· web viewteismo posėdyje atsakovė pripažino, kad lietuvoje gyvena nuo vaikystės, lietuvių...

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-09896 2019-06-20 2019-05-30 2019-05-30 -

Civilinė byla Nr. e3K-7-100-469/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-07547-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.3.3.1; 2.6.29.1; 3.2.4.4(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 30 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Gražinos Davidonienės, Andžej Maciejevski, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gedimino Sagačio, Algirdo Taminsko ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutarties peržiūrėjimo pagal ieškovės G. Š. ieškinį atsakovei L. Š. dėl skolos priteisimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių vekselio, nerealizuoto Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nustatyta tvarka (toliau – ir ĮPVĮ), teisinę reikšmę ir iš jo kildinamų reikalavimų tenkinimą, aiškinimo ir taikymo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl šių teisės klausimų suvienodinimo; dėl įrodinėjimo taisyklių, kai ĮPVĮ nustatytas nerealizuoto vekselio pagrindu reiškiamas reikalavimas kildinamas iš paskolos teisinių santykių, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 17 377,20 Eur, 7457,72 Eur palūkanas nuo 2008 m. liepos 28 d. iki bylos iškėlimo teisme dienos, 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad atsakovė 2008 m. balandžio 28 d. pasirašė 120 000 Lt (34 754,40 Eur) sumos neprotestuotiną vekselį. 2008 m. liepos 30 d. skolininkė gavo pranešimą apie negrąžintas lėšas, jų negrąžino. Ieškovė pripažino, kad jai yra sugrąžinta 60 000 Lt (17 377,20 Eur), t. y pusė sumos.

4. Atsakovė priešieškiniu prašė pripažinti nurodytą vekselį negaliojančiu.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė.6. Teismas nustatė, kad:6.1. anksčiausiai nuo 2007 m. rugsėjo mėnesio ginčo šalis siejo sutartiniai santykiai, t. y. atsakovė buvo suteikusi

ieškovei plačias teises disponuoti savo turtu;6.2. 2008 m. balandžio 28 d. vekselio davėja – atsakovė – pagal paprastąjį vekselį besąlygiškai įsipareigojo sumokėti

vekselio turėtojai – ieškovei – 120 000 Lt (34 754,40 Eur) iki 2008 m. liepos 28 d.;

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8088c26092ab11e9ae2e9d61b1f977b3

6.3. ieškovė 2008 m. liepos 30 d. pranešimu informavo atsakovę, kad ši nėra atsiskaičiusi pagal vekselį, ir išaiškino, kad, iki 2008 m. rugpjūčio 4 d. nesumokėjus skolos, kreipsis į notarą, kad būtų išduotas vykdomasis raštas;

6.4. vekselis apmokėtas nebuvo;6.5. 2008 m. spalio 23 d. atsakovė, kuriai atstovavo ieškovė pagal 2007 m. rugsėjo 4 d. įgaliojimą, už 231,72 Lt (67,11

Eur) nusipirko butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini);6.6. 2009 m. lapkričio 25 d. atsakovė išdavė ieškovei įgaliojimą tvarkyti visus dokumentus dėl nuosavybės teisių

atkūrimo į jai priklausančius žemės sklypus ir statinius, taip pat atsakovės vardu pirkti nekilnojamąjį turtą Lietuvos Respublikos teritorijoje; nupirktą ir įteisintą turtą bei turimą turtą parduoti, nuomoti, mainyti ar įkeisti ir kt.;

6.7. 2009 m. gruodžio 23 d. ieškovė, veikdama atsakovės vardu, pirmiau nurodytą butą pardavė;6.8. civilinėje byloje Nr. 2-18265-871/2016 (proceso Nr. 2-52-3-02982-2015-1) pagal atsakovės ieškinį ieškovei dėl

nuostolių dėl prarasto buto ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ieškovė pažymėjo, kad atsakovė jai yra likusi skolinga ne 120 000 Lt (34 754,40 Eur), o 45 000 Lt (13 032,90 Eur), nes 60 000 Lt (17 377,20 Eur) atsakovė yra jai grąžinusi, o 15 000 Lt ieškovei buvo suteikęs buto pirkėjas kaip paskolą;

6.9. nurodytoje byloje atsakovė teigė, kad butui įsigyti panaudojo visas savo sukauptas lėšas ir dar jų skolinosi, tačiau jokių įrodymų, pagrindžiančių nurodytas skolas, nepateikė.

7. Teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į buto įsigijimo kainą, nesuprantama, apie kokias santaupas ir paskolas butui įsigyti iš Vilniaus miesto savivaldybės nurodė atsakovė. Teismas konstatavo, kad tarp ginčo šalių galimai būta kitų susitarimų, tačiau šie teismui neįvardyti. Atsakovės nurodytos aplinkybės dėl lėšų skolinimosi patvirtina, kad vekselį ieškovei ji galėjo išduoti ir prisiimti prievolę sumokėti ieškovei pasiskolintas lėšas. Teismo posėdyje atsakovė pripažino, kad Lietuvoje gyvena nuo vaikystės, lietuvių kalbą supranta; vekselio pasirašymo metu ji nebuvo pripažinta neveiksnia jokioje srityje, todėl, vertinant tai, kad 2007 m. ir 2009 m. ji išdavė lietuvių kalba surašytus notaro patvirtintus įgaliojimus, ji turėjo suprasti ir pasirašyto vekselio tekstą. Teismas sprendė, kad atsakovė neįrodė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnyje įtvirtintų vekselio negaliojimo pagrindų.

8. Teismas sprendė, kad neprotestuotinas vekselis, ieškovei praleidus ĮPVĮ nustatytus terminus, tapo paprastu skolos rašteliu, kuris patvirtina, kad atsakovė 2008 m. balandžio 28 d. gavo iš ieškovės 120 000 Lt (34 754,40 Eur) paskolą. Todėl laikytina, kad šalis sieja paskolos teisiniai santykiai.

9. Atsakovė nepateikė byloje įrodymų, kad ieškovė jai neperdavė vekselyje nurodytos pinigų sumos. Vien tai, kad atsakovė šiuo metu gyvena iš pašalpos, neturi pakankamo turto, nepagrindžia aplinkybės, kad ji nesiskolino iš ieškovės. Pinigų skolinimąsi 2008 m. atsakovė yra nurodžiusi pirmiau išnagrinėtoje byloje. Todėl nėra pagrindo sutikti su atsakovės teiginiais, kad ji nesiskolino iš ieškovės jokių pinigų, priešingai, pasirašytas vekselis patvirtina, kad ieškovė nurodomus pinigus iš atsakovės buvo gavusi.

10. Teismas pažymėjo, kad ieškinys nėra pakankamai aiškus, o teismo posėdyje ieškovės atstovas negalėjo tinkamai paaiškinti dėl jo pagrindo. Ieškinyje nurodoma, kad atsakovė neva 2006 m. gegužės 12 d. pervedė ieškovei 60 000 Lt (17 377,20 Eur), tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų byloje nepateikė. Tokios aplinkybės gali patvirtinti tai, kad galimai dar iki vekselio pasirašymo ieškovei buvo grąžinta kita, ateityje numatyta skolinti sumos dalis.

11. Teismas sprendė, kad pati ieškovė rašytiniais įrodymais (ankstesnės šalių bylos medžiaga) paneigė ieškinio reikalavime nurodytą sumą, todėl visas ieškinys negali būti tenkinamas.

12. Teismas sprendė, kad, remiantis įrodymų pusiausvyros principu, labiau tikėtina, jog pinigai pagal vekselį apskritai nebuvo perduoti, todėl paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 strapsnio 3 dalis), o ieškinys atmestinas.

13. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės G. Š. apeliacinį skundą, 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

14. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl įrodymų, kurie leidžia pagrįstai abejoti atsakovės prievolės grąžinti ieškovei skolą buvimu, t. y. ieškovės procesinės pozicijos prieštaringumo ir nenuoseklumo dėl likusios vekselyje nurodytos skolos sumos; įrodymų, patvirtinančių ieškovės nurodytos sumos jai grąžinimą, nebuvimo; šalių santykių dėl atsakovei priklausančio buvo privatizavimo ir pardavimo; pinigų skolinimo atsakovei būtent butui privatizuoti, nors butas buvo įsigytas tik už 231,72 Lt (67,11 Eur). Ieškovė neginčijo teismo išvados, kad tarp ginčo šalių galbūt buvo kitų susitarimų, kurie nėra teismui atskleisti, nenurodė argumentų, paneigiančių teismo išvadą, jog galbūt dar iki vekselio pasirašymo ieškovei buvo grąžinta kita, ateityje numatyta skolinti sumos dalis, t. y. labiau tikėtina, kad pagal vekselį šalys yra atsiskaičiusios.

15. Taigi, net ir esant nustatytam pinigų perdavimo faktui, byloje nėra pakankamai įrodymų spręsti, kad šalių teisinių

santykių pagrindu atsakovė liko skolinga ieškovei pagal teismui pateiktą vekselį.16. Nors pirmosios instancijos teismo išvados iš dalies yra prieštaringos, tačiau tai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti

jo sprendimo.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

17. Kasaciniu skundu ieškovė G. Š. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas jos ieškinys, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartį, priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Teismai netinkamai taikė CK 6.870 straipsnio 2 dalį, 6.875 straipsnio 1 dalį, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, įtvirtintas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176 straipsnyje, 183 straipsnio 1 dalyje, 185 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas priėmė prieštaringą ir dviprasmišką sprendimą, padarydamas viena kitai prieštaraujančias išvadas, o apeliacinės instancijos teismas nepašalino šių prieštaravimų. Toks prieštaringas teismo sprendimas neatitinka procesinio dokumento turiniui keliamų reikalavimų, taip teismai pažeidė CPK 263, 270 straipsnius.

17.2. Teismai, vertindami aplinkybes, vadovavosi tikimybių pusiausvyros principu, tačiau jis negali būti taikomas bet kaip. Teismai netinkamai vertino įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad pinigai nebuvo perduoti. Pirmosios instancijos teismas, sprendime konstatavęs egzistuojant paskolos teisinių santykių atsiradimo sąlygas, niekaip negalėjo padaryti priešingos išvados ir tame pačiame sprendime konstatuoti, kad paskolos sutartis nesudaryta. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad negavo pinigų pagal vekselį. Vienintelis argumentas – išperkamo buto kaina, kuri savaime niekaip neįrodo, kad pinigai nebuvo perduoti. Teismai netinkamai pritaikė CK 6.875 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą taisyklę, taip paneigdami joje įtvirtintą prezumpciją, pagal kurią procesinę pareigą įrodyti, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta, turėjo atsakovė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2012).

17.3. Iš teismų padarytų išvadų visiškai neaišku, kokiais motyvais jie vadovavosi, atmesdami ieškovės ieškinį, t. y. ar pinigai buvo perduoti ir paskola grąžinta, ar pinigai nebuvo perduoti ir paskolos sutartis sudaryta nebuvo.

17.4. Teismai, atmesdami ieškovės reikalavimą priteisti skolą, priėmė nelogiškus (prieštaraujančius nustatytoms aplinkybėms) sprendimus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos.

18. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė L. Š. prašo jį atmesti ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

18.1. Kasaciniame skunde formaliai nurodyti kasacijos pagrindai, tačiau nenurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys jų buvimą, ir praktiškai sprendžiami ne teisės, o fakto klausimai, kurie jau nustatyti žemesnės instancijos teismų.

18.2. Ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas atsakovės priešieškinį atmetė, dar nereiškia, kad galiojantis vekselis patvirtina pinigų perdavimą. Pasisakydamas, kad vekselis tapo paprastu skolos rašteliu, teismas neteigė, kad tai jau įrodo, jog pinigai yra faktiškai perduoti, ir tai įrodo tolesnė įrodymų analizė. Teismas, įvertinęs ieškinio reikalavimą ir visus įrodymus, padarė išvadą, kad tarp šalių galėjo būti kiti paskolos santykiai, tačiau pinigai pagal atsakovės pasirašytą vekselį nebuvo perduoti. Taigi teismai įvertino šalių įrodymus, padarė vienodas išvadas, atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos išaiškinimus.


k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl vekselio, nerealizuoto Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nustatyta tvarka, teisinės reikšmės ir iš jo kildinamų reikalavimų nagrinėjimo taisyklių

19. Civilinės teisės prasme vekselis – tai savarankiškas civilinių teisių objektas, piniginis vertybinis popierius (CK 1.97

straipsnio 1 dalis, 1.101 straipsnio 6 dalis). Vekselis, kaip vertybinis popierius, įstatyme apibrėžiamas kaip dokumentas, kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis). Taigi pagal įstatyme įtvirtintą reglamentavimą vekselis patvirtina besąlygišką mokėjimo pareigą ir iš šios pareigos atsiradusią reikalavimo teisę. Be to, vekselis, kaip vertybinis popierius, gali laisvai dalyvauti civilinėje apyvartoje, t. y. būti perleistas nesilaikant prievolių teisės reikalavimo perleidimo taisyklių (CK 1.101 straipsnio 3 dalis).

20. Kasacinio teismo praktikoje dėl vekselio teisinės prigimties ir iš jos kylančių ypatumų nurodoma, kad vekselis, kaip ir kiti vertybiniai popieriai, turi viešo patikimumo savybę, kuri reiškia tai, kad sąžiningas šio vertybinio popieriaus turėtojas gali pasitikėti tuo, jog dokumentas, atitinkantis įstatymo vekseliui nustatytus formalius reikalavimus, patvirtina, kad jis yra teisėtas šiame dokumente išreikštos reikalavimo teisės subjektas, o asmuo, kuris yra skolininkas pagal šį vertybinį popierių, neturi teisės atsisakyti sumokėti vekselyje nurodytą sumą, remdamasis aplinkybėmis, nenurodytomis jame, tarp jų ir tuo, kad nebuvo pagrindo išduoti šį vertybinį popierių, arba tuo, kad tas pagrindas negalioja, nebent jis įrodytų, jog, įgydamas vertybinį popierių, įgijėjas žinojo arba turėjo žinoti apie nurodytus trūkumus, t. y. buvo nesąžiningas įgijėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; 2008 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2008, kt.).

21. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima ir kita vekselio savybė – vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Vekselio išrašymas – abstraktus vienašalis sandoris. Dėl šio abstraktaus vienašalio sandorio sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; 2008 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2008, kt.).

22. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą vekselyje įtvirtinta reikalavimo teisė yra įgyvendinama ne ginčo tvarka – vekselio turėtojui kreipusis į notarą, notarui išduodant vykdomąjį įrašą (ĮPVĮ 81 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 988 patvirtinta Notarų vykdomųjų įrašų atlikimo tvarka). Notaro vykdomieji įrašai pagal užprotestuotus arba neprotestuotinus vekselius yra vykdomieji dokumentai (CPK 587 straipsnio 1 dalies 8 punktas).

23. Vekselis dėl aptartų savo, kaip vertybinio popieriaus, savybių yra itin patogus ir palankus kreditoriui reikalavimo teisės įgyvendinimo būdas, tai savo ruožtu lemia, kad vekselio patikimumui civiliniuose santykiuose užtikrinti ir su vekseliu sietinoms asmenų teisėms apsaugoti ĮPVĮ nustatyti griežti vekselio formalumo reikalavimai dėl vekselio išdavimo bei iš jo kylančių reikalavimo teisių įgyvendinimo tvarkos ir šių reikalavimų nesilaikymo teisiniai padariniai.

24. ĮPVĮ 3 straipsnyje įtvirtinti privalomieji įsakomojo vekselio rekvizitai; pagal ĮPVĮ 4 straipsnio 1 dalį, dokumentas, kuriame nėra nors vieno iš 3 straipsnyje išvardytų rekvizitų, nėra įsakomasis vekselis, išskyrus šio straipsnio 2, 3, 4 dalyse nurodytais atvejais. Analogiškas teisinis reglamentavimas dėl privalomųjų paprastojo vekselio rekvizitų ir jų nebuvimo teisinių padarinių įtvirtintas ĮPVĮ 77 straipsnyje, 78 straipsnio 1 dalyje.

25. Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant ginčą dėl reikalavimų pagal vekselį, kuris nebuvo pasirašytas jį išrašiusio asmens, išaiškinta, kad paprastojo vekselio, kuriame įrašyti ne visi rekvizitai, galiojimą reglamentuoja ĮPVĮ 78 straipsnis. Pagal šią įstatymo normą dokumentas, kuriame nėra ĮPVĮ 77 straipsnio 7 punkte nustatyto rekvizito, neturi paprastojo vekselio galios. Tai reiškia, kad toks dokumentas nepripažįstamas kaip vekselis, jis nėra vertybinis popierius ir civilinių teisių objektas, jam netaikytinos ĮPVĮ ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių su vekseliais susijusius teisinius santykius, nuostatos dėl reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, pareiškimo bei patenkinimo tvarkos ir kt. Tačiau pripažinimas, jog atitinkamas dokumentas, kuriame jis įvardijamas kaip paprastasis vekselis, neturi paprastojo vekselio galios, savaime nereiškia, kad yra negaliojantis ar išnykęs tas sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas. Jeigu skolininkas nėra įvykdęs sandorio, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas, tai, esant ginčui teisme, kreditorius tokį dokumentą gali panaudoti įrodinėdamas atitinkamų prievolinių teisinių santykių egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2010). Šioje nutartyje suformuluotų išaiškinimų dėl privalomųjų rekvizitų neturinčio vekselio teisinės reikšmės laikytasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015.

26. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad privalomųjų rekvizitų trūkumas yra ne vienintelė priežastis, dėl ko vekselis gali neturėti vertybinio popieriaus bei civilinių teisių objekto statuso, ir toliau pasisako dėl vekselio pateikimo apmokėti ar reikalavimų pagal jį pareiškimo terminų praleidimo teisinių padarinių.

27. ĮPVĮ reglamentuoti vekselio apmokėjimo terminai (ĮPVĮ V skyrius) ir vekselio pateikimo apmokėti terminai (ĮPVĮ VI skyrius). ĮPVĮ 55 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vekselio turėtojas netenka teisės pareikšti reikalavimų jo davėjui, indosantams ir kitiems įsipareigojusiems asmenims, išskyrus akceptavusįjį, kai pasibaigia nustatyti terminai: 1) pateikti vekselį, mokėtiną jį pateikus arba per tam tikrą laiką po pateikimo; 2) įforminti protestą dėl neakceptavimo arba neapmokėjimo; 3) pateikti apmokėti, kai įrašyta sąlyga „grąžinti be išlaidų“ ar „neprotestuotinas“.

28. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal ĮPVĮ 55 straipsnio, kuris taikytinas ir paprastajam vekseliui (ĮPVĮ 79 straipsnio 1 dalies 4 punktas), 1 dalies 3 punktą, kai pasibaigia nustatyti terminai pateikti apmokėti vekselį, kuriame įrašyta sąlyga „neprotestuotinas“, vekselio turėtojas netenka teisės pareikšti reikalavimų jo davėjui, išskyrus akceptavusįjį. Pastaroji įstatymo nuostata suponuoja išvadą, kad kai pasibaigia įstatyme nustatyti terminai pateikti apmokėti neakceptuotą neprotestuotiną paprastąjį vekselį, jis praranda vertybinio popieriaus bei civilinių teisių objekto statusą ir dėl jo nebetaikytinos ĮPVĮ nuostatos dėl reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, patenkinimo tvarkos bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykių. Aplinkybė, jog yra praleistas terminas pateikti vekselį apmokėti, savaime nereiškia, kad yra negaliojantis ar išnykęs tas sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas. Jeigu skolininkas nėra įvykdęs sandorio, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas, tai, esant ginčui teisme, kreditorius tokį dokumentą gali panaudoti įrodinėdamas atitinkamų prievolinių teisinių santykių egzistavimą (CPK 178 straipsnis). Praleidus įstatymo nustatytą paprastojo vekselio pateikimo apmokėti terminą ir netekus galimybės pasinaudoti teise reikalauti vekselį apmokėti ĮPVĮ nustatyta tvarka pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą ne ginčo tvarka, vekselis tampa paprastu skolos rašteliu, kuriuo, kaip rašytiniu įrodymu, įtvirtinama skolininko pareiga atsiskaityti su kreditoriumi, ir tokia išvada atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-716/2013). Šioje nutartyje pateiktų išaiškinimų laikytasi ir 2017 m. vasario 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-43-916/2017.

29. Nagrinėjamos bylos kontekste aktualūs įstatyme įtvirtinti reikalavimų pagal vekselį pateikimo senaties terminai: ĮPVĮ 72 straipsnyje nustatyta, kad visi reikalavimai pagal vekselį akceptantui gali būti pareikšti per trejus metus nuo mokėjimo termino dienos (1 dalis); vekselio turėtojas turi teisę pareikšti reikalavimus indosantams ir davėjui per vienerius metus nuo nustatytu laiku įforminto protesto dienos, o kai vekselyje buvo sąlyga „grąžinti be išlaidų“ ar „neprotestuotinas“, – nuo mokėjimo termino dienos (2 dalis). Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad ĮPVĮ nenustatyta reikalavimų pagal vekselį pateikimo senaties terminų atnaujinimo, taigi vekselio turėtojas, praleidęs šiuos terminus, netenka galimybės realizuoti vekselį, kaip vertybinį popierių, ĮPVĮ ir lydimuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka.

30. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartus vekselio, kaip vertybinio popieriaus, santykių teisinio reglamentavimo ypatumus, konstatuoja, kad, vekselio turėtojui praleidus ĮPVĮ 72 straipsnyje nustatytus reikalavimų pagal vekselį pateikimo senaties terminus, atsiranda teisiniai padariniai, analogiški vekselio pateikimo apmokėti terminų (ĮPVĮ 55 straipsnis) praleidimui: vekselis praranda vertybinio popieriaus bei civilinių teisių objekto statusą ir dėl jo nebetaikytinos ĮPVĮ nuostatos dėl reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, patenkinimo tvarkos bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykių, tačiau aplinkybė, jog yra praleistas terminas pateikti vekselį apmokėti, savaime nereiškia, kad yra negaliojantis ar išnykęs tas sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas. Jeigu skolininkas nėra įvykdęs sandorio, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas, tai, esant ginčui teisme, kreditorius tokį dokumentą gali panaudoti įrodinėdamas atitinkamų prievolinių teisinių santykių egzistavimą.

31. Kartu išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ligšiolinė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl vekselio, neturinčio vertybinio popieriaus statuso, įrodomosios reikšmės nėra nuosekli. Kai kuriose kasacinio teismo nutartyse (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-706/2016; 2016 m. birželio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-296-695/2016; 2018 m. birželio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-687/2018; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-507-684/2018) laikytasi pozicijos, kad ir tais atvejais, kai vekselis nėra realizuotas ĮPVĮ nustatyta tvarka, jame įtvirtinta prievolė išlaiko abstraktumo savybę, todėl vekselio turėtojas, pareiškęs reikalavimą teisme, neturi įrodinėti jokių papildomų aplinkybių, skolininkas privalo paneigti jam reiškiamo reikalavimo pagrįstumą, o jam to nepadarius reikalavimas tenkinamas.

32. Apibendrindama aptartas įstatymo ir teismų praktikos nuostatas, išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į iš dalies nenuoseklią kasacinio teismo praktiką šioje srityje ir į dėl to kylantį poreikį ją tikslinti, įgyvendindama kasacinio teismo

funkciją formuoti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką bei vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja tokią teisės aiškinimo taisyklę: tuo atveju, kai vekselis netenka vertybinio popieriaus teisinio statuso dėl turinio, formos trūkumų ar įstatyme nustatytų terminų jam pateikti apmokėti ir pateikti reikalavimus pagal jį praleidimo, iš vekselio kylantiems reikalavimams patenkinti negali būti taikomos ĮPVĮ nuostatos, be kita ko, vekselyje įtvirtinta prievolė netenka besąlygiškumo ir abstraktumo savybių; tokiu atveju reikalavimo teisė pagal vekselį savaime nepasibaigia, tačiau jai patenkinti taikomos konkrečius prievolinius santykius reglamentuojančios CK ar kitų materialiųjų įstatymų normos. Sprendžiant dėl prievolinių santykių egzistavimo ir (ar) jų turinio vekselis tampa paprastu rašytiniu įrodymu, dėl jo įrodomosios reikšmės sprendžiama pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas.

Dėl įrodinėjimo taisyklių, kai ĮPVĮ nustatyta tvarka nerealizuoto vekselio pagrindu reiškiamas reikalavimas kildinamas iš paskolos teisinių santykių

33. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vekselio teisinės savybės lemia universalų šio vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje. Paprastai vekselis išduodamas vekselio davėjo piniginei skolai vekselio gavėjui patvirtinti (įforminti) arba piniginei skolai padengti (grąžinti, apmokėti). Teisinė vekselio prigimtis lemia tai, kad vekselis gali atlikti ir tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją: vekselyje įtvirtintos prievolės specifika, t. y. jos abstraktumas ir besąlygiškumas, suteikia kreditoriui papildomą garantiją dėl to, kad skola jam bus grąžinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007).

34. Minėta, kad vekselio, nerealizuoto ĮPVĮ nustatyta tvarka, turėtojui jo pagrindu pareiškus reikalavimą teisme ginčas sprendžiamas pagal konkretiems prievoliniams santykiams taikytinas teisės normas. Tokiu atveju taikoma bendroji procesinių pareigų paskirstymo taisyklė, kad ieškovas neprivalo teisiškai kvalifikuoti reiškiamo reikalavimo, tačiau privalo nurodyti teismui faktinį ieškinio pagrindą – konkrečias aplinkybes, iš kurių kildina reikalavimą atsakovui, ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus. Civilinio proceso rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes.

35. Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė įtvirtinta CPK 178 straipsnyje: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių įrodinėti nereikia. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio atsikirtimų faktinį pagrindą. Tačiau kai materialiosios teisės normose nustatyta kitokia įrodinėjimo pareigų paskirstymo tvarka, teismas turi vadovautis materialiosios teisės normų nustatyta bei teismų praktikos suformuota įrodinėjimo tvarka.

36. Tais atvejais, kai ĮPVĮ nustatyta tvarka nerealizuoto vekselio pagrindu reiškiamas reikalavimas kildinamas iš paskolos teisinių santykių, reikalavimo pagrįstumas teismo turi būti vertinamas pagal paskolos santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei procesines įrodinėjimo taisykles ir jas aiškinančią teismų praktiką.

37. Šiame kontekste aktualūs kasacinio teismo išaiškinimai, pagal kuriuos tam, kad nerealizuotas ĮPVĮ tvarka vekselis būtų pripažintas paskolos rašteliu, jis turi atitikti CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. turi būti vertinama: 1) ar toks dokumentas gali būti laikomas paskolos gavėjo pasirašytu paskolos rašteliu (pvz., ar yra pasirašytas vekselį išrašiusio asmens, ar nurodyta pinigų suma ir pan.); 2) ar šio dokumento turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Sprendžiant dėl antrosios sąlygos buvimo, t. y. ar dokumento, kuris įvardijamas kaip paprastasis vekselis, bet neturi paprastojo vekselio galios, turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui, būtina vadovautis kasacinio teismo išaiškinimais šiuo klausimu. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „<…> pinigus gavau <…>“, „<…> ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės

sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotą terminiją, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

38. Nagrinėjamoje byloje ieškovė savo reikalavimą dėl vekselyje nurodytos mokėjimo prievolės įvykdymo grindė tarp šalių susiklosčiusiais paskolos teisiniais santykiais.

39. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nutartyje aptartas kasacinio teismo praktikos nenuoseklumas atsispindėjo ir skundžiamuose teismų sprendimuose, tačiau įvertinusi visumą bylos duomenų konstatuoja, kad ši aplinkybė neužkirto kelio ieškovei tinkamai pasinaudoti procesinėmis teisėmis ir pateikti teismui ieškinio reikalavimą pagrindžiančius įrodymus. Kaip matyti iš procesinių dokumentų turinio, pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje citavo kasacinio teismo nutartis dėl vekselio abstraktumo ir absoliutumo (sprendimo 18 punktas), tačiau kartu konstatavo, kad pradelstas vekselis nėra absoliutus ieškovės reikalavimo teisę pagrindžiantis įrodymas, ir šalių ginčą nagrinėjo bei įrodymus vertino pagal paskolos santykiams taikytinas teisės normas ir jas aiškinančią teismų praktiką (sprendimo 19–28 punktai). Ieškovė, skųsdama pirmosios instancijos teismo sprendimą, turėjo galimybę pateikti papildomus įrodymus, patvirtinančius paskolos prievolinius santykius, tačiau šia galimybe nepasinaudojo, apie kitų, negu pateikti byloje, įrodymų buvimą neteigia ir kasaciniam teismui.

40. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, išplėstinė teisėjų kolegija pritaria bylą nagrinėjusių teismų pozicijai, kad ieškovė neįrodė paskolos sutarties sudarymo fakto. Pirma, atsakovės pasirašytas vekselis per se (pats vienas) negali būti pripažintas paskolos rašteliu, nes jame nėra duomenų, rodančių, kad šalis siejo paskolos santykiai ir atsakovei buvo perduotas paskolos dalykas. Antra, ieškovės nurodytos faktinės vekselio išrašymo aplinkybės bylos duomenų kontekste negali būti pripažintomis pagrįstomis: ieškovė nurodo skolinusi 120 000 Lt (34 754,40 Eur) atsakovei butui pirkti, tačiau už šį sumokėta 231,72 Lt (67,11 Eur). Be to, ir kiti ieškovės paaiškinimai dėl skolos fakto ir dydžio yra prieštaringi (ieškinys pareikštas dėl visos vekselio sumos, vėliau ieškovė nurodė, kad dalis sumos jai grąžinta, ir teigė pamiršusi šią aplinkybę), todėl jų įrodomoji reikšmė sumenksta. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje surinktų įrodymų visuma suponuoja išvadą, jog ieškovė, kuriai teko pareiga įrodyti savo reikalavimo, reiškiamo remiantis ĮPVĮ nustatyta tvarka nerealizuotu vekseliu, pagrindą, jo neįrodė.

Dėl procesinės bylos baigties

41. Išplėstinė teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, atmesdami ieškinį, priėmė teisingą sprendimą dėl ginčo esmės. Nors skundžiamų procesinių sprendimų motyvai yra prieštaringi ir nevisiškai atitinka šioje nutartyje patvirtintus kasacinio teismo išaiškinimus, tai nesudaro pagrindo patenkinti kasacinio skundo ir naikinti skundžiamus procesinius sprendimus, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

42. Kasacinis teismas patyrė 3,97 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš ieškovės, kurios kasacinis skundas netenkintinas (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti valstybei iš G. Š. (duomenys neskelbtini) 3,97 Eur (tris Eur 97 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų

įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI ALĖ BUKAVINIENĖ

GRAŽINA DAVIDONIENĖ

ANDŽEJ MACIEJEVSKI

SIGITA RUDĖNAITĖ

GEDIMINAS SAGATYS

ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-203-469/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-06272-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.1.2; 2.6.11.1; 3.1.1.2.16(S)



2019 m. birželio 3 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Andžej Maciejevski ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja ir kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Unis Steel Baltija“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Unis Steel Baltija“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Pakom“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Pakom“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Unis Steel Baltija“ dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo „AAS Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių civilinių teisių gynybos būdų dėl pirkimo–pardavimo sutarties pažeidimo taikymą, įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė UAB „Unis Steel Baltija“ prašė priteisti iš atsakovės UAB „Pakom“ 977,20 Eur skolos, 6 proc. dydžio

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4c1805f091e211e9ae2e9d61b1f977b3

palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Atsakovė UAB „Pakom“ atliko daugiabučio gyvenamojo namo Vilniuje, S. Stanevičiaus g. 5, renovaciją. Renovacijai atlikti (karšto ir šalto vandens vamzdynams pakeisti) atsakovė 2015 m. kovo–gegužės mėn. nupirko iš ieškovės UAB „Unis Steel Baltija“ vamzdžius. Ieškovė nurodė, kad ji yra pardavusi atsakovei prekių už 977,20 Eur ir atitinkamai išrašiusi sąskaitas faktūras Nr. KLB33526, Nr. KLB34310, Nr. KLB34599, Nr. KLB34632, Nr. KLB34770 ir Nr. KLB34996. Šių sąskaitų faktūrų mokėjimo terminai yra suėję, tačiau atsakovė jų nėra apmokėjusi, todėl yra susidariusi 977,20 Eur skola.

4. Atsakovė priešieškiniu prašo iš ieškovės UAB „Unis Steel Baltija“ priteisti 13 082,95 Eur nuostolių atlyginimo, tarp jų ir atsakovės neginčijamą 977,20 Eur ieškovės reikalaujamą sumą.

5. Atsakovė UAB „Pakom“ nurodė, kad daugiabučio gyvenamojo namo renovacijai iš ieškovės nupirko magistralinius ir kitus vamzdžius pagal ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Ieškovei yra gerai žinomi vėliau paaiškėję jos parduotų vamzdžių esminiai kokybės trūkumai, nes sumontuoti vamzdžiai buvo paveikti korozijos ir pradėjo leisti vandenį. Dėl to visus vamzdžius reikia išmontuoti ir pakeisti. Atsakovė savo sąskaita dalį vamzdžių pakeitė (karšto vandentiekio sistemoje), o kitus (šalto vandentiekio vamzdžius) planuoja keisti. Išmontuoti vamzdžiai laikomi atsakovės sandėlyje. Vamzdžių kokybę įvertino kvalifikuotas specialistas doc. dr. D. K., jis Vertinimo akte nustatė, kad vamzdžiai yra netinkamos kokybės, t. y. jie neatsparūs vandeniui, prakiūra ir neatitinka tokiems vamzdžiams keliamų reikalavimų, todėl juos būtina pakeisti. Eksploatacijos metu dėl netinkamos kokybės vamzdžių vandentiekio sistemoje atsiranda kiaurymių, kurias netikslinga remontuoti, o būtina keisti visą vandentiekio vamzdžių sistemą, nes vamzdžiai gali prakiurti bet kurioje vietoje. Atsakovės atlikto namo karšto vandens vandentiekio sistemos vamzdžių keitimo faktinės išlaidos (nuostoliai) sudaro 13 082,95 Eur. Atsakovė nepakeitė šalto vandens vandentiekio sistemos vamzdžių, todėl nereiškia reikalavimo dėl būsimų išlaidų. Šiuo atveju yra visos būtinos ieškovės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai ir kaltė (eksperto nustatyta vamzdžių neatitiktis kokybės reikalavimams), žala ir atsakovės patirti nuostoliai (atsakovės sąskaita pakeisti karšto vandentiekio sistemos vamzdžiai), priežastinis ryšys tarp ieškovės neteisėtų veiksmų ir žalos (nuostolių).

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. sausio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė.7. Teismas nustatė, kad ieškovė pardavė atsakovei vamzdžius ir išrašė PVM sąskaitas faktūras. Byloje nėra duomenų,

kad atsakovė būtų atsiskaičiusi už gautas prekes pagal išrašytas sąskaitas, būtų nesutikusi su išrašytomis sąskaitomis, reiškusi pretenzijas ieškovei ar kad ieškovė nebūtų perdavusi prekių atsakovei. Atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė būtų atsiskaičiusi už įgytas prekes, teismas ieškinį laikė įrodytu, pagrįstu ir jį tenkino iš atsakovės priteisdamas 977,20 Eur skolos.

8. Teismas, spręsdamas dėl priešieškinio reikalavimų, nurodė, kad atsakovė praleido Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punkte įtvirtintą sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą ieškiniams dėl parduotų daiktų trūkumų pareikšti. Atsakovė iš ieškovės ginčo vamzdžius pirko nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2015 m. gegužės 25 d. Pirma vamzdyno avarija įvyko 2016 m. kovo 1 d., tai reiškia, kad apie galimai netinkamą vamzdžių kokybę atsakovė sužinojo šią dieną. Priešieškinį dėl nuostolių, kurie atsirado dėl netinkamos kokybės vamzdžių, atlyginimo atsakovė pateikė 2017 m. balandžio 12 d., t. y. praėjus daugiau kaip metams nuo to momento, kai sužinojo apie galimai netinkamos kokybės prekę. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė kreipėsi į ieškovę su pretenzija dėl prekių kokybės ar kad būtų reikalavusi atlyginti nuostolius, patirtus dėl galimai netinkamos kokybės prekių. Atsakovei nepateikus svarbių aplinkybių, pagrindžiančių ieškinio senaties termino praleidimą, teismas vertino, kad nėra pagrindo šį terminą atnaujinti.

9. Atsakovė reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo iš esmės grindė į bylą pateiktu Vertinimo aktu. Ieškovei nesutikus su akto išvadomis ir paprašius byloje skirti metalografijos ekspertizę, atsakovė su tokiu prašymu nesutiko, nes laikė jį netikslingu. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju Vertinimo aktas nelaikytinas pakankamu įrodymu, patvirtinančiu netinkamos vamzdžių kokybės faktą dėl jų sutrūkinėjimo. Kadangi šio akto išvados padarytos ekspertui tik vizualiai apžiūrėjus atsakovės parodytus vamzdžius, t. y. nuodugniai neištyrus kitų aplinkybių, galėjusių turėti įtakos vamzdžių savybėms, jos negali būti laikomos neginčijamu įrodymu, kad vamzdžių sutrūkinėjimo priežastis yra ieškovės atsakovei parduotos netinkamos kokybės prekės, juolab kad iki priešieškinio pateikimo atsakovė nepateikė ieškovei dėl to jokių pretenzijų.

10. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės UAB „Pakom“ apeliacinį skundą, 2018 m. lapkričio 29 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimo dalį, kuria UAB „Pakom“ priešieškinis atmestas, panaikino ir dėl šios sprendimo dalies priėmė naują sprendimą – priešieškinį patenkino; kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

11. Kolegija nurodė, kad byloje ginčo dėl to, jog atsakovė renovacijai naudojo ieškovės tiekiamus vamzdžius, nėra. Nėra ginčo ir dėl fakto, kad renovacijos metu pakeisti vamzdžiai prakiuro ir juos visus būtina keisti. Kadangi atsakovės išmontuoti vamzdžiai yra jos sandėlyje, tam, kad būtų įvertinta jų kokybė, atsakovė kreipėsi į kvalifikuotą specialistą – teismo ekspertą D. K. (teismo ekspertų sąrašo pozicija Nr. 189). 2017 m. balandžio 10 d. Vertinimo akte D. K. nustatė, kad „sumontuoti vamzdžiai yra nekokybiški, t. y. vandentiekio vamzdžiai yra neatsparūs vandeniui ir prakiursta. Esant tokiai situacijai vandentiekio sistemos vamzdžiai netenkina jiems keliamų reikalavimų ir juos būtina pakeisti“, kad „eksploatacijos metu vandentiekio sistemoje dėl nekokybiškų vamzdžių atsiranda kiaurymės, kurias nėra tikslinga remontuoti ir būtina keisti visą vandentiekio vamzdžių sistemą. Remontuoti nėra tikslinga, nes vandentiekio sistemos vamzdžiai gali prakiurti bet kurioje vietoje“. Toks vertinimo aktas, kolegijos nuomone, yra pakankamas įrodymas, patvirtinantis parduotų vamzdžių kokybės trūkumus.

12. Kolegija nurodė, kad kadangi ekspertizės prašė ne atsakovė, o ieškovė, kuri sutiko ir padengti ekspertizės išlaidas, tai teismui manant, kad tokia ekspertizė būtina, nebuvo jokių kliūčių ją paskirti, o nusprendus neskirti ekspertizės – ieškinį atmesti dėl įrodymų trūkumo. Pažymėta, kad iš pateikto Vertinimo akto ir jame esančių vamzdžių bei renovacijos taškų nuotraukų yra daugiau nei akivaizdu, kad vandentiekio vamzdžiai yra visiškai suirę. Tokia jų būklė yra ne tik ten, kur cirkuliuoja karštas vanduo, bet ir ten, kur cirkuliuoja šaltas vanduo. Vamzdynas pažeistas ne tik jo sudūrimo (montavimo) vietose, bet ir vamzdžio tiesiosiose, kur jiems joks poveikis nebuvo darytas. Byloje esantys įrodymai leido daryti vienareikšmę išvadą, kad atsakovė ginčo vamzdžius montavo ir naudojo tinkamai, pagal jų paskirtį.

13. Spręsta, kad dėl ieškovės parduotų netinkamos kokybės vamzdžių atsakovė patyrė nuostolius, nes turėjo sumontuotą vamzdyną savo sąskaita ir medžiagomis pakeisti nauju. Savo reikalavimui dėl nuostolių atlyginimo pagrįsti atsakovė į bylą pateikė ne tik Vertinimo aktą, bet ir daug kitų rašytinių įrodymų: patirtų nuostolių apskaičiavimų suvestinę lentelę; 2015 m. kovo 10 d. statybos rangos sutartį Nr. 15/03 bei pagal šią sutartį atliktų darbų pažymas ir aktus, naujų medžiagų pirkimo sąskaitų faktūrų kopijas; UAB „Pakom“ mokėjimų nurodymų kopijas ir kt. Dėl to, kolegijos vertinimu, priešieškinis yra pagrįstas ir turi būti patenkintas.

14. Kolegija dėl ieškinio senaties termino taikymo nagrinėjamu atveju nurodė, kad priešieškiniu keliamas reikalavimas dėl atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės prekių, t. y. dėl vandentiekio sistemos vamzdžių, įsigijimo. Atsakovė prašo priteisti nuostolių, kilusių dėl parduotų netinkamos kokybės vandens sistemos vamzdžių, atlyginimą. Atsakovė kelia reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Vadinasi, sprendžiant ieškinio senaties klausimą dėl priešieškinio, turėjo būti taikoma Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalis, nustatanti, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tarp jų ir reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos, taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovė vamzdžius pirko 2015 m., vadinasi, 2017 m. balandžio 12 d. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas, todėl ieškinio senatis pirmosios instancijos teismo buvo pritaikyta nepagrįstai.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

15. Kasaciniu skundu ieškovė UAB „Unis Steel Baltija“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 29 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą skirti ekspertizę, tačiau apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą klausimo dėl ekspertizės skyrimo nespręsdamas bei pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės pažeidė šalių lygiateisiškumo bei rungimosi principus ir netinkamai taikė įrodinėjimo pareigą paskirstančias taisykles. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad ekspertizė pirmosios instancijos teisme galėjo būti skiriama, dėl neaiškių priežasčių ekspertizės skyrimo klausimo nesprendė. Dėl to iš ieškovės buvo atimta galimybė pagrįsti savo poziciją, pateikti atsikirtimus į priešieškinį bei poziciją pagrindžiančius įrodymus, ieškovė iš esmės neteko galimybės įgyvendinti savo teisę atsikirsti į jai reiškiamus reikalavimus. Taigi buvo neužtikrinta ieškovės teisė į

teisingą bei civilinio proceso normomis grįstą procesą pažeidžiant rungtyniškumo ir lygiateisiškumo principus. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, jog atsakovės pateikti įrodymai yra pakankami reikalavimams patenkinti, kolegija turėjo paskirti (arba pasiūlyti ieškovei pateikti į bylą) ieškovės prašytą skirti ekspertizę (CPK 212 straipsnis).

15.2. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad Vertinimo aktas yra pakankamas įrodymas priešieškiniui tenkinti, nutartį grindė prielaidomis, taip pažeisdamas CPK 263 straipsnio nuostatas. Teismas privalo ne tik tirti ir vertinti kiekvieną byloje priimtą įrodymą, jo prigimtį, pobūdį, turinį sudarančius duomenis, bet ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Apeliacinės instancijos teismas Vertinimo aktą laikė tinkamu ir pakankamu įrodymu defektų faktui konstatuoti, neatsižvelgė nei į ieškovės argumentus, nei į pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes dėl šio akto nepatikimumo bei nepakankamumo. Nutartyje neįvertinta, kad Vertinimo aktą praėjus daugiau kaip metams nuo vamzdžių defektų nustatymo surašė neturintis specialiųjų metalo kokybės vertinimo žinių specialistas, t. y. statybų, o ne metalurgijos ar suvirinimo mokslo specialiųjų žinių turintis specialistas. Teismas, neturėdamas specialiųjų žinių bei nepasitelkęs eksperto, pats nustatė įrodinėtinas aplinkybes, neatsižvelgė ir nepasisakė dėl ieškovės ir teismo nustatytų aplinkybių, aiškiai įrodančių Vertinimo akto netinkamumą bei nepakankamumą. Kolegijos išvados dėl vienareikšmiškai nustatytų defektų fakto, kuris konstatuotas tik apžiūrėjus nuotraukas, akivaizdžiai lemia nutarties neteisėtumą.

15.3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo atsakovės reikalavimą bei pažeidė ieškinio senaties taikymo taisykles. Atsakovė, nustačiusi galimus vamzdžių defektus, galėjo reikšti reikalavimą dėl vamzdžių pakeitimo tinkamais, pirkimo kainos sumažinimo; trūkumų pašalinimo arba ištaisymo išlaidų atlyginimo; sumokėtos kainos grąžinimo. Vienas iš pažeistų teisių gynimo būdų yra reiškiamas reikalavimas dėl trūkumų ištaisymo išlaidų atlyginimo. Faktiškai atsakovė ir reiškė reikalavimą dėl trūkumų ištaisymo išlaidų atlyginimo, kurį įvardijo kaip reikalavimą dėl žalos atlyginimo, t. y. reikalavimas reiškiamas ne dėl vamzdžiais padarytos žalos atlyginimo, o pačių galimai netinkamos kokybės vamzdžių pakeitimo. Toks reikalavimas yra reikalavimas dėl netinkamos kokybės daikto (CK 6.334 straipsnis), kuriam taikomas šešių mėnesių senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismo nurodytas trejų metų ieškinio senaties terminas galėtų būti taikomas tuomet, kai, pavyzdžiui, dėl netinkamos kokybės produkcijos įvykus avarijai būtų padaryta žala turtui, atsirastų reikšmingas vandens nuotėkis ir pan. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas dėl netinkamos produkcijos, o ne dėl žalos, atsiradusios dėl parduotų netinkamos kokybės daiktų. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad ieškovė yra ne vamzdžių gamintoja, o pardavėja, t. y. ji nepagamino produkcijos, o pardavė kito subjekto pagamintą daiktą, todėl jai ši norma netaikytina.

16. Atsakovė UAB „Pakom“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 29 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

16.1. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas Vertinimo aktą, t. y. vieną iš įrodymų byloje, vertindamas kitaip, nei pirmosios instancijos teismas, turėjo savo iniciatyva iškelti bei išspręsti metalurgijos ekspertizės skyrimo klausimą, nors prašymo skirti metalurgijos ekspertizę pati ieškovė teismui net nebuvo pateikusi. Toks naujų įrodymų rinkimas apeliacinės instancijos teismo iniciatyva būtų akivaizdus ieškovės palaikymas ir įrodymų rinkimas jos naudai. Apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo skirti ekspertizę, tik pažymėjo, kad atsakovės nesutikimas su ieškovės prašymu skirti teismo ekspertizę negalėjo būti laikomas kliūtimi ją paskirti, atitinkamai ir ekspertizės neskyrimo faktas neturėjo būti vertinamas nepalankiai atsakovei, kas nepagrįstai buvo padaryta pirmosios instancijos teismo sprendime. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nevertino ir neturėjo vertinti teismo sprendimo neskirti metalografijos ekspertizės pagrįstumo, nes prašymas skirti metalografijos ekspertizę apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateiktas. Ieškovė, manydama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jos prašymo skirti metalografijos ekspertizę, šį prašymą turėjo ir galėjo pateikti apeliacinės instancijos teismui (CPK 314 straipsnis), tačiau ji pati apsisprendė, kad savo atsikirtimų į priešieškinį neįrodinės metalografijos ekspertizės aktu. Pažymėta, kad ieškovė turėjo ir galėjo suprasti, jog apeliacinės instancijos teismas gali kitaip nei teismas vertinti byloje esančius įrodymus, taip pat Vertinimo aktą, juolab kad apeliaciniame skunde buvo pateikiami motyvai dėl netinkamo įrodymų vertinimo.

16.2. Apeliacinės instancijos teismo išvados padarytos bei sprendimas dėl ginčo priimtas atlikus išsamų įrodymų įvertinimą, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjus aplinkybes, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu. Vertinimo aktas, parengtas eksperto D. K., visiškai atitinka rašytiniams įrodymams keliamus reikalavimus, jo turinys neabejotinai susijęs su ginčo dalyku. Pažymėta, kad vamzdžių netinkamą kokybę visų pirma patvirtina objektyvios aplinkybės, nesusijusios su

vamzdžių buvimo sandėlyje laikotarpiu, o konkrečiai – iš karto po naujo vamzdyno įrengimo prasidėjęs karštojo ir cirkuliacinio vandentiekio vamzdžių trūkinėjimas, dėl to pradėjusių kartotis vandentiekio avarijų faktas.

16.3. Priešieškiniu iš ieškovės prašomi priteisti nuostoliai buvo patirti ne atsakovei, kaip pirkėjai, šalinant įsigytų vamzdžių trūkumus, o dėl to, kad atsakovė dėl iš ieškovės įsigytos netinkamos kokybės produkcijos buvo priversta iš naujo atlikti darbus pagal rangos sutartį savo sąskaita, t. y. atsakovei, kaip subrangovei, vykdant garantinius įsipareigojimus pagal rangos sutartį. Ieškovė, teigdama, kad atsakovė negalėjo reikšti reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo pagal CK 6.334 straipsnio 3 dalį, kadangi neegzistavo šioje nuostatoje nurodytos sąlygos, bet galėjo reikšti tik vieną iš CK 6.334 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, netinkamai taiko šias CK nuostatas, nepagrįstai suabsoliutina specialius pirkėjo teisių gynimo būdus. Pažymėta, kad, be CK 6.334 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisių gynimo būdų, pirkėjas turi teisę reikalauti iš pardavėjo taip pat atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl netinkamos kokybės daikto perdavimo.

16.4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, jog sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikytinas reikalavimams dėl žalos atlyginimo nepriklausomai nuo to, iš kokios rūšies civilinės atsakomybės santykių (sutartinių ar deliktinių) toks reikalavimas kyla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-63-969/2017). Taigi trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas visiems reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, neišskiriant nei žalos pobūdžio (turtinė, neturtinė), nei jos padarymo aplinkybių.

Teisėjų kolegija


IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl civilinių teisių gynimo būdų taikymo, kai netinkamai vykdoma pirkimo–pardavimo sutartis

17. CK 1.137 straipsnyje įtvirtinta viena iš principinių civilinių santykių reglamentavimo nuostatų: asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į teisminę gynybą. Pagal šį principą civilinių santykių subjektai yra laisvi spręsti dėl civilinių teisių įgijimo, jų įgyvendinimo bei jų gynybos.

18. Laisvas teisės į pažeistų civilinių teisių gynybą įgyvendinimas reiškia ir gynybos būdų pasirinkimą. Vis dėlto ši asmens teisės nėra absoliuti. CK 1.138 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, šiame straipsnyje nurodytais ir kitais įstatymų numatytais būdais. Toks teisinis reglamentavimas suponuoja bylą nagrinėjančio teismo pareigą įvertinti, ar ieškovo pasirinktas teisių gynybos būdas atitinka įstatyme įtvirtintą reglamentavimą, be kita ko, ar toks būdas gali būti taikomas konkretaus teisių pažeidimo atveju, ar egzistuoja alternatyvūs teisių gynybos būdai, ar įstatyme neįtvirtinta konkretaus teisių gynybos būdo taikymo.

19. Aptariama teismo diskrecija susijusi su kasacinio teismo praktikoje nuosekliai nurodoma teismo pareiga atlikti teisinį nagrinėjamų santykių kvalifikavimą ir nustatyti taikytinus įstatymus. Į teismą besikreipiantis asmuo privalo nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis grindžia ieškinį ir kokį konkretų reikalavimą reiškia atsakovui, tačiau nėra įpareigotas pateikti teismui teisinį ginčo santykių kvalifikavimą, t. y. kokie materialieji įstatymai turi būti taikomi sprendžiant bylą. Faktų teisinis įvertinimas yra teismo prerogatyva ir jo nesaisto kitų asmenų pateiktas teisinis vertinimas ir kvalifikavimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-261-690/2017 52 punktą).

20. Nagrinėjamoje byloje atsakovė priešieškiniu pareiškė piniginį reikalavimą ieškovei – atlyginti išlaidas, patirtas dėl iš ieškovės pirktų vamzdžių pakeitimo kitais vamzdžiais, ir nurodė teisinį reiškiamų reikalavimų pagrindą – bendrąsias civilinės atsakomybės instituto nuostatas (CK 6.245–6.249 straipsniai). Bylą nagrinėjusių teismų pozicija dėl ginčo santykių teisinio kvalifikavimo išsiskyrė: pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės reikalavimas yra kildinamas iš netinkamo pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo, todėl turi būti nagrinėjamas pagal specialiąsias CK normas dėl parduotų daiktų trūkumų; apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovės pasirinktas teisių gynybos būdas yra tinkamas, ir taikė bendrąsias civilinės atsakomybės instituto nuostatas. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad taip spręsdamas apeliacinės instancijos teismas padarė materialiųjų įstatymų taikymo klaidą, galėjusią turėti reikšmės sprendimo dėl ginčo esmės teisingumui.

21. Pirmiausiai teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos kontekste aktuali ir turi būti taikoma bendrųjų ir

specialiųjų teisės normų konkurencijos taisyklė, pagal kurią specialiosios teisės normos, skirtos konkrečiai santykių grupei reglamentuoti, taikomos prioritetiškai bendrųjų, taikomų platesniam santykių ratui, normų atžvilgiu. Teisės doktrinoje pripažįstama, kad materialiosios teisės bendrųjų ir specialiųjų normų prieštaravimas sprendžiamas vadovaujantis principu lex specialis derogat legi generali (specialioji norma turi viršenybę prieš bendrąją) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-583/2005). Teismų praktikoje tais atvejais, kad tą patį santykį reguliuoja dvi teisės normos, kurių viena yra bendresnio pobūdžio, o kita – speciali, atsižvelgdama į teisėje galiojantį principą, kad prioritetą turi specialioji teisės norma (lex specialis derogat legi generali) (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1998 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3KT-8/98; 2008 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2008).

22. Pirkimo–pardavimo sutartinius teisinius santykius, be kita ko – sutarties šalių pareigas ir atsakomybę už netinkamą sutarties vykdymą, reglamentuoja CK šeštosios knygos XXIII skyriaus normos; šio skyriaus antrajame skyriuje įtvirtintos bendrosios pardavėjo pareigos bei jų nevykdymo teisinės pasekmės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios teisės normos yra specialiosios bendrųjų sutartinės civilinės atsakomybės normų atžvilgiu ir turi būti taikomos prioritetiškai, kai reikalavimai kildinami iš netinkamo pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo; savo ruožtu atskirų rūšių prekių pirkimo–pardavimo ar atskirų pirkimo–pardavimo sutarčių ypatumus nustatantys įstatymai taikomi prioritetiškai bendrųjų nuostatų (CK šeštosios knygos XXIII skyrius) atžvilgiu.

23. CK 6.317 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji pardavėjo pareiga: pardavėjas privalo pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę; to paties straipsnio 2 dalyje ši pardavėjo pareiga detalizuota įtvirtinant įstatymo garantiją: pardavėjo garantija (patvirtinimas) dėl daiktų nuosavybės teisės ir jų kokybės yra, nepaisant to, ar tokia garantija pirkimo–pardavimo sutartyje numatyta, ar ne. Taigi CK 6.317 straipsnyje įtvirtinta garantija pagal įstatymą – esminė pardavėjo pareiga pirkimo–pardavimo santykiuose, galiojanti visais atvejais nepriklausomai nuo to, ar šalys ją įvardijo sutarties sąlygose. Taip pat įstatymu nustatytas šios garantijos taikymo privalomumas pasireiškia ir tuo, kad pardavėjas neturi teisės riboti tokios garantijos apimties, t. y. jam neleidžiama pačiam riboti pirkėjo teisių gynybos būdų ar sutrumpinti garantijos termino – įstatyme nustatyta garantija, faktiškai būdama pagrindinė vartotojo teisių apsauga pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo atveju, negali būti modifikuojama pardavėjo iniciatyva. Pagal CK 6.333 straipsnio 1 dalį, pardavėjas laikomas nepažeidusiu įstatyme nustatytos garantijos pareigų, jeigu perduoti daiktai atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus; pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo.

24. Pardavėjo pareigos perduoti tinkamos kokybės daiktus įvykdymas vertinamas kitaip, be kita ko, įrodinėjimo našta pasikeičia pirkėjo naudai, tais atvejais, kai įstatyme ar sutartyje expressis verbis (tiesiogiai) nustatyta pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų (CK 6.333 straipsnio 2 dalis); tokiu atveju, kai pardavėjas tiesiogiai garantuoja daiktų kokybę, jis atsako už daiktų trūkumus, jeigu neįrodo, kad šie atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl pirkėjo netinkamo daikto naudojimo ar saugojimo arba dėl trečiųjų asmenų kaltės ar dėl nenugalimos jėgos (CK 6.333 straipsnio 3 dalis). Įstatyme ar sutartyje gali būti nustatytas daiktų kokybės garantijos terminas – laikotarpis, per kurį galioja pardavėjo suteikiama daiktų kokybės garantija (CK 6.335 straipsnis).

25. Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu pažymėti, kad aptartos CK nuostatos (nutarties 23, 24 punktai) suponuoja, jog neteisėtiems pardavėjo veiksmams (netinkamam sutarties vykdymui), kaip vienai iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, konstatuoti nepakanka vien nustatyti, kad parduotas daiktas turi trūkumų – įstatyme nustatytos garantijos atveju turi būti nustatyta (tai įrodyti turi pirkėjas), kad trūkumai atsirado iki daikto perdavimo momento ar dėl iki perdavimo buvusių priežasčių; kai pagal įstatymą ar sutartį pardavėjas tiesiogiai garantuoja kokybę, pardavėjas gali nuginčyti reikalavimą dėl atsakomybės įrodydamas, kad daikto trūkumai atsirado dėl pirkėjo netinkamo daiktų naudojimo ar saugojimo arba dėl trečiųjų asmenų kaltės ar dėl nenugalimos jėgos.

26. CK 6.334 straipsnyje įtvirtinti pirkėjo teisių gynybos būdai netinkamos kokybės daikto pardavimo atveju ir šių būdų taikymo sąlygos. Pagal šio straipsnio 1 dalį, jeigu parduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų ir pardavėjas su pirkėju nepatarė jo trūkumų, tai nusipirkęs netinkamos kokybės daiktą pirkėjas turi teisę savo pasirinkimu pareikalauti taikyti vieną iš nurodytų gynybos būdų. Pardavėjo atsakomybė pagal CK 6.334 straipsnį yra griežtoji, t. y. pardavėjas atsako už netinkamos kokybės daikto pardavimą be kaltės.

27. Kasacinio teismo praktikoje dėl pirkėjo teisių gynybos būdų taikymo išaiškinta, kad jeigu parduotas daiktas

neatitinka jam taikytinų įprastų ar sutartyje nustatytų kokybės reikalavimų, pirkėjas gali ginti savo pažeistas teises CK 6.334 straipsnio 1 dalyje nustatytais (specialiaisiais) ir bendraisiais teisių gynimo būdais, pvz., reikalauti atlyginti nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2010; 2017 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-701/2017). Tačiau bendrieji teisių gynimo būdai taikomi tik subsidiariai, t. y. kai pirkėjo pažeistos teisės negali būti apgintos taikant specialiuosius gynybos būdus, tokiu atveju pardavėjo pareiga atlyginti pirkėjo nuostolius galėtų būti grindžiama bendrosiomis civilinės atsakomybės teisės normomis (CK 6.245–6.255 straipsniai), be kita ko, reikalaujančiomis nustatyti pardavėjo neteisėtus veiksmus ir kaltę; tokiu atveju pardavėjas gali nuginčyti reikalavimą dėl nuostolių dėl parduotų daiktų trūkumų atlyginimo, jeigu įrodo, kad parduodamas daiktą jis buvo pakankamai rūpestingas ir apdairus įsitikindamas, kad daiktas neturi kokybės trūkumų (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-63-969/2017 33 punktą).

28. Pirkėjas turi teisę pareikšti reikalavimus dėl parduotų daiktų trūkumų, jeigu jie buvo nustatyti per CK 6.338 straipsnyje nurodytus terminus; šie terminai taikomi, jeigu įstatyme ar sutartyje nenustatyta kitaip (CK 6.338 straipsnio 1 dalis). Terminai reikalavimams dėl parduotų daiktų pareikšti taikomi pagal tai, ar prekei buvo nustatytas kokybės garantijos ar tinkamumo naudoti terminas, ar tokie terminai nebuvo nustatyti. Jeigu kokybės garantijos ar tinkamumo terminas nenustatytas, įstatyme nustatyta kokybės garantija galioja dvejus metus (CK 6.338 straipsnio 2 dalis).

29. Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu pažymėti ir tai, kad CK 6.338 straipsnyje nustatyti terminai yra terminai pirkėjo pretenzijai pardavėjui dėl parduotų daiktų trūkumų pareikšti; tai nėra ieškinio senaties terminai. Ieškinio senaties terminas – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Taigi ieškinio senaties terminai taikytini tada, kai pardavėjas nepatenkina pirkėjo pretenzijos ir pirkėjas kreipiasi į teismą, tuomet termino eiga skaičiuojama pagal CK 1.127 straipsnio taisykles. Reikalavimai teismui dėl parduotų daiktų trūkumų turi būti pareikšti per CK 1.25 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatytą sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą. CK 1.125 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyti ieškinio senaties terminai taikytini tuo atveju, kai iš pirkimo–pardavimo sutarties subsidiariai reiškiami reikalavimai dėl civilinės atsakomybės bendraisiais pagrindais (nutarties 27 punktas).

30. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į aptartas įstatymo ir teismų praktikos nuostatas nagrinėjamoje byloje, turi būti nustatytos šios šalių ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės: ar parduotiems vamzdžiams buvo nustatytas kokybės garantijos terminas, ar turi būti taikoma įstatyme nustatyta garantija, ar įrodytas pardavėjo pareigos parduoti tinkamos kokybės prekę pažeidimas, ar pirkėjo ieškinys dėl daiktų trūkumų pardavėjui pareikštas nepraleidus nustatytų terminų, ar nepraleistas ieškinio senaties terminas, ar atsakovo reikalaujama išlaidų dėl vamzdžių pakeitimo suma yra pagrįsta, ar specialieji pirkėjo teisių gynybos būdai yra pakankami, ar yra pagrindas taikyti bendrąjį nuostolių atlyginimo institutą, jei taip – ar nustatytas civilinės atsakomybės sąlygų visetas. Įvertinusi skundžiamo procesinio sprendimo turinį teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytos aplinkybės apeliacinio teismo nebuvo tinkamai ištirtos ir nustatytos.

Dėl bylos šalių procesinių teisių lygiateisiškumo principo įrodinėjimo procese

31. Kasaciniame skunde ieškovė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą skirti ekspertizę, tačiau apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą klausimo dėl ekspertizės skyrimo nespręsdamas bei pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės pažeidė šalių lygiateisiškumo bei rungimosi principus ir netinkamai taikė įrodinėjimo pareigą paskirstančias taisykles.

32. Teisėjų kolegija pripažįsta šiuos argumentus pagrįstais.33. CPK II skyriuje įtvirtinti civilinio proceso principai, be kita ko, rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis

privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis), šalių procesinio lygiateisiškumo principas (CK 17 straipsnis), teisėjų ir teismų nepriklausomumo ir nešališkumo principas (CPK 21 straipsnis). Šių principų taikymas įrodinėjimo procese reiškia, kad šalims turi būti sudarytos vienodos galimybės įrodinėti savo reikalavimų ar atsikirtimų faktinį pagrindą, o bylą nagrinėjantis teismas negali įrodinėjimo proceso taisyklių vienai iš ginčo šalių taikyti palankiau negu kitai.

34. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės,

kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės buvimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų, reikšmingų bylos aplinkybių nustatymui, išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

35. Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu pažymėti, kad aptartos įstatymo ir teismų praktikos nuostatos suponuoja ne tik teismo pareigą teisingai nustatyti įrodinėjimo dalyką, paskirstyti įrodinėjimo naštą tarp ginčo šalių, suteikti vienodas galimybes pateikti jų reikalavimus ir atsikirtimus pagrindžiančius įrodymus, bet ir argumentuotai įvertinti ginčo šalių prieštaravimus dėl kitos šalies pateikiamų įrodymų patikimumo ir įrodomosios reikšmės.

36. Nagrinėjamoje byloje atsakovė netinkamos vamzdžių kokybės faktą grindė specialisto išvada, ieškovė šį įrodymą ginčijo dėl jo turinio nepakankamumo ir netinkamos specialisto kvalifikacijos bei prašė skirti ekspertizę vamzdžių trūkumams ir jų atsiradimo priežastims įvertinti. Pirmosios instancijos teismas, nors pripažino, kad atsakovės pateikta specialisto išvada neįrodo parduotų vamzdžių kokybės trūkumų, iš esmės nesprendė ekspertizės skyrimo klausimo, nes atsakovės priešieškinį atmetė dėl praleisto ieškinio senaties termino. Teismui atmetus priešieškinį, atsakovė neturėjo procesinio suinteresuotumo skųsti priimto sprendimo, taip pat ir dėl ekspertizės neskyrimo. Apeliacinės instancijos teismas vamzdžių kokybės trūkumų faktą pripažino įrodytu, ieškovės argumentų dėl specialisto išvados trūkumų nevertino ir dėl jų nepasisakė, tik nurodė, kad ekspertizė pirmosios instancijos teisme galėjo būti skiriama, tačiau ekspertizės skyrimo klausimo nesprendė.

37. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad taip spręsdamas apeliacinės instancijos teismas apribojo ieškovės teisę įrodinėti jos atsikirtimų pagrindą sudarančias aplinkybes bei teismo pareigą visapusiškai ir objektyviai įvertinti įrodymus bei nustatyti ginčo aplinkybes.

Dėl procesinės bylos baigties

38. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą procesinį sprendimą, pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas, dėl ko galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl ginčo esmės. Dėl šių priežasčių skundžiamas apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas naikinamas ir byla grąžinama apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

39. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti bylą nagrinėsiančiam apeliacinės instancijos teismui.

40. Kasacinis teismas patyrė 3,93 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 27 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių išlaidų atlyginimo priteisimo klausimas paliktinas spręsti bylą nagrinėsiančiam apeliacinės instancijos teismui (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1, 2 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 29 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI GODA AMBRASAITĖ-BALYNIENĖ

ANDŽEJ MACIEJEVSKI

SIGITA RUDĖNAITĖ_______________________


(S) Nr. 3P-815/2019Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00626-2015-9


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas), Algirdo Taminsko ir Dalios Vasarienės,

susipažinusi su 2019 m. gegužės 13 d. gautu ieškovės UAB „Pramonės energija“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 14 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. balandžio 24 d. nutartimi Nr. 3P-663/2019 atsisakė priimti ieškovės UAB „Pramonės energija“ kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą ieškovės paduotu kasaciniu skundu, pažymi, kad jis iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir pirmasis kasacinis skundas, kurį buvo atsisakyta priimti kaip neatitinkantį CPK reikalavimų. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, papildomi kasacinio skundo argumentai nepakeitė jo turinio esmės, jais taip pat nepatvirtinamas CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų buvimas. Taigi antrą kartą paduotame kasaciniame skunde nenurodyta naujų esminių argumentų dėl bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka.

Teisėjų atrankos kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus, neturi pagrindo dėl kasacinio skundo priimtinumo daryti kitokią išvadą, nei padarė ankstesnė teisėjų atrankos kolegija.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIS NORKŪNAS

ALGIRDAS TAMINSKAS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=951009f092ab11e9ae2e9d61b1f977b3

DALIA VASARIENĖ_______________________


Nr. 3P-946/2019Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00072-2018-9(S)


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. gegužės 29 d. gautu ieškovo A. M. kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 28 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Ieškovas A. M. padavė kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 28 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi paliktas nepakeistas Utenos apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, kuriuo atmestas jo ieškinys atsakovams antstolei V. Meškauskienei, UAB „Viri technologija“ ir A/S „Luminor Bank“ dėl vykdomojoje byloje atliktų veiksmų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindaisTeisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių)

teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=45ba898091e211e9ae2e9d61b1f977b3

praktika.Ieškovo paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 1) teismai netinkamai taikė procesinių

dokumentų įteikimą vykdymo procese reglamentuojančias teisės normas (CPK 122, 604, 644, 657 straipsnius) ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Teismai nesivadovavo teisės normomis, kuriose įtvirtinta, kad skolininkas, informavęs antstolę apie tai, kad visus vykdomuosius dokumentus nori gauti elektroniniu paštu, gali juos tokiu būdu gauti, ir nepagrįstai prioritetą suteikė CPK 604 straipsniui (dokumentų siuntimas registruotu laišku). Be to, CPK 657 straipsnyje nustatyta, kad apie vykdomosios bylos pradžią skolininkas turi būti informuotas asmeniškai ir tik po to, leidžiama procesinius dokumentus jam įteikti CPK 604 straipsnyje nustatyta tvarka; 2) teismai pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nes nevisapusiškai įvertino įrodymus, rėmėsi neleistinais įrodymais, nepagrįstai suteikė antstolės parodymams didesnę įrodomąją reikšmę, nei ieškovo pateiktiems rašytiniams įrodymams, visiškai nevertino ieškovo argumentų dėl varžytinėse parduoto turto kainos.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtiems teismų procesiniams sprendimams priimti.



n u t a r i a :


TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________




NUTARTIS



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3bcf045091e211e9ae2e9d61b1f977b3

susipažinusi su 2019 m. gegužės 29 d. gautu suinteresuoto asmens O. K. kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. vasario 28 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Suinteresuotas asmuo O. K. padavė kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. vasario 28 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi palikta nepakeista Tauragės apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 28 d. nutarties dalis, kuria jai paskirta 120 Eur baudos išieškotojos UAB „Šilutės būstas“ naudai; apeliacinis procesas dėl leidimo antstoliui įeiti į jos gyvenamąsias patalpas nutrauktas.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindaisTeisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių)


Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Suinteresuoto asmens paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 1) teismai pažeidė jos teisę į teisminę gynybą ir bylos išnagrinėjimą pagal galiojančią teisę; nesivadovavo pagrindiniais civilinio proceso principais, veikė išimtinai išieškotojos interesais, taip pažeidė CPK 2, 3, 5, 6, 8, 21 straipsnius, CK 1.5 straipsnį; 2) teismai nesivadovavo Statybos įstatymo 27 straipsniu ir nepasisakė dėl CK 4.262 straipsnio taikymo; 3) teismai netinkamai taikė CPK 771 straipsnio 6 dalį, nes bauda išieškoma netinkamo asmens naudai; šiuo atveju naudos gavėjai yra daugiabučio namo savininkai, UAB „Šilutės būstas“ yra tik jų atstovė, kuri negali gauti naudos eidama savo pareigas (CK 6.760 straipsnis); 4) teismai pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes visapusiškai neištyrė visų bylos aplinkybių, neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, tinkamai neįvertino statybos užbaigimo aktą, nevertino, kokia yra suinteresuoto asmens prievolės rūšis (asmeninė ar ne); 5) teismai tinkamai nemotyvavo nutartis, taip pažeidė CPK 270, 291, 331 straipsnius.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų nutarčių motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtoms teismų nutartims priimti.



n u t a r i a :



DALIA VASARIENĖ



Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-35-693/2019Teisminio proceso Nr. 4-68-3-01691-2018-9Procesinio sprendimo kategorija 9.37(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens J. V. atstovo advokato Jono Butkaus prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio nusižengimo bylą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 12 d. nutarimo ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutarimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. Vilniaus teritorinės muitinės Muitinės procedūrų priežiūros skyriaus vyriausioji inspektorė N. K. 2018 m. liepos 3 d. surašė J. V. administracinio nusižengimo protokolą dėl to, kad jis, būdamas UAB „F.“ vadovas ir atsakingas už tai, kad jo darbuotojai pradėjo krauti prekes, nesulaukus muitinės leidimo, 2018 m. kovo 26 d. nuo 08.20 val. iki 23.50 val. neužtikrino, kad procedūra būtų atlikta tinkamai, tokiais veiksmais J. V. padarė nusižengimą, nustatytą ANK 210 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Administracinio nusižengimo protokole nurodytos tokios nusižengimo padarymo aplinkybės:

1.1. Vilniaus teritorinė muitinė UAB „F.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini)) yra

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1a243060911911e9ae2e9d61b1f977b3

išdavusi leidimus: 1) Nr. LT14011 (2014 m. balandžio 18 d.) steigti A tipo muitinės sandėlį (jam suteiktas kodas VA0497). 2014 m. balandžio 30 d. pasirašyta su Vilniaus teritorine muitine muitinės sandėlio aptarnavimo sutartis Nr. 14VM(03)-27; 2) Nr. L17VMACT051 (2017 m. gruodžio 20 d.) naudotis įgaliotojo gavėjo statusu, kuriame nustatyta prekių tikrinimo (buvimo) vieta – UAB „F.“ muitinės sandėlio (VA0497) teritorija – (duomenys neskelbtini). 2017 m. gruodžio 20 d. pasirašyta su Vilniaus teritorine muitine sutartis Nr. 17VM(08)-74 dėl supaprastinimų taikymo, naudojantis įgaliotojo siuntėjo ir įgaliotojo gavėjo statusu, kontrolės tvarkos.

1.2. 2018 m. kovo 26 d. 8 val. 10–15 min. į muitinės sandėlį VA0497 atgabentos prekės, kurioms Kenos geležinkelio stotyje buvo įforminta popieriuje surašytų dokumentų naudojimu pagrįsta Sąjungos tranzito procedūra (toliau – ir TILT procedūra) su SMGS važtaraščiu Nr. 24961648 (2018 m. kovo 16 d.). SMGS važtaraštis laikomas lygiaverčiu tranzito deklaracijai. Deklaruotos TILT procedūrai prekės – statybiniai blokai (statybinis akmuo), prekių kodas – 68101110, bruto svoris – 36 500 kg. Prekės buvo gabenamos iš Rusijos Federacijos, siuntėja – IP F. L. D. (adresas: (duomenys neskelbtini)), gavėja – UAB „F.“ (adresas: (duomenys neskelbtini)), vagonas Nr. 29812492. Prekės teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo pateiktos muitiniam tikrinimui paskirties muitinės įstaigoje – Vaidotų geležinkelio poste – ir buvo iškrautos UAB „F.“ sandėlyje be muitinės leidimo.

1.3. Tokiais UAB „F.“ veiksmais buvo pažeisti 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, 233 straipsnio, 140 straipsnio 1 dalies reikalavimai ir nesilaikyta Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2016 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. lB-536 patvirtintų Sąjungos prekių muitinio statuso tvirtinimo, naudojantis įgaliotojo išdavėjo statusu, supaprastintos Sąjungos ir bendrosios tranzito procedūros, atliekamos naudojantis įgaliotojo siuntėjo ir įgaliotojo gavėjo statusu, taikymo ir TIR procedūros užbaigimo, naudojantis įgaliotojo gavėjo statusu, taisyklių 104, 106 punktų ir Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2016 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. lB-1085 patvirtintų Popieriuje surašytų dokumentų naudojimu pagrįstų Sąjungos tranzito procedūrų, taikomų vežant prekes geležinkelių transportu, atlikimo taisyklių 46, 47 punktų reikalavimų.

2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 12 d. nutarimu nutraukta J. V. pradėta pagal ANK 210 straipsnio 1 dalies 4 punktą administracinio nusižengimo teisena, nesant jo veiksmuose administracinio nusižengimo požymių.

3. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutarimu panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 12 d. nutarimas ir priimtas naujas nutarimas: J. V. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, nustatytą ANK 210 straipsnio 1 dalies 4 punkte, ir paskirta 1500 Eur bauda.

4. J. V. nubaustas už tai, kad, būdamas UAB „F.“ vadovas ir atsakingas už tai, kad jo darbuotojai pradėjo krauti prekes, nesulaukus muitinės leidimo, neužtikrino, kad procedūra būtų atlikta tinkamai: 2018 m. kovo 26 d. nuo 8.20 iki 23.50 val. į muitinės sandėlį VA0497 atgabenus prekes, kurioms Kenos geležinkelio stotyje buvo įforminta popieriuje surašytų dokumentų naudojimu pagrįsta Sąjungos tranzito procedūra su SMGS važtaraščiu Nr. 24961648 (2018 m. kovo 16 d.); deklaruotos TILT procedūrai prekės – statybiniai blokai (statybinis akmuo), prekių kodas – 68101110, bruto svoris – 36 500 kg; prekės buvo gabenamos iš Rusijos Federacijos, siuntėja – IP F. L. D. (adresas: (duomenys neskelbtini)), gavėja – UAB „F.“ (adresas: (duomenys neskelbtini)), vagonas Nr. 2981249. Prekės teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo pateiktos muitiniam tikrinimui paskirties muitinės įstaigoje – Vaidotų geležinkelio poste – ir buvo iškrautos UAB „F.“ sandėlyje be muitinės leidimo. Tokiais UAB „F.“ veiksmais buvo pažeisti 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatytas Sąjungos muitinės kodeksas, 233 straipsnio, 140 straipsnio 1 dalies reikalavimai, nesilaikyta Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2016 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. lB-536 patvirtintų Sąjungos prekių muitinio statuso tvirtinimo, naudojantis įgaliotojo išdavėjo statusu, supaprastintos Sąjungos ir bendrosios tranzito procedūros, atliekamos naudojantis įgaliotojo siuntėjo ir įgaliotojo gavėjo statusu, taikymo ir TIR procedūros užbaigimo, naudojantis įgaliotojo gavėjo statusu, taisyklių 104, 106 punktų ir Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2016 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. lB-1085 patvirtintų Popieriuje surašytų dokumentų naudojimu pagrįstų Sąjungos tranzito procedūrų, taikomų vežant prekes geležinkelių transportu, atlikimo taisyklių 46, 47 punktų reikalavimų.

5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. kovo 26 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens J. V. atstovo advokato Jono Butkaus prašymas atnaujinti administracinio nusižengimo bylą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 12 d. nutarimo bei Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutarimo priimtas ir administracinio nusižengimo byla atnaujinta.

II. PRAŠYMO ATNAUJINTI ADMINISTRACINIO NUSIŽENGIMO BYLĄ IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

6. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens J. V. atstovas advokatas Jonas Butkus prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutarimą bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 12 d. nutarimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apylinkės teisme. Pareiškėjas prašyme nurodo:

6.1. Pirmosios instancijos teismas (priėmęs J. V. palankų nutarimą) apribojo J. V. teisę į gynybą, nes atsisakė apklausti kaip liudytojus E. B., M. L. ir Z. Ž., galinčius duoti svarbius parodymus apie faktinius UAB „F.“ ir muitinės santykius, t. y. kad, įgyvendinant Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatas, tarp šios įmonės ir muitinės nebuvo laikomasi formalumų, o kreipiamas dėmesys į esmę. Svarbu tai, kad formalus pranešimas muitinei, teikiamas el. paštu, apie planuojamą pradėti prekių iškrovimą, po kurio praėjus pusei valandos laikoma, kad įmonė gavo leidimą prekes iškrauti, neužtikrina realios muitinės kontrolės. Realią kontrolę vykdo muitinės pareigūnas, kuris aptarnauja konkretų muitinės sandėlį. Faktiniai įmonės ir muitinės santykiai, kai muitinė sutiko su tvarka, kada prekės pirmiau iškraunamos, įsitikinama faktiniu prekių kiekiu ir tik po to jos deklaruojamos, tęsėsi ilgus metus muitinei tam neprieštaraujant. Apribojus J. V. teisę rinkti įrodymus buvo apribota ir galimybė išsiaiškinti, kas prekes lydinčiame dokumente uždėjo spaudą „iškrauti leista“, nes tokį leidimą gali duoti tik muitinės sandėlį kontroliuojantis muitinės pareigūnas.

6.2. Apeliacinės instancijos teismo nutarimas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarimą ir priimti naują yra neteisėtas, nes priimtas neobjektyviai ir neišsamiai išnagrinėjus bylą, nukrypus nuo teismų praktikos, t. y. padarius esminius proceso teisės normų pažeidimus. Skundžiamas nutarimas buvo priimtas, bylą išnagrinėjus rašytinio proceso tvarka, J. V. nesuteikus galimybės teismui duoti paaiškinimus, teikti prašymus gauti įrodymus, kurių gauti neleido pirmosios instancijos teismas. Be to, apeliacinės instancijos teismas šį nutarimą priėmė pagal faktines aplinkybes, kurios teisme nebuvo išnagrinėtos.

6.3. Asmuo gali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tuomet, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis. Spręsdamas asmens atsakomybės klausimą apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu, pažeidė ANK 566 straipsnio 1 dalį, todėl teismo procesas nebuvo teisingas. Iš nekaltumo prezumpcijos principo išplaukia in dubio pro reo principas, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-24-139/2016, 2AT-78-788/2016). Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė ir šio principo, taip pat teismų praktikos, nustatančios, kad administracinio nusižengimo nagrinėjimo procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio nusižengimo padarymo; visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-31/2014). Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles ir laikėsi nuostatos, kad J. V. galėjo ir turėjo gintis nuo nekonkretaus kaltinimo, be to, nesilaikė ANK 567 straipsnio 3 dalies nuostatos, draudžiančios įrodinėjimo pareigas perkelti administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Pagal Konstituciją ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją teismas turi būti nešališkas vertintojas. Apeliacinės instancijos teismo nutarime išdėstytas argumentavimas, kurio nebuvo administracinio nusižengimo protokole ir dėl kurio nepasisakė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismui išnagrinėjus bylą rašytinio proceso tvarka, J. V. neturėjo galimybės gintis dėl tos dalies, dėl kurios apeliacinės instancijos teismas išėjo už pirmosios instancijos teismo bylos nagrinėjimo ribų. Dėl to apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neteisingai ir šališkai.

7. Vilniaus teritorinės muitinės direktorė Dovilė Kraulaidienė atsiliepimu į pareiškėjo prašymą prašo palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutarimą. Atsiliepime į prašymą nurodoma:

7.1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias asmenų atsakomybę už muitinės prižiūrimų prekių muitinio tikrinimo vietų tvarkos pažeidimą (ANK 210 straipsnis), netinkamai vertino bylos įrodymus ir padarė faktiniais bylos duomenimis nepagrįstas išvadas, taip pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (ANK 567 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ANK 652 straipsnio 1 dalimi, patikrinęs priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą, tinkamai pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo aktualios teismų praktikos dėl

juridinių asmenų vadovų patraukimo administracinėn atsakomybėn ir teisingai nustatė administracinio nusižengimo subjektą.

7.2. Byloje nėra ginčo dėl esminės faktinės aplinkybės, t. y. kad importuotoja – prekių gavėja UAB „F.“ prekes krovė be muitinės pareigūno leidimo. ANK 210 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas pažeidimas sietinas su tam tikru specialiuoju subjektu, kuris yra saistomas prievolėmis su muitine. Nagrinėjamu atveju J. V. vadovaujamos uždarosios akcinės bendrovės darbuotojai pradėjo neteisėtai krauti prekes be muitinės leidimo. Šie asmenys jokių įsipareigojimų muitinei neturi, todėl atsakyti pagal nagrinėjamą straipsnį negali. Atsakomybės subjektu jie gali tapti tik esant nustatytiems įsipareigojimams (Muitinės sandėlio aptarnavimo sutarties 2.15 punkte nurodyta prievolė). Muitinės sandėlio vadovas J. V., pasirašydamas muitinės sandėlio aptarnavimo sutartį, įsipareigojo tinkamai vykdyti Sąjungos muitinės kodekse ir kituose muitų teisės aktuose nustatytas prievoles ir privalėjo įmonėje nustatyti tinkamą kontrolės tvarką.

7.3. Prašyme nepagrįstai nurodoma, kad apeliacinės instancijos teisme administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nebuvo suteikta galimybė tiesiogiai duoti paaiškinimus teismui, teikti prašymus dėl įrodymų, kurių gauti neleido pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, kad, remiantis ANK 651 straipsnio 4 dalies nuostatomis, pareiškėjas nepasinaudojo teise atsiliepime į apeliacinį skundą pateikti motyvuotą prašymą bylą dėl apeliacinio skundo nagrinėti žodinio proceso tvarka. Byloje yra duomenų, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo savo gynybai naudojo vienintelį argumentą, jog Vilniaus teritorinės muitinės Vaidotų geležinkelio poste jau daug metų buvo nusistovėjusi tvarka pirmiausia iškrauti prekes ir tik po to jas deklaruoti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, ištyręs visas faktines bylos aplinkybes, šį argumentą atmetė kaip neįrodytą, nes valstybinės institucijos ir verslo subjekto santykiai negali būti grindžiami kitaip, nei reglamentuota teisės aktais.

III. LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

8. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens J. V. atstovo advokato Jono Butkaus prašymas atmestinas.

Dėl prašyme nurodytų proceso teisės pažeidimų

9. Pagal ANK 662 straipsnio 13 dalį, nagrinėdamas atnaujintą administracinio nusižengimo bylą, teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nutarimus ir nutartis, kurių teisėtumas ginčijamas prašyme. Teismas yra saistomas toje administracinio nusižengimo byloje įsiteisėjusiais nutarimu ar nutartimi nustatytų aplinkybių. Nagrinėjant atnaujintą administracinio nusižengimo bylą dėl esminio materialiosios ar proceso teisės pažeidimo, faktinės bylos aplinkybės iš naujo nenustatomos, įrodymai nerenkami, iš naujo netiriami ir nevertinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-11-303/2018, 2AT-20-648/2018).

10. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė apklausti kaip liudytojus E. B., M. L. ir Z. Ž., galėjusius paaiškinti apie tarp UAB „F.“ ir muitinės susiklosčiusią tvarką, pagal kurią prekės pirmiau iškraunamos ir tik po to deklaruojamos, bei kas prekes lydinčiame dokumente uždėjo spaudą „iškrauti leista“, taip apribojo J. V. teisę į gynybą, t. y. rinkti teisinančius įrodymus. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nusprendęs bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, J. V. nesuteikdamas galimybės duoti paaiškinimus, teikti prašymus gauti įrodymus, kurių gauti neleido pirmosios instancijos teismas, bylą išnagrinėjo neteisingai ir neišsamiai, taip padarė esminį proceso teisės pažeidimą. Šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

11. Pagal ANK 632 straipsnio 4 dalies nuostatas prieš bylos nagrinėjimą iš esmės bylą nagrinėjantis teisėjas išklauso administracinio nusižengimo teisenoje dalyvaujančių asmenų prašymus, paskelbia iki teismo posėdžio pateiktus prašymus, kurie nebuvo apsvarstyti rengiantis nagrinėti bylą, ir priima sprendimus pareikštais klausimais. Pažymėtina, kad teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, ir turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla.

12. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išklausęs Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Institucija) atstovės nuomonės, patenkino traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens J. V. ir jo atstovo prašymą kaip liudytoją apklausti T. P. (b. l. 61), o prašymą apklausti kaip liudytojus E. B., M. L. ir Z. Ž. atmetė, priimdamas protokolinę nutartį (b. l. 85). Teismo posėdyje dėl pažeidimo padarymo aplinkybių, taip pat ir dėl minimų pareiškėjui aktualių aplinkybių davė paaiškinimus J. V., be UAB „F.“ darbuotojos T. P., teismo sprendimu

buvo apklausti ir buvęs šios bendrovės sandėlio darbuotojas V. R. bei administracinio nusižengimo protokolą surašiusi N. K. Be to, teismas, be kitų rašytinių bylos įrodymų, ištyrė ir byloje esančius pareiškėjo minimų Vilniaus Vaidotų geležinkelio posto viršininko M. L. 2018 m. balandžio 3 d. raštą bei vyr. inspektoriaus Z. Ž. paaiškinimą. Nagrinėjamoje byloje teismui užteko surinktų įrodymų bylai reikšmingoms aplinkybėms nustatyti bei atitinkamoms išvadoms dėl jų padaryti ir neapklausus pareiškėjo nurodytų asmenų. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies tenkinti prašymą apklausti liudytojus neapribojo J. V. teisės į gynybą.

13. Pagal ANK 651 straipsnio 2 dalį bylos dėl apeliacinių skundų nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytus atvejus. Minėto straipsnio 3 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą dėl apeliacinio skundo nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Tais atvejais, kai paaiškėjo naujų bylos aplinkybių ar vertinami nauji įrodymai, byla turi būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad to paties straipsnio 4 dalyje nurodoma, jog apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą dėl apeliacinio skundo žodinio proceso tvarka. Šis prašymas gali būti pateiktas tik tuo atveju, kai apeliaciniame skunde ginčijamos pažeidimo faktinės aplinkybės ar asmens kaltė; prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas.

14. Kaip matyti iš bylos medžiagos, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atstovo atsiliepime į Institucijos apeliacinį skundą prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kaip nustatyta ANK 651 straipsnio 4 dalyje, nebuvo pateiktas. Kadangi motyvuoto prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nebuvo pateikta, o apeliacinės instancijos teismas pasirinko nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka, darytina išvada, kad šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė naujų aplinkybių ar būtinybės vertinti naujus įrodymus, dėl kurių bylą būtų tikslinga nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui nenustačius ANK 651 straipsnio 3 dalyje nurodytų atvejų, kada apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, teismo sprendimas dėl rašytinio proceso formos pasirinkimo savaime nepažeidė traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens teisių ir nesutrukdė teismui išsamiai ir objektyviai išnagrinėti bylą vertinant byloje surinktus įrodymus.

15. Pažymėtina, kad įrodinėjimas administracinių nusižengimų bylų procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis. Teisingo teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Kadangi duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas yra išskirtinė teismo teisė, administracinio nusižengimo teisenoje dalyvaujančių asmenų nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu pats savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad įrodymai buvo įvertinti neteisingai, jei byloje nėra faktinių duomenų, rodančių akivaizdžias įrodymų vertinimo klaidas, lėmusias nepagrįsto nutarimo priėmimą. Pareiškėjo nurodyti argumentai nepagrindžia išvados, kad apeliacinės instancijos teismas administracinio nusižengimo bylą išnagrinėjo esmingai pažeisdamas ANK 569 straipsnio 4 dalies (redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.) nuostatas, reikalaujančias įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.

16. Atmestini pareiškėjo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas J. V. atsakomybės klausimą, nesilaikė nekaltumo prezumpcijos principo (ANK 566 straipsnio 1 dalis).

17. ANK 566 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, tiriant administracinius nusižengimus ir nagrinėjant administracinių nusižengimų bylas, vadovaujamasi, be kita ko, nekaltumo prezumpcijos principu. Nekaltumo prezumpcijos principas administracinio nusižengimo byloje iš esmės reiškia, kad traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens kaltumą nustatyta tvarka turi įrodyti administracinio nusižengimo teiseną pradėjusi ir bylą nagrinėjanti institucija (pareigūnas) ir toks asmuo laikomas nekaltu tol, kol įsiteisėja jo kaltumą patvirtinantis nutarimas. Atitinkamai teismų padarytos išvados, nepalankios pareiškėjui, savaime nereiškia nekaltumo principo pažeidimo, jei išvados padarytos išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus ir įvertinus bylos duomenis.

18. Institucijos surinktus įrodymus dėl administracinio nusižengimo protokole nurodyto nusižengimo padarymo žodinio proceso tvarka patikrino pirmosios instancijos teismas, pats papildomai rinko naujus įrodymus ir priimtame nutarime išdėstė ištirtus įrodymus, nustatytas aplinkybes ir motyvus dėl padarytų išvadų. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ANK 652 straipsnio 1 dalimi, nagrinėdamas bylą dėl Institucijos apeliacinio skundo, patikrino priimto pirmosios instancijos teismo nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą įvertino bylos įrodymus, išdėstydamas motyvus, paaiškinančius, kodėl pripažįsta, kad J. V. yra kaltas dėl jam inkriminuoto administracinio nusižengimo padarymo. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su įstatymo nustatyta tvarka priimtame apeliacinės instancijos teismo nutarime išdėstytomis

išvadomis, nereiškia nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo.19. Atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo tvirtinimas, kad apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad įmonės

direktoriui keliami aukštesni supratingumo ir rūpestingumo standartai, todėl jis turėjo laikytis teisės aktų reikalavimų, nutarime išdėstė argumentavimą, kurio nebuvo administracinio nusižengimo protokole ir dėl kurio nepasisakė pirmosios instancijos teismas. Administracinio nusižengimo protokole nusižengimas, nustatytas ANK 210 straipsnio 1 dalies 4 punkte, J. V. inkriminuotas būtent kaip UAB „F.“ direktoriui, nurodant, kad jis yra atsakingas už tai, kad jo darbuotojai pradėjo krauti prekes nesulaukus muitinės leidimo, o jis neužtikrino, kad procedūra būtų atlikta tinkamai. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo nuostatomis, apibrėžiančiomis bendrovės vadovo teises ir pareigas, jas aiškinančia teismų praktika ir jokio esminio proceso teisės pažeidimo, taip motyvuodamas savo sprendimą, nepadarė.

20. Priešingai nei teigia pareiškėjas, tai, kad apeliacinės instancijos teismas nurodė nesant byloje UAB „F.“ direktoriaus įsakymų ar atitinkamų darbuotojų pareiginių aprašymų, iš kurių būtų galima spręsti, kam UAB „F.“ direktorius yra pavedęs organizuoti krovinių iškrovimą pagal teisės aktų reikalavimus, nelaikytina esminiu ANK 567 straipsnio 3 dalies, draudžiančios įrodinėjimo pareigas perkelti administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, pažeidimu. Nors pagal ANK 569 straipsnio 2 dalį įrodymus renka pareigūnai, atliekantys administracinio nusižengimo tyrimą, kita vertus, administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turi teisę dalyvauti renkant įrodymus ir pateikti bylai reikšmingus dokumentus ir daiktus (ANK 577 straipsnio 2 dalies 4 punktas), tačiau šia teise J. V. nepasinaudojo.

21. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir surašydamas skundžiamą nutarimą, esminių proceso teisės pažeidimų nepadarė.

Dėl ANK 210 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo

22. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2018 m. kovo 26 d. apie 8.20 val. į UAB „F.“ aptarnaujamą muitinės sandėlį VA0497 su SMGS važtaraščiu Nr. 24961648 iš Rusijos Federacijos atgabentos prekės – statybiniai blokai (statybinis akmuo) (kodas 68101110, siuntėja IP F. L. D., gavėja – UAB „F.“, vagonas Nr. 29812492). Pagal tarp UAB „F.“ ir Vilniaus teritorinės muitinės pasirašytą 2017 m. gruodžio 12 d. supaprastinimų taikymo, naudojantis įgaliotojo siuntėjo ir įgaliotojo gavėjo statusu, kontrolės tvarkos sutartį Nr. 17VM(08)-74 ir leidimą Nr. L17VMACT051 naudotis įgaliotojo gavėjo statusu, prekės sandėlyje galėjo būti iškrautos tik gavus muitinės pranešimą arba nesant tokio pranešimo, jeigu per 30 min. nuo tada, kai UAB „F.“ informavo (išsiuntė pranešimą) apie atgabentą krovinį, muitinės pareigūnai neatvyksta į prekių buvimo vietą. Muitinei minimam kroviniui laikinojo saugojimo deklaracija MRN Nr. 18LTVG2000LS004633 buvo pateikta 2018 m. kovo 26 d. 09.41 val., t. y. tuo metu, kai muitinės sandėlyje VA0497 jau buvo pradėti atlikti prekių iškrovimo darbai. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad minėtas krovinys UAB „F.“ aptarnaujamame muitinės sandėlyje buvo pradėtas krauti negavus muitinės leidimo.

23. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad: byloje nenustatyta, kuris UAB „F.“ darbuotojas leido atlikti prekių iškrovimo darbus ir jas iškrovė, negavus muitinės leidimo; nėra duomenų, kad J. V. atliko kokius nors valinius veiksmus, siekiant iškrauti prekes; vien aplinkybė, jog Supaprastinimų taikymo, naudojantis įgaliotojo siuntėjo ir įgaliotojo gavėjo statusu, kontrolės tvarkos sutartį Nr. 17VM(08)-74 ir muitinės sandėlio aptarnavimo sutartį Nr. 14VM(03)-27 su Vilniaus teritorine muitine pasirašė UAB „F.“, atstovaujama jos direktoriaus J. V., nesuponuoja, kad būtent jis yra atsakingas už galimai savo darbuotojų atliktus veiksmus. Teismas, pažymėjęs, kad ANK 210 straipsnio 1 dalies sankcijoje nėra įtvirtintas specialusis subjektas – bendrovės, kurios darbuotojai atliko ANK 210 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytus veiksmus, vadovas, padarė išvadą, kad J. V. veiksmuose nenustatyti ANK 210 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyto nusižengimo sudėties elemento – subjekto – požymiai, dėl to administracinio nusižengimo teiseną jam nutraukė.

24. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal Vilniaus teritorinės muitinės apeliacinį skundą, konstatavo, kad apylinkės teismas iš esmės nustatė objektyviuosius J. V. inkriminuoto administracinio nusižengimo požymius, t. y. kad krovinys buvo pradėtas krauti negavus muitinės leidimo, tačiau nepagrįstai pripažino, kad J. V., kaip UAB „F.“ vadovui, negali kilti atsakomybė pagal ANK 210 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad J. V. yra tinkamas subjektas ir gali atsakyti už nusižengimo, nustatyto ANK 210 straipsnio 1 dalies 4 punkte, padarymą.

25. Pareiškėjas nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje yra nustatytas subjektyvusis nusižengimo požymis, t. y. kad J. V., kaip UAB „F.“ direktorius, yra kaltas dėl nusižengimo, nustatyto ANK 210 straipsnio 1 dalies 4 punkte, padarymo.

26. ANK 210 straipsnio 1 dalies 4 punkte (redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.) nustatyta atsakomybė už muitinės prižiūrimų prekių muitinio tikrinimo vietų tvarkos pažeidimą, tai yra muitinės prižiūrimų prekių (daiktų) ir kitų vertybių iškrovimą iš jas gabenančių priemonių, įskaitant jų perkrovimą į kitas transporto priemones, muitinės nenustatytose vietose arba be muitinės pareigūno rašytinio leidimo. Atitinkama norma buvo nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 209 straipsnio 1 dalies 4 punkte.

27. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 952/2013 patvirtinto Sąjungos muitinės kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prekės iškraunamos iš jas vežančių transporto priemonių arba perkraunamos į kitas transporto priemones tik muitinei leidus ir tik muitinės nustatytose arba jai priimtinose vietose; 233 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prekių vežėjas arba gavėjas, kuris priima prekes žinodamas, kad jos gabenamos taikant Sąjungos tranzito procedūrą, taip pat atsako už visų ir nepakeisto pavidalo prekių pateikimą paskirties muitinės įstaigai per nustatytą terminą ir nepažeidus muitinės taikomų prekių identifikavimo užtikrinimo priemonių.

28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nagrinėjant šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylas taikant Bendrijos muitinės kodeksą yra išaiškinta, kad Bendrijos muitinės kodekso nuostatos yra suformuluotos imperatyvo būdu ir nėra nukreiptos kokiu nors būdu apibrėžtiems subjektams, kad ATPK 209 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo požiūriu tai reiškia, jog bet koks asmuo, atlikęs šiame punkte nurodytus veiksmus, yra tinkamas administracinės atsakomybės subjektas, kad reikšminga nustatyti, ar Bendrijos muitinės kodekso nuostatose aptarti veiksmai iš tikrųjų buvo atlikti, tai nustačius, nustatyti, kas juos atliko ar organizavo jų atlikimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N143 – 1093/2008).

29. Pagal ANK 5 straipsnio 1 dalį administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį nustatyta administracinė nuobauda, požymius. Pagal ANK 2 straipsnio 3 dalį asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas dėl administracinio nusižengimo padarymo. Kaltė – tai asmens, padariusio pažeidimą, vidinis (psichinis) santykis su objektyviaisiais pažeidimo sudėties požymiais. Subjektyvieji administracinio teisės pažeidimo sudėties požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne tik patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais apie jo suvokimą darant veiką, bet ir objektyviais bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-19-677/2015).

30. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus, nustatė, kad pagal UAB „F.“, atstovaujamos J. V., sudarytos su Vilniaus teritorine muitine 2014 m. balandžio 30 d. Muitinės sandėlio aptarnavimo sutarties 2.2 punktą UAB „F.“ įsipareigojo prekes į muitinės sandėlį priimti, išduoti ir atlikti su jomis sankcionuotus veiksmus, įprastines tvarkymo operacijas ir kitus veiksmus, vadovaudamasi atitinkamais atvejais taikytinų teisės aktų reikalavimais, be kita ko, ir tinkamai vykdyti Sąjungos muitinės kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, 233 straipsnio 3 dalyje nustatytas pareigas. Nustatyta, kad J. V. vadovaujamos UAB „F.“ darbuotojai pradėjo krauti prekes be muitinės leidimo. Pagal nusistovėjusią tvarką į UAB „F.“ muitinės sandėlį atvykę vagonai būdavo iš karto iškraunami, nelaukiant muitinės leidimo, ir tik po to deklaruojamos prekės. J. V. pripažino, kad bendrovė dirbo pagal teisės aktų neatitinkančią tvarką, ją toleravo ir jokių veiksmų netinkamai tvarkai pakeisti nesiėmė.

31. Kadangi apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės patvirtina, jog administracinio nusižengimo protokole nurodytas krovinys buvo kraunamas su UAB „F.“ vadovo J. V. žinia, jam taip organizavus įmonės muitinės sandėlio veiklą, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad J. V. taip veikė tyčia, nes norėjo ir siekė, kad nebūtų prastovų, yra teisinga. Darytina išvada, kad, J. V. veiksmuose nustačius objektyviuosius ir subjektyviuosius jam inkriminuoto administracinio nusižengimo požymius, jis pagrįstai patrauktas atsakomybėn ir nubaustas pagal ANK 210 straipsnio 1 dalies 4 punktą.

32. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nenustačius esminių materialiosios ar proceso teisės pažeidimų, apeliacinės instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškime nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Palikti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutarimą nepakeistą.

TEISĖJAI OLEGAS FEDOSIUKAS

ARTŪRAS PAŽARSKIS

VYTAUTAS MASIOKAS_______________________




NUTARTIS

2019 m. birželio 10 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 3 d. gautu pareiškėjo V. V. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 14 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria pripažinta teisėta ir pagrįsta Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nutartis, kuria netenkinta pareiškėjo prašymo CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu atnaujinti procesą išnagrinėtoje civilinėje byloje. Kasacija grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4723b67091e211e9ae2e9d61b1f977b3

analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylos esmę pareiškėjas sieja su jo intereso į vieną iš atnaujinti prašomos bylos ginčo dalykų, t. y. sandėliuko dalį, nustatymu, todėl teisėto šio daikto valdymo pripažinimas ir teisės privatizuoti sandėliuką konstatavimas suponuotų pagrindą procesui byloje atnaujinti. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvadomis, kad ginčo sandėliuką valdo neteisėtai ir savavališkai, todėl kasaciniame skunde kelia daikto valdymą nustatančių materialiosios teisės normų taikymo ir aiškinimo klausimą (CK 4.22, 4.23, 4.34 straipsniai), be to, pažymi, jog teismai ignoravo bylos įrodymus ir juos neigė, o apeliacinės instancijos teismas neatsakė į atskirojo skundo argumentus šiuo klausimu ir išvadų nemotyvavo pagal CPK 331 straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus, taip nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su šiais ir kitais kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies nustatytų kriterijų kasacijai. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde taip pat nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, teisėjų atrankos kolegija

n u t a r i a :



DALIA VASARIENĖ





NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=41b2e3f091e211e9ae2e9d61b1f977b3



susipažinusi su 2019 m. birželio 3 d. gautu atsakovo R. D. kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. kovo 1 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. gegužės 15 d. nutartimi Nr. 3P-788/2019 atsisakė priimti atsakovo R. D. kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą atsakovo paduotu kasaciniu skundu, pažymi, kad jis iš esmės tapatus pirmajam kasaciniam skundui, kurį buvo atsisakyta priimti kaip neatitinkantį CPK reikalavimų. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, papildomi kasacinio skundo argumentai nepakeitė jo turinio esmės, jais taip pat nepatvirtinamas CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų buvimas. Taigi antrą kartą paduotame kasaciniame skunde nenurodyta naujų esminių argumentų dėl bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka.

Teisėjų atrankos kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus, neturi pagrindo dėl jo priimtinumo daryti kitokią išvadą, nei padarė ankstesnė teisėjų atrankos kolegija.


Grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.G. A. Š. (a. k. duomenys neskelbtini) 22 (dvidešimt du) Eur žyminio mokesčio, sumokėto už atsakovą R. D. 2019 m.

birželio 3 d. per EPP.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


DALIA VASARIENĖ





https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3476861091e211e9ae2e9d61b1f977b3

NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. birželio 4 d. gautu ieškovės J. R. kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 20 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. gegužės 21 d. nutartimi Nr. 3P-834/2019 atsisakė priimti ieškovės J. R. kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą ieškovės paduotu kasaciniu skundu, pažymi, kad jis iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir pirmasis kasacinis skundas, kurį buvo atsisakyta priimti kaip neatitinkantį CPK reikalavimų. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, papildomi kasacinio skundo argumentai nepakeitė jo turinio esmės ir jais taip pat nepatvirtinamas CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų buvimas. Taigi antrą kartą paduotame kasaciniame skunde nenurodyta naujų esminių argumentų dėl bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka.

Teisėjų atrankos kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus, neturi pagrindo dėl jo priimtinumo daryti kitokią išvadą, nei padarė ankstesnė teisėjų atrankos kolegija.



n u t a r i a :



DALIA VASARIENĖ



Nr. 3P-944/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-22857-2017-4 (S)


NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=37ff85c091e211e9ae2e9d61b1f977b3



susipažinusi su 2019 m. gegužės 29 d. gautu atsakovų G. B. ir K. B. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 28 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, nenustačiusi pagrindų kasacijai, 2019 m. gegužės 27 d. nutartimi Nr. 3P-867/2019 atsisakė priimti atsakovų kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl dovanojimo sutarties pripažinimo pirkimo–pardavimo sutartimi ir pirkėjo teisių bei pareigų perkėlimo. Skundžiama nutartimi iš esmės paliktas nepakeistas Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimas, kuriuo ieškinio reikalavimai tenkinti.

Pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi antrą kartą paduodamu kasaciniu skundu, pažymi tai, kad kasacijos byloje galimumą atsakovai grindžia argumentais, jog teismai pažeidė CK 1.87, 6.193, 6.305 ir 6.465 straipsnių nuostatas, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos; spręsdami, kad ieškovas turi pirmenybės teisę įsigyti bendrąja nuosavybe esančio turto dalį, pažeidė CK 5.1 straipsnio, 4.79 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, tačiau, teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo iš esmės tapačiais kaip ir ankstesnio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytų kasacijos pagrindų, kurių esmė atsakovams buvo išaiškinta.

Kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, atsisakytina priimti.

Dėl žyminio mokesčio grąžinimo išspręsta pirmiau nurodyta teisėjų atrankos kolegijos nutartimi (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a :

Atsakovų G. B. ir K. B. kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


DALIA VASARIENĖ



Nr. 3P-965/2019Teisminio proceso Nr. 2-06-3-05025-2017-3

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=364f8bd091e211e9ae2e9d61b1f977b3

(S)


NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. birželio 3 d. gautu ieškovės Z. S. kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 4 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, nenustačiusi pagrindų kasacijai, 2019 m. gegužės 28 d. nutartimi Nr. 3P-856/2019 atsisakė priimti ieškovės kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl mainų sutarties pripažinimo negaliojančia ir nuosavybės teisės į butą arba teisės butą privatizuoti pripažinimo. Skundžiama nutartimi paliktas nepakeistas Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gegužės 30 d. sprendimas, kuriuo ieškinio reikalavimai atmesti.


Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi antrą kartą paduodamu kasaciniu skundu, pažymi tai, kad kasacijos byloje galimumą ieškovė grindžia visiškai tapačiais kaip ir ankstesniame skunde išdėstytais argumentais, kurie nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytų kasacijos pagrindų, kurių esmė ieškovei buvo išaiškinta.

Kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, atsisakytina priimti. Dėl žyminio mokesčio grąžinimo išspręsta pirmiau nurodyta teisėjų atrankos kolegijos nutartimi (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a :



DALIA VASARIENĖ



Nr. 3P-949/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-06259-2019-3

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4a15311091e211e9ae2e9d61b1f977b3

(S)


NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. gegužės 29 d. gautu pareiškėjos A. L. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Pareiškėja A. L. padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi palikta nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. nutartis, kuria atmestas jos skundas dėl antstolio procesinių veiksmų.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių)


Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Pareiškėjos A. L. paduotame kasaciniame skunde teigiama, kad teismai pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas; teismų nutarčių turinys neturi nieko bendro su jos paduoto skundo dėl antstolio procesinių veiksmų esmę ir argumentais; teismai neįvykdė pareigos išnagrinėti skundą iš esmės ir jo argumentų ribose.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų nutarčių motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtoms teismų nutartims priimti.



n u t a r i a :



DALIA VASARIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. birželio 4 d. gautu atsakovo A. K. kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 29 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymais sustabdyti teismų procesinių sprendimų vykdymą, taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą,

n u s t a t ė :

Atsakovas A. K. padavė kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 29 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi paliktas nepakeistas Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimas, kuriuo atsakovai A. K. ir UAB „Teisinių žinių centras“ iškeldinti iš ieškovei G. K. priklausančių patalpų.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių)


Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3ed16ee091e211e9ae2e9d61b1f977b3

teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.


Atsakovo paduotame kasaciniame skunde teigiama, kad teismai pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias iškeldinamų asmenų teisių apsaugą, ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos. Atsakovas nesutinka su teismų išvada, kad ieškovė, nustatydama jam 22 dienų terminą išsikelti iš ginčo patalpų, nepažeidė jo teisių. Atsakovo nuomone, jo ir ieškovės santykius dėl patalpų naudojimo galima pagal analogiją sulyginti su nuomos teisiniais santykiais. Todėl pagal CK 6.614 straipsnio 1 dalį jis turėjo būti įspėtas dėl išsikėlimo iš patalpų prieš šešis mėnesius. Nustatytas 22 dienų įspėjimo terminas negali būti pateisinamas ir dėl atsakovo pažeidžiamumo, nes jam yra 64 metai, jis išgyveno 3 infarktus, ginčo patalpose gyvena 19 metų ir kito būsto neturi, patalpose yra daug kilnojamojo turto ir dokumentų, kuriems saugiai išgabenti reikalingas laikas.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai pažeidė skunde nurodytas materialiosios teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.


Atsisakius priimti kasacinį skundą, nenagrinėtini atsakovo prašymai sustabdyti teismų procesinių sprendimų vykdymą, taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą.


n u t a r i a :



DALIA VASARIENĖ



Nr. 3P-968/2019Teisminio proceso Nr. 2-48-3-00670-2017-0 (S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3245754091e211e9ae2e9d61b1f977b3

NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. birželio 3 d. gautu atsakovės D. U. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 7 d. nutarties peržiūrėjimo, prašymais sustabdyti skundžiamos nutarties vykdymą ir atidėti dalies žyminio mokesčio už kasacinį skundą sumokėjimą,

n u s t a t ė :

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, nenustačiusi pagrindų kasacijai, 2019 m. gegužės 14 d. nutartimi Nr. 3P-741/2019 atsisakė priimti atsakovės kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo ir su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų išsprendimo.


Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi antrą kartą paduodamu kasaciniu skundu, pažymi tai, kad kasacijos byloje galimumą atsakovė grindžia iš esmės tapačiais kaip ir ankstesnio skundo argumentais, kuriais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytų kasacijos pagrindų, kurių esmė atsakovei buvo išaiškinta pirmiau nurodytoje nutartyje.

Kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, atsisakytina priimti. Tai konstatavusi, teisėjų atrankos kolegija nenagrinėja kitų pateiktų prašymų. Dėl 50 Eur žyminio mokesčio grąžinimo išspręsta pirmiau nurodyta teisėjų atrankos kolegijos nutartimi (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a :



DALIA VASARIENĖ





https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4880fc8091e211e9ae2e9d61b1f977b3

NUTARTIS

2019 m. birželio 10 d.


susipažinusi su 2019 m. birželio 3 d. gautu ieškovės UAB „Tomadas“ kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 5 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl skolos priteisimo. Skundžiama nutartimi paliktas nepakeistas Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 3 d. sprendimas, kuriuo ieškinio reikalavimai tenkinti iš dalies. Kasacija grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismai byloje dėl skolos už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas nustatė, jog ieškovės teikiamos paslaugos kaina 1,50 Eur, bet ne 4,46 Eur, laikytina protinga bei atitinkanti kasacinio teismo praktikoje pripažįstamą; skunde nurodoma, kad teismai sutrumpino laikotarpį, už kurį prašoma paslaugos apmokėjimo, taip be teisinio pagrindo sumažino priteistiną atlyginimą, nors pagal ieškovės su Šiaulių apskrities policijos komisariatu sudarytą viešojo pirkimo sutartį paslaugos įkainis ir saugojimo terminas neturi ryšio. Ieškovė taip pat pažymi, kad teismai nevertino atsakovo, ilgą laiką neatsiėmusio transporto priemonės, veiksmų ir tai, jog jis nereiškė pretenzijų dėl taikomos paslaugos kainos, dėl kurios šiuo atveju turėjo būti sprendžiama atskirai nuo skolos ir jos atsiradimo priežasčių. Kaip pagrindu kasacijai remiamasi argumentais, kad teismai nevertino paslaugos įkainio sudedamųjų dalių ir klaidingai ieškovės bei atsakovo teisinius santykius vertino kaip turinčius vartojimo sutarties požymių.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su šiais ir kitais kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų

motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies nustatytų kriterijų kasacijai. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde taip pat nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti UAB „Tomadas“ (j. a. k. duomenys neskelbtini) už kasacinį skundą 2019 m. birželio 3 d. Luminor Bank AS

Lietuvos skyriuje sumokėtą 160 (vieną šimtą šešiasdešimt) Eur žyminį mokestį.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


DALIA VASARIENĖ



Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-36-788/2019Teisminio proceso Nr. 4-33-3-00189-2018-2Procesinio sprendimo kategorija 16.9.4(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Vytauto Masioko ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo Vaido Kurmio prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą M. V. administracinio nusižengimo bylą.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6d66d73092ab11e9ae2e9d61b1f977b3

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. Nagrinėjamoje byloje:

1.1. 2018 m. liepos 14 d. M. V. surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis 2018 m. liepos 14 d. apie 20.20 val. Plungės mieste, Stoties gatvėje, ties 15 numeriu pažymėtu pastatu, vairuodamas transporto priemonę „Volvo XC90“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) lenkė ta pačia kryptimi važiuojantį policijos tarnybinį automobilį, išvažiuodamas į priešpriešinę eismo juostą, sankryžoje, pažymėtoje Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) ženklu Nr. 201 „Pagrindinis kelias“, taip pažeisdamas KET 140.1 punkto reikalavimus.

1.2. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutarimu M. V. paskirta administracinė nuobauda pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį – 200 Eur bauda, kartu atimant specialiąją teisę (teisę vairuoti transporto priemones) keturiems mėnesiams.

1.3. Plungės apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. nutartimi M. V. skundas netenkintas ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato (toliau – ir Institucija) 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutarimas paliktas nepakeistas.

1.4. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gruodžio 18 d. nutarimu panaikinta Plungės apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. nutartis, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutarimas ir administracinio nusižengimo teisena M. V. pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį nutraukta.

1.5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. kovo 8 d. nutartimi Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo V. Kurmio prašymas priimtas ir M. V. administracinio nusižengimo byla atnaujinta.


2. Pareiškėjas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresnysis tyrėjas V. Kurmis prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gruodžio 18 d. nutarimą ir palikti galioti Plungės apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. nutartį be pakeitimų. Pareiškėjas prašyme nurodo:

2.1. Klaipėdos apygardos teismas padarė esminius materialiosios ir proceso teisės pažeidimus, kurie galėjo turėti įtakos neteisėtam nutarimui priimti. Klaipėdos apygardos teismas, nagrinėdamas M. V. apeliacinį skundą ir gavęs bei prijungęs prie administracinio nusižengimo bylos M. V. atstovo advokato M. Kepenio papildomai pateiktus dokumentus (jų pagrindu priimtas skundžiamas nutarimas), apie jų gavimą neinformavo nutarimą administracinio nusižengimo byloje ne teismo tvarka priėmusios Institucijos, nesudarė galimybės susipažinti su pateiktų dokumentų turiniu, taip Institucijai buvo atimta galimybė išdėstyti abejones dėl teikiamų įrodymų patikimumo bei nepagrįstai apribota galimybė įgyvendinti teisėje įtvirtintą teisingo rungimosi principą.

2.2. Klaipėdos apygardos teismas vadovavosi tik apelianto pateikta subjektyvia Plungės rajono savivaldybės administracijos Plungės miesto seniūno nuomone, tačiau nesiaiškino, kokia yra Lietuvos automobilių kelių direkcijos pozicija, kuriai teisės aktais (Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, 5 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 11 straipsnio 1 dalis) deleguota ir pavesta funkcija spręsti saugaus eismo organizavimo klausimus valstybinės reikšmės keliuose.

2.3. KET 1 priedo II skyriaus 3 punkte nurodyti pirmumo kelio ženklai, tarp jų ir Nr. 201, ženklinantis kelią, kuriame suteikta pirmenybė važiuoti per nereguliuojamas sankryžas; SEAKĮ 2 straipsnio 1 dalies 61 punktas nustato, kas yra sankryža. Tačiau nei SEAKĮ, nei KET nereglamentuoja kelio ženklų įrengimo. Šios nuostatos įtvirtintos Kelio ženklų įrengimo ir vertikaliojo ženklinimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 3-83 (toliau – Taisyklės). Taisyklių 94 punktas nustato, kad kelio ženklas Nr. 201 „Pagrindinis kelias“

turi būti įrengiamas kelyje, kuriame suteikiama pirmenybė važiuoti per nereguliuojamą sankryžą. Gyvenvietėje šis ženklas įrengiamas prieš pat sankryžą, ne toliau kaip 15 m nuo važiuojamųjų dalių susikirtimo. Ženklas Nr. 201 neturi būti įrengiamas prieš įvažiavimo (išvažiavimo) į kelią iš šalia esančių teritorijų vietas, taip pat prieš skirtingo lygio sankryžų nuovažas (įvažas), net ir tais atvejais, jei tai užtikrintų geresnę eismo saugą.

2.4. Po Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato 2019 m. sausio 8 d. kreipimosi į Lietuvos automobilių kelių direkciją prie Susisiekimo ministerijos minėta institucija kreipėsi į Plungės rajono savivaldybę. 2019 m. vasario 4 d. gautas Plungės rajono savivaldybės mero raštas Nr. AS-666 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame nurodyta, kad pravažiavimas tarp sklypų, kurių unikalūs numeriai 6854-0006–0042 ir 6854-0006-0007, yra vietinės reikšmės viešo naudojimo kelias, už kurio priežiūrą yra atsakinga Plungės rajono savivaldybė. Todėl, remiantis pirmiau nurodytu teisiniu reglamentavimu ir savivaldybės pateikta informacija, akivaizdu, kad nurodytoje vietoje susikerta valstybinės reikšmės kelias su vietinės reikšmės keliu, esančiu tarp įvažiavimų į teritorijas, t. y. šioje vietoje yra galimas patekimas iš valstybinės reikšmės kelio į vietinės reikšmės viešąjį kelią, iš kurio savo ruožtu galimas įvažiavimas į šalia esančias teritorijas, todėl šio kelių susikirtimo negalima laikyti nei nuovaža, nei įvažiavimu į teritoriją. Atitinkamai ši kelių sankirta gali būti laikoma tik nereguliuojama sankryža, esančia gyvenvietėje, nes ji yra Plungės mieste. Todėl kelio ženklai Nr. 201 ir 203 šioje sankryžoje yra įrengti griežtai laikantis Taisyklių reikalavimų.

2.5. Plungės apylinkės teismas, susipažinęs su byloje esančiu vaizdo įrašu, pagrįstai pripažino, kad M. V. pažeidė KET 140.1 punkte nurodytas taisykles. Nors pareiškėjas akcentavo, kad jis lenkimo manevrą pradėjo dar iki sankryžos, tačiau vaizdo įraše aiškiai matyti, jog M. V. patį automobilio lenkimą atliko jau sankryžoje, pažymėtoje kelio ženklu „Pagrindinis kelias“. Pažymėtina, kad M. V. vairuojamas automobilis lenkimą pradėjo prieš sankryžą ir ženklą „Pagrindinis kelias“ ir važiuodamas per visą sankryžą buvo priešpriešinėje eismo juostoje, ir lenkimą baigė tik už sankryžos grįždamas į savo eismo juostą. M. V. prieš pradėdamas lenkimo manevrą privalėjo tinkamai įvertinti esamą situaciją, ar pradėjęs lenkimą galės jį užbaigti nepažeisdamas KET reikalavimų, esant abejonių, lenkimą atlikti vėliau, nepažeisdamas KET.

3. M. V. atstovas advokatas Mindaugas Kepenis atsiliepimu į pareiškėjo prašymą prašo palikti nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gruodžio 18 d. nutarimą. Atsiliepime į prašymą nurodoma:

3.1. KET 140.1 punkte nurodyta, kad „lenkti draudžiama sankryžose, išskyrus leistiną lenkimą pagrindiniame kelyje, nepažymėtame kelio ženklais „Sankryža su šalutiniu keliu“, „Šalutinis kelias iš dešinės“, „Šalutinis kelias iš kairės“ arba „Pagrindinis kelias“. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 61 punkte nurodyta: „Sankryža – kelių kirtimosi, jungimosi arba atsišakojimo viename lygyje vieta, įskaitant atvirus plotus, kuriuos sudaro kelių susikirtimai, susijungimai arba atsišakojimai. Sankryžomis nelaikomos vietos, kur išvažiuojama iš kelio į esančias šalia jo teritorijas arba įvažiuojama į kelią iš šalia jo esančių teritorijų. Sankryža yra reguliuojama, jeigu eismą joje reguliuoja šviesoforai arba reguliuotojas. Skirtingo lygio sankryžos yra tos, kuriose keliai jungiasi ne viename aukštyje ir yra nuovažos, kuriomis eismas vyksta nuo vieno kelio prie kito.“

3.2. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog įvažiavimas į gamyklos teritoriją yra įvaža, o ne sankryža, nes: 1) įvažiavimas neturi keliui būdingo pavadinimo; 2) įvažiavimas baigiasi akligatviu; 3) projektuojant pastatą, šis įvažiavimas buvo suprojektuotas bei įregistruotas kaip įvaža (priedas Nr. 1).


4. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo Vaido Kurmio prašymas netenkintinas.

Dėl ANK 420 straipsnio 1 dalies taikymo

5. Pažymėtina, kad, pagal ANK 662 straipsnio 13 dalį nagrinėdamas atnaujintą administracinio nusižengimo bylą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nutarimus ir nutartis, kurių teisėtumas ginčijamas prašyme. Šis teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis), taip pat negali byloje teismų nutarimuose (nutartyse) išdėstytų išvadų dėl įrodymų vertinimo, įrodymų pakankamumo ar patikimumo pakeisti savomis išvadomis, nes atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų funkcija (nutartis Nr. 2AT-51-489/2017). Taigi, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismų

atliktu įrodymų vertinimu, šis teismas patikrina, ar nebuvo padaryta esminių proceso teisės pažeidimų, ar buvo tinkamai pritaikytos materialiosios teisės normos. Dėl to šioje atnaujintoje administracinio nusižengimo byloje pareiškėjo teiginius dėl faktinių aplinkybių nustatymo (kurioje vietoje ir kaip M. V. atliko lenkimo manevrą, ar nagrinėjama važiuojamosios kelio dalies vieta, kurioje buvo atliktas lenkimo manevras, yra sankryža, ar tik įvažiavimas į teritoriją), įrodymų vertinimo teisėjų kolegija nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 662 straipsnio 13 dalyje nustatytais atnaujintos administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo ribomis ir pagrindais.

6. Šioje byloje M. V. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad atsakomybę užtraukia transporto priemonių vairavimas vienu metu ar paeiliui padarant kelis grėsmę eismo saugumui keliančius eismo taisyklių pažeidimus, lenkimas vietose, kuriose pagal Kelių eismo taisykles draudžiama lenkti, vairavimas neteisėtai organizuotose transporto priemonių lenktynėse, pavojingą situaciją sukėlęs (t. y. privertęs kitus eismo dalyvius staigiai keisti judėjimo greitį, kryptį arba imtis kitokių veiksmų savo ar kitų žmonių saugumui užtikrinti) Kelių eismo taisyklių pažeidimas, tokią pat pavojingą situaciją sukėlęs įvažiavimas į priešpriešinio eismo juostą pažeidžiant Kelių eismo taisyklių reikalavimus. Administracinio nusižengimo protokolas M. V. buvo surašytas ir administracinė nuobauda skirta už ta pačia kryptimi važiuojančio automobilio lenkimą sankryžoje, pažymėtoje KET ženklu Nr. 201 „Pagrindinis kelias“. Pirmosios instancijos teismo nutartimi M. V. skundas netenkintas ir Institucijos 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutarimas paliktas nepakeistas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas administracinio nusižengimo bylą M. V. pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį nutraukė, nesant jo veiksmuose šiame straipsnyje nurodyto nusižengimo sudėties. Šis teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, atkreipdamas dėmesį į Plungės rajono savivaldybės administracijos Plungės miesto seniūnijos rašte Nr. AS-7102 esančią informaciją, įvykio vaizdo įrašą, konstatavo, kad nors nagrinėjamoje kelio atkarpoje yra kelio ženklas „Pagrindinis kelias“, tačiau vieta, kurioje M. V. aplenkė policijos pareigūnų automobilį, nelaikytina sankryža, nes tai – įvažiavimas į teritoriją. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes ir pareiškėjo argumentus, neturi pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas, padaręs tokią išvadą, neteisingai įvertino bylos įrodymus ir pažeidė teisingo proceso principą.

7. Pareiškime teigiama, kad apie papildomų dokumentų (Plungės rajono savivaldybės administracijos Plungės miesto seniūnijos rašto Nr. AS-7102) gavimą teismas neinformavo nutarimą administracinio nusižengimo byloje ne teismo tvarka priėmusios Institucijos, nesudarė galimybės su jais susipažinti, taip Institucijai buvo atimta galimybė išdėstyti abejones dėl teikiamų įrodymų patikimumo bei nepagrįstai apribota galimybė įgyvendinti teisėje įtvirtintą teisingo rungimosi principą. Atsakydama į šį argumentą kolegija atkreipia dėmesį, kad atsiliepime į M. V. paduotą apeliacinį skundą Institucija išdėstė savo poziciją dėl nagrinėjamos kelių sankirtos statuso, dėl to nėra pagrindo teigti, kad tokia galimybė buvo visiškai atimta. Be to, pateikdama prašymą atnaujinti M. V. administracinio nusižengimo bylą, Institucija pasinaudojo galimybe išdėstyti savo argumentus dėl aptariamo rašto turinio, taigi laikytina, kad teisingo proceso principas (ANK 566 straipsnio 1 dalis) byloje nepažeistas.

8. Pareiškime taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi subjektyvia Plungės rajono savivaldybės administracijos Plungės miesto seniūno pateikta informacija, nepasiteiravęs Lietuvos automobilių kelių direkcijos nuomonės, kuri yra priešinga. Pareiškėjas taip pat remiasi 2019 m. vasario 4 d. Plungės rajono savivaldybės mero raštu Nr. AS-666 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame nurodyta, kad byloje vertinamas pravažiavimas yra vietinės reikšmės viešo naudojimo kelias, už kurio priežiūrą yra atsakinga Plungės rajono savivaldybė. Pareiškėjas pateikė ir Lietuvos automobilių kelių direkcijos raštą Nr. (12.5E) 2E, kuriame, remiantis tuo pačiu 2019 m. vasario 4 d. Plungės rajono savivaldybės mero raštu Nr. AS-666, teigiama, kad vertinama kelių sankirta yra nereguliuojama sankryža. Atsakydama į šį argumentą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, remiantis ANK 567 straipsnio 1 dalimi, įgaliotos institucijos pareigūnas, atlikdamas administracinio nusižengimo tyrimą, privalo imtis visų priemonių, kad būtų visapusiškai, objektyviai ir kiek įmanoma per trumpesnį laiką ištirtos veikos aplinkybės, o šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, tiriant administracinį nusižengimą ir nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą, įrodinėjimo pareigos negalima perkelti administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Tai reiškia, kad, kilus ginčui dėl asmeniui surašyto administracinio nusižengimo protokolo ir skirtos nuobaudos pagrįstumo ir bylą nagrinėjant teisme, argumentuotos gynybos pozicijos paneigimo našta tenka administracinio nusižengimo procesą inicijavusiai institucijai. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas M. V. apeliacinį skundą, gavęs iš jo Plungės rajono savivaldybės administracijos Plungės miesto seniūnijos raštą Nr. AS-7102 ir jį vertinęs kaip byloje esantį įrodymą, nesant šį įrodymą paneigiančių duomenų, įstatymo nustatytos įrodinėjimo tvarkos (ANK 567, 569 straipsniai) nepažeidė. Pareiškime minimi Plungės rajono savivaldybės mero ir Lietuvos automobilių kelių direkcijos rašai, kuriais remiasi pareiškėjas, surašyti vėliau, apeliacinės instancijos

teismui jau priėmus nutarimą. Tokioje situacijoje argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo suabejoti Plungės miesto seniūno pateikta informacija ir rinkti papildomą informaciją šiuo klausimu, yra subjektyvus ir nepagrindžia teismo padaryto esminio procesinio pažeidimo.

9. Net ir įvertinusi Plungės rajono savivaldybės mero ir Lietuvos automobilių kelių direkcijos raštuose esančią informaciją, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gruodžio 18 d. nutarimą. Darydama tokią išvadą teisėjų kolegija pažymi, kad asmens kaltumas administracinio nusižengimo bylose gali būti konstatuotas, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu ir iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-78-788/2016, 2AT-10-693/2018 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje iš tiesų yra pagrindo abejonėms dėl to, kur ženklas Nr. 201 „Pagrindinis kelias“ buvo pastatytas, prieš sankryžą ar prieš įvažiavimą į teritoriją. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad vertinamo išvažiavimo iš pagrindinio kelio vienintelė funkcija – patekti į įmonių teritorijas, jis baigiasi akligatviu, neturi keliui būdingo pavadinimo. Vizualiai vertinama sankirta taip pat atrodo kaip įvažiavimas į teritoriją, kurių šiame kelio ruože yra nemažai. Be to, dėl minėto klausimo byloje yra priešingo turinio oficialūs raštai. Plungės rajono savivaldybės mero rašte esanti išvada, kuria remiasi pareiškėjas, nėra pagrįsta jokiomis konkrečiomis aplinkybėmis ir byloje kilusių abejonių nepašalina. Tokia situacija vertintina administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens M. V. naudai.

10. Taigi, remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs M. V. veiksmuose ANK 420 straipsnio 1 dalyje nurodyto administracinio nusižengimo, esminio materialiosios ar proceso teisės pažeidimo, kuris galėjo turėti įtakos neteisėtiems nutarimui ar nutarčiai priimti (ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punktas), nepadarė.


n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gruodžio 18 d. nutarimą palikti nepakeistą.

TEISĖJAI ARTŪRAS PAŽARSKIS

VYTAUTAS MASIOKAS

OLEGAS FEDOSIUKAS_______________________


Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-33-648/2019Teisminio proceso Nr. 4-68-3-00558-2018-0Procesinio sprendimo kategorija 12.44(S)


NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=744fa3b092ab11e9ae2e9d61b1f977b3

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Vytauto Masioko ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. J. atstovo advokato Arūno Bertulio prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio nusižengimo bylą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I. BYLOS ESMĖ

1. G. J. Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Institucija, Vilniaus RAAD) 2018 m. vasario 8 d. nutarimu pagal ANK 317 straipsnio 1 dalį paskirta 225 Eur bauda už tai, kad 2017 m. spalio 27 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Trakų rajono agentūros (toliau – ir Agentūra) privalomuoju nurodymu Nr. VR-1.2-2-34 ji buvo įpareigota sutvarkyti nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą I (žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) (vietovės pavadinimas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) padalytas į atskirus žemės sklypus: Nr. (duomenys neskelbtini) (vietovės pavadinimas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), Nr. (duomenys neskelbtini) (vietovės pavadinimas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), Nr. (duomenys neskelbtini) (vietovės pavadinimas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini))), nes Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Trakų skyriaus 2017 m. spalio 6 d. žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. 46ŽN-168 bei Vilniaus RAAD Trakų rajono agentūros 2017 m. gruodžio 13 d. patikrinimo akte Nr. VR-12.10-193 konstatuota, jog žemės sklypai nenaudojami pagal paskirtį (vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos). Dalis šių žemės sklypų nukasta anksčiau ir apaugusi žole bei medeliais, kitoje dalyje (360 kv. m) kasamas žvyras ir smėlis, darbai buvo vykdomi neseniai.

2. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartimi G. J. skundo netenkino ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2018 m. vasario 8 d. nutarimą paliko nepakeistą.

3. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 28 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patrauktos G. J. atstovo advokato A. Bertulio apeliacinio skundo netenkino ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartį paliko nepakeistą.

4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. kovo 21 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. J. atstovo advokato A. Bertulio prašymas priimtas ir administracinio nusižengimo byla atnaujinta.


5. Pareiškėjas prašo teismą panaikinti Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2018 m. vasario 8 d. nutarimą, Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartį, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti. Pareiškėjas nurodo:

5.1. Teismai pažeidė ANK 5 straipsnio 1 dalį, nes paliko galioti Institucijos 2018 m. vasario 8 d. nutarimą, kuriuo G. J. paskyrė baudą už nusižengimą, t. y. 2017 m. spalio 27 d. privalomojo nurodymo (įpareigojimas rekultivuoti jai nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose neteisėtai įrengtus smėlio ir žvyro karjerus) nevykdymą, kuris nebuvo pavojingas ir neteisėtas. Kaip nurodė Vilniaus apygardos administracinis teismas įsiteisėjusiame 2018 m. rugpjūčio 28 d. sprendime administracinėje byloje, nenustatytas joks neteisėtai įrengtas smėlio ir žvyro karjeras, todėl Institucija neturėjo teisės duoti tokio nurodymo.

5.2. Teismai pažeidė ANK 317 straipsnio 1 dalį ir 618 straipsnio 2 dalį, nes, atmesdami G. J. skundą, Institucijos 2018 m. vasario 8 d. nutarimo teisėtumą grindė kitomis faktinėmis aplinkybėmis nei tos, dėl kurių buvo surašytas 2017 m. spalio 27 d. privalomasis nurodymas ir paskirta nuobauda. ANK 618 straipsnio 2 dalis įsakmiai nurodo į nutarimą įrašyti ne tik ANK straipsnį ar jo dalį, nustatantį atsakomybę už padarytą administracinį nusižengimą, bet ir nurodyti specialųjį įstatymą ar kitą teisės aktą, kurio reikalavimus asmuo pažeidė, tačiau nei Institucijos nutarime, nei teismų nutartyse nebuvo nurodyta, kokio privalomojo nurodymo ir kokiu laiku G. J. nevykdė. Priešingai, Institucijos nutarime nurodyta, jog ji pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 24 straipsnį, tačiau šis straipsnis nenustato jokių pareigų privačios žemės savininkams, tik įpareigojimus aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnams patraukti administracinėn atsakomybėn asmenis, neįvykdžiusius privalomojo nurodymo, už šio nurodymo neįvykdymą, už aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų, dėl kurių buvo duotas privalomasis nurodymas, pažeidimus. Kadangi G. J. nėra aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnė, ji negalėjo pažeisti minėto įstatymo nuostatų ir jai negalėjo kilti administracinė atsakomybė.

5.3. Teismas, vadovaudamasis Institucijos atstovų paaiškinimais, klaidingai konstatavo, jog pareiškėja nevykdė privalomojo nurodymo prižiūrėti ir rūpintis, kad jai priklausantys žemės sklypai nekeltų pavojaus aplinkiniams, t. y. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnyje nustatytos pareigos. Tokia teismo išvada nepagrįsta, nes G. J. buvo nubausta už 2017 m. spalio 27 d. privalomajame nurodyme, kuriame buvo nustatytos visai kitos faktinės aplinkybės ir kiti teisės aktų pažeidimai, nurodyto reikalavimo neįvykdymą.

5.4. Administracinė atsakomybė pagal ANK 317 straipsnio 1 dalį kyla už aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno duotame privalomajame nurodyme nustatytų reikalavimų neįvykdymą laiku, todėl teismai turėjo nustatyti ir išanalizuoti, kokių privalomajame nurodyme nustatytų reikalavimų laiku neįvykdė pareiškėja, bet to nepadarė. Teismai neanalizavo privalomojo nurodymo turinio, ypač atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu yra įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 28 d. sprendimas administracinėje byloje, kuriuo 2017 m. spalio 27 d. privalomajame nurodyme nustatytos faktinės aplinkybės (taip pat ir teisės aktų pažeidimas) ir privalomojo nurodymo įgyvendinimo priemonė yra pripažintos neteisėtomis.

5.5. Byloje nėra surinkta įrodymų, kad G. J. būtų naudojusi jai priklausančius kitos paskirties žemės sklypus ne pagal pagrindinę jų naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą, taip pat nėra duomenų, kad ji neracionaliai naudojo ir netausojo jai priklausančio žemės sklypo. Taip pat nėra jokių įrodymų, kad pareiškėja savo žemės sklypuose eksploatavo naudingąsias iškasenas, nesilaikė reikalavimo, jog būtų išsaugotas derlingasis dirvožemio sluoksnis ir rekultivuotos pažeistos žemės.

6. Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Teisės departamento Vilniaus administracinių bylų nagrinėjimo skyriaus vedėja Kristina Malaiškaitė atsiliepime prašo prašymo netenkinti.

6.1. Nors prašyme akcentuojama, kad teismų sprendimuose nebuvo nurodyta, kokio privalomojo nurodymo ir kokiu laiku G. J. neįvykdė, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad tiek Institucijos nutarime, tiek teismų sprendimuose buvo nurodyta, jog ji neįvykdė 2017 m. spalio 27 d. privalomojo nurodymo. Pažymima, kad G. J. 2018 m. sausio 16 d. administracinio nusižengimo protokolas buvo surašytas ne todėl, kad ji neteisėtai vykdė kasinėjimo darbus, o todėl, kad ji neįvykdė 2017 m. spalio 27 d. privalomojo nurodymo ir nesutvarkė nukastos žemės.

6.2. Prašyme minimas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 28 d. sprendimas (kuriuo kaip neteisėtas panaikintas 2018 m. sausio 18 d. pakartotinis privalomasis nurodymas) nesusijęs su administraciniu nusižengimu, už kurį G. J. nubausta. Pažymėtina, kad 2017 m. spalio 27 d. privalomasis nurodymas yra pagrįstas, teisėtas ir galiojantis, todėl privalėjo būti įvykdytas. Iš privalomojo nurodymo matyti, kad 2017 m. spalio 27 d. G. J. atstovas pasirašė antroje privalomojo nurodymo pusėje, kurioje išaiškinta apskundimo tvarka ir terminai. Taigi, G. J. ir jos įgaliotas asmuo pasirašydami susipažino su privalomuoju nurodymu ir gavo jo nuorašą, taip pat susipažino su jo apskundimo tvarka ir terminais, todėl argumentas, kad G. J. nebuvo žinoma įstatymų ir teisės aktų reikalavimai, vertintinas kritiškai. Ji turėjo teisę per 10 dienų apskųsti privalomąjį nurodymą, tačiau to nepadarė. Kadangi privalomasis nurodymas nebuvo panaikintas, jis privalėjo būti įvykdytas. Pažymėtina, kad teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių.

6.3. Prašyme nepateikta jokių papildomų argumentų, kodėl administracinio nusižengimo byla turėtų būti atnaujinta. Apylinkės ir apygardos teismai patvirtino, kad būtent G. J. buvo atsakinga už tai, kokia veikla yra vykdoma jai nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose. Tai nustatyta ir Žemės įstatymo 21 straipsnyje, pagal kurį žemės savininkai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą, racionaliai naudoti ir tausoti žemę, mišką,

vandenį, įstatymų nustatyta tvarka leistas eksploatuoti naudingąsias iškasenas ir kitus gamtos bei rekreacinius išteklius.


7. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. J. atstovo advokato Arūno Bertulio prašymas tenkintinas.

Dėl G. J. nubaudimo pagal ANK 317 straipsnio 1 dalį

8. Pareiškėjas teigia, kad G. J. pagal ANK 317 straipsnio 1 dalį už 2017 m. spalio 27 d. privalomojo nurodymo nevykdymą nubausta nepagrįstai, nes teismai neatsižvelgė į priimtą Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegijos 2018 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą, kuriuo panaikintas pakartotinis 2018 m. sausio 18 d. privalomasis nurodymas dėl to paties dalyko, dėl kurio buvo išduotas ir 2017 m. spalio 27 d. privalomasis nurodymas. Teisėjų kolegija laiko, kad šie prašyme nurodyti argumentai yra pagrįsti.

9. Pagal ANK 5 straipsnio 1 dalį, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį nustatyta administracinė nuobauda, požymius. Tam, kad asmuo būtų patrauktas administracinėn atsakomybėn, turi būti nustatyti visi būtini objektyviosios ir subjektyviosios administracinio nusižengimo sudėties požymiai.

10. ANK 317 straipsnio 1 dalis nustato administracinę atsakomybę už aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno duotame privalomajame nurodyme nustatytų reikalavimų neįvykdymą laiku. Administracinė atsakomybė už aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno pakartotinai duotame privalomajame nurodyme nustatytų reikalavimų nevykdymą nustatyta ANK 317 straipsnio 2 dalyje. Pagal Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – Įstatymas) 2 straipsnio 7 dalį privalomasis nurodymas – tai aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančio pareigūno įpareigojimas fiziniam ar juridiniam asmeniui per tam tikrą terminą įgyvendinti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus arba imtis priemonių, kad aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai būtų išvengta ar ji būtų sumažinta, arba likviduoti pasekmes, sukeltas aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimų, arba įgyvendinant aplinkos atkūrimo priemones. Pagal Įstatymo 23 straipsnį privalomasis nurodymas straipsnyje nustatyta tvarka gali būti skundžiamas, tačiau skundo padavimas nesustabdo privalomojo nurodymo vykdymo. Pagal Įstatymo 24 straipsnį, jei privalomasis nurodymas laiku neįvykdomas, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas privalo patraukti administracinėn atsakomybėn asmenį, neįvykdžiusį privalomojo nurodymo, už šio nurodymo neįvykdymą, už aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų, dėl kurių buvo duotas privalomasis nurodymas, pažeidimus (jei pažeidimas trunkamasis), taip pat pakartotinai duoti privalomąjį nurodymą, kurio įvykdymo terminai nustatomi remiantis šio skirsnio nuostatomis.

11. G. J. pagal ANK 317 straipsnio 1 dalį buvo nubausta už tai, kad laiku neįvykdė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Trakų rajono agentūros 2017 m. spalio 27 d. duoto privalomojo nurodymo, kuriuo ji buvo įpareigota iki 2017 m. lapkričio 30 d. sutvarkyti nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą (padalytą į atskirus žemės sklypus), t. y. jį rekultivuoti. Administracinėn atsakomybėn patrauktos G. J. atstovas 2018 m. vasario 8 d. nutarimą skundė tiek apylinkės, tiek apygardos teismui, tačiau teismai pripažino, kad G. J. pagrįstai nubausta pagal ANK 317 straipsnio 1 dalį, nes ji laiku neįvykdė 2017 m. spalio 27 d. privalomojo nurodymo, be to, nurodymo neapskundė įstatymų nustatyta tvarka, todėl nurodymas yra teisėtas ir galiojantis.

12. Atsakant į pareiškėjo argumentus dėl G. J. nepagrįsto nubaudimo pažymėtina, kad tiek apylinkės, tiek apygardos teismas netinkamai vertino faktą, kad byloje buvo pateiktas pakartotinis 2018 m. sausio 18 d. nurodymas, kuriuo G. J. įpareigojo iki 2018 m. kovo 16 d. rekultivuoti jai nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus (kuriuos ji jau buvo įpareigota rekultivuoti 2017 m. spalio 27 d. privalomuoju nurodymu). Nesutikdama su 2018 m. sausio 18 d. privalomuoju nurodymu, G. J. pateikė skundą Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui, tačiau jis 2018 m. vasario 6 d. raštu pareiškėjos skundą atmetė. Tuomet G. J. pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, šis 2018 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu panaikino 2018 m. sausio 18 d. privalomąjį nurodymą. Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad, įvertinus visus bylos duomenis, privalomajame nurodyme ir rašte nepagrįstai nurodyta, jog pareiškėjai priklausančiuose žemės sklypuose neteisėtai įrengtas karjeras; o nenustačius karjero įrengimo fakto, nėra teisinio pagrindo pareiškėją įpareigoti atlikti rekultivavimo darbus.

13. Taigi Agentūros pakartotinis 2018 m. sausio 18 d. nurodymas, kuris buvo panaikintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu, buvo duotas dėl tų pačių žemės sklypų ir tuo pačiu pagrindu kaip ir 2017 m. spalio 27 d. privalomasis nurodydamas; t. y. dėl tų pačių G. J. nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų, įpareigojant atlikti rekultivavimo darbus dėl neteisėtai įrengto žvyro ir smėlio karjero. Taigi apylinkės ir apygardos teismai, grįsdami G. J. nubaudimą pagal ANK 317 straipsnio 1 dalį, padarė klaidingas išvadas, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu buvo panaikintas ne nagrinėjamoje byloje surašytas, o kitas – 2018 m. sausio 18 d. – privalomasis nurodymas, neatsižvelgdami į panaikinto privalomojo nurodymo turinį. Teismai, darydami išvadą, kad tai yra kitas privalomasis nurodymas, vertino tik jo priėmimo datą, bet ne turinį, kuris yra identiškas 2017 m. spalio 27 d. privalomajam nurodymui, t. y. pateiktas G. J. dėl tų pačių jai priklausančių žemės sklypų, remiantis tuo pačiu teisiniu pagrindu ir nurodant tapatų įpareigojimą juos rekultivuoti. Akivaizdu, kad tiek 2017 m. spalio 27 d., tiek 2018 m. sausio 18 d. privalomuosiuose nurodymuose užfiksuotos tos pačios faktinės aplinkybės ir ta pati privalomoji priemonė, todėl, apygardos administraciniam teismui panaikinus 2018 m. sausio 18 d. pakartotinį privalomąjį nurodymą, nėra pagrindo teigti, kad pirminis 2017 m. spalio 27 d. privalomasis nurodymas yra pagrįstas ir teisėtas. Įstatymo leidėjo įtvirtinta administracinė atsakomybė už privalomojo nurodymo nevykdymą suponuoja teisinę išvadą, kad atsakomybė asmeniui taikoma, kai toks reikalavimas yra teisėtas ir pagrįstas. Negali būti teisinės situacijos, kad, specializuotam teismui nustačius pakartotinio privalomojo nurodymo neteisėtumą ir jį panaikinus, bendrosios kompetencijos teismas, spręsdamas asmens atsakomybės dėl tapataus privalomojo nurodymo nevykdymo klausimą, į tai neatsižvelgia ir formaliai taiko įstatymą. Šiuo atveju galioja taisyklė ex injuria jus non oritus (iš neteisės negali atsirasti teisė), nes teismo sprendimas panaikinti pakartotinį privalomąjį nurodymą turi esminę reikšmę sprendžiant traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens kaltės klausimą.

14. Esant šioms aplinkybėms, teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad 2017 m. spalio 27 d. privalomasis nurodymas yra teisėtas ir pagrįstas, o G. J. pagrįstai nubausta pagal ANK 317 straipsnio 1 dalį dėl šio privalomojo nurodymo nevykdymo. G. J. veikoje nėra ANK 317 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto administracinio nusižengimo sudėties, todėl Agentūros nutarimas ir teismų nutartys naikintini ir administracinio nusižengimo teisena dėl ANK 317 straipsnio 1 dalyje nustatyto administracinio nusižengimo G. J. nutrauktina.


n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2018 m. vasario 8 d. nutarimą, Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartį, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną dėl ANK 317 straipsnio 1 dalyje nustatyto administracinio nusižengimo G. J. nutraukti.


VYTAUTAS MASIOKAS

ARTŪRAS PAŽARSKIS_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-181-648/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-24104-2017-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4; 2.1.6.2.4(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6b04f26092ab11e9ae2e9d61b1f977b3



Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Vytauto Masioko ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal kaltinamojo D. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 19 d. nutarties, kuria Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės Olgos Šleiterienės apeliacinis skundas tenkintas iš dalies: panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 4 d. nuosprendis ir baudžiamoji byla perduota iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 4 d. nuosprendžiu D. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 170 straipsnio 2 dalį kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. D. K. pagal BK 170 straipsnio 2 dalį kaltinamas tuo, kad jis viešai tyčiojosi, niekino žmonių grupę dėl tautybės, kilmės, būtent: 2017 m. vasario 9 d. 16.46 val. bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iš kompiuterio, kurio IP adresas (duomenys neskelbtini), viešai tinklalapyje http://www.lrytas.lt komentuodamas straipsnį „Įspėja: Rusija ruošiasi didžiausioms puolimo pratyboms prie Lietuvos sienų“ parašė: „Rusija yra Lietuvos PRIEŠAS ir viso Vakarų pasaulio jungtinėmis pajėgomis Rusija bus sunaikinta, kaip buvo sunaikinta SSSR 1991 metais. Rusija yra skurdo, bado, nevykėlių, lūzerių šalis ir neužilgo rusai klūpės ant kelių ir maldaus vakarų duoti maisto. Mirtis Rusijai. Rusija yra Lietuvos priešas nuo pat Lietuvos karalystės susikūrimo 11 amžiuje iki pat šių dienu, tai amžinas Lietuvos priešas, visa Lietuvos ir vėliau bendros Lenkijos-Lietuvos federacinės valstybės istorija yra nesibaigiantis karas su Rusija“; taip pasisakė apie rusų tautinę grupę žeminančiai, bet negrubiai (2017 m. liepos 24 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-1450 (17)); skleidė niekinamą nuomonę apie rusus kaip tautos atstovus ar kaip Rusijos piliečius, iš jų tyčiojosi (2017 m. gegužės 3 d. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos eksperto išvada Nr. EAN-8).

Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jis 2017 m. vasario 9 d. apie 17.09 val. bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iš kompiuterio, kurio IP adresas (duomenys neskelbtini), viešai tinklalapyje http://www.lrytas.lt komentuodamas straipsnį „Ukrainoje sudarė nužudytų separatistų dešimtuką – žudė net savi“ parašė: „Ačiū Dievui, kad buvo nužudytas kacapai, kurie nužudė tūkstančius žmonių. Kacapų kūnais nukloti Ukrainos laukai, kacapų kūnai nesurenkami ir pūna mūšių laukose, bent vienas privalumas iš kacapų, kad išsigimusios Rusijos kareivių lavonai tresia Ukrainos žemę. Iš kacapo kitos naudos negali būti. MIRTIS RUSIJAI, mirtis okupantui. Rusija yra išsigimusi lavonienos tiekėja į Ukraina, o pagrindinis kacapų lavonų užsakovas yra nusikaltėlis fiureris Putinas“; taip išskyrė asmenų grupę tautybės pagrindu – rusus, šią grupę žemino įvardijimu „kacapai“, pūvančių lavonų aprašymu, asmenų grupės nužmoginimu teigdamas, kad jų kūnai tręšia žemę, taip pat teigdamas, kad „iš kacapo kitos naudos negali būti“ (2017 m. liepos 24 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-1450 (17)); skleidė niekinamą nuomonę apie rusus, Rusijos piliečius ar iš Rusijos kilusius asmenis, iš jų tyčiojosi (2017 m. gegužės 3 d. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos eksperto išvada Nr. EAN-8).

Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jis 2017 m. vasario 9 d. apie 18.08 val. bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iš kompiuterio, kurio IP adresas (duomenys neskelbtini), viešai tinklalapyje http://www.lrytas.lt komentuodamas straipsnį „Ukrainoje sudarė nužudytų separatistų dešimtuką – žudė net savi“ parašė: „<…> rusai yra fašistai, o išsigimusi Rusija yra dvokianti fašistinė šalis, kurią valdo oligarchas fiureris Putinas“, taip išskyrė asmenų grupę

http://www.lrytas.lt/



tautybės pagrindu – rusus – ir šią grupę žemino įvardijimu „fašistai“ (2017 m. liepos 24 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-1450 (17)); skleidė niekinamą nuomonę apie rusus kaip tautos atstovus ar kaip Rusijos piliečius (2017 m. gegužės 3 d. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos eksperto išvada Nr. EAN-8).

II. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO NUTARTIES ESMĖ

2. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį nustatęs teismo objektyvųjį šališkumą. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė procesinių klaidų ir buvo galimai objektyviai šališkas, nes išteisinamajame nuosprendyje detaliau neanalizavo nė vienos iš specialistų išvadų, specialistų pasisakymų teisminio bylos nagrinėjimo metu, nepašalino išvadose egzistavusių prieštaravimų, netyrė prokuroro argumentų dėl D. K. kaltės, todėl liko neaišku, kokie bylos duomenys, be kaltinamojo paaiškinimų, patvirtino jo nekaltumą. Tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neabejotinai patvirtino teisėjo netinkamą požiūrį į bylos nagrinėjimo ribų nustatymą, jo abstraktų įrodymų vertinimą, nepateikiant išsamios įrodymų analizės ir teisiniais argumentais pagrįstų išvadų. Šie pažeidimai pirmosios instancijos teismui sukliudė išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas panaikino išteisinamąjį nuosprendį, o bylą perdavė iš naujo nagrinėti apylinkės teismui.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

3. Kasaciniu skundu kaltinamasis D. K. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus ir nepagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismą buvus objektyviai šališką. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo svarbią aplinkybę, turinčią esminę reikšmę taikant BK 170 straipsnio 2 dalies nuostatas, būtent tai, kad kasatoriaus pasisakymai buvo nukreipti tik prieš agresyvią ir demagogišką Rusijos Federacijos politiką, ypač dėl Ukrainos, o ne prieš etninės kilmės rusus. Tokie kasatoriaus veiksmai neatitinka moralės normų, tačiau nesudaro BK 170 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties. Kasatorius nesutinka, kad „naudingu idiotu“ jis turėtų būti laikomas todėl, jog padarė lingvistinių ir stiliaus klaidų.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas klaidingai teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes nepašalino prieštaravimų, esančių skirtingose specialistų išvadose. Pažymi, kad šiose specialistų išvadose esančių prieštaravimų pašalinti neįmanoma, nors pirmosios instancijos teismas bandė tai padaryti apklausdamas visus tris išvadas teikusius specialistus (G. H., L. L. ir R. M.). Taigi pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų priemonių, kad pašalintų byloje esančius prieštaravimus, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepateikta išsami bylos nagrinėjimo metu ištirtų duomenų analizė, nepateiktos argumentuotos išvados ir tai sudaro prielaidas laikyti, kad teismas nagrinėdamas bylą galėjo būti šališkas, yra nepagrįsta.

3.3. Pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė argumentais, sutampančiais su Lietuvoje vyraujančia pozicija dėl Rusijos Federacijos vykdomos politikos prieš Ukrainą. Viešoje erdvėje yra visuotinai pripažinta, kad Rusijos Federacija okupavo ir aneksavo Ukrainos teritoriją – Krymo pusiasalį, todėl jai yra taikomos politinės ir ekonominės sankcijos, taip pat Rusijos Federacija dalyvauja ginkluotame konflikte Rytų Ukrainos teritorijoje, vykdo agresyvią politiką prieš kitas valstybes, grasindama ginkluotais konfliktais. Kasatorius viso proceso metu teigė, jog nėra priešiškai nusiteikęs prieš rusus, tačiau neigiamai vertina Rusijos Federacijos vadovų vykdomą politiką ir tokią politiką palaikančius asmenis. Tokius jo parodymus patvirtina pateikti dokumentai, kur jis kreipėsi į prokuratūrą dėl neigiamų pasisakymų prieš rusų tautybės žmones. Be to, ir specialistai nurodė, kad kasatoriaus komentarai nukreipti ne prieš rusų tautą, o tik prieš Rusijos Federacijos valdžią, vykdančią nusikalstamus veiksmus.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime nurodo:

4.1. Kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvados dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo nepagrindė įtikinamais argumentais, yra deklaratyvūs, prieštarauja skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turiniui. Pažymėtina, kad kasatorius skunde net nenurodo, kokius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus padarė apeliacinės instancijos teismas. Kasatorius, nesutikdamas su skundžiama teismo nutartimi, apsiribojo išimtinai jam

pareikšto kaltinimo pagrįstumo vertinimu, pakartojo teismo posėdžių metu savo duotus parodymus ir poziciją dėl savo nekaltumo bei išreiškė pritarimą pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio išvadoms apie tai, kad jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, nurodytos BK 170 straipsnio 2 dalyje, požymių, tačiau argumentų, susijusių su apeliacinės instancijos teismo išvadomis apie pirmosios instancijos teismo šališkumą, iš esmės nenurodė. Skirtingai nei teigia kasatorius, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas pateikė išsamius ir įtikinamus motyvus, kuriais remdamasis konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, kurie leidžia pagrįstai manyti, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas (objektyvusis šališkumo požymis).

4.2. Pritartina apeliacinės instancijos teismo nutarties išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, nevertino įrodymų visumos, o išvadų nepagrindė teisiniais argumentais. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad jame tik pakartoti kaltinamojo parodymai, nepateikiama jų analizė, nevertinami kiti bylos įrodymai, tik trumpai išdėstomos specialistų išvados, tačiau jų turinys neanalizuojamas. Šios aplinkybės pavirtina apeliacinės instancijos teismo išvadas, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 3 dalies 3, 4 punktą, nepateikė išsamios bylos įrodymų analizės, nesusiejo įrodymų į visumą, prioritetą teikė kaltinamojo parodymams, o kaltinamąjį vien dėl jo komentarų po straipsniais surašymo būdo, stiliaus, gramatinių klaidų pateikė kaip galimai netinkamą baudžiamosios atsakomybės subjektą. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai nepateikė jokios kaltinamojo padarytos veikos, nurodytos kaltinamajame akte, atitikties BK 170 straipsnio 2 daliai, o vadovavosi vien politiniais argumentais, todėl liko neaišku, kuo remdamasis pirmosios instancijos teismas padarė išvadą dėl kasatoriaus nekaltumo.

4.3. Šios aplinkybės neabejotinai patvirtina pirmosios instancijos teismo nuosprendžio surašymo ydingumą, BPK normų, reglamentuojančių nuosprendžio surašymą, nesilaikymą bei sudarė apeliacinės instancijos teismui pagrindą padaryti teisingą išvadą, kad bylą galėjo išnagrinėti šališkas pirmosios instancijos teismas (objektyvus šališkumas).

IV. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

5. Kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl teismo šališkumo

6. Kasaciniame skunde kaltinamasis D. K. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo jis buvo išteisintas pagal BK 170 straipsnio 2 dalį, ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui konstatavęs šališkumą.

7. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teismo nešališkumo principo esmė – nagrinėjantis bylą teismas negali turėti ir rodyti bet kokio palankumo vienai iš proceso šalių: baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, ypač kaltinamojo, garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo dėl proceso dalyvių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-388/2014). Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015).

8. Šališku pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja nors vienas teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Teismo šališkumas gali būti konstatuotas, kai nustatomos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61/2010). Teismo nešališkumo principas pažeidžiamas, kai teismas

nesuteikia proceso šalims vienodų galimybių aktyviai dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, išreiškia išankstinę poziciją dėl tiriamų duomenų vertinimo, teismo baigiamajame akte vertindamas įrodymus vartoja teismo palankumą ar nepalankumą proceso dalyviams atspindinčias formuluotes ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-385-507/2016). Atkreiptinas dėmesys, kad nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (pavyzdžiui, 1993 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Fey prieš Austriją, peticijos Nr. 14396/88; 2010 m. sausio 6 d. sprendimas byloje Vera Fernández-Huidobro prieš Ispaniją, peticijos Nr. 74181/01).

9. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir perduodamas bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas buvo objektyviai šališkas. Savo išvadą apeliacinės instancijos teismas grindė tuo, kad, patikrinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį bei formą, darytina išvada, jog teismas nesilaikė BPK 303–307 straipsniuose įtvirtintų nuosprendžio formai ir turiniui keliamų reikalavimų, surašydamas nuosprendį padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, dėl ko pirmosios instancijos teismo nuosprendis negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kuriame D. K. išteisintas pagal BK 170 straipsnio 1 dalį, atlikto įrodymų vertinimo negalima laikyti tinkamu ir pagrįstu teisiniais argumentais, nes nuosprendis nėra aiškus, išsamus, įtikinamas ir nekeliantis abejonių dėl jame padarytų išvadų teisingumo. Į tai atsižvelgdamas, apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, kad nustatyti nuosprendžio surašymo trūkumai bei kiti nuosprendyje išdėstyti teiginiai sudaro pagrindą laikyti, jog nuosprendis priimtas esant galimiems objektyvaus šališkumo pagrindams.

10. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia apeliacinės instancijos teismo motyvacija nepagrindžia pirmosios instancijos teismo šališkumo nei subjektyviąja, nei objektyviąja prasme, t. y. nenustatytas nei galimas teisėjo (teisėjų kolegijos) asmeninis šališkumas ar tendencingumas, nei proceso organizavimo ar procesinių veiksmų atlikimo trūkumai, leidžiantys manyti, kad vienai proceso šaliai rodomas išankstinis palankumas ar priešiškumas. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai, – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-45-303/2018, 2K-211-895/2018). Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-486/2014, 2K-45-303/2018 ir kt.).

11. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas, klaidingai konstatavęs pirmosios instancijos teismą buvus objektyviai šališką dėl nuosprendžio surašymo trūkumų, motyvacijos stokos, išplėtė šališkumo sąvoką, taip pat pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes neišnagrinėjo pateikto prokuroro apeliacinio skundo, kuriuo buvo prašoma panaikinti išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir D. K. pripažinti kaltu pagal BK 170 straipsnio 1 dalį. Neišnagrinėjęs apeliacinio skundo, apeliacinės instancijos teismas neįgyvendino savo pagrindinės baudžiamojo proceso įstatymu apibrėžtos pareigos – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar nutarties teisėtumą ir pagrįstumą bei prireikus ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas. Todėl šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 303–307 straipsniuose įtvirtintus nuosprendžio surašymo reikalavimus, privalėjo šį pažeidimą ištaisyti nagrinėdamas bylą pagal prokuroro apeliacinio skundo ribas.

12. Konstatuoti pažeidimai pripažintini esminiais BPK pažeidimais (BPK 369 straipsnio 3 dalis), dėl kurių apeliacinės instancijos teismo nutartis negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

13. Remiantis BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostata, kad, grąžindamas bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą, dėl kasatoriaus D. K. kasaciniame skunde išdėstytų argumentų dėl BK 170 straipsnio 2 dalies taikymo teisėjų kolegija šioje nutartyje nepasisako.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.


VYTAUTAS MASIOKAS

ARTŪRAS PAŽARSKIS_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-150-689/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00061-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.20.5.1; 2.1.7.4(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Vytauto Masioko ir Prano Kuconio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,dalyvaujant prokurorui Sauliui Verseckui,nuteistojo Ž. Ž. gynėjui advokatui Mariui Zabitai,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. Ž. gynėjo

advokato Mariaus Zabitos kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 27 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 12 d. nuosprendžių.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 27 d. nuosprendžiu Ž. Ž. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 27 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: Ž. Ž. nuteistas pagal BK 235 straipsnio 1 dalį 70 MGL (2636,20 Eur) dydžio bauda.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo Ž. Ž. gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8ce101d092ab11e9ae2e9d61b1f977b3

1. Ž. Ž. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugsėjo 7 d., apklausiamas kaip liudytojas Vilniaus apygardos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo (duomenys neskelbtini) bei kitų nusikaltimų, teismo posėdyje prisiekęs sakyti tik tiesą ir nieko nenutylėti, būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, davė melagingus parodymus apie tai, kad jis, koncertuodamas (duomenys neskelbtini) renginiuose, kurie buvo sutarti su juo pagal 2005 m. spalio 18 d. autorinę sutartį (duomenys neskelbtini), kurią pasirašė (duomenys neskelbtini) V. V. ir UAB „A“ darbuotoja V. B., iš (duomenys neskelbtini) jokio atlygio bei honoraro negavo, koncertavo tik už transporto išlaidas, už kurias ir buvo sumokėta, susitarus, kad (duomenys neskelbtini) sumokės tik apie 400–500 Lt (115,84–144,81 Eur) už koncertą, kad tūkstantinio atlygio už koncertus nebuvo. Taip pat jis davė melagingus parodymus apie tai, kad pagal jam teismo posėdžio metu pateiktą susipažinti 2006 m. kovo 9 d. kasos išlaidų orderį Nr. 152, kuriame buvo nurodyta, kad V. B. už Ž. Ž. koncertą Telšiuose buvo sumokėta 5000 Lt (1448,1 Eur), 2006 m. kovo 1 d. kasos išlaidų orderį Nr. 106, kuriame buvo nurodyta, kad V. B. už Ž. Ž. keturis koncertus kovo mėnesį buvo sumokėta 20 000 Lt (5792,40 Eur), jis negalintis nieko paaiškinti ir neatsimena, kad būtų gavęs orderiuose minimas sumas už koncertus. Taip pat Ž. Ž. davė melagingus parodymus, kad UAB „A“ kratos metu paimtuose užrašuose rastas įrašas „2006-02-01 10 000 už DP, kadangi gruodį nebuvo vieno koncerto Prienuose <…>“ liudija ne (duomenys neskelbtini) sumokėtą atlygį už jo koncertus (duomenys neskelbtini) renginiuose, o yra tik derybų dėl būsimų koncertų įrašas.

II. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

2. Kasaciniu skundu nuteistojo Ž. Ž. gynėjas advokatas M. Zabita prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 12 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 27 d. nuosprendį su pakeitimu: paliekant išteisinimo pagrindą, nurodytą BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte, nepakeistą, pašalinti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies teismo išvadą, kad Ž. Ž., 2012 m. rugsėjo 7 d. apklausiamas Vilniaus apygardos teisme kaip liudytojas, suprato, kad teismui nurodo tikrovės neatitinkančias faktines aplinkybes, t. y. duoda melagingus parodymus, ir taip elgtis norėjo, taigi, veikė tiesiogine tyčia. Kasatorius skunde nurodo:

3. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas vertindami įrodymus padarė klaidų dėl įrodymų turinio – Ž. Ž. parodymų, kuriuos jis davė baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) apklaustas kaip liudytojas 2012 m. rugsėjo 7 d. teisiamajame posėdyje Vilniaus apygardos teisme (netinkamai taikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad autorinę sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl atlikėjų Ž. Ž. ir I. S.-Ž. koncertų (programos) organizavimo (duomenys neskelbtini) turo per Lietuvą metu sudarė Ž. Ž. vadybininkė, UAB „A“ administratorė V. B.; 2006 m. kovo 1 ir 9 dienų kasos išlaidų orderius Nr. 106 ir 152, kuriuose buvo nurodyta, kad už keturis Ž. Ž. koncertus kovo mėnesį 20 000 Lt (5792,40 Eur) ir koncertą Telšiuose – 5000 Eur (1448,1 Eur) buvo sumokėta V. B., pasirašė V. B.; UAB „A“ kratos metu paimtuose užrašuose rastą įrašą „2006 m. vasario 1 d. 10 000 už DP, kadangi gruodį nebuvo vieno koncerto Prienuose <…>“ padarė ne Ž. Ž. Teismai neįvertino, kad apie minėtus dokumentus Ž. Ž. buvo apklaustas praėjus šešeriems septyneriems metams nuo įvykių, be to, (duomenys neskelbtini) nebuvo vienintelis Ž. Ž. koncertų užsakovas. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad pagal BK 235 straipsnio 1 dalį asmuo neatsako, jei jis, būdamas liudytojas, pamiršo įvykio ar kitas aplinkybes, neteisingai jas suprato ir todėl klydo duodamas parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2013, 2K-3-489/2016). Pagal BK 235 straipsnį asmuo atsako tik jei veikė tiesiogine tyčia, t. y. suprato, kad duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, supranta tai ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-335-895/2015, 2K-305-788/2015, 2K-566-895/2015). Teismai nenustatė tyčios Ž. Ž. veiksmuose duoti melagingus parodymus. Ž. Ž., duodamas parodymus, kurie skundžiamuose teismų sprendimuose įvardyti kaip melagingi, tam tikrų aplinkybių arba neprisiminė, arba jos jam nebuvo žinomos, arba dėl jų buvo daromos prielaidos, keliamos versijos. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 12 d. nuosprendyje išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 235 straipsnio 1 dalyje, aplinkybės iš esmės neatitinka Ž. Ž., kaip liudytojo, apklausto 2012 m. rugsėjo 7 d. baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), teisiamojo posėdžio protokole (taip pat ir ikiteisminio tyrimo metu) užfiksuotų parodymų, kurie pripažinti melagingais, turinio. Teismai šališkai ištyrė bylos aplinkybes ir objektyviai neįvertino visų bylos įrodymų. Toks apkaltinamasis nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Tai, kad Ž. Ž. neva nutylėjo jam žinomas aplinkybes, paneigė rašytiniuose dokumentuose užfiksuotų lėšų gavimą,

niekuo nepagrįsta. Nė viename teismų sprendime nenustatyta, kad Ž. Ž. per trečią asmenį – V. B. – gavo tas pinigų sumas, kurios buvo įrašytos 2006 m. kovo 1 d., 2006 m. kovo 9 d. kasos išlaidų orderiuose Nr. 106 ir 152. Priešingai, teismas, priėmęs nuosprendį vadinamojoje (duomenys neskelbtini) juodosios buhalterijos byloje, tik konstatavo, kad Ž. Ž. koncertai (duomenys neskelbtini) renginiuose buvo apmokami iš neoficialių, (duomenys neskelbtini) teisės aktų tvarka neapskaitomų lėšų. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Ž. Ž. nutylėjo tam tikras aplinkybes, reiškia tik tai, kad jam galėjo būti taikoma ne baudžiamoji atsakomybė pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, o procesinė prievartos priemonė, nurodyta BPK 163 straipsnyje.

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

4. Nuteistojo Ž. Ž. gynėjo advokato M. Zabitos kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinės bylos nagrinėjimo ribų

5. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį nagrinėdamas kasacinę bylą teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus ir nustatant bylos aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Proceso dalyvių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus. Taigi, kasacinio skundo argumentai, susiję su faktinių aplinkybių nustatymu, byloje paliekami nenagrinėti.

6. Kasatorius, skunde ginčydamas apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį Ž. Ž., nurodo šiuos pagrindinius teisinius argumentus: 1) netinkamai taikytos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos dėl Ž. Ž., kaip liudytojo vadinamojoje (duomenys neskelbtini) byloje, parodymų interpretavimo; 2) apeliacinės instancijos teismas šališkai ištyrė bylos aplinkybes ir objektyviai neįvertino visų įrodymų byloje; 3) nenustatyta Ž. Ž. tyčia padaryti BK 235 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką; 4) apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Ž. Ž. nutylėjo tam tikras aplinkybes, reiškia tik tai, kad tokiu atveju jam galėjo būti taikoma ne baudžiamoji atsakomybė pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, o procesinė prievartos priemonė, nurodyta BPK 163 straipsnyje.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo apeliacinės instancijos teisme

7. Kasacinio skundo argumentai apie tai, kad teismai, vertindami Ž. Ž. parodymus, padarė klaidų dėl įrodymų turinio, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus reikalavimus, yra nepagrįsti.

8. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose ne kartą yra konstatavęs, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tik tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-393-489/2017, 2K-237-689/2018).

9. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendį patikrinus teisės taikymo aspektu darytina išvada, kad vertinant įrodymus

BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinti reikalavimai nebuvo pažeisti. Kasaciniame skunde pabrėžiami du momentai dėl Ž. Ž. parodymų vertinimo: tai, kad Ž. Ž. neprisiminė susitarimų dėl jo koncertų (duomenys neskelbtini) renginiuose aplinkybių, ir tai, kad visus organizacinius reikalus tvarkė jo vadybininkė V. B. (J.).

10. Kasatorius skunde pakartoja apeliaciniame skunde išdėstytą argumentą apie tai, kad pirmosios instancijos teismas Ž. Ž. faktinių aplinkybių neatsiminimą nepagrįstai pripažino melagingais parodymais. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje šis argumentas pripažintas nepagrįstu ir motyvuotai atmestas (nuosprendžio 18 punktas). Nuosprendyje konstatuota, kad teisiamajame posėdyje apklausiant liudytoją Ž. Ž. buvo perskaityti jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu 2006 m. liepos 3 d., tai yra nuo įvykių, apie kuriuos jis buvo apklausiamas, praėjus tik keliems mėnesiams, ir šios apklausos metu Ž. Ž. nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, kaip ir apklausos pirmosios instancijos teisme metu: jis kategoriškai teigė, jog už koncertus kaltinime nurodomų tūkstantinių sumų iš (duomenys neskelbtini) nėra gavęs. Įvertinęs šią aplinkybę apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo daryti išvadą, jog, duodamas faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančius parodymus 2012 m. rugsėjo 7 d. teisiamojo posėdžio metu, Ž. Ž. suklydo dėl praėjusio ilgo laiko nuo įvykių, apie kuriuos buvo apklausiamas. Taigi vertinant Ž. Ž. parodymus klaidų dėl jų turinio nepadaryta.

11. Vertindamas Ž. Ž. parodymus apie tai, kad visus organizacinius reikalus tvarkė jo vadybininkė V. B. (J.), apeliacinės instancijos teismas analizavo 2012 m. rugsėjo 7 d. teisiamojo posėdžio metu jo duotų parodymų turinį, autorinės sutarties su (duomenys neskelbtini) dėl Ž. Ž. koncertinės veiklos (NR. (duomenys neskelbtini) sudarymo, galutinės koncerto kainos nustatymo aplinkybes, V. B. (J.) parodymus, įsiteisėjusiu Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu nustatytas aplinkybes, kad V. B. (J.) buvo techninė darbuotoja, pati nenustatinėjo Ž. Ž. sutarties su (duomenys neskelbtini) sąlygų, įkainių, nelėmė, kokios sumos už Ž. Ž. koncertus turi būti išmokamos, kad šios sumos buvo suderintos su Ž. Ž. ir jai, kaip Ž. Ž. vadybininkei, išmokėtos. Taip pat buvo įvertintos įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 12 d. nuosprendžiu pagal neoficialios (duomenys neskelbtini) kasos knygos įrašus, neoficialius kasos išlaidų orderius, kratos metu UAB „A“ paimtus užrašus nustatytos aplinkybės apie už koncertus Ž. Ž. sumokėtas sumas ir paneigti Ž. Ž. parodymai apie koncertavimą (duomenys neskelbtini) renginiuose tik už transporto išlaidas. Taigi apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, vadovaudamasis įstatymu, pagal savo vidinį įsitikinimą įvertino iš įvairių šaltinių surinktus įrodymus, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad vertindamas įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus reikalavimus.

12. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis šiuos reikalavimus atitinka. Pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis Ž. Ž. buvo panaikintas ne dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir neteisingai nustatytų bylos aplinkybių, o pripažinus nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą apie tai, kad Ž. Ž. parodymai teisme, dėl kurių melagingumo jam pareikštas kaltinimas, duoti pažeidžiant draudimą versti asmenį duoti parodymus prieš save ar savo šeimos narius ir todėl jo veiksmai negali būti pripažinti nusikalstamais BK 235 straipsnio 1 dalies prasme. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti išsamūs argumentai, kad Ž. Ž. neturėjo teisinės pareigos sumokėti didesnius mokesčius nuo autorinio atlyginimo, ir paneigta pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, kad Ž. Ž. turėjo duoti parodymus apie savo paties padarytą veiką, turinčią BK 202, 220 straipsniuose ar Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 173, 173 11 straipsniuose nurodytų požymių.

Dėl apeliacinės instancijos teismo nešališkumo

13. Kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas šališkai tyrė bylos aplinkybes, išsamiai neįvertino visų bylos įrodymų.

14. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso

šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015). Šališku pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja nors vienas teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Teismo šališkumas gali būti konstatuotas, kai nustatomos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61/2010). Teismo nešališkumo principas pažeidžiamas, kai teismas nesuteikia proceso šalims vienodų galimybių aktyviai dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, išreiškia išankstinę poziciją dėl tiriamų duomenų vertinimo, teismo baigiamajame akte vertindamas įrodymus vartoja teismo palankumą ar nepalankumą proceso dalyviams atspindinčias formuluotes ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-385-507/2016). Nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-137/2008). Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017).

15. Kasatorius apeliacinės instancijos teismo šališkumą įžvelgia vien dėl nuteistajam nepalankių šio teismo išvadų, padarytų vertinant įrodymus. Pažymėtina, kad tai nėra pakankamas pagrindas tam, kad būtų konstatuotas teismo šališkumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-542/2013). Toks nuteistojo gynėjo kasacinio skundo argumentas dėl apeliacinės instancijos teismo šališkumo yra deklaratyvus ir nesudaro pagrindo abejoti šio teismo nešališkumu.

Dėl BK 235 straipsnio 1 dalies taikymo

16. Kasaciniame skunde nepagrįstai ginčijamas nusikaltimo, nurodyto BK 235 straipsnio 1 dalyje, sudėties subjektyviosios pusės požymio – tiesioginės tyčios – buvimas Ž. Ž. veikoje.

17. Pagal BK 235 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pateikė melagingą skundą, pareiškimą, pranešimą apie nusikalstamą veiką arba davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas ar nukentėjęs asmuo, arba būdamas ekspertas ar specialistas pateikė melagingą išvadą ar paaiškinimą, arba būdamas vertėjas melagingai ar žinomai neteisingai išvertė ikiteisminio tyrimo metu ir (ar) teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje institucijoje.

18. BK 235 straipsnio 1 dalyje nurodyta veika – melagingų parodymų davimas (kaip ir kitos šiame straipsnyje nustatytos veikos) – yra padaroma tik tiesiogine tyčia. Darydamas šį nusikaltimą, kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius parodymus. Kaltininko tiesioginė tyčia pasireiškia ir tuo, kad jis suvokia, jog duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, supranta tai ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-335-895/2015, 2K-305-788/2015, 2K-566-895/2015). Tačiau pagrindas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 235 straipsnio 1 dalį kilti negali būti nors ir objektyvios tikrovės neatitinkantys parodymai, jeigu liudytojas pamiršo įvykio aplinkybes, neteisingai jas suprato ir todėl klydo, duodamas parodymus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-505/2013).

19. Pažymėtina, kad 2012 m. rugsėjo 7 d. prieš apklausą Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) Ž. Ž. davė liudytojo priesaiką ir buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnio 1 dalį už melagingų parodymų davimą. Apklausiamas kaip liudytojas Ž. Ž. parodė, kad už koncertus (duomenys neskelbtini) renginiuose pagal autorinę sutartį (duomenys neskelbtini), kurią pasirašė (duomenys neskelbtini) centrinės būstinės vadovo pavaduotoja V. V. ir UAB „A“ darbuotoja V. B., jis iš (duomenys neskelbtini) jokio honoraro negaudavo, koncertavo tik už transporto išlaidas, už kurias ir buvo sumokėta (400–500 Lt, tačiau ne tūkstantinės sumos); pateikus susipažinti 2006 m. kovo 9 d. ir 2006 m. kovo 1 d. kasos išlaidų orderius, jis parodė neatsimenantis, jog būtų gavęs orderiuose minimas pinigines sumas, aiškino, kad UAB „A“ kratos metu paimtuose užrašuose rastas įrašas „2006-02-01 10 000 už DP, kadangi gruodį nebuvo vieno koncerto Prienuose <…>“ liudija ne (duomenys neskelbtini) sumokėtą atlygį už jo koncertus (duomenys neskelbtini) renginiuose, o yra tik derybų dėl būsimų koncertų įrašas. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje paneigti kasaciniame skunde išdėstyti teiginiai apie tai, kad Ž. Ž., apklausiamas kaip liudytojas, neprisiminė įvykių, apie kuriuos buvo apklausiamas, aplinkybių, taip pat paneigti Ž. Ž. parodymai apie koncertavimą (duomenys neskelbtini) renginiuose tik už transporto išlaidas ir nustatyta, kad (duomenys

neskelbtini) Ž. Ž. išmokamos sumos buvo su juo suderintos. Taigi tikrovės neatitinkančius parodymus Ž. Ž. davė žinodamas ir suprasdamas melagingą jų turinį. Ž. Ž. suprato savo procesinę padėtį, žinojo teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą, suvokė, kad duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, ir norėjo taip veikti, o tai reiškia, kad jis veikė tiesiogine tyčia.

Dėl BPK 163 straipsnyje nustatytos procesinės prievartos priemonės

20. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog Ž. Ž. nutylėjo tam tikras aplinkybes, reiškia tik tai, kad jam galėjo būti taikoma ne baudžiamoji atsakomybė pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, o procesinė prievartos priemonė, nurodyta BPK 163 straipsnyje.

21. BPK 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad liudytojui, kuris be svarbios priežasties neatvyksta pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar į teismą arba be teisėto pagrindo atsisako ar vengia duoti parodymus, gali būti taikomos BPK 163 straipsnyje nurodytos procesinės prievartos priemonės. Pagal BPK 163 straipsnio 1 dalį liudytojas, be svarbios priežasties neatvykstantis dalyvauti procese, ar bet koks asmuo, nevykdantis ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo teisėtų nurodymų, duodamų remiantis BPK ar kitais įstatymais, ar trukdantis tirti bei nagrinėti baudžiamąją bylą, gali būti nubaustas iki trisdešimties minimalių gyvenimo lygių (MGL) dydžio bauda, o BPK nustatytais atvejais – areštu iki vieno mėnesio.

22. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu Ž. Ž. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį nuteistas ne už tai, kad apklausiamas kaip liudytojas nutylėjo kokias nors reikšmingas bylai aplinkybes, o už melagingų parodymų davimą teisme. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje aprašant įrodyta pripažintos Ž. Ž. nusikalstamos veikos aplinkybes pavartota formuluotė „teismo posėdyje prisiekęs sakyti tik tiesą ir nieko nenutylėti“ yra paimta iš BPK 277 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos liudytojo priesaikos teksto ir apibūdina liudytojo procesinį statusą, o ne jo padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 19 punkte suformuluota išvada, kad Ž. Ž. „2012 m. rugsėjo 7 d. vykusios liudytojo apklausos metu, žinodamas savo procesinę padėtį, teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti teisingus parodymus bei atsakomybę už šios pareigos nevykdymą, tačiau nutylėdamas jam žinomas aplinkybes, paneigdamas rašytiniuose dokumentuose užfiksuotų piniginių lėšų gavimą, suvokė, kad liudytojo apklausos metu duoda aiškiai tikrovės neatitinkančius parodymus, tokiu būdu tyčia siekė suklaidinti baudžiamąją bylą nagrinėjantį Vilniaus apygardos teismą“, apibūdina Ž. Ž. poziciją, kurios jis laikėsi duodamas parodymus kaip liudytojas, ir nereiškia, kad Ž. Ž. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį yra nuteistas už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus. Taigi kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad Ž. Ž. 2012 m. rugsėjo 7 d. apklausiamas Vilniaus apygardos teisme be teisėto pagrindo vengė duoti parodymus kaip liudytojas ir tokia jo veika atitinka pažeidimą, įtvirtintą BPK 83 straipsnio 2 dalyje.


n u t a r i a :

Nuteistojo Ž. Ž. gynėjo advokato Mariaus Zabitos kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI ARMANAS ABRAMAVIČIUS

VYTAUTAS MASIOKAS

PRANAS KUCONIS_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-177-788/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-17667-2016-9

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=85e103d092ab11e9ae2e9d61b1f977b3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.14; 1.2.14.5.1; 1.2.29.1.2(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. L. kasacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. birželio 8 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 7 d. nutarties.

Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. birželio 8 d. nuosprendžiu E. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį (automobilio nuomos sutarties suklastojimas) vieneriems metams laisvės atėmimo; 300 straipsnio 2 dalį (netikro vairuotojo pažymėjimo laikymas ir panaudojimas) – vieneriems metams trims mėnesiams laisvės atėmimo; 182 straipsnio 1 dalį (priekabos, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įgijimas apgaule) – vieneriems metams šešiems mėnesiams laisvės atėmimo; 300 straipsnio 1 dalį (automobilio priekabos, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties suklastojimas) – vieneriems metams šešiems mėnesiams laisvės atėmimo; 300 straipsnio 2 dalį (netikro vairuotojo pažymėjimo panaudojimas) – vieneriems metams šešiems mėnesiams laisvės atėmimo; 182 straipsnio 1 dalį (priekabos, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įgijimas apgaule) – dvejiems metams trims mėnesiams laisvės atėmimo; 300 straipsnio 1 dalį (automobilio priekabos Nr. (duomenys neskelbtini) nuomos sutarties suklastojimas) – vieneriems metams šešiems mėnesiams laisvės atėmimo; 300 straipsnio 2 dalį (netikro vairuotojo pažymėjimo panaudojimas) – dvejiems metams laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais, ir E. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į E. L. paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2017 m. spalio 26 d. iki 2018 m. birželio 8 d.

Iš E. L. priteista: A. K. 5200 Eur žalai atlyginti, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos – 1311,66 Eur ekstradicijos išlaidų.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 7 d. nutartimi pakeistas Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. birželio 8 d. nuosprendis: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš E. L. priteista 1311,66 Eur Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos turėtoms ekstradicijos išlaidoms atlyginti. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. Nagrinėjamoje byloje E. L. nuteistas už nusikalstamas veikas, padarytas šiomis aplinkybėmis:1.1. E. L. nuo ikiteisminio tyrimo bei teismo metu tiksliai nenustatyto laiko iki 2016 m. kovo 30 d., taip pat vėliau,

tačiau ne ilgiau kaip iki 2016 m. balandžio 6 d., laikė žinomai netikrą Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą A. D. vardu. 2016 m. kovo 30 d., ne vėliau kaip 16.26 val., būdamas Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), pateikė šį netikrą dokumentą UAB „V.“ direktoriui komercijai R. J., taip save melagingai identifikuodamas kaip A. D., ir su UAB „V.“, atstovaujama direktoriaus komercijai R. J., A. D. vardu sudarė 2016 m. kovo

30 d. automobilio nuomos sutartį Nr. 006, joje po užrašu „Nuomininkas“ parašydamas A. D. vardą ir pavardę bei pasirašydamas imituojant A. D. parašą, taip suklastojo tikrą dokumentą.

1.2. Be to, E. L., turėdamas išankstinį tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, 2016 m. kovo 30 d. apie 16.26 val. A. K. priklausančioje priekabų nuomos aikštelėje, esančioje Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), pateikė anksčiau minėtą žinomai netikrą Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą aikštelės darbuotojui G. G., taip save melagingai identifikuodamas kaip A. D., ir su G. G. A. D. vardu sudarė 2016 m. kovo 30 d. automobilinės priekabos nuomos sutartį, joje po užrašu „Nuomininkas“ parašydamas A. D. vardą ir pavardę bei pasirašydamas imituojant A. D. parašą, taip suklastojo tikrą dokumentą. Pagal šią suklastotą nuomos sutartį E. L. apgaule įgijo A. K. priklausančią 2600 Eur vertės automobilinę priekabą (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)).

1.3. Be to, E. L., turėdamas išankstinį tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, 2016 m. kovo 30 d. apie 17.15 val. A. K. priklausančioje priekabų nuomos aikštelėje, esančioje Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), pateikė anksčiau minėtą žinomai netikrą Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą aikštelės darbuotojui A. S., taip save melagingai identifikuodamas kaip A. D., ir su A. S. A. D. vardu sudarė 2016 m. kovo 30 d. automobilinės priekabos nuomos sutartį, joje po užrašu „Nuomininkas“ parašydamas A. D. vardą ir pavardę bei pasirašydamas imituojant A. D. parašą, taip suklastojo tikrą dokumentą. Pagal šią suklastotą nuomos sutartį E. L. apgaule įgijo A. K. priklausančią 2600 Eur vertės automobilinę priekabą (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)).

II. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

2. Kasaciniu skundu nuteistasis E. L. prašo: 1) panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalį dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir jį išteisinti, o pagal BK 300 straipsnį pripažinti kaltu padarius tęstinę veiką; 2) tuo atveju, jei teismas jo veiksmuose įžvelgtų sukčiavimo požymių, nurodytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, tai papildomai pagal BK 300 straipsnį jo veikos nekvalifikuoti, pripažinti padarius tęstinę veiką, pripažinti atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir sušvelninti paskirtąsias bausmes bei atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą; 3) vadovaujantis BK 66 straipsnio nuostatomis, įskaityti į bausmės laiką laikinojo sulaikymo pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartį Prancūzijoje išbūtą laiką nuo 2017 m. rugpjūčio 8 d. iki 2017 m. spalio 26 d.; 4) išsiaiškinti realią išsinuomotų tralų vertę ir atitinkamai tokią sumą priteisti arba panaikinti priteistą civilinį ieškinį nukentėjusiajam A. K., paliekant nukentėjusiajam teisę bylinėtis civilinio proceso tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Teismas nepagrįstai į bausmės laiką neįskaitė suėmimo Prancūzijoje nuo 2017 m. rugpjūčio 8 d. iki 2017 m. spalio 26 d. laiko. Iki pargabenimo į Lietuvos Respubliką E. L. bausmės laikas Prancūzijoje jau buvo pasibaigęs 2017 m. spalio 23 d. Prancūzijos teisme 2017 m. rugpjūčio 11 d. buvo gautas Lietuvos Respublikos arešto orderis dėl E. L. išdavimo, kuriame nurodyta, kad jam skirtas suėmimas. Prancūzijos teismo 2017 m. spalio 13 d. nutarime dėl nuteistojo išdavimo nurodyta, kad Panevėžio apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi E. L. paskirtas suėmimas, ir jis išbuvo suimtas iki pargabenimo į Lietuvą. Taigi apeliacinės instancijos teismo teiginiai, kad suėmimas E. L. buvo skirtas ne šioje byloje, neatitinka faktinių aplinkybių.

2.2. Priimdamas sprendimą dėl turtinės žalos atlyginimo teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes, nepagrįstai rėmėsi nenuosekliais bei neatitinkančiais tiesos nukentėjusiojo A. K. parodymais ir fiktyvia nuomos sutartimi, o ne įrodymais. Teismas nesiaiškino tokių automobilinių priekabų (tralų) rinkos kainos, realios vertės atsižvelgiant į jų nusidėvėjimą ir būklę įsigijimo bei nuomos sutarčių sudarymo metu, neišreikalavo iš nukentėjusiojo jų pirkimo–pardavimo sutarties ar kitų dokumentų. Priteistas turtinės žalos dydis yra akivaizdžiai per didelis.

2.3. Teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, byloje surinktus duomenis, nuteistojo pateiktus argumentus ir vieną jo padarytą tęstinę veiką nepagrįstai išskaidė į 8 atskiras veikas. E. L. turėjo vieną tikslą, vieną sumanymą, byloje nėra duomenų, kad viena po kitos buvo daromos atskiros veikos. Visos inkriminuotos veikos padarytos 2016 m. kovo 30 d. tuo pačiu tikslu – išsinuomoti du tralus ir jais parsivežti automobilius iš užsienio. E. L. įvykdžius sukčiavimą ir pačiam jokių dokumentų nesuklastojus, jo veika turėjo būti kvalifikuota tik pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, papildomai netaikant BK 300 straipsnio (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-535/2013, 2K-309/2013, 2K-59/2015, 2K-112-788/2015).

2.4. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad tyčios sukčiauti ar tikslo suklaidinti nuteistasis neturėjo, taip pat neturėjo jokios naudos, neiškraipė objektyvios tiesos, nesuvokė pateikiantis tikrovės neatitinkančią informaciją, dėl to jo veika negali būti kvalifikuota pagal BK 182 straipsnį. Svetimą dokumentą – vairuotojo pažymėjimą kasatorius teigia panaudojęs

turėdamas tikslą sudaryti nuomos sutartį, nes jokio kito dokumento neturėjo. Tralai nebuvo sugrąžinti (palikti stovėjimo aikštelėje Prancūzijoje) dėl nuo nuteistojo nepriklausančių aplinkybių (jis buvo sulaikytas Prancūzijoje); byloje nėra duomenų, kad jis juos nuomojosi turėdamas tikslą pasisavinti. Teismo išvados dėl E. L. padarytos nusikalstamos veikos (sukčiavimo) pagrįstos vadovaujantis prielaidomis, nevertino jį teisinančių įrodymų. Nuteistasis prisipažino dėl visų faktinių aplinkybių, todėl teismas turėjo tai įvertinti kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę. E. L. buvo sulaikytas Prancūzijoje (miestelyje, kuriame jis ir paliko tralus) su automobiliais, tačiau teismas rėmėsi tik sulaikymo medžiaga, neišsireikalavo jokių papildomų duomenų.

2.5. Bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu prokurorė ir teismai buvo šališki, neištyrė visų aplinkybių, netikrino E. L. pateiktų įrodymų, rėmėsi prielaidomis, klaidinga prokurorės surinkta medžiaga, deklaratyviais A. K. teiginiais, po 2,6 metų pateiktu fiktyviu sąsiuviniu ir tariamu rastų tralų dalių atpažinimu, abejonių nevertino kaltinamojo naudai. Bylą nagrinėję teismai turėjo išankstinį nusistatymą, nuo pat pradžių buvo siekiama E. L. apkaltinti ir įkalinti, nesant pagrindo paskelbta paieška ir skirtas suėmimas, nors jis nesislapstė, paskirta neproporcinga, aiškiai per griežta bausmė. Kasatorius nuoširdžiai gailisi, kad taip susiklostė aplinkybės ir kad padarė nukentėjusiajam žalos, nusikalto dėl neatsargumo ir nežinojimo, kad svetimo dokumento pateikimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Pats nukentėjusysis A. K. prašė neskirti E. L. laisvės atėmimo bausmės, o tik atlyginti jam padarytą žalą. Be to, kasatorius nuo 2014 m. dirba įvairius darbus, palaiko socialinius ryšius su artimaisiais. Taigi yra visos sąlygos taikyti nuteistajam BK 75 straipsnio nuostatas. Teismas nepagrįstai atsižvelgė vien į kasatoriaus praeitį, nuteisė jį kaip recidyvistą, nors už analogiškus nusikaltimus jis niekada nebuvo teistas.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Daiva Skorupskaitė-Lisauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė atsiliepime nurodo:

3.1. Iš skundo turinio matyti, kad E. L. nesutinka su veikos kvalifikavimu. Analogiško turinio skundą kasatorius buvo pateikęs Panevėžio apygardos teismui, šis išnagrinėjo bylą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnyje nustatyta tvarka. Teismas patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, atliko papildomą įrodymų tyrimą, įvertino byloje surinktus įrodymus ir nurodė, kad nuteistojo E. L. skundą tenkina iš dalies. Tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismas šioje byloje išsamiai išnagrinėjo visas byloje nustatytas aplinkybes, įvertino surinktus duomenis ir padarė pagrįstą išvadą dėl E. L. nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo. Kasatoriaus pateikiamos savos įvykių versijos ir savo duomenų vertinimo atmetimas BPK normų nepažeidžia, nes esminis įstatymo reikalavimas yra tai, kad teismo sprendimas būtų argumentuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

3.2. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo sprendimai dėl E. L. kaltės grindžiami ne prielaidomis ir spėliojimais, kaip teigiama skunde, o surinktų ir teismo posėdyje objektyviai, išsamiai ir nešališkai ištirtų bylos įrodymų visuma. Teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas apie tai, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia kaltę, taip pat motyvuotai paneigė E. L. versiją, kad jis neturėjo jokios tyčios apgauti nukentėjusįjį ir pasisavinti išsinuomotas automobilines priekabas.

3.3. Teismas nustatė, kad kiekviena nusikalstama veika buvo vykdoma atskirai, t. y. sėkmingai įvykdžius vieną nusikaltimą būdavo daroma kita nusikalstama veika. Teisėjų kolegija pagrįstai konstatavo, kad byloje nustatytos ir įvertintos aplinkybės nesudarė pagrindo spręsti, kad darydamas pirmą nusikaltimą E. L. jau turėjo susiformavusį sumanymą ir dėl kitų nusikalstamų veiksmų. Nenustatęs bendro kaltininko sumanymo, jungiančio nusikalstamas veikas, padarytas skirtingu laiku, teismas E. L. veiksmus teisingai kvalifikavo kaip atskiras nusikalstamas veikas, o ne kaip vienos tęstinės nusikalstamos veikos epizodus. Kasatoriaus nurodyti argumentai dėl veikos kvalifikavimo yra nepagrįsti ir atmestini, o teismų priimti sprendimai šioje dalyje paliktini nepakeisti.

3.4. Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs bylą pagrįstai atmetė E. L. skundo argumentus dėl civilinio ieškinio išsprendimo klausimo ir atkreipė dėmesį į tai, kad automobilinių priekabų vertė E. L. buvo žinoma dar darant nusikalstamas veikas, kadangi jų vertė (po 2600 Eur) buvo nurodyta ir jų nuomos sutartyse.

3.5. Kasatorius nurodo, kad neatsižvelgta į atsakomybę lengvinančias aplinkybes, t. y jo prisipažinimą dėl padarytos nusikalstamos veikos, jam paskirta per griežta laisvės atėmimo bausmė ir nepagrįstai netaikytas laivės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pagal BK 75 straipsnio nuostatas. Tie patys klausimai buvo keliami ir apeliaciniame skunde, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija išsamiai išanalizavo bausmės paskyrimo klausimą nuteistajam E. L. Teismas taip pat motyvavo, kodėl negali būti taikomos BK 75 straipsnio nuostatos nuteistajam. Įvertinęs E. L. asmenybę teismas

pagrįstai pripažino, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę.3.6. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2016 m. balandžio 6 d. Prancūzijoje už vagystes buvo sulaikytas E. L.

Kartu su juo buvo sulaikyti ir dar trys asmenys. Jų dviejuose automobiliuose rasti du vogti motociklai ir du vogti valčių varikliai. 2016 m. balandžio 7 d. E. L. nuteistas dvejų metų laisvės atėmimo bausme. 2017 m. rugpjūčio 8 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Iš Prancūzijos E. L. konvojuotas 2017 m. spalio 26 d. ir sulaikytas Lietuvoje. 2017 m. spalio 27 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi palikta galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, kuria E. L. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. 2017 m. lapkričio 3 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi pratęstas E. L. paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo terminas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2017 m. lapkričio 10 d. iki 2018 m. vasario 10 d. E. L. Prancūzijoje skirtos bausmės atlikimo pabaiga buvo nustatyta tik 2017 m. lapkričio 2 d., tai yra konvojuotas į Lietuvos Respubliką jis dar buvo net neatlikęs visos skirtos bausmės, kuri niekaip nėra susijusi su nagrinėjama byla, ir E. L. įkalinimo laikas užsienio šalyje negali būti įskaitytas į skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės laiką.

3.7. Apeliacinės instancijos teisme byla buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, į esminius skundo argumentus atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami, apeliacinės instancijos teismas Baudžiamojo proceso kodekso 320–324 straipsnių nuostatų, reglamentuojančių bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka, nepažeidė. Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kurie nurodomi kasaciniame skunde, nepadaryta, pagrindo panaikinti nuosprendį ir nutartį nėra, todėl kasacinis skundas atmestinas, o nuosprendis paliktinas be pakeitimų.


4. Nuteistojo E. L. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.


5. Kasatoriaus teiginiai dėl neteisingo BK 182 straipsnio 1 dalies taikymo yra deklaratyvūs ir prieštaraujantys bylos duomenims. Priešingai nei teigia kasatorius, visi sukčiavimo nusikalstamos veikos sudėties požymiai jo veiksmuose tinkamai nustatyti ir pagrįsti byloje įrodytais faktais. Nuteistojo versija, kad priekabų jis negrąžino dėl objektyvių priežasčių, motyvuotai teismų paneigta byloje esančiais ir ištirtais įrodymais. Teismai pagrįstai atsižvelgė į tai, kad E. L. nuomos sutartis sudarė ne tik pateikdamas netikrą kito asmens vardu surašytą asmens dokumentą, bet ir nurodydamas sutartyje ne savo gyvenamąjį adresą; laiku negrąžinus priekabų jam buvo skambinta, tačiau atsiliepė kiti asmenys; priešingai nei teigė kaltinamasis, išnuomotos priekabos nebuvo dingusios Prancūzijoje, o rastos supjaustytos Panevėžyje esančiuose garažuose. Taigi pagal byloje nustatytus faktus nekyla abejonių, kad, kito asmens vardu sudarydamas priekabų nuomos sutartis ir pateikdamas netikrą vairuotojo pažymėjimą, šių priekabų negrąžinęs savininkui, E. L. šį svetimą turtą neatlygintinai įgijo apgaulės būdu, veikdamas išankstine tyčia.

Dėl nusikalstamų veikų tęstinumo ir sutapties

6. Kasatoriaus argumentai, kad pagal bylos aplinkybes yra pagrindas pripažinti jo padarytus nusikalstamus veiksmus tęstinais, pagrįsti. Iš tiesų, teismų vertinimas, kad kiekvienas bylos epizodas užvaldant turtą, pateikiant netikrą vairuotojo pažymėjimą ir suklastojant kiekvieną nuomos sutartį kvalifikuotinas kaip atskiras nusikaltimas, taip iš viso inkriminuojant aštuonias nusikalstamas veikas, nėra pagrįstas bylos medžiaga ir neatitinka nusikalstamų veikų kvalifikavimo taisyklių.

7. BK 63 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad nelaikoma, jog asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Pagal formuojamą teismų praktiką tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami bendros tyčios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-412/2007, 2K-307/2007, 2K-743/2007, 2K-232/2010, 2K-474/2010, 2K-650/2010 ir kt.). Tęstinės veikos sampratai neprieštarauja ir tokie atvejai, kai pasikartojantys veiksmai nėra visiškai tapatūs ar vienarūšiai, tačiau jais įgyvendinamas tas pats veikos požymis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2011, 2K-269/2011) arba alternatyvūs veikos požymiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-124/2007, 2K-322/2008). Nusikalstama veika gali būti pripažinta tęstine ir tais atvejais, kai

vienas ar keli atskiri veiksmai atitinka administracinės teisės pažeidimo požymius, tačiau jų visuma traktuotina kaip nusikalstama veika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-307/2004). Pabrėžtina, kad veikos pripažinimas arba nepripažinimas tęstine taip pat priklauso nuo rūšinių nusikalstamos veikos požymių, todėl atskirų kategorijų bylose gali būti atsižvelgta į skirtingas aplinkybes, pabrėžiančias arba paneigiančias veikos tęstinumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-7-358-303/2015, 2K-555-788/2015 ir kt.). Sukčiavimo baudžiamosiose bylose bendros tyčios, jungiančios kelias veikas, svarbiu kriterijumi paprastai pripažįstamas konkretus siekis kelis kartus apgaule gauti turtinę naudą iš to paties šaltinio ir net iš kuo didesnio skaičiaus skirtingų nukentėjusiųjų (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-112-788/2015, 2K-250-699/2017). Veiksmai suklastojant kelis skirtingus dokumentus ar pagaminant kelis netikrus dokumentus, juos įgyjant, laikant ar panaudojant, kai tai padaryta pagal bendrą sumanymą ir siekiant to paties tikslo, taip pat paprastai kvalifikuojami kaip tęstinė veika (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-416/2012, 2K-178-976/2017, 2K-251-1073/2018 ir kt.).

8. Kalbant apie visus epizodus, inkriminuotus E. L., tiek jų padarymo laikas (visos veikos padarytos tą pačią dieną greičiau nei per vieną valandą), tiek būdas (automobilio ir priekabų nuomos sutarčių sudarymas pateikiant tą patį netikrą vairuotojo pažymėjimą), tiek tas pats šių veikų padarymo tikslas leidžia spręsti apie veikimą bendra iš anksto susiformavusia tyčia, nukreipta apgaule užvaldyti dvi priekabas (automobilio užvaldymas E. L. neinkriminuotas). Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl neįžvelgė šių veiksmų tęstinumo, o apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kiekviena nusikalstama veika buvo vykdoma atskirai, nesant bendros tyčios, nėra pagrįsta įtikinamais argumentais. Taigi teismai, nepripažinę E. L. nusikalstamų veiksmų tęstinumo ir kiekvieną epizodą kvalifikavę kaip atskirą nusikaltimą, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis).

9. Pripažinus E. L. inkriminuotų nusikalstamų veiksmų tęstinumą, konstatuotina, kad šie veiksmai atitinka BK 182 straipsnio 1 dalyje ir BK 300 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėčių požymius. Nors netikro vairuotojo pažymėjimo panaudojimo ir nuomos sutarčių suklastojimo veiksmai padaryti įgyvendinant sukčiavimo nusikaltimą ir yra šios tęstinės nusikalstamos veikos dalis, šiuo atveju šie du nusikaltimai kvalifikuotini atskirai. Šis BK specialiosios dalies normų santykis gali būti įvardijamas kaip normos-visumos (BK 182 straipsnio 1 dalis) ir normos-dalies (BK 300 straipsnio 2 dalis) konkurencija. Esant šiai normų konkurencijai, norma-dalis paprastai netaikoma, išskyrus atvejus, kai ji numato griežčiau baustiną nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-652/2007, 2K-289/2013). Šiuo atveju E. L. inkriminuotina BK 300 straipsnio 2 dalis numato griežtesnę atsakomybę nei BK 182 straipsnio 1 dalis, todėl pagal normų konkurencijos įveikimo taisyklę šios normos taikytinos kartu.

10. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis keistini, visus nagrinėjamoje byloje nustatytus E. L. nusikalstamus veiksmus perkvalifikuojant į dvi atskiras tęstines nusikalstamas veikas, nurodytas BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 2 dalyje. Už šias nusikalstamas veikas skirtinos naujos bausmės. Pripažintina, kad minėtos nusikalstamos veikos tęstinių veiksmų ir laiko požiūriu sutampa, taigi sudaro idealiąją sutaptį, todėl skirtinos bausmės subendrinamos apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 2 dalis, 5 dalies 1 punktas). Konstatuotina, kad perkvalifikavus E. L. padarytas veikas iš aštuonių į du tęstinius nusikaltimus, šie apima visus anksčiau E. L. inkriminuotus nusikalstamus veiksmus. Tai lemia, kad pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį E. L. skirtinos didesnės bausmės nei pagal šiuos BK straipsnius buvo paskyręs pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, kad tokia situacija nepažeidžia draudimo pabloginti skundo padavimo asmens padėtį, nes minėtas E. L. padarytų nusikalstamų veiksmų perkvalifikavimas lemia jam skirtinos galutinės subendrintos bausmės dydžio sumažinimą.

Dėl pagrobto turto vertės ir priteisto ieškinio

11. Kasacinio skundo teiginiai dėl neteisingai nustatyto padarytos žalos dydžio atmestini. Pažymėtina, kad baudžiamosiose bylose turto kaip nusikaltimo dalyko vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte veikos padarymo metu. Šaltiniai, pagal kuriuos nustatoma turto vertė, gali būti skirtingi ir jų pasirinkimas priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Tai gali būti daroma pagal pirkimo–pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo sąnaudas ir pan. Kai tokių duomenų byloje nėra, turto vertė nustatoma atsižvelgiant į identiško ar tos kategorijos daikto analogo vidutinę rinkos kainą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2015, 2K-147-511/2016, 2K-282-788/2018 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje pagrobtų priekabų vertė (5200 Eur) nustatyta pagal jų pirkimo kainą, kuri buvo nurodyta ir kiekvienos priekabos nuomos sutartyje (po 2600 Eur), taip pat pagal nukentėjusiojo A. K. ir liudytojo A. S. paaiškinimus, kad tai yra reali priekabų vertė. Būtent tokią sumą pagal pasirašytas nuomos sutartis E. L. įsipareigojo atlyginti, jei

išsinuomotą turtą prarastų ar sugadintų (1 t., b. l. 68–69). Konstatuotina, kad kasacinio skundo argumentai ir bylos medžiaga nesuteikia pagrindo abejoti dėl priteisto ieškinio pagrįstumo.

Dėl bausmės vykdymo atidėjimo

12. Kasacinio skundo teiginiai dėl pagrindo taikyti nuteistajam laisvės atėmimo bausmės atidėjimą nepagrįsti. Priešingai nei teigia kasatorius, teismai neturėjo teisinio pagrindo taikyti nuteistajam BK 75 straipsnį. Taip spręsdami teismai pirmiausia atsižvelgė į tai, kad E. L. praeityje teistas dvylika kartų, pripažintas pavojingu recidyvistu, teistumas neišnykęs ir nepanaikintas. Kaltinamasis teistas ir užsienio valstybėje – Prancūzijos Respublikoje. Pritartina teismų išvadai, kad nuteistojo polinkis nusikalsti, jam anksčiau taikytų bausmių neveiksmingumas paneigia laisvės atėmimo bausmės atidėjimo galimybę, t. y. šie neigiami nuteistojo asmenybę apibūdinantys duomenys neleidžia nustatyti esminės BK 75 straipsnio sąlygos, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

Dėl suėmimo laiko įskaitymo į bausmės laiką

13. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas į E. L. paskirtą laisvės atėmimo bausmę įskaitė suėmimo laiką nuo 2017 m. spalio 26 d. iki 2018 m. birželio 8 d., o apeliacinės instancijos teismas pritarė tokiam sprendimui. Taip spręsdami teismai vadovavosi turima informacija, kad pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2017 m. rugpjūčio 11 d. išduotą Europos arešto orderį Prancūzijos Respublikos pareigūnai perdavė E. L. Lietuvos Respublikos pareigūnams tik 2017 m. spalio 26 d., o iki tol jis atliko bausmę Prancūzijos Respublikoje ir šios bausmės pabaiga buvo nustatyta tik 2017 m. lapkričio 2 d., taigi jis yra konvojuotas į Lietuvos Respubliką net neatlikęs visos jam skirtos bausmės visai kitoje byloje.

14. Kasatoriaus argumentai dėl ne viso suėmimo laiko įskaitymo į bausmės laiką tenkinami iš dalies. Prašymas skaičiuoti suėmimo laiką nuo 2017 m. rugpjūčio 8 d., kai buvo priimta apylinkės teismo nutartis, kuria E. L. buvo skirtas suėmimas, akivaizdžiai nepagrįstas, nes šia teismo nutartimi suėmimas E. L. paskirtas už akių ir buvo realizuotas vėliau. Kita vertus, teismų nustatyta į bausmę įskaitytino laiko pradžia, t. y. 2017 m. spalio 26 d., taip pat nėra tiksli ir taisytina.

15. Nagrinėdama kasacinę bylą, teisėjų kolegija gavo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2019 m. gegužės 24 d. raštą Nr. 17.2-2509, kuriame pateikta iš Prancūzijos Respublikos generalinio prokuroro prie Reno (Rennes) apeliacinio teismo pavaduotojos Sophie Mercier gauta informacija dėl E. L. suėmimo vykdant arešto orderį. Kaip informuoja ši pareigūnė, Prancūzijoje kalinamas E. L. buvo suimtas pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros išduotą Europos arešto orderį nuo 2017 m. spalio 13 d. ir buvo laikomas kalėjime ir pataisos namuose iki 2017 m. spalio 26 d., iki buvo perduotas Lietuvos Respublikos pareigūnams. Atsižvelgiant į šią informaciją yra pagrindas pripažinti, kad nagrinėjamoje byloje E. L. buvo suimtas nuo 2017 m. spalio 13 d. Tai, kad jis buvo perduotas Lietuvos Respublikos pareigūnams anksčiau, nei pasibaigė Prancūzijos Respublikos teismo jam paskirtos bausmės atlikimo laikas, šio fakto nepaneigia. Taigi, tikslinant į E. L. paskirtą bausmę įskaitytino suėmimo laiką, nustatytina, kad nagrinėjamoje byloje jis buvo suimtas nuo 2017 m. spalio 13 d. iki 2018 m. birželio 8 d.


n u t a r i a :

Pakeisti Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. birželio 8 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 7 d. nutartį.

Perkvalifikuoti E. L. padarytas nusikalstamas veikas iš dviejų nusikalstamų veikų, nurodytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, į vieną tęstinę nusikalstamą veiką, nurodytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, taip pat perkvalifikuoti šešias nusikalstamas veikas, nurodytas BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 2 dalyje, į vieną tęstinę nusikalstamą veiką, nurodytą BK 300 straipsnio 2 dalyje.

Paskirti E. L. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimą dvejiems metams penkiems mėnesiams, pagal BK 300 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimą dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir E. L. paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į E. L. paskirtos bausmės laiką įskaityti laikinojo sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2017 m. spalio 13 d. iki 2018 m. birželio 8 d.

Kitas Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. birželio 8 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 7 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

TEISĖJAI VYTAUTAS MASIOKAS

ARTŪRAS PAŽARSKIS

OLEGAS FEDOSIUKAS_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-97-895/2019Teisminio proceso Nr. 1-02-4-00140-2017-2Procesinio sprendimo kategorija 1.2.17.3.(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Dalios Bajerčiūtės, Olego Fedosiuko, Eligijaus Gladučio, Aurelijaus Gutausko, Artūro Ridiko ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekišui (Sergejus Bekiš),nuteistojo gynėjui advokatui Raimondui Garlauskui,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos

generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Sergejaus Bekišo kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 4 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu I. F. (I. F.) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 1 dalį 270 MGL (10 168,20 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 641 straipsniu, paskirta bauda sumažinta vienu trečdaliu ir I. F. paskirta 180 MGL (6 778,80 Eur) dydžio bauda, įpareigojant šią baudą sumokėti per dvejus metus, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 65 straipsniu, BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo terminas nuo 2017 m. lapkričio 2 d. iki 2017 m. lapkričio 9 d., nustatant, kad I. F. yra sumokėjęs 16 MGL (602,56 Eur) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš I. F. išieškota ir konfiskuota 6 400 Eur, kurie atitinka konfiskuotinos transporto priemonės puspriekabės „Krone“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kaip nusikaltimo padarymo priemonės, vertę, įpareigojant šią sumą sumokėti per dvejus metus, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Šiuo nuosprendžiu I. F. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 1992 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=896f0c9092ab11e9ae2e9d61b1f977b3

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 4 d. nutartimi Vilniaus apygardos prokuratūros 3-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Ruslano Boiko apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. I. F. nuteistas pagal BK 199 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2017 m. lapkričio 2 d. apie 4 val., vykdamas iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją vilkiku „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su puspriekabe „Krone“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kurios dugno ertmėse, esančioje slėptuvėje buvo paslėpęs, ir taip išvengdamas muitinės kontrolės, gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – Vilniaus teritorinės muitinės Lavoriškių kelio postą, esantį Mačiuliškių 7, Lavoriškių seniūnijoje, Vilniaus rajone, privalomus pateikti muitinei daiktus – cigaretes: „Winston Blue“ 16 335 pakelių (326 700 vnt.), „NZ Gold Super Slims“ 4660 pakelių (93 200 vnt.), „Minsk Super Slims“ 350 pakelių (7000 vnt.) be Lietuvos Respublikos banderolių (pažymėtas Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais (banderolėmis)), kurių bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 66 541 Eur.

2. I. F. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 1992 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad pažeisdamas nustatytą tvarką – Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 2 punkto reikalavimą, kuris nustato, jog Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, taip pat kontrabandinius tabako gaminius, 3 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis tabako gaminius, jeigu jie laiko įvežtus iš kitų valstybių į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija 10 pakelių cigarečių, 2017 m. lapkričio 2 d. apie 4 val., pasikėsino gabenti Lietuvos Respublikos teritorijoje, nuo Vilniaus teritorinės muitinės Lavoriškių kelio posto iki nenustatytos vietos, iš Baltarusijos Respublikos teritorijos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną pirmiau minėtu vilkiku „Mercedes Benz“ su puspriekabe „Krone“ kontrabandos būdu neteisėtai įvežtas bei puspriekabės dugno ertmėse esančioje slėptuvėje (dvigubame dugne) paslėptas akcizais apmokestinamas pirmiau išvardytas prekes – cigaretes be Lietuvos Respublikos banderolių (pažymėtas Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais (banderolėmis), kurių bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 66 541 Eur, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes buvo sulaikytas Vilniaus teritorinės muitinės pareigūnų dar neišvažiavęs iš minėto posto.


3. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Bekišas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 4 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, nepašalino prieštaravimų, byloje esančius įrodymus vertino selektyviai, atsietai vienus nuo kitų, o ne kaip visumą, taip padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus, kurie lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, t. y. nepagrįstą atsisakymą kvalifikuoti nusikalstamą veiką ir pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 199 2

straipsnio 1 dalį.3.2. Kaltininko veiksmais, kai jis, išvengdamas muitinės kontrolės, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabena

privalomus pateikti muitinės kontrolei daiktus – akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, pirmiausia, realizuojami objektyvieji BK 199 straipsnio 1 dalyje įtvirtino nusikaltimo požymiai, tačiau akivaizdu, kad nors šių nusikaltimų (kontrabandos ir disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis) objektyviosios pusės

veiksmas – gabenimas, yra analogiškas, kitas objektyvusis požymis – nusikaltimo padarymo vieta skiriasi. Kai ši veika, pradėta kaip kontrabanda, tęsiama kaltininkui toliau neteisėtai disponuojant akcizais apmokestinamais prekėmis Lietuvos Respublikoje, šios veikos turi būti kvalifikuojamos pagal BK 199 straipsnio 1 dalies ir BK 1992 straipsnio 1 dalies sutaptį, o jeigu kaltininkas turi tikslą minėtais daiktais neteisėtai disponuoti Lietuvos Respublikoje, tačiau šios veikos nebaigė, nes muitinės pareigūnų yra sulaikomas dar neišvykęs iš muitinės kelio posto (tai nustatyta šioje baudžiamojoje byloje), ši veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 199 straipsnio 1 dalies ir BK 22 straipsnio 1 dalies, 1992straipsnio 1 dalies sutaptį.

3.3. Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nuteistasis po jo sulaikymo muitinio tikrinimo metu (įvykdžius kontrabandą) jokių kitų nusikalstamų veiksmų Lietuvos Respublikos teritorijoje neatliko, tačiau pagal bylos duomenis darytina išvada, jog buvo pradėtas realizuoti BK 1992 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytas alternatyvusis veiksmas – akcizais apmokestinamų prekių gabenimas: paslėptos slėptuvėje cigaretės buvo įvežtos į Lietuvos Respublikos teritoriją, jos buvo rastos ir sulaikytos vilkikui su puspriekabe jau būnant Vilniaus teritorinės muitinės Lavoriškių kelio poste, t. y. Lietuvos Respublikos teritorijoje, buvo sudarytos visos sąlygos tęsti pradėtą puspriekabėje paslėptų cigarečių gabenimą Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šie kasatoriaus veiksmai akivaizdžiai rodo jo sumanymą ir norą ne tik išvengti muitinės kontrolės, bet ir netrukdomai gabenti akcizais apmokestinamas prekes toliau nuo Lietuvos Respublikos sienos. Be to, apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad kasatoriaus įvykdyta kontrabanda buvo baigta, o tolimesnius nuteistojo veiksmus nutraukė muitinės pareigūnai. Nutraukti galima ne baigtą nusikaltimą, o pradėtą vykdyti veiką, todėl šie apeliacinės teismo argumentai patvirtina teismo išvadų prieštaringumą.

3.4. Taip pat nepagrįsta teismo išvada dėl to, kad nuteistojo išsakyta pozicija, jog įvežtas cigaretes jis būtų pardavęs Lietuvoje, galima interpretuoti tik kaip „tyčios iškėlimą aikštėn“. Sąvoka „tyčios iškėlimas aikštėn“ baudžiamojoje teisėje suprantama kaip veiksmai, kuriais asmuo atskleidžia tretiesiems asmenims savo ketinimą ar apsisprendimą padaryti konkretų nusikaltimą, tačiau šie veiksmai turi būti atliekami iki tiesiogiai pradedant daryti nusikaltimą ir tai neturi būti taikoma pradėtam (nors ir nebaigtam dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių) daryti nusikaltimui. Be to, nesuprantama, kodėl apeliacinės instancijos teismas nuteistojo parodymus įvertino tik kaip prielaidą, nes jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytiems įrodymams keliamiems reikalavimams, jis viso proceso metu davė nuoseklius parodymus, kuriuos patvirtina kiti bylos duomenys. Akivaizdu, kad ketinimas parduoti akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes) Lietuvoje negali būti įgyvendinamas be jų gabenimo po Lietuvos Respublikos teritoriją. Baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nuteistasis turėjo sumanymą negabenti cigarečių toliau gilyn į Lietuvos Respublikos teritoriją, o kažkokiu būdu Vilniaus teritorinės muitinės Lavoriškių kelio posto teritorijoje išimti gabenamas cigaretes iš slėptuvės ir palikti, jeigu jos nebūtų rastos ir sulaikytos. Todėl visiškai nelogiška ir byloje esančiais įrodymais nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad iš įvykio aplinkybių matyti, jog sulaikytos cigaretės galėjo būti paliktos ten, kur jos buvo rastos patikrinimo metu, t. y. Vilniaus teritorinės muitinės Lavoriškių kelio poste, neturint tikslo jų gabenti Lietuvos Respublikos teritorijoje.

3.5. Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyti asmenys, kuriems kasatorius būtų pardavęs gabenamas cigaretes, todėl nuteistojo veiksmai, kuriuos jis galimai būtų atlikęs ateityje, t. y. jeigu nebūtų laiku užkardyti, negali būti vertinami pasikėsinimu padaryti nusikaltimą, numatytą BK 1992 straipsnio 1 dalyje, tačiau šioje baudžiamojoje byloje nuteistasis buvo kaltinimas dėl pasikėsinimo gabenti akcizais apmokestinamas prekes, nei jų realizavimas, nei bendrininkavimas gabenant cigaretes jam nebuvo inkriminuotas, todėl šie teismo argumentai yra nepagrįsti ir neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl kaltinimo pasikėsinant gabenti akcizas apmokestinamas prekes pagrįstumo.


4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Sergejaus Bekišo kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 1992 straipsnį

5. Kasaciniame skunde teigiama, kad I. F. nepagrįstai yra išteisintas dėl BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 1992 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo. Pasak kasatoriaus, nagrinėjamoje byloje kaltininko veika turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 199 straipsnio 1 dalies ir BK 22 straipsnio 1 dalies, 1992 straipsnio 1 dalies sutaptį.

6. Pagal BK 199 straipsnio 1 dalį už kontrabandą (2015 m. gegužės 7 d. redakcija, galiojusi nusikalstamos veikos

padarymo metu) baudžiamas tas, kas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabendamas privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, nepateikė jų muitinės kontrolei ar kitaip šios kontrolės išvengė arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno kilnojamąsias kultūros vertybes ar antikvarinius daiktus.

7. Taigi vienu iš kontrabandos, nurodytos BK 199 straipsnio 1 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. redakcija), dalyku laikomi privalomi pateikti muitinei daiktai, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad tokiais kontrabandos dalyką sudarančiais daiktais gali būti ir tam tikros akcizais apmokestinamos prekės, pvz., cigaretės.

8. Kontrabanda objektyviai gali pasireikšti privalomų pateikti muitinei daiktų, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, neteisėtu gabenimu, t. y. jų gabenimu: 1) nepateikiant jų muitinės kontrolei arba 2) kitaip išvengiant šios kontrolės.

9. Nepateikimas daiktų muitinės kontrolei yra tada, kai asmenys, privalantys deklaruoti gabenamus daiktus, jų nedeklaruoja ir nepateikia muitiniam tikrinimui, t. y. nuslepia nuo muitinės kontrolės. Kitokiu muitinės kontrolės išvengimu laikomas neteisingų duomenų apie gabenamus daiktus pateikimas, suklastotos muitinės deklaracijos pateikimas, taip pat kitų suklastotų dokumentų, reikalingų muitinės procedūrai atlikti, pateikimas. Muitinės kontrolės išvengimas galimas ir kitais būdais, pvz., slapta per valstybės sieną gabenant prekes ir taip apeinant muitinės kontrolės postus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-568/2014).

10. Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl bendriausia prasme kontrabanda laikoma baigta nuo privalomų pateikti daiktų muitinės kontrolei ar kitokio jos išvengimo momento (nereikalaujant padarinių atsiradimo).

11. Konkrečiai kontrabandos baigtumas priklauso nuo kaltininko pasirinkto kontrabandos dalyko gabenimo būdo (per muitinės postus ar juos apeinant), nuo gabenamų prekių deklaravimo formos (žodžiu, raštu, veiksmu) ir kitų aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520/2012, Nr. 2K-430/2014). Tais atvejais, kai kontrabandos dalykas gabenamas per muitinės postą į Lietuvos Respubliką iš kitos valstybės, nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai daiktai, kurie turi būti pateikti muitinei, nėra pateikiami muitinės kontrolei ar kitaip šios kontrolės išvengiama. Tokių daiktų nepateikimas muitinės kontrolei gali pasireikšti ir tuo, kad šie daiktai yra slepiami vietose, apsunkinančiose jų aptikimą, pvz., specialiai tam įrengtose slėptuvėse. Tokiais atvejais kontrabandos baigtumas sutampa su momentu, kai išaiškėja, kad privalomi pateikti muitinei daiktai nebuvo pateikti muitinės kontrolei (pvz., muitinės pareigūnai rado paslėptus nuo kontrolės daiktus).

12. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad galimos tokios teisinės situacijos, kai akcizais apmokestinamos prekės, pvz., cigaretės: 1) siekiant jas neteisėtai pergabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į kitą valstybę, kurį laiką yra gabenamos Lietuvos Respublikos teritorija arba 2) tokias prekes neteisėtai pergabenus per Lietuvos Respublikos valstybės sieną jos toliau gabenamos Lietuvos Respublikos teritorija. Taigi tiek vienu, tiek kitu atveju akcizais apmokestinamos prekės, kurios yra kontrabandos dalykas, dar gabenamos ir Lietuvos Respublikos teritorija.

13. Šiame kontekste paminėtina, kad BK 1992 straipsnio 1 dalyje (neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis) (2005 m. birželio 23 d. redakcija) yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą.

14. BK 1992 straipsnyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas alternatyviais veiksmais – tokių prekių įgijimu, laikymu, gabenimu, siuntimu, naudojimu ar realizavimu. Baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų atliktas bent vienas iš BK 1992 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nustatytų veiksmų. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, šios nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, veika laikoma baigta nuo nurodytų veiksmų ar vieno iš jų padarymo. Pasekmės, kaltininko tikslai ir motyvai nėra būtinieji įstatymo nurodyti šios nusikaltimo sudėties požymiai, todėl jų nustatinėjimas nėra privalomas. Baudžiamoji atsakomybė kyla tada, kai šios teisės normos dispozicijoje nurodytais veiksmais ar bent vienu iš jų tyčia pažeidžiama disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis tvarka, nustatyta atitinkamuose teisės aktuose (žr., pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-217/2013, 2K-398-511/2015, 2K-309-507/2016).

15. Taigi tuo atveju, kai kaltininkas neteisėtai pergabenęs akcizais apmokestinamas prekes per Lietuvos Respublikos sieną (t. y. pabaigęs daryti kontrabandą) toliau jas gabena Lietuvos Respublikos teritorija, jis jau realizuoja kitos BK 1992

straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos objektyvųjį požymį, t. y. neteisėtą tokių prekių gabenimą Lietuvos Respublikos teritorija. Kontrabandos sudėtis neapima šio neteisėtam disponavimui akcizais apmokestinamomis prekėmis (BK 1992

straipsnio) požymio, todėl tokiais atvejais kaltininko veika turėtų būti kvalifikuojama kaip kontrabandos ir neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis realioji sutaptis. Kaip kontrabandos ir neteisėto disponavimo akcizais

apmokestinamomis prekėmis realioji sutaptis turėtų būti kvalifikuojami ir tie atvejai, kai tokios prekės, neteisėtai gabenamos iš Lietuvos Respublikos į kitas valstybes, kurį laiką yra gabenamos Lietuvos Respublikos teritorija.

16. Minėta, kad kasaciniame skunde teigiama, jog I. F. nepagrįstai yra išteisintas dėl BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 1992 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymo. Kasatoriaus nuomone, I. F. veiksmuose yra ir pasikėsinimo neteisėtai disponuoti (t. y. gabenti) akcizais apmokestinamomis prekėmis požymių (BK 22 straipsnio 1 dalis, 1992 straipsnio 1 dalis).

17. BK 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Pasikėsinimas, kaip tyčinio nusikaltimo stadija, pasireiškia tuo, kad kaltininkas jau yra pradėjęs realizuoti ketinimą padaryti nusikaltimą, tačiau jo nebaigia dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Taigi, nustatant nusikaltimo, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje, požymius, atskleidžiant kaltininko tyčią, būtina nustatyti valinį jos turinį, siekimą apibrėžtų padarinių, kurie neatsiranda dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Sprendžiant dėl pasikėsinimo nusikaltimuose, kurių sudėčių būtinasis požymis nėra padariniai, reikia nustatyti, jog kaltininkas atliko ne visus, o tik dalį iš veiksmų, kurie yra ne alternatyvūs, bet būtinieji šios nusikalstamos veikos požymiai (pvz., esant nusikaltimams, kuriuos apibūdina dviejų būtinų veiksmų visuma, kaltininkas padaro tik vieną iš šių veiksmų). Tačiau bet kuriuo atveju pripažįstant, kad yra pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką, reikia nustatyti, kad buvo pradėti realizuoti objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai.

18. Teismai nustatė, kad I. F. į Lietuvos Respublikos teritoriją vilkiku „Mercedes Benz“ įvežė akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes (jų muitinė vertė viršija 250 MGL dydžio sumą), kurios nuo muitinės kontrolės buvo slepiamos vilkiko puspriekabės „Krone“ dugno ertmėse esančioje slėptuvėje. I. F. buvo sulaikytas Vilniaus teritorinės muitinės Lavoriškių kelio posto pareigūnų. Iš karto po to, kai kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną, vilkikas buvo patikrintas muitinės pareigūnų, šio patikrinimo metu buvo rastos neteisėtai atgabentos cigaretes, o I. F. buvo sulaikytas. Taigi I. F. veiksmai laikytini baigta kontrabanda ir teismų teisingai kvalifikuoti pagal BK 199 straipsnio 1 dalį.

19. Minėta, kad pripažįstant, jog yra pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką, reikia nustatyti, kad buvo pradėti realizuoti objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai. Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, I. F. po jo sulaikymo muitinio tikrinimo metu, t. y. kai jau buvo padaryta nusikalstama veika, nurodyta BK 199 straipsnio 1 dalyje, jokių kitų nusikalstamų veiksmų neatliko. Taigi nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kad padaręs kontrabandą I. F. būtų pradėjęs realizuoti objektyviuosius nusikalstamos veikos, nustatytos BK 1992 straipsnio 1 dalyje, požymius. Vadinasi, I. F. veiksmai negali būti dar kvalifikuojami ir kaip pasikėsinimas padaryti BK 1992 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikaltimą.

20. Nagrinėjamoje byloje galėtų būti svarstomas klausimas, ar tokie I. F. veiksmai negalėtų būti kvalifikuojami kaip rengimasis padaryti BK 1992 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką.

21. BK 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad rengimasis padaryti nusikaltimą yra priemonių ir įrankių suieškojimas ar pritaikymas, veikimo plano sudarymas, bendrininkų telkimas arba kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas.

22. Nagrinėjamoje byloje nėra surinkta duomenų, kurie neabejotinai leistų teigti, kad I. F. veiksmuose yra objektyvieji ir subjektyvieji rengimosi padaryti BK 1992 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką požymiai.

23. Šiame kontekste pažymėtina, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis

baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barberà, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96, ir kt.).

24. Taigi teismai, nepripažindami I. F. veiksmų rengimusi padaryti BK 1992 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

25. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus.

26. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl teismo padarytų BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų prieštarauja bylos medžiagai bei apeliacinės instancijos teismo sprendimo turiniui. Teismo pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymai buvo išsamiai tiriami ir vertinami, nuteistojo ir liudytojų byloje duoti parodymai buvo tikrinami atliekant BPK nustatytus procesinius veiksmus. Jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės, byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti jų rezultatų, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu. Teismo sprendimuose visi įrodymai išsamiai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių.

27. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, motyvuotai atsakė į visus esminius prokuroro apeliaciniame skunde iškeltus klausimus ir argumentus paaiškindamas, kodėl prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Sergejaus Bekišo kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI SIGITA JOKIMAITĖ

DALIA BAJERČIŪTĖ

OLEGAS FEDOSIUKAS

ELIGIJUS GLADUTIS

AURELIJUS GUTAUSKAS

ARTŪRAS RIDIKAS

ARMANAS ABRAMAVIČIUS_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-184-697/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-19699-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.6; 1.1.9.8; 1.2.25.4.2.6(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=7ce312f092ab11e9ae2e9d61b1f977b3




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulieneidalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,nuteistajam V. S., jo gynėjui advokatui Gintarui Platūkiui,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. kasacinį

skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendis, V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį paskiriant jam 90 MGL (4500 Eur) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 641 straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir V. S. paskirta 60 MGL (3000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 68 straipsnio 1 dalimi, V. S. dvejiems metams šešiems mėnesiams uždrausta naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones. Vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuotas V. S. priklausantis automobilis „Audi A6 Avant“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendžiu V. S. pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas pagal laidavimą be užstato, nustatant vienerių metų laidavimo terminą, ir baudžiamoji byla jam nutraukta. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 ir 7 punktais, 68 straipsniu, 72 straipsniu, V. S. skirtos dvi baudžiamojo poveikio priemonės: uždraudimas vairuoti kelių transporto priemones vienerius metus; automobilio „Audi A6 Avant“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dalinę vertę atitinkančios pinigų sumos – 2000 Eur konfiskavimas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. V. S. apeliacinės instancijos teismo nuteistas už tai, kad 2018 m. balandžio 27 d. apie 18.45 val. važiuodamas nuo Islandijos plento, Kaune, iki Kauno g. 10, Babtų mstl., Babtų sen., Kauno r. sav., pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, nustatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, nes vairavo automobilį „Audi A6 Avant“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai kraujyje nustatyta daugiau kaip 1,50 promilės etilo alkoholio (nustatyta mažiausia koncentracija – 2,35 promilės etilo alkoholio).

II. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO NUOSPRENDŽIO ESMĖ

2. Apeliacinės instancijos teismas panaikino BK 40 straipsnio taikymą V. S. ir priėmė jam apkaltinamąjį nuosprendį, darydamas išvadą, kad nėra visų būtinų sąlygų atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nuosprendyje konstatuota, kad byloje nėra dviejų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktai): prisipažinimo padarius nusikaltimą ir nuoširdaus gailesčio bei pagrindo manyti, kad asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismas pažymėjo, kad šios aplinkybės nepripažinimas BK 40 straipsnio aspektu nėra kliūtis vadovautis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 273 straipsnio nuostatomis, nes įtvirtinti prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką reikalavimai nėra tapataus turinio. Teismas,

įvertinęs V. S. veikos padarymo aplinkybes ir atskleidęs pavojingumą, taip pat jo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, ankstesnius nusižengimus, padarė išvadą, kad jis nėra linkęs laikytis kelių eismo taisyklių, kritiškai vertinti savo elgesio, visa tai teismui leido padaryti išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį teismas iš naujo paskyrė bausmę bei baudžiamojo poveikio priemones.

III. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

3. Nuteistasis V. S. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį arba apeliacinės instancijos teismo nuosprendį pakeisti: sutrumpinti teisės vairuoti transporto priemonę atėmimo terminą, sumažinti baudą, taikyti dalinį automobilio vertės konfiskavimą. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas nepripažinti atsakomybę lengvinančios aplinkybės nuoširdaus prisipažinimo ir gailėjimosi neatitinka bylos aplinkybių bei BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, formuojamos teismų praktikos.

3.2. Kauno apylinkės teismas teisingai nustatė šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nes byloje yra duomenų, kad, nepasikeitus jokioms aplinkybėms, nieko neverčiamas, nesurinkus jokių naujų įrodymų, apklausiamas paskutinį kartą ikiteisminio tyrimo institucijoje ir pirmą kartą nagrinėjant bylą Kauno apylinkės teisme V. S. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teisme nuteistasis nedavė išsamių parodymų, prieštarauja faktinėms aplinkybėms.

3.3. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis prieštaringas ir tuo aspektu, kad nors nepripažįstama atsakomybę lengvinanti aplinkybė, tačiau taikomas BK 641 straipsnis, kuris galimas tik kai kaltininkas visiškai prisipažįsta padaręs nusikaltimą (BPK 273 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas neteisus, aiškindamas, jog BPK 273 straipsnyje ir BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintos sąlygos nėra tapačios.

3.4. BK 40 straipsnio nuostatos nedraudžia taikyti laidavimo instituto administracine tvarka baustam asmeniui, praktikoje pasisakoma, kad BK 40 straipsnio nuostatos nedraudžia taikyti laidavimo instituto ne tik baustam administracine tvarka asmeniui, bet ir kaltininką perduoti pagal laidavimą administracine tvarka baustam asmeniui, jeigu yra pagrindo manyti, kad laiduotojas savo asmeninėmis savybėmis, gyvenimo būdu, veikos pobūdžiu bei tarpusavio santykiais su laiduojamuoju leis daryti jam teigiamą įtaką, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad E. P. negalės daryti teigiamos įtakos, nes nesugebėjo užkardyti V. S. administracinių nusižengimų padarymo, yra nepagrįsta.

3.5. V. S. neteistas, gyvena su E. P. partnerystėje jau dvejus metus, ji tvarkinga moteris, neigiamai nusiteikusi prieš vartojančius alkoholį asmenis, su ja santykiai geri, nuteistasis vertina jos nuomonę. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino V. S. sveikatos būklę, jo gyvenimo sąlygas, šeiminę padėtį.

3.6. Apeliacinės instancijos teismas klaidingai nurodė, kad V. S. baustas administracine tvarka nuo 2014 m. rugsėjo 19 d. septynis kartus, o 2016 m. lapkričio 9 d. baustas už transporto priemonės vairavimą apsvaigus nuo alkoholio. Visos nurodytos septynios nuobaudos yra negaliojančios, o paskutinis nubaudimas buvo už greičio viršijimą. Teismas turėjo atsižvelgti, kad nuteistasis dirba transporto srityje, todėl greičio viršijimas kaip kartais pasitaikantis pažeidimas nėra itin šiurkštus. Todėl visos šios aplinkybės neturėtų būti kliūtis taikyti BK 40 straipsnio nuostatas. Transporto priemonę kasatorius vairavo negreitai, neviršijo greičio, todėl nebuvo toks pavojingas.

3.7. Nepagrįstai taikytas turto konfiskavimas. Kasacinėje praktikoje nurodoma, kad, sprendžiant klausimą dėl būtinumo skirti baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio konfiskavimą, turi būti vertinama ir tai, ar tokiu atveju būtų pasiekiama teisinga pusiausvyra tarp viešojo intereso ir asmens teisių ir ar atitinkama poveikio priemonė gali būti vertinama kaip proporcinga (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-34-699/2018). Kitose bylose kasacinės instancijos teismas yra pasisakęs, kad nuteisus asmenį automobilio konfiskavimo privalomumas nekelia abejonių, išimtis iš šios taisyklės galėtų būti tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-788/2018).

3.8. Nagrinėjamos bylos aplinkybės rodo, kad automobilio konfiskavimas neatitiktų teisingos viešojo intereso poreikių ir asmens teisių pusiausvyros, varžytų asmenį labiau, negu reikia visuotinai svarbiems tikslams pasiekti. Byloje yra duomenų, kad V. S. su tėvais yra paėmęs 30 000 Eur paskolą, paėmęs šią paskolą jis pirko automobilį „Audi A6“, kurio vertė 17 250 Eur, pagal paskolos sutartį kas mėnesį moka po 512 Eur kredito įmokų ir palūkanų. Automobilis reikalingas darbui ir šeimos poreikiams – bendravimui su nepilnamečiais vaikais, kurie gyvena Šiaulių rajone, dėl ligos važinėti pas gydytojus į Vilnių, nuteistasis yra neįgalus.

3.9. Be to, prokurorė, dalyvavusi teismo posėdyje, prašė taikyti BK 40 straipsnį, konfiskuoti automobilio dalinę vertę atitinkančią pinigų sumą (2000 Eur), uždrausti vairuoti kelių transporto priemonę vienerius metus.


4. Nuteistojo V. S. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 40 straipsnio taikymo

5. Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas ne tik nustačius BK 40 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų visumą, bet taip pat ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 1 bei 3 dalyse esančias sąlygas. Pažymėtina ir tai, kad, net ir nustačius visas BK 40 straipsnyje nurodytas formalias sąlygas, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismas turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui. Be to, formuojamoje teismų praktikoje taikydami BK 40 straipsnio nuostatas teismai įpareigoti apsvarstyti, ar išties kaltininkas yra tokia nesavarankiška, nebrandi asmenybė, kurios gyvenimiškų vertybių sistema, sugebėjimas kontroliuoti savo veiksmus, susilaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo dar nesusiformavę. Būtent tokiam nusikalstamą veiką padariusiam ir aktyviai atgailaujančiam asmeniui BK 40 straipsnio nuostatos nustato papildomai reikalingą jo tolesnio elgesio korekciją, autoritetą turinčio asmens (teismo pasitikėjimo verto asmens, artimo giminaičio, tėvų) priežiūrą, teigiamos įtakos darymą, kad nusikaltęs asmuo laikytųsi įstatymų, nedarytų naujų nusikalstamų veikų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-120-489/2016, 2K-52-648/2017).

6. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad kasacinės instancijos teismas yra saistomas BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatytos kompetencijos skundžiamus nuosprendžius ir nutartis patikrinti teisės taikymo aspektu, faktų dėl aptariamo baudžiamojo įstatymo sąlygų buvimo ar nebuvimo iš naujo netiria ir nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014).

7. Dėl kasacinio skundo teiginių, jog be pagrindo nebuvo pripažinta V. S. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal teismų praktiką visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Tačiau ši sąlyga neapima kokių nors asmens priedermių pačiam duoti teisinį savo veikos vertinimą, visiškai sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikiama padarytos veikos kvalifikacija, teisiniu atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių fiksavimu ir kt. Visiškas kaltės pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jie nėra identiški. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas žalai atlyginti, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2010, 2K-P-82/2010, 2K-685/2012, 2K-137/2015 ir kt.). Taigi, nustatant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygą, būtiną laidavimo institutui taikyti, be kitų bylos aplinkybių, svarbu tinkamai įvertinti paties kaltinamojo parodymus ir jo pozicijos ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nuoseklumą. Tai, teisėjų kolegijos požiūriu, ir buvo apeliacinės instancijos teismo padaryta.

8. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl BK 59 straipsnio 1 dalyje nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo V. S., teisingai nurodė, jog apylinkės teismas, pripažindamas, kad V. S. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, neatsižvelgė į kaltininko parodymų kaitą, jo atsisakymą teisme pateikti išsamius paaiškinimus dėl nusikaltimo padarymo aplinkybių, patikėjo deklaratyviais pareiškimais dėl gailesčio ir nepagrįstai konstatavo, kad V. S. prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija išdėstė motyvus, pagrindžiančius atsisakymą pripažinti V. S. šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Nors bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jis kaltu prisipažino, tačiau išsamių parodymų nedavė. Apeliacinės instancijos teisme vengė nuoširdžiai atsakyti į klausimus tiek dėl alkoholio vartojimo laiko, tiek dėl priežasties, siekė sumenkinti savo veiksmus tvirtindamas, kad alkoholinius gėrimus vartojo ryte, o prieš važiuodamas, apie 18.45 val., jautėsi gerai (atsižvelgus į jo pavojingą manevravimą kelyje, atsitrenkimą į kelio atitvarus, tokie teiginiai apeliacinės instancijos teismo teisėjų neįtikino), todėl vairavo automobilį, grįžęs namo, prieš patikrinant jo neblaivumą, dar pavartojo alkoholinių gėrimų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi tokius jo parodymus viso proceso metu, pripažino, kad negalima daryti išvados, jog V. S. kritiškai vertina savo elgesį, išreiškia negatyvų požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką.

9. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo argumentams dėl BPK 273 straipsnio 1 dalyje nurodyto prisipažinimo kaltu ir BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinio skirtumų.

10. Apeliacinės instancijos teismas teisingai atskleidė šiuos skirtumus, nurodydamas, jog BPK 273 straipsnyje ir BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintos sąlygos nėra tapataus turinio. Baudžiamojo proceso įstatymas nustato prisipažinimą kaltu, o BK – prisipažinimą kaltu ir gailėjimąsi padarius nusikalstamą veiką. Todėl prisipažinimo kaltu aplinkybės nustatymas, pakankamas procesiniams bylos nagrinėjimo sprendimams daryti, nebūtinai reiškia, jog tokia situacija visiškai atitinka ir baudžiamajam įstatymui taikyti keliamą sąlygą – visišką prisipažinimą kaltu ir gailėjimąsi padarius nusikalstamą veiką. BPK 273 straipsnio taikymas nėra siejamas su nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kritišku savo veiksmų vertinimu bei nuoširdžiu gailėjimusi. Iš tiesų, BPK 273 straipsnyje įtvirtinta sąlyga siejama tik su prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, o BK 40 straipsnyje įtvirtinta sąlyga kelia didesnius reikalavimus, todėl BPK 273 straipsnio taikymas atitikus visas sąlygas nesuponuoja BK 40 straipsnyje įtvirtintos sąlygos atitikimo. BK 40 straipsnis, be prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką, reikalauja nustatyti ir gailėjimąsi dėl padarytos nusikalstamos veikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-122-699/2018). Nėra pagrindo nepritarti ir kitiems apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytiems argumentams dėl BK 40 straipsnio nuostatų netaikymo V. S., todėl teisės taikymo aspektu šio instituto taikymo klausimas apeliacinės instancijos teismo išspręstas nepažeidžiant įstatymo reikalavimų.

Dėl BK 72 straipsnio taikymo

11. Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus; jo įgyvendinimo tvarka bendriausia prasme nustatyta šio straipsnio 2 ir 3 dalyse. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje pripažįstama, kad vienas iš nuosavybės teises ribojančių požymių yra draudimas panaudoti turtą taip, kad kitiems asmenims ar visuomenei dėl to būtų padaryta žala (1997 m. balandžio 8 d. nutarimas). Pažymėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje dėl teisės į nuosavybės apsaugą, nustatytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) protokolo Nr. 1 1 straipsnyje, iš esmės nekvestionuojama, kad turto, susijusio su nusikalstama veika, konfiskavimas yra būtina ir veiksminga kovos su nusikalstamumu priemonė. Be kita ko, ja gali būti siekiama užkirsti kelią atitinkamos transporto priemonės naudojimui kitoms nusikalstamoms veikoms padaryti kenkiant visuomenei (2003 m. balandžio 10 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Yildirim prieš Italiją, peticijos Nr. 38602/02; 2001 m. birželio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje C. M. prieš Prancūziją, peticijos Nr. 28078/95). Pagal EŽTT praktiką turto konfiskavimas patenka į nuosavybės naudojimo kontrolės sritį pagal Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio 2 dalį, kurioje valstybėms suteikiama teisė priimti įstatymus, jų manymu, reikalingus, kad būtų galima kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgiant į bendrąjį interesą. Tam, kad nuosavybės teisių apribojimas atitiktų šią nuostatą, jis turi būti nustatytas įstatymo, juo siekiama teisėto tikslo, o panaudotos priemonės – pagrįstai proporcingos šiam tikslui. Spręsdamas dėl viešojo intereso poreikių ir asmens intereso teisingos pusiausvyros nustatymo, Teismas palieka valstybei plačią vertinimo laisvę dėl įgyvendinimo priemonių pasirinkimo ir vertinimo, ar šio įgyvendinimo padariniai pateisinami atsižvelgiant į bendrąjį interesą siekiant atitinkamo įstatymo tikslo. Teisinga pusiausvyra pažeidžiama tuo atveju, kai asmeniui užkraunama „individuali ir pernelyg didelė našta“ (cituotas sprendimas byloje Yildirim prieš Italiją;

2011 m. birželio 28 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Het Financieele Dagblad B. V. prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 577/11). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas V. S. vairuojamą automobilį „Audi A6 Avant“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pripažino nusikalstamos veikos padarymo priemone, tačiau spręsdamas klausimą dėl BK 72 straipsnio nuostatų taikymo padarė išvadą, jog turto (šio automobilio) konfiskavimas, įvertinus, kad kaltininkas yra neįgalus ir kad jam reikia vykti į gydymo įstaigas, kad jo ir sugyventinės pajamos yra mažos, kad turi finansinių įsipareigojimų, visa apimtimi būtų neproporcinga priemonė padarytam nusikaltimui, todėl nutarė išieškoti dalį automobilio vertės. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais nesutiko ir pagrįstai nurodė, jog pagal teismų praktiką turto konfiskavimas yra turtinės bei prevencinės paskirties baudžiamojo poveikio priemonė, įgyvendinanti tikslą, kad svarbu ne tik nubausti kaltininką paskyrus jam bausmę, bet ir padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamoms veikoms daryti. Įstatyme nurodytais atvejais turto konfiskavimo taikymas yra privalomas. Tokia įstatymo nuostatų taikymo pozicija įtvirtinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-35-719/2018, 2K-79-511/2018, 2K-114-1173/2018) yra išaiškinta, kad nuteisimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais turto konfiskavimo taikymo teisiniai pagrindai skiriasi. Nuteistam asmeniui turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio priemonė skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis), tokiais atvejais, remiantis BK 72 straipsnyje pateiktu teisiniu reguliavimu, įstatyme nurodyto turto konfiskavimas nepriklauso nuo teismo nuožiūros ir yra privalomas. Išimtimi pripažįstami atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-83/2010, 2K-7-130-699/2015, 2K-7-304-976/2016, 2K-50-788/2018).

12. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog šiuo atveju asmenybė, asmens sveikatos būklė ar automobilio vertė negali būti laikoma išimtine aplinkybe, panaikinančia BK 72 straipsnio 2, 3 dalių taikymą. Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų nuteistam asmeniui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ar proporcingumo principams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-135/2018, 2K-186/2018). Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog V. S. jau anksčiau yra baustas už vairavimą apsvaigus nuo alkoholio (pažeidimas padarytas 2016 m. lapkričio 9 d.). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 34 straipsnio 5 dalimi, jam buvo skirta švelnesnė nei sankcijoje nurodyta administracinė nuobauda, t. y. trumpesniam, nei sankcijoje nurodyta, laikotarpiui atimta teisė vairuoti transporto priemones. Tačiau, kaip matyti, švelnesnio poveikio priemonių taikymas V. S. jokio prevencinio poveikio nepadarė, nepraėjus net metams po to, kai jam buvo grąžintas vairuotojo pažymėjimas, šis asmuo ir vėl vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, važiavo dideliu greičiu, judrioje magistralėje, dėl girtumo negalėjo kontroliuoti transporto priemonės, atsitrenkė į atitvarus, todėl padarė teisingą išvadą, jog šiuo atveju asmenybė, asmens sveikatos būklė ar automobilio vertė negali būti laikoma išimtine aplinkybe, panaikinančia BK 72 straipsnio 2, 3 dalių taikymą. Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų nuteistam asmeniui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ar proporcingumo principams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-135-697/2018, 2K-186-942/2018).


n u t a r i a :

Nuteistojo V. S. kasacinį skundą atmesti.


RIMA AŽUBALYTĖ

ALVYDAS PIKELIS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-09911 2019-06-20 2019-06-11 2019-06-11 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-141-976/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-64026-2015-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.4.1; 1.2.4.4.1(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei,išteisintosios E. N. gynėjui advokatui Laurynui Pakštaičiui,nukentėjusiosios D. Ž. atstovei advokatei Virginijai Bradulskienei,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios D. Ž.

atstovės advokatės Virginijos Bradulskienės kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 2 d. nuosprendžio.

Utenos apylinkės teismo 2018 m. sausio 3 d. nuosprendžiu E. N. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 1 dalį 30 parų arešto, pagal 138 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu atlyginti turtinę žalą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, galutinė subendrinta bausmė paskirta 30 parų arešto.

Iš E. N. D. Ž. priteista: 5733,92 Eur turtinei, 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 700 Eur atstovavimo išlaidų.Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 2 d. nuosprendžiu,

tenkinant nuteistosios E. N. apeliacinį skundą, panaikintas Utenos apylinkės teismo 2018 m. sausio 3 d. nuosprendis ir priimtas naujas, išteisinamasis, nuosprendis, kuriuo E. N. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 1 dalį išteisinta kaip nepadariusi veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

D. Ž. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nukentėjusiosios D. Ž. atstovės advokatės V. Bradulskienės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, ir išteisintosios E. N. gynėjo advokato L. Pakštaičio, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. E. N. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama tuo, kad nuo 2013 m. iki 2016 m. balandžio mėn., tiksli data nenustatyta, neturėdama teisėto pagrindo, tyčia darydama pavojingą poveikį D. Ž. psichikai, sistemingai, siekdama realiai ją įbauginti ir palaužti jos valią, kad ji vykdytų jai pareikštas turtines pretenzijas, šantažuodama ir grasindama paskelbti kompromituojančią informaciją darbovietei – (duomenys neskelbtini), Panevėžio miesto specialiųjų tyrimų tarnybai (toliau – STT) dėl neva projektinių lėšų iššvaistymo, reikalaudama atlikti įvairius nukentėjusiajai nepriimtinus veiksmus, sukurdama baimę keliančią aplinką, baugindama neigiamomis pasekmėmis jai pačiai ir jos artimiesiems, susargdino nukentėjusiąją D. Ž. vidutinio sunkumo depresijos epizodu ir kitomis reakcijomis į

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9a1cea8092ab11e9ae2e9d61b1f977b3

stiprų stresą, taip nesunkiai sutrikdė jos sveikatą, atvirai savo naudai vertė D. Ž. perduoti turtą ir dėl neteisėtos psichinės prievartos pasisavino D. Ž. jai perduotą turtą – pinigus: 2013 m. gegužės 23 d. 5000 Lt (1448,10 Eur), 2014 m. gruodžio 15 d. 11 000 Lt (3185,82 Eur), 2016 m. balandžio 19 d. 600 Eur, 2016 m. balandžio 19 ir 20 d. – 500 Eur, iš viso 5733,92 Eur.

II. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO NUOSPRENDŽIO ESMĖ

2. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje esantys įrodymai nėra pakankami pripažinti, jog E. N. veiksmai atitinka turto prievartavimo požymius. 2013 m. gegužės 23 d. raštas patvirtina, kad D. Ž. sumokėjo E. N. 5000 Lt už rašto darbų archyvą ir E. N. dėl archyvo naudojimo D. Ž. neturi jokių pretenzijų. Tai, kad nukentėjusioji perdavė nuteistajai 11 000 Lt, pagrindžia tik nukentėjusiosios ir liudytojų D. Ž. (nukentėjusiosios sūnaus) bei D. G. parodymai, kurie yra nuoseklūs ir sutampa tarpusavyje. AB „Swedbank“ sąskaitos išrašas patvirtina, kad nukentėjusioji 2016 m. balandžio 19 d. pervedė E. N. 600 Eur, J. K. 400 Eur, 2016 m. balandžio 20 d. J. K. – 100 Eur. 2016 m. balandžio 19 d. iš J. K. sąskaitos į E. N. sąskaitą pervesta 200 Eur. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis nukentėjusiosios, liudytojų D. G., J. B., N. G., A. F., B. M. parodymais, SMS žinutėmis, padarė išvadą, kad visas šias sumas D. Ž. sumokėjo E. N. reikalavimu, šiai grasinant paskelbti kompromituojančią informaciją D. Ž. darbovietei ir STT dėl neva projektinių lėšų iššvaistymo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, įvertinus minėtus duomenis, galima daryti tik išvadą, jog tarp E. N. ir D. Ž. buvo kilęs asmeninio pobūdžio konfliktas, dėl kurio E. N. siekė apšmeižti nukentėjusiąją, sumenkinti jos autoritetą, o nukentėjusioji to bijojo. Tai rodo ir 2015 m. lapkričio 10 d. D. Ž. pareiškimas (duomenys neskelbtini) policijos komisariatui, kuriame ji kaltina E. N. tik įžeidimu, tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimu, terorizavimu ir nuolatiniu skambinėjimu bei SMS žinučių siuntimu; 2015 m. lapkričio 11 d. D. Ž. parodė, jog ji E. N. nėra skolinga ir jokie turtiniai santykiai jų nesieja. Vien tik E. N. teiginių, kad ji dėl D. Ž. vykdomos veiklos kreipsis į STT, nepakanka konstatuoti, jog tai buvo daroma siekiant gauti turtinės naudos. Pinigų reikalavimo nepatvirtina ir nukentėjusiajai siųsti SMS pranešimai, kurių turinys yra įžeidžiančio, žeminančio ir tam tikrais atvejais grasinančio pobūdžio, tačiau vertintinas tik kaip E. N. ir D. Ž. pasirinktas tarpusavio santykių aiškinimosi ir bendravimo būdas; nė viename SMS pranešime E. N. neišreiškė reikalavimo mokėti pinigus. Įvertinęs susiklosčiusią situaciją, teismas padarė išvadą, kad D. Ž. pinigus E. N. sumokėjo savanoriškai, t. y. pati priimdama tokį sprendimą, siekdama išsaugoti savo asmeninę ir dalykinę reputaciją. Taip pat apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad grindžiant aplinkybę, jog būtent nuteistosios veiksmai buvo nukentėjusiosios susirgimo priežastis, nepakanka nuosprendyje išdėstyti vien tik ekspertizės akto turinį, neatliekant papildomo bylos aplinkybių vertinimo, nepateikiant jokių kitų motyvų, pagrindžiančių priežastinio ryšio buvimą.

III. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

3. Kasaciniu skundu nukentėjusiosios atstovė advokatė V. Bradulskienė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. lapkričio 2 d. išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Utenos apylinkės teismo 2018 m. sausio 3 d. apkaltinamąjį nuosprendį. Kasatorė nurodo:

4. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymo normas, padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį.

5. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas teisingai įvertinus surinktų įrodymų visumą, jų tarpusavio ryšį ir loginę seką bei nustačius E. N. veiksmuose visus turto prievartavimo požymius. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, tinkamai neįvertino visų įrodymų ir faktinių aplinkybių, dėl to padarė nepagrįstas išvadas, kad D. Ž. pinigus E. N. sumokėjo savanoriškai; kad D. Ž. nurodomų aplinkybių, jog E. N., grasindama paskleisti apie ją kompromituojančią informaciją ir kreiptis į STT, reikalavo mokėti pinigus, nepatvirtina nė vieno liudytojo parodymai. Teismas nepakankamai įvertino reikalavimo neteisėtumą, nes nevertino visų psichinės prievartos naudojimo aplinkybių, siekiant priversti nukentėjusiąją perduoti turtą.

6. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad visus pinigus D. Ž. sumokėjo E. N. šios reikalavimu, grasinant paskelbti kompromituojančią informaciją, pagrįsta ir išsamiai motyvuota. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tuos pačius įrodymus, padarė nepagrįstą išvadą, kad tarp E. N. ir D. Ž. buvo kilęs asmeninio pobūdžio konfliktas, dėl kurio E. N. siekė apšmeižti nukentėjusiąją, sumenkinti jos autoritetą, o nukentėjusioji to bijojo; tai patvirtina ir 2015 m. lapkričio 10 d. D. Ž.

pareiškimas policijai. Tačiau E. N. rašytos SMS žinutės (apie kurias D. Ž. nurodė 2015 m. lapkričio 10 d. pareiškime) buvo būtent grasinančio, bauginančio turinio, be to, atkreiptinas dėmesys, kad 2014 m. gruodžio 10–12 d. E. N. rašė SMS žinutes, o 2014 m. gruodžio 15 d. iš D. Ž. gavo pinigus. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių neįvertino, ir nors sutiko, kad SMS pranešimų turinys yra įžeidžiančio, žeminančio ir tam tikrais atvejais grasinančio pobūdžio, tačiau klaidingai tai įvertino tik kaip E. N. ir D. Ž. pasirinktą tarpusavio santykių aiškinimosi ir bendravimo būdą, nesusijusį su turtiniu reikalavimu.

7. E. N., panaudodama psichinę prievartą, grasindama paskelbti nepageidaujamą informaciją, siekė turtinės naudos. Jos veiksmai (skambučiai, SMS žinutės, persekiojimas, lankymasis darbovietėje sukeliant konfliktinę, bauginančią situaciją) patvirtina grasinimų realumą ir pavojingumą. Tokio pobūdžio bylose svarbu įvertinti, kaip faktines aplinkybes suprato nukentėjusysis. Šiuo atveju E. N. veiksmai, visas bauginimo procesas kėlė D. Ž. įtampą, baimę, todėl ji pakluso ir vykdė E. N. reikalavimus. D. Ž. dėl sistemingų neteisėtų E. N. veiksmų patikėjo grasinimų realumu, bijojo, kad E. N. gali savo grasinimus įvykdyti. Nukentėjusiosios veiksmai būtent ir patvirtina, kad ji suprato grasinimų pasekmes, todėl ieškojo išeities, mokėjo E. N. pinigus, net skolinosi. D. Ž. suprato, kad jei nenupirks archyvo, bus toliau terorizuojama, todėl sumokėjo E. N. 5000 Lt už archyvą, kurio jai net nereikėjo. Tačiau terorizavimas nesiliovė, E. N. surado kitą pretekstą ir, kaltindama šmeižtu, psichologiškai privertė D. Ž. sumokėti 11 000 Lt. Po kiek laiko prasidėjo kabinėjimasis dėl kitų priežasčių. Be to, teismas neįvertino E. N. apibūdinančių aplinkybių: agresyvumo, veiksmų apimties, lankymosi D. Ž. darbe, šmeižimo viešoje erdvėje (internete), persekiojimo oro uoste ir pan. Liudytojas D. G. parodė, kad E. N. terorizuoja žmones, siekia iš jų tyčiotis, prieš 4 metus pradėjo tyčiotis ir terorizuoti D. Ž., tai pasireiškė telefono skambučiais, įžeidžiančiais pokalbiais, pravardžiavimu, įvairių reikalavimų pareiškimu, psichine prievarta. Beje, liudytojas D. G. ne kartą teigė, kad E. N. ir jam darė spaudimą, kad šis duotų E. N. palankius parodymus. Taip pat teismas neįvertino, kad E. N. vertė D. Ž. paremti J. K., kurios net nepažinojo ir nenorėjo materialiai remti, tačiau dėl E. N. grasinimų pervedė pinigus. Visa tai patvirtina, kad D. Ž. grasinimus suvokė kaip realius ir pavojingus, kad iš jos yra prievartaujamas turtas.

8. E. N. veikė tiesiogine tyčia, nes, suvokdama savo reikalavimų neteisėtumą, atvirai grasindama D. Ž. informacijos atskleidimu, problemomis darbe, šantažuodama, kad kreipsis į STT dėl vagiamų iš darbovietės pinigų, reikalavo mokėti pinigus ir privertė tai padaryti. Būtent neteisėtas reikalavimas perduoti pinigus, paremtas grasinimais ir šantažu, lėmė, jog nukentėjusioji atidavė pinigus.

9. Taip pat pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. N. savo neteisėtais veiksmais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą. Bylos įrodymai patvirtina, kad tarp E. N. veiksmų ir sutrikusios D. Ž. sveikatos yra tiesioginis priežastinis ryšys. E. N. veikė tiesiogine tyčia, t. y. sąmoningai siekė ne tik naudos, bet ir palaužti nukentėjusiąją dvasiškai, siekė neigiamų pasekmių jos sveikatai, net gyvybei. Jos tikslas buvo finansinė nauda ir nukentėjusiosios žalojimas bei psichologinis smurtas, o ne STT ar savivaldybės informavimas apie D. Ž. veiksmus. D. Ž. susirgo depresija tik dėl E. N. veiksmų. Duomenų apie tai, kad D. Ž. turėjo psichikos sutrikimų iki kontaktų su E. N., nėra. Pirmą kartą pas psichiatrą D. Ž. kreipėsi 2016 m. vasario 24 d. (iki tol nesilankė), nes vargino nerimas, įtampa, nemiga, sumaištis, savižudiškos mintys; diagnozuotas vidutinio sunkumo depresijos epizodas, skirtas gydymas. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvados, psichologės ir psichiatrės paaiškinimai patvirtina D. Ž. padarytos žalos mastą ir nurodo tai lėmusią priežastį – tai psichinė prievarta per pokalbius, siunčiamas SMS žinutes. Iš D. Ž. parodymų matyti, kad ji suprato grasinimus kaip realius ir tai darė įtaką jos psichinei būklei.


10. Nukentėjusiosios D. Ž. atstovės advokatės V. Bradulskienės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

11. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai, pagal gynybinę poziciją interpretuojant įrodymus ir

tuo pagrindu ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 1 dalis).

12. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes tinkamai neįvertino visų įrodymų (nukentėjusiosios, liudytojų parodymų, SMS žinučių turinio) bei faktinių aplinkybių, dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Tokie skundo argumentai, kuriais išreiškiamas nesutikimas su įrodymų vertinimu, jų pagrindu padarytomis išvadomis, nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, nesant tai pagrindžiančių teisinių argumentų (BPK 368 straipsnio 2 dalis), leidžiančių konstatuoti, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl to kasacinio skundo teiginius teisėjų kolegija nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl BK 181 straipsnio 1 dalies taikymo13. Pagal BK 181 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų

asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskelbimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Turto prievartavimo objektyvieji požymiai – tai neteisėtas vertimas suteikti turtinę naudą kaltininkui ar kitam asmeniui panaudojant psichinę prievartą. Vertimas suteikti turtinę naudą gali pasireikšti atviru reikalavimu arba kitokiu nukentėjusiojo supažindinimo būdu (raštu, veiksmu ir pan.) su turtinės pretenzijos turiniu ir su prievartiniu pobūdžiu (užuominomis leidžiant suprasti apie būtinumą mokėti duoklę). Būtinasis veikos požymis – psichinės prievartos panaudojimas, kuris gali pasireikšti įvairiais grasinimais nukentėjusiajam ar kitam asmeniui: 1) panaudoti fizinį smurtą, 2) sunaikinti ar sugadinti jo turtą, 3) paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskleidimas nepageidautinas, 4) kitokios psichinės prievartos panaudojimu. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad verčia kitą asmenį vykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją, panaudodamas psichinę prievartą (grasindamas), ir nori taip veikti. Turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį, neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-93/2010, 2K-203/2011, 2K-62-976/2017).

14. Nagrinėjamoje byloje, įvertinę įrodymus, teismai padarė skirtingas išvadas dėl E. N. inkriminuoto turto prievartavimo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad E. N. veikoje yra visi BK 181 straipsnio 1 dalyje nurodyti nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas priėjo išvadą, kad byloje esantys įrodymai nėra pakankami pripažinti, jog E. N. veiksmai atitinka turto prievartavimo požymius.

15. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad D. Ž. pinigus mokėjo E. N. reikalavimu, šiai grasinant paskelbti kompromituojančią informaciją D. Ž. darbovietei ir STT dėl neva projektinių lėšų iššvaistymo, o apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tuos pačius įrodymus (nukentėjusiosios, liudytojų D. G., J. B., N. G., A. F., B. M. parodymus, SMS žinutes), konstatavo, kad byloje nėra duomenų, kad E. N., grasindama paskleisti kompromituojančią informaciją ir kreiptis į STT, reikalavo mokėti pinigus. Taigi ginčas byloje kyla dėl būtinojo turto prievartavimo požymio – reikalavimo mokėti pinigus grasinant paskleisti nepageidautiną informaciją – nustatymo.

16. Inkriminuojant turto prievartavimą, būtina nustatyti neteisėtą vertimą suteikti turtinę naudą kaltininkui panaudojant psichinę prievartą. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad vertimas suteikti turtinę naudą gali pasireikšti ne tik atviru reikalavimu, tačiau ir kitokiu nukentėjusiojo supažindinimo būdu (raštu, veiksmu ir pan.) su turtinės pretenzijos turiniu ir su prievartiniu pobūdžiu (užuominomis leidžiant suprasti apie būtinumą mokėti duoklę). Visų pirma, pabrėžtina, kad žeminančio, netgi grasinančio pobūdžio SMS žinučių siuntimas nukentėjusiajai ir pinigų perdavimas pats savaime nereiškia, kad buvo prievartaujamas turtas, būtina nustatyti, kad SMS žinutės, kurių turinys prilygtų psichinei prievartai, buvo siuntinėjamos siekiant neteisėtai gauti turtinės naudos.

17. Kaip motyvuotai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis, nei byloje esančios SMS žinutės, kurių turinys iš tiesų yra žeminantis, įžeidžiantis, kartais grasinančio pobūdžio, nei byloje apklausti liudytojai nepatvirtino D. Ž. teiginių, kad grasinant paskelbti apie ją kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskleidimas nepageidautinas (būtent – pranešti darbovietei ir STT tai, kad neva D. Ž. neteisėtai naudoja projektines lėšas), buvo

reikalaujami pinigai. Nė viename SMS pranešime, esančiame byloje, E. N. neišreiškė tiesioginio ar užmaskuoto reikalavimo mokėti pinigus, nė vienas byloje apklaustas liudytojas negirdėjo tokio reikalavimo, taip pat pati D. Ž. 2015 m. lapkričio 10 d. pareiškime, dėl kurio buvo pradėta ši byla, policijai nurodė, kad E. N. ją įžeidinėja skleisdama tikrovės neatitinkančią informaciją, siunčia įžeidžiančius, šmeižikiško turinio el. laiškus ir SMS žinutes, nieko nenurodydama apie neteisėtas turtines pretenzijas. Apeliacinės instancijos teismas padarė bylos duomenimis pagrįstą išvadą, kad tarp E. N. ir D. Ž. buvo kilęs asmeninio pobūdžio konfliktas, susijęs su jų ankstesne bendra veikla, dėl kurio E. N. siekė apšmeižti nukentėjusiąją, sumenkinti jos autoritetą, o nukentėjusioji to bijojo. Įvertinęs susiklosčiusią situaciją, teismas padarė išvadą, kad D. Ž. pinigus E. N. sumokėjo savanoriškai, t. y. pati priimdama tokį sprendimą, siekdama išsaugoti savo asmeninę ir dalykinę reputaciją.

18. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė motyvuotą išvadą, jog byloje nenustatytas reikalavimas mokėti pinigus. Nenustačius, kad E. N., grasindama ir šantažuodama, vertė D. Ž. perduoti turtą, t. y. nesant būtinojo turto prievartavimo objektyviojo požymio, negalima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 181 straipsnio 1 dalį. Taigi apeliacinės instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė pagrįstą ir teisėtą E. N. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį išteisinantį nuosprendį.


19. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Šios nusikalstamos veikos būtinieji požymiai: veika, padariniai, priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių, kaltė (pasireiškianti tiesiogine ar netiesiogine tyčia).

20. Kaltinimas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį E. N. buvo pateiktas, remiantis 2016 m. rugpjūčio 24–31 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. 87TPK-79/2016, kuriame nurodoma, kad tarp D. Ž. susirgimo vidutinio sunkumo depresija ir kita reakcija į stiprų stresą ir patirtos psichinės prievartos yra tiesioginis priežastinis ryšys. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad būtent dėl E. N. veiksmų sutriko D. Ž. sveikata, vadovavosi išimtinai minėto ekspertizės akto išvadomis. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas E. N. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, sprendė, kad vien tik ekspertizės akto išvadų, grindžiant aplinkybę, jog būtent nuteistosios E. N. veiksmai buvo nukentėjusiosios D. Ž. susirgimo priežastis, išdėstymas apkaltinamajame nuosprendyje, teismui neatliekant jokio papildomo bylos aplinkybių vertinimo, nėra pakankamas išvadai, jog E. N. padarė šią jai inkriminuotą veiką.

21. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad ekspertizės akto (specialisto išvados), kaip įrodymo, vertinimui keliami reikalavimai nustatyti BPK 20 straipsnio 5 dalyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-283-222/2018). Kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuomonės, kad ekspertizės aktas (specialisto išvada) yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-437/2008, 2K-240/2008, 2K-183-693/2016, 2K-73-942/2017, 2K-368-489/2018).

22. Patikrinus bylą teisės taikymo aspektu, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, nors ir glaustai, pagrindė savo išvadą dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos būtinojo požymio – priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių – nebuvimo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad rėmimasis išimtinai teismo ekspertizės akte nurodytomis aplinkybėmis yra nepakankamas pagrindas konstatuoti teisinį priežastinį ryšį. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas sprendžia, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016), apeliacinės instancijos teismas taip pat išsprendžia ir įrodymų pakankamumo klausimą. Kasaciniame skunde nenurodyta, kokias įrodymų vertinimo taisykles pažeidė apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad byloje nepakanka duomenų teisiniam priežastiniam ryšiui tarp išteisintosios veiksmų ir nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo pagrįsti. Tai, kad šis teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nukentėjusioji ir jos įgaliotoji atstovė, savaime nereiškia, kad buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

23. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinį, jame nurodytus motyvus ir byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas laikėsi baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, keliamų įrodymų vertinimui ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui, todėl

priėmė teisėtą ir pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų neturi, o skunde keliamos abejonės dėl įrodymų netinkamo vertinimo bei dėl to netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo yra nepagrįstos. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išdėstė faktinių bylos aplinkybių įvertinimą, pateikė glaustus motyvus, kodėl nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir kodėl juos vertina kitaip (BPK 331 straipsnio 2 dalis).

24. Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.


n u t a r i a :

Atmesti nukentėjusiosios D. Ž. atstovės advokatės Virginijos Bradulskienės kasacinį skundą.

TEISĖJAI VYTAUTAS MASIOKAS

ELIGIJUS GLADUTIS

RIMA AŽUBALYTĖ_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-190-976/2019Teisminio proceso Nr. 1-03-0-00001-2018-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.10.1; 1.1.8.10.3; 1.1.8.11; 1.2.23.1.1(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,dalyvaujant prokurorui Gintui Ivanauskui,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos

prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Vitoldo Guliavičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio.Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. spalio 2 d. nuosprendžiu R. S. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 5 ir 9 dalimis, ši bausmė subendrinta su Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. kovo 23 d. nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį paskirta, pritaikius 641 straipsnį, trisdešimties parų arešto bausme, griežtesne šiuo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=824bf63092ab11e9ae2e9d61b1f977b3

nuosprendžiu paskirta bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta šešerių metų laisvės atėmimo bausmė; vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 4 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 25 d. nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės dalimi ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas devyneriems metams, ją paskirta atlikti pataisos namuose.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. spalio 2 d. nuosprendis pakeistas.

Iš kaltinimo R. S. pašalintas inkriminuotas neteisėtas narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimas.R. S. padaryta nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 260 straipsnio 1 dalies į BK 259 straipsnio 1 dalį ir paskirtas

laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, ši bausmė subendrinta su Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. kovo 23 d. paskirta subendrinta ketverių metų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausme, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams dešimčiai mėnesių. Į paskirtosios bausmės laiką įskaityta bausmė, iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, taikyti BK 64 straipsnio nuostatas, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. R. S. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtai, neturėdamas tikslo jų platinti, disponavo narkotinėmis medžiagomis, t. y. tiksliai nenustatytu laiku, atlikdamas bausmę (duomenys neskelbtini), spintelėje, paslėpęs trijuose teksto žymekliuose, neteisėtai laikė du plastiko ryšulėlius su augaline medžiaga – tabaku, kuriame pridėta psichotropinės medžiagos – sintetinio kanabinoido ADB-FUBINACA, kurios bendra masė su tabaku yra 0,8169 g, jame yra 0,0127 g gryno ADB-FUBINACA, lankstinuką su psichotropine medžiaga – metamfetaminu, kurios bendra masė – 1,1576 g, kurioje yra 0,1841 g gryno metamfetamino, 31 lankstinuką su narkotine medžiaga – heroinu, kurios masė – 0,7860 g, kurioje yra 0,0817 g gryno heroino, iki 2018 m. sausio 5 d. 9.30 val., kai šią narkotinę medžiagą bendrosios planinės kratos metu surado ir paėmė (duomenys neskelbtini) pareigūnai.


2. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Vitoldas Guliavičius prašo pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 21 d. nuosprendį: vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu R. S. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskirtą vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę subendrinti su Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. kovo 23 d. paskirta subendrinta ketverių metų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausme, prie šios griežtesnės bausmės pridedant dalį skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės, ir paskirti galutinę bausmę – penkerius metus šešis mėnesius laisvės atėmimo. Į paskirtos bausmės laiką įskaityti bausmę, iš dalies atliktą pagal 2018 m. kovo 23 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl R. S. padarytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir kvalifikavimo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir už šią veiką paskirtos bausmės pagrįsta ir teisėta, tačiau, bendrinant šiuo nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę su ankstesniu nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir skiriant galutinę bausmę, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 63 straipsnis) ir nuteistajam paskirta neteisinga galutinė bausmė.

2.2. Apeliacinės instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę bendrindamas su ankstesniu 2018 m. kovo 23 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir skirdamas nuteistajam R. S. galutinę bausmę, nepagrįstai vadovavosi BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, kuriame nustatyta viena iš paskirtų bausmių bendrinimo apėmimo būdu taikymo sąlygų, t. y. kai nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų

veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius. Atkreiptinas dėmesys, kad kolegija skundžiamame nuosprendyje nenurodė motyvų, kodėl taikė šį bausmių bendrinimo būdą.

2.3. Teismų praktikoje laikoma, kad padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto prasme, jeigu jos priskiriamos skirtingoms kategorijoms per vieną ar kelias kategorijas (pvz., nesunkus ir sunkus nusikaltimas) arba viena nusikalstamų veikų yra baudžiamasis nusižengimas, o kita – apysunkis, sunkus ar labai sunkus nusikaltimas. Jeigu nusikalstamos veikos priskiriamos tai pačiai ar gretimoms kategorijoms (pavyzdžiui, nesunkus ir apysunkis nusikaltimas), teismai paprastai bausmes bendrina sudėjimo būdu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-493/2005, 2K-9/2010, nutartys atnaujintose baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7-8-697/2015, 2A-2-699/2015, 2A-3-693/2016).

2.4. Nusikalstamą veiką, nurodytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, už kurią skundžiamu nuosprendžiu R. S. paskirta vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, jis padarė 2018 m. sausio 5 d., t. y. iki 2018 m. kovo 23 d. nuosprendžio. Todėl teisėjų kolegija, šioje byloje 2018 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu bendrindama R. S. paskirtas bausmes, teisingai taikė BK 63 straipsnio 9 dalį, bet nepagrįstai taikė bausmių apėmimą (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas), nes nelaikytina, kad R. S. padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius.

2.5. 2018 m. kovo 23 d. Marijampolės apylinkės teismo nuosprendžiu R. S. buvo nuteistas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį už baudžiamąjį nusižengimą trisdešimties parų arešto bausme (pritaikius BK 641 straipsnį), kuri dalinio sudėjimo būdu, vadovaujantis 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punktu, buvo subendrinta su 2009 m. kovo 25 d. nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 180 straipsnio 2 dalį paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, paskiriant galutinę subendrintą ketverių metų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Skundžiamu 2018 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu R. S. paskirta vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už nesunkų nusikaltimą. Todėl šiuo atveju nebuvo pagrindo taikyti bausmių apėmimą, nes veikos, nurodytos BK 259 straipsnio 1 dalyje ir BK 259 straipsnio 2 dalyje, priskiriamos gretimoms kategorijoms – nesunkus nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas, be to, jos abi padarytos neatlikus 2009 m. kovo 25 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės, t. y. šios bausmės atlikimo metu.

2.6. Taigi, skundžiamu 2018 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu bendrinant R. S. bausmes vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, turėjo būti įvertinta, kad bendrinamos už gretimų kategorijų nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, todėl taikytinas bausmių sudėjimas (BK 63 straipsnio 3 arba 4 dalis), o ne apėmimas (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas).


3. Prokuroro kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BK 63 straipsnio nuostatų taikymo

4. Šioje byloje paduotu kasaciniu skundu neginčijama apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl R. S. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir už šią veiką paskirtos bausmės.

5. Prokuroras nesutinka su ta apeliacinės instancijos teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio dalimi, kuria šiuo nuosprendžiu R. S. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, subendrinta su Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. kovo 23 d. paskirta subendrinta ketverių metų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausme, taikant bausmių apėmimo būdą.

6. Šioje kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje priimtu apeliacinės instancijos teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu R. S. nuteistas už 2018 m. sausio 5 d. padarytą nusikaltimą pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

7. Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. kovo 23 d. nuosprendžiu R. S. nuteistas už 2017 m. birželio 12 d. padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 259 straipsnio 2 dalį areštu trisdešimčiai parų. 2018 m. kovo 23 d. nuosprendžiu paskirta bausmė, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, subendrinta su 2009 m. kovo 25 d. nuosprendžiu, kuriuo R. S. už 2007 m. balandžio 23 d. padarytą veiką nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 180 straipsnio 1 dalį subendrinta keturiolikos metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, paskirtos neatliktos bausmės dalimi, kurios dydis nebuvo nurodytas, ir paskirta subendrinta ketverių metų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

8. Pažymėtina, kad nusikalstamą veiką, nurodytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, už kurią nagrinėjamoje byloje R. S. paskirta vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, jis padarė 2018 m. sausio 5 d., t. y. iki 2018 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, priėmimo; abi šios veikos, buvo padarytos neatlikus 2009 m. kovo 25 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės, R. S. padarytos veikos, nurodytos BK 259 straipsnio 1 dalyje ir BK 259 straipsnio 2 dalyje, priskiriamos gretimoms kategorijoms – nesunkus nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas, todėl sutiktina su prokuroro kasacinio skundo argumentais, kad bendrinant bausmes baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai.

9. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad 2018 m. kovo 23 d. nuosprendžiu paskirta bausmė pagal BK 259 straipsnio 2 dalį (30 parų arešto), vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, buvo subendrinta su 2009 m. kovo 25 d. nuosprendžiu, kuriuo R. S. buvo paskirta subendrinta keturiolikos metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, paskirtos neatliktos bausmės dalimi, kurios dydis nebuvo nurodytas. Kaip matyti iš bylos duomenų, 2018 m. kovo 23 d. nuosprendžio priėmimo metu 2009 m. kovo 25 d. nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės dydis buvo akivaizdžiai mažesnis nei tas, prie kurio teismas iš dalies pridėjo 30 parų arešto, t. y., net pridėjus didžiausią 30 parų arešto bausmės dalį (BK 64 straipsnio 3 dalis) prie neatliktos 2009 m. kovo 25 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės dalies, negalėjo būti paskirta subendrinta ketverių metų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Teisėjų kolegija pažymi, kad Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. kovo 23 d. nuosprendis yra priimtas kitoje baudžiamojoje byloje ir nėra šios bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 366 straipsnio 1 dalis, 376 straipsnio 1 dalis). Bausmių bendrinimo procese padaryti apsirikimai ar netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas bendrinant bausmes gali būti sprendžiami nuosprendžio vykdymo procese (BPK 347 straipsnis ir 362 straipsnis) arba kreipiantis dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK 451 straipsnio 3 punktas).

10. Neperžengiant kasacinio skundo ribų, taip pat dėl teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų nesant galimybės patikrinti kitose baudžiamosiose bylose priimtų teismų sprendimų dėl atlikto R. S. paskirtų už anksčiau padarytus nusikaltimus bausmių bendrinimo, kasacine tvarka skundžiamo nuosprendžio dalis dėl bausmių bendrinimo naikinama dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Šioje byloje dėl pirmiau nurodytų priežasčių iš naujo subendrinti bausmių, paskirtų skundžiamu 2018 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu ir Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. kovo 23 d. nuosprendžiu, nėra teisinių galimybių.


n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio dalį dėl šiuo nuosprendžiu R. S. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrinimo su Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. kovo 23 d. paskirta subendrinta ketverių metų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Kitą Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.


ALVYDAS PIKELIS

RIMA AŽUBALYTĖ_______________________


Nr. 3P-945/2019

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=903d252092ab11e9ae2e9d61b1f977b3

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01339-2017-1(S)


NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. gegužės 29 d. gautu ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Groward group“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 28 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Groward group“ padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Groward group“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Gaisrė“ dėl žalos už sugadintą krovinį, trečiasis asmuo Insurance Company of Hannover SE. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.


Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Groward group“ paduotame kasaciniame skunde, be kita ko, nurodoma, kad teismai netinkamai taikė Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties (toliau – CMR konvencija) 17 straipsnio 2 punktą ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.282 straipsnį, nes, pasak ieškovės, egzistavo kalti atsakovės veiksmai dėl krovinio sugadinimo, todėl turėjo būti taikoma mišri kaltės forma. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra pasisakęs, kad vežėjas neatleidžiamas nuo atsakomybės tuo atveju, jei jis matė, kad siuntėjo veiksmai kelia grėsmę kroviniui, bet neatsisakė jį vežti ar nepadarė atitinkamų žymų važtaraštyje. Atsakovės kaltę įrodo tai, kad ieškovei pavėlavus pateikti krovinį, atsakovė nepareiškė jokių pastabų, atsakovė privalėjo žinoti apie suplanuotus eismo ribojimus ir galimas prastovas, tačiau apie tai ieškovės neinformavo. Kasatorius mano, kad trečiasis asmuo, pripažindamas įvykį

nedraudiminiu, tuo pačiu pripažino atsakovės veiksmus prieštaraujančiais CMR konvencijai. Teismai nepasisakė dėl aplinkybės, kad trečiasis asmuo atsakovo darbuotojo veiksmus vertino kaip didelį neatsargumą, kas lemia atleidimo nuo atsakomybės taikymą pagal CMR konvenciją. Nors byloje nekilo ginčas dėl sutarties sąlygų, sutartis ir važtaraštis vienas kitam neprieštaravo, tačiau teismai nepagrįstai vertino tikruosius šalių ketinimus – ikisutartinius santykius, šalių santykių praktiką. Teismai nepagrįstai sprendė, kad tai, jog ieškovė žinojo apie transporto priemonės technines savybes yra laikytina nurodymų davimu atsakovei. Tokia išvada nepagrįsta, nes turėjo būti vadovaujamasi sutartimi ir važtaraščiu.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais ir teismų procesinių sprendimų motyvais, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas kasatoriaus nuomone pažeidė teisės normas ar nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas ir (ar) nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.


Atsisakius priimti kasacinį skundą grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Groward group“, į. k. 302764932, 958 Eur (devynių šimtų

penkiasdešimt aštuonių eurų) dydžio žyminį mokestį, sumokėtą 2019 m. gegužės 28 d. Luminor Bank AS, mokėjimo nurodymo Nr. 667.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


DALIA VASARIENĖ



Administracinė byla Nr. eA-1757-552-2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03364-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 53.4(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=11ff6170911911e9ae2e9d61b1f977b3

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. T. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui dėl protokolo, sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys – R. T. (R. T.), V. T., V. A. (V. A.)).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas K. T. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus komisijos (toliau – ir NŽT Skyrius) 2017 m. gegužės 9 d. priimtą sprendimą pripažinti pil. V. A. tinkamu pretendentu atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. M. (M. M.) iki 1940 m. nacionalizacijos buvusiame Pospieška – Veršuba kaime turėtą žemę; 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 1SS-2673-(7.5.); 3) įpareigoti atsakovą pašalinti iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 1086 Centrinio valstybės archyvo 2017 m. kovo 3 d. „Pažymą apie M. M. ir M. M.“ Nr. R4-318 su priedais ir V. A. pripažinimo tinkamu pretendentu į M. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą klausimą spręsti be šių dokumentų.

Atsakovai NŽT Skyrius, NŽT ir trečiasis suinteresuotas asmuo V. A. atsiliepimuose į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjo K. T. skundą atmetė.Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują

sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti pilnai.Trečiasis suinteresuotas asmuo V. A. atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti,

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.Atsakovas NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

II.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo K. T. pareiškimas dėl apeliacinio skundo atsisakymo. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 1 dalimi, nurodo, kad atsisako apeliacinio skundo ir prašo apeliacinį procesą nutraukti. Pareiškėjas tvirtina, kad jam yra žinoma, jog apeliacinio skundo atsisakęs apeliantas pakartotinai jį paduoti neturi teisės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

Asmens teisė atsisakyti teismui paduoto apeliacinio skundo yra numatyta ABTĮ 136 straipsnio 1 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad apeliantas turi teisę apeliacinio skundo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka; apelianto pareiškimas raštu arba elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis, kuriuo atsisakoma apeliacinio skundo, pridedamas prie bylos (elektroninės bylos). Pagal minėto straipsnio 2 dalį, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų proceso dalyvių, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia; apie apeliacinio skundo atsisakymą teismas informuoja apeliacinio proceso dalyvius. Apeliacinio skundo atsisakęs apeliantas pakartotinai jį paduoti neturi teisės (ABTĮ 136 str. 3 d.).

Iš Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pareiškėjo pateikto pareiškimo dėl apeliacinio skundo atsisakymo turinio matyti pareiškėjo valia atsisakyti apeliacinio skundo, t. y. pareiškėjas naudojasi minėta įstatymo jam suteikta galimybe. Pirmosios instancijos teismo sprendimo kiti proceso dalyviai apskundę nebuvo, pareiškėjo atsisakymas nuo apeliacinio skundo yra besąlyginis, jam žinomos atsisakymo nuo apeliacinio skundo pasekmės, apeliacinio proceso nutraukimas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, todėl atsisakymas nuo apeliacinio skundo priimamas, o apeliacinis procesas nagrinėjamoje byloje nutraukiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Priimti pareiškėjo K. T. atsisakymą nuo apeliacinio skundo.Apeliacinį procesą pagal pareiškėjo K. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m.

kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. T. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui dėl protokolo, sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus nutraukti (tretieji suinteresuoti asmenys – R. T. (R. T.), V. T., V. A. (V. A.)).

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-327-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03079-2018-4Procesinio sprendimo kategorija 43.5.4(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. M. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0ba34490911911e9ae2e9d61b1f977b3

I.

Pareiškėjas E. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimo Nr. SDPN-20-180910-00029 „Dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo“ (toliau – ir Sprendimas) versiją Nr. 2 ir įpareigoti Inspekciją nagrinėti pareiškėjo 2018 m. rugpjūčio 13 d. prašymą ir šį prašymą išspręsti.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą teismo prašė pareiškėjo skundą palikti nenagrinėtą, kadangi teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Atsakovas nurodė, kad Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose 2019 m. sausio 10 d. išnagrinėta administracinė byla Nr. eI-911-402/2019 pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, kurioje pareiškėjas prašė panaikinti Inspekcijos 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. SDPN-20-180910-00029 „Dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo“ ir įpareigoti Inspekciją nagrinėti pareiškėjo 2018 m. rugpjūčio 13 d. prašymą ir šį prašymą išspręsti. Pareiškėjo skundo šioje byloje ir skundo, pateikto byloje Nr. eI-911-402/2019, dalykas yra tas pats, t. y. reikalavimas panaikinti Inspekcijos 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. SDPN-20-180910-00029. Aplinkybė, kad šioje byloje prašoma panaikinti sprendimo versiją Nr. 2, nenurodant jokių savarankiškų šio sprendimo versijos Nr. 2 negaliojimo pagrindų, nesudaro pagrindo teigti, kad skundo dalykas minėtose bylose skiriasi.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. kovo 12 d. nutartimi pareiškėjo skundą paliko nenagrinėtą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis ir pažymėjo, kad Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose 2019 m. sausio 10 d. išnagrinėta administracinė byla Nr. eI-911-402/2019 pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, kurioje pareiškėjas prašė panaikinti Inspekcijos 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. SDPN-20-180910-00029 „Dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo“ ir įpareigoti Inspekciją nagrinėti pareiškėjo 2018 m. rugpjūčio 13 d. prašymą. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. sausio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, sprendimas nėra įsiteisėjęs.

Teismas pažymėjo, kad ginčijamo Sprendimo versijoje Nr. 2 buvo tik ištaisyta rašymo apsirikimo klaida – vietoje STR 1.05.01:2017 144 punkto įrašytas 143 punktas, tačiau nei faktinis, nei teisinis sprendimo priėmimo pagrindas nebuvo keičiami, todėl sprendimo versija Nr. 2 negali būti savarankiškas ginčo objektas administracinėje byloje. Aplinkybė, kad šioje byloje prašoma panaikinti ginčijamo sprendimo versiją Nr. 2, nenurodant jokių savarankiškų šio Sprendimo versijos Nr. 2 negaliojimo pagrindų, nesudaro pagrindo teigti, kad skundo dalykas minėtose bylos skiriasi.

III.

Pareiškėjas E. M. padavė atskirąjį skundą, kuriame nesutinka su Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 12 d. nutartimi, prašo priimti ir išnagrinėti pareiškėjo skundą.

Atskirajame skunde pareiškėjas pažymi, kad į teismą kreipėsi dėl Inspekcijos 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimo Nr. SDPN-20-180910-00029 versijos Nr. 2 panaikinimo, kuris jam buvo išsiųstas 2018 m. lapkričio 23 d. Šiame dokumente yra nurodytas atsakovo sprendimas nepratęsti sprendimo dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino, nurodytas šio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, taip pat nurodyta šio sprendimo apskundimo tvarka. Be to, Inspekcija sprendimą Nr. SDPN-20-180910-00029, kurios versija Nr. 2, priėmė ir pareiškėjui išsiuntė jau po to, kai Regiono apygardos administraciniame teisme buvo priimtas pareiškėjo skundas ir pradėta byla.

Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu, kad skunde nenurodyti jokie savarankiški Sprendimo versijos Nr. 2 negaliojimo pagrindai. Teigia, jog Sprendimo versijoje Nr. 2 nėra nei prašymo registracijos datos, nei numerio, nei

duomenų apie prašymą, kas reikštų, jog nebuvo pateiktas prašymas dėl termino pratęsimo. Tačiau, kaip nurodo pareiškėjas, Sprendime yra nurodyta, jog prašymas gautas terminui pasibaigus po 4 d., vadinasi prašymas yra. Tokiu atveju Sprendimas neatitinta Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir turi būti panaikintas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 12 d. nutarties, kuria paliktas pareiškėjo skundas nenagrinėtas, teisėtumas ir pagrįstumas.

ABTĮ 105 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas skundą (prašymą, pareiškimą) palieka nenagrinėtą, jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tapačiais skundai gali būti pripažinti tik tuomet, kai yra tapatūs visi trys elementai – šalys, skundo dalykas ir skundo pagrindas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-54/2008). Primintina, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, sudaro skundo (prašymo) pagrindą, o pareiškėjo materialinis-teisinis reikalavimas atsakovui sudaro skundo (prašymo) dalyką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-323/2009). Spręsdamas dėl skundo dalyko ir pagrindo tapatumo, teismas vertina, ar pareiškėjas inicijuoja ginčą teisme dėl tapačių teisinių santykių ir siekia iš esmės tapačių teisinių pasekmių. Todėl vien tik lingvistiniai reikalavimo suformulavimo skirtumai nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad ginčas yra ne dėl to paties dalyko ir ne tuo pačiu pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-52/2012).

Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, kad Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose 2019 m. sausio 10 d. išnagrinėta byla Nr. eI-911-402/2019 pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, kurioje pareiškėjas prašė panaikinti Inspekcijos 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. SDPN-20-180910-00029 „Dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo“ ir įpareigoti Inspekciją nagrinėti pareiškėjo 2018 m. rugpjūčio 13 d. prašymą ir šį prašymą išspręsti. Teismas 2019 m. sausio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, tačiau sprendimas dar nėra įsiteisėjęs.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad skundo dalykas nagrinėjamoje byloje ir byloje Nr. eI-911-402/2019 yra tas pats ir ginčijamo sprendimo versijoje Nr. 2 buvo ištaisyta tik rašymo apsirikimo klaida. Pažymėtina, kad STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo“ 143 punkte nustatyta, kad „<…> yra svarbių priežasčių pratęsti nurodymo įvykdymo terminą, jis vieną kartą pratęsiamas 3 mėnesiams, skaičiuojant nuo nurodymo įvykdymo termino pabaigos dienos, jeigu prašymas gautas iki nurodymo termino pabaigimo“ ir akivaizdu, kad ginčijamo sprendimo versijoje Nr. 2 yra ištaisyta rašymo klaida, nurodant ne 144 punktą, kuris neatitinka STR 1.05.01:2017 nurodytos citatos, tačiau įrašant 143 punktą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog pareiškėjas šioje administracinėje byloje siekia iš esmės tapačių teisinių pasekmių – nuginčyti Inspekcijos 2019 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. SDPN-20-180910-00029, nes skunde nenurodoma jokių savarankiškų sprendimo versijos Nr. 2, kaip sprendimo dėl klaidos ištaisymo, negaliojimo pagrindų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog šioje byloje ginčas yra tarp tų pačių šalių, to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu kaip ir administracinėje byloje Nr. eI-911-402/2019, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundą dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus paliko nenagrinėtą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 dali, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. M. atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.



ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-350-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00181-2019-7Procesinio sprendimo kategorijos 43.5.1; 49(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų viešosios įstaigos „Plaukimas visiems“ ir Klaipėdos krašto vandens sporto asociacijos atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. kovo 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų viešosios įstaigos „Plaukimas visiems“ ir Klaipėdos krašto vandens sporto asociacijos skundą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – viešoji įstaiga Klaipėdos krašto buriavimo sporto mokykla „Žiemys“, viešoji įstaiga „Klaipėdos irklavimo centras“, Klaipėdos miesto rankinio klubas „Dragūnas“, Klaipėdos miesto krepšinio klubas „Fortūna“, viešoji įstaiga Neptūno krepšinio klubas, sporto klubas „Pajūrio tinklinis“, regbio klubas „Klaipėdos kovas“, Vakarų stalo teniso akademija, viešoji įstaiga „Atlanto“ futbolo klubas, viešoji įstaiga „Sporto viršūnė“) dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Plaukimas visiems“ ir Klaipėdos krašto vandens sporto asociacija su skundu kreipėsi į teismą, prašydami: 1) panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. sausio 23 d. įsakymą Nr. AD1-149 „Dėl savivaldybės biudžeto lėšų skyrimo buriavimo, irklavimo, baidarių ir kanojų irklavimo sporto

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=15a29fe0911911e9ae2e9d61b1f977b3

šakų programai ir reprezentacinių Klaipėdos miesto sporto komandų daliniam finansavimui; 2) panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. spalio 12 d. įsakymą Nr. AD1-2449 „Dėl Klaipėdos miesto sporto projektų prioriteto patvirtinimo“; 3) panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. spalio 1 d. įsakymą Nr. AD1-2358 „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamų sporto sričių ir programų projekto finansavimo sąlygų aprašų, paraiškos formų ir vertinimo kriterijų aprašo patvirtinimo“ ir kitus; 4) įpareigoti atsakovą pašalinti trūkumus ir iš naujo vykdyti bei tinkamai įvykdyti visus Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. T2-327 „Dėl sporto projektų finansavimo iš Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšų tvarkos nustatymo“ įpareigojimus.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. kovo 12 d. nutartimi nustatė pareiškėjams terminą iki 2019 m. kovo 18 d. skundo trūkumams pašalinti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nors prašoma panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. sausio 23 d. įsakymą Nr. AD1-149 „Dėl savivaldybės biudžeto lėšų skyrimo buriavimo, irklavimo, baidarių ir kanojų irklavimo sporto šakų programai ir reprezentacinių Klaipėdos miesto sporto komandų daliniam finansavimui“, įvertinus Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. sausio 23 d. įsakymo Nr. AD1-149 „Dėl savivaldybės biudžeto lėšų skyrimo buriavimo, irklavimo, baidarių ir kanojų irklavimo sporto šakų programai ir reprezentacinių Klaipėdos miesto sporto komandų daliniam finansavimui“ turinį yra neaišku, kaip ginčijamas administracinis aktas yra susijęs su pareiškėjų VšĮ „Plaukimas visiems“ ir Klaipėdos krašto vandens sporto asociacijos subjektinėmis teisėmis. Teismas atkreipė dėmesį, jog reikalavimų panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. spalio 12 d. įsakymą Nr. AD1-2449 „Dėl Klaipėdos miesto sporto projektų prioriteto patvirtinimo“, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. spalio 1 d. įsakymą Nr. AD1-2358 „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamų sporto sričių ir programų projektų finansavimo sąlygų aprašų, paraiškos formų ir vertinimo kriterijų aprašo patvirtinimo“ bei įpareigoti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorių pašalinti trūkumus ir iš naujo vykdyti visus Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. T2-327 „Dėl sporto projektų finansavimo iš Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšų tvarkos nustatymo“ įpareigojimus priėmimo klausimas jau yra išspręstas 2019 m. vasario 25 d. teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-3503-609/2019.

Pareiškėjai 2019 m. kovo 16 d. pareiškimu nurodė, kad trūkumų nėra arba jie yra pašalinti, todėl prašė skundą nagrinėti iš esmės.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. kovo 25 d. nutartimi pareiškėjų skundą atsisakė priimti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjų keliamas ginčas yra susijęs su Buriavimo, irklavimo, baidarių ir kanojų irklavimo sporto šakų programos ir reprezentacinių Klaipėdos miesto sporto komandų finansavimo konkursu, kurio tikslas – Buriavimo, irklavimo, baidarių ir kanojų irklavimo sporto šakų programos įgyvendinimo savivaldybės biudžeto lėšomis sutarties sudarymas. Dalyvavimas konkurse ir jo laimėjimas yra sąlyga susiklostyti sutartiniams teisiniams santykiams. Kilęs ginčas susijęs su ikisutartiniais teisinais santykiais, todėl, teismo vertinimu, nepatenka į administracinių teismų nagrinėjamų ginčų kategorijas, numatytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ 17) straipsnyje. Atsižvelgiant į tai, kad skundo reikalavimas panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. sausio 23 d. įsakymą Nr. ADI-149 „Dėl savivaldybės biudžeto lėšų skyrimo buriavimo, irklavimo, baidarių ir kanojų irklavimo sporto šakų programai ir reprezentacinių Klaipėdos miesto sporto komandų daliniam finansavimui“ dalyje nepriskirtinas šiam teismui, skundą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu ir pareiškėjams išaiškino, jog su skundu turėtų kreiptis į Klaipėdos apygardos teismą.

Reikalavimai panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. spalio 12 d. įsakymą Nr. AD1-2449 „Dėl Klaipėdos miesto sporto projektų prioriteto patvirtinimo“, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. spalio 1 d. įsakymą Nr. AD1-2358 „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamų sporto sričių ir programų projektų finansavimo sąlygų aprašų, paraiškos formų ir vertinimo kriterijų aprašo patvirtinimo“ bei įpareigoti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorių pašalinti trūkumus ir iš naujo vykdyti visus Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. T2-327 „Dėl sporto projektų

finansavimo iš Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšų tvarkos nustatymo“ įpareigojimus buvo reiškiami administracinėje byloje Nr. eI-3503-609/2019 ir jų priėmimo klausimas buvo išspręstas 2019 m. vasario 25 d. teismo nutartimi.

Atsižvelgiant į tai, kad 2019 m. vasario 25 d. teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eI-3503-609/2019 nėra įsiteisėjusi, skundą reikalavimų panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. spalio 12 d. įsakymą Nr. AD1-2449 „Dėl Klaipėdos miesto sporto projektų prioriteto patvirtinimo“, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. spalio 1 d. įsakymą Nr. AD1-2358 „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamų sporto sričių ir programų projektų finansavimo sąlygų aprašų, paraiškos formų ir vertinimo kriterijų aprašo patvirtinimo“ bei įpareigoti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorių pašalinti trūkumus ir iš naujo vykdyti visus Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. T2-327 „Dėl sporto projektų finansavimo iš Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšų tvarkos nustatymo“ įpareigojimus dalį pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 6 punkto pagrindu.

III.

Pareiškėjai pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-3957-609/2019; 2) priimti pareiškėjų skundo reikalavimus ir įpareigoti pirmosios instancijos teismą juos nagrinėti iš naujo; 3) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones: sustabdyti visus atsakovo veiksmus, kuriuos jis atlieka, vykdydamas Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. T2-327 „Dėl sporto projektų finansavimo iš Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšų tvarkos nustatymo“ įpareigojimus, iki kol bus išnagrinėta byla dėl pareiškėjų pateikto teismui skundo ir įsiteisės joje priimtas sprendimas.

Pareiškėjai pažymi, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. sausio 23 d. įsakyme Nr. AD1-149 yra nurodyta, jog įsakymas gali būti skundžiamas Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriui arba Regionų apygardos administraciniam teismui, skundą (prašymą) paduodant bet kuriuose šio teismo rūmuose, per vieną mėnesį nuo įsakymo pateikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Pareiškėjai, vadovaudamiesi ABTĮ 22 straipsnio 1 ir 2 dalimis, ABTĮ 68 straipsnio 1 dalimi, ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 6 punktu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismo priimta nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. kovo 25 d. nutarties, kuria pareiškėjų skundą atsisakyta priimti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Vadovaujantis ABTĮ 3 bei 17 straipsniais, administraciniai teismai nagrinėja ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje, t. y. ginčus, kylančius iš viešosios teisės normų reguliuojamų santykių, pagrįstų šių santykių subjektų pavaldumu. Civilinius teisinius ginčus, kylančius iš civilinių teisinių santykių nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 1 straipsnis, 22 straipsnio 1 dalis). Pagrindinis kriterijus, pagal kurį yra atribojama bendrosios kompetencijos teismo ir administracinio teismo kompetencija, yra teisinių santykių, iš kurių kyla ginčas, prigimtis ir pobūdis (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti (toliau – ir Specialioji teisėjų kolegija) 2007 m. liepos 3 d. nutartį byloje pagal A. M. R. skundą valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui, 2007 m. vasario 28 d. nutartį byloje pagal P. N. skundą Šiaulių miesto savivaldybės administracijai ir kt.).

Įvertinusi į bylą pateiktus duomenis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjų keliamas ginčas yra susijęs su Buriavimo, irklavimo, baidarių ir kanojų irklavimo sporto šakų programos ir reprezentacinių Klaipėdos miesto sporto komandų finansavimo konkursu, kurio tikslas – Buriavimo, irklavimo, baidarių ir kanojų irklavimo sporto šakų programos įgyvendinimo savivaldybės biudžeto lėšomis sutarties sudarymas. Teisėjų kolegija

konstatuoja, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. sausio 23 d. įsakymas Nr. AD1-149, nepaisant to, kad pačiame įsakyme nurodyta, kad jis skundžiamas Regionų apygardos administraciniam teismui, skundą (prašymą) paduodant bet kuriuose šio teismo rūmuose, yra išimtinai susijęs su konkursu, kurio tikslas – sutarties sudarymas.

Specialioji teisėjų kolegija 2017 m. rugpjūčio 18 d. nutartyje, priimtoje teismingumo byloje Nr. T-59/2017, kurioje pateikti išaiškinimai mutatis mutandis (liet. su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikytini ir nagrinėjamu atveju, yra konstatavusi, kad dalyvavimas tokio pobūdžio konkurse, ir, atitinkamai, konkurso laimėjimas yra sąlyga susiklostyti sutartiniams teisiniams santykiams, o tokiu atveju kilęs ginčas yra susijęs su ikisutartiniais teisiniais santykiais ir nepatenka į administracinių teismų nagrinėjamų ginčų kategorijas, numatytas ABTĮ 17 straipsnyje. Šiuo aspektu taip pat paminėtina, kad savivaldybė, kaip viešasis asmuo, be tam tikrų valdžios, t. y. viešojo administravimo, funkcijų, vykdo ir ūkinę-komercinę veiklą, dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip civilinių teisinių santykių subjektas. Dalyvaudama šiuose santykiuose, savivaldybė atlieka veiksmus, priima sprendimus, kurie vertintini kaip juridiniai faktai, sukuriantys, pakeičiantys ar panaikinantys tam tikrus civilinius teisinius santykius (subjektines civilines teises bei pareigas). Savivaldybė tokiu atveju veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip civilinių teisinių santykių subjektas ir jos priimti aktai (atlikti veiksmai), dalyvaujant tokiuose santykiuose, nepakeičia tų santykių pobūdžio. Jei ginčas kyla iš civilinių teisinių santykių, tai nepriklausomai nuo to, jog viena šio ginčo šalis yra savivaldybė (jos institucija), jis laikytinas civiliniu ir nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-119/2013 ir joje nurodytą Specialiosios teisėjų kolegijos praktiką).

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 6 punkto pagrindu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo skunde nurodyti reikalavimai (panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. spalio 12 d. įsakymą Nr. AD1-2449 „Dėl Klaipėdos miesto sporto projektų prioriteto patvirtinimo“; panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. spalio 1 d. įsakymą Nr. AD1-2358 „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamų sporto sričių ir programų projektų finansavimo sąlygų aprašų, paraiškos formų ir vertinimo kriterijų aprašo patvirtinimo; įpareigoti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorių pašalinti trūkumus ir iš naujo vykdyti visus Klaipėdos miesto savivaldybės 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. T2-327 „Dėl sporto projektų finansavimo iš Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšų tvarkos nustatymo“ įpareigojimus) buvo reiškiami administracinėje byloje Nr. eI-3503-609/2019 ir jų priėmimo klausimas buvo išspręstas 2019 m. vasario 25 d. teismo nutartimi. Remiantis naujausiais Liteko duomenis, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. balandžio 17 d. nutartimi Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. vasario 25 d. nutartį paliko nepakeistą. Atsižvelgiant į tai, kad nors priimta nutartis nebuvo įsiteisėjusi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė pareiškėjo reikalavimus priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 6 punkto pagrindu (teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu).

Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pagrįstai, teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 70 straipsnio 4 dalimi, prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nenagrinėja (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-402-492/2018; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-13-261/2017).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų viešosios įstaigos „Plaukimas visiems“ ir Klaipėdos krašto vandens sporto asociacijos atskirąjį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. kovo 25 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


2019-09739 2019-06-18 2019-06-05 2019-06-05 -

Administracinė byla Nr. A-1461-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01188-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. N. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas E. N. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) 56 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (1 t., b. l. 23–38).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2013 m. gegužės 22 d. iki 2017 m. balandžio 28 d. buvo kalinamas Šiaulių TI, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kamerose buvo laikomas su 4–6 asmenimis, todėl ploto vienam asmeniui tekdavo mažiau nei numato teisės aktai, plotą taip pat mažino esantys baldai ir sanitarinis mazgas. Šiaulių TI nebuvo pakankamai užtikrinama suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, judėjimo laisvė, jis negalėjo tinkamai sportuoti tiek lauke, tiek patalpose. Pareiškėjas teigė, kad mažą patalpų plotą ir kitas netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose galėjo kompensuoti suteikta judėjimo laisvė. Sprendžiant gyvenamojo ploto pažeidimo faktą, kaip nurodė pareiškėjas, būtina atsižvelgti, kad kameroje buvo dvi kėdės, o lovos ir kiti baldai, sanitarinis mazgas, praustuvė, daiktų spintelė užėmė didžiąją dalį kameros ploto. Tokios sąlygos pareiškėjui trukdė ramiai pailsėti, išsimiegoti, buvo priverstas nuolatos gulėti arba sėdėti, o dėl suimtųjų kiekio tekdavo valgyti atšalusį maistą.

3. Šiaulių TI kamerose nėra užtikrinama galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku. Pareiškėjas paaiškino, kad norint išsikviesti pareigūną, tenka daužyti į duris, tačiau pareigūnas dažnai negirdi, o jeigu girdi, tai dėl kitų darbų neprieina. Dušo patalpose į duris tenka daužyti apie 5–10 min., kol suimtieji yra išvedami į gyvenamąsias patalpas. Pareiškėjas nurodė, kad dėl daužymo į duris pareigūnai iš suimtųjų pradeda tyčiotis, ir pabrėžė, jog nesant įrengto

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=09296af0911911e9ae2e9d61b1f977b3

signalizacijos mygtuko, suimtiesiems nėra užtikrinamas saugumas. Pareiškėjas turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, kamerose neveikė ventiliacija, vėdinti buvo galima tik per langą, buvo drėgna ir tamsu. Pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo šiukšlių kibirėlių, peleninių, jie nebuvo periodiškai valomi. Taip pat kiemeliuose yra šiferinis stogas, kuriame yra asbesto, todėl pareiškėjo sveikatai buvo sukeltas rimtas pavojus. Pareiškėjas tvirtino, kad švaraus oro kiekis neatitiko norminio oro švarumo, todėl sulaikytiesiems buvo ribojamas minimalus švaraus oro kiekis. Taip pat langą uždengia dviejų eilių grotos, todėl yra stipriai ribojami vėjo ir šviežio oro srautai. Pareiškėjas pabrėžė, kad čiužiniai pūva, užsiveisia parazitai, metalinės lovos rūdija nuo drėgmės, o kamerose, kurios yra pusrūsyje, vidutinis drėgnumas viršija 70 proc.

4. Šiaulių TI kamerose nėra užtikrinamas tinkamas apšvietimas, kamerose įrengtos šviečiančios lempos yra labai stiprios, todėl pareiškėjui skaudėjo galvą ir akis, o pats išjungti šviesos neturėjo galimybės, nes kamerose nebuvo jungiklių. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad kamerose nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, kameros lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, grybeliu, dažai nuo sienų atsilupę, sienos nepritaikytos valymui. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui pasireikšdavo galvos ir gerklės skausmai, sukildavo temperatūra. Pareiškėjas taip pat nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, neišduodavo užvalkalo užklotui, rankšluosčių, čiužiniai nedezinfekuojami, rūbus administracija plaudavo tik tuo atveju, jeigu suimtasis sąskaitoje turėdavo pinigų. Kamerose nebuvo pakankamai išduodama tualetinio popieriaus, taip pat kamerose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės, nebuvo atskiros nuo gyvenamosios patalpos oro šalinimo sistemos, todėl dėl nemalonių kvapų pareiškėjui tekdavo patirti stresą.

5. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI dažnai nėra šilto (karšto) vandens, todėl nėra sudarytos galimybės prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Kamerose buvo pilna tarakonų, pelių, vorų, utėlių, blakių. Maistas buvo nekaloringas ir neskanus, dienos norma buvo deficitinė, pareiškėjui trūko apie 798 kcal. Pareiškėjas pažymėjo, jog nebuvo užtikrinamos tinkamos sąlygos pavalgyti, nes maistą atnešdavo iš karto į gyvenamąją kamerą ir kol maistas buvo padalijamas per visas kameras, atšaldavo. Pareiškėjui nebuvo užtikrinti ilgalaikiai pasimatymai, nebuvo numatytos ilgalaikiams pasimatymams numatytos patalpos.

6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti (2t., b. l. 115–128).

7. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

8. Atsakovas nurodė, kad Šiaulių TI veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis. Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, kuris teismų pripažįstamas tinkamu, bet tokia situacija nėra pastovi ir priklauso ne nuo institucijos kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimo ar neatlikimo, įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei būtų perkeliami į laisvesnes kameras.

9. Atsakovas pažymėjo, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdvė skiriama užuolaida, kas atitinkamai užtikrina kameroje kalinčių asmenų privatumą. Atsakovas darė išvadą, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios kameros dalies buvo atskirtas ir tai užtikrina pakankamą nuteistųjų, besinaudojančių juo, privatumą.

10. Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma (t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą). Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir pan.).

11. Pareiškėjas skundžiasi baldų užimamu plotu, tačiau kaip nurodė atsakovas, kartu teigia, kad kamerose trūksta inventoriaus. Kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Įvertinęs Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, atsakovas įvertino, kad jokių pažeidimų, susijusių su apšvietimo, oro temperatūros santykinės oro drėgmės reikalavimais neužfiksuota, nes ginčui aktualiu

laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų kamerose nei į Šiaulių TI administraciją, nei į Šiaulių visuomenės sveikatos centrą pareiškėjas arba kiti šiose kamerose kalinami asmenys nesikreipė. Atsakovas teigė, kad tik vienoje kameroje nustatytas pažeidimas, todėl tai leidžia preziumuoti, jog netikrintos kameros visumoje atitiko higienos reikalavimus.

12. Dėl skundo argumentų, kad kamerose nebuvo įrengta pagalbos iškvietimo mygtukų ir dėl to buvo suvaržyta pareiškėjo galimybė skubiai išsikviesti budinti pareigūną, atsakovas pažymėjo, kad reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ir kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos įrengimo mygtukas Šiaulių TI negalimas dėl įstaigos statuso. Pareiškėjo skundo argumentus dėl pasivaikščiojimų trukmės bei tam skirto ploto laikė nepagrįstais, nes higienos normos nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžių ribų, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji ir tokia pasivaikščiojimo tvarka Šiaulių TI vykdoma vadovaujantis galiojančiais teisės aktais.

13. Atsakovas paaiškino, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 užfiksuota jog pasivaikščiojimo kiemeliai švarūs, yra šiukšliadėžės. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-354 konstatavo, kad kiemeliai švarūs, tik pasivaikščiojimo kiemeliuose 18 ir 20 virš durų yra nutrupėjusio tinko, plytų. Nesaugių byrančių ir krentančių plytų ar tinko tikrinimo metu nebuvo. Daugiau pažeidimų ar pasivaikščiojimo kiemelių neatitikimo tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėms neužfiksuota, todėl atsakovas vertino, kad pareiškėjo teiginiai neturi jokio teisinio pagrindo. Atsakovas pažymėjo, kad nei viename patikrinimo akte nėra nustatyta, jog Šiaulių TI konstrukcijoje yra asbesto, o pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių duomenų dėl asbesto tiesioginės įtakos jo sveikatos būklei, o tik nurodė asbesto tariamą buvimą pastato konstrukcijoje bei šiferinio stogo, todėl vien tokių aplinkybių nurodymas atsakovo vertinimu neturėtų būti vertinamas kaip neteisėti pareigūnų veiksmai ar jų neveikimas. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų, netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų, Šiaulių TI pareigūnai veikė pagal galiojančius teisės aktus. Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių TI vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas bei organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos ir varžybos. Atkreipė dėmesį, kad užimtumo renginiai nėra priverstiniai, suimtieji (nuteistieji) įsitraukia į jų dalyvavimą pagal pageidavimą.

14. Dėl švaros ir tvarkos kamerose atsakovas paaiškino, kad iš pateiktos medžiagos matyti, kad dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija Šiaulių TI vykdoma pagal galiojančius teisės aktus, todėl atsakovas negali būti atsakingas už tai, kad įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose. Šiaulių TI tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę, į dušą vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Duomenų apie tai, kad būtent pareiškėjui Šiaulių TI buvo tiekiamas teisės aktų reikalavimų neatitinkantis maitinimas, įstaiga neturi. Pareiškėjo reikalavimas grįstas samprotavimais nesudaro pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamo vykdymo.

15. Pareiškėjo teiginiai dėl to, kad jis nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, jam nebuvo išduotas užvalkalas užklotui, nebuvo suteikti rankšluosčiai, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, atsakovo vertintini kaip nepagrįsti. Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose nurodyta aprūpinimo ir patalyne (čiužiniais) tvarka, iš kurios matyti, kad šios normos galiojimo metu nebuvo numatytas privalomas užvalkalo antklodei išdavimas, o iš aprūpinimo apranga, patalyne, rankšluosčiais, indais, stalo įrankiais ir higienos priemonėmis asmeninių sąskaitų Nr. 10520 matyti, kad pareiškėjas buvo tinkamai aprūpintas patalyne ir kitomis priemonėmis. Atsakovas pažymėjo, kad švarūs skalbiniai, iki jiems patenkant į gyvenamąsias patalpas, laikomi daiktų sandėlyje lentynose, atskirai nuo nešvarių skalbinių. Minkšto inventoriaus būklė periodiškai vertinama, netinkamas naudotis – nurašomas. Atsakovas paaiškino, kad Šiaulių TI pareigūnai negali būti atsakingi už tai, kad savo darbe vadovaujasi teisės aktais bei nustatytomis priemonėmis, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl per mažo higienos priemonių ar tualetinio popieriaus kiekio yra labai individualios ir negali būti pripažintos pagrįstos, o papildomi asmeniniai pareiškėjo poreikiai negali būti vertinami kaip netinkamas Šiaulių TI pareigų nevykdymas.

16. Atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjo skunde dėstomos pretenzijos dėl ilgalaikių pasimatymų draudimo Šiaulių TI iki 2016 m. gruodžio 31 d., neturi teisinio pagrindo, nes suimtųjų teisė į ilgalaikius pasimatymus nebuvo nustatyta. Pagal įsigaliojusią naują Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo redakciją nuo 2017 m. sausio 1 d. jau

nustatoma ilgalaikių pasimatymų teisė suimtiesiems. Atsakovas, vadovaudamasis Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2017 m. rugsėjo 4 d. pažyma Nr. 60/09-32485 nurodė, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. nebuvo gauta prašymų nei iš pareiškėjo, nei iš asmenų, norinčių gauti ilgalaikį pasimatymą su pareiškėju.

17. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis, todėl atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Taip pat pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, nes Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka, nepateikta jokių pagrindžiančių pareigūnų kaltę dokumentų, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą galimai siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą.

18. 2017 m. lapkričio 7 d. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmuose gautas pareiškėjo skundo papildymas, kuriame nesutiko su atsakovu prašymu taikyti ieškinio senaties terminą. Taip pat paaiškino, kad atsakovas nenurodė, kiek yra kvadratinių metrų kamerose, kuriose buvo laikomas, kiti pareiškėjo nurodyti argumentai iš esmės yra nurodyti pateiktame skunde.

II.

19. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. vasario 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies (2 t., b. l. 183–193).

20. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nuo 2013 m. gegužės 2 d. iki 2017 m. balandžio 21 d. periodiškai kalintas Šiaulių TI, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimų, išdėstytų Lietuvos Respublikos priimtų teisės aktų, kurie skelbiami lietuvių kalba. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, gavęs atsakovo atstovo atsiliepimą, kuriame prašoma taikyti ieškinio senaties terminą, savo nuomonės nepareiškė, įrodymų, dėl ko ieškinio senaties terminas turėtų būti netaikomas, nepateikė, teismo posėdžio metu nurodė tik subjektyvias šio termino praleidimo priežastis. Teismas taikė atsakovo prašymu trejų metų senaties terminą, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2017 m. liepos 25 d. ir taikant ieškinio senaties terminą, pareiškėjui nustačius valstybės pareigą atlyginti neturtinę žalą, ji galėtų būti priteisiama už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 25 d. Teismas taip pat padarė išvadą, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 25 d. iki 2017 m. balandžio 21 d. iš viso 10 dienų buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto. Mažesnis nei 3,6 kv. m kameros ploto, atėmus sanitarinį mazgą, vienam asmeniui teko 158 dienas. Tualetas nuo kameros yra atskirtas OSB ar mūrine sienele, mažiausias sienelės aukštis – 1,80 m.

21. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI negalimas dėl įstaigos statuso. Be to, prašymų suteikti ilgalaikį pasimatymą iš pareiškėjo gauta nebuvo, taip pat negauta prašymų iš kitų asmenų suteikti ilgalaikį pasimatymą su pareiškėju. Pagal patvirtintą Šiaulių TI direktoriaus 2011 m. kovo 31 d. įsakymą Nr. 1/01-88 Šiaulių TI vykdoma „Suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa“. Įrodymų, jog pareiškėjas neturėjo galimybės pasinaudoti šia programa, teismui nepateikta, pateikti įrodymai, jog kameros, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, dalyvavo užimtumo programose. Teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo išduodamos patalynė, kojinės, duomenų apie tualetinio popieriaus išdavimą nėra. Teismui pateikti Šiaulių TI higienos-dezinfekcijos planai, duomenų, jog šie planai vykdomi nebuvo, pateikta nėra.

22. Vadovaudamasis pateikta Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažyma apie atliktus remonto darbus, teismas sprendė, jog Šiaulių TI 2015–2016 metais buvo atliekami remonto darbai, tame tarpe ir pareiškėjo buvimo kamerose. Taip pat pagal nustatytą Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymo Nr. 1/01-186 tvarką, suimtiesiems užtikrinamas 1 val. pasivaikščiojimas gryname ore per parą ir pareiškėjas pripažįsta, jog ši tvarka buvo vykdoma. Pagal nustatytą Šiaulių TI direktoriaus 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymo Nr. 1/01-236 ir 2012 m. spalio 31 d. įsakymo Nr. 1/01-210 tvarką, asmeninė patalynė ir apatiniai rūbai suimtiesiems skalbiami nemokamai, viršutinių rūbų skalbimas ir cheminis valymas atliekami už turimas asmenines lėšas.

23. Vadovaudamasis Šiaulių visuomenės sveikatos centro atliktais patikrinimais, teismas nustatė, kad nuolatinis kenkėjų stebėjimas ir naikinimas yra vykdomi, kameros, bendro naudojimo patalpos, kratos patalpos, ten esančios vonelės švarūs. Sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius sudarytos. Taip pat nustatė, jog maistas į Šiaulių TI atvežamas

tiekėjo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Potema“, patiekalai patiekiami karšti, iš termosų, dėl patiekalų neatitikimo svorio normoms, antihigieniškomis sąlygomis, esant šaltiems patiekalams skundai nepasitvirtino. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Šiaulių skyrius Cheminių tyrimų protokolu, surašytu 2014 m. kovo 10 d., buvo nustatyta, jog maisto davinio energetinė vertė yra 2447 kcal, Cheminių tyrimų protokolu, surašytu 2017 m. vasario 22 d., nustatė, jog maisto davinio energetinė vertė yra 2502 kcal, Cheminių tyrimų protokolu, surašytu 2016 m. kovo 17 d., nustatė, jog maisto davinio energetinė vertė yra 2848 kcal. Susipažinus su asmens sveikatos istorija nustatyta, jog aptariamu laikotarpiu pareiškėjas E. N. pas gydytojus kreipėsi dėl odos bėrimo, kelio skausmų, nemigos prieš teismą, vidurių užkietėjimu ir kad susirgimai būtų susiję su netinkamomis sąlygomis kameroje, nenurodė.

24. Teismas padarė išvadą, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

25. Teismas vertino, kad pareiškėjui trumpą laiką, 10 dienų, buvo neužtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, bei 158 dienas jo judėjimo laisvė galėjo būti apribota daugiau nei būtina, tačiau ir tuo metu šie ribojimai buvo nežymūs, pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,36 kv. m kameros ploto, atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą. Atsižvelgdamas į tai, kad dalis pareiškėjo argumentų yra paneigti bylos medžiaga, į tai, kad pareiškėjas, aktyviai kovojęs už savo teises, net skelbęs bado streiką, niekada nesiskundė dėl netinkamų sąlygų kamerose, į teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10d. nutartį administracinėje bylose Nr. A-2199-662/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A- 1656-858/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015), pareiškėjui priteisė 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III.

26. Pareiškėjas E. N. padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti iš dalies ir priteisti už neteisėtus atsakovo veiksmus 56 000 Eur (3 t., b. l. 1–4).

27. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas priteisė nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą. Pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą. Taip pat tvirtina, kad duomenis apie kamerose laikomų asmenų skaičiaus kaitą turi pateikti atsakovas. Pareiškėjas pažymi, jog kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgiama į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje.

28. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti (3 t., b. l. 7–11).

29. Atsakovo nuomone, Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 9 d. sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2013 m. gegužės 2 d. iki 2017 m. balandžio 21 d., į teismą kreipėsi tik 2017 m. liepos 25 d., tačiau nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis pagrįstai negynė savo, kaip nurodo pareiškėjas, pažeistų teisių. Atsakovas pažymi, jog nėra duomenų, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinamojo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir vykdymu. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad pareiškėjui turėjo būti priteistas prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas taikė tinkamą nustatytam pažeidimui neturtinės žalos atlyginimo dydį.

30. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, taip pat nenurodė naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Aplinkybių dėl žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją ir pan. administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, todėl nukrypti nuo jau suformuotos teismų praktikos bei kurti

kitokį precedentą nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

31. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, kilusios dėl tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimo, atlyginimo.

32. Pareiškėjas E. N. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 56 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, nustatęs, kad pareiškėjui 10 dienų neužtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, o 158 dienas judėjimo laisvė galėjo būti apribota labiau nei būtina, nors ribojimai buvo nežymus, kadangi pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,36 kv. m kameros ploto, atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą. Kitus pareiškėjo argumentus pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstais.

33. Pareiškėjas apeliaciniu skundu su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, iš esmės pažymėdamas, kad teismas netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes, netinkamai paskaičiavo dienas, už kurias priteistas neturtinės žalos dydis, nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą ir nepagrįstai priteisė ne visą pareiškėjo prašomą neturtinę žalą.

34. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

35. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

36. Nesutikdamas su ieškinio senaties taikymu, pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą ir pabrėžia, kad CK 1.134 straipsnio 1 punktas numato, jog ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimams.

37. Pasisakydama šiuo aspektu, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. 3 kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus

pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr. LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

39. Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia, nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016). Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

40. Atsižvelgus į paminėtas teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, galima daryti išvadą, jog šiuo atveju pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jo nurodytų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Įvertinusi paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritaikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

41. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nepagrįstai teigė, kad ieškinio senatis netaikytina, nes ji nėra taikoma asmeninių neturtinių teisių pažeidimams. Ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.), tačiau iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis, t. y. taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 p.) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010).

42. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

43. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma gali būti teisinga.

44. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas priteisė nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

45. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs Šiaulių TI veikos neteisėtumą ir iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, konstatavo, jog atsakovas neužtikrino 10 dienų teisės aktuose nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto, 158 dienas pareiškėjo judėjimo laisvę apribojo labiau nei būtina, nors ribojimai buvo nežymus, kadangi pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,36 kv. m kameros ploto, atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą.

46. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tačiau nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017).

47. Atsižvelgiant į minėtą teismų praktiką, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl pažeidimo, susijusio su pareiškėjui tekusiu plotu: įvertinus Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus pažymų duomenis apie kameras, kuriose šiuo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus, kameroje buvusių asmenų skaičius ir sanitarinio mazgo plotą (1 t., b. l. 82–100; 2 t., b. l. 9-10, 154-155), pareiškėjo pateiktus duomenis (2 t., b. l. 138–140) ir vadovaujantis minėta teismų praktika, netgi įvertinus byloje pateiktų duomenų prieštaringumą laikotarpiu 2014 m. liepos-spalio mėn., darytina išvada, kad pareiškėjui ne daugiau nei 49 dienas teko mažiau nei 3 kv. m kameros ploto (neskaičiuojant kameroje esančio sanitarinio mazgo ploto) ir 8 dienas – mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, neatsižvelgiant į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą.

48. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl neturtinės žalos dydžio, pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

49. Nagrinėjamoje byloje atsakovas nepateikė apeliacinio skundo, teisėjų kolegija, laikydamasi non reformatio in peius (draudimas bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principo, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyta suma neturtinės žalos dydžio atlyginimui negali būti mažinama ir, įvertinus pažeidimo trukmę, mastą ir intensyvumą, yra pakankama pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti yra 2 500 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų

kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. N. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


2019-09744 2019-06-18 2019-06-05 2019-06-05 -





Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas A. S. skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas), 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. lapkričio 23 d. iki 2017 m. sausio 4 d. ir nuo 2017 m. sausio 11 d. iki 2017 m. kovo 30 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, kadangi nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=13c6db00911911e9ae2e9d61b1f977b3

sanitariniu mazgu. Tualetas buvo įrengtas taip, kad naudojantis juo, pareiškėją galėjo matyti kiti kameroje laikyti asmenys ar Lukiškių TI-K prižiūrėtojai. Dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kameroje tvyrojo nemalonus kvapas. Pareiškėjo teigė, kad minėtos kalinimo sąlygos pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas, todėl jam turi būti priteistina neturtinė žala.

3. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 8–13) prašė pareiškėjo skundą atmesti.4. Atsakovas paaiškino, kad sanitarinis mazgas atskirtas nuo kameros ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele ir toks

įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Privatumui užtikrinti Lukiškių TI-K sanitariniame mazge įrengiamos užuolaidos. Atsakovas nurodė, kad pareigūnai su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis etikos ir teisės aktų reikalavimų, o pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai bendro pobūdžio, todėl jo skundas turėtų būti atmestas.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė 1 344 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimo klausimus, pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytų institucijų neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla prievolė atlyginti žalą.

7. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytus teiginius dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, todėl visas abejones teismas vertino pareiškėjo naudai ir darė išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų naudodamasis tualetu mažo ploto kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 metro sienele.

8. Nors pareiškėjas skunde nurodė trumpesnį laikotarpį, tačiau teismas iš pateiktų duomenų sprendė, kad pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas nuo 2016 m. lapkričio 23 d. iki 2017 m. sausio 4 d. ir nuo 2017 m. sausio 11 d. iki 2017 m. balandžio 14 d. Visą laikotarpį, t. y. 168 paras, pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Konstatavus, kad sanitarinio mazgo įrengimas 168 paras neužtikrino pareiškėjo privatumo, teismas atskirai nepasisakė dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu.

9. Dėl netinkamo pareigūnų elgesio teismas pažymėjo, jog pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių faktų, susijusių su galimu pareigūnų netinkamu elgesiu, todėl pareiškėjo pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio laikė neįrodytas.

10. Teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 1 344 Eur suma. Pareiškėjo prašytas 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas, teismo vertinimu, neatitiko teisingumo ir protingumo kriterijų.

III.

11. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K pateikė apeliacinį skundą (b. l. 42–48), kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

12. Atsakovas nurodo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje ir Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose kaip tinkama praktika nurodoma tai, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau tiek Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN: 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN: 76:2010) (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.), tiek dabar galiojančioje HN 134:2015 tokie standartai nenurodyti. Be to, minėtos higienos normos taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ar teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie normų reikalavimai, kurie nesusiję su

pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Lukiškių TI-K kamerose, asmenų privatumui užtikrinti, įrengiamos užuolaidos.13. Tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai,

patyrimai, atsakovo nuomone, yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu elgesiu. Minėti patyrimai sietini su pareiškėjo elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos, bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

14. Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 53), kuriame prašo atsakovo Lukiškių TI-K apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

15. Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir pagrįstai priteisė neturtinę žalą. Atsakovo argumentai, kad byloje nėra pateiktų įrodymų dėl neturtinės žalos, pareiškėjo vertinimu, yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija


IV.

16. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: nustatęs, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui 168 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, priteisė 1 344 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

17. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti. Apeliacinį skundą grindžia aplinkybe, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas, todėl nebuvo pagrindo priteisti neturtinę žalą pareiškėjui. Atkreipia dėmesį, kad nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyti reikalavimai, jog kamerose turi būti įrengta atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrindė, kodėl pažeistai pareiškėjo teisei apginti nepakako pažeidimo konstatavimo.

18. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados.

19. Pagal EŽTT praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje G.prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.).

20. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele taip pat nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).

21. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2016 m. lapkričio 23 d.

iki 2017 m. sausio 4 d. ir nuo 2017 m. sausio 11 d. iki 2017 m. balandžio 14 d., t. y. 168 paras. Teismas konstatavo, kad visu šiuo laikotarpiu – 168 paras – pareiškėjui nebuvo užtikrintas tinkamas privatumas naudojantis tualetu, įrengtu kamerose.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu, nes jis galėjo būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei prižiūrėtojų, ir konstatavo tokio pobūdžio pareiškėjo teisių pažeidimą, tačiau padarė klaidų, nurodydamas ginčui reikšmingų dienų (parų) skaičių: byloje pareiktais duomenimis pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2016 m. lapkričio 23 d. iki 2017 m. sausio 5 d. (išvyko 2017 m. sausio 5 d.) ir nuo 2017 m. sausio 11 d. iki 2017 m. balandžio 14 d., t. y. ne 168 paras, o 138 paras, be to, skunde prašomą atlyginti neturtinę žalą teigia patyręs laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 23 d. iki 2017 m. sausio 5 d. ir nuo 2017 m. sausio 11 d. iki 2017 m. kovo 30 d., kada 122 paras nebuvo užtikrintas privatumas jam naudojantis tualetu.

23. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

24. Papildomai pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

25. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, jog pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

26. Taip pat pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka.

27. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo

bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pažeidimo mastu, trukme (įvertinus, padarytus skaičiavimo apsirikimus) ir intensyvumu, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo aspektu ir jų nekartoja, papildomai atkreipia dėmesį, kad atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

28. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-202-552/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018, 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018, 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4070-261/2018, 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-339-662/2018, 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018, 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018 ir kt.).

29. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai asmuo kameroje yra laikomas vienas, netinkamai atitvertas sanitarinis mazgas nesukelia tokio intensyvaus privatumo pažeidimo, kaip esant kameroje su kitais kaliniais. Pagal bylos duomenis, laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 23 d. iki 2017 m. sausio 5 d. ir nuo 2017 m. sausio 11 d. iki 2017 m. kovo 30 d. pareiškėjas 2 paras praleido kameroje vienas.

30. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, taip pat į aktualią EŽTT ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes (tai, kad nebuvo nustatyta higienos Normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų ir kt.), byloje nustatyto pažeidimo pobūdį, trukmę ir intensyvumą, įvertinusi kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 1 344 Eur, netinkamai įvertino pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį. Nagrinėjamoje situacijoje yra pagrindas pareiškėjui priteistą neturtinei žalai atlyginti sumą sumažinti iki 740 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia suma laikytina pagrįsta ir adekvačia dėl Lukiškių TI-K padaryto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 15 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui A. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 740 Eur (septynis šimtus keturiasdešimt eurų) Eur neturtinei žalai atlyginti.



ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


2019-09746 2019-06-18 2019-06-05 2019-06-05 -

Administracinė byla Nr. AS-371-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01069-2019-1Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) pripažinti, kad Lygių galimybių kontrolierė A. S., atsisakydama patenkinti, ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Lygių galimybių integravimo skyriaus vedėjas T. V. R., atsisakydamas suderinti, pareiškėjo 2019 m. sausio 25 d. prašymą dėl kasmetinių atostogų suteikimo, 2019 m. vasario 4 d. prašymą dėl nemokamų atostogų suteikimo, 2019 m. vasario 15 d. (įteiktas 2019 m. vasario 19 d.) prašymą dėl nemokamų atostogų suteikimo 2019 m. vasario 21–22 d., pažeidė Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 2 ir 6 punktus, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 8, 10 ir 13 punktus, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus, veikė šališkai ir diskriminavo pareiškėją dėl pažiūrų – buvimo Lietuvos socialdemokratų partijos nariu, dėl ko buvo nepagrįstai apribotos pareiškėjo teisės dalyvauti politinėje veikloje; 2) pripažinti, kad Tarnybos Lygių galimybių integravimo skyriaus vedėjas T. V. R., neteisėtai rinkdamas informaciją apie pareiškėjo politinę veiklą ir asmeninį gyvenimą bei pateikdamas ją 2019 m. vasario 25 d. tarnybiniame pranešime Nr. BR-32 „Dėl Lygių galimybių integravimo skyriaus patarėjo M. K. darbo 2019 m. vasario 22 d.“, taip pat teikdamas tikrovės neatitinkančią informaciją 2019 m. vasario 18 d. rašte Nr. BR-24 „Dėl Lygių galimybių integravimo skyriaus patarėjo M. K. 2019 m. vasario 14 d. tarnybinio pranešimo Nr. BR-23“, nenusišalindamas nuo dalyvavimo sprendžiant klausimą dėl atostogų pareiškėjui suteikimo 2019 m. vasario 21–22 d. ir nenusišalindamas nuo pagal Lygių galimybių kontrolierės 2019 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. V-14 „Dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos sudarymo“ komisijos veiklos, persekiojo pareiškėją dėl skundo dėl diskriminacijos teikimo ir taip pažeidė Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 8 punktą, Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8, 10 ir 13 punktus, 16 straipsnio 1 dalies 5 punktą; 3) pripažinti, kad Lygių galimybių kontrolierė A. S., 2019 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. V-14 „Dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos sudarymo“ sudarydama komisiją dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo ir paskirdama šios komisijos nariu T. V. R.,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=17274410911911e9ae2e9d61b1f977b3

be pagrindo 2019 m. kovo 5 d. paklausimu Nr. (1.4)S-122/2 „Dėl 2019 m. vasario 22 d. M. K. išduoto nedarbingumo pažymėjimo“ kreipdamasi į Antakalnio polikliniką dėl pareiškėjui 2019 m. vasario 22 d. išduoto nedarbingumo pažymėjimo Nr. EF4467352 pagrįstumo, persekiojo pareiškėją dėl skundo dėl diskriminacijos teikimo ir taip pažeidė Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 8 punktą, Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8, 10 ir 13 punktus, 16 straipsnio 1 dalies 5 punktą; 4) priteisti dėl neteisėtų Tarnybos veiksmų patirtą 169,05 Eur materialinę žalą, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu; 5) priteisti dėl neteisėtų Tarnybos veiksmų patirtą moralinės žalos atlyginimą 1 000 Eur, remiantis CK 6.271 straipsniu.

II.

Vilniaus apygardos administracinio teismas 2019 m. kovo 26 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą pašalinti skundo trūkumus, t. y. išreikšti pageidavimą dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka bei pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą turtinę žalą. Pareiškėjas ištaisęs teismo nutartyje nurodytus trūkumus 2019 m. balandžio 1 d. pateikė pareiškimą teismui.

Pirmosios instancijos teismas, spęsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą bei įvertinęs pareiškėjo skundo 1–3 reikalavimus, nustatė, jog pareiškėjas iš esmės siekia tam tikrų juridinę reikšmę turinčių faktų konstatavimo. Teismas pažymėjo, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Atsižvelgdamas į tai, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 3 d. nutartimi atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundo dalį dėl minėtų skundo 1–3 reikalavimų kaip nenagrinėtiną teismų. Likusią skundo dalį dėl reikalavimų atlyginti turtinę ir neturtinę žalą teismas priėmė nagrinėti.

III.

Pareiškėjas M. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutarties rezoliucinės dalies 1 punktą ir priimti nagrinėti visus pareiškėjo reikalavimus.

Atskirajame skunde pareiškėjas nurodo, jog skundo 1–3 reikalavimais siekia ne vien tik konstatuoti juridinę reikšmę turinčias aplinkybes ir faktus, bet apginti savo teisę ir teisėtą interesą nebūti diskriminuojamam dėl politinių pažiūrų ir dalyvavimo politinėje veikloje, taip pat apginti savo teisę ir teisėtą interesą nepatirti priekabiavimo ir persekiojimo dėl to, kad teikė skundą dėl diskriminavimo. Teismo priimti reikalavimai atlyginti žalą ir nepriimti reikalavimai pripažinti atsakovo neteisėtus veiksmus yra susiję tarpusavyje, todėl negalima vertinti žalos atlyginimo klausimo nenustačius, ar buvo pažeisti įstatymai ir atlikti veiksmai, kuriais žala buvo sukelta. Žalą sukėlė Lygių galimybių kontrolieriaus ir Tarnybos veiksmai, kuriais pareiškėjas buvo diskriminuojamas ir persekiojamas dėl pažiūrų ir skundo dėl diskriminacijos teikimo, atostogų suteikimo klausimas buvo sprendžiamas kitaip nei dėl kitų darbuotojų. Pareiškėjas turi įrodyti pareiškimo faktinį pagrindą, kad būtų galima pripažinti žalos padarymą, o tai įmanoma tik pripažinus atsakovo veiksmus neteisėtais. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 3 dalies ir 19 straipsnio 1 dalies normas (nenurodė, į kokią instituciją pareiškėjas turėtų kreiptis, jeigu byla nenagrinėtina teismo, nesujungė tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusių reikalavimų ir atsisakė priimti dalį jų), netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl nepagrįstai atsisakė nagrinėti dalį skundo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą nurodo, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis priimta teisingai ir objektyviai išnagrinėjus su pareiškėjo skundu susijusias aplinkybes ir pagrįstai konstatavus, kad pareiškėjo skundo 1–3 reikalavimai nenagrinėtini pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Tarnyba pareiškėjo atskirąjį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti dalį pareiškėjo skundo reikalavimų, teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintos asmens, kurio konstitucinės teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, teisės kreiptis į teismą, realizavimas administracinių ginčų srityje nustatytas ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra nepatenkintas ir atskiruoju skundu skundžia pirmosios instancijos teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį tiek, kiek ja atsisakyta priimti pareiškėjo skundo 1–3 reikalavimus, kuriais jis prašė pripažinti Lygių galimybių kontrolierės A. S., taip pat Tarnybos Lygių galimybių integravimo skyriaus vedėjo T. V. R. veiksmus (atsisakant derinti pareiškėjo prašymus dėl mokamų ir nemokamų atostogų derinimo bei skyrimo, renkant informaciją apie pareiškėjo politinę veiklą ir asmeninį gyvenimą bei pateikiant ją tarnybiniame pranešime, pateikiant tikrovės neatitinkančią informaciją, nenusišalinant nuo dalyvavimo sprendžiant klausimą dėl atostogų pareiškėjui suteikimo, kreipiantis į sveikatos priežiūros įstaigą dėl pareiškėjui išduoto nedarbingumo pažymėjimo, tarnybinio tyrimo komisijos nariu paskiriant T. V. R.) šališkais ir diskriminuojančiais pareiškėją dėl politinių pažiūrų, taip pat pažeidžiančiais Lygių galimybių įstatymo, Valstybės tarnybos įstatymo, Viešojo administravimo įstatymo nuostatas.

Kaip pagrįstai skundžiamoje nutartyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (žr., pvz., 2007 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-261/2007 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, jog tam tikrų faktų pripažinimas pats savaime nesukeltų pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, todėl jis gali būti tik motyvas, argumentas teismui priimant sprendimą tenkinti pareiškėjo skundą. Toks prašymas teisme kaip savarankiškas reikalavimas pagal ABTĮ nuostatas negali būti nagrinėjamas, kadangi neatitinka ABTĮ reikalavimų, pagal kuriuos skundo reikalavimas turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų tam tikras teisines pasekmes kitai bylos šaliai, kad nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus ir pan. (žr., pvz., 2011 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-359/2011, 2012 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-480/2012 ir kt.).

Įvertinus pareiškėjo skundo teismui turinį matyti, jog pareiškėjas siekia turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, o šios žalos atsiradimą sieja su galbūt neteisėtais Tarnybos (Lygių galimybių kontrolierės ir Tarnybos Lygių galimybių integravimo skyriaus vedėjo) veiksmais, kuriais pareiškėjas dėl savo politinių pažiūrų tariamai buvo diskriminuojamas lyginant su kitais Tarnybos darbuotojais. Pareiškėjo įsitikinimu, jis buvo vertinamas šališkai, todėl jam nepagrįstai nebuvo suteiktos prašomos atostogos, o vėliau pareiškėjui susirgus, jo atžvilgiu nepagrįstai buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas ir renkama informacija apie pareiškėjo privatų gyvenimą, taip pat teikiama tikrovės neatitinkanti informacija.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad reikalavimas atlyginti žalą, kai sprendžiamas skundo priėmimo klausimas, nėra išvestinis iš kitų skundo reikalavimų. Prašymas priteisti (ne)turtinę žalą administraciniame teisme yra nagrinėjamas kaip savarankiškas reikalavimas (žr., pvz., 2011 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-156/2011, 2012 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-762/2012, 2014 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-141/2014, 2015 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1434-662/2015 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nepagrįstais laikytini pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, esą jo reikalavimai priteisti iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą yra išvestiniai iš jo skundo reikalavimų, kuriais prašoma pripažinti Tarnybos veiksmus neteisėtais. Pažymėtina, jog bylose dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį, t. y. sprendžiant, ar egzistuoja CK įtvirtintos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, administracinis teismas kiekvienu konkrečiu atveju privalo įvertinti, ar buvo padaryti neteisėti veiksmai, ar atsirado žala ir ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Taigi pareiškėjo skundo 1–3 reikalavimai, pripažinti tam

tikrus Tarnybos veiksmus šališkais ir diskriminuojančiais pareiškėją dėl politinių pažiūrų, taip pat pažeidžiančiais Lygių galimybių įstatymo, Valstybės tarnybos įstatymo, Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, t. y. iš esmės šiuos veiksmus pripažinti neteisėtais, yra jo reikalavimo atlyginti dėl tokių veiksmų tariamai patirtą žalą faktinis pagrindas ir gali būti tik motyvas teismui priimant sprendimą dėl pareiškėjo prašomo priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, o ne kaip atskiri ir savarankiški skundo teismui reikalavimai, nes jų tenkinimas ar netenkinimas niekaip neišspręstų tarp šalių kilusio ginčo.

Šiuo atveju nepagrįstais laikytini ir pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti dalį pareiškėjo skundo reikalavimų, pažeidė ABTĮ 33 straipsnio 3 dalies nuostatas, t. y. nenurodė pareiškėjui, į kokią instituciją jam reikia kreiptis, jeigu byla nenagrinėtina teismo. Kaip jau anksčiau konstatuota šioje nutartyje, byla yra nagrinėtina teismo – būtent pirmąja instancija administracinę bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, vertins pareiškėjo skundo 1–3 reikalavimuose nurodytus Tarnybos (jos pareigūnų) veiksmus, iš kurių pareiškėjas kildina prašomą atlyginti žalą, bei pasisakys dėl šių veiksmų teisėtumo, tačiau teismas pareiškėjo nurodytus Tarnybos galbūt neteisėtus veiksmus vertins ne kaip atskirus (savarankiškus) pareiškėjo skundo reikalavimus, o kaip skundą pagrindžiančius motyvus.

Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 2019 m. balandžio 3 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo 2019 m. kovo 18 d. teismui pateikto skundo 1–3 reikalavimus. Naikinti šią pirmosios instancijos teismo nutarties dalį nėra teisinio ir faktinio pagrindo, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. K. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI GINTARAS KRYŽEVIČIUS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________


2019-09742 2019-06-18 2019-06-05 2019-06-05 -

Administracinė byla Nr. A-982-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00894-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 41(S)




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0ffd76f0911911e9ae2e9d61b1f977b3

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. J., N. G., A. M. ir M. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. J., N. G., P. A., A. M. ir M. M. skundą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims K. B., R. F., A. V. K. ir uždarajai akcinei bendrovei „Vėtrungės būstas“ dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Vėtrungės būstas“ (toliau – ir administratorius) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės Visuomeninės administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. birželio 7 d. sprendimo byloje Nr. TGK-20 dalį dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai skirto įpareigojimo įpareigoti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), administratorių UAB „Vėtrungės būstas“ jokia forma nerodyti iniciatyvos šio namo butų savininkams siūlant namo remonto ir atnaujinimo darbus.

1.1. Skunde nurodė, kad 2017 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. TGK-20 (toliau – ir ginčijamas sprendimas) Klaipėdos miesto savivaldybės Visuomeninės administracinių ginčų komisija iš dalies patenkino pareiškėjų R. J., N. G., P. A., A. M. ir M. M. (toliau – ir pareiškėjai) 2017 m. gegužės 11 d. skundą dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2017 m. balandžio 11 d. atsakymo Nr. (31.1)-RS2-278 „Dėl gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini)“. UAB „Vėtrungės būstas“ įsitikinimu, sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktas prieštarauja galiojantiems teisės aktams, teisingumo ir protingumo principams.

1.2. Administratorius nurodė, kad teikia namo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Namas), butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas. Teigė, kad veikia pagal savivaldybės patvirtintus nuostatus, turtą administruoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.240 straipsnio pagrindu.

1.3. Administratorius pažymėjo, kad visi pasiūlymai dėl bendrojo naudojimo objektų remonto ar atnaujinimo darbų teikiami atsižvelgus į bendrojo naudojimo objektų būklę ir į objekto, kuriame siūloma juos atlikti specifiką. Atkreipė dėmesį, jog galiojantys teisės aktai imperatyviai numato bendrojo naudojimo objektų administratoriaus teises ir pareigas, kurių negali eliminuoti ar kitaip apriboti nei pats bendrosios nuosavybės valdytojas, nei butų ar kitų patalpų savininkai.

1.4. Administratorius nurodė, kad savo veikloje jis vadovaujasi Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutarimu Nr. 831 (toliau – ir Nuostatai). Nuostatai reglamentuoja administratoriaus pareigą teikti bendraturčiams informaciją, susijusią su bendrojo naudojimo objektais; V skyrius reglamentuoja informacijos skelbimo bendraturčiams tvarką ir apimtis, todėl administratoriaus įsitikinimu, Sprendime nurodyto reikalavimo įpareigoti administratorių jokia forma nerodyti iniciatyvos Namo butų savininkams siūlant namo remonto ar atnaujinimo darbus pažeidė ne tik nurodytą Nuostatų punktą, bet ir šalių (bendraturčių ir bendrojo naudojimo objektų administratoriaus) pareigą bendradarbiauti bei administratoriaus pareigą veikti tik savininkų naudai ir interesais. Teigė, kad vadovaujantis 4 rezoliucinės Sprendimo dalies punktu privalo atlikti susidėvėjusios Namo nuotekų sistemos atnaujinimo darbus, kai tuo tarpu 3 punktu prašoma įpareigoti UAB „Vėtrungės būstas“ nesiimti ne tik, kad aktyvių veiksmų dėl Namo bendrojo naudojimo objektų remonto ar atnaujinimo darbų, bet ir nesiimti jokios iniciatyvos siūlant remonto darbus/atnaujinimus.

2. Pareiškėjai R. J., N. G., P. A., A. M. ir M. M. atsiliepimu su skundu nesutiko, prašė jį atmesti.2.1. Atsiliepime nurodė, jog 2017 m. vasario 23 d. susirinkimo metu UAB „Vėtrungės būstas“ atstovės L. K. ir R. K.

ėmėsi itin aktyvių veiksmų namo gyventojams siūlant bendrosios dalinės nuosavybės atnaujinimo darbus maksimalia apimtimi. Pažymėjo, kad ne kartą žodžiu ir kolektyviniais prašymais raštu dėl tualeto name įrengimo namo gyventojai kreipėsi į administratorių, tačiau jis, motyvuodamas galimybių ir kvalifikacijos nebuvimu, atsisakė name įrengti tualetą.

Teigė, kad pastaruoju metu administratorius apskritai nebevykdo savo pareigų, o gyventojai visada sąžiningai vykdo savo pareigas ir namo administratoriui moka visus nustatytus mokesčius.

2.2. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, jog administratorius nuo 2017 m. vasario 23 d. susirinkimo stengiasi inicijuoti maksimalią, tačiau tik kosmetinės vertės avarinio namo renovaciją. Administratorius siūlydamas maksimalios apimties renovaciją remiasi 2017 m. sausio 25 d. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos statinio techninės priežiūros patikrinimo aktu Nr. 14, kuriame neužsimenama apie sanitarinių įrenginių trūkumą, šilto vandens butuose nebuvimą, aplinkos taršą įtakojančius namo defektus – avarinės būklės nuotekų sistemą ir lauko tualetą, kas gyventojams neša žalą ir apsunkina gyvenimo sąlygas.

2.3. Pareiškėjai atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos ministerija) 2017 m. balandžio 13 d. ministrės R. B. pasirašytame atsakyme Nr. (14-4)-D8-2900 į gautą prašymą (2017 m. kovo 7 d. namo gyventojų sprendimą) pažymima, kad Namas, į renovuojamų namų sąrašą pagal daugiabučių namų programą neįtrauktas. Teigė, kad UAB „Vėtrungės būstas“ siūloma, iš jokių fondų nefinansuojama, Aplinkos ministerijoje neplanuojama namo renovacija pačių gyventojų lėšomis yra namo administratoriaus veikimas prieš namo gyventojų interesus.

2.4. Pareiškėjų vertinimu 2017 m. kovo 7 d. sprendimo esmė yra gyventojų turtinių teisių apsauga administratoriaus atžvilgiu. Šio sprendimo esmė, kad patys namo gyventojai, geriausiai žinodami bendrosios nuosavybės atnaujinimo poreikius ir įvertinę savo finansines galimybes inicijuoja namo priežiūrai atliktinus darbus, namo administratoriui įteikdami prašymą dėl nurodyto eiliškumo darbų atlikimo; išskirtinai tik patys gyventojai demokratiniu sprendimu turi atliktinų darbų inicijavimo teisę; 2017 m. kovo 7 d. sprendimu atliktinų Namo, atnaujinimo, remonto ar renovacijos darbų inicijavimo teisė iš UAB „Vėtrungės būstas“, kaip sąmoningai netinkamai vykdančios pareigas, atimama.

2.5. Pareiškėjų įsitikinimu, Klaipėdos miesto savivaldybės Visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2017 m. birželio 7 d. sprendimo byloje Nr. TGK-20 punktas Nr. 3 yra ir teisėtas, ir visapusiškai teisingas.

3. Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą prašė trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Vėtrungės būstas“ skundą tenkinti iš dalies ir panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2017 m. birželio 7 d. sprendimo byloje Nr. TGK-20 dalį dėl 3 sprendimo rezoliucinės dalies punkto.

3.1. Atsiliepime pažymėjo, kad Komisijai skundžiamas raštas yra atsakymas į pareiškėjų atstovo 2017 m. kovo 15 d. pateiktą prašymą bei atsakymas į 2017 m. kovo 7 d. raštą, dėl nepritarimo namo renovacijai, sanitarinių mazgų įrengimo butuose ir kitų klausimų, susijusių su gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų priežiūra ir atnaujinimų. Atsakovo vertinimu, skundžiamas raštas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje nurodytų būtinųjų individualaus administracinio akto turinio reikalavimų. Nurodė, kad Klaipėdos visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2017 m. birželio 7 d. sprendimas iš esmės yra naikintinas, nes toks ginčas negalėjo būti nagrinėjamas Visuomeninėje administracinėje ginčų komisijoje.

3.2. Atsakovas sutiko su UAB „Vėtrungės būstas“ išsakytais argumentais, kad turtą jie administruoja CK 4.240 straipsnio, nustatančio paprastojo administravimo turinį, pagrindu, jo veiklai taikomos CK ketvirtos knygos XIV skyriaus normos, Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo nuostatos, todėl toks Klaipėdos miesto savivaldybės Visuomeninės administracinių ginčų komisijos ginčijamo sprendimo 3 punktas, prieštarauja ir yra nesuderinamas su įstatymu reglamentuotomis administratoriaus pareigomis ir teisėmis.

3.3. Atsakovas nesutiko su Administratoriaus prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Teigė, kad panaikinus Klaipėdos miesto savivaldybės Visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2017 m. birželio 7 d. sprendimo dalį, iš esmės būtų nepatenkintas vienas iš pareiškėjų 2017 m. gegužės 11 d. skundo reikalavimų, todėl pagal bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę, bylinėjimosi išlaidos turi būti priteistos ne iš atsakovo, o iš pareiškėjų.

4. Tretieji suinteresuoti asmenys K. B., R. F., A. V. K. atsiliepimų į skundą nepateikė.

II.

5. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimu trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Vėtrungės būstas“ skundą tenkino. Panaikino Klaipėdos miesto savivaldybės Visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2017 m. birželio 7 d. sprendimo byloje Nr. TGK-20 dalį dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai skirto įpareigojimo – įpareigoti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini),

administratorių uždarąją akcinę bendrovę „Vėtrungės būstas“ jokia forma nerodyti iniciatyvos šio namo butų savininkams, siūlant namo remonto ir atnaujinimo darbus.

6. Teismas nustatė, kad byloje nagrinėjamas ginčas dėl Klaipėdos miesto savivaldybės Visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2017 m. birželio 7 d. sprendimo byloje Nr. TGK-20 dalies teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktu Klaipėdos miesto savivaldybės Visuomeninės administracinių ginčų komisija nusprendė įpareigoti Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją, kad ji įpareigotų gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), administratorių UAB „Vėtrungės būstas“, jokia forma nerodyti iniciatyvos namo butų savininkams, siūlant namo remonto ar atnaujinimo darbus.

7. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad:7.1. Komisija, susipažinusi su administratoriaus veiklą reglamentuojančiais teisės aktais, konstatavo, kad visus su

pastato administravimu susijusius veiksmus administratorius turi teisę atlikti tik sutikus pastato, butų ar kitų patalpų savininkams, taip pat Klaipėdos miesto savivaldybei. Akcentuota, kad administratoriaus veikla griežtai grindžiama atstovavimo principu, todėl savo iniciatyva jokių veiksmų jis atlikti negali.

8. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad iš pareiškėjų Komisijai skųsto Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2017 m. balandžio 11 d. rašto „Dėl gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini)“ turinio matyti, kad administracija nesprendė klausimo dėl UAB „Vėtrungės būstas“ įpareigojimo nerodyti iniciatyvos gyvenamojo namo butų savininkams. Teismas darė išvadą, jog Komisija trečiuoju 2017 m. birželio 7 d. sprendimo rezoliucinės dalies punktu išplėtė ginčo ribas, t. y. pasisakė ne tik dėl administracijos priimto individualaus administracinio akto teisėtumo, bet ir dėl administracijos įpareigojimo atlikti veiksmus. Taigi, teismo vertinimu, vadovaujantis Administracinių ginčų komisijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, Komisija neturėjo teisės priimti sprendimo įpareigoti Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją, jog ji įpareigotų UAB „Vėtrungės būstą“ nesiimti iniciatyvos veiksmų, siūlant remonto ar atnaujinimo darbus ginčo pastato butų gyventojams.

9. Teismas įvertinęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, Nuostatų ir Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatyme įtvirtintas nuostatas, darė išvadą, kad jose tiesiogiai nėra įtvirtinta galimybė, kokiu nors pagrindu uždrausti administratoriui teikti pasiūlymus dėl namo remonto ar atnaujinimo darbų. Atvirkščiai, teisės aktuose yra įtvirtinta administratoriaus pareiga prižiūrėti bendrojo naudojimo objektus ir rūpintis, kad nurodytas turtas atitiktų naudojimo ir priežiūros privalomuosius reikalavimus. Įgyvendinant minėtą pareigą, administratoriui gali tekti teikti pasiūlymus gyvenamojo namo savininkams dėl bendrojo naudojimo objektų remonto ar atnaujinimo darbų, dėl kurių galutinį sprendimą priima patys gyvenamojo namo savininkai. Kadangi, tinkamas administratoriaus funkcijų atlikimas, be kita ko, apima ir siūlymų namo butų savininkams dėl namo remonto ar atnaujinimo darbų teikimą, teismo vertinimu, Komisijos sprendimas įpareigoti administraciją, kad administratorius to nedarytų, iš esmės nėra logiškas.

10. Teismas atkreipė dėmesį, jog lingvistiškai vertinant, pasiūlymas nėra įpareigojimas atlikti administratoriaus siūlomus remonto/atnaujinimo darbus ar imperatyvus nurodymas priimti sprendimą atlikti tam tikrus darbus, pasiūlymams gyvenamojo namo butų savininkai turi teisę nepritarti priimdami sprendimus. Teismo vertinimu, įpareigojimas administratoriui nerodyti iniciatyvos, siūlant namo butų savininkams remonto ar atnaujinimo darbus, nepagrįstai neproporcingai apribojo administratoriaus teisę teikti namo techninės priežiūros ir kitas su namo bendrojo naudojimo objektų priežiūra, naudojimu ir atnaujinimu susijusias paslaugas, taip pat galimybę tinkamai atlikti jam teisės aktais priskirtas funkcijas. Teismo vertinimu, namo butų savininkų teisėti interesai yra apginti jau tuo, kad jie priima galutinį sprendimą dėl administratoriaus teikiamų pasiūlymų, t. y. turi teisę pritarti arba nepritarti jiems. Be to, byloje nepateikti įrodymai, jog dėl administratoriaus teikiamų pasiūlymų galėtų būti pažeisti kurių nors gyvenamojo namo butų savininkų interesai. Pareiškėjai nepateikė argumentų ir įrodymų dėl to, kad UAB „Vėtrungės būstas“ nevykdo ar netinkamai vykdo savo pareigas. Vien tik pareiškėjų nurodomos aplinkybės, kad administratorius stengiasi iniciuoti namo renovaciją, kuri apimtų namo apšiltinimą putplasčiu, moderniausios šildymo sistemos įrengimą, moderniausio apšiltinto stogo įrengimą, namo sienų apdailą, tačiau neįrengiant tualeto, nepastatant vonios ar dušo kabinų, neįrengiant šilto vandens, neatnaujinant kanalizacijos vamzdynų, teismo vertinimu, nereiškia butų savininkų interesų pažeidimo, nes byloje nėra faktinių duomenų apie tai, kad tokių pasiūlymų teikimas kokiu nors būdu pažeidžia asmenų teises ir teisėtus interesus.

11. Teismas sutiko su UAB „Vėtrungės būstas“ skundo argumentais, kad ginčijama sprendimo dalis, prieštarauja to paties sprendimo 4 punktui, kuriuo Klaipėdos miesto savivaldybės administracija įpareigota įpareigoti gyvenamojo namo administratorių minėto pastato savininkų ir šiame pastate esančių bei Klaipėdos miesto savivaldybei nuosavybės teise

priklausančių butų nuomininkų 2017 m. kovo 30 d. prašymo dėl susidėvėjusios nuotekų sistemos atnaujinimo pagrindu atlikti nuotekų sistemos atnaujinimo darbus.

12. Teismas sprendime taip pat pasisakė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės Visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2017 m. birželio 7 d. sprendimo byloje Nr. TGK-20 rezoliucinės dalies 3 punktas negali būti laikomas pagrįstu ir pakankamai motyvuotu VAĮ 8 straipsnio 1 dalies prasme.

13. Atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą bei teisinį reguliavimą, teismas sprendė, kad Visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2017 m. birželio 7 d. sprendimo byloje Nr. TGK-20 rezoliucinės dalies 3 punktas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, todėl yra naikintinas.

14. Dėl trečiojo suinteresuoto asmens prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, teismas pasisakė, kad dėl pateiktų dokumentų trūkumo, sprendimu šis klausimas nebus išspręstas. Taip pat nurodė, kad prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

III.

15. Pareiškėjai apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Klaipėdos miesto savivaldybės Visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2017 m. birželio 7 d. sprendimo byloje Nr. TGK-20 dalį. Apeliaciniame skunde pareiškėjai nurodo daugiabučių namų atnaujinimo programos (patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 23 d. nutarimu Nr. 1213) (Toliau – programa) principus ir sąlygas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

15.1. Teismas nepakankamai įsigilino į Namo gyventojų norimų atlikti atnaujinimo darbų ir nepageidaujamų, tačiau Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos palaikomo namo administratoriaus UAB „Vėtrungės būstas“ siūlomų, renovacijos darbų, skirtumus.

15.2. Aplinkos ministerijos vertinimu avarinės būklės Namas neatitinka daugiabučių namų Programos reikalavimų, šio namo gyventojams nenumatyti kvietimai priimti sprendimą dėl renovacijos pagal programą ir jokie renovacijos darbai nebūtų finansuojami. Tačiau administratorius palaikomas Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos, šio avarinės būklės Namo gyventojams nori primesti renovacijų pagal Programą su pilnu namo apšiltinimu. Jei gyventojai priimtų sprendimų dalyvauti renovacijoje pagal Programą, visus renovacijos su namo apšiltinimo darbus turėtų apmokėti patys butų savininkai. Renovacijos pagal Programą darbų atlikimo kaina ženkliai viršytų pačių namo butų kainas. Garbaus amžiaus, sveikatos problemų turintys, minimalias pajamas gaunantys Namo butų savininkai nebūdami pajėgūs finansiškai, būtų įstumti į kritinę padėtį, netektų lėšų išgyvenimui, taptų beviltiškais skolininkais ir neišvengiamai prarastų butus.

15.3. Komisija neišplėtė ginčo ribų ir nepasisakė dėl jokio įpareigojimo administracijai atlikti iš principo naują veiksmą. Komisija ginčijamo sprendimo punkte pasisakė tik dėl Savivaldybės administracijos veiksmų krypties. Komisija leidimą pakeitė draudimu.

15.4. Visuomeninės administracinių ginčų komisijos byloje TGK-20 esantys surinkti įrodymai kartu su šios administracinės bylos Nr. eI-1695-342/2017 teismo posėdyje dalyvavusių pareiškėjų parodymais yra netgi perteklinė medžiaga įrodanti, kad namo administratorius visiškai nevykdo savo pareigų.

15.5. Apeliantų vertinimu skundžiamas sprendimas yra tinkamai teisiškai motyvuotas ir atitinkantis viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Ginčijamo sprendimo 3 dalyje yra aiškiai suformuluotos nustatytos teisės ir pareigos Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai ir namo administratoriui UAB „Vėtrungės būstas“.

16. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodo, jog:

16.1. Klaipėdos apygardos administracinis teismas priimdamas sprendimą nagrinėjo ginčą tokia apimtimi kokia buvo pateiktas trečiojo asmens UAB „Vėtrungės būstas“ skundas.

16.2. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurie galėtų lemti kitokio sprendimo priėmimą.16.3. Apeliaciniame skunde pasisakoma ne esminiais klausimais, t. y. paliečiami momentai iš principo nesusiję su

pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais.16.4. Teismas visiškai tinkamai įvertino, išaiškino ir pritaikė teisės aktų nuostatas bei jų formuluotes. Būtina atkreipti

dėmesį į tai, kad namo butų savininkų teisėti interesai yra apginti jau tuo, kad jie patys priima galutinį sprendimą dėl

administratoriaus teikiamų pasiūlymų, t. y. turi teisę pritarti arba nepritarti administratoriaus siūlymams.

Teisėjų kolegija


IV.

17. Apeliacijos dalykas – Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.

18. Pareiškėjai iniciavo administracinį ginčą su Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, reikšdami pretenzijas UAB „Vėtrungės būstas“, kaip būsto administratoriui. Klaipėdos miesto savivaldybės Visuomeninė administracinių ginčų komisija, išnagrinėjusi pareiškėjų skundą, jį iš dalies patenkino ir, be kita ko, įpareigojo atsakovą įpareigoti būsto administratorių jokia forma nerodyti iniciatyvos šio namo butų savininkams, siūlant namo remonto ir atnaujinimo darbus.

19. Su tokia Komisijos sprendimo dalimi nesutikęs UAB „Vėtrungės būstas“, padavė skundą teismui, kuris skundžiamu sprendimu pripažino, kad Komisijos įpareigojimas savivaldybės administracijai nėra pagrįstas, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, todėl jį panaikino.

20. Pareiškėjai apeliaciniu skundu kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, akcentuodami tai, kad teismas neįsigilino į situaciją, netinkamai įvertino įrodymus ir nepagrįstai pripažino Komisijos sprendimą neatitinkantį įstatymo reikalavimų.

21. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

22. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pirmosios instancijos teismui buvo apskųstas ir tapo administracinės bylos nagrinėjimo dalyku būtent Komisijos sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktas. Pagal administracinio proceso dispozityvumo principą byla teisme pradedama pagal suinteresuoto asmens skundą, kuris pats nustato bylos nagrinėjimo ribas, suformuluoja skundo dalyką ir pagrindą. Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkdamas elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012). Nors nagrinėjamu atveju byla teisme buvo pradėta pagal trečiojo suinteresuoto asmens skundą, atsižvelgiant į ginčo, nagrinėto ikiteismine tvarka, specifiką, tačiau aukščiau minėtos taisyklės taikytinos ir šioje byloje.

23. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija neaptarinės apeliacinio skundo argumentų, susijusių su galimai netinkamai teikiamomis būsto administratoriaus paslaugomis pareiškėjams, pareiškėjų finansine padėtimi ar amžiumi, nes šie argumentai nėra tiesiogiai susiję su ginčo dalyku.

24. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai apibrėžė būsto administratoriaus, būsto savininkų, nuomininkų ir Administracijos teisinių santykių pobūdį. Būsto administratorius veikia vadovaudamasis atstovavimo principu, taigi galutinis sprendimas dėl atliekamų planinių būsto remonto, atnaujinimo ar panašių darbų priimamas būsto savininkų daugumos valia. Administracinėje byloje nėra surinkta objektyvių duomenų, kad kokie nors panašūs namo remonto darbai būtų buvę atlikti negavus namo gyventojų daugumos sutikimo, todėl įpareigojimas būsto administratoriui nerodyti iniciatyvos, t.y. nesiūlyti atlikti jokių darbų yra aiškiai perteklinis.

25. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad pagal CK 6.587 straipsnio 6 dalį, kurią savo procesiniuose dokumentuose mini ir pareiškėjai, nuomotojas (šiuo konkrečiu atveju – Klaipėdos miesto savivaldybės administracija) privalo užtikrinti daugiabučio namo bendro turto ir komunalinių paslaugų teikimo įrangos remontą. Tai suponuoja išvadą, kad savivaldybės administracijai per jos parinktą būsto administratorių tenka pareiga užtikrinti, kad daugiabutis namas būtų tinkamas eksploatuoti, kad nedelsiant būtų šalinamos avarijos, apsaugoma gyventojų gyvybė ir sveikata. Taigi draudimas be gyventojų daugumos leidimo atlikti bet kokius darbus arba siūlyti atlikti kokius nors namo remonto darbus yra aiškiai neproporcingas ir prieštaraujantis teisės aktų reikalavimams.

26. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepakankamai įsigilino į ginčo esmę, teisėjų kolegija su tokiu argumentu nesutinka. Pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai aptarė tiek būsto atnaujinimo,

tiek ir būsto remonto darbų skirtumus, konstatavo, jog pareiškėjų būstas nėra įtrauktas į renovuojamų namų programą, o dėl paprastojo remonto darbų turi nuspręsti patys būsto savininkai ir nuomininkai.

27. Taip pat nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas šių taisyklių laikėsi, vertino byloje surinktų įrodymų visumą ir jos pagrindu konstatavo, kurios aplinkybės yra nustatytos, o kurios ne.

28. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytai motyvacijai, liečiančiai skundžiamos Komisijos sprendimo dalies atitikimą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 daliai ir jų nekartoja. Komisijos sprendimas turi būti ne tik formaliai teisėtas, bet ir pagrįstas, motyvuotas tiek objektyviais duomenimis, tiek ir teisės aktų nuostatomis. Šių kriterijų skundžiamas sprendimas neatitinka.

29. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Todėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjų R. J., N. G., A. M. ir M. M. apeliacinį skundą atmesti.Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________


2019-09747 2019-06-18 2019-06-05 2019-06-05 -

Administracinė byla Nr. AS-358-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00825-2016-7Procesinio sprendimo kategorija 57.4(S)


NUTARTIS



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=188a2f70911911e9ae2e9d61b1f977b3

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiųjų suinteresuotų asmenų uždarosios akcinės bendrovės „Banginis“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos šprotai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Prekybos namai „Aistra“, uždaroji akcinė bendrovė „Spika“, uždaroji akcinė bendrovė „Stekutis“ ir akcinė bendrovė „Senoji Baltija“ skundą atsakovui Žuvininkystės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, uždaroji akcinė bendrovė „Banginis“, V. M. gamybinė komercinė filmą „Stilma“, uždaroji akcinė bendrovė „Baltijos žuvys“, uždaroji akcinė bendrovė „Strimelė“, akcinė bendrovė „Laivitė“, uždaroji akcinė bendrovė „Baltijos jūra“, uždaroji akcinė bendrovė „Monistico“, uždaroji akcinė bendrovė „Ramsun“, uždaroji akcinė bendrovė „Rikneda“, uždaroji akcinė bendrovė „Starkis“, uždaroji akcinė bendrovė „Sedija“, uždaroji akcinė bendrovė „Baltlanta“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Baltijos šprotai“ dėl protokolinio sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Spika“, UAB „Prekybos namai“ Aistra“, UAB „Stekutis“ ir akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Senoji Baltija“ (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo komisijos, sudarytos Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2013 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V – 24, 2016 m. sausio 25 d. protokolo Nr. ŽKB 3-(6.1) 2.6 punkto UAB „Baltijos Šprotai“ dalį dėl 1 433 tonų strimelių ir 2 990 tonų šprotų individualių žvejybos galimybių skyrimo.

Atsakovas Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė pareiškėjų skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė pareiškėjų skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2019 m. kovo 28 d. gautas trečiųjų suinteresuotų asmenų UAB

„Banginis“ ir UAB „Baltijos šprotai“ prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 1 d. nutartimi atsisakė priimti trečiųjų suinteresuotų asmenų UAB „Banginis“ ir UAB „Baltijos šprotai“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakciją, galiojusią iki 2018 m. gruodžio 28 d., nes 2018 m. gruodžio 20 d. ABTĮ Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmąja instancija, atlyginimo klausimas administracinėse bylose sprendžiamas iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, kai pradėtoje ir nebaigtoje nagrinėti pirmąja instancija byloje nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje yra priimta iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 7 d. sprendimas įsiteisėjo 2019 m. kovo 13 d., todėl paskutinė diena motyvuotam prašymui dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pateikti buvo 2019 m. kovo 27 d. Teismas nurodė, kad UAB „Banginis“ ir UAB „Baltijos šprotai“ prašymą pateikė tik 2019 m. kovo 28 d., todėl praleido terminą prašyti atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog šio termino atnaujinimo galimybės ABTĮ nenumato, todėl jis yra naikinamasis.

Atsižvelgęs į tai, jog trečiųjų suinteresuotų asmenų UAB „Banginis“ ir UAB „Baltijos šprotai“ prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo buvo paduotas praleidus ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatytą naikinamąjį terminą,

pirmosios instancijos teismas šį prašymą atsisakė priimti.

III.

UAB „Banginis“ ir UAB „Baltijos šprotai“ pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 1 d. nutartį ir priimti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

UAB „Banginis“ ir UAB „Baltijos šprotai“ nurodo, kad prašymas su bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančiais dokumentais 2019 m. kovo 28 d. gautas teisme, jį teismui gaunant paštu, kai tuo tarpu kartu byloje esantys duomenys (prie prašymo pateikti duomenys) patvirtina, jog prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kartu su pagrindžiančiais dokumentais, UAB „Banginis“ ir UAB „Baltijos šprotai“ paštui pateikė 2019 m. kovo 25 d. ir tai patvirtina byloje esantis pašto siuntų važtaraštis.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 1 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti trečiųjų suinteresuotų asmenų UAB „Banginis“ ir UAB „Baltijos šprotai“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, vadovaudamasis ABTĮ (redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 28 d.) 41 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal ABTĮ 98 straipsnio 1 dalį neapskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimai įsiteisėja pasibaigus apeliacinio apskundimo terminu. Tais atvejais, kai paskutinė termino diena yra ne darbo diena, termino pabaigos diena laikoma po jos einanti darbo diena (ABTĮ 65 str. 4 d.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad 2019 m. vasario 7 d. sprendimas įsiteisėjo 2019 m. kovo 13 d., todėl paskutinė diena motyvuotam prašymui dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pateikti buvo 2019 m. kovo 27 d. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas 2019 m. vasario 7 d. ir įsiteisėjo 2019 m. kovo 11 d., todėl paskutinė diena prašymui dėl bylinėjimosi išlaidų pateikti buvo 2019 m. kovo 25 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tretieji suinteresuoti asmenys į bylą pateikė UAB „Invicte“ siuntos važtaraštį, kuriame nurodyta, jog siunta iš trečiųjų suinteresuotų asmenų šios pašto siuntų pristatymo tarnybos kurjerio gauta 2019 m. kovo 25 d., o Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 28 d. siuntą priėmė. ABTĮ 65 straipsnio 6 dalis nustato, kad jeigu skundas (prašymas, pareiškimas), dokumentai ar pinigų sumos įteikti paštui arba išsiųsti elektroninių ryšių priemonėmis iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos, terminas nelaikomas praleistu. Atsižvelgiant į tai, kad tretieji suinteresuoti asmenys prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pateikė pašto siuntų pristatymo tarnybai laiku, t.y. 2019 m. kovo 25 d., teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog tretieji suinteresuoti asmenys praleido terminą prašyti atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos nutartis naikintina, o prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo priėmimo klausimas perduotinas nagrinėti iš naujo.


n u t a r i a:

Trečiųjų suinteresuotų asmenų uždarosios akcinės bendrovės „Banginis“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos šprotai“ atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 1 d. nutartį panaikinti ir perduoti prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo priėmimo klausimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.






2019-09741 2019-06-18 2019-06-05 2019-06-05 -

Administracinė byla Nr. A-1015-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02917-2017-2Procesinio sprendimo kategorija 21.2(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. A. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas D. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2017 m. liepos 21 d. įsakymą Nr. P-699 „Dėl tarnybinės nuobaudos Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokurorui D. A.“.

1.1. Pareiškėjas skunde nurodė, kad tarnybinė nuobauda jam buvo paskirta dėl to, kad jis, išnagrinėjęs UAB „Transarta“ atstovo skundą dėl 2017 m. sausio 13 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos rajono policijos komisariato tyrėjos nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, panaikino šį nutarimą ir pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 04-2-00032-17 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 1 dalį.

1.2. Pareiškėjas nurodė, kad jam buvo skirta nuobauda dėl jo priimto procesinio sprendimo, tačiau šį sprendimą jis

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0dd60310911911e9ae2e9d61b1f977b3

priėmė būdamas tvirtai įsitikinęs, kad šiuo atveju galimai yra padaryta nusikalstama veika. Šį sprendimą jis priėmė savarankiškai, vadovaudamasis prokuroro nepriklausomumu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 118 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir Prokuratūros įstatymas) 11 straipsnyje. Pareiškėjas paaiškino, kad net atlikus išsamų ikiteisminį tyrimą civilinius teisinius santykius sunku atriboti nuo sukčiavimo nusikaltimo, tai matyti iš teismų praktikos, teisės doktrinos. Be to, teisės doktrinoje pažymima, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimas niekieno teisių nesuvaržo, nesukelia kitų neigiamų padarinių, todėl jis turi būti atliekamas net ir tuo atveju, kai pakankamai tikėtina, jog procesas, atlikus vos keletą tyrimo veiksmų, turės būti nutrauktas. Dėl nagrinėjamos situacijos Klaipėdos apygardos teismas ir Klaipėdos rajono apylinkės teismas priėmė skirtingus sprendimus. Todėl pareiškėjas nesutiko su atsakovo nuomone, kad priimant aptariamą proceso sprendimą pareiškėjui turėjo būti akivaizdu, kad tai yra civilinio teisinio pobūdžio ginčas. Pareiškėjas taip pat nesutiko su tuo, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai, kol nebuvo priimtas aukštesniojo prokuroro 2017 m. balandžio 28 d. nutarimas, buvo atliekami neteisėtai. Pareiškėjas nurodė, kad vyko įprastas ikiteisminis tyrimas, visi atlikti veiksmai buvo numatyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse.

2. Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti.2.1. Atsiliepime nurodė, kad tarnybinis patikrinimas buvo atliktas dėl neteisėtai ir nepagrįstai priimto proceso

sprendimo, dėl kurio kilo neigiami padariniai. Pareiškėjas, nagrinėdamas medžiagą, neatsižvelgė į tai, kad nebuvo pateikta duomenų apie A. J. atžvilgiu įvykdytą apgaulę, apie V. Ž. tyčią apgaudinėti turto savininką, apie užvaldytą turtą, medžiagoje nebuvo jokių duomenų, kurie leistų daryti prielaidą, kad išieškojimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis nėra galimas ar apsunkintas. Todėl pareiškėjas, nenustatęs apgaulės požymio elementų, kurie būtų pagrindas tapatinti asmens veiksmus su BK 182 straipsnyje numatytos veikos požymiais, be teisinio pagrindo, priėmė proceso sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą. Be to, pareiškėjo iniciatyva buvo įteiktas asmeniui pranešimas apie įtarimą. Atsakovas pabrėžė, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas esant nustatytiems nusikalstamos veikos požymiams, tačiau ikiteisminis tyrimas negali būti atliekamas nusikalstamos veikos požymiams nustatyti. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas padarė ir kitus pažeidimus, nurodytus skundžiamame įsakyme. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo tarnybinis pažeidimas buvo ištirtas išsamiai, tarnybinė atsakomybė jam pritaikyta nepažeidžiant nustatytų procedūrų, švelniausia tarnybinė nuobauda buvo individualizuota, paskirta vadovaujantis protingumo, proporcingumo ir adekvatumo principais.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimu pareiškėjo D. A. skundą patenkino ir panaikino Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2017 m. liepos 21 d. įsakymą Nr. P-699 „Dėl tarnybinės nuobaudos Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokurorui D. A.“.

4. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, jog pareiškėjui tarnybinė nuobauda buvo paskirta konstatavus, kad jis padarė tarnybinį nusižengimą, kuris pasireiškė tuo, kad jis: 1) 2017 m. vasario 2 d. nutarimu nepagrįstai ir neteisėtai pradėjo ikiteisminį tyrimą, nes iš tų duomenų, kuriuos vertino, buvo akivaizdu, jog tai yra civilinio pobūdžio ginčas; 2) 2017 m. balandžio 7 d. V. Ž. be pagrindo buvo pareikštas pranešimas apie įtarimą, jis apklaustas kaip įtariamasis bei jam paskirta kardomoji priemonė, apie V. Ž. buvo renkami duomenys, atlikti kiti ikiteisminio tyrimo veiksmai; 3) pareiškėjas 2017 m. vasario 2 d. nutarime nemotyvavo ir nepasisakė dėl skundžiamo 2017 m. sausio 13 d. nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo bei dėl nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 182 straipsnyje, požymių buvimo ar nebuvimo.

5. Teismas atkreipė dėmesį, jog 2017 m. vasario 2 d. nutarimas buvo priimtas pareiškėjui kaip prokurorui vykdant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 168 straipsnio 5 dalyje numatytą funkciją nagrinėti skundą dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Aukštesnysis prokuroras (Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras) panaikino šį pareiškėjo priimtą nutarimą, baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta tvarka, tokiu būdu buvo pripažinta, kad pareiškėjo priimtas 2017 m. vasario 2 d. nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl aukštesniojo prokuroro nutarime nurodytų motyvų.

6. Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucijos 118 straipsnį, kuriame įtvirtintas konstitucinis prokuroro nepriklausomumo, organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose, principas. Taip pat atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimą, kuriame akcentuojama, kad prokuroro nepriklausomumas <…> yra konstitucinė vertybė; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ši konstitucinė vertybė būtų paneigiama arba būtų kitaip suvaržomas prokuroro nepriklausomumas organizuojant

ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose. Konstitucijoje įtvirtintas prokuroro nepriklausomumas negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, esą prokurorai baudžiamajame procese neprivalo laikytis įstatymų ir (arba) vykdyti teismo (teisėjo) nurodymų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas), tačiau prokurorui taikant tarnybinę atsakomybę už jo savarankiškai ir vienvaldiškai priimtus proceso sprendimus, kurie baudžiamojo proceso nustatyta tvarka buvo pripažinti nepagrįstais ir neteisėtais, negali būti pažeidžiamas prokuroro nepriklausomumo principas.

7. Teismas taip pat atsižvelgė ir į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 10 d. nutarime pateiktus išaiškinimus dėl teisėjų drausminės atsakomybės ir teisėjų procesinio nepriklausomumo santykio, kurie aktualūs ir sprendžiant dėl galimybės prokurorams taikyti tarnybinės atsakomybės priemones už jų priimtus proceso sprendimus. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad vien tai, kad aukštesnės instancijos teismas, proceso įstatymų nustatyta tvarka peržiūrėjęs žemesnės instancijos teismo priimtą sprendimą, jį pakeitė arba panaikino dėl jį priimant padarytų teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidų, proceso įstatymų pažeidimų, negali būti pagrindas taikyti drausminę atsakomybę tą sprendimą priėmusiam teisėjui.

8. Teismas, įvertinęs aptartas Konstitucinio Teismo jurisprudencijos nuostatas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, sprendė, kad pareiškėjas buvo nepagrįstai patrauktas tarnybinėn atsakomybėn dėl jo 2017 m. vasario 2 d. priimto nepagrįsto ir neteisėto nutarimo, kuris aukštesniojo prokuroro nutarimu buvo panaikintas.

9. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nutarimą priėmė vykdydamas savo pareigą, numatytą BPK 168 straipsnio 5 dalyje. Pareiškėjas nutarimą priėmė nepriklausomai, savarankiškai ir vienvaldiškai, įvertinęs jam pateiktą medžiagą baudžiamojo proceso įstatymo taikymo prasme. Nors pareiškėjas, kaip konstatuota aukštesniojo prokuroro, neteisingai įvertino jam pateiktą medžiagą, nepagrįstai netaikė Baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, o tai lėmė, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas nepagrįstai ir neteisėtai, tačiau, teismo vertinimu, šie pareiškėjo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai buvo pašalinti nustatyta baudžiamojo proceso tvarka, panaikinant pareiškėjo priimtą nutarimą. Taigi, vien tik tai, kad prokuroro priimtas proceso sprendimas yra panaikinamas kaip nepagrįstas ir neteisėtas, teismo vertinimu, negalėjo sudaryti pakankamo pagrindo prokurorui taikyti tarnybinės atsakomybės, nes tuo būtų pažeidžiamas prokuroro nepriklausomumo principas.

10. Teismas pasisakė, kad prokuroro nepriklausomumo principas nebūtų pažeidžiamas, jei tarnybinė atsakomybė prokurorui būtų taikoma už vengimą atlikti pareigas be pateisinamos priežasties, pareigų neatlikimą laiku, kitokį aplaidų pavestų pareigų atlikimą, akivaizdžių proceso įstatymuose nustatytų reikalavimų pažeidimą. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjo padarytas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas vis dėlto nebuvo tokio pobūdžio ir tiek akivaizdus, kad pateisintų tarnybinės atsakomybės pareiškėjui taikymą už aptariamo proceso sprendimo priėmimą. Be to, teismas atsižvelgė ir į tai, kad iš tarnybinio patikrinimo metu gautos pareiškėjo charakteristikos matyti, kad pareiškėjo priimami sprendimai grindžiami kruopščia norminių teisės aktų analize, teismų praktika.

11. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas pripažino, kad atsakovas nepagrįstai, pažeisdamas konstitucinį prokuroro nepriklausomumo principą, patraukė pareiškėją tarnybinėn atsakomybėn už 2017 m. vasario 2 d. pareiškėjo priimtą proceso sprendimą.

12. Kaip tarnybinis nusižengimas atsakovo buvo įvertinta ir tai, kad 2017 m. balandžio 7 d. V. Ž. be pagrindo buvo pareikštas pranešimas apie įtarimą, jis apklaustas kaip įtariamasis bei jam paskirta kardomoji priemonė, apie V. Ž. buvo renkami duomenys, atlikti kiti ikiteisminio tyrimo veiksmai. Teismas pasisakė, kad visi šie veiksmai yra reglamentuojami BPK ir jų atlikimas nulemtas sprendimo pradėti ikiteisminį tyrimą. Atsakovas tarnybinio patikrinimo metu nenustatė, kad minimi proceso veiksmai, pradėjus ikiteisminį tyrimą, buvo atlikti pažeidžiant kokias nors BPK ar kitų teisės aktų normas. Teismas konstatavo, jog esant tokioms aplinkybėms, negalima pripažinti, kad atsakovo nurodytų proceso veiksmų atlikimas ikiteisminiame tyrime gali būti vertinamas kaip savarankiškas pareiškėjo padarytas tarnybinis nusižengimas. Teismas taip pat pažymėjo, jog šiuo atveju, negalima pripažinti, kad atsakovo nurodytos aplinkybės dėl pareiškėjo priimto proceso sprendimo trūkumų gali būti vertinamos kaip savarankiškas pareiškėjo padarytas tarnybinis nusižengimas.

13. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai, nesant tam pakankamo pagrindo, pažeisdamas prokuroro nepriklausomumo principą, patraukė pareiškėją tarnybinėn atsakomybėn už proceso sprendimo priėmimą. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo skundą teismas tenkino ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2017 m. liepos 21 d. įsakymą Nr. P-699 „Dėl tarnybinės nuobaudos Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokurorui D. A.“ panaikino.

III.

14. Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti. Apeliaciniame skunde dėsto faktines aplinkybes, cituoja prokurorų veiklą reglamentuojančius aktus, tvirtina, kad pareiškėjui buvo skirta nuobauda pagrįstai. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

14.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė materialiosios teisės normas dėl prokuroro tarnybinės atsakomybės, padarė teisės aktams ir teismų praktikai prieštaraujančias išvadas, todėl teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

14.2. Pirmosios instancijos teismas vienpusiškai atliko bylos duomenų vertinimą. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad pareiškėjo nutarime niekaip nepaneigta išvada, kad tirtu atveju nusikalstama veika nebuvo padaryta.

14.3. Pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo pareiškėjo veiksmų atitikimo įstatymo reikalavimams laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 2 d. iki 2017 m. balandžio 28 d. Nors pareiškėjo 2017 m. vasario 2 d. nutarimas iš esmės buvo motyvuotas tuo, kad reikalinga išsireikalauti papildomus dokumentus, apklausti bendrovių buhalteres, tačiau nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki aukštesniojo prokuroro nutarimo priėmimo, to nebuvo padaryta. Teismas visiškai nenagrinėjo svarbios aplinkybės, kad neteisėtai buvo atliekami ikiteisminio tyrimo, veiksmai.

14.4. Teismas neteisingai susiejo tarnybinio patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutartyje vertinamomis. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutarties principinėmis nuostatomis ir siejant jas su atlikto tarnybinio patikrinimo dalyku, pažymėtina, kad: „įstatymų pažeidimai“, turi būti aiškinami ir suprantami ne plačiąja jų prasme, t. y. ne kaip procesinės ar materialinės teisės normų pažeidimas, neteisingai juos taikant, priimant konkrečius procesinius sprendimus, o šios sąvokos siaurąja – atitinkamos kompetencijos turėjimo ar jos neturėjimo (t. y. teisės priimti tokį procesinį sprendimą turėjimo ar jos neturėjimo) – prasme. Taigi, priėmus neteisėtą sprendimą, atlikus neteisėtą ikiteisminio tyrimo veiksmą, toks prokuroro savo pareigų neatlikimas yra tiesiogiai įvardintas kaip pagrindas skirti prokurorui tarnybinę nuobaudą.

14.5. Teismas vienašališkai įvertino prokuroro proceso veiklos reglamentavimą, tiek ir teismų suformuotą praktiką. Lietuvos Respublikos aukščiausiasis teismas yra ne kartą pasisakęs, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas.

15. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepime nurodo, jog:

15.1. Apeliantas, skunde atkartoja tas pačias aplinkybes, dėl kurių jau išsamiai pasisakė pirmosios instancijos teismas.15.2. Tarnybinis patikrinimas pareiškėjo atžvilgiu buvo atliekamas ir tarnybinė nuobauda buvo paskirta dėl jo priimto

proceso sprendimo. Pareiškėjo nuomone, Lietuvos Respublikoje nėra prokurorų, teisėjų, kurių sprendimų niekada nebūtų panaikinę aukštesnysis prokuroras ar aukštesnės instancijos teismas. Apeliantas savo skundo motyvais bando suformuoti „teisminę praktiką“, kad už panaikintus procesinius sprendimus prokurorams būtų taikoma drausminė atsakomybė.

Teisėjų kolegija


IV.

16. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimas, kuriuo buvo panaikintas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2017 m. liepos 21 d. įsakymas Nr. P-699.

17. Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2017 m. liepos 21 d. įsakymo Nr. P-699 „Dėl tarnybinės nuobaudos Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokurorui D. A.“ panaikinimo, kuriuo jam buvo skirta nuobauda – pastaba. Pareiškėjo vertinimu, nuobaudos skyrimas pažeidė prokuroro

nepriklausomumo principą ir yra nepagrįstas.18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino, pasisakęs, jog pareiškėjas nutarimą priėmė vykdydamas

savo pareigą, vienvaldiškai, įvertinęs jam pateiktą medžiagą baudžiamojo proceso įstatymo taikymo prasme, taigi, vien tik tai, kad prokuroro priimtas proceso sprendimas buvo panaikintas kaip nepagrįstas ir neteisėtas, teismo vertinimu, negalėjo sudaryti pakankamo pagrindo prokurorui taikyti tarnybinės atsakomybės, nes tuo būtų pažeidžiamas prokuroro nepriklausomumo principas. Teismas konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai, nesant tam pakankamo pagrindo, pažeisdamas prokuroro nepriklausomumo principą, patraukė pareiškėją tarnybinėn atsakomybėn už proceso sprendimo priėmimą.

19. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra apeliaciniu skundu siekia, kad teismo sprendimas būtų panaikintas ir Generalinio prokuroro priimtas įsakymas paliktas galioti. Atsakovo vertinimu, teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė materialiosios teisės normas dėl prokuroro tarnybinės atsakomybės, padarė teisės aktams ir teismų praktikai prieštaraujančias išvadas, todėl teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

20. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

22. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 10 d. sprendime išaiškino, kad konstitucinis teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas nepaneigia galimybės taikyti teisėjams drausminę atsakomybę už vengimą atlikti pareigas be pateisinamos priežasties, netinkamą pareigų atlikimą, tačiau vien tai, kad aukštesnės instancijos teismas, proceso įstatymų nustatyta tvarka peržiūrėjęs teisėjo priimtą sprendimą, jį pakeitė arba panaikino dėl jį priimant padarytų teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidų, proceso įstatymų pažeidimų, nereiškia, kad yra pagrindas taikyti teisėjui drausminę atsakomybę. Nuolat pasikartojančios šiurkščios, akivaizdžios teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidos, nuolat pasikartojantys šiurkštūs, akivaizdūs proceso įstatymų pažeidimai, padaryti teisėjui priimant sprendimus, yra pagrindas teismų savivaldos institucijai (-oms), turinčiai (-ioms) atitinkamus įgaliojimus, teisėjo elgesį vertinti kaip netinkamą pareigų atlikimą, reikiamos profesinės kvalifikacijos stoką, taikyti teisėjui drausminę atsakomybę.

23. Konstitucinis Teismas tame pat sprendime taip pat konstatavo, kad aukštesnės instancijos teismų teisėjai, nagrinėjantys bylas dėl žemesnės instancijos teismų priimtų sprendimų, taip pat remiasi savo žiniomis ir vidiniu įsitikinimu, tad kitokio sprendimo priėmimą gali lemti ir skirtingas suvokimas, faktų vertinimas ir (arba) teisės aiškinimas. Tai, kad žemesnės instancijos teismo teisėjo, nepriklausomai ir nešališkai išnagrinėjusio bylą, priimant sprendimą padarytos teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidos, proceso įstatymų pažeidimai ištaisomi aukštesnės instancijos teismo, pirmiausia rodo, kad teismų instancinė sistema veikia pagal savo paskirtį, o ne tai, kad pakeistą ar panaikintą sprendimą priėmęs teisėjas aplaidžiai atliko savo pareigas ar stokojo reikiamos profesinės kvalifikacijos. Aukštesnės instancijos teismui peržiūrint ir keičiant ar naikinant žemesnės instancijos teismo priimtą sprendimą nėra vertinama jį priėmusio teisėjo kvalifikacija ar veikla (darbas) nagrinėjant bylas. Galimybė teisėjams taikyti kokias nors neigiamus padarinius turinčias priemones už jų priimtus konkrečius sprendimus (juose išdėstytą faktų vertinimą ir teisės aiškinimą) paneigtų teismų instancinės sistemos esmę, sudarytų prielaidas pažeisti teisėjo procesinį savarankiškumą sprendžiant visus su nagrinėjama byla susijusius klausimus, kištis į teisėjo ar teismo veiksmus vykdant teisingumą, taigi pažeistų konstitucinį teisėjo ir teismų nepriklausomumo principą.

24. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje yra konstatuota, jog atsižvelgiant į prokuroro statusą ir jo nepriklausomumo principą (Prokuratūros įstatymo 11–12 str.), prokuroro veiksmų ir sprendimų

apskundimo pakopinę (instancinę) tvarką (Prokuratūros įstatymo 3 str. 4 d.), prokuratūros statusą ir funkcijas (Prokuratūros įstatymo 2 str.), Konstitucinio teismo sprendime paminėti principai taip pat taikytini ir prokurorų atžvilgiu. T. y., jeigu prokuroro sprendimas pakeistas arba panaikintas dėl jį priimant padarytų teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidų, proceso įstatymų pažeidimų, tai dar nereiškia, kad yra pakankamas pagrindas taikyti prokurorui tarnybinę atsakomybę. Tik šiurkščios, akivaizdžios, pasikartojančios teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidos, šiurkštūs, akivaizdūs proceso įstatymų pažeidimai, padaryti prokurorui priimant sprendimus, yra pagrindas prokuroro elgesį vertinti kaip netinkamą pareigų atlikimą, reikiamos profesinės kvalifikacijos stoką, taikyti prokurorui tarnybinę atsakomybę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-733-575/2019).

25. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui tarnybinė nuobauda buvo paskirta konstatavus, jog pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, kuris pasireiškė tuo, kad jis: 1) 2017 m. vasario 2 d. nutarimu nepagrįstai ir neteisėtai pradėjo ikiteisminį tyrimą, nors iš tų duomenų, kuriuos vertino, buvo akivaizdu, jog tai yra civilinio pobūdžio ginčas; 2) 2017 m. balandžio 7 d. V. Ž. be pagrindo buvo pareikštas pranešimas apie įtarimą, jis apklaustas kaip įtariamasis bei jam paskirta kardomoji priemonė, apie V. Ž. buvo renkami duomenys, atlikti kiti ikiteisminio tyrimo veiksmai; 3) pareiškėjas 2017 m. vasario 2 d. nutarime nemotyvavo ir nepasisakė dėl skundžiamo 2017 m. sausio 13 d. tyrėjos nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo bei dėl nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 182 straipsnyje, požymių buvimo ar nebuvimo.

26. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje nėra jokių duomenų, kurie suponuotų galimą prokuroro suinteresuotumą ar šališkumą. Prokuroras priėmė nutarimą, gavęs UAB „Transarta“ atstovo 2017 m. sausio 31 d. skundą, kuriame buvo prašoma panaikinti Klaipėdos rajono policijos komisariato tyrėjos 2017 m. sausio 13 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (t. 2, b. l. 6–8). Pareiškėjas šiame nutarime nurodė, kad atliekant pareiškimo tyrimą policijoje nebuvo atlikti jokie veiksmai, medžiagoje neišsireikalauti reikalingi dokumentai ir kt., kurių neatlikus negalima konstatuoti, yra ar nėra padaryta nusikalstama veika. Pareiškėjas šiame nutarime nurodė, kad tik atlikus ikiteisminį tyrimą bus galima spręsti, ar V. Ž. veikoje yra nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje (ar kito nusikaltimo), požymiai (t. 2, b. l. 27–28)). Įvertinus nutarimo turinį, atmestini atsakovo argumentai, kad pareiškėjas priimto nutarimo nepakankamai motyvavo ir savo atliekamų veiksmų nepagrindė, pareiškėjas nutarimą priėmė savarankiškai, vadovaudamasis prokuroro nepriklausomumu, jame nurodytos jo priėmimą sąlygojusios priežastys, todėl atsakovo pozicija šiuo atveju vertintina kaip subjektyvi ir nesudaranti pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas priimdamas vėliau aukštesniojo prokuroro panaikintą nutarimą jo nemotyvavo, be to, nutarimo panaikinimo pagrinduose ši priežastis nebuvo nurodyta.

27. Atsakovo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo to, kad pareiškėjo nutarime nebuvo paneigta išvada, kad tirtu atveju nusikalstama veika nebuvo padaryta, taip pat nenagrinėjo pareiškėjo veiksmų atitikimo įstatymo reikalavimams laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 2 d. iki 2017 m. balandžio 28 d., atmetami. Pagal administracinio proceso dispozityvumo principą byla teisme pradedama pagal suinteresuoto asmens skundą, kuris pats nustato bylos nagrinėjimo ribas, suformuluoja skundo dalyką ir pagrindą. Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkdamas elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012). Pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 24 straipsnį teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui. Todėl pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą. Todėl pirmosios instancijos teismas vertindamas bylą pagrįstai analizavo pareiškėjo skundžiamo įsakymo teisėtumą bei pagrįstumą, neperžengdamas skundo ribų. Be to, priimdamas sprendimą, teismas įvertino ir byloje esančią pareiškėjo charakteristiką (t. I, b. l. 197-198), kur buvo vertinamas pareiškėjo pareigų vykdymas laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 2 d. iki 2017 m. balandžio 28 d. Charakteristikoje nurodyta, kad pareiškėjas efektyviai planuoja savo tarnybinę veiklą, tinkamai ją organizuoja, atidžiai susipažįsta su faktinėmis aplinkybėmis, dokumentine medžiaga, pavestas užduotis atlieka kvalifikuotai ir savalaikiai. Taigi, byloje esantys faktiniai duomenys patvirtina tai, kad pareiškėjas savo pareigas iš esmės atlieka tinkamai ir jam negalėtų būti taikoma atsakomybė dėl aplaidaus savo pareigų atlikimo ar pasikartojančių šiurkščių, akivaizdžių proceso įstatymų pažeidimų. Tai, kad pareiškėjas priėmė vieną nutarimą, kuris buvo vėliau panaikintas, šiuo atveju negali suponuoti to, kad jis padarė tarnybinį nusižengimą.

28. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad vėliau atvejį nagrinėjęs Klaipėdos rajono apylinkės teismas panaikino Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2017 m. balandžio 28 d. nutarimą, nurodydamas, kad siekiant visapusiškai ir išsamiai išsiaiškinti visas su įvykiu susijusias aplinkybes, būtina atlikti

ikiteisminį tyrimą pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį ir tik atlikus tyrimą galima daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo. Ši nutartis 2017 m. birželio 19 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi buvo panaikinta ir Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2017 m. balandžio 28 d. nutarimas buvo paliktas galioti. Taigi ir kitų profesionalių teisininkų nuomonės, vertinant ginčo situaciją, nesutapo. Šios aplinkybės įrodo, kad pareiškėjas veikė nepakankamai teisiškai apibrėžtoje ir aiškioje srityje. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas rėmėsi savo žiniomis ir vidiniu įsitikinimu, veikdamas savo kompetencijos ribose ir galbūt padarydamas klaidas. Tačiau, atsižvelgus į šios Nutarties 22-24 punktus pažymėtina, kad nei teisėjams, nei prokurorams negali būti taikoma atsakomybė už priimant proceso sprendimus padarytas pavienes teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidas ar proceso įstatymų pažeidimus, nebent tokios klaidos ar pažeidimai būtų itin šiurkštūs, pažeidžiantys pagrindines žmogaus teises, sukėlę kitokią didelę žalas ar itin neigiamas pasekmes. Tokių duomenų nagrinėjamu atveju nėra nustatyta.

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, teismų praktiką ir pritardama pirmosios instancijos teismo pozicijai, konstatuoja, kad atsakovas nepagrįstai, pažeisdamas konstitucinį prokuroro nepriklausomumo principą, patraukė pareiškėją tarnybinėn atsakomybėn už 2017 m. vasario 2 d. pareiškėjo priimtą proceso sprendimą, todėl skundžiamas įsakymas pagrįstai panaikintas.

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas ir priėmė teisingą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





2019-09917 2019-06-20 2019-06-12 2019-06-12 -

Administracinė byla Nr. A-4371-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00044-2019-5Procesinio sprendimo kategorija 28.2(S)




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ab14c9c092ab11e9ae2e9d61b1f977b3

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus (toliau – ir Klaipėdos skyrius) 2018 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. 2.3-(NTP-2)-18-NT-1793-22357 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, jog 2017 m. rugpjūčio 31 d. Klaipėdos skyriui pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinio nusižengimo byloje Nr. II-223-963/2017. Klaipėdos skyrius, išnagrinėjęs minėtą prašymą, 2017 m. spalio 4 d. sprendimu Nr. 2.3-(NTP-2)-16-NT-1793-18939 atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą. Nesutikdamas su šiuo sprendimu pareiškėjas jį apskundė Klaipėdos apygardos administraciniam teismui. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimu skundą dėl Klaipėdos skyriaus sprendimo panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nusprendė patenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimu panaikino Klaipėdos apygardos administracinio teismo ir VGTPT Klaipėdos skyriaus sprendimus.

3. Pareiškėjas toliau nurodė, kad 2018 m. gruodžio 31 d. skundžiamu sprendimu buvo nutarta atsisakyti jam teikti antrinę teisinę pagalbą administracinio nusižengimo byloje Nr. II-223-963/2017. Skundžiamas sprendimas motyvuojamas aplinkybe, kad pareiškėjo skundai administracinio nusižengimo byloje yra išnagrinėti ir pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti bei atstovavimas administracinio nusižengimo byloje yra neperspektyvus.

4. Pareiškėjas akcentavo, jog jam nepagrįstai buvo nesuteikta kvalifikuota teisinė pagalba ir jis teismams skundus turėjo teikti neturėdamas advokato pagalbos. Klaipėdos skyrius nuo pat jo įkūrimo jam nesuteikė realios antrinės teisinės pagalbos civiliniuose, administraciniuose ir baudžiamuosiuose procesuose. Pažymėjo, jog Klaipėdos skyrius, nagrinėdamas jo prašymus suteikti antrinę teisinę pagalbą, nuolatos ieško priežasčių juos atmesti, dėl ko pareiškėjas patyrė didelę materialinę bei moralinę žalą.

5. Atsakovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.6. Atsiliepime atsakovas nurodė, kad Klaipėdos skyrius skundžiamu sprendimu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos

valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktais, atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą. VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, kai reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, o pagal VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 2 punktą, antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus.

7. Klaipėdos skyrius, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3189-556/2018, pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjo 2017 m. rugpjūčio 31 d. prašymą, reg. Nr. (2.3)KLTP-1-1793, ir, įvertinęs, kad administracinio nusižengimo byla Nr. II-223-963/2017 išnagrinėta įsiteisėjusia Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nutartimi, padarė išvadą, jog nėra pagrindo teikti antrinę teisinę pagalbą jau išnagrinėtoje byloje, kurioje teismo sprendimai jau įsiteisėję

.II.

8. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. balandžio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad tarp proceso šalių kilo ginčas dėl VGTPT Klaipėdos skyriaus 2018 m. gruodžio 31 d.

sprendimo Nr. 2.3-(NTP-2)-18-NT-1793-22357, kuriuo buvo nutarta neteikti pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos administracinio nusižengimo byloje Nr. II-223-963/2017, teisėtumo ir pagrįstumo.

10. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, jog:10.1. Pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 31 d. Klaipėdos skyriui pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą

administracinio nusižengimo byloje Nr. II-223-963/2017, nagrinėjamoje Klaipėdos miesto apylinkės teisme. Klaipėdos skyrius, vadovaudamasis VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, 2017 m. spalio 4 d. priėmė sprendimą Nr. 2.3-(NTP-2)-16-NT-1793-18939, kuriuo nutarė netenkinti pareiškėjo 2017 m. rugpjūčio 31 d. prašymo, kadangi jam buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies.

10.2. 2017 m. spalio 16 d. pareiškėjas kreipėsi su skundu į Klaipėdos apygardos administracinį teismą. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimu jį patenkino bei panaikino Klaipėdos skyriaus 2017 m. spalio 4 d. sprendimą.

10.3. Klaipėdos skyrius, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą, pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjo 2017 m. rugpjūčio 31 d. prašymą skirti antrinę teisinę pagalbą ir priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo nusprendė pareiškėjui neskirti antrinės teisinės pagalbos. Teisiniais skundžiamo sprendimo pagrindais nurodomi VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktai. Faktiniu atsisakymo skirti antrinę teisinę pagalbą administracinio nusižengimo byloje Nr. II-223-963/2017 pagrindu nurodyta aplinkybė, jog byla, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, yra išspręsta įsiteisėjusia Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nutartimi.

10.4. Administracinio nusižengimo byla Nr. II-223-963/2017 buvo nagrinėjama Klaipėdos miesto apylinkės teisme ir joje pareiškėjas buvo pripažintas nukentėjusiuoju. Administracinio nusižengimo byloje buvo konstatuota, kad M. I. VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ 2017 m. gegužės 4 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. VIKKTANN-98233267-17 buvo nubausta pagal Administracinių nusižengimų kodekso 446 straipsnio 5 dalį už tai, kad ji 2017 m. vasario 25 d. važinėjo po Klaipėdos miestą ir rajoną lengvuoju automobiliu taksi, kurį vairavo J. S., ir atsisakė sumokėti už pavėžėjimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ nutarimu, pateikė skundą Klaipėdos miesto apylinkės teismui. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 15 d. nutartimi pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir pakeitė VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ 2017 m. gegužės 4 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. VIKKTANN-98233267-17, priteisė pareiškėjui turtinės žalos atlyginimą.

10.5.Pareiškėjas 2018 m. sausio 4 d. Klaipėdos apygardos teismui pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nutartį bei priimti naują sprendimą. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. vasario 9 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-53-361/2018 nutarė pareiškėjo apeliacinio skundo netenkinti bei Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą, taigi ši nutartis įsiteisėjo 2018 m. vasario 9 d.

11. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šiuo atveju administracinio nusižengimo byla buvo išnagrinėta ir tarp šalių ginčas buvo išspręstas galutinai, todėl jis nebegali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Taigi, teismas atsižvelgęs į tai, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nutartis yra įsiteisėjusi bei įgijusi res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią, konstatavo, kad Klaipėdos skyrius, pakartotinai nagrinėdamas pareiškėjo 2017 m. rugpjūčio 31 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinio nusižengimo byloje Nr. II-223-963/2017, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo reikalavimai yra nepagrįsti bei atstovavimas byloje yra neperspektyvus, ir teisėtai atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą minėtoje byloje.

III.

12. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. balandžio 12 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

12.2. Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą byloje galėjo būti šališkas, kadangi jį priėmė tas pats teisėjas, kurio sprendimas buvo panaikintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, pareiškėjo inicijuotoje byloje dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos kito sprendimo.

12.3. Teismas bylą išnagrinėjo formaliai, byloje konstatuotos netinkamos faktinės aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teiktomis pavežėjo paslaugomis ir keleivėmis.

12.4. Teismo sprendime nėra motyvų, kad pareiškėjo reikalavimai nepagrįsti ir atstovavimas byloje neperspektyvus.

Teismas sprendimą grindė prielaidomis.13. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir

palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepime nurodo, jog palaiko savo poziciją išdėstytą atsiliepime į pareiškėjo skundą teiktą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija


IV.

14. Apeliacijos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. balandžio 12 d. sprendimas.

15. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2018 m. gruodžio 31 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą.administracinio nusižengimo byloje.

16. Atsakovas atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui remdamasis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktais, kuriais nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu reikalavimai yra nepagrįsti arba atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Šią aplinkybę atsakovas savo sprendime argumentavo ir pirmosios instancijos teismas ją pripažino pagrįsta, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

17. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, kad teismas buvo šališkas, neteisingai taikė ir aiškino teisės aktus, taikytinus ginčo santykiams.

18. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

19. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su teismo šališkumu, teisėjų kolegija pažymi, jog teisėjų ir teismų nepriklausomumas bei nešališkumas kaip vienas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo principų įtvirtintas šio įstatymo 44 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, 44 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, remdamasis 44 straipsnio 1 ir 2 dalimis, gali teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą. Asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, jog egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, kad byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą egzistuojant. Be to, įstatyme įtvirtinta teisėjo pareiga nusišalinti, kai egzistuoja atitinkamos aplinkybės, keliančios (ar galinčios kelti) abejonių teisėjo nešališkumu.

20. Apeliantas nušalinimo bylą nagrinėjusiam teisėjui nereiškė. Objektyvių duomenų, kurie leistų pripažinti, kad egzistavo kitos aplinkybės, keliančios abejones teisėjo nešališkumu, byloje nėra. Aplinkybė, kad teismas ginčą išsprendžia ne taip, kaip norėtų ginčo šalis, negali būti traktuojama kaip teismo šališkumas. Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, savaime negali būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti pareiškėjo teisės į nešališką teismą pažeidimą, todėl šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

21. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 punktai.). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Tokiais

ribojimais laikytini ir Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama. Tokios pozicijos laikomasi LVAT praktikoje (žr. 2011 m. kovo 31 d. sprendimą adm. byloje Nr. A822-1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį adm. byloje Nr. A756-1390/2010), todėl teisėjų kolegija negali sutikti su pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais dėl iš esmės absoliučios, neribojamos teisės į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir teisminę gynybą

22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, taip pat yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose pagal Įstatymo 9 straipsnį administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą, sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį adm. byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartį adm. byloje Nr. A756-1268/2010). Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus, kad būtų išvengta nepagrįstų teisminių ginčų, kurie kelia abejones dėl asmens prašyme nurodyto ginčo atstovavimo būtinumo bei teisių bei interesų pažeidimo realumo, kurių teismo sprendimu ginti nėra perspektyvu. Šį vertinimą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atlieka ne tik jau teikdama antrinę teisinę pagalbą, bet privalo preliminariai įvertinti galimo reikalavimo pagrįstumą bei atstovavimo perspektyvumą ir prieš priimdama sprendimą teikti teisinę pagalbą. Pažymėtina, kad kiekvienu atveju vertinant ginčo pagrįstumą bei jo perspektyvumą būtina vertinti ar skundžiamas sprendimas įtakos asmens teises ar interesus bei sukels asmeniui realias teisines pasekmes.

23. Nagrinėjamos bylos duomenys rodo, kad atsakovas šios pozicijos laikėsi, prieš priimdamas skundžiamą sprendimą, įvertino tiek pareiškėjo prašyme teikti teisinę pagalbą išdėstytas faktines aplinkybes, tiek jo suformuluotą pageidavimą, tiek teismų sprendimus, susijusius su ginčo esme. Atsakovo įvertintų ir pirmosios instancijos teismo patikrintų duomenų visuma leidžia pagrįstai teigti, kad atstovavimas pareiškėjui administracinio nusižengimo byloje nėra perspektyvus ir nesukels pareiškėjui jo pageidaujamų teisinių pasekmių. Pažymėtina ir tai, kad minėta administracinio nusižengimo byla, kurioje pareiškėjas buvo pripažinta nukentėjusiu, yra išnagrinėta ir sprendimai jau įsiteisėję. Administracinių nusižengimų bylose bylos atnaujinimas galimas tik Administracinių nusižengimų kodekso 658 straipsnyje nurodytais pagrindais. Tokių pagrindų pareiškėjas nei viename procesiniame dokumente nenurodė, o, jo nuomone, neteisingai nustatytos faktinės aplinkybės byloje negali būti pagrindu prašyti atnaujinti administracinio nusižengimo bylą.

24. Nors pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo užtikrinta teisė turėti advokatą ir šioje byloje, tačiau jis šioje byloje neprašė suteikti antrinės teisinės pagalbos, nepateikė sutarties su advokatu, neprašė atidėti bylos nagrinėjimo. Todėl šie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

25. Remdamasi šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką analogiškose ir panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS




2019-09892 2019-06-20 2019-06-12 2019-06-12 -

Administracinė byla Nr. eA-1905-261/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03582-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2; 1.2.3; 20.2.3.1(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų T. B., M. B., A. B., V. B., A. G., M. G., S. K., V. M., D. M., A. M., E. N., D. R. (D. R.), R. R., M. R., R. R., I. R., S. S., V. Š., J. T., K. T., O. S. V., N. V., E. V., atstovaujamos atstovų pagal įstatymą V. V. ir E. V., V. V. ir E. V., skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, dėl žalos atlyginimo (tretieji suinteresuoti asmenys Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, Ergo Insurance SE Lietuvos filialas, E. E.) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai kreipėsi į teismą, prašydami iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (toliau – ir Ministerija), priteisti: 1) T. B. – 417,60 Eur, M. B. – 417,60 Eur, A. B. – 273,84 Eur, V. B. – 273,84 Eur, A. G. – 263,44 Eur, M. G. – 263,43 Eur, S. K. – 440,15 Eur, V. M. – 301,37 Eur, D. M. – 357,57 Eur, A. M. – 357,56 Eur, E. N. – 302,51 Eur, D. R. – 301,36 Eur, R. R. – 301,37 Eur, M. R. – 302,52 Eur, R. R. – 302,51 Eur, I. R. – 302,52 Eur, S. S. – 301,36 Eur, V. Š. – 440,14 Eur, J. T. – 495,20 Eur, K. T. – 495,20 Eur, O. S. V. – 357,57 Eur, N. V. – 357,57 Eur, E. V. – 357,57 Eur, V. V.– 357,57 Eur ir E. V. – 357,57 Eur turtinei žalai atlyginti; 2) nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo priteisti kiekvienam po 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos; 3) priteisti kiekvienam po 121 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pareiškėjai nurodė:

1.1. uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ organizavo turistams poilsines keliones iki 2014 m. lapkričio 14 d., kai paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. Į šios bendrovės organizuotas turistines keliones dalis turistų neišvyko, kiti negavo dalies paslaugų (kelionė buvo nutraukta anksčiau laiko ir (arba) patyrė papildomų išlaidų kelionės metu), o už neįvykusias keliones pinigai jiems nebuvo grąžinti.

1.2. V. M. ir S. S. iš beta.lt portalo nusipirko 6 dienų poilsinę kelionę į Šarm el Šeichą, už kurią UAB „Cherry Media LT“ (dabar UAB „Beta Media“) sumokėjo 2 198 Lt (636,58 Eur). 2014 m. lapkričio 3 d. su UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį ir papildomai sumokėjo 160 Lt (46,34 Eur) už vizas. Kelionė neįvyko, nes kelionių organizatorius

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=7963892092ab11e9ae2e9d61b1f977b3

tapo nemokus. Draudimo bendrovė Ergo Insurance SE Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę grąžino 33,85 Eur, todėl liko negrąžinta V. M. 301,37 Eur, o S. S. – 301,36 Eur;

1.3. S. K. ir V. Š. iš beta.lt portalo nusipirko 6 dienų poilsinę kelionę į Fuerteventūrą, už kurią UAB „Cherry Media LT“ (dabar UAB „Beta Media“) sumokėjo 3 198 Lt (926,20 Eur). 2014 m. rugpjūčio 21 d. su UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį, tačiau kelionė neįvyko, nes kelionių organizatorius tapo nemokus. Draudimo bendrovė Ergo Insurance SE Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę grąžino 45,91 Eur, todėl liko negrąžinta S. K. 440,15 Eur, o V. Š. – 440,14 Eur;

1.4. T. B. ir M. B. iš UAB „Relaksturas“ nusipirko kelionę į Madeirą už 3 298 Lt (955,17 Eur). 2014 m. lapkričio 12 d. su UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį, tačiau kelionė neįvyko, nes kelionių organizatorius tapo nemokus. Už neįvykusią kelionę UAB „Relaksturas“ grąžino 263,84 Lt (76,41 Eur), o draudimo bendrovė Ergo Insurance SE Lietuvos filialas – 43,56 Eur, todėl liko negrąžinta kiekvienam po 417,60 Eur;

1.5. R. R., E. N., M. R. ir I. R. iš beta.lt. portalo nusipirko 6 dienų poilsinę kelionę į Madeirą, už kurią UAB „Cherry Media LT“ (dabar UAB „Beta Media“) sumokėjo 4 396 Lt (1 273,17 Eur). 2014 m. lapkričio 7 d. su UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį, tačiau kelionė neįvyko, nes kelionių organizatorius tapo nemokus. Draudimo bendrovė Ergo Insurance SE Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę grąžino 63,11 Eur, todėl liko negrąžinta R. R. 302,51 Eur, E. N. – 302,51 Eur, M. R. – 302,52 Eur, I. R. – 302,52 Eur;

1.6. D. M., A. M., V. V., E. V., E. V., O. S. V. ir N. V. iš beta.lt. portalo nusipirko 6 dienų poilsinę kelionę į Hurgadą, už kurią UAB „Cherry Media LT“ (dabar UAB „Beta Media“) sumokėjo 9 093 Lt (2 633,51 Eur). 2014 m. spalio 29 d. su UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį, tačiau kelionė neįvyko, nes kelionių organizatorius tapo nemokus. Draudimo bendrovė Ergo Insurance SE Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę grąžino 130,53 Eur, todėl liko negrąžinta D. M. 357,57 Eur, A. M. – 357,56 Eur, V. V. – 357,57 Eur, E. V. – 357,57 Eur, E. V. – 357,57 Eur, O. S. V. – 357,57 Eur, N. V. – 357,57 Eur;

1.7. J. T. ir K. T. iš beta.lt portalo nusipirko 6 dienų poilsinę kelionę į Madeirą, už kurią UAB „Cherry Media LT“ (dabar UAB „Beta Media“) sumokėjo 3 598 Lt (1 042,05 Eur). 2014 m. spalio 24 d. su UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį, tačiau kelionė neįvyko, nes kelionių organizatorius tapo nemokus. Draudimo bendrovė Ergo Insurance SE Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę grąžino 51,65 Eur, todėl liko negrąžinta kiekvienai po 495,20 Eur;

1.8. D. R. ir R. R. iš beta.lt portalo nusipirko 6 dienų poilsinę kelionę į Šarm El Šeichą, už kurią UAB „Cherry Media LT“ (dabar UAB „Beta Media“) sumokėjo 2 198 Lt (636,58 Eur). 2014 m. spalio 17 d. su UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį ir papildomai sumokėjo 160 Lt (46,34 Eur) už vizas. Kelionė neįvyko, nes kelionių organizatorius tapo nemokus. Draudimo bendrovė Ergo Insurance SE Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę grąžino 33,85 Eur, todėl liko negrąžinta R. R. 301,37 Eur, o D. R. – 301,36 Eur;

1.9. A. B. ir V. B. iš beta.lt portalo nusipirko 6 dienų poilsinę kelionę į Šarm El Šeichą, už kurią UAB „Cherry Media LT“ (dabar UAB „Beta Media“) sumokėjo 1 998 Lt (578,66 Eur) ir 160 Lt (46,34 Eur) už vizas. 2014 m. spalio 21 d. su UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį, tačiau kelionė neįvyko, nes kelionių organizatorius tapo nemokus. Draudimo bendrovė Ergo Insurance SE Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę grąžino 30,98 Eur, todėl liko negrąžinta kiekvienam po 273,84 Eur;

1.10. A. G. ir M. G. iš UAB „Amberturas“ nusipirko kelionę į Madeirą už 2 198 Lt (636,58 Eur). 2014 m. spalio 31 d. su UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį, tačiau kelionė neįvyko, nes kelionių organizatorius tapo nemokus. UAB „Amberturas“ už neįvykusią kelionę grąžino 175,84 Lt (50,93 Eur), o draudimo bendrovė Ergo Insurance SE Lietuvos filialas – 29,03 Eur. Taip pat gavo 29,75 Eur išmoką iš dalies tenkinus pareiškėjų kreditorinį reikalavimą BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje. Liko negrąžinta A. G. 263,44 Eur, M. G. – 263,43 Eur;

1.11. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnyje nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, t. y. nebuvo užtikrinta 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje įtvirtinta turisto teisių apsauga, todėl pareiškėjai patyrė turtinę žalą.

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

3. Atsakovas teigė, kad teisės aktai teismui nesuteikia įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Nei Lietuvos Respublikos Seimo veiksmai priimant Turizmo įstatymą, nei Turizmo įstatymas negali būti vertinami politinio ir

ekonominio tikslingumo požiūriu. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 258 straipsnyje nurodytos kompetentingos institucijos (Europos Komisija ir / ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismas) nėra nustačiusios, kad atsakovas neįvykdė kokios nors pareigos pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant Direktyvos vykdymą). Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo spręsti, kad Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, tokiu būdu padarydama Europos Sąjungos teisės pažeidimą, už kurį jai galėtų kilti atsakomybė ir pareiškėjų naudai būtų priteisiama turtinė žala, todėl šiuo atveju neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai. Atsakovas tvirtino, kad Direktyvos 7 straipsnio nuostata, jog kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, į Turizmo įstatymą buvo perkelta tinkamai, kadangi tokia pareiga kelionių organizatoriui buvo nustatyta Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Direktyvos 7 straipsnis į Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį buvo perkeltas ne tik pagal savo esmę ir prasmę, bet iš esmės pažodžiui. Turizmo įstatyme yra nurodyta, kad šis įstatymas, be kita ko, įgyvendina Direktyvą, vadinasi, valstybė yra įvykdžiusi pareigą į nacionalinę teisę perkelti Direktyvą. Nei viena iš Turizmo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nei su kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimu susiję Turizmo įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai nėra pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir / ar įstatymams, todėl šie teisės aktai yra galiojantys ir teisėti. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad žala dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo pareiškėjams atsirado dėl to, jog atsakovas neįvykdė ar netinkamai įvykdė Direktyvą. Akivaizdu, kad pareiškėjai žalą galėjo patirti tik dėl UAB „Freshtravel“ veiksmų.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjų pateikti įrodymai nepatvirtina skundo reikalavimo priteisti turtinės žalos atlyginimą, kadangi turizmo paslaugų teikimo sutartys nėra pasirašytos sutartyse nurodytų šalių, todėl negali būti traktuojama, kad sutartys tarp pareiškėjų ir kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ apskritai buvo sudarytos. Pinigai už kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ organizuotas keliones buvo mokami į UAB „Cherry Media LT“ bei beta.lt banko sąskaitas, nors šie juridiniai asmenys pagal turizmo paslaugų sutartis nebuvo šių sutarčių šalis ar kelionių organizatoriui atstovaujanti agentūra. Be to, mokėjimai pagal sutartis (išskyrus pagal pareiškėjo T. B. sudarytą sutartį) buvo atlikti anksčiau, nei sutartyse nurodytos sutarčių sudarymo datos. Be to, pareiškėjai M. B., A. B., V. B., M. G., V. M., A. M., E. N., D. R., R. R., M. R., R. R., V. Š., K. T., O. S. V., N. V., E. V., V. V. ir E. V. nepateikė jokių tinkamų įrodymų, pagrindžiančių, kad jie atliko kokius nors mokėjimus už organizuotas keliones. Atsakovas taip pat pastebėjo, jog pareiškėjų finansinis reikalavimas yra įtrauktas į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą pastarosios bendrovės bankroto byloje.

5. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai M. B., A. B., M. G., V. M., A. M., E. N., D. R., R. R., M. R., R. R., K. T., O. S. V., E. V. ir V. V. nepateikė jokių įrodymų apie savo patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jiems bylinėjimosi išlaidos net ir patenkinus skundą negalėtų būti atlyginamos. Kitiems pareiškėjams, jei skundas bus patenkintas, prašė priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą sumažinti.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

7. Departamentas nurodė, kad 2013 m. gegužės 2 d. UAB „Freshtravel“ išdavė kelionių organizatoriaus pažymėjimą Nr. 013349 išvykstamajam, atvykstamajam ir vietiniam turizmui. 2014 m. kovo 24 d. išdavė naują kelionių organizatoriaus pažymėjimą Nr. 13769 išvykstamajam turizmui. 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 pažymėjimo galiojimas buvo sustabdytas, o 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 panaikintas. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478653/2015 UAB „Freshtravel“ iškelta bankroto byla. Departamentas kreipėsi į draudikus dėl išmokų asmenims, patyrusiems nuostolių dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis, išmokėjimo ir turistams proporcingai (kiekvienam po 4,96 proc. nuo patirtos turtinės žalos) buvo paskirstyta 34 976, 20 Eur draudimo išmokų suma. Pareiškėjai turtinę žalą teigia patyrę dėl kelionių organizatorių nemokumo, tačiau, įrodinėdami netinkamą Direktyvos perkėlimą į nacionalinę teisės sistemą, remiasi Turizmo įstatymo 8 straipsnio 2 ir 7 daliu nuostatomis, t. y. nuostatomis, kurios reglamentuoja kitų turizmo paslaugų teikėjų – kelionių agentūrų – prisiimtų prievolių įvykdymo užtikrinimo dydį ir sąlygas bei atsakomybę prieš turistus. Vadinasi, kildindami jiems padarytą turtinę žalą iš netinkamai perkeltų Direktyvos nuostatų į Turizmo įstatymą, remiasi ginčui neaktualiomis materialinės teisės normomis. Pareiškėjai turi teisę pareikšti reikalavimus dėl UAB „Freshtravel“ sukeltų nuostolių atlyginimo šiai bendrovei iškeltoje bankroto byloje arba reikšti civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino, prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjų naudai iš atsakovo: 1) turtinei žalai atlyginti: T. B. – 417,60 Eur; M. B. – 417,60 Eur; A. B. – 273,84 Eur; V. B. – 273,84 Eur; A. G. – 263,44 Eur; M. G. – 263,43 Eur; S. K. – 440,15 Eur; V. M. – 301,37 Eur; D. M. – 357,57 Eur; A. M. – 357,56 Eur; E. N. – 302,51 Eur; D. R. – 301,36 Eur; R. R. – 301,37 Eur; M. R. – 302,52 Eur; R. R. – 302,51 Eur; I. R. – 302,52 Eur; S. S. – 301,36 Eur; V. Š. – 440,14 Eur; J. T. – 495,20 Eur; K. T. – 495,20 Eur; O. S. V. – 357,57 Eur; N. V. – 357,57 Eur; E. V., atstovaujamai atstovų pagal įstatymą V. V. ir E. V., – 357,57 Eur; V. V. – 357,57 Eur; E. V. – 357,57 Eur; 2) kiekvienam po penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. spalio 26 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) kiekvienam po 41,92 Eur teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

9. Teismas nustatė:9.1. pareiškėja S. K. iš internetinio portalo beta.lt 2014 m. rugpjūčio 7 d. nusipirko 6 dienų poilsinę kelionę į

Fuertaventūrą, į ją planavo vykti kartu su V. Š. 2014 m. rugpjūčio 21 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT002198 ir už dviejų asmenų kelionę sumokėjo 3 198 Lt (926,20 Eur). Kelionė turėjo būti suorganizuota 2014 m. lapkričio 29 d. – 2014 m. gruodžio 5 d., tačiau į kelionę neišvyko, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. 2015 m. rugsėjo 9 d. Ergo Insurance SE Lietuvos filialas pareiškėjai išmokėjo 45,91 Eur draudimo išmoką. Likusi negrąžinta suma 2 asmenims už neįvykusią kelionę yra 880,29 Eur (S. K. – 440,15 Eur, V. Š. – 440,14 Eur);

9.2. pareiškėjas T. B. iš UAB „Relaksturas“ 2014 m. lapkričio 12 d. nusipirko 6 dienų kelionę į Madeirą, į ją planavo vykti kartu su M. P. (B.). 2014 m. lapkričio 12 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004582 ir už dviejų asmenų kelionę sumokėjo 3 298 Lt (955,17 Eur). Kelionė turėjo būti suorganizuota 2014 m. lapkričio 15–21 d., tačiau į kelionę neišvyko, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. 2015 m. rugsėjo 10 d. Ergo Insurance SE Lietuvos filialas pareiškėjui išmokėjo 43,56 Eur draudimo išmoką, o UAB „Relaksturas“ 2014 m. gruodžio 8 d. grąžino 263,84 Lt (76,41 Eur). Likusi negrąžinta suma 2 asmenims už neįvykusią kelionę yra 835,20 Eur (T. B. – 417,60 Eur, M. P. (B.) – 417,60 Eur);

9.3. pareiškėja I. R. iš internetinio portalo beta.lt 2014 m. lapkričio 5 d. nusipirko 6 dienų kelionę į Madeirą, į ją planavo vykti kartu su M. R., E. N. ir R. R. 2014 m. lapkričio 7 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004249 ir už keturių asmenų kelionę sumokėjo 4 396 Lt (1 273,17 Eur). Kelionė turėjo būti suorganizuota 2014 m. lapkričio 22–28 d., tačiau į kelionę neišvyko, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. 2015 m. rugsėjo 7 d. Ergo Insurance SE Lietuvos filialas pareiškėjai išmokėjo 63,11 Eur draudimo išmoką. Likusi negrąžinta suma 4 asmenims už neįvykusią kelionę yra 1 210,06 Eur (I. R. – 302,52 Eur, R. R. – 302,51 Eur, M. R. – 302,52 Eur, E. N. – 302,51 Eur);

9.4. pareiškėjas D. M. iš internetinio portalo beta.lt 2014 m. spalio 17 d. nusipirko 6 dienų kelionę į Hurgadą, į ją planavo vykti kartu su O. V., N. V., A. M., V. V., E. V. ir E. V. 2017 m. spalio 29 d. O. V. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003572, o D. M. už septynių asmenų kelionę sumokėjo 9 093 Lt (2 633,51 Eur). Kelionė turėjo būti suorganizuota 2014 m. lapkričio 22–28 d., tačiau į kelionę neišvyko, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. 2015 m. rugsėjo 9 d. Ergo Insurance SE Lietuvos filialas pareiškėjui D. M. išmokėjo 130,53 Eur draudimo išmoką. Likusi negrąžinta suma 7 asmenims už neįvykusią kelionę yra 2 502,98 Eur (D. M. – 357,57 Eur, A. M. – 357,56 Eur, V. V. – 357,57 Eur, E. V. – 357,57 Eur, E. V. – 357,57 Eur, O. S. V. – 357,57 Eur, N. V. – 357,57 Eur);

9.5. pareiškėja J. T. iš internetinio portalo beta.lt 2014 m. spalio 23 d. nusipirko 6 dienų kelionę į Madeirą, į ją planavo vykti kartu su K. T. 2014 m. spalio 24 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003817 ir už dviejų asmenų kelionę sumokėjo 3 598 Lt (1 042,05 Eur). Kelionė turėjo būti suorganizuota 2014 m. lapkričio 22–28 d., tačiau į kelionę neišvyko, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. 2015 m. rugsėjo 7 d. Ergo Insurance SE Lietuvos filialas pareiškėjai išmokėjo 51,65 Eur draudimo išmoką. Likusi negrąžinta suma 2 asmenims už neįvykusią kelionę yra 990,40 Eur (J. T. – 495,20 Eur, K. T. – 495,20 Eur);

9.6. trečiasis suinteresuotas asmuo E. E. iš internetinio portalo beta.lt 2014 m. spalio 17 d. nusipirko 6 dienų kelionę į Šarm El Šeichą, į ją turėjo vykti R. R. ir D. R. 2014 m. spalio 17 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ R. R.

sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003554. E. E. už dviejų asmenų kelionę sumokėjo 2 198 Lt (636,58 Eur). Kelionė turėjo būti suorganizuota 2014 m. lapkričio 23–29 d., tačiau į kelionę neišvyko, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. 2015 m. rugsėjo 7 d. Ergo Insurance SE Lietuvos filialas E. E. išmokėjo 31,55 Eur, o 2015 m. rugsėjo 9 d. – 2,30 Eur draudimo išmoką. Likusi negrąžinta suma 2 asmenims už neįvykusią kelionę yra 602,73 Eur (R. R. – 301,37 Eur, D. R. – 301,36 Eur);

9.7. pareiškėjas S. S. iš internetinio portalo beta.lt 2014 m. spalio 29 d. nusipirko 6 dienų kelionę į Šarm El Šeichą, į ją turėjo vykti kartu su V. M. 2014 m. lapkričio 3 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004146 ir už dviejų asmenų kelionę sumokėjo 2 198 Lt (636,58 Eur). Kelionė turėjo būti suorganizuota 2014 m. lapkričio 16–22 d., tačiau į kelionę neišvyko, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. Ergo Insurance SE Lietuvos filialas pareiškėjui išmokėjo 33,85 Eur draudimo išmoką. Likusi negrąžinta suma 2 asmenims už neįvykusią kelionę yra 602,73 Eur (V. M. – 301,37 Eur, S. S. – 301,36 Eur);

9.8. pareiškėja A. G. iš UAB „Amberturas“ 2014 m. lapkričio 10 d. (2014 m. lapkričio 10 d. ir 2014 m. spalio 27 d. mokėjimai) nusipirko 6 dienų kelionę į Madeirą, į ją planavo vykti kartu su M. G. 2014 m. spalio 31 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004056 ir už dviejų asmenų kelionę sumokėjo 2 198 Lt (636,58 Eur). Kelionė turėjo būti suorganizuota 2014 m. lapkričio 15–21 d., tačiau į kelionę neišvyko, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. 2015 m. lapkričio 17 d. pareiškėjai grąžino 175,84 Lt (50,93 Eur), o Ergo Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 8 d. išmokėjo 29,03 Eur draudimo išmoką. Taip pat pareiškėja gavo 29,75 Eur išmoką, patenkinus pareiškėjų kreditorinį reikalavimą BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje. Likusi negrąžinta suma 2 asmenims už neįvykusią kelionę yra 526,87 Eur (A. G. – 263,44 Eur, M. G. – 263,43 Eur);

9.9. pareiškėja V. B. iš internetinio portalo beta.lt 2014 m. spalio 21 d. nusipirko 6 dienų kelionę į Šarm El Šeichą, į ją turėjo vykti kartu su A. B. 2014 m. spalio 21 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003640. Pagal 2014 m. spalio 21 d. tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktą UAB „Sospes“ su V. B. susitarė, kad jos vardu bendrovė UAB „Cherry Media LT“ sumokės 1 998 Lt, o UAB „Freshtravel“ – 160 Lt (46,34 Eur), iš viso 2 158 Lt (625 Eur). UAB „Sospes“ už dviejų asmenų kelionę sumokėjo 1 998 Lt (578,66 Eur). Kelionė turėjo būti suorganizuota 2015 m. sausio 18–24 d., tačiau į kelionę neišvyko, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. Ergo Insurance SE Lietuvos filialas pareiškėjai išmokėjo 30,98 Eur draudimo išmoką. Likusi negrąžinta suma 2 asmenims už neįvykusią kelionę yra 547,68 Eur (V. B. – 273,84 Eur, A. B. – 273,84 Eur);

9.10. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 iškelta bankroto byla.

10. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, kurioje, be kita ko, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad Lietuvos valstybė analogišku atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį, priėjo išvadą, jog nagrinėjamoje byloje nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, apsauga, dėl to pareiškėjai patyrė nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

11. Teismas laikė nepagrįstais atsakovo argumentus, kad visų dėl neįvykusių kelionių patirtų nuostolių atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas pareiškėjams reiškiant reikalavimus bankroto byloje. Pažymėjo, kad būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų tikslų Direktyvos įgyvendinimą. Tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Taip pat šiuo atveju nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus.

12. Teismas konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turistų teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti.

13. Teismas pažymėjo, kad nors už keliones pinigus mokėjo vienas asmuo, tačiau realiai kelionės buvo perkamos dviem ar daugiau asmenų, kurie kelionės sutartyse buvo įvardyti kaip sutarties šalys (turistai) arba vykstantys asmenys. Pareiškėjų pateiktos kelionių sutartys, apmokėjimą patvirtinantys dokumentai patvirtina jų kelionės įsigijimo išlaidas. Dalį pareiškėjų dėl neįvykusių kelionių patirtų nuostolių kompensavo draudimo bendrovė, o A. G. ir M. G. atveju – taip pat patenkinus kreditorinį reikalavimą BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje.

14. Teismas, įvertinęs sumų, sumokėtų už keliones, ir išmokėtų kompensacijų dydžius, sprendė, kad pareiškėjams nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų kelionės paketo įsigijimo išlaidų, kurios, konstatavus faktą, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, yra priteistinos kaip turtinė žala iš atsakovo.

III.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

16. Atsakovas tvirtina, kad teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą. Teismas sprendime nenurodė, ar egzistuoja būtinųjų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Iš teismo sprendimo turinio neaišku, kokiu pagrindu teismas padarė išvadą, kad atsakovo atžvilgiu egzistuoja būtinosios sąlygos deliktinei atsakomybei kilti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme. Atsakovas laikosi pozicijos, kad tokios sąlygos nagrinėjamoje byloje neegzistuoja. Atsakovo nuomone, teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę – Turizmo įstatymą – tikslų, pažeidė ir imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimo bei imperatyvų draudimą vertinti Seimo veiklą. Atsakovas pakartotinai pabrėžia, kad jis jokių neteisėtų veiksmų neatliko, nes Turizmo įstatymas atitinka Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o žala dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo pareiškėjams atsirado ne dėl to, kad valstybė netinkamai į Turizmo įstatymą perkėlė Direktyvą. Žala pareiškėjams galėjo kilti tik dėl Bendrovės veiksmų (Turizmo įstatymo 8 str. 1 d. įtvirtintos pareigos nevykdymo), todėl tarp valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjų patirtos žalos nėra jokio priežastinio ryšio.

17. Atsakovas teigia, kad teismas pareiškėjams M. B., A. B., V. B., M. G., V. M., A. M., E. N., D. R., R. R., M. R., R. R., V. Š., K. T., O. S. V., N. V., E. V., V. V. ir E. V. turtinės žalos atlyginimą priteisė byloje nesant tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą. Be to, mokėjimai, kurių pagrindas nėra žinomas, buvo atlikti į UAB „Cherry Media Lt“, beta.lt banko sąskaitas. Be to, atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai pareiškėjams suteikė teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą, kadangi jų finansiniai reikalavimai įtraukti į UAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą. Atsakovo vertinimu, pareiškėjų naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos yra per didelės ir turi būti mažinamos.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti, palaiko atsiliepime į skundą išdėstytą savo poziciją.

19. Pareiškėjai atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti visas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

20. Pareiškėjų nuomone, priešingai nei teigia atsakovas, teismas nepažeidė pareigos motyvuoti sprendimą, kadangi, be kita ko, skundžiamame teismo sprendime buvo atsakyta į visus pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, išanalizuota valstybės deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visuma. Pareiškėjai nepritaria atsakovo teiginiams, kad teismas pažeidė draudimus vertinti teisės aktą bei veiksmus (neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei tirti Seimo veiklą, tokius teiginius laiko abstrakčiais, niekuo nepagrįstais. Pažymi, kad teismas klausimą dėl turtinės žalos atlyginimo išsprendė neperžengdamas savo kompetencijos ribų, nepažeidė išimtinės Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetencijos spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių. Pareiškėjų vertinimu, teismas turėjo pareigą ginčui aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą spręsti atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė tinkamai. Tvirtina, kad teismas pagrįstai nustatė visas valstybės atsakomybei konstatuoti būtinas sąlygas, o priešingi atsakovo argumentai yra nepagrįsti, tokią savo poziciją pareiškėjai grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo padarytomis išvadomis analogiško pobūdžio bylose. Pareiškėjai nesutinka su atsakovo teiginiais, jog teismas turtinės žalos atlyginimą jiem priteisė byloje nesant tinkamų įrodymų apie turtinės žalos padarymo faktą, ir paaiškina, jog jų pateiktos kelionių sutartys ir apmokėjimą patvirtinantys dokumentai patvirtina pareiškėjų kelionių apmokėjimo išlaidas. Nėra pagrįstas atsakovo teiginys, jog pareiškėjai, kurie tiesiogiai nemokėjo už kelionės bilietus, nepatyrė žalos. Nagrinėjamu atveju turtinę žalą patyrė tiek šeima, kuri vyko su vaikais, tiek sutuoktiniai, tiek asmenys, kurie nesusiję giminystės ryšiais, bet keliavę kartu, ir kurios realus atlyginimas galimas priimant sprendimą šioje byloje.

Pareiškėjų vertinimu, teismo priteistas jų naudai bylinėjimosi išlaidų dydis, kuris atitinkamai buvo sumažintas, yra adekvatus, todėl atsakovo apeliaciniame skunde išreikšto prašymo pagrindu negali būti mažinamas.

Teisėjų kolegija


IV.

21. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos, pareiškėjams kilusios dėl netinkamo Direktyvos 7 straipsnio nuostatų įgyvendinimo, atlyginimo.

22. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo Nr. I-464 29 straipsnio pakeitimo įstatyme, įsigaliojusiame 2019 m. sausio 1 d., Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos pavadinimas yra pakeistas į Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministeriją, todėl atsakovo atstovo pavadinimas yra pakeičiamas ir šioje nutartyje.

23. Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, atliko išsamų byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina, kad dėl Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų pareiškėjams kilo turtinė žala. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad valstybė netinkamai įvykdė pareigą nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, t. y. Turizmo įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas neužtikrino, kad pareiškėjams būtų atlyginti visi jų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo patirti nuostoliai, todėl valstybė turi atlyginti šiuos nuostolius. Apeliacinis skundas grindžiamas abstrakčiais, bendro pobūdžio teiginiais, atsakovas pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus apie teismo kompetenciją, turtinę žalą patvirtinančių įrodymų nepakankamumą, kartu pažymėdamas, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakant į apeliacinio skundo argumentus.

25. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nėra akivaizdžiai ir detaliai pasisakyta dėl Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo. Tačiau iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio aiškiai matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja visos šios būtinosios sąlygos (be kita ko, pacitavo ginčui aktualias Civilinio kodekso 6.249 ir 6.271 straipsnių nuostatas), ir jas nustatė: neteisėti veiksmai – Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį, žala – pareiškėjai buvo grąžinta ne visa už įsigytą kelionę sumokėta suma, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos – kadangi Direktyvos 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, pareiškėjai už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik dalis jos sumokėtos sumos. Taigi, apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo teismo sprendimo nemotyvuotumo yra nepagrįsti.

26. Dėl atsakovo teiginių, kad šiuo atveju neegzistuoja atsakovo neteisėti veiksmai, akcentuotina, jog ginčo laikotarpiu galiojusios Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo

atveju bus repatrijuotas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra nurodęs, kad minėtame 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkeltais į nacionalinę teisę tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr., pvz., 1999 m. birželio 15 d. sprendimą Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich, C-140/97, EU:C:1999:306).

27. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir tikėtino repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, jog vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr. 2014 m. sausio 16 d. nutartį I. B. ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarországi Fióktelepe ir Magyar Állam, C-430/13, EU:C:2014:32).

28. Turizmo įstatymo (aktuali redakcija, t. y. redakcija, įsigaliojusi 2014 m. lapkričio 1 d. (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija), nes UAB „Freshtravel“ apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą paskelbė 2014 m. lapkričio 14 d.) 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad kelionių organizatorius, siūlantis parduoti organizuotą turistinę kelionę, turi užtikrinti už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatytos minimalios kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju aktualus Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 (2011 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1421 redakcija) (toliau – ir Aprašas).

29. Aprašo 33 punkte nustatyta, kad, jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausiai mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui. Nagrinėjamu atveju Departamentas įvykdė kompensavimo draudimo lėšomis procedūrą vadovaudamasis šiuo reguliavimu.

30. Iš aptarto nacionalinio teisinio reguliavimo matyti, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, jog vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti.

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto (šiuo atveju – pareiškėjų) patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį siekiamo tikslo prasme. Pažymėtina, kad tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi, nagrinėdamas iš esmės analogiškas faktinėmis aplinkybėmis administracines bylas dėl nuostolių, turistų patirtų kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ tapus nemokiu, kompensavimo (žr., pvz., 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, 2017 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2060-624/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017, 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017, 2018 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje Nr. eA-1204-556/2018). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

32. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr. 2012 m. gegužės 18 d.

nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012), Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str. 3 d.). Kaip pažymima nuoseklioje Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą (žr., pvz., 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen, 14/83, EU:C:1984:153; 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., C-268/06, EU:C:2008:223). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją. Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėtą sprendimą Impact). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (žr., pvz., 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimą Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C-106/89, EU:C:1990:395; 2004 m. spalio 5 d. sprendimą (sujungtose bylose) Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (žr. minėtą sprendimą Pfeiffer ir kt.). Be to, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai (žr., pvz., 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą (sujungtose bylose) Francovich ir kt. prieš Italijos valstybę, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428; 2002 m. liepos 11 d. sprendimą Marks & Spencer prieš Commissioners of Customs & Excise, C-62/00, EU:C:2002:435). Jeigu nacionalinės teisės negalima aiškinti ir taikyti pagal Sąjungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visą Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą Fuß prieš Stadt Halle, C-429/09, EU:C:2010:717).

33. Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aiškinti aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas ir išspręsti šį ginčą, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad Ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų (Europos Komisijos) ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų, kurie konstatuotų, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aptartą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, tai negali būti laikoma tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimu. Todėl atsakovo argumentai, kad 1) pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę – Turizmo įstatymą – tikslų, pažeidė imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimo bei imperatyvų draudimą vertinti Seimo veiklą, ir kad 2) Valstybė tinkamai įvykdė Direktyvoje nustatytą pareigą užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjoms galėjo kilti atlygintina turtinė žala, yra nepagrįsti.

34. Atsakovo pozicija, kad pareiškėjų reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausiai turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už jų neįgyvendinimą. Šiuo atveju taip pat nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad tokios aplinkybės kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos 7 straipsnį (žr., pvz.,

minėtą sprendimą Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich). Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, kad tarp minėtų neteisėtų Lietuvos valstybės veiksmų ir pareiškėjų patirtos turtinės žalos nėra priežastinio ryšio, irgi yra atmetami.

35. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad byloje nėra jokių tinkamų įrodymų apie pareiškėjų M. B., A. B., V. B., M. G., V. M., A. M., E. N., D. R., R. R., M. R., R. R., V. Š., K. T., O. S. V., N. V., E. V., V. V. ir E. V. turtinės žalos patyrimo faktą. Tačiau, įvertinus byloje esančius dokumentus ir nustatytas aplinkybes (žr. nutarties 9.1 – 9.9 p.; turizmo paslaugų teikimo sutartys, t. I, b. l. 76–78, 84–86, 90–93, 97–100, 105–107, 111–113, 116–118, 127–129, 133–136; mokėjimų pavedimus, sąskaitų operacijų išrašus, mokėjimo kvitus, t I, b. l. 79, 83, 89, 96, 104, 110,115, 119, 122, 131, 132), teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjai turizmo paslaugų teikimo sutartimis iš UAB „Freshtravel“ per tarpininkus – UAB „Cherry Media Lt“ (dabar – UAB „Beta Media“), kuris yra interneto svetainės beta.lt valdytojas (remiantis viešai prieinamais duomenimis, t. y. paslaugų teikimo interneto svetainėje beta.lt taisyklėmis), UAB „Relaksturas“, UAB Amberturas“, įsigijo turizmo paslaugas, už kurias sumokėjo atitinkamas sumas (žr. nutarties 9.1 – 9.9 p.), kurių dydžio atsakovas neginčija. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad nors už keliones pinigus mokėjo vienas asmuo, tačiau realiai kelionės buvo perkamos dviem ar daugiau asmenų, kurie turizmo paslaugų teikimo sutartyse buvo įvardyti kaip sutarties šalys (turistai) arba vykstantys asmenys. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi į bylą pateiktais įrodymais (turizmo paslaugų teikimo sutartimis, mokėjimo pavedimais, sąskaitų operacijų išrašais ir kt.) neturi pagrindo abejoti, jog sumos buvo sumokėtos už UAB „Freshtravel“ pareiškėjams turėtą suorganizuoti kelionę, nors pinigų sumos ir buvo pervestos ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, o tarpininkams. Nupirktoms kelionėms neįvykus ir UAB „Freshtravel“ tapus nemokia, pareiškėjams Ergo Insurance SE Lietuvos filialas gražino draudimo išmokas. Likusioje dalyje pareiškėjai patyrė turtinę žalą, kurią pagrindė leistinais į bylą pateiktais įrodymais ir kurios atlyginimą ir prašė priteisti iš atsakovo (žr. nutarties 1 punktą).

36. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjams priteisė turtinės žalos atlyginimą, atitinkantį negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl pareiškėjų įsigytų kelionės paketų iš BUAB „Freshtravel“. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinės žalos atlyginimą, pagrįstai taikė ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalį, nustatančią, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

37. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjams per didelę bylinėjimosi išlaidų sumą. Pareiškėjai su šiuo argumentu nesutinka ir prašo priteisti visas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

38. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK), ABTĮ ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – Rekomendacijos).

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis prieš tai minėtais teisės aktais, nustatė pareiškėjų atstovavimo sutarčių sudarymo faktą, vertino pateiktus įrodymus, rėmėsi teisinių paslaugų teikimo metu buvusiais užpraėjusio ketvirčio vidutiniais mėnesiniais bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje dydžiais ir nustatęs, kad pareiškėjų prašoma priteisti suma viršija Rekomendacijų 8.2 punkte nustatytą maksimalų dydį, teisėtai ir pagrįstai sumažino pareiškėjams priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, kurios mažinti atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

40. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, iš esmės teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

41. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

VESLAVA RUSKAN



2019-09914 2019-06-20 2019-06-12 2019-06-12 -

Administracinė byla Nr. eA-4304-261/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02825-2018-1Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Y. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas Y. P. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. rugpjūčio 24 d. pateiktame skunde teismo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) Imigracijos skyriaus 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 31-00634/171-422 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinės nacionalinės vizos Nr. 003492952“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9ee3734092ab11e9ae2e9d61b1f977b3

Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas 2019 m. kovo 4 d. pateiktu pašymu prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto, 45 straipsnio 5 dalies atitikties konstituciniams teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo ir atsakingo valdymo principams ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 5 straipsnio 2 ir 3 dalims, 46 straipsnio 1 daliai. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

1.1. 2018 m. balandžio 6 d. tuo pagrindu, kad yra uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) dalyvis (akcininkas ir direktorius) Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir reikalaujamus dokumentus. Atsakovas Sprendime nustatė, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, neatitinka tikrovės: yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis ir direktorius yra pareiškėjas, yra fiktyvi; yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatymo nustatytu pagrindu;

1.2. verslo planas buvo parengtas tam, kad įmonė, kurios pagrindu siekė gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, atitiktų įstatymo reikalavimus, o verslo plano parengimo diena nėra ir negali būti laikoma įmonės veiklos pradžia. Viena iš Bendrovės veiklų – trumpalaikės nuomos sutartys, kurios šiuo atveju ir buvo sudarytos;

1.3. tai, jog sutampa akcininkės iki santuokos sudarymo turėta pavardė su vieno iš nuomininkų pavarde, nereiškia, kad jie yra giminaičiai. Pareiškėjas ir jo turima Bendrovė kuria darbo vietas Lietuvoje, moka mokesčius. Pareiškėjas vykdomas veiklas pagrindė sutartimis bei apmokėjimais, gautais iš vykdytos veiklos. Kartu su partnere, turėdamas Bendrovę Lietuvoje, kuria darbo vietas, moka mokesčius bei pildo šalies biudžetą. Siekiant atsirinkti gerus ir motyvuotus darbuotojus, Bendrovė prioritetą teikia darbuotojams pagal rekomendacijas;

1.4. pareiškėjas yra ne tik Bendrovės akcininkas, bet ir vadovas, todėl buvimas Lietuvoje būtinas normaliai įmonės veiklai. Turi darbo reikalų ir kitose užsienio valstybėse, dėl to dažnai keliauja į užsienį. Nei pateikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nei atsiimant leidimą gyventi Lietuvoje, užsienietis neįsipareigoja atsisakyti kelionių po Europą ar pasaulį, savo verslo ar kitokių veiklų savo kilmės šalyje ar kitose užsienio valstybėse. To nereikalauja ir Lietuvoje galiojantys teisės aktai. Jo vaikas turi Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę ir pasą, dėl to, kada tik nori, gali atvykti į Lietuvos Respubliką;

1.5. ta aplinkybė, kad Bendrovė patiria nuostolių, nereiškia, jog tokia įmonė yra fiktyvi. Patiriami nuostoliai pastaruosius metus mažėjo, o tai rodo, kad finansinė situacija gerėja. Pareiškėjo ankstesnei įmonei, kurioje dirbo ir buvo akcininku, 2016 m. spalio 26 d. buvo iškelta bankroto byla. Įmonė nebegalėjo toliau vykdyti veiklos, buvo nutrauktos darbo sutartys su bendrovės darbuotojais, UAB „(duomenys neskelbtini)“ netenkino įstatymo reikalavimų, dėl ko pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, išduotas veiklos pagrindu;

1.6. kartu su partnere E. L. Lietuvoje turi dar vieną įmonę (joje abu turi po 50 procentų akcijų) – UAB „(duomenys neskelbtini)“ (buvęs pavadinimas UAB „(duomenys neskelbtini)“), kuri šiuo metu pradeda pavežėjimo prabangiais automobiliais (automobilių su vairuotojais) verslą, įsigijo ir Lietuvos Respublikoje įregistravo tris automobilius. Tai dar kartą patvirtina ir įrodo jo ir verslo partnerės realius verslo tikslus Lietuvos Respublikoje;

1.7. atsakovas pernelyg plečiamai aiškina įstatymų normas ir reikalauja dalykų, kurių nenumato joks teisės aktas. Atsakovo sprendimas grindžiamas ne konkrečiais faktais, aplinkybėmis, jog pareiškėjas ar įmonė neatitinka konkrečių įstatymų reikalavimų dėl leidimo laikinai gyventi gauti, bet spėjimais, prielaidomis, kad įmonė galimai fiktyvi ir pareiškėjas galimai piktnaudžiauja migracijos procedūromis. Lietuvoje leidimus gyventi turi nuo 2006 m. ir toliau nori dirbti ir gyventi Lietuvos Respublikoje, kurti ir vystyti čia savo verslą.

2. Pareiškėjo atstovė teismo posėdyje papildomai akcentavo, kad atsakovas nesiaiškino, ar akcininkė ir nuomininkas yra giminaičiai. Atsakovas objektyvių kriterijų nenustatė. Pareiškėjas gyvena Lietuvoje ilgą laiką, gauna stabilias pajamas.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nesutikimą grindė šiais argumentais:

3.1. vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 10 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, įvertinęs atlikto tyrimo rezultatus, priėmė Sprendimą, kuriame konstatavo, jog pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo tikruosius ketinimus gyventi bei vykdyti veiklą Lietuvos Respublikoje ir jis neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygų leidimui laikinai gyventi. Pareiškėjo tikslas – ne užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, o tik

įteisinti buvimą Šengeno valstybėse, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti jo nelegalios migracijos grėsmė;3.2. Bendrovės verslo plane nurodyta, jog įmonė užsiima nekilnojamojo turto nuoma Palangoje ir teikia konsultavimo

paslaugas, susijusias su verslo plėtra į Rytus. Verslo plane pateikiama informacija, jog nuo 2018 m. sausio mėnesio įstatinis kapitalas sudaro 632 000 Eur. Verslo planas parengtas ne anksčiau kaip 2018 m. sausio mėnesį, todėl planas nepatvirtina, kad Bendrovė savo veiklą vykdė pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Atitinkamai, Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto visų reikalavimų;

3.3. pareiškėjas pateikė Bendrovės veiklą patvirtinančius dokumentus: 2017 m. vasario 10 d. ir 2017 m. liepos 4 d. patalpų nuomos sutartis, sudarytas su Rusijos Federacijos piliete I. S. dėl patalpų nuomos. 2017 m. balandžio 11 d. ir 2017 m. rugpjūčio 9 d. patalpų nuomos sutartis, sudarytas su Baltarusijos Respublikos piliečiu Y. K. dėl patalpų tuo pačiu adresu nuomos. Bendrovės akcininkės E. L. tėvas – G. K. (G. K.), motina – T. K., todėl kyla pagrįstų įtarimų, kad Bendrovės klientas Y. K. su minėta Bendrovės akcininke yra susijęs šeimyniniais ryšiais. Dėl šios priežasties sutarties sudarymas Migracijos departamentui kelia abejonių dėl jos pagrįstumo ir realaus vykdymo;

3.4. 2018 m. vasario 20 d. „Žiniaraštyje (duomenys neskelbtini)“ yra duomenys apie apartamentų nuomą, kurie leidžia konstatuoti, kad už apartamentų nuomą Bendrovė gavo 2 976 Eur nuo 2017 m. vasario 10 d. iki 2017 m. rugpjūčio 9 d. Nuo 2017 m. rugpjūčio 9 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. patalpų nuomos paslaugų Bendrovė klientams nėra suteikusi. Pusę metų iki pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi patalpų nuomos veikla Bendrovėje faktiškai nebuvo vykdyta. Keturios sutartys sudarytos tik su dviem užsienio valstybių piliečiais, sudarytos vienkartiniam nuomos sandoriui ir jų vykdymas nebuvo tęsiamas. Pareiškėjas pateikė 2017 m. gegužės 2 d. konsultacinių paslaugų teikimo sutartį, sudarytą su UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl verslo konsultacijų, konsultacijų apskaitos ir mokesčių klausimais teikimo bei įsipareigojimo tarpininkauti ieškant potencialių klientų Rusijoje ir Baltarusijoje. UAB „(duomenys neskelbtini)“, registruota (duomenys neskelbtini), o šiuo adresu nuo 2012 m. kovo 29 d. iki 2016 m. spalio 31 d. buvo registruota ir Bendrovė. Nuo 2018 m. vasario 20 d. iki 2018 m. kovo 8 d. Bendrovėje dirbusi T. S. nuo 2017 m. gruodžio 11 d. dirbo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pastarojoje bendrovėje nuo 2017 m. lapkričio 17 d. iki 2018 m. balandžio 6 d. dirbo Bendrovės akcininkai E. L. ir pareiškėjas. Su pareiškėjo prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pateikta UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2018 m. balandžio 5 d. pažyma apie tai, kad Bendrovės darbuotojas V. M. minėtoje bendrovėje dirba 4 val. per dieną, nors jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra įdarbintas;

3.5. Bendrovėje iki 2018 m. vasario mėnesio dirbo tik pareiškėjas (bendrovės direktorius) ir darbuotojas A. A., kuris dirbo nuo 2012 m. balandžio 18 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. A. A. nuo 2015 m. sausio 1 d. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios dalyviai yra trečiųjų šalių piliečiai, turintys leidimus laikinai gyventi; taip pat jis nuo 2013 m. vasario 1 d. vykdo individualią veiklą;

3.6. nuo 2018 m. kovo 23 d. Bendrovėje teisininku dirbantis M. D. (M. D.) nuo 2018 m. sausio 11 d. iki 2018 m. kovo 23 d. dirbo advokato padėjėju, o darbo sutartyje, sudarytoje su Bendrove, numatyta, kad darbuotojo pagrindinė darbo funkcijos atlikimo vieta – advokato J. V. kontoros adresas. Advokatas J. V. pagal 2017 m. gruodžio 11 d. sutartį atstovauja Bendrovės akcininkę E. L.;

3.7. kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas taip pat pateikė 2017 m. liepos 1 d. – 2018 m. kovo 28 d. banko sąskaitos išrašą, kuriame yra duomenys, kad į Bendrovės sąskaitą pinigus perveda UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaip „apmokėjimą pagal sąskaitas“. Duomenų, kad su įmone atsiskaito daugiau klientų, banko sąskaitos išraše nėra;

3.8. atsižvelgęs į išanalizuotus duomenis apie klientus bei jų atsiskaitymus, atsakovas padarė išvadą, kad Bendrovė turi vieną klientą – UAB „(duomenys neskelbtini)“, o šių abiejų bendrovių darbuotojai tarpusavyje susiję. Šios aplinkybės atsakovui kėlė pagrįstų abejonių dėl sutarties su minėta bendrove sudarymo pagrįstumo bei faktiško jos vykdymo. Bendrovės veiklą patvirtinantys dokumentai atskleidžia schemą, kurios pagalba imituojama įmonių veikla ir Migracijos departamentui su užsieniečių prašymais išduoti ar pakeisti leidimus laikinai gyventi pateikiami įmonių veiklą patvirtinantys įrodymai – ūkinės komercinės veiklos sutartys, banko sąskaitos išrašai ir kt. Šios schemos tikslas – trečiųjų šalių piliečiams gauti leidimus laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu. Pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo tikruosius ketinimus gyventi bei vykdyti veiklą Lietuvos Respublikoje, jo tikslas – nėra teisėta veikla Lietuvos Respublikoje ir jis neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti;

3.9. pareiškėjas su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė kelionės dokumentą, patvirtinantį, kad jis dažnai būna Rusijos Federacijoje, lankosi Baltarusijos Respublikoje, Prancūzijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Ispanijoje, Austrijoje, Italijoje. Atsižvelgiant į pareiškėjo kelionės dokumente esančius faktinius duomenis bei Migracijos

departamento turimą informaciją apie jo gyvenimą bei išvykas į užsienio valstybes, atsakovas padarė išvadą, kad jis aktyviai keliauja po Europą, dažnai būna Rusijos Federacijoje. Pareiškėjo nuolatinis buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas Bendrovės veiklos užtikrinimui;

3.10. Bendrovė 2016 m. patyrė 21 67471 782 Eur, 2017 m. – 41 002 Eur, 2018 m. (per sausio mėnesį) – 3 638 Eur nuostolius. Tai kelia abejonių dėl Bendrovės veiklos perspektyvų ir galimybės išlikti konkurencinga rinkoje. Nurodyti faktiniai duomenys leidžia daryti išvadą, kad Bendrovė, kuri nesukuria pelno, yra įsteigta tik tam, jog jos dalyviai trečiųjų šalių piliečiai gautų leidimus laikinai gyventi ir tokiu būdu įteisintų savo buvimą Šengeno valstybėse;

3.11. pareiškėjo pateikti dokumentai savaime nepatvirtina Bendrovės realios veiklos, o kaip tik kelia pagrįstų įtarimų, kad veikla imituojama turint tikslą jos dalyviams, trečiųjų šalių piliečiams, gauti leidimus laikinai gyventi. Bendrovės veikla nepelninga, todėl kyla įtarimų, kad veikla įmonėje nėra vienintelė pareiškėjo darbovietė;

3.12. Migracijos departamento Kontrolės skyriaus 2018 m. sausio 11 d. sprendimu buvo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi, kuris buvo išduotas jam kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalyviui. Nuo 2016 m. lapkričio 23 d. nėra dirbančių asmenų, ši bendrovė paskelbta bankrutavusia. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius nuo 2015 m. sausio 29 d. iki 2015 m. liepos 3 d. buvo T. B., kuris yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius. Atsižvelgęs į Bendrovės, jos dalyvių nuolatines sąsajas su UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei jos dalyviais, prieita prie išvados, kad pareiškėjas yra susijęs su asmenimis, kurie tarpininkauja užsieniečiams gaunant leidimus laikinai gyventi;

3.13. atliktas tyrimas buvo išsamus ir objektyvus, surinktų duomenų pakako padaryti išvadas, nurodytas Sprendime.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra Bendrovės akcininkas ir direktorius, jam priklauso 50 procentų akcijų. Tuo

pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, 2018 m. balandžio 6 d. pateikė atsakovui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, verslo planą, finansinius dokumentus, darbo sutartis. Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 10 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir daugkartinę nacionalinę vizą. Konstatavo, kad pareiškėjas neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti.

6. Teismas akcentavo ginčui aktualų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12, 14 punktuose, 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą bei pažymėjo, kad verslo vykdymo faktas (realus ar formalus) pats savaime nėra pagrindas išduoti leidimą, nes būtent pareiškėjui tenka pareiga įrodyti, kad dėl Lietuvos Respublikoje jo vykdomos komercinės veiklos jam būtina gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje laikinai. Lietuvos Respublikoje veikiančio ūkio subjekto, kurį įsteigė užsienietis, pobūdis, veiklos rūšis ar veiklos apimtis turi būti toks, dėl kurio užsieniečio faktinis ir realus dalyvavimas valdant ar vykdant veiklą šiame ūkio subjekte, yra būtinas. Pareiškėjo skundo argumentai, kad tomis pačiomis aplinkybėmis jam buvo anksčiau išduotas leidimas laikinai gyventi, savaime negali būti pagrindas pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

7. Teismas sutiko su atsakovo vertinimu ir konstatavo, kad Migracijos departamentas tinkamai nustatė ir įvertino su Bendrovės vykdoma veikla pareiškėjo pateiktus duomenis bei atliko išsamų tyrimą. Teismas vertino, jog atsakovas, priimdamas Sprendimą ir spręsdamas klausimą, susijusį su Bendrovės realios veiklos nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą. Atsakovo išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui išduoti, teismas laikė pagrįsta.

8. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė 2018 m. balandžio 6 d., o verslo planas, remiantis byloje esančiais duomenimis, parengtas ne anksčiau nei 2018 m. sausio mėnesį. Akivaizdu, kad Bendrovė objektyviai negalėjo pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdyti veiklos, nes verslo planas buvo parengtas prieš pat pareiškėjo kreipimąsi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Toks vertinimas dėl verslo plano parengimo datos atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose. Šiuo aspektu pareiškėjo nurodyti argumentai nepaneigia atsakovo išvadų. Minėta nuostata yra imperatyvi ir Bendrovė jos neatitiko. Nors pareiškėjas teigia, kad verslo planas negali patvirtinti vykdomos veiklos realumo, tačiau šis reikalavimas yra imperatyvus ir pareiškėjas jo neatitiko.

9. Teismas pabrėžė, kad vadovaujantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Bendrovė, be reikalavimų, susijusių su

darbuotojais ir jiems mokamu darbo užmokesčiu, turi ne tik vykdyti steigimo dokumentuose (šiuo atveju – Bendrovės įstatuose) nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, bet tokią veiklą turi vykdyti pagal verslo planą. Be to, Bendrovė tokią veiklą turi vykdyti tam tikrą nustatytą minimalų laikotarpį, t. y. bent pusę metų iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo išdavimo. Nagrinėjamu atveju Bendrovė objektyviai negalėjo pagal verslo planą vykdyti veiklos, nes Bendrovės verslo planas buvo parengtas prieš prašymo pateikimo dieną. Akivaizdu, kad pareiškėjas vykdomos veiklos pagal verslo planą pobūdį turėjo pagrįsti teikiamais dokumentais. Šiuo atveju atsakovas tinkamai įvertino pareiškėjo pateiktus dokumentus ir padarė pagrįstą išvadą dėl pareiškėjo neatitikties Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimui.

10. Teismas pažymėjo, kad atsakovas taip pat vertino ir pareiškėjo kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi šiuos Bendrovės veiklą patvirtinančius dokumentus: patalpų nuomos sutartis, 2018 m. vasario 20 d. „Žiniaraštį (duomenys neskelbtini)“ ir nustatė, jog Bendrovė nuo 2017 m. rugpjūčio 9 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. patalpų nuomos paslaugų klientams neteikė. Taigi, Bendrovė pusę metų iki pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi šia veikla faktiškai neužsiėmė. Taip pat buvo vertinta ir 2017 m. gegužės 2 d. konsultacinių paslaugų teikimo sutartis, sudaryta su UAB „(duomenys neskelbtini)“, dėl verslo konsultacijų, konsultacijų apskaitos ir mokesčių klausimais teikimo bei įsipareigojimo tarpininkauti ieškant potencialių klientų Rusijoje ir Baltarusijoje. Minėtos bendrovės adresu nuo 2012 m. kovo 29 d. iki 2016 m. spalio 31 d. buvo registruota ir Bendrovė. Be to, pastarojoje bendrovėje nuo 2017 m. lapkričio 17 d. iki 2018 m. balandžio 6 d. dirbo ir Bendrovės akcininkai, t. y. E. L. ir pareiškėjas. Atsakovas nustatė, kad Bendrovėje iki 2018 m. vasario mėnesio dirbo tik pareiškėjas ir darbuotojas A. A. Atsakovas įvertino ir banko sąskaitos išrašą.

11. Teismas nurodė, kad atsakovas nustatė, jog Bendrovės veikla yra nuostolinga. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad įmonė patiria mažesnius nuostolius ir tai rodo, jog ji veikia pelningai. Pabrėžė, kad veiklos rodikliai tokių aplinkybių nepatvirtina. Atsakovas, įvertinęs visumą surinktų duomenų apie klientus, atsiskaitymus su ja, padarė pagrįstą išvadą, kad Bendrovė turi tik vieną klientą – UAB „(duomenys neskelbtini)“, o minėtų bendrovių darbuotojai tarpusavyje susiję. Tai kelia pagrįstų abejonių dėl sutarties su minėta bendrove sudarymo pagrįstumo bei realaus jos vykdymo. Teismas pritarė atsakovo vertinimui, kad pareiškėjas teikia tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo tikruosius ketinimus gyventi bei vykdyti veiklą Lietuvos Respublikoje. Jo tikslas – nėra teisėta veikla Lietuvos Respublikoje ir jis neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti.

12. Teismas atkreipė dėmesį, kad pats pareiškėjas pasirinko, kokius dokumentus pateikti vykdomai veiklai pagrįsti. Kad dokumentų dėl objektyvių aplinkybių jis negalėjo teikti atsakovui, byloje nenustatyta. Be to, ir skunde pareiškėjas abstrakčiai nesutinka su atsakovo tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis, tačiau duomenų, kuriais pagrįstų realią vykdomą veiklą, teismui nepateikė. Šiuo atveju pats pareiškėjas pateiktą prašymą pakeisti leidimą turėjo pagrįsti.

13. Teismas nesutiko su pareiškėjo vertinimu, kad atsakovas formaliai atliko tyrimą ir pažeidė gero administravimo principą bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pažymėjo, kad Migracijos departamentas padarė teisingas išvadas, jog pateikti dokumentai neįrodo, kad Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo išdavimo vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje pagal verslo planą.

14. Teismas akcentavo, kad Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti / ar atsisakyti pakeisti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su atsakovo vertinimu, nepaneigia atsakovo išvadų pagrįstumo. Atsakovas įvertino pareiškėjo su prašymu pateiktus dokumentus. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjo tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti, t. y. šio užsieniečio tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o gauti leidimą laikinai gyventi ir legalizuoti savo buvimą Šengeno erdvėje. Be to, atsakovas, įvertinęs pareiškėjo dažnas išvykas, nustatė, kad jo nuolatinis buvimas Bendrovės veiklai vykdyti, nėra būtinas. Pareiškėjo skundo argumentai dėl būtinybės būti Lietuvoje, siejant su vykdomu verslu, yra abstraktūs. Atsakovas turėjo rimtą pagrindą manyti, kad Bendrovė yra fiktyvi, t. y. kad buvo įsteigta ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o užsieniečiui ir kitiems jos dalyviams gauti leidimus laikinai gyventi.

15. Teismas pažymėjo, kad Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas) 100 punktas įtvirtina veiksnius, dėl kurių gali atsirasti pagrindas manyti, kad įmonė yra fiktyvi. Atsakovas nustatė šiuos veiksnius, t. y. pateikti Bendrovės steigimo dokumentuose nurodytos vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje dokumentai neįrodo, kad Bendrovė realiai vykdo veiklą (Aptašo 100.4 papunktis); Bendrovė pastaruosius 2 metus deklaruoja veiklos nuostolius (Aprašo 100.10 papunktis); yra kitų požymių, kad Bendrovė yra fiktyvi, t. y. Bendrovės banko sąskaitos išraše

esantys duomenys kelia pagrįstų abejonių, jog Bendrovė faktiškai užsiima veikla Lietuvos Respublikoje jos neimituodama, kadangi ji gauna pajamas iš susijusių asmenų valdomos bendrovės. Atsakovas nustatė ir tai, kad Bendrovės veiklą patvirtinantys dokumentai atskleidžia schemą, kurios pagalba, t. y. sudarant sandorius tarp susijusių įmonių, imituojama įmonių veikla (Aprašo 100.12 papunktis). Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, neabejojo atsakovo atlikto tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis ir pateiktu jų vertinimu.

16. Teismas nurodė, kad atsakovas pagal Kriterijų aprašą nustatė kriterijus, sudarančius rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti minėto užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė: pareiškėjas, norėdamas pasikeisti turimą leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (6.2 papunktis); nustatyta, kad jis piktnaudžiauja nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir veikla Lietuvos Respublikoje – nustatyta, kad minėto užsieniečio atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti (jis siekia gauti naują leidimą laikinai gyventi ir įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje pateikdamas tikrovę neatitinkančius duomenis), todėl kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, sąžiningo siekio užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje (7 punktas).

17. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“ (toliau – Migracijos politikos gairės), nustato, kad Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje; siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes (Migracijos politikos gairių 22.3.3 papunktis). Migracijos politikos gairės nustato, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių.

18. Teismas pabrėžė, kad atsakovas Sprendimą grindė ne tik Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. dėl to, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie planuojamą veiklą ir darbą jam priklausančioje Bendrovėje, bet ir dėl to, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas). Sprendė, kad atsakovas pagrįstai įvertino ir nelegalios migracijos grėsmę.

19. Teismas akcentavo, kad buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonę. Pareiškėjas abstrakčiai teigė, kad yra būtinas jo dalyvavimas vykdant veiklą Bendrovėje. Pareiškėjo dažnos išvykos nebuvo kliūtis dalyvauti Bendrovės veikloje.

20. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjas, pateikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo veiklą, t. y. jis nevykdė veiklos pagal verslo planą, siekdamas tik formaliai atitikti leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir pagrindą. Atsakovo išvados pagrįstos ir motyvuotos, todėl nėra pagrindo su jomis nesutikti.

21. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba Imigracijos skyriaus 2018 m. gegužės 24 d. sprendimu įformino daugkartinę nacionalinę vizą Nr. 003492952, galiojančią nuo 2018 m. gegužės 25 d. iki 2018 m. rugsėjo 6 d. Viza buvo išduota pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330, 70.11 papunktį, kuriame nustatyta, kad daugkartinė nacionalinė viza gali būti išduodama užsieniečiui, pateikusiam prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje arba Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę. Pagal Įstatymo 19 straipsnio 1 punktą, nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų.

22. Teismas nurodė, kad kadangi daugkartinė nacionalinė viza pareiškėjui išduota kaip pateikusiam prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, o atsakovas Sprendimu atsisako išduoti minėtam užsieniečiui leidimą laikinai gyventi, taigi, jis neatitinka 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) (OL L 77, 2016 3 23, p. 1–52) 6 straipsnio 1 dalies e punkte nustatytos atvykimo sąlygos, t. y. negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo ir sąlygų, tai atsakovo sprendimas panaikinti išduotą vizą laikytinas teisėtu ir pagrįstu. Taip pat yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė, taip pat yra pagrindas panaikinti nacionalinę vizą pagal Įstatymo 19 straipsnio 10 punktą. Pareiškėjas iš esmės skunde ir nenurodė argumentų, kodėl jis nesutinka su šia Sprendimo dalimi.

23. Teismas pripažino, kad atsakovas tinkamai įvertino nustatytas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą,

kurį naikinti bei tenkinti išvestinius skundo reikalavimus dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nėra teisinio pagrindo. Nekilus abejonių dėl Įstatymo aiškinimo, teismas netenkino ir pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

III.

24. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, t. y. panaikinti ginčijamą Sprendimą, tenkinti 2019 m. kovo 4 d. pareiškėjo pateiktą prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

25. Pareiškėjas, iš esmės palaikydamas pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją ir nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo 7–8 punktuose nurodytais argumentais ir išvadomis, akcentuoja, kad nei viename Lietuvos Respublikos teisės akte nėra numatyta, kad prieš įregistruojant įmonę ar pradedant jos veiklą, būtų reikalaujama turėti verslo planą. Toks reikalavimas yra keliamas tik Įstatymu užsieniečiui, norinčiam gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Todėl konkrečiu atveju verslo planas ir buvo parengtas tam, kad Bendrovė, kurios veiklos pagrindu pareiškėjas siekė gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, atitiktų įstatymo reikalavimus, o verslo plano parengimo diena nėra ir negali būti laikoma Bendrovės veiklos pradžios diena. Be to, pareiškėjas atsakovui pateikė patalpų nuomos sutartis, konsultacinių paslaugų teikimo sutartį, kurie įrodo, jog Bendrovė verslo plane nurodytą veiklą vykdo ilgiau nei 6 mėnesius, o jos veiklos pradžia yra ne 2018 m. sausio mėn., t. y. kada tikėtina galimai buvo surašytas verslo planas.

26. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo 10–11 punktuose nurodytais argumentais, pažymi, kad Bendrovė teikia trumpalaikės nuomos ir konsultavimo paslaugas. Nuomos sutarčių vykdymas nebuvo tęsiamas. Aplinkybė, jog sutampa Bendrovės akcininkės iki santuokos sudarymo turėta pavardė su vieno iš nuomininkų pavarde, nereiškia, kad jie yra giminaičiai, o net jei taip ir būtų, joks teisės aktas nedraudžia juridiniam asmeniui paslaugas teikti, prekes parduoti, nuomoti turtą jo akcininko giminaičiui. Be to, Sprendime iš esmės pripažįstama, kad Bendrovė kuria darbo vietas Lietuvoje, moka mokesčius ir taip pildo Lietuvos Respublikos biudžetą. Joks teisės aktas nereikalauja, kad įmonė, kurios pagrindu užsienietis siekia gauti leidimą gyventi Lietuvoje, turi turėti daugiau nei vieną klientą. Bendrovė teikia prioritetą darbuotojams pagal rekomendacijas, todėl kai kurie Bendrovės darbuotojai buvo rekomenduoti verslo partnerio UAB „(duomenys neskelbtini)“. Teismo išvados, jog pareiškėjas teikia tikrovės neatitinkančią informaciją, o jo tikrasis tikslas – įtvirtinti buvimą Šengeno erdvėje, neargumentuotos.

27. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo 16 punkte nurodytos išvados dėl nelegalios migracijos grindžiamos ne konkrečiais faktais, o abejonėmis, prielaidomis, spėjimais. Siekdamas pašalinti abejones, pareiškėjas teikė teismui prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto, 45 straipsnio 5 dalies atitikties Konstitucijai ir konstituciniams principams. Teismas nepasisakė dėl 2019 m. kovo 4 d. pareiškėjo pateiktame prašyme iškeltų abejonių dėl byloje taikomų Įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai. Šios Įstatymo nuostatos atsakovui suteikia teisę subjektyviai vertinti tam tikras aplinkybes, todėl užsieniečiai susiduria su netikrumu, kuomet net ir atitikdami visus įstatymo keliamus reikalavimus, jiems gali būti atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Ginčijamas atsakovo Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimo.

28. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo 19 punkte nurodytais argumentais, pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsniu, leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje būtinas tikslu tinkamai vykdyti Bendrovės akcininko ir vadovo teises ir pareigas.

29. Pareiškėjas, apibendrindamas teigia, kad atsakovas subjektyviai ir plečiamai aiškina teisės aktų nuostatas ir kelia reikalavimus, kurie nėra nustatyti teisės aktais (nuostolių nebuvimas, verslo plano būtinumas). Atsakovo ir teismo sprendimai dėl Bendrovės fiktyvumo grįsti ne realiais faktais, o prielaidomis, spėjimais, neatitinka proporcingumo principo reikalavimų.

30. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.31. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo apeliacinio skundo 25 punkte nurodyti argumentai neatitinka imperatyvaus

Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo ir nuoseklios teismų praktikos.32. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nurodydamas, kad nuomos sutarčių vykdymas nebuvo tęsiamas, nepaneigė atsakovo

nustatytos aplinkybės, jog pusę metų iki pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi patalpų nuomos veikla Bendrovėje faktiškai nebuvo vykdoma. Pareiškėjo 26 punkte nurodytus argumentus paneigia atsakovo pirmosios

instancijos teismui 3.4–3.8 papunkčiuose nurodytos aplinkybės.33. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo 29 punkte išdėstytus argumentus paneigia pirmosios instancijos teismo 15–16

punktuose pateiktas kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, išsamus įvertinimas.

34. Atsakovo teigimu, ginčijamas Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, yra pagrįstas ne tik teisės aktų nuostatomis, bet ir išsamiu nustatytų faktinių aplinkybių įvertinimu.

Teisėjų kolegija


35. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiui ir jam panaikinta daugkartinė nacionalinė viza, bei atsakovo įpareigojimo išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo.

36. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

37. Pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia nesutikimu su pirmosios instancijos teismo faktinių aplinkybių vertinimu, jų apimtimi ir teisės, taikytinos ginčo santykiams, aiškinimu bei taikymu.

Dėl faktinių aplinkybių vertinimo

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 56 straipsnio 1 dalis). Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį, teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Teismo vidinis įsitikinimas – tai įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų visumos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-95/2012, 2011 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2663/2011).

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjų skundas atmetamas. Aplinkybė, jog pareiškėjas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės kitaip vertina bylos duomenis, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad ginčijamas Migracijos departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas išsamią įrodymų visumos analizę atliko pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis) ir sprendime motyvuotai pagrindė padarytas išvadas.

40. Pareiškėjas pateikė savo požiūrį į faktinių aplinkybių vertinimą, kuris, nenustačius pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, apeliacinės instancijos teismui nėra privalomas. Naujų įrodymų pareiškėjas nepateikė ir nenurodė tokių įrodymų buvimo vietos, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo tirti iš naujo pirmosios instancijos teismo įvertintų įrodymų. Pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia

Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ir nesudaro pagrindo kitaip vertinti nustatytų faktinių aplinkybių, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų vertinimu bei pripažįsta jas pakankamomis teismo išvadoms pagrįsti.

Dėl taikytinos ginčo santykiams teisės

41. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) darbuotojų vidutinio mėnesio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

42. Įstatymo 35 straipsnio, kuriame nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, 1 dalies 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi. Minėto straipsnio 1 dalies 12 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, o 14 punkte – jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.

43. Šioje byloje ginčijamu sprendimu buvo atsisakyta pareiškėjui išduoti laikiną leidimą gyventi vadovaujantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Atsakovas savo sprendimą pagrindė faktinėmis aplinkybėmis, kurias pirmosios instancijos teismas pripažino įrodytomis ir apeliacinės instancijos teismas su jomis sutiko (nutarties 40 punktas).

44. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad atsakovas teisingai taikė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo veiksnius, dėl kurių gali atsirasti pagrindas manyti, kad įmonė yra fiktyvi. Vienas iš tokių veiksnių nustatytas Aprašo 100.10 papunktyje, pagal kurį įmonė, kurios pateiktuose jos vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje dokumentuose nurodyta, kad pagrindinė šios įmonės veikla – prekyba ar paslaugų teikimas, pastaruosius 2 metus deklaruoja įmonės veiklos nuostolius (išskyrus atvejus, kai nuostoliai susidarė dėl investuotų lėšų į įmonės veiklą) arba iš savo vykdomos veiklos negauna pajamų (įplaukų) ar pelno.

45. Bendrovė pastaruosius 2 metus deklaravo veiklos nuostolius, todėl nepriklausomai nuo pareiškėjo teiginių, jog Bendrovė vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, pagal išorinius veiklos rodiklius, tokius kaip pardavimų augimo tempai ar gaunamos pajamos, galima daryti išvadą, jog Bendrovė realiai veiklos nevykdo ir tai yra pagrindas Bendrovę pripažinti fiktyvia.

46. Pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sampratą teikiamas verslo planas turi atitikti vykdomos veiklos realumą ir yra vertinamas kartu su įmonės išoriniais veiklos rodikliais ir, nesant veiklą patvirtinančių rodiklių, nėra pagrindo išduoti leidimą laikinai gyventi.

47. Pareiškėjas taip pat nepagrindė numatomo buvimo tikslo ir sąlygų Lietuvoje, todėl Migracijos departamento sprendimas panaikinti pareiškėjui išduotą daugkartinę nacionalinę vizą yra teisėtas bei pagrįstas.

48. Migracijos departamento sprendimas yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei ginčą reguliuojančiais teisės aktais,

pakankamai motyvuotas, todėl atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.49. Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 35 straipsnio 1

dalies 12 punkto, 45 straipsnio 5 dalies atitikties Konstitucijai ir konstituciniams principams pažymėtina, kad vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi administracinis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad teisės aktas, kuris taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma.

50. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012).

51. Pareiškėjo prašymas ištirti Įstatymo nuostatas grindžiamas iš esmės nesutikimu dėl minėtų Įstatymo normų taikymo. Tačiau pažymėtina, kad pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą Konstitucinis Teismas nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus (žr., Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimus). Atsižvelgiant į tai, asmenų prašymai ir argumentai kreiptis į Konstitucinį Teismą, kuriais iš esmės keliami teisės taikymo, o ne teisės aktų atitikties Konstitucijai ir (arba) įstatymams, klausimai, gali būti atmetami (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-315/2012).

52. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto, 45 straipsnio 5 dalies atitikties Konstitucijai, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

53. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo Y. P. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN



2019-09910 2019-06-20 2019-06-12 2019-06-12 -

Administracinė byla Nr. A-4325-261/2019


Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03811-2018-7Procesinio sprendimo kategorija: 8.3.1(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. S. (D. S.) ir D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. S. ir D. S. (D. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „GRGC Invest“ dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I.

1. Pareiškėjai D. S. (D. S.) ir D. S. (toliau – ir bendrai pareiškėjai, atskirai – pareiškėjas, pareiškėja) teismui pateikė skundą, kurį papildė, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2018 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 31-(00867); (00868), kuriuo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiui D. S., gim. (duomenys neskelbtini), ir atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Gruzijos pilietei D. S., gim. (duomenys neskelbtini).

2. Pareiškėjai nurodė, kad atsakovas netinkamai nustatė, jog uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „GRGC Invest“ (toliau – ir Bendrovė) fiktyviai vykdo veiklą, darbuotojai dirba tik formaliai, nes atsakovas atliko tik formalų dokumentų vertinimą, netinkamai nustatė, kad darbuotojai Bendrovėje neatlieka jokių funkcijų, nes nė vienas iš darbuotojų nebuvo apklaustas. Į Bendrovės nuomojamas patalpas realiai niekas nebuvo atvykęs, nors Bendrovės darbuotojai nuolatos būna biuro patalpose nuo 9.00 iki 18.00 val., išskyrus pietų pertrauką nuo 12.00 val. iki 13.00 val. Bendrovė iš savo uždirbtų pajamų moka darbo užmokesčius ir visus kitus mokesčius. Biuras (duomenys neskelbtini) – reali darbo vieta, Bendrovės naudojamas pilną darbo dieną. Lauke yra iškaba, taip pat ant durų antrame aukšte, kur sėdi darbuotojai. Pastato savininkas biurą nuomoja kelioms įmonėms, nes pastate yra keletas kabinetų, dėl ko šių įmonių adresai sutampa. Sprendimas, kad pareiškėjų socialinių ir ekonominių interesų centras yra kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, galimai Lenkijoje ir Vokietijoje, yra nepagrįstas, nes surinktų duomenų visuma visiškai to nepatvirtina. Nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjai piktnaudžiauja nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o jų tikslas – ne plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, bet tik įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse. Pareiškėjas Lietuvoje yra įsteigęs investicinę bendrovę UAB „(duomenys neskelbtini)“, gauna nemažus dividendus, bei jau 3 metus deklaruoja pajamas ir moka mokesčius Lietuvoje.

3. Pareiškėjai dėl Bendrovės veiklos vykdymo teritorijos pastebėjo, kad Bendrovės veikla negali būti vykdoma tik Lietuvos teritorijoje, nes tai apriboja verslo ekonominį vystymą. Be to, priimant sprendimą dėl fiktyvios formalios įmonės veiklos remiantis vien pajamų šaltinio šalimi negalima daryti išvados, kad Bendrovė nevykdo veiklos Lietuvoje. Taip pat atsakovas klaidingai teigia, kad atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi savaime neužkerta kelio pareiškėjui vykdyti Bendrovės akcininko numatytas pareigas ir teikti paslaugas pagal autorinę sutartį. Tik pareiškėjui, kaip akcininkui,

tiesiogiai dalyvaujant veikloje, stebint naujas galimybes, o ne aklai vadovaujantis verslo plane prognozuojamais veiksmais, galima tinkamai vykdyti veiklą. Būtent dėl tiesioginio akcininko dalyvavimo veikloje Bendrovė dar nebankrutavo ir gavo nemažai pelno, išmokėjo dividendus, nuo kurių buvo tinkamai sumokėti visi mokesčiai. Teisės aktai nedraudžia Bendrovės darbuotojams dirbti papildomai.

4. Pareiškėjai nurodė, kad prieš tai gauti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui ir jo šeimos nariams buvo išduoti nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Leidimo išdavimo metu pareiškėjas ir Bendrovė atitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) reikalavimus, t. y. ginčo dėl anksčiau išduotų leidimų laikinai gyventi išdavimo teisėtumo nėra. Atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, netinkamai įvertino susiklosčiusią situaciją bei faktines aplinkybes, skundžiamas sprendimas nėra adekvati priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti Šengeno erdvės valstybių narių interesus ir užkirsti kelią nepageidaujamiems asmenims atvykti į Lietuvos Respubliką bei Šengeno erdvę. Užsieniečiui, pretenduojančiam gauti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nėra draudžiama turėti kitų, nei verslas, teisėtų atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslų, taip pat nėra diferencijuojamas jų (tikslų) eiliškumas, todėl aplinkybių, nustatytų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, konstatavimas, nesant duomenų apie įmonės, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, fiktyvumą, yra pakankamas pagrindas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi šiuo aspektu vertinti kaip pagrįstą.

5. Pareiškėjai nurodė, kad, pareiškėjas, prašydamas pakeisti leidimą laikinai gyventi, vykdė ir ketina toliau vykdyti Bendrovės veiklą ir šiuo pagrindu pateikė duomenis, kurie bent jau formaliai pagrindžia pareiškėjo ir Bendrovės atitiktį Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams – duomenis apie Bendrovės vykdomą veiklą pastaruosius 6 mėnesius, įsteigtas darbo vietas ir jose dirbančius darbuotojus, Bendrovės kapitalą, pareiškėjui priklausančią Bendrovės akcijų dalį, todėl nei ginčijamame sprendime aptarti duomenų trūkumai, nei turėti duomenys apie pareiškėjui anksčiau išduoto leidimo laikinai gyventi pagrįstumą, taip pat Bendrovės deklaruojamus verslo ryšius su užsienyje registruotomis įmonėmis arba įmonėmis, kurių dalyviai ir vadovai yra užsieniečiai, turintys leidimą laikinai gyventi, dar nesudaro pagrindo teigti, kad Bendrovė yra fiktyvi Įstatymo prasme.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.7. Atsakovas paaiškino, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas reikalauja, kad įmonė vykdytų steigimo

dokumentuose įtvirtintą veiklą Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, vien formalūs įmonės veiklos požymiai (darbuotojams mokamas atlyginimas, mokami mokesčiai į valstybės biudžetą) savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įmonė realiai vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje. Nuvykus Bendrovės deklaruojamu veiklos vykdymo adresu: (duomenys neskelbtini), ant pastato buvo rasta bendrovės iškaba, tačiau patalpos buvo užrakintos. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis buvo sudaryta tik siekiant formaliai parodyti, jog Bendrovė neva turi tinkamas patalpas, kuriose vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje. Tęsiant Bendrovės veiklos patikrinimą, kelis kartus buvo nuvykta bendrovėje įdarbinto vadybininko K. I. gyvenamosios vietos adresu, tačiau minėtas asmuo nebuvo rastas. Migracijos valdybos pareigūnams nuvykus pareiškėjo ir kitų bendrovės dalyvių I. S. bei M. A. deklaruotu gyvenamosios vietos adresu, namo durų niekas neatidarė, o kaimynai paaiškino, kad šiuo adresu užsieniečiai negyvena. Pareiškėjas, nors ir turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi, nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. spalio 9 d., t. y. daugiau kaip pusę metų nedeklaravo savo gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje. Atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi savaime neužkerta kelio pareiškėjui, atsižvelgiant į įmonės teikiamų paslaugų pobūdį bei ekonominius interesus, dalyvauti bendrovės veikloje (pavyzdžiui, pasitelkiant įgaliotus atstovus arba nuotoliniu būdu). Bendrovės klientų, verslo partnerių, sudarytų sandorių, atliktų mokėjimų analizė, veiklos pagal verslo planą įvertinimas, kitų įmonės veiklos aspektų analizė patvirtina, kad Bendrovė realios veiklos Lietuvos Respublikoje nevykdo, pateikti duomenys neatitinka tikrovės, kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjų atvykimo tikslų ir sąlygų, sąžiningo siekio užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Užsienietis siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečiu gyvenimu Lietuvos Respublikoje ir ne plėtoti verslą, bet įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse. Vien formalus Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas savaime nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas leidimas.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 8 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, kuris yra Rusijos Federacijos pilietis, tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau

užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, 2018 m. balandžio 27 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė Bendrovės verslo planą, Bendrovėje įdarbintų asmenų darbo sutartis ir kitus dokumentus. Tą pačią dieną pareiškėja, kuri yra Gruzijos pilietė, per atstovę Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu. Migracijos departamentas 2018 m. spalio 18 d. priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi. Atsakovas pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeisti atsisakė tuo pagrindu, jog duomenys, kuriuos jis pateikė, norėdamas pakeisti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir yra rimtas pagrindas manyti, kad Bendrovė, kurios dalyvis yra užsienietis, yra fiktyvi, be to, pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, bei dėl to, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

10. Teismas akcentavo ginčui aktualų teisinį reguliavimą, t. y. Įstatymo 26 straipsnį, 35 straipsnio 1 dalies 2, 12, 14 punktus, 40 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktus ir 3 dalį ir nustatė, kad Bendrovė įregistruota 2009 m. balandžio 10 d., nuo 2015 m. kovo 30 d. iki 2017 m. lapkričio 9 d. deklaravo veiklą adresu (duomenys neskelbtini), o nuo 2017 m. lapkričio 9 d. (duomenys neskelbtini). Bendrovės įstatinis kapitalas yra lygus 45 000 Eur, kuris padalintas į 45 000 Eur paprastųjų vardinių 1 Eur nominalios vertės akcijų. Pareiškėjui nuosavybės teise priklauso 15 000 bendrovės akcijų, t. y. 1/3 bendrovės įstatinio kapitalo. Bendrovės direktoriumi nuo 2017 m. spalio 1 d. yra Ukrainos pilietis M. A., kuriam buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Bendrovės deklaruota pagrindinė veikla yra informacinių paslaugų veikla. Pareiškėjas, 2016 m. gegužės 11 d. kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, buvo pateikęs Bendrovės verslo aprašymą, kuriame deklaruojama pagrindinė Bendrovės veikla buvo suvirinimo, aukštalipių, statybos, elektros ir kitos inžinerinės paslaugos. Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – ir VSDF) informacinės sistemos duomenimis nurodytu laikotarpiu Bendrovėje dirbo M. A., K. I., V. Š. ir A. Ž. Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2018 m. rugsėjo 5 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-36486 konstatuota, kad nuvykus Bendrovės deklaruojamu veiklos vykdymo adresu: (duomenys neskelbtini), ant pastato buvo rasta bendrovės iškaba, tačiau patalpos buvo užrakintos. Tęsiant Bendrovės veiklos patikrinimą, kelis kartus buvo nuvykta Bendrovėje įdarbinto vadybininko K. I. gyvenamosios vietos adresu, tačiau minėtas asmuo nebuvo rastas. 2018 m. rugpjūčio 2 d. K. I. draugei buvo įteiktas šaukimas 2018 m. rugpjūčio 7 d. 13 val. atvykti į K. I. apklausą Migracijos valdyboje. 2018 m. rugpjūčio 28 d. K. I. elektroniniu laišku paaiškino, kad jis yra Vokietijoje ir į apklausą atvykti negali. 2018 m. rugsėjo 24 d. K. I. buvo atleistas. Pareiškėjas pateikė duomenis, kad nurodytas asmuo buvo tuo metu komandiruotėje. Kitų Bendrovės dalyvių M. A. bei I. S. (akcininkas) deklaruotu gyvenamosios vietos adresu namų durų niekas neatidarė, o kaimynai paaiškino, kad šiuo adresu užsieniečiai negyvena. Pareiškėjas, nors ir turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi, nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. rugsėjo 5 d. nebuvo deklaravęs savo gyvenamosios vietos Lietuvoje Respublikoje. Nors Migracijos departamentui pateiktame 2018 m. gegužės 3 d. paaiškinime teigiama, kad nurodytu periodu gyveno adresu: (duomenys neskelbtini), tačiau jokie šį teiginį pagrindžiantys dokumentai nebuvo pateikti, o apklausti kaimynai paneigė šią informaciją. Užsieniečių reikalų skyriaus 2018 m. spalio 4 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 10-PR2-41352 konstatuota, kad tęsiant Bendrovės veiklos patikrinimą, kelis kartus buvo nuvykta Bendrovėje įdarbintos projektų vadovės A. Ž. gyvenamosios vietos adresu, tačiau buto durų niekas neatidarė. Apklausti kaimynai paaiškino, jog bute Nr. 11 gyveno mergina, tačiau jie jos seniai nematė, ir nurodė, kad ji galimai yra išvykusi į užsienį. 2018 m. rugsėjo 24 d. į darbą Bendrovėje buvo priimta Lietuvos Respublikos pilietė J. K., gim. (duomenys neskelbtini), kuri savo gyvenamąją vietą yra deklaravusi Kauno mieste, tačiau jos darbo sutartis Migracijos departamentui nebuvo pateikta.

11. Teismas nustatytų faktinių aplinkybių kontekste sprendė, kad atsakovas padarė pagrįstą išvadą, jog nurodytų Bendrovės darbuotojų (Lietuvos piliečių) įdarbinimas Bendrovėje yra formalus, o pareiškėjo pateikti duomenys apie Bendrovės darbuotojus, jų darbo sąlygas neatitinka tikrovės, Bendrovės darbuotojai buvo įdarbinti tam, kad užsienietis atitiktų visas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti. Šių darbuotojų darbo sutartys nepatvirtina Bendrovės steigimo dokumentuose nurodytos veiklos. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių šių darbuotojų atliktas (atliekamas) darbo funkcijas. Vien tai, kad su minėtais darbuotojais buvo sudarytos darbo sutartys ir už juos mokamos socialinio draudimo įmokos, niekaip neįrodo, jog minėti darbuotojai realiai dirbo šioje Bendrovėje, siekė Bendrovės verslo plane numatytų rezultatų, o Bendrovė vykdė veiklą Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pareiškėjų skundo argumentai, kad atsakovas netinkamai nustatė, jog darbuotojai yra įdarbinti formaliai jų neapklausęs, nepagrįsti, kadangi

atsakovas atliko išsamų Bendrovės darbuotojų veiklos tyrimą, išnaudojo visas galimybes gauti jų paaiškinimus, o tai, kad neįmanoma buvo oficialiai nurodomų darbuotojų rasti nei jų darbo vietose, nei namuose ir jų apklausti, kaip tik ir paneigia skundo argumentus apie neva realią Bendrovės ūkinę veiklą ir realų Lietuvos piliečių įdarbinimą šioje įmonėje ir patvirtina departamento išvadą apie tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimą kreipiantis dėl leidimo pakeitimo (išdavimo). Šios pagrįstos atsakovo išvados padarytos remiantis visuma surinktų ir išanalizuotų Bendrovės ir atskirų jos darbuotojų duomenų, o ne iš pavienių pareiškėjų nurodomų faktų.

12. Teismas pažymėjo, kad prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi užsienietis nurodė, kad Bendrovė veiklą vykdo adresu (duomenys neskelbtini). Bendrovės 2017 m. verslo plane Bendrovės buveinė taip pat nurodyta adresu (duomenys neskelbtini). Valstybės įmonėje (toliau – ir VĮ) Registrų centre Bendrovė buvo įregistruota 2017 m. lapkričio 9 d. Pareiškėjas dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo kreipėsi 2018 m. balandžio 27 d. Pareiškėjas turi įrodyti, kad Bendrovė vykdė veiklą 6 mėnesius iki prašymo pateikimo, t. y. nuo 2017 m. spalio mėn. Bendrovės verslo plane „Informacinių technologijų paslaugos“ deklaruojama pagrindinė Bendrovės veikla yra informacinių technologijų (toliau – IT) paslaugos. Verslo plane paaiškinama, kad Bendrovė kuria programines sistemas, vykdo internetinių svetainių kūrimo, diegimo, palaikymo darbus, kuria pardavimų CRM sistemas, taip pat yra sukurtas stambus projektas „Smart home“, kurio vystymas užtruko net porą metų (projektas ir sistema skirta išmanaus namo modernizavimui). Verslo plane konstatuojama, kad produktus, paslaugas ir IT darbus atlieka direktorius bei akcininkai. Bendrovė taip pat atlieka investicijas – turi įsigijusi nekilnojamojo turto Vokietijoje, kur „šiuo metu dar vyksta statybos“ (planuojama šį turtą parduoti arba nuomoti, kai statybos bus užbaigtos). Kita bendrovės investicinė sritis – 2017 m. pabaigoje Lenkijoje įsteigta dukterinė įmonė Sp.z.o.o. „We Praca Poland“, kurią planuojama naudoti siekiant išplėsti IT produkcijos ir paslaugų pardavimus užsienio rinkoje. Migracijos departamentas, atsižvelgęs į tai, kad verslo plano IV skyriuje „Planų ir tikslų įgyvendinimas“ akcentuojama, kad visi 2017 m. iškelti tikslai yra įgyvendinti, o VI skyriuje „Finansinių rodiklių analizė“ konstatuojama, kad bendrovės apyvarta per 2017 m. pasiekė 277 781 Eur, grynasis pelnas – 146 337 Eur, – pabrėžė, kad šie finansiniai rodikliai sutampa su 2017 metų bendrovės pelno (nuostolio) ataskaitoje, kuri, remiantis VĮ Registrų centro duomenimis, buvo sudaryta 2018 m. sausio 30 d., pateiktais rodikliais. Padarė išvadą, kad Bendrovės verslo planas buvo parengtas ne anksčiau kaip 2018 m. sausio 30 d., t. y. likus mažiau kaip 3 mėnesiams iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo (Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad bendrovė turi vykdyti veiklą Lietuvos Respublikoje pagal verslo planą bent pusę metų iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo – nagrinėjamu atveju nuo 2017 m. spalio 27 d. iki 2018 m. balandžio 27 d.).

13. Teismas pažymėjo, kad atsakovas detaliai išanalizavo pareiškėjo pateiktas paslaugų teikimo sutartis, sudarytas su Jungtinėje karalystėje registruota įmone „TER AG“, UAB „M Capital“, UAB „Algauto“, UAB „InBetas“, MB „Euporija“, UAB „Baurona“, taip pat sąskaitas faktūras, išrašus, priėmimo-perdavimo aktus, kasos pajamų orderius ir nustatytas faktines aplinkybes užfiksavo ginčijamame sprendime. Paslaugų teikimo sutartyse, sąskaitose faktūrose nurodytos bendro pobūdžio kitiems asmenims teikiamos paslaugos, detaliau neatskleidžiant tokių paslaugų suteikimo turinio, sutarčių įgyvendinimo detalių, taip pat paslaugos, kaip, pavyzdžiui, Jungtinės karalystės bendrovei paslaugos teiktos nesusijusios su verslo plane numatyta veikla. Migracijos departamentas, vertindamas šiuose dokumentuose nurodytų sandorių ir ūkinių operacijų turinį, pagrįstai suabejojo jų realumu. Nesant objektyvių duomenų apie Bendrovės pagal verslo planą ir steigimo dokumentuose numatytą ūkinę-komercinę veiklą Lietuvos Respublikoje, Bendrovės balansai, pelno (nuostolių) ataskaitos, banko sąskaitos išrašas negali būti laikomi pakankamais įrodymais, patvirtinančiais Bendrovės ūkinės veiklos Lietuvos Respublikoje vykdymą. Juo labiau, kad didžioji dalis pajamų gaunama iš užsienio valstybėse registruotų įmonių, o ne Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančių įmonių. Skundo argumentai apie realią Bendrovės veiklą Lietuvos Respublikos teritorijoje, įvertinus sandorių su Lietuvoje registruotomis įmonėmis apimtį ir jų piniginę išraišką Bendrovės sudarytų sandorių ir atliktų ūkinių operacijų sumoje, – apskritai deklaratyvaus pobūdžio.

14. Teismas, vadovaudamasis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, ir įvertinęs pareiškėjo atsakovui pateiktų dokumentų visumą, darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai sprendė, jog Bendrovė 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nevykdė veiklos pagal pateiktą naują verslo planą Lietuvos Respublikoje, o pateikti duomenys apie šiuo laikotarpiu vykdytą veiklą (veiklos vykdymo vietą, Bendrovėje dirbančius darbuotojus ir jų darbo sąlygas) pilnai neatitinka tikrovės. Aukščiau išanalizuoti bendrovės veiklos duomenys, verslo partneriai ir pareiškėjų argumentas, kad įmonės veikla negali apsiriboti vien Lietuvos Respublikos teritorija tik patvirtina

atsakovo išvadų pagrįstumą, kadangi pareiškėjas, siekdamas pirmą kartą gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje investicijų Lietuvoje pagrindu, įsipareigojo veiklą (ar bent didžiąją jos dalį) vykdyti (investuoti) būtent Lietuvos Respublikos teritorijoje.

15. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius ir prieštaringus duomenis apie Bendrovės veiklą, Bendrovės darbuotojų darbo vietas ir atliekamas funkcijas, apie tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą (pareiškėjo tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o tik formaliai atitikti visas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi gavimo sąlygas ir gauti leidimą laikinai gyventi ir nevaržomai keliauti po Šengeno valstybes). Atsakovas teisėtai ir pagrįstai atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

16. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu.

17. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintų Lietuvos migracijos politikos gairių 22.1, 22.3.3 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, vertino, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, o abejonės dėl pareiškėjo realios teisėtos veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje yra pagrįstos. Todėl ginčijamo sprendimo dalis, kuria pareiškėjui atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu, taip pat yra teisėta ir pagrįsta.

18. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nėra pagrindo pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi, todėl darė išvadą, kad pareiškėja neatitinka nurodytų sąlygų dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo šeimos susijungimo atveju.

19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai teismui nenurodė jokių naujų, papildomų reikšmingų aplinkybių dėl Bendrovės veiklos realumo, kurios paneigtų atsakovo nustatytus ir teisme pasitvirtinusius faktus apie tai, kad užsieniečiai neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų imperatyvių kriterijų, o Bendrovė pagrįstai buvo įvertinta kaip ta, kurios veikla imituojama, formaliai įdarbinant asmenis, pateikti pareiškėjų duomenys neatspindi tikrovės.

III.

9. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

10. Pareiškėjai nurodo, kad teismo nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus reikalavimus.

11. Pareiškėjai pažymi, kad teismas nepagrįstai ignoravo faktą, jog Bendrovė veikia specifinėje verslo srityje. Pagal verslo planą pagrindinė veikla – informacinių technologijų paslaugos, pagal EVRK kodą – kompiuterių programavimo, konsultacinė ir su tuo susijusi veikla. Byloje surinkti duomenys ir teismo posėdyje apklaustos Bendrovės darbuotojos projektų vadovės A. Ž. paaiškinimai patvirtina, kad Bendrovė veiklą vykdo realiai, o programavimo ir kitus informacinių technologijų darbus Bendrovėje atlieka Bendrovės akcininkai pagal autorines sutartis.

12. Pareiškėjų teigimu, atsakovas atliko tik formalų dokumentų vertinimą bei netinkamai nustatė, kad darbuotojai Bendrovėje neatlieka jokių funkcijų, kadangi nei vienas iš darbuotojų nebuvo apklaustas, todėl negalėjo nustatyti darbuotojų formalaus įdarbinimo fakto.

13. Pasak pareiškėjo, teismo išvadą, kad Bendrovės veikla yra nukreipta į Europos Sąjungos valstybes, paneigia Bendrovės su Lietuvoje veikiančiomis UAB „Algauto“, MB „Euporija“, UAB „InBetas“ sudarytos Informacinių technologijų paslaugų sutartis, kurios nebuvo pripažintos negaliojančiomis ar niekinėmis, paslaugų priėmimo-perdavimo aktai, sąskaitų išrašai, sąskaitos faktūros, verslo plane nurodyta informacija, kad Bendrovė teiks paslaugas Lietuvos asmenims. Vien ta aplinkybė, kad Bendrovė turi ir aptarnauja klientus ne tik Lietuvos Respublikoje, bet ir užsienyje, nepaneigia išvados, kad Bendrovės veikla yra nukreipta į Lietuvą ir turi įtakos Lietuvos ekonomikai.

14. Pareiškėjų teigimu, teismo išvadą, jog Bendrovė veiklos nevykdo ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą Lietuvos Respublikoje, paneigia su Jungtinės Karalystės įmone „TER AG F. Z.E.“ 2015 m. birželio 1 d., su UAB „M Capital“ 2017 m. gegužės 17 d., su UAB „Baurona“ 2018 m. vasario 14 d. sudarytos Informacinių technologijų paslaugų sutartis, kurios nebuvo pripažintos negaliojančiomis ar niekinėmis. Pareiškėjas pažymi, kad verslo plano parengimo data negali būti įrodymu, kad Bendrovė

iki jo parengimo bei pateikimo paskutinius 6 mėnesius iki prašymo pateikimo nevykdė steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje. Atsakovas ir teismas pripažino, kad Bendrovė vykdo teisėtą veiklą, todėl vien ta aplinkybė, jog Bendrovės klientais dar netapo fiziniai asmenys, negali būti pagrindu vertinimui, jog Bendrovės veikla neatitinka verslo plane nurodytus metmenis.

15. Pareiškėjo teigimu, tiek teismas, tiek atsakovas nepakankamai detaliai įvertino Bendrovės veiklą, kuri trunka pakankamai ilgai ir kurioje įsteigtos darbo vietos ir visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) darbuotoju vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius. Bendrovė nėra fiktyvi Įstatymo prasme, todėl atsisakymas išduoti pareiškėjui ir jo šeimai leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu negali būti laikomas pagrįstu.

16. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą pirmosios instancijos teismui atsiliepime į skundą nurodytais argumentais prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

17. Atsakovas akcentuoja, kad tik įvykdžius visus Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus gali būti laikoma, kad pareiškėjas atitinka šios nuostatos reikalavimus.

18. Atsakovas pažymi, kad sprendžiant dėl reikalavimo, jog Bendrovė turi vykdyti veiklą Lietuvos Respublikoje pagal verslo planą bent pusę metų iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo buvo nustatyta, kad Bendrovės verslo planas buvo parengtas ne anksčiau kaip 2018 m. sausio 30 d., t. y. likus mažiau kaip 3 mėnesiams iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Be to, didžioji pajamų dalis Bendrovėje yra gauta iš Jungtinės Karalystės įmonės, Bendrovės veikla nukreipta į Europos Sąjungos rinką, o pateiktuose dokumentuose neatsispindi, kad darbai pagal sutartis buvo atliekami Lietuvos Respublikoje.

19. Atsakovas akcentuoja, kad MB „Euporija“ ir UAB „Inbetas“ vadovauja tas pats asmuo E. L., o UAB „Algauto“, kuri yra dar kuriama, dirba net du buvę Bendrovės darbuotojai R. B. ir T. N. Pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad minėtoms įmonėms paslaugas teikė būtent Bendrovės darbuotojai. Aplinkybę, kad Bendrovės veikla nukreipta į Europos Sąjungą, o ne į Lietuvos Respubliką, patvirtina ir tai, jog: 2017 m. pabaigoje Lenkijoje įsteigta dukterinė įmonė Sp.z.o.o. „We Praca Poland“, kurią planuojama naudoti siekiant išplėsti IT produkcijos ir paslaugų pardavimus užsienio rinkoje; 2017 m. kovo 17 d. su UAB „Berus LT“ sudaryta paskolos sutartis dėl 150 000 Eur paskolos Bendrovei tikslu atsiskaityti su DEMOS Wohnbau GmbH už nekilnojamojo turto įsijimą Vokietijoje. UAB „Berus LT“ savininkai yra bendrovės direktorius M. A. ir kitas bendrovės akcininkas I. S.

20. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo neatitikimą Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams patvirtina ir tai, kad Bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių darbuotojų ir kad atsakovui pateiktose sutartyse nurodytus programavimo ir IT darbus būtų atlikę Bendrovėje įdarbinti Lietuvos Respublikos piliečiai. Šios atsakovo nustatytos aplinkybės nepaneigia ir pareiškėjo 2018 m. balandžio 3 d. pateikti paaiškinimai, kuriuose nurodomi tik abstraktus darbuotojų darbo funkcijų apibūdinimai.

21. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nuolat negyvena ir gali dalyvauti Bendrovės veikloje fiziškai nebūdamas Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo leidimas laikinai gyventi galiojo iki 2018 m. liepos 12 d., tačiau jis nesikreipė dėl daugkartinės nacionalinės (D) vizos, kuri jam galėjo būti išduota iki 2018 m. rugsėjo 17 d. Pareiškėjas niekada nebuvo įdarbintas Bendrovėje ir apskritai Lietuvos Respublikoje, o tai reiškia, kad pareiškėjas nėra suinteresuotas veiklos Lietuvos Respublikoje vykdymu ir jis Lietuvos Respublikoje nuolat negyvena.

22. Atsakovo teigimu, ginčijamas sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus pareiškėjo ir Migracijos valdybos pateiktus dokumentus ir įvertinus visą surinktą medžiagą bei informaciją. Be to, ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas pareiškėjui, todėl ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

23. Atsakovo vertinimu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų atsakovo ir teismo sprendimų išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :IV.

24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2018 m. spalio 18 d. sprendimo Nr. (15/4-1) 31-(00867); (00868) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiui D. S. ir išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Gruzijos pilietei D. S.“ teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. balandžio 3 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė. Apeliacinį skundą pareiškėjai grindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų nenuoseklumu, prieštaravimu byloje nustatytoms aplinkybėms bei netinkamu įrodymu vertinimu.

26. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar byloje esantys duomenys patvirtina pareiškėjų nurodytų pažeidimų faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjų nurodomais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga atskirai pasisakyti tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

28. Byloje nustatyta, kad 2018 m. balandžio 27 d. pareiškėjas, kuris yra Rusijos Federacijos pilietis, Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Tą pačią dieną pareiškėja, kuri yra Gruzijos pilietė, per atstovę Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, esantis Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

29. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymus, jų pateiktus dokumentus bei įvertinęs surinktą medžiagą, konstatavo, kad pareiškėjų pateikti duomenys neatitinka tikrovės, Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, nes pateikti dokumentai apie Bendrovės vykdomą veiklą (sutartys, sąskaitos-faktūros, bankų sąskaitų išrašai) neįrodo Bendrovės ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagal verslo planą vykdomos steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje (Bendrovės pagrindinės sutartys sudarytos su užsienio valstybėse registruotomis įmonėmis, iš kurių gautos pajamos sudaro daugiau kaip 97 proc. visų Bendrovės gautų piniginių įplaukų, taip pat Bendrovėje visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai). Atsakovo ginčijamas sprendimas buvo grindžiamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies, nustatančios, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi (2 p.); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (12 p.); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 p.).

30. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (ginčui aktuali 2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-943 redakcija, galiojanti nuo 2018 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

31. Pažymėtina, kad vien fakto, jog įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra neatitinkanti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto kriterijų, konstatavimo pakanka, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui būtų panaikintas ar būtų atsisakyta jį pakeisti ar išduoti. Pareiškėjai, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl bendrovės veiklos realumo, iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu byloje, tačiau nepateikia naujų duomenų ar argumentų, kurie galėtų pagrįsti, kad teismas, vertindamas byloje atsakovo nustatytas aplinkybes, netinkamai taikė įrodymų vertinimą ar įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas.

32. Kaip matyti iš Įstatyme numatyto reikalavimo, įmonė turi vykdyti veiklą pagal verslo planą ne mažiau kaip paskutinius 6 mėnesius iki prašymo pateikimo, taigi įstatyme yra numatyta aiški sąlyga, kad užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje. Taigi, iš įstatymo yra aišku, kad vertinant, ar užsienietis atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, turi būti atsižvelgiama ir į plano sudarymo laiką. Šiuo atveju yra akivaizdu, ko neginčija ir pareiškėjai, kad planas buvo sudarytas 2018 m., nes jame yra realūs duomenys, kurie sutampa su 2017 m. bendrovės pelno (nuostolio) ataskaitoje esančiais duomenimis, kuri, remiantis VĮ Registrų centro duomenimis, buvo sudaryta 2018 m. sausio 30 d., kas leido Migracijos departamentui padaryti pagrįstą išvadą, kad verslo planas ankščiausiai buvo sudarytas 2018 m. sausio 30 d. Taigi, pareiškėjas 2018 m. balandžio 27 d. Migracijos departamentui pateikdamas prašymą ir jį grįsdamas aplinkybėmis, kad jam turi būti pakeistas leidimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, neįvykdė šiame punkte numatytos sąlygos, kuri yra apibrėžta laike, t. y. pateikė prašymą pakeisti leidimą ankščiau (nepraėjus 6 mėnesiams nuo plano sudarymo), nei tai numatyta Įstatyme.

33. Taip pat aptariamu atveju reikšmingais laikytini atsakovo nustatyti faktai, kad Bendrovės veikla neatitinka pateikto verslo plano – jo dalyje „Klientai“ nurodyta, jog Bendrovė teiks paslaugas Lietuvos asmenims, tačiau didžioji dalis Bendrovės įplaukų atėjo iš užsienio įmonių; Bendrovė nevykdė veiklos pagal verslo planą ne mažiau kaip paskutinius 6 mėnesius iki prašymo pateikimo; Bendrovės darbuotojų nepavyko rasti nurodytu adresu; išsiuntus šaukimą, darbuotojas K. I. neatvyko į apklausą; darbuotojos A. Ž. nepavyko rasti jos gyvenamosios vietos adresu, kaimynai apie ją nieko nežinojo; Migracijos departamentui pareikalavus pateikti papildomus paaiškinimus, pareiškėjas bei įmonė nesugebėjo nurodyti konkrečius darbuotojų atliktus realius darbus; Bendrovė neįdarbino ir nesiekė įdarbinti IT specialistų. Be to, vertinant Migracijos departamento surinktų duomenų visumą, o konkrečiai, pareiškėjo nurodomų įmonių, kurioms teiktos paslaugos, vadovus, jų veiklą, apyvartą, darbuotojų skaičių ir pan., sutiktina su atsakovo išvadomis, kad įmonė, sudarydama sutartis kai kuriomis kitomis įmonėmis, imitavo savo veiklą. Pareiškėjai įrodymų, paneigiančių šias Migracijos departamento padarytas išvadas, nepateikė, kaip ir nepateikė jokių dokumentų, kurie pagrįstų darbuotojų realius atliktus darbus įmonėje.

34. Pabrėžtina, kad teismas, nagrinėdamas bylą, nesprendžia viešojo administravimo subjektui įstatymu priskirtų klausimų iš naujo, tik patikrina, ar atsakovas, priimdamas administracinį sprendimą, veikė įstatymu apibrėžtos kompetencijos ribose, ar konkrečiu atveju atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi lėmusios aplinkybės egzistuoja, ar jos buvo nustatytos remiantis objektyviais duomenimis. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir buvo įvertintas pareiškėjų argumentų, kuriais jie nesutinka su priimtu administraciniu sprendimu, pagrįstumas. Pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė iš esmės daugiau jokių reikšmingų aplinkybių dėl įmonės veiklos realumo, kurios paneigtų atsakovo nustatytus faktus, kad pateikti dokumentai apie bendrovės vykdomą veiklą (sutartys, sąskaitos-faktūros,

bankų sąskaitų išrašai) neįrodo Bendrovės ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjų kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagal verslo planą vykdomos steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje. Atsakovo nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų imperatyvių kriterijų.

35. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui; ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose. Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti / ar atsisakyti pakeisti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018).

36. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo surinktus įrodymus, bei padarytas išvadas, su jomis sutinka ir jų nekartoja, pritaria, kad išvada, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų yra pagrįsta ir sudaro pagrindą nepakeisti jam leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atitinkamai ir jo šeimos nariams, kuriems buvo išduoti leidimai šeimos sujungimo pagrindu (Įstatymo 50 str. 3 d.).

37. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais Įstatymo nustatytais pagrindais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4983-624/2017). Taip pat pritartina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje susiformavusiai nuostatai, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017).

38. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčijamo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

39. Kadangi sprendimas šioje byloje priimamas ne pareiškėjų naudai, jų prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).


n u t a r i a:

Pareiškėjų D. S. (D. S.) ir D. S. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN



2019-09886 2019-06-20 2019-06-12 2019-06-12 -

Administracinė byla Nr. AS-444-261/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01668-2019-6Procesinio sprendimo kategorija 49(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas E. B. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2019 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. 18-3513 dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija neišdavimo (toliau – ir ginčijamas sprendimas).

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki bylos išnagrinėjimo sustabdyti ginčijamo sprendimo galiojimą. Nurodė, kad ginčijamo sprendimo pagrindu jo atžvilgiu gali būti priimti kiti sprendimai, sukeliantys teisines pasekmes, įskaitant atleidimą iš užimamų pareigų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 10 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmė ir netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo skundas iš esmės atitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) keliamus reikalavimus.

Dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių įrodymais pagrįstų aplinkybių, sudarančių pagrindą manyti, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo yra paremti tik bendro pobūdžio svarstymais, o ne konkrečiais įrodymais. Teismas vertino, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje negalima daryti išvados, kad, nepritaikius pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo pateikti argumentai dėl galimai ateityje jo atžvilgiu kilsiančios žalos yra nepagrįsti.

III.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6f38b10092ab11e9ae2e9d61b1f977b3

Pareiškėjas padavė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta tenkinti jo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir jo prašymą tenkinti.

Pareiškėjas atskirajame skunde ir jo papildymuose paaiškina, kad jo skunde nurodytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Ginčijamo sprendimo teisinės pasekmės – leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija neišdavimas ir įsakymo dėl atleidimo iš darbo priėmimas. Įsakymo dėl atleidimo iš darbo priėmimas inicijuotu kitą teisminį procesą, pablogintų pareiškėjo, kaip daugiavaikės šeimos tėvo, socialinę padėtį. Net palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju gali susidaryti padėtis, jog į užimamas pareigas nebus grąžintas, o dėl priverstinės pravaikštos nevykdydamas darbinės veiklos, negalės kelti profesinės kvalifikacijos. Ateityje tai gali lemti blogesnę padėtį, siekiant užimti tam tikras pareigas tiek valstybės tarnyboje, tiek privačiame sektoriuje. Nuo 2014 metų Nacionalinėje mokėjimo agentūroje (toliau – ir NMA) nebuvo gauta nei vieno dokumento su slapta informacija, nes įstaiga tiesiogiai nedirba su slaptais dokumentais. Todėl taikant reikalavimo užtikrinimo priemonę, neiškils jokių neigiamų pasekmių, susijusių su NMA veiklos sutrikdymu.

Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad skundu yra ginčijamas tarpinis administracinės procedūros dokumentas, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas nenagrinėtinas teisme Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu ir reikalavimo užtikrinimo priemonė negali būti taikoma. Be to, pareiškėjas neįrodė būtinybės taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėjas prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę siekia ne būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo, o reikalauja, kad teismas prevenciškai imtųsi ginti jo teises ir apsaugotų pareiškėją nuo galimų būsimų jo teisių pažeidimų. Tokio pobūdžio pareiškėjo prašymas, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, negali būti tenkinamas. Konkrečiu atveju pareiškėjas neįrodė didelės žalos, kurios atitaisymas būtų itin sudėtingas, fakto. Be to, pareiškėjo dėl ginčijamo sprendimo priėmimo galimai patirta žala ir nuostoliai gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka.

Trečiais suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti.

Ministerija nurodo, kad teismas tinkamai įvertino pareiškėjo prašymo pagrįstumą, faktines aplinkybes ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Teisėjų kolegija


Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutarties dalies, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės, nurodytos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte, netaikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 70 straipsnyje nurodytos reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos skundo reikalavimui (dalykui) užtikrinti. Teismine administracine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 5 straipsnio, 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 23 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Vadovaujantis nurodytu teisiniu reguliavimu, į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje.

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą, taip pat dėl informacinio pobūdžio raštų, kuriuose nėra jokių viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų), skirtų pareiškėjui (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje

byloje Nr. A-261-69/2011). Administracinių teismų praktikoje argumentai dėl tarpinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo paprastai gali būti nurodyti grindžiant skundą dėl galutinio sprendimo, kurio tarpiniais dokumentais jie yra (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-555/2010, 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-374-492/2016).

Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 17 straipsnio 9 dalis nustato, kad ABTĮ nustatyta tvarka yra skundžiami sprendimai dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija neišdavimo, uždraudimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Iš pateikto skundo matyti, kad pareiškėjas prašo panaikinti Departamento 2019 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. 18-3513 dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija neišdavimo. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras 2019 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 3P-105 „Dėl sprendimo neišduoti leidimo E. B.“, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 17 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgdamas į Departamento 2019 m. balandžio 23 d. raštą Nr. 18-3513, kuriame pateikta informacija apie E. B., priėmė sprendimą neišduoti E. B. leidimo, suteikiančio teisę dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“.

Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytą teisinį reguliavimą ir vadovaujantis pacituota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti Departamento 2019 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. 18-3513 dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija neišdavimo negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme objektu, nes yra tarpinis viešojo administravimo subjekto dokumentas, nesukeliantis pareiškėjui tiesioginių pasekmių. Atitinkamai, ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta reikalavimo užtikrinimo priemonė (ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas)) negali būti taikoma reikalavimui, kuris negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

Konkrečiu atveju pareiškėjui tiesiogines teisines pasekmes sukelia Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2019 m. balandžio 29 d. įsakymas Nr. 3P-105 „Dėl sprendimo neišduoti leidimo E. B.“, kuris, sutinkamai su Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 17 straipsnio 9 dalimi, skųstinas teismui ABTĮ nustatyta tvarka.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, darytina išvada, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutarties dalis, kuria pirmosios instancijos teismas išsprendė pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, yra nepagrįsta iš esmės.

Konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas turėtų išaiškinti pareiškėjui teisę tikslinti skundo reikalavimus (ABTĮ 50 straipsnio 3 dalis) nurodant, kad savarankišku ginčo šioje administracinėje byloje objektu galėtų būti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2019 m. balandžio 29 d. įsakymas Nr. 3P-105 „Dėl sprendimo neišduoti leidimo E. B.“. Patikslinto skundo reikalavimui užtikrinti pareiškėjas gali prašyti taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pirmosios instancijos teismas, nesant kliūčių priimti patikslintą skundą, jį nagrinėdamas dėl nurodyto administracinę procedūrą užbaigiančio sprendimo – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2019 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. 3P-105 „Dėl sprendimo neišduoti leidimo E. B.“, tirtų ir tarpinio (procedūrinio) Departamento 2019 m. balandžio 29 d. sprendimo Nr. 18-3513 dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija neišdavimo teisėtumą ir pagrįstumą bei jo poveikį galutinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Apibendrinant išdėstytus argumentus, atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutarties dalis, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, naikintina.


n u t a r i a:

Pareiškėjo E. B. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo

prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, panaikinti.Įpareigoti Vilniaus apygardos administracinį teismą išaiškinti pareiškėjui E. B. teisę tikslinti skundo reikalavimus ir

pagal patikslintus skundo reikalavimus teikti prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.Nutartis neskundžiama.


GINTARAS KRYŽEVIČIUS

VESLAVA RUSKAN_______________________


2019-09904 2019-06-20 2019-06-12 2019-06-12 -

Administracinė byla Nr. eA-4362-261/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00759-2019-6Procesinio sprendimo kategorija 9.5(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. M. S A. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. M. S A. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas H. M. S A. Z. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2019 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. (15/6-12)15PR-20 „Dėl prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nenagrinėjimo iš esmės ir Europos Sąjungos valstybės narės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, nustatymo“ (toliau – ir Sprendimas), įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėti iš esmės.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimu atsakovas nusprendė: 1) nenagrinėti Jordanijos piliečio H. M. S A. Z. prašymo suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje; 2) atlikti tyrimą, siekiant nustatyti Europos Sąjungos valstybę narę, atsakingą už Jordanijos piliečio H. M. S A. Z., pašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą; 3) išduoti Jordanijos piliečiui H. M. S A. Z. užsieniečio registracijos pažymėjimą; 4) leisti Jordanijos piliečiui H. M. S A. Z. prašymo suteikti prieglobstį

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8ea016f092ab11e9ae2e9d61b1f977b3

nagrinėjimo metu apsigyventi pasirinktoje gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini).3. Pareiškėjas teigė, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, netinkamai nustatė faktinės

aplinkybės bei pritaikė teisės normas, todėl Sprendimas naikintinas. Su Lietuvos Respublika jį sieja glaudūs socialiniai ir ekonominiai ryšiai, nes jis yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, bendrovė yra pasirašiusi negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pagal kurią ji nuomojasi patalpas savo veiklos vykdymui, atliko eilę veiksmų, siekiant plėtoti savo verslą: rado patalpas, įdarbino buhalterį, darbuotoją ir pan. Atsisakymą nagrinėti pareiškėjo prašymą Migracijos departamentas motyvavo tik tuo, kad Ispanijos ambasadoje pareiškėjui buvo išduota Šengeno C tipo viza Nr. ES014547073, galiojusi nuo 2018 m. liepos 30 d. iki 2018 m. rugsėjo 12 d. Šį motyvą Migracijos departamentas grindžia 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013 (toliau – ir Reglamentas) 12 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagal kurias už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą gali būti atsakinga Ispanija.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad Reglamento 3 straipsnio 1 dalis numato, kad valstybės narės nagrinėja kiekvieną trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės, bet kurios iš jų teritorijoje, įskaitant pasienį arba tranzito zonas, prašančio tarptautinės apsaugos, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus. Jei remiantis šiame Reglamente išvardytais kriterijais negalima nustatyti jokios atsakingos valstybės narės, už jo nagrinėjimą yra atsakinga pirmoji valstybė narė, kuriai buvo pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas. Taigi, iš įtvirtinto teisinio reguliavimo matyti, kad Reglamento III skyriuje yra įtvirtinti kriterijai, kurių pagrindu nustatoma už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakinga Europos Sąjungos valstybė narė, taip pat nustatoma šių kriterijų tarpusavio hierarchija. Kita vertus, Reglamento 17 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta diskrecinė išlyga, numatanti, kad kiekviena valstybės narė nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame Reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Iš esmės tokią galimybę numato ir Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Aprašas) 73 punktas, nustatantis, kad net nustačius, jog kita ES valstybė narė yra atsakinga už prašymo suteikti prieglobstį, pateikto Lietuvos Respublikoje, nagrinėjimą, Migracijos departamentas gali nuspręsti nagrinėti gautą prašymą suteikti prieglobstį iš esmės remdamasis diskrecine išlyga, nustatyta Reglamento 17 straipsnio 1 dalyje.

5. Pareiškėjas vertino, kad Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į pareiškėjo jau sukurtus socialinius ir ekonominius ryšius turėjo galimybę pasinaudoti Reglamentu nustatyta diskrecine išlyga ir nagrinėti pateiktą prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.7. Atsakovas nurodė, kad 2019 m. vasario 5 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba

(toliau – ir Migracijos valdyba) gavo pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas, atlikęs tyrimą ir atsižvelgęs į surinktą informaciją (Ispanijos ambasada Abu Dabyje (Jungtiniai Arabų Emyratai) išdavė pareiškėjui Šengeno C tipo vizą Nr. ES014547073, galiojančią nuo 2018 m. liepos 30 d. iki 2018 m. rugsėjo 12 d.), nustatė, kad yra pagrindas nenagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymo iš esmės, nes už jo prašymo nagrinėjimą iš esmės gali būti atsakinga kita ES valstybė narė. Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į aukščiau minėto tyrimo rezultatus ir vadovaudamasis Reglamento 12 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 72 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 78 straipsnio 1 dalimi, 79 straipsnio 2 dalimi, Aprašo 35 punktu, 36.3 papunkčiu, 48 punktu ir 57 punktu, priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė nenagrinėti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės, nes už jo prašymų dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimą iš esmės gali būti atsakinga kita ES valstybė narė. Sprendimu taip pat nuspręsta nustatyti ES valstybę narę, atsakingą už pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimą.

8. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad ginčijamu sprendimu nebuvo nuspręsta nei kad „Lietuva nėra atsakinga už pareiškėjo prašymo nagrinėjimą“, nei kad kita valstybė yra atsakinga už šio prašymo nagrinėjimą. Ginčijamu sprendimu buvo nuspręsta atlikti tyrimą, kurio paskirtis – nustatyti valstybę, atsakingą už pareiškėjo prašymo nagrinėjimą. Šio tyrimo rezultatas gali būti tiek tai, jog už prašymo suteikti prieglobstį atsakinga kita valstybė, tiek tai, jog už šio prašymo nagrinėjimą atsakinga Lietuvos Respublika. Neatlikus tokio tyrimo, esant tokioms aplinkybėms, kaip šioje byloje, neįmanoma nuspręsti dėl atsakingos valstybės. Reglamentas nereglamentuoja tarpinių nacionalinių administracinių sprendimų, susijusių su šio Reglamento taikymu, priėmimo. Kitaip tariant, Reglamento tekste nėra nuostatos, kuri nustato pagrindus atlikti atsakingos valstybės nustatymo procedūrą, nes pats Reglamentas bei jo nustatomas režimas, savaime ir

visa apimtimi, įpareigoja valstybes nares atlikti atsakingos valstybės narės nustatymo procedūrą. Remiantis Reglamento 20 straipsnio 1 dalimi atsakingos valstybės narės nustatymo procedūra prasideda, kai tik valstybei narei pirmą kartą pateikiamas tarptautinės apsaugos prašymas. Atitinkamai, valstybės, atsakingos už pareiškėjo prašymo nagrinėjimą, nustatymo procedūra prasidėjo, kai pareiškėjas pateikė prašymą suteikti prieglobstį, o ginčijamu sprendimu šios procedūros pradžia tiesiog buvo formaliai įforminta, kaip to reikalauja nacionalinė teisė. Atsižvelgus į tai, kad ginčijamu sprendimu atsakingos valstybės nustatymo procedūra buvo tik pradėta, bet ne užbaigta, bei į tai, kad tokios procedūros pradžia nėra tapati atsakomybės priskyrimui konkrečiai valstybei, Migracijos departamentas laikėsi nuomonės, kad tokio pobūdžio tarpinis sprendimas, kurio priėmimą Reglamentas nereglamentuoja bei kuris savaime tik apibrėžia atsakingos valstybės nustatymo procedūros pradžią, iš viso neprivalo būti grindžiamas tam tikru konkrečiu Reglamente nurodytu atsakingos valstybės nustatymo kriterijumi. Tokio konkretaus kriterijaus identifikavimas bei susirašinėjimas su kita valstybe nare dėl jo taikomumo yra tolesnės atsakingos valstybės nustatymo procedūros objektas, o ne būtinoji sąlyga pradėti tokią procedūrą. Pasibaigus atsakingos valstybės nustatymo procedūrai bei nustačius, kad jokia kita valstybė narė nėra atsakinga už prašymo nagrinėjimą, toks prašymas, vadovaujantis Įstatymo 76 straipsnio dalimi, būtų nagrinėjamas iš esmės Lietuvos Respublikoje. Tačiau, jeigu gavus duomenų iš Ispanijos, kad ji sutinka priimti prieglobsčio prašytoją, vadovaujantis Įstatymo 74 straipsnio 1 dalimi, bus priimtas atitinkamas sprendimas dėl pareiškėjo perdavimo arba neperdavimo, pasinaudojant Reglamento 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta diskrecijos išlyga.

9. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad Reglamentas numato diskrecijos teisę nagrinėti prašymą suteikti prieglobstį net tuo atveju, kai ji pagal Reglamente nustatytus kriterijus nėra atsakinga už tokio prašymo nagrinėjimą. Tačiau Reglamente nenurodomi kriterijai tokiam sprendimui priimti bei nenustatoma pareiga pasinaudoti šia diskrecijos išlyga. Todėl pareiškėjo argumentas, jog atsakovas privalėjo įvertinti jo pateiktus argumentus ir ištirti, ar jie pakankami, kad būtų galima pasinaudoti Reglamento 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta išlyga, nėra teisiškai pagrįstas.

10. Atsakovas nurodė, kad procedūrai, nustatyti valstybę, atsakingą už pareiškėjo prašymo nagrinėjimą, pradėti Įstatyme nustatytas imperatyvus 48 valandų terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo prieglobsčio prašymo pateikimo. Per tokį trumpą laiką neįmanoma tinkamai įvertinti, ar pareiškėją sieja kokie nors ekonominiai ir socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika, ar nesieja ir, ar gali būti taikytina Reglamento 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta diskrecijos teisė ar ne, kadangi nėra žinoma, ar Ispanijos Karalystė ar Lietuvos Respublika yra atsakinga už pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimą. Be to, tiek Reglamento 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, tiek teismų praktikoje išaiškinta, kad diskrecijos išlyga pasinaudojama tada, kai valstybė narė neatsako už tokį nagrinėjimą, t. y., kai yra žinoma, kad už prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį yra atsakinga kita valstybė. Pareiškėjo atveju dar nėra aišku, ar už jo prašymą yra atsakinga Ispanija ar Lietuvos Respublika, todėl negali būti ir pasinaudota diskrecijos išlyga. Tik gavus sutikimą ar nesutikimą iš Ispanijos Karalystės dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo, bus sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo perdavimo Ispanijos Karalystei ar, pasinaudojant diskrecijos išlyga, nagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą iš esmės Lietuvos Respublikoje, t. y. bus priimtas atskiras sprendimas. Diskrecinės išlygos taikymas galimai bus svarstomas, gavus Ispanijos Karalystės sutikimą nagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą ir pareiškėjui pateikus duomenis apie jo glaudžius socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika. Tol, kol nėra aišku, ar Ispanijos Karalystė ar Lietuvos Respublika yra atsakinga už pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, bei negavus iš pareiškėjo duomenų dėl jo ryšių su Lietuvos Respublika, negali būti svarstomas klausimas dėl diskrecinės išlygos, numatytos Reglamento 17 straipsnio 1 dalyje, taikymo.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.12. Teismas nustatė, kad 2019 m. vasario 4 d. pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą dėl prieglobsčio Lietuvos

Respublikoje suteikimo. 2019 m. vasario 7 d. Migracijos departamentas priėmė ginčijamą sprendimą. Pareiškėjui Ispanijos ambasadoje buvo išduota Šengeno C tipo viza Nr. ES014547073, galiojusi nuo 2018 m. liepos 30 d. iki 2018 m. rugsėjo 12 d., todėl buvo nuspręsta atlikti tyrimą, siekiant nustatyti Europos Sąjungos valstybę narę, atsakingą už Jordanijos piliečio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą.

13. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 72 straipsnio 1 dalimi, 73 straipsnio 1 dalimi, Aprašo 35.1, 36.3 papunkčiais, Reglamento 7 straipsnio 2 dalimi, 8–14, 16 straipsniais ir 17 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 18 straipsnio 1 dalies b–d punktais, 20 straipsnio 5 dalimi, 22 straipsnio 3 dalies a ir b punktais, akcentavo, kad Reglamento 17 straipsnio nuostata leidžia nukrypti

nuo Reglamento 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės narės, atsakingos už prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo pagal Reglamento III skyriuje numatytus kriterijus, nustatymo tvarkos – valstybei narei suteikiama diskrecijos teisė nagrinėti prašymą suteikti prieglobstį net tuo atveju, kai ji pagal Reglamente nustatytus kriterijus nėra atsakinga už tokio prašymo nagrinėjimą. Reglamente nenurodomi kriterijai tokiam sprendimui priimti bei nenustatoma pareiga pasinaudoti šia diskrecijos išlyga.

14. Teismas atkreipė dėmesį, kad procedūrai, nustatyti valstybę, atsakingą už pareiškėjo prašymo nagrinėjimą, pradėti Įstatyme nustatytas imperatyvus 48 valandų terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo prieglobsčio prašymo pateikimo. Per tokį trumpą laiką neįmanoma tinkamai įvertinti, ar pareiškėją sieja kokie nors ekonominiai ir socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika, ar nesieja ir, ar gali būti taikytina Reglamento 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta diskrecijos teisė ar ne, kadangi nėra žinoma, ar Ispanijos Karalystė ar Lietuvos Respublika yra atsakinga už pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimą. Be to, tiek Reglamente 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, tiek teismų praktikoje išaiškinta, kad diskrecijos išlyga pasinaudojama tada, kai valstybė narė neatsako už tokį nagrinėjimą, t. y., kai yra žinoma, kad už prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį yra atsakinga kita valstybė. Pareiškėjo atveju dar nėra aišku, ar už jo prašymą yra atsakinga Ispanija ar Lietuvos Respublika, todėl negali būti ir pasinaudota minėta diskrecijos išlyga. Visų pirma, būtina nustatyti valstybę narę, atsakingą už prašymo dėl prieglobsčio pareiškėjui suteikimo nagrinėjimą. Jei bus gautas sutikimas iš Ispanijos Karalystės dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo, bus sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo perdavimo Ispanijos Karalystei, arba bus pasinaudojama diskrecijos išlyga ir bus nuspręsta nagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą iš esmės Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės apie jo glaudžius ryšius su Lietuvos Respublika (darbas ir gyvenimas Lietuvoje, nuomos santykiai) bus nagrinėjamos ir vertinamos nustačius, kad Lietuvos Respublika yra atsakinga už pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimą nagrinėjant iš esmės šį pareiškėjo prašymą.

15. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas tinkamai pritaikė teisės normas, priėmė pagrįstą sprendimą, procedūrinių pažeidimų nepadarė. Migracijos departamentas neturėjo pagrindo diskrecijos teisei taikyti, t. y. kol nėra nustatyta valstybė, atsakinga už pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimą nagrinėjimą.

III.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėti iš esmės.

17. Pareiškėjo teigimu, teismo sprendimas neobjektyvus, priimtas netinkamai pritaikius teisinį reguliavimą ir netinkamai įvertinus faktines aplinkybes.

18. Pareiškėjas nurodo, kad Reglamento 17 straipsnio 1 dalis nustato, kad nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies, kiekviena valstybė narė gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame Reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Reglamento 17 straipsnio nuostata leidžia nukrypti nuo Reglamento 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės narės, atsakingos už prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo pagal Reglamento III skyriuje numatytus kriterijus, nustatymo tvarkos – valstybei narei suteikiama diskrecijos teisė nagrinėti prašymą suteikti prieglobstį net tuo atveju, kai ji pagal Reglamente nustatytus kriterijus nėra atsakinga už tokio prašymo nagrinėjimą. Reglamente nenurodomi kriterijai tokiam sprendimui priimti bei nenustatoma pareiga pasinaudoti šia diskrecijos išlyga. Sistemiškai aiškinant Reglamento Nr. 343/2003 nuostatas darytina išvada, kad bendros taisyklės dėl kriterijų, kurių pagrindu yra nustatoma už prieglobsčio prašymą atsakinga ES valstybė narė, yra įtvirtintos šio reglamento III skyriuje, o 3 straipsnio 2 dalis suvoktina kaip šių bendrų taisyklių išimtis.

19. Pareiškėjo teigimu, su Lietuvos Respublika jį sieja glaudūs socialiniai ir ekonominiai ryšiai, nes jis yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas. Bendrovė yra pasirašiusi negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pagal kurią ji nuomojasi patalpas savo veiklos vykdymui, atliko eilę veiksmų, siekiant plėtoti savo verslą: rado patalpas, įdarbino buhalterį, darbuotoją ir pan. Atsisakymą nagrinėti pareiškėjo prašymą Migracijos departamentas motyvavo tik tuo, kad Ispanijos ambasadoje pareiškėjui buvo išduota Šengeno C tipo viza Nr. ES014547073, galiojusi nuo 2018 m. liepos 30 d. iki 2018 m. rugsėjo 12 d. Šį motyvą Migracijos departamentas grindžia Reglamento 12 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagal kurias už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą gali būti atsakinga Ispanija. Reglamento 3 straipsnio 1 dalis

numato, kad valstybės narės nagrinėja kiekvieną trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės, bet kurios iš jų teritorijoje, įskaitant pasienį arba tranzito zonas, prašančio tarptautinės apsaugos, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus.

20. Pareiškėjas pažymi, kad jei remiantis Reglamente išvardytais kriterijais negalima nustatyti jokios atsakingos valstybės narės, už prašymo nagrinėjimą yra atsakinga pirmoji valstybė narė, kuriai buvo pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas. Taigi, iš įtvirtinto teisinio reguliavimo matyti, kad Reglamento III skyriuje yra įtvirtinti kriterijai, kurių pagrindu nustatoma už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakinga Europos Sąjungos valstybė narė, taip pat nustatoma šių kriterijų tarpusavio hierarchija.

21. Pareiškėjo vertinimu, Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į pareiškėjo jau sukurtus socialinius ir ekonominius ryšius, turėjo galimybę pasinaudoti Reglamentu nustatyta diskrecinė išlyga ir nagrinėti pateiktą prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės. Teismas turėjo įvertinti šias aplinkybes ir priimti bent jau dalinį sprendimą dėl to, kas ir kaip turi nagrinėti klausimą dėl prieglobsčio suteikimo, o ne visa apimtimi netenkinti asmens skundo bei prašymo.

22. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą pirmosios instancijos teismui atsiliepime išdėstytais argumentais prašo apeliacinį skundą atmesti.

23. Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas. Teismas priėmė faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija


24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento 2019 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. (15/6-12)15PR-20 „Dėl prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nenagrinėjimo iš esmės ir Europos Sąjungos valstybės narės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, nustatymo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo pareigos nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės.

25. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs kilusį ginčą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės nurodęs, kad atsakovas pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, nustatęs, kad už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą gali būti atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydamas, kad atsakovas nemotyvuotai ir nepagrįstai netaikė diskrecinės išlygos.

27. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad šiuo atveju ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties ir Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. birželio 26 d. reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, pakeitusio Reglamentą Nr. 343/2003, jį išdėsčius nauja redakcija, taip pat Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131, nuostatos.

28. Įstatymo 72 straipsnio 1 dalis numato, jog Migracijos departamentas, išnagrinėjęs jam pateiktus dokumentus bei įrodymus, per 48 valandas nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo momento priima sprendimą dėl valstybės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, nustatymo. Priėmus sprendimą, kad už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą yra atsakinga Lietuvos Respublika, šis prašymas nagrinėjamas iš esmės (Įstatymo 72 str. 3 d.). Migracijos departamentas atlieka tyrimą, siekdamas nustatyti valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Atlikdamas šį tyrimą, Migracijos departamentas bendradarbiauja su Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingomis institucijomis, prireikus teikia joms reikalingą informaciją (Įstatymo 73 str. 1 d.). Priėmus sprendimą, kad už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą yra atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė, prieglobsčio prašytojo prašymas suteikti prieglobstį iš esmės nenagrinėjamas (Įstatymo 73 str. 2 d.). Mechanizmai ir kriterijai, kurių pagrindu nustatoma konkreti

Europos Sąjungos valstybė narė, atsakinga už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, yra įtvirtinti Reglamente Nr. 604/2013.

29. Reglamento (ES) Nr. 604/2013 3 straipsnio 1 dalis numato, kad valstybės narės nagrinėja kiekvieną trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės, bet kurios iš jų teritorijoje, įskaitant pasienį arba tranzito zonas, prašančio tarptautinės apsaugos, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus. Jei remiantis šiame reglamente išvardytais kriterijais negalima nustatyti jokios atsakingos valstybės narės, už jo nagrinėjimą yra atsakinga pirmoji valstybė narė, kuriai buvo pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas. Taigi iš įtvirtinto teisinio reguliavimo matyti, kad Reglamento Nr. 604/2013 III skyriuje yra įtvirtinti kriterijai, kurių pagrindu nustatoma už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakinga Europos Sąjungos valstybė narė, taip pat nustatoma šių kriterijų tarpusavio hierarchija.

30. Kita vertus, Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta diskrecinė išlyga, numatanti, kad kiekviena valstybės narė nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Iš esmės tokią galimybę numato ir Tvarkos aprašo 73 punktas, nustatantis, kad net nustačius, jog kita ES valstybė narė yra atsakinga už prašymo suteikti prieglobstį, pateikto Lietuvos Respublikoje, nagrinėjimą, Migracijos departamentas gali nuspręsti nagrinėti gautą prašymą suteikti prieglobstį iš esmės remdamasis diskrecine išlyga, nustatyta Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalyje. Reglamento (ES) Nr. 604/2013 18 straipsnio 1 dalies d punktas nustato, kad pagal šį reglamentą atsakinga valstybė narė įpareigojama 23, 24, 25 ir 29 straipsniuose nustatytomis sąlygomis atsiimti trečiosios šalies pilietį arba asmenį be pilietybes, kurio prašymas buvo atmestas ir kuris paprašė apsaugos kitoje valstybėje narėje arba kuris be teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento yra kitoje valstybėje narėje.

31. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. vasario 4 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą ir atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui Ispanijos ambasadoje buvo išduota Šengeno C tipo viza Nr. ES014547073, galiojusi nuo 2018 m. liepos 30 d. iki 2018 m. rugsėjo 12 d., nusprendė, kad yra pagrindas nenagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymo iš esmės, nes už jo prašymo nagrinėjimą iš esmės gali būti atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė, t. y. Ispanija, ir 2019 m. vasario 7 d. priėmė ginčijamą Sprendimą. Ginčijamu Sprendimu taip pat nuspręsta atlikti tyrimą, siekiant nustatyti Europos Sąjungos valstybę narę, atsakingą už pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimą.

32. Kiek tai susiję su Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalies aiškinimu ir taikymu, teisėjų kolegija pabrėžia, jog šioje normoje nustatoma Europos Sąjungos valstybės narės diskrecija priimti sprendimą nagrinėti asmens pateiktą prieglobsčio prašymą, taip nukrypstant nuo 3 straipsnio 1 dalies net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Teisės aktuose nėra nustatyta detalesnių taisyklių ar kriterijų tokio pobūdžio sprendimui priimti. Tačiau remiantis Reglamento (ES) Nr. 604/2013 nuostatomis galima daryti išvadą, kad Europos Sąjungos valstybės narės turi teisę, bet ne pareigą nuspręsti nagrinėti prieglobsčio prašymą tuo atveju, jei Reglamente (ES) Nr. 604/2013 įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita ES valstybė narė. Analogiškos pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi aiškindamas Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalies nuostatą, kuri, šį reglamentą išdėsčius nauja redakcija – priėmus šioje byloje taikytiną Reglamentą (ES) Nr. 604/2013, atitinka galiojančio reglamento 17 straipsnio 1 dalį, turinį (Reglamento (ES) Nr. 604/2013 48 str., II priedas). (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje A-858-833/2010; 2016 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3762-624/2016).

33. Pareiškėjas poreikį taikyti jo atžvilgiu minėtas nuostatas grindė Lietuvos Respublikoje sukurtais socialiniais ir ekonominiais ryšiais. Atkreiptinas dėmesys, jog asmens noras, kad jo prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje nėra pagrindas taikyti diskrecinę išlygą. Taip pat pažymėtina tai, kad Ispanijos karalystė yra viena iš Šengeno susitarimo narių, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso dalyvė. Todėl neturint jokio pagrindo abejoti Ispanijos Karalystės kompetentingumu prieglobsčio teisės srityje, teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė nenagrinėti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės bei atlikti tyrimą, siekiant nustatyti atsakingą Europos sąjungos valstybę narę.

34. Atsižvelgus į nurodytus išaiškinimus spręstina, jog nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, turintis teisę, o ne pareigą pasinaudoti Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnyje įtvirtinta diskrecine išlyga, gavęs pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, įvertino pareiškėjo situaciją, tačiau nenustatė pagrindų pateiktą prašymą nagrinėti iš esmės. Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalis neįtvirtina asmens teisės reikalauti, ir atitinkamai – atsakovo pareigos

pasinaudoti savo teise nagrinėti šio asmens prieglobsčio prašymą tuo atveju, jei Reglamente (ES) Nr. 604/2013 įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė.

35. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs visas ginčo išsprendimui svarbias faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs teisės aktus, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas yra atmestinas kaip nepagrįstas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo H. M. S A. Z. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN



2019-09882 2019-06-20 2019-06-12 2019-06-12 -

Administracinė byla Nr. eAS-365-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03347-2018-4Procesinio sprendimo kategorijos: 57.1.1; 57.3(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Raseinių meno mokyklos skundą atsakovui Valstybinei darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui J. O. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=64ec201092ab11e9ae2e9d61b1f977b3

I.

Pareiškėjas Raseinių meno mokykla skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valstybinė darbo inspekcija) Kauno skyriaus 2018 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. SO-2-14441 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsisakyta pareiškėjui Raseinių meno mokyklai duoti sutikimą atleisti mokytoją J. O. iš pareigų.

Pareiškėjas 2019 m. sausio 25 d. pateikė teismui prašymą, kuriuo atsisakė skundo, kadangi atsakovas geruoju panaikino ginčijamą Sprendimą ir prašė administracinę bylą nutraukti. Taip pat prašė priteisti pareiškėjui iš atsakovo 1 347,45 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo prašymą, taip pat atsakovo atstovas teismo posėdžio metu neprieštaravo dėl bylos nutraukimo, o prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 10 straipsniu, Valstybinės darbo inspekcijos inspektorių veiksmai ir sprendimai gali būti skundžiami Lietuvos Respublikos vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui arba Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nustatyta tvarka administraciniam teismui. Valstybinės darbo inspekcijos inspektorius vertina Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vadovo veiksmus bei priimtus sprendimus, kiek tai susiję su teisės aktais suteikta kompetencija bei nustatytais reikalavimais (t. y. ar veikdami bei priimdami sprendimus jie elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, laikėsi Valstybinės darbo inspekcijos ir inspektorių veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų), tačiau nevertina Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vadovo priimto sprendimo argumentų (motyvų) ir ginčo objektu tapusių aplinkybių, kadangi tai išimtinė teismo prerogatyva. Šiuo atveju pareiškėjas pasinaudojo abiem galimais teisių gynimo būdais, t. y. tiek ikiteismine, tiek teismine ginčo nagrinėjimo tvarka. Nepateikus teismui skundo, buvo galima išvengti pareiškėjo galbūt patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovas pažymėjo, kad skunde nebuvo prašoma atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, skundas teisme iš esmės nebuvo pradėtas nagrinėti, ginčas galėjo būti išspręstas pareiškėjui nesikreipiant į teismą. Pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina jo patirtų bylinėjimosi išlaidų. Skundžiamas Sprendimas panaikintas 2019 m. sausio 10 d., J. O. iš darbo atleista 2019 m. sausio 16 d. Pareiškėjo atstovės prašymas dėl skundo atsisakymo teismui pateiktas 2019 m. sausio 25 d. Tokie pareiškėjo atstovės veiksmai gali būti suprantami kaip nesąžiningi.

Trečiasis suinteresuotas asmuo dėl administracinės bylos nutraukimo neprieštaravo.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. balandžio 2 d. nutartimi nutarė administracinę bylą nutraukti ir priteisti pareiškėjui Raseinių meno mokyklai iš atsakovo Valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus 1 347,45 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo pateiktas prašymas nutraukti bylą atitinka ABTĮ 103 straipsnio 4 punkte numatytą bylos nutraukimo pagrindą, pateiktas įstatymo nustatytu terminu, atsisakymas nuo skundo neprieštarauja įstatymams, nepažeidžia proceso šalių ir kitų asmenų teisių ar įstatymo saugomų interesų, ABTĮ 104 straipsnio 3 punkte nurodytos bylos nutraukimo pasekmės pareiškėjui žinomos. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas administracinę bylą nutraukė.

Teismas nustatė, kad administracinėje byloje pareiškėjas ginčą kėlė dėl Valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus 2018 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. SO-2-14441, kuriuo atsisakyta pareiškėjui Raseinių meno mokyklai duoti sutikimą atleisti mokytoją J. O. iš pareigų. Šioje byloje skundžiamą Sprendimą Valstybinė darbo inspekcija panaikino 2019 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. SD-25-426, kuris buvo priimtas išnagrinėjus pareiškėjo 2018 m. gruodžio 10 d. skundą, pateiktą Valstybinei darbo inspekcijai. Teismas pažymėjo, kad skundo Valstybinei darbo inspekcijai pateikimas neapribojo pareiškėjo teisės ginant savo galbūt pažeistas teises kreiptis į teismą. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, jog atsakovas geruoju patenkino pareiškėjo reikalavimą padavus skundą teismui, todėl pareiškėjas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teismas nustatė, kad teisines paslaugas pareiškėjui šioje byloje teikė advokatė G. M., su kuria pareiškėjas yra sudaręs 2018 m. gruodžio 5 d. atstovavimo sutartį. Prašomos priteisti išlaidos grindžiamos 2018 m. gruodžio 17 d. PVM sąskaita faktūra Nr. ADV-2018/1003, 2018 m. gruodžio 17 d. PVM sąskaita faktūra Nr. IŠL-ADV2018/142, 2019 m. gruodžio

21 d. mokėjimo išrašu, 2019 m. sausio 23 d. PVM sąskaita faktūra Nr. ADV-2019/026. Prašomas priteisti išlaidas sudaro: išlaidos už skundo parengimą, priedų paruošimą ir pateikimą teismui, išlaidos už Sprendimo analizę, komunikaciją su klientu dėl minėto sprendimo turinio išaiškinimo, tolimesnio bylos nagrinėjimo galimybių, prašymo dėl bylos nagrinėjimo nutraukimo ir prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų rengimą, taip pat išlaidos, patirtos sumokant žyminį mokestį.

Teismas, vertindamas pareiškėjo patirtas išlaidas, vadovavosi Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). Teismas pažymėjo, kad pagal Rekomendacijų 8.2 punktą maksimali už skundo parengimą galima priteisti suma yra 2 316,75 Eur (926,7 Eur x 2,5 (koeficientas).

Dėl pareiškėjo prašymo dalies atlyginti išlaidas (145,20 Eur) už sprendimo analizę, komunikaciją su klientu dėl Sprendimo turinio išaiškinimo, prašymo dėl bylos nagrinėjimo nutraukimo ir prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų rengimą, teismas pažymėjo, kad prašyme nenurodyta, kiek laiko truko prašyme nurodyta Sprendimo analizė, kliento konsultavimas dėl Sprendimo turinio išaiškinimo ir tolimesnio bylos nagrinėjimo galimybių, todėl šios teisinės paslaugos atskirai nevertintinos ir laikytinos prašymo dėl bylos nagrinėjimo nutraukimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo rengimo sudedamąja dalimi. Spręsdamas dėl išlaidų, patirtų už prašymo nutraukti bylą surašymą, teismas pažymėjo, kad pagal Rekomendacijų 8.16 punktą už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, maksimali priteistina suma yra 374,28 Eur (935,7 Eur x 0,4 (koeficientas)

Teismas nurodė, kad pareiškėjo prašoma priteisti 1 179,75 Eur suma už skundo parengimą ir 145,20 Eur suma už prašymo dėl bylos nutraukimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo parengimą neviršija maksimalių Rekomendacijose numatytų dydžių, todėl priteisiamos pareiškėjui iš atsakovo. Teismas taip pat pareiškėjui priteisė išlaidas, susijusias su žyminio mokesčio sumokėjimu (22,50 Eur).

III.

Atsakovas Valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyrius atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 2 d. nutarties dalį, kuria priteistos iš atsakovo bylinėjimosi išlaidos pareiškėjui.

Atsakovas teigia, kad advokatė G. M. neturėjo teisės atstovauti pareiškėjui, kadangi atstovavimo sutartimi įgaliojimai atstovauti pareiškėją buvo suteikti išskirtinai advokatei R. D.-K. ir (arba) teisininkui I. K. Advokatų kontoros AVERUS pareiškėjui pateiktos PVM sąskaitos faktūros negali būti bylinėjimosi išlaidų pagrindu, kadangi nei viename finansiniame dokumente nenurodoma, už kokias teisines paslaugas, pagal kokią teisinių paslaugų teikimo sutartį ir kokioje byloje pareiškėjas patyrė bylinėjimosi išlaidas. Be to, pareiškėjui pateiktos PVM sąskaitos faktūros yra nepasirašytos tokią teisę turinčio asmens, byloje jų kopijos nepatvirtintos nustatyta tvarka.

Atsakovas nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-88-686/2017, kurioje teismas konstatavo, kad išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį patvirtinančiais įrodymais laikytini tokie dokumentai, iš kurių turinio matyti esminiai, tokių išlaidų patyrimo faktą bylą nagrinėjant teisme patvirtinantys duomenys, t. y. kokioje civilinėje byloje, kokios konkrečios advokato teisinės paslaugos suteiktos ir kokios išlaidos buvo patirtos (kokia suma sumokėta).

Teismas 2019 m. vasario 26 d. nutartimi pasiūlė pareiškėjo atstovei pateikti patirtų išlaidų detalizavimą, kurį pareiškėjo atstovė pateikė 2019 m. vasario 28 d. Atsakovas, išanalizavęs šį pagrindimą, nurodo, kad pateiktose pareiškėjui PVM sąskaitose faktūrose nenurodoma, kokiu pagrindu jos pateikiamos ir kokioje byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos, nepateiktas jų detalizavimas, o tik nurodoma, už ką jos buvo išrašytos. Byloje nėra duomenų apie advokato darbo ir laiko sąnaudas.

Pareiškėjo pateiktas į bylą banko „Luminor“ išrašas turėtų būti pripažintas negaliojančiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio pagrindu.

Pareiškėjas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.Pareiškėjas nurodo, kad advokatės G. M. teisę atstovauti pareiškėjo interesus patvirtina 2018 m. gruodžio 5 d. sudaryta

atstovavimo sutartis (į bylą pateikta kartu su 2018 m. gruodžio 27 d. lydraščiu).Pareiškėjo teigimu, teisinis reglamentavimas nereikalauja, kad išrašomos PVM sąskaitos faktūros būtų pasirašomos

asmeniškai ar elektroniniu parašu. Atsakovas nepagrįstai remiasi Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymu, kadangi privalomi PVM sąskaitų faktūrų rekvizitai yra išvardinti Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo

80 straipsnyje. Tarp privalomų rekvizitų nėra numatyta, kad sąskaitos turi būti pasirašytos.Dėl atsakovo teiginio, jog byloje nėra pateikta teisių paslaugų sutartis, pareiškėjas paaiškino, jog advokatų kontora su

kiekvienu klientu sudaro teisinių paslaugų sutartį (aptariami pavedimų vykdymas, advokatų kontoros atsakomybė, sąskaitų apmokėjimo tvarka) ir atstovavimo sutartį, kurios pagrindu klientas yra atstovaujamas. Būtent atstovavimo sutartis yra pateikiama teismui kaip įgaliojimas.

Pareiškėjas pažymi, kad darbo laikas yra tik vienas iš daugelio kriterijų, į kurį atsižvelgiama, sprendžiant bylinėjimosi išlaidų klausimą. Laiko sąnaudos yra aktualios, apskaičiuojant išlaidas už posėdžius, tačiau byloje posėdžių nebuvo paskirta. Už procesinių dokumentų parengimą bylinėjimosi išlaidos yra apskaičiuojamos pagal rengtų dokumentų skaičių, o ne pagal sugaištą laiką.

Dėl atsakovo kvestionuojamų pareiškėjo atliktų mokėjimų pareiškėjas nurodo, kad paskirtyje, be bankinių rekvizitų, yra aiškiai nurodyta, kad mokama už PVM sąskaitas faktūras Nr. IŠLADV2018/142 ir ADV2018/1003. Mokėjimų suma sutampa su sąskaitų suma, todėl yra įrodymas, kad pareiškėjas sumokėjo būtent už teisines paslaugas.

Teisėjų kolegija


IV.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, o pagal to paties straipsnio 3 dalį, tuo atveju, kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Ši norma išreiškia Lietuvos administraciniame procese vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015). Taigi tuo atveju, kai teisminiame ginče galutinis rezultatas yra palankus trečiajam suinteresuotam asmeniui, pareiškėjui kyla pareiga atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-673-662/2016). Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš bylą pralaimėjusios šalies padeda užtikrinti šalių teisę į teisminę gynybą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo nutartį 2017 m. vasario 22 d. administracinėje byloje Nr. AS-156-502/2017).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016). Tai, ar išlaidos turėtų būti priteisiamos kaip išlaidos, susijusios su administracinės bylos nagrinėjimu, kiekvienu atveju įvertina teismas, atsižvelgęs į bylos faktines aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013, 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-393/2013, 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013). Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013, 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013, 2013 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-726/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas iš atsakovo pareiškėjui priteisė 1 347,45 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo argumentus, pažymi, kad byloje yra atstovavimo sutartis, iš kurios matyti, kad

įgaliojimus atstovauti pareiškėjui turi, be kita ko, advokatė G. M. Teisėjų kolegijos vertinimu, pateiktos į bylą PVM sąskaitos faktūros, jų apmokėjimą patvirtinantys įrodymai ir suteiktų teisinių paslaugų detalizavimas neabejotinai

patvirtina, kad pareiškėjas patyrė pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytas išlaidas: už skundo parengimą (1 179,75 Eur), už prašymo nutraukti bylą bei dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo parengimą (145,20 Eur), už sumokėtą žyminį mokestį (22,50 Eur). Pareiškėjo nurodytos atstovavimo išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių ir nėra nepagrįstai per didelės nagrinėjamos bylos kontekste, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 347,45 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Dėl atsakovo teiginio, kad į bylą pareiškėjo pateiktas banko „Luminor“ išrašas turėtų būti pripažintas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu, atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas šio savo argumento nedetalizuoja, nepaaiškina, kodėl pateiktas dokumentas prieštarauja imperatyvioms teisės normoms. Todėl šis argumentas vertintinas kaip nepagrįstas.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, o atskirojo skundo motyvai nepaneigia šios išvados pagrįstumo ir teisėtumo. Nenustačius šioje byloje teisinių pagrindų pirmosios instancijos nutarčiai panaikinti, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.

Pareiškėjas (jo atstovė advokatė G. M.) 2019 m. birželio 11 d. pateikė prašymą atlyginti išlaidas už minėtos advokatės parengtą atsiliepimą į atskirąjį skundą. Kartu su minėtu prašymu pateikti duomenys (2019 m. balandžio 30 d. PVM sąskaita faktūra serija ir Nr. ADV-2019/286, 2019 m. birželio 6 d. banko išrašas apie pervestus pinigus) patvirtina, kad pareiškėjas realiai patyrė 199,65 Eur išlaidų už advokatės parengtą atsiliepimą į atskirąjį skundą. Kadangi ši nutartis priimama pareiškėjo naudai, pareiškėjas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1, 5 d.). 199,65 Eur suma, sumokėta advokatei už parengtą atsiliepimą į atskirąjį skundą, neviršija Rekomendacijų 8.16 punkte (išlaidoms už advokato parengtą kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, priteisti) nustatyto galimo maksimalaus priteistino dydžio, kuris nagrinėjamu atveju yra 388,12 Eur (970,3 x 0,4). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas pareiškėjui iš atsakovo priteisti 199,65 Eur bylinėjimosi išlaidoms padengti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 ir 5 dalimis, 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus atskirąjį skundą atmesti.

Priteisti pareiškėjui Raseinių meno mokyklai iš atsakovo Valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus 199,65 Eur (šimtą devyniasdešimt devynis eurus ir šešiasdešimt penkis centus) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI VESLAVA RUSKAN


VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________


2019-09916 2019-06-20 2019-06-12 2019-06-12 -

Administracinė byla Nr. eA-1695-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00027-2018-3Procesinio sprendimo kategorija 12.15.4(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a94b064092ab11e9ae2e9d61b1f977b3




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Brilliant Group“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Brilliant Group“ skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Brilliant Group“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI, atsakovas) 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. (17.26-40) RES-184831 ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Bendrovė Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre įregistruota 2011 m. gruodžio 21 d., į pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) mokėtojų registrą – 2012 m. sausio 18 d. Bendrovė daugiau kaip penkis metus vykdo ekonominę veiklą, joje nuo 2015 m. balandžio mėnesio dirba ir ginčijamo sprendimo priėmimo dieną dirbo trys darbuotojai. Bendrovė veiklą vykdo Lietuvos Respublikoje ir Europos Sąjungos rinkoje, atlieka ekonomines operacijas, teisės aktų nustatyta tvarka teikia PVM deklaracijas, kuriose deklaruoja tiek pirkimo, tiek ir pardavimo PVM, nurodo savo pajamas, deklaruoja prekių įsigijimus iš Europos Sąjungos valstybių narių, nevengia ir niekada nevengė bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Bendrovė 2016 metais iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių įsigijo prekių daugiau kaip už 100 000 Eur, 2017 metais – daugiau kaip už 70 000 Eur. Sąskaitos faktūros bei jas lydintys CMR važtaraščiai tvarkingi, išsamūs. Nurodytų dokumentų turinys atskleidžia ūkinių operacijų turinių, esmines sandorio sąlygas, prekių įsigijimo faktą. Banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad Bendrovė atsiskaito su įvairiais kontrahentais Lietuvoje ir kitose užsienio valstybėse už įsigytas prekes. Bendrovė ir 2018 metais planuoja vykdyti ekonominę veiklą, nuolat ieško naujų verslo partnerių ir perspektyvių verslo sričių, planuoja užsiimti nauja ūkine veikla – drabužių ir avalynės prekyba Lietuvoje. Bendrovė 2017 m. gruodžio 18 d. sudarė patalpų nuomos sutartį, pagal kurią išsinuomojo prekybines patalpas, esančias adresu: (duomenys neskelbtini).

4. Pareiškėjo teigimu, ūkio subjekto išregistravimas iš PVM mokėtojų nėra sankcija už ekonominės veiklos nevykdymą, o tik formali to pasekmė. Todėl mano, jog jei dėl kai kurių formalių ūkio subjekto veiklos trūkumų ir būtų pripažinta, kad Bendrovė atitinkamu laikotarpiu tinkamais rašytiniais įrodymais galimai nepagrindė savo ekonominės veiklos vykdymo, tačiau vėlesniais laikotarpiais įvykusios ekonominės operacijos vis dėl to patvirtina Bendrovės vykdomus prekių įsigijimus iš kitų valstybių narių, išnyksta pagrindas išregistruoti ūkio subjektą iš PVM mokėtojų.

5. Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamu sprendimu, tvirtina ir tai, kad Vilniaus AVMI prieš priimdama 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimą, 2017 m. lapkričio 21 d. Bendrovei pateikė tik abstraktų išankstinį pranešimą dėl išregistravimo iš PVM mokėtojų. Pareiškėjo nuomone, Vilniaus AVMI išankstinis pranešimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų. Bendrovė nebuvo tinkamai informuota apie konkrečius Vilniaus AVMI nustatytus trūkumus ar aplinkybes, kurios sudarė ar galėjo sudaryti atsakovui abejonių dėl Bendrovės

ekonominės veiklos. Atitinkamai, nežinant motyvų dėl ketinimo išregistruoti Bendrovę iš PVM mokėtojų, pareiškėjui nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos visapusiškai išsklaidyti kilusias abejones dėl jos vykdomos ekonominės veiklos ir (ar) prekių įsigijimo iš kitų valstybių narių. Vilniaus AVMI netinkamai įvertino Bendrovės pateiktus papildomus dokumentus dėl ekonominės veiklos vykdymo, dėl to priėmė neteistą ir nepagrįstą sprendimą išregistruoti Bendrovę iš PVM mokėtojų.

6. Atsakovas Vilniaus AVMI atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.7. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pagal Vilniaus AVMI 2017 m. birželio 29 d., 2017 m. liepos 21 d., 2017 m.

rugpjūčio 4 d. raštus Nr. R1-4640, R1-5107, R1-5405 ir R1-5435 dėl iš Latvijos Centrinės ryšių įstaigos gautų paklausimų, kuriais buvo prašoma surinkti priešpriešinę informaciją apie Bendrovės sandorius su Latvijos mokesčių mokėtojais SIA „AMSERV MOTORS“, SIA „LAIKSCELT.LV“, SIA „LAT LV“, SIA „LAT GRAIN“, atliko Bendrovės operatyvų patikrinimą, kurio metu pagal UAB „Airista“, tvarkančios pareiškėjos buhalterinę apskaitą, pateiktus dokumentus buvo nustatyta, kad pareiškėjas buhalterinės apskaitos registruose apskaitė įvairių prekių sandorius – automobilių, automobilių padangų, akumuliatorių, taip pat kitų smulkių detalių, priemonių ir priedų automobiliams, statybinių ir santechnikos medžiagų, grūdų, mobiliųjų telefonų, tačiau šiuos sandorius pagrindžiančių dokumentų nepateikė. Dėl trūkstamų buhalterinių dokumentų bei paaiškinimų, įrodančių sandorių su aukščiau minėtomis įmonėmis realumą, pareiškėjas buvo informuotas, tačiau visų reikiamų duomenų ir dokumentų nepateikė, todėl 2017 m. rugpjūčio 16 d. raštu Nr. (7.1) 46-MPD-9298 per Mano VMI buvo įspėtas, kad bus išregistruotas iš PVM mokėtojų registro. Po įspėjimo pareiškėjas nepateikė visų prašomų dokumentų bei buhalterinės apskaitos registrų. Atsakovo nuomone, buhalterinių dokumentų ir paaiškinimų Bendrovė neteikė sąmoningai.

8. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo tvirtinimu, kad Bendrovėje nuo 2015 m. balandžio mėnesio dirbo ir tebedirba trys darbuotojai. Bendrovė iki 2017 m. liepos 1 d. nėra pateikusi nei vienos mėnesinių pajamų mokesčio ir privalomojo socialinio draudimo įmokų nuo A klasės pajamų deklaracijos, patvirtinančios apie darbo užmokesčio mokėjimą, o nuo 2017 m. sausio 1 d. darbuotojams darbo užmokesčio nemokėjo, kadangi Bendrovė pateiktose deklaracijose nedeklaravo išmokėto atlyginimo bei nuo jo išskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio.

9. Pažymėjo, kad 2016 m. kovo 23 d. Bendrovei davė nurodymą Nr. (4.66)-115-4017 nuo 2016 m. balandžio 1 d. teikti gaunamų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registro duomenis už kalendorinį mėnesį, tačiau šio nurodymo Bendrovė nevykdė. Dėl neįvykdo nurodymo bei gaunamų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registro duomenų pateikimo Bendrovę informavo 2016 m. rugsėjo 29 d. elektroniniu paštu. Per Mano VMI Bendrovės deklaruotais adresais 2016 m. spalio 24 d. buvo išsiųstas nurodymas Nr. (4.66) FR0706-17202 Bendrovės vadovui atvykti į Vilniaus AVMI administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymui už nepateiktus gaunamų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registro duomenis, tačiau nurodymas nebuvo įvykdytas, vadovas neatvyko, PVM sąskaitų faktūrų registro duomenų nepateikė. Bendrovė nepateikė ataskaitos apie kontroliuojamuosius ir kontroliuojančius vienetus bei asmenis 2012-2016 metais, o mokesčių mokėtojų registro duomenimis, UAB „Brilliant Group“ nuo 2017 m. rugsėjo 27 d. nedeklaravo buhalterinę apskaitą tvarkančio asmens.

10. Atsakovas nurodė, kad po per Mano VMI 2017 m. lapkričio 21 d. išsiųsto pranešimo dėl išregistravimo iš PVM mokėtojų, Bendrovė per Mano VMI 2017 m. gruodžio 5 d. informavo mokesčių administratorių, kad prekes įsigijo iš kitų valstybių narių, įsigijimus deklaravo mėnesinėse PVM deklaracijose ir pateikė tris Latvijos mokesčių mokėtojų PVM sąskaitas faktūras, CMR važtaraščius ir vieną važtaraštį. Nesutiktina su pareiškėjo skundo argumentais, kad Bendrovė nevengė bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi ir nežinojo ir negalėjo žinoti, kokius papildomus dokumentus turi pateikti. Pareiškėjas, deklaruodamas, kad 2017 metų liepos – spalio mėnesiais įsigijo prekių už daugiau kaip 100 000 Eur, pateikė tik PVM sąskaitas faktūras bei CMR važtaraščius, susijusius su Latvijos mokesčių mokėtojais SIA „LAT LV“ ir SIA „VIVA SPORT“, tuo tarpu kitų dokumentų, susijusių su SIA „AMSERV MOTORS“, SIA „LAIKSCELT.LV“, SIA „LAT GRAIN“, taip pat paaiškinimų apie sudarytų sandorių aplinkybes, įsigytų prekių tikslą, kilmę ir pan., kurių mokesčių administratorius reikalavo anksčiau, nepateikė.

11. Atsakovas teigė, kad Bendrovė pateiktomis PVM sąskaitomis faktūromis bei CMR važtaraščiais, susijusiais su Latvijos mokesčių mokėtojais SIA „LAT LV“ ir SIA „VIVA SPORT“, vykusių operacijų nepagrindė, nes 2017 m. liepos, rugsėjo ir spalio mėn. gautų sąskaitų registre SIA „LAT LV“ ir SIA „VIVA SPORT“ PVM sąskaitų faktūrų nenurodė. Be to, Bendrovės 2017 m. liepos, rugsėjo ir spalio mėn. gautų sąskaitų registruose nurodyti duomenys nesutampa su minėto laikotarpio PVM deklaracijose deklaruota iš Europos Sąjungos įsigytų prekių verte. UAB „Brilliant Group“ 2017 m. balandžio – birželio mėn. PVM deklaracijose pardavimų nedeklaravo, o 2017 m. liepos–spalio mėn. PVM deklaracijose deklaravo po 500 Eur PVM apmokestinamų sandorių vertę ir po 105 Eur pardavimo PVM. Pagal 2017 m. rugpjūčio mėn.

išrašomų sąskaitų registro duomenis 2017 m. rugpjūčio mėn. PVM sąskaita faktūra išrašyta susijusiai UAB „Lakita“, o 2017 m. liepos, rugsėjo ir spalio mėn. išrašomų sąskaitų registre išrašytų PVM sąskaitų faktūrų nenurodė, o pagal pareiškėjos teismui pateikto laikotarpio nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. liepos 31 d. išrašytų sąskaitų registro duomenis Bendrovė PVM sąskaitas-faktūras išrašė tik nuo 2017 m. sausio 18 d. iki 2017 m. kovo 29 d.

12. Bendrovės tiek teismui, tiek Vilniaus AVMI teiktuose CMR važtaraščiuose nurodyta krovinio iškrovimo vieta – (duomenys neskelbtini) savivaldybė, kuri Panevėžio AVMI duomenimis yra netinkama prekėms saugoti ir (ar) sandėliuoti. Patikrinimo, vykusio 2015 m. spalio 19 d., metu buvo nustatyta, kad Bendrovės nurodytas prekių sandėliavimo adresas yra netinkamas ekonominei veiklai. Bendrovės teismui pateikto gautų sąskaitų registro duomenys neatitinka PVM deklaracijose ir Vilniaus AVMI iki ginčijamo sprendimo priėmimo pateiktų gautų sąskaitų registre deklaruotų duomenų. Todėl yra pagrindas spręsti, kad Bendrovės buhalterinė apskaita yra tvarkoma nesilaikant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio, 16 straipsnio nuostatų.

13. Atsakovas nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundo argumentu, jog Bendrovė 2017 m. liepos mėnesį iš Europos Sąjungos valstybių narių įsigijo prekių už daugiau kaip 88 000 Eur ir taip viršijo PVMĮ 71 1 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą 14 000 Eur ribą, nes Bendrovė 2017 m. liepos mėnesio PVM deklaracijose deklaravo 13 301 Eur iš ES įsigytų prekių vertę, t. y. šešis kartus mažiau nei faktiškai nurodyta prekių vertė minėtoje PVM sąskaitoje faktūroje. Pažymėjo, kad išregistravimo iš PVM mokėtojų registro metu, UAB „Brilliant Group“ su skundu teismui pateiktų SIA „Kamintex“, SIA „Brikers Latvija“ ir SIA „Griffin GT“ 2017 m. sausio ir birželio mėn. PVM sąskaitų faktūrų 2017 m. sausio ir birželio mėnesį gautų sąskaitų registre nenurodė, o Vilniaus AVMI duomenimis, SIA „Kamintex“ 2017 m. sausio–kovo mėn. prekių tiekimų Bendrovei nedeklaravo. Bendrovė nuosavybės teise registruotų transportų priemonių Lietuvoje neturi, dokumentų, patvirtinančių transporto priemonių panaudos arba nuomos faktą, nepateikė, nors kai kuriuose CMR važtaraščiuose įsigytų prekių vežėju nurodyta pati Bendrovė. Nurodė, kad Bendrovė, mokesčių mokėtojų registro duomenimis, prekybinių patalpų, adresu: (duomenys neskelbtini) nedeklaravo.

14. Atsakovas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, teigė, kad Bendrovė neįrodė vykdomos ir /ar artimiausiu metu numatomos vykdyti ekonominės veiklos realumo ir /ar tęstinumo.

II.

15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.16. Teismas nustatė, kad Vilniaus AVMI 2017 m. gruodžio 13 d. priėmė sprendimą Nr. (17.26-40) RES-184831 nuo

2017 m. gruodžio 14 d. išregistruoti UAB „Brilliant Group“ iš PVM mokėtojų ir pagal PVMĮ 88 straipsnį, Bendrovei nurodė per 20 dienų nuo šio sprendimo priėmimo pateikti tinkamai užpildytą išregistruojamo asmens paskutinio mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos FR 0600 formą, patvirtintą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) viršininko 2004 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. VA-29 „Dėl Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos ir kitų su šiuo mokesčiu susijusiu formų bei jų užpildymo taisyklių patvirtinimo“. Bendrovės atžvilgiu priimto sprendimo priėmimo motyvus Vilniaus AVMI nurodė 2017 m. gruodžio 12 d. rašte Nr. (7.1)46-MPD-13293, iš kurio matyti, kad sprendimą išregistruoti UAB „Brilliant Group“ iš PVM mokėtojų atsakovas priėmė vadovaudamasis operatyvaus patikrinimo dėl sandorių su Latvijos mokesčių mokėtojais SIA „AMSERV MOTORS“, SIA „LAIKSCELT.LV“, SIA „LAT LV“, SIA „LAT GRAIN“, duomenimis bei kitais mokesčių administratoriaus surinktais duomenimis.

17. Vilniaus AVMI 2017 m. spalio 19 d. Priešpriešinės informacijos surinkimo pažymoje Nr. (7.1) FR1041-871 (toliau – ir Pažyma) nurodyta, kad Bendrovėje dirba 4 darbuotojai, tačiau Bendrovė nedeklaruoja mokamo darbo užmokesčio bei nuo jo sumokėto pajamų mokesčio. Bendrovė nulines FR0572 deklaracijas pateikė tik už 2017 m. sausio–rugpjūčio mėnesius, jos vardu įregistruotų transporto priemonių ir nekilnojamojo turto nėra.

18. Teismas nurodė, kad byloje ginčo, jog Latvijos Centrinė ryšių įstaiga prašė surinkti informaciją apie Bendrovės nuo 2015 m. sausio mėn. iki 2015 m. kovo mėn. įvykusius sandorius su Latvijos mokesčių mokėtoja SIA „AMSERV MOTORS“, apie 2015 m. gruodžio mėnesį įvykusius sandorius su Latvijos mokesčių mokėtoja SIA „LAIKSCELT.LV“, apie nuo 2016 m. gegužės mėn. iki 2017 m. balandžio mėn. įvykusius sandorius su Latvijos mokesčių mokėtoja SIA „LAT LV“ ir apie nuo 2016 m. gegužės iki 2017 m. birželio įvykusius sandorius su SIA „LAT GRAIN“, nėra. Pareiškėjas neginčija ir Pažymoje konstatuotos aplinkybės, kad Bendrovei finansines paslaugas teikė UAB „Airista“, kuri mokesčių administratoriui pateikė tik 2016 m. iš SIA „AMSERV MOTORS“ gautas paslaugų įsigijimo PVM sąskaitas faktūras,

motyvuodama tuo, kad 2015 m. pirminiai dokumentai yra Bendrovės archyve ir Bendrovė jų neranda. Automobilių „Toyota Land Criuser“ V8 ir „Lexus“ RX45OH MY15 pirkimo PVM sąskaitų faktūrų, gabenimo dokumentų Bendrovė taip pat nepateikė, nors nurodytų automobilių įsigijimas už 110 607,44 Eur apskaitytas Bendrovės buhalteriniuose registruose ir deklaruotas 2015 m. kovo mėnesio ir 2015 m. balandžio mėnesio PVM deklaracijose. Automobilis „Lexus“ RX45OH MY15 Bendrovės vardu Lietuvoje įregistruotas 2015 m. balandžio 21 d., o iš Lietuvos kelių transporto priemonių registro išregistruotas 2017 m. balandžio 24 d. Automobilis „Toyota Land Criuser“ V8 Bendrovės vardu Lietuvoje įregistruotas, 2015 m. kovo 31 d. išregistruotas iš Lietuvos kelių transporto priemonių registro, pardavus jį SIA „LIET LAND“, kuris Lietuvoje vėl buvo įregistruotas tą pačią dieną UAB „Lasgis“ vardu. Nurodytų automobilių pardavimo PVM sąskaitų faktūrų Bendrovė nepateikė. Pagal gautus buhalterinius registrus automobilio „Toyota Land Criuser“ V8 pardavimas apskaitytas buhalteriniuose registruose ir deklaruotas 2015 m. kovo mėnesio PVM deklaracijoje bei Prekių tiekimo ES PVM mokėtojams ataskaitoje. Automobilio „Lexus“ RX45OH MY15 pardavimas neapskaitytas buhalteriniuose registruose ir nedeklaruotas 2015 m. gegužės mėnesio PVM deklaracijoje. Pagal pateiktus buhalterinius registrus iš SIA „AMSERV MOTORS“ gautų paslaugų 2015 metais Bendrovė apskaitė už 14 605,49 Eur, 2016 m. – už 2 760,53 Eur.

19. Teismas nurodė, kad pareiškėjas pripažįsta ir tai, jog dėl sandorių, susijusių su SIA „LAIKSCELT.LV“, mokesčių administratoriui patikrinimui pateikė tik buhalterinius registrus, kuriuose apskaityta įsigytų prekių iš SIA „LAIKSCELT.LV“ už 38 209,39 Eur. Prekių įsigijimo PVM sąskaitų faktūrų bei krovinio gabenimo dokumentų buhalterines paslaugas teikianti UAB „Airista“ nepateikė. Bendrovės vadovo 2017 m. rugsėjo 13 d. paaiškinime nurodytų aplinkybių, kuriomis remiasi mokesčių administratorius, neneigia. Pagal Bendrovės vadovo nurodytas aplinkybes, Bendrovė iš SIA „LAIKSCELT.LV“ pirko statybines medžiagas ir santechnikos įrangą. Rašytinės sutarties nesudarė. Užsakymus vykdė elektroninių ryšių priemonėmis. Gautas prekes sandėliavo adresu (duomenys neskelbtini). Mokesčių administratoriaus turimais duomenimis, 2015 m. spalio 19 d. vykusio patikrinimo metu nustatyta, kad šiuo adresu esančiose patalpose veiklos požymių nėra, pastato stogas vietomis įgriuvęs, prekėms sandėliuoti netinkamas. Mokesčių administratoriaus duomenimis, Bendrovė 2015 m. vasario mėnesį SIA „LAIKSCELT.LV“ pervedė 46 170 Eur. Kokiu tikslu prekės buvo įsigytos bei kam jos perduotos ar parduotos, Bendrovės vadovas nepaaiškino, įsigytų prekių panaudojimo ar pardavimo dokumentų nepateikė.

20. Pareiškėjas neginčija ir Pažymoje konstatuotų aplinkybių, susijusių su sandoriais su Latvijos mokesčių mokėtoja SIA „LAT LV“. Bendrovės vadovas pripažino, kad rašytinė sutartis su SIA „LAT LV“ sudaryta nebuvo. Dokumentai, susiję su prekių įsigijimu, buvo gauti ir pasirašyti prekių atsiėmimo metu Latvijos Respublikoje. Iš SIA „LAT LV“ Bendrovė pirko įvairių modelių automobilių padangas, naujus akumuliatorius, taip pat kitas smulkias detales, priemones ir priedus automobiliams. Kokiu tikslu prekės buvo įsigytos, Bendrovės vadovas mokesčių administratoriui nepaaiškino, prekių likučių nenurodė. Buhalterinių registrų, kuriuose būtų apskaitytas sandėliuojamų prekių likutis, Bendrovė nepateikė. Pagal gautus CMR dokumentus 2017 m. I–II ketvirčiais Bendrovė įsigytas prekes gabeno UAB „Lakita“ automobiliu Hummer H2 (duomenys neskelbtini). Sąskaitų faktūrų ir apmokėjimo už gabenimo paslaugas dokumentų Bendrovė nepateikė. Bendrovės teigimu, prekes sandėliavo adresu (duomenys neskelbtini). Mokesčių administratoriaus turimais duomenimis, 2015 m. spalio 19 d. vykusio patikrinimo metu nustatyta, kad šiuo adresu esančiose patalpose veiklos požymių nėra, pastato stogas vietomis įgriuvęs, prekėms sandėliuoti netinkamas. Laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. liepos 1 d. Bendrovė į SIA „LAT LV“ pervedė 16 306,71 Eur. Pažymoje nurodyta ir tai, kad Bendrovė buhalteriniuose registruose laikotarpiu nuo 2016 m. II ketvirčio iki 2017 m. II ketvirčio apskaitė prekių įsigijimą iš SIA „LAT LV“ už 16 1999, 57 Eur, PVM sąskaitų faktūrų pateikė už 13 809,57 Eur. Šiuo mokestiniu laikotarpiu Bendrovės PVM deklaracijose deklaruotos įsigytų prekių iš ES sumos neatitinka buhalteriniuose registruose apskaitytų sumų.

21. Teismas nustatė, kad Pažymoje nurodyta, jog Bendrovė 206 310, 20 Eur vertės prekių pardavimą SIA „LAT GRAIN“ apskaitė ir deklaravo 2016 m. gegužės mėnesio ir 2016 m. birželio mėnesio buhalterinės apskaitos registruose, PVM deklaracijose bei Prekių tiekimo ES PVM mokėtojams ataskaitose. Remdamasis Bendrovės vadovo paaiškinimu, mokesčių administratorius nustatė, kad rašytinė sutartis ir su šia Latvijos Respublikoje registruota įmone pasirašyta nebuvo, užsakymus dėl grūdų pardavimo priėmė telefonu. Prekių gabenimo sutarčių, sąskaitų faktūrų už gabenimo paslaugas Bendrovė nepateikė ir nepaaiškino, kas apmokėjo transporto paslaugas. Bendrovė nepateikė SIA „LAT GRAIN“ parduotų prekių įsigijimo dokumentų bei nepaaiškino jų kilmės, taip pat nepateikė paaiškinimo, kokiu pagrindu savo veiklai naudojo sandėliavimui skirtas patalpas adresu: (duomenys neskelbtini). Mokesčių administratorius remdamasis banko išrašais Pažymoje konstatavo, kad SIA „LAT GRAIN“ laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 30 d. iki 2017 m. birželio

19 d. į Bendrovės sąskaitą pervedė 23 017 Eur. Pagal gautus buhalterinius registrus SIA „LAT GRAIN“ skola Bendrovei 2017 m. liepos 31 d. sudarė 183 293,20 Eur.

22. Teismas pažymėjo, kad Bendrovės PVM deklaracijose deklaruojama veikla – namų ūkio reikmenų didmeninė prekyba. Kaip matyti iš Pažymoje konstatuotų aplinkybių, Bendrovė operatyvaus patikrinimo metu mokesčių administratoriui pateikė buhalterinius apskaitos registrus, pagal kuriuos mokesčių administratorius nustatė, jog Bendrovė apskaitė sandorius įvairių prekių – automobilių, automobilių padangų, akumuliatorių, taip pat kitų smulkių detalių, priemonių ir priedų automobiliams (variklio alyvos, automobilinės kėdutės, alyvos filtro ir kitų), statybinių ir santechnikos medžiagų, grūdų, mobiliųjų telefonų, tačiau Bendrovė šiuos sandorius pagrindžiančių dokumentų nepateikė.

23. Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus AVMI 2016 m. kovo 23 d. davė Bendrovei nurodymą Nr. (4.66)-115-4017 nuo 2016 m. balandžio 1 d. teikti gaunamų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrų duomenis už kalendorinį mėnesį. Duomenis nurodyta pateikti per 25 dienas pasibaigus kalendoriniam mėnesiui, šis nurodymas Bendrovei buvo išsiųstas 2016 m. kovo 24 d. per Mano VMI ir 2016 m. kovo 31 d. Bendrovės deklaruotais adresais, tačiau Bendrovė minėto mokesčių administratoriaus nurodymo neįvykdė ir nepateikė gaunamų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registro duomenų už 2016 m. balandžio – rugsėjo mėn. Vilniaus AVMI 2016 m. rugsėjo 29 d. kreipėsi į Bendrovę dėl nurodymo nevykdymo bei gaunamų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registro duomenų pateikimo. Bendrovei per Mano VMI buvo išsiųstas 2016 m. spalio 24 d. nurodymas Nr. (4.66) FR0706-17202 vadovui atvykti į Vilniaus AVMI. Bendrovės vadovas šio mokesčių administratoriaus nurodymo taip pat neįvykdė, į Vilniaus AVMI neatvyko ir PVM sąskaitų faktūrų registro duomenų nepateikė. Vilniaus AVMI 2017 m. rugpjūčio 16 raštu Nr. (7.1) 46-MPD-9298 įspėjo Bendrovę apie numatomą Bendrovės išregistravimą iš PVM mokėtojų registro, informavo, kad ji nevykdo mokesčių administratoriaus 2017 m. liepos 7 d. nurodymo Nr. (7.7) FR0706-6864 ir 2017 m. liepos 25 d. nurodymo Nr. (7.7)FR0706-7708, taip pat Bendrovė buvo įpareigota iki 2017 m. rugpjūčio 23 d. pašalinti nurodytus trūkumus, informuoti mokesčių administratorių apie veiklą, pateikti duomenis apie kuriamą (statomą) ilgalaikį materialųjį turtą, nurodyti šio turto kūrimo (statybos) pradžią ir pabaigą ir kokiai veiklai šis turtas bus skirtas. Pareiškėjas įrodymų, kad įvykdė šį reikalavimą, nepateikė.

24. Teismas nurodė, kad iš Vilniaus AVMI 2017 m. gruodžio 12 d. rašto Nr. (7.1)46-MPD-13293 matyti, jog Bendrovė 2017 m. rugsėjo ir spalio mėn. PVM deklaracijose deklaravo po 500 Eur PVM apmokestinamų sandorių vertę ir po 105 Eur pardavimo PVM, tačiau minėto laikotarpio išrašomų sąskaitų registre išrašytų PVM sąskaitų faktūrų nenurodė. Bendrovė neįvykdė ir Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 50 straipsnio 2 dalyje jai nustatytos prievolės teikti ataskaitą apie kontroliuojamuosius ir kontroliuojančius vienetus bei gyventojus. Bendrovė tokios ataskaitos (FR0438 forma) nepateikė už 2012–2016 metus. Vilniaus AVMI 2017 m. gruodžio 12 d. rašte Nr. (7.1)46-MPD-13293 nurodė ir tai, kad mokesčių mokėtojų registro duomenimis, Bendrovė nuo 2017 m. rugsėjo 27 d. nedeklaravo buhalterinę apskaitą tvarkančio asmens ir neįvykdė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos. Pareiškėjas pripažįsta, kad nedeklaravo buhalterinę apskaitą tvarkančio asmens, o nurodyta aplinkybė, jog UAB „Airista“ nuo 2017 m. rugpjūčio 8 d. buvo reorganizuojama, neatleidžia pareiškėjo nuo pareigos deklaruoti buhalterinę apskaitą tvarkantį asmenį. Buhalterinę apskaitą tvarkantį asmenį Bendrovė deklaravo tik 2018 m. vasario 8 d., t. y. praėjus daugiau kai mėnesiui po ginčijamo sprendimo priėmimo.

25. Teismas pažymėjo, kad atsakovas 2017 m. lapkričio 21 d. išsiuntė pranešimą Nr. (17.26-40) RES-175790 dėl išregistravimo iš pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų. Bendrovė buvo ne tik įspėta dėl išregistravimo iš PVM mokėtojų, bet ir buvo įpareigota pateikti informaciją apie vykdomą veiklą. Bendrovė per mano VMI 2017 gruodžio 5 d. atsakovą informavo, kad einamaisiais ir praėjusiais kalendoriniais metais įsigijo prekių iš kitų valstybių narių, įsigijimus deklaravo mėnesinėse PVM deklaracijose ir pateikė tris Latvijos mokesčių mokėtojų PVM sąskaitas faktūras ir CMR važtaraščius ir vieną važtaraštį. Vilniaus AVMI, įvertinusi Bendrovės pateiktus dokumentus, 2017 m. gruodžio 12 d. rašte Nr. (7.1)46-MPD-13293 konstatavo, kad Bendrovė minėtais dokumentais vykusių operacijų nepagrindė, nes 2017 m. liepos, rugsėjo ir spalio mėn. gautų sąskaitų registre SIA „VIVA SPORT“ ir SIA „LAT LV“ PVM sąskaitų faktūrų nenurodė. Be to, CMR važtaraščiuose nenurodyti siuntėjo, vežėjo atstovų vardai, pavardės, o nurodyta iškrovimo vieta netinkama prekėms saugoti. Dviejuose CMR važtaraščiuose nurodytas vežėjas – UAB „Brilliant Group“, kuri VĮ „Regitra“ duomenimis nuosavybės teise priklausančių transporto priemonių neturi.

26. Teismas sprendė, kad pareiškėjas įrodymų, paneigiančių Pažymoje, Vilniaus AVMI 2017 m. gruodžio 12 d. rašte Nr. (7.1)46-MPD-13293 konstatuotas aplinkybes, nepateikė. Pranešimą apie duomenų pakeitimą mokesčių mokėtojų registre, Bendrovė mokesčių administratoriui per Mano VMI pateikė tik 20107 m. vasario 8 d. Pranešime Bendrovės nurodoma veikla – drabužių ir avalynės didmeninė prekyba, kurią ji vykdo nuo 2018 m. sausio 1 d. Sprendimas Bendrovę

išregistruoti iš PVM mokesčių mokėtojų registro priimtas 2017 m. gruodžio 13 d., todėl pareiškėjos į bylą pateiktus paaiškinimus bei įrodymus, susijusius su Bendrovės nuo 2018 m. vasario 8 d. deklaruota veiklavertino kaip nereikšmingus. Pareiškėjas jokių įrodymų, objektyviai sutrukdžiusių Bendrovei bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi ir jam teikti visą reikalingą informaciją apie vykdomą Bendrovės veiklą, nepateikė. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad mokesčių administratorius ne vieną kartą Bendrovei davė įvairaus pobūdžio nurodymus, apie juos informavo Bendrovę jos deklaruotais adresais. Bendrovė šių įpareigojimų nevykdė, buhalterinės apskaitos dokumentų neteikė. Bendrovės vadovas išsamių paaiškinimų apie Bendrovės vykdomą veiklą nedavė. Pareiškėjo teismui su skundu pateiktos pavienės sąskaitos faktūros, CMR važtaraščiai, išrašai iš Bendrovės sąskaitos nepatvirtina, kad Bendrovė iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos vykdė ekonominę veiklą, įsigijo prekių iš kitų valstybių narių, įsigijo paslaugų iš užsienio apmokestinamųjų asmenų ar kitoje valstybėje narėje teikė paslaugas.

27. Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą sprendė, kad Vilniaus AVMI 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimas Nr. (17.26-40) RES-184831 nuo 2017 m. gruodžio 14 d. išregistruoti UAB „Brilliant Group“ iš pridėtinės vertės mokesčių mokėtojų yra teisėtas, pagrįstas objektyviais duomenimis, teisės aktų normomis, o pritaikytos poveikio priemonės motyvuotos. Pranešimas dėl išregistravimo iš pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų ir įpareigojimas pateikti duomenis nėra administracinis aktas, todėl jam negali būti taikomi VAĮ 8 straipsnyje nustatyti reikalavimai. Naikinti skundžiamą atsakovo sprendimą nėra pagrindo.

III.

28. Pareiškėjas Bendrovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

29. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas išankstiniame pranešime dėl ketinimo išregistruoti iš PVM mokėtojų visiškai nekonkretizavo, kokiomis aplinkybėmis ir surinktais duomenimis remdamasis ketino išregistruoti pareiškėją iš PVM mokėtojų registro, o tik formaliai nurodė, kad pareiškėjas per praėjusius kalendorinius ir einamuosius metus neįsigijo prekių iš kitų valstybių narių. Tokiu būdu pareiškėjas nebuvo tinkamai informuotas apie konkrečius bei galutinius tai dienai atsakovo nustatytus trūkumus ar aplinkybes, kurios sukėlė i abejonių dėl jo veiklos realumo. Taigi pareiškėjui nežinant tikrųjų motyvų dėl ketinimo išregistruoti iš PVM mokėtojų, nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos visapusiškai išsklaidyti atsakovui kilusias abejones dėl pareiškėjo veiklos ir (ar) prekių įsigijimo iš kitų valstybių narių. Todėl gavęs išankstinį pranešimą apie ketinimą išregistruoti iš PVM mokėtojų, pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti, kokių papildomų duomenų ar dokumentų, be tų, kurie jau buvo teikti atsakovui deklaracijų ir ataskaitų forma, trūko, kad nekiltų abejonių dėl pareiškėjo veiklos ir kodėl anksčiau teiktos PVM deklaracijos, sąskaitų faktūrų registrai ir kita informacija nepripažinti pakankamais įrodymais

30. Nors, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, išankstinis pranešimas nėra individualus administracinis aktas VAĮ prasme, tačiau šiam pranešimui, kaip ir bet kuriems kitiems viešojo administravimo funkcijas vykdančių subjektų veiksmams yra taikytini skaidrumo, objektyvumo, aiškumo ir sąžiningumo reikalavimai. Būtent šis išankstinis pranešimas ir jo turinys (tai, kaip jis suformuluotas, ko juo prašoma) nulėmė pareiškėjo suvokimą apie atsakovo galbūt nustatytus potencialius išregistravimo iš PVM mokėtojų pagrindus ir kartu nulėmė pareiškėjo galimybes pateisinti savo ekonominės veiklos vykdymo ir ar prekių įsigijimo iš kitų valstybių narių faktą. Todėl jo netinkamas (abstraktus, neindividualizuotas, nepagrįstas jokiomis konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis) suformulavimas turėjo esminės įtakos pareiškėjui sprendžiant klausimą dėl papildomų duomenų bei dokumentų atsakovui pateikimo. Atsakovas, turėjo ir galėjo pateikti motyvuotą, detalizuotą pranešimą dėl ketinimo išregistruoti pareiškėją iš PVM mokėtojų, tačiau to nepadarė ir todėl negali remtis fikciniu įsivaizdavimu, jog pareiškėjui buvo žinomi visi ir bet kokie atsakovo priimamų konkrečių veiksmų ar ketinimų motyvai. Konstatavus, kad atsakovas, pateikdamas tik šabloninį, visiškai nedetalizuotą ir neindividualizuotą pranešimą veikė tinkamai ir nepažeidė pareiškėjo teisių bei teisėtų lūkesčių, būtų paneigta atsakovo, kaip mokesčių administratoriaus, pareiga vykdyti savo funkcijas preciziškai, sąžiningai bei rūpestingai, ir kartu būtų sukurtas precedentas, leidžiantis pateisinti vien formalų mokesčių administratoriaus funkcijų vykdymą ir netgi galimybę piktnaudžiauti turimais įgaliojimais. Pareiškėjas pažymi, kad sprendimo išregistruoti mokesčių mokėtoją iš PVM mokėtojų registro priėmimui neturi reikšmės tai, kad mokesčių mokėtojas praeityje galbūt laikinai nevykdė veiklos. Sprendžiant klausimą dėl mokesčių mokėtojo išregistravimo iš PVM mokėtojų, esminę reikšmę turi faktas, būtent ar sprendimo priėmimo metu (ar artimiausiais laikotarpiais iki sprendimo priėmimo) mokesčių mokėtojas vykdo ekonominę veiklą ir (ar) įsigyja prekių iš

kitų valstybių narių. Priešingu atveju išregistravus mokesčių mokėtoją iš PVM mokėtojų registro dėl praeityje egzistavusių ir jau nebeatktualių priežasčių, kurios sprendimo priėmimo metu nebeegzistuoja, būtų paneigtas išregistravimo iš PVM mokėtojų registro tikslas. Analizuojamu atveju dalis ginčijamo atsakovo sprendimo yra grindžiama duomenimis apie pareiškėjo sandorius, vykdytus 2015-2016 metais su trečiaisiais asmenimis, todėl net jei atsakovui išanalizavus sandorius ir kilus abejonių dėl pareiškėjo veiklos realumo, tačiau pareiškėjui pateikus duomenų (sąskaitos faktūros, CMR važtaraščiai ir kt.) apie vėlesniais laikotarpiais vykdytą veiklą (šiuo atveju – prekių įsigijimo sandorius), atsakovas neturėjo pagrindo pareiškėją, kuris sprendimo išregistruoti jį iš PVM mokėtojų metu faktiškai vykdė ekonominę veiklą, išregistruoti iš PVM mokėtojų. Taigi šiuo atveju nors atsakovas ir pateikė duomenų, kurie jo vertinimu, buvo pagrindu išregistruoti pareiškėją iš PVM mokėtojų, tačiau pareiškėjui taip pat pateikus duomenis apie veiklos vykdymą – prekių įsigijimą iš kitų valdybių narių, ir šiems duomenims iš esmės nesant paneigtiems ar nuginčytiems, buvo paneigta atsakovo nustatyta aplinkybių visuma.

31. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas sprendime rėmėsi išskirtinai vien tik atsakovo vienašališkai nustatytomis aplinkybėmis, išdėstytomis ginčijamame sprendime, atsakovo 2017 m. gruodžio 12 d. rašte ir nagrinėjamoje byloje pateiktame atsiliepime, tačiau visiškai nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių, pateiktų įrodymų.

32. Nurodo, kad skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nei patvirtino, nei paneigė atsiliepime išdėstytas aplinkybes dėl, atsakovo nuomone, esančių netikslumų ir neatitikimų pareiškėjo PVM deklaracijose bei sąskaitų faktūrų registruose, teiktuose atsakovui ir pirmosios instancijos teismui, bei šių aplinkybių nevertino. Esant iš esmės nenuginčytiems pareiškėjo PVM deklaracijų, sąskaitų faktūrų registrų duomenims, taip pat esant kitiems pareiškėjo veiklos vykdymą įrodantiems dokumentams (CMR važtaraščiai, banko sąskaitos išrašai, sąskaitos faktūros), kurie taip pat nėra nuginčyti ir kurių netinkamumo ar nepriimtinumo pirmosios instancijos teismas realiai nevertino ir sprendime dėl to motyvuotai nepasisakė, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo paneigti šiais rašytiniais įrodymais pagrįstų sandorių, neturėjo teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas faktiškai neįsigyja prekių iš kitų valstybių narių, atitinkamai pripažinti pareiškėjo išregistravimą iš PVM mokėtojų registro pagrįstu ir teisėtu.

33. Byloje nėra neginčijamų duomenų, kad pagal teismui pateiktus sandorių su trečiaisiais asmenimis dokumentus (sąskaitas faktūras, CMR važtaraščius, banko sąskaitų išrašus, PVM deklaracijas, sąskaitų faktūrų registrus) pareiškėjo išregistravimo iš PVM mokėtojų metu pareiškejas faktiškai nevykdė veiklos ar, kad tokią veiklą imitavo. Pirmosios instancijos teismas, individualiai bei savarankiškai nevertinęs pareiškėjo pateiktų rašytinių įrodymų, o tik atkartojęs ginčijamuose sprendimuose ir atsiliepime išdėstytus motyvus, nepaneigė pareiškėjo vykdytų sandorių, kurie yra pakankami pareiškėjo išregistravimą iš PVM mokėtojų pripažtinti nepagrįstu ir neteisėtu.

34. Ginčijamame sprendime pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo su skundu pateiktos pavienės sąskaitos faktūros, CMR važtaraščiai, išrašai iš banko sąskaitos nepatvirtina, jog pareiškėjas iki ginčijamo atsakovo sprendimo priėmimo dienos vykdė ekonominę veiklą, įsigijo prekių iš kitų valstybių narių, įsigijo paslaugų iš užsienio apmokestinamųjų asmenų ar kitoje valstybėje narėje teikė paslaugas. Tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvavo šios savo išvados, nenurodė ir neišaiškino, kodėl pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtina jo veiklos. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į byloje pateiktas PVM deklaracijas bei sąskaitų faktūrų registrus. Iš ginčijamo teismo sprendimo neaišku, kuo pateiktieji dokumentai yra netinkami pareiškėjo veiklai pagrįsti ir jei ne šie dokumentai, tuomet kokie dokumentai ar kiti įrodymai galėtų patvirtinti pareiškėjo veiklos (prekių įsigijimo iš kitų valstybių narių) realumą. Pažymi, kad pateikti rašytiniai įrodymai būtent ir atspindi sąlygas bei aplinkybes, dėl kurių pareiškėjas negalėjo būti išregistruotas iš PVM mokėtojų.

35. Pažymi, kad laikydamasis ekonomiškumo ir protingumo principų, pareiškėjas atsakovui ir teismui teikė tik tuos duomenis (dokumentus) ir tik tiek, kiek yra objektyviai pakankama padaryti išvadai, kad pareiškėjas vykdo ekonominę veiklą ir (ar) įsgyja prekių iš kitų valstybių narių. Be to, niekur nėra konkrečiai apibrėžta, kiek ūkinių ekonominių operacijų (sandorių) turi būti įvykdoma per tam tikrą laikotarpį, kad galima būtų spręsti dėl ūkio subjekto ekonominės veiklos ir (ar) prekių įsigijimo iš kitų valstybių narių vykdymo fakto, todėl pirmosios instancijos teismo argumentas, kad teismui pateiktos pavienės pareiškėjo sąskaitos ir važtaraščiai nepatvirtina Bendrovės realios veiklos, yra nepagrįsti jokiomis teisės normomis bei teismų praktika.

36. Taigi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, nevertino ir (ar) netinkamai vertino byloje pateiktus pareiškėjo rašytinius paaiškinimus ir įrodymus, ir tuo pažeidė bei netinkamai taikė proceso teisės normas, priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą.

37. Pareiškėjas akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju prekybinių patalpų įgijimas (nuoma) ir pareiškėjo ruošimasis naujai ūkinei veiklai – drabužių ir avalynės prekybai, tiekėjų ir partnerių paieška prekybinės veiklos palaikymui taip pat galėjo ir turėjo būti pripažįstama pareiškėjo ekonomine veikla. Šiuo metu parduotuvė yra atidaryta ir, nors nedidelėmis apimtimis, tačiau vykdo planuotą veiklą bei einamaisiais metais planuoja didinti veiklos apimtis, tiekėjų skaičių ir prekių asortimentą. Pažymi, kad tiek ginčijamo atsakovo sprendimo priėmimo metu, tiek šiuo metu pareiškėjui faktiškai vykdant ekonominę veiklą ir (ar) įsigyjant prekių iš kitų valstybių narių, pareiškėjo išregistravimas iš PVM mokėtojų vien tuo pagrindu, kad jis galbūt vienu laikotarpiu praeityje nevykdė ekonominės veiklos, būtų neprotingas, nesąžiningas, neatitiktų gero administravimo principo, pažeistų pareiškėjo teisėtus lūkesčius ir sukurtų papildomą administracinę naštą, nes po išregistravimo ir PVM mokėtojo kodo netekimo, pareiškėjas turės iš karto pakartotinai registruotis PVM mokėtoju ir atsakovui pakartotinai teikti visus su veikla susijusius bei ją pagrindžiančius įrodymus.

38. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad atsakovu byloje yra Vilniaus AVMI, tačiau atsiliepimą pateikė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI). Byloje nėra jokių duomenų, kurie pagrįstų VMI teisę atstovauti Vilniaus AVMI. Konstatavus, kad VMI neturi teisės atstovauti Vilniaus AVMI šioje byloje, yra pagrindas pripažinti, jog VMI negalėjo Vilniaus AVMI vardu pasirašyti ir pateikti atsiliepimą. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti neįgalioto asmens byloje pateiktą atsiliepimą į pareiškėjo skundą. Pirmosios instancijos teismas šių pareiškėjo argumentų, nurodytų skunde, netyrė ir sprendime šiuo klausimu visiškai nepasisakė, todėl priimdamas ginčijamą sprendimą, be kita ko, vadovavosi neįgalioto asmens pateiktais duomenimis ir rašytiniais paaiškinimais.

39. Atsakovas Vilniaus VMI atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.40. Atsiliepime nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai taikius teisės

aktų normas bei objektyviai įvertinus administracinėje byloje esančius duomenis. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo išdėstyti skunde. Vilniaus AVMI nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, susijusiais su išankstinio pranešimo turiniu, kadangi Vilniaus AVMI viso operatyvaus patikrinimo metu bandė gauti iš pareiškėjo kuo išsamesnę informaciją apie jo vykdomą ekonominę veiklą bei sudaromus sandorius, siekė geranoriškai bendradarbiauti su mokesčių mokėtoju tam, kad galėtų tinkamai atlikti savo, kaip mokesčių administratoriaus funkcijas, tačiau teisėti Inspekcijos nurodymai ir paklausimai nebuvo vykdomi.

41. Pareiškėjas po Inspekcijos pranešimo dėl išregistravimo iš PVM mokėtojų Nr. (17.26-40) RES-175790 pateikė papildomų duomenų (apie kuriuos rašoma ir apeliaciniame skunde), pagal kuriuos pareiškėjas iš Latvijos Respublikos ūkio subjektų 2017 m. 07–10 mėn. laikotarpiu įsigijo prekių už daugiau kaip 100 000 Eur. Tačiau pateiktos buvo tik PVM sąskaitos faktūros bei CMR važtaraščiai, susiję su Latvijos mokesčių mokėtojais SIA „LAT LV“ ir SIA „VIVA SPORT“, o tuo tarpu kitų dokumentų, susijusių su SIA „AMSERV MOTORS“, SIA „LAIKSCELT.LV“, SIA „LAT GRAIN“, taip pat paaiškinimų apie sandorių sudarymo aplinkybes, įsigytų prekių tikslą, kilmę ir pan., būtent kurių mokesčių administratorius reikalavo anksčiau – nepateikė. Atsakovo nuomone, buhalteriniai dokumentai ir paaiškinimai sąmoningai buvo neteikiami, o kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pateiktos pavienės sąskaitos faktūros, CMR važtaraščiai, išrašai iš UAB „Brilliant Group“ banko sąskaitos nepatvirtina, kad pareiškėjas iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos vykdė ekonominę veiklą, įsigijo prekių iš kitų valstybių narių, įsigijo paslaugų iš užsienio apmokestinamųjų asmenų ar kitoje valstybėje narėje teikė paslaugas.

42. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad pranešimas buvo nekonkretus, neindividualizuotas, neapibrėžtas ir neva jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kokių papildomų duomenų ar dokumentų, be tų, kurie jau buvo teikti, trūko, kad nekiltų abejonių dėl jo veiklos, kadangi pareiškėjas žinojo ir suprato, kokių dokumentų bei paaiškinimų apie sandorių sudarymo aplinkybes mokesčių administratorius prašė viso operatyvaus patikrinimo metu. Tą patvirtino ir teismas skundžiamame sprendime konstatuodamas, kad mokesčių administratorius ne vieną kartą pareiškėjui davė įvairaus pobūdžio nurodymus, apie juos informavo jo deklaruotais adresais, tačiau šių įpareigojimų pareiškėjas nevykdė, buhalterinės apskaitos dokumentų neteikė ir išsamių paaiškinimų apie vykdomą veiklą UAB „Brilliant Group“ vadovas nedavė. Pareiškėjas jokių įrodymų, objektyviai sutrukdžiusių bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi ir jam teikti visą reikalingą informaciją apie UAB „Brilliant Group“ vykdomą veiklą, nepateikė.

43. Atsakovas pažymi, kad išregistravimo iš PVM mokėtojų registro metu, UAB „Brilliant Group“ su skundu pirmosios instancijos teismui pateiktų 2017 m. 01 ir 06 mėn. SIA „KAMINTEX“, SIA „BRIKERS LATVIJA“ ir SIA „GRIFFIN GT“ PVM sąskaitų faktūrų ir jas lydinčių CMR važtaraščių Vilniaus AVMI nebuvo pateikusi. UAB „Brilliant Group“ teismui papildomai pateiktų minėtų Latvijos mokesčių mokėtojų PVM sąskaitų faktūrų 2017 m. sauso ir birželio

mėn. gautų sąskaitų registre nenurodė, o Vilniaus AVMI duomenimis, SIA „KAMINTEX“ 2017 m. sausio–kovo mėn. prekių tiekimų pareiškėjui nedeklaravo. Skundžiamame teismo sprendime pagrįstai nurodyta, kad pareiškėjas įrodymų, paneigiančių Vilniaus AVMI 2017 m. gruodžio 12 d. rašte Nr. (7.1) 46-MPD-13293 konstatuotas aplinkybes, nepateikė. Taigi, apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai bylą nagrinėjusio teismo jau buvo įvertinti ir yra atmestini.

44. Pareiškėjas, norėdamas patvirtinti UAB „Brilliant Group“ vykdomos ūkinės veiklos plėtimosi faktą planuojant užsiimti papildomai drabužių ir avalynės prekyba Lietuvoje 2018 m. I ketvirtyje, pirmosios instancijos teismui pateikė 2017-12-18 patalpų nuomos sutartį Nr. 2017/12/18, pagal kurią 5 metų terminui išsinuomojo iš E. V. 81 kv. m prekybines patalpas, adresu: (duomenys neskelbtini). Pagal išnuomotų patalpų priėmimo perdavimo aktą, minėtos patalpos pareiškėjui perduotos 2018 m. sausio 6 d. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas, mokesčių mokėtojų registro duomenimis, šio struktūrinio padalinio – prekybos vietos adresu: (duomenys neskelbtini), pareiškėjo išregistravimo iš PVM mokėtojų metu nebuvo deklaravęs (šiuo metu ši prekybos vieta yra deklaruota). Nors apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad neva šie parengiamieji darbai turi ir gali būti pripažįstami kaip įrodantys pareiškėjo vykdomą ekonominę veiklą, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo į bylą pateikti paaiškinimai bei įrodymai, susiję su UAB „Brilliant Group“ nuo 2018 m. vasario 8 d. deklaruota veikla nagrinėjamu atveju nereikšmingi, kadangi Vilniaus AVMI sprendimas buvo priimtas 2017 m. gruodžio 13 d. Taigi, kaip teisingai pastebėjo bylą nagrinėjęs teismas, Vilniaus AVMI vertino faktines aplinkybes ir turimus duomenis tik iki to momento, kai buvo nuspręsta išregistruoti UAB „Brilliant Group“ iš PVM mokėtojų registro.

Teisėjų kolegija


IV.

45. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. (17.26-40) RES-184831, kuriuo pareiškėjas UAB „Brilliant group“ išregistruota iš PVM mokėtojų registro, teisėtumo ir pagrįstumo.

46. Pareiškėjas (apeliantas) nurodo, jog skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinimą lemia neinformatyvus išankstinis pranešimas apie ketinimą išregistruoti iš PVM mokėtojų (žr. šio baigiamojo akto 29–30 p.), teismo atsisakymas vertinti pareiškėjo pateiktus rašytinius įrodymus bei sutikimas tik su atsakovo pateiktais faktiniais duomenis (32–34 p.), rėmimasis neįgalioto asmens pateiktais duomenimis ir rašytiniais paaiškinimais (38 p.).

47. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 75 straipsnio (PVM mokėtojo išregistravimas) 4 dalyje numatyta, kad vietos mokesčio administratoriaus iniciatyva iš PVM mokėtojų gali būti išregistruojami PVM mokėtojai, kurie, mokesčio administratoriaus duomenimis, nevykdo ekonominės veiklos, neįsigyja prekių iš kitų valstybių narių, neįsigyja paslaugų iš užsienio apmokestinamųjų asmenų ar kitoje valstybėje narėje neteikia paslaugų.

48. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. 178 patvirtintų Įregistravimo į Pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registrą/išregistravimo iš Pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registro taisyklių (akto redakcija, galiojanti nuo 2015 m. sausio 1 d.; toliau – ir Taisyklės) 33.1 punkte detalizuota, kad mokesčių administratorius iniciatyva gali būti išregistruojami PVM mokėtojai, kurie, mokesčių administratoriaus duomenimis, įvertinus atskiro PVM mokėtojo veiklos ypatybes (sezoniškumą ir panašiai), nevykdo ekonominės veiklos ir (ar) prekių įsigijimų iš kitų valstybių narių. Išvada, kad PVM mokėtojas nevykdo ekonominės veiklos ir (ar) neįsigyja prekių iš kitų valstybių narių, turi būti pagrįsta surinktais įrodymais, kurių pakankamumas yra vertinamas kiekvienoje konkrečioje situacijoje. Tokiais atvejais turėtų būti nagrinėjama ir vertinama aplinkybių visuma, t. y. informacija, kad PVM mokėtojas, pavyzdžiui: 1) nerandamas jo nurodytose buveinės ir/arba deklaruotos veiklos vykdymo vietose; 2) nepateikė ne mažiau kaip 2 iš eilės mokestinių laikotarpių PVM deklaracijų (kai mokestinis laikotarpis yra mėnuo), o tais atvejais, kai mokestinis laikotarpis yra pusmetis, PVM mokėtojas nepateikia vieno mokestinio laikotarpio (pusmetinės) PVM deklaracijos ir kt.

49. Priimant 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimą, jo sudėtine dalimi buvo PVM mokėtojui adresuotas raštas (2017 m. gruodžio 12 d.), iš kurio matyti, kad apskųstas sprendimas grįstas ne tik PVMĮ 75 straipsnio 4 dalimi, bet ir Taisyklių 33.1

punkto 5, 7, 10, 12, 13 papunkčiais. Buvo nurodyta ne tik teisinė kvalifikacija bet ir ją, mokesčių administratoriaus nuomone, patvirtinantys faktiniai duomenys. Todėl apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia jokio nesuderinamumo su VAĮ 8 straipsniu.

50. 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimas yra tas teisės aktas, kuris sukelia teisines pasekmes pareiškėjui (apeliantui). Pranešimas apie ketinimą išregistruoti yra tik preliminarus dokumentas, kuriame mokesčių administratorius įspėja apie galimus sprendimus, jei mokesčių mokėtojas neatliks pagal teisinį reguliavimą numatytų privalomų veiksmų. Tokio pobūdžio dokumentas, teisėjų kolegijos nuomone, turi būti pakankamai išsamus, bet neprivalo atitikti reikalavimus, numatytus VAĮ 8 straipsnyje. Todėl aptariamas apeliacinio skundo argumentas negali lemti pirmosios instancijos teismo sprendimo keitimo ar naikinimo.

51. Mokesčių administratorius prieš priimdamas sprendimą dėl konkretaus mokesčių mokėtojo išregistravimo iš PVM mokesčių mokėtojo registro turi surinkti faktinius duomenis dėl aplinkybių, numatytų teisėkūros subjektų, t. y. pareiga pagrįsti išregistravimą tenka mokesčių administratoriui, todėl prieš priimant sprendimą dėl išregistravimo, tai turi būti padaryta kiekvienu konkrečiu atveju.

52. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, priimtas ir apskųstas sprendimas dėl išregistravimo iš PVM mokėtojų registro buvo visiškai pagrįstas ir tai atvaizduota (matyti) 2017 m. gruodžio 12 d. rašte, adresuotame mokesčių mokėtojui. Pastarojo teiginiai, kad teismas neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus rašytinius įrodymus, yra nepagrįsti, kadangi mokesčių administratorius, o taip pat ir Vilniaus apygardos administracinis teismas vertino, kokie duomenys buvo pateikti iš asmens, siekiančio likti PVM mokėtoju, tačiau jie buvo nepakankami. Tai reiškia, kad mokesčių mokėtojas priešingai neįrodė, t. y. jog vykdo ekonominę veiklą, lemiančią jo, kaip PVM mokėtojo, statusą.

53. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įrodymai, suponuojantys pareiškėjo (apelianto) išregistravimą iš PVM mokėtojų registro, fiksuoti 2017 m. gruodžio 12 d. rašte, išdėstyti šio baigiamojo akto 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13 punktuose bei iš principo atkartoti skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje. Teisėjų kolegija visiškai sutinka, kad jie yra (buvo) pakankami pareiškėjo atžvilgiu nepalankiam sprendimui priimti. Uždarosios akcinės bendrovės pateikti padriki duomenys nepaneigia atsakovo pozicijos, pagrįstos įrodymų visuma, dėl nevykdytos ekonominės veiklos. Pareiškėjas neįrodė, kad pagal konkrečius jo pateiktus faktinius duomenis ūkinės operacijos įvyko ir tai aiškiai patvirtina vykdomą ekonominę veiklą. Keletas PVM sąskaitų faktūrų, CMR važtaraščių – tik iliustracija apie aktualiu laikotarpiu galbūt vykdytą ekonominę veiklą.

54. Be kita ko, pirmosios instancijos teismo atliktas nepalankus pareiškėjui byloje esančių įrodymų vertinimas, nėra ta aplinkybė, kuri galėtų būti pagrindu išvadai, kad teismas pažeidė bei netinkamai taikė proceso teisės normas ir todėl priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą.

55. Įrodymų vertinimu aspektu papildomai pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Be to, akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

56. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas apeliaciją grindžia ir tuo, jog atsiliepimas buvo pateiktas VMI, o byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų VMI teisę atstovauti Vilniaus AVMI.

57. ABTĮ 146 straipsnio 1 dalyje pasisakyta, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, tačiau byla išspręsta teisingai.

58. Tai, kad atsiliepimą pateikė VMI, o ne Vilniaus AVMI bylos esmės, priimtino baigiamojo teisės akto nekeičia. VMI sudaro: 1) VMI – centrinis mokesčių administratorius; 2) teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos – vietos mokesčių administratoriai. VMI įstatymų leidėjo numatyti uždaviniai yra ir Vilniaus AVMI uždaviniai (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 18–19 str.). Šių teisinių vienetų pozicijos pareiškėjo atžvilgiu identiškos – ekonominės veiklos nevykdymas lemia išbraukimą iš PVM mokėtojų registro, todėl ir šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas visiškai.

59. Taigi atsakovas teisėtai ir pagrįstai išregistravo pareiškėją iš PVM mokėtojų registro. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o uždarosios akcinės bendrovės „Brilliant group“ apeliacinį skundą atmesti.






2019-09898 2019-06-20 2019-06-12 2019-06-12 -

Administracinė byla Nr. eA-672-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01037-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 41(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų K. S. ir G. K. (G. K.) skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Č. B. (Č. B.) ir T. B. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=842a7a3092ab11e9ae2e9d61b1f977b3

I.

1. Pareiškėjai K. S. ir G. K. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi su skundu (vėliau – su patikslintu skundu) į teismą, prašydami panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) 2017 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. 1SS-476-(7.5) (toliau – ir ginčijamas sprendimas), 2017 m. gegužės 2 d. raštą Nr. 1SS-1163-17.5 (toliau – ir ginčijamas raštas) ir įpareigoti NŽT per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo suformuoti pagal NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2012 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-1806 patvirtintą Vilniaus rajono, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą suprojektuotą žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) ir priimti sprendimą atkurti mirusiai S. K., kurio įpėdiniai yra pareiškėjai, nuosavybės teises į šį žemės sklypą.

2. Pareiškėjai nurodė, kad ginčijamu sprendimu NŽT atsisakė nagrinėti jų skundą dėl NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2016 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 48VĮ-30-(14.48.2.) rengiamo Vilniaus rajono, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto sprendinių, motyvuodama tuo, jog NŽT jau yra priėmusi administracinės procedūros sprendimą tuo pačiu klausimu ir nebuvo pateikti nauji faktiniai duomenys, leidžiantys ginčyti šį sprendimą.

3. Pareiškėjai gavo NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2017 m. kovo 24 d. pranešimą Nr. 48SD-3715-(14.48.104) ir NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2017 m. kovo 16 d. įsakymą Nr. 48VĮ-567-(14.48.2) „Dėl Vilniaus rajono, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto, patvirtinto Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2012 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-1806 „Dėl Vilniaus rajono, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas). Šiuo Įsakymu buvo pakeistos Vilniaus rajono, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2012 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-1806 (toliau – ir Projektas1), suprojektuotų žemės sklypų (projektiniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) ribos, plotas ir taikomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos. Iš Įsakymu patvirtinto priedo Nr. 1 matyti, kad buvo sumažintas pareiškėjams Projektu1 suprojektuoto žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) plotas (nuo 0,19 ha iki 0,08 ha), taip pat sumažintas T. B. Projektu1 suprojektuoto žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (patikslintas Nr. (duomenys neskelbtini)) plotas (nuo 0,32 ha iki 0,11 ha), naujai suprojektuotas žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) (priskiriant 0,32 ha plotą) Č. B. bei pakeistos šių patikslintų žemės sklypų ribos.

4. Pareiškėjai, nesutikdami su Įsakymu ir pasinaudodami išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, apskundė NŽT Vilniaus rajono skyriaus priimtą Įsakymą NŽT direktoriui. Tarnyba 2017 m. gegužės 2 d. raštu Nr. 1SS-1163-17.5 sustabdė pareiškėjų skundo dėl Įsakymo panaikinimo nagrinėjimą iki kol teismas išnagrinės administracinę bylą Nr. e2-3085-643/2017 (nagrinėjama administracinė byla), motyvuodama tuo, kad Įsakymu yra tikslinami žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) plotas ir ribos ir kad teisme nagrinėjami reikalavimai taip pat ir dėl žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ploto ir ribų, t. y. kad žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) plotas ir ribos yra teisminio nagrinėjimo dalykas.

5. Pareiškėjai skundą dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo, be kita ko, grindė tuo, kad nėra pagrindo mažinti pareiškėjams Projektu1 suprojektuoto žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) plotą ir keisti jo ribas, priskiriant šiame sklype esantį sodu užimtą plotą Č. B.

6. NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2012 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-1806 patvirtintame Projekte1 pareiškėjams suprojektuotas 0,19 ha ploto žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), o T. B. suprojektuotas 0,32 ha ploto žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini). Tarp pareiškėjų ir Č. B. vėliau kilo ginčas dėl šių dviejų žemės sklypų dydžio ir ribų, todėl NŽT Vilniaus rajono skyrius sprendė klausimą dėl Projekto1 patikslinimo perprojektuojant Projekte1 suprojektuotų žemės sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) ribas ir galiausiai priėmė Įsakymą, kuriuo patikslino Projektą1.

7. Šiuo metu NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2016 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 48VĮ-30-(14.48.2.) yra rengiamas Vilniaus rajono, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymas (toliau – Projektas2). Projekte2 Č. B. (nors Projekte1 nurodyta, kad žemės sklypas suprojektuotas T. B.) projektuojamas namų valdos žemės sklypas (Projekte1 žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – Č. B. namų valdos žemės sklypas), priskiriant Č. B. namų valdos žemės sklypui Projekte1 pareiškėjams suprojektuoto žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ribose esantį sodu užimtą plotą, atitinkamai koreguojant ribas. Pareiškėjai 2016 m. liepos 8 d. buvo nuvykę į Vilniaus rajono skyrių susipažinti su rengiamo Projekto2 planine ir kita medžiaga. Pareiškėjai, nesutikdami su rengiamo

Projekto2 sprendiniais, pateikė skundą NŽT, kuriuo prašė: 1) įpareigoti NŽT Vilniaus rajono skyrių pakeisti Projekto2 sprendinius ir, laikantis teisės aktų reikalavimų, suprojektuoti Č. B. namų valdos žemės sklypą pagal faktinį žemės naudojimą, t. y. nepriskiriant Č. B. namų valdos žemės sklypui sodo ploto, o sodu užimtą žemės plotą projektuoti kaip asmeninio ūkio žemės sklypą, numatomą įskaityti į pareiškėjams grąžinamos natūra žemės plotą; 2) netvirtinti Vilniaus rajono, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo, pagal kurio sprendinius sodu užimtas plotas yra priskiriamas Č. B. projektuojamam namų valdos žemės sklypui.

8. NŽT ginčijamame sprendime nurodė, kad pareiškėjų skunde keliamus klausimus jau nagrinėjo ir į juos buvo atsakyta 2013 m. spalio 17 d. rašte Nr. 1SS-(7.5.)-2222 bei 2014 m. rugpjūčio 14 d. rašte Nr. 1SS-(7.5.)-2121, todėl pareiškėjų skundo nenagrinės. Po to NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjas priėmė Įsakymą, kuriuo pakeitė Projektą1.

9. Pareiškėjai skundą NŽT grindė teisės aktų, reglamentuojančių žemės sklypų, reikalingų statiniams eksploatuoti formavimą ir pardavimą (nuomą) be aukciono, pažeidimu, teisėto pagrindo projektuoti padidintą Č. B. namų valdos žemės sklypą nebuvimu, aplinkybėmis apie faktinį sodo naudojimą bei tikslių duomenų apie sodo išpirkimą nebuvimu. Nė viena iš šių aplinkybių NŽT nebuvo vertinta ir į jas nebuvo atsižvelgta sprendžiant dėl rengiamo Projekto2 tikslinimo būtinumo. Nuo 1995 m. (kai 1995 m. namų valdos žemės sklypo planuose buvo nustatytos ir suderintos S. K. ir Č. B. (Projekte1 nurodyta T. B.) faktiškai naudojamų namų valdų žemės sklypų ribos) nebuvo kilę abejonių dėl projektuojamų žemės sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) (0,32 ha) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (0,19 ha) ribų tinkamumo. Pareiškėjai ir T. B. sutiko su jiems Projekte1 suprojektuotų žemės sklypų ribomis ir vieta, pasirašydami nustatytos formos žiniaraštyje, pareiškėjai atitinkamai – 2007 m. sausio 11 d., T. B. – 2006 m. gruodžio 15 d. Tačiau po Projekto1 patvirtinimo buvo nuspręsta, kad sklypų ribos neracionalios, nepatogios naudoti, todėl sodą reikia priskirti Č. B. formuojam namų valdos žemės sklypui. Pareiškėjai buvo tik informuoti, kad bus tikslinami Projekto1 sprendiniai, t. y. perprojektuojami žemės sklypai Nr. (duomenys neskelbtini) (0,32 ha) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (0,19 ha) ir kad su Projekto1 patikslinimo medžiaga bus supažindinti asmeniškai. Tačiau niekas neatsižvelgė ir nevertino pareiškėjų argumentų, kad nėra jokio pagrindo Projekto1 tikslinimui ir suprojektuotų žemės sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) (0,32 ha) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (0,19 ha) ribų keitimui. Nė viename iš ginčijamame NŽT sprendime nurodytų raštų nėra atsakoma į pareiškėjų skunde pateiktus argumentus, kad: 1) Č. B. (T. B.) namų valdos techninės apskaitos bylos duomenys nėra neginčijamas pagrindas projektuoti namų valdos žemės sklypą būtent tokio dydžio ir ribų, kadangi turi būti atsižvelgiama ir į teisės aktų reikalavimus dėl projektuojamo žemės ploto reikalingumo ir tokio žemės ploto faktinio naudojimo; 2) Č. B. namų valdos techninės apskaitos bylų (1990 m. ir 1992 m.) eksplikacijose nėra minimas sodo plotas; 3) 1992 m. gegužės 1 d. sprendimas, kuriuo buvo leista Č. B. pasididinti namų valdos žemės sklypą, apskritai prieštaravo tuo metu galiojantiems teisės aktams; 4) rengiant 1995 m. namų valdos žemės sklypų planus, pagal kuriuos sodas priskirtas S. K. namų valdos žemės sklypui, buvo laikytasi visų jų rengimą reglamentuojančių teisės aktų, ir jokio ginčo dėl sklypų ribų nebuvo; 5) nėra neginčijamų įrodymų, kad Č. B. yra sumokėjęs būtent už sodu užimtą žemės plotą; 6) įmanoma nustatyti, kas iš tiesų faktiškai visą laiką naudojosi sodu.

10. Projekte2 Č. B. namų valdos žemės sklypas suprojektuotas pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių žemės sklypų, reikalingų statiniams eksploatuoti (įskaitant namų valdos (sodybos) žemės sklypų), formavimą ir pardavimą (nuomą) be aukciono, reikalavimus. Pareiškėjai nesutiko ir su jiems suprojektuoto žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) sumažinimu ir jo ribų pakeitimu, priimant Įsakymą ir pakeičiant Projektą1. Nesutarimas buvo tik dėl sodu užimto žemės ploto, tačiau Įsakymu be jokio pagrindo yra tikslinama ir žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) riba, kuri Įsakyme ribojasi su suprojektuoto žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) riba.

11. Pareiškėjai pažymėjo, kad yra parengtos dvi Č. B. namų valdos techninės apskaitos bylos. Pirmoji yra parengta 1990 m. liepos 4 d., šioje byloje esančiame žemės sklypo plane yra pažymėtos namų valdos žemės sklypo ribos be sodo ploto, t. y. sodo teritorija nėra priskirta Č. B. namų valdai pagal 1990 m. parengtą techninės apskaitos bylą. Antroje techninės apskaitos byloje, parengtoje 1992 m. rugsėjo 24 d., esančiame žemės sklypo plane, Č. B. namų valdos žemės sklypo ribos yra pažymėtos su minėtu sodu, t. y. sodas įtrauktas į namų valdos žemės sklypo ribas. Nėra aišku, kokiu pagrindu buvo tikslinta namų valdos techninės apskaitos byla, nes šių dviejų bylų duomenys yra prieštaringi, kadangi nei 1990 m. techninės namų valdos apskaitos byloje, nei 1992 m. techninės namų valdos apskaitos byloje esančiose žemės sklypo eksplikacijos formose nėra minimas sodas, kaip namų valdos žemės sklypo sudėtinė dalis, todėl vienareikšmiškai teigti, kad 1992 m. techninės apskaitos byloje esančiame žemės sklypo plane sodas teisėtai ir pagrįstai priskirtas Č. B. namų valdos žemės sklypui, negalima. Be to, tais pačiais 1992 m., kuriais buvo parengta antroji Č. B. namų valdos techninės apskaitos byla, Vyriausybės įgaliotinis 1992 m. lapkričio 19 d. rašte Nr. K-1234-13, skirtame Vilniaus rajono

Vaidotų apylinkės tarybos pirmininkei, apylinkės agrarinės reformos tarnybos vadovui, nustatė, kad visą laiką žemės sklypu-sodu, dabar priskirtu Č. B., naudojosi S. K., kuri 2000 m. teisę į nekilnojamojo turto atkūrimą perleido pareiškėjams. Tame pačiame rašte teigiama, kad apylinkės tarybos sprendimas padidinti Č. B. sklypą S. K. esamos valdos ribose, pažeidžia S. K. teises ir yra nepagrįstas, todėl negali būti įteisintas be savininkų sutikimo. Vyriausybės įgaliotinio rašte minimas Vilniaus rajono Vaidotų apylinkės tarybos 1992 m. gegužės 1 d. sprendimas, kuriuo leidžiama Č. B. pasididinti namų valdos žemės sklypą, prieštarauja šio sprendimo priėmimo metu galiojusių teisės aktų, reglamentavusių valstybinės žemės sklypų pardavimą ir nuomą, nuostatoms. Teisės aktuose buvo numatyta galimybė didinti parduodamą ar išnuomojamą namų valdos žemės sklypo plotą tik tuo atveju, jeigu faktiškai naudojamas namų valdos žemės ploto dydis yra didesnis už namų valdų žemės sklypams teisės aktuose nustatytus maksimalius dydžius. Taigi, pagal teisės aktus Č. B. namų valdos žemės sklypas 1992 m. negalėjo būti didinamas prie jo prijungiant Č. B. nenaudojamą žemės plotą – kitų asmenų naudojamą sodą, todėl Vilniaus rajono Vaidotų apylinkės tarybos sprendimas negalėjo ir negali būti pagrindu Projekte2 projektuoti padidintą namų valdos žemės sklypą, į kurio ribas įtraukiamas statinių savininko Č. B. niekada namų valdos reikmėms nenaudojamas sodo plotas.

12. Be to, 1995 m. buvo parengti abiejų ginčo sklypų – Č. B. namų valdos žemės sklypo ir S. K. namų valdos žemės sklypo planai M1:1000, kuriuose sodas yra priskirtas S. K. namų valdos žemės sklypui, o Č. B. namų valdos žemės sklypo ribos suprojektuotos pagal faktinį naudojimą, t. y. be sodo. Abiejų sklypų planai yra pasirašyti tiek Č. B., tiek S. K., ir šie planai yra suderinti su Vilniaus apskrities valdytojo administracijos Vaidotų agrarinės reformos tarnyba. Č. B. namų valdos žemės sklypo planas yra dokumentas, kuriuo pagrindu gali būti formuojamas (tvirtinami kadastro duomenys) Č. B. namų valdos žemės sklypas. Č. B. namų valdos žemės sklypo plane yra suprojektuotos žemės sklypo ribos atsižvelgiant į faktinį žemės naudojimą sodybos statiniams eksploatuoti.

13. Jokių teisės aktų reikalavimus atitinkančių dokumentų, pagrindžiančių, kokiu pagrindu sodas 1992 m. techninės apskaitos byloje yra priskirtas Č. B. namų valdos žemės sklypui, nėra pateikta ir Č. B. jų neturi. Ta aplinkybė, kad Č. B. už valstybinę žemę yra sumokėjęs investiciniais čekiais, nėra pagrindas sodą priskirti Č. B. namų valdos žemės sklypui. Be to, Č. B. NŽT pateiktuose mokėjimo dokumentuose nėra nurodyti jokie žemės, už kurią Č. B. sumokėjo, duomenys, todėl pagal pateiktus mokėjimo pranešimus neįmanoma identifikuoti, kad Č. B. 1992 m. rugsėjo 29 d. sumokėjo būtent už namų valdos žemės sklypą, įskaitant ir sodą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, įmokos už valstybinės žemės plotą sumokėjimas nereiškia, kad valstybės institucija, formuodama parduodamą/išnuomojamą žemės sklypą, neturi laikytis teisės aktų reikalavimų, t. y. nevertinti statinių buvimo atitinkamame žemės plote, šiems statiniams būtino žemės ploto dydžio, faktinio žemės naudojimo ir pan., t. y. pinigų ar valstybės vienkartinių išmokų įmokėjimas neidentifikavus pagal teisės aktus civilinių santykių objekto (nesuformavus žemės sklypo) negarantuoja asmeniui būtent tokio ploto, už kurį buvo sumokėta, žemės sklypo suformavimo ir pardavimo (išnuomojimo).

14. Pareiškėjai pažymėjo, kad sodo plotu visą laiką naudojosi jie, sodino jame vaismedžius, šias aplinkybes gali patvirtinti vietiniai gyventojai. Tačiau NŽT darbuotojai, nagrinėdami klausimą dėl sodo ploto faktinio naudojimo ir teigdami, kad negalima nustatyti, kas naudojasi sodo plotu, piktybiškai nevertina parengtų ir pateiktų dokumentų, taip pat atsisako imtis veiksmų išsiaiškinti tikruosius sodo ploto naudotojus.

15. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.16. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai 2016 m. rugpjūčio 3 d. pateikė NŽT skundą dėl (duomenys neskelbtini) kadastro

vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildyme projektuojamų žemės sklypų. NŽT 2017 m. vasario 24 d. raštu Nr. 1SS-476-(7.5) pareiškėjų 2016 m. rugpjūčio 3 d. prašymą paliko nenagrinėtą, nes NŽT pareiškėjų 2016 m. rugpjūčio 3 d. skunde keliamus klausimus jau nagrinėjo ir pareiškėjams atsakė dėl projekte pareiškėjams suprojektuoto žemės sklypo (projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir Č. B. suprojektuoto žemės sklypo (projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)) bendros ribos bei dėl ginčo žemės ploto (sodo) projektavimo. Anksčiau pareiškėjams teikti atsakymai nebuvo apskųsti teisės aktuose nustatyta tvarka.

17. NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2017 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 48VĮ-567-(l4.48.2.) buvo pakeistos projekte suprojektuotų žemės sklypų (projektiniai Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) ribos, plotas ir taikomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos. Nesutikdami su minėtu įsakymu, pareiškėjai 2017 m. balandžio 7 d. pateikė skundą NŽT direktoriui, prašydami jį panaikinti. NŽT direktoriaus 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 1SS-1163-(7.5)(Nr. 1SS-M63-(7.5) pareiškėjų skundo nagrinėjimas buvo sustabdytas. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 4 dalimi, kurioje

nustatyta, jog jeigu paaiškėja, kad, pradėjus administracinę procedūrą, skundą tuo pačiu klausimu pradėjo nagrinėti ir teismas, administracinė procedūra nutraukiama. Šis įsakymas yra galiojantis, todėl reikalavimas įpareigoti atsakovą per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo suformuoti pagal projektą žemės sklypą (projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir priimti sprendimą atkurti pareiškėjams nuosavybės teises į šį žemės sklypą, yra nepagrįstas.

18. Tretieji suinteresuoti asmenys T. B. ir Č. B. atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti.19. Tretieji suinteresuoti asmenys atsiliepime dėsto argumentus dėl ginčo žemės sklypų ploto ir ribų, sodo naudojimo

aplinkybių bei jo priskyrimo Č. B. teisėtumo, taip pat nurodo, kad pareiškėjams nuosavybės teisės atkurtos pilnai, ir jie neturi teisės pretenduoti į ginčo sodą.

20. Pažymėjo, kad NŽT direktorius 2014 m. rugsėjo 14 d. pavedė Vilniaus rajono skyriui spręsti klausimą dėl Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto sprendinių, susijusių su pareiškėjams suprojektuoto žemės ūkio paskirties žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ribomis, patikslinimo, šio žemės sklypo ribose esantį sodu užimtą žemės plotą priskiriant Č. B. formuojamam namų valdos žemės sklypui. Šis pavedimas buvo įvykdytas NŽT vedėjui 2017 m. kovo 16 d. priėmus įsakymą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjams iki šio įsakymo priėmimo buvo pilnai atkurtos nuosavybės teisės, pareiškėjų reikalavimas suformuoti pagal Projektą1 suprojektuotą žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) ir priimti sprendimą atkurti jiems nuosavybės teises į šį žemės sklypą turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

II.

21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjų skundą iš dalies tenkino, panaikino NŽT 2017 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. 1SS-476-(7.5) ir NŽT 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. 1SS-1163-(7.5), likusią pareiškėjų skundo dalį atmetė.

22. Teismas, vertindamas ginčijamo NŽT 2017 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. 1SS-476-(7.5) teisėtumą ir pagrįstumą, nustatė, kad juo pareiškėjai buvo informuoti, jog pagal VAĮ 23 straipsnio 6 dalies nuostatas jų 2016 m. rugpjūčio 3 d. skundas nebus nagrinėjamas, nes tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs administracinės procedūros sprendimus (2013 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 1SS-(7.5.)-2222 ir 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 1SS-(7.5)-2121) tuo pačiu klausimu, t. y. Vilniaus rajono skyriui pavesta patikslinti pareiškėjams suprojektuoto žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) bei Č. B. suprojektuoto žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) bendrą ribą, ginčo žemės plotą (sodą) priskiriant prie Č. B. suprojektuoto žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), ir nebuvo pateikta naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą. Ginčijamame NŽT sprendime nurodytais sprendimais buvo atsakyta į pareiškėjų 2013 m. liepos 24 d. skundą ir pareiškėjų atstovės Ž. S. 2014 m. liepos 5 d. prašymą bei trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovo advokato A. R. 2017 m. balandžio 22 d. prašymą.

23. Teismas pažymėjo, kad vertinant, ar pareiškėjų 2016 m. rugpjūčio 3 d. skundas gali būti vertinamas kaip pakartotinis 2013 m. liepos 24 d. skundo ir 2014 m. liepos 5 d. prašymo atžvilgiu, svarbu atkreipti dėmesį į minėtų pareiškėjų kreipimųsi dalyką, t. y., ko šiais raštais kreipdamiesi į NŽT siekė pareiškėjai. Pareiškėjai 2013 m. liepos 24 d. skundu prašė pripažinti neteisėtu NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2013 m. liepos 4 d. raštą Nr. 48SD-(14.48.104.)-4971, taip pat įpareigoti NŽT Vilniaus rajono skyrių atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus sprendžiant nuosavybės teisių į 2012 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-1806 suformuotus žemės sklypus atkūrimo klausimą. Pareiškėjai, pateikę pastabas dėl žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo akto ir negavę į jas atsakymo bei reaguodami į 2014 m. birželio 20 d. atliktą faktinių duomenų patikrinimą vietoje, 2014 m. liepos 5 d. prašymu kreipėsi į NŽT direktorių išreikšdami abejones dėl perprojektavimo principų ir dar kartą prašė užbaigti darbus, reikalingus tam, kad nekilnojamojo turto nuosavybės atkūrimas piliečiams būtų įteisintas (kaip galima suprasti iš kreipimosi turinio – pagal 2012 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-1806 patvirtintą projektą). Pareiškėjai 2016 m. rugpjūčio 3 d. skundu prašė: 1) įpareigoti NŽT Vilniaus rajono skyrių pakeisti Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2016 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 48VĮ-30-(14.48.2.) patvirtinto projekto sprendinius ir, laikantis teisės aktų reikalavimų, suprojektuoti Č. B. namų valdos žemės sklypą pagal faktinį žemės naudojimą, t. y. nepriskiriant Č. B. namų valdos žemės sklypui sodo ploto, o sodu užimtą žemės plotą projektuoti kaip asmeninio ūkio žemės sklypą, numatomą įskaityti į pareiškėjams grąžinamos natūra žemės plotą; 2) netvirtinti Vilniaus rajono, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo, pagal kurio sprendinius sodu užimtas plotas yra priskiriamas Č. B. projektuojamam namų valdos žemės sklypui. Taigi, iš paminėtų pareiškėjų skundų turinio akivaizdu, kad, priešingai nei ginčijamame sprendime teigia atsakovas, visų jų dalykai

skiriasi. Nors pareiškėjų skunduose keliami klausimai dėl to paties objekto, t. y. pareiškėjų ir Č. B. bei T. B. ginčo žemės sklypų, tačiau tiek pareiškėjų reikalavimai, tiek tų reikalavimų pagrindas iš esmės skiriasi. Pakartotiniu pareiškėjų 2016 m. rugpjūčio 3 d. skundo negalima laikyti ir dėl tos priežasties, kad nuo 2013 m. liepos 24 d. ir 2014 m. liepos 5 d. pareiškėjų rašytų skundų ginčo situacija iš esmės pasikeitė, t. y. NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2016 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 48VĮ-30-(14.48.2) nuspręsta rengti naują žemėtvarkos projektą. Būtent šio administracinio akto teistumo ir pagrįstumo kontrolė ir yra esminis pareiškėjų 2016 m. rugpjūčio 3 d. skundo siekis, dėl kurio NŽT anksčiau, t. y. 2013 m. liepos 17 d. sprendime Nr. 1SS-(7.5.)-2222 ir 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendime Nr. 1SS-(7.5)-2121, nebuvo ir negalėjo būti pasisakiusi.

24. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju NŽT neturėjo faktinio pagrindo taikyti VAĮ 23 straipsnio 6 dalies nuostatas ir atsisakyti nagrinėti pareiškėjų 2016 m. rugpjūčio 3 d. skundą, todėl panaikino NŽT 2017 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. 1SS-476-(7.5.) bei pažymėjo, jog NŽT turi pareigą išnagrinėti pareiškėjų 2016 m. rugpjūčio 3 d. skundą iš esmės ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį administracinį sprendimą.

25. Teismas, vertindamas ginčijamo NŽT 2017 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. 1SS-1165-17.5 teisėtumą ir pagrįstumą, nustatė, kad šiuo raštu NŽT, vadovaudamasi VAĮ 23 straipsnio 4 dalimi, nurodė pareiškėjams, jog NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2017 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 48VĮ-567-(14.48.2.) buvo patikslintas žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) plotas ir ribos, bei tai, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjami reikalavimai taip pat ir dėl žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ploto ir ribų, t. y. žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) plotas ir ribos yra teisminio nagrinėjimo dalykas, todėl skundo dėl įsakymo panaikinimo nagrinėjimas yra sustabdomas, kol Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinės administracinę bylą Nr. eI-3085-643/2017.

26. Teismas pabrėžė, kad VAĮ 23 straipsnis nuo 2017 m. kovo 31 d. neteko galios. Taigi, ginčijamas raštas yra pagrįstas negaliojančia teisės norma, todėl negali būti laikomas teisėtu, kaip prieštaraujantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms, todėl yra naikintinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

27. Teismas pažymėjo, kad administracinės procedūros sustabdymą reglamentuoja VAĮ 27 straipsnis, tačiau byloje nustatytos faktinės aplinkybės suponuoja išvadą, jog šiuo atveju taikyti VAĮ 27 straipsnio nuostatas ir stabdyti pareiškėjų 2017 m. balandžio 7 d. skundo nagrinėjimą nebuvo pagrindo. Ginčijamas raštas pareiškėjams pateiktas atsakant į jų 2017 m. balandžio 7 d. skundą dėl NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2017 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. 48VĮ-567-(14.48.2). Teismas akcentavo, kad skundas buvo paduotas pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 punkte įtvirtintą tvarką, kuri nustato privalomą NŽT teritorinių padalinių sprendimų ir veiksmų (neveikimo), išskyrus sprendimus atkurti nuosavybės teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą, skundimo NŽT vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką. Taigi, NŽT nagrinėjamu atveju neabejotinai turėjo pareigą pareiškėjų skundą išnagrinėti ir priimti sprendimą. Teismas atmetė kaip nepagrįstą NŽT argumentą, kad teisme yra nagrinėjamas tas pats klausimas, nes administracinėje byloje Nr. eI-3085-643/2017 yra nagrinėjamas ne ginčo žemės sklypų ploto ir ribų klausimas ir, juolab, ne NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2017 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. 48VĮ-567-(14.48.2) teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, o NŽT sprendimo atsisakyti nagrinėti pareiškėjų kreipimąsi kaip pakartotinį teisėtumas ir pagrįstumas. Teismas pažymėjo, kad ginčijamas atsakovo sprendimas pažeidžia pareiškėjų teisę į teisminę savo galimai pažeistų teisių gynybą, yra neteisėtas ir nepagrįstas (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.), todėl naikintinas, o NŽT įpareigotina teisės aktų nustatyta tvarka išnagrinėti pareiškėjų 2017 m. balandžio 7 d. skundą dėl NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2017 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. 48VĮ-567-(14.48.2) ir priimti tuo klausimą administracinį sprendimą.

28. Teismas nenustatė galimybės šioje tarp šalių kilusio ginčo stadijoje išnagrinėti pareiškėjų reikalavimą įpareigoti NŽT per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo suformuoti pagal NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2012 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-1806 patvirtintą Vilniaus rajono, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą suprojektuotą žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) ir priimti sprendimą atkurti mirusiai S. K., kurio įpėdiniai yra pareiškėjai, nuosavybės teises į šį žemės sklypą.

III.

29. Atsakovas NTŽ apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl NŽT 2017 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. 1SS-476-(7.5) ir priimti naują sprendimą – šią pareiškėjų skundo dalį atmesti kaip

nepagrįstą.30. Atsakovas pažymi, kad teismas, vertindamas NŽT 2017 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. 1SS-476-(7.5) teisėtumą ir

pagrįstumą, iš esmės netyrė ir nevertino faktinių aplinkybių, todėl padarė nepagrįstas ir neteisėtas išvadas. Minėtame NŽT sprendime nurodyta, kad „atsakydami dėl rengiamo Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto, kurio rengiamo pradžia nustatyta Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2016 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 48VĮ-30-(14.48.2.), sprendinių, informuojame, kad šiame žemės reformos žemėtvarkos projekte ginčo žemės sklypai Jums neprojektuojami“, taip pat, jog „Vilniaus rajono skyrius, vykdydamas šį pavedimą, parengė žemėtvarkos projekto patikslinimo dokumentus ir pakvietė Jus atvykti į Vilniaus rajono skyrių juos suderinti. Jums atsisakius derinti pirmiau minėtus patikslinimus, Vilniaus rajono skyrius 2016-08-04 raštu Nr. 48SD-99710-(14.48.104.) Jums pateikė žemėtvarkos projekto pakeitimo dokumentus. Taigi, Vilniaus rajono skyrius tik iš dalies įvykdė pavedimus dėl žemėtvarkos projekte suprojektuotų žemės sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) patikslinimo, todėl vadovaujantis Metodikos 108 punkto nuostatomis, Vilniaus rajono skyrius dar turi parengti įsakymą, kuriuo patvirtintų parengtą pirmiau minėtą žemėtvarkos projekto patikslinimą.“

31. Tai reiškia, kad šiuo atveju nėra pagrindo kalbėti apie pasikeitusias aplinkybes, nes Vilniaus apskrities Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, kurio rengimo pradžia nustatyta NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2016 m. sausio 8 d. įsakyme Nr. 48VĮ-30-(14.48.2.), pareiškėjams ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims nebuvo projektuojami jokie ginčo žemės sklypai (projektinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), apie tai pareiškėjams ir buvo paaiškinta ginčijamame sprendime. Ginčo žemės sklypai buvo suprojektuoti Vilniaus apskrities, Vilniaus rajono, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2012 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-1806, kuris pareiškėjų 2016 m. rugpjūčio 3 d. skundo nagrinėjimo metu nebuvo patikslintas. Taigi, pareiškėjų 2013 m. liepos 24 d., 2014 m. liepos 5 d. ir 2016 m. rugpjūčio 3 d. pateiktų skundų dalykas ir siekis yra Vilniaus apskrities, Vilniaus rajono, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto, patvirtinto NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2012 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-1806, sprendiniai, kurie buvo išsamiai išnagrinėti tiek 2013 m. spalio 17 d. rašte Nr. 1SS-(7.5.)-2222 „Dėl skundo nagrinėjimo“, tiek ir 2014 m. rugpjūčio 14 d. rašte Nr. 1SS-(7.5.)-2121 „Dėl skundo ir prašymo išnagrinėjimo“.

32. Pareiškėjai atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

33. Pareiškėjai nurodo, kad NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2012 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-1806 patvirtintame Projekte1 pareiškėjams buvo suprojektuotas 0,19 ha ploto žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), o T. B. suprojektuotas 0,32 ha ploto žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini). Dėl šių Projekto1 sprendinių pareiškėjai pretenzijų neturėjo ir jų niekada neginčijo. Pareiškėjai 2016 m. rugpjūčio 3 d. skundu, priešingai nei iki tol teiktais 2013 m. liepos 24 d. ir 2014 m. liepos 5 d. skundais, į NŽT kreipėsi būtent dėl NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2016 m. sausio 8 d. įsakymo pagrindu rengiamo Projekto2 sprendinių. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad po pareiškėjų NŽT teiktų 2013 m. liepos 24 d. ir 2014 m. liepos 5 d. skundų situacija kardinaliai pasikeitė, kadangi 2016 m. sausio 8 d. įsakymu buvo nuspręsta rengti naują žemėtvarkos projektą.

34. Teismas sprendimą panaikinti NŽT 2017 m. vasario 24 d. sprendimą motyvavo ne vien tuo, kad yra pasikeitusios aplinkybės, bet taip pat ir tuo, jog skiriasi visų pareiškėjų teiktų skundų dalykai. NŽT apeliaciniame skunde dėl šių teismo išvadų iš esmės nepasisakė, nesigilindama ir tik formaliai nurodydama, kad pareiškėjų skundų dalykas ir siekis yra Projekto1 sprendiniai. Tai reiškia, kad teismas pagrįstai nustatė ir vienu iš pagrindų, paneigiančių 2016 m. rugpjūčio 3 d. skundo pakartotinumą, laikė tai, kad visų skundų dalykai skiriasi, o NŽT, nepateikdama jokių argumentų dėl šių išvadų nepagrįstumo, to nepaneigė.

35. Tretieji suinteresuoti asmenys atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą tenkinti.36. Atsakovas neturėjo pagrindo pasisakyti dėl NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2016 m. sausio 8 d. įsakymo

Nr. 48VĮ-30-(14.48.2.) pagrįstumo ir teisėtumo pareiškėjų 2016 m. rugpjūčio 3 d. skundo kontekste, nes šiuo įsakymu nebuvo spręsta dėl ginčo sklypų. Be to, pareiškėjų teismui pateikto skundo motyvuose ir reikalavimuose taip pat nebuvo kalbama apie minėtą įsakymą. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjai taip pat nekėlė klausimo dėl šio įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad būtent šio administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo kontrolė ir yra esminis pareiškėjų 2016 m. rugpjūčio 3 d. skundo siekis, dėl kurio NŽT anksčiau, t. y. 2013 m. liepos 17 d.

sprendime Nr. 1SS-(7.5.)-2222 ir 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendime Nr. 1SS-(7.5)-2121, nebuvo ir negalėjo būti pasisakiusi, prieštarauja bylos medžiagai.

Teisėjų kolegija


IV.

37. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. 1SS-476-(7.5) ir 2017 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. 1SS-1163-17.5, teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėjai taip pat buvo suformulavę reikalavimą įpareigoti atsakovą per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo suformuoti pagal NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2012 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-1806 patvirtintą Vilniaus rajono, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą suprojektuotą žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) ir priimti sprendimą atkurti mirusiai S. K., kurio įpėdiniai yra pareiškėjai, nuosavybės teises į šį žemės sklypą.

38. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjų skundą iš dalies tenkino, panaikino NŽT 2017 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. 1SS-476-(7.5) ir NŽT 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. 1SS-1163-(7.5), likusią pareiškėjų skundo dalį atmetė.

39. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl NŽT 2017 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. 1SS-476-(7.5) panaikinimo ir priimti naują sprendimą – šią pareiškėjų skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjų 2013 m. liepos 24 d., 2014 m. liepos 5 d. ir 2016 m. rugpjūčio 3 d. pateiktų skundų dalykas ir siekis yra Vilniaus apskrities, Vilniaus rajono, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto, patvirtinto NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2012 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-1806, sprendiniai, kurie buvo išsamiai išnagrinėti tiek 2013 m. spalio 17 d. rašte Nr. 1SS-(7.5.)-2222 „Dėl skundo nagrinėjimo“, tiek ir 2014 m. rugpjūčio 14 d. rašte Nr. 1SS-(7.5.)-2121 „Dėl skundo ir prašymo išnagrinėjimo“, o Vilniaus apskrities Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, kurio rengimo pradžia nustatyta NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2016 m. sausio 8 d. įsakyme Nr. 48VĮ-30-(14.48.2.), pareiškėjams ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims nebuvo projektuojami jokie ginčo žemės sklypai, kas pareiškėjams ir buvo paaiškinta ginčijamame sprendime.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

41. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjų skundo reikalavimo panaikinti

ginčijamo NŽT 2017 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. 1SS-476-(7.5) teisėtumą ir pagrįstumą, išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, todėl pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas.

42. Ginčijamu sprendimu (II t., b. l. 119–120) atsakovas atsisakė nagrinėti pareiškėjų 2016 m. rugpjūčio 3 d. skundą (II t., b. l. 112–118) nurodydamas, jog pareiškėjų keliamu klausimu anksčiau yra priėmęs 2013 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 1SS-(7.5.)-2222 (II t., b. l. 43–46) ir 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 1SS-(7.5)-2121 (II t., b. l. 77–83) dėl atitinkamai pareiškėjų 2013 m. liepos 24 d. skundo (II t., b. l. 41–42) ir 2014 m. liepos 5 d. prašymo (II t., b. l. 59–60).

43. Teisinis ginčijamo sprendimo priėmimo pagrindas – Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d.) 23 straipsnio 6 dalis, kurioje įtvirtinta, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą arba tas pats viešojo administravimo subjektas yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą, taip pat jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai; apie sprendimą nenagrinėti skundo pranešama asmeniui ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo skundo gavimo dienos.

44. Teismų praktikoje išaiškinta, kad VAĮ 23 straipsnio 6 dalyje numatytos alternatyvios sąlygos, kurioms esant viešojo administravimo subjektas gali atsisakyti nagrinėti skundą (prašymą): 1) jeigu tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą arba 2) tas pats viešojo administravimo subjektas yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-665-822/2015). Taigi iš VAĮ 23 straipsnio 6 dalies matyti, jog tapatus prašymas viešojo administravimo subjektui gali būti pateikiamas, tačiau jis turi būti pagrįstas naujomis aplinkybėmis ar papildomais argumentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-869-756/2015). Draudimas vykdyti pakartotinę administracinę procedūrą netaikomas tais atvejais, kai asmens pakartotinis prašymas priimti sprendimą yra ne dėl to paties dalyko ir / ar ne tuo pačiu pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-762/2014; 2014 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-736/2014). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog vertinant, ar pagrįstai pareiškėjo kreipimasis nenagrinėtas remiantis VAĮ 23 straipsnio 6 dalimi, analizuojama, ar pakartotiniame kreipimesi pateikiami nauji faktiniai duomenys, papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-37/2012). Sprendžiant dėl VAĮ 23 straipsnio 6 dalies taikymo pagrįstumo turi būti kreipiamas dėmesys ne tik į tai, kokius prašymus asmuo suformulavo viešojo administravimo subjektui savo skunde, o analizuojamas visas skundo turinys, ypač atkreipiant dėmesį į tai, ar viešojo administravimo subjektui pateiktame naujame skunde tuo pačiu klausimu yra nurodyta naujų faktinių duomenų, kurios nebuvo nurodytos ankstesniame skunde (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-392/2012).

45. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai nustatė, kad visų prieš tai paminėtų pareiškėjų rašytų skundų (prašymų) dalykai yra skirtingi. Pareiškėjai 2013 m. liepos 24 d. skunde prašė pripažinti neteisėtu NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2013 m. liepos 4 d. raštą Nr. 48SD-(14.48.104.)-4971, taip pat įpareigoti NŽT Vilniaus rajono skyrių atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus sprendžiant nuosavybės teisių į 2012 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-1806 suformuotus žemės sklypus atkūrimo klausimą. Pareiškėjai, pateikę pastabas dėl žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo akto ir negavę į jas atsakymo bei reaguodami į 2014 m. birželio 20 d. atliktą faktinių duomenų patikrinimą vietoje, 2014 m. liepos 5 d. prašymu kreipėsi į NŽT direktorių išreikšdami abejones dėl perprojektavimo principų ir dar kartą prašė užbaigti darbus, reikalingus tam, kad nekilnojamojo turto nuosavybės atkūrimas piliečiams būtų įteisintas. Pareiškėjai 2016 m. rugpjūčio 3 d. skunde prašė: 1) įpareigoti NŽT Vilniaus rajono skyrių pakeisti Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2016 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 48VĮ-30-(14.48.2.) patvirtinto projekto sprendinius ir, laikantis teisės aktų reikalavimų, suprojektuoti Č. B. namų valdos žemės sklypą pagal faktinį žemės naudojimą, t. y. nepriskiriant Č. B. namų valdos žemės sklypui sodo ploto, o sodu užimtą žemės plotą projektuoti kaip asmeninio ūkio žemės sklypą, numatomą įskaityti į pareiškėjams grąžinamos natūra žemės plotą; 2) netvirtinti Vilniaus rajono, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo, pagal kurio sprendinius sodu užimtas plotas yra priskiriamas Č. B. projektuojamam namų valdos žemės sklypui. Atitinkamai skiriasi ir nurodytų

skundų (prašymų) reikalavimų pagrindas. Taigi, atsakovas nepagrįstai laikė pareiškėjų 2016 m. rugpjūčio 3 d. skundą pakartotiniu 2013 m. liepos 24 d. ir 2014 m. liepos 5 d. pareiškėjų rašytų skundų (prašymų) atžvilgiu, todėl priėmė neteisėtą ginčijamą sprendimą atsisakyti nagrinėti pareiškėjų 2016 m. rugpjūčio 3 d. skundą.

46. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pakartotiniu pareiškėjų 2016 m. rugpjūčio 3 d. skundo negalima laikyti ir dėl tos priežasties, jog nuo 2013 m. liepos 24 d. ir 2014 m. liepos 5 d. pareiškėjų rašytų skundų ginčo situacija iš esmės pasikeitė, t. y. NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2016 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 48VĮ-30-(14.48.2) nuspręsta rengti naują žemėtvarkos projektą. Būtent šio administracinio akto teistumo ir pagrįstumo kontrolė ir yra esminis pareiškėjų 2016 m. rugpjūčio 3 d. skundo siekis, dėl kurio NŽT anksčiau, t. y. 2013 m. liepos 17 d. sprendime Nr. 1SS-(7.5.)-2222 ir 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendime Nr. 1SS-(7.5)-2121, nebuvo ir negalėjo būti pasisakiusi.

47. Nors atsakovas apeliaciniame skunde pažymi, kad ginčijamame sprendime paminėjo, jog NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2016 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 48VĮ-30-(14.48.2.) pareiškėjams ginčo žemės sklypai neprojektuojami, tačiau ši sprendime nurodyta aplinkybė laikytina informacinio pobūdžio, nepaneigiančia paties sprendimo esmės – atsisakymo nagrinėti pareiškėjų skundą kaip pakartotinį, juo labiau, kad šiame skunde, be kita ko, buvo suformuluotas aiškus reikalavimas pakeisti minėtu įsakymu patvirtinto projekto sprendinius.

48. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a :

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


2019-09913 2019-06-20 2019-06-12 2019-06-12 -

Administracinė byla Nr. eA-1738-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00311-2016-7Procesinio sprendimo kategorija 12.16.1.2(S)



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9d2a519092ab11e9ae2e9d61b1f977b3


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Skonis ir kvapas“ dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. S-250 (7-249/2015) (toliau – ir MGK sprendimas) ir palikti galioti atsakovo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. (24.6-31-5)-FR0682-627 (toliau – ir VMI sprendimas).

2. Paaiškino, kad VMI sprendimu buvo konstatuota, jog pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Skonis ir kvapas“ (toliau – ir pareiškėjas) nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. balandžio 17 d. atgabenti 1 092,236 g tabako gaminių neatitinka cigarų ir cigarilių apibrėžimo, nustatyto Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 3 straipsnio 10 ir 11 dalyse, todėl pareiškėjai papildomai apskaičiuota 58 451,11 Eur akcizo, 8 195,86 Eur akcizo delspinigių bei skirta 8 768 Eur akcizo bauda. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu sprendimu, kreipėsi į Komisiją, kuri tenkino pareiškėjo skundą ir panaikino VMI sprendimą.

3. Nurodė, jog tiek Sąjungos teisės aktai, tiek Akcizų įstatymas aiškiai ir nedviprasmiškai nustato, kad cigarilė yra tabako ritinėlis, įvyniotas į išorinį apvalkalą, pagamintą iš natūralaus tabako. Kitaip sakant, imperatyviai įtvirtinta, kad ritinėlio išorinį apvalkalą sudaro vienintelė medžiaga – natūralus tabakas. Teisės aktai nenumato, kad ant tabako ritinėlio ar jo dalies, įvynioto į išorinį apvalkalą, pagamintą iš natūralaus tabako, gali būti užklijuotas kitas sluoksnis, vadinasi jis nėra leidžiamas, o tokį sluoksnį užklijavus, tabako gaminys nebeatitinka cigarilių sąvokos. Šiuo atveju, pareiškėjo produktas savo dydžiu, ant filtro užklijuota popierine dalimi bei pakuotės, kurioje pardavinėjamas, matmenimis ir atidarymo būdu imituoja cigaretės išvaizdą.

4. Teigė, kad Komisija nepagrįstai sprendė, jog VMI nepasisakė dėl tabako gaminių atitikties objektyvių ir subjektyvių kriterijų visumai, nes, atsakovo nuomone, subjektyvių kriterijų klausimas nepanaikintų imperatyvių teisės normų reikalavimų net ir tuo atveju, jei dėl šių subjektyvių nuostatų būtų pasisakyta pareiškėjo naudai. Pažymėjo, kad VMI priimdama sprendimą, vadovavosi kompetentingos institucijos (Muitinės laboratorijos (toliau – ir Laboratorija)) išvadomis, kurios yra galiojančios. Laboratorija nustatė, kad minėtus gaminius iš dalies padengia popierius, todėl konstatavo, kad gaminiai laikytini cigaretėmis, o ne cigarilėmis. Pažymėjo, kad Komisija sprendime, nors ir nurodoma kitų administratorių pozicija, taip pat Nyderlandų teismo sprendimas, tačiau nepagrindžiama, kokiu teisiniu pagrindu vadovaujantis šiuo atveju į juos turėtų būti atsižvelgiama.

5. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Skonis ir kvapas“ (toliau – ir UAB „Skonis ir kvapas“, pareiškėjas) su atsakovo VMI prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Tvirtino, kad jog Akcizų įstatymo 3 straipsnio 10 dalies 1 punkte yra kalbama tik apie išorinį apvalkalą, kuris turi būti pagamintas iš natūralaus tabako. Įstatymo formuluotė nenustato kitų reikalavimų, pvz., kad tabako ritinėlis turėtų būti visiškai padengtas natūralaus tabako apvalkalu arba kad apvalkalo, pagaminto iš natūralaus tabako, papildomai nedengtų kiti apvalkalai. Šiuo atveju tabako gaminių „Colts“ išorinis apvalkalas pagamintas iš natūralaus tabako ir tai patvirtina Laboratorijos 2014 m. lapkričio 21 d. Tyrimo protokolas Nr. 14MLT2765 (toliau – ir Protokolas). VMI neginčijo Laboratorijos išvadų, todėl pareiškėjas darė išvadą, kad tabako gaminiai „Colts“ atitinka Akcizų įstatymo 3 straipsnio 10 dalies 1 punkte įtvirtintą cigarilių apibrėžimą.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 2 d. sprendimu atsakovo prašymo netenkino ir Komisijos sprendimą paliko galioti.

8. Teismas nustatė, kad ginčo, jog tabako gaminių „Colts“ apvalkalas pagamintas iš natūralaus tabako nėra, tačiau atsakovas, minėtus tabako gaminius pagal Sąjungos ir nacionalinių teisės aktų nuostatas priskyrė cigaretėms, o ne cigarilėms tuo pagrindu, kad išorinį sluoksnį papildomai iš dalies padengia popierius, kai cigarilėms keliamas reikalavimas, kad išorinis apvalkalas būtų pagamintas iš natūralaus tabako.

9. Tačiau teismas, įvertinęs teisinį reguliavimą, darė išvadą, kad ritinėlis gali būti pagamintas ne vien tik iš natūralaus tabako, tačiau turi būti įvyniotas į išorinį apvalkalą pagamintą iš natūralaus tabako. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad įstatymas nereikalauja, kad apvalkalo, pagaminto iš natūralaus tabako, papildomai nedengtų kiti apvalkalai, todėl Komisija pagrįstai šiuo aspektu nustatė, kad tabako gaminys „Colts“ atitinka cigarilių sąvoką.

III.

10. Atsakovas VMI pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atsakovo prašymą tenkinti ir panaikinti Komisijos sprendimą. Apeliacinį skundą atsakovas iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teisme, papildomai nurodydamas, kad:

10.1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pagal kurią viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas – „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“. Tad viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1217-602/2015). Akcentuoja, kad jeigu įstatymų nuostatos nenumato, jog ant tabako ritinėlio ar jo dalies, įvynioto į išorinį apvalkalą, pagamintą iš natūralaus tabako, gali būti užklijuotas kitas sluoksnis, vadinasi jis nėra leidžiamas, o tokį sluoksnį užklijavus (šiuo atveju ant filtro), tabako gaminys nebeatitinka cigarilių sąvokos.

10.2. Pirmosios instancijos teismo nurodyti papildomi vertinimo požymiai (ginčo tabako gaminių įvardijimas kaip cigarai prekės lydinčiuosiuose dokumentuose, cigarilėms ir cigarams taikomo kodo deklaravimas Akcizų informacinėje sistemoje) nėra imperatyviai įtvirtinti. Be to, jie yra priklausomi nuo prekės pardavėjo (tiekėjo) valios, todėl negali būti vertinami kaip objektyvūs.

10.3. skiriasi Komisijos ir VMI nuomonė dėl teisės normų, reglamentuojančių Laboratorijos kompetenciją, turinio aiškinimo ir taikymo – Komisijos nuomone, teisės aktai nustato, kad Laboratorija sprendžia tik KN kodo priskyrimo tabako gaminiui (muitų tikslais) klausimą, atsakovas laikosi priešingos nuomonės, jog Laboratorijai suteikti įgaliojimai spręsti prekės pripažinimo akcizo objektu klausimą, todėl konstatavus, kad Laboratorija savo kompetencijos ribose atliko tyrimą ir surašė protokolą, VMI sprendimas turėjo būti paliktas galioti.

11. Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti.

11.1. Tvirtina, kad įrodė, jog tabako gaminiai „Colts“ yra tabako ritinėliai, įvynioti į išorinį apvalkalą, pagamintą iš natūralaus tabako, dėl ko atitinka Akcizų įstatymo 3 straipsnio 10 dalies 1 punkte pateikiamą cigarilės apibrėžimą.

11.2. Teigia, kad VMI neteisėtai ir nepagrįstai nevertina subjektyviųjų cigarilėms taikomų kriterijų. Subjektyviųjų kriterijų svarbą pripažino Komisija, o pirmosios instancijos teismas tokią poziciją patvirtino. Pareiškėjas pateikė įvairių objektyvių duomenų, rodančių, jog vartotojai tabako gaminius „Colts“ laiko cigarilėmis. Teismas nurodė, kad iš tabako gaminių „Colts“ gamintojų pristatomosios medžiagos turinio matyti, tabako gaminiai „Colts“ yra priskiriami cigarilėmis, o ne cigaretėmis. VMI nepatiekė jokių duomenų ar įrodymų, kuriais paneigtų šias išvadas.

11.3. Mano, kad VMI savo prašyme pateikia vienas kitam prieštaraujančius argumentus, nėra vertinama loginė ir lingvistinė ginčui aktualios Akcizų įstatymo nuostatos konstrukcija, pati nuostata yra aiškinamos plečiamai, nesistemiškai, kas prieštarauja teisės aiškinimo principams ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijai. VMI selektyviai atsirinkdama taikytinas teisės normas ir aktualius įrodymus bei neatsižvelgiama į pareiškėjo argumentus, pažeidė Viešojo

administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus objektyvumo, proporcingumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principus.

IV.

12. Byloje priimta 2017 m. lapkričio 2 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas) su prašymu išaiškinti, ar 2011 m. birželio 21 d. Tarybos direktyvos 2011/64/ES dėl akcizų, taikomų apdorotam tabakui, struktūros ir tarifų (kodifikuota redakcija) (toliau – ir Direktyva 2011/64) 4 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad sąvoka „cigarai arba cigarilės“ (ne)apima atvejų, kai apvalkalo, pagaminto iš natūralaus ar regeneruoto tabako, dalį papildomai dengta kitas (popieriaus) apvalkalu, kaip yra nagrinėjamoje byloje? Ar atsakymui į šį klausimą yra reikšminga aplinkybė, kad popieriaus, kaip papildomo sluoksnio naudojimas tabako gaminio išoriniame apvalkale (filtro vietoje) lemia jo vizualinį panašumą į cigaretę?

13. Atsakydamas į šį prašymą Teisingumo Teismas 2019 m. balandžio 11 d. sprendimu byloje Skonis ir kvapas (C-638/17) išaiškino, kad Direktyvos 2011/64 4 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad tokie tabako produktai, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, kurių iš natūralaus tabako pagaminto išorinio apvalkalo dalį, kur yra filtras, dengia papildomas sluoksnis iš popieriaus, kuris gali lemti šių produktų vizualinį panašumą į cigaretes, priskirtini prie cigarų arba cigarilių kategorijos, kaip ji apibrėžiama pagal šią nuostatą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:V.

14. Byloje nagrinėjamas ginčas yra kilęs dėl VMI sprendimo, kuriuo buvo konstatuota, jog pareiškėjo UAB „Skonis ir kvapas“ nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. balandžio 17 d. atgabenti 1 092,236 g tabako gaminių neatitinka cigarų ir cigarilių apibrėžimo, nustatyto Akcizų įstatymo 3 straipsnio 10 ir 11 dalyse, todėl pareiškėjui papildomai apskaičiuota 58 451,11 Eur akcizo, 8 195,86 Eur akcizo delspinigių bei skirta 8 768 Eur akcizo bauda.

15. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas (Lietuvoje įsteigta įmonė, be kita ko, užsiimanti mažmenine įvairių tabako gaminių prekyba), ginčo laikotarpiu į Lietuvos Respubliką įvežė ginčo tabako gaminius, įsigytus iš Scandinavian Tobacco Group Eersel B. V., kuriuos Akcizų informacinėje sistemoje (AIS) deklaravo nurodydamas cigarilėms ir cigarams taikomą kodą.

16. Remiantis byloje pateikta Laboratorijos išvada, šie tabako gaminiai – 87 mm ilgio ir 8 mm pločio smulkinto tabako ritinėliai su filtru, padengti, įskaitant filtrą, natūralaus tabako apvalkalu, o filtras dar papildomai padengtas kitu (popieriaus) apvalkalu su prekės ženklo užrašu.

17. VMI atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą ir, remdamasi Laboratorijos atlikto ginčo gaminių tyrimo išvadomis, konstatavo, jog šie gaminiai laikytini cigaretėmis, o ne cigarilėmis. Atitinkamai mokesčių administratorius priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo apskaičiavo pareiškėjui papildomai mokėtinus mokesčius ir susijusias sumas.

18. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu sprendimu, kreipėsi į Komisiją, kuri tenkino pareiškėjo skundą ir panaikino VMI sprendimą. Apeliaciniu skundu skundžiamu pirmosios instancijos teismas, atmesdamas mokesčių administratoriaus prašymą, sutiko su Komisijos vertinimu ir šios institucijos sprendimą paliko nepakeistą.

19. Susipažinusi su bylos medžiaga ir proceso šalių teikiamais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra ginčo dėl mokestinio patikrinimo metu nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau šalys nesutaria dėl ginčo gaminių kvalifikavimo kaip cigarilių apmokestinimo akcizu tikslais.

VI.

20. Ginčo teisiniams santykiams aktuali Akcizų įstatymo 3 straipsnio 10 dalis (2010 m. lapkričio 30 d. įstatymo Nr. XI-1185 redakcija) nustato, kad cigarai ir cigarilės – šie produktai: 1) paruošti rūkyti tabako ritinėliai, įvynioti į išorinį apvalkalą, pagamintą iš natūralaus tabako; 2) paruošti rūkyti, užpildyti smulkinto tabako mišiniu tabako ritinėliai, kuriuos visiškai dengia įprastos cigaro spalvos išorinis apvalkalas, pagamintas iš regeneruoto tabako ir dengiantis filtrą, jei jis yra,

bet ne kandiklį (kai cigarai yra su kandikliais), jeigu jų vieneto svoris (be filtro ar kandiklio) yra ne mažesnis kaip 2,3 gramo, bet ne didesnis kaip 10 gramų ir bent trečdalyje ritinėlio (pagal ilgį) apskritimo ilgis yra ne mažesnis kaip 34 mm. To paties straipsnio 11 dalies 1 punktas (2010 m. balandžio 1 d. įstatymo Nr. XI-722 redakcija) numato, kad „cigaretės – <…> paruošti rūkyti tabako ritinėliai, nepriskirtini prie cigarų ar cigarilių pagal šio straipsnio 10 dalies nuostatas <…>“.

21. Akcizų įstatymas priimtas, be kita ko, nacionalinėje teisėje įgyvendinat 2011 m. birželio 21 d. Tarybos direktyvą 2011/64/ES dėl akcizų, taikomų apdorotam tabakui, struktūros ir tarifų (toliau – ir Direktyva 2011/64).

22. Direktyvos 2011/64 3 straipsnio 1 dalies a punktas nustato, jog cigaretės – tabako ritinėliai, tinkami rūkymui tokie, kokie jie yra, nepriskirtini prie cigarų ar cigarilių, kaip apibrėžta [šios direktyvos] 4 straipsnio 1 dalyje. Atitinkamai, vadovaujantis Direktyvos 2011/64 4 straipsnio 1 dalimi (tiek, kiek nuostata aktuali nagrinėjamoje byloje), „cigarai ir cigarilės, jeigu, atsižvelgiant į jų savybes ir įprastus vartotojų lūkesčius, juos galima rūkyti tik tokius, yra: <…> a) tabako ritinėliai, įvynioti į išorinį apvalkalą, pagamintą iš natūralaus tabako <…>.“

23. Taigi, konkrečiai byloje kyla klausimas, ar toks kaip ginčo gaminys, kuris visas, įskaitant filtrą, yra padengtas natūralaus tabako apvalkalu, o ant filtro esantis natūralaus tabako apvalkalas dar papildomai padengtas kitu (popieriaus) apvalkalu, laikytinas cigarile Direktyvos 2011/64 4 straipsnio 1 dalies a punkto it atitinkamų Akcizų įstatymo nuostatų taikymo prasme.

24. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad, kaip matyti iš Direktyvos 2011/64 1 straipsnio, ja siekiama nustatyti bendruosius akcizo, kurį valstybės narės taiko apdorotam tabakui, struktūros ir tarifų derinimo principus. Taigi, ši direktyva yra Sąjungos mokesčių teisės, taikomos tabako produktams, dalis ir pagal minėtos direktyvos 2 konstatuojamąją dalį ja siekiama užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą ir aukštą vartotojų apsaugos lygį (Teisingumo Teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Eko-Tabak, C-638/15, 17 p.; 2014 m. spalio 9 d. sprendimo byloje AAMS, C-428/13, 23 p.). Atitinkamai Direktyvoje 2011/64 vartojama cigarilių sąvoka yra Europos Sąjungos teisės kategorija, kuri visose valstybės narėse turi būti aiškinama ir taikoma vienodai (šiuo klausimu pagal analogiją, pvz., žr. Teisingumo Teismo 2006 m. kovo 30 d. sprendimo byloje Smits-Koolhoven, C-495/04, 17 p. ir jame nurodytą praktiką).

25. Teisingumo Teismas minėto sprendimo byloje Skonis ir kvapas (C-638/17) 26, 28 ir 31 punktuose dėl Direktyvos 2011/64 4 straipsnio 1 dalies a punkto formuluočių pažymėjo, kad tabako ritinėliai, padengti išoriniu apvalkalu iš natūralaus tabako, iš principo priskirtini prie cigarų arba cigarilių kategorijos, kaip ji apibrėžiama pagal šią nuostatą. Medžiaga, iš kurios yra padarytas išorinis apvalkalas, yra esminis kriterijus, kuriuo remiantis šioje direktyvoje cigarų arba cigarilių kategorija atskiriama nuo cigarečių kategorijos; iš principo gaminiai priskiriami prie cigarų arba cigarilių kategorijos dėl išorinio apvalkalo iš natūralaus tabako.

26. Aptariamo prejudicinio sprendimo 33, 34 ir 36 punktuose ši Europos Sąjungos teisminė institucija taip pat nurodė, kad Direktyvos 2011/64 4 straipsnio 1 dalyje esančioje cigarų arba cigarilių kategorijos apibrėžtyje numatyta, kad šie produktai gali būti priskiriami prie šios kategorijos, jeigu, atsižvelgiant į jų savybes ir įprastus vartotojų lūkesčius, juos galima rūkyti tik tokius, kokie jie yra. Atitinkamai tabako gaminiai negali būti priskiriami prie cigarų arba cigarilių, kaip jie suprantami pagal šią direktyvą, jei jie yra ritinėliai, padengti išoriniu apvalkalu iš natūralaus tabako, tačiau, atsižvelgiant į jų savybes ir įprastus vartotojų lūkesčius, jų negalima rūkyti tokių, kokie jie yra. Tačiau jei papildomas popierinis sluoksnis uždengia tik filtrą ir neapima gaminio dalies, kuri yra suvartojama, šis papildomas sluoksnis negali būti laikomas paneigiančiu aplinkybę, kad tokie produktai gali būti rūkomi tokie, kokie jie yra.

27. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta ir dėl ko ginčo tarp proceso šalių nėra, ginčo tabako ritinėliai buvo padengti apvalkalu iš natūralaus tabako, o papildomas popieriaus sluoksnis dengė tik filtrą, t. y. dalį, kuri nėra skirta suvartoti. Todėl pareiškėjo importuoti tabako gaminiai priskirtini cigarų ir cigarilių kategorijai, kaip jie apibrėžiami tiek pagal aktualias Sąjungos, tiek pagal nacionalinės teisės aktų nuostatas. Be to, nagrinėjamu atveju šios išvados negali paneigti atsakovo argumentai dėl ginčo gaminių išvaizdos ir jų platinimo būdo panašumo į cigaretes; visiškai nereikšmingi ir šalių argumentai dėl Kombinuotosios nomenklatūros (KN) taikymo šioje byloje (šiuo klausimu žr. minėto Teisingumo Teismo sprendimo byloje Skonis ir kvapas (C-638/17) 38–45 p.).

28. Nagrinėjamoje byloje konstatavus, kad pareiškėjo importuoti gaminiai laikytini cigarilėmis apmokestinimo akcizu tikslais, spręstina, jog mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos, įskaitant pirmosios instancijos teismą, pagrįstai pripažino centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo nepagrįstu. Todėl nėra pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundo ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.


TEISĖJAI DAINIAUS RAIŽIO

VESLAVA RUSKAN



2019-09880 2019-06-20 2019-06-12 2019-06-12 -






teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. kovo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus (toliau – ir atsakovas, Tarnybos Šiaulių skyrius) 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 2.5(NTP-2)-18-NT-3434-21065 ir 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 2.5(NTP-2)-18-NT-3164-21189; įpareigoti atsakovą suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-431-180/2018 apskundimo ir kitų susijusių klausimų išsprendimo; įpareigoti atsakovą suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. rugsėjo 5 d.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5f22a64092ab11e9ae2e9d61b1f977b3

sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4799-767/2018 apskundimo, termino skundui paduoti atnaujinimo ir kitų susijusių klausimų išsprendimo.

2. Atsakovas 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimą grindė Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, nes civilinė byla yra susijusi su pareiškėjo vykdytu verslu. Pareiškėjas buvo BAB „Šiaulių grūdai“ vadovas ir akcininkas, byla pradėta dėl nuostolių, kurie kilo dėl juridinio asmens vadovo neteisėtų veiksmų bei neveikimo, taigi tarp ieškovo ir pareiškėjo susiklostė ūkinės komercinės prigimties santykiai. Atsakovas 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimą grindė tuo pačiu teisiniu pagrindu, nes civilinė byla yra susijusi su pareiškėjo vykdytu verslu. Pareiškėjas buvo UAB „Magima“ direktorius ir akcininkas, byla yra dėl skolos UAB „Magima“ pagal laidavimo sutartį priteisimo, kuri kilo dėl juridinio asmens vadovo neteisėtų veiksmų bei neveikimo, taigi tarp ieškovo ir pareiškėjo susiklostė ūkinės komercinės prigimties santykiai.

3. Pareiškėjo nuomone, ginčijami atsakovo sprendimai yra nepagrįsti, nes nė vienu atveju nebuvo nustatyti pareiškėjo, kaip bendrovės akcininko, neteisėti veiksmai. Be to, atsakovo 2018 m. gruodžio 7 d. sprendime nebuvo konstatuoti ir pareiškėjo, kaip juridinio asmens administracijos vadovo, neteisėti veiksmai. Jokie teisės aktai nenustato, kad bendrovės valdybos narys arba administracijos vadovas yra verslininkai. Atsakovas nekonstatavo civilinėse bylose iškeltų reikalavimų tiesioginio ryšio su pareiškėjo veikla, o taip pat nenustatė ir paties pareiškėjo komercinės ūkinės veiklos. Taip pat atsakovas neatsižvelgė, jog abiem atvejais įstatymas reikalauja, kad pareiškėją atstovautų advokatas.

4. Pareiškėjo teigimu, VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Asmens poreikį gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nulemia asmens turtinė padėtis, o ne vykdytos veiklos pobūdis. Nėra pagrindo teigti, kad ūkinė ar komercinė veikla visais atvejais rodo, jog asmuo gali pats padengti savo teisinių interesų gynybos išlaidas. Be to, tiek paduodant apeliacinį, tiek kasacinį skundus, įstatymas numato privalomą advokato dalyvavimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjas prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas).

5. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.6. Atsakovas nurodė, kad Tarnybos Šiaulių skyriuje 2018 m. lapkričio 7 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas suteikti

antrinę teisinę pagalbą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-431-180/2018 apskundimo ir kitų susijusių klausimų išsprendimo. Tarnybos Šiaulių skyrius 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. 2.5(NTP-2)-18-NT-3461-21189, vadovaudamasis VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą. Tarnybos Šiaulių skyriuje 2018 m. lapkričio 30 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. rugsėjo 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4799-767/2018 apskundimo, termino skundui paduoti atnaujinimo ir kitų susijusių klausimų išsprendimo. Tarnybos Šiaulių skyrius 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. 2.5(NTP-2)-18-NT-3434-21065, vadovaudamasis VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą.

7. Atsakovas pažymėjo, kad savo 2018 m. gruodžio 5 d. sprendime nurodė, jog Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. rugsėjo 5 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-4799-767/2018 nurodyta, kad pareiškėjas nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2015 m. spalio 30 d. buvo BAB „Šiaulių grūdai“ vadovas, o nuo 2010 m. balandžio 30 d. buvo BAB „Šiaulių grūdai“ valdybos narys ir akcininkas. Pareiškėjas 2018 m. lapkričio 30 d. pateiktame paaiškinime pats patvirtino, jog laidavimo sutarties pasirašymo metu buvo UAB „Magima“ direktorius ir akcininkas. Ši aplinkybė taip pat yra nurodyta atsakovo 2018 m. gruodžio 7 d. sprendime. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad akcininkai turi turtines teises, t. y. gauti bendrovės pelno dalį (dividendus), o Akcinių bendrovių įstatymo 60 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog dividendai – tai akcininkui paskirta pelno dalis, proporcinga jam nuosavybės teise priklausančių akcijų nominaliai vertei. Įmonės akcininko veiksmams yra būdingi ūkinei komercinei veiklai priskirtini požymiai, t. y. įmonės akcininkas savo rizika investuoja asmenines lėšas į įmonę, siekdamas gauti įmonės uždirbto pelno dalį – dividendus. Taigi, yra pagrindas pripažinti įmonės akcininką ūkinės komercinės veiklos vykdytoju.

II.

8. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. kovo 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nurodė, kad atsakovas nustatė, jog pareiškėjas nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2015 m. spalio 30 d. buvo BAB

„Šiaulių grūdai“ vadovas, nuo 2010 m. balandžio 30 d. buvo BAB „Šiaulių grūdai“ valdybos narys ir akcininkas, civilinė byla Nr. e2-4799-767/2018 pradėta dėl nuostolių, kurie kilo dėl juridinio asmens vadovo neteisėtų veiksmų bei neveikimo, taigi tarp ieškovo ir pareiškėjo yra susiklostę ūkinės komercinės prigimties santykiai, todėl ginčijamu 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimu atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjas buvo UAB „Magima“ direktorius ir akcininkas, civilinė byla Nr. e2A-431-180/2018 yra dėl skolos UAB „Magima“ pagal laidavimo sutartį priteisimo, kuri kilo dėl juridinio asmens vadovo neteisėtų veiksmų bei neteisėto neveikimo, todėl padarė išvadą, kad tarp ieškovo ir pareiškėjo yra susiklostę ūkinės komercinės prigimties santykiai, todėl ginčijamu 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimu atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą.

10. Teismas pažymėjo, kad tokiais atvejais, kaip susiklostė nagrinėjamoje administracinėje byloje, esminės teisinės reikšmės neturi civilinėje byloje reiškiamo reikalavimo dalykas, rūšis ar asmens, pretenduojančio gauti antrinę teisinę pagalbą, dabartinė teisinė padėtis, esminį vaidmenį vaidina tai, kad civilinėje byloje reiškiamas reikalavimas yra susijęs su vykdoma ar vykdyta ūkine komercine veikla ir kildinamas būtent iš tokios veiklos. Civiliniai ieškiniai, keliami bankrutavusios įmonės vadovui ar buvusiam įmonės vadovui dėl skolos pagal laidavimo sutartį priteisimo, yra tiesiogiai susiję su jo, kaip vadovo, ūkinės komercinės veiklos vykdymu. Teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina pareiškėjo siekį, kreipiantis į atsakovą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo minėtose civilinėse bylose, apginti turtinius interesus, tiesiogiai atsiradusius dėl jo vykdytos ūkinės komercinės veiklos, būnant bankrutavusios AB „Šiaulių grūdai“ vadovu, valdybos nariu ir akcininku bei UAB „Magima“ direktoriumi. Šios aplinkybės nustatymas yra pakankamas pagrindas Tarnybai priimti sprendimą atsisakyti besikreipusiam asmeniui suteikti antrinę teisinę pagalbą. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai atsisakė teikti pareiškėjui valstybės garantuojamą teisinę pagalbą VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu, nustatęs, jog pareiškėjo prašymai yra susiję su reikalavimais, tiesiogiai atsiradusiais dėl pareiškėjo vykdytos ūkinės komercinės veiklos, ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, juos naikinti nėra pagrindo, todėl nėra pagrindo ir įpareigoti atsakovą iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymus dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo civilinėse bylose.

11. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojusius VGTPĮ 11 straipsnio pakeitimus pareiškėjas turi teisę pakartotinai kreiptis į Tarnybą, prašydamas papildomai įvertinti jo individualią situaciją ir išimties tvarka teikti antrinę teisinę pagalbą.

12. Teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, nustatytas faktines aplinkybes, kilusio ginčo pobūdį ir taikytinas teisės aktų nuostatas, pažymėjo, jog jam nekyla abejonių dėl VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto galimo neatitikimo Konstitucijai, todėl atmetė pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

III.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punktas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat priteisti su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

14. Pareiškėjas, kartodamas savo skundo argumentus, pasisakydamas dėl atsakovo 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimo, pažymėjo, jog civilinė byla Nr. e2-4799-767/2018 buvo pradėta dėl juridinio asmens vadovo neteistų veiksmų ir neveikimo (t. y. ne dėl akcininko ar valdybos nario), o bendrovės vadovas yra darbuotojas, o dėl atsakovo 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimo nurodė, kad civilinė byla Nr. e2A-431-180/2018 yra dėl skolos UAB „Magima“ priteisimo pagal laidavimo sutartį, pareiškėjas laidavo kaip fizinis asmuo, iš minėtos sutarties sudarymo jokios naudos jis negavo, todėl nėra versliškumo požymio. Pareiškėjas yra diskriminuojamas, nes teisinis reguliavimas neleidžia jam savarankiškai pateikti apeliacinio ir kasacinio skundo, jis privalo naudotis advokato paslaugomis, už kurias apmokėti jis neturi lėšų. Pirmosios instancijos teismas nenurodė argumentų, kodėl nusprendė nesikreipti į Konstitucinį Teismą.

15. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

16. Atsakovas nurodo, kad palaiko savo atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentus ir motyvus.

Teisėjų kolegija


IV.

17. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Tarnybos Šiaulių skyriaus 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. 2.5(NTP-2)-18-NT-3434-21065 bei 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 2.5(NTP-2)-18-NT-3164-21189 teisėtumas ir pagrįstumas.

18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo

ir pagrįstumo, pirmiausiai pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

20. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

21. Pažymėtina, jog teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, todėl, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl ginčo esmės, šių motyvų nekartoja, o tik pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų.

22. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje akcentuojama, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis) (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-268/2012, 2018 m. sausio

4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-26-575/2018 ir kt.).23. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat teisės turėti

advokatą kyla ir valstybės institucijų pareiga užtikrinti, jog galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimai). Toks išaiškinimas, be kita ko, reiškia, kad turi būti užtikrinta, jog socialiai jautriems (pažeidžiamiems) asmenims VGTPĮ pagrindu teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba būtų veiksminga, t. y. prieinama, suteikta laiku ir kokybiškai.

24. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo fiziniams asmenims sistema ir jos įgyvendinimo sąlygos bei procedūros įtvirtintos specialiajame įstatyme – Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme. VGTPĮ 11 ir 12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą. Tačiau teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, VGTPĮ numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalyje numatyti atvejai, kuomet antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.

25. Sprendžiant šioje byloje kilusį ginčą, yra aktuali VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto nuostata, nurodanti, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos.

26. Vadovaujantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ši įstatymų leidėjo įtvirtinta taisyklė reiškia, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas yra negalimas, jei nustatoma, jog prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą yra susijęs su pareiškėjo ūkine komercine veikla ar jo savarankiška profesine veikla, t. y. tarp konkretaus reikalavimo ir ūkinės komercinės veiklos ar pareiškėjo savarankiškos profesinės veiklos yra / buvo priežastinis ryšys. Tokio ryšio nenustačius antrinė teisinė pagalba, nesant kitų ją paneigiančių aplinkybių, turėtų būti teikiama. Ir priešingai, jei reikalavimas, kuriam išdėstyti bei pagrįsti reikalinga antrinė teisinė pagalba, susijęs su ūkine komercine veikla ar savarankiška profesine veikla, tokią pagalbą teikti turi būti atsisakoma. Teisinės reikšmės neturi aplinkybė, ar ūkinės komercinės veiklos vykdymas yra nutrūkęs ar ji vykdoma. Vertintina, jog teisėkūros subjektas yra išreiškęs valią neteikti antrinės teisinės pagalbos tais atvejais, kai tai betarpiškai susiję su vykdyta ar vykdoma ūkine komercine veikla (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1060/2014).

27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai; tai reiškia, kad įmonės administracijos vadovas privalo veikti išimtinai įmonės interesais; įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šias pareigas įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Įmonės vadovas privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų ir kt. Taigi įmonė ir jos valdymo organai (kolegialūs ir (ar) vienasmeniai) privalo laikytis įmonių veiklą reglamentuojančių teisės aktų, nesupriešinti įmonės interesų su visuomenės interesais.

28. Pareiškėjas neginčija, kad civilinėse bylose, kuriose jis prašė suteikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, jam, kaip atsakovui, pareikšti reikalavimai dėl skolos bei nuostolių atlyginimo kildinami iš jo, kaip praeityje buvusio ūkinės komercinės veiklos subjektų vadovo, veikos. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, patvirtina pareiškėjo siekį, kreipiantis į atsakovą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo minėtose civilinėse bylose, apginti turtinius interesus, tiesiogiai atsiradusius dėl jo vykdytos ūkinės komercinės veiklos, būnant bankrutavusios AB „Šiaulių grūdai“ vadovu, valdybos nariu ir akcininku bei UAB „Magima“ direktoriumi.

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nutarties 9–10 punktuose išdėstytas pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei pateiktą jų teisinį vertinimą, sutinka su teismo padarytomis išvadomis, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui atsisakė teikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu nustatęs, jog pareiškėjo prašymai yra susiję su reikalavimais, tiesiogiai atsirandančiais dėl pareiškėjo vykdytos ūkinės komercinės veiklos, nes šios aplinkybės nustatymas yra pakankamas pagrindas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai priimti sprendimą atsisakyti besikreipusiam asmeniui suteikti antrinę teisinę pagalbą.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai bei teisinės valstybės principui.

31. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pateikto prašymo argumentus dėl VGTPĮ neatitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms, jo netenkina, kadangi nėra pagrindo manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas šioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

32. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

33. Pareiškėjo prašymas priteisti jam turėtas bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, netenkinamas, nes nagrinėjamu atveju procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, o vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, savo išlaidų atlyginimą iš kitos proceso šalies turi teisę gauti proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


2019-09902 2019-06-20 2019-06-12 2019-06-12 -



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8b32195092ab11e9ae2e9d61b1f977b3




teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. Č. (pradinis pareiškėjas – E. Č.) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. Č. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Rokiškio skyriaus, S. B., V. J. dėl įstatyme nustatytų praleistų terminų atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas E. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatytus terminus pateikti prašymą bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinančius dokumentus, siekiant atkurti nuosavybės teises į jo motinos B. Č. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą.

2. Pareiškime nurodė bei teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė paaiškino, kad pareiškėjo motina B. Č., mirusi (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 19,60 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kurį 1905 m. paveldėjo pagal įstatymą po savo tėvo V. S. mirties. 1945 m. B. Č. 7 ha jai nuosavybės teise priklausiusios žemės žodinės panaudos sutartimi perdavė naudotis savo sesers sutuoktiniui A. T. B. Č., įgijusi tik pradinį išsilavinimą, apie teisę kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo sužinojo tik 2000 m. Ji, lydima sūnaus A. A. Č., bandė ieškoti nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų archyvuose, kreipėsi į atitinkamas institucijas, siekė susigrąžinti jai priklausiusią žemę, tačiau mirė nespėjusi susitvarkyti dokumentų. 2007 m. mirė ir A. A. Č. Kiek yra žinoma, pareiškėjo mirusio brolio sūnus, sirgdamas (duomenys neskelbtini) ir būdamas neblaivus, sunaikino visus po tėvo mirties jo žinioje turėtus žemės nuosavybės dokumentus. Pats pareiškėjas nuo 1999 iki 2011 m. gyveno Jungtinėse Amerikos valstijose (toliau – ir JAV) ir tik sugrįžęs į Lietuvą sužinojo, jog motina nesusitvarkė dokumentų nuosavybės teisių atkūrimui. Jis kreipėsi į archyvus, tačiau susirgo. Sveikatai pagerėjus, pareiškėjas vėl ėmė rūpintis nuosavybės teisių atkūrimo klausimais.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT), atstovaujama Rokiškio skyriaus, nesutiko su pareiškėjo prašymu.

4. Atsiliepime teismui nurodė ir jo atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad ginčo atveju svarbu nustatyti, ar asmuo, prašantis atnaujinti terminą, pateko į Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnyje išvardintų asmenų ratą. Tik nustačius, kad asmuo iki 2001 m. gruodžio 31 d. pateko į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje išvardintų asmenų ratą ir pagal įstatymą įgijo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, gali būti vertinamos pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys. Pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus, pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą galėjo jo motina – buvusi žemės savininkė, mirusi 2002 m., todėl pareiškėjas negalėjo patekti į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje išvardintų asmenų ratą. Be to, NŽT Rokiškio skyriuje yra užvesta nuosavybės teisių atkūrimo byla pagal N. V. B. 1992 m. balandžio 22 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko A. T. nuosavybės teisėmis valdytą 7 ha ploto žemę, esančią Rokiškio apskrityje, (duomenys neskelbtini), kurią, pasak pretendentės, A. T. perleido B. Č. iš savo turėtos 19,60 ha žemės. Toje nuosavybės teisių atkūrimo byloje pateikti giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinantys dokumentai, kai kurie nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai. N. V. B. buvo raštu informuota, kad jos pateikti dokumentai nėra pakankami nuosavybės teisei

įrodyti, pasiūlyta kreiptis į teismą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, nuosavybės teisės pagal jos prašymą iki šiol neatkurtos. Tokiu būdu pareiškėjas pretenduoja atkurti nuosavybės teises į tą pačią žemę, į kurią prašymą atkurti nuosavybės teises yra pateikusi N. V. B.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo S. B. atsiliepime su pareiškėjo prašymu iš esmės sutiko.6. Savo atsiliepime teismui nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad ji neprieštarauja dėl pareiškėjo pateikto prašymo

atnaujinti praleistus įstatyme nustatytus terminus, palieka tai spręsti teismo nuožiūra.7. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. J. atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo prašymą palieka spręsti teismui savo

nuožiūra, pareiškėjo motina 7 ha žemės A. T. perleido apie 1938–1939 m.

II.

8. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 6 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nurodė, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymo pagrįstumą, yra svarbu nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi į teismą dėl praleistų terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki įstatyme nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo subjektinę teisę pagal Atkūrimo įstatymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį savininko nekilnojamąjį turtą, t. y., ar prašymą dėl šio termino atnaujinimo pateikęs asmuo pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą iki įstatyme nustatyto termino, t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d., pateko į asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašą, kurį nustato Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–5 punktai. Praleisto termino atnaujinimo institutas negali būti taikomas situacijai, kai teisė, kuriai realizuoti nustatytą terminą prašoma atnaujinti, atsirado ne šio termino eigoje, o jam pasibaigus.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašė atnaujinti Atkūrimo įstatyme nustatytus praleistus terminus pateikti prašymą bei dokumentus, siekdamas atkurti nuosavybės teises į savo motinos B. Č., mirusios (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise iki žemės nacionalizavimo valdytą žemę. Taigi, iki įstatyme nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) pati turto savininkė buvo gyva ir tik ji, pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, turėjo teisę pretenduoti atkurti nuosavybės teises į savo pačios turėtą žemę, tačiau šia teise nepasinaudojo, prašymo atkurti jai nuosavybės teises iki nurodyto termino nepateikė. Esant gyvai turto savininkei iki 2001 m. gruodžio 31 d., jos sūnus E. Č. iki minėtos datos neįgijo teisės atkurti nuosavybės teises į B. Č. iki nacionalizacijos turėtą išlikusį nekilnojamąjį turtą. Teismas, nustatęs aplinkybę, jog atnaujinti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus prašo asmuo, kuris iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgijęs subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nurodė, kad nėra pagrindo nagrinėti terminų atnaujinimo klausimą, o pareiškėjo teikti argumentai dėl termino praleidimo priežasčių nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingi.

III.

11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo prašymą tenkinti, taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

12. Pareiškėjas, remdamasis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktu, akcentuoja, kad jis, kaip turto savininko, kuris yra miręs, vaikas, turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.

13. Pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių apie B. Č. pastangas gauti reikalingus dokumentus nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimui. Pats pareiškėjas tik 2011 m., kai grįžo iš JAV į Lietuvą, sužinojo, jog buvo praleistas terminas pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. B. Č. iki įstatyme nustatytų terminų pabaigos išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (t. y. pagal sveikatos galimybes savo aktyviais veiksmais rinko dokumentus, rašytiniai dokumentai nėra išlikę, nes buvo sunaikinti, kreipėsi į atitinkamas institucijas dėl nuosavybės teisių atkūrimo), tačiau nesuspėjo pateikti prašymo nustatytu terminu dėl blogėjančios sveikatos būklės ir senyvo amžiaus (mirties dieną buvo 98 m.), todėl manytina, kad, mirus B. Č., pareiškėjas, kaip jos teisių perėmėjas, turi teisę užbaigti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą.

14. Pareiškėjas pažymi, kad asmenų teisė dėl termino atnaujinimo atsirado tik 2004 m., kai įsigaliojo nauja įstatymo redakcija ir įstatymų leidėjas leido kreiptis dėl termino atnaujinimo, tuo tarpu B. Č. mirė 2002 m. Be to, Atkūrimo įstatyme nėra imperatyviai nustatyta, kad tuo atveju, jeigu bent vienas iš teisę į nuosavybės teisių atkūrimą turinčių asmenų,

nurodytų Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje, neįgyvendina šios teisės, t. y. nepateikia prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tokios teisės netenka ir kiti pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas teisę į nuosavybės teisių atkūrimą turintys asmenys.

15. NŽT atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

16. NŽT, kartodama savo atsiliepimo į pareiškėjo prašymą argumentus bei pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, papildomai pažymi, kad E. Č. yra mirusio turto savininko B. Č. vaikas, o ne mirusio turto savininko vaiko, kuris miręs, vaikas, kaip yra nurodyta Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas E. Č. nurodytų termino praleidimo priežasčių, nepažeidė procesinių teisės normų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :IV.

17. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei įstatymo nustatytiems dokumentams pateikti, pagrįstumo klausimas.

18. Pareiškėjas E. Č. (pareiškėjo teisių perėmėjas – G. Č.) apeliaciniame skunde suformulavo prašymą šį jo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą; aplinkybę, kad pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių priežasčių, dėl kurių turėtų būti skirtas žodinis bylos nagrinėjimas; aplinkybę, kad proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose, o pareiškėjas nenurodo, kokias konkrečiai aplinkybes jis norėtų papildomai paaiškinti; pareiškėjas dalyvavo teismo posėdyje bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; pareiškėjo teisių perėmėjas G. Č. byloje buvo apklaustas liudytoju; byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais; nenustatė būtinumo administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Dėl aptartų priežasčių pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nėra tenkinamas, ir byla bus nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo pateikto prašymo dėl termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei įstatymo nustatytiems dokumentams pateikti atnaujinimo klausimą, išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, todėl pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas.

21. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad piliečiai, padavę prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatyta teisė piliečiams kreiptis į teismą dėl praleistų terminų prašymams atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo. Teismas pripažinęs, kad šie terminai praleisti dėl svarbių priežasčių, gali šiuos terminus atnaujinti.

22. E. Č. motina B. Č., mirusi (duomenys neskelbtini), iki įstatyme nustatyto termino – 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo padavusi prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo valdytą žemę, esančią (duomenys neskelbtini). Pats pareiškėjas gali siekti nuosavybės teisių atkūrimo tik savo motinos iki įstatyme nustatyto termino pareikštos valios apimtyje.

23. E. Č. iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgijęs subjektinės teisės į savo motinos B. Č. nuosavybės teisių atkūrimą. E. Č. iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pabaigos neįgijus teisės kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo motinos iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą, o E. Č. motinai teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais neišreiškus savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo, E. Č. šios teisės neįgijo ir nepaveldėjo, todėl neturėdamas tokios turtinės teisės, jis negalėjo praleisti Atkūrimo įstatyme nustatytų prašymo bei dokumentų pateikimo terminų, taigi jo prašymas teisėtai ir pagrįstai buvo atmestas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A20-130/2008).

24. Jei asmuo iki įstatyme nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (pagal Atkūrimo įstatymą – 2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo negali būti laikomas praleidusiu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatyme nustatyto termino nebuvo įgijęs, o argumentai dėl teisės aktų nustatytų terminų praleidimo priežasčių nėra teisiškai reikšmingi, todėl nevertinami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-131/2011; 2013 m. vasario 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-246/2013; 2017 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1672-525/2017).

25. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a :

Pareiškėjo G. Č. apeliacinį skundą atmesti.Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


2019-09906 2019-06-20 2019-06-12 2019-06-12 -





Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ryčio Krasausko, Veslavos Ruskan, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Gilsta“) dėl sprendimo panaikinimo.


n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. K. (A. K.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. (15/4-2)31-00829 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Ukrainos piliečiui A. K.“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2018 m. liepos 16 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą (toliau – ir Migracijos valdyba), prašydamas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pažymėjo, kad kartu su prašymu pateikė savo asmens dokumentus ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Gilsta“ (toliau – ir bendrovė), kurioje ketino dirbti stogdengiu, tarpininkavimo raštą su visais būtinais priedais. Pabrėžė, kad pagal Lietuvos darbo biržos direktoriaus įsakymą Nr. V-280 „Dėl profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašo pagal ekonomines veiklos rūšis 2018 m. II pusmečiui patvirtinimo“ (toliau – ir Profesijų sąrašas) stogdengio profesija buvo įtraukta į šį sąrašą, todėl nereikėjo atskiro Darbo biržos sprendimo dėl pareiškėjo darbo atitikimo darbo rinkos poreikiams.

3. Pareiškėjo teigimu, tiek Departamentui, tiek su skundu teismui pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina UAB „Gilsta“ realiai vykdomą veiklą statybos srityje, tinkamai tvarkomą buhalterinę apskaitą ir laiku mokamus mokesčius už bendrovės darbuotojus. Pateiktos statybos rangos sutartys įrodo nuolatinį bendrovės darbuotojų užimtumą tik tuose statybos objektuose, dėl kurių yra sudarytos pačios bendrovės sutartys. Apmokėjimai už atliktus statybos darbus vykdomi pagal užsakovo ir rangovo, t. y. UAB „Deneca“ ir UAB „Gilsta“, pasirašytus darbų atlikimo aktus, apmokėjimus atliekant

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=91d8fad092ab11e9ae2e9d61b1f977b3

bankinius pavedimu į UAB „Gilsta“ banko sąskaitą Lietuvoje. Taip pat visi UAB „Gilsta“ darbuotojai yra registruoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyboje (Sodroje), jiems suteiktas socialinio draudimo numeris. Akcentavo, kad UAB „Gilsta“ balansas ir pelno (nuostolių) ataskaita už laikotarpį, kai bendrovė pradėjo dirbti statybos srityje, rodo sėkmingą realią bendrovės ūkinę veiklą bei uždirbtą grynąjį pelną.

4. Pareiškėjo nuomone, Departamento išvada apie apsimestinę bendrovės veiklą neatitinka tikrovės ir iškraipo tikrąją bendrovės veiklą. Pareiškėjas taip pat nesutiko su atsakovo išvadomis, kad tai, jog bendrovės steigėja yra UAB „US Baltic“, žinoma Departamentui kaip užsiimanti Lietuvos Respublikoje juridinių asmenų steigimu, kurių dalyviai trečiųjų šalių piliečiai ir kurių tikslas įteisinti savo buvimą Šengeno erdvės valstybėje, įrodo bendrovės apsimestinę veiklą. Pažymėjo, jog juridinių asmenų steigimas ar trečiosios šalies piliečio buvimas Lietuvos juridinio asmens dalyviu nėra neteisėta veikla, o bendrovės steigimas adresu, kuriuo jau yra įsteigtų įmonių, taip pat neprieštarauja įstatymams.

5. Pareiškėjas paaiškino, kad UAB „Gilsta“ įstatuose nurodyta, jog bendrovė gali užsiimti bet kokia veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams. Įstatai, be kita ko, patvirtinti notaro, registruoti valstybės įmonėje (toliau – ir VĮ) Registrų centre, todėl Departamentas nepagrįstai teigė, kad bendrovė nevykdo veiklos, susijusios su statybomis. Pareiškėjas pažymėjo, kad UAB „Gilsta“ ir UAB „Deneca“ yra nuolat bendradarbiaujančios statybos bendrovės, šių bendrovių interesai susiję glaudžiu bendradarbiavimu ir abipuse pagalba.

6. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų gauti leidimą laikinai gyventi.

8. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog UAB „Gilsta“ įregistruota 2017 m. gruodžio 7 d., jos steigėjas UAB „US Baltic“ (Departamentui žinoma kaip užsiimanti juridinių asmenų, kurių dalyviai trečiųjų šalių piliečiai, steigimu). Bendrovė registruota Laisvės pr. 60, Vilniuje.,Šiuo adresu, kaip jau ne kartą buvo tikrinama, jokia įmonių veikla nevykdoma. Pagal bendrovės įstatus UAB „Gilsta“ veiklos tikslai: didmeninė prekyba už atlygį ar pagal sutartį; mažmeninė prekyba ne parduotuvėse, kioskuose ar prekyvietėse; konsultacinė verslo ar kito valdymo veikla; bendrovė užsiima bet kokia kita veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams.

9. Atsakovas nurodė, kad įvertinęs pareiškėjo atvykimo į Lietuvą tikslą (dirbti stogdengiu) ir bendrovės deklaruojamus tikslus, kreipėsi į UAB „Gilsta“, prašydamas pateikti įrodymus apie bendrovės veiklą statybos sektoriuje, nurodyti statybos objektus, kuriuose bendrovė vykdo statybos darbus. Bendrovė atsakymo nepateikė ir tai Departamentui leido daryti išvadą, kad UAB „Gilsta“ veiklos statybos sektoriuje nevykdo, o pareiškėjui yra taikytinas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktis. Teigė, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu neturėjo duomenų apie pareiškėjo atitiktį Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, todėl buvo nuspręsta, jog pareiškėjas neatitiko visų Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų.

10. Atsakovo teigimu, Migracijos valdybos 2018 m. rugpjūčio 14 d. tarnybiniame pranešime nurodyta aplinkybė, kad bendrovės buhalterė darbo užmokesčio pinigus pagal darbo išmokėjimo žiniaraštį perdavė bendrovės paslaugų užsakovui UAB „Deneca“ direktoriui, kuris susitinka su darbuotojais ir jiems išmoka darbo užmokestį, patvirtino, kad UAB „Gilsta“ darbuotojai dirba kitai įmonei. Buhalterė taip pat nurodė, kad bendrovės veikla – statybos darbai ir statybos objektas šiuo metu yra adresu: Vanagų g. 17, Vilnius. Patikrinus objektą minėtu adresu, kuriame turėtų vykti statybos darbai, toks objektas nebuvo rastas. Konkrečios informacijos negalėjo pateikti ir bendrovės direktorius V. K. Atsakovas pažymėjo, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes buvo padaryta išvada, jog UAB „Gilsta“ įdarbinti užsieniečiai, tarp jų ir pareiškėjas, dirba ne bendrovėje, bet UAB „Deneca“, o bendrovė jokių tiesioginių statybos darbų neatlieka. Atsakovas vertino, kad pareiškėjas atvyko dirbti į laikino įdarbinimo įmonę, vėliau bus siunčiamas dirbti į kitas įmones, o tai neatitinka nustatytos įdarbinimo tvarkos.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Sprendimą ir įpareigojo Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą likinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

12. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad Departamento tyrimo metu surikti įrodymai iš esmės nepatvirtina, jog

UAB „Gilsta“ neabejotinai veikia statybų sektoriuje, pareiškėjui priešingai neįrodžius (UAB „Gilsta“ į Departamento paklausimus neatsakė), t. y. Departamentui neturint jokių įrodymų apie bendrovės, kurios kvietimu atvyko pareiškėjas, veiklą statybos sektoriuje, taip pat esant nustatytoms kitoms aplinkybėms (bendrovės buveinės adresu darbuotojų nebuvo rasta, nurodytas statybų objektas taip pat nebuvo rastas, darbo užmokestį darbuotojams išmoka kitos įmonės direktorius ir kt.). Todėl Departamentui pagrįstai galėjo kilti abejonių dėl pareiškėjo atvykimo tikslo.

13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas su skundu pateikė Statybos rangos sutartį, PVM sąskaitą faktūrą, Atliktų darbų aktus, iš kurių matyti, jog Statybos rangos sutartyse UAB „Gilsta“ yra nurodyta kaip rangovė, kuri įsipareigoja atlikti įvairius statybos darbus. Teismas akcentavo, kad Statybos rangos sutartyse aiškiai nurodyti įsipareigojimai atlikti tam tikrus konkrečius darbus, nurodytos jų apimtys, statybos objektų adresai. Statybos rangos sutartys patvirtintos UAB „Deneca“ (užsakovas) ir UAB „Gilsta“ (rangovas) direktorių parašais ir antspaudais. PVM sąskaitos faktūros patvirtina apie darbų atsiskaitymą (darbai priimti užsakovo), Atliktų darbų aktai – apie atliktų darbų perdavimą. Minėtuose įrodymuose UAB „Gilsta“, kurios kvietimu atvyko pareiškėjas, įvardinta kaip tiesioginė statybos darbų atlikėja, t. y. rangovė, o ne subrangovė.

14. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nors pagal surinktus įrodymus Departamentas vertino, jog UAB „Gilsta“, kuri neveikia statybos sektoriuje, užsieniečius tik įdarbina, o vėliau juos siunčia dirbti į kitas įmones, pareiškėjui su skundu pateikus įrodymus, kurie nebuvo pateikti ginčijamo sprendimo priėmimo metu, siekiant objektyvaus ginčo situacijos ištyrimo, būtina papildomai ištirti pareiškėjo su skundu pateiktus rašytinius įrodymus kitų, jau nustatytų, aplinkybių kontekste. Atsižvelgdamas į tai, teismas panaikino ginčijamą sprendimą ir įpareigojo atsakovą pareiškėjo 2018 m. liepos 16 d. prašymą išnagrinėti iš naujo.

III.

15. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

16. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad UAB „Gilsta“ ne kartą buvo prašoma pateikti statybos veiklos įrodymus, vykdomų statybų adresus, tačiau bendrovė tokių įrodymų nepateikė. Nuo prašymo pateikti dokumentus iki ginčijamo sprendimo priėmimo praėjo daugiau kaip du mėnesiai – šis terminas, atsakovo nuomone, vertintinas kaip protingas dokumentams pateikti. Pažymi, kad atsižvelgdamas į patikrinimo vietoje rezultatus, bendrovės darbuotojų apklausos duomenimis, Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registro duomenimis, padarė išvadą, kad bendrovė statybinės veiklos nevykdo.

17. Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3048-822/2016 ir akcentuoja, kad ginčijamas sprendimas priimtas įvertinus tuos dokumentus, kuriuos pateikė pareiškėjas, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, ir tuos duomenis, kurie buvo gauti, surinkti iki ginčijamo sprendimo priėmimo. Nauji su pareiškėjo skundu pateikiami dokumentai šiuo atveju negali būti vertinami bylos nagrinėjimo kontekste. Atsakovo nuomone, duomenys, kurie buvo gauti po Sprendimo priėmimo, neturi įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pareiškėjas savo skunde nenurodė svarbių / objektyvių priežasčių, kodėl naujai (po Sprendimo priėmimo) pateikiami dokumentai negalėjo būti pateikti Departamentui iki ginčijamo sprendimo priėmimo, o teisės aktai nenumato Departamentui pareigos tirti dokumentus, pateiktus po Sprendimo priėmimo.

18. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenurodė Departamento Sprendimo panaikinimo teisinių pagrindų: sprendimo neteisėtumo, nepagrįstumo, teisės normų netinkamo taikymo ar procesinių teisės normų pažeidimų, todėl atsakovas mano, kad ginčijamas sprendimas buvo objektyvus, teisėtas ir pagrįstas, nebuvo pažeistos procedūrinės taisyklės.

19. Pareiškėjas A. K. atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

20. Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pažymi, kad, priešingai nei atsakovo nurodytoje administracinėje byloje Nr. eA-3048-822/2016, šiuo nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia gauti leidimą Įstatymo 44 straipsnio pagrindu, kai leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje. Į leidimo gavimo procedūrą šiuo pagrindu įtraukiamas trečiasis suinteresuotas asmuo – pretendento gauti leidimą būsimas darbdavys, kuriam keliami savarankiški reikalavimai dėl jo teikiamo Tarpininkavimo rašto pareiškėjui

gauti leidimą. Šiuo atveju pareiškėjas prašymą pagrindžia tik jam tenkančia apimtimi, t. y. būtinos specialybės ir kvalifikacijos įrodymais bei nustatytos formos anketos užpildymu. Iš jo nereikalaujama įrodinėti darbdavio atitikimą tiems Lietuvos nacionalinės teisės reikalavimams, kurie tokioje situacijoje keliami Lietuvos ūkio subjektams tarpininkams. Pareiškėjo teigimu, būtent dėl to Departamentas, prašydamas pateikti informaciją, kreipėsi į UAB „Gilsta“, o ne į pareiškėją.

21. Pareiškėjo nuomone, administraciniai teismai skundų nagrinėjime nėra apriboti tik tų įrodymų vertinimu, kuriuos turėjo ir vertino Departamentas. Teismų teisė tirti visus pateiktus ir priimtus į bylą įrodymus dėl ginčo, kylanti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų, yra teisingumo vykdymo būdas. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas mano, jog atsakovo argumentas dėl teismo sprendimo įpareigojimo atlikti iš naujo pareiškėjo prašymo tyrimo neteisėtumą, taikytinas tik Departamento savarankiškai kompetencijai jo vykdomų administracinių procedūrų procesui, tačiau toks Departamento veiklos teisinis reglamentavimas nesaisto teismo, priimančio sprendimus, įpareigojant viešojo administravimo subjektą atlikti pakartotiną viešojo administravimo procedūrą, atsižvelgiant į teismo nustatytas aplinkybes.



22. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Departamento 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. (15/4-2)31-00829 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Ukrainos piliečiui A. K.“ teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Šiuo klausimu byloje nustatyta, kad:23.1. 2018 m. liepos 16 d. pareiškėjas Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

Prašyme nurodė, kad ketina dirbti stogdengiu UAB „Gilsta“.23.2. Kadangi UAB „Gilsta“ veiklos tikslai pagal juridinių asmenų registre buvusius duomenis (didmeninė prekyba už

atlygį ar pagal sutartį; mažmeninė prekyba ne parduotuvėse, kioskuose ar prekyvietėse; konsultacinė verslo ar kito valdymo veikla; bet kokia kita veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams) neatitiko pareiškėjo nurodytos, Departamento Imigracijos skyrius 2018 m. liepos 17 d. el. paštu išsiuntė šios bendrovės direktoriui raštą Nr. (15/420) 10K-29038 „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“, kuriame nurodė iki 2018 m. liepos 31 d. pateikti veiklą statybų srityje patvirtinančius dokumentus bei nurodyti statybos objektų pavadinimus ir adresus, kur UAB „Gilsta“ vykdo statybos darbus.

23.3. Iki 2018 m. rugsėjo 26 d. UAB „Gilsta“ informacijos nepateikė, todėl Departamentas darė išvadą, kad ši bendrovė veiklos statybų srityje nevykdė, todėl 2018 m. rugsėjo 27 d. ginčijamu sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą konstatavęs, kad pareiškėjas neatitinka visų Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sąlygų.

23.4. Nesutikdamas su tokiu atsakovo sprendimu pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti ginčijamą sprendimą ir įpareigoti Departamentą tenkinti jo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Kartu su skundu pareiškėjas pateikė dokumentus (rangos sutartis, PVM sąskaitas faktūras ir kt.), kurie, jo nuomone, patvirtina, kad UAB „Gilsta“ vykdo veiklą statybų srityje.

23.5. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino ginčijamą sprendimą ir įpareigojo Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. liepos 16 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, konstatavęs, kad pareiškėjo su skundu teismui pateikti įrodymai nebuvo pateikti Departamentui ginčijamo sprendimo priėmimo metu, todėl siekiant objektyviai ištirti ginčo aplinkybes, būtina papildomai ištirti pateiktus rašytinius įrodymus kitų, jau nustatytų, aplinkybių kontekste. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

V.

24. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2189 redakcija) nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia, kad jam būtų išduotas leidimas laikinai

gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) numatytu pagrindu.

25. Ši įstatymo nuostata įtvirtina, kad „leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis <…> atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiami dokumentai, patvirtinantys užsieniečio turimą kvalifikaciją ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius dvejus metus <…>; c) Lietuvos darbo birža <…> priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.“

26. Pastaroji (3 punkto c papunktyje nurodyta) sąlyga netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (Įstatymo 44 str. 2 d. (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija). Jeigu leidimas laikinai gyventi išduotas pagal aptariamą Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą, užsienietis gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 44 str. 7 d. (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija).

27. Proceso šalių teikiamų argumentų kontekste akcentuotina, jog, kiek tai yra susiję su nagrinėjamais ginčo teisiniais santykiais, įstatymų leidėjas nėra nustatęs kokių nors papildomų sąlygų ir ribojimų, susijusių su pačia Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto a papunktyje (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) minimo darbdavio (toliau – ir darbdavys) veikla. Kitaip tariant, nėra reikalaujama, kad pats darbdavys tiesiogiai veiktų (veiklą vykdytų) atitinkamos ekonominės veiklos sektoriuje (srityje), betarpiškai susijusioje su minėta profesija.

28. Šiuo aspektu vienintelis formalus reikalavimas yra darbdavio įsipareigojimas ne trumpesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui sudaryti darbo sutartį su užsieniečiu, kuris, kaip darbo sutarties šalis, įsipareigotų atlikti darbo funkcijas (pvz., Darbo kodekso 21 str. 2 ir 3 d. (2017 m. birželio 6 d. įstatymo Nr. XIII-413 redakcija), kurių (funkcijų) turinys atitiktų Įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) nurodytą profesiją. Išskyrus kai kuriuos siaurus ir atskirus aspektus, Įstatymas nenustato jokių papildomų sąlygų ir reikalavimų tarp darbdavio ir užsieniečio susiklostančių individualių darbo santykių formai ir turiniui, šių santykių dalyvių teisės ir pareigos įgyvendinamos Darbo kodekso ir kitų darbo įstatymų bei darbo sutarties nustatyta tvarka. Tai, be kita ko, reiškia, kad tokia darbo santykių forma, kaip, pavyzdžiui, numatyta Darbo kodekso 72 straipsnyje (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2603 redakcija), t. y. darbas pagal laikinojo darbo sutartį, savaime nėra nesuderinama su aptariamomis Įstatymo nuostatomis, jei yra paisoma visų privalomų darbo įstatymuose nustatytų reikalavimų.

29. Pabrėžtina ir tai, kad minėtoje Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) nustatytas ribojimas reiškia tik tai, kad laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo metu užsienietis negali sukurti (individualių) darbo santykių su kitais asmenimis; ji, kaip minėta, neapsprendžia ir darbo organizavimo formos. Ši Įstatymo nuostata negali būti aiškinama ir kaip nustatanti konkrečią užsieniečio darbo vietą (vietą, kurioje užsienietis atlieka darbo funkcijas) – darbo funkcijų atlikimo vieta gali nesutapti su darbovietės vieta, darbuotojas gali neturėti pagrindinės darbo funkcijų atlikimo vietos, ji gali būti nenuolatinė (pvz., Darbo kodekso 34 str. 4 d. (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII2603 redakcija). Tokį vertinimą patvirtina ir sisteminė Įstatymo nuostatų analizė, ypač 26 straipsnio 32 dalis (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija). Todėl aptariamų reikalavimų nepažeidžia aplinkybė, kad užsienietis savo darbo funkcijas atlieka kitam asmeniui priklausančioje patalpoje ir (ar) teritorijoje (pvz., pagal užsieniečio darbdavio (paslaugų teikėjo) ir kito asmens (paslaugų gavėjo) sudarytą paslaugų teikimo sutartį), su sąlyga, kad dėl to nėra sukuriami nauji (individualūs) darbo santykiai su kitais asmenimis (kitas asmuo nėra laikytinas darbdaviu darbo įstatymų prasme).

30. Svarbu akcentuoti, jog pateiktas aiškinimas niekaip nepaneigia reikalavimo, kad Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) nurodyti darbdavio ir užsieniečio įsipareigojimai (ketinimai) sukurti individualius darbo santykius darbo sutarties pagrindu būtų realūs. Jei sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo nustatomos aplinkybės, kurios objektyviai patvirtina, kad Įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) nurodytą prašymą užsienietis arba darbdavys pateikė siekdami kitų nei Įstatyme numatytų tikslų, toks prašymas negali būti tenkinamas ir leidimas neišduodamas. Jei kompetentingai institucijai kyla abejonių dėl tikrųjų minėtą prašymą pateikusių asmenų tikslų, ši institucija (be kita ko, užtikrindama suinteresuotų asmenų dalyvavimą administracinėje procedūroje) turi imtis visų reikiamų veiksmų, kad būtų nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės, galinčios objektyviai identifikuoti užsieniečio ir (ar) darbdavio ketinimus, susijusius su prašymu išduoti aptariamą leidimą.

VI.

31. Pareiškėjo profesija – stogdengys – buvo įtraukta į Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis 2018 m. II pusmečiui, patvirtintą Lietuvos darbo biržos direktoriaus 2018 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. V-280; atsakovo sprendimas neišduoti aptariamo leidimo nėra grindžiamas pareiškėjo atitinkamos kvalifikacijos ir (ar) minimalios darbo patirties neturėjimu. Tačiau išsiskiria proceso šalių pozicija dėl to, ar UAB „Gilsta“ prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje padavimo metu (2018 m. liepos 16 d.) turėjo galimybę pareiškėjui suteikti darbą pagal jo turimą stogdengio profesiją statybos srityje, t. y. ar įsipareigojimas sudaryti darbo sutartį buvo realus.

32. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais panaikinti ginčijamą sprendimą tuo pagrindu, kad pareiškėjo su skundu pateiktus naujus įrodymus, galimai patvirtinančius UAB „Gilsta“ veiklą statybų srityje, būtina ištirti kitų įrodymų ir nustatytų aplinkybių kontekste. Atsakovo teigimu, duomenys, kurie buvo gauti po Sprendimo priėmimo, neturi įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

33. Šiuo klausimu išplėstinė teisėjų kolegija sutinka, kad pagal bendrą taisyklę, pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstumą, tenka šį prašymą pateikusiam asmeniui jo (prašymo) nagrinėjimo Departamente metu (Įstatymo 33 str. 4 d. (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija). Be to, paprastai įrodymai, pateikti teismui kartu su skundu, kurie nebuvo, nors galėjo ir turėjo būti pateikti Departamentui prašymo nagrinėjimo metu, negali būti priimami ir vertinami sprendžiant Departamento sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nes toks įrodymų vertinimas (priklausomai nuo jų turinio), be kita ko, galėtų suponuoti naują prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi tyrimą, kas Įstatymo nustatyta tvarka priskirta Departamento kompetencijai.

34. Tačiau nagrinėjamu atveju tikrinamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti (nauji) dokumentai (įrodymai) apie UAB „Gilsta“ veiklą administracinės procedūros Departamente metu nebuvo pateikti ne dėl pareiškėjo kaltės, bet dėl bendrovės nepagrįsto delsimo juos pateikti (viešojo administravimo subjektas ginčo administracinės procedūros metu dėl duomenų pateikimo el. paštu kreipėsi ne į pareiškėją, bet į UAB „Gilsta“ vadovą).

35. Šios aplinkybės kontekste svarbu atkreipti dėmesį ir į Įstatymo 35 straipsnio 2 dalį (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija), įtvirtinančią, kad „užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, gali pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo ir išnykus priežastims, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi.“ Toks ribojimas, ypač įvertinus jį (ribojimą) numatančios nuostatos taikymą administracinėje ir administracinių teismų praktikoje (šiuo klausimu, pvz., žr. 2017 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2920-858/2017; 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5453-822/2018), taip pat atsižvelgiant į aplinkybę, kad dėl galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų į administracinį teismą kreipėsi būtent užsienietis, o ne UAB „Gilsta“, pareiškėjo kartu su skundu pirmosios instancijos teismui pateikti nauji įrodymai gali ir turi būti priimti bei į juos atsižvelgiama šioje administracinėje byloje. Priešingas vertinimas tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, reikštų, kad pareiškėjo galimybė tinkamai teisme apginti galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus priklausytų nuo trečiųjų asmenų neveikimo ar netinkamo veikimo administracinės procedūros metu, o tai akivaizdžiai nebūtų suderinama su asmens teise į efektyvią šių teisių ir interesų gynybą teisme.

36. Susipažinusi su pareiškėjo kartu su skundu Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktais rašytiniais įrodymais, juos kitų byloje nustatytų duomenų kontekste vertindama pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalies taisykles, išplėstinė teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad neįvertinus ir neištyrus (nepatikrinus) aptariamų įrodymų (juose nurodytų aplinkybių), ginčijamas atsakovo sprendimas negali būti vienareikšmiškai pripažintas pagrįstu (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.). Be to, pareiškėjo kartu su skundu pateiktų (naujų) įrodymų turinys nagrinėjamu atveju implikuoja būtinybę patikrinti jais (įrodymais) grindžiamų faktinių aplinkybių realumą, šiuo tikslu, be kita ko, surenkant priešpriešinius įrodymus, įvertinus kitus atsakovo bei kitų institucijų (mokesčių administratorių, socialinio draudimo įstaigų ir pan.) turimus reikšmingus duomenis. Toks naujų įrodymų vertinimas tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, negali būti atliekamas paties administracinio teismo, nes tai reikštų (naujos) administracinės procedūros atlikimą už kompetentingą viešojo administravimo subjektą, o ne skundžiamo individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą.

37. Taigi, vien duomenys (aplinkybės), kuriais remiantis buvo priimtas ginčijamas sprendimas, neįvertinus pareiškėjo

pirmosios instancijos teisme pateiktų įrodymų ir kitų reikšmingų aplinkybių, negali būti pripažinti pakankamais siekiant nagrinėjamu atveju konstatuoti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) nurodyto pagrindo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvimą. Be to, bylos nagrinėjimo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose paaiškėjo ir kitos naujos faktinės aplinkybės, susijusios su UAB „Gilsta“ sudaromų darbo sutarčių su užsieniečiais vykdymo ypatumais, kurios nebuvo žinomos ir (ar) vertintos administracinės procedūros Departamente metu, ir kurios, inter alia atsižvelgiant į šiame baigiamajame teismo akte pareikta Įstatymo nuostatų aiškinimą, gali būti reikšmingos nagrinėjant pareiškėjo prašymą dėl aptariamo leidimo išdavimo ar neišdavimo (vertinant įsipareigojimų sudaryti darbo sutartį realumą).

38. Todėl tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinti Sprendimą ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. liepos 16 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pripažintinas teisėtu ir pagrįstu, jis paliktinas galioti, o atsakovo apeliacinis skundas atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 144 str. 1 d. 1 p.).

39. Nors šioje nutartyje pateiktas ginčo teisiniams santykiams aktualių Įstatymo nuostatų aiškinimas ir taikymas skiriasi nuo pateikto kai kuriose ankstesniuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose (pvz., 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5515-438/2018. 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5401-415/2018, 2019 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3743-629/2019, 2019 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3744-552/2019, 2019 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3775-438/2019 ir kt.) pastebėtina, jog teismų praktika nėra statiškas dalykas – ji gali būti koreguojama, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, šį būtinumą tinkamai motyvuojant (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą). Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, užsieniečių teisių apsauga, teisėtumo bei teisinio aiškumo principų ginčo teisiniuose santykiuose užtikrinimas pagrindžia objektyviai būtiną ir šioje nutartyje pateikiamą administracinių teismų praktikos plėtojimą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.


TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

RYTIS KRASAUSKAS

VESLAVA RUSKAN


SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________


2019-09895 2019-06-20 2019-06-12 2019-06-12 -


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=7e9c82c092ab11e9ae2e9d61b1f977b3




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Panevėžio AVPK), 8 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – ir Areštinė), atlyginti laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 21 d. iki 2017 m. gegužės 15 d.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad ginčo laikotarpiu jis periodiškai buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose netinkamomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, pažeidusiomis jo privatumą ir sukėlusiomis jam didelius dvasinius išgyvenimus. Pareiškėjas nurodė, kad areštinės kamerų plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, todėl nebuvo užtikrinamas minimalus gyvenamasis plotas asmeniui, kuris, pareiškėjo teigimu, turėjo būti 5,5 kv. m. Pareiškėjas teigė, kad kameros nevėdinamos, jose buvo šalta ir drėgna, daugumos kamerų langai buvo sudužę arba neužsidarydavo, dėl to jis turėjo kęsti šaltį, jam buvo pakilusi aukšta temperatūra. Pareiškėjui taip pat nebuvo užtikrintas privalumas naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais, kadangi jie neatskirti nuo kamerų gyvenamosios dalies ir net minimaliai neuždengti nuo durų, kuriose įrengti stebėjimo langeliai. Kamerose nebuvo šilto vandens ir veidrodžių, dėl to pareiškėjas negalėjo nusiskusti ir buvo priverstas atrodyti netvarkingai.

3. Atsakovas pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.4. Atsiliepime Panevėžio AVPK nurodė, kad pareiškėjas periodiškai nuo 2016 m. birželio 21 d. iki 2017 m. gegužės

25 d. įvairiose Panevėžio AVPK areštinės kamerose buvo laikomas vienas arba dar su vienu, dviem ar trimis asmenimis, todėl pareiškėjui dažniausiai tekdavo teisės aktuose nustatytas kameros plotas.

5. Panevėžio AVPK nurodė, kad sanitarinio mazgo įrengimas Areštinės kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus, kadangi veikiančioms areštinėms higienos normos kitokio kamerų sanitarinio mazgo įrengimo nenumato. Pažymėjo, kad pareiškėjo pretenzijos dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo yra nepagrįstos, nes sanitariniai mazgai atskirti sienele, juose įdėti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus, be to, sanitariniai mazgai įrengti kamerų priekinėse dalyse kampuose, todėl pareigūnai pro stebėjimo langelį negali jų matyti.

6. Atsakovas nurodė, kad 2005 m. Panevėžio AVPK areštinės antrame korpuse (kameros Nr. 11–26), o 2013 m. pirmame poste (kameros Nr. 1–10) buvo atliktas remontas, kurio metu pakeisti langai, durys, sumontuota moderni vėdinimo sistema. Areštinėje patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo

ar kondicionavimo sistema, patalpų šildymo sistema prijungta prie Panevėžio miesto centralizuoto šildymo tinklų.7. Panevėžio AVPK nurodė, jog nėra pateikta jokių duomenų, kad būtų buvę atlikti veiksmai, kuriais pareiškėjui būtų

siekta sąmoningai sukelti dvasinius sukrėtimus ar skriaudą. Ginčo laikotarpiu iš pareiškėjo jokių skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų nebuvo gauta, medicininė pagalba ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo teikta. Panevėžio AVPK vertinimu, ginčo laikotarpiu pareiškėjas negalėjo patirti tokių išgyvenimų arba jie nepasiekė tokio laipsnio, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio taikymo požiūriu, juos būtų galima įvertinti pinigine išraiška. Pažymėjo, kad prašoma priteisti suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė ir neatitinka formuojamos teismų praktikos.

II.

8. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė R. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, 200 Eur neturtinei žalai, kurią pareiškėjas patyrė laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 21 d. iki 2017 m. gegužės 15 d. dėl netinkamų laikymo sąlygų Panevėžio AVPK Areštinėje, atlyginti.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK Areštinėje buvo laikomas 2016 m. birželio 21 d.–2017 m. gegužės 15 d. laikotarpiu. Panevėžio AVPK atsiliepime ir Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto L. M. 2018 m. kovo 7 d. tarnybiniame pranešime „Dėl R. B. laikymo areštinėje“ nurodymą, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas iki 2017 m. gegužės 25 d., teismas vertino kaip rašymo apsirikimą.

10. Teismas, remdamasis ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu, apibendrinęs duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Panevėžio AVPK Areštinėje, kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, plotą, bendrą kamerose buvusių asmenų skaičių, įvertinęs duomenis apie sanitarinio mazgo kamerose užimamą plotą, nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje su pertraukomis buvo laikomas 59 paras kamerose Nr. 2, 3, 4, 9, 12, 13, 15, 16, 17, 18; iš jų – 9 paras pareiškėjas buvo laikomas, pažeidžiant teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą (2017 m. sausio 3-5 dienomis teko 4,5 kv. m; balandžio 25-27 dienomis – 4,42 kv. m; gegužės 13-15 dienomis 4,74 kv. m ploto), o 50 parų – šio reikalavimo nepažeidžiant (pareiškėjui tekdavo nuo 5,02 kv. m iki 10,1 kv. m ploto). Todėl teismas konstatavo, kad Panevėžio AVPK 9 paras pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo neužtikrinimo, nurodė, kad Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiasis specialistas L. M. 2018 m. kovo 7 d. tarnybiniame pranešime „Dėl R. B. skundo“ nurodė, kad visose areštinės kamerose sanitariniai mazgai atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara; sanitariniuose mazguose įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), sanitarinis mazgas turi atskirą patalpų oro šalinimo sistemą; 2018 m. kovo 5 d. tarnybiniame pranešime „Dėl areštinės kamerose esančių sanitarinių mazgų“ nurodė, kad, 2005 m. atlikus Panevėžio AVPK areštinės antrojo korpuso kapitalinį remontą, o 2013 m. pirmojo korpuso remontą, visų kamerų sanitariniuose mazguose buvo įdėti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus ir taip juos uždengti; asmenys specialiomis sanitarinių mazgų uždangomis nėra aprūpinami, sanitariniams mazgams užsidengti naudoja jiems išduodamas arba savo turimas paklodes; 2018 m. kovo 5 d. tarnybiniame pranešime „Dėl areštinės kamerų stebėjimo langelių“ nurodė, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerų duryse esantys langeliai yra skirti stebėti areštinės kamerose esančių asmenų elgesį; pro kamerų durų stebėjimo langelius pareigūnai mato beveik visą kamerą, išskyrus kamerų dešinėje arba kairėje pusėje prie durų esančius kampus, kuriuose įrengti sanitariniai mazgai; stebėjimą vykdantys pareigūnai mato dalį sanitarinio mazgo. Nors Panevėžio AVPK tvirtino, kad buvo sudaryta galimybė sanitarinį mazgą užsidengti audeklu, tačiau tualetą atskiriantis audeklas nelaikytas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad visą ginčo laikotarpį buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą.

12. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, kad neturtinė žala jam buvo padaryta ir tuo, jog kamerose buvo šalta ir drėgna, kameros nevėdinamos, į sanitarinius mazgus nebuvo tiekiamas šiltas vanduo, juose neįrengti veidrodžiai, nurodė, kad 2005 metais areštinės antrame korpuse (kameros Nr. 11-26), o 2013 metais – pirmame korpuse (kameros Nr. 1-10) buvo atlikti kapitaliniai remonto darbai – pakeisti langai, durys, sumontuota moderni vėdinimo sistema, sumontuotas naujas

apšvietimas. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos ministerijos Panevėžio departamento 2016 m. spalio 7 d. atlikto periodinio Panevėžio AVPK areštinės patikrinimo metu buvo nustatyta, jog areštinėje yra sudaryta galimybė kameras vėdinti per langus, kamerų langai yra varstomi, areštinėje veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema. Be to, Panevėžio AVPK pateikė duomenis apie Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos ministerijos Panevėžio departamento 2017 m. vasario 10 d. atliktos operatyvios kontrolės rezultatus. Šios kontrolės metu buvo patikrintos Panevėžio AVPK areštinės kameros Nr. 4, Nr. 8, Nr. 12 ir Nr. 18 ir nustatyta, kad jose veikia mechaninė ištraukiamoji vėdinimo sistema; kamerose įrengti dvigubo stiklo paketų langai su grotomis, langai užsidaro sandariai; kameros Nr. 18 langas įskilęs lauko pusėje, tačiau dėl to lango sandarumas nepažeistas. Kontrolės metu nurodytose kamerose buvo atlikti oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio matavimai ir nustatyta, kad gauti rezultatai atitiko Higienos normos HN 134:2015 16 punkte nurodytus dydžius. Teismas R. B. skundo teiginius, kad ginčo laikotarpiu areštinės kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo užtikrinama teisės aktų reikalavimus atitinkanti temperatūra ir drėgmė, vertino kaip nepagrįstus, atitinkamai nekonstatavo Panevėžio AVPK neteisėtų veiksmų CK 6.271 straipsnio prasme.

13. Spręsdamas dėl pareiškėjo teiginių, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad į kameras nebuvo tiekiamas šiltas vanduo, teismas, vadovaudamasis Higienos normos 134:2015 18 punktu, nustatančiu, jog karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas, sprendė, kad Panevėžio AVPK neprivalėjo užtikrinti šilto vandens tiekimo į areštinės kameras, todėl atsakovo neteisėtų veiksmų nekonstatavo.

14. Teismas nurodė, kad Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto L. M. 2018 m. kovo 7 d. tarnybiniame pranešime „Dėl R. B. skundo“ nurodyta, kad 2015 m. rugsėjo mėnesį buvo nupirkti veidrodžiai ir sumontuoti visose 26 areštinės kamerose. Šiuos policijos pareigūno paaiškinimus patvirtina 2015 m. rugsėjo 8 d. prekybos įmonės išrašyta sąskaita-faktūra apie veidrodžių pirkimą. Teismas sprendė, kad pareiškėjo teiginiai, jog areštinės sanitariniuose mazguose nebuvo veidrodžių, yra nepagrįsti byloje nustatytais duomenimis, todėl juos atmetė.

15. Atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 9 paras, tačiau pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas ir ilgiausiai truko 3 paras iš eilės; teisė į privatumą buvo pažeista 59 paras, tačiau pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, kadangi pareiškėjas į areštinę būdavo pristatomas 1-3 kartus per mėnesį ir joje būdavo laikomas nuo 4 iki 15 parų; pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių suėmimo vykdymo sąlygų žalingą poveikį jo fizinės ir psichinės sveikatos būklei. Be to, byloje nenustatyta, kad Panevėžio AVPK Areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

16. Teismas sprendė, kad teisės pažeidimo pripažinimas nagrinėjamu atveju nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigine išraiška. Tačiau teismas vertino, kad nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti pareiškėjo nurodytą sumą, kadangi pareiškėjo prašoma priteisti suma neatitinka jo realiai patirtų neigiamų išgyvenimų bei nepatogumų. Teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, įvertinęs jas patvirtinančius įrodymus, atsižvelgęs į suformuotą teisminę praktiką analogiškose bylose, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, sprendė, kad 200 Eur suma yra pakankama pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti, kurią priteisė pareiškėjui iš atsakovo.

III.

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, pateikė apeliacinį skundą, prašydamas pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gegužės 15 d. sprendimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo ir pareiškėjo reikalavimą atmesti, pripažinti teisės pažeidimo faktą kaip pakankamą satisfakciją patirtai žalai atlyginti.

18. Atsakovas nurodo, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, įvertino eilę aplinkybių, t. y. nurodė, kad teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, tačiau tuo pačiu pasisakė, kad nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta, jog dėl Panevėžio AVPK areštinėje laikymo sąlygų pareiškėjui atsirado žalingų padarinių, kurie būtų reikšmingi dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.

19. Teismų praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, jog neturtinės žalos atsiradimas gali būti konstatuojamas tik tada, kai asmenį veikiantys veiksniai yra intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, sukėlę ne menko laipsnio, o gilias ilgalaikes pasekmes. Nagrinėjamoje byloje nustatytas teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimas, tačiau neįrodyta, kad toks pažeidimas turėjo neigiamų pasekmių sulaikytojo sveikatos būklei, fizinei ar psichinei būsenai. Skundžiamame sprendime konstatuota, kad vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimo Panevėžio AVPK pareiškėjui neužtikrino 9 paras, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas ir ilgiausiai truko 3 paras iš eilės. Toks pareiškėjo teisių pažeidimas yra mažareikšmis ir smulkmeniškas, nes ši pareiškėjo teisė buvo pažeista neilgą laiko tarpą, gyvenamojo ploto norma pažeista nežymiai (pažeidimo laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 4,42 kv. m iki 4,74 kv. m). Pažymi, kad Panevėžio AVPK Areštinė nebuvo gavusi iš pareiškėjo skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų.

20. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl nepagrįstai nustatė pažeidimą. Pareiškėjas skunde išdėstė subjektyvius, teorinio pobūdžio pasvarstymus ir teiginius apie tariamai patirtą neturtinę žalą ir neįvardijo konkrečių aplinkybių dėl neva patirtų pažeminimų ar privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo atvejų. Pareiškėjas dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo nusiskundimų Panevėžio AVPK Areštinei nebuvo pateikęs. Pažymi, kad sanitariniai mazgai Panevėžio AVPK Areštinėje įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, šią aplinkybę patvirtina pateikti įrodymai ir kompetentingų institucijų patikrinimų aktai.

21. Panevėžio AVPK pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Šiuo atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija pažeistai teisei apginti.

22. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo atstovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.23. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose

nustatytas minimalaus ploto vienam asmeniui reikalavimas bei privatumas, todėl pagrįstai nustatė atsakovo neteisėtus veiksmus, atitinkamai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Prašo sprendimą palikti galioti.

Teisėjų kolegija


24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Panevėžio AVPK Areštinės veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatyto minimalaus kameros ploto, privatumo bei higienos reikalavimų, atlyginimo.

25. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, sprendė, kad atsakovas neužtikrino pareiškėjui teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų (vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimo (9 paros) bei privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais (59 paras)), todėl pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų. Teismas vertino, kad šiuo atveju teisės pažeidimo pripažinimas nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, dėl to priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

26. Atsakovas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad pareiškėjui, atsižvelgiant į konstatuotus pažeidimus, jų trukmę ir kitas aplinkybes, teismas nepagrįstai priteisė neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsakovo nuomone, šiuo atveju teisės pažeidimo pripažinimas būtų pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtus nepatogumus.

27. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.

28. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų

argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

29. Vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė privatumo pažeidimą pareiškėjo atžvilgiu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, iš kurių matyti, jog, pavyzdžiui, žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Nors sanitarinio mazgo atitvėrimas 120–130 cm sienele ir laikomas atitinkančiu higienos normos reikalavimus, įtvirtintus nacionaliniuose teisės aktuose, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus, vertina, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017 ir kt.). Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui Areštinėje 59 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Todėl atsakovo apeliacinio skundo teiginiai šiuo klausimu yra nepagrįsti ir atmestini.

30. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su neturtinės žalos atlyginimu, jo būdu ir dydžiu, pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nei vienas kriterijus atskirai.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

32. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei atsižvelgdama į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog vien pažeidimo pripažinimas nėra pakankama satisfakcija, todėl priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai nurodytu klausimu yra nepagrįsti ir atmestini. Taip pat teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti

įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

34. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į aukščiau minėtus neturtinės žalos priteisimo kriterijus, šioje byloje nustatytus pareiškėjo kalinimo sąlygų pažeidimus (9 paras neužtikrintas vienam asmeniui tenkantis kameros ploto reikalavimas ir 59 paras privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais) ir dėl to patirtus nepatogumus, naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje analogiško pobūdžio bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuriose atsakovu dalyvauja Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, ir kuriose konstatuotas ploto trūkumas ir privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista neturtinės žalos suma yra adekvati pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams kompensuoti, mažinti ją nėra pagrindo.

35. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, pagrįstai pareiškėjo teisei apginti priteisė jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą. Atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





2019-09909 2019-06-20 2019-06-12 2019-06-12 -

Administracinė byla Nr. A-1831-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00161-2018-2Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=96b7c68092ab11e9ae2e9d61b1f977b3




teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas D. P. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 26 d. iki 2017 m. birželio 22 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas kameroje, buvo pažeidžiamas jo privatumas, kadangi sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirtas tik 1,35 metro aukščio sienele, kameroje tvyrojo nemalonus kvapas. Teigė, kad jam buvo suteikiama tik viena valanda pasivaikščioti kiemelyje, nors tokia praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimą, kadangi suimtasis ar nuteistasis turėtų 8 valandas per dieną praleisti lauke. Be to, Lukiškių TI-K dažnai nebuvo šilto vandens, nebuvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę – pareiškėjui buvo leista nusiprausti po dušu tik po dviejų savaičių. Kamerose taip pat buvo netinkama ventiliacija ir apšvietimas, todėl jose buvo drėgna ir tamsu. Nuo dirbtinio apšvietimo pareiškėjui skaudėjo akis ir galvą, išjungti apšvietimo kalintieji asmenys neturėjo galimybės. Žiemą kamerose buvo šalta, o vasarą karšta, taip pat kamerose buvo tarakonų. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K maistas buvo neskanus, jo energetinė vertė buvo nuo 1 300 iki 1 500 kcal. Minėtos aplinkybės sukėlė pareiškėjui neigiamų padarinių, turėjo įtakos jo sveikatai ir psichinei būklei, dėl to patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 5 000 Eur suma ir prašė ją priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.4. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį,

sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo, sporto kiemeliais, biblioteka, bažnyčia, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba ir programomis. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos atvykstančių į įstaigą skaičiui, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą.

5. Lukiškių TI-K nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Jiems išduodamas visas reikalingas inventorius. Lukiškių TI-K yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

6. Nurodė, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Asmens privatumui užtikrinti sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Apšvietimas taip pat atitiko teisės aktų reikalavimus. Pasivaikščiojimas yra nuteistųjų teisė, bet ne pareiga, o vienos valandos

pasivaikščiojimas gryname ore pripažintinas pakankamu. Lukiškių TI-K laikomų asmenų valgiaraščiai subalansuoti ir atitiko fiziologines mitybos normas.

7. Lukiškių TI-K nurodė, jog pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, nusiskundimai bendro pobūdžio, nekonkretūs. Pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos, todėl jo skundas atmestinas.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 12 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir priteisė jam iš atsakovo 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

9. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos atlyginimą, pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytų institucijų neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla prievolė atlyginti žalą.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko nuo 3,84 kv. m iki 8,64 kv. m ploto, todėl sprendė, kad pareiškėjo atžvilgiu ploto norma nebuvo pažeista, atitinkamai neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo aspektu nenustatyta.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl galimybės nusiprausti po šiltu dušu tik kartą per savaitę, pareiškėjas neturėjo galimybės nusiprausti po dviejų savaičių, nurodė, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad kalinamiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kad jis per nustatytą laiką nespėdavo nusiprausti, arba faktų, pagrindžiančių būtinumą pareiškėjui suteikti papildomą apsilankymą duše. Teismas pareiškėjo skundo argumentą, kad kartą jam nebuvo suteikta galimybė nusiprausti net ir po dviejų savaičių, vertino kaip neindividualizuotą, bendro pobūdžio. Pareiškėjas nekonkretizavo, kada jam nebuvo suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Be to, byloje nebuvo pateikta duomenų, kad dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Todėl šiuos pareiškėjo teiginius teismas atmetė kaip nepagrįstus.

12. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu, nurodė, kad nesant duomenų, jog sanitarinis mazgas kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios kameros dalies, pripažintina, kad pareiškėjo teisė į privatumą objektyviai galėjo būti pažeista jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu, iš viso 284 paras.

13. Dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su pasivaikščiojimo trukme, teismas nurodė, kad vienos valandos per dieną pasivaikščiojimas gryname ore pripažintinas pakankamu, o pareiškėjo minima aštuonių valandų per dieną rekomendacija taikytina įvairiai veiklai kalinimo metu (darbas, sportas, švietimas ir pan.), o ne pasivaikščiojimui gryname ore. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjui buvo suteikiama mažiau nei valanda pasivaikščioti gryname ore, ar buvo kliudoma pasinaudoti šia teise, todėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų teismas šiuo klausimu nenustatė.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, susijusius su ventiliacija, apšvietimu ir temperatūra, drėgme kamerose, remdamasis bylos medžiaga nurodė, kad Lukiškių TI-K kameros yra nuolat tikrinamos, nustatomi pažeidimai fiksuojami ir šalinami. Pareiškėjo teiginiai dėl bendros kamerų būklės, teismo vertinimu, nekonkretūs ir nedetalizuoti, todėl pareiškėjo teiginius dėl netinkamos kamerų ventiliacijos, temperatūros, drėgmės ir apšvietimo, atmetė kaip nepagrįstus.

15. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerose buvo tarakonų, nurodė, jog Lukiškių TI-K sudarė sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, pagal kurią vykdomi vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, atliekama patalpų priežiūra bei profilaktiniai patikrinimai. Be to, byloje pateiktas Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas, kuriame nurodyta, kad Lukiškių TI-K atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, o nustačius jų buvimo pėdsakus, atliekamas jų naikinimas. Todėl teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K ėmėsi būtinų priemonių parazitams išvengti, pareiškėjas prašymų ar skundų dėl to nepateikė. Teismas nenustatė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.

16. Vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl maisto kokybės ir jo energetinės vertės, teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K maistas ir jo kokybė yra nuolat tikrinama, valgiaraščiai subalansuoti ir atitiko teisės aktų reikalavimus. Teismo vertinimu, subjektyvus maisto skonio ar jo vertės suvokimas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo teiginius šiuo klausimu atmetė kaip nepagrįstus.

17. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio, nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniais mazgais iš viso 284 paras. Teismo vertinimu, 284 parų laikotarpis, kai pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, laikytinas ilgu ir sudarančiu pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsižvelgdamas į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, į pažeidimo mastą, jo trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į aplinkybę, kad pareiškėjas reikšmingą kalinimo laiko dalį kamerose buvo kalinamas vienas, į tai, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas sprendė, kad pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams ir nepatogumams kompensuoti priteistina 1 000 Eur suma.

III.

18. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą pareiškėjo skundą atmesti.

19. Lukiškių TI-K nurodo, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, tai lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos, bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Teismas nemotyvavo, kodėl pareiškėjo pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo, o priteista neturtinės žalos suma nepagrįsta jokiais objektyviais kriterijais. Teismas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ir psichines savybes, reikšmingas įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui.

Teisėjų kolegija


IV.

20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

21. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu 284 dienas neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, nekonstatavęs kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad pareiškėjui priteistina neturtinė žala pinigais, kurią įvertino 1 000 Eur ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo.

22. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija teismo nustatytų faktinių aplinkybių, įrodymų vertinimo, tačiau iš esmės nesutinka su teismo pareiškėjui parinktu neturtinės žalos atlyginimo būdu priteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir teigia, kad teismas sprendime nemotyvavo, kodėl šiuo atveju pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo.

23. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ

140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja.

25. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

26. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, taip pat į EŽTT praktiką, pažymi, nors administracinėje byloje ir nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytas kalinimo sąlygas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, tačiau, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pažeidimo tęstinumą, į laikotarpį, kai nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais – 284 paros, konstatuoja, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, todėl tik teisės pažeidimo pripažinimo, nagrinėjamu atveju, nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos sumos svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

27. Teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimų mastą ir trukmę (284 paras neužtikrintas privatumas), dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį, tai, kad nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasi teisingumo,

protingumo principais ir atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo bei aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, vertina, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti yra per didelė, todėl mažinama, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

28. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 12 d. sprendimas atitinkamai keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K (teisių ir pareigų perėmėjas Vilniaus pataisos namai), 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.


n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 12 d. sprendimą pakeisti.Priteisti pareiškėjui D. P. (D. P.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis

asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





2019-09879 2019-06-20 2019-06-12 2019-06-12 -

Administracinė byla Nr. AS-367-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00275-2019-1Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų R. A., V. J. ir V. P. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. kovo 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. J., V. P., R. A. skundą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės merui dėl sprendimų panaikinimo.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5ac5b4c092ab11e9ae2e9d61b1f977b3

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjai V. J., V. P. ir R. A. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į teismą, kuriame prašė: 1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus (toliau – ir Komisija) 2019 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 21R2-25(AG2-1/16-20190; 2) panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės mero 2018 m. gegužės 30 d. raštą Nr. (31.1.)-RS2-500; 2018 m. sausio 8 d potvarkį Nr. M-8 „Dėl pavedimo atstovauti“, 2018 m. gruodžio 20 d. potvarkį Nr. M-72 „Dėl pavedimo atstovauti“, 2018 m. gruodžio 20 d. potvarkį Nr. M-68 „Dėl pavedimo atstovauti“.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. kovo 28 d. nutartimi pareiškėjų skundo dalį, kurioje prašoma panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės mero 2018 m. gruodžio 20 d. potvarkį Nr. M-72 „Dėl pavedimo atstovauti“ ir 2018 m. gruodžio 20 d. potvarkį Nr. M-68 „Dėl pavedimo atstovauti“ atsisakė priimti.

Teismas nurodė, kad pareiškėjai skunde prašo panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus 2019 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 21R2-25(AG2-1/16-20190. Apskundus administracinių ginčų komisijos sprendimą ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia (ABTĮ 28 str. 2 d.). Iškeliant bylą tokia procesine tvarka, nesikeičia ir skundo dalykas. Teismas pažymėjo, kad iš skundžiamo Komisijos sprendimo matyti, jog pareiškėjai neginčijo Klaipėdos miesto savivaldybės mero 2018 m. gruodžio 20 d. potvarkio Nr. M-72 „Dėl pavedimo atstovauti“, 2018 m. gruodžio 20 d. potvarkio Nr. M-68 „Dėl pavedimo atstovauti“, todėl praleido terminą skundui šioje dalyje paduoti. Teismas šią skundo dalį atsisakė priimti vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, kaip paduotą praleidus ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Skundo dalį dėl Komisijos 2019 m. vasario 18 d. sprendimo Nr. 21R2-25(AG2-1/16-20190 priėmė nagrinėti.

III.

Pareiškėjai pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. balandžio 1 d. nutartį ir priimti pareiškėjų skundą.

Pareiškėjai atskirajame skunde nurodo, kad Klaipėdos miesto savivaldybės mero 2018 m. gruodžio 20 d. potvarkiu Nr. M-72 „Dėl pavedimo atstovauti“ vadovaudamasis asmuo pateikė atsiliepimą Komisijai, todėl teismas privalo įvertinti šio potvarkio teisėtumą ir pagrįstumą. Teismas neteisingai nurodo, kad apskundus Komisijos sprendimą, ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia, o teiginys, kad nesikeičia ir skundo dalykas, yra nepagrįstas ABTĮ norma. Teismas taip pat nepagrįstai nutartyje nurodo, kad pareiškėjai neginčijo Klaipėdos miesto savivaldybės mero 2018 m. gruodžio 20 d. potvarkių Nr. M-72 ir M-68, kadangi be teismo posėdžio teismas neturi net galimybės to nustatyti.

Pareiškėjai pažymi, kad Komisijai su atsiliepimu buvo pateikti ydingi 2018 m. gruodžio 20 d. potvarkiai, kurių yra priimtas ne vienas. Tokie potvarkiai yra ydingi juridinės technikos požiūriu ir kelia daug nereikalingų ginčų dėl jų teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjai akcentuoja, kad ABTĮ 33 straipsnis nustato ne skundo padavimo terminus, bet skundo priėmimą. Pareiškėjai, susipažinę su bylos medžiaga, sužinojo, kad ydingų mero potvarkių pagrindu atliekami veiksmai, pateikė Komisijai reikalavimą juos panaikinti.

Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybė atsiliepime į pareiškėjų atskirąjį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.Nurodo, kad pareiškėjai pateikė skundą dėl Komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus 2019 m. vasario 18 d. sprendimo

Nr. 21R2-25(AG2-1/16-2019), kuriame buvo išspręstas pareiškėjų prašymų pagrįstumas atsakovo 2018 m. sausio 8 d. potvarkio Nr. M-8 „Dėl pavedimo atstovauti“ atžvilgiu. Pareiškėjai teikdami skundą teismui, pateikė papildomus reikalavimus ir dėl 2018 m. gruodžio 20 d. mero potvarkių, kurie nebuvo ginčo Komisijoje objektas, todėl skundžiama nutarties dalis yra pagrįsta.

Pažymi, kad pareiškėjai kėlė atsakovo atstovo tinkamumo atstovauti klausimą, motyvuodami teisinio išsilavinimo duomenų – diplomo – nepateikimu. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 197 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad savivaldybių institucijų oficialiuose rašytiniuose dokumentuose, kurie vertintini kaip rašytiniai įrodymai, nurodytos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1539-524/2013 patvirtinta, kad savivaldybių institucijų atstovų įgaliojimuose nurodytas aplinkybes dėl teisinio išsilavinimo papildomai įrodinėti nereikia.

Teisėjų kolegija


IV.

Pareiškėjai atskiruoju skundu skundžia Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 28 d. nutarties dalį, kurioje pareiškėjų skundą atsisakyta priimti kaip paduotą praleidus nustatytą terminą (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktas).

Nustatyta, kad pareiškėjai su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Komisiją, prašydami: 1) panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės mero 2018 m. sausio 8 d. potvarkį Nr. M-8 „Dėl pavedimo atstovauti“ ir Klaipėdos miesto savivaldybės mero 2018 m. gegužės 30 d. raštą Nr. (31.1.)-RS2-500 „Dėl pavedimo atstovauti“; 2) įpareigoti Klaipėdos miesto savivaldybės merą raštu paaiškinti, kodėl jis priimtuose potvarkiuose nenurodė norminių teisės aktų, kuriais vadovaudamasis priėmė minėtą potvarkį; 3) įpareigoti Klaipėdos miesto savivaldybės merą priimamuose potvarkiuose nurodyti norminius teisės aktus, kuriais remiantis jie priimami.

Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjų skundą, 2019 m. vasario 18 d. sprendimu Nr. 21R2-25(AG2-1/16-2019) bylos dalį dėl pareiškėjų skundo dalies dėl Klaipėdos miesto savivaldybės mero 2018 m. sausio 8 d. potvarkio Nr. M-8 „Dėl pavedimo atstovauti“ panaikinimo nutraukė, kitą skundo dalį atmetė.

Pareiškėjai, nesutikdami su Komisijos sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti: Komisijos 2019 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 21R2-25(AG2-1/16-20190; Klaipėdos miesto savivaldybės mero 2018 m. gegužės 30 d. raštą Nr. (31.1.)-RS2-500; 2018 m. sausio 8 d. potvarkį Nr. M-8 „Dėl pavedimo atstovauti“, 2018 m. gruodžio 20 d. potvarkį Nr. M-72 „Dėl pavedimo atstovauti“, 2018 m. gruodžio 20 d. potvarkį Nr. M-68 „Dėl pavedimo atstovauti“.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjai Komisijai pateiktame skunde neginčijo Klaipėdos miesto savivaldybės mero 2018 m. gruodžio 20 d. potvarkių Nr. M-72 „Dėl pavedimo atstovauti“ ir Nr. M-68 „Dėl pavedimo atstovauti“, o apskundus administracinių ginčų komisijos sprendimą ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia (ABTĮ 28 str. 2 d.), atitinkamai nesikeičia ir skundo dalykas, konstatavo, kad pareiškėjai praleido terminą skundui dėl minėtų potvarkių panaikinimo paduoti, todėl šią skundo dalį atsisakė priimti.

Pareiškėjai atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjų skundo dalį.

Pagal ABTĮ 28 straipsnio 1 dalį, administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka, administraciniam teismui gali skųsti ginčo šalis, nesutinkanti su administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimu. Apskundus administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia (ABTĮ 28 str. 3 d.). Tai reiškia, kad išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija negali būti ginčo šalimi administracinėje byloje teisme, į kurį persikėlė ikiteismine tvarka išnagrinėtas ginčas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-987-662/2016), o ginčo šalys administracinėje byloje teisme lieka tos pačios, kaip pareiškėjas buvo nurodęs skunde, pateiktame išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjų atskirajame skunde nurodytais argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog iškeliant bylą teisme dėl Komisijos sprendimo, nesikeičia bylos šalys, atitinkamai ir skundo dalykas.

Pareiškėjai skunde teismui be reikalavimo panaikinti Komisijos sprendimą, taip pat suformulavo reikalavimą panaikinti

Klaipėdos miesto savivaldybės mero 2018 m. gruodžio 20 d. potvarkius, t. y. suformulavo savarankišką reikalavimą.Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė,

pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (be kita ko) laikantis įstatymo numatytų skundų padavimo teismui terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1381-525/2015, 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-17-492/2016).

Pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Tuo atveju, kai administracinis aktas neprivalėjo būti asmeniškai įteiktas asmeniui arba dėl tam tikrų priežasčių nebuvo jam įteiktas, tokį aktą suinteresuotas asmuo gali skųsti per vieną mėnesį nuo sužinojimo apie šio akto priėmimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS39-421/2008; 2010 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-204/2010; 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-637-552/2017).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai ginčija Klaipėdos miesto savivaldybės mero 2018 m. gruodžio 20 d. potvarkius, kurių neginčijo Komisijai pateiktame skunde.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjai praleido terminą skundui šioje dalyje paduoti. Pareiškėjai neprašė teismo atnaujinti praleistą terminą skundui dėl Klaipėdos miesto savivaldybės mero 2018 m. gruodžio 20 d. potvarkių, paduoti, todėl pirmosios instancijos teismas pagristai šią pareiškėjų skundo dalį atsisakė priimti kaip paduotą praleidus nustatytą skundo padavimo terminą (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjų skundo dalį. Todėl pareiškėjų atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjų R. A., V. J. ir V. P. atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. kovo 28 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





2019-09881 2019-06-20 2019-06-12 2019-06-12 -


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=61dac16092ab11e9ae2e9d61b1f977b3





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. P. pareiškimą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijai dėl praleisto įstatyme nustatyto termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas E. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su pareiškimu į teismą, prašydamas atnaujinti terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises bei pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus dėl jo senelių M. P. (gim. 1877 m.) ir I. U. (gim. 1886 m.) iki 1940 m. nacionalizacijos valdyto nekilnojamojo turto.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra S. Z. P. (gim. 1914 m.) ir L. P. (gim. 1920 m.) sūnus, tuo pačiu M. P. (gim. 1877 m., mirė 1941 m.) ir I. U. (gim. 1886 m., mirė 1942 m.) vaikaitis. Pareiškėjas pateikė Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijai (toliau – ir Administracija) 2010 m. rugpjūčio 3 d. prašymą dėl nuosavybės teisių į jo tėvų bei senelių išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo. Pareiškėjas 2010 m. rugpjūčio 17 d. gavo atsakymą, kuriame nurodyta, kad piliečiai, kurie pageidavo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, privalėjo pateikti prašymus iki 2001 m. gruodžio 31 d. ir nuosavybės teisės patvirtinančius bei giminystės ryšį įrodančius dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d., papildomai buvo pažymėta, jog piliečiams, praleidusiems nustatytus terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinimas. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, patvirtinantį jo giminystės ryšį su seneliais/proseneliais. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimu tenkino minėtą pareiškėjo pareiškimą. Pareiškėjas taip pat kreipėsi su atitinkamais prašymais į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, iš kurio 2015 m. kovo 9 d. gavo reikalingus dokumentus apie jo seneliams priklausiusį nekilnojamąjį turtą, buvusį (duomenys neskelbtini); taip pat (duomenys neskelbtini). Negavęs prieš tai nurodytų dokumentų, pareiškėjas negalėjo kreiptis į atitinkamas institucijas dėl nuosavybės teisių į jo tėvų bei senelių išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo. Pareiškėjas, kiek tai jam leido jo turimos žinios, savalaikiai rinko duomenis nuosavybės teisių atkūrimo bylai, tačiau dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių buvo praleistas įstatyme nustatytas terminas pateikti visus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus į protėvių valdytą nuosavybę.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) atsiliepime prašė pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

4. NŽT nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nuostatas pareiškėjo prašymą atkurti nuosavybės teises turi nagrinėti Administracija, o ne NŽT, nes nėra jokių duomenų, kad pareiškėjo protėviai nuosavybės teise būtų valdę žemę, mišką ar vandens telkinius. NŽT Vilkaviškio skyriuje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tokių duomenų nepateikė ir pareiškėjas.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Administracija atsiliepime prašė pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.6. Administracija nurodė, jog statinių, buvusių (duomenys neskelbtini), neišliko, todėl bylos išsprendimas neturės įtakos

nei pareiškėjo, nei Administracijos teisėms ar pareigoms. Administracijos nuomone, pareiškėjas nepateisinamai ilgai delsė

realizuoti savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą, taip pat pareiškime nenurodė jokių svarbių priežasčių, pateisinančių tokį delsimą.

II.

7. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra svarbu nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi į teismą dėl praleistų terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo atnaujinimo, iki įstatyme nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo subjektinę teisę pagal Atkūrimo įstatymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį savininko nekilnojamąjį turtą. Praleisto termino atnaujinimo institutas negali būti taikomas situacijai, kai teisė, kuriai realizuoti nustatytą terminą prašoma atnaujinti, atsirado ne šio termino eigoje, o jam pasibaigus.

9. Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad jo tėvas S. Z. P. mirė 2006 m., tačiau iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, jog jo tėvas 2009 m. dar buvo gyvas, nes 2009 m. kovo 18 d. jam buvo išduotas Lietuvos Respublikos pasas. Taigi pareiškėjo tėvas mirė pasibaigus terminui paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises. Pareiškėjas, būdamas mirusio turto savininko vaikaitis, ir iki Atkūrimo įstatyme nustatyto prašymų pateikimo termino pabaigos esant gyvam turto paveldėtojui (savininkui) – jo tėvui, neįgijo savarankiškos subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą nė vienu iš Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytų pagrindų iki įstatyme nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.). Pats turto savininkas (paveldėtojas) S. Z. P. iki mirties nebuvo pateikęs prašymo nei dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nei dėl praleisto termino atnaujinimo (tokių duomenų byloje nėra, dėl šių aplinkybių byloje ginčo nėra). Atkūrimo įstatymas terminų atnaujinimą aiškiai sieja su asmenų subjektiškumu. Terminai gali būti atnaujinami tik tiems piliečiams, kuriems subjektinė teisė į nuosavybės teisių atkūrimą atsirado iki įstatyme nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.).

10. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui tokia teisė tuo metu (po tėvo mirties) neatsirado, pareiškėjo prašymas atkurti nuosavybės teises į jo senelių M. P. (gim. 1877 m.) ir I. U. (gim. 1886 m.) iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą nekilnojamą turtą, negalėjo sukurti teisinių pasekmių, o termino praleidimo priežastys nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės. Pareiškėjas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgijęs subjektinės teisės į senelių M. P. ir I. U. nuosavybės teisių atkūrimą, neturėdamas tokios teisės, jis negalėjo praleisti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų prašymo bei dokumentų pateikimo terminų, todėl teismui nebuvo pagrindo spręsti jų atnaujinimo klausimą.

III.

11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo pareiškimą tenkinti, taip pat prašo pridėti prie bylos naujus įrodymus (Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymas bei raštą, teiktą šiam archyvui).

12. Pareiškėjas nurodo, kad tiek jo seneliai, tiek ir jo tėvas buvo Lietuvos Respublikos piliečiai. Pareiškėjas priėmė po savo tėvo mirties atsiradusį palikimą, todėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą turi būti atkuriamos Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, t. y. pretendento mirties atveju už mirusį asmenį valią turi išreikšti kitas asmuo, t. y. asmuo, paveldintis mirusiojo turtą. Todėl pirmosios instancijos teismo argumentai apie subjektiškumo sąlygų nebuvimą šiuo atveju yra teisiškai nepagrįsti.

13. Nors pareiškėjo tėvas S. Z. P. iki 2001 m. nebuvo pateikęs atskiro prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau iš pridedamų rašytinių įrodymų aiškiai matyti, jog jis, būdamas garbaus amžiaus ir išgyvenęs tremtį, ėmėsi aktyvių priemonių tam, kad surastų visą jo šeimai iki 1940 m. nacionalizacijos priklausiusį turtą. Vien formalus pirmosios instancijos teismo konstatavimas, kad nebuvo pateiktas prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, negali paneigti nurodytų aplinkybių ir visų tiek paties pareiškėjo, tiek jo tėvo sąžiningai atliktų veiksmų, ruošiantis nuosavybės teisių atkūrimui.

14. NŽT atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

15. NŽT, kartodama savo atsiliepimo į pareiškėjo pareiškimą argumentus bei pritardama pirmosios instancijos teismo

sprendimo motyvams, pažymi, kad teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, visapusiškai ištyrė ir nustatė bylos aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

16. NŽT teigia, kad pareiškėjas galėjo pateikti papildomus įrodymus pirmosios instancijos teismui, tačiau jų nepateikė, taip pat nenurodė, kokias bylai reikšmingas aplinkybes šie įrodymai turėtų patvirtinti, todėl apeliacinės instancijos teismas turėtų atsisakyti priimti šiuos dokumentus.

Teisėjų kolegija


IV.

17. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei įstatymo nustatytiems dokumentams pateikti, pagrįstumo klausimas.

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausiai pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, jog apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

19. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė išsamių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis motyvų. Apeliaciniame skunde nurodyti tik deklaratyvūs argumentai, kad teismo sprendimas yra neobjektyvus ir formalus, dėstant tuos pačius argumentus bei faktines ginčo aplinkybes, jau nurodytas skunde pirmosios instancijos teismui. Taigi pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nenurodo jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo pateikto prašymo dėl termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei įstatymo nustatytiems dokumentams pateikti atnaujinimo klausimą, išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas.

20. Akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, nes, kaip minėta nutarties 18 punkte, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Šia nuostata yra ribojama proceso šalies teisė teikti naujus dokumentus, ji užtikrina sąžiningo, operatyvaus teismo proceso pirmosios instancijos teisme buvimą. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateikti nauji įrodymai – Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymos bei raštas, teiktas šiam archyvui – nepridedami prie bylos ir nevertinami.

21. Pažymėtina, jog teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, todėl, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl ginčo esmės, šių motyvų nekartoja, o tik pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų.

22. Tiek galiojusio, tiek šiuo metu galiojančio Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra įtvirtinta turto savininko prioritetinė teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2–4 punktus ši turto savininko teisė, savininkui mirus, pereina įstatyme išvardintiems turto savininko įpėdiniams, jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas ir formuodamas šių įstatymo nuostatų taikymo praktiką (ABTĮ 13 str. 1 d.), yra konstatavęs, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose išvardytiems asmenims nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs, nuosekliai laikantis aptariamo straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose nustatyto eiliškumo, t. y. kiekvienas šios dalies punktas yra taikomas iš eilės ir tik nustačius, kad nėra pagrindo taikyti iš eilės pirmesnius punktus. Taip pat yra nurodęs, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų taikymą riboja Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyti terminai prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kitiems dokumentams paduoti. Jeigu asmuo, kuris pagal giminystės ryšį su nekilnojamojo turto savininku šiuo metu atitinka Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto sąlygas, tačiau jeigu šios įstatymo normos taikymui juridinę reikšmę turintis faktas (mirusio turto savininko vaiko mirtis) įvyko pasibaigus įstatyme nustatytam prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminui (po 2001 m. gruodžio 31 d.), toks asmuo nebeįgyja savarankiškos subjektinės teisės atkurti nuosavybės teisės į savininko nekilnojamojo turto dalį – jis tik gali Atkūrimo įstatymo straipsnio 2 straipsnio 2 dalyje nustatytomis sąlygomis pasinaudoti mirusio turto savininko mirusio vaiko įpėdinio teise pretenduoti į nuosavybės teisės atkūrimą mirusiojo vardu ir perdavimą įpėdiniui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-1235/2006; 2007 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-912/2007; 2008 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-881/2008; 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A39-956/2008; 2010 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-87/2010; 2010 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1617/2010 ir kt.). Pagal minėtose bylose suformuotą praktiką yra svarbu nustatyti, ar asmuo, kuris kreipiasi į teismą dėl praleistų terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki įstatyme nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo subjektinę teisę pagal Atkūrimo įstatymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį savininko nekilnojamąjį turtą. Praleisto termino atnaujinimo institutas negali būti taikomas situacijai, kai teisė, kuriai realizuoti nustatytą terminą prašoma atnaujinti, atsirado ne šio termino eigoje, o jam pasibaigus.

23. Asmens subjektinė teisė – atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – atsiranda tik tada, kai asmuo įvykdo įstatyme nustatytas sąlygas: pateikia prašymą atkurti nuosavybės teises, pateikia tam reikalingus nuosavybės teises ir giminystės ryšius patvirtinančius dokumentus.

24. Paveldėjimas – tai universalus palikėjo teisių perėjimo būdas. Paveldėtojas įgyja tokias teises ir tokia apimtimi, kokias turėjo palikėjas. Paveldint nuosavybės teisės objektai nekinta, keičiasi nuosavybės teisės subjektai bei nuosavybės teisės rūšis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-11/2009, Teismų praktika. 2009, 31).

25. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog pareiškėjo tėvas S. Z. P. mirė po termino paduoti prašymui atkurti nuosavybės teises pasibaigimo. Pats turto savininkas (paveldėtojas) S. Z. P. iki mirties nebuvo pateikęs prašymo nei dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nei dėl praleisto termino atnaujinimo (tokių duomenų byloje nėra, dėl šių aplinkybių byloje ginčo nėra). Taigi nustatytos faktinės aplinkybės ir aptarta teismų praktika patvirtina, kaip teisingai konstatavo ir pirmosios

instancijos teismas, kad pareiškėjas, būdamas mirusio turto savininko vaikaitis ir iki Atkūrimo įstatyme nustatyto prašymų pateikimo termino pabaigos esant gyvam turto paveldėtojui (savininkui), jo tėvui S. Z. P., savarankiškos subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą nė vienu iš Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytų pagrindų iki įstatyme nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo.

26. Vadovaujantis šios nutarties 24 punktu, jog asmuo negali perleisti (ar palikti paveldint pagal įstatymą) daugiau teisių, nei pats turi, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pretendento mirties atveju už mirusį asmenį valią turi išreikšti kitas asmuo, t. y. asmuo, paveldintis mirusiojo turtą, nors pats pretendentas tokios valios tinkamai nebuvo išreiškęs, vertintini kritiškai. Kadangi pareiškėjas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgijęs subjektinės teisės į senelių M. P. ir I. U. nuosavybės teisių atkūrimą, neturėdamas tokios teisės, jis negalėjo praleisti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų prašymo bei dokumentų pateikimo terminų, todėl ir termino praleidimo priežastys nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės ir apeliacinio skundo argumentai, susiję su priežasčių, kliudžiusių pareiškėjui anksčiau kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu yra nereikšmingi.

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT ne kartą yra konstatavęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame įtvirtinta teisė į nuosavybės apsaugą, pats savaime negarantuoja teisės atkurti nuosavybę; jis taip pat negali būti aiškinamas kaip sukuriantis bendrą pareigą susitariančiosioms valstybėms atkurti nuosavybę, kuri buvo nusavinta iki minėtos konvencijos ratifikavimo, arba kaip nors ribojantis jų laisvę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąlygas buvusiems savininkams (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 21 d. sprendimą byloje Aleksa prieš Lietuvą, peticijos Nr. 27576/05). Susitariančioms valstybėms pasinaudojus savo turima plačia diskrecija nesuteikti teisės atkurti nuosavybės teisių tam tikrų kategorijų buvusiems savininkams, šių asmenų reikalavimai atkurti nuosavybę negali būti grindžiami „teisėtais lūkesčiais“, kurių apsauga numatyta Pirmojo protokolo 1 straipsnyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2002 m. liepos 10 d. nutarimą dėl priimtinumo byloje Gratzinger ir Gratzingerova prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 39794/98; 2009 m. birželio 30 d. nutarimą dėl priimtinumo byloje Shub prieš Lietuvą, peticijos Nr. 17064/06). Taigi nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados paneigė pareiškėjo teisėtus interesus į nuosavybės teisių atkūrimą.

28. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a :

Pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


2019-09890 2019-06-20 2019-06-12 2019-06-12 -

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=75d929e092ab11e9ae2e9d61b1f977b3



NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. Š. skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centras dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėja V. Š. (toliau – ir pareiškėja) 2019 m. balandžio 11 d. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Klaipėdos filialo 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. (4.6.10.)RS-1251; 2) panaikinti VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. CSPR-72; 3) įpareigoti VĮ Registrų centrą Nekilnojamojo turto registre įregistruoti nekilnojamąjį daiktą – poilsio namelį, (duomenys neskelbtini); 4) įpareigoti VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registre įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teises į šį namelį.

Pareiškėja skunde, be kita ko, nurodė, jog 2019 m. kovo 1 d. pradėjo veikti nauja VĮ Registrų centro struktūrą, o VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas buvo išregistruotas iš Juridinių asmenų registro. Dėl šių priežasčių, pareiškėjos nuomone, tinkamu atsakovu šioje byloje yra VĮ Registrų centras, o skundas teismui turi būti paduodamas būtent pagal jo buveinę.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 16 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos V. Š. skundą ir nutarė jį grąžinti pareiškėjai.

Teismas nustatė, kad pareiškėja, nesutikdama su VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimu Nr. (4.6.10.)RS-1251, išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka kreipėsi į VĮ Registrų centrą. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, paliko galioti minėtą teritorinio registratoriaus sprendimą. Pažymėta, kad pareiškėja skundą turėtų paduoti pagal viešojo administravimo subjekto teritorinio padalinio, kurio administracinio akto teisėtumas buvo tikrinamas (nagrinėjamas), buveinės vietą, t. y. VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo. Šio filialo buveinė yra Baltijos pr. 123-1, Klaipėdoje, ir patenka į Klaipėdos apylinkės teismo veiklos teritoriją, todėl skundas yra priskirtinas nagrinėti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams. Aplinkybė, kad pareiškėja skunde vienu iš atsakovu įvardijo Komisiją, nesudaro pagrindo minėtą instituciją laikyti atsakovu ir kitaip spręsti bylos priskirtinumo konkrečiam administraciniam teismui klausimą. Be to, Komisija prašomame panaikinti 2019 m. vasario 11 d. sprendime teisingai nurodė šio sprendimo apskundimo tvarką Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėja su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis, teismas konstatavo, jog byla nepriskirtina Vilniaus apygardos administraciniam teismui, todėl skundą atsisakytina priimti.

III.

Pareiškėja V. Š. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutartį ir priimti pareiškėjos skundą.

Pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, kad Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. balandžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-4817-583/2019 atsisakė priimti jos skundą, motyvuodamas tuo, kad byla yra teisminga Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pareiškėja pakartotinai pažymi, kad VĮ Registrų centro valdybos 2018 m. spalio d. sprendimu buvo patvirtinta nauja VĮ Registrų centro struktūra, įsigaliojusi 2019 m. kovo 1 d., VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas 2019 m. kovo 1 d. išregistruotas iš Juridinių asmenų registro. Jos nuomone, nuo 2019 m. kovo 1 d. juridinis asmuo yra VĮ Registrų centras, kurio buveinė yra Lvovo g. 25-101, Vilniaus m., o Vakarų Lietuvos klientų aptarnavimo centras neturi jokio savarankiško teisinio subjektiškumo, todėl tinkamu atsakovu šioje byloje yra VĮ Registrų centras. Kadangi nebeliko tokio subjekto kaip VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas, teismas nepagrįstai nurodė, jog skundas turėjo būti paduodamas pagal VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo, kuris byloje turėtų būti laikomas atsakovu, buveinės vietą. Pareiškėja, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis, tvirtina, jog byla yra teisminga būtent Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Teisėjų kolegija


IV.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (be kita ko, įskaitant) pateikti skundą laikantis teritorinio administracinių bylų teismingumo taisyklių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-552-708/2013, 2017 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-125-525/2017).

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 31 straipsnio 1 dalį, skundas (prašymas, pareiškimas) paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra atsakovo buveinė (gyvenamoji vieta), o jeigu atsakovas yra valstybė arba savivaldybė, – tam administraciniam teismui, kurio teritorijoje yra atsakovui atstovaujančios institucijos buveinė. Jeigu viešojo administravimo subjekto, jo teritorinio padalinio, teritorinio viešojo administravimo subjekto arba pareigūno, veikiančio Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje, administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) teisėtumas buvo patikrintas (nagrinėjamas) aukštesniojo pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto ir (arba) kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas pagal to viešojo administravimo subjekto, jo teritorinio padalinio, teritorinio viešojo administravimo subjekto arba pareigūno, kurio administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) teisėtumas buvo tikrinamas (nagrinėjamas), buveinės vietą.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. (4.6.10.)RS-1251, taip pat VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2019 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. CSPR-72, priimto išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka metu įvertinus minėtą teritorinio registratoriaus sprendimą, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėja skunde, teismui paduotame 2019 m. balandžio 11 d., atsakovu nurodė VĮ Registrų centrą ir paaiškino, kad, 2019 m. kovo 1 d. įsigaliojus VĮ Registrų centro valdybos 2018 m. spalio 16 d. sprendimu patvirtintai VĮ Registrų centro struktūrai, tokio struktūrinio padalinio kaip VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas nebeliko, VĮ Registrų centro Vakarų Lietuvos klientų aptarnavimo centras neturi jokio savarankiško teisinio subjektiškumo, todėl tinkamu atsakovu šioje byloje yra VĮ Registrų centras, skundas administraciniam teismui paduotinas būtent pagal pastarojo subjekto buveinę. Šie pareiškėjos argumentai yra pakartoti iš Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. balandžio 11 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eI-4817-583/2019 (b. l. 71–73), kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą kaip teismingą būtent Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančius dokumentus, pareiškėjos argumentus bei viešai prieinamą informaciją apie VĮ Registrų centro struktūrą, prieina prie išvados, jog skundo padavimo teismui metu VĮ Registrų centro

struktūrinis padalinys, priėmęs ginčijamą sprendimą, nebeegzistavo, byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog panaikinto VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo teisės ir pareigos perėjo ne VĮ Registrų centrui, o kitam šios įstaigos struktūriniam padaliniui, pradėjusiam veikti 2019 m. kovo 1 d. Šių aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismo teiginiai, jog pareiškėja skunde vienu iš atsakovų nurodė Komisiją ir kad nagrinėjamoje byloje atsakovu turėtų būti laikomas būtent VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas, yra akivaizdžiai nepagrįsti. Taigi, konstatuotina, kad skunde atsakovu pagrįstai nurodytas VĮ Registrų centras, o skundas pagrįstai paduotas pagal VĮ Registrų centro buveinės vietą – Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, neteisingai nustatė bylos aplinkybes, todėl nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą, kaip paduotą pažeidžiant teritorinio administracinių bylų teismingumo taisykles (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 2 d. 2 p. pagrindu). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.


n u t a r i a:

Pareiškėjos V. Š. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutartį panaikinti ir perduoti skundo priėmimo

klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________


2019-09912 2019-06-20 2019-06-12 2019-06-12 -

Administracinė byla Nr. eAS-419-492/2019Teisminio proceso Nr. 2-17-3-00621-2018-3Procesinio sprendimo kategorija 58.1(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens sodininkų bendrijos „Girininkai“ atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų prašymą atsakovui Jonavos rajono savivaldybei (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Jonavos paslaugos“, sodininkų bendrija

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9ba18eb092ab11e9ae2e9d61b1f977b3

„Girininkai“) dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmai (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. lapkričio 23 d. nutartimi pateikė patikslintą bei papildytą prašymą ištirti, ar Jonavos rajono savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. 1TS-264 patvirtintų Jonavos rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) bei Jonavos rajono savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. 1TS-265 patvirtintos Jonavos rajono savivaldybės dvinarės įmokos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą dydžio nustatymo metodikos (toliau – ir Metodika) tam tikri punktai atitinka prašyme nurodytus įstatymus ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminį teisės aktą.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. gruodžio 4 d. nutartimi priėmė dalį pareiškėjo prašymų dėl norminio administracinio akto dalies teisėtumo ištyrimo:

1) dėl Taisyklių 121.3 punkto bei Metodikos 52 punkto atitikties Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (1998 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. VIII-787 redakcija) 301 straipsnio 1 daliai;

2) dėl Taisyklių 121.1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo (2012 m. rugsėjo 18 d. įstatymo Nr. XI-2220 redakcija) 3 straipsnio 2 dalies 6 punktui.

Pareiškėjas teigė, kad Jonavos rajono savivaldybė, Taisyklių 121.3 punkte ir Metodikos 52 punkte įtvirtindama imperatyvią prievolę komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartis sudaryti sodininkų bendrijoms, kai Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta atstovavimo galimo pasirinkimo nuostata („<…> atliekų turėtojams atstovauja jų nekilnojamojo turto objekto savininkas arba nekilnojamojo turto objekto savininko atstovas pagal įstatymą, arba nekilnojamojo turto objekto savininko įgaliotas asmuo, arba sodininkų bendrija ar kita bendrija, arba bendrojo naudojimo objektų administratorius, arba asmenys, sudarę jungtinės veiklos sutartis bendrosios dalinės nuosavybės teisei įgyvendinti“), galbūt viršijo savo įgaliojimus ir panaikino pasirinkimo teisę.

Pareiškėjo nuomone, Taisyklių 121.1 punktas galbūt prieštarauja Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtintam teisėkūros aiškumo principui, nes Taisyklių sąvokose nėra apibrėžimo, kas yra privati valda, šios sąvokos teisinio apibrėžimo nėra ir kituose teisės aktuose. Kadangi sodininkų bendrijos sklypų (nekilnojamojo turto), kurie taip pat galbūt yra privačios valdos, savininkams galėtų būti taikomas ir Taisyklių 121.1 punktas, o ne atsakovo taikomas 121.3 punktas, kuriame numatyta, jog sodininkų bendrijos atliekų turėtojams atstovauja sodininkų bendrija, toks teisinis reglamentavimas yra neaiškus ir dviprasmiškas.

Atsakovas Jonavos rajono savivaldybė (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į pareiškėjo prašymą laikė jį priimtoje dalyje nepagrįstu.

Atsakovas tvirtino, jog pareiškėjas prašyme neįvertino komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimą reglamentuojančių teisės aktų turinio visumos, sistemiškai jų neanalizavo, apsiribojo tik tam tikromis teisės aktų nuostatomis, o tai neleidžia pagrįstai abejoti Jonavos rajono savivaldybės norminių administracinių aktų tam tikrų dalių teisėtumu. Teigė, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata leidžia savivaldybėms, vykdant savarankišką komunalinių atliekų tvarkymo organizavimo funkciją, nustatyti atitinkamą atstovavimo pagrindą, šiuo atveju – sodininkų bendrijos (juridinio asmens) atstovavimo sodininkų bendrijos atliekų turėtojams pagrindą. Be to, šiuo metu neįmanoma skaičiuoti dvinarės įmokos dydžio atskiriems sodininkų bendrijų nariams ir asmenims, nesantiems bendrijos nariais, nes esama infrastruktūra nėra pritaikyta siauriems ir prastos būklės sodų keliams, keliai technikos yra gadinami, kartu šios įmokos apskaičiavimo, paslaugos administravimo būdas sudaro galimybę administruoti šią įmoką nedideliais kaštais, pakankamai tiksliai prognozuoti pajamas, o kartu ir efektyviau organizuoti patį atliekų tvarkymą. Iki įsigaliojant 2017 m. lapkričio 30 d. redakcijos Taisyklėms, sutartys su sodininkų bendrijomis buvo sudaromos vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis. Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatyme, taip pat sodininkų bendrijos (toliau – ir SB) „Girininkai“ įstatuose įtvirtinta bendrijos valdymo organo teisė atstovauti sodininkų bendrijų nariams ir bendrijos nariais nesantiems asmenims, sudarant sandorius dėl komunalinių atliekų tvarkymo sodininkų bendrijoje.

Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Taisyklių 121.1 punkte nurodoma, kokie asmenys yra laikomi privačių valdų

savininkais, paaiškinant, kad toks nekilnojamasis turtas yra naudojamas pačių savininkų ar jų įgaliotų atstovų ir yra valdomas nuosavybės teise. Konkreti sąvoka „privati valda“ Taisyklėse nėra minima, todėl savivaldybės teisės akte nėra pateikiamas atskiras privačios valdos sąvokos apibrėžimas. Taisyklių 121.1 punktas, nustatantis privačių valdų savininkų atstovavimo pagrindą, būtų taikomas tik tuomet, jeigu Taisyklėse nebūtų reglamentuojamas 121.3 punktu nustatytas sodininkų bendrijų atliekų turėtojų atstovavimo pagrindas ir Metodikos 1 priedo 18 punktu nustatyta sodų paskirties objektų kategorija, kuriai ir yra priskiriamas sodininkų bendrijos teritorijoje esantis narių ir nariais nesančių asmenų nekilnojamasis turtas. Taisyklių 50 punktas suteikia galimybę gyventojams, deklaravusiems savo gyvenamąją vietą sodininkų bendrijoje, sudaryti individualias komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartis ir dvinarę įmoką mokėti pagal kategorijai „Individualūs namai (privatūs namai, butai su nuosavu žemės sklypu)“ nustatytus mokesčio dydžius.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė, be kita ko, pažymėjo, jog šioje norminėje byloje nagrinėjami klausimai jokių pasekmių nesukels nagrinėjamoje civilinėje byloje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Jonavos paslaugos“ teismo posėdyje prašė atmesti pareiškėjo prašymą.

UAB „Jonavos paslaugos“ paaiškino, jog civilinėje byloje yra ieškinys dėl skolos priteisimo, kuri atsirado sutarties pagrindu. Sutartyje numatyta, jog taikomi savivaldybės nustatyti įkainiai, todėl jis negali vienareikšmiškai pasakyti, ar ši norminė byla turės pasekmių civilinei bylai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo SB „Girininkai“ teismo posėdyje prašė tenkinti pareiškėjo prašymą, taip pat peržengti priimtos nagrinėti prašymo dalies ribas, kadangi buvo pažeistos sodininkų bendrijos narių asmens teisės bei įstatymo saugomi interesai.

SB „Girininkai“ tvirtino, jog net ir tie, kurie gyvena ir yra deklaravę gyvenamąją vietą sodų bendrijoje, negali atskirai sudaryti sutarties dėl atliekų paslaugos teikimo. Akcentavo, kad pagal Sodininkų bendrijų įstatymą valdybos pirmininkas negali vienasmeniškai priimti sprendimo sudaryti atliekų tvarkymo paslaugos sutartį. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius 2018 m. birželio 14 d. pažymoje konstatavo, kad Jonavos rajone nustatytas teisinis reguliavimas dėl sodininkų bendrijų atstovavimo atliekų turėtojams kelia abejonių dėl atitikties sodininkų bendrijų statusą nustatančių teisės aktų nuostatoms. SB „Girininkai“ vertinimu, Taisyklėse nėra įtvirtinta privačios valdos sąvoka, o pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos išaiškinimą mėgėjų sodo teritorijoje esantis mėgėjų sodų sklypas galėtų būti laikomas privačia valda, todėl kiekvienas bendrijos narys galėtų asmeniškai sudaryti sutartis dėl paslaugos suteikimo.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. balandžio 15 d. nutartimi nutraukė administracinę bylą, atmetė trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Jonavos vandenys“ prašymą dėl išlaidų atlyginimo.

Teismas nustatė, kad abejonės dėl Taisyklių 121.1, 121.3 punktų ir Metodikos 52 punkto atitikties Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 dalies ir Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostatoms pareiškėjui kilo nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-13860-527/2018 pagal ieškovės UAB „Jonavos paslaugos“ ieškinį atsakovei SB „Girininkai“, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Jonavos rajono savivaldybei, SB „Girininkai“ teritorijoje esančių 125 sklypų savininkams ir bendrijos nariams dėl įsiskolinimo už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, delspinigių, palūkanų priteisimo.

UAB „Jonavos paslaugos“ ir SB „Girininkai“ 2013 m. gegužės 30 d. pasirašė sutartį Nr. 517 dėl komunalinių atliekų surinkimo ir jų tvarkymo paslaugų teikimo. UAB „Jonavos paslaugos“ 2017 m. rugsėjo 1 d. išsiuntė SB „Girininkai“ elektroniniu paštu Viešąją sutartį dėl komunalinių atliekų surinkimo ir jų tvarkymo paslaugų teikimo, kuri pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 2 dalį įsigaliojo 2017 m. spalio 16 d. Pagal minėtas sutartis sodininkų bendrija įsipareigojo mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą pagal pateikiamas sąskaitas sutarties galiojimo metu. Pasikeitus įkainiams, paslaugos ir toliau buvo teikiamos, pretenzijų dėl teiktų paslaugų nebuvo reiškiama ir iki 2017 m. rugpjūčio mėn. SB „Girininkai“ atsiskaitinėjo pagal pateiktas sąskaitas faktūras. Kadangi sodininkų bendrija tinkamai nevykdė savo prievolės, laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. balandžio 1 d. susidarė skola už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugas.

SB „Girininkai“ atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, jog, 2017 m. rugsėjo 1 d. gavusi Viešąją sutartį, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis apie viešųjų sutarčių sudarymo ypatumus, atsisakė ją akceptuoti pagal Civilinio kodekso 6.184 straipsnio 1 dalį ir nesutiko mokėti dvinarės įmokos (pastoviosios dedamosios).

UAB „Jonavos paslaugos“ nesilaikė Civilinio kodekso normose nustatytų procedūrų dėl viešosios sutarties sudarymo, todėl, SB „Girininkai“ nuomone, 2017 m. rugsėjo 1 d. sutartis negalėjo įsigalioti ir iki šiol nėra sudaryta. SB „Girininkai“ tvirtino tinkamai vykdžiusi prievolę mokėti už komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas iki 2017 m. rugsėjo 1 d., tačiau, ieškovei pradėjus teikti mokėjimo dokumentus, kuriuose paslaugų apimties kiekiai neatitiko galiojančios sutarties mokėjimo už paslaugas kiekio ir sąlygų, tapo neįmanoma vykdyti prievolės pagal sutartį. SB „Girininkai“ taip pat nurodė, jog Taisyklėse nepagrįstai imperatyviai nurodyta, kad, sudarant sutartis dėl komunalinių atliekų surinkimo, sodų bendrija yra įgaliota atstovauti atliekų turėtojams, be to, Taisyklių 121.1 punkte neapibrėžta privačios valdos sąvoka.

Taigi, ieškovė UAB „Jonavos paslaugos“ civilinėje byloje prašė priteisti skolą, kuri susidarė dėl to, jog atsakovė SB „Girininkai“ nemokėjo įmokų už suteiktą komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugą pagal viešąsias sutartis (2013 m. gegužės 30 d. ir 2017 m. rugsėjo 1 d.). Priešieškinis civilinėje byloje dėl sutarčių panaikinimo nebuvo pateiktas, o SB „Girininkai“ atsiliepimą į ieškinį iš esmės argumentavo tuo, jog 2017 m. rugsėjo 1 d. sutartis nėra įsigaliojusi pagal Civilinio kodekso normas.

Teismo vertinimu, skolos atsiradimas civilinėje byloje grindžiamas sutartiniais santykiais, o ne Taisyklių ir Metodikos punktų, kurių teisėtumo klausimą nagrinėjamoje norminėje administracinėje byloje iš esmės kelia pareiškėjas, pagrindu. Taisyklių ir Metodikos punktų normos galbūt būtų aktualios, jei SB „Girininkai“ ginčytų sudarytas sutartis, prašydama jas panaikinti prieštaraujančių įstatymams savivaldybės norminių administracinių aktų, dėl kurių teisėtumo abejojama, pagrindais, tačiau civilinėje byloje nėra tokio priešieškinio. UAB „Jonavos paslaugos“ negrindė ieškinio dėl skolos priteisimo Taisyklių 121.1, 121.3 punktų ir Metodikos 52 punkto nuostatomis, jai nekilo abejonių dėl minėtų normų atitikties Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 dalies ir Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostatoms. Civilinėje byloje keliamas ginčas dėl susidariusio įsiskolinimo priteisimo, vertinant viešųjų sutarčių sudarymo sąlygas, vadovaujantis Civilinio kodekso normomis, ir SB „Girininkai“ kilusios prievolės mokėti įmoką už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog Taisyklių 121.1 ir 121.3 punktai bei Metodikos 52 punktas turėtų būti taikytini pareiškėjo nagrinėjamoje civilinėje byloje, sprendžiant konkretų ginčą dėl skolos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo pagal viešąsias sutartis, taip pat duomenų, leidžiančių pripažinti, jog minėti savivaldybės administracinių norminių aktų punktai turės įtaką civiliniam ginčui konkrečioje civilinėje byloje tenkinant ar atmetant ieškinį dėl skolos priteisimo už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą pagal viešąsias sutartis. Nagrinėjama norminė administracinė byla yra nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, kadangi prašymas ištirti konkrečių norminių administracinių aktų punktų atitiktį minėtiems įstatymo straipsniams nesusijęs su nagrinėjamo ginčo išsprendimu individualioje civilinėje byloje Nr. e2-13860-527/2018.

Teismas netenkino SB „Girininkai“ prašymo peržengti priimtos nagrinėti prašymo dalies ribas, pabrėžęs, jog tiriant norminio administracinio akto teisėtumą nėra sprendžiamas pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimas, o tik siekiama išsiaiškinti, ar norminis administracinis aktas neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui.

Teismas netenkino UAB „Jonavos paslaugos“ prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nurodęs, kad individualus ginčas dėl pareiškėjo pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso tokiose bylose nėra sprendžiamas, todėl teismo priimtas sprendimas negali būti laikomas konkrečios proceso šalies naudai priimtu sprendimu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies normos prasme.

III.

Trečiasis suinteresuotas asmuo SB „Girininkai“ atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 15 d. nutartį ir, vadovaujantis proceso ekonomiškumo principu, šioje norminėje administracinėje byloje keliamus klausimus išnagrinėti iš esmės, kitu atveju grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti pakartotinai, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

SB „Girininkai“ tvirtina, kad teismas nepagrįstai nusprendė nutraukti administracinę bylą, remdamasis išimtinai atsakovo ir UAB „Jonavos paslaugos“ atstovų 2019 m. sausio 29 d. teismo posėdyje išsakyta pozicija, visiškai neatsižvelgdamas į 2019 m. balandžio 4 d. teismo posėdyje šalių atstovų išsakytus argumentus, bei padaręs klaidingą prielaidą, jog norminio administracinio teisės akto ištyrimas neturės įtakos konkrečiai civilinei bylai. SB „Girininkai“ nuomone, Jonavos rajono savivaldybės tarybos priimtų norminių administracinių aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams ištyrimas turėtų esminę reikšmę civilinės bylos baigčiai, nes, administraciniam teismui Taisyklių ir Metodikos

nuostatas, kurių teisėtumu abejojama, pripažinus neteisėtomis, civilinėje byloje pateiktą ieškinį būtų galima atmesti kaip pareikštą netinkamai šaliai. Paaiškina, jog civilinėje byloje SB „Girininkai“ ginčija ne atliekų turėtojo prievolę atsiskaityti su atliekų tvarkytoju, o su jai vienašališkai nustatyta prievole – mokėti pastovųjį (savivaldybės sprendimų pagrindu įvestą) dvinarės įmoks dydį, paskaičiuotą už sodininkų bendrijos teritorijoje esančius nekilnojamojo turto objektus, priklausančius privatiems fiziniams asmenims, nes SB „Girininkai“ nėra komunalinių atliekų turėtoja ar nekilnojamojo turto, esančio bendrijoje, valdytoja, o sodo bendrijoje esančių nekilnojamojo turto objektų savininkai nėra jai delegavę funkcijos atsiskaityti pagal jiems, kaip turto savininkams, kylančias prievoles. Be to, pasikeitęs teisinis reguliavimas galbūt lėmė tarp šalių 2013 m. gegužės 30 d. sudarytos sutarties pabaigą, o jokia nauja sutartis nebuvo sudaryta. SB „Girininkai“ pabrėžia, kad joks susitarimas, iš kurio kildinamas ieškinio reikalavimas, tarp šalių nebuvo sudarytas, todėl teismas nepagrįstai nurodė, kad Taisyklių ir Metodikos punktų normos galbūt būtų aktualios, jei sodininkų bendrija ginčytų sudarytas sutartis, prašydama jas panaikinti galbūt prieštaraujančių įstatymams savivaldybės norminių administracinių aktų pagrindu. SB „Girininkai“ vertinimu, aplinkybė, jog ji nėra pareiškusi priešieškinio civilinėje byloje, šiuo atveju esminės reikšmės neturi, juolab kad ji dar turi galimybę šia teise pasinaudoti, o administracinis teismas turėjo tirti ieškinio turinį, kurio reikalavimai keliami būtent iš Taisyklių ir Metodikos punktų. Teismas, nutraukdamas administracinę bylą, galbūt užkirto kelią civilinę bylą nagrinėjančiam teismui priimti teisingą ir teisės normomis pagrįstą sprendimą.

SB „Girininkai“ atkreipia dėmesį į tai, kad 2019 m. sausio 29 d. teismo posėdyje ir, bylą paskyrus nagrinėti iš naujo, 2019 m. balandžio 4 d. teismo posėdyje bylą nagrinėjo skirtingos sudėties teismas, posėdžiuose dalyvavo ne tos pačios šalys ir jas atstovavo ne tie patys atstovai. Skundžiamoje teismo nutartyje nėra nė menkiausios užuominos apie 2019 m. balandžio 4 d. teismo posėdį, o jos turinys paremtas išimtinai 2019 m. sausio 29 d. teismo posėdžio metu šalių išdėstyta pozicija. Tokios aplinkybės SB „Girininkai“ kelia abejonių, ar skundžiama nutartis buvo priimta teisėtos sudėties teismo.

SB „Girininkai“ nuomone, Jonavos rajono savivaldybė, manipuliuodama Atliekų tvarkymo įstatyme įtvirtinta alternatyva, patvirtino daugybei teisės aktų prieštaraujančius teisės aktus, tarp jų – Taisykles ir Metodiką, eliminuojančius atliekų turėtojų teisę patiems nuspręsti, kas atstovaus jų interesus santykiuose su komunalinių atliekų tvarkytoju. Šiuo atveju nustatytas veiklos modelis neabejotinai mažina atliekų tvarkytojo veiklos kaštus bei praktiškai eliminuoja bet kokią verslo riziką (administraciniu aktu vienašališkai sodininkų bendrijai perkeliama funkcija rinkti nustatytas įmokas, o jų nesurinkus, ji pati tampa skolininke), tačiau negali būti pripažįstamas teisėtu. Tokią SB „Girininkai“ poziciją, jos vertinimu, patvirtina ir Seimo kontrolieriaus bei Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje tarnybos atliktų tyrimų išvados, tokios pozicijos laikėsi ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija. SB „Girininkai“ teigia, kad įstatymų leidėjas, priimdamas nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliosiančias Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio nuostatas, pripažino esamą piktnaudžiavimo galimybę ir ją ištaisė, o šiuo metu susiklostęs neteisėtas manipuliavimas galbūt dviprasmiškai suformuluota įstatymo nuostata gali būti eliminuotas tik teisminiu keliu. Tvirtina, jog joks galiojantis įstatymas Jonavos rajono savivaldybei nesuteikia teisės nustatyti priverstinį atstovavimą ar įpareigoti sodininkų bendriją vykdyti savo narių asmenines prievoles, o nustatydamas tokį reguliavimą atsakovas peržengė jam suteiktų įgaliojimų ribas.

Atsakovas Jonavos rajono savivaldybė atsiliepime į SB „Girininkai“ atskirąjį skundą prašo jį atmesti.Atsakovas sutinka su teismo išvadomis, be kita ko, kad skolos atsiradimas civilinėje byloje grindžiamas sutartiniais

santykiais, ne Taisyklių ir Metodikos punktų, kurių teisėtumu abejojama, pagrindu, o prašymas ištirti konkrečių minėtų aktų punktų teisėtumą nesusijęs su ginčo išsprendimu individualioje civilinėje byloje. Nurodo, kad, teismui priėmus skundžiamą nutartį, SB „Girininkai“ civilinėje byloje pateikė priešieškinį, kuriame reikalauja su 2017 m. rugpjūčio 31 d. viešąją sutartį pripažinti negaliojančia, tuo pačiu teigdama, jog ši sutartis yra negaliojanti. Atsakovo vertinimu, priešieškinyje reiškiami reikalavimai taip pat yra kildinami tiesiogiai iš sutarties, aiškių, svarių motyvų dėl galimo savivaldybės norminių teisės aktų prieštaravimo įstatymams nėra pateikiama. Toks priešieškinis neturi tiesioginio ryšio su šia administracine byla. Atsakovas nesutinka su SB „Girininkai“ teiginiu, kad skundžiamoje nutartyje neatsižvelgta į 2019 m. balandžio 4 d. teismo posėdyje šalių išdėstytus pasisakymus, ir pažymi, kad teisės normos teismui nenumato pareigos priimamoje nutartyje dėstyti teismo posėdyje išsakytus proceso šalių argumentus, ypač argumentus, kuriais nukrypstama nuo administracinės bylos esmės (šiuo atveju – dėl įvestos dvinarės įmokos teisėtumo ir kt.) ir kurie nėra nutarties turinio pagrindas. Atsakovas akcentuoja, kad savivaldybėms įstatymu yra deleguota savarankiška komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimo funkcija, paaiškina sprendimo nustatyti, kad, sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos teikimo sutartį, sodininkų bendrijos atliekų turėtojams atstovauja sodininkų bendrija, priėmimo priežastis ir aplinkybes, išdėsto teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, kuriais grindžia savo poziciją, kad Taisyklių ir Metodikos nuostatos yra suderinamos su principu „teršėjas moka“ ir kitais principais, mano, kad Vyriausybės

atstovo ir Seimo kontrolieriaus raštuose padarytos išvados neįrodo, jog savivaldybė viršijo savo kompetenciją ar piktnaudžiavo teise, juolab kad minėtų įstaigų atstovai nesikreipė į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Jonavos paslaugos“ atsiliepime į SB „Girininkai“ atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

UAB „Jonavos paslaugos“ pažymi, kad SB „Girininkai“ turėjo galimybes teikti savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, paaiškinimus tiek raštu, tiek žodžiu ir šia teise naudojosi, teismo posėdyje versdama išklausyti jos subjektyvią poziciją, kuri didele dalimi neturėjo nieko bendra su nagrinėjamos bylos dalyku ir ribomis. Atskirajame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismas rėmėsi išimtinai tik atsakovo ir UAB „Jonavos paslaugos“ argumentais, nes teismas nutartyje išsamiai pasisakė dėl SB „Girininkai“ argumentų, o tai, kad SB „Girininkai“ argumentai buvo atmesti, nereiškia, jog teismas į juos neatsižvelgė. Atskirajame skunde taip pat nepagrindžiama pozicija, kad norminio akto ištyrimas turės įtakos konkrečios civilinės bylos baigčiai. UAB „Jonavos paslaugos“ pabrėžia, kad civilinėje byloje ginčas vyksta dėl dalinio įsiskolinimo už pagal sutartį, sudarytą tarp jos ir SB „Girininkai“, suteiktas paslaugas. Teismo išvada, kad skolos atsiradimas civilinėje byloje grindžiamas sutartiniais santykiais, atitinka faktinę situaciją, o Metodikos ir Taisyklių nuostatos, dėl kurių teisėtumo keliamos abejonės, nedaro poveikio sutartinių ir jau iš vienos pusės visiškai, iš kitos pusės dalinai įvykdytų sutarties nuostatų galiojimui. UAB „Jonavos paslaugos“ nuomone, SB „Girininkai“, tvirtindama, jog ji nėra atliekų turėtoja, sąmoningai ignoruoja teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką šiuo klausimu, o atliekų turėtojo sąvoką suprimityvina iki to asmens, kuris tiesiogiai „daro“ atliekas įvardijimo. Principas „teršėjas moka“ nereiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas, ir nėra nesuderinamas su Taisyklių 121.3 punkte įtvirtinta privalomo atstovavimo nuostata. SB „Girininkai“ pozicijos dėl (ne)tinkamo atsakovo civilinėje byloje nepagrįstumą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai administracinėje byloje Nr. A602-279/2014. UAB „Jonavos paslaugos“ vertinimu, SB „Girininkai“ teiginiai apie savo pozicijos civilinėje byloje išdėstymo formą (atsiliepime į ieškinį, o ne priešieškinyje) nėra teisiškai reikšmingi, o administracinis teismas privalo situaciją vertinti pagal faktus, o ne svarstymą, ar apeliantas keis savo poziciją civilinėje byloje. Be to, SB „Girininkai“ nepagrįstai nurodo, jog UAB „Jonavos paslaugos“ savo reikalavimą civilinėje byloje kildina iš prašomų ištirti teisės aktų turinio, o ne sutarties. Paaiškinta, jog kilusio civilinio ginčo esmė yra tai, kad SB „Girininkai“ padengė dalį pagal sutartį susidariusios skolos, bet nesutinka mokėti kitos dalies. UAB „Jonavos paslaugos“ vertinimu, SB „Girininkai“ teiginiai apie proceso teisės pažeidimus tėra subjektyvi, niekuo neparemta jos nuomonė, o jos atstovė nepasitikėjimą teismu itin akivaizdžiai demonstravo abiejų teismo posėdžių metu, nors ir nepasinaudojo nušalinimo teise. UAB „Jonavos paslaugos“ akcentuoja, kad SB „Girininkai“ nenurodė jokių imperatyvaus pobūdžio teisės aktų, kuriuos neva pažeidžia Metodika ir Taisyklės, o jų cituojama Atliekų tvarkymo įstatymo norma kaip tik suteikia savivaldybėms (ne atliekų turėtojams) teisę spręsti.

Teisėjų kolegija


IV.

Pareiškimų (prašymų) ištirti norminių administracinių teisės aktų teisėtumą nagrinėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) II skyriaus Pirmojo skirsnio normos, kurios nustato, jog galimos dvi teisės normų kontrolės rūšys: abstrakti (ABTĮ 112 str.) ir konkreti, t. y. susijusi su individualia byla (ABTĮ 113 str.). Kiekviena norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo rūšis turi įstatymų nustatytą subjektų, galinčių inicijuoti tokį procesą, ratą. Abstraktų pareiškimą ištirti, ar norminis administracinis aktas (jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę paduoti Seimo nariai, Seimo kontrolieriai, vaiko teisių apsaugos kontrolierius, lygių galimybių kontrolierius, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės pareigūnai, bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai, prokurorai ir profesinės savivaldos asociacijos, įsteigtos pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas, o dėl savivaldybių administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto (jo dalies) atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui – ir Vyriausybės atstovai. Kiti asmenys tiesiogiai kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą negali. Tokius jų prašymus turėtų būti atsisakoma priimti. Tačiau šie asmenys gali prašyti, kad individualią bylą nagrinėjantis teismas arba pats pradėtų norminio

administracinio akto teisėtumo tyrimą (jei tokia kompetencija šiam teismui yra priskirta), arba kreiptųsi į kompetentingą administracinį teismą dėl tokio tyrimo. Tokia nuostata numatyta ABTĮ 113 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad prašyti administracinio teismo pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas formuluotę „nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo“, konstatavo, jog tam, kad būtų pradėta norminio administracinio akto teisėtumo patikros byla, turi būti nustatyta, kad šis norminis teisės aktas realiai buvo pritaikytas ir tokiu būdu nulėmė realų ar tariamą asmens teisių pažeidimą. Pažymėtina, jog numanomas, hipotetinis pareiškėjo teisių pažeidimas ir galimybė ginčijamą aktą pritaikyti ateityje nėra pagrindas konstatuoti, kad norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas yra susijęs su asmens teisių ar saugomų interesų pažeidimu. Administracinio teismo jurisdikcijos pripažinimas pastaruoju atveju reikštų nukrypimą nuo norminio administracinio akto teisėtumo patikra siekiamo tikslo ir tai, kad būtų nepaisoma kitų sąlygų, kurios suponuoja, jog turi egzistuoti individualus ginčas (o ne ginčas dėl norminio akto), kurio išsprendimui ir yra reikalinga ištirti byloje taikyto norminio administracinio akto teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1415/2011, 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-91-146/2017).

Pagal ABTĮ 112 straipsnio 1 dalį, teismai yra priskirtini prie subjektų, galinčių paduoti abstraktų pareiškimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į ABTĮ 113 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kuriame nustatyta, kad teismas atmeta prašymą pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, jeigu prašymas nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla, taip pat ABTĮ 114 straipsnio nuostatas, pagal kurias bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas turi teisę nutartimi kreiptis į administracinį teismą su prašymu patikrinti konkretaus norminio administracinio akto (ar jo dalies) teisėtumą tik ryšium su šio akto taikymu nagrinėjamoje individualioje byloje, darytina išvada, kad administracinis teismas turi teisę atsisakyti priimti bendrosios kompetencijos arba specializuoto teismo prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, jei toks prašymas yra nesusijęs su nagrinėjama individualia byla, o jei toks prašymas buvo priimtas, teismas turi teisę nutraukti norminę administracinę bylą kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I575–3/2009).

Nagrinėjamu atveju UAB „Jonavos paslaugos“ kreipėsi į Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmus su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo ir, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 431 straipsniu bei Komunalinių atliekų surinkimo ir jų tvarkymo sutartimi, prašė iš skolininko SB „Girininkai“ priteisti skolą už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. kovo 1 d. (I t., b. l. 1). Kadangi SB „Girininkai“ per teismo nustatytą terminą pareiškė prieštaravimus dėl kreditoriaus reikalavimų, tvirtindama, jog ji yra atsiskaičiusi su UAB „Jonavos paslaugos“ už komunalinių atliekų surinkimą pagal 2013 m. gegužės 30 d. sudarytą sutartį Nr. 517 (I t., b. l. 9), UAB „Jonavos paslaugos“ teismui padavė ieškinį, kuriame suformuluotą reikalavimą priteisti iš SB „Girininkai“ įsiskolinimą už komunalinių atliekų surinkimą ir jų tvarkymą bei delspinigius grindė 2013 m. gegužės 30 d. sutartimi Nr. 517 ir 2017 m. rugpjūčio 31 d. viešąja sutartimi su atliekų turėtoju dėl komunalinių atliekų surinkimo ir jų tvarkymo paslaugų teikimo (I t., b. l. 16–17), o Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmai 2018 m. balandžio 30 d. nutartimi panaikino Kauno apylinkės Jonavos rūmų 2018 m. balandžio 10 d. įsakymą pagal minėtą UAB „Jonavos paslaugos“ pareiškimą (I t., b. l. 138). SB „Girininkai“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad tarp jos ir UAB „Jonavos paslaugos“ 2013 m. gegužės 30 d. sudaryta sutartis Nr. 517 galioja iki šiol, pagal šią sutartį bendrija iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. visada laiku vykdė savo prievoles, tačiau nesutiko su ieškovo teiginiais, jog tarp SB „Girininkai“ ir UAB „Jonavos paslaugos“ 2017 m. rugpjūčio 31 d. buvo sudaryta viešoji sutartis, nes ši sutartis yra nepasirašyta bendrijos ir ji nesutiko tokią sutartį sudaryti (atsisakė ją akceptuoti), manė, jog mokėjimai nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d. už suteiktas paslaugas buvo apskaičiuojami nesilaikant teisės aktais nustatytos tvarkos, pažeidžiant galiojančios 2013 m. gegužės 30 d. sutarties Nr. 517 sąlygas, neatsižvelgiant į bendrijos pretenzijas dėl nepagrįstų PVM sąskaitų faktūrų, taip pat nesutiko su, jos teigimu, nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusia sodininkų bendrijoms primesta jų narių asmeninio nekilnojamojo turto atstovavimo nuostata, kuri prieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 daliai, paaiškino siekianti, kad sodų paskirties objektų savininkai individualiai sudarytų komunalinių paslaugų teikimo sutartis ir mokėtų nustatytą rinkliavą (II t., b. l. 1–15).

UAB „Jonavos paslaugos“ teismui pateikė patikslintą ieškinį, kuriame palaikė anksčiau išdėstytą savo poziciją, plačiau paaiškino mokesčio už komunalinių atliekų surinkimo ir jų tvarkymo paslaugas apskaičiavimą, savo reikalavimą siejo su Civilinio kodekso ir Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatomis, taip pat Taisyklių ir Metodikos nuostatomis (III t., b. l. 1–7).

SB „Girininkai“ atsiliepime į patikslintą ieškinį iš esmės pakartojo atsiliepime į ieškinį išdėstytus argumentus, juos paaiškindama plačiau, pabrėžė, jog sodininkų bendrija nėra nekilnojamojo turto objektų savininkas, kėlė abejones dėl SB „Girininkai“ teisės atstovauti šios sodininkų bendrijos teritorijoje esančių nekilnojamojo turto objektų savininkams komunalinių atliekų surinkimo ir jų tvarkymo srityje, teigė, kad sodininkų bendrijos sklypas gali būti traktuojamas kaip „privati valda“, todėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos teikimo sutartis pagal Taisykles turi būti sudaryta su privačios valdos savininku, o ne sodininkų bendrija (III t., b. l. 130–135).

Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmai 2018 m. spalio 15 d. nutartimi, įvertinę, be kita ko, SB „Girininkai“ prašymą sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į administracinį teismą dėl norminių administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo, kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su prašymu patikrinti, ar Taisyklių 12.1, 121.1, 121.3, 140.2 ir 140.18 punktų nuostatos neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, bei sustabdė civilinę bylą Nr. e2-13860-527/2018 (IV t., b. l. 106–137). Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmai 2018 m. lapkričio 23 d. nutartimi pakartotinai kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą (su patikslintu prašymu), prašydami patikrinti, ar Taisyklių 121.1 ir 121.3 punktų bei Metodikos 52 punkto nuostatos neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (VI t., b. l. 1–41). Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. gruodžio 4 d. nutartimi priėmė Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. lapkričio 23 d. nutartimi suformuluoto prašymo dalį ištirti, ar Taisyklių 121.3 punktas bei Metodikos 52 punktas neprieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 daliai, o Taisyklių 121.1 punktas – Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punktui (VI t., b. l. 115–118).

Pirmosios instancijos teismas skundžiama 2019 m. balandžio 15 d. nutartimi nutraukė administracinę bylą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, nustatęs, kad civilinėje byloje keliamas ginčas dėl susidariusio įsiskolinimo priteisimo už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, vertinant viešųjų sutarčių sudarymo sąlygas, vadovaujantis Civilinio kodekso normomis, teisėtumo ir pagrįstumo, bei konstatavęs, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad Taisyklių 121.1 ir 121.3 punktai bei Metodikos 52 punktas, dėl kurių atitikties Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 daliai bei Teisėkūros pagrindų 3 straipsnio 2 dalies 6 punktui kilo abejonių pareiškėjui, turėtų būti taikytini nagrinėjamoje civilinėje byloje sprendžiant konkretų ginčą dėl skolos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo pagal viešąsias sutartis.

SB „Girininkai“ 2019 m. balandžio 16 d. Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmams pateikė priešieškinį, kuriuo prašė: 1) pripažinti negaliojančia 2017 m. rugpjūčio 31 d. viešąją sutartį su atliekų turėtoju dėl komunalinių atliekų surinkimo ir jų tvarkymo paslaugų teikimo; 2) pripažinti ieškovo reikalavimus, kildinamus iš 2017 m. rugpjūčio 31 d. teisinių santykių, nepagrįstais; 3) atmesti patikslintą ieškinį (XI t., b. l. 158–163). Priešieškinis grindžiamas jau anksčiau SB „Girininkai“ išdėstyta pozicija, kad minėta viešoji sutartis nebuvo sudaryta, nes bendrija atsisakė ją akceptuoti, iki šiol galioja 2013 m. gegužės 30 d. sutartis Nr. 517, o nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d. bendrijai teikiami mokėjimo dokumentai neatitinka 2013 m. gegužės 30 d. sutarties Nr. 517 sąlygų, juose yra įvairių netikslumų, todėl ji ir negali tinkamai ir laiku atsiskaityti su UAB „Jonavos paslaugos“, be to, imperatyvus įpareigojimas sodininkų bendrijai atsiskaityti už faktinius atliekų turėtojus ir vykdyti jų prievoles prieštarauja teisės aktams. Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmai 2019 m. gegužės 29 d. nutartimi, be kita ko, priėmė SB „Girininkai“ priešieškinį.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad UAB „Jonavos paslaugos“ civilinį ginčą kelia dėl laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. balandžio 1 d. susidariusio įsiskolinimo už komunalinių atliekų surinkimo ir jų tvarkymo paslaugas priteisimo, o SB „Girininkai“ galbūt neįvykdytą pareigą mokėti už komunalinių atliekų surinkimo ir jų tvarkymo paslaugas kildina iš 2017 m. rugsėjo 1 d. viešosios sutarties su atliekų turėtoju dėl komunalinių atliekų surinkimo ir jų tvarkymo paslaugų teikimo, jo teigimu, įsigaliojusios 2017 m. spalio 16 d. Byloje nėra ginčo, kad SB „Girininkai“ nepasirašė minėtos 2017 m. rugsėjo 1 d. viešosios sutarties, buvo išreiškusi aiškų ir nedviprasmišką prieštaravimą tokią sutartį sudaryti. UAB „Jonavos paslaugos“ 2017 m. rugsėjo 1 d. viešosios sutarties sudarymo ir įsigaliojimo faktus įrodinėja remdamasi Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 2 dalimi (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-137 redakcija), kurioje įtvirtinta, jog: „Nekilnojamojo turto objektų, kurių rūšių sąrašą nustato Aplinkos ministerija, savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą arba, jeigu rinkliava savivaldybės teritorijoje nenustatyta, sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį su savivaldybės, kurios teritorijoje yra nekilnojamojo turto objektas, komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriumi arba savivaldybe. Tuo atveju, jeigu rinkliava savivaldybės teritorijoje nenustatyta, komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius arba savivaldybės administracijos direktorius privalo raštu pateikti pasiūlymą sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas nekilnojamojo turto objekto savininkui arba įgaliotiems asmenims. Nekilnojamojo turto objekto savininkas arba įgalioti

asmenys, nesudarę komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties per terminą, kuris negali būti trumpesnis kaip 45 dienos nuo pasiūlymo išsiuntimo dienos, laikomi sudarę sutartį pagal komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties standartines sąlygas, kurias tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Ši sąlyga turi būti nurodyta pasiūlyme sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas“. Savo įsitikinimą, jog pasiūlymas sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį šiuo konkrečiu atveju turėjo būti pateiktas SB „Girininkai“, todėl, suėjus nustatytam terminui, būtent šis subjektas laikytinas kita sudarytos komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties šalimi ir, atitinkamai, iš šios sutarties kylančių pareigų vykdytoju, UAB „Jonavos paslaugos“ sieja su Taisyklių 121.3 punkto ir 52 punkto nuostatomis, jo nuomone, patvirtinančiomis, kad, sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos teikimo sutartį atliekų turėtojams – sodininkų bendrijos atliekų turėtojams – atstovauja sodininkų bendrija; sodų apmokestinimas vykdomas sudarant komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos sutartis su sodų bendrijomis, iš kurių yra surenkamas mokestis už visų nekilnojamojo turto objektų, esančių sodų bendrijos teritorijoje, savininkų mišrias komunalines atliekas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad ieškovas UAB „Jonavos paslaugos“ tiek 2017 m. rugsėjo 1 d. viešosios sutarties sudarymą su SB „Girininkai“, tiek įsiskolinimo už suteiktas komunalinių atliekų surinkimo ir jų tvarkymo paslaugas dydį (šių paslaugų kainą), sieja su Taisyklių ir Metodikos nuostatomis, paneigia pirmosios instancijos teismo išvadas, jog teisės aktų nuostatos, kurių atitiktimi aukštesnės galios teisės aktams abejoja Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmai, yra nesusijusios su nagrinėjama individualia byla, o skolos atsiradimas civilinėje byloje grindžiamas tik sutartiniais santykiais. Šiuo atveju aplinkybė, kad SB „Girininkai“ iki skundžiamos 2019 m. balandžio 15 d. nutarties administracinėje byloje priėmimo nebuvo pateikę priešieškinio civilinėje byloje, neturi esminės teisinės reikšmės, kadangi civilinėje byloje bet kokiu atveju turėtų būti vertinamas ieškovo reikalavimų, grindžiamų, be kita ko, 2017 m. rugsėjo 1 d. viešąja sutartimi, teisėtumas ir pagrįstumas. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 1 punktu, 113 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nepagrįstai nutraukė bylą dėl norminių administracinių aktų teisėtumo, kaip nagrinėjamą pagal prašymą, kuris nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla.

SB „Girininkai“ prašymas, panaikinus skundžiamą teismo nutartį ir vadovaujantis proceso ekonomiškumo principu, bylą dėl norminių administracinių aktų teisėtumo nagrinėti iš esmės, yra netenkintinas, kadangi, vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus minėtas savivaldybės norminių administracinių teisės aktų nuostatas, kurių atitiktis aukštesnės galios teisės aktams nebuvo įvertinta pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės tokio pobūdžio bylose bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl nepagrįstai nutraukė bylą dėl norminių administracinių aktų teisėtumo. Atsižvelgiant į tai, SB „Girininkai“ atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, bylos dėl norminių administracinių aktų teisėtumo nutraukimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.


n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens sodininkų bendrijos „Girininkai“ atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 15 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylos dėl

norminių administracinių aktų teisėtumo nutraukimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS



2019-09893 2019-06-20 2019-06-12 2019-06-12 -






teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą atsakovui Muitinės darbuotojų profesinei sąjungai (tretieji suinteresuoti asmenys – R. V. ir J. S.) dėl atsisakymo duoti sutikimą skirti tarnybines nuobaudas panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir pareiškėjas, Departamentas) 2018 m. gruodžio 6 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos (toliau – ir atsakovas, Profesinė sąjunga) 2018 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. 1P-11660 (toliau – ir Raštas) pateiktą atsisakymą duoti sutikimą skirti tarnybines nuobaudas Vilniaus teritorinės muitinės Šalčininkų kelio posto (toliau – ir Vilniaus TM ŠKP) vyriausiajam inspektoriui R. V. ir vyresniajam inspektoriui J. S.

2. Pareiškėjas nesutiko su Rašte pateiktu atsakovo vertinimu, jog sprendimas R. V. ir J. S. skirti tarnybines nuobaudas neatitinka teisingumo ir sąžiningumo principų, ir pabrėžė, kad Profesinė sąjunga nėra įgaliota vertinti tarnybinio patikrinimo išvados teisėtumą bei pagrįstumą, o nesutikdama su ketinamomis skirti tarnybinėmis nuobaudomis, negali vien tuo pagrindu atsisakyti duoti sutikimą skirti tarnybines nuobaudas. Pareiškėjo nuomone, nei tarnybinio patikrinimo medžiagoje, nei 2018 m. lapkričio 9 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 7B-4386 (toliau – ir Tarnybinio patikrinimo išvada), nei Rašte nėra duomenų, kad tarnybines nuobaudas R. V. ir J. S. ketinama skirti dėl jų narystės ar veiklos Profesinėje sąjungoje, atstovavimo jos nariams. Rašte pateikiami tik abstraktūs, bendro pobūdžio teiginiai, be konkrečių ir individualių aplinkybių išdėstymo, jų ryšio su drausmine procedūra, o vien minėtų pareigūnų buvimas Profesinės sąjungos nariais negali pagrįsti prielaidos, jog tarnybines nuobaudas ketinama skirti dėl jų narystės Profesinėje sąjungoje. Pareiškėjas tvirtino, kad tarnybinės nuobaudos, kurias ketinama skirti minėtiems pareigūnams, yra susijusios išimtinai su pareigūnų netinkamu pareigų atlikimu, o ne dalyvavimu Profesinės sąjungos veikloje. Be to, pareiškėjas teigė, kad atsakovas, atsisakydamas duoti sutikimą skirti tarnybines nuobaudas, įgyja nepagrįstą pranašumą prieš jį, trukdo įgyvendinti tinkamos drausmės užtikrinimo funkciją, pažeidžia viešąjį interesą, todėl jo atsisakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

3. Atsakovas Muitinės darbuotojų profesinė sąjunga atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas paaiškino, jog jis, neduodamas sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą R. V. ir J. S., ginčijamame Rašte savo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=7b40115092ab11e9ae2e9d61b1f977b3

nesutikimą motyvavo dvigubų standartų taikymu. Jo vertinimu, iš Tarnybinio patikrinimo išvados matyti, kad nustatinėjant pareigūnų kaltę nebuvo nustatytos ir įvertintos visos tariamai jų padarytų veikų tinkamam kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, išsamiai neišanalizuoti jų paaiškinimuose nurodyti argumentai, kurie turėjo tiesioginės ir neigiamos įtakos pareigūnų galėjimui veikti pagal savo valią – tinkamai vykdyti teisės aktų reikalavimus. Tarnybinio patikrinimo išvadoje akivaizdžiai ignoruojamos tarnybinėn atsakomybėn patrauktų pareigūnų paaiškinimuose nurodytos aplinkybės, dėl to joje nepagrįstai buvo pasiūlyta skirti tokias griežtas tarnybines nuobaudas. Profesinė sąjunga, įvertinusi tai, kad minėti pareigūnai aktyviai dalyvauja jos veikloje, drąsiai reiškia nuomonę, nebijo pareikšti nuomonę ar kritiką darbdavio atžvilgiu, aktyviai gina savo ir kitų pareigūnų teises, sprendimą skirti kiekvienam iš jų tarnybinę nuobaudą vertino kaip poveikio priemonę ir persekiojimą už dalyvavimą jos veikloje.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 25 d. sprendimu tenkino pareiškėjo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą, t. y. panaikino Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos 2018 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. 1P-11660 pateiktą atsisakymą duoti sutikimą skirti tarnybines nuobaudas Vilniaus teritorinės muitinės Šalčininkų kelio posto vyriausiajam inspektoriui R. V. ir vyresniajam inspektoriui J. S.

6. Teismas nustatė, kad Departamento generalinio direktoriaus 2018 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 1B-839 buvo sudaryta komisija ir pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl R. V. ir J. S. veiksmų. Minėta komisija, atlikusi tarnybinį patikrinimą, 2018 m. lapkričio 9 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 7B-4386 konstatavo, kad šie pareigūnai netinkamai vykdė 2018 m. liepos 9–10 d. atvykusios nurodytos transporto priemonės muitinį tikrinimą, todėl pažeidė Vilniaus TM 2015 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 3V-73 patvirtintų ŠKP vidaus tvarkos taisyklių, Transporto priemonių valstybinių numerių ir konteinerių kodų atpažinimo sistemos naudojimo taisyklių, patvirtintų Departamento generalinio direktoriaus 2013 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 1B-613 5, Rizikos valdymo muitinės poste taisyklių, patvirtintų Departamento generalinio direktoriaus 2011 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. 1B-625, Vilniaus TM ŠKP viršininko 2018 m. birželio 27 d. nurodymo 2 punkto, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ), Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo, Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnų etikos kodekso, savo pareigybės aprašymų atitinkamų nuostatų reikalavimus; R. V. tarnybinį nusižengimą padarė tyčia, J. S. – dėl aplaidumo. Komisija Tarnybinio patikrinimo išvadoje pateikė siūlymą už nurodytus pažeidimus R. V. skirti tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą, o J. S. – papeikimą.

7. Kadangi R. V. ir J. S. yra Profesinės sąjungos renkamo organo nariai, Departamentas 2018 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. (5.34) 3B-9530 kreipėsi į atsakovą, prašydamas duoti sutikimą už nurodytus tarnybinius nusižengimus skirti minėtiems pareigūnams tarnybines nuobaudas. Atsakovas ginčijamu 2018 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. 1P-11660 sutikimo nedavė.

8. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, padarė išvadą, kad, gavusi Departamento prašymą duoti sutikimą pareigūnams skirti tarnybines nuobaudas, Profesinė sąjunga nuobaudų skyrimo pagrįstumą turėjo vertinti tik tais aspektais, ar nuobaudos pareigūnams nėra skiriamos dėl jų narystės bei veiklos profesinėje sąjungoje, dėl jų atstovavimo profesinės sąjungos nariams. Šiuo atveju Profesinė sąjunga Rašte išreiškė nuomonę dėl jos narių padarytų veikų, jų kvalifikavimo, tarnybinėn atsakomybėn traukiamų pareigūnų teiktų paaiškinimų vertinimo, nesutiko, kad Tarnybinio patikrinimo išvadoje pareigūnams buvo pagrįstai pasiūlyta skirti tarnybines nuobaudas, tačiau nepateikė jokių motyvų, duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad R. V. ir J. S. tarnybinės nuobaudos skiriamos dėl jų narystės ar veiklos Profesinėje sąjungoje. Teismas taip pat laikė nepagrįstais, deklaratyviais atsakovo teiginius, kad Departamentas taiko dvigubus standartus, toleruoja muitinės pareigūnų, kurie yra Profesinės sąjungos nariai, persekiojimą, trečiųjų suinteresuotų asmenų atžvilgiu priimtas sprendimas skirti tarnybines nuobaudas neatitinka teisingumo ir sąžiningumo principų. Spręsdama klausimą, ar duoti sutikimą skirti tarnybines nuobaudas konkretiems muitinės pareigūnams, Profesinė sąjunga savo nesutikimą grindė aplinkybėmis, nesusijusiomis su atliktu tarnybiniu patikrinimu, todėl teismas jų nevertino ir dėl jų nepasisakė. Teismas pastebėjo, jog Profesinė sąjunga teigė, kad dėl aktyvaus pareigūnų dalyvavimo profesinės sąjungos veikloje jiems skiriamos nuobaudos, tačiau pateiktuose dokumentuose jokių prašymų (ar skundų) R. V. ir J. S. nerengė ir nepasirašė. Teismo vertinimu, Tarnybinio patikrinimo išvadoje detaliai aprašytos aplinkybės ir pateiktas padarytų pažeidimų teisinis vertinimas, kad tarnybines nuobaudas minėtiems pareigūnams nuspręsta skirti dėl netinkamai atliktų pareigų. Atsižvelgiant į tai, konstatuota, kad tarnybinė atsakomybė šiems pareigūnams taikoma dėl netinkamų tarnybos pareigų ir funkcijų atlikimo (ar neatlikimo), o ne dėl dalyvavimo Profesinės sąjungos veikloje.

9. Teismas akcentavo, jog Rašte nurodyti motyvai laikytini nesutikimu su Tarnybinio patikrinimo išvadoje pateiktu Profesinės sąjungos narių atliktų veikų vertinimu, tačiau tai savaime nereiškia, kad Departamentas, tirdamas šių pareigūnų galimus tarnybinius pažeidimus, pažeidė jų ar juos atstovaujančios Profesinės sąjungos teises ir (arba) visuomeninį interesą turėti veiksmingą bei nepriklausomą darbuotojų socialinių teisių ir interesų gynimo instituciją. Argumentų, kaip R. V. ir J. S. planuojamos skirti tarnybinės nuobaudos gali būti susijusios su jų naryste ir veikla Profesinėje sąjungoje, atsakovas nepateikė ir atsiliepime į skundą. Pažymėta, kad šioje byloje nagrinėjama ne bendra situacija Vilniaus TM, įgyvendinant 2014 m. spalio 20 d. Lietuvos Respublikos muitinės šakos kolektyvinę sutartį Nr. 11B-1000/PV3-33 (toliau – ir Kolektyvinė sutartis) ir ja prisiimtus įsipareigojimus, o konkretus atvejis dėl atsakovo atsisakymo duoti sutikimą pareigūnams R. V. ir J. S. skirti tarnybines nuobaudas. Šiuo atveju atsakovas Raštu nepagrįstai atsisakė duoti sutikimą skirti tarnybines nuobaudas minėtiems pareigūnams, todėl Departamento prašymas tenkintinas, o skundžiamas Raštas naikintinas.

III.

10. Atsakovas Muitinės darbuotojų profesinė sąjunga apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą.

11. Atsakovas mano, kad teismas netinkamai aiškino materialiosios teisės normas, taikytinas byloje, neišnagrinėjo visų reikšmingų aplinkybių. Pažymi, kad profesinėms sąjungoms yra įstatymu suteikta teisė atstovauti ir ginti savo narius, o reikšdamas savo nuomonę apie tarnybinio patikrinimo atlikimą ir tarnybinių nuobaudų skyrimą atsakovas vadovavosi jam suteiktomis teisėmis, numatytomis Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 1K-237 patvirtintų Tarnybinio patikrinimo ir tarnybinių nuobaudų skyrimo Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnams taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 33 punkte ir Kolektyvinėje sutartyje. Atsakovo vertinimu, tarnybinis patikrinimas nagrinėjamu atveju buvo atliktas formaliai, o parinkta nuobaudos rūšis neatitinka protingumo ir teisingumo principų, nes ketinama skirti pareigūnams nuobaudas neįrodžius jų kaltės. Atsakovas teigia Rašte nurodęs faktus, patvirtinančius jo narių persekiojimą. Be to, atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, akcentuoja, jog pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, kad Profesinės sąjungos nurodyti argumentai yra nepagrįsti, o ginčijamas atsisakymas pažeidė jo interesus, pakenkė jo prestižui, padarė esminę žalą, ir nepaaiškino, kaip tai susiję su konkrečiu asmeniu, o savo prašymą grindė vien įstatymu suteiktų teisių tarnybinės drausmės užtikrinimo srityje deklaravimu. Atsakovo nuomone, jo pateikti argumentai ir įrodymai patvirtinta teiginius apie pareiškėjo nusistatymą Profesinės sąjungos atžvilgiu ir bandymus daryti įtaką jos veiklai per jos narius, pavyzdžiui, pareiškėjas nepradėjo tarnybinių patikrinimų dėl pareigūnų, nesančių profesinės sąjungos nariais, tikėtinų pažeidimų, kuriais buvo grubiai pažeistos Profesinės sąjungos ir jos narių teisės, nevykdomi įstatymai ir Kolektyvinė sutartis, bet Profesinės sąjungos nariai yra baudžiami ir už mažareikšmius nusižengimus (taikomi nevienodi standartai). Teismas nevertino pateiktos medžiagos visumos ir nepasisakė dėl šių aplinkybių, nereikalavo pareiškėjo paneigti atsakovo išdėstytus argumentus.

12. Pareiškėjas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

13. Pareiškėjas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, mano, kad ginčijamame teismo sprendime išdėstyta pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pareiškėjas pažymi, jog teismas įvertino aplinkybes, susijusias su darbdavio interesų pažeidimu, ir detaliai pasisakė, kad Profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybines nuobaudas iš esmės pažeidžia darbdavio interesus – trukdo vadovui užtikrinti nepriekaištingą įstaigos veiklą ir operatyviai reaguoti į pareigūnų padarytus tarnybinius nusižengimus. Pareiškėjas pakartoja, kad atsakovas Rašte nenurodė nė vienos pareigūnų diskriminavimą dėl dalyvavimo Profesinės sąjungos veikloje patvirtinančios aplinkybės, o pačios Tarnybinio patikrinimo išvados pagrįstumą ir teisėtumą vertino viršydamas savo kompetenciją.

Teisėjų kolegija


14. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro atsakovo Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos atsisakymo duoti sutikimą skirti tarnybines nuobaudas pareigūnams teisėtumas ir pagrįstumas.

15. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą ir panaikino Profesinės sąjungos 2018 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. 1P-11660 pateiktą atsisakymą duoti sutikimą skirti tarnybines nuobaudas Vilniaus TM ŠKP vyriausiajam inspektoriui R. V. ir vyresniajam inspektoriui J. S., padarė išvadą, kad tarnybinių nuobaudų skyrimas nėra susijęs su pareigūnų naryste bei veikla profesinėje sąjungoje ar dėl jų atstovavimo profesinės sąjungos nariams.

16. Atsakovas Muitinės darbuotojų profesinė sąjunga, apeliaciniu skundu nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašydamas jį panaikinti bei pareiškėjo prašymo netenkinti, nurodė, kad teismas neišnagrinėjo visų reikšmingų aplinkybių, nevertino, kad tarnybinis patikrinimas buvo atliktas formaliai, siūloma nuobaudos rūšis neatitinka teisingumo principų, nes nėra įrodyta pareigūnų kaltė, nebuvo atsižvelgta į jų paaiškinimuose nurodytus argumentus, kodėl jie negalėjo tinkamai vykdyti teisės aktų reikalavimų; mano, kad taikomi dvigubi standartai, nes pareiškėjas nepradėjo tarnybinių patikrinimų dėl pareigūnų, kurie nėra Profesinės sąjungos nariais.

17. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, iš esmės sutikdama pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir su dalimi padarytų išvadų, plačiau pasisako tik tais aspektais, kurie akcentuojami apeliaciniame skunde.

18. Profesinių sąjungų įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad profesinės sąjungos atstovauja profesinės sąjungos nariams santykiuose su darbdaviu, jo įgaliotuoju atstovu bei gina savo narių darbo ir ekonomines socialines teises bei interesus. Šia norma profesinėms sąjungoms suteikta teisė, kartu nustatyta pareiga atstovauti savo nariams santykiuose su darbdaviu bei teisių pažeidimo atvejais ginti šias teises įstatymų nustatyta tvarka.

19. Profesinių sąjungų narių darbo teisių garantijas reglamentuojančio Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytiems darbuotojams, t. y. darbuotojams, išrinktiems į įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąją ir (arba) valdymo instituciją, laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, skiriant drausmines nuobaudas, išskyrus drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, reikalingas išankstinis profesinės sąjungos atstovaujamosios ir (arba) valdymo institucijos sutikimas. Minėtoje įstatymo nuostatoje įtvirtintos darbuotojo – įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nario – darbo teisių garantijos tikslas yra užtikrinti tiems nariams atitinkamą laisvę, nepriklausomumą nuo darbdavio, išvengti galimų darbdavio teisės skirti tarnybinę nuobaudą darbuotojui piktnaudžiavimų, taip pašalinant darbdaviui nepalankius ir su juo konfliktuojančius profesinių sąjungų lyderius.

20. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. birželio 25 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-368/2012, išaiškino, kad profesinėms sąjungoms nėra suteikta teisė vertinti drausminės procedūros pagrįstumą ir teisėtumą, profesinės sąjungos atliekama kontrolė apima tik patikrinimą, ar tarnybinė nuobauda

nėra taikoma dėl pareigūno veiklos profesinėje sąjungoje, ar nebuvo padaryta akivaizdžios jo veiklos vertinimo klaidos bei piktnaudžiauta įgaliojimais. Profesinė sąjunga, mananti, jog tarnybinė nuobauda pareigūnui skiriama dėl jo veiklos profesinėje sąjungoje, turi nurodyti faktus, leidžiančius daryti prielaidą dėl tarnybinės nuobaudos ryšio su profesinės sąjungos veikla buvimo. Kitaip tariant, ji turi pagrįsti šio ryšio tikimybę. Tik tuo atveju, jeigu profesinė sąjunga nurodo tokias faktines aplinkybes, kurios yra pakankamos daryti prielaidą dėl tarnybinės nuobaudos ryšio su profesinės sąjungos veikla buvimo, valstybės institucija turi įrodyti, kad nebuvo pažeistas draudimas skirti tarnybinę nuobaudą dėl darbuotojo narystės profesinėje sąjungoje.

21. Minėtoje nutartyje remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2012 konstatuota, kad teismas gali panaikinti pareigūnams atstovaujančio organo atsisakymą duoti sutikimą paskirti tarnybinę nuobaudą profesinės sąjungos renkamojo organo nariui tik nustatęs, kad profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą iš esmės pažeidžia teisėtus valstybės institucijos interesus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2012 buvo vadovaujamasi iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos darbo kodekso 134 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad teismas gali panaikinti profesinės sąjungos atsisakymą duoti sutikimą atleisti darbuotoją, jei darbdavys įrodo, jog šis sprendimas iš esmės pažeidžia jo interesus.

22. Pažymėtina, kad teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus ir nustatę, jog yra aplinkybių, leidžiančių daryti pagrįstą prielaidą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo valstybės tarnautojui dėl jo veiklos profesinėje sąjungoje, t. y. aplinkybių, kurios suponavo atsakovo (profesinės sąjungos) nuostatą, kad darbdavio siekis skirti tarnybinę nuobaudą profesinės sąjungos nariui yra susijęs su jo veikla profesinėje sąjungoje, ginant profesinės sąjungos narių teises, pripažįsta pagristu profesinės sąjungos atsisakymą duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2378/2012).

23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama ir tai, kad: reikalavimas dėl išankstinio profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimo pagal savo pobūdį yra papildoma garantija, skirta apsaugoti tiek pačią profesinę sąjungą, tiek jos renkamųjų organų narius nuo galimo persekiojimo už veiklą profesinėje sąjungoje; šios teisės normos saugoma vertybė yra ne tik konkretaus asmens (profesinės sąjungos renkamojo organo nario) teisių apsauga, bet ir visuomeninio intereso turėti veiksmingą bei nepriklausomą darbuotojų socialinių teisių ir interesų gynimo instituciją apsauga; ši apsaugos garantija negali būti supriešinta su institucijos (kurioje tarnauja profesinės sąjungos renkamojo organo narys – darbdavio) teise taikyti savo tarnautojams drausminio pobūdžio priemones ta prasme, kad profesinės sąjungos renkamojo organo nariai, palyginus su kitais šioje institucijoje tarnaujančiais valstybės tarnautojais, būtų išskirtinėje padėtyje ir negalėtų būti patraukti tarnybinėn (drausminėn) atsakomybėn vien dėl savo narystės profesinės sąjungos renkamajame organe (pvz., 2011 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-3367/2011).

24. Teisėjų kolegija, minėtame kontekste aptardama apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, įvertino byloje pateiktus įrodymus. Iš apeliacinio skundo argumentų galima daryti išvadą, kad atsakovas siekia iš esmės įvertinti tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nustatytų pažeidimų ir numatomos pareigūnams skirti nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau šios aplinkybės nepatenka į nagrinėjamos bylos dalyką, jos gali būti nagrinėjamos tik tuo atveju, jei tretiesiems suinteresuotiems asmenims bus paskirtos tarnybinės nuobaudos ir jos bus ginčijamos.

25. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad buvo atliktas tarnybinis patikrinimas, 2018 m. lapkričio 9 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 7B-4386 konstatuota, kad Vilniaus TM posto vyriausiasis inspektorius R. V. nuo 2018 m. liepos 9 d. 22.00 val. iki 2018 m. liepos 10 d. 9.00 val. dirbdamas ŠKP, darbo vietoje Nr. 6 būdamas atsakingu už atvykstančių į Lietuvos Respubliką transporto priemonių muitinį tikrinimą, taip pat TM posto vyresnysis inspektorius J. S. 2018 m. liepos 9–10 d. dirbdamas ŠKP darbo vietose Nr. 4 ir 5 (nuo 9.00–9.00 val.) ir darbo vietoje Nr. 6 (nuo 22.00–6.00 val.), būdamas atsakingu už vadovavimą muitiniam tikrinimui ir lokalios rizikos valdymą poste, neatliko į ŠKP 2018 m. liepos 10 d. apie 00.43 val. atvykusios transporto priemonės (duomenys neskelbtini), muitinio tikrinimo, nevykdė kontrabandos, muitų taisyklių pažeidimų prevencijos, nevertino rizikos, nevykdė rizikos veiksnių paieškos, netaikė rizikos profilių, operatyviai nereagavo į Numerių atpažinimo sistemos pranešimą apie įtartiną valstybinį numerį (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris nurodė, kad minėtai transporto priemonei yra būtina atlikti: „Rentgeno kontrolė, detalus tikrinimas, akcizinių prekių paieška. Patikrinus neišleisti, informuoti MKT tel. Nr. (duomenys neskelbtini)“, ir kt., nedelsiant nesiėmė priemonių, kad minėta transporto priemonė be patikros neišvyktų iš PKP teritorijos. Nurodytos aplinkybės pagrindžia, kad pareigūnams tarnybinė atsakomybė numatyta taikyti už galimą jų tiesioginių pareigų

neatlikimą, ir nėra jokių duomenų, kad faktai, kurie nurodomi kaip tarnybinės atsakomybės taikymo pagrindas (t. y. objektyvioji tarnybinio nusižengimo pusė), būtų kaip nors susiję su pareigūnų veikla Profesinėje sąjungoje ar atstovaujant profesinės sąjungos narius, ginant jų teises.

26. Kiti apelianto argumentai, kad tarnybinės atsakomybės taikymas tretiesiems suinteresuotiems asmenims vertintinas kaip dvigubų standartų taikymas, nes, jo teigimu, Profesinės sąjungos nariams taikoma atsakomybė už mažareikšmius pažeidimus, o kitiems pareigūnams, kurie savo veiksmais grubiai pažeidė Profesinės sąjungos ir jos narių teises, nevykdė įstatymų ir Kolektyvinės sutarties, pareiškėjas nepradėjo tarnybinių patikrinimų, laikytini nereikšmingais nagrinėjamu atveju. Apelianto nurodomi faktai negali būti vertinami kaip dvigubų standartų taikymas ar pareigūnų, kuriems numatyta taikyti tarnybinę atsakomybę, diskriminacija, nes jie iš esmės skirtingi negu faktinė situacija šioje byloje. Pažymėtina, kad reikšmingu laikytinas ne pats tarnybinės atsakomybės taikymo / netaikymo pareigūnams faktas, bet tos aplinkybės, kurios sudaro pagrindą tarnybinės atsakomybės taikymui. Jei būtų nurodyti faktai, kad esant nustatytoms tokioms pačioms ar labai panašioms aplinkybėms (t. y. pažeidimo objektyviajai pusei) pareigūnams, nesantiems Profesinės sąjungos nariais, tarnybinio nusižengimo tyrimai nebuvo pradėti, pareiškėjas byloje privalėtų pateikti įrodymus, kad tarnybinė atsakomybė tretiesiems asmenims taikoma jų nediskriminuojant kaip Profesinės sąjungos narių. Nagrinėjamoje byloje atsakovas nenurodė tokių faktinių aplinkybių, kurios suponuotų minėto įrodinėjimo būtinumą byloje, t. y. nenurodė aplinkybių, kad tokioje pačioje ar labai panašioje faktinėje situacijoje esantiems pareigūnams tarnybinio nusižengimo tyrimai nebuvo pradėti, taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad tarnybinės atsakomybės taikymas tretiesiems suinteresuotiems asmenims reiškia dvigubus standartus ar diskriminaciją.

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindų jį tenkinti. Pirmosios instancijos teismas objektyviai įvertino visas bylai išspręsti teisinę reikšmę turinčias aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės ir proceso normas, atsižvelgė į aktualią teismų praktiką, priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistas, apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Atsakovo Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS



2019-09883 2019-06-20 2019-06-12 2019-06-12 -



NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=67ebcb8092ab11e9ae2e9d61b1f977b3

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų T. B. ir R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų T. B. ir R. B. patikslintą skundą atsakovams Valstybinei miškų tarnybai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno rajono savivaldybė) dėl miško ribos nustatymo, patikrinimo vietoje akto ir rašto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai T. B. ir R. B. (toliau kartu – ir pareiškėjai) 2015 m. gruodžio 4 d. teismui pateikė skundą, kurį vėliau patikslino, prašydami: 1) nustatyti Dubravos eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos Ežerėlio girininkijos (duomenys neskelbtini) taksacinio miško žemės sklypo (toliau – ir taksacinio miško sklypas) ribą pagal uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Žemetra“ 2015 m. lapkričio 26 d. parengtoje Miško ribos nustatymo schemoje M1:500 nustatytus miško sklypo ribos posūkio taškus 1-2-3-4 ir šioje schemoje nustatytas šių taškų koordinates (toliau – ir UAB „Žemetra“ schema); 2) panaikinti Valstybinės miškų tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir VMT) 2015 m. spalio 15 d. parengtą Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. 939 (toliau – ir Patikrinimo aktas) su priedais; 3) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2015 m. lapkričio 3 d. raštą Nr. (12-2)-D8-8140 (toliau – ir Raštas).

2. Pareiškėjai paaiškino, jog 2011 m. gruodžio 19 d. jie įsigijo 247/281 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo žemės sklypas). Kita žemės sklypo dalis, kurioje, VMT duomenimis, yra valstybinės reikšmės miško plotas – taksacinio miško sklypo dalis, priklauso Lietuvos Respublikai ir ją patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT). Žemės sklype yra pastatytas T. B. priklausantis ūkio pastatas, kurio dalis (apie 6 kv. m) pagal VMT parengtus dokumentus neva patenka į taksacinio miško sklypo dalį. Pareiškėjams kilo abejonių dėl kadastrinių matavimų metu nustatyto ginčo žemės sklypo ir jame esančio taksacinio miško sklypo koordinačių lyginimo su grafiškai pagal kartografinę medžiagą nustatytomis koordinatėmis (LKS-94) bei atitinkamai dėl taksacinio miško sklypo dalies, patenkančios į ginčo žemės sklypą, ribos nustatymo tikslumo (koordinatės buvo nustatytos grafiškai pagal kartografinę medžiagą, naudojant 1 : 10 000 mastelį, bet tikslieji kadastriniai matavimai vietovėje nebuvo atlikti, o iš NŽT 2015 m. liepos 17 d. raštu Nr. 1SS-1899-(10.5) pateiktos nuomonės tapo aišku, kad grafiškai nustatytų taksacinio miško sklypo dalies, patenkančios į ginčo žemės sklypą, ribų koordinačių ir koordinačių, nustatytų atliekant kadastrinius matavimus vietovėje, ribos tikslumas gali skirtis 4 m ir daugiau), todėl jie kreipėsi tiek į VMT, tiek į Ministeriją, prašydami patikslinti (pakeisti) šias ribas. Pareiškėjų teigimu, VMT, 2015 m. spalio 15 d. atlikdama patikrinimą, kurio metu pagal Ministerijos duotą pavedimą turėjo atlikti taksacinio miško sklypo ribos tiksliuosius kadastrinius matavimus, po patikrinimo parengtuose dokumentuose nepateikė jokios informacijos apie tokių kadastrinių matavimų atlikimą, nenurodė nustatytų taksacinio miško sklypo ribos posūkio taškų koordinačių, nelygino jų su anksčiau grafiškai nustatytomis koordinatėmis, nepateikė išvados dėl grafiškai ir vietovėje nustatytų koordinačių lyginimo, jų atitikimo, t. y. dėl galimos paklaidos (ne)buvimo, taip pat nevertino grafinių, pagal kartografinę medžiagą nustatytų Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro (toliau – ir Kadastras) duomenų atitikties faktinėms miško naudmenoms vietovėje. Pareiškėjų nuomone, grafiniais duomenimis nustatyta taksacinio miško sklypo riba yra netiksli (neteisinga) ir jokio miško (medžių ar kirtimo) toje dalyje, kur stovi jiems priklausantis pastatas, nėra ir niekada nebuvo, tai patvirtina byloje esantys dokumentai, be kita ko, bendrosios kompetencijos teismo skirtos

ekspertizės išvados, įsiterpusio valstybinės žemės sklypo formavimo metu parengti teritorijų planavimo dokumentai, NŽT 2013 m. gegužės 29 d. sutikimas statyti statinį, Kauno rajono savivaldybės administracijos išduotas statybą leidžiantis dokumentas. Be to, pareiškėjai tvirtino, jog, kadangi šiuo atveju ginčas kilo dėl taksacinio miško sklypo ribos, sprendžiant šį ginčą turėtų būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.45 straipsnio nuostatomis.

3. Atsakovas Valstybinė miškų tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

4. VMT nurodė, kad ginčo taksacinis miško sklypas yra registruotas Kadastre ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – ir Nutarimas) priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams, šio sklypo ribos patvirtintos minėtu nutarimu. Ginčo sklypo ribos pakeitimas pareiškėjams nesukeltų teisinių pasekmių, nes Nutarimas liktų nepakeistas, su aiškiai nustatytomis šio sklypo ribomis. VMT pažymėjo, kad jai pagal kompetenciją nepriskirta funkcija organizuoti valstybinės reikšmės miškų plotų kadastrinius matavimus, tačiau, atsakant į NŽT Kauno rajono skyriaus 2015 m. vasario 26 d. raštą Nr. 7SD-1020-(11.7.104), buvo nustatytos taksacinio miško sklypo, patenkančio į ginčo žemės sklypą, tikslios taškų koordinatės (LKS-94), be galimų 4 m paklaidų. VMT 2015 m. birželio 9 d. atliko Kadastro duomenų patikrinimą ginčo žemės sklype, vadovaudamasi nustatytomis koordinatėmis, naudodama GPS imtuvą „GeoMax Zenith 20 GSM“, ir surašė patikrinimo vietoje aktą Nr. 902. VMT, 2015 m. rugsėjo 15 d. pakartotinai atlikusi Kadastro duomenų patikrinimą ginčo žemės sklype, surašė ginčijamą 2015 m. spalio 15 d. patikrinimo vietoje aktą Nr. 939. Abiejų patikrinimų metu žemės sklype nustatyta identiška situacija. Nustatytos taksacinio miško sklypo ginčo teritorijoje koordinatės atitiko Dubravos eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) taksacinio sklypo, registruoto Kadastre, Nutarimu patvirtintas ribas. Pareiškėjai, prašydami nustatyti taksacinio miško žemės sklypo ribą pagal UAB „Žemetra“ schemą, siekia pakeisti valstybinės reikšmės miško ploto konfigūraciją, nustatytą Nutarimu. Be to, VMT vertinimu, Patikrinimo akte nėra jokių viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų), skirtų pareiškėjams, todėl jis savaime materialinių teisinių pasekmių jiems nesukelia. Šis aktas yra tarpinis procedūrinis dokumentas, priimtas administracinės procedūros eigoje, todėl negali būti savarankišku administracinio ginčo dalyku. Raštas taip pat yra informacinio pobūdžio, todėl nėra pagrindo jį naikinti. VMT atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjai kelis kartus kreipėsi į ją su prašymais patikslinti ginčo žemės sklypo ribas ir gavo atsakymus, taigi, jie jau seniai žinojo apie susiklosčiusią situaciją, bet laiku nesiėmė priemonių savo teisėms apginti.

5. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

6. NŽT paaiškino, kad T. B. 2013 m. gegužės 25 d. kreipėsi į NŽT Kauno rajono skyrių su prašymu leisti statyti malkinę 1 m atstumu iki valstybinės žemės. NŽT Kauno rajono skyrius 2013 m. gegužės 29 d. išdavė sutikimą Nr. 7ST-(14.7.5)-295 ginčo žemės sklype statyti ūkinį pastatą 1 m atstumu nuo žemės sklypo ribos. NŽT pabrėžė, jog šis sutikimas yra vienas iš privalomų dokumentų, leidžiančių pareiškėjams įgyvendinti statytojo teisę žemės sklype, o ne įrodymas, kad ginčo teritorija nepatenka į Nutarimu patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus. Be to, pareiškėjams buvo parduota tik dalis žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ši aplinkybė patvirtina, kad jie žinojo apie miško buvimą šiame sklype, todėl, įgyvendindami statytojo teisę, turėjo nepažeisti taksacinio miško sklypo ribos. NŽT nuomone, teismas neturi pagrindo nustatyti kitokią miško ribą nei įregistruotoji Kadastre, kadangi Kadastro duomenų tikslinimas yra VMT kompetencija ir tai turi būti atlikta teisės aktų nustatyta tvarka, o ne remiantis UAB „Žemetra“ parengta schema. Pareiškėjų patikslintame skunde išdėstyti argumentai neįrodo, kad ginčytina taksacinio miško riba nėra aiški iš esamų oficialių dokumentų, todėl nėra pagrindo ją nustatyti kitaip nei nustatyta dokumentuose.

7. Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.8. Ministerija tvirtino, jog šiuo atveju CK 4.45 straipsnio 1 dalis netaikytina, nes ginčas yra kilęs ne dėl žemės sklypų

ribų, o dėl miško, patenkančio į žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), ribos. Miško riba negali būti nustatyta pagal UAB „Žemetra“ schemą, nes joje pažymėta miško riba neatitinka valstybinės reikšmės miško ribos (konfigūracijos), patvirtintos Nutarimu, ir Kadastre įregistruotos taksacinio miško sklypo ribos. Ministerijos vertinimu, Patikrinimo akte nėra jokių viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų), skirtų pareiškėjams, o ir pats aktas savaime kokių nors materialinių teisinių pasekmių nesukelia ir objektyviai jokios įtakos jų teisių ir pareigų apimčiai nedaro, todėl negali būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Ministerija atkreipė dėmesį į tai, kad VMT ne kartą nagrinėjo pareiškėjų (jų atstovo) prašymus dėl Kadastro ir valstybinės reikšmės miškų plotų schemos

tikslinimo, savo kompetencijos ribose priėmė atitinkamus sprendimus, pareiškėjai apie tai buvo informuoti, tačiau jie VMT sprendimų neginčijo. Ministerijos nuomone, Raštas yra informacinio pobūdžio ir pats savaime pareiškėjams taip pat nesukelia teisinių pasekmių.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 5 d. sprendimu nutraukė bylos dalį, kurioje pareiškėjai T. B. ir R. B. prašė panaikinti Valstybinės miškų tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2015 m. spalio 15 d. parengtą Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrino vietoje aktą Nr. 939 su priedais ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2015 m. lapkričio 3 d. raštą Nr. (12-2)-D8-8140, atmetė likusią pareiškėjų patikslinto skundo dalį, priteisė iš pareiškėjų atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai po 62,18 Eur.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjai 2011 m. gruodžio 19 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 2-3183 pagrindu bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise iš valstybės įgijo 247/281 dalis žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), bendras plotas – 0,0281 ha, esančio (duomenys neskelbtini). Kita žemės sklypo dalis (34/281 dalys), kurioje pagal VMT duomenis yra valstybinės reikšmės miško plotas – taksacinio miško sklypo dalis, patenka į Nutarimu patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus ir priklauso Lietuvos Respublikai, ją patikėjimo teise valdo NŽT. Byloje nėra ginčo, kad Dubravos eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) taksacinis sklypas įregistruotas Kadastre, Nutarimu jis priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams ir patvirtintos jo ribos.

11. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjų reikalavimo nustatyti taksacinio miško sklypo ribą pagal UAB „Žemetra“ schemą, atkreipė dėmesį į šioje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 22 d. nutartyje (civilinė byla Nr. e3K-3-243-701/2018) išreikštą poziciją, kad Kadastro duomenų pakeitimą (patikslinimą) šios bylos aplinkybių kontekste reglamentuoja specialūs teisės aktai – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 1255 patvirtinti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro nuostatai (toliau – ir Kadastro nuostatai), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1369 patvirtintas Valstybinės reikšmės miškų plotų schemų rengimo tvarkos aprašas (toliau – ir Schemų rengimo tvarkos aprašas) bei VMT direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 22 d. įsakymu Nr. 198-13-V patvirtinto Duomenų teikimo Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastrui ir jų keitimo tvarkos aprašas (toliau – ir Duomenų keitimo tvarkos aprašas); teisiniams santykiams, sureguliuotiems specialiomis teisės normomis, CK 4.45 straipsnis pagal įstatymo analogiją negali būti taikomas. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, reglamentuojantį administracinio teismo kompetenciją, ir priėjo išvadą, kad Kadastro duomenys keičiami tik teisės aktų nustatyta tvarka, valstybinės reikšmės miškų grafinių ribų patikslinimas yra sureguliuotas specialiosiomis teisės normomis, šias ribas gali tikslinti tik VMT. Taigi, pareiškėjų reikalavimas teismui nustatyti taksacinio miško sklypo ribas jų nurodytu būdu neatitinka valstybinės reikšmės miško plotų ir Kadastro duomenų tikslinimo tvarkos, todėl šioje dalyje pareiškėjų skundas atmestinas.

12. Teismas nurodė, kad pareiškėjų reikalavimas panaikinti VMT Patikrino aktą su priedais negali būti tenkinamas, nes, jo vertinimu, šis aktas yra tarpinis procedūros veiksmas iki galutinio sprendimo, t. y. Patikrinimo akte konstatuotos tam tikros faktinės aplinkybės, tačiau tai nėra administracinis aktas, kuriuo nustatomos kokios nors teisės ar pareigos.

13. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjai, atstovaujami advokato A. K., 2015 m. rugsėjo 18 d. Ministerijai pateikė skundą, prašydami įpareigoti VMT vykdyti 2015 m. rugpjūčio 7 d. viešo projekto svarstymo metu priimtą sprendimą ir atlikti valstybinės reikšmės miško ploto – taksacinio miško sklypo, patenkančio į ginčo žemės sklypą, kadastrinius matavimus, bei į kadastro duomenų patikrinimą pakviesti dalyvauti žemės sklypo savininkų atstovą.

14. Ministerija, 2015 m. spalio 8 d. raštu Nr. (12-2)-D8-7371 VMT paprašė atlikti pakartotinius valstybinės reikšmės miškų ploto matavimus ginčo žemės sklype, dalyvaujant pareiškėjui, ir iki 2015 m. spalio 20 d. informuoti ją apie matavimo rezultatus. Šio rašto kopija išsiųsta advokatų kontorai „K. J.“.

15. VMT, išnagrinėjusi šį prašymą, 2015 m. spalio 21 d. raštu Nr. R2-1452 informavo Ministeriją, kad, vykdydama jos prašymą, atliko pakartotinį Kadastro duomenų patikrinimą vietoje ginčo žemės sklype. VMT Patikrinimo akte grafinių duomenų pagrindu nustatė, kad taksacinio miško sklypo dalyje, patenkančioje į ginčo žemės sklypą, stovi pastatas (žemės naudmena – miško aikštelė (miško žemė verčiama ne miško žeme)). Ši sklypo dalis atitinka Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui ir miško žemei keliamus reikalavimus, be to, ši teritorija Nutarimu priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams.

16. Ministerija, atsakydama į pareiškėjų 2015 m. rugsėjo 18 d. skundą, 2015 m. lapkričio 3 d. ginčijamame Rašte paaiškino, kad VMT specialistai atliko pakartotinį Kadastro duomenų patikrinimą vietoje ginčo žemės sklype, į kurį

patenka taksacinio miško sklypo, registruoto Kadastre bei Nutarimu priskirto valstybinės reikšmės miškų plotams, dalis. Nustatyta, kad taksacinio miško sklypo dalyje (Patikrinimo akto pažymėta 23-2), patenkančioje į ginčo žemės sklypą, stovi pastatas. Kartu su Raštu pareiškėjams pateikta Patikrinimo akto kopiją.

17. Teismas iš pareiškėjų 2015 m. rugsėjo 18 d. skunde suformuluoto prašymo ir Rašto turinio sprendė, kad Ministerija pagal kompetenciją išnagrinėjo jų skundą, pavesdama VMT atlikti ginčo žemės sklypo patikrinimą vietoje, t. y. Ministerija pareiškėjų skundą tenkino, o VMT patikrinimą atliko vietoje, surašydama Patikrinimo aktą, apie tai informavo Ministeriją. Taigi, šiuo atveju administracinė procedūra pagal pareiškėjų 2015 m. rugsėjo 18 d. skundą buvo užbaigta, o Raštu Ministerija tik pateikė informacinio pobūdžio atsakymą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjai (jų atstovas) kelis kartus (2008 m., 2010 m., 2015 m.) kreipėsi į VMT su prašymais patikslinti valstybinės reikšmės miško ribą, tačiau VMT jų prašymų netenkino. Pareiškėjai neskundė VMT priimtų administracinių aktų. Kaip minėta, būtent VMT yra viešojo administravimo subjektas, įgaliotas keisti (tikslinti, ištaisyti klaidas) valstybinės reikšmės miško nustatytas ribas, nagrinėti suinteresuotų asmenų prašymus dėl šių ribų keitimo (tikslinimo). Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl viešojo administravimo subjektų priimamų aktų, kurių teisėtumas ir pagrįstumas gali būti vertinami administraciniame teisme, priėjo išvadą, kad Raštas yra informacinio pobūdžio, jame nėra viešojo administravimo subjekto nustatytų arba suteikiamų konkrečiam asmeniui teisių ir pareigų, t. y. jis pareiškėjams jokių teisinių pasekmių nesukelia, todėl negali būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Patikrinimo aktas yra tarpinis viešojo administravimo subjekto dokumentas, sudarantis prielaidą priimti galutinį sprendimą – tenkinti arba atmesti suinteresuotų asmenų (šiuo atveju – pareiškėjų) prašymus dėl valstybinės reikšmės miško nustatytos ribos keitimo (tikslinimo, klaidų ištaisymo). Esant šioms aplinkybėms, bylos dalis dėl Patikrinimo akto ir Rašto panaikinimo nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

18. Teismas tenkino Ministerijos prašymą priteisti kelionės išlaidų, patirtų civilinę bylą nagrinėjant Kauno apylinkės teisme ir Kauno apygardos teisme, atlyginimą – 124,37 Eur, ir priteisė jai iš kiekvieno pareiškėjo po 62,18 Eur.

III.

19. Pareiškėjai T. B. ir R. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jų skundą.

20. Pareiškėjai iš esmės pakartoja anksčiau teismui išdėstytas aplinkybes ir argumentus, tarp jų – apie 4 m paklaidą kartografinėje medžiagoje, įrodymų, patvirtinančių aktualioje ginčo sklypo dalyje buvusių medžių iškirtimą, nebuvimą. Jų nuomone, teismas nenustatė bylai esminę reikšmę turinčių aplinkybių, netinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, nevertino byloje esančių įrodymų, patvirtinančių, be kita ko, taksacinio miško sklypo ribos netikslumą, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Pareiškėjai tvirtina, kad jų teisių pažeidimas kyla iš valstybės institucijų netiksliai nustatytos taksacinio miško sklypo ribos, atsisakant šią ribą nustatyti pagal natūroje atliktus kadastrinius matavimus ir nepripažįstant, kad riba yra nustatyta klaidingai (tai patvirtina ir teismo paskirtos ekspertizės išvados). VMT ir Ministerija Patikrinimo aktą laiko pagrindu atsisakyti tikslinti miško ribas. Pareiškėjai tvirtina, jog Schemų rengimo tvarkos aprašo 18 punkte įtvirtintomis nuostatomis Vyriausybė pripažino galimybę pakeisti net valstybinės reikšmės miškų plotų ribas schemoje, esant žemės sklypo ir taksacinio miško sklypo ribų persidengimui. Pareiškėjai neginčija teismo išvados, kad Kadastro duomenys keičiami tik teisės aktų nustatyta tvarka, valstybinės reikšmės miškų grafinių ribų patikslinimas sureguliuotas specialiomis teisės normomis, kurių tikslinimas pavestas tik VMT, tačiau pažymi, jog toks teisinis reguliavimas pats savaime negali paneigti žemės sklypo savininko teisės teismine tvarka ginčyti taksacinio miško sklypo ribą, kai ši riba yra akivaizdžiai neteisinga, o Kadastrą tvarkančios institucijos atsisako tokias klaidas ištaisyti administracinės procedūros tvarka. VMT taksacinio miško sklypo ribos nenustatė ir atsisakė tai daryti, todėl kilo ginčas teisme, kuriame pareiškėjai teismo ir prašo tokią ribą nustatyti, nes tol, kol tokia riba tiksliai nenustatyta, negalima atlikti Schemų rengimo tvarkos apraše įtvirtintos miško ribų keitimo ir tikslinimo procedūros. Pareiškėjai pripažįsta, jog jie anksčiau kelis kartus kreipėsi į VMT su prašymais patikrinti valstybinės reikšmės miško ribą, VMT jų prašymų netenkino, pareiškėjai VMT administracinių aktų neskundė, ir paaiškina siekę, kad taksacinio miško sklypo kadastrinius matavimus atliktų institucijos, kurios yra atsakingos už tokių matavimų atlikimą, ir tik galiausiai supratę, jog institucijos vengia atlikti tokias pareigas ir išsiaiškinti, kur yra tiksli miško riba, jie patys užsakė kadastrinių matavimų atlikimą. Kadangi nei VMT, nei kitos valstybės institucijos neatliko jokių kadastrinių matavimų, pareiškėjams iš esmės nebuvo ką skųsti.

21. Pareiškėjų vertinimu, ginčijami aktai jiems sukelia teisines pasekmes. Pareiškėjai kreipėsi į valstybės institucijas, siekdami, kad būtų nustatyta tiksli taksacinio miško sklypo riba, tačiau surašytas Patikrinimo aktas ir jo rezultatai nėra tai,

ko pareiškėjai prašė ir ką VMT buvo įpareigota atlikti, o Raštas yra formalus atsakymas, bet vėlgi ne į tai, ko jie prašė. Pati Ministerija buvo įpareigojusi VMT atlikti tikslius taksacinio miško sklypo matavimus, tačiau, jų neatlikus, ji formaliai atsakė pareiškėjams, kad įpareigojimas neva buvo įvykdytas. VMT, atlikdama kelis taksacinio miško sklypo dalies, patenkančios į ginčo žemės sklypą, ribos patikrinimus, taikė tą patį metodą – ribos koordinates nustatė grafiškai pagal kartografinę medžiagą, bet pareiškėjai mano, jog tokiu būdu nustatytos ribos yra klaidingos (neatitinka tikrovėje esančio miško ribos). Patikrinimo akte esanti išvada ir Rašte pateiktas jos patvirtinimas neturi esminės reikšmės nagrinėjant skunde reiškiamą reikalavimą pagal CK 4.45 straipsnio nuostatas nustatyti taksacinio miško sklypo ribą, nes ginčuose dėl žemės sklypo ribų nustatymo tokios ribos yra nustatomos teismo sprendimu tais atvejais, kai pagal esamus dokumentus žemės sklypai tarpusavyje „persidengia“. Tačiau, kadangi ginčijamuose aktuose yra fiksuojamos pastarosios aplinkybės, tenkinus reikalavimą dėl taksacinio miško sklypo ribos nustatymo pagal UAB „Žemetra“ schemą, kaip išvestiniai reikalavimai turi būti panaikinti ir šie ginčijami aktai.

22. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

23. NŽT sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, taip pat sutinka su pareiškėjų pozicija, jog Schemų rengimo tvarkos aprašas pats savaime nepaneigia žemės sklypo savininko teisės teismine tvarka ginti savo galbūt pažeistas teises. NŽT nurodo, jog jos 2015 m. liepos 17 d. raštas Nr. 1SS-1899-(10.5), kuriame pateikiama nuomonė apie galinčią susidaryti paklaidą, vertinant jį kartu su visais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nepaneigia fakto, kad ginčo teritorija atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus.

24. Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti.25. Ministerija pakartoja atsiliepime į patikslintą skundą išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos

aplinkybių vertinimu.26. Atsakovas Valstybinė miškų tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsiliepime į pareiškėjų

apeliacinį skundą prašo jį atmesti.27. VMT pakartoja, kad Kadastro duomenų patikrinimas vietoje šiuo atveju buvo atliktas keletą kartų, jo metu

konstatuota, kad ginčo teritorija atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje miškui keliamus reikalavimus, pareiškėjai VMT sprendimų teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais neskundė. VMT sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, be kita ko, kad taksacinio miško sklypo riba negali būti nustatyta pagal UAB „Žemetra“ schemą, nes joje pažymėta miško riba neatitinka valstybinės reikšmės miško ribos (konfigūracijos), patvirtintos Nutarimu ir įregistruotos Kadastre, ir kad pareiškėjai kreipėsi į teismą dėl taksacinio miško sklypo kadastro duomenų pakeitimo, neturėdami reikalavimo teisės reikšti tokį reikalavimą. VMT taip pat pakartoja savo argumentus, kad Patikrinimo aktas pareiškėjams savaime kokių nors materialinių teisinių pasekmių nesukelia, o Raštas yra informacinio pobūdžio, todėl, jo vertinimu, bylos dalis dėl Patikrinimo akto ir Rašto panaikinimo buvo nutraukta pagrįstai.

Teisėjų kolegija


28. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalyku yra atsakovo Valstybinės miškų tarnybos nustatytos taksacinio miško žemės sklypo, priskirto valstybinės reikšmės miškams, ribos patikslinimo faktinės ir teisinės prielaidos.

29. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjų skundo reikalavimą patikslinti Dubravos eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos Ežerėlio girininkijos (duomenys neskelbtini) taksacinio miško žemės sklypo ribą pagal UAB „Žemetra“ 2015 m. lapkričio 26 d. parengtoje schemoje M1:500 nustatytus ribos posūkio taškus 1-2-3-4 ir šioje schemoje nustatytas šių taškų koordinates, motyvuodamas argumentu, kad tai yra teisės aktais Valstybinei miškų tarnybai priskirta kompetencija; kitus pareiškėjų reikalavimus dėl miškų valstybės kadastro duomenų patikrino vietoje akto Nr. 939 ir Aplinkos ministerijos 2015 m. lapkričio 3 d. rašto Nr. (12-2)-D8-8140 panaikinimo atmetė kaip nesukeliančius savarankiškų teisinių pasekmių.

30. Pareiškėjai, apeliaciniame skunde nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašydami jį panaikinti bei priimti naują sprendimą, kuriuo skundas būtų patenkintas, argumentavo, kad teismas neįvertino reikšmingų aplinkybių, kuriais pareiškėjai grindė savo teisių pažeidimą, ir netyrė įrodymų (teismo atliktos ekspertizės išvadų) byloje, patvirtinančių netinkamą taksacinio miško sklypo ribos nustatymą; neatsižvelgė į aplinkybę, kad dėl taksacinio miško

sklypo, patenkančio į pareiškėjams nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, ribos patikslinimo buvo kreiptasi viešo Kauno rajono savivaldybės valstybinės reikšmės miškų ploto schemos pakeitimo projekto svarstymo metu, todėl Aplinkos ministerijos 2015 m. lapkričio 3 d. raštu gautą atsisakymą patikslinti ginčo ribą nepagrįstai vertino kaip neturintį įtakos pareiškėjų teisėms į informacijos suteikimą; teigė, kad Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų keitimas teisės aktų nustatyta tvarka neturi būti aiškinamas kaip ribojantis galimybę pareiškėjams savo teises dėl neteisingai nustatytos ribos ginti teisme.

31. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad pareiškėjai 2011 m. gruodžio 19 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 2-3183 bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgijo 247/281 dalis žemės sklypo, kuris buvo suformuotas Kauno rajono savivaldybės tarybos 2010 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. TS-162 „Dėl sklypų pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimo, sujungimo ir padalijimo detaliųjų planų tvirtinimo“, juo buvo patvirtintas pareiškėjos T. B. žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), padidinimo detalusis planas, suformuotas apie 0,0281 ha laisvos valstybinės žemės plotas prijungimui prie įregistruoto žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai teigia, kad rengiant teritorijų planavimo dokumentą – detalųjį planą bei atliekant ginčo žemės sklypo kadastrinius matavimus, nebuvo jokių duomenų apie tai, jog įsiterpusiame žemės sklype yra valstybinės reikšmės miško, ir tik prieš sudarant valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį buvo gauti Valstybinės miškų tarnybos parengti duomenys, kad dalis suformuoto žemės sklypo (0,0034 ha) patenka į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. lapkričio 3 nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ patvirtintus valstybinės reikšmės miško plotus, esančius valstybės įmonės Dubravos eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos girininkijoje ir yra Ežerėlio girininkijos (duomenys neskelbtini) taksacinio miško sklypo dalis, todėl pareiškėjams buvo parduota tik dalis (247/281) detaliuoju planu suformuoto žemės sklypo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog byloje yra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjai iki pirkimo- pardavimo sutarties sudarymo buvo žinoma, kad į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), patenka apie 34 kv. m Ežerėlio girininkijos (duomenys neskelbtini) taksacinio miško sklypo dalis (Valstybinės miškų tarnybos 2010 m. rugsėjo 27 d. raštas Nr. 1609 „Dėl informacijos pateikimo“), tačiau ši aplinkybė savaime negali paneigti pareiškėjų teisės kvestionuoti taksacinio miško ploto ribas ginčo žemės sklype, ypač tokiu atveju, kai Valstybinės miškų tarnybos duomenys nebuvo pagrįsti tikslių kadastrinių matavimų atlikimu vietoje.

32. NŽT 2013 m. gegužės 29 d. davė sutikimą statyti statinį žemės sklype, besiribojančiame su valstybinės žemės sklypu arba valstybine žeme, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, Nr. 7ST-(14.7.5.)-295 pagal pareiškėjų pateiktą prašymą ir schemą (kurioje buvo nurodyta būsimo ūkio pastato vieta), Nekilnojamojo turto kadastre ir registre nebuvo įregistruota miško naudmena, Kauno rajono savivaldybės administracija 2013 m. liepos 24 d. išdavė rašytinį pritarimą statinio projektui Nr. RPP-24-130724-00315, kuriuo pritarė ūkio pastato statybai ginčo žemės sklype pagal UAB „Architektūriniai statybiniai projektai“ parengtą statinio projektą, tai pareiškėjų teigimu patvirtina, kad duomenų apie valstybinės reikšmės mišką būsimo ūkio pastato statybos vietoje nebuvo.

33. Pagal Valstybinės miškų tarnybos parengtus dokumentus: 2015 m. kovo 2 d. pažymą Nr. 55710 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis, 2015 m. birželio 9 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. 902 su priedais, 2015 m. spalio 15 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. 939 su priedais, ginčo žemės sklype pastatyto pareiškėjai T. B. priklausančio pagalbinio pastato – ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalis (apie 6 kv. m) patenka į taksacinio valstybinės reikšmės miško sklypo dalį. Pažymoje yra nurodytos Taksacinio miško sklypo ribos posūkio taškų koordinatės (LKS-94), kurios nustato žemės sklype esančio Lietuvos Respublikai priklausančio valstybinės reikšmės miško ploto dalį. Nurodytos aplinkybės, patvirtinančios ūkio pastato statybą turint viešojo administravimo subjektų reikalingus sutikimus ir pritarimą projektui, pagrindžia pareiškėjų teisėtą interesą įvertinti, ar tinkamai buvo nustatyta taksacinio miško žemės sklypo riba, bei ją patikslinti teisės aktų nustatyta tvarka, nes taksacinio miško sklypo ribos nustatymas kertant ūkio pastato dalį (6 kv. m) reikštų pareiškėjams neproporcingas pasekmes. Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodyta, kad teisės aktuose numatyta administracinė taksacinio miško žemės sklypo ribos patikslinimo procedūra neturi būti aiškinama kaip ribojanti subjekto, manančio, kad jo teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami, galimybes ginti savo pažeistas teises teisme (ABTĮ 5 str., 3 str. 1 d., 17 str. 1 d. 1 p.), taigi pirmosios instancijos teismas privalėjo ne tik nurodyti, kad vyko teisės aktuose nustatyta taksacinio miško sklypo ribos tikslinimo procedūra, bet ir įvertinti, ar jos metu priimti viešojo administravimo subjektų sprendimai yra pagrįsti objektyviais faktais bei atitinka ne tik procedūrinius, bet ir materialiuosius ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktų reikalavimus. Apeliantai pagrįstai nurodo, kad pirmosios

instancijos teismas nevertino taksacinio miško sklypo ribos nustatymo atitikties teisės aktų reikalavimams, neatsižvelgė į aplinkybę, kad viešojo administravimo subjektas ginčo ribą nustatė ir vėliau atsisakė ją tikslinti neatlikęs tikslių matavimų, kurie nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į itin nedidelį ginčo žemės sklypo ir į jį patenkančio taksacinio miško sklypo persidengimo plotą, yra laikytini itin reikšmingais.

34. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (redakcija, įsigaliojusi 2015 m. spalio 1 d.) 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad miškas – ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių skalsumas ne mažesnis kaip 0,3 ir kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, ir kita miško augalija, taip pat ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, kuriame medynas išretėjęs ar dėl žmonių veiklos ar gamtinių veiksnių jame laikinai medžių nėra (želdintinos miško aikštės, kirtavietės, žuvę medynai). Šio įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje apibrėžta, kad miško žemė – tai apaugę mišku žemės plotai – medynai, taip pat neapaugę mišku žemės plotai – kirtavietės, žuvę medynai, miško laukymės, miško aikštės, mažosios miško pelkės, miško medelynai, sėklinės miško medžių plantacijos ir klonų rinkiniai, miškui įveisti skirta žemė. Prie miško žemės priskiriami tuose pačiuose plotuose esantys miško keliai, kvartalų, technologiniai proskiebiai ir linijos, priešgaisrinės juostos, medienos sandėlių ir kitų su mišku susijusių įrenginių (griovių, pralaidų, tiltelių, priešgaisrinių bokštų ir kitų) užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės. Taigi mišku ir miško žeme laikytini ne tik medžiais apaugę plotai, bet ir kiti įstatyme aptarti plotai.

35. Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalis įtvirtina, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai; šio straipsnio 5 dalis – kad Vyriausybė ar jos įgaliota Aplinkos ministerija įgyvendina valstybinių miškų savininko teises ir pareigas. Miškų įstatymo 5 straipsnio 2 dalis numato, kad valstybės miškų ūkio strategiją formuoja bei valstybines miškų ūkio programas rengia Aplinkos ministerija. Aplinkos ministerija, atlikdama miškų ūkio valstybinio valdymo funkcijas, be kita ko, organizuoja ir koordinuoja visų šalies miškų inventorizaciją, miškų tvarkymo (miškotvarkos) projektų rengimą, koordinuoja miškų monitoringą; organizuoja valstybinę šalies miškų apskaitą ir Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro sudarymą. Miškų įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad Valstybinė miškų tarnyba – įstaiga prie Aplinkos ministerijos, skirta valstybės politikai aplinkos ministrui pavestoje gamtos išteklių (tai yra miškų) valdymo srityje įgyvendinti (1 p.); vykdydama šio įstatymo įgyvendinimo priežiūrą, atlieka Lietuvos Respublikos miškų kadastro tvarkymo funkciją, taip pat kontroliuoja miškotvarkos darbų kokybę (5 p.).

36. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 1255 (redakcija, įsigaliojusi 2012 m. gegužės 31 d.), 7 punkte apibrėžia taksacinio miško žemės sklypo sąvoką – tai vientisa miško žemės dalis, atskiriama nuo kitų atsižvelgiant į žemės naudmenų ir miško augavietės tipą, medyno taksacinius rodiklius. Tai yra pirminis apskaitos, projektavimo, ūkininkavimo ir kontrolės vienetas. Kadastro valdytoja yra Aplinkos ministerija (9 p.). Kadastro tvarkytoja yra Valstybinė miškų tarnyba (13 p.). Kadastro duomenų bazėje įrašomi duomenys, tarp jų: miško kvartalo ribos – ribų posūkio taškų koordinatės 1994 metų Lietuvos koordinačių sistemoje (LKS-94) (18.2.7. p.). Kadastro žemėlapis yra Kadastro duomenų bazės sudėtinė grafinė dalis. Kadastro žemėlapis sudaromas ortofotografinių žemėlapių ir Lietuvos Respublikos georeferencinio pagrindo kadastro duomenų pagrindu (19 p.). Kadastro erdviniai ir aprašomieji duomenys ir informacija tvarkomi pagal 1994 metų Lietuvos koordinačių sistemos (LKS-94), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 936 (Žin., 1994, Nr. 78-1476), reikalavimus (20 p.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Kadastro paskirtį, jo valdytojui priskirtas funkcijas, pažymi, kad už Kadastre viešai skelbiamų duomenų teisingumą, t. y. kad jie būtų sudaryti ir įrašyti teisės aktų nustatyta tvarka, jų sąveiką (atitiktį) su kitų valstybės viešų registrų duomenimis, yra atsakinga jo tvarkytoja (14 p., 16.2, kt.).

37. Valstybinės reikšmės miškų plotai ir jų ribos tikslinamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1369 patvirtintu Valstybinės reikšmės miškų plotų schemų rengimo tvarkos aprašu (redakcija, įsigaliojusi 2014 m. gruodžio 12 d.). Aprašo 2 punkte nustatyta, kad valstybinės reikšmės miškų plotų schemos (toliau vadinama – schemos) yra skirtos valstybinės reikšmės miškų plotams ir jų riboms nustatyti. Schemos rengiamos pagal valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos metu nustatytus faktinius duomenis. Pagal schemas Lietuvos Respublikos Vyriausybė tvirtina valstybinės reikšmės miškų plotus. Aprašo 3 punkte nustatyta, kad schemų rengimą ir tikslinimą organizuoja Aplinkos ministerija (toliau – rengimo organizatorius), o jų rengimą ir derinimą atlieka Tarnyba (toliau – rengėjas). Sprendimas dėl schemos rengimo ar tikslinimo priimamas aplinkos ministro įsakymu. Šis sprendimas skelbiamas vietos spaudoje, taip pat rengimo organizatoriaus ir rengėjo interneto tinklalapiuose. Aprašo 4 punkte nurodyta, kad schemos rengiamos pagal Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatyme (Žin., 1994, Nr. 60-1183) nustatytas savivaldybes. Schemos rengiamos visai savivaldybės teritorijai Lietuvos Respublikos miškų valstybės

https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.0120FD7BCFFC

https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.A896A63BA90C

kadastro žemėlapių pagrindu M 1:50000, o miestų teritorijose – ir M 1:10000. Aprašo 5 punkte numatyta, kad rengiant schemas, valstybinės reikšmės miškų plotams miestų teritorijose priskiriami: valstybinių miškų plotai, atitinkantys miško ar miško žemės reikalavimus (5.1. p.); detaliaisiais planais suformuoti žemės sklypai, skirti miškui įveisti (5.2. p.).

38. Aprašo 7 punktas įtvirtina, kad rengėjas, parengęs savivaldybės teritorijos schemos projektą, organizuoja šios schemos projekto viešą svarstymą. Informacija apie viešą svarstymą skelbiama rengimo organizatoriaus ir rengėjo interneto tinklalapiuose, vietos spaudoje, savivaldybės administracijos ir seniūnijų skelbimų lentose (skelbimą seniūnijų skelbimų lentose organizuoja savivaldybės administracija). Informuojama apie parengtą savivaldybės teritorijos valstybinės reikšmės miškų schemos projektą: nurodoma vieta ir laikas, kur iki viešo svarstymo (bet ne trumpiau kaip prieš 10 darbo dienų) su juo galima susipažinti, viešo svarstymo vieta ir laikas, rengėjo adresas ir telefonas, elektroninio pašto ir interneto tinklalapio adresai.

39. Aprašo 10 punktu numatyta, kad prašymus tikslinti schemos projektą fiziniai ir juridiniai asmenys gali teikti rengėjui raštu per visą schemos rengimo laikotarpį iki viešojo svarstymo ir jo metu. Rengėjas privalo registruoti teikiamus prašymus. Apie viešojo svarstymo metu raštu ir žodžiu gautus prašymus įrašoma posėdžio protokole. Raštu ir žodžiu gautus prašymus tikslinti schemos projektą registruoja, nagrinėja ir motyvuotus atsakymus raštu pareiškėjams pateikia rengėjas ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo prašymo gavimo dienos. Jeigu pripažįstama, kad prašymas yra pagrįstas, rengėjas atitinkamai patikslina schemos projektą. Atmesdamas prašymą, rengėjas nurodo prašymo atmetimo motyvus. Užbaigęs derinimą arba motyvuotai atsisakęs tikslinti schemos projektą, rengėjas priima sprendimą dėl schemos rengimo užbaigimo ir jos teikimo rengimo organizatoriui. Šis sprendimas skelbiamas rengėjo interneto tinklalapyje. Rengėjas pateikia rengimo organizatoriui schemos projektą, derinimo medžiagą, svarstymo metu pateiktų pasiūlymų sąrašą ir jų įvertinimo protokolą. Juos gavęs, rengimo organizatorius rengia Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo dėl valstybinės reikšmės miškų plotų tvirtinimo projektą (12 p.).

40. Be to, pagal to paties Aprašo 15 punktą, prašymus ištaisyti galiojančiose valstybinės reikšmės miškų plotų schemose pastebėtas valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos ar schemos rengimo klaidas fiziniai ir juridiniai asmenys teikia rengėjui. Gavęs šiuos prašymus, rengėjas sprendžia klausimą dėl duomenų patikrinimo vietoje tikslingumo, atlieka patikrinimus vietoje, patikslina Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis ir teikia informaciją rengimo organizatoriui apie patikslintus Kadastro duomenis.

41. Remdamasi nurodytomis Aprašo nuostatomis, teisėjų kolegija pažymi, kad prašymus tikslinti schemos projektą fiziniai ir juridiniai asmenys gali teikti rengėjui raštu per visą schemos rengimo laikotarpį iki viešojo svarstymo ir jo metu. Apeliantai akcentavo, kad jų atstovas viešo Kauno rajono savivaldybės valstybinės reikšmės miškų ploto schemos pakeitimo projekto, parengto 2015 m. liepos mėn., svarstymo, vykusio 2015 m. rugpjūčio 7 d. Kauno rajono savivaldybėje, metu, kreipėsi į projekto organizatorių – Aplinkos ministerijos atstovus ir projekto rengėjo – Valstybinės miškų tarnybos atstovus 2015 rugpjūčio 6 d. raštu, kuriame prašė patikslinti Kauno rajono savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemą, atlikti miško sklypo, patenkančio į pareiškėjų žemės sklypą, kadastrinius matavimus nustatant miško sklypo ribos koordinates vietovėje, įvertinti miško ribos tikslumą ir atitinkamai teisės aktų nustatyta tvarka spręsti klausimą dėl žemės sklypo ploto, kuris neatitinka miškui taikomų kriterijų, pašalinimo iš valstybinės reikšmės miškui priskirto ploto. Valstybinės miškų tarnybos Miškų kadastro skyriaus vedėjas R. B. 2015 m. rugsėjo 9 d. raštu Nr. R6-2768 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų tikslinimo“ atsakė, jog Valstybinė miškų tarnyba 2015 m. birželio 9 d. atliko Miškų kadastro duomenų patikslinimą Žemės sklype ir surašė patikrinimo vietoje aktą Nr. 902, bei nurodė, kad Valstybinei miškų tarnybai nėra priskirta funkcija organizuoti valstybinės reikšmės miškų plotų kadastrinius matavimus ir kad, nepaaiškėjus naujoms aplinkybėms dėl Žemės sklypo, tikslinti Miškų kadastro duomenis bei Kauno rajono savivaldybės Valstybinės reikšmės miškų plotų schemą nėra pagrindo.

42. Pareiškėjai 2015 m. rugsėjo 18 d. pateikė skundą Valstybinei miškų tarnybai ir Aplinkos ministerijai dėl atsisakymo tikslinti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis. Aplinkos ministerija 2015 m. spalio 8 d. raštu Nr. (12-2)D8-7371 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų nustatymo“ pavedė Valstybinei miškų tarnybai, dalyvaujant pareiškėjui, atlikti pakartotinus valstybinės reikšmės miškų ploto matavimus Žemės sklype. Valstybinė miškų tarnyba 2015 m. spalio 15 d. atliko Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimą vietoje ir surašė Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. 939, prie kurio pridėjo ištrauką iš Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro M 1:500, kuriame nurodė, kad taksacinio miško sklypo dalyje stovi pastatas, tačiau, pareiškėjų teigimu, valstybinės reikšmės miško ploto – miško sklypo ribų kadastriniai matavimai nebuvo atliekami, priešingai, Valstybinė miškų tarnyba rėmėsi tais pačiais grafiniais Miškų kadastro

duomenimis, dėl kurių miško sklypo ribos nustatymo tikslumas ir kelia abejonių pareiškėjams.43. Aplinkos ministerija 2015 m. lapkričio 3 d. raštu Nr. (12-2)-D8-8140 nurodė, jog Valstybinės miškų tarnybos

specialistai atliko pakartotinį Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimą vietoje žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), į kurį patenka Dubravos eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos Ežerėlio girininkijos (duomenys neskelbtini) taksacinio sklypo, registruoto Miškų kadastre bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų ploto patvirtinimo“ pakeitimo“ priskirto valstybinės reikšmės miškų plotams, dalis, į šią dalį (patikrinimo akto Nr. 939 priede Nr. 2 pažymėta 23-2) patenka pareiškėjų pastato dalis (6 kv. m).

44. Pirmosios instancijos teismas, Raštą vertindamas tik informacijos suteikimo aspektu, neatsižvelgė į jo turinio esmę – kad Ministerija, kaip Kauno rajono savivaldybės valstybinės reikšmės miškų ploto schemos pakeitimo projekto organizatorius, atsisako Aprašo 10 punkte numatyta tvarka tenkinti pareiškėjų prašymą dėl taksacinio miško sklypo ribos patikslinimo, ir tai turi tiesioginę reikšmę pareiškėjų teisėms ir teisėtiems interesams, todėl Raštas laikytinas administraciniu sprendimu, kurio teisėtumas ir pagrįstumas yra administracinio ginčo teisme nagrinėjimo dalyku, byla dėl jo negalėjo būti nutraukta. Vadovaujantis šiuo Aprašu, priimti sprendimai ir procedūrų pažeidimai skundžiami Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (21 p.).

45. Teismas, spręsdamas dėl Rašte išdėstyto atsisakymo (neigiamo sprendimo) teisėtumo ir pagrįstumo, turėjo įvertinti, ar buvo Aprašo 13 punkte numatyti schemos tikslinimo pagrindai, tarp jų ir atvejai, kai atlikus valstybinę sklypinę miškų inventorizaciją ar miško žemės sklypų kadastrinius matavimus, jų metu nustatomi valstybinės reikšmės miškų plotų ir jų ribų pokyčiai (13.1.); kai ištaisius valstybinės sklypinės inventorizacijos klaidas ar nustačius schemos rengimo klaidas, nustatyta tvarka patikslinami Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (13.2 p.).

46. Pareiškėjai, grįsdami savo reikalavimą dėl taksacinio miško sklypo ribos tikslinimo, argumentavo, kad Valstybinė miškų tarnyba 2015 m. gegužės 21 d. raštu Nr. 6-866 informavo, jog nurodytosios koordinatės buvo nustatytos grafiškai pagal kartografinę medžiagą naudojant mastelį 1:10000, t. y. pripažino, kad miško plotų, nurodytų valstybinės reikšmės miškų plotų schemose, tikslieji kadastriniai matavimai vietovėje nebuvo atliekami. Miškotvarkos darbų instrukcijos, patvirtintos Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus 2010 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. 11-10-V, 1 priedo „Pagrindinės sąvokos“ 1.25 punktas miško ribą apibūdina kaip liniją, skiriančią miško žemę nuo kitų žemės naudmenų. Miško riba yra nustatoma 3 m atstumu nuo išlygintos linijos, jungiančios medžių stiebų (kirtavietėse – kelmų žemės paviršiaus lygyje), esančių miško pakraštyje, centrus, besiribojančios naudmenos kryptimi. Išlyginta medžių centrų linija nustatoma ne trumpesnėmis nei 20 m ilgio atkarpomis. Kai atstumas tarp išlygintos medžių stiebų centrų linijos ir besiribojančių su mišku pastatų yra mažesnis kaip 6 m, riba nustatoma per vidurį tarp statinio ir išlygintos medžių centrų linijos. Kai atstumas tarp išlygintos medžių centrų linijos ir kitų besiribojančių su mišku linijinių objektų yra mažesnis kaip 3 m, riba nustatoma tų objektų ribomis. Miško žemės, neapaugusios mišku (išskyrus kirtavietes), riba nustatoma pagal projektinę arba techninę dokumentaciją. Aprašo 16 punktas reikalauja, kad tikslinant valstybinės reikšmės miškų plotus ir ribas, turi būti pateikiami formuojamų žemės sklypų planai su posūkių taškų koordinatėmis valstybinėje koordinačių sistemoje (16.8. p.). Be to, nebuvo vertinami ir Aprašo 18 punkte numatyti atvejai, kai suformuotuose žemės sklypuose natūra miško nėra (išskyrus atvejus, kai miškas sunaikintas), o planinėje medžiagoje dėl mastelių skirtumo (valstybinės reikšmės miškų plotų schemos parengtos M 1:10000 ir (ar) M 1:50000, o formuojamų sklypų – M 1:500 masteliu) formuojamas sklypas su valstybinės reikšmės miškų plotais persidengia ne daugiau kaip 20 metrų ir šis persidengimas sudaro ne daugiau kaip 0,2 hektaro ploto, valstybinės reikšmės miškų grafines ribas gali patikslinti rengėjas. Suformuotų žemės sklypų ribos privalo būti paženklintos riboženkliais pagal Žemės sklypo ribų ženklinimo taisykles, patvirtintas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos generalinio direktoriaus 2005 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. 1P-209 „Dėl Žemės sklypo ribų ženklinimo taisyklių ir riboženklių standartų patvirtinimo“. Pirmosios instancijos teismas netyrė minėtų aplinkybių, kurios galėtų pagrįsti taksacinio miško sklypo ribos nustatymo teisingumą, ir apskritai nenagrinėjo, kokiu būdu ir ar tinkamai pagal teisės aktų reikalavimus buvo nustatyta ginčo riba. Teismas apsiribojo tik formaliu aplinkybių, susijusių su pareiškėjų kreipimosi į atsakovus procedūra, nustatymu, tačiau, neįvertinus ginčijamame Rašte išdėstyto atsisakymo materialinio teisinio pagrįstumo, priimtas sprendimas laikytinas neužtikrinančiu pareiškėjų teisės į pažeistų teisių gynimą teisme.

47. Remdamasi nutartyje aptartais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant bylą nebuvo atskleista jos esmė, nenustatytos tos aplinkybės, kurios reikšmingos ginčui teisingai išspręsti, nepatikrinti tie materialiniai teisiniai pagrindai, kurie patvirtintų ar paneigtų atsakovų argumentus dėl skundžiamo Rašto pagrįstumo. Net ir sutinkant su

pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2015 m. spalio 15 d. atlikto pakartotinio Miškų kadastro duomenų patikslinimo ir patikrinimo vietoje aktas Nr. 939 nesukelia savarankiškų materialinių teisinių pasekmių pareiškėjams, jo pagrįstumas ir teisėtumas turi būti vertinamas kaip Rašto sudedamosios dalies, nes akte nustatyti faktai sudaro Rašte išdėstyto sprendimo priėmimo faktines ir teisines prielaidas. Tenkinant apeliacinį skundą iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes apeliacinės instancijos teismas paprastai tik patikrina pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumą, tačiau negali vertinti tų aplinkybių, kurių apskritai netyrė ir nenagrinėjo pirmosios instancijos teismas, taigi negali spręsti ir dėl pareiškėjų reikalavimo nustatyti (arba įpareigoti atsakovą nustatyti) miško ribas pagal UAB „Žemetra“ 2015 m. lapkričio 26 d. parengtą schemą M 1:500, pagrįstumo, kurioje yra pažymėtos šio taksacinio miško sklypo ribos: viena – pagal Valstybinės miškų tarnybos pateiktus grafiškai atliktų matavimų duomenis, kita – tiksli miško riba, nustatyta įvertinus ir palyginus kartografinėje medžiagoje esančius miško duomenis su topografinėje medžiagoje bei vietovėje (natūroje) nustatytais miško naudmenų duomenimis, taip pat nustačius miško ribos posūkio taškų tikslias koordinates valstybinėje koordinačių sistemoje.

48. Grąžindama bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kilusiame ginče įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia atsakovų, kaip viešojo administravimo subjektų, pareiga pagrįsti savo priimtus sprendimus objektyviais faktais ir sprendimų atitiktimi materialiosioms ir administracines procedūras reglamentuojančioms teisės normoms. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai aktyviai teikė argumentus ir duomenis byloje, kuriais įrodinėjo, kad ginčo riba nustatyta netinkamai, gi atsakovų atsikirtimai buvo išimtinai formalaus pobūdžio, nenurodant nesutikimo su pareiškėjų argumentais motyvų (dėl tikslių kadastrinių matavimų atlikimo vietoje laiko ir fakto, dėl grafiškai pagal kartografinę medžiagą nustatytų koordinačių galimų paklaidų, byloje atliktos ekspertizės išvadų pagrįstumo ir t. t.). Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjų ginče su viešojo administravimo subjektais visa įrodinėjimo našta negali būti perkelta pareiškėjams, būtent atsakovams – viešojo administravimo subjektams tenka pareiga įrodyti faktines ir teisines aplinkybes, kad taksacinio miško ploto riba, kertanti pareiškėjų žemės sklypą, nustatyta tinkamai, kad nėra pagrindo tikslinti ir / ar keisti taksacinio miško sklypo ploto, patenkančio į pareiškėjams priklausančio žemės sklypo dalį, ribą, ypač atsižvelgiant į aplinkybes, kad nebuvo tinkamos valstybės viešųjų registrų sąveikos, ginčo plote riba nebuvo pažymėta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu, Nekilnojamojo turto kadastre ir registre nebuvo įregistruota miško naudmena, Valstybinės miškų tarnybos teikiami duomenys nebuvo pagrįsti tiksliais kadastriniais matavimais (tai patvirtina VĮ Dubravos eksperimentinės – mokomosios miškų urėdijos 2014 m. spalio 30 d. raštas Nr. SD-882(1.29) Kauno rajono savivaldybės administracijai „Dėl Ežerėlio ir Kačerginės miestelio miškų“), byloje yra prieštaringų duomenų dėl taksacinio miško sklypo lokacijos ir ribų (Kauno rajono savivaldybės administracijos 2016 m. lapkričio 11 d. raštas Nr. SD-2373). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad neįrodytų aplinkybių neigiamų pasekmių našta atitenka proceso šaliai, kuri netinkamai vykdo įrodinėjimo pareigą procese, o tokios aplinkybės, kurios nustatytos nagrinėjamoje byloje, suponuoja ginčijamų administracinių sprendimų vertinimą ne tik jų teisėtumo ir būtinumo, bet ir tikslingumo bei proporcingumo aspektais.


n u t a r i a:

Pareiškėjų T. B. ir R. B. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 5 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios

instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RYTIS KRASAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS



2019-09907 2019-06-20 2019-06-12 2019-06-12 -



NUTARTIS



teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos P. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos P. S. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Trakų skyriui dėl rašto ir jo priedo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I.

Pareiškėja P. S. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, kuriame prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2018 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. 1SS-2522-(7.5) priimtą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į kitus žemės ūkio paskirties žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) (skl. Nr. 1441, plotas – 1,0143 ha) ir (duomenys neskelbtini) (skl. Nr. 1441-1, plotas – 5,2551 ha) sklypų ribų tikslinimo ir nustatymo natūroje, bei įpareigoti NŽT Trakų skyrių perkelti po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. priimtos nutarties administracinėje byloje Nr. eA-518-492/2018 sprendimo, kuriuo buvo iš dalies patenkintas, žemės ūkio paskirties žemės plotų – 1,0143 ha ir 5,2551 ha sklypus ir suformuoti žemės sklypus Trakų rajono Žaizdrių kadastrinėje vietovėje. Taip pat pareiškėja prašė sustabdyti NŽT Trakų rajono Žaizdrių kadastrinėje vietovėje vykdomus žemės sklypų formavimo projektus.

Teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartimi pareiškėjai buvo nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti.Pareiškėjos atstovas 2019 m. balandžio 8 d. pateikė prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Nurodė, kad

byla yra elektroninė, pareiškėja pati neturėjo galimybės papildyti 2019 m. vasario 25 d. paduoto skundo, o atstovas taip pat negalėjo laiku sureaguoti į teismo nutartį ir papildyti skundo turinį, kadangi 2019 m. kovo 10 d. pateko į ligoninę.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 10 d. nutartimi, nustatęs, kad terminas skundui paduoti praleistas ir netenkinęs pareiškėjos prašymo atnaujinti praleistą terminą, pareiškėjos skundą atsisakė priimti.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 30 straipsnio 2 dalį, pareiškėjas prašymu gali kreiptis į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo, nurodydamas praleidimo priežastis bei pateikdamas praleidimo priežastis patvirtinančius įrodymus. Terminas skundui (prašymui) paduoti gali būti atnaujintas, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties (ABTĮ 30 str. 1 d.). Svarbiomis

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=937cbfc092ab11e9ae2e9d61b1f977b3

priežastimis gali būti pripažintos tik objektyvios kliūtys, t. y. nepriklausančios nuo pareiškėjo valios aplinkybės, sutrukdžiusios pareiškėjui laiku įgyvendinti jo procesinę teisę dėl skundo (prašymo) padavimo.

Teismas nurodė, kad pareiškėjos P. S. interesus šioje byloje atstovauja advokatas Ryšardas Burda pagal 2019 m. vasario 20 d. sudarytą atstovavimo sutartį.

Pareiškėjos atstovas advokatas Ryšardas Burda nurodė, kad negalėjo laiku patikslinti skundo, kadangi 2019 m. kovo 10 d. pateko į ligoninę, šiai aplinkybei pagrįsti pateikė 2019 m. kovo 10 d. paciento ambulatorinio priėmimo lapą. Teismas nustatė, kad pareiškėja skundžiamą raštą yra gavusi 2019 m. sausio 25 d. Pareiškėja pirmą kartą su skundu kreipėsi į teismą 2019 m. vasario 25 d. (administracinė byla Nr. eI-2537-426/2019). Pareiškėjai 2019 m. kovo 5 d. nutartimi, kurią pareiškėjos atstovas gavo 2019 m. kovo 6 d., buvo nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti. Kadangi pareiškėja iki nustatyto termino – 2019 m. kovo 22 d. – skundo trūkumų nepašalino, teismas skundą laikė nepaduotu. Pakartotinai pareiškėja skundą dėl to paties dalyko teismui pateikė tik 2019 m. balandžio 1 d.

Teismas nurodė, kad pareiškėjos atstovas, prašydamas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, teigė, jog jis 2019 m. kovo 10 d. pateko į ligoninę, tačiau detaliau nenurodė aplinkybių, kiek jis laiko praleido ligoninėje, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, nepateikė nedarbingumo pažymėjimo. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes bei pateiktus rašytinius įrodymus, sprendė, kad advokato nurodyta priežastis ir pateiktas paciento ambulatorinio priėmimo lapas nėra pagrindas atnaujinti pareiškėjai terminą skundui dėl 2019 m. sausio 25 d. sprendimo paduoti. Teismas pažymėjo, kad apie esminius skundo trūkumus buvo žinoma nuo 2019 m. kovo 5 d. (administracinė byla Nr. eI-2537-426/2019), antrą kartą į teismą pareiškėja kreipėsi tik 2019 m. balandžio 1 d.

Teismas pažymėjo, kad paprastai atstovo liga, nedarbingumas, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, nėra laikoma pateisinama termino praleidimo priežastimi. Terminas skundui paduoti dėl ligos gali būti atnaujinamas tik tokiu atveju, jeigu liga buvo tokio pobūdžio, kad ji apribojo pareiškėjo galimybes pačiam arba per įgaliotus asmenis laiku kreiptis nustatyta tvarka, siekiant apginti galbūt pažeistas jo teises. Susiklosčius situacijai, kuomet nuo 2019 m. kovo 10 d. advokatas tapo nedarbingu dėl ligos (pateko į ligoninę), tiek atstovas turėjo pareigą pranešti pareiškėjai apie ligą, tiek ir pati pareiškėja turėjo pareigą bendradarbiauti su atstovu, domėtis užvestos teisme bylos eiga, privalėjo vadovautis sąžiningumo, atidumo, rūpestingumo standartais, būti atidi, operatyvi ir imtis aktyvių veiksmų, siekiant ginti pažeistas teises teisme (turėjo teisę pasinaudoti kito atstovo pagalba, kreiptis į teismą pati su prašymu pratęsti terminą skundo trūkumams šalinti ar kt.). Nepaisant to, kad teisme užvesta elektroninė byla, pareiškėja galėjo prašymą reikšti ir popierine forma.

Teismas sprendė, kad pareiškėjos atstovo nurodyta priežastis ir pateiktas rašytinis įrodymas, plačiau ir išsamiau jo nedetalizuojant ir nepagrindžiant, nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Prašyme nurodytos aplinkybės, dėl kurių termino skundui pateikti terminas užsitęsė iki 2019 m. balandžio 1 d., yra nepateisintos objektyviomis priežastimis bei įrodymais. Netenkinęs prašymo dėl termino pareiškėjos skundui paduoti atnaujinimo, pareiškėjos skundą atsakovams NŽT ir NŽT Trakų skyriui dėl rašto ir jo priedo panaikinimo teismas atsisakė priimti (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).

III.

Pareiškėja P. S. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartį, atnaujinti praleistą terminą ir skundą priimti nagrinėti arba perduoti skundo priėmimo ir termino atnaujinimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja atskirajame skunde nurodo, kad 2019 m. vasario 23 d. pirmą kartą kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu dėl NŽT 2019 m. sausio 22 d. rašto Nr. 1SS-118-(7.5) „Dėl skundo nagrinėjimo“ ir jo priedo 2018 m. gruodžio 14 d. rašto Nr. 1SS-2522-(7.5) „Dėl skundo nagrinėjimo“ panaikinimo. Skundas buvo paduotas nepraleidus įstatyme nustatyto termino. Advokatas Ryšardas Burda, kuris pareiškėjos interesus atstovavo pirmojo kreipimosi į teismą metu, 2019 m. vasario 25 d. pareiškėją SMS pranešimu ir el. paštu informavo, kad skundas yra užregistruotas elektroninėje sistemoje, o 2019 m. kovo 26 d. atstovas atsiuntė 2019 m. kovo 5 d. ir 2019 m. kovo 22 d. nutartis ir pranešė, kad teismas skundo nepriėmė, nes nepašalinti jo trūkumai, reikia paduoti naują skundą. Iki to, jokiomis ryšio priemonėmis pareiškėja apie susidariusią procesinę situaciją nebuvo informuota. Pareiškėja, gavusi minėtą informaciją, ragino advokatą kuo greičiau pateikti teismui ir kuo išsamesnį antrąjį skundą, kurį pasirašė 2019 m. kovo 29 d. ir advokatas jai pranešė, kad skundas išsiųstas į teismą.

Nurodo, kad tik iš skundžiamos nutarties sužinojo, jog 2019 m. balandžio 8 d. jos atstovas, vykdydamas 2019 m.

balandžio 3 d. nutartį, pateikė teismui prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, tačiau jis nebuvo tenkintas ir skundą atsisakyta priimti. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad ji su šiuo prašymu nebuvo supažindinta, atstovas teigė, kad skundą reikia papildyti, bet neakcentavo, kad turi būti atnaujintas skundo padavimo terminas.

Pareiškėja nesutinka su teismo nutartyje nurodytais argumentais, kad pareiškėjos galimybės laiku paduoti skundą nebuvo apribotos, ji turėjo būti atidi, operatyvi ir imtis aktyvių veiksmų, siekiant ginti pažeistas teises teisme, vykdyti pareigą sužinoti, bendradarbiauti su atstovu, domėtis užvestos teisme bylos eiga, kadangi ji bylos eiga domėjosi ir gavo informaciją apie skundo teismui išsiuntimą, jo užregistravimą, teisėjo paskyrimą. Ir buvo įsitikinusi, kad jos skundas yra priimtas nagrinėti teisme, kad pagal šį skundą yra užvesta byla. Iš patirties, kurią turėjo iš kitos bylos, pareiškėjai buvo žinoma, kad nuo skundo priėmimo teisme dienos iki teismo posėdžio, kuriame byla nagrinėjama, yra ilgas laikotarpis, per kurį skundas siunčiamas atsakovui ir tik gavus atsakovo atsiliepimą į skundą, skiriamas teismo posėdis. Pareiškėja pažymi, kad neturi teisinio išsilavinimo, neišmano teismo proceso ypatumų, todėl ji pagrįstai buvo įsitikinusi, jog skundo užregistravimas teisme ir teisėjo paskyrimas reiškia skundo priėmimą nagrinėti teisme, todėl jai pagrįstai nekilo mintis domėtis proceso eiga – ji laukė iš atstovo žinių apie tai, kada bus gautas atsakovo atsiliepimas į skundą ir paskirtas teismo posėdis. Apie teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartį (kartu ir apie 2019 m. kovo 22 d. nutartį) pareiškėja iš atstovo sužinojo tik 2019 m. kovo 26 d., t. y. jau po to, kai terminas joje esančių teismo įpareigojimų pašalinti skundo trūkumus vykdymui jau buvo pasibaigęs ir jos skundas 2019 m. kovo 22 d. nutartimi buvo laikomas nepaduotu. Atstovas tik 2019 m. kovo 26 d. ją informavo ir apie tai, kad jis dvi savaites sirgo, taigi pareiškėjai iki 2019 m. kovo 26 d. nebuvo žinoma ir apie atstovo sveikatos problemas, kurios sutrukdė jam patikslinti skundą. Taigi pareiškėja iki 2019 m. kovo 26 d. objektyviai negalėjo atlikti jokių veiksmų skundo trūkumams pašalinti, nes apie juos nežinojo.

Akcentuoja, kad iš karto po to, kai 2019 m. kovo 26 d. pareiškėja gavo 2019 m. kovo 5 d. ir 2019 m. kovo 22 d. teismo nutartis, ji dėjo visas įmanomas pastangas, jog naujas skundas teismui būtų paduotas per įmanomai trumpiausią terminą, ragino atstovą kuo greičiau jį paduoti teismui ir per kelias dienas, jas skaičiuojant nuo 2019 m. kovo 26 d., t. y. 2019 m. kovo 29 d., jos atstovas skundą išsiuntė teismui. Pareiškėjos atstovo prašyme atnaujinti praleistą terminą, pirmiau nurodytos aplinkybės, pagrindžiančios priežastis, dėl kurių pareiškėja pati negalėjo pašalinti skundo trūkumų, nebuvo nurodytos, todėl teismas padarė klaidingą išvadą, dėl kurios neatnaujino termino paduoti skundą.

Pareiškėja taip pat nesutinka su teismo išvada, kad nėra pagrindo skundo padavimo terminui atnaujinti ir dėl to, jog pareiškėja po 2019 m. kovo 22 d. nutarties tik 2019 m. balandžio 1 d. antrą kartą padavė skundą teismui, t. y. tariamai delsė jį paduoti. Tačiau, kaip jau buvo minėta, pareiškėja nežinojo, kad jos skundas teisme nepriimtas, o apie 2019 m. kovo 22 d. nutartį laikyti jos skundą nepaduotu, ji sužinojo tik 2019 m. kovo 26 d. Antrasis skundas teismui, kaip teigė atstovas, buvo išsiųstas 2019 m. kovo 29 d., t. y. per 7 dienas nuo 2019 m. kovo 22 d. nutarties priėmimo ir per 3 dienas nuo pareiškėjos sužinojimo apie šią nutartį ir būtinybę pateikti naują skundą momento, t. y. per protingą terminą.

Atsižvelgiant į visumą nurodytų aplinkybių, t. y., kad pirmąjį 2019 m. vasario 25 d. skundą padavė nepraleidusį nustatyto termino, jog minėto skundo trūkumų ji negalėjo laiku pašalinti nes buvo įsitikinusi, kad skundas teisme yra priimtas, o apie teismo įpareigojimą pašalinti skundo trūkumus ir šio įpareigojimo neįvykdymo pasekmes ji sužinojo tuomet, kai terminas trūkumams šalinti jau buvo pasibaigęs ir jos skundas teismo 2019 m. kovo 22 d. nutartimi buvo laikomas nepaduotu, pareiškėja teigia, jog antrą kartą kreipdamasi į teismą per 3 dienų terminą nuo sužinojimo apie jai nepalankias aplinkybes momento, veikė pakankamai operatyviai, taip pat sąžiningai gynė savo teises, o pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo skundo padavimo terminą atnaujinti, laikytina nepagrįsta ir neteisėta, pažeidžiančia pareiškėjos teisę į teisminę gynybą. Pareiškėja terminą skundui paduoti praleido ne dėl subjektyvių priežasčių ar jos pasirinkto elgesio varianto, o dėl objektyvių, nuo jos valios nepriklausančių priežasčių, todėl prašo praleistą terminą atnaujinti.

Pareiškėja taip pat prašo prijungti naujus įrodymus, kurie pagrindžia priežastis, dėl kurių jos atstovui dėl sveikatos problemų negalint laiku pašalinti teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartyje nurodytų skundo trūkumų, pati pareiškėja neatliko būtinų veiksmų, kad skundo trūkumai būtų pašalinti teismo nustatytu terminu arba šis terminas būtų pratęstas. Šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau ir/ar kurių pateikti pirmosios instancijos teismui pareiškėja negalėjo dėl nuo jos nepriklausiusių priežasčių.

Teisėjų kolegija


IV.

Pareiškėja atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartį, kuria pareiškėjos skundą atsisakyta priimti kaip paduotą praleidus nustatytą terminą ir jis neatnaujintinas (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktas).

Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pareiškėjos nurodytos termino praleidimo priežastys nesudaro pagrindo jį atnaujinti, atsisakė priimti pareiškėjos skundą kaip paduotą praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde teigia, kad terminą skundui paduoti ji praleido dėl objektyvių, nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, kurias teismas netinkamai įvertino, todėl nepagrįstai atsisakė priimti jos skundą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010; 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011 ir kt.). Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia (be kita ko) susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai atlikti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011; 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012 ir kt.). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011 ir kt.).

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pareiškėja skundžia NŽT 2018 m. gruodžio 14 d. raštą Nr. 1SS-2522-(7.5), todėl akivaizdu, kad terminą paduoti skundą dėl šio rašto panaikinimo praleido.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos atskirojo skundo argumentus dėl termino paduoti skundą praleidimo priežasčių, pažymi, kad ABTĮ 30 straipsnio 1 dalis nustato galimybę teismui pareiškėjo prašymu atnaujinti skundo padavimo terminus, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios. Pareiškėjai visus teiginius dėl termino praleidimo privalo pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011), tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-327/2013). Pagal administracinių teismų praktiką, sprendžiant praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą svarbu atsižvelgti, ar siekdamas apginti savo pažeistas teises asmuo paisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-986-552/2015; 2019 m. gegužės 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-330-624/2019).

Vertinant, dėl kokių priežasčių pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis su skundu į teismą, nepakanka vien konstatuoti, kad pareiškėjas netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes. Viena iš tokių reikšmingų aplinkybių yra tai, ar pareiškėjas, siekdamas įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, buvo rūpestingas, sąžiningas ir atidus. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomas rūpestingumo, sąžiningumo ir atidumo standartas. Sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje

Nr. TA146-21/2012; 2013 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-564/2013). Šis reikalavimas reiškia, kad pareiškėjas, siekdamas efektyviai ginti savo teises ir teisėtus interesus, turi domėtis jam teisines pasekmes sukeliančiais sprendimais bei operatyviai ginčyti su jo teisių galimu pažeidimu susijusius valstybės institucijų veiksmus ar sprendimus.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja, siekdama apginti savo galbūt pažeistas teises, nepraleidusi termino, su skundu 2019 m. vasario 25 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Kadangi pareiškėjos skundas neatitiko ABTĮ nustatytų reikalavimų, teismas 2019 m. kovo 5 d. nutartimi nustatė pareiškėjai terminą skundo trūkumus pašalinti. Pareiškėjai per teismo nustatytą terminą trūkumų nepašalinus, jos skundą 2019 m. kovo 22 d. nutartimi teismas laikė nepaduotu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėją pirmą kartą paduodant skundą teismui pagal 2019 m. vasario 20 d. sudarytą atstovavimo sutartį atstovavo advokatas Ryšardas Burda. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjos atstovas 2019 m. kovo 10 d. susirgo, todėl kreipėsi į Vilniaus miesto klinikinę ligoninę. Pareiškėja atskirajame skunde teigia, kad jos atstovas dėl ligos negalėjo per teismo nustatytą terminą pašalinti teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartyje nurodytų skundo trūkumų, pareiškėja apie tai, kad pirmą kartą teismui pateiktas skundas nebuvo priimtas nepašalinus skundo trūkumų, sužinojo tik 2019 m. kovo 26 d., kai advokatas atsiuntė pareiškėjai teismo 2019 m. kovo 5 d. ir 2019 m. kovo 22 d. nutartis ir informavo, kad skundas nebuvo priimtas, nes nepašalinti trūkumai, todėl reikia paduoti naują skundą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei pareiškėjos prašyme nurodytas termino skundui paduoti praleidimo priežastis, nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėja šiuo atveju nebuvo atidi ir rūpestinga, todėl susirgus atstovui, turėjo pati imtis aktyvių veiksmų siekiant apginti savo galbūt pažeistas teises.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, byloje nėra duomenų, leidžiančių abejoti pareiškėjos sąžiningumu. Pažymėtina, kad sąžiningai pagal procesą elgęsis dalyvis dėl to, kad atstovas, šiuo atveju dėl ligos nepašalino teismo nutartyje nustatytų trūkumų ir dėl to skundas buvo laikomas nepaduotu, vienos pagrindinių procesinių teisių – kreiptis į teismą – neturėtų prarasti. Priešinga išvada prieštarautų teisingumo ir protingumo kriterijams. Nagrinėjamu atveju formaliai pritaikius įstatymą ir neatnaujinus skundo padavimo termino, šios administracinės bylos kontekste būtų pažeista asmenų teisė kreiptis dėl teisminės gynybos. Formalus įstatymo normų taikymas, neįvertinus iš to kylančių pasekmių ir susiklosčiusios situacijos, nėra pateisinamas, teisėtas ar protingas. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėja pakartotinai su skundu į teismą kreipėsi praėjus 7 kalendorinėms dienoms nuo teismo 2019 m. kovo 22 d. nutarties priėmimo ir 3 dienoms nuo sužinojimo apie tai, kad jos skundas laikytas nepaduotu, tai atitinka protingą terminą, todėl nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad terminas praleistas dėl subjektyvių, nuo pareiškėjos valios priklausiusių priežasčių.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta, todėl naikinama, pareiškėjos prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti tenkinamas, o skundo priėmimo klausimas grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjos P. S. atskirąjį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartį panaikinti.Atnaujinti pareiškėjai terminą skundui dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2018 m. gruodžio

14 d. rašto Nr. 1SS-2522-(7.5) panaikinimo paduoti ir skundo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.






2019-09887 2019-06-20 2019-06-12 2019-06-12 -

Administracinė byla Nr. A-1497-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03332-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 12.6.1(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. (23.24-08)-327-7264 „Atidėti / išdėstyti mokestinės nepriemokos / baudos už administracinį nusižengimą sumokėjimą“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti VMI iš naujo išnagrinėti jo 2017 m. rugpjūčio 21 d. prašymą dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jo atžvilgiu buvo atliktas mokestinis patikrinimas, kurio metu jam apskaičiuotos papildomos mokestinės prievolės. Su VMI sudarė mokestinės paskolos sutartį, dėl to galutinė grąžintina suma išaugo iki 260 000 Lt. Pareiškėjas 2013 m. kreipėsi į VMI dėl dokumentų, susijusių su atliktu mokestiniu tyrimu, pateikimo. Susipažinęs su jais suprato, kad mokestinio tyrimo metu buvo padarytos grubios klaidos, dėl to ir atsirado lėšų trūkumas, kuris buvo apmokestintas. Kreipėsi į VMI bei į teismą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 10 d. nutartimi išieškojimą sustabdė. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 7 d. priėmė pareiškėjui palankų sprendimą, tačiau šis sprendimas yra apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT). Nurodė, kad mokestinio tyrimo metu jam buvo daromas spaudimas, taip pat buvo padaryta grubių skaičiavimo klaidų. Pareiškėjas 2017 m. liepos 10 d. kreipėsi į VMI su prašymu paaiškinti, ar bus atnaujintas išieškojimas dėl likusios nepriemokos. VMI informavo, kad išieškojimas bus atnaujintas. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 21 d. kreipėsi į VMI, prašydamas išdėstyti likusią mokestinės nepriemokos dalį. VMI skundžiamu Sprendimu atsisakė tenkinti jo prašymą. Pažymėjo, kad dar 2016 m. lapkričio 10 d. kreipėsi į VMI, prašydamas informuoti antstolį apie sumažėjusią skolą, tačiau jam buvo atsakyta, jog nėra jokio pagrindo informuoti antstolį apie sumažėjusią nepriemoką. Tik apskundus minėtą raštą, 2017 m. vasario 13 d. gavo VMI raštą.

3. Pareiškėjas nurodė, kad VMI areštavo visas jo turimas sąskaitas, taip palikdama pareiškėją be jam reikalingų lėšų.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=70daa13092ab11e9ae2e9d61b1f977b3

Pažymėjo, kad tiek VMI 2017 m. vasario 13 d., tiek 2015 m. balandžio 9 d. atstolio rašto numeriai sutampa. VMI yra įkeistas nekilnojamas turtas kaip garantas, dėl mokestinės nepriemokos įkeisto turto suma kelis kartus viršija mokestinę nepriemoką. Pareiškėjas nuo 2009–2010 metų stengiasi užsidirbti ir mokėti mokesčius, įsigija nekilnojamąjį turtą, ji suremontuoja ir parduoda. 2017 m. buvo sudaryti 7 pirkimo-pardavimo sandoriai pardavus nekilnojamąjį turtą. Gavęs pinigus, pareiškėjas juos investuoja kitam nekilnojamąjam turtui. Tačiau tokių pinigų negalima įtraukti į išlaidas. Sprendime nurodyta 419 743,54 Eur pajamų suma yra absurdiška, kadangi ši suma yra 2016 metų apyvarta. Paaiškino, kad patiria ir kitų išlaidų.

4. Atsakovas VMI atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.5. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad VMI, priimdama Sprendimą, išnagrinėjo tiek pareiškėjo prašymą ir su juo

pateiktus dokumentus, tiek surinktą papildomą informaciją. Atsakovas remiasi teisės aktais ir teismų praktika, susijusia su mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimu arba išdėstymu. Paaiškino, kad 2017 m. birželio 22 d. gavo pareiškėjo prašymą išdėstyti pagal mokesčio patikrinimą papildomai priskaičiuotą už 2007–2008 metus likusią mokestinę nepriemoką išdėstyti per vienuolika mėnesių, t. y. nuo 2017 m. liepos mėn. iki 2018 m. gegužės 31 d. VMI 2017 m. liepos 3 d. raštu informavo pareiškėją, kad prašymas dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo išdėstymo neatitinka Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį teisės pažeidimą mokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 „Dėl Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) ir Prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, sudarant mokestinės paskolos sutartį, reikalavimų aprašo, patvirtinto VMI viršininko 2014 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. VA-63 „Dėl mokestinės paskolos sutarties ir fizinių asmenų anketos formų bei prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, sudarant mokestinės paskolos sutartį, reikalavimų aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) nustatytų reikalavimų, todėl nebus nagrinėjamas. Rašte nurodė, kad pareiškėjas gali pakartotinai pateikti prašymą ir papildomus duomenis (dokumentus) dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimo arba išdėstymo. 2017 m. rugpjūčio 25 d. gavo patikslintą prašymą dėl minėtos mokestinės nepriemokos išdėstymo. Pareiškėjas pateikė užpildytą Fizinių asmenų anketą, papildomus dokumentus, t. y. kredito sutartis ir 2016–2017 sudarytas pirkimo–pardavimo sutartis. VMI teigė, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad jis atitinka Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 88 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas bei patvirtinančių, jog nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką, jo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau.

6. VMI atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas Fizinių asmenų anketoje 12 punkte: Kitas turtas (lėšos, esančios bankų įstaigose, grynieji pinigai, brangenybės) duomenų nenurodė, banko sąskaitų išrašų nepateikė. Be to, pareiškėjas nurodė ženkliai mažesnes pajamas, negu nustatė VMI. Pareiškėjas nepagrindė, kodėl jam turi būti leista sumokėti nepriemoką vėliau, negu nustatyta įstatyme. Išnagrinėta pareiškėjo finansinė būklė leidžia manyti, kad pareiškėjas iš dalies galėjo mokėti įsiskolinimą biudžetui, tačiau, galimai pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.9301

straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, prioritetą mokėti skyrė kitiems kreditoriams. Taigi akivaizdu, kad pareiškėjas turėjo / turi galimybių sumokėti prašomą išdėstyti mokestinę nepriemoką. Tai, kad pareiškėjas visas pinigines lėšas investuoja į nekilnojamą turtą gauti daugiau pajamų, nėra teisinis pagrindas išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Atsakovas atsiliepime vadovavosi LVAT suformuota praktika ir nurodė, kad pareiškėjo argumentas, jog jo prašymas galėjo būti patenkintas dėl to, kad jo mokestinės prievolės įvykdymas yra užtikrintas hipoteka, yra nepagrįstas.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.8. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde išdėstė argumentus dėl 2007–2008 metais mokestinio patikrinimo metu

padarytų klaidų ir Šiaulių AVMI pareigūnės V. K. nekompetencijos, tačiau atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės buvo išnagrinėtos Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendime Nr. I-2432-289/2016, kuris apeliacine tvarka apskųstas LVAT, taip pat į tai, kad tai nėra nagrinėjamos bylos dalykas, teismas dėl šių pareiškėjo argumentų nepasisakė.

9. Teismas nustatė, kad VMI 2017 m. birželio 22 d. gavo pareiškėjo prašymą išdėstyti pagal mokestinio patikrinimo

papildomai priskaičiuotą už 2007–2008 metus likusią mokestinę nepriemoką, t. y. nuo 2017 m. liepos mėn. iki 2018 m. gegužės mėn. VMI 2017 m. liepos 3 d. raštu Nr. (23.1-08)RNA-21687 informavo pareiškėją, kad prašymas dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo išdėstymo neatitinka Taisyklėse ir Apraše nustatytų reikalavimų, todėl nebus nagrinėjamas. Rašte nurodyta, kad pareiškėjas gali pakartotinai pateikti prašymą ir papildomus duomenis (dokumentus) dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimo ar išdėstymo.

10. Pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 25 d. pateikė prašymą dėl minėtos mokestinės nepriemokos išdėstymo 36 mėnesiams, taip pat pateikė užpildytą Fizinių asmenų anketą, kredito sutartį ir 2016–2017 metais sudarytas pirkimo–pardavimo sutartis. VMI 2017 m. rugsėjo 19 d. išvadoje Nr. (23.31-08)-326-6266 (toliau – ir Išvada), atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas 2011 m. sausio 18 d. sudarė Mokestinės paskolos sutartį Nr. 9 dėl 261 563,80 Lt (75 754,11 Eur) mokestinės nepriemokos mokėjimo išdėstymo iki 2016 m. spalio 7 d. (toliau – ir Mokestinės paskolos sutartis), kuri 2013 m. gegužės 14 d. buvo nutraukta pareiškėjui nevykdžius sutarties sąlygų, į tai, kad pareiškėjas 2017 metais sudarė 7 pirkimo–pardavimo sandorius, kuriais perleido 7 nekilnojamojo turto objektus (sandorių suma sudarė 207 500 Eur), į pareiškėjo turtinę padėtį, 2015–2017 metais gautas pajamas, nurodytas Metinėje pajamų deklaracijoje ir Fizinių asmenų anketoje, sprendė, jog pareiškėjas iš dalies galėjo sumokėti įsiskolinimą biudžetui, tačiau, galbūt pažeisdamas CK 6.930 1 straipsnyje nustatytą atsiskaitymą grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, prioritetą mokėti skyrė kitiems kreditoriams. VMI siūlė pareiškėjo prašymo netenkinti ir neišdėstyti pareiškėjo 29 529,73 Eur mokestinės nepriemokos mokėjimo. Atsakovas, vadovaudamasis MAĮ 88 straipsniu ir 14 straipsnio 7 dalimi, Taisyklėmis, ir VMI 2017 m. rugsėjo 19 d. išvada Nr. (23.31-08)-326-6266, nusprendė pareiškėjo prašymo netenkinti ir neatidėti 29 529,73 Eur GPM mokestinės nepriemokos. Sprendimas ir Išvada pareiškėjui išsiųsti 2017 m. rugsėjo 20 d. raštu.

11. Teismas nurodė, kad pareiškėjas Fizinio asmenų anketoje 12 punkte: Kitas turtas (lėšos, esančios bankų įstaigose, grynieji pinigai, brangenybės) duomenų nenurodė, banko sąskaitų išrašų nepateikė. Minėtos anketos 18 punkte nurodė, kad 2018 m. gautos pajamos sudarė 108 972 Eur, o 9 punkte nurodė, kad nuosavybės teise priklauso dešimt žemės sklypų bei keletas butų. Mokesčių administratorius, sulyginęs Fizinių asmenų anketoje ir 2016 metų Metinėje pajamų deklaracijoje nurodytas pajamų sumas, padarė išvadą, jog pareiškėjo Fizinių asmenų anketoje nurodytos gautos pajamos yra mažesnės. Pareiškėjo vardu nuosavybės teise įregistruoti 24 nekilnojamojo turto objektai (8 iš jų taikoma hipoteka, 1 – areštas), per 2017 metus pareiškėjo vardu nuosavybės teise užregistruoti 6 nekilnojamojo turto objektai. Pareiškėjo Fizinių asmenų anketoje 18 punkte nurodyta 2016 m. gautų pajamų suma nepatvirtina aplinkybės, jog būtent 2016 m. pareiškėjas gavo 108 972 (Eur), kadangi iš 2016 m. Metinės pajamų deklaracijos matyti, kad 2016 m. pareiškėjo gautos pajamos sudarė 419 743,54 Eur suma. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamo ginčo aspektu svarbu ir tai, kad pareiškėjas 2011 m. sausio 18 d. buvo sudaręs Mokestinės paskolos sutartį, kuri 2013 m. gegužės 14 d. buvo nutraukta pareiškėjui nevykdžius sutarties sąlygų. Ginčo dėl šių aplinkybių nėra.

12. Teismas, remdamasis ginčui aktualiomis MAĮ, Taisyklių nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įvertinęs rašytinę bylos medžiagą, konstatavo, kad pareiškėjas VMI nepateikė dokumentų, pagrindžiančių, jog jis atitinka MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, t. y. nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nedelsiant sumokėjus 29 529,73 Eur mokestinę nepriemoką, jo finansinė būklė taptų kritine. Teismas pažymėjo, kad Išvadoje nurodyta, jog pareiškėjas 2017 metais sudarė 7 pirkimo-pardavimo sandorius, kuriais perleido 7 nekilnojamojo turto objektus (sandorių suma – 207 500 Eur). Teismas vertino, kad Išvadoje pagrįstai nurodyta, jog pareiškėjas, nesilaikydamas CK 6.930 1

straipsnyje įtvirtintos atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo tvarkos, į valstybės biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą mokesčių nemokėjo.

13. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas tiek su pirminiu skundu, tiek su teismui 2017 m. spalio 18 d. pateiktu pranešimu pateikė dokumentus, galbūt patvirtinančius, jog jis atitinka MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, tačiau teismas šių dokumentų byloje nevertino ir pažymėjo, kad tokie dokumentai turėjo būti pateikti VMI – subjektui, pagal kompetenciją priimančiam sprendimą dėl mokestinės nepriemokos atidėjimo arba išdėstymo.

14. Teismas kaip nepagrįstus vertino pareiškėjo argumentus, kad jo prašymas galėjo būti patenkintas dėl to, jog jo mokestinės prievolės įvykdymas yra užtikrintas hipoteka, o įkeisto turto suma viršija pareiškėjo mokestinę nepriemoką. Pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėjas visas pinigines lėšas investuoja į nekilnojamąjį turtą, kad gautų daugiau pajamų, taip pat nėra teisinis pagrindas išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, taip pat nustatęs, kad pareiškėjas perpardavinėja nekilnojamąjį turtą ir gauna pajamas, teismas sprendė, jog viešojo administravimo institucija, įgyvendinanti viešąjį interesą mokesčių surinkimo srityje, tinkamai atliko savo funkcijas. Mokesčių administratorius turi teisę priimti sprendimą, leidžiantį taikyti mokesčių mokėtojo atžvilgiu tam tikrą išimtį, tik įstatyme

nustatytais atvejais ir tokiu būdu, kad nebūtų pažeidžiamas valstybės fiskalinis interesas. Nagrinėjamu atveju VMI, atsisakydama išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, siekė užtikrinti tiek viešojo intereso surinkti mokesčius, tiek pareiškėjo intereso stabilizuoti finansinę padėtį tinkamą balansą, inter alia (liet. be kita ko), garantuojantį visuotinio privalomumo ir mokesčių mokėtojų lygybės principų (MAĮ 7, 8 str.) realų įgyvendinimą.

15. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius, įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo, nepažeidė bendrųjų teisės (draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą) ir gero administravimo (objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia), apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo (mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo ir visuotinio privalomumo) principų, todėl tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo pateiktus dokumentus ir paties mokesčių administratoriaus surinktus duomenis ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neįrodė MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos pirmos imperatyvios sąlygos, t. y. jog pareiškėjui nedelsiant sumokėjus 29 529,73 Eur mokestinę nepriemoką, jo finansinė būklė taptų kritine. Ginčijamas atsakovo sprendimas savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, jį priėmė kompetentingas viešojo administravimo subjektas, priimant šį sprendimą pagrindinės procedūros nebuvo pažeistos, dėl to naikinti pareiškėjo ginčijamą administracinį aktą nėra pagrindo. Atmetus pareiškėjo skundą, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti klausimą dėl 29 529,73 Eur mokestinės nepriemokos atidėjimo.

III.

16. Pareiškėjas V. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

17. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog buvo pateiktos kredito sutartys, tačiau jų nevertino ir dėl jų nepasisakė. Teismas nevertino, kad iš pareiškėjo paimtų kreditų naudą gauna ir valstybė, kadangi jis gautus pinigus investuoja į nekilnojamojo turto pirkimą, kurį pardavęs sumoka mokesčius. 2017 m. sumokėjo daugiau nei 16 000 Eur gyventojų pajamų mokesčio.

18. Pažymi, kad teismas nepagrįstai rėmėsi 2016 m. pajamų deklaracija ir nurodė, jog jis gavo 419 743,54 Eur pajamų, kadangi pareiškėjas skunde akcentavo, kad tai yra apyvartinės lėšos, kurias sudaro paimti kreditai. Pardavus vieną nekilnojamąjį turtą, už gautas lėšas perkamas kitas. Tačiau teismas šią aplinkybę neteisingai įvertino. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai sprendė, kad prioritetą gavęs pinigus jis skyrė kitiems kreditoriams, kadangi per 2017 m. jis į valstybės biudžetą sumokėjo daugiau nei 40 000 Eur. Prašo atsižvelgti į visas nurodytas aplinkybes ir jo skundą tenkinti.

19. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.20. Atsiliepime nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais. Skundžiamame

sprendime nurodyta, kad sprendimas dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo gali būti priimtas esant dviem kumuliatyvioms sąlygoms, t. y. kai nustatoma, jog nedelsiant sumokėjus mokesčio nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba jis turėtų didelių sunkumų, vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, taip pat nustatoma, jog mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiks mokesčių mokėtojui galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Toks MAĮ 88 straipsnio 2 dalies aiškinimas pateikiamas ir nuosekliai formuojamoje Lietuvos vyliausiojo administracinio teismo praktikoje.

21. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą, nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog jis atitinka MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlyga bei patvirtinančių, kad nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką, jo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas prašymo išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą pagrindas, tenka pareiškėjui, tuo tarpu mokesčio administratoriaus įrodinėjimo pareiga yra daugiau papildomo pobūdžio. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad 419 743,34 Eur nėra gautos pajamos, o yra apyvartinės lėšos ir tos lėšos yra iš paimtų kreditų, VMI nuomone, nėra teisinis pagrindas mokestinės nepriemokos išdėstymui.

22. VMI nuomone, pareiškėjo nurodyti teiginiai yra nepagrįsti, skundžiamas teismo sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus visas bylai reikšmingas aplinkybes ir remiantis įstatyminiu reglamentavimu bei susiformavusia teismų praktika, todėl yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, padarė teisingas išvadas, todėl nėra pagrindo

sprendimą naikinti.

Teisėjų kolegija


IV.

23. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl VMI 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-7264, kuriuo nuspręsta neišdėstyti pareiškėjo mokestinės nepriemokos/baudos už administracinį nusižengimą sumokėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo (b. l. 9).

24. Ginčui aktualios MAĮ 14 straipsnio 7 dalies, 88 straipsnio 1–2 dalies nuostatos. MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Iš esmės analogiška nuostata nustatyta ir Taisyklių, detalizuojančių MAĮ 88 straipsnio taikymą, 7 punkte.

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad sprendimas dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo gali būti priimtas tik esant dviem sąlygoms, t. y., kai nustatoma, jog nedelsiant sumokėjus mokesčio nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų itin sunki arba jis turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, taip pat nustatoma, jog mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiks mokesčių mokėtojui galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Šios mokestinės procedūros metu mokesčių mokėtojas turi pagrįsti dokumentais savo realias galimybes sumokėti mokestinę nepriemoką per jos atidėjimo ar išdėstymo laikotarpį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2014).

26. Apeliacinės instancijos jurisprudencijoje taip pat dėstoma, jog, kai viešojo administravimo subjektui yra pateikiamas fizinio ar juridinio asmens prašymas, kuriuo prašoma taikyti jų atžvilgiu tam tikras išimtis, paprastai įrodinėjimo pareiga tenka prašymą teikiančiam asmeniui. Teisės normos, reglamentuojančios mokestinės nepriemokos atidėjimą ar išdėstymą, įtvirtina aiškią mokesčių mokėtojo pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius tokio prašymo pagrįstumą. Taigi pagrindinė pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas prašymo išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą pagrindas, tenka pareiškėjui, tuo tarpu mokesčio administratoriaus įrodinėjimo pareiga yra daugiau papildomo pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-220/2014).

27. Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo (apelianto) atžvilgiu priimtą nepalankų pirmosios instancijos teismo sprendimą, yra tos nuomonės, kad jis (skundžiamas teismo sprendimas) visiškai pagrįstas. Mokesčių mokėtojas nepateikė pakankamai faktinių duomenų, kurių pagrindu būtų galima tenkinti jo prašymą ir išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą prašytam laikotarpiui. Priimtiną sprendimą lemia aplinkybės, nurodytos šio baigiamojo teisės akto 11–12 punktuose. Tuo tarpu apeliaciniame skunde įvardijami argumentai, kaip, pavyzdžiui, gyventojų pajamų mokesčio mokėjimas sudarant sandorius, niekaip nepagrindžia prašymo dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo. Atvirkščiai, gyventojų pajamų mokesčio mokėjimas, sudarant sandorius, tik patvirtina apie galimybę įvykdyti prievolę – sumokėti mokestinę nepriemoką iš karto. Apelianto lėšų priskyrimas apyvartinėms ar ne, irgi nelemia kitokios bylos baigties. Ūkinė-finansinė veikla, piniginių srautų judėjimas taip pat tarnauja ne mokesčių mokėtojo naudai ir byloja apie pastarojo finansinio pasirinkimo galimybę – pirma atsiskaityti už ankstesnes prievoles jų mokėjimo neišdėstant per atitinkamą laiko tarpą. Todėl nenustačius, kad pareiškėjo prašymas išdėstyti mokestinę nepriemoką tenkina MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nustatytas abi sąlygas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šis pareiškėjo prašymas ir negalėjo būti tenkinamas.

28. Dėl šio baigiamojo teisės akto 13 punkte nurodytos aplinkybės Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pastebi, jog neturi reikšmės bylos išsprendimui pareiškėjo pateikti dokumentai, kuriais pareiškėjas galbūt įrodinėja, kad jis vis dėlto atitinka MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas. Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsniu, administraciniam teismui vykdant viešojo administravimo subjektų kontrolę bylose dėl

administracinių aktų panaikinimo yra sprendžiama, ar administracinis aktas buvo teisėtas jo priėmimo metu. Administracinio akto teisėtumo, buvusio jo priėmimo metu patikrinimas suponuoja išvadą, kad faktinės padėties pasikeitimas ar teisinio reglamentavimo pasikeitimas nedaro įtakos administracinio sprendimo teisėtumui, tačiau sudaro pagrindą priimti naują administracinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1865/2013, 2014 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-133/2014, 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1207/2014, 2015 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1172-602/2015, 2016 m. gegužės d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-465-602/2016).

29. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o V. K. apeliacinį skundą atmesti.






2019-09888 2019-06-20 2019-06-12 2019-06-12 -

Administracinė byla Nr. eAS-405-261/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01838-2017-3Procesinio sprendimo kategorija 57.3(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – Nacionalinis visuomenės sveikatos centras ir akcinė bendrovė „Grigeo Grigiškės“ (dabartinis pavadinimas – akcinė bendrovė „Grigeo“)) dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=72a8d18092ab11e9ae2e9d61b1f977b3

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. G. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. birželio 1 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę (toliau – ir Savivaldybė) vykdyti pareigą priimti administracinį sprendimą dėl Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – Centras) 2014 m. rugpjūčio 27 d. rašte (pranešime) nurodyto pareiškėjo teisių pažeidimo ir pateikto pasiūlymo imtis Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje ir 27 straipsnio 2 dalyje numatytų poveikio priemonių akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Grigeo“ atžvilgiu pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-4170-790/2016; 2) priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 26 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio

26 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 13 d. nutartimi atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą.Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Grigeo“ 2019 m. kovo 18 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė

prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą – 2 089,52 Eur.Pareiškėjas atsiliepime į AB „Grigeo“ prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą su juo nesutiko. Pareiškėjas

atkreipė dėmesį į tai, kad ginčai tarp jo ir AB „Grigeo“ dėl triukšmo normų pažeidimo, kontrolės institucijų neveikimo ir kt. vyksta jau 6–8 metus, valstybės institucijos ir teismai nagrinėjo tas pačias, susijusias aplinkybes. Pareiškėjas jo nenaudai priimtus sprendimus laikė neteisingais, juos siejo su AB „Grigeo“ neteisėtais veiksmais (pvz., veikimu apgaulės būdu), valstybės institucijų ir teismų netinkamai vykdomomis funkcijomis, vilkinimu atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Pareiškėjo vertinimu, AB „Grigeo“ pateiktas atsiliepimas į skundą savo turiniu yra labai panašus Administracijos pateiktam atsiliepimui į skundą, tik nežymiai sutrumpintas, su labai didelėmis paraštėmis. Administracijos prašymas į bylą įtraukti AB „Grigeo“ buvo perteklinis. AB „Grigeo“, teismo prašydama atidėti terminą atsiliepimui į skundą pateikti, nepateikė tokį poreikį pagrindžiančių įrodymų, todėl pareiškėjui kilo abejonių dėl pačio atsiliepimo ir apmokėjimo už jo parengimą teisėtumo. Prašoma suma bylinėjimosi išlaidoms atlyginti yra labai didelė, nepagrįsta rinkos sąlygomis ir konkurencija, kur panašios paslaugos vidutiniškai kainuoja nuo 500 Eur iki 1 000 Eur (pareiškėjas negali pateikti to įrodymų, nes advokatai tokios informacijos neteikia oficialiai). AB „Grigeo“ nepateikė sutarties dėl atstovavimo paslaugų kainos, įkainių. Kartu su prašymu pateikti dokumentai akivaizdžiai yra ne kopijos, o nauji dokumentai, kurie nepasirašyti vykdytojo, atsakingo asmens. Pareiškėjo nuomone, specifikacijoje nurodytas sugaištas laikas buvo padidintas mažiausiai du kartus, o atsiliepimas į skundą buvo rengiamas turint Administracijos atsiliepimą kaip pagrindą (galėjo būti sugaištos maksimaliai 2–3 val.). Be to, tas pats advokatas AB „Grigeo“ atstovavo ir ankstesnėje byloje, todėl buvo susipažinęs su ginčo aplinkybėmis. Pareiškėjas, ištyręs prie prašymo pridėtus dokumentus (jų numerius), mano, kad AB „Grigeo“ mokėjimus atliko advokatui K. J., tačiau jis nėra susijęs su byla, atsiliepimu į skundą. Atsiliepimą į skundą bei teismo posėdyje AB „Grigeo“ atstovavo advokatas D. B. Pareiškėjas taip pat teigė, kad dėl AB „Grigeo“ apie 13 mėnesių trukusio triukšmo apribojimų pažeidimo JIS negalėjo dirbti, pailsėti, nuo 2012 m. pradžios yra bedarbis. Kitoje byloje pareiškėjas analogišku pagrindu buvo visiškai atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo AB „Grigeo“, nors ir iš dalies pralaimėjo bylą. Pareiškėjo teigimu, AB „Grigeo“ padaryti pažeidimai pablogino jo sveikatą (suprastėjo klausa, skauda galvą ir kt.), net nevertinant galimo suluošinimo, negalėjimo toliau visavertiškai dirbti ir pan., pareiškėjo patirta žala yra ne mažesnė nei 140 000 Eur.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 25 d. nutartimi iš dalies tenkino trečiojo suinteresuoto asmens AB „Grigeo“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir jam priteisė iš pareiškėjo V. G. 1 981,28 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Teismas pažymėjo, kad AB „Grigeo“ nagrinėjamoje byloje palaikė atsakovo poziciją, todėl, atmetus pareiškėjo skundo

reikalavimą ir teismui nurodžius, kad Administracija, siekdama išspręsti pareiškėjo iškeltą problemą, su juo geranoriškai bendravo, ėmėsi visų įmanomų priemonių spręsti ginčą – konsultavosi su Nacionaline visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija, kreipėsi į Centrą, taip pat bendradarbiavo su AB „Grigeo“, siūlė jai atlikti atitinkamus veiksmus tam, kad triukšmo lygis būtų sumažintas (AB „Grigeo“ parengė ir įgyvendino triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių planus), bei konstatavus, jog nėra pagrindo imtis Triukšmo valdymo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje ir 27 straipsnio 2 dalyje numatytų poveikio priemonių AB „Grigeo“ atžvilgiu, darytina išvada, kad teismas apgynė AB „Grigeo“ teises ir šis asmuo įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teismas, įvertinęs AB „Grigeo“ paaiškinimus ir pateiktus dokumentus, nustatė, jog šis trečiasis suinteresuotas asmuo prašo priteisti išlaidas, kurias patyrė dėl ginčo nagrinėjimo teisme, iš viso – 2 089,52 Eur (13 val. 15 min.). Pasirengimas teismo posėdžiui ir atstovavimas, nagrinėjant administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą, įvertintas 275,98 Eur, tačiau teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šiuo atveju už vieną valandą gali būti priteista maksimaliai 83,87 Eur, o pasirengimas teismo posėdžiui ir atstovavimas nagrinėjant bylą truko 1 val. 45 min., prašomą priteisti sumą sumažino iki 167,74 Eur. Pareiškėjo skundo ir jo priedų analizė, Administracijos ir Centro atsiliepimų analizė, atsiliepimo į pareiškėjo skundą parengimas ir atsiliepimo aptarimas su kliento atstove ir korektūra įvertinti 1 813,54 Eur, teismo skaičiavimu, ši suma neviršija maksimalaus dydžio – 2 179 Eur, todėl yra priteistina. Teismas, atsižvelgęs į trečiojo suinteresuoto asmens atstovo suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį, jo darbo ir laiko sąnaudas, į bylos pobūdį, sudėtingumą ir apimtį, vadovaudamasis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, nutarė AB „Grigeo“ iš pareiškėjo priteisti 1 981,28 Eur (167,74 + 1 813,79) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

III.

Pareiškėjas V. G. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartį ir priimti naują nutartį, taip pat įvertinti, ar Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Pareiškėjas mano, kad skundžiama teismo nutartis yra nevisiškai pagrįsta ir teisinga, nes priteistinos sumos sumažinimas iki maksimalaus leistino dydžio nėra esminis, teismas nesvarstė galimybės atmesti AB „Grigeo“ prašymą dėl byloje pateiktų netikrų įrodymų, neteisėto AB „Grigeo“ veiklos vykdymo ir kitų reikšmingų aplinkybių, visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo atsiliepimą į minėtą prašymą. Toliau pareiškėjas pakartoja atsiliepime į AB „Grigeo“ prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą išdėstytus argumentus. Pareiškėjas pakartoja, kad byla buvo tęstinė, ją galima net laikyti pakartotine, joje beveik nebuvo naujų klausimų, kad civilinis teismas išnagrinėjo jam neteismingą bylą, kad kai kurie jo reikalavimai nepagrįstai nebuvo priimti nagrinėti. Pareiškėjas tvirtina, jog skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodoma, kad buvo apgintos AB „Grigeo“ teisės, nes jų niekas ir nepažeidinėjo, atvirkščiai – buvo apgintas pažeidėjas, nes jis sugebėjo geriau meluoti ir daryti poveikį institucijoms. Tai, kad institucijos vilkino atlikti kontrolės veiksmus, pripažino ir Seimo kontrolierius. Be to, pareiškėjo nuomone, patvirtinti civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalūs dydžiai yra per dideli.

Teisėjų kolegija


IV.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, Administracinių bylų teisenos įstatymo 39–41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016). Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Remiantis Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, negu

yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija).

Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Be to, pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatydamas priteistino užmokesčio už suteiktas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino trečiojo suinteresuoto asmens AB „Grigeo“ prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, t. y. prašomą priteisti sumą sumažino nuo 2 089,52 Eur iki 1 981,28 Eur, konstatavęs, jog prašoma atlyginti suma už pasirengimą teismo posėdžiui ir atstovavimą jame – 275,98 Eur – viršija pagal Rekomendacijas apskaičiuotą maksimalų dydį. Pareiškėjas iš esmės neginčija, jog AB „Grigeo“ yra įgijusi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, bet mano, jog bylinėjimosi išlaidų atlyginimas iš jo neturėtų būti priteistas arba priteistas nevisiškai, atsižvelgiant į, pareiškėjo teigimu, AB „Grigeo“ neteisėtus veiksmus ilgai besitęsiančiame ginče, daromus teisės normų (triukšmo apribojimų) pažeidimus, kurie turėjo neigiamą poveikį pareiškėjo sveikatos būklei, materialinei padėčiai (ilgalaikis bedarbis), teismų ir valstybės institucijų netinkamus veiksmus (neveikimą) bei netinkamus AB „Grigeo“ įrodymus, pateiktus siekiant pagrįsti reikalavimą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Šiuo atveju byloje esanti 2017 m. balandžio 27 d. atstovavimo sutartis (I t., b. l. 195) įrodo, kad AB „Grigeo“ advokatui D. B. (Advokatų kontora GLIMSTEDT Bernotas ir partneriai) pavedė atstovauti jos interesams, be kita ko, visų instancijų teismuose. Kartu su prašymu priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą teismui pateikti dokumentai (PVM sąskaitos faktūros, specifikacijos, mokėjimo nurodymai, III t., b. l. 4–9) patvirtina, kad AB „Grigeo“ atsiskaitė su Advokatų kontora GLIMSTEDT Bernotas ir partneriai už suteiktas teisines paslaugas, o pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad PVM sąskaitose faktūrose Advokatų kontoros GLIMSTEDT Bernotas ir partneriai atstovu yra nurodytas ne advokatas D. B., kuris yra įvardytas minėtoje atstovavimo sutartyje ir kuris teikė AB „Grigeo“ procesinius dokumentus teismui, atstovavo bendrovę teismo posėdyje, ir kad teismui nebuvo pateikta visa sutartis (su įkainiais), nelaikytinos teisiškai reikšmingomis. Pareiškėjo argumentai apie tai, kad AB „Grigeo“ suteiktų teisinių paslaugų kainos neatitinka rinkos kainų, o specifikacijose nurodyta suteiktų paslaugų trukmė (valandomis) buvo dirbtinai padidinta, laikytini nepagrįstais, nes jie grindžiami tik jokiais duomenimis neparemtais pareiškėjo samprotavimais, be to, paslaugų kainos iš esmės atitiko Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius. Pareiškėjo pozicija apie per didelius Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius taip pat yra grindžiama tik abstrakčiais, deklaratyvaus pobūdžio jo teiginiais. Taigi, pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai nustatė, kad AB „Grigeo“ tinkamai pagrindė savo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, o maksimali galima priteisti suma šiuo atveju yra 1 981,28 Eur (patikslintina, kad 167,74 Eur + 1 813,79 Eur yra 1 981,53 Eur, tačiau, kadangi AB „Grigeo“ nereiškė pretenzijų dėl šio skaičiavimo apsirikimo, teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisako).

Teisėjų kolegija negali nesutikti su pareiškėjo teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje plačiau nepasisakė dėl jo atsiliepime į AB „Grigeo“ prašymą išdėstytų argumentų, todėl kyla abejonių, ar šios aplinkybės buvo išsamiai ištirtos. Tačiau šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegija nenustatė pakankamo pagrindo klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų AB „Grigeo“ atlyginimo grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o minėti pirmosios instancijos teismo nutarties trūkumai gali būti ir yra ištaisomi šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi.

Teisėjų kolegija nevertina ir nepasisako dėl pareiškėjo argumentų apie netinkamai vykdytas teismo ir kitų institucijų funkcijas, kadangi administraciniam teismui nėra suteikta kompetencija tikrinti civilinės bylos nagrinėjimo metu teismo priimtų procesinių sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 12 str. 3 d., 19 str., 23 str. 1 d.), o aplinkybės, susijusios su teismui ir kitoms valstybės institucijoms pateiktų dokumentų tikrumu, teismo ir kitų valstybės institucijų atliekamų veiksmų atitikimu teisės aktų reikalavimams, ankstesnių administracinio teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu, tariamu proceso teisės normų pažeidimu AB „Grigeo“ įtraukiant į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniui ir jai teikiant atsiliepimą į pareiškėjo skundą, pareiškėjui galbūt padarytos turtinės ir neturtinės žalos nėra nagrinėjamos administracinės bylos, t. y. bylos dėl AB „Grigeo“ prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagrįstumo ir teisėtumo, dalykas.

Teisėjų kolegija, palyginusi byloje esančius dokumentus, nesutinka su pareiškėjo nuomone, kad Administracijos ir AB „Grigeo“ atsiliepimai į skundą yra iš esmės identiški, bei pažymi, kad, proceso šalims pasisakant dėl to paties skundo teisinio ir faktinio pagrindo, neišvengiama, jog tam tikri argumentai yra panašūs. Teisėjų kolegija taip pat laiko nepagrįstu pareiškėjo teiginį, kad išnagrinėta administracinė byla iš esmės yra pakartotinė, nes, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 4 punktą, vienas iš atsisakymo priimti skundą pagrindų yra tai, jog yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą ar patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį. Kita vertus, pareiškėjui pačiam teigiant, jog išnagrinėtoje administracinėje byloje, pradėtoje jo iniciatyva, jokie nauji klausimai, lyginant su jau išnagrinėtomis bylomis, beveik nebuvo keliami, teisėjų kolegijai kyla abejonių dėl pareiškėjo sąžiningumo naudojantis teise kreiptis į teismą, kai šios bylos nagrinėjimas ir lėmė AB „Grigeo“ patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas, grįsdamas savo teiginius apie sunkią finansinę padėtį bei pablogėjusią sveikatos būklę, teismui pateikė Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento Vilniaus miesto 5-ojo skyriaus 2019 m. kovo 21 d. pažymą dėl bedarbio registravimo laikotarpių (III t., b. l. 33), iš kurių matyti, jog jis tam tikrais laikotarpiais buvo įregistruotas darbo biržoje (be kita ko, nuo 2015 m. liepos 28 d. iki 2017 m. spalio 13 d., nuo 2018 m. birželio 1 d.) bei įvairius dokumentus iš sveikatos priežiūros įstaigų (tyrimų rezultatai, siuntimai, atsakymai į pareiškėjo prašymus ir kt., III t., b. l. 34–50). Pareiškėjas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo pateikęs ir kitus dokumentus, iš kurių galima spręsti apie jo finansinę padėtį, tarp jų – metinę pajamų deklaraciją už 2016 m. mokestinį laikotarpį (pajamos – 0 Eur; I t., b. l. 37–38). Kita vertus, teismui nebuvo pateikti konkretūs ir įrodymais pagrįsti duomenys apie pareiškėjo šiuo metu turimas finansines lėšas, kitą turtą, gaunamas pajamas, o atskirajame skunde pareiškėjas nurodė „nepatenkantis į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą“, taip pat objektyvūs duomenys apie tai, kokią įtaką jo sveikatos būklė turi jo darbingumui, jam reikalingą sveikatos priežiūrą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau aptartas aplinkybes, taip pat išnagrinėtos administracinės bylos apimtį ir sudėtingumą, atsižvelgdama į pareiškėjo sunkią materialinę padėtį ir sveikatos būklę patvirtinančių įrodymų trūkumą, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš dalies tenkinti AB „Grigeo“ prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir šiam trečiajam suinteresuotam asmeniui priteisti 1 981,28 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Pareiškėjo atskirajame skunde išdėstyti argumentai bei prie jo pridėti dokumentai nesudaro teisinio ir faktinio pagrindo kitaip traktuoti pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 113 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prašyti administracinio teismo pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Pagal šio straipsnio 3 dalį, kai nėra pagrindo atmesti prašymą arba kai nagrinėdamas individualiąją bylą pats administracinis teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu, teismas nutartimi sustabdo individualiosios bylos nagrinėjimą ir, jeigu tokio akto teisėtumo tyrimas priskirtas jo kompetencijai, nusprendžia pradėti tyrimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo prašymą įvertinti, ar Rekomendacijos neprieštarauja Konstitucijai, grindžia savo subjektyvia nuomone, kad Rekomendacijos nustatyti civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalūs dydžiai yra nepagrįsti, neprotingi ir neteisingi, nes tokias sumas gali mokėti nedaugelis Lietuvos gyventojų, bei atkreipia dėmesį į Konstitucijos 21 ir 30 straipsnių nuostatas (draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes; asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.). Pareiškėjas teismui nepateikė jokio Lietuvos gyventojų pajamų ir advokatų (jų padėjėjų) prašomo užmokesčio už teisines paslaugas, Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių palyginimo, kitų valstybių praktikos šiuo klausimu ar panašių objektyvių duomenų, kurie teismui galėtų sukelti abejones dėl minėto norminio administracinio akto nuostatų atitikties Konstitucijai ar kitiems aukštesnės galios teisės aktams. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas įvertinti, ar Rekomendacijos neprieštarauja Konstitucijai, nėra tenkinamas.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, tačiau šie trūkumai nesukliudė teisingai išnagrinėti bylą ir priimti sprendimą, su kuriuo apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.


n u t a r i a:

Pareiškėjo V. G. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



VESLAVA RUSKAN_______________________


2019-09915 2019-06-20 2019-06-12 2019-06-12 -

Administracinė byla Nr. AS-390-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01426-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.1.2; 43.5.2(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. J. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Alytaus skyriui dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas B. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. balandžio 10 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) išaiškinti 3,79 ha miško ir 5,20 ha žemės pasisavinimo aplinkybes; 2) iškelti baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 229 straipsnį Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Alytaus žemėtvarkos skyriaus vedėjai I. M. bei žemės ir miško vagystės bendrininkui Alytaus prokurorui S. K.; 3) priteisti 90 000 Eur turtinei ir 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 4) grąžinti pasisavintą 3,79 ha mišką ir 5,20 ha žemę.

Pareiškėjas skunde apžvelgė procesinius pažeidimus, padarytus Alytaus apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo teisėjų bei prokuroro S. K. (nesudaryta galimybė susipažinti su bylos medžiaga, nepratęstas terminas skundui paduoti ir kt.), teigė, jog buvo pavogta 3,79 ha miško ir 5,50 ha žemės, vagystė slepiama apie 20 metų, I. M. prisipažino pasisavinusi

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a0869bf092ab11e9ae2e9d61b1f977b3

pareiškėjo žemę ir mišką, jis yra varinėjamas po teismus ir prokuratūrą, manė, kad Alytaus apylinkės teismas jo skundą atmetė apgaulės būdu.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 15 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo B. J. skundą ir nutarė jį grąžinti pareiškėjui.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo reikalavimus išsiaiškinti, jo teigimu, miško ir žemės pasisavinimo aplinkybes, iškelti baudžiamąją bylą Tarnybos Alytaus žemėtvarkos skyriaus vedėjai ir Alytaus prokurorui, grąžinti pasisavintą mišką ir žemę bei juos pagrindžiančius argumentus, konstatavo, jog šie reikalavimai kildinami ne iš viešojo administravimo teisinių santykių, o dėl tarnautojų veiklų ir ikiteisminio tyrimo procedūros, kurios nėra teismingos administraciniams teismams. Pareiškėjui išaiškintina, kad dėl numanomo pareigūnų piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi jis turi teisę kreiptis į tarnautojų vadovybę, o dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo – į ikiteisminio tyrimo įstaigą ar prokuratūrą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą kildina iš Tarnybos Alytaus skyriaus veiksmų (neveikimo), dėl to, jog buvo pasisavinta jo žemė ir miškas. Tarnybos Alytaus skyriaus buveinė yra Naujoji g. 2, Alytus, taigi patenka į Regionų apygardos administracinio teismo veiklos teritoriją. Todėl pareiškėjo skundas dalyje dėl žalos atlyginimo priteisimo turi būti paduodamas ne Vilniaus apygardos administraciniam teismui, o Regionų apygardos administraciniam teismui.

III.

Pareiškėjas B. J. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartį, Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 2 d. nutartį ir Alytaus apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 26 d. nutartį, taip pat išaiškinti pasisavinto 3,79 ha miško ir 5,20 ha žemės aplinkybes, iškelti baudžiamąją bylą pagal Baudžiamojo kodekso 229 straipsnį Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Alytaus žemėtvarkos skyriaus vedėjai I. M. bei žemės ir miško vagystės bendrininkui Alytaus prokurorui S. K., priteisti 90 000 Eur turtinei ir 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, grąžinti pasisavintą 3,79 ha mišką ir 5,20 ha žemę

Pareiškėjo nuomone, skundžiama nutartimi teismas toleruoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio ir kitų teisės normų pažeidimus, tokią nutartį laiko diskriminacija ir žmogaus teisių pažeidimu. Pažymi, kad Alytaus apylinkės teismas nenagrinėjo teisėjos V. S. piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. Pareiškėjas teigia, jog, jam atsisakius atiduoti savo mišką ir žemę, prokuroras S. K. ėmė blokuoti bylos eigą, nedavė susipažinti su bylos medžiaga, prokuroras stengiasi nuslėpti žemės ir miško vagystę. I. M. pripažino pasisavinusi pareiškėjo mišką ir žemę, dėl ko jam buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala.

Teisėjų kolegija


IV.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti.

Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių

stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad ši teisė negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu.

Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (be kita ko, įskaitant) pateikti skundą laikantis teritorinio ir rūšinio administracinių bylų teismingumo taisyklių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-552-708/2013, 2016 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-980-520/2016, 2017 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-125-525/2017).

Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Administracinių bylų teisenos įstatymas nustato administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką (ABTĮ 1 str. 1 d.). Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus (ABTĮ 3 str. 1 d.). Administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (ABTĮ 18 str. 1 d.). Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų (ABTĮ 18 str. 2 d.). Bylos, priskirtinos administracinių teismų kompetencijai, yra išvardytos ABTĮ 17 straipsnyje. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai yra kilęs viešojo administravimo srities ginčas, todėl pareiškėjas, paduodamas skundą, turi pareigą pagrįsti, kad ginčas yra kilęs būtent iš administracinių teisinių santykių.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 31 straipsnio 1 dalį, skundas (prašymas, pareiškimas) paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra atsakovo buveinė (gyvenamoji vieta), o jeigu atsakovas yra valstybė arba savivaldybė, – tam administraciniam teismui, kurio teritorijoje yra atsakovui atstovaujančios institucijos buveinė. Jeigu viešojo administravimo subjekto, jo teritorinio padalinio, teritorinio viešojo administravimo subjekto arba pareigūno, veikiančio Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje, administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) teisėtumas buvo patikrintas (nagrinėjamas) aukštesniojo pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto ir (arba) kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas pagal to viešojo administravimo subjekto, jo teritorinio padalinio, teritorinio viešojo administravimo subjekto arba pareigūno, kurio administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) teisėtumas buvo tikrinamas (nagrinėjamas), buveinės vietą.

Pabrėžtina ir tai, kad administraciniai teismai nepriima nagrinėti painiai formuluojamų, neaiškių, prieštaringų, hipotetinio bei sąlyginio pobūdžio reikalavimų, kurių pagrindu nėra galimybės tiksliai ir konkrečiai apibrėžti keliamą ginčą bei tinkamai išnagrinėti bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS 442-118/2012, 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-805-575/2016). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skunde dėstomi teiginiai yra gan abstraktūs, dviprasmiški ir nenuoseklūs. Manytina, kad pareiškėjas neįvardytus Tarnybos Alytaus skyriaus / Tarnybos Alytaus žemėtvarkos skyriaus vedėjos I. M. veiksmus (neveikimą), dėl kurių iš jo galbūt buvo paimti / paveldėtojams (tarp jų – pareiškėjui) negrąžinti 3,79 ha miško ir 5,20 ha žemės, taip pat Alytaus prokuroro S. K. veiksmus sprendžiant dėl pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą / vykstančiame ikiteisminiame tyrime / teisminiame ginče, pareiškėjui nurodant „atiduoti vagims“ mišką ir žemę, trukdant teismui nagrinėti bylą, laiko nusikalstamomis veikomis ir siekia, kad šios nusikalstamos veikos būtų ištirtos, jas padariusiems asmenims būtų pritaikyta baudžiamoji atsakomybė, bei pašalinti šių nusikalstamų veikų padariniai, t. y. išaiškintos 3,79 ha miško ir 5,20 ha žemės pasisavinimo (vagystės) aplinkybės, iškelta baudžiamoji byla pagal Baudžiamojo kodekso 229 straipsnį („Tarnybos pareigų neatlikimas“) I. M. bei S. K., grąžinti pasisavinti miškas ir žemė. Nors pareiškėjas skunde atkreipė dėmesį į Alytaus apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo atliktus procesinius veiksmus, skunde jis jokių reikalavimų šiuo atžvilgiu nesuformulavo.

Skunde nesant nurodyta konkrečių Tarnybos Alytaus skyriaus veiksmų (neveikimo), dėl kurių teisėtumo ir pagrįstumo keliamas ginčas, ir pareiškėjui atskirajame skunde aiškiai neišdėsčius nesutikimo su skundžiama teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartimi motyvų (pvz., kokias žmogaus teises pirmosios instancijos teismas pažeidė ir kuo tai pasireiškė), teisėjų

kolegija, įvertinusi pastaruosius pareiškėjo skundo reikalavimus (1, 2 ir 4 reikalavimai) bei skundo turinį ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 12 straipsnio 3 dalies nuostata, kad baudžiamąsias bylas nagrinėja bendrosios kompetencijos teismas (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai), nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, jog šie pareiškėjo skundo reikalavimai yra teismingi ne administraciniam teismui, o bendrosios kompetencijos teismui.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi pareiškėjo skundo 3 reikalavimą – priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą – kuris, manytina, yra siejamas su valstybės valdžios institucijos neteisėtais veiksmais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.) ir todėl nagrinėtinas administraciniame teisme (Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 str. 1 d. 3 p.), atsižvelgdama į tai, jog skunde atsakovu yra įvardytas Tarnybos Alytaus skyrius, esantis Naujojoje g. 2, Alytuje, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kurios neginčija ir pareiškėjas, kad byla pagal tokį reikalavimą ir teismų teritorinį suskirstymą yra teisminga ne Vilniaus apygardos administraciniam teismui, o Regionų apygardos administraciniam teismui.

Teisėjų kolegija nevertina ir nepasisako dėl pareiškėjo atskirojo skundo reikalavimų panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 2 d. ir Alytaus apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 26 d. nutartis, kadangi apeliacinė instancija byloms dėl apylinkių teismų sprendimų, nuosprendžių, nutarčių, nutarimų ir įsakymų yra apygardos teismas (ne apygardos administracinis teismas; Teismų įstatymo 19 str. 3 p.), o kasacinė instancija įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams, nuosprendžiams, nutartims, nutarimams (išskyrus nutarimus administracinių nusižengimų bylose) ir įsakymams peržiūrėti – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Teismų įstatymo 23 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nesuteikta kompetencija peržiūrėti apylinkių ir apygardų teismų sprendimus (su išimtimis, kurios šiuo atveju netaikytinos).

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Atskirai pažymėtina, kad tiek skundžiama pirmosios instancijos teismo, tiek ir ši nutartis neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis į atitinkamus teismus ar ikiteismines institucijas, laikantis teritorinio ir rūšinio bylų teismingumo taisyklių. Be to, Lietuvos Respublikoje veikia valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos sistema, todėl pareiškėjas gali kreiptis tokios pagalbos, kad jam būtų padėta tinkamai parengti procesinius dokumentus.


n u t a r i a:

Pareiškėjo B. J. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





2019-09900 2019-06-20 2019-06-12 2019-06-12 -

Administracinė byla Nr. eA-1660-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03725-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=87a3745092ab11e9ae2e9d61b1f977b3




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys Valstybinio turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, atstovaujama bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valdsita“, R. J.-S.) dėl turtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja I. M. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, toliau – ir Ministerija, atsakovas), priteisti jai 318,29 Eur turtinę žalą ir 5 procentus metinių palūkanų.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad ji ir R. J.-S. 2014 m. lapkričio 6 d. su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004271 dėl kelionės į Madeirą (toliau – ir Sutartis). Sutartyje kelionės išvykimo data buvo numatyta 2014 m. lapkričio 15 d. Už kelionę sumokėta 2 198 Lt (636,58 Eur). Kelionė neįvyko UAB „Freshtravel“ tapus nemokiai. Pažymėjo, kad šiuo metu dėl žalos atlyginimo kreipiasi tik viena iš keliautojų – pareiškėja, kuriai faktiškai padaryta žala sudaro 636,58/2 = 318,29 Eur. Pareiškėja teigė, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir Turizmo įstatymas) 8 straipsnio numatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės nebuvo pakankamos ir neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos Nr. 90/314/EEB (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Pareiškėjos teigimu, valstybė narė šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, kas sudaro pagrindą teigti, jog buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.4. Atsakovas nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), nei jokie

kiti teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos (toliau – ir ES) narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal ES sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal ES teisę, be to, byloje nėra kompetentingų ES institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi ES teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė. Atsakovo teigimu, neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Į bylą nėra pateikta įrodymų apie tai, kad Europos Komisija ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) būtų konstatavę, jog valstybė į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė Direktyvos nuostatas. Atsakovas teigė, kad į Turizmo įstatymo 8 straipsnio nuostatas pagal savo

esmę ir prasmę yra perkeltas Direktyvos 7 straipsnis. Ministerijos įsitikinimu, pareiškėja nepateikė tinkamų įrodymų, patvirtinančių reikalavimą priteisti neturtinę žalą. Pareiškėjos pateikta turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta nei vienos šalies, todėl negali būti laikoma, kad paslaugų sutartis tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ buvo sudaryta. Ministerijos įsitikinimu, pareiškėja turtinės žalos atlyginimo turėtų reikalauti iš UAB „Freshtravel“ bankroto byloje. Be to, pareiškėjos į bylą pateiktas mokėjimo nurodymas nepatvirtina, kad ji yra atlikusi mokėjimus UAB „Freshtravel“ naudai.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

6. Atsiliepime į skundą nurodė, kad Turizmo įstatyme yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą. Dėl prašomos priteisti žalos Departamentas pažymėjo, kad pareiškėja neturi reikalavimo teisės į turtinės žalos atlyginimą, nes visą sutartyje nurodytą sumą sumokėjo byloje savarankiškų reikalavimų nereiškianti R. J.-S., kuri Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 įtraukta į BUAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. J.-S. pateiktame procesiniame dokumente (pareiškime) palaikė pareiškėjos poziciją.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 6 d. sprendimu pareiškėjos I. M. skundą tenkino iš dalies ir priteisė I. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 302,5 Eur turtinei žalai atlyginti bei 5 procentų metines palūkanas už priteistą 302,5 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 10 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėja ir R. J.-S. 2014 m. lapkričio 6 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004271 dėl kelionės į Madeirą, kuri turėjo vykti nuo 2014 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. lapkričio 21 d. R. J.-S. 2014 m. lapkričio 6 d. į UAB „Beta.lt“ sąskaitą mokėjimo nurodymu Nr. 10001 už kelionę pervedė 2 198 Lt (636,58 Eur) (mokėjimo paskirtis Beta.lt order #(415246956). Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 sustabdė, o 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 – panaikino pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą.

10. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.249 straipsniais, Direktyvos 7 bei 8 straipsniais, Turizmo įstatymo 8 straipsniu (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 patvirtinto Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas, redakcija, galiojusi nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. kovo 10 d.) 33 punktu, ESTT praktika. Teismas pažymėjo, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas.

11. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, 2017 m. spalio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017, priimtomis išnagrinėjus iš esmės analogišką ginčą. Nurodė, kad netinkamas Direktyvos 7 straipsnio perkėlimas į nacionalinę teisę (Turizmo įstatymo 8 straipsnį) yra konstatuotas nacionalinio teismo. Nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, apsauga, dėl to pareiškėja patyrė nuostolių, kuriuos atsakovui Lietuvos valstybei kyla pareiga atlyginti.

12. Teismas nesutiko su Ministerija, kad pareiškėja nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių reikalavimą priteisti turtinę žalą. Teismo vertinimu, įstatymo ir nusistovėjusios teismų praktikos prasme, Turizmo įstatymo 2 straipsnio 35 punkte nurodytas turizmo paslaugų teikimo sutarties apibrėžimas savaime nereiškia, jog rašytinės formos nesilaikymas tokio pobūdžio sutartį daro negaliojančią. Teismas pažymėjo, kad įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme (CK 1.93 str. 1 d.). Turizmo įstatyme tokio imperatyvaus nurodymo nėra. Teismas darė išvadą, jog sandorio sudarymo faktą pareiškėja įrodė kitais leistinais rašytiniais įrodymais (t. y. mokėjimais pagal sutartis), kurie patvirtino, jog sutartis buvo sudaryta ir tarp šalių susiklostė paslaugų

https://Beta.lt/

https://Beta.lt/

teisiniai santykiai.13. Dėl Ministerijos teiginių, kad pareiškėja nepateikė tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, kad būtent ji sudarė sutartį ir

atliko kokius nors mokėjimus už kelionių organizatoriaus organizuotą kelionę, teismas pažymėjo, kad byloje yra pateikti duomenys, kad pareiškėja į kelionę turėjo vykti kartu su R. J.-S., todėl su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarytoje turizmo paslaugų teikimo sutartyje buvo nurodyta kaip turistė. Taigi, nors ir neatliko mokėjimų, tačiau pareiškėja kaip turistė buvo galutinė naudos gavėja, kuri nusipirko kelionių organizatoriaus paslaugas. Tai, kad prievolė sumokėti už perkamą kelionę buvo įvykdyta kito asmens, minėto vertinimo nekeitė. Teismas laikė, kad pareiškėja, sudariusi sutartį dėl turizmo paslaugų teikimo, patyrė žalą kelionių organizatoriui tapus nemokiam ir negrąžinus didžiosios dalies patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo.

14. Teismas, atsižvelgęs į Turizmo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatą, nurodė, kad Turizmo paslaugų sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su UAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą, atitinkamai ir mokėjimai už kelionę galėjo būti atliekami ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, bet ir kelionių pardavimo agentui (šiuo atveju UAB „Beta Lt“), kuris, nebūdamas sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai.

15. Teismo vertinimu, Ministerijos teiginių, kad reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti nagrinėjamas bankroto byloje, nesudaro pagrindo atmesti pareiškėjos reikalavimą priteisti patirtą turtinę žalą. Teismas pažymėjo, kad būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą. Nagrinėjamu atveju tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Taip pat šiuo atveju nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus.

16. Teismas nustatė, kad nors už kelionę pinigus mokėjo vienas asmuo, t. y. R. J.-S., kurios kreditorinis reikalavimas patvirtintas bankroto byloje, tačiau realiai kelionė buvo perkama dviem asmenims, pareiškėja sutartyje buvo įvardyta kaip sutarties šalis (turistė). Pareiškėjos pateikta kelionių sutartis, apmokėjimą patvirtinantys dokumentai patvirtino jos kelionės įsigijimo išlaidas.

17. Pareiškėja nurodė, jog patyrė ir prašo priteisti 318,29 Eur turtinę žalą, t. y. jai nebuvo kompensuota pusė už neįvykusią kelionę dviem asmenims sumokėtos sumos. Teismas pažymėjo, kad nacionaliniuose teisės aktuose yra įtvirtintas mechanizmas, užtikrinantis, kad asmenų nuostoliai, atsiradę dėl neįvykusios kelionės, būtų atlyginti bent iš dalies. Teismas atsižvelgė į Aprašo 12, 13 punktų nuostatas. Nurodė, kad iš esmės asmenys, nukentėję dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, visų pirma turėtų pasinaudoti nacionalinės teisės aktuose įtvirtintais mechanizmais, užtikrinančiais pinigų, sumokėtų už neįvykusią kelionę, grąžinimą, ir tik tuo atveju, jei dėl netinkamo nacionalinio reglamentavimo, asmens sumokėta suma nebūtų grąžinta visa apimtimi, likusi negrąžinta suma pripažintina asmens patirta žala ir priteistina iš valstybės. Teismas darė išvadą, kad valstybei nekyla pareiga atlyginti pareiškėjai už kelionę sumokėtų sumų, kurios galėjo būti grąžintos kaip draudimo išmoka už neįvykusią kelionę, tačiau nebuvo išmokėtos dėl pačių nukentėjusiųjų asmenų neveikimo (Aprašo 13 punkte nurodytų prašymų ir (ar) kitų dokumentų savalaikio nepateikimo). Nagrinėjamu atveju į Departamentą buvo kreiptasi tik 2017 m. rugpjūčio 11 d. prašymu. Turistams išmokėtos kompensacijos sudarė 4,96 proc. nuo kiekvieno turisto sumokėtos sumos, todėl tuo atveju, jei pareiškėja (ar kitas pagal sutartį turėjęs keliauti asmuo) nustatytu laiku būtų pasikreipusi dėl draudimo išmokos sumokėjimo, pagal sutartį atlygintina suma (4,96 proc. nuo pagal sutartį sumokėtos kelionės kainos) būtų sudariusi ne daugiau, nei 31,57 Eur. Taigi, turistų patirta žala būtų kompensuota tik iš dalies, likusi neatlyginta pagal sutartį suma sudarytų 605,01 Eur, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjai iš valstybės priteistina žala sudaro 302,5 Eur (605,01 Eur / 2).

18. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos, todėl, vadovaujantis CK 6.2 straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Skundas priimtas 2017 m. lapkričio 10 d., todėl nuo šios dienos priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos.

III.

19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip

nepagrįstą.20. Atsakovas teigia, jog teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti savo sprendimą, t. y. sprendime nėra nei vieno

motyvo, kuriuo remiantis teismas sprendė, jog egzistuoja CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose numatytų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Taip pat pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrintos Direktyvoje minimos teisės, pažeidė ABTĮ įtvirtintą draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat draudimą vertinti Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą. Taip pat teismas pažeidė ES Sutartyje nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nėra kompetentingas spręsti klausimus dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi ES teisės pažeidimą.

21. Atsakovas pažymi, kad teismas netinkamai taikė CK normas, aktualias nagrinėjant reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atsakovo nuomone, šiuo atveju neegzistuoja visuma sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Atsakovo teigimu, Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip valstybės neteisėti veiksmai.

22. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą. Pažymi, kad į bylą pateikta 2014 m. lapkričio 6 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis buvo sudaryta tarp R. J.-S. ir UAB „Freshtravel“, todėl teismas klaidingai nurodė, kad viena iš paslaugų sutarties šalių buvo pareiškėja. Be to, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad ji būtų atlikusi kokius nors mokėjimus. Be to, į bylą pateikta paslaugų sutartis nėra pasirašyta nei vienos šalies. Pareiškėjos į bylą pateiktas 2014 m. lapkričio 6 d. mokėjimo nurodymas nepatvirtina, kad minėtu mokėjimu pareiškėja sumokėjo 635,58 Eur (2 198 Lt) kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ už pareiškėjos užsakytą kelionę, kadangi mokėjimo nurodyme mokėjimo paskirtis „Beta.lt order #(415246956)“ neįrodo, jog buvo sumokėta už UAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę, kad buvo sumokėta pagal 2014 m. lapkričio 6 d. turizmo paslaugų teikimo sutartį, be to, mokėjimą atliko net ne pareiškėja, o R. J.-S.

23. Atsakovo manymu, pareiškėjos reikalavimas dėl patirtos žalos atlyginimo turi būti sprendžiamas UAB „Freshtravel“ bankroto byloje, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.25. Departamentas sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Atkreipia dėmesį, kad

atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodė ginčui aktualias kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, išsamiai išdėstė faktines aplinkybes bei pasisakė dėl pareiškėjos patirtos turtinės žalos ir jos dydžio.

Teisėjų kolegija


IV.

26. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl turtinės žalos, pareiškėjai kilusios dėl netinkamo Direktyvos 7 straipsnio nuostatų įgyvendinimo, atlyginimo.

27. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino pareiškėjos skundą ir priteisė jai 302,5 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą. Atsakovo atstovas Ministerija apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

28. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų

https://Beta.lt/

ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).29. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip

reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

30. Pabrėžtina ir tai, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

31. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

32. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjos skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojamų argumentų.

33. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kai kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja neatgavo už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjos) teisių apsaugos. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

34. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl vertintini kaip nepagrįsti atsakovo argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.

35. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti.

36. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog pareiškėja būtų atlikusi mokėjimus už kelionių organizatoriaus paslaugas, todėl turtinės žalos ji nepatyrė ir žalos atlyginimas jai priteistas nepagrįstai. Šie atsakovo atstovo argumentai vertintini kritiškai, kadangi byloje yra pateikti duomenys, jog pareiškėjai su kelionių organizatoriumi sudarytoje turizmo sutartyje buvo nurodyta kaip turistė. Už ją pagal turizmo paslaugų sutartį sumokėjo trečiasis suinteresuotas asmuo R. J.-S., kuri bankiniu pavedimu pervedė iš viso 2 198 Lt (636,58 Eur) sumą pagal įsigytą kuponą internetinėje svetainėje Beta.lt turizmo paslaugai gauti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog minėta suma buvo pervesta už BUAB „Freshtravel“ pareiškėjai turėtą suorganizuoti kelionę. Taigi pareiškėja iš esmės buvo

https://Beta.lt/

galutinė naudos gavėja, nusipirkusi kelionių organizatoriaus paslaugas. Tai, kad prievolė sumokėti už perkamą kelionę buvo įvykdyta per kitą asmenį, minėto vertinimo nekeičia. Ministerijos argumentas, kad pateikta turizmo sutartis nėra pasirašyta, nepaneigia teismo vertinimo, nes iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, jog turizmo paslaugų teikimo sutartis realiai buvo sudaryta ir joje numatyta pareiškėjos prievolė sumokėti už įsigytas paslaugas buvo įvykdyta. Todėl laikytina, kad pareiškėja patyrė žalą kelionių organizatoriui tapus nemokiam ir negrąžinus išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017, 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1603-502/2018, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1783-556/2018 ir kt.).

37. Išnagrinėjus ir įvertinus apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšio, pripažintina, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija iš dalies tenkinti pareiškėjos skundą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017. Administraciniai teismai, nagrinėdami analogiškus ginčus, nuosekliai laikosi minėtoje nutartyje suformuotos praktikos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-756/2018; kt.).

38. Teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą ir Ministerijos apeliacinio skundo argumentą, kad pareiškėjos reikalavimas atlyginti turtinę žalą turi būti sprendžiamas BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje, kadangi būtent Lietuvos valstybei, kaip Europos Sąjungos narei, šiuo atveju kilo pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, o to nepadariusi turi atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą, t. y. atlyginti pareiškėjos patirtus nuostolius.

39. Nesutiktina ir su apeliacinio skundo teiginiu dėl netinkamai įvykdytos pirmosios instancijos teismo pareigos motyvuoti sprendimą, nes pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, teisingai išnagrinėjo tarp bylos šalių kilusį ginčą, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

40. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjai priteisė turtinės žalos atlyginimą, atitinkantį negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl pareiškėjos įsigyto kelionės paketo iš BUAB „Freshtravel“. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinės žalos atlyginimą, pagrįstai taikė ir CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

41. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



VESLAVA RUSKAN_______________________


2019-09891 2019-06-20 2019-06-12 2019-06-12 -

Administracinė byla Nr. eAS-397-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01469-2019-5Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovams Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriui, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl aktų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. balandžio 15 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2018 m. spalio 29 d. sprendimą „Grėsmės vaikui lygio nustatymo anketa“ Nr. 1GL-1243 (toliau – ir Skyriaus sprendimas) ir juo nustatytą grėsmės lygį; 2) panaikinti Tarnybos 2019 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 1SD-2079, kuriuo atsisakyta panaikinti Skyriaus sprendimą; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Skyriaus sprendimo galiojimą, nes pareiškėjas dėl jo patiria didelius dvasinius išgyvenimus, jis naudojamas kitų valstybės institucijų veikloje.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 18 d. nutartimi, be kita ko, atsisakė priimti pareiškėjo R. P. skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus 2018 m. spalio 29 d. sprendimą ir juo nustatytą grėsmės lygį, priėmė skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 1SD-2079 bei priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, trečiuoju suinteresuotu asmeniu į bylos procesą įtraukė J. P., Valstybės


vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus procesinę padėtį pakeitė iš atsakovo į trečiojo suinteresuoto asmens, netenkino prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, priėjo išvadą, kad pareiškėjo ginčijama nustatytos formos anketa – Skyriaus 2018 m. spalio 29 d. grėsmės vaikui lygio nustatymo anketa Nr. 1GL-1243, – kurioje nurodytas Skyriaus nustatytas grėsmės vaikui lygis, tėra tarpinis procedūrinis dokumentas, kuriame yra nurodytos konstatuojamojo pobūdžio aplinkybės dėl grėsmės vaikui lygio nustatymo ir kurio pagrindu Tarnyba priėmė sprendimą dėl atvejo vadybininko paskyrimo, vykdė atvejo vadybą, sudarė pagalbos planą. Šioje grėsmės vaikui lygio nustatymo anketoje nėra suformuluotų jokių privalomojo pobūdžio įpareigojimų pareiškėjui ar kitiems suinteresuotiems asmenims. Toks tarpinis procedūrinis dokumentas pats savaime nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių. Kadangi grėsmės vaikui lygio nustatymo anketa negali būti ginčo administracinėje byloje dalyku, atsisakyta priimti skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Skyriaus 2018 m. spalio 29 d. sprendimą ir juo nustatytą grėsmės lygį. Pažymėta, jog pareiškėjo nesutikimo su ginčijamoje grėsmės vaikui lygio nustatymo anketoje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis argumentus teismas vertins tirdamas Tarnybos sprendimo dėl grėsmės vaikui lygio nustatymo pagrįstumo teisėtumą ir pagrįstumą.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog atsisakytina priimti skundo dalį dėl Skyriaus 2018 m. spalio 29 d. sprendimo, įforminto grėsmės vaikui lygio nustatymo anketoje, netenkino pareiškėjo prašymo taikyti jo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, taip pat nenustatė pagrindo reikalavimo užtikrinimo priemones taikyti savo iniciatyva.

III.

Pareiškėjas R. P. atskirajame skunde pirmosios instancijos teismo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartį ir priimti pareiškėjo skundą su reikalavimu panaikinti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus 2018 m. spalio 29 d. sprendimą, klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo išspręsti iš esmės; apeliacinės instancijos teismo prašo, pirmosios instancijos teismui netenkinus atskirojo skundo, priimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 2–4 punktuose nurodytą sprendimą.

Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai įvertino ginčijamo Skyriaus sprendimo pobūdį ir galią pareiškėjo teisinei padėčiai, teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje buvo nagrinėtos visiškai skirtingos ir su grėsmės vaikui lygio nustatymu nesusijusios aplinkybės, nepagrįstai netaikė reikalavimo užtikrinimo priemonės. Tvirtina, kad grėsmės vaikui lygio nustatymo procedūra baigiasi arba priimant sprendimą baigti pranešimo nagrinėjimą (Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – ir VTAPĮ) 36 str. 1 d.), arba nustatant grėsmės lygį – užpildant grėsmės vaikui lygio nustatymo anketą (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. A1-221 patvirtinto Grėsmės vaikui lygių kriterijų ir grėsmės vaikui lygio nustatymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 5.3 p., 1 priedas). Taigi, priėmus Skyriaus sprendimą, nebeatliekami jokie kiti su grėsmės vaikui lygio nustatymu susiję veiksmai ir nepriimami sprendimai nei pagal VTAPĮ, nei pagal Aprašą, todėl Skyriaus sprendimas laikytinas galutiniu sprendimu. Atvejo vadybininkas nepriima jokių su grėsmės vaikui lygio nustatymu ar jo panaikinimu susijusių sprendimų, o sudaro pagalbos šeimai planą ir stebi jo vykdymą, todėl teismo nuorodos į atvejo vadybą negali būti teisiniu argumentu, pagrindžiančiu išvadą, jog Skyriaus sprendimą tėra tarpinis procedūrinis sprendimas, juolab kad šiuo atveju atvejo vadyba iš esmės nebuvo vykdoma, ji po kelių mėnesių nutraukta. Pareiškėjas nesutinka su teismo pozicija, kad galutinius sprendimu dėl grėsmės vaikui lygio nustatymo laikytinas ginčijamas Tarnybos 2019 m. kovo 26 d. sprendimas. Akcentuoja, jog, kreipdamasis į Tarnybą, jis tik pasinaudojo teise į išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarką, numatyta VTAPĮ. Be to, pati Tarnyba pastarajame sprendime konstatavo, jog pirmasis grėsmės vaikui lygis buvo nustatytas būtent Skyriaus sprendimu. Pareiškėjas tvirtina, kad Skyrius sprendimas jam sukelia teisines pasekmes, nes dėl jo jis patiria didelę neturtinę žalą, t. y. didelius dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, nes yra nepagrįstai pripažintas smurtavęs prieš dukterį, daroma didelė ir neatitaisoma žala pareiškėjo garbei ir orumui, sveikatos būklei. Dėl nustatytojo grėsmės vaikui lygio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Teismas neanalizavo ir nepasisakė dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad būtent Skyriaus sprendimas pareiškėjui sukelia teises ir pareigas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, jog teismas netenkino jo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones vien todėl, kad buvo atsisakyta priimti skundo reikalavimą panaikinti Skyriaus sprendimą, ir visiškai neargumentavo, kodėl negali savo iniciatyva taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones dėl Tarnybos 2019 m. kovo 26 d. sprendimo.

Atsakovas Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos

atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį atmesti.Tarnyba sutinka su teismo vertinimu, kad grėsmės vaikui lygio nustatymo anketa yra tik tarpinis procedūrinis

dokumentas, ji pati savaime nesukūrė pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Šio tarpinio dokumento pagrindu Tarnyba tik įvertino informaciją apie pranešimą dėl vaiko teisių pažeidimo pagal anketoje nurodytus kriterijus bei priėmė sprendimą dėl atvejo vadybininko iniciavimo. Nagrinėjamu atveju atvejo vadybininkas vykdė atvejo vadybos procesą, sudarė pagalbos planą, tačiau jis nėra Tarnybos darbuotojas, todėl ji neturi įgaliojimų vertini jo veiksmus / neveikimą. Už prevencinės, kompleksiškai teikiamos ir / ar kitokios pagalbos vaikui ir šeimai užtikrinimą atsako savivaldybė. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, Tarnyba, gavusi informaciją apie numanomą vaiko teisių pažeidimą, neturi jokio galimybės išvengti grėsmės vaikui lygio nustatymo anketos pildymo procedūros, nes tai atlikti ją įpareigoja poįstatyminis teisės aktas – Aprašas. Pareiškėjo argumentai, kad Skyriaus sprendimas yra galutinis ir jokie kiti su grėsmės vaikui lygio nustatymu susiję veiksmai nei pagal VTAPĮ, nei pagal Aprašą nebeatliekami ir sprendimai nepriimami, neatitinka tikrovės. Be to, Tarnyba pažymi, kad, kaip nurodė teismas, pareiškėjo nesutikimo su Skyriaus sprendime nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis argumentas bus vertinami tiriant Tarnybos 2019 m. kovo 26 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Tarnyba papildomai nurodo, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančiu, jog, netaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių ar sunkumų, pati savaime nėra pagrindas taikyti tokias priemones.

Teisėjų kolegija


IV.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Viešojo administravimo srityje yra priimami įvairaus pobūdžio aktai, bet ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011; 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-881-492/2016). Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, jog skundžiamas aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1370-624/2015).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Skyriaus 2018 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. 1GL-1243, t. y. grėsmės vaikui lygio nustatymo anketos, kurioje konstatuotas grėsmės vaikui lygis – pirmas lygis (b. l. 18–28), ir Tarnybos 2019 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. 1SD-2079, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo 2019 m. vasario 21 d. skundą, kuriame išreiškiama nuomonė dėl Skyriaus sprendimo pagrįstumo / teisėtumo, prašoma panaikinti Skyriaus 2018 m. lapkričio 5 d. raštą Nr. 1SD-2635 bei pateikti J. P. 2018 m. spalio 1 d. prašymą Tarnybai (b. l. 38–41), teisėtumo ir pagrįstumo.

Pagal VTAPĮ 36 straipsnio 1 dalį, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, gavęs žodžiu, raštu ar bet kokiomis nuotolinio ryšio priemonėmis pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, kuo skubiau, tačiau ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo pranešimo gavimo, pradeda nagrinėti pranešimą ir susitinka su vaiku, užsitikrindamas galimybę pabendrauti su juo be apribojimų, jeigu yra poreikis, – nedalyvaujant vaiko atstovams

pagal įstatymą, atsižvelgęs į vaiko amžių ir brandą išklauso vaiką jam priimtinu būdu apie galimą jo teisių pažeidimą, taip pat įvertina vaiko gyvenamąją ir socialinę aplinką bei vaiko santykius su jo tėvais ar kitais vaiko atstovais pagal įstatymą; jeigu yra įtarimų, kad vaikas patyrė smurtą, vaikas pagal poreikį turi būti išklausytas psichologo; valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, atlikęs šioje dalyje nurodytus veiksmus šio įstatymo 38 straipsnyje nustatyta tvarka, nustato grėsmės vaikui lygį; jeigu Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius nenustato galimų vaiko teisių pažeidimų ir pavojaus vaiko saugumui, sveikatai ir gyvybei, jis priima sprendimą baigti pranešimo nagrinėjimą. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs pirmąjį ar antrąjį grėsmės vaikui lygį, vadovaudamasis šio įstatymo 37 straipsnio nuostatomis inicijuoja atvejo vadybos procesą (VTAPĮ 36 str. 7 d.). Vadovaujantis to paties įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi, paaiškėjus pranešimo apie galimą vaiko teisių pažeidimą pagrįstumui ir nustačius vieną iš šio įstatymo 38 straipsnyje apibrėžtų grėsmės vaikui lygių, taikoma atvejo (atvejis – kompleksinės pagalbos vaikui ir (arba) jo atstovams pagal įstatymą poreikio atsiradimas arba galimas vaiko teisių pažeidimas ir (arba) grėsmės vaikui lygis, nustatytas pagal šį įstatymą; VTAPĮ 2 str. 1 d.) vadyba.

Grėsmės vaikui lygių kriterijus ir Grėsmės vaikui lygio nustatymo tvarkos aprašą tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras (VTAPĮ 38 str. 1 d.). Veiksmai, kuriuos turi atlikti valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, gavusi pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą ir nedelsiant pradėjusi vertinti grėsmės vaikui lygį, yra nurodyti Aprašo 5 punkte. Pagal Aprašo 5.3 papunktį, atlikęs Aprašo 5.1 ar 5.2 papunktyje nurodytus veiksmus (susitikti su vaiku, jį išklausyti ir kt.), valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos specialistas, įgaliotas nagrinėti pranešimus apie galimus vaiko teisių pažeidimus, vertinantis ir nustatantis grėsmės vaikui lygį bei atliekantis kitus Apraše nustatytus veiksmus, siekdamas apginti vaiko teises ir užtikrinti teisėtus jo interesus, nustato grėsmės vaikui lygį – užpildo Grėsmės vaikui lygio nustatymo anketą (Aprašo 1 priedas). Nenustačiusi galimų vaiko teisių pažeidimų ir grėsmės vaiko saugumui, sveikatai ir (ar) gyvybei rizikos veiksnių, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija grėsmės vaikui lygio nenustato ir baigia nagrinėti pranešimą; valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, jei vaikui ir (ar) vaiko atstovams (-ui) pagal įstatymą reikia gauti paslaugas ir pagalbą, raštu kreipiasi į vaiko gyvenamosios vietos savivaldybės administraciją ir perduoda informaciją, pagrindžiančią vaiko ir (ar) vaiko atstovų (-o) pagal įstatymą poreikius gauti paslaugas ar pagalbą (Aprašo 12 p.).

Atvejo vadybos taikymo ir inicijavimo, atvejo nagrinėjimo, pagalbos šeimai poreikių vertinimo, pagalbos plano sudarymo ir įgyvendinimo, šeimos stebėsenos, pagalbos plano peržiūros, atvejo vadybos proceso užbaigimo, atvejo vadybos koordinavimo savivaldybėje tvarką nustato Atvejo vadybos tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. A1-141. Pagal šio aprašo 3 punktą, atvejo vadyba taikoma ir inicijuojama Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritoriniam skyriui vadovaujantis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu nustačius vieną iš grėsmės vaikui lygių; Tarnybos teritorinis skyrius elektroninėmis ryšio priemonėmis ir (ar) raštu ne vėliau kaip kitą darbo dieną po grėsmės vaikui lygio nustatymo kreipiasi į savivaldybės socialinių paslaugų įstaigą ar kitą įstaigą, kuriai savivaldybė suteikė įgaliojimus koordinuoti atvejo vadybos procesą ir teikti socialines paslaugas šeimoms savivaldybėje, su prašymu paskirti atvejo vadybininką; kartu su prašymu Tarnybos teritorinis skyrius pateikia turimą informaciją apie vaiką ir jo šeimą. Tačiau atvejo vadyba gali būti taikoma ir nenustačius grėsmės vaikui lygio, bet esant poreikiui vaikui ir šeimai gauti kompleksinę pagalbą; atvejo vadybą gali inicijuoti savivaldybės administracija, seniūnija, socialinių paslaugų įstaiga, kitos pagalbą vaikams ir šeimoms teikiančios įstaigos ar kita įstaiga, organizacija, šeima, elektroninėmis ryšio priemonėmis ir (ar) raštu kreipdamasi į socialinių paslaugų įstaigą su prašymu paskirti atvejo vadybininką; Tarnybos teritorinis skyrius į šį atvejo vadybos procesą neįtraukiamas (Atvejo vadybos tvarkos aprašo 4 p.).

Teisėjų kolegija, išanalizavusi aptartą teisinį reglamentavimą, nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos išvada, jog ginčijamas Skyriaus sprendimas, t. y. grėsmės vaikui lygio nustatymo anketa, tėra tarpinis procedūrinis dokumentas, kuris pats savaime nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių. Toks dokumentas, kuriuo nustatomas grėsmės vaikui lygis, tik sudaro prielaidas Tarnybai imtis tolesnių veiksmų, be kita ko, pradėti atvejo vadybą, tačiau jis pats pareiškėjui jokių teisių ir pareigų nesukuria. Grėsmės vaikui lygio nustatymo procedūra yra sudėtinė kompleksinės pagalbos vaikui ar vaiko teisių pažeidimo užkardymo proceso dalis. Teisės aktai numato, kad būtent atvejo vadybininko veiksmus, atvejo vadybos plano pagrįstumą suinteresuoti asmenys gali skųsti savivaldybės administracijos direktoriui. Pastebėtina, jog ir pareiškėjas skunde bei atskirajame skunde nenurodė, kokius veiksmus jis turėjo atlikti / nuo kokių veiksmų jis turėjo susilaikyti tiesiogiai dėl ginčo grėsmės vaikui lygio nustatymo anketoje konstatuotų aplinkybių, kokie įpareigojimai joje jam buvo nustatyti, o kilusias teisines pasekmes siejo su vėliau valstybės institucijų atliktais veiksmais,

tarp jų – ikiteisminio tyrimo pradėjimu, taip pat dėl tokio sprendimo egzistavimo savo patiriamais neigiamais išgyvenimais. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad grėsmės vaikui lygio nustatymo anketa negali būti ginčo administracinėje byloje dalyku, ir atsisakė priimti skundą dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Skyriaus 2018 m. spalio 29 d. sprendimą ir juo nustatytą grėsmės vaikui lygį kaip nenagrinėtiną teismų Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 2 d. 1 p.).

Šiame kontekste papildomai pažymėtina, jog VTAPĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vaikas turi būti apsaugotas nuo nusikalstamų veikų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse. Vaikas taip pat saugomas nuo visų formų smurto, už kurį nenumatyta baudžiamoji atsakomybė, smurto demonstravimo vaikui bei kitų vaiko asmeninių ar turtinių teisių pažeidimų, nenumatytų šio straipsnio 1 dalyje (VTAPĮ 29 str. 2 d.). Fizinis ar juridinis asmuo, sužinojęs ir (ar) turintis pagrįstos informacijos apie vaiką, kuris nukentėjo nuo nusikalstamos veikos, nurodytos šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, ir (ar) dėl to jam gali būti reikalinga pagalba, privalo apie tai pranešti policijai ir (ar) Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai ar jos įgaliotam teritoriniam skyriui (VTAPĮ 29 str. 3 d.). Taigi, pranešimas policijai apie vaiką, kuris nukentėjo nuo nusikalstamos veikos, nėra tiesiogiai siejamas su grėsmės vaikui lygio nustatymu. Be to, pareiškėjas argumentais ir įrodymais nepagrindė, kad Skyriaus sprendimo galiojimo sustabdymas ar jo panaikinimas turėtų kokį nors poveikį vykstančiam ikiteisminiam tyrimui.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1833 redakcija), teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Iš šios teisės normos formuluotės akivaizdu, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-751-442/2018, 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019).

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmos žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2975-662/2018, 2018 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-806-442/2018). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-444-502/2017, 2018 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-502-520/2018). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016, 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-520/2017).

Pareiškėjas skunde prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Skyriaus 2018 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. 1GL-1243 galiojimą, nurodydamas, jog dėl ginčijamo sprendimo patiria didelius dvasinius išgyvenimus, šis sprendimas naudojamas Tarnybos ir kitų valstybės institucijų veikloje, o priimtas teismo sprendimas nepadės atkurti iki pažeidimo buvusią padėtį. Teisėjų kolegija pažymi, jog, pagal administracinių teismų praktiką, gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-516-525/2018), todėl pirmosios instancijos teismas, atsisakęs priimti nagrinėti pareiškėjo reikalavimą panaikinti Skyriaus sprendimą, turėjo teisinį pagrindą atsisakyti tenkinti ir jo prašymą taikyti nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Dėl teismo teisės reikalavimo užtikrinimo priemones taikyti savo iniciatyva teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į

tai, jog, jos vertinimu, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, pavyzdžiui, apie daromą konkrečią ir įrodymais pagrįstą žalą pareiškėjo sveikatos būklei. Akcentuotina ir tai, kad administracinio teisės akto (šiuo atveju – Skyriaus 2018 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. 1GL-1243 arba Tarnybos 2019 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. 1SD-2079) galiojimo sustabdymas savaime nepatvirtina jo neteisėtumo ir nepagrįstumo bei nepaneigia jame padarytų išvadų, todėl nebūtų reikšmingas pareiškėjo garbės ir orumo vertinimui. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nagrinėjamoje administracinėje byloje galimybės, proceso teisės normų nepažeidė ir nenukrypo nuo teismų praktikos.

Dėl atskirojo skundo argumentų apie teismų praktikos, kuria vadovavosi pirmosios instancijos teismas, aktualumą kilusiam ginčui teisėjų kolegija pažymi, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Taigi, teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą). Pažymėtina ir tai, kad teismo precedentu būtina vadovautis tik tokioje byloje, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašioms faktinėms aplinkybėms. Precedentinę reikšmę turi tie sprendimai, kuriuose sprendžiamas ginčas ne dėl faktų, o dėl teisės, privalomą galią turi tik tokia teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė, kuri buvo priimta remiantis esminėmis faktinėmis aplinkybėmis ir lėmė teismo sprendimą, t. y. privalomą galią turi ne abstrakti teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė sprendime, bet tokia, kuri priimta pagal faktines aplinkybes ir kurias teismas laikė esminėmis priimant sprendimą ankstesnėje byloje. Privalomą galią teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė vėlesnėje byloje turi tik tada, jeigu ankstesnės ir vėlesnės bylos faktinės aplinkybės sutampa. Be to, netgi nustačius, kad ankstesnės ir vėlesnės bylos aplinkybės yra iš esmės panašios, ne visi teisės normos išaiškinimai yra privalomi, o tik tie, kurie buvo pagrindas teismui priimti atitinkamą sprendimą. Kiti teismo motyvai ir pasisakymai dėl teisės nėra privalomi sprendžiant vėlesnę analogišką bylą, tačiau gali būti laikomi teisės taikymo ir aiškinimo šaltiniu, t. y. teisės normos prasmę padedančių atskleisti teisės taikymo ir aiškinimo metodu, arba pagalbine medžiaga teisėjams įgyvendinti samprotavimo pagal analogiją principą ar nustatant teismo sprendimo ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija).

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais bylose, kuriose buvo sprendžiama, ar tam tikras viešojo administravimo subjekto raštas gali būti bylos nagrinėjimo dalyku. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti ne todėl, kad nustatė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškoje ar iš esmės panašioje byloje grėsmės vaikui lygio nustatymo anketą pripažino tarpiniu dokumentu, o pats įvertinęs byloje ginčijamus administracinius aktus, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniuose sprendimuose (sprendimuose, nutartyse) pateiktais išaiškinimais kaip teisės taikymo ir aiškinimo šaltiniu. Tai, kad procesiniuose sprendimuose, kuriuose pateiktais išaiškinimais vadovavosi pirmosios instancijos teismas, buvo vertinami ne tokie patys administraciniai aktai kaip nagrinėjamoje byloje, savaime neįrodo, kad minėtuose procesiniuose sprendimuose suformuluotos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės nėra susijusios su nagrinėjamo ginčo esme. Atsižvelgiant į tai, šios pareiškėjo pretenzijos pripažintinos nepagrįstomis.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.


n u t a r i a:

Pareiškėjo R. P. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


· web viewteismo posėdyje atsakovė pripažino, kad lietuvoje gyvena nuo vaikystės, lietuvių...

Documents