visuomenĖs sveikata sveikata/2017.1...šuje. beveridžo sistemos šalys – jungtinė karalys-tė,...

Lietuvos Respublikossveikatos apsaugos ministerijos

HIGIENOS INSTITUTAS

Lithuanian RepublicMinistry of Health

INSTITUTE OF HYGIENE

2017/1(76)

VISUOMENĖS SVEIKATAPublic Health

UDK 613 ISSN 1392-2696 Vi 295

Redaktorių taryba

Tarybos pirmininkas:dr. Remigijus Jankauskas, Higienos institutas;

nariai:dr. Jonas Bunikis, Europos Komisijos Mokslinių tyrimų generalinis direktoratas;prof. Göran Bondjers, Nordic School of Public Health, Švedija;doc. dr. Saulius Čaplinskas, Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras; Mykolo Romerio universitetas;prof. habil. dr. Rūta Dubakienė, Vilniaus universitetas;doc. dr. Aldona Gaižauskienė, Mykolo Romerio universitetas;prof. dr. Boguslavas Gruževskis, Lietuvos socialinių tyrimų centro Darbo ir socialinių tyrimų institutas;doc. dr. Eugenijus Gefenas, Vilniaus universitetas;prof. habil. dr. Vilius Grabauskas, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;prof. Nikolaj Izmerov, Research Institute of Occupational Health, Rusija;prof. habil. dr. Jonas Jankauskas, Vilniaus universitetas;prof. dr. Danguolė Jankauskienė, Mykolo Romerio universitetas;prof. dr. Arnoldas Jurgutis, Klaipėdos universitetas;prof. habil. dr. Algirdas Juozulynas, Valstybinis mokslinių tyrimų institutas Inovatyvios medicinos centras;prof. habil. dr. Ramunė Kalėdienė, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;prof. habil. dr. Algimantas Kirkutis, Klaipėdos universitetas;associate prof. Eda Marisalu, University of Tartu, Estija;prof. habil. dr. Irena Misevičienė, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;prof. habil. dr. Žilvinas Padaiga, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;prof. habil. dr. Alvydas Povilonis, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;prof. dr. Dainius Pūras, Vilniaus universitetas;associate prof. Johan Struvve, Swedish Institute for Infectious Disease Control, Švedija;prof. dr. Rimantas Stukas, Vilniaus universitetas;prof. dr. Janina Tutkuvienė, Vilniaus universitetas;prof. Harri Vainio, Finnish Institute of Occupational Health, Suomija;associate prof. Anita Villerusa, Riga Stradins University, Latvija.

Redaktorių kolegija

Kolegijos pirmininkas: dr. Romualdas Gurevičius, Higienos institutas;

atsakingoji redaktorė:dr. Virginija Kanapeckienė, Higienos institutas;

nariai: doc. dr. Arūnas Germanavičius, Vilniaus universitetas;doc. dr. Vida Juškelienė, Lietuvos edukologijos universitetas;dr. Birutė Pajarskienė, Higienos institutas;dr. Rūta Petrauskaitė-Everatt, Nacionalinis vėžio institutas;prof. dr. Genė Šurkienė, Vilniaus universitetas;dr. Rolanda Valintėlienė, Higienos institutas;prof. dr. Kęstutis Žagminas, Vilniaus universitetas.

© Leido Higienos institutas Didžioji g. 22, LT-01128 Vilnius SL 2211. 9 leidyb. apsk. l. Pasirašyta spaudai 2017-03-27 Tiražas 80 vnt. Už anglų kalbos kokybę redakcija neatsako.

© Spaudai parengė UAB „Verslo linija“ Kauno g. 36, LT-03202 Vilnius www.verslolinija.lt. Kalbos redaktorė A. Pletkuvienė Dizaineris S. Barščiauskas

TURINYS

REDAKCIJOS SKILTIS

Europos sveikatos sistemų veikla 2016 m. pacientų požiūriu: Lietuva sugrįžo į savo ankstesnę trajektoriją . . . . . . . . . . . . 5

LITERATŪROS APŽVALGOS

Alkoholinių gėrimų reklamos įtaka jų vartojimui: mokslo įrodymų apžvalga . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 10Gintarė Petronytė, Iveta Petraitytė, Ieva Radzevičiūtė, Raimonda Janonienė

Rizikingo vairavimo motyvų, rizikingo vairavimo stiliaus ir neigiamų tokio vairavimo pasekmių sąsaja: literatūros apžvalga . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 26Justina Slavinskienė, Kristina Žardeckaitė-Matulaitienė

Ankstyvoji intervencija dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklose . . . . . . . . . . . . 36Martynas Izokaitis, Loreta Stonienė

ORIGINALŪS STRAIPSNIAI

Suaugusiųjų sveiko gyvenimo trukmės ir gyvenimo be negalios trukmės rodiklių palyginimas Lietuvoje 2012–2014 m. . . 44Žilvinė Našlėnė, Romualdas Gurevičius

„Sveikata 2020“ politikos raida: jaunimo sveikata . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 51Irena Misevičienė, Vita Špečkauskienė, Alona Rauckienė-Michaelsson

Savivaldybių atstovų ir visuomenės sveikatos biurų specialistų veiklos nustatant ir mažinant sveikatos netolygumus . . . . 61Jurgita Vladičkienė, Vilma Jasiukaitienė, Snieguolė Kaselienė, Ramunė Kalėdienė, Mindaugas Stankūnas

Sveikatai nepalankių maisto produktų ir gėrimų vartojimo paplitimas tarp pradinių klasių mokinių . . . . . . . . . . . . . . . 68Žymantas Žandaras, Rimantas Stukas

Senyvo amžiaus žmonių požiūrio į senatvę ir psichologinio atsparumo reikšmė jų gyvenimo kokybei . . . . . . . . . . . . . . . 74Eglė Šukytė, Viktorija Čepukienė

VISUOMENĖS SVEIKATOS PRAKTIKAI

Pasikeitė hospitalinių infekcijų epidemiologinės priežiūros tvarka asmens sveikatos priežiūros įstaigose . . . . . . . . . . . . 83

Parengtas praktinis vadovas, kaip vesti darbingumui ir gerovei darbe kurti skirtas diskusijas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 84

Įsibėgėja trečiasis Europos šalių sveikatos technologijų vertinimo projektas EUnetHTA JA3 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 85

Informacija straipsnių autoriams . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 87

CONTENTS

EDITORIAL

European health care system performance in 2016 from consumers perspective: Lithuania is almost back on its long time trend . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 9

REVIEW

The impact of alcohol advertising on alcohol use: the review of scientific evidence . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 25Gintarė Petronytė, Iveta Petraitytė, Ieva Radzevičiūtė, Raimonda Janonienė

The relationship between risky driving motives, risky driving style and negative consequences of risky driving: literature review . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 35Justina Slavinskienė, Kristina Žardeckaitė-Matulaitienė

Early intervention of psychoactive substances use in Lithuanian schools . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 43Martynas Izokaitis, Loreta Stonienė

ORIGINAL ARTICLES

The comparison of healthy life expectancy and disability-free life expectancy of adults in Lithuania in 2012–2014 . . . . 50Žilvinė Našlėnė, Romualdas Gurevičius

Development of Health 2020 policy: youth health . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 60Irena Misevičienė, Vita Špečkauskienė, Alona Rauckienė-Michaelsson

Activities of representatives of municipalities and specialists of public health bureaus in monitoring and reducing health inequalities . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 67Jurgita Vladičkienė, Vilma Jasiukaitienė, Snieguolė Kaselienė, Ramunė Kalėdienė, Mindaugas Stankūnas

Consumption of unhealthy food and beverages among pupils of primary school . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 73Žymantas Žandaras, Rimantas Stukas

The significance of elderly people‘s attitude towards the aging and psychological resilience to their quality of life . . . . . 82Eglė Šukytė, Viktorija Čepukienė

FOR PUBLIC HEALTH PRACTICE

Surveillance of hospital infections in hospitals have been modified . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 83

Workshop model for promoting well-being at work and work ability . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 84

Implementation of the third European Project on Health Technology Assessment EUnetHTA JA3 begins . . . . . . . . . . . . 85

Information to authors . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 88

2017/1(76) 5

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” REDAKCIJOS SKILTIS

„Pradėkime daryti tai, kas reikia, po to darykim tai, kas įmanoma;ir netikėtai pamatysime, kad padarėme tai, kas atrodė neįmanoma...“

Šv. Pranciškus Asyžietis

EUROPOS SVEIKATOS SISTEMŲ VEIKLA 2016 M. PACIENTŲ POŽIŪRIU: LIETUVA SUGRĮŽO Į SAVO ANKSTESNĘ TRAJEKTORIJĄ

Europos sveikatos vartotojų indeksą (ESVI) 35 šalyse stebinti nepriklausoma Europos sveikatos vartotojų „jėgainė“ (ESVJ) (angl. Health Consu-mer Powerhouse, HCP) 2017 m. sausio 30 d. išleido savo 10-ąjį leidinį1. Nuo 2006 m. atliekamas įvairių sveikatos priežiūros rodiklių palyginimas per pacien-tų arba vartotojų prizmę turi didžiulę reikšmę verti-nant šias sistemas, gerinant supratimą apie Europos sveikatos priežiūrą, pacientų įgalinimą sprendžiant problemas bei šalinant trūkumus. Šios „jėgainės“ pa-grindinis tikslas – nustatyti gerosios praktikos stan-dartus, kurie galėtų ir turėtų būti pasiekiami pacien-tams, kad sveikatos priežiūros paslaugas jiems teiktų gerai veikiančios sveikatos priežiūros sistemos.

„Jėgainės“ publikuojamas indeksas sudaromas at-sižvelgiant į įvairius visuomenės sveikatos statistikos veiksnius, pacientų apklausas ir nepriklausomus tyri-mus, kuriuos atlieka „Health Consumer Powerhouse Ltd“ – Švedijoje įkurta privati įmonė, apskaičiuojan-ti sveikatos apsaugos našumą Europoje ir Kanadoje prižiūrint pacientus ir vartotojų teises.

Atkreiptinas dėmesys, jog ši institucija remiasi tik publikuota informacija, pradedant oficialia statistika, baigiant įvairiausiomis apklausomis. Ekspertai, pui-kiai žinodami, jog politinės deklaracijos dažnai ski-riasi nuo realybės, atmeta rodiklius, kurie šalių patei-kiami kaip siekiniai. Ši organizacija savo surinktus rodiklius šalims atsiunčia gerą mėnesį prieš juos pa-skelbdama ir yra pasirengusi diskusijai dėl kiekvieno rodiklio. Jei šalies atitinkamų sričių ekspertai patei-kia įtikinamus įrodymus – rodikliai pakoreguojami.

Jau keleri metai ESVJ ekspertai nustato, kad Bismarko sveikatos sistemos šalys (Nyderlandai,

1 Björnberg A. Euro Health Consumer Index 2016, Health Consumer Powerhouse Report, © Health Consumer Powerhouse Ltd., 2017, 100 p. ISBN 978-91-980687-5-7.

Belgija, Vokietija ir Prancūzija) suteikia paties aukš-čiausio lygio priežiūrą ir puikuojasi HCP sveikatos sistemos veiksmingumo pacientų požiūriu sąrašo vir-šuje. Beveridžo sistemos šalys – Jungtinė Karalys-tė, Ispanija, Italija – daug metų yra sąrašo viduryje. Todėl ESVJ ekspertai jau kelintą kartą pabrėžia, jog „Bismarkas“ vis labiau nugali „Beveridžą“2.

Daugelio tyrėjų duomenys rodo, kad pacientai įsitikinę, jog sveikatos priežiūros sistemoje gydy-mas yra svarbiausias. Pacientų nuomone, šioje srityje svarbiausi veiksniai – paciento įtraukimas į gydymo procesą, diskusija su gydytoju apie galimus gydymo būdus ir gautos gydymo instrukcijos, o ne gydymo greitis ar jo išeitis. Pacientai tikisi asmeninio bendra-vimo su gydytoju jiems suprantama kalba kokybės, jie nori kalbėtis su gydytoju, kuris geba ne tik klau-syti, bet ir išgirsti, ir, žinoma, tinkamai komunikuoja bei koncentruojasi į individualizuotą pagalbą3. Pa-cientai šiuos aspektus supranta ir aiškiai parodo, jog ne vizito pas gydytoją trukmė, o vizito ir pokalbio tu-rinys yra svarbiausia, kaip jis įvertina pagalbos koky-bę. Taigi žvelgiant iš paciento pozicijų procesas „Kas padaryta“ yra jautresnis nei išeitys – „Koks gautas rezultatas“4.

ESVJ leidinyje pateikiami 6 vartotojams svar-biausių Europos sveikatos priežiūros sistemos srities segmentų – pacientų teisių ir informacijos, e. sveika-tos, paslaugų prieinamumo, išeičių (galutinio rezul-tato), tarnybų spektro ir prieinamumo, profilaktikos ir vaistų prieinamumo – vertinimai. Palyginimuose

2 Björnberg A. Euro Health Consumer Index 2015, Health Consumer Powerhouse Report, © Health Consumer Powerhouse Ltd. 2016; 117 p. ISBN 978-91-980687-5-7.

3 Mant J. Process versus outcome indicators in the assessment of quali-ty of Health care. Int J Qual Health Care. 2001;13:475-480.

4 Mainz J. Defining and classifying clinical indicators for quality improvement. Int J Qual Health Care. 2003;15:523-530.

6 2017/1(76)

REDAKCIJOS SKILTIS „V ISUOMENĖSSVEIKATA”

naudojami oficialiosios statistikos, pacientų apklau-sų ir nepriklausomų tyrimų, kuriuos atlieka pati HCP organizacija, duomenys. 2016 m. ataskaita apima 48 (+ mirtingumo nuo lėtinės obstrukcinės plaučių ligos – LOPL rodiklis) sveikatos sistemų veiklos ro-diklius 35 šalyse.

Pateikiami rodikliai atspindi ne tik sveikatos sis-temos veiklos produktyvumą, paslaugų spektrą ir jų prieinamumą, bet ir vartotojų požiūrį į sveikatos priežiūros sistemą. Vertinant naudojami visi tinkami duomenys, kurie prisideda prie gilesnio analizuoja-mos problemos supratimo ir aprašymo, visuomenės, visos Europos sveikatos statistikos bei nacionaliniai duomenys, akademinės / mokslinės ataskaitos ir pan., ESVJ tyrimai (pvz., kokybės registrų analizės, žiniasklaidos naujienų) ir ESVJ pacientų grupių tyri-mai. Tyrimą remia Europos Komisijos Informacinės visuomenės ir žiniasklaidos generalinis direktoratas. Šių segmentų rezultatai vertinami balais, kurie gru-puojami į atitinkamus intervalus. Blogas vertinimas parodomas raudona spalva (nykštys žemyn), viduti-niškas – geltona (nykštys horizontaliai), geras – žalia spalva (nykštys aukštyn).

Taigi Lietuva 2016 m. beveik grįžo į buvusį savo rodiklių lygį – surinko 620 taškų ir užėmė 27 vie-tą. Žemiau liko Graikija, Latvija, Vengrija, Lenkija, Albanija, Bulgarija, Juodkalnija ir Rumunija. Šalis sėkmingai atsitiesė po staigaus kritimo iki 510 taškų 2014 m., kai užėmė 32 vietą. Nepriklausoma Euro-pos sveikatos vartotojų „jėgainė“ 2017 m. publikaci-joje pripažino, jog kartais ESVI gali būti jautrus pa-cientų apklausų, kurios būna mažos imties ir galimai nereprezentatyvios, rezultatams.

Lietuva vidutiniškai atrodo pacientų teisių ir in-formacijos kategorijoje. Čia blogai įvertinti du mūsų šalies parametrai – elektroninių pacientų įrašų bei pa-cientams skirto ir prieinamo gydymo įstaigų katalo-go su jų kokybės vertinimu neturėjimas. Pastebėtina, kad ties pirmuoju (elektroniniai pacientų įrašai) ša-lyje intensyviai ir nuosekliai dirbama ir artimiausiais metais galima tikėtis geresnio įvertinimo. Taigi iš 125 galimų Lietuva šiame segmente surinko 97 taš-kus ir užėmė 20 vietą. Aplenktos tokios šalys, kaip Prancūzija, Čekija, Ispanija, Italija, Airija.

Lyginant su 2015 m., paslaugų prieinamumo sektoriaus gydymo laukimo kategorijoje pokyčių nebuvo. Lietuva surinko 125 taškus iš 225 galimų ir užėmė 13 vietą. Aplenktos šalys, kurios lyderiauja pagal bendrą vertinimą, – Islandija, Estija, Slovakija, Suomija, Danija, Norvegija, Švedija, Jungtinė Kara-lystė, Airija.

Bendras Lietuvos vertinimas kategorijoje „Išeitys“ išliko toks pat, kaip ir 2015 m. Šalis surinko 163 taškus iš 288 galimų ir užėmė 31 vietą. Aplenktos tik 4 šalys – Vengrija, Bulgarija, Makedonija ir Rumunija. Išliko santykinai mažas kūdikių mirtingumas (gerai vertina-ma, kai mirtingumas yra <4 iš 1 000 gyvų gimusių, vi-dutiniškai – <6 ir blogai, kai ≥6). Prarastų potencialaus gyvenimo metų, kurių būtų galima išvengti, rodikliai, lyginant su 2015 m., beveik nesikeitė ir buvo vertina-mi blogai. Dėl šių ligų Lietuva prarado >7 000 gyvy-bių. Vertinimas būtų geras, jei būtų prarasta mažiau nei 4 500, vidutiniškai – jei 4 501–7 000. Mirtingumo nuo išeminės širdies ligos, smegenų insulto rodikliai mažė-jo lėtai, onkologinių ligų sergamumo (atmetus neme-lanominį odos vėžį) ir mirtingumo santykio rodikliai (apytikris „išgyvenamumo rodiklis“) Lietuvoje atspin-di prastą situaciją. Šis rodiklis gaunamas iš 1 atėmus mirtingumo / sergamumo santykį. Jis buvo mažesnis nei 50 proc. Rodiklis gerai vertinamas, kai šis santykis yra >60 proc., vidutiniškai – 59,9–50 proc. 2016 m. mirtingumo nuo smegenų insulto rodikliai rodo, kad ligos sumažėjimas labai menkas, todėl Lietuvoje buvo vertintas blogai.

Teikiamų paslaugų apimties ir pasiekiamumo rodiklių vertinimas 2016 m. liko toks pats, kaip ir praėjusiais metais, išskyrus inkstų transplantacijos rodiklį, kuris iš prasto vertinimo pakilo į vidutinį. Šiame segmente Lietuva surinko 68 taškus iš 125 ga-limų ir užėmė 28 vietą. Neigiamai įvertintos vyres-nių nei 65 metų ligonių kataraktos operacijų, inkstų transplantacijų ir ne klinikoje atliekamų dializių ap-imtys. Nepakito ir neigiamas neoficialių primokėji-mų gydytojams vertinimas. Visa tai rodo, jog turime daugiau daryti vyresnių nei 65 metų žmonių katarak-tos operacijų, šis rodiklis turi siekti >5 000 atvejų iš 100 000 gyventojų, kuriems daugiau kaip 65 metai, pacientai neturi skųstis, jog Lietuvos sveikatos sekto-riuje yra neoficialių mokėjimų problema. Be to, Lie-tuvoje prastai vertinama tai, kad per mažai pacien-tams atliekama hemodializių namuose – mažiau nei 8 proc. ESVJ siūloma siekiamybė yra >15 proc.

Vertinant pirminės profilaktikos galutinius re-zultatus 2016 m. keturi rodikliai iš 7 įvertinti blogai. Šalis surinko 65 taškus iš 119 galimų ir užėmė 32 vie-tą. Blogiau nei Lietuvoje buvo tik Albanijoje, Bulga-rijoje ir Rumunijoje. Vertinant pagal tabako kontrolės skalę, t. y. atsižvelgiant į kainą, leidimą rūkyti viešose vietose, visuomenės informavimą, reklamos draudi-mą, įspėjimus apie žalą sveikatai bei gydymą, gali-ma daryti išvadą, kad rūkymo prevencijos vykdymas Lietuvoje liko to paties lygio, kaip ir 2015 m. Aukšto

2017/1(76) 7


kraujospūdžio paplitimas (vyresnių nei 25 metų žmonių kraujospūdis 140/90 mmHg) Lietuvoje yra >35 proc., o gerai vertinamas rodiklis – <25 proc., vidutiniškai – 25–35 proc., alkoholio vartojimas Lietuvoje įvertintas kaip >14 l vienam žmogui, vyresniam nei 15 m. (gerai vertinamas rodiklis yra <10 l, vidutiniškai – 10–13 l). Blogai įvertintas mažas fizinis aktyvumas (vertintas fi-zinio lavinimo valandų skaičius mokyklose) Lietuvoje buvo <600, o geras vertinimas esti tada, kai šis rodiklis yra >751, vidutiniškas – 750–600. 2016 m. teigiamai įvertintas paauglių vakcinacijos nuo ŽPV programos vykdymas. Vienintelis rodiklis – „kūdikių 8 ligų (stab-ligė, kokliušas, poliomielitas, gripas B, hepatitas B, tymai, kiaulytė ir raudonukė) vakcinacijos apimtys“ – įvertintas vidutiniškai. Mirčių dėl eismo įvykių, o jų buvo daug (standartizuotas mirtingumo rodiklis virši-jo 8 atvejus iš 100 000 gyventojų), įvertinimas pagal vertinimo agentūros pateiktą skalę yra blogas. Pagal šį rodiklį gerai įvertintos šalys, kuriose mirtingumas nuo šios mirties priežasties buvo mažesnis nei 5 atvejai iš 100 000 gyventojų.

Vaistų vartojimo kategorijoje vertinimas be po-kyčių, lyginant su 2015 m. Lietuva surinko 52 taškus iš 86 ir užėmė 27 vietą. Mūsų šalis aplenkė Latviją, Vengriją, Lenkiją, Maltą, Bulgariją, Rumuniją, Al-baniją ir Juodkalniją. Vaistų subsidijavimas vis dar prastas ir yra mažiau nei 50 proc. Gerai vertintas tų šalių rodiklis, kuriose jis siekė daugiau nei 70 proc. Naujų vaistų, skirtų onkologinėms ligoms gydyti, vartojimas įvertintas prastai. Blogai įvertintas šiuo-laikinių vaistų skyrimas artritams gydyti. Vietoje 2015 m. vertinto rodiklio „Metformino panaudojimas diabetui gydyti“ 2016 m. įtrauktas rodiklis „Statinų vartojimas“. Šis rodiklis parodė, jog minėtos grupės vaistų vartojimas Lietuvoje vertinamas prastai.

PAGRINDINĖS PRASTO BENDRO VERTINIMO PRIEŽASTYSViena iš priežasčių yra tai, kad ESVJ įtraukė rodi-klius, kurie nuo seno prasti Lietuvoje – per lėtai ma-žėjantis mirtingumas nuo išeminės širdies ligos, nuo smegenų insulto, mirtys dėl eismo įvykių. Visiems suprantama, jog mirtingumo mažėjimas yra ilgalai-kių pastangų ir tinkamo investavimo į problemos sprendimą rezultatas. Paskutiniuoju metu vis daž-niau pasigirsta nuomonių, jog šiam lėtam mažėjimui įtakos gali turėti subjektyvūs veiksniai – pagrindinė mirties priežastis neteisingai nustatoma ir formuluo-jama medicininiame mirties liudijime. Norėdami tai patvirtinti ar paneigti, 2017–2018 m. esame suplana-vę tyrimą, padėsiantį atskleisti tikrą situaciją.

Antra priežastis – visiškai prastai įvertintas pirmi-nės profilaktikos priemonių efektyvumas pradedant aukštu padidėjusio kraujospūdžio, rūkymo paplitimo bei suminiu tabako kontrolės skalės rodikliu, dideliu išgeriamo alkoholio kiekiu, mažu fiziniu aktyvumu. Visa tai rodo, jog pirminės profilaktikos priemonės vis dar Lietuvoje nepakankamos tiek savo aktyvumu, tiek apimtimi.

Dalis rodiklių yra labai aiškūs ir išmatuojami, tačiau norint juos pakeisti reikia investuoti, o efek-to gali tekti laukti ne vienus metus. Pvz., vyresnių nei 65 m. ligonių kataraktos operacijų apimčių, he-modializuojamų ligonių dalies ne gydymo įstaigose padidinimas. Neinvestavus laukiamo rezultato nebus. Dalis rodiklių, tokių kaip vyresnių nei 65 m. ligonių ilgalaikio ir palaikomojo gydymo lovų skaičiaus pa-didinimas, reikalauja politinio sprendimo.

Kita dalis rodiklių remiasi statistika, kuri paimta iš Eurostato duomenų bazės, nors Lietuva vertinimo metu dažnai turi naujesnių duomenų. Šiais atvejais, t. y. pagerėjus vienam ar kitam turimam naujesnių metų rodikliui, galima diskutuoti su ESVJ atstovais ir juos įtikinti pakeisti jų pateiktus ankstesnių metų prastesnius rodiklius.

Kiti rodikliai yra subjektyvūs ir remiamasi ESVJ tikslinės grupės – pacientų koordinacinės tarybos na-rių – nuomone, kuri gali varijuoti dėl įvairiausių prie-žasčių. Vienas iš problemos sprendimo būdų galėtų būti gerai organizuotų reprezentatyvių apklausų or-ganizavimas Lietuvos mastu. Šalies gydymo įstaigos, ypač tos, kurios įdiegusios kokybės kontrolės sistemas, turi daugiau dėmesio skirti pacientų požiūriui į paslau-gų kokybę ir jų lūkesčiams šioje srityje nagrinėti.

Dar viena rodiklių grupė apskritai sunkiai ko-reguotina, nes tai nepasiekiama ir jau keleri metai ESVJ indekso viršuje esantiems Nyderlandams – tai galimybė tiesiogiai papulti pas specialistus, vis dar tik vidutiniškai vertinamas „išgyvenamumas“ dėl vė-žio, vėžio terapijos skyrimas mažiau kaip per 21 d. Naujų vaistų, skirtų onkologinėms ligoms gydyti, vartojimas įvertintas vidutiniškai, naujų vaistų taiky-mas artritui gydyti – taip pat vidutiniškai. Taigi net turtingos šalys ne visada gali pasiekti kai kuriuos rodiklius. Pvz., 2016 m. lyderiai olandai maksima-lius balus surinko tik „Išeičių“, „Teikiamų paslaugų apimties ir pasiekiamumo“ bei „Farmacijos“ srityse. Antrąją vietą 2016 m. užėmę šveicarai – taip pat tik trijose – „Paslaugų prieinamumo“, „Išeičių“ ir „Far-macijos“ srityse. Trečią vietą užėmę norvegai – taip pat tik trijose srityse: „Pacientų tesės ir informacija“, „Išeitys“ ir „Prevencija“.

8 2017/1(76)

REDAKCIJOS SKILTIS „V ISUOMENĖSSVEIKATA”

Kokios perspektyvos pagerinti situaciją? Siekiant pagerinti daug metų blogai (raudonai) vertinamus ro-diklius reikia baigti pradėtus darbus (e. sveikata) arba atlikti radikalius pokyčius. Tai užims laiko. Nemažai šalies rodiklių įvertinta vidutiniškai (geltonai). Patir-tis rodo, jog kai kuriuos vidutiniškai vertinamus (gel-tonus) rodiklius galima keisti greičiau. Jeigu siektu-me geltonus rodiklius paversti žaliais, tai Lietuvoje turėtų būti pasiektas toks galutinis rezultatas:

• pacientas turi gauti kompensaciją už gydytojų klaidas be teismų sistemos dalyvavimo norint pa-tvirtinti, kad medicinos darbuotojai padarė klaidą (angl. no fault malpractice insurance);

• pacientas turi turėti teisę į antrą nuomonę be jokių apribojimų, biurokratijos ir gydytojų nega tyvizmo;

• pacientas turi iš gydytojo gauti savo ligos istorijos kopiją, jei jos paprašo;

• turi būti visiems pasiekiamas gydymo įstaigų ka-talogas, kuriame pažymėta suteikiamų paslaugų kokybė;

• pacientas turi patekti pas šeimos gydytoją tą pačią dieną;

• pacientas turi turėti galimybę patekti pas specia-listą tiesiai, be šeimos gydytojo siuntimo;

• pagrindinės elektyvinės chirurgijos (koronarų šuntavimas, klubo, kelio sąnario protezavimas) laukimas 90 proc. atvejų turi būti ne mažiau nei 90 dienų;

• kompiuterinės tomografijos tyrimo turi būti lau-kiama iki 7 dienų;

• inkstų transplantacijų rodiklis – daugiau nei 40 atve-jų skaičiuojant milijonui gyventojų;

• ilgalaikio ir palaikomojo gydymo lovų, skirtų vy-resniems nei 65 metų žmonėms, turi būti daugiau nei 5 000 skaičiuojant 100 000 gyventojų;

• cezario pjūvis turėtų būti taikomas mažiau kaip 200 atvejų iš 1 000 gimdymų;

• vaikų vakcinavimas nuo 8 ligų (stabligė, kokliu-šas, poliomelitas, Haemophilus influenza B, hepa-titas B, kiaulytė, raudonukė) turi būti daugiau nei 95 proc.;

• rūkymo prevencijos (cigarečių pardavimai per capi-ta 15 m. ir vyresniems asmenims) rodiklis turėtų būti mažiau kaip 1 100 vietoje dabartinio 1 100–1 099.Jeigu minėti rodikliai pasikeistų iš geltono lyg

mens į žalią, Lietuva turėtų 647 taškus iš 1 000 (dabar turi 620 taškų ir yra 25 vietoje).

Iš pateiktų rodiklių matyti, jog pasiekti dalies jų teigiamą vertinimą – ne vienų metų darbas. Šalyje turi veikti efektyvios profilaktinės programos, plačiai įdiegti e. sveikatos elementai, neturi būti eilių pas specialistus, pacientams turi būtų prieinama informa-cija apie paslaugų teikėjus, kurie turi būti suranguoti pagal teikiamų paslaugų kokybę. Turi būti atliekama daugiau vyresnių nei 65 metų amžiaus ligonių kata-raktos operacijų, atvykus pacientui į ligoninę gydyto-jas turi greičiau skirti gydymą, daugiau hemodializių turi būti daroma ne ligoninėse. Šalyje prasta aukšto kraujospūdžio kontrolė, neveiksminga rūkymo pre-vencija, silpna alkoholio vartojimo prevencija, mažas gyventojų fizinis aktyvumas, vis dar aukštas mirčių dėl eismo įvykių rodiklis. Mūsų šalyje prastas vaistų subsidijavimas, naujų vaistų nuo vėžio vartojimas, neskiriami veiksmingi vaistai artritams gydyti, men-kai vartojami statinai. Taigi sveikatos sistema, žvel-giant iš paciento pozicijų, dar turi tobulėti.

Romualdas GurevičiusHigienos institutas

El. p. [email protected]

2017/1(76) 9


European health care system performance in 2016 from consumers perspective: Lithuania is almost back on its long time trend Romualdas Gurevičius, Institute of Hygiene, e-mail: [email protected]

Short review of the 10-th volume of Health Consumer Powerhouse publication, “The Euro Health Consumer Index 2016 (EHCI)”, independent monitoring of healthcare in 35 countries, presented. This comparison of key values in healthcare, taking the patient and consumer point of view, improving the understanding of European healthcare, empowering patients and helping address weaknesses of health system.

The changes in rank should not at all be dismissed as an effect of changing indicators, of which there are 48 in the EHCI 2016, the same indicators as in the previous year Lithuania collected 620 points, ranked #27 and left behind Greece, Latvia, Hungary, Poland, Albania, Bulgaria, Montenegro and Romania. In

2015, Lithuania recovered from the nosedive to 510 points and #32, which the country took in 2014. This trend survived also in 2016. It was recognized that the EHCI could sometimes be sensitive to small changes in responses from the often-limited number of patient organizations responding to the HCP survey. In 2016, Lithuania is almost back on its long time trend. Each sub discipline analyzed separately and points presented. The biggest problems, according to Health Consumer Powerhouse rating, Lithuania has in the field of “Prevention” and “Outcomes”.

Suggestions which indicators must be improved presented. Scenario “jump from yellow to green” presented and possible points in case of successive jump, calculated.

10 2017/1(76)

LIT ER AT ŪROS APŽ VALGOS „V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

ALKOHOLINIŲ GĖRIMŲ REKLAMOS ĮTAKA JŲ VARTOJIMUI: MOKSLO ĮRODYMŲ APŽVALGA

Gintarė Petronytė, Iveta Petraitytė, Ieva Radzevičiūtė, Raimonda JanonienėHigienos insti tutas

SantraukaTikslas − apžvelgti mokslo įrodymus apie alkoholio reklamos įtaką alkoholio vartojimui, siekiant paremti sprendimų

priėmėjus, dalyvaujančius formuojant įrodymais grįstą alkoholio kontrolės politiką.Tyrimo medžiaga ir metodai. Mokslinių publikacijų paieška atlikta MEDLINE (PubMed), Cochrane Library, Ebsco,

PsycINFO ir Econlit duomenų bazėse. Į apžvalgą įtrauktos anglų kalba paskelbtos sisteminės apžvalgos, ekonominio vertinimo tyrimai ir tyrimai, publikuoti 2013−2016 m. gegužės mėn. Sisteminių apžvalgų ir ekonominio vertinimo tyrimų paieškai netaikyti publikavimo datos ribojimai.

Tyrimo rezultatai. Duomenų bazėse rasti 3 457 straipsniai, iš jų atrankos kriterijus atitiko ir analizuota 14 straipsnių (34 tyrimai): 4 sisteminės apžvalgos (24 tyrimai), 4 ekonominio vertinimo tyrimai, 1 kontroliuojamų atsitiktinių imčių tyrimas, 2 longitudiniai tyrimai bei 3 laiko eilučių tyrimai. Į apžvalgą įtrauktuose tyrimuose vertintos įvairių alkoholio reklamos formų (reklama žiniasklaidoje, filmuose, daiktų su alkoholio prekės ženklu turėjimas, išorinė reklama ir kt.) są-sajos su alkoholio vartojimu (dažniu, kiekiu, vartojimo pradžia ir kt.). Ekonominio vertinimo tyrimuose vertinta alkoholio reklamos draudimo bei nuolaidų alkoholiui draudimo efektyvumas.

3 iš 4 sisteminių apžvalgų duomenimis, alkoholio reklama skatino paauglių alkoholio vartojimo pradžią ir jo vartoji-mą. Vienoje sisteminėje apžvalgoje įtrauktuose tyrimuose nustatytos sąsajos tarp alkoholio atstovų (gamintojų, platintojų) paramos sportui ir suaugusių sportuojančių asmenų bei paauglių alkoholio vartojimo. Trijuose tyrimuose, kuriuose vertin-ta Ispanijoje ir Škotijoje taikomų alkoholio reklamos draudimų įtaka alkoholio vartojimui, nustatytas kai kurių alkoholio rūšių vartojimo mažėjimas. Dviejų tyrimų rezultatai rodo sąsajas tarp reklamos, rodomos per televiziją, ir jaunimo alko-holio vartojimo. Viename tyrime nenustatyta, kad alkoholio reklamų žiūrėjimas per filmų pertraukas skatintų didesnį vyrų alkoholio vartojimą. Dviejų ekonominių vertinimo tyrimų duomenimis, reklamos draudimas yra ekonomiškai efektyvi priemonė. Anglijoje atliktas tyrimas rodo, kad visiškai uždraudus nuolaidas alkoholiui išvengiama žala sveikatos sekto-riui per 10 metų siektų iki 2,5 mlrd. svarų sterlingų. Tyrime įvertinus alkoholio reklamos draudimą Pasaulio sveikatos or-ganizacijos Europos regiono šalyse nustatyta, kad ekonominis šios intervencijos efektyvumas galėtų varijuoti nuo 138 iki 201 tarptautinio dolerio, tenkančio vieniems negalios pakoreguotiems gyvenimo metams (angl. DALY).

Išvados. Alkoholinių gėrimų reklama skatino jaunus žmones pradėti vartoti alkoholį bei jo vartojimą tarp varto-jančiųjų, o alkoholio reklama pardavimo vietose ir nuolaidų stendai didino alkoholio, ypač alaus, vartojimą. Alkoho-lio reklamos ir nuolaidų alkoholiniams gėrimams draudimas yra ekonomiškai efektyvi priemonė, siekiant sumažinti alkoholio vartojimą. Didesnis ekonominis efektyvumas būtų pasiektas alkoholio kontrolei skirtas priemones diegiant kartu, o ne pavieniui.

Reikšminiai žodžiai: alkoholio reklama, alkoholio vartojimas, jaunimas, ekonominis vertinimas.

Adresas susirašinėti: Gintarė PetronytėHigienos institutasDidžioji g. 22, 01128 Vilnius El. p. [email protected]

ĮVADASLietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, valstybės ir sa-vivaldybių lygiu įgyvendinama alkoholio vartojimo mažinimo politika bei alkoholio kontrolės priemonės, tačiau šalyje alkoholio vartojimas išlieka aukštas [1]. Lietuva pagal alkoholinių gėrimų suvartojimą užima trečią vietą pasaulyje po Baltarusijos ir Moldovos

Respublikos [2]. Lietuvos Respublikos statistikos de-partamento duomenimis, 2015 m. šalies vienam vy-resniam nei 15 metų amžiaus gyventojui teko 14 litrų legaliai suvartotų alkoholinių gėrimų per metus [3]. Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) prognozėmis alkoholinių gėrimų vartojimas Lietuvo-je augs ir 2025 m. sieks 17,5 litro išgeriamo alkoho-lio, tenkančio vienam gyventojui [2].

PSO įvardijo ekonomiškai efektyvias priemones, kurios duoda didžiausią grąžą visuomenės sveikatai už mažiausias investicijas, viena jų – alkoholinių gė-rimų reklamos draudimas [4]. Lietuvos Respublikos

2017/1(76) 11

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” LIT ER AT ŪROS APŽ VALGOS

Seimo priimtame Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatyme nustatyti alkoholinių gėrimų re-klamos ribojimai [5]. Tačiau alkoholio rinkodara ne-apsiriboja tik tradicinėmis žiniasklaidos priemonėmis (televizija, radijas, spauda, išorinė reklama ir kt.), o daugelis alkoholinių gėrimų rinkodaros formų nere-glamentuojama, pavyzdžiui, alkoholio reklamavimas interneto svetainėse, mobiliosiose programėlėse, skirtose išmaniesiems telefonams ir kitiems informa-cinių technologijų įrenginiams, alkoholio vartojimas ar jo rodymas televizijos laidose bei filmuose. Be to, suinteresuotieji, atstovaujantys alkoholio pramo-nės interesams, taiko įvairias rinkodaros strategijas, viena jų − paslėpta alkoholio reklama dienos metu televizijoje. Ji atsirado uždraudus alkoholio reklamą televizijoje nuo 6 iki 23 val. Nors paslėptos reklamos draudimas įtvirtintas Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme, tačiau jo kontrolė neužtikrinama [6].

Alkoholio reklamos ribojimų teisinis reglamen-tavimas ir jo įgyvendinimas šalyje kelia įvairių su-interesuotų grupių (politikai ir sprendimų priėmėjai, nevyriausybinės organizacijos, verslas, žiniasklaida) viešas diskusijas [7]. Šios grupės, dalyvaujančios priimant sprendimus bei turinčios tiesioginę ar netie-sioginę įtaką teisėkūros procesams, turėtų remtis įro-dymais, tarp jų ir mokslo, kad šalyje būtų taikomos įrodymais grįstos alkoholio kontrolės politikos prie-monės [7, 8]. Nors šalyje nėra atlikta mokslinių tyri-mų, vertinančių alkoholio reklamos ribojimų įtaką jo vartojimui, tačiau įvairių šalių tyrimai rodo alkoholio reklamos neigiamą poveikį, ypač jaunimui [9]. Šio straipsnio tikslas − apžvelgti mokslo įrodymus apie alkoholio reklamos įtaką jo vartojimui, siekiant pa-remti sprendimų priėmėjus, dalyvaujančius formuo-jant įrodymais grįstą alkoholio kontrolės politiką.

TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAIMokslinių straipsnių paieška. Paieška pagal Coch-rane sisteminėje apžvalgoje taikytą paieškos strate-giją [10] atlikta duomenų bazėse: MEDLINE (PubMed), Cochrane Library, Ebsco, PsycINFO. Ekono-minio vertinimo tyrimų papildomai ieškota Econlit duomenų bazėje, paieškos strategiją papildžius rakta-žodžiais: cost, cost savings, cost benefit, cost effecti-veness, behavioural economics, economics, budget impact, economic evaluation, cost analysis, cost uti-lity. Paieška atlikta taikant šiuos atrankos kriterijus: (i) sisteminė apžvalga; (ii) ekonominio vertinimo tyrimas; (iii) tyrimai, skelbti 2013–2016 m. gegužės mėn. (atsižvelgiant į tai, kad Cochrane sisteminėje apžvalgoje [10] buvo ieškoma tyrimų, publikuotų iki

2013 m.); (iv) sisteminių apžvalgų ir ekonominio ver-tinimo tyrimų paieškai netaikyti publikavimo datos ribojimai. Iš viso duomenų bazėse rasti 3 457 moks-liniai straipsniai. Bibliografiniams įrašams tvarkyti naudota programa RefWorks.

Tyrimų atranka. Pirmajame etape pašalinti be-sidubliuojantys straipsniai ir atrinktos publikacijos, kurios pagal pavadinimą ir santraukoje pateiktą in-formaciją galimai atitiko įtraukimo kriterijus. Antra-jame etape analizuoti viso teksto straipsniai vertinant jų atitiktį apsibrėžtiems tyrimų įtraukimo kriterijams (1 lentelė). Atmestos publikacijos, kurios aiškiai nea-titiko bent vieno įtraukimo kriterijaus.

Antrojo etapo metu atrinkta 14 straipsnių: 4 sis-teminės apžvalgos (24 tyrimai), 4 ekonominio ver-tinimo straipsniai (4 tyrimai) ir 6 straipsniai (1 kon-troliuojamų atsitiktinių imčių tyrimas, 2 longitudiniai tyrimai bei 3 laiko eilučių tyrimai), skelbti 2013–2016 m. gegužės mėn. Mokslinių publikacijų atran-kos schema pateikiama 1 pav.

Tyrimų duomenų rinkimas ir analizė. Tyrimų duomenys buvo renkami pagal iš anksto parengtas duomenų rinkimo formas. Renkant sisteminių apž-valgų ir tyrimų duomenis formoje buvo nurodoma informacija apie tyrimų tipą, trukmę, tiriamuosius, intervencijas, vertintus rodiklius, rezultatus, tyrimo privalumus ir trūkumus, tyrimo finansavimo šalti-nius ir autorių interesų konfliktus. Iš ekonominio vertinimo tyrimų buvo renkama informacija apie tyrimo tipą, intervenciją, pagrindines vertinimo prie-laidas bei vertinimo rezultatus (intervencijos kaštai,

1 lentelė. Tyrimų įtraukimo kriterijai

Sisteminių apžvalgų ir tyrimų atrankos kriterijaiPopuliacija Jaunimas (14–29 m.) ir suaugusieji

Intervencija

Alkoholio reklamaNuolaidos alkoholiniams gėrimamsAlkoholio reklamos draudimasNuolaidų alkoholiniams gėrimams draudimas

Tyrimo tipai* Longitudiniai tyrimai, kontroliuojami atsitiktinių imčių tyrimai, laiko eilučių tyrimai

Rodikliai Alkoholio vartojimas (kiekis, dažnis, AUDIT balai, alkoholio pardavimas, pirkimas ir kt.)

Ekonominio vertinimo tyrimų atrankos kriterijai

Intervencija

Reklamos ribojimas arba draudimas arba nuolaidos alkoholiniams gėrimams. Intervencija gali būti taikoma viena arba su kitomis alkoholio kontrolės priemonėmis.

Rezultatai

Intervencijos kaštai ir (ar) įtaka biudžetui, ir (ar) ekonominė įtaka sveikatos priežiūros sektoriui, ir (ar) išvengiama žala, ir (ar) atliktas kaštų efektyvumo, ir (ar) kaštų naudingumo vertinimas

* Kriterijus netaikomas sisteminėms apžvalgoms.

12 2017/1(76)


jų efektyvumas ir kt.). Tyrimų duomenys analizuoti taikant aprašomąją analizę (angl. narrative synthe-sis). Į apžvalgą įtraukti tyrimai buvo sugrupuoti ir analizuoti atsižvelgiant į juose taikytas intervencijas: (i) tyrimai, kuriuose vertinama įvairios alkoholio re-klamos įtaka alkoholio vartojimui; (ii) tyrimai, ku-riuose vertinama alkoholio reklamos draudimo įtaka alkoholio vartojimui; (iii) tyrimai, kuriuose vertina-ma nuolaidų alkoholiniams gėrimams draudimo įtaka alkoholio vartojimui; (iv) ekonominio vertinimo tyri-mai. Ekonominio vertinimo tyrimai buvo grupuoti į kaštų efektyvumo bei alkoholio vartojimo sąlygoja-mos žalos ekonominio vertinimo tyrimų tipus.

Kokybės vertinimas. Sisteminių apžvalgų ko-kybė dviejų specialistų vertinta naudojant AMSTAR kontrolinį klausimyną, sudarytą iš 11 klausimų, skir-tų sisteminės apžvalgos atlikimo metodikos aspek-tams įvertinti [11]. Tyrimų (2013−2016 m. gegužės mėn.) ir ekonominio vertinimo tyrimų kokybė nebu-vo vertinama, tačiau iš šių tyrimų rinkta informacija apie atlikto tyrimo privalumus ir trūkumus.

REZULTATAISisteminių apžvalgų apibūdinimas. Į šią apžvalgą įtrauktos 4 sisteminės apžvalgos, kuriose analizuoti

24 tyrimai. Anderson ir kt. [12] bei Smith ir Foxcroft [13] sisteminėse apžvalgose nagrinėta 13 longitudi-nių tyrimų, kuriuose vertinta alkoholio reklamos įta-ka 38 000 įvairaus amžiaus jaunų žmonių (10–21 m.) alkoholio vartojimo pradžiai ir jo vartojimui. Į šias sistemines apžvalgas buvo įtraukti JAV (n = 9), Nau-jojoje Zelandijoje (n = 1), Belgijoje (n = 1) ir Vo-kietijoje (n = 1) atlikti tyrimai. Siegfried ir kt. [14] sisteminėje apžvalgoje analizuojami 4 tyrimai, iš jų vienas kontroliuojamas atsitiktinių imčių tyrimas, kuriame dalyvavo 18–29 m. vyrai, gyvenantys Ny-derlanduose. Šiame tyrime vertinta filmų ir komer-cinės alkoholio reklamos, rodomos pertraukų metu, įtaka alkoholio vartojimui. Likę trys nutrauktų laiko eilučių tyrimai buvo atlikti Kanados provincijose, siekiant įvertinti alkoholio reklamos draudimo įtaką jo vartojimui populiacijos lygmeniu. Brown [15] sis-teminėje apžvalgoje analizuojamos sąsajos tarp alko-holio atstovų (gamintojų, platintojų) paramos sportui ir 13–46 m. amžiaus asmenų alkoholio vartojimo. Joje analizuojami septyni tyrimai, iš jų 6 – momen-tiniai stebėjimo tyrimai ir 1 – longitudinis tyrimas. Jie atlikti Australijoje (n = 3), Naujojoje Zelandijoje (n = 1), Jungtinėje Karalystėje (n = 2), Vokietijoje, Italijoje, Nyderlanduose ir Lenkijoje (n = 1).

Tyrimų apibūdinimas. Į apžvalgą įtraukti 6 ty-rimai (1 kontroliuojamų atsitiktinių imčių tyrimas, 2 longitudiniai tyrimai bei 3 laiko eilučių tyrimai), atlikti JAV (n = 2), Jungtinėje Karalystėje (n = 2), Nyderlan-duose (n = 1) ir Ispanijoje (n = 1). Tyrimų dalyviai – 15 m. ir vyresnio amžiaus asmenys (vyrai ir moterys).

Ekonominio vertinimo tyrimai. Ekonominio vertinimo tyrimuose analizuoti įvairių alkoholio kont rolės priemonių (taip pat ir alkoholio reklamos, nuolaidų alkoholiniams gėrimams taikymo draudi-mas) ir jų kombinacijų, skirtų alkoholio vartojimui mažinti, kaštai, poveikis sveikatai ir sveikatos prie-žiūros sektoriui, kaštų efektyvumas (išreikštas kaš-tais, tenkančiais vieniems neįgalumo pakoreguo-tiems gyvenimo metams (angl. DALY)). Šie tyrimai atlikti Danijoje (n = 1), Estijoje (n = 2), Jungtinėje Karalystėje (n = 1), o Chisholm ir kt. [16] tyrimas atliktas PSO Europos ir kituose regionuose.

Analizuotų sisteminių apžvalgų ir tyrimų charak-teristikos pateikiamos 2 lentelėje, o ekonominio ver-tinimo tyrimų – 3 lentelėje.

Alkoholio reklamos įtaka jo vartojimuiĮvairios alkoholio reklamos įtaka jo vartojimui. Įvai-rios alkoholio reklamos poveikis vertintas 5 longitudi-niuose tyrimuose. Trijų longitudinių tyrimų duomenimis

Paieška Medline (PubMed), Cochrane, Ebsco, PsycINFO,

EconLit (n = 3 457)

Pagal pavadinimą ir santrauką atrinkti straipsniai (n = 42)

Tyrimai, įtraukti į apžvalgą (n = 34) (14 straipsnių)

Bendras rezultatas (n = 3 236)

Gauti viso teksto straipsniai (n = 41)

Pašalinti besidubliuojantys straipsniai (n = 221)

Pagal pavadinimą ir santrauką atmesti straipsniai (n = 3 194)

Negauti viso teksto straipsniai (n = 1)

Atmesta (n = 31)Atmetimo priežastys:Neatitiko įtraukimo kriterijų (n = 19)Straipsnis ne anglų kalba (n = 2)Pavieniai momentiniai stebėjimo tyrimai (n = 10)

Straipsniai įtraukti atlikus

literatūros šaltinių peržiūrą

(n = 4)

1 pav. Mokslinių publikacijų atrankos schema

2017/1(76) 13


2 lentelė. Sisteminių apžvalgų ir tyrimų charakteristikos

Tyrimas Tyrimo dalyviai Intervencija Rodikliai ir jų rinkimas RezultataiSmith et al. (2009) [13]7 longi-tudiniai tyrimai

10–26 m. asmenys Abi lytys n = 13 255Naujoji Zelandija (1)#

JAV (5) #

Belgija (1) #

1. Įvairios alkoholio reklamos (televizija (TV), filmai, muzikos vaizdo įrašai, laikraščiai, stendai pardavimo vietose) įtaka alkoholio vartojimui.

2. Stebėjimo laikotarpis: 12–30 mėn. (6 tyrimai); 6, 9 ir 14 m. (1 tyri-mas).

1. Alkoholio vartojimas (per paskutinį mėn., metus, visą gyvenimą; alkoholio vartojimo dažnis ir kiekis).

2. Apklausa (klausimy-nai; interviu susitikus, telefonu.)

Alkoholio reklama per TV, muzikos vaizdo įrašų, filmų žiūrėjimas lėmė paauglių alkoholio vartojimo pradžią [23, 28] ir skatino jo vartojimą [22, 27].Kiekviena papildomai matyta alkoholio reklama 1 proc. didino jaunesnių nei 21 m. asmenų per praėjusį mėnesį suvartoto alkoholio kiekį (įvykio dažnio santykis = 1,01; 95 proc. PI 1,001–1,021). Kiekvienas papildomai alkoholio reklamai išleistas doleris 2,8 proc. didino suvartoto alkoholio kiekį per mėnesį (įvykio dažnio santykis = 1,028; 95 proc. PI 1,002–1,056) [21].Vaikinų, kai jiems buvo 15 m., matytos komercinės alkoholio reklamos skaičius turėjo įtakos jų suvar-toto alaus vidutiniam (p = 0,047) ir maksimaliam (p = 0,008) kiekiui vieno išgėrimo metu, sulaukus 18 m. Merginų, kai joms buvo 13 m., matytos ko-mercinės alkoholio reklamos skaičius turėjo įtakos jų alaus vartojimo dažniui (p = 0,029) [17].Komercinė alkoholio reklama, kurią asmenys matė 18 m., darė įtaką jų alaus vartojimui sulaukus 21 m. (standartizuotas koef. = 0,36; SP = 0,06; T = 6,6) [18]. Alkoholio reklama laikraščiuose (ŠS = 1,27; p < 0,05), pardavimo vietose (ŠS = 1,36; p < 0,05) bei alkoholio nuolaidos stenduose (ŠS = 1,36; p < 0,05) turėjo įtakos paauglių alkoholio vartojimo pradžiai [23].

Anderson et al. (2009) [12]13 lon-gitudinių tyrimų

10–21 m. asmenys Abi lytys n = 38 000JAV (10)#

Belgija (1) #

Vokietija (1) # Naujoji Zelandija (1)#

1. Įvairios alkoholio reklamos (tele-vizija (TV), radijas, filmai, muzikos vaizdo įrašai, laikraščiai, stendai, pardavimo vietose, lauke, daiktų su alkoholio etikete turėjimas) įtaka alkoholio vartojimui.

2. Stebėjimo laikotarpis – 8–96 mėn. (13 tyrimų).

1. Alkoholio vartojimas (per paskutinį mėn., metus, visą gyvenimą; alkoholio vartojimo dažnis ir kiekis).

2. Apklausa (klausimy-nai; interviu susitikus, kompiuteriu, telefonu ir paštu).

Alkoholio reklama pardavimo vietose (ŠS = 1,25), alaus nuolaidų stendai (ŠS = 1,27), alaus reklama žiniasklaidoje (F = 8,36; p < 0,0001) bei turimi daik-tai su alkoholio reklama (ŠS = 3,45) turėjo įtakos paauglių alaus vartojimui [19].Paaugliai, turintys daiktų su alkoholio reklama, linkę pradėti vartoti alkoholį ir jį vartoti [36, 37].Filmų, kuriuose vartojamas alkoholis, žiūrėjimas turėjo įtakos paauglių alkoholio vartojimo pradžiai ir skatino jo vartojimą [28–30].Paauglių alkoholio vartojimo pradžią lėmė jų im-lumas reklamos poveikiui (ŠS = 1,77; 95 proc. PI 1,27–1,48), alkoholio prekės ženklo atpažinimas (ŠS = 1,15; 95 proc. PI 1,02–1,29) bei jo atsiminimas (ŠS = 1,16; 95 proc. PI 1,05–1,29) [35].Alkoholio reklama, esanti 457 m atstumu nuo mokyklos, kurią matė 6 klasėje alkoholio nevartojantys mokiniai, turėjo įtakos jų ketinimams vartoti alkoholį 8 klasėje (F = 6,29; p = 0,01) [34].

Siegfried et al. (2014) [14]1 kontro-liuojamas atsitiktinių imčių tyrimas 3 nutrauk-tų laiko eilučių tyrimai

KAIT [31] 18–29 m. asmenys Vyrai n = 80 Nyderlandai NLET [46] Su-augę asmenys Abi lytys n = n. d. (Britų Kolumbijos ir Ontarijo provin-cijos gyventojai) Kanada

KAIT [31]1. EG 1 filmas, kuriame vartojamas

alkoholis, ir rodoma alkoholio re-klama per pertraukas; EG 2 filmas, kuriame vartojamas alkoholis, ir nerodoma alkoholio reklamos per pertraukas; EG 3 filmas, kuriame retai vartojamas alkoholis, ir ro-doma alkoholio reklama per per-traukas; KG filmas, kuriame retai vartojamas alkoholis, ir nerodoma reklamos per pertraukas.

2. Stebėjimo laikotarpis – 1,5 val. po tyrimo.

NLET [46] 1. Visiškas alkoholio ir tabako re-

klamos draudimas (laikraščiuose, radijuje, TV, skelbimų lentose).

2. Stebėjimo laikotarpis – 10 m.

1. KAIT alkoholio varto-jimas.

2. KAIT tyrimo metu (suvartoto alkoholio kiekis, vnt.); klau-simynas (alkoholio vartojimo kiekis, vnt., žiūrint 1 val. TV; daž-nis ir girtuokliavimas per 12 mėn.).

1. NLET alkoholio parda-vimas per mėn. (per-skaičiuota alkoholio suvartojimas 1 gyv./l).

KAIT duomenimis, vyrai, žiūrėję komercinę alko-holio reklamą per filmo pertraukas, buvo linkę dažniau vartoti alkoholinius gėrimus, lyginant su vyrais, žiūrėjusiais neutralaus turinio reklamą, nepaisant matytų alkoholio vaizdų filmuose (kore-liac. koef. = 0,83; 95 proc. PI 0,14–1,52; p = 0,02). Vyrai, žiūrėję filmą, kuriame vartojamas alkoholis, buvo linkę dažniau jį vartoti, lyginant su vyrais, žiūrėjusiais filmą, kuriame alkoholis retai vartoja-mas (koreliac. koef. = 0,74; 95 proc. PI 0,05–1,43; p = 0,03).Metaanalizės duomenimis, įgyvendinant reklamos draudimą žiniasklaidoje, alaus vartojimas popu-liacijoje išaugo 1,1 proc. (95 proc. PI –5,26–7,47; p = 0,43), tačiau reikšmingo pokyčio nenustatyta [46, 47].

14 2017/1(76)


Tyrimas Tyrimo dalyviai Intervencija Rodikliai ir jų rinkimas RezultataiNLET [47] Suau-gę asmenys Abi lytys n = n. d. (Mani-tobos provincija) KanadaNLET [48] 15 m. ir vyresni asmenys Abi lytys n = n. d. (Nau-jojo Bransviko ir Saskačevano provincijos gyventojai) Kanada

NLET [47] 1. Dalinis alaus reklamos draudimas

žiniasklaidoje.2. Stebėjimo laikotarpis – 8 m.NLET [48] 1. Alaus, vyno ir stipriųjų gėrimų re-

klamos per radiją, TV ir laikraščius visiško draudimo po 50 m. panai-kinimas (vertinta 2,5 m. prieš pa-naikinant ir po 3,5 m. nuo reklamos panaikinimo).


Panaikinus alkoholio, išskyrus stipriųjų gėrimų, reklamos draudimą per radiją, televiziją ir laikraš-čius, visų rūšių alkoholio pardavimai per mėnesį sumažėjo 11,11 kilolitro (95 proc. PI –27,56–5,34; p = 0,19), o alaus ir vyno pardavimai per mėnesį išaugo atitinkamai 14,89 kilolitro (95 proc. PI 0,39–29,39; p = 0,04) ir 1,15 kilolitro (95 proc. PI –0,91–3,21; p = 0,27), stipriųjų gėrimų pardavi-mai per mėnesį sumažėjo 22,49 kilolitro (95 proc. PI –36,83–8,15; p = 0,002). Nenustatyta reikšmingo visų rūšių alkoholio ir vyno pardavimo pokyčio [48].

Brown et al. (2016) [15]1 longi-tudinis tyrimas 6 mo-mentiniai stebėjimo tyrimai

13–46 m. jaunimas ir sportuojantys asmenys Abi lytys n = 12 760 Australija (3)#

Naujoji Zelandija (1)#

Jungtinė Kara-lystė (2)#

Vokietija, Italija, Nyderlandai ir Lenkija (1)#

1. Alkoholio atstovų (gamintojų, platintojų) parama sportui ir jos įtaka alkoholio vartojimui.

2. Stebėjimo laikotarpis – 13 mėn. longitudinis tyrimas.

1. Alkoholio vartojimas (alkoholio vartojimo dažnis ir kiekis).

2. Apklausa (telefonu, klausimynai, Audit balai).

Berniukų supratimas apie alkoholio atstovų pa-ramą sportui skatino juos vartoti alkoholį (beta koef. = 0,17), o abiejų lyčių paauglius – nusigerti kitą savaitgalį (beta koef. = 0,17 berniukai; beta koef. = 0,13 mergaitės; p = 0,05) [39]. Futbolo rungtynių, remiamų alkoholio atstovų, stebėjimas turėjo įtakos 13–14 m. paauglių teigia-miems lūkesčiams dėl alkoholio (beta koef. = 0,11, p < 0,001) bei skatino jo vartojimą per pastarąsias 30 d. (beta koef. = 0,7; p = 0,01) [38].Individualią paramą gaunantys sportininkai, lyginant su jos negaunančiaisiais, linkę vartoti alkoholį [40–43].

Koorde-man et al. (2012) [32]1 kontro-liuojamas atsitiktinių imčių tyrimas

18–29 m. asmenys (stu-dentai)Vyrain = 159Nyderlandai

1. EG 1 val. trukmės filmo metu buvo 3 reklaminės pertraukos po 2,5 min. Iš viso parodyta 15 rekla-mų, iš jų 6 reklamuoti alkoholiniai gėrimai. KG buvo rodomas toks pats filmas, tačiau visos reklamos nebuvo susijusios su alkoholiniais gėrimais. Abiejų grupių dalyviai filmo metu turėjo galimybę iš šal-dytuvo nemokamai paimti gėrimų (alaus, vyno, sodos arba vandens buteliukus).

2. Stebėjimo laikotarpis – filmo rody-mo metu (1 val.).

1. Suvartoto alkoholio kiekis (taurėmis po 0,15 l).

2. Tiesioginio stebėjimo būdu (filmo peržiūra buvo filmuojama paslėpta kamera.)

26 proc. dalyvių eksperimento metu nevartojo alkoholio.EG alkoholio suvartojimas (vidurkis ir SN) buvo 1,45 ± 1,26, o KG 1,24 ± 1,02 (nenustatyta statistiš-kai reikšmingo skirtumo tarp grupių).

Tanski et al. (2015) [24]1 longi-tudinis tyrimas

15–23 m. as-menys Lytis n. d. n = 2 541 JAV

1. Tyrėjai atrinko 326 per televiziją rodytas alkoholio (alaus ir stipriųjų gėrimų) reklamas. Kiekvienam dalyviui atsitiktinai buvo atrinktos ir parodytos 20 alkoholio reklamų (be prekinių ženklų). Dalyviai turė-jo įvardyti, ar matė alkoholio re-klamą, ar ji patiko, ar gali teisingai nurodyti prekinį ženklą.

2. Stebėjimo laikotarpis – 2 m. (2011–2013).

1. Alkoholio vartojimas (ar yra kada nors gėręs alkoholinių gėrimų (daugiau nei gurkšnis ar paraga-vimas); intensyvus alkoholio vartojimas (6 ir daugiau gėrimų vieno gėrimo metu); žalingas alkoholio vartojimas (AUDIT ≥4 balai).

2. Apklausa (internetu, klausimynai).

Alkoholio reklamos matymas susijęs su alkoholio vartojimu nors kartą gyvenime (ŠS = 1,69; 95 proc. PI 1,17–2,44), su intensyviu alkoholio vartojimu (ŠS = 1,38; (95 proc. PI 1,08–1,77), su žalingu alko-holio vartojimu (ŠS = 1,49; 95 proc. PI 1,19–1,86).

Matrai et al. (2014) [45]1 laiko eilučių tyrimas

15 m. ir vyresni gyventojai Abi lytys n = n. d. (Ispani-jos gyventojai)Ispanija

1. 1988 m. Ispanijoje priimtas draudi-mas reklamuoti alkoholinius gėri-mus, stipresnius nei 20 laipsnių.

2. Stebėjimo laikotarpis – 44 m. (1962–2006).

1. Grynojo alkoholio suvartojimas vienam 15 m. ir vyresniam gyventojui per metus.

2. Naudoti PSO GISAH duomenų bazės duo-menys apie grynojo alkoholio suvartojimą.

Įvedus alkoholio reklamos ribojimą, alkoholio var-tojimas sumažėjo 12 proc. (koreliac. koef. = –0,12; 90 proc. PI –0,17–(–0,07)).Bendrą alkoholio vartojimo sumažėjimą daugiausia lėmė vyno vartojimo sumažėjimas, tačiau tyrimo laikotarpiu išaugo alaus suvartojimas.

2017/1(76) 15


Tyrimas Tyrimo dalyviai Intervencija Rodikliai ir jų rinkimas RezultataiRobinson et al. (2014) [49]1 kontro-liuojamas laiko eilučių tyrimas

16 m. ir vyresni asmenys Lytis n. d. n = n. d. (Škoti-jos gyventojai)Škotija

1. EG 2010 m. Škotijoje priimtas Alkoholio aktas, kuris įsigaliojo 2011 m. spalio 1 d. Šis aktas numato draudimą parduotuvėms taikyti nuolaidas perkant didesnį kiekį alkoholinių gėrimų, pvz., 3 gėrimai už 2 kainą, 3 alk. gėrimo buteliai už 10 svarų ir pan. (angl. multi-buy discounts). Priimtu aktu buvo siekiama uždrausti iniciatyvas, skatinančias vartotoją įsigyti didesnį kiekį alkoholinių gėrimų. Tačiau Alkoholio aktas nėra taikomas tada, kai nuolaidos alkoholiniams gėri-mams taikomos nepriklausomai nuo perkamo kiekio, pvz., sumaži-nama alkoholinio gėrimo kaina. KG Anglijos ir Velso duomenys (nėra priimtas Alkoholio aktas).

2. Stebėjimo laikotarpis: 2009 m. sausio mėn. – 2011 m. spalio mėn.

1. Parduoto grynojo alkoholio kiekis.

2. Duomenys apie sa-vaitinius alkoholinių gėrimų pardavimus gauti iš rinkos tyrimų bendrovės Nielsen. Šie duomenys buvo perskaičiuojami į 16 m. ir vyresniam gyventojui parduotą grynojo alkoholio kiekį.

Alkoholio pardavimas sumažėjo 1,7 proc. (95 proc. PI –3,1–(–0,3)).Atskirų gėrimų rūšių pardavimo (vartojimo) po-kyčiai: stipriųjų gėrimų – nepakito (0,1 proc., 95 proc. PI –1,5–1,7); vyno – sumažėjo 4,3 proc. (95 proc. PI –5,6–(–3,0)); alaus – sumažėjo 2,7 proc. (95 proc. PI –4,7–(–0,6)); sidro – nepakito (1,1 proc., PI –2,6–4,9); alkoholinių kokteilių – su-mažėjo 7,3 proc. (95 proc. PI –11,6–(–2,7)).

Nakamura et al. (2014) [50]1 longi-tudinis tyrimas

Škotijos, An-glijos ir Velso namų ūkiai (bent kartą pirkę alkoholinius gėrimus) n = 22 356 namų ūkiai Jungtinė Kara-lystė

1. Vertinama tokia pati intervencija, kaip ir Robinson et al. (2014) tyrime.

2. Stebėjimo laikotarpis: 2010 m. sau-sio mėn. – 2012 m. birželio mėn. (analizėje laikotarpis prieš draudi-mo įvedimą 2011 m. sausio mėn. – 2011 m. rugsėjo mėn., laikotarpis įvedus draudimą 2011 m. spalio mėn. – 2012 m. birželio mėn.).

1. Suvartoto (parduoto) alkoholio kiekis.

2. Namų ūkiai dalyvavo apklausoje, kurioje buvo renkami duo-menys apie jų pirktus alkoholinius gėrimus (informacija apie juos gaunama, kai namų ūkiai namuose nuskenuoja nusipirktų produktų brūkšninius kodus).

Suvartoto (parduoto) alkoholio kiekis sumažėjo 0,62 proc. (0,3 SAV).Atskirų gėrimų rūšių vartojimo (pirkimo) pokyčiai: alaus ir sidro – padidėjo 4,59 proc. (192,4 ml); vyno – sumažėjo 2,36 proc. (64,2 ml); stipriųjų gėrimų – sumažėjo 6,57 proc. (80,6 ml); alkoholinių kokteilių – sumažėjo 2,39 proc. (19,4 ml).Statistiškai reikšmingas tik stipriųjų gėrimų vartoji-mo sumažėjimas.

Saffer et al. (2015) [25]1 laiko eilučių tyrimas

18–29 m. as-menys Abi lytys n = 8 984JAV

1. Reklamos per nacionalines ir vie-tos televizijas sąsajos su alkoholio vartojimu.


1. Suvartoto alkoholio kiekis per pastarąsias 30 d.

2. Anketinė apklausa apie reklamą TV; TV reklamos stebėsena.

Vidutiniškai alkoholio suvartota (vidurkis ir SN) 2,68 ± 1,33.Vidutiniškai reklamos per TV rodyta 2,4 ± 1,2.Alkoholio reklama šiek tiek didino alkoholio vartoji-mą (regresijos koef. svyravo nuo 0,0327 iki 0,0888, priklausomai nuo kvantilės). Alkoholio reklama paveikesnė didesnius alkoho-lio kiekius vartojantiems asmenims (regresijos 80-osios kvantilės beta koef. (0,0888) yra apie tris kartus didesnis nei 10-osios kvantilės beta koef. (0,0327)).

Pastaba: n. d. – nenurodyti duomenys; koef. – koeficientas; SP – standartinė paklaida; SN – standartinis nuokrypis; F – testas; T – testas; ŠS – šansų santykis; PI – pasikliautinasis intervalas; SAV – standartinis alkoholio vienetas; EG – eksperimentinė grupė; EK – kontrolinė grupė; # − tyrimų, atliktų konkrečioje šalyje, skaičius; KAIT – kontroliuojamas atsitiktinių imčių tyrimas; NET – nutrauktų laiko eilučių tyrimas; AUDIT testas – sutrikimų, atsiradu-sių dėl alkoholio vartojimo, nustatymo testas.

3 lentelė. Ekonominių tyrimų charakteristikos

Tyrimas Tiriamas poveikis ir perspektyva

Pagrindinės vertinimo prielaidos Vertinimo rodikliai Pagrindiniai vertinimo rezultatai (kaštai)

Holm et al. (2014) [51] DanijaTyrimo ti-pas – kaštų efektyvumo analizė

Visiško alko-holio reklamos uždraudimo (per televiziją, radiją, internetą) poveikis alkoholio varto-jimui.Intervencijos kaštai vertinti iš sveikatos prie-žiūros sektoriaus perspektyvos.

Tikslinė populiacija – Danijos gyventojai. Į vertinimą įtraukta populiacijos dalis – 100 proc.Efekto dydis tikslinėje populiaci-joje – (–4) proc.Efekto mažėjimo rodiklis – 100 proc.Vidutiniai kaštai (100 000 EUR kiekvienais metais + 270 000 pirmaisiais intervenci-jos taikymo metais).

1. Poveikis svei-katai – išvengti negalios pakore-guoti gyvenimo metai per metus (DALY / metai), taikant interven-ciją, ekonominio efektyvumo rodiklis – ICER (kaštai, tenkantys vienam DALY).

Išvengta žala sveikatos priežiūros sektoriui, sąlygota al-koholio vartojimo sukeltų ligų gydymo – (–17,2 mln.) EUR (95 proc. PI –22,2–(13,0)).Intervencijos kaštai – 0,4 mln. (95 proc. PI 0,3–0,4). Išsaugoti kaštai – (–16,9) mln. EUR (95 proc. PI –21,8–(–12,7)). ICER – dominantinis.Tikimybė, kad intervencija gali būti labai ekonomiškai efek-tyvi (<40 000 EUR / DALY) – 100 proc. Tikimybė, kad intervencija būtų ekonomiškai efektyvi (<120 000 EUR / DALY) – 100 proc.Tikimybė, kad intervencija būtų kaštus taupanti – 100 proc.

16 2017/1(76)


[17–19], alkoholio reklamos matymas jaunesniame amžiuje turėjo įtakos alaus vartojimui (dažniui, kie-kiui) vyresniame amžiuje. Connolly ir kt. [17] vertino jaunesniame amžiuje (13 ir 15 m.) matytos komercinės alkoholio reklamos skaičiaus žiniasklaidoje (televizija, radijas, laikraščiai, žurnalai ir filmai) įtaką alkoholio vartojimui (tyrime vertintas suvartoto alkoholio vidu-tinis ir maksimalus kiekis per kartą; alkoholio varto-jimo dažnis) sulaukus 18 m. Nors tyrime nenustatyta reikšmingo ryšio tarp alkoholio reklamos ir vyno bei stipriųjų alkoholinių gėrimų vartojimo, tačiau vyrų, kai jiems buvo 15 m., matytos komercinės alkoho-lio reklamos skaičius turėjo įtakos jų suvartoto alaus vidutiniam (p = 0,047) ir maksimaliam (p = 0,008) kiekiui vieno išgėrimo metu sulaukus 18 m. Merginų, kai joms buvo 13 m., matytos komercinės alkoholio reklamos skaičius turėjo įtakos jų alaus vartojimo dažniui (p = 0,029). Casswell ir kt. [18], toliau ste-bėję šiuos alų vartojančius asmenis, nustatė, kad ko-mercinė alkoholio reklama, kurią jie matė 18 m., darė

įtaką alaus vartojimui sulaukus 21 m. (standartizuo-tas koef. = 0,36). Casswell ir kt. [20], tyrę alkoholį vartojančius asmenis, kai jiems buvo 18, 21 ir 26 m., nenustatė alkoholio reklamos, matytos 18 m., įtakos vyrų ir moterų suvartoto alkoholio kiekiui vieno iš-gėrimo metu vyresniame amžiuje. Collins ir kt. [19] vykdė tyrimą mokyklose, siekdami įvertinti alkoho-lio rinkodaros priemonių įtaką 6 klasės (11–12 m.) moksleivių alaus vartojimui po vienų metų. Tyrimo duomenimis, 17 proc. 7 klasės moksleivių nurodė vartoję alų praėjusiais metais. Alaus reklama ži-niasklaidoje (televizija (sporto kanalų, sporto ir kitų programų žiūrėjimas), laikraščiai, radijas, reklama pardavimo vietose ir nuolaidos, daiktai su alkoholio reklama: kepurės, marškinėliai ir kt.) turėjo reikš-mingos įtakos 11–12 m. paauglių alaus vartojimui (p < 0,0001). Snyder ir kt. [21], analizavę alkoholio reklamos išlaidas bei alkoholio reklamos (televizija, radijas, laikraščiai, lauko reklama) įtaką 15–26 m. jaunimo alkoholio vartojimui, nustatė, kad kiekviena

Tyrimas Tiriamas poveikis ir perspektyva

Pagrindinės vertinimo prielaidos

Vertinimo rodikliai Pagrindiniai vertinimo rezultatai (kaštai)

Lai et al. (2007) [52]EstijaTyrimo tipas – kaštų ir kaštų efektyvumo analizė

Visiško reklamos uždraudimo (per televiziją, radiją, internetą) poveikis alkoholio vartojimui.Intervencijos kaštai vertinti iš sveikatos prie-žiūros sektoriaus perspektyvos.

Tikslinė populiaci-ja – Estijos gyventojai.Efekto dydis žalingai alkoholį var-tojantiems asmenims – (–3) proc.

1. Poveikis sveikatai – išvengti nega-lios pakoreguoti gyvenimo metai per metus (DALY / metai).

2. Ekonominio efektyvumo rodiklis – ICER (kaštai, tenkantys vienam DALY).

3. ACER – vidutinis kaštų efektyvumo rodiklis.

Intervencijos kaštai per metus – 1,5 mln. Estijos kronų.Vidutinis kaštų efektyvumo rodiklis (ACER) – 1408.ICER – dominantinis.

Purshouse el al. (2010) [54] Didžioji BritanijaTyrimo tipas – alko-holio vartojimo sąly-gojamos žalos eko-nominis vertinimas bei išvengta žala, taikant intervenciją (akcijų, taikomų alkoholiniams gėri-mams, visiškas ar dalinis uždraudimas)

Alkoholio kainų pokyčių įtaka alko-holio vartojimui ir sveikatai.

Žala sveikatos priežiūros sek-toriui.

Nenurodyta 1. Išvengta žala (EUR).2. Išsaugoti kokybiško gyvenimo

metai (QALY).

Išvengta žala sveikatos priežiūros sistemai (per 10 metų): visiškai uždraudus taikyti nuolaidas alkoholiniams gėrimams, išvengiama žala sveikatos priežiūros sistemai galėtų siekti 2,5 mlrd. svarų;uždraudus taikyti didesnes nei 10 proc. nuolaidas alkoholiniams gėrimams – 1,4 mlrd. svarų;uždraudus taikyti didesnes nei 20 proc. nuolaidas alkoholiniams gėrimams – 700 mln. svarų;uždraudus taikyti didesnes nei 30 proc. nuolaidas alkoholiniams gėrimams – 300 mln. svarų; uždraudus taikyti didesnes nei 40 proc. nuolaidas alkoholiniams gėrimams – 100 mln. svarų;uždraudus taikyti didesnes nei 50 proc. nuolaidas alkoholiniams gėrimams – 0 mln. svarų.

Chisholm et al. (2004) [53] ŠveicarijaTyrimo tipas – kaštų efektyvumo analizė

Visiško alkoholio reklamos uždrau-dimo įtaka alko-holio vartojimui įvairiuose PSO regionuose.Intervencijos kaštai vertinti iš sveikatos prie-žiūros sektoriaus perspektyvos.

Visiško reklamos uždraudimo efekto dydis žalingai al-koholį var-tojantiems asmenims – 2–4 proc.

1. Intervencijos kaštai (tarptautiniais doleriais / 1 mln. populiacijos).

2. Intervencijos efektas – išvengti negalios pakoreguoti gyvenimo metai (DALY / 1 mln. populiacijos).

3. Vidutinis kaštų efektyvumo rodiklis (ACER – tarptautiniai doleriai / DALY).

4. Kaštų efektyvumo rodiklis (ICER – tarp-tautiniai doleriai / DALY).

Europos regione: intervencijos kaštai: Norvegijoje, Prancūzijoje – 0,27 mln.; Armėnijoje, Lenkijoje – 0,15 mln.; Estijoje, Rusijoje – 0,14 mln.;vidutinis kaštų efektyvumo rodiklis (ACER): Norve-gijoje, Prancūzijoje – 594; Armėnijoje, Lenkijoje – 511; Estijoje, Rusijoje – 224;kaštų efektyvumo rodiklis (ICER): Norvegijoje, Prancūzijoje – 201; Armėnijoje, Lenkijoje – 864; Estijoje, Rusijoje – 138.

2017/1(76) 17


papildomai matyta alkoholio reklama 1 proc. didino jaunesnių nei 21 m. asmenų per praėjusį mėnesį su-vartoto alkoholio kiekį (įvykio dažnio santykis 1,01; 95 proc. PI 1,001–1,021). Kiekvienas papildomai alkoholio reklamai išleistas doleris 2,8 proc. didino suvartoto alkoholio kiekį per mėnesį (įvykio dažnio santykis 1,028; 95 proc. PI 1,002–1,056).

Alkoholio reklama per televiziją. Alkoholio rekla-mos per televiziją poveikis alkoholio vartojimui buvo vertintas 4 longitudiniuose tyrimuose [19, 22–24] bei 1 laiko eilučių tyrime [25]. Longitudinių tyrimų duo-menimis, per televiziją transliuojama alkoholio rekla-ma skatino paauglius pradėti vartoti alų, o tarp varto-jančių – intensyvesnį alkoholio, ypač alaus, vartoji-mą (rizikingą ar žalingą vartojimą). Stacy ir kt. [22] pažymi, kad alkoholio reklama (vertinta televizijos žiūrėjimo indeksu, t. y. televizijos laidų žiūrėjimo ir alkoholio reklamos rodymo dažnis) per televiziją (po-puliarių laidų pertraukų metu, sporto kanalus) didino 12–13 m. paauglių alkoholio vartojimo riziką: alaus – 44 proc. (ŠS = 1,44; 95 proc. PI 1,27–1,61), vyno / likerio – 34 proc. (ŠS = 1,34; 95 proc. PI 1,17–1,52) ir 26 proc. (ŠS = 1,26; 95 proc. PI 1,08–1,48) trijų ir daugiau alkoholio gėrimų vartojimą vieno išgėrimo metu per pastarąsias 30 d., atsižvelgiant į analizuotus veiksnius. Šie tyrėjai nustatė, kad sporto televizijos žiūrėjimas (vertinta sporto televizijos žiūrėjimo in-deksu) turėjo įtakos tik alaus vartojimui (ŠS = 1,20; 95 proc. PI 1,05–1,37). Ellickson ir kt. [23] vertino įvairių alkoholio reklamos formų įtaką alkoholio var-tojimo pradžiai ir dažniui tarp jau vartojančiųjų, taip pat vertino, ar prevencinės programos sumažino re-klamos įtaką 12–13 m. paaug liams. Tyrimo duome-nimis, 48 proc. septintokų, nevartojančių alkoholio, būdami 9-oje klasėje nurodė, kad praėjusiais metais vartojo alkoholį. Nustatyta, kad alaus reklama per te-leviziją turėjo reikšmingos įtakos 12–13 m. paauglių alkoholio vartojimo pradžiai (ŠS = 1,25; p < 0,05). Collins ir kt. [19] vertino alaus reklamos, transliuo-jamos per 3 TV kanalus, įtaką. Tyrimo duomenimis, alaus reklama per televiziją (kabelinė televizija, kuri rodo su sportu susijusias programas, kiti sporto kana-lai ir kiti televizijos kanalai) darė įtaką 11–12 m. pa-auglių alaus vartojimui (p < 0,05) (kabelinė televizija ŠS = 1,08; 95 proc. PI 0,83–1,42; kiti sporto kanalai ŠS = 1,19; 95 proc. PI 1,01–1,40; kiti televizijos ka-nalai ŠS = 1,13; 95 proc. PI 0,95–1,34). Tanski ir kt. tyrime [24] nustatyta, kad alkoholio reklamos maty-mas per televiziją, jos atpažinimas bei mėgimas žiū-rėti skatino 15–23 m. jaunimą pradėti vartoti alkoholį (ŠS = 1,69; 95 proc. PI 1,17–2,44), taip pat intensyvų

alkoholio vartojimą (ŠS = 1,38; 95 proc. PI 1,08–1,77) bei žalingą alkoholio vartojimą (ŠS = 1,49; 95 proc. PI 1,19–1,86). Saffer ir kt., tyrime [25] 2002–2009 m. laikotarpiu vertinę alkoholio reklamos per naciona-lines ir vietines televizijas įtaką 18–29 m. amžiaus asmenų alkoholio vartojimui, nustatė, kad alkoholio reklama per televiziją nežymiai didino jaunimo alko-holio vartojimą. Alkoholio reklamai paveikesni dides-nius alkoholio kiekius vartojantys asmenys.

Alkoholio reklama per televiziją ir vaizdo įrašų metu. Dviejų longitudinių tyrimų duomenimis, televi-zijos ir vaizdo įrašų žiūrėjimas skatino paauglių alko-holio vartojimo pradžią ir jo vartojimą. Robinson ir kt. [26] tyrė televizijos ir vaizdo įrašų (muzikos vaizdo įrašai, kompiuteriniai ir vaizdo žaidimai, kt.) žiūrėji-mo įtaką alkoholio vartojimo pradžiai ir jo vartojimui. Tyrėjai nustatė, kad televizijos ir muzikos vaizdo įra-šų žiūrėjimas lėmė 14–15 m. paauglių alkoholio var-tojimo pradžią: televizijos žiūrėjimo kiekviena 1 val. per dieną didino riziką pradėti vartoti alkoholį 9 proc. (ŠS = 1,09; 95 proc. PI 1,01–1,18), atitinkamai mu-zikos vaizdo įrašų žiūrėjimas – 31 proc. (ŠS = 1,31; 95 proc. PI 1,17–1,47). Televizijos ir vaizdo įrašų žiū-rėjimas nebuvo susijęs su alkoholio vartojimu. Van den Bulck ir kt. [27] tyrimo duomenimis, muzikos vaizdo įrašų per televizijos programas (beta koef. = 0,073; p = 0,004) ir televizijos (beta koef. = 0,068; p = 0,001) žiūrėjimas turėjo įtakos 15–16 m. paauglių suvartoja-mo alkoholio kiekiui.

Alkoholio vartojimas filmuose. Alkoholio vartoji-mo filmuose įtaka žiūrovų alkoholio vartojimui vertin-ta 3 longitudiniuose tyrimuose [28–30] ir 2 kontroliuo-jamų atsitiktinių imčių tyrimuose [31, 32]. Longitudi-nių tyrimų duomenimis, filmų, kuriuose vartojamas alkoholis, žiūrėjimas skatino nevartojusių alkoholio paauglių jo vartojimo pradžią [28, 29] ir jo vartojimą tarp vartojančių paauglių [30]. Sargent ir kt. [28], ana-lizavę alkoholio vartojimo filmuose įtaką alkoholio nevartojantiems 10–14 m. paaugliams, nustatė, kad šių filmų žiūrėjimas lėmė jų alkoholio vartojimo pra-džią (ŠS = 1,15; 95 proc. PI 1,06–1,25). Hanewinkel ir Sargent [29], tyrę alkoholio nevartojančius 10–16 m. paauglius, pažymi, kad filmų, kuriuose vartojamas alkoholis, žiūrėjimas lėmė 33 proc. paauglių alkoho-lio vartojimo pradžią (be tėvų žinios žiūrint filmus) ir 14 proc. paauglių girtavimą (5 ir daugiau alkoholio gėrimų vartojimas per 2 val.). Wills ir kt. [30] nustatė, kad filmų, kuriuose vartojamas alkoholis, žiūrėjimas turėjo įtakos 10–14 m. paauglių alkoholio vartojimui po 8 mėn. (standartizuotas koef. = 0,1) bei po 16 mėn., kai filmai buvo žiūrimi 8–16 mėn. (standartizuotas

18 2017/1(76)


koef. = 0,08). Dviejų kontroliuojamų atsitiktinių imčių tyrimų, kurių metu tirtas komercinės alkoholio rekla-mos, rodomos per filmų pertraukas, poveikis jaunimo alkoholio vartojimui, rezultatai prieštaringi. Engels ir kt. [31] tyrimo duomenimis, 18–29 m. vyrai, žiūrėję komercinę alkoholio reklamą per filmo pertraukas, buvo linkę dažniau vartoti alkoholį, lyginant su vyrais, žiūrėjusiais neutralaus turinio reklamą, nepaisant ma-tytų alkoholio vaizdų filmuose (koreliac. koef. = 0,83; 95 proc. PI 0,14–1,52; p = 0,02). Be to, vyrai, žiū-rėję filmą, kuriame vartojamas alkoholis, buvo lin-kę dažniau jį vartoti, lyginant su vyrais, žiūrėjusiais filmą, kuriame retai vartojamas alkoholis (koreliac. koef. = 0,74; 95 proc. PI 0,05–1,43). Koordeman ir kt. [32] tyrimo duomenimis, 18–29 m. vyrų, žiūrėju-sių filmus, per kurių pertraukas buvo rodoma alkoho-lio reklama, suvartoto alkoholio kiekis nesiskyrė nuo vyrų, žiūrėjusių filmus, per kurių pertraukas nerodyta alkoholio.

Alkoholio reklama radijuje. Collins ir kt. [19] lon-gitudinio tyrimo duomenimis, alkoholio reklama per ra-diją neturėjo įtakos 11–12 m. paauglių alaus vartojimui.

Alkoholio reklama spaudoje. Dviejų longitudinių tyrimų duomenimis, alkoholio reklama laikraščiuose skatino paauglius pradėti vartoti alkoholį, o tarp varto-jančių – alaus vartojimą. Ellickson ir kt. [33] nustatė, kad alkoholio reklama laikraščiuose lėmė 12–13 m. paauglių alkoholio vartojimo pradžią (ŠS = 1,27; p < 0,05) ir skatino jo vartojimą (koreliac. koef. = 0,21; p < 0,05). Collins ir kt. [19] tyrimo duomenimis, 11–12 m. paauglių laikraščių skaitymas turėjo įtakos jų alaus vartojimui (ŠS = 1,15; 95 proc. PI 1,06–1,26).

Išorinė reklama. Trijų longitudinių tyrimų duo-menimis, išorinė alkoholio reklama skatino paauglių alkoholio vartojimo pradžią ir jo vartojimą. Pasch ir kt. [34] tyrimo duomenimis, alkoholio reklama, esan-ti 457 m atstumu nuo mokyklos, kurią alkoholio ne-vartojantys mokiniai matė 6 klasėje, turėjo įtakos jų ketinimams vartoti alkoholį (p = 0,01), jiems esant 8 klasėje. Ellickson ir kt. [33] nustatė, kad alkoholio reklama pardavimo vietose bei alaus nuolaidų stendai skatino 12–13 m. paauglius pradėti vartoti alkoholį (atitinkamai ŠS = 1,36; ŠS = 1,31; p < 0,05) bei di-dino jo vartojimą (atitinkamai koreliac. koef. = 0,11; koreliac. koef. = 0,22; p < 0,05). Collins ir kt. [19] tyrimo duomenimis, paauglių (11–12 m.) alaus var-tojimą skatino alkoholio reklama pardavimo vietose (ŠS = 1,25; 95 proc. PI 1,12–1,39) bei alaus nuolaidų stendai (ŠS = 1,27; 95 proc. PI 1,14–1,41).

Alkoholio gamintojo prekės ženklo įtaka alko-holio vartojimui. 4 longitudinių tyrimų duomenimis,

prekiniai ženklai arba daiktai su alkoholinių gėrimų prekiniais ženklais skatino paauglių alkoholio varto-jimo pradžią ir jo vartojimą. Henriksen ir kt. [35], ap-klausę 6–8 klasių alkoholio nevartojančius paauglius ir po vienų metų juos jau besimokančius 7–9 klasėse, nustatė, kad apie trečdalis (29 proc.) paauglių pradė-jo vartoti alkoholį dėl alkoholio reklamos (įskaitant turimus daiktus su alkoholio reklama, pavyzdžiui, kepurės, marškinėliai ir kt.). Paauglių alkoholio var-tojimo pradžią lėmė jų imlumas reklamos poveikiui (ŠS = 1,77; 95 proc. PI 1,27–1,48), alkoholio prekės ženklo atpažinimas (ŠS = 1,15; 95 proc. PI 1,02–1,29) bei jo atsiminimas (ŠS = 1,16; 95 proc. PI 1,05–1,29). Collins ir kt. [19] pažymi, kad 11–12 m. paauglių alaus vartojimą skatino turimi daiktai su alkoholio reklama (ŠS = 3,45; 95 proc. PI 2,55–4,90). Fisher ir kt. [36] tyrimo duomenimis, 11–18 m. paaugliai, turintys daik-tų su alkoholio reklama ar ketinantys jų turėti, linkę pradėti vartoti alkoholį (ŠS = 1,74; 95 proc. PI 1,37–2,19 mergaitės ir ŠS = 1,78; 95 proc. PI 1,36–2,33 ber-niukai) bei girtauti (ŠS = 1,79; 95 proc. PI 1,16–2,77 mergaitės ir ŠS = 0,87; 95 proc. PI 0,51–1,48 ber-niukai), lyginant su daiktų neturinčiais bendraamžiais. McClure ir kt. [37] tyrė daiktų su alkoholio reklama turėjimo įtaką 10–14 m. paauglių alkoholio vartojimo pradžiai ir jo vartojimui. Jie nustatė, kad 10–14 m. paaugliai, turintys daiktų su alkoholio reklama, linkę pradėti be saiko vartoti alkoholį po 8 mėn. (rizikos santykis = 1,80; 95 proc. PI 1,28–2,54), o naujų daiktų įsigijimas turėjo įtakos alkoholio vartojimo pradžiai (rizikos santykis = 2,31; 95 proc. PI 1,6–3,35) bei gir-tavimui (rizikos santykis = 2,2; 95 proc. PI 1,49–3,32) po 16 mėn.

Alkoholio pramonės atstovų (gamintojų, pla-tintojų) parama sportui. Brawn ir kt. sisteminėje apžvalgoje buvo analizuojami 7 tyrimai (1 longitudi-nis tyrimas [38] ir 6 momentiniai stebėjimo tyrimai [39–44]), kuriuose nustatytos sąsajos tarp 13–46 m. amžiaus asmenų alkoholio vartojimo ir alkoholio at-stovų (gamintojų, platintojų) paramos sportui. De Briujn ir kt. [38] longitudinio tyrimo duomenimis, futbolo rungtynių, remiamų alkoholio atstovų, stebė-jimas turėjo įtakos 13–14 m. paauglių teigiamiems lū-kesčiams dėl alkoholio (beta koef. = 0,11; p < 0,001) bei skatino jo vartojimą per pastarąsias 30 d. (beta koef. = 0,7; p = 0,01). Davies [39] tyrime nustatė, kad 14–15 m. paauglių berniukų supratimas apie alkoho-lio atstovų paramą sportui skatino juos vartoti alkoholį (beta koef. = 0,17), o abiejų lyčių paauglius – nusi-gerti kitą savaitgalį (beta koef. = 0,17 berniukai; beta koef. = 0,13 mergaitės; p = 0,05). Be to, paauglių

2017/1(76) 19


supratimas apie alkoholio atstovų paramą sportui bei teigiamas požiūris į alkoholio vartojimą skatino paauglių berniukų (beta koef. = 0,26) ir mergaičių (beta koef. = 0,27) alkoholio vartojimą kitą savaitga-lį. O‘Brien ir kt. tyrimų, atliktų Naujojoje Zelandijoje [40], Australijoje [41] ir Jungtinėje Karalystėje [42], rezultatai parodė, kad alkoholio pramonės atstovų re-miami sportininkai labiau linkę vartoti alkoholį, lygi-nant su sportininkais, kurie tokios paramos negauna: tarp paramą gaunančių sportininkų AUDIT rezulta-tai buvo aukštesni Naujojoje Zelandijoje – 2,4 taško (95 proc. PI 0,70–4,09), Australijoje – 1,67 (95 proc. PI 0,56–2,78), Jungtinėje Karalystėje – 1,27 (95 proc. PI 0,42–2,11). Ypač alkoholį linkę vartoti individualiai remiami sportininkai (nemokamas alkoholis, prizai, alkoholio produktų pavyzdžiai). Kelly ir kt. [43] nu-statė, kad individualią paramą gaunantys sportininkai, lyginant su jos negaunančiaisiais, linkę vartoti alkoho-lį ilgą laiką (vartojimas per 12 mėn. ir išgeriamo alko-holinių gėrimų skaičius) (p = 0,06) bei piktnaudžiauti alkoholiu (p = 0,015). Kingsland ir kt. [44] pažymi, kad futbolo klubo nariai, gaunantys alkoholio atstovų paramą, linkę rizikingai vartoti alkoholį, lyginant su jos negaunančiais klubo narais, tačiau tarp jų statis-tiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (atitinkamai 34 proc. ir 26,3 proc.; p = 0,248).

Alkoholio reklamos draudimo įtaka alkoholio vartojimui. Alkoholio reklamos draudimo poveikis alkoholio vartojimui buvo vertinamas 4 laiko eilučių tyrimuose – trijuose jų [45–47] vertintas reklamos draudimas, o viename – reklamos draudimo panaiki-nimas [48]. Tik Matrai ir kt. tyrime [45] nustatytas al-koholio vartojimo sumažėjimas įvedus alkoholio re-klamos draudimą. Šiame tyrime vertintas 1988 m. Is-panijoje priimtas draudimas reklamuoti alkoholinius gėrimus, stipresnius nei 20 laipsnių (tyrime alkoholio vartojimo pokyčiai stebėti nuo 1962 m. iki 2006 m.). Įvedus alkoholio reklamos ribojimą, suvartoto gryno-jo alkoholio kiekis vienam 15 m. ir vyresniam gyven-tojui per metus sumažėjo 12 proc. Smart ir kt. [46] ir Ogborne ir kt. [47] tyrimų metaanalizės duomenimis, įgyvendinant reklamos draudimą žiniasklaidoje (te-levizija, radijas, laikraščiai, skelbimų lentos), alaus vartojimas populiacijoje išaugo 1,1 proc. (95 proc. PI –5,26–7,47; p = 0,43), tačiau reikšmingo alkoholio vartojimo pokyčio nenustatyta. Makowsky ir kt. [48] nustatė, kad panaikinus alkoholio reklamos draudimą per radiją, televiziją ir laikraščius po 50 m., išskyrus stipriųjų gėrimų reklamos draudimą, visų rūšių alko-holio pardavimai per mėnesį sumažėjo 11,11 kilolitro (95 proc. PI –27,56–5,34; p = 0,19), o alaus ir vyno

pardavimai per mėnesį išaugo atitinkamai 14,89 kilo-litro (95 proc. PI 0,39–29,39; p = 0,04) ir 1,15 kiloli-tro (95 proc. PI –0,91–3,21; p = 0,27), stipriųjų gė-rimų pardavimai per mėnesį sumažėjo 22,49 kilolitro (95 proc. PI –36,83–8,15; p = 0,002). Pažymėtina, kad reikšmingo visų rūšių alkoholio ir vyno pardavi-mo pokyčio nenustatyta.

Nuolaidų alkoholiniams gėrimams draudimo įtaka alkoholio vartojimui. Draudimas taikyti nuo-laidas alkoholiniams gėrimams buvo analizuojamas viename laiko eilučių tyrime [49] ir viename longi-tudiniame tyrime [50]. Abiejuose tyrimuose vertin-ta Škotijoje taikyta alkoholio kontrolės priemonė – 2011 m. įsigaliojęs Alkoholio aktas, kuriame nustaty-tas draudimas taikyti nuolaidas perkant didesnį kiekį alkoholinių gėrimų (pvz., 3 už 2 kainą, 3 gėrimo bu-teliai už 10 svarų ir pan.). Šie tyrimai rodo, kad nuo-laidų alkoholiniams gėrimams draudimas davė mažą poveikį alkoholio vartojimui. Robinson ir kt. [49], atlikę tyrimą praėjus vieniems metams nuo Akto įsigaliojimo, nustatė, kad parduodamo alkoholio kiekis sumažėjo 1,7 proc. (95 proc. PI –3,1–(–0,3); p = 0,02), vyno – 4,3 proc. (95 proc. PI 5,6–(–3,0); p < 0,001), alkoholinių kokteilių – 7,3 proc. (95 proc. PI –11,6–(–2,7); p = 0,002). Tačiau priimtas Aktas neturėjo įtakos sidro ir stipriųjų alkoholinių gėrimų vartojimui. Palyginti mažą nuolaidų alkoholiniams gėrimams draudimo poveikį alkoholio vartojimui ga-lėjo lemti nuolaidų, nepriklausomų nuo perkamo al-koholio kiekio, taikymas. Nakamura ir kt. [50] tyrime nustatė, kad suvartoto alkoholio kiekis sumažėjo tik 0,62 proc. Priešingai nei Robinson ir kt. [49] tyrime, šiame tyrime praėjus 9 mėn. nuo Akto įsigaliojimo nustatytas statistiškai reikšmingas stipriųjų alkoholi-nių gėrimų vartojimo sumažėjimas (6,57 proc.) bei alaus ir sidro vartojimo padidėjimas (4,59 proc.) [50].

Ekonominio vertinimo tyrimai Kaštų efektyvumo tyrimai. Holm ir kt. [51] tyri-me analizavo, kokią įtaką alkoholio vartojimui bei sveikatos priežiūros sektoriui (įvertinant išvengtą žalą sveikatos priežiūros sektoriui dėl sumažėjusio alkoholio vartojimo) Danijoje galėtų turėti visiškas alkoholio reklamos per televiziją, radiją ir internetą uždraudimas bei koks yra tokios intervencijos kaštų efektyvumas lyginant su kitomis alkoholio vartojimo kontrolei taikomomis intervencijomis.

Tyrėjai darė prielaidą, kad uždraudus alkoholio reklamą alkoholio vartojimas šalyje galėtų sumažėti 4 proc. Tyrime vertintas ir kitų alkoholio vartojimo kontrolei skirtų 5 intervencijų – alkoholinių gėrimų

20 2017/1(76)


pardavimo laiko ribojimas, alkoholinių gėrimų mokes-čių didinimas 30 proc., amžiaus, kada galima legaliai vartoti alkoholį, didinimas, trumpa ir išplėsta trumpa intervencija (alkoholio vartojimo rizikos lygio nusta-tymas ir trumpas pokalbis su specialistu apie galimybę keisti rizikingą elgseną) – kaštų efektyvumas.

Atlikto vertinimo rezultatai parodė, kad alkoho-lio reklamos draudimas būtų ekonomiškai efekty-viausia priemonė, lyginant su anksčiau minėtomis kitomis alkoholio vartojimui mažinti skirtomis in-tervencijomis, jei jos taikomos pavieniui. Uždraudus alkoholio reklamą išvengta žala sveikatos priežiūros sektoriui, sąlygota alkoholio vartojimo sukeltų ligų gydymo, galėtų siekti 17,2 mln. EUR, o tokios inter-vencijos įdiegimo kaštai galėtų kainuoti vidutiniškai 0,4 mln. EUR. Grynoji intervencijos nauda galėtų siekti 16,9 mln. EUR (95 proc. PI –21,8–(–12,7)). Uždraudus alkoholio reklamą, per metus būtų išsau-goma vidutiniškai 2 853 DALY (palyginti, šalyje tai-kant trumpą intervenciją vidutiniškai būtų išsaugoma 7 kartus mažiau DALY). Danijoje įdiegus visas 6 in-tervencijas kartu (30 proc. padidinti alkoholinių gė-rimų mokesčiai, amžiaus ribos, kada galima legaliai vartoti alkoholį, didinimas, trumpa intervencija, iš-plėsta trumpa intervencija, apribotas alkoholinių gėri-mų pardavimo laikas) būtų išvengiama 7 342 DALY, o grynoji nauda taikant visas šias intervencijas kartu galėtų siekti 30,2 mln. EUR per metus.

Autoriai atkreipia dėmesį į tai, kad tyrime taikyta alkoholio reklamos draudimo efektyvumo prielaida

paremta silpnais moksliniais įrodymais, todėl alko-holio reklamos draudimo kaštų ekonominis efekty-vumas turėtų būti vertinamas atsargiai. Pažymėtina, kad alkoholio reklamos draudimo intervenciją tai-kant kartu su kitomis intervencijomis, tokiomis kaip alkoholinių gėrimų mokesčių didinimas, trumpa in-tervencija ir pan., ekonominis efektyvumas būtų kur kas didesnis, nei šalyje taikant tik alkoholio reklamos draudimą.

Lai ir kt. [52] taip pat atliko įvairių alkoholio var-tojimo kontrolei skirtų intervencijų Estijoje ekono-minio efektyvumo vertinimą. Šiame tyrime viena iš vertinamų intervencijų buvo ir visiškas alkoholinių gėrimų reklamos uždraudimas (darant prielaidą, kad alkoholio vartojimas sumažės 3 proc.). Nustatyta, kad visiškas alkoholio reklamos uždraudimas galė-tų kainuoti 1,5 mln. Estijos kronų per metus. Šalyje visiškai uždraudus alkoholinių gėrimų reklamą per metus būtų išsaugota 1 036 DALY. Vidutinis šios in-tervencijos ekonominis efektyvumas (ACER) galėtų siekti 1 408 Estijos kronas / DALY.

Lyginant alkoholio reklamos uždraudimo eko-nominį efektyvumą su kitų intervencijų ar šių in-tervencijų kombinacijų, skirtų alkoholio vartojimui mažinti, ekonominiu efektyvumu, alkoholio rekla-mos draudimas Estijoje būtų mažiausiai efektyvi priemonė. Palyginus alkoholio reklamos draudimą su įvairių intervencijų kombinacija (2 pav.), jos ekonominis efektyvumas būtų vidutiniškai 3 kar-tus mažesnis (intervencijų kombinacijos vidutinis

Kašt

ai (m

ln.,

Estij

os k

ronų

)

Padidinti mokesčiai, trumpas patarimas ir reklamos draudimas

Padidinti mokesčiai ir atsitiktinis blaivumo patikrinimas keliuose

Padidinti mokesčiai, trumpas patarimas, reklamos draudimas ir ribotas prieinamumas

Padidinti mokesčiai, trumpas patarimas, reklamos draudimas, ribotas prieinamumas ir atsitiktinis blaivumo patikrinimas keliuose

Trumpas patarimas

Atsitiktinis blaivumo patikrinimas keliuose (mirtini įvykiai)

Ribotas prieinamumas

Mokesčių didinimas ir trumpas patarimas

Atsitiktinis blaivumo patikrinimas keliuose (visi sužalojimai)

Dabartinė situacija

Padidinti mokesčiai ir reklamos draudimasEsami mokesčiai

Padidinti mokesčiai (25 proc.)

Padidinti mokesčiai (50 proc.)

0

50

100

150

200

250

300

10 000 20 000 30 000 40 000 50 000 60 000 70 000 80 000

Išvengti DALY

Reklamos draudimas

2 pav. Alkoholio vartojimui mažinti skirtų intervencijų kaštų efektyvumas (ICER) Estijoje [52]

2017/1(76) 21


ekonominis efektyvumas galėtų siekti 3 762 Estijos kronas / DALY).

Chisholm ir kt. [53] atlikta įvairių intervencijų, skirtų alkoholio vartojimui mažinti, kaštų efektyvu-mo analizė PSO Europos ir kituose regionuose pa-rodė, kad visiškas alkoholio reklamos uždraudimas turėtų didesnį poveikį alkoholio vartojimo mažėji-mui negu alkoholio prieinamumo apribojimas. Ty-rėjai darė prielaidą, kad, Europos regione visiškai uždraudus alkoholio reklamą, alkoholio vartojimas žalingai jį vartojančiųjų grupėje sumažėtų 2–4 proc., o alkoholio reklamos draudimo intervencijos kaštai būtų nuo 0,14 iki 0,27 mln. per metus. Šios inter-vencijos kaštų efektyvumas Europos regione galėtų siekti nuo 138 iki 201 tarptautinio dolerio / DALY per metus. Taikant vien tik alkoholio reklamos drau-dimą, tokios intervencijos efektas alkoholio vartoji-mo sumažėjimui būtų apie 4 kartus mažesnis negu kombinuotas intervencijų taikymas (pvz., alkoholio reklamos draudimas kartu su trumpa intervencija ir padidintais alkoholinių gėrimų mokesčiais), spren-džiant alkoholio vartojimo problemą. Tyrėjai teigia, kad didžiausias ekonominis efektyvumas mažinant alkoholio vartojimą būtų pasiektas taikant įvairių al-koholio kontrolės politikos priemonių kombinacijas, o ne pavienes intervencijas.

Alkoholio vartojimo sąlygojamos žalos ekonominio vertinimo tyrimasPurshouse ir kt. [54] vertino, kokią įtaką galėtų turė-ti alkoholio kainų reguliavimo (įskaitant ir nuolaidų taikymo alkoholiniams gėrimams draudimą) politika alkoholio vartojimui. Tyrimo rezultatai parodė, kad nuolaidų taikymo alkoholiniams gėrimams ribojimas būtų mažiausiai efektyvi priemonė, vykdant alkoho-lio kontrolės politiką. Didžiausias efektas mažinant alkoholio vartojimą būtų pasiektas tik visiškai už-draudus taikyti nuolaidas alkoholiniams gėrimams. Visiškai uždraudus nuolaidas alkoholiniams gėri-mams, išvengta žala sveikatos priežiūros sistemai galėtų siekti 2,5 mlrd. svarų per 10 metų, o per metus būtų laimima 8 200 QALY.

Uždraudus didesnes nei 10 proc. nuolaidas alko-holiniams gėrimams išvengta žala sveikatos priežiū-ros sistemai galėtų siekti 1,4 mlrd. per dešimtmetį ir būtų išsaugoma 4 700 QALY per metus. Tačiau drau-džiant didesnes nei 20, 30, 40 ar 50 proc. nuolaidas alkoholiniams gėrimams ekonominis efektyvumas taikant šią intervenciją mažėja, lyginant su visišku draudimu taikyti nuolaidas alkoholiui. Taigi, uždrau-dus tik labai dideles (daugiau nei 50 proc.) nuolaidas

alkoholiniams gėrimams, tai neturėtų įtakos alkoho-lio vartojimo mažėjimui. Tik vidutinių ir didelių nuo-laidų alkoholiniams gėrimams (pvz., vieną perki – ki-tas nemokamai) taikymo draudimas turi labai mažą įtaką arba jos visai neturi alkoholio vartojimui. Visiš-kai uždraudus nuolaidas alkoholiniams gėrimams tai galėtų duoti panašų efektą, kaip ir minimalios alko-holio kainos nustatymas. Šiame tyrime modeliuojant nuolaidų draudimo poveikį alkoholio vartojimui ne-buvo įvertinti įvairūs psichologiniai veiksniai, pirkė-jų elgesio modeliai, galintys turėti įtakos alkoholinių gėrimų pirkimui, taikant įvairias nuolaidas.

REZULTATŲ APTARIMASLietuvoje mažinant alkoholio vartojimą, jo prieina-mumą ir daromą žalą įgyvendinamos įvairios alko-holio kontrolės politikos priemonės, tarp jų – alkoho-lio reklamos ribojimai, kurių taikymas šalyje tampa politinių debatų objektu. Septynioliktoji Vyriausybė veiklos kryptimi numatė šalyje įgyvendinti visišką alkoholio reklamos draudimą, kuris laikomas efek-tyvia priemone siekiant mažinti alkoholio vartojimą tarp vaikų ir vėlinti jo vartojimo pradžios amžių [55].

Įrodymais grįstos alkoholio kontrolės politikos formavimas remiasi moksliniais tyrimų rezultatais, taikomų priemonių veiksmingumo ir ekonominio efektyvumo vertinimais, todėl šioje apžvalgoje patei-kiami įvairiose šalyse atliktų mokslinių tyrimų rezul-tatai apie alkoholio reklamos ir jos ribojimų ar drau-dimų įtaką alkoholio vartojimui. Šių tyrimų rezultatai įvairuoja priklausomai nuo tyrimų tipų (longitudinis tyrimas, kontroliuojamų atsitiktinių imčių tyrimas ir kt.) bei juose taikytų metodologijų, taip pat šalies, kurioje buvo atliktas tyrimas, politinio, socialinio ar ekonominio konteksto.

Apžvalgoje analizuoti longitudiniai tyrimai, vertinę alkoholio reklamos įtaką alkoholio vartojimui, leidžia vienareikšmiškai teigti dėl alkoholio reklamos įtakos alkoholio nevartojantiems paaugliams bei jį vartojan-tiems bendraamžiams. Šių tyrimų duomenimis, alko-holio reklama per televiziją, muzikos vaizdo įrašus, filmų, kuriuose vartojamas alkoholis, žiūrėjimas bei daiktų su alkoholio reklama turėjimas lėmė paauglių alkoholio vartojimo pradžią, be to, šios alkoholio re-klamos formos skatino alkoholio vartojimą tarp var-tojančiųjų. Longitudiniai tyrimai rodo, kad alkoholio reklama pardavimo vietose, alaus nuolaidų stendai, alaus reklama per televiziją bei turimi daiktai su al-koholio reklama skatino paauglius vartoti alų. Nors analizuotų longitudinių tyrimų duomenys rodo alko-holio reklamos įtaką paauglių alkoholio vartojimui,

22 2017/1(76)


tačiau reklamos efekto dydis (poveikio mastas alkoho-lio vartojimui) labai skiriasi. Jernigan ir kt. [56] atlikta longitudinių tyrimų sisteminė apžvalga papildo šioje apžvalgoje analizuotas Anderson ir Smith sistemines apžvalgas [12, 13], jog alkoholio reklama turi įtakos jaunimo alkoholio vartojimo pradžiai, be to, didesnis reklamos efektas nustatytas jaunimo besaikio alkoho-lio vartojimo pradžiai ir jo žalingam vartojimui. Scott ir kt. [57], atlikę sisteminę apžvalgą, pažymi, kad trūksta mokslo įrodymų apie be alkoholio reklamos taikomų kitų alkoholio rinkodaros strategijų − kainos ar pardavimo vietos (alkoholio prieinamumas) – įtaką jaunimo (iki 18 m.) alkoholio vartojimui.

Į šią apžvalgą įtrauktuose tyrimuose nebuvo ver-tinta alkoholio reklamos internete įtaka jaunimo al-koholio vartojimui, o pavieniai momentiniai stebėji-mo tyrimai neįtraukti į apžvalgą, nes jie teikia mažiau pagrįstus ir patikimus mokslo įrodymus. Tačiau šio tipo tyrimai pateikia įžvalgų, jog jaunimo naudojima-sis socialiniais tinklais, kur pateikiama alkoholio re-klama ar patys jauni žmonės dalijasi nuotraukomis su alkoholiu, susijęs su jų alkoholio vartojimo dažniu, vieno gėrimo metu suvartoto alkoholio kiekiu [58, 59] bei intensyviu alkoholio vartojimu [59]. Viena iš taikomų alkoholio rinkodaros strategijų yra alkoho-lio gamintojų ir jo platintojų parama sporto koman-doms ir sporto renginiams. Į Brown [15] sisteminę apžvalgą įtraukti momentiniai stebėjimo tyrimai rodo sąsajas tarp alkoholio atstovų paramos sportui ir al-koholio vartojimo. Į šią sisteminę apžvalgą įtraukti tyrimai atlikti šalyse, kuriose teisiškai reglamentuo-ta alkoholio atstovų parama sportui, tačiau trūksta mokslo įrodymų apie draudimo remti per sportą įtaką alkoholio vartojimui.

Kelių šioje apžvalgoje analizuotų tyrimų rezulta-tai rodo, kad alkoholio reklamos, nuolaidų draudimas arba alkoholio reklamos ribojimo panaikinimas neda-ro reikšmingos įtakos alkoholio vartojimui. Tyrimai, kuriuose buvo nustatyta alkoholio reklamos draudi-mo įtaka alkoholio vartojimo sumažėjimui, neleidžia tvirtai teigti, kad tai sąlygojo tik alkoholio reklamos draudimas. Tyrimai vykdyti natūralioje aplinkoje, to-dėl jų rezultatams įtakos galėjo turėti taikytos kitos alkoholio kontrolės priemonės.

Vyksta argumentuotos rinkodaros tyrėjų, na-grinėjančių reklamos įtaką produkto rinkos poky-čiams, diskusijos. Vieni tyrėjai pažymi, kad sėk-minga tam tikro produkto reklama didina vartotojų lūkesčius, todėl didėja to produkto pardavimai (var-totojai eina pirkti reklamuojamų prekių ar paslau-gų), be to, plečiasi rinka [60]. Kiti tyrėjai nurodo,

jog reklama pačios rinkos neplečia, tik paskatina vartotoją persiorientuoti nuo vieno gamintojo prie kito [60]. Broadbent, išanalizavęs sėkmingiausias reklamos kampanijas, vykdytas Didžiojoje Britani-joje, pažymi, kad 83 proc. atvejų produkto reklama neturėjo ženklios įtakos to produkto rinkos dydžio pokyčiui [61]. Daugelyje tyrimų nustatyta, kad re-klama didžiausią įtaką daro gamintojo prekės žen-klo pasirinkimui, tačiau paties produkto vartojimo nedidina [60, 61]. Antra vertus, vienareikšmiškai teigti, jog reklama visiškai neturi įtakos rinkos dy-džio pokyčiams, negalima [60]. Wilcox ir kt. pa-žymi, kad, nepaisant alkoholio reklamos augimo Jungtinėse Amerikos Valstijose 1971–2011 m., ji neturėjo įtakos alkoholinių gėrimų bendram varto-jimui (alaus, vyno ir stipriųjų gėrimų), o kito tik al-koholinių gėrimų rūšių vartojimas [62]. Todėl alko-holio reklamos draudimas ar jos ribojimas gali būti neveiksminga politikos priemonė, siekiant mažinti alkoholio vartojimą [62]. Alkoholinių gėrimų re-klamos draudimas gali sumažinti alkoholio vartoji-mą tik tam tikrais atvejais, nes, reklamą draudžiant vienoje ar keliose žiniasklaidos priemonėse, pavyz-džiui, tik televizijoje ar tik radijuje, alkoholio rekla-ma yra perkeliama į kitas visuomenės informavimo priemones [63]. Išlaidos alkoholio reklamai išlieka tokios pačios, todėl nėra pagrindo tikėtis, kad būtų veiksmingas reklamos draudimas tik vienoje žinias-klaidos priemonėje [63].

Alkoholinių gėrimų reklamos ir alkoholiniams gėrimams taikomų nuolaidų draudimo kaštus ir (ar) kaštų efektyvumą nagrinėję tyrėjai pažymi, kad to-kios pavienės alkoholio vartojimui mažinti skirtos intervencijos yra ekonomiškai efektyvios, tačiau jų kaštų efektyvumas, lyginant su kitomis intervencijo-mis, kaip, pavyzdžiui, trumpa intervencija (alkoholio vartojimo įpročio patikra ir specialisto konsultacija), minimalios alkoholio kainos nustatymas, nėra dide-lis. Visiškai uždraudus nuolaidas alkoholiui, tikėtinas nedidelis alkoholio vartojimo sumažėjimas. Šefildo universiteto mokslininkai, analizavę nuolaidų, tai-komų alkoholiniams gėrimams, draudimo veiksmin-gumą ir ekonominį efektyvumą, taip pat nustatė, kad toks draudimas Didžiojoje Britanijoje turėtų labai mažą įtaką alkoholio vartojimui, nes paveiktų tik ne-didelę alkoholinių gėrimų pardavimų dalį. Šį draudi-mą taikant tik pigiam alkoholiui (pavyzdžiui, vynas, alus, stiprieji gėrimai), poveikis alkoholio vartojimui nenustatytas [64].

Apibendrinus analizuotus ekonominio verti-nimo tyrimų rezultatus galima teigti, kad didesnis

2017/1(76) 23


ekonominis efektyvumas pasiekiamas šalyje taikant įvairias mokslo įrodymais pagrįstų intervencijų kombinacijas, o ne tik draudžiant alkoholio reklamą ar nuolaidas alkoholiniams gėrimams. Kompleksi-nės alkoholio kontrolės priemonės turėtų didesnį poveikį mažinant alkoholio vartojimą šalyje bei leistų daug daugiau sumažinti alkoholio vartoji-mo sąlygojamą žalą sveikatos priežiūros ir kitiems sektoriams.

Nors šioje apžvalgoje dauguma nagrinėtų pu-blikacijų priskiriamos mokslo įrodymais pagrįstų ir patikimų publikacijų grupei, atsižvelgiant į juose analizuotų tyrimų tipus, taip pat įtrauktos pastarųjų metų (2013−2016 m.) publikacijos, tačiau atliekant straipsnių paiešką buvo ribotos galimybės naudotis publikacijų duomenų bazėmis. Be to, nebuvo vertin-ta dešimties analizuotų publikacijų kokybė (išskyrus 4 sistemines apžvalgas, į kurias įtraukti 24 straips-niai). Įvertinus publikacijų kokybę, būtų nustatyti atliktų tyrimų metodiniai aspektai, reikšmingi patei-kiant išvadas.

Lietuvoje politiniu lygmeniu pasiektas sutarimas dėl būtinybės mažinti alkoholio vartojimą ir jo kelia-mą naštą, tačiau išsiskiria politikų bei sprendimų pri-ėmėjų pozicijos dėl alkoholio kontrolės priemonių.

Šioje apžvalgoje pateikti mokslo įrodymai, ekono-miniai vertinimai bei kitų šalių patirtis gali paremti sprendimų priėmėjus priimant politinius sprendimus dėl priemonių, reguliuojančių alkoholio reklamą (jos turinį, apimtis ir pateikimą), taikymo. Tačiau šalyje diegiant alkoholio reklamos ribojimus pirmiausia rei-kia įvertinti jų pagrįstumą − ribojimo tikslus, paskirtį (ar konkretus ribojimas būtinas visuomenėje) ir ribo-jimo priemonių efektyvumą (ar jos leidžia pasiekti nustatytus tikslus).

IŠVADOSAlkoholinių gėrimų reklama skatino jaunus žmones pradėti vartoti alkoholį bei jo vartojimą tarp vartojan-čiųjų, o alkoholio reklama pardavimo vietose ir nuo-laidų stendai didino jų alkoholio, ypač alaus, varto-jimą. Alkoholio reklamos ir nuolaidų alkoholiniams gėrimams draudimas yra ekonomiškai efektyvi prie-monė, siekiant sumažinti alkoholio vartojimą, tačiau didesnis ekonominis efektyvumas būtų pasiektas ša-lyje taikant įvairias mokslo įrodymais pagrįstų inter-vencijų kombinacijas, o ne tik draudžiant alkoholio reklamą ar nuolaidas alkoholiniams gėrimams.

Straipsnis gautas 20170217, priimtas 20170327

Literatūra1. Veryga A, Prochorskas R, Štelemėkas M. Alkoholio kontrolės

politikos vertinimas, alkoholio vartojimo daromos žalos vertinimas. Vilnius, 2013. Prieiga per internetą: <http://issuu.com/larisajakovuk/docs/leidinys_alkoholio_>.

2. World Health Organization. Global status report on alcohol and health 2014. Geneva: World Health Organization. 2014.

3. Lietuvos statistikos departamentas. Oficialios statistikos portalas. Prieiga per internetą: <http://osp.stat.gov.lt/web/guest/statistiniu-rodikliu-analize?portletFormName=visualization&hash=c3e8f176-f82b-4cc1-b69e-c5e8d2f93724>.

4. World health Organization, World Economic Forum. From burden to “best buys”: reducing the economic impact of non-communicable diseases in low- and middle-income countries. Geneva: World Health Organization. 2012.

5. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymas. Valstybės žinios. 1995;44-1073.

6. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas. Prieiga per internetą: <http://old.ntakd.lt/files/informacine_medzega/6-Kita_Informacija/straipsniai/VL-GB-reglamentas.pdf>.

7. Paukštė E, Liutkutė V, Štelemėkas M et al. Overturn of the proposed alcohol advertising ban in Lithuania. Addiction. 2014;109(5):711-719.

8. Štelemėkas M, Liutkutė V, Goštautaitė-Midttun N et al. Mokslo įrodymais grįstos tabako ir alkoholio kontrolės politikos formavimo vertinimas: Lietuvos Respublikos Seimo narių balsavimų retrospektyvi analizė. Sveikatos politika ir valdymas. 2016;1(9):7-26.

9. Science group of the European alcohol and health forum. Does marketing communication impact on the volume and patterns of consumption of alcoholic beverages, especially by young people – a review of longitudinal studies. 2009. Prieiga per internetą: <http://www.ehyt.fi/sites/default/files/science_o01_en(1).pdf>.

10. Siegfried N, Pienaar DC, Ataguba JE et al. Restricting or banning alcohol advertising to reduce alcohol consumption in aduls and adolescents. Cochrane Database of Systematic Reviews. 2014;11:CD010704.

11. AMSTAR cheklist. Prieiga per internetą: <http://amstar.ca/Amstar_ Checklist.php>.

12. Anderson P, de Bruijn A, Angus K et al. Impact of alcohol avertising and media exposure on adolescent alcohol use: a systematic review of longitudinal studies. Alcohol and Alcoholism. 2009;44(3):229-243.

13. Smith LA, Foxcroft DR. The effect of alcohol advertising, marketing and portrayal on drinking behaviour in young people: systematic review of prospective cohort studies. BMC Public health. 2009;9:51.

14. Siegfried N, Pienaar DC, Ataguba JE et al. Restricting or banning alcohol advertising to reduce alcohol consumption in adults and adolescents. Cochrane Database of Systematic Reviews. 2014;11:CD010704.

15. Brown K. Association between alcohol sports sponsorship and consumption: a systematic review. Alcohol and Alcoholism. 2016;1-9.

16. Chisholm D, Rehm J, van Ommeren M et al. Reducing the global burden of hazardous alcohol use: a comparative cost-effectiveness analysis. Journal of studies on alcohol. 2004;65(6):782-793.

17. Connolly GM, Casswell S, Zhang JF et al. Alcohol in the mass media and drinking by adolescents: a longitudinal study. Addiction. 1994;89(10):1255-1263.

18. Casswell S, Zhang JF. Impact of liking for advertising and brand allegiance on drinking and alcohol-related aggression: a longitudinal study. Addiction. 1998;93(8):1209-1217.

19. Collins RC, Ellickson PL, McCaffrey D et al. Early adolescent exposure to alcohol advertising and its relationship to underage drinking. Journal of Adolescent Health. 2007;40(6):527-534.

24 2017/1(76)


20. Casswell S, Pledger M, Pratap S. Trajectories of drinking from 18 to 26 years: identification and prediction. Addiction. 2002;97(11):1427-1437.

21. Snyder LB, Milici FF, Slater M et al. Effects of alcohol advertising exposure on drinking among youth. Archives of Pediatrics and Adolescent Medicine. 2006;160(1):18-24.

22. Stacy AW, Zogg JB, Unger JB el al. Exposure to televised alcohol ads and subsequent adolescent alcohol use. American Journal of Health Behavior. 2004;28(6):498-509.

23. Ellickson PL, Collins RL, Hambarsoomians K et al. Does alcohol advertising promote adolescent drinking? Results from a longitudinal assessment. Addiction. 2005;100(2):235-246.

24. Tanski SE, McClure AC, Li Z et al. Cued recall of alcohol advertising on television and underage drinking behavior. JAMA Pediatrics. 2015;169(3):264-271.

25. Saffer H. Alcohol Advertising and Youth. Journal of Studies on Alcohol (Suppl.). 2002;14:173-181.

26. Robinson TN, Chen HL, Killen JD. Television and music video exposure and risk of adolescent alcohol use. Pediatrics. 1998;102(5):E54.

27. Van den Bulck J, Beullens K. Television and music video exposure and adolescent alcohol use while going out. Alcohol and Alcoholism. 2005;40(3):249-253.

28. Sargent JD, Willis TA, Stoolmiller M et al. Alcohol use in motion pictures and its relation with early-onset teen drinking. Journal of Studies on Alcohol. 2006;67(1):54-65.

29. Hanewinkel R, Sargent JD. Longitudinal study of exposure to entertainment media and alcohol use among german adolescents. Pediatrics. 2009;123(3):989-995.

30. Wills TA, Sargent JD, Gibbons FX et al. Movie exposure to alcohol cues and adolescent alcohol problems: a longitudinal analysis in a national sample. Psychology of Addictive Behaviours. 2009;23(1):23-35.

31. Engels RC, Hermans R, van Baaren RB et al. Alcohol portrayal on television affects actual drinking behaviour. Alcohol and Alcoholism. 2009;44(3):244-249.

32. Koordeman R, Anschutz DJ, Engels RC. The effect of alcohol advertising on immediate alcohol consumption in college students: an experimental study. Alcoholism, Clinical and Experimental Research. 2012;36(5):874-880.

33. Ellickson PL, Collins RL, Hambarsoomians K et al. Does alcohol advertising promote adolescent drinking? Results from a longitudinal assessment. Addiction. 2005;100(2):235-246.

34. Pasch KE, Komro KA, Perry CL et al. Outdoor alcohol advertising near schools: what does it adverse and how is it related to intentions and use of alcohol among young adolescents? Journal of Studies on Alcohol and Drugs. 2007;68(4):587-596.

35. Henriksen L, Freighery EC, Schleicher NC et al. Receptivity to alcohol marketing predicts initiation of alcohol use. Journal of Adolescent Health. 2008;42(1):28-35.

36. Fisher LB, Miles IW, Austin SB et al. Predictors of initiation of alcohol use among US adolescents: findings from a prospective cohort study. Archives of Pediatrics and Adolescent Medicine. 2007;161(10):959-966.

37. McClure AC, Stoolmiller M, Tanski SE et al. Alcohol-branded merchandise and its association with drinking attitudes and outcomes among in US adolescents. Archives of Pediatrics and Adolescent Medicine. 2009;163(3):211-217.

38. De Bruijn A, Tanghe J, Beccaria F et al. Report on the impact of European marketing exposure on youth alcohol expectancies and youth drinking. AMPHORA report. 2012. Prieiga per internetą: <http://amphoraproject.net/files/AMPHORA_WP4_longitudinal_advertising_survey.pdf>.

39. Davies F. An investigation into the effects of sporting involvement and alcohol sponsorship on underage drinking. International Journal of Sports Marketing and Sponsorship. 2009;11:25-45.

40. O’Brein K, Kypri K. Alcohol industry sponsorship and hazardous drinking among sportspeople. Addiction. 2008;103:1961-1966.

41. O’Brein K, Miller P, Kolt G et al. Alcohol industry and non-alcohol industry sponsorship of sportspeople and drinking. Alcohol and Alcoholism. 2011;46:1-4.

42. O’Brein K, Ferris J, Greenlees I et al. Alcohol industry sponsorship and hazardous drinking in UK university students who play sport. Addiction. 2014;109:1647-1654.

43. Kelly SJ, Ireland M, Alpert F et al. The impact of alcohol sponsorship in sport upon university sportspeople. Journal of Sport Management. 2014;28:418-432.

44. Kingsland M, Wolfendon L, Rowland B et al. Alcohol consumption and sport: a cross-sectional study of alcohol management practices associated with at-risk alcohol consumption at community football clubs. BMC Public Health. 2013;13:762.

45. Matrai S, Casajuana C, Allamani A et al. The relationships between the impact of alcoholic beverage control policies, selected contextual determinants, and alcohol drinking in Spain. Substance Use and Misuse. 2014;49(12):1665-1683.

46. Smart RG, Cutler RE. The alcohol advertising ban in British Columbia: problems and effects on beverage consumption. British Journal of Addiction. 1876;71:13-21.

47. Ogborne AC, Smart RG. Will restrictions on alcohol advertising reduce alcohol consumption? British Journal of Addiction. 1980;75(3):293-296.

48. Makowsky CR, Whitehead PC. Advertising and alcohol sales: a legal impact study. Journal of Studies on Alcohol. 1991;52(6):555-567.

49. Robinson M, Geue C, Lewsey J et al. Evaluating the impact of the alcohol act on off-trade alcohol sales: a natural experiment in Scotland. Addiction. 2014;109(12):2035-2043.

50. Nakamura R, Suhrcke M, Pechey R et al. Impact on alcohol purchasing of a ban on multi-buy promotions: a quasi-experimental evaluation comparing Scotland with England and Wales. Addiction. 2014;109(4):558-567.

51. Holm AL, Veerman L, Cobiac L el al. Cost-effectiveness of preventive interventions to reduce alcohol consumption in Denmark. PloS one. 2014;9(2):e88041.

52. Lai T, Habicht J, Reinap M et al. Costs, health effects and cost-effectiveness of alcohol and tobacco control strategies in Estonia (Provisional abstract). Health Policy. 2007;84(2):75-88.

53. Chisholm D, Rehm J, van Ommeren M et al. Reducing the global burden of hazardous alcohol use: a comparative cost-effectiveness analysis. Journal of studies on alcohol. 2004;65(6):782-793.

54. Purshouse RC, Meier PS, Brennan A et al. Estimated effect of alcohol pricing policies on health and health economic outcomes in England: an epidemiological model. Lancet (London, England). 2010;375(9723):1355-1364.

55. LR Seimo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarimas Nr. XIII-82 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“. TAR. 2016;28737.

56. Jernigan D, Noel J, Landon J et al. Alcohol marketing and youth alcohol consumption: a systematic review of longitudinal studies publishe since 2008. Addiction. 2017;112(Suppl. 1):7-20.

57. Scott S, Muirhead C, Shucksmith J et al. Does industry-driven alcohol marketing influence adolescent drinking behavior? A systematic review. Alcohol and Alcoholism. 2017;52(1):84-94.

58. Hoffman EW, Pinkleton BE, Weintraub Austin E et al. Exploring college students‘ use of general and alcohol-related social media and their associations with alcohol-related behaviors. Journal of American College Health. 2014;62(5):328-335.

59. Jones SC, Robinson L, Barrie L et al. Association between young Australian‘s drinking behaviours and their interactions with alcohol brands on facebook: results of an online survey. Alcohol and Alcoholism. 2015;1-7.

60. Angear B. Does advertising grow markets? Advertising association. 2016. Prieiga per internetą: <http://www.adassoc.org.uk/wp-content/uploads/2016/11/AdvertisingsBigQuestions-Does-adverti sing-grow-markets.pdf>.

61. Broadbent T. Does advertising grow markets? International Journal of Advertising: The Review of Marketing Communications. 2008;27(5):745-770.

62. Wilcox GB, Kang EY, Chilek LA. Beer, wine, or spirits? Advertising’s impact on four decades of category sales. International Journal of Advertising: The Review of Marketing Communications. 2015;34(4):641-657.

63. Saffer H, Dave D, Grossman MA. Behavioral Economic Model of Alcohol Advertising and Price. Health Econ. 2015;25(7):816-828.

64. Purshouse R, Brennan A, Latimer N et al. Modelling to assess the effectiveness and cost-effectiveness of public health related strategies and interventions to reduce alcohol attributable harm in England using the Sheffield Alcohol Policy Model version 2.0. Report to the NICE Public Health Programme Development Group. Final report. The University of Shefield, 2009.

2017/1(76) 25


SummaryThe aim. To review the scientific evidence about the

impact of alcohol advertising on alcohol use in order to support decision makers in developing evidence based alcohol control policies.

Methods. Scientific publications were searched in MEDLINE (PubMed), Cochrane Library, Ebsco, PsycINFO and EconLit databases. Systematic reviews, economic evaluation studies and studies, published in 2013 until May 2016 in the English language were included in the review. No date restrictions were applied to the search for systematic reviews and economic evaluation studies.

Results. 3457 articles were found in databases, but only 14 articles (34 studies) matched the selection criteria and were analysed: 4 systematic reviews (24 studies), 4 economic evaluation studies, 1 randomized controlled study, 2 longitudinal studies and 3 time series studies. The studies evaluated a range of different alcohol advertisement and marketing forms (including print and broadcast media, ownership of branded items, outdoor advertising, etc.) and their associations with alcohol use (frequency and quantity of alcohol consumed, drinking onset, etc.), the efficiency of restriction on alcohol advertising and prohibition of discounts on alcohol were estimated in economic evaluation studies.

Three of 4 systematic reviews reported the impact of alcohol advertising on initiation and continuation of alcohol use among youth. One systematic review provided data on association between alcohol sports sponsorship and alcohol use among sportspeople and youth. Based on the results of three studies, restrictions on alcohol advertising were associated with a decreased consumption of some kind of alcohol in Spain and Scotland. Two studies estimated that

alcohol advertisement on television was associated with alcohol use among youth. One study failed to detect the association between alcohol advertising while watching a movie and increase in alcohol consumption among youth. According to the data of two economic evaluation studies, alcohol advertising ban is cost-effective measure. Based on the results of the study in England, a total ban on alcohol discounts would help to avoid up to 2,5 billion pounds of harmful economic consequences to health sector during 10 years. The study assessed that the cost-effectiveness of alcohol advertising ban in WHO Europe region could vary from 138 to 201 international dollars per one disability adjusted life years (DALY).

Conclusions. Alcohol advertising has the impact on initiation of alcohol use among non-drinkers and continuation of alcohol use among drinkers. Restrictions on alcohol advertising and discounts on alcohol is the effective tool to reduce alcohol consumption. However, greater economic efficiency might be achieved if the alcohol control policy measures would be implemented together rather than separately.

Keywords: alcohol use, alcohol advertising, youth, economic evaluation.

Correspondence to Gintarė PetronytėInstitute of Hygiene Didžioji str. 22, LT-01128 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]

Received 17 February 2017, accepted 27 March 2017

The impact of alcohol advertising on alcohol use: the review of scientific evidence

Gintarė Petronytė, Iveta Petraitytė, Ieva Radzevičiūtė, Raimonda JanonienėInstitute of Hygiene

26 2017/1(76)


RIZIKINGO VAIRAVIMO MOTYVŲ, RIZIKINGO VAIRAVIMO STILIAUS IR NEIGIAMŲ TOKIO VAIRAVIMO PASEKMIŲ SĄSAJA: LITERATŪROS APŽVALGA

Justina Slavinskienė, Kristina ŽardeckaitėMatulaitienėVytauto Didžiojo universitetas

Santrauka Kelių eismo saugumas Lietuvoje ir toliau išlieka prioritetine sritimi. Nepaisant mokslinių tyrimų gausos rizikingo vai-

ravimo srityje, iki šiol stokojama informacijos apie tai, kokie konkretūs rizikingo vairavimo motyvai skatina vairuotojus rinktis rizikingą vairavimo stilių įvairiomis eismo sąlygomis. Šios literatūros apžvalgos tikslas buvo išanalizuoti rizikingo vairavimo motyvų ir stiliaus bei neigiamų tokio vairavimo pasekmių empirines studijas įvertinant šių kintamųjų ryšius. Literatūros apžvalga parodė, jog rizikingo vairavimo motyvai gali būti skirstomi į išorinius ir vidinius. Vidiniai rizikin-go vairavimo motyvai dar skirstomi į asmeninius, susijusius su emocijomis ir socialinius. Esant išreikštiems išoriniams rizikingo vairavimo motyvams vairuotojai linkę rinktis greito ir pavojingo vairavimo stilių. Dėl to dažniau pažeidžiamos kelių eismo taisyklės (KET), vairuotojai dažniau užfiksuojami policijos pareigūnų, taip pat dėl to vairuotojai dažniau pavojingai lenkia ir susiduria su kita transporto priemone. Vairuotojai, turintys labiau išreikštus vidinius asmeninius, socialinius ir su emocijomis susijusius rizikingo vairavimo motyvus, linkę demonstruoti priešišką vairavimo stilių. Šie vairuotojai dažniau padaro KET pažeidimus ir už tai gauna nuobaudas, dažniau sukelia eismo įvykius ir dažniau užfik-suojami policijos pareigūnų dėl padarytų KET pažeidimų.

Reikšminiai žodžiai: rizikingo vairavimo motyvai, rizikingas vairavimo stilius, neigiamos rizikingo vairavimo pasekmės.

Adresas susirašinėti: Justina SlavinskienėVytauto Didžiojo universiteto Psichologijos katedra Jonavos g. 66/328, 44171 KaunasEl. p. [email protected]

ĮVADASKelių eismo saugumas vis dažniau tampa pasaulinio lygmens iššūkiu. Remiantis Pasaulio sveikatos orga-nizacijos duomenimis bei vykdomų avaringumo prie-žasčių mokslinių tyrimų rezultatais nustatyta, kad net iki 70 proc. visų eismo įvykių įvyksta dėl vairuotojo elgesio, priimamų vairavimo sprendimų, esant palan-kioms ir nepalankioms vairavimo sąlygoms [27, 33]. Susidarius netikėtai situacijai ar atsiradus kliūtims kelyje, nemažai eismo įvykių įvyksta dėl pavėluotų ir (ar) per daug skubotai priimamų vairuotojų rizikingų sprendimų, dėl kurių žūsta ar sužalojami patys trans-porto priemonės vairuotojai ir kiti eismo dalyviai [8]. Mokslininkai vieningai sutinka, jog su eismo įvy-kiais, kai sužalojami ar žūsta žmonės, labiau susijęs rizikingas vairavimo stilius, o ne vairavimo įgūdžių stoka [9, 27, 32, 36]. Manoma, kad vairavimo stilius apibūdina individualius vairuotojo įpročius arba tai, kaip vairuotojas vairuoja [8]. Be to, per vairavimo

stilių atsiskleidžia įvairios vairuotojo charakteristi-kos, labiausiai asmenybės savybės, nuostatos ir mo-tyvai [8]. Taigi rizikingas vairavimo stilius yra rizi-kingas vairuotojo elgesys vairuojant. Vienu iš pagrin-dinių veiksnių, lemiančių rizikingą vairavimo stilių, yra žmogiškasis veiksnys – vairuotojo individualios psichologinės charakteristikos, skatinančios rizikuoti [1, 8, 44].

Moksliniai tyrimai atskleidžia, jog jaunesnio am-žiaus vyrai, turintys mažesnę vairavimo patirtį (sąly-ginai nedidelį vairavimo stažą), dažniau renkasi rizi-kingą vairavimo stilių nei įvairaus amžiaus moterys bei labiau patyrę vairuotojai vyrai ir moterys [35, 37]. Dažniausiai rizikingą vairavimo stilių renkasi vairuo-tojai, kurie pasižymi didesniu impulsyvumu, agresy-vumu, priešiškumu ir labiau išreikštu aštrių pojūčių siekimu [1]. Taip pat vairuotojų rizikingą vairavimo stilių ir sunkumus įveikti sudėtingas vairavimo si-tuacijas neigiamai veikia žemesnis atsparumas išo-riniams dirgikliams [31] ir dėmesio koncentracijos trūkumas [28], vairuotojų atsakomybės ir įsipareigo-jimo stoka [2] bei nepakankamas rizikos kelyje suvo-kimas [44]. Mokslininkai sutinka, jog norint suprasti, kodėl vairuotojai renkasi rizikingą vairavimo stilių,

2017/1(76) 27


pirmiausia būtina analizuoti rizikingo vairavimo mo-tyvaciją, t. y. kokių tikslų siekiama demonstruojant rizikingą vairavimo stilių ir kokie rizikingo vairavi-mo motyvai būtent tai ir lemia [36].

Motyvacija rizikuoti bet kurioje gyvenimo srityje, taip pat ir vairuojant, gali būti susijusi su žmogaus tu-rimais individualiais asmeniniais (pvz., išreikšti stai-ga kilusį pyktį kitam vairuotojui) ir (ar) socialiniais (pvz., viršysiu greitį, nes noriu būti pripažintas kartu važiuojančių bendraamžių) tikslais [29]. Šie tikslai motyvuoja vairuotojus priimti sprendimus, dėl kurių kyla pavojus pačiam vairuotojui arba kitiems eismo dalyviams (pvz., pėstiesiems) [36]. Apžvelgiant lite-ratūrą pastebėta, kad pastarąjį dešimtmetį vis daugiau mokslininkų nagrinėja kitus psichologinius veiks-nius, netiesiogiai susijusius su didesne motyvacija važiuojant iš taško A į tašką B demonstruoti rizikingą vairavimo stilių [2, 3, 14, 32, 42]. Tokiais motyvuo-jančiais veiksniais laikomos vairuotojų turimos ver-tybės, poreikiai, įsitikinimai ir palankios nuostatos į rizikingą vairavimą [17, 18, 37, 39, 45]. Vis dėlto iki šiol trūksta apžvalginių ir empirinių tyrimų, kuriuose būtų nagrinėjami rizikingą vairavimo stilių galintys paaiškinti konkretūs rizikingo vairavimo motyvai.

Plačiąja prasme vairavimo motyvai gali būti api-brėžiami kaip priežastys ar troškimai, slypintys už asmens noro vairuoti [8]. Norint sėkmingai ir nerizi-kuojant pasiekti kelionės tikslą, priimant vairavimo sprendimus svarbūs kompromisai, t. y. svarbu išlai-kyti pusiausvyrą tarp motyvo rizikuoti (pvz., pasiek-ti kelionės tikslą greičiau) ir motyvo vengti rizikos (pvz., nenoras gauti baudą ar prarasti teisę vairuoti dėl pažeidimų) [46]. Taigi rizikingo vairavimo moty-vai pasireiškia tuomet, kai motyvas rizikuoti sustip-rėja. Atlikti tyrimai parodė, kad viena iš priežasčių, kodėl sustiprėja motyvas rizikuoti vairuojant, yra sub jektyviai suvokiamos rizikingo vairavimo gali-mos žalos nepakankamas įvertinimas (pvz., nuverti-nama tikimybė sukelti eismo įvykį vairuojant ir pasi-renkant rizikingą vairavimo stilių) ir naudos perver-tinimas (pvz., rizikingas vairavimo stilius demons-truojamas važiuojant kartu su draugais, kai siekiama suvaldyti automobilį ir tikimasi dėl to patirti jaudulį bei gauti kartu važiuojančių draugų pripažinimą) [6, 38]. Atlikti tyrimai parodė, kad rizikingo vairavimo naudos pervertinimas siejasi su žemu rizikos suvoki-mu ir spontaniškais sprendimais vairuojant [2]. Vai-ruotojai, demonstruojantys rizikingą vairavimo stilių, siekia pasirodyti kaip geresnius vairavimo gebėjimus ir didesnį meistriškumą, reikalingą įvairioms situa-cijoms kelyje išspręsti, turintys vairuotojai, todėl jie

linkę nepagrįstai nuvertinti rizikingo vairavimo pa-sekmes [24]. Visa tai paaiškina, kodėl tam tikrose vairavimo situacijose sustiprėja rizikingo vairavimo motyvai ir pasireiškia rizikingas vairavimo stilius. Dėl viso to padidėja tikimybė patirti neigiamas ri-zikingo vairavimo pasekmes: sąmoningai padaryti kelių eismo taisyklių (toliau – KET) pažeidimus ir sukelti daugiau eismo įvykių [4, 22, 24].

Taigi apžvelgus rizikingo vairavimo tematika pub likuotus mokslinius straipsnius galima teigti, jog trūksta mokslinių tyrimų, kuriuose būtų nagrinėjami konkretūs rizikingo vairavimo motyvai ir jų ryšys su rizikingo vairavimo stiliumi, o ypač neigiamomis tokio vairavimo pasekmėmis. Aiški rizikingo vaira-vimo motyvų klasifikacija leistų vykdyti įvairių eis-mo dalyvių grupių teoriškai pagrįstus ir kryptingus tyrimus. Teorinė ir empirinė rizikingo vairavimo mo-tyvų, skirtingų rizikingo vairavimo stiliaus aspektų bei neigiamų rizikingo vairavimo pasekmių analizė leidžia kelti aiškias prielaidas apie tai, kokius rizikin-go vairavimo motyvus turėtų apimti poveikio progra-mos. Tai svarbu siekiant keisti rizikingą vairavimo stilių bei mažinti patiriamas tokio vairavimo pasek-mes. Taigi literatūros apžvalga yra reikšminga, nes leidžia sistemiškai apžvelgti empirines studijas, o tai gali būti panaudojama ateityje kuriant tikslines eismo saugumo programas. Visa tai išlieka aktualu aukštais rizikingo vairavimo rodikliais pasižyminčiose šalyse, tokiose kaip Lietuva, Lenkija ir Rumunija [11]. Šio darbo tikslas – atlikti literatūros apžvalgą ir išanali-zuoti rizikingo vairavimo motyvų ir stiliaus bei nei-giamų tokio vairavimo pasekmių empirines studijas įvertinant šių kintamųjų ryšius. Darbe siekiama:

• nustatyti, kokie rizikingo vairavimo motyvai iš-skiriami mokslinėje literatūroje;

• išaiškinti rizikingo vairavimo motyvų ir rizikingo vairavimo stiliaus sąsajas;

• įvertinti, kaip siejasi rizikingo vairavimo motyvai ir neigiamos tokio vairavimo pasekmės.

TYRIMO METODAIMokslinių straipsnių paieškos kriterijai. Į literatū-ros apžvalgą įtraukti tyrimai, kuriuose nagrinėjami rizikingo vairavimo motyvai ir jų ryšys su rizikingo vairavimo stiliumi bei neigiamomis tokio vairavi-mo pasekmėmis. Į apžvalgą įtraukti tie moksliniai straipsniai, kuriuose aprašyti nagrinėjamų reiškinių tyrimai apimant įvairias vairuotojų imtis. Papildomi mokslinių straipsnių paieškos kriterijai buvo publi-kavimo metai, prieinamumas ir kalba. Literatūros apžvalgai atrinkti 2005–2015 m. anglų ir lietuvių

28 2017/1(76)


kalbomis publikuoti laisvai prieinami visateksčiai moksliniai straipsniai.

Mokslinių straipsnių paieškai naudotos kompiute-rinės bibliografinės duomenų bazės:

• Academic Search Complete: iš 4 rastų mokslinių straipsnių tolesnei analizei atrinkti 3;

• MEDLINE (EBSCOhost): iš 5 rastų mokslinių straipsnių tolesnei analizei neatrinkta nė vieno;

• PsycARTICLES: rastas 1 straipsnis ir jis netin -kamas;

• ScienceDirect: rasta 14 mokslinių straipsnių, iš jų į tolesnę analizę atrinkti 4;

• SocINDEX with Full Text: iš 6 rastų mokslinių straipsnių tolesnei analizei atrinktas 1;

• Taylor & Francis: rasti 3 moksliniai straipsniai, tolesnei analizei netiko nė vienas.Paieškos metu naudota tokia raktažodžių kombi-

nacija: motives* OR motivation* OR intention* AND risky* OR unsafe* OR danger* AND driving* AND style* OR violations*. Papildomai ieškota mokslinių publikacijų naudojant tokias raktažodžių kombinaci-jas: risky driving motives, motives and risky driving style, motivational aspects of risky driving style. Pagal šias raktažodžių kombinacijas identifikuoti 253 moksliniai straipsniai, tačiau iš jų pagal pavadi-nimą atrinkti tik 33 (iš pradžių 37, tačiau aptikus pa-sikartojančius straipsnius jų atsisakyta). Iš jų 32 buvo anglų kalba ir 1 mokslinis straipsnis lietuvių kalba.

Peržvelgus atrinktų mokslinių straipsnių santraukas ir visus tekstus atrinkti tik tie straipsniai, kuriuose nagrinėti būtent su rizikingu vairavimu susiję mo-tyvai bei aprašyti atlikto empirinio tyrimo rezultatai nagrinėjant rizikingo vairavimo motyvų, rizikingo vairavimo stiliaus ir (ar) neigiamų tokio vairavimo pasekmių sąsajas. Mokslinių straipsnių atrankos eta-pai pateikiami 1 pav.

Tyrimų atrankos kriterijai. Moksliniuose straips-niuose aprašomų apie rizikingo vairavimo motyvus ir jų sąsajas su rizikingu vairavimo stiliumi duomenų bazėse buvo rasta nedaug, į analizę įtraukti moks-liniai straipsniai, kuriuose nagrinėjami tiek įvairūs rizikingo vairavimo motyvai, tiek įvairūs rizikingo vairavimo stiliaus aspektai. Be to, vienas mokslinis straipsnis atrinktas kaip tinkamas, nors jame nagrinė-ta rizikingo vairavimo nauda ir kaina (ką rizikingas vairavimas vairuotojui suteikia ir kiek toks elgesys kainuoja psichologine prasme), jų atskiri aspektai, kaip motyvuojantys vairuoti rizikingai [35]. Taip pat viename iš straipsnių rizikingo vairavimo motyvai buvo analizuoti kaip vairuotojų normatyviniai įsitiki-nimai dėl rizikingo elgesio vairuojant. Autorės teigi-mu, šie įsitikinimai yra vienas pagrindinių veiksnių, motyvuojančių asmenį veikti [13].

Atrinktų mokslinių straipsnių duomenys nagrinė-ti dviem etapais. Pirmame etape surinkta informacija apie tyrimo dalyvių imties dydį, tyrimo dalyvių amžių

Identifikuojami moksliniai straipsniai duomenų bazėse

(n = 253)

Visateksčiai tinkamimoksliniai straipsniai

(n = 33)

Visateksčiai straipsniai atmesti dėl:- kokybinių tyrimų metodologijos

(n = 3);- tyrimai vertino motyvacijos po-

kytį taikant įvairias intervencijas (n = 3);

- pagrindinis reiškinys kaip moty-vuojantis veiksnys, kitas psicholo-ginis konstruktas (n = 10);

- nagrinėtas tik rizikingas vairavi-mo stilius ir kiti su juo susiję veiks-niai (n = 8);

- moksliniame straipsnyje nepatei-kiama tyrimo dalyvių ir metodikų aprašymo (n = 1).

Pagal pavadinimą atrinkti tinkami moksliniai straipsniai

(n = 37)

Atmesti pasikartojantys moksliniai straipsniai

(n = 4)

Atrankosetapas

Įtraukimoetapas

Identifikacijos etapas

Tinkamumo įvertinimas

Moksliniai tyrimai, įtraukti į literatūros apžvalgą

1 pav. Mokslinių straipsnių literatūros apžvalgai atrankos etapai

2017/1(76) 29


ir vairavimo stažą (žr. 1 lentelę). Ši informacija buvo analizuojama siekiant įvertinti, kokiai vairuotojų gru-pei / grupėms būdingi tam tikri vairavimo motyvai ir kaip jie siejasi su būtent šių vairuotojų demonstruoja-mu rizikingu vairavimo stiliumi bei kokias neigiamas tokio vairavimo pasekmes šie motyvai sukelia. Antra-me etape surinkta informacija apie tyrimų metu vertin-tus rizikingo vairavimo motyvus ir skirtingus rizikingo vairavimo stiliaus aspektus, neigiamas rizikingo vaira-vimo pasekmes bei šių veiksnių sąsajas.

Vertinant mokslinių straipsnių tinkamumą toles-nei literatūros apžvalgai remtasi šiais kriterijais:

• analizuojami konkretūs rizikingo vairavimo motyvai,

• nagrinėjama rizikingo vairavimo motyvų reikšmė įvairiems rizikingo vairavimo stiliaus aspektams,

• atliktas kiekybinis tyrimas, literatūros šaltiniais pagrįstas tyrimo tikslas ir keliamos hipotezės,

• tyrimo dalyvių populiacija ne jaunesnė nei 18 m.,• aiškiai pateikiama demografinė informacija apie

tyrimo dalyvių imtį.

REZULTATAILiteratūros apžvalgai pagal kriterijus (žr. skyrių „Tyrimo metodai“) atrinkti 8 moksliniai straipsniai, publikuoti 2008–2014 m. Visuose analizuotuose tyri-muose dalyvių imtis buvo didesnė nei 200. Dviejuose atliktuose empiriniuose tyrimuose dalyvavo daugiau

nei 300 tyrimo dalyvių [36, 43]. Dalyje atliktų tyri-mų dalyvavo homogeniškos grupės: vieną imtį suda-rė jauno amžiaus moterys [12], dvi imtis – jauno ir įvairaus amžiaus vyrai [16, 20]. Kituose tyrimuose dalyvavo mišrios vairuotojų vyrų ir moterų grupės [13, 19, 35, 42, 46], kuriose tyrimo dalyvių amžiaus vidurkis svyravo nuo 22,39 m. iki 44,67 m. Be to, pastebėta, jog dalyje mokslinių straipsnių nurodytas tyrimo dalyvių vairavimo stažas, kuris svyravo nuo 2,3 m. [16, 46] iki 14,92 m. [35]. Viename straipsny-je pristatytas vairavimo procentinis dažnumas [13]. Deja, pusėje analizuotų mokslinių straipsnių nepa-teikta informacijos apie tyrimo dalyvių vairavimo stažą [12, 19, 20, 42].

Į literatūros apžvalgą įtrauktų mokslinių tyrimų analizė pateikiama 2 lentelėje. Atliktų empirinių kie-kybinių tyrimų apibendrinti rezultatai atskleidžia, jog rizikingo vairavimo motyvus galima suskirstyti į iš-orinius ir vidinius asmeninius, vidinius su vairuotojo emocine būsena bei socialiniu kontekstu susijusius rizikingo vairavimo motyvus. Išskirti rizikingo vaira-vimo motyvai reikšmingai siejasi su gana skirtingais rizikingo vairavimo stiliaus aspektais ir neigiamomis tokio vairavimo pasekmėmis [12, 13, 16, 19, 20, 35, 42, 46].

Išsamiau analizuojant rizikingo vairavimo moty-vus galima pastebėti, jog išoriniams rizikingo vaira-vimo motyvams gali būti priskirtas galutinio kelionės

1 lentelė. Aprašomoji tyrimų charakteristikų analizė

Autoriai ir publikavimo metai Imtis: dydis ir specifiškumas Tyrimų dalyvių amžius (metais)

Tyrimų dalyvių vairavimo stažo vidurkis (metais)

Feldman G, Greeson J, Renna M, Robbins-Monteith K (2011)

N = 231 Merginos, studentės 19,8 m. ± 2,3 Nenurodytas

Jevtić V, Vujanić M, Lipovac K, Jovanović D, Stanojević P (2012)

N = 285141 motociklo vairuotojas vyras ir144 lengvosios transporto priemonės vairuotojai vyrai

32,4 m. ± 11,138,1 m. ± 12,8

NenurodytasNenurodytas

Ho R,Gee RY (2008)

N = 15 jaunų vairuotojų (fokus grupė)N = 200 jaunų vairuotojų vyrų (pirmas tyrimo etapas)N = 264 jauni vairuotojai vyrai (antras tyrimo etapas)

18–24 m.21 m. (18–24 m.)21 m. (18–28 m.)

2,3 m.4 m.

Forward SE (2009)N = 275 vairuotojai (243 vyrai ir 132 moterys), iš jų 51 turėjo nuobaudų dėl KET pažeidimų

44 m. ± 14,7

Nenurodyta, tačiau 64 % tyrimo dalyvių vairuoja transporto priemonę kasdien,27 % – du kartus per savaitę, 4 % – du kartus per mėnesį ir 5 % – labai retai

Jovanovic D, Stanojević P,Stanojević D (2011)

N = 260 vairuotojų(137 vyrai ir 123 moterys)

32,5 m. ± 10,9(18–60 m.) Nenurodytas

Taubman-Ben-Ari O,Yehiel D (2012)

N = 320 vairuotojų (150 vyrų ir 170 moterų)

35,1 m. ± 11,53(18–60 m.)

Bendros imties – 14,9 m. ± 10,9Vyrų – 15,8 m. ± 10,4Moterų 14,1 m. ± 9,2

Watling ChN, Armstrong KA, Obst PL,Smith SS (2014)

N = 309 vairuotojai, iš jų62,62 % (N = 193) moterų ir 37,38 % (N = 116) vyrų

44,7 m. ± 17,6 Nenurodytas

Žardeckaitė-Matulaitienė K, Markšaitytė R, Endriulaitienė A, Šeibokaitė L, Pranckevičienė A(2012)

N = 226 jauni vairuotojai (127 vyrai ir 99 moterys) 22,4 m. (18–29 m.) 3,9 m.

30 2017/1(76)


2 lentelė. Rizikingo vairavimo motyvų, skirtingų rizikingo vairavimo stiliaus aspektų ir neigiamų rizikingo vairavimo pasekmių sąsajos

Autoriai Išskirti rizikingo vairavimo motyvaiTyrinėti rizikingo vairavimo

stiliaus aspektai ir neigiamos vairavimo pasekmės

Tyrimo išvados

Feldman G,Greeson J,Renna M,Robbins-Monteith K (2011)

1. Emocijų reguliavimo motyvas.2. Dėmesio reguliavimo motyvas.

1. Trumposios tekstinės žinutės rašymas vairuojant.

1. Abu išskirti motyvai reikšmingai siejosi su trumpųjų tekstinių žinučių rašymu vairuojant.2. Trumpųjų tekstinių žinučių rašymas vairuojant yra viena iš strategijų kylančioms emocijoms vairuojant išreikšti.

Jevtić V, Vujanić M, Lipovac K, Jovanović D, Stanojević P(2012)

Išskirti 8 motyvai:1. Jaudulio patyrimo vairuojant motyvas;2. Motyvas įgyti įvairios vairavimo patirties;3. Motyvas siekti aštrių pojūčių vairuojant;4. Motyvas parodyti savo, kaip vairuotojo, prestižą;5. Motyvas siekti aplinkinių reakcijos į savo vairavimą;6. Motyvas padidinti pasitikėjimą savimi, kaip vairuotoju;7. Motyvas nevertinti rizikos vairuojant.

1. Greičio viršijimas.2. KET pažeidimai.3. Vairavimas demonstruojant pasitikėjimą savimi (pvz., vairavimas greitai siekiant parodyti kitiems, ką išmokau ar kad galiu suvaldyti transporto priemonę).

1. Visi išskirti motyvai (išskyrus nepakankamą rizikos įvertinimą) būdingesni motociklų vairuotojams nei automobilių vairuotojams.2. Visi išskirti motyvai paaiškina 35,3 % automobilių vairuotojų rizikingo vairavimo. 3. Visi išskirti motyvai paaiškina 61,6 % motociklų vairuotojų rizikingo vairavimo.

Ho R,Gee RY (2008)

1. Greito vairavimo ir rizikavimo motyvas.2. Pasitikėjimo savovairavimo įgūdžiais motyvas.3. Nepritarimas / nepagarbos KET motyvas.

1. Per paskutinius dvejus metus sukeltų eismo įvykių skaičius (nepaisant to, ar įvykiai sukelti dėl tyrimo dalyvio kaltės ar ne).2. Per paskutinius dvejus metus gautos nuobaudos už KET pažeidimus.

1. Visi trys išskirti motyvai siejasi su didesniu gautų nuobaudų už KET pažeidimus skaičiumi. 2. Greito vairavimo ir rizikavimo motyvas siejasi su didesne sukeltų eismo įvykių patirtimi ir dažnesniu jų skaičiumi.3. Pasitikėjimo savo vairavimo įgūdžiais motyvas reikšmingai siejosi su dažnesniu sukeltų eismo įvykių skaičiumi.4. Nepritarimo / nepagarbos KET motyvas siejasi su didesne sukeltų eismo įvykių patirtimi.

Forward SE (2009)

1. Motyvas atsikratyti vidinio suvaržymo pojūčio vairuojant.2. Motyvas patirti malonumą vairuojant.3. Motyvas demonstruoti kitiems priimtiną vairavimą.4. Motyvas pasiekti galutinį kelionės tašką greičiau.5. Vairavimas suteikia jaudulio.6. Motyvas išreikšti emocijas vairuojant.7. Nelaimingo atsitikimo, susijusio su kitomis transporto priemonėmis ir su pėsčiaisiais, vengimo motyvas.

1. Ketinimas pažeisti KET pavojingai lenkiant kitą transporto priemonę.2. Ketinimas viršyti saugų leistiną greitį.

1. Visi išskirti septyni motyvaciniai veiksniai buvo reikšmingai susiję su vairavimu viršijant greitį ir ketinimu pažeisti KET pavojingai lenkiant kitą transporto priemonę. 2. Vairuotojai, ketinantys pažeisti KET pavojingai lenkdami ar viršydami leistiną greitį, tokį elgesį suvokia kaip jiems emociškai naudingą, tai, ką jiems svarbu patirti.

Jovanovic D,Stanojević P,Stanojević D(2011)

1. Motyvas skubėti.2. Motyvas padaryti kitiems įspūdį.3. Motyvas patirti malonumą vairuojant.

1. Agresyvus vairavimas (verba-linis agresyvumas, fizinis agre-syvumas, transporto priemonės panaudojimas agresyvumui išreikšti ir konstruktyvus agre-syvumo išreiškimas).2. Vairavimo pyktis (nutrūkt-galviškas vairavimas, progreso apribojimas ir tiesiogiai reiškia-mas priešiškumas).

1. Tik motyvas skubėti siejasi su didesniu vairavimo pykčiu.2. Motyvas skubėti ir motyvas padaryti kitiems įspūdį siejasi su didesniu agresyviu vairavimu.

Taubman-Ben-Ari O,Yehiel D (2012)

Suvokiami naudos ir žalos vairuojant motyvai. Naudos:a) įspūdžio sudarymas ir kontrolė,b) malonumo patyrimas,c) jaudulio patyrimas,d) kontrolės jausmo išgyvenimas.Žalos:a) nuovargio jausmas,b) neigiamas poveikis pasitikėjimui savimi,c) susierzinimo išgyvenimas,d) grėsmės gyvenimui kilimas.

Vertinti keturi rizikingo vairavimo stiliaus aspektai:1. Neapgalvotas ir neatsargus vairavimas;2. Nerimastingas vairavimas;3. Agresyvus ir priešiškas vairavimas;4. Kantrus ir rūpestingas vairavimas.

1. Neapgalvotas ir neatsargus bei agresyvus ir priešiškas vairavimas siejasi su visais keturiais naudos vairuojant motyvais bei neigiamu poveikiu pasitikėjimui savimi (žalos motyvas).2. Nerimastingas vairavimo stilius siejasi su visais žalos motyvais ir mažesniu malonumu vairuojant (naudos motyvas).3. Kantrus ir rūpestingas vairavimas siejasi su mažesniu įspūdžio sudarymu ir jo kontrole, mažesniu jaudulio patyrimu ir mažesniu neigiamu poveikiu pasitikėjimui savimi.

2017/1(76) 31


tikslo pasiekimas greičiau [13, 16, 19, 42], kelionės ekonomiškumas arba atstumo iki galutinio kelionės taško suvokimas [42] bei laikas, per kurį pasiekia-mas galutinis kelionės taškas [42, 46]. Kaip išorinis rizikingo vairavimo motyvas gali būti suprantamas ir motyvas vengti nelaimingo atsitikimo, susijusio su kitomis transporto priemonėmis ir pėsčiaisiais [13]. Šie rizikingo vairavimo motyvai yra reikšmingi, nes jie skatina vairuotojus rinktis rizikingą vairavimo sti-lių: vairuoti viršijant greitį ir ketinimą pažeisti KET pavojingai lenkiant kitą transporto priemonę [13], vairavimą ilgą laiką nesustojant, nedarant trumpų sustojimų [42]. Išskirti rizikingo vairavimo motyvai siejasi su neigiamomis vairavimo pasekmėmis – daž-niau padaromais tyčiniais KET pažeidimais, pavojin-gu lenkimu, susidūrimais su kita transporto priemone ir didesniu policijos užfiksuotų KET pažeidimų skai-čiumi [46].

Dažniausiai su vidine vairuotojo emocine būsena susijusiems rizikingo vairavimo motyvams priskiria-mas malonumo, jaudulio patyrimas ir kontrolės jaus-mo sustiprinimas vairuojant rizikingai bei emocinės būsenos (pvz., susierzinimo, nerimo) išreiškimas demonstruojant rizikingą vairavimo stilių [13, 19, 20, 35, 46]. Asmeniniai vidiniai rizikingo vairavimo motyvai susiję su didesniu pasitikėjimu savimi, savo, kaip vairuotojo, prestižo demonstravimu, geresniu dėmesio vairuojant valdymu bei geresnių vairavimo įgūdžių įgijimu vairuojant rizikingai [12, 16, 20, 35]. Socialiniams vidiniams rizikingo vairavimo moty-vams gali būti priskiriamas motyvas padaryti kitiems

įspūdį ir aplinkinių pripažinimo ar palaikymo dėl pa-sirenkamo rizikingo vairavimo stiliaus siekis [13, 19, 20, 35], taip pat ir motyvas rizikingu vairavimu paro-dyti nepritarimą / nepagarbą KET [16, 46]. Analizuoti tyrimai rodo, kad vidinių, asmeninių, su emocijomis ir socialiniu kontekstu susijusių rizikingo vairavimo motyvų išreikštumas taip pat reikšmingai siejasi su rizikingu vairavimo stiliumi: neapgalvotu ir neatsar-giu, nerimastingu, agresyviu ir priešišku vairavimu [19, 35]. Didesnis vidinių rizikingo vairavimo mo-tyvų išreikštumas reikšmingai susijęs su trumpųjų tekstinių pranešimų rašymu [12], agresyvesniu vai-ravimu [19] bei ketinimu pažeisti KET [13]. Taip pat vidiniai rizikingo vairavimo motyvai siejasi su nei-giamomis vairavimo pasekmėmis: dažnesniu sukel-tų eismo įvykių, didesniu gautų nuobaudų dėl KET pažeidimų skaičiumi [16], vairuotojų vyrų ir moterų tyčiniais KET pažeidimais ir didesniu policijos užfik-suotų KET pažeidimų skaičiumi [46].

REZULTATŲ APTARIMASMokslininkai sutaria, jog rizikingas vairavimo sti-lius reiškiasi konkrečiais rizikingais vairuotojo veiksmais vairuojant. Kadangi vairavimas yra spe-cifinis, kompleksinių įgūdžių reikalaujantis elgesys, pasireiškus rizikingam vairavimui didėja vairavimo klaidų, kelių eismo taisyklių pažeidimų bei sužalo-jimų ir avarijų rizika [8]. Todėl siekiant paaiškinti, kas vairuotojus paskatina rinktis rizikingą vairavimo stilių, literatūroje pristatomi įvairūs motyvaciniai vairavimo modeliai, tokie kaip rizikos stebėsenos,

Autoriai Išskirti rizikingo vairavimo motyvaiTyrinėti rizikingo vairavimo

stiliaus aspektai ir neigiamos vairavimo pasekmės

Tyrimo išvados

Watling ChN,Armstrong KA, Obst PL,Smith SS(2014)

Trys motyvai nesustoti ir tęsti kelionę esant mieguistumui dėl:a) noro pasiekti kelionės tikslą,b) subjektyviai vertinamo netolimo atstumo iki namų,c) veiksnių, susijusių su laiku.

1. Vairavimas nepaisant jaučiamų mieguistumo simptomų.

1. Išskirti vairavimo motyvai esant mieguistumui siejasi su nesustojimu ir kelionės tęsimu nedarant sustojimų.2. Kartu su vairuotojų amžiumi ir lytimi išskirti motyvai paaiškina 24,43 % kelionės tęsimo, nepaisant mieguistumo.

Žardeckaitė-Matulaitienė K, Markšaitytė R, Endriulaitienė A, Šeibokaitė L, Pranckevičienė A(2012)

Vidiniai rizikingovairavimo motyvai:a) greitas vairavimas ir rizikavimas, b) pasitikėjimas savovairavimo įgūdžiais,c) nepritarimas KET,d) nuotaika, e) jaudulys,f) nerimavimo dėl avarijos motyvas.Išoriniai rizikingo vairavimo motyvai: a) teisiniai, b) ekonominiai,c) kelionės laikas,d) keleivių daroma įtaka.

1. Vairavimo klaidos.2. Tyčiniai KET pažeidimai.3. Sukeltų eismo įvykių skaičius.4. Prisimenami KET pažeidimai.5. Simuliacinėje aplinkoje vertinta:a) bendras vidutinis greitis,b) susidūrimai,c) lenkimas,d) vidurio linijos ar kelkraščio kirtimas.

1. Vidiniai ir išoriniai motyvai siejasi su tyčiniais KET pažeidimais.2. Vyrų vidiniai ir išoriniai motyvai siejasi su lenkimu ir policijos užfiksuotu KET pažeidimų skaičiumi.3. Vyrų išoriniai motyvai siejasi su susidūrimais.4. Moterų vidiniai motyvai siejasi su susidūrimais, vidurinės linijos ar kelkraščio kirtimu ir policijos užfiksuotu KET pažeidimų skaičiumi.5. Labiausiai su rizikingu jaunų vairuotojų vyrų ir moterų vairavimu (vertinamu tiek subjektyviai, tiek objektyviai) susiję vidiniai rizikingo vairavimo motyvai.

32 2017/1(76)


rizikos pusiausvyros, daugybinės komforto zonos arba saugumo ribų modeliai ir pan. Tačiau visi mo-tyvaciniai vairavimo modeliai siekia paaiškinti, kaip ir kodėl keičiasi vairuotojo elgesys kintant vairavimo sąlygoms [8]. Apibendrinant minėtus motyvacinius vairavimo modelius galima teigti, kad rizikingo vai-ravimo motyvai sąveikauja su aplinka ir kitais psi-chologiniais veiksniais (aptartais ankstesnėse darbo dalyse), kurie ir skatina vairuotojus rinktis rizikingą vairavimo stilių skirtingomis eismo sąlygomis. Taigi šiame darbe buvo siekiama nagrinėti, kaip rizikingo vairavimo motyvai siejasi su rizikingo vairavimo sti-liumi ir neigiamomis tokio vairavimo pasekmėmis.

Apibendrinant rizikingo vairavimo motyvus ga-lima suskirstyti į išorinius (pvz., galutinis kelionės tikslas pasiekiamas važiuojant ir pavojingai lenkiant, tačiau per trumpesnį laiką), vidinius asmeninius (pvz., pasitikėjimas savo vairavimo įgūdžiais, vaira-vimo patirties gavimo motyvas, kontrolės pajutimas vairuojant ir kt.), vidinius, susijusius su emocijomis (pvz., malonumo ir jaudulio patyrimas vairuojant rizikingai) ir vidinius socialinius (pvz., siekis savo vairavimo maniera padaryti įspūdį kitiems). Kaip ir buvo tikėtasi, literatūros apžvalgos rezultatai pa-tvirtino išskirtų rizikingo vairavimo motyvų ryšį su rizikingu vairavimo stiliumi bei neigiamomis tokio vairavimo pasekmėmis [1, 8, 44].

Apžvalgos metu išskirti išoriniai rizikingo vai-ravimo motyvai (pvz., greitesnis kelionės tikslo pa-siekimas) reikšmingai siejasi su rizikingo vairavimo stiliaus pasirinkimu. Watling ir kolegų [42] atlikto tyrimo metu nustatyta, kad išoriniai rizikingo vaira-vimo motyvai gali paaiškinti iki 24 proc. rizikingo vairavimo stiliaus pasirinkimo atvejų. Galima kelti prielaidą, jog motyvas pasiekti kelionės tikslą grei-čiau galimai lemia mažesnį subjektyviai suvokiamą likusį atstumą iki galutinio kelionės taško, o tai ska-tina demonstruoti rizikingą vairavimo stilių, pvz., viršyti saugų leistiną greitį. Dėl to vairuotojai, kurie renkasi rizikingą vairavimo stilių, patiria ir daugiau neigiamų rizikingo vairavimo pasekmių: dažniau są-moningai pažeidžia KET, viršija saugų leistiną greitį ar daro kitus pavojingus veiksmus (pavojingai lenkia, susiduria su kita transporto priemone). Gali būti, kad rizikingas vairavimo stilius pasireiškia ir tuomet, kai vairuotojas iš išorės gauna spaudimą pasiekti kelio-nės tikslą per tam tikrą laiką. Watling ir kolegų [42] tyrimas atskleidė, kad motyvas sutaupyti laiko ke-liaujant iš taško A į tašką B susijęs su vairavimu ilgą laiko tarpą nedarant sustojimų, net esant mieguistu-mui. Vairuotojai buvo linkę nepaisyti mieguistumo ir

tęsti kelionę pasinaudodami trumpais snūstelėjimais ir kofeino poveikiu. Šie mieguistumo įveikos būdai kelia pavojų vairuotojų sveikatai ir didina eismo įvykio tikimybę [21]. Autorių teigimu, pasirinkimas vairuoti pasireiškus mieguistumui priklauso nuo vai-ruotojo turimų rizikingo vairavimo motyvų, kurie skatina skubėti, ir subjektyviai suvokiamo atstumo, likusio iki galutinio kelionės tikslo [42].

Vidiniai asmeniniai, socialiniai ir su emocijomis susiję rizikingo vairavimo motyvai ima dominuoti įgyjant vis daugiau vairavimo patirties ir tuomet, kai vairuotojas ima nuvertinti saugaus vairavimo reikš-mę, vairuoti saugiai darosi vis mažiau patrauklu [46]. Taigi dėl vidinių rizikingo vairavimo motyvų atsiran-da saugaus vairavimo nuvertinimas, kuris reikšmingai siejasi su rizikingo ir agresyvaus vairavimo stiliaus demonstravimu ir didesniu eismo įvykių skaičiumi. Kaip ir buvo tikėtasi, labiau išreikšti vidiniai asme-niniai, socialiniai ir su emocijomis susiję rizikingo vairavimo motyvai reikšmingai siejosi su neapgal-votu ir neatsargiu, agresyviu ir priešišku vairavimo stiliumi [10, 12, 19, 35] bei greičio viršijimu [16]. Vidiniai rizikingo vairavimo motyvai gali paaiškinti iki 35,3 proc. rizikingo vairavimo stiliaus pasirinki-mo atvejų [20]. Taip pat minėti rizikingo vairavimo motyvai reikšmingai siejosi su neigiamomis rizikingo vairavimo pasekmėmis: tyčiniais pažeidimais, gauto-mis nuobaudomis, policijos užfiksuotų KET pažeidi-mų skaičiumi [13, 46] ir sukeltais eismo įvykiais [16]. Galima manyti, kad taip nutinka, nes vairuotojai, kurių labiau išreikšti vidiniai rizikingo vairavimo motyvai, pervertina savo vairavimo gebėjimus manydami, jog jie gali kontroliuoti bet kokią vairavimo situaciją [25]. Tikėtina, jog vairuotojai, perdėtai palankiai vertinan-tys savo vairavimo įgūdžius, jaučiasi saugiau kelyje, tačiau jie linkę vairuoti rizikingai ir neįvertinti galimų pavojų. Pagal rizikos homeostazės teoriją dėl vidinių rizikingo vairavimo motyvų išreikštumo vairuotojai linkę priimti sprendimą rizikuoti, nes tikėtina, kad rizikingo vairavimo stiliaus demonstravimo nauda (pvz., jaudulio patyrimas ir atvykimas greičiau, sutau-pant degalų) bus subjektyviai suvokiama kaip didesnė nei rizikingo vairavimo stiliaus demonstravimo kaina (pvz., tikimybė būti sustabdytam policijos pareigūnų dėl greičio viršijimo) bei tikėtina saugaus vairavimo stiliaus pasirinkimo nauda ir kaina [41]. Taigi vidinis noras sudaryti apie save, kaip vairuotoją, gerą įspū-dį, siekis išreikšti išgyvenamas neigiamas emocijas vairavimo metu ir noras patirti jaudinančius poty-rius vairuojant skatina vairuotojus elgtis neatsakin-gai, menkina jų rizikos suvokimą ir lemia asmeninės

2017/1(76) 33


atsakomybės už eismo saugumą stoką [2], dėl to daž-niausiai vairavimo stilius ir tampa rizikingas.

Ši literatūros apžvalga reikšmingai papildo A. En-driulaitienės ir kolegų [8] iškeltą idėją, jog mokslinėje literatūroje trūksta tyrimų, atskleidžiančių, kurie rizi-kingo vairavimo motyvai gali būti siejami su saugiu vairavimo stiliumi. Šios apžvalgos metu nustatyta, jog viename iš tyrimų buvo analizuojama, kokiems kon-kretiems rizikingo vairavimo motyvams sumažėjus ga-lima tikėtis, jog vairuotojas rinksis saugesnį vairavimo stilių. Taubman-Ben-Ari ir Yehiel [35] atlikto tyrimo metu nustatyta, jog kantrus ir rūpestingas vairavimo stilius reiškiasi tuomet, kai vairuotojai vairavimo ne-sieja su kontrolės pojūčiu ir kai jie turi mažiau išreikštą norą patirtį jaudulį vairuodami [35]. Tyrimas parodė, kad vairuotojai renkasi saugesnį vairavimo stilių tada, kai jie pasitiki savo vairavimo įgūdžiais ir tam tikro vairavimo stiliaus demonstravimu jie nesiekia padary-ti įspūdžio kitiems [35]. Taigi siekiant keisti rizikingą vairavimo stilių į saugesnį turėtų būti orientuojamasi į jaudulio siekimo, noro padaryti kitiems įspūdį ir su kontrolės pojūčiu susijusio vairavimo motyvo išreikš-tumo mažinimą.

Atlikta literatūros apžvalga turi keletą trūkumų, į kuriuos verta atsižvelgti planuojant rizikingo vai-ravimo motyvų tyrimus ateityje. Šios analizės metu apibendrinti psichologiniai veiksniai analizuojant gana jauno amžiaus (amžiaus vidurkis svyravo nuo 19,8 m. iki 44,7 m.) lengvąsias transporto priemo-nes vairuojančių vairuotojų (vyrų ir moterų) grupes. Todėl tai neleidžia apibendrintai teigti, kad išskirti rizikingo vairavimo motyvai ir jų sąsajos su kitais nagrinėtais kintamaisiais būdingi visoms eismo da-lyvių grupėms. Remiantis šia literatūros apžvalga prasminga kartoti analogiškus tyrimus specifinėse eismo dalyvių grupėse (pvz., dviratininkų, vairuoto-jų, netekusių teisės vairuoti ir pan.). Taip pat dėl gana nemažo skaičiaus paieškos ir atrankos kriterijų litera-tūros apžvalgai atrinktas nedidelis kiekis mokslinių straipsnių. Galimai dėl mokslinių straipsnių paieš-kos ne visose duomenų bazėse arba aiškaus 10 metų

senumo mokslinių straipsnių atrankos į šią analizę buvo įtraukti ne visi rizikingo vairavimo motyvus nagrinėjantys empiriniai tyrimai. Be to, į šią literatū-ros apžvalgą neįtraukti kokybiniai tyrimai nagrinėja-ma tematika. Todėl analogiškuose ateities tyrimuose būtų prasminga įtraukti ir kiek kitokiu metodologiniu pagrindu atliktus tyrimus. Nepaisant trūkumų, atlikta literatūros apžvalga yra reikšminga ir prisideda prie aiškios rizikingo vairavimo motyvų klasifikacijos formavimo, o tai leistų ateityje planuoti kryptingus mokslinius rizikingo vairavimo tyrimus.

IŠVADOS1. Rizikingo vairavimo motyvai skirstomi į išorinius

bei vidinius. Vidiniai rizikingo vairavimo motyvai dar skirstomi į asmeninius, susijusius su emocijo-mis ir socialinius.

2. Esant išreikštiems išoriniams rizikingo vairavimo motyvams vairuotojai linkę rinktis greito ir pavo-jingo vairavimo stilių (vairavimas nepaisant nuo-vargio ir mieguistumo, pavojingai lenkiant kitas transporto priemones).

3. Esant išreikštiems vidiniams asmeniniams, socia-liniams ir su emocijomis susijusiems rizikingo vairavimo motyvams vairuotojai linkę vairuoti neapgalvotai, neatsargiai, agresyviai ir demons-truoti priešišką vairavimo stilių.

4. Vairuotojai, kurie rizikingai vairuoja dėl išorinių rizikingo vairavimo motyvų, dažniau sąmoningai pažeidžia KET ir dažniau dėl to užfiksuojami po-licijos pareigūnų, taip pat šie vairuotojai dažniau pavojingai lenkia ir susiduria su kitomis transpor-to priemonėmis.

5. Vairuotojai, kurie vairuoja rizikingai dėl vidinių asmeninių, socialinių ir su emocijomis susijusių rizikingo vairavimo motyvų, dažniau pažeidžia KET ir už tai gauna nuobaudas, dažniau sukelia eismo įvykius ir dažniau yra užfiksuojami polici-jos pareigūnų dėl padarytų KET pažeidimų.


Literatūra1. Akaateba AM, Amoh-Gyimah R. Driver attitude towards traffic

safety violations and risk taking behaviour in kumasi: the gender and age dimension. International Journal for Traffic and Transport Engineering. 2013;3:479-494.

2. Boudrifa H, Bouhafs A, Touil1 M, Tabtroukia F. Factors and motives of unsafe behaviours of road users. Work. 2012;41:4910-4918.

3. Castanier C, Deroche T, Woodman T. Theory of planned behaviour and road violations: the moderating influence of perceived behavioural control. Transportation Research Part F. 2013;18:148-158.

4. Conner M, Lawton R, Parker D, Chorlton K, Manstead A, Stradling S. Application of the theory of planned behaviour to the prediction of objectively assessed breaking of posted speed limits. British Journal of Psychology. 2007;98(3):429-453.

5. Dahlen ER, Edwards BD, Tubre T, Zyp-hur MJ, Warren CR. Taking a look behind the wheel: An investigation into the personality predictors of aggressive driving. Accident Analysis and Prevention. 2012;45:1-9.

6. Eby DW. Risky driving. In Encyclopedia of Applied Psychology. C. Spielberger (ids.). UK: Elsevier. 2004;627-632.

34 2017/1(76)


7. Elander J, West R, French D. Behavioral correlates of individual differences in road-traffic crash risk: an examination of methods and findings. Psychological Bulletin. 1993;113:279-294.

8. Endriulaitienė A, Šeibokaitė L, Markšaitytė R, Žardeckaitė-Matulaitienė K, Pranckevičienė A. Lietuvių rizikingas vairavimas: ką gali paaiškinti psichologiniai veiksniai. Monografija. Vytauto Didžiojo universitetas, Kaunas, 2013.

9. Endriulaitienė A, Šeibokaitė L, Markšaitytė R, Žardeckaitė-Matulaitienė K, Pranckevičienė A, Stelmokienė A. Skirtingų grupių vairuotojų savižina vertinamo rizikingo vairavimo ir asmenybės bruožų sąsajos. Psichologija. 2013;48:20-38.

10. Engström I, Gregersen NP, Hernetkoski K, Keskinen E, Nyberg A. Young Novice Driver Education and Training, Literature review. VTI-rapport 491A., Swedish National Road and Transport Research Institute, Linköping. 2003.

11. Europe in Figures. Eurostat Yearbook 2011, 2011. Luxembourg: Publications Office of the European Union.

12. Feldman G, Greeson J, Renna M, Robbins-Monteith K. Mindfulness predicts less texting while driving among young adults: examining attention- and emotion-regulation motives as potential mediators. Personality and Individual Differences. 2011;51:856-861.

13. Forward SE. An assessment of what motivates road violations. Transportation Research Part F. 2009;12: 225-234.

14. Gardner B. Modelling motivation and habit in stable travel mode contexts. Transportation Research Part F. 2009;12:68-76.

15. Gregersen NP, Bjurulf P. Young novice drivers: towards a model of their accident involvement. Accident Analysis and Prevention. 1996;28:229-241.

16. Ho R, Gee RY. Young men driving dangerously: Development of the motives for dangerous driving scale (MMDS). Australian Journal of Psychology. 2008;60(2):91-100.

17. Iversen H, Rundmo T. Attitudes towards traffic safety, driving behaviour and accident involvement among Norwegian public. Ergonomics. 2004;47(5):555-572.

18. Yilmaz V, Celik HE. Risky driving attitudes and self-reported traffic violations among Turkish drivers: the case of ESKĐSEHĐR. Doğus Üniversitesi Dergisi. 2006;7(1):127-138.

19. Javanovic D, Stanojevic P, Stanojevic D. Motives for, and attitudes about, driving-related anger and aggressive driving. Social Behavior & Personality. 2011;39:755-764.

20. Jevtik V, Vujanić M, Lipovac K, Jovanović D, Stanojević P. The influence of motives on risky behavior in traffic: Comparison between motorcyclists and passenger car drivers. Scientific Research and Essays. 2012;7(10):1134-1140.

21. Kecklund G, Anund A, Wahlström MR, Åkerstedt T. Sleepiness and the risk of car crash: a case-control study. Paper presented at the 21st Congress of the European Sleep Research Society, Paris, France, 2012.

22. Letirand F, Delhomme P. Speed behaviour as a choice between observing and exceeding the speed limit. Transportation Research Part F. 2005;8:481-492.

23. Lietuvos kelių policijos tarnyba. Prieiga per internetą: <http://www.lkpt.lt/lt/statistika/2014/> [žiūrėta 2015-06-10].

24. McKenna FP, Horswill MS, Alexander JL. Does anticipation training affect privers’ risk taking? Journal of Experimental psychology: Applied. 2006;12(1):1-10.

25. Morisset N, Terrade F, Somat A. Perceived self-efficacy and risky driving behaviors. Swiss Journal of Psychology. 2010;69(4):233-238.

26. Møller M, Haustein S. Keep on cruising: Changes in lifestyle and driving style among male drivers between the age of 18 and 23. Transportation Research Part F. 2013;20:59-69.

27. Nordfjærn T, Jørgensen SH, Rundmo T. Safety attitudes, behaviour, anxiety and perceived control among professional and non-professional drivers. Journal of Risk Research. 2012;15(8):875-896.

28. Oliver M, Han K, Bos AJ, Backs RW. The relationship between ADHD symptoms and driving behavior in college students: The mediating effects of negative emotions and emotion control. Transportation Research Part F. 2015;30:14-21.

29. Ryan RM, Deci EL. Intrinsic and extrinsic motivations: classic definitions and new directions. Contemporary Educational Psychology. 2000;25:54-67.

30. Rzeszutko E. Psychological functioning of drivers who present risky driving behavior and drive under influence of alcohol. Current Problems of Psychiatry. 2013;14(3):152-158.

31. Sarma KM, Carey RN, Kervick AA, Bimpeh Y. Psychological factors associated with indices of risky, reckless and cautious driving in a national sample of drivers in the Republic of Ireland. Accident Analysis and Prevention. 2013;50:1226-1235.

32. Schmidt-Daffy M. Fear and anxiety while driving: Differential impact of task demands, speed and motivation. Transportation Research Part F. 2013;16:14-28.

33. Staysafe Committee. Report on young driver safety and education programs. Parliament of New South Wales. 2008;94.

34. Šeibokaitė L, Endriulaitienė A, Markšaitytė R, Žardeckaitė-Matulaitienė K, Pranckevičienė A. Aggressiveness as proximal and distal predictor of risky driving in the context of other personality traits. International Journal of Psychology and Behavioral Sciences. 2014;4(2):57-69.

35. Taubman-Ben-Ari O, Yehiel D. Driving styles and their associations with personality and motivation. Accident Analysis and Prevention. 2012;45:416-422.

36. Taubman-Ben-Ari O. Motivational sources of driving and their associations with reckless driving cognitions and behavior. Revue européenne de psychologie appliquée. 2008;58:51-64.

37. Taubman-Ben-Ari O, Mikulincer M, Gillath O. The multidimensional driving style inventory-scale construct and validation. Accident Analysis and Prevention. 2004;36:323-332.

38. Teese R, Bradley G. Predicting recklessness in emerging adults: a test of psychosocial model. The Journal of Social Psychology. 2008;148:105-126.

39. Ulleberg P, Rundmo T. Risk – taking attitudes among young drivers: the psychometric qualities and dimensionality of an instrument to measure young drivers ‘risk – taking attitudes. Scandinavian Journal of Psychology. 2002;43:227-237.

40. Xie X, Hu TY, Li J. Negative or positive? The effect of emotion and mood on risky driving. Transportation Research Part F. 2013;16:29-40.

41. Vardaki S, Yannis G. Investigating the self-reported behaviour of drivers and their attitudes to traffic violations. Journal of Safety Research. 2013;46:1-11.

42. Watling ChN, Armstrong KA, Smith SS, Obst PL. Continuing to drive while sleepy: The influence of sleepiness countermeasures, motivation for driving sleepy, and risk perception. Accident Analysis and Prevention. 2014;73:262-268.

43. Webb TL, Sheeran P, Totterdell P, Miles E, Mansell W, Baker S. Using implementation intentions to overcome the effect of mood on risky behaviour. British Journal of Social Psychology. 2012;51:330-345.

44. Wundersitz L, Burns N. Can personality characteristics and attitudes predict risky driving behaviour among young drivers? Joint ACRS-Travelsafe National Conference. 2008;191-203.

45. Zhang Q, Fu R, Guo Y et al. Risk attitude, perception, behaviour and personality as indicators of a driver’s risk awareness in China. 3rd International Conference on Road Safety and Simulation. 2011;1-13.

46. Žardeckaitė-Matulaitienė K, Markšaitytė R, Endriulaitienė A, Šeibokaitė L, Pranckevičienė A. Motyvacijos ir nuostatų dėl eismo saugumo sąsajos su jaunų vairuotojų subjektyviai ir objektyviai vertinamu rizikingu vairavimu. Tiltai. 2012;3:1-17.

2017/1(76) 35


Summary High traffic accidents, injuries and fatalities indicates

that road safety in Lithuania still remains a priority. Despite of studies that analyzes various psychological factors associated with risky behavior while driving, so far there is a lack of research about risky driving motives and its relation to the risky driving style under different traffic conditions. Therefore, the aim of the literature review was to evaluate the relation between risky driving motives, risky driving style and negative risky driving consequences. Results showed that risky driving motives can be divided into external and internal risky driving motives. Internal motives could be divided into personal, emotions related and social risky driving motives. Drivers, who express more external risky driving motives choose faster and more dangerous driving style. As the result, these drivers violate road traffic rules and do dangerous overtaking more frequently. They also receive more penalties. Drivers, who have expressed more personal

and social emotional related risky driving motives tend to demonstrate hostile driving style. Such drivers violate road traffic rules more frequently and they receive more penalties. These drivers cause more accidents and they are stopped by police more often because of road traffic rules violations.

Keywords: risky driving motives; risky driving style; negative consequences of risky driving.

Correspondence to Justina SlavinskienėDepartment of Psychology, Vytautas Magnus UniversityJonavos str. 66/328, LT-44171 Kaunas, LithuaniaE-mail: [email protected]


The relationship between risky driving motives, risky driving style and negative consequences of risky driving: literature review

Justina Slavinskienė, Kristina ŽardeckaitėMatulaitienėVytautas Magnus University

36 2017/1(76)


ANKSTYVOJI INTERVENCIJA DĖL PSICHOAKTYVIŲJŲ MEDŽIAGŲ VARTOJIMO LIETUVOS BENDROJO UGDYMO MOKYKLOSE

Martynas Izokaitis, Loreta StonienėHigienos insti tutas

Santrauka Priklausomybę sukeliančių medžiagų, tokių kaip tabakas, alkoholis ir narkotinės medžiagos, vartojimas – viena di-

džiausių paauglių sveikatos problemų, kurią valstybiniu lygiu bandoma spręsti gana aktyviai, vykdant kompleksiškas pre-vencines programas mokyklose, komplektuojant ankstyvosios intervencijos (AI) paslaugas teikiančių pagalbos mokiniui specialistų komandą.

Paskutiniai tarptautiniai ir ESPAD, ir HBSC tyrimai rodo, kad psichoaktyviųjų medžiagų (PM) vartojimo problema, nepaisant per paskutinius dešimtmečius dedamų pastangų, išlieka aktuali. ESPAD tyrimo duomenimis, kasdien rūko kas penktas 15–16 m. amžiaus berniukas ir kas dešimta mergaitė, paskutinį mėnesį alkoholio vartojo kas trečias berniukas ir mergaitė, o narkotinių medžiagų bent kartą gyvenime vartojo kas penktas berniukas ir kas šešta mergaitė. Tai rodo, kad mokymo įstaigose galimai apie 30 proc. jaunuolių būtinos AI paslaugos, galinčios sustabdyti žalingą sveikatai elgesį ir padėti atsisakyti PM vartojimo.

AI apibūdinama kaip psichologinių, socialinių pedagoginių pagalbos priemonių teikimas vaikams po to, kai nustato-ma, kad jie vartoja psichoaktyviąsias medžiagas. Šios intervencijos vieta prevencijos sampratoje apibrėžiama tarp tiks-linės prevencijos ir priklausomybių gydymo ir apimtų eksperimentuojančius ar nereguliariai PM vartojančius mokinius, kai dar nėra išreikštų priklausomybės požymių.

Šiame straipsnyje apžvelgiama PM vartojimo epidemiologinė situacija, AI samprata ir efektyvumas, teisinis regla-mentavimas ir paslaugų bendrojo ugdymo mokyklose teikimas.

Reikšminiai žodžiai: psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas, bendrojo ugdymo mokykla, ankstyvoji intervencija, paslaugos.

Adresas susirašinėti: Martynas IzokaitisHigienos institutasDidžioji g. 22, 01128 VilniusEl. p. [email protected]

ĮVADAS Pastaraisiais metais Lietuvoje didelis dėmesys teikia-mas psichoaktyviųjų medžiagų (PM) vartojimo pre-vencijai ir vykdomoms prevencinėms priemonėms, kuriomis siekiama ne tik užkirsti kelią šių medžiagų vartojimui, bet ir užtikrinti vaiko teises, saugumą ir sudaryti tinkamas sąlygas vaikų socializacijai [1–3]. Šią veiklą palaiko Europos Taryba, kuri nuo 2002 m. skatina Europos Sąjungos šalių vyriausybes skirti pakankamai finansinių ir organizacinių išteklių, kad PM vartojimo prevencijos programos būtų kuriamos ir vykdomos visose mokyklose [4, 5].

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad dauguma jau-nuolių PM pradeda vartoti dar mokykloje, o lėtinių ligų rizika smarkiai padidėja asmenims, pradėjusiems

vartoti iki pilnametystės [6]. Siekiant sumažinti PM vartojimo žalą, svarbu kuo anksčiau pastebėti PM vartojimo požymius ir suteikti efektyvią pagalbą [7, 8]. Lietuvos mokyklose vykdoma nemažai PM vartojimo prevencijai skirtų programų [3], kurios mokiniams padeda išsiugdyti tvirtesnį pasitikėjimą savimi, savitvardą, atsparumą neigiamai įtakai, moko kritiškai mąstyti, priimti sprendimus, ugdo bendravi-mo įgūdžius ir yra svarbios ne tik kiekvienam mo-kiniui, bet ir mokyklų bendruomenėms. Moksliniais įrodymais paremtos programos padeda išstumti paty-čias, ugdyti atsparumą žalingiems įpročiams, sveiką gyvenseną, kurti saugesnę aplinką ir draugiškesnę bendravimo kultūrą [9–11].

Pagal Lietuvos Respublikos (LR) teisės aktus, mokyklose prevencinę veiklą koordinuoja moky-klų vaiko gerovės komisijos (VGK), į kurių sudėtį įtraukti psichologai, socialiniai pedagogai bei visuo-menės sveikatos priežiūros specialistai, įgyvendinan-tys alkoholio, tabako, narkotinių ir psichotropinių

2017/1(76) 37


medžiagų vartojimo prevencinius projektus, teikian-tys siūlymus mokyklos vadovui dėl vaiko minimalios ar vidutinės priežiūros priemonių skyrimo inicijavi-mo [12].

Minėtų specialistų kompetencijoms didinti PM pasiūlos ir paklausos mažinimo srityje Narkotikų, ta-bako ir alkoholio kontrolės departamentas (NTAKD) ir kitos institucijos parengė metodinių leidinių [1, 13–15], vykdo apklausas bei prevencinės veiklos ir jos efektyvumo analizes, inicijuoja dalijimąsi tarp-tautine ir šalies gerąja praktika. Bendrojo ugdymo mokyklose įdiegta nemažai prevencijos priemonių nuo išsamaus informavimo apie PM vartojimo žalą ir pagalbos organizacijas iki rašytinio įsipareigoji-mo nevartoti PM, pašalinių asmenų registravimo ar stebėjimo kamerų, tačiau rezultatas nėra toks, kokio buvo tikimasi [16–18]. Naujausias sveikatos priežiū-ros paslaugų prieinamumo vertinimas rodo, kad tik nedidelė dalis mokinių, turinčių problemų dėl PM vartojimo, medicininės pagalbos siunčiami moky-kloje dirbančių pagalbos mokiniui specialistų, o tai suponuoja poreikį tobulinti skatinimo kreiptis į svei-katos priežiūros įstaigas sistemą [19].

Atsižvelgiant į tai, šiuo straipsniu siekiama ap-žvelgti PM vartojimo problematiką, ankstyvosios intervencijos (AI) dėl PM vartojimo sampratą, tei-sinį reglamentavimą ir paslaugas bendrojo ugdymo mokyklose.

METODIKA Rengiant literatūros apžvalgą naudotasi Valstybinio psichikos sveikatos centro, NTAKD pateikiama in-formacine medžiaga. Publikacijų paieška anglų kalba buvo vykdoma PubMed (Medline) duomenų bazėje. Paieškos metu naudoti raktažodžiai: child*, early in-tervention, school, drug*, substance use, program*. Paieškos strategiją bandyta susiaurinti iki Lietuvos masto, tačiau minėtoje duomenų bazėje nebuvo rasta nė vienos publikacijos. Paieškos PubMed (Medline) duomenų bazėje metu naudoti apribojimai: nemo-kami visateksčiai straipsniai, publikuoti per pasta-ruosius 10 metų. Publikacijų lietuvių kalba ieškota 2005–2016 m. recenzuojamuose mokslo žurnaluose „Visuomenės sveikata“ ir „Medicina“.

MOKINIŲ PSICHOAKTYVIŲJŲ MEDŽIAGŲ VARTOJIMAS Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo problemos ak-tualumą Lietuvoje rodo tarptautinės apklausos. Tarp-tautinio HBSC tyrimo, atliekamo kas ketveri metai, duomenimis, 2002 m. Lietuvoje kartą per savaitę

rūkančių 15 m. berniukų buvo 35 proc., to paties am-žiaus mergaičių – 18 proc. [20]. 2006 m. šio amžiaus rūkančių berniukų dalis sumažėjo ir siekė 26 proc., mergaičių dalis išliko ta pati – 17 proc. 2010 m. ty-rimo duomenys rodo, kad rūkančių paauglių vėl pa-daugėjo ir jų skaičius pasiekė 2002 m. lygį [21, 22]. Paskutinio 2014 m. HBSC tyrimo duomenimis, kartą per savaitę rūkė 20 proc. 15 m. berniukų ir 12 proc. mergaičių [23]. Kito kas ketveri metai vykdomo tarp-tautinio ESPAD tyrimo duomenimis, 2003–2015 m. bent kartą rūkiusių cigaretę 15–16 m. amžiaus moki-nių Lietuvoje tai daugėjo, tai mažėjo, vis dėlto lygi-nant 2003 m. ir 2015 m. stebimas sumažėjimas nuo 80 proc. iki 65 proc. [24–27].

Tarptautinio HBSC tyrimo duomenimis, alkoho-lio vartojimo rodikliai per paskutinį dešimtmetį nuo 2006 m. iki 2014 m. rodo mažėjimo tendenciją: pa-skutinę savaitę alkoholio vartojusių 15 m. berniukų sumažėjo nuo 25 proc. iki 13 proc., mergaičių – nuo 20 proc. iki 6 proc. [21–23]. Narkotinių medžiagų vartojimas Lietuvoje tik didėjo. ESPAD duomeni-mis, bet kokią narkotinę medžiagą vartojusių ber-niukų dalis 2003–2015 m. padidėjo nuo 21 proc. ir 27 proc., mergaičių grupėje – nuo 10 proc. iki 16 proc. [24–27].

PM vartojimo prevencijos aktualumą Lietuvo-je patvirtina ir regioninio lygio tyrimų duomenys. Kauno rajone atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad bent kartą gyvenime tabaką rūkė 67 proc. 7–9 klasių ber-niukų ir 56 proc. mergaičių, per paskutines 30 dienų atitinkamai 25 proc. ir 17 proc. [28]. 2012–2013 m. rūkymo paplitimo tarp to paties amžiaus Kauno m. mokinių tyrimas nustatė, kad bent kartą cigaretes rūkė 55 proc. berniukų ir 52 proc. mergaičių, pasku-tinį mėnesį rūkė 18 proc. berniukų ir 19 proc. mer-gaičių [29]. Šiaulių apskrityje 2012 m. atlikto tyrimo duomenimis, bent kartą gyvenime kokius nors tabako gaminius rūkė 80 proc. 16–19 m. vaikinų ir 76 proc. merginų, o per paskutinį mėnesį tabako gaminius vartojo 44 proc. vaikinų ir 37 proc. merginų [30]. Vertinant Klaipėdoje gyvenančių paauglių PM var-tojimo ypatumus nustatyta, kad dažniausias amžius, kai paaugliai pirmą kartą rūkė cigaretes, buvo 11 m., pavartojo alkoholio – 14 m., narkotinę medžiagą (marihuaną) – 15 m. [31].

Mokinių PM vartojimo problemą rodo ir kitų ty-rėjų darbai, kurie patvirtino PM vartojimo prevenci-jos nuolatinį poreikį tarp mokyklinio amžiaus moki-nių visose geografinėse teritorijose bei institucijose [32–33] ir atskleidė, kad vykdomos priemonės turėjo mažą įtaką PM vartojimo paplitimui.

38 2017/1(76)


ANKSTYVOSIOS INTERVENCIJOS PAS-LAUGŲ, SKIRTŲ PSICHIKĄ VEIKIAN-ČIŲ MEDŽIAGŲ VARTOJIMUI MAŽINTI, SAMPRATA IR EFEKTYVUMASAnkstyvosios intervencijos Europos šalyse taikomos nevienodai. Prancūzijoje AI vykdoma tarp mokykli-nio amžiaus vaikų. Norvegijoje AI užima vietą tarp prevencijos ir gydymo, o tai reiškia, kad tikslinė grupė yra ne tik vaikai ir jauni žmonės, bet ir kitos amžiaus grupės. Pasaulio sveikatos organizacijos tei-gimu, AI sujungia ir šiek tiek persidengia su anks-tyvąja žalingo PM vartojimo diagnostika ir priklau-somybės gydymu. Gydymas siūlomas anksčiau, nei pacientas pats suvokia esamą problemą ir išsivysto fizinė priklausomybė ar psichosocialinių komplika-cijų. Taigi AI yra proaktyvus metodas, kurį inicijuoja specialistas [34]. Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centras AI vietą taip pat nurodo tarp tiksli-nės prevencijos ir priklausomybių gydymo su stipria orientacija medicinos srities link. Lyginant su kitais prevencijos metodais, AI vieta PM prevencijoje būtų arčiausiai priklausomybių gydymo, nes dažnai būti-nos sveikatos priežiūros sistemos paslaugos [35].

LR teisės aktuose AI sąvoka atsirado maždaug prieš dešimtmetį ir apibrėžiama kaip psichologinių, sociali-nių pedagoginių pagalbos priemonių teikimas vaikams po to, kai nustatoma, kad jie vartoja psichoaktyviąsias medžiagas. AI priemonės efektyvios tuomet, kai dar nenustatyta psichikos ir elgesio sutrikimų dėl PM var-tojimo. AI tikslas yra kuo anksčiau rasti PM eksperi-mentuojančius ar nereguliariai PM vartojančius vaikus ir suteikti paslaugas, skatinančias atsisakyti psichiką veikiančių medžiagų vartojimo ir koreguojančias ri-zikingą elgesį. Šia intervencija siekiama motyvuoti jaunus asmenis nevartoti ar visiškai atsisakyti psicho-aktyviųjų medžiagų vartojimo [36], suteikti žinių apie PM vartojimo keliamą žalą, ugdyti ir formuoti kritinį požiūrį į priklausomybes sukeliančių medžiagų varto-jimą [1, 37]. Gerinant paslaugų prieinamumą, AI sie-kiama užkirsti kelią priklausomybės ligų išsivystymui, sumažinti PM vartojimo dažnumą ir apsaugoti asme-nis nuo žalingesnių vartojimo būdų [10, 38]. Taigi bendroje prevencijos sampratoje AI vieta apibrėžiama tarp pirminės prevencijos, kuri apima bendrąją, atran-kinę ir tikslinę prevenciją, ir antrinės prevencijos, t. y. gydymo nuo priklausomybės nuo PM [1, 15].

Moksliniais tyrimais siekta įrodyti AI efektyvumą mokymo ir ugdymo įstaigose. Tyrimai rodo, kad aps-kritai kuo ankstyvesnis įsikišimas į PM eksperimenta-vimą, tuo didesnė tikimybė sumažinti galvos smege-nų pažeidimą ir priklausomybės nuo PM išsivystymą

vėlesniame amžiuje [39, 40]. Dėl šio teiginio nėra di-delių prieštaravimų. Kaip ir dėl to, kad norint anksti pasiekti eksperimentatorius reikia veikti tuomet, kai jie dar mokykloje, nors galimos ir kitos vietos, tokios kaip paslaugas paaugliams teikiančios institucijos. Tačiau kyla klausimas, ar ugdymo įstaigoje galimas efektyvių AI priemonių, kurioms reikia laiko, pinigų ir išteklių, įgyvendinimas, sustabdysiantis eksperimentavimą PM. Vertinimai rodo, kad AI programos yra du kartus bran-gesnės nei bendroji prevencija, tačiau ekonomiškai efektyvesnės, nes daugiau asmenų atsisako PM vartoji-mo nei taikant bendrosios prevencijos metodus [39, 41]. Prevencijos efektyvumo, įskaitant ir AI efektyvumo, vertinimo tyrimų nėra daug pirmiausia dėl jų didelio heterogeniškumo, nes tai apsunkina jų palyginimą. Kita vertus, jie atlikti ne mūsų šalyje ir regione, o daugiausia Jungtinėje Karalystėje ar Jungtinėse Amerikos Valstijo-se, kuriose švietimo sistemos gali skirtis.

Atlikti AI efektyvumo vertinimai rodo, kad dėl PM vartojimo gerokai efektyvesnės individualios daugkartinės konsultacijos nei vienkartinis grupinis seansas, tačiau nepaneigta, kad šalyse su ribotais iš-tekliais kartais viena grupinė intervencija gali būti efektyvi, jeigu nėra pakankamai finansinių išteklių rengti individualias konsultacijas [41]. Interaktyvius psichosocialinių įgūdžių ugdymo metodus apiman-čios programos vertinamos geriau nei didaktinio turi-nio neinteraktyvios, žinių teikimo metodais pagrįstos programos [42]. Taigi mokyklinių programų kai ku-rie aspektai dėl PM vartojimo prevencijos gali būti veiksmingi, tačiau tai susiję su amžiaus tarpsniais ir kognityviąja bei psichosocialine raida [41, 43].

Vertinant rizikos grupės paaugliams skirtos AI efektyvumą, nustatyta metodų, grindžiamų kognity-viąja elgesio terapija bei mokymu įveikti nerimą ir stresą, nauda. Nors tyrimai rodo, kad elgsenos poky-čiai paauglystėje įmanomi, teigiamų rezultatų pasie-kiama tik su tais eksperimentuojančiais mokiniais, kurie nori pasikeisti [43]. Rizikos grupės mokiniams nepakanka vien perteikti žinių apie PM vartojimo žalą, būtina, kad prevencinės programos ir interven-cijos metodai sudarytų sąlygas keisti elgesį, mokytų problemų sprendimo, streso ir nerimo įveikos meto-dikų, stiprintų socialinius įgūdžius [42–44].

ANKSTYVOSIOS INTERVENCIJOS PAS-LAUGŲ BENDROJO UGDYMO MOKY-KLOSE TEISINIS REGLAMENTAVIMAS Nacionaliniuose teisės aktuose didelis dėmesys ski-riamas nepilnamečių asmenų apsaugai nuo neigia-mo PM vartojimo poveikio ir reklamos. LR Seime

2017/1(76) 39


priimtais įstatymais draudžiama vartoti PM – tabako gaminius ir elektronines cigaretes bei alkoholinius gėrimus – visose švietimo ir kitose įstaigose bei šių įstaigų teritorijose, kuriose teikiamos paslaugos vai-kams [45, 46]. PM vartojimo prevencija jau keletą dešimtmečių yra viena iš pagrindinių problemų, ku-rią bandoma spręsti aktyviai įtraukiant švietimo įs-taigas. Šį įpareigojimą reglamentuoja LR švietimo ir mokslo ministro įsakymas „Dėl teisės aktų pažeidi-mų, mokyklos nelankymo, narkotikų ir psichotropi-nių medžiagų vartojimo, ŽIV / AIDS, smurto ir nusi-kalstamumo prevencijos“, kuris įpareigoja mokyklos vadovus vykdyti PM paklausos, integruojant PM var-tojimo prevencijos kursą į mokyklos ugdymo turinį, ir pasiūlos mažinimo priemones užtikrinant, kad mo-kyklos bendruomenė nevartotų ir neplatintų tabako, alkoholio, narkotinių bei psichotropinių medžiagų, ir atsiskaityti už nuveiktą veiklą LR švietimo ir mokslo ministerijai [47].

Bendrojo ugdymo mokyklose PM prevencinė veikla pavesta VGK [12, 48], kurios 2011 m. pakei-tė nuo 2004 m. šią veiklą vykdžiusias prevencinio darbo grupes [49]. Pagal LR teisės aktus, mokyklos VGK sudaro psichologai, socialiniai pedagogai, vi-suomenės sveikatos priežiūros specialistai ir admi-nistracijos atstovai, kurie įgyvendina alkoholio, taba-ko, narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo prevencinius projektus, teikia siūlymus mokyklos vadovui dėl vaiko minimalios ar vidutinės priežiūros priemonės skyrimo inicijavimo. Savivaldybėse PM vartojimo prevencinę veiklą koordinuoja ir metodi-nę, informacinę, konsultacinę bei dalykinę pagalbą mokyklų VGK teikia savivaldybės administracijos VGK [12]. Parengta teisinė bazė, kaip elgtis ir or-ganizuoti paslaugų teikimą pradinėse, pagrindinėse, vidurinėse, profesinėse mokyklose, vaikų globos įstaigose ir viešosiose vietose, kai pastebima, kad mokinys apsvaigęs nuo PM [36, 50], bei kaip moky-klų darbuotojams veiksmingai reaguoti į kraštutinius mokinių netinkamo elgesio atvejus ir iškilusią grės-mę, siekiant užtikrinti mokyklos bendruomenės narių ir kitų asmenų fizinį ir psichologinį saugumą [51].

ANKSTYVOSIOS INTERVENCIJOS PASLAUGŲ BENDROJO UGDYMO MOKYKLOSE TEIKIMAS Ankstyvoji intervencija bendrojo ugdymo moky-klose įgyvendinama remiantis LR teisės aktais ir prevencinių programų priemonėmis, kurių pasirinki-mas priklauso nuo siekiamų tikslų, mokyklos situa-cijos ir aplinkos veiksnių [10, 36, 37]. Svarbiausios

priemonės teikiant AI paslaugas mokykloje yra ko-mandos subūrimas, AI programos parengimas, jos įgyvendinimas ir efektyvumo vertinimas, PM varto-jančių vaikų ankstyvas nustatymas, jų sveikatos bei socialinės aplinkos vertinimas, vartojimo priežasčių identifikavimas, pagalbos priemonių numatymas [10]. Labai svarbi laiku taikoma diagnostika, kad būtų įvertinta, ar mokinys tik piktnaudžiauja PM ir jam būtina AI, ar jis jau priklausomas nuo PM ir bū-tinas priklausomybės gydymas [50].

Už PM vartojimo prevenciją bei tinkamą pagal-bą, kad rizikingas mokinių elgesys neperaugtų į ne-kontroliuojamą vartojimą ir priklausomybę, atsakin-gas mokyklos vadovas. Jis privalo reaguoti, kai yra akivaizdžios informacijos, jog eksperimentuojama su psichoaktyviosiomis medžiagomis, ir padėti jau-niems asmenims atsisakyti šių medžiagų vartojimo. Veikla organizuojama remiantis NTAKD 2011 m. pa-rengta metodine medžiaga „Ankstyvosios intervenci-jos vadovas“, skirta specialistams (psichologams, so-cialiniams darbuotojams, socialiniams pedagogams, visuomenės sveikatos priežiūros specialistams), dir-bantiems su PM eksperimentuojančiais 14–21 metų amžiaus asmenimis, neturinčiais išreikštų priklau-somybės požymių [15, 52]. Pagal šią medžiagą ap-mokyti mokyklų, vaikų globos namų, savivaldybių pedagoginių ir psichologinių tarnybų, priklausomy-bės ligų ir vaikų socializacijos centrų bei kitų įstaigų specialistai (psichologai ir socialiniai pedagogai) gali teikti AI paslaugas [1, 38].

Mokykloje dirbantys pagalbos mokiniui specia-listai – psichologas ir socialinis pedagogas – mo-kiniui, vartojančiam PM, gali suteikti individualią konsultaciją, kurios metu išsiaiškinamos slegiančios problemos bei PM vartojimo priežastys, ir rasti pro-blemos sprendimo būdus. Dažniausiai vykdomos tokios veiklos, kaip individualūs ir (ar) grupiniai už-siėmimai, motyvacinis interviu su PM eksperimen-tuojančiu mokiniu. Jų metu stiprinami socialiniai įgūdžiai, ugdoma savivertė, interaktyvus švietimas apie PM vartojimo žalą, kurio metu ne tik siekiama suteikti informacijos apie PM, bet ir gauti grįžtamąjį ryšį [10, 52, 53]. Taip pat mokomasi socialinių stre-so valdymo strategijų, atpažinti ir reikšti savo jaus-mus, priimti tinkamus sprendimus. Jei yra poreikis ir galimybės, tuomet AI tikslinga praplėsti ir įtraukti šeimos narius, nes programos rezultatai vienareikš-miškai geresni, kai asmenis, dalyvaujančius AI pro-gramoje, palaiko šeimos nariai ar artimieji [10].

Naujose PM vartojimo prevencijos programose pagrindinis dėmesys dažniau skiriamas ne vien PM

40 2017/1(76)


aptarimui, kaip integralios programos daliai, bet ir kitoms jaunesniame amžiuje atsirandančioms proble-moms, glaudžiai susijusioms su PM vartojimu. Ge-riausių rezultatų pasiekiama įgyvendinant gyvenimo įgūdžių, socialinio emocinio ugdymo programas, ku-riose apie PM užsimenama netiesiogiai [54].

Ne visuomet tokia veikla būna sėkminga. Moki-niui atsisakius pagalbos ar nekeičiant elgesio, spren-dimą dėl tolesnės pagalbos jam priima mokyklos VGK [48]. Mokyklos administracija taip pat gali ini-cijuoti minimalios ar vidutinės priežiūros priemonių skyrimą [12] ir kreiptis į savivaldybės administraci-jos VGK. Jei skiriama minimali priežiūra, vaikas yra įpareigojamas dalyvauti AI programoje, kuri vykdo-ma vadovaujantis NTAKD parengtu, adaptuotu ir iš-leistu leidiniu „Ankstyvosios intervencijos vadovas“ [10, 38]. Esant poreikiui ar tėvams pareikalavus, AI dėl PM vartojimo priemonės mokiniui gali būti tei-kiamos ir už mokyklos ribų. Informaciją apie efekty-vią psichologinę, socialinę, teisinę ar kitą pagalbą už mokyklos ribų turi teikti mokykloje dirbantys pagal-bos mokiniui specialistai [36]. Specializuotą pagalbą PM vartojančiam vaikui teikti gali savivaldybių psi-chikos sveikatos centrai, pedagoginės ir psichologi-nės tarnybos, priklausomybės ligų centrai, vaikų tei-sių apsaugos tarnybos [53]. Kaip gerosios praktikos pavyzdį, galima paminėti AI programos organizavi-mą Vilniaus mieste, kai savivaldybės administracijos VGK, vykdydama vaiko minimalios priežiūros prie-monę, nukreipia ir įpareigoja dalyvauti programoje, kurią įgyvendina Vilniaus miesto psichologinė ir pe-dagoginė tarnyba bei Vilniaus priklausomybės ligų centras [38].

APIBENDRINIMASŠiuo straipsniu siekta apžvelgti ankstyvosios inter-vencijos paslaugų sampratą, teisinį reglamentavimą ir paslaugų teikimą bendrojo ugdymo mokyklo-se. Straipsnis parengtas remiantis tiriamuoju darbu „Sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų prieina-mumas rizikos grupės mokiniams“, atliekamu Higie-nos institute [55].

Priklausomybę sukeliančių medžiagų, tokių kaip tabakas, alkoholis ir narkotinės medžiagos, varto-jimas – viena didžiausių paauglių sveikatos pro-blemų, kurią valstybiniu lygiu bandoma spręsti ne vieną dešimtmetį. Kas ketveri metai atliekami tarp-tautiniai bei periodiškai regioninio lygio tyrimai rodo, kad PM vartojimo problema Lietuvoje, lygi-nant su kitomis šalimis, yra ganėtinai aktuali. Ver-tinant paskutinio ESPAD tyrimų duomenis stebima

tai, kad Lietuva pagal rūkymą, alkoholio ir narkoti-nių medžiagų vartojimą viršijo tyrime dalyvavusių 48 Europos šalių vidurkį. Tyrimų duomenys rodo problemos aktualumą, nes kasdien rūko kas penktas 15–16 m. amžiaus berniukas ir kas dešimta mergai-tė, paskutinį mėnesį alkoholio vartojo kas trečias berniukas ir mergaitė, o narkotinių medžiagų bent kartą gyvenime vartojo kas penktas berniukas ir kas šešta mergaitė [27]. Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių re-gionuose atlikti tyrimai taip pat rodo, jog problema aktuali, nes PM bent kartą bandė iki dviejų trečdalių tirtų paauglių. Nors jaunimas rūkymą, alkoholio ir narkotinių medžiagų vartojimą priskiria žalingam elgesiui, sukeliančiam sveikatos problemas, api-bendrinant galima teigti, kad mokymo įstaigose gali būti iki 30 proc. jaunuolių, piktnaudžiaujančių arba eksperimentuojančių su PM [56]. Toks neatsakingas požiūris į PM paauglystėje sukelia greitą psichinę ir fizinę priklausomybę, kuri pakeičia žmogaus elge-sį, nes atsiranda neįveikiamas potraukis vartoti šias medžiagas, todėl būtinas ankstyvas PM vartojimo nustatymas ir pagalba, kuri stabdytų sveikatą žalo-jantį elgesį.

LR teisės aktuose AI apibrėžiama kaip psicho-loginių, socialinių pedagoginių pagalbos priemonių teikimas vaikams po to, kai nustatoma, kad jie var-toja psichoaktyviąsias medžiagas. Šios intervencijos vieta bendroje prevencijos sampratoje apibrėžiama tarp tikslinės prevencijos ir priklausomybių gydymo ir apima eksperimentuojančius ar nereguliariai PM vartojančiuos mokinius, kai dar nėra išreikštų pri-klausomybės požymių.

Literatūros ir teisės aktų apžvalga atskleidė, kad praktiškai problema šalies ugdymo įstaigose daugiausia sprendžiama švietimo ir mokslo minis-tro įsakymais, kurie reglamentuoja PM pasiūlos ir paklausos tvarką mokyklose ir administracijos at-sakomybę. Mokyklose sukurtos VGK, kurios ko-ordinuoja prevencinę veiklą mokykloje. Į VGK su-dėtį įtraukti psichologai, socialiniai pedagogai bei visuomenės sveikatos priežiūros ir kiti specialistai, mokyklos administracija. VGK glaudžiai bendra-darbiauja su savivaldybių VGK dėl vaiko mini-malios ar vidutinės priežiūros priemonės skyrimo inicijavimo, su jomis sprendžia PM vartojimo pro-blemas, kai mokyklos išteklių nepakanka. NTAKD ir sveikatos priežiūros sektorius yra parengęs keletą rekomendacijų ir programų, mokymų, kurie pade-da mokykloje dirbantiems specialistams atpažinti ir laiku reaguoti į PM vartojimo problemas. Tarptauti-niai AI įgyvendinimo bendrojo ugdymo mokyklose

2017/1(76) 41


vertinimai rodo, kad būtina kuo anksčiau pasiek-ti eksperimentatorius ir taikyti priemones, kurios keistų elgesį, mokytų problemų sprendimo, streso ir nerimo įveikos metodikų, stiprintų socialinius įgūdžius.

PM vartojimo sukeltoms problemoms spręsti vieno sektoriaus pastangų neužtenka, reikalingas

tarpsektorinis ir tarpinstitucinis požiūris. Glaudus sveikatos, švietimo ir kitų sektorių bendradarbiavi-mas yra būtinas jau artimoje ateityje siekiant reikš-mingų pokyčių, susijusių su bendrojo ugdymo moki-nių PM vartojimu [3].


Literatūra 1. Bankauskienė I. Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencija:

samprata ir modeliai. Informacinis leidinys. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas, 2013.

2. Europos paktas dėl psichikos sveikatos ir gerovės. Europos Sąjungos aukščiausio lygio konferencija „Bendrosios pastangos siekiant psichikos sveikatos ir gerovės“. Briuselis, 2008 m. birželio 12–13 d.

3. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas. Metinis pranešimas 2016. Vilnius, 2016.

4. European Monitoring Centre for Drugs and Drug Addiction. Drug prevention in EU schools. Lisbon, 2002. Prieiga per internetą: <http://www.emcdda.europa.eu/html.cfm/index33490EN.html> [žiūrėta 2017-02-27].

5. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas. Metinis pranešimas 2014. Vilnius, 2014.

6. Robinson S, Bugler C. General Lifestyle Survey 2008: Smoking and Drinking Among Adults. London Office for National Statistics, 2010.

7. WHO. WHO Report on the Global Tobacco Epidemic, 2008: the MPOWER package. Geneva: World Health Organization, 2008.

8. Zaborskis A, Šumskas L, Žemaitienė N. Lietuvos moksleivių rūkymas ir jo paplitimo pokyčiai 1994–2006 m. Medicina. 2009;45(10):798-806.

9. Poduska J, Kellam S, Wang W, Brown CH, Ialongo N, Toyinbo P. Impact of the Good Behavior Game, a Universal Classroom-Based Behaviour Intervention, on Young Adult Service Use for Problems with Emotions, Behaviour, or Drugs or Alcohol. Drug Alcohol Depend. Drug Alcohol Depend. 2008;95(1):S29-S44.

10. Akstinienė R, Dragūnevičius K, Levickaitė K, Lošakevičius A, Zbarauskaitė A, Žižys D. Ankstyvosios intervencijos taikymas mažinant psichiką veikiančių medžiagų vartojimą. Metodinės rekomendacijos. Vilnius, 2007.

11. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. spalio 10 d. nutarimas Nr. 1246 „Dėl Priklausomybės ligų prevencijos, gydymo, reabilitacijos ir reintegracijos paslaugų sistemos sukūrimo koncepcijos (gairių) patvirtinimo“.

12. Lietuvos Respublikos Seimo 2010 m. gruodžio 14 d. įstatymas Nr. XI-1232 „Lietuvos Respublikos vaiko vidutinės minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo pakeitimo įstatymas“.

13. Baltrušaitytė R, Bankauskienė I, Latauskienė E, Leonienė V, Verseckienė V. Psichoaktyvių medžiagų pasiūlos ir paklausos mažinimo priemonių taikymas: rekomendacijos savivaldybėms. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas, 2014.

14. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, Specialusis pedagogikos ir psichologijos centras. Psichoaktyvių medžiagų vartojimo prevencijos programa mokinių tėvams. Metodinės rekomendacijos mokyklų ir globos įstaigų vadovams, pedagogams, specialistams. Vilnius, 2009.

15. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas. Ankstyvosios intervencijos vadovas. Vilnius, 2011.

16. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, Factus Dominus. Prevencinio darbo grupių mokyklose ir koordinavimo grupių savivaldybėse veiklos vertinimas. Tyrimo ataskaita. Kaunas, 2005.

17. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas. Psicho-aktyviųjų medžiagų vartojimo pirminės prevencijos vykdymas Lie-tuvoje 2013–2014 m.

18. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas. Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencijos ir kontrolės priemonių taikymo bendrojo ugdymo mokyklose apklausos ataskaita 2015 m.

19. Goštautaitė-Middtun N, Goštautas A, Čepulytė A. Sveikatos priežiūros vaikams, vartojantiems psichiką veikiančias medžiagas, prieinamumas Lietuvos psichikos sveikatos priežiūros įstaigose. Tyrimo ataskaita. Vilnius, 2013.

20. Curie C, Roberts C, Morgan A, Smith R, Settertobulte W, Samdal O, Barnekow Rasmussen V. Young people‘s health in context. Health Behaviour in Scholl-Aged Children (HBSC) study: international report from the 2001/2002 survey. Health Policy for Children and Adolescents, 2004, 4, WHO Regional Office for Europe, Copenhagen, Denmark.

21. Curie C, Nic Gabhainn S, Godeau E, Roberts C, Smith R, Currie D, Picket W, Richter M, Morgan A, Barnekow Rasmussen V. Inequalities in young people‘s health. Health Behaviour in Scholl-Aged Children (HBSC) study: international report from the 2005/2006 survey. Health Policy for Children and Adolescents, 2008, 5, WHO Regional Office for Europe, Copenhagen, Denmark.

22. Curie C, Zanotti C, Morgan A, Curie D, de Looze M, Roberts C, Samdal O, Otto Smith ORF, Barnekow V. Social determinants of Health and Well-being among young people: Health Behaviour in School-Aged Children (HBSC) study: international report from the 2009/2010 survey. Health Policy for Children and Adolescents, 2012, 6, WHO Regional Office for Europe, Copenhagen, Denmark.

23. Inchley J, Currie D, Young T, Samdal O, Torsheim T, Augustson L, Mathison F, Aleman-Diaz A, Molcho M, Weber M, Barnekow V. Growing up unequal: gender and socioeconomic differences in young people‘s health and well-being. Health Behaviour in School-aged Children (HBSC) study: international report from the 2013/2014 survey. Health Policy for Children and Adolescents, 2016, 7, WHO Regional Office for Europe, Copenhagen, Denmark.

24. Hibell B, Andersson B, Hjarnson T, Ahlstrom S, Balakireva O, Kokkevi A, Morgan M. The ESPAD Report 2003. Alcohol and Other Drugs Use Among Students in 35 European Countries. Stockholm, 2004.

25. Hibbel B, Guttomsson U, Ahlstrom S, Balakireva O, Bjarnson T, Kokkevi A, Kraus L. The ESPAD Report 2007. Substance Use among Students in 35 European Countries. Stockholm, 2009.

26. Hibbel B, Guttomsson U, Ahlstrom S, Balakireva O, Bjarnson T, Kokkevi A, Kraus L. The ESPAD Report 2011. Substance Use among Students in 36 European Countries. Stockholm, 2012.

27. EMCDDA, ESPAD. ESPAD Report 2015: Results from the European School Survey Project on Alcohol and Other Drugs. Luxemburg, 2015.

28. Goštautas A, Žekas R, Dilys L, Goštautaitė-Mittun N. Mokinių rūkymo ir su juo susijusio elgesio kitimai Kauno rajone 2005–2012 metais. Sveikatos mokslai. 2013;23(5):5-11.

29. Goštautas A, Vaičiūnas T, Gricienė A, Vaitkienė R, Petkevičius R. 7–9 klasių berniukų ir mergaičių rūkymo kitimai Kaune nuo 2002 m. iki 2012–2013 mokslo metų. Visuomenės sveikata. 2013;4(63):60-6.

30. Miniauskienė D, Jurgaitienė D. Kai kurių Šiaulių apskrities vyresniųjų klasių moksleivių psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo 2006 ir 2012 m. rodikliai. Visuomenės sveikata. 2013;4(63):80-6.

31. Perminienė R, Istomina N, Drugilienė D, Razbadauskas A. Europos jaunimas – narkomanijos prevencijos programa: Klaipėdos atvejis Europos miestų kontekste. Sveikatos mokslai. 2013;23(1):13-20.

42 2017/1(76)


32. Astrauskienė A, Gasperas V, Žibaitytė R, Žagminas K, Stukas R. Psichoaktyvių medžiagų vartojimui vaikų globos namuose įtaką darantys veiksniai. Visuomenės sveikata. 2009;2(45):53-60.

33. Jurgaitienė D, Vainoriūtė L. Vyresniųjų paauglių narkotinių medžiagų vartojimo prevencijos ypatumai Klaipėdos miesto bendrojo lavinimo ir profesinėse mokyklose. Visuomenės sveikata. 2009;3(46):82-92.

34. WHO. Lexicon of alcohol and drug terms published by the World Health Organization. Prieiga per internetą: <http://www.who.int/substance_abuse/terminology/who_lexicon/en/> [žiūrėta 2017-02-27].

35. European Monitoring Centre for Drugs and Drug Addiction. Preventing later substance use disorders in at-risk children and adolescents: a review of the theory and evidence base of indicated prevention. Thematic papers. Luxembourg, 2009.

36. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 2 d. nutarimas Nr. 1071 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 2 d. nutarimo Nr. 437 „Dėl Ankstyvojo vaikų (moksleivių) psichiką veikiančių medžiagų vartojimo nustatymo tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“.

37. Spooner C, Thompson D, Patulny R, Rowling L. Early intervention for students with drug use problems. State of New South Wales Department of Education and Training, 2010.

38. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas. Vilniaus mieste gyvenančių vaikų nukreipimo, skiriant minimalią vaiko priežiūros priemonę, dalyvauti ankstyvosios intervencijos programoje, dalyvauti ankstyvosios intervencijos programoje vykdymo tvarkos aprašas. Vilnius, 2016.

39. Stanis JJ, Andersen SL. Reducing substance use during adolescence: a translational framework for prevention. Psychopharmacology. 2014;231(8):1437-53.

40. Winters KC, Leitten W, Wagner E, O’Leary Tevyaw T: Use of brief interventions for drug abusing teenagers within a middle and high school setting. J Sch Health. 2007;77(4):196-206. 10.1111/ j.1746-1561.2007.00191.x.

41. Camey T, Myers B. Effectiveness of early interventions for substance-using adolescents: findings from a systematic review and meta-analysis. Subst Abuse Treat Prev Policy. 2012;7:25. doi: 10.1186/1747-597X-7-25.

42. Faggiano F, Vigna-Taglianti FD, Versino EZ, Borraccino A, Lemma P. School-based prevention for illicit drugs use: A systematic review. Prev Med. 2008;46:385-396.

43. Onrust AS, Otten R, Lammers J, Smit F. School-based programmes to reduce and prevent substance use in different age groups: What works for whom? Systematic review and meta-regression analysis. Clinical Psychology Review. 2016;44:45-59.

44. Bankauskienė I. Vyresniųjų klasių mokinių žinių, gyvenimo įgūdžių įsivertinimas ir nuomonė apie psichoaktyvių medžiagų vartojimo prevenciją mokykloje. Visuomenės sveikata. 2013;2(61):72-81.

45. Lietuvos Respublikos tabako gaminių įstatymas. 1995 m. gruodžio 20 d. Nr. I-1143. Galiojanti suvestinė redakcija nuo 2017-01-01.

46. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymas. 1995 m. balandžio 18 d. Nr. I-857. Suvestinė redakcija nuo 2017-01-01.

47. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2004 m. rugsėjo 17 d. įsakymas Nr. ISAK-1462 „Dėl teisės pažeidimų, mokyklos nelankymo, narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo, ŽIV/AIDS, smurto ir nusikalstamumo prevencijos“. Galiojanti suvestinė redakcija nuo 2009-04-22.

48. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. balandžio 11 d. įsakymas Nr. V-579 „Dėl Mokyklos vaiko gerovės komisijos sudarymo ir jos darbo organizavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“.

49. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2007 m. gruodžio 6 d. įsakymas Nr. ISAK-2348 „Dėl švietimo ir mokslo ministro 2004 m. gruodžio 9 d. įsakymo Nr. ISAK-1970 „Dėl Prevencinio darbo grupių mokyklose ir prevencinio darbo koordinavimo grupių savivaldybėse sudarymo bei jų veiklos krypčių aprašo patvirtinimo“ pripažinimo netekusiu galios“.

50. Valstybinis psichikos sveikatos centras. Vaikų, vartojančių narkotines ir psichotropines medžiagas, vartojimo nustatymo organizavimas. Atmintinė ugdymo įstaigų darbuotojams ir jose dirbantiems visuomenės sveikatos specialistams. Vilnius, 2011.

51. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2012 m. rugpjūčio 28 d. įsakymas Nr. V-1268 „Dėl pritarimo rekomendacijoms dėl poveikio priemonių taikymo netinkamai besielgiantiems mokiniams“.

52. EMCDDA. Overview: FreD goes net – Early intervention for young drug users. Prieiga per internetą: <http://www.emcdda.europa.eu/modules/wbs/dsp_print_project_description.cfm?project_id=01DE11> [žiūrėta 2017-02-27].

53. Karalienė V, Lesinskienė S, Subata E. Vaikų, vartojančių narkotines, psichotropines, kitas psichiką veikiančias medžiagas, ankstyva diagnostika ir gydymas pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigose. Lietuvos vaikų ir paauglių psichiatrų draugija. Vilnius, 2008.

54. European Monitoring Centre for Drugs and Drugs Addiction. Best practice portal. Prieiga per internetą: <http://www.emcdda.europa.eu/best-practice#view-start> [žiūrėta 2017-02-27].

55. Stonienė L, Izokaitis M. Sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų prieinamumas rizikos grupės mokiniams. 2016 m. balandis – 2017 m. kovas. Prieiga per internetą: <http://www.hi.lt/uploads/pdf/projektai/HI%20tyrimai/Mokiniu%20rizikos%20grupes.pdf> [žiūrėta 2017-02-27].

56. Leskauskas D, Gudaitytė R, Kiudulaitė I, Adomaitienė V. Lietuvos vidurinių mokyklų moksleivių, atsižvelgiant į jų amžių, požiūrio į žalingus įpročius, juos skatinančius ir prevencinius veiksmus, tyrimas. Medicina. 2011;47(2):113-9.

2017/1(76) 43


Summary Tobacco, alcohol and drugs use are one of the biggest

health problems among teenagers in Lithuania. There are attempts on high national level to prevent these problems implementing comprehensive prevention programmes in the schools, and involving team of school specialists for early intervention (EI) services.

Recent international ESPAD and HBSC survey results shows that despite the state efforts made over the past decades, consumption of psychoactive substances remains relevant because ESPAD found that every fifth 15-16 years age boy and tenth girl smoked daily, every third boy and a girl once per month drunk alcohol, and every fifth boy and every sixth girl have had lifetime experience of illicit drug use. This proved that in the general educational institutions there are up to the 30 percent of students who need early intervention services that to prevent harmful health behaviour and illicit drug use.

Early intervention in Lithuania is described as psychological, social pedagogical services for children’s using psychoactive substances. The position of this

intervention in prevention conception is between target prevention and treatment of dependency, and includes those experimentally and occasionally using psychoactive substances without symptoms of addiction yet.

This article provides an overview about epidemiological situation of consumption of psychoactive substances, conception and effectiveness, legal regulation and services of early intervention in schools.

Keywords: psychoactive substances use, general education school, early intervention, services.

Correspondence to Martynas IzokaitisInstitute of HygieneDidžioji str. 22, LT-01128 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]

Received 27 January 2017, accepted 1 March 2017

Early intervention of psychoactive substances use in Lithuanian schools

Martynas Izokaitis, Loreta StonienėInstitute of Hygiene

44 2017/1(76)

ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I „V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

SUAUGUSIŲJŲ SVEIKO GYVENIMO TRUKMĖS IR GYVENIMO BE NEGALIOS TRUKMĖS RODIKLIŲ PALYGINIMAS LIETUVOJE 2012–2014 M.

Žilvinė Našlėnė, Romualdas GurevičiusHigienos insti tutas

SantraukaTikslas. Palyginti suaugusiųjų sveiko gyvenimo trukmės ir vidutinės tikėtinos gyvenimo be oficialiai pripažintos ne-

galios trukmės rodiklių informatyvumą pagal lytį ir administracinę teritoriją (apskritis) Lietuvoje 2012–2014 m. Tyrimo medžiaga ir metodai. Siekiant iškelto tikslo atliktas epidemiologinis aprašomasis tyrimas. Tyrimo populiacija

pasirinkti 20+ metų amžiaus Lietuvos Respublikos gyventojai (2012–2014 m.), vertinta vidutinė tikėtina gyvenimo be negalios (oficialiai pripažintos) trukmė (VGT be negalios) ir sveiko gyvenimo trukmė (SGT). SGT ir VGT be negalios rodikliai skaičiuoti remiantis Sullivano metodu. Sullivano metodika pritaikyta sudarant išgyvenimo (mirtingumo) lenteles (angl. lifetables), kuriose apskaičiuota mirties ir negalios tikimybė pagal amžių. SGT ir VGT be negalios išgyvenimo lentelės sudarytos naudojantis Microsoft Excel programa.

Rezultatai. 2012–2014 m. 20 m. amžiaus Lietuvos gyventojų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė buvo 55 metai, o sveiko gyvenimo trukmė – 40 metų. VGT be negalios 2012–2014 m. buvo apie 10 metų ilgesnė nei SGT. VGT be negalios ir SGT tolygiai trumpėjo gyventojams senstant. Lietuvos apskrityse SGT įverčio netolygumai nustatyti didesni nei VGT be negalios rodiklio. Didžiausi skirtumai tarp įverčių buvo Tauragės ir Alytaus apskrityse, mažiausi – Vilniaus apskrityje. Tarp moterų įverčių nustatyti didesni skirtumai nei tarp vyrų. Tik VGT be negalios rodiklius buvo galima suskaičiuoti savivaldybių lygmeniu ir nustatyti netolygumus. Tikėtina, kad SGT rodikliui būdingesnė hiperdiagnostika ir didesnis lyginamasis lengvų funkcinių sutrikimų svoris, o VGT be negalios – sunkesni, ekspertų nustatyti ir oficialiai pripažinti funkciniai sutrikimai.

Reikšminiai žodžiai: sveiko gyvenimo trukmė, VGT be negalios, palyginimas, GALI indeksas, lytis, apskritis, Lietuva.

Adresas susirašinėti: Žilvinė NašlėnėHigienos institutasDidžioji g. 22, 01128 VilniusEl. p. [email protected]

ĮVADASIlgėjanti vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė (VGT) neabejotinai yra vienas pagrindinių sėkmingos poli-tikos rezultatų, tačiau jei žmogaus gyvenimas, nors ir pakankamai ilgas, susijęs su funkciniais apribojimais, jis nėra kokybiškas ir tokiu atveju negalima daryti vienareikšmės išvados apie gyventojų bendrą sveika-tos būklę. Tam vertinti reikalingas vienas suvestinis sveikatos rodiklis, kuris sujungtų mirtingumo ir gy-venimo kokybės komponentus. Plačiausiai žinomos ir naudojamos sveiko gyvenimo trukmės (SGT) skai-čiavimo metodikos pradininkas buvo Danielis F. Sul-livanas, pirmą kartą SGT aprašęs 1971 m. [1, 2]. Ne-galia, kaip gyvenimo kokybės rodiklis, pasirinkta ne atsitiktinai. Iš esmės negalia, arba kasdienės veiklos

apribojimai, yra viso spektro ligų ar jų kombinacijų išeitis, kuri atspindi sveikatos paslaugų kokybę, prie-žiūros sistemą, rizikos veiksnių paplitimą ir bendrą gyventojų sveikatos būklę.

Nors Sullivano metodas yra ganėtinai lengvai tai-komas, apskaičiuotų SGT įverčių lyginimas vis dar kelia iššūkių, nes nedaug šalių turi oficialiai pripa-žintos negalios registracijos informacines sistemas ir negalios statistiką populiaciniu lygmeniu. Todėl siekiant įvertinti Europos Sąjungos (ES) gyventojų SGT ir ją palyginti tarp šalių naudojant bendrą meto-diką šiuo metu funkcinių apribojimų paplitimo masto pagrindinis šaltinis yra kiekvienais metais visose ES šalyse atliekamas Gyventojų pajamų ir gyvenimo są-lygų statistinis tyrimas (angl. European Union Statis-tics on Income and Living Conditions, EU-SILC) [3]. Į tyrimą įtrauktas pasaulinio aktyvumo apribojimo indeksas, arba GALI (angl. The Global Activity Limi-tation Index), kuris nurodo subjektyvią respondentų nuomonę apie savo veiklos apribojimus.

2017/1(76) 45

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I

Lietuvoje, kitaip nei daugelyje valstybių, duome-nys apie nustatytą negalią yra renkami ir kaupiami populiaciniu lygmeniu, jais remiantis taip pat galima apskaičiuoti SGT. Siekiant išvengti terminų dvilypu-mo, sveiko gyvenimo trukmė, kai naudojami oficialūs duomenys apie negalią, šiame tyrime vadinama VGT be negalios (į pastaruosius skaičiavimus įtraukiami tik tie asmenys, kuriems oficialiai pripažinta negalia).

Šio tyrimo tikslas – palyginti suaugusiųjų SGT ir VGT be oficialiai pripažintos negalios rodiklių infor-matyvumą pagal amžių, lytį ir administracinę terito-riją (apskritis) Lietuvoje 2012–2014 m.

TYRIMO METODIKATyrimo populiacija – 20+ metų amžiaus Lietuvos Respublikos gyventojai 2012–2014 m., vertinant VGT be negalios (oficialiai pripažintos) ir SGT (ty-rimo populiacija pasirinkta nuo 20+ m. amžiaus sie-kiant, kad duomenys būtų vienodi ir palyginami, nes EU-SILC negalia vertinama nuo 16 m., „Sodra“ ne-tekto darbingumo pensiją skiria nuo 18 m.).

SGT ir VGT be negalios analizuota pagal šiuos kintamuosius:

• lytį – vyrai, moterys;• amžių – sudaryta 14 amžiaus grupių: 20–24; 25–

29; 30–34; 35–39; 40–44; 45–49; 50–54; 55–59; 60–64; 65–69; 70–74; 75–79; 80–84; 85+ m.;

• administracinę teritoriją – SGT ir VGT be ne-galios skaičiuota apskričių lygmeniu.Informacijos šaltiniai:

1. 2012–2014 m. vidutinis Lietuvos gyventojų skai-čius pagal lytį, amžių ir administracinę teritoriją kiekvienais metais gautas iš Statistikos departa-mento duomenų bazių;

2. Mirusiųjų skaičius 2012–2014 m. pagal amžių, lytį, administracinę teritoriją gautas iš Mirties atvejų ir jų priežasčių valstybės registro;

3. Skaičiuojant SGT naudojamam negalios paplitimui vertinti pritaikyti 2012–2014 m. gyventojų pajamų ir gyvenimo sąlygų statistinių tyrimų rezultatai (EU-SILC), gauti iš Statistikos departamento [4];

4. Duomenys apie asmenų skaičių, kuriems 2012–2014 m. pagal amžių, lytį, administracinę teri-toriją (apskritis) buvo skiriama neįgalumo arba netekto darbingumo pensija, gauti iš „Sodros“ duomenų bazių [5].Duomenų tvarkymas. Duomenims analizuoti su-

daryti trys MS Excel duomenų rinkiniai:• vidutinis Lietuvos gyventojų skaičius 2012–

2014 m. (stratifikuota pagal amžių, lytį, adminis-tracinę teritoriją (apskritis));

• suaugusiųjų SGT skaičiuoti skirta duomenų skaičiuoklė, kurioje buvo suvedami mirtingumo duomenys bei duomenys apie veiklos apriboji-mo paplitimą (remiantis GALI indeksu) pagal amžių, lytį ir administracinę teritoriją (apskritis) 2012–2014 m.;

• suaugusiųjų VGT be oficialiai pripažintos ne-galios skaičiuoti skirta duomenų skaičiuoklė, kurioje buvo suvedami duomenys apie asmenis, gavusius neįgalumo ar netekto darbingumo pen-sijas iš „Sodros“ duomenų bazių pagal amžių, lytį ir administracinę teritoriją (savivaldybes) 2012–2014 m.Visi pirminiai duomenys įrašyti naudojantis Mi-

crosoft Excel programa.

Tyrimo statistiniai metodai detaliai aprašyti mūsų ankstesnėse publikacijose [4, 5].

TYRIMO REZULTATAI2012–2014 m. kasmet EU-SILC tyrime anketiniu būdu apklausta apie 10 000 20–85 m. ir vyresnio am-žiaus Lietuvos gyventojų, iš kurių 3 270 respondentų (33 proc.) į klausimą „Ar per pastaruosius 6 mėne-sius Jūsų veikla, palyginti su įprastine žmogaus vei-kla, buvo ribojama dėl sveikatos sutrikimų?“ (GALI indeksas) atsakė „labai ribojama“ arba „šiek tiek ribojama“.

Pasitelkiant 2012–2014 m. „Sodros“ duomenis ir vertinant Lietuvoje oficialiai pripažintos negalios pa-plitimą, iš 2 341 787 suaugusiųjų (nuo 20 iki 85+ m. amžiaus) Lietuvos gyventojų oficialiai negalia buvo pripažinta apie 216 000 asmenų kasmet (9,2 proc.).

Lietuvoje 2012–2014 m. gyventojų VGT be nega-lios buvo 50,2 metų, t. y. 10,3 metų ilgesnė už SGT, kuri tuo pačiu laikotarpiu buvo 40 metų. Sulaukus 65 m. amžiaus, skirtumas tarp EU-SILC ir „Sodros“ duomenų išlieka taip pat apie 10 metų (1 pav.). Šis skirtumas buvo statistiškai reikšmingas (p ≤ 0,05). Didėjant amžiui abu rodikliai nuosekliai mažėjo, jų minimalios reikšmės nustatytos pagyvenusių (85 m. ir vyresnių) žmonių grupėje.

Akivaizdūs skirtumai stebimi analizuojant, kiek metų nuo bendrosios VGT sudaro sveiko gyvenimo metai ir gyvenimo metai be negalios (2 pav.). SGT dalis nuo VGT, ilgėjant gyventojų amžiui, tolygiai trumpėjo. Suaugusiųjų gyventojų (20 m. amžiaus) SGT sudarė 72,7 proc. bendrosios VGT, o 85 m. ir vyresnių – 10,8 proc. Vyrų SGT dalis visais gyveni-mo tarpsniais buvo didesnė už moterų. VGT be ne-galios dalis nuo VGT ilgėjant gyventojų amžiui kito

46 2017/1(76)


netolygiai. Nuo 20 iki 50–55 m. amžiaus VGT be negalios dalis mažėjo nuo 91,3 iki 85,6 proc., tačiau nuo 55 m. pradėjo didėti ir 85 m. ir vyresnių gyven-tojų sudarė net daugiau nei 20 m. amžiaus gyvento-jų – 95 proc. Stebint atskirai vyrus ir moteris, moterų VGT be negalios dalis visais amžiaus tarpsniais buvo didesnė, atvirkščiai nei stebint SGT.

Nors 2012–2014 m. didžiausias skirtumas tarp VGT be negalios ir SGT įverčių buvo Tauragės apskrityje (20 m. – 14,8 metų, 65 m. – 10,1 metų), labiausiai iš visų apskričių išsiskyrė ir mažiausias VGT be negalios ir SGT įverčių skirtumas tarp visų amžiaus grupių buvo Vilniaus apskrities gyventojų (20 m. – 6,8 metų, 65 m. – 7,1 metų).

Lietuvoje 2012–2014 m. VGT be negalios ir SGT įverčiai apskrityse skyrėsi. Ilgiausia gyventojų SGT buvo Vilniaus (44,3 metų), Klaipėdos (40 metų), Tel-šių (40 metų) apskrityse, trumpiausia SGT – Tauragės (34,8 metų), Alytaus (34,9 metų) apskrityse. Vilniaus (8,9 metų) apskrities gyventojų SGT išlieka tarp pir-maujančių ir sulaukus vyresnio nei 65 m. amžiaus. Vyresnių gyventojų trumpiausia SGT buvo Alytaus (3,8 metų) ir Utenos (4,1 metų) apskrityse.

Ilgiausia gyventojų VGT be negalios buvo Klai-pėdos (51,3 metų) ir Telšių (51,3 metų) apskrityse, trumpiausia – Utenos apskrityje (48,4 metų). 65 m. amžiaus gyventojų ilgiausia VGT be negalios buvo 16 metų – Klaipėdos ir Vilniaus apskrityse, trumpiau-sia – Marijampolės apskrityje – 14,9 metų (1 lentelė).

Vertinant skirtumus tarp apskričių pastebėta, kad SGT (EU-SILC tyrimas) įverčių netolygumai 2012–2014 m. buvo gerokai didesni nei VGT be oficialiai Lietuvoje pripažintos negalios („Sodra“) įverčių (3 pav.).

Analizuojant VGT be negalios ir SGT įverčių skirtumus tarp lyčių nustatyta, kad Lietuvos vyrų 2012–2014 m. įverčių skirtumas buvo daug mažesnis nei moterų ir amžiaus kreivėje kito netolygiai. Vyrų skirtumas tarp SGT ir VGT be negalios įverčių ma-žėjo nuo 65 m. amžiaus, moterų pradėjo mažėti anks-čiau – nuo 60 m. amžiaus. 85 m. ir vyresnio amžiaus

80706050403020

50

40

30

20

10

0

Amžius

Met

ai

5,77,8

10,413,0

15,618,1

20,824,1

27,932,0

36,3

40,8

45,450,2

0,61,32,44,06,0

8,411,4

14,818,5

22,526,6

30,9

35,4

40,0

VGT be negaliosS GT

Rodikliai:

1 pav. VGT be negalios ir SGT pagal amžių Lietuvoje 2012–2014 m.

85+80706050403020

80

70

60

50

40

30

20

10

0

Amžius

SGT

dalis

(pr

oc.)

nuo

VG

T

10,815,4

21,9

28,3

34,740,8

46,852,5

57,461,4

64,867,9

70,472,7

17,520,1

27,1

34,440,0

45,4

51,256,8

61,565,3

68,671,5

74,076,1

8,413,3

19,425,1

31,8

38,2

44,149,8

54,658,6

62,065,167,669,9

Iš visoVyraiMoterys

8580757065605550454035302520

96

94

92

90

88

86

84

82

Amžius

VGT

be

nega

lios

dalis

(pr

oc.)

nuo

VG

T

Iš

visoVyraiMoterys

95,094,6

93,9

92,3

90,4

87,8

85,685,686,4

87,488,5

89,590,5

91,3

94,193,4

92,0

89,7

88,1

84,3

82,683,2

84,4

85,9

87,3

88,6

89,790,7

95,395,094,6

93,4

91,5

89,7

87,487,187,6

88,489,3

90,291,0

91,8

2 pav. SGT ir VGT be negalios dalis (proc.) nuo VGT pagal amžių ir lytį Lietuvoje 2012–2014 m.

1 lentelė. Trumpiausios ir ilgiausios SGT ir VGT be nega-lios rodikliai Lietuvos apskrityse 2012–2014 m.

Apskritis (ilgiausia trukmė)

Apskritis (trumpiausia trukmė)

20 m. 65 m. 20 m. 65 m.

SGT Vilniaus – 44,3 m.

Vilniaus – 8,9 m.

Tauragės – 34,8 m.

Alytaus – 3,8 m.

VGT be negalios

Klaipėdos – 51,3 m.

Klaipėdos ir Vil-niaus – 16 m.

Utenos – 48,4 m.

Marijampo-lės – 14,9 m.

2017/1(76) 47


gyventojų skirtumas tarp įverčių buvo mažiausias – 4–5,4 metų (4 pav.).

20-mečių vyrų 2012–2014 m. VGT be oficia-liai pripažintos negalios buvo 44,9 metų, SGT – 37,6 metų, t. y. vyrų VGT be negalios buvo 7,2 metų ilgesnė už SGT ir šis skirtumas gyventojams senstant mažėjo (5 pav.).

Vyrų VGT be negalios ir SGT įverčiai apskrity-se taip pat skyrėsi. Mažiausias skirtumas tarp įver-čių buvo tarp Vilniaus apskrities gyventojų (20 m. – 4,9 metų, 65 m. – 4,6 metų). Didžiausias skirtumas buvo gyventojų, gyvenančių Alytaus (10,4 metų), Tauragės (9,9 metų) apskrityse. Sulaukus 65 m. amžiaus didžiausi skirtumai buvo tarp gyventojų,

8580757065605550454035302520

50

40

30

20

10

0

Amžius

Met

ai

Vilniaus apskr.

Alytaus apskr.Kauno apskr.Klaipėdos apskr.Marijampolės apskr.Panevėžio apskr.

Šiaulių apskr.Tauragės apskr.Telšių apskr.Utenos apskr.

Teritorija:

8580757065605550454035302520

50

40

30

20

10

0

Amžius

Met

ai

Vilniaus apskr.

Alytaus apskr.Kauno apskr.Klaipėdos apskr.Marijampolės apskr.Panevėžio apskr.

Š iaulių apskr.T auragės apskr.T elšių apskr.Utenos apskr.

Teritorija:

3 pav. VGT be negalios ir SGT Lietuvos apskrityse pagal amžių 2012–2014 m.

8580757065605550454035302520

13

12

11

10

9

8

7

6

5

4

Amžius

Metai

4

5,16

6,46,86,66,46,36,46,56,76,977,2

5,4

7

8,9

10,6

11,51211,911,91212,212,512,7

1313,2

VyraiMoterys

Lytis:

4 pav. VGT be negalios ir SGT įverčių skirtumas (metais) tarp vyrų ir moterų Lietuvoje 2012–2014 m.

8580757065605550454035302520

50

40

30

20

10

0

Amžius

Met

ai

VGT be negaliosSGT

Vyrų rodikliai:

4,96,58,510,4

12,514,3

16,719,8

23,427,2

31,4

35,7

40,2

44,9

0,91,42,54,05,77,7

10,413,5

17,020,7

24,6

28,8

33,237,6

5 pav. Vyrų VGT be negalios ir SGT rodiklių priklausomybė nuo amžiaus Lietuvoje 2012–2014 m.

8580757065605550454035302520

60

50

40

30

20

10

0

Amžius

Met

ai

VGT be negaliosSGT

Moterų rodikliai:

5,98,2

11,214,4

17,620,9

24,027,7

31,936,2

40,845,6

50,455,3

0,51,12,33,96,1

8,912,1

15,919,9

24,028,3

32,937,4

42,1

6 pav. Moterų VGT be negalios ir SGT rodiklių priklauso-mybė nuo amžiaus Lietuvoje 2012–2014 m.

48 2017/1(76)


gyvenančių Alytaus (8,4 metų) ir Utenos (8 me-tai) apskrityse. Moterų įverčių skirtumai apskrityse taip pat buvo dideli ir siekė net 17,3 metų Alytaus, 16,4 metų – Panevėžio, 15 metų – Tauragės apskri-tyse. Mažiausi įverčių skirtumai taip pat buvo tarp Vilniaus apskrities gyventojų.

Moterų skirtumas tarp įverčių buvo 6 metais di-desnis nei vyrų. 20-mečių moterų VGT be negalios buvo 55,3 metų, SGT – 42,1 metų, t. y. moterų VGT be negalios buvo 13,2 metų ilgesnė nei SGT (6 pav.).

REZULTATŲ APTARIMAS Lietuvoje duomenys apie oficialiai nustatomą nega-lią renkami populiaciniu lygiu, todėl palyginimai, ar VGT be negalios ir SGT rodikliai panašūs, yra vertin-gi. Iš esmės abu rodikliai atspindi tą pačią koncepci-ją, tačiau paremti skirtingais pirminiais duomenimis. Išanalizavus rodiklius pagal tam tikrus kintamuosius ir lyginant tarpusavyje atskleisti dėsningumai, kurie iki šiol Lietuvoje nebuvo ištyrinėti, todėl gali suteikti daugiau informacijos, reikalingos sveikatos politikai formuoti.

Remiantis „Sodros“ (9,2 proc.) oficialiai pripažin-tos negalios duomenimis ir įvertinus negalios papliti-mą nustatyta, kad pastarojo absoliutinė reikšmė buvo mažesnė, lyginant su EU-SILC (33 proc.) tyrimo duomenimis. Atitinkamai ir sveiki gyvenimo metai buvo ilgesni ten, kur mažesnis negalios paplitimas. SGT ir VGT be negalios įverčiai tarpusavyje skyrėsi 10,3 metų, t. y. VGT be negalios, skaičiuota remiantis oficialiais Lietuvos duomenimis apie gaunamas netek-to darbingumo / neįgalumo išmokas, 2012–2014 m. buvo 10,3 metų ilgesnė nei SGT, kuri skaičiuota re-miantis subjektyviais savo sveikatos vertinimais. Iš to galime daryti prielaidą, kad Lietuvos gyventojai savo sveikatos sutrikimus patys subjektyviai vertina daug prasčiau nei gydytojai, objektyviai įvertinantys besikreipusių žmonių sveikatą. Be to, galimas daly-kas, gyventojai apklausose „hiperdiagnozuoja“ savo prastą sveikatą, kuri negali būti pripažinta oficialiai, nes neatitinka oficialiai patvirtintų kriterijų, nurody-tų atitinkamuose teisės aktuose, o negalia nustatoma sunkesniais sveikatos sutrikimų atvejais. Todėl, atro-do, gyventojai kreipiasi į savo gydytojus dėl sunkes-nių sveikatos sutrikimų. Dar vienas aspektas, darantis įtaką negalios nustatymui, – socialinės išmokos. Lė-šos, skirtos socialinėms išmokoms, yra ribotos ir nuo to labai priklauso negalios nustatymas. Tačiau abie-jų rodiklių (SGT ir VGT be negalios) pasiskirstymas pagal amžių atskleidė tą pačią tendenciją – didėjant gyventojų amžiui SGT ir VGT be negalios rodikliai

mažėjo, t. y. gyventojams senstant trumpėjo ir metai, tikėtinai likę gyventi be negalios. Analizuojant, kurią VGT dalį sudaro sveiko gyvenimo metai, pastebėti akivaizdūs skirtumai tarp SGT ir VGT be negalios rodiklių. Tam įtakos turėjo „Sodros“ duomenų ypa-tumai, nes neatsižvelgta į dalį asmenų, kurie negauna netekto darbingumo pensijos (arba kuriems neverti-namas darbingumas) ir todėl negali būti identifikuoti kaip turintys oficialiai pripažintų funkcinių apriboji-mų. Pensinio amžiaus žmonės gali pasirinkti, kurią pensiją, netekto darbingumo ar senatvės, nori gauti. Dėl šios priežasties pensinio amžiaus asmenų nega-lios paplitimo mastas remiantis „Sodros“ duomenimis turėtų būti vertinamas su atsarga.

SGT (EU-SILC tyrimas) įverčių netolygumai tarp apskričių 2012–2014 m. buvo gerokai didesni, nei VGT be oficialiai Lietuvoje pripažintos negalios („Sodra“) įverčiai. Tai visiškai natūralu, nes šaly-je daug metų veikia NDNT regioniniai padaliniai, kurie nustatant negalią vadovaujasi tam tikrais ben-drais kriterijais. VGT be negalios įverčiai tarp ap-skričių svyravo 2–3 metais (20 m. 48,4–51,3 metų). SGT įverčių svyravimas buvo didesnis (20 m. 34,8–44,3 metų). Tam įtakos galėjo turėti skirtingi pirmi-niai duomenys, kadangi VGT be negalios įverčiams bei negalios paplitimui Lietuvoje skaičiuoti buvo naudoti „Sodros“ duomenys (ištisinis tyrimas). Dėl šios priežasties VGT be negalios tarp apskričių pasi-skirstė tolygiau nei SGT, kuriai apskaičiuoti naudoti tyrimo duomenys, gauti atrankinio tyrimo metodu, be to, daug mažesnė imtis. VGT be negalios rodiklių netolygumus buvo galima matuoti ir savivaldybių lygmeniu, o SGT dėl mažos apklausos imties – tik apskričių lygmeniu, tačiau siekiant rodiklių palygi-namumo abu rodikliai vertinti tik apskrityse.

Informacija apie valstybės lygmeniu neįgaliai-siais pripažintų žmonių kontingentą yra labai vertin-ga ir naudinga šalies viduje, nes Europos Komisija SGT rekomenduoja naudoti kaip suvestinį gyventojų sveikatos būklę apibūdinantį rodiklį ir yra didelė tiki-mybė, kad SGT rodiklis palaipsniui įgaus vis didesnę reikšmę formuojant sveikatos politiką [6–8]. Šie duo-menys suteikia galimybę periodiškai stebėti VGT be negalios / SGT kaip socialinį ir ekonominį reiškinį ir įvertinti negalios sukeliamus ekonominius nuostolius valstybei [9].

Pasaulyje atliekama daug tyrimų, susijusių su sveiko gyvenimo trukme. Šiuo metu daugiausia in-formacijos apie SGT sukaupta Europoje, kur dėl vyk-domo standartizuoto tyrimo (EU-SILC) galima ap-skaičiuoti tarp valstybių palyginamus SGT įverčius

2017/1(76) 49


(pabrėžiama, kad naudojami apklausos duomenys, nes daugelyje šalių nėra populiaciniu lygmeniu ruti-niškai renkamos informacijos, o jei tokie duomenys yra, jų beveik neįmanoma palyginti su kitų valstybių rodikliais). Tačiau nuo 2007 m. Europos Komisijos ir valstybių narių inicijuotas EHLEIS projektas (angl. The European Health and Life Expectancy Informa-tion System) kasmet vertina SGT ES valstybėse ir gautus rezultatus palygina su ES vidurkiu [10]. Pa-skutiniai duomenys (2014 m.) rodo, kad Lietuvos gyventojų vidutinė tikėtina ir sveiko gyvenimo truk-mė 2,5 metų atsilieka nuo 28 ES šalių vidurkio [11]. 28 ES šalių 65 m. gyventojai be funkcinių kasdienės veiklos apribojimų 2014 m. galėjo tikėtis nugyventi 8,6 metų, o Lietuvos SGT įvertis tokio pat amžiaus gyventojų grupėje buvo 6 metai (mūsų atliktame ty-rime), t. y. trumpesnė daugiau nei 2,5 metų. Eurostato duomenimis, 2014 m. 65 m. amžiaus vyrų ir mote-rų SGT buvo 6,1 metų. Ne veltui Lietuvoje bei ES vis didesnis dėmesys skiriamas SGT, šis rodiklis vis dažniau minimas Lietuvos sveikatos dokumentuose, pvz., Lietuvos pažangos strategijoje įvardijamas sie-kis 2 metais pailginti sveiko šalies gyventojų gyveni-mo trukmę [12].

Reikia pabrėžti, kad EHLEIS projekto metu lygi-nami rodikliai skirstomi tik pagal lytį ir apskaičiuo-jami 65 m. amžiaus gyventojams, o kiti dėsningumai netiriami. Kadangi kiekviena šalis turi tikslą didinti SGT ir VGT be negalios, netolygumų nustatymas ša-lies viduje yra kertinis akmuo, nurodantis regionus

lyderius ir regionus, kuriuose dar reikia investuoti siekiant norimo rezultato.

IŠVADOS1. SGT bei VGT be negalios rodikliai papildo vienas

kitą, nes atspindi du skirtingais pirminiais duo-menimis paremtus gyventojų funkcinės būklės parametrus.

2. VGT be negalios 2012–2014 m. buvo apie 10 metų ilgesnė nei SGT. VGT be negalios ir SGT tolygiai trumpėjo gyventojams senstant.

3. SGT rodikliui būdingesnė hiperdiagnostika bei didesnis lyginamasis lengvų funkcinių sutrikimų svoris, o VGT be negalios – sunkesni, ekspertų nu-statyti ir oficialiai pripažinti funkciniai sutrikimai.

4. Lietuvos apskrityse SGT įverčio netolygumai nu-statyti didesni nei VGT be negalios rodiklio. Di-džiausi skirtumai tarp įverčių buvo Tauragės bei Alytaus apskrityse, mažiausi – Vilniaus apskrity-je. Tarp moterų įverčių nustatyti didesni skirtumai nei tarp vyrų.

PADĖKAStraipsnio autoriai dėkoja Higienos instituto Sveika-tos informacijos centro Biostatistinės analizės sky-riaus vyr. specialistei Nadeždai Lipunovai (šiuo metu dirbančiai Birmingemo universitete) už pirminių duomenų surinkimą ir apdorojimą.


Literatūra 1. Sullivan DF. Disability components for an index of health. Vital and

health statistics Series 2, Data evaluation and methods research. 1971;(42):1-40.

2. Sullivan DF. A single index of mortality and morbidity. HSMHA health reports. 1971;86(4):347-54.

3. European Union Statistics on Income and Living conditions (EU-SILC). Prieiga per internetą: <http://ec.europa.eu/eurostat/web/microdata/european_union_statistics_on_income_and_living_conditions>.

4. Našlėnė Ž, Gurevičius R. Suaugusiųjų sveiko gyvenimo trukmė Lietuvoje 2012–2014 m. Visuomenės sveikata. 2016;4(75):31-37.

5. Našlėnė Ž, Gurevičius R. Vidutinė tikėtina suaugusiųjų gyvenimo trukmė be negalios Lietuvoje 2012–2014 m. Visuomenės sveikata. 2016;3(74):24-31.

6. Gromulska L, Wysocki MJ, Gorynski P. [Healthy life years (HLY) comprehensive indicator of health situation-recommended by European Union]. Przeglad epidemiologiczny. 2008;62(4):811-20.

7. Stiefel MC, Perla RJ, Zell BL. A healthy bottom line: healthy life expectancy as an outcome measure for health improvement efforts. The Milbank quarterly. 2010;88(1):30-53.

8. Expert Review and Proposals for Measurement of Health Inequalities in the European Union [press release]. Luxembourg: European Commission Directorate General for Health and Consumers, 2011.

9. Petrauskienė J, Ambrozaitienė D, Kalėdienė R, Starkuvienė S. Vidutinės tikėtinos gyvenimo be negalios trukmės Lietuvoje įvertinimas. Medicina (Kaunas, Lithuania). 2010;46(10):707-11.

10. Robine JM, Cambois E, Nusselder W, Jeune B, Oyen HV, Jagger C. The joint action on healthy life years (JA: EHLEIS). Archives of public health = Archives belges de sante publique. 2013;71(1):2.

11. European Health & Life Expectancy (JA: EHLEIS information system) Nr. 10 „Sveiko gyvenimo trukmė Lietuvoje“. Sveiko gyvenimo trukmė Lietuvoje 2016. Prieiga per internetą: <http://www.hi.lt/uploads/pdf/padaliniai/BAS/Sveiki%20gyvenimo%20metai%20%2810%20leidimas%29.pdf>.

12. Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. gegužės 15 d. nutarimas Nr. XI-2015 „Valstybės pažangos strategija „Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“. Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=425517&p_query=&p_ tr2=2>.

50 2017/1(76)


Summary The aim of the study was to compare healthy life

years (HLY) and disability-free life expectancy of adults in Lithuania in 2012–2014 years by the districts, gender and age.

Material and methods. The data about the average population in Lithuania in 2012–2014 years by the gender, age and the administrative area were available from the Lithuania department of statistics. The mortality data were obtained from the Death registry. The data about the persons who were receiving disability or work incapacity benefits in 2012–2014 years by the age, gender, administrative area were obtained from the data bases of Compulsory health insurance fund. Data from EU-SILC (Statistics on Income and Living Conditions) survey was obtained from Statistics Lithuania and the question on long term related disability (known as the Global Activity Limitation Indicator, GALI) was used to calculate HLY during 2012–2014. HLY and the disability-free life expectancy were calculated based on the Sullivan method. Microsoft Excel was used to construct survival tables for HLY.

Results. Life expectancy of 20 years old Lithuanians was 55 years in 2012–2014, while the healthy life years (HLY) was 40 years. Disability-free life expectancy was 10 years higher than HLY. HLY and disability-free life expectancy decreased with increasing of age. HLY rate

differences in the districts were larger than disability-free life expectancy rate. The highest differences between HLY and disability-free life expectancy of the 20 years old Lithuanians were in the districts of Tauragė and Alytus. The differences between female’s rates were larger than between male’s rates. Only disability-free life expectancy we could calculate and evaluate differences in municipalities, for HLY smallest territories are 10 regions. It’s likely, that in case of HLY - prevailing „over-self-determination“, and biggest fraction of light or moderate health problems. In case of disability free life expectancy – there are more serious functional disability, which is officially confirmed and recognized by the medical experts.

Keywords: healthy life years, disability-free life expectancy, comparison, GALI index, gender, district, Lithuania.

Correspondence to Žilvinė NašlėnėInstitute of HygieneDidžioji str. 22, LT-01128 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]


The comparison of healthy life expectancy and disability-free life expectancy of adults in Lithuania in 2012–2014

Žilvinė Našlėnė, Romualdas GurevičiusInstitute of Hygiene

2017/1(76) 51


„SVEIKATA 2020“ POLITIKOS RAIDA: JAUNIMO SVEIKATA

Irena Misevičienė1, Vita Špečkauskienė2, Alona RauckienėMichaelsson3 1Lietuvos sporto universitetas, 2Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, 3Klaipėdos universitetas

SantraukaTikslas. Apžvelgti PSO Europos regiono sveikatos politikos raidą, jos sąsajas su jaunimo sveikatos stiprinimu, Lie-

tuvoje vykstančiais jaunimo sveikatą stiprinančiais judėjimais ir Sveikatą stiprinančių universitetų (SSU) tinklo veiklos rezultatais.

Tyrimo medžiaga ir metodai. PSO Europos regiono sveikatos politikos dokumentų, sveikatą stiprinančių judėjimų literatūros apžvalga. Trijuose SSU atlikta I ir IV kurso skirtingų studijų krypčių studentų anketinė apklausa. Išdalyta 1 516 anketų, atsakyta į 1 030 anketų, bendras atsakas – 67,9 proc.

Rezultatai. Apžvelgti tokie PSO visuomenės sveikatą stiprinantys judėjimai, kaip „Sveiki regionai“, „Sveiki miestai“, „Sveikatą stiprinančios mokyklos“, „Sveikatą stiprinantys universitetai“, „Sveikatą stiprinančios ligoninės ir sveikatą sti-prinančios sveikatos priežiūros įstaigos“, jų raida Europoje ir Lietuvoje. Įvertintos Europos sveikatos politikos „Sveikata 2020“ sąsajos su Lietuvos sveikatos 2014–2025 m. strategija. Pateiktos PSO SSU tinklų ištakos. Lietuvos SSU tinklo stu-dentų apklausa parodė, kad jų gyvensena nesveika, negerėja per paskutinį dvidešimtmetį. Du trečdaliai visų studijų kryp-čių studentų yra fiziškai neaktyvūs, kas šeštas turi antsvorio, kas penktas rūkė kasdien per pastaruosius tris mėnesius, kas trečias apskritai, o kas antras socialinių mokslų krypties studentas nurodė, kad 2–3 kartus per mėnesį vartoja stipriuosius alkoholinius gėrimus. Absoliučiai visi studentai pripažino, kad jiems reikėtų mažiau vartoti alkoholinių gėrimų. Daugiau nei pusė biomedicinos krypties studentų, kas ketvirtas kitų studijų krypčių studentas studijavo su sveikata susijusius da-lykus, pusė biomedicinos bei kas trečias technologijų ir socialinių mokslų krypčių studentas pageidavo, kad tarp studijų programų būtų sveikatos mokymo kursas.

Išvados. PSO Europos sveikatos politika „Sveikata 2020“ tapo daugelio šalių, įskaitant ir Lietuvą, nacionalinės svei-katos politikos atnaujinimo stimulu ir veiklos kelrodžiu, o PSO sveikatą stiprinantys judėjimai aktyvūs ir Europoje, ir Lietuvoje. Atlikti pirmieji Sveikatą stiprinančių universitetų tinklo studentų sveikatos ir gyvensenos tyrimai Lietuvoje suponuoja fizinio aktyvumo skatinimo veiklas ir alkoholio vartojimo nepakantumo politiką pripažinti prioritetinėmis studentų sveikatos stiprinimo kryptimis, nepamirštant ir sveikos mitybos pagrindų įtvirtinimo.

Reikšminiai žodžiai: sveikatos politika, sveikata, gyvensena, studentai.

Adresas susirašinėti: Irena Misevičienė Lietuvos sporto universitetasSporto g. 6, 44221 KaunasEl. p. [email protected]

ĮVADASPasaulio sveikatos organizacijos (PSO) dokumentuo-se užfiksuotas dešimtmečiais nesikeičiantis sveikatos apibrėžimas, jog „sveikata – visapusė fizinė, psichinė ir socialinė gerovė, o ne vien tik ligos ar negalavi-mų nebuvimas“ (PSO, 1948). Pats sveikatos apibrė-žimas nurodo, jog, suprantant sveikatą kaip fizinę ir socialinę gerovę ir siekiant ją pagerinti, nepakanka vien tik medikų, galinčių spręsti fizinės ir iš dalies psichikos sveikatos problemas, pastangų, būtinas įvairių profesijų specialistų, įstaigų ir institucijų ben-dradarbiavimas, užtikrinant socialinę, ekonominę ir netgi dvasinę visuomenės gerovę. Šios nuostatos

plačiai atspindėtos naujame Europos sveikatos poli-tikos dokumente „Sveikata 2020“ [1]. Paskutiniais dešimtmečiais senstant Europos gyventojams ypač didelis dėmesys skiriamas vaikų ir jaunimo sveika-tai, siekiant turėti kaip galima daugiau darbingo am-žiaus sveikų žmonių ateityje. PSO inicijuoja labai daug įvairių judėjimų, tokių kaip „Sveiki regionai“ [2], „Sveiki miestai“ [3], „Sveikatą stiprinančios mokyklos“ [4], „Sveikatą stiprinančios ligoninės ir sveikatos priežiūros įstaigos“ [5], kurių tikslas – sti-printi žmonių sveikatą, užkirsti kelią dažniausių lė-tinių neinfekcinių ligų atsiradimui. M. Marmot [6], apibendrinęs ilgalaikius tyrimus, įrodė, kad sveikata glaudžiai susijusi su socialiniais ir ekonominiais ro-dikliais, tarp kurių didelis vaidmuo tenka amžiui ir išsilavinimui. Siekiant šalyse turėti kuo daugiau svei-kų asmenų, ypač svarbu suformuoti tinkamą jaunimo požiūrį į sveikatą, išugdyti asmenybę, kuri rūpintųsi

52 2017/1(76)


savo, savo šeimos ir aplinkinių žmonių sveikata. Mo-kyklos, kolegijos ir universitetai – tai ta terpė, kurioje subręsta būsimųjų inteligentų karta, galinti ir turinti daryti reikšmingą įtaką valstybės raidai, o turint ge-ros sveikatos išsaugojimo principų žinių prisidėti ir prie teisingos šalies sveikatos politikos formavimo, jos įgyvendinimo ir tuo pačiu prie šalies gyventojų sveikatos gerinimo.

Lietuvos gyventojų sveikatos rodikliai yra daug blogesni, lyginant su kitomis Europos šalimis [7]. Lietuvoje vyrauja jaunų asmenų (iki 30 metų) mirtys nuo traumų ir nelaimingų atsitikimų ir labai dažnai jos siejamos su nesveika gyvensena, ypač per gausiu alkoholio vartojimu. Neginčytina, kad tiek suaugu-sių, tiek jaunų žmonių sveikata labai priklauso nuo jų gyvensenos, požiūrio į sveikatos stiprinimą. Lietuvo-je vykdyti studentų subjektyvios sveikatos ir gyven-senos tyrimai [8–10] parodė, kad studentų sveikata nėra gera, o ir gyvensena nėra sveika.

Prieš kelis dešimtmečius PSO, inicijavusi „Svei-kų miestų“ projektą, skatino šalis plėtoti įvairioms gyventojų socialinėms ir amžiaus grupėms skirtus projektus, kaip „Sveikatą stiprinančios mokyklos“, „Sveikos darbovietės“, „Sveikos ligoninės“ ir pan., o jaunimo sveikatai stiprinti siūlė plėtoti Sveikatą sti-prinančių universitetų (SSU) judėjimą [11].

Straipsnio tikslas – apžvelgti PSO Europos regio-no sveikatos politikos raidą, jos sąsajas su jaunimo sveikatos stiprinimu, Lietuvoje vykstančiais jaunimo sveikatą stiprinančiais judėjimais ir pirmaisiais Lie-tuvoje įsteigto SSU tinklo veiklos rezultatais.

TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAIStraipsnyje apžvelgiami pagrindiniai PSO dokumen-tai ir jų nuostatos, susijusios su gyventojų sveikatos stiprinimu, PSO inicijuotais sveikatą stiprinančiais judėjimais, analizuojant PSO Europos regiono in-terneto svetainėje pateiktus dokumentus. Lietuvoje vykusių ir vykstančių PSO koordinuojamų projektų eiga vertinta remiantis Seime priimtais politiniais do-kumentais bei publikuota medžiaga.

SSU tinklo narių – Aleksandro Stulginskio uni-versiteto (ASU), Klaipėdos universiteto (KU) ir Lietuvos sporto universiteto (LSU) – studentų, stu-dijuojančių pagal tris skirtingas studijų kryptis (bio-medicinos, technologijų, socialinių ir humanitarinių mokslų), sveikatos bei požiūrio į sveikatą ir jos sti-prinimą ypatumų tyrimas atliktas 2016 m. rugsėjo–spalio mėnesiais naudojant ankstesniuose tyrimuose taikytą ir patobulintą klausimyną [8–10]. Siekiant, kad iš kiekvienos studijų krypties būtų ne mažiau

kaip po 500 studentų ir įvertinant minėtuose trijuose universitetuose 2016 m. rugsėjo 2 d. studijuojančių asmenų skaičių, į apklausą įtraukti visi I ir IV kursų bakalauro studijų studentai. Iš viso išdalyta 1 516 an-ketų, atsakyta į 1 030 anketų, bendras atsakas su-darė 67,9 proc. Duomenų analizė atlikta panaudojant SPSS programinį paketą, o skirtumų tarp tyrinėtų dažnių statistiniam reikšmingumui nustatyti taikyti įprasti biomedicinoje statistiniai metodai [12]. Lei-dimas atlikti tyrimą gautas KU Bioetikos komiteto posėdžio, įvykusio 2016 m. gegužės 23 d., nutarimu (protokolo Nr. 46Sv-SvC-8A).

REZULTATAISSU, vykdydami pirmosios veiklos krypties pirmą-jį uždavinį, laimėję Švietimo ir mokslo ministerijos skelbtą konkursą „Jaunimo pilietinės, mokslinės, kūrybinės, sportinės veiklos iniciatyvų skatinimo rė-mimas“, gavo lėšų KU kartu su partneriais teiktam projektui „Sveikatą stiprinantys universitetai studen-tų sveikatai ir gerovei“ vykdyti ir moksliniams tyri-mams atlikti. Šiame straipsnyje taip pat pateikiami pirminiai trijų SSU pagal skirtingas studijų kryptis (biomedicinos, technologijų, socialinių ir humanita-rinių mokslų) studijuojančių studentų sveikatos savi-vertės ir požiūrio į gyvenseną tyrimo rezultatai.

Studentų sveikatos būklė vertinta pagal jų atsa-kymų į klausimą „Kaip vertinate savo sveikatą?“ pasiskirstymą, pasirenkant vieną iš atsakymų: gera, gana gera, vidutiniška, gana bloga, bloga. Daugelis studentų, studijuojančių biomedicinos (toliau – B), technologijos (toliau – T) bei socialinius ir humani-tarinius (toliau – S) mokslus, atsakė, jog jų sveikata gera ar gana gera (abi grupės sujungtos), tai yra tokių studentų skaičius tarp B studentų sudarė 73,6 proc., tarp T – 74,4 proc. ir tarp S – 68,1 proc. (1 pav.).

Skirtingų studijų krypčių studentų atsakymų apie savo sveikatos būklę dažniai reikšmingai nesiskyrė, tačiau buvo nustatyti statistiškai reikšmingi skirtumai pagal atsakiusiųjų, jog labai rūpinasi savo sveikata, skaičių (1 pav.). Mažiausia labai besirūpinančių savo sveikata studentų dalis buvo tarp S studijų krypties apklausos dalyvių (27,9 proc.) ir ji buvo reikšmingai, beveik du kartus, mažesnė nei tarp B studijų krypties respondentų (49,1 proc., p < 0,05), tačiau nesiskyrė nuo T krypties studentų (36,7 proc.). Pateikti duome-nys patvirtina daugelio užsienio ir Lietuvos moksli-ninkų atliktų tyrimų rezultatus, kad aukštesnio svei-katos raštingumo lygio asmenys labiau rūpinasi savo sveikata [26]. Nors beveik du trečdaliai visų krypčių studentų savo sveikatą vertino kaip gerą ir gana gerą,

2017/1(76) 53


tačiau mažiau nei penktadalis savo gyvenimą per pa-skutines keturias savaites įvertino kaip „tikrai puikų, vargu ar gali būti geriau“ ir tarp atskirų studijų krypčių nesiskyrė reikšmingai, tai yra tarp B krypties studen-tų šitaip atsakiusiųjų dalis sudarė 12,9 proc., tarp S – 14,5 proc., o tarp T – 18 proc. Taigi optimistiškiausiai savo gyvenimo kokybę vertino T krypties studentai, nors šitaip atsakė tik kas šeštas apklausos dalyvis.

Remiantis daugelyje pasaulio šalių atliktų ilgalai-kių epidemiologinių tyrimų duomenimis teigiama, kad pačių tiriamųjų asmenų nuomonė apie savo svei-katą (sveikatos savivertė nuo labai geros iki labai blo-gos) puikiai koreliuoja su sergamumo ir mirtingumo bei ligotumo rodikliais [27–29]. Įrodyta, kad svei-katos savivertės lygis turi didelę nuspėjamąją galią rizikai susirgti ar numirti nustatyti bei glaudžiai kore-liuoja ir su sveikatą atspindinčiais rodikliais [30–32]. Tačiau ir šio studentų tyrimo duomenys parodė, kad nepaisant to, jog dauguma nurodė, kad sveikata gera, ji nevisapusiškai nulemia gyvenimo kokybę, nes tik kas penktas studentas atsakė, kad apskritai „jo gyve-nimas yra puikus“.

Studentų gyvensena vertinta pagal nepakankamo fizinio aktyvumo, antsvorio bei žalingų įpročių – rū-kymo ir alkoholio vartojimo – dažnius. PSO reko-mendacijose teigiama, kad suaugusį asmenį galima priskirti fiziškai aktyviam, jei jis kasdien užsiima fi-zine veikla, t. y. mankštinasi, sportuoja, dirba sode ar kt., mažiausiai 30 min. ir tokio fizinio krūvio metu padažnėja jo kvėpavimas ir pulsas. Tyrimo rezultatų analizė ne tik patvirtino anksčiau atliktų tyrimų duo-menis [8–10], bet ir šiame tyrime nustatyta gerokai daugiau fiziškai neaktyvių studentų. Jei pakankamai

fiziškai aktyvių respondentų daugiausia buvo tarp B krypties studentų (30,9 proc.) ir šis dažnis reikšmin-gai skyrėsi (p < 0,05) nuo T (21,7 proc.) ir S krypčių (15,3 proc.) studentų, tai daugiausia fiziškai neak-tyvių jaunų žmonių buvo tarp S studijų krypties ap-klausos dalyvių, tai yra 84,7 proc., panašiai tiek ir tarp T krypties studentų (78,3 proc.), šiek tiek mažiau tarp B krypties (69,1 proc.) studentų (nepakankamai fiziškai aktyvių studentų dažnių skirtumai pagal ats-kiras studijų kryptis nebuvo reikšmingi, 2 pav.).

Apibendrinant galima teigti, kad du trečdaliai visų studijų krypčių studentų yra fiziškai neaktyvūs.

Įvertinant didelį fiziškai neaktyvių studentų skai-čių nestebina ir toks faktas, kad sąlyginai daug jaunų asmenų (beveik kas šeštas studentas) turi antsvorio (2 pav.). Daugiausia turinčių antsvorio, tai yra asme-nys, kurių kūno masės indeksas buvo lygus ar didesnis už 25 kg/m2, buvo tarp S studijų krypties apklausos dalyvių (17,5 proc.), o tarp B ir T studijų krypčių stu-dentų asmenų, turinčių antsvorio, buvo beveik tiek pat, atitinkamai 13 proc. ir 12,5 proc., tačiau nereikšmingai mažiau nei tarp S krypties respondentų (2 pav.).

Rūkančiais laikėme studentus, kurie į užduotą klausimą „Ar dažnai rūkėte per praėjusius tris mėne-sius?“ atsakė „kasdien“. Daugiausia rūkantys kasdien prisipažino T studijų krypties studentai (24 proc.), o B ir S studijų krypčių kasdien rūkančių respon-dentų buvo labai panašiai, atitinkamai 21,5 proc. ir 21,8 proc. Taigi galima teigti, kad nepriklausomai nuo studijų krypties kas penktas studentas rūkė kas-dien per pastaruosius tris mėnesius.

Alkoholio vartojimą vertinome pagal studentų atsa-kymus, kaip dažnai jie vartoja stipriuosius alkoholinius

73,6 74,4 68,1

49,1

36,7

27,9*

0

20

40

60

80

1 2

BiomedicinaTechnologijosSocialiniai / humanitariniai

1 pav. Studentų, vertinančių savo sveikatą kaip gerą ir labai gerą (1) bei labai besirūpinančių ja (2), dalis (proc.) tarp skirtingų studijų krypčių studijuojančiųjų (*p < 0,05, lyginant su kitų krypčių studentais)

30,9

21,7

15,3*17,0

21,7

13,6* 13,012,5

17,5*

0

10

20

15

5

25

30

35

1 2 3


2 pav. Pakankamai fiziškai aktyvių studentų (1), turinčių antsvorio (2) bei manančių, jog jie yra šiek tiek nutukę (3), dalis (proc.) tarp skirtingų studijų krypčių studijuojančiųjų (*p < 0,05, lyginant su kitų krypčių studentais)

54 2017/1(76)


gėrimus, vyną ir alų. Vertinome, kiek studentų vartoja alkoholinius gėrimus kartą per savaitę ir 2–3 kartus per mėnesį. 3 pav. matome, kad beveik pusė S studijų krypties studentų (41,9 proc.) nurodė, jog stipriuosius alkoholinius gėrimus vartoja 2–3 kartus per mėnesį, ir tai gerokai daugiau (p < 0,05) nei tarp B ir T krypčių respondentų, atitinkamai 35,1 proc. ir 28,1 proc., tai yra kas trečias studentas 2–3 kartus per mėnesį vartoja stipriuosius alkoholinius gėrimus (3 pav.). Tokiu pačiu dažniu vartojančių vyną šiek tiek mažiau, tačiau vos ne kas ketvirtas B (23,9 proc.) ir S (27,9 proc.) kryp-čių studentas nurodė, kad geria vyną 2–3 kartus per mėnesį, o tarp T krypties studentų tokių asmenų buvo gerokai mažiau – 17,8 proc. (p < 0,05). Geriančių alų kartą per savaitę daugiausia buvo tarp T krypties stu-dentų (16,4 proc.) ir tai reikšmingai (p < 0,05) daugiau nei tarp B (12,8 proc.) ir S (9,9 proc.) studijų krypčių apklausos dalyvių.

Apibendrinant studentų gyvenseną atspindinčius duomenis galima teigti, kad jų gyvensena nėra sveika ir negerėja per paskutinį dvidešimtmetį. Du trečdaliai visų studijų krypčių studentų yra fiziškai neaktyvūs, kas šeštas turi antsvorio ir kas penktas rūko kasdien per pastaruosius tris mėnesius, kas trečias apskritai, o kas antras S krypties studentas nurodė, kad 2–3 kar-tus per mėnesį vartoja stipriuosius alkoholinius gėri-mus. Tai rodo, kad gana didelė dalis studentų vartoja visų tyrinėtų rūšių alkoholinius gėrimus gana dažnai (kartą per savaitę ar 2–3 kartus per mėnesį) ir netgi absoliučiai visi patys studentai mano, jog jiems rei-kėtų mažiau vartoti alkoholinių gėrimų.

Požiūris į sveikatos stiprinimą, žinių paiešką šio-je srityje dažnai koreliuoja su didesniu dėmesiu

studijoms apskritai. Tyrimo metu studentų klausta: „Ar jums svarbu gerai mokytis?“ Duomenų analizė parodė, kad daugumai visų krypčių studentų gerai mokytis svarbu, tačiau tarp T studijų krypties tyrimo dalyvių buvo statistiškai reikšmingai du kartus dau-giau studentų (12 proc.), kuriems visai nesvarbu gerai mokytis, lyginant su B (5 proc.) ir S (6 proc.) krypčių respondentais (p < 0,05). Nerimą kelia ir tai, kad tik kas trečias S krypties studentas nesutinka su teiginiu: „Abejoju, ar teisingai pasirinkau savo studijų objek-tą“ (36 proc.), o tarp B ir T krypčių studentų tokių as-menų buvo gerokai daugiau ir tai sudarė beveik pusę šių krypčių studentų, atitinkamai 54 proc. ir 48 proc. (p < 0,05). Pusės visų krypčių studentų santykiai su dėstytojais geri, tačiau apskritai studijomis labiau-siai patenkinti T krypties studentai (44,2 proc.) ir jų skaičius reikšmingai skiriasi (p < 0,05), lyginant su mažiausiai patenkintais S krypties (26,6 proc.) res-pondentais bei trečdaliu tokių, pasirinkusių studijuoti pagal B kryptį (35,5 proc.). Studentų klausiant, kaip jiems patinka universitete valgyklos maistas, techni-nės galimybės (kopijavimo paslaugos, galimybės nau-dotis kompiuteriais, internetu ir pan.), kultūrinė veikla, pasirenkamos studijos universitete, į visus šiuos klau-simus atskirų studijų krypčių studentų atsakymų daž-niai nesiskyrė, tačiau statistiškai reikšmingai skyrėsi nuomonės apie universiteto lokalizaciją ir aplinką bei sportinę veiklą, o tai tiesiogiai ir netiesiogiai susiję su palankesnėmis sąlygomis plėtoti sveikatos stiprinimo veiklą. Labai blogai ir blogai vertinančių universiteto aplinką tarp S krypties studentų buvo statistiškai reikš-mingai (p < 0,05) beveik du kartus daugiau (8,7 proc.) nei tarp B krypties (4,7 proc.) ir tris kartus daugiau nei tarp T krypties studentų (2,4 proc.). Panaši situacija nustatyta ir vertinant sportinę veiklą. Tarp S krypties studentų buvo statistiškai reikšmingai (p < 0,05) be-veik tris kartus daugiau sportinę veiklą universitete blogai ir labai blogai (14,1 proc.) vertinančių respon-dentų nei tarp B krypties studentų (5,4 proc.) ir beveik du kartus daugiau nei tarp T studijų krypties apklausos dalyvių (7,9 proc.).

Apibendrinant galima teigti, kad visų studijų krypčių studentai gana palankiai vertino socialinę universitetų aplinką (pasitenkinimas akademiniais reikalavimais, geri santykiai su dėstytojais, kolegų palaikymas), tačiau reikšmingai skyrėsi atskirų stu-dijų krypčių studentų nuomonės apie sportinę veiklą. Kas šeštas S krypties studentas sportinę veiklą uni-versitete vertino blogai ir labai blogai ir tai statistiš-kai reikšmingai skyrėsi nuo B ir T krypčių mokslus studijuojančių studentų.

11,06,0*

9,9

35,1

28,1*

41,9

0

10

2015

5

253035

4540

1 2


3 pav. Kartą per savaitę (1) ir 2–3 kartus per mėnesį (2) vartojančių stipriuosius alkoholinius gėrimus studentų dalis (proc.) tarp skirtingų studijų krypčių studijuojančiųjų (*p < 0,05, lyginant su kitų krypčių studentais)

2017/1(76) 55


Studentų klausta „Ar studijavote dalykus, susi-jusius su sveikata ir sveikatos stiprinimu?“ siekiant išsiaiškinti, kuri dalis studentų galėjo turėti daugiau žinių apie šią sritį (4 pav.).

4 pav. matyti, kiek studentų studijavo ir galė-jo gauti žinių apie sveikatos stiprinimą, taip pat pateikta studentų nuomonė, kokia jų dalis pagei-dautų specialaus sveikatos mokymo (streso valdy-mo, gydomosios mankštos, pagalbos mesti rūkyti, sveikos mitybos ir kt.) kurso, atskleidė skirtingų studijų krypčių studentų požiūrių netolygumus. Suprantama, kad daugiausia su sveikata susijusius dalykus studijavo B krypties studentai (60,3 proc.) ir jų dažnis buvo du kartus statistiškai reikšmingai (p < 0,05) didesnis nei tarp T ir S krypčių respon-dentų, atitinkamai 28,9 proc. ir 23,6 proc. Įdomu atkreipti dėmesį ir į tai, kad tarp daugiausia studi-javusių su sveikata susijusius dalykus B krypties studentų statistiškai reikšmingai daugiau (p < 0,05) buvo studentų (50 proc.), pageidaujančių specialaus sveikatos mokymo kurso, nei tarp T (33,6 proc.) ir S (39,2 proc.) krypčių respondentų (4 pav.). Ši gautų rezultatų analizė netiesiogiai parodė, jog net ir B krypties studentams trūksta su sveikata ir jos stiprinimu susijusių žinių, o santykinai mažas T ir S krypčių respondentų susidomėjimas atskiru svei-katos mokymo kursu galbūt susijęs su tiesiog jų menku sveikatos raštingumu, nes tai nepadidina stu-dentų siekio papildyti savo turimas žinias sveikatos žiniomis. Ši prielaida, tai yra sveikatos raštingumo lygmens vertinimas tarp skirtingų studijų krypčių studentų, galėtų būti tolesnių tyrimų objektas.

Apibendrinant studentų požiūrį į gaunamas žinias apie sveikatą ir jos stiprinimą galima teigti, kad dau-giau nei pusė B krypties studentų studijavo su sveika-ta ir jos stiprinimu susijusius dalykus ir tai reikšmin-gai didesnė dalis nei kitų studijų krypčių studentų, iš kurių tik kas ketvirtas studijavo minėtus dalykus. Pusė B krypties ir kas trečias T ir S krypčių studentas pageidavo, kad tarp studijų programų būtų sveikatos mokymo kursas. Specialaus sveikatos stiprinimo ir ligų profilaktikos modulio, kaip galbūt pasirenkamo dalyko, dėstymas universitetuose galėtų būti pirmas veiksmingas žingsnis didinant studentų sveikatos raštingumą ir gerinant motyvaciją sveikai gyventi. Rengiant studentų sveikatos stiprinimo programas, vertėtų numatyti mokslu grįstas priemones, o veiklos kryptis orientuoti ne tik į fizinės, bet ir į socialinės bei dvasinės sveikatos gerinimo aspektus.

SSU tinkle diegiant įvairius sveikatos stiprinimo projektus labai svarbi pačių studentų nuostata dėl svei-katinamųjų veiklų ir jų aktyvus dalyvavimas jose. Kas penktas B studijų krypties studentas (21,1 proc.) ir tik kas šeštas (18,1 proc.) S ir kas septintas (14,1 proc.) T krypties studentas visiškai sutiko su teiginiu, kad „universitete būtų griežčiau įgyvendinama nerūkymo politika“. Gana nedidelė dalis studentų pageidautų, kad universitete būtų pakankamos galimybės sveikai maitintis, atitinkamai tarp B, T ir S krypčių studentų šitaip atsakiusių asmenų buvo 10,1 proc., 12,7 proc. ir 12,7 proc. (p < 0,05). Deja, šie rezultatai iliustruoja didelės studentų dalies pakantumą rūkymui ir ne itin didelio skaičiaus studentų pageidavimą ir susidomėji-mą universitete sveikai maitintis.

REZULTATŲ APTARIMASŽymiausi antikos bei kitų laikotarpių pasaulio filoso-fai ir mąstytojai prieš daugelį metų išsakė dešimtis įsi-menančių posakių apie sveikatą, kaip antai Sokratas yra pasakęs, kad „sveikata – dar ne viskas, tačiau be sveikatos viskas – niekas“ [13]. Hipokratas, antikos laikų gydytojas, kartais vadinamas medicinos tėvu, teigė: „Gimnastika, fiziniai pratimai, ėjimas turi įsi-tvirtinti kasdienėj buity visų, kurie nori būti darbingi, sveiki, gyventi visavertį ir džiaugsmingą gyvenimą“ [14]. Tai ir šiandien išlieka labai aktualu ir patvirtin-ta daugelio mokslinių tyrimų duomenimis. Vertinant Europos ir ypač Lietuvos gyventojų sveikatą akivaiz-du, kad ji per pastaruosius dešimtmečius smarkiai ge-rėja tik ekonomiškai stipriose Vakarų Europos šalyse, tačiau, deja, Rytų Europoje, o ir Lietuvoje, gyvento-jų sergamumo ir mirtingumo nuo dažniausių lėtinių ligų, išorinių mirties priežasčių rodikliai didėja [7].

60,3

28,923,6*

50,0*

33,630,2

0

10

20

30

40

50

60

70

1 2


4 pav. Studentų, studijuojančių su sveikata ir sveikatos stiprinimu (1) susijusius dalykus ir pageidaujančių specia-laus mokymo šiais klausimais (2), dalis (proc.) tarp skir-tingų studijų krypčių studijuojančiųjų (*p < 0,05, lyginant su kitų krypčių studentais)

56 2017/1(76)


PSO, vertindama Europos gyventojų sveikatos po-kyčius, imasi ryžtingų veiksmų, siekdama parengti mokslu grįstas strategines sveikatos politikos kryptis, užtikrinsiančias visų Europos šalių gyventojų svei-katos gerėjimą. Naujosios PSO sveikatos politikos dokumente „Sveikata 2020“ [1] nurodoma, jog įgy-vendinus naująją sveikatos politiką „PSO Europos regione visi žmonės turėtų pasiekti įmanomai aukš-čiausią sveikatos, geros savijautos ir gerovės poten-cialą, šalys turėtų dirbti kartu ir atskirai, siekdamos mažinti sveikatos skirtumus regione ir už jo ribų“. Dauguma Europos šalių, vadovaudamosi „Sveikata 2020“ principais, skiria didelį dėmesį sveikatos sti-prinimui ir ligų prevencijai visose amžiaus grupėse. „Sveikata 2020“ politiniame dokumente PSO iškėlė du strateginius uždavinius: sumažinti sveikatos neto-lygumus šalyse ir tarp šalių bei už sveikatos apsaugą ir priežiūrą atsakingoms institucijoms lyderiauti svei-katos stiprinimo veikloje, diegiant principą „Sveikata visose politikose“. Šiame dokumente nurodoma, jog siekiant stiprinti jaunų žmonių sveikatą būtina skie-pyti sveikos gyvensenos principus, pradedant nuo nėščių moterų, tęsiant darbą darželiuose, mokyklose, kolegijose ir universitetuose. Sveikatos stiprinimo procese pasinaudoti „draugas draugui“ švietimo ir sveikatos raštingumo didinimo programų gerąja pa-tirtimi [1].

Lietuva, orientuodamasi į Europos naujosios svei-katos politikos dokumentą „Sveikata 2020“, paren-gė Lietuvos sveikatos 2014–2025 m. strategiją. Ji rengta atsižvelgiant ne tik į minėtą Europos sveika-tos politikos dokumentą, bet ir į valstybės pažangos strategijos „Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2012-05-15 nutarimu Nr. XI-2015 (Žin., 2012, Nr. 61-3050), 2014–2020 metų Nacionalinės pažangos pro-gramos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausy-bės 2012-11-28 nutarimu Nr. 1482 (Žin., 2012, Nr. 144-7430), šešioliktosios Lietuvos Respublikos Vy-riausybės programos, patvirtintos Lietuvos Respu-blikos Seimo 2012-12-13 nutarimu Nr. XII-51 (Žin., 2012, Nr. 149-7630), nuostatas. Strategija patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 2014 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. XII-964, įregistruotu Teisės aktų regis-tre (TAR) 2014-07-01 (identifikacijos kodas 2014-09403). Lietuvos sveikatos strategijoje pagrindiniam tikslui – 2025 m. šalies gyventojai būtų sveikesni ir gyventų ilgiau, pagerėtų gyventojų sveikata ir suma-žėtų sveikatos netolygumai – pasiekti numatyti ke-turi strateginiai tikslai: 1) sukurti saugesnę socialinę aplinką, mažinti sveikatos netolygumus ir socialinę

atskirtį, mažinant skurdo lygį ir nedarbą bei socialinę ir ekonominę gyventojų diferenciaciją šalies ir ben-druomenių lygmeniu; 2) sudaryti sveikatai palankią fizinę darbo ir gyvenamąją aplinką, kuriant saugias darbo ir sveikas buities sąlygas, didinant prekių ir pas-laugų vartotojų saugumo lygį, kuriant palankias sąly-gas saugiai leisti laisvalaikį, mažinant avaringumą ir traumų kelių eismo įvykiuose skaičių bei mažinant oro, vandens ir dirvožemio užterštumą, triukšmą; 3) formuoti sveiką gyvenseną ir jos kultūrą, mažinant alkoholinių gėrimų, tabako, neteisėtą narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimą ir prieinamumą, skatinant sveikos mitybos įpročius, ugdant optima-laus fizinio aktyvumo įpročius; 4) užtikrinti kokybiš-kesnę ir efektyvesnę sveikatos priežiūrą, orientuotą į gyventojų poreikius per sveikatos sistemos tvarumą ir kokybę, plėtojant sveikatos priežiūros technologi-jas, kurių efektyvumas pagrįstas mokslo įrodymais, plėtojant sveikatos infrastruktūrą ir gerinant sveika-tos priežiūros paslaugų kokybę bei prieinamumą ir motinos bei vaiko sveikatą, stiprinant lėtinių neinfek-cinių ligų prevenciją ir kontrolę bei užtikrinant svei-katos priežiūrą krizių ir ekstremalių situacijų atve-jais. Taigi iškelti tikslai ir uždaviniai tiesiogiai susiję su Europos sveikatos politikos nuostatomis, o pačios sveikatos strategijos įgyvendinimas remiasi pagrindi-niu „Sveikata 2020“ principu – „Sveikata visose poli-tikose“. Sveikatos strategijoje atkreipiamas dėmesys į moksleivių sveikatą, tačiau, deja, išskirtinio dėme-sio aukštųjų mokyklų studentams nėra. Jaunimo, tuo pačiu ir studentų, sveikatos stiprinimui didesnis dė-mesys skiriamas Nacionalinėje visuomenės sveikatos priežiūros programoje [15].

SSU judėjimo užuomazgas Europoje galima rasti apie 1989 m., kai pradėjo įsibėgėti PSO Svei-kų miestų iniciatyvos. Tuomet ypač greitai prigijo sveikatą stiprinančių mokyklų koncepcija ir dau-gelyje Europos šalių susikūrė Sveikatą stiprinan-čių mokyklų tinklai [4]. Lietuvoje, nepaisant to, kad Kaunas tapo pirmuoju „Sveiku miestu“, prof. A. Zaborskio ir dr. A. Jociutės iniciatyva sukurtas mūsų šalies Sveikatą stiprinančių mokyklų tinklas [16], pasiekti ženklūs rezultatai stiprinant mokinių sveikatą, kurie apibendrinti dr. A. Jociutės disertaci-joje bei SAM Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro (SMLPC) leidiniuose [17]. SMLPC pradėjus koordinuoti Sveikatą stiprinančių mokyklų tinklo veiklą, pradėta galvoti ir apie SSU. SMLPC paren-gė nuostatus ne tik mokykloms, ketinančioms tapti sveikatą stiprinančiomis mokyklomis, bet ir nuos-tatus universitetams, ketinantiems tapti sveikatą

2017/1(76) 57


stiprinančiais universitetais. Deja, SMLPC parengti SSU nuostatai beveik niekuo nesiskyrė nuo sveikatą stiprinančių mokyklų nuostatų ir neatitiko tarptau-tinių SSU strateginių dokumentų. SMLPC pareng-tuose nuostatuose nebuvo Edmontono [18] ir Oka-nagano [19] chartijose numatytų pagrindinių SSU veiklos principų, juose nebuvo pabrėžta universi-tetams būdinga išskirtinė misija regione ir šalyje. Nepaisant to, ASU, vadovaudamasis SMLPC nuos-tatais, parengė ASU kaip SSU nuostatus ir 2012 m. Sveikatos apsaugos ministerijoje buvo įregistruotas pirmuoju Lietuvos SSU.

Europoje SSU judėjimai atskirose šalyse jau gy-vuoja daugiau nei dvidešimt metų [20]. SSU turi di-desnę nacionalinio lygmens patirtį ypač tokiose ša-lyse, kaip Anglija [21], Ispanija [22], Vokietija [23], o šiais metais įkurtas SSU tinklas ir Kanadoje [24]. SSU kol kas apsiriboja tik bendrais nacionaliniais renginiais ir keliomis pasaulinio lygio konferencijo-mis, organizuojamomis kas penkeri metai. Kanados universitetams inicijuojant pasaulinio lygmens SSU konferencijas, jose ir buvo priimti svarbiausi SSU politiniai dokumentai – Edmontono ir Okanagano chartijos. Šios chartijos tapo kelrodžiu šalims, kurio-se pradėjo kurtis SSU.

PSO, siekdama Europos šalims narėms pateik-ti daugiau gerosios praktikos patirčių įgyvendinant „Sveikata 2020“ ir jos pagrindinį principą „Sveikata visose politikose“, 2012 m. atgaivino Sveikų regio-nų judėjimą [2]. Sveikų regionų veiklos priorite-tai sutampa su naujos Europos sveikatos politikos prioritetais: mažinti sveikatos netolygumus, didinti sveikatos teisumą, kontroliuoti lėtines neinfekcines ligas, daryti poveikį socialiniams ir ekonominiams sveikatai įtakos turintiems veiksniams. Sveikų regio nų išskirtinumas – sutelkti veiklai visus įma-nomus dalyvius – politikus, institucijas, organiza-cijas, specialistus ir visą visuomenę, skatinti ir įga-linti ją įsitraukti į regiono plėtrą, taikyti ir generuoti naujus mokslo žiniomis pagrįstus metodus „Žinok kaip“ (Know how). Visa tai atsispindi pagrindiniame Sveikų regionų politiniame dokumente – Goteborgo manifeste [25]. Kauno regionas (Kauno, Birštono miestai ir šeši rajonai – Kauno, Jonavos Kaišia-dorių, Kėdainių, Raseinių ir Prienų) ryžosi priimti iššūkį ir tapti Sveikatą stiprinančiu Kauno regionu (SSKR). Tai buvo pirmasis Lietuvos regionas, kuris nusprendė įsitraukti į Europos sveikų regionų tin-klą. SSKR, kaip PSO judėjimo iniciatyvos plėtrai, pritarta 2012 gruodžio 18 d. Kauno regiono plėtros taryboje. Suformuota ir patvirtinta Koordinacinė

darbo grupė, kurią sudaro visų SSKR savivaldy-bių atstovai. Taip pat suburta SSKR Konsultantų taryba, daugiausia atstovaujama Kauno universite-tų profesorių ir patyrusių sveikatos bei kitų sričių specialistų.

2013 m. SSKR tapus Europos sveikų regionų tinklo nariu, Kauno regione atgaivinti ir (ar) toliau plėtojami tokie PSO judėjimai, kaip „Sveiki dar-želiai“, „Sveikatą stiprinančios mokyklos“, „Svei-katą stiprinančios ligoninės ir sveikatos priežiūros įstaigos“, atgaivintas Kauno, kaip Sveiko miesto, projektas. Svarbu pažymėti tai, kad SSKR siekia koordinuoti ne tik sveikatos sistemos, bet ir kitų sektorių veiklas, susijusias su gyventojų sveikata. Įvertinant tai, kad SSKR Konsultantų taryboje yra žymūs Lietuvos medicinos ir visuomenės sveika-tos mokslų atstovai, SSKR veikla suintensyvėjo, o universitetų profesoriai ir mokslininkai plačiau įsi-traukė ne tik į kasmetinių SSKR konferencijų or-ganizavimą, pranešimų plenariniuose posėdžiuose rengimą, bet ir atsivėrė didesnės galimybės plėtoti mokslinius tyrimus, skirtus gyventojų sveikatos būklės bei sveikatą stiprinančių veiklų veiksmin-gumui vertinti. PSO labai greitai įvertino teigia-mus SSKR pasiekimus ir netgi 23-iasis metinis Europos sveikų regionų tinklo pasitarimas 2016 m. rugsėjo 22–23 d. vyko Lietuvoje, Raudondvaryje ir Kaune. PSO Europos regiono generalinė direk-torė dr. Z. Jakab, dalyvavusi šiame pasitarime, pui-kiai įvertino Lietuvos sveikatos politikos raidą ir glaudų bendradarbiavimą su PSO [2].

SSKR Konsultantų tarybos ir koordinacinės dar-bo grupės iniciatyva parengti SSU tinklo nuostatai, vadovaujantis Edmontono chartija. Trijų Lietuvos universitetų – ASU, LSU ir KU – rektoriai pritarė iniciatyvinės grupės parengtiems SSU tinklo nuos-tatams ir 2015 m. birželio 3 d. pasirašė SSU tinklo steigimo sutartį. Kadangi LSU atstovui teko garbė ne tik dalyvauti Kanadoje organizuotoje SSU konferen-cijoje, bet ir pasirašyti Okanagano chartiją, įpareigo-jančią plėtoti tarptautinę SSU koncepciją savo šalyse, Lietuvos SSU pakoregavo ir savo veiksmų progra-mą, atsižvelgdami į tarptautines nuostatas. SSU val-dybos posėdyje patvirtinta SSU veiklos programa, kurios pagrindinės veiklos kryptys ir keliami užda-viniai buvo siejami su Okanagano chartijos nuosta-tomis. Patvirtintos dvi veiklos kryptys: 1) sveikata visose universiteto veiklose sprendžiant uždavinius: laikytis sveikatą stiprinančios politikos mokslo, stu-dijų ir administravimo srityse, kurti sveikatai palan-kią fizinę ir psichosocialinę aplinką (infrastruktūra,

58 2017/1(76)


studentai, dėstytojai, kiti darbuotojai) bei skleisti sveikatą stiprinančias žinias ir patirtį; 2) lyderystė stiprinant sveikatą, inicijuojant ir vykdant sveikatos ir sveikatą stiprinančių veiklų mokslinius tyrimus, juos integruoti į studijas, plėtoti sveikatą stiprinan-čias veiklas universitete, mieste, SSKR ir šalyje bei stiprinti partnerystę ir bendradarbiavimą nacionaliniu ir tarptautiniu lygmenimis.

Atlikta preliminari SSU tinklo studentų apklausos duomenų analizė atskleidė ne tik sveikatos savivertės, gyvenseną atspindinčių veiksnių dažnių netolygu-mus, bet ir parodė nevienodą skirtingų studijų kryp-čių studentų požiūrį į sveikatos stiprinimą. Be abejo, vertinant įvairių požymių dažnių netolygumus tarp skirtingas studijų programas studijuojančių studen-tų, detalesnėje rezultatų analizėje vertėtų atsižvelgti į studijuojančių vaikinų ir merginų santykį kiekvienoje studijų programoje, tačiau šio straipsnio tikslas buvo apskritai apžvelgti esamą situaciją, siekiant teisingai planuoti reikiamų prevencinių priemonių apimtis pa-gal mūsų atlikto tyrimo, praėjus beveik dvidešimčiai metų po pirmojo studentų sveikatos tyrimo [8] ir še-šeriems metams po paskutiniojo V. Kriaučionienės [10] atlikto tyrimo, rezultatus. Minėta autorė parodė, kad per jos tirtą dešimties metų (2000–2010 m.) lai-kotarpį studentų savo sveikatos vertinimas negerėjo, o gerai savo sveikatą vertinę studentai turėjo mažiau nusiskundimų, labiau rūpinosi savo sveikata, jų gy-vensenos įpročiai buvo sveikesni nei vidutiniškai ir blogai savo sveikatą vertinusių studentų. Tiek anks-tesni studentų tyrimai, tiek šiame straipsnyje pateikti pirminiai trijų Lietuvos SSU tinklo studentų apklau-sos rezultatai rodo, kad studentų sveikatos stiprini-mas turėtų tapti vienu iš universitetų strateginės plė-tros uždavinių.

IŠVADOS1. PSO Europos sveikatos politika „Sveikata 2020“

tapo daugelio šalių, įskaitant ir Lietuvą, naciona-linės sveikatos politikos atnaujinimo stimulu ir veiklos kelrodžiu, o PSO sveikatą stiprinantys ju-dėjimai išlieka aktyvūs ir Europoje, ir Lietuvoje.

2. Sveikatą stiprinančių universitetų tinklas Lietuvo-je savo veiklą grindžia tarptautiniais standartais, yra atviras partnerystėms ir bendradarbiavimui. Nesveikos gyvensenos dominavimas suponuoja fizinio aktyvumo skatinimo veiklas ir alkoholio vartojimo nepakantumo politiką pripažinti prio-ritetinėmis studentų sveikatos stiprinimo kryp-timis, nepamirštant ir sveikos mitybos pagrindų įtvirtinimo.

3. Universitetų administracijos ir viso akademinio personalo įtraukimas į studentų sveikatinimo pro-gramų rengimą ir vykdymą bei pačių dėstytojų sveikatinimą būtų pažangus žingsnis įgyvendi-nant Lietuvos sveikatos strategiją.

PADĖKADėkojame Švietimo ir mokslo ministerijai, pripaži-nusiai Klaipėdos universiteto (KU) kartu su Alek-sandro Stulginskio (ASU) ir Lietuvos sporto univer-sitetu (LSU) teiktą projektą „Sveikatą stiprinantys universitetai studentų sveikatai ir gerovei“ laimėtoju konkurse „Jaunimo pilietinės, mokslinės, kūrybinės, sportinės veiklos iniciatyvų skatinimo rėmimas“ ir skyrusiai lėšas moksliniam tyrimui atlikti. Dėkojame ASU (dr. R. Mičiulienei), KU (dr. S. Mačiulskytei), LSU (dr. K. Visagurskienei) mokslininkams, padėju-siems surinkti studentų apklausos duomenis.


Literatūra1. Health 2020. A European policy framework and strategy for the

21st century. 2013. Prieiga per internetą (2016 11 16): <http://www.euro.who.int/__data/assets/pdf_file/0011/199532/Health2020-Long.pdf?ua=1>.

2. Regions for health network, 2012. Prieiga per internetą (2016 11 16): <http://www.euro.who.int/en/about-us/networks/regions-for-health-network-rhn/about-rhn>.

3. European network of healthy cities. Phase I, 1987. Prieiga per internetą (2016 11 16): <http://www.euro.who.int/en/health-topics/ environment-and-health/urban-health/activities/healthy-cities/ who-european-healthy-cities-network/phases-ivi-of-the-who- european-healthy-cities-network/phases-i-and-ii>.

4. European Network of Health Promoting Schools: the alliance of education and health, 1999. Prieiga per internetą (2016 11 16): <http://www.euro.who.int/__data/assets/pdf_file/0004/252391/E62361.pdf?ua=1>.

5. The International Network of Health Promoting hospitals, and healh services. Prieiga per internetą (20161116): <http://hphnet.org/>.

6. Marmot M. Social determinants of health. The solid facts. 2003. Prieiga per internetą (2016 11 16): <www.euro.who.int/__data/assets/pdf_file/0005/98438/e81384.pdf>.

7. Lietuvos gyventojų sveikata ir sveikatos priežiūros įstaigų veikla 2015 m. HI, 2016. Prieiga per internetą (2016 11 16): <http://www.hi.lt/lt/lietuvos-gyventoju-sveikata-ir-sveikatos-prieziuros-istaigu-veikla-2013-m.html>.

8. Varatinskienė R. Kauno aukštųjų mokyklų studentų gyvensenos ypatybės ir sveikata. Daktaro disertacija. Kaunas, 1993.

9. Petrauskas D. Kauno universitetų studentų subjektyvios sveikatos, savijautos ir gyvensenos sąsajų vertinimas. Daktaro disertacija, Kaunas, 2004.

10. Kriaučionienė V, Barkauskienė A, Petkevičienė J. Kauno universitetų studentų subjektyvi sveikata ir jos pokyčiai 2000–2010 metais. Visuomenės sveikata. 2013; 2:83-88. Prieiga per internetą (2016 11 16): <www.hi.lt/uploads/pdf/visuomenes%20sveikata/2013.2(61)/VS%202013%202(61)%20ORIG%20S%20Kauno%20univesiteto%20studentai.pdf>.

2017/1(76) 59


11. Health promoting universities. Concepts, experience and framework for action, 1998. Prieiga per internetą (2016 11 16): <http:// www.euro.who.int/__data/assets/pdf_file/0012/101640/E601 63.pdf>.

12. Venclovienė J. Statistiniai metodai medicinoje. 2010; 343.13. Sokratas. Mintys ir aforizmai. Prieiga per internetą (2016 11 16):

<https://lt.wikiquote.org/wiki/Sokratas>.14. Hipokratas. Mintys ir aforizmai. Prieiga per internetą (2016 11 16):

<https://lt.wikiquote.org/wiki/Hipokratas>.15. Dėl Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros 2016–2023 metų

plėtros programos patvirtinimo, 2015. Prieiga per internetą (2016 11 16): <https://e-tar.lt/portal/lt/legalAct/4d3dc740a3c411e58fd1fc0b9bba68a7>.

16. Vizija: sveikesnė mokyklos bendruomenė. Gerosios patirties knyga. 2013. Prieiga per internetą (2016 11 16): <http://smlpc.lt/media/file/Skyriu_info/Metodine_medziaga/VIZIJA.pdf>.

17. Jociutė A. Sveikatą stiprinančių mokyklų veiklos praktinis vadovas. 2009. Prieiga per internetą (2016 11 16): <http://www.smlpc.lt/media/file/Skyriu_info/Vaiku_sveikata/SSM/Publikacijos_leidiniai/Veikslos_vertinimo_praktinis_vadovas.pdf>.

18. The Edmonton charter for health promoting universities and institutuion for higher education, 2005. Prieiga per internetą (2016 11 16): <http://www.gesundheitsfoerderndehochschu len.de/Inhalte/E_Gefoe_HS_internat/2005_Edmonton_Charter_HPU.pdf>.

19. Okanagan charter for health promoting universities and colleges, 2015. Prieiga per internetą (2016 11 16): <http://internationalhealthycampuses2015.sites.olt.ubc.ca/files/2016/01/Okanagan-Charter-January13v2.pdf>.

20. Dooris M, Wills J, Newton J. Theorising Healthy Settings: a critical discussion with reference to Healthy Universities. Scandinavian Journal of Public Health. 2014;42(15):7-16.

21. Healthy universities. Prieiga per internetą (2016 11 16): <http://www.healthyuniversities.ac.uk/>.

22. Healthy and sustainable campus. Prieiga per internetą (2016 11 16): <http://www.uab.cat/web/about-the-uab/campus-sis-134566 8879524.html>.

23. German network of health promoting universities. Prieiga per internetą (2016 11 16): <http://www.gesundheitsfoerderndehoch schulen.de/Inhalte/E_Gefoe_HS_internat/2011_Graeser_German _Network_HPU.pdf>.

24. Six Canadian universities partner on groundbreaking health promotion movement. Prieiga per internetą (2016 11 16): <http://news.ubc.ca/2016/10/31/six-canadian-universities-partner-on-groundbreaking-health-promotion-movement/>.

25. The regions for health network Gotenberg manifesto. Prieiga per internetą (2016 11 16): <http://www.euro.who.int/__data/assets/pdf_file/0006/176910/Regions-for-Health-Network-Goteborg-Manifesto.pdf>.

26. Zagurskienė D. Pacientų sveikatos raštingumo vertinimas. Daktaro disertacija. Kaunas, 2009. Prieiga per internetą (2016 11 16): <http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2009~D_20090225_131229-37508/DS.005.0.02.ETD>.

27. Idler EL, Benyamini Y. Self-rated health and mortality: a review of twenty-seven community studies. J Health Soc Behav. 1997;38(1):21-37.

28. Benyamini Y, Idler EL. Community Studies Reporting Association between Self-Rated Health and Mortality. Research on Aging. 1999;21(3):392-401.

29. DeSalvo KB, Bloser N, Reynolds K, He J, Muntner P. Mortality prediction with a single general self-rated health question. A meta-analysis. J Gen Intern Med. 2006;21(3):267-75.

30. Jylha M, Volpato S, Guralnik JM. Self-rated health showed a graded association with frequently used biomarkers in a large population sample. J Clin Epidemiol. 2006;59(5):465-71.

31. FINBALT health monitor, 2006. Prieiga per internetą (2016 11 16): <http://www.epicentro.iss.it/passi/pdf/sanit/Prattala.pdf>.

32. Misevičienė I, Strumylaitė L, Pajarskienė B, Zalnieraitienė K. What are the predictors of self-assessed health in Lithuanian health professionals? Medicina (Kaunas). 2013;49(1):23-8.

60 2017/1(76)


SummaryAim. To review WHO Health policy development

for European region, it’s relationship with youth health promotion, health promotion movements in Lithuania and the results of Health Promoting Universities (HPU) activities.

Material and Methods. Review of policy documents of WHO for Europe region and health promoting movements. The survey of the 1st and 4th course students from three HPU. 1516 questionnaires were distributed, 1030 came back, the response rate – 67.9 %.

Results. Review of such WHO health promotion movement’s development as Healthy Regions, Healthy Cities, Health Promoting Schools, HPU, Health Promoting Hospitals and Health Services in Europe and Lithuania. Evaluation of WHO Health policy “Health 2020” relationship with Lithuanian Health Strategy for 2014-2025 development. The origins of HPU are shown. The survey of the Lithuanian HPU students shows, that their lifestyle is not healthy and is not improving during last twenty years. Two thirds of different study programmes students are physically inactive, every sixth has overweight, every fifth was smoking every day during last three months, every third student and every second student from social sciences study programmes was using strong alcohol beverages 2-3 times per month. All students are thinking, that they use too much alcohol. More than half of

students of biomedicine and every fourth of the other study programmes was studied health related subjects and every second from biomedicine study programme and every third from technology and social sciences study programme was interested to have health education course.

Conclusions. WHO health policy for Europe “Health 2020” became stimulus for many countries including Lithuania to renew their national health policies and it is a guide of actions. WHO health promoting movements are active still in Europe and in Lithuania. The first survey data of students’ health and lifestyle within Health Promoting Universities network in Lithuania implies physical activity promotion activities and alcohol intolerance policy, not forgetting healthy nutrition foundations consolidation as priority actions.

Keywords: health policy, health, lifestyle, students.

Correspondence to Irena MisevičienėLithuanian Sport UniversitySporto str. 6, LT-44221 Kaunas, LithuaniaE-mail: [email protected]

Received 13 December 2016, accepted 27 January 2017

Development of Health 2020 policy: youth health

Irena Misevičienė1, Vita Špečkauskienė2, Alona RauckienėMichaelsson3

1Lithuanian Sport University, 3Lithuanian University of Health Sciences, 3Klaipėda University

2017/1(76) 61


SAVIVALDYBIŲ ATSTOVŲ IR VISUOMENĖS SVEIKATOS BIURŲ SPECIALISTŲ VEIKLOS NUSTATANT IR MAŽINANT SVEIKATOS NETOLYGUMUS

Jurgita Vladičkienė, Vilma Jasiukaitienė, Snieguolė Kaselienė, Ramunė Kalėdienė, Mindaugas StankūnasLietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakulteto Sveikatos vadybos katedra

SantraukaTikslas – išaiškinti savivaldybių atstovų ir visuomenės sveikatos specialistų nuomonę apie sveikatos netolygumų

nustatymo ir mažinimo veiklas. Tyrimo medžiaga ir metodai. Tyrimas atliktas 2015 m. visuomenės sveikatos biuruose ir savivaldybių administracijose. Ty-

rime dalyvavo savivaldybių gydytojai, sveikatos skyrių darbuotojai, visuomenės sveikatos biurų administratoriai ir visuomenės sveikatos stebėsenos, visuomenės sveikatos stiprinimo bei vaikų ir jaunimo sveikatos skyrių specialistai. Anoniminės anketinės apklausos metu gauta 150 užpildytų anketų (atsako dažnis 47,2 proc.). Duomenys analizuoti naudojant SPSS 20.0 programą.

Tyrimo rezultatai. Tik trečdalis respondentų nurodė, kad sveikatos netolygumų mažinimo klausimai įtraukiami į jų institucijos strateginio planavimo dokumentus, sveikatos netolygumų nustatymo ir mažinimo veiklos atsispindi jų institu-cijos metiniuose planuose. 40,8 proc. tyrimo dalyvių teigė, kad netolygumų mažinimo veiklos įgyvendinamos praktikoje ir jų institucijose skiriamas ar iš dalies skiriamas finansavimas priemonėms, prisidedančioms prie sveikatos netolygumų nustatymo ir (ar) mažinimo. Savivaldybėse dirbančių specialistų ir visuomenės sveikatos biurų darbuotojų nuomonės sta-tistiškai reikšmingai skyrėsi: visuomenės sveikatos biurų darbuotojai dažniau nei savivaldybių specialistai teigė, kad svei-katos netolygumų mažinimo klausimai įtraukiami į institucijos metinius veiklos planus (atitinkamai 34,2 ir 20,6 proc.) ir jų institucijoje sveikatos netolygumų veiklos įgyvendinamos ir praktikoje (atitinkamai 48,2 ir 23,5 proc., p < 0,05).

Daugiau nei pusė respondentų nurodė, kad jų institucijoje yra didelis poreikis gerinti sveikatos netolygumų stebėseną, du trečdaliai pažymėjo didelį poreikį kelti savo kvalifikaciją sveikatos netolygumų srityje, tačiau galimybes kelti kvalifi-kaciją sveikatos netolygumų srityje įvertino kaip mažas ar vidutines.

Išvados. Savivaldybių administracijų atstovų ir visuomenės sveikatos biurų specialistų nuomone, siekiant nustatyti ir mažinti sveikatos netolygumus būtina stiprinti kompetencijas ir gebėjimus sveikatos netolygumų nustatymo ir mažinimo veikloms įgyvendinti.

Reikšminiai žodžiai: sveikatos netolygumų nustatymas ir mažinimas, gebėjimai, savivaldybės lygmuo.

Adresas susirašinėti: Vilma JasiukaitienėLietuvos sveikatos mokslų universitetoSveikatos vadybos katedraTilžės g. 18, 47181 KaunasEl. p. [email protected]

ĮVADASLietuvai būdingi dideli sveikatos netolygumai [1, 2]. Sveikatos netolygumai apibrėžiami kaip diferencia-cija tarp žmonių pagal sveikatos būklės skirtumus ir (ar) nevienodą sveikatos priežiūros paslaugų prieina-mumą. Juos lemia socialiniai (politiniai, ekonomi-niai, aplinkos ir kultūros) veiksniai [3, 4].

2012 m. 53 valstybės narės iš PSO Europos regiono patvirtino sveikatos politikos ir gerovės kryptį dokumen-te „Sveikata 2020“, kurio vienas pagrindinių strateginių

tikslų – sumažinti sveikatos netolygumus, pagerinti svei-katos bei jos priežiūros valdymą ir sveikatos teisumą [5]. 2014 m. patvirtinta Lietuvos sveikatos 2014–2025 m. strategija, kurią įgyvendinant siekiama sukurti sauges-nę socialinę aplinką, mažinti sveikatos netolygumus ir socialinę atskirtį [6]. Sumanios ir sveikos visuomenės prioritetui įgyvendinti 2014 m. patvirtintas Sveikatos netolygumų mažinimo Lietuvoje 2014–2023 m. veiks-mų planas, numatantis tikslines priemones, kurių įgy-vendinimas prisidėtų prie teritorinių sveikatos netolygu-mų, rizikos veiksnių paplitimo skirtumų bei sveikatos priežiūros prieinamumo netolygumų mažinimo [3]. Vis dėlto dideli ir didėjantys sveikatos netolygumai rodo, kad Lietuvoje nepavyksta įgyvendinti mūsų šalies ir tarptautiniuose dokumentuose iškeltų tikslų.

Pasaulyje, o ypač Europos regione, yra gerų pa-vyzdžių, kuriais įrodoma, kad problemas galima

62 2017/1(76)


spręsti skatinant visus sektorius visais lygmenimis stebėti ir mažinti netolygumus [7].

Nacionalinio lygmens teisės aktuose apibrėžiama savivaldybių kompetencija įgyvendinant funkcijas, skirtas sveikatos netolygumams stebėti ir mažinti. Visuomenės sveikatos stebėsenos organizacinę struk-tūrą, vykdymo tvarką ir su tuo susijusią atsakomybę nustato Visuomenės sveikatos stebėsenos (monito-ringo) įstatymas [8]. Šiame įstatyme nurodoma, jog stebėsena turi būti vykdoma valstybės ir savivaldy-bių lygiu. Savivaldybės lygmeniu ją vykdo savival-dybių visuomenės sveikatos biurai.

Visuomenė keičiasi, tobulėja technologijos, ple-čiasi jų taikymas ir tai skatina didinti visuomenės sveikatos priežiūros srityje dirbančių specialistų ge-bėjimus ir kompetencijas, plėsti jų žinias bendrosiose ir profesinėse srityse [9].

Tyrimo tikslas – išaiškinti savivaldybių atstovų ir visuomenės sveikatos specialistų nuomonę apie svei-katos netolygumų nustatymo ir mažinimo veiklas.

TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAITyrimas atliktas 2015 m. kovo mėn. visuomenės sveikatos biuruose ir savivaldybių administracijose. Tyrime dalyvavo savivaldybių gydytojai, sveika-tos skyrių darbuotojai, visuomenės sveikatos biurų administratoriai ir visuomenės sveikatos stebėsenos, visuomenės sveikatos stiprinimo bei vaikų ir jaunimo sveikatos skyrių specialistai.

Tyrimo dalyvių elektroninio pašto adresai buvo išrink-ti pagal kiekvienos savivaldybės ir visuomenės sveikatos biurų interneto svetainėse skelbiamų adresatų sąrašus.

Kvietimai dalyvauti tyrime išsiųsti elektroniniu paštu visiems adresatams (60 savivaldybių gydytojų, 74 miestų sveikatos skyrių darbuotojams ir 184 vi-suomenės sveikatos biurų darbuotojams – iš viso 318 tyrimo dalyvių).

Kvietimuose paaiškintas tyrimo tikslas ir nurody-ta interneto svetainė, kurioje pateikiama elektroniniu būdu pildoma anoniminė anketa apie administraci-nius gebėjimus nustatyti ir mažinti sveikatos netoly-gumus savivaldybės lygmeniu. Nesulaukus reikiamo atsako, kvietimai buvo siunčiami pakartotinai. Sa-vivaldybių darbuotojams kvietimai išsiųsti du kar-tus, visuomenės sveikatos biurų darbuotojams – tris kartus. Kadangi atsakymai anoniminiai, pakartotini kvietimai buvo siunčiami visiems tyrimo dalyviams, įspėjant respondentus į juos nebekreipti dėmesio, jei anketą jau buvo užpildę.

Anoniminės anketinės apklausos metu gauta 150 užpildytų anketų (atsako dažnis 47,2 proc.).

Didžioji dalis (77,3 proc.) tyrime dalyvavusių res-pondentų buvo iš visuomenės sveikatos biurų, 22,7 proc. – savivaldybių. 56,7 proc. dirbo rajonuo-se, 43,3 proc. – miestuose. Tarp tyrimo dalyvių mo-terų buvo daugiau nei vyrų (atitinkamai 75,7 proc. ir 24,3 proc.). Respondentų amžiaus vidurkis – 38,41 metų (standartinis nuokrypis – 12,23).

Duomenys analizuoti taikant SPSS 20.0 progra-mą. Vertintas atsakymų į anketos klausimus dažnis (proc.). Subjektyvios tyrimo dalyvių nuomonės apie poreikį ir galimybes gerinti sveikatos netolygumų stebėseną ir kelti kvalifikaciją sveikatos netolygumų srityje vertintos naudojant Likerto skalę, koduojant nuo 0 (žemiausias vertinimas) iki 5 balų (aukščiau-sias vertinimas). Cronbacho alfa koeficientas skalėse viršijo 0,7. Analizuojant tyrimo duomenis šie balai sugrupuoti į tris grupes: 1 grupė – žemas vertinimas (0–1 balas), 2 grupė – vidutinis vertinimas (2–3 ba-lai), 3 grupė – aukštas vertinimas (4–5 balai).

Hipotezėms apie požymių priklausomumą tik-rinti skaičiuotas χ2 kriterijus, poriniam dažnių paly-ginimui – z kriterijus. Skirtumas laikytas statistiškai reikšmingu, kai p < 0,05.

REZULTATAIStebint ir mažinant sveikatos netolygumus svarbus vaidmuo tenka teisiniams reglamentams šalies ir institucijų lygmenimis. Tyrimo dalyvių teirautasi, ar sveikatos netolygumų mažinimo klausimai atsispin-di jų institucijų veiklos dokumentuose. Tik trečdalis respondentų nurodė, kad sveikatos netolygumų ma-žinimo klausimai įtraukiami į jų institucijos strategi-nio planavimo dokumentus, mažiau negu pusė teigė, kad sveikatos netolygumų nustatymo ir mažinimo veiklos yra jų institucijos metiniuose planuose ir įgy-vendinamos praktikoje (1 pav.).

Didesnė dalis visuomenės sveikatos biurų darbuo-tojų nei savivaldybių specialistų (atitinkamai 34,2 ir 20,6 proc.) teigė, kad sveikatos netolygumų nustaty-mo veiklos įtraukiamos į jų institucijos metinius vei-klos planus, tačiau daugiau savivaldybių darbuotojų nei visuomenės sveikatos biurų specialistų (atitinka-mai 17,6 ir 7,2 proc.) apie tai nežinojo (χ2 = 9,794, lls = 3, p < 0,05) (2 pav.).

Beveik pusė (48,2 proc.) specialistų, dirban-čių visuomenės sveikatos biuruose, ir ketvirtadalis (23,5 proc.) savivaldybių atstovų nurodė, jog jų ins-titucijose sveikatos netolygumų mažinimo veiklos praktiškai įgyvendinamos, tačiau didesnė dalis savi-valdybių darbuotojų nei visuomenės sveikatos biu-rų specialistų (atitinkamai 58,8 ir 39,3 proc.) teigė,

2017/1(76) 63


jog praktikoje veiklos įgyvendinamos tik iš dalies (χ2 = 15,276, lls = 3, p < 0,05) (3 pav.).

Mažiau nei pusė (40,8 proc.) tyrimo dalyvių pažy-mėjo, jog jų savivaldybėse ar visuomenės sveikatos biuruose finansavimas priemonėms, skirtoms sveika-tos netolygumams nustatyti ir mažinti, skiriamas iš dalies, kas ketvirtas teigė to nežinantis (4 pav.).

Daugiau nei pusė (55,9 proc.) savivaldybių darbuo-tojų ir trečdalis (36,3 proc.) visuomenės sveikatos biu-rų specialistų nurodė, jog finansavimas priemonėms, skirtoms sveikatos netolygumams nustatyti ir mažinti, skiriamas iš dalies, keletas savivaldybių ir trečdalis visuomenės sveikatos biurų specialistų teigė apie tai nežinantys (χ2 = 9,365, lls = 3, p < 0,05) (5 pav.).

Beveik pusė tyrime dalyvavusių specialistų (49 proc.) nežino, ar jų institucija kreipėsi dėl tiks-linio finansavimo sveikatos netolygumų projektams įgyvendinti, 27,9 proc. respondentų atsakė neigiamai, 23,1 proc. – teigiamai. Savivaldybių administracijų darbuotojų daugiau nei visuomenės sveikatos biurų specialistų (atitinkamai 38,2 ir 18,6 proc.) nurodė, jog jų institucija kreipėsi dėl tikslinio finansavimo,

42,5

39,7

31,0

30,1

43,8

47,3

48,3

51,4

6,8

7,5

11,0

8,9

6,8

5,5

9,7

9,6

0 20 40 60 80 100

Sveikatos netolygumųmažinimo veiklos

įgyvendinamos praktikoje

Sveikatos netolygumų mažinimoveiklos įtraukiamos į institucijos

metinius veiklos planus

Sveikatos netolygumų nustatymoveiklos įtraukiamos į institucijos

metinius veiklos planus

Sveikatos netolygumų mažinimoklausimai įtraukiami į institucijos

strateginio planavimo dokumentus

Proc.

Taip Iš dalies

Ne Nežinau

1 pav. Specialistų nuomonė apie sveikatos netolygumų nustatymo ir mažinimo veiklų planavimą ir vykdymą jų institucijose

34,2*

20,6

46,8

52,9

11,7

8,8

7,2**

17,6

0 20 40 60 80 100

Visuomenės sveikatosbiurų specialistai

Savivaldybių specialistai

Proc.

Taip Iš dalies Ne Nežino

p < 0,05, lyginant su savivaldybių specialistais (*z = 2,326, **z = 2,108)

2 pav. Specialistų nuomonė apie tai, ar į metinius veiklos planus įtraukiamos sveikatos netolygumų nustatymo veiklos

48,2*

23,5

39,3**

58,8

7,1

5,9

5,4

11,8

0 20 40 60 80 100


Savivaldybiųspecialistai

Proc.



3 pav. Specialistų nuomonė apie tai, ar sveikatos netoly-gumų mažinimo veiklos įgyvendinamos praktikoje

15,0

40,817,0

27,2

TaipIš daliesNeNežino

4 pav. Specialistų nuomonė apie tai, ar jų institucijose skiriamas finansavimas priemonėms, skirtoms sveikatos netolygumams nustatyti ir mažinti (proc.)

15,9

11,8

36,3*

55,9

15,0

23,5

32,8**

8,8

0 20 40 60 80 100


Savivaldybiųspecialistai

Proc.



5 pav. Specialistų nuomonės apie tai, ar jų institucijoje skiriamas finansavimas priemonėms, skirtoms sveikatos netolygumams nustatyti ir mažinti, palyginimas

64 2017/1(76)


tačiau daugiau nei pusė (55,8 proc.) visuomenės svei-katos biurų specialistų teigė, kad informacijos apie finansavimą sveikatos netolygumų projektams įgy-vendinti neturi (χ2 = 9,808, lls = 2, p < 0,01) (6 pav.).

49,3 proc. tyrimo dalyvių neturi nuomonės apie tai, ar dabartinio finansavimo paskirstymas pagal programas yra adekvatus, o daugiau nei trečdalis (35,6 proc.) respondentų mano, kad finansavimo skirstymas nėra tinkamas, ir tik 15,1 proc. apklausoje dalyvavusių specialistų tokiam finansavimui pritaria. Statistiškai reikšmingo skirtumo lyginant specialistų nuomones pagal instituciją nenustatyta.

Tyrimo dalyviams pateikti klausimai apie poreikį gerinti sveikatos netolygumų stebėseną jų institucijo-je ir institucijos galimybes nustatyti sveikatos netoly-gumus (7 pav.). Daugiau nei pusė (53,7 proc.) tyrimo dalyvių nurodė, kad jų institucijoje yra didelis porei-kis gerinti sveikatos netolygumų stebėseną ir daugiau nei du trečdaliai respondentų (70,9 proc.) pažymėjo didelį poreikį kelti savo kvalifikaciją sveikatos ne-tolygumų srityje, tačiau savo institucijos galimybes nustatyti sveikatos netolygumus bei kelti specialistų kvalifikaciją šioje srityje teigiamai įvertino tik treč-dalis (35,3 proc.) tyrimo dalyvių (p < 0,05).

REZULTATŲ APTARIMASŠio tyrimo rezultatai atskleidė gana nepalankią situaciją sveikatos netolygumų stebėsenos ir mažinimo srityje. Tik trečdalis Lietuvos savivaldybių administracijų at-stovų ir visuomenės sveikatos biurų specialistų pami-nėjo, kad sveikatos netolygumų mažinimo klausimai įtraukiami į institucinius strateginio planavimo doku-mentus. Mažiau nei pusė tyrimo dalyvių nurodė, kad įgyvendinamos kokios nors veiklos, susijusios su šia

18,6*

38,2

25,6

35,3

55,8**

26,5

0 20 40 60 80 100

Visuomenės sveikatos biurų specialistai

Savivaldybių specialistai

Proc.

Taip Ne Nežino


6 pav. Specialistų nuomonė apie jų institucijos kreipimąsi dėl tikslinio finansavimo sveikatos netolygumų projek-tams įgyvendinti

11,0

2,8

2,2

3,7

53,7

26,2*

62,5

42,5x

35,3

70,9 **

35,3

53,7xx

0 20 40 60 80 100

Kaip vertinate specialistųgalimybes kelti kvalifikaciją

sveikatos netolygumų srityje

Kaip vertinate savo poreikįkelti kvalifikaciją sveikatos

netolygumų srityje

Kaip vertinate Jūsųinstitucijos galimybes nustatyti

sveikatos netolygumus

Kaip vertinate poreikį Jūsųinstitucijoje gerinti sveikatos

netolygumų stebėseną

Proc.

Nėra arba mažas (-os)

Vidutinis (-ės)

Didelis (-ės)

p < 0,05, lyginant su galimybėmis nustatyti sveikatos netolygumus (xz = 2,383, xxz = 2,030) ir kelti kvalifikaciją (*z = 2,959, **z = 4,310)

7 pav. Tyrimo dalyvių nuomonė apie poreikį ir galimybes gerinti sveikatos netolygumų stebėseną bei kelti kvalifi-kaciją sveikatos netolygumų srityje

tema. Daugiau nei pusė respondentų įvertino sveikatos netolygumų stebėsenos ir mažinimo poreikį kaip labai didelį, bet kartu paminėjo, kad turi nedideles galimy-bes esant tokiai situacijai kažką keisti. Panašios Lietu-vos sveikatos netolygumų stebėsenos ir mažinimo pro-blemos įvardijamos ir kituose neseniai publikuotuose moksliniuose darbuose. Juose atskleista, kad sveikatos netolygumams vertinti ir analizuoti šalyje ir savivaldy-bėje skiriama nepakankamai dėmesio, per mažai ben-dradarbiaujama su kitais sektoriais sveikatos netoly-gumų srityje [10, 11]. Jeigu būtų užtikrintas tinkamas finansavimas, visuomenės sveikatos biurų darbuotojai geresniam sveikatos netolygumų nustatymui dažniau-siai rekomenduotų stiprinti tarpsektorinį bendradarbia-vimą, numatyti stebėsenos prioritetus, o savivaldybių darbuotojai – aiškiai ir tiksliai formuluoti sveikatos pro-gramų tikslą ir uždavinius, pasiekti, kad sveikatos neto-lygumų mažinimas taptų prioritetine sritimi Lietuvoje.

Viena pagrindinių sėkmingo sveikatos netolygu-mų mažinimo prielaidų yra kokybiška jų stebėsena [12]. Labai tiksliai sveikatos netolygumų stebėsenos reikšmę yra apibūdinęs seras Maiklas Marmortas: „Norint sumažinti sveikatos netolygumus Europoje, mūsų pirmas žingsnis turėtų būti sumažinti sveikatos informacijos netolygumus. Tampa dėsninga, kad ten, kur sveikata yra prasčiausia, ir sveikatos informacija

2017/1(76) 65


yra prasčiausia. Visada tos sveikatos informacijos mums trūksta ten, kur jos reikia labiausiai. Sveikatos informacija yra būtina visoms šalims, ir turtingoms, ir vargingoms“ [13]. Šio tyrimo rezultatai pagrin-džia poreikį sukurti patvarų sveikatos netolygumų stebėsenos ir mažinimo modelį Lietuvoje. Planuo-jant sveikatos gerinimo ir jos netolygumų mažinimo priemones, būtina išaiškinti pagrindines priežastis, lemiančias atskirų socialinių ir demografinių gyven-tojų grupių sveikatos bei gyvensenos skirtumus [14].

2011 m. balandžio 5 d. Lietuvos Respublika ir Norve-gijos Karalystė pasirašė Susitarimo memorandumą dėl 2009–2014 m. Norvegijos finansinio mechanizmo įgy-vendinimo. Šio susitarimo pagrindu buvo finansuojama 13 programų, kurios turėtų padėti mažinti ekonominius ir socialinius skirtumus tarp Europos Sąjungos šalių bei šalies viduje. Vienos iš aukščiau paminėtų programų „Visuomenės sveikatai skirtos iniciatyvos“ (Nr. LT 11) pagrindu finansuotas projektas „Sveikatos netolygu-mų nustatymo ir mažinimo gebėjimų stiprinimo mo-delio sukūrimas (NOR-LT11-SAM-01TF-02-001)“. Jį įgyvendinant dalyvavo pagrindinės šalies visuomenės sveikatos studijų ir mokslo institucijos – Lietuvos svei-katos mokslų universitetas, Higienos institutas, Vilniaus ir Klaipėdos universitetai. Projektas įgyvendinamas nuo 2014 m. birželio iki 2017 m. balandžio mėn., jo tiks-las – sukurti sveikatos netolygumų nustatymo ir maži-nimo gebėjimų stiprinimo modelį, parengtą įvertinus tarptautinę ir nacionalinę patirtį sveikatos netolygumų nustatymo, vertinimo ir mažinimo srityje, atlikus nacio-nalinio ir regioninio lygmens teisinių dokumentų anali-zę, įvertinus žmogiškąjį potencialą ir jo kompetencijas bei parengus rekomendacijas ir mokymo programas na-cionalinio ir regioninio lygmens darbuotojams. Projekto detali eiga aprašyta kitose publikacijose [14, 15].

Šiame straipsnyje paminėti tie projekto rezulta-tai, kuriais remiantis tiesiogiai galima pakoreguoti straipsnyje aprašomą situaciją sveikatos netolygumų stebėsenos ir mažinimo srityje. Vieni iš svarbiausių projekto metu pasiektų tikslų – sveikatos netolygumų stebėsenos metodinių rekomendacijų parengimas bei pavaizdavimo sistemos SveNAS sukūrimas. Tai turėtų suteikti metodologinę pagalbą sveikatos netolygumų stebėseną vykdantiems visuomenės sveikatos biurams bei užtikrinti gaunamų duomenų patikimumą ir paly-ginamumą tarp skirtingų Lietuvos savivaldybių. Sėk-mingam sveikatos netolygumų mažėjimui svarbu ne tik nuolatinė ir kokybiška jų stebėsena, bet ir mokslu bei gerąja praktika grįstų sveikatos netolygumų ma-žinimo priemonių taikymas. Tam parengtos moksli-niais tyrimais ir geriausia praktika grįstos sveikatos

netolygumų mažinimo praktinės rekomendacijos vei-kiant pagrindines determinantes – alkoholio vartojimą, rūkymą, sveikatos priežiūros prieinamumą, mitybą, fi-zinio aktyvumo skatinimą ir savižudybių prevenciją.

Šiame straipsnyje trumpai pristatyti pasiekti re-zultatai – tai pirmas žingsnis tolesniame sveikatos netolygumų mažinimo procese, keičiant esamą si-tuaciją. Tam labai svarbi visuomenės sveikatos spe-cialistų lyderystė, kuriai stiprinti būtinas nuolatinis savivaldybių ir visuomenės sveikatos specialistų kompetencijų tobulinimas. Visuomenės sveikatos specialistų lyderystės svarba pabrėžiama daugelyje pastarųjų metų publikacijų [16–18].

Apibendrinant šiame straipsnyje pateiktus tyrimo rezultatus matyti, jog, siekiant nustatyti ir mažinti sveikatos netolygumus šalyje, būtina stiprinti informa-cijos sklaidą ir, atsižvelgiant į savivaldybių atstovų bei visuomenės sveikatos biurų specialistų poreikius, stip-rinti jų kompetencijas bei gebėjimus vykdyti su svei-katos netolygumų mažinimu susijusias veiklas.

IŠVADOS1. Sveikatos netolygumų mažinimo klausimai,

mažiau nei trečdalio savivaldybių atstovų ir vi-suomenės sveikatos biurų specialistų nuomone, įtraukiami į strateginio planavimo dokumentus, o sveikatos netolygumų nustatymo ir mažinimo vei-klos – į institucijų metinius veiklos planus.

2. Beveik pusė visuomenės sveikatos biurų specia-listų ir tik kas ketvirtas savivaldybės darbuotojas teigia, jog sveikatos netolygumų mažinimo vei-klos įgyvendinamos praktikoje.

3. Daugiau nei pusė savivaldybių darbuotojų ir dau-giau nei trečdalis visuomenės sveikatos biurų specialistų nurodė, jog jų institucijoje tik iš dalies skiriamas finansavimas priemonėms, skirtoms sveikatos netolygumams nustatyti ir (ar) mažinti.

4. Savivaldybių ir visuomenės sveikatos biurų spe-cialistai išreiškia poreikį kelti kvalifikaciją svei-katos netolygumų srityje bei gerinti sveikatos netolygumų stebėseną jų institucijoje, tačiau ga-limybes kelti kvalifikaciją sveikatos netolygumų srityje vertina kaip mažas ar vidutines.

5. Sveikatos netolygumams mažinti šalyje būtini strateginio lygmens vadybiniai sprendimai, sie-kiant stiprinti savivaldybių atstovų ir visuomenės sveikatos biurų specialistų kompetencijas ir gebė-jimus sveikatos netolygumų nustatymo ir mažini-mo veikloms įgyvendinti.


66 2017/1(76)


Literatūra1. Lietuvos statistikos metraštis 2014. Lietuvos statistikos departamentas.

Vilnius, 2014. 2. Kalediene R, Prochorskas R, Sauliune S. Socio-economic mortality

inequalities in Lithuania during 2001-2009: The record linkage study. Public Health. 2015;129(12):1645-51.

3. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija. Sveikatos netolygumų mažinimo Lietuvoje 2014–2023 m. veiksmų planas. Patvirtintas 2014 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-815. 2014;(V):1-86.

4. Marmot M, Friel S, Bell R, Houweling TA, Taylor S. Closing the gap in a generation: health equity through action on the social determinants of health. Lancet. 2008;372(9650):1661-9.

5. World Health Organization. Health 2020: a European policy framework supporting action across government and society for health and well-being. Proc Reg Comm Eur. 2012;10-3.

6. Lietuvos Respublikos Seimo 2014 m. birželio 26 d. nutarimas „Dėl Lietuvos sveikatos 2014–2025 metų programos patvirtinimo“. Teisės aktų registras. 2014;9403.

7. Mackenbach JP, Kulhánová I, Artnik B, Bopp M, Borrell C, Clemens T et al. Changes in mortality inequalities over two decades: register based study of European countries. BMJ. 2016;i1732.

8. Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos stebėsenos (monitoringo) įstatymas, priimtas Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. liepos 3 d. Nr. IX-1023. Valstybės žinios. 2002;72-3022.

9. Kanapeckienė V, Keršytė V, Ubartienė O. Visuomenės sveikatos stebėsenos specialistų kvalifikacijos tobulinimo patirtis ir žinių bei gebėjimų poreikis. Visuomenės sveikata. 2013;1(60):49-57.

10. Petronytė G, Aguonytė V, Valintėlienė R, Kalėdienė R, Stankūnas M. Tarpsektorinis bendradarbiavimas sveikatos netolygumų srityje suinteresuotųjų požiūriu. Sveikatos politika ir valdymas. 2016;1(9):27-41.

11. Kaseliene S, Mesceriakova-Veliuliene O, Vladickiene J, Kalediene R, Seseikaite N, Stankunas M. Monitoring health inequalities at the municipal level: Lithuanian experience. Open Medicine (priimtas spaudai).

12. World Health Organization. Health 21: The health for all policy framework for the WHO European Region. Eur Heal All Ser No 6. 1999;230.

13. European Health Information Initiative. Copenhagen; World Health Organization Regional Office for Europe, 2016.

14. Valentienė J, Nedzinskienė L, Liuima V, Mekšriūnaitė S, Sauliūnė S, Kaselienė S ir kt. Sveikatos netolygumų stebėsena ir vertinimas. Metodinės rekomendacijos. 2016.

15. Zolubienė E. Sveikatos netolygumų nustatymo ir mažinimo gebėjimų stiprinimo modelio sukūrimas. Visuomenės sveikata. 2015;69:104-5.

16. Stankunas M, Kalediene R, Valinteliene R, Stukas R, Veryga A, Berzanskyte A et al. Norwegian support for tackling health inequalities in Lithuania: the process, pitfalls and results (recenzuojamas).

17. Czabanowska K, Rethmeier KA, Lueddeke G, Smith T, Malho A, Otok R et al. Public health in the 21st century: working differently means leading and learning differently. Eur J Public Health. 2014;24:1046-51.

18. Stankunas M, Sauliune S, Smith T, Avery M, Sumskas L, Czabanowska K. Evaluation of leadership competencies of executives in Lithuanian public health institutions. Medicina. 2012;48(11):581-7.

19. Czabanowska K, Smith T, Stankunas M, Avery M, Otok R. Transforming public health specialists to public health leaders. The role of LEPHIE project. The Lancet. 2013;381:449-50.

2017/1(76) 67


SummaryAim – to evaluate attitudes of municipal level public

health specialists regarding the activities in monitoring and reducing health inequalities.

Material and methods. Study was carried out in March 2015. Questionnaires were distributed to municipality health administrators (municipality doctors), executives and other specialists of public health bureaus. Response rate was 47.2 %. (150 questionnaires were returned). Statistical analysis was performed using SPSS 20.0.

Results. Only one third of all respondents declared, that tackling of health inequalities are mentioned in strategic documents of their institutions and annual activity plans. 40.8 % of study participants revealed, that they perform some activities aimed at health inequalities and their institutions provide financial support for monitoring and/or reducing health inequalities. Statistically significant differences were observed between responses of different groups of the respondents. More specialists from public health bureaus as compared to those employed at municipality level, declared that the objective of tackling health inequalities are included in strategic planning documents of their institutions (34.2 % and 20.6 % respectively; p<0.05) and these activities are implement in the practice (48.2 % and 23.5 %; p<0.05).

More than half of the respondents emphasized, that there is an urgent need for improvement of health inequalities monitoring. Two-thirds of study participants mentioned the need for capacity building in area of health inequalities. However, the same proportion the respondents complained, that they have only limited possibilities to achieve some changes regarding health inequalities.

Conclusions. Representatives of municipalities and public health bureaus agreed, that there is a need to improve competencies in monitoring and reducing health inequalities, if we expect to reduce health inequalities.

Keywords: health inequalities, competencies, municipality level.

Correspondence to Vilma JasiukaitienėLithuanian University of Health Sciences, Department of Health ManagementTilžės str. 18, LT-47181 Kaunas, LithuaniaE-mail: [email protected]


Activities of representatives of municipalities and specialists of public health bureaus in monitoring and reducing health inequalities

Jurgita Vladičkienė, Vilma Jasiukaitienė, Snieguolė Kaselienė, Ramunė Kalėdienė, Mindaugas StankūnasLithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Public Health, Department of Health Management

68 2017/1(76)


SVEIKATAI NEPALANKIŲ MAISTO PRODUKTŲ IR GĖRIMŲ VARTOJIMO PAPLITIMAS TARP PRADINIŲ KLASIŲ MOKINIŲ

Žymantas Žandaras, Rimantas StukasVilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos insti tutas

SantraukaTyrimo tikslas – nustatyti sveikatai nepalankių maisto produktų ir gėrimų vartojimo paplitimą tarp dviejų Vilniaus

pradinių mokyklų mokinių.Tyrimo medžiaga ir metodai. 2014 m. dviejose Vilniaus miesto pradinėse mokyklose anoniminės anketinės apklausos

būdu apklausti 346 1–4 klasių mokinių tėvai. Duomenys analizuoti SPSS 22.0 programa. Kokybinių duomenų analizei taikytas Pirsono chi kvadratas (χ²). Duomenų skirtumas laikytas statistiškai reikšmingu, kai p ≤ 0,05.

Rezultatai. 75,2 proc. pradinukų dažnai vartoja saldumynų, bulvių ir duonos traškučių retai valgo 51,4 proc. respon-dentų vaikų. 48,3 proc. vaikų retai vartoja šaldytų pusfabrikačių, greito maisto išvis nevalgo 27,2 proc. pradinukų. Kofe-ino turinčių gėrimų negeria 90,7 proc. vaikų, gazuotų gėrimų – 29,9 proc. pradinukų. Reikšmingai daugiau mergaičių nei berniukų nevartoja saldumynų bei bulvių ir duonos traškučių, gazuotų gaiviųjų gėrimų negeria, duonos ir bulvių traškučių nevalgo daugiau pirmokų bei antrokų nei trečiokų ir ketvirtokų, o visų sveikatai nepalankių maisto produktų ir gėrimų nevartoja daugiau tų vaikų, kurių tėvai turi aukštąjį išsilavinimą, palyginti su kitą išsilavinimą įgijusių tėvų vaikais.

Išvados. Sveikatai nepalankių maisto produktų ir gazuotų gaiviųjų gėrimų vartojimas reikšmingai susijęs su tėvų išsilavinimu, vaikų lytimi ir klase, o kofeino turinčių gėrimų vartojimas nėra reikšmingai susijęs nei su vienu iš tirtų sociodemografinių veiksnių.

Reikšminiai žodžiai: sveikatai nepalankus maistas, sveikatai nepalankūs gėrimai, pradinukų mityba.

Adresas susirašinėti: Žymantas ŽandarasVilniaus universiteto Medicinos fakultetoVisuomenės sveikatos institutasM. K. Čiurlionio g. 21/27, 03101 VilniusEl. p. [email protected]

ĮVADASVaiko gyvensenos ir elgsenos pagrindai formuojasi vaikystės ir paauglystės metu. Svarbu tai, kad šiais vaiko gyvenimo tarpsniais veikiantys žalingi rizikos veiksniai gali nulemti neigiamą poveikį jau suaugu-sio žmogaus sveikatai [1, 2]. Vienas iš svarbiausių ir aktualiausių vaikų mitybos rizikos veiksnių yra sveikatai nepalankių maisto produktų ir gėrimų var-tojimas. Šie maisto produktai ir gėrimai priskiriami mažos biologinės vertės produktams, juose yra dide-lis kiekis kalorijų ir labai mažai arba visai nėra vita-minų, mineralų, visaverčių baltymų (aminorūgščių) ar skaidulinių medžiagų. Didžiąją šių produktų tei-kiamų kalorijų dalį sudaro riebalų (ypač sočiųjų) ir (ar) cukraus kalorijos, tokiuose produktuose dažnai būna didelis druskos bei kai kurių kancerogeninių medžiagų kiekis. Dažniausiai į tokių produktų grupę

patenka sūrūs, riebūs arba saldūs užkandžiai, gazuoti gėrimai [3]. Lietuvoje nėra oficialiai apibrėžta, kas yra sveikatai nepalankus maistas, tačiau atsižvelgiant į sveikatai nepalankaus maisto ir gėrimų kriterijus sveikatos apsaugos ministro įsakymu uždrausta į mokyklas mokinių maitinimui tiekti tam tikrų gru-pių maisto produktus (bulvių traškučius, riebaluose virtus, skrudintus ir įvairius konditerinius gaminius, konservuotus mėsos ir žuvies gaminius, rūkytą žuvį, gazuotus ir energinius gėrimus) [4, 5].

Maži vaikai yra viena jautriausių grupių, kuriai mityba daro didžiausią įtaką [6]. Darnų vaiko augi-mą, fizinį ir protinį brendimą lemia racionali mity-ba ir sveikos mitybos įpročių susiformavimas [7]. Laikui bėgant sveikatai nepalankių maisto produktų ir gėrimų vartojimas gali lemti vaiko antsvorio, nu-tukimo ir įvairių lėtinių neinfekcinių ligų atsiradi-mą [8]. Pasak įvairių sričių specialistų, labai svar-bu pradėti formuoti ir ugdyti sveikos gyvensenos įpročius nuo ankstyvos vaikystės, nes vaikystėje susiformavę įpročiai gali išlikti visą gyvenimą. Tai-gi duomenys apie sveikatai nepalankių maisto pro-duktų ir gėrimų vartojimo paplitimą tarp pradinių

2017/1(76) 69


klasių mokinių būtų naudingi planuojant tiek su-augusiųjų, tiek vaikų neinfekcinių ligų prevencijos priemones [9]. Būtent tokių duomenų trūkumas pa-skatino atlikti tyrimą, kurio tikslas – nustatyti svei-katai nepalankių maisto produktų ir gėrimų vartoji-mo paplitimą tarp dviejų Vilniaus pradinių mokyklų mokinių.

TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAISiekiant nustatyti, koks yra sveikatai nepalankių maisto produktų ir gėrimų vartojimo paplitimas tarp Vilniaus miesto pradinių klasių mokinių, atnaujinta 2010 m. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto studentės parengta anketa, kurioje yra klausimų apie gyvenseną, mity-bos įpročius, sociodemografinius rodiklius. Anke-ta papildyta klausimais apie sveikatai nepalankių maisto produktų ir gėrimų vartojimą. Galutinę ty-rimo anketą sudarė 49 klausimai. Tyrimas vykdy-tas 2014 m. spalio–lapkričio mėnesiais dviejose Vilniaus miesto mokyklose, kuriose iš viso mokėsi 526 pradinių klasių mokiniai. Mokyklos buvo pasi-rinktos patogiosios atrankos būdu. Šiose mokyklose vykdyta apklausa ir 2010 m., mokyklų administra-cija suteikė leidimą rengti apklausą. Momentinis ty-rimas atliktas anoniminės anketinės apklausos būdu apklausiant kiekvieno pradinuko vieną iš tėvų. Iš 526 išdalytų anketų grąžintos 346 anketos (atsako dažnis 65,8 proc.).

Statistinei duomenų analizei naudota SPSS Sta-tistics 22.0 programa. Kokybinių kintamųjų analizei taikytas Pirsono chi kvadratas (χ²), o kai buvo ma-žiau nei 5 tikėtini dažniai – Fišerio tikslusis testas. WinPepi 11.39 programa apskaičiuoti paplitimo rodi-klių 95 proc. pasikliautinieji intervalai (95 proc. PI). Duomenų skirtumas laikytas statistiškai reikšmingu, kai p ≤ 0,05.

Didžioji dalis respondentų (72,7 proc.) teigė tu-rintys aukštąjį išsilavinimą, šiek tiek daugiau nei pusė (57,1 proc.) šeimoje augino du vaikus. Berniu-kų ir mergaičių skaičius buvo panašus (atitinkamai 47,7 proc. berniukų ir 54,3 proc. mergaičių). Tarp apklaustų tėvų vaikų daugiausia buvo pirmokų bei trečiokų (atitinkamai 30,6 proc. ir 25,4 proc.).

REZULTATAIVisų apklaustų respondentų vaikai valgo saldumy-nų: 75,2 proc. mokinių saldumynų vartoja dažnai, 14,6 proc. – kartais, likę 10,2 proc. – retai. Bul-vių ar duonos traškučių visai nevalgo ketvirtadalis (24,3 proc.) respondentų vaikų, pusė (51,4 proc.)

minėtų produktų vartoja rečiau nei kartą per savai-tę, o penktadalis (20,8 proc.) – kartais. Nustatyta, kad greito maisto, tokio kaip picos, kebabai, ne-vartoja apie ketvirtadalis (27,2 proc.) respondentų vaikų, retai šį maistą valgo 62,1 proc. pradinukų. Tarp respondentų nebuvo nė vieno tėvo, kuris teig-tų, kad jo vaikas dažnai valgo šaldytų pusfabrikačių, 48,3 proc. – pusfabrikačius valgo retai. Didžioji dalis respondentų vaikų (90,7 proc.) kofeino turinčių gėri-mų visai nevartoja, 5,5 proc. pradinukų tokių gėrimų geria retai. Gazuotų gėrimų visai negeria apie treč-dalis pradinukų (29,9 proc.), 49,6 proc. respondentų nuomone, jų vaikai gazuotų gaiviųjų gėrimų vartoja retai (1 lentelė).

Saldumynų nevalgančių arba jų valgančių retai statistiškai reikšmingai daugiau buvo mergaičių negu berniukų (atitinkamai 14,6 proc. ir 5,5 proc.), taip pat tarp vaikų, kurių tėvai neturi aukštojo išsilavinimo, palyginti su aukštąjį išsilavinimą įgijusių tėvų vaikais (atitinkamai 18,7 proc. ir 7,3 proc.) (2 lentelė).

Bulvių ar duonos traškučių nevartojančių ar var-tojančių retai statistiškai reikšmingai daugiau mer-gaičių (80,1 proc.) nei berniukų (70,9 proc.), pirmos (84,9 proc.) ir antros (78,9 proc.) klasių mokinių nei trečios (76,1 proc.) ir ketvirtos (59,2 proc.) klasių mokinių, taip pat tarp vaikų, kurių tėvai turi aukš-tąjį išsilavinimą (81,5 proc., 82,2 proc.), palyginti su kitą išsilavinimą įgijusių tėvų vaikais (62,4 proc., 68 proc.) (3 lentelė).

1 lentelė. Sveikatai nepalankių maisto produktų ir gėri-mų vartojimo paplitimas

Sveikatai nepa-lankūs maisto produktai ir gėrimai

Nevartoja Retai vartoja

Kartais vartoja

Dažnai vartoja

% 95 % PI % 95 %

PI % 95 % PI % 95 %

PI1. Saldumynai(n = 342) 0,0 0,0

0,0 10,2 7,213,9 14,6 11,2

18,8 75,2 70,279,6

2. Bulvių, duonos traškučiai(n = 346)

24,3 19,929,2 51,4 46,0

56,8 20,8 16,8 25,3 3,5 1,8

6,0

3. Greitas maistas (pvz., picos ir pan.)(n = 346)

27,2 22,6 32,2 62,1 56,8

67,3 10,7 7,8 14,3 0,0 0,0

0,0

4. Šaldyti pus-fabrikačiai(n = 344)

36,6 31,5 42,0 48,3 42,9

53,7 13,1 9,7 17,1 2,0 0,8

4,2

5. Kofeino tu-rintys gėrimai(n = 345)

90,7 87,2 93,4 5,5 3,4

8,5 3,8 2,0 6,4 0,0 0,0

0,0

6. Gazuoti gai-vieji gėrimai(n = 345)

29,9 25,1 35,0 49,6 44,2

55,0 15,7 12,0 19,9 4,9 2,9

7,8

70 2017/1(76)


Nustatyta, kad statistiškai reikšmingai vaikų, nevartojančių greito maisto arba jo vartojančių re-tai, yra daugiau tarp pirmos klasės mokinių nei tarp ketvirtoje klasėje besimokančių vaikų (atitinkamai 93,4 proc. ir 80,3 proc.). Taip pat pastebėta, kad grei-to maisto vartojimas susijęs su tėvų išsilavinimu: vaikų, retai arba visai nevartojančių greito maisto, yra statistiškai reikšmingai daugiau tarp aukštąjį išsi-lavinimą turinčių tėvų atžalų (92,3 proc., 93,4 proc.) nei tarp vaikų, kurių tėvai yra įgiję kitą išsilavinimą (81,7 proc., 82,3 proc.) (4 lentelė).

Pastebėta, kad šaldytų pusfabrikačių nevartojan-čių ar vartojančių retai buvo reikšmingai daugiau tarp

2 lentelė. Respondentų, teigiančių, kad jų vaikai nevarto-ja saldumynų arba jų vartoja retai, pasiskirstymas įvairio-se sociodemografinėse grupėse

Vaikų grupė n %Berniukai 9 5,5 N = 342

p = 0,005Mergaitės 26 14,6Pirma klasė 10 9,5

N = 342p = 0,791

Antra klasė 6 7,9Trečia klasė 11 12,5Ketvirta klasė 8 11,0Anketą pildžiusio tėvo išsilavinimas yra aukštasis 18 7,3

N = 337 P = 0,002Anketą pildžiusio tėvo išsilavinimas

yra kitas 17 18,7

Kito tėvo išsilavinimas yra aukštasis 19 9,0 N = 335 p = 0,243Kito tėvo išsilavinimas yra kitas 16 13,0

Šeimoje yra 1 vaikas 8 11,8N = 342

p = 0,758Šeimoje yra 2 vaikai 18 9,2Šeimoje yra 3 vaikai 9 11,5

3 lentelė. Respondentų, teigiančių, kad jų vaikai nevar-toja bulvių ir duonos traškučių arba jų vartoja retai, pasis-kirstymas įvairiose sociodemografinėse grupėse



N = 346 p = 0,001


N = 341 p = 0,0001Anketą pildžiusio tėvo išsilavinimas

yra kitas 58 62,4

Kito tėvo išsilavinimas yra aukštasis 175 82,2 N = 338p = 0,003Kito tėvo išsilavinimas yra kitas 85 68,0



4 lentelė. Respondentų, teigiančių, kad jų vaikai nevarto-ja greito maisto, pasiskirstymas įvairiose sociodemogra-finėse grupėse



N = 346p = 0,029



yra kitas 76 81,7




5 lentelė. Respondentų, teigiančių, kad jų vaikai nevarto-ja šaldytų pusfabrikačių arba jų vartoja retai, pasiskirsty-mas įvairiose sociodemografinėse grupėse



N = 344 p = 0,553



yra kitas 68 74,7




tų vaikų, kurių tėvai turi aukštąjį išsilavinimą, paly-ginti su kitą išsilavinimą įgijusių respondentų vai-kais (atitinkamai 89,1 proc., 89,2 proc. ir 74,7 proc., 78 proc.). Tarp kitų sociodemografinių grupių šaldytų pusfabrikačių paplitimo skirtumai buvo nežymūs ir statistiškai reikšmingai nesiskyrė (5 lentelė).

Kofeino turinčių gėrimų nevartojančių ar retai vartojančių vaikų paplitimo skirtumai įvairiose vai-kų sociodemografinėse grupėse buvo labai panašūs ir statistiškai reikšmingai nesiskyrė (6 lentelė).

Mergaičių, negeriančių gaiviųjų gėrimų arba jų geriančių retai (82,2 proc.), buvo daugiau nei ber-niukų (76,4 proc.), tačiau šis skirtumas statistiškai

2017/1(76) 71


nereikšmingas. Gazuotų gaiviųjų gėrimų negeriančių respondentų vaikų statistiškai reikšmingai buvo dau-giau tarp pirmokų (86,7 proc.) ir antrokų (88,2 proc.) nei tarp trečiokų (68,3 proc.) ir ketvirtokų (73,7 proc.). Gazuotų gėrimų vartojimas taip pat reikšmingai susi-jęs su tėvų išsilavinimu (7 lentelė).

REZULTATŲ APTARIMASNė vienas iš mūsų tyrime dalyvavusių respondentų nepateikė atsakymo, kad jo vaikas visai nevartoja saldumynų, vadinasi, pradinukai saldumynus itin mėgsta. Panašius rezultatus gavo ir kiti mokslinin-kai. 2014 m. Utenos regione atlikus 5, 7 ir 9 klasių mokinių mitybos tyrimą paaiškėjo, kad šokolado ir saldainių niekada nevalgo 3 proc. respondentų, 2010 m. Lietuvoje vykdytos 4, 7 ir 9 klasių mokinių mitybos įpročių apklausos rezultatai parodė, jog vi-sai saldumynų nevartoja tik 1,8 proc. vaikų [10, 11]. 2010 m. atliktos apklausos rezultatai taip pat paro-dė, kad 15,2 proc. vaikų visai nevalgo greito mais-to, o 14,8 proc. apklausos dalyvių teigė, jog nevalgo traškučių. Mūsų tyrimo duomenimis, traškučių visai nevalgo 24,3 proc. pradinukų, o greito maisto, kaip mėsainiai, picos ir kebabai, visai nevartoja 27,2 proc. vaikų. Tiek 2010 m. atliktame tyrime, tiek mūsų ty-rime nustatyta, kad statistiškai reikšmingai daugiau mergaičių negu berniukų visai nevartoja traškučių arba jų valgo labai retai [11].

Kofeino turinčių gėrimų mažiems vaikams nepa-tartina duoti. Nuo 2014 m. lapkričio 1 d. Lietuvoje

energinius gėrimus vaikams draudžiama parduoti. 2014 m. Utenos regiono 5, 7 ir 9 klasių mokinių mi-tybos tyrime pastebėta, kad išvis kavos negeria arba geria rečiau nei kartą per savaitę 59,8 proc. vaikų [10]. Apklausus mūsų tyrimo respondentus paaiš-kėjo, kad kofeino turinčių gėrimų visai nevartoja arba jų vartoja labai retai net 90,7 proc. pradinukų. 2011–2012 m. Italijoje buvo vykdyta 11–13 metų vaikų apklausa, kurios rezultatai parodė, kad tarp jaunesnio amžiaus vaikų bei tarp mergaičių yra ma-žiau energinių gėrimų geriančių vaikų nei tarp vy-resnio amžiaus vaikų ir tarp berniukų [12]. Mūsų tyrimo duomenimis, berniukai ir mergaitės, nege-riantys kofeino turinčių gėrimų arba jų geriantys re-tai, pasiskirstė labai panašiai, tokių vaikų šiek tiek daugiau buvo tarp pirmokų bei antrokų nei tarp tre-čiokų ir ketvirtokų.

Apklausus dviejų mokyklų pradinukų tėvus paaiškėjo, kad 29,9 proc. vaikų gazuotų gaiviųjų gėrimų visai negeria arba jų geria retai. Panašius rezultatus gavo ir kiti mokslininkai. 2014 m. atlik-to Klaipėdos regiono mokyklų 9–12 klasių moki-nių mitybos tyrimo rezultatai parodė, kad gazuo-tų gaiviųjų gėrimų visai negeria 34,7 proc. vaikų. 2014 m. Utenos regiono 5, 7 ir 9 klasių mokinių mitybos tyrime pastebėta, kad mergaitės statistiškai reikšmingai mažiau vartoja saldžių gazuotų gėrimų nei berniukai (p = 0,009) [13]. Tokia pati tendencija nustatyta ir atlikus mūsų tyrimą, tačiau ji statistiškai nereikšminga.

6 lentelė. Respondentų, teigiančių, kad jų vaikai negeria kofeino turinčių gėrimų arba jų geria retai, pasiskirstymas įvairiose sociodemografinėse grupėse

Vaikų grupė n %

Berniukai 159 96,4 N = 345p = 0,902Mergaitės 173 96,1

Pirma klasė 104 99,0

N = 345 p = 0,164

Antra klasė 74 97,4

Trečia klasė 83 94,3

Ketvirta klasė 71 93,4

Anketą pildžiusio tėvo išsilavinimas yra aukštasis 242 97,6


yra kitas 85 92,4



p = 0,323Šeimoje yra 2 vaikai 187 94,9

Šeimoje yra 3 vaikai 76 97,4

7 lentelė. Respondentų, teigiančių, kad jų vaikai negeria gazuotų gaiviųjų gėrimų arba jų geria retai, pasiskirsty-mas įvairiose sociodemografinėse grupėse

Vaikų grupė n %

Berniukai 126 76,4 N = 345 p = 0,179Mergaitės 148 82,2

Pirma klasė 91 86,7

N = 345 p = 0,002

Antra klasė 67 88,2

Trečia klasė 60 68,2

Ketvirta klasė 56 73,7

Anketą pildžiusio tėvo išsilavinimas yra aukštasis 213 85,9


yra kitas 58 63,0



p = 0,576Šeimoje yra 2 vaikai 153 77,7

Šeimoje yra 3 vaikai 65 83,3

72 2017/1(76)


IŠVADOS1. Didžioji dalis pradinukų (75,2 proc.) saldumy-

nų valgo dažnai, bulvių ir duonos traškučių retai vartoja apie pusė (51,4 proc.) respondentų vaikų, panaši dalis mokinių (48,3 proc.) retai valgo šal-dytų pusfabrikačių, greito maisto visai nevartoja mažiau nei trečdalis (27,2 proc.) pradinukų.

2. Didžioji dalis respondentų vaikų (90,7 proc.) ko-feino turinčių gėrimų visai nevartoja, o gazuotų gėrimų visai negeria apie trečdalis pradinukų (29,9 proc.).

3. Pradinukų saldumynų, bulvių ar duonos traškučių, greito maisto bei šaldytų pusfabrikačių vartojimas

reikšmingai susijęs su tėvų išsilavinimu, tarp skir-tingose klasėse besimokančių vaikų reikšmingai skiriasi greito maisto bei bulvių ir duonos trašku-čių vartojimas, o tarp berniukų ir mergaičių nu-statyti reikšmingi saldumynų, bulvių ir duonos traškučių vartojimo skirtumai.

4. Vaikų gazuotų gaiviųjų gėrimų vartojimas reikš-mingai susijęs su vaikų klase ir tėvų išsilavini-mu, o kofeino turinčių gėrimų vartojimo papli-timas tarp skirtingų sociodemografinių grupių nesiskiria.


Literatūra1. Dailidienė N, Juškelienė V, Naudžiūtė S. Lietuvos vaikų, lankančių

ikimokyklinio ugdymo įstaigas, sveikatos būklė. Visuomenės sveikata. 2009;3:3-8.

2. Sabaliauskas R. Saugi ir sveika aplinka vaikams. Slauga. 2004; 9(93):3-5.

3. Ashakiran & Deepthi R. Junk Foods and their Impact on Health. Journal of Krishna Institute of Medical Sciences (JKIMSU). Jul-Dec 2012;1(2):7-15.

4. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas „Dėl Maitinimo organizavimo ikimokyklinio ugdymo, bendrojo ugdymo mokyklose ir vaikų socialinės globos įstaigose tvarkos aprašo patvirtinimo“. Valstybės žinios. 2011;140-6573.

5. Sveikos mitybos rekomendacijos. Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras, Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas, Kauno medicinos universitetas. 2010;7-20.

6. Licari L et al. Children‘s health and environment. Developing action plans. WHO. 2005;88.

7. Petrauskienė A, Albavičiūtė E, Žaltauskė V, Navardauskaitė T. Penkių didžiųjų Lietuvos miestų pirmokų mitybos įpročiai. Visuomenės sveikata. 2012;4(59):103-111.

8. Stukas R, Šurkienė G. Mityba ir jos vertinimas. Vilnius, 2009.9. Strukčinskienė B, Raistenskis J, Šopagienė D, Kurlys D, Stasiuvienė D,

Griškonis S, Radžiuvienė R. Vaikų fizinis aktyvumas ir sveikata. Klaipėda, 2012.

10. Kuprėnaitė Ž, Lubienė J, Ubeikienė R. Utenos regiono skirtingų lyčių paauglių mitybos įpročių palyginimas. Sveikatos mokslai. 2014;6:69-74.

11. Umbrasienė N, Varvuolienė R, Krupskienė A, Narkauskaitė L, Beržanskytė A, Kranauskas A. Mokinių mitybos įpročiai. Visuomenės sveikata. 2011;2(53):76-82.

12. Gallimberti L et al. Energy drink consumption in children and early adolescents. European Journal of Pediatrics. Oct 2013;172(10): 1335-1340.

13. Griškonis S, Dabašinskienė A, Strukčinskienė B. Paauglių mityba sveikatą stiprinančiose mokyklose. Sveikatos mokslai. 2014;5:11-15.

2017/1(76) 73


Summary The aim of the study was to explore the consumption

of unhealthy food and beverages among two primary schools in Vilnius city.

Material and methods. In 2014 in two primary schools in Vilnius city 346 parents of pupils’ were questioned in a technique of anonymous survey. Data were analyzed using program SPSS 22.0. For qualitative data analysis Pearson’s chi-square (x²) was used. The difference was considered statistically significant when p<0,05.

Results. 75,5 % of primary school children often consume pastry products, 51,4 % – rarely eats patato chips, 48,8 % – rarely consume frozen food. 27,2 % pupils of primary school doesn‘t eat fast food. 90,7 % of children of respondents do not consume beverages with caffeine and 29,9 % do not consume fizzy drinks. There are fewer children who doesn‘t eat pastry products and patato chips among girls, also there are fewer children who doesn‘t drink fizzy drinks and doesn‘t eat patato chips among first graders and second graders then third and forth graders.

There are fewer children who eats junk food among children of parents who has higher education.

Conclusions. The consumption of unhealthy food and beverages is directly connected with parents education, gender and grade of pupil. Consumption of beverages with caffeine is not dependend on any of sociodemographic factors.

Keywords: unhealthy food, unhealthy beverages, junk food, primary school diet.

Correspondence to Žymantas ŽandarasInstitute of Public Health, Faculty of Medicine, Vilnius UniversityM. K. Čiurlionio str. 21/27, LT-03101 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]


Consumption of unhealthy food and beverages among pupils of primary school

Žymantas Žandaras, Rimantas StukasInstitute of Public Health, Faculty of Medicine, Vilnius University

74 2017/1(76)


SENYVO AMŽIAUS ŽMONIŲ POŽIŪRIO Į SENATVĘ IR PSICHOLOGINIO ATSPARUMO REIKŠMĖ JŲ GYVENIMO KOKYBEI

Eglė Šukytė1, 2, Viktorija Čepukienė2

1Vilniaus priklausomybės l igų centras, 2Vytauto Didžiojo universitetas

SantraukaTikslas. Įvertinti senyvo amžiaus žmonių požiūrio į senatvę ir psichologinio atsparumo reikšmę jų gyvenimo kokybei.Tyrimo medžiaga ir metodai. Tyrimas vykdytas 2015 m. Vilniaus ir Kauno trečiojo amžiaus universitetuose, Kauno

senjorų klubuose, senjorų bendruomenėse, senelių namuose ir ligoninėje, jame dalyvavo 263 65–94 metų (amžiaus vi-durkis 72,1 ± 5,957) senjorai. Tiriamųjų gyvenimo kokybei vertinti naudotas Pasaulio sveikatos organizacijos gyvenimo kokybės sutrumpintas 26 klausimų klausimynas (PSO GK trumpas). Požiūriui į senatvę vertinti taikytas senatvės stereo-tipų klausimynas, psichologiniam atsparumui vertinti – psichologinio atsparumo skalė.

Tyrimo rezultatai. Tyrimo rezultatai parodė, kad senyvo amžiaus žmonių gyvenimo kokybės vertinimas susijęs su jų požiūriu į senatvę ir psichologiniu atsparumu. Tiriamieji, pritariantys senatvės stereotipams, savo gyvenimo kokybės fizinės ir psichologinės sveikatos sritis vertino blogiau nei tie, kurie tokiems stereotipams nepritarė. Aukšto psichologinio atsparumo tiriamieji savo gyvenimo kokybės fizinės ir psichologinės sveikatos sritis vertino geriau nei žemo psichologi-nio atsparumo respondentai. Psichologinis atsparumas geriau nei požiūris į senatvę ir tokie demografiniai veiksniai, kaip lytis, amžius, šeiminė padėtis ir išsilavinimas, prognozavo senjorų gyvenimo kokybės vertinimą. Tai leidžia manyti, kad psichologinio atsparumo stiprinimas ir požiūrio į senatvę koregavimas gali sudaryti prielaidas senjorams palankiau ver-tinti savo psichologinę ir fizinę sveikatą.

Reikšminiai žodžiai: senyvo amžiaus žmonės, gyvenimo kokybė, požiūris į senatvę, psichologinis atsparumas.

Adresas susirašinėti: Eglė ŠukytėVilniaus priklausomybės ligų centrasGerosios Vilties g. 3, 03147 VilniusEl. p. [email protected]

ĮVADASGyventojų senėjimas yra viena aktualiausių XXI a. problemų visame pasaulyje. Gyventojų, sulauku-sių 65 metų ir vyresnių, dalis bendrame gyventojų skaičiuje vis didėja [1, 2]. Pasaulio sveikatos orga-nizacijos (PSO) duomenimis, 2020 m. žmonių, vy-resnių nei 60 metų, pasaulyje bus apie 1 milijardą, o 2050 m. – 2 milijardai [1]. Ne išimtis ir Lietuva. Nuo 2004 m. iki 2016 m. pradžios Lietuvoje vyres-nio amžiaus (65 metų ir vyresni) gyventojų dalis iš-augo nuo 15,4 proc. iki 18,9 proc., tuo pačiu metu vaikų (0–14 metų) dalis sumažėjo nuo 17,6 proc. iki 14,7 proc. [3].

Visuomenės senėjimo reiškinys yra nevienareikš-mis. Viena vertus, jis susijęs su teigiamais pokyčiais, nes atspindi medicinos mokslo pasiekimus, sąlygo-jančius sergamumo mažėjimą bei gyvenimo trukmės

ilgėjimą. Kita vertus, jis susijęs ir su neigiamomis pa-sekmėmis pasaulio socialinei, ekonominei ir politinei situacijai. Dėl senyvo amžiaus gyventojų didėja visuo-menės pensijų ir socialinės apsaugos sistemų apkrova, greitosios ir pirminės sveikatos priežiūros reikalingu-mas, reikia geresnio sveikatos priežiūros darbuotojų pasirengimo ir didesnio jų skaičiaus, padidėja ilgesnės slaugos priežiūros, ypač demencijos atvejais, poreikis, didėja senyvo amžiaus žmonių socialinės izoliacijos, skurdo, aukštos sveikatos priežiūros kokybės ir socia-linių paslaugų nepakankamo prieinamumo rizika [4]. Tad PSO atkreipia dėmesį į tai, kad nepakanka vien siekti ilgesnės žmonių gyvenimo trukmės, būtina siek-ti, kad gyvenimas senatvėje būtų kiek galima sveikes-nis ir produktyvesnis [4]. Lietuvoje vykdytų tyrimų duomenimis, tik mažiau nei trečdalis senyvo amžiaus respondentų teigia, jog jų gyvenimo kokybė yra gera [2, 5]. Tai rodo, kad svarbu analizuoti, kokie veiksniai susiję su aukštesniu senyvo amžiaus žmonių gyveni-mo kokybės vertinimu.

Tyrimų duomenys atskleidžia, kad vienas svar-bių senyvo amžiaus žmonių gyvenimo kokybės

2017/1(76) 75


veiksnių yra požiūris į senatvę [6, 7]. Senyvo am-žiaus žmonių gyvenimo ypatumų tyrėjai teigia, kad neigiami senėjimo stereotipai įgyjami dar vaikystės metu ir bėgant metams stiprėja [8]. Senatvę žmonės linkę suprasti neigiamai, atsižvelgdami į „nuosto-lius“ sveikatai, santykiams, socialinei ir ekonominei padėčiai bei darbui. Požiūris į senus žmones, kaip į fiziškai silpnus, nepajėgius dirbti, lėtai mąstančius, neatsakingus, vienišus ir skurstančius, gali užkirsti kelią pagyvenusiems žmonėms dalyvauti socialinė-je, politinėje, ekonominėje, kultūrinėje, dvasinėje ir kitokioje veikloje [1, 4, 7]. Toks atvirai prieina-mas vertinimas dažnai įsisavinamas be sąmoningo informacijos apdorojimo ir įvertinimo ir gali ska-tinti ne tik pagyvenusių žmonių stereotipinį savęs suvokimą, bet ir stereotipinį elgesį, o tai gali turėti neigiamų pasekmių jų sveikatai [7, 9–11], elgesiui [12, 13], pasitenkinimui gyvenimu ir gyvenimo ko-kybei [8, 14]. Tyrimų duomenys rodo, kad senyvo amžiaus žmonės, senatvei priskiriantys daugiau nei-giamų stereotipų, pateikia žemesnį savo gyvenimo kokybės vertinimą, o teigiamas požiūris į senėjimą yra susijęs su aukštesne gyvenimo kokybe [6, 15]. Manoma, kad žmonės, tikintys senėjimo stereoti-pais, prasčiau prisitaiko prie pokyčių jų gyvenime ir mažiau linkę įsitraukti į veiklą, palankią jų svei-katai, o tai turi neigiamos įtakos gyvenimo kokybės vertinimui [11]. Žinoma, negalima neigti, kad senat-vė nesukelia tam tikro kognityviųjų ir fizinių funk-cijų prastėjimo, tačiau gali būti, jog teigiamas po-žiūris į senatvę padėtų pagyvenusiems žmonėms il-giau išlaikyti fizinius ir protinius gebėjimus [7, 10]. Vietoj neigiamo požiūrio tikslinga stengtis įtvirtinti įsitikinimą, kad ir seni žmonės gali išlikti aktyvūs ir būti naudingi visuomenei.

Kitas svarbus senyvo amžiaus žmonių gyvenimo kokybės veiksnys – psichologinis atsparumas, kuris padeda geriau suprasti, kodėl kai kurie žmonės leng-viau prisitaiko ir greičiau atsigauna po tokių nepa-lankių situacijų, kaip nelaimės, traumos, ligos, pra-radimai ir kiti įvairūs stresą keliantys įvykiai [16]. Senyvame amžiuje psichologinis atsparumas leidžia palaikyti aukštą gyvenimo kokybę, nepaisant nepa-lankių situacijų, tokių kaip ligos, išėjimas į pensiją, artimųjų mirtis ar finansinis nepriteklius [16, 17], ir yra teigiamai susijęs su senyvo amžiaus žmonių sveikata, laimingumu, optimizmu, darbingumu, že-mesniu depresijos vertinimu, socialinio palaikymo nepalankiose situacijose ieškojimu bei pasitenkini-mo gyvenimu jausmu [18–20]. Be to, teigiama [21], kad asmens psichologinis atsparumas yra toks pat

svarbus sėkmingam senėjimui, kaip ir fizinė sveikata. Taigi įvairių tyrimų duomenys leidžia numanyti,

kad neigiamas požiūris į senatvę bei senėjimą pagy-venusių asmenų grupėje gali būti traktuojamas kaip prastesnės gyvenimo kokybės rizikos veiksnys, o psi-chologinis atsparumas – kaip apsaugos veiksnys, ga-lintis palankiai veikti subjektyvų senjorų gyvenimo kokybės vertinimą. Tad kyla klausimas, kaip senyvo amžiaus žmonių psichologinis atsparumas siejasi su jų požiūriu į senatvę ir ar psichologinis atsparumas gali sumažinti neigiamą šio požiūrio poveikį senjorų gyvenimo kokybei? Tad šio tyrimo tikslas – įvertinti senyvo amžiaus žmonių požiūrio į senatvę ir psicho-loginio atsparumo reikšmę jų gyvenimo kokybei.

TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAITiriamieji. Tyrimas atliktas 2015 m. vasario ir kovo mėnesiais. Kad būtų lengviau pasiekti tiriamąją imtį, tyrimui pasirinkta patogioji atranka. Siekiant surink-ti kuo reprezentatyvesnę imtį, duomenys tyrimui rinkti įvairiose įstaigose: Vilniaus ir Kauno trečiojo amžiaus universitetuose, Kauno senjorų klubuose, senjorų bendruomenėse, senelių namuose ir ligoni-nėje, gavus atsakingo asmens įstaigoje sutikimą bei laikantis psichologo profesinės etikos.

Atsižvelgiant į tai, kad vyresnių nei 65 metų asme-nų populiacijos dydis buvo žinomas (N = 542,700), pagal socialiniuose moksluose rekomenduojamą formulę (Rudzkienė, 2005) apskaičiuotas būsimos imties dydis n = 384. Atliekant tyrimą siekta, kad tiriamųjų skaičius būtų artimas nustatytam, tad iš viso tyrime dalyvavo 302 asmenys, tačiau 39 tyrimo dalyvių duomenys iš tyrimo analizės buvo pašalinti, kadangi respondentai atsakė ne į visus klausimus (ne-atsakė į daugiau nei 10 proc. klausimų) arba nepaisė nurodymo dėl amžiaus – buvo jaunesni nei 65 metų. Taigi tyrime analizuoti 263 asmenų, kurie tyrimo metu buvo 65 metų ar vyresni, duomenys.

Tyrimo metodika. Tyrimo tikslui įgyvendinti naudotos trys metodikos, skirtos tiriamųjų subjekty-viai gyvenimo kokybei, jų požiūriui į senatvę ir senė-jimą bei psichologiniam atsparumui įvertinti. 1. Gyvenimo kokybei vertinti naudotas PSO Gyve-

nimo kokybės sutrumpintas 26 klausimų klausi-mynas PSO GK trumpas (WHO-BREF-26; The WHOQoLBref Quality of life questionnaire) [22].

Klausimyną sudaro keturios skalės, iš kurių duomenų analizėje naudotos dvi:

• Fizinės sveikatos skalė (Cronbacho α = 0,824) apima subjektyvų skausmo ir diskomforto, pri-klausomybės nuo gydymo ir vaistų, energijos ir

76 2017/1(76)


nuovargio, judrumo, miego ir poilsio, kasdienio aktyvumo ir pajėgumo dirbti vertinimą;

• Psichologinės sveikatos skalė (Cronbacho α = 0,810) apima subjektyvų teigiamų ir neigia-mų jausmų, dvasingumo, mąstymo, mokymosi, atminties ir koncentracijos bei kūno vaizdo ir sa-vigarbos vertinimą.

Atsakymai į klausimus vertinti pagal Likerto skalę nuo 1 iki 5, didesnė skalių ir bendro klausi-myno balų suma rodo aukštesnę gyvenimo koky-bę [6, 22]. Gautas bendras vidinis viso klausimy-no suderinamumas Cronbacho α = 0,912.

2. Požiūriui į senatvę vertinti naudotas klausimynas apie senatvės stereotipus (Questionnaire about negative stereotypes, CENVE; M. Blanca, C. San-chez, M. Trianes, 2005) [23]. Klausimyną sudaro 15 teiginių, paskirstytų į tris skales:

• Sveikatos skalė (Cronbacho α = 0,743) apima teigi-nius apie prastėjančią sveikatą, negalių atsiradimą, kognityviųjų funkcijų blogėjimą, psichikos ligas;

• Motyvacijos ir socialinių veiksnių skalės (Cronba-cho α = 0,612) teiginiai susiję su interesų suma-žėjimu ir sumažėjusiu pajėgumu atlikti tam tikrą veiklą;

• Charakterio ir asmenybės skalė (Cronbacho α = 0,760) apima teiginius apie emocijų nepasto-vumą, nelankstumą ir elgesio modelius, leidžian-čius suprasti apie būklės prastėjimą.

Kiekviena skalė vertinama penkiais teiginiais, kurių kiekvienas turi 4 atsakymo variantus, pa-teiktus pagal Likerto skalę. Didesnė skalių ir bendro klausimyno balų suma rodo didesnį prita-rimą senatvės ir senėjimo stereotipams [15, 24], t. y. labiau neigiamą požiūrį į senėjimą ir senatvę. Gautas bendras vidinis klausimyno patikimumas Cronbacho α = 0,872.

Statistinės analizės tikslais visi tiriamieji buvo suskirstyti į tris grupes pagal pritarimo senatvės stereotipams suminės skalės vidurkį bei vieną standartinį nuokrypį. Tiriamieji, kurių senatvės stereotipų skalės įvertis viršijo prie grupės skalės vidurkio (39,84) pridėtą vieną standartinį nuokry-pį (6,63), priskirti grupei asmenų, kurie išreiškė pritarimą senatvės stereotipams (47 balai ir dau-giau; 12,2 proc. tiriamųjų), tiriamieji, kurių įvertis buvo žemesnis nei grupės vidurkis atėmus vieną standartinį nuokrypį, – grupei, išreiškusiai ne-pritarimą senatvės stereotipams (nuo 20 iki 33; 15,7 proc. tiriamųjų), visi kiti priskirti grupei as-menų, kurių senatvės stereotipų vertinimas buvo neutralus (nuo 34 iki 46; 72,2 proc. tiriamųjų).

3. Senyvo amžiaus žmonių psichologiniam atspa-rumui vertinti naudotas Psichologinio atsparumo klausimynas (Psychological Resilience Scale) [25], kurį autoriai sudarė iš egzistuojančių, pripa-žintų matavimo priemonių: 1) savigarbos skalės (Rosenberg, 1965); 2) asmeninės kompetenci-jos / efektyvumo skalės, kuri paimta iš atsparu-mo skalės [26]; 3) tarpasmeninės kontrolės ska-lės (Paulus, Christie, 1981). Klausimyną sudaro 19 klausimų, kurių kiekvienas vertinamas pagal skalę nuo 1 iki 5. Didesnė balų suma rodo dides-nį psichologinį atsparumą. Gautas bendras skalės patikimumas Cronbacho α = 0,811. Statistinės duomenų analizės tikslais, remiantis psichologi-nio atsparumo skalės grupės vidurkiu (66,85) ir vienu standartiniu nuokrypiu (7,8), visi tiriamie-ji buvo suskirstyti į tris grupes. Tiriamieji, kurių psichologinio atsparumo skalės įvertis buvo nuo 46 (minimali reikšmė) iki 59, priskirti žemo psi-chologinio atsparumo grupei (13,7 proc.), surinkę nuo 75 iki 91 (maksimali reikšmė) – aukšto psi-chologinio atsparumo grupei (14,9 proc.), o likę tiriamieji priskirti vidutinio psichologinio atspa-rumo grupei (įvertis nuo 60 iki 74; 71,4 proc.).

Sociodemografiniai rodikliai. Tiriamųjų buvo prašoma nurodyti savo lytį, amžių, šeiminę padėtį, išsilavinimą, darbinę padėtį (dirba ar ne).Statistiniai tyrimo metodai. Duomenų analizei

taikyti šie statistinės analizės metodai: Cronbacho alfa kriterijus, aprašomoji statistika, Šapiro ir Vilko kriterijai, Stjudento t kriterijus, vienfaktorė dispersi-nė analizė (ANOVA; Post Hock Fišerio ir Tamhane kriterijai) ir struktūrinių lygčių modeliavimas (SEM).

Nustatytas duomenų skirstinių normalumas re-miantis Šapiro ir Vilko kriterijumi. Nors Šapiro ir Vilko kriterijus rodė, kad skalių skirstiniai nėra nor-malieji, tačiau asimetrijos ir eksceso koeficientų ab-soliutinės bei histogramos parodė, kad skirstiniai yra arti normaliojo, todėl hipotezės tikrintos naudojant parametrinius kriterijus.

REZULTATAITiriamųjų charakteristikosTyrimo imtį sudarė 206 (78,3 proc.) moterys ir 57 (21,7 proc.) vyrai. Bendras tiriamųjų amžiaus vi-durkis lygus 72,72 (SN = 6,43) (28 tiriamieji savo amžiaus nenurodė). Reikia pasakyti, kad 2014 m. pradžioje 66,4 proc. visų 65 metų ir vyresnių gyven-tojų sudarė moterys [3], tad šio tyrimo imties mote-rų ir vyrų proporcija gana artima tai, kuri stebima šio amžiaus populiacijoje. Moterų amžiaus vidurkis buvo

2017/1(76) 77


72,10 (SN = 5,96), vyrų – 74,94 (SN = 7,58) metų. Vyrų ir moterų procentinis pasiskirstymas pagal šeimi-nę padėtį bei išsilavinimą pateikiamas 1 ir 2 pav.

Didžioji dalis tyrime dalyvavusių tiriamųjų buvo našliai (-ės) (n = 112; 43 proc.) arba vedę / ištekėju-sios (n = 85; 33 proc.). Mažiausią respondentų dalį sudarė asmenys, gyvenantys su partneriu nesusituokę (n = 2; 1 proc.) arba nevedę / netekėjusios (n = 19; 7 proc.). Likę tiriamieji buvo išsiskyrę (n = 43; 16 proc.). Lyginant pagal šeiminę padėtį, 2011 m. 65 metų ir vyresni asmenys pasiskirstė taip: apie 50 proc. buvo našliai (-ės), apie 30 proc. – vedę / iš-tekėjusios / gyvena su partneriu, apie 10 proc. – iš-siskyrę (-usios) ir apie 10 proc. – nevedę / netekė-jusios [3]. Galima pastebėti, kad tyrime dalyvavusių asmenų pasiskirstymas pagal šeiminę padėtį yra gana panašus į stebimą šio amžiaus populiacijoje.

Daugiau nei pusė tiriamųjų buvo įgiję aukštąjį išsilavinimą (n = 135; 51 proc.), antroje vietoje yra

specialųjį vidurinį išsilavinimą turintys responden-tai (n = 46; 18 proc.). Mažiausią dalį tiriamųjų su-darė nebaigę ar nelankę mokyklos tiriamieji (n = 2; 1 proc.). 14 (5 proc.) tyrimo dalyvių buvo dirbantys.

Neigiamų senatvės stereotipų ir psichologinio atsparumo ryšysSiekiant įvertinti senyvo amžiaus žmonių pritarimo senėjimo stereotipams skirtumus priklausomai nuo jų psichologinio atsparumo atlikta vienfaktorė dispersi-nė analizė (Sveikatos skalės vertinimas: F = 15,38, p < 0,001; Motyvacijos ir socialinių veiksnių skalės vertinimas: F = 16,77, p < 0,001; Charakterio ir as-menybės skalės vertinimas: F = 22,64, p < 0,001), kurios rezultatai pateikiami 1 lentelėje.

Rezultatai atskleidė, kad visos senjorų psicholo-ginio atsparumo grupės tarpusavyje skyrėsi statistiš-kai reikšmingai pagal senatvės stereotipų vertinimą, pastebėta tendencija mažiau pritarti senatvės stereo-tipams didėjant senjorų psichologinio atsparumo iš-reikštumui (p < 0,001). Tad gauti duomenys rodo, kad psichologiškai atsparesni senyvi asmenys yra mažiau linkę pritarti senėjimo stereotipams apie svei-katą, motyvaciją ir socialinius veiksnius bei senjorų charakterį ir asmenybę.

Senyvo amžiaus žmonių požiūrio į senatvę ir jų gyvenimo kokybės ryšys. Siekiant įvertinti senjorų gyvenimo kokybės skirtumus priklausomai nuo jų pritarimo senatvės stereotipams išreikštumo atlikta vienfaktorė dispersinė analizė (Fizinės sveikatos ver-tinimas: F = 33,98, p < 0,001; Psichologinės sveika-tos vertinimas: F = 28,46, p < 0,001), kurios rezulta-tai pateikiami 2 lentelėje.

Gauti duomenys rodo, kad visos pritarimo se-natvės stereotipams grupės tarpusavyje statistiškai reikšmingai skyrėsi pagal gyvenimo kokybės sričių vertinimą: didėjant pritarimui senatvės stereotipams, tiriamieji savo fizinę ir psichologinę sveikatą vertina vis blogiau.

Senyvo amžiaus žmonių psichologinio atsparu-mo ir gyvenimo kokybės ryšys. Tikrinant klausimą, kaip senyvo amžiaus asmenų psichologinis atsparu-mas siejasi su jų gyvenimo kokybe, atlikta vienfak-torė dispersinė analizė (Fizinės sveikatos vertinimas: F = 18,79, p < 0,001; Psichologinės sveikatos verti-nimas: F = 46,76, p < 0,001), kurios rezultatai patei-kiami 3 lentelėje.

Rezultatai atskleidžia, kad senjorų gyvenimo kokybės vertinimas, kaip ir pritarimo senatvės ste-reotipams atveju, reikšmingai siejasi ir su jų psicho-loginiu atsparumu. Tarp žemo, vidutinio ir aukšto

7

49

18

0

26

0

7

28

16

1

47

10

10

20

30

40

50

60

Nevedęs / netekėjusi

Vedęs / ištekėjusi

Išsiskyręs / išsiskyrusi

Kartu gyvena

nesusituokę

Našlys / našlė

Nenurodė

%

Vyrai Moterys

1 pav. Procentinis vyrų ir moterų pasiskirstymas pagal šeiminę padėtį

51

129 9

12

52

52

13

20

9

2 3 10

10

20

30

40

50

60

AukštasisAukštesnysis

Spec. vidurinisVidurinis

PagrindinisPradinis

Kita

%

Vyrai Moterys

2 pav. Procentinis vyrų ir moterų pasiskirstymas pagal išsilavinimą

78 2017/1(76)


psichologinio atsparumo grupių senjorų gyvenimo kokybės sričių vertinimas statistiškai reikšmingai skyrėsi – didėjant psichologiniam atsparumui, ti-riamieji savo fizinę ir psichologinę sveikatą vertino geriau.

Požiūrio į senatvę, psichologinio atsparumo ir demografinių veiksnių reikšmė gyvenimo kokybei Įvertinta, ar senyvo amžiaus žmonių psichologinis atsparumas, požiūris į senatvę bei tokie demografi-niai veiksniai, kaip lytis, amžius, šeiminė padėtis ir išsilavinimas, turi reikšmės senyvo amžiaus žmonių pasitenkinimui jų gyvenimo kokybe, ir kurie ry-šiai su priklausomu kintamuoju yra stipriausi. Tam buvo sudarytas gyvenimo kokybės SEM modelis (žr. 3 pav.), į kurį įtrauktas priklausomas kintamasis bendra gyvenimo kokybė ir nepriklausomi kintamie-ji senatvės stereotipai, psichologinis atsparumas, lytis, amžius (2 grupės: 65–71 metų; 72 metų ir vy-resni), išsilavinimas (2 grupės: turintys aukštąjį išsi-lavinimą; turintys žemesnį nei aukštąjį išsilavinimą)

ir šeiminė padėtis (2 grupės: vieniši; gyvenantys su partneriu).

Patikrinus modelį nustatyta, kad šis modelis yra neidentifikuojamas (χ2 (15) = 102,515, p < 0,001) ir nesuderintas su duomenimis (CFI = 0,555, RMSEA = 0,125), todėl buvo modifikuojamas. Pa-šalinti nereikšmingi kintamųjų ryšiai ir ieškota naujų ryšių, kad modelis būtų tinkamas. Iš modelio paša-linti ryšiai tarp kintamojo gyvenimo kokybė ir nepri-klausomų kintamųjų lytis, išsilavinimas, amžius bei įvesti nauji ryšiai. Galutinis modelis pateiktas 4 pav. Visi rodikliai rodo, kad gautas modelis (žr. 4 pav.) yra tinkamas ir gerai suderintas su duomenimis: χ2 (12) = 17,582, p = 0,129, CFI = 0,972 (tenkina reikalavimą > 0,95), RMSEA = 0,043 (tenkina rei-kalavimą < 0,05). Daugiamačio eksceso koeficien -tas lygus –3,705. Koeficientas mažesnis už 10, duo-menys yra tinkami.

Standartizuoti regresijos koeficientai rodo, kad gyvenimo kokybė su kintamaisiais šeiminė padėtis (2 grupės: 1 – gyvenantys su partneriu, 2 – vieniši) ir

1 lentelė. Senjorų vertintų pritarimo neigiamiems senėjimo stereotipams sveikatos (n = 260), motyvacijos ir socialinių veiksnių (n = 255) bei charakterio ir asmenybės (n = 257) skalių vidurkių palyginimai tarp psichologinio atsparumo grupių

Neigiamų senėjimo stereotipų skalės 1. Žemas psichologi-nis atsparumas

2. Vidutinis psicholo-ginis atsparumas

3. Aukštas psichologi-nis atsparumas p1–2 p1–3 p2–3

Sveikata Vidurkis ± stand. nuokrypis 14,87 ± 2,46 13,13 ± 3,54 11,82 ± 2,61

<0,001 <0,001 0,003n 38 186 36

Motyvacija ir socialiniai veiksniai

Vidurkis ± stand. nuokrypis 15,49 ± 2,28 13,83 ± 2,32 12,45 ± 2,29<0,001 <0,001 0,001

n 39 184 32

Charakteris ir asmenybė

Vidurkis ± stand. nuokrypis 14,69 ± 2,41 12,68 ± 2,26 11,18 ± 2,41<0,001 <0,001 <0,001

n 39 183 35

2 lentelė. Senjorų vertintos gyvenimo kokybės fizinės sveikatos (n = 252) ir psichologinės sveikatos (n = 255) skalių vidurkių palyginimai tarp pritarimo neigiamiems senatvės stereotipams grupių

Gyvenimo kokybės skalės1. Išreikštas nepri-

tarimas neigiamiems senat vės stereotipams

2. Neutralus neigiamų senatvės stereotipų

vertinimas

3. Išreikštas pritarimas neigiamiems senatvės

stereotipamsp1–2 p1–3 p2–3

Fizinė sveikataVidurkis ± stand. nuokrypis 28,31 ± 3,28 24,47 ± 3,54 21,10 ± 4,82

<0,001 <0,001 0,002n 39 182 31

Psichologinė sveikata


n 40 184 31

3 lentelė. Senjorų vertintos gyvenimo kokybės fizinės sveikatos (N = 250) ir psichologinės sveikatos (N = 253) skalių vidurkių palyginimai tarp psichologinio atsparumo grupių

Gyvenimo kokybės skalės 1. Žemas psichologi-nis atsparumas

2. Vidutinis psicholo-ginis atsparumas

3. Aukštas psicholo-ginis atsparumas p1–2 p1–3 p2–3

Fizinė sveikataVidurkis ± stand. nuokrypis 21,33 ± 3,59 24,87 ± 3,75 26,81 ± 4,48

<0,001 <0,001 0,004n 34 179 37

Psichologinė sveikata


n 35 180 38

2017/1(76) 79


senatvės stereotipai yra susiję neigiamai (β = –0,14, p = 0,005; β = –0,25, p < 0,001), o su psichologi-niu atsparumu – teigiamai (β = 0,41, p < 0,001). Tai rodo, kad vienišiems tiriamiesiems būdingas žemes-nis gyvenimo kokybės vertinimas nei gyvenantiems kartu su partneriu, su didėjančiu pritarimu senatvės stereotipams gyvenimo kokybės vertinimas taip pat mažėja, o didėjant psichologinio atsparumo vertini-mui gyvenimo kokybės įvertis didėja. Stipriausias ryšys yra tarp kintamųjų gyvenimo kokybė ir psicho-loginis atsparumas (β = 0,41, p < 0,001).

Iš kovariacijų galima matyti, kad didėjant kinta-majam psichologinis atsparumas kintamasis senėji-mo stereotipai mažėja (β = –0,43, p < 0,001), t. y. didėjant psichologiniam atsparumui pritarimas senat-vės stereotipams mažėja.

Taigi rezultatai parodė, kad vertinant senjorų gy-venimo kokybę reikšmės turi jų psichologinis atspa-rumas, požiūris į senatvę ir šeiminė padėtis. Stipriau-sias ryšys yra tarp senjorų gyvenimo kokybės ir psi-chologinio atsparumo. Tai rodo, kad senyvo amžiaus žmonių psichologinis atsparumas turi didesnę reikš-mę jų pasitenkinimui gyvenimo kokybe nei požiūris į senatvę ir tokie veiksniai, kaip lytis, amžius, šeiminė padėtis ir išsilavinimas.

REZULTATŲ APTARIMASŠio tyrimo tikslas buvo įvertinti senyvo amžiaus žmonių požiūrio į senatvę ir psichologinio atsparu-mo reikšmę jų gyvenimo kokybei. Buvo siekiama nustatyti senyvo amžiaus žmonių požiūrio į senatvę, psichologinio atsparumo ir gyvenimo kokybės ypa-tumus, palyginti senjorų gyvenimo kokybės rezulta-tus tarp skirtingų požiūrio į senatvę bei psichologi-nio atsparumo grupių, kompleksiškai įvertinti, kokią

reikšmę požiūris į senatvę, psichologinis atsparumas ir demografiniai kintamieji turi senyvo amžiaus as-menų gyvenimo kokybės vertinimui.

Gauti rezultatai atskleidė, kad tiriamieji, kurių neigiamas požiūris į senatvę, blogiau vertina savo fizinę ir psichologinę sveikatą, kadangi respondentų fizinės ir psichologinės sveikatos vertinimai nuose-kliai mažėjo, esant didesniam pritarimui senatvės stereotipams. Tokie rezultatai patvirtina kitose šalyse atliktų tyrimų rezultatus, rodančius, kad neigiami se-nyvo amžiaus žmonių įsitikinimai dėl senėjimo nei-giamai veikia tiek jų gyvenimo kokybę, tiek elgesį, tiek ir sveikatą [6, 12, 15]. Atkreipiamas dėmesys [7], kad neigiami įsitikinimai dėl senėjimo yra seny-vo amžiaus žmonių gyvenimo kokybės rizikos veiks-nys. Longitudiniai tyrimai atskleidžia, kad pritarimas senatvės stereotipams viduriniame amžiuje progno-zuoja didesnę riziką senyvame amžiuje sirgti širdies ir kraujagyslių ligomis bei patirti miokardo infarktą [9], sunkesnį atsigavimą po įvairių ligų bei menkes-nį įsitraukimą į sveikatai palankų elgesį [13]. Ryšio tarp asmens neigiamo požiūrio į senatvę ir nepalan-kių padarinių jo sveikatai bei gyvenimo kokybei vy-resniame amžiuje paaiškinimas yra gana sudėtingas. Manoma [14], kad dar vaikystėje įsisavinti neigiami senatvės stereotipai gali formuoti stereotipinį savęs suvokimą bei stereotipinį elgesį: tikėdami neigiamais senatvės stereotipais, senyvi žmonės ima manyti, kad tam tikras seniems žmonėms priskiriamas elgesys (pavyzdžiui, senesni žmonės mažiau domisi lytiniais santykiais; sendami prarandame gebėjimą spręsti problemas, su kuriomis susiduriame) yra natūralus senam žmogui, tad jie patys ima nesąmoningai taip elgtis. Taip tikėjimas senatvės stereotipais ir tuo, kad senatvė yra neatsiejama nuo įvairių sveikatos

Lytis

Šeiminė padėtis (2 grupės)Gyvenimo kokybė

Senėjimo stereotipai

Amžius (2 grupės)

Išsilavinimas (2 grupės)

Psichologinis atsparumas

error

3 pav. Pradinis lyties, amžiaus, šeiminės padėties, išsi-lavinimo, požiūrio į senatvę ir psichologinio atsparumo reikšmės gyvenimo kokybei modelis

Lytis

–0,1

3–0

,19

0,16

0,16

–0,14

–0,25

0,41

0,26

–0,4

3

Šeiminė padėtis (2 grupės)Gyvenimo kokybė

Senatvės stereotipai

Amžius (2 grupės)

Išsilavinimas (2 grupės)

Psichologinis atsparumas

error

4 pav. Lyties, amžiaus, šeiminės padėties, išsilavinimo, požiūrio į senatvę ir psichologinio atsparumo reikšmės gyvenimo kokybei modelis

80 2017/1(76)


sunkumų, slopina sveikatai palankų elgesį [14]. Ma-žiau užsiimant sveikatai palankiu elgesiu, sveikata prastėja, tad sveikatos, pasitenkinimo gyvenimu ir gyvenimo kokybės vertinimas žemėja [11, 14]. Kitas požiūrį į senatvę ir sveikatos vertinimą galimai jun-giantis veiksnys yra neigiamos emocijos. Senjorai, pritariantys senatvės stereotipams, patiria daugiau neigiamų emocijų, o neigiamos emocijos prie prastos sveikatos gali prisidėti dviem būdais: slopindamos sveikatai palankų elgesį ir per fiziologinius procesus, prisidedančius prie įvairių fizinių ligų raidos [27].

Rezultatai taip pat atskleidė, kad aukštesnio psi-chologinio atsparumo tiriamieji savo fizinę ir psicho-loginę sveikatą vertino geriau nei žemo psichologi-nio atsparumo tiriamieji. Kitų tyrimų autoriai patei-kia analogiškus rezultatus. Pavyzdžiui, atskleista [20, 27–29], kad senjorai, kuriems būdingas žemesnis psichologinis atsparumas, savo fizinę ir psichikos sveikatą vertina prasčiau nei tie, kurie pasižymi aukš-tesniu psichologiniu atsparumu. Taigi šis tyrimas dar kartą patvirtina, kad aukšto psichologinio atsparumo asmenys pasižymi geresniu fizinės ir psichologinės sveikatos vertinimu nei žemo psichologinio atspa-rumo asmenys. Mokslininkų teigimu, aukštas psi-chologinis atsparumas padeda asmenims panaudoti teigiamas emocijas ir taip susitvarkyti su nepalankia patirtimi bei grįžti į normalią būseną [30, 31]. Galima manyti, kad tokiu būdu asmens gyvenimo kokybės vertinimas nespėja nukentėti nuo neigiamų emocijų, kurios neturint aukšto psichologinio atsparumo gali užsitęsti daug ilgiau, taip paveikdamos ir gyvenimo kokybę bei sveikatą.

Kompleksinė duomenų analizė parodė, kad senjo-rų gyvenimo kokybės vertinimą prognozuoja jų šei-minė padėtis, požiūris į senatvę ir psichologinis at-sparumas, o lytis, amžius ir išsilavinimas statistiškai reikšmingos prognostinės reikšmės kitų vertintų kin-tamųjų kontekste neturi. Nustatyta, kad vienišiems tiriamiesiems būdingas žemesnis gyvenimo kokybės vertinimas nei gyvenantiems kartu su partneriu, kad su didėjančiu pritarimu senatvės stereotipams gyve-nimo kokybės vertinimas taip pat mažėja, o didėjant psichologinio atsparumo vertinimui gyvenimo ko-kybės vertinimas didėja. Stipriausias prognostinis ryšys nustatytas tarp gyvenimo kokybės ir psicholo-ginio atsparumo, o tai patvirtina keltą prielaidą apie psichologinio atsparumo reikšmę senjorų gyvenimo kokybei. Nors tyrimų, kuriuose būtų vertinama visų šių komponentų reikšmė gyvenimo kokybei viename modelyje, aptikti nepavyko ir nėra su kuo palyginti šio tyrimo rezultatų, vis dėlto rastų tyrimų autoriai

pateikia rezultatus, rodančius, kad psichologinis at-sparumas dažniau siejasi su visomis gyvenimo koky-bės sritimis [19], o įsitikinimai dėl senatvės – tik su fizine ir psichologine sveikata [9, 11]. Tai ir leido nu-manyti, kad psichologinis atsparumas turės didesnę prognostinę reikšmę gyvenimo kokybės vertinimui nei požiūris į senatvę. Sendami žmonės patiria įvai-rių sunkumų nepriklausomai nuo lyties, išsilavinimo ar šeiminės padėties, tačiau psichologinis atsparumas yra tarsi apsauginis veiksnys, kuris leidžia išlikti stip-riam, net ir esant nepalankioms gyvenimo aplinky-bėms. Psichologiškai atsparesni žmonės nepalankius gyvenimo įvykius vertina kaip keliančius mažiau streso, taip pat jie patiria daugiau teigiamų emocijų bei yra optimistiškesni [32], o tai veikia ir gyvenimo kokybės vertinimą. Vienas iš paaiškinimų, kaip psi-chologinis atsparumas gali veikti gyvenimo kokybę ir jos vertinimą, galėtų būti tai, jog psichologiškai at-sparesni žmonės užsiima sveikesne gyvensena, geba greičiau susitvarkyti su kilusiais sunkumais, pasitiki savimi, o nepalankius gyvenimo įvykius vertina kaip natūralius pokyčius. Be to, šis tyrimas atskleidė, kad aukštesnio psichologinio atsparumo senjorai labiau linkę nepritarti senėjimo stereotipams, kurie savo ruožtu turi nemažai reikšmės nepalankios gyven-senos formavimuisi ir lemia prastėjančią gyvenimo kokybę. Tad galima manyti, kad psichologinis at-sparumas, būdamas apsauginiu veiksniu, ne tik pats palankiai veikia senjorų gyvenimo kokybę, bet ir sudaro mažiau palankias sąlygas pasireikšti rizikos veiksniams, tokiems kaip neigiamas požiūris į senė-jimo procesą.

Šiame tyrime neišvengta ir ribotumų, vienas iš jų – imties homogeniškumas. Dauguma tyrimo daly-vių buvo moterys, be to, didelė dalis tiriamųjų buvo socialiai aktyvūs senjorai, dalyvaujantys įvairiose socialinėse veiklose, todėl gautus rezultatus reikia at-sargiai apibendrinti senyvo amžiaus vyrų bei žemes-nio išsilavinimo ir socialiai neaktyvių senjorų grupei. Norint geriau įvertinti priežastinius ryšius tarp požiū-rio į senatvę, psichologinio atsparumo ir gyvenimo kokybės, reikia atlikti longitudinius tyrimus, kurie padėtų atskleisti vyresnio amžiaus asmenų tiriamų reiškinių dinamiką bei tiksliau prognozuoti įvairių kintamųjų reikšmę senyvo amžiaus asmenų gyveni-mo kokybei. Taip pat tyrimo metu nebuvo atsižvelgta į nelaimingų įvykių patyrimą, o tai, tikėtina, gali turėti reikšmės psichologinio atsparumo vertinimams. Vis dėlto atliktas tyrimas prisideda prie negausių senyvo amžiaus žmonių gyvenimo kokybės, psichologinio atsparumo ir požiūrio į senatvę duomenų Lietuvoje,

2017/1(76) 81


o gauti rezultatai rodo, kad svarbu šviesti žmones apie realias senyvo amžiaus žmonių galimybes, sie-kiant panaikinti stereotipinį požiūrį, taip pat svarbu ugdyti jų psichologinį atsparumą. Šie rezultatai atlie-pia ir Pasaulio sveikatos organizacijos akcentuojamą poreikį mažinti vyraujančius stereotipus apie senyvo amžiaus žmones ir senatvę bei kurti naujus senėjimo modelius, labiau atspindinčius XXI amžiaus realijas ir skatinančius senyvo amžiaus žmonių aktyvų daly-vavimą įvairiose veiklose [33].

IŠVADOS1. Kuo aukštesnis psichologinis atsparumas būdin-

gas senjorams, tuo mažiau jie linkę pritarti senat-vės stereotipams.

2. Neigiamą požiūrį į senatvę turintys senjorai blo-giau vertina savo fizinės ir psichologinės gyve-nimo kokybės sritis nei senjorai, kurie nepritaria neigiamam požiūriui į senatvę ir senėjimą.

3. Aukšto psichologinio atsparumo senjorai pateikia aukštesnius fizinės ir psichologinės gyvenimo ko-kybės sričių vertinimus nei senjorai, kuriems bū-dingas žemas psichologinis atsparumas.

4. Psichologinis senjorų atsparumas turi stipresnę prognostinę reikšmę jų gyvenimo kokybės verti-nimui nei neigiamas požiūris į senėjimą bei se-natvę. Iš analizuotų demografinių veiksnių (lytis, amžius, išsilavinimas, šeiminė padėtis) tik šeimi-nė padėtis, šalia psichologinio atsparumo ir nei-giamo požiūrio į senatvę, turi prognostinės reikš-mės senjorų gyvenimo kokybei: didesnio senjorų pasitenkinimo savo fizine ir psichologine sveikata galima tikėtis tarp aukšto psichologinio atsparu-mo senjorų, kurie nepritaria neigiamam požiūriui į senėjimą ir yra nevieniši, nepriklausomai nuo jų lyties, amžiaus ir išsilavinimo.


Literatūra1. Zolnikov TR. Proposing a re-adapted successful aging model

addressing chronic diseases in low- and middle-income countries. Quality of Life Research. 2015;24:2945-2949. DOI 10.1007/s11136-015-1043-2.

2. Juozulynas A, Prapiestis J, Jurgelėnas A, Valeikienė V, Savičiūtė R, Migline V. Pensinio amžiaus žmonių gyvenimo kokybės tyrimai Vilniaus mieste. Vilnius, 2009.

3. Lietuvos statistikos departamentas. Oficialios statistikos portalas. Gyventojai ir socialinė statistika [žiūrėta 2014-10-20]. Prieigos per internetą: <http://osp.stat.gov.lt/temines-lenteles19>; <http://osp.stat.gov.lt/2011-m.-surasymas>.

4. WHO. About Ageing and Life Course. 2012 [žiūrėta 2014-04-03]. Prieiga per internetą: <http://www.who.int/ageing/about/ageing_ life_course/en/>.

5. Vaznonienė G. Subjektyvios pagyvenusių žmonių gyvenimo kokybės socialiniai ekonominiai veiksniai. Sociologija: mintis ir veiksmas. 2010;2(27):186-204.

6. Manan AA, Rashid A. The Quality of life of Elderly Living in a Home for the aged in Penang Malaysia. Middle East Journal of Age and Ageing. 2013;10(2):13-20.

7. Steward TL, Chipperfield JG, Perry RP, Weiner B. Attributing illness to ‘old age:’ Consequences of a self-directed stereotype for health and mortality. Psychology and Health. 2011;27(8):881-897.

8. Marques S, Lima ML, Abrams D, Swift H. Will to Live in Older People‘s Medical Decisions: Immediate and Delayed Effects of Aging Stereotypes. Journal of Applied Social Psychology. 2014;44(6):399-408.

9. Ruppel SE, Jenkins WJ, Griffin JL, Kizer JB. Are They Depressed or Just Old? A Study of Perceptions about the Elderly Suffering from Depression. North American Journal of Psychology. 2010;12(1):31-42.

10. Dionigi RA. Stereotypes of Aging: Their Effects on the Health of Older Adults. Journal of Geriatrics. 2015. Article ID 954027, 9 pages. Prieiga per internetą: <http://dx.doi.org/10.1155/2015/954027>.

11. Levy BR, Slate MD, Kunkel SR, Kasl SV. Longevity increased by positive self-perceptions of aging. Journal of Personality and Social Psychology. 2002;83(2):261-270.

12. Hyun EY. Association among ageing-related stereotypic beliefs, self-efficacy and health-promoting behaviors in elderly Korean adults. Journal of Clinical Nursing. 2014;23(9/10).

13. Levy BR, Myers LM. Preventive health behaviors influenced by self-perceptions of aging. Preventive medicine. 2004;39:625-629.

14. Weiss D, Sassenberg K, Freud AM. When feeling different pays off: how older adults can counteract negative age-related information. Psychology and aging. 2013;28(3).

15. Palacios S, Torres T, Mena B. Negative aging stereotypes and their relation with psychosocial variables in the elderly population. Archives of Gerontology & Geriatrics. 2009;42(3):385-390.

16. Tomas JM, Melendez JC, Sancho P, Mayordomo T. Adaptation and Initial Validation of the BRCS in an Elderly Spanish Sample. European Journal of Psychological Assessment. 2012;28(4):283-289.

17. Blane D, Wiggins R, Montgomery S, Hildon Z, Netuveli G. Resilience at older ages: the importance of social relations and implications for policy. International centre of lifecourse studies. 2011;3:1-9.

18. Smith JL, Hollinger-Smith L. Savoring, resilience, and psychological well-being in older adults. Aging and Mental Health. 2014;19(3):192-200.

19. Lamond AJ, Depp CA, Allison M, Langer R, Reichstadt J, Moore DJ, Golshan S, Ganiats TG, Jeste DV. Measurement and predictors of resilience among community-dwelling older women. Journal of Psychiatric Research. 2008;43(2):148-154.

20. Mhaka-Mutepfa M, Mpofu E, Cumming R. Impact of Protective Factors on Resilience of Grandparent Carers Fostering Orphans and Non-Orphans in Zimbabwe. Journal of Aging and Health. 2014;27(3):454-79.

21. Rettner R. Resilience key to feeling good in old age. Live Science. 2012.22. WHOQOL User Manual. Division of Mental Health and Prevention

of Substance Abuse, World Health Organization. 1998 [žiūrėta 2017-03-10]. Prieiga per internetą: <http://apps.who.int/iris/bitstream/ 10665/77932/1/WHO_HIS_HSI_Rev.2012.03_eng.pdf?ua=1>.

23. Palacios C, Torres MV, Mena MJ. Negative aging stereotypes and their relation with psychosocial variables in the elderly population. Arch Gerontol Geriatr. 2009;48:385-90.

24. Leon S, Beltran CG, Giacaman R. Negative ageing stereotypes in Students and Faculty Members from Three Health Science Schools. The Gerontology Society. 2013;10.

25. Windle G, Markland DA, Woods B. Examination of a Theoretical Model of Psychological Resilience in Older Age. Aging & Mental Health. 2008;12(3):285-292.

26. Wagnild GM, Young HM. Development and Psychometric Evaluation of the Resilience Scale. Journal of Nursing Measurement. 1993;1(2):165-178.

82 2017/1(76)


27. Denson TF, Spanovic M, Miller N. Cognitive appraisals and emotions predict cortisol and immune responses: A meta-analysis of acute laboratory social stressors and emotion inductions. Psychological Bulletin. 2009;135:823-853.

28. Caltabiano ML, Caltabiano NJ. Resilience and health outcomes in the elderly. 39th Annual Conference of the Australian Association of Gerontology. 2006;22-24

29. Boodle MI, Schrier E, Krans HK, Geertzen JH, Dijkstra PU. Resilience in patients with amputation because of Complex Regional Pain Syndrome type I. Disability Rehabilitation. 2014;36(10):838-843.

30. Becona E. Resilience and drug consumption: a review. Adicciones. 2007;19(1):89-101.

31. Tovel H, Carmel S. Maintaining Successful Aging: The Role of Coping Patterns and Resources. Journal of Happiness Studies. 2014;15:255-270. DOI 10.1007/s10902-013-9420-4.

32. Drewelies J, Wagner J, Tesch-Romer C, Heckhausen J, Gerstorf D. Perceived Control Across the Second Half of Life: The Role of Physical Health and Social Integration. Psychology and Aging. 2017;32(1):76-92. Prieiga per internetą: <http://dx.doi.org/10.1037/pag0000143>.

33. WHO. Ten facts on ageing and the life course. 2014 [žiūrėta 2017-03-10]. Prieiga per internetą: <http://www.who.int/features/factfiles/ageing/en/>.

SummaryThe aim of the study was to assess the significance

of elderly people‘s attitude towards the aging and psychological resilience to their quality of life.

Materials and Methods. The research was conducted in 2015 at Vilnius and Kaunas Third Age Universities, Kaunas clubs of elderly, elderly communities, in nursing homes and hospital. The subjects of the study were 263 men and women 65-94 years old (mean age 72.1 ± 5.96 years). Quality of life was assessed by the World Health Organization quality of life questionnaire, which comprises 26 items (The WHOQoL-BREF, 1997). Attitude towards the Aging was assessed by Questionnaire about Negative Stereotypes (CENVE, Blanca, Sanchez, Trianes, 2005). The psychological resilience was assessed by the Psychological Resilience Scale (Windle, Markland, Woods, 2008).

Results. Elderly people‘s quality of life is related to their attitude towards aging and psychological resilience. Respondents, who agreed with negative aging stereotypes, evaluated their quality of life in physical and psychological health areas worse than the ones who

disagreed with negative aging stereotypes. Respondents with high psychological resilience evaluated their quality of life in physical and psychological health areas better than the respondents with low psychological resilience. Psychological resilience forecasted evaluation of quality of life better in comparison of attitude towards aging and such demographic factors like gender, age, marital status and education. The results propose that elderly peoples’ subjective perception of their mental and physical health may be improved by strengthening their psychological resilience and changing negative attitudes towards aging.

Keywords: elderly people, quality of life, attitude towards the aging, psychological resilience.

Correspondence to Eglė ŠukytėVilnius Centre for Addictive DisordersGerosios Vilties str. 3, LT-03147 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]

Received 3 March 2017, accepted 20 March 2017

The significance of elderly people‘s attitude towards the aging and psychological resilience to their quality of life

Eglė Šukytė1, 2, Viktorija Čepukienė2

1Vilnius Centre for Addictive Disorders, 2Vytautas Magnus University

2017/1(76) 83

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” V ISUOMENĖ S S V EIK ATOS PR AK TIK AI

PASIKEITĖ HOSPITALINIŲ INFEKCIJŲ EPIDEMIOLOGINĖS PRIEŽIŪROS TVARKA ASMENS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGOSE

Higienos institutas parengė naują Hospitalinių infekcijų epidemiologinės priežiūros tvarkos aprašo redakciją, pavirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2016 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1499 „Dėl hospitalinių infekcijų epidemiolo-ginės priežiūros ir valdymo“. Ja siekiama tobulinti hospitalinių infekcijų epidemiologinę priežiūrą, pri-derinant ją prie Europos Sąjungoje taikomų Europos ligų kontrolės ir prevencijos centro (toliau – ECDC) protokolų, optimizuojant duomenų rinkimą ir sklai-dą, užtikrinant jų kokybę.

Viena iš hospitalinių infekcijų epidemiologinės priežiūros naujovių yra pasikeitusi hospitalinių in-fekcijų paplitimo tyrimo, kuris Lietuvos ligoninėse atliekamas nuo 2009 m., metodika. Remiantis ECDC rekomendacijomis atnaujintas hospitalinių infekcijų paplitimo tyrimo protokolas ir paciento duomenų rin-kimo forma bei patvirtintos dvi naujos – ligoninės ir skyriaus – duomenų rinkimo formos, įtraukiant nau-jus rodiklius ir duomenis.

Taip pat šiuo įsakymu įteisinama Clostridium dif-ficile (toliau – CD) infekcijų nuolatinė epidemiologi-nė priežiūra visose stacionarines paslaugas teikian-čiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose (toliau – ASPĮ). CD infekcijos yra didėjanti grėsmė, sukelianti protrūkius ir sąlygojanti pacientų mirtingumo didėji-mą ASPĮ. Siekiant turėti informaciją apie CD infek-cijų mastą ir ją analizuoti nuo 2017 m. sausio 1 d. pradedama nuolatinė šių infekcijų stebėsena stacio-narines paslaugas teikiančiose ASPĮ. Epidemiologinė priežiūra vietiniu lygmeniu gali būti atliekama vado-vaujantis ligoninės vidine tvarka, tačiau norint duo-menis teikti nacionalinei koordinuojančiai instituci-jai – Higienos institutui CD epidemiologinė priežiūra turi būti vykdoma pagal Higienos instituto interneto svetainėje paskelbtą protokolą ir duomenų rinkimo formas. CD protokolas išbandytas Europos Sąjun-gos šalyse (Lietuva taip pat dalyvavo bandomajame tyrime) ir nuo 2016 m. ECDC pradėjo CD infekcijų stebėseną stacionarines paslaugas teikiančiose ASPĮ.

Pakeista hospitalinių infekcijų epidemiologinės priežiūros tvarka numato, kad hospitalinių infekcijų

epidemiologinę priežiūrą vykdantys specialistai privalo būti dalyvavę hospitalinių infekcijų moky-muose pagal atitinkamą sritį. Šia nuostata siekia-ma pagerinti hospitalinių infekcijų epidemiologinę priežiūrą ir užtikrinti renkamų duomenų kokybę. Taip pat nustatoma, kad ASPĮ hospitalinių infek-cijų epidemiologinės priežiūros didesnės rizikos skyriuose (reanimacijos ir intensyviosios terapijos (toliau – RIT) ir operacinių žaizdų (toliau – OŽ) in-fekcijų chirurgijos skyriuose) duomenis Higienos institutui pateikia vieną kartą per metus (vietoje dviejų kartų), o Higienos institutas skelbia metines ataskaitas. Šitaip siekiama sumažinti administracinę naštą duomenų teikėjams.

Įsakymu nustatyta, kad hospitalinių infekcijų epi-demiologinės priežiūros didesnės rizikos skyriuose duomenų anketų formos nėra tvirtinamos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu, o kasmet peržiūrimos, suderinamos su Lietuvos Respub likos sveikatos apsaugos ministerija ir iki gruodžio 1 d. skelbiamos Higienos instituto interne-to svetainėje adresu www.hi.lt/hospitalines. Poreikis kasmet peržiūrėti anketų formas susijęs su ECDC protokolų, kurie nuolat tobulinami, taikymu.

Siekiant užtikrinti privalomą hospitalinių infekci-jų registravimą ir paskatinti ASPĮ savanoriškai teikti duomenis (OŽ infekcijų, RIT skyrių, CD infekcijų) įtvirtinama nuostata, kad Higienos institutas užtikri-na duomenų konfidencialumą.

Įsakymą rasite internete adresu https://www.etar.lt/ portal/lt/legalAct/TAR.3D6ABEC30DAF/oyvFCuGiNa.

Epidemiologinės priežiūros protokolai ir duome-nų rinkimo formos pateikiama Higienos instituto in-terneto svetainėje adresu www.hi.lt/hospitalines.

Daugiau informacijos suteiks Visuomenės svei-katos technologijų centro Inovacijų skyriaus vyr. specialistė Agnė Plentaitė, tel. (8 5) 262 9055 arba el. paštu [email protected].

Agnė PlentaitėHigienos instituto

Visuomenės sveikatos technologijų centras

84 2017/1(76)

V ISUOMENĖ S S V EIK ATOS PR AK TIK AI „V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

PARENGTAS PRAKTINIS VADOVAS, KAIP VESTI DARBINGUMUI IR GEROVEI DARBE KURTI SKIRTAS DISKUSIJAS

Siekdamas plėtoti ir skatinti darbingumo ir gero-vės darbe kūrimo idėjas Lietuvoje, Higienos instituto Profesinės sveikatos centras išvertė ir pritaikė Suo-mijos profesinės sveikatos instituto (FIOH) kartu su Suomijos įmonėmis ir verslininkais sukurtą diskusijų modelį „Primer!“ (lietuviškas vertimas „Blykst!“). Lietuviškas diskusijų modelio vadovas parengtas at-sižvelgiant į Lietuvos įmonių patirtį ir poreikius.

Su modeliu Profesinės sveikatos centro specialis-tai susipažino darbo stebėjimo vizitų Suomijos pro-fesinės sveikatos institute metu, Higienos institutui vykdant Europos Komisijos „Erasmus+“ programos lėšomis finansuotą suaugusiųjų švietimo mobilumo projektą „Darbuotojų sveikata besirūpinančių specia-listų švietimo kokybės gerinimas“. Holistiniu požiū-riu pagrįstas modelis teigia, kad darbingumo išlaiky-mo uždavinys yra siekti sveikos ir saugios darbo ir asmeninių išteklių pusiausvyros.

Praktiniame vadove „Blykst!“ pristatomo diskusi-jų modelio tikslas – paskatinti darbuotojus ir vadovus kalbėtis ir dalytis mintimis svarbiausiais gerovės dar-be klausimais bei aptarti su darbingumo užtikrinimu susijusias problemas. Šios diskusijos gali būti impul-sas bei dialogo pradžia siekiant bendromis jėgomis

tobulinti darbo vietą ir didinti darbuotojų įtaką darbo aplinkai.

Pristatomas diskusijų modelis yra interaktyvus – dalyviai kviečiami piešti, diskutuoti ir kūrybiškai žvelgti į darbo aplinką. Diskusijos skirtos įvairioms dalyvių grupėms – mažų įmonių kolektyvams, įmo-nių vadovams, darbuotojams iš skirtingų darbo aplin-kų. Pokalbiai vyksta 10–20 dalyvių grupėse. Jų truk-mė – 2 val. Diskusijas inicijuoti ir vesti gali darbuo-tojų saugos ir sveikatos tarnybų, profesinės sveikatos specialistai, mokymų vadovai, žmogiškųjų išteklių ar visuomenės sveikatos biurų specialistai.

Diskusijų modelis „Blykst!“ seminarų metu buvo išbandytas Lietuvos įmonių specialistų grupėse. Daugelio dalyvių nuomone, modelis padeda įvardy-ti svarbius darbingumo veiksnius, paprastas, lengvai pritaikomas, įtraukiantis, dinamiškas, įkvepiantis ir pozityvus.

Vadovą galima rasti Higienos instituto interne-to svetainės skiltyje „Leidiniai“ / „Informaciniai leidiniai“.

Sigita VičaitėProfesinės sveikatos centro

Inovacijų skyrius

2017/1(76) 85

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” V ISUOMENĖ S S V EIK ATOS PR AK TIK AI

ĮSIBĖGĖJA TREČIASIS EUROPOS ŠALIŲ SVEIKATOS TECHNOLOGIJŲ VERTINIMO PROJEKTAS EUNETHTA JA3

2016 m. rugsėjį Higienos institutas kartu su ki-tomis 76 Europos sveikatos priežiūros technologijų vertinimo institucijų tinklui EUnetHTA priklausan-čiomis institucijomis su Europos Komisija pasira-šė dotacijos sutartį, pagal kurią bus įgyvendinamos sveikatos priežiūros technologijų vertinimo projekto EUnetHTA JA3 (2016–2020 m.) (toliau – Projektas) veiklos. Projektas parengtas įgyvendinant 2014 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamen-tu (ES) Nr. 282/2014 patvirtintą trečią daugiametę Europos Sąjungos bendrųjų veiksmų sveikatos srity-je programą 2014–2020 m. Projektas finansuojamas taikant vieną iš numatomų Programos finansavimo mechanizmų – bendrųjų veiksmų, finansuojamų kartu su ES valstybėmis narėmis, įgyvendinimas. Projekto vykdymo trukmė – 48 mėnesiai. Bendra Projekto finansavimo suma – 20 mln. eurų, iš kurių 12 mln. (60 proc.) eurų – ES bendrųjų veiksmų svei-katos srityje programos lėšos.

EUnetHTA JA3 – tai jau trečiasis EUnetHTA tinklo projektas, vykdomas pagal bendrųjų veiksmų sveikatos srityje programą, ir pirmasis, kurio veiklas įgyvendinant dalyvauja Higienos institutas, nuo 2015 m. pradėjęs ak-tyviai plėtoti veiklą visuomenės sveikatos priežiūros technologijų vertinimo srityje. Ankstesni EUnetHTA bendrų veiksmų programos sveikatos srityje projektai buvo vykdyti 2010–2012 m. ir 2012–2015 m.

EUnetHTA JA3 projekto tikslas – sukurti ir įgy-vendinti tvarų Europos šalių sveikatos technologijų vertinimus atliekančių institucijų bendradarbiavimo metodologinėje ir mokslinėje srityse modelį.

Projekto uždaviniai• Padidinti Europos šalių institucijų bendromis pa-

stangomis atliekamų sveikatos technologijų verti-nimo rezultatų kokybę, vertinimų ir rezultatų tai-kymo efektyvumą Europoje. Projekto veiklomis bus siekiama sukurti mokslo įrodymais grįstą, objektyvią ir tvarią vertintinų sveikatos priežiūros technologijų atrankos sistemą ir skatinti ją taikyti nacionalinių ir regioninių sveikatos technologijų vertinimo institucijų veikloje.

• Sukurti tvarų, savanoryste grįstą bendradarbia-vimo tarp Europos šalių sveikatos technologijų

Europos sveikatos technologijų vertinimo tinklas (angl. European Network for Health Tech-nology Assessment (EUnetHTA)) – tai Europos šalių nacionalines sveikatos priežiūros technolo-gijų vertinimo institucijas vienijanti organizacija, kurios tikslas – sutelkti Europos šalių nacionali-nes sveikatos technologijų vertinimo institucijas dalytis patikima, laiku teikiama, objektyvia infor-macija, reikalinga atliekant sveikatos priežiūros technologijų vertinimus. Sukurtas tinklas sudaro palankias prielaidas nacionalinių sveikatos tech-nologijų vertinimo institucijoms efektyviau pa-naudoti turimus žmogiškuosius, laiko ir finansų išteklius atliekant sveikatos technologijų vertini-mus, keistis žiniomis ir patirtimi bei skleisti gerąją praktiką sveikatos technologijų vertinimui taiko-mų metodų bei organizavimo procesų srityse.

Šio tinklo veiklos pradžia laikomi 2004 metai, kai Europos Komisija ir Ministrų taryba sveikatos technologijų vertinimą įvardijo politiniu prioritetu ir pripažino poreikį sukurti Europos sveikatos tech-nologijų vertinimo tinklą. Šiuo metu tinklas vienija 77 nacionalines sveikatos technologijų vertinimo srityje veikiančias institucijas iš 29 Europos šalių. Lietuvai EUnetHTA tinkle nuo 2009 m. atstovauja Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros vei-klai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos bei Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba. Higienos institutas į EUnetHTA tinklą įsiliejo 2015 m., Svei-katos apsaugos ministerijai nominavus institutą da-lyvauti rengiant trečiąjį bendrųjų veiksmų sveikatos technologijų srityje projektą EUnetHTA JA3.

vertinimo srityje modelį, skirtą padėti šalims na-rėms gauti patikimą, objektyvią, laiku teikiamą informaciją, reikalingą atliekant sveikatos prie-žiūros technologijų vertinimus.

• Decentralizuoti bendrųjų sveikatos technologijų vertinimus pagal sustruktūrintą sveikatos tech-nologijų vertinimo modelį, įskaitant trumpuosius sveikatos technologijų vertinimus, ir baigti plė-toti metodinės ir kitos vertinti bei komunikuoti

86 2017/1(76)

V ISUOMENĖ S S V EIK ATOS PR AK TIK AI „V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

reikalingos informacijos prieinamumą gerinančių technologijų infrastruktūrą, padėsiančią EUnetH-TA tinklui priklausančioms institucijoms išlaikyti aktyvų bendradarbiavimą pasibaigus Projektui.EUnetHTA JA3 projekte suplanuotoms veikloms

įgyvendinti sukurtos 7 darbo grupės:• 1 darbo grupė atsakinga už viso Projekto veiklų

vykdymo koordinavimą;• 2 darbo grupė atsakinga už Projekto metu sukurtų

rezultatų viešinimą ir sklaidą;• 3 darbo grupė atsakinga už Projekto veiklų ir viso

Projekto efektyvumo vertinimą;• 4 darbo grupė atsakinga už Projekte dalyvaujan-

čių institucijų bendromis pastangomis atliekamą sveikatos technologijų vertinimą;

• 5 darbo grupė atsakinga už duomenų, naudojamų mokslo įrodymams grįsti, kokybės gerinimą;

• 6 darbo grupė atsakinga už sveikatos technolo-gijoms vertinti reikalingų metodikų kūrimą ir mokslinį vadovavimą, tokiu būdu užtikrinant ver-tinimų kokybę;

• 7 darbo grupė atsakinga už sveikatos technologijų vertinimo rezultatų įgyvendinimą šalyse.EUnetHTA tinkle dalyvaujančios Europos šalių

institucijos savarankiškai rinkosi, kokiose darbo gru-pėse norėtų dalyvauti ir savo žiniomis, patirtimi ir žmogiškaisiais ištekliais prisidėti prie grupėse sufor-muluotų tikslų ir uždavinių įgyvendinimo. Lietuvai

atstovaujančios institucijos – Valstybinė akreditavi-mo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba ir Valstybi-nė vaistų kontrolės tarnyba – dalyvauja 4 ir 7 darbo grupių veiklose, taip prisidėdamos prie bendrai atlie-kamų sveikatos technologijų vertinimo ir vertinimo rezultatų įgyvendinimo Lietuvoje. Higienos instituto atstovai, įvertinę aplinkybę, kad Projekto vykdymo metu didžiausias prioritetas bus skiriamas medicinos įrangos ir vaistų technologijoms, apsisprendė daly-vauti 3 darbo grupės veikloje ir savo žiniomis bei gebėjimais prisidėti prie Projekto vykdymo stebėse-nos ir vertinimo. Projekto metu 3 darbo grupė rinks ir analizuos kitų Projekto darbo grupių teikiamą in-formaciją apie suplanuotų veiklų vykdymą ir vertins viso Projekto veiklų efektyvumą siekdama išsikelto tikslo. Surinkta ir išanalizuota informacija bus pateik-ta pusmetinėse ir metinėse Projekto vykdymo atas-kaitose, kurios bus teikiamos Europos Komisijai ir prieinamos Projekte dalyvaujančioms institucijoms.

Lietuvos institucijų dalyvavimas tokio pobūdžio projekte yra unikali galimybė įgyti tarptautinio ben-dradarbiavimo patirties, taip pat profesinių žinių ir įgūdžių, reikalingų atliekant sveikatos technologijų vertinimus, kurių rezultatai būtų pripažinti ne tik na-cionaliniu, bet ir tarptautiniu mastu.

Raimonda JanonienėTechnologijų vertinimo skyriaus vadovė

2017/1(76) 87

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

INFORMACIJA STRAIPSNIŲ AUTORIAMS

„Visuomenės sveikata“ yra periodinis mokslinis žurnalas, leidžiamas keturis kartus per metus nuo 1996 m. Žurnalo steigėjas ir leidėjas – Higienos institutas.

1997-11-10 Lietuvos mokslo tarybos nutarimu žurnalas įtrauktas į Lietuvos mokslo tarybos patvirtintą recenzuo-jamų mokslo žurnalų sąrašą.

Nuo 2005 m. žurnalas indeksuojamas tarptautinėje In-dex Copernicus duomenų bazėje (http://www.indexcoper-nicus.com/).

Žurnalas skirtas mokslininkams, studentams, sveika-tos apsaugos organizatoriams ir administratoriams, visuo-menės sveikatos specialistams, edukologams, gydytojams ir kitiems skaitytojams, besidomintiems visų šalies gyven-tojų ar atskirų jos grupių sveikatos ir ją veikiančių veiksnių problemomis.

Žurnale lietuvių ir anglų kalbomis spausdinami re-cenzuojami originalūs biomedicinos mokslų srities visuo-menės sveikatos krypties ir artimų jai krypčių straipsniai. Taip pat spausdinami nerecenzuojami trumpi pranešimai (tezės), atvejų aprašymai, mokslinės diskusijos. Ne moks-linėse žurnalo rubrikose („Aktualijos“, „Visuomenės svei-katos praktikai“, „Metodinė medžiaga“) pristatoma in-formacija apie svarbiausius politinius įvykius visuomenės sveikatos srityje, geros praktikos pavyzdžius, išleistas me-todines ir praktines rekomendacijas.

Už straipsnių spausdinimą iš kiekvieno autoriaus ima-mas 15 Eur mokestis.

REIKALAVIMAI RANKRAŠČIUIRedakcijai pristatomi 2 straipsnio egzemplioriai, vienas jų – pasirašytas visų autorių, arba turi būti atskiras raštiš-kas visų autorių leidimas jį spausdinti. Pasirašydami au-toriai garantuoja, kad straipsnis yra originalus, nepažei-džia kitų asmenų autorinių teisių ir nėra anksčiau skelbtas spaudoje, o autoriai perduoda visas straipsnio autorines teises leidėjui, jeigu straipsnis bus spausdinamas. Straips-nio elektroninė versija pateikiama kompaktiniame diske arba atsiunčiama elektroniniu paštu.

Tituliniame lape turi būti nurodyti visi straipsnio au-toriai. Atskirai lietuvių ir anglų kalbomis nurodomas at-sakingas autorius (kontaktinis asmuo), jo įstaiga, įstaigos adresas, miestas, pašto kodas, el. paštas ir telefonas.

Straipsnio tekstas turi būti išspausdintas vienoje A4 formato popieriaus lapo pusėje 12 raidžių dydžiu, pla-čiomis paraštėmis (3 cm), tarp eilučių paliekami dvigubi tarpai. Bendroji (su visais priedais) straipsnio apimtis – ne daugiau kaip 30 puslapių. Puslapiai turi būti numeruoti.

STRAIPSNIO STRUKTŪRA: • straipsnio pavadinimas (iki 150 ženklų, įskaitant tarpus

ir skyrybos ženklus),• autorių vardai ir pavardės, • įstaigų, kuriose atliktas darbas, pavadinimai.

STRAIPSNIO TEKSTO SKYRIAI:• struktūruota santrauka lietuvių kalba (straipsnio pava-

dinimas, autoriai, jų įstaigos, tikslas, tyrimo medžiaga ir metodai, tyrimo rezultatai, išvados, reikšminiai žo-džiai, iš viso 300 žodžių),

• 1–6 reikšminiai žodžiai (paminėti santraukoje), • įvadas, kuris baigiasi darbo tikslo suformulavimu, • tyrimo medžiaga ir metodai, • rezultatai, • rezultatų aptarimas, • išvados arba apibendrinimas, • literatūra, • struktūruota santrauka anglų kalba (straipsnio pavadi-

nimas, autoriai, jų įstaigos, tikslas, tyrimo medžiaga ir metodai, rezultatai, išvados, reikšminiai žodžiai, iš viso iki 300 žodžių).

INFORMUOJAMELentelės, schemos, brėžiniai ir pan., pateikiami tekste, turi turėti atskirą numeraciją. Iliustracijos ir paveikslai turi būti nespalvoti, kompaktiški, ryškūs, tekstas juose aiškiai įskaitomas; grafikus ir paveikslus pageidautina pateikti Excel formatu.

Pirmą kartą tekste minimi sutrumpinimai turi būti paaiškinti.

Skaičių trupmeninė dalis skiriama kableliu (pavyz-džiui, 2,15, ne 2.15).

Literatūros šaltiniai sąraše pateikiami ta kalba, kuria buvo išspausdinti, straipsnyje jie nurodomi laužtiniuose skliaustuose, pradedant citavimą nuo [1]. Literatūros sąra-šas sudaromas remiantis Vankuverio sistema ir vienodais reikalavimais biomedicinos mokslo žurnalų rankraščiams („Uniform requirements for manuscripts submitted to bio-medical journals“ JAMA. 1997;277:927-34).

Straipsniai, parengti neatsižvelgus į minėtus reikalavi-mus, nepriimami.

Rankraščiai siunčiami adresu: Higienos institutas, Di-džioji g. 22, LT-01128 Vilnius.

Rankraščiai negrąžinami.

Informacija teikiama: tel. (8 ~ 5) 262 5479, faks. (8 ~ 5) 262 4663, el. paštas [email protected].Žurnalo svetainė internete www.hi.lt

Žurnalą „Visuomenės sveikata“ įsigyti arba užsiprenu-meruoti galima žurnalo redakcijoje. Vieno numerio kai-na – 6 Eur. Metinės prenumeratos kaina – 23 Eur. Kaina su pristatymu – 30 Eur. Apmokėti už prenumeratą galima internetu arba siunčiant čekį į redakciją (smulkesnė infor-macija apie prenumeratą interneto svetainėje www.hi.lt).

88 2017/1(76)

„V ISUOMENĖSSVEIKATA”

INFORMATION TO AUTHORS

The journal “Public Health” was established by the Insti-tute of Hygiene, Lithuania in 1996. It is a unique scientif-ic journal in the country, specialized purely in the public health. It is intended for researchers, public health man-agers and administrators, experts working in the field of epidemiology, biostatistics, occupational health, health promotion, environmental health as well as other readers interested in health status of population and factors effect-ing. The journal is published quarterly. Electronic version of each issue is placed on the website http://www.hi.lt/

Each issue includes pier-reviewed section with origi-nal papers, including topic related reviews, and non- pier-reviewed sections: editorial and information for public health practice, presenting important health policy news, good practice examples, guidelines and recommendations.

Since 1996 the journal is on the official list of scien-tific journals recognized by the Academy of Science of Lithuania and it is in Index Copernicus database since 2005 (http://journals.indexcopernicus.com).

A fee of 15 Eur is taken from each author of the accept-ed article since 2002.

MANUSCRIPT PREPARATIONThe text must be typed with doubled line spacing and wide margins on the one side numbered sheets. The size of the original papers must be restricted to 22 pages (includ-ing all the supplements), review articles – up to 24 pages, guideliness and recommendations - 4 pages, other - no more than 2 pages,

Manuscript and one copy should be sent to the edito-rial office (address is given below). Electronic copy of man-uscript on CD shoud be attached or sent by e-mail.The original article must be signed by all the authors or the separate permission signed by all authors must be attached. Authors’ signatures should guarantee that their article is original, does not interfere with copyright regulations and is not previously published, handed or planed for handing to other journals, except in form of thesis or presentation.

Postal and e-mail addresses, telephone and fax num-bers of the corresponding author must be enclosed.

STRUCTURE OF THE ARTICLE• Title (up to 150 marks, including interval and

punc tua tion);• Authors;• Institution(s) to which the work should be attributed.

THE TEXT MUST BE DIVIDED INTO THE FOLLOWING SECTIONS:• Summary in the same language as the article should not

exceed 300 words),• Keywords (mentioned in the summary),

• Introduction, where the purpose of the work is stated,• Objectives and methods of the study,• Results,• Discussion,• Conclusions • References,• Summary in the other language up to 300 words

(Lithuanian, if the article is in English) including the title, authors, institutions, objective, methods, short presentation of the findings, main conclu-sions, keywords.

ADDITIONAL INFORMATION • tables, figures, diagrams, etc, presented in the text

must have a separate enumeration. Illustrations must be of good quality, text of the illustrations should be clear;

• abbreviations mentioned in the text for the first time must be explained;

• the fractional part of the number in Lithuanian is separated by a comma (i. e. 2,16 instead of 2.16);

• references to other works should be consecutive-ly numbered in the text using square brackets and listed in the original language by number in the reference list. List of references should be based on Vancouver system and on “Uniform requirements for manuscripts submitted to biomedical journals” (JAMA 1997; 277:927-34).

Papers not meeting these requirements are not accepted.All the manuscripts (accepted or rejected) are not

returned.

The manuscripts should be sent to the following ad-dress: Institute of Hygiene, Didzioji str. 22, LT-11028 Vil-nius, Lithuania; e-mail: [email protected].

For more information: Phone +370 5 262 4583; Fax +370 5 262 4663.

Subscription rate for subscribers in Europe (postage in-cluded): 1 year – 60 Eur.

Payments shoud me made by transfer to bank account:

AB SWEDBANKSWIFT code HABALT22for Institute of Hygiene,Didzioji str. 22, LT-01128 Vilnius, LithuaniaAccount number: LT427300010002458929IBAN LT427300010002458929

visuomenĖs sveikata sveikata/2017.1...šuje. beveridžo sistemos šalys – jungtinė karalys-tė,...

Documents