Džiugių švenčių!2014/4

Kai

na 8

,60

Lt

STATYBA ANT VANDENS: TIKROS IR MENAMOS KLIŪTYS

DIRBTINĖ SALA ŠALIA KLAIPĖDOS: AR IDĖJAI LEMTA VIRSTI KŪNU?

BETONAS, BAKTERIJOMIS GYDANTIS PLYŠIUS KONSTRUKCIJOSE

KOKĮ VANDENĮ GERSIME?

SPECIALUS PASIŪLYMASAUKŠČIAUSIOS KOKYBĖS PLIENINĖMS STOGŲ DANGOMS

-20%

Pasiūlymas galioja nuo 2014 03 20 iki 2014 05 31,užsakant ne mažiau nei 30 m2.

Šios dangos padengtos specialiai plieniniams stogams Ruukki sukurtais, itin atspariais mechaniniam bei atmosferos poveikiui polimerais PURAL® ir PURAL® MATT, joms suteikiama 50 metų techninių ir 20 metų estetinių savybių garantija, o spalvų paletė – dabar dar gausesnė.

Adamante®Monterrey®

PremiumRuukki Classic®

www.ruukkistogas.lt

Daugiau informacijoswww.ruukkistogas.ltarba teiraukitės tel. (8 5) 232 2315.DIZAINO IDĖJOS

Dumblo utilizacija

„sludge2energy GmbH“Industriepark Erasbach A1

92334 Berchingas, Vokietija

Tel. +49 8462 201-0Faks. +49 8462 201-810El. p. info@sludge2energywww.sludge2energy.de

Privalumų apžvalga→ Kombinuota džiovinimo ir terminė nuotekų dumblo utilizacija deginimo reaktoriuje.

→ Modulinis vienos linijos sistemos projektavimas (našumas – nuo 2500 iki 10 000 t SM/m), taikomas nuotekų valykloms su gyventojų ekvivalentu (GE) nuo 150 000 iki 600 000.

→ Autonominė deginimo ir džiovinimo sistema, nereikalaujanti jokios išorinės terminės energijos.

→ Mažos investicijos ir eksploatavimo išlaidos dėl optimalios terminio džiovinimo ir utilizavimo koncepcijos bei kompaktiško dizaino.

→ Optimalus nuotekų dumblo tūrio ir masės sumažėjimas.

→ Mažesnės nuotekų dumblo transportavimo išlaidos.

→ Ilgalaikių išlaidų ir dumblo utilizavimo pastovumas.

→ Antrinių žaliavų, kurios, pavyzdžiui, gali būti naudojamos statyboje, gamyba.

→ Sausasis išmetamų dujų valymo procesas, nenaudojant vandens ir nesusidarant nuotekoms.

→ Mažesnė nei nustatytos ribos tarša (pavyzdžiui, „BImSch“, „TA Luft“).→ Naudojamas minimalus plotas.

→ Veikimo laikas – 8000 val./m.

→ Visiškai automatinis veikimas 24 val./d., 7 d./sav.

→ Platus pritaikymas utilizuojant nuotekų dumblą.

→ Nuotekų dumblo pelenų, prisotintų fosforo, gamyba, suteikianti galimybę susigrąžinti fosforą.

TEIKIAMOS PASLAUGOSKompanija „sludge2energy GmbH“ siūlo novatorišką dumblo utilizavimo koncepciją, kuri apima kompetentingą paramą visuose projekto etapuose, pritaikytą speci� niams reikalavimams ir klientų poreikiams:

→ Koncepcijos kūrimas ir įgyvendinimas.→ Finansavimas.→ Parama eksploatuojant.→ Techninė parama.→ Eksploatacija.→ Visapusiškas įrenginių tiekimas, montavimas, paleidimas ir derinimas.→ Statyba iki rakto.

UAB „Biastra plius“, Žadeikos g. 20-1, LT-06321 Vilnius, el. p. info@biastraplius.lt

Patį natūraliausią ciklą – iš žemės į žemę – naudoja bendrovė „Biastra plius“, prieš aštuonerius metus apsiėmusi spręsti Vilniaus mieste susikaupiančio nuo-tekų dumblo problemą.

Greta dumblo apdorojimo įrenginių Vilniaus nuotekų valykloje įrengtoje aikštelėje „Biastra plius“ į kompostą kasmet perdirba kelias dešimtis tūkstančių tonų dumblo. Toks sprendimas ne tik žalesnis, bet ir pigesnis, naudin-gesnis nei dumblo džiovinimas bei deginimas, tvirtina „Biastra plius“ specialistai.

Iš „Biastra plius“ tvarko-mos aikštelės į ūkininkų laukus, miesto parkus, gėly-nus, pakelėms, karjerams ir sąvartynams apželdinti po 8–12 savaičių trunkančio perdirbimo ciklo iškeliauja kokybiškas geros struktūros kompostas. Tiesa, dalį potencialių komposto naudotojų klaidina prasta į laukus dar neseniai vandentvarkos įmo-nių vežto neapdoroto dumblo reputacija – blogas kvapas ir kenksminga sudėtis, nors perdirbtas dumblas neturi nė vienos šių ydų.

Kompostas teturi švelnų miško paklotės kvapą, o aukš-toje, daugiau kaip 70 laips-nių atviruose kaupuose pa-siekiančioje temperatūroje žūva visi patogenai, nebelie-ka nei salmonelių, nei kolio bakterijų, taip pat susiriša sunkieji metalai – tada jie taip lengvai nepatenka į au-galus, kaip patektų iš dum-

blo. Be to, kompostas tikrinamas laboratoriškai.„Tai privaloma – ūkininkai veža kompostą į laukus, tad

turi teisę žinoti, ar veža saugų produktą“, – sakė bendrovės „Biastra plius“ plėtros vadybininkas Domantas Tracevičius. Jis įsitikinęs, kad brangstant mineralinėms trąšoms, kurių kainodara susijusi su naftos ir dujų kainomis, kompos-tas yra vis patrauklesnė alternatyva. Ūkininkai iš „Biastra plius“ įsigytu kompostu dažniausiai tręšia grūdines kultū-ras. D. Tracevičius atkreipė dėmesį, kad jis puikiai tinka ir energiniams miškams tręšti, taip pat kaip mulčius.

Kelią į „Biastra plius“ bioskaidžių atliekų kompostavimo aikštelę žino Vilniaus botanikos sodo, Vingio parko, kitų miesto želdinių tvarkytojai – čia jie, kaip ir privatūs „Vil-niaus vandenų“ abonentai, gali nemokamai pasiimti rei-kiamą kiekį komposto.

PROBLEMIŠKAS DUMBLAS PAVERČIAMAS NAUDINGU KOMPOSTU

„Biastra plius“ kultivuojama kom-postavimo aikštelė sprendžia dar vie-ną sostinės pro-blemą – čia nemo-kamai priimamos

įvairios žaliosios atliekos: šakos, lapai, įvairi me-diena, žievė, žolė, šiaudai, kurios čia pat panaudo-jamos komposto mišiniui paruošti. Žaliosios atlie-kos atvežamos ne tik iš miesto parkų, skverų – jų atgabena ir gyventojai.

„Biastra plius“ komanda neabejoja, kad neto-limoje ateityje iš pri-vačių namų ar dau-giabučių bus galima rinkti atskiras maisto atliekas. Šiek tiek pa-tobulinus dabartinę kompostavimo infras-truktūrą, būtų galima kompostuoti ir virtuvės atliekas.

Šiemet Lietuvoje pradėjo veikti dar devynios ma-žesnės kompostavimo aikštelės, kurias eksploatuoja vandentvarkos įmonės. Jų tvarkymas – vietos van-dens tiekimo įmonių rūpestis. Bendrovės „Biastra plius“ specialistai neabejoja, kad pirma žiema šios

srities naujokams ne-bus paprasta. „Šaltu oru dirbti atvirų kau-pų aikštelėse nėra paprasta. Prireikia ne vienų metų, kad dar-bas vyktų sklandžiai ir efektyviai. Žiemą net struktūrinės medžia-

gos gauti nėra paprasta“, – pripažino D. Tracevičius. „Biastra plius“ aikštelėje darbai visu tempu vyksta iki -20 laipsnių temperatūros.

Bendrovė „Biastra plius“ naujiems kolegoms siūlo ne tik konsultacijas, bet ir konkrečią pagalbą. „Esa-me pasirengę perimti visus darbus nuo dumblo priėmimo iki komposto atidavimo. Dėl sukauptos patirties galime tvarkytis labai efektyviai ir prisiimti visą atsakomybę, susijusią su dumblo kompostavi-mu. O vandentvarkos įmonės turi ramiai dirbti savo tiesioginius darbus“, – sakė D. Tracevičius. Gebėjimą organizuoti darbus bendrovė ką tik įrodė Švenčio-nėliuose – prieš dvejus metus įsteigusi naują kom-postavimo aikštelę, „Biastra plius“ jau gali pateikti vertinti pagamintą produkciją.

Dumblo utilizacija

„sludge2energy GmbH“Industriepark Erasbach A1

92334 Berchingas, Vokietija

Tel. +49 8462 201-0Faks. +49 8462 201-810El. p. info@sludge2energywww.sludge2energy.de

Privalumų apžvalga→ Kombinuota džiovinimo ir terminė nuotekų dumblo utilizacija deginimo reaktoriuje.

→ Modulinis vienos linijos sistemos projektavimas (našumas – nuo 2500 iki 10 000 t SM/m), taikomas nuotekų valykloms su gyventojų ekvivalentu (GE) nuo 150 000 iki 600 000.

→ Autonominė deginimo ir džiovinimo sistema, nereikalaujanti jokios išorinės terminės energijos.

→ Mažos investicijos ir eksploatavimo išlaidos dėl optimalios terminio džiovinimo ir utilizavimo koncepcijos bei kompaktiško dizaino.

→ Optimalus nuotekų dumblo tūrio ir masės sumažėjimas.

→ Mažesnės nuotekų dumblo transportavimo išlaidos.

→ Ilgalaikių išlaidų ir dumblo utilizavimo pastovumas.

→ Antrinių žaliavų, kurios, pavyzdžiui, gali būti naudojamos statyboje, gamyba.

→ Sausasis išmetamų dujų valymo procesas, nenaudojant vandens ir nesusidarant nuotekoms.

→ Mažesnė nei nustatytos ribos tarša (pavyzdžiui, „BImSch“, „TA Luft“).→ Naudojamas minimalus plotas.

→ Veikimo laikas – 8000 val./m.

→ Visiškai automatinis veikimas 24 val./d., 7 d./sav.

→ Platus pritaikymas utilizuojant nuotekų dumblą.

→ Nuotekų dumblo pelenų, prisotintų fosforo, gamyba, suteikianti galimybę susigrąžinti fosforą.

TEIKIAMOS PASLAUGOSKompanija „sludge2energy GmbH“ siūlo novatorišką dumblo utilizavimo koncepciją, kuri apima kompetentingą paramą visuose projekto etapuose, pritaikytą speci� niams reikalavimams ir klientų poreikiams:

→ Koncepcijos kūrimas ir įgyvendinimas.→ Finansavimas.→ Parama eksploatuojant.→ Techninė parama.→ Eksploatacija.→ Visapusiškas įrenginių tiekimas, montavimas, paleidimas ir derinimas.→ Statyba iki rakto.

UAB „Biastra plius“, Žadeikos g. 20-1, LT-06321 Vilnius, el. p. info@biastraplius.lt

Patį natūraliausią ciklą – iš žemės į žemę – naudoja bendrovė „Biastra plius“, prieš aštuonerius metus apsiėmusi spręsti Vilniaus mieste susikaupiančio nuo-tekų dumblo problemą.

Greta dumblo apdorojimo įrenginių Vilniaus nuotekų valykloje įrengtoje aikštelėje „Biastra plius“ į kompostą kasmet perdirba kelias dešimtis tūkstančių tonų dumblo. Toks sprendimas ne tik žalesnis, bet ir pigesnis, naudin-gesnis nei dumblo džiovinimas bei deginimas, tvirtina „Biastra plius“ specialistai.

Iš „Biastra plius“ tvarko-mos aikštelės į ūkininkų laukus, miesto parkus, gėly-nus, pakelėms, karjerams ir sąvartynams apželdinti po 8–12 savaičių trunkančio perdirbimo ciklo iškeliauja kokybiškas geros struktūros kompostas. Tiesa, dalį potencialių komposto naudotojų klaidina prasta į laukus dar neseniai vandentvarkos įmo-nių vežto neapdoroto dumblo reputacija – blogas kvapas ir kenksminga sudėtis, nors perdirbtas dumblas neturi nė vienos šių ydų.

Kompostas teturi švelnų miško paklotės kvapą, o aukš-toje, daugiau kaip 70 laips-nių atviruose kaupuose pa-siekiančioje temperatūroje žūva visi patogenai, nebelie-ka nei salmonelių, nei kolio bakterijų, taip pat susiriša sunkieji metalai – tada jie taip lengvai nepatenka į au-galus, kaip patektų iš dum-

blo. Be to, kompostas tikrinamas laboratoriškai.„Tai privaloma – ūkininkai veža kompostą į laukus, tad

turi teisę žinoti, ar veža saugų produktą“, – sakė bendrovės „Biastra plius“ plėtros vadybininkas Domantas Tracevičius. Jis įsitikinęs, kad brangstant mineralinėms trąšoms, kurių kainodara susijusi su naftos ir dujų kainomis, kompos-tas yra vis patrauklesnė alternatyva. Ūkininkai iš „Biastra plius“ įsigytu kompostu dažniausiai tręšia grūdines kultū-ras. D. Tracevičius atkreipė dėmesį, kad jis puikiai tinka ir energiniams miškams tręšti, taip pat kaip mulčius.

Kelią į „Biastra plius“ bioskaidžių atliekų kompostavimo aikštelę žino Vilniaus botanikos sodo, Vingio parko, kitų miesto želdinių tvarkytojai – čia jie, kaip ir privatūs „Vil-niaus vandenų“ abonentai, gali nemokamai pasiimti rei-kiamą kiekį komposto.

PROBLEMIŠKAS DUMBLAS PAVERČIAMAS NAUDINGU KOMPOSTU

„Biastra plius“ kultivuojama kom-postavimo aikštelė sprendžia dar vie-ną sostinės pro-blemą – čia nemo-kamai priimamos

įvairios žaliosios atliekos: šakos, lapai, įvairi me-diena, žievė, žolė, šiaudai, kurios čia pat panaudo-jamos komposto mišiniui paruošti. Žaliosios atlie-kos atvežamos ne tik iš miesto parkų, skverų – jų atgabena ir gyventojai.

„Biastra plius“ komanda neabejoja, kad neto-limoje ateityje iš pri-vačių namų ar dau-giabučių bus galima rinkti atskiras maisto atliekas. Šiek tiek pa-tobulinus dabartinę kompostavimo infras-truktūrą, būtų galima kompostuoti ir virtuvės atliekas.

Šiemet Lietuvoje pradėjo veikti dar devynios ma-žesnės kompostavimo aikštelės, kurias eksploatuoja vandentvarkos įmonės. Jų tvarkymas – vietos van-dens tiekimo įmonių rūpestis. Bendrovės „Biastra plius“ specialistai neabejoja, kad pirma žiema šios

srities naujokams ne-bus paprasta. „Šaltu oru dirbti atvirų kau-pų aikštelėse nėra paprasta. Prireikia ne vienų metų, kad dar-bas vyktų sklandžiai ir efektyviai. Žiemą net struktūrinės medžia-

gos gauti nėra paprasta“, – pripažino D. Tracevičius. „Biastra plius“ aikštelėje darbai visu tempu vyksta iki -20 laipsnių temperatūros.

Bendrovė „Biastra plius“ naujiems kolegoms siūlo ne tik konsultacijas, bet ir konkrečią pagalbą. „Esa-me pasirengę perimti visus darbus nuo dumblo priėmimo iki komposto atidavimo. Dėl sukauptos patirties galime tvarkytis labai efektyviai ir prisiimti visą atsakomybę, susijusią su dumblo kompostavi-mu. O vandentvarkos įmonės turi ramiai dirbti savo tiesioginius darbus“, – sakė D. Tracevičius. Gebėjimą organizuoti darbus bendrovė ką tik įrodė Švenčio-nėliuose – prieš dvejus metus įsteigusi naują kom-postavimo aikštelę, „Biastra plius“ jau gali pateikti vertinti pagamintą produkciją.

STATYBA

URBANISTIKA

TEMA 4

Žurnalas „Statyba ir architektūra“

Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“

Redakcijos adresasUkmergės g. 222LT-07129 VilniusTel. +370 5 249 6302Faks. +370 5 278 4551El. p. info@sa.lt

Redakcinė kolegija:Gintautas Blažiūnas, Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas;prof. dr. Donatas Čygas, VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas;dr. doc. Algirdas Juozapaitis, VGTU Statybos fakulteto dekanas; Rimvydas Pranaitis, Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos vykdomasis direktorius; doc. dr. Žymantas Rudžionis, KTU Statybos ir architektūros fakulteto dekanas;

Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos direktorius; Dalius Gedvilas,Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas;Aidas Vaičiulis, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius; Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė; Juozas Vaškevičius, Lietuvos architektų rūmų pirmininkas.

70

6

12

16

48

52

58

74

2 Turinys

ARCHITEKTŪRA

Kokį vandenį gersime?

Už geriamojo vandens kokybę vandens tiekėjai guldo galvą

Rudas vanduo – signalas ir vandens tiekėjams, ir patiems vartotojams

Vandens tiekėjai skaičiuos daugiau

Statyba ant vandens: tikros ir menamos kliūtys

Tiltas į Kuršių neriją: kol kas – ne jungiantis, o skiriantis projektas

Aikštinga vandens stichija statytojų neatbaido

Didžiausios tarpukario statybos – operatyvumo pavyzdys ir šiandien

Verslo ir meno dermė

STATYBA

URBANISTIKA

TEMA 4

Žurnalas „Statyba ir architektūra“

Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“

Redakcijos adresasUkmergės g. 222LT-07129 VilniusTel. +370 5 249 6302Faks. +370 5 278 4551El. p. info@sa.lt

Redakcinė kolegija:Gintautas Blažiūnas, Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas;prof. dr. Donatas Čygas, VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas;dr. doc. Algirdas Juozapaitis, VGTU Statybos fakulteto dekanas; Rimvydas Pranaitis, Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos vykdomasis direktorius; doc. dr. Žymantas Rudžionis, KTU Statybos ir architektūros fakulteto dekanas;

Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos direktorius; Dalius Gedvilas,Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas;Aidas Vaičiulis, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius; Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė; Juozas Vaškevičius, Lietuvos architektų rūmų pirmininkas.

70

6

12

16

48

52

58

74

2 Turinys

ARCHITEKTŪRA

Kokį vandenį gersime?

Už geriamojo vandens kokybę vandens tiekėjai guldo galvą

Rudas vanduo – signalas ir vandens tiekėjams, ir patiems vartotojams

Vandens tiekėjai skaičiuos daugiau

Statyba ant vandens: tikros ir menamos kliūtys

Tiltas į Kuršių neriją: kol kas – ne jungiantis, o skiriantis projektas

Aikštinga vandens stichija statytojų neatbaido

Didžiausios tarpukario statybos – operatyvumo pavyzdys ir šiandien

Verslo ir meno dermė

Bendrovės direktorėJūratė Babickienė

Redaktoriai:Darius BabickasRusnė Marčėnaitė

KorespondentaiLina BieliauskaitėKristina Buidovaitė

Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė

Dizainerė Jurgita Volungevičiūtė

FotografasGediminas Bartuška

Reklamos skyriusTel. +370 5 246 1518Lina KrasauskienėLiudmila MichalkevičienėLaima Ščiglinskaitė

Svetainės www.sa.lt rinkodaros specialistas Darius Baužys

Prenumeratos skyriusTel. +370 5 210 1656Laima Lašaitė

Vyr. finansininkė Violeta Darulytė

© „Statyba ir architektūra“, 2014 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą.

Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.

Viršelyje – „Shutterstock“ nuotr.

Spausdino AB „Spauda“

Tiražas 4300 egz.

Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m.

ISSN 0131-9183

3Redakcijos skiltis

Vandens tiekėjai skaičiuos daugiau

Tiltas į Kuršių neriją: kol kas – ne jungiantis, o skiriantis projektas

Didžiausios tarpukario statybos – operatyvumo pavyzdys ir šiandien

Pasitenkinti vandeniu iš šulinio šiandien linkęs retas kaimo gyventojas ar juolab sodybą užmies-tyje įsirengiantis naujakurys. Buitį gerokai supaprastinantys gręžiniai dygsta vienas po kito. Įdo-miausia, kad sena kaimo tradicija – šulinių kasimui organizuoti talkas, o atsilyginti – buteliu, tam tikra forma persikėlė ir į gręžinių verslą. Alkoholiu atsilyginti už gręžinio įrengimą, žinoma, ne-pavyks, bet taupyti samdant neprofesionalius gręžėjus – įprastas reikalas. Spėjama, kad kasmet nelegalių gręžinių iškasama tiek pat, kiek ir oficialių – iki tūkstančio. Kuo tai gresia vartotojams? Kartais nesuvaldomai trykštančiais fontanais, kartais – užterštu požeminiu vandeniu. Lietuva gausi ne tik vandens, bet ir... nuotekų dumblo „atsargų“. Ir tai kelia tikrai didelių rūpes-čių vandentvarkos įmonėms, turinčioms utilizuoti per ištisus dešimtmečius, nepriimant spren-dimų, susikaupusias atliekas. Juk 2013-ieji – paskutiniai metai, kai sukauptą nuotekų dumblą buvo galima laikyti sąvartynuose, dumblo aikštelėse ar kitokiose talpyklose.

Saugoti lietuvius nuo potvynių keliamų pavojų reikia išties – mes linkę kurtis kuo arčiau vandens ignoruodami įspėjimus ir ri-zikuodami savo turtu. Visuomenei neseniai buvo pristatyti 2012–2014 metais rengti potvynių grėsmės ir rizikos žemėlapiai. Vieni jų skirti nustatyti užliejamų teritorijų plotus, kiti – įvertinti galimus su potvyniais susijusius padarinius žmonių sveikatai, aplinkai, kul-tūros paveldui ir ekonominei veiklai. Žemėlapiai bus naudojami rengiant potvynių rizikos valdymo planus. Tiesa, klausimas, koks bus šių žemėlapių statusas – ar jie turės kokią nors juridinę galią – dar neatsakytas. Tilto į Kuršių neriją istorijoje pabaigos dar irgi nėra. Galima net įprasti prie nesibaigiančių diskusijų. Žurnale rasite naujau-sius oponuojančių pusių argumentus. Diskusijų tarp aplinkosaugininkų ir miesto planuotojų, be abejo, kils ir tuo atveju, jei atsiras ryžto imtis Klaipėdos mies-to bendrajame plane bene prieš septynerius metus įpaišytos dirbtinės salos projekto. Idėjos autoriai įsivaizdavo, kad tokia sala galėtų būti ne tik rekreacinės infrastruktūros platforma, bet ir potencialus aplinkosaugos objektas.

Ne viename šio numerio straips-nyje svarstome, ar verta jaudintis dėl to, kad Lietuvos įstatymai ne-leidžia statybos ant vandens. Vieni mato reikalą saugoti nuo vizualinės taršos kraštovaizdį, kiti rūpinasi ap-saugoti žmones nuo projektuoti statinius ant vandens neva nemo-kančių architektų, treti – nuo visa griaunančių potvynių, ketvirti tie-siog pabrėžia, kad statyba ant van-dens neturėtų būti savitikslis reiš-kinys: ją verta rinktis, kai nėra kito sprendimo arba tada, kai tokia sta-tyba kuria papildomą vertę. Polinės gyvenvietės Luokesų ežere prieš pustrečio tūkstančio metų, apie ku-rias rašo mūsų autoriai, iškilo, žino-ma, ne dėl romantinių intencijų.

4 2014 Nr. 4

TEMA

Kristina BUIDOVAITĖ

Geros kokybės požeminis vanduo – Lietuvos privilegija. Tačiau ar ilgai naudosimės švariu ir kokybišku vandeniu, priklauso ir nuo pačių gyventojų sąmoningumo. Kasmet Lietuvoje išgręžia-ma maždaug tūkstantis vandens gręžinių. Specialistai spėja: dar tiek pat jų – nelegalūs. Ar neprofesionalūs vandens gręži-nių gręžėjai gali užtikrinti, kad į gėlą vandenį nepatektų teršalų?

būti skatinamas. Be to, vanduo turi būti apsau-gotas nuo taršos grėsmės. Tam yra sukurta ir vis tobulinama teisės aktų sistema.

Dalis gyventojų vandeniu apsirūpina ne cen-tralizuotai, o įsirengdami vandens gręžinius. Šioje srityje, įsitikinęs specialistas, trūksta ir žmonių sąmoningumo, ir atsakingų institucijų priežiūros. Leidimus įrengti vandens gręžinius, K. Kadūno teigimu, turi maždaug 70 įmonių. Nemaža dalis jų – neprofesionalūs gręžėjai, kurių komandoje diplomuotas geologas dirba formaliai, dažniau-

siai tol, kol gaunamas leidimas įrengti gręžinius. Toliau gręžimo darbus atlieka neprofesionalai, mažai išmanantys apie geologiją.

„Sovietmečiu net dviejose profesinėse moky-klose buvo rengiami gręžinių įrengimo specialistai ir techniniai darbuotojai. Dabar to niekas nemo-ko. Manyčiau, esama situacija turėtų susirūpinti ir Švietimo ir mokslo, ir Aplinkos ministerija“, – dėstė specialistas. Tikraisiais profesionalais, anot K. Kadūno, reikėtų laikyti senąsias įmones, kurio-se dirba patyrę, atitinkamą išsilavinimą dar sovietme-čiu įgiję gręžėjai.

Kad rinkoje netrūksta neprofesionalių gręžėjų, LGT atstovo įsitikinimu, stebėtis nereikėtų dar ir dėl to, kad leidimų įrengti gręžinius tvarka yra per daug liberali ir ją reikėtų griežtinti.

Tvarkos griežtinti neskubama Vandens gręžinių projektavimo, įrengimo, naudo-jimo ir uždarymo tvarka pateikta aplinkos apsau-gos normatyviniame dokumente LAND 4-99, kuris buvo priimtas dar 1999-aisiais. Nuo to laiko jis, anot K. Kadūno, tik nežymiai koreguotas.

2008–2009 metais suburta darbo grupė parengė naują normatyvo redakciją, kurioje su-griežtinti reikalavimai gręžiniams įrengti, prižiūrėti ir likviduoti. Tačiau iki šio laiko normatyvas nėra pakeistas.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais siekiant užtikrinti patikimus duomenis apie žemės gelmes patvirtintas LGT direktoriaus įsakymas, kuria-me buvo numatyti privalomi geofiziniai gręžinių tyrimai. Kadangi tuomet rinkoje tebuvo viena kita kompanija, galėjusi atlikti tokius tyrimus, šis įsakymas buvo greitai numarintas. Reikalavimas atlikti geofizinius tyrimus gręžiniuose, anot K. Ka-dūno, turėtų būti įteisintas minėtame dokumente

KOKĮ VANDENĮ GERSIME?

NELEGALUS GRĘŽINYS – RIZIKINGA

INVESTICIJA IR REALI GRĖSMĖ SVEIKATAI

Įrengia ir savamoksliai Kalbos, kad sovietmečiu vanduo nebuvo tauso-jamas, anot Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) Hidrogeologijos skyriaus vedėjo Kęstučio Kadūno, teisingos tik iš dalies. Tiesiog anuomet jo poreikis buvo gerokai didesnis, taigi ir sunaudojama van-dens buvo daugiau. „Tačiau ir tuo laiku jis buvo saugomas, vandeniui dėmesio buvo skiriama net daugiau nei šiandien“, – pabrėžė LGT atstovas.

Požeminis vanduo yra atsinaujinantis išteklius, tad jo naudojimas, pašnekovo nuomone, turėtų

UAB „Grota“ nuotr.

5

LAND 4-99. Tokie tyrimai šiek tiek kilstelėtų gręži-nio kainą, bet valstybė gautų patikimus duomenis apie žemės gelmes – patyręs hidrogeologas galė-tų tiksliai aprašyti pragręžtas uolienas, jų sudėtį, slūgsojimo intervalą, nustatyti vandens lygį, kitus duomenis.

Kas prisiims atsakomybę? Lietuvoje kasmet įregistruojama 800–900 van-dens gręžinių, dar tiek pat jų, spėja K. Kadūnas, įrengiama nelegaliai. Norintieji įsirengti gręžinį dažnai per nežinojimą ar norėdami sutaupyti kelis šimtus litų atsisako projekto, vengia gauti leidimą iš savivaldybės gręžiniui įsirengti ir pan. Gresianti bauda nuo 500 iki kelių tūkstančių litų tokiems ne-legalių vandens gręžinių savininkams irgi, matyt, nė motais.

„Trys auklės – vaikas be galvos“ – taip, anot K. Kadūno, galima apibūdinti susidariusią situaciją. Mat iki šiol nėra ir vienos institucijos, atsakingos už tinkamą vandens gręžinių įrengimą. „Leidimus gręžiniui įrengti suteikia savivaldybės, kurios ne-turi jokių žinių ir patyrimo, kaip tas projektas turi atrodyti. Aplinkos apsaugos valstybės kontrolės pa-reigūnai turi teisę kontroliuoti, ar gręžinys įrengtas pasirūpinus visais reikalingais leidimais, tačiau kaip sukontroliuoti, kur, kas ir kam gręžia?“ – replikavo pašnekovas. Pati LGT tik įregistruoja gręžinio pasą Žemės gelmių registre, tačiau patikrinti, ar pateikti patikimi duomenys, beveik neįmanoma. Mat ga-lima patikrinti tik gręžinio projektą ar gylį, bet ne uolienas ar geologinį gręžinio pjūvį.

Kas suteikia leidimus naudoti požeminio van-dens išteklius, K. Kadūno teigimu, irgi nėra iki galo aišku. Žemės gelmių įstatyme numatyta, kad tai Aplinkos ministerijos funkcija, nors realiai ji jos neatlieka.

„Manyčiau, kad LGT netolimoje ateityje galėtų tapti atsakinga už žemės gelmių išteklių naudo-jimo priežiūrą. Tik tada būtų galima sustyguoti visus reikalavimus, derinimus, leidimus ir pan. Atrodytų, kad tai yra grįžimas prie tam tikro cen-tralizavimo, bet, populiarėjant elektroninėms paslaugoms, tai nebūtų sudėtingas procesas,

galiausiai LGT yra vienintelė įstaiga, turinti vi-sus duomenis ir profesionalų, galinčių priimti sprendimus ir kontroliuoti žemės gelmių tyrimą bei naudojimą“, – paaiškino K. Kadūnas.

Būtina pasirūpinti sutartimis Vandens gręžinys – nepigi investicija. Todėl apsisprendusiems įsirengti gręžinį K. Kadūnas pataria iš įmonės, rengiančios gręžinio projektą ir dokumentaciją, reikalauti visų reikalingų do-kumentų. Gręžinio įrengimo sutartyje reikėtų ne tik numatyti tai, koks vandens kiekis bus užtikri-namas, bet ir aptarti jo kokybės reikalavimus. To nepadarius gali laukti netikėtumas: ne tik drumz-linas ar geležingas, bet ir pavojingomis medžiago-mis (nitratais, nitritais) užterštas vanduo. Be to, be projekto ar ne pagal projektą rengiant gręžinį galima sulaukti ir visai nepageidaujamų reiškinių, pavyzdžiui, iš žemės gelmių ištryškusio fontano, kurį suvaldyti gana sunku. Jis iš gelmių kartu su vandeniu išneša didelius kiekius smėlio, aplink gali pradėti smegti žemė (toks reiškinys vadina-mas sufozija) ar griūti pastatai. Tik profesionalus gręžėjas, pabrėžė LGT atstovas, patars, kaip tinka-mai įrengti gręžinį, informuos apie galimą jo gylį, kainą ir pan.

Didžioji dalis vandens gręžinių savininkų, K. Kadūno įsitikinimu, jais rūpinasi tinkamai. „Re-tas naudotojas nežino, kad gręžinio aplinka, taip pat siurblinė, jeigu tokia yra, turi būti švarios. Kaip turėtų būti prižiūrimas įrenginys, privalo nurodyti gręžinį įrengusi ir įrangą jame sumontavusi įmo-nė, suteikdama gręžinio eksploatavimo garantiją. LGT kartais sulaukia skundų, esą iš naujai įrengto gręžinio kartu su vandeniu į vandentiekį patenka smėlio, o šis užkemša vandentiekio vamzdžius. Tokiais atvejais tegalime patarti pasirūpinti tin-

kamomis sutartimis su gręžimo įmone, nes LGT nederina projektų ir nekontroliuoja gręžimo dar-bų“, – paaiškino K. Kadūnas.

Rizika užteršti požeminius vandenis Laiku ir tinkamai pasirūpinti būtina ne tik eks-ploatuojamais, bet ir neeksploatuojamais gręži-niais. Šie gali būti uždaromi dviem būdais: juos konservuojant ir likviduojant. Gręžinį, kuris nebus naudojamas ilgiau kaip 6 mėnesius, tačiau gali būti naudojamas ateityje, būtina konservuoti. Jis konservuojamas hermetiškai uždarant (užvirinant, įrengiant specialius dangčius) gręžinio žiotis. Antže-minės gręžinio dalies koroduojančias metalines dalis, paaiškino K. Kadūnas, privalu nudažyti anti-koroziniais dažais, siurblinę išvalyti ir laikyti patiki-mai uždarytą. Ant užkonservuoto gręžinio dangčio užrašomas gręžinio numeris ir konservavimo data.

Užkonservuotiems gręžiniams ir sanitarinėms jų griežto režimo apsaugos juostoms taikomi tokie patys sanitarinės apsaugos bei higienos reikala-vimai, kaip ir naudojamiems gręžiniams. Gręžinį užkonservuoti gali pats gręžinio savininkas arba jo įgaliotas asmuo. Gręžinių konservavimu ir šių darbų finansavimu rūpinasi gręžinių savininkai, o kai jų nustatyti neįmanoma – savivaldybė.

Gręžinio savininkas privalo gręžinį likviduoti per vienus metus, kai nustoja jį naudoti ir nepla-nuoja to daryti ateityje, arba per 6 mėnesius, kai valstybės institucija pareikalauja jį likviduoti. Jeigu likviduotinas gręžinys gali būti panaudotas pože-minio vandens monitoringo tikslais, jis, savininkui sutikus, gali būti perduodamas monitoringą vyk-dančiai LGT, savivaldybei ar ūkio subjektui. Gręži-nys likviduojamas remiantis techniniu likvidavimo projektu, kurį parengti ir gręžinį likviduoti gali tik įmonės, turinčios LGT suteiktą leidimą.

Lietuvos geologijos tarnybos Hidrogeologijos skyriaus vedėjas Kęstutis KADŪNAS.

UAB „Grota“ nuotr.

4 2014 Nr. 4

TEMA

Kristina BUIDOVAITĖ

Geros kokybės požeminis vanduo – Lietuvos privilegija. Tačiau ar ilgai naudosimės švariu ir kokybišku vandeniu, priklauso ir nuo pačių gyventojų sąmoningumo. Kasmet Lietuvoje išgręžia-ma maždaug tūkstantis vandens gręžinių. Specialistai spėja: dar tiek pat jų – nelegalūs. Ar neprofesionalūs vandens gręži-nių gręžėjai gali užtikrinti, kad į gėlą vandenį nepatektų teršalų?

būti skatinamas. Be to, vanduo turi būti apsau-gotas nuo taršos grėsmės. Tam yra sukurta ir vis tobulinama teisės aktų sistema.

Dalis gyventojų vandeniu apsirūpina ne cen-tralizuotai, o įsirengdami vandens gręžinius. Šioje srityje, įsitikinęs specialistas, trūksta ir žmonių sąmoningumo, ir atsakingų institucijų priežiūros. Leidimus įrengti vandens gręžinius, K. Kadūno teigimu, turi maždaug 70 įmonių. Nemaža dalis jų – neprofesionalūs gręžėjai, kurių komandoje diplomuotas geologas dirba formaliai, dažniau-

siai tol, kol gaunamas leidimas įrengti gręžinius. Toliau gręžimo darbus atlieka neprofesionalai, mažai išmanantys apie geologiją.

„Sovietmečiu net dviejose profesinėse moky-klose buvo rengiami gręžinių įrengimo specialistai ir techniniai darbuotojai. Dabar to niekas nemo-ko. Manyčiau, esama situacija turėtų susirūpinti ir Švietimo ir mokslo, ir Aplinkos ministerija“, – dėstė specialistas. Tikraisiais profesionalais, anot K. Kadūno, reikėtų laikyti senąsias įmones, kurio-se dirba patyrę, atitinkamą išsilavinimą dar sovietme-čiu įgiję gręžėjai.

Kad rinkoje netrūksta neprofesionalių gręžėjų, LGT atstovo įsitikinimu, stebėtis nereikėtų dar ir dėl to, kad leidimų įrengti gręžinius tvarka yra per daug liberali ir ją reikėtų griežtinti.

Tvarkos griežtinti neskubama Vandens gręžinių projektavimo, įrengimo, naudo-jimo ir uždarymo tvarka pateikta aplinkos apsau-gos normatyviniame dokumente LAND 4-99, kuris buvo priimtas dar 1999-aisiais. Nuo to laiko jis, anot K. Kadūno, tik nežymiai koreguotas.

2008–2009 metais suburta darbo grupė parengė naują normatyvo redakciją, kurioje su-griežtinti reikalavimai gręžiniams įrengti, prižiūrėti ir likviduoti. Tačiau iki šio laiko normatyvas nėra pakeistas.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais siekiant užtikrinti patikimus duomenis apie žemės gelmes patvirtintas LGT direktoriaus įsakymas, kuria-me buvo numatyti privalomi geofiziniai gręžinių tyrimai. Kadangi tuomet rinkoje tebuvo viena kita kompanija, galėjusi atlikti tokius tyrimus, šis įsakymas buvo greitai numarintas. Reikalavimas atlikti geofizinius tyrimus gręžiniuose, anot K. Ka-dūno, turėtų būti įteisintas minėtame dokumente

KOKĮ VANDENĮ GERSIME?

NELEGALUS GRĘŽINYS – RIZIKINGA

INVESTICIJA IR REALI GRĖSMĖ SVEIKATAI

Įrengia ir savamoksliai Kalbos, kad sovietmečiu vanduo nebuvo tauso-jamas, anot Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) Hidrogeologijos skyriaus vedėjo Kęstučio Kadūno, teisingos tik iš dalies. Tiesiog anuomet jo poreikis buvo gerokai didesnis, taigi ir sunaudojama van-dens buvo daugiau. „Tačiau ir tuo laiku jis buvo saugomas, vandeniui dėmesio buvo skiriama net daugiau nei šiandien“, – pabrėžė LGT atstovas.

Požeminis vanduo yra atsinaujinantis išteklius, tad jo naudojimas, pašnekovo nuomone, turėtų

UAB „Grota“ nuotr.

5

LAND 4-99. Tokie tyrimai šiek tiek kilstelėtų gręži-nio kainą, bet valstybė gautų patikimus duomenis apie žemės gelmes – patyręs hidrogeologas galė-tų tiksliai aprašyti pragręžtas uolienas, jų sudėtį, slūgsojimo intervalą, nustatyti vandens lygį, kitus duomenis.

Kas prisiims atsakomybę? Lietuvoje kasmet įregistruojama 800–900 van-dens gręžinių, dar tiek pat jų, spėja K. Kadūnas, įrengiama nelegaliai. Norintieji įsirengti gręžinį dažnai per nežinojimą ar norėdami sutaupyti kelis šimtus litų atsisako projekto, vengia gauti leidimą iš savivaldybės gręžiniui įsirengti ir pan. Gresianti bauda nuo 500 iki kelių tūkstančių litų tokiems ne-legalių vandens gręžinių savininkams irgi, matyt, nė motais.

„Trys auklės – vaikas be galvos“ – taip, anot K. Kadūno, galima apibūdinti susidariusią situaciją. Mat iki šiol nėra ir vienos institucijos, atsakingos už tinkamą vandens gręžinių įrengimą. „Leidimus gręžiniui įrengti suteikia savivaldybės, kurios ne-turi jokių žinių ir patyrimo, kaip tas projektas turi atrodyti. Aplinkos apsaugos valstybės kontrolės pa-reigūnai turi teisę kontroliuoti, ar gręžinys įrengtas pasirūpinus visais reikalingais leidimais, tačiau kaip sukontroliuoti, kur, kas ir kam gręžia?“ – replikavo pašnekovas. Pati LGT tik įregistruoja gręžinio pasą Žemės gelmių registre, tačiau patikrinti, ar pateikti patikimi duomenys, beveik neįmanoma. Mat ga-lima patikrinti tik gręžinio projektą ar gylį, bet ne uolienas ar geologinį gręžinio pjūvį.

Kas suteikia leidimus naudoti požeminio van-dens išteklius, K. Kadūno teigimu, irgi nėra iki galo aišku. Žemės gelmių įstatyme numatyta, kad tai Aplinkos ministerijos funkcija, nors realiai ji jos neatlieka.

„Manyčiau, kad LGT netolimoje ateityje galėtų tapti atsakinga už žemės gelmių išteklių naudo-jimo priežiūrą. Tik tada būtų galima sustyguoti visus reikalavimus, derinimus, leidimus ir pan. Atrodytų, kad tai yra grįžimas prie tam tikro cen-tralizavimo, bet, populiarėjant elektroninėms paslaugoms, tai nebūtų sudėtingas procesas,

galiausiai LGT yra vienintelė įstaiga, turinti vi-sus duomenis ir profesionalų, galinčių priimti sprendimus ir kontroliuoti žemės gelmių tyrimą bei naudojimą“, – paaiškino K. Kadūnas.

Būtina pasirūpinti sutartimis Vandens gręžinys – nepigi investicija. Todėl apsisprendusiems įsirengti gręžinį K. Kadūnas pataria iš įmonės, rengiančios gręžinio projektą ir dokumentaciją, reikalauti visų reikalingų do-kumentų. Gręžinio įrengimo sutartyje reikėtų ne tik numatyti tai, koks vandens kiekis bus užtikri-namas, bet ir aptarti jo kokybės reikalavimus. To nepadarius gali laukti netikėtumas: ne tik drumz-linas ar geležingas, bet ir pavojingomis medžiago-mis (nitratais, nitritais) užterštas vanduo. Be to, be projekto ar ne pagal projektą rengiant gręžinį galima sulaukti ir visai nepageidaujamų reiškinių, pavyzdžiui, iš žemės gelmių ištryškusio fontano, kurį suvaldyti gana sunku. Jis iš gelmių kartu su vandeniu išneša didelius kiekius smėlio, aplink gali pradėti smegti žemė (toks reiškinys vadina-mas sufozija) ar griūti pastatai. Tik profesionalus gręžėjas, pabrėžė LGT atstovas, patars, kaip tinka-mai įrengti gręžinį, informuos apie galimą jo gylį, kainą ir pan.

Didžioji dalis vandens gręžinių savininkų, K. Kadūno įsitikinimu, jais rūpinasi tinkamai. „Re-tas naudotojas nežino, kad gręžinio aplinka, taip pat siurblinė, jeigu tokia yra, turi būti švarios. Kaip turėtų būti prižiūrimas įrenginys, privalo nurodyti gręžinį įrengusi ir įrangą jame sumontavusi įmo-nė, suteikdama gręžinio eksploatavimo garantiją. LGT kartais sulaukia skundų, esą iš naujai įrengto gręžinio kartu su vandeniu į vandentiekį patenka smėlio, o šis užkemša vandentiekio vamzdžius. Tokiais atvejais tegalime patarti pasirūpinti tin-

kamomis sutartimis su gręžimo įmone, nes LGT nederina projektų ir nekontroliuoja gręžimo dar-bų“, – paaiškino K. Kadūnas.

Rizika užteršti požeminius vandenis Laiku ir tinkamai pasirūpinti būtina ne tik eks-ploatuojamais, bet ir neeksploatuojamais gręži-niais. Šie gali būti uždaromi dviem būdais: juos konservuojant ir likviduojant. Gręžinį, kuris nebus naudojamas ilgiau kaip 6 mėnesius, tačiau gali būti naudojamas ateityje, būtina konservuoti. Jis konservuojamas hermetiškai uždarant (užvirinant, įrengiant specialius dangčius) gręžinio žiotis. Antže-minės gręžinio dalies koroduojančias metalines dalis, paaiškino K. Kadūnas, privalu nudažyti anti-koroziniais dažais, siurblinę išvalyti ir laikyti patiki-mai uždarytą. Ant užkonservuoto gręžinio dangčio užrašomas gręžinio numeris ir konservavimo data.

Užkonservuotiems gręžiniams ir sanitarinėms jų griežto režimo apsaugos juostoms taikomi tokie patys sanitarinės apsaugos bei higienos reikala-vimai, kaip ir naudojamiems gręžiniams. Gręžinį užkonservuoti gali pats gręžinio savininkas arba jo įgaliotas asmuo. Gręžinių konservavimu ir šių darbų finansavimu rūpinasi gręžinių savininkai, o kai jų nustatyti neįmanoma – savivaldybė.

Gręžinio savininkas privalo gręžinį likviduoti per vienus metus, kai nustoja jį naudoti ir nepla-nuoja to daryti ateityje, arba per 6 mėnesius, kai valstybės institucija pareikalauja jį likviduoti. Jeigu likviduotinas gręžinys gali būti panaudotas pože-minio vandens monitoringo tikslais, jis, savininkui sutikus, gali būti perduodamas monitoringą vyk-dančiai LGT, savivaldybei ar ūkio subjektui. Gręži-nys likviduojamas remiantis techniniu likvidavimo projektu, kurį parengti ir gręžinį likviduoti gali tik įmonės, turinčios LGT suteiktą leidimą.

Lietuvos geologijos tarnybos Hidrogeologijos skyriaus vedėjas Kęstutis KADŪNAS.

UAB „Grota“ nuotr.

6 2014 Nr. 4

Lina BIELIAUSKAITĖ

Centralizuotai tiekiamo vandens kokybei reiklūs vartotojai gali būti ramūs. Tai deklaruojantys vandentiekininkai tikina, kad vandens ūkį saisto griežtos normos ir kontrolė. Pastaraisiais metais vandens gerinimo technologijoms skirtos milijoninės investicijos leidžia tikėtis, kad iš čiaupų bėgantis rudas ir prasto kvapo vanduo taps mūsų prastos patirties rudimentu.

Kas per daug, tas nesveikaGeriamajam vandeniui, kaip ir vandenvietėms, keliamus kokybės reikalavimus nustato teisės aktai ir higienos normos. Vandenvietės turi ati-tikti kokybės parametrus, kuriuos reglamentuoja Geriamojo vandens įstatymas ir Lietuvos higienos normos ,,Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ bei ,,Vandenviečių sanitarinių ap-saugos zonų nustatymas ir priežiūra“.

Beveik visi elementai, esantys vandenyje, žmo-gaus organizmui reikalingi. Su geriamuoju vande-niu gaunama nuo 1 iki 10 proc. per parą reikalin-gų mikroelementų kiekio, tačiau jų perteklius gali turėti įtakos įvairiems funkciniams sutrikimams ir

geologijos skyriaus Požeminio vandens monito-ringo poskyrio vedėjos Jurgos Arustienės teigimu, vandens parametrai priklauso nuo konkrečios vie-tovės. „Geriama iš maždaug 10 visiškai skirtingų vandeningų horizontų, vanduo šiek tiek skiriasi ir savo sudėtimi, ir išgavimo sąlygomis, ir apsauga nuo galimos taršos“, – aiškino specialistė.

Priedai – geležis ir manganasProblema, su kuria vandentiekininkai susiduria kone visoje Lietuvoje – geležies ir mangano van-denyje perteklius. „Taip pat yra tokių specifinių regionų, vadinamųjų gamtinių anomalijų zonų, kur kai kurių junginių yra per daug. Pavyzdžiui, Šiaurės Vakarų Lietuvoje, šiauriau Klaipėdos, van-denyje daug fluoridų. Šalinti geležį gana paprasta, o fluoridus – sudėtingiau. Fluoridas – toksinis elementas, todėl labai svarbu, kad jis neviršytų normos. Tam tikroms zonoms būdingi ne toksi-niai, o higienos normoje kaip indikatoriniai įvar-dijami elementai, kurie keičia vandens spalvą, skonį – tai yra sulfatai ir chloridai. Tokią zoną būtų galima išskirti nuo Šiaurės Lietuvos per vidurį: Joniškį, Kėdainius, Marijampolę. Kai kuriose van-denvietėse viršijamos chloridų ir sulfatų normos, tačiau su šiais elementais nieko nedaroma, nes jie poveikio sveikatai neturi“, – aiškino Požeminio vandens monitoringo poskyrio vedėja J. Arustienė.

UŽ GERIAMOJO VANDENS KOKYBĘ VANDENS TIEKĖJAI GULDO GALVĄ

ligoms. Tad šių medžiagų koncentracija griežtai ribojama. Geriamajame vandenyje negali būti pa-togeninių mikroorganizmų, virusų ir pirmuonių, vanduo turi turėti geras organoleptines (skonio, kvapo, skaidrumo ir panašiai) ypatybes, jame negali būti toksinių medžiagų ir druskų daugiau, negu leidžia normatyvai.

Vandens kokybę reglamentuoja higienos norma „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“, Geriamojo vandens tiekimo ir nuo-tekų tvarkymo įstatymas bei Geriamojo vandens įstatymas.

Požeminį vandenį, kaip išteklių, tiria Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) specialistai. LGT Hidro-

6 2014 Nr. 4

Lina BIELIAUSKAITĖ

Centralizuotai tiekiamo vandens kokybei reiklūs vartotojai gali būti ramūs. Tai deklaruojantys vandentiekininkai tikina, kad vandens ūkį saisto griežtos normos ir kontrolė. Pastaraisiais metais vandens gerinimo technologijoms skirtos milijoninės investicijos leidžia tikėtis, kad iš čiaupų bėgantis rudas ir prasto kvapo vanduo taps mūsų prastos patirties rudimentu.

Kas per daug, tas nesveikaGeriamajam vandeniui, kaip ir vandenvietėms, keliamus kokybės reikalavimus nustato teisės aktai ir higienos normos. Vandenvietės turi ati-tikti kokybės parametrus, kuriuos reglamentuoja Geriamojo vandens įstatymas ir Lietuvos higienos normos ,,Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ bei ,,Vandenviečių sanitarinių ap-saugos zonų nustatymas ir priežiūra“.

Beveik visi elementai, esantys vandenyje, žmo-gaus organizmui reikalingi. Su geriamuoju vande-niu gaunama nuo 1 iki 10 proc. per parą reikalin-gų mikroelementų kiekio, tačiau jų perteklius gali turėti įtakos įvairiems funkciniams sutrikimams ir

geologijos skyriaus Požeminio vandens monito-ringo poskyrio vedėjos Jurgos Arustienės teigimu, vandens parametrai priklauso nuo konkrečios vie-tovės. „Geriama iš maždaug 10 visiškai skirtingų vandeningų horizontų, vanduo šiek tiek skiriasi ir savo sudėtimi, ir išgavimo sąlygomis, ir apsauga nuo galimos taršos“, – aiškino specialistė.

Priedai – geležis ir manganasProblema, su kuria vandentiekininkai susiduria kone visoje Lietuvoje – geležies ir mangano van-denyje perteklius. „Taip pat yra tokių specifinių regionų, vadinamųjų gamtinių anomalijų zonų, kur kai kurių junginių yra per daug. Pavyzdžiui, Šiaurės Vakarų Lietuvoje, šiauriau Klaipėdos, van-denyje daug fluoridų. Šalinti geležį gana paprasta, o fluoridus – sudėtingiau. Fluoridas – toksinis elementas, todėl labai svarbu, kad jis neviršytų normos. Tam tikroms zonoms būdingi ne toksi-niai, o higienos normoje kaip indikatoriniai įvar-dijami elementai, kurie keičia vandens spalvą, skonį – tai yra sulfatai ir chloridai. Tokią zoną būtų galima išskirti nuo Šiaurės Lietuvos per vidurį: Joniškį, Kėdainius, Marijampolę. Kai kuriose van-denvietėse viršijamos chloridų ir sulfatų normos, tačiau su šiais elementais nieko nedaroma, nes jie poveikio sveikatai neturi“, – aiškino Požeminio vandens monitoringo poskyrio vedėja J. Arustienė.

UŽ GERIAMOJO VANDENS KOKYBĘ VANDENS TIEKĖJAI GULDO GALVĄ

ligoms. Tad šių medžiagų koncentracija griežtai ribojama. Geriamajame vandenyje negali būti pa-togeninių mikroorganizmų, virusų ir pirmuonių, vanduo turi turėti geras organoleptines (skonio, kvapo, skaidrumo ir panašiai) ypatybes, jame negali būti toksinių medžiagų ir druskų daugiau, negu leidžia normatyvai.

Vandens kokybę reglamentuoja higienos norma „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“, Geriamojo vandens tiekimo ir nuo-tekų tvarkymo įstatymas bei Geriamojo vandens įstatymas.

Požeminį vandenį, kaip išteklių, tiria Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) specialistai. LGT Hidro-

7

PERI RUNDFLEX Klojiniai apvaliems rezervuarams

LT P

ER

I 14.

095

Klojiniai PastoliaiInžinerijawww.peri.lt

Pašnekovė pripažino, kad vandens rodikliai nėra nekintami – aktyvi pramonės, žemės ir kita ūkinė veikla teršia aplinką, o kenksmingos me-džiagos gali nesunkiai prasiskverbti ir į vandenį. „Pavyzdžiui, Varėnos, Lentvario vandenvietės priklauso nuo tokių gamtinių sąlygų, nes tai, kas dėl žmogaus ūkinės veiklos vyksta žemės paviršiuje, labai greitai susigeria į gruntą. Kuo jautresnė vandenvietė, tuo labiau ji turi būti kontroliuojama“, – teigė specialistė.

Anot J. Arustienės, vandenvietės turi prievo-lę tiekti kokybišką vandenį, kuris atitinka visus reikalavimus, o individualiu gręžiniu besinau-dojančiųjų jokia tarnyba nepatikrins. „Viskas priklauso nuo paties šeimininko – ar žmogus domisi tuo, ką geria. Mano akimis, šiandien didesnių problemų kyla tankiai apgyvendintose naujose teritorijose, kur įrengta ir daug gręžinių, ir valymo įrenginių – tai, ką paimame, paskui ir išleidžiame į aplinką“, – kalbėjo Požeminio van-dens monitoringo poskyrio vedėja J. Arustienė.

Netrūksta gąsdintojųSpecialistės teigimu, kadangi vandenvietė yra jautri teritorija, kuo labiau artėjama prie jos, tuo griežtesni taikomi ūkinės veiklos apribojimai. „Kiekviena vandenvietė turi būti apsiskaičiavusi ir įsisteigusi sanitarinės saugos zonas, kurių prie-žiūra irgi labai svarbi. Tačiau šiandien kol kas tik apie pusę Lietuvos vandenviečių turi tokias zonas, kuriose galima reguliuoti ūkinę veiklą“, – įvardijo pašnekovė.

1-oji (griežto režimo) sanitarinė zona turi būti aptverta, čia draudžiama bet kokia ūkinė veikla, nesusijusi su vandens tiekimu. Ji gali būti nutolusi 5, 10 arba 25 metrus nuo kraštinių gręžinių, pri-klausomai nuo vandeningo horizonto ryšio su pa-viršiniais ir atmosferiniais vandenimis. 2-oji (mi-krobinės taršos apribojimų zona) skirta apsaugoti vandenvietę nuo mikrobinės ir cheminės taršos. Šios zonos matmenys apskaičiuojami taip, kad mikroorganizmai, patekę į vandeningą sluoksnį, būdami gyvybingi nepasiektų vandenvietės per jos gyvavimo laikotarpį. 3-ioji (cheminės taršos apribojimų juosta) skirta apsaugoti vandenvietę nuo cheminės taršos.

LGT atstovė pripažino, kad šiandien van-dentiekininkai nemažai investuoja į vandens ūkio pertvarką. „Žinoma, nemažai priklauso ir nuo vartotojų – kuo jie reiklesni, tuo vandens tiekėjai labiau stengiasi. Tačiau atsiranda tokių gąsdintojų, kurie sako, kad vanduo blogas ir būtinai reikia statytis filtrus. Centralizuotai tie-kiamas vanduo nėra nei prastas, nei nuodingas. Kad jis kietas – natūralu, bet žmogui tai visai nekenkia“, – užtikrino Požeminio vandens mo-nitoringo poskyrio vedėja J. Arustienė.

Po avarijų – geležies nuosėdosDidžiausios Lietuvoje vandentiekio bendrovės „Vilniaus vandenys“ gamybos direktorius Vytautas Kisielis užtikrino, kad įmonės tiekiamas požeminis vanduo pasižymi geromis sanitarinėmis higienos

ypatybėmis, yra saugus. Jo rodikliai iš esmės nesikeičia, tačiau vandens kokybę kartais gadina palyginti didelė gamtinės geležies ir mangano koncentracija.

„Kad vartotojai gautų kokybišką vandenį, tose vandenvietėse, kuriose išgaunamo vandens rodikliai viršija higienos normos nustatytus reikalavimus, veikia geležies ir mangano šali-nimo įrenginiai. Geriamojo vandens kokybei užtikrinti būtini ir techniškai tvarkingi bei švarūs vandentiekio vamzdynai, vandens rezervuarai ir pastatų vandentiekio vidaus tinklai“, – aiškino pašnekovas.

„Vilniaus vandenų“ gamybos direktoriaus V. Kisielio teigimu, prieš 10–15 metų, kol sos-tinėje nebuvo vandens gerinimo įrenginių, iš miestiečių čiaupų bėgantis rudas vanduo buvo kone kasdienė problema. Tačiau šiandien jo kokybė pasikeitė iš esmės. Kaip tik šiuo metu įmonė stato paskutinius – Bukčių – vandens

gerinimo įrenginius, kurie, tikimasi, bus paleisti dar šiemet.

„Karoliniškių, Pilaitės, Lazdynų gyventojai tikrai pajus pokyčius. Vandens tiekimo tinkluose įvykus avarijai, reikia remontuoti vamzdžius, tada van-dens tiekimo sistema pasikeičia, jis teka priešinga kryptimi negu iki avarijos, ir jei vamzdynuose yra geležies nuosėdų, jos išplaunamos. Įdiegus van-dens gerinimo įrenginius, tokių problemų nebe-bus“, – patikino pašnekovas.

Kaip ir visuose Vilniuje įdiegtuose vandens gerinimo įrenginiuose, Bukčių vandenvietėje irgi bus naudojama bereagentė vandens gerinimo technologija. Be jokių cheminių reagentų geležis ir manganas bus pašalinami vandenį paprasčiau-siai aeruojant ir filtruojant.

„Vilniaus vandenų“ tiekiamo geriamojo van-dens kokybę nuolat kontroliuoja laboratorija, įsteigta dar 1955-aisiais ir rekonstruota 2003 metais. Ji atestuota atlikti mikrobiologinius,

Šiaulių „Birutės“ vandenvietėje vandeniui gerinti įrengti aštuoni slėginiai filtrai.Bendrovės „Šiaulių vandenys“ nuotr.

8 2014 Nr. 4

fizinius, cheminius geriamojo vandens tyrimus ir tiria Vilniaus miesto, Šalčininkų, Švenčionių bei Vilniaus rajonų geriamąjį vandenį. Kasmet laboratorijoje atliekama per 20 tūkst. įvairių vandens tyrimų.

Anot V. Kisielio, visos „Vilniaus vandenų“ vandenvietės taip pat turi sanitarines zonas, 1-oji zona daugeliu atvejų yra aptverta.

Sulfatai problemų nekeliaBendrovės „Šiaulių vandenys“ vandenruošos cecho viršininkas Nerijus Potelis tvirtino, kad šiauliečiams tiekiamas geriamasis vanduo – kokybiškas ir saugus. Esminiai Šiaulių vanden-tvarkos ūkio pokyčiai pradėti 1996-aisiais, kai bendrovė pradėjo įgyvendinti aplinkosaugos projektą. Senos geriamojo vandens kokybės problemos mieste buvo išspręstos per aštuo-nerius metus. Šiuo metu laikinai sustabdytas vandens tiekimas iš Lepšių vandenvietės, nes planuojama jos rekonstrukcija.

„Palyginti su kitomis Vakarų šalimis, požemi-nio vandens kokybė visoje Lietuvoje yra labai gera. Tik priklausomai nuo regiono specifikos centralizuotai vandenį tiekianti įmonė pasirenka tinkamiausias technologijas, kurios iš vandens leidžia pašalinti tam tikras medžiagas. Pavyz-džiui, požeminiame Šiaulių vandenviečių vande-nyje yra didesnis nei numatyta geležies, amonio ir sulfatų kiekis. Siekiant sumažinti geležies ir amonio koncentraciją, miesto vandenvietėse naudojami geležies šalinimo įrenginiai – slėgi-niai ir atvirieji geležį šalinantys filtrai su natūralia bei priverstine vandens aeracija“, – pasakojo N. Potelis.

Anot specialisto, vienoje vandenvietėje fik-suojamas didesnis nei numatyta sulfatų kiekis, tačiau dirbama taip, kad iš jos būtų tiekiama kuo mažiau vandens. „Daug metų šis rodiklis yra nekintamas. Tačiau kadangi sulfatai – indi-katorinis rodiklis, kuris nėra tiesiogiai sietinas su žmogaus sveikata, tam tikros technologijos netikslingos, nes jas brangu ir įdiegti, ir eksploa-tuoti“, – komentavo „Šiaulių vandenų“ vanden-ruošos cecho viršininkas N. Potelis.

Visos bendrovės eksploatuojamos vanden-vietės turi nustatytas ir įregistruotas sanitarines saugos zonas, kurios numatytos higienos nor-mos reikalavimuose.

„Šiaulių vandenys“ nevykdo jokių gręžinių įrengimo darbų, šiuo metu vandenvietėse yra eksploataciniai gręžiniai ir stebimieji gręžiniai, kurie naudojami požeminio vandens monito-ringui atlikti. Pagrindinės tokios stebėsenos funkcijos – nuolat matuoti požeminio vandens išteklių kaitą, stebėti poveikį aplinkos kompo-nentams – vandens ištekliams, ekosistemoms, iš gautų duomenų nustatyti didžiausią poveikį aplinkai darančias ūkinės veiklos rūšis ir užti-krinti, kad jų poveikis būtų mažinamas“, – aiš-kino „Šiaulių vandenų“ atstovas.

UAB „Kauno hidrogeologija“Rinkūnų k., Garliavos apyl. sen. LT-53280 Kauno r.Tel. +370 37 39 33 53Faks. +370 37 55 87 20El. p. kaunas@hidrogeol.ltwww.hidrogeol.lt

VANDENS GRĘŽINIAIGEOTERMINIS ŠILDYMASVANDENS FILTRAIINŽINERINIAI TYRINĖJIMAINUOTEKŲ VALYMO ĮRENGIMAIPROJEKTAVIMAS

VILNIUJE: +370 698 08 904, +370 699 86 804 // KLAIPĖDOJE: +370 687 17 672

Darnią vandenviečių veiklą užtikrina šiuolaikinė siurblinių įranga.Bendrovės „Šiaulių vandenys“ nuotr.

9

Paviršinis vanduo ir skysčiai nuo paviršiaus surenkami kiek įmanoma greičiau ir efektyviau. Ši ACO grandinės dalis garantuoja komfortą žmonėms ir apsaugo pastatus bei transportą.

Pasitelkiant cheminius, biologinius ar fizinius procesus surinkti skysčiai yra apdorojami ir išvalomi. Tai užtikrina švarių nuotekų išleidimą į kanalizacijos tinklus. Ši ACO grandinės dalis sukuria kokybiško perdirbimo ir valymo sąlygas.

Talpos, prieduobės ir apsauginiai vožtuvai užtikrina patikimą skysčių sulaikymą vandens surinkimo sistemoje, kur jie gali būti tinkamai kontroliuojami. Ši ACO grandinės dalis sustiprina apsaugą ekstremaliomis sąlygomis, pavyzdžiui, stiprių liūčių ar potvynių metu.

Siurbliai, nuotekų pakėlimo įrenginiai bei vamzdžių sistemos perduoda surinktą ir išvalytą vandenį į kanalizacijos sistemas. Šios ACO grandinės dalies funkcija – nuotekų išleidimas pakartotinai naudoti ar į kanalizacijos sistemas.

Surinkimas Valymas Sulaikymas Išleidimas• Linijinio vandens surinkimo latakai• Gatvių trapai• Ketiniai liukai

• Naftos produktų atskirtuvai• Riebalų atskirtuvai

• Atbuliniai vožtuvai• Plyšiniai akumuliaciniai latakai • Šviesos prieduobės

• Siurblinės• Medžių apsauga• Infiltracinės ir akumuliacinės talpos

ACO sistemų grandinė – tai įvairūs tarpusavyje susiję gaminiai,pritaikyti ateities aplinkos sąlygoms.

ACO. Ateities drenažas.

Intensyvėjanti klimato kaita reikalauja vis kompleksiškesnio vandens surinkimo ir nuvedimo sistemų planavimo. ACO sukūrė sistemą, veikiančią abiem kryptimis, t. y. apsaugančią žmogų nuo vandens ir atvirkščiai. Kiekvienas ACO produktas užtikrina vandens tėkmę visoje ACO sistemų grandinėje, o tai leidžia maksimaliai ekologiškai ir ekonomiškai jį panaudoti.

www.aco.lt

8 2014 Nr. 4

fizinius, cheminius geriamojo vandens tyrimus ir tiria Vilniaus miesto, Šalčininkų, Švenčionių bei Vilniaus rajonų geriamąjį vandenį. Kasmet laboratorijoje atliekama per 20 tūkst. įvairių vandens tyrimų.

Anot V. Kisielio, visos „Vilniaus vandenų“ vandenvietės taip pat turi sanitarines zonas, 1-oji zona daugeliu atvejų yra aptverta.

Sulfatai problemų nekeliaBendrovės „Šiaulių vandenys“ vandenruošos cecho viršininkas Nerijus Potelis tvirtino, kad šiauliečiams tiekiamas geriamasis vanduo – kokybiškas ir saugus. Esminiai Šiaulių vanden-tvarkos ūkio pokyčiai pradėti 1996-aisiais, kai bendrovė pradėjo įgyvendinti aplinkosaugos projektą. Senos geriamojo vandens kokybės problemos mieste buvo išspręstos per aštuo-nerius metus. Šiuo metu laikinai sustabdytas vandens tiekimas iš Lepšių vandenvietės, nes planuojama jos rekonstrukcija.

„Palyginti su kitomis Vakarų šalimis, požemi-nio vandens kokybė visoje Lietuvoje yra labai gera. Tik priklausomai nuo regiono specifikos centralizuotai vandenį tiekianti įmonė pasirenka tinkamiausias technologijas, kurios iš vandens leidžia pašalinti tam tikras medžiagas. Pavyz-džiui, požeminiame Šiaulių vandenviečių vande-nyje yra didesnis nei numatyta geležies, amonio ir sulfatų kiekis. Siekiant sumažinti geležies ir amonio koncentraciją, miesto vandenvietėse naudojami geležies šalinimo įrenginiai – slėgi-niai ir atvirieji geležį šalinantys filtrai su natūralia bei priverstine vandens aeracija“, – pasakojo N. Potelis.

Anot specialisto, vienoje vandenvietėje fik-suojamas didesnis nei numatyta sulfatų kiekis, tačiau dirbama taip, kad iš jos būtų tiekiama kuo mažiau vandens. „Daug metų šis rodiklis yra nekintamas. Tačiau kadangi sulfatai – indi-katorinis rodiklis, kuris nėra tiesiogiai sietinas su žmogaus sveikata, tam tikros technologijos netikslingos, nes jas brangu ir įdiegti, ir eksploa-tuoti“, – komentavo „Šiaulių vandenų“ vanden-ruošos cecho viršininkas N. Potelis.

Visos bendrovės eksploatuojamos vanden-vietės turi nustatytas ir įregistruotas sanitarines saugos zonas, kurios numatytos higienos nor-mos reikalavimuose.

„Šiaulių vandenys“ nevykdo jokių gręžinių įrengimo darbų, šiuo metu vandenvietėse yra eksploataciniai gręžiniai ir stebimieji gręžiniai, kurie naudojami požeminio vandens monito-ringui atlikti. Pagrindinės tokios stebėsenos funkcijos – nuolat matuoti požeminio vandens išteklių kaitą, stebėti poveikį aplinkos kompo-nentams – vandens ištekliams, ekosistemoms, iš gautų duomenų nustatyti didžiausią poveikį aplinkai darančias ūkinės veiklos rūšis ir užti-krinti, kad jų poveikis būtų mažinamas“, – aiš-kino „Šiaulių vandenų“ atstovas.

UAB „Kauno hidrogeologija“Rinkūnų k., Garliavos apyl. sen. LT-53280 Kauno r.Tel. +370 37 39 33 53Faks. +370 37 55 87 20El. p. kaunas@hidrogeol.ltwww.hidrogeol.lt

VANDENS GRĘŽINIAIGEOTERMINIS ŠILDYMASVANDENS FILTRAIINŽINERINIAI TYRINĖJIMAINUOTEKŲ VALYMO ĮRENGIMAIPROJEKTAVIMAS

VILNIUJE: +370 698 08 904, +370 699 86 804 // KLAIPĖDOJE: +370 687 17 672

Darnią vandenviečių veiklą užtikrina šiuolaikinė siurblinių įranga.Bendrovės „Šiaulių vandenys“ nuotr.

9

Paviršinis vanduo ir skysčiai nuo paviršiaus surenkami kiek įmanoma greičiau ir efektyviau. Ši ACO grandinės dalis garantuoja komfortą žmonėms ir apsaugo pastatus bei transportą.

Pasitelkiant cheminius, biologinius ar fizinius procesus surinkti skysčiai yra apdorojami ir išvalomi. Tai užtikrina švarių nuotekų išleidimą į kanalizacijos tinklus. Ši ACO grandinės dalis sukuria kokybiško perdirbimo ir valymo sąlygas.

Talpos, prieduobės ir apsauginiai vožtuvai užtikrina patikimą skysčių sulaikymą vandens surinkimo sistemoje, kur jie gali būti tinkamai kontroliuojami. Ši ACO grandinės dalis sustiprina apsaugą ekstremaliomis sąlygomis, pavyzdžiui, stiprių liūčių ar potvynių metu.

Siurbliai, nuotekų pakėlimo įrenginiai bei vamzdžių sistemos perduoda surinktą ir išvalytą vandenį į kanalizacijos sistemas. Šios ACO grandinės dalies funkcija – nuotekų išleidimas pakartotinai naudoti ar į kanalizacijos sistemas.

Surinkimas Valymas Sulaikymas Išleidimas• Linijinio vandens surinkimo latakai• Gatvių trapai• Ketiniai liukai

• Naftos produktų atskirtuvai• Riebalų atskirtuvai

• Atbuliniai vožtuvai• Plyšiniai akumuliaciniai latakai • Šviesos prieduobės

• Siurblinės• Medžių apsauga• Infiltracinės ir akumuliacinės talpos

ACO sistemų grandinė – tai įvairūs tarpusavyje susiję gaminiai,pritaikyti ateities aplinkos sąlygoms.

ACO. Ateities drenažas.

Intensyvėjanti klimato kaita reikalauja vis kompleksiškesnio vandens surinkimo ir nuvedimo sistemų planavimo. ACO sukūrė sistemą, veikiančią abiem kryptimis, t. y. apsaugančią žmogų nuo vandens ir atvirkščiai. Kiekvienas ACO produktas užtikrina vandens tėkmę visoje ACO sistemų grandinėje, o tai leidžia maksimaliai ekologiškai ir ekonomiškai jį panaudoti.

www.aco.lt

10 2014 Nr. 4

Kristina BUIDOVAITĖ

Nuotekų dumblo naudojimas Lietuvoje – iki šiol aštrių dis-kusijų objektas. Kol skeptiškai nusiteikę lietuviai ginasi net minties nuotekų dumblu tręš-ti laukus, vandentvarkininkai siūlo dar vieną galimybę – perdirbtą nuotekų dumblą panaudoti šilumos ir elek-tros energijai gaminti. Tačiau pripažįsta, kad reikiamoms technologijoms įrengti trūksta valdžios palaikymo ir lėšų.

Statybos vyksta kaip suplanuota2013-ieji – paskutiniai metai, kai sukauptą nuo-tekų dumblą buvo galima laikyti sąvartynuose, dumblo aikštelėse ar kitokiose talpyklose. Nuo-tekų dumblo laikymo problemą dar 2006-aisiais užsimota išspręsti įgyvendinant investicinius dum-blo apdorojimo projektus: pastatyti 12 nuotekų dumblo pūdymo ir džiovinimo įrenginių Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Kėdainiuose ir kituose mies-

tuose, 2 dumblo džiovinimo įrenginius ir 9 kom-postavimo aikšteles.

Šių įrenginių statybos, anot Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos (LVTA) prezidento Broniaus Miežutavičiaus, finansuotos ne tik Europos Sąjun-gos (ES), bet ir pačių vandens tiekėjų lėšomis, tie-sa, dažniausiai skolintomis. Beje, investicinė dum-blo tvarkymo programa, kurios tikslas – sausintą ir sudžiovintą nuotekų dumblą, užuot jį kaupus ir saugojus supakuotą didmaišiuose tam pritaiky-tose saugyklose, kaip yra dabar, panaudoti kaip kurą arba trąšą, veikia tik mūsų šalyje: nei latviai, nei estai panašios programos neturi.

Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Alytuje, Kė-dainiuose ir Šilutėje jau dirba nuotekų dumblo pūdymo ir džiovinimo įrenginiai. Kelmėje, Akme-nėje, Raseiniuose, Kaišiadoryse, Biržuose, Jonavo-je, Švenčionėliuose, Druskininkuose ir Ukmergėje baigtos įrengti dumblo kompostavimo aikštelės, kuriose dumblas bus kompostuojamas, o kom-postas panaudojamas, pavyzdžiui, laukams tręšti. Suplanuota, kad iki šių metų pabaigos dumblo pūdymo ir džiovinimo įrenginiai arba komposta-vimo aikštelės pradės veikti ir kituose miestuose.

Galimybių - ne viena Šiuo metu, anot B. Miežutavičiaus, aktualiausia problema – tolesnis perdirbto dumblo naudo-jimas. LVTA vadovas mato dvi perdirbto dumblo realizavimo galimybes: dumblo pūdymo proceso metu susidariusias biodujas panaudoti pačiam dumblo apdorojimo technologiniam procesui, o galutinį apdoroto dumblo produktą – bekvapes džiovinto dumblo granules, pakoregavus teisinę bazę, deginti kaip biokurą. Galiausiai jas galima panaudoti žemės ūkyje kaip mineralinę trąšą. „Mūsų tikslas kartu su Vyriausybe ir Aplinkos mi-nisterija dar šiais metais priimti galutinį sprendi-mą dėl perdirbto dumblo naudojimo“, – paaiški-no B. Miežutavičius.

Vokietijoje, Austrijoje ir kai kuriose kitose šaly-se miesteliuose esančiose kietojo kuro katilinėse džiovintas dumblas deginamas išgaunant ir elek-tros, ir šilumos energiją. O Lietuvoje trūksta ne tik sprendimų, bet ir lėšų. Galutinai susitvarkyti su nuotekų dumblo perdirbimo ir naudojimo problema, anot B. Miežutavičiaus, būtų galima dalį 2014–2020 metų ES paramos, skirtos van-dentvarkos sektoriui, atseikėjus nebaigtoms

PERDIRBTO DUMBLO NAUDOJIMAS PALIKTAS RYTDIENAI?

10 2014 Nr. 4

G. Bartuškos nuotr.

NEPASINAUDOJAMA PERSPEKTYVIA TRĄŠA IR ATSINAUJINANČIU ENERGIJOS ŠALTINIU

11

dumblo apdorojimo ir naudojimo problemoms spręsti.

„Dumblo problema neatsirado šiaip sau. Bėda buvo ne tik nuotekų dumblo kvapas. Tiesiog ne-bebuvo, kur jo dėti. Sovietmečiu buvo statomos nuotekų valyklos, o apie dumblo laikymo ar perdirbimo technologijas niekas negalvojo, pa-grindinis uždavinys anuomet buvo rasti ar sukurti technologijas komunalinėms bei pramoninėms nuotekoms išvalyti. Sovietų Sąjunga buvo pats didžiausias Baltijos jūros teršėjas. Prie visų didžių-jų miestų vis dar yra senųjų dumblo saugojimo deponavimo aikštelių, jos ateityje irgi reikalaus sprendimų“, – pasakojo LVTA vadovas.

Lietuvoje būtina sutvarkyti milijonus kubinių metrų deponuoto nuotekų dumblo. Nuotekų valyklos šalyje pradėtos statyti apie 1970 metus, nuotekų dumblas buvo kaupiamas ištisus de-šimtmečius. „Jei Alytaus miesto nuotekų valykla nebūtų įgyvendinusi ES ir pačios įmonės lėšomis finansuoto projekto, kuris apėmė nuotekų dum-blo tankinimą, pūdymą, vėlesnį jo sausinimą ir džiovinimą, šiais metais jau nebūtų, kur jo dėti: iki šiol sausintas dumblas laikytas užpildytuose iš-eksploatuotuose žvyro karjeruose, kurie neatitinka dumblo saugojimo aikštelėms keliamų reikalavi-mų, – komentavo B. Miežutavičius. – Uždarius Kariotiškių sąvartyne įrengtą specializuotą dumblo sandėliavimo aikštelę, nuotekų dumblu ilgą laiką buvo tręšiami greta sostinės esantys laukai.“

Nors, gyventojų akimis, vandentvarkos įmonės pirmiausia yra geriamojo vandens tiekėjai, didelę dalį jų darbų sudaro nuotekų tvarkymas. „Paruoš-ti ir gyventojams tiekti vandenį reikia maždaug 60 proc. mažesnių sąnaudų negu sutvarkyti nuote-kas. Vakarų šalyse, kitaip nei Lietuvoje, mokestis už geriamąjį vandenį ir nuotekų sutvarkymą at-skirtas. Mūsų teikiama paslauga – viena pigesnių Europoje“, – pabrėžė pašnekovas.

11

Nuotekų dumblą, pirmiausia jį apdorojus, pašalinus aplinką teršiančias kenksmingas medžiagas, leidžiama naudoti žemės ūkyje.

Lietuvoje būtina sutvarkyti milijonus kubinių metrų deponuoto nuotekų dumblo.

10 2014 Nr. 4

Kristina BUIDOVAITĖ

Nuotekų dumblo naudojimas Lietuvoje – iki šiol aštrių dis-kusijų objektas. Kol skeptiškai nusiteikę lietuviai ginasi net minties nuotekų dumblu tręš-ti laukus, vandentvarkininkai siūlo dar vieną galimybę – perdirbtą nuotekų dumblą panaudoti šilumos ir elek-tros energijai gaminti. Tačiau pripažįsta, kad reikiamoms technologijoms įrengti trūksta valdžios palaikymo ir lėšų.

Statybos vyksta kaip suplanuota2013-ieji – paskutiniai metai, kai sukauptą nuo-tekų dumblą buvo galima laikyti sąvartynuose, dumblo aikštelėse ar kitokiose talpyklose. Nuo-tekų dumblo laikymo problemą dar 2006-aisiais užsimota išspręsti įgyvendinant investicinius dum-blo apdorojimo projektus: pastatyti 12 nuotekų dumblo pūdymo ir džiovinimo įrenginių Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Kėdainiuose ir kituose mies-

tuose, 2 dumblo džiovinimo įrenginius ir 9 kom-postavimo aikšteles.

Šių įrenginių statybos, anot Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos (LVTA) prezidento Broniaus Miežutavičiaus, finansuotos ne tik Europos Sąjun-gos (ES), bet ir pačių vandens tiekėjų lėšomis, tie-sa, dažniausiai skolintomis. Beje, investicinė dum-blo tvarkymo programa, kurios tikslas – sausintą ir sudžiovintą nuotekų dumblą, užuot jį kaupus ir saugojus supakuotą didmaišiuose tam pritaiky-tose saugyklose, kaip yra dabar, panaudoti kaip kurą arba trąšą, veikia tik mūsų šalyje: nei latviai, nei estai panašios programos neturi.

Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Alytuje, Kė-dainiuose ir Šilutėje jau dirba nuotekų dumblo pūdymo ir džiovinimo įrenginiai. Kelmėje, Akme-nėje, Raseiniuose, Kaišiadoryse, Biržuose, Jonavo-je, Švenčionėliuose, Druskininkuose ir Ukmergėje baigtos įrengti dumblo kompostavimo aikštelės, kuriose dumblas bus kompostuojamas, o kom-postas panaudojamas, pavyzdžiui, laukams tręšti. Suplanuota, kad iki šių metų pabaigos dumblo pūdymo ir džiovinimo įrenginiai arba komposta-vimo aikštelės pradės veikti ir kituose miestuose.

Galimybių - ne viena Šiuo metu, anot B. Miežutavičiaus, aktualiausia problema – tolesnis perdirbto dumblo naudo-jimas. LVTA vadovas mato dvi perdirbto dumblo realizavimo galimybes: dumblo pūdymo proceso metu susidariusias biodujas panaudoti pačiam dumblo apdorojimo technologiniam procesui, o galutinį apdoroto dumblo produktą – bekvapes džiovinto dumblo granules, pakoregavus teisinę bazę, deginti kaip biokurą. Galiausiai jas galima panaudoti žemės ūkyje kaip mineralinę trąšą. „Mūsų tikslas kartu su Vyriausybe ir Aplinkos mi-nisterija dar šiais metais priimti galutinį sprendi-mą dėl perdirbto dumblo naudojimo“, – paaiški-no B. Miežutavičius.

Vokietijoje, Austrijoje ir kai kuriose kitose šaly-se miesteliuose esančiose kietojo kuro katilinėse džiovintas dumblas deginamas išgaunant ir elek-tros, ir šilumos energiją. O Lietuvoje trūksta ne tik sprendimų, bet ir lėšų. Galutinai susitvarkyti su nuotekų dumblo perdirbimo ir naudojimo problema, anot B. Miežutavičiaus, būtų galima dalį 2014–2020 metų ES paramos, skirtos van-dentvarkos sektoriui, atseikėjus nebaigtoms

PERDIRBTO DUMBLO NAUDOJIMAS PALIKTAS RYTDIENAI?

10 2014 Nr. 4

G. Bartuškos nuotr.

NEPASINAUDOJAMA PERSPEKTYVIA TRĄŠA IR ATSINAUJINANČIU ENERGIJOS ŠALTINIU

11

dumblo apdorojimo ir naudojimo problemoms spręsti.

„Dumblo problema neatsirado šiaip sau. Bėda buvo ne tik nuotekų dumblo kvapas. Tiesiog ne-bebuvo, kur jo dėti. Sovietmečiu buvo statomos nuotekų valyklos, o apie dumblo laikymo ar perdirbimo technologijas niekas negalvojo, pa-grindinis uždavinys anuomet buvo rasti ar sukurti technologijas komunalinėms bei pramoninėms nuotekoms išvalyti. Sovietų Sąjunga buvo pats didžiausias Baltijos jūros teršėjas. Prie visų didžių-jų miestų vis dar yra senųjų dumblo saugojimo deponavimo aikštelių, jos ateityje irgi reikalaus sprendimų“, – pasakojo LVTA vadovas.

Lietuvoje būtina sutvarkyti milijonus kubinių metrų deponuoto nuotekų dumblo. Nuotekų valyklos šalyje pradėtos statyti apie 1970 metus, nuotekų dumblas buvo kaupiamas ištisus de-šimtmečius. „Jei Alytaus miesto nuotekų valykla nebūtų įgyvendinusi ES ir pačios įmonės lėšomis finansuoto projekto, kuris apėmė nuotekų dum-blo tankinimą, pūdymą, vėlesnį jo sausinimą ir džiovinimą, šiais metais jau nebūtų, kur jo dėti: iki šiol sausintas dumblas laikytas užpildytuose iš-eksploatuotuose žvyro karjeruose, kurie neatitinka dumblo saugojimo aikštelėms keliamų reikalavi-mų, – komentavo B. Miežutavičius. – Uždarius Kariotiškių sąvartyne įrengtą specializuotą dumblo sandėliavimo aikštelę, nuotekų dumblu ilgą laiką buvo tręšiami greta sostinės esantys laukai.“

Nors, gyventojų akimis, vandentvarkos įmonės pirmiausia yra geriamojo vandens tiekėjai, didelę dalį jų darbų sudaro nuotekų tvarkymas. „Paruoš-ti ir gyventojams tiekti vandenį reikia maždaug 60 proc. mažesnių sąnaudų negu sutvarkyti nuote-kas. Vakarų šalyse, kitaip nei Lietuvoje, mokestis už geriamąjį vandenį ir nuotekų sutvarkymą at-skirtas. Mūsų teikiama paslauga – viena pigesnių Europoje“, – pabrėžė pašnekovas.

11

Nuotekų dumblą, pirmiausia jį apdorojus, pašalinus aplinką teršiančias kenksmingas medžiagas, leidžiama naudoti žemės ūkyje.

Lietuvoje būtina sutvarkyti milijonus kubinių metrų deponuoto nuotekų dumblo.

12 2014 Nr. 4

Kristina BUIDOVAITĖ

Vandens tiekėjai neabejoja vartotojams tiekiamo vandens kokybe. Juolab kad didžiojoje dalyje vandenviečių veikia vandens gerinimo įrenginiai. Daugeliu atvejų jie išsprendė ir geležies pertekliaus vandenyje problemą. Tad iš čiaupo bėgantis drumzlinas rusvos spalvos vanduo dažniausiai erzina gyvenančiuosius sovietmečiu statytuose daugiabu-čiuose. Daugelio jų liga – supuvę ar surūdiję vandentiekio vamzdžiai. Kaltųjų senų vamzdžių savininkai pirmiausia ieško už namo sienų – beldžiasi į vandens tiekėjų duris. Bet tyrimai įprastai sugrąžina prie nuosavo čiaupo ir pa-tiems priklausančių namo vamzdynų.

Problema - vidaus vamzdynaiPrieš patiekiant vartotojams, iš vandens pa-šalinama geležis, manganas, iš gelmių išgau-namame vandenyje nėra nitratų, nitritų ir kitų sveikatai kenksmingų medžiagų. „Rudas vanduo dažniausiai – vandentiekio avarijos padarinys, kai tvarkant vamzdynus tenka pa-keisti vandens tekėjimo kryptį ir slėgį. Nereno-vuotuose vamzdynuose rūdys irgi neišvengia-mos. Sovietmečiu vandentiekio tinklai būdavo klojami iš paprasto rūdijančiojo plieno, tad rudo vandens problema šiandien sprendžia-ma tiesiog praplaunant vandentiekio tinklus“, – paaiškino Lietuvos vandens tiekėjų asociaci-jos (LVTA) prezidentas Bronius Miežutavičius.

Vidaus vamzdynų problema ta pati: jiems naudoti rūdijantieji plieno vamzdžiai, nes plastikinių ar spalvotojo metalo vamzdžių anuomet tiesiog nebuvo. Tad, pašnekovo tei-gimu, neverta stebėtis, kad didžiojoje dalyje daugiabučių namų vidaus vamzdynų, skaičiuo-jančių keletą dešimtmečių, yra drumzlių. Arba dar blogiau – jie stipriai užakę.

RUDAS VANDUO – SIGNALAS IR VANDENS TIEKĖJAMS, IR PATIEMS VARTOTOJAMS

12 2014 Nr. 4

Kristina BUIDOVAITĖ

Vandens tiekėjai neabejoja vartotojams tiekiamo vandens kokybe. Juolab kad didžiojoje dalyje vandenviečių veikia vandens gerinimo įrenginiai. Daugeliu atvejų jie išsprendė ir geležies pertekliaus vandenyje problemą. Tad iš čiaupo bėgantis drumzlinas rusvos spalvos vanduo dažniausiai erzina gyvenančiuosius sovietmečiu statytuose daugiabu-čiuose. Daugelio jų liga – supuvę ar surūdiję vandentiekio vamzdžiai. Kaltųjų senų vamzdžių savininkai pirmiausia ieško už namo sienų – beldžiasi į vandens tiekėjų duris. Bet tyrimai įprastai sugrąžina prie nuosavo čiaupo ir pa-tiems priklausančių namo vamzdynų.

Problema - vidaus vamzdynaiPrieš patiekiant vartotojams, iš vandens pa-šalinama geležis, manganas, iš gelmių išgau-namame vandenyje nėra nitratų, nitritų ir kitų sveikatai kenksmingų medžiagų. „Rudas vanduo dažniausiai – vandentiekio avarijos padarinys, kai tvarkant vamzdynus tenka pa-keisti vandens tekėjimo kryptį ir slėgį. Nereno-vuotuose vamzdynuose rūdys irgi neišvengia-mos. Sovietmečiu vandentiekio tinklai būdavo klojami iš paprasto rūdijančiojo plieno, tad rudo vandens problema šiandien sprendžia-ma tiesiog praplaunant vandentiekio tinklus“, – paaiškino Lietuvos vandens tiekėjų asociaci-jos (LVTA) prezidentas Bronius Miežutavičius.

Vidaus vamzdynų problema ta pati: jiems naudoti rūdijantieji plieno vamzdžiai, nes plastikinių ar spalvotojo metalo vamzdžių anuomet tiesiog nebuvo. Tad, pašnekovo tei-gimu, neverta stebėtis, kad didžiojoje dalyje daugiabučių namų vidaus vamzdynų, skaičiuo-jančių keletą dešimtmečių, yra drumzlių. Arba dar blogiau – jie stipriai užakę.

RUDAS VANDUO – SIGNALAS IR VANDENS TIEKĖJAMS, IR PATIEMS VARTOTOJAMS

13

Rudo vandens problema butuose spręsta labai paprastai: atsukus čiaupą jis buvo nulei-džiamas į kanalizaciją.

Sovietmečiu pramonės įmonės sunaudo-davo apie 70 proc. viso geriamojo vandens, o gyventojai – tik apie 30 proc. Dabar, anot LVTA vadovo, situacija pasikeitė: „Neagituoju vandens švaistyti ar naudoti neracionaliai, o ir sovietmečio praktika apgailėtina, tačiau galiu pasakyti, kad geriamojo vandens turime daug ir geros kokybės. Labai sunku komentuoti gy-ventojų taupumo priežastis. Bet faktas, kad labai mažas vandens sunaudojimas yra viena iš vandentvarkos paslaugų savikainos augimo priežasčių“, – pabrėžė B. Miežutavičius.

Vis dėlto sostinė rudo vandens problemą beveik išsprendė: jau šiemet Bukčių vanden-vietėje pradės veikti geležies ir mangano ša-linimo iš požeminio vandens technologijos: tai bus paskutiniai įrenginiai, kuriuos reikėjo pastatyti Vilniaus mieste, kad visas geriamasis vanduo atitiktų pačius aukščiausius kokybės reikalavimus. Iš Bukčių vandenvietės vanduo tiekiamas Karoliniškių, Lazdynų, Pilaitės gy-ventojams. Žinoma, vandens gerinimo įrengi-nius neužtenka pastatyti – juos reikia ir tinka-mai eksploatuoti, laiku atnaujinti.

Daugiau bėdų Šiaurės Vakarų LietuvojeMažesnes vandenvietes rajonuose eksploa-tuojantys vandens tiekėjai ne visuomet gali užtikrinti, kad geležies perteklius bus paša-lintas. Daugelyje tokių vandenviečių vandens gerinimo įrenginiai – dar tik planuose. Vieni vandens tiekėjai viliasi sulaukti palankių vandens gerinimo projektų finansavimo gali-mybių, kiti problemą sprendžia patys, pagal išgales investuodami į tinklus ir vandens ge-rinimo įrenginius. Tokių rajonų gyventojams sprendimų teikia ir vandens valymo filtrus siūlančios įmonės.

Geriamojo vandens kokybės problema aktualesnė Šiaurės Vakarų Lietuvoje – ten dalyje vandenviečių fluoras viršija leistinas normas. Tokiose vandenvietėse, anot B. Mie-žutavičiaus, reikia diegti gerokai sudėtinges-nes technologijas nei skirtas šalinti iš vandens geležies perteklių ar manganą.

tys žmonės – jis bus rudesnis. Taip pat rudas vanduo trumpą laiką gali tekėti ilgai vandens nenaudojus, staiga jį atjungus ir įjungus, dėl avarijos atliekant namo vidaus tinklų vanden-tiekio sistemos rekonstrukcijos darbus“, – vardijo „Vilniaus vandenų“ atstovė.

Kas kaltas dėl iš čiaupo plūstelėjančio rudo vandens, išsiaiškinti galima nesunkiai: atlikus tyrimus dviejose vietose – ties namo įvadu ir vandens iš čiaupo. Jeigu nustatoma, kad van-dentiekio įvade vanduo kokybiškas, gyvento-jams lieka arba susitaikyti su kartais patiriamu diskomfortu, arba planuoti vidaus vamzdynų renovaciją.

E. Matonienė taip pat teigė, kad nagrinė-jant gyventojų skundus dėl rudo vandens dažniausiai paaiškėja, kad kalbama apie karš-tą vandenį, kurio įmonė „Vilniaus vandenys“ netiekia.

Aplinkos ministerijos (AM) Vandenų de-partamento vyr. specialistė Judita Vaišnorienė pabrėžė, kad tinkamai eksploatuoti geriamojo vandens naudojimo įrenginius ir geriamajam vandeniui tiekti reikalingas komunikacijas vandens tiekėjus įpareigoja Geriamojo van-dens įstatymas. Šiame teisės akte apibrėžta ir gyventojų atsakomybė už daugiabučio van-dens tiekimo infrastruktūrą: šie taip pat pri-valo tinkamai prižiūrėti nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdomus arba nau-dojamus geriamojo vandens įrenginius, geria-majam vandeniui tiekti reikalingas komuni-kacijas ar nuotekų šalinimo įrenginius. Taigi gyventojai už vamzdynų priežiūrą, tinkamą jų eksploatavimą daugiabutyje, individualiajame name ar sklype atsakingi patys ir savo nuosa-vybe turi rūpintis savarankiškai, reziumavo AM atstovė.

Kylančios kainos pakeitė gyventojų įpročiusLietuvoje mažėjant gyventojų skaičiui, vis ma-žiau sunaudojama ir geriamojo vandens. LVTA vadovas B. Miežutavičius pasakojo, kad so-vietmečiu Vilniuje, pavyzdžiui, per didžiąsias šventes, geriamojo vandens tiesiog pritrūk-davo, o kiekvienas vilnietis per parą sunau-dodavo iki 300 litrų vandens (šiandien – tik 60 litrų).

PAPILDOMŲ PRIEMONIŲ NEPRIREIKĖ

Statybų bendrovė „Eika“ stato gyvenamuosius namus Santa-riškėse ir Pilaitėje: į juos van-duo tiekiamas iš skirtingų An-tavilių ir Bukčių vandenviečių. „Vandens, tiekiamo iš atskirų vandenviečių, kokybė yra skir-tinga“, – sakė įmonės eksper-tas Julius Jauniškis. Visų pirma, pašnekovo teigimu, skiriasi An-tavilių ir Bukčių vandenviečių tiekiamo vandens mineralų su-dėtis. Antavilių vandenvietėje pastačius geležies sėsdintuvus jos kiekis vandenyje suma-žėjo iki 40 miligramų vienam litrui, o Bukčių vandenvietės tiekiamame vandenyje liko 308 miligramai vienam litrui. Tačiau net ir tokiu atveju van-duo atitinka Lietuvos higienos normą HN 24:2003 „Geriamo-jo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“. Taigi statydama čia daugiabučius gyvenamuo-sius namus „Eika“ centriniuose vandens įvaduose mechaninių ir cheminių vandens filtrų neį-rengia. Pašnekovas pabrėžė, kad „Eika“ savo pastatytuose dau-giabučiuose namuose skundų dėl prastos vandens kokybės nesulaukė.

PAŽANGIOS TECHNOLOGIJOS VANDENS NUOTĖKIUI APTIKTI!

• VANDENS NUTEKĖJIMŲ PAIEŠKOS ĮRANGOS TIEKIMAS; • ĮRANGOS PRIEŽIŪRA;• KONSULTACIJOS IR MOKYMAI.

www.elintosms.ltVilniuje:Kęstučio g. 41ALT-08123 VilniusTel / faks. (8 5) 2 38 7147El. p. vilnius@elintosms.lt

Kaune:Terminalo g 3., Biruliškių k., Kauno r. ( Kauno LEZ)Tel. (8 37) 45 27 00Faks. (8 37) 35 01 35El. p. Info@elintosms.lt

Didžiausios Lietuvoje vandentvarkos įmonės „Vilniaus vandenys“ Komunikacijos skyriaus vadovė Eglė Matonienė pridėjo, kad vandens kokybė priklauso ir nuo pačių gyventojų įpro-čių. „Jeigu name gyvena vandenį itin taupan-

14 2014 Nr. 4

Koroziją lemia objektyvūs gam-tos dėsniai, kurių vyksmo su-stabdyti neįmanoma. Nepa-kankamas dėmesys korozijos problemai gali būti ne tik di-delių nuostolių, bet ir neretai didelių nelaimių priežastis, todėl vandentiekio vamzdy-nams, šilumos trasoms, du-jotiekiams ar elektros linijoms reikia skirti ypatingą dėmesį.

Metalų koroziją lemia objektyvios priežastys Metalų korozija – savaiminis metalų irimas, vyks-tantis dėl cheminės ar elektrocheminės metalų ir aplinkos sąveikos. Į tarptautinius standartus įtrauktų apsaugos nuo korozijos metodų naudo-jimas leidžia korozijos nuostolius sumažinti 10–15 proc., dar 10 proc. nuostolių galima sumažinti eksploatavimo metu pasitelkus kvalifikuotų koro-zijos ekspertų patirtį.

Statybų sektoriuje problemų kelia elektroche-minė korozija: tai elektrocheminis procesas, kurio metu susidaro makrogalvaninių ir mikrogalva-

METALŲ KOROZIJA: PRIEŽASTYS IR APSAUGOS BŪDAI

14 2014 Nr. 4

ninių elementų. Metalo paviršiuje susiformuoja anodinių ir katodinių plotelių, atsiranda elektros srovė, o korozijos produktų gali susiformuoti toli nuo jos vietos. Mokslinėje literatūroje ši korozija skirstoma į atmosferinę, požeminių metalo kons-trukcijų, mikrobinę ir tokią koroziją, kuri atsiranda dėl mechaninio poveikio.

Dažniausiai nurodomi apsaugos nuo atmosfe-rinės korozijos būdai: tinkamai parinktos metalo dangos ir metalų legiravimas. Norint nuo koro-zijos apsaugoti požemines metalo konstrukcijas, ypač svarbu tinkamai parinkti priemones atsižvel-gus į korozinį dirvos ir požeminių vandenų akty-vumą. Įprastai metalo konstrukcijos dengiamos izoliacinėmis medžiagomis.

Mikrobinei, kitaip – geležies bakterijų, korozi-jai sumažinti specialių metodų nėra. Specialistai rekomenduoja tiesiog neleisti susidaryti anaero-binėms sąlygoms. Aplink vamzdynus siūloma pilti didesnio pH žvyro ir kalkių, naudoti tinkamai pa-rinktas konstrukcijų dangas.

Statybininkams ir inžinerinių sistemų montuo-tojams rūpesčių kelia korozija, kurią suformuoja vadinamosios klaidžiojančios elektros srovės. Jų pasiskirstymas žemėje ar statinyje, intensyvumas ir veikimo laikas priklauso nuo daugelio veiksnių, kurie laikui bėgant smarkiai kinta. Požeminėms metalo konstrukcijoms, statinių vamzdynams įta-kos turi tokie srovių šaltiniai, kurie sąlygoja inten-syvų korozijos procesą, todėl statybininkų dėme-sio sulaukia tik įžeminti nuolatinės ir kintamosios srovės elektros įrenginiai.

Veikiant katodinės saugos įrenginiui, srovės, nutekančios iš anodinio įžeminimo, pasklinda žemėje ir įteka į saugomą įrenginį. Norint ap-saugoti ilgus vamzdynus, anodinis įžeminimas neretai įrengiamas kelių kilometrų atstumu. Toks anodinių įžeminimų nutolinimas lemia tai, kad didžiausias klaidžiojančios srovės tankis bus anodinio įžeminimo vietoje. Veikiantys katodiniai įrenginiai irgi gali būti didelių verčių klaidžiojančių srovių šaltinis.

Esant katodinei blogai izoliuotų vamzdynų ar bendrai kelių įrenginių apsaugai, srovės vertė žemėje gali siekti kelias dešimtis ar net šimtus amperų. Klaidžiojančios srovės, tekančios žeme ir susiduriančios su požeminėmis metalo kons-trukcijomis, pasklinda jose, nes konstrukcijų var-ža – gerokai mažesnė. Anodinėje zonoje metalas koroduoja.

Dažnai plieniniai ir ketaus vamzdžiai gumos tarpinėmis hermetiškai izoliuojami vienas nuo kito. Tačiau jei potencialo sumažėjimas vamzdyje didelis, klaidžiojančios srovės gali peršokti izolia-cinę medžiagą ir tekėti toliau, o anodinėje vamz-džio zonoje vyks intensyvi korozija. Pagrindinis apsaugos nuo klaidžiojančių srovių tikslas – vengti jų nutekėjimo iš metalo ir tokiu būdu eliminuoti anodinį metalų irimą.

Projektavimo stadijoje – daugiau dėmesio korozijaiDaugelis klausimų, susijusių su korozija, galėtų būti išsprendžiami dar projektavimo stadijoje,

15

reikalinga kryptimi. Vamzdžių plėtimasis gali būti kompensuojamas teisingai išdėsčius valdymo svirtis ir fiksuotus laikiklius.

Fliuso perteklius vamzdyje gali suketi taškinę koroziją. Lituojant fliusu rekomenduojama pa-tepti tik vamzdžio galą, o ne jungties vidų. Fliuso likučiai turi būti išplaunami dar prieš pradedant sistemą eksploatuoti.

Nerūdijančiojo plieno vamzdžiai labai atspa-rūs vidinei korozijai, tačiau jiems sujungti nere-komenduojamas litavimas arba suvirinimas, nes tai gali sukelti vidinę koroziją. Tokiems vamz-džiams patartina naudoti mechaninius jungčių sujungimus. Nuotekų vamzdynų korozijai svar-būs veiksniai yra deguonis, drėgmė, temperatū-ra, rūgštys, bazės, ardantys agresyvūs skysčiai ir sujungimo būdas.

15

mat konstrukcijos ilgaamžiškumas priklauso nuo to, ar teisingai bus parinktas konstrukcinis spren-dimas. Jeigu šis bus neteisingas arba sistema bus sumontuota netinkamai, gali susidaryti palankios sąlygos korozijos procesui vykti.

Projektavimo darbų metu reikėtų apgalvoti, kaip tarp vamzdynų ir elektros srovę turinčių tin-klų išlaikyti tinkamus atstumus, taip pat pagalvoti apie elektros nutekėjimą iš netvarkingų elektros šaltinių per betono ar kitas konstrukcijas. Svarbu ir tai, kaip išvengti galingų magnetinių laukų su-kūrimo šalia vamzdynų, nes tai gali sužadinti in-dukcines sroves. Nemažą reikšmę turi ir tinkamas sistemos eksploatavimas. Pasitaiko atvejų, kai netvarkingai prijungiami elektros prietaisai, pa-naudojant vamzdynus kaip įžeminimą. Kai kurie gyventojai skalbiamajai mašinai įžeminti naudoja vandentiekio vamzdžius.

Korozijos sąlygos vandens įrengimuosePagrindinės korozijos formos vandens vamzdynų sistemose, kaip jau minėta, yra vidinė ir išorinė korozija. Labiausiai paplitusi vidinė korozija, kuri gali paveikti visų rūšių metalo vamzdžius. Koro-zijos reiškiniui būtinos kelios sąlygos: metalinė vamzdyno sistema, kurioje cirkuliuoja vanduo, ir sistemoje esantis deguonis. Sąveikaujant meta-lui, deguoniui ir vandeniui vyksta korozija, kurią sudaro anodo ir katodo procesai ant metalo pa-viršių ir sujungimų tarp dviejų ir daugiau metalų rūšių. Anodo reakcija yra paprasčiausias metalo irimas, kai metalas skaidomas į metalo jonus. Katodo procesas yra reakcija tarp deguonies, vandens ir elektronų, kurie buvo išlaisvinti anodo proceso metu. Anodo ir katodo reakcijų susidaro dėl įvairių priežasčių: įbrėžimų, plyšių, mažų lydi-nių skirtumų metale ir t. t.

Korozija skirtingų tipų vamzdžiuoseKoroduoti gali visų tipų metalo vamzdžiai. Koro-zija galvanizuoto plieno vamzdynuose atsiranda dėl vandens kokybės, vario vandenyje, purvo (anaerobinių bakterijų) ir didesnės nei 70 laips-nių temperatūros vandens. Karštai galvanizuoto plieno vamzdžiai gali būti naudojami, jei vandens kietumas neviršija 4°dH arba jei jame nėra agre-syvių kalkių nuosėdas sudarančių rūgščių. Jeigu vanduo šių sąlygų neatitinka, pirmiausia suskils cinkas, vėliau pradės irti plienas, o šio proceso metu bus matyti rudas vanduo. Tiesa, kol susifor-muos visiška korozija – susidarys ertmių – pra-eis keleri metai, tačiau jei vamzdis su defektais, jame yra įbrėžimų, korozijos procesas gali būti itin greitas – neprireiks nė metų. Pastebėta, kad tokio tipo korozija yra 3–4 kartus dažnesnė karšto vandens vamzdynuose.

Vario įtaka korozijos proceso skatinimui irgi svarbi. Nors vandens tiekimo įmonių tiekiamo vandens sudėtyje vario nėra, nedidelis jo kiekis į vandenį gali patekti iš varinių talpų, vamzdžių ir bakų. Vis dėlto vanduo, kuris prieš tai tekėjo va-riniais vamzdžiais arba pabuvojo varinėse talpo-

se, karštai galvanizuoto plieno vamzdžiais neturi tekėti.

Kietųjų dalelių nuosėdos ir sankaupos irgi gali sukelti koroziją, ypač ant horizontaliai sumontuo-tų vamzdžių ir jungčių dugne. Vario į aušinimo mi-šinius gali patekti, pavyzdžiui, tirpstant variniams ventiliatorinių konvektorių vamzdeliams – tai for-muos nuosėdas ir skatins lokalių korozijos židinių susidarymą vario nusėdimo vietose. Tos dalelės paprastai gali būti ir rūdys arba purvas, priemai-šos iš kitų sistemos dalių, kalcio, magnio, silicio junginiai, pavyzdžiui, senoje vamzdyno sistemo-je pakeičiant tam tikrą atkarpą. Tokią problemą galima išspręsti įmontuojant specialios paskirties filtrus.

Cinkuoti plieniniai vamzdžiai padengiami cinku, kad šis izoliuotų metalą mechaniškai, t. y. apsaugotų nuo agresyvios aplinkos, ir elektroche-miškai – pažeidus dangą. Šiuo atveju koroduoja aktyvesnis, dangą sudarantis metalas. Cinko dan-gos yra patvarios kietame vandenyje, jame susi-daro netirpus cinko karbonatas, cinko paviršių padarantis pasyvų. Pažymėtina, kad cinkas plieną nuo korozijos saugo tik tuomet, jei temperatūra yra ne didesnė kaip 50 laipsnių. Taigi čia iškyla tinkamų vamzdžių pasirinkimo problema, nes legionelės bakterijų dauginimuisi palankiausios sąlygos, kai vandens temperatūra svyruoja nuo 20 iki 45 laipsnių. Karšto vandens temperatūra turėtų siekti 50–60 laipsnių, o šalto vandens tu-rėtų būti žemesnė nei 25 laipsniai.

Variniai vamzdžiai laikomi itin atspariais ko-rozijai, tačiau ji gali prasidėti dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, turbulencijos, susidėvėjimo, įbrėžimų, fliuso panaudojimo. Su turbulencija susijusi ko-rozija įprastai prasideda dėl per didelio tėkmės greičio vamzdžiuose, tad ši problema būdingesnė cirkuliacinėse karšto vandens vamzdžių sistemo-se. Rekomenduojama neviršyti didesnio tėkmės greičio nei 0,5 metro per sekundę. Ypač blogomis sąlygomis turbulencijos korozija gali prasidėti dėl rudo vandens, šalia netinkamų formų jungčių, prie ventilių, sulituotų jungčių, dėl susikaupu-sio oro.

Su susidėvėjimu susijusi korozija dėl vamzdžių plėtimosi deformacijų dažnai vyksta kartu su vi-dine korozija. Norint to išvengti, projektuojant ir montuojant vamzdį būtina jo plėtimąsi nukreipti

14 2014 Nr. 4

Koroziją lemia objektyvūs gam-tos dėsniai, kurių vyksmo su-stabdyti neįmanoma. Nepa-kankamas dėmesys korozijos problemai gali būti ne tik di-delių nuostolių, bet ir neretai didelių nelaimių priežastis, todėl vandentiekio vamzdy-nams, šilumos trasoms, du-jotiekiams ar elektros linijoms reikia skirti ypatingą dėmesį.

Metalų koroziją lemia objektyvios priežastys Metalų korozija – savaiminis metalų irimas, vyks-tantis dėl cheminės ar elektrocheminės metalų ir aplinkos sąveikos. Į tarptautinius standartus įtrauktų apsaugos nuo korozijos metodų naudo-jimas leidžia korozijos nuostolius sumažinti 10–15 proc., dar 10 proc. nuostolių galima sumažinti eksploatavimo metu pasitelkus kvalifikuotų koro-zijos ekspertų patirtį.

Statybų sektoriuje problemų kelia elektroche-minė korozija: tai elektrocheminis procesas, kurio metu susidaro makrogalvaninių ir mikrogalva-

METALŲ KOROZIJA: PRIEŽASTYS IR APSAUGOS BŪDAI

14 2014 Nr. 4

ninių elementų. Metalo paviršiuje susiformuoja anodinių ir katodinių plotelių, atsiranda elektros srovė, o korozijos produktų gali susiformuoti toli nuo jos vietos. Mokslinėje literatūroje ši korozija skirstoma į atmosferinę, požeminių metalo kons-trukcijų, mikrobinę ir tokią koroziją, kuri atsiranda dėl mechaninio poveikio.

Dažniausiai nurodomi apsaugos nuo atmosfe-rinės korozijos būdai: tinkamai parinktos metalo dangos ir metalų legiravimas. Norint nuo koro-zijos apsaugoti požemines metalo konstrukcijas, ypač svarbu tinkamai parinkti priemones atsižvel-gus į korozinį dirvos ir požeminių vandenų akty-vumą. Įprastai metalo konstrukcijos dengiamos izoliacinėmis medžiagomis.

Mikrobinei, kitaip – geležies bakterijų, korozi-jai sumažinti specialių metodų nėra. Specialistai rekomenduoja tiesiog neleisti susidaryti anaero-binėms sąlygoms. Aplink vamzdynus siūloma pilti didesnio pH žvyro ir kalkių, naudoti tinkamai pa-rinktas konstrukcijų dangas.

Statybininkams ir inžinerinių sistemų montuo-tojams rūpesčių kelia korozija, kurią suformuoja vadinamosios klaidžiojančios elektros srovės. Jų pasiskirstymas žemėje ar statinyje, intensyvumas ir veikimo laikas priklauso nuo daugelio veiksnių, kurie laikui bėgant smarkiai kinta. Požeminėms metalo konstrukcijoms, statinių vamzdynams įta-kos turi tokie srovių šaltiniai, kurie sąlygoja inten-syvų korozijos procesą, todėl statybininkų dėme-sio sulaukia tik įžeminti nuolatinės ir kintamosios srovės elektros įrenginiai.

Veikiant katodinės saugos įrenginiui, srovės, nutekančios iš anodinio įžeminimo, pasklinda žemėje ir įteka į saugomą įrenginį. Norint ap-saugoti ilgus vamzdynus, anodinis įžeminimas neretai įrengiamas kelių kilometrų atstumu. Toks anodinių įžeminimų nutolinimas lemia tai, kad didžiausias klaidžiojančios srovės tankis bus anodinio įžeminimo vietoje. Veikiantys katodiniai įrenginiai irgi gali būti didelių verčių klaidžiojančių srovių šaltinis.

Esant katodinei blogai izoliuotų vamzdynų ar bendrai kelių įrenginių apsaugai, srovės vertė žemėje gali siekti kelias dešimtis ar net šimtus amperų. Klaidžiojančios srovės, tekančios žeme ir susiduriančios su požeminėmis metalo kons-trukcijomis, pasklinda jose, nes konstrukcijų var-ža – gerokai mažesnė. Anodinėje zonoje metalas koroduoja.

Dažnai plieniniai ir ketaus vamzdžiai gumos tarpinėmis hermetiškai izoliuojami vienas nuo kito. Tačiau jei potencialo sumažėjimas vamzdyje didelis, klaidžiojančios srovės gali peršokti izolia-cinę medžiagą ir tekėti toliau, o anodinėje vamz-džio zonoje vyks intensyvi korozija. Pagrindinis apsaugos nuo klaidžiojančių srovių tikslas – vengti jų nutekėjimo iš metalo ir tokiu būdu eliminuoti anodinį metalų irimą.

Projektavimo stadijoje – daugiau dėmesio korozijaiDaugelis klausimų, susijusių su korozija, galėtų būti išsprendžiami dar projektavimo stadijoje,

15

reikalinga kryptimi. Vamzdžių plėtimasis gali būti kompensuojamas teisingai išdėsčius valdymo svirtis ir fiksuotus laikiklius.

Fliuso perteklius vamzdyje gali suketi taškinę koroziją. Lituojant fliusu rekomenduojama pa-tepti tik vamzdžio galą, o ne jungties vidų. Fliuso likučiai turi būti išplaunami dar prieš pradedant sistemą eksploatuoti.

Nerūdijančiojo plieno vamzdžiai labai atspa-rūs vidinei korozijai, tačiau jiems sujungti nere-komenduojamas litavimas arba suvirinimas, nes tai gali sukelti vidinę koroziją. Tokiems vamz-džiams patartina naudoti mechaninius jungčių sujungimus. Nuotekų vamzdynų korozijai svar-būs veiksniai yra deguonis, drėgmė, temperatū-ra, rūgštys, bazės, ardantys agresyvūs skysčiai ir sujungimo būdas.

15

mat konstrukcijos ilgaamžiškumas priklauso nuo to, ar teisingai bus parinktas konstrukcinis spren-dimas. Jeigu šis bus neteisingas arba sistema bus sumontuota netinkamai, gali susidaryti palankios sąlygos korozijos procesui vykti.

Projektavimo darbų metu reikėtų apgalvoti, kaip tarp vamzdynų ir elektros srovę turinčių tin-klų išlaikyti tinkamus atstumus, taip pat pagalvoti apie elektros nutekėjimą iš netvarkingų elektros šaltinių per betono ar kitas konstrukcijas. Svarbu ir tai, kaip išvengti galingų magnetinių laukų su-kūrimo šalia vamzdynų, nes tai gali sužadinti in-dukcines sroves. Nemažą reikšmę turi ir tinkamas sistemos eksploatavimas. Pasitaiko atvejų, kai netvarkingai prijungiami elektros prietaisai, pa-naudojant vamzdynus kaip įžeminimą. Kai kurie gyventojai skalbiamajai mašinai įžeminti naudoja vandentiekio vamzdžius.

Korozijos sąlygos vandens įrengimuosePagrindinės korozijos formos vandens vamzdynų sistemose, kaip jau minėta, yra vidinė ir išorinė korozija. Labiausiai paplitusi vidinė korozija, kuri gali paveikti visų rūšių metalo vamzdžius. Koro-zijos reiškiniui būtinos kelios sąlygos: metalinė vamzdyno sistema, kurioje cirkuliuoja vanduo, ir sistemoje esantis deguonis. Sąveikaujant meta-lui, deguoniui ir vandeniui vyksta korozija, kurią sudaro anodo ir katodo procesai ant metalo pa-viršių ir sujungimų tarp dviejų ir daugiau metalų rūšių. Anodo reakcija yra paprasčiausias metalo irimas, kai metalas skaidomas į metalo jonus. Katodo procesas yra reakcija tarp deguonies, vandens ir elektronų, kurie buvo išlaisvinti anodo proceso metu. Anodo ir katodo reakcijų susidaro dėl įvairių priežasčių: įbrėžimų, plyšių, mažų lydi-nių skirtumų metale ir t. t.

Korozija skirtingų tipų vamzdžiuoseKoroduoti gali visų tipų metalo vamzdžiai. Koro-zija galvanizuoto plieno vamzdynuose atsiranda dėl vandens kokybės, vario vandenyje, purvo (anaerobinių bakterijų) ir didesnės nei 70 laips-nių temperatūros vandens. Karštai galvanizuoto plieno vamzdžiai gali būti naudojami, jei vandens kietumas neviršija 4°dH arba jei jame nėra agre-syvių kalkių nuosėdas sudarančių rūgščių. Jeigu vanduo šių sąlygų neatitinka, pirmiausia suskils cinkas, vėliau pradės irti plienas, o šio proceso metu bus matyti rudas vanduo. Tiesa, kol susifor-muos visiška korozija – susidarys ertmių – pra-eis keleri metai, tačiau jei vamzdis su defektais, jame yra įbrėžimų, korozijos procesas gali būti itin greitas – neprireiks nė metų. Pastebėta, kad tokio tipo korozija yra 3–4 kartus dažnesnė karšto vandens vamzdynuose.

Vario įtaka korozijos proceso skatinimui irgi svarbi. Nors vandens tiekimo įmonių tiekiamo vandens sudėtyje vario nėra, nedidelis jo kiekis į vandenį gali patekti iš varinių talpų, vamzdžių ir bakų. Vis dėlto vanduo, kuris prieš tai tekėjo va-riniais vamzdžiais arba pabuvojo varinėse talpo-

se, karštai galvanizuoto plieno vamzdžiais neturi tekėti.

Kietųjų dalelių nuosėdos ir sankaupos irgi gali sukelti koroziją, ypač ant horizontaliai sumontuo-tų vamzdžių ir jungčių dugne. Vario į aušinimo mi-šinius gali patekti, pavyzdžiui, tirpstant variniams ventiliatorinių konvektorių vamzdeliams – tai for-muos nuosėdas ir skatins lokalių korozijos židinių susidarymą vario nusėdimo vietose. Tos dalelės paprastai gali būti ir rūdys arba purvas, priemai-šos iš kitų sistemos dalių, kalcio, magnio, silicio junginiai, pavyzdžiui, senoje vamzdyno sistemo-je pakeičiant tam tikrą atkarpą. Tokią problemą galima išspręsti įmontuojant specialios paskirties filtrus.

Cinkuoti plieniniai vamzdžiai padengiami cinku, kad šis izoliuotų metalą mechaniškai, t. y. apsaugotų nuo agresyvios aplinkos, ir elektroche-miškai – pažeidus dangą. Šiuo atveju koroduoja aktyvesnis, dangą sudarantis metalas. Cinko dan-gos yra patvarios kietame vandenyje, jame susi-daro netirpus cinko karbonatas, cinko paviršių padarantis pasyvų. Pažymėtina, kad cinkas plieną nuo korozijos saugo tik tuomet, jei temperatūra yra ne didesnė kaip 50 laipsnių. Taigi čia iškyla tinkamų vamzdžių pasirinkimo problema, nes legionelės bakterijų dauginimuisi palankiausios sąlygos, kai vandens temperatūra svyruoja nuo 20 iki 45 laipsnių. Karšto vandens temperatūra turėtų siekti 50–60 laipsnių, o šalto vandens tu-rėtų būti žemesnė nei 25 laipsniai.

Variniai vamzdžiai laikomi itin atspariais ko-rozijai, tačiau ji gali prasidėti dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, turbulencijos, susidėvėjimo, įbrėžimų, fliuso panaudojimo. Su turbulencija susijusi ko-rozija įprastai prasideda dėl per didelio tėkmės greičio vamzdžiuose, tad ši problema būdingesnė cirkuliacinėse karšto vandens vamzdžių sistemo-se. Rekomenduojama neviršyti didesnio tėkmės greičio nei 0,5 metro per sekundę. Ypač blogomis sąlygomis turbulencijos korozija gali prasidėti dėl rudo vandens, šalia netinkamų formų jungčių, prie ventilių, sulituotų jungčių, dėl susikaupu-sio oro.

Su susidėvėjimu susijusi korozija dėl vamzdžių plėtimosi deformacijų dažnai vyksta kartu su vi-dine korozija. Norint to išvengti, projektuojant ir montuojant vamzdį būtina jo plėtimąsi nukreipti

16 2014 Nr. 4

Rusnė MARČĖNAITĖ

Centralizuotas vandens tiekimas ir nuotekų rinkimas ar lokalūs vandens tie-kimo ir nuotekų valymo įrenginiai? Teisingą atsakymą kiekvienu konkrečiu atveju padeda rasti ekonominiai skaičiavimai. Jie buvo daromi ir ankstesniais metais, tačiau nebuvo reikalavimo palygin-ti kelias galimų techninių sprendinių alternatyvas. Nuo šiol toks reikalavimas bus taikomas infrastruktūros projektų pareiškėjams, keti-nantiems savo investicijoms gauti Europos Sąjungos (ES) lėšų.

Stigo atsakingo alternatyvų vertinimo Praėjusio ES finansavimo laikotarpio patirtis parodė, kad tinkamai įvertinti plėtros kryptis ir būdus savivaldybėms nebuvo paprasta užduotis. Nors vandens tiekimo įmonės finansinę paramą galėjo gauti ir grupinių valymo įrenginių statybai, 2007–2013 metų laikotarpiu beveik visos savi-valdybės buvo suplanavusios plėtrą vamzdynais. Ir retkarčiais tie projektai savo užmoju priminė sovietmetį. Tiesa, Aplinkos ministerijos ES para-mos administravimo departamento direktorius Inesis Kiškis tokiam požiūriui oponuoja – tarp paramą gavusių projektų, jo teigimu, atsitiktinių nebuvo.

„Vienas kertinių reikalavimų 2007–2013 metų laikotarpiu buvo tai, kad finansavimo siekiantis

mas, – replikavo I. Kiškis. – Be to, buvo atlie-kama visų projektų sąnaudų ir naudos analizė. Ir visais atvejais ji parodė, kad projektą, jei pri-sijungs visi numatyti gyventojai, apsimoka įgy-vendinti. Tiesa, kol prioritetas buvo didesnės nei 2000 gyventojų turinčios gyvenvietės, apie lokalias sistemas kalbėti nebuvo labai realu.“

Prioritetas – parama mažoms gyvenvietėms 2014–2020 metų ES finansavimo laikotarpiu vandens tiekimo įmonės galės kreiptis para-mos projektams, įgyvendinamiems gyvenvietė-se, turinčiose bent 200 gyventojų, todėl beveik neabejojama, kad alternatyvūs vandentvarkos būdai bus kur kas aktualesni nei anksčiau. Kaip

VANDENS TIEKĖJAI SKAIČIUOS DAUGIAU

projektas turėjo būti įtrauktas į savivaldybės inf-rastruktūros plėtros planą. Iki to laiko formalus reikalavimas savivaldybėms pasirengti tokius planus buvo numatytas, bet jų niekas neskubėjo rengti“, – priminė I. Kiškis. Atsiradus griežtam reikalavimui, savivaldybės suskubo rengti planus, kuriuose jau buvo bandoma nagrinėti alterna-tyvas – kur ir kokius tinklus tiesti, kokius valymo įrenginius statyti. Tiesa, pripažino departamento vadovas, dažniausiai ta alternatyvų analizė apsi-ribojo dviem galimybėmis: nedaryti nieko arba tiesti tinklus. Jei tiesti tinklus – tai visose gatvėse, nurodant, kur yra didžiausias prioritetas, ir iškart numatant, kur turės atsirasti valymo įrenginiai.

„Toks planavimas gal ir primena sovietmetį, bet geriau jau taip negu visiškas voliuntariz-

PARAMOS VANDENTVARKOS PROJEKTAMS SIEKIANČIOS ĮMONĖS TURĖS ARGUMENTUOTAI APGINTI PASIRINKTUS SPRENDIMUS

16 2014 Nr. 4

Rusnė MARČĖNAITĖ

Centralizuotas vandens tiekimas ir nuotekų rinkimas ar lokalūs vandens tie-kimo ir nuotekų valymo įrenginiai? Teisingą atsakymą kiekvienu konkrečiu atveju padeda rasti ekonominiai skaičiavimai. Jie buvo daromi ir ankstesniais metais, tačiau nebuvo reikalavimo palygin-ti kelias galimų techninių sprendinių alternatyvas. Nuo šiol toks reikalavimas bus taikomas infrastruktūros projektų pareiškėjams, keti-nantiems savo investicijoms gauti Europos Sąjungos (ES) lėšų.

Stigo atsakingo alternatyvų vertinimo Praėjusio ES finansavimo laikotarpio patirtis parodė, kad tinkamai įvertinti plėtros kryptis ir būdus savivaldybėms nebuvo paprasta užduotis. Nors vandens tiekimo įmonės finansinę paramą galėjo gauti ir grupinių valymo įrenginių statybai, 2007–2013 metų laikotarpiu beveik visos savi-valdybės buvo suplanavusios plėtrą vamzdynais. Ir retkarčiais tie projektai savo užmoju priminė sovietmetį. Tiesa, Aplinkos ministerijos ES para-mos administravimo departamento direktorius Inesis Kiškis tokiam požiūriui oponuoja – tarp paramą gavusių projektų, jo teigimu, atsitiktinių nebuvo.

„Vienas kertinių reikalavimų 2007–2013 metų laikotarpiu buvo tai, kad finansavimo siekiantis

mas, – replikavo I. Kiškis. – Be to, buvo atlie-kama visų projektų sąnaudų ir naudos analizė. Ir visais atvejais ji parodė, kad projektą, jei pri-sijungs visi numatyti gyventojai, apsimoka įgy-vendinti. Tiesa, kol prioritetas buvo didesnės nei 2000 gyventojų turinčios gyvenvietės, apie lokalias sistemas kalbėti nebuvo labai realu.“

Prioritetas – parama mažoms gyvenvietėms 2014–2020 metų ES finansavimo laikotarpiu vandens tiekimo įmonės galės kreiptis para-mos projektams, įgyvendinamiems gyvenvietė-se, turinčiose bent 200 gyventojų, todėl beveik neabejojama, kad alternatyvūs vandentvarkos būdai bus kur kas aktualesni nei anksčiau. Kaip

VANDENS TIEKĖJAI SKAIČIUOS DAUGIAU

projektas turėjo būti įtrauktas į savivaldybės inf-rastruktūros plėtros planą. Iki to laiko formalus reikalavimas savivaldybėms pasirengti tokius planus buvo numatytas, bet jų niekas neskubėjo rengti“, – priminė I. Kiškis. Atsiradus griežtam reikalavimui, savivaldybės suskubo rengti planus, kuriuose jau buvo bandoma nagrinėti alterna-tyvas – kur ir kokius tinklus tiesti, kokius valymo įrenginius statyti. Tiesa, pripažino departamento vadovas, dažniausiai ta alternatyvų analizė apsi-ribojo dviem galimybėmis: nedaryti nieko arba tiesti tinklus. Jei tiesti tinklus – tai visose gatvėse, nurodant, kur yra didžiausias prioritetas, ir iškart numatant, kur turės atsirasti valymo įrenginiai.

„Toks planavimas gal ir primena sovietmetį, bet geriau jau taip negu visiškas voliuntariz-

PARAMOS VANDENTVARKOS PROJEKTAMS SIEKIANČIOS ĮMONĖS TURĖS ARGUMENTUOTAI APGINTI PASIRINKTUS SPRENDIMUS

17

ir ankstesnį ES paramos laikotarpį, paramą vandens tiekimo ir nuotekų valymo įrenginių statybai bus galima gauti iš Sanglaudos fondo. Pasak Aplinkos ministerijos Vandenų departa-mento direktoriaus Daliaus Krinicko, finansavi-mo iš Sanglaudos fondo vandens tiekimo įmo-nės gali tikėtis projektams gyvenvietėse nuo 200 gyventojų, o dar mažesnės, turinčios iki 200 gyventojų, galės gauti Žemės ūkio ministe-rijos paramą iš Kaimo plėtros programos. „Su-prantama, tokio dydžio gyvenvietėse išspręsti vandentvarkos klausimus centralizuotais tin-klais vandens tiekėjams nepavyks, reikės rem-tis lokaliomis sistemomis: gręžiniais ir nuotekų valyklomis, – komentavo Aplinkos ministerijos Vandenų departamento vadovas. – Taigi kaimo

bendruomenės turės galimybę galbūt susitvar-kyti vandens bokštus, galbūt ir išspręsti kitas vandentiekio problemas.“

Beje, tokią galimybę kaimo bendruomenės turėjo ir ankstesniame laikotarpyje, replikavo ES paramos administravimo departamento direktorius I. Kiškis. Aktyvesnės ja sėkmingai pasinaudojo.

Didės paramos teikėjų atsakomybė Bene pagrindinė šio finansavimo laikotarpio naujiena yra tai, kad alternatyvas projekto požiū-riu turės vertinti ne tik vandens tiekėjas drauge su savivaldybe, bet ir Aplinkos ministerija. „Ši nauja taisyklė, įpareigojimas atėjo iš europinių reglamentų. Taip siekiama daugiau atsakomy-

bės perkelti duodantiesiems pinigų“, – aiškino D. Krinickas.

ES paramos administravimo departamento direktorius I. Kiškis pritaria, kad alternatyvų vertinimas padeda priimti optimalius spren-dimus. Bet velnias slypi detalėse: šiuo metu vykstančiose daugybės suinteresuotų institu-cijų diskusijose siekiama sutarti dėl vieningos alternatyvų vertinimo metodikos. „Metodika gali būti įvairiausia – juk galima lyginti ir re-zultatą, kurį gausime nieko nedarydami, įrengę valymo įrenginius kiekvienam namui, grupei jų, prijungę gyvenvietę prie kitos gyvenvietės nuotekų tinklų, lyginti įmanoma ir vamzdžių diametrą ar įrenginių našumą, būsimas eks-ploatavimo išlaidas“, – vardijo I. Kiškis.

Kitas dalykas, kuris rūpi Aplinkos ministe-rijai – išvengti užburto rato, kuris įsisuks, kai į plėtros planus įtraukus pasirinktą techno-loginį sprendimą, o savivaldybių valdomoms vandentvarkos įmonėms atnešus tvirtinti jį ministerijai, ši nepritars projektui. Nes tada projektas turės būti grąžinamas vandens tiekė-jui, ši turės perduoti jį savivaldybei, kuri tada privalės keisti plėtros planą, nes jame turi būti patvirtintas projektas.

„Todėl mes siūlome aplinkosauginę ir eko-nominę dalį susiderinti iš anksto – dar rengiant plėtros planą: su Kainų komisija – dėl investicijų pagrįstumo, o su Aplinkos ministerija – aplin-kosauginę dalį (žinoma, atsižvelgiant, ar pasi-rinktosios sistemos yra efektyviausias būdas aptarnauti gyventojus). Jei ir Kainų komisija, ir Aplinkos ministerija pritars, tai projektui atsidūrus plėtros plane nereikės atlikti atskiro vertinimo. Manome, kad toks variantas būtų racionalus, jis ir trumpiau užtruktų“, – sakė D. Krinickas.

Aplinkos ministerijos Vandenų departamento direktorius Dalius KRINICKAS.

G. Bartuškos nuotr.

18 2014 Nr. 4

Apie tokią projekto derinimo tvarką, tikslin-dama plėtros planų rengimo taisykles, Aplinkos ministerija neseniai informavo Finansų minis-teriją ir vandens tiekėjus. Aplinkos ministerijos specialistai tikisi, kad vandentvarkos sektoriui ji bus priimtina. „Vandens tiekėjams ji būtų naudinga, nes niekam nebus paranku vertinti projektus formaliai žinant, kad galiausiai viską tikrins Valstybės kontrolė. Ir jeigu paaiškės, kad alternatyvų vertinimas buvo blogas, nukentės pinigus duodančioji institucija, nes reikės dalį lėšų grąžinti“, – kalbėjo D. Krinickas.

Konkursuose laimės efektyviausi projektai Įgyvendinami bus ne tik į valstybės sąrašą pate-kę projektai. Anot Aplinkos ministerijos Vandenų departamento vadovo, bus atskira konkursinė priemonė, pagal kurią bus atrenkami vandentie-kio ir nuotekų tinklų plėtros projektai. Projektai bus vertinami ir finansavimas bus skiriamas pagal nustatytus efektyvumo kriterijus (investicijų efek-tyvumo, skaičiuojant, beje, nebe gyventojų, o pri-jungiamų būstų skaičių, vandens tiekimo ir nuo-tekų valymo įrenginių pobūdį ir kt.). Alternatyvų

Inesis KIŠKISAplinkos ministerijos Europos Sąjungos paramos administravimo departamento direktorius

Būtina atskirai paaiškinti, kaip europi-nių lėšų skyrimo perspektyvoje supran-tami lokalūs vandens tiekimo ir nuotekų valymo įrenginiai. Lokaliais įrenginiais vadiname ir tuos, kurie aptarnauja vie-ną namą, ir tuos, kuriais naudojasi 30 namų. Bet skirti Europos Sąjungos lėšų kokiam nors Vardeniui Pavardeniui ar individualiųjų namų bendrijai, esančiai viešojo vandens tiekimo teritorijoje, nevalia – paramos gavėjai gali būti tik vandens tiekimo įmonės. Tiesa, gyvenantieji ne viešojo vandens tiekimo teritorijose dar galėtų burtis į vietos veiklos grupes ir kreip-tis paramos per Žemės ūkio ministeri-ją. Tai nereiškia, kad vandens tiekimo įmonė negali pastatyti „Traidenio“ ar „August&Co“ pagamintų valymo įrengi-nių – jei tik rangovas ar pačios įmonės laimės vandens tiekimo įmonės skelbtą viešojo pirkimo konkursą.

vertinimo šiuo atveju atlikti nereikės, nes projektai konkuruos tarpusavyje.

Sudaryti tinklų rekonstrukcijos ir paviršinių nuotekų tvarkybos projektų sąrašus bus patikėta regionų plėtros taryboms. D. Krinicko teigimu, čia vadovaujamasi Nacionalinės pažangos pro-gramos ir Vyriausybės programos nuostatais dalį atsakomybės ir planavimo atiduoti savivaldai. Prieš tai Aplinkos ministerija nustatys projektų atrankos kriterijus, siektinus tikslus ir jų rodi-klius.

Dar ne iki galo nustatyti šio ES finansavimo laikotarpio kriterijai, pagal kuriuos bus vertina-mi vandens gerinimo įrenginių projektai. Pasak D. Krinicko, artimiausiu metu bus kreiptasi dėl rekomendacijų į Valstybinę maisto ir veterina-rijos tarnybą, kuriai jau perduota informacija apie kiekvienoje vandenvietėje nustatytus neatitikimus higienos normoms: fluoro, nitra-tų, geležies, kalcio kiekio ir t. t. Neabejojama, kad prioritetas skiriant paramą bus teikiamas cheminę taršą likviduojantiems projektams. Indikatorinių rodiklių verčių perviršis, nesant atliekamų lėšų, ko gero, liks pačių vandens tie-kėjų rūpestis.

Pauzė neparanki niekam2014–2020 metų laikotarpio ES lėšos Lietuvą, tikimasi, pasieks trečiame šių metų ketvir-tyje. Ankstesnio periodo parama, žinia, jau paskirstyta, projektus baigiama įgyvendinti. Pasak ES paramos administravimo departa-mento vadovo I. Kiškio, siekiant pagelbėti se-zoninius darbus susiplanavusioms ir pirkimus atlikusioms vandentvarkos įmonėms, kurių paraiškos jau įvertintos Aplinkos projektų val-dymo agentūros specialistų, bus pasinaudota prieš septynerius metus jau išbandyta prak-tika: laikinuoju finansavimu, kai užtikrinti ne-nutrūkstamam darbų procesui pasitelkiamos valstybės lėšos, kurios į biudžetą grįžta šalį pasiekus ES paramai.

Priėmus šį svarbų sprendimą, darbai il-gai nedelsiant bus pradėti 26 savivaldybėse. I. Kiškis teigė, kad šioms savivaldybėms iš dalies pasisekė – joms nebereikės rengti iš-samaus alternatyvų vertinimo. Nuspręsta pri-pažinti pakankama savivaldybių infrastruktūros planų rengimo metu atliktą alternatyvų analizę. Pateiksiantieji paraiškas dabar turės įveikti smulkesnį filtrą.

19

MOKINIAI VGTU PARAGAVO INŽINIERIAUS DARBO

Galiausiai komandos turėjo pristatyti savo pagamintus krėslus konkurso dalyviams, stebė-tojams ir vertinimo komisijai. Konkursą organi-zavę VGTU Statybos fakulteto atstovai džiaugėsi, kad mokiniai savo kūrinius pristatė originaliai, kūrybingai ir darbus apibūdino pasitelkdami įvairius požiūrius – ne tik įvertino krėslus iš inžinerinės perspektyvos, bet ir aptarė jų eko-nomiškumą, ekologiškumą, ergonomiką. Žinant, kad baigiamųjų klasių mokiniai nėra mokyti in-žinerijos pagrindų, tai itin sveikintina. Vilniaus Mikalojaus Daukšos vidurinės mokyklos koman-da „Klevai“ surinko daugiausia taškų ir pralenkė kitas penkias 9–12 klasių mokinių komandas,

Linas JUKNEVIČIUSVGTU Statybos fakulteto mokslo prodekanas

Į Vilniaus Gedimino technikos universitetą (VGTU) susirinkę mokiniai išbandė, ką reiškia būti inžinieriais. VGTU ir ben-drovės „Doka Lietuva“ organi-zuojamame konkurse „Krės-las – mano pirmoji statyba“ jie demonstravo kūrybingu-mą, technologinį mąstymą ir logiką, kuria kasdieniame darbe vadovaujasi inžinieriai.

Konkurse dalyvaujančios komandos iš pateiktų medžiagų turėjo pagaminti originalų krėslą, kurio sėdynės aukštis būtų lygus arba didesnis nei 40 centimetrų. Krėslas turėjo būti su atlošu ir nesverti daugiau nei 11 kilogramų. Norintieji surinkti pa-pildomų taškų krėslą turėjo konstruoti be brėži-nio, panaudoti ne daugiau kaip 30 medvaržčių ar pagaminti jį su trimis atramomis. Papildomų taš-kų buvo galima pelnyti krėslo svorį sumažinus iki mažiau nei 9 kilogramų. Krėslų gamybai konkurso rėmėjas UAB „Doka Lietuva“ pateikė 6 komplektus elektrinių suktuvų, medsraigčių, pirštinių, matuo-klių ir paruoštų krėslo detalių, išpjautų iš plokštės „Doka“ 3SO. Kiekvienai komandai bendrovės at-stovai parengė krėslo brėžinius, tačiau net penkios iš šešių nusprendė gauti papildomų taškų ir krės-lus konstravo pagal savo originalius projektus.

„Turėdamos tokias pat medžiagas komandos sukonstravo visiškai skirtingus krėslus. Galbūt ne visi buvo stabilūs, bet penki iš šešių išlaikė po du žmones. Vadinasi, galvodami apie konstrukciją ir jos laikomąją galią mokiniai puikiai pritaikė moky-kloje įgytas žinias“, – įspūdžiais dalijosi konkurso vedėjas ir „Doka Lietuva“ produkto vadovas Julius Kuliešis. Jis pridūrė, kad mokiniams net specialis-tų pagalbos beveik nereikėjo: jie patys rūpinosi brėžiniu, konstrukcijos stabilumu ir bandė viską atlikti savarankiškai.

susirinkusias iš Vilniaus, Šiaulių bei Alytaus mo-kyklų.

Krėslo statybos konkursas VGTU organizuotas pirmą kartą ir praėjo sėkmingai, visi pasisėmė tei-giamų emocijų. Be to, kai kurie mokiniai pirmą-kart savo akimis pamatė profesionalius brėžinius, išbandė save projektuodami ir gamindami sudė-tingą konstrukciją, gal net pirmąkart rankose laikė elektrinį suktuvą. Tai ypač aktualu šiais laikais, kai inžinierių trūksta ir Lietuvos, ir užsienio kompa-nijose. Tokie konkursai populiarina specialybę ir leidžia potencialiems studentams, darbuotojams sužinoti apie darbo specifiką, patirti ją, pamatyti, kad tai – kūrybinga, kupina iššūkių veikla.

18 2014 Nr. 4

Apie tokią projekto derinimo tvarką, tikslin-dama plėtros planų rengimo taisykles, Aplinkos ministerija neseniai informavo Finansų minis-teriją ir vandens tiekėjus. Aplinkos ministerijos specialistai tikisi, kad vandentvarkos sektoriui ji bus priimtina. „Vandens tiekėjams ji būtų naudinga, nes niekam nebus paranku vertinti projektus formaliai žinant, kad galiausiai viską tikrins Valstybės kontrolė. Ir jeigu paaiškės, kad alternatyvų vertinimas buvo blogas, nukentės pinigus duodančioji institucija, nes reikės dalį lėšų grąžinti“, – kalbėjo D. Krinickas.

Konkursuose laimės efektyviausi projektai Įgyvendinami bus ne tik į valstybės sąrašą pate-kę projektai. Anot Aplinkos ministerijos Vandenų departamento vadovo, bus atskira konkursinė priemonė, pagal kurią bus atrenkami vandentie-kio ir nuotekų tinklų plėtros projektai. Projektai bus vertinami ir finansavimas bus skiriamas pagal nustatytus efektyvumo kriterijus (investicijų efek-tyvumo, skaičiuojant, beje, nebe gyventojų, o pri-jungiamų būstų skaičių, vandens tiekimo ir nuo-tekų valymo įrenginių pobūdį ir kt.). Alternatyvų

Inesis KIŠKISAplinkos ministerijos Europos Sąjungos paramos administravimo departamento direktorius

Būtina atskirai paaiškinti, kaip europi-nių lėšų skyrimo perspektyvoje supran-tami lokalūs vandens tiekimo ir nuotekų valymo įrenginiai. Lokaliais įrenginiais vadiname ir tuos, kurie aptarnauja vie-ną namą, ir tuos, kuriais naudojasi 30 namų. Bet skirti Europos Sąjungos lėšų kokiam nors Vardeniui Pavardeniui ar individualiųjų namų bendrijai, esančiai viešojo vandens tiekimo teritorijoje, nevalia – paramos gavėjai gali būti tik vandens tiekimo įmonės. Tiesa, gyvenantieji ne viešojo vandens tiekimo teritorijose dar galėtų burtis į vietos veiklos grupes ir kreip-tis paramos per Žemės ūkio ministeri-ją. Tai nereiškia, kad vandens tiekimo įmonė negali pastatyti „Traidenio“ ar „August&Co“ pagamintų valymo įrengi-nių – jei tik rangovas ar pačios įmonės laimės vandens tiekimo įmonės skelbtą viešojo pirkimo konkursą.

vertinimo šiuo atveju atlikti nereikės, nes projektai konkuruos tarpusavyje.

Sudaryti tinklų rekonstrukcijos ir paviršinių nuotekų tvarkybos projektų sąrašus bus patikėta regionų plėtros taryboms. D. Krinicko teigimu, čia vadovaujamasi Nacionalinės pažangos pro-gramos ir Vyriausybės programos nuostatais dalį atsakomybės ir planavimo atiduoti savivaldai. Prieš tai Aplinkos ministerija nustatys projektų atrankos kriterijus, siektinus tikslus ir jų rodi-klius.

Dar ne iki galo nustatyti šio ES finansavimo laikotarpio kriterijai, pagal kuriuos bus vertina-mi vandens gerinimo įrenginių projektai. Pasak D. Krinicko, artimiausiu metu bus kreiptasi dėl rekomendacijų į Valstybinę maisto ir veterina-rijos tarnybą, kuriai jau perduota informacija apie kiekvienoje vandenvietėje nustatytus neatitikimus higienos normoms: fluoro, nitra-tų, geležies, kalcio kiekio ir t. t. Neabejojama, kad prioritetas skiriant paramą bus teikiamas cheminę taršą likviduojantiems projektams. Indikatorinių rodiklių verčių perviršis, nesant atliekamų lėšų, ko gero, liks pačių vandens tie-kėjų rūpestis.

Pauzė neparanki niekam2014–2020 metų laikotarpio ES lėšos Lietuvą, tikimasi, pasieks trečiame šių metų ketvir-tyje. Ankstesnio periodo parama, žinia, jau paskirstyta, projektus baigiama įgyvendinti. Pasak ES paramos administravimo departa-mento vadovo I. Kiškio, siekiant pagelbėti se-zoninius darbus susiplanavusioms ir pirkimus atlikusioms vandentvarkos įmonėms, kurių paraiškos jau įvertintos Aplinkos projektų val-dymo agentūros specialistų, bus pasinaudota prieš septynerius metus jau išbandyta prak-tika: laikinuoju finansavimu, kai užtikrinti ne-nutrūkstamam darbų procesui pasitelkiamos valstybės lėšos, kurios į biudžetą grįžta šalį pasiekus ES paramai.

Priėmus šį svarbų sprendimą, darbai il-gai nedelsiant bus pradėti 26 savivaldybėse. I. Kiškis teigė, kad šioms savivaldybėms iš dalies pasisekė – joms nebereikės rengti iš-samaus alternatyvų vertinimo. Nuspręsta pri-pažinti pakankama savivaldybių infrastruktūros planų rengimo metu atliktą alternatyvų analizę. Pateiksiantieji paraiškas dabar turės įveikti smulkesnį filtrą.

19

MOKINIAI VGTU PARAGAVO INŽINIERIAUS DARBO

Galiausiai komandos turėjo pristatyti savo pagamintus krėslus konkurso dalyviams, stebė-tojams ir vertinimo komisijai. Konkursą organi-zavę VGTU Statybos fakulteto atstovai džiaugėsi, kad mokiniai savo kūrinius pristatė originaliai, kūrybingai ir darbus apibūdino pasitelkdami įvairius požiūrius – ne tik įvertino krėslus iš inžinerinės perspektyvos, bet ir aptarė jų eko-nomiškumą, ekologiškumą, ergonomiką. Žinant, kad baigiamųjų klasių mokiniai nėra mokyti in-žinerijos pagrindų, tai itin sveikintina. Vilniaus Mikalojaus Daukšos vidurinės mokyklos koman-da „Klevai“ surinko daugiausia taškų ir pralenkė kitas penkias 9–12 klasių mokinių komandas,

Linas JUKNEVIČIUSVGTU Statybos fakulteto mokslo prodekanas

Į Vilniaus Gedimino technikos universitetą (VGTU) susirinkę mokiniai išbandė, ką reiškia būti inžinieriais. VGTU ir ben-drovės „Doka Lietuva“ organi-zuojamame konkurse „Krės-las – mano pirmoji statyba“ jie demonstravo kūrybingu-mą, technologinį mąstymą ir logiką, kuria kasdieniame darbe vadovaujasi inžinieriai.

Konkurse dalyvaujančios komandos iš pateiktų medžiagų turėjo pagaminti originalų krėslą, kurio sėdynės aukštis būtų lygus arba didesnis nei 40 centimetrų. Krėslas turėjo būti su atlošu ir nesverti daugiau nei 11 kilogramų. Norintieji surinkti pa-pildomų taškų krėslą turėjo konstruoti be brėži-nio, panaudoti ne daugiau kaip 30 medvaržčių ar pagaminti jį su trimis atramomis. Papildomų taš-kų buvo galima pelnyti krėslo svorį sumažinus iki mažiau nei 9 kilogramų. Krėslų gamybai konkurso rėmėjas UAB „Doka Lietuva“ pateikė 6 komplektus elektrinių suktuvų, medsraigčių, pirštinių, matuo-klių ir paruoštų krėslo detalių, išpjautų iš plokštės „Doka“ 3SO. Kiekvienai komandai bendrovės at-stovai parengė krėslo brėžinius, tačiau net penkios iš šešių nusprendė gauti papildomų taškų ir krės-lus konstravo pagal savo originalius projektus.

„Turėdamos tokias pat medžiagas komandos sukonstravo visiškai skirtingus krėslus. Galbūt ne visi buvo stabilūs, bet penki iš šešių išlaikė po du žmones. Vadinasi, galvodami apie konstrukciją ir jos laikomąją galią mokiniai puikiai pritaikė moky-kloje įgytas žinias“, – įspūdžiais dalijosi konkurso vedėjas ir „Doka Lietuva“ produkto vadovas Julius Kuliešis. Jis pridūrė, kad mokiniams net specialis-tų pagalbos beveik nereikėjo: jie patys rūpinosi brėžiniu, konstrukcijos stabilumu ir bandė viską atlikti savarankiškai.

susirinkusias iš Vilniaus, Šiaulių bei Alytaus mo-kyklų.

Krėslo statybos konkursas VGTU organizuotas pirmą kartą ir praėjo sėkmingai, visi pasisėmė tei-giamų emocijų. Be to, kai kurie mokiniai pirmą-kart savo akimis pamatė profesionalius brėžinius, išbandė save projektuodami ir gamindami sudė-tingą konstrukciją, gal net pirmąkart rankose laikė elektrinį suktuvą. Tai ypač aktualu šiais laikais, kai inžinierių trūksta ir Lietuvos, ir užsienio kompa-nijose. Tokie konkursai populiarina specialybę ir leidžia potencialiems studentams, darbuotojams sužinoti apie darbo specifiką, patirti ją, pamatyti, kad tai – kūrybinga, kupina iššūkių veikla.

20 2014 Nr. 4

Rusnė MARČĖNAITĖ iš parodos „Nordbygg 2014“, Stokholmas

Ir statybos parodų rengėjai, ir jų metų vykstančių renginių organizatoriai, ir dalyviai pri-pažins – dieną X, kai turi pa-aiškėti, ko vertas vienų ar net kelerių metų įdirbis rengiantis parodai, įtampa pasiekia kul-minaciją.

Dalyviai reiklūs lankytojų auditorijaiDidžiausios ir svarbiausios Šiaurės šalyse statybų parodos „Norbygg“ projekto vadovas Peteris Söder-bergas renginio atidarymo dieną, balandžio 1-ąją, atrodė ne tik pavargęs, bet ir šiek tiek nusivylęs. Su-sitikęs su Stokholmo parodų ir kongreso centro bei parodos organizatorių į parodą pakviestais Šiaurės ir Baltijos šalių žurnalistais, pripažino: palyginti su prieš dvejus metus vykusiu renginiu, „Nordbygg 2014“ sumažėjo dalyvių iš Lietuvos (buvo 13, šie-met – 9), Latvijos (buvo 9, šiemet – 6), Norvegijos (buvo 6, šiemet – 5). Padaugėjo tik dalyvaujančiųjų iš Estijos (buvo 9, šiemet – 15) ir Lenkijos (buvo 10, šiemet – 25).

„Kad ir kaip patys stengtumėmės taikyti parodos laiką taip, kad renginys nesidubliuotų su panašiais renginiais, visada atsiranda organizatorių, kurie tai daro specialiai. Ir šįkart dalis mūsų klientų turėjo rinktis iš kelių parodų“, – apgailestavo P. Söder-bergas.

Vis dėlto bendras parodos mastas nenukentėjo: 900 įmonių iš daugiau nei 30 šalių, išsidalijusių

STATYBŲ SEZONĄ PRADEDA TARPTAUTINĖS PARODOS

36 tūkst. kvadratinių metrų plotą, 500 seminarų ir kitų renginių, 200 akredituotų žurnalistų ir 52 500 lankytojų – tokia balandžio 1–4 dienomis vykusios parodos statistika. Kaip ir praėjusios „Nordbygg“ parodos metu, daugiausia lankytojų buvo priešpa-skutinę parodos dieną – ketvirtadienį.

Beje, dalyvių iš Lietuvos galėjo būti daugiau. Vienas parodos organizatorių užsiminė – pusmetį saugoję rezervaciją jungtiniam Lietuvos stendui, 2013 metų rugsėjį buvo paprašyti ją panaikinti, o gruodį lietuviams persigalvojus laisvo ploto pa-siūlyti nebegalėjo. Tiesa, nugirstos frazės lietuvių kalba leidžia teigti, kad nemažai statybos įmonių atstovų „Nordbygg“ paviljonus tyrinėjo kaip lan-kytojai.

Atsitiktinių lankytojų „Nordbygg“ parodoje be-veik nebūna. Čia net nelaukiami jaunesni nei 16 metų svečiai. Dalyvių statusą turinčios įmonės tam pritaria. Kaip ir tam, kad įėjimas čia – su bilietais. Tai – papildoma garantija, kad lankytojai bus ne prasiblaškyti užsukę prašalaičiai, o konkrečių tikslų turintys žmonės, sakė vienos Lietuvos įmonės atsto-

vai, prisiminę neseną patirtį kitoje statybų verslo parodoje užsienyje.

Naujovės – nematomos, bet svarbiosBendrovė „Ukmergės gelžbetonis“ nėra naujokė už-sienio rinkose. Logistiškai parankių rinkų ieškančios įmonės gaminiai jau keliauja ir į tą pačią Švediją, ir į Norvegiją, Suomiją, Latviją. „Tai kontaktai, užmegzti ir mūsų, ir klientų iniciatyva – Lietuvoje nėra daug gelžbetonio gaminių gamintojų, žmonės mus susi-randa“, – sakė įmonės projektų vadovas Vytautas Kelevičius.

Vis dėlto „Ukmergės gelžbetonio“ vadovai laikosi nuostatos, kad dalyvauti parodose rei-kia. „Jei tikslingai eini į tam tikro regiono rinką, turi parodyti save. Gal negausi tiesioginės, ap-čiuopiamos naudos, bet tai – įvaizdžio kūrimas, prestižo reikalas, – įsitikinęs V. Kelevičius. – Be to, parodų metu gaunami kontaktai, kurių šiaip gal ir nerastum. Pačios įmonės ateina siūlyda-mos kurti bendrus projektus, apie kuriuos pats nė nepagalvotum.“

Organizatorių nuotr.

Užsienio užsakovai patenkinti – net įskaičiavus transporto sąnaudas, gaminių kaina Lietuvos rin-koje lieka patraukli. Šiaurės šalių rinka nereika-lauja išskirtinių, novatoriškų sprendimų. „Naujovių ateina ir į mūsų gamybą, bet daugiausia tai matyti su konstruktyvu susijusiose dalyse, kai įvedami tam tikri anksčiau nebūdingi elementai, – pasakojo V. Kelevičius. – Tarkime, ten, kur anksčiau buvo įprasta tiesiog suvirinti metalą su metalu, rinkoms pradedant žvalgytis į pasyviojo būsto standartus, kartelė kyla vis aukščiau, ir konstruktyve atsiranda įvairių termoizoliacinių detalių.“

Pavyzdžiui, tvirtinant balkoną pridedama tam tikrų šalčio tiltą nutraukiančių detalių. Laiptų ele-mentuose montuojamos tam tikros detalės garsui slopinti ar šilumos izoliacijai – jei laiptai sujungia-mi su lauko siena. Visi šie nematomi elementai, pasak „Ukmergės gelžbetonio“ projektų vadovo, komplektuojami pagal projektuotojų pageida-vimus. „Turime su tuo taikytis, įsivesti naujovių, kad galėtume konkuruoti, keliauti su šiandiene rinka“, – komentavo V. Kelevičius.

Pasiryžę pasinaudoti durų keitimo madaŠarvuotas lauko duris gaminanti įmonė „Asmo-das“ Švedijos rinkoje dirba jau treti metai. Ir jau antrą kartą dalyvauja parodoje „Nordbygg“. Pra-sidėjus durų keitimo vajui jos verslui čia – itin palankios sąlygos. „Įsigyti saugesnes duris čia dabar tokia pat mada, kaip ir prieš gerą dešim-tmetį – Lietuvoje, – sakė įmonės eksporto vado-vas Robertas Mecius. – Jei tik kaimynas pasikeis, naujų durų prireiks ir kitam.“

Iš Gargždų į Švediją keliauja pagal individu-alius užsakymus pagamintos durys. „Ko reikia klientui, tai ir padarome. Mes lankstūs, dirbame gal šiek tiek su mažesne marža, todėl mums gerai sekasi“, – pasidžiaugė pašnekovas.

„Nordbygg“ – vienintelė paroda, kurioje Švedi-jos, o sykiu – ir visai Skandinavijos rinkai prisistato „Asmodas“. Įmonė bando kelti koją ir į Prancūziją, Belgiją, turi veiklos Danijoje, Didžiojoje Britanijoje. Bet niekur jai nesiseka taip gerai kaip Švedijoje.

Mūsų šalyje lieka apie 30 proc. „Asmodo“ gaminių. „Lietuvoje vadovaujamasi sezonišku-mu – žiemą durų nelabai kam reikia arba reikia tik prieš Kalėdas. Tad sezonas trunka labai trum-pai. O Švedijoje durų reikia nuolat“, – aiškino R. Mecius, stende sukęsis drauge su švediškai kalbančiu kolega. „Ne bendradarbis, o draugas, kurio paprašėme padėti – švedams patinka apie rimtus dalykus diskutuoti gimtąja kalba“, – paaiš-kino Lietuvos įmonės atstovas.

Į parodą „Asmodas“ atsigabeno ne tik specia-liai parodai pagamintą vietos stilistiką atitinkančią kolekciją, bet ir konstrukcinį modelį – durų pjūvį, patenkinantį natūralų klientų smalsumą pamaty-ti, kas yra durų viduje. Stende viena greta kitos buvo įtaisytos ir dvejos iš pažiūros ne pirmos jaunystės durys. Vienoms jų buvo išties daug dešimčių metų. Gavę kliento užsakymą išsaugoti senąjį durų dizainą, naujas šarvuotas pagamino skrupulingai jį atkartodami. Įsitikinę, kad pavyko ir itin sudėtinga užduotis – nudažyti jas taip, kad

atrodytų kaip senas medis, pagamino dar vienas ir išeksponavo kartu su senosiomis užsakovo durimis.

Švedai vertina gamintojų lankstumąNuo 2009 metų dirbančios plastikinių langų ga-mintojų „Windex“ komanda „Nordbygg“ parodoje prisistatė pirmą kartą. Bet apie darbą užsienio rinkose, matyt, galvojo jau tada, kai kūrė įmo-nės pavadinimą, iššifruojamą kaip „Windows experts“ – „langų ekspertai“. Tiesa, kol kas įmonės pajamos vietos ir užsienio rinkose pasidalija perpus.

Parodos naujokė atvyko ne tik ieškoti naujų, bet ir pabendrauti su Skandinavijoje jau rastais klientais. Prieš kelerius metus pirmosios „Win-dex“ langų siuntos iškeliavo į Norvegiją, pernai – ir į Švediją. Lietuvos įmonės atstovai Rolandas Butkus ir Aurimas Rudžionis, kaip ir kolegos durų gamintojai, įmonės lankstumą, gebėjimą gamin-ti pagal kiekvieno kliento poreikius įvardijo kaip vieną pagrindinių sėkmingo verslo šioje rinkoje sudedamųjų dalių.

Vos prieš kelerius metus prioritetą teikę medi-niams langams, šiandien švedai vertina ir priežiūrai

nereiklius, ilgaamžius plastikinius langus. Tiesa, su įprastais Lietuvos rinkai gaminiais, eksportuoja-mieji lygintini tik pagal šilumos varžos reikalavi-mus – „Windex“ specialistams kuriant gaminius Skandinavijos rinkai didinti įprastus standartus nereikėjo. O štai langų dizainas, techniniai spren-dimai išties skirtingi: švedai mėgsta sudalintus langus, pageidauja ir į išorę, ir į viršų atsidarančių, ir apsiversti galinčių langų, prašo pasirūpinti vėjo stabilizatoriais ir pan. Lietuvos užsakovai daugu-mos Skandinavijai skirtų produktų nė nėra matę.

Per giliausią krizę startavusios įmonės komanda džiaugiasi kasmet apie 30 proc. išaugančiais parda-vimais. Gaminiai keliauja ne tik į Skandinaviją, bet ir Vokietiją. Užsienyje, kur labiau vertinama kokybė, su savo produkcija „Windex“ kartais jaučiasi net geriau nei savo šalyje.

Užkariavę Norvegiją, siekia grįžti į ŠvedijąPanevėžio statybos tresto grupės narės – įmonės „Metalo meistrai“ – atsiųstiems specialistams parodos atidarymo dienos rytą teko skirti stendui

Lietuviškų vonios baldų linija „Kamė“ švedams buvo patraukli.

„Asmodo“ stende buvo galima pamatyti, iš ko sudarytos šarvuotos durys.

Užsienio užsakovai patenkinti – net įskaičiavus transporto sąnaudas, gaminių kaina Lietuvos rin-koje lieka patraukli. Šiaurės šalių rinka nereika-lauja išskirtinių, novatoriškų sprendimų. „Naujovių ateina ir į mūsų gamybą, bet daugiausia tai matyti su konstruktyvu susijusiose dalyse, kai įvedami tam tikri anksčiau nebūdingi elementai, – pasakojo V. Kelevičius. – Tarkime, ten, kur anksčiau buvo įprasta tiesiog suvirinti metalą su metalu, rinkoms pradedant žvalgytis į pasyviojo būsto standartus, kartelė kyla vis aukščiau, ir konstruktyve atsiranda įvairių termoizoliacinių detalių.“

Pavyzdžiui, tvirtinant balkoną pridedama tam tikrų šalčio tiltą nutraukiančių detalių. Laiptų ele-mentuose montuojamos tam tikros detalės garsui slopinti ar šilumos izoliacijai – jei laiptai sujungia-mi su lauko siena. Visi šie nematomi elementai, pasak „Ukmergės gelžbetonio“ projektų vadovo, komplektuojami pagal projektuotojų pageida-vimus. „Turime su tuo taikytis, įsivesti naujovių, kad galėtume konkuruoti, keliauti su šiandiene rinka“, – komentavo V. Kelevičius.

Pasiryžę pasinaudoti durų keitimo madaŠarvuotas lauko duris gaminanti įmonė „Asmo-das“ Švedijos rinkoje dirba jau treti metai. Ir jau antrą kartą dalyvauja parodoje „Nordbygg“. Pra-sidėjus durų keitimo vajui jos verslui čia – itin palankios sąlygos. „Įsigyti saugesnes duris čia dabar tokia pat mada, kaip ir prieš gerą dešim-tmetį – Lietuvoje, – sakė įmonės eksporto vado-vas Robertas Mecius. – Jei tik kaimynas pasikeis, naujų durų prireiks ir kitam.“

Iš Gargždų į Švediją keliauja pagal individu-alius užsakymus pagamintos durys. „Ko reikia klientui, tai ir padarome. Mes lankstūs, dirbame gal šiek tiek su mažesne marža, todėl mums gerai sekasi“, – pasidžiaugė pašnekovas.

„Nordbygg“ – vienintelė paroda, kurioje Švedi-jos, o sykiu – ir visai Skandinavijos rinkai prisistato „Asmodas“. Įmonė bando kelti koją ir į Prancūziją, Belgiją, turi veiklos Danijoje, Didžiojoje Britanijoje. Bet niekur jai nesiseka taip gerai kaip Švedijoje.

Mūsų šalyje lieka apie 30 proc. „Asmodo“ gaminių. „Lietuvoje vadovaujamasi sezonišku-mu – žiemą durų nelabai kam reikia arba reikia tik prieš Kalėdas. Tad sezonas trunka labai trum-pai. O Švedijoje durų reikia nuolat“, – aiškino R. Mecius, stende sukęsis drauge su švediškai kalbančiu kolega. „Ne bendradarbis, o draugas, kurio paprašėme padėti – švedams patinka apie rimtus dalykus diskutuoti gimtąja kalba“, – paaiš-kino Lietuvos įmonės atstovas.

Į parodą „Asmodas“ atsigabeno ne tik specia-liai parodai pagamintą vietos stilistiką atitinkančią kolekciją, bet ir konstrukcinį modelį – durų pjūvį, patenkinantį natūralų klientų smalsumą pamaty-ti, kas yra durų viduje. Stende viena greta kitos buvo įtaisytos ir dvejos iš pažiūros ne pirmos jaunystės durys. Vienoms jų buvo išties daug dešimčių metų. Gavę kliento užsakymą išsaugoti senąjį durų dizainą, naujas šarvuotas pagamino skrupulingai jį atkartodami. Įsitikinę, kad pavyko ir itin sudėtinga užduotis – nudažyti jas taip, kad

atrodytų kaip senas medis, pagamino dar vienas ir išeksponavo kartu su senosiomis užsakovo durimis.

Švedai vertina gamintojų lankstumąNuo 2009 metų dirbančios plastikinių langų ga-mintojų „Windex“ komanda „Nordbygg“ parodoje prisistatė pirmą kartą. Bet apie darbą užsienio rinkose, matyt, galvojo jau tada, kai kūrė įmo-nės pavadinimą, iššifruojamą kaip „Windows experts“ – „langų ekspertai“. Tiesa, kol kas įmonės pajamos vietos ir užsienio rinkose pasidalija perpus.

Parodos naujokė atvyko ne tik ieškoti naujų, bet ir pabendrauti su Skandinavijoje jau rastais klientais. Prieš kelerius metus pirmosios „Win-dex“ langų siuntos iškeliavo į Norvegiją, pernai – ir į Švediją. Lietuvos įmonės atstovai Rolandas Butkus ir Aurimas Rudžionis, kaip ir kolegos durų gamintojai, įmonės lankstumą, gebėjimą gamin-ti pagal kiekvieno kliento poreikius įvardijo kaip vieną pagrindinių sėkmingo verslo šioje rinkoje sudedamųjų dalių.

Vos prieš kelerius metus prioritetą teikę medi-niams langams, šiandien švedai vertina ir priežiūrai

nereiklius, ilgaamžius plastikinius langus. Tiesa, su įprastais Lietuvos rinkai gaminiais, eksportuoja-mieji lygintini tik pagal šilumos varžos reikalavi-mus – „Windex“ specialistams kuriant gaminius Skandinavijos rinkai didinti įprastus standartus nereikėjo. O štai langų dizainas, techniniai spren-dimai išties skirtingi: švedai mėgsta sudalintus langus, pageidauja ir į išorę, ir į viršų atsidarančių, ir apsiversti galinčių langų, prašo pasirūpinti vėjo stabilizatoriais ir pan. Lietuvos užsakovai daugu-mos Skandinavijai skirtų produktų nė nėra matę.

Per giliausią krizę startavusios įmonės komanda džiaugiasi kasmet apie 30 proc. išaugančiais parda-vimais. Gaminiai keliauja ne tik į Skandinaviją, bet ir Vokietiją. Užsienyje, kur labiau vertinama kokybė, su savo produkcija „Windex“ kartais jaučiasi net geriau nei savo šalyje.

Užkariavę Norvegiją, siekia grįžti į ŠvedijąPanevėžio statybos tresto grupės narės – įmonės „Metalo meistrai“ – atsiųstiems specialistams parodos atidarymo dienos rytą teko skirti stendui

Lietuviškų vonios baldų linija „Kamė“ švedams buvo patraukli.

„Asmodo“ stende buvo galima pamatyti, iš ko sudarytos šarvuotos durys.

22 2014 Nr. 4

įrengti: atgabenti įrangą pavėlavo samdyta įmonė. Bet pirmasis potencialus partneris į statybinėmis metalo konstrukcijomis sudominti Švedijos rinką pasiryžusios įmonės stendą prisistatė vos spėjus padėti į stovą lankstinukus.

„Nordbygg“ parodoje „Metalo meistrai“ dalyva-vo ir prieš dvejus metus. Po parodos į Švediją iš-keliavo keli užsakymai, bet rimtesnių apimčių ben-dradarbiavimas su šios šalies statybų sektoriumi neužsimezgė. „Tuo metu mus užkabino Norvegijos rinka, – paaiškino įmonės pardavimų ir marketingo vadovas Audrius Mačiekus. – Transportavimas nėra toks brangus, kad užsakovams tai neapsimokėtų. Pernai į Norvegijos šiaurę užsakymas buvo gabe-namas net ne keltais, o krovininiais automobiliais.“

Užpernai užsakymai Norvegijai „Metalo meis-trų“ eksporto struktūroje sudarė 60 proc., pernai – jau 80 proc. Užsakymų ateina ir iš Vokietijos bei Kaliningrado. Bet statybinių metalo konstrukcijų ga-mintojai neslepia – norisi praskiesti dominuojančią norvegišką statistiką švediškais procentais, patrau-kli jiems ir Suomijos rinka. Lietuvoje lieka 40 proc. „Metalo meistrų“ gaminių.

„Mūsų planas – diferencijuoti rinkas, – aiškino A. Mačiekus. – Norisi dirbti ne tik su statybos, bet ir pramonės objektais, kur didesnė pridėtinė vertė. Ir kuo ji didesnė, tuo mažesnę dalį kainos sudaro transportavimas, vadinasi, galima toliau vežti gami-nius.“

Lankytojai mėgsta gražias istorijasBendrovė „Amalva“ nuosekliai palaiko „Komfovent“ prekės ženklo žygį į užsienio rinkas pristatydama jį didžiausiose Europos parodose, tarp jų – ir „Nord-

bygg“. Skandinavija šiandien kartu su Prancūzija, Lenkija, Šveicarija, Austrija rikiuojasi didžiausių „Komfovent“ gaminių pirkėjų sąrašo viršuje.

Į Stokholmą atkeliavo du Vokietijos pasyviųjų namų instituto sertifikuoti, itin aukštu efektyvu-mu išsiskiriantys vėdinimo įrenginiai privatiems namams ir butams. Nors šis sertifikatas popu-liaresnis Vakarų Europoje, o skandinavai pasy-viaisiais namais kol kas tik domisi, bet neskuba statyti, lietuviai linkę priminti apie savo siūlomas galimybes.

„Nordbygg“ lankytojams pristatytas ir vienas naujausių „Komfovent“ produktų – vėdinimo įrenginys su integruotu šilumos siurbliu. Įrenginys atlieka trigubą – vėdinimo, šildymo ir vėsinimo – funkciją.

„Amalvos“ komanda šiemet stengėsi atkreipti dėmesį į žemą savo gaminių triukšmo lygį. „Kom-fovent“ oro simfonija“ – skelbė užrašas įmonės stende, po juo santūriems švedams šypsojosi daili besiplevėsuojančia suknia pasipuošusi mergina, o konsultuojantys specialistai lankytojams mielai pasakojo skambią prisistatymo frazę pagimdžiusią istoriją apie lenkų dirigentą, kuris, ilgai kankinęsis dėl vėdinimo įrangos keliamo triukšmo, galiausiai ryžosi išbandyti „Komfovent“. Rezultatas, kaip gali-ma suprasti, viršijo lūkesčius – dirigentas net pagal-vojęs, kad įrenginys nė neįjungtas...

Trumpas filmukas apie „Komfovent“ ženklu pažymėtą įrangą gaminančią gamyklą irgi traukė akį. Nors vis mažiau potencialių įmonės partnerių įsivaizduoja, kad naujoviški gaminiai surenkami kokiame nors garaže, seniai įsitikinta, kad bet kuriam klientui pamačius blizgančią „Amalvos“

gamyklą bendradarbiavimas supaprastėja. Tad ir nuspręsta pasiūlyti virtualų turą.

Tikslas – ne galutinio vartotojo, o atstovo paieškaĮmonė „Intervilža“ skandinavų rinkai pristatė „Ino-Wood“ prekės ženklu pažymėtas nuo 2011 metų gaminamas kompozitines (medžio ir plastiko) dai-lylentes terasoms, tvoroms ir fasadams. Medžio ir plastiko kompozito gaminiai plačiai naudojami lietinguose, daug vandens telkinių turinčiuose kraš-tuose ir vertinami dėl didelio paviršiaus kietumo, atsparumo vandeniui bei UV spinduliams, taigi ir dėl nereiklumo priežiūrai.

Vis dėlto prieš pradėdama gaminti įmonė produktą pasitikrino – pabandė pardavinėti vienos belgų įmonės gaminius. Įsitikinusi, kad rinkai šis ilgaamžis, itin praktiškas, natūralią me-dieną primenantis gaminys yra įdomus, ėmėsi gamybos.

Į „Nordbygg“ „Intervilža“ atvyko su viltimi rasti Švedijoje atstovų savo gaminiams – nedidelės įmonės praktika parodė, kad tai – parankus jiems sprendimas. Atstovų „Intervilža“ jau turi Norvegijo-je, Didžiojoje Britanijoje, Rusijoje, Prancūzijoje. Pir-ma tokia galimybe dalyvaudama „Nordbygg 2012“ įmonė deramai nepasinaudojo, pripažino įmonės pardavimų vadovė Elvyra Bikmane. Tada bendro-vės dėmesys nukrypo į kitas rinkas, tad šįkart „Inter-vilža“ atvyko padirbėti rimčiau.

Pasiūlymas - novatoriška medžiagaPirmoji stiklo duženų perdirbimo įmonė Baltijos šalyse – 2009 metais įkurta bendrovė „Stiklopo-ras“ – į „Nordbygg“ ieškoti partnerių atvyko su savuoju pirminės medžiagos visiškai neprimenan-čiu produktu – granulių pavidalo putstikliu. Pasak bendrovės plėtros vadovės Vaidos Medžiaušienės, ši struktūra yra pripažįstama labiausiai ištobulinta ir pasižyminčia aukščiausiomis termoizoliacinėmis bei izoliacinėmis garso ypatybėmis. Novatoriškas gami-nys sėkmingai naudojamas kaip užpildas statant ir naujus įvairios paskirties statinius, ir rekonstruojant senus: jis tinka ir garso izoliacijai, ir termoizoliacijai užtikrinti – struktūra leidžia naudoti jį nestandarti-nės geometrinės formos pastatų termoizoliacijai. Granuliuotas putplastis pasitelkiamas ir sausų sta-tybinių medžiagų gamyboje.

Teko prisitaikyti prie skandinaviškų tempųBaldų gamintojai „Raguvos baldai“ į Stokholmą at-vyko ne tik su skandinavų skoniui pritaikyta ir kartą „Nordbygg“ parodoje jau pristatyta linija „Kamė“, bet ir su svarbia žinia – įmonė gali pristatyti užsaky-mus vos per dvi savaites. „Tiesą sakant, tai įprastas standartas Skandinavijos rinkoje, o mums tai leis daryti naujai pastatyta gamykla“, – sakė „Raguvos baldai ir Ko“ regiono pardavimų vadovė Neringa Daniulaitienė. Įmonės tikslas – tapti patraukliu par-tneriu Šiaurės šalių rinkose – ir asortimento, ir ap-tarnavimo požiūriu. Į užsienį eksportuojama didžioji dalis „Raguvos baldų ir Ko“ produkcijos.

Pirmuosius klientus Švedijoje įmonės „Windex“ komanda rado keleri metai iki susiruošdama dalyvauti parodoje „Nordbygg“.

22 2014 Nr. 4

įrengti: atgabenti įrangą pavėlavo samdyta įmonė. Bet pirmasis potencialus partneris į statybinėmis metalo konstrukcijomis sudominti Švedijos rinką pasiryžusios įmonės stendą prisistatė vos spėjus padėti į stovą lankstinukus.

„Nordbygg“ parodoje „Metalo meistrai“ dalyva-vo ir prieš dvejus metus. Po parodos į Švediją iš-keliavo keli užsakymai, bet rimtesnių apimčių ben-dradarbiavimas su šios šalies statybų sektoriumi neužsimezgė. „Tuo metu mus užkabino Norvegijos rinka, – paaiškino įmonės pardavimų ir marketingo vadovas Audrius Mačiekus. – Transportavimas nėra toks brangus, kad užsakovams tai neapsimokėtų. Pernai į Norvegijos šiaurę užsakymas buvo gabe-namas net ne keltais, o krovininiais automobiliais.“

Užpernai užsakymai Norvegijai „Metalo meis-trų“ eksporto struktūroje sudarė 60 proc., pernai – jau 80 proc. Užsakymų ateina ir iš Vokietijos bei Kaliningrado. Bet statybinių metalo konstrukcijų ga-mintojai neslepia – norisi praskiesti dominuojančią norvegišką statistiką švediškais procentais, patrau-kli jiems ir Suomijos rinka. Lietuvoje lieka 40 proc. „Metalo meistrų“ gaminių.

„Mūsų planas – diferencijuoti rinkas, – aiškino A. Mačiekus. – Norisi dirbti ne tik su statybos, bet ir pramonės objektais, kur didesnė pridėtinė vertė. Ir kuo ji didesnė, tuo mažesnę dalį kainos sudaro transportavimas, vadinasi, galima toliau vežti gami-nius.“

Lankytojai mėgsta gražias istorijasBendrovė „Amalva“ nuosekliai palaiko „Komfovent“ prekės ženklo žygį į užsienio rinkas pristatydama jį didžiausiose Europos parodose, tarp jų – ir „Nord-

bygg“. Skandinavija šiandien kartu su Prancūzija, Lenkija, Šveicarija, Austrija rikiuojasi didžiausių „Komfovent“ gaminių pirkėjų sąrašo viršuje.

Į Stokholmą atkeliavo du Vokietijos pasyviųjų namų instituto sertifikuoti, itin aukštu efektyvu-mu išsiskiriantys vėdinimo įrenginiai privatiems namams ir butams. Nors šis sertifikatas popu-liaresnis Vakarų Europoje, o skandinavai pasy-viaisiais namais kol kas tik domisi, bet neskuba statyti, lietuviai linkę priminti apie savo siūlomas galimybes.

„Nordbygg“ lankytojams pristatytas ir vienas naujausių „Komfovent“ produktų – vėdinimo įrenginys su integruotu šilumos siurbliu. Įrenginys atlieka trigubą – vėdinimo, šildymo ir vėsinimo – funkciją.

„Amalvos“ komanda šiemet stengėsi atkreipti dėmesį į žemą savo gaminių triukšmo lygį. „Kom-fovent“ oro simfonija“ – skelbė užrašas įmonės stende, po juo santūriems švedams šypsojosi daili besiplevėsuojančia suknia pasipuošusi mergina, o konsultuojantys specialistai lankytojams mielai pasakojo skambią prisistatymo frazę pagimdžiusią istoriją apie lenkų dirigentą, kuris, ilgai kankinęsis dėl vėdinimo įrangos keliamo triukšmo, galiausiai ryžosi išbandyti „Komfovent“. Rezultatas, kaip gali-ma suprasti, viršijo lūkesčius – dirigentas net pagal-vojęs, kad įrenginys nė neįjungtas...

Trumpas filmukas apie „Komfovent“ ženklu pažymėtą įrangą gaminančią gamyklą irgi traukė akį. Nors vis mažiau potencialių įmonės partnerių įsivaizduoja, kad naujoviški gaminiai surenkami kokiame nors garaže, seniai įsitikinta, kad bet kuriam klientui pamačius blizgančią „Amalvos“

gamyklą bendradarbiavimas supaprastėja. Tad ir nuspręsta pasiūlyti virtualų turą.

Tikslas – ne galutinio vartotojo, o atstovo paieškaĮmonė „Intervilža“ skandinavų rinkai pristatė „Ino-Wood“ prekės ženklu pažymėtas nuo 2011 metų gaminamas kompozitines (medžio ir plastiko) dai-lylentes terasoms, tvoroms ir fasadams. Medžio ir plastiko kompozito gaminiai plačiai naudojami lietinguose, daug vandens telkinių turinčiuose kraš-tuose ir vertinami dėl didelio paviršiaus kietumo, atsparumo vandeniui bei UV spinduliams, taigi ir dėl nereiklumo priežiūrai.

Vis dėlto prieš pradėdama gaminti įmonė produktą pasitikrino – pabandė pardavinėti vienos belgų įmonės gaminius. Įsitikinusi, kad rinkai šis ilgaamžis, itin praktiškas, natūralią me-dieną primenantis gaminys yra įdomus, ėmėsi gamybos.

Į „Nordbygg“ „Intervilža“ atvyko su viltimi rasti Švedijoje atstovų savo gaminiams – nedidelės įmonės praktika parodė, kad tai – parankus jiems sprendimas. Atstovų „Intervilža“ jau turi Norvegijo-je, Didžiojoje Britanijoje, Rusijoje, Prancūzijoje. Pir-ma tokia galimybe dalyvaudama „Nordbygg 2012“ įmonė deramai nepasinaudojo, pripažino įmonės pardavimų vadovė Elvyra Bikmane. Tada bendro-vės dėmesys nukrypo į kitas rinkas, tad šįkart „Inter-vilža“ atvyko padirbėti rimčiau.

Pasiūlymas - novatoriška medžiagaPirmoji stiklo duženų perdirbimo įmonė Baltijos šalyse – 2009 metais įkurta bendrovė „Stiklopo-ras“ – į „Nordbygg“ ieškoti partnerių atvyko su savuoju pirminės medžiagos visiškai neprimenan-čiu produktu – granulių pavidalo putstikliu. Pasak bendrovės plėtros vadovės Vaidos Medžiaušienės, ši struktūra yra pripažįstama labiausiai ištobulinta ir pasižyminčia aukščiausiomis termoizoliacinėmis bei izoliacinėmis garso ypatybėmis. Novatoriškas gami-nys sėkmingai naudojamas kaip užpildas statant ir naujus įvairios paskirties statinius, ir rekonstruojant senus: jis tinka ir garso izoliacijai, ir termoizoliacijai užtikrinti – struktūra leidžia naudoti jį nestandarti-nės geometrinės formos pastatų termoizoliacijai. Granuliuotas putplastis pasitelkiamas ir sausų sta-tybinių medžiagų gamyboje.

Teko prisitaikyti prie skandinaviškų tempųBaldų gamintojai „Raguvos baldai“ į Stokholmą at-vyko ne tik su skandinavų skoniui pritaikyta ir kartą „Nordbygg“ parodoje jau pristatyta linija „Kamė“, bet ir su svarbia žinia – įmonė gali pristatyti užsaky-mus vos per dvi savaites. „Tiesą sakant, tai įprastas standartas Skandinavijos rinkoje, o mums tai leis daryti naujai pastatyta gamykla“, – sakė „Raguvos baldai ir Ko“ regiono pardavimų vadovė Neringa Daniulaitienė. Įmonės tikslas – tapti patraukliu par-tneriu Šiaurės šalių rinkose – ir asortimento, ir ap-tarnavimo požiūriu. Į užsienį eksportuojama didžioji dalis „Raguvos baldų ir Ko“ produkcijos.

Pirmuosius klientus Švedijoje įmonės „Windex“ komanda rado keleri metai iki susiruošdama dalyvauti parodoje „Nordbygg“.

23

SA 20

14 N

r. 4 /

reklam

a

„Įgyvendinant vandentvarkos projektus, per ma-žai įvertinta technologijų svarba“, – sakė įmonės „InfoEra“, teikiančios IT inžinerinius sprendimus ir paslaugas, padalinio vadovas Leonas Jase-vičius. Tačiau neseniai įkurta viešoji įstaiga „Skaitmeninė statyba“, jungianti statybų sekto-riuje veikiančias asociacijas ir įpareigota koordi-nuoti Lietuvos statybos skaitmeninimo procesą, rinkoje, panašu, žada neišvengiamas permainas.Projektavimo kokybei stinga dėmesio Statybos proceso skaitmeninimas vadinamas dideliu evoliuciniu žingsniu statybų sektoriaus technologi-nės plėtros srityje, tai vienaip ar kitaip paveiks beveik visus statybos proceso dalyvius. Statybos procesuose naudojamą informaciją norima paversti standartizuotu skaitmeninės formos srautu – nuo užsakovo poreikių ir projektavimo iki statybos bei eksploatacijos.

Sostinėje įsikūrusi bendrovė „Statybų inžinerinės paslaugos“ su vandentvarkos projektais dirba nuo 2007-ųjų. Septynerių metų įdirbis – suprojektuota apie 200 kilometrų vandentiekio tinklų. Vandentvarkos pro-jektų rengimas ir darbas keliuose etapuose iki pat staty-bos užbaigimo – taip savo veiklą apibūdino bendrovės „Statybų inžinerinės paslaugos“ Vandentvarkos grupės vadovas Arūnas Juodkūnas. Įmonė dirba su viešuoju sektoriumi, perkančiu rangos darbus, arba rangovais. Įgyvendinant vandentvarkos projektus naudojamos FIDIC Raudonoji ir Geltonoji knygos.

Vadovaujantis FIDIC Raudonąja knyga, techninis pro-jektas, kurį rengia projektuotojai, turi būti išbaigtas, turi būti suteiktas statybos leidimas. Rangovas pagal tech-ninį projektą nusiperka rangos darbus. Jei vadovauja-masi FIDIC Geltonąja knyga, A. Juodkūno teigimu, at-siranda daugiau erdvės variacijoms, nes projektavimas atiduodamas į statybininkų rankas, o pirkimas vykdo-mas pagal investicinius planus. „Tokiu atveju atsiranda galimybė suklysti, pridaryti prielaidų, o šios rangovui gali nepigiai kainuoti. Labiau rizikuojant visuomet gau-namas arba didesnis pelnas, arba atvirkščiai – patiriami didesni nuostoliai“, – paaiškino A. Juodkūnas.

Kiekvieno objekto situacija kitokia Pašnekovas neslepia: jo praktikoje yra pasitaikęs atvejis, kai pritrūkus laiko teko koreguoti rangos sutartį – mat gerokai išaugo darbų kaina. Skubant padaryta netei-singa topografinė nuotrauka. Klaidos kaina – rangovui vandens tinklai vietoj 30 tūkst. kainavo 120 tūkst. litų.

Įstatymų kaita – ne į naudą Projektavimo darbams įprastai skiriama 1–2 proc. viso projekto vertės. Projektuotojas projektavimo darbus

Patikima programinė įranga – sklandaus darbo ir kokybės garantas

turėtų pradėti nuo patvirtintos projektavimo užduoties ir surinktų projektavimo sąlygų, kuriomis turėtų pasi-rūpinti pats užsakovas, tačiau šiandien situacija – kiek kitokia. Projektuotojai rūpinasi dar ir leidimais statybai.

Įgyvendindami vandentvarkos projektus, įmonės „Statybų inžinerinės paslaugos“ specialistai naudojasi BIM programine įranga „AutoCAD Civil 3D“ ir specialia programa „Inžinerinių tinklų projektavimas“, pritaikyta atsižvelgiant į Lietuvoje galiojančius reglamentus. Šie sprendimai padeda tilpti į numatytą biudžetą ir išveng-ti klaidų, kurių taisymas statybų etape kainuoja labai brangiai. Sėkmingam programinės įrangos įdiegimui ir integravimui į procesus buvo pasirinkta IT inžinerinė įmonė „InfoEra“ – vienintelis „Autodesk Gold“ partneris Baltijos šalyse.

„Kaip statybininkui svarbus geras kastuvas, mums svarbi gera programinė įranga. Įdirbis projektavimo stadijoje sutaupo vėliau, statant, nes nereikia koreguo-ti projekto. Tokia praktika pasiteisina. Jei potencialus užsakovas sako, kad taip nėra, su juo net nesideru, nes dirbti bus gerokai sunkiau, negu turėsime naudos iš su-tarties“, – dėstė bendrovės „Statybų inžinerinės paslau-gos“ atstovas A. Juodkūnas.

24

SA 20

14 N

r. 4 /

reklam

a

Šiuolaikinėje visuomenėje urbanizuojant ir modernizuojant teritorijas iškyla būtinybė suvaldyti lietaus vandens srautą, ypač liūčių metu. Kompanijos „Wavin“ universalios sis-temos lietaus nuotekas gali nukreipti teisinga kryptimi, ten, kur reikia.Vadovaujantis sistemos „Intesio“ koncepcija, visuomenė turėtų išnaudoti lietaus privalumus ir pritaikyti lietaus vandenį mus supančioje aplinkoje. Bet tam reikalingos specialios sistemos, kurios padėtų atsižvelgti į mažiau-sias vandens ciklo detales – nuo vietos sistemos priva-taus namo sode, miesto su gausybe vamzdžių, daug ki-lometrų besidriekiančių greitkelių, kur būtinas optimalus drenažas, iki parkų, kurių neturėtų užsemti vanduo.

Artimiausioje ateityje universalios lietaus nuotekų sistemos bus dar svarbesnės. Klimatas keičiasi ir grasi-na stiprėjančiomis liūtimis. Jau įpratome prie didesnio iškrintančio lietaus kiekio, dėl kurio būtina atitinkamai patobulinti ir nuotekų sistemas.

Projektas, kuriam pasirenkama unikali „Intesio“ siste-ma – tai aukštos kokybės, stipraus partnerio ir geriausių sprendimų garantas ilgus metus. „Wavin“ patirtis tvar-kant lietaus vandenį naudinga nuo pirmosios idėjos iki projekto pabaigos. Visų projekto etapų metu „Wavin“ specialistai bendradarbiauja su susijusiomis šalimis, siekdami rasti geriausią sprendimą – su rangovu, savi-

valdybe, inžinieriumi ir sistemas montuojančiu techni-niu personalu. „Wavin“ dalyvauja visose projekto stadi-jose, todėl svarbus kiekvienas jo etapas.

„Intesio“ – tai unikalus daugybę kartų patvirtintų gebė-jimų vadovauti projektams ir šiuolaikinių lietaus vandens sutvarkymo srities žinių derinys. Pristatydama sistemą „Intesio“, „Wavin“ siūlo kompleksinių sprendimų, pritaiky-tų individualiems kliento poreikiams, ir užtikrina pasto-vų, optimalų pasiūlytų sprendinių veikimo kokybės lygį.

Suprojektuota lietaus nuotekų tvarkymo sistema dideliems asfaltuotiems plotams Tuomet, kai nuotekų sistemos reikalingos pramoninia-me rajone, „Wavin“ atsako už tai, kad net mažiausios smulkmenos būtų suderintos iki galo. Trumpai tariant, vandens tėkmė sureguliuojama nuo A iki Z. Didelį kiekį lietaus nuotekų, kurios nuteka nuo įvairių tipų stogų, galima veiksmingai surinkti pasitelkus sifoninę lietaus vandens rinkimo sistemą „QuickStream“.

Paviršiniame vandenyje, kuris kaupiasi pramoniniuo-se rajonuose ir automobilių stovėjimo aikštelėse, dažnai būna smėlio, tepalo ir benzino priemaišų, kurias reikia atskirti, kad nepatektų į aplinką. Todėl nuotekos surenka-mos šulinyje, iš kurio nukreipiamos per „X-Stream“ vamz-dynus į lietaus nuotekų valymo sistemą.

Toliau vanduo išvalomas nuo smėlio ir naftos priemai-šų. Galiausiai išvalytas vanduo naudojantis „Q-Bic“ siste-ma gali kauptis arba infiltruotis į gruntinius vandenis. Ši sistema leidžia išspręsti problemą ne tik esant per ma-

Universalios sistemos lietaus nuotekoms rinkti

25

SA 20

14 N

r. 4 /

reklam

a

žiems lietaus nuotekų tinklams, bet ir tuomet, kai nėra galimybės prie jų prisijungti. Iš „Q-Bic“ kasečių po žeme suformuojama talpa, kuri renka lietaus vandenį ir pama-žu jį išleidžia į aplink esantį vandeniui laidų gruntą. Dėl vertikalių kolonų, esančių kasečių viduje, sistema atlai-ko dideles apkrovas, todėl ją galima montuoti po auto-mobilių stovėjimo aikštelėmis ar važiuojamąja dalimi.

Gyvenamieji rajonai „Wavin“ yra sukūrusi įvairių sistemų, kurios gali valyti, šalinti, saugoti vandenį arba leisti jam nutekėti tiesiai į gruntinius vandenis būtent ten, kur vanduo iškrinta – pa-pildomai neapkraunant vietos valymo įrenginių. Visa tai yra alternatyva tradicinei kanalizacijos sistemai, sukurta atsižvelgiant į žemės paviršiaus ypatumus ir eismo inten-syvumą. Tam „Wavin“ pristato dvi iš daugelio galimybių.

Pirma galimybė. Namas yra rajone, kuriame eismas nėra intensyvus, lietaus nuotekos nukreipiamos tiesio-giai iš stoglovio pro lietvamzdį į slėgio gesinimo šulinį su smėliagaude. Iš čia nuotekos nukreipiamos į sistemą „Aquacell Lite“, kuri leidžia joms lėtai susigerti į gruntą ir patekti į gruntinius vandenis. Ten, kur vietos nėra daug ir gruntas nėra labai laidus vandeniui arba gruntinis vanduo yra aukštai, „Wavin“ infiltracinė sistema „Vertical IT“ – funkcionalus sprendimas. Nuotekos iš stoglovio nukreipiamos lietvamzdžiu arba per smėlio filtrą į ver-tikalią infiltracinę šachtą „Vertical IT“, o iš ten patenka į gruntinius vandenis.

Antra galimybė. Namas yra didesnėje teritorijoje, kur yra intensyvus eismas prie, pavyzdžiui, įvažiavimų arba magistralinių kelių. Čia naudinga rinktis paviršinių nuo-tekų surinkimo šulinius ir latakus, skirtus nuotekoms nukreipti į smėlio ir purvo nusodintuvą, o vėliau – į „Aquacell Core“ lietaus nuotekų kaupimo arba infiltravi-mo kasetes. Sistema „Aquacell“ sulaiko vandenį, todėl šis labai lėtai nuteka į gruntinius vandenis arba surenkamas, o vėliau gali būti panaudojamas dar kartą. Kaip ir pasitel-kiant „Aquacell Lite“, nuotekos surenkamos tiesiogiai iš stoglovio pro lietvamzdį arba lietvamzdį su smėlio filtru į kasetes.

Rekreacinės zonos Didelėse apželdintose teritorijose ir galbūt kalvoto-se vietovėse kyla ypač didelis pavojus, kad stipriai ly-jant vanduo apsems tam tikras vietas. Tačiau malonūs įspūdžiai gamtoje išlieka, kai vanduo subėga į atvirus

vandens telkinius, o tuomet lėtai prasisunkia į grunti-nius vandenis. Paviršiuje esantis vanduo surenkamas lietaus surinkimo šuliniuose, kurie gali atlaikyti įvairias apkrovas. „X-Stream“ vamzdžiais lietaus nuotekos nu-kreipiamos į smėlio ir purvo atskirtuvus, po jų – į naftos atskirtuvus. Tokiu būdu pavyksta išvengti, kad nepa-geidaujamos medžiagos, kurios kaupiasi ant asfaltuo-tų dangų (smėlis, purvas ir nafta), nepatektų į aplinką. Nuotekas iš čia galima nukreipti į lietaus nuotakyną, ta-čiau „Wavin“ sukūrė aplinkai draugiškesnę sistemą, kuri leidžia lietaus nuotekoms susigerti į gruntą toje vietoje, kur jos iškrinta. „Wavin Q-Bic“ rezervuaras su geotekstile yra sumanios konstrukcijos. Jame susikaupusios nuote-kos lėtai išleidžiamos į gruntą. Tinkamai suvaldytas lietaus srautas neapkrauna valymo įrenginių ir nuotekų tinklų.

Verta pasirinkti „Wavin“ „Intesio“ lotyniškai reiškia „išbaigtas“. Būtent tai ir nori pasakyti kompanija „Wavin“. Jos specialistai viską gerai apgalvoja ir siūlo savo klientams pasinaudoti žiniomis bei patirtimi ieškant geriausių sprendimų kasdienėms problemoms spręsti. Be to, „Wavin“ turi plačiausią pre-kių asortimentą, o tai yra tvirtos partnerystės garantas. Kompanija tikisi, kad lietaus nuotekų nuvedimo siste-mas visi suvoks kaip galimybę ateityje kurti savitus įspū-džius gamtoje. Tai naudinga klimatui ir mums visiems.

„Wavin“ yra vienas didžiausių plastikinių vamzdžių sistemų gamintojų Lietuvoje. „Mes tapome tuo, kuo esame dabar, ne tik dėl puikios gaminių kokybės. Esa-me pažangi įmonė. Niekuomet nepasitenkiname vien senais techniniais sprendimais. Todėl tikrai verta pa-sitarti su „Wavin“ dėl lietaus vandens rinkimo sistemų. Klientai supažindinami su naujausiais moksliniais ty-rimais ir technine informacija. Visuomet besąlygiškai atsižvelgiama į aplinką, kai siūlomi produktai ir įgyven-dinami procesai“, – teigė kompanijos „Wavin“ vadovai.

Senos lietaus kanalizacijos sistemos negali išspręsti iškylančių problemų, todėl reikalingos šiuolaikinės technologijos.

UAB „Wavin Baltic“Kirtimų g. 45, LT-02244 VilniusTel. +370 5 269 1800Faks. +370 5 269 1801El. p. wb@wavin.ltwww.wavin.lt

Solutions for Essentials

24

SA 20

14 N

r. 4 /

reklam

a

Šiuolaikinėje visuomenėje urbanizuojant ir modernizuojant teritorijas iškyla būtinybė suvaldyti lietaus vandens srautą, ypač liūčių metu. Kompanijos „Wavin“ universalios sis-temos lietaus nuotekas gali nukreipti teisinga kryptimi, ten, kur reikia.Vadovaujantis sistemos „Intesio“ koncepcija, visuomenė turėtų išnaudoti lietaus privalumus ir pritaikyti lietaus vandenį mus supančioje aplinkoje. Bet tam reikalingos specialios sistemos, kurios padėtų atsižvelgti į mažiau-sias vandens ciklo detales – nuo vietos sistemos priva-taus namo sode, miesto su gausybe vamzdžių, daug ki-lometrų besidriekiančių greitkelių, kur būtinas optimalus drenažas, iki parkų, kurių neturėtų užsemti vanduo.

Artimiausioje ateityje universalios lietaus nuotekų sistemos bus dar svarbesnės. Klimatas keičiasi ir grasi-na stiprėjančiomis liūtimis. Jau įpratome prie didesnio iškrintančio lietaus kiekio, dėl kurio būtina atitinkamai patobulinti ir nuotekų sistemas.

Projektas, kuriam pasirenkama unikali „Intesio“ siste-ma – tai aukštos kokybės, stipraus partnerio ir geriausių sprendimų garantas ilgus metus. „Wavin“ patirtis tvar-kant lietaus vandenį naudinga nuo pirmosios idėjos iki projekto pabaigos. Visų projekto etapų metu „Wavin“ specialistai bendradarbiauja su susijusiomis šalimis, siekdami rasti geriausią sprendimą – su rangovu, savi-

valdybe, inžinieriumi ir sistemas montuojančiu techni-niu personalu. „Wavin“ dalyvauja visose projekto stadi-jose, todėl svarbus kiekvienas jo etapas.

„Intesio“ – tai unikalus daugybę kartų patvirtintų gebė-jimų vadovauti projektams ir šiuolaikinių lietaus vandens sutvarkymo srities žinių derinys. Pristatydama sistemą „Intesio“, „Wavin“ siūlo kompleksinių sprendimų, pritaiky-tų individualiems kliento poreikiams, ir užtikrina pasto-vų, optimalų pasiūlytų sprendinių veikimo kokybės lygį.

Suprojektuota lietaus nuotekų tvarkymo sistema dideliems asfaltuotiems plotams Tuomet, kai nuotekų sistemos reikalingos pramoninia-me rajone, „Wavin“ atsako už tai, kad net mažiausios smulkmenos būtų suderintos iki galo. Trumpai tariant, vandens tėkmė sureguliuojama nuo A iki Z. Didelį kiekį lietaus nuotekų, kurios nuteka nuo įvairių tipų stogų, galima veiksmingai surinkti pasitelkus sifoninę lietaus vandens rinkimo sistemą „QuickStream“.

Paviršiniame vandenyje, kuris kaupiasi pramoniniuo-se rajonuose ir automobilių stovėjimo aikštelėse, dažnai būna smėlio, tepalo ir benzino priemaišų, kurias reikia atskirti, kad nepatektų į aplinką. Todėl nuotekos surenka-mos šulinyje, iš kurio nukreipiamos per „X-Stream“ vamz-dynus į lietaus nuotekų valymo sistemą.

Toliau vanduo išvalomas nuo smėlio ir naftos priemai-šų. Galiausiai išvalytas vanduo naudojantis „Q-Bic“ siste-ma gali kauptis arba infiltruotis į gruntinius vandenis. Ši sistema leidžia išspręsti problemą ne tik esant per ma-

Universalios sistemos lietaus nuotekoms rinkti

25

SA 20

14 N

r. 4 /

reklam

a

žiems lietaus nuotekų tinklams, bet ir tuomet, kai nėra galimybės prie jų prisijungti. Iš „Q-Bic“ kasečių po žeme suformuojama talpa, kuri renka lietaus vandenį ir pama-žu jį išleidžia į aplink esantį vandeniui laidų gruntą. Dėl vertikalių kolonų, esančių kasečių viduje, sistema atlai-ko dideles apkrovas, todėl ją galima montuoti po auto-mobilių stovėjimo aikštelėmis ar važiuojamąja dalimi.

Gyvenamieji rajonai „Wavin“ yra sukūrusi įvairių sistemų, kurios gali valyti, šalinti, saugoti vandenį arba leisti jam nutekėti tiesiai į gruntinius vandenis būtent ten, kur vanduo iškrinta – pa-pildomai neapkraunant vietos valymo įrenginių. Visa tai yra alternatyva tradicinei kanalizacijos sistemai, sukurta atsižvelgiant į žemės paviršiaus ypatumus ir eismo inten-syvumą. Tam „Wavin“ pristato dvi iš daugelio galimybių.

Pirma galimybė. Namas yra rajone, kuriame eismas nėra intensyvus, lietaus nuotekos nukreipiamos tiesio-giai iš stoglovio pro lietvamzdį į slėgio gesinimo šulinį su smėliagaude. Iš čia nuotekos nukreipiamos į sistemą „Aquacell Lite“, kuri leidžia joms lėtai susigerti į gruntą ir patekti į gruntinius vandenis. Ten, kur vietos nėra daug ir gruntas nėra labai laidus vandeniui arba gruntinis vanduo yra aukštai, „Wavin“ infiltracinė sistema „Vertical IT“ – funkcionalus sprendimas. Nuotekos iš stoglovio nukreipiamos lietvamzdžiu arba per smėlio filtrą į ver-tikalią infiltracinę šachtą „Vertical IT“, o iš ten patenka į gruntinius vandenis.

Antra galimybė. Namas yra didesnėje teritorijoje, kur yra intensyvus eismas prie, pavyzdžiui, įvažiavimų arba magistralinių kelių. Čia naudinga rinktis paviršinių nuo-tekų surinkimo šulinius ir latakus, skirtus nuotekoms nukreipti į smėlio ir purvo nusodintuvą, o vėliau – į „Aquacell Core“ lietaus nuotekų kaupimo arba infiltravi-mo kasetes. Sistema „Aquacell“ sulaiko vandenį, todėl šis labai lėtai nuteka į gruntinius vandenis arba surenkamas, o vėliau gali būti panaudojamas dar kartą. Kaip ir pasitel-kiant „Aquacell Lite“, nuotekos surenkamos tiesiogiai iš stoglovio pro lietvamzdį arba lietvamzdį su smėlio filtru į kasetes.

Rekreacinės zonos Didelėse apželdintose teritorijose ir galbūt kalvoto-se vietovėse kyla ypač didelis pavojus, kad stipriai ly-jant vanduo apsems tam tikras vietas. Tačiau malonūs įspūdžiai gamtoje išlieka, kai vanduo subėga į atvirus

vandens telkinius, o tuomet lėtai prasisunkia į grunti-nius vandenis. Paviršiuje esantis vanduo surenkamas lietaus surinkimo šuliniuose, kurie gali atlaikyti įvairias apkrovas. „X-Stream“ vamzdžiais lietaus nuotekos nu-kreipiamos į smėlio ir purvo atskirtuvus, po jų – į naftos atskirtuvus. Tokiu būdu pavyksta išvengti, kad nepa-geidaujamos medžiagos, kurios kaupiasi ant asfaltuo-tų dangų (smėlis, purvas ir nafta), nepatektų į aplinką. Nuotekas iš čia galima nukreipti į lietaus nuotakyną, ta-čiau „Wavin“ sukūrė aplinkai draugiškesnę sistemą, kuri leidžia lietaus nuotekoms susigerti į gruntą toje vietoje, kur jos iškrinta. „Wavin Q-Bic“ rezervuaras su geotekstile yra sumanios konstrukcijos. Jame susikaupusios nuote-kos lėtai išleidžiamos į gruntą. Tinkamai suvaldytas lietaus srautas neapkrauna valymo įrenginių ir nuotekų tinklų.

Verta pasirinkti „Wavin“ „Intesio“ lotyniškai reiškia „išbaigtas“. Būtent tai ir nori pasakyti kompanija „Wavin“. Jos specialistai viską gerai apgalvoja ir siūlo savo klientams pasinaudoti žiniomis bei patirtimi ieškant geriausių sprendimų kasdienėms problemoms spręsti. Be to, „Wavin“ turi plačiausią pre-kių asortimentą, o tai yra tvirtos partnerystės garantas. Kompanija tikisi, kad lietaus nuotekų nuvedimo siste-mas visi suvoks kaip galimybę ateityje kurti savitus įspū-džius gamtoje. Tai naudinga klimatui ir mums visiems.

„Wavin“ yra vienas didžiausių plastikinių vamzdžių sistemų gamintojų Lietuvoje. „Mes tapome tuo, kuo esame dabar, ne tik dėl puikios gaminių kokybės. Esa-me pažangi įmonė. Niekuomet nepasitenkiname vien senais techniniais sprendimais. Todėl tikrai verta pa-sitarti su „Wavin“ dėl lietaus vandens rinkimo sistemų. Klientai supažindinami su naujausiais moksliniais ty-rimais ir technine informacija. Visuomet besąlygiškai atsižvelgiama į aplinką, kai siūlomi produktai ir įgyven-dinami procesai“, – teigė kompanijos „Wavin“ vadovai.

Senos lietaus kanalizacijos sistemos negali išspręsti iškylančių problemų, todėl reikalingos šiuolaikinės technologijos.

UAB „Wavin Baltic“Kirtimų g. 45, LT-02244 VilniusTel. +370 5 269 1800Faks. +370 5 269 1801El. p. wb@wavin.ltwww.wavin.lt

Solutions for Essentials

26

SA 20

14 N

r. 4 /

reklam

a

Lietuvoje geriamojo vandens tiekimui naudojamas po-žeminis vanduo. Nors jo ištekliai mūsų šalyje yra gausūs ir gana geros kokybės, kai kuriuose rajonuose dėl ne-palankių hidrogeologinių sąlygų gero vandens trūksta. Vandens ruošyklų projektuotojams didelė problema yra požeminiai Vakarų Lietuvos vandenys. Be dažniausiai juose pasitaikančių teršalų – geležies, amonio, manga-no – tokiame požeminiame vandenyje Lietuvos higie-nos normos HN 24:2003 vertes dažnai viršija fluoridas, boras, sieros vandenilis, natris, chloridai, sulfatai, orga-niniai junginiai. Mažųjų vandenviečių projektuotojai (dažniausiai tai – Lietuvos projektavimo ir rangovų or-ganizacijos) tradiciškai projektuoja slėgines kontaktinės aeracijos sistemas, kurios ne visada būna veiksmingos. Nuo pirmosios technologinės grandies dažnai priklauso viso proceso sėkmė.

Norint parinkti optimalią vandens ruošimo techno-logiją, nepakanka vien žinoti, kokias medžiagas iš van-dens reikia šalinti ir kokios šių medžiagų koncentracijos yra požeminiame vandenyje. Kitas svarbus ir būtinas dalykas – išsiaiškinti, kokios yra šių medžiagų šalinimo sąlygos: koks yra vandens oksidacijos bei redukcijos potencialas, karbonatinė pusiausvyra, šarmingumas, ar daug vandenyje yra laisvojo anglies dioksido, ištirpusio

deguonies, ar teršalai nesurišti su organinėmis medžia-gomis į kompleksinius junginius, koks yra požeminio vandens agresyvumas ir kaip jis pasikeis įdiegus van-dens ruošimo technologiją ir t. t.

POŽEMINIO VANDENS KOKYBĖS GERINIMO BŪTINYBĖ IR GALIMYBĖS

1 nuotr. Pilotinių geriamojo vandens ruošimo bandymų stotelė.27

SA 20

14 N

r. 4 /

reklam

a

tą fluoridams, borui, chloridams, natriui ir kitiems terša-lams, kurių neįmanoma pašalinti tradiciniais metodais, šalinti. Tačiau AO įrenginyje iš vandens pašalinami ne tik teršalai, bet ir naudingi mineralai: kalcis, magnis, to-dėl panaudojus AO įrenginį vanduo dažniausiai tampa agresyvus (demineralizuotas).

Siekiant stabilizuoti agresyvų vandenį, linijos pabai-goje numatyti dviejų tipų vandens stabilizavimo įrengi-niai. Tai laisvo anglies dvideginio šalinimas deaeruojant vandenį kolonoje su Rašigo žiedų įkrova, naudingų mi-neralų kiekio atkūrimas ir anglies rūgšties neutralizavi-mas leidžiant vandenį per specialią kalcio bei magnio mineralų įkrovą, kuri tirpdama neutralizuoja anglies rūgšties likutį ir papildo vandenį reikalingais mineralais. Pilotinės stotelės darbas yra visiškai automatizuotas ir valdomas valdikliu „Siemens S1200“.

Pasitelkus pilotinius bandymus bus modeliuojamos Klaipėdos rajono vandens ruošyklos. Įmonė yra suin-teresuota glaudžiai bendradarbiauti su vandenruošos srityje dirbančiomis mokslo institucijomis ir šia sritimi besidominčiais studentais, norinčiais pasisemti su ga-myba susijusių žinių ir atlikti praktinius tyrimus moksli-niams darbams rengti.

AB „Klaipėdos vanduo“Vyr. vandenruošos technologo tarnybosinžinierė technologė Erika Vybernaitienė

Geriausias būdas išvengti projektavimo klaidų atei-tyje – atlikti pilotinius priešprojektinius geriamojo van-dens ruošimo bandymus, kurių metu surinktų duome-nų analize bus galima tinkamai įvertinti technologines požeminio vandens ruošimo ypatybes ir parinkti racio-naliausius, optimalius technologinius sprendimus.

2013 metais AB „Klaipėdos vanduo“ įsigijo pilotinių geriamojo vandens ruošimo bandymų stotelę (1 nuotr.). Tai miniatiūrinė vandens ruošykla (našumas – 250 l/h) su maksimalia technologinių grandžių įvairove – jas įvairiai komponuojant ir keičiant režimą, galima sumo-deliuoti technologinį skirtingos sudėties ir ypatybių vandens ruošimo procesą. Tai leidžia iki minimumo su-mažinti technologinio proceso projektavimo riziką.

Pilotinių bandymų stotelė yra transportuojamas įren-ginys pilotiniams bandymams pasirinktame objekte atlikti. Stotelė susideda iš 5 pagrindinių technologinių grandžių: vandens aeracijos, cheminių reagentų doza-vimo įrenginių, slėginės dviejų laipsnių filtracijos, at-virkštinio membraninės filtracijos osmoso (toliau – AO) modulyje ir vandens stabilizavimo grandies (2pav.).

Pilotinių bandymų stotelėje numatytos dvi aeravimo alternatyvos: slėginė ir atvira, leidžiančios ne tik priso-tinti vandenį deguonies, bet ir pašalinti kai kuriuos ter-šalus: sieros vandenilį bei laisvą anglies dvideginį.

Filtravimo sistema susideda iš dviejų laipsnių slėginių filtrų. Tai leidžia parinkti technologinį režimą vande-nims, kuriuose yra įvairių skirtingą oksidacinį ir reduk-cinį potencialą turinčių teršalų: organinių medžiagų, geležies, amonio, mangano. Po slėginės filtracijos van-duo pagal poreikį gali būti tiekiamas į AO įrenginį, skir-

2 pav. Pilotinių bandymų stotelės vandens ruošimo įrangos principinis išdėstymo planas.

26

SA 20

14 N

r. 4 /

reklam

a

Lietuvoje geriamojo vandens tiekimui naudojamas po-žeminis vanduo. Nors jo ištekliai mūsų šalyje yra gausūs ir gana geros kokybės, kai kuriuose rajonuose dėl ne-palankių hidrogeologinių sąlygų gero vandens trūksta. Vandens ruošyklų projektuotojams didelė problema yra požeminiai Vakarų Lietuvos vandenys. Be dažniausiai juose pasitaikančių teršalų – geležies, amonio, manga-no – tokiame požeminiame vandenyje Lietuvos higie-nos normos HN 24:2003 vertes dažnai viršija fluoridas, boras, sieros vandenilis, natris, chloridai, sulfatai, orga-niniai junginiai. Mažųjų vandenviečių projektuotojai (dažniausiai tai – Lietuvos projektavimo ir rangovų or-ganizacijos) tradiciškai projektuoja slėgines kontaktinės aeracijos sistemas, kurios ne visada būna veiksmingos. Nuo pirmosios technologinės grandies dažnai priklauso viso proceso sėkmė.

Norint parinkti optimalią vandens ruošimo techno-logiją, nepakanka vien žinoti, kokias medžiagas iš van-dens reikia šalinti ir kokios šių medžiagų koncentracijos yra požeminiame vandenyje. Kitas svarbus ir būtinas dalykas – išsiaiškinti, kokios yra šių medžiagų šalinimo sąlygos: koks yra vandens oksidacijos bei redukcijos potencialas, karbonatinė pusiausvyra, šarmingumas, ar daug vandenyje yra laisvojo anglies dioksido, ištirpusio

deguonies, ar teršalai nesurišti su organinėmis medžia-gomis į kompleksinius junginius, koks yra požeminio vandens agresyvumas ir kaip jis pasikeis įdiegus van-dens ruošimo technologiją ir t. t.

POŽEMINIO VANDENS KOKYBĖS GERINIMO BŪTINYBĖ IR GALIMYBĖS

1 nuotr. Pilotinių geriamojo vandens ruošimo bandymų stotelė.27

SA 20

14 N

r. 4 /

reklam

a

tą fluoridams, borui, chloridams, natriui ir kitiems terša-lams, kurių neįmanoma pašalinti tradiciniais metodais, šalinti. Tačiau AO įrenginyje iš vandens pašalinami ne tik teršalai, bet ir naudingi mineralai: kalcis, magnis, to-dėl panaudojus AO įrenginį vanduo dažniausiai tampa agresyvus (demineralizuotas).

Siekiant stabilizuoti agresyvų vandenį, linijos pabai-goje numatyti dviejų tipų vandens stabilizavimo įrengi-niai. Tai laisvo anglies dvideginio šalinimas deaeruojant vandenį kolonoje su Rašigo žiedų įkrova, naudingų mi-neralų kiekio atkūrimas ir anglies rūgšties neutralizavi-mas leidžiant vandenį per specialią kalcio bei magnio mineralų įkrovą, kuri tirpdama neutralizuoja anglies rūgšties likutį ir papildo vandenį reikalingais mineralais. Pilotinės stotelės darbas yra visiškai automatizuotas ir valdomas valdikliu „Siemens S1200“.

Pasitelkus pilotinius bandymus bus modeliuojamos Klaipėdos rajono vandens ruošyklos. Įmonė yra suin-teresuota glaudžiai bendradarbiauti su vandenruošos srityje dirbančiomis mokslo institucijomis ir šia sritimi besidominčiais studentais, norinčiais pasisemti su ga-myba susijusių žinių ir atlikti praktinius tyrimus moksli-niams darbams rengti.

AB „Klaipėdos vanduo“Vyr. vandenruošos technologo tarnybosinžinierė technologė Erika Vybernaitienė

Geriausias būdas išvengti projektavimo klaidų atei-tyje – atlikti pilotinius priešprojektinius geriamojo van-dens ruošimo bandymus, kurių metu surinktų duome-nų analize bus galima tinkamai įvertinti technologines požeminio vandens ruošimo ypatybes ir parinkti racio-naliausius, optimalius technologinius sprendimus.

2013 metais AB „Klaipėdos vanduo“ įsigijo pilotinių geriamojo vandens ruošimo bandymų stotelę (1 nuotr.). Tai miniatiūrinė vandens ruošykla (našumas – 250 l/h) su maksimalia technologinių grandžių įvairove – jas įvairiai komponuojant ir keičiant režimą, galima sumo-deliuoti technologinį skirtingos sudėties ir ypatybių vandens ruošimo procesą. Tai leidžia iki minimumo su-mažinti technologinio proceso projektavimo riziką.

Pilotinių bandymų stotelė yra transportuojamas įren-ginys pilotiniams bandymams pasirinktame objekte atlikti. Stotelė susideda iš 5 pagrindinių technologinių grandžių: vandens aeracijos, cheminių reagentų doza-vimo įrenginių, slėginės dviejų laipsnių filtracijos, at-virkštinio membraninės filtracijos osmoso (toliau – AO) modulyje ir vandens stabilizavimo grandies (2pav.).

Pilotinių bandymų stotelėje numatytos dvi aeravimo alternatyvos: slėginė ir atvira, leidžiančios ne tik priso-tinti vandenį deguonies, bet ir pašalinti kai kuriuos ter-šalus: sieros vandenilį bei laisvą anglies dvideginį.

Filtravimo sistema susideda iš dviejų laipsnių slėginių filtrų. Tai leidžia parinkti technologinį režimą vande-nims, kuriuose yra įvairių skirtingą oksidacinį ir reduk-cinį potencialą turinčių teršalų: organinių medžiagų, geležies, amonio, mangano. Po slėginės filtracijos van-duo pagal poreikį gali būti tiekiamas į AO įrenginį, skir-

2 pav. Pilotinių bandymų stotelės vandens ruošimo įrangos principinis išdėstymo planas.

28 2014 Nr. 4

Dr. Berndas SCHILLERISInžinerijos mgr. Rolandas COERDTAS

Ypač stiprus, atsparus, nelaidus vandeniui, nedegus, neyran-tis ir išskirtiniu ilgaamžiškumu pasižymintis betonas yra plačiai pritaikoma statybinė medžiaga. Tačiau svarbiausia, kad verti-nant pagal aplinkosaugos standartus betonas nepralenkia-mas palyginti su kitomis statybinėmis medžiagomis. Cemento pramonė sugebėjo smarkiai pagerinti savo įvaizdį gamyboje panaudodama vis daugiau antrinių žaliavų ir įgyvendindama aplinkosauginius standartus. Šiuo metu betono, naudojamo latakų gamyboje, kokybė yra tokia aukšta, kad net verta pažiū-rėti pro mikroskopą.

Pirminė trijų sudedamųjų dalių – cemento, van-dens ir užpildo mišinio – betono formulė šiandien naudojama retai. Jis ištisus dešimtmečius buvo tobulinamas dėl išskirtinių naudojimo galimybių. Šiandien tai yra aukštų technologijų gaminys, į ku-rio sudėtį įeina ir nemažai papildomų komponen-tų: superplastiklių, porodarių, taip pat cemento priedų – pavyzdžiui, lakiųjų pelenų. Visi jie keičia specifines betono ypatybes ir leidžia patenkinti specifinius gamybos, naudojimo poreikius.

Pastaraisiais metais paviršinių nuotekų rinki-mo sistemų kainų lygis Vakarų Europos šalyse ima panašėti. Lyginant atskiras sistemas dėme-sys kreiptinas ne tik į eksploatacijos poreikius, bet ir į produkto poveikį aplinkai. Tenka apgai-lestauti, kad neretai žodžių junginys „tausojantis aplinką“ tampa bereikšmis. Didelė dalis gamin-tojų nesivaržo savo gaminius apibūdinti kaip tausojančius aplinką negalėdami to pagrįsti jo-kiais duomenimis, nepateikdami specifinių pir-minės energijos sąnaudų arba poveikio klimato atšilimui rodiklių. O kaip tik tai turi būti naudo-jama lyginant skirtingas statybines medžiagas ekologiniu aspektu.

Šioje situacijoje galima remtis ekologinio ba-lanso vertinimo metodika. Ekologinio balanso metodas pagal ISO 14040 ir 14044 yra taikomas produktų, procesų bei paslaugų poveikiui aplinkai visu būvio ciklo (ang. Life-cycle) laikotarpiu nustaty-ti – nuo žaliavų gavybos, pritaikymo iki utilizavimo.

Straipsnio tikslas yra aplinkosauginiu aspektu, vertinant pirminės energijos sąnaudas ir klimato kaitos potencialą (palyginimui naudojamas CO2 ekvivalentas), palyginti dvi plačiai paplitusias me-džiagas – betoną ir polimerbetonį. Tyrimas atlik-tas naudojantis lietaus nuotekų latakų elementų pavyzdžiu, lyginant tokių pat hidraulinių pajėgu-mų, skirtingos masės nuotekų latakus. Siekiant kuo objektyvesnio palyginimo buvo pasirinkti

AUKŠTŲ TECHNOLOGIJŲ MEDŽIAGŲ ĮTAKA APLINKĄ TAUSOJANČIŲ NUOTEKŲ LATAKŲ GAMYBAI

Paviršinių lietaus nuotekų rinkimo latakas

Betonas C50/60Polimerbetonis (dervos kiekis –

10 %)

Polimerbetonis (dervos kiekis –

15 %)

Latako svoris 110 kg 64 kg 64 kg

Rišiklio kiekis 18 kg 6,4 kg 9,6 kg

Pirminės energijos poreikis Rišiklis

2,6 MJ kg 80,4 MJ kg

Pirminės energijos poreikis Smėlis

0,09 MJ kgDrėgnas

0,29 MJ kgDžiovintas

Pirminės energijos sąnaudos • Rišiklis • Smėlis• Gamybos procesas

46,8 MJ latakui8,3 MJ latakui5,4 MJ latakui

515 MJ latakui16,7 MJ latakui

12,5 MJ latakui*

771,8 MJ latakui15,8 MJ latakui

12,5 MJ latakui*

Iš viso 60,5 MJ latakui 544,2 MJ latakui 800,1 MJ latakui

1 lentelė. Pirminės produkto ir gamybos technologijos energijos sąnaudos, *apskaičiuota vertė.

KLAIDŽIAME APLINKOSAUGOS KELYJE:BETONINIAI LIETAUS NUOTEKŲ LATAKAI

28 2014 Nr. 4

Dr. Berndas SCHILLERISInžinerijos mgr. Rolandas COERDTAS

Ypač stiprus, atsparus, nelaidus vandeniui, nedegus, neyran-tis ir išskirtiniu ilgaamžiškumu pasižymintis betonas yra plačiai pritaikoma statybinė medžiaga. Tačiau svarbiausia, kad verti-nant pagal aplinkosaugos standartus betonas nepralenkia-mas palyginti su kitomis statybinėmis medžiagomis. Cemento pramonė sugebėjo smarkiai pagerinti savo įvaizdį gamyboje panaudodama vis daugiau antrinių žaliavų ir įgyvendindama aplinkosauginius standartus. Šiuo metu betono, naudojamo latakų gamyboje, kokybė yra tokia aukšta, kad net verta pažiū-rėti pro mikroskopą.

Pirminė trijų sudedamųjų dalių – cemento, van-dens ir užpildo mišinio – betono formulė šiandien naudojama retai. Jis ištisus dešimtmečius buvo tobulinamas dėl išskirtinių naudojimo galimybių. Šiandien tai yra aukštų technologijų gaminys, į ku-rio sudėtį įeina ir nemažai papildomų komponen-tų: superplastiklių, porodarių, taip pat cemento priedų – pavyzdžiui, lakiųjų pelenų. Visi jie keičia specifines betono ypatybes ir leidžia patenkinti specifinius gamybos, naudojimo poreikius.

Pastaraisiais metais paviršinių nuotekų rinki-mo sistemų kainų lygis Vakarų Europos šalyse ima panašėti. Lyginant atskiras sistemas dėme-sys kreiptinas ne tik į eksploatacijos poreikius, bet ir į produkto poveikį aplinkai. Tenka apgai-lestauti, kad neretai žodžių junginys „tausojantis aplinką“ tampa bereikšmis. Didelė dalis gamin-tojų nesivaržo savo gaminius apibūdinti kaip tausojančius aplinką negalėdami to pagrįsti jo-kiais duomenimis, nepateikdami specifinių pir-minės energijos sąnaudų arba poveikio klimato atšilimui rodiklių. O kaip tik tai turi būti naudo-jama lyginant skirtingas statybines medžiagas ekologiniu aspektu.

Šioje situacijoje galima remtis ekologinio ba-lanso vertinimo metodika. Ekologinio balanso metodas pagal ISO 14040 ir 14044 yra taikomas produktų, procesų bei paslaugų poveikiui aplinkai visu būvio ciklo (ang. Life-cycle) laikotarpiu nustaty-ti – nuo žaliavų gavybos, pritaikymo iki utilizavimo.

Straipsnio tikslas yra aplinkosauginiu aspektu, vertinant pirminės energijos sąnaudas ir klimato kaitos potencialą (palyginimui naudojamas CO2 ekvivalentas), palyginti dvi plačiai paplitusias me-džiagas – betoną ir polimerbetonį. Tyrimas atlik-tas naudojantis lietaus nuotekų latakų elementų pavyzdžiu, lyginant tokių pat hidraulinių pajėgu-mų, skirtingos masės nuotekų latakus. Siekiant kuo objektyvesnio palyginimo buvo pasirinkti

AUKŠTŲ TECHNOLOGIJŲ MEDŽIAGŲ ĮTAKA APLINKĄ TAUSOJANČIŲ NUOTEKŲ LATAKŲ GAMYBAI

Paviršinių lietaus nuotekų rinkimo latakas

Betonas C50/60Polimerbetonis (dervos kiekis –

10 %)

Polimerbetonis (dervos kiekis –

15 %)

Latako svoris 110 kg 64 kg 64 kg

Rišiklio kiekis 18 kg 6,4 kg 9,6 kg

Pirminės energijos poreikis Rišiklis

2,6 MJ kg 80,4 MJ kg

Pirminės energijos poreikis Smėlis

0,09 MJ kgDrėgnas

0,29 MJ kgDžiovintas

Pirminės energijos sąnaudos • Rišiklis • Smėlis• Gamybos procesas

46,8 MJ latakui8,3 MJ latakui5,4 MJ latakui

515 MJ latakui16,7 MJ latakui

12,5 MJ latakui*

771,8 MJ latakui15,8 MJ latakui

12,5 MJ latakui*

Iš viso 60,5 MJ latakui 544,2 MJ latakui 800,1 MJ latakui

1 lentelė. Pirminės produkto ir gamybos technologijos energijos sąnaudos, *apskaičiuota vertė.

KLAIDŽIAME APLINKOSAUGOS KELYJE:BETONINIAI LIETAUS NUOTEKŲ LATAKAI

29

tokią pat apkrovos klasę pagal EN1433 ir analo-giškas naudojimo bei montavimo charakteristikas turintys latakai.

Studijoje lyginama 100 vienetų 300 mm no-minalaus vidinio pločio latakų gamyba. Stabilių latakų, pagamintų iš C50/60 stiprio klasės beto-no, svoris yra 110 kg, rišiklio dalis – 18 kg (CEMII B-S) latakui. Atitinkamas iš 90 kN/mm² stiprio polimerbetonio pagamintas latakas sveria 64 kg.

Mažesnį polimerbetoninių latakų svorį lemia plonesnės latakų sienelės, kurios esą galimos esant didesnei medžiagos gniuždymo stiprio vertei. Mažą latakų svorį polimerbetoninių latakų gamintojai pažymi kaip svarbų veiksnį aplinkai vertinant transportavimo aspektu. Op-timaliomis gamybos sąlygomis rišiklio kiekis su-daro 10 proc. latako svorio, arba 6,4 kg vienam latakui. Priklausomai nuo technologijos ir nau-dojamų žaliavų, gamintojai naudoja iki 15 proc. rišiklio. Vertinant realistiškai, rišiklio (įprastai tai – nesočioji poliesterio derva arba duroplas-tas) kiekis sudaro apie 12 proc.

Betoninių latakų gamyboje pirminės energijos sąnaudos – iki 13 kartų mažesnės Atliekant būvio ciklo vertinimą pagal ISO 14040 standartą lyginami balansai. Vertinant betoninių ir polimerbetoninių latakų gamybos procesą nuo lopšio iki gamyklos vartų (ang. from cradle-to-gate) atsižvelgiama į naudojamas žaliavas. Betoninių latakų cemento energijos balansas vertinamas pagal Vokietijos cemento gamintojų asociacijos pateiktus duomenis. Pagal šį šaltinį pirminės energijos sąnaudos cemento gamyboje yra 2,6 MJ kilogramui cemento. Analizėje naudojami nesočiosios poliesterio dervos duomenys, gauti iš Amerikos kompozitinių medžiagų gamintojų asociacijos. Pirminės energijos sąnaudos pagal šį šaltinį yra 80,4 MJ kilogramui poliesterio dervos. Analogiškos vertės nurodomos ir kituose šalti-niuose, todėl jas galima laikyti patikimomis.

Betonas ir polimerbetonis yra mišiniai, todėl kitos pagrindinės sudedamosios dalys taip pat turi būti įtraukiamos į analizę. Energijos sąnaudos šioms sudedamosioms dalims paruošti yra sąlygiš-kai nedidelės, vidutiniškai – 0,09 MJ kilogramui (drėgnas smėlis – betonui) ir 0,29 MJ kilogramui (džiovintas smėlis – polimerbetoniui). Priedai ne-buvo įtraukiami į balansą, nes jų indėlis, vertinant bendrą sumą, yra mažesnis negu 1 proc.

Pirmoje lentelėje pateikiamos analogiškų lata-kų gamybai reikalingos pirminės energijos ir kar-tu – gamybos proceso sąnaudos. Polimerbetonio latako gamybos vertės apskaičiuotos įvertinus dozavimo, maišymo ir tankinimo technologijos sąnaudas. Į skaičiavimus įtrauktos vėdinimo siste-

mos sąnaudos (gamyboje naudojamas stirenas). Kritinė rezultatų dedamoji ir betono, ir polimer-betonio gamyboje yra rišiklio gamybos sąnaudos. Užpildų gavyba ir latakų gamybos sąnaudos daro sąlygiškai nedidelę įtaką rezultatams. Energijos sąnaudos polimerbetonio latakų gamybos pro-cese sudaro tik apie 2 proc., todėl į jas galima neatsižvelgti.

Iš pateiktų duomenų matyti, kad pirminės energijos sąnaudos polimerbetonio latakų gamy-boje, nepaisant mažesnio latako svorio, yra ma-žiausiai 9 kartus didesnės palyginti su analogiš-kais betoniniais latakais. Sąnaudos kaip dyzelinio kuro ekvivalentas gali būti išreiškiamos dyzelinio kuro litrais. Dyzelinio kuro kaloringumas yra 42,5 MJ kilogramui arba 35 MJ litrui. 100 vienetų lata-kų gamybos dyzelinio kuro ekvivalentas pateikia-mas 2 lentelėje.

Polimerbetonio latakų gamybos energijos są-naudos, palyginti su betonu, yra didesnės. 100 la-takų gamyboje sunaudojama daugiau energijos, kurios ekvivalentas yra 1380 litrų dyzelinio kuro. Sunkvežimis su tokiu kiekiu dyzelio gali nuvažiuoti apie 4600 kilometrų. Jeigu vidutiniškai skaičiuo-tume 12 proc. poliesterio dervos sąnaudas, nu-važiuojamas atstumas išaugtų iki apytiksliai 5800 kilometrų.

Betoninių latakų klimato kaitos potencialas – keliskart mažesnis Lyginant gaminius buvo pasitelktas ir CO2 ekviva-lento parametras (ang. greenhouse warming poten-tial, GWP), nusakantis produkto poveikį šiltnamio efektui. Buvo pasirinkta anglies dvideginio lygi-namoji vertė. Pavyzdžiui, metano dujų CO2 ekvi-valentas 100 metų laikotarpiu yra 21. Vadinasi, išmestas į atmosferą vienas kilogramas metano dujų per 100 metų prisideda prie šiltnamio efek-to 21 kartą daugiau nei kilogramas CO2.

CO2 ekvivalentas yra labai svarbus cemento ga-myboje dėl žaliavų apdirbimo deginimo krosnyse gaminant klinkerį ir dekarbonizacijos. Šie proce-sai reikalauja daug energijos. Taigi mažesnės ce-mento sąnaudos gaminiuose smarkiai atsispindi šiltnamio efekto potencialo skaičiavimuose.

Šie duomenys gauti atlikus būvio ciklo vertini-mą. Nesočiosios poliesterio dervos gamyboje vie-no kilogramo dervos CO2 ekvivalentas yra 3,2 kg. Cemento (CEM II BS) apskaičiuota vertė yra 0,59 kg CO2 ekvivalento. Iš jų 0,4 kg CO2 ekvivalento susidaro žaliavų dekarbonizacijos proceso metu.

Vieno betoninio latako gamybos CO2 ekvivalen-tas yra 13 kg, polimerbetonio latako priklausomai nuo dervos kiekio CO2 ekvivalentas yra nuo 26,5 iki 47,5 kg.

Kad būtų lengviau įsivaizduoti, pasitelksime sunkvežimio pavyzdį. Teigiama, kad dėl lengves-

nio polimerbetonio latakų svorio sunkvežimis išmeta mažiau CO2. Tačiau vertinant išmetamo CO2 ekvivalento skirtumus 100 m latakų gamy-boje, minėto kiekio betoninių latakų gabenimas iki 3100 km atstumu vis tiek turi mažesnį nepa-geidaujamą šiltnamio efekto poveikį nei poli-merbetonio. Skaičiavimams naudojama formulė: 60 g CO2/t*km.

Vertinant CO2 emisijas, iš skaičiavimų matyti, kad nepaisant cemento gamybos technologijos ir didesnio latako svorio betonas vis viena daro ge-rokai mažesnę įtaką aplinkai nei polimerbetonis.

Antrinių pramonės žaliavų įtaka būvio ciklui įvertinti Betonas gaminamas iš natūralių medžiagų. Sude-damosios dalys: smėlis, skalda, vanduo ir cemen-tas – yra gaunamos iš gamtos ir panaudojamos vietoje, išvengiant ilgų transportavimo kelių. Ir cementas daugeliu atvejų gaminamas lokaliai. Vien Vokietijoje yra 58 cemento gamyklos. Kitaip nei polimerbetonio gamyboje, smėlio nereikia džiovinti.

Svarbu paminėti, kad į šiuolaikinio cemento sudėtį įeina dideli kitų pramonės šakų antrinių ža-liavų kiekiai. Siekiant pagerinti cemento ypatybes naudojamas latentinis hidraulinis šlakinis smėlis, susidarantis geležies arba plieno gamybos pro-cese; lakieji pelenai, naudojami kaip pucolaninis rišiklis ir susidarantys anglies deginimo metu; mi-krosilika – šalutinis silicio pusmetalio produktas; FGD gipsas (kūryklų dūmų desulfurizacijos gip-sas), naudojamas kaip cemento konservantas ir gaunamas šalinant sierą iš kaminų dujų.

Antrinių žaliavų kiekis cemento ir betono ga-myboje nuolat didėja. Portlandcemenčio (CEM I) naudojimas per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo perpus ir šiuo metu sudaro 32 proc. Šių pokyčių siekiama ne tik saugant natūralius išteklius, bet ir dėl geresnių kompozitinio cemento (CEM II, CEM III) ypatybių.

Tinkamai pasirinkus cemento mišinį ir kitas sudedamąsias betono dalis galima pagaminti betoną, pasižymintį specifiniais ypatumais, pavyz-džiui, hidrotechninį betoną, betoną, atsparesnį rūgštinei aplinkai arba atitinkantį specialius hi-dratacijos temperatūros reikalavimus. Pasirin-kus tinkamą receptą, betonas gali atlaikyti ypač aukštą gniuždymo jėgą – 100 kN/mm2 ir daugiau. Aukštas gniuždymo stipris nėra tik išskirtinis poli-merbetonio gaminių bruožas – reikia pastebėti, aukštas gniuždymo stipris kartu su plonomis latakų sienelėmis gali būti didesnio tų gaminių jautrumo dinaminėms jėgoms priežastis.

Antrinių žaliavų naudojimas gamyboje yra dar vienas betono privalumas aplinkos tausojimo po-žiūriu. Betono pramonėje sunaudojama mažiau

Energijos potencialas Betonas C50/60 Polimerbetonis (dervos kiekis – 10 %) Polimerbetonis (dervos kiekis – 15 %)

Dyzelinio kuro kiekis 1 latakui 1,73 l 15,55 l 22,86 l

Dyzelinio kuro kiekis 100 latakų 173 l 1555 l 2286 l

2 lentelė. Dyzelinio kuro ekvivalentai.

KLAIDŽIAME APLINKOSAUGOS KELYJE:BETONINIAI LIETAUS NUOTEKŲ LATAKAI

30 2014 Nr. 4

žaliavų, kartu – mažiau pramonės atliekų patenka į šiukšlynus. Vokietijoje kasmet pakartotinai pa-naudojama 10 mln. tonų antrinių žaliavų.

Daug energijos eikvojančio cemento klinkerio pakeitimas latentiniu hidrauliniu šlakiniu smėliu yra vienas pagrindinių skirtumų tarp energiją taupančio ir mažesnę įtaką klimato kaitai turinčio CEM II bei CEM I cemento.

Antrinių energijos šaltinių įtaka betono gamybos balansui Alternatyvių energijos šaltinių naudojimas cemen-to gamyboje keičia pirminės energijos poreikius. Pirminės energijos, išgaunamos iš mazuto, naftos ir anglių, kiekis per 15 pastarųjų metų dėl antri-nių energijos šaltinių plėtros smarkiai sumažėjo. Deginant atliekas tenkinama 60 proc. ir daugiau energijos poreikio. Deginant atliekas išlakose ne-susidaro kenksmingų aplinkai teršalų, nes degimas vyksta +1450ºC temperatūroje. Aplinkai ir žmo-nėms kenksmingi furanai ir dioksinai suskyla esant +1000ºC temperatūroje. Todėl antrinių energijos šaltinių naudojimas cemento pramonėje yra visiš-kai saugus.

Iki šiol daugiausia vertintos sudedamosios gamybos proceso dalys. Kad būtų galima iki galo įvertinti gaminių poveikį aplinkai, reikia atsižvelgti į produkto patvarumą ir jo perdirbimo galimybes. Taip pat vertinamas gamybos proceso išbaigtu-mas ir galima žala aplinkai bei žmonėms.

Romėnų laikų pastatai iš deginto kalkakmenio – patvarumo įrodymas Tuo, kad betonas yra ypač tvirtas ir atsparus, galime įsitikinti iš tebestovinčių romėnų laikų pastatų. Nors latakus iš betono nenumatoma eksploatuoti šimtmečius kaip kultūros pavel-do objektus, jie yra gerai žinomi dėl išskirtinio ilgaamžiškumo. Tai galima pasiekti teisingai parinkus betono sudėtį. Tada jis išlaiko būtiną stabilumą ir patvarumą net esant ekstremalioms dinaminėms apkrovoms. Betono naudojimas oro uostuose, pramonės parkuose ir tankų po-ligonuose yra išskirtinio jo atsparumo įrodymas. Betono konstrukcijos atitinka ir griežtus Vokieti-jos Vandens išteklių įstatymo reikalavimus. Prak-tikoje numatoma, kad paviršinių nuotekų drena-žo sistemos tarnaus iki 40–60 metų. Betoniniai latakai tiek metų eksploatuojami be trikdžių ir pažeidimų.

Apibendrindami palyginkime: didelį kiekį ri-šamosios medžiagos turintys polimerbetoniniai gaminiai yra gana stabilūs. Tačiau betoniniai pro-duktai, palyginti su šiais nesočiosios poliesterio dervos pagrindu pagamintais gaminiais, yra ypač stabilūs ir atsparūs apkrovoms, be to, jų sudėtyje nėra aplinkai žalingų komponentų.

Betonas visiškai perdirbamas bet kurioje produkto būvio ciklo stadijoje 1996 metais patvirtintas Perdirbimo aktas (vok. Kreislaufwirtschaftsgesetz) yra pagrindinis federali-nis įstatymas, reglamentuojantis atliekų tvarkymą Vokietijoje. Šio akto tikslas – smarkiai sumažinti

atliekų kiekius – bent jau tų, kurios keliauja į są-vartynus. Aukščiausiu prioritetu laikoma atliekų susidarymo prevencija (1 pav.).

Suprantama, kad visiškai išvengti atliekų neį-manoma, bet jas galima panaudoti kuriant naujus produktus. Nepanaudojamos atliekos deginamos arba saugomos sąvartynuose.

Betonas bet kurioje naudojimo fazėje išlieka naudinga žaliava. Jo perdirbamumas yra geresnis net už stiklo duženų ar plastiko. Tai visiškai per-dirbama žaliava. Vokietijoje jau prieš dešimt metų buvo perdirbama iki 60 proc. griovimo atliekų ir daugiau kaip 90 proc. kelio ardymo atliekų.

Medžiaga Perdirbtas kiekis

2011 m., %

Betonas iš kelių 92,2

Betonas iš kitų šaltinių 63,7

Stiklas 87,7

Plastikas 89,8

Popierius ir kartonas 82,6

1 pav. Atliekų hierarchijos piramidė.

kad organinių junginių yra mažiau nei 10 proc. Kitų polimerbetonio perdirbimo ar panaudoji-mo galimybių nėra. Daugelis perdirbimo įmonių atliekų iš polimerbetonio žaliavos net nepriima.

„Faserfix“ betonas ir nesočiosios poliesterio dervos produktai Lyginant latakų žaliavų (betono ir polimerbeto-nio) naudojimo ypatybes matyti, kad jos pana-šios, abiem būdinga ir aukšta kokybė. Latakai turi būti funkcionalūs ir, žinoma, saugiai, pati-kimai surinkti lietaus nuotekų vandenį. Latakai iš „Faserfix“ betono ir polimerbetonio pasižymi vienodomis geromis hidraulinėmis ypatybė-mis. Visų latakų gamybai naudojamų medžiagų Manningo–Stricklerio koeficientas yra 90–100. Vadinasi, skirtingos medžiagos neturi įtakos hi-draulinėms latako ypatybėms. Tačiau vertinant pirminės energijos sąnaudas, šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekius ir perdirbimo galimybes betonas yra gerokai pranašesnė medžiaga.

Redukuoti aplinkosauginį aspektą tik iki mažes-nio gaminių svorio yra nepriimtina. Pateisinti po-limerbetoninių latakų naudojimą lietaus nuotekų surinkimo sistemose dėl tariamo geresnio ekolo-ginio balanso būtų neteisinga. Betoniniai latakai turi aiškų pranašumą dėl gamtinę aplinką mažiau veikiančių medžiagų.

Yra projektų, kai polimerbetonio latakai yra visiškai pateisinami, pavyzdžiui, skysčių su agre-syviomis rūgštimis surinkimas. Tačiau kai latakai naudojami įprastai paskirčiai – lietaus vandeniui surinkti ir nuvesti, nėra jokio polimerbetonio pra-našumo prieš betoną. Kai kalbama apie aplinkos tausojimą, modernus plaušu armuotas betonas – aiškus lyderis.

Apie straipsnio autorius Dr. Berndas Schilleris specializuojasi tyrimų ir techno-logijų plėtros srityje.Inžinerijos magistras Rolandas Coerdtas specializuo-jasi betono gamybos technologijų srityje ir yra pro-duktų grupės vadovaujamasis inžinierius.

Šis faktas labai svarbus tiems, kurie planuoja miestus. Keliai ir pastatai yra nuolat renovuoja-mi, perstatomi ar paprasčiausiai nugriaunami. Betono atliekos palyginti lengvai perdirbamos smulkinant ir sijojant. Betono skalda ir smėlis pakartotinai naudojami betono gamybos ir kelių tiesimo darbuose.

Betoninių latakų gamyba taip pat pasižymi patikima gamybos technologija, kuri daro teigia-mą įtaką būvio ciklo vertinimui. Presuoto beto-no gaminių gamyba yra patikimas ir techniškai išbaigtas procesas, kurio metu atliekų nesusida-ro. Nesukietėjęs betonas, liekantis valant prie-taisus ar pastebėjus defektų, grąžinamas atgal į gamybos liniją, o sukietėjęs betonas gali būti perdirbamas. Polimerbetonis gali būti tik kau-piamas sąvartynuose arba panaudojamas kelių statyboje kaip pagrindas, jei pavyksta užtikrinti,

3 lentelė. Perdirbamas įvairių medžiagų kiekis Vokietijoje.

30 2014 Nr. 4

žaliavų, kartu – mažiau pramonės atliekų patenka į šiukšlynus. Vokietijoje kasmet pakartotinai pa-naudojama 10 mln. tonų antrinių žaliavų.

Daug energijos eikvojančio cemento klinkerio pakeitimas latentiniu hidrauliniu šlakiniu smėliu yra vienas pagrindinių skirtumų tarp energiją taupančio ir mažesnę įtaką klimato kaitai turinčio CEM II bei CEM I cemento.

Antrinių energijos šaltinių įtaka betono gamybos balansui Alternatyvių energijos šaltinių naudojimas cemen-to gamyboje keičia pirminės energijos poreikius. Pirminės energijos, išgaunamos iš mazuto, naftos ir anglių, kiekis per 15 pastarųjų metų dėl antri-nių energijos šaltinių plėtros smarkiai sumažėjo. Deginant atliekas tenkinama 60 proc. ir daugiau energijos poreikio. Deginant atliekas išlakose ne-susidaro kenksmingų aplinkai teršalų, nes degimas vyksta +1450ºC temperatūroje. Aplinkai ir žmo-nėms kenksmingi furanai ir dioksinai suskyla esant +1000ºC temperatūroje. Todėl antrinių energijos šaltinių naudojimas cemento pramonėje yra visiš-kai saugus.

Iki šiol daugiausia vertintos sudedamosios gamybos proceso dalys. Kad būtų galima iki galo įvertinti gaminių poveikį aplinkai, reikia atsižvelgti į produkto patvarumą ir jo perdirbimo galimybes. Taip pat vertinamas gamybos proceso išbaigtu-mas ir galima žala aplinkai bei žmonėms.

Romėnų laikų pastatai iš deginto kalkakmenio – patvarumo įrodymas Tuo, kad betonas yra ypač tvirtas ir atsparus, galime įsitikinti iš tebestovinčių romėnų laikų pastatų. Nors latakus iš betono nenumatoma eksploatuoti šimtmečius kaip kultūros pavel-do objektus, jie yra gerai žinomi dėl išskirtinio ilgaamžiškumo. Tai galima pasiekti teisingai parinkus betono sudėtį. Tada jis išlaiko būtiną stabilumą ir patvarumą net esant ekstremalioms dinaminėms apkrovoms. Betono naudojimas oro uostuose, pramonės parkuose ir tankų po-ligonuose yra išskirtinio jo atsparumo įrodymas. Betono konstrukcijos atitinka ir griežtus Vokieti-jos Vandens išteklių įstatymo reikalavimus. Prak-tikoje numatoma, kad paviršinių nuotekų drena-žo sistemos tarnaus iki 40–60 metų. Betoniniai latakai tiek metų eksploatuojami be trikdžių ir pažeidimų.

Apibendrindami palyginkime: didelį kiekį ri-šamosios medžiagos turintys polimerbetoniniai gaminiai yra gana stabilūs. Tačiau betoniniai pro-duktai, palyginti su šiais nesočiosios poliesterio dervos pagrindu pagamintais gaminiais, yra ypač stabilūs ir atsparūs apkrovoms, be to, jų sudėtyje nėra aplinkai žalingų komponentų.

Betonas visiškai perdirbamas bet kurioje produkto būvio ciklo stadijoje 1996 metais patvirtintas Perdirbimo aktas (vok. Kreislaufwirtschaftsgesetz) yra pagrindinis federali-nis įstatymas, reglamentuojantis atliekų tvarkymą Vokietijoje. Šio akto tikslas – smarkiai sumažinti

atliekų kiekius – bent jau tų, kurios keliauja į są-vartynus. Aukščiausiu prioritetu laikoma atliekų susidarymo prevencija (1 pav.).

Suprantama, kad visiškai išvengti atliekų neį-manoma, bet jas galima panaudoti kuriant naujus produktus. Nepanaudojamos atliekos deginamos arba saugomos sąvartynuose.

Betonas bet kurioje naudojimo fazėje išlieka naudinga žaliava. Jo perdirbamumas yra geresnis net už stiklo duženų ar plastiko. Tai visiškai per-dirbama žaliava. Vokietijoje jau prieš dešimt metų buvo perdirbama iki 60 proc. griovimo atliekų ir daugiau kaip 90 proc. kelio ardymo atliekų.

Medžiaga Perdirbtas kiekis

2011 m., %

Betonas iš kelių 92,2

Betonas iš kitų šaltinių 63,7

Stiklas 87,7

Plastikas 89,8

Popierius ir kartonas 82,6

1 pav. Atliekų hierarchijos piramidė.

kad organinių junginių yra mažiau nei 10 proc. Kitų polimerbetonio perdirbimo ar panaudoji-mo galimybių nėra. Daugelis perdirbimo įmonių atliekų iš polimerbetonio žaliavos net nepriima.

„Faserfix“ betonas ir nesočiosios poliesterio dervos produktai Lyginant latakų žaliavų (betono ir polimerbeto-nio) naudojimo ypatybes matyti, kad jos pana-šios, abiem būdinga ir aukšta kokybė. Latakai turi būti funkcionalūs ir, žinoma, saugiai, pati-kimai surinkti lietaus nuotekų vandenį. Latakai iš „Faserfix“ betono ir polimerbetonio pasižymi vienodomis geromis hidraulinėmis ypatybė-mis. Visų latakų gamybai naudojamų medžiagų Manningo–Stricklerio koeficientas yra 90–100. Vadinasi, skirtingos medžiagos neturi įtakos hi-draulinėms latako ypatybėms. Tačiau vertinant pirminės energijos sąnaudas, šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekius ir perdirbimo galimybes betonas yra gerokai pranašesnė medžiaga.

Redukuoti aplinkosauginį aspektą tik iki mažes-nio gaminių svorio yra nepriimtina. Pateisinti po-limerbetoninių latakų naudojimą lietaus nuotekų surinkimo sistemose dėl tariamo geresnio ekolo-ginio balanso būtų neteisinga. Betoniniai latakai turi aiškų pranašumą dėl gamtinę aplinką mažiau veikiančių medžiagų.

Yra projektų, kai polimerbetonio latakai yra visiškai pateisinami, pavyzdžiui, skysčių su agre-syviomis rūgštimis surinkimas. Tačiau kai latakai naudojami įprastai paskirčiai – lietaus vandeniui surinkti ir nuvesti, nėra jokio polimerbetonio pra-našumo prieš betoną. Kai kalbama apie aplinkos tausojimą, modernus plaušu armuotas betonas – aiškus lyderis.

Apie straipsnio autorius Dr. Berndas Schilleris specializuojasi tyrimų ir techno-logijų plėtros srityje.Inžinerijos magistras Rolandas Coerdtas specializuo-jasi betono gamybos technologijų srityje ir yra pro-duktų grupės vadovaujamasis inžinierius.

Šis faktas labai svarbus tiems, kurie planuoja miestus. Keliai ir pastatai yra nuolat renovuoja-mi, perstatomi ar paprasčiausiai nugriaunami. Betono atliekos palyginti lengvai perdirbamos smulkinant ir sijojant. Betono skalda ir smėlis pakartotinai naudojami betono gamybos ir kelių tiesimo darbuose.

Betoninių latakų gamyba taip pat pasižymi patikima gamybos technologija, kuri daro teigia-mą įtaką būvio ciklo vertinimui. Presuoto beto-no gaminių gamyba yra patikimas ir techniškai išbaigtas procesas, kurio metu atliekų nesusida-ro. Nesukietėjęs betonas, liekantis valant prie-taisus ar pastebėjus defektų, grąžinamas atgal į gamybos liniją, o sukietėjęs betonas gali būti perdirbamas. Polimerbetonis gali būti tik kau-piamas sąvartynuose arba panaudojamas kelių statyboje kaip pagrindas, jei pavyksta užtikrinti,

3 lentelė. Perdirbamas įvairių medžiagų kiekis Vokietijoje.

31

SA 20

14 N

r. 4 /

reklam

a

Taupyti lėšas ir laiką šiandien svarbiau nei kada nors anksčiau. Naujieji JCB JS220 serijos ekskavatoriai kuo puikiausiai padės pasiekti šiuos tikslus.JCB JS220 išskirtinumai Naujieji JCB JS220 serijos ekskavatoriai turi kur kas dau-giau privalumų nei jų pirmtakai.

Svarbiausi JCB JS220 bruožai:•Iki 10 proc. mažesnės degalų sąnaudos.•Automatinė tuščioji eiga sumažina variklio apsukas nurodytais intervalais.•„EcoMax“ variklis nereikalauja jokios papildomos priežiūros.•7 colių LCD daugiafunkcis konfigūruojamas monitorius su galinio vaizdo kamera.•Gerokai mažesnis triukšmas ir viduje, ir išorėje.•Sutvirtinta strėlė ir kaušas pagaminti iš itin tvirto plieno, ištisinių gaubiamųjų plieno lakštų ir vidaus pertvarų.•Standartinė 2 metų arba patraukli 5 metų garantija.•„LiveLink“ montuojama kaip standartinė įranga.

Tarp įrankių centro „Stokker“ siūlomų sunkiasvorių vikšrinių ekskavatorių esantys JCB JS220 ekskavato-riai pasižymi vidutiniais matmenimis. Tačiau maždaug 22 tonų svorio ekskavatoriams būdingas išskirtinis tvir-tumas, našumas, efektyvumas, patogumas, saugumas ir techninės priežiūros paprastumas.

Ekskavatoriuje JCB JS220 sumontuotas visiškai naujas ir labai efektyvus variklis „EcoMax Tier 4i“, atitinkantis emisijos reikalavimus ir leidžiantis degalų sąnaudas su-mažinti iki 10 proc., palyginti su senesniais JCB modeliais.

Vikšriniuose JS220 – dar daugiau privalumų Maksimalus našumas, minimalios išlaidos. Siūlomas didelis JCB priedų asortimentas. Naudojantis prie-dais, JS220 ekskavatorius bus dar universa-lesnis, leis atlikti įvairias užduotis. Darbo našumą padidina JCB greitojo sukabini-mo sistema, leidžianti darbinę įrangą keisti greitai ir lengvai, be to, ji su-kurta specialiai JS serijai.

Variklis „EcoMax T4i/Stage3B“ sunaudoja iki 10 proc. mažiau degalų nei varikliai „Tier 3“. Taupyti degalus, o kartu pinigus leidžia ir auto-matinė laisvosios eigos technologija, auto-matiškai sumaži-nanti variklio ap-sukas, kai hidraulika

Naujasis JCB JS220 – dar daugiau naujoviųnenaudojama. Naujoviška JCB hidraulinės regeneracijos sistema pasižymi tuo, kad alyva perdirbama cilindruose siekiant sumažinti ciklo laiką ir degalų sąnaudas.

Dirbkite bet kurioje vietoje ir bet kada Komfortiškam darbui labai svarbus kuo mažesnis triukš-mo lygis. Naujajame JCB JS220 jis gerokai mažesnis ir operatoriaus kabinoje, ir išorėje, todėl ir statybvietėje triukšmo bus kur kas mažiau. JCB JS220 duslintuvas suderintas taip, kad slopintų variklio keliamą triukšmą ir skleistų aukštos kokybės garsą. Todėl triukšmo lygis kabinoje siekia 70 decibelų, išorėje – 100 decibelų.

Konstruktoriai pasistengė, kad nebūtų jokio nereikalin-go oro srauto – variklio varomą ventiliatorių valdo nauja poreikio principu veikianti kontrolės sistema, leidžianti optimizuoti ventiliatoriaus greitį ir sumažinti triukšmą.

Išmanusis valdymas Ekskavatoriuje JCB JS220 kaip standartinė įranga su-montuotas 7 colių LCD spalvotas monitorius ir viena galinio vaizdo kamera. Skaitmeniniai indikatoriai rodo ekskavatoriaus degalų lygį ir aušinamojo skysčio tem-peratūrą. Taip pat viena funkcijų – intuityvus variklio apsukų valdymas su pasirenkamu galios intervalu. Au-tomatinė laisvosios eigos technologija automatiškai sumažina variklio apsukas, kai jis nenaudojamas. Kon-figūruojamas ekranas operatoriui leidžia pasirinkti nu-statymus.

Dar viena išmaniojo valdymo ypatybė – imobilizacija. Norėdamas užvesti ekskavatorių, operatorius turi įvesti 4 skaitmenų kodą, kurį galima nustatyti iš naujo pasi-naudojus „LiveLink“ technologija.

Ranka pasiekiama sauga Palyginti su ankstesniais modeliais, naujajame JCB JS220 patobulintas hidraulinės izoliacijos svirties (budrumo kon-trolės rankenos) valdymo metodas, įdiegta nauja funkcija. Norėdamas pradėti naudoti hidraulines ekskavatoriaus linijas, operatorius dabar turi tai patvirtinti paspausda-

mas jungiklį, esantį AMS prietaisų skydelyje. Taip išvengiama atvejų, kai valdymo elementai

suaktyvinami netyčia pajudinus bu-drumo kontrolės rankeną. Taip

pat įdiegta JCB stiprintuvo valdymo izoliavimo

sistema.

SA 20

14 N

r. 4 /

reklam

a

Oficialus JCB atstovas Baltijos šalyse – įrankių centrai STOKKER.www.stokker.lt, www.jcb.ee/lt

32 2014 Nr. 4

Ilgaamžiškumas, iš dalies nedidelė kaina, neribotos architek-tūrinės raiškos galimybės – pagrindinės priežastys, kodėl dau-giau kaip 70 proc. žmonių visame pasaulyje gyvena gelžbeto-nio statiniuose. Dėl šių priežasčių gelžbetonis tapo antra (po vandens) žmonijos naudojama medžiaga.

BETONAS, BAKTERIJOMIS GYDANTIS PLYŠIUS KONSTRUKCIJOSEGintaris KAKLAUSKAS, Viktor GRIBNIAK, Adas MEŠKĖNAS, Arvydas RIMKUS, Vytautas TAMULĖNASVilniaus Gedimino technikos universiteto Tiltų ir specialiųjų statinių katedra

1 pav. Savaiminio gijimo procesas.

Betonas, pagrindinė sudedamoji gelžbetonio dalis, yra atsparus gniuždymo jėgoms, tačiau at-siradus tempimo įtempiams, kurie neišvengiami realiose konstrukcijose, betonas ima pleišėti. Pro susidariusius plyšius agresyvios aplinkos po-veikis pažeidžia armatūros strypus, skatina koro-zijos procesą ir dar labiau ardo betono struktūrą, sutrumpindamas statinio gyvavimo trukmę.

VGTU novatoriškas tyrimas Šiuo metu statinių remontui Europoje išleidžia-ma daugiau kaip pusė statybos pramonės biu-džeto. Siekiant sumažinti šias išlaidas, didžiulės mokslininkų ir inžinierių pastangos sutelkiamos betono ypatumams tobulinti ir novatoriškoms konstrukcinėms medžiagoms kurti. Sukurtos įprastam betonui alternatyvios lanksčiojo, dis-persiniu plaušu ir kompozitiniais strypais ar-muoto betono rūšys vienaip ar kitaip pagerina eksploatacines konstrukcijų ypatybes.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) profesorius Gintaris Kaklauskas atliko novatorišką ir statybų praktikoje reikšmingą ar-muoto betono tyrimų ciklą, už kurį 2013 metais jam buvo įteikta Lietuvos mokslo premija. Svarbūs praktiniai tyrimų rezultatai taip pat įvertinti ir pa-sauliniu mastu – VGTU mokslininkams (Gintariui Kaklauskui ir Viktor Gribniak) už konstrukcijų projektavimo metodų tobulinimą Amerikos civili-nės inžinerijos sąjunga skyrė prestižinį „Moisseiff Award 2013“ apdovanojimą.

VGTU Tiltų ir specialiųjų statinių katedros mokslininkų atlikti Europos socialinio fondo agen-tūros finansuojami (projekto Nr. VP1-3.1-ŠMM-05-K-02-006) tyrimai parodė, kad dėl iš dalies nesudėtingos gamybos, autonominio veikimo bei efektyvaus naudojimo sunkiai prieinamose kons-trukcijose racionaliausiai betono pleišėjimo pro-blemas galima spręsti taikant biologinio (savaime gyjančio) betono koncepciją.

Maždaug prieš dešimtmetį Olandijos moksli-ninkų iš Delfto technikos universiteto sukurto sa-vaime gyjančio betono esminė ypatybė yra gebė-jimas savaime užtaisyti pažeistose konstrukcijose atsivėrusius plyšius ir betono struktūroje atsiran-dančius defektus. Kitaip nei įprastas, biologinis betonas savo sudėtyje turi du savaiminį gijimo procesą sukeliančius biocheminius komponen-tus. Pirmas šių komponentų – šarminei betono aplinkai atsparios bakterijos (3  pav.). Antras – maistinės medžiagos (kalcio laktatas), reikalingos

32 2014 Nr. 4

Ilgaamžiškumas, iš dalies nedidelė kaina, neribotos architek-tūrinės raiškos galimybės – pagrindinės priežastys, kodėl dau-giau kaip 70 proc. žmonių visame pasaulyje gyvena gelžbeto-nio statiniuose. Dėl šių priežasčių gelžbetonis tapo antra (po vandens) žmonijos naudojama medžiaga.

BETONAS, BAKTERIJOMIS GYDANTIS PLYŠIUS KONSTRUKCIJOSEGintaris KAKLAUSKAS, Viktor GRIBNIAK, Adas MEŠKĖNAS, Arvydas RIMKUS, Vytautas TAMULĖNASVilniaus Gedimino technikos universiteto Tiltų ir specialiųjų statinių katedra

1 pav. Savaiminio gijimo procesas.

Betonas, pagrindinė sudedamoji gelžbetonio dalis, yra atsparus gniuždymo jėgoms, tačiau at-siradus tempimo įtempiams, kurie neišvengiami realiose konstrukcijose, betonas ima pleišėti. Pro susidariusius plyšius agresyvios aplinkos po-veikis pažeidžia armatūros strypus, skatina koro-zijos procesą ir dar labiau ardo betono struktūrą, sutrumpindamas statinio gyvavimo trukmę.

VGTU novatoriškas tyrimas Šiuo metu statinių remontui Europoje išleidžia-ma daugiau kaip pusė statybos pramonės biu-džeto. Siekiant sumažinti šias išlaidas, didžiulės mokslininkų ir inžinierių pastangos sutelkiamos betono ypatumams tobulinti ir novatoriškoms konstrukcinėms medžiagoms kurti. Sukurtos įprastam betonui alternatyvios lanksčiojo, dis-persiniu plaušu ir kompozitiniais strypais ar-muoto betono rūšys vienaip ar kitaip pagerina eksploatacines konstrukcijų ypatybes.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) profesorius Gintaris Kaklauskas atliko novatorišką ir statybų praktikoje reikšmingą ar-muoto betono tyrimų ciklą, už kurį 2013 metais jam buvo įteikta Lietuvos mokslo premija. Svarbūs praktiniai tyrimų rezultatai taip pat įvertinti ir pa-sauliniu mastu – VGTU mokslininkams (Gintariui Kaklauskui ir Viktor Gribniak) už konstrukcijų projektavimo metodų tobulinimą Amerikos civili-nės inžinerijos sąjunga skyrė prestižinį „Moisseiff Award 2013“ apdovanojimą.

VGTU Tiltų ir specialiųjų statinių katedros mokslininkų atlikti Europos socialinio fondo agen-tūros finansuojami (projekto Nr. VP1-3.1-ŠMM-05-K-02-006) tyrimai parodė, kad dėl iš dalies nesudėtingos gamybos, autonominio veikimo bei efektyvaus naudojimo sunkiai prieinamose kons-trukcijose racionaliausiai betono pleišėjimo pro-blemas galima spręsti taikant biologinio (savaime gyjančio) betono koncepciją.

Maždaug prieš dešimtmetį Olandijos moksli-ninkų iš Delfto technikos universiteto sukurto sa-vaime gyjančio betono esminė ypatybė yra gebė-jimas savaime užtaisyti pažeistose konstrukcijose atsivėrusius plyšius ir betono struktūroje atsiran-dančius defektus. Kitaip nei įprastas, biologinis betonas savo sudėtyje turi du savaiminį gijimo procesą sukeliančius biocheminius komponen-tus. Pirmas šių komponentų – šarminei betono aplinkai atsparios bakterijos (3  pav.). Antras – maistinės medžiagos (kalcio laktatas), reikalingos

33

2 pav. Maistinių medžiagų molio granulės (50 proc. betono tūrio).

3 pav. Betoną gydančios bakterijos.

pradeda vertis plyšiai. Tuomet pro susidariusius plyšius besiskverbiantis vanduo, kuriame gau-su ištirpusių bakterijoms reikalingų maistinių medžiagų, ir deguonis sužadina mikrobiologinę bakterijų veiklą. Tokiu būdu užsandarinami ply-šiai – plieninė armatūra apsaugoma nuo žalingos aplinkos poveikio, o biocheminių reakcijų metu sunaudojamas deguonis sumažina plieno koro-zijos intensyvumą.

Sąnaudas atperka mažesnė priežiūraSavaime gyjančio biologinio betono naudojimą statybos pramonėje riboja keletas veiksnių. Vie-nas svarbiausių – dalį tradicinio užpildo pakei-čiančios maistinių medžiagų pripildytos molio granulės mažina betono stiprį. Siekiant išvengti šios problemos, kuriamos stipresnės granulių kevalo medžiagos ir optimaliai parenkamas maistinių medžiagų granulių kiekis betone.

Kitas svarbus veiksnys, ribojantis platesnį biologinio betono naudojimą, yra jo kaina. Šiuo metu ji kol kas yra dukart didesnė nei įprasto betono. Tikėtina, kad masinis biologinio betono taikymas ateityje sumažins jo gamybos sąnaudas. Tačiau svarbu pažymėti, kad betono kaina neretai sudaro vos 1–2 proc. visos statinio vertės, todėl

statinio statybos metu dukart išaugusios betono sąnaudos atsiperka įvertinus visą eksploatacinį objekto laikotarpį, kurio metu sumažėja kons-trukcijų priežiūros išlaidos. Savaiminis pažeistų konstrukcijų atsikūrimas yra labai aktualus stati-niuose, esančiuose sunkiai prieinamose vietose, pavyzdžiui, požeminiuose pastatų elementuose, tuneliuose, jūrinių statinių konstrukcijose, kurie smarkiai pažeidžiami ar netgi visiškai suyra dėl neapsaugotos armatūros korozijos.

Visose konstrukcijose, kuriose reglamentuoja-mas riboto pločio plyšių atsivėrimas (bokštų atra-mose, tiltų perdangose, pabėgių elementuose), neatsiejamas biologinio betono naudojimas kar-tu su plieniniu ar polimeriniu plaušu, varžančiu atsiveriančio plyšio plotį, kuris lemia spartesnį ir efektyvesnį savaiminio gijimo procesą. Pritaikius Lietuvoje išplėtotą cemento gamybos pramonės patirtį, statybos ir bioinžinerijos žinias, šalyje pagamintas biologinis betonas leistų padidinti statinių ilgaamžiškumą ir sumažinti priežiūros bei remonto išlaidas.

bakterijoms maitinti ir nuosekliam gijimo proce-sui palaikyti.

Bakterijos gyvybingos išlieka šimtmečius Betono gijimo metu tirpiosios maistinės me-džiagos paverčiamos netirpiu kalcio karbona-tu – medžiaga, kuri, kietėdama atsivėrusiame plyšyje, jį užsandarina (1  pav.). Tokiu principu veikdamos bakterijos gali užtaisyti iki 0,5 mm pločio plyšius ir ramybės būsenos betone išlikti gyvybingos iki 200 metų, t. y. kur kas ilgiau nei numatytas norminis eksploatacinis statinių lai-kotarpis.

Siekiant išvengti nepageidaujamo gijimo be-tono maišymo stadijoje, svarbu užtikrinti, kad bakterijos ir maistinės medžiagos neturėtų tie-sioginio sąlyčio. Tokiu atveju maistinės medžiagos dedamos į apsaugines 2–4 mm skersmens molio granules (2 pav.), kurios neleidžia prasidėti spon-taniškai mikrobiologinei bakterijų veiklai. Apsau-ginis granulių sluoksnis suyra, kai konstrukcijos eksploatacijos metu betone atsiranda įtrūkių ir

33

G. Bartuškos nuotr.

34 2014 Nr. 4

Darius BABICKAS

Toleruojant tokią tvarką, kokia yra dabar buitinių nuotekų tvarkymo sektoriuje, netrukus galima sulaukti labai liūdnų pa-darinių. Kai kurie verslininkai nerimauja, kad leidžiama par-duoti bet kokią įrangą, pavadintą biologiniais nuotekų valymo įrenginiais, ir nereikalaujama iš pardavėjų jokios atsakomybės. Šitaip rinką baigia užplūsti nesertifikuoti, neaiškios kilmės ir kokybės reikalavimų neatitinkantys gaminiai.

čius gamintojus, ir gali pasakyti, jog didžioji jų dalis atitikties deklaracijose nepateikia gaminio numerio, kad vėliau iškilus klausimų dėl kokybės ar sugedus įrenginiui galėtų numoti ranka į nusiskundimus.

Dar viena vartotojų apgavystė yra gaminio žymė-jimas CE ženklu nenurodant, kokį standartą atitinka toks žymėjimas.

„Yra labai konkrečiai nurodyta, kad žymint CE žen-klu turi būti nurodomas ir standarto numeris, skirtas būtent biologiniams nuotekų valymo įrenginiams. Kai kurie gamintojai nėra išbandę parduodamų gaminių akredituotose laboratorijose ir negali to parodyti. Tad pasirenka nieko nereiškiantį ženklinimą“, – pasakojo F. Augustas.

Pasigenda griežtesnės kontrolės „August ir Ko“ vadovas teigė, kad rinkoje jau kurį laiką pastebi neskaidrumą, neetišką elgesį ir vartotojų atžvilgiu, ir aplinkos taršos požiūriu.

Nuotekų tvarkymo įrenginius parduodančių įmo-nių daugėja, tačiau dominuoja nelicencijuotos, o neretai ir dokumentus padirbinėjančios įmonės, parduodančios klientams jokių ekologinių stan-dartų neatitinkančius valymo įrenginius. Remda-miesi minėtais pavyzdžiais pirkėjai gali nesunkiai išsiaiškinti, ar bendrovės dirba sąžiningai.

„Tačiau didžiausią nuostabą kelia ne tai, kad var-totojai apgaudinėjami, bet tai, kad nesąžiningi vers-lininkai nesulaukia jokių sankcijų, o kontroliuoti tokią veiklą turinčios institucijos tiesiog užsimerkia. Gal joms taip patogiau?“ – stebėjosi F. Augustas.

Anot jo, įmonės, kurios dirba daug metų, turi vi-sus reikiamus dokumentus, sertifikatus, priima daug darbuotojų, produktus parduoda brangiau – natūra-lu, nes patiriamos didelės sąnaudos. Vien išbandyti įrenginį ir gauti reikiamą sertifikatą kainuoja kelias-dešimt tūkstančių litų. O mažos įmonės, turinčios vos kelis darbuotojus, pirkėjams įperša įrenginių pasiū-lydamos mažą kainą be didelių įsipareigojimų. Jos pajuto, kad už tai niekas nebaudžia, todėl parduoda bet ką.

Maždaug prieš dešimt metų pasistačius namą ir panorus jį priduoti valstybinei komisijai, buvo privalu gauti aplinkosaugininkų parašą, patvirtinantį, kad pastatas tinkamas eksploatuoti. O parašo aplinko-saugininkai nedėdavo, jeigu nebūdavo įvykdytos sąlygos turėti biologinius nuotekų valymo įrenginius.

„Pastaruoju metu reikalavimų nebeliko, nebe-reikia ir aplinkosaugininkų parašų. Ir čia prasidėjo vadinamasis laukinis verslas – kas ką nori, tas tą parduoda. Na ir kas, kad žmonėms vėliau kyla begalė problemų, na ir kas, kad į gruntą ar vandens telkinius

BUITINIŲ NUOTEKŲ VALYMO SEKTORIUJE DAR KLESTI VADINAMASIS LAUKINIS KAPITALIZMAS

APSIŠAUKĖLIŲ ROJUS

Melagystė greitai išaiškėja Biologinių nuotekų valymo įrenginių gamintojams užtenka užduoti kelis klausimus ir galima labai greitai susidaryti įspūdį, ar šie apgaudinėja pirkė-jus, ar dirba sąžiningai, o jų parduodama įranga atitinka reikalavimus. Vienas tokių klausimų – ar gaminio atitikties deklaracijoje nurodomas nu-meris tikrai bus toks pat, kaip ir paties gaminio numeris? Dažną gamintoją toks klausimas suglu-mina. Tuomet imama aiškinti, kad gaminiai turi atitikties deklaracijas, bet vengiama atsakyti, ar į atitikties deklaraciją įrašomas konkretaus gaminio numeris. Įprastai taip elgiamasi vien dėl to, kad paskui būtų galima išvengti atsakomybės – ben-dra deklaracija nieko negarantuoja konkrečiam gaminiui, jeigu neįrašomas numeris.

Biologinius nuotekų valymo įrenginius gami-nančios bendrovės „August ir Ko“ vadovas Filionis Augustas teigė, kad daug metų stebi šalyje veikian-

34 2014 Nr. 4

Darius BABICKAS

Toleruojant tokią tvarką, kokia yra dabar buitinių nuotekų tvarkymo sektoriuje, netrukus galima sulaukti labai liūdnų pa-darinių. Kai kurie verslininkai nerimauja, kad leidžiama par-duoti bet kokią įrangą, pavadintą biologiniais nuotekų valymo įrenginiais, ir nereikalaujama iš pardavėjų jokios atsakomybės. Šitaip rinką baigia užplūsti nesertifikuoti, neaiškios kilmės ir kokybės reikalavimų neatitinkantys gaminiai.

čius gamintojus, ir gali pasakyti, jog didžioji jų dalis atitikties deklaracijose nepateikia gaminio numerio, kad vėliau iškilus klausimų dėl kokybės ar sugedus įrenginiui galėtų numoti ranka į nusiskundimus.

Dar viena vartotojų apgavystė yra gaminio žymė-jimas CE ženklu nenurodant, kokį standartą atitinka toks žymėjimas.

„Yra labai konkrečiai nurodyta, kad žymint CE žen-klu turi būti nurodomas ir standarto numeris, skirtas būtent biologiniams nuotekų valymo įrenginiams. Kai kurie gamintojai nėra išbandę parduodamų gaminių akredituotose laboratorijose ir negali to parodyti. Tad pasirenka nieko nereiškiantį ženklinimą“, – pasakojo F. Augustas.

Pasigenda griežtesnės kontrolės „August ir Ko“ vadovas teigė, kad rinkoje jau kurį laiką pastebi neskaidrumą, neetišką elgesį ir vartotojų atžvilgiu, ir aplinkos taršos požiūriu.

Nuotekų tvarkymo įrenginius parduodančių įmo-nių daugėja, tačiau dominuoja nelicencijuotos, o neretai ir dokumentus padirbinėjančios įmonės, parduodančios klientams jokių ekologinių stan-dartų neatitinkančius valymo įrenginius. Remda-miesi minėtais pavyzdžiais pirkėjai gali nesunkiai išsiaiškinti, ar bendrovės dirba sąžiningai.

„Tačiau didžiausią nuostabą kelia ne tai, kad var-totojai apgaudinėjami, bet tai, kad nesąžiningi vers-lininkai nesulaukia jokių sankcijų, o kontroliuoti tokią veiklą turinčios institucijos tiesiog užsimerkia. Gal joms taip patogiau?“ – stebėjosi F. Augustas.

Anot jo, įmonės, kurios dirba daug metų, turi vi-sus reikiamus dokumentus, sertifikatus, priima daug darbuotojų, produktus parduoda brangiau – natūra-lu, nes patiriamos didelės sąnaudos. Vien išbandyti įrenginį ir gauti reikiamą sertifikatą kainuoja kelias-dešimt tūkstančių litų. O mažos įmonės, turinčios vos kelis darbuotojus, pirkėjams įperša įrenginių pasiū-lydamos mažą kainą be didelių įsipareigojimų. Jos pajuto, kad už tai niekas nebaudžia, todėl parduoda bet ką.

Maždaug prieš dešimt metų pasistačius namą ir panorus jį priduoti valstybinei komisijai, buvo privalu gauti aplinkosaugininkų parašą, patvirtinantį, kad pastatas tinkamas eksploatuoti. O parašo aplinko-saugininkai nedėdavo, jeigu nebūdavo įvykdytos sąlygos turėti biologinius nuotekų valymo įrenginius.

„Pastaruoju metu reikalavimų nebeliko, nebe-reikia ir aplinkosaugininkų parašų. Ir čia prasidėjo vadinamasis laukinis verslas – kas ką nori, tas tą parduoda. Na ir kas, kad žmonėms vėliau kyla begalė problemų, na ir kas, kad į gruntą ar vandens telkinius

BUITINIŲ NUOTEKŲ VALYMO SEKTORIUJE DAR KLESTI VADINAMASIS LAUKINIS KAPITALIZMAS

APSIŠAUKĖLIŲ ROJUS

Melagystė greitai išaiškėja Biologinių nuotekų valymo įrenginių gamintojams užtenka užduoti kelis klausimus ir galima labai greitai susidaryti įspūdį, ar šie apgaudinėja pirkė-jus, ar dirba sąžiningai, o jų parduodama įranga atitinka reikalavimus. Vienas tokių klausimų – ar gaminio atitikties deklaracijoje nurodomas nu-meris tikrai bus toks pat, kaip ir paties gaminio numeris? Dažną gamintoją toks klausimas suglu-mina. Tuomet imama aiškinti, kad gaminiai turi atitikties deklaracijas, bet vengiama atsakyti, ar į atitikties deklaraciją įrašomas konkretaus gaminio numeris. Įprastai taip elgiamasi vien dėl to, kad paskui būtų galima išvengti atsakomybės – ben-dra deklaracija nieko negarantuoja konkrečiam gaminiui, jeigu neįrašomas numeris.

Biologinius nuotekų valymo įrenginius gami-nančios bendrovės „August ir Ko“ vadovas Filionis Augustas teigė, kad daug metų stebi šalyje veikian-

35

kai veikia tokios įmonės, kurios tiesiog pavagia ki-tos bendrovės dokumentus ir parduoda gaminius, neturinčius reikiamų sertifikatų. Tokios įmonės ne-sukuria produkto, nemoka valstybei mokesčių, bet veikia kaip normalios kompanijos. Ar dėl to neverta sunerimti?“ – retoriškai klausė F. Augustas.

Dėl nelegalaus svetimo prekės ženklo naudo-jimo ir vartotojų apgaudinėjimo buvo kreiptasi į atitinkamas institucijas. Teoriškai tokios įmonės veikla buvo sustabdyta, tačiau praktiškai viskas vysta kaip vykę.

išleidžiamas neišvalytas, o gal ir užterštas vanduo – niekas nepatikrins, kas iš tiesų pardavė įrenginį, kas jį pagamino“, – sakė F. Augustas.

Jis teigė galintis pateikti ne vieną pavyzdį, kai nusipirkę tokius gaminius klientai jau po kelių mėnesių susidūrė su problemomis ir kreipėsi į gaminio pardavėjus. Šie pirštu rodo į gamintojus, o pastarieji – vėl į kitus. Ir išeities iš šio uždaro rato nerandama.

„Manau, pirmiausia turėtų būti pakeisti teisės aktai, pagal kuriuos užbaigus namą būtų privalu pateikti dokumentus, patvirtinančius, kokie valymo įrenginiai bus naudojami, ar jie yra išbandyti, ar turi tinkamą sertifikatą. Dabar situacija nevaldoma. Žmo-nės mus kviečia į pagalbą, atvykstame ir pamatome neveikiančius įrenginius, neturinčius jokių tinkamų dokumentų. O valdžios įstaigos nenori uždrausti tokių pardavėjų veiklos. Nes joms patogiau tiesiog nubausti prastą įrenginį nusipirkusį namo savininką negu aiškintis, kas tokius įrenginius tiekia rinkai“, – piktinosi F. Augustas.

Nedrausmina ir plagiatorių Pastaruoju metu „August ir Ko“ bylinėjasi su įmone, kuri neteisėtai naudojasi jos pavadinimu pristatydama neaiškios kilmės gaminį, pavadintą biologiniais valyvo įrenginiais. F. Augustas rodė dokumentus, kuriais klaidinami vartotojai: atitik-ties sertifikatuose kaip gamintojas nurodoma vie-na įmonė, o dokumentą pasirašo jau kita. Techni-

nėse charakteristikose pateikiama, kad įrenginys skirtas 4–6 asmenų šeimai, o kituose dokumen-tuose matyti, kad jis gali būti naudojamas tik 3 asmenų šeimos namuose.

„Tačiau apmaudžiausia, kad niekas nesiima jo-kių veiksmų dėl nesąžiningo kito gamintojo vardo naudojimo. Prie savo įrenginių reklamos ir kitokių dokumentų pridedamas mūsų bendrovės pre-kės ženklas, nes įrenginiai vizualiai kiek panašūs. Mums mestelėjama, esą bijome konkurencijos. Są-žiningos konkurencijos tikrai nebijome. Bet baisu,

Neaiškaus gamintojo nesertifikuoti įrenginiai į aplinką išleidžia štai tokį neva išvalytą vandenį.

36 2014 Nr. 4

2014–2020 metų periodo vandentvarkos projektų finansavimo iš Europos Sąjungos (ES) struk-tūrinių fondų tvarkos aprašas dar nėra parengtas, nepaskelbtas ir kvietimas įmonėms teikti paraiškas. Šiuo metu tikimasi, kad kvietimas teikti paraiškas bus paskelbtas tik šių metų pa-skutiniame ketvirtyje ar 2015 metų pradžioje. Todėl Lietuvos vandentvarkos įmonėms dar yra pakankamai laiko, atsižvelgiant į 2007–2013 metų finansavimo periodo patirtį, parengti koky-biškus techninius projektus ir taip sudaryti tinkamas prielaidas norimos kokybės bei techninio lygio vandentvarkos objektų statybai.

Tuo labiau kad nuo šių metų sausio 1 dienos techniniams projektams parengti išleistos lėšos gali būti užskaitomos kaip galutinio paramos gavėjo indėlis į bendrą projekto finansavimą. In-žinerijos ir konsultacijų bendrovės „Sweco Lietu-va“ viceprezidentas Egidijus KUNEVIČIUS mano, kad vandentvarkos įmonėms neišnaudojus šios galimybės ir gavus kvietimą teikti paraiškas įgyvendinamų projektų kokybei lemiamą įtaką

ANT SVARSTYKLIŲ – FIDIC SUTARČIŲ MODELIAI

turės ne užsakovai, bet rangovai, laimėję kon-kursus pagal mažiausios kainos kriterijų.

– Kas galėtų padėti užtikrinti įgyvendinamų vandentvarkos projektų, į kuriuos investuoja-mi milijonai litų, kokybę?

– Mano nuomone, pirmiausia kokybės klau-simai turėtų rūpėti galutiniams paramos gavė-jams, kurie turi visas galimybes ir pakankamai

laiko parengti kokybišką techninę dokumenta-ciją, pagal kurią bus vykdoma būsimų objektų statyba. Tinkamai išnaudojus dabartinį laukimo laikotarpį, tai atsipirktų su kaupu ateityje: ir kokybės, ir investicijų požiūriu. Viena galimybių užtikrinti kokybiškesnį projektų įgyvendinimą – į rengiamą projektų finansavimo tvarkos aprašą įrašyti nuostatą ar rekomendaciją, kad vanden-tiekio ir nuotekų tinklų renovacijos bei plėtros

37

projektai turėtų būti įgyvendinami vadovaujantis FIDIC Raudonosios knygos sutarties sąlygomis.

– Esate atlikęs ES finansuojamų vanden-tvarkos projektų, įgyvendinamų pagal FIDIC Raudonosios ir Geltonosios knygų sąlygas, pa-lyginimą. Kokie yra esminiai skirtumai?

– Įgyvendinant projektus pagal FIDIC Raudo-nosios knygos sąlygas, užsakovas turi tiesioginę galimybę kontroliuoti rengiamo projekto koky-bę, su projektuotoju aptarti ir į projektą įtraukti geriausius techninius sprendinius, aiškiai nu-statyti medžiagų ir įrangos kokybės, techninius reikalavimus, pasirinkti racionaliausią sprendi-mą būsimai objekto eksploatacijai. Svarbus as-pektas šiuo atveju yra tai, kad rangos konkurso metu rangovams yra mažiau galimybių gudrauti kokybės sąskaita. Kaip privalumą galima pami-nėti ir paprastesnį konkurso siūlymų vertinimą, mažesnę skundų ir su tuo susijusių bylinėjimųsi riziką.

Įgyvendinant projektus pagal FIDIC Geltono-sios knygos sąlygas, tiesioginis projektuotojo užsakovas yra rangovas. Todėl projektuotojas pirmiausia yra priverstas klausyti rangovo nurodymų, kaip ir ką projektuoti, kokias me-džiagas ir įrengimus įtraukti į projektą. Žinia, rangovas yra suinteresuotas kuo pigiau įgy-vendinti projektą, tad projektiniai sprendiniai pirmiausia yra aprobuojami rangovo ir tik tada teikiami užsakovui. Iš projektuotojo pasiūlytų kelių variantų rangovas visada pasirinks patį pigiausią, o šis galutiniam užsakovui – van-dentvarkos įmonei – dažniausiai nėra pats racionaliausias ir kokybiškiausias.

– Kuriuo atveju reikia atlikti mažiau įvai-riausių procedūrų ir greičiau galima įgyven-dinti projektus?

– Procedūrų skaičius abiem atvejais yra vienodas, skirtumas yra tik tai, kas ir kada jas atlieka. Įgyvendinant projektus pagal FIDIC Rau-donosios knygos sąlygas, iki rangos sutarties pasirašymo, projektavimo etapu, išsprendžia-mi visi su žemės, kurioje reikia kloti tinklus ar statyti valyklą, nuosavybe ar servitutais susiję klausimai, poveikio aplinkai vertinimo ar povei-kio visuomenės sveikatai vertinimo procedūros. Projektavimo proceso pabaigoje gaunamas sta-tybos leidimas, kurį užsakovas gali įdėti į kon-kurso dokumentus. Tuomet, rangovui laimėjus konkursą, nėra jokių trikdžių iš karto pradėti statybos darbus ir juos baigti sutartyje numatytu laiku. Rangovas turi visas galimybes atlikti dar-bus tam skirtu laiku ir išvengti sankcijų už vėla-vimą. Galutinis projekto įgyvendinimo pabaigos terminas yra labiau nuspėjamas.

Vadovaujantis FIDIC Geltonosios knygos są-lygomis, dažnai žemės nuosavybės, servitutų, poveikio aplinkai vertinimo ar poveikio visuo-menės sveikatai vertinimo klausimus pavedama spręsti rangovui. Taip pagreitinama projekto įgyvendinimo pradžia. Kartu sudaroma iliuzija, kad būtent rangovas geriau ir greičiau sugeba suvaldyti visą parengiamųjų procedūrų bei pro-jektavimo procesą ir visą objektą greičiau supro-jektuoti, pastatyti, perduoti užsakovui. Patirtis rodo, kad rangovas visus projektavimo etape iškylančius kliuvinius stengiasi išnaudoti savo sutarties baigimo laikui pratęsti ar papildomam finansavimui gauti. Be pratęsimo užbaigta ran-gos sutartis pagal Geltonąją knygą, ypač tiesiant vandentiekio bei nuotekų šalinimo tinklus, yra labai retas reiškinys.

Be to, vadovaujantis Geltonosios knygos sąlygomis, dažnai tarp pirkimų dokumentų nebūna topografinių ir geologinių tyrinėjimų ataskaitų, rizika dėl vadinamųjų nenumaty-tų fizinių aplinkybių turėtų tekti rangovui. Be abejo, rangovas turi galimybę šią aplinkybę įvertinti finansiškai prieš teikdamas siūlymą. Tačiau dažniausiai, siekdamas laimėti užsaky-mą, rangovas šią riziką sąmoningai ignoruoja ir vėliau bando iškilusias papildomas laiko ir kitas sąnaudas kompensuoti įvairiais būdais, dažniausiai kokybės sąskaita.

Viso to galima išvengti dirbant pagal Raudo-nąją knygą. Vadovaujantis jos nuostatais, pro-jektavimo metu atliekami išsamūs topografiniai ir inžineriniai bei geologiniai tyrinėjimai. Šitaip sumažėja rizika, kad rangovas prašys papildomo finansavimo ar papildomo laiko darbams už-baigti dėl nenumatytų fizinių aplinkybių, kurios paaiškėjo atlikus inžinerinius tyrinėjimus.

– Koks modelis – Geltonosios ar Raudono-sios knygos – buvo taikomas anksčiau? Kokias iš to galima daryti išvadas?

– Raudonosios knygos modelis, į techninius projektus rengusių projektuotojų darbų apimtis įtraukiant detaliųjų ir specialiųjų planų rengi-

mą, poveikio aplinkai vertinimo ar poveikio vi-suomenės sveikatai vertinimo procedūras, buvo naudojamas 2007–2013 metų ES finansavimo periodo pirmoje pusėje. Tuomet visus vienos savivaldybės (vandentvarkos įmonės) objektus projektavo viena projektavimo įmonė. Taip buvo sudarytos sąlygos vandentvarkos bendrovėms laikytis vienos bendros techninės politikos, kalbant apie įmonės eksploatuojamus tinklus, siurblines, valyklas ir pan.

Geltonosios knygos modelis vandentvarkos tinklų plėtrai buvo pradėtas naudoti 2007–2013 metų ES finansavimo periodo antroje pusėje, kai projektus įgyvendinanti institucija – Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA) – paskelbė apie antrąjį paraiškų priėmimo etapą. Nuogąs-taujant dėl galimo projektų įgyvendinimo vėlavi-mo, buvo leista galutiniams paramos gavėjams vandentiekio ir nuotekų tinklų plėtros darbams pirkimo dokumentus rengti pagal FIDIC Gelto-nąją knygą, darbus vienos savivaldybės teritori-joje sugrupuojant į atskirus paketus ar sutartis. Praktika parodė, kad daugelyje savivaldybių te-ritorijų atskirus vandentvarkos objektus projek-tavo ir statė skirtingi rangovai, todėl vandentvar-kos įmonėms teko perimti eksploatuoti skirtingo techninio lygio ir kokybės objektus. Visa tai van-dentvarkos įmonėms išplėtė pastatytų objektų priežiūros paslaugų ir eksploatacinių medžiagų tiekėjų ratą, dėl mažesnių šių paslaugų apimčių iš vieno tiekėjo sumažino galimybes gauti geres-nes kainas.

Kalbant apie galimas daryti išvadas, reikėtų pažymėti, kad FIDIC Raudonoji knyga yra skirta įgyvendinti sutartis, pagal kurias rangovo atlie-kamus darbus galima gana tiksliai pamatuoti, įvertinti ir projektavimo, ir statybos metu. O už-sakovas, net ir pasirinkęs rangovą pagal mažiau-sią kainą, turi visas galimybes reikalauti projekte numatytos kokybės.

FIDIC Geltonoji knyga yra skirta įgyvendinti sutartis, pagal kurias rangovo atliekami darbai negali būti tiksliai pamatuojami ir įvertinami prieš skelbiant konkursą, o esminis užsakovo siekis yra pastatyti objektą, kuris veikia. Šis modelis taip pat pasirenkamas, kai užsakovas neturi pakankamai kompetencijos kontroliuoti projektuotojų siūlomų sprendinių kokybę ir objektyviai įvertinti siūlomų sprendinių pada-rinius būsimai objekto eksploatacijai.

Taip pat svarbu pažymėti, kad perkant tuos pačius darbus pagal Raudonosios knygos są-lygas, t. y. pagal užsakovo turimą techninį pro-jektą, sutaupoma apie 15–20 proc. lėšų, nes rangovai, dalyvaudami konkursuose pagal Gel-tonosios knygos sąlygas, įvertina ir atitinkamai įkainoja didesnę riziką. Todėl vandentvarkos įmonėms šiuo metu planuojant 2014–2020 metų finansavimo periodo objektus tikrai gali-ma rekomenduoti pirmiausia gerai apsvarstyti, ką rinktis – geresnės kokybės ir lėšų taupymo ar greitesnio lėšų įsisavinimo kelią.

„Sweco Lietuva“ viceprezidentas Egidijus KUNEVIČIUS.

36 2014 Nr. 4

2014–2020 metų periodo vandentvarkos projektų finansavimo iš Europos Sąjungos (ES) struk-tūrinių fondų tvarkos aprašas dar nėra parengtas, nepaskelbtas ir kvietimas įmonėms teikti paraiškas. Šiuo metu tikimasi, kad kvietimas teikti paraiškas bus paskelbtas tik šių metų pa-skutiniame ketvirtyje ar 2015 metų pradžioje. Todėl Lietuvos vandentvarkos įmonėms dar yra pakankamai laiko, atsižvelgiant į 2007–2013 metų finansavimo periodo patirtį, parengti koky-biškus techninius projektus ir taip sudaryti tinkamas prielaidas norimos kokybės bei techninio lygio vandentvarkos objektų statybai.

Tuo labiau kad nuo šių metų sausio 1 dienos techniniams projektams parengti išleistos lėšos gali būti užskaitomos kaip galutinio paramos gavėjo indėlis į bendrą projekto finansavimą. In-žinerijos ir konsultacijų bendrovės „Sweco Lietu-va“ viceprezidentas Egidijus KUNEVIČIUS mano, kad vandentvarkos įmonėms neišnaudojus šios galimybės ir gavus kvietimą teikti paraiškas įgyvendinamų projektų kokybei lemiamą įtaką

ANT SVARSTYKLIŲ – FIDIC SUTARČIŲ MODELIAI

turės ne užsakovai, bet rangovai, laimėję kon-kursus pagal mažiausios kainos kriterijų.

– Kas galėtų padėti užtikrinti įgyvendinamų vandentvarkos projektų, į kuriuos investuoja-mi milijonai litų, kokybę?

– Mano nuomone, pirmiausia kokybės klau-simai turėtų rūpėti galutiniams paramos gavė-jams, kurie turi visas galimybes ir pakankamai

laiko parengti kokybišką techninę dokumenta-ciją, pagal kurią bus vykdoma būsimų objektų statyba. Tinkamai išnaudojus dabartinį laukimo laikotarpį, tai atsipirktų su kaupu ateityje: ir kokybės, ir investicijų požiūriu. Viena galimybių užtikrinti kokybiškesnį projektų įgyvendinimą – į rengiamą projektų finansavimo tvarkos aprašą įrašyti nuostatą ar rekomendaciją, kad vanden-tiekio ir nuotekų tinklų renovacijos bei plėtros

37

projektai turėtų būti įgyvendinami vadovaujantis FIDIC Raudonosios knygos sutarties sąlygomis.

– Esate atlikęs ES finansuojamų vanden-tvarkos projektų, įgyvendinamų pagal FIDIC Raudonosios ir Geltonosios knygų sąlygas, pa-lyginimą. Kokie yra esminiai skirtumai?

– Įgyvendinant projektus pagal FIDIC Raudo-nosios knygos sąlygas, užsakovas turi tiesioginę galimybę kontroliuoti rengiamo projekto koky-bę, su projektuotoju aptarti ir į projektą įtraukti geriausius techninius sprendinius, aiškiai nu-statyti medžiagų ir įrangos kokybės, techninius reikalavimus, pasirinkti racionaliausią sprendi-mą būsimai objekto eksploatacijai. Svarbus as-pektas šiuo atveju yra tai, kad rangos konkurso metu rangovams yra mažiau galimybių gudrauti kokybės sąskaita. Kaip privalumą galima pami-nėti ir paprastesnį konkurso siūlymų vertinimą, mažesnę skundų ir su tuo susijusių bylinėjimųsi riziką.

Įgyvendinant projektus pagal FIDIC Geltono-sios knygos sąlygas, tiesioginis projektuotojo užsakovas yra rangovas. Todėl projektuotojas pirmiausia yra priverstas klausyti rangovo nurodymų, kaip ir ką projektuoti, kokias me-džiagas ir įrengimus įtraukti į projektą. Žinia, rangovas yra suinteresuotas kuo pigiau įgy-vendinti projektą, tad projektiniai sprendiniai pirmiausia yra aprobuojami rangovo ir tik tada teikiami užsakovui. Iš projektuotojo pasiūlytų kelių variantų rangovas visada pasirinks patį pigiausią, o šis galutiniam užsakovui – van-dentvarkos įmonei – dažniausiai nėra pats racionaliausias ir kokybiškiausias.

– Kuriuo atveju reikia atlikti mažiau įvai-riausių procedūrų ir greičiau galima įgyven-dinti projektus?

– Procedūrų skaičius abiem atvejais yra vienodas, skirtumas yra tik tai, kas ir kada jas atlieka. Įgyvendinant projektus pagal FIDIC Rau-donosios knygos sąlygas, iki rangos sutarties pasirašymo, projektavimo etapu, išsprendžia-mi visi su žemės, kurioje reikia kloti tinklus ar statyti valyklą, nuosavybe ar servitutais susiję klausimai, poveikio aplinkai vertinimo ar povei-kio visuomenės sveikatai vertinimo procedūros. Projektavimo proceso pabaigoje gaunamas sta-tybos leidimas, kurį užsakovas gali įdėti į kon-kurso dokumentus. Tuomet, rangovui laimėjus konkursą, nėra jokių trikdžių iš karto pradėti statybos darbus ir juos baigti sutartyje numatytu laiku. Rangovas turi visas galimybes atlikti dar-bus tam skirtu laiku ir išvengti sankcijų už vėla-vimą. Galutinis projekto įgyvendinimo pabaigos terminas yra labiau nuspėjamas.

Vadovaujantis FIDIC Geltonosios knygos są-lygomis, dažnai žemės nuosavybės, servitutų, poveikio aplinkai vertinimo ar poveikio visuo-menės sveikatai vertinimo klausimus pavedama spręsti rangovui. Taip pagreitinama projekto įgyvendinimo pradžia. Kartu sudaroma iliuzija, kad būtent rangovas geriau ir greičiau sugeba suvaldyti visą parengiamųjų procedūrų bei pro-jektavimo procesą ir visą objektą greičiau supro-jektuoti, pastatyti, perduoti užsakovui. Patirtis rodo, kad rangovas visus projektavimo etape iškylančius kliuvinius stengiasi išnaudoti savo sutarties baigimo laikui pratęsti ar papildomam finansavimui gauti. Be pratęsimo užbaigta ran-gos sutartis pagal Geltonąją knygą, ypač tiesiant vandentiekio bei nuotekų šalinimo tinklus, yra labai retas reiškinys.

Be to, vadovaujantis Geltonosios knygos sąlygomis, dažnai tarp pirkimų dokumentų nebūna topografinių ir geologinių tyrinėjimų ataskaitų, rizika dėl vadinamųjų nenumaty-tų fizinių aplinkybių turėtų tekti rangovui. Be abejo, rangovas turi galimybę šią aplinkybę įvertinti finansiškai prieš teikdamas siūlymą. Tačiau dažniausiai, siekdamas laimėti užsaky-mą, rangovas šią riziką sąmoningai ignoruoja ir vėliau bando iškilusias papildomas laiko ir kitas sąnaudas kompensuoti įvairiais būdais, dažniausiai kokybės sąskaita.

Viso to galima išvengti dirbant pagal Raudo-nąją knygą. Vadovaujantis jos nuostatais, pro-jektavimo metu atliekami išsamūs topografiniai ir inžineriniai bei geologiniai tyrinėjimai. Šitaip sumažėja rizika, kad rangovas prašys papildomo finansavimo ar papildomo laiko darbams už-baigti dėl nenumatytų fizinių aplinkybių, kurios paaiškėjo atlikus inžinerinius tyrinėjimus.

– Koks modelis – Geltonosios ar Raudono-sios knygos – buvo taikomas anksčiau? Kokias iš to galima daryti išvadas?

– Raudonosios knygos modelis, į techninius projektus rengusių projektuotojų darbų apimtis įtraukiant detaliųjų ir specialiųjų planų rengi-

mą, poveikio aplinkai vertinimo ar poveikio vi-suomenės sveikatai vertinimo procedūras, buvo naudojamas 2007–2013 metų ES finansavimo periodo pirmoje pusėje. Tuomet visus vienos savivaldybės (vandentvarkos įmonės) objektus projektavo viena projektavimo įmonė. Taip buvo sudarytos sąlygos vandentvarkos bendrovėms laikytis vienos bendros techninės politikos, kalbant apie įmonės eksploatuojamus tinklus, siurblines, valyklas ir pan.

Geltonosios knygos modelis vandentvarkos tinklų plėtrai buvo pradėtas naudoti 2007–2013 metų ES finansavimo periodo antroje pusėje, kai projektus įgyvendinanti institucija – Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA) – paskelbė apie antrąjį paraiškų priėmimo etapą. Nuogąs-taujant dėl galimo projektų įgyvendinimo vėlavi-mo, buvo leista galutiniams paramos gavėjams vandentiekio ir nuotekų tinklų plėtros darbams pirkimo dokumentus rengti pagal FIDIC Gelto-nąją knygą, darbus vienos savivaldybės teritori-joje sugrupuojant į atskirus paketus ar sutartis. Praktika parodė, kad daugelyje savivaldybių te-ritorijų atskirus vandentvarkos objektus projek-tavo ir statė skirtingi rangovai, todėl vandentvar-kos įmonėms teko perimti eksploatuoti skirtingo techninio lygio ir kokybės objektus. Visa tai van-dentvarkos įmonėms išplėtė pastatytų objektų priežiūros paslaugų ir eksploatacinių medžiagų tiekėjų ratą, dėl mažesnių šių paslaugų apimčių iš vieno tiekėjo sumažino galimybes gauti geres-nes kainas.

Kalbant apie galimas daryti išvadas, reikėtų pažymėti, kad FIDIC Raudonoji knyga yra skirta įgyvendinti sutartis, pagal kurias rangovo atlie-kamus darbus galima gana tiksliai pamatuoti, įvertinti ir projektavimo, ir statybos metu. O už-sakovas, net ir pasirinkęs rangovą pagal mažiau-sią kainą, turi visas galimybes reikalauti projekte numatytos kokybės.

FIDIC Geltonoji knyga yra skirta įgyvendinti sutartis, pagal kurias rangovo atliekami darbai negali būti tiksliai pamatuojami ir įvertinami prieš skelbiant konkursą, o esminis užsakovo siekis yra pastatyti objektą, kuris veikia. Šis modelis taip pat pasirenkamas, kai užsakovas neturi pakankamai kompetencijos kontroliuoti projektuotojų siūlomų sprendinių kokybę ir objektyviai įvertinti siūlomų sprendinių pada-rinius būsimai objekto eksploatacijai.

Taip pat svarbu pažymėti, kad perkant tuos pačius darbus pagal Raudonosios knygos są-lygas, t. y. pagal užsakovo turimą techninį pro-jektą, sutaupoma apie 15–20 proc. lėšų, nes rangovai, dalyvaudami konkursuose pagal Gel-tonosios knygos sąlygas, įvertina ir atitinkamai įkainoja didesnę riziką. Todėl vandentvarkos įmonėms šiuo metu planuojant 2014–2020 metų finansavimo periodo objektus tikrai gali-ma rekomenduoti pirmiausia gerai apsvarstyti, ką rinktis – geresnės kokybės ir lėšų taupymo ar greitesnio lėšų įsisavinimo kelią.

„Sweco Lietuva“ viceprezidentas Egidijus KUNEVIČIUS.

38

SA 20

14 N

r. 4 /

reklam

a

2013-uosius bendrovė „Dzūkijos vandenys“ galėtų vadinti projektų užbaigimo metais. Per metus buvo baigti trys pagal 2007–2013 metų Sanglaudos skatinimo veiksmų programos priemonę VP3-3.1-AM-01-V „Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemų renovavimas ir plėtra“ vykdyti projektai: „Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros renovavi-mas ir plėtra Alytaus mieste“, „Alytaus dumblo apdorojimo įrenginių statyba“, „Vandentiekio ir nuotekų tinklų plėtra Alytuje“.Grandiozinis tinklų renovavimo ir plėtros projektas Alytuje Projektas „Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infras-truktūros renovavimas ir plėtra Alytaus mieste“ (vertė – 48 mln. litų) susidėjo iš 8 veiklų, kurios sujungė 16 tech-ninių projektų. Vykdant projekto veiklas pakloti nauji vandentiekio ir nuotekų tinklai daugiau kaip 100 Aly-taus miesto gatvių, 41,8 kilometro naujų vandentiekio ir 36,5 kilometro naujų nuotekų tinklų, renovuota 5,8 kilometro senų Alytaus miesto pagrindinių nuotekų ko-lektorių, pastatyta viena vandentiekio slėgio didinimo siurblinė ir net 14 požeminių buitinių nuotekų perpum-

„Dzūkijos vandenys“: prieš naują pradžią – reikšmingų projektų finišas

pavimo siurblinių, taip pat renovuotos dvi pagrindinės Alytaus miesto nuotekų siurblinės.

Įgyvendinus projektą, suteikta galimybė prie centra-lizuotų vandentiekio ir nuotekų tinklų prisijungti 2300 gyventojų Alytaus mieste bei Miklusėnų gyvenvietėje. Iki 2013 metų pabaigos prie tinklų prisijungė ir bendro-vės teikiamomis geriamojo vandens tiekimo ir (ar) nuo-tekų tvarkymo paslaugomis jau naudojasi 1263 Alytaus bei Miklusėnų gyventojai.

Projekto „Vandentiekio ir nuotekų tinklų plėtra Alytu-je“ (vertė – 4,8 mln. litų) rezultatas – nauji maždaug 6,3 kilometro ilgio vandentiekio ir 7,3 kilometro ilgio buiti-nių nuotekų tinklai, taip pat keturios naujos požeminės buitinių nuotekų perpumpavimo siurblinės. Galimybės gauti kokybiškas paslaugas sudarytos dar 331 Alytaus miesto gyventojui.

Perdirbs viso regiono nuotekų dumblą Įgyvendinus projektą „Alytaus dumblo apdorojimo įrenginių statyba“ (vertė – 37 mln. litų), 2013 metų rugpjūčio mėnesį Alytuje pradėjo veikti nauji dumblo apdorojimo įrenginiai. Visu pajėgumu dirbančiuose įrenginiuose įdiegtos šiuolaikinės technologijos leidžia gerokai sumažinti susidarančio dumblo kiekį, o apdoro-tą dumblą panaudoti kaip atsinaujinantį energijos šal-tinį. Pasak bendrovės „Dzūkijos vandenys“ direktoriaus Rolando Žako, baigti statyti dumblo apdorojimo įren-giniai – labai lauktas ir visam Alytaus regionui reikšmin-gas objektas, kurį pastačius sukurta regiono dumblo

38

SA 20

14 N

r. 4 /

reklam

a

2013-uosius bendrovė „Dzūkijos vandenys“ galėtų vadinti projektų užbaigimo metais. Per metus buvo baigti trys pagal 2007–2013 metų Sanglaudos skatinimo veiksmų programos priemonę VP3-3.1-AM-01-V „Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemų renovavimas ir plėtra“ vykdyti projektai: „Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros renovavi-mas ir plėtra Alytaus mieste“, „Alytaus dumblo apdorojimo įrenginių statyba“, „Vandentiekio ir nuotekų tinklų plėtra Alytuje“.Grandiozinis tinklų renovavimo ir plėtros projektas Alytuje Projektas „Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infras-truktūros renovavimas ir plėtra Alytaus mieste“ (vertė – 48 mln. litų) susidėjo iš 8 veiklų, kurios sujungė 16 tech-ninių projektų. Vykdant projekto veiklas pakloti nauji vandentiekio ir nuotekų tinklai daugiau kaip 100 Aly-taus miesto gatvių, 41,8 kilometro naujų vandentiekio ir 36,5 kilometro naujų nuotekų tinklų, renovuota 5,8 kilometro senų Alytaus miesto pagrindinių nuotekų ko-lektorių, pastatyta viena vandentiekio slėgio didinimo siurblinė ir net 14 požeminių buitinių nuotekų perpum-

„Dzūkijos vandenys“: prieš naują pradžią – reikšmingų projektų finišas

pavimo siurblinių, taip pat renovuotos dvi pagrindinės Alytaus miesto nuotekų siurblinės.

Įgyvendinus projektą, suteikta galimybė prie centra-lizuotų vandentiekio ir nuotekų tinklų prisijungti 2300 gyventojų Alytaus mieste bei Miklusėnų gyvenvietėje. Iki 2013 metų pabaigos prie tinklų prisijungė ir bendro-vės teikiamomis geriamojo vandens tiekimo ir (ar) nuo-tekų tvarkymo paslaugomis jau naudojasi 1263 Alytaus bei Miklusėnų gyventojai.

Projekto „Vandentiekio ir nuotekų tinklų plėtra Alytu-je“ (vertė – 4,8 mln. litų) rezultatas – nauji maždaug 6,3 kilometro ilgio vandentiekio ir 7,3 kilometro ilgio buiti-nių nuotekų tinklai, taip pat keturios naujos požeminės buitinių nuotekų perpumpavimo siurblinės. Galimybės gauti kokybiškas paslaugas sudarytos dar 331 Alytaus miesto gyventojui.

Perdirbs viso regiono nuotekų dumblą Įgyvendinus projektą „Alytaus dumblo apdorojimo įrenginių statyba“ (vertė – 37 mln. litų), 2013 metų rugpjūčio mėnesį Alytuje pradėjo veikti nauji dumblo apdorojimo įrenginiai. Visu pajėgumu dirbančiuose įrenginiuose įdiegtos šiuolaikinės technologijos leidžia gerokai sumažinti susidarančio dumblo kiekį, o apdoro-tą dumblą panaudoti kaip atsinaujinantį energijos šal-tinį. Pasak bendrovės „Dzūkijos vandenys“ direktoriaus Rolando Žako, baigti statyti dumblo apdorojimo įren-giniai – labai lauktas ir visam Alytaus regionui reikšmin-gas objektas, kurį pastačius sukurta regiono dumblo

39

SA 20

14 N

r. 4 /

reklam

a

„Dzūkijos vandenys“: prieš naują pradžią – reikšmingų projektų finišas

SA 20

14 N

r. 4 /

reklam

a

tvarkymo sistema ir žengtas didelis žingsnis švaresnės aplinkos link.

Nauji dumblo apdorojimo įrenginiai pakeitė dau-giau kaip 20 metų veikusius, nusidėvėjusius, žvyro kar-jeruose įrengtus senuosius įrenginius. Ekologine ka-tastrofa grėsęs tolesnis jų eksploatavimas kėlė didžiulį nerimą aplinkosaugos ir vandentvarkos specialistams.

Alytaus dumblo valymo įrenginiuose bus apdoroja-mas ne tik Alytaus, bet ir Simno, Daugų, Lazdijų, Varė-nos nuotekų valyklose susidarantis nuotekų dumblas, atliekamas visas jo utilizavimo procesas. Iš valymo įrenginių atitekėjęs dumblas čia pūdomas, sausinamas, džiovinamas ir perdirbamas į granules. Dumblui pūdyti įrengti du pūdytuvai, kurių kiekvieno talpa – 2500 kubi-nių metrų. Juose pūdant dumblą per valandą numato-ma pagaminti 120 kubinių metrų dujų, kurios bus nau-dojamos elektros energijai gaminti.

Apskaičiuota, kad per valandą turėtų būti pagaminama 400 kW energijos – ją „Dzūkijos vandenys“ naudos savo rei-kmėms. Pūdytam dumblui nusausinti įrengta nauja cen-trifuga ir moderni sausinimo įranga, per parą apdorojanti daugiau kaip 32 kubinius metrus dumblo ir pagaminanti beveik 7,5 kubinio metro 90 proc. sausumo dumblo gra-nulių. Tai leis sumažinti dumblui saugoti reikalingą plotą.

Problema – seniau sukaupto dumblo sutvarkymas Vis dar nėra išspręstas ant Nemuno upės kranto šalia Bakšių gyvenvietės sukaupto seno dumblo sutvarkymo klausimas. Dėl įvairių priežasčių ši aktuali problema liko neišspręsta ir galimybių studijoje „Investicinė programa dumblo tvarkymui Lietuvoje“. 2008 metais „Dzūkijos vandenys“ savo lėšomis parengė Alytaus miesto nuote-kų valyklos sukaupto dumblo laukų sutvarkymo ir užda-rymo galimybių studiją.

2009-aisiais atliktas šios studijos poveikio aplinkai vertinimas, 2010 metais pradėtas vykdyti šios studijos koregavimas pagal Europos Sąjungos (ES) teisės aktų reikalavimus, 2012-aisiais galimybių studijos korega-vimas baigtas. Šiemet numatoma atlikti inžinerinius tyrimus, kurių metu planuojama ištirti jau sukaupto dumblo laukų šlaitų būklę. Preliminariais duomenimis, dumblo laukų sutvarkymo ir uždarymo sąmatos vertė – 10 mln. litų, todėl suprantama, kad pati finansuoti šiuos darbus įmonė nėra pajėgi.

Tinklams eksploatuoti – moderni diagnostikos įranga „Dzūkijos vandenys“ eksploatuoja daugiau kaip 200 kilometrų vandentiekio ir beveik tiek pat nuotekų tin-

klų. Didžioji jų dalis paklota 1970–1985 metais, tuomet vamzdynų medžiaga buvo nekokybiška – naudotas paprastas ketus ar plienas. Šios medžiagos neatsparios vandens ir aplinkos poveikiui, greitai yra, todėl avari-jos čia nėra retos: per metus vandentiekio tinkluose jų įvyksta apie 200, o nuotekų tinkluose – net 700, t. y. per dieną tenka likviduoti vidutiniškai 2 avarijas.

Įmonės specialistams nerimą kelia tai, kad avarijų nuotekų tinkluose metu į aplinką gali patekti kenks-mingų, gamtą žalojančių teršalų, o avarijų vandentiekio tinkluose metu į aplinką išsilieja tik geriamasis vanduo. Dar viena grėsmė gamtai – teršalų patekimas į aplinką pro nesandarius, įtrūkusius ir kitų panašių problemų tu-rinčius nuotekų vamzdynus. Didžiausią rūpestį kelia tai, kad plika akimi panašių gamtos teršimo atvejų pamaty-ti tiesiog neįmanoma. Pagrindinė priemonė siekiant iš-vengti avarijų yra nuolatinė tinklų priežiūra: vamzdynai turi būti valomi, turi būti stebima jų būklė, tačiau tam reikalinga speciali įranga.

Tokioms problemoms spręsti bendrovė „Dzūkijos vandenys“ kartu su Alytaus miesto savivaldybe ir Gar-dino vandentvarkos įmone „Grodnovodokanal“ baigia įgyvendinti projektą „Švarus vanduo ir aplinka – sveika visuomenė“ (vertė – 3,15 mln. litų). Projektas įgyvendi-namas pagal 2007–2013 metų Europos kaimynystės ir partnerystės priemonės Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos bendradarbiavimo per sieną programą. Pagal ją įmonė su partneriais Baltarusijoje įsigijo brangią, tačiau įmo-nės veiklai labai reikalingą tinklų eksploatavimo įrangą – vamzdynų TV diagnostikos įrengimus ir hidrodinamines dumbliasiurbes. Projekto tikslas – apsaugoti Alytaus ir Gardino (Grodno) miestų aplinką nuo neigiamo nuote-kų sistemos gedimų poveikio ir skatinti gėlo vandens taupymą vietos bendruomenėse.

Lėšos – ir plėtrai, ir esamo ūkio priežiūrai Pasak įmonės direktoriaus R. Žako, didžioji investicijų dalis skiriama tinklų plėtrai ir naujoms veikoms (dum-blo tvarkymo procese) sukurti. „Be abejo, gera žinoti, kad visa tai Alytaus miesto gyventojams ir aplinkai duos akivaizdžią naudą, tačiau negalima pamiršti ir jau eksploatuojamo turto: vandentiekio ir nuotekų tinklų, vandens gerinimo įrenginių, vandens išgavimo įren-ginių, nuotekų siurblinių ir kt. – atkūrimo, paviršinių (lietaus) nuotekų sutvarkymo problemų. Joms spręsti numatoma skirti lėšų pagal ES paramos 2014–2020 metų laikotarpio programą. Tai pareikalaus daug pasi-ruošimo, pastangų ir lėšų“, – komentavo R. Žakas.

40 2014 Nr. 4

Tai, kad daugiabučių modernizacija tikrai įgavo pagreitį, abejoti neverta. Daugiau klausimų šiuo metu kyla ne dėl to, kaip išjudinti procesą, bet dėl to, kaip užtikrinti, kad darbai būtų atliekami ko-kybiškai ir gyventojai renovacija nenusiviltų. Specialistai pastebi, kad šiuo metu patenkintųjų įgyvendintais renovacijos projektais yra gerokai daugiau nei skeptiškai vertinančiųjų atliktus darbus. Šilumos energijos sutaupymas yra ženklus, o tam įtakos turi ir pasirinkti pastatų šiltinimo sprendimai.

TINKAMAI APSKAIČIUOTA INVESTICIJA Į RENOVACIJĄ NENUVILIA

Matė nemažai gerų pavyzdžių Tauragė – miestas, kuris specialistus nustebino kokybiškais renovuotų daugiabučių sprendimais. „Turbūt geri pavyzdžiai užkrečia. Ne paslaptis, kad gyventojai tarpusavyje pasišneka, pasiklausinėja tų, kurie jau renovavo daugiabučius, kokie spren-dimai geresni, kokias medžiagas labiau verta rink-tis. Galbūt sutapimas, tačiau didžioji dauguma Tauragėje renovuotų daugiabučių fasadų šiltinti naudojant polistireninį putplastį. Gyventojai pa-siektais rezultatais liko patenkinti“, – sakė Polis-tireninio putplasčio asociacijos prezidentas Česlo-vas Ignatavičius.

Nemažai gerų renovacijos pavyzdžių Č. Ignata-vičius matė ir kituose miestuose: Druskininkuose, Alytuje, Ignalinoje. Kai kuriais atvejais šilumos

energijos sutaupymas siekia net 75 proc. Žinoma, tokiam rezultatui įtakos turi ir tai, kokia anksčiau buvo išorinių atitvarų kokybė. Jeigu atitvaros buvo labai prastos, naujai jas apšiltinus efektas gauna-mas labai didelis.

„Mūsų tyrimai Šiauliuose parodė, kad moder-nizacija gali atsipirkti palyginti greitai. Šiame mies-te kai kurių daugiabučių fasadai, stogas, cokolis buvo šiltinami polistireniniu putplasčiu, ir pagal gautus šilumos sutaupymo rezultatus renovacija atsipirks maždaug po 8–10 metų“, – sakė Č. Igna-tavičius.

Pastatų defektologas mano, kad mūsų šalies šilumos izoliacinių medžiagų gamintojai vargu ar suinteresuoti gaminti pigesnius, bet prastos kokybės gaminius, galinčius turėti įtakos renova-

cijos kokybei. Tačiau pasitaiko, kad prekybininkai pasiūlo importuotų, ne visuomet sertifikuotų ter-moizoliacinių medžiagų. Ir jeigu darbai dar nebū-na atliekami profesionaliai – gyventojai vargu ar džiaugsis rezultatu.

Sovietmečiu daugiabučiams šiltinti nebuvo ski-riama dėmesio. Dėl to juos ir būtina renovuoti. Č. Ignatavičius sakė, kad ypatingą dėmesį reikia skir-ti šiltinimo medžiagų montavimo darbams, kitaip nebus gero efekto. Analizuojant broko atsiradimą statybose užsienio šalyse nustatyta, kad apie 55 proc. defektų padaroma statybos metu. Manoma, kad mūsų šalyje rezultatai galėtų būti panašūs.

„Darbininkai netinkamai priklijuoja šiltinimo plokštes, parenkamos nesandarios šiltinimo sis-temos. Jeigu pasirenkama tinkuojamoji sistema, dažnai į mišinį neteisingai įterpiamas armavimo tin-klelis“, – pagrindines statybininkų daromas klaidas vardijo Č. Ignatavičius. Jis pažymėjo, kad kai kuriuos svarbesnius darbus nederėtų patikėti patirties ne-turintiems darbininkams.

Mažiausia kaina – nebe svarbiausia Būsto energijos taupymo agentūros (BETA) dar-buotojai nuolat lanko modernizuojamus daugia-bučius, diskutuoja su gyventojais apie atliekamus darbus, pasirinktus sprendimus. BETA direkto-riaus pavaduotojas Algirdas Genevičius įsitikino, kad žmonės, atnaujindami savo daugiabučius, vis

40 2014 Nr. 4

Tai, kad daugiabučių modernizacija tikrai įgavo pagreitį, abejoti neverta. Daugiau klausimų šiuo metu kyla ne dėl to, kaip išjudinti procesą, bet dėl to, kaip užtikrinti, kad darbai būtų atliekami ko-kybiškai ir gyventojai renovacija nenusiviltų. Specialistai pastebi, kad šiuo metu patenkintųjų įgyvendintais renovacijos projektais yra gerokai daugiau nei skeptiškai vertinančiųjų atliktus darbus. Šilumos energijos sutaupymas yra ženklus, o tam įtakos turi ir pasirinkti pastatų šiltinimo sprendimai.

TINKAMAI APSKAIČIUOTA INVESTICIJA Į RENOVACIJĄ NENUVILIA

Matė nemažai gerų pavyzdžių Tauragė – miestas, kuris specialistus nustebino kokybiškais renovuotų daugiabučių sprendimais. „Turbūt geri pavyzdžiai užkrečia. Ne paslaptis, kad gyventojai tarpusavyje pasišneka, pasiklausinėja tų, kurie jau renovavo daugiabučius, kokie spren-dimai geresni, kokias medžiagas labiau verta rink-tis. Galbūt sutapimas, tačiau didžioji dauguma Tauragėje renovuotų daugiabučių fasadų šiltinti naudojant polistireninį putplastį. Gyventojai pa-siektais rezultatais liko patenkinti“, – sakė Polis-tireninio putplasčio asociacijos prezidentas Česlo-vas Ignatavičius.

Nemažai gerų renovacijos pavyzdžių Č. Ignata-vičius matė ir kituose miestuose: Druskininkuose, Alytuje, Ignalinoje. Kai kuriais atvejais šilumos

energijos sutaupymas siekia net 75 proc. Žinoma, tokiam rezultatui įtakos turi ir tai, kokia anksčiau buvo išorinių atitvarų kokybė. Jeigu atitvaros buvo labai prastos, naujai jas apšiltinus efektas gauna-mas labai didelis.

„Mūsų tyrimai Šiauliuose parodė, kad moder-nizacija gali atsipirkti palyginti greitai. Šiame mies-te kai kurių daugiabučių fasadai, stogas, cokolis buvo šiltinami polistireniniu putplasčiu, ir pagal gautus šilumos sutaupymo rezultatus renovacija atsipirks maždaug po 8–10 metų“, – sakė Č. Igna-tavičius.

Pastatų defektologas mano, kad mūsų šalies šilumos izoliacinių medžiagų gamintojai vargu ar suinteresuoti gaminti pigesnius, bet prastos kokybės gaminius, galinčius turėti įtakos renova-

cijos kokybei. Tačiau pasitaiko, kad prekybininkai pasiūlo importuotų, ne visuomet sertifikuotų ter-moizoliacinių medžiagų. Ir jeigu darbai dar nebū-na atliekami profesionaliai – gyventojai vargu ar džiaugsis rezultatu.

Sovietmečiu daugiabučiams šiltinti nebuvo ski-riama dėmesio. Dėl to juos ir būtina renovuoti. Č. Ignatavičius sakė, kad ypatingą dėmesį reikia skir-ti šiltinimo medžiagų montavimo darbams, kitaip nebus gero efekto. Analizuojant broko atsiradimą statybose užsienio šalyse nustatyta, kad apie 55 proc. defektų padaroma statybos metu. Manoma, kad mūsų šalyje rezultatai galėtų būti panašūs.

„Darbininkai netinkamai priklijuoja šiltinimo plokštes, parenkamos nesandarios šiltinimo sis-temos. Jeigu pasirenkama tinkuojamoji sistema, dažnai į mišinį neteisingai įterpiamas armavimo tin-klelis“, – pagrindines statybininkų daromas klaidas vardijo Č. Ignatavičius. Jis pažymėjo, kad kai kuriuos svarbesnius darbus nederėtų patikėti patirties ne-turintiems darbininkams.

Mažiausia kaina – nebe svarbiausia Būsto energijos taupymo agentūros (BETA) dar-buotojai nuolat lanko modernizuojamus daugia-bučius, diskutuoja su gyventojais apie atliekamus darbus, pasirinktus sprendimus. BETA direkto-riaus pavaduotojas Algirdas Genevičius įsitikino, kad žmonės, atnaujindami savo daugiabučius, vis

41

labiau paiso kokybės, nors kartais šiuos darbus norėtų atlikti ir kuo pigiau.

„Kartais keista, kai imama žiūrėti kuo mažesnės kainos, juk pastatams šiltinti naudojamos medžiagos kainuoja tikrai ne daugiausia. Vis dėlto medžiagų parinkimas yra neatsiejama techninio projekto da-lis, kur nurodoma, kokias šiltinimo sistemas reikėtų naudoti. Tad analogiškus reikalavimus atitinkančių medžiagų kainos negali skirtis kelis kartus, jos tikrai yra panašios. O galutinio rezultato kokybė labai pri-klauso nuo atliktų darbų kokybės, darbininkų kvalifi-kacijos“, – pasakojo A. Genevičius.

Jis pastebėjo, kad mažiausios kainos kriterijų gyventojai pasirenka rečiau, pirmenybę teikdami kokybiškai atliekamiems darbams. „Daugiabučių modernizavimo procesas nėra jau toks sudėtingas, kaip kartais norėtų pateikti statybininkai. Ir medžiagų pasirinkimas pagal kainą tikrai neatspindi jų koky-bės. Imkime, pavyzdžiui, šiltinimo medžiagas – po-listireninis putplastis yra pigesnis už mineralinę vatą, tačiau niekas nepasakys, kad jo termoizoliacinės ypatybės prastesnės. Čia didesnis vaidmuo tenka atliekamų darbų kokybei, techninei priežiūrai“, – kalbėjo A. Genevičius.

Verta pastebėti, kad šiltinant modernizuojamų daugiabučių išorės sienas kvadratinio metro kainai didžiausią reikšmę turi ne šiltinimo medžiaga, bet paskutinis apdailos sluoksnis. Gyventojai yra laisvi rinktis, ar tinkuoti fasadą, ar įrengti ventiliuojamąjį su apdailos plokštėmis, ar klijuoti klinkerio apdailos plyteles. Būtent nuo pasirinkto varianto ir priklauso galutinė kaina, nes išskirtinė apdaila, be abejo, kai-nuoja daugiau.

„Tenka daug važinėti ir žiūrinėti atnaujinamus daugiabučius, susitikti su gyventojais, kurie planuo-ja renovuoti pastatus. Pastebėjome, kad pirmiausia žmonės stengiasi išspręsti klausimus, kurie leidžia pasiekti geresnius energinio naudingumo para-metrus, ir tik vėliau kalba apie estetiką. Tai parodo augantį išprusimą: klausinėjama apie konkrečių medžiagų naudojimą, jų technines charakteristikas, ilgaamžiškumą. Juk vien gražiai nudažytas namas šilumos netaupys“, – sakė BETA direktoriaus pava-duotojas A. Genevičius.

Svarbi ir ekonominė naudaVilniaus Gedimino technikos universiteto Sta-tybinių medžiagų katedros profesorius Albinas Gailius pastebėjo, kad renkantis medžiagas daugiabučiams modernizuoti pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį, ar šios yra sertifikuotos – ser-tifikatas yra dokumentas, patvirtinantis medžiagų kokybę, pagrindines jų ypatybes.

„Medžiagų kokybė bendram rezultatui turi ne-mažą įtaką. Žinoma, labai svarbu, kaip parengtas projektas, ar jame numatyta medžiagas panaudoti deramai. Jeigu bus spragų projekte, medžiagos gali ir neatlikti tiesioginės savo paskirties. Taip nutiko kai kuriuose namuose, kuriuos teko apžiūrėti“, – sakė profesorius.

Prieš kurį laiką specialistai pateikė Europos Ko-misijos išvadas apie Lietuvoje atnaujintus visuome-ninės paskirties pastatus. Buvo atkreiptas dėmesys, kad kartais pasirenkami pernelyg brangūs fasadų šiltinimo sprendimai. Skaičiuojant tokių įgyvendin-

„Norint gauti tokius rezultatus, gerai darbus atlikti turi visos grandys: projektuotojai, statybininkai, tech-niniai prižiūrėtojai. Kol kas dar nesusidūrėme su kva-lifikuotų darbuotojų stygiumi, tad ir įgyvendintų pro-jektų kokybė yra gera“, – pasakojo T. Staskevičius.

Druskininkuose šiuo metu yra aštuoni atnauji-nami daugiabučiai, dar penki netrukus bus pradėti modernizuoti. Ruošiasi modernizacijai dar apie 80 namų, yra patvirtinti jų investiciniai planai.

T. Staskevičius pastebėjo, kad rinkdamiesi daugia-bučio modernizavimo priemonių paketą gyventojai žiūri, kad medžiagos būtų kokybiškos, kad būtų pa-siektas didesnis energijos sutaupymas. Kuo name mažiau butų, tuo gyventojams lengviau tarpusavyje susitarti ir pasirinkti optimalias priemones pastatui atnaujinti.

„Įtakos turi ir jau renovuotų gyventojų pasakoji-mai apie gautą naudą. Žiemą vaikščiojome po butus ir girdėjome pasakojimų, kad investicija į namo at-naujinimą tikrai nenuvylė“, – sakė Druskininkų butų ūkio direktoriaus pavaduotojas T. Staskevičius.

Atnaujinti daugiabučiai Druskininkuose (nuotr. viršuje) ir Ignalinoje.

tų projektų atsiperkamumą, ekonominė investicijų grąža būtų gaunama ne anksčiau kaip po 50 metų. Daryta išvada, kad greitesnę grąžą būtų galima gauti panaudojus pigesnes, tačiau ne mažiau kokybiškas termoizoliacines medžiagas.

Prof. A. Gailius irgi sutiko, kad ekonominės grąžos reikia paisyti. „Viena vertus, medžiagų kaina tam turi įtakos. Kita vertus, greitesnį atsiperkamumą būtų galima pasiekti pasirinkus kvartalinės renovacijos būdą. Vakarų Europos valstybėse toks metodas pa-plitęs, ir jis yra tikrai priimtinas. O jeigu dar už savi-valdybės ar šilumos tiekėjų pinigus būtų sutvarkomi šilumos tinklai, atsiperkamumas nebūtų ilgesnis nei dešimt metų“, – teigė prof. A. Gailius.

Anot jo, nors ir sakoma, kad kainą su kokybe sunku suderinti, praktikoje protingas kompromisas įmanomas. Tuomet būtų mažesnė investicija, o atsi-perkamumas – greitesnis. Žinoma, reikėtų įvertinti, ar nenukentės kokybė.

Sutaupo daug energijosDruskininkų butų ūkio direktoriaus pavaduotojas Tomas Staskevičius, apibendrindamas Druskinin-kuose renovuotų daugiabučių energinio efektyvu-mo rezultatus, teigė, kad bemaž visuose namuose šilumos energijos sutaupymas siekia apie 50 proc.

42

SA 20

14 N

r. 4 /

reklam

a

ĮMONĖS PRESTIŽĄ AUGINA PROFESIONALI KOMANDADvidešimties metų patirtis statybų sektoriuje – ne priežastis lengviau atsikvėpti, pripažįsta sta-tybų bendrovės „Naresta“ vadovas Arūnas Šle-nys. Per tą laiką išauginta kvalifikuota komanda ir nepriekaištinga darbų kokybė tapo vizitine įmonės kortele, o buvimas žingsniu priekyje – kasdienybe, padedančia išvengti netikėtumų, kurie, anot „Narestos“ direktoriaus, statybų sektoriuje nereti ir ypač skaudūs. Įmonės vizija keitėsi mažai Pirmieji penkeri statybų bendrovės „Naresta“ veiklos metai – savo vietos po saule paieškos, trumpai apiben-drino A. Šlenys ir pridėjo, kad kardinalių įmonės stra-tegijos pasikeitimų per juos nebuvo. Mat vizija – tapti stipriu ir patikimu generaliniu rangovu – buvo aiški jau veiklos pradžioje, tad ir realizuota be didelio blaškymosi ar skambių metodikų.

Bendrovės „Naresta“ specializacija pastaruosius dešimt metų – monolitinių konstrukcijų betonavimo, ventiliuo-jamųjų fasadų įrengimo ir aukštos kokybės apdailos dar-bai. Veiklos kryptį, pasak pašnekovo, padiktavo Lietuvos

ir Europos rinka. „Iš esmės versle negali sau leisti snustelė-ti, atsipalaiduoti, visuomet privalai žiūrėti į priekį, stebėti, analizuoti situaciją“, – konstatavo „Narestos“ vadovas.

Išmoktos sunkmečio pamokos 2008-aisiais prasidėjusi ekonominė krizė, išretinusi statybų įmonių gretas, gerokai pakoregavo ir „Nares-tos“ planus. „Teko priimti ryžtingus sprendimus, kad iš-gyventume. Kai kurie jų buvo skaudūs, sunkūs, tačiau viskas praeina. Žinoma, geriausia mokytis iš kitų klaidų, bet tenka taisyti ir mokytis iš savųjų“, – pabrėžė paš-nekovas. Sunkiausia, anot įmonės vadovo, sunkmečiu buvo išlaikyti komandą – tam prireikė ir nemažai pa-stangų, ir sąnaudų. A. Šlenys pripažino – statybų sekto-riui juodžiausiais 2009–2010 metais teko ne kartą per-dėlioti prioritetus, spręsti įvairiausias problemas, dėlioti išlikimo statybų sektoriuje scenarijus.

Šis sektorius, įsitikino pašnekovas, specifinis: „Šiais me-tais domėjausi, ar Vilniaus regione yra daugiau stiprių vi-dutinio segmento rangovų, kurie savo veiklą būtų pradė-ję nuo nulio ir išsilaikę du dešimtmečius. Regis, daugiau tokių įmonių nėra. Tai geriausiai parodo, kad statybų sek-torius labai rizikingas ir sunkiai prognozuojamas.“

Taigi net ir praėjus dvidešimčiai metų, pagrindinis „Narestos“ tikslas augti ir stiprėti išlieka. „Pagrindinė mūsų stiprybė – bendrovėje dirbantys inžinieriai, dar-

Vienas naujausių bendrovės „Naresta“ projektų – gyvenamųjų namų kompleksas „LightHouse“.G.Bartuškos nuotr.

43

SA 20

14 N

r. 4 /

reklam

a

Daugiabutis gyvenamasis namas sostinės senamiestyje.UAB „Naresta“ nuotr.

Švč. Mergelės Marijos Šeimos karalienės bažnyčia Pabradėje. UAB „Naresta“ nuotr.

Centro namai Mindaugo gatvėje Vilniuje.UAB „Naresta“ nuotr.

bininkai, administracinis personalas. Jeigu jie tobulės, ir įmonė eis į priekį“, – neabejoja pašnekovas.

Sunkmečiu bendrovė „Naresta“ nepagailėjo investi-cijų dalyvaudama Statybos specialistų profesinės kva-lifikacijos kėlimo programoje 2009–2012 metais. Šiam projektui įmonė atseikėjo 200 tūkst. litų. Likusią dalį fi-nansavo Europos Sąjunga. Šiuo metu įmonė „Naresta“ dalyvauja dar viename Ugdymo plėtotės centro įgyven-dinamame projekte „Profesijos mokytojų ir dėstytojų technologinių kompetencijų tobulinimo sistemos su-kūrimas ir įdiegimas“.

Bendrovės stiprybė – darbuotojai Ekonominė krizė, A. Šlenio teigimu, tapo pamoka tiems, kurie tinkamai neįvertino darbuotojų indėlio į sėkmin-gą įmonės veiklą: „Jei darbuotojams nebūtume laiku skyrę pakankamai dėmesio, jų tinkamai motyvavę, matyt, tos krizės nebūtume išgyvenę. Esame dėkingi inžinieriams, darbininkams, kurie suprato, kad sunkme-čiu visi turėjome ką nors paaukoti.“ Situacijai statybų rinkoje gerėjant, rūpestis darbuotojais tik auga – nors nebereikia mąstyti apie išlikimą, įmonės planuose – to-lesnis augimas, konkurencingumo didinimas ir pozicijų statybų sektoriuje stiprinimas. Į įmonę, anot A. Šlenio, nevengia sugrįžti netgi anksčiau apsisprendusieji paieš-koti gardesnio kąsnio.

„Mūsų darbe svarbiausia – laikytis duoto žodžio“, – pabrėžė „Narestos“ direktorius. Šį įmonės bruožą įver-tino kolegos ir partneriai. Su daugeliu jų bendrovė sė-kmingai dirba ne vienus metus, įgyvendina projektą po projekto. „Nuolatiniai partneriai – privalumas. Mes dirbame su pagrindiniais statybų, nekilnojamojo turto žaidėjais. Su jais radome bendrą kalbą, – pasidžiaugė pašnekovas. – Žinoma, statybų versle ne mažiau svarbu išmanyti tai, ką darai.“

„Narestos“ komandoje, patikino įmonės vadovas, lau-kiami ir patyrę darbuotojai, ir jauni specialistai: „Iš pradžių jaunam žmogui nelengva: krūvis didelis, darbas sunkus, bet ateina laikas, kai imi grožėtis tuo, ką pats padarei. Pastatai stovi ištisus dešimtmečius, pro juos negėda pra-eiti, ypač žinant, kad savo darbą atlikai sąžiningai.“

Pagrindiniai objektai – sostinėje Pagrindiniai įmonės užsakovai – privačios Vilniaus re-giono įmonės. Sostinėje galima pamatyti įvairių „Na-restos“ objektų: mažesnių ar didesnių, rekonstruotų ar naujai statytų. Pastaraisiais metais įmonė nemažai dir-bo su koncernu „MG Baltic“ „Verslo trikampyje“, kuriame atliko administracinių patalpų rekonstravimo darbus. Įmonės darbų sąraše – daugiabučių namų komplekso „Ozo parkas“ administracinių pastatų statybos darbai, daugiabučiai gyvenamieji namai Elniakampio, Fabijo-niškių gatvėse, daugiabučiai gyvenamieji namai Smėlio ir Mindaugo gatvėse. „Narestos“ specialistai yra pastatę dvi bažnyčias. Įspūdingiausia jų, anot A. Šlenio – Švč. Mergelės Marijos Šeimos karalienės bažnyčia ir parapi-jos namai Pabradėje.

Kokybišką bendrovės „Naresta“ darbą ne kartą įvertino ir užsienio šalių – JAV, Nyderlandų, Austrijos – ambasados.

Šiais metais pabaigtas daugiabutis gyvenamojo namo kompleksas „LightHouse“. Įmonė šiuo metu atlie-ka statybos darbus Latežerio pasienio kontrolės punkte ir rekonstrukcijos darbus Druskininkų SPA.

Ypatingos pagarbos, anot A. Šlenio, verti sostinės senamiesčio pastatai. Pirmus penkerius veiklos metus „Narestos“ specialistai daugiausia dirbo senamiestyje – remontavo butus ir namus. Vienas naujausių įgyvendin-tų projektų senamiestyje – daugiabučio gyvenamojo namo „Kotrynos vartai“ Klaipėdos gatvėje statyba.

„Įmonės darbuotojai, statybos vadovai žavisi darbo senamiestyje specifika. Jeigu žmogus domisi, gyvena tuo, ką daro, tikrai nebus paveldo griovėjas. Specialistų noras dirbti mums labai svarbus“, – pasakojo A. Šlenys. Pašnekovas pasakojo pats dažnai susimąstantis, kas jis labiau – inžinierius ar vadovas.

Įmonė daug dėmesio skiria naujausioms technologi-joms, tačiau, A. Šlenio teigimu, jos diegiamos tik įverti-nus naudą įmonei ir būsimas sąnaudas: „Pirmiausia rei-kia gana gerai išmanyti esamas technologijas, tuomet dairytis į naujas ir perimti tai, kas atrodo reikalinga. No-rint ką nors keisti, svarbiausia žinoti ką.“

42

SA 20

14 N

r. 4 /

reklam

a

ĮMONĖS PRESTIŽĄ AUGINA PROFESIONALI KOMANDADvidešimties metų patirtis statybų sektoriuje – ne priežastis lengviau atsikvėpti, pripažįsta sta-tybų bendrovės „Naresta“ vadovas Arūnas Šle-nys. Per tą laiką išauginta kvalifikuota komanda ir nepriekaištinga darbų kokybė tapo vizitine įmonės kortele, o buvimas žingsniu priekyje – kasdienybe, padedančia išvengti netikėtumų, kurie, anot „Narestos“ direktoriaus, statybų sektoriuje nereti ir ypač skaudūs. Įmonės vizija keitėsi mažai Pirmieji penkeri statybų bendrovės „Naresta“ veiklos metai – savo vietos po saule paieškos, trumpai apiben-drino A. Šlenys ir pridėjo, kad kardinalių įmonės stra-tegijos pasikeitimų per juos nebuvo. Mat vizija – tapti stipriu ir patikimu generaliniu rangovu – buvo aiški jau veiklos pradžioje, tad ir realizuota be didelio blaškymosi ar skambių metodikų.

Bendrovės „Naresta“ specializacija pastaruosius dešimt metų – monolitinių konstrukcijų betonavimo, ventiliuo-jamųjų fasadų įrengimo ir aukštos kokybės apdailos dar-bai. Veiklos kryptį, pasak pašnekovo, padiktavo Lietuvos

ir Europos rinka. „Iš esmės versle negali sau leisti snustelė-ti, atsipalaiduoti, visuomet privalai žiūrėti į priekį, stebėti, analizuoti situaciją“, – konstatavo „Narestos“ vadovas.

Išmoktos sunkmečio pamokos 2008-aisiais prasidėjusi ekonominė krizė, išretinusi statybų įmonių gretas, gerokai pakoregavo ir „Nares-tos“ planus. „Teko priimti ryžtingus sprendimus, kad iš-gyventume. Kai kurie jų buvo skaudūs, sunkūs, tačiau viskas praeina. Žinoma, geriausia mokytis iš kitų klaidų, bet tenka taisyti ir mokytis iš savųjų“, – pabrėžė paš-nekovas. Sunkiausia, anot įmonės vadovo, sunkmečiu buvo išlaikyti komandą – tam prireikė ir nemažai pa-stangų, ir sąnaudų. A. Šlenys pripažino – statybų sekto-riui juodžiausiais 2009–2010 metais teko ne kartą per-dėlioti prioritetus, spręsti įvairiausias problemas, dėlioti išlikimo statybų sektoriuje scenarijus.

Šis sektorius, įsitikino pašnekovas, specifinis: „Šiais me-tais domėjausi, ar Vilniaus regione yra daugiau stiprių vi-dutinio segmento rangovų, kurie savo veiklą būtų pradė-ję nuo nulio ir išsilaikę du dešimtmečius. Regis, daugiau tokių įmonių nėra. Tai geriausiai parodo, kad statybų sek-torius labai rizikingas ir sunkiai prognozuojamas.“

Taigi net ir praėjus dvidešimčiai metų, pagrindinis „Narestos“ tikslas augti ir stiprėti išlieka. „Pagrindinė mūsų stiprybė – bendrovėje dirbantys inžinieriai, dar-

Vienas naujausių bendrovės „Naresta“ projektų – gyvenamųjų namų kompleksas „LightHouse“.G.Bartuškos nuotr.

43

SA 20

14 N

r. 4 /

reklam

a

Daugiabutis gyvenamasis namas sostinės senamiestyje.UAB „Naresta“ nuotr.

Švč. Mergelės Marijos Šeimos karalienės bažnyčia Pabradėje. UAB „Naresta“ nuotr.

Centro namai Mindaugo gatvėje Vilniuje.UAB „Naresta“ nuotr.

bininkai, administracinis personalas. Jeigu jie tobulės, ir įmonė eis į priekį“, – neabejoja pašnekovas.

Sunkmečiu bendrovė „Naresta“ nepagailėjo investi-cijų dalyvaudama Statybos specialistų profesinės kva-lifikacijos kėlimo programoje 2009–2012 metais. Šiam projektui įmonė atseikėjo 200 tūkst. litų. Likusią dalį fi-nansavo Europos Sąjunga. Šiuo metu įmonė „Naresta“ dalyvauja dar viename Ugdymo plėtotės centro įgyven-dinamame projekte „Profesijos mokytojų ir dėstytojų technologinių kompetencijų tobulinimo sistemos su-kūrimas ir įdiegimas“.

Bendrovės stiprybė – darbuotojai Ekonominė krizė, A. Šlenio teigimu, tapo pamoka tiems, kurie tinkamai neįvertino darbuotojų indėlio į sėkmin-gą įmonės veiklą: „Jei darbuotojams nebūtume laiku skyrę pakankamai dėmesio, jų tinkamai motyvavę, matyt, tos krizės nebūtume išgyvenę. Esame dėkingi inžinieriams, darbininkams, kurie suprato, kad sunkme-čiu visi turėjome ką nors paaukoti.“ Situacijai statybų rinkoje gerėjant, rūpestis darbuotojais tik auga – nors nebereikia mąstyti apie išlikimą, įmonės planuose – to-lesnis augimas, konkurencingumo didinimas ir pozicijų statybų sektoriuje stiprinimas. Į įmonę, anot A. Šlenio, nevengia sugrįžti netgi anksčiau apsisprendusieji paieš-koti gardesnio kąsnio.

„Mūsų darbe svarbiausia – laikytis duoto žodžio“, – pabrėžė „Narestos“ direktorius. Šį įmonės bruožą įver-tino kolegos ir partneriai. Su daugeliu jų bendrovė sė-kmingai dirba ne vienus metus, įgyvendina projektą po projekto. „Nuolatiniai partneriai – privalumas. Mes dirbame su pagrindiniais statybų, nekilnojamojo turto žaidėjais. Su jais radome bendrą kalbą, – pasidžiaugė pašnekovas. – Žinoma, statybų versle ne mažiau svarbu išmanyti tai, ką darai.“

„Narestos“ komandoje, patikino įmonės vadovas, lau-kiami ir patyrę darbuotojai, ir jauni specialistai: „Iš pradžių jaunam žmogui nelengva: krūvis didelis, darbas sunkus, bet ateina laikas, kai imi grožėtis tuo, ką pats padarei. Pastatai stovi ištisus dešimtmečius, pro juos negėda pra-eiti, ypač žinant, kad savo darbą atlikai sąžiningai.“

Pagrindiniai objektai – sostinėje Pagrindiniai įmonės užsakovai – privačios Vilniaus re-giono įmonės. Sostinėje galima pamatyti įvairių „Na-restos“ objektų: mažesnių ar didesnių, rekonstruotų ar naujai statytų. Pastaraisiais metais įmonė nemažai dir-bo su koncernu „MG Baltic“ „Verslo trikampyje“, kuriame atliko administracinių patalpų rekonstravimo darbus. Įmonės darbų sąraše – daugiabučių namų komplekso „Ozo parkas“ administracinių pastatų statybos darbai, daugiabučiai gyvenamieji namai Elniakampio, Fabijo-niškių gatvėse, daugiabučiai gyvenamieji namai Smėlio ir Mindaugo gatvėse. „Narestos“ specialistai yra pastatę dvi bažnyčias. Įspūdingiausia jų, anot A. Šlenio – Švč. Mergelės Marijos Šeimos karalienės bažnyčia ir parapi-jos namai Pabradėje.

Kokybišką bendrovės „Naresta“ darbą ne kartą įvertino ir užsienio šalių – JAV, Nyderlandų, Austrijos – ambasados.

Šiais metais pabaigtas daugiabutis gyvenamojo namo kompleksas „LightHouse“. Įmonė šiuo metu atlie-ka statybos darbus Latežerio pasienio kontrolės punkte ir rekonstrukcijos darbus Druskininkų SPA.

Ypatingos pagarbos, anot A. Šlenio, verti sostinės senamiesčio pastatai. Pirmus penkerius veiklos metus „Narestos“ specialistai daugiausia dirbo senamiestyje – remontavo butus ir namus. Vienas naujausių įgyvendin-tų projektų senamiestyje – daugiabučio gyvenamojo namo „Kotrynos vartai“ Klaipėdos gatvėje statyba.

„Įmonės darbuotojai, statybos vadovai žavisi darbo senamiestyje specifika. Jeigu žmogus domisi, gyvena tuo, ką daro, tikrai nebus paveldo griovėjas. Specialistų noras dirbti mums labai svarbus“, – pasakojo A. Šlenys. Pašnekovas pasakojo pats dažnai susimąstantis, kas jis labiau – inžinierius ar vadovas.

Įmonė daug dėmesio skiria naujausioms technologi-joms, tačiau, A. Šlenio teigimu, jos diegiamos tik įverti-nus naudą įmonei ir būsimas sąnaudas: „Pirmiausia rei-kia gana gerai išmanyti esamas technologijas, tuomet dairytis į naujas ir perimti tai, kas atrodo reikalinga. No-rint ką nors keisti, svarbiausia žinoti ką.“

U 2014 Nr. 444

Vilniaus centre griaunami seni komercinės ir visuomeninės paskirties pastatai. Nei jų išorė, nei vidus nebeatitinka reikalavimų, kurie šiandien keliami siekiant užtikrinti energinį pastato efekty-vumą, kokybiškas sąlygas darbuotojams ir saugumą bei komfortą lankytojams. Skaičiuojama, kad investicijos į daugelio tokių pastatų modernizavimą, ypač vidaus inžinerinių sistemų atnaujinimą, gali būti gerokai didesnės, negu tektų išleisti statant naują pastatą. Vis dėlto šiuolaikinių technolo-gijų ir inžinerinių sprendimų siūlomų galimybių ekspertai pasigenda ne tik senuose komercinės ar visuomeninės paskirties pastatuose. Planuojant naujus statinius Lietuvoje vis dar vyrauja požiūris, kad svarbiausia – pastato išorė, o vidaus sprendimai dažnai nesulaukia deramo dėmesio.

STATYBOS LIETUVOJE – FUNKCIONALUMO, GROŽIO IR KAINOS VARŽYBOS

„Shutterstock“ nuotr.

45

Prioritetas – įspūdingas eksterjeras Šiuolaikinės statybos yra sudėtingas procesas, sudarytas iš daugelio ilgai trunkančių etapų. Pirmiausia parengiamas techninis projektas, kurį patvirtinus rengiamas darbo projektas. Jo dokumentuose itin tiksliai detalizuojami tech-niniame objekto projekte numatyti reikalavi-mai, įvairūs parametrai, statybinės medžiagos ir inžineriniai sprendimai, perskaičiuojamos statybų išlaidos, darbų atlikimo terminai ir t. t. Darbo projekto dokumentai yra pagrindi-

galingumo jis bus. Tai lems kitus žingsnius ir sprendimus – kokio dydžio patalpų duomenų centrui reikės, kokios statybinės konstrukcijos geriausiai tiktų, kiek ir kokios aušinimo įrangos ar nepertraukiamo maitinimo šaltinių reikės. Šios technologijos užima nemažai vietos, ne-retai joms diegti ir funkcionuoti reikia sudaryti specialias sąlygas“, – pasakojo J. Jablonskis.

Planuojant naują pastatą yra ir daugiau svarbių aspektų: ar statinyje įsikursiančias įmones tenkins bendras duomenų perdavi-mo tinklas, galbūt racionaliau įrengti atskirus tinklus. Svarbu įvertinti, ar visos komunalinės paslaugos – elektros, komunikacijų, šildymo ir kt. – bus apskaitomos individualiai, ar ben-drai, kokius lankytojų srautus sutrauks pasta-tas, kas ir per kurias duris galės ar negalės pa-tekti ir pan. Nenumačius šių poreikių iš anksto, vėliau užsakovas rizikuoja patirti nenumatytų papildomų išlaidų.

Vis dar renkasi mažiausią kainąInžinerijos ir konsultacijų bendrovės „Sweco Lietuva““ viceprezidentas Valdas Babaliauskas įvardijo dar vieną problemą, kuri ypač įsišakni-jusi visuomeninės paskirties projektuose. Tai – mažiausia kaina, pagal kurią rengiama didžioji dalis pirkimų konkursų.

„Jeigu techninėje pirkimo specifikacijoje nėra aiškiai suformuluotų reikalavimų, galimiems rangovams paliekama galimybė savarankiškai priimti svarbius sprendimus, kurie gali neten-kinti pastato funkcionalumo ir kokybės reikala-vimų. Pavyzdžiui, gali būti parenkamos pigesnės statybinės medžiagos, suprastinami inžineriniai sprendimai, samdomi žemesnės kvalifikacijos ar mažesnę patirtį turintys subrangovai“, – paste-bėjo pašnekovas.

Ir pigiai, ir gerai, pasak V. Babaliausko, ne-būna, o statybose ši taisyklė – irgi ne išimtis. „Greičiausiai dar praeis kiek laiko, kol ma-žiausia kaina nebebus pagrindinis kriterijus pirkimo konkursuose Lietuvoje. Šiandien už-sakovas, turėdamas itin detalų, aiškų techninį projektą ir tvirtai pasiryžęs nenukrypti nuo jo tolesniuose etapuose, gali reikalauti optima-lios kainos už geriausią kokybę ir garantijų, o tai gali suteikti tik patikimos kompanijos. Tokiu būdu užtikrinama, kad ir statinys bus kokybiš-kas, ir projektas atitiks numatytą paskirtį bei tikslus. Tam užsienyje jau rengiant projektą yra samdomi specialistai ir konsultantai, o Lietu-voje tokios praktikos dar mažai“, – pažymėjo „Sweco Lietuva“ viceprezidentas.

Sąmatose svarbios mažiausios detalės Ekspertų teigimu, nemažai iššūkių, susijusių su viešojo sektoriaus statybos ir rangos darbais, būna užprogramuojami dar tuomet, kai užsako-vas tik rengia dokumentus viešajam konkursui, ypač planuoja darbų sąmatą. „Neretai pasitai-ko, kad konkursas skelbiamas praėjus keleriems metams nuo biudžeto parengimo. Pavyzdžiui,

šiuo metu skelbiama nemažai konkursų objek-tams, kurių projektai ir biudžetas suplanuoti dar 2009–2010 metais. Suprantama, nuo tada technologijos spėjo gerokai pažengti į priekį, o kaina – šoktelėti. O rengiant biudžetą juk daž-niausiai būna įvertinami tik minimalios apimties darbai, skaičiuojami minimalūs įkainiai. O juk, pavyzdžiui, komutatorių ar vaizdo kamerų kaina gali svyruoti nuo kelių šimtų iki kelių dešimčių tūkstančių litų“, – atkreipė dėmesį bendrovės „Fima“ atstovas J. Jablonskis.

Specialisto teigimu, neretai kyla keblumų su projektais, finansuojamais iš Europos Sąjungos (ES) fondų. „Dažnai tokiais atvejais pirmiausia patvirtinama fiksuota paramos konkrečiam pro-jektui suma, o projektavimo ir techninių reikala-vimų ruošimo darbai atliekami po to. Jie papras-tai vykdomi neatsižvelgiant į jau paskirtas lėšas, rinkos kainą, ir dažnai norai stipriai prasilenkia su realybe. Kitaip tariant, kai paskelbiamas kon-kursas, pateiktų siūlymų vertė būna smarkiai nutolusi nuo realaus biudžeto. Tada konkursas nutraukiamas, bandoma supaprastinti projek-tą, o tai dažniausiai daroma inžinerinių spren-dimų sąskaita, nes taip, matyt, paprasčiau ir projektuotojui, ir užsakovui“, – situaciją aiškino J. Jablonskis.

Sumaištis dokumentų gausoje Dar iki skaičiuojant sąmatą parengiama daugy-bė dokumentų: techninės specifikacijos, aiški-namieji raštai, brėžiniai, medžiagų žiniaraščiai. Juose taip pat pasitaiko netikslumų, darančių didelę įtaką kainai. Pavyzdžiui, vienuose do-kumentuose nurodoma, kad pastate reikalingi

Ekspertų teigimu, nema-žai iššūkių, susijusių su viešojo sektoriaus sta-tybos ir rangos darbais, būna užprogramuojami dar tuomet, kai užsako-vas tik rengia dokumen-tus viešajam konkursui, ypač planuoja darbų są-matą.

analoginiai telefonai, kituose jau minimi IP telefonai. Jų kainos gerokai skiriasi, tad, pasak rangovų, siekiant išvengti sumaišties, rengiant dokumentus konkursui būtinas ypatingas kruopštumas ir tikslumas.

Taupoma ir kituose statybų etapuose Specialistai pastebi, kad Lietuvoje taupoma ne tik vykdant pirkimus, bet ir vėlesniuose statybų projektų etapuose. „Pavyzdžiui, apie 2–3 proc. projekto kainos turėtų sudaryti statybos darbų priežiūra. Techninės priežiūros specialistai pro-

Užsakovas, turėdamas itin detalų, aiškų techni-nį projektą ir būdamas tvirtai pasiryžęs nenu-krypti nuo jo tolesniuo-se etapuose, gali reika-lauti optimalios kainos už geriausią kokybę ir garantijų.

niai statybų dokumentai, tad jų kokybė ir išsa-mumas lemia galutinį rezultatą. Deja, pastebi specialistai, užsakovas dažnai neturi reikiamos kompetencijos, kad parengtų išsamią ir aiškią techninę užduotį, nuo kurios priklauso tolesnė projekto eiga.

„Neretai užsakovai vertina tik tai, kas jiems geriausiai suprantama, kas yra matoma pli-ka akimi, pavyzdžiui, architektūrinį pastato sprendimą. Neturint pakankamai inžinerinių ir statybos žinių, kokybiškai ir aiškiai sufor-muluoti sudėtingų inžinerinių sprendimų ir technologijų, kurios pastate atliktų tam tikrą funkciją, pavyzdžiui, užtikrintų efektyvias pas-tato energijos sąnaudas, reikalavimus – faktiš-kai neįmanoma. Dažnai užsakovams Lietuvoje vis dar atrodo, kad svarbiausia pastatyti gražią dėžutę – originalų ir akį traukiantį statinį, o kas dar jame turėtų būti, sprendžiama vėliau. Toks požiūris ydingas“, – įsitikinęs intelektinius in-žinerinius sprendimus diegiančios bendrovės „Fima“ Rangos sprendimų departamento di-rektorius Jonas Jablonskis.

Pamirštas vidaus pastato sistemas vėliau įdiegti sudėtinga Bibliotekos, ligoninės, laboratorijos, gamyklos, viešbučiai, biurai – skirtinga pastatų paskirtis reikalauja skirtingų sprendimų. Todėl dar iki techninės specifikacijos rengimo užsakovas turi labai išsamiai ir konkrečiai planuoti ir numatyti pastato funkcijas.

„Jeigu, tarkime, mokslo paskirties ar biurų pastate ketinama įrengti duomenų centrą, bū-tina iš anksto numatyti, kuriame aukšte ir kokio

„Shutterstock“ nuotr.

U 2014 Nr. 444

Vilniaus centre griaunami seni komercinės ir visuomeninės paskirties pastatai. Nei jų išorė, nei vidus nebeatitinka reikalavimų, kurie šiandien keliami siekiant užtikrinti energinį pastato efekty-vumą, kokybiškas sąlygas darbuotojams ir saugumą bei komfortą lankytojams. Skaičiuojama, kad investicijos į daugelio tokių pastatų modernizavimą, ypač vidaus inžinerinių sistemų atnaujinimą, gali būti gerokai didesnės, negu tektų išleisti statant naują pastatą. Vis dėlto šiuolaikinių technolo-gijų ir inžinerinių sprendimų siūlomų galimybių ekspertai pasigenda ne tik senuose komercinės ar visuomeninės paskirties pastatuose. Planuojant naujus statinius Lietuvoje vis dar vyrauja požiūris, kad svarbiausia – pastato išorė, o vidaus sprendimai dažnai nesulaukia deramo dėmesio.

STATYBOS LIETUVOJE – FUNKCIONALUMO, GROŽIO IR KAINOS VARŽYBOS

„Shutterstock“ nuotr.

45

Prioritetas – įspūdingas eksterjeras Šiuolaikinės statybos yra sudėtingas procesas, sudarytas iš daugelio ilgai trunkančių etapų. Pirmiausia parengiamas techninis projektas, kurį patvirtinus rengiamas darbo projektas. Jo dokumentuose itin tiksliai detalizuojami tech-niniame objekto projekte numatyti reikalavi-mai, įvairūs parametrai, statybinės medžiagos ir inžineriniai sprendimai, perskaičiuojamos statybų išlaidos, darbų atlikimo terminai ir t. t. Darbo projekto dokumentai yra pagrindi-

galingumo jis bus. Tai lems kitus žingsnius ir sprendimus – kokio dydžio patalpų duomenų centrui reikės, kokios statybinės konstrukcijos geriausiai tiktų, kiek ir kokios aušinimo įrangos ar nepertraukiamo maitinimo šaltinių reikės. Šios technologijos užima nemažai vietos, ne-retai joms diegti ir funkcionuoti reikia sudaryti specialias sąlygas“, – pasakojo J. Jablonskis.

Planuojant naują pastatą yra ir daugiau svarbių aspektų: ar statinyje įsikursiančias įmones tenkins bendras duomenų perdavi-mo tinklas, galbūt racionaliau įrengti atskirus tinklus. Svarbu įvertinti, ar visos komunalinės paslaugos – elektros, komunikacijų, šildymo ir kt. – bus apskaitomos individualiai, ar ben-drai, kokius lankytojų srautus sutrauks pasta-tas, kas ir per kurias duris galės ar negalės pa-tekti ir pan. Nenumačius šių poreikių iš anksto, vėliau užsakovas rizikuoja patirti nenumatytų papildomų išlaidų.

Vis dar renkasi mažiausią kainąInžinerijos ir konsultacijų bendrovės „Sweco Lietuva““ viceprezidentas Valdas Babaliauskas įvardijo dar vieną problemą, kuri ypač įsišakni-jusi visuomeninės paskirties projektuose. Tai – mažiausia kaina, pagal kurią rengiama didžioji dalis pirkimų konkursų.

„Jeigu techninėje pirkimo specifikacijoje nėra aiškiai suformuluotų reikalavimų, galimiems rangovams paliekama galimybė savarankiškai priimti svarbius sprendimus, kurie gali neten-kinti pastato funkcionalumo ir kokybės reikala-vimų. Pavyzdžiui, gali būti parenkamos pigesnės statybinės medžiagos, suprastinami inžineriniai sprendimai, samdomi žemesnės kvalifikacijos ar mažesnę patirtį turintys subrangovai“, – paste-bėjo pašnekovas.

Ir pigiai, ir gerai, pasak V. Babaliausko, ne-būna, o statybose ši taisyklė – irgi ne išimtis. „Greičiausiai dar praeis kiek laiko, kol ma-žiausia kaina nebebus pagrindinis kriterijus pirkimo konkursuose Lietuvoje. Šiandien už-sakovas, turėdamas itin detalų, aiškų techninį projektą ir tvirtai pasiryžęs nenukrypti nuo jo tolesniuose etapuose, gali reikalauti optima-lios kainos už geriausią kokybę ir garantijų, o tai gali suteikti tik patikimos kompanijos. Tokiu būdu užtikrinama, kad ir statinys bus kokybiš-kas, ir projektas atitiks numatytą paskirtį bei tikslus. Tam užsienyje jau rengiant projektą yra samdomi specialistai ir konsultantai, o Lietu-voje tokios praktikos dar mažai“, – pažymėjo „Sweco Lietuva“ viceprezidentas.

Sąmatose svarbios mažiausios detalės Ekspertų teigimu, nemažai iššūkių, susijusių su viešojo sektoriaus statybos ir rangos darbais, būna užprogramuojami dar tuomet, kai užsako-vas tik rengia dokumentus viešajam konkursui, ypač planuoja darbų sąmatą. „Neretai pasitai-ko, kad konkursas skelbiamas praėjus keleriems metams nuo biudžeto parengimo. Pavyzdžiui,

šiuo metu skelbiama nemažai konkursų objek-tams, kurių projektai ir biudžetas suplanuoti dar 2009–2010 metais. Suprantama, nuo tada technologijos spėjo gerokai pažengti į priekį, o kaina – šoktelėti. O rengiant biudžetą juk daž-niausiai būna įvertinami tik minimalios apimties darbai, skaičiuojami minimalūs įkainiai. O juk, pavyzdžiui, komutatorių ar vaizdo kamerų kaina gali svyruoti nuo kelių šimtų iki kelių dešimčių tūkstančių litų“, – atkreipė dėmesį bendrovės „Fima“ atstovas J. Jablonskis.

Specialisto teigimu, neretai kyla keblumų su projektais, finansuojamais iš Europos Sąjungos (ES) fondų. „Dažnai tokiais atvejais pirmiausia patvirtinama fiksuota paramos konkrečiam pro-jektui suma, o projektavimo ir techninių reikala-vimų ruošimo darbai atliekami po to. Jie papras-tai vykdomi neatsižvelgiant į jau paskirtas lėšas, rinkos kainą, ir dažnai norai stipriai prasilenkia su realybe. Kitaip tariant, kai paskelbiamas kon-kursas, pateiktų siūlymų vertė būna smarkiai nutolusi nuo realaus biudžeto. Tada konkursas nutraukiamas, bandoma supaprastinti projek-tą, o tai dažniausiai daroma inžinerinių spren-dimų sąskaita, nes taip, matyt, paprasčiau ir projektuotojui, ir užsakovui“, – situaciją aiškino J. Jablonskis.

Sumaištis dokumentų gausoje Dar iki skaičiuojant sąmatą parengiama daugy-bė dokumentų: techninės specifikacijos, aiški-namieji raštai, brėžiniai, medžiagų žiniaraščiai. Juose taip pat pasitaiko netikslumų, darančių didelę įtaką kainai. Pavyzdžiui, vienuose do-kumentuose nurodoma, kad pastate reikalingi

Ekspertų teigimu, nema-žai iššūkių, susijusių su viešojo sektoriaus sta-tybos ir rangos darbais, būna užprogramuojami dar tuomet, kai užsako-vas tik rengia dokumen-tus viešajam konkursui, ypač planuoja darbų są-matą.

analoginiai telefonai, kituose jau minimi IP telefonai. Jų kainos gerokai skiriasi, tad, pasak rangovų, siekiant išvengti sumaišties, rengiant dokumentus konkursui būtinas ypatingas kruopštumas ir tikslumas.

Taupoma ir kituose statybų etapuose Specialistai pastebi, kad Lietuvoje taupoma ne tik vykdant pirkimus, bet ir vėlesniuose statybų projektų etapuose. „Pavyzdžiui, apie 2–3 proc. projekto kainos turėtų sudaryti statybos darbų priežiūra. Techninės priežiūros specialistai pro-

Užsakovas, turėdamas itin detalų, aiškų techni-nį projektą ir būdamas tvirtai pasiryžęs nenu-krypti nuo jo tolesniuo-se etapuose, gali reika-lauti optimalios kainos už geriausią kokybę ir garantijų.

niai statybų dokumentai, tad jų kokybė ir išsa-mumas lemia galutinį rezultatą. Deja, pastebi specialistai, užsakovas dažnai neturi reikiamos kompetencijos, kad parengtų išsamią ir aiškią techninę užduotį, nuo kurios priklauso tolesnė projekto eiga.

„Neretai užsakovai vertina tik tai, kas jiems geriausiai suprantama, kas yra matoma pli-ka akimi, pavyzdžiui, architektūrinį pastato sprendimą. Neturint pakankamai inžinerinių ir statybos žinių, kokybiškai ir aiškiai sufor-muluoti sudėtingų inžinerinių sprendimų ir technologijų, kurios pastate atliktų tam tikrą funkciją, pavyzdžiui, užtikrintų efektyvias pas-tato energijos sąnaudas, reikalavimus – faktiš-kai neįmanoma. Dažnai užsakovams Lietuvoje vis dar atrodo, kad svarbiausia pastatyti gražią dėžutę – originalų ir akį traukiantį statinį, o kas dar jame turėtų būti, sprendžiama vėliau. Toks požiūris ydingas“, – įsitikinęs intelektinius in-žinerinius sprendimus diegiančios bendrovės „Fima“ Rangos sprendimų departamento di-rektorius Jonas Jablonskis.

Pamirštas vidaus pastato sistemas vėliau įdiegti sudėtinga Bibliotekos, ligoninės, laboratorijos, gamyklos, viešbučiai, biurai – skirtinga pastatų paskirtis reikalauja skirtingų sprendimų. Todėl dar iki techninės specifikacijos rengimo užsakovas turi labai išsamiai ir konkrečiai planuoti ir numatyti pastato funkcijas.

„Jeigu, tarkime, mokslo paskirties ar biurų pastate ketinama įrengti duomenų centrą, bū-tina iš anksto numatyti, kuriame aukšte ir kokio

„Shutterstock“ nuotr.

U 2014 Nr. 446

jekto vietoje turėtų būti nuolat ir patikrą atlikti kasdien. O projekto vykdymo patikra statybų vietoje turėtų būti atliekama mažiausiai kartą per savaitę ir – tai labai svarbu – priduodant inžinerinius darbus, nematomus plika akimi. Patikrų metu vertinama atitiktis projektui, sąma-tai, ar užtikrinama reikiama kokybė, ar laikomasi numatytų projekto terminų ir pan.

Prižiūrėti situaciją ir apie ją nuolat informuo-ti užsakovą yra būtina. Prireikus investuotojui turėtų būti teikiamos konsultacijos, patarimai priimant svarbius sprendimus. Bet mažiausios kainos konkursuose teko matyti atvejų, kai, pavyzdžiui, 5 mln. litų vertės projekte statybos priežiūrai rangovas numato vos 5 tūkst. litų. Vadinasi, kažkas į statybos vietą atvyks vos kelis-kart per metus – susirinks formaliai reikalingus parašus, o priežiūra realiai nevyks“, – įspėjo V. Babaliauskas.

Ilgainiui brangsta eksploatacija ir kyla grėsmė reputacijai Ekspertai ragina skirti racionalumą ir norą tau-pyti bet kokia kaina. „Pasitaiko projektų, kai taupoma absoliučiai visur – pradedant pastato konstrukcijomis ir statybinėmis medžiagomis, baigiant vėdinimo, saugos ir kitomis sistemomis. Vis dėlto svarbu apsvarstyti šiandien priimtų sprendimų įtaką ilguoju laikotarpiu. Nors čia ir dabar užsakovas sutaupo, ilgalaikėje perspekty-voje vien iš ekonominių paskatų priimti sprendi-mai nepasiteisina“, – sakė „Fimos“ specialistas J. Jablonskis.

Jam antrino ir bendrovės „Sweco Lietuva“ viceprezidentas V. Babaliauskas. Jis pažymėjo, kad pastačius kuo pigiau, skubama kuo brangiau išnuomoti. Vis dėlto papildomos sąnaudos anks-čiau ar vėliau palengvina ir pastato savininko kišenę. Juk neretai pamirštama įvertinti, kad iš lūpų į lūpas plintanti bloga reklama gali pakenkti ir pastato savininko reputacijai. Galiausiai neko-kybišką, nefunkcionalų, mažo energinio naudin-gumo pastatą ateityje bus sunkiau parduoti ir gauti už jį norimas pajamas.

Požiūrį keičia ES direktyvos Statybų verslo kokybės kartelę reikšmingai ke-lia Lietuvos narystė ES. Pavyzdžiui, jau dabar Europos Komisija akcentuoja pastatų saugos, energinio naudingumo didinimą. Šiuo metu apie 40 proc. energijos ES sunaudoja pastatai, o nuo 2020 metų pabaigos visi nauji statiniai tu-rės beveik nenaudoti energijos. Vietos valdžios institucijos šiuos kriterijus privalės atitikti dar anksčiau – 2018 metais, o tarpinių rezultatų ver-tinimas numatytas jau kitąmet. Tai nustato 2010 metų gegužės 19 dienos Europos Parlamento ir

Tarybos direktyva dėl energinio pastatų naudin-gumo.

„Akivaizdu, kad siekiant įvykdyti šiuos reikala-vimus itin svarbus vaidmuo tenka inžineriniams pastatų sprendimams. Tad statybų projektų už-sakovai jau dabar privalo itin atsakingai planuoti, kokia turi būti pastato automatinio valdymo sis-tema, elektros tiekimo, šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo bei kitos intelektinės inžinerinės sistemos. Ir ne vien iš geros valios ar šiuolaikinio požiūrio, bet tam, kad atitiktų naujuosius europi-nius reikalavimus“, – komentavo J. Jablonskis.

Bendrovės „Fima“ ekspertas atkreipė dėmesį, kad Lietuva, kaip ir kitos ES narės, artimiausioje ateityje privalės turėti pastatų šildymo ir oro kon-dicionavimo sistemų reguliarios kontrolės sistemą. „Tai žinantis užsakovas jau dabar turėtų suprasti, kad šiandien pastate neįdiegus reikiamo mechaniz-mo, po metų ar dvejų jį vis tiek reikės įrengti. Tik tuomet tai kainuos kur kas brangiau, be to, daugiau grėsmių kils ir įrenginių kokybei. Panašiai turėtų būti ir su priešgaisrinėmis sistemomis, įvairiomis kitomis žmonių saugumą užtikrinančiomis techno-logijomis“, – vardijo J. Jablonskis.

Jonas JABLONSKISBendrovės „Fima“ Rangos sprendimų departamento direktorius

Neturint pakankamai inžinerinių ir statybos žinių, kokybiškai ir aiškiai suformuluoti su-dėtingų inžinerinių sprendimų ir technologi-jų, kurios pastate atliktų tam tikrą funkci-ją, pavyzdžiui, užtikrintų efektyvias pastato energijos sąnaudas, reikalavimus – faktiškai neįmanoma. Dažnai užsakovams Lietuvoje vis dar atrodo, kad svarbiausia pastatyti gra-žią dėžutę – originalų ir akį traukiantį statinį, o kas dar jame turėtų būti, sprendžiama vė-liau. Toks požiūris ydingas.

47

SA 20

14 N

r. 4 /

reklam

a

Izoliacinių sprendimų kompanija „Paroc“ pristatė kompleksinę sistemą pastatų atitva-roms sandarinti. „PAROC® Conci™“ sistemą sudaro medžiagos ir sprendiniai pagrindi-nėms pastato dalims: sienoms, stogui bei sandarumo sluoksnį kertantiems elemen-tams – sandarinti.

Šiuo metu galiojantis reglamentas STR2.05.01:2013 „Pasta-tų energinio naudingumo sertifikavimas“ numato atitvarų (sienų, stogų, grindų, langų ir kt.) šilumos perdavimo koe-ficiento ir normines oro apykaitos vertes. Pavyzdžiui, A kla-sės pastato sienų šilumos perdavimo koeficientas turi būti ne didesnis kaip 0,12 kW/m2K. Tad kalbame apie šilumi-nę sienos varžą, kuri lygi 8,3–8,5 m2K/W. A klasės pastato oro apykaitos vertė yra 0,6 1/h. Vadinasi, tokiame pastate patalpos oras per valandą gali pasikeisti ne daugiau kaip 0,6 karto. Seniau statytuose pastatuose, kai sandarumui nebuvo skiriama pakankamai dėmesio, oro pasikeitimo vertės yra net 3–6 kartus didesnės.

„Šiltinant pastatus svarbus ne tik šilumos izoliacijos sluoksnio storis ar šiltinimo spendimas, bet ir statinio sandarumas. Todėl mūsų bendrovė ir sukūrė sistemą

Pastatų atitvarų sandarinimo sistema „PAROC® Conci™“

„PAROC® Conci™“, kurią sudaro gaminiai, leidžiantys užtikrinti pastato atitvarų sandarumą“, – sakė „Paroc“ komunikacijos ir rinkodaros vadovė Europai ir Baltijos šalims dr. Audronė Endriukaitytė.

Įrengus sandarius apsaugos nuo vėjo, oro ir vandens garų izoliacijos sluoksnius išorinėse pastato konstruk-cijose, šaltas oras iš lauko negali patekti į pastatą, o šiltas – išeiti laukan. Be to, tokioje sandarioje konstruk-cijoje šilumos izoliacijos sluoksnis itin efektyvus, nes nėra veikiamas nepageidaujamos drėgmės.

„PAROC® Conci™“ leidžia sukurti vientisą sandaraus pastato apvalkalą, kuris didina jo energinį efektyvumą. Tokiu būdu suteikiama daugiau komforto, nes sanda-riame pastate nebus šalto oro pritekėjimo, skersvėjų ir šaltų paviršių. Taip pat pastatas bus ilgaamžiškesnis, nes sandaraus pastato konstrukcijos yra apsaugotos nuo žalingo drėgmės ir kondensato poveikio. Visos „PAROC® Conci™“ sistemos medžiagos yra itin kokybiš-kos ir sukurtos kaip vientisas, kompleksinis, patikimas ir efektyvus sprendimas.

Daugiau informacijos: http://paroc.lt/gaminiai-ir-sprendimai/Sprendimai/Oro-sandarumas.

U 2014 Nr. 446

jekto vietoje turėtų būti nuolat ir patikrą atlikti kasdien. O projekto vykdymo patikra statybų vietoje turėtų būti atliekama mažiausiai kartą per savaitę ir – tai labai svarbu – priduodant inžinerinius darbus, nematomus plika akimi. Patikrų metu vertinama atitiktis projektui, sąma-tai, ar užtikrinama reikiama kokybė, ar laikomasi numatytų projekto terminų ir pan.

Prižiūrėti situaciją ir apie ją nuolat informuo-ti užsakovą yra būtina. Prireikus investuotojui turėtų būti teikiamos konsultacijos, patarimai priimant svarbius sprendimus. Bet mažiausios kainos konkursuose teko matyti atvejų, kai, pavyzdžiui, 5 mln. litų vertės projekte statybos priežiūrai rangovas numato vos 5 tūkst. litų. Vadinasi, kažkas į statybos vietą atvyks vos kelis-kart per metus – susirinks formaliai reikalingus parašus, o priežiūra realiai nevyks“, – įspėjo V. Babaliauskas.

Ilgainiui brangsta eksploatacija ir kyla grėsmė reputacijai Ekspertai ragina skirti racionalumą ir norą tau-pyti bet kokia kaina. „Pasitaiko projektų, kai taupoma absoliučiai visur – pradedant pastato konstrukcijomis ir statybinėmis medžiagomis, baigiant vėdinimo, saugos ir kitomis sistemomis. Vis dėlto svarbu apsvarstyti šiandien priimtų sprendimų įtaką ilguoju laikotarpiu. Nors čia ir dabar užsakovas sutaupo, ilgalaikėje perspekty-voje vien iš ekonominių paskatų priimti sprendi-mai nepasiteisina“, – sakė „Fimos“ specialistas J. Jablonskis.

Jam antrino ir bendrovės „Sweco Lietuva“ viceprezidentas V. Babaliauskas. Jis pažymėjo, kad pastačius kuo pigiau, skubama kuo brangiau išnuomoti. Vis dėlto papildomos sąnaudos anks-čiau ar vėliau palengvina ir pastato savininko kišenę. Juk neretai pamirštama įvertinti, kad iš lūpų į lūpas plintanti bloga reklama gali pakenkti ir pastato savininko reputacijai. Galiausiai neko-kybišką, nefunkcionalų, mažo energinio naudin-gumo pastatą ateityje bus sunkiau parduoti ir gauti už jį norimas pajamas.

Požiūrį keičia ES direktyvos Statybų verslo kokybės kartelę reikšmingai ke-lia Lietuvos narystė ES. Pavyzdžiui, jau dabar Europos Komisija akcentuoja pastatų saugos, energinio naudingumo didinimą. Šiuo metu apie 40 proc. energijos ES sunaudoja pastatai, o nuo 2020 metų pabaigos visi nauji statiniai tu-rės beveik nenaudoti energijos. Vietos valdžios institucijos šiuos kriterijus privalės atitikti dar anksčiau – 2018 metais, o tarpinių rezultatų ver-tinimas numatytas jau kitąmet. Tai nustato 2010 metų gegužės 19 dienos Europos Parlamento ir

Tarybos direktyva dėl energinio pastatų naudin-gumo.

„Akivaizdu, kad siekiant įvykdyti šiuos reikala-vimus itin svarbus vaidmuo tenka inžineriniams pastatų sprendimams. Tad statybų projektų už-sakovai jau dabar privalo itin atsakingai planuoti, kokia turi būti pastato automatinio valdymo sis-tema, elektros tiekimo, šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo bei kitos intelektinės inžinerinės sistemos. Ir ne vien iš geros valios ar šiuolaikinio požiūrio, bet tam, kad atitiktų naujuosius europi-nius reikalavimus“, – komentavo J. Jablonskis.

Bendrovės „Fima“ ekspertas atkreipė dėmesį, kad Lietuva, kaip ir kitos ES narės, artimiausioje ateityje privalės turėti pastatų šildymo ir oro kon-dicionavimo sistemų reguliarios kontrolės sistemą. „Tai žinantis užsakovas jau dabar turėtų suprasti, kad šiandien pastate neįdiegus reikiamo mechaniz-mo, po metų ar dvejų jį vis tiek reikės įrengti. Tik tuomet tai kainuos kur kas brangiau, be to, daugiau grėsmių kils ir įrenginių kokybei. Panašiai turėtų būti ir su priešgaisrinėmis sistemomis, įvairiomis kitomis žmonių saugumą užtikrinančiomis techno-logijomis“, – vardijo J. Jablonskis.

Jonas JABLONSKISBendrovės „Fima“ Rangos sprendimų departamento direktorius

Neturint pakankamai inžinerinių ir statybos žinių, kokybiškai ir aiškiai suformuluoti su-dėtingų inžinerinių sprendimų ir technologi-jų, kurios pastate atliktų tam tikrą funkci-ją, pavyzdžiui, užtikrintų efektyvias pastato energijos sąnaudas, reikalavimus – faktiškai neįmanoma. Dažnai užsakovams Lietuvoje vis dar atrodo, kad svarbiausia pastatyti gra-žią dėžutę – originalų ir akį traukiantį statinį, o kas dar jame turėtų būti, sprendžiama vė-liau. Toks požiūris ydingas.

47

SA 20

14 N

r. 4 /

reklam

a

Izoliacinių sprendimų kompanija „Paroc“ pristatė kompleksinę sistemą pastatų atitva-roms sandarinti. „PAROC® Conci™“ sistemą sudaro medžiagos ir sprendiniai pagrindi-nėms pastato dalims: sienoms, stogui bei sandarumo sluoksnį kertantiems elemen-tams – sandarinti.

Šiuo metu galiojantis reglamentas STR2.05.01:2013 „Pasta-tų energinio naudingumo sertifikavimas“ numato atitvarų (sienų, stogų, grindų, langų ir kt.) šilumos perdavimo koe-ficiento ir normines oro apykaitos vertes. Pavyzdžiui, A kla-sės pastato sienų šilumos perdavimo koeficientas turi būti ne didesnis kaip 0,12 kW/m2K. Tad kalbame apie šilumi-nę sienos varžą, kuri lygi 8,3–8,5 m2K/W. A klasės pastato oro apykaitos vertė yra 0,6 1/h. Vadinasi, tokiame pastate patalpos oras per valandą gali pasikeisti ne daugiau kaip 0,6 karto. Seniau statytuose pastatuose, kai sandarumui nebuvo skiriama pakankamai dėmesio, oro pasikeitimo vertės yra net 3–6 kartus didesnės.

„Šiltinant pastatus svarbus ne tik šilumos izoliacijos sluoksnio storis ar šiltinimo spendimas, bet ir statinio sandarumas. Todėl mūsų bendrovė ir sukūrė sistemą

Pastatų atitvarų sandarinimo sistema „PAROC® Conci™“

„PAROC® Conci™“, kurią sudaro gaminiai, leidžiantys užtikrinti pastato atitvarų sandarumą“, – sakė „Paroc“ komunikacijos ir rinkodaros vadovė Europai ir Baltijos šalims dr. Audronė Endriukaitytė.

Įrengus sandarius apsaugos nuo vėjo, oro ir vandens garų izoliacijos sluoksnius išorinėse pastato konstruk-cijose, šaltas oras iš lauko negali patekti į pastatą, o šiltas – išeiti laukan. Be to, tokioje sandarioje konstruk-cijoje šilumos izoliacijos sluoksnis itin efektyvus, nes nėra veikiamas nepageidaujamos drėgmės.

„PAROC® Conci™“ leidžia sukurti vientisą sandaraus pastato apvalkalą, kuris didina jo energinį efektyvumą. Tokiu būdu suteikiama daugiau komforto, nes sanda-riame pastate nebus šalto oro pritekėjimo, skersvėjų ir šaltų paviršių. Taip pat pastatas bus ilgaamžiškesnis, nes sandaraus pastato konstrukcijos yra apsaugotos nuo žalingo drėgmės ir kondensato poveikio. Visos „PAROC® Conci™“ sistemos medžiagos yra itin kokybiš-kos ir sukurtos kaip vientisas, kompleksinis, patikimas ir efektyvus sprendimas.

Daugiau informacijos: http://paroc.lt/gaminiai-ir-sprendimai/Sprendimai/Oro-sandarumas.

2014 Nr. 448

Rusnė MARČĖNAITĖ

Lietuvoje statybų ant vandens tema prisimenama tik tada, kai atsakingos institucijos randa kokią nelegalią, vieną koją į ežerą įmerkusią ar bent jau per arti vandens išdygusią pirtelę. Tada žiniasklaida paviešina vykdomos baudžiamo-sios „akcijos“ detales, arba triukšmas ir kalbos apie prasi-kaltusius savininkus netikėtai nutyla. Ir čia jau kiekvienam spręsti – džiaugtis ar piktintis dėl to, kad kažkur Lietuvoje žmonės turi išskirtines sąlygas mėgautis vandens magija. Laimingųjų tikrai nedaug – gyvenamoji statyba ant vandens mūsų šalyje neleidžiama.

Ar tikrai lietuviai nemėgsta vandens?Turėdami daugybę ežerų ir upių, lietuviai laiko-si delikataus atstumo nuo vandens. Bendrovės „Sweco Lietuva“ vyriausiasis architektas-urbanistas Mindaugas Pakalnis mėgsta cituoti architektą ir mu-ziką Algirdą Kaušpėdą: „Lietuva nuo seno nemėgo vandens. Pažiūrėkime mūsų tautosaką: vanduo čia visada pirmiausia – pavojus. Prisiminkime Eglę žalčių karalienę ar paskenduolę Veroniką... Užtat ir nestatome nieko prie vandens. O juk būta polinių gyvenviečių net ant vandens, kuriose daugiau kaip prieš 2000 metų gyveno mūsų protėviai – tai liudija Luokesų ežero radiniai. Jei tuo metu būtų veikęs regioninis aplinkos apsaugos departamentas, tikrai nebūtų suderinęs tokio projekto.“

Iš svečių šalių lietuviai parsiveža nuotraukų su mūsų kraštų gyventojams egzotiškai atrodančiais virš vandens iškilusių gyvenamųjų namų ar būstais pa-verstų laivų vaizdais. Šis sprendimas ieškantiesiems vandens artumo romantikos įmanomas ir Lietuvoje,

STATYBA ANT VANDENS: TIKROS IR MENAMOS KLIŪTYS PASAULIUI IEŠKANT GALIMYBIŲ STATYTI

NE TIK ANT VANDENS, BET IR PO VANDENIU,

LIETUVA TEBEIEŠKO KELIŲ PRIE PAKRANČIŲ

2014 Nr. 448

Rusnė MARČĖNAITĖ

Lietuvoje statybų ant vandens tema prisimenama tik tada, kai atsakingos institucijos randa kokią nelegalią, vieną koją į ežerą įmerkusią ar bent jau per arti vandens išdygusią pirtelę. Tada žiniasklaida paviešina vykdomos baudžiamo-sios „akcijos“ detales, arba triukšmas ir kalbos apie prasi-kaltusius savininkus netikėtai nutyla. Ir čia jau kiekvienam spręsti – džiaugtis ar piktintis dėl to, kad kažkur Lietuvoje žmonės turi išskirtines sąlygas mėgautis vandens magija. Laimingųjų tikrai nedaug – gyvenamoji statyba ant vandens mūsų šalyje neleidžiama.

Ar tikrai lietuviai nemėgsta vandens?Turėdami daugybę ežerų ir upių, lietuviai laiko-si delikataus atstumo nuo vandens. Bendrovės „Sweco Lietuva“ vyriausiasis architektas-urbanistas Mindaugas Pakalnis mėgsta cituoti architektą ir mu-ziką Algirdą Kaušpėdą: „Lietuva nuo seno nemėgo vandens. Pažiūrėkime mūsų tautosaką: vanduo čia visada pirmiausia – pavojus. Prisiminkime Eglę žalčių karalienę ar paskenduolę Veroniką... Užtat ir nestatome nieko prie vandens. O juk būta polinių gyvenviečių net ant vandens, kuriose daugiau kaip prieš 2000 metų gyveno mūsų protėviai – tai liudija Luokesų ežero radiniai. Jei tuo metu būtų veikęs regioninis aplinkos apsaugos departamentas, tikrai nebūtų suderinęs tokio projekto.“

Iš svečių šalių lietuviai parsiveža nuotraukų su mūsų kraštų gyventojams egzotiškai atrodančiais virš vandens iškilusių gyvenamųjų namų ar būstais pa-verstų laivų vaizdais. Šis sprendimas ieškantiesiems vandens artumo romantikos įmanomas ir Lietuvoje,

STATYBA ANT VANDENS: TIKROS IR MENAMOS KLIŪTYS PASAULIUI IEŠKANT GALIMYBIŲ STATYTI

NE TIK ANT VANDENS, BET IR PO VANDENIU,

LIETUVA TEBEIEŠKO KELIŲ PRIE PAKRANČIŲ

49

Dr. doc. Edgaras NENIŠKISStudijos „Arches“ architektas,VGTU Architektūros fakulteto Urbanistikos katedra

Statyba ant vandens neturėtų būti savitikslis reiškinys. Kiekvienas sprendinys turi turėti prasmę ir paaiškinimą – kodėl tai daroma. Ir priklauso tai nuo si-tuacijos. Turime sprendinių pasirinkimą: statyba ant vandens, prie vandens, pakrančių tvarkyba. Yra situacijų, kur statyba ant vandens būtina – pavyzdžiui, Klaipėdos giliavandenio uosto atvejis. Ar pažintiniai takai pelkėse – tarkime, Varnikų pelkėse. O galbūt statyti reikės sklype, kur yra koks stelmužės ąžuolas, ar žinai, kad numinsi koją barsukui, todėl telieka vandens akvatorija.Yra atvejų, kur diskusijų dėl statybos ant vandens nekyla, nes visiems patinka idėja – taip, kaip kuriant bene iš Jungtinių Arabų Emyratų nusižiūrėtos dirbti-nės salos jūroje planus. Ir tada tokios statybos niekas nelaiko vizualine tarša. Taigi arba tai yra vienintelis būdas išspręsti problemą, arba tas pro-jektas sukuria išskirtinę pridėtinę vertę. Svarbiausia – nereikia suabsoliutinti: negalima statyti, ir viskas. Turi būti numatytos išimtys, ypač pabrėžiant vi-suomenei svarbių objektų kūrybą. Lietuvai įtaką daro tikrai ne tik lietus, bet ir telkinių vanduo. Visi didžiausi šalies miestai gynybos ar prekybos plėtros tikslais buvo įkurti prie upių. Ir miestams bei jų urbanistinei struktūrai tai tikrai yra vertybė, kurią reikia puoselėti ir protingai išnaudoti. Ir, kaip matome, statyba prie vandens ar net ant jo vyko pas mus nuo seno. Nežinau, ar vertybė yra turėti tik natūralią upę miesto centre – su erkėmis ir kitais priedais. Jei norime ne kultūrinės, o laukinės erdvės, ma-tyt, galima tiesiog išvažiuoti iš miesto ir rasti dešimtis kilometrų natūralios gamtos. O urbanizuotos krantinės yra tam tikras pridėtinę vertę kuriantis fenomenas, papildomas traukos objektas. Jos siūlo tai, ko negali rasti „Akro-polyje“ ar savo kieme. Projektai su atvirais viešais baseinais (Kopenhaga), apžvalgos aikštelėmis (Oslas) ar net operos scenomis (Bregencas) miestų cen-truose esančiuose vandens telkiniuose Vakarų Europoje – tikrai ne naujiena. O jei nori tiesiog šiaip gyventi ant vandens, niekas nedraudžia skly-po viduryje išsikasti tvenkinį ir jame pasistačius namą patirti visus gyvenimo ant vandens malonumus.

G. Bartuškos nuotr.

Vakaras prie Dunojaus Budapešte.

2014 Nr. 450

nes išpildo pagrindinę įstatymų nuostatą – visa, kas yra vandenyje, turi plaukti ar plūduriuoti (ži-noma, jei tai ne tiltas ar prieplauka). Tad išspren-dus būtinų komunikacijų, nuotekų tvarkymo klau-simus ir tuo atveju, jei plūduriuojanti priemonė neviršija įstatymuose numatytų dydžio apribojimų (aukščio, pločio, kvadratūros), galima kurtis ant vandens. Kai kuriais atvejais tam nereikia net savi-valdos administracijos leidimų.

Geriau niekieno nei kieno norsViešasis interesas – siekis vandens telkinius išsau-goti maksimaliai prieinamus visiems, specifinės hidrologinės sąlygos, diskutuotinas tokios rūšies statinių poreikis, tradicijos nebuvimas – tokias ir panašias priežastis, kalbėdami apie gyvenamosios statybos ant vandens draudimo priežastis, vardija įvairių sričių specialistai.

„Suprasčiau, jei Lietuvoje žemės trūktų“, – pir-miausia juokais replikavo ir Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius Vidmantas Bezaras. Užsienyje regėjęs įvai-riausių gyvenimo ant vandens sprendimų, pripažįsta, kad pirmieji lietuviški bandymai imituoti gyvenimą ant vandens suformavo skeptišką jo požiūrį: „Mačiau Lietuvoje pirmuosius statybos ant vandens daigus – tai, kas vadinama plaukiojančiomis pirtimis. Manęs nesužavėjo, pavyzdžiui, po Antalieptės marias tam-poma pirtis. Kaip turbūt ir tos patvankos pakrantėse esančių sodybų gyventojų – kai prie kokios sodybos priartėja plaukiojantis balius su muzika ir kitais atri-butais...“

Tiesa, V. Bezaras neabejoja, kad stacionarūs tam tikros, tarkime, rekreacinės paskirties statiniai ant vandens suteiktų kraštui patrauklaus kolorito. Tačiau Aplinkos ministerijos specialistas siūlo rimtai vertinti

tai, kad statinys vandenyje gali pažeisti kitų vandens mėgėjų interesus. „Jei prasidėtų masiškesnė statyba ant vandens, daugelis pasišiauštų. Mažai kur ir įma-noma tai daryti – galbūt Kuršių mariose ar Nemuno deltoje. Juk net tik prisišvartavus su plaukiojančia priemone kažkur, ji ne tik užima plotą, kažkam tai – vizualinė tarša. Beje, apsidairykite Latvijoje ar kitose aplinkinėse šalyse – nelabai ir matyti statybos ant vandens. Lietuvoje turime tik vieną kitą statinį ant po-lių, išlikusį nuo sovietinių laikų“, – atkreipė dėmesį departamento vadovas.

Kita problema, gąsdina specialistai, yra tai, kad mūsų šalies projektuotojai neturi pakankamai žinių projektuoti ant vandens, tad jų klientai rizikuoja, jog namas bus pažeistas ledonešio ar kitų vandens telki-nių virsmų. Bet architektai atremia, kad valstybių, kur statyba ant vandens įprasta ir galima rasti reikiamų žinių, apstu. Viena tokių – Olandija, kur žemiau jūros lygio yra kone trečdalis teritorijos, o statiniai ant van-dens yra tokie pat įprasti, kaip ir ant žemės.

Galimybės plaukia pro šalįUrbanistas M. Pakalnis pritaria V. Bezaro nuomo-nei, kad priimant sprendimus negalima ignoruoti ir viešojo intereso. „Žinoma, nebūtų labai gerai, jei kur nors Žaliuosiuose ežeruose penki ponai pasi-statytų namus ant vandens“, – sakė architektas. Vis dėlto jis apgailestauja dėl to, kad Lietuvoje vandens telkiniai daugeliui atrodo ne galimybė, o kliūtis, kad užsispyrę gyvename nusigręžę nuo vandens, užuot tiesiog pasimokę iš pasaulinės praktikos ir pasirūpinę įvairiomis apsaugomis. „Suprantu, kad gamtininkai su statybomis ant vandens bijo išleisti džiną iš butelio, – sakė M. Pakalnis. – Bet tai yra reglamentavimo reikalas. Įsivaizduoju, kad ir Olan-dijoje negalima statyti bet kur ant vandens.“

Be to, Lietuvos hidrologinės sąlygos nėra palan-kios tokiems projektams: statyti srauniose, migruo-jantį dugną turinčiose upėse yra tikras iššūkis, o kartais – tiesiog brangiai kainuojanti kvailystė, nepa-rankūs statybai ant vandens ir stiprūs ledonešiai.

M. Pakalnio kolega, įmonės „Sweco hidropojek-tas“ Susisiekimo komunikacijų ir hidrotechninių stati-nių projektavimo grupės vadovas Audrius Bunevičius paaiškino detaliau: „Mūsų situacija kiek kitokia nei Olandijoje – ledai Lietuvoje turi labai didelę griauna-mąją galią. Pastatyti čia pastatą ir palikti jį ledų ap-supty tolygu palikti statinį sutraiškyti. Žinoma, tokios problemos sprendžiamos įrengiant povandeninius ledlaužius, jie naudojami ir statant tiltus, kurie ir šiaip stovi ant labai gilių ir galingų polių. Bet visos tos prie-monės tikrai labai pabrangina statybą ant vandens.“

Kitas dalykas, kurį reikėtų įvertinti planuojant statybą ant vandens prie didžiausių Lietuvos upių, Nemuno ir Neries, yra itin didelis jų vandens lygio svyravimas. Pasak krantines ir molus projektuojančio specialisto, yra tikimybė, kad svyravimas gali siekti 6–7 ir net daugiau metrų. „Net jei sakytume, kad tėra 1 procentas tikimybės, jog Nemune vanduo iki to maksimalaus lygio gali pakilti kartą per 100 metų, tas vienas kartas gali būti lemtingas. Kai kalbama apie gyvenamuosius namus, reikia galvoti apie tai, kaip apsaugoti žmones nuo nelaimingų atsitikimų“, – komentavo A. Bunevičius.

Apie galimus vandens lygio pokyčius būtina galvoti ir planuojant statybas šalia vandens. Nors įstatymuo-se numatytas statyboms privalomas atstumas nuo kranto dabar siekia 50 metrų (plius upės apsaugos juostos plotis), specialistai gali nurodyti ne vieną atve-jį, kai statiniai iškilo lengvabūdiškai ignoruojant van-dens keliamą pavojų ir nesisaugant jokiomis priemo-nėmis – net paaukštintais pamatais. Visi „Statybos ir

51

architektūros“ pašnekovai minėjo naujausias, 2010 ir 2011 metų pavasarį, gamtos primintas pamokas, kai didelės žalos daliai Kauno rajono gyvenviečių ap-semdamas gyvenamuosius pastatus pridarė gerokai pakilęs Neries lygis.

Sutvarkyti nepavyksta net pakrančiųPripažindami gyvenamosios statybos ant vandens patrauklumą, M. Pakalnis ir A. Bunevičius siūlo ben-drystės su vandeniu paieškas pradėti nuo paprastes-nių projektų: išnaudoti visuomenės reikmėms daug kur apgailėtinai apleistas upių ir ežerų krantines. Tik nedaugelis miestų gali pasigirti sugebėję sutvarkyti savo teritorijoje esančių vandens telkinių aplinką taip, kad gyventojai norėtų leisti čia laiką.

A. Bunevičius neslepia nuoskaudos – prieš penkerius ar šešerius metus sužlugo beveik baigtas laivybos projektas, kurį, laimėjusi Vilniaus miesto savivaldybės konkursą, bendrovė „Sweco hidro-projektas“ rengė pagyvinti Neries pakrantes pasi-ryžusiai sostinei. Buvo parengta galimybių studija, techninis projektas sutvarkyti ir pritaikyti laivybai 16 kilometrų ruožą. Atliktas poveikio aplinkai vertini-mas, numatytos projekto įgyvendinimo priemonės, tai yra farvaterio gilinimo darbai planuojant kiek didesnių laivų judėjimą, bene 8 prieplaukos. O tada Aplinkos apsaugos agentūra uždraudė vykdy-ti projektą. „Prie Vingio parko buvo aptikta lašišų nerštavietė, todėl jokia intervencija toje vietoje nebuvo galima. Mums reikėjo viso labo iki 40 cen-timetrų pagilinti 20 ar 30 metrų pločio vagą. Tos

lašišos dabar ten gal ir nebeneršia, bet viskas buvo sustabdyta, – prisiminė A. Bunevičius. – Man atro-do, kad didžiausia Lietuvos bėda – nemokėjimas pasinaudoti tuo, ką turime jau šiandien. Yra idealių pakrančių ir Vilniuje, ir Kaune, kurios šiandien la-bai apleistos, apaugusios menkaverte augmenija. Ir dėl kokio vieno gyvūno ar augalo, įtraukto į sau-gomų sąrašą, kartais aukojame galimybes sukurti stiprius traukos taškus.“

Po kurio laiko laiveliu pralaukęs atgaivinti pla-nuotą Neries atkarpą įmonės „Sweco hidroprojek-tas“ specialistas turėjo progą dar kartą konstatuoti: pačiame miesto centre saugomi ištisiniai šiukšlynai, išskyrus gal tik tuos ruožus, kurie dar sovietmečiu su-tvirtinti šiandien apibyrėjusiomis krantinėmis.

Tokia pati situacija, pasak A. Bunevičiaus, ir Kaune – net jei sukuriamas pavienis patrauklus objektas, tenka susitaikyti su tuo, kad niekam nerūpės padi-dinti jo pasiekiamumą papildomomis susisiekimo infrastruktūros priemonėmis. „Žinau, kad yra keletas šiandien kuriamų projektų, kuriais bandoma pra-siskinti kelią prie vandens, bet jie irgi neprasibrauna pro aplinkosauginius klausimus. Matant Europos di-džiųjų miestų praktiką – kaip jie išnaudoja krantines pėsčiųjų, dviračių takams, valtelei pririšti, baidarei išsikelti, kalbėdamas apie mūsų gamtos saugojimą dėčiau kabutes“, – sakė specialistas.

Miestas nori atsigręžti į upęVilniaus savivaldybės Miesto plėtros departa-mento direktoriaus pavaduotoja, Plėtros pla-

navimo skyriaus vedėja Rūta Matonienė siūlo pripažinti, kad pastaraisiais metais Neries upės aplinka stipriai aptvarkyta, pasikeitęs ir jos vaidmuo sostinės gyvenime.

Prieš kelerius metus įteisinus 7,5 kilometro ilgio pramoginei laivybai skirtą vidaus vandens kelią – jis pripažintas valstybinės reikšmės van-dens keliu, ruožas kasmet išvalomas, pažymimas navigaciniais ženklais ir mielai naudojamas ne tik baidarininkų. Taip – laivų galėtų būti ir daugiau, upės pakrantėse poilsiaujančių žmonių irgi galėtų būti daugiau, bet kad tai pasikeistų, savivaldy-bė dar turės nuveikti nemažai darbų, patvirtino R. Matonienė.

Artimiausiais metais tikimasi įgyvendinti ke-lis projektus – įrengti žiemos uostą, kur būtų ir degalų kolonėlė, ir elingai, taip pat rekonstruoti krantines, kurioms jau nebeužtenka kosmetinio dangos sutvarkymo. Šiems tikslams tikimasi gauti Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų para-mą. Pėstieji ir dviratininkai, kuriems pažadėta žiedinė 25 kilometrų trasa Neries pakrante, ko gero, kol kas pasitenkintų ir paprasčiausiu kran-tinių dangos palyginimu, bet savivaldybė laikosi nuostatos, kad tai būtų lėšų švaistymas, tad teks palūkėti, kol įsisuks 2014–2020 metų ES paramos mechanizmas.

Galbūt operatyviau tvarkysis privatus verslas. Jis, įvertinęs pirmuosius Neries pakrančių atsigavimo ženklus, jau mato prasmę investuoti į tam tikrus čia esančius objektus.

Greitas vamzdyno avarijos ir tikslios nuotėkio vietos nustatymas, kurį garantuoja patikima monitoringo sistema. Jos ypatumai:

• Sistema susideda iš vandentiekio tinkle išdėstytų stebėjimo punktų, kuriuose matuojamas vandens srautas ir slėgis.• Nesudėtinga programinė įranga leidžia surinkti ir analizuoti iš matavimo punktų į centrinį stebėjimo punktą perduotus duomenis.• Registratoriai siunčia pavojaus signalus, jei yra peržengiamos nustatytos maksimalios arba minimalios slėgio ar srauto ribos.• Srauto matuoklių ir duomenų registratorių apsaugos lygis – IP68, leidžiantis juos naudoti vandenyje.• Minimalios sistemos įrengimo ir eksploatavimo sąnaudos.• Baterijos užtikrina mažiausiai 5 metų nepertraukiamą darbą.

VANDENTIEKIO TINKLO MONITORINGAS

Įmonė „Raleksas“ siūlo įvairių prietaisų, skirtų trasoms nustatyti ir šulinių dangčių paieškai

(trasų ieškiklius, feromagnetinius ieškiklius, metalo detektorius), taip pat prietaisų, skirtų nustatyti

vandens nuotėkio faktą ir tikslią jo vietą vamzdyne (geofonus, skaitmeninius koreliatorius).

UAB „Raleksas“Šeškinės g. 59A, 07159 Vilnius, Lietuva

Tel. +370 5 240 5606Faks. +370 5 240 5605

El. paštas info@raleksas.lwww.raleksas.lt

2014 Nr. 450

nes išpildo pagrindinę įstatymų nuostatą – visa, kas yra vandenyje, turi plaukti ar plūduriuoti (ži-noma, jei tai ne tiltas ar prieplauka). Tad išspren-dus būtinų komunikacijų, nuotekų tvarkymo klau-simus ir tuo atveju, jei plūduriuojanti priemonė neviršija įstatymuose numatytų dydžio apribojimų (aukščio, pločio, kvadratūros), galima kurtis ant vandens. Kai kuriais atvejais tam nereikia net savi-valdos administracijos leidimų.

Geriau niekieno nei kieno norsViešasis interesas – siekis vandens telkinius išsau-goti maksimaliai prieinamus visiems, specifinės hidrologinės sąlygos, diskutuotinas tokios rūšies statinių poreikis, tradicijos nebuvimas – tokias ir panašias priežastis, kalbėdami apie gyvenamosios statybos ant vandens draudimo priežastis, vardija įvairių sričių specialistai.

„Suprasčiau, jei Lietuvoje žemės trūktų“, – pir-miausia juokais replikavo ir Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius Vidmantas Bezaras. Užsienyje regėjęs įvai-riausių gyvenimo ant vandens sprendimų, pripažįsta, kad pirmieji lietuviški bandymai imituoti gyvenimą ant vandens suformavo skeptišką jo požiūrį: „Mačiau Lietuvoje pirmuosius statybos ant vandens daigus – tai, kas vadinama plaukiojančiomis pirtimis. Manęs nesužavėjo, pavyzdžiui, po Antalieptės marias tam-poma pirtis. Kaip turbūt ir tos patvankos pakrantėse esančių sodybų gyventojų – kai prie kokios sodybos priartėja plaukiojantis balius su muzika ir kitais atri-butais...“

Tiesa, V. Bezaras neabejoja, kad stacionarūs tam tikros, tarkime, rekreacinės paskirties statiniai ant vandens suteiktų kraštui patrauklaus kolorito. Tačiau Aplinkos ministerijos specialistas siūlo rimtai vertinti

tai, kad statinys vandenyje gali pažeisti kitų vandens mėgėjų interesus. „Jei prasidėtų masiškesnė statyba ant vandens, daugelis pasišiauštų. Mažai kur ir įma-noma tai daryti – galbūt Kuršių mariose ar Nemuno deltoje. Juk net tik prisišvartavus su plaukiojančia priemone kažkur, ji ne tik užima plotą, kažkam tai – vizualinė tarša. Beje, apsidairykite Latvijoje ar kitose aplinkinėse šalyse – nelabai ir matyti statybos ant vandens. Lietuvoje turime tik vieną kitą statinį ant po-lių, išlikusį nuo sovietinių laikų“, – atkreipė dėmesį departamento vadovas.

Kita problema, gąsdina specialistai, yra tai, kad mūsų šalies projektuotojai neturi pakankamai žinių projektuoti ant vandens, tad jų klientai rizikuoja, jog namas bus pažeistas ledonešio ar kitų vandens telki-nių virsmų. Bet architektai atremia, kad valstybių, kur statyba ant vandens įprasta ir galima rasti reikiamų žinių, apstu. Viena tokių – Olandija, kur žemiau jūros lygio yra kone trečdalis teritorijos, o statiniai ant van-dens yra tokie pat įprasti, kaip ir ant žemės.

Galimybės plaukia pro šalįUrbanistas M. Pakalnis pritaria V. Bezaro nuomo-nei, kad priimant sprendimus negalima ignoruoti ir viešojo intereso. „Žinoma, nebūtų labai gerai, jei kur nors Žaliuosiuose ežeruose penki ponai pasi-statytų namus ant vandens“, – sakė architektas. Vis dėlto jis apgailestauja dėl to, kad Lietuvoje vandens telkiniai daugeliui atrodo ne galimybė, o kliūtis, kad užsispyrę gyvename nusigręžę nuo vandens, užuot tiesiog pasimokę iš pasaulinės praktikos ir pasirūpinę įvairiomis apsaugomis. „Suprantu, kad gamtininkai su statybomis ant vandens bijo išleisti džiną iš butelio, – sakė M. Pakalnis. – Bet tai yra reglamentavimo reikalas. Įsivaizduoju, kad ir Olan-dijoje negalima statyti bet kur ant vandens.“

Be to, Lietuvos hidrologinės sąlygos nėra palan-kios tokiems projektams: statyti srauniose, migruo-jantį dugną turinčiose upėse yra tikras iššūkis, o kartais – tiesiog brangiai kainuojanti kvailystė, nepa-rankūs statybai ant vandens ir stiprūs ledonešiai.

M. Pakalnio kolega, įmonės „Sweco hidropojek-tas“ Susisiekimo komunikacijų ir hidrotechninių stati-nių projektavimo grupės vadovas Audrius Bunevičius paaiškino detaliau: „Mūsų situacija kiek kitokia nei Olandijoje – ledai Lietuvoje turi labai didelę griauna-mąją galią. Pastatyti čia pastatą ir palikti jį ledų ap-supty tolygu palikti statinį sutraiškyti. Žinoma, tokios problemos sprendžiamos įrengiant povandeninius ledlaužius, jie naudojami ir statant tiltus, kurie ir šiaip stovi ant labai gilių ir galingų polių. Bet visos tos prie-monės tikrai labai pabrangina statybą ant vandens.“

Kitas dalykas, kurį reikėtų įvertinti planuojant statybą ant vandens prie didžiausių Lietuvos upių, Nemuno ir Neries, yra itin didelis jų vandens lygio svyravimas. Pasak krantines ir molus projektuojančio specialisto, yra tikimybė, kad svyravimas gali siekti 6–7 ir net daugiau metrų. „Net jei sakytume, kad tėra 1 procentas tikimybės, jog Nemune vanduo iki to maksimalaus lygio gali pakilti kartą per 100 metų, tas vienas kartas gali būti lemtingas. Kai kalbama apie gyvenamuosius namus, reikia galvoti apie tai, kaip apsaugoti žmones nuo nelaimingų atsitikimų“, – komentavo A. Bunevičius.

Apie galimus vandens lygio pokyčius būtina galvoti ir planuojant statybas šalia vandens. Nors įstatymuo-se numatytas statyboms privalomas atstumas nuo kranto dabar siekia 50 metrų (plius upės apsaugos juostos plotis), specialistai gali nurodyti ne vieną atve-jį, kai statiniai iškilo lengvabūdiškai ignoruojant van-dens keliamą pavojų ir nesisaugant jokiomis priemo-nėmis – net paaukštintais pamatais. Visi „Statybos ir

51

architektūros“ pašnekovai minėjo naujausias, 2010 ir 2011 metų pavasarį, gamtos primintas pamokas, kai didelės žalos daliai Kauno rajono gyvenviečių ap-semdamas gyvenamuosius pastatus pridarė gerokai pakilęs Neries lygis.

Sutvarkyti nepavyksta net pakrančiųPripažindami gyvenamosios statybos ant vandens patrauklumą, M. Pakalnis ir A. Bunevičius siūlo ben-drystės su vandeniu paieškas pradėti nuo paprastes-nių projektų: išnaudoti visuomenės reikmėms daug kur apgailėtinai apleistas upių ir ežerų krantines. Tik nedaugelis miestų gali pasigirti sugebėję sutvarkyti savo teritorijoje esančių vandens telkinių aplinką taip, kad gyventojai norėtų leisti čia laiką.

A. Bunevičius neslepia nuoskaudos – prieš penkerius ar šešerius metus sužlugo beveik baigtas laivybos projektas, kurį, laimėjusi Vilniaus miesto savivaldybės konkursą, bendrovė „Sweco hidro-projektas“ rengė pagyvinti Neries pakrantes pasi-ryžusiai sostinei. Buvo parengta galimybių studija, techninis projektas sutvarkyti ir pritaikyti laivybai 16 kilometrų ruožą. Atliktas poveikio aplinkai vertini-mas, numatytos projekto įgyvendinimo priemonės, tai yra farvaterio gilinimo darbai planuojant kiek didesnių laivų judėjimą, bene 8 prieplaukos. O tada Aplinkos apsaugos agentūra uždraudė vykdy-ti projektą. „Prie Vingio parko buvo aptikta lašišų nerštavietė, todėl jokia intervencija toje vietoje nebuvo galima. Mums reikėjo viso labo iki 40 cen-timetrų pagilinti 20 ar 30 metrų pločio vagą. Tos

lašišos dabar ten gal ir nebeneršia, bet viskas buvo sustabdyta, – prisiminė A. Bunevičius. – Man atro-do, kad didžiausia Lietuvos bėda – nemokėjimas pasinaudoti tuo, ką turime jau šiandien. Yra idealių pakrančių ir Vilniuje, ir Kaune, kurios šiandien la-bai apleistos, apaugusios menkaverte augmenija. Ir dėl kokio vieno gyvūno ar augalo, įtraukto į sau-gomų sąrašą, kartais aukojame galimybes sukurti stiprius traukos taškus.“

Po kurio laiko laiveliu pralaukęs atgaivinti pla-nuotą Neries atkarpą įmonės „Sweco hidroprojek-tas“ specialistas turėjo progą dar kartą konstatuoti: pačiame miesto centre saugomi ištisiniai šiukšlynai, išskyrus gal tik tuos ruožus, kurie dar sovietmečiu su-tvirtinti šiandien apibyrėjusiomis krantinėmis.

Tokia pati situacija, pasak A. Bunevičiaus, ir Kaune – net jei sukuriamas pavienis patrauklus objektas, tenka susitaikyti su tuo, kad niekam nerūpės padi-dinti jo pasiekiamumą papildomomis susisiekimo infrastruktūros priemonėmis. „Žinau, kad yra keletas šiandien kuriamų projektų, kuriais bandoma pra-siskinti kelią prie vandens, bet jie irgi neprasibrauna pro aplinkosauginius klausimus. Matant Europos di-džiųjų miestų praktiką – kaip jie išnaudoja krantines pėsčiųjų, dviračių takams, valtelei pririšti, baidarei išsikelti, kalbėdamas apie mūsų gamtos saugojimą dėčiau kabutes“, – sakė specialistas.

Miestas nori atsigręžti į upęVilniaus savivaldybės Miesto plėtros departa-mento direktoriaus pavaduotoja, Plėtros pla-

navimo skyriaus vedėja Rūta Matonienė siūlo pripažinti, kad pastaraisiais metais Neries upės aplinka stipriai aptvarkyta, pasikeitęs ir jos vaidmuo sostinės gyvenime.

Prieš kelerius metus įteisinus 7,5 kilometro ilgio pramoginei laivybai skirtą vidaus vandens kelią – jis pripažintas valstybinės reikšmės van-dens keliu, ruožas kasmet išvalomas, pažymimas navigaciniais ženklais ir mielai naudojamas ne tik baidarininkų. Taip – laivų galėtų būti ir daugiau, upės pakrantėse poilsiaujančių žmonių irgi galėtų būti daugiau, bet kad tai pasikeistų, savivaldy-bė dar turės nuveikti nemažai darbų, patvirtino R. Matonienė.

Artimiausiais metais tikimasi įgyvendinti ke-lis projektus – įrengti žiemos uostą, kur būtų ir degalų kolonėlė, ir elingai, taip pat rekonstruoti krantines, kurioms jau nebeužtenka kosmetinio dangos sutvarkymo. Šiems tikslams tikimasi gauti Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų para-mą. Pėstieji ir dviratininkai, kuriems pažadėta žiedinė 25 kilometrų trasa Neries pakrante, ko gero, kol kas pasitenkintų ir paprasčiausiu kran-tinių dangos palyginimu, bet savivaldybė laikosi nuostatos, kad tai būtų lėšų švaistymas, tad teks palūkėti, kol įsisuks 2014–2020 metų ES paramos mechanizmas.

Galbūt operatyviau tvarkysis privatus verslas. Jis, įvertinęs pirmuosius Neries pakrančių atsigavimo ženklus, jau mato prasmę investuoti į tam tikrus čia esančius objektus.

Greitas vamzdyno avarijos ir tikslios nuotėkio vietos nustatymas, kurį garantuoja patikima monitoringo sistema. Jos ypatumai:

• Sistema susideda iš vandentiekio tinkle išdėstytų stebėjimo punktų, kuriuose matuojamas vandens srautas ir slėgis.• Nesudėtinga programinė įranga leidžia surinkti ir analizuoti iš matavimo punktų į centrinį stebėjimo punktą perduotus duomenis.• Registratoriai siunčia pavojaus signalus, jei yra peržengiamos nustatytos maksimalios arba minimalios slėgio ar srauto ribos.• Srauto matuoklių ir duomenų registratorių apsaugos lygis – IP68, leidžiantis juos naudoti vandenyje.• Minimalios sistemos įrengimo ir eksploatavimo sąnaudos.• Baterijos užtikrina mažiausiai 5 metų nepertraukiamą darbą.

VANDENTIEKIO TINKLO MONITORINGAS

Įmonė „Raleksas“ siūlo įvairių prietaisų, skirtų trasoms nustatyti ir šulinių dangčių paieškai

(trasų ieškiklius, feromagnetinius ieškiklius, metalo detektorius), taip pat prietaisų, skirtų nustatyti

vandens nuotėkio faktą ir tikslią jo vietą vamzdyne (geofonus, skaitmeninius koreliatorius).

UAB „Raleksas“Šeškinės g. 59A, 07159 Vilnius, Lietuva

Tel. +370 5 240 5606Faks. +370 5 240 5605

El. paštas info@raleksas.lwww.raleksas.lt

2014 Nr. 452

Lina BIELIAUSKAITĖ

Ar reikia tilto į Kuršių neriją? Šiuo klausimu visuotinėje apklausoje kviečiami pasisakyti klaipėdiečiai, pastaruoju metu aktyviai disku-tuoja ir įvairių sričių specialistai. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos (KVJUD) iniciatyva surengtoje apskritojo stalo diskusijoje irgi skambėjo prieštaringi vertinimai ir prognozės. Aplinkosaugi-ninkų argumentai, kad nutiesus jungtį tarp nerijos ir žemyninės dalies gresia prarasti unikalios teritorijos išskirtinumą, ir ekonomi-niai uosto interesai gula į skirtingas svarstyklių lėkštes.

TILTAS Į KURŠIŲ NERIJĄ: KOL KAS – NE JUNGIANTIS, O SKIRIANTIS PROJEKTAS DISKUSIJOSE DĖL TINKAMIAUSIOS JUNGTIES KERTASI

EKONOMINIAI UOSTO IR APLINKOSAUGININKŲ ARGUMENTAI

Smeltė“ pradės veikti kaip tarptautinis konteinerių paskirstymo centras, į kurį konteineriai bus gabena-mi didžiuliais vandenynų laivais, o metų pabaigoje numatytas Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo startas. Kokią įtaką visa tai darys Smiltynės perkėlos veiklai, ar pati bendrovė netaps navigacijos trikdžiu – tik vienas probleminių klausimų.

Anot A. Vaitkaus, tiltas į Kuršių neriją būtų galimy-bė smarkiai sumažinti ir transporto srautus, iš centri-nių miesto gatvių nukreipiant juos į aplinkkelį. „650 tūkst. automobilių važiuoja per patį centrą – per tą dalį, kur šiandien yra pats didžiausias oro užterštu-mas mieste. Gal reikėtų elgtis kaip visam civilizuotam pasauliui ir nukreipti tuos srautus į užmiesčio zonas: nuo Jakų žiedo važiuojant Šilutės link ir panaudojant pietinį aplinkkelį, rekonstruotą Kairių gatvę“, – dėstė KVJUD generalinis direktorius A. Vaitkus.

Jūrų krovinių kompanijos „Bega“ generalinis di-rektorius Aloyzas Kuzmarskis priminė, kad 1990-ai-siais Klaipėdos uostas perkraudavo trečdalį šiandie-nos krovinių kiekio. „Kaip mes dirbsime po 25–30 metų ir kokią įtaką Klaipėdos uostas turės Lietuvos ekonomikai? Laivyba intensyvėja, laivų skaičius, jų dydis ir matmenys smarkiai didėja. Tačiau neikime į kraštutinumus – Smiltynės perkėla turi išlikti. Vis dėlto anksčiau ar vėliau transporto priemonėms iš-kils būtinybė statyti tiltą, svarbiausia, kad tai nebūtų pavėluota būtinybė“, – įspėjo A. Kuzmarskis.

„Begos“ vadovas taip pat atkreipė dėmesį, kad ši idėja prisimenama ir kiekvieno gaisro Kuršių nerijoje, avarijų ar kitų ekstremalių situacijų metu.

Ilgalaikis strateginis objektasKol Klaipėdos savivaldybė tik siekia išsiaiškinti, koks yra miestiečių požiūris į tiltą, Neringos val-džios atstovai tikino, kad didžioji dauguma ne-ringiškių pasisako už jį. Neringos miesto tarybos narys Gediminas Vaidila kalbėjo, kad tai būtų di-delis palengvinimas vietos gyventojams. Baimės, kad atsiradus jungčiai su kitu krantu nusidrieks tranzitinis kelias į Kaliningradą, politiko tikinimu, visiškai nepagrįstos, nes transporto srautus gali-ma reguliuoti ekonominėmis priemonėmis. Esą ir šiandien niekas nedraudžia į Neringą važiuoti sun-

Miestą dusina automobiliai Diskusijoje dalyvavo uosto įmonių vadovai, Klai-pėdos ir Neringos politikai, aplinkosaugininkai, mokslininkai, architektai, visuomenės atstovai. KVJUD generalinio direktoriaus Arvydo Vaitkaus teigimu, šiandien nei tilto, nei tunelio ar kokios kitos jungties su Kuršių nerija uosto direkcijai

nereikia. Tačiau esą tai gali būti priemonė užbėgti problemai už akių ir pagerinti miesto gyventojų kokybę.

Uosto vadovas atkreipė dėmesį, kad jau šiais me-tais bus atidarytas naujasis keleivių ir krovinių termi-nalas, į kurį kursuosiančių laivų apsisukimo ratas bus ties naująja Smiltynės perkėla, taip pat „Klaipėdos

2014 Nr. 452

KVJUD nuotr.

2014 Nr. 452

Lina BIELIAUSKAITĖ

Ar reikia tilto į Kuršių neriją? Šiuo klausimu visuotinėje apklausoje kviečiami pasisakyti klaipėdiečiai, pastaruoju metu aktyviai disku-tuoja ir įvairių sričių specialistai. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos (KVJUD) iniciatyva surengtoje apskritojo stalo diskusijoje irgi skambėjo prieštaringi vertinimai ir prognozės. Aplinkosaugi-ninkų argumentai, kad nutiesus jungtį tarp nerijos ir žemyninės dalies gresia prarasti unikalios teritorijos išskirtinumą, ir ekonomi-niai uosto interesai gula į skirtingas svarstyklių lėkštes.

TILTAS Į KURŠIŲ NERIJĄ: KOL KAS – NE JUNGIANTIS, O SKIRIANTIS PROJEKTAS DISKUSIJOSE DĖL TINKAMIAUSIOS JUNGTIES KERTASI

EKONOMINIAI UOSTO IR APLINKOSAUGININKŲ ARGUMENTAI

Smeltė“ pradės veikti kaip tarptautinis konteinerių paskirstymo centras, į kurį konteineriai bus gabena-mi didžiuliais vandenynų laivais, o metų pabaigoje numatytas Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo startas. Kokią įtaką visa tai darys Smiltynės perkėlos veiklai, ar pati bendrovė netaps navigacijos trikdžiu – tik vienas probleminių klausimų.

Anot A. Vaitkaus, tiltas į Kuršių neriją būtų galimy-bė smarkiai sumažinti ir transporto srautus, iš centri-nių miesto gatvių nukreipiant juos į aplinkkelį. „650 tūkst. automobilių važiuoja per patį centrą – per tą dalį, kur šiandien yra pats didžiausias oro užterštu-mas mieste. Gal reikėtų elgtis kaip visam civilizuotam pasauliui ir nukreipti tuos srautus į užmiesčio zonas: nuo Jakų žiedo važiuojant Šilutės link ir panaudojant pietinį aplinkkelį, rekonstruotą Kairių gatvę“, – dėstė KVJUD generalinis direktorius A. Vaitkus.

Jūrų krovinių kompanijos „Bega“ generalinis di-rektorius Aloyzas Kuzmarskis priminė, kad 1990-ai-siais Klaipėdos uostas perkraudavo trečdalį šiandie-nos krovinių kiekio. „Kaip mes dirbsime po 25–30 metų ir kokią įtaką Klaipėdos uostas turės Lietuvos ekonomikai? Laivyba intensyvėja, laivų skaičius, jų dydis ir matmenys smarkiai didėja. Tačiau neikime į kraštutinumus – Smiltynės perkėla turi išlikti. Vis dėlto anksčiau ar vėliau transporto priemonėms iš-kils būtinybė statyti tiltą, svarbiausia, kad tai nebūtų pavėluota būtinybė“, – įspėjo A. Kuzmarskis.

„Begos“ vadovas taip pat atkreipė dėmesį, kad ši idėja prisimenama ir kiekvieno gaisro Kuršių nerijoje, avarijų ar kitų ekstremalių situacijų metu.

Ilgalaikis strateginis objektasKol Klaipėdos savivaldybė tik siekia išsiaiškinti, koks yra miestiečių požiūris į tiltą, Neringos val-džios atstovai tikino, kad didžioji dauguma ne-ringiškių pasisako už jį. Neringos miesto tarybos narys Gediminas Vaidila kalbėjo, kad tai būtų di-delis palengvinimas vietos gyventojams. Baimės, kad atsiradus jungčiai su kitu krantu nusidrieks tranzitinis kelias į Kaliningradą, politiko tikinimu, visiškai nepagrįstos, nes transporto srautus gali-ma reguliuoti ekonominėmis priemonėmis. Esą ir šiandien niekas nedraudžia į Neringą važiuoti sun-

Miestą dusina automobiliai Diskusijoje dalyvavo uosto įmonių vadovai, Klai-pėdos ir Neringos politikai, aplinkosaugininkai, mokslininkai, architektai, visuomenės atstovai. KVJUD generalinio direktoriaus Arvydo Vaitkaus teigimu, šiandien nei tilto, nei tunelio ar kokios kitos jungties su Kuršių nerija uosto direkcijai

nereikia. Tačiau esą tai gali būti priemonė užbėgti problemai už akių ir pagerinti miesto gyventojų kokybę.

Uosto vadovas atkreipė dėmesį, kad jau šiais me-tais bus atidarytas naujasis keleivių ir krovinių termi-nalas, į kurį kursuosiančių laivų apsisukimo ratas bus ties naująja Smiltynės perkėla, taip pat „Klaipėdos

2014 Nr. 452

KVJUD nuotr.

53

kiajam transportui, vilkikams, bet jie nevažiuoja, nes tai per brangu.

Politikas taip pat priminė, kad Smiltynės perkė-lai valstybė per metus atseikėja apie 4,5 mln. litų už gyvenamąją vietą Neringoje deklaravusių gyventojų perkėlimą, be to, esą keltai nėra ekologiška prie-monė, jų ūkis turi būti ilgainiui atnaujinamas. Juk tiltas – ilgalaikis strateginis objektas, argumentą pateikė G. Vaidila.

Uostamiesčio mero pavaduotojas Artūras Šulcas teigė, kad tiltas į Kuršių neriją Klaipėdai šiandien nėra didelė aktualija. Svarstant tokią galimybę, A. Šulco teigimu, reikėtų paisyti ir klaipėdiečių intere-sų. „Pirmas svarbus klausimas – koks bus Naujosios perkėlos likimas? Jei tiltas būtų šioje vietoje, tokio klausimo nekiltų. Tačiau jei tiltas keliasi nuo miesto centro 9 kilometrus, tai yra iš pietinės miesto dalies pasiekia Alksnynę Neringos teritorijoje, kyla klausi-mas, ką mes ten veiktume. Ten nėra infrastruktūros. Kaip iš ten pasiekti paplūdimius, Smiltynėje esančius lankytinus objektus?“ – retoriškai klausė A. Šulcas.

Nevykdo įsipareigojimų Nors renginio moderatorius, bendrovės „Sweco Lietuva“ vyriausiasis architektas-urbanistas Min-daugas Pakalnis pabrėžė, kad diskusijos tikslas nėra priimti konkrečius sprendimus, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) direktorė Rūta Baškytė prisipažino, jog ją suglumino pasisakymų pobūdis. „Esu už diskusiją be išankstinių nuosta-tų, tačiau čia jau diskutuojama apie tiltą ir vos ne kurioje vietoje jis bus“, – kalbėjo R. Baškytė.

VSTT vadovė apie tokio objekto galimybę pasisako nedviprasmiškai. „Kuršių nerija – išskirtinė teritorija ir Lietuvai, ir pasauliui. Kokią Kuršių neriją sukūrė gamta arba Dievas? Kaip pusiasalį be jungties su žemynu. Kas suteikė teisę žmogui nuspręsti, kad da-bar imame ir statome tiltą? Taip mes keičiame šios teritorijos struktūrą, jos savitumą iš esmės“, – dėstė R. Baškytė.

Anot VSTT vadovės, Lietuva dar prieš 40 metų įsi-pareigojo didinti patekimą į Kuršių neriją vandeniu ir mažinti sausuma, tačiau tam užtikrinti esą nebuvo padaryta beveik nieko. R. Baškytė taip pat pabrėžė, kad ir dėl tilto sprendimai kadaise buvo priimti labai aiškiai – tokia galimybė nenumatyta nei Lietuvos, nei Klaipėdos apskrities, nei miesto bendrajame plane.

Buvęs uostamiesčio meras Rimantas Taraške-vičius VSTT direktorei replikavo gerai pamenąs, kokiomis priemonėmis tai buvo pasiekta – anot politiko, tuometė miesto valdžia buvo priversta atsi-sakyti idėjos bent nubrėžti tilto liniją, kad galėtų pa-sitvirtinti bendrąjį planą. R. Taraškevičius neabejoja, kad intensyvėjant uosto veikai, didėjant transporto srautams kurti papildomą jungtį su nerija būtina. Klaipėdos miesto tarybos nario nuomone, Smiltynės perkėla irgi turėtų išlikti, tačiau galbūt galėtų dirbti kitu režimu.

Ragina ieškoti alternatyvų Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) direkto-rė Aušra Feser pastebėjo, kad kalbant apie žmo-nių gyvenimo kokybės gerinimą pirmiausia tilto reikėtų Rusnei – esą čia vietos gyventojai susidu-ria su daug didesnėmis problemomis. A. Feser neabejoja, kad atsiradus naujai jungčiai į neriją jos gyvenimas smarkiai pasikeistų ir ne į gera.

„Netektume ir vardo, ir prestižo, ir galiausiai – finansų, jeigu būtų taip, kaip Kaliningrado pusėje. Kaži ką po keleto metų sakys neringiškiai, kurie da-bar nori tilto, kai pas mus vargu ar važiuos tie turistai, kuriuos dabar taip branginame. Nes kuo toliau, tuo labiau žmonės ieškos atokesnių, ramesnių vietų“, – kalbėjo KNNP vadovė.

Smiltynės perkėlos direktorius Darius Butvydas teigė, kad šiandien įmonė atlieka visas tas funkcijas, kurios minėtos diskutuojant apie tilto būtinybę. Va-dovo teigimu, per pastaruosius metus nepriklauso-mai nuo oro sąlygų Naujoji perkėla dirbo be trikdžių, nebūta ir jokių incidentų dėl saugumo. Praėjusiais metais buvo perkelta daugiau kaip 615 tūkst. trans-porto priemonių į abi puses. D. Butvydas pripažino, kad pervežamų automobilių skaičius didėja, tačiau pagrindinis srautas – apie 80 proc. – skaičiuojamas vasaros metu.

„Esminis klausimas – ar perkėla trukdys uosto veiklai. Jei bus labai daug laivų, gal ir trukdys, bet jei vienas du papildomi – gal ir nėra problemos“, – kal-bėjo įmonės vadovas.

Pradėta ne nuo to galo Anot D. Butvydo, sausį vykusiame darbo grupės posėdyje buvo išsakyta įvairių alternatyvų, apie kurias irgi reikėtų kalbėti. „Jei perkėla trukdo uos-to veiklai ir sudaro transporto grūsčių, o šiandien tai yra du trys savaitgaliai per metus, gal reikėtų ne tilto, o trečiosios perkėlos, kuri kainuotų ge-rokai mažiau. Vasaros metu į ją būtų galima nu-kreipti didįjį transporto srautą“, – apie sprendi-mo būdus kalbėjo Smiltynės perkėlos direktorius D. Butvydas.

Įmonės vadovas garsiai įvardijo ir ankstesniame darbo grupės posėdyje nuskambėjusius skaičius, kiek galėtų atsieiti tokio objekto kaip tiltas atsira-dimas. Priklausomai nuo pasirinktos konstrukcijos, kitų technologinių dalykų, be privažiavimo kelių ir infrastruktūros, tilto statyba kainuotų nuo 170 iki 230 mln. litų.

Repliką, kad šiuo metu valstybei tenka kompen-suoti Neringos gyventojų kėlimą keltais, D. Butvydas atrėmė argumentu, jog ir mokamu keliu važiuojantys neringiškiai irgi turės tokias kompensacijas. Įmonės vadovo teigimu, Smiltynės perkėla ne tik siekia užti-krinti esamą susisiekimą, bet ir ieško naujų krypčių. Šią vasarą nauju laivu bus pradėti reisai į Nidą, su-stojant Juodkrantėje, anot D. Butvydo, neatsisakoma ir vandens autobusų idėjos.

Visuotinė apklausa, kurioje klaipėdiečių teirauja-masi, ar jie pritartų tilto į Kuršių neriją statyboms ir siūlymui uždaryti Naująją perkėlą tokiam objektui at-siradus, vyks iki balandžio 25 dienos. Apskritojo stalo diskusijos metu miesto tarybos narė Lilija Petraitienė pareiškė, kad tokie klausimai yra niekiniai: „Prade-dame ne nuo to galo. Prieš paskelbiant apklausą reikia gyventojus supažindinti, kokie yra šios idėjos privalumai ir trūkumai. Ką žmonės gali pasakyti ne-turėdami tokios informacijos?“

UNESCO – ne baubasModeratorius, bendrovės „Sweco Lietuva“ vy-riausiasis architektas-urbanistas M. Pakalnis teigė, kad diskusijoje siekta išgirsti kuo įvairesnių nuomonių ir sudaryti tokias sąlygas, kad dalyviai nebijotų pareikšti savo nuomonę.

„Pačiam man atrodo, kad per mažai žinau, jog galėčiau pateikti vienareikšmį atsakymą. Čia svarbu daugelis niuansų – ir Klaipėdos, kaip jūrinio miesto, įvaizdis, funkcija, potencialas, ir ekonominiai dalykai. Turime pasverti, kiek tai kainuos ir kokią duos nau-dą, reikia modeliuoti skirtingus scenarijus. Nepriimu to, kad mums ką nors uždraus UNESCO, mes patys turime apsispręsti, ką toliau daryti. Tačiau išleisti pi-nigus tam, kad jie būtų išleisti – prastas sprendimas. Geriau juos panaudoti kitoms reikmėms, ta pati Klaipėda yra smarkiai apšiurusi, prastos jos viešosios erdvės“, – kalbėjo pašnekovas.

M. Pakalnio pastebėjimu, klausti miestiečių, ar reikia tilto, ir sykiu – ar uždaryti keltus, kvepia po-pulizmu: „Galima suprasti, kad jei bus tiltas, uždarys keltus. Atsisakyti keltų jokiu būdu negalima, tai būtų didžiulė klaida – tai vienas miesto patrauklumo daly-kų. Man atrodo, kad šiandien mes neišnaudojame ir tų galimybių, kurios yra.“

TUNELIS – NEREALUJungties su Kuršių nerija galimy-bė pietinėje miesto dalyje buvo numatyta dar rengiant bendrąjį miesto planą, kuris patvirtintas 2007 metais. Ir šiandien beveik neabejojama, kad tai yra tinka-miausia vieta tokiam objektui. Nuo Jakų žiedo transportas būtų nukreiptas pietiniu aplinkkeliu iki Kairių gatvės, nuo kurios ir driek-tųsi tiltas. Specialistų teigimu, diskutuoti apie tilto alternatyvą – povandeninį tunelį – nebeverta, nes Kuršių mariose jau įrengtas Suskystintųjų gamtinių dujų ter-minalo vamzdynas. Diskusijoje nuskambėjusius svarstymus dėl tilto į Kuršių neri-ją turėtų išgryninti išsami studija.

2014 Nr. 454

Lina BIELIAUSKAITĖ

Nemenką pagreitį įgavus dis-kusijoms dėl tilto į Kuršių ne-riją, ne tokia neįgyvendinama turėtų atrodyti ir dirbtinės salos Baltijos jūroje idėja. Prieš septynerius metus pa-tvirtintame bendrajame Klai-pėdos miesto plane numa-tytas darinys – anaiptol ne Jules’io Verne’o fantazija ar Naujųjų Vasiukų vardo vertas projektas. Rekreacinėms rei-kmėms skirta dirbtinė sala, kuri atvertų dar vieną prieigą iki vandens, specialistų įvar-dijama ir kaip potencialus aplinkosaugos objektas. Klaipėdos Guggenheimas? Bendrovės „Sweco Lietuva“ vyriausiojo architek-to-urbanisto Mindaugo Pakalnio prisiminimu, šios dirbtinės salos idėja užsimezgė kaip pokštas. „Po truputį ši idėja evoliucionavo ir tapo nebe tokia ekstravagantiška. Tai, kad tokia sala kaip ga-limybė įtraukta ir į Klaipėdos bendrąjį planą, jau gana rimta. Vadinasi, šią galimybę miestas ana-lizavo, ir nors teritorijų planavimo požiūriu tai tik pirma užuomina, galima sakyti, kad nebėra idee fixe“, – kalbėjo pašnekovas.

Juo labiau kad iš esmės tai nėra neregėtas negirdėtas dalykas: daugelis valstybių, ypač tų, kurioms trūksta sausumos teritorijos, tokius pro-jektus sėkmingai įgyvendina.

„Žinoma, mums trūksta ne žemės, o pajūrio. Mūsų pakrantėje daug ko negalima daryti: statyti kazino, pastatų ant vandens ar prie vandens, bet kokia aktyvesnė rekreacija paplūdimiuose irgi sudėtinga. Gal tai ir gerai, nes turime natūralų pajūrį, kopas, tam tikrą išskirtinumą. Tad dirbtinė-je saloje atsivertų papildomų rekreacinių galimy-bių – galėtų atsirasti viešbučių, jachtų uostelių ir pan.“, – dėstė „Sweco Lietuva“ vyriausiasis archi-tektas-urbanistas M. Pakalnis.

Specialisto teigimu, tokiam objektui formuoti galėtų pasitarnauti gruntas, išgaunamas gilinant Klaipėdos uostą. „Šiandien į šį projektą žiūriu kaip į tam tikrą iššūkį, kurį sunku įgyvendinti dabar tu-rimomis priemonėmis. Galbūt kol kas tai yra Klai-pėdos Guggenheimas, tačiau niekas nežino, kaip bus ateityje. Jei Klaipėdos uostas bus smarkiai gilinamas, tos sąnaudos taps nebe tokios didelės, nes gruntą vis tiek reikės kažkur išpilti“, – kalbėjo M. Pakalnis.

Pašnekovo teigimu, dirbtinė sala galėtų tarnau-ti ir kaip tam tikra krantotvarkos, krantų eroziją stabdanti priemonė.

Vieta pramogų infrastruktūrai Uostamiesčio mero patarėjas, urbanistas Simonas Gentvilas antrino, kad tokio pobūdžio objektai nėra egzotika užsienyje, jie naudoti ir Lietuvoje. „Yra tam tikrų technologijų, dar ne tokias terito-rijas atkariavome iš vandens. Prisiminkime Rusnę, ta pati Kiaulės Nugaros sala yra dirbtinis darinys. O šiuo atveju miesto bendruoju planu tarp Antro-sios Melnragės ir Girulių pliažo numatyta pramo-gų sala – nedidelis objektas“, – teigė S. Gentvilas.

Pašnekovas priminė, kad ne taip seniai ir Kur-šių mariose planuota suformuoti naują salą. „Su-skystintųjų gamtinių dujų terminalui įrengti buvo stipriai kasama į gylį, tad teko ieškoti, kur išpilti gruntą. Iš pradžių kalbėta, kad už Kiaulės Nugaros būtų galima suformuoti naują salą. Tačiau galiau-siai apsispręsta išpilti gruntą atviroje jūroje paplū-dimiams maitinti“, – pasakojo urbanistas.

Specialisto teigimu, tokio pobūdžio salų, kokia numatyta Klaipėdos bendrajame plane, apstu Vo-kietijos, Švedijos pakrantėse. Jos vilioja viešosio-mis pirtimis, restoranais, jachtų uosteliais, kitais pramoginiais traukos taškais. Kažkas panašaus, anot urbanisto, turėtų atsirasti ir Lietuvos pakran-tėje.

„Kertinis dalykas – Klaipėdoje trūksta erdvių, kur žmonės galėtų kokybiškai leisti laisvalaikį. Negalime pasigirti infrastruktūra, kuri leistų mums labiau priartėti prie vandens, pailginti sezoną, pasiūlyti paplūdimiuose gana išplėtotų funkcijų, – kalbėjo Klaipėdos mero patarėjas S. Gentvilas. – Be to, mūsų pajūris gana nuobodus buriuotojams. Jie sako, kad čia nėra ką pamatyti – nėra tokių akcentų, kaip, pavyzdžiui, archipelagai Švedijoje, įlankos Graikijoje, kur įdomu naviguoti. Sala pajūryje galėtų tai šiek tiek kompensuoti.“

Pašnekovas pripažino, kad kol kas esminių žingsnių dėl šio projekto nepadaryta. Svarstoma, kad jam įgyvendinti būtų galima pritraukti ir priva-taus verslo, ir europinės paramos lėšų.

Būtina atsižvelgti į poveikį jūros krantams Klaipėdos universiteto (KU) architektūros, urba-nistikos ir dizaino centro „Baltijos kraštovaizdžiai“ direktorius prof. dr. Petras Grecevičius uostamies-čio savivaldybės idėją statyti vadinamąją Girulių salą vadina drąsia ir sveikintina.

Profesorius prisiminė, kad KU studentai prieš kurį laiką salos tematika buvo parengę diplomi-nius darbus. „Joje galėtų būti įrengtos patalpos ne tik virš, bet ir po vandeniu – kaip natūralus akva-riumas, teikiantis galimybę stebėti povandeninį pasaulį. Čia galėtų būti įkurtas prof. Vlado Žulkaus povandeninės archeologijos muziejus. Saloje turėtų būti suformuotas rekreacinių pastatų kompleksas, raiškus ne tik originalia architektūra, bet ir gausiu turiniu. Saloje derėtų pusiau dengta ir nuo negaty-vių klimato veiksnių apsaugota plaukymo baseino

DIRBTINĖ SALA ŠALIA KLAIPĖDOS: AR IDĖJAI LEMTA VIRSTI KŪNU?

55

SALOS JŪROJE IDĖJA PLĖTOTA STUDENTŲ DARBUOSE

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto (tuomečio Gamtos ir matematikos mokslų fakulteto) Architektū-ros, dizaino ir dailės katedros studentai prieš keletą metų rengė diplominius darbus vadinamosios Giru-lių salos tematika. Projektiniuose siūlymuose pateiktos įvairios šios teritorijos apstatymo ir sutvarkymo vizijos. Dirbtinėje saloje darbų autoriai siūlė įrengti lauko baseinus, viešbučius, sporto ir pramogų, taip pat restoranų, kavinių, barų kompleksus, vandens pramogų parką, mažųjų laivelių prieplauką bei kitus rekreacijos objektus.

Paveikslėlyje – Klaipėdos universiteto absolventės Agnės Raišutytės pramogų salos ties Giruliais projektinis siūlymas.

2014 Nr. 454

Lina BIELIAUSKAITĖ

Nemenką pagreitį įgavus dis-kusijoms dėl tilto į Kuršių ne-riją, ne tokia neįgyvendinama turėtų atrodyti ir dirbtinės salos Baltijos jūroje idėja. Prieš septynerius metus pa-tvirtintame bendrajame Klai-pėdos miesto plane numa-tytas darinys – anaiptol ne Jules’io Verne’o fantazija ar Naujųjų Vasiukų vardo vertas projektas. Rekreacinėms rei-kmėms skirta dirbtinė sala, kuri atvertų dar vieną prieigą iki vandens, specialistų įvar-dijama ir kaip potencialus aplinkosaugos objektas. Klaipėdos Guggenheimas? Bendrovės „Sweco Lietuva“ vyriausiojo architek-to-urbanisto Mindaugo Pakalnio prisiminimu, šios dirbtinės salos idėja užsimezgė kaip pokštas. „Po truputį ši idėja evoliucionavo ir tapo nebe tokia ekstravagantiška. Tai, kad tokia sala kaip ga-limybė įtraukta ir į Klaipėdos bendrąjį planą, jau gana rimta. Vadinasi, šią galimybę miestas ana-lizavo, ir nors teritorijų planavimo požiūriu tai tik pirma užuomina, galima sakyti, kad nebėra idee fixe“, – kalbėjo pašnekovas.

Juo labiau kad iš esmės tai nėra neregėtas negirdėtas dalykas: daugelis valstybių, ypač tų, kurioms trūksta sausumos teritorijos, tokius pro-jektus sėkmingai įgyvendina.

„Žinoma, mums trūksta ne žemės, o pajūrio. Mūsų pakrantėje daug ko negalima daryti: statyti kazino, pastatų ant vandens ar prie vandens, bet kokia aktyvesnė rekreacija paplūdimiuose irgi sudėtinga. Gal tai ir gerai, nes turime natūralų pajūrį, kopas, tam tikrą išskirtinumą. Tad dirbtinė-je saloje atsivertų papildomų rekreacinių galimy-bių – galėtų atsirasti viešbučių, jachtų uostelių ir pan.“, – dėstė „Sweco Lietuva“ vyriausiasis archi-tektas-urbanistas M. Pakalnis.

Specialisto teigimu, tokiam objektui formuoti galėtų pasitarnauti gruntas, išgaunamas gilinant Klaipėdos uostą. „Šiandien į šį projektą žiūriu kaip į tam tikrą iššūkį, kurį sunku įgyvendinti dabar tu-rimomis priemonėmis. Galbūt kol kas tai yra Klai-pėdos Guggenheimas, tačiau niekas nežino, kaip bus ateityje. Jei Klaipėdos uostas bus smarkiai gilinamas, tos sąnaudos taps nebe tokios didelės, nes gruntą vis tiek reikės kažkur išpilti“, – kalbėjo M. Pakalnis.

Pašnekovo teigimu, dirbtinė sala galėtų tarnau-ti ir kaip tam tikra krantotvarkos, krantų eroziją stabdanti priemonė.

Vieta pramogų infrastruktūrai Uostamiesčio mero patarėjas, urbanistas Simonas Gentvilas antrino, kad tokio pobūdžio objektai nėra egzotika užsienyje, jie naudoti ir Lietuvoje. „Yra tam tikrų technologijų, dar ne tokias terito-rijas atkariavome iš vandens. Prisiminkime Rusnę, ta pati Kiaulės Nugaros sala yra dirbtinis darinys. O šiuo atveju miesto bendruoju planu tarp Antro-sios Melnragės ir Girulių pliažo numatyta pramo-gų sala – nedidelis objektas“, – teigė S. Gentvilas.

Pašnekovas priminė, kad ne taip seniai ir Kur-šių mariose planuota suformuoti naują salą. „Su-skystintųjų gamtinių dujų terminalui įrengti buvo stipriai kasama į gylį, tad teko ieškoti, kur išpilti gruntą. Iš pradžių kalbėta, kad už Kiaulės Nugaros būtų galima suformuoti naują salą. Tačiau galiau-siai apsispręsta išpilti gruntą atviroje jūroje paplū-dimiams maitinti“, – pasakojo urbanistas.

Specialisto teigimu, tokio pobūdžio salų, kokia numatyta Klaipėdos bendrajame plane, apstu Vo-kietijos, Švedijos pakrantėse. Jos vilioja viešosio-mis pirtimis, restoranais, jachtų uosteliais, kitais pramoginiais traukos taškais. Kažkas panašaus, anot urbanisto, turėtų atsirasti ir Lietuvos pakran-tėje.

„Kertinis dalykas – Klaipėdoje trūksta erdvių, kur žmonės galėtų kokybiškai leisti laisvalaikį. Negalime pasigirti infrastruktūra, kuri leistų mums labiau priartėti prie vandens, pailginti sezoną, pasiūlyti paplūdimiuose gana išplėtotų funkcijų, – kalbėjo Klaipėdos mero patarėjas S. Gentvilas. – Be to, mūsų pajūris gana nuobodus buriuotojams. Jie sako, kad čia nėra ką pamatyti – nėra tokių akcentų, kaip, pavyzdžiui, archipelagai Švedijoje, įlankos Graikijoje, kur įdomu naviguoti. Sala pajūryje galėtų tai šiek tiek kompensuoti.“

Pašnekovas pripažino, kad kol kas esminių žingsnių dėl šio projekto nepadaryta. Svarstoma, kad jam įgyvendinti būtų galima pritraukti ir priva-taus verslo, ir europinės paramos lėšų.

Būtina atsižvelgti į poveikį jūros krantams Klaipėdos universiteto (KU) architektūros, urba-nistikos ir dizaino centro „Baltijos kraštovaizdžiai“ direktorius prof. dr. Petras Grecevičius uostamies-čio savivaldybės idėją statyti vadinamąją Girulių salą vadina drąsia ir sveikintina.

Profesorius prisiminė, kad KU studentai prieš kurį laiką salos tematika buvo parengę diplomi-nius darbus. „Joje galėtų būti įrengtos patalpos ne tik virš, bet ir po vandeniu – kaip natūralus akva-riumas, teikiantis galimybę stebėti povandeninį pasaulį. Čia galėtų būti įkurtas prof. Vlado Žulkaus povandeninės archeologijos muziejus. Saloje turėtų būti suformuotas rekreacinių pastatų kompleksas, raiškus ne tik originalia architektūra, bet ir gausiu turiniu. Saloje derėtų pusiau dengta ir nuo negaty-vių klimato veiksnių apsaugota plaukymo baseino

DIRBTINĖ SALA ŠALIA KLAIPĖDOS: AR IDĖJAI LEMTA VIRSTI KŪNU?

55

SALOS JŪROJE IDĖJA PLĖTOTA STUDENTŲ DARBUOSE

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto (tuomečio Gamtos ir matematikos mokslų fakulteto) Architektū-ros, dizaino ir dailės katedros studentai prieš keletą metų rengė diplominius darbus vadinamosios Giru-lių salos tematika. Projektiniuose siūlymuose pateiktos įvairios šios teritorijos apstatymo ir sutvarkymo vizijos. Dirbtinėje saloje darbų autoriai siūlė įrengti lauko baseinus, viešbučius, sporto ir pramogų, taip pat restoranų, kavinių, barų kompleksus, vandens pramogų parką, mažųjų laivelių prieplauką bei kitus rekreacijos objektus.

Paveikslėlyje – Klaipėdos universiteto absolventės Agnės Raišutytės pramogų salos ties Giruliais projektinis siūlymas.

2014 Nr. 456

vonia, soliariumai, amfiteatrinė erdvė rengi-niams, gelbėjimo tarnybos. Bendra orientacinė 3–4 žvaigždučių viešbučių talpa – 2400–2700 vietų – užtikrintų ekonominį salos rentabilu-mą“, – vardijo P. Grecevičius.

KU Architektūros, urbanistikos ir dizaino cen-tro „Baltijos kraštovaizdžiai“ vadovas pripažino, kad tokios salos daro vienokį ar kitokį poveikį jūriniams krantams. „Be abejo, reikalingas imita-cinis modeliavimas ir kiti metodai, kurie užtikrintų pozityvų akumuliuojamą ar stabilizuojamą tokio įrenginio poveikį krantams“, – teigė pašnekovas.

Realiau nei tiltas į nerijąProfesoriaus P. Grecevičiaus nuomone, sala galėtų būti suformuota ne kaip žemių kalva, iš-kylanti virš vandens, o kaip erdvinė gelžbetonio platforma, veikianti ir kaip bangų energetikos įrenginys. „Saulės baterijos ir mažosios vėjo jėgainės užtikrintų salos objektų aprūpinimą elektra bei šiluma. Sala formuotina kaip archi-tektūrinė kalva žaliame Girulių miško fone. Nuo jūros pusės tai būtų puikus akcentas“, – neabe-joja pašnekovas.

Klaipėdos miesto bendrajame plane numaty-ta sala, P. Grecevičiaus nuomone, yra per maža. „Dydis turi būti pagrįstas ne tik ekonominiais, ar-

chitektūriniais, bet ir hidrologiniais bei techniniais skaičiavimais. Rytinėje salos pusėje turėtų būti suformuotas jūrinių jachtų uostas, mažųjų laivų uostelis, elingai. Kitas svarbus rodiklis – salos poveikio krantams lygio prognozė. Orientacinis salos ilgis galėtų būti 600–700 metrų, o plotis – 420–480 metrų. Išilgai kranto sala iš šiaurės ir pietų pratęsiama specialiais hidrotechniniais įtva-rais, veikiančiais kaip jūrinių krantų stabilizacijos veiksnys“, – aiškino KU mokslininkas.

P. Grecevičius neabejoja, kad įgyvendinti tokio pobūdžio projektą nėra labai sudėtingas iššūkis – jį pastatyti įmanoma ir Lietuvos staty-binių kompanijų pajėgomis, o galimybių studija, profesoriaus teigimu, galėtų būti parengta arti-miausiais metais.

„Salos įgyvendinimas – gerokai realesnis ir strategiškai svarbesnis nei tiltas į Kuršių neriją. Tik reikia suprasti, kad sala turės būti sujungta su krantu tiltu. Dalis funkcijų paskirstoma krante: automobilių statymas, mažųjų laivų saugojimas žiemos metu ir panašiai. Žinia, tokio projekto įgyvendinimas priklauso nuo investicijų ir vei-klos operatyvumo. Sala galėtų būti pastatyta per dvejus trejus metus“, – kalbėjo KU architektūros, urbanistikos ir dizaino centro „Baltijos kraštovaiz-džiai“ direktorius P. Grecevičius.

Prof. dr. Petras GRECEVIČIUSKlaipėdos universiteto architektūros, urbanistikos ir dizaino centro „Baltijos kraštovaizdžiai“ direktorius

Salos įgyvendinimas – gerokai realesnis ir strategiškai svarbesnis nei tiltas į Kuršių neriją. Žinia, tokio projekto įgyvendinimas pri-klauso nuo investicijų ir veiklos operatyvumo. Sala galėtų būti pa-statyta per dvejus trejus metus.

2014 Nr. 456

vonia, soliariumai, amfiteatrinė erdvė rengi-niams, gelbėjimo tarnybos. Bendra orientacinė 3–4 žvaigždučių viešbučių talpa – 2400–2700 vietų – užtikrintų ekonominį salos rentabilu-mą“, – vardijo P. Grecevičius.

KU Architektūros, urbanistikos ir dizaino cen-tro „Baltijos kraštovaizdžiai“ vadovas pripažino, kad tokios salos daro vienokį ar kitokį poveikį jūriniams krantams. „Be abejo, reikalingas imita-cinis modeliavimas ir kiti metodai, kurie užtikrintų pozityvų akumuliuojamą ar stabilizuojamą tokio įrenginio poveikį krantams“, – teigė pašnekovas.

Realiau nei tiltas į nerijąProfesoriaus P. Grecevičiaus nuomone, sala galėtų būti suformuota ne kaip žemių kalva, iš-kylanti virš vandens, o kaip erdvinė gelžbetonio platforma, veikianti ir kaip bangų energetikos įrenginys. „Saulės baterijos ir mažosios vėjo jėgainės užtikrintų salos objektų aprūpinimą elektra bei šiluma. Sala formuotina kaip archi-tektūrinė kalva žaliame Girulių miško fone. Nuo jūros pusės tai būtų puikus akcentas“, – neabe-joja pašnekovas.

Klaipėdos miesto bendrajame plane numaty-ta sala, P. Grecevičiaus nuomone, yra per maža. „Dydis turi būti pagrįstas ne tik ekonominiais, ar-

chitektūriniais, bet ir hidrologiniais bei techniniais skaičiavimais. Rytinėje salos pusėje turėtų būti suformuotas jūrinių jachtų uostas, mažųjų laivų uostelis, elingai. Kitas svarbus rodiklis – salos poveikio krantams lygio prognozė. Orientacinis salos ilgis galėtų būti 600–700 metrų, o plotis – 420–480 metrų. Išilgai kranto sala iš šiaurės ir pietų pratęsiama specialiais hidrotechniniais įtva-rais, veikiančiais kaip jūrinių krantų stabilizacijos veiksnys“, – aiškino KU mokslininkas.

P. Grecevičius neabejoja, kad įgyvendinti tokio pobūdžio projektą nėra labai sudėtingas iššūkis – jį pastatyti įmanoma ir Lietuvos staty-binių kompanijų pajėgomis, o galimybių studija, profesoriaus teigimu, galėtų būti parengta arti-miausiais metais.

„Salos įgyvendinimas – gerokai realesnis ir strategiškai svarbesnis nei tiltas į Kuršių neriją. Tik reikia suprasti, kad sala turės būti sujungta su krantu tiltu. Dalis funkcijų paskirstoma krante: automobilių statymas, mažųjų laivų saugojimas žiemos metu ir panašiai. Žinia, tokio projekto įgyvendinimas priklauso nuo investicijų ir vei-klos operatyvumo. Sala galėtų būti pastatyta per dvejus trejus metus“, – kalbėjo KU architektūros, urbanistikos ir dizaino centro „Baltijos kraštovaiz-džiai“ direktorius P. Grecevičius.

Prof. dr. Petras GRECEVIČIUSKlaipėdos universiteto architektūros, urbanistikos ir dizaino centro „Baltijos kraštovaizdžiai“ direktorius

Salos įgyvendinimas – gerokai realesnis ir strategiškai svarbesnis nei tiltas į Kuršių neriją. Žinia, tokio projekto įgyvendinimas pri-klauso nuo investicijų ir veiklos operatyvumo. Sala galėtų būti pa-statyta per dvejus trejus metus.

2014 Nr. 458

Lina BIELIAUSKAITĖ

Nenumaldomą tautiečių norą kurtis kuo arčiau vandens, neatsižvelgiant į gresiančius pavojus, specialistai vadina itin bloga praktika ir pastebi, kad pastaraisiais metais ši tenden-cija stiprėja. Rezultatas – gamtos stichijos egzaminai, kuriuos tenka laikyti ir patiems gyventojams, ir specialiųjų tarnybų darbuotojams, nes net ir įsikurdami aiškaus pavojaus zono-je žmonės nelinkę saugoti savo turto statybai tokiose vietose reikalingais projektiniais sprendimais.

Problema – ne katastrofinėNeseniai visuomenei buvo pristatyti 2012–2014 metais parengti potvynių grėsmės ir rizikos že-mėlapiai. Su didžiausiomis problemomis, išskyrė Aplinkos apsaugos agentūros Aplinkos būklės vertinimo departamento Upių ir baseinų valdy-mo skyriaus vyriausiasis specialistas Gediminas Dūdėnas, susiduria Klaipėdos, Tauragės, Kauno ir Panevėžio apskritys, kituose regionuose potvyniai kelia mažesnę riziką.

Anot G. Dūdėno, potvynių grėsmės žemėla-piai skirti nustatyti užliejamų teritorijų plotus, o rizikos žemėlapiai – įvertinti galimus su po-tvyniais susijusius padarinius žmonių sveikatai, aplinkai, kultūros paveldui ir ekonominei veiklai. „Žemėlapiai bus naudojami rengiant potvynių rizikos valdymo planus, kurie, atsižvelgus į nu-statytas užliejamas teritorijas ir galimą žalą, nu-matys potvynių prevencijos, apsaugos nuo jų ir

AIKŠTINGA VANDENS STICHIJA STATYTOJŲ NEATBAIDO

SIEKDAMI PRO LANGUS MATYTI ĮSPŪDINGĄ

GAMTOVAIZDĮ GYVENTOJAI NEPASIRŪPINA

NUO POTVYNIŲ ŽALOS APSAUGANČIAIS

STATYBŲ SPRENDIMAIS

59

pasirengimo jiems priemones. Nemažą jų dalį sudaro civilinės apsaugos klausimai, pradedant gelbėtojų mokymais, pratybų organizavimu, bai-giant gyventojų švietimu, mokymais, kaip elgtis potvynių metu. Tarp kitų priemonių – užliejamų teritorijų atribojimas – pylimų statyba, taip pat teisės aktų pakeitimai, kurie leis riboti veiklą užliejamose teritorijose, tokių objektų kaip gy-venamųjų pastatų, gamyklų, pesticidų sandėlių ir pan., kurių užliejimas sukeltų neigiamų pada-rinių ir gamtai, ir žmonėms, statybą“, – aiškino Aplinkos apsaugos agentūros atstovas G. Dū-dėnas.

Jo žodžiais, patikimų skaičiavimų apie nuos-tolius, patiriamus dėl potvynių, nėra. „Yra atlikti skaičiavimai, kiek yra turto, kuriam gresia pavojus per užliejimus. Problema nėra katastrofinė. Po-tvynių užliejamose teritorijose turto yra maždaug už 0,5 mlrd. litų“, – komentavo specialistas.

Užmiršo – nereiškia, kad nebusPašnekovo teigimu, pastaraisiais dešimtme-čiais stebimas akivaizdus artėjimas vandens link, bene ryškiausi šie procesai teritorijose prie Kauno. „Labai didelių potvynių buvo ma-žai, todėl visi užmiršo tas galimas grėsmes ir nemano, kad tai galėtų būti pavojinga. Dauge-lis žmonių remiasi savo patirtimi, kad štai 10 ar 20 metų potvynio nepasitaikė. Tačiau nereiš-kia, kad jo tikrai nebus“, – kalbėjo Upių ir ba-

Lietuvos geologijos tarnybos už-sakymu bendrovė GROTA pra-deda vykdyti projektą „Urba-

nizuotose teritorijose esančių užterštų teritorijų poveikio vertinimas“. Tai jau antras užterštų teritorijų sisteminio tyrimo ir tvarkymo etapas, 2009–2011 metais vyk-dyto projekto „Užterštų teritorijų poveikio vertinimas“ tęsinys.

PAGRINDINĖS ŠIO PROJEKTO ETAPO UŽDUOTYS:

• didžiausiuose miestuose (apskričių centruose) išsamiai išsiaiškinti ir inventorizuoti galimas užterštas teritorijas;

• įvertinti visų projekto metu ir jau anksčiau inventorizuotų objektų – duomenų bazėje jų yra jau per 11 tūkst. – pavojingumą aplinkai;

• preliminariai ištirti 150-ies ir išsamiai ištirti 50-ies pačių pavojingiausių teritorijų užterštumą;

• parengti 50-ies labiausiai užterštų teritorijų tvarkymo planus.

Pagrindinis projekto uždavinys – nustatyti cheminėmis medžiagomis užterštų teritorijų tvarkymo eiliškumą, saugiai sutvarkyti pavojingiausiai užterštas teritorijas ir suteikti reikiamą informaciją savivaldybėms.Projektas įgyvendinamas Europos regioninės plėtros fondo lėšomis. Projekto trukmė – 18 mėnesių.Projektas įgyvendinamas Europos regioninės plėtros fondo lėšomis. Projekto trukmė – 18 mėnesių.

seinų valdymo skyriaus vyriausiasis specialistas G. Dūdėnas.

Nors į užliejamas teritorijas patenkantiems pastatams nekeliami specialieji reikalavimai, pašnekovo teigimu, įrengdami krantines, staty-dami tiltus ar kitus didesnius objektus projek-tuotojai atsižvelgia į potvynių grėsmes. Vis dėlto G. Dūdėnas pripažino, kad kalbant apie pavienę gyvenamąją statybą šios sąlygos retai įvertina-mos, tad priekrantės statyboms Lietuvoje namai ant polių kol kas nebūdingi.

Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius Vidman-tas Bezaras irgi linkęs manyti, kad pasikliauti asmenine patirtimi, vertinant potvynių riziką, nederėtų.

„Visiems pasakoju atvejį, kai prieš kelerius metus patvino Neris prie Kauno ir užpylė namus, garažus ir panašiai, o žmonės piktinosi: esą buvo girdėję, kad yra 1 procento – karto per 100 metų – potvynio tikimybė, o vos po metų viską ir užpylė, – prisiminė Aplinkos ministerijos atsto-vas. – Didelių problemų yra ir prie Raudondvario, kur Nevėžis įteka į Nemuną. Ten daug kas susipirkę sklypus statybai. Žmonės rašo mums skundus, jei-gu negauna leidimo statybai, tikina, kad tos vietos tikrai neužliejamos, o po metų ateina nuotraukos, kur ta vieta visa užlieta. Tada žmonės pradeda vežti žemes, pila pylimus, tačiau negalvoja apie tai, kad taip pasiaukštinę pakenks kaimynams.“

G. Bartuškos nuotr.

2014 Nr. 458

Lina BIELIAUSKAITĖ

Nenumaldomą tautiečių norą kurtis kuo arčiau vandens, neatsižvelgiant į gresiančius pavojus, specialistai vadina itin bloga praktika ir pastebi, kad pastaraisiais metais ši tenden-cija stiprėja. Rezultatas – gamtos stichijos egzaminai, kuriuos tenka laikyti ir patiems gyventojams, ir specialiųjų tarnybų darbuotojams, nes net ir įsikurdami aiškaus pavojaus zono-je žmonės nelinkę saugoti savo turto statybai tokiose vietose reikalingais projektiniais sprendimais.

Problema – ne katastrofinėNeseniai visuomenei buvo pristatyti 2012–2014 metais parengti potvynių grėsmės ir rizikos že-mėlapiai. Su didžiausiomis problemomis, išskyrė Aplinkos apsaugos agentūros Aplinkos būklės vertinimo departamento Upių ir baseinų valdy-mo skyriaus vyriausiasis specialistas Gediminas Dūdėnas, susiduria Klaipėdos, Tauragės, Kauno ir Panevėžio apskritys, kituose regionuose potvyniai kelia mažesnę riziką.

Anot G. Dūdėno, potvynių grėsmės žemėla-piai skirti nustatyti užliejamų teritorijų plotus, o rizikos žemėlapiai – įvertinti galimus su po-tvyniais susijusius padarinius žmonių sveikatai, aplinkai, kultūros paveldui ir ekonominei veiklai. „Žemėlapiai bus naudojami rengiant potvynių rizikos valdymo planus, kurie, atsižvelgus į nu-statytas užliejamas teritorijas ir galimą žalą, nu-matys potvynių prevencijos, apsaugos nuo jų ir

AIKŠTINGA VANDENS STICHIJA STATYTOJŲ NEATBAIDO

SIEKDAMI PRO LANGUS MATYTI ĮSPŪDINGĄ

GAMTOVAIZDĮ GYVENTOJAI NEPASIRŪPINA

NUO POTVYNIŲ ŽALOS APSAUGANČIAIS

STATYBŲ SPRENDIMAIS

59

pasirengimo jiems priemones. Nemažą jų dalį sudaro civilinės apsaugos klausimai, pradedant gelbėtojų mokymais, pratybų organizavimu, bai-giant gyventojų švietimu, mokymais, kaip elgtis potvynių metu. Tarp kitų priemonių – užliejamų teritorijų atribojimas – pylimų statyba, taip pat teisės aktų pakeitimai, kurie leis riboti veiklą užliejamose teritorijose, tokių objektų kaip gy-venamųjų pastatų, gamyklų, pesticidų sandėlių ir pan., kurių užliejimas sukeltų neigiamų pada-rinių ir gamtai, ir žmonėms, statybą“, – aiškino Aplinkos apsaugos agentūros atstovas G. Dū-dėnas.

Jo žodžiais, patikimų skaičiavimų apie nuos-tolius, patiriamus dėl potvynių, nėra. „Yra atlikti skaičiavimai, kiek yra turto, kuriam gresia pavojus per užliejimus. Problema nėra katastrofinė. Po-tvynių užliejamose teritorijose turto yra maždaug už 0,5 mlrd. litų“, – komentavo specialistas.

Užmiršo – nereiškia, kad nebusPašnekovo teigimu, pastaraisiais dešimtme-čiais stebimas akivaizdus artėjimas vandens link, bene ryškiausi šie procesai teritorijose prie Kauno. „Labai didelių potvynių buvo ma-žai, todėl visi užmiršo tas galimas grėsmes ir nemano, kad tai galėtų būti pavojinga. Dauge-lis žmonių remiasi savo patirtimi, kad štai 10 ar 20 metų potvynio nepasitaikė. Tačiau nereiš-kia, kad jo tikrai nebus“, – kalbėjo Upių ir ba-

Lietuvos geologijos tarnybos už-sakymu bendrovė GROTA pra-deda vykdyti projektą „Urba-

nizuotose teritorijose esančių užterštų teritorijų poveikio vertinimas“. Tai jau antras užterštų teritorijų sisteminio tyrimo ir tvarkymo etapas, 2009–2011 metais vyk-dyto projekto „Užterštų teritorijų poveikio vertinimas“ tęsinys.

PAGRINDINĖS ŠIO PROJEKTO ETAPO UŽDUOTYS:

• didžiausiuose miestuose (apskričių centruose) išsamiai išsiaiškinti ir inventorizuoti galimas užterštas teritorijas;

• įvertinti visų projekto metu ir jau anksčiau inventorizuotų objektų – duomenų bazėje jų yra jau per 11 tūkst. – pavojingumą aplinkai;

• preliminariai ištirti 150-ies ir išsamiai ištirti 50-ies pačių pavojingiausių teritorijų užterštumą;

• parengti 50-ies labiausiai užterštų teritorijų tvarkymo planus.

Pagrindinis projekto uždavinys – nustatyti cheminėmis medžiagomis užterštų teritorijų tvarkymo eiliškumą, saugiai sutvarkyti pavojingiausiai užterštas teritorijas ir suteikti reikiamą informaciją savivaldybėms.Projektas įgyvendinamas Europos regioninės plėtros fondo lėšomis. Projekto trukmė – 18 mėnesių.Projektas įgyvendinamas Europos regioninės plėtros fondo lėšomis. Projekto trukmė – 18 mėnesių.

seinų valdymo skyriaus vyriausiasis specialistas G. Dūdėnas.

Nors į užliejamas teritorijas patenkantiems pastatams nekeliami specialieji reikalavimai, pašnekovo teigimu, įrengdami krantines, staty-dami tiltus ar kitus didesnius objektus projek-tuotojai atsižvelgia į potvynių grėsmes. Vis dėlto G. Dūdėnas pripažino, kad kalbant apie pavienę gyvenamąją statybą šios sąlygos retai įvertina-mos, tad priekrantės statyboms Lietuvoje namai ant polių kol kas nebūdingi.

Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius Vidman-tas Bezaras irgi linkęs manyti, kad pasikliauti asmenine patirtimi, vertinant potvynių riziką, nederėtų.

„Visiems pasakoju atvejį, kai prieš kelerius metus patvino Neris prie Kauno ir užpylė namus, garažus ir panašiai, o žmonės piktinosi: esą buvo girdėję, kad yra 1 procento – karto per 100 metų – potvynio tikimybė, o vos po metų viską ir užpylė, – prisiminė Aplinkos ministerijos atsto-vas. – Didelių problemų yra ir prie Raudondvario, kur Nevėžis įteka į Nemuną. Ten daug kas susipirkę sklypus statybai. Žmonės rašo mums skundus, jei-gu negauna leidimo statybai, tikina, kad tos vietos tikrai neužliejamos, o po metų ateina nuotraukos, kur ta vieta visa užlieta. Tada žmonės pradeda vežti žemes, pila pylimus, tačiau negalvoja apie tai, kad taip pasiaukštinę pakenks kaimynams.“

G. Bartuškos nuotr.

2014 Nr. 460

Ne viskas apskaičiuojama Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamen-to direktorius V. Bezaras galėtų įvardyti ne vieną atvejį, kai namai statomi neapgalvotai, pernelyg arti vandens.

„Stato nepažeisdami įstatymų, bet... Kaip kad ten, kur sodai žemiau Vilniaus, taip pat ties Jonava, irgi prie Neries. Kai šie sodai buvo pro-jektuojami, namai buvo gal 20 ar 30 metrų nuo šlaito, tačiau per kelis dešimtmečius upė pasi-slinko, ir dabar jau griūva tvoros, upė artinasi prie pastatų. Čia bėda ta, kad mes nežiūrime į ateitį. Tiesa, ne viską ir galima tiksliai apskai-čiuoti“, – pripažino pašnekovas.

Anksčiau galiojęs apribojimas statyti 100 metrų atstumu nuo vandens dabar sumažintas. Pasak

specialisto, priklausomai nuo upės poslinkio kampo ir panašiai šis atstumas turi būti 50 metrų (papildomai skaičiuojama ir vandens apsaugos juosta, kuri gali būti labai įvairi: ir 2, ir 20 metrų).

„Kauno atveju namai stovi lyg ir tinkamu ats-tumu, bet pavasarį vis vien plaukia. Potvynio tiki-mybė gali būti vos kelių procentų ar net 50-ies. Sakyčiau, esant potvynio tikimybei tarp 1 ir 5 proc. galima leisti statyti su savininko pasižadėjimu, kad jis nereikalaus iš valstybės kompensacijų, jei kas nors atsitiks“, – svarstė Saugomų teritorijų ir kraš-tovaizdžio departamento direktorius V. Bezaras.

Anot Aplinkos ministerijos atstovo, pasaulyje stebimos įdomios tendencijos – visi jaučia klimato kaitos niuansus, nors kartais jie sunkiai progno-zuojami. „Daugėja ir neprognozuojamų liūčių,

kai visišką sausrą keičia baisios liūtys. Europa jau pasimokė iš tokių istorijų – Vokietija ne vienus metus išperka privačias žemes prie upių, iškelia žmones, kai kur ardo pylimus, ypač žemesnėse vietose, naudojamose žemės ūkiui, kad nebeliktų to butelio kakliuko efekto ir upė turėtų kur išsilieti, susigerti į žemę“, – pasakojo V. Bezaras.

Stinga realistinių scenarijųKlaipėdos universiteto (KU) architektūros, urba-nistikos ir dizaino centro „Baltijos kraštovaizdžiai“ vyresniojo mokslo darbuotojo dr. Vytauto Dubros manymu, potvynių prognozės Lietuvoje linksta į kraštutinumus. „Ir neseniai paskelbti potvynių grėsmės bei rizikos žemėlapiai, ir kai kurios moks-linės ataskaitos, straipsniai nagrinėja apokalipti-nius scenarijus, tačiau sunku įsivaizduoti, kad jie būtų tikėtini. O tokių darbų, kurie bandytų pro-gnozuoti realistinį scenarijų, trūksta“, – pripažino mokslininkas.

Šių žemėlapių pristatymų metu V. Dubrai ne kartą teko girdėti klausimą, koks bus praktinis žemėlapių pritaikymas. „Viena naudojimo galimy-bė – gražus paveikslėlis, į kurį galima pasižiūrėti, o kita – darbinis elementas, kuris turėtų teikti praktinę naudą. Vienas svarbiausių klausimų – ar potvynio vandeniui pakilus iki tam tikro lygio šie žemėlapiai padėtų prognozuoti, kokios teritorijos gali būti užliejamos ir kokių dėl to kyla rizikų? Ta-čiau atsakymo nei iš rengėjų, nei iš Aplinkos mi-nisterijos atstovų nebuvo sulaukta. Kitas svarbus klausimas – koks bus šių žemėlapių statusas? Ar jie turės kokią nors juridinę galią, ar vėlgi tai bus tik paprasti gražūs paveikslėliai?“ – kalbėjo KU mokslininkas V. Dubra.

Anot pašnekovo, tai ypač aktualu organizuojant probleminių teritorijų planavimo ir statybų jose darbus. Kaip ir Aplinkos ministerijos specialistas V. Bezaras, jis mano, kad priklausomai nuo gre-siančios rizikos laipsnio potvynio zonose turėtų būti ribojama veikla. „Logiška, kad tam tikri sta-tybų apribojimai galėtų būti. Jeigu šie žemėlapiai įgautų juridinę galią, atlikėjas pats automatiškai prisiimtų riziką – žinotų, kad yra potvynio tikimy-bė, ir nebereikėtų ieškoti kaltų. Pavyzdžiui, jei tam tikroje Jungtinių Amerikos Valstijų teritorijoje yra 10 proc. potvynio tikimybė, jokia statyba, nesusi-jusi su upėmis ir kitais vandens telkiniais, negali-ma, jei 5 proc. tikimybė, arba vienas potvynis per

Betono vamzdynų sistemos, kaip drenažo ir nuotekų tinklo pagrindas, naudojamos nuo XIX amžiaus 7-ojo dešimtmečio. Bendrovė „Ariogalos statybinės konstrukcijos“ gamina šulinių elementus, skirtus fekalinių, lietaus, vandentiekio linijų statybai, geriamojo vandens šuliniams įrengti. Šulinių žiedai gaminami atsižvelgiant į stan-darto LST EN 206-1:2002 „Betonas. 1 dalis. Techniniai reikalavimai, savybės, gamyba ir atitiktis“ reikalavimus. Visiems betono ir gelžbetonio šulinių elementų gaminiams taikoma betono klasė C35/45, tinkama naudoti ir drėgnomis sąlygomis, ir silpnai agresyvioje cheminėje aplinkoje, pavyzdžiui, fekalinės kanalizacijos, pramoninių nuotekų, dirvožemio, lietaus ir požeminiams vandenims surinkti.

Atsižvelgdama į rinkos paklausą bendrovė orientavosi į įvairių technologijų paiešką, naujo techninio lygio pro-duktų gamybą. 2008 metų rudenį pastačius naują technologinę vokiečių gamybos liniją JUMBO 2025 (MONO), bendrovė pradėjo gaminti šulinių žiedus su užlankomis, movinius, falcinius gelžbetonio vamzdžius. Šios tech-nologinės linijos gaminama produkcija pakeitė Europos Sąjungos standartų neatitikusius movinius gelžbetonio vamzdžius PT.

UAB „Ariogalos statybinės konstrukcijos“, direktorius Lionginas Alfredas Masaitis Mob. +370 698 28 671, faks. +370 428 70 103, el. p. direktorius@arsk.lt

Šulinių produkcijos gama

G. Bartuškos nuotr.

2014 Nr. 460

Ne viskas apskaičiuojama Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamen-to direktorius V. Bezaras galėtų įvardyti ne vieną atvejį, kai namai statomi neapgalvotai, pernelyg arti vandens.

„Stato nepažeisdami įstatymų, bet... Kaip kad ten, kur sodai žemiau Vilniaus, taip pat ties Jonava, irgi prie Neries. Kai šie sodai buvo pro-jektuojami, namai buvo gal 20 ar 30 metrų nuo šlaito, tačiau per kelis dešimtmečius upė pasi-slinko, ir dabar jau griūva tvoros, upė artinasi prie pastatų. Čia bėda ta, kad mes nežiūrime į ateitį. Tiesa, ne viską ir galima tiksliai apskai-čiuoti“, – pripažino pašnekovas.

Anksčiau galiojęs apribojimas statyti 100 metrų atstumu nuo vandens dabar sumažintas. Pasak

specialisto, priklausomai nuo upės poslinkio kampo ir panašiai šis atstumas turi būti 50 metrų (papildomai skaičiuojama ir vandens apsaugos juosta, kuri gali būti labai įvairi: ir 2, ir 20 metrų).

„Kauno atveju namai stovi lyg ir tinkamu ats-tumu, bet pavasarį vis vien plaukia. Potvynio tiki-mybė gali būti vos kelių procentų ar net 50-ies. Sakyčiau, esant potvynio tikimybei tarp 1 ir 5 proc. galima leisti statyti su savininko pasižadėjimu, kad jis nereikalaus iš valstybės kompensacijų, jei kas nors atsitiks“, – svarstė Saugomų teritorijų ir kraš-tovaizdžio departamento direktorius V. Bezaras.

Anot Aplinkos ministerijos atstovo, pasaulyje stebimos įdomios tendencijos – visi jaučia klimato kaitos niuansus, nors kartais jie sunkiai progno-zuojami. „Daugėja ir neprognozuojamų liūčių,

kai visišką sausrą keičia baisios liūtys. Europa jau pasimokė iš tokių istorijų – Vokietija ne vienus metus išperka privačias žemes prie upių, iškelia žmones, kai kur ardo pylimus, ypač žemesnėse vietose, naudojamose žemės ūkiui, kad nebeliktų to butelio kakliuko efekto ir upė turėtų kur išsilieti, susigerti į žemę“, – pasakojo V. Bezaras.

Stinga realistinių scenarijųKlaipėdos universiteto (KU) architektūros, urba-nistikos ir dizaino centro „Baltijos kraštovaizdžiai“ vyresniojo mokslo darbuotojo dr. Vytauto Dubros manymu, potvynių prognozės Lietuvoje linksta į kraštutinumus. „Ir neseniai paskelbti potvynių grėsmės bei rizikos žemėlapiai, ir kai kurios moks-linės ataskaitos, straipsniai nagrinėja apokalipti-nius scenarijus, tačiau sunku įsivaizduoti, kad jie būtų tikėtini. O tokių darbų, kurie bandytų pro-gnozuoti realistinį scenarijų, trūksta“, – pripažino mokslininkas.

Šių žemėlapių pristatymų metu V. Dubrai ne kartą teko girdėti klausimą, koks bus praktinis žemėlapių pritaikymas. „Viena naudojimo galimy-bė – gražus paveikslėlis, į kurį galima pasižiūrėti, o kita – darbinis elementas, kuris turėtų teikti praktinę naudą. Vienas svarbiausių klausimų – ar potvynio vandeniui pakilus iki tam tikro lygio šie žemėlapiai padėtų prognozuoti, kokios teritorijos gali būti užliejamos ir kokių dėl to kyla rizikų? Ta-čiau atsakymo nei iš rengėjų, nei iš Aplinkos mi-nisterijos atstovų nebuvo sulaukta. Kitas svarbus klausimas – koks bus šių žemėlapių statusas? Ar jie turės kokią nors juridinę galią, ar vėlgi tai bus tik paprasti gražūs paveikslėliai?“ – kalbėjo KU mokslininkas V. Dubra.

Anot pašnekovo, tai ypač aktualu organizuojant probleminių teritorijų planavimo ir statybų jose darbus. Kaip ir Aplinkos ministerijos specialistas V. Bezaras, jis mano, kad priklausomai nuo gre-siančios rizikos laipsnio potvynio zonose turėtų būti ribojama veikla. „Logiška, kad tam tikri sta-tybų apribojimai galėtų būti. Jeigu šie žemėlapiai įgautų juridinę galią, atlikėjas pats automatiškai prisiimtų riziką – žinotų, kad yra potvynio tikimy-bė, ir nebereikėtų ieškoti kaltų. Pavyzdžiui, jei tam tikroje Jungtinių Amerikos Valstijų teritorijoje yra 10 proc. potvynio tikimybė, jokia statyba, nesusi-jusi su upėmis ir kitais vandens telkiniais, negali-ma, jei 5 proc. tikimybė, arba vienas potvynis per

Betono vamzdynų sistemos, kaip drenažo ir nuotekų tinklo pagrindas, naudojamos nuo XIX amžiaus 7-ojo dešimtmečio. Bendrovė „Ariogalos statybinės konstrukcijos“ gamina šulinių elementus, skirtus fekalinių, lietaus, vandentiekio linijų statybai, geriamojo vandens šuliniams įrengti. Šulinių žiedai gaminami atsižvelgiant į stan-darto LST EN 206-1:2002 „Betonas. 1 dalis. Techniniai reikalavimai, savybės, gamyba ir atitiktis“ reikalavimus. Visiems betono ir gelžbetonio šulinių elementų gaminiams taikoma betono klasė C35/45, tinkama naudoti ir drėgnomis sąlygomis, ir silpnai agresyvioje cheminėje aplinkoje, pavyzdžiui, fekalinės kanalizacijos, pramoninių nuotekų, dirvožemio, lietaus ir požeminiams vandenims surinkti.

Atsižvelgdama į rinkos paklausą bendrovė orientavosi į įvairių technologijų paiešką, naujo techninio lygio pro-duktų gamybą. 2008 metų rudenį pastačius naują technologinę vokiečių gamybos liniją JUMBO 2025 (MONO), bendrovė pradėjo gaminti šulinių žiedus su užlankomis, movinius, falcinius gelžbetonio vamzdžius. Šios tech-nologinės linijos gaminama produkcija pakeitė Europos Sąjungos standartų neatitikusius movinius gelžbetonio vamzdžius PT.

UAB „Ariogalos statybinės konstrukcijos“, direktorius Lionginas Alfredas Masaitis Mob. +370 698 28 671, faks. +370 428 70 103, el. p. direktorius@arsk.lt

Šulinių produkcijos gama

G. Bartuškos nuotr.

61

20 metų – leidžiami kai kurie nesudėtingi stati-niai. Jei potvynio tikimybė – vienas per 100 metų, tada būtina taikyti apsaugos nuo jo priemones, tačiau statyba teritorijoje leidžiama“, – minėjo KU vyresnysis mokslo darbuotojas.

Išvirto į patologijąMokslininko nuomone, Lietuva jau pribrendo panašiam teisiniam reglamentavimui. „Neslėpsiu pozicijos, kad dabar žmonės turi tiesiog patolo-gišką norą įsikurti kuo arčiau vandens. Bent jau anksčiau tokios ryškios problemos nebuvo, nes vanduo buvo laikomas rimta stichija, kurios reikia paisyti. Tokiose zonose dažniausiai nesikurdavo nei gyvenvietės, nei viensėdžiai, ir tokių didelių problemų kaip dabar nebūdavo“, – teigė moks-lininkas V. Dubra.

Pašnekovo nuomone, užliejamų teritorijų specifikos neretai deramai neįvertina nei staty-tojai, nei projektuotojai. „Teko ir man konsultuoti, ką daryti tokiais atvejais, kai upės slėnyje – durpy-nas, o ten teritorijos plėtotojas būtinai nori statyti namus. Ką turi daryti savivaldos institucijos, kurios išduoda leidimus, atsako už planavimo procedūras, o jas visais įmanomais būdais re-mia prie sienos – reikia, ir viskas“, – kalbėjo KU atstovas.

Anot specialisto, daugeliu atvejų Lietuvoje susiduriama su pavasarinio potvynio didžiosio-se upėse grėsmėmis. Tačiau Vakarų regionui bū-dingos specifinės problemos. „Per pastaruosius

10 metų, ką ir kalbėti apie „tradicines“ Šilutės ir Pagėgių savivaldybes, ir Klaipėda, ir Kretinga su potvynio rizika buvo susidūrusios ne kartą. Dažniausiai potvynių kyla pavasarį arba antro-je žiemos pusėje, o šiuo atveju jų kilo vasarą. Akmenos–Danės upių baseine grunto filtracijos koeficientas yra vienas mažiausių Lietuvoje, tad ilgą laiką trukę krituliai nespėja į jį susigerti. Dėl stipraus vėjo sukelto sampūtos reiškinio upės žiotyse blokuojamas vandens ištekėjimas iš upės, todėl buvo užlietos teritorijos ne tik Kre-tingos bei Klaipėdos rajonuose, bet ir Klaipėdos mieste ties Mažuoju Kaimeliu bei „Pakrantės“ sodų bendrija. Sodybas ir net daugiabučius arčiausiai Akmenos–Danės upių baseino buvo galima apiplaukti valtimi. Tačiau problema yra tai, kad niekas nežino, kiek realiai vanduo buvo pakilęs. Sako, kad daug, bet faktiniai matavimai tai niekaip neatspindi. Vadinasi, kadangi per asmens, atsakingo už stebėjimus, langą nepra-dėjo lietis vanduo, jis ir neužfiksavo aukščiausio lygio“, – ironizavo V. Dubra.

KU mokslininkas apgailestavo, kad Lietuvos stebė-jimo tinklas, kuris skirtas vandens lygiui fiksuoti, yra labai išretėjęs. „Jei kyla didesnių liūčių, galėtų būti skelbiamos prognozės, kas gali atsitikti. Tačiau kai nėra stebėjimų, prognozuoti sudėtinga, – pripažino V. Dubra. – Būtina pažymėti, kad pastaraisiais metais vyksta intensyvus vandens matavimo stočių automa-tizavimas, tačiau visam šiam procesui dar reikia ne-mažų ir finansinių, ir intelektinių išteklių.“

Potvynių grėsmės ir rizikos žemėlapiuose išskirtos probleminės zonos, kuriose didžiausia patvinstančio vandens tikimybė. Tarp tokių – ir teritorijos Klaipėdos (viršuje) bei Kauno (apačioje) regionuose.

Medžiaga iš www.potvyniai.lt

BETONO HIDROIZOLIACIJA

VISAM LAIKUI

GARANTUOTAS SPRENDIMAS!

Betonui ir jo konstrukcijoms

Pamatams Balkonams

Rūsiams Perdangoms

Garažams Terasoms

Šuliniams Tuneliams

Užtvankoms Dokams

Baseinams Saugykloms

KAS TAI?

Profesionali hidroizoliacija, kuri nesudaro paviršiaus, hidroizoliuoja keisdama

betono struktūrą, ženkliai pagerina jo eksploatacines

savybes.

ISO 9001:2000 sertifikatasCE sertifikatai: LST EN 1504-3, LST 934-2

Skverbiasi į betoną iki 90 cm

Padidėja betono:

nelaidumas vandeniui > 4 pakop.

atsparumas šalčiui > 100 ciklų

stipris gniuždant > 10 %

Atsparumas šarmui ir rūgštims

Visam betono tarnavimo

laikui!

Oficialus PENETRON atstovas

Mob.: +370 687 24 925Tel.: +370 5 203 1515

penetron@dasfa.lt www.penetron.lt

GARANTIJA

EFEKTYVUMAS

KOKYBĖ

2014 Nr. 462

Matas ŠIUPŠINSKAS Architektas, architektūros istorikas

Olandijos mieste Roterdame įsikūrusi Marco Vermeuleno stu-dija bando aprėpti architektūrą, urbanistiką ir kraštovaizdžio planavimą. Skirdamas didelį dėmesį ankstyvajai kiekvieno projekto stadijai, kolektyvas ieško naujų tipologijų ir erdvinių variacijų, atsakančių į šiuolaikinio metropolio keliamus iššū-kius. Apie tai, kokių pavojų ir galimybių atveria vanduo mieste, kalbėjomės su Architektūros pokalbių fondo ir KAFe 2013 sve-čiu Marco VERMEULENU.

VANDENS KONTROLĖ IR APGAULINGAS SAUGUMO ĮSPŪDIS

INTERVIU SU ARCHITEKTU IR URBANISTU MARCO VERMEULENU

– Olandijoje vanduo užima kiek kitokią vie-tą miestų gyvenime nei Lietuvoje. Kokį įspūdį Jums paliko mūsų pakrantės?

– Kol kas spėjau pamatyti tikrai nedaug, bet jau apsilankiau santakoje Kaune, kuri man pasi-rodė kaip didelį potencialą turinti žalioji miesto erdvė. Tai, ką išvydau, dar nėra visavertis parkas, bet ši vieta, be abejo, turi savo kokybę. Dabar lieka atsakyti į klausimą, ką veikti miestiečiui ten apsilankius. Kitas klausimas yra kietos betoninės krantinės. Jos primena kelią, kuriuo Olandija ėjo prieš keletą dešimtmečių. Yra trys etapai, kuriuos išgyvenome: galima nieko nedaryti lei-džiant upėms tvinti, galima bandyti jas sukontro-liuoti arba išmokti gyventi drauge.

Šiuo metu, be abejo, linkstame prie trečio va-rianto ir stengiamės projektuoti mąstydami apie pačios upės gyvavimo ritmą. Dauguma pakrančių iki šiol buvo formuojamos ruošiantis blogiausiam scenarijui. Vis dėlto įvertinus konkrečią upę kartais paaiškėja, kad buvo ruošiamasi ekstremaliai situa-cijai, kuri įvyksta kas tūkstantį metų. Žinoma, labai svarbu būti pasiruošus, bet negalima pamiršti, kaip pakrantė bus naudojama visą likusį laiką.

– Taigi prioritetu tampa ne technokratiniai sprendimai, skirti upei suvaldyti, bet socialinis aspektas ir tai, kaip miesto gyventojai naudos tą vietą.

– Būtent. Pakrantės reikalauja nemažų in-vesticijų, todėl labai svarbu, kaip tie pinigai pasitarnaus vietos bendruomenei. Ir tai nėra vien pakrančių problema, juk mieste turime ir lietaus vandenį. Anksčiau buvo įprasta lietaus nuotekas nukreipti po žeme. Kai vamzdynai ne-begali atlaikyti didėjančio vandens kiekio, užsi-

Pasiūlymas vamzdynui platinti skirtus resursus panaudoti viešosioms erdvėms, akumuliuojančioms lietaus vandenį. Marco Vermeuleno studija.

mojama juos platinti. Tokie projektai trunka ne vienus metus ir reikalauja milžiniškų investicijų vien dėl to, kad porą kartų per metus gatvės nepatvintų.

„Water Squares“ projekte Roterdame pasiū-lėme vamzdynui platinti skirtus resursus pa-naudoti viešosioms erdvėms, kurios didesnių liūčių metu patvins ir surinks vandens perteklių iš aplinkinių teritorijų. Užuot statę požeminius greitkelius vandeniui nutekinti, siūlėme pinigus investuoti į vandens kraštovaizdį, kuris kistų pri-klausomai nuo kritulių kiekio – kylantį vandens lygį matytų miestiečiai.

– Bet tokiu atveju kyla nemažai naujų iš-šūkių, tokių kaip darbas su vietos bendruo-mene.

– Artimai dirbdamas su būsimaisiais nau-dotojais netikėtumų neišvengsi. Pavyzdžiui, įgy-vendinant „Bloemhofplein“ projektą, kai buvo siūloma įrengti užliejamą skverą, paaiškėjo, kad kaimynystėje gyvena didelė imigrantų bendruo-menė ir dauguma vaikų nemoka plaukti. Tokios situacijos skatina permąstyti sprendimus. Kartais tenka prisitaikyti ir pačiai bendruomenei – kai-mynystėje negali būti šiukšlinama, nes visas šiukšles vanduo suneš į užliejamus skverus. Ne visi nori keisti savo įpročius, bet galų gale spren-dimą turi priimti profesionalai. Visuomenės nuomonė ir indėlis į projektą yra labai svarbūs, bet ji nėra pasirengusi taip kaip profesionalus projektuotojas.

– Esate minėjęs, kad Jūsų praktikoje itin svarbi tipologija. Ką norite tuo pasakyti?

– Šis žodis Lietuvoje gali būti suprastas įvai-riai, bet mano aplinkoje tipologija yra tam tikros problemos sprendimo esmė ar sprendimo mate-rializacija savo gryniausia forma. Atsispiriant nuo konkrečios tipologijos galima gauti daugybę skir-tingų dizaino sprendimų, bet sumanymo stuburas išliks tas pat. Šis stuburas mane labiausiai domi-na. Pavyzdžiui, užliejamas skveras yra tipologija, o tai, kokią formą jis įgaus, kaip jis atrodys, yra ne taip svarbu. Mano kolegos kuria užliejamus skve-rus, atrodančius visiškai kitaip nei mūsų pradiniai siūlymai, bet jie tęsia idėją, plėtoja toliau tą pačią tipologiją, ir tai yra puiku.

– Jūsų studijos projektuose gamtos proce-sai tampa scenarijaus dalimi, bet kontrolė juk išlieka?

– Įprastai vanduo buvo valdomas tvirta ran-ka ir be kompromisų. Pavyzdžiui, 1953 metais

63

Olandijoje įvykus Šiaurės jūros potvyniui buvo žmonių aukų. Pirmoji valdžios reakcija tada buvo užtverti bet kokį kelią vandeniui ir visiškai pašalinti potvynio galimybę. Pastaruoju metu to atsisakoma, o sistemos kuriamos taip, kad vandenį ribotų tik šiam pavojingai pakilus arba atsiradus nelaimės tikimybei. Per savo istoriją sukaupėme nemažą patirtį ir galime pasitelkti kompleksiškus, netgi žaismingus vandens valdy-mo mechanizmus.

Yra ir dar viena problema – žmonės ne vi-suomet įvertina tikrąją potvynio riziką. Griežta vandens kontrolė miestuose sukuria apgaulingą saugumo įspūdį, ir mes atsipalaiduojame. Didelė dalis urbanizuotų teritorijų Olandijoje yra žemiau jūros lygio, bet gyventojai nėra susirūpinę klimato kaita ir gresiančiais potvyniais – vyrauja nuomo-nė, kad mes viską valdome. O profesionalai, pra-dėdami nuo vandens ir saugumo klausimų, gali įvertinti daugybę kitų aspektų – tokių kaip visuo-menės sąmoningumas, socialinės problemos ir viešųjų erdvių kūrimas. Inžinierius to nepadarytų,

Užliejamo skvero prototipas. Marco Vermeuleno studija.

Marco Vermeulenas – architektas, savo kūriniuose derinantis tvariosios architektūros principus ir estetinę kokybę. Nuo 2009 metų jis vadovauja Roterdame įkurtai Marco Vermeuleno studijai. Uždari energijos ciklai, vandens ir žalia-vų naudojimas sudaro svarbią dalį šios studijos architektūros ir urbanistikos projektuose. Klimato kaitos keliamos problemos ir statiniai prie van-dens telkinių – nuolat architekto sprendžiami uždaviniai. M. Vermeulenas mokėsi Eindhoveno technologijos universitete, vėliau buvo kviestinis dėstytojas Delfto ir Eindhoveno technologijos universitetuose, Roterdamo architektūros akade-mijoje. Gyvenimą olandų delta metropolyje nuola-tos lydi vandens grėsmė, ir keičiantis klimatui ji tik didėja. Vandens pavojus gresia ir iš jūros, ir iš upės, ir iš dangaus, ir iš žemės. Jūros lygio pakili-mas kartu su gausiais lietumis akimirksniu sukeltų upių potvynius – o juk jau dabar miestų nuotekų sistemoms vis sunkiau susidoroti su dideliu kri-tulių kiekiu. Tačiau šios grėsmės olandų miestus veikia pozityviai – kelia iššūkių ir atveria naujų galimybių architektams. Ateities miestų planavi-mo sprendimai turės ne tik susidoroti su vandens keliamomis problemomis, bet ir kartu kurti pa-trauklią aplinką gyventi.

Tarptautinio architektūros festivalio KAFe 2013 metu įvykusios M. Vermeuleno paskaitos vaizdo įrašas įkeltas svetainėje www.archfondas.lt.

nes jam rūpi tik konkreti problema ir jos sprendi-mas, todėl tokioje situacijoje greta profesionalaus inžinieriaus reikia generalisto – architekto, plačiai suvokiančio padėtį. Tokių žmonių dar visai nese-niai buvo labai nedaug.

– Ką rinktumėtės Jūs – riziką ar saugumą?– Rinkčiausi riziką. Savaime suprantama – visi

sprendimai turi būti saugūs, bet kartais gali jaus-tis saugiai tiesiog per nežinojimą. Kur kas įdomiau patirti šiek tiek pavojaus, net jei esi aplinkoje, kuri yra puikiai suprojektuota ir visiškai saugi. Pastebėjau, kad vaikai žaisdami guma dengtose aikštelėse dažnai perlenkia lazdą. Jiems tiesiog nuobodu ir jie nesitiki, kad gali nutikti kas nors bloga. Roterdame esame sukūrę vaikų žaidimų aikštelę naudodami industrinius uosto elemen-tus. Rezultatas atrodė visiškai kitaip nei įprastos aikštelės, ir vaikai susimąstydavo – toje aplinkoje jie elgėsi kur kas atsakingiau. Jeigu pavyksta vi-zualizuoti riziką, naudotojai patys priima teisingus sprendimus.

Lietaus vandenį infiltruojantis skveras – tai tipologija, galinti įgauti įvairių formų. Marco Vermeuleno studija.

2014 Nr. 462

Matas ŠIUPŠINSKAS Architektas, architektūros istorikas

Olandijos mieste Roterdame įsikūrusi Marco Vermeuleno stu-dija bando aprėpti architektūrą, urbanistiką ir kraštovaizdžio planavimą. Skirdamas didelį dėmesį ankstyvajai kiekvieno projekto stadijai, kolektyvas ieško naujų tipologijų ir erdvinių variacijų, atsakančių į šiuolaikinio metropolio keliamus iššū-kius. Apie tai, kokių pavojų ir galimybių atveria vanduo mieste, kalbėjomės su Architektūros pokalbių fondo ir KAFe 2013 sve-čiu Marco VERMEULENU.

VANDENS KONTROLĖ IR APGAULINGAS SAUGUMO ĮSPŪDIS

INTERVIU SU ARCHITEKTU IR URBANISTU MARCO VERMEULENU

– Olandijoje vanduo užima kiek kitokią vie-tą miestų gyvenime nei Lietuvoje. Kokį įspūdį Jums paliko mūsų pakrantės?

– Kol kas spėjau pamatyti tikrai nedaug, bet jau apsilankiau santakoje Kaune, kuri man pasi-rodė kaip didelį potencialą turinti žalioji miesto erdvė. Tai, ką išvydau, dar nėra visavertis parkas, bet ši vieta, be abejo, turi savo kokybę. Dabar lieka atsakyti į klausimą, ką veikti miestiečiui ten apsilankius. Kitas klausimas yra kietos betoninės krantinės. Jos primena kelią, kuriuo Olandija ėjo prieš keletą dešimtmečių. Yra trys etapai, kuriuos išgyvenome: galima nieko nedaryti lei-džiant upėms tvinti, galima bandyti jas sukontro-liuoti arba išmokti gyventi drauge.

Šiuo metu, be abejo, linkstame prie trečio va-rianto ir stengiamės projektuoti mąstydami apie pačios upės gyvavimo ritmą. Dauguma pakrančių iki šiol buvo formuojamos ruošiantis blogiausiam scenarijui. Vis dėlto įvertinus konkrečią upę kartais paaiškėja, kad buvo ruošiamasi ekstremaliai situa-cijai, kuri įvyksta kas tūkstantį metų. Žinoma, labai svarbu būti pasiruošus, bet negalima pamiršti, kaip pakrantė bus naudojama visą likusį laiką.

– Taigi prioritetu tampa ne technokratiniai sprendimai, skirti upei suvaldyti, bet socialinis aspektas ir tai, kaip miesto gyventojai naudos tą vietą.

– Būtent. Pakrantės reikalauja nemažų in-vesticijų, todėl labai svarbu, kaip tie pinigai pasitarnaus vietos bendruomenei. Ir tai nėra vien pakrančių problema, juk mieste turime ir lietaus vandenį. Anksčiau buvo įprasta lietaus nuotekas nukreipti po žeme. Kai vamzdynai ne-begali atlaikyti didėjančio vandens kiekio, užsi-

Pasiūlymas vamzdynui platinti skirtus resursus panaudoti viešosioms erdvėms, akumuliuojančioms lietaus vandenį. Marco Vermeuleno studija.

mojama juos platinti. Tokie projektai trunka ne vienus metus ir reikalauja milžiniškų investicijų vien dėl to, kad porą kartų per metus gatvės nepatvintų.

„Water Squares“ projekte Roterdame pasiū-lėme vamzdynui platinti skirtus resursus pa-naudoti viešosioms erdvėms, kurios didesnių liūčių metu patvins ir surinks vandens perteklių iš aplinkinių teritorijų. Užuot statę požeminius greitkelius vandeniui nutekinti, siūlėme pinigus investuoti į vandens kraštovaizdį, kuris kistų pri-klausomai nuo kritulių kiekio – kylantį vandens lygį matytų miestiečiai.

– Bet tokiu atveju kyla nemažai naujų iš-šūkių, tokių kaip darbas su vietos bendruo-mene.

– Artimai dirbdamas su būsimaisiais nau-dotojais netikėtumų neišvengsi. Pavyzdžiui, įgy-vendinant „Bloemhofplein“ projektą, kai buvo siūloma įrengti užliejamą skverą, paaiškėjo, kad kaimynystėje gyvena didelė imigrantų bendruo-menė ir dauguma vaikų nemoka plaukti. Tokios situacijos skatina permąstyti sprendimus. Kartais tenka prisitaikyti ir pačiai bendruomenei – kai-mynystėje negali būti šiukšlinama, nes visas šiukšles vanduo suneš į užliejamus skverus. Ne visi nori keisti savo įpročius, bet galų gale spren-dimą turi priimti profesionalai. Visuomenės nuomonė ir indėlis į projektą yra labai svarbūs, bet ji nėra pasirengusi taip kaip profesionalus projektuotojas.

– Esate minėjęs, kad Jūsų praktikoje itin svarbi tipologija. Ką norite tuo pasakyti?

– Šis žodis Lietuvoje gali būti suprastas įvai-riai, bet mano aplinkoje tipologija yra tam tikros problemos sprendimo esmė ar sprendimo mate-rializacija savo gryniausia forma. Atsispiriant nuo konkrečios tipologijos galima gauti daugybę skir-tingų dizaino sprendimų, bet sumanymo stuburas išliks tas pat. Šis stuburas mane labiausiai domi-na. Pavyzdžiui, užliejamas skveras yra tipologija, o tai, kokią formą jis įgaus, kaip jis atrodys, yra ne taip svarbu. Mano kolegos kuria užliejamus skve-rus, atrodančius visiškai kitaip nei mūsų pradiniai siūlymai, bet jie tęsia idėją, plėtoja toliau tą pačią tipologiją, ir tai yra puiku.

– Jūsų studijos projektuose gamtos proce-sai tampa scenarijaus dalimi, bet kontrolė juk išlieka?

– Įprastai vanduo buvo valdomas tvirta ran-ka ir be kompromisų. Pavyzdžiui, 1953 metais

63

Olandijoje įvykus Šiaurės jūros potvyniui buvo žmonių aukų. Pirmoji valdžios reakcija tada buvo užtverti bet kokį kelią vandeniui ir visiškai pašalinti potvynio galimybę. Pastaruoju metu to atsisakoma, o sistemos kuriamos taip, kad vandenį ribotų tik šiam pavojingai pakilus arba atsiradus nelaimės tikimybei. Per savo istoriją sukaupėme nemažą patirtį ir galime pasitelkti kompleksiškus, netgi žaismingus vandens valdy-mo mechanizmus.

Yra ir dar viena problema – žmonės ne vi-suomet įvertina tikrąją potvynio riziką. Griežta vandens kontrolė miestuose sukuria apgaulingą saugumo įspūdį, ir mes atsipalaiduojame. Didelė dalis urbanizuotų teritorijų Olandijoje yra žemiau jūros lygio, bet gyventojai nėra susirūpinę klimato kaita ir gresiančiais potvyniais – vyrauja nuomo-nė, kad mes viską valdome. O profesionalai, pra-dėdami nuo vandens ir saugumo klausimų, gali įvertinti daugybę kitų aspektų – tokių kaip visuo-menės sąmoningumas, socialinės problemos ir viešųjų erdvių kūrimas. Inžinierius to nepadarytų,

Užliejamo skvero prototipas. Marco Vermeuleno studija.

Marco Vermeulenas – architektas, savo kūriniuose derinantis tvariosios architektūros principus ir estetinę kokybę. Nuo 2009 metų jis vadovauja Roterdame įkurtai Marco Vermeuleno studijai. Uždari energijos ciklai, vandens ir žalia-vų naudojimas sudaro svarbią dalį šios studijos architektūros ir urbanistikos projektuose. Klimato kaitos keliamos problemos ir statiniai prie van-dens telkinių – nuolat architekto sprendžiami uždaviniai. M. Vermeulenas mokėsi Eindhoveno technologijos universitete, vėliau buvo kviestinis dėstytojas Delfto ir Eindhoveno technologijos universitetuose, Roterdamo architektūros akade-mijoje. Gyvenimą olandų delta metropolyje nuola-tos lydi vandens grėsmė, ir keičiantis klimatui ji tik didėja. Vandens pavojus gresia ir iš jūros, ir iš upės, ir iš dangaus, ir iš žemės. Jūros lygio pakili-mas kartu su gausiais lietumis akimirksniu sukeltų upių potvynius – o juk jau dabar miestų nuotekų sistemoms vis sunkiau susidoroti su dideliu kri-tulių kiekiu. Tačiau šios grėsmės olandų miestus veikia pozityviai – kelia iššūkių ir atveria naujų galimybių architektams. Ateities miestų planavi-mo sprendimai turės ne tik susidoroti su vandens keliamomis problemomis, bet ir kartu kurti pa-trauklią aplinką gyventi.

Tarptautinio architektūros festivalio KAFe 2013 metu įvykusios M. Vermeuleno paskaitos vaizdo įrašas įkeltas svetainėje www.archfondas.lt.

nes jam rūpi tik konkreti problema ir jos sprendi-mas, todėl tokioje situacijoje greta profesionalaus inžinieriaus reikia generalisto – architekto, plačiai suvokiančio padėtį. Tokių žmonių dar visai nese-niai buvo labai nedaug.

– Ką rinktumėtės Jūs – riziką ar saugumą?– Rinkčiausi riziką. Savaime suprantama – visi

sprendimai turi būti saugūs, bet kartais gali jaus-tis saugiai tiesiog per nežinojimą. Kur kas įdomiau patirti šiek tiek pavojaus, net jei esi aplinkoje, kuri yra puikiai suprojektuota ir visiškai saugi. Pastebėjau, kad vaikai žaisdami guma dengtose aikštelėse dažnai perlenkia lazdą. Jiems tiesiog nuobodu ir jie nesitiki, kad gali nutikti kas nors bloga. Roterdame esame sukūrę vaikų žaidimų aikštelę naudodami industrinius uosto elemen-tus. Rezultatas atrodė visiškai kitaip nei įprastos aikštelės, ir vaikai susimąstydavo – toje aplinkoje jie elgėsi kur kas atsakingiau. Jeigu pavyksta vi-zualizuoti riziką, naudotojai patys priima teisingus sprendimus.

Lietaus vandenį infiltruojantis skveras – tai tipologija, galinti įgauti įvairių formų. Marco Vermeuleno studija.

2014 Nr. 464

POLIAI STATINIAMS ANT VANDENS BUVO KALAMI JAU PRIEŠ TŪKSTANČIUS METŲ

2000 metais, tyrinėdami Luokesų ežero dugną, povandeninės archeologijos specialistai iš Lietuvos ir Lenkijos rado bene 2400 metų senumo polių, liudijančių apie tai, kad mūsų protėviai nebijojo kurtis ant vandens.Sauliaus Kirvelos nuotr.

Mintys apie gyvenimą ant vandens ypač malonios pavasarį, kai šyla gamta, parskren-da paukščiai, sužaliuoja gamta ir net didžiausi snaudimo prie įjungto televizoriaus mėgėjai susiruošia į mišką arba prie upės, kur jau pilna lyg skruzdėliukų bėgikų ir dviratininkų.

Dr. doc. Danutė SLIŽYTĖ, dr. doc Rimantas MACKEVIČIUSVilniaus Gedimino technikos universiteto Statybos fakulteto Geotechnikos katedra

Kodėl žmonės nuo senovės mielai gyvena prie vandens statytuose namuose, nekelia abejonių. Ežerai, upės, upeliai sukuria bent retkarčiais gy-venimo žemės rojuje iliuziją. Gaivus rytas, saulėta diena, ramus vakaras prie vandens – ar gali būti kas nors nuostabiau?

Kodėl žiloje senovėje senoliai daug kur gyveno pastatuose virš vandens ant sukaltų medinių polių – ne taip aišku. Paaiškinimas – gailėjo žemės ploto būstui, kad galėtų jį panaudoti žemdirbystei – nelabai įtikinamas. Galbūt jie taip darė, kad būtų geriau apsaugoti nuo plėšrių žvėrių ir žmonių? Gal-būt dėl to, kad medienos aplink buvo daug ir jiems

labiau patiko gaminti ir kalti polius negu kasti žemę pamatams? Kad ir kokia būtų priežastis, senovėje žmonės tai darė daugelyje Europos šalių. Įkalti me-dinius polius iki tvirtesnio grunto jie mokėjo.

Poliniai pamatai statyboje naudojami labai seniai. Poliai iš kedro medienos naudoti statant Babilono zikuratus (šventyklas) antrajame tūks-tantmetyje prieš Kristaus gimimą. Romos impe-ratorius Gajus Julijus Cezaris pirmajame amžiuje prieš Kristaus gimimą įsakė panaudoti medinius polius, kad sparčiai įrengtų tiltą per plačią Reino upę ir jo legionai galėtų įsiveržti į karingųjų ger-manų žemes.

Viduramžiais Olandijos miestuose ir Venecijo-je, kur gruntinio vandens lygis aukštas, mediniai poliai buvo sėkmingai giliai kalami tuometėmis medinėmis poliakalėmis, naudojant žmogaus raumenų jėgą.

Jei mediniai poliai visą pastato eksploatacijos laiką likdavo gruntiniame vandenyje, jie puikiai išsaugodavo stiprumą ir išvaizdą. Tai rodo isto-rinės Berlyno pilies (Berliner Schloss) atstatymo metu 2012 metais iš durpingo pagrindo ištraukti poliai, įkalti prieš 300 metų. Kai kuriuos jų iškart konservavo specialiais antiseptiniais tirpalais, kad senoviniai poliai galėtų būti rodomi muziejuje ir

2014 Nr. 464

POLIAI STATINIAMS ANT VANDENS BUVO KALAMI JAU PRIEŠ TŪKSTANČIUS METŲ

2000 metais, tyrinėdami Luokesų ežero dugną, povandeninės archeologijos specialistai iš Lietuvos ir Lenkijos rado bene 2400 metų senumo polių, liudijančių apie tai, kad mūsų protėviai nebijojo kurtis ant vandens.Sauliaus Kirvelos nuotr.

Mintys apie gyvenimą ant vandens ypač malonios pavasarį, kai šyla gamta, parskren-da paukščiai, sužaliuoja gamta ir net didžiausi snaudimo prie įjungto televizoriaus mėgėjai susiruošia į mišką arba prie upės, kur jau pilna lyg skruzdėliukų bėgikų ir dviratininkų.

Dr. doc. Danutė SLIŽYTĖ, dr. doc Rimantas MACKEVIČIUSVilniaus Gedimino technikos universiteto Statybos fakulteto Geotechnikos katedra

Kodėl žmonės nuo senovės mielai gyvena prie vandens statytuose namuose, nekelia abejonių. Ežerai, upės, upeliai sukuria bent retkarčiais gy-venimo žemės rojuje iliuziją. Gaivus rytas, saulėta diena, ramus vakaras prie vandens – ar gali būti kas nors nuostabiau?

Kodėl žiloje senovėje senoliai daug kur gyveno pastatuose virš vandens ant sukaltų medinių polių – ne taip aišku. Paaiškinimas – gailėjo žemės ploto būstui, kad galėtų jį panaudoti žemdirbystei – nelabai įtikinamas. Galbūt jie taip darė, kad būtų geriau apsaugoti nuo plėšrių žvėrių ir žmonių? Gal-būt dėl to, kad medienos aplink buvo daug ir jiems

labiau patiko gaminti ir kalti polius negu kasti žemę pamatams? Kad ir kokia būtų priežastis, senovėje žmonės tai darė daugelyje Europos šalių. Įkalti me-dinius polius iki tvirtesnio grunto jie mokėjo.

Poliniai pamatai statyboje naudojami labai seniai. Poliai iš kedro medienos naudoti statant Babilono zikuratus (šventyklas) antrajame tūks-tantmetyje prieš Kristaus gimimą. Romos impe-ratorius Gajus Julijus Cezaris pirmajame amžiuje prieš Kristaus gimimą įsakė panaudoti medinius polius, kad sparčiai įrengtų tiltą per plačią Reino upę ir jo legionai galėtų įsiveržti į karingųjų ger-manų žemes.

Viduramžiais Olandijos miestuose ir Venecijo-je, kur gruntinio vandens lygis aukštas, mediniai poliai buvo sėkmingai giliai kalami tuometėmis medinėmis poliakalėmis, naudojant žmogaus raumenų jėgą.

Jei mediniai poliai visą pastato eksploatacijos laiką likdavo gruntiniame vandenyje, jie puikiai išsaugodavo stiprumą ir išvaizdą. Tai rodo isto-rinės Berlyno pilies (Berliner Schloss) atstatymo metu 2012 metais iš durpingo pagrindo ištraukti poliai, įkalti prieš 300 metų. Kai kuriuos jų iškart konservavo specialiais antiseptiniais tirpalais, kad senoviniai poliai galėtų būti rodomi muziejuje ir

Tiksli Romos imperatoriaus Cezario laikų poliakalės kopija stovi Ėrenbraitštaino tvirtovės teritorijoje Koblenco mieste Vokietijoje.Holgerio Weinandto nuotr.

Senovinė poliakalė buvo sudėtinga medinė konstrukcija.Nuotr. iš www.geoforum.com

Po 300 metų Berlyne iš durpingo, vandeningo grunto ištraukti mediniai poliai nebuvo supuvę.Nuotr. iš sbs-humboldtforum.de

Į Luokesų ežero dugną poliai buvo sukalti prieš 2400 metų.Nuotr. iš www.infomoletai.lt

Vokietijos ir Baltijos šaliu prekybos ru-mai | www.ahk-balt.orgTel. +370 5 264 7377 | muenchen.lt@ahk-balt.org

www.ifat.deApsilankykite IFAT parodose užsienyje

2014 geguže·s 20–22 dienomis 2014 spalio 9–11 dienomiswww.ie-expo.com www.ifat-india.com

2014 geguže·s 5–9 dienomisPasauline· vandens, nuoteku, atlieku ir žaliavu paroda

Bu-kite kartu, kai IFAT 2014 parodoje Miunchene susitiks visas aplinkos apsaugos sektorius. Nepraleiskite progos susipažinti su inovatyviais produktais ir i ateiti orientuotomis

strategijomis. Ju-su laukia išskirtine. programa ir galimybe. užmegzti tarptautinius ryšius.

Sveiki atvyke i aplinkos apsaugostechnologiju ateiti

Registruokite.s internetu!

Taip sutaupysite iki 30 % ir greic iau pateksite i paroda!www.ifat.de/tickets/en

IFAT14_Anz_Jetzt_210x139_Statybu_LIT.indd 1 14.01.14 10:32

tiriami mokslininkų. Ištraukti iš vandens ir neuž-konservuoti jie džiūdami supūtų.

Jei mediniai poliai patekdavo į aeracijos zoną virš gruntinio vandens (dėl kokios nors priežasties nusekus požeminio vandens lygiui), greitai sunyk-davo dėl bakterijų ir mikroorganizmų, mintančių

mediena, poveikio. Tai tapo didele problema miestuose, kuriuose per šimtmečius gruntinio vandens lygis nuseko (Stokholme, Kopenhagoje, Maskvoje, Helsinkyje), o senovinių pastatų ant medinių polių yra daug. Tokiais atvejais tenka stiprinti pamatus.

Nuo žilos senovės poliai buvo naudojami ir Lietuvoje. Jų liekanų archeologai randa ežeruo-se, sausumoje. Pavyzdžiui, itin senus (archeolo-gai teigia – 2400 metų) medinius polius, įkaltus į ežero dugną ir laikiusius virš jo pastatytus tro-besius, 2000 metais Luokesų ežere Molėtų rajo-

2014 Nr. 466

pamatyti ežerinių gyvenviečių liekanų. Tokios ar panašios žinomos daugelyje Europos šalių. 2011 metais UNESCO (Jungtinių Tautų švietimo, moks-lo ir kultūros organizacija) paskelbė archeologų atrastas 111 polinių gyvenviečių Alpių regione (Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Slo-vėnijoje, Prancūzijoje) pasaulio kultūros paveldo dalimi.

Šiais laikais mediniai poliai gali būti naudoja-mi tik išskirtiniais atvejais panašių kaip Luokesų ežero gyvenviečių restauracijai arba prasidėjus karo veiksmams, kai reikalinga greitai įrengti, pavyzdžiui, tiltą tankams ir kitai karinei technikai persikelti per upelį ar griovį.

Šiuolaikinė statyba ant į vandenį sukaltų polių populiari šiltose Ramiojo ir Indijos vandenynų salose, kurios kartais vadinamos turistų rojumi. Poliai būna gelžbetonio, o ne mediniai, bet visa kita – sienos, stogas, langai, laiptai – labai pri-mena tai, kas šiuose kraštuose buvo statoma nuo senų laikų.

Į šiuos kraštus civilizacijos šurmulio ir įtampos išvarginti turtingi žmonės atskrenda nors trumpai atsigauti ir pasijusti laisvi, laimingi. Koks paradok-sas – daug dirbti ir kurti civilizacijos vertybes, kad vieną dieną nuo jų pabėgtum toli toli ir pasijus-tum laukinis, laisvas. O gal tai – mūsų šiandienio gyvenimo žavesys?

Taip, archeologų nuomone, atrodė Luokesų ežero polinė gyvenvietė.O. Talijūno piešinys

1922 metais pradėta atkurti akmens ir bronzos amžiais datuojama polių gyvenvietė Bodeno(kitaip – Konstancos) ežere Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos pasienyje šiandien – muziejus.Elenos Pranckėnaitės nuotr.

ne rado povandeninės archeologijos specialistai iš Lietuvos (Povandeninės archeologijos centro) ir Lenkijos (Torūnės universiteto Povandeninės archeologijos katedros).

Luokesai – vienas iš daugelio Molėtų apylin-kių ežerų, apipintų legendomis. Iš kitų Luokesų ežeras išsiskiria gyvenviečių, pastatytų senovėje ežero seklumose ant vandens, liekanomis.

Gyvenvietės Luokesų ežere statybai naudoti pušiniai ir beržiniai rąstai. Trobesiai buvo sta-tomi seklumų ruožuose ant pušinių ir beržinių polių, sukaltų į ežero dugną nusmailintais, ap-degintais galais. Kai kurių polių ilgis siekė 4,5 metro, o skersmuo – iki 22 centimetrų.

Ant kyšančių virš vandens polių buvo sukons-truotos medinės platformos. Šalia jų dvi pusračiu

išdėstytos polių eilės gali būti gynybinių įrenginių, kurie juosė platformas, liekanos. Luokesų ežere rastos dviejų gyvenviečių liekanos. Pirmoji, apie 45 x 70 metrų dydžio, yra šiaurinėje Luokesų ežero seklumoje. Čia išlikę 348 poliai. Antroje gyvenvie-tėje, priešingoje ežero pakrantėje, apie 45 metrus nuo sausumos, išliko 385 poliai, kurių dalis suda-ro ilgąją stačiakampio kraštinę. Kranto link nuo jos veda dvi lygiagrečios polių eilės su 1 metro pločio tarpu. Manoma, kad tai tilto, jungusio gyvenvietę su sausuma, vieta.

Molėtų rajono vadovai pareiškė norą atkurti senovinę gyvenvietę virš vandens, kuri pritrauk-tų daug turistų. Jei taip būtų daroma, į vandenį vėl būtų kalami mediniai poliai, panašūs į au-tentiškus.

Mediniai poliai skaidriame ežero vandeny-je matomi plika akimi. Lietuvoje tik čia galima

67

2014 Nr. 466

pamatyti ežerinių gyvenviečių liekanų. Tokios ar panašios žinomos daugelyje Europos šalių. 2011 metais UNESCO (Jungtinių Tautų švietimo, moks-lo ir kultūros organizacija) paskelbė archeologų atrastas 111 polinių gyvenviečių Alpių regione (Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Slo-vėnijoje, Prancūzijoje) pasaulio kultūros paveldo dalimi.

Šiais laikais mediniai poliai gali būti naudoja-mi tik išskirtiniais atvejais panašių kaip Luokesų ežero gyvenviečių restauracijai arba prasidėjus karo veiksmams, kai reikalinga greitai įrengti, pavyzdžiui, tiltą tankams ir kitai karinei technikai persikelti per upelį ar griovį.

Šiuolaikinė statyba ant į vandenį sukaltų polių populiari šiltose Ramiojo ir Indijos vandenynų salose, kurios kartais vadinamos turistų rojumi. Poliai būna gelžbetonio, o ne mediniai, bet visa kita – sienos, stogas, langai, laiptai – labai pri-mena tai, kas šiuose kraštuose buvo statoma nuo senų laikų.

Į šiuos kraštus civilizacijos šurmulio ir įtampos išvarginti turtingi žmonės atskrenda nors trumpai atsigauti ir pasijusti laisvi, laimingi. Koks paradok-sas – daug dirbti ir kurti civilizacijos vertybes, kad vieną dieną nuo jų pabėgtum toli toli ir pasijus-tum laukinis, laisvas. O gal tai – mūsų šiandienio gyvenimo žavesys?

Taip, archeologų nuomone, atrodė Luokesų ežero polinė gyvenvietė.O. Talijūno piešinys

1922 metais pradėta atkurti akmens ir bronzos amžiais datuojama polių gyvenvietė Bodeno(kitaip – Konstancos) ežere Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos pasienyje šiandien – muziejus.Elenos Pranckėnaitės nuotr.

ne rado povandeninės archeologijos specialistai iš Lietuvos (Povandeninės archeologijos centro) ir Lenkijos (Torūnės universiteto Povandeninės archeologijos katedros).

Luokesai – vienas iš daugelio Molėtų apylin-kių ežerų, apipintų legendomis. Iš kitų Luokesų ežeras išsiskiria gyvenviečių, pastatytų senovėje ežero seklumose ant vandens, liekanomis.

Gyvenvietės Luokesų ežere statybai naudoti pušiniai ir beržiniai rąstai. Trobesiai buvo sta-tomi seklumų ruožuose ant pušinių ir beržinių polių, sukaltų į ežero dugną nusmailintais, ap-degintais galais. Kai kurių polių ilgis siekė 4,5 metro, o skersmuo – iki 22 centimetrų.

Ant kyšančių virš vandens polių buvo sukons-truotos medinės platformos. Šalia jų dvi pusračiu

išdėstytos polių eilės gali būti gynybinių įrenginių, kurie juosė platformas, liekanos. Luokesų ežere rastos dviejų gyvenviečių liekanos. Pirmoji, apie 45 x 70 metrų dydžio, yra šiaurinėje Luokesų ežero seklumoje. Čia išlikę 348 poliai. Antroje gyvenvie-tėje, priešingoje ežero pakrantėje, apie 45 metrus nuo sausumos, išliko 385 poliai, kurių dalis suda-ro ilgąją stačiakampio kraštinę. Kranto link nuo jos veda dvi lygiagrečios polių eilės su 1 metro pločio tarpu. Manoma, kad tai tilto, jungusio gyvenvietę su sausuma, vieta.

Molėtų rajono vadovai pareiškė norą atkurti senovinę gyvenvietę virš vandens, kuri pritrauk-tų daug turistų. Jei taip būtų daroma, į vandenį vėl būtų kalami mediniai poliai, panašūs į au-tentiškus.

Mediniai poliai skaidriame ežero vandeny-je matomi plika akimi. Lietuvoje tik čia galima

67

2014 Nr. 468

Prof. dr. Rimantas BUIVYDAS

Lietuvos šiuolaikinio architektūros mokslo padangėje atsitiko svarbus ir lauktas įvykis – profesorius, habilituotas daktaras Konstantinas Jakovlevas-Mateckis sėkmingai užbaigė prieš dešimt metų pradėtą leisti monografiją tritomį, kuriame išnagrinėti esminiai miesto kraštovaizdžio architektūros klausimai.Tokio plataus ir sisteminio kraštovaizdžio problemoms skirto tyrimo iki šiol mūsų šalyje nebuvo parengta. Verta priminti, kad daugiatomių, skirtų architektūros meno žinijai ir patirčiai atskleisti, tradicija turi ilgą ir turtingą istoriją. Nuo europietiškos antikos laikų buvo priimta leisti architektūrai skirtus dešimttomius, ir tarp tokių šimtmečiais populiariausi yra Vitruvijaus ir Leono Battistos Alberti veikalai. Vėliau simbolinis skaičius mažėjo, ir genialusis Andrea Palladio žmonijai padovanojo „Keturias knygas apie architektūrą“.

Dabartiniais laikais daugiatomiai dažniausiai skiriami istorinei architektūros raidai nušviesti. Čia galime pasidžiaugti architektūrologo, urbanistikos mokslininko Al-gimanto Miškinio studija apie urbanistinį Lietuvos miestų ir miestelių paveldą, kurią sudaro tritomis iš penkių knygų. Ir štai šiemet K. Jakovlevas-Mateckis visuomenei pristatė kraštovaizdžio architektūros trilogijos trečiąją, viską vainikuojančią, knygą. Šis tritomis yra ilgamečių autoriaus tyrimų rezultatas, ir jį pelnytai galime vertinti kaip K. Jakovlevo-Mateckio turtingos mokslinės veiklos opus magnum, labai reikšmingą indėlį į lietuviškos kraštovaizdžio architektūros teoriją bei praktiką.

Kiekvieną tritomio „Miesto kraštovaizdžio architektūra“ dalį autorius skyrė šią sferą kompleksiškai apimančioms temoms. Taip pirmas pamatinis tomas pavadintas „Miesto kraštovaizdžio architektūros raida ir teorijos pagrindai“. Antras – „Želdiniai ir jų komponavimo principai“. Trečios knygos tema – „Miesto kraštovaizdžio architek-tūros objektų formavimo principai“ (Vilnius: leidykla „Technika“, 2014, 348 p.). Visų tomų apimtis – išties įspūdinga (kiekviena knyga viršija 300 puslapių), o tai patvirtina autoriaus pastangas aprėpti visus nagrinėtų temų aspektus ir siekį juos atskleisti argumentuotai, įtaigiai.

Anotacijoje rašoma, kad monografijos tomai skirti architektams, kraštovaizdininkams, miesto dizaino specialistams, praktikams ir mokslininkams, taip pat šių krypčių studentams. Vis dėlto neabejotina, kad čia pristatomos knygos gali labai prasmingai pasitarnauti optimizuojant miesto kraštovaizdžio problematikos ir svarbos supratimą politikams, savivaldybių administratoriams, gamtininkams, verslininkams ir visiems neabejingiems mūsų miestų kultūros puoselėtojams.

Norėtųsi įvardyti kai kuriuos esmingesnius monografijoje išnagrinėtus aspektus. Dėsninga, kad rimtas dėmesys skirtas istorinei kraštovaizdžio architektūros raidai. Solidžiai aptartos kraštovaizdžio architektūros sąvokos, tipologija, tikslai, principų ir metodologijos samprata. Išnagrinėtas gamtinis miesto kraštovaizdžio pagrindas ir urbanistinė miesto želdynų reikšmė bei funkcijos. Autoriui pavyko aiškiai ir koncen-truotai pristatyti sudėtingą kraštovaizdžio objektų kompozicijos formavimo proble-mą, taip pat miesto želdynų tipus bei komponentus, jų projektavimo ir tvarkymo principus.

Dviejuose skyriuose išsamiai aptarti visuomeninių miesto erdvių – aikščių, skve-rų, pėsčiųjų zonų ir jų dizaino elementų formavimo klausimai. Didelis dėmesys skirtas rekreacinių miesto teritorijų, poilsio ir pramogų parkų reikšmei atskleisti ir kūrimo problemoms. Kaip itin opus mūsų kultūros paveldo klausimas pateikta istorinių želdynų apsaugos, tvarkymo ir atkūrimo problema. Tinkamai išryškinti to-kių miesto kraštovaizdžio dalių kaip gyvenamųjų ir pramonės teritorijų, edukacinių įstaigų aplinkos formavimo klausimai. Pagyrimų vertos autoriaus pastangos mak-simaliai prisotinti tekstą gausios ir įvairiapusės vaizdinės medžiagos. Tai labai susti-prina bendrą monografijos įtaigą ir padeda mokslines įžvalgas suvokti akivaizdžiau.

Verta išryškinti dar vieną detalę – K. Jakovlevas-Mateckis subtiliai priderino trijų tomų serijos užbaigimą prie savo 60 metų mokslinės, projektavimo ir pedagoginės veiklos sukakties. Iš tiesų puikus šventinis akordas, su kurio aidu mes sutartinai giedame sveikinimus ir linkėjimus.

APIE AUTORIŲKonstantinas Jakovlevas-Mateckis – Vilniaus Gedimino technikos universiteto Miestų statybos, Architektūros ir pagrindų katedrų profesorius, Tarptautinės in-formatizavimo akademijos akademikas. Dirbo vizituojančiu profesoriumi Romos „La Sapienza“, Balstogės politechnikos, Kauno technologijos universitetuose, Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute ir kt. Profesorius vadovauja doktorantų ir magistrantų darbams, dėsto architektūros, urbanistikos, krašto-vaizdžio architektūros dalykus, aktyviai dalyvauja mokslinėje ir projektinėje katedros veikloje. Buvo Sankt Peterburgo statybos ir architektūros universiteto, Maskvos architektūros akademijos mokslo tarybų disertacijoms ginti narys.

VISKAS APIE MIESTO KRAŠTOVAIZDŽIO ARCHITEKTŪRĄ

VGTU Miestų statybos, Architektūros ir pagrindų katedrų profesorius Konstantinas Jakovlevas-Mateckis.

2014 Nr. 468

Prof. dr. Rimantas BUIVYDAS

Lietuvos šiuolaikinio architektūros mokslo padangėje atsitiko svarbus ir lauktas įvykis – profesorius, habilituotas daktaras Konstantinas Jakovlevas-Mateckis sėkmingai užbaigė prieš dešimt metų pradėtą leisti monografiją tritomį, kuriame išnagrinėti esminiai miesto kraštovaizdžio architektūros klausimai.Tokio plataus ir sisteminio kraštovaizdžio problemoms skirto tyrimo iki šiol mūsų šalyje nebuvo parengta. Verta priminti, kad daugiatomių, skirtų architektūros meno žinijai ir patirčiai atskleisti, tradicija turi ilgą ir turtingą istoriją. Nuo europietiškos antikos laikų buvo priimta leisti architektūrai skirtus dešimttomius, ir tarp tokių šimtmečiais populiariausi yra Vitruvijaus ir Leono Battistos Alberti veikalai. Vėliau simbolinis skaičius mažėjo, ir genialusis Andrea Palladio žmonijai padovanojo „Keturias knygas apie architektūrą“.

Dabartiniais laikais daugiatomiai dažniausiai skiriami istorinei architektūros raidai nušviesti. Čia galime pasidžiaugti architektūrologo, urbanistikos mokslininko Al-gimanto Miškinio studija apie urbanistinį Lietuvos miestų ir miestelių paveldą, kurią sudaro tritomis iš penkių knygų. Ir štai šiemet K. Jakovlevas-Mateckis visuomenei pristatė kraštovaizdžio architektūros trilogijos trečiąją, viską vainikuojančią, knygą. Šis tritomis yra ilgamečių autoriaus tyrimų rezultatas, ir jį pelnytai galime vertinti kaip K. Jakovlevo-Mateckio turtingos mokslinės veiklos opus magnum, labai reikšmingą indėlį į lietuviškos kraštovaizdžio architektūros teoriją bei praktiką.

Kiekvieną tritomio „Miesto kraštovaizdžio architektūra“ dalį autorius skyrė šią sferą kompleksiškai apimančioms temoms. Taip pirmas pamatinis tomas pavadintas „Miesto kraštovaizdžio architektūros raida ir teorijos pagrindai“. Antras – „Želdiniai ir jų komponavimo principai“. Trečios knygos tema – „Miesto kraštovaizdžio architek-tūros objektų formavimo principai“ (Vilnius: leidykla „Technika“, 2014, 348 p.). Visų tomų apimtis – išties įspūdinga (kiekviena knyga viršija 300 puslapių), o tai patvirtina autoriaus pastangas aprėpti visus nagrinėtų temų aspektus ir siekį juos atskleisti argumentuotai, įtaigiai.

Anotacijoje rašoma, kad monografijos tomai skirti architektams, kraštovaizdininkams, miesto dizaino specialistams, praktikams ir mokslininkams, taip pat šių krypčių studentams. Vis dėlto neabejotina, kad čia pristatomos knygos gali labai prasmingai pasitarnauti optimizuojant miesto kraštovaizdžio problematikos ir svarbos supratimą politikams, savivaldybių administratoriams, gamtininkams, verslininkams ir visiems neabejingiems mūsų miestų kultūros puoselėtojams.

Norėtųsi įvardyti kai kuriuos esmingesnius monografijoje išnagrinėtus aspektus. Dėsninga, kad rimtas dėmesys skirtas istorinei kraštovaizdžio architektūros raidai. Solidžiai aptartos kraštovaizdžio architektūros sąvokos, tipologija, tikslai, principų ir metodologijos samprata. Išnagrinėtas gamtinis miesto kraštovaizdžio pagrindas ir urbanistinė miesto želdynų reikšmė bei funkcijos. Autoriui pavyko aiškiai ir koncen-truotai pristatyti sudėtingą kraštovaizdžio objektų kompozicijos formavimo proble-mą, taip pat miesto želdynų tipus bei komponentus, jų projektavimo ir tvarkymo principus.

Dviejuose skyriuose išsamiai aptarti visuomeninių miesto erdvių – aikščių, skve-rų, pėsčiųjų zonų ir jų dizaino elementų formavimo klausimai. Didelis dėmesys skirtas rekreacinių miesto teritorijų, poilsio ir pramogų parkų reikšmei atskleisti ir kūrimo problemoms. Kaip itin opus mūsų kultūros paveldo klausimas pateikta istorinių želdynų apsaugos, tvarkymo ir atkūrimo problema. Tinkamai išryškinti to-kių miesto kraštovaizdžio dalių kaip gyvenamųjų ir pramonės teritorijų, edukacinių įstaigų aplinkos formavimo klausimai. Pagyrimų vertos autoriaus pastangos mak-simaliai prisotinti tekstą gausios ir įvairiapusės vaizdinės medžiagos. Tai labai susti-prina bendrą monografijos įtaigą ir padeda mokslines įžvalgas suvokti akivaizdžiau.

Verta išryškinti dar vieną detalę – K. Jakovlevas-Mateckis subtiliai priderino trijų tomų serijos užbaigimą prie savo 60 metų mokslinės, projektavimo ir pedagoginės veiklos sukakties. Iš tiesų puikus šventinis akordas, su kurio aidu mes sutartinai giedame sveikinimus ir linkėjimus.

APIE AUTORIŲKonstantinas Jakovlevas-Mateckis – Vilniaus Gedimino technikos universiteto Miestų statybos, Architektūros ir pagrindų katedrų profesorius, Tarptautinės in-formatizavimo akademijos akademikas. Dirbo vizituojančiu profesoriumi Romos „La Sapienza“, Balstogės politechnikos, Kauno technologijos universitetuose, Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute ir kt. Profesorius vadovauja doktorantų ir magistrantų darbams, dėsto architektūros, urbanistikos, krašto-vaizdžio architektūros dalykus, aktyviai dalyvauja mokslinėje ir projektinėje katedros veikloje. Buvo Sankt Peterburgo statybos ir architektūros universiteto, Maskvos architektūros akademijos mokslo tarybų disertacijoms ginti narys.

VISKAS APIE MIESTO KRAŠTOVAIZDŽIO ARCHITEKTŪRĄ

VGTU Miestų statybos, Architektūros ir pagrindų katedrų profesorius Konstantinas Jakovlevas-Mateckis.

69

SA 20

14 N

r. 4 /

reklam

a

Nuotekų dumblas – nebe problema

2011 metų pabaigoje bendrovė „Jonavos vandenys“ baigė Europos Sąjungos (ES) ir savivaldybės lėšomis finansuotą projektą „Jonavos dumblo apdorojimo įrenginių statyba“.

Trečius metus veikianti nuotekų dumblo kompostavimo aikštelė, anot bendrovės vadovo Vytauto Kudoko, miestui buvo labai reikalinga. Ir ne tik dėl problemiško nuotekų dumblo laikymo, tapusio vandens tiekėjų galvos skausmu. Vandentvarkininkams teko nuolat aiškintis Jonavos gy-ventojams ir dėl specialiame rezervuare laikyto nuotekų dumblo skleidžiamo kvapo.

Ar kompostavimo aikštelė išsprendė dumblo laikymo problemą? „Be abejonės. Tai yra, ko gero, tinkamiausias sprendimas rajonų centrų vandentvarkos įmonėms. Pir-miausia dėl to, kad įrengiant dumblo kompostavimo aikš-telę neprireikė branginti paslaugas“, – sakė V. Kudokas.

Šiandien „Jonavos vandenys“ neturi nė vienos tonos ne-sukompostuoto dumblo, nors iš įmonės eksploatuojamų Jonavos miesto ir Ruklos miestelio nuotekų valymo įrengi-nių į kompostavimo aikštelę kasdien atvežama maždaug 10 tonų dumblo. Dumblo kompostavimo aikštelėje jis sumaišomas su struktūrinėmis medžiagomis: nugenėtų medžių šakomis, iškirstais menkaverčiais krūmais, kurie čia pat aikštelėje susmulkinami, nupjauta ir sugrėbta žole. Kartais kompostuojant panaudojami pašarams ar pakra-tams netinkami šiaudai, kurių parūpina ūkininkai, arba pjuvenos.

Bendradarbiaudama su komunalininkais, bendrovė „Jo-navos vandenys“ išsprendžia ne tik dumblo perdirbimo, bet ir miesto žaliųjų atliekų problemą.

Įrengtoje aikštelėje iš dumblo ir struktūrinių medžiagų

formuojami kaupai, kuriuos periodiškai vartant, palaikant optimalią temperatūrą bei drėgmę, panaudojus kaupuose be-siveisiančius mikroorganizmus, per 3–4 mėnesius susidaro juodžemį primenantis kompostas. Jonavos mieste ir rajone susi-darantis nuotekų dumblas – gana švarus, neužterštas sunkiaisiais metalais, todėl jį galima naudoti apželdinimui ar laukams tręšti.

Praėjusiais metais, sakė V. Kudokas, iš 2660 tonų dumblo pagaminta 1800 tonų komposto. Iš pradžių tona nesijoto kom-posto buvo įvertinta 22 litais, persijotas įkainotas kiek daugiau – 35 litais. Vėliau kaina sumažinta iki 12 litų už toną. Vis dėlto daugiausia komposto, vandentvar-

kos įmonės vadovo teigimu, atiduodama už dyką, pavyz-džiui, miestui apželdinti. Ypač paklausus kompostas tapo pabrangus juodžemiui. Dalį jo išsiveža ir ūkininkai. „Dar visai neseniai jie įsigijo 100 tonų komposto“, – pasidžiaugė pašnekovas. Nors realizuoti perdirbtą dumblą nesudėtin-ga, nieko bloga, V. Kudoko teigimu, jei jis kurį laiką užsigu-lėtų kompostavimo aikštelėje: mat ilgesnį laiką brandinto dumblo ypatybės tik gerėja, o kaina auga.

Greta dumblo kompostavimo aikštelės nėra nuolatinių gyventojų – ji nuo miesto nutolusi maždaug 16 kilometrų. Nuotekų dumblo kompostavimas bendrovei kas mėnesį kainuoja 18–20 tūkst. litų. Tačiau, pabrėžė „Jonavos van-denų“ direktorius, išleidžiama suma, palyginti su gaunama nauda, nėra didelė.

Projekto „Jonavos dumblo apdorojimo įrenginių statyba“ vertė – 5,5 mln. litų. Kompostavimo aikštelės statyboms atseikėta daugiau kaip 3 mln. litų. Taip pat nupirkta dum-blo kompostavimo įranga: komposto vartytuvas, mobilusis būgninis sijotuvas, žaliųjų atliekų smulkintuvas ir krautuvas. Didžiąją dalį projekto vertės sudaro ES lėšos, 10 proc. reikia-mos sumos pridėjo savivaldybė. Šiai naujieji dumblo kom-postavimo įrenginiai ne mažiau naudingi: visos miesto ža-liosios atliekos keliauja ten. Toks, V. Kudoko teigimu, buvęs susitarimas. Savivaldybės komunalininkai žaliąsias atliekas atgabena į Jonavoje esančius nuotekų valymo įrenginius, o „Jonavos vandenys“ pasirūpina jų transportavimu į už mies-to esančią dumblo kompostavimo aikštelę.

U 2014 Nr. 470

Kristina BUIDOVAITĖ

Bistrampolio dvaras Panevėžio rajone šiandien klesti ir yra gausiai lankomas turistų. Sunku patikėti, kad vos prieš dešimtmetį jį teko gelbėti nuo visiško sunykimo. Panevė-žio Kristaus Karaliaus katedros klebonas kunigas Rimantas Gudelis, ėmęsis gaivinti visiškai nugyventą Bistrampolio dvarą, sako šiandien esantis ramus: dvaras atviras visuo-menei – toks ir buvo pagrindinis dar 2006-aisiais pradėtų tvarkybos darbų tikslas.

PO DAUGIAU NEI DEŠIMTMETĮ TRUKUSIŲ TVARKYBOS DARBŲ BISTRAMPOLIO DVARAS SUNKIAI ATPAŽĮSTAMAS

U 2014 Nr. 470

VERSLO IR MENO DERMĖ

U 2014 Nr. 470

Kristina BUIDOVAITĖ

Bistrampolio dvaras Panevėžio rajone šiandien klesti ir yra gausiai lankomas turistų. Sunku patikėti, kad vos prieš dešimtmetį jį teko gelbėti nuo visiško sunykimo. Panevė-žio Kristaus Karaliaus katedros klebonas kunigas Rimantas Gudelis, ėmęsis gaivinti visiškai nugyventą Bistrampolio dvarą, sako šiandien esantis ramus: dvaras atviras visuo-menei – toks ir buvo pagrindinis dar 2006-aisiais pradėtų tvarkybos darbų tikslas.

PO DAUGIAU NEI DEŠIMTMETĮ TRUKUSIŲ TVARKYBOS DARBŲ BISTRAMPOLIO DVARAS SUNKIAI ATPAŽĮSTAMAS

U 2014 Nr. 470

VERSLO IR MENO DERMĖ

71

Neatsakingas šeimininkų požiūris Bistrampolio dvaras ilgą laiką keliavo iš rankų į rankas: po Antrojo pasaulinio karo jis priklausė Panevėžio hidromelioracijos technikumo mokomajam ūkiui, vėliau – Uliūnų tarybiniam ūkiui. Kurį laiką dvarvietė apskritai neturėjo šeimininko. Atgavus ne-priklausomybę, Bistrampolio dvaras atiteko Panevėžio rajono savivaldybei. Jos darbuo-tojai, rūpindamiesi dvaro likimu, suskubo ieškoti paveldėtojo – Aleksandro Bistramo, tuo metu gyvenusio Londone. Vis dėlto šis, motyvuodamas lėšų stygiumi, dvaro susi-grąžinti nepanoro. Panevėžio miesto savival-

dybei paskelbus aukcioną, norinčiųjų tapti naujaisiais dvarininkais irgi neatsirado.

1997 metais Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros klebonas, monsinjoras Juozapas Antanavičius, paprašė dvarą perrašyti ka-tedrai tikėdamasis jį atgaivinti. Tačiau rasti lėšų pavyko tik katedros klebonu tapus R. Gudeliui, kurio vadovaujama viešoji įstai-ga Jaunimo integracijos galimybių centras (pernai tapusi viešąja įstaiga Bistrampolio dvaru) dvaro likimą perėmė į savo rankas.

„Visa laimė, kad dvaro rūmai turėjo stogą, kuris jį apsaugojo nuo visiško sunykimo. Jau-nimo integracijos galimybių centrui pradėjus rūpintis Bistrampolio dvaru, jo būklė buvo labai prasta. Sunykę pastatai, sulaukėjęs parkas – viskas skendėjo krūmynuose“, – tvarkybos darbų pradžią prisiminė šiandien VšĮ Bistrampolio dvarui vadovaujanti Jūratė Ezerskienė.

Pagrindinės dešimtmečius neprižiūrėto dvaro ligos – sutrūnijusios centrinių dvaro

rūmų perdangos ir stogo konstrukcijos. Kitų dvaro pastatų – vežiminės, žirgyno, elektrinės, tvarto – būklė, anot J. Ezerskienės, irgi mažai kuo skyrėsi. O arklidės, kluonas, ledainė jau tuomet buvo be stogų arba virtę griuvėsiais. Kai kurių dvaro sodybos elementų ir pastatų apskritai neišliko iki šių dienų. Nebėra ąžuo-linių statmenų lentų tvoros, sunyko vandens malūnas, kalvė, kumetynas.

Tvarkybos darbai iki šiol nesibaigia„Vizija sukurti Panevėžio regiono kultūros centrą, pritraukti ne tik Lietuvos, bet ir už-sienio turistų buvo aiški nuo pat tvarkybos darbų pradžios. Tuo tikslu ir buvo atliktos galimybių studijos, parengtas verslo planas, atlikti skaičiavimai, lyginamoji analizė. Buvo įgyvendinti net trys didžiuliai projektai – du iš jų Europos struktūrinių fondų, vienas – Nor-

71

U 2014 Nr. 472

vegijos finansinio mechanizmo lėšomis“, – pa-sakojo J. Ezerskienė. Kad dvarą tvarkė ne sau, o žmonėms, pabrėžė ir kunigas R. Gudelis.

Pradedant tvarkybos darbus, kaip ir dera kul-tūros paveldo objektuose, atlikti istoriniai dvaro pastatų bei XIX amžiuje įveisto parko tyrimai – is-torikas Petras Juknevičius pasirūpino surinkti ir su-sisteminti visą išlikusią istorinę medžiagą. Kunigas R. Gudelis pasakojo, kad darbų pradžioje gelbėjo ir sovietmečiu atlikti dvaro tyrimai: tuomet Bis-trampolio dvarą buvo užsimota pritaikyti pionierių stovyklai ir netgi pradėti projektavimo darbai.

Vienas pirmųjų dar 2006–2008 metais sutvar-kytas dvaro parkas. Sulaukus Europos Sąjungos (ES) paramos, parko teritorijoje iškirsti krūmokš-niai, pavojų kėlę medžiai, įrėmintas parteris, ap-sodintas gėlynas. Parko takai suformuoti remian-tis senąja sistema. Įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės, lauko vandentiekis, įvestas apšvietimas. Tais pat metais, įgyvendinant projektą „Bistram-polio dvaro sodybos restauravimas ir pritaikymas viešojo turizmo reikmėms“, restauruoti centriniai rūmai, juose įrengti viešbutis ir restoranas. At-naujintas rūmų fasadas, paklotos grindys, sudėti

langai ir durys, nutiesti inžineriniai tinklai. 2008–2009 metais, lėšų skyrus Lietuvos aplinkos apsau-gos investicijų fondui, dvare įrengtas geoterminis šildymas.

1850 metais pastatyti klasicizmo stiliaus dviejų aukštų rūmai – stačiakampio plano, suplanuoti įstrižai pasaulio šalių atžvilgiu. Pagrindinį rūmų fasadą puošia portikas su keturiomis kolonomis. Pirmame rūmų aukšte Bistramų giminės valdymo laikais buvo įrengti svečių kambariai, o visą deši-niąją pusę užėmė didelė salė. Antras rūmų aukš-tas buvo skirtas reprezentacijai: jame buvo įrengti

Nuo XVII amžiaus pabaigos iki 1940 metų dvaras priklausė Bistramų giminei. Buvusiame dvaro vežiminės pastate nuo 2011 metų veikia viešbutis ir SPA centras.

Koplyčios freskų, skirtų knygnešystės istorijai, autorius – dailininkas Antanas Kmieliauskas.

U 2014 Nr. 472

vegijos finansinio mechanizmo lėšomis“, – pa-sakojo J. Ezerskienė. Kad dvarą tvarkė ne sau, o žmonėms, pabrėžė ir kunigas R. Gudelis.

Pradedant tvarkybos darbus, kaip ir dera kul-tūros paveldo objektuose, atlikti istoriniai dvaro pastatų bei XIX amžiuje įveisto parko tyrimai – is-torikas Petras Juknevičius pasirūpino surinkti ir su-sisteminti visą išlikusią istorinę medžiagą. Kunigas R. Gudelis pasakojo, kad darbų pradžioje gelbėjo ir sovietmečiu atlikti dvaro tyrimai: tuomet Bis-trampolio dvarą buvo užsimota pritaikyti pionierių stovyklai ir netgi pradėti projektavimo darbai.

Vienas pirmųjų dar 2006–2008 metais sutvar-kytas dvaro parkas. Sulaukus Europos Sąjungos (ES) paramos, parko teritorijoje iškirsti krūmokš-niai, pavojų kėlę medžiai, įrėmintas parteris, ap-sodintas gėlynas. Parko takai suformuoti remian-tis senąja sistema. Įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės, lauko vandentiekis, įvestas apšvietimas. Tais pat metais, įgyvendinant projektą „Bistram-polio dvaro sodybos restauravimas ir pritaikymas viešojo turizmo reikmėms“, restauruoti centriniai rūmai, juose įrengti viešbutis ir restoranas. At-naujintas rūmų fasadas, paklotos grindys, sudėti

langai ir durys, nutiesti inžineriniai tinklai. 2008–2009 metais, lėšų skyrus Lietuvos aplinkos apsau-gos investicijų fondui, dvare įrengtas geoterminis šildymas.

1850 metais pastatyti klasicizmo stiliaus dviejų aukštų rūmai – stačiakampio plano, suplanuoti įstrižai pasaulio šalių atžvilgiu. Pagrindinį rūmų fasadą puošia portikas su keturiomis kolonomis. Pirmame rūmų aukšte Bistramų giminės valdymo laikais buvo įrengti svečių kambariai, o visą deši-niąją pusę užėmė didelė salė. Antras rūmų aukš-tas buvo skirtas reprezentacijai: jame buvo įrengti

Nuo XVII amžiaus pabaigos iki 1940 metų dvaras priklausė Bistramų giminei. Buvusiame dvaro vežiminės pastate nuo 2011 metų veikia viešbutis ir SPA centras.

Koplyčios freskų, skirtų knygnešystės istorijai, autorius – dailininkas Antanas Kmieliauskas.

73

didesni ir mažesni salonai, valgomasis, darbo kabinetas, biblioteka.

Svečių laukia įvairios pramogos Centriniuose dvaro rūmuose iki šių dienų išli-ko senieji mediniai laiptai ir šoniniai turėklai, vedantys į antrą pastato aukštą. Rūmų salėse ir laiptinėje, taip pat buvusiame žirgyno pastate atidengta ir eksponuojama autentiška sienų danga. Antrame dvaro rūmų aukšte – vadina-mojoje Antikvarinėje salėje – dalis grindų – sti-klinės, mat eksponuojamos išlikusios autentiš-kos medinės sijos. Jokių asmeninių dvarininkų daiktų ir baldų nei muziejuose, nei archyvuose rasti nepavyko, pripažino J. Ezerskienė. Žinoma tik tiek, kad iki 1914 metų dvare buvę nemažai vertingų antikvarinių daiktų. Dvarininkai buvo sukaupę daugiau kaip 2000 knygų ir meno kūrinių kolekciją. Dalis jos pražuvo Pirmojo pasaulinio karo metais. Dvaro rūmų interjerą pavyko atkurti remiantis išlikusiais aprašymais.

Dvaro ledainė, iš kurios tvarkybos darbų pra-džioje tebuvo likusios sienos, sutvarkyta ir pritaiky-ta turizmo informacijos centrui. XIX amžiuje statyta dvaro elektrinė restauruota į koplyčią-knygnešystės muziejų: čia eksponuojamas autentiškas kryžius, prie kurio mirė knygnešys Jurgis Bielinis.

2008–2010 metais, įgyvendinus projektą „Bistrampolio dvaro sodybos buvusio žirgyno

restauravimas ir pritaikymas konferencijų, tu-rizmo informavimo poreikiams“, kuriam gauta Norvegijos finansinio mechanizmų fondų pa-rama, rekonstruotas dvaro žirgyno pastatas. Čia įrengta universali 400 vietų konferencijų ir koncertų salė, nesunkiai pritaikoma įvairiems seminarams ar pobūviams. Joje sumontuota moderni apšvietimo, garso ir vaizdo technika. Šiuolaikinėje salėje vyksta jau tradiciniu tapęs tarptautinis Bistrampolio festivalis. J. Ezerskie-nė prisiminė, kad buvo metas, kai festivaliams, vykusiems apleistoje žirgyno salėje, tekdavo skolintis kėdes, o tarp jų lyjant statyti kibirus. „Vis dėlto ypatinga aura kasmet pritraukdavo vis daugiau klausytojų“, – kalbėjo Bistrampolio dvaro direktorė.

2010–2011 metais, įgyvendinus dar vieną ES finansuojamą projektą, XIX amžiaus neogotikinio stiliaus dvaro vežiminėje įrengtas dviejų žvaigž-dučių viešbutis su SPA centru. Įgyvendinant šį projektą, įrengtas ir sporto aikštynas: lauko teni-so kortai, rankinio bei krepšinio aikštelės.

Šiandien Bistrampolio dvare, kaip ir Bistramų giminės valdymo laikais, veikia žirgynas. Jame sumontuoti ąžuoliniai erdvūs gardai, iškloti speci-alia gumine danga, o koridoriaus danga – trinke-lės. Žirgų entuziastams sukurtos puikios sąlygos: įrengtos modernios persirengimo patalpos, du-šai, sanitariniai mazgai. Antrame žirgyno aukšte

planuojama įkurdinti muziejų ir poilsio patalpą svečiams. Treniruotėms lauke įrengta erdvi aikš-tė, yra galimybė pajodinėti po dvaro parką. Dvaro šeimininkų planuose – toliau populiarinti žirgų sportą: įrengti dar vieną žirgyną ir maniežinę, organizuoti jojimo varžybas bei vaikų jojimo sto-vyklas.

Ne visi reikalavimai atrodo pagrįsti Kultūros paveldo objektuose atliekant tvarky-bos darbus būtina suderinti griežtus gaisrinės saugos, higienos, funkcinius, kitus reikalavimus ir juos įgyvendinant išsaugoti pastatą kaip kul-tūros paveldo vertybę. Tokie reikalavimai, anot J. Ezerskienės, šiek tiek trukdo ir riboja, ne vi-suomet atrodo pagrįsti, tačiau jų laikytis privalu. Visas Bistrampolio dvaro kompleksas pritaikytas specialiųjų poreikių turintiems žmonėms: įreng-tas nuolydis patekti į centrinius dvaro rūmus, neįgalieji į antrą dvaro rūmų aukštą gali pakilti specialiu keltuvu. Koncertų salėje yra tualetas specialiųjų poreikių turintiems žmonėms. Ir koncertų bei konferencijų salė, ir visos centri-nių rūmų salės įrengtos be jokių slenksčių, taip, kad neįgalieji galėtų visur lengvai ir nevaržomai judėti.

Šeimos su mažais vaikais irgi nėra pamirštos: dvaro parke, šalia lauko kavinės, yra vaikų žaidi-mų aikštelė.

73

Buvusioje dvaro elektrinėje įrengta koplyčia.

Dvaro ledainėje įkurtas turizmo informacijos centras.Dvare jau daugiau nei dešimtmetį organizuojamas tarptautinis Bistrampolio festivalis.

Dvaro arklidėse – moderni koncertų ir konferencijų salė.

U 2014 Nr. 474

Prof. habil. dr. Liudvikas LAŠASLietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Endokrinologijos institutas

Prieš dvejus metus paminėtas 75 metų jubiliejus nuo tada, kai buvo padėtas kertinis pamatų akmuo ir pradėta didžiausių Lietuvoje Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) klinikų statyba. Ji turi savo priešistoriją ir įdomią bei sudėtingą istoriją. Pagrin-dinis klinikų statybos iniciatorius buvo Vladas Lašas. Jaunas Pirmojo pasaulinio karo fronto chirurgas gyd. V. Lašas 1918 metais grįžo į Lietuvą, savo tėviškėje Rokiškyje įkūrė ligoninę, buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę, 1920–1922 metais buvo išrinktas Steigiamojo Seimo ir Pirmojo Seimo nariu, 1922 metais Kaune įkūrus Lietuvos universitetą, buvo vienas iš pen-kių Medicinos fakulteto kūrimo branduolio asmenų.

Pasiruošimo etapas ir darbai 1924–1940 metais būdamas Medicinos fakulte-to dekanas, V. Lašas teigė, kad privaloma ruošti gerus specialistus, o tam reikia kvalifikuotų mokslininkų, knygų, vadovėlių ir šiuolaikinės materialinės klinikinės bazės. Ypač pastaroji po-zicija buvo prasta. Klinikos ir katedros glaudėsi perpildytose ligoninėse bei atsitiktinėse patal-pose, todėl dekanui reikėjo daug pastangų ir išradingumo. To meto Vyriausybė, vadovaujama Ministro Pirmininko Augustino Voldemaro, nuta-rė statyti Akių ir ausų ligų kliniką Kauno Vytauto prospekte, Karo ligoninės teritorijoje, skiriant 1 mln. litų.

Tačiau buvo daug nuomonių, jos skyrėsi, todėl dekanui prof. V. Lašui teko rūpintis ne tik statybų, bet ir diplomatiniais reikalais. Klinika pradėta sta-tyti 1929 metų liepos 18 dieną, baigta 1930 metų lapkričio 30 dieną. Dekanui tai buvo vertinga pa-tirtis.

Antras svarbus Universitetinių klinikų statybos pasiruošimo etapas buvo Teorinės medicinos (Centrinių) rūmų statyba A. Mickevičiaus gatvėje.

Teorinių katedrų padėtis buvo sunki, o tokių kaip anatomijos ar teismo medicinos buvo tiesiog nepakenčiama. Po ilgų derybų prof. V. Lašas gavo Vyriausybės pritarimą statyti Teorinės medicinos rūmus. Daug padėjo Inžinierių draugijos pirmi-ninkas, universiteto prorektorius prof. Pranas Jodelė, anatomas prof. Jurgis Žilinskas, rūmų pro-jektuotoju ir statytoju tapęs talentingas architektas Vladimiras Dubeneckis.

Kartu su katedrų vedėjais buvo peržiūrėta dau-gybė naujausių Amerikos ir Europos teorinių insti-

DIDŽIAUSIOS TARPUKARIO STATYBOS – OPERATYVUMO PAVYZDYS IR ŠIANDIEN

A. Koroliovo nuotr.

75

Labiausiai man įstrigo prisiminimai, kai tėvelis eidamas į klinikų staty-bas pasiimdavo ir mane. Žingsniuojant iš namų Aukštaičių gatvėje per Žaliakalnį pėstiems, daug iš jo sužinodavau, ypač apie tėvelio išmąs-tytas ir išpuoselėtas klinikas. Statybose jis atlikdavo būtinus darbus, man daug ką aiškindamas ir vaizdžiai parodydamas. Mano prisimini-mai – tai klinikų statybų fragmentai, kurie tapo svarbia ir pamokoma gyvenimo mozaika. Pamačiau, kaip drenuojama teritorijos žemė, vaikš-čiodavau po dar neuždengtus tunelius, sužinojau, kad jie būna švarūs ir nešvarūs, tarpusavyje nesusisiekiantys. Mačiau ir tai, kaip pirmą kartą Lietuvoje naudojami betono vibratoriai.

Tėvelis daug dėmesio skyrė naujausioms technologijoms diegti (dar 1926 metais statydamas namus Kaune bandė įdiegti grindų šildymą patalpose), studijavo ir daugelio užsienio kompanijų siūlymus. Atsime-nu, kad klinikose buvo patalpų, išklotų kamštine danga. Eini ir visai tylu. Psichiatrijos klinikoje buvo sudėti labai atsparūs dūžiui naujausių technologijų langai. Šilumininkai energetikai tvirtina, kad šių klinikų šildymo sistema – šiluminių tinklų pradžia Lietuvoje.

Karo metais klinikas užėmė kariūnai. Kalbama, kad į jas sutalpin-davo iki 5000 ligonių. Po karo klinikos buvo grąžintos, tačiau smarkiai nuniokotos. Gerai prisimenu, kad visi jų pastatai buvo nudažyti mas-kuojamomis spalvomis, tik ant centrinio klinikų pastato stogo buvo Raudonojo kryžiaus ženklas, liudijantis, kad tai – ligoninė.

Tėvelis džiaugėsi, kad po karo klinikų vadovu buvo paskirtas talen-tinga asmenybė Petras Jašinskas. Jis buvo neretas svečias mūsų na-muose ir labai daug padarė, kad klinikos suklestėtų. Ir šiandien puikių vadovų bei pasiaukojamai dirbančio kūrybinio personalo dėka klinikos yra aukščiausio tarptautinio lygio universitetinė medicinos įstaiga.

1966 metais akademiko, pirmojo Lietuvos mokslų daktaro (1926 metais), Universitetinių klinikų statybų iniciatoriaus Vlado Lašo palaikai iš Kauno medicinos instituto Centrinių rūmų su procesija aplankė klini-kas, kuriose jis mirė, po to atgulė į Petrašiūnų kapinių panteoną Kaune.

Mūsų šeima didžiuojasi, kad daug dešimtmečių klinikose dirbo mano mama, patologoanatominės tarnybos kūrėja Lietuvoje prof. Ja-nina Lašienė, sesuo, gydytoja pediatrė Aldona Janina Lašaitė-Šležienė. Mudu su žmona prof. Danute Lašiene daugiau kaip tris dešimtmečius, taip pat mudviejų duktė dr. Lina Lašaitė dirbame klinikose įkurtame Kauno medicinos instituto Endokrinologijos institute.

Klinikos – tai pavyzdys, kaip didelėmis pastangomis prof. V. Lašo išmąstyta svajonė tapo realybe.

ASMENINIAI PRISIMINIMAI

Vladas LAŠAS.

tutų planų. Prof. V. Lašas buvo gerai susipažinęs su Berlyno, Leipcigo, Paryžiaus, Prahos, Miuncheno ir kitais universitetais. Tačiau jo dėme-sį patraukė Briuselio universiteto Medicinos fakulteto Teorinių įstaigų rūmai – į juos nuvyko kartu su architektu V. Dubeneckiu. Šie rūmai ir tapo mūsiškių Teorinės medicinos rūmų prototipu. Grįžus pradėti projektavimo darbai, po to – statyba. Ji truko nuo 1931 metų liepos 3 dienos iki 1932 metų gruodžio – tik 18 mėnesių. Statybai buvo skirti 2 mln. litų. Šie rūmai ir šiandien yra puikus mūsų architektų bei sta-tybininkų darbo pavyzdys.

Dar prieš pradedant statybas klinicistai, kurių dauguma buvo fakul-teto taryboje, spaudė dekaną kuo greičiau statyti 200 lovų ligoninę. Prof. V. Lašas argumentavo, kad klinicistams ir gydytojams ruošti reikia statyti ne ligoninę, bet universitetines klinikas su mokslinėmis labo-ratorijomis, auditorijomis, bibliotekomis. Laimė, šie Teorinės medici-nos rūmai buvo taip greitai suprojektuoti ir pastatyti, kad oponentai nespėjo susiorientuoti ir sužlugdyti projektą.

Įtikino ministrų kabinetąPo sėkmingų Teorinės medicinos rūmų statybų prof. V. Lašas, visą laiką būdamas Fiziologijos ir fiziologinės chemijos katedros vedėjas, dekanas, susitelkė ir į savo vieną pagrindinių tikslų – Universiteti-nių (Didžiųjų) klinikų statybą. To meto Kauno priemiestyje jos taip paprastai neatsirado, bet turi savo sudėtingą daugelio atsidavusių žmonių darbo priešistoriją ir garbingą istoriją.

Prof. V. Lašas turėjo labai aiškią Universitetinių klinikų viziją: tai daugiaprofilė ligoninė (ne mažiau kaip 500 lovų), kurioje vyksta gydo-masis, pedagoginis ir mokslinis darbas.

Tai, kad Kaunui reikia naujų ligoninių, suprato daug kas, tačiau buvo neaišku, kas statys, valdys ir kur objektas iškils. Organizuoti statybas buvo trys pretendentai: miesto savivaldybė, Sveikatos de-partamentas ir Lietuvos universiteto (1930 metais pavadinto Vytauto Didžiojo universiteto vardu) Medicinos fakultetas. Visi jie turėjo svarių argumentų ir reikalavimų.

1936 metų vasario 5 dieną Kauno miesto savivaldybės posėdyje pas burmistrą Antaną Merkį prof. V. Lašas aiškiai, pagrįstai, pateik-damas skaičiavimus išdėstė VDU klinikų viziją. Po sudėtingų derybų nutarta, kad jas statys Medicinos fakultetas, taip pat tai, kad jis bus statinio ūkio ir medicinos sričių šeimininkas. Reikėjo pinigų ir terito-rijos statybai.

1936 metų gegužės 14 dieną ministrų kabineto posėdyje prof. V. Lašas pristatė klinikų statybos klausimą. Jis jau buvo iš anksto ruoštas ir buvo greitai teigiamai išspręstas. Remiantis preliminariais

Klinikų statybos epizodai.

U 2014 Nr. 474

Prof. habil. dr. Liudvikas LAŠASLietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Endokrinologijos institutas

Prieš dvejus metus paminėtas 75 metų jubiliejus nuo tada, kai buvo padėtas kertinis pamatų akmuo ir pradėta didžiausių Lietuvoje Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) klinikų statyba. Ji turi savo priešistoriją ir įdomią bei sudėtingą istoriją. Pagrin-dinis klinikų statybos iniciatorius buvo Vladas Lašas. Jaunas Pirmojo pasaulinio karo fronto chirurgas gyd. V. Lašas 1918 metais grįžo į Lietuvą, savo tėviškėje Rokiškyje įkūrė ligoninę, buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę, 1920–1922 metais buvo išrinktas Steigiamojo Seimo ir Pirmojo Seimo nariu, 1922 metais Kaune įkūrus Lietuvos universitetą, buvo vienas iš pen-kių Medicinos fakulteto kūrimo branduolio asmenų.

Pasiruošimo etapas ir darbai 1924–1940 metais būdamas Medicinos fakulte-to dekanas, V. Lašas teigė, kad privaloma ruošti gerus specialistus, o tam reikia kvalifikuotų mokslininkų, knygų, vadovėlių ir šiuolaikinės materialinės klinikinės bazės. Ypač pastaroji po-zicija buvo prasta. Klinikos ir katedros glaudėsi perpildytose ligoninėse bei atsitiktinėse patal-pose, todėl dekanui reikėjo daug pastangų ir išradingumo. To meto Vyriausybė, vadovaujama Ministro Pirmininko Augustino Voldemaro, nuta-rė statyti Akių ir ausų ligų kliniką Kauno Vytauto prospekte, Karo ligoninės teritorijoje, skiriant 1 mln. litų.

Tačiau buvo daug nuomonių, jos skyrėsi, todėl dekanui prof. V. Lašui teko rūpintis ne tik statybų, bet ir diplomatiniais reikalais. Klinika pradėta sta-tyti 1929 metų liepos 18 dieną, baigta 1930 metų lapkričio 30 dieną. Dekanui tai buvo vertinga pa-tirtis.

Antras svarbus Universitetinių klinikų statybos pasiruošimo etapas buvo Teorinės medicinos (Centrinių) rūmų statyba A. Mickevičiaus gatvėje.

Teorinių katedrų padėtis buvo sunki, o tokių kaip anatomijos ar teismo medicinos buvo tiesiog nepakenčiama. Po ilgų derybų prof. V. Lašas gavo Vyriausybės pritarimą statyti Teorinės medicinos rūmus. Daug padėjo Inžinierių draugijos pirmi-ninkas, universiteto prorektorius prof. Pranas Jodelė, anatomas prof. Jurgis Žilinskas, rūmų pro-jektuotoju ir statytoju tapęs talentingas architektas Vladimiras Dubeneckis.

Kartu su katedrų vedėjais buvo peržiūrėta dau-gybė naujausių Amerikos ir Europos teorinių insti-

DIDŽIAUSIOS TARPUKARIO STATYBOS – OPERATYVUMO PAVYZDYS IR ŠIANDIEN

A. Koroliovo nuotr.

75

Labiausiai man įstrigo prisiminimai, kai tėvelis eidamas į klinikų staty-bas pasiimdavo ir mane. Žingsniuojant iš namų Aukštaičių gatvėje per Žaliakalnį pėstiems, daug iš jo sužinodavau, ypač apie tėvelio išmąs-tytas ir išpuoselėtas klinikas. Statybose jis atlikdavo būtinus darbus, man daug ką aiškindamas ir vaizdžiai parodydamas. Mano prisimini-mai – tai klinikų statybų fragmentai, kurie tapo svarbia ir pamokoma gyvenimo mozaika. Pamačiau, kaip drenuojama teritorijos žemė, vaikš-čiodavau po dar neuždengtus tunelius, sužinojau, kad jie būna švarūs ir nešvarūs, tarpusavyje nesusisiekiantys. Mačiau ir tai, kaip pirmą kartą Lietuvoje naudojami betono vibratoriai.

Tėvelis daug dėmesio skyrė naujausioms technologijoms diegti (dar 1926 metais statydamas namus Kaune bandė įdiegti grindų šildymą patalpose), studijavo ir daugelio užsienio kompanijų siūlymus. Atsime-nu, kad klinikose buvo patalpų, išklotų kamštine danga. Eini ir visai tylu. Psichiatrijos klinikoje buvo sudėti labai atsparūs dūžiui naujausių technologijų langai. Šilumininkai energetikai tvirtina, kad šių klinikų šildymo sistema – šiluminių tinklų pradžia Lietuvoje.

Karo metais klinikas užėmė kariūnai. Kalbama, kad į jas sutalpin-davo iki 5000 ligonių. Po karo klinikos buvo grąžintos, tačiau smarkiai nuniokotos. Gerai prisimenu, kad visi jų pastatai buvo nudažyti mas-kuojamomis spalvomis, tik ant centrinio klinikų pastato stogo buvo Raudonojo kryžiaus ženklas, liudijantis, kad tai – ligoninė.

Tėvelis džiaugėsi, kad po karo klinikų vadovu buvo paskirtas talen-tinga asmenybė Petras Jašinskas. Jis buvo neretas svečias mūsų na-muose ir labai daug padarė, kad klinikos suklestėtų. Ir šiandien puikių vadovų bei pasiaukojamai dirbančio kūrybinio personalo dėka klinikos yra aukščiausio tarptautinio lygio universitetinė medicinos įstaiga.

1966 metais akademiko, pirmojo Lietuvos mokslų daktaro (1926 metais), Universitetinių klinikų statybų iniciatoriaus Vlado Lašo palaikai iš Kauno medicinos instituto Centrinių rūmų su procesija aplankė klini-kas, kuriose jis mirė, po to atgulė į Petrašiūnų kapinių panteoną Kaune.

Mūsų šeima didžiuojasi, kad daug dešimtmečių klinikose dirbo mano mama, patologoanatominės tarnybos kūrėja Lietuvoje prof. Ja-nina Lašienė, sesuo, gydytoja pediatrė Aldona Janina Lašaitė-Šležienė. Mudu su žmona prof. Danute Lašiene daugiau kaip tris dešimtmečius, taip pat mudviejų duktė dr. Lina Lašaitė dirbame klinikose įkurtame Kauno medicinos instituto Endokrinologijos institute.

Klinikos – tai pavyzdys, kaip didelėmis pastangomis prof. V. Lašo išmąstyta svajonė tapo realybe.

ASMENINIAI PRISIMINIMAI

Vladas LAŠAS.

tutų planų. Prof. V. Lašas buvo gerai susipažinęs su Berlyno, Leipcigo, Paryžiaus, Prahos, Miuncheno ir kitais universitetais. Tačiau jo dėme-sį patraukė Briuselio universiteto Medicinos fakulteto Teorinių įstaigų rūmai – į juos nuvyko kartu su architektu V. Dubeneckiu. Šie rūmai ir tapo mūsiškių Teorinės medicinos rūmų prototipu. Grįžus pradėti projektavimo darbai, po to – statyba. Ji truko nuo 1931 metų liepos 3 dienos iki 1932 metų gruodžio – tik 18 mėnesių. Statybai buvo skirti 2 mln. litų. Šie rūmai ir šiandien yra puikus mūsų architektų bei sta-tybininkų darbo pavyzdys.

Dar prieš pradedant statybas klinicistai, kurių dauguma buvo fakul-teto taryboje, spaudė dekaną kuo greičiau statyti 200 lovų ligoninę. Prof. V. Lašas argumentavo, kad klinicistams ir gydytojams ruošti reikia statyti ne ligoninę, bet universitetines klinikas su mokslinėmis labo-ratorijomis, auditorijomis, bibliotekomis. Laimė, šie Teorinės medici-nos rūmai buvo taip greitai suprojektuoti ir pastatyti, kad oponentai nespėjo susiorientuoti ir sužlugdyti projektą.

Įtikino ministrų kabinetąPo sėkmingų Teorinės medicinos rūmų statybų prof. V. Lašas, visą laiką būdamas Fiziologijos ir fiziologinės chemijos katedros vedėjas, dekanas, susitelkė ir į savo vieną pagrindinių tikslų – Universiteti-nių (Didžiųjų) klinikų statybą. To meto Kauno priemiestyje jos taip paprastai neatsirado, bet turi savo sudėtingą daugelio atsidavusių žmonių darbo priešistoriją ir garbingą istoriją.

Prof. V. Lašas turėjo labai aiškią Universitetinių klinikų viziją: tai daugiaprofilė ligoninė (ne mažiau kaip 500 lovų), kurioje vyksta gydo-masis, pedagoginis ir mokslinis darbas.

Tai, kad Kaunui reikia naujų ligoninių, suprato daug kas, tačiau buvo neaišku, kas statys, valdys ir kur objektas iškils. Organizuoti statybas buvo trys pretendentai: miesto savivaldybė, Sveikatos de-partamentas ir Lietuvos universiteto (1930 metais pavadinto Vytauto Didžiojo universiteto vardu) Medicinos fakultetas. Visi jie turėjo svarių argumentų ir reikalavimų.

1936 metų vasario 5 dieną Kauno miesto savivaldybės posėdyje pas burmistrą Antaną Merkį prof. V. Lašas aiškiai, pagrįstai, pateik-damas skaičiavimus išdėstė VDU klinikų viziją. Po sudėtingų derybų nutarta, kad jas statys Medicinos fakultetas, taip pat tai, kad jis bus statinio ūkio ir medicinos sričių šeimininkas. Reikėjo pinigų ir terito-rijos statybai.

1936 metų gegužės 14 dieną ministrų kabineto posėdyje prof. V. Lašas pristatė klinikų statybos klausimą. Jis jau buvo iš anksto ruoštas ir buvo greitai teigiamai išspręstas. Remiantis preliminariais

Klinikų statybos epizodai.

U 2014 Nr. 476

1929–1936 metais Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Medicinos fakulteto dekanas Vladas Lašas inicijavo Akių ir ausų ligų klinikų, Teorinės medicinos (Centrinių) rūmų statybą ir studijavo Europos šalių medicinos įstaigų patyrimą, struktūrą, universitetų veiklą.

1936 metų vasario 5 dieną klinikų vizija išdėstyta Kauno miesto savivaldybėje pas burmistrą Antaną Merkį. Po sudėtingų derybų nutarta, kad klinikas statys VDU Medici-nos fakultetas ir jis bus vienintelis jų šeimininkas.

1936 metų gegužės 14 dieną ministrų kabineto posėdyje prof. V. Lašas pristatė kli-nikų statybos klausimą. Jas nutarta statyti tais pat metais, tam skiriant 3,5 mln. litų.

1936 metų birželio 4 dieną ministrų kabinetas nutarė VDU klinikas statyti VII forte prie Šv. Luko ligoninės.

1936 metų rugpjūčio 20 dieną paskelbtas klinikų statybos konkursas, jam skirti tik trys mėnesiai. Vėliau konkursas pratęstas 2 savaitėmis.

1936 metų gruodį konkurso laimėtojais paskelbti prancūzų architektai Urbainas Cassanas ir Elie’as Ouchanoffas. Juodu klinikų statybos projektą parengė vos per 5 mėnesius.

1937 metų liepos 3 dieną ministrų kabinetas patvirtino su rangovais sutartį, kurios vertė buvo 3,5 mln. litų.

1937 metų liepos 21 dieną padėtas kertinis VDU klinikų rūmų akmuo.1939 metų liepą VDU klinikų statyba, didžiausia tarpukario Lietuvoje, buvo baigta.

Viso projekto įgyvendinimas nuo sumanymo pradžios iki statybų pabaigos truko 3 me-tus ir 5 mėnesius.

DIDŽIAUSIOS TARPUKARIO STATYBOS EPIZODAI

Medicinos fakulteto kūrimo branduolys: (sėdi iš dešinės į kairę) veterinarijos dr. Leonas Gogelis, med. m. dr. Petras Avižonis, med. m. dr. Antanas Jurgeliūnas, gyd. Vladas Lašas (stovi kairėje) ir farmacijos magistras Petras Raudonikis. 1922 metai.

inžinierių skaičiavimais, 518 lovų ligoninei statyti reikėjo 3,5 mln. litų. Ministrų kabinetas nutarė klinikas pradėti statyti tais pat 1936 metais.

Aršios diskusijos dėl sklypoSklypo klinikoms klausimas sukėlė kur kas dau-giau diskusijų. Siūlomų sklypų buvo daug, sako-ma, kad apie 20: Žaliakalnyje Ąžuolyno prieigo-se, Vilijampolėje, Vydūno, J. Tumo-Vaižganto ir kitose gatvėse, P. Vileišio aikštėje, VII forte ir dar kitur. Ministrų kabinetas nutarė VDU klinikas statyti VII forte prie Šv. Luko ligoninės.

Sklypo vieta kėlė nemažai diskusijų. Dauguma norėjo klinikas statyti P. Vileišio aikštėje. Dekanui teko atremti daug kritikos, esą negerai, kad klini-kos statomos užmiestyje, juk ligoniams bus sunku jas pasiekti. Kilo klinicistų ir miestiečių nepasiten-kinimas, kad ligoninė statoma užmiestyje. Tačiau klausimas buvo išspręstas – Vyriausybės nutari-mu suformuotas 12 hektarų ploto sklypas.

Tačiau tuomet dekanas V. Lašas suprato pa-daręs klaidą ir neapskaičiavęs, kad 3,5 mln. litų, skirtų statybai, gali neužtekti. Mat reikėjo sutvar-kyti privažiavimus, pakloti miesto vandentiekio ir kanalizacijos tinklus. Be to, sklype buvo aukšti gruntiniai vandenys, tad šį klausimą irgi reikėjo spręsti. Visam tam reikėjo prašyti papildomų lėšų – klinikų statybas vykdant labai sėkmingai, jų ir buvo skirta.

Pirmą kartą panaudota naujovė Išsprendus sklypo klausimą teko skubiai pa-rengti kokybiškas statybos konkurso sąlygas. Buvo gauti 6 projektai, iš kurių du – užsieniečių. Pirmą vietą ir 10 tūkst. litų premiją komisija sky-rė Paryžiaus architektams Urbainui Cassanui ir Elie’ui Ouchanoffui.

U. Cassanas turėjo stambią projektavimo fir-mą, brėžinių spaustuvę Paryžiuje ir daug ligoninių projektavimo patirties. 1936 metų pabaigoje abu architektai atvyko į Kauną, intensyviai dirbo ir dis-kutavo su klinicistais. Projektavimas vyko dalykiš-kai ir sparčiai Paryžiaus bazėje bei Kaune.

Kadangi sklype buvo aukšti gruntiniai vande-nys, teko pasirūpinti specialiu drenažu, kad van-duo nutekėtų Neries link. Rangovai baiminosi, kad į tunelius ir cokolinius pastatų aukštus gali imti sunktis požeminis vanduo.

Prof. V. Lašas paprašė architekto U. Cassano sužinoti, koks cementas buvo naudotas Paryžiu-je kasant metro po Senos upe. Tačiau visa esmė buvo ne cementas, o tai, kad betonas buvo tan-kinamas specialiais vibratoriais, dėl kurių pasi-šalina oras, medžiaga tampa kompaktiškesnė, tvirtesnė. Iš pradžių rangovai nepasitikėjo 3 tūkst. litų kainuojančiu prietaisu, tačiau išbandę įsitiki-no jo nauda ir tokių prietaisų įsigijo papildomai. Tai buvo betono vibratorių naudojimo pradžia Lietuvoje.

Akių ir ausų klinika. Projekto autorius – architektas Vytautas Landsbergis.

U 2014 Nr. 476

1929–1936 metais Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Medicinos fakulteto dekanas Vladas Lašas inicijavo Akių ir ausų ligų klinikų, Teorinės medicinos (Centrinių) rūmų statybą ir studijavo Europos šalių medicinos įstaigų patyrimą, struktūrą, universitetų veiklą.

1936 metų vasario 5 dieną klinikų vizija išdėstyta Kauno miesto savivaldybėje pas burmistrą Antaną Merkį. Po sudėtingų derybų nutarta, kad klinikas statys VDU Medici-nos fakultetas ir jis bus vienintelis jų šeimininkas.

1936 metų gegužės 14 dieną ministrų kabineto posėdyje prof. V. Lašas pristatė kli-nikų statybos klausimą. Jas nutarta statyti tais pat metais, tam skiriant 3,5 mln. litų.

1936 metų birželio 4 dieną ministrų kabinetas nutarė VDU klinikas statyti VII forte prie Šv. Luko ligoninės.

1936 metų rugpjūčio 20 dieną paskelbtas klinikų statybos konkursas, jam skirti tik trys mėnesiai. Vėliau konkursas pratęstas 2 savaitėmis.

1936 metų gruodį konkurso laimėtojais paskelbti prancūzų architektai Urbainas Cassanas ir Elie’as Ouchanoffas. Juodu klinikų statybos projektą parengė vos per 5 mėnesius.

1937 metų liepos 3 dieną ministrų kabinetas patvirtino su rangovais sutartį, kurios vertė buvo 3,5 mln. litų.

1937 metų liepos 21 dieną padėtas kertinis VDU klinikų rūmų akmuo.1939 metų liepą VDU klinikų statyba, didžiausia tarpukario Lietuvoje, buvo baigta.

Viso projekto įgyvendinimas nuo sumanymo pradžios iki statybų pabaigos truko 3 me-tus ir 5 mėnesius.

DIDŽIAUSIOS TARPUKARIO STATYBOS EPIZODAI

Medicinos fakulteto kūrimo branduolys: (sėdi iš dešinės į kairę) veterinarijos dr. Leonas Gogelis, med. m. dr. Petras Avižonis, med. m. dr. Antanas Jurgeliūnas, gyd. Vladas Lašas (stovi kairėje) ir farmacijos magistras Petras Raudonikis. 1922 metai.

inžinierių skaičiavimais, 518 lovų ligoninei statyti reikėjo 3,5 mln. litų. Ministrų kabinetas nutarė klinikas pradėti statyti tais pat 1936 metais.

Aršios diskusijos dėl sklypoSklypo klinikoms klausimas sukėlė kur kas dau-giau diskusijų. Siūlomų sklypų buvo daug, sako-ma, kad apie 20: Žaliakalnyje Ąžuolyno prieigo-se, Vilijampolėje, Vydūno, J. Tumo-Vaižganto ir kitose gatvėse, P. Vileišio aikštėje, VII forte ir dar kitur. Ministrų kabinetas nutarė VDU klinikas statyti VII forte prie Šv. Luko ligoninės.

Sklypo vieta kėlė nemažai diskusijų. Dauguma norėjo klinikas statyti P. Vileišio aikštėje. Dekanui teko atremti daug kritikos, esą negerai, kad klini-kos statomos užmiestyje, juk ligoniams bus sunku jas pasiekti. Kilo klinicistų ir miestiečių nepasiten-kinimas, kad ligoninė statoma užmiestyje. Tačiau klausimas buvo išspręstas – Vyriausybės nutari-mu suformuotas 12 hektarų ploto sklypas.

Tačiau tuomet dekanas V. Lašas suprato pa-daręs klaidą ir neapskaičiavęs, kad 3,5 mln. litų, skirtų statybai, gali neužtekti. Mat reikėjo sutvar-kyti privažiavimus, pakloti miesto vandentiekio ir kanalizacijos tinklus. Be to, sklype buvo aukšti gruntiniai vandenys, tad šį klausimą irgi reikėjo spręsti. Visam tam reikėjo prašyti papildomų lėšų – klinikų statybas vykdant labai sėkmingai, jų ir buvo skirta.

Pirmą kartą panaudota naujovė Išsprendus sklypo klausimą teko skubiai pa-rengti kokybiškas statybos konkurso sąlygas. Buvo gauti 6 projektai, iš kurių du – užsieniečių. Pirmą vietą ir 10 tūkst. litų premiją komisija sky-rė Paryžiaus architektams Urbainui Cassanui ir Elie’ui Ouchanoffui.

U. Cassanas turėjo stambią projektavimo fir-mą, brėžinių spaustuvę Paryžiuje ir daug ligoninių projektavimo patirties. 1936 metų pabaigoje abu architektai atvyko į Kauną, intensyviai dirbo ir dis-kutavo su klinicistais. Projektavimas vyko dalykiš-kai ir sparčiai Paryžiaus bazėje bei Kaune.

Kadangi sklype buvo aukšti gruntiniai vande-nys, teko pasirūpinti specialiu drenažu, kad van-duo nutekėtų Neries link. Rangovai baiminosi, kad į tunelius ir cokolinius pastatų aukštus gali imti sunktis požeminis vanduo.

Prof. V. Lašas paprašė architekto U. Cassano sužinoti, koks cementas buvo naudotas Paryžiu-je kasant metro po Senos upe. Tačiau visa esmė buvo ne cementas, o tai, kad betonas buvo tan-kinamas specialiais vibratoriais, dėl kurių pasi-šalina oras, medžiaga tampa kompaktiškesnė, tvirtesnė. Iš pradžių rangovai nepasitikėjo 3 tūkst. litų kainuojančiu prietaisu, tačiau išbandę įsitiki-no jo nauda ir tokių prietaisų įsigijo papildomai. Tai buvo betono vibratorių naudojimo pradžia Lietuvoje.

Akių ir ausų klinika. Projekto autorius – architektas Vytautas Landsbergis.

77

SA 20

14 N

r. 4 /

reklam

a

Valstybė planuoja – specialistai įgyvendina

ma bendrovės „Ukmergės vandenys“ užsakymu. Įmonė NORUS jungtinės veiklos pagrindu čia dirbo su užsienio partneriais, buvo atsakinga už visą statybos eigos koordi-navimą ir objekto įgyvendinimą. Tai įmonei suteikė didelę patirtį dirbant projekto generaliniu rangovu.

„Mūsų išskirtinumas – sugebėjimas darbus atlikti lai-ku, kokybiškai ir už konkurencingą kainą. Tai įrodėme jau ne viename projekte. Kaip tik todėl kasmet auga įmonės atliekamų darbų apimtys ir jų įvairovė, įgyjamas vis didesnis užsakovų pasitikėjimas“, – komentavo NORUS direktorius R. Apeikis.

Bendrovė NORUS savo veikloje taiko tarptautinės konsultuojančių inžinierių organizacijos FIDIC princi-pus ir sutarčių vykdymo nuostatus, čia įdiegta sertifi-kuota vadybos sistema, atitinkanti ISO 9001, ISO 14001, OHSAS 18001 reikalavimus, taip pat bendrovė atestuo-ta Statybos produkcijos sertifikavimo centre.

Artimiausių bendrovės darbų kalendoriuje – Žas-lių nuotekų valyklos Kaišiadorių rajone (našumas – 300 m³/d.) ir Viekšnių nuotekų valyklos Mažeikių rajone (našumas – 330 m³/d.) statyba, kur bendrovė bus atsa-kinga už technologinės įrangos tiekimo, montavimo, paleidimo ir derinimo darbus.

Net ir pačiose mažiausiose šalies gyvenvietėse dir-banti bendrovė neatsisako galimybės atsigręžti ir į pri-vačius vartotojus, juolab kad naujo individualiųjų namų kvartalo nuotekų valymo įrenginių sistema ir našumas gali būti kelis kartus didesni nei kitos mažos gyvenvie-tės, pastebėjo R. Apeikis. Todėl bendrovė sistemingai rengiasi ir šios krypties darbams.

NORUS vadovas pabrėžė ir vandens gerinimo projek-tų svarbą vartotojams. 2014–2020 metais šie projektai, finansuojami ES fondų lėšomis, be abejo, bus vieni prioritetinių vandentvarkos įmonių ir bendrovės NO-RUS dėmesio objektų.

Bendrovės NORUS komanda pasirengusi intensyviam 2014–2020 metų darbų kalendoriui

2013 metais Europos Komisija pripažino, kad Lietuva yra viena geriausiai nuotekas tvarkančių Europos Sąjun-gos (ES) valstybių. Lyderių gretose mūsų šalis sieks išlikti ir toliau – 2014–2020 metų ES finansavimo laikotarpiu planuojama tęsti šios srities darbus aprūpinant kokybiš-komis vandentiekio bei nuotekų sistemomis mažesnes, iki 2 tūkst. gyventojų turinčias, gyvenvietes.

Intensyviai darbams ruošiasi ir visas nuotekų valymo paslaugas – nuo technologinio proceso sukūrimo iki įrangos paleidimo bei derinimo – teikianti bendrovės NORUS komanda. Pasak įmonės direktoriaus Roberto Apeikio, darbų akivaizdžiai užteks dar daugeliui metų.

2009 metų pabaigoje įkurta įmonė greitai užsitarnavo užsakovų pasitikėjimą – per trumpą laiką buvo įgyven-dinta keliasdešimt įvairaus dydžio vandenvalos projektų bendrovei dirbant generalinio rangovo ar subrangovo statusu. Kokybiškai ir sparčiai atliekami darbai įmonei NORUS atvėrė duris ir į vieną didžiausių praėjusio, 2007–2013 metų, laikotarpio vandenvalos projektų: Lazdijų miesto nuotekų valyklos statybą. Valyklos, kurios palei-dimo ir derinimo darbai šiuo metu baigiami, našumas – 700 m3/d. Bendrovė NORUS čia veikė kaip subrango-vas – atliko technologinės įrangos tiekimo, montavimo, paleidimo ir derinimo darbus.

NORUS specialistai sėkmingai susidorojo ir su kita atsa-kinga užduotimi, kur, anot įmonės vadovo, teko atlikti vis-ką nuo A iki Z: projektavimo, statybos, technologinės įran-gos montavimo, elektros ir automatikos darbus, objektą priduoti valstybinei komisijai. Tai penkių nuotekų valyklų Ukmergės rajone, Šventupės, Taujėnų, Vidiškių, Žemait-kiemio, Dainavos miesteliuose, statyba, kuri buvo vykdo-

www.norus . l t

2014 Nr. 478

PRELIMINARI STATYBOS KAINA LT *:

Namas be vidaus apdailos 266 000

Vidaus įranga 26 600

Visa kaina be PVM 292 600

Ūkio būdu 184 000

* Namas be apdailos: nedažytos vidinės sienos, nepaklotos keraminės plytelės name ir terasoje, nepaklota grindų danga, neįrengti vidiniai laiptai į mansardą ir nėra vidaus įrangos.Vidaus įranga: elektros laidai, santechnikos vamzdžiai, vonios, kriauklės ir kita.Visa kaina: galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be PVM statant su rangovu.Ūkio būdu: galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be PVM statybas organizuojant pačiam.

Verkių g. 34A, VilniusTel. +370 5 233 6360, mob. +370 616 21 263

PROJEKTO PARTNERIS

Autorius: Robert Wójciak

I aukštas II aukštas

Autorius: Robert Wójciak

Namo aprašymasNamas su gyvenamąja palėpe, be rūsio, skirtas 4–5 asmenų šeimai. Pirmame aukšte yra dienos zona: svetainė, valgo-masis, patogi virtuvė, vonia ir katilinė. Taip pat suprojektuotas miegamasis-kabinetas, palėpėje – poilsio zona. Tai du maži mie-gamieji ir vienas didesnis bei erdvi vonia. Namas labai proporcingas, modernus, gražiai ir naujoviškai apdailintas.

ADRIANA II

TechnologijaNamas mūrinis, perdanga gelžbetonio. Stogas medinis, dengtas čerpėmis. Vidiniai laiptai mediniai. Langai mediniai arba plastikiniai. Fasadas apdailintas tinku ir medžiu.

Naudingas plotas: ..............................105,88 m²Bendras plotas: ......................................132,47 m²Užstatymo plotas: ....................................83,84 m²Statinio aukštis: ...........................................8,93 mStogo nuolydis: .................................................44°

Pirmas aukštas .....................................65,37 m²1. Tambūras ...............................................4,40 m²2. Holas .....................................................8,88 m²3. Virtuvė ...................................................7,96 m²4. Svetainė, valgomasis ...........................22,63 m²5. Miegamasis .........................................11,75 m²6. Vonia .....................................................3,52 m²7. Katilinė ..................................................6,23 m²

Pastogė ..................................................46,74 m²1. Koridorius ...............................................3,38 m²2. Miegamasis ..........................................13,06 m²3. Miegamasis ..........................................12,31 m²4. Miegamasis ..........................................10,16 m²5. Vonia ......................................................7,83 m²

79

Autorius: Robert Wójciak

PRELIMINARI STATYBOS KAINA LT *:

Namas be vidaus apdailos 365 000

Vidaus įranga 36 500

Visa kaina be PVM 401 500

Ūkio būdu 252 000

* Namas be apdailos: nedažytos vidinės sienos, nepaklotos keraminės plytelės name ir terasoje, nepaklota grindų danga, neįrengti vidiniai laiptai į mansardą ir nėra vidaus įrangos.Vidaus įranga: elektros laidai, santechnikos vamzdžiai, vonios, kriauklės ir kita.Visa kaina: galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be PVM statant su rangovu.Ūkio būdu: galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be PVM statybas organizuojant pačiam.

I aukštas II aukštas

Verkių g. 34A, VilniusTel. +370 5 233 6360, mob. +370 616 21 263

PROJEKTO PARTNERIS

TechnologijaNamas mūrinis, perdanga gelžbetonio. Stogas medinis, dengtas čerpėmis. Vidiniai laiptai mediniai. Langai mediniai arba plastikiniai. Fasadas apdailintas tinku.

Naudingas plotas: ..............................117,22 m²Bendras plotas: ......................................182,76 m²Užstatymo plotas: ..................................116,68 m²Statinio aukštis: ...........................................9,00 mStogo nuolydis: ..........................................43°/17°

Pirmas aukštas ......................................91,85 m²1. Tambūras ................................................6,36 m²2. Holas ......................................................9,75 m²3. Virtuvė ....................................................8,38 m²4. Svetainė ...............................................27,57 m²5. Kabinetas ................................................7,79 m²6. Tualetas ..................................................3,37 m²7. Katilinė ...................................................4,79 m²8. Garažas .................................................23,84 m²

Pastogė ...................................................54,00 m²1. Koridorius ...............................................7,03 m²2. Miegamasis ..........................................12,33 m²3. Vonia ......................................................3,45 m²4. Kambarys ..............................................12,33 m²5. Kambarys ..............................................11,44 m²6. Vonia .......................................................7,42 m²

SEBASTIJONAS G1

Namo aprašymasNamas su gyvenamąja palėpe, be rūsio, su vienviečiu garažu, skirtas 4 asmenų šeimai. Pirmame aukšte yra virtuvė, svetainė su valgomuoju ir kambarys. Taip pat čia yra katilinė ir tualetas. Svetainėje suprojektuotas židinys. Palėpėje yra trys miegamieji ir du vonios kambariai. Namas klasi-kinis, elegantiškas ir patogus.

2014 Nr. 478

PRELIMINARI STATYBOS KAINA LT *:

Namas be vidaus apdailos 266 000

Vidaus įranga 26 600

Visa kaina be PVM 292 600

Ūkio būdu 184 000

* Namas be apdailos: nedažytos vidinės sienos, nepaklotos keraminės plytelės name ir terasoje, nepaklota grindų danga, neįrengti vidiniai laiptai į mansardą ir nėra vidaus įrangos.Vidaus įranga: elektros laidai, santechnikos vamzdžiai, vonios, kriauklės ir kita.Visa kaina: galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be PVM statant su rangovu.Ūkio būdu: galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be PVM statybas organizuojant pačiam.

Verkių g. 34A, VilniusTel. +370 5 233 6360, mob. +370 616 21 263

PROJEKTO PARTNERIS

Autorius: Robert Wójciak

I aukštas II aukštas

Autorius: Robert Wójciak

Namo aprašymasNamas su gyvenamąja palėpe, be rūsio, skirtas 4–5 asmenų šeimai. Pirmame aukšte yra dienos zona: svetainė, valgo-masis, patogi virtuvė, vonia ir katilinė. Taip pat suprojektuotas miegamasis-kabinetas, palėpėje – poilsio zona. Tai du maži mie-gamieji ir vienas didesnis bei erdvi vonia. Namas labai proporcingas, modernus, gražiai ir naujoviškai apdailintas.

ADRIANA II

TechnologijaNamas mūrinis, perdanga gelžbetonio. Stogas medinis, dengtas čerpėmis. Vidiniai laiptai mediniai. Langai mediniai arba plastikiniai. Fasadas apdailintas tinku ir medžiu.

Naudingas plotas: ..............................105,88 m²Bendras plotas: ......................................132,47 m²Užstatymo plotas: ....................................83,84 m²Statinio aukštis: ...........................................8,93 mStogo nuolydis: .................................................44°

Pirmas aukštas .....................................65,37 m²1. Tambūras ...............................................4,40 m²2. Holas .....................................................8,88 m²3. Virtuvė ...................................................7,96 m²4. Svetainė, valgomasis ...........................22,63 m²5. Miegamasis .........................................11,75 m²6. Vonia .....................................................3,52 m²7. Katilinė ..................................................6,23 m²

Pastogė ..................................................46,74 m²1. Koridorius ...............................................3,38 m²2. Miegamasis ..........................................13,06 m²3. Miegamasis ..........................................12,31 m²4. Miegamasis ..........................................10,16 m²5. Vonia ......................................................7,83 m²

79

Autorius: Robert Wójciak

PRELIMINARI STATYBOS KAINA LT *:

Namas be vidaus apdailos 365 000

Vidaus įranga 36 500

Visa kaina be PVM 401 500

Ūkio būdu 252 000

* Namas be apdailos: nedažytos vidinės sienos, nepaklotos keraminės plytelės name ir terasoje, nepaklota grindų danga, neįrengti vidiniai laiptai į mansardą ir nėra vidaus įrangos.Vidaus įranga: elektros laidai, santechnikos vamzdžiai, vonios, kriauklės ir kita.Visa kaina: galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be PVM statant su rangovu.Ūkio būdu: galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be PVM statybas organizuojant pačiam.

I aukštas II aukštas

Verkių g. 34A, VilniusTel. +370 5 233 6360, mob. +370 616 21 263

PROJEKTO PARTNERIS

TechnologijaNamas mūrinis, perdanga gelžbetonio. Stogas medinis, dengtas čerpėmis. Vidiniai laiptai mediniai. Langai mediniai arba plastikiniai. Fasadas apdailintas tinku.

Naudingas plotas: ..............................117,22 m²Bendras plotas: ......................................182,76 m²Užstatymo plotas: ..................................116,68 m²Statinio aukštis: ...........................................9,00 mStogo nuolydis: ..........................................43°/17°

Pirmas aukštas ......................................91,85 m²1. Tambūras ................................................6,36 m²2. Holas ......................................................9,75 m²3. Virtuvė ....................................................8,38 m²4. Svetainė ...............................................27,57 m²5. Kabinetas ................................................7,79 m²6. Tualetas ..................................................3,37 m²7. Katilinė ...................................................4,79 m²8. Garažas .................................................23,84 m²

Pastogė ...................................................54,00 m²1. Koridorius ...............................................7,03 m²2. Miegamasis ..........................................12,33 m²3. Vonia ......................................................3,45 m²4. Kambarys ..............................................12,33 m²5. Kambarys ..............................................11,44 m²6. Vonia .......................................................7,42 m²

SEBASTIJONAS G1

Namo aprašymasNamas su gyvenamąja palėpe, be rūsio, su vienviečiu garažu, skirtas 4 asmenų šeimai. Pirmame aukšte yra virtuvė, svetainė su valgomuoju ir kambarys. Taip pat čia yra katilinė ir tualetas. Svetainėje suprojektuotas židinys. Palėpėje yra trys miegamieji ir du vonios kambariai. Namas klasi-kinis, elegantiškas ir patogus.

Dumblo utilizacija

„sludge2energy GmbH“Industriepark Erasbach A1

92334 Berchingas, Vokietija

Tel. +49 8462 201-0Faks. +49 8462 201-810El. p. info@sludge2energywww.sludge2energy.de

Privalumų apžvalga→ Kombinuota džiovinimo ir terminė nuotekų dumblo utilizacija deginimo reaktoriuje.

→ Modulinis vienos linijos sistemos projektavimas (našumas – nuo 2500 iki 10 000 t SM/m), taikomas nuotekų valykloms su gyventojų ekvivalentu (GE) nuo 150 000 iki 600 000.

→ Autonominė deginimo ir džiovinimo sistema, nereikalaujanti jokios išorinės terminės energijos.

→ Mažos investicijos ir eksploatavimo išlaidos dėl optimalios terminio džiovinimo ir utilizavimo koncepcijos bei kompaktiško dizaino.

→ Optimalus nuotekų dumblo tūrio ir masės sumažėjimas.

→ Mažesnės nuotekų dumblo transportavimo išlaidos.

→ Ilgalaikių išlaidų ir dumblo utilizavimo pastovumas.

→ Antrinių žaliavų, kurios, pavyzdžiui, gali būti naudojamos statyboje, gamyba.

→ Sausasis išmetamų dujų valymo procesas, nenaudojant vandens ir nesusidarant nuotekoms.

→ Mažesnė nei nustatytos ribos tarša (pavyzdžiui, „BImSch“, „TA Luft“).→ Naudojamas minimalus plotas.

→ Veikimo laikas – 8000 val./m.

→ Visiškai automatinis veikimas 24 val./d., 7 d./sav.

→ Platus pritaikymas utilizuojant nuotekų dumblą.

→ Nuotekų dumblo pelenų, prisotintų fosforo, gamyba, suteikianti galimybę susigrąžinti fosforą.

TEIKIAMOS PASLAUGOSKompanija „sludge2energy GmbH“ siūlo novatorišką dumblo utilizavimo koncepciją, kuri apima kompetentingą paramą visuose projekto etapuose, pritaikytą speci� niams reikalavimams ir klientų poreikiams:

→ Koncepcijos kūrimas ir įgyvendinimas.→ Finansavimas.→ Parama eksploatuojant.→ Techninė parama.→ Eksploatacija.→ Visapusiškas įrenginių tiekimas, montavimas, paleidimas ir derinimas.→ Statyba iki rakto.

UAB „Biastra plius“, Žadeikos g. 20-1, LT-06321 Vilnius, el. p. info@biastraplius.lt

Patį natūraliausią ciklą – iš žemės į žemę – naudoja bendrovė „Biastra plius“, prieš aštuonerius metus apsiėmusi spręsti Vilniaus mieste susikaupiančio nuo-tekų dumblo problemą.

Greta dumblo apdorojimo įrenginių Vilniaus nuotekų valykloje įrengtoje aikštelėje „Biastra plius“ į kompostą kasmet perdirba kelias dešimtis tūkstančių tonų dumblo. Toks sprendimas ne tik žalesnis, bet ir pigesnis, naudin-gesnis nei dumblo džiovinimas bei deginimas, tvirtina „Biastra plius“ specialistai.

Iš „Biastra plius“ tvarko-mos aikštelės į ūkininkų laukus, miesto parkus, gėly-nus, pakelėms, karjerams ir sąvartynams apželdinti po 8–12 savaičių trunkančio perdirbimo ciklo iškeliauja kokybiškas geros struktūros kompostas. Tiesa, dalį potencialių komposto naudotojų klaidina prasta į laukus dar neseniai vandentvarkos įmo-nių vežto neapdoroto dumblo reputacija – blogas kvapas ir kenksminga sudėtis, nors perdirbtas dumblas neturi nė vienos šių ydų.

Kompostas teturi švelnų miško paklotės kvapą, o aukš-toje, daugiau kaip 70 laips-nių atviruose kaupuose pa-siekiančioje temperatūroje žūva visi patogenai, nebelie-ka nei salmonelių, nei kolio bakterijų, taip pat susiriša sunkieji metalai – tada jie taip lengvai nepatenka į au-galus, kaip patektų iš dum-

blo. Be to, kompostas tikrinamas laboratoriškai.„Tai privaloma – ūkininkai veža kompostą į laukus, tad

turi teisę žinoti, ar veža saugų produktą“, – sakė bendrovės „Biastra plius“ plėtros vadybininkas Domantas Tracevičius. Jis įsitikinęs, kad brangstant mineralinėms trąšoms, kurių kainodara susijusi su naftos ir dujų kainomis, kompos-tas yra vis patrauklesnė alternatyva. Ūkininkai iš „Biastra plius“ įsigytu kompostu dažniausiai tręšia grūdines kultū-ras. D. Tracevičius atkreipė dėmesį, kad jis puikiai tinka ir energiniams miškams tręšti, taip pat kaip mulčius.

Kelią į „Biastra plius“ bioskaidžių atliekų kompostavimo aikštelę žino Vilniaus botanikos sodo, Vingio parko, kitų miesto želdinių tvarkytojai – čia jie, kaip ir privatūs „Vil-niaus vandenų“ abonentai, gali nemokamai pasiimti rei-kiamą kiekį komposto.

PROBLEMIŠKAS DUMBLAS PAVERČIAMAS NAUDINGU KOMPOSTU

„Biastra plius“ kultivuojama kom-postavimo aikštelė sprendžia dar vie-ną sostinės pro-blemą – čia nemo-kamai priimamos

įvairios žaliosios atliekos: šakos, lapai, įvairi me-diena, žievė, žolė, šiaudai, kurios čia pat panaudo-jamos komposto mišiniui paruošti. Žaliosios atlie-kos atvežamos ne tik iš miesto parkų, skverų – jų atgabena ir gyventojai.

„Biastra plius“ komanda neabejoja, kad neto-limoje ateityje iš pri-vačių namų ar dau-giabučių bus galima rinkti atskiras maisto atliekas. Šiek tiek pa-tobulinus dabartinę kompostavimo infras-truktūrą, būtų galima kompostuoti ir virtuvės atliekas.

Šiemet Lietuvoje pradėjo veikti dar devynios ma-žesnės kompostavimo aikštelės, kurias eksploatuoja vandentvarkos įmonės. Jų tvarkymas – vietos van-dens tiekimo įmonių rūpestis. Bendrovės „Biastra plius“ specialistai neabejoja, kad pirma žiema šios

srities naujokams ne-bus paprasta. „Šaltu oru dirbti atvirų kau-pų aikštelėse nėra paprasta. Prireikia ne vienų metų, kad dar-bas vyktų sklandžiai ir efektyviai. Žiemą net struktūrinės medžia-

gos gauti nėra paprasta“, – pripažino D. Tracevičius. „Biastra plius“ aikštelėje darbai visu tempu vyksta iki -20 laipsnių temperatūros.

Bendrovė „Biastra plius“ naujiems kolegoms siūlo ne tik konsultacijas, bet ir konkrečią pagalbą. „Esa-me pasirengę perimti visus darbus nuo dumblo priėmimo iki komposto atidavimo. Dėl sukauptos patirties galime tvarkytis labai efektyviai ir prisiimti visą atsakomybę, susijusią su dumblo kompostavi-mu. O vandentvarkos įmonės turi ramiai dirbti savo tiesioginius darbus“, – sakė D. Tracevičius. Gebėjimą organizuoti darbus bendrovė ką tik įrodė Švenčio-nėliuose – prieš dvejus metus įsteigusi naują kom-postavimo aikštelę, „Biastra plius“ jau gali pateikti vertinti pagamintą produkciją.

Džiugių švenčių!2014/4

Kai

na 8

,60

Lt

STATYBA ANT VANDENS: TIKROS IR MENAMOS KLIŪTYS

DIRBTINĖ SALA ŠALIA KLAIPĖDOS: AR IDĖJAI LEMTA VIRSTI KŪNU?

BETONAS, BAKTERIJOMIS GYDANTIS PLYŠIUS KONSTRUKCIJOSE

KOKĮ VANDENĮ GERSIME?

SPECIALUS PASIŪLYMASAUKŠČIAUSIOS KOKYBĖS PLIENINĖMS STOGŲ DANGOMS

-20%

Pasiūlymas galioja nuo 2014 03 20 iki 2014 05 31,užsakant ne mažiau nei 30 m2.

Šios dangos padengtos specialiai plieniniams stogams Ruukki sukurtais, itin atspariais mechaniniam bei atmosferos poveikiui polimerais PURAL® ir PURAL® MATT, joms suteikiama 50 metų techninių ir 20 metų estetinių savybių garantija, o spalvų paletė – dabar dar gausesnė.

Adamante®Monterrey®

PremiumRuukki Classic®

www.ruukkistogas.lt

Daugiau informacijoswww.ruukkistogas.ltarba teiraukitės tel. (8 5) 232 2315.DIZAINO IDĖJOS