emocinės raidos įtaka tolimesniam vaiko asmenybės vystymuisi

4

Sigita Lesinskienė, Virginija Karalienė

EMOCINĖS RAIDOS ĮTAKA TOLIMESNIAM VAIKO ASMENYBĖS

VYSTYMUISI

Metodinės rekomendacijos pedagoginių psichologinių tarnybų specialistams,

ikimokyklinio ugdymo pedagogams, tėvams

ŠVIETIMO IR MOKSLO MINISTERIJASPECIALIOSIOS PEDAGOGIKOS IR PSICHOLOGIJOS CENTRAS

Vilnius2008

9. Sveikos emocijų raidos stiprinimo galimybės .............................569.1 Žaidimai ...............................................................................569.2. Piešimas ................................................................................599.3. Pasakos ir knygos .................................................................619.4. Auklėjimo taktika .................................................................63

10. Literatūra ....................................................................................66

UDK 159.927(474.5) Le314

Rekomendacijas recenzavogydytoja, vaikų ir paauglių psichiatrė Danguolė Valikonienė

Dalykinė redaktorė Dalia Žičkienė

© Sigita Lesinskienė© Virginija Karalienė© Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras

ISBN 978-9955-902-08-9

TURINYS

1. Įvadas ..............................................................................................6 2. Emocijos – kas tai yra? ..................................................................7

2.1. Emocijų ir jausmų apibrėžimai ..............................................72.2. Bazinės emocijos ....................................................................92.3. Emocijų sudėtinės dalys ir jų tarpusavio sąveika ...................92.4. Emocijų raiška ir apibūdinimas ............................................112.5. Civilizacijos įtaka emocijų raidai .........................................11

3. Emocijos fiziologiniu aspektu ......................................................134. Raidos teorijos ..............................................................................15

4.1. Teorijų įvairovė ....................................................................154.2. Psichoanalitinės teorijos pagrindai ......................................164.3. Eriko Eriksono psichosocialinio vystymosi teorija ..............184.4. Prieraišumo teorija ..............................................................214.5. Kognityvinė teorija ...............................................................264.6. Biheviorizmas .......................................................................28

5. Emocijų spektras ..........................................................................30 6. Emocijų vystymasis ir kliuviniai ankstyvame amžiuje ................327. Baimė – dažnai vaikų išgyvenama emocija .................................36

7.1. Vaikų baimės ir jų šaltiniai ...................................................367.2. Stresas, stresoriai ir psichosomatika .....................................387.3. Vaikų patiriamas skausmas ir baimė ....................................427.4. Tėvų ir medicinos personalo vaidmuo mažinant vaikų baimes gydymo istaigose .........................................................................457.5. Vaikams kylantys stresoriai ugdymo istaigose .....................48

8. Emocijų sutrikimai .......................................................................508.1. Apibūdinimas, epidemiologija, etiopatogenezė ........................50

8.2. Klasifikacija ..........................................................................508.3. Atskyrimo nerimo sutrikimas vaikystėje ..............................518.4. Fobinis nerimo sutrikimas vaikystėje ...................................538.5. Socialinio nerimo sutrikimas vaikystėje .............................538.6. Konkurencijos šeimoje tarp vaikų sutrikimas ......................548.7. Gydymas, prognozė, patarimai .............................................55

3

8 5

,,Vaikai yra gyvenimo pavasaris, kiekvieno krašto is-torijos užuomazga. Joks pasaulio kraštas, jokia praktinė sistema negali kurti savo ateities kitokiu būdu, kaip tik per naująsias kartas, kurios iš savo tėvų perims savo tautos ir visos žmonijos vertybių, pareigų ir troškimų paveldą.

Dėl to rūpestis vaiku yra žmogaus – santykių su žmogumi pagrindas“.

(Jonas Paulius II)

veikia suvokimą, mąstymą, turi įtakos žmogaus veiklumui, gebėjimui susikaupti (dėmesio koncentracijai), atminčiai (Dembinskas A., 2003).

Žmogus turbūt yra emocingiausia iš visų būtybių (Hebb D.O., 1980). Kiekvieno žmogaus jausmingumas (jausmai, emocionalu-mas) yra individualus. Specifiniai pojūčiai (vietiniai arba bendriniai) – alkis, šaltis, karštis, skausmas, seksualiniai jutimai, taip pat bend-resnio pobūdžio sąvokos (bendruomenė, kultūra, vitališkumas) turi įtakos žmogaus savijautai, emocijoms, jausmams, nuotaikai, kitoms psichinėms funkcijoms (Furst M., 1999; Myers D.G., 2000).

Išskiriamos šios trys pagrindinės sąvokos (Dembinskas A., 2003; H. Dilling ir Ch. Reimer, 2000):

Nuotaika: ilgalaikė emocijų ar jausmų būsena – jai turi įtakos pojūčiai, mintys.

Afektas: trumpalaikė, labai stipri emocinė reakcija, emocijų protrūkiai. Lotyniškai affectus – susijaudinimas, aistra. Išskiriami fiziologiniai ir patologiniai afektai. Afektui būdingi įtūžis, pyktis, baimė, džiaugsmas, nusivylimas. Fiziologinis afektas yra labai stipri emocinė reakcija į kokį nors dirgiklį, dažniau neigiamą (nemaloni žinia, įžeidimas). Tokio afekto metu žmogus būna labai susijaudinęs, dažnai garsiai kalba, verkia, grasina ir kt. Nepaisant ryškaus emocinio susijaudinimo, jis supranta ir gali teisingai vertinti situaciją, sugeba save valdyti. Patologinio afekto metu sutrinka sąmonė, visą žmogaus veiklą lemia emocijos. Žmogus nesugeba įvertinti situacijos ir savo elgesio padarinių. Esant patologinio afekto būsenai dažnai pasireiškia pyktis, įniršis, baimė, todėl šie žmonės dažnai būna agresyvūs. Tokia būsena dažniausiai baigiasi visišku bejėgiškumu, žmogus nusilpsta arba užmiega. Sugrįžus sąmonei būna visiška amnezija.

Jausmai (emocijos): gali būti elementarūs arba aukštesnieji – meilė, džiaugsmas, liūdesys, simpatija, religingumas, taip pat žemesnieji – pasitenkinimas, energingumas, malonumas, nuovargis ir išsekimas.

6 7

1. ĮVADAS

Šioje knygelėje kalbame apie emocijas, jų raidą ir įtaką vaiko asmenybės formavimuisi. Įvairiausiais tyrimais psichologai ir psi-chiatrai bandė išsiaiškinti emocijų fenomeną, jas išmatuoti, klasifi-kuoti, susieti su kitais potyriais bei reakcijomis Sunkiai apibrėžiama emocijų ir jausmų takoskyra išlieka kaip įvairių teorijų ir tyrinėjimų objektas. Išsami emocijų ar jausmų teorija dar nesukurta, o šiuo metu egzistuojančios teorijos praplečia, papildo viena kitą, atskleisdamos šių fenomenų sudėtingumą, daugialypiškumą ir gausias sąsajas su ki-tomis žmogaus psichinio funkcionavimo sritimis.

Analizuodamos vaikų emocijoms turinčius įtakos faktorius, raiškos psichologinius ir fiziologinius aspektus, stengėmės išryškinti vaiką supančios aplinkos, tėvų, šeimos narių, ugdymo bei gydymo įstaigose dirbančių specialistų vaidmenį ir atsakomybę. Negali-ma atskirti vaikų emocijų nuo suaugusiųjų, svarbu matyti individo emocinę raidą, jos etapus, jausmų formavimosi ir raiškos ypatumus, lemiančių ir tarpusavyje sąveikaujančių faktorių įvairiapusiškumą ir poveikį skirtingais amžiaus tarpsniais. Todėl knygelėje kalbame ir apie vaikų, ir apie suaugusiųjų emocijų bei jausmų ypatumus, pabrėžiame jų tarpusavio dinaminę sąveiką.

Nagrinėdamos dažniausiai vaikų patiriamas emocijas, ieškojome galimų pagalbos vaikams būdų, padėsiančių suprasti, išgyventi, tinka-mai išreikšti ir valdyti kylančius jausmus. Taip pat apžvelgėme vaikų emocijų sutrikimus, galimus kompleksinės psichosocialinės pagal-bos būdus, todėl knygelė skiriama ir tėveliams, ir plačiam su vaikais dirbančių specialistų ratui.

Labai norime ir linkime, kad mūsų krašto vaikai augtų sveiki, stiprūs, harmoningi, emociškai jautrūs, jautrumą prasmingai pritaikytų gyvenime, užaugtų brandūs, geranoriški ir kūrybingi žmonės.

Knygelės autorės

2. EMOCIJOS – KAS TAI YRA?

2. 1. Emocijų ir jausmų apibrėžimai

Emocijos ir jausmai yra santykio su savimi ir aplinka išgyvenimai. Tai išgyvenimai, kylantys tuomet, kai daiktai ar reiškiniai tenkina arba netenkina žmonių poreikių. Pirmuoju atveju kyla teigiami, malonūs, antruoju – neigiami, nemalonūs emociniai išgyvenimai. Jie gali būti žadinantys (aktyvinantys) arba slopinantys aktyvumą. Emocijų skalė labai plati – nuo didelės įtampos iki visiško atsipalaidavimo. Emocijos - tai paprasčiausi išgyvenimai (žemesnieji jausmai), kuriuos sukelia fiziologinių poreikių patenkinimas ar nepatenkinimas. Tai emocijos, susijusios su sotumo arba alkio, troškulio, šilumos ar šalčio, seksua- liniais jutimais, skausmu ir kt. Emocijos yra pojūčių, kylančių iš orga-nizmo vidaus arba aplinkos, išgyvenimas. Emocijos bū- dingos ne tik žmogui, bet ir gyvūnams. Jausmai būdin- gi tik žmogui. Tai – aukštes- niosios emocijos, susiforma- vusios per žmonijos istorinę raidą, bendraujant. Tai – išgyvenimai, susiję su dva- siniais, kultūriniais porei-kiais. Jausmai būna etiniai ir estetiniai. Psichiatrijoje praktiniais sumetimais ter-minai emocijos ir jausmai dažnai vartojami kaip sino- nimai, neneigiant jų skir-tybės. Ilgesnį laiką trunkanti emocinė būsena vadinama nuotaika. Ji tam tikrą laiką

12 9

2.2. Bazinės emocijos

Emocijų tyrinėtojai išskiria septynias bazines emocijas, ku-rios yra prigimtinės ir atsispindi net mažų kūdikių veiduose. Apie šias bazines emocijas galime spręsti iš žmogaus veido išraiškos: tai džiaugsmas, susidomėjimas, nuostaba, baimė, pyktis, liūdesys ir pasibjaurėjimas.

2.3. Emocijų sudėtinės dalys ir jų tarpusavio sąveika

Emocijas sudaro: 1) fiziologinis sužadinimas; 2) išraiška; 3) sąmoningas išgyvenimas. Šios dalys dera tarpusavyje, iš jų visu-mos galime spręsti apie savo ir kitų žmonių emocijas.

Literatūroje gausu įvairių prieštaringų nuomonių apie fiziolo-ginio sužadinimo, išraiškos ir sąmoningo emocijos išgyvenimo tar-pusavio sąveiką. Nesutariama, koks ryšys yra tarp to, apie ką mes mąstome, ir to, ką jaučiame. Iki šiol nagrinėjamas senas ginčas: ar jūsų širdis daužosi todėl, kad bijote, ar bijote todėl, kad daužosi jūsų širdis? (Myers D.G., 2000). Pagal amerikiečių psichologų Cannono ir Bardo teoriją, jūsų širdis ima dažniau plakti, kai pajuntate baimę, tačiau nei vienas šių veiksnių nėra kito veiksnio priežastis (1 pav.):

Dirgiklio suvokimas

Emocijos išgyvenimas Kūno reakcija

Emocijų išgyvenimas yra sudėtingas ir neapsiriboja vien fiziologinės informacijos įvertinimu. Emocijų išgyvenimas apima ir

„civilizuotų“ suaugusiųjų pasaulyje vis daugėja to, kas gyvūnams visiškai svetima: emocijos, kurios yra svarbiausias impulsas veikti, atskiriamos nuo akivaizdžios reakcijos, jas mėginama suvaldyti, nu-slopinti, neparodyti ir pan.

Emocijos laikomos ,,gyvuliškuoju” žmogaus pradu, jų sukelti procesai žmogui gali būti pavojingi, netgi jį sunaikinti. Todėl civi-lizacija turi užgniaužti emocijas. Čia ypač svarbus vaidmuo tenka savikontrolei. Tačiau, kai žmogus tampa ,,civilizuotas“, nuo kūno atskiriamos jo pojūčių ir juslių funkcijos. Žmogaus juslingumas tar-si prijaukinamas, jis turi paklusti proto diktatūrai. Su vakarietiškos kultūros raida keitėsi jutimo įpročiai. Vystantis civilizacijai, iš esmės labai pasikeitė žmogaus juslingumas ir jo funkcijos, viršų paėmė racio-nalus mąstymas. Kūnas jau nebėra juslinės patirties (lytėjimo, uoslės, skonio ir kt.) garantas, emocinio bendravimo su aplinka (muštynių, grumtynių, mylėjimosi, glostymo, šokio) instrumentas, emocinės

10 11

pažintinę veiklą, kurią valdo smegenų žievė. Ar mes bijome, ar nebi-jome kažkokios būtybės tamsioje alėjoje, priklauso nuo to, ar mes jos elgesį suvokiame kaip priešišką, ar kaip draugišką. Tai gerai iliust-ruoja mažų vaikų reakcijos. Pavyzdžiui, pamatę kirminą ar vikšrą, jie susidomėję jį apžiūrinėja, mėgina žaisti su juo, o vėliau, pamatę, kaip kartais į tai su baime ar pasišlykštėjimu reaguoja suaugusieji, ir patys pradeda bijoti ar šlykštėtis.

Kiti mokslininkai teigia, kad nebūtina suvokti ar įvardinti dirgiklio, kad kiltų emocija. Robertas Zajoncas (1980; 1984) teigia, kad kartais žmonės emociškai reaguoja, dar nespėję suvokti situaci-jos, ir tuomet emocijas pajaučiame anksčiau, negu spėjame pagalvoti. Kai kurie nerviniai takai, veiklūs emocijų metu, aplenkia susijusias su mąstymu smegenų žievės dalis. Tai suponuoja greitą nevalingą emocinę reakciją, bet emocinė reakcija gali pakisti, kai žievės pro-cesai pajunta grėsmę. R.Zajonco nuomone, tai įrodo, kad kai kurios emocinės reakcijos nėra susijusios su sąmoningu mąstymu. Kitas emocijų tyrinėtojas Ričardas Lazarusas (1984, 1991) mano, kad kai kurios emocinės reakcijos nereikalauja sąmoningo mąstymo, tačiau kylant net staigiai emocinei reakcijai būtina greitai protu įvertinti situaciją, sužinoti į ką reaguojame. R. Zajonco ir R. Lazaruso nuomonės sutampa ties svarbia išvada: kai kurios emocinės reakcijos (ypač paprastos simpatijos, antipatijos ir baimės), nėra susijusios su sąmoningu mąstymu. Mes galime bijoti voro, net ir žinodami, kad jis nepavojingas. Vargu ar mąstydami kitaip pakeistume tokias emocines reakcijas.

Mūsų mąstymas, atmintis ir lūkesčiai labai veikia kitas emo-cijas – nuotaikas, ypač depresiją ar sudėtingus jausmus, pavyzdžiui, neapykantą ir meilę. Vertindami šias emocijas galime teigti, kad mokymasis pozityviau mąstyti apie save ir aplinkinį pasaulį padeda mums geriau jaustis (Myers D.G., 2000).

2.4. Emocijų raiška ir apibūdinimas

Emocijų sukeltas fiziologines reakcijas organizmui atpažinti yra sunku, todėl dažnai jas „skaitome“ iš kūno pozos, judesių, stebime veido išraišką, klausomės balso intonacijos, žodžių, garsų. Labai svar-bu mokėti pažinti ir stebėti vadinamąją kūno kalbą.

Yra išleista daug populiarių leidinių, kurie moko pažinti ir inter-pretuoti nežodinius signalus, kūno pozas, judesius. Gebėjimas „skai-tyti“ jausmus iš subtilios veido išraiškos, kūno judesių ir bendros laikysenos labai praverčia įvairiose veiklos srityse. Žiūrėdami seną nebylų kino filmą, mes iš herojų nežodinių ženklų nesunkiai supran-tame jų emocijas. Vieni žmonės yra daug jautresni šiems ženklams nei kiti.

Iškelta prielaida, kad emocijų išraiška sukelia jausmus, o kitų išraiškos mėgdžiojimas gali padėti pajausti tai, ką jaučia kiti. Veido išraiška ne tik perteikia emocijas, bet taip pat jas sustiprina ir val-do (Myers D.G., 2000). Plačiai nusišypsojus ar rūsčiai susiraukus keičiasi ir emocinė savijauta. Manoma, kad veido išraiška perduoda signalus autonominei nervų sistemai, kuri vėliau atitinkamai reaguoja. Pavyzdžiui, nusišypsojus pagerėja savijauta (šypsantis ne tik lūpomis, bet ir pakeltais skruostais – teigiamas poveikis dar stipresnis), o susi-raukus pasaulis aplinkui atrodo niūrus.

Emocijas galima apibūdinti trimis pagrindiniais matmeni-mis: maloni – nemaloni, stipri – silpna, trumpalaikė – ilgalaikė.

2.5. Civilizacijos įtaka emocijų raidai

Visos emocijos yra impulsas veikti, žaibiškos pastangos ką nors pakeisti gyvenime. Tai žmonijai įdiegė evoliucija. Žodžio emocija, angl. emotion, šaknis yra motere. Šis lotynų kalbos veiksmažodis reiškia „judėti“, o su priešdėliu ,,e“ – „judėti šalin“, „pabėgti“. Taigi polinkis veikti būdingas kiekvienai emocijai. Kad jausmai skatina veikti, akivaizdu stebint ir gyvūnus, ir mažus vaikus. Tiktai

16 13

būsenos (neapykantos, pykčio, liūdesio, džiaugsmo, ekstazės, aistros) išraiškos priemonė. Šias funkcijas perėmė rega ir kalba. Apčiuopiamos emocijos įsileidžiamos tik į intymiąją sferą (Furst M., 1999). Suteikus pirmenybę tik regai (matymui), kalbinei komunikacijai, kyla grėsmė visapusiškam savęs pažinimui.

Tik gimusio kūdikio mąstymas ir jausmai sudaro vieną visumą. Emocionalusis ir kognityvinis pradai išsiskiria vystantis. Taigi turime du protus: vienas mąsto, kitas – jaučia. Emocionali ir racionali dicho-tomija išryškina liaudišką „galvos“ ir „širdies“ atskyrimą. Šie du pro-tai, emocinis ir racionalusis, dažniausiai veikia darniai sąveikaudami ir persipindami, suliedami skirtingus pasaulio pažinimo ir mokėjimo jame elgtis būdus. Sutrikus harmonijai ir pusiausvyrai, atsiranda abiejų pradų sutrikimų.

3. EMOCIJOS FIZIOLOGINIU ASPEKTU

Kiekvienas mūsų emocijų puokštės jausmas atlieka tik jam būdingą vaidmenį, kurį patvirtina aiškus biologinis „parašas“. Ras-dami naujų būdų giliau pažvelgti į kūną ir smegenis, mokslininkai vis išsamiau apibūdina emocijų fiziologinę išraišką – tai, kaip skirtingai į kiekvieną emociją reaguoja žmogaus kūnas. Emocinius ir fizinius procesus sieja grįžtamasis ryšys.

Kūdikis, kol nemoka kalbėti, visas emocijas išreiškia per kūną. Šis pirmų vaiko raidos metų periodas dar vadinamas somatinės (arba fizinės) konversijos etapu. Naujagimis į visus aplinkos poveikius reaguoja nesąmoningai, jo fiziologiniai procesai vyksta taip, kad nuo-lat būtų išlaikyta homeostazė. Mąstymas ir jausmai bei jų išraiška su-daro vieną visumą. Naujagimis neturi sąmoningų ir pusiau sąmoningų savo būklės kontrolės ar reguliacijos mechanizmų. Šie komponentai palaipsniui atsiranda kūdikiui augant. Iš pradžių visos emocijos yra somatizuotos – kūdikis verkia arba juokiasi ir kartu juda, spardosi, ran-gosi; gerėja jo širdies plakimas, kvėpavimas ir kt. Kūdikis kylančias

lieka daug klausimų, į kuriuos nėra aiškių, tyrimais pagrįstų atsakymų. Teorija yra pagrindinių principų sistema, padedanti paaiškinti stebimą ar tiriamą reiškinį, interpretuoti mūsų patyrimą ir formuoti hipotezes, kurias galima patikrinti (patvirtinti arba atmesti). Vienos teorijos pa-pildo kitas, ir net jų visuma neaprėpia žmogaus emocinės ir dvasinės raidos daugialypiškumo, trapumo, sudėtingumo, gyvybingumo ir keitimosi.

4.2. Psichoanalitinės teorijos pagrindai

Šios teorijos pradininkas buvo austrų gydytojas S. Freudas. Pa-gal psichoanalitinę koncepciją visas žmogaus elgesys, mintys, jausmai, veiksmai, sapnai, fantazijos – normalios ar patologinės, racionalios ar atsitiktinės – yra motyvuotos ir reikšmingos (gali būti ir nežymi, sunkiai įžiūrima motyvacija). Motyvuojanti visų elgesio fenomenų jėga yra instinktyvus stimulas. Kadangi staigus ir tiesioginis šių instinkty-vių stimulų patenkinimas yra nesuderinamas su socialine žmogaus egzistencija, individas turi suformuoti netiesioginius būdus ir kom-promisus, kad galėtų adaptuotis išorinėje tikrovėje ir rastų tinkamus patenkinimo būdus. Svarbiausi yra du įgimti pirmapradžiai impulsai arba instinktai: seksualumas (libido) ir agresija (dar vadinamas morti-do). Šie instinktyvūs stimulai yra laikomi valdančia energija. Tarp instinktyvių stimulų ir psichologinio funkcionavimo vykstantis me-chanizmas vadinamas cathexis. Cathexis – tai emocinio reikšmingumo suteikimas veiklai, idėjai.

Išskiriamos S. Freudo topografinė (1900), struktūrinė (1923) ir genetinė teorijos. Pagal topografinę sistemą S. Freudas žmogaus psichiką suskirstė į tris dalis: sąmoningą, presąmoningą ir pasąmoningą, aprašė jų ypatumus. Pagal struktūrinę teoriją S. Freu-das taip pat išskyrė 3 žmogaus psichikos komponentus (Id, Ego ir Su-perego), bet jie pagrįsti daugiau funkcija, o ne prieinamumo sąmonei laipsniu. Struktūrinė teorija apibūdina augančio vaiko pažintinį ir

14 15

emocijas visuomet reiškia kūnu. Taigi iš pradžių visos vaikų emoci-jos yra somatizuotos, o vaikui augant, emocijų išraiška palaipsniui desomatizuojasi, pradedama emocijas reikšti žodžiais, ir tai galima pavadinti brendimu. Augant išsiskiria emocionalusis ir kognityvinis pradai. Atsiranda atmintis, patyrimas, noras reguliuoti, valdyti savo emocijas.

Kylančių emocijų poveikis ir išraiška kūnui, organizmo fiziologijai išlieka visą žmogaus gyvenimą. Tai turėjo ir tebeturi įtakos išgyvenimui, savisaugai, prisitaikymui aplinkoje.

Apėmus pykčiui, kraujas plūsteli į rankas (kad lengviau būtų griebtis ginklo arba smogti priešui); širdies ritmas padažnėja, hormo-nų, ypač adrenalino, antplūdis suteikia energijos (kad jos pakaktų veikti ryžtingai).

Baimė yra vienas iš evoliucijos emocinių palikimų. Ji padeda sutelkti jėgas ginantis nuo pavojaus (realaus ir/arba įsivaizduojamo). Apėmus baimei, kraujas plūsteli į didžiuosius skeleto raumenis, ypač kojų (kad būtų lengviau pabėgti), o veidas išblykšta, nes kraujas ište-ka, tarsi „sustingsta“. Tuo pat metu kūnas akimirkai atvėsta, matyt, suteikdamas galimybę pasvarstyti, ar ne protingiau būtų pasislėpti. Smegenų emociniai centrai skatina hormonų antplūdį, kūnas įsitempia, kad būtų viskam pasirengęs, o dėmesys sutelkiamas į besiartinančią grėsmę, kad tinkamai pasiruoštume gintis.

Užplūdus džiaugsmui, svarbiausi biologiniai pokyčiai vyks-ta smegenų centre, kuris suaktyvėjęs slopina neigiamus jausmus, sužadina energiją ir ramina dirglias mintis sukeliančius jausmus. Neįvyksta jokių ypatingų fiziologinių permainų, išskyrus neveiklumą, kuris padeda kūnui greičiau atsigauti nuo slegiančių emocijų. Šis būvis leidžia kūnui pailsėti, pasirengti veikti žvaliai, siekti įvairiausių tikslų.

Meilė, švelnūs jausmai, lytinis pasitenkinimas sukelia para-simpatinį sujaudinimą – „atsipalaidavimo atsaką“, kuris fiziologiniu požiūriu yra priešingas būsenai „sprukti arba pulti“. Su parasimpatiniu

veikimu susijusios po visą kūną sklindančios reakcijos, sukuriančios bendrą ramybės ir pasitenkinimo atmosferą.

Nustebus antakiai kilsteli, todėl galime apžvelgti didesnį plotą, į tinklainę patenka daugiau šviesos. Tai suteikia daugiau informaci-jos apie netikėtą įvykį, padeda greičiau išsiaiškinti, kas vyksta, ir apsispręsti, ko griebtis būtų geriausia.

Visame pasaulyje pasibjaurėjimo išraiška yra panaši, visur iš jos supras, kad kažkas dvokia, neskanu arba kelia šleikštulį perkeltine prasme. Atspindinti pasibjaurėjimą veido išraiška – patempta viršutinė lūpa, truputį suraukta nosis – išliko iš seniausių laikų, kai, anot Čarlzo Darvino, tekdavo saugotis kenksmingo kvapo, išspjauti nuodingą maistą.

Liūdesio paskirtis – padėti prisitaikyti prie skaudžios netekties, mirties, kartaus nusivylimo ir pan. Liūdint silpsta žmogaus energija, dingsta noras ką nors veikti, džiaugtis, maloniai leisti laiką. Stiprėjantis liūdesys perauga į depresinę būseną, sulėtėja organizmo medžiagų apy-kaita. Toks užsisklendimas savyje leidžia, liūdint dėl praradimų arba palaidotų vilčių, įsisąmoninti jų pasekmes, sukaupti jėgų, sustiprėti. Grįžtant energijai, žmogus vėl tampa aktyvesnis. Liūdesys, dėl kurio žmogus netekdavo jėgų ar tapdavo labiau pažeidžiamas, senovėje jį sulaikydavo arčiau namų ir taip apsaugodavo.

4. RAIDOS TEORIJOS

4.1. Teorijų įvairovė

Vaiko ir suaugusiojo raidą aprašo ir įvairiais aspektais mėgina paaiškinti daugelis asmenybės raidos teorijų. Nėra atskiros emocijų raidos teorijos – augančio vaiko emocijų raiška nagrinėjama aiškinant asmenybės raidą kompleksiškai. Vien tik faktai nedaug ką reiškia, jie tampa prasmingi tik interpretuojami, mėginami paaiškinti remiantis tam tikra teorija. Vaiko raida yra plačiai tyrinėjama, tačiau vis dar

20 17

adaptacinį vystymąsi. Id S. Freudas aprašė kaip įgimtą psichikos struktūrą, apimančią instinktyvumo siekius. Kai kūdikis auga, įgyja daugiau žinių apie realybės limitus, ta psichikos dalis, kuri atstovauja šiai funkcijai, pradeda atsiskirti nuo Id ir suformuoja kitą struktūrą – Ego. Ego tikslas – kontroliuoti Id instinktyvius troškimus, juos ne- utralizuoti sulaikant ir leidžiant instinktyviai energijai pasireikšti labiau priimtinu būdu, ieškoti kompromisų tarp vidinių stimulų ir išorinės realybės galimybių. Nerimas turi didelę įtaką priverčiant Ego aktyviai veikti. Id ir Ego konfliktai motyvuoja Ego stiprėti, augti, ieškoti vis brandesnių gynybos ir apsaugos būdų. Šių konfliktų rezul-tatas – charakterio bruožai, vyraujantys psichinio funkcionavimo ypa-tumai, labiau arba mažiau sėkminga apsauga nuo nerimo. Superego (Virš Aš) – tai specializuota Ego dalis, apimanti kultūrinius ir morali-nius siekimus ir draudimus, kurie reguliuoja individo gyvenimą. Su-perego raida prasideda maždaug 4-5 metais, vaikui pradedant tapa-tintis su tėvų moraliniais standartais. Pradžioje Superego formuojasi kaip vaiko identifikacija su tėvų autoritetu, vėliau tampa reikšmingi kultūriniai, visuomenės reikalavimų aspektai. Superego yra tarsi nuolatinė, nepailstanti sergėtoja, kuri skiria gera nuo blogo, baudžia, apdovanoja, kelia reikalavimus. Neharmoningi ryšiai tarp Ego ir Su-perego sukelia kaltės ir savigraužos jausmus. Kiekvienas elgesys gali būti apibūdinamas kaip santykių tarp šių trijų psichikos struktūrų rezultatas. Genetinė teorija papildo struktūrinį asmenybės formavi-mosi modelį, aprašo psichoseksualinį vaiko vystymąsi, kurio kiekvienos iš penkių fazių transformacija atspindi socialinio patyrimo įtaką instinktyvių impulsų objektui ir krypčiai vaiko kūne. Kiek- vienoje fazėje pasireiškia libidinių ir agresyvių impulsų vyraujanti lokalizacija ir pagrindinis šaltinis kūne. Vaikui augant, šių impulsų lokalizacija ir šaltinis kūne keičiasi (1 lentelė). Freudas pažymėjo, kad vaiko patyrimas kiekvienoje psichoseksualinio vystymosi stadijoje yra svarbus asmenybės bruožų formavimuisi, vyraujantiems elgesio būdams, psichopatologijos pasireiškimams. Nesėkmės tam tikrose

3–6 metų Falinė stadijaSvarbiausia kūno dalis yra varpa. Ber-niukai didžiuojasi ja, o mergaitės jos pavydi jiems. Vaikas jaučia kaltę dėl seksualinių fantazijų

Iniciatyvumas-kaltėVaikas nori atlikti daugelį veiksmų, kuriuos moka ir atlieka suaugę, todėl jis kartais peržengia tėvų nustatytas ribas ir dėl to jaučiasi kaltas

7–11 metų Latentinis periodasTai ne stadija, o tik įžanga, kada seksual-iniai poreikiai santyki-nai ramūs, ir vaikas gali nukreipti psichinę energiją mokymuisi

Meistriškumas-menkavertiškumasVaikas intensyviai mokosi, siekdamas būti kompetentingas ir produktyvus, arba jaučiasi nepilnavertis, nesugebantis ką nors gerai padaryti

Paauglystė Genitalinė stadijaMalonių pojūčių šaltinis yra lytiniai organai, kadangi jaunas žmogus siekia seksualinės stimu-liacijos ir lytinio pasiten-kinimo

Identiškumas-vaidmenų neaiškumasPaauglys nori išsiaiškinti, kas jis yra. Jis pasiekia seksualinį, etninį, profesinį identiškumą arba neturi aiškaus supratimo apie ateityje jo laukiančius vaidmenis

Jaunystė Freudas manė, kad genitalinė stadija trunka visą likusį žmogaus gyvenimą. Suaugusio žmogaus laimę lemia darbas ir meilė

Intymumas-izoliacijaJaunas suaugęs žmogus siekia kito žmogaus meilės ir draugystės arba lieka izoliuotas nuo kitų, yra vienišas

18 19

fazėse turi įtakos tolesniam brendimui. Taip pat aprašoma regresija (raidos eigoje regresuojama arba grįžtama į ankstesnę vystymosi stadiją).

Buvo daug S. Freudo teorijos pasekėjų, papildžiusių psichoanalizės sampratą, išryškinusių įvairius jos aspektus. Žymiausi S. Freudo pasekėjai yra K. Horney, A. Freud, O. Rankas, M. Mahler, K.G. Jungas, A. Adleris, E. Fromas ir kt. Jie toliau tyrinėjo ir aprašė įvairias psichoanalizės koncepcijas, sukūrė savo teorines mokyklas.

Viena iš tolesnių krypčių – Ego psichologija, kurią plėtojo S. Freudo dukra Anna Freud. Ji toliau nagrinėjo Ego funkcijas ir brendimą, o kartu aprašė vaikų psichoanalizės teoriją ir praktiką (viena žymesnių jos knygų – 1946 metais išleistas veikalas „Vaikų psichoanalitinis gydymas“). Teigiama, kad agresyvi energija gali būti nukreipta į išorę arba į vidų, kad kiekvienai vystymosi fazei la-bai svarbus sociokultūrinės aplinkos poveikis, ir išorinė aplinka, su-kurta vaiką supančių žmonių, yra tarsi pagrindas vaikui, suteikiantis būtinybę egzistuoti, galimybę instinktyviam pasitenkinimui ir pan. A. Freud aprašė 10 būdų, kuriais Ego stengiasi kontroliuoti, neu-tralizuoti, skleisti instinktyvių stimulų energiją, išlaikyti pusiausvyrą tarp vidinių instinktų, konfliktų ir išorės reikalavimų. Aprašė krizes, regresiją, grįžimą į žemesnę stadiją kaip Ego sustiprėjimo galimybę, galimybę išlaikyti psichologinį individo vientisumą ir pasiruošimą tolesnei integracijos ir raidos stadijai. Savęs suvokimas vystosi per atsiskyrimą (separaciją) ir individualizaciją.

4.3. Eriko Eriksono psichosocialinio vystymosi teorija

E. Eriksono psichosocialinio vystymosi teorija (1963) svarbi tuo, kad E. Eriksonas įtraukė socialinę reikšmę ir jos svarbą į psichoanalizės formuluotes. Savo teorijoje jis išskyrė 8 asmenybės raidos stadijas. Penkios pirmosios pagal amžiaus periodus sutampa su S. Freudo stadijomis (1 lentelė). Jis dar išskyrė 3 stadijas suau-gusiųjų amžiuje (intymumas-izoliacija, generatyvumas-stagnacija,

integracija-neviltis). E. Eriksonas raidą į stadijas skirstė ne pagal kūno dalis ir su jomis susijusį malonumo jausmą, o pagal individo ryšį su socialine aplinka. Jo nuomone, žmogaus raidoje reikia skirti tris pagrindinius aspektus: somatinį, asmeninį ir socialinį. E. Eriksonas pabrėžė, kad kiekvienai raidos stadijai būdingas tam tikras konfliktas arba krizė, kuri turi būti įveikta. Sėkmė arba nesėkmė tam tikroje stadi-joje turi įtakos žmogaus raidai vėlesniais gyvenimo periodais. Raidos stadijas E.Eriksonas pavadino vartodamas tik du žodžius, trumpai apibūdindamas, kas būna sėkmės arba nesėkmės atveju. Jo teorijoje pabrėžiama, kad asmenybė bręsta ir formuojasi visą gyvenimą, raida tęsiasi ir paauglystei pasibaigus. E. Eriksono teorija labai naudinga analizuojant vaikų ir tėvų, vaikų ir senelių, tėvų ir senelių ir pan. tar-pusavio sąveiką, giliau suprantant kiekvieno iš amžiaus tarpsnių psi-chosocialinius aspektus.

1 lentelė. Raidos stadijos S. Freudo ir E. Eriksono teorijose (iš R. Žukauskienės knygos „Raidos psichologija“)

Apytikris amžius

Freudo teorija Eriksono teorija

Nuo gimimo iki 1 metų

Oralinė stadijaBurna yra malonių kūdikio kūno pojūčių šaltinis.Maitinimas yra labiau-siai vaiką stimuliuojanti veikla

Saugumas-nesaugumasVaikas išmoksta pasitikėti arba nepasitikėti kitais asmenimis, kurie rūpinasi jo svarbiausiais poreikiais, pavyzdžiui, maitinimu, čiulpimu, šiluma, švara ir fiziniu kontaktu

1–3 metų Analinė stadijaIšangė (analinė anga) yra malonių kūno pojūčių šaltinis, ir mokymas naudotis tualetu yra svarbiausia veikla

Autonomiškumas – gėdaVaikas nori pats pasirūpinti sa-vimi: mokosi naudotis tualetu, valgyti, vaikščioti ir kalbėti arba abejoja savo sugebėjimais

24 21

4.4. Prieraišumo teorija

Prieraišumas – tai patvarus, ilgalaikis, emociškai svarbus ir reikšmingas diadinis ryšys, susiformuojantis kaip ilgalaikių santykių tarp vaiko ir jam svarbaus asmens (dažniausiai vieno iš tėvų) rezul-tatas. Prieraišumui būdingas tarpusavio ryšio stiprumas, jausmų in-tensyvumas ir gyvybiškai svarbių emocinių santykių pasireiškimas. Mažam ir bejėgiam kūdikiui prieraišumas turi biologinį pagrindą ir yra gyvybiškai svarbus. Siekdamas artumo su jį prižiūrinčiais asmeni-mis, vaikas trokšta globos, rūpinimosi, saugumo, kurie priklauso nuo tinkamo tėvų (ar kai kuriais atvejais kitų nuolat prižiūrinčių asmenų) reagavimo į vaiko poreikius ir jausmus. Normaliai vaiko raidai būtina, kad jis turėtų nuolat jį prižiūrintį asmenį, su kuriuo sietų abipusiai jausmai, prieraišumas.

Po Antrojo pasaulinio karo buvo atkreiptas dėmesys į instituci-jose (ne namuose, šeimoje) augančių vaikų sutrikusį ir kokybiškai kitokį emocinį, socialinį bendravimą. R. Spitz (1946) stebėjo ir aprašė nuo motinos atskirtų kūdikių reakcijas. Iš pradžių esti verksmingumo

ir tampa sudėtinga jausmų, nuostatų ir lūkesčių sistema, lemiančia vaiko poreikį būti šalia prieraišumo objekto (arba vaikui svarbaus žmogaus). Pirminės reakcijos, pasireiškiančios formuojantis vaiko prieraišumui pirmaisiais dvejais gyvenimo metais, sudaro pagrindą rutuliotis vėlesniems santykiams su bendraamžiais, giminaičiais, su-tuoktiniais, kitais asmenimis. Anot J.Bowlby, vaiko raidai svarbūs vidiniai darbiniai modeliai (angl. internal working models), vaikas apie antrus gyvenimo metus pradeda atspindėti jį supantį pasaulį sim-boliais, susikuria vidinius savęs, jam svarbių artimų asmenų ir jų tar-pusavio santykių modelius. Šie vidiniai modeliai labai svarbūs vaiko elgesiui ir bendravimui su aplinkiniais, jie apima visą psichikos veiklą – ir emocijas, ir pažintinius komponentus. Susiformavę jie egzistuoja pasąmonėje. Vidiniai darbiniai modeliai kuriami ir toliau konstruo-jami patirties su prieraišumo objektu bei santykių su šiuo asmeniu kokybės pagrindu. Vaiką mylinti motina bus jo suvokiama kaip sau-gumo ir paramos šaltinis, jos atžvilgiu vystysis teigiamos emocijos. Tikėtina, kad tolimesnėje raidoje pozityvų įsivaizdavimą ir nuostatas vaikas jaus ir kitų žmonių atžvilgiu. Buvimo su vaiku trukmė nėra labai svarbi, svarbiausia yra tarpusavio santykiai, vaiko fizinis artu-mas su tėvais ir asmenims, kurie juo rūpinasi, jų emocinis šiltumas, švelnumas, tinkamas reagavimas į vaiko signalus.

Prieraišumui ankstyvoje vaikystėje būdingi šie ypatumai:1. Prieraišumas pasižymi selektyvumu, jis yra nukreiptas į tam

tikrą asmenį, į kurį vaikas reaguoja prieraišumui būdingu elgesiu, kuris nebūdingas jo santykiams su kitais asmenimis.

2. Prieraišumui būdingas fizinio artumo su jam svarbiu asme-niu (dažniausiai motina) siekimas. Artumo siekimas yra prieraišumo pagrindas, vaikas stengiasi jį išlaikyti.

3. Prieraišumas suteikia vaikui saugumo ir pasitenkinimo jausmą.

4. Vaikas patiria atskyrimo stresą, kai nutraukiamas jo buvimas su prieraišumo objektu.

Vidutinis amžius

Generatyvumas-stagnacijaSuaugęs yra produktyvus, dirba jam svarbų darbą, puoselėja šeimą arba stagnuoja

Senatvė Integracija-neviltisŽmogus stengiasi suprasti, ar jo gyvenimas buvo prasmin-gas. Jis arba mato savo gyvenimo svarbą, arba su-pranta, kad nepasiekė savo gyvenimo tikslų

22 23

periodas, kurį vėliau keičia vienatvės bei abejingumo būsena, raidos regresija, įvairūs somatiniai simptomai, galintys išsivystyti į rimtą psichinio ir fizinio išsekimo būklę, vadinamą anaklitine depresija. Graikų kalbos žodis „anaklitinė“ reiškia „palinkus atgal“. R. Spitz pažymėjo, kad normaliai vaiko raidai reikalinga motina kaip sau-gi atrama, o staigus mamos praradimas kūdikiui sukelia anaklitinę depresiją, vėlesniame amžiuje – dvasinę ir fizinę raidos regresiją, net mirtį. Šis reiškinys vėliau buvo išsamiai tyrinėtas, o stebimi sutrikimai įvardinti kaip prieraišumo sutrikimai. Vieni iš pagrindinių prieraišumo formavimosi tyrinėtojų buvo anglai J.Bowlby (1969, 1973, 1980) ir M. Ainsworth (1978).

S. Freudas aprašė, kad „Ego pirmiausiai yra kūniškas“, kūdikis gali jausti save ir būti jaučiamas. Tai tinka tik savam, bet ne artimo žmogaus, pavyzdžiui, motinos kūnui. Žmogumi vaikas tampa tik tuomet, kai susiformuoja jo santykis su artimu žmogumi ir jis ima bendrauti. Vaiko veiksmai turi tapti „interakcijomis“, tarpusavio sąveikomis. Tokį ryšį vaikas gali užmegzti tik emociniu lygme-niu, ir šis emocinis ryšys, jo formavimasis yra labai svarbus vaiko asmenybės brendimui, jo sąveikų su jį supančiais žmonėmis modelių formavimuisi visą gyvenimą. Vaiko savasties modeliai formuojasi per jo santykius su motina ir artimiausiais žmonėmis.

Bowlby (1969) nustatė, kad jautriausiai į išsiskyrimą su mama reaguoja vaikai nuo 5 mėnesių iki 3 metų. Prieraišumo objektas, būdamas šalia, vaikui garantuoja saugų prieglobstį, į kurį jis gali grįžti susidūręs su pavojais ar netikėtumais, nusiraminti, būti paremtas, padrąsintas naujiems aplinkos tyrinėjimams.

Prieraišumas, J. Bowlby‘o manymu, yra toks pat ankstyvosios vaikystės poreikis kaip ir mityba, išlikimas ir pan. Prieraišumas, skati-nantis stabilios vidinės vaiko būsenos išlaikymą, yra susijęs su dviem funkcijomis: psichologine (emocinio ryšio siekis) ir biologine (fizinio išlikimo poreikis). Prieraišumo raida yra genetiškai užprogramuota, t.y. kūdikis gimsta tarsi užprogramuotas elgtis taip, kad išlaikytų artumą

su tėvais. Kūdikiui būdingi dviejų rūšių atsakai: 1) signalinis elgesys (pvz., verkimas, šypsena, gugavimas), jis nepasižymi selektyvumu ir yra nukreiptas į bet kurį asmenį; 2) artumo siekimo elgesys (pvz., ka-binimasis, siekimas, sekimas), jam būdingas specifiškumas, jis būna nukreiptas į prižiūrintį asmenį. Toks kūdikio elgesys garantuoja jam išlikimą bei sudaro prieraišumo formavimosi pagrindą. Prieraišumo formavimuisi turi įtakos ir paveldimumas, ir aplinka. Taip pat svarbus tėvų fizinis bei emocinis reagavimas į vaiko siekimą išlaikyti su jais artumą. Toks tėvų elgesys laipsniškai išsirutuliojo kaip prieraišumą papildanti sistema.

J.Bowlby išskyrė šias prieraišumo formavimosi fazes:I fazė (nuo gimimo iki 3 mėn.). Šios fazės metu susiformuoja so-

ciali šypsena. Kūdikis pradeda guguoti – taip jis reaguoja į kiekvieną suaugusįjį ir jo kalbinimą; artumo siekimas pasireiškia ir dviem grie-bimo refleksais: čiulpimo ir apkabinimo (Moro).

II fazė (nuo 3 mėn. iki 6 mėn) – tai pažįstamų žmonių išskyrimo fazė. Kūdikis ima šypsotis tik pažįstamiems, į nepažįstamą įdėmiai žiūri, siekia paliesti veidą, plaukus, bendravimui renkasi dažniausia su juo būnančius žmones, t.y. tuos, kurie greičiausiai atsilieps į jo ženklus.

III fazė (nuo 6 mėn. iki 3 m.) – aktyvaus artumo siekimas. Šiuo metu vaiko prisirišimas prie motinos yra labai stiprus. Septynių mėnesių kūdikis suvokia, kad jis egzistuoja atskirai nuo motinos, ir pajunta norą visada būti šalia jos.

IV fazė (nuo 3 metų iki vaikystės pabaigos). Vaikas jau ne taip skausmingai reaguoja į mamos nebuvimą, nes atmintyje išlaiko jos vaizdą. Sulaukęs vienerių atpažįsta save veidrodyje (Aš vaizdas). Vai-kams, turintiems gerai susiformavusį ,,Aš vaizdą“, yra būdingas sau-gus prisirišimo tipas. Silpnas ,,Aš vaizdas“ rodo stiprią priklausomybę nuo motinos. Stresinėje situacijoje tokie kūdikiai jaučia didelę baimę, nerimą.

Užsimezgęs ankstyvojoje vaikystėje prieraišumas formuojasi

28 25

Vaiko prieraišumui įvertinti M. Ainsworth su bendraautoriais pasiūlė „Nepažįstamos situacijos“ testą, taikomą 1 metų ir vyresniems vaikams. Jie išskyrė tris vaikų bazinio prieraišumo tipus: 1) saugus; 2) nesaugus vengiantis; 3) nesaugus ambivalentiškas. Vėlesni tyrimai parodė reikšmingus skirtumus tarp saugiai ir nesaugiai prisirišusių vaikų – saugiai prisirišę vaikai rodė daugiau entuziazmo, atkaklu-mo siekdami bendros veiklos, išradingiau žaidė, daugiau ir lengviau bendravo su bendraamžiais nei nesaugiai prisirišę vaikai; šie skirtu-mai išryškėjo sulaukus dvejų metų ir vėliau jiems augant.

Pagal M. Ainsworth, formuojantis vaiko prieraišumo tipui, svar-biausia yra jo sąveikos su motina patirtis, ypač motinos emocinis at-sakas į kūdikio poreikius pirmais jo gyvenimo mėnesiais. Išskirti trys motinos prieraišumo tipai: saugaus, nesaugaus vengiančio ir nesau-gaus atstumiančio. Saugaus tipo motinos lengvai jaučia ir priima kūdikio signalus, atsako į juos greitai. Jos kupinos emocijų, bendrauja ir pasirengusios reaguoti į vaiko poreikius. Nesaugaus vengiančio tipo motinos psichologiškai nepajėgios greitai priimti vaiko signalų ir į juos atsakyti. Dažniausias jų interakcinis atsakas yra nejautrumas ir nesirūpinimas. Nesaugaus atstumiančio tipo motinoms būdingas nepakankamas jautrumas ir nepastovus atsakas į vaiko signalus: kar-tais jos sureaguoja ir atsako pozityviai, kartais – atstumia, nereaguoja. Nėra iki galo aišku, nuo ko priklauso prieraišumo tipas. Tikėtina, kad prieraišumo formavimuisi svarbus vaiko temperamentas, motinos asmenybė, jos elgesys, bendravimas su vaiku. Manoma, jog motinos prieraišumo patirtis vaikystėje gali turėti įtakos jos ir vaiko tarpusavio sąveikos kokybei ir tam tikro prieraišumo tipo formavimuisi.

Pagal prieraišumo stabilumą skiriamos 4 grupės vaikų:Saugūs (angl. secure), kurie jaučiasi saugūs ir ramūs šalia esant

globėjui, tačiau nerimastingi jam pasišalinus ir vengiantys bendrauti su svetimu asmeniu. Jie skuba užmegzti ryšį su vėl sugrįžusiu globėju, ir tai juos lengvai nuramina.

Neramūs/vengiantys (angl. anxious/avoidant), kurie išoriškai

4.6. Biheviorizmas

Biheviorizmas (angl. behavior – elgesys) nagrinėja elgesį, įvai-rias jo apraiškas, analizuoja aplinkybes, priverčiančias žmones vie- naip ar kitaip pasielgti, elgesio priežastis ir pasekmes. Ši teorija buvo pradėta plėtoti 20 amžiaus pradžioje, pradininkai – J.B. Watson, I. Pavlovas, B.F. Skineris ir kt. Rusų fiziologas I. Pavlovas sukūrė klasikinę sąlygojimo teoriją, aiškindamasis žmogaus gebėjimą mokytis ir rėmėsi savo eksperimentais su šunimis. Jis išskyrė nesąlyginius refleksus (paveldimas stereotipines reagavimo į biologiškai reikš-mingus išorinio pasaulio poveikius ar organizmo vidaus pokyčius formas – mitybinius, lytinius, gynybinius, orientacinius) ir sąlyginius refleksus (susidarančius tada, kai tuoj po kokio nors indiferentiško dirgiklio ima veikti kitas dirgiklis, sukeliantis nesąlyginį refleksą). I. Pavlovas pastebėjo, kad kartojant skirtingų dirgiklių poras nedide-liais laiko tarpais, atsiranda reakcija į pirmąjį dirgiklį, kuris iš pradžių buvo indiferentiškas, ir tas dirgiklis tampa sąlyginis – į jį imama rea-guoti taip, kaip prieš tai reaguota į nesąlyginį dirgiklį. Pavyzdžiui, šuns seilių išsiskyrimo susiejimas su garsu. Šuniui pateikiamas

Nuo 12 metų

Formalių operacijų

Paauglys arba suaugęs žmogus sugeba mąstyti abstrakčiomis ir hipotetinėmis sąvokomis. Paauglys dažnai pervertina savo naują sugebėjimą ir yra linkęs manyti, kad nie-kas taip gerai ir giliai nesupranta vykstančių pasaulyje procesų kaip jis

Suprantama, kad yra daug atsakymų į vieną klausimų ir daug klausimų kiekvienam atsakymui.Dėmesio centre dažnai būna etiniai, politiniai, socialiniai klausimai

26 27

nėra tokie jautrūs išsiskyrimui su globėju, tačiau nėra linkę ir lengvai atkurti ryšį jam sugrįžus.

Neramūs/priešiški (angl. anxious/resistant), kurie išgyvena išsiskyrimą su globėju, negali nurimti jo nesant, bet ir aktyviai priešinasi ryšiui šiam sugrįžus. Tokius vaikus globėjas sunkiai gali nuraminti.

Dezorganizuoti/dezorientuoti (angl. disorganised/disori-ented), kurie stengiasi išvengti kontakto su aplinka net ir tuomet, kai globėjas yra šalia jų. Siekdami išsiveržti iš aplinkos, tokie vaikai išsiskiria aktyviais judesiais, net agresija, o kartais ir priešinga reakci-ja – sustingimu.

4.5. Kognityvinė teorija

Šios teorijos pradininko šveicarų psichologo J. Piaget ir kitų šalininkų nuomone, pažintiniai procesai ir mąstymo raida yra ne tiek pastiprinimo iš aplinkos rezultatas, bet daug priklauso ir nuo kokybiškai tam tikrais amžiaus tarpsniais kintančių vaiko sugebėjimų (2 lentelė). Šiuos skirtumus svarbu žinoti ir suprasti bendraujant su įvairaus amžiaus vaikais, parenkant jiems tinkamas užduotis ir pan.

Kognityvinė teorija iš esmės papildė raidos psichologiją, nes akcentavo ir tyrinėjo vaiko aktyvius protinius procesus. Kognityvinė teorija daugelyje šalių pakeitė vaiko mokymo pobūdį: mokytojai ir mokiniai tapo partneriai mokymo procese, buvo pripažinti vaiko sugebėjimai ir poreikiai (Žukauskienė R., 2001). Pagal J. Piaget mąstymo stadijų apibūdinimą, suvokiant kiekvienos raidos stadijos mąstymo ypatumus, lengviau bendrauti su vaiku, tinkamai atsiliepti į jo poreikius.

2 lentelė. Kognityvinės raidos stadijos J. Piaget teorijoje (iš R. Žukauskienės knygos „Raidos psichologija“)

Apytikris amžius

Stadija Būdingi požymiai Pagrindiniai pasiekimai

Nuo gimimo iki 2 metų

Senso-motorinė

Vaikas aplinką pažįsta jutimais ir motori-niais sugebėjimais. Šis periodas prasideda refleksais, o baigiasi sensomotorinių sugebėjimų kompleksine koordinacija

Vaikas įsisąmonina, kad objektai egzistuoja ir tada, kai jis jų negali matyti (objektų pastovumo supratimas); pradeda prisiminti ir įsivaizduoti (protinė reprezentacija)

2–6 metų Prieš-operacinė

Vaikui pasaulį pažinti padeda simbolinis mąstymas, taip pat kalba. Mąstymas yra egocentriškas

Vaizduotė labai išlavėjusi. Vaiko mąstymo centracija ir egocentriškumas mažėja, jis pradeda suprasti kitų požiūrį

7–11 metų

Konkre- čiųoperacijų

Vaikas supranta ir taiko logines operacijas ir principus savo patirčiai ar suvokimams paaiškinti

Loginiai sugebėjimai padeda vaikui suprasti masės, svorio, skaičių tvermės ir kitas konkrečias sąvokas

32 29

nesąlyginis dirgiklis maistas sukelia nesąlyginį atsaką – seilių išsiskyrimą. Jeigu tuoj po to, kai šuniui duodama maisto, pateikiamas neutralus dirgiklis – garsas, tai po tam tikro skaičiaus pakartoji-mų vien garsas, tapęs sąlyginiu dirgikliu, sukels seilių išsiskyrimą – sąlyginį refleksą. Amerikos mokslininkas J. B. Watsonas šią teoriją pritaikė žmonėms, bandydamas išsiaiškinti, kodėl vaikai pradeda bijoti to, ko anksčiau nebijojo. Pasirinkęs stiprų trinktelėjimą plaktuku į sieną kaip besąlyginį refleksą, J. B. Watsonas kiekvienąkart trenk-damas rodydavo vaikui baltą pelę. Po kurio laiko vaikas pradėjo bi-joti pelės (mažojo Alberto istorija). B. F. Skinneris sukūrė operantinio sąlygojimo teoriją: tai mokymasis, kai asmuo arba gyvūnas linkęs atlikti tam tikrą veiksmą arba jo neatlikti priklausomai nuo to, ar jis anksčiau už tai buvo skatinamas ar baudžiamas. Paskatinimas yra procesas, kai tam tikras elgesys yra pastiprinamas siekiant, kad jis kartotųsi ir ateityje. Išskiriami pirminiai ir antriniai (neutralūs sti-mulai, pateikiami kartu su pirminiais), pozityvūs ir negatyvūs (arba vengimo stimuliavimo) paskatinimai. Apie pastiprinimo efektyvumą sprendžiama pagal tai, kiek jis pagerina arba pakeičia individo elgesį. Bausmė apibūdinama kaip priemonė, tikslingai naudojama tam, kad žmogus nesielgtų blogai. Toliau buvo plėtojama socialinio išmokimo teorija, padedanti suprasti, kaip formuojasi sudėtingi žmogaus idealai ir vertybės. Pavyzdžiui, tėvai daro įtaką vaiko mokymuisi, nes jį skatina arba baudžia už tam tikrą elgesį. Tėvai ir mokytojai yra labai svarbūs vaiko gyvenime, nes vaikas tapatinasi su jais ir stengia-si pamėgdžioti jų elgesį. Vaikai gali pasirinkti tiek tinkamą, tiek ir netinkamą elgesio modelį, kopijuoti tam tikrus poelgius, aprangą, eiseną, kalbėjimo stilių ir pan. Socialinis mokymasis dar vadina-mas modeliavimu, nes žmonės modeliuoja savo elgesį, sekdami kitų žmonių elgesio modeliu. Norint pakeisti vaiko elgesį, būtina anali-zuoti jį supantį socialinį ratą, nes elgesį lemia ne viena aplinkybė, o visų aplinkybių tarpusavio sąveika. Taip pat analizuojamas ryšys tarp aplinkos stimulų ir elgesio atsakų, išskiriama atskira socialinės

6. EMOCIJŲ VYSTYMASIS IR KLIUVINIAI ANKSTYVAME AMŽIUJE

„Matyti galima tik širdimi, tai, kas svarbiausia, nematoma akimis.“

Antuanas de Sent Egziuperi

Jau minėjome, kad emocijos apibūdinamos kaip pojūčių, kylančių iš organizmo vidaus arba aplinkos, išgyvenimas. Stebint naujagimius pirmomis dienomis, buvo nustatyta, kad jie šypsosi tik tada, kai miega (sapnuoja). Būdamas budrus kūdikis pirmą kartą nusišypso maždaug trečiąją gyvenimo savaitę, atsakydamas į suau-gusiojo šypseną. Teigiama, kad būtent ši, greičiausia įgimta, šypsena pastiprina motinos ir vaiko emocinį ryšį, garantuojantį kūdikiui būtiną suaugusio žmogaus priežiūrą. Šypsena kūdikiai išreiškia džiaugsmą, ji vis labiau įgyja socialinę prasmę, tampa bendravimo su žmonėmis dalimi.

Pagrindiniai kūdikystės socialinės raidos uždaviniai yra socia-linis prieraišumas ir emocinis vystymasis. Emocijos atsispindi veide, ir tas atspindys yra universalus – vaikų veido išraiška yra vienoda visame pasaulyje, tokia pati veido išraiška yra ir aklų vaikų.

Kūdikio jausmai yra poliariški: meilė – neapykanta, pasitenki-nimas – skausmas ir t.t. Ankstyvoje vystymosi stadijoje vaikas nesu-geba palaikyti savo jausmų pusiausvyros, tai jį baugina. 4–6 mėnesių kūdikiai vis labiau pradeda reikšti pyktį, su amžiumi pykčio intensy-vumas didėja. Apie šeštą vystymosi mėnesį kūdikis vaduojasi nuo blogų ar skausmingų emocijų perduodamas jas į išorę. Jis jaučiasi geriau, bet pasaulis tampa blogesnis. Tėvų emocinis palaikymas ir rūpestis padeda sumažinti mažylio skausmą, pyktį bei nusivylimą Kūdikis, patirdamas emocinį tėvų palaikymą, palaipsniui išmoksta priimti ir valdyti savo jausmus. Jausmai pradeda atsverti vienas kitą, todėl nebūtina juos išstumti. Jeigu ankstyvame amžiuje vaikas

30 31

kognicijos kryptis. Šiuo metu vis labiau stiprėja kognityvinė elge-sio teorija ir jos taikymas. Manoma, kad nepriimtinas elgesys ir negatyvios emocijos kyla neteisingai perteikiant išorinius įvykius, o juos perteikiant tarpininkauja pažinimas, mąstymas arba kognity-vinės funkcijos. Kad būtų geriau suprastos individo emocinės reakci-jos ir įvykiai, išskiriama „visiems bendra“ ir „asmeninė, privati“ reiškinio prasmė. Šias paslėptas prasmes bandoma suprasti, nagri- nėti, patikrinti jų pagrįstumą, esant reikalui – pakeisti, tuomet atsiranda galimybė pasikeisti asmens reakcijai į įvykį. Strategijos efek-tyviam kognityviniam tarpininkavimui stiprinti kuriamos ir diegia-mos kontroliuojant savo elgesį, emocijų raišką, ugdant savistabą, savikontrolę, savireguliaciją ir apgalvojant kylančių problemų spren-dimus.

5. EMOCIJŲ SPEKTRAS

Amerikiečių psichologas C.E. Izardas (1977, 1990) išskyrė dešimt pagrindinių emocijų: džiaugsmą, susidomėjimą-susijaudinimą, nuostabą, liūdesį, pyktį, pasibjaurėjimą, neapykantą, baimę, gėdą ir kaltę. Kitas emocijas C. Izardas apibūdina kaip šių dešimties emocijų derinius, pavyzdžiui, meilė yra džiaugsmo ir susidomėjimo-susijaudinimo derinys (Myers D.G., 2000). Ne kiekvienas žmogus patiria meilę. Ne kiekvienas sugeba mylėti. E. Fromas teigia, kad žmogaus sugebėjimui mylėti esminės įtakos turi jo emociniai santy-kiai su tėvais ankstyvoje vaikystėje. Motina mylėdama išmoko vaiką, vėliau suaugusį suvokti, kad jis yra vertas meilės. Labai svarbu tikėti, kad gali būti mylimas. Tėvo meilė, E. Fromo nuomone, yra kiek ki-tokia: tai meilė, kurios vaikas turi nusipelnyti – jis turi kažką pada-ryti, ko nors pasiekti, kad tėvas jį mylėtų. Tėvas mylėdamas padeda suvokti, kad pastangomis, galima nusipelnyti meilę. Tas suvokimas yra nepaprastai svarbus ir vėliau gyvenime gali būti reikšmingas. Žmogus, nepatyręs ir nesuvokęs šio jausmo vaikystėje, gali turėti sunkumų pats mylėdamas: ,,jis pats ir piršto nepajudindamas“ norės, kad kiti jį mylėtų, o nesulaukęs – skųsis esąs nemylimas arba nepa- žins ir atstums kito žmogaus meilę, nes jam atrodys, jog tokio ,,nevykėlio‘‘ kitas žmogus tiesiog negali mylėti.

Gali būti labai skirtingas įvairių emocijų išraiškos laipsnis, taip pat skirtingas ir individualus atskirų asmenų emocionalumas. Kraštutiniais atvejais – labai padidėjęs arba labai sumažėjęs, labai permainingas, labilus, arba skurdus, monotoniškas, ambivalentiškas, neadekvatus ir kt.

36 33

nepatiria tėvų ir jį prižiūrinčių asmenų emocinio palaikymo, visų jo emocijų skalė kyla. Su pykčiu ir neapykanta tuomet susidoroti daug sunkiau, o suaugus emocijos, jų pažinimas ir priėmimas bei raiška dažnai būna skausmingos ir sunkios ar sutrikusios. Tuomet visos neigiamos ir skausmingos emocijos dažnai atsispindi išorėje. Jei mo-tina santūriai bendraus su kūdikiu ir suteiks mažai emocinio palai-kymo, kūdikis gali ,,atsukti nugarą“ tai svarbiai pasaulio pusei, kuri kelia skausmą ir nusivylimą. Liūdesį kūdikiai ir vaikai jaučia rečiau nei pyktį. Liūdesiu vaikai reaguoja į praradimus, pvz., atskyrimą nuo tėvų, atitraukimą nuo įdomios veiklos, pamestą žaislą ir kt. Vaikai, kurių santykiai su tėvais sutrikę, liūdesį jaučia dažniau.

Nuo vienerių metų vaikas ima bijoti. Pradėjusiam šliaužioti mažyliui atsiranda aukščio baimė. Kai kurie vaikai genetiškai yra užprogramuoti jausti didesnę baimę. Vaiko baimės stiprumas priklau-so ir nuo to, kiek jos jaučia tėvai. Kad vaikas normaliai vystytųsi, jis turi turėti vadinamąjį saugų pagrindą (angl. secure base). Būdamas šalia jis galės jaustis saugiai ir išvengs baimės jausmo. Vaikui svarbu eiti ir tyrinėti jį supančią aplinką, ir turėti galimybę grįžti į saugią, jį globojančio suaugusiojo erdvę, kur jis bus nuramintas, pastiprintas, besąlygiškai priimtas ir paguostas.

1–2 metų vaikas, išmokęs savarankiškai vaikščioti ir besimo-kydamas kalbėti, formuoja savo nuomonę, mokosi įvairių elge-sio apraiškų, jas išbando, dažnai rodo kaprizus. Dvejų metų vaikas žiūrėdamas į veidrodį atpažįsta save, suvokia savo identiškumą, pradeda sakyti „aš“, tapatinti save su vardu. Šiuo periodu vai-kas išmoksta ir prisitaikyti prie kitų. Jis reaguoja į kitus žmones ir užmezga su jais kontaktą. Artimas fizinis ir emocinis tėvų kontaktas su vaiku skatina vidinio ,,aš“ vaizdo geresnį pažinimą. 2 metų vai-kas pastebi tėvų skausmą, blogą savijautą ir savo elgesiu bando į tai reaguoti. Vaikas pradeda didžiuotis savimi, jungti praeities, dabar-ties ir ateities įvykius į vieną grandinę. Tai leidžia jam organizuoti ar numatyti įvykius aplinkoje, nors iki tol buvo svarbi tik pati aplinka.

kitą informaciją („jeigu jie žinotų, ką aš žinau, jie mąstytų kaip ir aš“). Antras lygis – savirefleksinis „kito“ pozicijos priėmimas būdingas 7–12 metų vaikams (vaikai gali suprasti „kito“ poziciją, „matyti kito žmogaus akimis“, „apsiauti kito žmogaus batais“, ir kartu supranta, kad ir „kiti“ gali bent trumpam „matyti jo paties akimis“; todėl dažnai, net pasielgę netinkamai, tikisi, kad tėvai supras jų poelgio priežastis). Trečias lygis – „trečiojo“ pozicijos priėmimas (būdingas 10–15 metų vaikams, kurie jau yra pajėgūs ne tik suprasti, kad „kitas“ gali turėti kitokių minčių ir jausmų, bet ir tai, kad „trečiajam“ asmeniui dviejų bendraujančių žmonių padėtis gali pasirodyti dar kitaip). Ketvirtas lygis – bendruomeninė „trečiojo“ pozicija (būdinga 14 metų ir vy-resniems, kartu ir suaugusiesiems: atsiranda bendražmogiškųjų, visuomeninių ir kt. vertybių suvokimas, supratimas, kad „trečiojo“ nuomonė gali būti paremta bendražmogiškomis vertybėmis, ir pagal jas vertinami poelgiai). Palaipsniui vaikai supranta, kad toje pačioje situacijoje skirtingi žmonės gali reaguoti ir elgtis skirtingai, įgyja gebėjimą analizuoti ir suprasti kitų žmonių požiūrį, perspektyvą, kas ir kaip tam požiūriui gali daryti įtaką, formuoti jį ir pan.

7. BAIMĖ – DAŽNAI VAIKŲ IŠGYVENAMA EMOCIJA

7.1. Vaikų baimės ir jų šaltiniai

Baimė – ryškaus nerimo būklė, susijusi su tam tikru objektu, žmogumi ar situacija. Baimės rezultatas – vengiančio tipo elgesys. Dauguma vaikų baimių yra labai būdingos ir laikomos normos va-riantu tam tikru raidos periodu. Jausdamas baimę, vaikas įvairiausiais būdais mėgina sau padėti ir jas įveikti. Baiminimasis – tai natūrali vaiko raidos proceso dalis, negalavimu jis tampa tada, kai ima domi-nuoti ir komplikuoja vaiko gyvenimą.

Ikimokykliniame amžiuje vaikų baimės keičia viena kitą ir būna pačios intensyviausios. Būdingos aukščio, ypač kai pradeda vaikščioti

34 35

Palaipsniui augdamas vaikas pradeda įsisąmoninti nuolat pasikartojančius savo poreikius, būsenas, reikalavimus, supranta, kad gali aktyviai ir savarankiškai bendrauti su aplinka. Pustrečių me-tų vaiko elgesys keičiasi. Jis tampa valdingas, pretenzingas, nesukal-bamas, negali dalintis ir prisiderinti prie kitų. Tai antrinių emocijų at-siradimo periodas, orientacija į suaugusiųjų elgesio taisykles.

Nuo 3–4 metų atkaklus savęs įtvirtinimas ,,Aš galiu“ slūgsta, sumažėja kaprizai, neigimas, konfliktiškumas, bendravimas tampa labiau kompromisinis. Agresija jau reiškiama ne fiziškai, o žodžiais. Vaikai bando išsiaiškinti leistinų taisyklių ribas. Jei tėvai leis vaikui pajusti savo galimybių ribas, susiformuos valia. Per daug rūpestingi tėvai ar vaiko laisvės varžymas gali skatinti abejojimą savo jėgomis.

Vyresniems nei 4 metų amžiaus vaikams kyla lytinis smalsumas, jie ieško skirtumų tarp lyčių, išmoksta susigyventi su savo lytimi, mokosi būdingų elgesio taisyklių. Jie aiškinasi nėštumo ir gimdymo požymius. Žaidžia lytinius demonstravimo žaidimus, domisi šia sri-timi. Tai natūralus raidos etapas, ir tėvai turėtų reaguoti ramiai bei supratingai, atvirai atsakyti į visus tuo metu vaikams rūpimus klausi-mus.

Sulaukus 3–5 metų formuojasi vaiko „įsimenamasis–aš“, vai-kas jau turi autobiografinę atmintį (ką jis darė, kur buvo, kaip elgėsi). Vaiko supratimui apie save šiame amžiuje didelę įtaką daro tėvų ir jį supančių aplinkinių pokalbiai apie jį, jo poelgius, prasižengimus ir pan. Vaikas save dažniausiai gali apibūdinti pagal išorinius ar stebi-mus bruožus. Šio amžiaus vaikai yra ganėtinai egocentriški. Tai tie-siogiai veikia ir jų santykius su aplinkiniais, todėl suaugusiesiems svarbu suprasti šiam vaikų amžiui būdingo egocentriškumo ir ma- ginio, simbolinio mąstymo ypatumus.

Ikimokyklinio amžiaus vaikai labiau akcentuoja savo fizinius požymius (aš stiprus), veiklos kokybę (galiu greitai bėgti), nuosavybę (turiu šuniuką), pasirinkimą (noriu raudonos spalvos). Šie konkretūs apibūdinimai dar nėra sujungti į bendresnes sąvokas. Šiame amžiuje

vaikai teigiamas ir kitų žmonių emocijas suvokia geriau nei neigia-mas. Taip pat šiame amžiuje jie giliau supranta aplinką, tampa jautrūs šeimos bendravimo normoms, taisyklėms. Atsiranda siektino rezul-tato analizė. Šio amžiaus vaikai aktyviai prašo suaugusiųjų pagalbos. Jie skiria ,, Aš noriu”, gera ir bloga, gali atsakyti už savo veiksmus. Jei iki šiol vaikui buvo sunku sulaikyti veiksmą, tai dabar atsiranda bandymų užgniaužti net emocijų protrūkius, kartu gimsta ir noras fan-tazuoti – tai lyg sušvelnina neigiamų emocijų įtaką. Vaikas palaips-niui išmoksta save padrąsinti, priimti sprendimus.

6–10 metų vaikai gali save apibūdinti kur kas išsamiau ir tas apibūdinimas nėra vienpusiškas. Jie gali vertinti ir teigiamus, ir neigiamus savo bruožus. „Aš“ suvokimui įtaką daro lyginimasis su bendraamžiais. Pradinių klasių moksleiviai geba save palyginti su ki-tais vaikais ne vien tik pagal išorinius, bet ir pagal vidinius bruožus. Pradėdami suvokti, kad kiti žmonės elgiasi ne pagal jų, o pagal savo norus ar įsitikinimus, jie tampa socialiai brandesni. Sugeba atsižvelgti ne tik į savo, bet ir į draugų norus. Pastebėta, kad vaikai, turintys vyresnių brolių ir/ar seserų, efektyviau sprendžia įvairias socialines užduotis, jie greičiau išmoksta atpažinti skirtingus įvairių žmonių no-rus ir įsitikinimus.

Svarbu stebėti ir suprasti, kaip vaikas suvokia savo ir aplinkinių žmonių emocijas bei mintis, ką ir kaip vaikas paaiškina apie save ir kitus, ką jis laiko priežastimi ir pan. Psichoanalitikas R. Selmanas (1984) sukūrė vaiko supratimo apie kitus žmones formavimosi penkių etapų teoriją. (angl. R. Selman‘s Five stages of perspective tak-ing). Nulinis lygis – tai nediferencijuotas „kito“ pozicijos priėmimas, būdingas 3–6 metų amžiaus vaikams (vaikai supranta, kad „aš“ ir „ki-tas“ gali turėti skirtingus jausmus ir mintis, nors dažniausiai savo jaus-mus ir mintis priskiria „kitam“ arba juos dažnai painioja). Pirmas ly-gis – tai socialinis–informacinis „kito“ pozicijos priėmimas, būdingas 5–9 metų vaikams (vaikai supranta, kad kiti žmonės gali kitaip jaustis ir mąstyti, bet tai jie aiškina tuo, kad „kiti“ ne viską žino arba turi visai

40 37

(8 – 15 mėn.), naujų, nepa-žįstamų ar labai stiprių sti-mulų (6 – 24 mėn.), tamsos (3 – 5 m.), įsivaizduojamų pabaisų, įvairių gyvūnų, dva- sių, gamtos reiškinių (5 – 10 m.) baimės. Maždaug 6 – 11 metų vaikai pradeda bi-joti pajuokos, nesėkmių ar nepalankių socialinių situa-cijų. Tai ypač išryškėja paauglystėje: atsiranda ir netekties, mirties, tam tikrų ligų, kraujo, injekcijų, suža- lojimų, gydytojų, didelių su-sibūrimų, mažų uždarų erd-vių, naudojimosi tam tikro-mis transporto priemonėmis, naudojimosi tualetu viešose vietose, karo baimė ir pan. Visų pirma vaikai yra emocinės būtybės ir pirmasis jų pasaulio suvokimas yra emocinės kilmės, todėl jie labai jautrūs tėvų emocinėms būsenoms.

Baimių šaltiniai:įvykiai, vykstantys vaiko aplinkoje, jo namuose;televizijos laidos;vaiką supanti socialinė aplinka: kaimynai, gatvė, transportas,

parduotuvė ir kt.;tam tikri daiktai, reiškiniai ar situacijos;ugdymo įstaigos;gydymo įstaigos.Pavojus kyla, kai vaiko baimė yra ypač stipri, domi-

nuoja vengiančio tipo elgesys, vaikas atsiriboja arba ima domi- nuoti somatinės reakcijos (burnos džiūvimas, padidėjęs seilėtekis,

•

vaiko išgyvenimai dėl fizinių defektų, ryškių ūgio, svorio, • kūno sudėjimo nenormalumų;vėluojanti ar per ankstyva lytinė branda.•

Stresas laikomas bendruoju adaptacijos mechanizmu, pade-dančiu prisitaikyti, neigiama tik trečia, išsekimo, stadija, jei streso-rius veikia ilgai ar yra per stiprus. Žmogaus gyvenime vyksta nuo-latiniai konfliktai tarp jo viduje susiformavusių agresyvių ir pasyvių tendencijų ir aplinkos kultūrinių normų bei reikalavimų. Simpatinė ir parasimpatinė autonominės nervų sistemos dalys reaguoja į skirtin-gus stresorius arba vidinius konfliktus. Simpatinė nervų sistema reaguoja tuomet, kai siekiama atsikratyti agresyvių tendencijų. Ši sistema paruošia ir vaiką, ir suaugusįjį vadinamajai kovos arba bėgi- mo reakcijai (angliškai ši reakcija vadinama “to fight ar flight” situ-acija). Dažnai pasitaiko situacijų, kai nei kovoti, nei bėgti neįmano-ma, reikia išbūti ir neparodyti pykčio. Kai pyktis, agresija nuolat neišreiškiami, slopinami, simpatinė nervų sistema pertempiama. Klasikiniai šios sistemos pertempimo rezultatai - psichosomatini-

38 39

viduriavimas ar vidurių užkietėjimas, kvėpavimo sutrikimai, odos paraudimas, vyzdžių išsiplėtimas, padažnėjęs šlapinimasis, širdies veiklos sutrikimai, rankų virpėjimas), mikčiojimas, užsikirtimai kalbant, nagų graužimas, nykščio čiulpimas, emocinis regresavimas, sustiprėjęs nesaugumas, padidėjęs prieraišumo poreikis, naktinės baimės, grėsmės jausmas, bendras nerimas. Baimės gali provokuoti ir agresiją.

Tyrimais įrodyta, kad psichiškai stiprios baimės, patirtos iki 3 metų amžiaus, yra ypač pavojingos. Vaikams iki 3 m. amžiaus baimes dažniausiai sukelia aplinka, o vyresniųjų baimės susijusios su savo pačių įvaizdžiu. Todėl vaikui reikia kurti tokias sąlygas, kad baimių kiltų kuo mažiau. Baimė veikia ir pozityviai, padeda sutelkti pastan-gas, skatina įveikti sunkumus. Kai baimę sukelia meilės, saugumo ar pripažinimo stoka, vaikas bando jos atsikratyti, fantazuodamas, bėgdamas į išgalvotą pasaulį, kuriame jo poreikiai būtų patenkin-ti. Esant sunkioms ir labai skausmingoms situacijoms, gali vykti ir atvirkštinis procesas, kai vaikas bando bėgti nuo tikrovės. Kai baimė ypač stipri, atsiradus regresijos, projekcijos, atsiribojimo ar pasi-traukimo į ligą požymiams, reikėtų vaiką nukreipti pas specialistą psichologą ar psichiatrą, kurie jam pagelbėtų.

7.2. Stresas, stresoriai ir psichosomatika

Stresinės situacijos gimdo baimę. Reikėtų trumpai prisiminti Hanso Selje streso teoriją. Stresas – tai nespecifinė organizmo reakci-ja į aplinkos poveikį. Išskiriamos 3 streso stadijos: 1) aliarmo (kai, veikiant pavojų keliančiam faktoriui, mobilizuojami visi žmogaus or-ganizmo resursai); 2) atsparumo; 3) išsekimo. Reakcija į stresą suke-lia biocheminius ir fiziologinius organizmo pakitimus. Kadangi stre-sas yra nespecifinė organizmo reakcija, visai nesvarbu, kas jį sukelia, kokios prigimties tas stresas (distresas – kai stresą sukelia nemalonūs išgyvenimai, eustresas – kai stresą sukelia malonūs išgyvenimai).

Pavojus taip pat gali būti realus arba laukiamas, įsivaizduojamas. Nuo įsivaizduoto pavojaus organizmas mobilizuojasi nė kiek ne mažiau, kaip nuo realaus. Tai labai svarbu kalbant apie vaikus, ypač ikimokyklinio amžiaus, kai vaikai pasižymi vadinamuoju „magišku” mąstymu, kuris neturi suaugusiųjų logikos. Tuomet tai, ko vaikas tiki-si, ką jis įsivaizduoja, jam yra tikra ir baisu, ir nors tai, kas aplinkui vyksta, gali ir neatitikti realybės, vaikui sukelia stresą. Dažniausiai pasitaikančios vaikų nerimo, įtampos atsiradimo priežastys arba stresoriai:

mamos būsenos;• tėvų barniai, sutrikę santykiai, skyrybos;• nesutarimai tarp šeimos narių: brolių, seserų, senelių, tėvų • ir pan.;ilgas ar netikėtas išsiskyrimas su tėvais;• gresiančios ar jau įvykusios tėvų skyrybos, šeimos sudėties • pasikeitimai;vaikui artimų žmonių liga;• auklėjimo ypatumai;• sunkumai apsiprantant darželyje;• adaptacijos problemos mokykloje;• menki bendravimo įgūdžiai su vaikais ir suaugusiaisiais;• nemokėjimas išspręsti konfliktų, nesutarimų;• patiriama prievarta (emocinė, fizinė, seksualinė);• staigios, netikėtos siaubą ir baimę keliančios situacijos;• ilgalaikės įtampą keliančios situacijos, įvairių neigiamų • veiksnių ilgalaikiai deriniai; pasyvus televizijos laidų stebėjimas, ypač agresyvių, baimę • keliančių vaizdų;medicininės procedūros (dantų taisymas, kraujo tyrimas, • vaistų leidimas ir kt.);patekimas į ligoninę; • psichotraumuojančios situacijos vaiko kolektyve (darželyje, • mokykloje);

44 41

ai susirgimai: hipertoninė liga, hipertireozė, reumatoidinis artritas, neurodermitas. Slopinami vadinamieji pasyvūs jausmai ir tendencijos – noras pasiduoti, nusileisti, globos ieškojimas, siekimas sugrįžti pas mamą – skatina parasimpatinės nervų sistemos nuolatinį dirginimą ir dėl to ilgainiui vystosi virškinimo ir širdies sistemos sutrikimai: opaligė, opinis kolitas, širdies reumatas.

Kodėl neatlaiko apsauginiai mechanizmai ir vaikas suserga, at-siranda įvairių psichologinių ir somatinių simptomų arba vadinamų- jų psichosomatinių sutrikimų? Kiekvienas žmogus turi tam tikras adaptacinio sugebėjimo ribas. Adaptacija – tai prisitaikymas prie aplinkos pokyčių. Jos apimtis ir tempas yra individualūs. Prisitai- kymas vyksta nuolat, kiekvieną dieną. Kiekvienas gyvenimo poky-tis reikalauja adaptacijos. Imunitetas šiame modelyje suprantamas kaip adaptacinės sistemos dalis. Išsekus adaptacinėms galimybėms, jis sumažėja. Imunitetui sumažėjus, liga ar susirgimas vystosi nepriklausomai nuo adaptacijos ir imunitetą sumažinusių mechanizmų, o priklausomai nuo to, koks organas yra taikinys, arba koks yra biologiškai determinuotas individo polinkis sirgti viena ar kita liga. Svarbu suprasti, kodėl ir kokiu būdu imunitetas mažėja. Ypač didelę įtaką turi ilgalaikės emocinę įtampą keliančios situacijos vaiko aplinkoje. Kai vaiko adaptacija reikalauja daugiau jėgų, negu jis turi, tuomet vaikas pradeda sirgti įvairiomis ligomis.

Dar Hipokratas rašė, kad emocijos turi įtakos fiziologijai, ir atvirkščiai. Tarp kūno ir psichikos vyrauja harmonija ir abipusės sąveikos ryšys. Kiekviena emocija tarsi perduodama tam tikram organui, todėl labai svarbu pabandyti pajusti ir suprasti, kodėl skauda vieną kūno dalį, o ne kitą. Tam tikroms specifinėms nuolat sprendžiančioms vidinius konfliktus emocijų rūšims būdingos tam tikros specifinės organų reakcijos. Pavyzdžiu galėtų būti galvos skausmai, nes jie labai dažnai susiję su emocijomis. Galvos skaus-mais vadinami įtampos skausmai, atsirandantys dėl emocijų sukeltų sprando ir pečių juostos chroniško įsitempimo. Šie skausmai dažnai

atliekamomis procedūromis vaikai išreiškia verbaliai (kviesdami tėvus, prašydami palaikyti ant rankų, paleisti, rėkdami ir pan.) ir/ar įvairiais galimais fiziniais būdais (personalo stumdymu, bėgimu, technikos laužymu ir pan.). Vaikai mažiau supranta procedūrų esmę ir labiau bijo įvairų medicininių procedūrų, nei suaugusieji. Procedūrų esmės paaiškinimas ir parodymas, pvz., su žaislais, piešiant, rodant knygutes, paveikslėlius ir pan., palankiai veikia vaikus, sumažina jų baimę bei nerimą.

5–12 metų amžiaus vaikai mažiau išgyvena dėl galimo skaus-mo, gali su juo susitaikyti. Tai padaryti jiems lengviau, nei susitaikyti su ilgalaike negalia ar neapibrėžtu pasveikimo laiku. Didžiausia šio amžiaus vaikų baimė yra nepasveikti. Vaikai, turintys įvairiapusių rai-dos sutrikimų, reikalauja ypatingos slaugos ir priežiūros, medicinos personalas turi žinoti ir suprasti dėl šių vaikų raidos sutrikimo susi-formavusius elgesio ir bendravimo ypatumus, specifinius šių vaikų poreikius.

Labai svarbu pastebėti, kaip vaikas pasakoja apie savo skausmą, kaip tą skausmą suvokia ir supranta, ką pats vaikas laiko savo skaus-mo priežastimi ir kaip reaguoja į skausmą. Dažnai vaikai atsiradusį skausmą sąmoningai arba pasąmoningai suvokia kaip jiems skirtą bausmę: jiems skauda, nes jie pasielgė blogai. Todėl kartu su skausmu atsiranda kaltės ir gėdos jausmas ir, kaip jau buvo minėta, baimė.

Vaikų patiriamam skausmui turi įtakos ne vien fiziniai, fiziolo-giniai veiksniai, bet ir psichosocialiniai raidos aspektai:

sugebėjimų pažintinis lygmuo;• vaiko raidos periodo ypatumai ir ypač tai, kaip vaikas su-• pranta, suvokia savo kūną;anksčiau patirto skausmo prisiminimai;• ligos, gresiančių medicininių intervencijų baimė.•

Vaikai įvairiai reaguoja į patiriamą skausmą ir tai priklauso nuo įvairių faktorių.Dažniausiai pasitaikantys: verksmingumas, neri-mas, baimė, gėda, kaltė, netikrumas, nežinomybė, nepasitikėjimas,

42 43

išplinta po visą galvą, bet gali būti ir galvą juosiantis spaudžiantis skausmas ar kaktos, pakaušio, smilkinio skausmai. Pagal statistiką industrinėse šalyse apie 70% žmonių skundžiasi praeinančio pobūdžio galvos skausmais, apie 7% jaučia lėtinius skausmus. Iš tų 70% tik 10% atvejų skausmai sukelti organinių priežasčių, kitais atvejais svarbiausios yra psichosocialinės priežastys. Tipiškų sunkių gyvenimo situacijų metu tiek suaugę, tiek vaikai, dažniau paauglystėje, patys pasako, kad tai ,,nuo nervų”. Svarbu įžvelgti galvos skausmų galimą ryšį su vaikui reikšmingais įvykiais, kurie vyksta jo gyvenime. Taip pat svarbu suprasti, kokios emocijos konkrečioje situacijoje yra nuslopintos ar užgniaužtos, kodėl būtent toje situacijoje vaikas pajuto galvos skausmą. Labai dažnai užgniaužiamos šios emocijos: priešiškumas, pyktis, vengimas, nenoras būti tam tikroje situacijoje, ir ypač pyktis, jaučiamas tiems, dėl kurių kaltės teko atsidurti tokioje situacijoje, įniršis, kad ją reikia iškęsti ir nėra gali-mybės pabėgti. Dažniausiai žmogus tuo metu išgyvena vidinį konf-liktą ir pats to neįsisąmonina. Dar vienas dažnas konfliktas, sukelian-tis vaikų galvos skausmus – konfliktas tarp sau keliamų reikalavimų ir sugebėjimų, galimybių juos įgyvendinti. Vaikui bręstant, tai pereina į asmenybės bruožus. Tokie vaikai ir jaunuoliai neįsivaizduoja, kad gali kažko nepasiekti, neįveikti. Kai jie kažko nesugeba ar aplinkybės trukdo, kyla agresija, sukelianti galvos skausmą. Paauglystėje galvos skausmų atsiradimą skatina ir organiniai bei psichologiniai paaug-lystės periodo ypatumai – hormonų apykaitos pasikeitimai, taip pat padidėjęs savęs realizavimo poreikis.

7.3. Vaikų patiriamas skausmas ir baimė

Skausmas yra pojūtis. Kiekvieną pojūtį sudaro visas komplek-sas galinčių jį keisti veiksnių ar sąlygų. Žmogaus kūne nėra tokio impulso kaip skausmas, yra elektriniai impulsai, plintantys neu-ronais. Skausmu jie tampa tik smegenyse. Šio pojūčio kaip skausmo

įsisąmoninimas yra psichologinis procesas, kuriame dalyvauja daug smegenų struktūrų. Skausmas – reikalingas pojūtis, tai tarsi pavojaus signalas. Kiekvieno žmogaus tolerancija skausmui skirtinga.

Vaikai, kaip ir suaugusieji, pasižymi individualiu ir subjektyviu reagavimu į patiriamą skausmą. Gali būti nevienodas skausmo jautru-mo slenkstis. Jį lemia nemalonaus impulso intensyvumo stiprėjimas, kol šį pojūtį imame vadinti skausmu. Svarbu, kaip į skausmą reaguo-jama ir kokį skausmą vaikas gali iškęsti. Skausmas gali būti labai įvairaus pobūdžio ir intensyvumo. Tai labai subjektyvu, nes nėra objektyvių ir patikimų būdų patiriamam skausmui išmatuoti. Maži vaikai dažnai savo patiriamo skausmo nesugeba apibūdinti žodžiais.

Ką jaučia vaikas, kai jam skauda? Vaiko reakcija į patiriamą skausmą priklauso nuo:

skausmo trukmės, pobūdžio, intensyvumo, lokalizacijos;• nuo to, ką vaikas galvoja apie savo ligą, simptomus, ką laiko • skausmo priežastimi;kokius jausmus jam sukelia patiriamas skausmas.•

Labai dažnai skausmą lydi baimė ir įtampa, ir šios trys emocijos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios. Skausmo pasikartojimo baimė taip pat kelia nerimą ir įtampą, ir dažnai tai veikia kaip provokuojantis mechanizmas skausmui išlikti. Didelę reikšmę turi skausmo baimė. Dažniausiai patiriamą skausmą žmonės identifikuoja su ligomis, vyrauja įsivaizdavimas arba tikėjimas, kad kuo stipriau skauda, tuo sunkesnė liga. Skausmas, kaip negalavimo simptomas, dažniausiai iš visų simptomų atveda pas gydytoją tiek vaikus, tiek suaugusiuosius.

2–5 metų vaikai yra labai jautrūs skausmui ar kūno sužalojimui. Invazinės procedūros, nepriklausomai nuo to, ar jos skausmingos, ar ne, šio amžiaus vaikams sukelia baimę ir stresą, nes jų savo kūno su-vokimas dar nėra galutinai susiformavęs. Pastebėta, kad berniukai la-biausiai bijo intervencijų, susijusių su genitalijų sritimi (hipospadijos ar epispadijos korekcijos, cistoskopijos, kateterizacijos).

Savo baimę, bejėgiškumą, protestą ir nepasitenkinimą

48 45

ambivalentiškumas, pavydas, pyktis, priešiškumas, įvairios fantazi-jos, prietaringumas, kompulsyvumas, keistas, groteskiškas elgesys, „magiškos“ mintys ir „magiška“ simptomo kontrolė, įnoringumas, dirglumas, sumažėjęs pasitikėjimas savimi ir kt.

Taip pat labai svarbus yra šeimos narių, bendraamžių, vaiką supančių žmonių, ypač senelių, mokytojų, auklėtojų bei gydytojų požiūris ir reagavimas į vaiko patiriamą skausmą, ligos simptomus. Kai kuriose šeimose skausmas yra kaip tradiciškai nusistovėjęs būdas komunikuoti. Kartais vaikai pamėgdžioja suaugusiųjų būsenas, ir jiems irgi pradeda skaudėti taip pat, kaip jų šeimos nariui ar pažįsta-mam, ar taip, kaip jie mato per TV. Tuomet jie skausmą apibūdina labai panašiai kaip suaugę, o kartais išsako, jog skauda „taip, kaip seneliui, mamai ar močiutei“. Kita vertus, skausmas kaip simptomas ir kaip bet kuris kitas mūsų gyvenimo reiškinys turi savo pliusų ir minusų, teigiamų ir neigiamų pusių. Neigiamus aspektus jau minė-jome, dar reikia paminėti ir teigiamus, vadinamuosius „simptomų pliusus“. Jei vaikas dėl jam atsiradusių ligos simptomų sulaukia išskirtinio dėmesio namuose, tėvų rūpesčio, globos, ko anksčiau labai trūko, arba auklėtojų, mokytojų nuolaidų, yra labiau saugomas, tau-sojamas, nebaudžiamas, jam sumažinami reikalavimai („kaip gi čia reikalausi ar bausi, juk vaikas liguistas, silpnas, serga“), tai tikimybė, kad greitai išnyks vaiko ligos simptomai, yra labai nedidelė. Labai svarbu suaugusiesiems išlaikyti tinkamą pusiausvyrą tarp vaiko glo-bos, rūpinimosi ir jam keliamų reikalavimų ir šeimoje, ir ugdymo įstaigoje.

7.4. Tėvų ir medicinos personalo vaidmuo mažinant vaikų baimes gydymo įstaigose

Tinkamas tėvų požiūris ir reagavimas padeda vaikui geriau jaustis gydymo įstaigoje. Svarbu tėvų ir medicinos personalo geranoriškumas, supratingumas vertinant vaiko reakcijas ir elgesį čia

Būdai, kurių vaikai ir paaugliai imasi priešindamiesi juos užklupusiai ligai ar sužeidimams, gali labai įvairiai paveikti susirgimų ir gijimo eigą. Todėl labai svarbu kiekvieną vaiką - pacientą vertinti individualiai – kaip asmenybę, įvertinti rizikos ir apsauginius faktorius tiek biologiniu, somatiniu, tiek ir psichologiniu aspektais. Emo- cijos gali turėti įtakos susirgimui, ligos eigai, paūmėjimams, pagerėjimams, išeities prognozei.

Veiksniai, padedantys vaikui apsiprasti ir prisitaikyti susirgus ar patekus į ligoninę:

aiškus, vaikui suprantamas informacijos apie jo ligą patei-• kimas;psichologinis vaiko paruošimas numatomoms medicini-• nėms intervencijoms;tėvų palaikymas, dažnas vaiko lankymas ligoninėje ar buvi-• mas kartu su vaiku;suteikta galimybė kūrybingai veiklai – piešimas, meno • terapija, žaidimų terapija.

Kadangi vaikai, ypač ikimokyklinio amžiaus, nesugeba savo emocijų išreikšti žodžiais, labai svarbu jų gydymo metu suteikti galimybę kylančias emocijas išreikšti vaikui tinkamais ir priimti-nais būdais. Ypač tinka piešimas. Vaikų piešinių, pasakojimų analizė parodo, kaip jie suvokia savo ligą. Tai priklauso nuo amžiaus ir to, kaip vaikui paaiškinama priežastis, kodėl jis serga. Piešiniai padeda užmegzti kontaktą su vaikais, suprasti juos, atskleidžia jų supratimą apie ligą, įsivaizduojamą priežastį, kodėl ir kaip ji kilo, savijautą būnant ligoninėje.

7.5. Vaikams kylantys stresoriai ugdymo įstaigose

Kalbant apie emocijų raidą, streso įtaką ar baimių atsiradimo priežastis svarbu atkreipti dėmesį ir į tas situacijas (dažnai suaugusiųjų vadinamas kasdienėmis), kurios gali sutrikdyti vaiko savijautą, sukelti stresą ar tapti vaikų nerimo ar baimių priežastimi. Juk vaikui labai

46 47

apsilankius. Reikia vaikui suprantamai paaiškinti numatomų atlikti procedūrų ar intervencijų pobūdį ir tikslą (naudojant paveikslėlius, lėles, maketus ir pan.). Vaizdžiai papasakojama apie kūno organų darbą (trumpai, aiškiai, nes nežinomybė didina baimę). Jei vaikas buvo įsitempęs ar pajuto baimę sveikatos priežiūros įstaigoje, kitą kartą ten eis nenoriai, pradės bijoti gydymo įstaigų, žmonių baltais chalatais ir pan.

Sunkiausia vaikams būna ligoninėje. Patekę į stacionarinę gydymo įstaigą, jie patiria stresą ir adaptacijos sunkumus, todėl reikalinga rami, be įtampos atmosfera ir išankstinis psichologinis paruošimas. Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad: 1) medicinos įstaigose vaikui ir jo tėvams ne visada išaiškinama diagnostikos, taikomų gydymo būdų bei intervencijų svarba; 2) tėvai ir medikai nepakanka-mai taiko tinkamus vaiko paruošimo medicininėms intervencijoms būdus, šia tema mažai informuoti tiek medicinos personalo, dirban-čio su vaikais, darbuotojai, tiek ir jų tėvai (Lesinskienė S., 2001).

Galima būtų išskirti tris pagrindinius vaiko – paciento (ligonio) įtampos, nerimo šaltinius: 1) adaptacija naujoje aplinkoje, patekus į gydymo įstaigą, atsiskyrimas nuo tėvų ligoninėje; 2) laisvės, savarankiškumo, kontrolės sumažėjimas ar praradimas susirgus, bejėgiškumo jausmas; 3) medicininių procedūrų sukeliamo skausmo ir pavojaus baimė, nerimas dėl mirties.

Didžiausią stresą 2–5 metų amžiaus vaikams sukelia atsisky-rimo nuo tėvų baimė. Išskiriamos 3 vaiko reakcijos į atsiskyrimą nuo tėvų stadijos: 1) protesto stadija: verksmas, tėvų ieškojimas, desperatiškas kibimas prie tėvų, vengimas ir nenoras bendrauti su svetimais žmonėmis, įvairaus pobūdžio verbalinis protestas svetimų žmonių atžvilgiu, fizinė agresija (spyriai, kandimai, smūgiai, gnybiai ir kt.), mėginimas pabėgti, surasti tėvus, arba įvairūs mėginimai pri- versti tėvus likti kartu. Toks elgesys gali tęstis nuo kelių valandų iki kelių dienų; 2) nevilties stadija: vaikas nejudrus, atitolęs nuo kitų, liūdnas, abejingas aplinkai, nebendrauja. Toks elgesys gali tęstis trumpiau ar ilgiau. Vaikui atsisakius valgyti, gerti, judėti, gali pradėti blogėti jo būklė; 3) atitolimo stadija: vaikas ima labiau domėtis aplinka, formuojasi nauji, tačiau paviršutiniški ir nedrąsūs santykiai su svetimais asmenimis. Vaikas, ilgą laiką nematydamas tėvų, apsi- pranta, vėl jaučiasi laimingas. Toks elgesys rodo prisitaikymo pradžią.

Visada būtina vaikui suprantamai paaiškinti procedūrų svarbą, atsižvelgti į jo amžiaus, raidos, sugebėjimų lygio ypatumus. Medici-nos personalo darbuotojai turėtų stengtis užmegzti kontaktą su kiek- vienu vaiku - pacientu, paskatinti jį aktyviai dalyvauti gydymo pro-cese, bendradarbiauti. Jei mažųjų pacientų informavimas apie taiko-mus diagnostikos, gydymo būdus bei intervencijas yra nepakankamas, tuomet gresia pavojus, jog pacientas vaikas taps bejėgis, nesusigau-dantis ir vis labiau bijantis bei pasyvus jam taikomo gydymo reci-pientas. Reikalingas abipusis bendradarbiavimas tarp vaiko-paciento, jo tėvų ir gydančio personalo.

52 49

svarbu, kaip jis jausis pradėjęs lankyti ugdymo įstaigą, kaip jį priims bendraamžiai, kaip ,,susigyvens“ su naujomis taisyklėmis ir reikala-vimais, kokie bus jo pasiekimai. Todėl ugdymo įstaigose dirbantys specialistai, norėdami rasti atsakymus į šiuos klausimus, turi sugebėti į viską pažvelgti iš ,,vaiko perspektyvos“ ir sukurti labiausiai atitin-kančią jo lūkesčius aplinką. Čia ypač svarbi vaiko asmenybei reiš-kiama pagarba, gebėjimas kurti šiltus santykius tiek su juo pačiu, tiek pagalba jam kuriant tokius santykius su aplinkiniais. Būtina apmąs-tyti, kaip sutikti vaiką pirmą kartą atvykusį į ugdymo įstaigą, kaip jį pristatyti kitiems bendraamžiams, ko imtis, kad jis patirtų kuo mažiau streso ir kuo greičiau įsijungtų į grupės ar klasės gyvenimą. Reikia vengti išskirtinio dėmesio ar rūpinimosi, dėl ko vėliau gali pablogėti vaiko bendravimas su bendraamžiais. Svarbu stebėti vaiką, pasisteng-ti suprasti jo būseną ir išgyvenimus (išklausykite, pasiūlykite būdų, kaip juos sušvelninti), įžvelgti geriausiai susiformavusius gebėjimus (pagirkite, paskatinkite). Gebėkite pamatyti tuos vaiko pomėgius, kurie jam leistų pasijusti saugesniam, nesistenkite akcentuoti vien nesėkmių, pirmiausia įvertinkite sėkmę. Visa tai padės vaikui leng-viau įsitraukti į bendrą veiklą, išlaikyti savigarbą, jaustis saugiam. O kai jausis saugiai, jam bus lengviau įveikti kitas stresines situacijas, išmokti valdytis ar nusiraminti.

Svarbu į ugdymo procesą įtraukti temas, kuriose būtų aptaria-mos galimų stresų priežastys, jų poveikis emocijų raiškai, jų įveiki- mo būdai bei pagalbos galimybės. Tikėtina, kad su tuo susipažinęs vaikas ateityje, užklupus stresinėms situacijoms, sugebės lengviau išgyventi ir priimti teisingus sprendimus. Padidės vaiko atsparumas. Jis išmoks reikšti ir kontroliuoti savo emocijas.

Todėl vėliau vaikas:išsiugdys atsparumą stresui;• išmoks palaikyti emocinę pusiausvyrą;• sugebės įprasminti gyvenimą;• galės pats kurti prasmingus santykius.•

nei kitų bendraamžių, sutrikdo įprastą gyvenimą ir psichosocialinę adaptaciją pagal vaiko amžių. Svarbiausias diagnostikos požymis yra perdėtas nerimas dėl atskyrimo nuo žmonių, prie kurių vaikas yra prisirišęs. Šis nerimas gali įgauti įvairių formų. Dažniausiai vaikai perdėtai nerimauja, kad artimiems žmonėms atsitiks kas nors negera arba kad juos praras, kad jie išvyks ir nebegrįš, bus pagrobti, paguldy- ti į ligoninę arba mirs ir pan. Jie bijo ir nenori atsiskirti nuo jiems artimų žmonių, nenori ir neadekvačiai bijo likti vieni namuose, eiti į darželį ar mokyklą, nes, pavyzdžiui, kol bus mokykloje, gali kas nors baisaus nutikti artimiems žmonėms. Šie vaikai bijo ir nenori eiti į mokyklą ne dėl kitų priežasčių, pvz., tam tikrų dalykų ar įvykių mokykloje baimės, o dėl atskyrimo nerimo. Tokie vaikai nerimauja dėl to, kad reikia miegoti vieniems kambaryje, naktį gali eiti tikrin-ti, ar nieko nenutiko jų artimiems žmonėms, nori atsigulti šalia jų, kartais sapnuoja pasikartojančius košmarus ar baisius sapnus apie atskyrimą nuo jiems artimų žmonių. Būdingi įvairūs psichosomati-niai simptomai: vaikui gali skaudėti galvą, pilvą, pykinti, būti bloga, jis gali vemti, kai tenka išsiskirti su artimais žmonėmis, pvz., išeinant iš namų į darželį ar mokyklą, arba kai su nerimu to laukiama. Perdėtas nerimastingumas, liūdesys, verkimas, pyktis, apatija ar socialinis at-siribojimas nujaučiant atsiskyrimą, atsiskiriant ar tuoj po atsiskyrimo nuolat kamuoja vaiką, jis nenori paleisti, saugo savo artimą žmo- gų arba zirzia. Šis perdėtas nerimas slegia visą šeimą, apsunkina tinkamą vaiko psichosocialinę raidą, trukdo vaikui gerai sutarti su šeimos nariais, susirasti draugų, žaisti, mokytis, turėti laisvalaikio pomėgių.

Daugelyje su atskyrimu susijusių situacijų veikia ir kiti po- tencialūs stresoriai ar nerimo šaltiniai. Šis sutrikimas pagrįstas tuo, kad vaikui didesnį nei įprasta nerimą įvairiose situacijose suke-lia atsiskyrimas nuo pagrindinio prisirišimo objekto (svarbaus, artimo žmogaus). Ši problema dažniausiai susijusi su atsisakymu eiti į mokyklą („mokyklos fobija“). Atskyrimo nerimo sutrikimą

50 51

8. EMOCIJŲ SUTRIKIMAI

8.1. Apibūdinimas, epidemiologija, etiopatogenezė

Emocijų sutrikimams, prasidedantiems vaikystėje ir paaug-lystėje, priskiriama daugelis sutrikimų. Lengvi sutrikimai yra nor-malios vaiko raidos kraštutinumai, o sunkesniems būdingi psicho-patologiniai požymiai, atitinkantys klinikines sutrikimų būkles apibūdinančius diagnostinius kriterijus. Diagnostiniu slenksčiu lai-komas vaiko gebėjimas būti ramiam, be padidėjusio nerimastingumo ramioje situacijoje. Sutrikimams dažniausiai būdingas padidėjusio nerimo ir baimių pasireiškimas. Kūdikystėje atsiranda atskyrimo nerimas, vėliau vaikas bijo (ir tai sukelia nerimą) agresijos savo atžvilgiu, ligų, mirties, savo seksualinių poreikių, agresyvių impul- sų ir kt. Esant padidėjusiam nerimo lygiui, pradeda veikti vadi-namieji gynybos mechanizmai. Dažniausi vaikų amžiuje yra regre-sija į ankstesnes psichosocialinės raidos stadijas, ritualų, įkyrumų ir psichosomatinių simptomų atsiradimas.

Emocijų sutrikimų paplitimas įvairių tyrimų duomenimis svy-ruoja nuo 2 iki 24% (dažniausiai literatūroje nurodomas paplitimas 5–10%); skirtingas šių sutrikimų pasireiškimas ir paplitimas įvairio- se amžiaus grupėse. Mergaitėms emocijų sutrikimai pasireiškia dažniau nei berniukams.

Emocijų sutrikimų priežastys yra kompleksinės. Turi reikš- mės šeimos santykiai, socialinė aplinka, genetiniai faktoriai, vaiko konstituciniai ypatumai, temperamentas.

8.2. Klasifikacija

Dešimtojoje tarptautinėje ligų klasifikacijoje (TLK-10, PSO, 1993), kuri šiuo metu naudojama Lietuvos ir Europos Sąjungos šalių klinikinėje praktikoje, emocijų sutrikimams, prasidedantiems vaikystėje, priskiriami:

F93.0 Atskyrimo nerimo sutrikimas vaikystėje (anxietas separationis).

F93.1 Fobinis nerimo sutrikimas vaikystėje (disordo anxiosus phobicus infantilis).

F93.2 Socialinio nerimo sutrikimas vaikystėje (disordo anxio-sus socialis).

F93.3 Konkurencijos šeimoje tarp vaikų sutrikimas (rivalitas fratrum et sororum).

F93.8 Kiti emocijų sutrikimai vaikystėje (disordines emotionum in infantia orti, alii), apimantys tapatumo sutrikimą, perdėto nerimo sutrikimą, bendraamžių (ne brolių ar seserų) konkurenciją ir kt.

F93.9 Tiksliai neapibūdinamas emocijų sutrikimas vaikystėje (disordo emotionum in infantia ortus, non specificatus).

Aprašoma vieno emocijų sutrikimo sąsaja su kitu (apie 60% atvejų) ir komorbidiškumas su depresija, hiperkineziniais, elgesio, valgymo sutrikimais, rūkymu, priklausomybėmis nuo alkoholio ir kitų kvaišalų.

8.3. Atskyrimo nerimo sutrikimas vaikystėje

Vaikai yra prisirišę prie keleto jiems svarbių žmonių, jų jiems reikia, kad jaustųsi saugūs, ramūs, jie kreipiasi į tuos žmones nuliūdę ar įskaudinti. Dažniausiai tai būna tėvai ar kiti šeimos nariai, auklė, mokytojai ar kiti asmenys, su kuriais vaikas artimai bendrauja. Visiškai normalu, jei maži ar ikimokyklinio amžiaus vaikai rodo tam tikro laipsnio nerimą gresiant ar įvykus atsiskyrimui nuo žmonių, prie kurių jie prisirišę. Atskyrimo nerimas atsiranda 7–8 mėn. kūdikiui (jis ima jautriai reaguoti į mamos ar kito prižiūrinčio asmens išėji-mą), didėja iki 18 mėn. amžiaus, vėliau palaipsniui mažėja.

Atskyrimo nerimo sutrikimas turėtų būti diagnozuojamas tik tada, kai atsiskyrimo baimė vaikui tampa nerimo priežastimi, kai šis nerimas atsiranda ankstyvoje vaikystėje ir yra gerokai didesnis

56 53

vaikystėje reikia diferencijuoti nuo normalaus atsiskyrimo nerimo tada, kai jo lygis yra neįprastas ir kai jis yra susijęs su socialinio el-gesio problemomis. Atskyrimo nerimas, atsirandantis raidos tarpsnio neatitinkančiame amžiuje, pvz., paauglystėje, neturi būti priskirtas šiai kategorijai (išskyrus atvejus, kai tai yra pirminis atskyrimo neri-mas ir šis liguistas nerimas pirmiausiai buvo nustatytas dar ikimo-kykliniame amžiuje).

8.4. Fobinis nerimo sutrikimas vaikystėje

Šiam sutrikimui būdinga perdėta tam tikrų situacijų ar daiktų baimė. Jei natūralios tam tikro amžiaus tarpsnio vaiko baimės užsitęsia per ilgai, yra labai ryškios, sutrikdo vaiko psichosocialinį funkcionavimą pagal amžių, jos yra laikomos sutrikimu, kuriam gy-dyti reikalingos terapinės intervencijos. Šios baimės laikomos sutri-kimu, kai: a) prasideda raidos tarpsnį atitinkančiu amžiaus periodu; b) nerimo dydis neįprastas, nenormalus; c) nerimas nėra kito, ben-dresnio sutrikimo dalis.

Kai kurios baimės, būdingos suaugusiesiems, pasireiškia ir vai-kams, dažniau – paaugliams (pvz., agorafobija – aikščių, plačių gat- vių baimė – nėra normali vaiko psichosocialinės raidos dalis, šis sutri-kimas koduojamas pagal suaugusiųjų fobinio nerimo sutrikimų šifrus). Dauguma fobinio nerimo sutrikimo metu pasireiškiančių baimių atspindi tam tikros vaiko raidos periodo specifiškumą ir švelniau pasireiškia daugeliui vaikų. Ši diagnostinė kategorija vartojama tik vaiko raidos stadijoms būdingoms baimėms, kai jos atitinka emocijų sutrikimų, prasidedančių vaikystėje, diagnostikos kriterijus.

8.5. Socialinio nerimo sutrikimas vaikystėje

Svetimų ir nepažįstamų asmenų saugojimasis yra normalus fenomenas pirmųjų gyvenimo metų antroje pusėje. Tam tikras

mažiau šypsosi, lėčiau kalba, būna baikštesni, neryžtingesni, atsar-gesni. Nerimo sutrikimams turi įtakos padidėjęs nerimo lygis tarp šeimos narių (tėvai dažnai būna pernelyg globojantys ir saugantys, jie „transliuoja“, perduoda savo nerimą, jiems sunku vaiką nuramin-ti), vaikas išmoksta vengiančio, nerimastingo ar nerimą sukeliančio elgesio ir bendravimo modelių.

Labai svarbu saugi, mylinčių ir globojančių žmonių aplin-ka pirmaisiais gyvenimo metais, kūdikio saugaus prieraišumo su jį prižiūrinčiais asmenimis formavimasis. Jeigu vaikas turi emocinių sutrikimų, reikia jį siųsti pas gydytoją psichoterapeutą, nuolat stebėti jo būklę, konsultuoti tėvus. Svarbu laiku ir tinkamai padėti vaikui įveikti psichosocialinės adaptacijos darželyje ar mokykloje sunku-mus, pasirinkti tinkamą užklasinę veiklą, mokytis pasitikėjimo savi-mi, skatinti saviraišką, augančios asmenybės brandinimą.

Pastebėta, kad nerimastingi vaikai turi per daug globojančius tėvus. Dažnai ši per didelė globa yra susijusi su padidėjusiu tėvų nerimastingumu, baimingumu. Atsiradus sunkumų, rekomenduojama pasitarti su specialistais dėl nerimo ir tvarkymosi su juo būdų, vai-ko auklėjimo ir tinkamo reagavimo į jo nerimo simptomus taktikos. Svarbu kelti adekvačius reikalavimus, daugiau vaiką skatinti ir girti (pelnytai) nei barti ir kritikuoti, formuoti tinkamus įvairių kylančių stresorių ir sunkumų įveikimo būdus bei įgūdžius.

9. SVEIKOS EMOCIJŲ RAIDOS STIPRINIMOGALIMYBĖS

9.1 Žaidimai

,,Ankstyvoji vaikystė – tai laikotarpis, kai balansuojama ant jaudinančios ribos tarp fantazijos, sapnų, pasakų – ir objektyvios tikrovės, realių aplinkos reikalavimų. Žaidimas visuomet jaudi-na, nes leidžia pajusti netvirtą ribą tarp subjektyvaus pasaulio ir

54 55

socialinio būgštavimo ar nerimo laipsnis yra normalus ir ankstyvo-joje vaikystėje, kai vaikas susiduria su naujomis, nepatirtomis ar gąsdinančiomis situacijomis. Ši diagnostinė kategorija vartojama tik sutrikimams, pasireiškiantiems iki šešerių metų amžiaus, kurie yra neįprasti savo laipsniu ir lydimi socialinio elgesio problemų bei nėra kito, bendresnio emocijų sutrikimo (pagal TLK-10 F 41.1) dalis. Vai- kai su šiuo sutrikimu jaučia nuolatinę ar besikartojančią svetimų as-menų baimę arba šių asmenų vengia. Vaikas gali bijoti tik suaugusiųjų arba tik bendraamžių, arba ir suaugusiųjų, ir bendraamžių. Ši baimė yra susijusi su normaliu prisirišimu prie tėvų ar kitų pažįstamų asmenų. Naujų socialinių kontaktų vengimas ar baimė peržengia normalias vaiko amžiui ribas ir yra susiję su kliniškai svarbiais so-cialinio funkcionavimo sunkumais. Dauguma vaikų jaučiasi saugiau, kai jiems artimi žmonės yra šalia. Kiti vaikai bijo socialinių situacijų net ir tuomet, kai yra kartu su jiems artimais suaugusiaisiais.

Suaugusiesiems diagnozuojamos socialinės fobijos (F 40.1), kai yra bijoma ir vengiama įvairių socialinių situacijų, ypač atsidurti mažos žmonių grupės dėmesio centre, arba kai reikia susitikti su nepažįstamais žmonėmis ar ką nors atlikti žmonių akivaizdoje (pvz., dalyvauti vakarėlyje, atsakinėti klasėje, garsiai skaityti, kalbėti, valgyti kitų akivaizdoje ir kt). Šiose situacijose atsiranda įvairių vegetacinių simptomų: paraudimas, rankų virpėjimas, pykinimas, staigus poreikis šlapintis. Šie simptomai gali progresuoti iki panikos priepuolio.

8.6. Konkurencijos šeimoje tarp vaikų sutrikimas

Daugumai mažų vaikų pasireiškia tam tikras emocijų sutri-kimo laipsnis po jaunesnio (dažnai nedaug jaunesnio) brolio ar se-sers gimimo. Daugeliu atveju sutrikimas yra lengvas, tačiau kartais konkurencija ir pavydas, atsiradęs po gimimo, gali būti itin stiprus, užsitęsti ir likti nuolat, trikdyti vaiko raidą. Šiam sutrikimui būdinga:

a) konkurencija ar pavydas tarp vaikų; b) jis atsiranda per kelis mėne- sius po jaunesnio brolio ar sesers gimimo; c) yra anomalus pagal laipsnį ir/arba pastovumą ir lydimas psichosocialinių problemų. Konkurencija, pavydas gali pasireikšti nuolatinėmis varžybomis tarp brolių ar seserų dėl tėvų dėmesio ar prisirišimo; anomalumo kriterijus šiuo atveju yra neįprastas negatyvių jausmų sustiprėjimas. Sunkiais atvejais tai gali būti jaunyliui rodomas atviras priešiškumas, fizinis jo traumavimas, iš anksto planuojami pikti sumanymai ar slaptas ken-kimas. Lengvesniais atvejais tai gali pasireikšti stipriu nenoru dalin-tis, pozityvaus požiūrio trūkumu ir draugiško bendravimo nutrūkimu. Emocinis sutrikimas gali įgauti vieną iš keleto formų, dažnai su tam tikra anksčiau įgytų įgūdžių (pvz., tuštinimosi ar šlapinimosi valdy-mas) regresija ar praradimu ir tendencija elgtis kūdikiškai. Gali sutrikti miegas. Taip pat būdinga, kad vaikas dažnai bando mėgdžioti kūdikio veiklą, reikalaujančią tėvų dėmesio (pvz., maitinimas). Ben-draudamas su tėvais vaikas labiau konfrontuoja ar priešgyniauja, padaugėja jo įniršio priepuolių ir nerimo, liūdesio ar socialinio atsi-ribojimo diforinių būsenų. Dažnai daromas spaudimas tėvams, norint sulaukti jų dėmesio.

8.7. Gydymas, prognozė, patarimai

Taikomas psichoterapinis gydymas (kognityvinė elgesio, psichodinaminė, žaidimų, meno terapija) ir, esant reikalui, medika-mentinis (serotonino reabsorbcijos inhibitoriais, antidepresantais, benzodiazepinais, buspironu). Svarbu vengti vaiko nerimą keliančių stresorių.

Prognozė geresnė tais atvejais, kai sutrikimai nedidelio laipsnio, kartu nėra komorbidinių sutrikimų. Nerimo sutrikimai gali keistis vaikui augant. Pastebėta, kad nerimo sutrikimų turintys vaikai turi tam tikrų temperamento ypatumų: kūdikystėje būna labai jautrūs, o ankstyvoje vaikystėje jų elgesys būna prislopintas, bendraudami jie

60 57

objektyvios realybės“ (D.W.Winnicott). Vieni svarbiausių dalykų šiame vaiko raidos tarpsnyje yra simbolinis žaidimas bei fantazavi-mas. Simbolinis žaidimas turi paslėptą turinį. Žaidime vienas objek-tas pakeičia kitą, daiktui ar žmogui priskiriama viena ar kita savybė, kreipiamasi į šiuo metu nesantį daiktą, asmenį ar reiškinį. Dažnai vai-kams įdomiau žaisti su vyresniais vaikais nei su suaugusiaisiais, nes vaikams lengviau fantazuoti.

D. W. Winnicott aprašė, kad vadinamasis tranzitinis objek-tas (nosinėlė, paklodės skiautė, žaisliukas, kurį vaikas turi prieš užmigdamas ir visur nešiojasi) yra pirmasis vaiko kūrinys, kurį jis susikuria savo nesaugumui, nerimui ir baimei išoriniame pasaulyje sumažinti, tai lyg mamos dalies perkėlimas į tą daiktą (kuris labai arti-mas, mielas, primena mamą). Aplinkiniams tai labai svarbu suprasti ir tinkamai reaguoti. L. L. Hay (1991) rašė, jog būtų puiku, jeigu prie kiekvienos ligoninės lovos tupėtų žaislinis meškiukas, kad viduryje nakties mažas vaikas, pasijutęs vienišas ir išsigandęs, galėtų jį apsi-kabinti.

Svarbu parinkti vaikams tinkamus žaislus, atsižvelgiant į vai-ko amžių, poreikius, žaislų medžiagas, kokybę ir patį žaislo pobūdį. Namuose žaislų vaikai neturėtų turėti per daug. Taikant žaidimą kaip terapijos priemonę, svarbu pasirūpinti, kad vaikai turėtų platų spek- trą žaislų, kad galėtų žaisti įvairiausias gyvenimo situacijas.

Žaidimai vaikui leidžia tyrinėti pasaulį, išreikšti savo vidinę savijautą, susikaupusius jausmus, eksperimentuoti, išbandyti įvairius vaidmenis, personažus ir pan. Žaidimai gali būti diagnostinė priemo-nė, leidžianti geriau suprasti vaiką ir jo išgyvenimus, terapinė, kai vaikas ieško, perduoda jam svarbius konfliktus ir ieško jų sprendimo būdų. Žaidimas gali padėti ir užmegzti kontaktą su vaiku.

Žaidimų pobūdis vaikui augant keičiasi. Kūdikystėje ir ankstyvo-joje vaikystėje žaidimai – vaiko gyvenimo išraiškos forma. Vyrauja judesio ir funkcinis žaidimas, atitinkantis J. Piaget sensomotorinės raidos stadijos aprašymą. Žaidimas vaikui yra galimybė įvaldyti

Laisva kūryba formuoja vaiko sugebėjimą išreikšti ir perteikti savo jausmus, idėjas, skatina eksperimentuoti, o kartu ir pajusti bei suprasti meninę kūrybą, meninę raišką. Tai būdas rasti ir pažinti savo vidines kūrybines galias, pažadinti „vidinį žinojimą“, padedantį intui-tyviai rasti kylančių problemų sprendimo būdus. Kartu tai ramina, sumažina susikaupusį nerimą, įtampą, atpalaiduoja.

Piešiant svarbu kūrybinis procesas, ne rezultatas. Svarbu su-kurti saugią, jaukią aplinką, kuri leistų vaikui pasijusti reikšmingam, sudarytų sąlygas įsiklausyti į save, būti savimi, atsipalaiduoti, o kartu ir komunikuoti su aplinkiniu pasauliu. Svarbus aspektas – pagarba vaikui, jo saviraiškai, kūrybiniam procesui.

Piešimas – tai tarsi kelionė į savo išgyvenimų pasaulį, kurios metu ugdoma ir brandinama asmenybė, jai suteikiama stiprybės ir laisvės. Kartu tai būdas, leidžiantis aplinkiniams geriau suprasti ir pajusti vaiko vidinių išgyvenimų pasaulį, kurio žodžiais perteikti jis dažnai nesugeba ar nemoka. Tai tarsi specifinis vaiko ar paauglio ko-munikacijos su aplinka ir jį supančiais žmonėmis būdas, kurį reikėtų stebėti ir analizuoti, lanksčiai panaudoti terapijos procese.

Dažnai piešimas yra labai gera ir tinkama priemonė užmegzti kontaktui su vaiku ar paaugliu, sumažinti nerimą ir baimes naujoje, nepažįstamoje situacijoje. Kartu tai puiki bendravimo priemonė, nes piešdamas vaikas perteikia savo būseną, nurimsta. Vaikui piešinys padeda geriau atskleisti savo vidinį pasaulį, jam tampa lengviau kalbėti, pasakoti apie piešinį (ir kartu netiesiogiai apie save). Vaikai dar ne-sugeba, o paaugliai dažnai dėl maištavimo ar kitų emocinių priežas-čių nenori suformuluoti savo problemos. Piešimas padeda tą problemą perteikti ir formuluoti, vyksta emocijų ir vidinės būsenos projekcija į išorę. Piešiniai padeda pažinti vaiko emocinę būseną ir vykstančius jos kitimus. Pasiūlyti vaikui piešti yra labai tinkamas būdas, ypač tose situacijose, kai vaikas nekalba, nenori ar negali kalbėti. Būtina atsižvelgti į situaciją, kurioje vaikas piešė, ir vaiko amžių. Vaikų piešiniai, kaip ir vystydamasis žmogus, pereina tam tikras stadijas.

58 59

judesius, lavinti pusiausvyrą, pajausti savo kūno ribas, o kartu ir supratimas, kad nuo tavo darymo, nedarymo, noro ir pan. daug kas priklauso. Vaikas atranda ir tyrinėja ryšį su aplinka. 1–1,5 metų vai-kai dažnai ką nors daro, kol jiems pavyksta, o tada tampa nebeįdomu. Lavinami erdvės, figūros pamato, erdvinės padėties, dydžio, formos suvokimas, rankos ir akies koordinacija, išradingumas, mokoma ieškoti kylančių problemų sprendimo. Palaipsniui atsiranda priežasties – pasekmės ryšio suvokimas. Vėliau, maždaug 2–2,5 metų amžiuje, pradedami žaisti konstrukciniai, simboliniai žaidimai, atliekami tam tikri vaidmenys, lavinama fantazija, kūrybinis mąstymas. Vaikas žaisdamas naudoja įvairius simbolius, žaislus, žaisdamas dar kartą išgyvena pagrindines savo gyvenimo situacijas (žvėrelių, lėlių gyvenimas, liga, ėjimas į svečius, namų gyvenimo situacijos, įvairios pasakos ir pan.), varijuoja, ieško sprendimų, turi galimybę per žai- dimą atsiskleisti, komunikuoti su aplinkiniais. Žaisdamas vaikas gali išreikšti savo emocijas, mąstymą, įgyti patirties susipažindamas su įvairių personažų elgesio, jausmų, reagavimo, mąstymo, sprendimų įvairove. Šiame amžiuje svarbu saugios ir tinkamos erdvės žaidi- mams sukūrimas, kontakto su vaiku formavimas, kalbos lavinimas, saviraiškos skatinimas, savivertės jausmo stiprinimas, priimančios, palaikančios erdvės bei ribų nustatymas. Dažnai akcentuotina žai- dimo struktūra: pradžios, vidurio, pabaigos įvardinimas, laiko rėmai ir pan. Vaikui svarbu bendravimo su suaugusiaisiais ir kitais vaikais įgūdžių lavinimas, savo vietos, vaidmens, tinkamo bendravimo pagal situaciją radimas. 5-8 metų amžiuje pradedami žaisti žaidimai pagal taisykles. Formuojasi suvokimas, kas yra planavimas ir savo plano įgyvendinimas, kito asmens įsileidimas ar neįsileidimas į žaidimą, taisyklės, susitarimai, jų laikymasis. Tai labai svarbu socialinių įgūdžių formavimuisi. Pradžioje dominuoja judrūs žaidimai, pvz., suskaičiuoti iki 3, 10 ir tada ką nors veikti, ir pan. Vaikai žaidžia dieną ir naktį, slėpynes, žaisdami brėžia linijas, mokosi sulaukti savo eilės, laikytis susitarimų, laimėti, pralaimėti. Palaipsniui atsiranda ir komandinis žaidimas, išmokstama būti komandos nariu.

9.2. Piešimas

Laikas nuo laiko vaikai išreiškia norą piešti – laisvai, spontaniškai, lyg pajutę vidinį norą kurti, vaizduoti, pasakoti, paro-dyti ir suvokti. Piešiant, kuriant vyksta vidinio pasaulio bei išorinio vaiką supančio pasaulio (su savo taisyklėmis, nuostatomis bei reikala-vimais) susidūrimas. Piešimas bei įvairaus kitokio pobūdžio kūrybinė veikla teikia džiaugsmo, skatina saviraišką, pasitikėjimą savimi ir yra labai tinkamas būdas dvasiniams konfliktams ir žaizdoms gydyti.

Vaikas iš aplinkos gauna labai daug informacijos, reikalavimų ir pan., ir visų šių intervencijų kryptis yra į vaiko pasaulį, t.y. iš išorės į vidų. Piešiant kryptis – iš vaiko vidaus į išorę. Pats piešimo pro-cesas yra terapinis, piešdamas vaikas ieško šių dviejų pasaulių susi-lietimo būdų, jų tarpusavio santykio, balanso, tyrinėja, išreiškia save išoriniame pasaulyje, ieško savo vidinio pasaulio projekcijos išorėje.

64 61

Svarbu vaiko raidos, piešinio raidos ir meninės raiškos supratimas.Svarbu suprasti vaikų ir suaugusiųjų psichinio funkcionavimo

dėsningumus, integralias psichikos sudedamąsias dalis - sąmonę, presąmonę, pasąmonę, jų tarpusavio sąveikas, dinamiką. Simboliai yra labai galingas instrumentas, kurį galima panaudoti gydant emoci-nius sutrikimus. Simbolis gali būti žodinis ir vaizdinis, abi šios formos skatina viena kitos atsiradimą ir tarpusavio sąveiką. Žodis gali sukurti vaizdinį, ir atvirkščiai. Piešimas – tai lyg žaidimas su savo vidiniu pasauliu išorėje. Piešiant ir analizuojant simbolius priartėjama prie svarbių ar konfliktinių sričių.

Vaikams iki 3 metų svarbiausia yra kūno pojūčiai, veiksmas ir vaizdiniai, todėl žodžiais išreikšti savo vidinių išgyvenimų maži vai-kai nesugeba. Labai tinkama yra kūno, muzikos, dramos, dailės terapi-ja – dirbant su vaikais ir suaugusiaisiais, ypač kai norima perprasti emocinę patirtį ankstyvajame amžiuje, surasti ryšį tarp vidinio pa-saulio ir jo išraiškos išorėje.

Pozityvūs auklėjimo metodai skatina vaikus reikšti savo po-reikius, nuomonę, bendrauti, o kartu ir moko derintis prie kitų aplinkinių, būti geranoriškiems. Jie turi jausti, kad tėvai jiems nustato leistino elgesio ribas, nuosekliai laikosi savo reikalavimų. J. Gray (1999) aprašė principus, kuriuos svarbu įskiepyti vaikams: 1. Gali būti kitoks nei visi. 2. Gali klysti. 3. Gali rodyti neigiamas emocijas. 4. Gali daug norėti. 5. Gali prieštarauti, bet nepamiršk, kad tėtis ir mama yra šeimininkai. Kartu J. Gray išskyrė keletą svarbių pozityvaus auklėjimo priemonių: atlaidumas kitiems ir sau, daliji-masis jausmais, mokėjimas laukti atpildo, savigarba, kantrybė, at-kaklumas, pagarba kitiems ir sau, paslaugumas, mokėjimas užjausti, pasitikėjimas savimi ir sugebėjimas jaustis laimingam. Jis pabrėžė, kad meilė ir parama padeda vaikams normaliai vystytis. M. Molic-ka pažymėjo, kad vienišumas yra mūsų dienų liga, ir atsakomybė už tai tenka tik suaugusiesiems. Jeigu vaikas, net būdamas materialiai aprūpintas, nepatiria meilės, saugumo ir pripažinimo, jis negali

62 63

9.3. Pasakos ir knygos

Vaikams labai reikalingi vakariniai užmigimo ritualai, jų sukūrimas namuose (ženklai, kad jau reikia praustis, persirengti, kloti lovą, lopšinė, pasaka, pasikalbėjimas, paglostymas ir pan.). Tai didina saugumo, ramybės, šeimos narių tarpusavio artumo jausmus.

Skaitant plečiasi vaiko pasaulio pažinimas, kalbos formavi-masis, lavinama vaizduotė, prieš akis iškyla įvairūs vaizdiniai (savo sukurti, nepakartojami, individualūs). Vaikas susitapatina su įvairiais herojais, išgyvena įvairiausius nuotykius ir situacijas, kartu mokosi pasakoti, pavaizduoti, perteikti. Skaitydamas ar vartydamas knygelės puslapius, vaikas gali atversti juos atgal, sugrįžti, apžiūrėti, kažką prisiminti, patikrinti, vėl versti į priekį ir pan. Tai ištisas vidinis pro-cesas, kai išgyvenama knygelėje pasakojama istorija ir peržiūrimi paveikslėliai.

Anot M. Molickos (1999), pasakos – vaikui artimiausi kūriniai, kuriuose realus pasaulis pinasi su išgalvotu ir kuria jam suprantamą tikrovę. Pasakose vaikas susipažįsta su nerimą keliančiomis situaci-jomis ir randa puikių pavyzdžių, kaip spręsti problemas, sumažinti baimę. Pasakose perteikiamos ir padedamos suprasti taisyklės, kurių laikosi žmonija. Vaikas susipažįsta su žmonių siekiais ir tikslais, su-vokia būties prasmę, mokosi tinkamo elgesio, moralės ir elgesio normų, kurių iš jo tikimasi. Pasitelkus pasakas galima vaikui padėti įveikti emociškai sunkias situacijas. Iš pasakų vaikai mokosi taisyklių, tinkamo elgesio, sužino daug drąsos, kilnumo, gėrio pavyzdžių. Vaikas ne tik mokosi suprasti tikrovę, bet ir sužino, kaip ją pakeisti. Pasakų pasaulis paklūsta gėrio, kuris visada laimi, taisyklėms. Laiminga pabaiga suteikia vaikui, kuris jaučiasi tos pasakos dalyviu, malonų sėkmės pojūtį. Pasakos leidžia tapatintis su herojumi, kaskart pa-tirti naujų nuotykių ir emocijų. Vaikas dažnai tapatinasi su pasa-kos veikėjais, perima jų moralės nuostatas, mąstymo ir veikimo būdus, žavisi teigiamais herojais, jų savybėmis. Kartu vyksta ir savo

tapatybės paieška, ieškoma atsakymo, kas aš esu ir kuo norėčiau būti.

Pasakose matoma magiška tikrovė, labai artima vaiko mąsty-mui ir pasaulio suvokimui, sužmoginami negyvi daiktai, atrandamas gyvūnų ir žmonių bendrumas, savitarpio pagalba. Pasakos žadina vaiko jautrumą gyvūnams, atidumą personifikuotiems daiktams bei augalams. Vaikas suvokia, kad veiksmas vyksta sąlyginiame pasau-lyje, tačiau magiška pasakos situacija išlaisvina vaizduotę, emocijas ir padeda sumažinti ir įveikti baimę. Jam patinka bijoti tada, kai žino, kad po valandėlės viskas baigsis gerai. Vaikas tampa jautrus blogiui, neteisybei, skausmui. Skaitydamas pasakas, jis gali netiesiogiai pa-tenkinti savo poreikius – pasijusti mylimas, priimamas, pripažįstamas, saugus.

Vaikui sunku kalbėti apie save, apibūdinti savijautą. Tapatin-damasis su įvairiais knygų herojais, jis gali lengviau pažinti ir įvar-dinti savo jausmus. Vaikui lengviau perteikti svarbius dalykus, kalbant apie personifikuotą žaisliuką, gyvūną, kitą vaiką ir jo istoriją. Tuomet jam lengviau pasakoti apie tų personažų savijautą (o kartu ir savo). Kalbantis su vaiku galima padėti jam susigaudyti savo jausmuose ir netiesiogiai rasti įvairių problemų sprendimo būdų.

9.4. Auklėjimo taktika

Kai tėvai nesupranta vaikų poreikių, jie neįstengia duoti savo vaikams to, ko jiems reikia. Vien meilės ir priežiūros nepakanka, reikia tinkamo bendravimo, kuris keičiasi vaikui augant. Neišspręsti emociniai konfliktai tam tikrais amžiaus periodais, arba tėvų vaikys-tės raidos fazėse vėl tampa aktualūs tuomet, kai jų vaikas būna tokio pat amžiaus. Tai ir kliuviniai, ir galimybės tėvams pagerinti ar išspręs-ti užstrigusią situaciją. Širdies žaizdas, emocinius skaudulius, vidinius konfliktus gydo ne laikas, o veiksmai, pažinimas, įžvalgos, aktyvus keitimas.

68 65

normaliai bręsti. R. Campbell (1999) rašė, kad akių kontaktas – efek-tyviausia priemonė perduoti savo vaikui meilę. Nors dauguma tėvų įsitikinę, kad jie meilę reiškia akių kontaktu, tyrimai rodo, kad taip nėra.

I. Brochmann (1979) rašė: „Jei bendrausime su vaikais ir nuoširdžiai įsijausime į jų būtį, imsime nujausti, kas jiems yra. Ypač jei pavyks pamiršti visą išankstinį savo žinojimą ir tiesiog klausyti bei atidžiai stebėti. Tada prieš mus atsivers visiškai naujas pasaulis. Pasaulis be politinių ir religinių įsitikinimų, tačiau didingas savo besąlygišku pasitikėjimu. Viskas čia vyksta dėsningai, tam tikra tvar-ka, tačiau yra vietos ir netikėtumams“.

Kad ir kokio amžiaus vaikas būtų, jam reikia gairių, kurios padėtų susiorientuoti, pakankamai laisvės žaidimams, mokymui-si, tyrinėjimams ir eksperimentams, kad galėtų bręsti kaip stipri ir pilnavertė asmenybė. Tinkamą erdvę ir ribas nubrėžti, išlaikyti ir keis-ti vaikui augant – sunki užduotis tiek tėvams, tiek pedagogams. Svar-bus tėvų ir su vaiku dirbančių pedagogų tarpusavio supratimas, nuo-seklumas, geranoriškumas, abipusė pagarba ir bendradarbiavimas.

Labai svarbu nuolat kalbėtis su vaiku, aptarti jam kylančius neramumus, neaiškumus, palaikyti artimą bendravimą ir kontaktą, ir, aišku, keisti bendravimo pobūdį ir formas vaikui augant. Kalbėjima-sis su vaikais – tai ypatingas menas, turintis savas taisykles ir prasmes. Atitolimas, susvetimėjimas šeimoje prilyginamas pragarui, panašios į pragarą (ypač vaikams) ir situacijos ugdymo įstaigose, kai nėra tarpusavio supratimo ir neieškoma susikalbėjimo būdų tarp vaikų ir pedagogų. Namai yra pirmoji vaiko mokykla, bet ateina laikas vaikui socializuotis, ir ugdymo įstaiga, darželis, mokykla tampa antrais na-mais, galimybe bendrauti, mokytis pažinti žmones, bendruomenę ir būti pilnaverte jos dalimi.

Visi tėvai nori, kad jų vaikai būtų saugūs ir laimingi. Niekas sąmoningai nesistengia padaryti savo vaiką baikštų, drovų, netaktiš-ką, nepakenčiamą. Tačiau augdami vaikai įgyja ir nepageidaujamų

ed by Rutherford R.B., Quinn M.M., Mathur S.R., The Guilford Press, 2004. 18. Hebb D.O. Essay of mind. – Hillsdale, NJ: Erlbaum, 1980.19. Izard C.E. Human emotions. – New York: Plenum Press, 1977.20. Izard C.E. Facial expressions and the regulation of emotions//

Journal of Personality and Social Psychology, 1990, Nr. 58, p. 487-498.21. James J. W., Friedman R. su Matthews L.L. Kai sielvartauja vai-

kai. – Vilnius: Tyto Alba, 2007.22. Jacobs D.M., JakobsR. G.. Tvardykitės: kaip tėvai turi bendrauti

su vaikais. – Kaunas, Šviesa, 2001. 23. Kaplan G.I., Sedok B. Dž. Kliničeskaja psichiatrija, I-II tomai. -

Maskva, Medicina, 1999. 24. Karalienė V. Vaikų, patyrusių smurtą, sveikatos sutrikimai ir jų

klinikinė išraiška// Pediatrija, 2008, Nr.34.25. Lazarus R.S. On the primacy of cognition // American Psicholo-

gist, 1984, Nr. 39, p. 124-129.26. Lazarus R.S. Theory-based stress measurement // Psychological

Inquiry, 1990, Nr. 1, p. 3-13.27. Lesinskienė S. Ligos ir hospitalizacijos įtaka vaiko emocinei rai-

dai // Medicinos teorija ir praktika, 2001, Nr.4 (28), p.220-222.28. Lesinskienė S., Sidaravičiūtė I., Rudzinskaitė J. Vaikų auklėjimo

būdų ir požiūrio į vaiką tyrimas // Medicinos teorija ir praktika, 2002, Nr.4 (32), p. 287-290.

29. Lesinskienė S., Jegorova N. Moksleivių požiūrio į televizijos lai-das tyrimas // Visuomenės sveikata, 2004, Nr.2(25), p. 31-34.

30. Lesinskienė S., Mickevičiūtė D. Vaikų, sergančių onkohematologinėmis ligomis, emocinė būklė ir jų piešiniai // Pediatrija, 2005, Nr.14, p.54-61.

31. Lesinskienė S., Malyško K., Beliajevaitė G. Vaikų baimės pradinėse klasėse // Medicinos teorija ir praktika, 2005, Nr. 3 (43), p. 185-188.

32. Lesinskienė.S., Pūras D. Vaikų elgesio ir psichikos sutrikimai // Vaikų ligos – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2005, p. 583-705.

33. Myers D.G. Psichologija. – Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2000.

66 67

bruožų, o kai kurie ima jaustis ypač nesaugūs, neišmoksta mylėti sa- vęs ir kitų. Linkime tėvams ir pedagogams nustatyti pozityvius auklėjimo ir bendravimo su vaikais tikslus ir pasirinkti tinkamus metodus šiems tikslams pasiekti.

10. LITERATŪRA

1. Andrikienė L., Laurinaitis E., Milašiūnas R. Psichoanalitinė psi-choterapija. – Vilnius: Vaistų žinios, 2004.

2. Beck A.T. Kognityvinė terapija ir emociniai sutrikimai. – Vilnius: Via Recta, 2005.

3. Bokemiūlis J. Neramus vaikas. – Vilnius: Lietuvos Valdorfo peda-gogikos centro leidykla, 2001.

4. Brochmann I. Vaikų piešinių paslaptys. – Vilnius: Presvika, 2004. 5. Brochmann I. Ar skriaudžiame savo vaikus? Vilnius:

Presvika, 1999.6. Campbell R. Vaikai pavojuje: kaip padėti vaikui nugalėti pyktį. –

Kaunas: Sidabrinis trimitas, 2000.7. Chapman G., Campbell R. 5 vaikų meilės kalbos. – Kaunas: Sidab-

rinis trimitas, 2001.8. Dilingas H., Reimeris Ch. Psichiatrija ir psichoterapija. –

Vilnius: Avicena, 2000.9. Furst M. Psichologija. – Vilnius: Lumen, 1998. 10. Gauthier L. Trečiojo tūkstantmečio vaikai. – Vilnius:

Presvika, 2001.11. Grakauskaitė-Kodikienė E., Jonutienė G. Pagalba šeimai – tėvys-

tės įgūdžių ugdymas. – Vilnius: IĮ „Jusida“, 2007.12. Gray J. Vaikai kilę iš dangaus. – Vilnius: Alma littera, 2001.13. Grace J. Craig. Human Development, Prentice-Hall, Inc. 1996,

(vertimas į rusų kalbą: Psichologija razvitija, Piter, 2001) 14. Ginott H.G. Tarp tėvų ir vaiko. Nauji senų problemų sprendimai.

– Vilnius: Via Recta, 1999.15. Giedrienė R., Grudzinskas J., Navaitis G. Vaikų psichologinis

konsultavimas. Valstybinis psichikos sveikatos centras. – Vilnius: Presvika, 1999.

16. Goleman D. Emocinis intelektas. – Vilnius: Presvika, 2007.17. Handbook of reseach in emotional and behavioral disorders. Edit-

6970

Lesinskienė, Sigita, Karalienė, VirginijaLe314 Emocinės raidos įtaka tolimesniam vaiko asmenybės vys-

tymuisi / Sigita Lesinskienė, Virginija Karalienė. – Vilnius; Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras, Printėja, 2008 - 70 p.

ISBN 978-9955-902-08-9

Metodinės rekomendacijos pedagoginių psichologinių tarnybų specialistams, ikimokyklinio ugdymo pedagogams, tėvams.

UDK 159.927(474.5)

EMOCINĖS RAIDOS ĮTAKA TOLIMESNIAM VAIKO ASMENYBĖS VYSTYMUISI

ŠVIETIMO IR MOKSLO MINISTERIJASPECIALIOSIOS PEDAGOGIKOS IR PSICHOLOGIJOS CENTRAS

Leidinyje panaudoti ikimokyklinio amžiaus vaikų piešiniai

Leido ir spausdino UAB “Printėja”, Vytauto Didžiojo g. 114b, Kaišiadorys

34. Molicka M. Terapinės pasakos. – Vilnius: Vaga, 2007.35. Nitsch C., von Schelling C. Kaip nustatyti vaikams leistino elge-

sio ribas. – Vilnius: Presvika, 1999.36. Nitsch C. Netrukus viskas bus gerai. – Vilnius: Presvika, 2000.37. Plužek Z. Pastoracinė psichologija. – Vilnius: 1996.38. Pikūnas J., Palujanskienė A. Asmenybės vystymasis. – Kaunas:

Pasaulio lietuvių kultūros mokslo ir švietimo centras, 2000.39. Pileckaitė-Markovienė M., Nasvytienė D., Bumblytė D. Vysty-

mosi psichologija vaikystėje. – Vilnius: Enciklopedija, 2004.40. Phobias. A Handbook of theory, reseach and treatment. Edited by

Davey G.C.L. John Willey & Sons, 1997. 41. Rogge J.U. Tėvai nustato ribas. – Vilnius: Alma littera, 2005.42. Rutter M., Taylor E. Child and Adolescent Psychiatry, fourth edi-

tion, Blackwell Publishing, 2002. 43. Rudolph Schaffer H. Social Development. Blackwell Publishers

Ltd, 2001.44. Snyder M., Snyder R., Snyder JR. Vaikas tampa asmenybe. – Vil-

nius: Žmogaus studijų centras, 2002. 45. Tarptautinė ligų klasifikacija TLK-10. Psichikos ir elgesio sutriki-

mai. – Kaunas: Medicina, 1997. 46. Turk J., Graham Ph., Verhulst F. Child and Adolescent Psychiatry,

a Developmental Approach. – Oxford: University Press, 4th ed., 2007.47. Zajonc R.B. Feeling and thinking: Preferences need no inferences.

// American Psichologist, 1980, Nr. 35, p. 151-175.48. Zajonc R.B. On the primacy of affect. // American Psichologist,

1984, Nr. 39, p. 117-123.49. Zambacevičienė E.P. Vaiko psichologinis pažinimas. – Šiauliai:

VšĮ Šiaulių un-to leidykla, 2006.50. Žukauskienė R. Raidos psichologija. – Vilnius: Margi raštai,

2001.51. Winnicott D.W. Vaikas, šeima ir išorinis pasaulis. – Vilnius: Via

Recta, 2000.

emocinės raidos įtaka tolimesniam vaiko asmenybės vystymuisi

Documents