1 dalis konspekto:

1. Psichologijos mokslo kryptys ir šakos.

Psichologija) – mokslas, tiriantis psichinius

reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi

formas ir mechanizmus.

Kryptys:

Struktūralizmas- psichologijos uždavinys

yra tirti žmogaus sąmonės struktūrą,

glaudžiai susiejant ją su patyrimu, atkreipė

dėmesį įsąmonės turinio elementų svarbą,

įgyjant vienokią ar kitokią patirtį.

• funkcionalizmas- teigė, jog psichologijos

uždavinys yra tirti tai, kaip psichika ir

sąmonė padeda žmogui prisitaikyti prie

aplinkos. Psichiniai procesai buvo siejami

su smegenų veikla.

• bicheviorizmas - turi tyrinėti elgesį, kuris

gali būti objektyviai stebimas. Pats elgesys

buvo

suprantamas kaip organizmo reakcijų į

aplinkos stimulus visuma.

• geštaltpsichologija- dėmesys buvo

sutelktas suvokimo ir atminties tyrinėjimui.

Geštaltpsichologijos požiūriu suvokiamo

vaizdo visuma nėra tapati jo elementų

sumai. Pagrindinė psichikos ypatybė– tai

įgimtas sugebėjimas suvokiamą informaciją

organizuoti į tam tikras formas

• psihoanalizė bei neopsichoanalizė -

teorijos teiginiai siejami su žmogaus

psichikos struktūra,

kurioje išskiriami 3 lygmenys – id

(nesąmoningas), ego (pasąmoninis) ir

superego

(sąmoningas). Z.Froidas. Neopsichoanalizė

- papildė Froido teorijos ypatumus,

pabrėždami socialinės aplinkos įtakos

svarbą asmenybės formavimuisi ir

funkcionavimui.

• kognityvinė ir humanistinėpsichologija-

uždavinys – išsiaiškinti, kas vyksta su

sensorine

informacijapo to, kai ji perimama

receptoriuose. Išskirtos trumpalaikė ir

ilgalaikė atmintys.

Humanistinė psichologija - unikali žmogaus

asmenybė, atvira keitimuisi ir

saviaktualizacijai. Remiamasi nuostata, kad

kiekvienas žmogus turi galimybę pasirinkti

savo likimą ir jį valdyti. Tai optimistinis

požiūris į žmogų, paremtas meile ir

pasitikėjimu.

Šakos: fundamentalioji ir taikomoji psich.

2. Fundamentaliosios ir taikomosios

psichologijos šakos.

1. Fundamentalioji psichcologijos

(teorinių psichologijos mokslo

pamatų kūrimas). šakos. :

Bendroji psich.

Socialinė psich.

Amžiaus tarpsnių

ir raidos psich.

Medicininė

Patopsichologija

Zoopsichologija

2) Taikomoji psichologijos

(praktinis žinių taikymas)

šakos:

Veiklos(darbo) ir

inžinerė psich.

Aviacinė psich.

Kosminė

Karo

Sporto

Pedagoginė

Šeimos

Vadovavimo

Organizacinė

Reklamos

Teisės arba juridinė

Ekologinė

3. Psichikos struktūra: psichiniai

procesai, psichinės savybės, pažintiniai

procesai.

Psichiniai procesai: pažintiniai, valios,

emociniai

Psichinės savybės: asmeninės savybės

(temperamentas, charakteris, sugebėjimai,

kryptingumas)

4. Psichiniai procesai: pažintiniai,

emociniai procesai (psichinės būsenos),

valios procesai.

Pažintiniai: jutimas, pojūtis, vaizdinys,

vaizduotė, atmintis, mąstymas, suvokimas,

dėmesys.

Valios procesai: noras, valia, ryžtas,

ketinimas.

Emociniai procesai (psichinės būsenos):

afektas, jausmas, nerimas, nuotaika, pyktis,

emocija.

5. Psichinės savybės: temperamentas,

charakteris, sugebėjimai, kryptingumas.

Psichinės savybės yra kompleksinis

reiškinys, charakterizuojantis asmenybės

ypatumus

6. Jutiminės sistemos ir pojūčių

klasifikacija.

Jutiminė sistema- registruoja aplinkoje

vykstančius pasikeitimus dėka specialių

ląstelių grupių (receptorių), reaguojančių į

tam tikrą energijos rūšį. Informacijos apie

aplinką gavimo procesas vadinamas jutimu,

o jo rezultatas yra įvairių rūšių pojūčiai

(regos, klausos, lytėjimo, uoslės ir kt.)

Pojūčių klasifikacija: cheminiai/ kūno

padėties ir pusiausvyros/ odos/ pojūčiai,

regėjimas, klausa,

7. Dėmesys: dėmesio rūšys, dėmesio

savybės.

Dėmesys nelaikomas atskiru pažinimo

procesu, nes jis neturi savarankiško turinio.

Tai tiesiog žmogaus sąmonės kryptingumas.

Tai, į ką dėmesys nukreiptas, vadiname

dėmesio objektu, tai, ką dėmesys ignoruoja

– dėmesio fonas.

Dėmesio rūšys: nevalingas, valingas ir

savaiminis dėmesys

Savybės: intensyvumas (selektyvumas),

apimtis (platumas), pastovumas,

perkėlimas, paskirstymas,

patvarumas (pastovumas)

8. Atmintis: atminties rūšys, atminties

struktūros.

Atmintis apibūdinama kaip sugebėjimas

įsiminti, sisteminti, išlaikyti tai, kas patirta

ir prireikus vėl grąžinti šią informaciją į

sąmonę, ja remtis mąstant ir elgiantis.

Atmintis – tai sugebėjimas po kiek laiko

atgaminti jutimų ir valios pastangų dėka

surinktą informaciją.

Procesai: įsiminimas, laikymas atmintyje,

atsiminimas.

Rūšys: motorinė (eiti, šokti); vaizdinė

(įspūdžiai), emocinė(išgyvenimai),

žodinė(sistemingas žinių įgijimas)

Struktūros:1) trumpalaikė atmintis – tai

sąmonės centras, išsaugojantis tos

akimirkos mintis, informaciją, jausmus (10-

20s įsimenama 7 objektai).

2)ilgalaikę atmintį, kuri leidžia “prikelti”

didžiulius informacijos klodus ir yra

laikoma žinių bei patirties pagrindu.

(semantinė, epizodinė, procedūrinė,

pasiruošiančioji)

3) jutiminė atmintis- Kai fizinis stimulas

nustoja veikęs mūsų jutimo organus,

informaciją išlaiko jutiminė atmintis.

Regėjimo jutimui:– trukmė - 0,5s; apimtis –

9-10 objektų;

Klausos jutimui:– trukmė – 2s; apimtis – 5

objektai

9. Suvokimo dėsningumai ir savybės.

Suvokimas (percepcija) – pažintinis

psichinis procesas, kurio metu įvyksta

daikto, reiškinio, įvykio ar situacijos

visumos atspindėjimas žmogaus sąmonėje.

Suvokimas yra sąmoninga žmogaus reakcija

į signalus iš aplinkos ir į vidinius impulsus,

kuri leidžia prognozuoti įvykius.

Vizualinis suvokimas- Akių, vestibiuliarinio

aparato ir kitų kūno dalių sąveikos specifika

informacijos apdorojimo bei suvokimo

procese yra tokia, kad akys dažnai laikomos

galvos smegenų dalimi.

Dėsningumai: regimos informacijos;

realybės adekvatus suvokimas; atpažinimas; Savybės: daiktiškumas(duomenys apie

objektą suvokiami santykyje su kitais

objektais), visybiškumas(visuminis objekto

vaizdas), struktūriškumas,

konstantišumas(pastovus suvokimas apie

daiktus), sąmoningumas,

selektyvumas(vieni objektai išskiriami iš

aplinkos palyginti su kitais).

10. Formos suvokimo aspektai.

Formos suvokimas reikalauja objekto kaip

figūros išskyrimo iš fono – objekto kontūro

(ribų) suradimo bei apibrėžimo.

Formos aspektai: gylis ir padėtis.

11. Erdvinės padėties ir gylio suvokimo

ypatumai.

Objektai paprastai suvokiami izoliuotai.

Norint tikslingai veikti, reikia žinoti, kaip

daiktai

išsidėstė erdvėje: koks jų plotis, aukštis,

ilgis, reljefas. Iš to sprendžiama apie

objekto

dydį.

Suvokiant daiktų gylį bei apimtį pagrindinis

vaidmuo skiriamas binokuliariniam

regėjimui.

Dideli daiktai gali atrodyti maži iš tam tikro

nuotolio, o arčiau esantys objektai gali

užstoti toliau esančius

12. Suvokimo iliuzijos.

Žmogus, suvokdamas aplinką, neretai daro

suvokimo klaidų – tai vadinamos suvokimo

iliuzijos.

Miulerio ir Lajerio bei Ebinhauzo ir

Tičnerio suvokimo iliuzijos dėsniai turi

specifinį pozityvų pritaikymą

architektūroje, statyboje, drabužių

modeliavime bei plaukų kirpimo

technologijose.

Suvokimo organizavimo principai: figūra –

fonas; artumo dėsnis; panašumo dėsnis;

gero tęsinio dėsnis; uždarumo dėsnis

2 dalis konspekto:

13. Mąstymas, pažinimas ir intelektas.

Mąstymas – žmogaus pažintinės veiklos

procesas, apibendrintas ir netiesioginis

tikrovės atspindėjimas. mąstymas tiriamas

kaip tarpasmeninių santykių struktūros

elementas.

Mąstymas yra ir poveikio kitam žmogui

struktūros dalis. Mąstymas yra asmenybės

savimonės dalis

mąstymas (arba pažinimas) – tai proto

veikla, susijusi su informacijos supratimu,

apdorojimu ir

perteikimu.

Intelektas – gebėjimas mokytis ir išmokti,

susivokti naujose situacijose, atskleisti

reiškinių sąsają. Kitaip – atpažinti sąryšius

ir rasti optimalų problemos sprendimą.

14. Jutiminis pažinimas ir mąstymas.

Mąstymo šaltinis visada yra jutiminis

pažinimas.

15. Mąstymo rūšių klasifikacija:

vaizdinis, veiksminis, teorinis-abstraktus

ir kt.

Rūšys: vaizdinis, teorinis-abstraktus,

veiksminis, propozicinis mąstymas.

Vaizdinis mąstymas yra labai tampriai

susijęs su suvokimu. Dauguma žmonių

jaučia, kad

mąsto vaizdais – kartais tarsi

“susigrąžinamas” praeities suvokimas ar

bent jo dalis, kas turi įtakos

dabarties suvokimo realybei. Vaizdai apima

tuos pačius procesus, kaip ir suvokimas.

Objektų ir vietų.

Veiksminis mąstymas būdingas ne tik

vaikams. Suaugusiojo žmogaus mąstyme

taip pat yra

veiksminio mąstymo darinių, susijusių su

motoriniais sugebėjimais. įsivaizdavimas

(tarsi matant juos savo “proto” akimis) turi

vaizdinių elementų

Mąstymo rūšių klasifikacija:

Pagal formą: veiksminis, vaizdinis,

sąvokinis(abstraktus, loginis)

Pagal sprendžiamų uždavinių pobūdį:

teorinis, praktinis

Pagal išplėtojimo lygį: distruktyvus,

intuityvusis

Pagal naujumo ir orginalumo lygį:

reproduktyvus(atvaizdavimas),

produktyvus.

16. Socialinė mąstymo prigimtis.

Mąstymo procesui būdingas ne tik ryšys su

jutiminiu pažinimu, bet ir su kalba kaip

mąstymo

proceso objektyvizacijos instrumentu.

Mąstymo procese mintys lyg

“aprengiamos” kalbos išraiškos

priemonėmis. Tai yra esminis skiriamasis

gyvūnų ir žmogaus psichikos bruožas

Mąstymas yra tiesiogiai susijęs su kalba.

Kalba veikia tik socialinėje sferoje, nuolat ir

nuolat

organizuodama socialinę aplinką.

Kalbos paskirties aspektai: “pragmatinis”

semantinį ,sintaksinis

17. Intelektas. Emocinis intelektas.

Intelektas – gebėjimas mokytis ir išmokti,

susivokti naujose situacijose, atskleisti

reiškinių sąsają. Pasireiškia kaip individo

gebėjimas spręsti klausimus remiantis

abstrakcijomis ir bendrosiomis žiniomis,

įgytomis neformaliai bendraujant su

aplinka.Intelekto lygis (intelekto

koeficientas) nustatomas intelekto testais

(IQ testas).Intelekto pagalba greitai ir

veiksmingai sprendžiami uždaviniai,

orientuojamasi neįprastose situacijose.

Akcentuojama sąlygiškai tarpusavyje

nepriklausomos kompetencijos kaip

verbalinis suvokimas, erdvinis mąstymas,

atmintis ir matematiniai, loginiai

gebėjimai.Intelekto sąvoka apima tiek

mąstymo procesą, reikalingą problemoms

spręsti,tiek šio proceso rezultatus. Plėtojant

įvairias intelekto teorijas daug reikšmės

turėjo statistinių metodų tobulinimas, ypač

veiksnių analizė Intelekto sąvoka

neatsiejama nuo žmogaus minties raidos,

nuomėginimų suprasti savo vietą pasaulyje.

18. Socialinės psichologijos samprata.

Socialinė psichologija – mokslas, kuris

nagrinėja individo psichikos pokyčius

grupės

įtakoje bei individo psichikos įtaka grupei .

Analizuoja organizuotų ir neorganizuotų

žmonių grupių psichinius reiškinius bei

žmogaus psichiką įvairiose socialinėse

situacijose.

Socialinė psichologija atsirado JAV 20 a., o

jos pradininkai yra Mc Dugal ir Rosso,

kurie teigė, kad grupėje kiekvieną jos narį

veikia tam tikros jėgos, nulemiančios

grupės funkcionavimą.

19.Socialinis suvokimas.

Tai procesas, kurio metu mes fiksuojame,

interpretuojame, įsimename ir naudojame

informaciją apie socialinę aplinką. Mes

fiksuojame, interpretuojame, įsimename ir

naudojame informaciją kuri ateina iš

aplinkos. Tai kognityvinis (pažintinis)

procesas, kurio metu apdorojama

informacija apie socialinį pasaulį.

20. Socialinio suvokimo klaidos.

Mūsų patirtis, prielaidos ir lūkesčiai sukuria

mūsų suvokimo nuostatą, arba psichikos

polinkį, kuris lemia mūsų suvokimą. Kartą

susidarius klaidingą nuomonę apie tikrovę

daug sunkiau pamatyti tiesą.

Klaidos:

- Dalį informacijos mes praleidžiame;

– Kai kurioms detalėms suteikiame per

didelę reikšmę;

– Neteisingai interpretuojame ryšius tarp

atskirų suvokiamų elementų;

– Darome neteisingas prielaidas apie

žmones, remdamiesi ankstesne savo

patirtimi ir klaidingai

manydami, kad kai kurie būdo bruožai

visada susiję su kitais.

Suvokimo klaidų šaltiniai: išankstinė

nuomonė, stereotipai, pagrindinė atribucijos

klaida,

save išpildančios pranašystės, pradmės,

baigmės ir aureolės efektai, pritarimo ir

vieningumo iliuzijos.

21. Atribucijos klaidos.

Atribucijos klaida - psichologijoje,

suvokimo netikslumas, kuris turi įtakos

asmens supratimui apie tai, kas atsakingas

už veiksmą, įvykį, reiškinį. Atribucijos

klaidos dažnai kyla iš skirtingų aktyvaus

dalyvio ir stebėtojo pozicijų: asmuo,

dalyvaujantis veiksme (aktyvus dalyvis)

situaciją mato kitaip, nei asmuo, neturintis

nieko bendro su atitinkamu veiksmu

(stebėtojas). Šie suvokimo skirtumai dažnai

susidaro dėl skirtingo atitinkamos

informacijos pasiekiamumo, t. y. kiek kurie

elementai išsiskiria iš konteksto. Pvz.,

stebėtojui lengviau prisiminti dalyvio elgesį

nei dalyvio situaciją, todėl būtent dalyvio

elgesys yra labiau pasiekiamas vėlesniam

apsvarstymui; taip pat dalyviui jo paties

savijauta yra pasiekiamesnė, nei kitam

asmeniui. Dėl šių priežasčių neretai gali

atsirasti atribucijos klaidos.

22. Konformizmas.

Konformizmas– moralinė ir politinė

koncepcija, perteikianti prisitaikėlišką

požiūrį, pasyvumą visuomeninės veiklos ar

dominuojančių pažiūrų atžvilgiu, savo

nuomonės reiškimo vengimą, nekritinį

požiūrį.

Konformiškumą galima laikyti viena iš

silpnųjų žmogaus savybių. Ši savybė dažnai

kontroliuoja didžiąją dalį žmogaus

gyvenimo: tiek paprastame bendravime, tiek

organizacijoje.

Konformiškumas – kuriai nors grupei

priklausančio žmogaus veiksmų

priderinimas prie tos

grupės požiūrio, poreikių, kai jis pats turi

kitą nuomonę.

23. Grupių tipai.

Grupė – tai du ar daugiau žmonių, kurie

bendrauja tarpusavyje, veikia vienas kitą ir

suvokia save kaip „mes“.

Grupė ( visuomenė ) nustato leidimus

(socialinius lūkesčius mums) ir elgesio

taisykles.

GRUPIŲ KLASIFIKACIJA: sąlyginės,

realiosios, nominalinės, formalios,

neformalios, referentinės.

Neorganizuotos grupės (pvz.minia) – tikslai

asmeniniai.

Iš dalies organizuotos grupės (pvz.mes) –

tikslai bendri.

Viduje organizuotos grupės:• Korporacijos

(pvz.gauja) - tikslai – asmeniniai, per

grupinius.• Kolektyvai ir komandos

(pvz.sporto komanda) – tikslai bendri, eina

net už grupės ribų.

Referentinės, arba etaloninės – tai grupės, į

kurių normas, nuostatas, orientacijas ir

vertybes ypač atsižvelgia žmogus ir kurios

ne tik turi įtakos jo elgesiui, bet ir yra

asmenybės elgesio motyvas.

24. Bendravimo struktūra: socialinė

percepcija, komunikacija, interakcija.

Bendravimas- kaip žmonių tarpusavio

suvokimas (socialinė percepcija).

Stereotipizacijos; Naujumo ir pirmumo;

Aureolės; Blogų analogijų ieškojimo;

Loginio paklydimo; Andoros fenomenas

arba save išpildanti pranašystė

II. Bendravimas kaip pasikeitimas

informacija (komunikacija)

verbaliniu (žodiniu) būdu mes

perduodametik 20-40%, o net 60-80%

atitenka nežodinei (kūno kalbai)

komunikacijai.

25. Kritinių situacijų tipologija: stresai,

frustracijos, konfliktai, krizės.

STRESAS- įtampos būsena – visuma

apsauginių fiziol. reakcijų, kuriomis

žmogaus arba gyvūno organizmas atsako į

nepalankius veiksnius (stresorius). Ilgai

trunkanti stipraus nerimo ir įtampos būsena,

kurio priežastis – įvairiausi ekstremalūs

poveikiai (stresoriai). Pirmasis streso

sąvoką panaudojo biologas ir gydytojas

H.Selje. Stresas – tai bendra organizmo

reakcija į bet kokį nemalonų poveikį.

Organizmo būsena, kilusi dėl netikėtų

nepalankių aplinkybių (stresorių) poveikio

ir dezorganizuojanti žmogaus veiklą.

R.Lazarus nurodo, kad stresas susijęs su

tokiais psichologiniais procesais, kaip: a)

grėsmės įvertinimas; b) tos grėsmės sukeltas

gynimasis.

Fiziologiniai pokyčiai streso metu: vidinių

ir išorinių ritmų desinchronizacija; netikėų,

dažniausiai neigiamų aplinkybių sukelti

organizmo ir žmogaus veiklos funkcijų

sutrikimai.

FRUSTRACIJA- nemaloni, įtempta

emocinė būsena, atsirandanti dėl tikro arba

tik manomo negalėjimo patenkinti kokio

nors poreikio, realizuoti tikslo, įveikti

sunkumą. Žmogaus būsena, pasireiškianti

būdingais pergyvenimais ir elgesio

ypatumais, susidariusi dėl objektyviai

nenugalimų (arba subjektyviai taip

suprantamų) sunkumų, kilusių siekiant

tikslo arba sprendžiant uždavinį. (N.

Levitovas) .Psichinė būsena, sukelta

objektyviai neįveikiamų (arba žmogaus

nuomone neįveikiamų) sunkumų ar kliūčių,

atsirandančių siekiant tikslo ir sprendžiant

problemas. Tai nesėkmės išgyvenimas: kai

žmogus, siekdamas tikslo, susiduria su

kliūtimis ir pamato (arba įsivaizduoja), kad

jo tikslai nepasiekiami, problemos

neišsprendžiamos.

KONFLIKTAS - priešingų poreikių,

pareigų, motyvų, kurie negali būti vienu

metu realizuoti, susidūrimas. Maždaug

vienodo stiprumo, bet priešingos krypties

jėgų sąveika, tai yra nesuderinamų motyvų,

interesų, nuomonių, nuotaikų susidūrimas.

Žmonių priešingų interesų, pažiūrų, siekių,

aistrų susidūrimas. Siauresne prasme – tai

kivirčas, nesutarimas, ginčas, gresiantis

komplikacijomis.

KRIZĖ - persilaužimas, sunki pereinamoji

būklė. Įnirtingi ginčai, prievarta, kontrolės

netekimas. Nesilaikoma įprastų elgesio

normų. Baigiasi santykių nutraukimu.

26. Stresas: eustresas ir distresas.

Stresorius gali būti teigiamas, kai jis mus

aktyvina ir motyvuoja įveikti sunkumus,

toks stresas vadinamas EUSTRESU.

Stresorius taip pat gali būti neigiamas, kai

jis kelia grėsmę mums – mūsų visuomeninei

padėčiai bei saugumui darbe, artimųjų

sveikatai ir gerovei, mūsų giliems

įsitikinimams. Toks stresas vadinamas

DISTRESU.

27. Streso priežastys ir stresoriai.

Priežastys:

darbo organizavimas ir asmeninio

gyvenimo įvykiai.

informacinio perkrovimosąlygos;

nuovargis, įtampa, nerimas;

Stresoriai:

Nesėkmės stresoriai – žmogui primenamos

ankstesnės jo nesėkmės, patirtos atliekant

užduotis, ir siūloma dar kartą tas užduotis

atlikti);

Dėmesį atitraukiantys stresoriai – užduotį

atliekančio dėmesį blaško prasmingi garsai,

beprasmis triukšmas ir kt.

Stresoriai, sukeliantys baimę – tikra ar

tariama galimybė būti kritikuojamam,

atleistam iš darbo ir kt.

Stresoriai, sukeliantys nemalonius fizinius

pojūčius – šilumos, šalčio ir kt.

Tempo arba greičio stresoriai –

reikalaujama, kad darbininkas darbą baigtų

per trumpesnį laiką,negu apskritai tai

galima padaryti ir kt. Šių kategorijų

stresoriai – trumpalaikiai.

Yra ir ilgalaikių stresorių:

Pavojingo darbo stresoriai (elektrikų darbe

ir pan.);

Izoliacijos stresoriai – kai dirbama

uždarose, izoliuotose patalpose, atskirai nuo

kitų žmonių;

Ilgo darbo stresoriai,

28. Konfliktų rūšys (tipai).

1) Norų ( priimtinų alternatyvų)

konfliktas.

Konfliktas tarp:

Dviejų fundamentalių siekių: dviejų

pagrindinių gyvenimo jėgų ar tendencijų;

Artimiausių ketinimų; tai sąmonėje

vykstantys kasdieniniai, dažni sandūriai,

priimant elementarius sprendimus;

Artimiausių ketinimų ir ateities siekių;

sąmoningi strateginiai siekiai nuolat

susiduria su impulsyviais, maloniais

ketinimais;

Idealų ir ambicijų – dažni ir smarkūs, nes

abiejų realizavimui dažnai nepakanka nei

energijos, nei priemonių ( pvz., moteriai –

šeima ar karjera);

Dviejų pareigų; dviem svarbioms pareigoms

būtina dviguba energija bei laikas; jų nėra;

Pareigos ir ambicijos: pvz., slaugyti artimąjį

ar siekti karjeros;

Dviejų prieštaraujančių nuostatų: toks

konfliktas gali kilti sumanymo, planavimo

etape, nes sunku nuspręsti, kurią poziciją

pasirinkti.

2) Priešingybių konfliktas. Kai tas pats

veiksmas ar objektas turi teigiamų ir

neigiamų aspektų, susidaro priešingybių

konfliktas: žmogus labai norėtų pasiekti

vieną ar kitą tikslą, tačiau šis susijęs su

nemaloniais dalykais, kurių norisi išvengti.

Šis konfliktas kyla tarp:

Siekimo tendencijos ir išorinės frustracijos (

vilčių sudužimas): prieštaravimai tarp

individualių siekių ir išorinių normų sukelia

nerimą, kaltės jausmą;

Siekimo tendencijos ir vidinio draudimo:

impulsyvios malonumų siekimo paskatos

susiduria su vidiniu draudimu, kurį sukelia

asmenybės ego ir superego;

pagrindas – prieštaravimai tarp superego

diktuojamų elgesio normų ir išorinio

skatinimo;

3) Vengimo – tai nepriimtų alternatyvų

konfliktas, kai žmogus nori išvengti abiejų,

vienodai nemalonių, situacijų. Gyvenime

neretai tenka rinktis tarp nemalonios,

nepriimtinos užduoties vykdymo ir galimos

bausmės nevykdymo atveju: siekiama

pabėgti nuo varginančio prieštaravimo, o

kita vertus, norima pabėgti nuo pareigos.

Apibendrinant įvairių tyrimų duomenis,

galima sudaryti konfliktų tipų ratą.

TARPASMENINIAI

STRUKTŪRINIAI KONFLIKTAI

PSEUDOKONFLIKTAI

VERTYBIŲ INTERESŲ

29. Konflikto požymiai.

1) Diskomfortas – intuityvus jausmas, jog

kažkas vyksta ne taip, nors žodžiais sunku

išsakyti.

2) Incidentas – smulkmena, sukelianti

susierzinimą ar susijaudinimą; jį greitai

pamirštama, bet gali signalizuoti apie

prasidėusį konfliktą.

3) Nesusipratimas – vienas ar visi

situacijoje dalyvaujantys klaidingai suvokia

ir interpretuoja situaciją. Trūksta tarpusavio

supratimo.

4) Įtampa – ryškus konflikto požymis, kai

santykiai su kitais tampa įtampos šaltiniu.

Įtampa gali kilti dėl menko nesusipratimo.

Kito atžvilgiu kyla neigiamos nuostatos bei

jausmai.

5) Krizė – įnirtingi ginčai, prievarta,

kontrolės netekimas. Nesilaikoma įprastų

elgesio normų. Baigiasi santykių

nutraukimu.

30. Dvimatis konfliktų reguliavimo

modelis.

Svarbiausia –kooperacija, tai yra dėmesys

kitų konflikto dalyvių interesams; kita

savybė – savo interesų gynimo akcentas.

31. Elgesio strategijos konkliktuose.

Penki konflikto sprendimo stiliai:

vengimas, kuriam nebūdingas siekis

kooperuotis, taip pat tendencijos pasiekti

savo tikslus; šiuo atveju svarbiausia –

asmenybės savisauga.

Varžymasis (konkurencija), - siekimas

patenkinti savo

interesus kitų sąskaita.

Prisitaikymas – priešingas negu

konkurencija – savo interesų aukojimas dėl

kito. Kompromisas, kai abi pusės taikstosi,

nuolaidžiauja.

Bendradarbiavimas, kai situacijos dalyviai

pasiekia alternatyvą, patenkinančią abiejų

šalių interesus. Šiuo atveju visi laimi.

32. Konfliktų sprendimo taktikos.

Konflikto sprendimo būdai gali būti:

tiesioginiai – kai paprastai dalyvauja

nešališkas trečias asmuo.

Netiesioginiai ; jų sprendimo būdai:

1. jausmų išliejimo principas;

2. “pozicijų pasikeitimo” principas – kai

konfliktuojantieji paprašomi “persikūnyti”,

susikeisti pozicijomis ir ginti jau priešingą

poziciją;

3. “agresijos apnuoginimo” principas –

konfliktuojančius patartina suvesti, kad jie

padiskutuotų;

4. “oponento priverstinio klausymo”

principas;

5. pajuokavimo principas – jei konfliktas

nėra per daug įsišaknijęs, vertėtų viską

nuleisti juokais.

„Garo išleidimas“

Nepasitenkinimo konkretizavimas

Sutikimas, kad kaltinimai ar priekaištai turi

pagrindą

Paaiškinimas, kaip vertinate situaciją

Abiem šalims priimtino sprendimo radimas

33. Frustracija: samprata ir esmė (kliūtis

tarp elgesio ir tikslų).

Frustracija kyla tada, kai žmogus jau yra

pradėjęs ką nors daryti ir kryptinga jo

veikla yra

blokuojama. Kuo arčiau tikslo, kuo labiau

norima ir laukiama teigiamo rezultato, tuo

didesnę

frustraciją sukels blokavimas.

V a i k y s t ėj e , pernelyg griežto pratinimo

prie švaros ir grasinimų nubausti už

seksualinius troškimus padarinys-

instinktyvių vaiko poreikių frustracija, kuri

vėliau gali virsti neurotiniu elgesiu.