stalinas (pirma knyga)
DESCRIPTION
knygos „Stalinas (pirma knyga)“ ištraukaTRANSCRIPT
SSRS IR RYTŲ EUROPA PO ANTROJO PASAULINIO KARO
300 mylių
400 kilometrų
Leningradas
Talinas
Ryga
VilniusKaliningradas
Minskas
Stokholmas
Kopenhaga
Berlynas
Varšuva
Kijevas
Praha
Viena
Budapeštas
BelgradasBukareštas
Kišiniovas
Roma
Tirana
Atėnai
Stambulas
Sofija
JUGOSLAVIJA
ITALIJA
GRAIKIJA TURKIJA
BULGARIJA
RUMUNIJA
ALBANIJA
VENGRIJAAUSTRIJA
MOLDAVIJA
UKRAINA
BALTARUSIJA
VOKIE TIJOSDEMOKRATITĖ
RESPUBLIK A LENKIJA
KALININGRADOSRITIS (RSFSR)
L IE TUVA
LAT VIJA
ESTIJARUSIJOS SOVIE TŲ
FEDERACINĖ SOCIALISTINĖ
RESPUBLIKA (RSFSR)
DANIJA
ŠVEDIJA
SSRS
Šalys, kurioms vadovavo komunistinės vyriausybės
ČEKOSLOVAKIJA
PASKUTINIOJI STALINO TREMTIS 1913–1917 M.
Kostinas
Turuchanskas
SelivanichaMonastyrskoje
Kureika
Jeni
sieju
s
Žemutinė Tunguska
Kureika
Poliarinis ratas
į Arkties vandenyną
į Krasnojarską
50 mylių
100 kilometrų
VIETOVĖS, SUSIJUSIOS SU STALINO KARJERA
400 mylių
700 kilometrų
Londonas
BerlynasPotsdamas
Viena
Krokuva
Varšuva
Ryga
Vilnius
Minskas
Lvovas
Kijevas
Kurskas
Charkovas
Maskva
Tamperė
Helsinkis
Sankt Peterburgas / Petrogradas /Leningradas
VologdaSolvyčegodskas
Permė
Caricynas / Stalingradas
Sočis
Jalta
Nalčikas
VladikaukazasGoris
Tbilisis
Baku
Batumis
Omskas Novosibirskas
Narymas
AčinskasKrasnojarskas
KostinasMonastyrskoje
Kureika
JenisiejusObė
Volga
Donas
Vistula
Baltijos jūra
Šiaurės jūra
Stokholmas
Viduržemio jūra
Juodoji jūra
Kaspijos jūra
Aralo jūra
Teheranas
Rusijos imperijos vakarinės sienos iki 1914 m.
SSRS vakarinė siena po 1945 m.
Stalino kelionė geležinkeliu 1917 m. kovo mėn.
Novaja Uda
VIETOVĖS, SUSIJUSIOS SU STALINO KARJERA
400 mylių
700 kilometrų
Londonas
BerlynasPotsdamas
Viena
Krokuva
Varšuva
Ryga
Vilnius
Minskas
Lvovas
Kijevas
Kurskas
Charkovas
Maskva
Tamperė
Helsinkis
Sankt Peterburgas / Petrogradas /Leningradas
VologdaSolvyčegodskas
Permė
Caricynas / Stalingradas
Sočis
Jalta
Nalčikas
VladikaukazasGoris
Tbilisis
Baku
Batumis
Omskas Novosibirskas
Narymas
AčinskasKrasnojarskas
KostinasMonastyrskoje
Kureika
JenisiejusObė
Volga
Donas
Vistula
Baltijos jūra
Šiaurės jūra
Stokholmas
Viduržemio jūra
Juodoji jūra
Kaspijos jūra
Aralo jūra
Teheranas
Rusijos imperijos vakarinės sienos iki 1914 m.
SSRS vakarinė siena po 1945 m.
Stalino kelionė geležinkeliu 1917 m. kovo mėn.
Novaja Uda
KAU
KAZA
S. Š
IAU
RĖ IR
PIE
TŪS
1921
M.
Kasp
ijos
jūra
Kasp
ijos
kaln
ų m
asyv
as
Kita
žem
ė
Sovi
etų
resp
ublik
ų si
enos
192
1 m
.
Soči
s
Chol
odna
ja R
ečka
Gag
ra
Such
umis
Kisl
ovod
skas
Nal
čika
s
Vlad
ikau
kaza
s
Batu
mis
Kuta
isis M
tkva
risG
oris
Tbili
sis
/ Tifl
isas
Baku
Gro
znas
Jere
vana
s
AZ
ERB
AID
ŽA
NA
SA
RM
ĖNIJ
A
GR
UZ
IJA
AB
CH
AZ
IJA
NACHIČEVANAS
KARABACHAS
Juod
oji
jūra
100
myl
ių
200
kilo
met
rų
1
PAŽĮSTAMAS STALINAS
Josifas Stalinas yra viena liūdniausiai pagarsėjusių istorijos figūrų. Jis inicijavo masinį sistemingą žmonių žudymą. Savo valdžios ir pompastikos metais, nuo trečiojo dešimtmečio pabaigos iki mirties 1953 m., jis įkūnijo sovietinę komunistinę tvarką. 1917 m. Spalio revoliucija leido iškilti vienpartinei vienos ideologijos diktatūrai, kurios pavyzdžiu po Antrojo pasaulinio karo buvo transformuotas trečdalis Žemės rutulio visuomenės. Nors Sovietų Sąjungą įkūrė Leninas, tačiau būtent Stalinas sustiprino ir stabilizavo valstybės struktūrą. Jei nebūtų buvę Stalino, Sovietų Sąjunga būtų subyrėjusi keliais dešimtmečiais anksčiau nei tai įvyko 1991 metais.
1924 m. mirus Leninui, dauguma žmonių nustebo paaiškėjus, kad po partijos lyderių kivirčo Stalinas iškilo kaip laimėtojas. Iki to dešimtmečio pabaigos jis jau buvo atsisakęs visų kompromisų, kurių norėdama išlikti valdžioje partija ėmėsi buvusioje Rusijos imperijos teritorijoje po Pilietinio karo. Stalinas pasuko Sovietų Sąjungą industrializacijos linkme. Milijonai valstiečių mirė dėl žemės ūkio kolektyvizacijos, buvo išplėstas lagerių tinklas, o Didžiojo teroro metais, ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, Stalinas įtvirtino savo despotizmą.
ROBERT SERV ICE12
1941 m. Hitlerio „Barbarosos“ planas prieš Sovietų Sąjungą Staliną užklupo pražūtingai praradusį budrumą. Tačiau Raudonoji Armija pasipriešino, vadovaujama vyriausiojo vado Stalino, ji nugalėjo Vermachtą. Po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjunga ryžtingai apgynė savo dominavimą Rytų Europoje. Nežinia, ar tai gerai, ar blogai, tačiau Stalino įvaizdis pasiekė epogėjų. 1953 m. po Stalino mirties gedėjo milijonai piliečių, kurie turėjo apsčiai priežasčių nekęsti ir jo, ir jo politikos. Jis sukūrė ir paliko Sovietų Sąjungą kaip galingą industrinę valstybę, kurios visuomenė buvo raštinga. Jis sukūrė ir paliko siaubą keliančias institucijas bei teoriją, kuriai savo užmoju vargiai kas nors gali prilygti. Po jo mirties Sovietų Sąjungos gyvavimo istorija iš dalies tebuvo pastangos išsaugoti, sušvelninti arba likviduoti jo palikimą.
Stalinas nepaliko memuarų. Iki trečiojo dešimtmečio pabaigos niekas nesivargino apie jį rašyti ką nors daugiau nei apybraižą. O jei ir buvo kas nors išspausdinta, tie žodžiai niekino jį. 1917 m. neprilygstamas Rusijos kronikininkas Nikolajus Suchanovas išmetė jį iš galvos kaip „pilką ir tuščią“1. Trockis ir tokie jo šalininkai kaip Borisas Suvarinas (Boris Souvarine) ir Isakas Doičeris (Isaac Deutscher) pašiepė Staliną kaip biurokratą be savo nuomonės ir net be savo identiteto; tos pačios linijos laikėsi ir kitų revoliucinių partijų – menševikų ir socialistų revoliucionierių – lyderiai, kurie buvo priversti gyventi užsienio tremtyje2. Nepaisant savo politinės orientacijos įvairumo, apibūdindami Lenino pasekėją visi vieningai teigė, kad jis neturi talento, ir tai jiems atrodė tarsi aksioma. Manyta, kad jo trūkumai akivaizdūs. Iki Vasario revoliucijos, panaikinusios imperinę monarchiją, Stalinas negyveno kaip politinis emigrantas! Jis nebuvo nei poliglotas, nei geras oratorius! Jis buvo tik administratorius! Tokios savybės pateiktos kaip įrodymas, kad tarp partijos lyderių jam skirtas antraeilis vaid
STAL INAS 13
muo. Net ir draugiškai nusiteikę bendrapartiečiai visą dešimtmetį po Spalio revoliucijos manė, kad administravimo gebėjimai yra vienintelė stiprioji jo pusė, o svarbiausi sprendimai valstybėje turėtų būti patikėti jiems, o ne Stalinui3.
Ambicingas ir įžeidus Stalinas stengėsi pagerinti savo reputaciją. 1920 m. jis pabrėžė, kad per pirmąjį susitikimą su Leninu, įvykusį 1905 m., šis pasirodė jam kaip į akis nekrintanti figūra. Tikslas aiškus. Stalinas leido suprasti, kad toks žmogus sukūrė komunistų partiją ir jo pavyzdžiu jis ketino sekti – jis pasiūlė autoportretą. Bet Stalinas nebuvo puošeiva. 1924 m. jo padėjėjas Ivanas Tovstucha parengė biografinę apybraižą, kurioje paminėjo Stalino pareigas per Spalio revoliuciją ir Pilietinį karą4; toks rašinys vargiai galėtų būti pavadintas sudėtingu darbu. Stalinas ir jo bendražygiai visada pabrėždavo jo norą prisitaikyti prie politinio kolektyvo. Savimylos pasipūtėliai politiniai Sovietų Sąjungos veikėjai – Levas Trockis, Grigorijus Zinovjevas, Levas Kamenevas ir Nikolajus Bucharinas – buvo ryškus kontrastas kukliam partijos generaliniam sekretoriui.
Reziumuodamas savo kilimą į politinę viršūnę, Stalinas pasistengė, kad jo naudai būtų pateikiami svaresni argumentai. Pasirodė aprobuotų biografijų, viena už kitą labiau jį idealizuojančių. 1938 m. partijos Centro komiteto marionetės išplatino grandiozinį pasakojimą, kurį anonimiškai redagavo Stalinas5. Jame Stalinas pavaizduotas kaip tų laikų pasaulinio komunizmo genijus, vis labiau ryškėjo tendencija jį kaip partijos vadą lyginti su Leninu, vaizduoti kaip Markso teorijos pasekėją ir pasaulinio masto valstybininką. Šis įvaizdis buvo perimtas iš Vakarų analitikų, kuriems didelį įspūdį paliko ketvirtajame dešimtmetyje pasiekta Sovietų Sąjungos pramonės ir švietimo pažanga. Nuo 1941 m. Sovietų Sąjungai pradėjus kariauti su nacistine
ROBERT SERV ICE14
Vokietija, pagyros Stalinui liejosi dar gausiau. Time žurnalas paskelbė jį Metų žmogumi, vieninteliu pajėgusiu atvesti savo šalies kariuomenę į triumfą. Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjus Šaltajam karui ir Vakarų sąjungininkams iš didvyrio jį pavertus piktadariu, Stalino gerbėjų skaičius drastiškai sumažėjo. Tačiau tarp kritikų buvo mažai tokių, kurie manė jį esant vidutinybe. Garbintas ir nekęstas, jis buvo laikomas vienu žymiausių dvidešimtojo amžiaus politikų.
Vieni vertino jį kaip tikrą Lenino pasekėją, kuris vairavo revoliucijos mašiną Lenino nubrėžtu keliu, kiti vadino baisiausiu leninizmo išdaviku. Kalbant apie nacionalinius Rusijos interesus jis piešiamas kiek kitomis spalvomis nei senieji imperatoriai. Spėjama, kad Stalinas norėjo pasiekti tų pagrindinių tikslų, kurių nepavyko įgyvendinti iškiliausiems Romanovų dinastijos atstovams6. Tokį norą atspindėjo Stalino užsienio politika, kurios siekis buvo ekspansija į Vakarus. Sovietų Sąjungoje ši ekspansija buvo vykdoma privilegijuotai į prestižinius postus skiriant etninius rusus, kurie taip pat būdavo atsakingi už švietimą. Stalinas vaizduojamas kaip tradicinio rusų imperializmo šalininkas.
Kitas Stalino įvaizdis piešia jį kaip valdžios ištroškusį žudiką. Manoma, kad įgyta aukščiausia valdžia išryškino slaptuosius psichiškai nesveiko žmogaus siekius, dėl kurių ir prasidėjo ketvirtojo dešimtmečio skerdynės. Kai kas tvirtina, kad taip nebūtų atsitikę, jei sovietų vienpartinės valstybės doktrinos ir tvarka jau būtų įsitvirtinusios, kita vertus, jie taip pat teigia, kad 1937–1938 m. chaosas nebūtų kilęs, jei partijos ir valstybinės milicijos nebūtų kontroliavęs pakvaišęs diktatorius7. Stalinas ne tik žudė ir siuntė žmones į kalėjimus. Aukos buvo kankinamos fiziškai ir dvasiškai, jis žemindavo žmones pačiu baisiausiu būdu ir patirdavo didžiulį pasitenkinimą. Nors Stalinas
STAL INAS 15
pats nemušdavo Lubiankos kalėjime laikomų žmonių, tačiau skatindavo pačias brutaliausias priemones. Nuolatinėje baimėje jis laikė net pačius artimiausius bendražygius. Beprotybė apibūdinama kontraversiškai, tačiau nekyla abejonių, kad Stalino asmenybė buvo pavojingai pažeista, o tokie asmenybės pokyčiai veikė kaip didelio oktaninio skaičiaus degalai kelionėje į Didįjį terorą.
O gal jis buvo tik paprasčiausia biurokratinė vidutinybė, ginanti vienpartinės sistemos kadrų interesus? Šiuo požiūriu partijos, milicijos ir ekonomikos komisariatų administratoriai siekė išplėsti savo galias ir privilegijas. Jau trečiajame dešimtmetyje jie nutolo nuo savo revoliucinių įsipareigojimų. Stalinas suprato jų norus ir patenkino biurokratų troškimus pasinaudodamas savo padėtimi Centro Komitete. Kaip aukščiausias pareigas užimantis Sovietų Sąjungos biurokratas iš to jis siekė naudos ir sau. Didelė valdžia, kuri atsidūrė kadrinių administracijos darbuotojų rankose, siejama su didžiule įtampa Sovietų valstybėje ir visuomenėje. 1917 m. Spalio revoliucija buvo įvykdyta darbininkų klasės ir vargingiausių valstiečių vardu. Bet šioms žmonių grupėms valdžioje įsitvirtinti nepavyko. Kilusi įtampa leido susiklostyti tokiai situacijai, kuri buvo palanki „biurokratijai“. Nesąžiningi ir gerai disciplinuoti partijos ir valstybės funkcionieriai palaipsniui susibūrė į atskirą visuomenės kastą, o svarbiausias jų įsikūnijimas buvo Kremliaus pilkasis kardinolas8.
Po Stalino mirties 1953 m. beveik kiekvienais metais išleidžiama dar viena jo biografija. Tris dešimtmečius visi naudojosi ta pačia medžiaga: senais ir naujais memuarais ir Nikitos Chruščiovo – Stalino įpėdinio Kremliuje – įsakymu iš archyvų iškeltomis bylomis. Būtent jis šeštojo dešimtmečio viduryje pradėjo Stalino nukėlimą nuo komunistų garbinimo pjedestalo. Tada 1985 m. partijos generaliniu se
ROBERT SERV ICE16
kretoriumi tapęs Michailas Gorbačiovas atnaujino prieš Staliną nukreiptą kampaniją, o dienos šviesą išvydo visi jo darbai ir didžiulis dokumentinių duomenų srautas. Bet prireikė Boriso Jelcino atėjimo į valdžią 1991 m., kad daugumai mokslo žmonių būtų suteikta galimybė naudotis archyvais. Tai buvo svaiginantis tyrinėjimų laikotarpis. Nesuvokiami dalykai tapo tikrove: Centrinis partijos muziejus, įsikūręs Puškino gatvėje Maskvoje, buvo atvertas nepriklausomiems mokslininkams, o didžiulė gausybė ten saugomų dokumentų tapo neslapti9. Tai – procesas, dar ilgai bus einama tuo keliu, kuriame kartais būta ir regreso. Tačiau naudingas bet koks palyginimas su ankstesniais metais. Dabar politinį, ideologinį, kultūrinį ir privatų Josifo Stalino gyvenimą galima tyrinėti iki pačių intymiausių smulkmenų, kas anksčiau buvo neįmanoma.
Rašytojai Rusijoje pasinaudojo savo galimybėmis. Pirmasis buvo sovietinis komunistų disidentas Rojus Medvedevas, pasmerkęs Staliną septintojo dešimtmečio viduryje10. Sovietų Sąjungoje buvo atsisakyta spausdinti jo knygą, plito tik nelegalūs jos egzemplioriai. Nors knygoje pateikta pagrindinė analizė nepateikė nieko naujo: Medvedevas įrodinėjo, kad Stalinas buvo bendravimo įgūdžių stokojanti asmenybė, cinikas ir biurokratas, uždusinęs Lenino revoliucijos idėjas. Gorbačiovo valdymo metais toliau buvo bandoma analizuoti Stalino asmenybę. Pavadinęs Staliną žmogžudžiu diktatoriumi, Dmitrijus Volkogonovas kvietė pripažinti ir gerąsias jo pramonės kūrėjo ir karvedžio savybes11. Vėlesnieji biografai Rusijoje paprieštaravo tokiai dviprasmybei, o Edvardas Radzinskis (Edvard Radzinski) parengė populiarų pranešimą apie psichiškai nesveiko žmogaus ypatybes12. Pridėdami naujų faktinių detalių, Volkogonovas ir Radzinskis savo analizėse nepateikė nieko, ko nebūtų galima rasti Vakaruose.
STAL INAS 17
Vakarų istorikai didele dalimi nustojo persvarstyti tarp trečiojo ir šeštojo dešimtmečių susiformavusią istorinę nuomonę. Ataskaitose pateikiami skirtumai akcentuoja tam tikrus jo asmenybės, požiūrių ir veiklos aspektus. Būta labai karštų ginčų, netgi nesutarimų dėl to, ar Stalinas atsakingas už posūkį į Didįjį terorą. Amerikietis mokslininkas J. Arčis Getis (J. Arch Getty) pasiūlė idėją, kad teroras šalyje kilo ne Stalino iniciatyva, o dėl Politbiuro narių spaudimo, kurie visada siekė padidinti pramonės ekspansiją ir piktinosi pasyviu žemesniųjų partijos ir vyriausybės ešelonų pasipriešinimu13. Buvo tvirtinama, kad Stalinas tebuvo Kremliaus politikų jėgos tarpininkas. Spėjama, kad masinius žudymus jis sankcionavo tik nusileisdamas tvirtesnei aukščiausiosios valdžios grupei. Tai keistas tvirtinimas. Net ir ta gausybė autorių, kurie neigė, kad Gulago aukos skaičiuojamos milijonais, atsakomybę priskiria Stalinui.
Dabar iš esmės visi rašytojai sutinka, kad jis inicijavo Didįjį terorą. Deja, nestinga paramos išimtims, tarp kurių priskirčiau rusų nacionalistus, kurie jaučia nostalgiją Sovietų pergalei Antrajame pasauliniame kare ir apgailestauja dėl Sovietų Sąjungos žlugimo. Daugelis gruzinų, nors ir pripažindami, kad jis vykdė baisų smurtą prieš sovietų visuomenę, piktinasi bet kuo, kas nukreipta prieš patį garsiausią jų tėvynainį. Taigi akivaizdu, kad tarp įvairių analitikų vis dar lieka nemažai nesutarimų. Atskleisdamas tamsiuosius Stalino biografijos užkaborius, tikiuosi pasinaudoti keliais būdais. Vienas jų – įdėmus žvilgsnis į jo auklėjimą, šeimos gyvenimą, žmonas, vaikus ir kitus artimuosius. Iki šiol tai padaryti būdavo sunku: iš publikuojamos medžiagos Stalinas pasistengdavo iškirpti asmeninio gyvenimo detales. Be to, daugelis jį gerai pažinojusių žmonių buvo įkalinti arba sulaukė mirties bausmės. Net jo svainė Ana Alilujeva, jo peržiūrai skrupulingai pateikusi me
ROBERT SERV ICE18
muarų juodraščius, buvo įmesta į Lubianką. Kaip Stalinas ir norėjo, jam gyvam esant jo asmenybė buvo apgaubta paslapties šydu, o dauguma žinomiausių šaltinių, ypač Trockio ir Chruščiovo memuarai, pateikia politiniu priešiškumu persunktas žinias.
Nuo devintojo dešimtmečio pabaigos jau galima atlikti gilesnę analizę. Stalino asmeninį gyvenimą ir jo aplinką tyrinėjo Saimonas Sebag Montefiore ir Miklošas Kunas (Mikklos Kun)14. Maisto pasirinkimas ir laisvalaikio prioritetai buvo išties nenormalūs, bent jau iki tol, kol išsikovojo besąlygišką valdžią. Dauguma jo aplinkos žmonių manė, kad priešai išpūtė jo asmenybės ydas. Tokia informacija padeda geriau suprasti jo požiūrį į visuomeninę karjerą. Neatsiprašinėju už intensyvų jo mokslo metų, seminarijos ir ankstyvųjų partinių grupių tyrinėjimą ir pateikiamas intymias šeimos gyvenimo smulkmenas. Stalino sveikatos būklė ir psichologinis portretas taip pat nusipelno dėmesio. Tokia medžiaga padeda įvertinti individo elgsenos ir visuomeninės karjeros motyvus.
Kita šios knygos tema – Stalino įtaka iki Lenino mirties. Nė viena biografija nenuvertina jau susiformavusių politiko įgūdžių. Ši knyga pasinaudoja politinėmis ir psichologinėmis Roberto Takerio (Robert Tucker), Adamo Julamo (Adam Ulam), Roberto Maknylo (Robert McNeal) ir Ronaldo Hinglio (Ronald Hingley)15 įžvalgomis. Tačiau net ir šiuose darbuose tvirtinama, kad iki 1917 m. Stalinas nevaidino didelio vaidmens tarp bolševikų. Takeris tvirtina, kad ketvirtajame dešimtmetyje Stalino požiūris į Leniną prilygo herojaus garbinimui16. Neginčijamas Lenino dominavimas yra ir Roberto Sluserio (Robert Slusser) studijos pagrindinis motyvas. 1987 m. jis apibūdino Staliną kaip „žmogų, kuris nespėjo į revoliuciją“17. Esą iki 1917 m. ir Spalio revoliucijos metu Stalinas buvo tik Lenino pasiuntinukas. To paties požiūrio laikomasi ir kalbant apie metus po revoliucijos, nes
STAL INAS 19
biografai teigia, jog Stalinas dirbo kaip niūrus bolševikų užkulisių biurokratas. Dažniausiai jis apibūdinamas kaip Lenino pasiuntinys sudėtingose situacijose, žmogus, kurį Kremlius pasiųsdavo įvykdyti tam tikros trumpos užduoties. Mažai kas tiki, kad prieš užimdamas aukščiausius postus bolševikų partijoje ir Sovietų vyriausybėje Stalinas jau galėjo būti įsitvirtinęs valdančiojoje komunistų grupėje. Tolesni šios knygos skyriai tiria šią įsisenėjusią istorinę nuomonę.
Kiti biografai, teisingai pabrėždami tai, jog nuo ketvirtojo dešimtmečio Stalino rankose buvo sutelkta didžiulė valdžia, paprastai pamiršta, kad jis nebuvo visagalis. Jis turėjo vadovauti paveldėtajam jėgos sistemos mechanizmui. Jis galėjo jį modifikuoti, tačiau negalėjo transformuoti nesutrupinęs „Sovietų valdžios“ pamatų. Per 1937–1938 m. Didįjį terorą Stalinas stengėsi atsikratyti tų politikos tendencijų, kurios apriboja centrinio komandinio aparato įtaką: vietinio patriotizmo, siaurų interesų ir pasyvaus administracijos pasipriešinimo. Jis taip pat stengėsi likviduoti visus Sovietų visuomenės plėtros kliuvinius, prieštaravusius Kremliaus vykdomai politikai. Ne tik valdininkai, bet ir darbininkai bei kolūkiečiai rasdavo savų būdų, kaip apsiginti nuo Maskvos ir jos reikalavimų. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje Stalino pradėti taikyti nauji veiklos metodai buvo susiję su prisitaikymu prie komunistų tvarkos. Bet tas prisitaikymas sukėlė interesų konfliktą, trukdžiusį svarbiausiems tolesniems pokyčiams. Visuotinai priimta Staliną vaizduoti kaip jokių kliūčių nepaisantį despotą. Be abejonės, vidaus ir išorės veiklos metodus jis diegdavo be jokių Politbiuro prieštaravimų. Bet aš parodysiu, kad asmeninės taisyklės buvo padiktuotos jo noro išsaugoti paveldėtąją administracijos sistemą. Norėdamas valdyti Sovietų Sąjungos žmones ir neišprovokuoti maišto, jis buvo priverstas prisiimti tų žmonių mąstymo būdą.
ROBERT SERV ICE20
Stalinas, vyriausias Sovietų tvarkos saugotojas, irgi nebuvo laisvas. Norėdamas despotiškai taikyti komunistinį režimą, jis buvo priverstas apriboti savo norą eliminuoti veiklas, varžiusias tobulą komandinį aparatą. Nors ir būdamas galingas, jis neturėjo neribotų galių. Šis pasvarstymas nėra menka mokslo pastaba, ji padeda suprasti Stalino karjeros vingius. Iki gyvenimo pabaigos jis siekė išsaugoti sovietų tvarką ir jai būdingą kontroliavimą. Siekdamas išsaugoti asmeninį despotizmą ir partijos diktatą, jis stengėsi sugriauti stabilizacijos tendencijas, kurios prieštarautų jo tikslams. Tačiau galios suvaržymas galiojo net ir Stalinui.
Bet kuriuo atveju Stalino tikslus diktavo ne tik jo psichologinės paskatos bei praktinis apskaičiavimas, bet ir pasaulio matymas. Marksizmo filosofija lydėjo jį nuo pilnametystės. Tačiau tai nebuvo vienintelis jo mąstymo pagrindas. Pėdsakus paliko gruziniška kilmė, kultūriniai interesai ir bažnytinis auklėjimas. Ilgainiui vis daugiau svarbos įgavo ir rusų nacionalinės tradicijos, ypač nuo ketvirtojo dešimtmečio. Jis nebuvo autentiškas mokslo žmogus. Iki originalumo toloka: jo negausios ideologinės inovacijos – primityvus, abejotinas marksizmo plėtojimas. Kartais inovacijos kildavo vien iš savų politinių interesų, o ne intelektualaus nuoširdumo. Tačiau abejonių nekelia nuoširdus Stalino žavėjimasis tomis idėjomis. Jis buvo nepasotinamas skaitytojas. Nacionalistinių temų įterpimas į oficialiąją Sovietų ideologiją turėtų būti vertinamas ne taip gerai, kaip iš pradžių gali pasirodyti. Nacionalizmą Stalinas panaudojo sau tinkama linkme. Tai ne bažnyčios, valstiečių ar kaimo nacionalizmas. Ir net ne carų nacionalizmas; nors Stalinas liaupsino Ivaną Rūstųjį ir Petrą Pirmąjį, bet smarkiai kritikavo daugumą praeities valdovų. Stalino nacionalizmas – tai rusiškas valstybės, technologijos ir netolerancijos, ateizmo, miestų
STAL INAS 21
ir karinės jėgos nacionalizmas. Tai – ypatingas rinkinys, iš esmės jo paties išradimas, kuris gerokai pralenkdavo sovietinį marksizmą, nes nebuvo plėtojamas po Lenino mirties.
Stalinas neprarado pragmatizmo, o jo gebėjimas su pasaulio didžiųjų valstybių vadovais spręsti svarbius tarptautinius klausimus leidžia kai kuriems istorikams manyti, kad jis pratęsė carų tradiciją. Tai ne tušti žodžiai. Stalinas troško, kad Amerikos ir Europos valstybių valdovai jį vertintų rimtai; prie derybų stalo jis siekė lengvatų sovietams. Be to, iš visų jėgų stengėsi perprasti pačios Sovietų Sąjungos valdymo, ekonomikos ir visuomenės problemų sudėtingumą. Būdamas nepaprastai uolus vadovas, jis kiek galėdamas kišdavosi į visas smulkmenas.
Klausimas apie jo psichinę sveikatą iki šiol išlieka aktualus. Stalino manija viską asmeniškai kontroliuoti buvo tokia didžiulė ir stipri, kad daugelis žmonių svarstė, ar jis psichiškai sveikas. Rojus Medvedevas, Sovietų istorikas disidentas, neigia, kad Stalinas buvo protiškai nesveikas18. Robertas Takeris laikosi atsargios pozicijos ir įrodinėja, kad Stalino asmenybė buvo sužalota vaikystėje, nors klinikine prasme jis ir nebuvo išprotėjęs. Robertas Konkvestas sutinka su ta nuomone, tačiau pabrėžia nesveiką Stalino potraukį keršyti ir žudyti. Visa tai verčia kelti klausimą apie „priešus“, kuriuos Stalinas siekė pašalinti. Ar jie buvo vaizduotės padariniai, neegzistavę tikrovėje? Medvedevas, Takeris ir Konkvestas sutinka, kad Stalinas buvo daug bendravimo problemų turėjusi asmenybė. Atsivėrus archyvų durims tik dar labiau išryškėjo, kaip keistai jis elgėsi savo artimiausioje aplinkoje. Trečiajame dešimtmetyje atmosfera jo šeimoje buvo labai įtempta, o situaciją tik dar labiau pablogino nestabili žmonos Nadeždos psichika. Politikoje jis buvo ypač įtarus, kerštingas ir sadistiškas. Stalinas turėjo didelių psichologinių bėdų.