tomas vasiliauskas skirtingomis asmenybĖs savybĖmis ... · 2.5 muzikos sąsajos su asmenybės...
TRANSCRIPT
-
VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS
SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS
PSICHOLOGIJOS KATEDRA
Tomas Vasiliauskas
SKIRTINGOMIS ASMENYBĖS SAVYBĖMIS PASIŽYMINČIŲ STUDENTŲ
GEBĖJIMAS ATSIPALAIDUOTI BIOGRĮŽTAMOJO RYŠIO SU MUZIKA IR
BE MUZIKOS METU
Magistro baigiamasis darbas
Sveikatos psichologijos studijų programa, valstybinis kodas 6211JX061
Psichologijos studijų kryptis
Vadovas Doc. dr. Loreta Gustainienė__ ________________ _____________
(Parašas) (Data)
Apginta Prof. dr. Algis Krupavičius ________________ _____________
(Parašas) (Data)
KAUNAS, 2019
-
2
TURINYS
SANTRAUKA ............................................................................................................................... 4
SUMMARY ................................................................................................................................... 5
SĄVOKŲ ŽODYNAS ................................................................................................................... 6
ĮVADAS ......................................................................................................................................... 7
LITERATŪROS APŽVALGA .................................................................................................. 10
1. Asmenybės savybės ir jų vaidmuo gebėjimui atsipalaiduoti ............................................. 10
1.1 Asmenybės bruožų samprata ...................................................................................... 10
1.2 Asmenybės savybių sąsajos su gebėjimu atsipalaiduoti ............................................. 14
1.3 Asmenybės savybes vertinančios metodikos .............................................................. 17
2. Atsipalaidavimo būdai: biogrįžtamasis ryšys ir muzika .................................................... 19
2.1. Biogrįžtamojo ryšio samprata ............................................................................................ 19
2.2 Biogrįžtamojo ryšio poveikis gebėjimui atsipalaiduoti .............................................. 22
2.3 Biogrįžtamojo ryšio sąsajos su asmenybės savybėmis ............................................... 23
2.4 Muzikos poveikis gebėjimui atsipalaiduoti ................................................................ 25
2.5 Muzikos sąsajos su asmenybės savybėmis ................................................................. 27
3. Gebėjimo atsipalaiduoti vertinimo ypatumai ..................................................................... 30
3.1 Biogrįžtamojo ryšio metu fiksuojami psichofiziologiniai rodikliai – būdas įvertinti
gebėjimą atsipalaiduoti .......................................................................................................... 30
3.2 Emocijų klausimynas subjektyviam įsivertinimui ...................................................... 32
4. Skirtingomis asmenybės savybėmis pasižyminčių studentų gebėjimas atsipalaiduoti
biogrįžtamojo ryšio su muzika ir be muzikos metu .................................................................. 33
APIBENDRINIMAS ................................................................................................................... 36
TYRIMO IMTIS ......................................................................................................................... 37
TYRIMO EIGA IR PROCEDŪROS ........................................................................................ 39
Tyrimo uždaviniai ................................................................................................................... 39
Tyrimo metodas ....................................................................................................................... 39
Tiriamieji ................................................................................................................................... 41
Tyrimo eiga ............................................................................................................................... 41
TYRIMO REZULTATAI .......................................................................................................... 44
Tiriamųjų psichofiziologinių rodiklių pokyčio eksperimentinėje ir kontrolinėje grupėje
skirtumo lyginimas .................................................................................................................... 45
Tiriamųjų neigiamų emocijų vidurkio pokyčio eksperimentinėje ir kontrolinėje grupėje
skirtumo lyginimas .................................................................................................................... 46
-
3
Tiriamųjų psichofiziologinių rodiklių pokyčio muzikos poveikio ir neurotiškumo grupėse
lyginimas ................................................................................................................................... 47
Tiriamųjų neigiamų emocijų vidurkio pokyčio muzikos poveikio ir neurotiškumo grupėse
lyginimas ................................................................................................................................... 48
Tiriamųjų psichofiziologinių rodiklių pokyčio muzikos poveikio ir ekstravertiškumo grupėse
lyginimas ................................................................................................................................... 50
Tiriamųjų neigiamų emocijų vidurkio pokyčio muzikos poveikio ir ekstravertiškumo grupėse
lyginimas ................................................................................................................................... 52
TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS................................................................................... 55
IŠVADOS ..................................................................................................................................... 58
REKOMENDACIJOS ................................................................................................................ 59
LITERATŪROS SĄRAŠAS ...................................................................................................... 60
-
4
SANTRAUKA
Tomas Vasiliauskas. Skirtingomis asmenybės savybėmis pasižyminčių studentų gebėjimas
atsipalaiduoti biogrįžtamojo ryšio su muzika ir be muzikos metu: sveikatos psichologijos magistro
darbas / Mokslinis vadovas Loreta Gustainienė. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2019.
Saugomas Psichologijos katedroje.
Raktiniai žodžiai: muzikos poveikis, biogrįžtamasis ryšys, gebėjimas atsipalaiduoti,
emocijos, psichofiziologiniai rodikliai, asmenybės savybės.
Tyrimo tikslas - įvertinti skirtingomis asmenybės savybėmis pasižyminčių studentų
gebėjimą atsipalaiduoti biogrįžtamojo ryšio su muzika ir be muzikos metu.
Tyrime dalyvavo 50 tiriamųjų. Jie buvo suskirstyti į eksperimentinę ir kontrolinę grupes.
Tyrime dalyvavusių studentų amžius buvo nuo 18 iki 27 metų, amžiaus vidurkis – 22. Tyrime
dalyvavo 27 moterys ir 23 vyrai. Buvo pasinaudota socialiniu tinklu „Facebook“ kviečiant žmones
dalyvauti tyrime. Taip pat, sudalyvauti eksperimente studentai buvo kviečiami VDU, KTU ir VU
viešose socialinėse erdvėse.
Tyrimo metodas – eksperimentas. Tyrimo poveikio metodas – biogrįžtamasis ryšys, kuomet
asmuo mokosi kontroliuoti odos laidumą. Tyrimo metu yra objektyviai stebimas odos laidumo
kitimas naudojant biogrįžtamąjo ryšio aparatą, bei subjektyviai – emocinio įsivertinimo anketų
pagalba, PANAS skale. Asmenybės savybėms išmatuoti naudojamas NEO-FFI klausimynas.
Tyrimo rezultatai parodė, jog studentų odos laidumas padidėjo labiau biogrįžtamojo ryšio
be muzikos poveikio, nei su muzikos poveikiu metu. Tai rodo, jog biogrįžtamojo ryšio treniruotės
metu tiriamiesiems nepavyko sumažinti savo odos laidumo, tačiau muzikos poveikį gavusios
grupės rezultatai buvo statistiškai reikšmingai geresni. Taip pat, studentų neigiamos emocijos
sumažėjo labiau biogrįžtamojo ryšio su muzikos poveikiu, nei be muzikos poveikio metu, tačiau
statistiškai reikšmingo skirtumo tarp šių grupių nerasta. Tyrimo rezultatai parodė, jog nebuvo
rastas ryšys tarp skirtingų asmenybės savybių (ekstravertiškumo ir neurotiškumo) ir gebėjimo
atsipalaiduoti biogrįžtamojo ryšio su muzika ir be muzikos metu.
-
5
SUMMARY
Tomas Vasiliauskas. Ability to relax with or without Music during Biofeedback of Students
with different Personality Atributes: Master Thesis in Health Psychology / Scientific adviser
Loreta Gustainienė. Kaunas: Vytautas Magnus University, 2019 Faculty of Social Sciences.
Psycology Department.
Key words: music effect, biofeedback, ability to relax, emotions, psychophysiologic
indicators, personality atributes.
The aim of this study was to evaluate the ability to relax with or without music during
Biofeedback of Students with different Personality Atributes.
The study included 50 subjects. They were divided into experimental and control groups.
Students who participated in the study age ranged from 18 to 27 years. Average age was 22 years
old. There were 27 female and 23 male participants in total. Social network “Facebook” was used
for people invitations to participate in the study. Also, invitations were given at Vytautas Magnus
University, Vilnius University and Kaunas University of Technology public social spaces.
Test method - experiment. Study impact method - biofeedback. Using this method a person
can learn to control skin conductance. During the experiment, objectively observed variation was
done by using biofeedback, and subjectively observed variation was done by using “PANAS”
emotion scale questionnaires. For personality atribute avaluation NEO-FFI questionaire was used.
Results showed that the students’ skin conductance increased more when using
biofeedback training without an effect of music, than with music effect. It shows, that during
biofeedback training participants failed to decrease their skin conductance, but experimental group
showed better results - music effect led to more positive results. Also, students’ negative emotions
decreased more using biofeedback with a music effect than without music effect, although there is
no statistically significant difference in these groups. Results shows, that no link between different
personality traits (extrovertism and neuroticism) and the ability to relax with or without music
during Biofeedback was found.
-
6
SĄVOKŲ ŽODYNAS
Biogrįžtamasis ryšys – tai mokymosi procesas, kai žmogus išmoksta valingai paveikti
fiziologinius procesus ir drauge įgyja gebėjimą pagerinti savo funkcionavimą, gerovę ir sveikatą
(Perminas, Gustainienė, Jarašiūnaitė, Pečiulienė, 2014). Šiame darbe bus naudojamas Nexus – 10
aparatas atlikti biogrįžtamojo ryšio treniruotes.
Asmenybės savybės – yra apibūdinamos kaip kiekvienam asmeniui individuali elgesio,
kognicijų ir emocijų struktūra, kuri lemia asmens motyvaciją ir psichologinę sąveiką su aplinka
(Corr, Matthews, 2009). Asmenybę galima apibūdinti pagal savybes ar bruožus, kuriais galima
nuspėti asmens elgesį (Cattell, 1943). Šiame darbe bus naudojamas Neo-FFI asmenybės
klausimynas.
Gebėjimas atsipalaiduoti – siejamas su žmogaus streso valdymo saviveiksmingumu.
Atsipalaidavimas - tai būsena apibūdinama kaip psichofiziologinė hipoaktyvumo būklė,- būklė,
kuri yra priešinga stresui (Everly, Lating, 2002, cit. iš Perminas, Gustainienė, Jarašiūnaitė,
Pečiulienė, 2014). Šiame darbe yra naudojami psichofiziologiniai (odos laidumo) ir emocijų
(PANAS skale) rodikliai vertinti gebėjimą atsipalaiduoti.
-
7
ĮVADAS
Pasak Lazarus ir Folkman (1984), stresą apibūdina kaip ypatingą asmens ir aplinkos santykį,
kuris asmens yra įvertintas kaip apsunkinantis, arba viršijantis jo turimus išteklius ir keliantis
grėsmę jo asmeninei gerovei. Žmonės streso negali išvengti ir vis dar ieškoma efektyvių streso
valdymo būdų. Pastaraisiais metais nemažai yra atliekama tyrimų, kuriais yra analizuojamas
biogrįžtamojo ryšio poveikis, bei muzikos poveikis atsipalaidavimui. Galima rasti įvairių
biogrįžtamojo ryšio apibrėžimų, tačiau dažniausiai jis yra traktuojamas kaip technika, kuri leidžia
asmeniui išmokti kaip pagerinti sveikatą sąmoningai valdant fiziologinius organizmo procesus.
Biogrįžtamojo ryšio poveikį gebėjimui atsipalaiduoti nagrinėjo Perminas, Gustainienė,
Jarašiūnaitė ir Pečiulienė (2014), kurie teigia, jog mokydamasis atsipalaiduoti asmuo gali įgyti
papildomų streso valdymo bei įveikimo įgūdžių ir gali sąmoningai išmokti taikyti vieną ar kitą
techniką, kai tik kyla stresinė būsena, tokio pobūdžio mokymai didina žmogaus gebėjimą valdyti
ir sukontroliuoti stresą (didina saviveiksmingumą). Taip pat, biogrįžtamojo ryšio relaksacinį
poveikį nagrinėjo Schwartz ir Andrasik (2016), Ratanasiripong ir kiti (2015), Lehrer (2017).
Muzikos vaidmuo žmogaus gyvenime yra plačiai analizuojamas aprėpiant psichologinius,
fiziologinius ir socialinius aspektus. (Whiteman, 2015; Kuan, Morris, Terry,2017; Nilsson,2008).
Skirtingi autoriai įvardina, jog tiek muzikos poveikis, tiek biogrįžtamasis ryšys gali būti
naudojamas kombinacijose su kitais terapiniais, relaksaciniais instrumentais, ar pratimais, tačiau
yra mažai kalbama apie šių instrumentų bendrą suderinamumą ir veiksmingumą.
Kita svarbi šio darbo sritis yra aprėpianti asmenybės bruožus. McCrae ir Costa (2003),
apibūdina, jog bruožas – tai dimensija nurodanti individualius skirtumus ir nusakanti esančią
tendenciją demonstruoti stabilius mąstymo, jausmų ir veiksmų šablonus. Didžiojo penketo
asmenybės bruožų, taip pat yra žinoma kaip penkių faktorių modelis („Five Factor Model“), teorija
pateikia penkis plačius aspektus, naudojamus žmogaus asmenybei apibūdinti - atvirumas
patyrimui, sąmoningumas, ekstraversija, sutariamumas, neurotiškumas. Pasak Stoudenmire (1975)
aukštu neurotiškumu, bei aukštu ekstravertiškumu, pasižymintiems žmonėms yra sunkiau
susidoroti su nerimą keliančiomis situacijomis. Tačiau būtent šiems žmonėms pasirinktas tinkamas
būdas atsipalaiduoti gali parodyti didesnį, ryškiau pastebimą poveikį.
Nors ir tiek muzikos relaksacinis poveikis, tiek biogrįžtamojo ryšio poveikis yra nemažai
išnagrinėtas, o asmenybės savybes tiriančios teorijos plačiai naudojamos, tačiau šių metodų
-
8
kombinacijos bendras suderinamumas nėra gerai žinomas. Kadangi nebuvo rasta tyrimų,
pagrindžiančių muzikos poveikio (taip pat ir relaksacinio) efektyvumą bei pridėtinę vertę
biogrįžtamąjam ryšiui, bei šių metodų sąsajų su asmenybės bruožais, galima teigti, jog ši tema yra
nauja ir mažai tyrinėta.
Biogrįžtamojo ryšio sąsajų su muzikos poveikiu ir asmenybės savybėmis srities platesnis
tyrinėjimas galėtų atskleisti, ar dviejų metodų kombinacijos bei asmenybės bruožų analizės
naudojimas gali duoti optimalų biogrįžtamojo ryšio poveikio efektyvumą orientuojantis į individų
gebėjimą atsipalaiduoti.
Tyrimo tikslas – įvertinti skirtingomis asmenybės savybėmis pasižyminčių studentų gebėjimą
atsipalaiduoti biogrįžtamojo ryšio su muzika ir be muzikos metu.
Tyrimo objektas – skirtingomis asmenybės savybėmis pasižyminčių studentų gebėjimas
atsipalaiduoti biogrįžtamojo ryšio su muzika ir be muzikos metu.
Hipotezės:
1. Tiriamųjų psichofiziologiniai rodikliai sumažėja labiau biogrįžtamojo ryšio su muzikos
poveikiu, nei be muzikos poveikio metu.
2. Tiriamųjų neigiamos emocijos sumažėja labiau biogrįžtamojo ryšio su muzikos poveikiu,
nei be muzikos poveikio metu.
3. Didesniu neurotiškumu pasižymintys asmenys geba geriau, nei mažesniu neurotiškumu
pasižymintys asmenys, atsipalaiduoti biogrįžtamojo ryšio su muzika, nei be muzikos metu;
3.1. Didesniu neurotiškumu pasižyminčių asmenų odos laidumas sumažėja labiau, nei
mažesniu neurotiškumu pasižyminčių asmenų, biogrįžtamojo ryšio su muzika, nei be
muzikos metu;
3.2. Didesniu neurotiškumu pasižyminčių asmenų neigiamos emocijos sumažėja labiau, nei
mažesniu neurotiškumu pasižyminčių asmenų, biogrįžtamojo ryšio su muzika, nei be
muzikos metu;
4. Mažesniu ekstravertiškumu pasižymintys asmenys geba geriau, nei didesniu
ekstravertiškumu pasižymintys asmenys, atsipalaiduoti biogrįžtamojo ryšio su muzika, nei
be muzikos metu.
-
9
4.1. Mažesniu ekstravertiškumu pasižyminčių asmenų odos laidumas sumažėja labiau, nei
didesniu ekstravertiškumu pasižyminčių asmenų, biogrįžtamojo ryšio su muzika, nei
be muzikos metu;
4.2. Mažesniu ekstravertiškumu pasižyminčių asmenų neigiamos emocijos sumažėja
labiau, nei didesniu ekstravertiškumu pasižyminčių asmenų, biogrįžtamojo ryšio su
muzika, nei be muzikos metu.
-
10
LITERATŪROS APŽVALGA
1. Asmenybės savybės ir jų vaidmuo gebėjimui atsipalaiduoti
1.1 Asmenybės bruožų samprata
Pasak Permino, Goštauto ir Endriulaitienės (2004), terminas asmenybė turi tiek daug įvairių
autorių sudarytų apibrėžimų, jog vartojant šį žodį be konteksto tampa neaišku, ką juo norima
pasakyti. Todėl, pasak autorių, terminas asmenybė kartais gali būti naudojamas kaip bendriausias
psichologijos sąvokos “psichika” pakaitalas, kartais šia sąvoka yra nusakoma socialinė individo
pozicija, kartais žymima žmogaus (asmens) individualybė, psichikos reiškinių struktūra. Arba,
kaip teigia Allport (1983),- asmenybė yra žmogaus gyvenimo filosofija. Lotynų kalboje „persona“
reiškia kaukę, taip pat šis žodis gali turėti tokius sinonimus kaip įvaizdis ar išvaizda. Pasak
Permino, Goštauto ir Endriulaitienės (2004), šia prasme asmenybė reiškia visuomeninį „Aš”, kuris
gali atitikti ar neatitikti vidinio „Aš”. Psichologijos moksle asmenybės žodžio samprata yra
naudojama kalbant apie žmogaus išskirtinumo veiksnius (vidiniai žmonių aspektai, kuriais jie
skiriasi vienas nuo kito). Pasak Barenbaum ir Winter (1999), tiek Allport, tiek Cattell priėmė
bruožus kaip pagrindinį asmenybės koncepcinį vienetą, teigdami, kad asmenybės apibūdinimo
mokslo idealas yra sukurti savo bruožus objektyvių matavimų pagrindu. McCrae ir Costa (2003),
apibūdina, jog asmenybės bruožai yra individualių skirtumų dimensija, kuri nusako esamą
tendenciją rodyti, naudoti stabilius jausmų, veiksmų ir mąstymo modelius, šablonus. Pasak
Matthews, Deary ir Whiteman (2003), asmenybės bruožų koncepcijos sudaro dvi pagrindines
prielaidas. Visų pirma, bruožai yra stabilūs laike. Daugelis sutiktų, kad žmogaus elgesys natūraliai
kartas nuo karto kinta, tačiau taip pat egzistuoja pagrindinis nuoseklumas, kuris apibūdina
žmogaus “tikrąjį būdą”. Antroji prielaida, yra tai, jog manoma, kad šie bruožai tiesiogiai veikia
(daro įtaką) žmogaus elgesį. Viena iš svarbiausių psichologijos mokslo (bruožų analizės)
uždavinių - atskirti asmens vidines savybes nuo atviro elgesio ir ištirti jų priežastinius ryšius
(Matthews, Deary, Whiteman, 2003). Norint išvengti nelogiškumo, svarbu nustatyti esminį
fiziologinių, psichologinių ir socialinių bruožų pagrindą, kuris nurodytų tikrąsias žmogaus tam
tikro elgesio priežastis. Pasak Matthews, Deary ir Whiteman (2003), pagrindinis klausimas yra
koks matmenų kiekis yra reikalingas, kad būtų galima apibūdinti pagrindinius bet kurios
individualios asmenybės elementus.
-
11
Matthews, Deary ir Whiteman (2003), teigia, jog keletas žingsnių yra būtini, norint išvystyti
asmenybės bruožų mokslo šaką. Pirmasis žingsnis yra bruožų matavimas ir klasifikavimas.
Paprasčiausias asmenybės įvertinimo būdas yra tiesiog paprašyti, kad žmogus įvertintų, kaip gerai
tam tikrus bruožus galėtų pritaikyti sau. Tačiau nėra jokio užtikrintumo, jog žmogaus savęs
apibūdinimas bus tikslus. Antrasis asmenybės tyrimo etapas - ištirti, ar požymiai yra susiję ir kaip
jie yra susiję su elgesiu. Taip pat, pasak Matthews, Deary ir Whiteman (2003), asmenybių bruožų
mokslas reikalauja dar vieno, sudėtingo žingsnio: tenkinančios asmenybių bruožų teorijos
išvystymas. Mes galime būti pajėgūs įvertinti žmogaus ekstravertiškumo lygį, ar kitus bruožus, ir
taip pat parodyti, jog mūsų vertinimas numato kai kuriuos elgesio aspektus, tačiau šie pastebėjimai
mums nepasako nieko, kodėl asmenybės dimensija numato elgesį.
Perminas, Goštautas ir Endriulaitienė (2004), pastebi, jog skirtingi autoriai skirtingai nusako
asmenybės įsivaizdavimą pagal savo teorines perspektyvas, tačiau esminiai dalykai skirtingose
teorijose išlieka tokie patys: a) individualumo arba individualių skirtumų reikšmė. Asmenybėje
yra ypatingos savybės, kurios žmogų individualiai išskiria nuo kitų; b) asmenybė išlieka kaip
kažkokia hipotetinė struktūra ar organizacija,- žmogaus elgesys yra organizuojamas ir
integruojamas asmenybės; c) asmenybę yra svarbu tyrinėti kartu su individo gyvenimo istorija
arba vystymosi perspektyvomis. Asmenybė charakterizuojama evoliuciniame procese,- ji vystosi
per išorinius bei vidinius faktorius ir jų sąveiką; d) asmenybė gali būti apibūdinama
charakteristikomis, kurios yra sąlyginai stabilios, pastovios laike ir skirtingose situacijose
(Perminas, Goštautas, Endriulaitienė, 2004).
Atsižvelgiant į daugelio autorių skirtingas nuomones, asmenybę galima apibendrinti kaip
sudėtingą ir abstrakčią sąvoką. Ji apjungia žmogų charakterizuojančius aspektus, tokius kaip
emocijas, motyvaciją, mintis, išgyvenimus, suvokimą, ar veiksmus. Autorių nuomone yra svarbu
atsižvelgti į asmenybės bruožų ir elgesio tarpusavio sąsajas ir išanalizuoti kaip ir kodėl asmenybės
ypatumai numato konkretų elgesį. Toliau bus aprašomi pagrindinių teorijų, tiriančių ir aprašančių
asmenybės bruožus, aspektai.
Vertėtų paminėti Hans Eysenck teoriją, kuri išskiria dvi pagrindines asmenybės dimensijas
– ekstravertiškumą ir neurotiškumą. Ekstravertiškumas ir neurotiškumas, tai dviejų dimensijų
erdvė paaiškinanti individų elgesio išskirtinumus. Šie bruožai dažniausiai yra vaizduojami x ir y
ašyje išskiriant aukštą ir žemą ekstravertiškumo ir neurotiškumo lygius:
-
12
• Aukštas neurotiškumo lygis ir aukštas ekstravertiškumo lygis –Choleriko tipas. Pasak Eysenck
(2012), šio tipo asmenims lengvai gali sukilti emocijos, jie yra egocentriški, karštakošiški, bei
pasižymintys aktyvumu ir isteriškumo bruožu.
• Aukštas neurotiškumo lygis ir žemas ekstravertiškumo lygis – Melancholiko tipas. Pasak
Eysenck (2012), šio tipo žmonės yra nerimastingi, susirūpinę, linkę būti nepatenkinti, įtarūs,
rimti ir susimąstę.
• Žemas neurotiškumo lygis ir aukštas ekstravertiškumo lygis – Sangviniko tipas. Eysenck
(2012) šiuo tipu pasižymintiems žmonėms priskiria žaismingumą, lengvabūdiškumą, polinkį į
socialumą. Taip pat šie žmonės yra apibūdinami kaip gero būdo, patenkinti ir viltingi.
• Žemas neurotiškumo lygis ir žemas ekstravertiškumo lygis – Flegmatiko tipas. Eysenck (2012)
pateikia šiuos flegmatiko tipo apibūdinimus: principingi, racionalūs, atkaklūs, ištvermingi,
ramūs.
Didžiojo penketo asmenybės bruožai, taip pat yra žinomi kaip penkių faktorių modelis („Five
Factor Model“). Ši teorija pateikia penkis plačius aspektus, naudojamus žmogaus asmenybei
apibūdinti. Penkių faktorių modelis atsirado iš skalių vertinimų analizės, tam reikėjo pamatuoto
įvertinimo, pavyzdžiui, kokiam lygyje yra tam tikras žmogus baimingas, ar simpatiškas (Digman,
1990). Teorijos išskiriami penki aspektai:
• Atvirumas patyrimui- apibūdina tai, kiek individai yra lakios vaizduotės, jautrūs estetikai,
smalsūs, nepriklausomi mąstytojai, ar yra linkę į naujas idėjas, patirtį ir netradicines perspektyvas
(George, Zhou, 2001). Pasak McCrae ir Costa (1997), šis bruožas išskiria tuos, kurie pasižymi
įvairove, naujovėmis ir patirties gyliu, ir tuos, kuriems yra labiau priimtina tai kas yra tradicinis,
įprastas ir pažįstamas. Kitaip tariant, atvirumas patyrimui išskiria du polius: išradingumą,
smalsumą ir nuoseklumą, atsargumą. Taip pat autoriai teigia, jog žmonės, kurie yra atviri patirčiai,
turi geresnę prieigą jausmų, minčių, perspektyvų ir idėjų įvairovei. Jie gali labiau prisitaikyti prie
besikeičiančių aplinkybių, atsižvelgiant į platesnį patirties spektrą, ir dažniausiai nori ir gali
prisidėti prie naujų idėjų. Be to, asmenys, kurie turi didelę atvirumo tendenciją linkę tapti
menininkais ar rašytojais, norėdami būti kūrybingi ir vertinantys intelektualiųjų ir meninių
užsiėmimų reikšmę. Tačiau, žmonės, kurie pasižymi mažesniu atvirumu patyrimui, yra labiau
konservatyvūs ir labiau linkę į idėjas ir dalykus, kurie yra familiarūs ir įprasti, o ne nauji ir
unikalūs. Jie dažniausiai nori pasiekti tikslą per atkaklumą ir yra apibūdinami kaip pragmatiški ir
kartais netgi laikomi dogmatiškais ir uždarais (Friedman, Schustack, 2016). Kitaip tariant
-
13
atvirumas patyrimui atspindi intelektualų smalsumą, kūrybiškumą ir pirmenybę naujumui ir
įvairovei. Tačiau, pasak Friedman ir Schustack (2016), aukštas atvirumas gali būti suvokiamas
kaip nenuspėjamumas ar nepakankamas dėmesys, ir labiau tikėtinas rizikingas elgesys.
• Sąmoningumas - apibūdina tendenciją būti organizuotu ir patikimu. Pasak Toegel ir
Barsoux (2012), tai nusako žmogaus savidisciplinos, sąžiningo elgesio gebėjimus. Taip pat
sąmoningumas yra susijęs su pasiekimais – kiek žmogus yra nusibrėžęs kažką siekti. Aukšto
sąmoningumo lygio asmuo turės didesnę tendenciją į veiksmų planavimą, o ne savaiminį elgesį.
Aukštas sąmoningumas dažnai suvokiamas kaip užsispyrimas ir manija. Žemas sąmoningumas yra
susijęs su lankstumu ir spontaniškumu, bet taip pat gali pasirodyti kaip slopumas ir nepakankamas
patikimumas (Toegel, Barsoux, 2012). Taigi, sąmoningumas išskiria du polius: efektyvumą,
organizuotumą ir nerūpestingumą.
• Ekstraversija - yra apibūdinama energingumu, teigiamomis emocijomis, emocijų
reaktyvumu, pasitikėjimu, socialiniu aktyvumu. Aukšto ekstraversijos lygio asmenybė dažnai yra
suvokiama kaip dėmesio siekianti ir dominuojanti, o maža ekstraversija pasižymintys žmonės yra
labiau santūrūs, mąslūs, kurie gali būti suvokiami kaip atitolę, ar uždari (Toegel, Barsoux, 2012).
Aukštesniu ekstravertiškumo lygiu pasižymintys žmonės būna labiau dominuojantys socialinėse
situacijose, priešingai, intravertai gali būti labiau drovūs (Friedman, Schustack, Howard, Miriam,
2016). Žemas ekstravertiškumo lygis yra vienas iš asmenybės bruožų veiksnių, kurio sąsaja su
nerimu yra analizuojama.
• Sutariamumas - nurodo tendenciją gebėti būti užjaučiančiu ir kooperatyviu, o ne įtariančiu
ir priešišku kitiems (Toegel, Barsoux, 2012). Šis aspektas taip pat matuoja žmogaus patiklumą,
paslaugumą ir temperamentą. Aukštas nuoširdumo lygis yra dažnai vertinamas kaip žmogaus
naivumas ar paklusnumas. Pasak Toegel ir Barsoux (2012), žemas sutariamumo lygis dažnai yra
siejamas su konkurencingos arba sudėtingos asmenybės savybėmis (taip pat, gali būti matomas
kaip nepatikimas, besiginčijantis).
• Neurotiškumas - reprezentuoja žmogaus tendenciją patirti nemalonias ir nerimą keliančias
emocijas ir turėti atitinkamus neramumus mintyse ir veiksmuose. Pasak Brickman, Yount, Blaney,
Rothberg ir De-Nour (1996), aukštas neurotiškumo lygis, tai tendencija patirti įvairovę negatyvių
efektų, ir atvirkščiai – žemas neurotiškumo lygis yra apibūdinamas tendencija nepatirti negatyvių
afektų. Pasak Friedman, Schustack, Howard ir Miriam (2016), neurotiškumas identifikuoja tam
tikrus žmones, kurie yra labiau linkę į psichologinį stresą. Taigi, neurotiškumas nurodo emocinio
stabilumo ir impulsų kontrolės lygį ir išskiria du polius: žemas emocinis stabilumas (jautrus,
-
14
nervingas) ir aukštas emocinis stabilumas (Saugus, pasitikintis). Pasak Thompson (2008), aukštam
neurotiškumo lygiui yra priskiriamos šios emocijos: nerimas, nerimavimas, baimė, pyktis,
nusivylimas, pavydas, kaltė, depresija ir vienatvė. Žmonės, kurie yra neurotiški, jautriau reaguoja
į stresorius ir yra labiau linkę paprastas situacijas interpretuoti kaip grėsmingas, ar beviltiškai
sunkias (Thompson, 2008). Taigi, aukštesniu neurotiškumu pasižymintys asmenys yra linkę turėti
blogesnę bendrą psichologinę savijautą.
Individai pasižymintys aukštu neurotiškumu linkę turėti labai reaktyvią autonominę nervų
sistemą, darančią juos emociškai nestabiliais, ir atvirkščiai – individai pasižymintys žemo
reaktyvumo autonomine nervų sistema yra emociškai stabilesni (Sato, 2005). Taip pat yra
išskiriamas ir trečiasis asmenybės bruožas – psichotiškumas. Individai pasižymintys aukštu
psichotiškumo lygiu yra linkę nepaisyti sveiko proto ir elgtis impulsyviai (Eysenck, 1990) cit.
(Sato, 2005). Taip pat Sato (2005) teigia, jog nors ir psichotiškumas yra laikomas kaip trečiasis
asmenybės bruožas, Eysencko teorijoje dažniausiai yra akcentuojami tik pirmieji du –
ekstravertiškumas ir neurotiškumas.
1.2 Asmenybės savybių sąsajos su gebėjimu atsipalaiduoti
Pasak Matthews, Deary ir Whiteman (2003), asmenybės bruožai sistemingai yra susiję su
žmogaus gerovės lygiu. Labiausiai susijęs asmenybės bruožas su reakcijomis į stresą ir jo lygiu
yra neurotiškumas (Poropat, 2009). Aukštas neurotiškumo lygis gali būti laikomas streso
tendencijos forma: individo nuolatinis nerimavimas, nepilnavertiškumo jausmas, įtampa ir
nervingumas yra nemalonūs stresą keliantys jausmai. Tačiau, Matthews, Deary ir Whiteman
(2003) teigia, jog tai nereiškia, kad emociškai stabilūs žmonės niekada nejaučia streso,
paprasčiausiai, ši emocija yra mažiau pasireiškianti kasdienybėje, nei tam kuris yra emociškai
labilus. Autorių teigimu, dideli gyvenimo įvykiai, tokie kaip praradimas, skyrybos, ar darbo
praradimas beveik visada sukelia kažkiek stresinio atsako, tačiau šio atsako dydis gali varijuoti
priklausomai nuo žmogaus asmenybės. Poropat (2009) teigia, jog žmonės, kurių emocinis
stabilumas yra žemas (arba kitaip tariant, turi aukštą neurotiškumo lygį) yra ne vien tik linkę labiau
nerimauti, bet ir labiau susitelkti į savo emocinę būseną. Tačiau, nerimas ir depresija nėra
vieninteliai simptomai kuriuos dažniau patiria aukštesnį neurotiškumo lygį turintys žmonės. Pasak
Matthews, Deary ir Whiteman (2003), yra daug įrodymų, kurie teigia, jog neurotiškumas yra
-
15
susijęs ne vien tik su kasdieniniame gyvenime patiriamu stresu, bet taip pat ir su bendru gyvenimo
pasitenkinimo lygiu ir subjektyviai suvokiama gerove. Yra rasta įrodymų, jog neurotiškumas gali
būti susijęs su elgesio, stresui priskiriamiems, sutrikimams. Asmenys, turintys aukštą
neurotiškumo lygį, yra labiau linkę į kognityvines klaidas. Kita neurotiškumo koreliacija yra
seksualinės problemos, tokios kaip nervingumas, kaltė ir slopinimas (Kennedy ir k.t., 1999) cit
(Matthews, Deary, Whiteman, 2003). Neurotiškumas yra taip pat susijęs su sunkumais sąveikose
su kitais žmonėmis ir skurdesnės kokybės socialiniais santykiais (Berry, Willingham, Thayer,
2000) cit. (Matthews, Deary, Whiteman, 2003).
Yra pastebėta, jog pacientai, kuriems yra diagnozuojama sunki depresija, ar generalizuoto
nerimo sutrikimas turi didesnę tikimybę turėti aukštesnį neurotiškumą (Matthews, Deary,
Whiteman, 2003). Tačiau, yra dažnai neaišku, ar distresas susijęs su neurotiškumu yra pagrinde
subjektyvus, ar jis susijęs su objektyviai išmatuojamais gyvenimo sunkumais. Pavyzdžiui, nėra
aišku ar neurotikai iš tiesų padaro daugiau kasdieninių klaidų, ar jie tiesiog yra linkę prisiminti
savo klaidas, ar interpretuoja savo veiksmus kaip klaidingus. Taip pat Matthews, Deary ir
Whiteman (2003) teigimu nėra aišku, ar aukštu neurotiškumu pasižymintys asmenys gauna mažiau
malonumo iš socialinių sąveikų, ar jų pokalbio stilius ir pati sąveika yra šiek tiek disfunkcinė. Iš
esmės, neurotiškumas gali būti tiek nemalonių gyvenimo patirčių simptomų, tiek psichikos
sutrikimų, ar elgesio problemų priežastis. Pasak autorių Matthews, Deary ir Whiteman (2003),
galime manyti, jog neurotiškumas koreliuoja su streso simptomais, nes aukštą neurotiškumo lygį
turintys žmonės yra labiau linkę į neigiamas emocines ir elgesio reakcijas, tačiau taip pat gali būti,
jog neurotiškumas yra simptomas o ne priežastis. Pasak autorių, gali būti, jog aukštas
neurotiškumo lygis yra linkęs išsivystyti po labai svarbių gyvenimo įvykių.
Bandant išanalizuoti asmenybių bruožų sąsajas su nerimu ir gebėjimu atsipalaiduoti buvo
atlikti tyrimai, jog būtų galima atrasti asociacijas tarp kortizolio streso atsako ir asmenybės aspektų
(Pruessner, Gaab, Hellhammer, Lintz, Schommer, Kirschbaum, 1997). Pagrindiniai aspektai susiję
su šiais rodikliais yra ekstravertiškumas ir neurotiškumas. Taigi, kaip skirtingi asmenybės tipų
žmonės geba atsipalaiduoti, ar susitvarkyti su stresoriais yra siejama ir su fiziologija. Buvo
nustatyta, jog sėkmingas sugebėjimas susidoroti su stresu yra susijęs su žemu adrenokortiško (tai
centrinė reakcija į stresą, gamina kortizolį) mechanizmo atsaku į stresą, kol nesėkmingas
bandymas susidoroti su stresu yra siejamas su bejėgiškumu ir beviltiškumu, kas veda prie
aukštesnio adrenokortiško mechanizmo atsako (Pruessner, Gaab, Hellhammer, Lintz, Schommer,
-
16
Kirschbaum, 1997). Galima įžvelgti tai, jog aukštesniu neurotiškumo lygiu pasižymintys žmonės,
kurie jautriau reaguoja į stresorius, dažniau susiduria su bejėgiškumo ar beviltiškumo jausmais ir
jiems sunkiau sekasi susidoroti su stresoriais. Taip pat Huber ir Henrich (2003) teigia, jog
negebėjimas įveikti streso kyla dėl turimos mažesnės tolerancijos jam, turimų neadekvačių įveikos
strategijų, limituotų galimybių atsipalaiduoti ir pasiekimų svarbos akcentavimų.
Kalbant apie relaksacijų poveikį mažinant nerimą ir stresą autoriai pabrėžia, jog
neurotiškiems, ar bendrai aukšto nerimo lygiu pasižymintiems žmonėms, teigiamą įtaką daro
išsamių relaksacijos instrukcijų suteikimas. Pavyzdžiui, atliktas tyrimas parodė, jog pateikus įrašą
su progresuojančios raumenų relaksacijos instrukcijomis dėka sumažėjo širdies ritmo dažnis
(Brandt, 1974) cit. (Lehrer, 1978). Todėl, pasak Lehrer (1978), nenuostabu, jog relaksacijos
poveikis yra ryškiau pastebimas su tais žmonėmis, kurių bendras nerimo lygis yra aukštas, nes
žemą nerimo lygį turintiems žmonėms nereikia specialių treniruočių, jog jiems pavyktų
atsipalaiduoti. Taip pat buvo ištirta, jog nerimastingi neurotiški žmonės neįgyja pripratimo
kartojamam pastoviam, pavyzdžiui garsaus tono, dirgikliui (Lader, Wing, 1966) cit. (Lehrer,
1978).Pasak autoriaus, yra matomas fiziologinis pagrindas šioms įžvalgoms – nerimastingi,
neurotiški žmonės turi aukštesnį simpatinės nervų sistemos lygį, lėtesnę elektrodermalinio atsako
adaptaciją prie dirginančio stimulo (stresoriaus) ir aukštesnius fiziologinio sujaudinimo lygius.
Tačiau pasak Lehrer (1978), sėkmingo neurotiškų asmenų gebėjimo atsipalaiduoti pagrindą sudaro
tinkamas stresorių įveikos išmokimo būdas, kam gali padėti relaksacinių technikų taikymas.
Svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog nerimo bruožas yra matomas kaip individualaus žmogaus
predispozicija išreikšti nerimą esant bet kokiai stresą keliančiai situacijai. Relaksacijų treniruotės
gali patikimai sumažinti nerimo ir streso būseną, tačiau negali sumažinti nerimo bruožo (Johnson,
Spielberger, 1968) cit. (Stoudenmire, 1972). Taip pat Stoudenmire (1975) atliktame tyrime gavo
tokias pačias išvadas nurodant jog relaksacijos yra tinkamos priemonės sumažinti jaučiamą nerimo
būseną, bet ne patį nerimo bruožą. Pasak Stoudenmire (1975) teigia, jog relaksacijų metu žemą
ekstravertiškumo lygį turintys asmenys turėtų išmokti atsipalaiduoti greičiau nei aukštą
ekstravertiškumo lygį turintys asmenys dėl gebėjimo įsisavinti naują elgesį. Taip pat Stoudenmire
(1972) tirdama raumenų relaksacijos poveikį nerimui pastebėjo, jog intravertiškumu pasižymintys
asmenys geba atsipalaiduoti labiau nei ekstravertiškumu pasižymintys asmenys.
Apibendrinant, aukštu neurotiškumu, bei aukštu ekstravertiškumu, pasižymintiems žmonėms
yra sunkiau susidoroti su nerimą keliančiomis situacijomis. Tačiau būtent šiems žmonėms
-
17
pasirinktas tinkamas būdas atsipalaiduoti (arba naudojant relaksacijų metodus) gali parodyti
didesnį, ryškiau pastebimą poveikį. Todėl tyrime analizuosime asmenų, pasižyminčiais
skirtingomis asmenybės savybėmis, gebėjimą atsipalaiduoti.
1.3 Asmenybės savybes vertinančios metodikos
Analizuojant įvairias asmenybes savybes vertinančias metodikas, buvo pasirinkta Costa
ir McCrae (1985) asmenybės klausimynas, kuris labiausiai atitinka tyrimo aspektus. Šiame
skyriuje bus pateikta išsamesnė informacija apie Taisytą Neo asmenybės klausimyną NEO PI-R
(Revised Neo Personality Inventory) ir NEO penkių faktorių klausimyną NEO-FFI (NEO Five
Factor inventory), bei aptariami pasirinkimo kriterijai.
Costa ir McCrae (1985) Taisytas Neo asmenybės klausimynas NEO PI-R (Revised Neo
Personality Inventory) nagrinėja žmogaus asmenybę remiantis Didžiojo Penketo asmenybės
bruožais. Klausimyną sudaro 240 teiginių, kurie vertinami 5 balų skale. Atliekantysis pasirenka
vieną atsakymą, kuris labiausiai atitinka jo / jos sutikimą ar nesutikimą su kiekvienu teiginiu.
Atsakymai vertinami 5 balų Likerto skalėje nuo „visiškai nesutinku“ iki „visiškai sutinku“.
Klausimyno teiginiais įvertinami asmenybės bruožai pagal 5 dimensijas arba didžiuosius faktorius
(neurotizmo, ekstraversijos, atvirumo patyrimui, sutariamumo, sąmoningumo), t. y. kiekviena
dimensija vertinama 48 teiginiais (Žukauskienė, Barkauskienė, 2006). Kiekvieną dimensiją sudaro
6 smulkesnės žemesniojo lygmens bruožų subskalės, kurioms vertinti naudojama po 8 teiginius.
Kiekvienas žemesniojo lygmens bruožų matuojančios subskalės įvertis gali būti nuo 0 iki 32 balų,
o dimensijos – nuo 0 iki 192 balų (Žukauskienė, Barkauskienė, 2006). Vidinis NEO-PI-R
lietuviškosios versijos suderinamumas: neurotiškumas – 0.90, ekstravertiškumas – 0.91, atvirumas
0.88, sutariamumas – 0.91, sąmoningumas – 0.90. NEO-PI-R klausimyną užpildyti užtrunka apie
45 minutes, todėl, atsižvelgiant į tiriamųjų produktyvumo ir dėmesio išlaikymo kriterijus, jis yra
per ilgas naudojimui.
NEO penkių faktorių klausimyną NEO-FFI (NEO Five Factor inventory) sukūrė Costa ir
McCrae (1992), į lietuvių kalbą 2006 metais išvertė ir psichometrines charakteristikas nustatė
Žukauskienė ir Barkauskienė, metodiką standartizavo ir Lietuvoje platina VU Specialiosios
psichologijos laboratorija. Klausimyną galima įsigyti iš VU Specialiosios psichologijos
laboratorijos, kuri turi klausimyno platinimo teisę. NEO-FFI yra 60 teiginių klausimynas, kuris
-
18
yra sutrumpinta NEO-PI-R (240 teiginių) versija. Teiginiai vertinami 5 balų Likerto skale su
galimais atsakymais: 1 („Visiškai nesutinku“), 2 („Nesutinku“), 3 („Negaliu apsispręsti“), 4
(„Sutinku“) ir 5 („Visiškai sutinku“). Kaip ir NEO-PI-R, klausimyno teiginiais įvertinami
asmenybės bruožai pagal 5 dimensijas arba didžiuosius faktorius (neurotizmo, ekstraversijos,
atvirumo patyrimui, sutariamumo, sąmoningumo). Kiekvienam faktoriui yra pateikiama 12
teiginių. Šie teiginiai buvo pasirinkti dėl jų didžiausio struktūros koeficiento kiekvienam iš penkių
faktorių. Maksimalus ekstraversijos skalės įvertis – 40 balų, sutariamumo – 45 balai, sąžiningumo
– 45 balai, neurotiškumo – 40 balų, atvirumo patirčiai – 50 balų. Didesnis skalės įvertis rodo
stipresnį bruožo išreikštumą. Pagal Costa ir McCrae (2012), NEO-FFI klausimyno visų subskalių
vidinis suderinamumas yra aukštas ir tai rodo, kad klausimynas yra patikimas. NEO-FFI vidinis
suderinamumas lietuvių imtyje neurotiškumas – 0.81, ekstravertiškumas – 0.78, atvirumas – 0.61,
sutariamumas – 0.67, sąmoningumas – 0.81.
Pasak Gosling, Rentfrow ir Swann (2003), labiausiai išsamus instrumentas vertinti asmenybės
bruožus yra Costa ir McCrae (1992) 240 teiginių NEO-PI-R klausimynas, kuris leidžia išmatuoti
Didžiojo Penketo penkias dimensijas arba didžiuosius faktorius ir šešis specifinius toms
dimensijoms priskiriamus aspektus. Gosling, Rentfrow ir Swann (2003) teigia, jog NEO-PI-R
klausimyną užpildyti užtrunka apie 45 minutes, todėl jis gali būti per ilgas daugeliui tyrimų – tai
yra viena iš priežasčių, kodėl yra pasirenkami kiti, mažesnės apimties, klausimynai. Kadangi
NEO-FFI yra išverstas į lietuvių kalbą, yra patogus naudoti dėl jo apimties ir yra lengviau
prieinamas negu BFI, eksperimentui bus pasirenkamas šis metodas.
-
19
2. Atsipalaidavimo būdai: biogrįžtamasis ryšys ir muzika
2.1. Biogrįžtamojo ryšio samprata
Septintojo dešimtmečio pradžioje, tobulėjant sveikatos priežiūros sritims paaiškėjo, kad
dažna, pernelyg didelė ir ilgalaikė psichofiziologinė įtampa ir sujaudinimas yra daugelio sveikatos
problemų priežastis (Schwartz, Andrasik, 2016). Dauguma žmogaus sveikatos problemų turi
psichofiziologinį, kognityvinį ir elgesio aspektus, bet terapijos, nenaudojančios medicininių
priemonių (vaistų), paprastai būna taikomos tik vienam iš paminėtų aspektų (Lehrer, 2017). Tuo
pačiu metu patobulinta biomedicininė įranga padėjo praktiškai stebėti anksčiau „nematomus“
psichofiziologinius procesus, susijusius su per dideliu sujaudinimu. Pasak Schwartz ir Andrasik
(2016), natūralus šių sveikatos ir technologijų vystymosi derinys pasireiškė naujoje biogrįžtamojo
ryšio srityje. Trys fiziologiniai procesai, dažniausiai susiję su per dideliu sujaudinimu yra skeleto
raumenų įtampa, periferinis kraujagyslių susilpnėjimas ir odos elektrinis aktyvumas. Visi šie
procesai buvo atpažinti kaip glaudžiai susiję su pykčiu, baime ir susijaudinimu, todėl gali būti
laikomi vieni iš bendrųjų biogrįžtamojo ryšio modalumų. Tačiau, šios informacijos nepakanka
suvokti biogrįžtamojo ryšio, kaip terapinio instrumento, sampratą, veikimo principus ir
efektyvumą, todėl šiuose skyriuose šie aspektai bus plačiau išanalizuoti.
Biogrįžtamasis ryšys gali būti priskiriamas kaip vienas iš psichoterapijos srities metodų, kurio
tikslas yra klientų streso mažinimas pasitelkiant medicininių aparatų duomenis,- procedūros metu
naudojami elektroniniai, neinvaziniai jutikliai, kurie fiksuoja fiziologinius signalus. Kitaip tariant,
biogrįžtamasis ryšys naudoja fiziologinių procesų stebėjimo įrangą, tam kad iš karto, stebimu
momentu suteikti informaciją apie vykstančius fiziologinius procesus (Schwartz, Andrasik, 2016).
Šie duomenys yra vizualiai rodomi tiriamajam tono, grafiko ar animacijos išraiška, su tikslu ugdyti
sąmoningumą ir gebėjimą kontroliuoti savo fiziologines funkcijas. Kiti autoriai Yucha ir
Montgomery (2008) apibrėžia biogrįžtamąjį ryšį kaip techniką, kuri leidžia asmeniui išmokti kaip
pagerinti sveikatą sąmoningai valdant fiziologinius organizmo procesus. Ratanasiripong,
Kaewboonchoo, Ratanasiripong, Hanklang ir Chumchai (2015) teigia, jog biogrįžtamasis ryšys
yra minčių-kūno savireguliacijos procesas, padedantis pagerinti fiziologinius procesus ir sveikatą.
West (2007), pateikia panašų apibūdinimą, teigdamas, jog biogrįžtamojo ryšio tikslas yra suvienyti
kūną ir protą – padėti būti labiau sąmoningu ir gebančiu valdyti kūne vykstančius procesus.
Naudojantis biogrįžtamuoju ryšiu asmuo gali ištreniruoti savo protą reaguoti į naujus signalus,
-
20
išmokti sąmoningai daryti teigiamą pokytį savo fiziologinėms funkcijoms suvokdamas ir
kontroliuodamas bei keisdamas mintis, jausmus bei elgesį. Iš esmės, biogrįžtamasis ryšys,
naudojasi įvairiais signalais, paaiškinimais ir pacientų švietimu (pateikiant psichofiziologinio
susijaudinimo aptikimo ir valdymo priemones), siekiant suteikti trūkstamos informacijos
intervencijai (Schwartz, Andrasik, 2016). Ši informacija yra naudinga pacientui / klientui,
terapeutui ir terapiniam procesui.
Daugelio autorių yra pabrėžiama biogrįžtamojo ryšio kaip terapinio instrumento glaudi sąsaja
su šiuo terapiniu instrumentu besinaudojančiais individais. Biogrįžtamojo ryšio terapijoje visada
dalyvauja terapeutas, pacientas ir vaizdinė priemonė (instrumentas), galintis pateikti išsamią ir
tikslią fiziologinę informaciją (Yucha, Montgomery, 2008). Terapinio instrumento veikimo
principai yra paremti fiziologinių žmogaus funkcijų duomenų fiksavimu ir šių duomenų
panaudojimu mokymuisi kontroliuoti šiuos veiksnius. Kitaip tariant, biogrįžtamojo ryšio
treniruotės yra orientuotos į paciento pastangas valingai keisti savo organizmo vidines būsenas
pagal biogrįžtamojo ryšio aparato pateiktus duomenis. Kliento mokymasis turi būti aktyvus
veiksnys, sudedamoji biogrįžtamojo ryšio intervencijos dalis, tam kad daryti reikiamus
psichofiziologinius pokyčius. Biogrįžtamojo ryšio terapija mokymosi metu reikalauja imtis
aktyvesnio vaidmens palaikant savo sveikatą (Yucha, Montgomery, 2008). Taip pat McKee
(2008), teigia, jog yra keturios svarbios sąlygos efektyviam mokymuisi bigrįžtamojo ryšio
treniruočių metu. Klientas privalo: turėti gebėjimą reaguoti (į terapinį procesą), būti motyvuotas
mokytis, būti teigiamai paskatintas mokymuisi, būti tinkamai informuotas apie mokymosi
pastangų pasiektus rezultatus. Pasak Bieliauskaitės, Permino, Jasulaičio ir Neverausko (2009),
biogrįžtamojo ryšio mokymą galima suskirstyti į tris pagrindinius etapus: visų pirma, asmenys turi
įgyti supratimą, jog tam tikros jų mintys ir kūno fiziologinės reakcijos gali daryti įtaką relaksacijai,
antras etapas yra mokymasis kontroliuoti esamą atsaką, trečiasis etapas - mokymasis pritaikyti
išmoktą streso būsenos sukontroliavimą į kasdienio gyvenimo situacijas. Išmokus valingai
kontroliuoti šias fiziologines reakcijas, tai gali būti pritaikoma visoms situacijoms, sukeliančioms
fiziologinius pokyčius. Kai žmogus mokosi atsipalaiduoti, jis įgyja papildomų streso valdymo ir
įveikimo įgūdžių, to pasekoje gali sąmoningai taikyti išmoktą techniką kai tik kyla stresinė būsena,
šie mokymai didina asmens streso valdymo saviveiksmingumą (Perminas, Gustainienė,
Jarašiūnaitė, Pečiulienė, 2014).
-
21
Psichofiziologinė savireguliacija yra iškeliamas kaip pirminis biogrįžtamojo ryšio terapijos
tikslas. Green, Green ir Walters (1979) atsižvelgdami į įvairių mokslinių tyrimų su autogeninėmis
treniruotėmis ir biogrįžtamuoju ryšiu surinktą patirtį teigia, jog bet koks fiziologinis procesas,
kuris gali būti užfiksuotas ir objektyviai pateikiamas žmogui gali būti tam tikru lygiu savarankiškai
reguliuojamas. Sąmoningos savireguliacijos įgūdžių valdymo procese, svarbu užfiksuoti
organizmo fiziologines reakcijas, jas vizualizuojant kreivėmis ar garsinėmis priemonėmis ir
supažindinti tiriamąjį su gautais rezultatais. Taip suteikiant grįžtamąjį ryšį (Bieliauskaitė,
Perminas, Jasulaitis, Neverauskas, 2009). Taigi, biogrįžtamojo ryšio efektyvumas gali būti
naudojamas fiksuojant atsaką į stimulą ar gebėjimą atsipalaiduoti neveikiant arba veikiant išorės
dirgikliui. Kiti autoriai Edmonds ir Tenenbaum (2012) teigia, jog biogrįžtamojo ryšio, kaip
instrumento, naudingumas taip pat yra glaudžiai susijęs su paties terapeuto gebėjimu suvokti ir
integruoti terapinį procesą. Autoriai atkreipia dėmesį, jog kiekvienas klientas yra unikalus, todėl
ir terapeutas turėtų gebėti adaptuoti ir reguliuoti intervenciją pagal kiekvieno kliento poreikius.
Taip pat McKee (2008), teigia, jog terapinių, streso mažinimo, biogrįžtamojo ryšio treniruočių
metu yra svarbu suprasti kiekvieną pacientą individualiai, nes šio pobūdžio intervencijos gali
paliesti konkrečias sritis, kurios gali paskatinti pernelyg didelį sujaudinimą (emocinį sužadinimą).
Kitaip tariant, terapeutas, naudodamasis biogrįžtamojo ryšio metodu, turėtų gebėti kombinuoti
teorinį modelio suvokimą su kūrybiniu „išradingumo“ pojūčiu tam, kad gebėtų tinkamai pritaikyti
psichofiziologinę intervenciją, su tikslu pasiekti optimaliausius rezultatus (Edmonds, Tenenbaum,
2012). Tačiau, kalbant apie standartizuotą biogrįžtamojo ryšio metodą, tyrimai parodė, jog jo
efektyvumas, nepriklausomai nuo atsižvelgimo į individualumus, priklauso nuo kliento būklės.
Kitame skyriuje bus analizuojamas biogrįžtamojo ryšio poveikis gebėjimui atsipalaiduoti,
atsižvelgiant į skirtingų autorių nuomonę ir gautus tyrimų rezultatus, kuriuose nebuvo naudotas
specifinis, individualiam klientui, šio metodo taikymas.
Apibendrinant, biogrįžtamasis ryšys - tai instrumentas ir metodas, kurio tikslas yra asmens
patiriamo streso mažinimas pasitelkiant medicininių aparatų duomenis. Kitaip tariant, šis metodas
naudoja fiziologinių procesų stebėjimo įrangą, tam kad iš karto, stebimu momentu suteiktų
informaciją apie vykstančius fiziologinius procesus. Ši technika leidžia asmeniui išmokti kaip
pagerinti sveikatą sąmoningai valdant šiuos procesus - asmuo gali ištreniruoti savo protą reaguoti
į naujus signalus, išmokti sąmoningai daryti teigiamą pokytį savo fiziologinėms funkcijoms
suvokdamas ir kontroliuodamas bei keisdamas mintis, jausmus bei elgesį. Šis išmokimas gali būti
-
22
pritaikomas visoms situacijoms, sukeliančioms fiziologinius pokyčius. Mokymosi atsipalaiduoti
procese asmuo gali įgyti papildomų reikiamų streso valdymo ar įveikimo įgūdžių bei technikų ir
to pasekoje sąmoningai taikyti šiuos įgūdžius kada tik kyla streso būsena.
2.2 Biogrįžtamojo ryšio poveikis gebėjimui atsipalaiduoti
Biogrįžtamojo ryšio tyrinėjimai yra atliekami nuo dvidešimto amžiaus septinto
dešimtmečio pabaigos. Pasak Bieliauskaitės, Permino, Jasulaičio ir Neverausko (2009),- asmuo
gali įgyti gebėjimą kontroliuoti tam tikras autonominės nervų sistemos funkcijas, tokias kaip
kraujo spaudimas, seilių išsiskyrimas, šlapimo formavimąsis, prakaito liaukų aktyvumas, ar širdies
aktyvumas. Asmuo gali išsiugdyti gebėjimą sąmoningai kontroliuoti fizines funkcijas ir,
pavyzdžiui, išmokti sušildyti rankas, naudodami paprastą patalpų ar lauko termometrą kaip
biogrįžtamojo ryšio prietaisą (Lehrer, 2017). Taip pat, Bieliauskaitė, Perminas, Jasulaitis ir
Neverauskas (2009) teigia, jog biogrįžtamojo ryšio mokymas gali būti taikomas ir su kokia nors
relaksacijos technika ar terapija. Pasak, Lehrer (2017), biogrįžtamasis ryšys gali turėti naudingą
poveikį, net jeigu yra naudojamas kaip pagalbinė priemonė kartu su kitomis terapijomis. Taigi,
biogrįžtamojo ryšio instrumentas tiek individualiai, tiek veikiant kartu su kitomis relaksacijos
formomis ar gydymo metodais, gali būti plačiai naudojama, efektyvi priemonė padedant
kontroliuoti fizines funkcijas.
Autoriai Lemaire, Wallace, Lewin, Grood ir Schaefer (2011), pateikia, jog naudojant
širdies ritmo variabilumą biogrįžtamąjame ryšyje, individas gali įgyti sąmoningumo reguliuojant
nevalingą širdies ritmo variabilumą, išmokti kvėpuoti lėtai ir jausti teigiamas emocijas, galiausiai
pasiekdamas streso, nerimo simptomų sumažėjimą. Pasak Lemaire, Wallace, Lewin, Grood ir
Schaefer (2011), biogrįžtamuoju ryšiu paremta streso valdymo priemonė, susidedanti iš ritminio
kvėpavimo pratimų, pozityvių emocijų kontroliavimo pratimų gali būti paprasta ir veiksminga
streso mažinimo strategija. Pasak West (2007), kai kuriais atvejais biogrįžtamojo ryšio relaksacijos
gydymas yra naudojamas kovoti su aukštu streso lygiu. Brauer (1999) teigia, jog biogrįžtamasis
ryšys turi įtakos mažinant per didelį sujaudinimo lygį ir to pasėkoje slopinant nerimą. Autoriaus
teigimu, buvo taip pat įrodyta, jog šis instrumentas yra naudingas klientams kurie mokosi
sumažinti nerimo trigerius kognityvinės elgesio terapijos metu. Brauer (1999) teigimu,
biogrįžtamojo ryšio treniruotės yra vienos iš daugiausiai naudos duodančių papildomų metodų
gydant nerimo sutrikimus. Ratanasiripong, Sverduk, Hayashino ir Prince (2010), tyrė
-
23
biogrįžtamojo ryšio poveikį studentams, atsižvelgiant į tai, jog ši grupė žmonių dažnai susiduria
su nerimu ir stresu. Autoriai atsižvelgdami į šio instrumento efektyvumą teigia, jog biogrįžtamasis
ryšys gali padėti padidinti streso ir nerimo kontrolę. Taip pat, biogrįžtamojo ryšio relaksacija yra
priimtina kaip terapinė alternatyva, sumažinanti ar padedanti sukontroliuoti fiziologinį
sujaudinimą, naudojama gydyti nerimo sutrikimus (Weinman, Semchuk, Gaebe, Mathew, 1983).
Biogrįžtamojo ryšio treniruotės aprėpia kraujo spaudimo, kraujotakos, širdies ritmo,
raumenų įtampos reguliaciją (Yucha, Montgomery, 2008). Visos šios fiziologinės funkcijos yra
susijusios su patiriamu stresu ir nerimu (pavyzdžiui, sukilus nerimui padidėja širdies ritmas).
Tyrimai rodo, jog biogrįžtamasis ryšys yra efektyvi intervencijos forma ten kur yra susiduriama
su nerimo ir streso valdymo problemomis, padedanti gebėti sąmoningai kontroliuoti organizmo
fizines funkcijas.
2.3 Biogrįžtamojo ryšio sąsajos su asmenybės savybėmis
Page ir Schaub (1978) atliko tyrimą norėdami išsiaiškinti biogrįžtamojo ryšio pritaikomumą
ir poveikį skirtingiems asmenybių tipams. Besinaudojant MMPI pagalba buvo išskirtos dvi žmonių
grupės pagal asmenybės bruožus – asmenys, pasižymintys įsitempimu ir nervingumu, ir labiau
heterogeniškus asmenybės tipus turintys asmenys. Pirmoji grupė (asmenys pasižymintys
aukštesniu nerimo lygiu) parodė didesnį atsipalaidavimo lygį biogrįžtamojo ryšio treniruočių
metu, nei antroji grupė (asmenys, kurie nepasižymėjo aukštu nerimo lygiu). Žymių skirtumų tarp
šių grupių gautų rezultatų nebuvo rasta. Pasak Page ir Schaub (1978), atsižvelgiant į tyrimo gautus
rezultatus, galima teigti jog: klientus galima patikimai parinkti biogrįžtamojo ryšio relaksacijai
naudojantis asmenybės bruožų įvertinimo metodikomis; pacientai, kurie išreiškė aukštesnį nerimo
lygį ir įtampą, gali pasiekti didesnį atsipalaidavimo lygį. Biogrįžtamojo ryšio metu, mokydamasis
atsipalaiduoti, žmogus gali įgyti papildomų streso įveikimo ir valdymo įgūdžių nepriklausomai
nuo individualių asmenybės bruožų. Atsižvelgiant į McKee (2008) išreikštą nuomonę apie
atsižvelgimo į kiekvieną klientą individualiai svarbą, galima papildyti tuo, jog galbūt šią svarbą
vertėtų akcentuoti susiduriant su sunkios fiziologinės ar psichologinės būklės klientais, kuriems
reikia specialios ir gerai paruoštos gydymo programos, bet ne su skirtingais asmenybės bruožais
pasižyminčiais (psichologiniame lygmenyje individualiais) žmonėmis.
-
24
Blake (2012) teigia, jog tiriant biogrįžtamojo ryšio sąsajas su asmenybės bruožais ir kokį
poveikį biogrįžtamasis ryšys gali daryti asmenybei buvo pastebėta, jog šios skalės parodė žymų
pokytį – gynybiškumas, demonstratyvumas, impulsyvumas, socialinis pripažinimas ir
supratingumas. Pasak autoriaus biogrįžtamojo ryšio relaksacijos poveikį gavusi grupė buvo linkusi
siekti lankstumo ir naudoti mažiau gynybos elgesyje. Blake (2012) teigia, jog jei kūnas išreiškia
kažką, tai būna taip pat išreiškiama ir emociniame ar asmenybės faktoriuje. Kitaip tariant, jei kūnas
pasiruošia bėgimo nuo pavojaus reakcijai, kovoti arba bėgti (flight or fight) emocinis atsakas taip
pat atsiras tam tikrame elgesiniame lygmenyje. Ir jei ši reakcija yra dažna, asmenybė, yra tikėtina,
gali prisitaikyti, kai kūno pateikiami signalai psichologinei sistemai leidžia suvokti, jog kovok ar
bėk nerimas yra visą laiką ar didžiąją jo dalį būtinas. Pasak Blake (2012) biogrįžtamasis ryšys yra
susijęs su asmenybės ar bihevioristiniais (elgesio) bruožais ir tuo remiantis galima pagerinti
biogrįžtamojo ryšio poveikį žmogui. Leboeuf (1977) atliko tyrimą, kuriame biogrįžtamojo ryšio
poveikį taikė išskirdamas intravertiškumu ir ekstravertiškumu pasižyminčius asmenis. Autoriaus
teigimu, abiem grupėms pavyko sumažinti savo nerimo lygį, tačiau aukštesniu intravertiškumu
pasižyminčių asmenų rodikliai buvo ženkliai geresni (jiems pavyko atsipalaiduoti labiau). Taip pat
buvo pastebėta, jog dalis tiriamųjų, kurie pasižymi aukštesniu ekstravertiškumu, parodė neigiamus
tyrimo rezultatus – į relaksaciją sureagavo priešingai negu, kad buvo tikėtasi ir jų nerimo lygis
pakilo.
Page ir Schaub (1978) teigia, jog biogrįžtamojo ryšio relaksacijos procedūros gali būti
naudingos daugeliui skirtingų pacientų/ klientų, tačiau tai yra ypatingai efektyvi technika, kada
yra naudojama žmonėms, kurie susiduria su nerimo, ar streso problemomis. Asmenybės bruožų
analizė duotų naudos nustatant žmonių grupę, kuriai biogrįžtamojo ryšio poveikis būtų daugiau ar
mažiau naudingesnis. Tačiau biogrįžtamojo ryšio metu, mokydamasis atsipalaiduoti, žmogus gali
įgyti papildomų streso įveikimo ir valdymo įgūdžių nepriklausomai nuo individualių asmenybės
bruožų. Kadangi buvo rasta informacijos apie galimas relaksacijų sąsajas su ekstravertiškumo ir
neurotiškumo bruožais, buvo keliamos hipotezės, jog asmenybės bruožai ekstravertiškumas ir
neurotiškumas turi įtakos gebėjimui atsipalaiduoti.
-
25
2.4 Muzikos poveikis gebėjimui atsipalaiduoti
Pasak Nilsson (2008), klinikinėje praktikoje muzikos intervencija gali būti pacientų
poreikių palaikymo priemonė, sukuriant aplinką, kuri skatina ir palaiko atsipalaidavimą, sveikatos
gerovę ir komfortą. Muzika gali būti naudojama kaip savireguliacijos priemonė, siekiant sumažinti
ar sukontroliuoti patiriamą stresą. Pasak Mok ir Wong (2003), net mažos chirurginės procedūros
gali sukelti nerimą pacientams, kuris gali paveikti jų atsigavimą po operacijos ir padidinti riziką
fiziologinėmis komplikacijomis. Muzika yra lengvai valdoma, nekelianti pavojaus, neinvazinė ir
nebrangi priemonė padedanti slopinti nerimą visų gydymo stadijų metu. Taip pat Mok ir Wong
(2003), pastebi, jog muzika yra efektyvi priemonė mažinti nerimo lygį ir gerinti bendrą emocinę
savijautą ne vien tik pooperacinio laikotarpio, bet ir priešoperacinio laikotarpio ir operacijos metu.
Jaučiant stresą, galima pastebėti, jog mėgstamos muzikos klausymas gali priversti jus
jaustis geriau (Whiteman, 2015).Muzika gali turėti daug ir įvairių efektų žmogui. Nilsson (2008),
teigia, jog dažniausiai priimtina teorija, paaiškinanti muzikos poveikį patiriamam skausmui,
nerimui ir stresui yra tai, kad muzika veikia kaip išblaškymas, nukreipiantis asmens dėmesį nuo
neigiamų stimulų prie ko nors malonaus. Muzika užima žmogaus mintis kažkuo raminančiu, kas
leidžia asmeniui pabėgti į jo „paties pasaulį“. Be to, pacientai gali sutelkti savo dėmesį į muziką,
kad galėtų atsipalaiduoti. Mok ir Wong (2003), taip pat teigia, jog muzika gali palengvinti
patiriamą stresą nukreipiant dėmesį ir maskuojant neigiamus aplinkos dirgiklius. Muzikos
poveikis sumažina nerimą ir teigiamai veikia atsako į stresą iššauktus fiziologinius kūno rodiklius
(Hamel, 2001).Pasak Whiteman (2015) gebėjimas atsipalaiduoti ir streso malšinimo efektas gali
priklausyti nuo pasirenkamo muzikos tipo – tyrimai parodė, jog relaksacinė muzika labiausiai geba
sumažinti kortizolio kiekį.
Tyrimuose, kuriuose buvo naudojama muzika, buvo pastebėta, jog raminančios muzikos
žanras ir trukmė neturi įtakos muzikos intervencijos efektyvumui (Nilsson, 2008). Buvo nustatyta,
jog teigiamas muzikos poveikis buvo panašus tarp tyrimų, kuriuose pacientai patys pasirinko
muzikos tipą ir kuriuose pacientai negalėjo patys pasirinkti muzikos tipo. Tačiau, savarankiškai
pasirinkta relaksacinė muzika padidino subjektyviai suvokiamą atsipalaidavimo lygį (Kuan,
Morris, Terry, 2017). Todėl, tam, kad išgauti pozityviausią reakciją į muzikos stimulą, turėtų būti
sudarytos sąlygos tiriamiesiems pasirinkti muzikos tipą (Hamel, 2001). Pasak Nilsson (2008),
buvo nustatyta, jog muzikos tempas yra svarbiausias veiksnys - lėto tempo muzika parodė
-
26
teigiamus rezultatus gebėjimui atsipalaiduoti. Taip pat, yra pateikiami pasiūlymai, kad terapijose
muzika turėtų būti naudojama: ne lyrinė (be žodžių), turinti savyje daugiau žemų tonų
(nenaudojanti aukštų natų), pagrinde sudarytos iš styginių instrumentų (gali būti minimalus
pučiamųjų ar perkusinių instrumentų kiekis melodijoje), ir maksimalus muzikos garso lygis 60 dB
(60 dB yra lygis tarp vidutinio garsumo kalbos ir garsios kalbos).
Iš esmės, muzikos intervencija yra paprastas, nebrangus ir alternatyvus būdas sumažinti
nerimo ir jo sukelto fiziologinio sujaudinimo lygius (Hamel, 2001). Daugelis mokslininkų tyrinėja
muziką ir jos gebėjimą sumažinti nerimą įvairiuose sveikatos priežiūros įstaigose ir su įvairiomis
pacientų imtimis (Mok, Wong, 2003).
Pasak Nilsson (2008), 1990 metais buvo pasiūlyta idėja, jog muzikos stimulas turi biologinį
poveikį žmogaus elgesiui, įtraukiantis tam tikras smegenų funkcijas, susijusias su atmintimi,
mokymusi, taip pat ir motyvacija bei emocijas. Muzika gali daryti aiškią įtaką atsipalaidavimo ir
sužadinimo lygiui, taip pat ir fiziologiniams rodikliams, tokiems kaip galvaniniam odos atsakui,
periferinei temperatūrai ir širdies susitraukimų dažniui (Kuan, Morris, Kueh, Terry, 2018).
Muzikos sukeltos emocijos dažnai kartu gali ateiti su kitais fiziniais pojūčiais, tokiais kaip drebulys
(t.y. dilgčiojimo pojūčiai, pereinantys per kūną dėl staigios išreikštos emocijos ar
jaudulio).Psichofiziologiniai tyrimai parodė, kad muzikos sukeltas drebulys koreliuoja su odos
laidumo lygio ir širdies ritmo padidėjimu (Baltes, Avram, Miclea, Miu, 2011).Taip pat, pasak
Nilsson (2008), buvo atrasta, kad muzikos klausymosi metu tiriamųjų kvėpavimo dažnis, širdies
susitraukimų dažnis ir kraujo spaudimas padidėjo, o šis padidėjimas buvo proporcingas muzikos
tempui. Trochidis ir Bigand (2013) teigia, jog mažorinės tonacijos, linksmos melodijos kelia
džiaugsmo ir ramybės asociacijas, o minorinės tonacijos, liūdnos melodijos asocijuojasi su
liūdesiu ir pykčiu. Taip pat, greitesnis muzikos tempas emociškai siejamas su džiaugsmu ir pykčiu,
o lėtesnis su ramybės jausmu. Atlikta Olsen ir Stevens (2013) teigia, jog psichofiziologinių atsakų
charakteristikos yra susijusios su percepciniais skirtumais esančiais tarp muzikos intensyvumo
didėjimo ir mažėjimo stimulų. Muzikos intensyvumo didėjimas sukelia didesnį autonominės nervų
sistemos sužadinimą. Tyrimo autoriai pastebėjo, jog muzikos intensyvumo didėjimas, palyginus
su intensyvumo mažėjimu, parodė ženkliai didesnį emocinį susijaudinimą. Taigi, muzika turinti
lėtesnį tempą gali būti labiau tinkama nukreipti klientų dėmesį nuo psichologinių ar fiziologinių
neigiamų aspektų, tokių kaip fizinis skausmas ar nerimas. Taip pat šiuos pastebėjimus pateikia
Baltes, Avram, Miclea ir Miu (2011), teigdami, jog muzikos klausymasis gali teigiamai veikti
-
27
emocijas ir autonominį sujaudinimą pastebimą širdies susitraukimų dažniu, kvėpavimo greičiu ir
odos laidumu. Taip pat, autoriai Mok ir Wong (2003), įvardina, jog muzika turi gebėjimą
susinchronizuoti žmogaus kūno vidinius procesus: pavyzdžiui, lėto ritmo muzika gali padėti
klientui sumažinti savo širdies ritmą patiriamo streso, ar nerimo metu.
Apibendrinant, autorių nuomone, muzika gali daryti poveikį žmogaus psichologiniams ir
fiziologiniams rodikliams. Muzika ir jos skirtingos savybės yra glaudžiai susijusios su emociniu
susijaudinimu ir jo intensyvumu. Taigi, muzika gali būti vienas iš veiksnių atsakingų ar gebančių
daryti įtaką žmogaus emocijoms - jas sužadindama ir kontroliuodama. Muzika, nebūtinai
terapiniame kontekste, gali būti naudojama kaip pagalbinė priemonė žmogaus fiziologinės ir
psichologinės sveikatos gerinimui. Atsižvelgiant į surinktą informaciją apie muzikos poveikį ir,
taip pat praeituose skyriuose aptartą, biogrįžtamąjį ryšį yra keliamos šios hipotezės: tiriamųjų
psichofiziologiniai rodikliai sumažėjo labiau biogrįžtamojo ryšio su muzikos poveikiu, nei be
muzikos poveikio metu; tiriamųjų neigiamos emocijos sumažėjo labiau biogrįžtamojo ryšio su
muzikos poveikiu, nei be muzikos poveikio metu.
2.5 Muzikos poveikio sąsajos su asmenybės savybėmis
Pasak Chamorro‐Premuzic ir Furnham (2007), klausimai kodėl ir kaip žmonės
kasdieniniame gyvenime patiria muziką yra svarbūs, atsižvelgiant į tai, jog muzika yra visose
kultūrose esantis aspektas ir yra siejama su įvairove psichologinių funkcijų, ypač su emocijų
reguliavimu. Taip pat, pasak Kopacz (2005), muzikos pasirenkamumo tema yra neįprastai svarbi
atsižvelgiant tiek į muzikos terapiją, tiek ir į kitus metodus ar technikas kuriose yra naudojama
muzika. Terapijoje susijusiose su muzikos poveikiu šis reiškinys yra svarbus dėl tinkamo muzikos
tipo pasirinkimo. Daugelis tyrimų parodė, jog kliento pasirinkta muzika palyginamai yra
efektyvesnė mažinant nerimą nei terapeuto paskirta muzika (Kopacz, 2005). Didžiojo penketo
asmenybės bruožų teorija yra būtina numatyti išsamų individų elgesio tendencijų profilį, įskaitant
jų kognityvinę struktūrą. Su šiomis teorinėmis žiniomis buvo pradėta sistematiškai tyrinėti
Didžiojo penketo asmenybių bruožų sistemos sąsajas su muzikos naudojimo ypatumais
(Chamorro-Premuzic, Swami, Furnham, Maakip, 2009). Pasak Chamorro‐Premuzic ir Furnham
(2007), muzikos pasirenkamumo struktūrą galima suskirstyti terminais atspindinti/sudėtinga,
intensyvi/maištaujanti, linksma/tradicinė ir energinga/ritminė kompozicija. Žmogaus asmenybės
-
28
bruožų dimensijos yra ne vien tik susiję su muzikinių kompozicijų sudėtingumo, emocionalumo ir
energijos lygiu, bet taip pat ir su individualiais asmenybės skirtumais, gabumais ir savęs suvokimu.
Tai parodo, jog asmenybės savybės ir intelektas gali dalinai nulemti tai, kaip individai naudoja
muziką – kodėl ir kaip jie pasirenka tam tikrą klausymosi būdą.
Pasak Chamorro‐Premuzic ir Furnham (2007), ekstravertai gali pasirinkti naudoti muziką
tam, kad padidinti sujaudinimą (organizmo sužadinimą), ypač atliekant monotoniškas užduotis.
Todėl, muzikos patirtis iš dalies gali priklausyti nuo skirtingo sujaudinimo lygio, specifiškai
atsižvelgiant į tai ar vidutinis ramybės stadijos lygmuo yra aukštas ar žemas. Autorius teigia, jog
yra iškelta nuomonė, kad foninė muzika intravertams sukelia didesnius trukdžius kognityviniams
procesams nei ekstravertams. Taip pat, neurotiškumo/ emocinio stabilumo bruožas, kuris nurodo
individo emocijų reguliacijos ir negatyvių patyrimų tendenciją, galimai yra susijęs su emocine
muzikos panaudojimo prasme. Neurotiški individai, yra tikėtina, jog bus jautresni emociniam
muzikos efektui ir naudos muziką emocinės reguliacijos tikslais (Chamorro‐Premuzic, Furnham,
2007). Autoriai Chamorro‐Premuzic ir Furnham (2007) atkreipia dėmesį į tai, jog aukštą
neurotiškumo lygį turintys individai, panašiai kaip žemą ekstravertiškumo ir sąmoningumo lygius
turintys žmonės, yra labiau linkę naudoti muziką atsižvelgdami į emocinį turinį – susitelkti į
muzikos turinį, nei į struktūrą. Emocinis muzikos panaudojimas būdingas sąmoningam nuotaikos
reguliavimui, pavyzdžiui liūdnos muzikos pasirinkimas, kai žmogus jaučia liūdesį. Taip pat,
autoriai Chamorro‐Premuzic ir Furnham (2007) teigia, jog sąmoningumas - bruožas kuris yra
negatyviai susijęs su kūrybiškumu ir psichotiškumu, gali turėti atvirkštinę koreliaciją su polinkiu
muziką naudoti emocijų reguliacijai. Aukštu sąmoningumo asmenybės bruožu pasižymintys
individai, tam tikru mastu yra priešingi nei meniški, intuityvūs ir lakią vaizduotę turintys žmonės,
todėl jie gali būti linkę turėti racionalumu pagrįstą muzikinę patirtį.
Yra įrodymų teigti, jog yra skirtingos priežastys kodėl individai pasirenka klausytis
muzikos ir tai, jog muzikos panaudojimo aspektai yra susiję su asmenybės bruožais (Chamorro‐
Premuzic, Furnham, 2007). Terapijoje, muzikinių pasirinkimų reikšmę parodė elementai susiję su
stimulo stiprumu ir gebėjimu kontroliuoti stimulą. Šie elementai yra: melodinių temų skaičius,
tempas, metras, ritmas ir garso stiprumas (Kopacz, 2005). Taigi, autorių nuomone, renkantis
muziką terapiniam procesui reikėtų atsižvelgti į individualius skirtumus susijusius su žmogaus
asmenybės bruožais ir svarbiausiai į poreikį stimului. Pasak Kopacz (2005), ignoruojant šiuos
skirtumus gali iššaukti priešingą efektą - esant optimalaus muzikos stimulo perviršiui ar
-
29
nepritekliui gali sukelti streso simptomus. Pavyzdžiui, aukšto stimuliacinio poveikio muzika,
dažniau pasirenkama ekstravertų, gali sukelti stresą intravertams. Iš kitos pusės, muzika su mažu
stimuliaciniu poveikiu, kurią dažniau renkasi intravertai, ar neurotiškumu pasižymintys asmenys,
gali būti streso šaltinis ekstravertams. Atsižvelgiant į šiuos radimus, galima teigti, jog nevertėtų
naudoti tos pačios relaksacinės, ar energingos muzikos intravertų ir ekstravertų grupėms (Kopacz,
2005).
Žmogaus asmenybės bruožų dimensijos yra ne vien tik susiję su muzikinių kompozicijų
sudėtingumo, emocionalumo ir energijos lygiu, bet taip pat ir su individualiais asmenybės
skirtumais, gabumais ir savęs suvokimu. Tai parodo, jog asmenybės savybės ir intelektas gali
dalinai nulemti tai, kaip individai naudoja muziką – kodėl ir kaip jie pasirenka tam tikrą klausymosi
būdą. Muzikos pasirinkimas ir muzikos patirtis (tai kaip suvokiame, tai ką jaučiame klausydamiesi
konkrečios muzikos) priklauso nuo skirtingo sujaudinimo lygio ir asmenybės bruožų. Pavyzdžiui,
ekstravertai gali pasirinkti energingą muziką tam, kad padidinti sujaudinimą (organizmo
sužadinimą) ir neigiamai reaguoti į ramią muziką. Todėl pasak Kopacz (2005), muzikos
pasirinkimo tema yra neįprastai svarbi atsižvelgiant tiek į muzikos terapiją, tiek ir į kitus metodus
ar technikas kuriose yra naudojama muzika.
-
30
3. Gebėjimo atsipalaiduoti vertinimo ypatumai
3.1 Biogrįžtamojo ryšio metu fiksuojami psichofiziologiniai rodikliai – būdas įvertinti
gebėjimą atsipalaiduoti
Biogrįžtamasis ryšys – tai mokymosi procesas, kai žmogus išmoksta valingai paveikti
fiziologinius procesus ir drauge įgyja gebėjimą pagerinti savo funkcionavimą, gerovę ir sveikatą
(Perminas, Gustainienė, Jarašiūnaitė, Pečiulienė, 2014). Pasak Yucha ir Montgomery (2008),
biogrįžtamasis ryšys yra holistinė terapija, paremta savianalize ir atpažinimu, kokią įtaką mūsų
mintys ir emocijos turi kūnui ir kokią įtaką mūsų kūnas turi mintims ir emocijoms. Šio metodo
metu, asmuo, biogrįžtamojo ryšio aparato pagalba, kompiuterio ekrane gali stebėti savo
fiziologinius procesus ir jų pokyčius. Biogrįžtamasis ryšys yra unikalus tuo, kad leidžia žmogui
lengvai stebėti savo fiziologinės sistemos būklę, kuri dažniausiai sąmoningai yra neprieinama. Jis
suteikia informaciją apie kūne vykstančius procesus ir leidžia suprasti, kaip kognityviniai ir
emociniai procesai veikia fiziologinį funkcionavimą (Schwartz, Andrasik, 2003, cit. iš Perminas,
Gustainienė, Jarašiūnaitė, Pečiulienė, 2014). Taip pat, pasak Permino Gustainienės, Jarašiūnaitės
ir Pečiulienės (2014), biogrįžtamajam ryšiui reikalinga speciali įranga, kuri atlieka tris uždavinius:
nuolat fiksuoja (tam tikru būdu) fiziologinius rodiklius, matuoja juos (objektyviai), pateikia
išmatuotus duomenis kaip žmogui suprantamą informaciją.
Bogrįžtamojo ryšio metu dažnai yra naudojamos įvairios priemonės įvairiems fiziologinio
atsako rodikliams išmatuoti, viena iš jų, kuri buvo pasirinkta eksperimentui atlikti, yra
elektroderminis biogrįžtamasis ryšys. Tai yra priemonė kurios metu yra fiksuojamas odos
laidumas, taip pat žinomas kaip galvaninė odos reakcija arba elektroderminis atsakas. Pasak
Permino, Gustainienės, Jarašiūnaitės ir Pečiulienės (2014), tai yra terminai, nusakantys odos
savybę praleisti elektrą. Taip pat, pasak autorių, streso metu simpatinė nervų sistema skatina
didesnį prakaito liaukų aktyvumą, o prakaite yra druskų. Druskos yra geresnis laidininkas, todėl
streso metu odos elektrinis laidumas padidėja, o varža sumažėja. Matuojant odos laidumą
elektrodai yra dažniausiai pritvirtinami prie pirštų arba delno. Tai yra efektyviausia, nes šiose
vietose yra gausu prakaito liaukų. Elektrodais, per odą yra leidžiama nedidelė, nejuntama elektros
srovė, o kūnas tampa rezistoriumi. Matuojant odos varžą, matuojamas pasipriešinimas, kuris veikia
elektros srovę (Perminas, Gustainienė, Jarašiūnaitė, Pečiulienė, 2014). Pasak Yucha ir
Montgomery (2008), odos laidumo biogrįžtamasis ryšys suteikia informaciją apie prakaito liaukų
aktyvumą, kas yra glaudžiai susiję su simpatine nervų sistema. Fiziologinis ar kognityvinis
-
31
atsipalaidavimas sumažina odos laidumą, kol negatyvios emocijos kaip baimė, jaudinimasis, ar
pyktis dažnai jį padidina. Elektroderminio biogrįžtamojo ryšio treniruotės poveikis gali būti
naudingas esant bet kokiam sutrikimui, kuris yra glaudžiai susijęs su emocijomis (Yucha,
Montgomery, 2008). Asmuo, kuris išmoksta valingai kontroliuoti savo odos laidumą, taip pat
išmoksta labiau susikoncentruoti, nesiblaškyti, bei išlaikyti mąstymo neutralią, ar pozityvią
būseną.
Atliekant biogrįžtamojo ryšio pratimus vertėtų atkreipti dėmesį į tai, jog visų ūmių medicininių
būklių metu relaksacijos turi būti praktikuojamos atsargiai. Autoriai Perminas, Gustainienė,
Jarašiūnaitė ir Pečiulienė (2014), teigia, jog nerekomenduojama relaksacijos taikyti esant ūmioms
ar sunkioms somatinėms ligoms, pavyzdžiui miokardo infarktas, lėtinis skilvelių virpėjimas,
stazinis širdies nepakankamumas. Atsipalaiduojant pakyla kūno temperatūra, dėl to gali kisti
širdies rimtas, o tai gali sukelti širdies ritmo sutrikimus širdies ligomis sergantiems ligoniams.
Vertėtų taip pat atsižvelgti į tai, jog nėra iki galo išsiaiškinta dėl relaksacijos taikymo galimybių
esant šioms būklėms ir jų neįtraukti:
• Sergant epilepsija (gali išprovokuoti epilepsijos priepuolį)
• Vartojantiems narkotines medžiagas, alkoholį ir nuo jų priklausomiems žmonėms (galimi
abstinencijos reiškiniai ir depresija)
• Lėtinėmis kvėpavimo takų ligomis sergantiems žmonėms (gali sukelti bronchų spazmą ir
pabloginti būklę)
• Sergantiems glaukoma (gali padidėti akispūdis)
• Jei žmogus nuolat naudoja medikamentus, pavyzdžiui, cukrinio diabeto, hipertenzijos,
epilepsijos, bronchinės astmos, glaukomos, hipotiroidizmo atvejais.
Taip pat, pasak Permino, Gustainienės, Jarašiūnaitės ir Pečiulienės (2014), vertėtų paminėti
galimus atsipalaidavimo šalutinius poveikius su kuriais yra tikimybės susidurti atliekant
briogrįžtamojo ryšio relaksacijos užsiėmimą. Atsipalaidavimo technika gali priminti klientui
neigiamą patirtį, kuri yra visiškai nesusijusi su pačia technika (pvz. Naudojami vaizdiniai kurie
primena kažką). Atsipalaidavus sumažėja psichologinė gynyba, sumažėja pastangos neigti ar
ignoruoti neigiamas mintis ir jausmus. Tai gali trukdyti išmokti atsipalaiduoti. Taip pat,
atsipalaidavus gali padidėti jautrumas tam tikriems dirgikliams (atsipalaidavęs labiau atkreipia
dėmesį į tai kaip jis kvėpuoja, kaip plaka širdis, ar labiau įsigilinti į emocinės savo būsenos
niuansus. Jei žmogus nėra tam pasirengęs, šį patyrimą jis gali įvertinti kaip grėsmę). Smarkiai
-
32
atsipalaidavęs, žmogus tampa ne toks pastabus išoriniam pasauliui – ši būsena gali atrodyti klientui
neįprasta ir gąsdinanti. Taip pat biogrįžtamasis ryšys gali sukelti nemalonias būsenas, įskaitant
galvos svaigimą ir nerimą, hiperventiliaciją / hipoventiliaciją. Relaksacijos metu galima mokyti
taisyklingo kvėpavimo principų, tam, kad sumažinti šias rizikas. Taip pat vertėtų atkreipti dėmesį
į tai, jog kai žmogus būna smarkiai atsipalaidavęs, gali išsilaisvinti emocijos: praktikuojantysis
gali pradėti kikenti ar verkti. Autoriai Perminas, Gustainienė, Jarašiūnaitė ir Pečiulienė (2014),
teigia, jog tokios emocinės reakcijos turi būti aptartos po relaksacijos. Gali tiriamajam atsirasti
mieguistumo jausmas, arba jis gali net užmigti sesijos metu. Užmigimas gali reikšti nepakankamą
dėmesingumą relaksacijos instrukcijoms. Neužmigti padeda išorės dirgiklių padidinimas,
pavyzdžiui, relaksaciją atlikti apšviestoje patalpoje. Taip pat, gali atsirasti nuovargis labai
stengiantis atsipalaiduoti.
Atsižvelgiant į šią informaciją, eksperimento metu buvo kreipiamas dėmesys į tiriamųjų
sveikatos aspektus, kurie galėtų daryti įtakos tyrimo rezultatams, arba turėti neigiamos įtakos
patiems tiriamiesiems. Buvo naudojamas elektroderminis biogrįžtamasis ryšys kaip optimali
priemonė fiksuoti fiziologinį atsaką treniruočių metu. Multimodaliniai profesionalūs
biogrįžtamojo ryšio aparatai turi keletą kanalų ir suteikia galimybę vienu metu fiksuoti nemažai
skirtingų modalumų (Perminas, Gustainienė, Jarašiūnaitė, Pečiulienė, 2014). Buvo naudojama
vienas iš profesionalams skirtų prietaisų - Nexus-10 biogrįžtamojo ryšio sistema, kuri atitinka
medicininius reikalavimus.
3.2 Emocijų klausimynas subjektyviam įsivertinimui
Nors ir yra daug skirtingų metodikų kuriomis galima įvertinti žmogaus emocinę savijautą,
tačiau šios metodikos pagrinde remiasi subjektyviai suvokiamomis tiriamojo emocijomis.
Eksperimento metu buvo fiksuojama ne vien tik fiziologiniai rodikliai (objektyviai stebimas odos
laidumas biogrįžtamojo ryšio metu), bet taip pat buvo pateiktas emocijų klausimynas subjektyviam
įsivertinimui. Buvo pasirinkta Pozityvaus afektyvumo ir negatyvaus afektyvumo skalė PANAS
(Positive Afectivity and Negative Afectivity Scale), tai yra emocijų įsivertinimo klausimynas,
kuris turi pilną ir trumpintą versiją. Abi skalės versijos yra sudarytos iš žodžių ir frazių
apibūdinančių skirtingus jausmus ir emocijas. Pilnoje PANAS skalėje yra 60 o trumpintoje 20
žodžių ir frazių. Kadangi šiame darbe, kaip ir dėl asmenybės bruožų, taip pat ir dėl emocijų
įvertinimo, yra svarbu naudoti metodiką kuri užpildymui skiriamo laiko atžvilgiu būtų patogi,
todėl buvo pasirinkta PANAS trumpesnė 20 žodžių versija. Šią skalę sudaro 10 pozityvaus afekto
-
33
(aktyvus, budrus, dėmesingas, ryžtingas, entuziastingas, sujaudintas, įkvėptas, susidomėjęs,
besididžiuojantis, tvirtas) ir 10 negatyvaus afekto (bijantis, išsigandęs, nervingas, neramus, irzlus,
priešiškas, kaltas, susigėdęs, nusiminęs, apimtas sielvarto) žodžių ir frazių. Klausimynas reikalauja
nurodyti kaip tiriamasis jaučiasi šiuo momentu. Šioms emocijoms įsivertinti yra naudojama skalė:
,,Šiek tiek arba visiškai ne”, ,,Truputį”, ,,Vidutiniškai”, ,,Gana daug”, ,,Labai daug”. Pasak
Watson, Clark ir Tellegen (1988), pozityvaus afekto (PA) skalė atspindi žmogaus
entuziastingumo, aktyvumo ir pastabumo pojūčių dydį. Aukštas pozityvus afektas yra aukšto
energingumo, pilnos koncentracijos, malonaus įsitraukimo (Angl. Pleasurable engagement)
būsena, o žemas pozityvus afektas yra charakterizuojamas liūdesiu ir apatija. Taip pat, pasak
Watson, Clark ir Tellegen (1988), negatyvus afektas (NA) yra bendra subjektyvaus distreso ir
nemalonaus įsitraukimo (Angl. Unpleasurable engagement) dimensija, kuri apibendrina priešiškų,
negatyvių nuotaikos būklių įvairovę, tokių kaip pyktis, kaltė, pasišlykštėjimas, baimė,
nervingumas, panieka. Žemas negatyvus afektas yra skaitomas ramybės būsena. Pozityvaus ir
negatyvaus afekto išreikštumas apytikriai atitinka ekstravertiškumo ir neurotiškumo faktorius
(Tellegen, 1985; Watson & Clark, 1984) cit. (Watson, Clark, Tellegen, 1988). Pasak Watson, Clark
ir Tellegen (1988), pozityvaus afektyvumo ir negatyvaus afektyvumo skalių tarpusavio koreliacija
yra žema (nuo -.12 iki -.23), o vidinio patikimumo rodiklis pozityvaus afektyvumo skalės (PA) yra
.86, o negatyvaus afektyvumo skalės (NA) .87. Autorių teigimu šios skalės yra validžios ir
patikimos matuojant šias dvi nuotaikos dimensijas. PANAS 20 žodžių skalė yra tinkamiausia
tyrimui dėl savo apimties – skiriamo laiko trukmės klausimynui užpildyti. Taip pat šia skale būtų
galima lengvai išmatuoti emocijų pokytį prieš ir po stimulo. Ši skalė yra išversta į lietuvių kalbą ir
lengvai prieinama naudojimui, o skalės patikimumas atitinka reikalavimus.
4. Skirtingomis asmenybės savybėmis pasižyminčių studentų gebėjimas
atsipalaiduoti biogrįžtamojo ryšio su muzika ir be muzikos metu
Šio darbo tikslas yra įvertinti biogrįžtamojo ryšio ir relaksacinės muzikos kombinacijos
efektyvumą gebėjimui atsipalaiduoti bei jo sąsajas su asmenybės savybėmis. Nors literatūros
šaltiniuose nebuvo rasta straipsnių, kurie aprėptų visus aspektus, asmenybės savybes, gebėjimą
atsipalaiduoti, biogrįžtamąjį ryšį, bei muzikos poveikį, tačiau esamas sąsajas tarp visų šių dalykų
galima lengvai pastebėti. Šiame skyriuje bus bendrai apjungiamos esamos sąsajos tarp visų šio
-
34
darbo aspektų į bendrą visumą ir išskiriami svarbūs dalykai, į kuriuos vertėtų atsižvelgti planuojant
ir vykdant eksperimentą.
Studentų streso specifika yra įvardijama kaip akademinis stresas. Studentai yra specifinė
populiacija, jie turi daug stengtis, kad galėtų sėkmingai įgyvendinti akademinius siekius (Pierceall,
Keim, 200