skautų aidas, vasara'10

SKAUTŲ AIDAS2010 m. vasara

®

Turinys

Skautų aidą leidžia Lietuvos skautija.Žurnalas išeina kartą į ketvirtį.

redakcija

Vyr. redaktorė: Jorė Astrauskaitė ([email protected])Kalbos redaktorė: Nerija JodelienėAčiū už straipsnius: Justinai Briedytei, Giedrei Gudauskaitei, Virgai Pleskaitei

2. LieTuvos skauTija, 2010

Numerio viešnia 4Ugdymas meile vietoje baimės 6Laumėms rūpi 8PST 10Kokį pėdsaką palieki Tu? 12Ką veikti lietingą dieną? 14Slėnis, kuriame pildosi svajonės 15

redakcijos skiLTisDabar, kai skrydžio Vilnius–Milanas bilieto kaina nedaug skiriasi nuo autobuso Vilnius–Klaipėda bilieto, o kelionė į Milaną trunka netgi trumpiau, pasaulį, atrodo, gali nešiotis kišenėje. Buvimas skautu pasaulį dar labiau mažina – juk turime tiek daug galimybių keliauti, pažinti, mokytis, patirti! Tam net nebūtina turėti milijono pinigų, tereikia šiek tiek noro, pastangų ir voila! – visas pasaulis tau po kojom...

Ir žinai, pasižūrėjus į tą pasaulį ima atrodyti, kad geriausia vieta gyventi šitame Žemės rutuly - Lietuva. Neturim karo. Badas, užkrečiamos ligos ir neturtas mus žymiai mažiau kamuoja nei kitus pasaulio kraštus. Galim beveik ramiai gert vandenį iš krano ir net pasilaistyt juo. Eurostato duome-nys rodo, kad Lietuva pagal gyventojų turinčių ne žemesnį kaip vidurinį išsilavinimą skaičių pakilo penktojon vieton ir aplenkė netgi Norvegiją!

Anksčiau nelabai susimąstydavau apie tai, bet sykį lankstant spalvotas šluostes Giddsas iš Ugandos paprašė papasakot, kaip gyvena žmonės Lietuvo-je. Kažkaip neapsivertė liežuvis sakyti, kad turime kuo skųstis. Mes net žygius mėgstam!

Giddsas , nors yra skautas, negali pakęsti žygių. Jo šalyje infrastruktūra visiškai neišplėtota, tad žmonės visą gyvenimą ne savo noru vaikšto didžiulius atstumus. Jiems ištvermė ir galėjimas nueiti daugybę kilometrų – menka priežastis didžiuotis. Tai išgyvenimo klausimas. Tad Giddsui buvo labai sunku suprasti, kodėl mes, europiečiai, retkarčiais dviračius iškeičiame į paprastą pasivaikščiojimą pėsčiomis.

Honkongas – dar viena pasaulio vieta, kur skautai nedažnai išsirengia į žygį. 1,104 km2 dydžio mieste (palyginti – Vilniaus plotas yra 401 km²) susispaudę gyvena net 7 milijonai gyventojų. Milžiniškuose dangoraižiuose dabar jau įrengiami ne tik gyve-namieji butai, bet ir parduotuvės, mokyklos – vis-kas, ko reikia gyvenimui neišeinant iš pastato. Iš tokios asfalto karalystės sunku ištrūkti į gamtos prieglobstį, tad ir skautiška veikla vos kelis kartus per metus išsikelia už miesto ribų.

Šiame „Skautų aido” numeryje artimi dalykai keičia tolimus, mainosi su jais vietomis, o galų gale ima atrodyti, kad viskas yra tik požiūrio klausimas.

- Pirmuose numeriuose prašnekinus ne kiekvie-nam pasiekiamus skautus, šį sykį Numerio viešnia tapo daugeliui gerai žinoma Marijampolės krašto seniūnė Vilma Staugaitienė.

- Laumės būrelio vyr. skautės savo straipsnelyje pasakoja apie seserišką ryšį ir jo svarbą.

- Patyrusių skautų kieme kylančias problemas jau kelerius metus sprendžia mistinė PST. Patyrusi skautė Virga Pleskaitė mėgina atskleisti paslapties šydą ir išsiaiškinti, kas yra PST ir su kuo ji valgoma.

- Jaunimo programos skyrius toliau ragina pradėti nuo savęs ir rūpintis, kokį pėdsaką palieki pasau-lyje.

- Vienas dėdė yra palyginęs skautybę su svajonių fabriku. B. P. yra puikus profesionalaus svajotojo pavyzdys. Juk ne visų svajonės pildosi...

Linksmoji dalis. „Skautų aidas” įveikė išbandymą ir išgyveno vienerius metus.

Liūdnoji dalis. Jei iki rugpjūčio 20 dienos neatsiųsit pakankamo kiekio straipsnių naujo numerio išleidimui, daugiau „Skautų aido” nebebus. Net vilkiukai žino, kad prieš imant reikia duoti, tad jei norit skaityti - malonėkit ir rašyti.

Ne iš entuziazmo ir džiaugsmo daromu darbu pertekliaus šis numeris taip vėluoja...

Tikiuosi, kad ne paskutinį kartą atveriu Jums „Skautų aido“ duris,

Jorė

LieTuvos skauTija, 2010 3.

numerio viešnia:marijampoLės krašTo seniūnė viLma sTaugaiTienė

Papasakok, kada pirmą kartą susidūrei su skautais ir kaip vėliau pati tapai skaute. Iki 1999 m. apie skautus nebuvau nieko girdėjusi. Pati nesuprantu, kaip galėjo taip atsitikti. 1999 m. Mindaugas Smilgius pakvietė mane į stovyklą virėjauti. Nuvykusi į Trakiškius, supratau, kad teks padirbėti ir va-dove, nes buvau vienintelis suaugęs žmogus mažoje Pilviškių pastovyklėje. Mindaugas dar buvo nepilnametis. Jaučiausi nedrąsiai, nes nieko nepažinojau ir nieko nežinojau apie skautus. Stovyklai įpusėjus supratau, kad pati noriu tapti skaute. Šiam žingsniui paskatino Onutė Šarakauskaitė. Iš stovyklos grįžau su kaklaraiščiu, o rudenį įkūriau draugovę „Žarija“. Pavadinimą sugalvojo vaikai. Žarija – maža skautiško laužo dalelė.

Paprastai skautais tampa vaikai ir jauni-mas. Kuo skautavimas patrauklus suaugu-siam žmogui? Mane labai sužavėjo veikla, tarpusavio san-tykiai. Dabar sunku būtų ką nors išskirti, nes skautavimas tapo gyvenimo būdu. Po 12 skautavimo metų galiu džiaugtis labai dideliu pažinčių ratu. Dažnai net kolegos pasišaipo, kad aš visur, kur bebūčiau, randu skautų. Labai gera žinoti, kad galiu kreiptis į bet kurį brolį ar

sesę ir tikėtis patarimo arba pagalbos.

Taip pat malonu bendrauti su jaunais žmonėmis. Tai visiškai kitoks bendravimas nei mokykloje – visi mąstome panašiai. Smagu jausti, kad galiu ką nors jiems duoti. Ir gauti iš jų. Tai neleidžia senti.

Šiais metais buvai išrinkta Pačiausia Lietu-vos skautijos vadove. Koks, Tavo nuomone, turėtų būti tobulas vadovas? Mane labai nustebino šis apdovanojimas. Tik-rai nesitikėjau.

Manau, kad prie tobulybės artėjantis vadovas niekada nepamiršta, kad pats buvo vaikas, paauglys, nepamiršta, ko tuo metu norėjo, kas jį domino. Tik taip galima prisijaukinti net labi-ausiai „pasišiaušusius“ paauglius.

Labai dažnai ir daug šnekame apie savo or-ganizacijos problemas. Ar yra dalykų, kurie tave itin džiugina skautijoje? Kokie jie? Labiausiai džiugina bendrumo jausmas. Tai, kad LS yra didelė ir stipri organizacija. Pat-inka girdėti iš aplinkinių „jis skautas, jis taip nepasielgs“. Tai rodo mūsų įvaizdžio kokybę.


Papasakok, kaip šiuo metu gyvena Marijampolės kraštas. Su kokiais rūpesčiais ir džiaugsmais su-siduriate? Marijampolės kraštas susidūrė su mokesčio mokėjimo sunkumais. Bet labai tikiuosi, kad ir vėl pakilsime. Labai džiugina stipri vadovų komanda. Jei nekreipsime dėmesio į tai, kad mūsų užauginti skautai retai grįžta, tai gyvename puikiai. Vasara – žygių ir stovyklų metas. Kokias viet-oves ir kodėl rekomenduotum aplankyti Marijampolės krašte? Vietų stovyklauti Marijampolės krašte nedaug, bet žygiams labai tiktų žymių žmonių gimtinės. Šiame krašte gimė ir užaugo Jonas Basanavičius, Jonas Jablonskis, Vincas Kudirka ir daug kitų Lietuvai reikšmingų asmenybių. Nedidelę stovyklą galima būtų organizuoti Zyplių dvare. Labai graži aplinka, puikios sąlygos.

Koks tavo mėgstamiausias stovyklos patieka-las? Ar galėtum pasidalyti su „Skautų aido“ ska-itytojais kokiu ypatingu receptu?

Stovykloje viskas būna labai skanu. Jei tik spėju pavalgyti :) Labiausiai žavi miltiniai blynai – tai stovyklos prabanga. Kai į stovyklą vežuosi nedaug vaikų, palepinu pica. Tai mano firminis patiekalas.

Tešlą reikia sumaišyti panašiai kaip blynams. Visą keptuvės dugną reikia užlieti tešla, sudėti visus norimus picos produktus, uždengti dangčiu ir kepti ant nestiprios ugnies. Vieną tešlos sudedamąją dalį pasiliksiu paslaptyje. Tiems, kuriuos sudomins re-ceptas, paslaptį išduosiu asmeniškai. Ką geriausia veikti lietingu oru stovykloje? Geriausia sulįsti visiems į vieną palapinę ir pliurpti arba pasakoti baisias istorijas. Labai gelbsti stalo žaidimai.Bet dažniausiai lietus visiškai netrukdo. Jei tik nešalta, vaikų nuotaika būna puiki. Svajonių, sako, geriau neišduoti, bet vis dėlto – ar turi kokią išduodamą skautišką svajonę? Svajojau nuvažiuoti į Rusijos stovyklą. Gyvenau ja pusę metų. Gaila, bet ši svajonė sudužo. Naujos kol kas neturiu.

Kalbėjosi vyr. sk. Jorė Astrauskaitė


ugdymas meiLe vieToje baimės

1922 m. rugpjūčio 1 dieną Ženevoje vykusiame Tarptautiniame moralinio ugdymo kongrese Lordo Roberto Baden-Powellio sakytos kalbos ištrauka.

baimės dominavimas

Lankydamasis vienoje Rytų šventykloje, pamačiau trigalvį Dievą, simbolizuojantį Meilę, Neapykantą ir Taiką. Pasidomėjęs, kuri trejybės dalis buvo labiausiai garbinama, sužinojau, kad daugiausiai prašymų sulaukdavo Neapykanta. Ne žmonių noras nekęsti, o jų baimė sulaukti kitų neapykantos skatino stengtis permaldauti velnišką genijų.

Mintis, kad šie žmonės buvo valdomi baimės, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti absurdiška, tačiau geriau pagalvojus, juk baime remiasi visų pasaulio valstybių politikos.

Mes trokštame taikos ir todėl rengiamės karui, bijodami, kad kitaip patys būsime užpulti priešų; mes skelbiame taiką, nes bijome karo žiaurumų. Dažnai siekiame, kad šalies vyriausybėje būtų atstovaujamas mūsų visuomenės sluoksnis, nes bijome, kad bus priimti įstatymai, palankūs kitam visuomenės sluoksni-ui. Stengiamės laikytis moralės normų, nes bijome nesilaikymo teisinių arba emocinių pasekmių. Skurdo baimė skatina mus uždirbti pinigų. Ne meilė Dievui, bet Dievo baimė kai kuriuos žmones daro moralius, nors tai reiškia, kad prietaringumas užėmė tikėjimo vietą.

Kariuomenės ir laivyno disciplina daugiausiai pasiekiama per baimę ir bausmes. Panašūs principai prae-ityje buvo naudojami ir ankstyvojo ugdymo stadijose. Baimė buvo stipriųjų ginklas terorizuojant silpnesn-iuosius.

pasauLiui reikia kiTokios dvasios

Besimelsdami krikščionys taria Viešpaties maldą. Tikiu, kad istoriškai ši malda egzistavo dar prieš Kristų ir ja meldėsi įvairių religijų žmonės, dėl to „Tėve mūsų“ išreikštas noras „Teateinie jo karalystė ir tebūnie jo valia tiek danguje, tiek ir žemėje“ yra labai svarbus žmonėms, ir ne tik krikščionims.

Iš šių žodžių suprantame, kad esame vieno Tėvo vaikai, ne tirono vergai, ne vieni kitų priešai, ir išsaugome viltį, kad pasaulyje įsivyraus Dievo valia. Dievas yra Meilė. Tai Meilės karalystei mes meldžiamės. Ir vis tiek leidžiame sau gyventi po baimės jungu.

Argi negalime šalia pasyvaus meldimosi Meilės karaliavimui rasti būdo, kaip aktyviai ją skatinti?


Kaip sakė Alfredas Višartas: „Žmogus yra didžiai atsakingas už socialinį gyvenimą ir jei to gyvenimo vaisiai yra karas, neturtas, nusikalstamumas ir ligos, tai būtent žmogaus pareiga yra ištaisyti šias kančias keliančias blogybes. Vis dėlto tikrieji žmonių sukeltų blogybių kaltininkai labai retai pripažįsta savo atsakomybę, nes pasaulis yra įpratęs tikėti, kad Dievas privalo saugoti ir Dievas privalo atleisti. Visas atsakomybės dėl gyven-imo sąlygų perkėlimas Dievui, kai iš tiesų atsakingas turėtų būti žmogus, apgaudinėja žmones ir trukdo keisti padėtį.“

Norint veiksmingai išnaikinti blogybes, būtina keisti jas gėriu. Slopindami Baimės dominavimą, turime vietoj jos sutelkti tokį pat kiekį stiprios įtakos. Jei anksčiau minėtais atvejais Baimę pakeistume Mei-le, sumažintume skurdą, nusikalstamumą ir ligas savo šalyse, o visuotinis pasitikėjimas, garbė bei geranoriškumas padėtų siekti tarptautinės Taikos.

dabarTinė padėTis europoje grasina TęsTi miLiTarizmą

Karas, kuris turėjo būti jau pasibaigęs, daugeliui mažų valstybių suteikė galimybę tapti nepriklausomoms ir turinčioms apsisprendimo laisvę; bet iš tiesų vyksta tikrosios šio karo pamokos ir vyrauja baimė dėl saugu-mo. Tai reiškia, kad dabar yra daugiau apsiginklavusių valstybių, nei jų buvo 1913 metais. Kelias didžiąsias tų dienų kariuomenes pakeitė daugybė mažesnių, tad kartu jos turi daug daugiau armijoje tarnaujančių vyrų. Dabar yra dar daugiau kibirkščių, galinčių sukelti ugnį.

„Savarankiško apsisprendimo” mada išpūtė kelių tautų nacionalines ambicijas, nors jos dar nesubren-dusios savarankiškai administracijai. Vykstant lėtam vystymuisi, jos buvo pernelyg nekantrios, todėl pasir-inko greitesnį revoliucijos metodą. Pagal prigimtį revoliucijos tikslas yra apsaugoti masių laisves. Praktika parodė, kad tai labiau įtaigi militarizmo forma.

Kariuomenių panaikinimas padėtų sustabdyti karus, kaip ir policijos panaikinimas sustabdytų nusikalstamumą. Mes turime pašalinti karo priežastis, kariuomenės yra padarinys, Baimės ir kovinės dva-sios rezultatas. Ir tai yra Ugdymo klausimas.

Praeityje beveik visada buvome mokomi mąstyti, kad karas yra bet kokių tarptautinių sunkumų sprendimo būdas, o dabartinė padėtis Europoje tik patvirtina besitęsiančio Baimės kulto grėsmę.

Akademinis mokymas daugybę kartų mokė tautos istorijos pabrėždamas per-gales karuose, negarbingai praleisdamas pralaimėjimus, šmeiždamas priešus ir aukštindamas savo pačių plėšikavimus. Turėtume siekti pakeisti visa tai, augančias kartas mokyti taikių šalies pergalių, o apie kitas valstybes mąstyti vartojant Taikos ter-minus.

Tęsinys kitame numeryje.

Anglišką kalbos tekstą galima rasti www.scout.org bibliotekoje.


Laumėms rūpi Laiškas sesei

Kai tik pagalvoju apie tave, pirmas vaiz-das, kuris iškyla atmintyje, yra kambarys, kuriame tu sėdi ant lovos krašto ir su ypatingu kruopštumu bei susikaupimu, it krištolą atsargiai keldama vieną sruogą po kitos, šukuoji mano plaukus. Niekas niekada gyvenime nėra taip rūpestingai tvarkęs mano plaukų ir niekam nėra buvę taip svarbu kaip tau juos gražiai sušukuoti. Tavo kvėpavimas pasidaro tankesnis, rankos truputį dreba, o aš visa tai jausdama tyliai šypsausi ir rimstu su kiekvienu tavo judesiu.

Negalėčiau tiksliai pasakyti, kada su tavimi susipažinau iš tikrųjų, nors nuo gimimo gyvenome tame pačiame kambaryje, ir tikrai nežinau, kada gimė tarp mūsų seseriškumas, bet pati patyriau, kad tai yra santykis, kuriam reikia daug laiko ir pastangų.

Kai buvome dar visai vaikai, lengva būti sesėmis, nes mus vienijo nuolatiniai žaidimai. Ir nemeluodama tau, mano sese, galiu pasakyti: kai tapome paauglės, nebeliko nieko, kas mus rištų. Nors visą vaikystę gyvenome viename kambaryje, tapus paauglėmis tai turbūt tapo pagrindiniu dalyku, kuris mus išskyrė.


Baisiausias jausmas, kurį galiu įsivaizduoti, kad viskas taip būtų ir likę – nepažinti tavęs per visą gyvenimą ir nepatirti niekada iki galo, ką reiškia turėti sesę. Todėl kiekvieną kartą, kai dėkoju Dievui už gražiausius dalykus, – dėkoju už tave.

Iš dalies mums buvo lengva tapti sesėmis – ištiko nelaimė, kuri mus sujungė. Tačiau vis dėlto prireikė didelių mūsų pačių pastangų, kad pasiimtume iš šio pasikeitimo didžiausią dovaną – viena kitą.

Ar tu pameni, kaip greitai viskas pasikeitė?.. Negalėčiau pasakyti, kada įvyko pradžių pradžia, bet kiekvieną sekmadienio rytą, kai pabundame kartu mano lovoje ir juokiamės iki ašarų, vis iš naujo įsitikinu šio ryšio galia ir tvirtybe.

Nežinau, ar tu tą supranti ir ar kada susimąstei, bet esi man didžiulė pamoka – privertei mane po dešimties metų skautavimo susimąstyti ir įvertinti, kokia aš iš tiesų esu sesė ne tik tau, bet ir skautėms. Kaip dažnai aš vadinu jas savo sesėmis ir kaip retai esu jų sesė iš tikrųjų.

Kai pagalvoju apie savo seses, pirmas vaizdas, kuris iškyla atmintyje, yra akimirka, kai pasibai-gus programoms ir darbams, susėdame prie laužo ir kalbėdamos viena per kitą dalijamės dienos įspūdžiais. Kad ir kokių blogų emocijų teko patirti per dieną, tą akimirką, kai supranti, kad esi būtent tarp jų, kurios palaikys, paguos, nuramins arba tiesiog sėdės šalia tavęs, visas susikaupęs dienos nuovargis ir rūpesčiai sudega toje liepsnoje, prie kurios sėdime.

Kartais tomis akimirkomis pagaunu save, lyg stebinčią viską iš šono, ir net dabar, kai prisimenu matanti jas, sėdinčias prie laužo vakare, mano veidą nutvieskia laimės ir ramybės šypsnys.

Kaip pasikeitė ir kaip suaugo mūsų seseriškumas kar-tu su mumis. Kai buvome vilkiukės ir skautės, buvo paprasta ir lengva būti sesėmis, nes mus vienijo nuo-latiniai žaidimai.

Tapusios patyrusiomis skautėmis pirmąkart iš tiesų pajutome, ką reiškia turėti seses, ryšys tapo dar stipresnis, ir atėjo laikas, kai seseriškumas buvo išmėgintas pareigomis ir atsakomybe.

Tik dabar pirmą kartą susimąsčiau, kiek daug metų prireikė, kad suvokčiau, jog šis seseriškumas auga lygiai taip pat, kaip ir seseriškumas, kuris turi kraujo ryšį. Pirmą kartą jaučiu, kad jis atsiranda ir gali išnykti dėl tų pačių aplinkybių, kad jį reikia saugoti nuo tokių pačių pavojų ir kad jis reikalauja nė trupučio nemažiau pastangų nei seseriškumas, turintis kraujo ryšį.

Kiekvieną kartą, žiūrėdama į tave, prisimenu ir jaučiu savo seses ir kiekvieną kartą, sėdėdama sesių rate, prisimenu ir jaučiu tave. Tokio stiprumo yra šis ryšys.

Laumės vyr. sk. būrelio sesės


psT

Gal esate girdėję apie Patyrusių skautų tarybą, o galbūt negirdėjote nieko. Mano tikslas – išsiaiškinti, kas tai ir su kuo valgoma.

Eglė (PST kuratorė): Receptas.

Norint pasigaminti Pačią nuostabiausią skautų tarybą, Jums reikės: 1 kuratoriaus (dažniausiai – per daug aktyvaus), 10 įvairių rūšių kraštiečių (gali būti ir razinos, ir riešutai, bet dažniausiai tai būna iš kiekvieno krašto po atstovą), neriboto kiekio idėjų bei noro jomis pasidalyti, komandinio dar-bo patirties.

Gamybos eiga:

iš 10 kraštiečių reikia atskirti vieną lyderių lyderiausią, kuris uždedamas ant pyragėlio viršaus (Tarybos pirmininkas). Per vieną PST egzistavimo periodą (t. y. nuo stovyklos iki kitos stovyklos vasarą) būtina bent tris–keturis kartus suplakti visus į vieną krūvą (posėdžio). Į krūvą susimetę visi riešutai ir razinos kartu trinasi, mąsto, svarsto. Tradicija jau tapo PST organizuojama stovykla patyrusiems skautams, per kurią renkama nauja Taryba.

Jeigu rimčiau:

Tarybos idėja yra jaunimo programos tobulini-mas tarp pat. skautų visos organizacijos mastu. Tam reikia žinoti visų vietovių, ne tik didžiųjų miestų, jaunimo lūkesčius. Mes, išrinkti žmonės, stengiamės atstovauti savo krašto patyrusiems skautams, sueigose diskutuodami apie tai, ko norėtų dabartinis jaunas žmogus.

Kiekvieno krašto atstovas savo mieste turi pagalbinę mažąją PST (pagalbininkus). Sueigose dalijamės patirtimi kraštuose, sprendžiame, koki-os problemos yra didžiausios ir kaip jas galėtume įveikti. Po sueigos protokolus siunčiame Jaunimo programos skyriui (JPS).


Rūta (Vilniaus kr.): Apie PST išgirdau jau tada, kai buvo išrinkta pirmoji. Žinojau, kad tokia yra, tačiau ne itin supratau, kokia jos veikla, paskirtis. Kai pradėjau dalyvauti Vilniaus krašto mažosios PST veikloje, sužinojau apie organi-zuojamus renginius, stovyklas. Be to, praėjusią vasarą pati dalyvavau Tarybos organizuotoje stovykloje, kuri man tikrai labai patiko. Dalyvavau ir Mažosios tarybos organizuotoje rudens stovykloje, tačiau nuo to laiko apie Tarybos veiklą nieko ir nebegirdžiu. Galbūt visi užsiėmę kuo kitu, o galbūt tik aš nepastebiu šios veik-los.Man PST atrodo naudinga dėl to, kad organizuoja renginius patyrusiems skautams iš visos Lietuvos ir sukuria galimybę susipažinti su kitais kraštais. Andrius (Kauno kr.): Aš nesu patyręs skautas, todėl PST veikla manęs ne-domina, apie ją nesu beveik nieko girdėjęs. Žinau tik tiek, kiek man pasakojo draugai. Jos tikslas yra patyrusių skautų iš skirtingų kraštų bendradarbia-vimas, įvairių renginių, skirtų jiems, organizavimas. Manau, kad toks vienetas yra vertingas, nes jis skatina patyrusius skautus išlįsti iš savo kraštų ir pasižvalgyti kitur, susiburti visiems drauge. O ką apie Patyrusių skautų tarybą žinai Tu?

Pat. sk. Virga Pleskaitė.


kokį pėdsaką paLieki Tu?Sveikas!Pavasario „Skautų aide“ guodėmės Tau apie kankinančias ŽALIAS mintis. Tuom-et dar bridome per pusnis ir manėme, kad tiesiog ilgimės žalumo akytėms ir žiedų kvapnumo nosytėms. Medžiai sulapojo, pievos apsipylė žiedais, o mūsų ŽALIOS mintys, žinok, tik dar labiau suvešėjo. Mes netgi slapta tikimės, kad užsikrėtei ir Tu!

Šį kartą norime pasiūlyti kai ką ypač įdomaus Tau ir Tavo skilčiai. Pradėsime nuo kelių labai gudrių faktų. Taip, jie gudrūs, nes moka užsimiršti, nors visi viską apie juos žino ir nuolat apie juos kalba.

Taigi nepasakysime nieko naujo, greičiau tik priminsime – tikriausiai žinai, kad mūsų jaukiąją planetą Žemę supa tam tikras dujų mišinys, va-dinamas atmosfera. Įvairių dalykų yra toje at-mosferoje, dar įvairesnių procesų vyksta. Vienas iš jų – šiltnamio efektas. Trumpai papasakosime: Saulė šildo Žemę spinduliais, kurių dalį sugeria Žemės paviršius, kita dalis tuo metu atsispindi at-gal į kosmosą. Atmosfera šiltame Saulės zuikučių žaidime irgi svarbi – ji sulaiko dalį atsispindėjusios šilumos, taip mūsų planeta „sušyla“. Tai visai ne-blogai, nes kitaip amžinai tektų stovyklauti ledo nameliuose, o vidutinė oro temperatūra būtų -18oC. Mums juk vasara irgi patinka! Klausi, kas čia bloga gyventi „šiltnamyje“, kaip gyvenome iki šiol? Na, nieko bloga. Tik pastaruoju metu atsira-do nedidelė problemėlė – atmosferos „paklodė“ plonėja, lysta, mat į atmosferą išmetama (pvz., per gamyklų kaminus, automobilių išmetamųjų dujų vamzdžius, pūvant atliekoms sąvartynuose) vis daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų – anglies dvideginio (CO2), metano, azoto sub-

oksido... Na, kas gudresnis, tikrai supranta šiuos kosminius pavadinimus, o kas ne – tik norėjome pasakyti, kad kuo daugiau dujų, tuo daugiau nuo Žemės paviršiaus atsispindėjusių Saulės spindulių taip ir lieka atmosferoje. Taigi patys sau kuriame karštą peklą. Oro temperatūra nors ir vėžlio žingsniu, bet kasmet kyla, o mūsų jauki-osios planetos klimatas keičiasi.

Ei, nemiegok! Dabar siūlome Tau ir Tavo skilčiai išmatuoti, kiek jūs (ne)prisidedate prie šiltnamio efekto stiprėjimo. Kiekvienam iš jūsų reikės 8 raudonų, 8 oranžinių ir 8 žalių kortelių (gali būti tiesiog spalvoto popieriaus lapeliai). Svarbu – kai juos karpysi, raudonieji turi būti didžiausi, oranžiniai – šiek tiek mažesni, žalieji – mažiausi. Ant balto lapo nusipieškite pėdą (galite apibrėžti savąją). Kai jau būsite pasirengę, skaityk klausi-mus, esančius žemiau. Kiekvienas atsakymas įvertintas tam tikros spalvos kortele (kaip ma-tai, kiekvienas atsakymas Tau, kaip vedėjui, jau pažymėtas jį atitinkančia spalva). Taigi, pagal tai, koks atsakymas tinka, tokią kortelę reikia paimti ir dėti ant savo nusipieštos pėdos. Pasirengę? Pirmyn!


Kaip pasieki mokyklą/sueigos vietą?Automobiliu

AutobusuDviračiu arba pėsčiomis

Ar išjungi šviesą išeidamas iš kambario?VisadaKartais

Niekada

Ar palieki televizorių/kompiuterį įjungtą „budėjimo“ (angl. stand by, sleep mode) režimu?

VisadaKartais

Niekada

Ar rūšiuoji šiukšles? Niekada

KartaisTiek, kiek įmanoma

Ar renkiesi vietiniame turgelyje pirktą maistą?Stengiuosi kuo dažniau

KartaisNe/nežinau

Kaip dažnai perki naujų daiktų (pvz., drabužių, kompaktinių plokštelių, žaidimų ir pan.)?

Dažniau nei kartą per savaitęKartą per savaitę

Kartą per mėnesį arba rečiau

Ar naudoji atsinaujinančius energijos išteklius (pvz., saulės, vėjo energiją)?

Taip, dažnaiTaip, bet retai

Ne/nežinau

Jei atsakėte į visus klausimus, prieš save turite pėdą, kuri jums rodo, kiek energijos kasdien su-naudojate. Sakydami „energija“, turime galvoje įvairių rūšių energiją – ir elektros energiją, kurią „suvalgo“ Tavo stalinė lemputė, ir energiją, kurios prireikia, pavyzdžiui, vienam dviračiui pagaminti ir atvežti iš vienos šalies į kitą tam, kad galima būtų jį parduoti (t. y. gamyklos sunaudojama elektros energija dalims pagaminti, transportavimas ir t. t.). Klausi, kaip tai susiję su šiltnamiais ir klimato kei-timusi? Ogi štai taip – kuo raudonesnė Tavo pėda, kurią matai dabar prieš save, tuo daugiau energijos kasdien sunaudoji. Jei palieki įjungtą televizorių, o pats išeini į virtuvę vakarienės ieškoti, jau kapsi nereikalingi elektros energijos lašeliai. Nerūšiuoji šiukšlių – jos keliauja į didelį kalną kitų atliekų ir pūva, o juk galėtų būti perdirbtos ir dar kartą panaudotos.

O ką gali padaryti Tu, kad tavo pėdsakas taptų žalesnis? Tavo bendraamžiai turi milijoną puikių idėjų! Spausk čia – http://ec.europa.eu/environ-ment/climat/campaign/resources/videos_lt.htm, ir gauk nemenką pluoštelį idėjų tiesiai iš kitų jaunų žmonių lūpų.

Turi minčių, idėjų, ką naudinga su savo skiltimi galėtum nuveikti mūsų jaukiosios Žemės labui? Griebk savo vadovą už skverno ir pirmyn!

Parengta pagal WOSM World Scout Environment Programme, Activities and Factsheets (http://scout.org/en/about_scouting/the_youth_programme/environment/environment_programme).

Jaunimo programos skyrius


ką veikTi LieTingą dieną?„Skautavimas visą laiką buvo taikus ir taiką skatinantis judėjimas. Visame pasaulyje skautai aktyviai dirba siekdami sukurti geresnį pasaulį.

Taikos negali išsaugoti vien tik komerciniai tikslai, kariuomenės pajėgos, bendras nusiginklavimas arba tarpusavio sutartys, jei žmonių mintyse ir valioje nėra taikos dvasios. Tai yra ugdymo klausimas.“

Lordas Robertas Baden-Powellis

debaTai oro baLione

Žaidimo tikslas – padėti skautams susipažinti su aktu-aliomis temomis ir susidaryti nuomonę apie jas. Temos ir nuomonės vėliau yra aptariamos grupėje.

Instrukcija:- Vadovas sukuria sąrašą žmonių, turinčių labai skirtingą patirtį. Tai gali būti šiandienos garsūs žmonės, išskirtiniai personažai arba istorinės asmenybės.- Kiekvienas skautas išsirenka asmenį, kuriuo bus (arba jam skiriamas personažas).- Kiekvienas skautas gauna laiko pamąstyti apie savo personažą ir išskirti kelias priežastis, kodėl šis žmogus yra svarbus visuomenei.- Vadovas paaiškina, kad skautai yra įsivaizduojamame karšto oro balione, kuris pamažu leidžiasi žemyn.- Dėl to, kad balionas išsilaikytų ore, vienas žmogus turi jį palikti.- Visi iš eilės paaiškina, kodėl jų personažui turėtų būti leista pasilikti balione.- Visiems pakalbėjus, grupė privalo nuspręsti, kuris žmogus turi palikti balioną. Gali būti balsuojama, ir žmogus, surinkęs daugiausiai balsų, palieka balioną.- Oro balionas vis dar leidžiasi, tad viskas kartojama tol, kol balione lieka tik vienas žmogus. Kiekvieną kartą skautai turi sugalvoti naują savo išlikimo balione priežastį.- Debatų pabaigoje galima aptarti, kodėl žmonės paliko balioną būtent tokia eilės tvarka ir kokios charakte-rio savybės arba kokie įgūdžiai atrodė labiausiai ir mažiausiai vertingi visuomenei.- Svarbu, kad net balioną palikę personažai vis dar klausytųsi debatų. Pabaigoje tai leis jiems įsitraukti į diskusiją.

Reikalingos priemonės:- Įsivaizduojamas balionas gali būti padarytas iš kėdžių ar pan.

vaizdai nuoTraukose

Instrukcija:

- Parengiamas rinkinys nuotraukų, atitinkančių pasirinktą temą.- Didžioji dalis nuotraukų yra uždengta, tad matyti tik kelios detalės.- Skautų prašoma pasidalyti nuomonėmis apie tai, ką mato nuotraukoje ir kaip jaučiasi žiūrėdami į nuotrauką.- Skautams pasidalijus nuomonėmis atidengiama visa nuotrauka.- Skautų vėl prašoma pasidalyti mintimis, tačiau šį sykį – apie visą nuotrauką ir tai, kaip visas paveikslėlis skiriasi nuo mažos dalies.- Po diskusijos daromos bendros išvados.

Alternatyva:

Skautai gali patys padaryti kelias nuotraukas, susijusias su pasirinkta tema, ir pakartoti šį užsiėmimą su kitais.

Reikalingos priemonės:

Tinkamos nuotraukos.

Parengta pagal www.scout.org


sLėnis, kuriame piLdosi svajonės

Turbūt žinai, kad po pirmos stovyklos Braunsio saloje (Brownsea Island) skautavimas pasklido po pasaulį. Ne-trukus pradėjo vykti pasaulinės jamboree – stovyklos, kuriose susirenka skautai iš pačių įvairiausių kraštų. B.-P. džiaugėsi matydamas, kaip skirtingų tautybių skautai dalijasi tradicijomis, papročiais, mokosi pažinti vieni kitus ir kartu kuria gražesnį pasaulį. Pamažu B.-P. galvoje ėmė suktis mintis apie nuolatinę jamboree – skautų centrą, į kurį atvykusius svečius visada pasitiktų tarptautinė skautiška atmosfera.

Ši B.-P. svajonė greitai tapo realybe. Po ilgų ieškojimų Tarptautiniam skautų centrui buvo pasirinktas Kanderštego kaimelis nuostabiame Šveicarijos Alpių slėnyje. Čia neseniai buvo baigtas kasti traukinių tune-lis, todėl kaimelyje vis dar gyveno tunelio darbininkų šeimos. Tuo metu būsimame skautų centro pastate, iš pradžių turėjusiame tapti laikina pastoge darbininka-ms, buvo įsikūrusi mokykla. 1923 metais B.-P. atidarė pirmąjį Tarptautinį skautų centrą, dabar trumpiau visų vadinamą KISC (Kandersteg International Scout Centre). Man tai – tiesiog užburtasis slėnis ir vieta, kurią drąsiai galiu vadinti namais.

Kanderštegas yra vos daugiau nei tūkstantį gyventojų turintis kalnuose paskendęs kaimelis. Jis pakilęs 1200 m virš jūros lygio, bet užtenka dviejų valandų kelio pėsčiomis arba 10 min. kilimo keltuvu ir atsiduri 2 km aukštyje. KISC yra puiki pradžia daugybei žygių: tiek lengvai kiekvienam įveikiamų, tiek reikalaujančių rim-tesnio pasirengimo; tiek vos kelių valandų trukmės, tiek trunkančių kelias dienas. Vos už kelių valandų ke-lio pamatai nuostabaus grožio ežerus, ką jau bekalbėti apie pasislėpusias šniokščiančias kalnų upes ir upelius. Nesvarbu, kurį maršrutą savo kelionei pasirinksi, akims netrūks įspūdingų vaizdų.

kisc – jaukus ir piLnas sTaigmenų

Pirmą kartą viešint KISC‘e, koridoriai gali atrodyti paino-ki, bet apšilus kojas netrunki pajausti stebuklingą Centro aurą. Antrą sykį į Centrą atkeliauji jau kaip į pasiilgtus na-mus. Kuo šis Centras toks ypatingas?

Visų pirma čia tvyro ypatinga atmosfera. Centre dir-bantys savanoriai yra susirinkę iš įvairiausių pasaulio kampelių: nuo Honkongo ir Australijos iki Nikaragvos ir Kanados. Nepabijok ir prisėsk prie jų stalo per vakarienę arba užkalbink juos besiilsinčius prieš saulutę per pietų pertrauką. Išgirsi įdomiausių pasakojimų ir apie Centro gyvenimą, ir apie savanorių gimtąsias šalis. Centre bev-eik visada rasi kitų svečių, tad tikrai netruksi pajausti, ką reiškia tarptautinė draugystė. Vasarą čia nuolat vyksta tarpkultūriniai vakarai, bendri laužai ir kita veikla, kuri padeda susipažinti su skirtingomis kultūromis, jų tradici-jomis, susirasti naujų draugų, paragauti naujų patiekalų ir pasijusti didelės tarptautinės šeimos nariu.

Centro savanoriai, rodydami svečiams kelią į kambar-ius, būtinai sustoja prie keistų spalvotų dėžių korido-riuose. Rūpestingas šiukšlių rūšiavimas yra tik viena iš daugelio priemonių, kuriomis Centras vykdo gamto-saugos politiką. Centre galioja auksinė taisyklė „Panau-dok antrą kartą, pataisyk, perdirbk“. Pavyzdžiui, maisto likučiai šaldytuve laikomi tris dienas, tad atėjus laikui juos išmesti dažniausiai jau būna suvalgyti. Jei maistas lieka nesuvalgytas, jis atitenka vietinio ūkininko kiaulai-tei. Ši maistui nėra išranki, tad mielai viską sukramsnoja. Gamtosauga yra persmelkusi Centro gyvenimą, kiekvi-ename žingsnyje gali rasti jos žymių. Centro pastangos neina veltui – dalis vietinių gamintojų, norėdami tapti KISC‘o tiekėjais, pertvarkė savo gamybą į draugiškesnę gamtai. Centras puošiasi europine Eko žyme (European Eco label) ir yra SCENES (Scouting Centers of Excellence for Nature and Environment) tinklo, vienijančio gam-tosauga besirūpinančius viso pasaulio skautų centrus, vėliavnešys.

Trečias dalykas, kuriuo Centras gali didžiuotis, - tai ranka pasiekiami kalnai. Centras savo svečiams ištisus metus siūlo įvairios aktyvios veiklos kalnuose ir šalia jų. Žiemą būtina pamėginti pasistatyti iglu ir nusileisti nuo kalno rogutėmis, o vasarą – apsilankyti ir pernakvoti Centro kalnų trobelėje. Centre dirbantys programos savano-riai Kanderštego apylinkes žino geriau nei savo penkis pirštus, tad yra visada pasirengę padėti ir pasiūlyti, kaip geriausiai praleisti dieną.


pasauLis pro rožinius akinius

Ar gali įsivaizduoti, kad visi KISC‘e dirbantys žmonės, išskyrus direktorių, yra savanoriai? Visi jie dėvi rožinius marškinėlius ir dėl to yra vadinami pinkiais.

TrumpaLaikiai savanoriai

Šie pinkiai atvyksta į Centrą tik vienam sezonui – trims mėnesiams. Jie dirba visuose Centro departamentuose: rūpinasi maitinimu, švara, remontu, stovyklaviete, miško priežiūra, veda programos užsiėmimus. Jei ramiaisi-ais, rudens ir pavasario, sezonais daugiausiai darbo yra tvarkant Centrą ir ruošiant jį aktyviesiems sezonams, tai vasarą ir žiemą daugiausiai pagalbos reikia vedant pro-gramos užsiėmimus.

iLgaLaikiai savanoriai

Ilgalaikiai savanoriai visų pirma turi ilgesnį savanorystės kontraktą – nuo šešių mėnesių iki trejų metų. Centras juos aprūpina būstu, maitinimu bei kišenpinigiais. Ilgalaikiai pinkiai atsakingi tik už vieną Centro veiklos sritį. Centro gyvenimą šviežiam žmogui perprasti nėra paprasta, todėl į daugelį ilgalaikių pareigų priimami tik tie, kurie jau yra pabuvoję Centre kaip trumpalaikiai savanoriai.

žaLieji pagaLbininkai

Kai kuriais laikotarpiais Centrui reikia pagalbininkų tik ribotą laiką – savaitgalį arba kelias savaites. Tokiais atve-jais buvę Centro pinkiai yra kviečiami grįžti kaip pagalbi-ninkai. Tai labai patraukli galimybė žmonėms, kurie nori grįžti pagelbėti Centrui, bet negali tam skirti daug savo laiko. Aš jau ieškau kelių savaičių, kai galėsiu visa žalia vėl lakstyti Centro koridoriais.

nori TapTi cenTro savanoriu?

Tapti savanoriu, ypač lietuviams, nėra sunku. KISC‘o internetinėje svetainėje reikia susirasti paraišką ir užpildyti ją. Kartu su paraiška Centras prašo atsiųsti CV, motyvacinį

laišką ir scouting profile – laisvos formos pasakojimą apie savo skautišką patirtį. Rekomendacijos nėra būtinos, bet jos visada padeda.

Kodėl lietuviams nėra sunku tapti savanoriais? Centro tikslas – kuo įvairesnis tarptautinis savanorių būrys. Jei skandinavai, olandai ir britai savanoriauti veržiasi pulkais ir jų pilna kiekvieną sezoną, posovietinio bloko valstybių skautai yra retenybė.

Kaip vyksta atranka į pinkius? Kiek man pavyko sužinoti, viskas yra labai paprasta – keli ilgalaikiai pinkiai pasisiūlo būti savanoriais „atrankos komisijoje“. Gauna po segtuvą su paraiškomis ir kiekvienas išrenka žmones, kuriuos mano esančius tinkamus savanoriauti. Rudenį ir pavasarį norinčiųjų nėra labai daug, tad ir „konkursas“ mažesnis, o vasarą ir žiemą renkantis reikia daug labiau paplušėti.

Labai greitai pamatysi, kad tvarkymosi darbai nors ir ne patys įdomiausi, yra labai reikalingi norint išlaikyti Centrą gražų ir svetingą. Ir svarbiausia, jei tik nepristigsi įkvėpimo, dienos skalbykloje arba atliekant renovaciją gali tapti pačios smagiausios. Be to, net pats nuobodžiausias dar-bas tampa ypatingas, kai dirbi kartu su puikiais žmonėmis

Nesvarbu, kada lankysiesi KISC‘e ir būsi čia svečias ar sa-vanoris, vieną dalyką pažadu – tikrai pajausi, kaip pildosi Svajonė.

kur rasTi daugiau informacijos?

Visa informacija apie KISC‘ą yra internetinėje svetainėje www.kisc.ch

Kaip atrodo Centro gyvenimas iš vidaus galima paskaityti skautatinklyje, mano specialiuose reportažuose.

Taip pat visi susidomėję gali kreiptis į:mane, Jorę, el. paštu [email protected],arba į Užsienio reikalų skyrių ([email protected]).


skautų aidas, vasara'10

Documents