1 . Trys sveciai _ F A N E ! - dudeno dede Kventinas bildedamas laiptais su laisku rankoje. - F A N E , kur tu?

- Cia, mielasis, cia. Padedu Dzoanai sluostyti dulkes, - atsiliepe teta Fane nuo miegamojo dur^. - Ko sauki? As ne kurcia. Kas at-sitiko?

- Gavau laisk^ is savo biciulio profesoriaus Heilingo, - pranese dede Kventinas. - Tu j j prisimeni?

- O kaipgi? Buvo pas mus apsistojfs pries kelerius metus ir am-zinai pamirsdavo ateiti pavalgyt, - atsake teta Fane nubraukdama dulkes vyrui nuo svarko.

- Fane, nesikabinek prie drabuziij, - susirauke dede Kventi­nas. - Galima pamanyt, jog sk^stu dulkese. Paklausyk - jis atvyksta siandien, o ne kit^ savait^, kaip zadejo, ir bus cia septynias dienas.

Teta Fane jsmeige akis j vyr^. - Bet juk taip negalimal - susuko j i . - Siandien namo parvaziuo-

ja Dzordzas, o su ja atvyksta du pusbroliai ir pussesere - jie nori pas mus pagyventi. Sit^ puikiai zinojai!

- Ak, visai pamirsau, - burbtelejo dede Kventinas. - Na, tuomet paskambink Dzordzui ir liepk nevaziuoti - negalime leisti lakstyti vaikams, kol pas mus gyvens profesorius Heilingas. Noriu, kad na-muose but4 tyla ir ramybe, - kartu turime aptarti naujausi^ jo isra-dim^. Neziurek j mane taip, brangioji, - tai labai, netgi labai svarbu!

- O Penketukui svarbu, kad suniui ant uodegos nenueitij atos-togos, - atkirto teta Fane. - Juk Dzordzas turejo isvaziuoti pas Dik^, Dzulian^ ir An^ tik todel, kad tau skubiai reikejo parengti kazkokj svarbij mokslinj pranesim^ ir nenorejai, kad j i trukdytij. Ir puikiai zinai - siandien kaip tik ta diena, kai jie visi atvaziuos! Kventinai, privalai paskambint profesoriui ir pasakyti, kad dabar jis negali atvykti.

S E N G S V Y T U R I O P A S L A P T I S 9

- Gerai, mieloji, gerai, - nusileido dede Kventinas. - Bet jam tai labai nepatiks, labai labai nepatiks!

Skaudama sirdimi jis nubego \^ skambinti profesoriui, o teta Fane nuskubejo laiptais aukstyn ruosti vaikams kambariij.

- Ane kaip visada gales miegoti pas Dzordi^, - kalbejo j i Dzoa­nai. - O abu berniukus jkurdinsime sveciq kambary.

- Tai smagu bus vel visus pamatyti, - dziaugesi Dzoana stumdy-dama dulkiij siurblj grindimis. - Kaip as jq pasiilgau! Et, pamatytxj pyragus, kurii} vakar iskepiau, - dvi didziules skardas!

- Dzoana, tu juos lepini, - nusisypsojo teta Fane. - Nera ko ste-betis, kad ir jie apie tave duzgia kaip bites apie medq. Taigi, o da-bar - vaje! - vyras vel mane saukia. Einu, brangusis, einu!

Nulipusi laiptais j svetain^ j i patrauke j kabinetq. Rankoje laiky-damas telefono ragelj sutrik^s stovejo dede Kventinas.

- K^ dabar daryti? - beviltiskai sauke jis. - Profesorius Heilin­gas jau isvyko ir yra pakeliui. Sustabdyti nebejmanoma. Negana to, kartu su juo atvyksta sunus. Taigi turesime ne vien^ sveci^, o du.

- Siinus?! Sito betruko! - suaimanavo teta Fane. - Keturiems vaikams ir dviem sveciams pas mus tikrai nera vietos. Kventinai, tu tai puikiai zinai!

- Paskambink Dzordzui ir liepk parvaziuoti savaite veliau, - su-dudeno dede Kventinas. - Nesuprantu, kodel V I S I vaikai nori cion susigrusti?

- Bet, Kventinai, tu gi puikiai zinai, kad tavo brolis su zmona siandien uzrakins namus ir leisis kazkur j kelion^, - primine teta Fane. - Viespatie sventas! Gerai, paskambinsiu Dzordzui ir paban-dysiu sustabdyti!

Taigi telefonu teko skambinti dar kart^ - teta Fane truks plys bande susisiekti su Dzordzina. Ilg^ laik^ niekas neatsiliepe. Paga-liau kitame laido gale pasigirdo balsas:

- Alio, kas kalba? - Skambina ponia Kir in . A r galeciau pasikalbeti su Dzordzu?

1 0 S A U N I O J O P E N K E T U K O N U O T Y K I A I

- Labai apgailestauju, bet visi jau isvyko, - atsake balsas. - Be man^s, daugiau namuose nieko nera. As kaimyne, atejau paziureti, ar viskas tvarkingai palikta. Dar kart^ atsiprasau, bet Dzordzo pa-kviesti prie telefono nejmanoma - jos nera.

- Nieko tokio, atleiskit. Labai jums aciu, - padekojo teta Fane ir padejo ragelj. Paskui giliai atsiduso. K4 D A B A R daryti? Profesorius Heilingas su sunumi jau pakeliui j Kirino sodyb^, Penketukas - irgi, nei wienq, nei kitij sustabdyti nebejmanoma. Namai bus pilni zmoniij!

- Kventinai, - kreipesi j i j vyr^, kuris kaip niekur nieko jau de-liojo milziniskas popieriij kruvas. - Paklausyk, Kventinai. Dzordzas su vaikais jau irgi vaziuoja pas mus. Zalio supratimo neturiu, K U R visus paguldysiu. Ko gero, kam nors teks nakvoti Timo aptvare, o tave, brangusis, labai noreciau paguldyti angliij rusy!

- Netrukdyk, as uzsiem^s, - burbtelejo dede Kventinas veik jos nesiklausydamas. - Ik i atvyks profesorius Heilingas, turiu paruosti uzrasus. Tarp kitko, gal M A L O N E T U M , kol svec ias bus cia, liepti vaikams laikytis tylos ir ramybes - profesoriui pavaiiavf s stogas ir...

- Kventinai, man jau paciai vaziuoja stogas, - atsiduso teta Fane. - Ir jei... - Staiga j i nutilo ir issigandusi pazvelge pro kabineto lang^. Paskui parode pirstu. - 2iurek, kas ten uz lango?

Vyras pasuko galv^ ir is nuostabos net issiziojo. - Regis, bezdzionel - pakraupo jis. - Kaip, rupus miitai, j i cia

atsirado? Nuo laiptij pasauke. Tai buvo Dzoana. - Prie durij sustojo taksi, tikriausiai sveciai atvyko. Vyras su ber-

niuku! Teta Fane vis dar nustebusi tebeziurejo j beid^ion^. Si linksmai

ciauskedama skrebeno lango stikl^, o paskui priplojo nosj - lygiai taip, kaip daro vaikai!

- T I K N E S A K Y K , kad tavo biciulis namie laiko bezdzion? ir jq irgi atsiveze! - gr^zydama rankas suaimanavo vargse teta Fane. Ji

S E N G S V Y T U R I G P A S L A P T I S 1 1

kruptelejo, nes nuo lauko durij atsklido garsus beldimas, ir nubego atidaryti.

Ir tikrai - prie durij stovejo profesorius Heilingas, zmogus, kuris vis pamirsdavo ateiti pavalgyt, kai pries kelet^ meti^ viesejo Kirino sodyboj. Salia mindzikavo berniukas, mazdaug devyneriij, is veido kiek panasus j bezdzion^, kuri dabar tupejo jam ant peties!

Suktelej^s taksistui, kad atnestq bagaz^, vyriskis zenge j vidq. - Laba diena, ponia Kirin. Malonu matyti. O kur jusij vyras? Turiu

jdomiij naujienij. A k stai kur tu, Kventinai! Tikiuosi, uzrasai gatavi? - Mielas mano biciuli! - puole sveikintis dede Kventinas nuo-

sirdziai spausdamas rank^. - Seniai besimatem. Dziaugiuosi, kad atvaziavai.

- Cia mano sunus Burzglys, - pristate berniuk^ profesorius Hei­lingas ir plekstelejo vaikui per nugar^. - Aisku, jis turi tikr^jj vard^, bet mes j j saukiam Burzgliu. Nes jis nuolat burzgia, tarsi riedetq masina. Pamis^s del txj masinij, k^ ir sakyti. Paduok rank^, Burzgly. Kur tavo Ciauska?

Vargse teta Fane nepajege istarti ne zodzio. Tuo tarpu profeso­rius jau zvilgciojo j svetain? ir kalbejo neuzsiciaupdamas. Bezdzio­ne, tikriausiai pamaniusi, jog uzsibuvo ant berniuko peties, strykte-lejo ant kabyklos ir eme suptis.

„Kaip cirke! - kuo toliau, tuo labiau siurpo vargse teta Fane. -Kambariai neparuosti, greit pietus, o dar pulkas vaikij atvaziuoja. Viespatie sventas! K4 dar ta bezdzione isdarineja? T ik paziurek, maivosi svetainej pries veidrodj!"

Kazkokiu budu seimininkei pavyko svecius palydet j svetainf ir pasodinti. Dedei Kventinui taip knietejo aptarti svarbius mokslo klausimus su profesoriumi, kad nieko nelaukdamas ciupo susnj po-pieriq ir pazere tiesiai ant stalo.

- Ne, mielasis, tik jau ne cia - prasom nestis j kabinet^, - griez-tai nukirto teta Fane. - Dzoana, gal gali padet nunest daiktus j

1 2 S A U N I O J O P E N K E T U K O N U O T Y K I A I

svecii} kambarj? Berniukui lov^ paklosime cia, ant kusetes. Dau­giau nera kur.

- O kaip bezdzione? - paklause Dzoana jtariai debsodama j bezdzion?. - Ar jai irgi reikes lovos?

- Ji miega su manimi, - pasake Burzglys ir burgzdamas eme ropstis laiptais. Teta Fane pazvelge jkandin nieko nesuprasdama.

- Gal jam k^ skauda? - nedr^siai pasidomejo. - Ne, k^ jus! Jis vaidina, kad vaziuoja automobiliu, - paaiskino

berniuko tevas. - Jau sakiau - jo galva pramusta masinomis. Nuolat jsivaizduoj a, kad yra automobilis.

- As masina, as jaguaras! - sauke Burzglys nuo laiptij virsaus. -Girdit, kaip riaumoja mano motoras! R R R R R R R R R ! Ciauska, nori pasivazinet?

Bezdzione svilptelejo laiptais ir linksmai ciauskedama uzsoko berniukui ant peties. „Jaguaras" nieko nelaukdamas surenge tur^ po kambarius, burgzdamas, k^ cia slepti, kaip pamiselis!

- Ar jusij berniukas visada taip elgiasi? - nusteb^s paklause dede Kventinas. - Kaip, sakykit, jiis galite dirbti?

- Matot, sode turiu jsirengfs bokst^ garsui nelaidziomis sieno-mis, - atsake profesorius. - Tikiuosi, jusxj kabineto sienos taip pat nepraleidzia garso?

- Deja,praleidzia, - atsake vargsas dede Kventinas, su siaubu klau-sydamas, kaip virsuje riaumoja „automobilis". Kas per vaikas! Negi jmanoma j j pak^sti daugiau nei dvi minutes? Ir reikejo cia atsigrusti!

Jis uitrenke kabineto duris, taciau laipti} virsuje berniuko vai-ruojamo automobilio variklis burgzti tyliau nepradejo!

Vargse teta Fane nebyliai zvelge j svecixj atsiveztus daiktus. Ko­del profesorius negali apsistoti viesbutyje? Kas desis, kai j kruv^ susirinks visi - Penketukas, profesorius ir vaikezas, nuolat jsivaiz-duoj^s es^s masina. Jau nekalbant apie bezdzion^, vardu Ciauska! Ir K U R jie visi miegos?

S E N G S V Y T U R I O P A S L A P T I S 1 3