Vladas Šimkus

Kukli, bet inoringa muza

Poezijos vertejo "karjera" pradejau maždaug kartu. su savais eiliavimais, ir per pora dešimtmeciu tu verti-

mu susikaupe gera šusnis - solidesniu ir epizodiniu, at-skiromis knygomis išleistu ir periodikoje išbarstytu. Šio-je srityje nesu nei originalus, nei vienišas: panašu verti-mu bagaža turi beveik kiekvienas musu poetas, nekal-bant apie visus gerokai pralenkusi Aleksi Churgina.

Kolektyvines pastangos leme ne tik vertimu kieki, betir menini lygi. Nusistovejo tam tikri kriterijai ir reika-lavimai, vienodai taikomi ir jauniems vertejams, ir vete-ranams. Kai kuo jau galime pasididžiuotiprieš kitas res-publikas.

'Taigi nelabai suklystume, visus lietuviu poetus ira-šydami i verteju sekcija, ir kiekvienas iš ju yra sukau-pes nemažai patirties. Deja, ta patirtimi retai dalijamasiir apskritai apie vertimus nedaug rašoma. Ir ne vien delmusu paciu aplaidumo. Apie kurini galima kalbeti ivai-.ri(iis aspektais ir ivairiausiom progom, 0 apie vertima-tik ti~k, ar atspindi jis kurini ir kokiu laipsniu. Vertimo"geneze" neturi jokio paslapties šydo - pirminis yra ori-ginalas. Vertejo žiniu, pastangu ir talento deka - visi šiekomponentai vienodai butini - kurinys nauju pavidalutesia savo gyvenima, 0 vertejas lieka tik tarpininko vaid-menyje, nors jis (ne Gete, ne Šekspyras!) yra faktiškas'vertimo autorius. Tai pamiršta ne tik skaitytojas, bet irdažnas recenzentas, vertejo nuodemes ar nuopelnus leng-va ranka priskirdamas originalui.

Ka ir kaIbeti, kukli vertejo muza, taciau bendrautisu ja nera paprasta, taigi ir nenuobodu. Pasinere i dar-ba, ieškodami reikalingo žodžio ar rimo, ne/dažnai ir su':'simastom - kas vis delto yra poezijos vertimas, kokiajo prasme ir galimybes? Ir kuo ilgiau galvojam, tuo la-

. biau komplikuojasi atsakymai.

43~

*

Poetams lemta visada su pavydu žiureti i "tarptauti-:nius" menus - muzika, daile - ir ju triumfalia kelioneper pasauli. Zymiai komunikabi1esni ir prozininkai bei.dramaturgai. 0 ei1erašcio kelias iš tautos i tauta baisiai.nelengvas. Maža pasakyti, kad, bandydami kita kalba.perteikti ei1erašcio prasme, nusikalstame jo skambesiui,.ir atvirkšciai. Eiliuota mokslini traktata galima išversti:pakankamai skambiai ir tiksliai. Bet ka daryti, sakysime,;su tokiomis A. Bloko ei1utemis:

o BeCHa 6e3 KOHua U 6e3 KpalO-

Be3 KOHua U 6e3 KpalO MeaTa/

. Eileraštis- gimtosios kalbos kudikis. Kuo gražesnis:ir brangesnis, tuo nenoriau ji motina paleidžia iš savo:glebio. Yra netgi nuomone, kad poezijos esme ir sudarotai, kas neišverciama. Optimistai tvirtina priešingai: ne-išverciamu ei1erašciu nebuna..

Nežinau, kurie teisesni, bet visi vertejo vargai ir,džiaugsmai - tarp šiu dvieju kraštutinumu.

*

Lengviau išverciamos poezijos nelaikydami savaime-nei antraei1e, nei paprastesne, galime pasakyti tiek: poe-tas poetui, eileraštis ei1erašciui nelygu. Skaitau Vitmenalietuviškai ir rusiškai - abu vertimai ispudingi, monu-:mentalus ir daug kuo tarpusavy panašus. Kitokio ir ne-isivaizduociau. Tuo tarpu prancuzu simbolistai man, ne-:mokanciam kalbos, matyti, ir liks tiktai graži legenda.

Visi džiaugemes rusu verteju darbu, skaitydami neviena sudetinga E. Mieželaicio pasaža. Bet S. Neries ru-;siškos knygos, nepaisant geriausiu intenciju ir abipusiupastangu, paliko nemaža kartelio doze.

Nežinia, kada atsiras virtuozas, galintis adekvaciai iš--versti Cvetajeva, Rilke arba Majakovski su jo "chleb-'nikoviškais" naujadarais. . .

Apie vertejo patirti, takta ir sažine byloja jautrumas"kurybiniams nuostoliams. Kai pastarieji didesni už "nau--dingo darbo koeficienta" - verciau padeti plunksna.

-440

*

I'

Kažkada prieškarineje "Kulturoje" teko skaitytiA. Vencl0vos straipsni apie Fransua Vijona. Ten pat au-torius kaip iliustracija pateike ir pažodžiui išverstu bala- .

džiu. Veliau rusu kalba perskaityti poetiniai vertimaiman padare kur kas blankesni ispudi - juose Vijonaskažkoks nuglaistytas, supaprastintas. Kaip sakoma, for-ma nuskriaude turini. .

Kad ir kaip besidžiaugtume poetinio vertimo pasieki-mais, ar verta visai atsisakyti pažodinio? Minetas pavyz-dys teigia priešingai.

Dar toks paradoksas. Pažodiniu vertimu dažnai nau-dojasi vertejai; kartais net gana sekmingai. Jeigu tokskelias i originalo suvokima tinka vertejui, kodel jis tu-retu buti nepriimtinas skaitytojui?

Tuo tarpu vis dažniau musu poezijoje sutinkame ori-ginaliu verlibru, tokiu panašiu i pažodinius vertimus...

*

V. Lugovskojaus "Amžiaus vidurys" tarybineje poezi-joje išsiskiria neeiliniu užmoju, spalvingumu, socializmo€pochos apmastymo gi1umu. Retai asmenine poeto patir-tis taip sulydoma su masiu likimu. Knyga pasirode tada,kai mano karta ženge pirmuosius žingsnius i literatura irkiekviena naujiena priimdavo ypatingai jautriai. Dabar,išvertes dešimti "Amžiaus vidurio" poemu, iš dalies iku-nijau sena savo svajone.

Tai sentimentai. Bet žvilgterkime' i kurini grynai išvertejo poziciju. Kai kuriu keblumu, be abejo, sudaroilga, per keliolika eiluciu nusitesusi Lugovskojaus fra-ze - ištisa istoriniu reali ju, vaizdu ir ivykiu virtine,€pitetu samplaikos (fp030BbZU, MegHbzu, cTapuKoBcKUii,aUCTbZUJ3BepuHbzu gyx OBparOB U .IleCoB), lietuvišku ati-tikmenu neturintys sutrumpinimai (CoBHapKoM).Taciaunet neigudusi akis pastebes, kad tuos ir kitus sunkumusviršija "lengvatos". Tekstas nerimuotas. Penkiapedis jam-bas - labai paranki ir talpi ritmika, turinti geras lietu-viškas tradicijas. Apskritai "Amžiaus vidurys" priskirti-

I'

.

441

nas prie tu kuriniu, kuriu sudetinguma lemia prasme, 0' nekalba. . .

Taigi turejau pakankamaI prielaidu išversti PQemassu minimaliais nUQstQliais..Nesakau, kad reikejQ mažes-niu pastangu, tik buvO' mažesnis pavojus tQms pastan-gQms nueiti vejais. .

Kaip man pavykO', cia jau kita kalba.

*

Bet grižkime prie cituQtu dvieju BlQkQ eiluciu. Kaž-kada, "VagQs" darbuQtQju paprašytas, bandžiau ta stro-fa išversti, ir niekO' neišejQ. Paskui ilgai sukau galva~kaip cia yra? Juk prieš tai buvau susidures su imantres-neIn metafO'ru pynem, su efektingesne instrumentuQte-(S. KirsanQvu, A. VQznesenskiu), 0' cia tQks prasmes. aiš-kumas, tO'kie paprasti žQdžiai. Pavasaris, svaja - kO'ksPQetas apie tai nedainavQ?

Ir vis deltQ šiu eiluciu paprastumas apgaulingas. JQse-sukQncentruQti labai dideli ŽQdžiQkulturos ištekliai, su-lydyti gražiausI rusu 'PQezijQspasiekimai. Galima s'akyti~

. ištisQS PQetu kaitQs - Puškinas, Tiutcevas, Fetas - tQbu-linO' eilerašti, kad BIQkas galetu šitaip parašyti. Vertejas,.kuriO' naciQnalines PQezijQs uŽllugaris žymiai silpnesnis,.prieš tQkias eiles pasijunta bejegis.

PažQdinis vertimas šiuO' atveju irgi beveik niekO' ne-sakO'.

Taciau laikas bega, galimybes keiciasi. Netgi jaunalietuviu PQezija, sparciai kaupdama patirti, vis drasiaupasijunta svetimu kQrifeju papedeje. KO' nepadare am-žiai, dabar padarO' dešimtnieciai.

LaikO' perspektYVQje neišverciamueilerašciu gal irnera.

*

Kaip versti Puškina, 0' kaip MajakQvski? Laisvai artiksliai? Kas svarbiau - išlaikyti kuriniO' savituma ar"pritaikyti" ji prie lietuviškQs dirvQs? Nesakau, kad ši-tu ir panašiu prQblemu nera, bet man JQS nelabai rupi.

442

.a_iilU..,

Pripažistu tik'. viena principa - ištikimybe Qriginalui.Yra kQnkretus tekstas, kuri reikia maksimaliai SUVO'kti,pajusti ir kuO' tiksliau atkurti. Laisvu vertimu, sekimu irkitQkiQS savivales laikai praejQ. Bet kQkie "pagražini-;mai", "papildymai nuO' saves" mane tiesiQg erzina. Jiekvepia arba QriginalQ nesupratimu, arba silpna vertejO'technika ir skubQtu darbu, arba pataikavimu savam skai-tytQjui (galbut prastam savO' redaktQriaus skQniui). O.d.~Žlliausiai susiplaka visQS šitQS blQgybes. .

Juk PQezijQs kurinys - išbaigta visuma, autQriaussilpnybes kartu yra ir jO' jega. PapuQšdami savais bliz-guciais, apvagiame kuriniO' esme. Igudusiam vertejui tik-rai nesunku "praturtinti" lietuviu liaudies dainas šiuQlai-kiniais rimais arba StrazdQ eiles ispudingQm metafQrQm,taciau kas iš tQ? Tik nukentes mastysenQs savitumas, taprimityvaus menO' ekspresija, kuriQS PQveikis dabartineimusu PQezijai tQks akivaizdus (pvz., Just. Marcinkevi-ciui, M. Martinaiciui, S. Gedai). .

Sakysim, Aleksandras Cakas ir lietuviu "keturveji-ninkai" turi kai kuriu sasaju, bet ar galima jomis pasi-kliauti CakO' vertejui? AnaiptQl. Musu futurizmas 'nuvy-tO" dQrai nesulapQjes, palikdamas vien tušcia maniera.o CakO'PQezija- gyvas Qrganizmas,dramatiškai augan-tis nuO' jaunystes valiukavimQ iki skausmingu apmasty-mu. Tai, kuO' "keturvejininkai" žaide, Cakui buvO' gy-venimas. Perteikti jO' estetini ir etini aktualuma gali pa-deti tik pats Aleksandras Cakas, ikvepdamas verteja irvesdamas ji saYQ žaižaruO'janciQmis eilutemis. Jeigu ma-nO' vertime ir atsispindi lietuviškas futurizmas - tai ne-bent tQks, kQks galejQ buti, bet nebuvO'. Šia spraga tekO'pagal išgales užpildyti man.

Nera dvieju naciQnaliniu literaturu ir nera dviejuPQetu, atitinkanciu vienas kita. Nera eilerašciQ, kuris tilp-tu kQkiQS nQrs epQchQs, sroves ar mQkyklQs remuQse.TQdel gatavQ raktO' vertejas neturi. Kiekviena karta ten-ka buti nQvatQriumi, atkurti nepakartQjama. AtskleistiQriginalQ' savituma nelengva, bet tik šitaip patiriam at-radimO' džiaugsma, tik šitaip galim pasitarnauti savO' tau-tQS poezijai. .

443

*

Ištikimybe, aišku, neturi nieko bendra su pažodišku-mu. Ka ir kalbeti apie prasmes subti1ybes, jeigu net ei-ledaros perteikti "pažodiškai" neimanoma. Save gerbian-tis vertejas retai surimuos toli - esi, nors originalo ri-mai kartais butent šitokie. Daugelyje tautu naturaliairimuotusi medis - širdis, aitvaras - suras, 0 lietuviui tatarba eiliuotojo neraštingumas, arba avangardistiniaieks--perimentai. . .

Musu poezijoje silabine eiledara, išskyrus nebent"Anykšciu šileli" , ryškesniu meistriškumo pavyzdžiu ne-paliko. Todel suprantama ir logiška, kad Adoma Micke-viciu lietuviu poetai išverte jambais, amfibrachiais, dak-.tiliais, nevengdami ir vyriško rimo. Jie teisingai ivertino~lietuviu ir lenku eiliavimo tradiciju skirtinguma ir, ne-.noredami didžiojo' poeto archainti, panaudojo labiausiaiištobulintas ir iteisintas formas. .

Tad kodel aš savo vertimuose vis delto laikiausiA. Mickeviciaus eiledaros? Prieš keliolika metu vargu.ar toki "pažodiškuma " buciau sau leides. 0 dabar esu.isitikines, kad silabine eiledara teikia daug neišnaudotu,galimybiu, ir nera reikalo jos palikti praejusiu amžiu-.poezijos archyvuose. Juoba kad taisyklingas metras ima

. vis labiau atsibosti. Kas vakar atrode archaiška, šiandien:.vel gali buti aktualu.

*

Kad ir kaip keista, ištikimybe originalui labiausiai at-.palaiduoja vertejo kurybines galias, duoda jam didžiau-sia laisve.

. . . Prieš mane poezijos knyga, kuria turiu išversti..Jauciuosi pakankamai pasiruošes, bet pradeti nesiseka.Bandau viena eilerašti, kita. Išeina tik mechaniškas žo-.

. džiu deliojimas - verciamo poeto nera. Gailiuosi, eme-'sis darbo, matyti, skirto ne man. . .

Bet štai pagaliau isibegejau. Pats nepajutau, kaip ivy-ko stebetinas pasikeitimas. Atsirado ryšiai tarp tolimiau-siu savoku, logika ir harmonija. Frazes plaukia lengvaiir naturaliai. Iš kur tas sklandumas? Ogi todel, kad aš.

444

:pasidariau lyg ir lietuviškuoju verciamo poeto antrinin-ku, jo likimo bendraautoriu. Jo kalbejimo budas tapo.mano savastimi, ir nebereikialaužyt galvos del alitera-,ciju, del šio ar kito ivaizdž,io. Aš jau "žinau", kaip jis:pats rašytu šia strofa, jeigu rašytu lietuviškai. Tai, aišku,.iliuzija, bet vertejo darbe ji labai reikalinga.

o kur riba tarp vertejo kurybiškumo ir savivaliavi-IDO? Tokios ribos, deja, nera. Ir vis delto kurinio žinovoir myletojo klausa paprastai atskiria, kuri eilute natu-:raliai pritampa prie visumos, 0 kuri yra svetimkunis.

*

1_.

Vertimas - persikunijimo menas. Noredami pradžiu-ginti, draugai kartais sako: "Tavo vertimuose atpažistam"tave". Tik džiaugsmo iš to maža. Vertimas vis delto turiskambeti "cakiškai", "lugovskojiškai", 0 ne "šimkiškai".Vertejo individualybe, matyti, neišvengiamai palieka sa-vo žyme, bet jokiu budu neturi užgožti ar pažeisti vercia-mo kurinio individualybes. .

Nelabai pagristas man atrodo ir kurybines giminystes1eškojimas iš anksto, kai svarstome, kas ka turetu vers-"ti. TIkroji giminyste atsiranda tik vertimo metu. Kartaiskaip tik traukia priešingybes. Pavyzdžiui, A. Baltakisne karta yra sakes, kad. Bloka emesi versti gundomas 'to-limo savo braižui poetinio pasaulio. Antra vertus, kaIeiškia "artimas" arba "tolimas"? Tik jaunysteje laiko-mes isitvere vieno kito brangaus poezijos tomelio. Il-gainiui nebelieka tu keliu numyletiniu, lieka daugiabal-se, neaprepiama poezija.

Kadangi persikunijimui reikia laiko (panašiai kaipaktoriui, ruošianciam vaidmeni), visada maloniau ir nau-dingiau versti stambesni poeto kurybos pluošta negu at~skira eilerašti. Bet per ilgai užsiteses bendravimas irgiišsekiha, ir norisi atsinaujinti kitoje stichijoje.

,

*

Kad ir kaip aukštintume vertejo kurybiškuma, poeti-ni jo ikvepima, yra ir "proziškasis" darbo etapas - nevisada malonus, bet butinas rankrašcio taisymas, .reda-gavimas. Siandienineje vertimo praktikoje nepaprastai

445

išaugo redaktoriaus vaidmuo. Aš galeciau pateikti ilgiau-sia saraša prasminiu netikslumu, žioplysciu, banalybiu,kalbos ir kircio klaidu, nuo kuriu mano vertimus apsau-gojo vien redaktoriaus pastabumas. Redaktorius yra tar-si arbitras originalo ir gimtosios poezijos konflikte, ru-pinasi, kad nenukentetu nei viena, nei kita puse. Ver-tejas toks bešališkas ir kritiškas savo darbo atžvilgiugali buti nebent praejus gerokam laiko tarpui, kitaip sa-kant, kai jau šaukštai po pietu.

Puikiai žinau, su kokiu džiugaus palengvejimo atodu-siu vertejas baigia ilga ir varg inant i darba ir kaip su-trinka, pamates redaktoriaus pieštuku išmarginta savorankrašti. 0 kai kuriomis pabraukytomis strofomis verte-jas slapta ypac didžiavosi. . . Perdetas priekabumas? Ver-timo specifikos nesupratimas? 0 gal tik musu nenorasisigilinti i redaktoriaus argumentus? Šiaip ar taip, ten-ka daug ka permastyti iš naujo, pradine eiliuoto žodžioitaiga blesta, ir vel imames plunksnos. Ir netrukus, ma-tydami tobulejant savo vertima, galutinai isitikiname,kad redaktorius buvo teisus.

Netiesa, kad kvalifikuota redaktoriaus ranka reikalin-. ga tik pradedanciajam. Subtiliai, neprimetant savo sko-nio, taktiškai, bet reikliai redaguoti - irgi talentas. Lai-me, su tokiais talentais man yra teke susidurti. I ju pa-vardes, irašytas knygos metrikoje, skaitytojas turbutretai atkreipia demesi, bet mums, vertejams, nutyleti judidžiule parama butu tiesiog negražu.

*

Originalas yra vertejo ikvepejas ir tironas, suteikiakurybos sparnus ir kankina bejegiškumo kompleksu.

. "Pralenkti" originalo neimanoma (tam reiketu .parašytinauja kuririi), galima tik arteti prie jo. Originalas vie-nas, vertimu 'skaicius neribotas. Originalas nesensta, ver-timo amžius - kaip kam pavyksta - gal penkeri, - galpenkiasdešimt metu. Ir bene pati rusciausia tiesa: galin-ciam skaityti originala' vertimas (kad ir tobuliausias) ap-skritai nereikalingas.

Taciau galima kai ka pasakyti ir vertejo paguodai.Originalas irgi neamžinas. Jis miršta. Arba išnyksta

446

.1, .

Ilegražinamai, farba "užbalzamuojaUlas" siaurame žinovurate, ir prikelti ji gali tik vertejas. Antikos literatura'gyva tik vertimais. Rusai turi jau ne viena "Sakmes apie:Igorio' žygi" vertima. Galimas daiktas, kad ir Donelaitikada nors teks versti i lietuviu kalba.

Originalas - statiškas. Ne viskas jame vienodai ak-tualu tai ar kitai epochai. Vertejas - nori jis to ar ne-nori - originala perskaito savo meto akimis. Vadinasi,vertejas kurini savotiškai suaktualina, priartina . prieskaitytojo. 0 kita epocha išsivers ta kurini iš naujo, pa-ryškindama kitus niuansus.

'Pagaliau nebuvo ir nebus tautu poliglociu. Kol reika-. linga poeozijaapskritai,. tol reikalinga ir verstine.

Gražu ir garbinga, kad musu poezija verciama i kitaskalbas. Bet literaturos gyvybinguma, pažinimo troškuliir potencijas rodo ne "eksportas", 0 "importas". Geriau-siu kuriniu vertimai iš svetur, inešdami\ gaivausoro, vei-kia musu paciu literaturini gyvenima, neleidžia jam užsi-stoveti.

*

Baigdamas šiuos padrikus užrašus, noriu pabrežti, kadir vertejo kompetentinguma bei talenta, ir aukšta ver-Ciamo kurinio praba laikiau savaime suprantama butiny-be. Margoje musu tikroveje toli gražu ne visi atvejaitokie idealus. Bendrame sraute (ypac periodikos pusla~piuose) pasirodo nemažai vertimu, kuriu galetu ir ne-buti. Galvodami apie ribotas leidybos galimybes, ture-

.-tume buti išrankesni, kryptingesni, racionaliau panaudo-ti ir energija, ir spaudos plota.

Daugelis mano samprotavimu gal atrodys subjekty-vus ar tiesiog banalus. Vertimo teorijos dalykuose ligišiol tebesu diletantas. Jauciu, kad neišvengiau ir prieš-taravimu, bet paciame vertejo darbe susipina ir jungiasisunkiai suderinami momentai. Sunku tame darbe pamo-kyti kita, neimanoma ko nors galutinai išmol5.ti paciam.Kiekvienas vertimas diktuoja naujas taisykles,kiekvie-na karta mes - pradedantieji, ir nera tokios teorijos, ne-ra tokios patirties, kuri iš anksto apdraustu nuo ne-sekmiu.

1979

"