................................................................................. 367

VIII. ES institucijų teisės aktai (antrinės teisės aktai) ir jų savybės (2.05; B-20) ........................... 369

8.1. ES institucijų teisės aktams bendri aspektai ......................................................................... 369

8.2. Reglamentai .......................................................................................................................... 373

8.2.1. Bendrieji aspektai .......................................................................................................... 373

8.2.2. Apibrėžimas ................................................................................................................... 374

8.2.3. Tiesioginis taikymas ...................................................................................................... 374

8.3. Direktyvos ............................................................................................................................ 375

8.3.1. Bendrieji aspektai .......................................................................................................... 375

8.3.2. Tiesioginis veikimas ...................................................................................................... 378

8.3.3. Įgyvendinimo terminų imperatyvumas .......................................................................... 381

8.4. Sprendimai ............................................................................................................................ 381

8.4.1. Bendrieji aspektai .......................................................................................................... 381

8.4.2. Apibrėžimas ................................................................................................................... 382

8.4.3. Tiesioginis veikimas ...................................................................................................... 383

8.4.4. Pranešimas ..................................................................................................................... 384

8.4.5. Atsiėmimas ir panaikinimas .......................................................................................... 384

8.5. Neprivalomi teisės aktai (kiti aktai)...................................................................................... 385

8.6. Motyvavimas ........................................................................................................................ 386

8.7. Paskelbimas .......................................................................................................................... 388

8.8. Taikymas ratione temporis (laiko atžvilgiu) ......................................................................... 389

IX. Naujų valstybių narių įstojimas ................................................................................................. 393

9.1. Bendrieji stojimo į ES aspektai ............................................................................................ 393

9.2. Stojimo aktai iki 2004 m. ..................................................................................................... 393

9.3. Aktas dėl Čekijos Respublikos, Estijos, Kipro, Latvijos, Lietuvos, Vengrijos, Maltos,

Lenkijos, Slovėnijos ir Slovakijos stojimo .................................................................................. 396

9.4. Bulgarijos ir Rumunijos stojimo aktas ................................................................................. 402

X. Finansinės nuostatos ................................................................................................................... 404

10.1. ES biudžeto principai ir taisyklės ....................................................................................... 404

10.2. Sąjungos nuosavi ištekliai .................................................................................................. 419

10.3. Struktūriniai fondai ............................................................................................................. 432

XI. ES sutarčių bendrosios ir baigiamosios nuostatos ..................................................................... 437

11.1. Bendrieji aspektai ............................................................................................................... 437

11.2. Teritorinė sutarčių taikymo sritis ........................................................................................ 440

11.3. Sąjungos privilegijos ir imunitetai ...................................................................................... 441

11.4. Profesinės paslapties laikymasis ......................................................................................... 446

XII. Visuomenės teisė susipažinti su dokumentais ......................................................................... 451

I. Europos Sąjungos konstitucinė (pirminė) teisė

1.1. ES teisės šaltiniai: bendrieji aspektai

Bendrijos teisė – Bendrijos teisės aktų skelbimas - Bendrieji teisės principai

68. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad ieškovo grindžiant savo teiginį nurodytas teisėtumo

principas Bendrijos teisėje yra pripažintas kaip reikalaujantis, kad sankcija, net ir nebūdama

baudžiamojo pobūdžio, galėtų būti paskirta, tik jei ji turi aiškų ir nedviprasmišką teisinį pagrindą.

69. Vis dėlto negalima daryti išvados, kad teisėtumo principas draudžia skelbti institucijų priimtus

aktus, kai skelbimas nėra tiesiogiai numatytas Sutartyse ar kitame bendro pobūdžio akte. Pagal šiuo

metu galiojančią Bendrijos teisę toks draudimas prieštarautų ES 1 straipsniui, pagal kurį Europos

Sąjungoje „sprendimai priimami kuo atviriau“. Šis principas atsispindi ir EB 255 [dabar SESV 15

straipsnis] straipsnyje, kuris tam tikromis sąlygomis užtikrina piliečių teisę susipažinti su institucijų

dokumentais. Be to, pažymėtina, kad EB 254 [dabar SESV 297 straipsnis] straipsnis tam tikrų

institucijų aktų įsigaliojimą sieja su jų paskelbimu, o kitos Bendrijos teisės nuostatos, pavyzdžiui,

Reglamento Nr. 17 21 straipsnio 1 dalis, įpareigoja institucijas supažindinti visuomenę su savo

veikla. Pagal šį principą ir nesant nuostatų, tiesiogiai nurodančių ar draudžiančių skelbimą, institucijų

teisė paviešinti savo priimtus aktus yra taisyklė, kuri turi išimčių, kai, pavyzdžiui, nuostatomis,

užtikrinančiomis profesinių paslapčių laikymąsi, Bendrijos teisė draudžia atskleisti šiuos aktus ar tam

tikrą juose esančią informaciją.

2006 m. gegužės 30 d. Pirmosios instancijos teismo (antroji kolegija) sprendimas Bank Austria

Creditanstalt AG prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-198/03, Rink., 2006, p. II-01429)

1.2. ES sutarčių teisinė galia, privalomumas ir vieta ES teisės šaltinių sistemoje

Naujų valstybių narių prisijungimas prie Bendrijų Stojimo akto protokolai ir priedai – Antrinės

teisės aiškinimas, kad atitiktų pirminės teisės nuostatas

207. Iš tikrųjų stojimo akto protokolai ir priedai yra pirminės teisės nuostatos, kurių galiojimas,

išskyrus jei stojimo akte nustatyta kitaip, gali būti sustabdytas, jos gali būti iš dalies pakeistos ar

panaikintos tik pagal pirminių sutarčių peržiūrėjimui nustatytą procedūrą1.

208. Todėl iš esmės pirminės teisės nuostatos taikymo sritis negali būti aiškinama atsižvelgiant į

antrinės teisės nuostatas, kurias institucijos priėmė jos taikymui. Atvirkščiai, antrinė teisė turi būti

aiškinama, jei toks aiškinimas būtinas ir kiek tai įmanoma, taip, kad atitiktų pirminės teisės nuostatas2.

2009 m. spalio 2 d. Pirmosios instancijos teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Estijos Respublika

prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-324/05, Rink., 2009, p. II-03681)

1 2003 m. rugsėjo 11 d. Teisingumo Teismo sprendimas Austrija prieš Tarybą, C-445/00, Rink. p. I-8549, 62 p. 2 1986 m. lapkričio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimas Klensch ir kt., 201/85 ir 202/85, Rink. p. 3477, 21 p.

1.3. ES sutarčių tiesioginis veikimas

Europos Sąjungos sutarties 30 straipsnio tiesioginis veikimas - Sąlygos

Kadangi Europos Sąjungos sutarties tikslas yra sukurti bendrą vidaus rinką, tai lemia, jog ši

Sutartis yra daugiau nei abipusius įsipareigojimus tarp susitariančiųjų šalių sukuriantis susitarimas.

Tokį aiškinimą patvirtina ir Sutarties preambulė, kurioje daroma nuoroda ne tik į valstybių narių

Vyriausybes, bet ir į piliečius.

Pagal Sutarties 177 [dabar SESV 267 straipsnis] straipsnį tikslą, kuriuo siekiama užtikrinti

vienodą Europos Sąjungos teisės aiškinimą nacionaliniuose teismuose, patvirtina tai, kad valstybės

narės pritarė, jog jų piliečiai galėtų remtis Europos Sąjungos teise nacionalinėse teisminėse

institucijose. Iš to galima daryti išvadą, kad Europos Sąjunga sudaro naują tarptautinės teisės sistemą,

pagal kurią valstybės narės apribojo savo suverenias teises tam tikrose nustatytose srityse, ir Europos

Sąjungos teisinės sistema susijusi ne tik su valstybėmis narėmis, bet ir valstybių narių piliečiais.

Nepriklausomai nuo valstybių narių nacionalinių įstatymų, Europos Sąjungos teisė ne tik sukuria

pareigas asmenims, bet taip pat suteikia jiems ir tam tikras teises. Šios teisės kyla ne tik iš tų nuostatų,

kuriose jos yra aiškiai išreikštos, bet taip pat ir tose Sutarties nuostatose, iš kurių galima atitinkamas

teises numanyti.

Sutarties 12 [dabar SESV 30 straipsnis] įtvirtina aiškų ir besąlyginį draudimą, sukuriantį negatyvias

pareigas. Ši pareiga nereikalauja tolimesnio valstybių narių įgyvendinimo nacionaliniais teisės aktais.

Tokio draudimo formuluotė minėtame straipsnyje sudaro tinkamas sąlygas jį taikyti tiesiogiai

teisiniuose santykiuose tarp valstybių narių ir atitinkamų subjektų.

Tas faktas, kad pagal šį straipsnį negatyvi pareiga kyla valstybėms narėms, nereiškia, kad

piliečiai negali remtis šiuo straipsniu tiesiogiai.

1963 m. vasario 5 d. Teisingumo Teismo sprendimas NV Algemene Transport- en Expeditie

Onderneming van Gend & Loos prieš Nederlandse administratie der belastingen (byla 26-62, Rink.,

1963, p. 00003)

Europos Sąjungos teisės tiesioginio veikimo pagrindinės sąlygos

41. Bendrijos nuostata yra besąlyginė, kai joje nustatomas su jokia sąlyga nesiejamas

įpareigojimas, kurį įgyvendinant ar siekiant jame numatyto tikslo nereikia priimti jokio kito Bendrijos

institucijų ar valstybių narių akto. Be to, nuostata yra pakankamai aiški, kad teisės subjektas galėtų ja

remtis nacionaliniuose teismuose, o šie galėtų ją taikyti, jeigu ji nedviprasmiškai nustato

įpareigojimą3.

2006 m. spalio 26 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas G. Pohl-Boskamp GmbH &

Co. KG prieš Gemeinsamer Bundesausschuss (byla C-317/05, Rink., 2006, p. I-10611)

3 1996 m. rugsėjo 17 d. Sprendimas Cooperativa Agricola Zootecnica S. Antonio, C-246/94 iki C-249/94, Rink. p. I-4373,

18 ir 19 p.

II. Bendrieji ES teisės principai ir pagrindinės teisės

2.1. Bendrųjų teisės principų samprata ir vieta ES teisės šaltinių sistemoje

Bendrieji teisės principai – Spragų pildymo funkcija – Sutartimi nereguliuojami klausimai –

Būtinybė remtis valstybių narių teisės aktais, mokslo darbais ir jurisprudencija

Galimybė panaikinti teisines priemones yra reguliuojama administracinės teisės, kuri yra

pripažįstama Bendrijos valstybių narių teismų praktikoje ir valstybių narių moksliniuose darbuose,

tačiau šio klausimo Sutartis nereguliuoja. Jeigu Teismas nenori pažeisti teisingumo, jis privalo

spręsti šią problemą vadovaudamasis valstybių narių teisės aktais, moksliniais darbais ir teismų

praktika.

1957 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo sprendimas Dineke Algera ir kiti prieš Europos Anglių ir

Plieno Bendriją (sujungtos bylos 7/56 ir 3/57-7/57, Rink., 1957, p. 00081)

Interpretacija, kuri turėtų būti suderinama su Bendrijos principais

15. Teismas pasisako už tokį aiškinimą, kad, kai antrinės Bendrijos teisės nuostata gali būti

interpretuojama keliais būdais, pirmenybė turėtų būti teikiama ne interpretacijai, kuri būtų

nesuderinama su Sutarties nuostatomis, bet tokiam aiškinimui, kuris būtų suderinamas su Sutarties

nuostatomis.

1983 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Europos Bendrijų Komisija prieš Europos

Bendrijų Tarybą (byla 218/82, Rink., 1983, p. 04063)

Bendrųjų teisės principų vieta Bendrijos teisės aktų šaltinių sistemoje

17. Be to, kadangi Teismas yra pripažinęs proporcingumo ir nediskriminavimo principus kaip

neatskiriamą bendrųjų Bendrijos teisės principų dalį4, Bendrijos institucijų teisės aktų teisėtumas gali

būti vertinami remiantis šiais teisės principais.

18. Tokiomis aplinkybėmis nacionalinis teismas gali, o kai kuriomis aplinkybėmis privalo, kreiptis į

Teismą su prejudiciniu klausimu dėl tokių aktų teisėtumo vertinimo Sutarties nuostatų atžvilgiu.

19. Remiantis nusistovėjusia Teismo praktika, nacionaliniai teismai gali spręsti dėl Bendrijos teisės

akto teisėtumo ir, jei jie mano, kad šalių pateikti įrodymai nepatvirtina, kad teisės aktas yra neteisėtas,

teismai gali atmesti tuos įrodymus ir patvirtinti, kad teisės aktas yra visiškai teisėtas. Šitaip

elgdamiesi, jie nekvestionuoja Bendrijos teisės akto galiojimo5.

1997 m. balandžio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Woodspring District Council ir Bakers of

Nailsea Ltd (byla C-27/95, Rink., 1997, p. I-01847)

Šaltinių hierarchija – Tarptautinės sutarties viršenybė Bendrijos teisės aktams

71. Pagal nusistovėjusią Teismo praktiką pagrindinės teisės yra sudedamoji bendrųjų teisės

principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, dalis, todėl pastarasis vadovaujasi

valstybėms narėms bendromis konstitucinėmis tradicijomis ir tarptautiniais dokumentais žmogaus

4 1977 m. spalio 19 d. sprendimas Ruckdeschel and Others prieš Hauptzollamt Hamburg-St Annen, sujungtos bylos

117/76 ir 16/77, Rink., 1977, p. 2237, 15 p. 5 1987 m. spalio 22 d. sprendimas Foto-Frost prieš Hauptzollamt Lübeck-Ost, 314/85, Rink., 1987, p. 4199, 14 p.

teisių apsaugos srityje, kuriuos priimant dalyvavo valstybės narės arba prie kurių valstybės narės

prisijungė. Šiuo požiūriu EŽTK yra ypač svarbi6.

72. Šie Teismo praktikoje nustatyti principai buvo papildomai įtvirtinti Suvestinio Europos Akto

preambulėje, o vėliau – Europos Sąjungos sutarties F straipsnio 2 dalyje [dabar ESS 6 straipsnio 3

dalis]7. Pagal šią nuostatą „Sąjunga gerbia pagrindines teises, kurias užtikrina 1950 m. lapkričio 4 d.

Romoje pasirašyta EŽTK ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų kaip

bendrų Bendrijos teisės principų.“

73. Todėl priemonės, kurios nesuderinamos su taip pripažįstamų žmogaus teisių laikymusi,

Bendrijoje nėra priimtinos8.

74. Šitaip, kadangi reikalaujama, kad tiek Bendrija, tiek jos valstybės narės gerbtų pagrindines teises,

šių teisių apsauga yra teisėtas interesas, kuris iš esmės pateisina Bendrijos teisės nustatytų pareigų

apribojimą, net jei jos kyla dėl Sutartimi garantuotos tokios pagrindinės laisvės, kaip antai laisvas

prekių judėjimas.

2003 m. birželio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimas Eugen Schmidberger, Internationale

Transporte und Planzüge prieš Austrijos Respublikos (byla C-112/00, Rink., 2003, p. I-05659)

Teisės aktų keitimas – Teisinės sistemos tęstinumo principas – Principas, būdingas valstybių narių teisinėms sistemoms 13. Pirma, atsižvelgiant į valstybių narių teisės sistemoms, kurių pagrindų galima rasti net

romėnų teisėje, bendrą principą, keičiant teisės aktus reikia užtikrinti teisinių struktūrų tęstinumą,

nebent teisės aktų leidėjas nurodo kitaip, antra, šis principas taikomas Sąjungos pirminės teisės

pakeitimams .

1969 m. vasario 25 d. Teisingumo Teismo sprendimas Klomp prieš Inspectie der belastingen (byla 23-68, Rink., 1969, p. 00043)

2.2. Konkretūs bendrieji ES teisės principai

2.2.2.1. Įgytos teisės

Sprendimas suteikiantis asmenines teises ar panašią naudą – Panaikinimas – Panaikinimo

padariniai

Jei administracinė institucija sužino, kad tam tikra išmoka buvo suteikta kaip neteisingos teisinės

nuostatos interpretacijos rezultatas, ji turi teisę pakeisti ankstesnį sprendimą.

Net jei tam tikrais atvejais teisės akto panaikinimas remiantis neteisėtumu neturi atgalinio poveikio,

jis visuomet galioja į ateitį.

1961 m. birželio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimas Gabriel Simon prieš Europos Bendrijų

Teisingumo Teismą (byla 15-60, Rink., 1961, p. 00225)

6 1991 m. birželio 18 d. Sprendimas ERT, C-260/89, Rink. p. I-02925, 41 p.; 2001 m. kovo 6 d. Sprendimas Connolly

prieš Komisiją, C-274/99 P, Rink. p. I-01611, 37 p.; 2002 m. spalio 22 d. Sprendimas Roquette Frères, C-94/00,

Rink. p. I-09011, 25 p. 7 1995 m. gruodžio 15 d. sprendimas Bosman, C-415/93, Rink. p. I-04921, 79 p. 8 1991 m. birželio 18 d. sprendimas ERT, C-260/89, Rink. p. I-02925, 41 punktą ir 1997 m. gegužės 29 d. Sprendimas

C-299/95 Kremzow, Rink. p. I-02629, 14 p.

Administracinė nuostata, suteikianti asmenines teises ar panašią naudą – Tokios nuostatos

neteisėtumas – Panaikinimas atgaline data arba panaikinimas ex nunc – Faktinė šalių padėtis

kaip pasirinkimo kriterijus

Tiesa, kad sprendžiant dėl prieštaraujančių interesų, nuo kurių priklausys neteisėto

sprendimo panaikinimas ex nunc ar ex tunc, svarbu nepamiršti faktinės šalių padėties

nagrinėjamu metu. 1962 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo sprendimas Koninklijke Nederlandsche Hoogovens en

Staalfabrieken N.V. prieš Europos anglių ir plieno bendrijos Aukštąją vadovybę (byla 14/61, Rink.,

1962, p. 00485)

Administracijos pareiškimai, suteikti tiekiant informaciją – Nesuteikiamos jokios teisės

suinteresuotiems asmenims

19. Šie pareiškimai buvo pateikti tik informacinėms reikmėms ir negalėjo nustatyti teisių,

kurias ieškovai norėjo išvesti iš esamų teisinių aplinkybių.

20. Todėl negalima teigti, kad informaciniai pareiškimai turi tokių priemonių galią, kurios

galėtų sukurti teises adresatams. 1970 m. gegužės 28 d. Teisingumo Teismo sprendimas Denise Richez-Parise ir kiti prieš Europos

Bendrijų Komisiją (sujungtos bylos 19, 20, 25 ir 30-69, Rink., 1970, p. 00325)

Nesutartinė atsakomybė – Sąlygos – Teisėkūros aktai apimantys ekonominės politikos

sprendimus – Pakankamai aiškus viršesnės teisinės taisyklės, skirtos asmenų apsaugai,

pažeidimas

11. Bendrijos nesutarinė atsakomybė galėtų kilti, kai mažų mažiausiai aktas, kurio

teisėtumas yra ginčijamas, būtų sukėlęs žalos. Kai Bendrijos teisėkūra apima ekonomines priemonės, Bendrijai negali kilti nesutartinė atsakomybė už asmenų patirtą žalą dėl tokios priemonės , jeigu nebuvo pažeista viršesnė teisės norma, kuri saugo tuos asmenis.

1971 gruodžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimas Zuckerfabrik Schoeppenstedt prieš Europos

Bendrijų Tarybą (byla 5/71, Rink., 1971, p. 00975)

Teisės aktų keitimas – Asmens teisių, kurios jam buvo suteiktos anksčiau, panaikinimas –

Pažeidimo nebuvimas

22. Juridinis asmuo negali remtis įgyta teise siekiant toliau naudotis jam suteiktais

privalumais, kurias jis gavo dėl bendrosios rinkos sukūrimo ir kuriomis jis naudojosi nustatytu laiku.

Tokiomis aplinkybėmis anksčiau suteiktos naudos panaikinimas negali būti pagrindinės teisės

pažeidimu.

1979 m. rugsėjo 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo SpA Eridania-Zuccherifici nazionali ir SpA

Società Italiana per l'Industria degli Zuccheri prieš Minister of Agriculture and Forestry ir kitus

(byla C-230/78, Rink., 1979, p. 02749)

Teisės akto panaikinimas atgaline data – Prieštaravimas principams - Išimtys

Retroaktyvus priemonės panaikinimas prieštarautų gero administravimo ir teisinio tikrumo

principams.

Be to, remiantis valstybių narių teise, retroaktyvus priemonės panaikinimas galimas tais atvejais,

kai nagrinėjama administracinė priemonė buvo priimta remiantis klaidinga ir nepakankama

informacija, kuri buvo pateikta suinteresuotųjų asmenų.

1983 m. gruodžio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimas Angélique Verli-Wallace prieš Europos

Bendrijų Komisiją (byla C-159/82, Rink., 1983, p. 02711)

Bendrijos atsakomybė už priimtus teisės aktus – Atsakomybė už institucijos neveikimą –

Sąlygos atsakomybei kilti – Atsakomybės nebuvimas, kai Bendrija turi plačią diskreciją

8. Bendrijai nekyla atsakomybė dėl teisėkūros priemonių, kurios apima ir ekonomines

priemones, kol nebuvo padarytas pakankamai sunkus viršesnės teisinės normos, saugančios asmens

interesus, pažeidimas. Nagrinėjant tas Bendrijos priemones, kurių pagrindinis bruožas yra tai, kad

Bendrija tam tikroje srityje turi plačią diskreciją , Bendrijai gali kilti atsakomybė tik išimtiniais

atvejais, kai institucija akivaizdžiai ir sunkiai pažeidė savo kompetencijos ribas.

9. Bendrijos institucijų atsisakymas sugrąžinti (red. past. Bendrijos institucijų neveikimas) Granidon

gamybos išlaidas sudaro Bendrijos teisėkūros dalį. Dėl šios priežasties, tokią priemonę reikia

vertinti pagal auksčiau išdėstytus kriterijus.

1987 m. gruodžio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Les Grands Moulins de Paris prieš Europos

Ekonominę Bendriją (byla C-50/86, Rink., 1987, p. 04833)

Tarnautojai – Ieškinys dėl panaikinimo – Bendrijos nesutartinė atsakomybė – Administracinio

akto panaikinimas – Preziumuojamas administracinio akto teisėtumas

51. Šiuo atžvilgiu reikėtų dar kartą pažymėti, kad remiantis nusistovėjusia praktika, Bendrijos

institucijų aktai yra preziumuojami teisėtais nesant jokių įrodymų, kvestionuojančių šių aktų

teisėtumą9 (žr. 1996 m. lapkričio 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Claude Brulant prieš

Europos Parlamentą, byla T-272/94, 35 punktą, Rink., 1996, p. FP-I-A-00513; FP-II-01397; 2000

m. liepos 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Helga Griesel prieš Europos Sąjungos

Tarybą, byla T-157/99, 25 punktą, Rink., 2000, p. FP-I-A-00151 ; FP-II-00699).

2000 m. gruodžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Anthony Gooch prieš Europos

Bendrijų Komisiją, (byla T-197/99, Rink., 2000, p. II-01247).

2.2.2.2. Teisėti lūkesčiai

Institucijos priimta priemonė – Apdairaus ir protingo prekybininko numatytas priėmimas –

Teisėtų lūkesčių principas – Netaikymas

Griežtesnių taisyklių priėmimas turėjo būti apdairių ir protingų prekybininkų numatytas, todėl

šioje byloje jie negali remtis teisėtais lūkesčiais.

1978 m. vasario 1 d. Teisingumo Teismo sprendimas Johann Lührs prieš Hauptzollamt Hamburg-

Jonas, (byla 78/77, Rink., 1978, p. 00169).

9 1996 m. lapkričio 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Claude Brulant prieš Europos Parlamentą, byla T 272/94, 35 p., Rink., 1996, p. FP-I-A-00513; FP-II-01397; 2000 m. liepos 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas

Helga Griesel prieš Europos Sąjungos Tarybą, byla T-157/99, 25 punktą, Rink., 2000, p. FP-I-A-00151 ; FP-II-00699

-

Institucijų aktai – Direktyvos – Įgyvendinimo laikotarpio pabaiga – Galimybė asmeniui remtis

teisėtų lūkesčių principu

46. Apibendrinant, direktyva savo pobūdžiu sukuria pareigas tik valstybėms narėms, todėl

asmuo negali remtis teisėtų lūkesčių principu dar nepasibaigus direktyvos įgyvendinimo terminui.

1979 m. balandžio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimas baudžiamojoje byloje prieš Tullio Ratti, (byla

148/78, Rink., 1979, p. 01629).

Taisyklių keitimas – Teisėtų lūkesčių apsaugos principas – Taikymas – Ribos

48. Nors, kaip Teismas 1979 m. gegužės 16 d. sprendime Tomaldini (byla 84/78, Rink., 1979,

p. 01801) pažymėjo, kad „teisėtų lūkesčių apsaugos principas yra vienas pagrindinių Bendrijos

principų, šio principo taikymo sritis negali būti praplėsta taip, kad naujos taisyklės negalėtų būti

pritaikytos ateities aplinkybėms, tokiais atvejais, kurie kilo galiojant ankstesnėms taisyklėms ir nesant

viešųjų institucijų įtvirtintų pareigų“. Tame pačiame sprendime Teismas pažymėjo, kad „tai ypač

pasakytina apie tokią sritį kaip bendrasis rinkų organizavimas, kurios tikslas susijęs su nuolatiniu

derinimusi prie kintančių ekonominių sąlygų įvairiuose žemdirbystės srityse.

1981 m. gegužės 5 d. Teisingumo Teismo sprendimas Firma Anton Dürbeck prieš Hauptzollamt

Frankfurt am Main-Flughafen (byla 112/80, Rink., 1981, p. 01095)

Bendrijos institucijų diskrecija – Prekybininkų teisėti lūkesčiai siekiant išsaugoti esamą

situaciją – Negalimumas

27. Kai Bendrijos institucijos turi tam tikrą pasirinkimo laisvę įgyvendinant numatytus

tikslus, Prekybininkai negali remtis teisėtų lūkesčių principu, kai esama situacija gali būti pakeista

sprendimais tų institucijų diskrecijos ribose.

1982 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Edeka Zentrale AG prieš Vokietijos Federacinę

respubliką (byla 245/81, Rink., 1982, p. 02745)

Valstybės narės praktika prieštaraujanti Bendrijos teisei – Teisėtų lūkesčių nesukūrimas

22. Galiausiai negalima sutikti su Maizenos argumentu, kad buvo įvykdytas teisėtų lūkesčių

apsaugos principo pažeidimas, kai Vokietijos Federacinė Respublika nukrypo nuo kelerius metus

besilaikytos praktikos ir kuomet šis nukrypimas nebuvo ginčijamas Komisijos. Valstybės narės

praktika, kuri neatitinka Bendrijos taisyklių, negali lemti tokių teisinių situacijų, kurios būtų

saugomos Bendrijos teisės, ir taip yra būtent tada, kai Komisija nesiėmė reikiamų veiksmų užtikrinti,

kad valstybė narė tinkamai taikytų Bendrijos teisines nuostatas.

1982 m. gruodžio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Hauptzollamt Krefeld prieš Maizena GmbH

(byla 5/82, Rink., 1982, p. 04601)

Teisėtų lūkesčių apsaugos principas – Principo taikymo asmenims apimtis

21. Turi būti priminta, kad teisė remtis teisėtų lūkesčių principo apsauga nėra apribota

Bendrijos institucijų personalui, bet šiuo principu taip pat gali remtis bet kuris asmuo, kuris yra

tokioje situacijoje, kurioje administracijos veiksmai suteikė jam pagrįstų vilčių.

1983 m. gegužės 19 d. Teisingumo Teismo Vassilis Mavridis prieš Europos Parlamentą (byla 289/81,

Rink., 1983, p. 01731)

Institucijų priimti aktai – Atgalinis poveikis – Sąlygos

19. Tačiau, remiantis nusistovėjusia Teismo praktika, Bendrijos sprendimai negali turėti

atgalinio poveikio, o sprendimai turintys atgalinį poveikį turi turėti nuostatą, kuria būtų paaiškinamos

priežastys, kodėl tokiam sprendimui yra būtina turėti atgalinį poveikį.

1984 m. vasario 1 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ilford SpA prieš Europos Bendrijų Komisiją

(byla 1/84 R, Rink., 1984, p. 00423)

Teisėtų lūkesčių apsauga – Adresato atsisakymas nuo teisėtų lūkesčių apsaugos principo

akivaizdžiai pažeidžiant teisines taisykles

21. Pareiškėjo paskutinis argumentas turėtų būti atmestas, nes jis netinkamai pagrįstas teisėtų

lūkesčių apsaugos principu. Šiuo principu negali remtis juridinis asmuo, kuris akivaizdžiai pažeidė

galiojančias teisines taisykles .

1985 m. gruodžio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimas Sideradria SpA prieš Europos Bendrijų

Komisiją (byla 67/84, Rink., 1985, p. 03983)

Teisėtų lūkesčių apsauga – Ribos

19. Turėtų būti pažymėta, kad teisėtų lūkesčių principo taikymo sritis negali būti praplėsta tiek,

jog apskritai užkirstų kelią naujų teisės aktų taikymui dar galiojant ankstesnių teisės aktų sukeltų

situacijų vėlesniems padariniams, ypatingai tai pasakytina apie bendrosios rinkos organizavimą, kurio

tikslas apima nuolatinį teisės normų keitimą dėl kintančios ekonominės situacijos įvairiuose

žemdirbystės sektoriuose.

1988 m. rugsėjo 20 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ispanija prieš Tarybą (byla 203/86, Rink.,

1988, p. 04563)

Teisėtų lūkesčių apsaugos principas – Apimtis – Nacionalinės institucijos, atsakingos už

Bendrijos teisės taikymą – Institucijų veiksmai pažeidžiant Bendrijos teisę

Reikia nepamiršti, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas yra Bendrijos teisės dalis10 .

Tačiau, kaip Teismas pabrėžė, neteisėtas Komisijos ar jos tarnautojų veiksmas ir valstybių narių

veiksmai, kurie nedera su Bendrijos teisės nuostatomis, negali sukelti jokių teisėtų lūkesčių

ekonominės veiklos vykdytojui, kuriam suteikiama nauda, kylanti iš tokių veiksmų11.

Iš to seka, kad teisėtų lūkesčių principu negalima remtis tuomet, kai yra aiški Bendrijos teisės nuostata

ir kai atsakinga už Bendrijos teisės taikymą nacionalinė institucia veikia pažeidžiant Bendrijos teisę,

todėl tokie veiksmai negali sukelti teisėtų lūkesčių ekonominės veiklos vykdytojui ir jis negali tikėtis,

kad jam bus suteikiama nauda iš prieštaraujančių Bendrijos teisei veiksmų.

10 1978 m. gegužės 3 d. sprendimas Toepfer, byla 112/77, Rink., 1978, p. 01019 11 1989 m. lapkričio 16 d. sprendimas Thyssen, byla 188/82, Rink., 1983, p. 03721 ir 1982 m. gruodžio 15 d. sprendimas

Maizena, byla 5/82, Rink., 1982, p. 04601

1988 m. balandžio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimas Hauptzollamt Hamburg-Jonas prieš Firma

P. Krücken (byla 316/86, Rink., 1988, p. 02213)

Žemdirbystė – Bendrasis rinkų organizavimas – Teisėtų lūkesčių apsaugos principas

Reikia pripažinti , kad gamintojas, kuris savanoriškai tam tikram laikotarpiui nutraukė

gamybą, nebegali teisėtai tikėtis atnaujinti gamybą tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios jam buvo

taikomos anksčiau, ir kad jam bus netaikomos jokios naujos rinkos ar struktūrinės politikos taisyklės

atsiradusios tuo metu, kai jis buvo nutraukęs gamybą.

1988 m. balandžio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimas J. Mulder prieš Minister van Landbouw en

Visserij (byla 120/86, Rink., 1988, p. 02321)

Teisėtų lūkesčių principas – Galimybė remtis principu bendrojo administracinio teisės akto

atžvilgiu

17. Turėtų būti pažymėti, kad vienintelė abejonė iškelta nacionalinio teismo yra tai, ar

reglamentas buvo priimtas pažeidžiant teisinio tikrumo principą.

18. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad Bendrijos institucija turi teisę ginčijamą priemonę panaikinti

atgaline data per protingą laiko tarpą, ši teisė gali būti ribojama dėl šios priemonės adresatams

taikomo teisinio tikrumo principo, kuris buvo sudarytos sąlygos tikėtis, kad tokia priemonė yra

teisėta12.

1991 m. birželio 20 d. Teisingumo Teismo sprendimas Cargill BV prieš Produktschap voor

Margarine (byla C-365/89, Rink., 1991, p. I-03045)

Viešoji tarptautinė teisė – Principai – Teisėtų lūkesčių apsauga – Bendrijos priemonės,

prieštaraujančios dar neįsigaliojusiam tarptautiniam susitarimui, bet dėl kurio privalomumo

Bendrija jau sutikusi, priėmimas

90. Šiuo atžvilgiu Teismas pažymi, kad, pirma, sąžiningumo principas yra tarptautinės

paprotinės teisės norma, kurios galiojimas buvo patvirtintas Tarptautinio Teisingumo Teismo13 ir šis

principas taip pat saisto Bendriją.

93. Antra, viešojoje tarptautinėje teisėje sąžiningumo principas yra teisėtų lūkesčių apsaugos

principo pripažinimo padarinys, kuris, remiantis Teismo praktika, yra Bendrijos teisinės sistemos

dalis14. Kiekvienas ekononominės veiklos vykdytojas, kuriam institucija suteikė pagrįstų vilčių, gali

remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu15.

94. Tokioje situacijoje, kai Bendrija jau deponavo savo sutikimą dėl tarptautinės sutarties

privalomumo ir, kai tokios tarptautinės sutarties įsigaliojimo data yra žinoma, prekybininkai gali

remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu, kad galėtų ginčyti institucijų, dar prieš įsigaliojant šiam

tarptautiniam susitarimui, bet kokią priimtą priemonę, kuri turės tiesioginį poveikį jiems, kai

tarptautinis susitarimas įsigalios.

1997 m. sausio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Opel Austria GmbH prieš Europos

Sąjungos Tarybą (byla T-115/94, Rink., 1997, p. II-00039)

12 1982 m. kovo 3 d. sprendimas Alpha Steel prieš Komisiją, byla 14/81, Rink., 1982, p. 00749 13 1926 m. gegužės 25 d. Nuolatinio Teisingumo Teismo sprendimas German interests in Polish Upper Silesia, CPJI,

Serija A, Nr. 7, p. 30 ir 39 14 1978 m. gegužės 3 d. sprendimas August Töpfer & Co. GmbH prieš Europos Bendrijų Komisiją, byla 112/77, 19 p.,

Rink., 1978, p. 01019 15 1995 m. liepos 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Thomas O’Dwyer ir kiti prieš Europos Sąjungos Tarybą,

sujungtos bylos T-466/93, T-469/93, T-473/93, T-474/93 ir T-477/93, 48 punktą, Rink., 1995, p. II-02071

Sprendimo teisinis pagrindas pažeidžiantis Bendrijos teisę – Administracinio akto

panaikinimas – Sąlygos – Pagrįsto laiko tarpo paisymas –Data, nuo kurios administracinio akto

adresatas įgijo teisę remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu

35. Pirmiausia turėtų būti pažymėta, kad palankų administracinį aktą galima panaikinti tik

vadovaujantis labai griežtais reikalavimais16. Remiantis nusistovėjusia Teismo praktika, nors ir turi

būti pripažinta, kad bet kuri Bendrijos institucija, kuri ką tik priėmusi teisės aktą sužino, kad jis yra

neteisėtas, turi teisę per protingą terminą tą aktą panaikinti atgaline data, tačiau tokia teisė gali būti

apribota siekiant užtikrinti tokios priemonės adresato teisėtus lūkesčius, jeigu jam buvo sudarytos

sąlygos manyti, kad tokia priemonė yra teisėta17.

39. Turėtų būti priminta, kad kartą sukurti teisėti lūkesčiai dėl tariamo palankaus

administracinio akto teisėtumo, negali būti vėliau pakeisti. Antra, atsižvelgiant į aplinkybes, nėra

jokio viešojo intereso, kuris būtų viršesnis už adreso interesus išlaikyti esamą situaciją, kurią jis

turėjo teisę laikyti stabilia18.

1997 m. balandžio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimas Henri de Compte prieš Europos Parlamentą

(byla C-90/95 P, Rink., 1997, p. I-01999)

Valstybės narės rėmimasis teisėtų lūkesčių apsaugos principu, siekiant išvengti sprendimo,

pripažįstančio Bendrijos nuostatą negaliojančia, padarinių – Neleistinumas

67. Kalbant apie esamą prašymą priimti prejudicinį sprendimą, pastebėtina, kad tai yra pirmas

kartas, kai Vyriausybė remiasi teisėtų lūkesčių apsaugos principu siekiant dėl sprendimo galiojimo

laike apribojimo. Šiuo principu, kuris yra teisinio tikrumo principo padarinys19 dažniausiai remiasi

asmenys (prekybininkai) tokiais atvejais, kai jie turi teisėtų lūkesčių, kurie buvo sukurti viešųjų

valdžios institucijų20. Teisėtų lūkesčių apsaugos principu negali remtis Vyriausybė siekiant

išvengti sprendimo, kuriuo Bendrijos nuostata pripažįstama negaliojančia, padarinių, nes tai sukeltų

pavojų asmenims būti ginamiems nuo viešosios valdžios veiksmų, kurie būtų pagrįsti neteisėtomis

taisyklėmis.

2000 m. rugsėjo 19 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ampafrance SA prieš Directeur des services

fiscaux de Maine-et-Loire ir Sanofi Synthelabo prieš Directeur des services fiscaux du Val-de-

Marne (sujungtos C-177/99 ir C-181/99, Rink., 2000, p. I-07013)

16 1978 m. kovo 9 d. sprendimas Antoon Herpels prieš Europos Bendrijų Komisiją, byla 54/77, 38 punktą, Rink., 1978, p.

00585 17 1982 m. kovo 3 d. sprendimas Alpha Steel Ltd prieš Europos Bendrijų Komisiją, byla 14/81, 10-12 p., Rink., 1982, p.

00749; 1987 m. vasario 26 d. sprendimas Consorzio Cooperative d'Abruzzo prieš Europos Bendrijų Komisiją, byla 15/85,

12-17 p., Rink., 1987, p. 01005; 1991 m. birželio 20 d. sprendimas Cargill BV prieš Europos Bendrijų Komisiją, byla C-

248/89, 20 p., Rink., 1991, p. I-02987; 1991 m. birželio 20 d. sprendimas Cargill BV prieš Produktschap voor Margarine,

byla C-365/89, 18 punktą, Rink., 1991, p. I-03045 18 1959 m. liepos 17 d. sprendimas SNUPAT prieš Europos Anglių ir Plieno Bendrijos Aukštąją Valdybą, sujungtos bylos

32/58 ir 33/58, Rink., 1959, p. 00275 19 1996 m. vasario 15 d. sprendimas Duff ir kiti prieš Minister for Agriculture and Food and the Attorney General, byla

C-63/93, 20 p., Rink., 1996, p. I-0569; 2000 m. gegužės 18 d. sprendimas Rombi ir Arkopharma, byla C-107/97, 66 p.,

Rink., 2000, p. I-03367 20 1996 m. vasario 15 d. sprendimas Duff ir kiti prieš Minister for Agriculture and Food and the Attorney General, byla

C-63/93, 22 punktą, Rink., 1996, p. I-0569

Teisėtų lūkesčių apsauga – Sąlygos – Apsauga prieš Komisijos teisę padidinti baudas dėl

konkurencijos taisyklių pažeidimo – Nebuvimas

33. Pirmiausia, teise remtis teisėtų lūkesčių apsauga gali bet kuris asmuo, kuriam Bendrijos

institucijos suteikė pagrįstų teisėtų lūkesčių21. Tačiau asmuo negali remtis šio principo pažeidimu tol,

kol jam institucijos nesuteikė aiškių garantijų22.

35. Iš Teismo praktikos matyti, kad konkurencijos teisės srityje 23 taisyklių veiksmingas

taikymas reikalauja, kad Komisija gali bet kuriuo metu pakeisti baudų dydžius, tam kad šie atitiktų

Bendrijos konkurencijos politikos poreikius .

2003 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Cheil Jedang Corp. Prieš Europos

Bendrijų Komisiją (byla T-220/00, Rink., 2003, p. II-02473)

Teisėtų lūkesčių apsauga – Suteikiamos garantijos – Sąlygos

119. Pagal nusistovėjusią Teismo praktiką teisė remtis teisėtų lūkesčių apsauga, kuri yra vienas

pagrindinių Bendrijos principų, užtikrinta kiekvienam asmeniui, esančiam tokioje padėtyje, kurioje

Bendrijos administracija paskatino jo pagrįstų lūkesčių atsiradimą, suteikdama jam tikslias garantijas.

Tokias garantijas, neatsižvelgiant į jų pateikimo formą, sudaro tiksli, nesąlyginė ir tikrovę atitinkanti

informacija iš teisėtų ir patikimų šaltinių24. Taip pat pagal Teismo praktiką teisėtų lūkesčių principas

yra teisės norma, suteikianti teises asmenims25. Taigi dėl šio principo pažeidimo gali kilti Bendrijos

atsakomybė. Vis dėlto ūkio subjektai turi prisiimti su jų veikla susijusią ekonominę riziką,

atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes26. 2006 m. lapkričio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Masdar (UK) Ltd prieš Europos Bendrijų

Komisiją (byla T-333/03, Rink., 2006, p. II-04377)

Teisėtų lūkesčių apsauga – Sąlygos – Viešasis interesas

148. Be to, net jei Bendrija pirmiausia sukūrė situaciją, kuri gali suteikti teisėtų lūkesčių,

viršesnis viešasis interesas gali neleisti imtis pereinamojo pobūdžio priemonių, taikytinų situacijoms,

susiklosčiusioms prieš priimant naujas taisykles, tačiau vis dar galinčioms keistis27.

149. Vis dėlto Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad jei nėra viršesnio viešojo intereso,

Komisija, panaikindama teisės nuostatas ir tinkamai nenumatydama pereinamojo pobūdžio

priemonių, apsaugančių lūkesčius, kurių ūkio subjektas teisėtai galėjo tikėtis pagal Bendrijos teisę,

pažeidė viršesnę teisės normą28.

21 1987 m. kovo 11 d. sprendimas Van den Bergh en Jurgens ir Van Dijk Food Products prieš Europos Bendrijų Komisiją,

byla 265/85, 44 p., Rink., 1987, p. 01155; 1990 m. birželio 26 d. sprendimas Sofrimport SARL prieš Europos Bendrijų

Komisiją, byla C-152/88, 26 punktą, Rink., 1990, p. I-02477 22 2000 m. sausio 18 d. sprendimas Mehibas Dordtselaan prieš Europos Bendrijų Komisiją, byla T-290/97, 59 punktą,

Rink., 2000, p. II-00015 23 1983 m. birželio 7 d. sprendimas Musique diffusion française ir kiti prieš Europos Bendrijų Komisiją, sujungtos bylos

100/80 iki 103/80, 109 punktą, Rink., 1983, p. 01825 24 1998 m. liepos 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Mellett prieš Teisingumo Teismą, T-66/96 ir T-221/97,

104 ir 107 punktus, Rink., 1998, VT p. I-A-449 ir II-01305 25 2001 m. gruodžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Emesa Sugar prieš Tarybą, T-43/98, 64 punktą, Rink.,

2001, p. II-03519 26 1978 m. gegužės 25 d. Teisingumo Teismo sprendimas HNL ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, 83/76 ir 94/76, 4/77, 15/77

ir 40/77, 33 punktą, Rink., 1978, p. 01209; 1986 m. birželio 24 d. Sprendimas Développement ir Clemessy prieš Komisiją,

267/82, 33 p., Rink., 1978, p. 01907 27 1997 m. liepos 17 d. sprendimas Affish, C-183/95, Rink. p. I-4315, 57 p. 28 1975 m. gegužės 14 d. Sprendimas CNTA prieš Komisiją, 74/74, Rink. p. 533, 44 p.

2006 m. birželio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimas Belgijos Karalystė ir Forum 187 ASBL prieš

Europos Bendrijų Komisiją (sujungtos bylos C-182/03 ir C-217/03, Rink., 2006, p. 05479)

Teisėtų lūkesčių apsauga – Sąlygos

190. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas yra vienas iš pagrindinių Sąjungos principų29.

Remiantis teismų praktika, teisė remtis šiuo principu atsiranda, kai tenkinamos trys sąlygos. Pirma,

valdžios institucijos suinteresuotajam asmeniui turi būti suteikusios tikslias, besąlygines ir nuoseklias

patvirtintų ir patikimų šaltinių garantijas. Antra, šios garantijos turi būti tokios, kad asmeniui, kuriam

jos skirtos, atsirastų teisėtų lūkesčių. Trečia, šios garantijos turi atitikti galiojančias teisės normas30.

2011 m. rugsėjo 9 d. Bendrojo teismo sprendimas Deltafina SpA prieš Europos Komisiją (byla

T-12/06, dar nepaskelbta rinkinyje)

2.2.2.3. Teisinis tikrumas (saugumas)

Sprendimas suteikiantis asmenines teises ar panašią naudą – Paskelbimas negaliojančiu –

Panaikinimo padariniai

Net jei tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į suteiktas teises, panaikinimas neteisėtas sprendimas

neturi atgalinio poveikio, toks panaikinimas visuomet galioja į ateitį.

1961 m. birželio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimas Gabriel Simon prieš Europos Bendrijų

Teisingumo Teismą (byla 15-60, Rink., 1961, p. 00225)

Priemonės priimtos Bendrijos institucijų – Panaikinimas atgaline data – Sąlygos – Teisminis

peržiūrėjimas

Sprendimo atgaline data panaikinimo teisėtumas, kuriuo adresuotam asmeniui buvo suteikiama

nauda, priklauso, visų pirma, nuo klausimo, ar panaikintas sprendimas buvo neteisėtas. Aukštoji

institucija gali panaikinti neteisėtus sprendimus netgi atgaline data, tačiau tik tuo atveju, kai tam

tikrais išimtiniais atvejais yra tinkamai atsižvelgiama į teisinio tikrumo principą. Toks sprendimas

pirmiausia priklauso Aukštajai institucijai, tačiau jį gali peržiūrėti Teisingumo Teismas.

1965 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Lemmerz-Werke GmbH prieš Europos Anglių ir

plieno Bendrijos Aukštąją instituciją (byla 111-63, Rink., 1965, p. 00835)

Bendrijos administracija – Pažeidimas – Baudos – Nenustatyta trukmė – Nustatytas terminas –

Komisijos galios – Riba veikti, kylanti iš Komisijos veiksmų

49. Nors, nesant ši klausimą reguliuojančių nuostatų, pagrindinis teisinio tikrumo principo

poveikis yra tas, kad jis neleidžia Komisijai neribotą laiką nesinaudoti savo galia paskirti baudas

.

1972 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas Imperial Chemical Industries Ltd. Prieš

Europos Bendrijų Komisiją (byla 48-96, Rink., 1972, p. 00619)

29 1981 m. gegužės 5 d. Teisingumo Teismo sprendimas Dürbeck, 112/80, Rink., 1981, p. 01095, 48 p. 30 2009 m. vasario 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Omya prieš Komisiją, T-145/06, Rink., 2009, p. II-00145,

117 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; šiuo klausimu taip pat žr. 2009 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos

teismo sprendimas Nintendo ir Nintendo of Europe prieš Komisiją, T-13/03, Rink., 2009, p. II-00947, 203 p.

Principai – Reglamento taikymas prieš paskelbimą – Išimtys – Sąlygos

20. Nors bendrasis teisinio tikrumo principas ir neleidžia Bendrijos priemonei pradėti galioti dar

prieš jos paskelbimą, tačiau išimtiniais atvejais, kai siektinas tikslas to reikalauja ir kai yra tinkamai

atsižvelgiama į suinteresuotųjų asmenų teisėtus lūkesčius, tokia Bendrijos priemonė gali būti pradėta

taikyti ir prieš jos paskelbimą.

1979 m. sausio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimas A. Racke prieš Hauptzollamt Mainz (byla

98/78, Rink., 1979, p. 00069)

Teisinis tikrumas – Reikalavimas, kad Bendrijos teisė būtų aiškinama vienodai – Teisingumo

Teismo prepogatyva

15. Kita vertus, tie teismai (red. past. valstybių narių nacionaliniai teismai) neturi galios paskelbti Bendrijos aktus negaliojančiais. Kaip Teismas paminėjo savo 1981 m. gegužės 13 d. sprendime International Chemical Corporation prieš Amministrazione delle Finanze (byla 66/80, Rink., 1981, p. 01191), pagrindinis tikslas Sutarties 177 straipsniu [dabar SESV 267 straipsnis] Teismui suteiktų galių yra saugoti, kad Bendrijos teisė būtų nacionalinių teismų taikoma vienodai. Šis vienodumo reikalavimas yra ypač imperatyvus, kai kalbama apie Bendrijos aktų teisėtumą. Valstybių narių nacionalinių teismų skirtumai galėtų sukelti grėsmę Bendrijos teisinės sistemos vieningumui ir sumenkinti pagrindinį teisinio tikrumo reikalavimą. 1987 m. spalio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimas Foto-Frost prieš Hauptzollamt Lübeck-Ost, (byla 314/84, Rink., 1987, p. 04199)

Teisinis tikrumas – Reikalavimai teisės normoms

20. Teisinio tikrumo principo, kuris reikalauja, kad teisės normos būtų aiškios ir tikslios ir

kurio tikslas yra saugoti, kad Bendrijos teisės reguliuojamos situacijos ir teisiniai santykiai būtų

nuspėjami .

1996 m. vasario 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Duff ir kiti (byla C-63/93, Rink., 1996, p. I-

00569)

Valstybės pagalba – Sąjungos aktų teisėtumo prezumpcija – Teisinis saugumas – Geras

administravimas

62. Šiuo tikslu (red. past. siekiant teisinio saugumo principo) būtina, kad Sąjungos institucijos

laikytųsi savo priimtų aktų, kuriais veikiama teisės subjektų teisinė ir faktinė padėtis, neliečiamumo,

t. y. kad jos galėtų pakeisti šiuos aktus tik laikydamosi kompetencijos ir procedūros taisyklių31. Vis

dėlto negalima remtis teisinio saugumo principo pažeidimu, jei teisės subjektas, kurio faktinė ir

teisinė padėtis buvo paveikta nagrinėjamu aktu, nesilaikė šiame akte nurodytų sąlygų32. Laikantis

teisinio saugumo principo taip pat būtina, kad Sąjungos institucijos iš principo vengtų neatitikimų,

kurių gali atsirasti įgyvendinant įvairias Sąjungos teisės nuostatas, ir tai ypač taikytina tuo atveju, kai

šiomis nuostatomis siekiama to paties tikslo, kaip antai neiškraipytos konkurencijos bendrojoje

rinkoje33.

31 1997 m. spalio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Deutsche Bahn prieš Komisiją, T-229/94, Rink.,

1997, p. II-01689, 113 p. 32 1999 m. kovo 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Forges de Clabecq prieš Komisiją, T-37/97, Rink.,

1999, p. II-00859, 98 p. 33 1993 m. birželio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Matra prieš Komisiją, C-225/91, Rink., 1993, p. I-03203, 41 ir

42 p.; 2001 m. sausio 31 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas RJB Mining prieš Komisiją, T-156/98, Rink.,

2001, p. II-337, 112 p.

2012 m. kovo 21 d. Bendrojo teismo sprendimas Airija, Prancūzijos Respublika, Italijos Respublika

Eurallumina SpA, Aughinish Alumina Ltd prieš Europos Komisiją, (sujungtose bylose T-50/06 RENV,

T-56/06 RENV, T-60/06 RENV, T-62/06 RENV ir T-69/06 RENV)

2.2.2.4. Teisės į gynybą ir procesinės garantijos

2.2.2.4.1. Bendrieji reikalavimai

Principai – Principas, reikalaujantis tiriančios bylą administracinės institucijos, kuri gali

baigtis baudos paskyrimu, tęstinumo – Tokio principo nebuvimas

72. Ieškovai teigia, kad buvo padarytas principo, reikalaujančio administracinės institucijos

sudėties tęstinumo, kai toks tyrimas gali baigtis baudos paskyrimu, pažeidimas.

73. Toks bendrasis principas neegzistuoja .

1970 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas ACF Chemiefarma NV prieš Komisiją, (byla 41-

69, Rink., 1970, p. 00661).

Gynybos teisės – Paisymas administraciniuose procesuose – Konkurencija – Apimtis

39. Teismo vertinimu, faktas, kad tam tikri Komisijos pareigūnai administraciniame procese

veikė kaip tyrėjai ir kaip pranešėjai nelemia sprendimo neteisėtumo. Iš EŽTT praktikos aišku, kad

Komisija negali būti vertinama kaip teismas EŽTK 6 straipsnio prasme. Tačiau nepaisant to, Komisija

turi paisyti Bendrijos teisėje įtvirtintų procesinių garantijų administracinių procesų metu.

1992 m. kovo 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Shell International Chemical Company

Ltd prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-11/89, Rink., 1992, p. I-00757).34

Konkurencija – Administracinis procesas – Gynybos teisių užtikrinimas – Komisijos turimų

kaltinančių dokumentų neatskleidimas kaltinamam juridiniam asmeniui – Pasekmės

81. Komisija pažymi, kad, nors pareigūnai patys nagrinėjo ir iš naujo vertino visus dokumentus,

esančius jų žinioje, jie nerado jokių įrodymų, kurie galėtų išteisinti ieškovą, todėl jie nusprendė, kad

nebuvo jokio pagrindo atskleisti šiuos dokumentus. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad procesuose,

kuriems taikomas Reglamentas Nr. 17/196235 [dabar pakeistas Reglamentu Nr. 1/2003] Komisija

negali viena nuspręsti, kokie dokumentai yra naudotini gynybai. Tokiais atvejais, koks yra šioje

byloje, kai turi būti atlikti sudėtingi ir kompleksiniai ekonominiai vertinimai, Komisija turi suteikti

juridinių asmenų konsultantams galimybę vertinti dokumentus, kurie gali būti susiję, kad galėtų būti

įvertinta jų įrodomoji galia, kuri galėtų būti panaudota gynybai.

82. Tai ypatingai pasakytina apie tai, kuomet vertinamas lygiagretus elgesys, kuris apibūdinamas

veiksmų visuma, kurie yra prima facie neutralūs, kai dokumentai gali būti lygiai taip pat laisvai

interpretuojami juridiniams asmenims palankiu arba nepalankiu būdu. Teismas mano, kad tokiais

34 Teisingumo Teismo sprendimas, kurio patvirtinamas Pirmosios instancijos teismo sprendimas – 1999 m. liepos 8 d.

sprendimas Shell International Chemical Company Ltd prieš Europos Bendrijų Komisiją, C 234/92 P, Rink., 1999, p. 04501 35 Reglamentas Nr. 17 Pirmasis reglamentas, įgyvendinantis Sutarties 85 ir 86 straipsnius, specialusis leidimas lietuvių

kalba, skyrius 08, tomas 01, p. 3 – 10. Dabar 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, specialusis leidimas lietuvių kalba, skyrius 08, tomas 02, p. 205 – 229.

atvejais Komisijos tarnautojų padarytos klaidos dokumentus priskiriant „neutraliai“ kategorijai,

kaip įrodymams nepanaudojamus dokumentus, ir todėl neatskleisti juridiniams asmenims, negali

lemti jų gynybos pažeidimo .

83. Atsižvelgiant į gynybos priemonių lygiateisiškumo principą, kuris reiškia, kad konkurencijos

byloje juridinis asmuo turi lygiai tiek pat informacijos apie dokumentus naudotinus byloje kiek ir

Komisija, Komisijos požiūris negali būti palaikomas. Teismas mano, kad yra neleistina Komisijai,

priimant sprendimą dėl pažeidimo, vienai pačiai spręsti, naudoti ar ne dokumentus prieš

pareiškėją, kuomet pareiškėjas negalėjo susipažinti su tais dokumentais ir negalėjo nuspręsti, ar

panaudoti tuos dokumentus savo gynybai. Tokiu atveju gynybos teisės, kuriomis pareiškėjas

naudojasi administracinės procedūros metu, yra sunkiai pažeistos dėl Komisijos galių, kuri tokiu

atveju veikia kaip institucija pateikianti prieštaravimus, sprendžiančioji institucija ir institucija

turinti detalesnę informaciją apie bylą nei besiginantysis.

1995 m. birželio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Solvay SA prieš Europos Bendrijų

Komisiją (byla T-30/91, Rink., 1995, p. II-1775)

Gynybos teisės – Nacionalinių procesinių nuostatų, taikomų nusikaltimams išeinantiems už

Bendrijos teisės taikymo ribų, pažeidimas – Teismo vertinimas

13. Į nacionalinio teismo klausimą turėtų būti atsakoma, kad Teismas neturi jurisdikcijos

nustatyti, ar procesinės nuostatos, taikomos nusikalstamoms veikoms nacionalinėje teisėje ir kurios

nepatenka į Bendrijos teisės taikymo ribas, pažeidžia gynybos ir rungtyniško proceso principus.

1996 m. birželio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas baudžiamojoje byloje prieš Jean-Luis Maurin

(byla C-144/95, Rink., 1996, p. II-01087)

Procesas – Tyrimo priemonės – Liudytojų apklausa – Pirmosios instancijos teismo diskrecija –

Bendrojo Bendrijos teisės į sąžiningą procesą principo poveikis

68. Be to, kaip Teisingumo Teismas yra nusprendęs su konkurencijos teise susijusioje byloje,

net jei ieškinyje pateiktame prašyme apklausti liudytojus tiksliai nurodomi faktai, dėl kurių liudytojas

ar liudytojai turėtų būti apklausti, ir priežastys, dėl kurių apklausa turėtų būti vykdoma, Pirmosios

instancijos teismas pats įvertina prašymo svarbą, atsižvelgdamas į bylos dalyką ir būtinybę apklausti

nurodytus liudytojus36.

69. Pirmosios instancijos teismo turimų vertinimo įgaliojimų šiuo klausimu negalima paneigti, kaip

tai daro Henss/Isoplus grupė, remiantis bendruoju Bendrijos teisės principu, kylančiu iš EŽTK

6 straipsnio 1 dalies, pagal kurį kiekvienas asmuo turi teisę į sąžiningą procesą, ypač EŽTK

6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintu principu, pagal kurį kiekvienas kaltinamasis turi teisę į tai,

kad gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo

liudytojams, ir kuris yra specialus teisės į sąžiningą procesą aspektas.

70. Iš EŽTT praktikos išplaukia, kad pastaroji nuostata nesuteikia kaltinamajam absoliučios teisės

reikalauti iškviesti į teismą liudytojus ir iš esmės nacionalinis teismas turi priimti sprendimą dėl

liudytojo iškvietimo būtinybės ar prasmingumo (žr., inter alia, 2000 m. liepos 27 d. EŽTK sprendimą

Pisano prieš Italiją, dar nepaskelbtas Europos žmogaus teisių teismo sprendimų rinkinyje, § 21;

2002 m. liepos 2 d. Sprendimą S.N. prieš Švediją, Rink., 2002-V, § 43 ir 2004 m. gegužės 18 d.

sprendimą Destrehem prieš Prancūziją, dar nepaskelbtas Europos žmogaus teisių teismo sprendimų

rinkinyje, § 39).

36 1998 m. gruodžio 17 d. sprendimas Baustahlgewebe prieš Komisiją, C-185/95 P, Rink., 1998, p. I-8417, 70 p.

71. Remiantis šia teismo praktika, EŽTK 6 straipsnio 3 dalis nereikalauja iškviesti kiekvieno

liudytojo, o garantuoja visišką procesinį lygiateisiškumą, užtikrinantį, kad ginčijamas procesas,

vertinamas kaip visumą, suteikė kaltinamajam tinkamą ir pakankamą galimybę ginčyti jam pateiktus

įtarimus (žr., inter alia, minėto sprendimo Pisano prieš Italiją § 21).

2005 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimas Dansk Rørindustri ir kiti prieš Europos

Bendrijų Komisiją (sujungtos bylos C-189/02 P, C-202/02 P, C-205/02 P iki C-208/02 P ir

C-213/02 P, Rink., 2005, p. I-05425)

Konkurencija – Karteliai –Galimybė susipažinti su byla – Vienodo požiūrio principas –

Protingas terminas

40. Protingo termino laikymasis vykdant administracines procedūras konkurencijos politikos

srityje yra bendrasis Bendrijos teisės principas, kurio laikymąsi užtikrina Bendrijos teismai37.

42. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas protingo termino principą, išskyrė dvi

administracinės procedūros stadijas, tai yra tyrimo stadiją prieš pateikiant pranešimą apie kaltinimus,

ir likusią administracinės procedūros dalį .

43. Toks analizės būdas visiškai atitinka Teisingumo Teismo praktiką. Taip minėto sprendimo

Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją 181–183 punktuose Teisingumo Teismas, be kita

ko, nusprendė, kad nagrinėjant administracinę procedūrą gali tekti nagrinėti du vienas po kito

einančius laikotarpius, kurių kiekvienam taikoma individuali vidinė logika. Pirmasis laikotarpis truko

iki pranešimo apie kaltinimus ir prasidėjo nuo tada, kai Komisija, naudodamasi Bendrijos teisės aktų

leidėjo jai suteiktais įgaliojimais, ėmėsi priemonių, kuriomis, be kita ko, buvo priekaištaujama dėl

pažeidimo padarymo, ir tai leido jai suformuoti poziciją dėl procedūros krypties. Antrasis laikotarpis

truko nuo pranešimo apie kaltinimus iki galutinio sprendimo priėmimo. Jo tikslas yra leisti Komisijai

priimti galutinį sprendimą dėl pažeidimo, dėl kurio pareikštas kaltinimas.

48. Šio kriterijaus naudojimas siekiant nustatyti, ar buvo pažeistas protingo termino principas,

yra visiškai teisėtas. Iš tiesų minėto sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją 38 49 punkte

Teisingumo Teismas, vertindamas Pirmosios instancijos atliktą procedūros trukmės įvertinimą,

nusprendė, kad esant įrodymų, jog procedūros trukmė turėjo įtakos ginčo sprendimui, skundžiamas

sprendimas gali būti panaikintas. To paties požiūrio laikėsi ir Pirmosios instancijos teismas, kai

nusprendė, kad ginčijamą sprendimą reikėtų panaikinti, jei dėl pernelyg ilgos Komisijos procedūros

trukmės buvo pažeistos TU teisės į gynybą – ši prielaida gali turėti poveikį procedūros baigčiai.

2006 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimas Technische Unie prieš Komisiją (byla

C-113/04 P, Rink. p. I-08831)

Konkurencija – Dominuojančią padėtį užimančios įmonės atsisakymas pateikti su

suderinamumu susijusią informaciją ir leisti ja naudotis – Pareigų, kylančių iš sprendimo,

kuriuo konstatuotas pažeidimas ir nustatytos su elgesiu susijusios priemonės, vykdymas

182. Pagal teismų praktiką pranešime apie kaltinimus kaltinimai turi būti suformuluoti

pakankamai aiškiai, nors ir apibendrintai, kad suinteresuotieji asmenys iš tikrųjų sužinotų, dėl kokių

veiksmų Komisija juos kaltina. Iš esmės tik tenkinantis šią sąlygą pranešimas apie kaltinimus gali

37 1997 m. kovo 18 d. Sprendimas Guérin automobiles prieš Komisiją, C-282/95 P, Rink. p. I-1503, 36 ir 37 p. 38 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimas Baustahlgewebe prieš Komisiją, byla C-185/95 P, Rink. p. I-08417

atlikti Bendrijos teisės aktų jam skirtą funkciją, t. y. pateikti įmonėms visą būtiną informaciją, kad

šios galėtų veiksmingai gintis, kol Komisija nepriėmė galutinio sprendimo39.

183. Šis reikalavimas tenkinamas, kai sprendime suinteresuotieji asmenys nėra kaltinami padarę kitus

pažeidimus, išskyrus nurodytuosius pateikiant kaltinimus, ir jame remiamasi tik tomis faktinėmis

aplinkybėmis, dėl kurių suinteresuotieji asmenys galėjo pasiaiškinti40.

184. Be to, pranešimas apie kaltinimus yra parengiamasis procesinis veiksmas, palyginti su

sprendimu, kuriuo baigiama administracinė procedūra. Vadinasi, kol bus priimtas galutinis

sprendimas Komisija, atsižvelgdama visų pirma į šalių rašytines ir žodines pastabas, gali arba

atsisakyti kai kurių ar net visų anksčiau jiems pateiktų kaltinimų ir iš dalies pakeisti savo požiūrį jų

naudai, arba, atvirkščiai, nuspręsti pateikti naujų kaltinimų su sąlyga, kad suteiks suinteresuotosioms

įmonėms galimybę pateikti šiuo klausimu savo nuomonę41.

185. Dėl teisės į gynybą įgyvendinimo baudų skyrimo atžvilgiu iš nusistovėjusios teismų praktikos

matyti, kad jei pranešime apie kaltinimus Komisija aiškiai pareiškia, kad spręs klausimą, ar

atitinkamoms įmonėms reikės skirti baudas, ir nurodo pagrindines teisines bei faktines aplinkybes,

dėl kurių bauda gali būti paskirta, pavyzdžiui, tariamo pažeidimo sunkumą, trukmę ir tai, ar

pažeidimas buvo padarytas „tyčia, ar dėl neatsargumo“, ji įvykdo savo pareigą gerbti įmonių teisę

būti išklausytoms. Tai padariusi ji suteikia joms informaciją, reikalingą parengti gynybą ne tik dėl

pažeidimo konstatavimo, bet ir dėl baudos skyrimo42.

186. Galiausiai, jei pranešime apie kaltinimus arba bet kuriame kitame po jo priimtame dokumente,

kuriuo siekiama suteikti kaltinamoms įmonėms galimybę iš tikrųjų sužinoti, kokiais veiksmais jos

kaltinamos, Komisija nurodo, kad pažeidimas dar nesibaigė, apskaičiuodama baudos dydį ji gali

atsižvelgti į laiką, kuris praėjo nuo pranešimo apie kaltinimus ir sprendimo, kuriuo baigiama

administracinė procedūra, priėmimo, su sąlyga, kad yra remiamasi tik tomis faktinėmis aplinkybėmis,

dėl kurių suinteresuotieji asmenys galėjo pateikti savo nuomonę43.

187. Dėl šio sprendimo 94 punkte išdėstytų priežasčių pirmiau pateikti samprotavimai visapusiškai

taikomi skiriant periodines baudas pagal Reglamento Nr. 1/200344 24 straipsnį. Be to, priešingai nei

nurodo Microsoft, pranešimas apie kaltinimus ir laiškas, kuriame išdėstytos faktinės aplinkybės, yra

pranešimai, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 1 dalį, o ne preliminarūs

vertinimai, kaip tai suprantama pagal 2004 m. sprendimo 5 straipsnio d punktą (žr. šio sprendimo

9 punktą).

2012 m. birželio 27 d. Bendrojo teismo sprendimas Microsoft Corporation prieš Europos Komisiją,

(byla T-167/08,Rink., p.)

392006 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas BASF prieš Komisiją, T-15/02, Rink., 2006, p. II-00497,

46 p. 40 2006 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas BASF prieš Komisiją, T-15/02, Rink., 2006, p. II-00497,

47 p. 41 2003 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją, T-191/98,

T-212/98–T-214/98, Rink., 2003, p. II-03275, 114 ir 115 p. 42 2006 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas BASF prieš Komisiją, T-15/02, Rink., 2006, p. II-00497,

48 p. 43 2000 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją, T-25/95, T-26/95,

T-30/95–T-32/95, T-34/95–T-39/95, T-42/95–T-46/95, T-48/95, T-50/95–T-65/95, T-68/95–T-71/95, T-87/95, T-88/95,

T-103/95 ir T-104/95, Rink., 2000, p. II-00491, 575 ir 576 p 44 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir

82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL 2003, L 1, 2003, p. 1—25 )

2.2.2.4.2. Teisė būti išklausytam

Teisės būti išklausytam paisymas – Pagrindinis principas – Taikymo sritis – Konkurencija –

Administraciniai procesai – Principo apimtis

9. Teisės būti išklausytam byloje, kurioje gali būti paskirtos vienkartinės ar periodinės baudos,

turi būti taikomas šis pagrindinis Bendrijos teisės principas, kurio turi būti paisoma net jeigu tai ir

administracinis procesas.

11. Iš to, kas pasakyta aukščiau, ir iš bendrojo būti išklausytam principo seka tai, kad

suinteresuotiesiems juridiniams asmenims turi būti suteikta galimybė administracinio proceso metu

pareikšti savo nuomonę dėl faktų teisingumo ir jų sąryšio bei Komisijos pateiktų dokumentų

aplinkybių, naudotų pagrindžiant teiginį, kad buvo padarytas Sutarties 86 straipsnio [dabar SESV

102 straipsnis] pažeidimas.

1979 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Hoffmann-La Roche & Co. AG prieš Europos

Bendrijų Komisiją (byla 85/76, Rink., 1979, p. 00461)

Teisė būti išklausytam – Prašymas Komisijos inicijuotoje administraciniame procese – Apimtis

27. Kaip Teismas jau yra paminėjęs savo 1979 m. vasario 13 d. Hoffmann-La Roche & Co.

AG prieš Europos Bendrijų Komisiją, (byla 85/76, Rink., 1979, p. 00461) sprendime, teisės būti

išklausytam, procesuose inicijuotose prieš asmenį, kurios gali baigtis nepalankios priemonės

tam asmeniui paskyrimu, yra pagrindinis Bendrijos teisės principas, kuris turi būti gerbiamas

net nesant tą procesą reglamentuojančių taisyklių .

1986 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo sprendimas Belgijos Karalystė prieš Europos Bendrijų

Komisiją (byla 234/84, Rink., 1986, p. 02263)

Gynybos teisės – Teisė į išklausymą teismo procese – Įpareigojimas į sprendimą įtraukta visus

šalių parodymus – Nebuvimas

24. Teisė būti išklausytam teismo procese nereiškia, kad teismas privalo įtraukti į savo

sprendimą visus kiekvienos šalies argumentus. Išklausęs šalių argumentus ir įvertinęs įrodymus

teismas turi nuspręsti dėl ieškinyje išdėstytų reikalavimų ir motyvuoti savo sprendimą.

1998 m. gruodžio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimas Aloys Schröder, Jan Thamann ir Karl-

Julius Thamann prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla C-221/97 P, Rink., 1998, p. I-08255)

Bendrijos teisė – Principai – Teisė į gynybą – Teisės į gynybą administracinio proceso metu

paisymas – Ribos

34. Remiantis Sutarties 173 straipsnio 4 dalimi [dabar SESV 263 straipsnio 4 dalis] bet kuris

fizinis ar juridinis asmuo gali iškelti bylą dėl sprendimo adresuoto tam asmeniui arba dėl sprendimo,

nors jis ir būtų reglamento formos, ar sprendimo adresuoto kitam asmeniui, tačiau kuris yra tiesiogiai

ir konkrečiai susijęs su ieškovu.

35. Nepritariant apelianto teiginiams, iš šio straipsnio negalima išvesti jokios teisės būti išklausytam

dar prieš priimant teisės aktą.

1999 m. spalio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas Atlanta AG ir kiti prieš Europos Bendrijų

Komisiją ir Europos Sąjungos Tarybą (byla C-104/97 P, Rink., 1999, p. I-6983)

2.2.2.4.3. Teisė neliudyti prieš save ir nepateikti įrodymų prieš save

Gynybos teisės – Paisymas administracinės procedūros metu – Konkurencija – Sprendimas

reikalaujantis informacijos iš juridinio asmens – Teisė atsisakyti pateikti atsakymą,

patvirtinantį pažeidimo padarymą

29. Iš tiesų, valstybių narių įstatymai suteikia teisę nepateikti įrodymų prieš save tik fiziniams

asmenims baudžiamojo proceso metu. Lyginamoji nacionalinės teisės analizė neleidžia teigti, kad

egzistuoja toks principas, bendras valstybių narių įstatymams, kuriuo juridiniai asmenys naudotis

ekonominėmis aplinkybėmis, o būtent remtis tokiu principu konkurencijos teisės pažeidimų metu.

30. Nagrinėjant EŽTK 6 straipsnį, kuriuo galėtų remtis juridinis asmuo konkurencijos teisės

pažeidimų proceso metu, pastebėtina, kad nei iš šio straipsnio žodinio vertinimo, nei EŽTT sprendimų

negalima daryti išvados, kad straipsnis suteikia teisę neliudyti prieš save.

31. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 45 14 straipsnis, kuris nurodo, be nekaltumo

prezumpcijos, kad teisė neliudyti prieš save ar prisipažinti esant kaltu taikoma tik asmenims

baudžiamojo kaltinimo teisme metu ir neturi jokio ryšio su konkurencijos teisės pažeidimų tyrimu.

32. Tačiau yra būtina išnagrinėti, ar siekiant apsaugoti gynybos teises, kurias Teismas pripažino esant

vienu iš pagrindinių Bendrijos teisinės sistemos principų46, Komisijos galios pažeidimų tyrimų metu

turi būti ribojamos.

33. Šiuo klausimu Teismas 1989 rugsėjo 21 d. sprendime Hoechst prieš Komisiją (sujungtos bylos

46/87 ir 227/88, Rink., 1989, p. 02859) 15 punkte pastebėjo, kad, nors ir tiesa, kad gynybos teisės

turi būti saugomos administracinio proceso, kuris gali baigtis baudos paskyrimu, metu, taip pat yra

būtina, kad šios teisės nebūtų nepataisomai pažeistos pirminių apklausų metu, kurios vėliau turės

reikšmės pateikiant įrodymus, pagrindžiančius juridinių asmenų veiksmų neteisėtumą ir už kuriuos

jie galimai bus atsakingi. Dėl to, nors tam tikros gynybos teisės susijusios tik su