Iš anglų kalbos vertėrimvydas kuzas

alan weisman

pasaulis be mūsų

Įžanga

Letenėlė dubenyje

Vieną 2004-ųjų birželio rytą Ana Marija Santi susiraukusi sėdėjo priešais stulpą po didžiuliu palmių lapų stogu ir stebė-jo besirenkančius žmones į Mazaraką, kaimelį ant Konam-bo upės – aukštutinio Amazonės intako Ekvadore – kranto. Net su vis dar vešliais ir tamsiais plaukais, į aštuntą dešimtį įkopusi Ana Marija priminė išdžiūvusią pupos ankštį. Pilkos akys atrodė it dvi blankios žuvys, įstrigusios tamsiuose veido verpetuose. Moteris dukterėčias ir anūkes barė kvinčua tarme ir jau beveik išnykusia zapara kalba. Praėjus vos valandai po saulėlydžio jos, kaip ir visi kiti buvę kaimelyje, išskyrus Aną Mariją, jau buvo girtos.

Susirinkusieji šventė minga – šventę, atitinkančią įkurtu-ves naujuose namuose. Keturiasdešimt basų zapara indėnų susigrūdę sėdėjo ant ratu sustatytų suolų. Keletas buvo išsi-

al an we isman6

piešę veidus. Vyrai ruošėsi tęsti miško kirtimo ir deginimo darbus, kad padarytų naują manijoko taką Anos Marijos broliui, tačiau šį vakarą jie gėrė čiką. Kibirais. Net vaikai iš keraminių dubenų siurbčiojo rūgtelėjusį manijoko alų, fer-mentuotą zapara moterų seilių; pastarosios visą dieną kramtė jo gamybai naudojamą minkštimą. Dvi žolėmis plaukus susi-rišusios merginos šmirinėjo minioje vis pripildydamos čikos dubenius ir patiekdamos skystą avižinę košę su šamo mėsa. Vyresniesiems ir svečiams jos siūlė didelius tamsios tarsi šo-koladas virtos mėsos gabalus. Tačiau vyriausioji to vakaro da-lyvė – Ana Marija – nevalgė nieko.

Nors visa žmonija skuodė į naująjį tūkstantmetį, zapara gentis tebuvo vos įžengusi į akmens amžių. Jie tikėjo, kad yra kilę iš Amazonės beždžionių, todėl visai kaip jos vis dar gyve-no medžiuose, lianomis susirišę palmių kamienus, kurie laikė iš palmių lapų suręstus stogus. Kol neatrado manijoko (auga-lų miltų), pagrindinė daržovė buvo palmių šerdys. Norėdami gauti baltymų, jie tinklais gaudė žuvis, bambukinėmis strėlė-mis medžiojo tapyrus, pekarius, putpeles ir kitus gyvūnėlius.

Jie ir šiandien daro tą patį, tačiau malonumo iš to mažai belikę. Ana Marija pasakojo, kad kol jos seneliai dar buvo gyvi, jie lengvai prasimaitino iš miško. Zapara tuo metu buvo viena didžiausių Amazonės genčių su maždaug 200 000 na-rių, gyvenusių kaimuose palei visas aplinkines upes. Tuomet kažkur toli atsitiko tai, ko jų – ar kieno nors kito – pasaulyje dar niekad nebuvo.

Pa s au l i s b e mū sų 7

Atsitiko tai, kad Henris Fordas išrado būdą pradėti ma-sinę automobilių gamybą. Guminių kamerų ir padangų pa-klausa greitai privertė ambicingus europiečius brautis į bet kurį prieinamą Amazonės kampelį, užgrobti žemes su kau-čiukmedžiais ir pavergti vietinius žmones dirbti jiems. Ekva-dore jiems padėjo aukštumose gyvenantys kvinčua indėnai, kuriuos anksčiau ispanų misionieriai bandė atversti į krikš-čionybę, bei žemumų zapara vyrai. Jie dirbo iki nukritimo. Zapara moteris ir mergaites europiečiai ėmė į vergystę augin-ti gyvulių ir tenkinti jų seksualinių įgeidžių. Daugelį negai-lestingai prievartaudavo, kol numirdavo.

Iki trečiojo praėjusio amžiaus dešimtmečio kaučiuko plan tacijos Pietryčių Azijoje pakirto laukinio Ppietų Afri-kos latekso rinką. Keli šimtai zapara gentainių, sugebėjusių išvengti kaučiuko genocido, liko pasislėpę. Kai kurie apsime-tinėjo kvinčua ir gyveno tarp jų žemes užėmusių priešų. Kiti pabėgo į Peru. Ekvadoro zapara gentis oficialiai buvo laikoma išnykusia. Tuomet, 1999-aisiais, po ilgai užsitęsusių vaidų dėl sienos tarp Peru ir Ekvadoro, zapara genties šamanas iš Peru buvo aptiktas Ekvadoro džiunglėse. Jis sakė, jog pagaliau atė-jo aplankyti savo giminaičių.

Iš naujo atrastas ekvadorietis zapara indėnas sukėlė tikrą antropologų sumaištį. Valdžia pripažino jų teises į teritoriją, nors ir nedideliam gabalėliui buvusios jų protėvių teritorijos, o UNESCO suteikė paramą jų kultūros atgaivinimui bei kal-bos išsaugojimui. Tuo metu šia kalba kalbėjo vos keturi gen-

al an we isman8

ties nariai, tarp kurių buvo Ana Marija Santi. Miškas, kokį kadaise pažinojo, dabar jau buvo beveik iškirstas: iš kvinčua atėjūnų jie išmoko kirsti medžius metalinėmis mečetėmis ir išdeginti kelmus, kad galėtų sodinti manijoką. Nurinkus der-lių, kiekvieną sklypą reikėjo palikti kaip pūdymą keleriems metams; kur bepažvelgsi, aukštą ir tirštą miškų sieną pakeitė išstypusios laurų, magnolijų ir copa palmių atžalos. Manijo-kas tapo jų pagrindine kultūra, kurią visą dieną vartodavo siurbčiodami kaip čiką. Zapara sugebėjo išlikti iki XXI am-žiaus, tačiau į jį įžengė apsvaigę. Tokie ir liko.

Jie ir toliau medžiojo, tačiau vyrams vis sunkiau sekda-vosi rasti tapyrų ar bent jau putpelių. Jie netgi pradėjo me-džioti koatas, kurių mėsa anksčiau buvo visiškas tabu. Taigi Ana Marija atstūmė anūkių pasiūlytą dubenį su šokolado juodumo mėsa, kurioje kyšojo siaura beždžionės letenėlė. Ji išdidžiai atsisakė virtos beždžionienos ir klausė: „Ką galime daryti dar baisesnio nei valgyti savo protėvius?“

Labai retas žmogus vis dar jaučia sąsajas su savo gyvuliš-kaisiais protėviais. Tai, kad Amazonės zapara indėnai vis dar jų neprarado, yra išties nuostabu, kadangi žmogaus raida iš kitų primatų vyko kitame žemyne. Vis dėlto paskutiniu metu smelkiasi nerimas dėl to, ką Ana Marija turėjo galvoje. Net jei mums dar neprisireikia griebtis kanibalizmo, turime savęs paklausti: ar mes taip pat susidursime su panašia siaubinga padėtimi žengdami į ateitį?

Niujorko metro. Nuo 1992 m. 472 mln. JAV dolerių buvo investuoti į drenažo sistemą, tačiau šis tmetro vistiek kenčia nuo nepageidaujamų

potvynių. Pavyzdžiui, 2007 m. rugpjūčio 7 d. iškritus tik 76 mm kritulių vos per valandą kilo potvynis, privertęs uždaryti visus kelius. Jei žmogaus nebutų,

lietingu oru Niujorko metro būtų visiškai užlietas vos per porą dienų.

Džordžijos geležinkelisšIS Ir KITI VAIZDAI: KENN brOwN | mondolithic.co

al an we isman10

Dar visai neseniai žmonėms pavyko išvengti branduolinio susinaikinimo; jei pavyks, mes ir toliau išsisuksime nuo to, kaip ir nuo kitokių masinio terorizmo atakų. Dažnai imame klausti, ar nerūpestingai apnuodijome ir apšutinome planetą, įskaitant ir save. Mes taip pat eikvojome bei užteršėme vande-nį ir dirvožemį, todėl abiejų liko gerokai mažiau; ištrypėme tūkstančius augalų ir gyvūnų rūšių, kurios veikiausiai niekad nebegrįš. Keletas gerbiamų veikėjų įspėja, jog mūsų pasaulis vieną dieną gali taip išsigimti, kad primins neapstatytą skly-pą, kuriame tarp piktžolių medžiodamos vienos kitas šmiri-nės varnos ir žiurkės. Jei taip nutiktų, kur yra toji riba, kurią peržengę iškristume iš išgyvenusiųjų rato?

Tiesa ta, jog nežinome. Visi spėjimai pasmerkti subliukš-ti dėl mūsų užsispyrimo ir nenoro pripažinti, kad blogiausia gali iš tikrųjų įvykti. Mus gali pakirsti per begalę metų taip išlavėję išlikimo instinktai, kurie padeda neigti, nepaisyti ar ignoruoti katastrofos pranašus, kad šie neparalyžiuotų mūsų baime.

blogai, jei šių instinktų vedami naiviai lauksime, kol bus per vėlu. Gerai, jei jie sustiprins mūsų priešinimąsi, matant pranašiškus ženklus. Ne kartą kvaila, užsispyrusi viltis įkvėpė kūrybiškiems smūgiams, išgelbėjusiems žmoniją. Tad išban-dykime kūrybišką eksperimentą: įsivaizduokime, kad įvyko blogiausia. Išnyko žmonės. Ne dėl branduolinės katastrofos, susidūrimo su asteroidu ar kažko, kas taip pat nušluotų be-veik viską nuo žemės paviršiaus ir paliktų radikaliai pakitusį

Pa s au l i s b e mū sų 11

vaizdą. Ir ne dėl kokio niūraus scenarijaus, pagal kurį kanki-nančiai nykstame, su savimi pasiimdami dar begalę kitų gy-vybės rūšių.

Geriau įsivaizduokime pasaulį, kuriame akimirksniu iš-nykstame. rytoj pat.

Gal taip niekada ir nenutiks, tačiau vardan diskusijos, lai-kykime tai įmanoma. Tarkim, Homo sapiens – natūralus ar nanoinžinierių sukurtas specifinis virusas – sunaikina mus, bet visą kitą palieka nepaliestą. Arba koks nors neapykanta žmonėms spinduliuojantis žynys kažkokiu būdu nusitaiko į tuos unikaliuosius 3,9 procento DNr grandinės, darančius mus žmonėmis, o ne šimpanzėmis, arba sugeba visiškai steri-lizuoti mūsų spermą. Arba, tarkim, Jėzus – apie jį dar kalbė-sime vėliau – arba ateiviai iš kosmoso išvilioja mus į rojų ar zoologijos sodą kažkurioje galaktikoje.

Apsižvalgykite šiandienos pasaulyje. Jūsų namas, miestas. Žemės aplink, šaligatvis po kojomis ir po juo besislepiantis dirvožemis. Viską palikite savo vietose, tačiau išraukite žmo-nes. Išvalykite juos ir žiūrėkite, kas liko. Koks būtų likusios gamtos atsakas, jei staiga nebūtų to nepaliaujamo spaudimo, kurį mes keliame jai ir visiems aplinkiniams organizmams? Kaip greitai klimatas taptų – jei galėtų – toks, koks buvo, iki mes užvedėme visus savo variklius?

Kiek laiko prireiktų, kad atgytų prarastoji žemė ir atsigau-tų toks rojus, koks švytėjo ir kvepėjo iki dienos, kol pasiro-dė Adomas – Homo habilis? Ar gamta kada nors sugebėtų

al an we isman12

ištrinti mūsų pėdsakus? Kaip ji išardytų mūsų įsimintinus miestus ir darbo vaisius, kaip atsikratytų nesuskaičiuojamo kiekio plastiko bei toksinių sintetinių medžiagų, kol pasta-rieji suirtų iki nežalingų dalelių? Ar yra kažkas nenatūralaus, kas nesuirtų?

Kas nutiktų mūsų gražiausiems kūriniams: architektūrai, menui, šventykloms? Ar yra kas nors nepavaldaus laikui bent jau iki tol, kol Saulė tiek išsiplės, kad suskrudins mūsų Žemę į pelenus?

Netgi po to, ar mes paliktume kokį nors ženklą visatoje, pavyzdžiui, amžiną švytėjimą, aidą ar žemiškąjį žmogiškumą? Kokį nors tarpplanetinį ženklą, jog kažkada buvome čia?

Norėdami įsivaizduoti, kaip pasaulis suktųsi be mūsų, be viso kito privalome pažvelgti į pasaulį prieš mus. Nesame ke-liautojai laiku, o fosilijos tėra trupinėlių pavyzdžiai. Tačiau netgi užpildžius tas fosilijas ateitis niekuomet identiškai ne-atvaizduos praeities. Mes taip giliai palaidojome kai kurias gyvybės rūšis, kad jos ar jų DNr greičiausiai niekad neatsi-kurs. Kadangi kai kurie mūsų veiksmai yra nebeatšaukiami, tai, kas liktų mums pasitraukus, nebūtų tas pats, kokia Žemė buvo iki mums atsiradus joje.

Tačiau ji labai nesiskirtų. Gamta ir seniau patyrė netgi didesnių nuostolių, bet sugebėjo užpildyti tuščias nišas. Net-gi šiandien Žemėje yra vietų, kuriose galime jausti gyvą to rojaus alsavimą, koks buvo iki mums pasirodant. Tai neju-

Pa s au l i s b e mū sų 13

čia priverčia stebėtis, kaip gamta sugeba klestėti gavusi bent menkiausią galimybę.

Kadangi jau panirome į įsivaizduojamą pasaulį, kodėl ne-pasvajojus apie tai, kaip gamta vešėtų, nepriklausomai nuo mūsų išnykimo? Juk mes, kad ir kaip būtų, esame žinduoliai. Kiekviena gyvybės forma įsilieja kurdama pasaulio vaizdą. Ar kokia nors mūsų veikla, mums išėjus, priverstų Žemę atrodyti dar labiau nualinta?

Ar įmanoma, kad užuot mėgavęsis didžiuliu biologiniu palengvėjimu, pasaulis be mūsų pasiilgtų žmogaus?

Išgyvens milijardai paukščių, kurie kas metai žūva visame pasaulyje dėl blykčiojančių radijo ir komunikacijų bokštų bei aukštos įtampos laidų, ir

mūsų apleistus namus pavers savo buveine.

Čikaga be mūsų

Pa s au l i s b e mū sų 15

i dalis

al an we isman16

1 skyrius

Kur dvelkia Rojumi

Galbūt jums neteko girdėti apie belovežo girią (lenkiškai puszcza białowieska). bet jei augote kažkur vidutinio klima-to juostose, kertančiose didelę dalį šiaurės Amerikos, Japo-nijos, Korėjos, rusijos, keletą buvusių sovietinių respublikų, kai kurias Kinijos dalis, Turkiją, rytų bei Vakarų Europą – taip pat britų salas – turėtumėte šį tą prisiminti.

Puszcza, senas lenkų žodis, reiškia senovinė giria. Išsidės-čiusi apie Lenkijos sieną su baltarusija, 200 000 hektarų be-lovežo giria vis dar saugo paskutinius senųjų Europos lauki-nių miškų paveikslo fragmentus. Pamąstykite apie ūkanotą, dunksantį mišką, šmėkščiodavusį prieš akis, kai buvote vai-kai, kai kažkas skaitė brolių Grimų pasakas. Čia plunksnala-piai medžiai ir liepos stoja bemaž 50 metrų aukščio bokštais, o jų milžiniški skliautai meta šešėlį ant drėgnų, apačioje su-

Pa s au l i s b e mū sų 17

siraizgiusių skroblų, paparčių, pelkinių alksnių ir įspūdingo dydžio grybų. Pusės tūkstantmečio senumo ąžuolai čia išau-ga tokie dideli, kad taškuotieji geniai neša eglių kankorėžius į jų beveik 8 centimetrų storio žievės plyšius. Sodrus ir vėsus oras persismelkia tyla, kurią trumpam pertraukia skylantis riešuto lukštas, žemas pelėdos ūbavimas ar vilko kaukimas. Tada vėl tyla.

Amžinybę kauptame aromate raizgosi derlingumo šak­nys. šioje girioje gyvybė lieka skolinga viskam, kas jau mirę. Maždaug ketvirtadalis organinės dirvožemio paviršiaus ma-sės yra tam tikros puvimo stadijos – apie 5 kubiniai metrai yrančių kamienų ir nukritusių šakų kiekviename hektare, maitinantys tūkstančius rūšių grybų, kerpių, žievagraužių, lervų ir mikro organizmų, kurių trūksta itin kruopščiai pri-žiūrimiems miškams kitose pasaulio vietovėse.

Kartu šios gyvybės rūšys tampa savotišku miško sandė-liuku, aprūpinančiu žebenkštis, miškines kiaunes, meškėnus, barsukus, ūdras, lapes, lūšis, vilkus, stirnas, briedžius ir erelius. Čia randama daugiau rūšių negu bet kur kitur žemyne, nors aplink ir nėra kalnų ar saugių slėnių, sudarančių išskirtines nišas begalei rūšių. belovežo giria paprasčiausiai yra reliktas iš to, kas anksčiau driekėsi nuo Sibiro rytuose iki Airijos va-karuose.

Nieko keista, kad toks nepaliestas biologinis antikvaras išliko dėl aukštųjų valdovų įnorių. XIV a. Lietuvos didysis

al an we isman18

kunigaikštis Vladislovas Jogaila, sėkmingai suartinęs savo didžiąją kunigaikštystę su Lenkijos karalyste, suteikė miškui medžioklės rezervato statusą. Jis toks išliko daugelį amžių. Kai Lenkijos-Lietuvos sąjungą galiausiai išardė rusija, giria tapo privačia carų valda. Nors laikinieji vokiečių okupantai Pirmojo pasaulinio karo metu mišką negailestingai kirto, ta-čiau nespėjo paliesti pačios girios šerdies. 1921-aisias belo-vežo giria paskelbta nacionaliniu Lenkijos parku. Medienos grobstymas trumpam atsinaujino ir patekus į sovietų valdžią, tačiau įsiveržus naciams gamtos fanatikas Hermanas Gėrin-gas (Hermann Göring) specialiu dekretu uždraudė darbus visame parke. Leista tik vaikštinėti.

Po Antrojo pasaulinio karo pasakota, jog girtas Josifas Stalinas vieną vakarą Varšuvoje leido Lenkijai išsaugoti du penktadalius miško. Valdant komunistams nedaug kas pasi-keitė. Tik tai, kad pradėti statyti elito dvarai. Viename jų – Viskulių sodyboje – 1991-aisiais pasirašyta sutartis, pagal kurią Sovietų Sąjunga išskaidyta į laisvas valstybes. Visgi, kaip paaiškėjo, šiam senoviniam draustiniui daugiau grėsmės kelia demokratiška Lenkija ir nepriklausoma baltarusija negu septynis amžius šeimininkavę monarchai bei diktatoriai. Abiejų šalių miškų valdyba sukūrė gausias komandas girios išsaugojimui. beje, valdybos tėra priedanga norint kirsti – ir parduoti – vertingą medieną, kuri kitu atveju kažkada išvirs-tų ir tręštų mišką.

Pa s au l i s b e mū sų 19

Penkių šimtų metų senumo ąžuolai belovežo girioje, Lenkijoje. NUOTrAUKOS AUTOrIUS JANUSZ KOrbEL.

al an we isman20

Nuostabą kelia tai, jog kadaise visa Europa atrodė kaip ši giria. Į ją įžengęs supranti, jog dauguma mūsų virto nykia pir-minės gamtos vizijos kopija. Matant dviejų metrų storio se-nolių kamienus ar vaikštinėjant gigantiškų eglių paunksnėje galima pajusti tokią pat egzotiką, kaip ir Amazonės džiung-lėse ar Antarktikoje. Taip pamanytų kiekvienas iš šiaurės pusrutulio, užaugęs šalia palyginti menkų miškelių. Visgi stebėtina, jog šioje vietoje jautiesi nepaprastai jaukiai ir pažįs-tamai. Kiekviena ląstele jauti pilnatvę.

Tai akimirksniu pajuto Andžejus bobiecas. Studijuoda-mas miškininkystę Krokuvoje, jis mokėsi maksimaliai išnau-doti miškų produktyvumą. Studijų programoje teigiama, jog būtina išgabenti perteklines organines liekanas, kad nesiveistų kenkėjai, pavyzdžiui, žievagraužiai. Apsilankęs čia jis liko pri-blokštas, kai pamatė dešimt kartų turtingesnę bioįvairovę nei bet kurioje kitoje aplankytoje vietoje.

Čia vienintelė vieta, kur įmanoma aptikti visų devynių rūšių europinius genius. Kai kurie jų gyvena tik mirštančių medžių drevėse.

– Jie neišgyvena prižiūrimuose miškuose, – tvirtino jis miškininkystės profesoriams. – belovežo giria ištisus tūks-tantmečius puikiai tvarkėsi pati.

Kresnas, barzdotas jaunasis lenkų miškininkas pasirinko miškų ekologo kelią. Jį įdarbino Nacionalinio Lenkijos parko

Pa s au l i s b e mū sų 21

vadovybė. Galiausiai vyriškį atleido už valdybos planų ginči-jimą: kaip niekad arti jais taikytasi į girios šerdį. Daugelyje tarptautinių žurnalų jis viešino oficialius nutarimus, kuriuose teigiama, jog „be protingo valdymo miškas žus.“ Administra-cija taip pat teisino miško pakraščių kirtimą, „kad sugrąžintų pirmykštį girios pavidalą.“ Andžejus kaltino valdininkus, jog toks suktas mąstymas būdingas visiems europiečiams. Jie ne-beprisimena, kaip atrodo natūralūs laukiniai miškai.

Norėdamas nepamiršti šito vaizdo, jis daugybę metų kas-dien odiniais batais kulniuodavo į pamėgtąją girią. Tačiau kad ir kaip aršiai gintų žmogaus nepaliestas miško kerteles, Andžejus bobiecas negali atsispirti žmogiškajai prigimčiai.

Likęs vienas, miškininkas seka daugelį amžių Homo sa­piens paliktais pėdsakais. Tokia tyra laukinė gamta puikiai įsi-mena žmogaus veiklą. Tai – savotiška knyga, kurią bobiecas išmoko skaityti. Anglies sluoksniai dirvoje mena kadaise me-džiotojų išdegintus plotus. Ten jie rengė sau pramogas. ber-žų ir drebulių siena primena laikus, kai Jogailos palikuonims buvo pakankamai ilgai uždrausta medžioti, galbūt dėl karo. Saulės spindulių trokštantys lapuočiai suvešėjo buvusiuose kirtimuose. Jų šešėlyje augantys kietmedžių sėjinukai byloja apie tai, kas čia anksčiau karaliavo. Palaipsniui jie užgoš ber-žus ir drebules ir ištrins jų prisiminimą.

Iš neįprastų krūmų, gudobelių ar senų obelų Andžejus sužino apie kažkada stovėjusią sodybą. bakterijos jau spėjo ją suskaidyti. Tos pačios bakterijos gali gigantiškus medžius