POLITOLOGIJOS MOKSLO PAGRINDAI(konspektas)

1. Politikos mokslai ir jų objektas. Visuomenės evoliucija vyko apibrėžta seka: nuo biosocialinės vienovės per sociumo vieningumą į istorinę žmonijos vienybę. Šiame visuomeninės raidos kontekste iškyla ir politinių santykių pagrindo, politikos substrato problema (substratas: lot. sub- po, stratus – sluoksnis; suprantamas kaip fundamentalus, bazinis). Politikos substratas yra istorinis materialių, kultūrinių, religinių, ideologinių, nacionalinių ir kitų faktorių tarpusavio susipynimo ir sintezės visuomenės evoliucijoje produktas, t.y. socialumas. Socialumas, kaip ypatinga žmonių būties kokybė, atsiranda ne valstybėje, o iki jos – pirminiuose, stabiliuose kolektyvuose, garantuojančiuose savo narių išlikimą. Politinių santykių reikšmė kyla tik tokioje visuomenėje, kurioje jau yra socialinių grupių, turinčių savas funkcijas, vertybes bei tikslus. Šiuo pagrindu bendrųjų visuomeninių interesų ir siekių kontekste kristalizuojasi privačių interesų sfera, formuojasi šeiminė ir privati nuosavybė ir t.t. Todėl pamažu visuomeninės vienybės išsaugojimas ir tvirtinimas visoje tolesnėje žmonijos istorijoje tampa vienu pagrindinių politikos uždavinių.Politika – viskas, kas susiję su valstybe ir valstybės gyvenimu. Galutiniam politikos, kaip ypatingos veiklos rūšies, išsirutuliojimui lemiamą įtaką turėjo privačios nuosavybės formos plėtotė bei valdžios ir nuosavybės teisinis atsiribojimas. Tai įvyko Europoje antikos ir naujųjų amžių laikais, kai susikūrė politines laisves garantuojančių bei politinę veiklą laiduojančių institutų ir normų (konstitucijos, parlamentai, politinės partijos, visuotinė rinkimų teisė).Davido Eastono sisteminės analizės teorija, galutinai įtvirtinusi politikos, kaip proceso, sampratą: politika – tai autoritetinis vertybių paskirstymas visuomenėje. Kate Millett politiką apibrėžia kaip ,,valdžios pamatu nustatytus santykius, kai vieną asmenų grupę kontroliuoja kita grupė“. Politikos mokslo objektas. Plačiąją prasme – objektas yra viskas, kas priskiriama politikos pasauliui. Apibendrinant galima teigti, kad politika paprastai apima dvi konceptualizuotas visumas: valdančiųjų ir valdomųjų; valdžios ir paklusimo; lyderių ir sekėjų; valstybės ir visuomenės santykius. Valdantieji, valdžia, lyderiai, valstybė yra valdymo subjektai; valdomieji, sekėjai, visuomenė – valdymo objektas. Politikos mokslo objektas yra santykis tarp valdymo subjekto ir valdymo objekto. Politikos objektas yra valdžia, valstybė ir valdžios santykiai. Esminės politikos funkcijos: 1. universalus visuomenės organizavimas; 2. kontrolės funkcija.Politikos paradigmos: 1. Konflikto paradigma. Pasaulis tai pastovi kova tarp lyčių, Vakarų ir Rytų, klasės kova tarp rasių, interesu grupių teorija, dėl resursu pasiskirstimo, dėl rinku, dėl gėrio ir blogio.2. Tvarkos paradigma. Politika turi tušuoti konfliktus, įvesti harmoniją, sužmoginimas, susitaikymas, santarvė.

Politikos mokslas. Politikos tyrimų pradžia yra Platono veikalas ,,Valstybė“ ir Aristotelio ,,Politika“. Politikos, kaip veiklos rūšies, išsiskyrimas iš kitų socialinių procesų tiesiogiai susiję su etnine, kultūrine, idėjine diferenciacija ir valstybės atsiradimu. Politikos mokslas tiria valdančiųjų bei valdomųjų santykius ir priemones bei tikslus, kuriuos jie naudoja tiems santykiams įtvirtinti. Politikos mokslą būtų tiksliau apibūdinti politologijos terminu. Politologija, tyrinėjančią visuomenės politinį gyvenimą, galima apibrėžti kaip mokslą, visapusiškai analizuojantį diferencijuotos visuomenės politinę sistemą bei ją ar tam tikrus jos elementus atspindinčias politines idėjas ir mokymus. Dėl politikos mokslo struktūros nėra visiškai susitarta. Pvz., J.N. Danzigeris skiria 4 sritis: lyginamąją politiką, tarptautinius santykius, politikos teoriją ir ribines politikos mokslo disciplinas (politinė antropologija, politikos sociologija, politinė ekonomija, politinė psichologija ir biopolitika). Daugelyje pasaulio universitetų vyrauja departamentinis pasidalijimas į keturias sritis:

politikos teorija (politinė filosofija); lyginamoji politika, tarptautiniai santykiai ir viešasis administravimas. Politikos teorija yra seniausia politikos mokslo sritis, kurios ištakos siekia pirmuosius apmąstymus apie valdymo ir politikos prigimtį. Politikos teorijos branduoliu laikoma valstybės teorijos, jungiančios 5 valstybės aiškinimo mokyklas: pliuralistinę, marksistinę, racionalaus pasirinkimo (arba naujosios dešinės), elito teorijas (kitaip – neostatizmas ar naujasis institucionalizmas) ir neopriuralizmas.Politiniai institutai – tai konstitucijų, įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios institutų, teismų, biurokratijos, politinių partijų ir rinkimų sistemų studijos. Pastaruosius tris dešimtmečius vyrauja neoinstitucionalizmas, kuris pabrėžia politinio gyvenimo organizacijos tyrimo būtinybę, nes institutai sudaro jos pagrindą, formuoja politikos kontekstą ir daro įtaką priimamų sprendimų pasirinkimui.Lyginamoji politika. Vienintelis mokslinis politinių reiškinių tyrimo būdas yra lyginamoji politika. Politikos mokslas turi būti siejamas su universalių dėsnių ar ,,vidurinio lygio teorijų“ paieškomis, t.y. su apibendrinimais, kurie gali padėti užtikrinti patikrinimą politinių reiškinių aiškinimą. Aiškinant siauriau, lyginamoji politika lygina konstitucijas, vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios, teismų veiklą keliose šalyse, siekia atskleisti, ar skiriasi ir kuo skiriasi politinės problemos ir jų sprendimas. Lyginamoji politika tiria ir visai siauras sritis, pvz. biurokratijos rekrutavimą.Tarptautiniai santykiai nagrinėja politinius valstybių ir nevalstybinių tarptautinių subjektų santykius ir pasaulinės politikos sistemos dinamiką. Jų tyrimo sritis apima tarptautinės organizacijas, tarptautinę politinę ekonomiją, karo studijas, užsienio politikos analizę, tarptautinių santykių teorijas.Viešasis administravimas ir viešoji politika tiria institucines sąrangas, užtikrinančias valstybės tarnybų darbą, ir istoriškai siejama su atsakingos ir profesionalios administracijos (biurokratijos) rengimu. Ši politikos mokslo šaka analizuoja viešosios politikos formavimą, sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo procesą, norminius ir empirinius argumentus viešėjai politikai pagrįsti.Politikos sociologija. Tai – ribinė disciplina, balansuojanti tarp sociologijos ir politikos mokslo. Ji tiria socialinės politinių institutų funkcionavimo sąlygas. Pagrindiniai politikos sociologijos teiginiai perimti iš sociologijos klasikų: Maxo Weberio – racionalizacija, galia, autoritetas, biurokratizacija; Emille Durkheimo – diskusijos kolektyvinį identitetą ir normas; Karlo Marxo – darbai apie valstybę ir klases. Šiuolaikinė politikos sociologija pagrindinį dėmesį skiria valstybės ir demokratijos procesų sociologinei analizei.

Politikos mokslo vidinė diferenciacija tik patvirtina politikos fenomeno kompleksiškumą. Todėl ir mokslo, tyrinėjančio politiką, apibūdinimas yra sudėtingas: politikos mokslas yra ,, akademinė disciplina, siekianti sistemiškai aprašyti, analizuoti ir paaiškinti valstybės (vyriausybės) ir kitų politinių institutų funkcionavimą; taip pat tokią socialinę veiklą ir sąveikas, kurios legitimų autoritetingų šaltinių dėka padeda apibrėžti privalomus pasiskirstymus arba sprendimus; be to, skirtingą požiūrį į žmogaus prigimtį bei nurodančias teorijas, kurios skatina diskusijas apie šiuos institutus, sprendimus ir pasiskirstymus“.Politologijos, kaip ir kiekvienos mokslo šakos, tikslas yra gebėjimas sistemiškai paaiškinti ir interpretuoti tiriamąją tikrovės sritį. Politologija savo žiniomis veikia tiek makropolitinę – globalinės ir valstybių politikos – tėkmę, tiek mikropolitinį – atskiro individo – santykį su politika.

2. Pagrindinės politikos doktrinos. (Liberalizmas: ištakos, principai, šiuolaikinis liberalizmas. Konservatizmas, socialdemokratizmas).Nuo neatmenamų laikų žmonės stengėsi suvokti, paaiškinti ne tik juos supančios gamtos, bet ir visuomeninio gyvenimo reiškinius. Juos domino ne tik kolektyvinio gyvenimo formos, bet ir esama bei būsima valstybės struktūra, valdymo formos, socialinių grupių bei sluoksnių tarpusavio santykiai ir pan.. Laipsniškai formuojantis teoriniam abstrakčiam mąstymui bei mokslams, atsirado ir speciali žinių apie valdžią, valdymą, santykius tarp žmonių ir tautų visuma – politiniai mokymai.

Svarbu įsisąmoninti, kad pirmosios politinės idėjos buvo daugiau aprašomojo pobūdžio, o šiuolaikinės stengiasi savo mokymus sieti su politine praktika, kad geriau bei tiksliau atspindėtų politinio proceso eigą. Sąlygiškai politinės minties istorija skirstoma į 3 etapus:1. Ilgiausias ir mažiausiai diferencijuotas laikotarpis (nuo antikos iki XIX a.). Šio etapo specifika ta, kad politikos studijos susiliejo su kitais humanitariniais mokslais ir apsiribojo tik panašios valdymo formos paieškomis. Ryškiausios mokymo sistemos sukurtos Platono, Aristotelio, T. Akviniečio, A. Augustino, N. Makiavelio, T. Hobso, Dž. Loko, Ž.Ž. Ruso darbuose.2. Politikos tyrimas sutapatinamas su valstybės apskritai, jos institutų, jų veiklos aprašymu. Pažymėtinti G. Hėgelio, Tokvilio, O. Konto, H. Spenseris ir kt. mąstytojų darbai.3. Pagrindinis politologų tyrimų objektas ne valstybė, o visas politinis procesas: valdžios veikimo principai, politinių sprendimų priėmimo būdai, politinių santykių visuomenėje analizė, politinės sistemos aprašymas. Šis etapas prasideda XX a. pradžioje ir tęsiasi iki šių dienų, apimdamas politines- ideologines tėkmes – konservatizmą, liberalizmą ir socializmą.

Pilietinės visuomenės mokykla. Nuo XVI a. pabaigos formuojasi nauja politinių reiškinių traktavimo kryptis, iš esmės pakeitusi europietiškos visuomeninės minties raidą. Susiformavo įvairios visuomeninės sutarties teorijos, kurių propagandiniais teoretikais laikome Tomą Hobsą (1588-1679), Džoną Loką (1632-1704) ir Ž. Ž. Ruso (1712-1778).1. Prigimtinių žmogaus teisių teorija. Kiekvienas žmogus ateinantis į šitą pasaulį atneša didžiulį turtą – prigimtinį žmogaus teisę (iš didžiojo Kūrėjo arba gamtos, tris teises: teisė į gyvybę, laisvę ir nuosavybę).2. Visuomeninės sutarties teorija. Kad apsaugoti savo galias ir teises visuomenė atiduoda dalį savo teises valstybei. Dalis gyvenimo yra suvalstybinta. Ekonomiką, nuosavybę, šeimą, bažnyčią – visuomenė tvarko pati. Visą tą reikalą sutvarko visuomeninė sutartis. Taip atsirado konstitucija.

Žlungant feodalinėms ir monarchinėms valdymo formoms, kylant naujiems socialiniams sluoksniams, ryškėjo valstybinės valdžios ir visuomenės teisių bei laisvių antagonizmas. Naujųjų laikų politinės minties objektu ilgam tapo valstybės ir visuomenės kilmės, valdžios ir liaudies teisinių santykių pagrindo ir kt. problemos. Nyderlanduose bei Anglijoje vykusios revoliucijos parodė, kad šios problemos turėjo ne akademinį, o praktinį pobūdį.1. Pirmuoju Naujųjų laikų socialiniu ir politiniu filosofu laikome T. Hobsą, išplėtojusį ne tik filosofinį, bet ir politinį mokymą apie valstybę ir visuomenę (,,Leviatanas“- metaforinė jūrų pabaisa, simbolizuojanti valstybę ir ,,Apie pilietį“. Mąstytojas valstybės teorijos pagrindą siejo su individo prigimtimi. Pagal prigimtį visi žmonės lygūs, tačiau, būdami egoistai, godūs, savigarbos, gyvena pagal principą ,,žmogus žmogui vilkas“. Kartu visuomenėje neišvengiamai vyrauja ,,visų karas prieš visus“. Taikos pagrindas – absoliuti valstybės valdžia. Susitarimo būdu valdžia perduodama vienam asmeniui. Tad valstybė ir yra tas visuomenės paskirtas asmuo, kuris, naudodamas jėgą ir kt. priemones, išsaugo taiką ir apgina piliečius. Valstybės galva yra suverenas, turintis absoliučią valdžią, o valstybė, sukurta pagal visuomenės sutartį, tampa politine valstybe. Geriausia valdymo forma T. Hobsas laikė monarchiją. Mąstytojas išaukštino valstybės sampratą, manydamas, kad be valstybės įsigalėtų aistros, karai, baimė, skurdas, vienatvė ir žiaurumas, o dėl jos klesti protas, taika, saugumas.2. Jaunesnysis T. Hobso kolega anglų filosofas Dž. Lokas (,,Du traktatai apie valdymą“) laikomas žymiausios dominuojančios ir dabar idėjinės-politinės liberalizmo doktrinos autoriumi. Jo nuomone, valstybė yra grupė žmonių, kuriuos jungia bendras įstatymas. Tik valstybingumas įkūnija politinę valdžią. Kaip ir T. Hobsas, Dž. Lokas valstybės atsiradimą siejo su visuomeninės sutarties idėja. Valdžia būtina įgyvendinti politinei bendrijai, kur visi gali išsaugoti ir realizuoti savo politinius interesus (laisvę, turtą, gyvybę) arba nuosavybę. Dž. Lokas pirmasis iškėlė valdžios skaidymo į įstatymų leidimo ir įstatymų vykdymo idėją. Vėliau ji tapo europinio konstitucionalizmo pagrindu. Jis pripažįsta, kad pradžioje buvo prigimtinė būklė ir tik vėliau sudaryta visuomenės sutartis. Prigimtinės būklės individas disponavo neribota galia tvarkyti savo paties gyvenimą bei

turtą. Prigimtinė teisė draudžia žaloti arba naikinti kitų žmonių gyvybę, sveikatą, laisvę ir nuosavybę. Todėl, kitaip negu Hobso teorijoje, natūrali būklė būtų galėjusi būti taiki, jei atskiri žmonės nebūtų nuolat pažeidinėję prigimties įstatymo. Kadangi visi yra lygūs, kiekvienas turi teisę būti teisėju ir nuteisti bei nubausti tą, kuris pažeidė taikią būklę. Bet jeigu kiekvienas būtų teisėjas spręsdamas savo reikalus, tai kiltų nesibaigiantis karas. Todėl turi būti aukštesnė valdžia, leidžianti visiems privalomus įstatymus.Norėdami, kad viešpatautų taika, bei rūpindamiesi savisauga, žmonės sudaro visuomenės sutartį ir susiburia į bendriją, o įstatymų leidžiamosios , teisminės bei vykdomosios valdžios teisę atiduoda aukštesnei institucijai. 3. Radikaliai kitus šių idėjų ir problemų aspektus teigė Ž.Ž Ruso – švietimo epochos mąstytojas, aistringas visuomenės pertvarkymo teoretikas. Savo darbuose jis ištobulino reikšmingiausią socialinės ir politinės teorijos – tautos suvereniteto principą, iš esmes užbaigdamas visuomeninės sutarties teoriją. Ruso mokymo esmė – laisvo visuomenės sutarties priėmimo, naujos visuomenės struktūros sukūrimo, visų žmonių lygybės principai. Laisvų žmonių tarpusavio susitarimo rezultatas – suverenas, arba liaudis, apskritai. Ruso nuomone, ideali yra tik valstybė, veikianti proto ir teisingumo sąjungos pagrindu. Valstybingumas traktuojamas kaip procesas, analogiškas žmogaus egzistencijai. Pilietinės visuomenės pagrindą, Ruso teigimu, sudaro nuosavybė, neišvengiamai formuojanti priešiškus žmonių interesus ir konkurenciją. Siekdami išlikti, žmonės aukoja savo natūralią laisvę ir sutarties būdu įteisina valstybę, garantuojančią jų, kaip piliečių, laisves ir pareigas. Todėl valstybės kilmė yra dvejopa: pilietinė ir sutartinė. Visa valdžia priklauso suverenui, kuri sudaro sutarties nariai. Tad suverenitetas priklauso liaudžiai: tai savotiška kolektyvinė būtybė, kuriai negali atstovauti vienas asmuo. Ž. Ž. Ruso suformulavo tiesioginės liaudies savivaldos idėją. Demokratija ir laisvė egzistuoja tik ten, kur įstatymus leidžia liaudis.

Liberalizmas. Liberalizmo idėjų kūrimas lydėjo žmoniją jau nuo senovės. Ši srovė atsirado XVII-XVIII a. Vakarų Europoje – tose vietose, kur lobstantys miestelėnai ėmė maištauti prieš esamą tvarką ir jos principus. Liberalizmo idėjų atsiradimą lėmė būtinybė pateisinti šį maištą ir ideologiškai apibrėžti naujas antifeodalines jėgas. Liberalizmo idėjos buvo plėtojamos Didžiojoje Britanijoje, JAV ir Prancūzijoje. Joje susiformavo pirmoji klasikinė liberalizmo atmaina. Tarp daugelio mąstytojų kūrusių liberalizmą buvo Džonas Lokas ir Benžamenas Konstantas. Pagrindinis tikslas buvo išlaisvinti valstybę iš religijos kontrolės, o pilietinę visuomenę (asmeninį, šeimos ir verslo gyvenimą) – iš politinio kišimosi. Pamažu liberalizmas buvo susietas su doktrina, kad individams turi būti leidžiama laisvai įgyvendinti savo preferencijas dėl religinių, ekonominių ir politinių reikalų – faktiškai dėl daugumos dalykų, kurie buvo susiję su kasdieniu gyvenimu. Liberalizmas gynė konstitucinę valstybę, privačią nuosavybę ir konkurencinę rinkos ekonomiką kaip pagrindinius mechanizmus, padedančius derinti individų interesus.Klasikinio liberalizmo vertybiniai principai. Liberalizmo idėjų pamatas – individualistinė ir racionalistinė savo likimo kūrėjo, žmogaus, pažįstančio savo poreikius ir svarbesnio iž visuomenę, valstybę bei valdžią, samprata.- Liberalams svarbiausia vertybė yra žmogus ir jo laisvė, taip pat ir laisvė veikti. Kiekvienam individui turi būti leista sąmoningai veikti kiekvienoje savo gyvenimo srityje. Viena iš individui priderančių laisvių yra teisė įgyti nuosavybę ir palikti ją paveldėtojams. Laisvų žmonių aktyvumas daro pasaulį vis geresnį.- Visuomenė liberalams yra tik individų suma, o kiekvienas individas svarbesnis už visuomenę. Individas pats turi rūpintis savo likimu, todėl negalima jam trukdyti. Stipri valstybė bando įsakinėti individams ir kelia didelį pavojų jų laisvei. Valstybė egzistuoja individams, ji sukurta individų ir gali imtis tik to, ką individai jai patiki. Kuo mažiau jai patikima, tuo geriau.

Šioms idėjoms pagrįsti buvo pasirinkta prigimtinės teisės idėja. Prigimties dėsniai reguliuoja visos visatos vyksmą, kartu ir žmonių gyvenimą. Kiekvienas žmogus jau gimsta turėdamas tam tikras teises – teisę gyventi ir būti sveikas, teisę būti laisvas ir teisę būti laimingas. Vienas kelių į laimę yra teisė įgyti nuosavybę. Liberalizmo ideologijos šalininkams privati nuosavybė –

tvirčiausias žmogaus laisvės pamatas. Be nuosavybės laisvė miršta, lieka vien tik fikciją, todėl privalu ginti nuosavybę ir savininkus.

Tačiau lygybė liberalams yra tik lygybė prieš gamtos dėsnius, kitaip tariant, savotiškas šansas, kurį kiekvienas turi išnaudoti savo galva. Vieniems tai pavyksta geriau, kitiems blogiau, o dar kitiems ir visai nepavyksta. Liberalų nuomone, tai natūralu, veiksmų padarinių nelygybė yra būtina, kad egzistuotų laisvė. Gyvenimas yra nenutrūkstama kova dėl sėkmės; silpnieji ją pralaimi, nes turi pralaimėti. Todėl socialinė nelygybė yra teisėta ir prasminga, ji tarsi garantuoja individo laisvę. Todėl visus bandymus likviduoti socialinę nelygybę (o ypač įgyvendinti socialinės lygybės principus) liberalai laiko neleistinu kėsinimusi į individo laisvę, kuri jiems yra aukščiausia vertybė

Liberalų nuomone, politiniame gyvenime turi dalyvauti tik tie, kurie savarankiškai pasiekė gyvenimo sėkmę. Žmonės, kurie nesugebėjo pasirūpinti savais interesais, negali imtis spręsti visų kitų likimo. Politiniame gyvenime būtinas nuosavybės cenzas, nes politika turi tapti turtingiausiųjų privilegija. Šiuo principu suformuota valstybė turi turėti kuo mažesnę ir griežtai apibrėžtą kompetenciją; jos darbas – ginti individą ir jo teises. Individų teisės visada viršesnės už valdžios teises, nes kyla iš prigimties, o valdžia – iš visuomenės.Klasikinio liberalizmo ,,sutemos“ XIX ir XX amžių sandūroje. Suformulavę šias išvadas, liberalai buvo šventai įsitikinę, kad rado receptą, kaip padaryti laimingą beveik visą žmoniją, išskyrus visiškus nevykėlius. Tikrovė neatitiko teorijos. Nei ten, kur liberalai atėjo į valdžią, nei ten, kur jie turėjo galimybių dalyvauti valdyme, reikalai nesiklostė taip paprastai. XIX ir XX a. liberalizmo istorija atspindi tas pačias problemas ir Europoje, ir JAV. Popieriuje visi turėjo vienodas politines teises, o turtiniai skirtumai darėsi vis didesni. Liberalai ėmė suprasti, kad laisvės ir kiekvieno žmogaus gerovės idėjoms realizuoti nepakanka teisinės lygybės. Imta suvokti, kad būtina mažinti nelygybės kraštutinumus ir padėti tiems, kurie atsidūrė socialinės hierarchijos laiptų apačioje, kad jie galėtų įsitraukti į politinį ir visuomeninį gyvenimą kaip lygiateisiai piliečiai. Įrankis šiems procesams realizuoti turėjo būti valstybė; jos kompetencijos turėjo būti praplėstos tiek, kad valdžia galėtų aktyviai kištis į visuomenės reikalus ir gauti lėšų savo užduotims atlikti, didindama mokesčius turtingiausiai visuomenės daliai.Šiuolaikinis liberalizmas. Po Antrojo pasaulinio karo liberalizmo ideologijoje išsiskyrė demokratinė, socialinė ir konservatyvioji (neoliberalizmas) kryptys.Išskiriamos šios liberaliosios demokratijos idėjos:1. Laisvo individo, valstybės piliečio, teisių pirmenybė.2. Valstybės valdžia, remdamasi teise, naudojasi savo plačiais įgaliojimais, gindama visos bendruomenės, kurios kiekvienas narys gali siekti skirtingos naudos iš savo prigimtinių teisių, interesus (nuosavybė ir toliau lieka padalyta nelygiai).3. Valstybės santvarka ir politinė sistema turi būti demokratinė. Praktinės šios demokratijos apraiškos turi būti parlamentas ir teritorinės savivaldos institucijos, išrinktos visuotiniuose rinkimuose be jokių cenzų.4. Visuomenė yra ne tik individų suma, bet neretai dar ir priešingų interesų grupių suma. Šiuos interesus galima suderinti esant demokratinei valdymo sistemai.5. Svarbus visuomeninio ir politinio gyvenimo demokratizavimo elementas yra visuotinis nemokamas pasaulietinis švietimas, kai Bažnyčia ir valstybė atskirtosŽymiausi XX a. liberaliosios demokratijos šalininkai buvo Hansas Kelzenas ir Karlas Poperis.Socialinio liberalizmo idėjos ir principai papildo ir plėtoja liberaldemokratijos idėjas. Socialinio liberalizmo idėjų atsparos taškas yra tezė, kad galimos ir būtinos esminės kapitalizmo reformos. Teisinė valstybė, turinti plačius įgaliojimus, privalo aktyviai veikti ūkinių ir socialinių bendruomenės reikalų tėkmę. Šiam ekonominiam ir socialiniam valstybės intervencionizmui reikalingos naujos teisinės nuostatos, suformuotas valstybės aparatas ir visų pirma lėšos, įgyjamos apmokestinant nuosavybę progresyvinių mokesčiu, t. y. tokiu mokesčiu, kurio didžiausia našta tektų didelei nuosavybei. Socialinio liberalizmo atstovams privati nuosavybė liko individo egzistavimo pamatas, tačiau kartu ji tapo ir funkcija – pareiga kitiems piliečiams.

Numatomos reformos turi sutvirtinti ir praturtinti individo laisvę, kuri, be politinių teisių, apima ir valstybės garantuojamas socialines teises. Grupės ir individai privalo būti pajėgūs bendradarbiauti.Svarbūs socialinio liberalizmo ideologijos siūlymai vykdyti socialines ir ekonomines kapitalistines sistemos reformas. Planinė valstybės politika turėtų pagerinti visuomenės gyvenimo lygį ir padidinti jos narių gerovę. Paprastai tokius siūlymus vadina gerovės valstybės doktrina. Ant klasikinio liberalizmo pamatų išaugo XX a. konservatyvusis liberalizmas. Jo pirmtakas buvo praėjusio amžiaus britų liberalas Herbertas Spenseris. Socialinio liberalizmo principų fone aiškiai pastebimi konservatyviojo liberalizmo, dažnai vadinamo neoliberalizmu, ypatumai. Šios ideologijos pamatas – idėja, kad nelygybė yra būtina kiekvieno individo laisvės įgyvendinimo ir visuomenės raidos sąlyga visose jos gyvenimo srityse, visų pirma ekonomikoje. Socialinė raida galima tik todėl, kad kiekvienam žmogui garantuojamas jo nuosavybės neliečiamumas ir visiška jo iniciatyvų, ypač ūkinių, laisvė. Rezultatas – laisvos rinkos ekonomika ir žymiai mažesni valstybės įgaliojimai: didžioji jų dalis, liberalų manymu, nereikalinga. Valstybė neturi reguliuoti ūkio procesų. Ji gali tik prižiūrėti netrikdomą jų tėkmę. Taip konservatyvieji liberalai kritikuoja ir socialinę valstybės funkciją, ją esą būtina susiaurinti kiek tik galima. Socialinės garantijos daro žmones tingius, blokuoja natūralius raidos mechanizmus, neteisingai paskirsto visuomenės pajamas ir kelia pavojų privačiai nuosavybei. Valstybė turi būti teisinė organizacija, griežtai paisanti savo įgaliojimų ribų, tačiau jos institucijos turi būti kiek tik įmanoma mažiau demokratiškos. Politiniame gyvenime turi viešpatauti elitai, o masių galimybės naudotis politinėmis teisėmis turi būti kuo labiau teisiškai sumažintos Galime išskirti dvi konservatyviųjų liberalų ideologijos pakraipas – radikaliąją ir nuosaikiąją.

Konservatizmas. Konservatizmas – viena svarbiausių politinių doktrinų, siekianti išsaugoti esamą tvarką, sąlygas, tradicijas, papročius, neatsižvelgiant į visuomenės gyvenimo bei kultūros pakitimus. Šios politinės doktrinos pradininkas – anglų mąstytojas, politikos veikėjas Edmundas Berkas. Filosofinę konservatizmo esmę jis išdėstė ir jo principus susistemino veikale ,,Apmąstymai apie Prancūzijos revoliuciją“ (1790). Pasak Berko, teisingą pasaulį įmanoma sukurti remiantis natūralia visuomenės hierarchija.Pagrindiniai konservatizmo bruožai: 1) individas kaip bendruomenės narys; 2) tvarka ir bendrumas; 3) organiška (vieninga, stabili) visuomenė; 4)natūralus vystymasis; 5) vertybė kaip visuomenės agentas; 6) tradicija; 7) ekonominė laisvė; 8) nuosavybės teisių apsauga. Konservatizmo principai: 1. Moralinis absoliutizmas. Konservatoriai nepatikliai žiūri į demokratiją. Demokratija, jų nuomone , veda į moralumo praradimą bei palaidumo suklestėjimą. Dauguos valdymą lydi gausybė klaidų. 2. Netikėjimas pažangos neišvengiamumu. Žmogaus prigimtį konservatoriai laiko netinkama ir nuodėminga, ją reikia nuolat prilaikyti visuomenės moralės ir specialiais institutais. Konservatoriai remia tik tas reformas, kurios nekeičia tradicinių institutų esmės.3. Politinis realizmas. Konservatoriai nepalaiko pasaulio pertvarkymo doktrinos bei visuotinės lygybės idėjos.4. Žmogaus netobulumo idėja. Žmogus, konservatorių nuomone, yra labai sudėtinga būtybė, nes jame slypi ir gėris, ir blogis; racionalumas ir iracionalumas; gailestingumas ir žiaurumas. Konservatoriai – socialinės lygybės idėjos priešininkai, jie mano, kad žmonių visuomenė sukuria natūralią hierarchiją. Socialinės struktūros piramidės viršūnėje yra natūrali aristokratija: valdžia turi priklausyti talentingiausiems ir gabiausiems.5. Pagarba valdžiai. Pripažįsta nuosaikią pusiausvyrą tarp valdžios ir individų bei grupių. Jie taip pat akcentuoja atsakomybės idėją, pabrėžia oficialiųjų asmenų pareigą padėti silpniesiems.6. Pagarba istorijai, praeičiai ir tradicijai. Konservatorių pasitikėjimas istorija remiasi pasitikėjimu žmonėmis. Istorija turi būti apibūdinama ne chronologine tvarka, o žmonių įpročiais, iš kartos į kartą perduodamomis nuostatomis. Konservatorių nuomone, socialinė tikrovė geriausiai suprantama per istoriją, jie teigia, kad negalime žinoti, kur esame ir tuo labiau kur einame, nežinodami, kur buvome.

7. Religijos bei religinių institucijų vertinimas. Religija yra visa ko pagrindas, iš kurio jie kildina teises, pareigas, moralę, laisvę ir pagrindinius socialinių santykių principus. Religiją laiko svarbiu valstybės ir visuomenės ramsčiu. Parama religijai remiasi tikėjimu, kad atitolimas nuo jos gali žmones nuvesti į pakrikimą ir pusiausvyros praradimą.8. Konservatoriai – vietinės savivaldos šalininkai. Ginčuose tarp centro ir periferijos konservatoriai palaiko periferiją, teigia, kad pagrindinės valdžios prerogatyvos turi pereiti į savivaldos rankas.9. Privatinės nuosavybės gynimas. Privatinės nuosavybės teisę laiko žmogaus laisvės, saugumo bei nepriklausomybės pagrindu. Ji – šeimos egzistavimo pagrindas. Konservatoriai pasisako prieš lygiavą.

Neokonservatizmas. Susiformavo XX a. septintąjį dešimtmetį. Remdamiesi tuo, kas buvo praeityje gero, konservatoriai siekia sukurti naują situaciją. Žymiausi atstovai yra D. Belas, R. Gelenas, E. Jungeris, R. Aronas ir kt.. Ekonominėje srityje neokonservatoriai palaiko laisvą verslininką, neatmeta valstybės kišimosi į privatų verslą. Bet kišimasis gali būti tik minimalus, nes prioritetas turi priklausyti rinkai. Ryškus neokonservatizmo pavyzdys buvo M. Tečer politika.Socialinės politikos srityje jie pasisako prieš visuotinės gerovės valstybės idėją. Pagalba turi būti teikiama tik tiems, kuriems tikrai jos reikia.Politines teorijos srityje neokonservatoriai gina stiprią autoritarinę valstybę, jos autoritetas neturi priklausyti nuo grupinių interesų.(Lietuvos konservatoriai, spręsdami kasdienes problemas, yra pragmatikai. Analizuodami politinius klausimus, pagrindinį dėmesį skiria moraliniams kriterijams, tačiau moralės nepriešina su politika. L K savo programoje akcentuoja, kad valstybės įtaką verslui – mokesčių ir priežiūros politika – turi būti nuspėjama ir nuosekli. Tėvynės sąjungos programoje skelbiama, kad ,,neveiksmingas valstybės valdymas ir biurokratų savivalė – tai pančiai verslui ir galvos skausmas kiekvienam“.)

Socializmas. XIX a. antrojoje pusėje sustiprėjo socializmo įtaka. Socializmo doktrina perėmė liberalizmo teiginį, kad visi žmonės lygūs, turi lygias galimybes plėtoti ir pritaikyti savo gabumus bei kurti savo gerovę. Socializmas, kitaip negu liberalizmas, teigia, kad žmonių laisvė ir lygybė turi būti ne tik užrašyta įstatymuose, bet ir turėti materialų pagrindą. Jei visuomenė yra susiskaldžiusi į socialines grupes, kurių viena yra turtinga ir klesti, o kita vos pajėgia sudurti galą su galu, tai liberalizmo skelbiama laisvė ir lygybė tampa tik gražiais žodžiais.Pagrindiniai socializmo bruožai: 1) kolektyvizmas ir bendruomeniškumas; 2) bendradarbiavimas ir solidarumas; 3) socialinės klasės; 4) lygybė ir socialinės garantijos; 5) bendruomeninė nuosavybė.Pagrindinė vertybė už kurią pasisako socializmas, - tai socialinė lygybė ir teisingumas. O tai yra svarbiausia sąlyga be kurios neįmanoma pasiekti tikrosios asmens laisves ir visuotinės gerovės.Socialdemokratinis modelis - kur lygybė suvokiama kaip pajamų perskirstymas, o ne jų išsaugojimas. Socialinė gerovė laikoma piliečio teise. Siekimas sukurti lygybę sąlygojo stiprią valstybės intervenciją į pajamų perskirstymą ir paslaugų teikimą. Socialinė apsauga finansuojama per valstybės biudžetą, o teisė į aprūpinimą taikoma visiems visuomenės nariams. Socialdemokratija, arba socialistinė demokratija – politinės socializmo doktrinos atšaka, pasisakanti už demokratiniu būdu suformuluotos vyriausybės politiką, orientuotą į socialinės lygybės ir teisingumo įgyvendinimą.

3. Valdžia (galia) ir valstybė. Galia yra fundamentali socialinių mokslų kategorija. Pasak Bertrando Russello, galia socialiniuose moksluose lyg energija fizikoje, nes ji reiškiasi daugybe formų: gerove, armija, galia, valdžia, įtaka, nuomone ir t. t.. Nė viena iš jų nėra kitai pajungta arba prioritetinė. Kaip ir politika, galia neturi vienodos definicijos, ji persmelkia visus socialinius santykius: ,,kiekvienas socialinis veiksmas yra galios pasireiškimas, visi socialiniai santykiai yra galios sąveikos, o bet kuri socialinė grupė ar sistema yra valdžios organizacija“. Galios santykiai tarp subjektų priklauso nuo to, kokius klausimus jie sprendžia ir kokiomis sąlygomis.

Galia – tai sugebėjimas veikti, pasiekti rezultatą. Galia savaime visuomenėje neegzistuoja, nes tai – socialinis santykis. Jis atsiranda tik kai ne mažiau kaip du individai ar grupės pradeda veikti kartu. Paprastai galios esmei atskleisti vartojamas Maxo Weberio galios, kaip valinio santykio apibrėžimas: ,,Galia yra tikimybė, kad vienas iš socialinių veikėjų užims padėti, leidžiančią primesti savo valią, nepaisant pasipriešinimo ir nepriklausomai, iš kur tokia tikimybė kyla“. Galia bendriausia prasme apibrėžiama kaip ,,sugebėjimas veikti kitų veiksmus ir idėjas, nepaisant jų pasipriešinimo“. Būtina pabrėžti, kad galia yra dinaminis procesas, o ne statinis jos turėjimas.Galios santykiui susidaryti būtinos šios sąlygos;1..turi būti du subjektai: įsakantis ir įsakymą priimantis (recipientas)2..įsakymo nevykdymas sąlygoja sankcijas ar grasinimus3..įsakymui turi paklusti tie, kuriems jis taikomas4..turi egzistuoti visuomenės normos, nustatančios, kad duodantis įsakymą tam turi teisę, o tas, kuriam skiriami įsakymai, - privalo paklustiApibendrinant galima sakyti, kad galia – tai socialinis sugebėjimas priimti privalomus sprendimus, turinčius ilgalaikius socialinius padarinius. Socialinis reiškia, kad ne individai apskritai, bet individai kaip grupės nariai turi tokį sugebėjimą. Sugebėjimas siejamas su socialine padėtimi ir vaidmeniu socialinėje organizacijoje: tai, kas potencialiai gali būti naudojama, bet nėra akivaizdus reiškinys.Priimti sprendimus reiškia: 1) daryti tai, kas daugiau ar mažiau stebima; 2) privalomus – reiškia, kad galios turėtojai tikisi poveikio kitai grupei, ir abi šalys sprendimus laiko teisėtais ir priimtinais.

Ilgalaikiai padariniai gali būti juntami tuoj pat, po kurio laiko ar apskritai gali reikštis labai nežymiai. Tai daugiausia lemia galios rangas, galios šaltiniai ir apimtis. Galios rangas siejamas su potencialiai galinčio įsakinėti individo turima padėtimi (pvz. prezidento, mero ar savivaldybės skyriaus viršininko pareigos rodo, kaip skiriasi jų priimamų sprendimų apimtis). Galios šaltiniai taip pat yra labai įvairūs: turtas, žinios, neeiliniai asmeniniai sugebėjimai, balsavimas, prestižas, informacija. Dažniausiai galios turėtojai disponuoja kelėtos galios išteklių kombinacija. Kuo daugiau turima šaltinių, tuo didėja asmens, priimančio sprendimus, galia. Turimi galios ištekliai ir jų pobūdis nulemia jos poveikio apimtį: sprendimai gali būti privalomi visai visuomenei, jos daliai ar kuriai nors grupei. Kita vertus, net iš to paties šaltinio kylančios galios apimtis gali būti nevienoda (pvz. vyriausybė gali priimti sprendimus, privalomus visai visuomenei, ir sprendimus, skirtus tik atitinkamai socialinei grupei. Politikos mokslą domina pirmiausia galios santykiai, besireiškiantys makrolygiu (visos visuomenės mastu), mezolygiu (grupėje), o ne tarkime, šeimoje – kaip tarpasmeniniai santykiai.Galios formos ir šaltiniai. Galia skirstoma į rūšis pagal jos poveikio laipsnį ir išteklius. Viena ir galimų galios klasifikacijų yra skirstymas pagal galios reiškimosi socialines formas. Taigi galios (valdžios) formos yra: jėga, viršenybė, autoritetas ir patrauklumas.Jėga reiškiasi trimis skirtingais būdais:1) kaip utilitarinė jėga, kuri remiasi abišale nauda, kai recipientai už paklusimą gauna atlygį (materialinį, moralinį, dvasinį ir t.t.)2) prievarta, kuri remiasi bausme ar paskatinimu3) įtikinėjimu, kai paklusimas pasiekiamas propaganda ar kitais būdais, keičiant recipiento įsitikinimusViršenybė (dominavimas), - tokia galios forma, kuri atsiranda savaime, kai asmuo užima aukštą padėtį. Šiai galios formai nereikia papildomo šaltinio, nes galios šaltinis yra nuolatinė individo veikla. Kuo aukščiau socialinės struktūros hierarchijoje asmuo yra, tuo didesnės jo viršenybės galimybės.Autoritetas – socialiai sankcionuota valdžia. Tai stabiliausia valdžios forma. Ji remiasi legitimumu, kuris kyla iš keturių pagrindinių šaltinių: racionalaus žinojimo, teisių (kurios remiasi formalia organizacijos sąranga), tradicinių vertybių ir tikėjimo lyderio charizma.

Patrauklumas grindžiamas apeliavimu į individo arba organizacijos identitetą, jausmus ir charizmatinius bruožus. Tai trumpalaikė ir mažiausiai pastovi, bet kartais labai veiksminga santykių forma.Antrasis galios skirstymas į rūšis remiasi galios šaltinių. Skiriami tris pagrindiniai galios šaltiniai (arba ištekliai): ekonominiai (materialiniai), socialiniai ir kultūriniai-informaciniai (dvasiniai).Ekonominiai galios šaltiniai yra pinigai, gamybos priemonės, gamtos ištekliai, maisto produktai, turtasSocialiniai – sugebėjimas pakilti socialinio statuso laiptais. Jie susipina su ekonominiais galios šaltiniais (turtu), taip pat su kultūriniais (profesija, žiniomis, įgūdžiais).Kultūriniai-informaciniai – apima žinias, informaciją, kompetenciją, mokslo ir švietimo institutus ir žiniasklaidą.Politinė galia skiriasi nuo ekonominės, socialinės ar religinės, nes ji institucionalizuota valstybės institucijose ir skiriasi specifinėmis savo savybėmis. Tai:1) prievartos naudojimo valstybėje teisėtumas;2) priimtų sprendimų viršenybė, jų privalumas visoms kitoms valdžios rūšims, nors ji gali būti ribojama ekonominės, informacinės valdžios formomis;3) viešumas, arba visuotinumas, ir depersonifikacija (t. y. ji skiriasi nuo privačios valdžios, kuri pasireiškia privačiose, nedidelėse grupėse). Politinė valdžia veikia visos visuomenės vardu, remdamasi įstatymu.4) monicentrizmas (t.y. vienas sprendimų priėmimo centras. Net jei kalbama apie federalinį valdymą, politinės valdžios veikimas yra subordinuotas ir apima visą visuomenę.5) galios išteklių visuma: politinė valdžia remiasi ir naudoja visus išteklius – materialinius, ekonominius, socialinius, kultūrinius-informacinius, demografinius, prievartos institucijas.Šiuo atveju galia yra tapati valdžiai. Šiuolaikinėje visuomenėje dėl įvairių galios rūšių sąveikos galimas vadinamasis komuliatyvus efektas – galios kaupimas arba koncentracija. Jis pasireiškia tuo, kad turtas didina galimybes patekti į politinį elitą, monopolizuoti žiniasklaidos priemones ir švietimo sistemą. Aukšta politinė padėtis lemia turto kaupimą, priėjimą prie žinių ir informacijos, o tai savo ruožtu didina galimybes užimti svarbiausias pozicijas politinės valdžios struktūroje ir didinti pajamas.Karinė valdžia – politinės valdžios dalis, kuri remiasi prievartos priemonėmis ir institucijomis. Jei visi trys valdžios tipai veikia viena kryptimi, sukaupiamas didžiulis visuomenės galios potencialas, tikėtinas stiprus efektas. Jei šie trys tipai konfliktuoja – valdžia tampa blokuojančia.

Talcotas Parsonsas apibūdina galią kaip specialų mechanizmą, kurio dėka vyksta mainai tarp įvairių grupių, individų socialinės sąveikos procese. Galia – universalus sugebėjimas išsaugoti privalomą įpareigojimų vykdymą sistemoje. Pasak T. Parsonso, politinio proceso eigoje susiformuojama būtina bendruomenės organizacijos forma, nustatomi veiklos tikslai ir mobilizuojami būtini ištekliai. Politinė galia – tai veikėjų poveikis šiam procesui. Politinė galia bendruoju požiūriu yra tam tikrų asmenų sugebėjimas organizuoti ir vadovauti socialinei grupei ar organizacijai. Ekonominė galia – tai visuomenė materialinių išteklių naudojimo organizavimas ir produkavimas. Ideologinė galia – visuomenės organizavimo pagrindimas ir racionalizavimas.

Autoritetas ir legitimumas. Autoritetas – sąvoka, kilusi iš lotynų kalbos žodžio auctoritas – įtaka, valdžia. Tačiau istoriškai jos vartosena kito. Romulas – Romos įkūrėjas, buvo vadinamas auctor (pradininkas, įkūrėjas). Vėliau autoritetą įgijo senatas, patricijai ir pagaliau – plebėjai.

Dabartinė autoriteto samprata sietina su Tomo Hobbseso paradigma. Autoriteto pamatas yra suverenitetas, kaip aukščiausioji galia leisti įstatymus, užtikrinančius tvarką visuomenėje ir apsaugančius jos narius nuo smurto. Autoritetas tiesiogiai susijęs su pavaldinių pareiga elgtis pagal įstatymus. Pagrindinė jo funkcija yra generuoti privalomus saistančius sprendimus visai visuomenei pavojų keliančiais klausimais. Autoritetas leidžia žmogui laisvai tvarkyti bet kurios reikalus, kol jo veiksmai neprieštarauja bendrai tvarkai.

Dabar aukščiausioji teisė valdyti suteikiama rinkimais. Dabar autoritetas siejamas ne tik su aukščiausiais pareigų vykdytojais, bet su jų įgyvendinama politika, kuri visuomenės turi būti autorizuota. Kadangi autoriteto santykiai yra hierarchiniai, jie slepia ir prievartos arba sankcijų panaudojimo galimybę. Taigi autoritetas remiasi ne vien savanorišku paklusimu. Nors valdančiųjų autoritetas ir pripažįstamas, tačiau tai nereiškia, kad būtina sutikti su jų sprendimais. Todėl autoritetas susijęs su žmogaus apsisprendimu paklusti, o ne vien su autoriteto teisės valdyti pripažinimu. Šiuo požiūriu autoritetas gali remtis tikėjimu: 1) aklu arba racionalu; 2) susitarimu, t.y. savanorišku paklusimu vardan bendros tvarkos išsaugojimo; 3) autoritetas gali būti primestas prievarta ar įtaiga. Kitaip tariant, autoritetas turi būti pripažintas arba legitimuotas.Legitimumo sąvoka dažnai sutapatinama su legalumo sąvoka. Legitimumas yra vertybinė, etinė ir politinė kategorija. Legalumas (teisėtumas) – juridinė ir etiškai neutrali kategorija. Legitimus valdymas (arba autoritetas) aiškinamas kaip teisėtas ir teisingas. Tai didesnės dalies visuomenės tikėjimas, kad esama tvarka yra geriausia (t.y. pasiektas konsensusas dėl pagrindinių režimo politinių vertybių). Legalus valdymas – taip pat yra teisėtas, tačiau remiasi neutraliais įstatymais ir taisyklėmis. Dabar legitimumas remiasi keliais elementais: 1) sutapimu su įsitikinimu, kas yra gera ir bloga; 2) atėjimu į valdžią pagal nustatytą ir teisingą procedūrą; 3) tikėjimu politinio sprendimo teisėtumu, jei jis priimtas atstovaujamųjų institutų. Legitimumas apėliuoja į idealią sritį – aukščiausiąsias vertybes, jausmus, pažiūrų sistemą. Jis reiškiasi racionalių ir iracionalių elementų sąveika ir yra viena iš režimo stabilumo išlaikymo sąlygų.Pasak S. Lipseto, Legitimumas yra sistemos sugebėjimas įtvirtinti tikėjimą, kad esami politiniai institutai labiausiai tinkami tam tikrai visuomenei.Legitimaus viešpatavimo (autoriteto) tipai. Būtina politinės valdžios egzistavimo sąlyga yra jos institucionalizavimas. Politinis viešpatavimas – tai viešpatavimo ir paklusimo santykių struktūravimas, organizacinis valdymo veiklos paskirstymo įteisinimas ir įtvirtinimas.Legitimus autoritetas (viešpatavimas) yra svarbi politinių valdžios santykių aiškinimo kategorija. Jo pamatas – Maxo Weberio legitimaus autoriteto tipai: tradicinis, racionalusis- legalusis ir charizmatinis.Viešpatavimas, pasak Weberio, ,,apibrėžiamas kaip tikimybė, kad atitinkamas įsakymas (komanda) sulauks paklusimo iš tam tikro individo ar grupės. Taip suprantamas viešpatavimas remiasi įvairiausiais paklusimo motyvais: nuo elementaraus įpročio iki gryniausio racionalaus apskaičiavimo“.Viešpatavimo tipai klasifikuojami pagal legitimumu, kurio reikia kiekvienam viešpatavimo tipui:1. Legalus autoritetas remiasi racionalumu – tikėjimu nustatytomis taisyklėmis ir teise įsakinėti, kurie pagal šias taisykles užima autoriteto pozicijas.2. Tradicinis autoritetas remiasi susiformavusių amžinų tradicijų šventumu ir tais, kurių autoritetas kyla iš tų tradicijų.3. Charizmatinis autoritetas remiasi ištikimybe asmenybei, pasižyminčiai ypatingu šventumu, heroizmu ir išskirtinėmis savybėmis bei tos asmenybės įvardytais normatyviniais pateriais ar išrasta tvarka.Legitimus viešpatavimas – tai hierarchinė sistema, kuriai svarbu yra savivalės apribojimas. Visi šie trys idealūs tipai neegzistuoja grynąją forma. Tačiau jie yra analitiniai galios santykių tyrimo instrumentai. Visose šiuolaikinėse visuomenėse yra ir tradicinio, ir charizmatinio tipų elementų, nors joje vyrauja racionalusis-legalusis viešpatavimo bruožai. M. Weberio legitimaus autoriteto (viešpatavimo) tipai rodo, kad kiekviena viešpatavimo sistema remiasi pareigų ir teisių, normų ir vertinimų tapatumu: individų veiksmai, tradicijos, vado ir įstatymo teisėtumas bei tikėjimo tuo teisėtumu pagrindai atitinka kitų žmonių reakcijas, t.y. remiasi tradicijos, vado ar įstatymo, kaip aukščiausiojo gėrio, pripažinimu. Legitimumas užtikrina valdančiųjų ir valdomųjų sąryšį bei pasitikėjimą. Valdžios pasiskirstymas visuomenėje. Viena iš politikos problemų yra galios pasiskirstymas visuomenėje. Ją tyrinėjant bandoma atsakyti į esminius politikos klausimus: Kas valdo, kas priima

sprendimus, kodėl vieni turi galią spręsti, o kiti jos neturi. Netolygus galios pasiskirstymas visuomenėje susiklosto dėl materialinių, dvasinių išteklių trūkumo ir objektyviai egzistuojančių žmonių sugebėjimų skirtumų. Jis neatsiejamas nuo egzistencinio socialinio gyvenimo klausimo – nelygybės, kuri pasireiškia skirtingu išteklių turėjimu, valdymu ir paskirstymu. Dažniausiai galios struktūros ir sprendimų priėmimo ypatybės analizuojamos trimis perspektyvomis: klasine, elitine ir pliuralistine. Šie trys požiūriai, remdamiesi skirtingomis analitinėmis priemonėmis, savaip aiškina politinės galios netolygaus pasiskirstymo priežastis ir politikos funkcionavimo procesą.Klasių teorijų atstovai K. Marxas, M. Weberis pagrindine netolygaus galios pasiskirstymo priežastimi laiko žmonių ekonominės padėties skirtumus, susidarančius dėl ekonominių sąlygų kaitos ir darbo pasidalijimo. Jų nuomone, skirtingą socialinę- ekonominę individų padėtį lemia įvairių išteklių, pirmiausia nuosavybės kontroliavimas. Todėl susiklėsčiusi visuomenės klasinė struktūra lemia valdžios santykių sistemą, kurios svarbiausia savybė – valdžios koncentracija valdančios klasės rankose. Labiausiai tarpusavyje konkuruoja kiti du valdžios pasiskirstymo aiškinimo modeliai: elitinis ir pliuralistinis. Elito teorija pabrėžia, kad visuomenė yra politiškai stratifikuota (angl. stratus – sluoksnis) ir organizuota į hierarchinę piramidę. Tie, kurie turi daugiau galios, sudaro mažiausią, bet įtakingiausią visuomenės sluoksnį, yra piramidės viršūnėje.Pliuralizmo teoretikai politinį procesą aiškina grupių, kurios nuolat konfliktuoja siekdamos patenkinti savo interesus ir gauti daugiau išteklių savo tikslams įgyvendinti, įvairove visuomenėje. Tačiau kai kurios jų yra galingesnės ir įtakingesnės už kitas. Šių dviejų teiginių pagrindu skiriamos dvi strategijos valdžios pasiskirstymui visuomenėje paaiškinti.Klasių teorija. K. Marxo (1818-1883) teigimu, kiekviena visuomenė yra padalyta mažiausiai į dvi kategorijas, skiriamas pagal jų santykį su gamybos priemonėmis. Tai – valdančioji klasė ir išnaudojamųjų klasė. Valdančiąją klasę sudaro tie visuomenės nariai, kurie turi gamybos priemones ir jas valdo. Valdomųjų ir todėl išnaudojamųjų klasės atstovai neturi gamybos priemonių. Klasė, valdanti materialinės gamybos priemones, kontroliuoja ir intelektinės produkcijos priemones, t.y. ji valdo ir ekonominiu, ir ideologiniu, ir politiniu požiūriu. Kapitalizme svarbiausios gamybos priemonės yra technika ir technologija bei kapitalas. Kapitalistai išnaudoja proletariatą, kuris laisvai parduoda savo darbo jėgą.Tačiau dabartiniai marksizmo teoretikai neomarksistai skirtingai aiškina naujojo junginio, pavadinto ,,viduriniąją klasė“, prigimtį ir pobūdį. Vidurinioji klasė neatitinka Marxo schemos, nes ją sudaro tarnautojai, valdytojai, administracijos ir įvairių profesijų atstovai, vadinamieji profesionalai, kurie nėra tapatūs savininkai kapitalistams, bet kitokiu būdu nei proletariatas ,,parduoda“ savo darbo jėga.Išvystyto kapitalizmo klasinė struktūra yra sudaryta iš trijų klasių – stambiosios buržuazijos, viduriniosios klasės ir darbininkų klasės. Pagrindinis konfliktas tarp kapitalistų ir darbininkų išlieka, nepaisant pačios darbininkų klasės nevienalytiškumo, ir viduriniosios klasės buvimas, nesuardo šiuos dichotomijos. Nepaisant klasių teorijos krypčių skirtumu, ją vienija keli bendri teiginiai:1) pagrindinis nelygybės visuomenėje šaltinis yra ekonominės prigimties, o papildomas – įgūdžiai, žinios ir valdžia;2) netolygus šių išteklių pasiskirstymas lemia dviejų, o daugeliu požiūriu – trijų kategorijų (klasių) susidarymą;3) marksistinės klasių teorijos pabrėžia klasių konfrontaciją, besiremiančios M. Weberio idėjomis – stratifikaciją, kartu pripažindamos klasinius konfliktus kaip sudedamąją socialinės būties dalį.Elitinė galios pasiskirstimo samprata. Atstovai V. Pareto, G. Mosca, R. Michelsas. Pagrindinis elito teorijų teiginys yra visuomenės padalijimas į dvi dalis – elitą ir masę, arba neelitą. Elitas (geriausias, rinktinis) – yra išskirtinė žmonių grupė, pasižyminti ypatingomis savybėmis. Elitas, arba valdančioji grupė, monopolizuoja valdžią bei būtinus jai užtikrinti išteklius ir dažniausiai savo nuožiūra priima svarbiausius sprendimus. Kita visuomenės dalis – masės, paprasti žmonės ar

visuomenė – elito teorijose plačiau neaptariama. Elito kategorija yra universali sudėtingoje modernioje visuomenėje. Net ir parlamentinėje demokratijoje valdo elitas.Pasak V. Pareto (1848-1923), elito susidarymo priežastis lemia objektyviai egzistuojantys individų sugebėjimų skirtumai. Yra individų, kurie turi neeilinių sugebėjimų, įvairių sričių – verslo, mokslo, meno, politikos, sporto ir talentų. Tačiau tokių žmonių yra nedaug. Tai visuomenės elitas. Neturintys išskirtinių sugebėjimų individai sudaro neelitą. Be to, tik mažumos mažuma yra valdantysis elitas, kuris vadovauja tvarkant visuomenės politinius reikalus. Dėl įvairių priežasčių ne visi žmonės, apdovanoti ypatingomis savybėmis, vadovauja visuomenei. Jie sudaro kontrelitą. Taigi visuomenė sudaryta iš dviejų sluoksnių: 1) valdančio ir nevaldančio elitų ir 2) neelito.Socialinei pusiausvyrai reikia, kad elitas nuolat būtų atnaujinamas žmonėmis, turinčiais elitinių savybių, iš neelito sluoksnio, kad pakeistų tuos elito atstovus, kurie nebeturi būtinų savybių, bet išlaiko savo padėtį (turtas, šeimos ryšiai, privilegijos sudaro sąlygas elito gretose išlikti žmonėms, neturintiems politiniam vadovavimui būtinų sugebėjimų). Todėl blogėja elito sudėtis ir didėja kontrelitas, kuris nuverčia senąją elitą. Šis ciklas nuolat kartojasi. Tai elito cirkuliacijos dėsnis. Jis veikia kaip priemonė apsaugoti visuomenė, nuo senojo elito destrukcijos ir yra prieštaravimo tarp elito psichologinių savybių bei socialinė visuomenės struktūros rezultatas. Tačiau kai cirkuliacijos procesas nutrūksta, visuomenė pasmerkiama perversmams ir revoliucijomis. Kai valdomieji nuverčia valdančiuosius, ateina nauji elitai ir įdiegia efektyvesnį elito valdymą.G. Mosca (1858-1941) laikomas politikos mokslo pradininku. Jo mokslinis metodas – istorizmas. Pasak jo, atskirų nacijų istorinės raidos faktų žinojimas padeda atskleisti bendruosius socialinio gyvenimo dėsningumus ir tendencijas. Politikos mokslo tikslas – rasti būdus, kaip panaikinti ar padaryti kiek įmanoma retesnes politines krizes, kurios reguliariai destabilizuoja socialinį gyvenimą ir atmeta visuomenė atgal į barbarystę.R. Michelsas (1876-1936) tyrė valdžios pasiskirstymą organizacijos, o ne visuomenės lygmeniu. Nagrinėdamas politinių partijų ir profsąjungų veiklą, jis nustatė, kad šiuos demokratiškiausios organizacijos yra organizuotos oligarchiniu būdu. Priešingai demokratinių principų deklaravimui, partijos ir profsąjungos yra pasidalijusios į lyderių mažumą ir narių daugumą. Oligarchijos ir nelygybės organizacijose, sukurtose kovoti su nelygybe ir oligarchija, įsigalėjimo priežastys yra pirmiausia organizacijos dydis. Daugėjant jos narių, sunku priimti bendrus sprendimus. Todėl neišvengimai kyla būtinybė deleguoti įgaliojimus nedidelei vadovaujančiai grupei.R. Michelsas suformulavo žymųjį oligarchijos dėsnį - ,,kas sako organizacija, tas sako oligarchija“. Kuo labiau organizacija plėtojasi, tuo labiau joje stiprėja oligarchijos tendencijos.W. C. Millsas (1916-1962), vienas žymiausių JAV pokario elito teoretikų, atskleidė kitokį valdžios pasiskirstymo visuomenėje vaizdą. Jis teigė, kad modernioje visuomenėje viešpatauja aukščiausios politinės, karinės ir korporuotos ekonominės figūros, kurių galia kyla iš jų padėties, užimamos atitinkamose institucinėse struktūrose. Šiuos trys grupės sudaro nuolatinę sąjungą – valdžios konglomeratą, arba ,,valdžios elitą“, kuris manipuliuoja masėmis, pripažįstančiomis jo nustatytas taisykles.Tarp valdžios elito ir masių egzistuoja vidurinysis sluoksnis – subelitas, kurį sudaro Kongreso nariai ir profsąjungų lyderiai. Masės, sudarančios pasyvią daugumą, yra ,,praradusios savarankišką valią racionaliai apmąstytiems sprendimams ir veiksmams, politinės priklausomybės jausmą. Jie neteko savo politinės valios, nes nemato būdų ją realizuoti“. Elitas turi vadovaujančias pozicijas svarbiausiuose socialiniuose institutuose – politiniuose, ekonominiuose, kariniuose ir religiniuose. Taigi visuomenę valdo ne elitas, o elitai.Apibendrinant, pagrindiniai elitinės valdžios pasiskirstymo visuomenėje teiginiai yra šie:1) visuomenė visada yra valdoma mažumos – daugiau ar mažiau vientisos grupės, pasižyminčios ypatingais dvasiniais, socialiniais ir politiniais bruožais, save laikančios privilegijuotu visuomenės sluoksniu ir tokiu pripažįstamos didesnės visuomenės dalies;2) šis suskaidymas patvirtina nuolatinį dviejų grupių – organizuotos mažumas ir beveidės daugumos (išskyrus Millso tris elito ešelonus) egzistavimą;

3) elitologų teiginiai yra universalūs ir taikomi visoms sudėtingoms visuomenėms;4) kadangi masės yra pasyvios, jos nedaro įtakos elitui, ir sprendimai priimami pastarojo interesais.Pliuralistinis galios pasiskirstymo visuomenėje modelis. Pliuralistinis galios pasiskirstymo visuomenėje modelis formavosi ne tik kaip atsakas į elitinį ir klasinį požiūrius, bet ir kaip reakcija į daugumos demokratiją. Pliuralizmo atstovai kritikavo elito išskirtinumo ir vieningumo idėjas. Pagrindinis jų puolimo objektas buvo elitologų nesugebėjimas metodologiškai pagrįsti valdančiojo elito egzistavimą. Jų nuomone, tik empirikai nustačius, ar atitinkama grupė dalyvauja priimant svarbiausius politinius sprendimus, galima tvirtinti, kad ji įgijo galią kontroliuoti.Pliuralistinė galios samprata remiasi teiginiu, kad demokratinė visuomenė yra valdoma ne mažumos ir ne daugumos, o daugelio mažumų, kurios konkuruoja dėl galios valdyti ar įtakos, priimant sprendimus. Pliuralizmo ištakos sietinos su tradicinio liberalizmo racionalumo koncepcijos paradigma – individas , orientuotas į savo tikslą ir tvarkingai, pagal nustatytas taisykles funkcionuojančią visuomenė. Tai dichotominė sistema, vienu metu orientuota ir į laisvę, ir į tvarką. Masių dalyvavimo demokratijoje idėjai pliuralistinis požiūris priešpriešino organizuoto demokratinio proceso sampratą.Ankstyvoji pliuralizmo versija aiškino liberaliosios demokratijos veikimą ne per individą, o per organizuotą atskirų grupių veiklą. Pagrindiniai ankstyvojo pliuralizmo modelio teiginiai yra šie:1) visi visuomenės segmentai, jei jie formaliai organizuoti, gali daryti įtaką vyriausybės politikai;2) vyriausybės politika yra šių grupių derybų ir kompromisų rezultatas;3) vyriausybės funkcija yra nustatyti organizuotų grupių veiklos parametrus ir prižiūrinti, kad jos laikytųsi žaidimo taisyklių.Tokiame kontekste užtikrinamas stabilus ir demokratinis sprendimų priėmimo procesas. Grupės jaučia poreikį laikytis taisyklių, o individų dalyvavimas grupėse remiasi sąveika, o ne priešiškumu. Jei siūlomas vienoks politinis kursas, neišvengiamai atsiranda ir alternatyvus pasiūlymas. Nė vieni interesai negali tapti dominuojančiais. Šis procesas vyksta atviroje visuomenėje, kurios raiškos savybės yra pilietinės laisvės: žodžio ir organizacijų laisvė bei laisvi rinkimai. Valstybės samprata. Valstybė – tai politinė visuomenės organizacija, suprantama ir aiškinama plačiąją ir siaurąją prasme. Plačiąją prasme valstybė – visų politiškai organizuotų piliečių, gyvenančių tam tikroje apibrėžtoje teritorijoje, bendrija. Siaurąją prasme valstybė – valdymo arba vyriausybės institutų visuma.Šiuolaikinis politikos mokslas apibūdina valstybę kaip ypatingą politinės asociacijos formą (kaip organizuotą socialinę grupę). Ji skiriasi nuo kitų socialinių organizacijų savo tikslais, priemonėmis, kurias naudoja tiems tikslams pasiekti, teritorinėmis ribomis, suverenitetu ir tęstinumu, palaikomu institucijų pastovumu.Valstybės kategorijos apibūdinimas remiasi trijų elementų sąveika. Pirmas elementas – tai institucijų, disponuojančių jėga ir prievarta, tinklas. Valstybė nustato šių institucijų pareigūnų korpusą, kurio pastovumas skiria valstybę nuo dinamiškesnių institutų.Antras elementas – gyventojai (geografijoje), piliečiai (teisėje), socialinė bendrija (politologijoje ir sociologijoje).Trečias elementas – apibrėžta teritorija.Visi šie elementai yra būtini valstybės atributai. Tačiau jie nepakankami ir turi būti papildyti suvereniteto, t.y. aukščiausios galios, turėjimu spręsti apibrėžto darinio egzistavimo vadaus ir santykių su kitomis valstybėmis klausimus.Valstybę apibūdina šie pagrindiniai požymiai: 1) geografiškai apibrėžta teritorija ir jos gyventojai;2) aukščiausioji valdžia, pasireiškianti aukščiausiu autoritetu ir įkūnijanti bendras visuomenės reikmes, visa apimančius tikslus kitaip nei kitos organizacijos;3) valstybės autoritetas yra legalus ir kartu jis yra įstatymų šaltinis. Valstybės autoritetas remiasi procedūrinėmis taisyklėmis, kurios visuomenėje pripažįstamos gerokai plačiau nei visos kitos taisyklės;

4) taisyklės įgyvendinamos su biurokratijos pagalba;5) valstybė disponuoja išteklių ir jėgos šaltinių kontrole ir siekia jos (kontrolės) legitimizavimo.Pagrindinis valstybės tikslas – įtvirtinti ir išlaikyti tvarką bei saugumą visuomenėje. Tai daroma su statymų sistemos, besiremiančios jėga, pagalba. Valstybės jurisdikcijos ribos sutampa su atitinkama teritorija, t.y. tam tikra geografine erdve, ir šiuose ribose ji turi suverenitetą – aukščiausią ir visa apimantį autoritetą, kuris galioja toje teritorijoje gyvenantiems gyventojams.Dabar valstybė suprantama gerokai plačiau. Klaidinga valstybę sutapatinti vien su valstybės aparatu, valstybiniu sektoriumi ar valstybinės biurokratijos agregacija. Tai tik valstybės dalys. Valstybė pirmiausia yra socialinių santykių visuma, kuri sukuria tam tikrą tvarką, palaikomą apibrėžtoje teritorijoje centralizuotos prievartos dėka. Šiuos santykius formuoja teisinė sistema, kurią kuria ir palaiko valstybė.Pilietinė visuomenė. Valstybė ir pilietinė visuomenė dažnai aiškinamos kaip tarpusavyje susijusios, bet santykiškai autonomiškos kategorijos - ,,vienos monetos dvi pusės“. Kitaip tariant, tai dvi analitinės instrumentinės kategorijos, taikomos ,,politinio“ ir ,,nepolitinio“, ,,viešojo“ ir ,,privataus“ sritims atskirti ir jų skirtingai prigimčiai aiškinti. Pilietinės visuomenės sąvoka kildinama iš Cicerono visuomenės tipo, kur jos narių vieta apibrėžiama įstatymais ir tokiu būdu užtikrinama socialinė tvarka ir geras valdymas.Dabar pilietinė visuomenė – tai visuomenės dalis arba terpė, kurioje įstatymų saugomi individai, skatinami skirtingų interesų ir apsisprendimo, kuria įvairias grupes – savarankiškas asociacijas. Pilietinė visuomenė nesutampa su konkrečios visuomenės visuma. Pilietinė visuomenė kyla iš apsisprendimo kurti naujas socialines formas, kartu išsaugant ir senąsias. Kitaip tariant, tai savaveiksmiškai organizuota, aktyvi visuomenės dalis, kuri veikia ir sąveikauja su valstybe pagal įstatymų apibrėžtas normas. Kitaip nei hierarchinėje valstybės sistemoje, pilietinėje visuomenėje vyrauja horizontalūs ryšiai ir tarpusavio pasitikėjimas.Svarbiausios pilietinės visuomenės formavimosi sąlygos:1) rinkos ekonomikos ir privačios nuosavybės instituto įtvirtinimas;2) atstovaujamų institutų sukūrimas; 3) įstatymais pagrįsta individo autonomija;4) visų visuomenės sektorių atvirumas;5) pasaulėžiūrinio ir organizacinio pliuralizmo egzistavimas;6) vertybių ir neformalių normų, reguliuojančių asociacijų sąveikas, egzistavimas;7) viešosios valdžios nesikišimas. Pilietinė visuomenė siejama su demokratija ir teisine valstybe, kur yra būtina valstybės ir pilietinės visuomenės sąveika. Todėl svarbios šios pilietinės visuomenės atliekamos funkcijos: 1) valstybės kontroliavimas, atliekamas per politines partijas, visuomenės organizacija, žiniasklaidą, interesų grupes;2) valstybės tobulinimas / kūrimas3) asmenybės autonomija ir raida;4) socialinė politinė integracija.Taigi pilietinė visuomenė atlieka demokratijos stabilizavimo ir konfliktų tarp individų ir valstybės apribojimo, individo saviraiškos ir asmens interesų realizavimo funkcijas. Politinė sistema. Davido Eastono sisteminė politinio gyvenimo koncepcija.Politinės sistemos kategorija yra universali. Politiniai procesai gali būti tiriami ir demokratinėse, ir autoritarinėse, ir totalitarinėse valstybėse. Todėl politinė sistema suprantama ir vartojama kaip valdymo formos arba politinio režimo sinonimas. Sąvoka ,,politinė sistema“ padeda ,,politinę“ tiksliau atskirti nuo kitų visuomeninio gyvenimo sričių kaip autonomiškų sritį, kartu apimant ir atskleidžiant sudėtingą politinių reiškinių sąveikos ir savitarpio priklausomybės visumą.Politinė sistema – vientisa, suderinta politinių institutų, politinių vaidmenų, santykių, procesų, principų, pajungtų politinių, socialinių, teisinių, ideologinių vertybių ir normų kodeksui, visuma. Ji apima politinės valdžios organizaciją, visuomenės ir valstybės santykius, politinį procesą, valdžios

santykių institucionalizaciją, politinę kultūrą, politinį dalyvavimą ir kitas politinio gyvenimo raiškas. D. Eastonas siekė sukurti vieningą, visa apimančią politikos mokslo teoriją, kuri užtikrintų disciplinos vientisumą ir savarankiškumą. Jo teorijos kertinė analitinė kategorija, apimanti politinių sąveikų visumą, yra politinis gyvenimas, kuris kartu atlieka ,,politinio“ atribojimo nuo ,,nepolitinio“ funkciją. Politinė sistema suformuoja mechanizmus, kuriais ji sąveikauja su aplinka. Šių mechanizmų dėka ji reguliuoja savo veiklą, keičia vidaus struktūrą ir net gali keisti pagrindinius savo tikslus. Sistema pasižymi integruojančiomis savybėmis. Tai dinamiškas darinys, kuriam būdingi nuolatiniai vidiniai ir išoriniai prieštaravimai, sąveikos tipų įvairovė, jų derinimo kompleksiškumas. Politinės sistemos struktūra – vieninga sistemos vidaus organizacija, suprantama kaip specifinė ją sudarančių elementų sąveika. Ji yra santykiškai pastovi, nes fiksuoja pastovius būdingus ryšius politinės sistemos ribose.

Sprendimai (teisės aktai)

reikalavimai vidinė aplinka

ĮėjimasAutoritetinės valdžios

Parama institucijos

Politinės išorinė aplinka veiksmai

Partijos(piketai)

Politinė sistema – tai sąveikos, kuriomis vykdomas autoritetinis vertybių (materialinių ir dvasinių) paskirstymas visuomenėje. Pagrindinės politinės sistemos savybės, skiriančios ją nuo kitų sistemų, yra jos sugebėjimas: 1) vykdyti autoritetinį paskirstymą ir 2) įtikinti visuomenės narius tokio paskirstymo privalumu. Politinė sistema yra atvira, todėl reaguoja į aplinkos poveikį ir pati veikia savo aplinką. Politinės sistemos veikia totalinėje aplinkoje, kurią sudaro išorinė ir vidinė aplinka. Išorinės aplinkos elementai yra trys tarptautinės sistemos: politinė, ekologinė ir socialinė; vidinės – ekologinė, biologinė, personalinė ir socialinės sistemos. Išorinė ir vidinė aplinkos politinę sistemą veikia trukdžiais, kurie pasiekia politinę sistemą įeigų (inputs) forma.Įeigos sudarytos iš dviejų kintamųjų – reikalavimų ir paramos. Reikalavimus autoritetinės struktūros konversijos būdu paverčia išeigomis (outputs). Konversija – tai ir yra sistemos viduje, valdžios struktūrose vykstantis reikalavimų pavertimo sprendimais procesas. Sprendimai (įstatymai, politinės programos, politiniai sprendimai) iš politinės sistemos patenka į aplinką išeigos forma ir grįžtamojo ryšio būdu yra perduodami į aplinką, kurioje jie pasireiškia pasekmėmis.Sprendimų pasekmės yra įvertinamos aplinkoje ir virsta parama arba naujais reikalavimais, kurie vėl perduodami politinei sistemai. Reikalavimai redukuojami, derinami, modifikuojami su filtrų pagalba. Filtrai, vadinamieji politinės sistemos ,,vartininkai“ – partijos, interesų grupės, informavimo priemonės, nevyriausybines organizacijos, bažnyčios. Parama skirstoma į bendrąją ir konkrečią. Bendroji parama rodo, kad visuomenė palaiko režimą apskritai. Ji gali būti tapatinama su režimo legitimumu ir yra stabilesnė negu konkreti parama.

Info

rmac

ija

inpu

tsas

Info

rmac

ijos

fil

trai

Išėj

imas

outp

uts

ai

Konkreti parama skirta konkrečiam vyriausybės sprendimui, ji paslankesnė, nes vieni sprendimai gali būti vertinami teigiamai, kiti – neigiamai, ir stimuliuoja reikalavimų formavimą. Pastoviausia sistemos dalis yra politinis režimas. D. Eastonas politinį režimą apibrėžia trijų komponentų sąveika: režimas yra politinių sąveikų apribojimų visuma, kuria sudaro vertybės (tikslai ir principai), normos ir autoritetinė struktūra. Tikslai, normos ir autoriteto struktūra ir riboja, ir įtvirtina politinius veiksmus. D. Eastono teorinė schema yra plačiai taikoma įvairiems politinio gyvenimo aspektams tirti.

4. Politiniai režimai. Totalitarizmas – autoritarizmas – demokratija: samprata ir pagrindiniai bruožai.Valstybė – daugiaplanis ir labai sudėtingas socialinis reiškinys. Valstybės skiriasi ne tik savo tipais, bet ir specifiniais, esminiais bruožais. Vienas iš tokių bruožų yra valstybės forma, priklausanti nuo jos turinio. Į valstybės formos sąvoką įeina šie komponentai:1) aukščiausia valstybės valdžios organų struktūra, jos sudarymo būdai, įvairių valdžios organų savitarpio santykių principai;2) teritorinė valstybės valdžios organizacija, valstybės centro, jos sudėtinių dalių santykiai: valstybinės valdžios santykių su tos valstybės gyventojais principai, valdžios realizavimo būdai ir metodai, teisinė asmenybės padėtis, asmenybės laisvės ir teisės (politinis režimas).Valstybės formų įvairovę lemia daugelis priežasčių. Svarbiausiomis galima laikyti šias: nacionalinio valstybingumo raidos tradicijos; nacionalinio valstybingumo kūrimosi ypatybės; gyventojų nacionalinė sudėtis. Politologija skiria dvi pagrindinės valstybės formas: valstybės valdymo formą ir valstybės sandaros formą. Valstybės valdymo formą lemia aukščiausios valstybinės valdžios organų struktūra ir teisinė padėtis, t.y. valstybės vadovo padėtis ir įgaliojimai. Dabar labiausiai paplitusios valstybių valdymo formos – monarchija ir respublika. Monarchija – tokia valstybės valdymo forma, kai aukščiausia valstybinė valdžia juridiškai priklauso vienam asmeniui, užimančiam savo postą paveldėjimo keliu, įstatymo nustatyta tvarka. Tobulinusia iki šiol žinoma valstybinio valdymo forma yra respublika. Ji buvo žinoma antikos laikais. Plačiausiai respublikinė valdymo forma paplito naujaisiais amžiais. Esminis respublikinės valdymo formos bruožas yra jos demokratiškumas. Visi aukščiausieji valstybinio valdymo organai sudaromi demokratiniu būdu: arba juos renka tiesiogiai visi valstybės piliečiai, arba juos sudaro nacionalines atstovaujamosios piliečių išrinktos įstaigos. Todėl respublikinė valdymo forma geriausiai atstovauja visiems visuomenės sluoksnių ir grupių interesams. Valstybinio valdimo praktikoje žinomos trys respublikos formos: prezidentinė, parlamentinė ir mišri respublika. Be valstybės valdymo formos, yra ir valstybės sandaros forma, nusakanti valstybės nacionalinę teritorinę struktūrą ir organizaciją, taip pat centrinių ir vietinių valdžios organų santykius. Valstybės sandara rodo, kaip valstybė sudaryta, iš kokių dalių susideda jos teritorija, koks tų teritorijų statusas. Į sandaros sąvoką įeina ir vietinių valdžios organų (savivaldybių, municipalitetų) sistema ir jų santykiai su centriniais valdžios organais. Valstybės sandaros formos yra labai įvairios. Skiriame šias pagrindines formas – unitarinė forma, federacija ir konfederacija. Politiniai režimai. Valstybės valdymo ir jos sandaros formos parodo išorinius valstybingumo požymius, tačiau neišryškina visuomenės sluoksnių, socialinių grupių santykių politinėje sferoje, t.y. neparodo konkrečios socialinių grupių, religinių konfesijų padėties ir vaidmens valstybinio valdymo organuose ir valstybinės valdžios funkcionavime. Šią problemą išaiškina valdymo metodų analizė. Valdymo metodų visuma vadinama –politiniu režimu. Politinis režimas parodo, kaip, kokiais metodais valstybė valdoma. Valdymas yra esminė bet kurios sistemos funkcionavimo sąlyga. Bet kuri pastovi žmonių bendruomenė yra sudėtinga sistema, todėl ji gali egzistuoti ir plėtotis tik valdoma. Priešingu atveju ji taptų minia, atsitiktiniu žmonių sambūriu. Žinomi trys žmonių bendruomenių valdymo metodai: totalitarinis, autoritarinis ir demokratinis.

Totalitarinėje diktatūroje valdžią turi sutelkusi partija ar masinis politinis judėjimas, iškeliantys vadų elitą. Vienpartinė ir daugiapartinė sistema reiškia politinės opozicijos nušalinimą represijomis, gyventojų pažiūrų kontrolę pasitelkus mitus (pvz. fašistų rasės mitas, komunistų pasaulinės revoliucijos mitas), ideologiją, sukeliančią stiprus emocijas ir nepavaldžią racionaliems svarstymams. Tokios partinės valstybės pagrindas – išaugęs partijos kontroliuojamas prievartos aparatas ir informacijos monopolis su prevencine cenzūra.Totalitarinė diktatūra siekia absoliučios valdžios: nori kontroliuoti visur ir visada visą visuomenės gyvenimą. Nori būti stabili ir nuolat plėsti savo kišimosi sferą. Užsienio politikoje totalitarinės valstybės apskritai buvo ekspansionistinės, sukeldavo karus, užkariaudavo kitas šalis, plėtė savo kišimosi sferas. Ekspansijos idėja padėdavo suburti liaudį aplink vadą ir partinių funkcionierių elitą.

Plačiausiai totalitarizmo analizei yra taikomos Hannos Arendt Karlo J.Friedricho ir Zbignevo Brzzinskioe “totalitarinio sindromo“ koncepcijos. K.J.Friedrichas ir Z.Brzezinskis teigė, kad totalitarizmas yra unikali ir visiškai naujo tipo politinė sistema, kurios išsivystymas į tokią nebuvo numatytas. Fašizmas ir totalitarizmas iš esmės yra panašus, bet turi tam tikrų savitų bruožų, kuriuos 1956m. suformulavo K.J.Frydrichas ir Z.Bžezinskis. Totalitarinis sindromas susidaro tada, jeigu:

1. Egzistuoja viena visiems privaloma ideologija, kuri skelbia, kad žmonijos istorija turi tam tikrą pasiekiamą galutinį tikslą ir atmeta faktiškai egzistuojančią žmonių sambūvio tvarką. 2. Šalį valdo vieno žmogaus vadovaujama hierarchiškai organizuota partija, kuriai priklauso maždaug 10% visų gyventojų; ta partija, viena vertus, yra “aukščiau“ valstybinės biurokratijos, o kita vertus - yra suaugusi su ja. 3. Šalyje egzistuoja teroro sistema, nukreipta ne tik prieš faktinius, bet ir prieš potencialius ir net išsigalvotus režimo priešininkus (žmogaus persekiojamas vien dėl to, kad priklauso tam tikrai etninei, socialinei ar rasinei grupei). 4. Valstybė turi ginklų monopoliją. 5. Valstybė turi masinės informacijos priemonių monopoliją. 6. Valstybė pajungusi ekonomiką centralizuotai kontrolei.

Ši totalitarizmo koncepcija buvo taikoma pačių autorių ir kitų tyrinėtojų konkretiems atvejams tirti. Totalitarizmo atsiradimas nebūtų įmanomas be masinės demokratijos XIXa. pabaigoje - XXa. pradžioje išsivystymo, įtraukusio į politinį procesą plačiausias visuomenės mases.

Totalitarizmas yra skiriamas nuo diktatūros despotizmo ir tironijos dėl to, kad jis pakeičia visas politines institucijas naujomis ir nepaiso legalių socialinių ir politinių tradicijų. Totalitarinė valstybė dažniausiai iškelia vieną išskirtinį tikslą, kuris tampa pagrindiniu, o visi kiti yra antraeiliai. Visi resursai nukreipiami tam tikslui įgyvendinti, nesiskaitant su kaštais. Sukuriama ideologija, kuri pateisina tą tikslą bet kuriomis sąlygomis, racionalizuoja visas kliūtis, kurios gali kilti, ir visas jėgas, kurios siekia to tikslo.

Autoritarizmas (nedemokratinis politinis režimas, turintis opoziciją). Autoritarinio valdymo metodo esmė yra tą, kad valdymo funkcijas vykdo arba vienas asmuo, arba nedidelė grupė. Bendruomenės nariai yra valdomi, bet patys valdyme nedalyvauja. Autoritarinės vadovybės voliuntaristiniai sprendimai įgyvendinami jėga, tam tikru prievartos aparatu. Autoritarinėse valstybėse valdžios subjektas dažniausiai yra armija ir policija, o ne vadovaujanti disciplinuota politinė partija. Tai šiuolaikinės karinės arba karinės policinės diktatūros. Autoritarinė valstybė vadovaujasi šūkiais, kurie dažniausiai akcentuoja tris problemas: įstatymų ir tvarkos sugrąžinimą; visiškai nusmukusio ūkio stabilizavimą ir kovą su valstybės pareigūnų bei piliečių demoralizacija, bei korupcija. Autoritarinės valstybės atsiranda visuomenėse, kurioms būdinga atsilikusi civilizacijos raida, šių laikų pasaulyje jos – periferija. Tokios valstybės dažnai remiasi fundamentaliai suvoktais liaudies interesais, vyraujančiomis

religijos dogmomis. Esminiai autoritarizmo bruožai yra šie:

- nevyksta reguliarūs ir laisvi rinkimai;- varžomos piliečių politinės teisės;- ribojama arba draudžiama politinių organizacijų veikla;- cenzūruojama spauda ir kitos visuomenės informavimo priemonės;- valdymas remiasi armija ir susiformuoja po karinių perversmų, po politinių demokratijos

krizių- leidžiama ribota opozicijos veikla;- vyriausybė nevaržo ir nekontroliuoja ūkinės ir kultūrinės piliečių veiklos;- leidžia veikti nepolitinio pobūdžio bendrijoms ir organizacijoms.

Autoritarinio valdymo formos: karinis režimas, diktatūra (asmens režimo forma), teokratinis (religiniai režimai), prezidentinis režimas. Demokratinio valdymo požymis yra tas, kad valdymas išreiškia bendruomenės daugumos valią. Demokratinė bendruomenė sukuria įstaigų sistemą, kuria išryškinama ir vykdoma daugumos valia, skelbiama tam tikrais aktais.Demokratija gali būti: politinė ir nepolitinė; valstybinė ir nevalstybinė, tačiau ji visuomet reiškia valdymą, atitinkantį daugumos valią. Esant demokratijai, mažuma dalyvauja valdymo procese, turi galimybę iškelti alternatyvius šio proceso organizavimo pasiūlymus, kovoti už jų realizavimą, tačiau kai daugumos valia priimami valdymo sprendimai, mažuma privalo vykdyti juose skelbiamas normas ir elgesio taisykles. Jeigu mažuma to nedarys, tai ją tai daryti privers valdanti dauguma. Demokratinis valstybės valdymo metodas yra istorinė kategorija. Jis atsirado antikos laikais (Atėnai, Romos imperija) ir buvo tironijos priešingybė. Viduramžiais demokratinio valdymo būdas buvo retenybė. Tik naujaisiais amžiais industrinės visuomenės sąlygomis jis plačiai paplito ir tapo pagrindiniu valstybinio valdymo metodu.Demokratija yra ir socialinė kategorija. Valdanti dauguma ir valdomoji mažuma išreiškia socialinių grupių, valdančio elito interesus. Demokratinis valdymo metodas sėkmingai funkcionuoja tada, kai valdančią grupę aktyviai ar pasyviai palaiko šalies gyventojų dauguma. Reali demokratija yra socialinės grupės daugumos valdžia. Demokratija yra konkreti valstybės forma. Valdančios visuomenės dalis, dauguma, sukuria savo valios vykdymo ir interesų gynimo, įstaigų sistemą, t.y. valstybinį mechanizmą. Antikinis modelis. Pirmoji demokratinės valstybės forma buvo tiesioginė demokratija, atsiradusi miestuose-valstybėse. Čia nebuvo atstovaujamosios valdžios įstaigų, ir valstybės valdymo klausimus savo susirinkimuose kolektyviai spręsdavo visi laisvi piliečiai. Pabrėžtina, kad demokratijos institutai akcentavo ne žmogų asmenybę, bet organizuotos bendrijos narį pilietį, savojo polio tėvynės patriotą kaip miesto-valstybės politinio ir administracinio organizmo dalį, sąmoningai ir atsakingai dalyvaujančią visuomenės valdyme ir priimant sprendimus. Antikinė demokratija suformulavo principus, kuriais remiasi ir dabartinė demokratinė politinė sistema. Atstovaujamoji demokratija reiškia, kad viešpataujanti, valdanti visuomenės jėga (klasė, socialinė grupė, elitas) išreiškia savo valią ir gina savo interesus, sukurdama atstovaujamų įstaigų sistemą, veikiančią visuose administraciniuose-teritoriniuose vienetuose: centre – parlamentai, steigiamieji susirinkimai, seimai; vietose, provincijose – municipalitetai, savivaldybės, tarybos. Atstovaujamoji demokratija dabar paplitusi ir respublikose, ir monarchijose.Demokratija garantuoja formalią teisinę visų piliečių lygybę, deklaruoja jų teises ir laisves. Nors galimybė pasinaudoti tomis teisėmis gerokai priklauso nuo nuosavybės formų, ekonominės padėties, tačiau juridinė tų teisių garantija, visų piliečių lygybė prieš įstatymą sudaro objektyvias piliečių dalyvavimo valstybės valdymo procese prielaidas. Siekiant atskirti šiuolaikinę demokratiją nuo nedemokratinių sistemų, vieningai sutariama dėl trijų esminių jos elementų:

1) plati konkurencija dėl valstybinių pareigų, teisingi ir laisvi rinkimai vyksta reguliariai, nevartojant prievartos ir nedarant jokių apribojimų nė vienai socialinei grupei;2) piliečiai nevaržomi dalyvauja lyderių ir politikos atrankos procese;3) egzistuojantis pilietinių ir politinių laisvių lygis yra pakankamas užtikrinti politinės konkurencijos ir dalyvavimo integralumą.Toks demokratijos apibūdinimas yra ilgos jos teorinės ir praktinės raidos rezultatas, kai įsigalėjo procedūrinis demokratijos pagrindimo aspektas. Šiuolaikinės demokratijos esmė. Dabartinėje visuomenėje daugumos sąvoka apskritai yra fiktyvi, nes realiai egzistuoja ne dauguma, o daugybė mažumų (nacionalinių, socialinių-ekonominių, religinių, teritorinių ir kt.), kurios tarpusavyje integruojasi ir diferencijuojasi derindamos savo interesus. Šiuo atžvilgiu demokratija, kaip daugumos valdžia, yra teisėta ir priimtina tik tiek, kiek ta dauguma yra dinamiška, pastoviai kintanti įvairių mažumų koalicija, kur kiekviena mažuma turi realią galimybę išsaugoti savo teises ir ypatybes bei lygiaverčiai dalyvauti sprendžiant visuomenės ir valstybės reikalus. Taip formuojasi efektyvus priešinimosi korporatyvios ir diktatoriškos įvairių piliečių grupių atžvilgiu daugumos mechanizmas, vadinamas konsensusas.Konsensuso esmė – politinių sprendimų priėmimas be balsavimo, visiškai suderinant visuomeninių grupių interesus ir nuomones. Tai visiems priimtino sprendimo paieška, derinant įvairius pasiūlymus iki visiško tarpusavio prieštaravimų įveikimo, po to sprendimas laikomas priimtas be balsavimo. Pagrindinis konsensuso dėsnis – svetimų interesų pripažinimas kaip nuosavų interesų realizavimo garantija.Apibendrinant esminius šiuolaikinės demokratijos idealus, vertybes ir nuostatas, galima pažymėti tokius jos principus:1) Daugumos principas, išreiškiantis liaudies suvereniteto, kaip aukščiausios valstybinės valdžios šaltinio demokratinėje visuomenėje, prioritetą, sprendžiant svarbiausius jos gyvenimo ir vystymosi klausimus tiesioginiu (liaudies susirinkimo) arba atstovavimo (parlamento) būdu.2) Mažumos teisė opozicijai – kaip įteisinta galimybė reikšti savo nesutikimą su įstatymais ir aktais, priimtais daugumos valia.3) Piliečių politinės ir socialinės-ekonominės teisės ir laisvės, numatančios žodžio, įsitikinimų, sąžinės laisvę visiems žmonėms neatsižvelgiant į jų rasę, lytį, kalbą ar religiją.4) Teisinės valstybės principas, išreiškiantis įstatymo viršenybę visose visuomeninio gyvenimo sferose ir garantuojantis visų piliečių lygiateisiškumą.5) Valdžios išskaidymo valstybinės valdžios sistemoje principas, apibūdinantis įstatymų leidimo, vykdomosios ir teisminės valdžios atskyrimą vieną nuo kitos ir apibrėžtą kiekvienos jų autonomiją, tuo pat metu joms nuolat sąveikaujant valstybinės politikos formavimo ir realizavimo procese.6) Viešumo principas, apibrėžiantis valstybinių organų pareigą laiku ir išsamiai informuoti visuomenę apie savo veiklos kryptis ir akcijas bei laisvų, necenzūruojamų masinės informacijos priemonių teisę skelbti bet kurią įstatymu neapibrėžtą informaciją ir teisiškai atsakyti už jos objektyvumą.7) Daugiapartiškumo principas būdingas visoms demokratinėms visuomenėms ir atlieka dvilypę funkciją: a) neleidžia įsigalioti kurios nors vienos partijos valdžios monopolijai, b) sudaro legalias ir lygiateises galimybes visoms politinėms jėgoms steigti savas institucijas (partijas, sąjungas, judėjimus) 8) Laisvų rinkimų principas, apibrėžiantis demokratinį įvairių politinių jėgų varžymąsi įvairiuose rinkimuose.Nesunku pastebėti, jog šie demokratijos principai ir kriterijai vienu ar kitu būdu išreiškia bendrą orientaciją į visus demokratijos tipus, valstybės pajungimą pilietinei visuomenei. Politinės demokratijos triumfas reiškiasi visuomeninio atstovavimo formų dominavimu visose valstybės valdymo sferose. Tai, kad visuomenė kontroliuoja valstybę, verčia valstybę efektyviai tenkinti bendruosius politinius, socialinius-ekonominius ir kt. bendrijos poreikius.

Šiuolaikinės demokratijos srovės. Laisvoji rinka, stambioji mašininė gamyba ir socialinių sluoksnių susidarymas lėmė bendrųjų demokratinių idėjų ir nuostatų diferenciaciją, dėl kurios susiformavo trys pagrindinės demokratijos pakraipos.Liberalioji demokratija. Jos pagrindą sudaro liberalizmo doktrina. Politinėje srityje liberalizmas akcentuoja žmogaus teises, reikalauja pasirinkimo laisvės ir laisvos konkurencijos individų, atsakančių už save pagal tiksliai apibrėžtą teisės sistemą. Ekonominėje srityje liberaldemokratai teigia privačios iniciatyvos laisvę, valstybės kišimosi į ekonominį gyvenimą panaikinimą ar apribojimą. Apskritai liberaliosios demokratijos principai – laisvė, kosmopolitizmas, tolerancija, humanizmas ir individualizmas.Krikščioniškoji demokratija. Pirmosios krikščionių demokratų partijos ir grupuotės Europoje atsirado antroje XIX a. pusėje. Jų idėjinė doktrina grindžiama popiežiaus Leono XIII socialine enciklika ,,Apie naujus dalykus“, tapusia ideologine katalikų bažnyčios požiūrio į svarbiausias socialines-politines epochos problemas deklaracija. Tai naujų, idealių socialinių-ekonominių santykių modelis, akcentavęs klasių solidarumą, grindžiamą jų tarpusavio papildymu socialinėje sferoje. Todėl pabrėžiamos krikščionybės principų nulemtos pilietinės vertybės – sąžiningumas, stropumas, gailestingumas, artimo meilė ir sutarimas tiek ekonomikoje, tiek ir politikoje. Programinis krikščioniškosios demokratijos idealas – teisingumas ir brolybė. Jo realizacija numato: a) piliečių lygybę prieš įstatymą; b) asmenybės ir šeimos teisių gerbimą; c) dirbančiųjų telkimą į įvairaus lygio profesines organizacijas.Socialdemokratija. Šiai srovei pradžią davė XIX a. pabaigos masinis dirbančiųjų socialinis aktyvumas. Šiandien socialdemokratija yra įtakingiausia Vakarų pasaulio politinė tėkmė, savo tarptautiniame susivienijime – Socialistiniame internacionale. Jų doktrina – socializmas kaip evoliucinis judėjimas, realizuojant pagrindines bendražmogiškas vertybes – laisvę, socialinį teisingumą ir solidarumą. Siekdami savo tikslų, jie akcentuoja aktyvų valstybės vaidmenį ekonomikoje ir visuomeninių gėrybių paskirstyme. Tai pasiekiama ne diktato ar administravimo būdu, o lanksčia mokesčių, dotacijų ir investicijų politika įvairiose visuomenės gyvenimo sferose. Socialdemokratų metodas – tolerancija ir kompromisas – pasiekiamas diskusijų būdu; tai ir tenkinimasis dalimi, tuo pat metu neatsisakant visuminio tikslo; tai sugebėjimas adaptuoti savo politiką dinamiškoje įvykių ir situacijų tėkmėje.Socialdemokratijos idealas – socialinė valstybė, efektyviai garantuojanti maksimalią socialinę ir ekonominę lygybę visiems visuomenės sluoksniams, tuo pat metu išsaugant ir skatinant jų politinę ir ekonominę iniciatyvą bei pažangą. J.A. Schumpeterio demokratijos samprata, remdamasi savita M.Weberio plebiscitinės demokratijos teorijos interpretacija, suformavo pagrindą Roberto A. Dahlio poliarchijos koncepcijai..

R.Dahlis atstovauja kitą dabartinės demokratijos modelį - pliuralistinę demokratijos teoriją. Čia demokratija aiškinama kaip mechanizmas, kuris reguliuoja konfliktus tarp grupių ir įstatymu apibrėžtu būdu užtikrina dalyvavimą sprendimų priėmime. Pliuralistinė demokratijos teorija taip pat pripažįsta elito konkurenciją ir atrankos metodą, tačiau pabrėžiamas ne vieno, o daugelio elitų konkurencijos už vadovavimą visuomenei principas. R.Dahlis demokratiją supranta kaip procesą neišbaigtą ir netobulą. Jis pasiūlė poliarchijos terminu žymėti realiąsias demokratijas. Jo apibrėžtas siektinas modernusis demokratijos idealas savyje yra sukaupęs tą normatyvinę energiją, be kurios negali nei egzistuoti, nei ilgiau išsilaikyti nė viena demokratija. Poliarchijos bei jos bruožų turinys išlaiko tam tikrą normatyvinį aspektą, kuris ypač svarbus šalims, pardėjusioms kurti demokratiją.

Vėliausiose demokratijos idėjos interpretacijose nerasime visiškai vieningos nuomonės, kas yra demokratija ir kokia jos perspektyva dabartiniame pasaulyje. Dar sudėtingesnis klausimas, kaip vertinti demokratijas pokomunistinėse ar Lotynų Amerikos šalyse ir jų teorinį pagrindimą. Jam išsiaiškinti būtina susipažinti ir su perėjimo į demokratiją teorijomis, kur skiriami du - struktūrinis ir genetinis modeliai, ir su demokratijos vystymusi minėtose šalyse. Šiuo atveju demokratijos raiška analizuojama konkrečių šalių sąlygomis, ir kalbėti apie naujos demokratijos teorijos atsiradimą

negalime. Tačiau būtent šių šalių tyrinėjimas suteikia demokratijos teorijos ir praktikos sąveikos bei teorijos patikrinimo galimybę.POLIARCHIJA Plačiausia savo prasme poliarchija yra politinė santvarka, pasižyminti dviem bendrais bruožais: 1) pilietybė apima santykinai didelę suaugusiųjų dalį ir 2) pilietybės teisės apima galimybę stoti opozicijon aukščiausiems valdžios pareigūnams ir juos pašalinti balsuojant. Pirmasis bruožas poliarchija skiria nuo labiau išskiriančių valdymo sistemų, kur - nors opozicija toleruojama - valdžia ir legali opozicija apribota maža grupe, kaip buvo Britanijoje, Belgijoje, Italijoje ir kitose šalyse prieš įvedant visuotinę rinkimų teisę. Antrasis bruožas poliarchija skiria nuo tų režimų, kur - nors dauguma suaugusiųjų yra piliečiai - pilietybė neapima teisės priešintis valdžiai ir prieš ją balsuoti, kaip yra moderniuose autoritariniuose režimuose.Poliarchijos institucijos. Apibrėžiant konkrečiau ir išskleidžiant tų dviejų bendrų bruožų turinį, poliarchiją galima apibūdinti kaip tokią politinę santvarką, kuriai būdingos septynios institucijos; jos visos turi egzistuoti, kad valdžią būtų galima laikyti poliarchine.

1. Renkami pareigūnai. Valdžios politinių sprendimų kontrolė konstituciškai įtvirtinama per renkamus pareigūnus.

2. Laisvi ir sąžiningi rinkimai. Renkami pareigūnai yra išrenkami per dažnus ir sąžiningus rinkimus, kuriems apskritai nebūdinga prievarta.

3. Priskirianti balsavimo teisė. Praktiškai visi suaugusieji turi teisę balsuoti renkant pareigūnus.

4. Teisė balotiruotis. Praktiškai visi suaugusieji turi teisę siekti renkamųjų pareigybių valdžioje, nors siekiant renkamos pareigybės amžiaus riba gali būti aukštesnė negu įgyjant rinkimų teisę.

5. Žodžio laisvė. Nesibijodami griežtos bausmės piliečiai turi teisę laisvai reikšti savo nuomonę apie įvairiausius politinius reikalus -kritikuoti pareigūnus, vyriausybę, režimą, socekonominę santvarką ir viešpataujančią ideologiją.

6. Alternatyvi informacija. Piliečiai turi teisę ieškoti alternatyvių informacijos šaltinių. Be to, alternatyvių informacijos šaltinių egzistavimas yra saugomas įstatymų.

7. Asociacine autonomija. Kad įgyvendintų įvairias savo teises, įskaitant ir paminėtas anksčiau, piliečiai taip pat turi teisę steigti santykinai nepriklausomas asociacijas ar organizacijas, įskaitant nepriklausomas politines partijas ir interesų siejamas grupes.

Svarbu suprasti, kad šie teiginiai apibūdina realias, o ne tik nominalias teises, institucijas bei procesus. Faktiškai pasaulio šalys gali būti apytikriai klasifikuojamos pagal tai, kokiu mastu kiekviena iš šių institucijų įgyvendinama realiai. Todėl Šios institucijos gali būti laikomos kriterijais, pagal kuriuos sprendžiama, kurios šalys valdomos poliarcniškai šiuo metu arba buvo taip valdomos anksčiau. Kaip matysime vėliau, toks skirstymas rangais ir tokios klasifikacijos gali būti panaudotos ištirti tas sąlygas, kurios skatina arba slopina poliarchijos egzistavimo tikimybę.Perėjimas iš autoritarizmo į demokratiją . Yra skiriami keturi perėjimo iš autokratinio režimo į demokratiją etapai:1) liberalizacija arba parengiamasis,2) demokratijos įvedimas, arba transformacija,3) konsolidacija;4) demokratijos stabilizacija.

Liberalizacija prasideda senojo režimo krizės sąlygomis ir persipina su transformacijos laikotarpiu. Autoritarinio režimo pastangos valdyti pokyčių procesą pasireiškia tame, kad yra suteikiamos pilietinės ir politinės teisės iš viršaus. Šis procesas nėra visaapimantis ir išbaigtas, bet leidžia autoritarinei valdžiai kontroliuoti pilietinę visuomenę elito ir masių lygmenyje. Šiame etape sukuriama tam tikra erdvė konkurencijai bei leidžiama kurtis partijoms. Valdančiosios viršūnės dalinėmis institucinių pokyčių priemonėmis siekia įveikti režimo legitimumo krizę ir nenaudoja prievartos.

Demokratinė transformacija. Tai tokia režimo keitimosi stadija, kuri prasideda nuo to momento, kai buvusi autoritarinė sistema pradeda griūti iki to momento, kai įvykus pirmiesiems laisviems rinkimams ir priėmus naują konstituciją, pradedamos įdiegti demokratinės struktūros, o politinis elitas ima elgtis atitinkamai liberaliosios demokratijos normoms. Ji apima naujų institutų kūrimosi ir politinės konkurencijos taisyklių įvedimo laikotarpį. Šiame etape pradedamos griauti senojo režimo valdžios struktūros ir teisinė sistema.

Pagrindine demokratizacijos prielaida tyrinėtojai laiko skilimą valdančiojo elito viduje į reformatorius ir konservatorius. Kokiais būdais bus sprendžiama režimo krizė, sąlygoja politiniai “paktai“. Tai elito grupių susitarimai dėl kompromisų, kurie nulemia perėjimo į demokratiją modelį. Politiniais paktais kuriamos demokratinės konkurencijos taisyklės, kurios yra aptariamos siauro elito grupių rate. Tai institutai, kurie stumia politinę sistemą link demokratijos nedemokratinėmis priemonėmis. Laipsniška transformacija, kuri remiasi derybomis ir paktais. Pakankama sąlyga režimo pasikeitimui užtikrinti yra steigiamieji rinkimai. Kritinis demokratizacijos taškas senosios vyriausybės pakeitimas kita, išrinkta laisvų, atvirų ir teisingų rinkimų keliu.

Šių procesų eigoje pasiekiamas demokratijos procedūrų minimumas: vyksta rinkimai, toleruojamos asociacijos, užtikrinamos žmogaus teisės, mažėja valdžios organų diktatas. Dar nepasiekiamas fundamentalus konsensusas, nustatantis santykius tarp partijų, organizuotų interesų ir etninių grupių. Rinkimai šiuo laikotarpiu vyksta, remiantis vis kitais įstatymais, rinkėjų preferencijos kinta tai vienos, tai kitos partijos naudai, konstituciniai įstatymai neužtikrina apsaugos nuo centrinės vyriausybės kišimosi. Antroji “transformacija“, kur paktų pagrindu yra susitariama dėl demokratijos institutų, socialinių ir ekonominių santykių mechanizmų.

c . Demokratinių struktūrų ir normų įsitvirtinimas, kurias remia gyventojų dauguma, procesas. Yra pasiekiamas demokratijos pastovumas ir atsparumas galimiems sukrėtimams. Tai ilgesnis ir gilesnis politinius pokyčius įtvirtinantis procesas. Atsikratoma įvairių transformaciją lydinčių prieštaravimų, įtampų bei netikėtumų, vyksta visiška demokratijos, jos taisyklių ir procedūrų institucionalizacija bei demokratinių vertybių išplitimas.

Šis etapas visiškai skiriasi nuo ankstesnių. Jo eigoje demokratiniai institutai ir veikla įsiskverbia į politinę kultūrą - ne tik politiniai lyderiai, bet ir dauguma politikos subjektų bei gyventojai demokratijos veikimą pradeda suvokti kaip natūralią ir teisingą tvarką. Pagrindinis demokratijos konsolidacijos bruožas - stiprios partinės sistemos sukūrimas, kur politinės partijos atlieka ryšio tarp elito ir masių funkciją.

Visų politiškai svarbių visuomenės grupių, demokratinių institutų ir taisyklių pripažinimas. Tai pasiekiama laipsniškai, iš pradžių tik visuomenės dalis palaiko demokratinių struktūrų ir normų įvedimą bei funkcionavimą. Svarbiausias, šiuo požiūriu, yra elito ir masių elgesys.

Konsoliduota demokratija charakterizuojama atitinkamais jų bruožais:1) pagrindinių elito grupių sutarimu dėl demokratijos procedūrų ir institutų;

2) masių dalyvavimu rinkimuose ir kituose instituciniuose procesuose.Jei nepasiekiamas realus elito grupių sutarimas, jos nepasitiki viena kita ir nelinkusios

bendradarbiauti, demokratijos įtvirtinimas sunkiai įgyvendinamas, nors egzistuoja pagrindiniai jos institutai, o masių dalyvavimas yra žymus.

Nors elitas pasiekia konsensusą ir yra organizuotas formalių ir neformalių struktūrų pagrindu, masių dalyvavimas yra ribotas ar pasyvus, tokia būklė žymi santykinį režimo stabilumą, bet ribotą demokratijos išsivystymą.

Lemiama demokratinio režimo įsitvirtinimo sąlyga yra elito, atstovaujančio konkuruojančias organizuotas gyventojų grupes, susitarimai. Jei svarbūs, potencialiai konfliktiniai visuomenės sektoriai nėra organizuoti, jie negali būti atstovaujami derybų procese.

Elitas savo ideologine pozicija įtakoja perėjimo pobūdį ir formuoja viešąją nuomonę. Čia svarbus elito ir masių tarpusavio ryšys. Jį užtikrina visuomenės grupių identifikacija su atitinkamomis partijomis.

Komunistinių visuomenių transformacija buvo neatsiejama nuo organizuotos masinių judėjimų veiklos. Totalitarizmo dezintegracijos fazėje palaipsniui išsiskyrė svarbiausi veikėjai - reformatoriai ir ortodoksai pačioje komunistų partijoje. Paskelbus demokratinio socializmo kursą, vis didesnę reikšmę įgijo opozicinio elito mobilizuotos masės. Vienas specifinių Rytų ir Centrinės Europos šalių demokratizacijos bruožų, skiriančių jas nuo Lotynų Amerikos ir Pietų Europos šalių, buvo plačių masinių judėjimų susiformavimas. Demokratijos įvedimo fazėje svarbesnis buvo visuomenės susitelkimas, o jai konsoliduojantis objektyviai iškilo politinių jėgų diferenciacijos ir bendradarbiavimo pripažinimo būtinybė. Atsižvelgiant į judėjimų pertvarkai remti vykdomas funkcijas ir konstitucinį demokratijos įvedimo pobūdį, judėjimai ir visuomeninės organizacijos buvo priverstos elgtis kaip partijos. Suprantama, šią funkciją jie galėjo realizuoti pradiniame transformacijos etape, o vėliau objektyviai buvo priversti reorganizuotis arba visai išnykti iš politinės arenos.

5. Politinių institucijų sąrangos modeliai.Konstitucijos reikšmės. Konstitucijos, jų teiginiai ir principai iš pirmo žvilgsnio yra teisės

studijų objektas. Tačiau, kaip jau žinome, valstybinių institucijų struktūrų legalistiniai-instituciniai tyrimai politikos moksle ilgai rėmėsi konstitucinių teiginių, kurie reguliuoja šių institucijų veiklą, analize.

Konstitucijos ir vyriausybės sąrangos bei funkcionavimo sąveikos tyrimas yra neišvengiamas norint nustatytu politinį režimą, institucinį valdžios pasiskirstymą, piliečių teisių ir laisvių pobūdį.Sąvoka “konstitucija“, vartojama dviem reikšmėmis, kaip:1) esama tam tikros valstybės institutų sąranga arba organizacija;2) vienas ar keli dokumentai, kuriuose išdėstyta principų ir taisyklių, apibrėžiančių viešosios (valstybinės) valdžios struktūrą, šaltinius, tikslus, taikymą ir apribojimus, visuma.

Siaurąja prasme konstitucija - bet kuri valdymo forma arba režimas. Antikoje konstitucija buvo suprantama ne vien kaip abstrakti viešosios valdžios ir piliečių teisių struktūra. Jos sudėtinis elementas - “etosas“, arba “dvasia“ suteikia gyvybės esamai struktūrai. Šiandien šis reiškinys apibūdinamas politinės kultūros terminu.

Šiuolaikine prasme konstitucija gana vienareikšmiškai tapatinama su vieningu dokumentu, kuris turi būti priimtas tam tikru apibrėžtu momentu. Antikiniais laikais buvo pabrėžiamas konstitucijos išaugimas, moderniaisiais - sąmoningas, racionalaus, svarstymų procese priimtas įstatymas.

Teisiniu požiūriu, konstitucija - pagrindinis šalies įstatymas, kuris apibūdina teises, įgaliojimus ir procedūras, kuriomis nustatoma valstybinės valdžios struktūra, reguliuojama jos dalių sąveika ir santykiai su piliečiais. Visi kiti įstatymai ir normatyviniai aktai turi atitikti konstitucines nuostatas.

Politiniu požiūriu konstitucija apibrėžiama plačiau. Ji suprantama kaip politinis manifestas ir “valdžios pasiskirstymo žemėlapis“, teisiniais terminais išreiškiantis politinius ir ideologinius valstybės valdžios pasiskirstymo, funkcionavimo principus ir nustatanti “žaidimo taisykles“ valdantiesiems. Vyrauja nuomonė, kad pagrindinė konstitucijos paskirtis yra reguliuoti valdžią ir riboti vyriausybės galias, politologiniu aspektu, konstitucija - valstybės įgalinimo priemonė. Pavyzdžiui, po Antrojo pasaulinio karo viena buvusių kolonijų suvereniteto pripažinimo sąlygų būdavo “tinkamos“ konstitucijos priėmimas.

Konstitucijos atlieka šias funkcijas:1) apibrėžia nacionalinius idealus (simbolinė funkcija),2) formuoja vyriausybės struktūrą (organizacinė),3) siekia pagrįsti vyriausybės teisę valdyti (legitimacijos funkcija).4) nustato piliečių teises ir pareigas (gynybinė funkcija).

Šiandien dauguma valstybių turi konstitucijas, tačiau ne visose jos atlieka savo pagrindinę funkciją - valstybinės valdžios reguliavimą ir apribojimą. Pagrindinis įstatymas, kuris kruopščiai įvardija nerašytinės konstitucijos principus ir apibrėžia vyriausybės veiklą, bet nėra realizuojamas, yra nominalinės konstitucijos pavyzdys. Pvz., Indijos Konstitucijoje, apimančioje apie 400 puslapių, išdėstyta daug piliečių teisių ir laisvių, kurios nėra įgyvendinamos.

Fasadinės konstitucijos pavyzdžiais gali būti Sovietų Sąjungos ir kitų buvusio socializmo bloko šalių konstitucijos. Tai konstitucijos, kurių nepaisoma arba kuriomis vyriausybė manipuliuoja, siekdama įtvirtinti ir išplėsti savo valdžią. Yra svarbi ir trečioji su konstitucija ir jos taikymu susijusi reikšmė - “konstitucinis valdymas“, arba konstitucionalizmas.

Konstitucionalizmas. Konstitucionalizmas yra kryptis politinės minties istorijoje, pabrėžianti valdymo, besiremiančio įstatymu, principą. Vienas tokių pavyzdžių yra dualistinis valstybių skirstymas į konstitucines ir diktatoriškas. Jis sietinas dar su Platono nubrėžta, o vėliau Aristotelio įtvirtinta dviejų valstybių grupių takoskyra - tarp gerbiančių įstatymus ir įstatymų nepaisančių valstybių arba despotijų (žr. lentelę 1).

1 lentelė. Platono valdymo formų klasifikacija

Kas valdo Remiasi įstatymu Nesiremia įstatymuVienas 1. Monarchija 4. TironijaKeli 2. Aristokratija 5. OligarchijaDaug 3. Nuosaiki demokratija 6. Minios valdymas

Cicerono suformuotas societas civilis, - įstatymu besiremiančios visuomeninės tvarkos arba pilietinės visuomenės samprata, vėliau įkūnyta ir išplėsta romėnų civilinėje teisėje, yra moderniosios pozityvistinės teisės pamatas. Pagrindinė konstitucionalizmo idėja - valdžios apribojimas, kuris kyla iš individo prigimtinių teisių ir laisvių apsaugos poreikio. Ji buvo išvystyta liberalizmo pradininkų XVII - XVIII a. - T.Hobbso, J.Locko, A.Smitho, vėliau ir Ch.Montesquieu darbuose.

Charles-Luis Baron de Montesquieu savo traktate “Įstatymų dvasia” (1748 m.) teigė, kad būtina visuomenės laisvės sąlyga ir despotizmo bei tironijos kliūtis yra “valdžių padalijimas“. “Politinė laisvė“ yra tik ten, kur nėra piktnaudžiavimo valdžia. Bet, kiekvienas žmogus, jo nuomone, kuris turi valdžią, yra linkęs ja piktnaudžiauti ir išlaikyti savo rankose bet kokiomis priemonėmis. Todėl pagrindinis klausimas - kaip sukurti vyriausybę, kuri būtų pakankamai stipri, kad patenkintų žmonių laisvo ir teisingo gyvenimo poreikius, ir pakankamai silpna, kad nepažeistų šių vertybių. Tai įmanoma pasiekti, kai viena valdžia riboja kitą, t.y., kai valdžia yra padalinta. Šiam principui užtikrinti būtinos sąlygos:1) trys skirtingi institutai - įstatymų leidžiamasis, vykdomasis ir teisminis, vykdo tris valdymo galias,2) pagrindines pareigas vykdyti tuose institutuose turi skirtingi žmonės.

Ch. Montesquieu idėją apie tris valdžių šakas ir jų funkcijų padalijimą perėmė iš Aristotelio. Kiekviena valdžios šaka yra apibūdinama jos vykdoma funkcija. Funkcionalumas yra nustatomas aktu, kuris yra bet kurios politinės valdžios pagrindas. Tai įstatymas, todėl skiriami trys organizmai: kuriantis įstatymą, taikantis įstatymą ir prižiūrintis įstatymą.

Tai buvo mišrios valdžios idėja, pavertusi valdžių atskyrimą teisinių apribojimų ir atsvarų tarp struktūros dalių sistema. Vėliau ji tapo JAV Konstitucijos pagrindiniu principu, kuris yra žinomas kaip “stabdžių ir atsvarų“ sistema.

Antroji konstitucionalizmo reikšmė, yra susijusi su pirmąja, (dažnai vadinama konstituciniu valdymu) yra politinės sistemos formavimosi ir funkcionavimo praktika, kuri remiasi teisinėmis normomis. Tokia sistema apima kodeksus ir chartijas politiniais, ekonominiais teisių bei laisvių klausimais, ir kartu su kitomis struktūromis yra orientuota ginti individo teises nuo valstybės kišimosi. Maždaug po šimto metų Amerikos ir Prancūzijos konstitucijose atsirado rašytinių

juridinių garantijų paketai, kurie turėjo viešai ir aiškiai nustatyti politinės valdžios ribas. Tokiu būdu vystėsi teisinė valstybės legitimacija ir kartu buvo apibrėžiamas jos veiklos sferos ir veiklos pobūdis. Konstitucija buvo suprantama kaip normatyvinė struktūra, kuria vadovaujasi vyriausybė, o konstitucinė vyriausybė - tokia vyriausybė, kurios galia valdyti yra vykdoma ir ribojama įstatymu.

Visos vyriausybės valdo ribojamos vienokiu ar kitokiu būdu: ekonomėmis, karinėmis, politinėmis priemonėmis. Tačiau konstituciniame valdyme konstitucija nurodo esminius procedūrinius apribojimus arba draudimus: tarkime, JAV Kongresas negali skelbti oficialios religijos. Vyriausybė savo veiksmuose turi laikytis apibrėžtos konstitucijoje procedūros. Pvz., ministras pirmininkas teikia kabineto sudėtį prezidentui, prezidentas pritaria, parlamentas tvirtina.

Kiekviena vyriausybė yra organizuota pagal tam tikrą modelį. Jos organizaciją lemia daugelio elementų sąveika, o konstitucija - vienas iš elementų. Konstitucijos įvairiose šalyse veikia nevienodu laipsniu, nes jų efektyvumą sąlygoja atitinkamų šalių istoriškai nusistovėjusios tradicijos, normos ir papročiai, kurių teisinės normos negali įveikti, jei jos neatitinka kultūrinės visuomenės terpės. Ne mažiau svarbi valdančiųjų personalinė sudėtis, tikslai ir reali veikla, politikos įgyvendinimo būdai. Liberaliajam moderniajam požiūriui, kad kiekvienos šalies konstitucija turi būti įkūnyta vieningame dokumente, prancūzų filosofas Josephas de Maistre dar XVIII a. pateikė keturis konstitucijos veikimo principus, kurie aktualūs ir šiandien:1. Fundamentalūs politinės konstitucijos principai susiformuoja ir veikia dar prieš rašytinio įstatymo priėmimą.2. Konstitucinis įstatymas yra ir gali būti parengtas ar sankcionuotas jau egzistuojančios nerašytinės teisės pamatu.3. Esminis, tikrai konstitucinis ir tikrai fundamentalus įstatymas niekada nebūna ir negali būti rašytinis, nekeldamas pavojaus valstybei.4. Konstitucijos silpnumas ir trumpalaikiškumas yra tiesiog proporcingas rašytinės konstitucijos straipsnių skaičiui.

Konstitucijos kuriamos ne tuščioje vietoje, o atsižvelgus į nusistovėjusius papročius ir normas. Net šalyse, kuriose nėra vieningų konstitucijų, iš tradicijų, perduodamų per kartas, kylančios taisyklės ir normos apibrėžia vyriausybės sąrangas. Šios taisyklės apima įstatymus, kurie neturi formalaus statuso, bet de facto atlieka tą vaidmenį. Tai ypač ryšku Didžiojoje Britanijoje, kur tradiciškai nusistovėjusios taisyklės atlieka vyriausybės veiklos organizavimo funkciją. Net autoritariniai režimai nerizikuoja visiškai nepaisyti nusistovėjusių papročių.

Teisinė-funkcinė politinių režimų tipologija. Iš valdžių padalijimo teorijos išplaukia politinių režimų tipologija, kurios kriterijai yra skirtingi, palyginus su jau aptarta politinių režimų klasifikacija paskaitoje apie politines sistemas. Čia pateikiama prancūzų politologo Jean-Luc'o Chaboto teisinė-funkcinė politinių režimų tipologija.

Pagrindinis šios klasifikacijos kriterijus yra konstitucijoje įtvirtinta įstatymų leidžiamosios ir įstatymų vykdomosios valdžios šakų sąveika. Teisminė valdžia, autoriaus nuomone, skirtingai nei kitos dvi šakos, atlieka juridiškai apibrėžtos politinės tvarkos priežiūros funkciją. Todėl ji nėra elementas, tiesiogiai dalyvaujantis, realizuojant teisinį aktą ir neapsprendžia politinio režimo tipo.

Skiriami keturi pagrindiniai politinių režimų tipai: prezidentinis, parlamentinis, asamblėjos ir autoritarinis.

Politinių režimų tipaiRežimas, kai aiškus valdžios

šakų padalijimasValdžių atskyrimas Prezidentinis režimasValdžių bendradarbiavimas Parlamentinis režimas

Mišrus režimas Įstatymų leidžiamosios valdžios persvara

Asamblėjos režimas

Vykdomosios valdžios persvara Autoritarinis režimas

 Režimų su aiškiu valdžių atskyrimu tipai nustatomi pagal tai, ar šių dviejų valdžių šakų atskyrimas yra griežtas ar paslankus. Jei įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių funkcijos

yra griežtai atribotos, tai bus prezidentinis režimas. Jei abi šakos bendradarbiauja ir jų atskyrimas lankstus, - parlamentinis režimas.

Mišriuose režimuose pagrindinis kriterijus jų tipui nustatyti yra valdžių šakų balansas. Jei įtakingesnis yra įstatymų leidžiamasis organas, tai bus asamblėjos režimas, jei vykdomosios - autoritarinis (žr. 2 lentelę).

Prezidentinio režimo prototipas yra apibrėžtas JAV Konstitucijoje. Svarbiausias jo bruožas yra tas, kad griežtas valdžių funkcijų padalijimas užtikrina įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių savitarpio atsvarą. Kai kurios šio valdžių atskyrimo išimtys - prezidento įstatimdavystės įgaliojimai, Senato atliekama įstatymų priežiūros funkcija, - iš dalies vienija abi šakas.

Antrasis prezidentinio režimo bruožas - valdymo organų paprastumas. Prezidentas įkūnija vykdomąją valdžią kartu su jo skiriamu valstybės sekretoriumi, vykdydamas valstybės vadovo ir vyriausybės vadovo pareigas. Dvejų rūmų parlamentas yra valstybės federalizmo išraiška.

Trečiasis prezidentinio valdymo bruožas yra konstitucinis kiekvienos valdžios atitinkamų kompetencijų atskyrimo reikalavimas, nustatantis, kad nė viena jų negali konstituciniu būdu reikšti pretenzijų viena kitai. Vienintelė išimtis yra kongresui suteikiama impičmento procedūros teisė. Pusiau prezidentiniame režime didesnės galios suteikiamos prezidentui. Dėl to silpninamas istoriškai susiklostęs vykdomosios valdžios ir jos vykdomų funkcijų identitetas. Padidintos prezidento valdžios galios netenka konstitucinės atsvaros.

Parlamentinis režimas. Parlamentinis režimas išsivystė kaip XVII-XIX a. D.Britanijos politinės sistemos evoliucijos produktas. Pagrindinis jo bruožas yra sugebėjimas derinti dvi funkcijas: tęstinumo ir kaitos. Techninio šių dviejų prieštaraujančių viena kitai funkcijų įgyvendinimo sprendimas remiasi organišku valdžios funkcijų sudvejinimu. Remdamosios dviejų valdžių šakų atskyrimu, kiekviena suformuoja po du institutus. Vienas jų atlieka tęstinumo, arba perimamumo, o kitas atlieka kaitos funkciją.

Vykdomosios valdžios tęstinumo funkciją atlieka valstybės vadovas, įstatymų leidžiamosios - aukštutiniai parlamento rūmai. Prancūzijoje III respublikos laikotarpiu (1946-1958) atitinkamai, - prezidentas, kuris buvo renkamas septyneriems metams, ir Senatas, kurio nariai buvo renkami devyneriems metams.

Atnaujinimo, arba kaitos, funkciją įkūnija ministrų kabinetas (vykdomosios valdžios), nes yra politiškai atsakingas arba valstybės vadovui, arba žemutiniams parlamento rūmams, ir žemutiniai parlamento rūmai (įstatymų leidžiamosios valdžios).

Skiriami trys parlamentinio režimo tipai: dualistinis, monistinis ir racionalistinis.Dualistiniame parlamentiniame modelyje egzistuoja du valdžios centrai - valstybės vadovas

ir žemutiniai parlamento rūmai. Vyriausybė veikia abiejų šių institucijų pasitikėjimo pamatu. Tai istorinė parlamentarizmo forma, išsivysčiusi į antrą modelį - monistinį. Šiuolaikinis pirmojo modelio pavyzdys gali būti prezidento socialisto J. Mitterano valdymas, kai parlamento daugumą sudarė dešinieji.

Monistiniame parlamentiniame režime vyriausybė yra atsakinga tik parlamentui. Tai sąlygoja institucinį disbalansą įstatymų leidžiamosios valdžios naudai. Valdžių atsvarų ir sąveikos pusiausvyra atstatoma su partinės sistemos pagalba ir režimo racionalizacijos procese.

Pvz., D. Britanijos parlamentarizmas netgi labiau remiasi dvipartine sistema, o ne rašytinėmis ar nerašytinėmis konstitucinėmis normomis. Tai iš dalies paaiškina ir britaniškojo parlamentinio režimo stabilumą: nuolatinis politinių jėgų keitimasis kompensuoja konstitucinio valdžių sulyginimo mechanizmo trūkumus. Prancūzijoje III ir IV respublikų laikotarpiu parlamento-ministrų kabineto disbalansas peraugo į asamblėjos režimą, ir buvo įveiktas tik 1958m. Konstitucijos. Taigi, parlamentinio režimo racionalizacija siekia įtvirtinti parlamentinių mechanizmų sukibimą konstitucinėmis priemonėmis, jei tai padaryti nepavyksta - partinės sistemos pagalba.

Asamblėjos režimas . Čia valdžia sukoncentruojama susirinkimo, kuris atstovauja tautos suverenitetą, rankose. Modernusis šio režimo pavyzdys yra Šveicarijos Federalinis susirinkimas,

ribojamas kantonų teisėmis. Istoriniu pavyzdžiu gali būti Konvento režimas (1792 - 1795 m.) Prancūzijoje.

 Autoritarinis režimas . Tai asamblėjos režimo priešybė, kai valdžia koncentruojasi vieno asmens, atstovaujančio vykdomosioms struktūroms, rankose. Toks režimas siekia panaikinti respubliką, t.y. institucionalizuotą valdžią, pasižyminčia depersonalizacija ir teisinės normos universalumu. 1800 m. Prancūzijos Konstitucija numatė ne tik vyriausybės struktūrą, bet ir išvardijo asmenis, kurie turi eiti konsulų pareigas. Panašiai ir 1940 m. Konstitucinis įstatymas tiesiogiai nurodė maršalo A.F.Peteno vardą Vokietijos grėsmės akivaizdoje. 1958 m. Prancūzijos Konstitucija numato labai plačius prezidento įgaliojimus karo atveju. Tai ką J.-L.Chabot vadina autoritariniu režimu, Clintonas Rossiteris yra įvardijęs konstitucine diktatūra. Iš pirmo žvilgsnio, tai - prieštaringas terminas. Tačiau prisiminus sąvokos “diktatorius“ etimologiją, matyti, kad jis ne visada buvo neigiamas.

Diktatoriaus sąvoka kilusi iš lotynų kalbos žodžio dicere - kalbėti, sakyti. Diktatorius konstitucinėje Romos Respublikoje buvo tas, kuris turėjo nurodyti, ką daryti karo atveju ar kilus vidiniams neramumams. Diktatoriui buvo suteikiami visi įgaliojimai. Tačiau jo valdžia buvo ribota. Pirmiausia, jis buvo skiriamas tik šešiems mėnesiams. Antra, jo įgaliojimai negalėjo pakeisti Romos politinės santvarkos. Pasibaigus kadencijai, diktatorius turėjo atsakyti už savo veiksmus valdymo metu. Konstitucinės diktatūros analogijų rasime daugelio šalių konstitucijose, kai numatomas konstitucinis visų įgaliojimų sutelkimas vykdomosios valdžios rankose, ypatingais - karo, vidinių neramumų, ekonominės depresijos - atvejais ar kilus stichinėms katastrofoms.

Pagrindinė parlamentinio režimo tendencija šiandien yra vykdomosios valdžios stiprėjimas. Pvz., D. Britanijos sistema vadinama sistema su “renkamu monarchu“, apeliuojant į ministro pirmininko realiai vykdomą valstybės vadovo funkciją, Vokietijos (VFR) sistema buvo vadinama “kanclerio demokratija“, JAV - “imperatoriškasis prezidentizmas“. Taip ir Ch. de Gaulle po 1958 m. Konstitucijos įvedimo pasakė: “Aš atkūriau monarchiją savo naudai“.

Parlamentas - atstovavimo ir įstatymų leidžiamasis institutas. Konstitucijoje parlamentui dažniausiai suteikiama pagrindinė vieta sprendimų priėmimo procese. Parlamentas - tai tautos atstovų susirinkimas, turintis konstitucinę galią priimti įstatymus. Įstatymai yra pagrindiniai politiniai sprendimai, o parlamentas aiškinamas kaip tautos suverenitetą išreiškiantis institutas. Taigi, parlamentas atlieka dvi pagrindines funkcijas - atstovavimo ir įstatymų priėmimo.Parlamento aukso amžiumi laikomi XIX a. D. Britanijos parlamentas ir Prancūzijos Nacionalinis susirinkimas IV respublikos metais (1946 - 1958 m.).

Klasikinio parlamentarizmo bruožai yra šie:1. Tautos atstovų susirinkimo, atliekančio vyriausybės kontrolės funkciją, valdymas.2. Pasitikėjimo balsavimas: vyriausybė valdo tol, kol ja pasitiki parlamentas.3. Valdžių susiliejimas: daugelis parlamento deputatų yra ministrų kabineto nariai.4. Stipri parlamento nario padėtis, susidaranti dėl silpnos partinės disciplinos.5. Kolegiali ministrų kabineto atsakomybė, kur ministras pirmininkas yra “pirmas tarp lygių“.

Šiandien matome ryškų parlamento vaidmens susilpnėjimą. Dažnai parlamentas ne kuria įstatymus, o tik svarsto ir priima vyriausybės parengtus jų projektus. Jo vykdoma atstovavimo funkcija taip pat pakito. Parlamento institucijos realaus vaidmens pokyčius nulėmė daugelis politinio proceso vystymosi globalinių ir techninio pobūdžio priežasčių. Parlamento institucija yra nuolat kompromituojama autoritarinių režimų praktikos diktatorišką valdymą įvilkti į demokratinę formą.

Parlamentas, kaip demokratinio valdymo instrumentas, buvo ir yra dirbtinai diegiamas tose šalyse, kur nėra susiklosčiusios sąlygos atstovaujamai demokratijai išsilaikyti. Trečiojo pasaulio kraštuose jis tampa tik atviresnių diskusijų arena, o realūs sprendimai yra priimami kitur.

Senosiose demokratijose parlamentas vis labiau yra kontroliuojamas vyriausybės ir taip pat prarado sprendimų priėmimo monopoliją.

Dėl objektyviai išaugusio ekonominių santykių kompleksiškumo ir valstybių tarptautinės priklausomybės didėjimo, pasikeitė teise reguliuojamų objektų kiekis ir jų apimtis. Skirtingai nuo XVIII - XIX a. deklaratyvaus įstatymų pobūdžio, dabar būtina užtikrinti švietimo, socialinės apsaugos, ekologinių sistemų funkcionavimą, o tai savaime reikalauja specialiai parengtų profesionalų dalyvavimo rengiant įstatymų projektus. Ekonomikos ir infrastruktūrų vystymasis skatino valstybės reguliavimo augimą ir valdymo biurokratizacijos plėtimąsi. Todėl vyriausybė ėmė vis labiau kontroliuoti ir įstatymų priėmimo procesą, ir viešąją politiką.

Dėl visuomenės informavimo priemonių įtakos didėjimo (žiniasklaidos poveikio) stiprėja valdžios personalizacija. Į antrą planą yra nustumiamas parlamento, kaip kolektyvinio sprendimų priėmimo organo, vaidmuo. Lygiagrečiai nuolat augo teisminės valdžios įstatymų priežiūros vaidmuo. Jei konstitucinis ar aukščiausiasis teismas gali nuspręsti, kad parlamentas priėmė neteisingą įstatymą, tam tikra prasme pastarasis netenka savo suvereniteto. Taip pat ir nepasitikėjimo votumas, iš esmės, liko potenciali, bet tikrovėje retai taikoma vyriausybės kontrolės priemonė. Vyriausybė, nors ir negali sustabdyti parlamento debatų ir kritikos dėl priimamų sprendimų, pakankamai efektyviai kontroliuoja viešąją politiką. Todėl, parlamentas priima tokius įstatymus, kurie reikalingi valdančiajai daugumai, ir realiai nevykdo tų galių, kurias jam suteikia konstitucija.

Partinės disciplinos reikalavimai pakeitė ir atstovavimo pobūdį. Šiuolaikinis parlamentas negali vykdyti savo funkcijų, jei atstovavimas siejamas tik su mandatu, nes faktiškai jis atstovauja ne savo rinkėjams, o tautai arba viešajai nuomonei, dar tiksliau - bendrajam nacionaliniam interesui. Bendrasis nacionalinis interesas reikalauja, kad deputatai atsisakytų bet kokių grupinių interesų. Taigi, ir rinkimų funkcija yra ne suteikti mandatą atitinkamam atstovui, bet paskirti subjektus vykdyti bendrą ir savarankišką politinę funkciją. Rinkimų mechanizmas yra formalizuota procedūra formuoti valstybinį organą ir kartu specifinė jo legitimacijos forma. Kaip pastebi M.Weberis, visuotinio balsavimo įvedimas tik modifikavo elito atrankos procedūrą ir padėjo buržuazinę demokratiją paversti šiuolaikine partine demokratija, bet neišplėtė atstovavimo. Taigi, parlamento nariai, nors ir renkami savo elektorato ir yra jam atsakingi, realiai priklauso nuo partijos. Ypač tai ryšku proporcinio atstovavimo sistemose, kur partijos rinkimuose varžosi sąrašais.

Vieningos partinės pozicijos laikymasis, priimant politinius sprendimus, yra nulemtas techninių priežasčių: jei nepasiekiamas partinis susitelkimas, įstatymų priėmimas tampa ilgalaikiu procesu.

Net ir tais atvejais, kai parlamentas turi realią valdžią ir kontroliuoja vyriausybę (Prancūzijoje iki 1958 m., tarpukario Lietuvoje - iki A.Smetonos karinio perversmo ir 1990-1992 metais), jis nesugeba išlaikyti vieningos politinės linijos, kenkia savo prestižui ir delegitimuoja patį režimą. Todėl pagrindine laipsniško parlamento vaidmens mažėjimo priežastis yra objektyviai kylantys prieštaravimai tarp atstovavimo ir valdymo efektyvumo principų.

Ypač svarbus parlamento vaidmuo išlieka šalyse, kurios pereina iš autoritarizmo į demokratiją. Liaudies atstovų institutai atliko pagrindinį vaidmenį, atkuriant demokratinius režimus Ispanijoje, Portugalijoje, Graikijoje, Rytų ir Vidurio Europos šalyse, ir yra vienintelis demokratijos inauguracijos instrumentas, konstitucinėmis priemonėmis keičiantis politinę sistemą.