miestas stimpanko romanuose: madridas eduardo … · 2019. 5. 17. · 3 . miestas stimpanko...

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

LITUANISTIKOS KATEDRA

Gerda Pilipaitytė

MIESTAS STIMPANKO ROMANUOSE: MADRIDAS EDUARDO VAQUERIZO „TAMSOS ŠOKYJE“ IR VILNIUS ANDRIAUS TAPINO „VILKO

VALANDOJE“

Magistro baigiamasis darbas

Literatūros ir spaudos studijų programa, valstybinis kodas 6211NX035 Literatūrologijos studijų kryptis

Vadovė doc. dr. Indrė Žakevičienė _________ ___________ (parašas) (data) Apginta doc. dr. Rūta Eidukevičienė __________ __________ (parašas) (data)

Kaunas, 2019

2

TURINYS

Miestas stimpanko romanuose: Madridas Eduardo Vaquerizo „Tamsos šokyje“ ir Vilnius Andriaus Tapino „Vilko valandoje“ (santrauka) ....................................................................................................... 3

City in Steampunk Novels: Madrid in "Dance of Darkness" by Eduardo Vaquerizo and Vilnius in "Hour of the Wolf" by Andrius Tapinas (summary) ............................................................................................ 4

ĮVADAS .................................................................................................................................................... 5

1. STIMPANKAS POSTMODERNIZMO LAUKE ............................................................................... 10

1. 1. Istoriografinė metafikcija ............................................................................................................. 12

1. 2. Stimpanko erdvė .......................................................................................................................... 14

1. 3. Miesto fenomenas stimpanke ....................................................................................................... 15

1. 4. Stimpanko mitopoetika ................................................................................................................ 17

2. MIESTAS STIMPANKO ROMANUOSE: MADRIDAS EDUARDO VAQUERIZO „TAMSOS ŠOKYJE“ IR VILNIUS ANDRIAUS TAPINO „VILKO VALANDOJE“ ........................................... 21

2. 1. Postmoderniai papasakota istorija: Madridas 1927-aisiais ir Vilnius 1905-aisiais ..................... 21

2. 2. Krizės ištiktas miestas: nuo utopijos iki distopijos ...................................................................... 24

2. 3. Madrido šešėliai ir sudėtingas Vilniaus mechanizmas: atmosfera ir objektai mieste .................. 28

2. 3. 1. Madrido kvapas ............................................................................................................... 28

2. 3. 2. Garsai ir kiti miesto elementai „Tamsos šokyje“ ............................................................ 30

2. 3. 3. Madridas tamsoje ............................................................................................................ 31

2. 3. 4. Vilniaus panorama stimpanke ......................................................................................... 33

2. 3. 5. Šviesa tamsoje ir garsai „Vilko valandoje“ .................................................................... 35

2. 3. 6. Spaudos svarba mieste .................................................................................................... 36

2. 4. Žmogus ir miestas: visuomenė stimpanko romanuose ................................................................ 37

2. 5. Nauja miesto legenda: mitopoetiniai bruožai tekste .................................................................... 47

IŠVADOS ................................................................................................................................................ 55

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA .............................................................................................................. 57

PRIEDAI ................................................................................................................................................. 60

3

Miestas stimpanko romanuose: Madridas Eduardo Vaquerizo „Tamsos šokyje“ ir

Vilnius Andriaus Tapino „Vilko valandoje“ Santrauka

Magistro darbe analizuojami Vilniaus ir Madrido vaizdiniai stimpanko romanuose. Tiriamoji

medžiaga ir šaltiniai – pirmieji stimpanko romanai Ispanijoje ir Lietuvoje: E. Vaquerizo „Tamsos šokis“

(2005) ir A. Tapino „Vilko valanda“ (2013). Tekstų pasirinkimą lėmė juos vienijantis stimpanko žanras

ir miesto svarba juose.

Teorinėje darbo dalyje apžvelgiamas stimpankas postmodernizmo lauke, atkreipiamas dėmesys

į šio žanro ypatybes. Tiriamojoje dalyje aiškinamasi, kaip perkuriama su tam tikra vieta susijusi istorija,

įvardijamos distopijos apraiškos, nusakoma romanuose kuriama Madrido ir Vilniaus atmosfera,

atskleidžiami mitopoetiniai bruožai tekstuose, aptariamos vaizduojamų miestų visuomenės.

Pastebėta, jog tiriamuose stimpanko romanuose perkuriama istorija leidžia pakeisti nemalonius

praeities faktus, susijusius su vieta: imperijos nuosmukį Ispanijoje ir Lietuvos priklausomybę Rusijos

imperijai. Darbe įrodoma, jog net ir priartėjus prie trokštamos utopijos, neišvengiama distopijos apraiškų.

Tam panaudojami mitiniai elementai: metalinis vilkas grasina žudynėmis Vilniui, Golemas – Madridui.

Stimpanko romanuose pasitelkiama mitologizacija suteikia galimybę kurti naują miesto legendą,

kritiškiau žiūrėti į praeities dalykus. „Tamsos šokyje“ ir „Vilko valandoje“ miesto atmosfera

atskleidžiama perkuriant tikrai egzistuojančius objektus, įvardinant realias vietas. Stimpanko estetika

leidžia vaizduoti kitokį miestą: Vilnių, žiūrint iš skraidančių prietaisų ir šešėlių apgaubtą Madridą. Miesto

visuomenę šiuose tekstuose sudaro skirtingų tautybių žmonės, keliamos su darbininkų klase ir moterų

padėtimi visuomenėje susijusios problemos. Išryškėja kiek skirtinga moters situacija Madride ir Vilniuje:

pirmajame aptarinėjami su tuo susiję klausimai, antrajame – jau matoma pasikeitusi moters padėtis

mieste.

Darbas įrodo, kad stimpanko romanuose perkurtas miestas atveria naujas prasmes. Tekstuose

atskleidžiamos iš XX a. pr. į šiuos laikus ateinančios problemos, stereotipai. Patys miestai tampa

išskirtinėmis, mitinėmis vietomis.

4

City in Steampunk Novels: Madrid in "Dance of Darkness" by Eduardo Vaquerizo

and Vilnius in "Hour of the Wolf" by Andrius Tapinas Summary

The Master's thesis analyses the images of Vilnius and Madrid in steampunk novels. The

research materials and sources are the first steampunk novels in Spain and Lithuania: "Dance of

Darkness" by E. Vaquerizo (2005) and "Hour of the Wolf" by A. Tapinas (2013). The choice of texts

was determined by the genre of steampunk uniting them, and the importance of the city in them.

The theoretical part of the work reviews the steampunk in the field of postmodernism and draws

attention to the specific features of this genre. The work examines how the history of a particular place

and the manifestations of dystopia is transformed, description of the atmosphere of Madrid and Vilnius

created in the novels, disclosure of mythical and poetic attributes in the texts, and the discussions of

societies of the depicted cities.

It has been noticed that the history in the analysed steampunk novels allows to change the

unpleasant facts of the past related to the place: decline of empire in Spain and Lithuania's dependence

on the Russian Empire. The work shows that even with the approach to the desired utopia, the

manifestations of dystopia are inevitable. For this, mythical elements are used: a metal wolf threatens the

massacre in Vilnius, while Golem threatens to Madrid. The mythology used in steampunk novels offers

the possibility to create a new city region, and take more critical insights to the things of the past. The

novels "Dance of Darkness" and "Hour of the Wolf" reveal the city atmosphere by redesigning truly

existing objects, and identifying real places. The steampunk aesthetics allows to portray a different city:

Vilnius, as seen from flying devices, and Madrid surrounded by shadows. Urban society in these texts

consists of people of different nationalities, with problems related to the working class and the position

of women in society. The slightly different woman's situation in Madrid and Vilnius is highlighted: the

first case discusses the issues related to this, while the second already shows the changed situation of the

woman in the city.

The work proves that the city redesigned in steampunk novels opens new meanings. The texts

reveal the problems and stereotypes that still persist from the beginning of the 20th century to our times.

The cities themselves become sectional, mythical places.

5

ĮVADAS

1987 metais amerikietis mokslinės fantastikos autorius Kevinas Wayne’as Jeteris laiške žurnalui

„Locus“ rašė: „...manau, kad Viktorijos laikų fantazijos gali būti naujas ir svarbus reiškinys, jeigu tik

sugalvotume atitinkamą terminą pavadinti Powerso, Blaylocko bei mano kūrybai. Tai turėtų būti susiję

su tų laikų technologijomis, galbūt kas nors panašaus į steam-punks...“1 Šiame laiške pirmą kartą

paminėtas terminas „stimpankas“, nors dauguma šio žanro kūrinių jau publikuoti 1960–1970 metais, o

patys buvo įkvėpti labai panašios XIX amžiaus mokslinių romanų estetikos ir turinio. Mechaninės lėlės,

dangų skrodžiantys dirižabliai, cheminiai bandymai, gamyklų smoge ir garuose skęstantis miestas, oro

piratai ir įmantrūs ginklai – tai sudaro, anot K. W. Jeterio, Viktorijos laikų fantazijas.

Stimpankas yra XIX a. pab. žmonių ateities vizijos, nors tokie vaizdiniai taip ir netapo tikrove.

Tuo metu itin moderniomis laikytas garo mašinas pakeitė elektriniai prietaisai, todėl pasikeitė ir tada

numatyta ateitis. Vis dėlto fantazijos apie garo energija varomų mašinų konstruojamą fantastinę ateitį

įkvepia ir šiuolaikinius rašytojus. Vienas iš jų – Eduardo Vaquerizo (g. 1967) – mokslinės fantastikos ir

siaubo romanų autorius iš Madrido, kurio tekstuose atsispindi jo kaip aerokosminės srities inžinieriaus

žinios, įgytos Politechnikos universitete. Dažniausiai jo kūryboje galima matyti stimpanką, uchronijas,

postkiberpanką. Žymiausi E. Vaquerizo romanai: „Tamsos šokis“ (isp. Danza de tinieblas, 2005),

„Tamsos atmintis“ (isp. Memoria de tinieblas, 2013), „Tamsumų aušra“ (isp. Alba de tinieblas, 2018),

„Mums meluoja“ (isp. Nos mienten, 2015), taip pat trumpoji proza. Autorius už savo darbus pelnė

daugybę mokslinės fantastikos literatūros įvertinimų, tarp kurių – Domingo Santos ir Celsijaus premijos,

Ignotus premija už geriausią romaną.

Nors aptinkama minčių, jog stimpanko romanai būdingi buvusioms imperijoms (Pho, 2016), tai

matyti ir minėto ispanų rašytojo atveju, galima jas paneigti, nes stimpanką rašo autoriai iš įvairiausių

kraštų: Izraelio, Kanados, JAV ar Airijos. Tarp tokių autorių – ir lietuvių rašytojas, žurnalistas bei

televizijos laidų vedėjas Andrius Tapinas (g. 1977). Jis Vilniaus universitete studijavo tarptautinę

ekonomiką, taip pat įgijo Berlyno laisvojo universiteto tarptautinių santykių magistro diplomą. A.

Tapinas yra jauniausias Dž. R. R. Tolkino „Žiedų valdovo“ vertėjas pasaulyje. Išleistos knygos: „Vilko

valanda“ (2013), „Maro diena“ (2015), „Prezidentas“ (2019). A. Tapino romanas ,,Vilko valanda“ 2013

m. buvo išrinktas metų knyga, tais pačiais metais jam skirta Patriotų premija. Pats autorius apdovanotas

ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.

1 Letters of Note. Prieiga per internetą: http://www.lettersofnote.com/2011/03/birth-of-steampunk.html (žiūrėta 2019-05-10).

http://www.lettersofnote.com/2011/03/birth-of-steampunk.html

6

Minėtų rašytojų stimpanko romanai, kaip būdinga šiam mokslinės fantastikos požanriui,

pasižymi nuotykių kupinais siužetais, vaizduojamais beprotiškais išradimais XX a. pradžią menančioje

atmosferoje, bei paliečia iš to meto atėjusias socialines problemas. Stimpankas skolinasi praeities

motyvus ir temas, dažnai esti intertekstualus, todėl, būdamas postmodernios literatūros dalis, gerai

iliustruoja mintį, jog iki postmodernizmo jau buvo viskas parašyta, išnaudoti visi žodžiai, todėl jam teliko

žaisti su tuo, kas jau sukurta (Radov 1998). Iš šio literatūrinio žanro kilusi subkultūra taip pat pasižymi

perkūrimu, panaudojimu to, kas padaryta, jį pakeičiant, pavyzdžiui, modifikuojant XIX a. drabužius ar

stilizuojant klasikinius meno kūrinius.

Kai žvelgiama į praėjusius laikus, jaučiama tam tikra nostalgija, todėl niūri aplinka, anksčiau

taip slėgusi kitose epochose gyvenusius žmones, gali būti poetizuojama (Tolstaja 1998). Tai akivaizdu

stimpanko romanuose, kuriuose atkuriamas XIX amžius, jį pakeičiant, papildant fantastine erdve, taip

laikotarpį lyg mitologizuojant. Tačiau iš tiesų stimpanko laiko ribos yra ginčytinas dalykas, nes dabartinė

šio tipo literatūra apima karalienės Viktorijos valdymo metus (1837–1901), gražiąją epochą (1901–1910)

ar net pramonės perversmo laikus (Chambers ir VanderMeer 2011). Nagrinėjami ir dabartiniams laikams

svarbūs klausimai, todėl šis žanras yra lyg XIX–XXI amžių susidūrimas: iš šiandienio žiūros taško

vertinama tai, kas buvo, bei siejama su tuo, kas yra dabar.

Stimpanką nuo kitų žanrų skiria technologijų, industrinių motyvų, dirbtinumo pabrėžimas, kurie

geriausiai atsiskleidžia vaizduojant miestus. Tokia erdvė daug palankesnė pramonei, technologijoms

parodyti nei, pavyzdžiui, kaimas, kuriame žmogus yra arčiau gamtos. Urbanizacija buvo pramonės

perversmo ir industrializacijos padarinys, todėl būtent miestas tekste atveria ne tik stimpanko estetiką,

bet ir su industrinės revoliucijos pasekmėmis susijusias problemas. Šiame žanre, atrodo, svarbiausia

matoma praeitis, bet iš tiesų tai – praėjusių laikų pamokos dabartiniams. Stimpankas gali būti naudojamas

kaip įrankis buvusiai tikrovei pamiršti: sugrįžtama į praeitį ir joje paliekami priimtini dalykai, o blogi

taisomi (Chambers ir VanderMeer 2011). Miestas tinkamas tokiems pokyčiams parodyti, nes būtent jame

telkiasi žmonės, puoselėjama kultūra, bandoma pakeisti neįtikusi tvarka, metropoliuose kilo net ir

šiandieną siekiantys stereotipai. Miestų analizė stimpanko tekstuose palanki lyčių studijoms,

postkolonialiniams ir kultūriniams tyrimams (Buchholz ir Jahn 2005), kada iškeliamos etninės,

diskriminacijos, lyčių ir klasinės nelygybės problemos. Toks tyrimas leidžia atskleisti miesto visuomenę,

žmogaus ir vietos ryšį, svarbius miesto formavimosi momentus bei technologijų vaidmenį miestelėnų

gyvenime.

Tyrimo objektas. Vilniaus ir Madrido vaizdiniai Andriaus Tapino ir Eduardo Vaquerizo

stimpanko romanuose.

Darbo problema – kaip stimpanke kuriamas miestas veikia skaitytojo recepciją.

7

Šio darbo tikslas – ištirti, kaip lietuvių ir ispanų autoriai vaizduoja savo valstybių sostines


Siekiant darbo tikslo, keliami šie uždaviniai:

1. pristatyti ir aprašyti teorinę medžiagą apie stimpanką postmodernizmo lauke bei aptarti

pagrindinius mitopoetikos teiginius;

2. išanalizuoti romanus „Vilko valanda“ ir „Tamsos šokis“, aiškinantis, kaip kuriami miestų

vaizdiniai ir kokias prasmes jie koduoja;

3. palyginti miestų vaizdavimą abiejuose romanuose.

Hipotezė: pirmuosiuose ispanų ir lietuvių stimpanko romanuose miesto vaizdiniai kuriami

skirtingai.

Tyrimo šaltiniais pasirinkti du romanai: ispanų rašytojo Eduardo Vaquerizo „Tamsos šokis“

(2005) ir Andriaus Tapino „Vilko valanda“ (2013). Abu tekstai atstovauja mokslinės fantastikos žanrui

ir yra pirmieji stimpanko romanai Ispanijoje ir Lietuvoje. Kitas juos siejantis bruožas – tiek „Tamsos

šokyje“, tiek „Vilko valandoje“ vaizduojami miestai. Pirmajame Madridas yra kitoks: net ir praėjus trims

šimtams penkiasdešimt metų po Lepanto mūšio, toliau klestinčios Ispanijos imperijos sostinė,

pasižyminti multikultūriškumu, paneigianti kitataučių išvarymą; antrajame aprašomas alternatyvus XX

a. pradžios Vilnius, ištrūkęs iš Rusijos imperijos gniaužtų ir tapęs laisvuoju Aljanso miestu.

Teorinės darbo prieigos. Prancūzų filosofas Michelis Foucault straipsnyje „Of Other Spaces:

Utopias and Heterotopias“ (1986) kalba apie skirtingas vietas ir apibrėžia heterotopijos sąvoką, kuri

svarbi aptariant stimpanką, nes vieta šio žanro tekstuose, turėdama ir utopijos, ir distopijos bruožų, vis

dėlto artimiausia heterotopijai. Miesto reikšmė stimpanko literatūroje aktualizuojama straipsnių rinkinyje

„Like Clockwork: Steampunk Pasts, Presents, and Futures“ (2016), kuriame išryškėja postmodernus

perkūrimas kaip kova su anksčiau patirtais išgyvenimais, diskriminacija. Mitopoetinių bruožų

interpretavimas analizuojamuose romanuose grindžiamas kultūros antropologo Virginijaus Savukyno

įžvalgomis knygoje „Istorija ir mitologijos: tapatybės raiškos XVII–XIX amžiaus Lietuvoje“ (2012) ir

literatūrologo Vyganto Šiukščiaus „Mitopoetika lietuvių prozoje: tekstų interpretacija“ (1999). Kalbant

apie miesto sampratą kultūroje, pasitelkiami kultūrologiniai miesto tyrimai straipsniuose „Lewis

Mumfordas: diskursyvinis miesto idėjos žemėlapis“ (Leonidas Donskis 1995), „Miesto erdvės ir kultūros

naratyvai“ (Tomas Kačerauskas 2011), istoriko Lewiso Mumfordo knyga „The Culture of Cities“ (1970)

ir akademiko Almanto Samalavičiaus „Miesto kultūra“ (2007).

Temos ištirtumas. Nors užsienio šalyse leidžiama nemažai stimpanko žanro knygų ir šia tema

rašomi literatūros teoretikų darbai, Lietuvoje iki šiol tai mažai tyrinėta. Plačiau šis mokslinės fantastikos

požanris pristatytas Gerdos Pilipaitytės tiriamajame darbe „Lietuviška steampunko interpretacija: A.

8

Tapino „Vilko valanda“ (2017), kuriame analizuojamas Andriaus Tapino stimpanko romanas, iki tol

sulaukęs tik recenzijų.

Eduardo Vaquerizo „Tamsos šokis“ (isp. Danza de tinieblas) neišverstas į lietuvių kalbą, todėl

lietuviškuose moksliniuose darbuose netyrinėtas. Ispanų kalba Antonio Sancho Villaras šią knygą

panaudojo savo magistro baigiamajam darbui „Tarp stimpanko ir hibridiškumo: Eduardo Vaquerizo

„Tamsos šokis“ (isp. Entre el steampunk y el hibridismo: „Danza de tinieblas“, de Eduardo Vaquerizo),

anglų kalba Mariano Martínas Rodríguezas publikavo straipsnį „Alternatyvi istorija Ispanijoje: Eduardo

Vaquerizo romanų serija „Tamsumos“ literatūriniame kontekste“ (angl. Alternate History in Spain:

Eduardo Vaquerizo's Tinieblas Series in its Literary Context).

Miestą literatūroje tyrinėjo Justina Petrulionytė disertacijoje „Miestas literatūroje: Kauno

reprezentavimo strategijos šiuolaikinėje lietuvių prozoje“ (2017), Viktorija Šeina monografijoje

„Laikinoji sostinė lietuvių literatūroje“ (2014) ir Gintarė Vaitonytė disertacijoje „Henrio Parlando

kūryba: Helsinkio ir Kauno kodai“ (2017). Mokslinių straipsnių rinkinyje „Literatūrinė Kauno regiono

savimonė“ (2011) taip pat skiriama dėmesio miestui ir jo transformacijoms kūryboje.

Darbo naujumas ir specifiškumas. „Vilko valanda“ yra pirmasis stimpanko romanas

Lietuvoje, todėl pravartu palyginti jį su pirmuoju šio žanro romanu kitoje šalyje, šiuo atveju – Ispanijoje.

Abiejose knygose stimpankas pasitelkiamas kaip įrankis miestų istorijai perkurti, padaryti ją didingesnę.

Tačiau pirmojoje matyti kolonija, nenorinti tokia būti, antrojoje – imperija, siekianti ja išlikti bent

literatūroje. Todėl tiriama, kokie skirtumai išryškėja akcentuojant miestus skirtingame istoriniame

kontekste. Šie vaizdiniai itin svarbūs stimpanko tekstuose, miestų vaizdavimas gali padėti atskleisti tam

tikros visuomenės savimonę. Taip pat fantastinė literatūra gana populiari pasaulyje tarp įvairių žmonių,

todėl reikalinga ištirti, kaip miestų vaizdiniai tokiuose romanuose pasitarnauja teksto recepcijai.

Tyrimo metodai: aprašomasis, apžvalginis, analitinis, atidaus skaitymo ir komparatyvistinis.

Pagrindinės darbe vartojamos sąvokos:

• distopija – reiškinys, kada esamos tendencijos nulemia pražūtingą kulminaciją ateityje

(Booker 2010);

• heterotopija – reali vieta, kuriai suteikiamos realiai nesančios prasmės (Foucault 1986);

• istoriografinė metafikcija – istorijos perkūrimas, panaudojant tikrus faktus (Nünning

2005);

• mitologizacija – mitologinių schemų ir mitologemų panaudojimas mene, ko nors

pavertimas nepaprastu, suteikiant jam panašumų į mitą (Šiukščius 1999);

9

• stimpankas (angl. steampunk: steam – garas, punk – pankų kultūra, kurioje vyrauja

chaosas, triukšmas, „pasidaryk pats“ idėjos) – mokslinės fantastikos požanris,

vaizduojantis ateitį XIX a. pab. žmonių akimis, todėl jo estetiką sudaro garu varomi

prietaisai ir perkurti Viktorijos laikų drabužiai (Chambers ir VanderMeer 2011);

• uchronija – alternatyvi istorija, kada perrašomas tam tikras istorinis laikotarpis (Binevič

2018);

• utopija – tobula visuomenė, praktiškai neįgyvendinamos santvarkos projektas (Foucault

1986).

Darbo struktūra. Darbą sudaro įvadas, teorinė bei analitinė dalys, išvados, šaltinių ir literatūros

sąrašas bei priedai. Visos dėstymo dalys suskirstytos į skyrius. Pirmoji aprašo ir apžvelgia stimpanką

postmodernizmo lauke, labiausiai koncentruojantis į vietą literatūroje, miesto vaizdavimą stimpanke, jo

reikšmę kultūroje ir mitopoetikos svarbą kuriant pasaulį tekste.

Analitinėje dalyje susitelkiama į E. Vaquerizo „Tamsos šokio“ ir A. Tapino „Vilko valandos“

analizę. Atskiruose skyriuose aptariamos vaizduojamų sostinių visuomenės, distopijos ženklai mieste,

kuriamo pasaulio atmosfera, tekstuose panaudojami realūs su miestais susiję objektai ir mitų atšvaitai


10

1. STIMPANKAS POSTMODERNIZMO LAUKE

Postmodernizmas neatsiejamas nuo žaidimo, žaidžiamo perkuriant tai, kas jau turima, abejojant

realybe, sukuriant kelis jos variantus, paralelinę visatą ir peržengiant ribas. Tiek architektūroje ar dailėje,

tiek literatūroje sukeliamas jausmas, lyg kažkas yra ne taip, verčiama susimąstyti apie tai, kas matoma,

o ne tiesiog pasinerti į kūrinį. Pati sąvoka „kūrinys“ postmodernizme nebetenka prasmės, nes jis nėra

išbaigtas, pavyzdžiui, užvertus knygą, pasakojimas nesibaigia (vizualių panašumų galima matyti

architektūroje, kai pastatas neapsiriboja sienomis, šios yra peržengiamos, vienas iš pavyzdžių – prekybos

centras Prancūzijoje „Polygone Riviera“2), arba reikalingas adresato dalyvavimas kaip italų dailininko

Michelangelo Pistoletto „Lankytojuose“3 (1968), kad darbas įgautų pilnatvę.

Literatūroje apstu tokių tekstų, kuriuose žaidžiama, vedžiojama labirintais, pavyzdžiui,

Milorado Pavićiaus „Chazarų žodynas“ (1984), Josteino Gaarderio „Sofijos pasaulis“ (1991), Johno

Fowleso „Prancūzų leitenanto moteris“ (1969) ar Valentino Klimašausko „Alfavilnius“ (2008). Juos

vienija tas pats postmodernaus naratyvo principas – judėjimas iš vieno teksto į kitą ar iš tikro pasaulio į

tekstinį. Realiam pasauliui veržiantis į tekstą suvokiama, kad jo imitacija postmodernioje kūryboje yra

sunkiai įtikima ar apskritai prieštaraujanti tikrovei. Būtent tai galima matyti stimpanko tekstuose –

kalbant apie praėjusio amžiaus pradžią, sunku įsivaizduoti šiame žanre aptinkamas technologijas ar

realias istorines asmenybes lyg mitų personažus. Ontologinis veikėjų statusas kinta persikėlus iš vieno

istorinio laikotarpio į kitą, bet mitologinės esybės literatūrinėje fikcijoje taip pat gali prarasti savo

mitologiškumą ir tapti visiškai žemiškais, paprastais sutvėrimais (McHale 1987). Vyksta atvirkštinis

procesas nei dažnai vaizduojant realų pasaulį fikcijoje, šiam netenkant tikroviškumo – čia mitinės

būtybės kaip tik priartinamos prie tikrovės.

Nors postmodernūs tekstai dažnai primena skaitytojui apie fiktyvumą, negalima tvirtinti, kad

juose apskritai nėra mūsų realybės, kaip teigia amerikiečių teoretikas Brianas McHale’as, tokia literatūra

vis dėlto yra pasaulio veidrodis, tačiau matyti keli jo atspindžiai. Toks mus supančios realybės

padauginimas pasiekiamas pasitelkus ontologines temas ir galimų pasaulių teoriją (McHale 1987). Tai

patvirtina ankstesnes mintis apie ribų peržengimą iš realybės į fikciją ar senesnių tekstų į šių laikų, kai

vis keliami klausimai, kokiame pasaulyje dabar esama ar kuris iš jų tikras. Jie budina skaitytojo

sąmoningumą ir verčia susimąstyti apie jį supantį pasaulį.

Kalbant apie stimpanką reikėtų pabrėžti, jog sąvoka „pasaulis“ postmodernios literatūros lauke

vartojama kaip metafora, apimanti gyvenimo būdą, patirtis ir epistemologines, psichologines ar

2 Žr. 4 priedą. 3 Žr. 3 priedą.

11

socialines prasmes (McHale 1987). Tai nėra vien tik erdvė įvykiams plėtoti, čia pasaulis suprantamas

plačiausia prasme, aprėpiant viską, kas jį sudaro, ir suvokiant tai kaip tam tikros minties apie esamą

tikrovę perteikimą. Todėl atsiranda lyg trumpas jungimas tarp to, kas tikra ir kas ne: fikciniais dalykais

bandoma atskleisti realybę. Stimpanko romanuose matyti dvigubas vaizdas – mums įprastas ir kitas

pasaulis kažkur paralelioje visatoje.

Tokių tekstų analizė verčia kelti klausimus: „Kokią paradoksalią erdvę užima vaizduojama

imperija? Koks čia pasaulis? Sudėtingas, užtektų pasakyti“ (McHale 1987, p. 43). Tai – pasaulis, kuris

buvo sukurtas ontologiniams klausimams kelti bei kuriame dažnai sakralumas derinamas su proziškumu.

Teksto pasaulis čia neretai pateikiamas kaip realiai egzistuojantis miestas ar jo antrininkas, kuriame

koreliuoja praeities atmintis ir ateities troškimai. Tai suteikia skirtingų pasaulių derinimas vienoje

erdvėje, kai intertekstualumu į tekstą pakviečiami veikėjai, vietos ir simboliai iš kitų tekstų ar realaus

gyvenimo.

Kalbama jau ne apie tikrą ar ne pasaulį, bet apie galimą, kurio fragmentai iškyla neįmanomoje

vietoje ir kelia tam tikrų aliuzijų į realybę (McHale 1987). Toks vaizdavimo būdas yra labai parankus,

norint pažvelgti į visuomenę iš šalies, parodyti skirtingus galimus pasirinkimus ir gresiančias pasekmes

dėl konkrečių veiksmų, nuostatų. Pagal Umberto Eco, kiekvienas tekstas yra mašina, kurianti galimus

pasaulius (Eco 1979). Postmodernus stimpanko romanas gali įtaigiau parodyti dalykus, į kuriuos

dažniausiai dėmesys net neatkreipiamas. Pavyzdžiui, žinomi, realiai egzistavę (egzistuojantys) žmonės,

pasirodantys tekste, sukelia skaitytojams atitinkamų jausmų vienoje ar kitoje situacijoje. Personažai,

veikiantys fikcijoje, bet sutampantys su realiomis asmenybėmis, supurto ontologinę kuriamo pasaulio

struktūrą (McHale 1987). Suteikiama proga susimąstyti apie esamą situaciją, ją įvertinti.

Skaitant tam tikrą literatūrą gali kilti įtarimų, jog tai, kas parašyta, tikrovėje tiesiog neįmanoma

ir niekada negali įvykti. Aiškiausiai tai matyti mokslinėje fantastikoje, kai jaučiamas prieštaravimas

logikai, o pats naratyvas tampa nepatogus, nes nebeatpažįstame mus supančio pasaulio. Nors gali

pasirodyti priešingai, fantastinė literatūra nekuria naujo pasaulio – ji iškraipo jau esamą (McHale 1987).

Tik čia jis labiau užmaskuotas moksliniais išradimais, naujomis technologijomis, keistais, lyg iš kito

pasaulio sutvėrimais, todėl skaitant net nebandoma ieškoti sąsajų su realybe.

Fantastinės literatūros motyvai gali pasitarnauti ontologinei poetikai: kelionės kosmosu,

atvykėliai iš kitų planetų, prarasti pasauliai, utopinės ar distopinės ateitys (McHale 1987). Fantastiniai

elementai itin veikia šiuolaikinę visuomenę, kuri tikisi vis aštresnių pojūčių, nes tradiciniai naratyvai

tampa neefektyvūs. Žinoma, nereikėtų pamiršti, jog mokslinė fantastika yra populiarusis žanras ir, be

keliamų problemų, ji turi sudominti skaitytoją patrauklia, intriguojančia istorija, kupina nuotykių bei

lengvai skaitoma. Čia pasireiškia postmodernizmui būdingas dvigubas kodavimas: derinamos aukštoji ir

12

populiarioji kultūros, intriguojančiame, priartėjusiame prie bulvarinės literatūros tekste paliečiamos

svarbios temos.

Mokslinė fantastika ieško įkvėpimo postmoderniuose romanuose, stengdamasi nusikratyti vien

tik populiariosios literatūros vardo. Ir taip šalia kuriamų pasaulių mechanikos atsiranda temos, susijusios

su padėtimi visuomenės gyvenime, seksualinio elgesio normomis ar ateities meno formomis. Galima

būtų teigti, kad fantastiniai elementai postmodernius tekstus daro populiarius, o postmodernizmo

poetikai būdingi klausimai, atsidūrę mokslinės fantastikos knygose, verčia jas stipriais kūriniais ne tik

paviršutiniškai pramogai. Pavyzdys galėtų būti stimpanko romanai, vaizduojantys fantastines vietas,

mitinius personažus, įspūdingas technologijas, Viktorijos laikų intrigas, bet kartu atskleidžiantys vis dar

aktualias problemas.

1. 1. Istoriografinė metafikcija Nors stimpanko romanuose galima aptikti senesnių laikų veikėjus, jie nebus tipiški tam metui,

jų elgesyje matyti modernumas, progresyvumas kaip aliuzijos į šiandienos žmogų. Postmodernizmo

poetika apskritai atgaivina tai, kas sena ir užmiršta, kitaip nei modernizmas, kuris kratosi senienų

(McHale 1992). Tačiau perkurdami istoriją postmodernistai tartum kelia klausimą, ar pati istorija nėra

fikcija; ar istoriniai duomenys, kuriais naudojamasi šiandien ir kurie laikomi tikrais faktais, nebuvo

pagražinti, suklastoti ar kitaip paveikti.

Stimpanke fikcija derinama su istoriniais faktais, todėl galima būtų vadinti tokią kūrybą istoriniu

romanu. Tačiau tai nėra įprasti istoriniai romanai, kaip rašyti Levo Tolstojaus ir itin populiarūs pastaruoju

metu, o postmoderni istoriografinė metafikcija (McHale 1992). Juose riba tarp fikcijos ir istorijos

išnyksta. Panaudojami tikri faktai ir jais remiantis papasakojama nauja, dar negirdėta istorija. Kitaip

sakant, istoriografinė metafikcija vaizduoja viską savaip, bet neatsisako istorinių įvykių ir asmenybių

(Nünning 2005). Žinoma, negalima to laikyti teisybe, labiau toks perkūrimas parodo vieną iš variantų,

kaip galėjo būti. Istorija tampa fantazija, o fantazija – istorija, tuo metu tikras pasaulis pranyksta tarp jų.

Tai ir yra vienas iš pagrindinių postmodernizmo klausimų, keliamų ir stimpanko tekstuose: ne ar toks

pasaulis tikras, o ar jis „tikras palyginti su kuo?“ (McHale 1987, p. 96).

Kaip jau buvo minėta, modernizmas atmetė praeitį, postmodernizmas siekia atkurti ryšius su

tuo, kas buvo anksčiau, tačiau jis nesigilina į istoriją, o laiko ją problematiška (Hutcheon 2011). Praeities

įvykių pakeisti neįmanoma, bet juos permąstant galima bandyti pakeisti dabartį ir ateitį. Postmodernus

menas pagrįstas istorija, politiškai aktualus, o jo kritiškumas itin paveikus (Hutcheon 2011). Panašiai

elgiasi ir postkolonializmas – vertina konkrečios vietos praeities patirtis. Čia itin svarbūs tampa „mes“ ir

„kitas“ konfliktas ar tapatybės klausimas. Istoriografinė metafikcija būtent ir pasitarnauja formuodama

13

tapatybę, tai nėra tiesiog praeities atpasakojimas (Nünning 2005). Stimpankas atveria kelius šiems

klausimams permąstyti, nes priartėdamas prie XIX a. (kaip imperijų laikotarpio) yra parankus

postkolonializmo tyrimams.

Kolonializmas ir imperializmas paliko itin ryškų pėdsaką istorijoje, šios patirtys ir iš tų laikų

ateinantys stereotipai vis dar veikia žmones. Dažnai literatūroje įvairioms nemalonioms patirtims

išreikšti pasitelkiama alegorija, kuri „tampa galinga griaunamąja priemone ir postmoderniems, ir

postkolonijiniams menininkams iš naujo apmąstant ir kitaip vaizduojant istoriją“ (Hutcheon 2011). Taip

pateikti svarbūs įvykiai leidžia į juos pažvelgti iš šalies, galima sakyti, kad tai – lyg terapija, padedanti

atsigauti nuo kadaise patirtų kolektyvinių išgyvenimų. Meksikiečių autorius Carlosas Fuentesas rašė:

„Istorija kartojasi tik dėl to, kad mes nesugebame įsivaizduoti alternatyvios kai kurių istorinių įvykių

raidos: koks tas įvykis galėjo būti, bet nebuvo. Jei tai gebėtume, galėtume užtikrinti, jog istorija

nepasikartos...“ (Fuentes 1978, p. 644). Ši mintis yra esminė kalbant apie uchronijas literatūroje, nes tai

– vienas iš pagrindinių šios strategijos tikslų, darantis istorijos perkūrimą svarbų ir reikalingą.

Dažnai patirtis reikia užrašyti, kad jos būtų įsisąmoninamos, suvokiama, kas įvyko (vyksta), tai

– žingsnis į išsilaisvinimą. Kai tekste vaizduojami suvaržymai, suvokiama, jog tai tikrai yra suvaržymai,

į kuriuos dažniausiai neatkreipiamas dėmesys (Hutcheon 2011). Todėl stimpanko tekstuose iškreiptas

pasaulis glumina, bet jis greičiau stimuliuoja sąmonę, o ne nuskausmina praeities ar dabarties žaizdas.

Postmodernus tekstas ne ramina, veikiau ragina nepasiduoti aplinkybėms. Toks pateikimas provokuoja

kritinį žvilgsnį ir suteikia galimybę kitaip pažiūrėti į dabartį (McHale 1992).

Istorijoje ieškoma kilmės, tautos ištakų, bandoma atkurti buvusias tradicijas, bet tarsi vengiama

permąstyti atotrūkius, suardyti įprastą, jau suformuotą tapatybę (Foucault 2011). Tokiu atveju nebelieka

kritinio žvilgsnio, tiesiog laike sustingę istoriniai faktai, įsisąmoninti kaip duotybė. Pamirštama, kad

istorija nesibaigė, ji tęsiasi dabartiniais laikais, taip pat, kaip pamirštama, jog tautinis tapatumas turi

įvairių atspalvių. Stimpanke keliant klausimus, kokie galėjo būti kiti praeities variantai, žiūrint plačiau,

perkuriant istoriją, aktualizuojant užmirštus dalykus, adresatui leidžiama susigrąžinti tai, kas prarasta

istorinės sąmonės pavidalu (Foucault 2011). Postmoderniai užrašytuose tekstuose pripažinta konkrečios

vietos istorija kvestionuojama, tačiau juose siedamas vietą su istorija, t. y. praeitimi ir dabartimi bei

atskirais jų elementais, žmogus tą vietą suvokia kaip savo buveinę.

Atkreipiant dėmesį į vis pabrėžiamą praeities perkūrimą ar jos poveikį dabarčiai, suprantama,

jog tai nebuvo teigiami praeities įvykiai, jeigu literatūroje norima juos dekonstruoti. Dažniausiai tokiais

atvejais tos patirtys būna trauminės. Apskritai patys stimpanko tekstai neretai gvildena trauminius

gyvenimo įvykius, siedami praeitį su ateitimi, kitaip tariant „būsimos interpretacijos atgaline tvarka

14

konstatuoja praeities įvykio tapatybę“ (Žukauskaitė 2006, p. 10). Esamos interpretacijos atskleidžia

praeities įvykį, sukėlusį trauminių padarinių.

Stimpanko romanuose pastebima skirtingų laikotarpių sąveika: viena vertus, pagal šiandienos

supratimą „pataisoma“ istorija dėl skaudžių patirčių ar padarytų klaidų, kita vertus, buvusiais

pavyzdžiais, įvilktais į postmodernų rūbą, stengiamasi kalbėti apie dabartinę visuomenę. Ji itin gerai

atsiskleidžia vaizduojant miestus, kurie yra ne kas kita, kaip savo gyventojų atspindžiai. Stimpanko

tekstai sukelia jausmą, lyg susiduriama su iš praeities atgimusiu miestu, norinčiu pasakyti kažką svarbaus

šiems laikams (Pike 2016). Pavyzdžiui, tai, kad anam metui ypač būdingos biurokratija, griežtos

taisyklės, bausmės provokuoja dideles nelaimes.

Stimpankas geba parodyti ankstesnes negeroves priimtinesniu šiuolaikiniam skaitytojui būdu.

Fantastiniai motyvai įsuka, kai kada iš karto net nepastebima, jog žvelgiama į gilesnius dalykus, jie ima

veikti skaitytojo sąmonę, teigdami vertybes, gajas jau nuo senųjų mitų laikų, tik kitokia forma.

Stimpanko literatūra verčia susimąstyti, kaip būtų galima išvengti panašių į buvusias problemų, o jei to

padaryti nepavyksta, kaip jas išgyventi (Siemann 2016).

1. 2. Stimpanko erdvė Kartais gali atrodyti, jog laikas naratyve svarbesnis nei erdvė (Buchholz ir Jahn 2005). Mokslinė

fantastika yra vienas iš įdomesnių atvejų kalbant apie postmodernią erdvę. Joje perteikiamos gan sunkiai

įsivaizduojamos vietos, neretai suprantamos kaip metaforos (miestas ir visuomenė filme „Alphaville“

(1965). Erdvę sudaro ne tik ribos, skiriančios ją nuo kitų erdvių, bet ir objektai, gyvenimo sąlygos, su ja

susijęs laikas (Buchholz ir Jahn 2005). Ji nėra tik tuščias laukas, joje telpa tiek materialūs, tiek

nematerialūs dėmenys. Be to, akivaizdu, jog erdvė neatskiriama nuo laiko. Dažniausiai tai nebus tiesiog

vieta, o vieta atitinkamu metu, kaip Jameso Joyce’o Dublinas 1904 m. birželio keturioliktąją. Stimpanko

romanuose erdvė itin svarbi, nes, veikdama kaip pagrindinė metafora, sutalpina visas priemones norimai

prasmei perteikti. B. McHale’as rašo, jog postmoderniuose tekstuose erdvė veikiau ne konstruojama, o

dekonstruojama, tiksliau – šiedu procesai atliekami vienu metu (McHale 1987).

Neretai fikcijoje erdvė nėra tiesiog fonas įvykiams plėtoti, o įgauna prasmę ir tampa vieta.

Stimpanke pasitaiko ypatingų vietų, kurių nėra realiame pasaulyje, vienos iš tokių – utopijos. Tai yra iš

tikro neegzistuojančios vietos, kurios – lyg tobula realių visuomenių versija (Foucault 1986). Neretai

literatūroje utopijos turi distopijos atspalvių, norint parodyti, kokios gali būti tobulos visuomenės siekio

pasekmės. Dar yra heterotopijos. Tai – vietos, primenančios veidrodį: jos ir yra, ir ne, žmogus suteikia

tam tikrų prasmių vietoms, kur jų iš tikrųjų nesama (Foucault 1986). Suprantama, kad tokia vieta labai

tinkama tiek postmoderniems, tiek konkrečiai mokslinės fantastikos tekstams. Tačiau nereikia galvoti tik

15

apie pusiau egzistuojančias fantastines vietas, pavyzdžiui, dėl paradoksalaus laiko ir erdvės nesutapimo,

tai galima matyti stimpanko romanuose. Išskirtinės yra krizių heterotopijos, būdingesnės ankstesniems

laikams. Šios slaptos, atribotos vietos skirtos ištiktiesiems vienokios ar kitokios „krizės“, t. y. pagal tam

tikro meto visuomenę „nesveikiems“ žmonėms: paaugliams, nėščioms moterims, senoliams. Vienos iš

tokių vietų – psichiatrinės ligoninės, kalėjimai, prieglaudos (Foucault 1986). Jas galima panaudoti kaip

postmodernistines metaforas tekstuose, ypač kritikuojant santvarkas.

1. 3. Miesto fenomenas stimpanke Amerikiečių akademikė Catherine Siemann straipsnyje „The Steampunk City in Crisis“ pristato

stimpanką kaip miesto žanrą (Siemann 2016). Pasak jos, taip yra dėl to, kad čia itin svarbi XIX amžiaus

industrializacija ir urbanizacija, kurioms pavaizduoti, be jokios abejonės, reikalinga miesto erdvė.

Stimpanką galima paaiškinti kaip XIX a. romano ir mokslinės fantastikos mišinį, todėl natūralu, kad

miestas jame panaudojamas atskiroms istorijoms atskleisti. Dažniausiai romanai, nagrinėjantys

socialines problemas, vaizduoja miestą (Siemann 2016). Stimpankas padeda suvokti laikinumą ir

technologijas, pasitelkdamas miesto erdvę, kartu leisdamas kitaip pažvelgti į to miesto istoriją (Pike

2016).

Jokia vieta neatsiranda iš niekur, visa, kas ją sudaro, formuojasi laikui bėgant, veikiant įvairiems

faktoriams, užtenka vien prisiminti pramonės perversmą, revoliucijas, santvarkos pokyčius. Tai atsiliepė

miestelėnų gyvenimui. Patys istoriniai įvykiai gali veikti atskiros visuomenės žmonių pasitikėjimą

savimi (Larsen 2004). Natūralu, kad jų padariniai labiausiai jaučiami miestuose, kuriuose susitelkusi

žmonių bendruomenė. Ir nors stimpanko žanre miestai vaizduojami kaip geresni iš tiesų egzistavusiųjų

variantai, vis dėlto skaitant jaučiamas sklandantis nerimas. Įprastai visos negerovės suverčiamos

pramonės perversmui ir žmones užgožiančioms technologijoms, tačiau vertėtų pasigilinti į tai

visuomenės kontekste. Iš tiesų krizes sukelia ne technologijos, o socialinė aplinka, kurioje jos yra.

Miesto erdvė esti populiarus motyvas tarp stimpanko rašytojų. Kone kiekviename stimpanko

mieste telpa bendruomenė, išgyvenanti kokią nors traumą (Siemann 2016). Tai paaiškintina tuo, jog jame

atsigręžiama į imperijų laikus, kuriems būdingas rasizmas, priespauda, mačizmas. Todėl neretai šis

žanras pasitelkiamas siekiant kūrybingai pakeisti istoriją, taip bandant pagydyti tikrai patirtas istorines

traumas (Pho 2016). Stimpanke keliami rasiniai, kultūriniai ir istoriniai klausimai dažniausiai susiję su

priespauda. Išryškinamas faktas, kad visos negerovės, ateinančios iš ankstesnių laikų, prasidėjo būtent

dėl kito pavergimo. Tiesa, negalima sakyti, jog kalbama vien tik apie praeitį ir bandoma perkurti tik

skaudžius kuriai nors visuomenei išgyvenimus, taip pat gali būti užuominų į šiandieną, atkreipiamas

dėmesys į dalykus, gresiančius šiems laikams (Siemann 2016).

16

Reprezentuojamas miestas stimpanko romanuose dažnai pateikiamas kaip metafora.

Pavyzdžiui, jis gali susitapatinti su žmogumi, vienu dideliu organizmu, turinčiu visas svarbiausias kūno

dalis ir pojūčius, arba neįprasta milžiniška mašina (Tenescu 2014). Kai vieta pateikiama taip, skaitytojui

tampa lengviau suvokti miesto (kaip visuomenės) veikimo principus, kiekvieną atskirą jo dalį bei jų

priklausomybę. Taip pat jaučiama ir paties individo atsakomybė. Miesto erdvėje žmonės nuolat

sąveikauja su juos supančia aplinka, todėl šioji – lyg prasmių tinklas, per kurį pažįstamas pasaulis.

Kiekvienas individas patiria miestą savaip (Tenescu 2014).

Miesto fenomeną tiksliai apibūdino amerikiečių geografė Mona Domosh, įvardindama jį kaip

paveikslą, reprezentuojantį kultūrinių pasaulių, kuriuose gyvename, viltis ir idėjas (Domosh 1992). Gan

aiškiai tai galima matyti literatūroje, nes kiekvieno laikotarpio kūryba būna paveikta to meto kultūrinio

konteksto. Visada keliami tuo laiku aktualūs klausimai, kuriuos lengviausia išrutulioti miesto erdvėje,

individui sąveikaujant su kitais žmonėmis ar institucijomis. Parodomas jo ryšys su aplinka, nes čia

ryžtingiausi žmogaus veiksmai, planuojami bei atliekami veikiant konfliktiškoms ar geranoriškoms

asmenybėms, įvykiams ir bendruomenėms, įgauna daug reikšmingesnių kulminacijų (Mumford 1970).

Nors miestas yra lyg įvykių erdvė ar suprantamas kaip visų pirma jo architektūra, gyventojai

daug svarbesni nei miestas kaip objektas, tik juose slypi šio pagrindas, tai įžvelgiama ir stimpanko

tekstuose. Miesto esmė yra ne pastatai ar architektūrinės konstrukcijos, o iš pirmo žvilgsnio sunkiai

pastebimas faktas, kad miestas formuoja žmogiškąjį mentalitetą, mąstymą ir vaizduotę (Donskis 1995).

Todėl tinkamai panaudojamas miesto motyvas literatūroje taip pat gali paveikti žmones, išjudinti jų

sąmoningumą. Dar viena funkcija, kurią geba atlikti įtaigus tekstas apie miestą, – vienyti žmones,

atpažįstančius juose savąjį. Įprotis gyventi draugėje ir atvedė prie miestų statybos, o šis savo ruožtu

„padėjo sukurti jo gyventojų vieningumo jausmą“ (Mumford 1970, p. 54). Kai miestai jau pastatyti, jų

kūrimas literatūroje padeda išsaugoti šį vieningumo jausmą.

Pats miestas gali būti ne tik aplinka, bet ir veikėjas, ypač jei tam panaudojama metafora tekste.

Pasak T. Kačerausko, „sąveika tarp skirtingų miesto erdvių planų (miestas kaip aplinka ir veikėjas)

papildo žmogaus siekius įtampos, kuri būdinga kultūros naratyvui“ (Kačerauskas 2011, p. 146). Taigi

tiek materiali, tiek nemateriali aplinka yra reikšminga, steigianti ir sauganti miestą. Todėl ir stimpanke

galima išskirti du itin svarbius elementus: industrinę estetiką ir miesto visuomenę. Čia erdvė nėra

statiška, veikiau primenanti dramos kūrinį, kuriame būtina sąveika, konfliktas. Sąveikaujant tradicijai ir

naujybei, individui ir bendrijai atsiranda kultūros naratyvas (Kačerauskas 2011). Dėl šios priežasties

miesto erdvė yra labai paranki idėjoms literatūroje perteikti.

Apie miestus reikalinga rašyti dar ir todėl, kad jei individas negali įsivaizduoti nei jo visumos,

nei pozicijos jame, šis jam tampa svetima erdve. Naujaisiais laikais žmogus vis labiau individualėja,

17

tačiau neigiama tai, kad didėja susvetimėjimas. Nutolstama nuo kitų, aplinkos, todėl „siekiant įveikti

susvetimėjimą tradiciniame mieste, reikia praktiškai sugrąžinti vietos jausmą ir sukurti arba rekonstruoti

artikuliuotą ansamblį, kuris išliktų atmintyje ir kurį individas galėtų žymėti kognityviniame

žemėlapyje...“ (Jameson 2006, p. 75). Žmogui, turbūt kaip ir daugumai gyvūnų, svarbus prisirišimas prie

vietos, o įtikinamu naratyvu galima jį sustiprinti.

Skaitant stimpanko romaną atsiveria miesto panorama, leidžianti adresatui susidėlioti visumos

vaizdą, kurią sudaro visuomenės struktūros (Jameson 2006), o ne tik architektūra, pasiekiama

vaikščiojant gatvėmis, bet ne puslapiais. Dėl šios priežasties reikalinga atrasti naujų būdų, kaip vietą

„reprezentuoti, kad mes ir vėl galėtume suvokti savo kaip individų ir kolektyvinių subjektų situaciją ir

atgauti sugebėjimą, kurio netekome dėl erdvinio ir socialinio sutrikimo – sugebėjimą veikti ir kovoti“

(Jameson 2006, p. 78). Stimpanko tekstai geba naujai sukelti skaitytojų emocijas miestui bei stiprinti ryšį

su juo.

Pasak danų akademiko Svendo Eriko Larseno, miesto atspindys yra visuomenės atspindys. Į jį

reikia žiūrėti ne tik kaip į materialią erdvę, bet ir kultūrą (Larsen 2004). Vaizdinga metafora atkreipia

dėmesį į jo visuomenę labiau nei įprastas panoraminis vaizdavimas, kai miestas artimesnis fonui. Tokie

žaidimai geriau įsimena, vieta tampa ženklu, kurį skaitytojas geba interpretuoti, taip pat metaforų

naudojimo strategija paveikesnė, ypač kai autorius kalba itin svarbia tema. Stimpankas yra vienas iš

įrankių, praverčiančių, kai norima atsakyti į klausimą, kokia iš tiesų yra miestų kultūros reikšmė. Šiame

žanre galima apimti daugybę juos sudarančių dalykų ir vaizduoti miestą labai smulkmeniškai, keliant šiai

vietai būdingus klausimus. O viena iš didžiausių miesto problemų, atskleidžiamų stimpanko romanuose,

yra žlugdantis technologijų poveikis, per didelis jų naudojimas gyvenime, užgožiantis pačius žmones

(Tenescu 2014). Tokiu atveju skaitytojas gali pažvelgti į savo aplinką iš šalies, geriau ją įvertinti ar net

priimti atitinkamus sprendimus.

1. 4. Stimpanko mitopoetika Mokslinė fantastika dažniausiai glaudžiai susijusi su mitologija, nes senieji mitai ir buvo

pirmieji fantastiniai pasakojimai, po fikciniais dalykais slepiantys tikrąsias prasmes, aiškinimus apie

pasaulį. Panašiai yra ir fantastiniuose tekstuose, kuriuose neretai panaudojami mitų elementai,

pavyzdžiui, mitiniai personažai, erdvės ar atitinkami siužetai. Tą patį galima įžvelgti stimpanko

poetikoje. Svarbiausia, jog tekstuose būtų įžvelgiami archetipai, mitologinės schemos ar mitologemos,

tada juos galima vadinti mitopoetiniais. O tokia poetika rodo literatūros brandumą (Šiukščius 1999). Kai

tekstas remiasi mitologija ir dar išradingai, jis visada bus turtingesnis, aukštesnės kokybės apskritai, dar

daugiau – jis bus gerokai paveikesnis.

18

Kultūros antropologas Virginijus Savukynas taikliai pastebi: „Mitiškumas gali skleistis

nebūtinai tik mitais: jis lygia dalimi iškyla legendose, epuose, istoriniuose pasakojimuose ir t. t.“

(Savukynas 2012, p. 24). Mitai ar jų fragmentai aptinkami įvairiomis formomis, jais grindžiamos

skirtingos meno rūšys ar žanrai (vienas iš ryškiausių šiuolaikinių pavyzdžių būtų mokslinės fantastikos

filmų serija „Žvaigždžių karai“ (angl. Star Wars). Jie yra lyg pamatas, ant kurių formavosi literatūra,

tiesiog vienur jų atgarsiai ryškesni, kitur – blankesni. Be to, šiais laikais taip pat kuriami savotiški mitai,

sklindantys iš lūpų į lūpas, vieni iš tokių – miesto legendos (angl. urban legend). Jos ar mitai naratyvai,

gvildenantys žmogžudystės, prievartos, epidemijų ar valdžios konspiracijos temas, veikia pagal principą

„man pasakojo draugo draugas“ (Preston 2005). Šie pasakojimai populiarinami skirtinguose miestuose

ir taip jiems suteikiama mistiška aura, daranti juos ypatingus. Panašiai veikia ir stimpankas, kai

iškeliamas konkretus miestas iki tol nematytu amplua.

Su istorija susiję procesai kaip mitologizacija literatūroje verčia praplėsti suvokimą (McHale

1987). Galima sakyti, jog mituose būdavo koduojama kultūra, t. y. konkrečios joje vyravusios vertybės,

pažiūros. Mitologija paliečia pačias žmonių kultūros ištakas ir kito kartu su ja. Mitopoetinis stimpanko

tekstas, apimdamas platesnį kontekstą, leidžia gilintis į kultūrą. Naratyvo įvykius pradedame lyginti su

praeities šešėliais (Frye 2011). Ryškėja skirtumai arba panašumai tarp mitų ir jų pateikimo konkrečiame

romane, pagal kuriuos galima spręsti, ko siekiama tekstu – mitologizuoti ar demitologizuoti istoriją.

Vienas iš mitopoetinių aspektų, ryškėjančių stimpanke, yra archetipai. Tai – tipiškas,

pasikartojantis įvaizdis, jungiantis vieną kūrinį su kitu, taip padėdamas suvienodinti ir integruoti

literatūrinę patirtį (Frye 2011). Reikėtų pridurti, kad archetipai – tai tokie vaizdiniai, susiformavę

kolektyvinėje sąmonėje ir atpažįstami daugelio be išankstinio pasiruošimo. Pavyzdžiui, personažus kai

kuriuose literatūriniuose tekstuose galima būtų skirstyti į keturias archetipų grupes: 1) dievų, tačiau taip

pat klystančių; 2) nevykėlių netikrų pranašų; 3) veikėjų, prisirišusių prie tradicijų ir besipriešinančių

naujiems dalykams; 4) moterų personažų, simbolizuojančių teologines dorybes (tikėjimą, viltį, meilę)

(Meletinskij 2011). Tokia įvairovė gan dažna stimpanko romanuose.

Mitopoetinių tekstų personažų skirstymų esti ir daugiau: išskiriami dangiško prado atstovai bei

žemiškos figūros. Pirmieji yra tobuli, įspūdingo stoto, antrieji – nelaimingi, neišvaizdūs (Šiukščius

1999). Nereikėtų tvirtinti, jog visi per daug tobulai vaizduojami veikėjai yra dievai, jie tiesiog tokius

primenantys žmonės. Mitai gali kalbėti ne tik apie dievus, bet ir apie herojus, kurių prototipai aptinkami

istorijoje (Šiukščius 1999). Taip pat išryškėja požemiui atstovaujantys veikėjai. Dažniausiai jie siejami

su kalvyste, neretai tūnantys tamsoje, vietose, primenančiose požemius, pasižymi gudrumu ir kitų

gundymu. Velniui ar mistikai priskiriama tai, kas nepažįstama (Savukynas 2012). Todėl šioje

kategorijoje atsiduria kitataučiai, kartais apskritai kuo nors kitokie veikėjai. Pastebima „mes“ ir „kitas“

19

priešprieša, jau minėta kalbant apie postkolonializmą. Toks skirstymas parankus stimpanko poetikai, nes

imperijų kontekste neišvengiamas kitataučių klausimas, paslaptinga, niūri atmosfera gan dažnai veikėjus

įvilioja į požemius, o garu varomi skraidantys prietaisai priartina prie dangaus.

Mitologijoje, be veikėjų, taip pat labai svarbios erdvės. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad

vaizduojamą pasaulį tekste dažniausiai sudaro kelios skirtingos erdvės. Jos taip pat atstovauja dangaus,

žemės ir požemio sferoms. B. McHale’as akcentuoja tarpą tarp dviejų erdvių ir bandymą jas sujungti

(McHale 1987). Tarp skirtingų erdvių nubrėžiamos gan aiškios ribos, bet paliekama galimybė jas

peržengti. Tekstuose matyti pasaulio perskyrimas į žemę ir dangų, tačiau šios dvi erdvės išlaiko

tarpusavio ryšį (Meletinskij 2011). Tam pasitarnauja laiptų, durų, tunelio, veidrodžio motyvai ar į dangų

kylama padedant paukščiams (kaip lietuvių liaudies pasakose).

Indoeuropiečių mitologijoje visas pasaulis dalinamas į tris sferas: 1) sutartinę ir maginę,

atstovaujančias valdovo ir žynio institucijoms; 2) fizinės jėgos, matomą karių luome; 3) sveikatos,

maisto, turto, jas perteikia žemdirbiai ir amatininkai (Savukynas 2012). Tai – jau kiek kitoks skirstymas

nei į dangaus, žemės ir požemio erdves, bet ir šias sferas galima priskirti joms. Kyla asociacijų, kad

valdovai ir žyniai visuomet būdavo arčiau dievų, jeigu ne tapatinami su jais, tikėtina, kad požemio arba

su juo siejamo pragaro atstovai atsakydavo už karus, o žemdirbiai ir amatininkai natūraliai priskirtini

žemės erdvei.

Prisiminus mito kaip pasakojimo, kuriame telpa kas nors antgamtiška, mistiška ir perduodama

iš kartos į kartą, apibrėžimą dar reikėtų pabrėžti, jog jo panaudojimas itin paveikus, ypač apeliuojant į

emocijas (Walker 2005). Toks perdavimas kitoms kartoms gali koduoti tautos istoriją, o mitų

modifikacijos laikui bėgant parodyti vykusius pokyčius. Daroma prielaida, kad mitopoetinių elementų

turintis stimpanko naratyvas paveiks labiau už juos neišryškinantį. Škotų akademikas Robertas Segalas

tikina, kad mitas gali veikti kaip terapija (Segal 2005). Šią mintį galima grįsti jo paveikumu, be to,

panašiai mąsto amerikiečių akademikas Stevenas F. Walkeris, teigdamas, jog mitai galėtų būti

visuomenėje nusistovėjusių stereotipų priešnuodis bei skatinti žmones gyventi kitaip (Walker 2005). Dėl

šios priežasties mitologizacija pravarti stimpanke kaip žanre, bandančiame paneigti stereotipus.

Taigi mitopoetika pasitarnauja stimpanko tekstams, nagrinėjantiems tiek postkolonializmo

teorijai rūpimas problemas, tiek trauminės patirties klausimus. Dar viena iš mito funkcijų yra padėti

visuomenei susidoroti su ją kamuojančia kalte ar agresija, suvienyti jos žmones ir padaryti stipresne prieš

neigiamą poveikį iš šalies (Segal 2005). Kaip galima pastebėti, mitas, anksčiau buvęs vien tik dar vienas

būdas bėgančiam laikui arba istorijai įforminti, panaudojant jo elementus literatūriniuose tekstuose tampa

įrankiu įveikti vadinamąją trauminę atmintį ir vienyti žmones, keliant jų bendrumo jausmą, o tai yra labai

svarbu tautai, norinčiai išsilaikyti bei neprarasti savo tapatumo.

20

Mitopoetinė proza sietina su tradicija, o ši – su istorijos jutimu. Rašytojas turi suvokti praeitį ne

tik kaip kažką negrįžtama, bet ir jos šiuolaikiškumą, jausti ne tik savo kartą, bet ir visos kultūros literatūrą

(Šiukščius 1999). Būtent tai daroma stimpanko romanuose, kuriuose istorija siejama su šių laikų

aktualijomis, todėl mitopoetiniai bruožai tekste labai palankūs šiam ryšiui stiprinti. Savos istorijos bei

kultūros pajautimas sudaro tautinę tapatybę, o to perdavimas kitiems užtikrina jos tęstinumą. Ir nors gali

atrodyti priešingai, reikėtų pastebėti, kad iš tiesų mitai išreiškia dvasios, ne pasaulio esmę. Tai –

pasakojimai ne apie tai, kaip atsirado pasaulis, o kaip žmonių sąmonė interpretavo jo atsiradimą ir ką tai

sako apie jų pačių dvasinį pasaulį. Literatūrologas Vygantas Šiukščius rašė, jog „mitologinė mintis visą

realybę paverčia metafora“ (Šiukščius 1999, p. 70). Metafora panaudojama perteikti kitiems dalykams,

dažnai tokiems, kuriuos išreikšti tiesiogiai nėra paprasta. Suprantama, tokios visą realybę apimančios

metaforos dažnai kalba apie visuomenę, santvarką, tautai svarbias aktualijas, kurios itin gerai

atsiskleidžia vaizduojant miestą kaip visuomenės atspindį.

21

2. MIESTAS STIMPANKO ROMANUOSE: MADRIDAS EDUARDO

VAQUERIZO „TAMSOS ŠOKYJE“ IR VILNIUS ANDRIAUS

TAPINO „VILKO VALANDOJE“

Šioje darbo dalyje analizuojami Vilniaus ir Madrido vaizdiniai pirmuosiuose stimpanko

romanuose Lietuvoje ir Ispanijoje: A. Tapino „Vilko valandoje“ (2013) ir E. Vaquerizo „Tamsos šokyje“

(2005). Abiejuose tekstuose ypač svarbus miestas, kuris atsiskleidžia perkuriant buvusią istoriją,

žaidžiant realiais praeities faktais, vaizduojant visuomenę, įvairiai perteikiant miesto atmosferą ir visa tai

apgaubiant stimpanko estetika. Skaitytojui neįprastas miestas stimpanke leidžia į jį pažvelgti kitaip,

atveria naujų prasmių.

2. 1. Postmoderniai papasakota istorija:

Madridas 1927-aisiais ir Vilnius 1905-aisiais Stimpanko romanuose ypač svarbūs vieta ir laikas: dažniausiai tai – XIX a. pabaigos arba XX

a. pradžios miestas. Laiko kategorija čia itin reikšminga, nes miestas šio tipo fikcijoje egzistuoja tik dėl

nesutampančių konkrečios vietos ir laiko: jis vaizduojamas toks, koks aprašomu laikotarpiu niekada

nebuvo. Vienas iš šią idėją grindžiančių romanų yra Eduardo Vaquerizo „Tamsos šokis“, kuriame matyti

klestintis, multikultūrinis, kupinas naujų technologijų Madridas – kitoks nei egzistavęs aprašomais 1927

metais. Pasakojimas romane pradedamas 1571-aisiais būtent tais įvykiais, kurie pakeitė tikrai

egzistavusią istoriją, – Ispanijos karaliaus Felipe’ės II mirtimi ir imperatoriaus Carloso V nesantuokinio

sūnaus Juano apsisprendimu perimti karūną. Autorius kuria įtampą, atskleisdamas Juano dvejonę: „Taip

galėtų būti; dar galėtų negrįžti į rūmus, neruošti savo vyrų ir patikėtinių kelionei atgal į Ispaniją... Galbūt

tada jį prisimintų tik kaip Lepanto mūšio nugalėtoją, vienintelį to meto didvyrį...“4 (Vaquerizo 2017, p.

7). Tekste žaidžiama apsisprendimo vilkinimu, taip dar labiau pabrėžiant akimirkos, nulėmusios visą

istorijos perkūrimą, svarbą.

Šiame romane pats momentas, nuo kurio keičiami istoriniai įvykiai, aiškiai parodomas, kai

būsimas naujasis karalius garsiai sušunka: „Mes grįžtame į Ispaniją, kad tęstume istoriją“5 (Vaquerizo

2017, p. 8). Tokie skambūs pareiškimai – gan dažni mokslinės fantastikos literatūroje, kurioje ypač

svarbus nuotykio elementas, keliamas iššūkis. Tačiau šis sakinys taip pat nurodo postmoderniąją romano

4 Isp. Y podría ser así; aún podría no regresar a la corte, no aprestar sus hombres y los de sus leales a una carrera de vuelta a España... Quizá sólo se le recordaría como el vencedor de Lepanto, único héroe de aquella jornada... (Čia ir toliau šiame darbe iš ispanų kalbos versta šio darbo autorės.) 5 Isp. Volvemos a España a seguir escribiendo la historia.

22

pusę, nes nubrėžiama linija tarp to, kas buvo ir galėjo būti. Po šių žodžių, nors tik tekste, pradedama

nauja istorija: „1571 metų pavasarį naujasis imperatorius atstatė tvarką ir ėmėsi valdyti. Nuo tos

akimirkos buvo rašoma labai skirtinga pasaulio istorija nei būtų buvusi užrašyta, jeigu ne tas nelaimingas

nutikimas medžioklės metu, per kurį susižeidė karalius Felipe’ė vieną šaltą rudens rytą kalnuose šalia

Madrido“6 (Vaquerizo 2017, p. 8). Vėlgi matyti postmodernus žaismas „o kas, jeigu...“, primenama, jog

istorija galėjo būti kitokia (ir buvo), o Madridas įgauna svarbų vaidmenį, nes būtent jo teritorijoje nutinka

lemtingas įvykis, viso romane kuriamo pasaulio atspirtis.

Žaidimas laiku pastebimas ir kiek kitokiu atveju (užuominomis į svarbias ispanų tautai datas,

kurios pažadina konkrečios vietos istoriją). Romanas – lyg užmaskuotas ispanų istorijos vadovėlis,

kuriame randama reikšmingų įvykių motyvų. Nors čia jais manipuliuojama (žvilgčiojimas į laikrodį,

datos), pačiam naratyvui didelės reikšmės neturi, bet atkreipia dėmesį, padeda įsijausti į praeitį, kuri

neatsiejama nuo vietų. Pavyzdžiui, tekste užsimenama apie ligoninę, pavadinimu „Hospital 1 de

Octubre“ (liet. Spalio pirmosios ligoninė). Veikėjas svarsto, kokio įvykio proga ši vieta taip pavadinta,

prisimena tik metus – 1870-uosius, įvykio atminti negali, todėl skaitytojas paliekamas spėlioti pats

vienas. 1870 m. Barselonoje vyko darbininkų suvažiavimas, tuo laikotarpiu buvo sprendžiami politinės

santvarkos klausimai, tokios aplinkybės gan palankios stimpanko romanui, kuriame dažnai keliama

darbininkų klasės problema.

Kalbant apie Madridui svarbius įvykius reikėtų atkreipti dėmesį, jog realioje Ispanijos sostinėje

žinoma ligoninė pavadinimu „Hospital 12 de Octubre“ (liet. Spalio dvyliktosios ligoninė), pavadinta

dienai, kai Kristupas Kolumbas išsilaipino Amerikoje, atminti. Įdomu tai, kad anksčiau ji vadinosi Spalio

pirmosios ligonine (Francisco Franco garbei, tapusio Ispanijos vadovu 1936 m. spalį). Taigi vėl suliejama

fikcija ir realūs faktai, nes toks ligoninės pavadinimas negalėjo egzistuoti tuo metu. Kyla klausimas, koks

pasaulis vaizduojamas ir kas jame turėjo įvykti prieš tai, skaitytojas tarsi kviečiamas permąstyti istoriją.

Kita svarbi data, nuolat figūruojanti tekste – „septynioliktoji“. Beveik kiekvienas rimtesnis ir

baimę ar sumaištį keliantis įvykis romane lyginamas su ja. Šis skaičius ispanams primena 1936 m. liepos

septynioliktosios perversmą, po kurio kilo pilietinis karas. Dar vienas neatitikimas, kai metai (1927) ir

pats įvykis negali turėti nieko bendra. Vėl primenama data, susijusi būtent su pilietiniu karu, bene

skaudžiausiu Ispanijos istorijos įvykiu. Tekstas neleidžia pamiršti istorinės miesto raidos sąsajų su

utopiniais projektais (Samalavičius 2007). Nors stimpanką labiausiai domina XIX– XX amžių sandūra,

čia autorius bando priartinti jo tautą labiausiai paveikusias patirtis, kada siekta neįmanomo – tobulos

6 Isp. ...en la primavera de 1571, el nuevo emperador restauró el orden y comenzó a gobernar. A partir de ese momento, la historia del mundo se escribió de modo muy diferente a como hubiera sido escrita de no haber sido herido el rey Felipe en un desafortunado accidente de caza, una fría mañana de otoño en la sierra madrileña.

23

valstybės, o toks siekis atnešęs tragedijas. Adresatas paliekamas spėlioti, apie kurį laikotarpį kalbama,

lyg būtų svarbus ne laikas, o vieta. Tartum kai kurie įvykiai jau būtų neatsiejami nuo paties miesto.

Skaitant A. Tapino romaną „Vilko valanda“ taip pat kyla klausimas, kokiame pasaulyje čia

esama. Tinkamiausias atsakymas būtų praeities ateities pasaulyje. Konkrečiau – Vilniaus ateityje, kuri

(ne)įvyko praeityje. Tai – viena iš priežasčių, kodėl šis stimpanko tekstas gali būti laikomas

postmoderniu. Šio žanro romanuose du pasauliai susilieja į vieną, čia kuriama erdvė yra tarp to, kas tikra

ir netikra (McHale 1987), skaitytojai mato tai, ko niekada nebuvo. Tai gan akivaizdu tiek „Tamsos

šokyje“, tiek „Vilko valandos“ atveju, kuriame regimas XX amžiaus pradžios laisvasis miestas Vilnius,

o ne priklausantis Rusijos imperijai, kaip rodo istoriniai faktai. Taigi Vilnius buvo iš tikrųjų, 1905 metai

– taip pat, laikas ir erdvė yra realūs, bet kartu ir išgalvoti, nes susieti vaizduojami tokie, kokie nebuvo

niekada.

Autorius sukūrė galimą pasaulį, kurį, reikėtų pripažinti, norėtų būti patyręs ne tik jis, bet ir

lietuvių tauta apskritai. Nepaisant to, kad A. Tapinas vis pabrėžia, jog tai nėra istorinis romanas, kūrinyje

nemažai sutapimų su 1905 metų istoriniais faktais, pavyzdžiui, darbininkų streikai, be to, tais metais

panaikinti kai kurie potvarkiai dėl lietuvių kalbos vartojimo draudimo ir būtent šiais metais vyko Didysis

Vilniaus Seimas, reikalavęs politinės Lietuvos autonomijos. Akivaizdu, jog panašumų yra, tik A. Tapino

versija – gerokai pagražinta. Todėl galima prieštarauti knygos autoriui ir teigti, jog tai – istorinis romanas,

bet ne klasikinis, kaip XIX amžiaus rašytojų, o postmodernus istorinis romanas arba kitaip –

istoriografinė metafikcija (McHale 1992). Keliami jau ne epistemologiniai, o ontologiniai klausimai

(kiek yra pasaulių ar kokiame iš jų esama). Iškelti ontologinius klausimus į pirmą planą istoriniame

pasakojime yra viena iš postmodernistinio rašytojo strategijų (McHale 1987). Postmoderniame

istoriniame romane kaip „Vilko valanda“ ar „Tamsos šokis“ susipina tikri faktai ir išgalvoti dalykai.

Istorija tampa fantazija, o ji – istorija. Taip realus pasaulis pranyksta jų sąjungoje (McHale 1987).

Apie istorijos perkūrimą „Vilko valandoje“ liudija ir realių buvusių faktų minėjimas, kalbama

apie 1831 metų sukilimą, aptinkama užuominų į Vilnių carinės Rusijos priespaudoje: „Tada visur

plazdėjo vėliavos su dvigalviais ereliais, akį džiugino kirilica surašyti sveikinimo šūkiai, o išmuštruoti

miestelėnai griausmingai stūgavo: „Ura!“ (Tapinas 2015, p. 33). Nors tekste miesto vardas beveik visada

vartojamas su epitetu „laisvasis“, norint pabrėžti jo ir laisvę apskritai, kaip vieną iš svarbiausių vertybių,

neatsiejamą nuo tautos tapatybės. „Vilko valanda“ postmoderniai siūloma alternatyvi istorija,

intertekstualūs veikėjai ir dvigubas kodavimas – nuotykių kupiname siužete ryškėja probleminiai

klausimai, aktualūs miesto visuomenei. Tai – lyg apversta mokslinė fantastika, kai kalbama ne apie

dabartiniais laikais įsivaizduojamą ateitį, o apie modernizmo laikotarpio ateities viziją. Todėl matoma ir

praeitis, ir ateitis vienu metu. Kyla klausimas, ar galima vadinti tokį realiame ir kartu nerealiame laike

24

įstrigusį pasaulį (ne)tikru. Bet iš tiesų postmodernioje literatūroje keltinas klausimas yra ne dėl pasaulio

tikrumo, bet ar jis „tikras palyginti su kuo?“ (McHale 1987, p. 96). Tekstas tartum kviečia lyginti esamą

realybę su galimomis ir ją įvertinti.

Abiejuose stimpanko romanuose susipina fikcija ir istoriniai faktai. Tiek „Tamsos šokyje“, tiek

„Vilko valandoje“ pagal tikrus istorinius įvykius sukuriama nauja, postmoderni istorija. Istoriografinė

metafikcija leidžia viską pavaizduoti savaip, bet neatsisako ir tikra pripažintos istorijos versijos (Nünning

2005). Tiesiog ją perkuria, pakreipia kita linkme, padeda išvengti tikrovėje patirto sukrėtimo, o tai verčia

skaitytoją susimąstyti apie tai, kas būtų, jeigu įvykiai būtų pasisukę kitaip. Seniai žinomi faktai,

pavyzdžiui, apie Didįjį Vilniaus Seimą ar liepos septynioliktosios perversmą Madride, atsidūrę kitokiame

kontekste, leidžia į juos pažvelgti naujai ir dar kartą apgalvoti miestams svarbių įvykių reikšmę, o tokios

mintys vertingos savo tautinei tapatybei suvokti.

2. 2. Krizės ištiktas miestas: nuo utopijos iki distopijos Vieno „Tamsos šokio“ skyriaus pavadinimas yra „Madridas – intrigų lizdas“ (isp. Madrid, nido

de intrigas). Toks pristatymas iškart leidžia susidaryti nuomonę apie Madridą. Visų pirma, skaitytojas

yra sudominamas, antra, atkreipiamas dėmesys į buvusius laikus, kada vyko kovos dėl valdžios ne

tokiomis subtiliomis priemonėmis, kaip, pavyzdžiui, tiesiog propaganda. Bet taip pat gali būti

apeliuojama į šiandieną, nes abejojimas valdžios forma vis dar jaučiamas. Miesto, ypač imperijos

sostinės, intrigos dažniausiai susijusios su politika.

Stimpanko romanui būdingi sukilimai, keliamos darbininkų klasės, mažumų problemos, tai

galima matyti ir vieno anarchisto žodžiuose: „Jis mums perduodavo informaciją apie didikus,

kyšininkavimą, kaip einasi jų verslo reikalai, o mes tai naudodavome jiems šantažuoti, kad sutiktų pakelti

darbininkų algas, nesamdytų vaikų, sumažintų darbo valandas ir panašiai“7 (Vaquerizo 2017, p. 53).

Akivaizdžios jau minėtos intrigos, atskleidžiama darbininkų situacija ir neteisybė tarp skirtingų

visuomenės sluoksnių. Bandoma tai pakeisti, kartu parodoma vargšų ir turtingųjų priešprieša, visada

būdavusi viena iš priežasčių maištams mieste, norui pakeisti valdžią. Skirtingas požiūris į valdymo formą

taip pat aptinkamas: „Tegyvuoja Respublika! Tegyvuoja teisybė!“8 (Vaquerizo 2017, p. 53). Dėl

atsakymo „teisybė“ į „respubliką“, atrodytų, kad imperija atstoja teisybę, o žmonės, norėdami

respublikinės valdymo formos, yra neteisūs, nors dėl ankstesnės citatos kyla priešingų minčių.

7 Isp. El nos pasaba información sobre los granatas, qué chanchullos montaban, cómo iban sus empresas, y nosotros usábamos esa información para chantajearlos y que aceptasen subir los sueldos de los obreros, que no contratasen a niños, que se redujesen las jornadas y algunas cosas más. 8 Isp. – ¡Salud y República! / – ¡Salud y justicia!

25

Pagrindinis veikėjas palaiko imperiją, bet tokia jo, tvarkos sergėtojo, pareiga. Tai ragina mąstyti, kas iš

tiesų yra geriau miestui bei valstybei ir ne tik praeityje.

Kovai su sunkiomis gyvenimo sąlygomis romane aptinkama ir ne tokių švelnių būdų kaip

paprastas šantažas ar kartojami šūkiai, tai – jau minėti sukilimai: „Sukilimas žemutinėj pakrantėj“.

Joannes įsivaizdavo, kaip tai turėtų atrodyti: penktadienis, darbininkai, išgėrę apkartusio vyno, pajautė

poreikį išlieti visą per savaitę susikaupusį pyktį“9 (Vaquerizo 2017, p. 22). Vėl liudijama apie sunkias

darbo sąlygas, kylantį žmonių pasipiktinimą ir laikomą pagiežą, kurie miesto visuomenei tada neatnešė

nieko gera, todėl lyg siūloma į tai žiūrėti kaip į pavyzdį, galvoti apie šiuos laikus. Šis atvejis – vienas iš

švelnesnių, kiti labiau atspindi teorinėje dalyje aptartą krizės ištiktą miestą: „Joannes po truputį pradėjo

pamiršti praėjusios nakties sumaištį: banga juodai ir pilkai vilkinčių vyrų, audra rankų, ginkluotų

lazdomis ir siaubingais mostais, blizgantys nupoliruotos bronzos šalmai, kuriuose atsispindėjo gaisro

liepsnos“10 (Vaquerizo 2017, p. 24). Beveik kiekviename skyriuje galima rasti tokių vaizdų, taigi

Madridas „Tamsos šokyje“ – ne tik intrigų miestas, bet ir krizės ištikta vieta. To priežastis – žmonių

nepasitenkinimas gyvenimo sąlygomis jame, politika, o tai atspindi ir realius istorinius įvykius.

Vaizduojami maištai kelia užuominų į distopiją, dažnai sutinkamą postmoderniuose romanuose.

Stimpanke perkurta (ar atkurta) Ispanijos istorija yra utopinė, rodoma klestinti imperija dėl praeityje neva

nepriimtų sprendimų išvyti kitatikius iš Ispanijos teritorijos. Todėl uchronijos Madride žydai ir

musulmonai labai prisidėjo prie ekonomikos stiprinimo, o Juanas vaizduojamas kaip daug geresnis

valdovas nei iš tikro valdęs Felipe’ė II, kurio politika susilaukė prieštaringų vertinimų. Knygos autorius

rašė įkvėptas Fernando Díaz-Plaja’os knygos „Ispanijos kasdienybė aukso amžiuje“ (isp. La vida

cotidiana en la España del siglo de oro), dėl to suprantama, kad bus artėjama utopijos link. Tačiau

stimpanko tikslas ne toks – norima parodyti, prie ko veda tobulos visuomenės siekimas, atskleisti

neigiamas to puses.

Distopiją mieste pabrėžia ne tik vaizdingas sukilimų aprašymas, bet ir kiti motyvai, iš kurių itin

dažnas gaisras: „Vieni čiupo vaikus bei daiktus ir dėjo į kojas, kiti pylė kibirus vandens ant stogų ir

fasadų, kad gaisras neišplistų; kai kurie naudojosi proga – laužė dirbtuvių spynas ir bėgo gatve,

tempdamiesi vogtus įrankius“11 (Vaquerizo 2017, p. 58). Kuriamas chaosas, liepsnos pranašauja pabaigą,

9 Isp. „Revuelta en la ribera baja“. Joannes imaginó vívidamente el cuadro: viernes, a los obreros, tras beber vino rancio en las tabernas, les había empezado a urgir la necesidad de soltar toda la rabia acumulada el resto de la semana. 10 Isp. Joannes comenzaba a olvidar toda la confusión en que se había resuelto la noche pasada: una espuma de hombres de negro y dril, una tormenta de brazos armados con porras de madera y gestos terribles, el brillo del bronce bruñido de los cascos reflejando las llamas del incendio. 11 Isp. Algunos recogían niños y pertenencias y ponían pies en polvorosañ otros mojaban fachadas y tejados con cubos de agua para evitar que el incendio se extendiese; algunos otros aprovechaban para reventar los cierres de los talleres y correr calle arriba arrastrando herramientas robadas.

26

karus, naikinimą, kurie gali ištikti (ir ištikdavo) bet kokiomis priemonėmis siekiant tobulos santvarkos,

žvelgiant į pasaulio istoriją. Madridas panašėja į nuolat degantį miestą. Tai rodo, kad utopinis Madridas

– tik pasakotojo siekis, o distopinis miestas yra neišvengiama romano realybė, nes iš pradžių

vaizduojamas klestintis ir taikus, kuriame visi laimingi gražiai sugyvena, galiausiai jis tampa maišto,

viską naikinančių gaisrų ir žudynių vieta, kai prieš visas negandas patys miestelėnai – bejėgiai.

Svarbiausia tai, jog prie šių nelaimių nuveda tobulos imperijos siekis, keliamas klausimas, kas nutiktų,

jeigu istorija būtų pasisukusi kitaip: kitas valdovas, nesureikšminama katalikybė, Madride laisvai

leidžiama gyventi kitatikiams. Galbūt tokiu atveju Ispanijos imperija būtų vis dar klestėjusi, tačiau

distopiniai motyvai sufleruoja, kad tobulų visuomenių nebūna, net jei istorija ir būtų buvusi kitokia.

Galiausiai prasitariama apie karą: „Kalba apie kelionę, mini senąsias tradicijas, Jeruzalės

šventyklą, Raudų sieną, Pažadėtąją žemę. Kalba apie pokyčius ir taip pat, nors kai kurie tam prieštarauja,

sakydami, jog tai – ne išeitis, apie karą“12 (Vaquerizo 2017, p. 170). Karas ateina po tamsos, liepsnų ir

sukilimų, kurie pranašauja jį kaip apokalipsę. Tačiau čia ir lieka tik užuomina, neaišku, ar karas vis dėlto

įvyks. Matyti rytas po siaubingų įvykių („miestas lėtai kėlėsi po priepuolio“13) ir nors romane tvyro

jausmas, kad negandos dar laukia ateityje, nes pagrindinis neigiamas personažas išlieka bei neketina

atsisakyti savo planų kenkti miestui, tai, jog vis dėlto išaušo diena, suteikia optimistiškesnių atspalvių.

Žinoma, brėkštantis rytas neparodo, kad nelaimės baigėsi ar nelaukia dar didesnės, pabaiga paliekama

atvira. Atskiros nelaimės ateina ir išeina, tačiau miestas lieka nuolatinės krizės vieta (Siemann 2016).

Postmoderniame tekste leidžiama pasirinkti, lyg veiksmas keltųsi į tikrąjį miestą ir baigtis priklausytų

nuo realių žmonių.

Prisiminus M. Foucault mintis apie utopijas, neegzistuojančias vietas su tobulomis

visuomenėmis, galima sakyti, jog šiuo atžvilgiu miestas „Vilko valandoje“ iš pradžių taip pat primena

utopiją, jei kalbama apie realų XX amžiaus pradžios Vilnių carinės Rusijos priespaudoje, ir jis lyginamas

su laisvuoju miestu šiame stimpanko romane. Tačiau pats vaizduojamas pasaulis tikrai nėra utopinis su

tobula visuomene. Greičiau tai – heterotopija, tuo pačiu metu ir egzistuojanti, ir neegzistuojanti vieta.

Galima netgi tiksliai nurodyti, kur tokia vieta yra realybėje, nors ši peržengia jos ribas, jai suteikiama

realiai nesančių prasmių (Foucault 1984). Būtent toks yra Vilnius A. Tapino ir Madridas A. Vaquerizo

romanuose.

„Vilko valandoje“ aptinkamas utopijos siekis, nes veikia anarchistų grupuotė „Utopija“,

paliekanti ant sienų užrašus „Duonos, darbo, teisybės“, norinti kitokios santvarkos mieste. Vėliau šis

12 Isp. Hablan de un viaje, nombran las viejas tradiciones, el Templo de Salomón, el Muro de las Lamentaciones, la Tierra Prometida. Hablan de un cambio, y, también, algunos reniegan, dicen que ése no es el camino, hablan de... guerra. 13 Isp. „la ciudad se recuperaba lentamente de un paroxismo...“ (Vaquerizo 2017, p. 235)

27

šūkis kartojamas streikuose, parodant, kad utopijos siekis neatsiejamas nuo distopijos. Gan įdomus

motyvas, kada distopija vejasi utopiją: „Regis, nematomas žvėris artėjo. Pamišęs iš baimės „Utopijos“

narys pasileido bėgti“ (Tapinas 2015, p. 214). Leidžiama suvokti galimas tobulos visuomenės siekio

pasekmes dėl paprasčiausio dalyko – tobulybė nepasiekiama, o bandymas ją sukurti reikalauja aukų,

todėl paskui utopijos siekį visada seks distopijos apraiškos. Galiausiai mieste kyla chaosas ir atsiranda

kalbų apie karą: „Šimtui tūkstančių žmonių virš galvos sugalvojot kariauti? Ar suvokiat, kas bus, jeigu

kuri nors iš jūsų metalinių pabaisų nukris? Atsipeikėkit!“ (Tapinas 2015, p. 464). Citata iš fikcijos

atspindi ir buvusią realybę, kada didžiosios valstybės kariauja ir dėl jų kaltės nukenčia mažosios, kaip

buvo ir Lietuvos atveju. Aptinkamas ir kaltės žydams vertimas: „<...> Lamsdorfas atsiliepė pikta tirada,

esą nykštukinis Aljansas įsivaizduoja esąs Europos bamba ir nesiskaito su pasaulio galingaisiais“

(Tapinas 2015, p. 397). Lyg žydų Rotšildų įkurtas Aljansas būtų kaltas dėl kylančio karo, nors iš teksto

akivaizdu, kad tai – netiesa, jame matyti Rusija ir Vokietija, kalbančios tik apie norą užtikrinti taiką bei

saugumą Europoje, nors vis labiau ginkluojasi, o Rusija pati sukuria pretekstą grasinti Vokietijai.

Postmodernizmui priskiriama apokalipsės tema (McHale 1992) „Vilko valandoje“ nėra itin

ryški, bet tikrai galima matyti ir jos apraiškų. Teksto pabaigoje pasirodo mechaninis vilkas, kuris kelia

sumaištį mieste, žudo žmones, sėja baimę ir paniką tarp gyventojų: „Po kruvinos puotos siauroje

gatvelėje Geležinis Vilkas apsigręžė ir grįžo atgal <...>, palikdamas paskui save kruviną pėdsaką. Ėjo

neskubėdamas, išdidžiai, kaip tikras Vilniaus šeimininkas. Jis jautė baimės kvapą, kurį skleidė už durų

ir sienų drebantys žmoneliai, ir mėgavosi tuo“ (Tapinas 2015, p. 506). Toks vaizdinys baugina,

suvokimas, kad šis padaras gali išžudyti visą miestą, yra itin apokaliptinis. Be to, beveik visą laiką

jaučiamas nerimas, galima karo grėsmė, keliami gaisrai, riaušės, sprogdinimai. Vienas iš būdų, kaip

galima suprasti pavadinimą (taip pat ir visą kūrinį) – atėjo vilko valanda griauti, neramūs laikai (metas

prieš galimą karą). Tai irgi skamba destruktyviai. Tačiau laimingos pabaigos neatsisakoma. Juo labiau

kai jau pasakojimo eigoje galima rasti susitvarkymo su kylančiu chaosu apraiškų, kuriam pasitelkiami

įvairūs miesto elementai: spauda, bažnyčia (parodomas Vilniaus visuomenės religingumas, kai šventikas,

pasitelkdamas Dievo vardą, nuramina maištininkus), derybos su vadovais: „Ir pademonstruokite Vilniaus

svečiams, atvykusiems į Viršūnių susitikimą, kas yra Garmiesčio vyrai. Kad jie darbštūs ir vieningi. Tegu

mums pavydi ne tik kiti Aljanso miestai, bet ir visa Europa! O pasibaigus Viršūnių susitikimui visi drauge

sėsime prie stalo ir vyriškai aptarsime reikalus“ (Tapinas 2015, p. 390). Pati visuomenė gali nulemti

tvarką mieste ir paveikti bet kokio konflikto baigtį, jeigu tik imsis racionalių sprendimų bei nepasiduos

aplinkybėms. Apie tai tekstas kviečia susimąstyti ir skaitytojus. Taip pat parodoma ir atskirų miesto dalių

svarba, sudaranti jo visumą: spauda, bažnyčia, politika.

28

Užuominos į utopiją „Vilko valandoje“ ir „Tamsos šokyje“ kuriamuose miestuose suteikia

galimybę įvertinti tobulos visuomenės siekį, suprasti, jog idealių santvarkų nebūna nei miestuose, nei

pasaulyje. Tam atskleisti ypač palankios kuriamos heterotopijos, kada net suteikus XX a. pr. Vilniui ir

Madridui naujų prasmių, vaizduojant pakeistą, didingesnę jų to meto istoriją, ši vistiek turi gan žymių

neigiamų atspalvių. O distopijos bruožai nagrinėtuose tekstuose leidžia įsivaizduoti galimas baigtis ir dėl

dabartinių tendencijų lyginti jas su praeities. Tai ragina nesigręžioti į praeitį, nebegalvoti „kas būtų,

jeigu...“, išsivaduoti iš buvusių išgyvenimų ir stengtis dėl šiandienos.

2. 3. Madrido šešėliai ir sudėtingas Vilniaus mechanizmas: atmosfera ir objektai

mieste

2. 3. 1. Madrido kvapas

Laiko ir vietos nesutapimas nukelia į tokį Madridą, kuris niekada neegzistavo, t. y. jau minėtą

heterotopiją. Matoma tikrai ne 1927-ųjų visuomenė, daugiau niūrumo, tam metui nebūdingi pramanyti

prietaisai ir miesto vietos, kuriančios stebuklinę nuotaiką, apgaubiančios Madridą mistine aura. Vienas

iš labiausiai patraukiančių „Tamsos šokyje“ kuriamo miesto elementų yra kvapai. Jų aprašymas

atskleidžia apie Madridą daugiau nei atrodytų iš pirmo žvilgsnio, be to, leidžia labiau įsijausti skaitant:

„Nuo viso to, nuo žmonių ir pastatų, sklido aštrus kvapas: žolės, vyno, orucho14 ir konjako grafinuose,

pridegintų riebalų, kuriuose kepė figonai15, benzino iš lempų bei vyrų ir moterų prakaito garų mišinys“16

(Vaquerizo 2017, p. 46). Atkreipiamas dėmesys į miesto visumą, lyg žmonės ir pastatai būtų viena,

nedaloma. Epitetas „aštrus kvapas“ nurodo, jog tai – ne vien dvelksmas, o pati vieta turi stiprų, visa

gaubiantį kvapą. Vardijami kvapai leidžia ne tik įsivaizduoti, kas versdavo raukti nosį romano Madride,

bet ir pažvelgti į miesto žmonių gyvenimą: alkoholiniai gėrimai, hašišas, riebus maistas, priešingų lyčių

prakaitas kuria hedonistinį, miesto, kuriame lėbaujama, vaizdą. Kvapo kaip garo įvardijimas kelia

aliuzijų į stimpanką, nors pačiame romane nėra itin daug garo motyvų.

Miesto kvapas tekste apskritai labai pabrėžiamas: „Madridas jau buvo arti; galėjai užuosti jį ore,

matyti iš vis dažnėjančių sodybų“17 (Vaquerizo 2017, p. 165). Konkretus aromatas neįvardijamas, tačiau

romane tiek kvapų aprašymų, jog galima susidaryti nuomonę, kad įvairiausių kvapų mišinys ir sudaro

išskirtinį Madrido aromatą. Parodomas mišrumas, kiekviena vieta turi savo ypatybių, tarp jų ir kvapą, o

14 Alkoholinis gėrimas, populiarus šiaurinėje Ispanijos dalyje. 15 Vienas iš tradicinių ispanų virtuvės patiekalų – čioriso dešros, kumpio ir sūrio gabaliukai, apkepti tešloje. Pirmą kartą pagamintas restorane „El Figón”, nuo kurio ir kilo patiekalo pavadinimas. 16 Isp. De todo ello, de las gentes y los edificios, se desprendía un aroma acre, mezcla de vapores de hierba, vino, orujos y coñacs de garrafón, grasa requemada de los infectos figones, bencina de hulla de las lámparas y sudor de hombres y mujeres. 17 Isp. Madrid estaba ya cerca; se olía en el aire, se veía en las cada vez más frecuentes alquerías.

29

tai eina paraleliai šalia multikultūrinės visuomenės, nes kiekviena kultūra, sudaranti Madridą, yra

skirtinga, bet visos susilieja, sudarydamos išskirtinį miesto veidą, kaip ir jo kvapų mišinys.

Viena iš tokių vietų, kurios kvapai dėmesio romane susilaukia kelis kartus, yra Madrido teatras.

Pirmajame knygos skyriuje „Teatras“ ši vieta gan smulkmeniškai pristatoma, pradedant jos kvapais:

„Kvepėjo magniu, svylančiu žalvariu – kvapu, taip gerai pažįstamu visiems imperijos gyventojams.

Girdėjosi juokas ir šauksmai. Vienoje pusėje, stebimi uniformuotų prižiūrėtojų, kelio į rojų, iš kurio galės

matyti spektaklį tarp gipsinių debesų ir žalvarinių saulių, puošiančių lubas, laukė triukšmadarių būrelis,

garsiai kalbantys vienas su kitu, gurkšnodami limonadą ir kvatodami. Salė dar buvo tuščia, teatro durys

atidarytos ir apšviestos deglų“18 (Vaquerizo 2017, p. 13). Dėl to, kad minimi visi imperijos (ne tik vieno

jos miesto) gyventojai, suprantama, arba kvapas toks stiprus, jog jį jaučia dauguma žmonių Ispanijoje,

arba dauguma žino būtent Madrido teatro kvapą, todėl tai taip pat yra vienas iš pagrindinių, būtent

Madridą pristatančių aromatų, parodoma teatro svarba mieste. Neįprasti, cheminiai kvapai („kvepėjo

magniu, svylančiu žalvariu“) nurodo į modernų stimpanko teatrą, o ne įprastą buvusiems laikams. Nors

pradedama nuo uoslės, vėliau pereinama ir prie kitų pojūčių, leidžiančių įsijausti į aplinką: triukšmo ir

vaizdo, įmanoma įsivaizduoti net skonį, kai kalbama apie limonado, gėrimo, tokio populiaraus XX a.

pradžios Madride, gurkšnojimą. Teatras pateiktas kaip rojus, tik dirbtinis, o kvapai ir vaizdai kuria gan

mistišką vietą.

Tekste teatro kvapas minimas ir toliau, kalbant apie vakaro jame svaigulį: „Susipynę blizgesys,

auksas, brangenybės, veidrodžiai ir intensyvūs egzotiškų kvepalų aromatai, dvelkiantys vyrų mėgiamų

levandų ir azalijų, jazminų, rožių ir kvapiosios burseros mišiniu, atsklido iki jo kaip svaiginanti banga“19

(Vaquerizo 2017, p. 15). Pradedama kalbėti apie tai, kas pirmiausia krenta į akis, – vaizdą, lyg viskas

lietųsi į viena, vardijami įvaizdžiai, kaip ir kvapų paletė, sustiprina teatro prabangos įspūdį. Veidrodžiai

kelia dvejopų jausmų: kaip įrankis Madrido aukštuomenei pasipuikuoti savimi, bet taip pat turi ir

paslapties atspalvių, gan dažnai suvokti kaip durys į kitą pasaulį. Šis įvaizdis postmoderniame stimpanko

romane neretai tikrai būna vartai į kitą pasaulį. O ir pats veidrodis atitinka stimpanko miestą – vietą, kuri

yra ir reali, ir nereali vienu metu (Foucault 1986).

18 Isp. Olía a magnesio, a latón requemado, el olor del teatrón para todos los habitantes del imperio. Había ruido de risas y gritos. En un lateral, controlada por ujieres de uniforme, esperaba la canalla animándose unos a otros entre voces, tragos de limonada y carcajadas, camino del paraíso desde donde podrían ver el espectáculo entre las nubes de yeso y los soles de latón que adornaban el techo. La plaza estaba aún vacia, las puertas del teatrón abiertas e iluminadas por pebeteros ardientes. 19 Isp. La confusión de brillos, de oros, joyas, espejos, y los olores violentos de los perfumes exóticos, las fragancias mezcladas de la lavanda varonil y la azalea, el jazmín, la rosa y el palosanto le llegaron como una ola de sensación mareante.

30

Net personažui sugrįžus į teatrą romano pabaigoje, vistiek pirmiausia atkreipiamas dėmesys į

kvapą: „Teatras atsidavė mediena ir uždaros patalpos tvaiku, taip pat dulkėmis bei pasenusiu laku“20

(Vaquerizo 2017, p. 218). Atrodo, kad būtų kalbama apie dvi skirtingas vietas, nes šis neprimena

pirmosios „Tamsos šokio“ dalies teatro. Ankstesnis jo pristatymas stebino naujovėmis, o romano

pabaigoje slegia senumu. Apskritai tokių žodžių kaip „mediena“, „uždara“, „dulkės“, „pasenęs lakas“

vartojimas leidžia kelti asociacijų su karstu. Šioje teksto dalyje teatras galėjo tapti karstu ne tik

personažui, bet ir visam Madridui. Galima sakyti, kad jis, kaip ir pats miestas, romano pradžioje buvo

tartum utopinė, siektina vieta, galiausiai įgavo distopinių atspalvių. Teatro atveju taip yra dėl to, kad

pirma jis buvo vaizduojamas kaip prabangi, pasakiška vieta, kurioje viskas taip tobula, tačiau knygos

pabaigoje būtent teatras tampa centru, iš kurio kyla visą miestą apgaubiantis chaosas, nes jame slepiasi

neigiamas veikėjas, kuriantis sumaištį keliančius ir viską naikinančius milžiniškus golemus, kurie taip

pat laikomi šios įstaigos patalpose. Vietoje pradinio blizgesio teatre atsiranda griovimo motyvas.

2. 3. 2. Garsai ir kiti miesto elementai „Tamsos šokyje“

Kvapai nėra vieninteliai pojūčiai, kuriais leidžiama pajusti „Tamsos šokio“ Madridą, aprašomi

garsai, vaizdai, įvardijami patiekalai, netgi nuojautos, tvyrančios mieste: „Klausinėdamas šen bei ten,

daugiau klausydamas tarpų tarp sakinių nei pačių žodžių, pajutau baimę, didžiulę baimę, sukausčiusią

visus: saugumo sekretorių, vyresnįjį pareigūną, teismą“21 (Vaquerizo 2017, p. 155). Miestas lyg

paskendęs baimėje, nors atrodo, kad tiesiogiai to niekas nepasako. Apskritai mintis, kad tyli net

svarbiausi pareigūnai, kelia baimę, nes tokia situacija pranašauja katastrofines nelaimes. Ši citata

patvirtina anksčiau minėtą distopijos nuojautą. Tai nėra vienintelis kartas, kai kalbama apie Madride

tvyrančią baimę: „Niekas to nesako, pone, bet jaučiama baimė. Mano tėvas vertė mano brolį nešiotis

ginklą“22 (Vaquerizo 2017, p. 89). Paprastomis priemonėmis keliamas nerimas – pasitelkiant nežinią,

neatskleidžiant visko iki galo, nutylint. Sukuriamas miesto, atsidūrusio pavojuje, vaizdas.

Tačiau negalima sakyti, jog romaną sudaro vien tik pesimistinės, niūrios detalės, kaip jau buvo

galima matyti iš kvapų aprašymų. Daug dėmesio skiriama būtent Madrido kultūrai atskleisti, ypač per

virtuvę: „Kaip įprasta tokiose vietose, buvo tik vienas vienintelis patiekalas – madridietiškas mėsos

troškinys su daržovėmis“23 (Vaquerizo 2017, p. 199). Minimas tradicinis Ispanijos sostinės patiekalas,

leidžiama įsijausti į jos tavernų gyvenimą žodžiais „kaip įprasta tokiose vietose“, tartum visiems tai būtų

savaime aišku. Autorius kuria savą miestą, atpažįstamą skaitytojų, o tam, kad toks vaizdavimas būtų

20 Isp. El teatrón olía a madera y a encierro, también a pólvora quemada y barniz viejo. 21 Isp. Preguntando aquí y allá, escuchando más las lagunas de las conversaciones que las palabras, descubrí miedo, mucho miedo: en el secretario de Seguridad, en el alguacil mayor y en la judicatura, en todas partes. 22 Isp. – Nadie habla, pero se nota el miedo, señor. Mi padre obligó a mi hermano a llevar un arma. 23 Isp. Como era normal en esos sitios, había plato único: cocido madrileño.

31

paveikus, jis išnaudoja žaidimą visomis juslėmis. Pamažu prie miesto prisirišama kaip prie dar vieno

veikėjo.

Tarp kvapų, skonių bei vaizdų tekste be dėmesio nepaliekamas ir garsas. Dauguma garsų taip

pat tipiški Ispanijos miestui: „Kaprizingais proveržiais girdėjosi gitarų virpinimai, kokia nors giesmė,

balsai ir keiksmai tokių pat murzinų atspalvių kaip ir vitražai“24 (Vaquerizo 2017, p. 46). Vėlgi šalia,

atrodytų, įprastinių, kiek linksmiau nuteikiančių garsų atsiranda palyginimų su miesto nešvara, bet toks

ir yra stimpanko kuriamas pasaulis – niūrus, kažką slepiantis po nuo fabrikų ir mašinų sėdančių suodžių

sluoksniu. Matyti, jog garsai neatskiriami nuo vaizdų, apskritai visi pojūčiai maišomi tarpusavyje, kuriant

sąmonėje apčiuopiamą miesto vaizdinį.

Ryškus situacijos mieste vaizdas pateikiamas, kada rašoma apie žydų laidotuvių papročius:

„Kelios moterys sunkiai kopė gatve į viršų, segėdamos besipinančiais juodais storais sijonais,

apsigaubusios skraistėmis ir permirkusiais šydais. Sustojo prie tos vietos, kurioje anksčiau buvo

mirusiojo kūnas, ir pradėjo verkti, sielvartauti balsu. Tai buvo šeimos pasamdytos gedėtojos, ausų

žeidimo ekspertės savo šaižiomis raudomis...“25 (Vaquerizo 2017, p. 32). Garsais ir vaizdais čia

perteikiamas kitas dalykas – skirtinga kultūra ir jos papročiai Madride. Žodžiai, įvardijantys garsus,

„verkti“, „sielvartauti balsu“, „šaižios raudos“ nurodo į nejaukumą, ypač kai kalbama apie kitos tautos

atstovus svetimame mieste (raudančios žydės Madrido gatvėje). Permirkusiais, juodos spalvos drabužiais

kuriamas slegiantis jausmas. Tamsių tonų romane aptinkama net šalia linksmesnių garsų apibūdinimo:

„<...> galingai ir tamsiai stygoms grojant gyvą, kubietišką melodiją...“26 (Vaquerizo 2017, p. 18). Lyg

net smagūs dalykai šiame mieste būtų lydimi kažko niūraus. Fikcijoje epitetai „galingas“ ir „tamsus“

kartu dažnai vartojami kalbant apie blogio jėgas, todėl čia juos galima suprasti kaip užuominą į vėlesnius

pasakojimo įvykius, kuriems labai svarbus jau minėtas teatras, iš kurio ir skamba aptariama muzika.

2. 3. 3. Madridas tamsoje

Romane itin daug tamsos, pradedant jau vien pavadinimu „Tamsos šokis“. Tamsa kelia

asociacijų su blogiu, paslaptimi, tam tikru paribiu, kurį peržengęs žmogus jau nėra savo

kontroliuojamame pasaulyje. Ne tik knygos pavadinimas, bet dažnai ir skyrių pavadinimai nurodo į

tamsą: „Pailgi šešėliai“, „Daugybė erelio atspalvių“ (žodis „sombra“ ispanų kalboje reiškia ir atspalvį, ir

šešėlį), „Kraujo naktis“, „Vienas naktyje“ ir „Šokant su tamsa“. Vėl galima įžvelgti paslapties nuojautą,

24 Isp. A ráfagas caprichosas, se oían rasgares de guitarras, algún cántico, voces e imprecaciones teñidas de los mismos colores sucios de las vidrieras. 25 Isp. Varias mujeres subían la cuesta trabajosamente, enredándose con negras y gruesas faldas, toquillas y velos empapados. Llagaron al lugar en que había estado el cadáver y se pusieran a llorar y dolerse a grito pelado. Eran plañideras contratadas por la familia, expertas en herir los oídos con sus lamentos desgarrados... 26 Isp. <...> a la voz potente y oscura del tañedor que declamaba un sincopado ritmo cubano...

32

nes kalbama apie šešėlius, žodis „atspalviai“ taip pat rodo, jog yra kažkas daugiau, įprastai nematoma,

ypač dėl to, kad juodas erelis buvo imperijos simbolis, taigi lyg užsimenama apie galimas imperijos

paslaptis. Kraujas ir vienuma naktyje kelia baimę, o paskutinio knygos skyriaus pavadinimas atkartoja

romano. Kelis kartus romane pavartojamas žodis „šokis“, bet niekada tiesiogine prasme: „laiptų ir

koridorių šokis“, „jam prieš akis pradėjo šokti lotyniški žodeliai, intrigos ir kompromisai“. Tartum

nuteikiant, jog čia veiksmažodis „šokti“ turi tik perkeltinę prasmę. Šiuo atveju tai būtų kovoti su miestą

bandančia pasiglemžti tamsa.

Žinoma, ne tik pavadinimuose galima matyti su tamsa susijusių motyvų. Romanas jais tarsi

persmelktas: „Gatvėje buvo aklina tamsa“27 (Vaquerizo 2017, p. 92) arba „Žydų kvartalo šerdis taip ir

liko neapšviesta, o gatvės buvo siauros ir purvinos, kreivas grindinys, net be karbido žibintų, ką jau

kalbėti apie naujuosius elektrinius, kurie nuvytų tamsą iš pakampių“28 (Vaquerizo 2017, p. 28). Kaip jau

minėta, tai – vienas iš stimpanko bruožų, kuriama niūri miesto atmosfera leidžia įtaigiau atskleisti

senesniais laikais buvusias ir iš jų ateinančias negeroves. Iš antrosios citatos matyti, kad viena iš

tamsiausių yra žydų apgyvendinta miesto dalis. Galima būtų tai suprasti kaip tam tikrą stereotipą, ypač

kalbant apie mažumas imperijoje, bet čia labiau perspėjama apie būsimą pavojų ir iš kur jis kyla.

Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip autorius kuria miesto paveikslą, pasitelkdamas tamsos

įvaizdį: „<...> de Mier turi daugybę priešų. Jei tai priklausytų nuo manęs, lai susitinka su jais ir jų

ašmenimis bet kuriam tamsiam užkampy, kurių pilna šitam mieste...“29 (Vaquerizo 2017, p. 11). Iš šio

sakinio Madridas tikrai neatrodo saugus miestas, netgi pats savaime keliantis baimę. Tą galima jausti ir

kitur: „<...> viskas buvo akmeninė tamsa, jį supo nematomos granito sienos, tirštos nakties mūrai“30

(Vaquerizo 2017, p. 110). Tamsa vaizduojama slegianti, tarsi iš jos būtų sudarytas miestas, tai justi iš

žodžių „akmeninė tamsa“, „nematomos sienos“, „nakties mūrai“, nes būtent sienos būdavo neatsiejamos

nuo miestų.

Labai dažnas romane šešėlių įvaizdis, pavyzdžiui: „Konsteblis pasislėpė kampe tarp šešėlių“31

(Vaquerizo 2017, p. 13), „Tarnas sugrįžo į šešėlį iš kurio atėjo“32 (Vaquerizo 2017, p. 16) ar šiurpą

keliantis „Šešėliuose buvo dar kažkas“33 (Vaquerizo 2017, p. 189). Šie įvaizdžiai liudija apie miestą

27 Isp. La oscuridad en la calle era completa. 28 Isp. El núcleo de la judería, aun antiguo, nunca había sido ilustre, y las calles eran estrechas y sucias, el adoquinado irregular, sin ni siquiera faroles de carburo – y mucho menos los nuevos eléctricos – que hiciesen huir la oscuridad de sus rincones. 29 Isp. <...> el de Mier tiene muchos enemigos. Si por mí fuera, que se viera con ellos y con sus aceros en cualquier esquina oscura de las muchas que proporciona la ciudad... 30 Isp. <...> todo era oscuridad pétrea, le rodeaban paredes de granito invisible, muros de sólida noche. 31 Isp. El alguacil se apostó en una esquina en sombras. 32 Isp. El criado regresó a las sombras de las que había surgido... 33 Isp. Había alguien más en las sombras.

33

gaubiančią paslaptį, prisideda prie mistinio jo erdvės komponento kūrimo. Šis dar labiau sustiprėja, kai

tamsa ir šešėliai tampa beveik veikėju: „Kada Joannes jau sukosi lipti laiptais, pastebėjo kažką judant

skersgatvyje, tik šešėlį, kuris buvo per didelis, kad būtų katės, bet per greitas, kad priklausytų žmogui“34

(Vaquerizo 2017, p. 53). Čia irgi regimas judėjimas tamsoje, primenantis romano pavadinimą, kartu

sukeliamas pojūtis, lyg už lango lauktų visiškai skirtinga, pilna nepaaiškinamų dalykų naktinio miesto

erdvė. Kad tamsa svarbi kuriamame mieste, akivaizdu ir iš kitos citatos: „Joannes beveik nemirksėjo, vis

tikrino tamsų plyšį, sutelkęs į jį žvilgsnį. Nebuvo nieko, tik ištisa juoduma, tankūs šešėliai, kurie,

atrodytų, judėjo tartum gyvatės“35 (Vaquerizo 2017, p. 146). Joje gan aiškiai parodomos tamsumos kaip

dar vienos veikėjos. Tekstas prisotintas panašių detektyvinių elementų, taip bandoma sudominti,

leidžiama adresatui pasinerti į kuriamą pasaulį. Tai – mokslinės fantastikos bruožas, tačiau po šiais

elementais aptinkama ir stimpanko romanui būdinga problematika, paliečianti socialinius klausimus.

Be to, tamsa romano mieste atrodo įprastas dalykas: „<...> vaikai bėgiojo ir žaidė tamsoje,

pripratę prie jos nuo gimimo“36 (Vaquerizo 2017, p. 46). Sukuriamas tamsoje skęstantis Madridas, tai

galima suprasti ir perkeltine prasme – jis yra apsuptas blogio. Pasakojimui einant į pabaigą atsiranda

žodžiai „ <...> bandydamas įžvelgti žmogaus siluetą tame šešėlių ir neatpažįstamų formų pasaulyje“37

(Vaquerizo 2017, p. 225). Sustiprinamas visa gaubiančios prietemos įspūdis, įžvelgtinos ir užuominos

apie joje tūnantį neįvardijamą blogį. Vis dėlto personažas šioje erdvėje bando įžvelgti ką nors žmogiška,

atrasti viltį. Tai interpretuotina kaip paslaptingame, intrigų kupiname mieste kylančios pasipriešinimo

valdantiesiems idėjos, paslaptys, nesutarimai, būdingi imperijoms, o personažas iškeliamas aukščiau to

– metropolyje jis ieško žmogiškumo: atlieka savo pareigą, jaučia ryšį su aplinkiniais, įsimyli.

2. 3. 4. Vilniaus panorama stimpanke

„Vilko valandos“ recenzijoje Rūta Lazauskaitė rašo: „Fantastiniame romane dalijamasi vizija

Vilniaus, kurio Katedros aikštėje nestovėjo paminklas Kotrynai II, „Vilniaus žinios“ nebankrutavo, o

universitetas niekada nebuvo uždarytas“ (Lazauskaitė 2013, p. 7). Autorė atkreipia dėmesį ir į stimpanką

kūrinyje, jog dėl šio žanro specifikos (skraidančių įrenginių danguje) Vilnių tekste galima pamatyti iš

viršaus. R. Lazauskaitė pastebi, kad „Vilko valandoje“ svarbiausias yra pats miestas: „<...> net ir dažniau

veikiantiems personažams pritrūksta charakterio. Tačiau išraiškingumo nestinga Vilniaus rajonams“

34 Isp. Cuando Joannes ya se volvía para encaminarse a la escalera, atisbó algo moverse en el callejón, apenas una sombra pero demasiado voluminosa para ser un gato y demasiado rápida para ser un hombre. 35 Isp. Joannes apenas parpadeó, contemplaba el hueco oscuro con la mirada reconcentrada. No había nada, sólo una negrura impenetrable, sombras densas que parecían moverse como serpientes. 36 Isp. <...> niños que correteaban y jugaban en la oscuridad acostumbrados a ella desde que habían nacido. 37 Isp. <...> intentando identificar una silueta humana en aquel universo de sombras y formas irreconocibles.

34

(Lazauskaitė 2013, p. 8). Nutinka priešingai nei klasikiniuose romanuose: miestas čia – ne erdvė

personažų pasauliui parodyti, o jie panaudojami miesto vaizdiniui atskleisti.

Nors vienos detalės sutampa su realiai egzistuojančiu Vilniaus miestu, kitos yra visiškai

išgalvotos, pavyzdžiui, oro uosto, skirto dirižabliams, konstrukcijos su į viršų kylančiais bėgiais

krovininiams vagonėliams, taip perteikiant stimpanko estetiką. O tikrai egzistuojantys miesto objektai

leidžia skaitytojui atsidurti pažįstamoje aplinkoje ir padaro teksto erdvę artimesnę. „Vilko valandoje“

minimi Bernardinų sodas, didžioji Vilniaus Arkikatedra, Vokiečių gatvė, itin dažnai – Žaliasis tiltas, o

Gedimino prospektas romane vadinamas tiems laikams būdingu – Šv. Jurgio – vardu. Nepamirštami ir

Solomono grafičiai, tik čia jie atlieka kitokią – maištavimo prieš valdžią – funkciją. Taip šie piešiniai ir

ne tik jie tekste lyg mitologizuojami, jiems suteikiama išgalvota prasmė, kuri daro patį miestą įdomesnį,

kuria paralelią jo istoriją. Kaip ir romane, perkurtas Gedimino pilies bokštas naudojamas visiškai kitaip:

„Kunigaikštis Gediminas turbūt būtų apsivertęs kape, jei tik būtų sužinojęs, kad jo pilis tapo skrydžių

kontrolės centru“ (Tapinas 2015, p. 59). Skaitytojai raginami susimąstyti, kad gal vis dėlto ne pastatai

yra svarbiausi. Ypač tai suvokti reikia pasaulyje, kuriame tikrai nemaža reikšmė skiriama materialiems

dalykams. Miesto konstrukcijos – tik metalas, be žmonių neturintis prasmės, todėl nereikėtų jų per daug

sureikšminti.

Stimpanko miestai dažnai suskirstyti į atskirus rajonus, kurie būna labai savotiški, patys kaip

atskiri miestai (Inguz 2016). Panašiai yra ir su Vilniumi „Vilko valandoje“, jis padalintas į rajonus,

knygos pradžioje net pateikiamas žemėlapis. Rajonai – labai įvairūs, dažnai atspindintys klasinius

skirtumus (pavyzdžiui, Bėdose gyvena varguomenė ir nusikaltėliai, o Žvėrynas yra elitinis, ramus rajonas

pasiturintiems žmonėms). Nors miestelėnai gali gana laisvai patekti iš vieno rajono į kitą, tokiais atvejais,

kai Bėdose atvykėliai jaučiasi nesaugiai arba Žvėrynas neįsileidžia pašalinių, jaučiama rajonų atskirtis

nuo vienas kito. Taip pat kiekvieno rajono žmonių veikla – skirtinga, kitaip vaizduojama panorama,

parodant jų kontrastą. Taip miesto vaizdinys tekste atrodo realesnis nei tik vienos Vilniaus vietos

vaizdavimas.

Dažnai kiekvienas skyrius „Vilko valandoje“ pradedamas būtent vaizdingai aprašomomis

Vilniaus panoramomis, viename iš pirmųjų adresatas supažindinamas su stimpanko Vilniumi, pasitelkus

kvapus tekste: „Sustiprėjus vakariui vėjui, virš Garmiesčio pasklisdavo pilki tumulai, pradvisę metalu,

suodžiais, alyva ir prižiūrėtojų keiksmais. Virš Juodėsių kvartalo plaikstėsi vos juntamas opiumo tvaikas,

o virš Universiteto dominijos – sieros“ (Tapinas 2015, p. 31). Visi įvaizdžiai – metalas, suodžiai, alyva,

opiumas, siera – padeda įtaigiai pavaizduoti stimpanko miestą, skendintį nuo fabrikų kylančiame smoge,

šaltą, mechaninį, lyg dirbtinį. Prie stimpanko miesto vaizdo kūrimo prisideda ir kitos detalės: vakarais

įsižiebiantys dujiniai gatvių žibintai ar ant miesto krintantis dirižablio šešėlis. Kartais skaitytojas gali

35

jaustis vedžiojamas įprastomis Vilniaus gatvėmis, kol dėmesį patraukia kokia nors stimpanko estetikai

būdinga detalė: „Vanečka spėriai pėdino Vilniaus gatve, nesidairydamas į šalis, tik kirtęs Šventojo Jurgio

prospektą kartą pusbalsiu nusikeikė, kai jo vos nepartrenkė nežinia iš kur išniręs vienaratis pedalminis“

(Tapinas 2015, p. 36). Tekstas neleidžia pamiršti, jog esama būtent stimpanko Vilniuje.

2. 3. 5. Šviesa tamsoje ir garsai „Vilko valandoje“

Kad ir kokia būtų niūri šio žanro atmosfera (o A. Tapino vaizduojamame Vilniuje galima

pastebėti ir tai – šešėlius, naktį, tamsą, net ir pats romano pavadinimas nurodo į tamsiausią paros metą),

tačiau tamsai, kitaip nei Madridas „Tamsos šokyje“, šis miestas nepasiduoda: „Bet Vilnius neketino

skendėti tamsoje. Į gatves kaipmat pasipylę žibintininkai užžiebė dujinius žibintus, būrys žioplių subėgo

prie Universiteto dominijos alchemikų ką tik sukurtos tabako reklamos – šokančios liepsnos,

vaizduojančios cigarą įsikandusią besirangančią gražuolę. <...> Jauki šviesa, sklindanti iš smuklių,

užeigų ir restoranų, viliojo užeiti vidun...“ (Tapinas 2015, p. 474). Lyg prieštaraujama žanrui, kada

niūrumas tampa jaukumu. Toks yra ir kuriamas miestas A. Tapino romane – nepaisant karo grėsmės ar

nerimo dėl žmogžudysčių, jame vis tiek įžvelgiama šviesos, optimistiškų minčių, tartum šis miestas

nepasiduoda ir stengiasi atsilaikyti prieš tamsą ir blogį. Įdomi detalė tekste, jog vieni iš šviesą ir naujoves

mieste kuriančių žmonių priklauso universitetui, įstaigai, kuri nuo seno skleidžia šviesą perkeltine

prasme. Universitetas dažnai minimas romane ir gražiai dera su stimpanko žanrui prieštaraujančiu

šviesos motyvu, šių dviejų dalykų negalima pamatyti E. Vaquerizo knygoje.

Tai, jog Vilnius vaizduojamas gražesnėmis spalvomis nei dera stimpankui, galima matyti ir iš

kitų miesto aprašymų, ypač medžių: „Žaliuojančios liepos Šventojo Jurgio prospekte, kaštonai

Bernardinų sode, alyvos Piromonte, baltosios tuopos aplink Navigatorių bokštą ir Katedros aikštę

džiugino akį ir tarsi patyliukais kuždėjo į ausį: kai tau širdyje aštuoniolika, gyvenimas nepaprastai

gražus“ (Tapinas 2015, p. 395). Medžiai lietuvių tautai visada buvo itin svarbūs, net ir miesto zonoje, iš

citatos akivaizdu, kad jie kelia nuotaiką Vilniuje. Nebeįsivaizduojama nuo suodžių pajuodusi sostinė,

veikiau žalias, gyvybingas miestas. Kad ir koks mechaninis atrodytų stimpanke kuriamas pasaulis, šalia

atsiranda užuominų į gamtą, kurioje žmogus nusiramina ir džiaugiasi.

Apie miesto gyvumą liudija ir žmonių veiklos aprašymai: „Naktinis Vilnius buvo visoks.

Antokolyje, Tuskulėnuose ir Žvėryne anksti gesdavo šviesos. Garmiestyje į darbą skubėdavo vėlyvoji

pamaina. Nekrikštuose iki paryčių skambėdavo riksmai ir dainos, Bėdose mikliai darbuodavosi

nematomi šešėliai. Šurmulinga Rotušės aikštė ištuštėdavo, užsidarydavo parduotuvės...“ (Tapinas 2015,

p. 209). Vėlgi parodomos skirtingos Vilniaus zonos ir jų įvairovė. Iš veiklos galima spręsti apie socialines

klases (kai vieni jau miega, kiti skuba į darbą naktį) ir mieste laukiančias pagundas bei pavojus. Taigi

Vilnius čia nėra vienpusis, tai – miestas, turintis nemažai atspalvių.

36

Be Vilniaus vaizdų, romane skiriama dėmesio ir garsams: „Vilniaus bažnyčių varpai ėmė mušti

devintą ryto. Pirmieji prabilo (kiek anksčiau nei dera) Šventojo Kazimiero bažnyčios varpai, jiems puolė

antrinti Bernardinų ir Šventosios Dvasios bažnyčių skambalai, tik Šventųjų Jonų bokšto laikrodis pabudo

lygiai devintą. Jam paskelbus laiką, nuaidėjo Arkikatedros varpų dūžiai, prisidėjo kitos Senamiesčio

bažnyčios, o varpams tilstant paskutinioji į chorą įsiliejo Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčia“ (Tapinas

2015, p. 297). Atrodo, tartum garsais būtų piešiamas Vilniaus žemėlapis, nes kartu su jais vardijami

realūs objektai – įvairios bažnyčios. Toks garso aprašymas padeda labiau įsijausti į miesto gyvenimą,

bažnyčių varpų skambesys nuo seno sietinas su miestais, jų centrais. Šalia šio garso tekste yra ir kitas –

vilko kauksmas: „– Aaaaaūūūūūūūūūūūūūū!!! – kraują stingdantis staugimas nusirito Vilniaus gatvėmis,

skelbdamas visiems ir kiekvienam, kad Vilko valanda prasidėjo“ (Tapinas 2015, p. 493). Be gatvių

triukšmo, šie garsai yra ryškiausi tekste. Reikėtų pastebėti, kad jie abu dažniausiai nurodo laiką, tik varpų

skambesys žadina, o vilko staugimas kelia nerimą, lyg kalba apie tuoj prasidėsiančią pabaigą.

2. 3. 6. Spaudos svarba mieste

Vienas iš svarbiausių objektų „Vilko valandoje“ yra laikraščiai. Šis romanas akivaizdžiai liudija,

jog žiniasklaida – ketvirtoji valdžia mieste. Bulvarinis laikraštis „Vilniaus teisybė“ paperkamas carinės

Rusijos žmonių, skleidžia propagandą, kelia sumaištį mieste, redakcijai svarbiausia parodyti kuo daugiau

kraujo ir žudynių. Tai rodo ne tik fikcijos situaciją, bet ir realų gyvenimą, kuriame labai dažnai

naudojamasi žiniasklaida konkretiems tikslams pasiekti, neapsieinama be propagandos apraiškų. Vėliau

imtos leisti „Vilniaus žinios“ pakeičia padėtį, atskleidžia tiesą ir nuramina miestelėnus. Toks yra vienas

iš žiniasklaidos panaudojimo būdų – demaskuoti. Įdomu tai, kad šis laikraštis leidžiamas universiteto

pastangomis: „Perduok mano padėką rektoriui Gimbutui ir jo studentams. Iš jų išeis puikūs

dienraštininkai“ (Tapinas 2015, p. 392). Galima interpretuoti, jog universiteto bendruomenei rūpi

Vilnius bei jo padėtis, o komercinei spaudai – tik skandalai ir už juos gaunami pinigai. Todėl romane

aptinkama minčių, kad reikia įvairesnės spaudos, negali būti tik vienas leidinys: „Pasitarsiu su rektoriumi

Gimbutu, bet, manau, laisvajam miestui būtų labai gerai turėti tikrai laisvą leidinį <...> Vilniui jau seniai

sunku kvėpuoti, kai yra tik viena teisybė. Jeigu dar ir spaustuvę savo turėsim...“ (Tapinas 2015, p. 392).

Tekste aiškiai jaučiama spaudos svarba mieste bei kiek daug ji gali nulemti, o taip pat ir išsilavinusių

žmonių poreikis tuo užsiimti, nes, kaip galima matyti, universiteto bendruomenės nariai labiau atsidavę

tiesos sklaidai nei buvęs miesto laikraštis.

„Tamsos šokyje“ taip pat minimi laikraščiai – „Madrid“ ir „Semanario del Diablo“ (liet. Velnio

savaitraštis). Dienraštis pavadinimu „Madrid“ tikrai buvo leidžiamas nuo 1939 m. iki 1971 m. ir platinęs

37

frankizmo38 idėjas, vėliau tapęs nepriklausomas. „Semanario del Diablo“ niekada neegzistavo, tačiau

pavadinime galima matyti akivaizdų ryšį su Barselonoje ėjusiu „La Correspondencia del Diablo“ (liet.

Velnio laiškai), leistu nuo 1872 m. iki 1873 m. Savaitraštis buvęs satyrinės pakraipos, savo

publikacijomis pajuokiantis karalių bei palaikęs respubliką. Akivaizdu, kad panašūs yra tik pavadinimai,

nes laikas vėl nesutampa – „Tamsos šokyje“ pasakojimas plėtojamas 1927 metais. Tačiau abu leidiniai

yra politinio atspalvio, pristatantys skirtingus istorinius Ispanijos įvykius, lyg atgaivinantys skaitytojo

atmintį. Konkrečių laikraščių paminėjimas suartina su vieta, ji atrodo realesnė, laikas įrėminamas, nes

užrašomi jau romane nutikę įvykiai, taip pat veikiantys imperijos politiką.

Apibendrinant galima teigti, kad „Vilko valandos“ Vilniui būdingi tipiški industriniai vaizdai:

fabrikai, rūkstantys kaminai, į darbą traukiančios žmonių minios, taip pat stimpanko miesto kvapas ir

tokios tipiškos detalės kaip dirižabliai danguje. Viltingiau atrodo bei jaukumo suteikia vaizduojami

medžiai ir miesto šviesos. Čia realūs Vilniaus objektai derinami su išgalvotais, o skirtingi miesto rajonai

parodo multikultūriškumą ar skirtingas socialines klases. Laikas romano pasaulyje skaičiuojamas pagal

bažnyčių varpus ir geležinio vilko staugimą, o miesto problemas sprendžia spauda. Ypač svarbus yra

universitetas, prisidedantis prie gyvenimo kokybės mieste užtikrinimo. Vilnius šiame romane – toks

sudėtingas miestas, jog pats yra lyginamas su vienu iš stimpanko mechanizmų: „Ratai sukasi ratuose, o

tuose ratuose – maži dantukai. Vilnius sudėtingas mechanizmas, lygiai kaip mano mašinos“ (Tapinas

2015, p. 392). Citata gerai atspindi stimpanko estetiką ir miesto sudėtingumą, faktą, kad šį fenomeną

nėra lengva suvokti.

O „Tamsos šokio“ Madride negalima matyti tiek daug stimpanko estetikai būdingų detalių,

tekste nė karto nemini skraidantys prietaisai, dažniausiai neatskiriami nuo šio žanro. Tačiau ir čia galima

atrasti fabrikų, perkurtų realiai egzistuojančių miesto objektų. Ypač daug dėmesio E. Vaquerizo

uchronijoje skiriama Madrido perteikimui per kvapus ir šešėlius mieste. Kvapai padeda kurti Madrido

atmosferą, leidžia geriau į ją įsijausti skaitytojams. Kitaip nei Vilnius, kuris „Vilko valandoje“

nepasiduoda tamsai, Madridas joje tiesiog skendi, miestas kupinas šešėlių. Jų ir tamsos įvaizdžiai būtini

stimpankui, todėl, nors „Vilko valandoje“ daugiau žanrui būdingų prietaisų, „Tamsos šokyje“ dažniau

aptinkami tamsa ir šešėliai, kuriama niūri stimpanko miesto atmosfera.

2. 4. Žmogus ir miestas: visuomenė stimpanko romanuose Skaitant E. Vaquerizo romaną, dėmesį labiausiai atkreipia marga kuriamo miesto visuomenė.

Jame aptinkama įvairiausių rasių, tautybių ir skirtingos religijos žmonių: „Penktadienio popietėmis,

38 Frankizmas (nuo Ispanijos fašistinio diktatoriaus Francisco Franco (1892–1975) pavardės) – Ispanijos fašizmo ideologinė ir politinė doktrina (1939–1975), kurios laikėsi generolas Frankas, po pilietinio karo (1936–1939) sužlugdęs respubliką, užgrobęs valdžią, panaikinęs visas politines ir demokratines laisves.

38

beveik vakare, Madrido gatvės būdavo pilnos žmonių. Vieni grįždavo iš darbo, kiti traukdavo į aukštutinę

Manzanares krantinę, kur buvo gausu moriskų39 ir mulatų užkandinių, sklidinų kumbijos40, cukranendrių

romo, arbatos, ant iešmų keptos mėsos, gitaros ir varpelių garsų. Gatvėmis praeidavo įvairiausios žmonių

grupės. Tarnaitės, siuvėjos, vairuotojai, nešikai, šlavėjai, amatininkai ir jų mokiniai žingsniavo minioje,

juokdamiesi, šūkaudami. Vyrai ir moterys, apsirengę gedulo drabužiais, pereidavo į kitą pusę, mūsų net

nematydami – religingi krikščionys, einantys į gedulingas mišias“41 (Vaquerizo 2017, p. 12). Vėlyvos

popietės Madrido gatvėse vaizdas parodo miesto visuomenę, čia matyti moriskų, mulatų, įvairių profesijų

žmonių, taip pat krikščionių, kurie teksto mieste nesudaro daugumos, priešingai nei realiame Madride

1927 metais.

Romane gausu panašių minėjimų, kurie parodytų, kokia spalvinga vaizduojama Ispanijos

sostinė, kalbant apie jos žmones. Viena iš pirmųjų tokių multikultūrinių apraiškų tekste yra jaunas

vaikinas, įvardintas kaip „tūkstančio rasių mišinys“, toks yra ir Madridas. Vėliau skirtingos rasės bei

tautos vis primenamos: „Buvo daugybė indėnų, tamsia oda ir ilgais, blizgančiais plaukais, keletas

moriskų, tiek pat rytiečių, kartais grynakraujų, kartais maišytų, taip pat blyškiaodžių vokiečių ar lenkų ir

šiek tiek tamsesnių senbuvių ispanų ar galisų“42 (Vaquerizo 2017, p. 47). Pasitelkus net ir labiau

nutolusias tautas, kuriamas ypač kosmopolitinis miestas, kuriame, iš pirmo žvilgsnio, visi taikiai

sugyvena. Tai lyg paneigtų praeities sprendimo teisingumą, kai kitatikiai buvo išstumti iš Ispanijos.

Tiesa, kiek vėliau tekste galima atrasti ir priešingų nuomonių šiuo klausimu.

Vis dėlto daugiausiai dėmesio „Tamsos šokyje“ skiriama žydų tautai. Tai gan neįprasta,

prisimenant, jog pati knyga yra apie Madridą ir Ispaniją, tačiau, pasak autoriaus43, būtent tai jis ir norėjo

akcentuoti – multikultūriškumą mieste, parodyti, kaip neteisingai buvo pasielgta su mažumomis, kitomis

etninėmis grupėmis, net ir tomis, kurios gyveno Ispanijos miestuose nuo seno. XIV a. pab.

valstybingumas buvo grindžiamas viena religija, todėl kitatikiai turėjo palikti Ispaniją arba užmiršti savo

tradicijas bei tapti katalikais, E. Vaquerizo norėjo šį skaudų faktą pakeisti bent literatūroje. Parodomos

39 Moriskai (isp. moriscos < moro – mauras) – musulmonai, po Ispanijos išsivadavimo iš arabų XV a. pabaigoje pakrikštyti ir likę gyventi Ispanijoje, bet slaptai išpažįstantys islamą. 40 Iš Kolumbijos kilęs muzikos žanras. 41 Isp. Las calles de Madrid en viernes por la tarde, casi noche ya, zumbaban llenas de gentes. Regresaban unos del trabajo, partían otros a la ribera alta del Manzanares, donde se prodigaban merenderos regentados por moriscos y mulatos y abundaba la cumbia, el ron de caña, el té, los pinchos morunos, la guitarra, el yembé y los cascabeles. Grupos variopintos se cruzaban en las calles. Las criadas y modistillas, los cocheros, mozos, escoberos, artesanos y aprendices caminaban en tropel, riendo y gritando. Pasaban al lado, sin ni siquiera verlos, de hombres y mujeres ataviados de luto riguroso, beatos cristianos acudiendo a misa de novenas. 42 Isp. Se veían muchos indianos de piel oscura y pelos largos y lustrosos, algunos rasgos moriscos, otros tantos orientales – a veces puros, a veces mezclados – y también pieles pálidas de alemanes o polacos y un poco más oscuras de castellanos viejos o gallegos. 43 Čia ir toliau remiamasi interviu su E. Vaquerizo. Žr. 1 priedą.

39

ir diasporos problemos, kai net kartų kartos, gyvendamos Madride, nesijaučia, jog tai būtų jų žemė, jų

namai. Romane itin daug frazių hebrajų kalba, leidžiančių įsijausti į šią kultūrą jai svetimame Madride.

Bet taip pat jos parodo, kad patiems ispanams Madridas nėra visiškai pažįstamas ar priklauso ne tik jiems.

Bene labiausiai patraukia mintys apie karą, atsiskleidžiančios per ryšį su žydais, lyg jie būtų nuo to

neatsiejami. Patys kabalistai mato pranašystes apie būtybes kietais sparnais, leidžiančias ugninius

kiaušinius ant miestų, žmones, vežamus sunaikinti ir laikomus už spygliuotų tvorų tol, kol miršta.

Bet kaltė dėl kylančio chaoso, panikos mieste ir karo pranašysčių verčiama patiems žydams:

„Prakeikti žydai, seniai reikėjo juos išvaryti iš Ispanijos, dar katalikų monarchų laikais; be žydų ir

moriskų, vien tik su grynakraujais ispanais, imperija nebūtų pavojuje“44 (Vaquerizo 2017, p. 215). Vėl

galima matyti postmodernų žaidimą istoriniais faktais ir fikcija, nes būtent taip įvyko realybėje – žydai

ir kitos etninės grupės paliko Ispaniją ar asimiliavosi su jos gyventojais katalikais, tačiau tai nepadėjo

imperijai klestėti toliau. Remiantis romanu atrodo, kad imperijai pavojus grėsė bet kokiu atveju,

svarstant, jog žydai tikrai nebuvo nelaimių priežastis.

Viena iš stipriausių minčių šiame stimpanko romane yra apie baimės ir neapykantos ryšį:

„Atminkit, kad neapykanta yra baimės bei neteisybės pasekmė, jei tapsime galingi ir žiaurūs,

išprovokuosime baimę ir ši sukurs neapykantą. Tai jau vyksta – atsiranda monstras ir išsigandę žmonės

mus kaltina, mėto akmenis į mūsų namus ir skriaudžia mūsų vaikus“45 (Vaquerizo 2017, p. 189). Žodis

„atminkit“ nurodo tiek praeitį, tiek patarimą ateičiai, sustiprindamas išsakomos minties svarbą.

Aiškinama, jog ten, kur jaučiama baimė ir vyksta neteisybė, visada gims neapykanta, būtent taip ir

nutikdavo daugeliu atveju pasaulio istorijoje – patys kruviniausi perversmai vykdavo dėl vargingo tam

tikros grupės žmonių gyvenimo, nepasitenkinimo valdžia ir esama padėtimi. Romane lyg raginama

nesipuikuoti savo galybe, susilaikyti nuo žiaurumo, nes tai prie gero nepriveda, šią mintį galima pritaikyti

ir šiandienos pasauliui. Monstro įvaizdis gali būti suprantamas ir perkeltine prasme, pavyzdžiui, kai šalies

ekonomika smunka, mieste vyksta nusikaltimai ar didžiosios valstybės nori pasidalinti pasaulį. Tokiais

atvejais gan lengva įtikinti išsigandusius žmones, kad kalti žydai arba kitų mažumų atstovai, į juos

nukreipiama neapykanta. Kaip buvo galima įsitikinti iš skaudžios žmonijos patirties, kai jaučiama baimė,

ieškoma, kam suversti kaltę, ir ši dažniausiai primetama mažumoms arba Kitiems.

Kitas svarbus visuomenei klausimas, keliamas tekste, yra darbininkų padėtis mieste. Ši

problema siejama su valdymo forma ir industrializacija. Pavyzdžiui, kalbama apie tai, jog neišmokysi

44 Isp. Malditos judíos, deberían haberlos echado de España hace mucho tiempo, en tiempos de los Reyes Católicos; sólo así, sin judíos y moriscos, sólo con la raza pura, el imperio no estaría en peligro. 45 Isp. Recordad que el odio es producto del miedo y la injusticia, si nos hacemos poderosos y crueles, engendraremos miedo y el miedo creará el odio. Ya está pasando, aparece un monstruo y la gente atemorizada nos culpa, tira piedras contra nuestras casas y golpea a nuestros niños.

40

tiek daug žmonių, kad padarytų mašinų darbą, o ir mokymas truktų ilgiau. Todėl žmogaus darbo vieta

atsiduria pavojuje. Tai – įprasti klausimai, kelti to meto miestuose ir aktualizuojami stimpanke. Šiame

romane jie neatskiriami nuo valdymo formos, kaip teigiama, varžančios paprastų žmonių laisvę: „<...>

grandinės nėra iš metalo, jos iš įstatymų ir godumo“46 (Vaquerizo 2017, p. 51). Galima įžvelgti užuominų

į socializmą, į kurį linksta stimpanko romanai, vaizduojantys miestus. Aptinkama minčių, jog reikia

panaikinti įstatymus, monarchiją, o tada išnyks ir priespauda, nuolatinis darbininkų vergavimas, kad tik

„be Dievo, be tėvynės, be imperatoriaus“47 įmanoma žmonių laisvė. Negalima sakyti, kad stimpanke

visada rašoma apie monarchiją, bet dažniausiai matomas kito vadovavimas, priespauda, žmonės tekste

nesijaučia laisvi, tai galima matyti ir „Tamsos šokyje“.

Šio romano miesto aplinkoje nagrinėjami ir moters padėties visuomenėje klausimai. Tam

pasitelkiama viena iš pagrindinių veikėjų, kalbanti visų Madrido moterų balsu: „Kalbame apie tai, apie

ką kalbame, jog mes, moterys, ir geriau, kad liktume namuose, užsiimdamos savo darbais ir laukdamos,

kol vyrai išspręs mūsų problemas“48 (Vaquerizo 2017, p. 73). Nors iš šalies atrodytų, jog moterys čia

gali daryti, ką panorėjusios, iš tiesų taip nėra, pagrindiniai veikėjai lieka vyrai. Šis klausimas aktualus ne

tik romane, bet ir praeities bei dabarties Ispanijoje. Veikėja dažnai iškelia moters visuomenėje temą,

kalbėdama su pagrindiniu personažu: „Viskas, kas mus supa – mano suknelės, jūsų įsakymai, tradicijos,

čia yra tam, kad nepasiimtume to, kas mums priklauso, negertume gyvenimo dideliais gurkšniais“49

(Vaquerizo 2017, p. 77). Toliau tekste atskleidžiama veidmainystė, vardijama, kiek daug

„šiuolaikiniame“ Madride gali veikti moteris, bet visa tai daro prižiūrima vyrų. Todėl miestas lyginamas

su buvimu tamsoje, kai moterys nemato savo kalėjimo ir mano, jog yra laisvos.

Iš teksto atrodo, kad moteris negali nieko, o pagrindiniai herojai mieste yra tik vyrai.

Paliečiamas ir studijų klausimas, kai veikėjai neleidžiama tęsti mokslų universitete vien dėl to, jog ji –

moteris, nepadeda net jos tėvo pinigai. Vis lyginama su vyrais: „Jeigu vaikinas praleidžia naktį ne

namuose, per pusryčius tėvas tik šypsosi ir vadina jį niekšeliu ar šelmiu, jei tą patį padaro mergina... / –

Kekšė. / – Prašau? / – Taip ją vadintų“50 (Vaquerizo 2017, p. 93). Šie stereotipai dar gajūs šiuolaikinėje

visuomenėje. Romanas tam tartum prieštarauja, nes pagrindinė veikėja Rebeka yra lygiavertė

pagrindiniam personažui Joannes.

46 Isp. <...> cadenas no son de metal, son de leyes y de codicia. 47 Isp. Sin Dios, sin patria, sin emperador. (Vaquerizo 2017, p. 51) 48 Isp. Se trata de lo que se trata, de que somos mujeres y es mejor que nos quedemos en casa, a nuestras labores y esperando a que los hombres nos resuelvan los problemas. 49 Isp. Todo lo que nos rodea, mis vestidos, sus órdenes, las tradiciones, están ahí para obligarnos a no tomar lo que es nuestro, a bebernos el mundo a tragos. 50 Isp. Si un chico se ausenta una noche, el padre le sonríe a la hora del desayuno y le llama gamberro o juerguista; si lo hace una chica... / – Puta. / – ¿Cómo? / – Es lo que la llamarían.

41

Geriau įsivaizduoti Madridą „Tamsos šokyje“ padeda gyventojų veikla. Aprašomi euforiški po

laukinės nakties, apsvaigę nuo opiumo ar hašišo miestelėnų veidai, minimi statymai gaidžių peštynėse,

šokiai Cuatro Caminos rajone ir kabalistai, siūlantys savo paslaugas šalia laikraščių, saldumynų ir

limonado pardavėjų gatvėse. Ypač madridietišką atmosferą kuria ryto scena: „Valgė tylėdami,

mirkydami čiuras51 <...> Tylomis gėrė anyžių arbatą, kol į šokoladinę rinkosi kelios šeimos šventiniais

drabužiais, kad papusryčiautų prieš eidamos į stotį, iš kurios vyks į Guadarrama, kur praleis dieną pušų

ir uolų apsuptyje“52 (Vaquerizo 2017, p. 24).

Nematerialioji veikla neatsiejama nuo materialiosios aplinkos (Butkus, 2011), todėl ir romane

aptinkama įvairių Madrido ženklų: Plaza Mayor, Plaza del Carmen, įvairūs realių gatvių pavadinimai,

žymusis Carloso V žiedas, Paseo del Prado, viena iš seniausių šokoladinių sostinėje „San Ginés“, tik keli

pavadinimai išgalvoti, pavyzdžiui, universitetų zona Madride vadinama Dievo miestu. Išskirtinis

objektas – Kibelės aikštė (Kibelė yra kaip miesto globėja, nes buvo sienų ir tvirtovių deivė). Tačiau

„Tamsos šokyje“ šis objektas perkurtas, fontaną puošia ne jos, o naujojo karaliaus Juano skulptūra. Visų

pirma tai rodo pasikeitusią vietą skirtingoje istorijoje, bet taip pat kyla minčių apie imperatoriaus

garbinimą vietoje deivės, globojančios miestą, pagerbimo. Prisiminus E. Vaquerizo žodžius apie įvairių

kultūrų mieste svarbą ir kaip ši įvairovė buvo naikinama, jog net ir perkūrus istoriją jaučiama šiokia tokia

diskriminacija, galima tai interpretuoti kaip užuominą, kad imperijos didybė buvo svarbiau už miesto,

kurį sudaro ne vien metropolio gyventojai katalikai, gerovę. Pasinaudodamas šiuo miesto simboliu

autorius taip pat primena naujųjų laikų istoriją: „Skulptūra buvo pastatyta prieš mažiau nei dešimt metų,

kada po septynioliktosios įvykių visas Madridas tapo mūšio lauku beveik penkis mėnesius ir buvo

nuniokotas...“53 (Vaquerizo 2017, p. 111). Čia minima Madrido apsiaustis pilietinio karo metu, kuri itin

veikia skaitytoją, nes vienas iš svarbiausių šalies istorijos įvykių veikia žmones iki šiol, ypač jų laisvės

pojūtį, kai mažumos vis dar jaučiasi diskriminuojamos nuo tų laikų. Kalbama ir apie maurų paliktas

konstrukcijas mieste, pabrėžiant jo multikultūriškumą. Nepamirštamas stimpankui taip būdingas

niūrumas, primenant, kad pastato sienos buvo pajuodusios nuo suodžių, „kaip visų namų fasadai

Madride“, o gatvėse tarp šiukšlių ir šešėlių katės gaudė peles.

Vis dėlto svarbiausias objektas teksto Madride yra teatras. Čia istorija pradedama ir pabaigiama.

Teatrą galima suprasti kaip Madrido metaforą: „<...> kaip teatre kažkas judina metalines lėles slaptame

51 Ispaniškos spurgos, valgomos mirkant jas karštame šokolade. 52 Isp. Comieron en silencio, mojando los churros... <…> Bebieron agua y anís en silencio mientras a la chocolatería llegaban algunas familias en traje de fiesta, a desayunar antes de ir a la estación y coger un autocoche a Guadarrama que les llevase a pasar el día entre pinos y peñas. 53 Isp. La estatua había sido erigida hacía menos de diez años, tras los sucesos del 17 en que Madrid, campo de batalla durante casi cinco meses, quedó arrasada...

42

kambaryje, kai scenoje atsiranda žemės, vyrai ir moterys, išdavystės, žmogžudystės, meilė,

neapykanta...“54 (Vaquerizo 2017, p. 121). Tai – natūralu, nes teatras visada buvo neatsiejama Ispanijos

kultūros dalis. Miesto lyg žmonijos meno kūrinio suvokimas atkreipia į jį dėmesį kaip į ypatingą vietą

(Samalavičius 2007). Knygos pabaigoje, personažui galvojant apie Madridą, įterpiamos mintys apie

teatrą – kaip panašiai jie sudaryti, kad abu gali būti netikri. Ši idėja tekste taip pat postmoderni, nes tam

tikra prasme Madridas čia ir nėra tikras, tik autorius judina visus įvykius ir veikėjus: „<...> žinau, kad

yra kažkas galingas, judinantis siūlus, tiksliau krumpliaračius, patraukiantis tai už ten, tai už šen...“55

(Vaquerizo 2017, p. 131). Čia įžvelgiama aliuzija į marionetiškumą, nes kiekviename didmiestyje

žmogus tampa tarsi marionetė, ypač tokiame, kuriame daug visokių negyvų mechanizmų, tai ir galima

matyti stimpanke. Šiame žanre dažnai matomos mechaninės lėlės, bionikai, gyvenantys tarp žmonių,

kada dažnai neaišku, kas yra tikra, o kas – ne.

Visa kartu padeda suvokti Madrido kultūrą, nes tekste atrandami ir materialūs miesto ženklai, ir

gyventojų veikla. Tokia įvairi aplinka ir atpažįstamos miesto žymės leidžia skaitytojui geriau įsijausti į

nagrinėjamas problemas. Romanas baigiamas svarstymais, kuo veikėjui tapo šis miestas, ir labiau už

viską jis jame jaučia moterį, kuriai yra neabejingas. Taip įrodant, jog miestas visų pirma yra jame

gyvenantys žmonės, ir kiekvienam Madridas turi „savo veidą: kilmingajam, turtuoliui, spekuliantui,

filipiniečiui, kekšei, vagiui ar į nemalonumus įsivėlusiam komendantui“56 (Vaquerizo 2017, p. 166).

Todėl niekada miestas nebus vienpusis, vieniems tai – vieta užsidirbti pinigų, antriems – pavojų ir

pagundų zona, tretiems – scena savo galiai demonstruoti ar maža pasaulio kopija, kurioje telpa žmonijos

džiaugsmai ir vargai. Kaip sako knygos autorius, Madridas čia yra gyvas organizmas, savo

konstrukcijomis atspindintis miestelėnų širdžių plakimą – kas jiems svarbu, jų ateities siekius, viltis ir

istoriją.

Stimpanko žanras įkvėptas Viktorijos epochos, todėl klasinės nelygybės problema neaplenkia ir

„Vilko valandos“. Darbininkai nepatenkinti savo padėtimi, svarstoma, kokios galėtų būti priežastys,

provokuojama, jog tai – kapitalistų ir naujųjų technologijų kaltė. Vartojama sąvoka „darbo liaudis“ kaip

priešprieša „buržuazijai“, taip parodant esantį skirtumą. Jis dar labiau išryškinamas vienam iš veikėjų

pasakojant apie miesto gyventojų nelygybę: „Štai mieste gyvena turtingi ir vargšai, – vėl prabilo jis. –

Tarp jų yra ir protingų, ir kvailių. <...> Kvaili turtuoliai rieškučiomis semia auksą, siurbia pinigus, diria

kailį vargšams kvailiams <...> Kvaili vargšai leidžiasi išnaudojami, nes mano, jog taip sutverta Dievo ir

54 Isp. <...> igual que en el teatrón alguien movería las marionetas de metal en un cuarto oculto, y en la pantalla aparecerían tierras, hombres y mujeres, traiciones, asesinatos, amor, odio... 55 Isp. <...> sé que hay alguien poderoso moviendo los hilos, o mejor, los engranajes, tirando de aquí y tirando de allá... 56 Isp. <...> una cara para cada habitante, noble, granata, chamarilero, filipino, puta, ladrón o alguacil caído en desgracia.

43

taip bus per amžius“ (Tapinas 2015, p. 352). Kartu yra užuomina į tai, dėl ko galėjo kilti nelygybės

problema (žmonių nesuvokimą ir susitaikymą su esama situacija), raginama tai pakeisti.

Prisimenant Viktorijos laikus, bene dažniausia prieš akis iškylanti problema, susijusi su

naujomis technologijomis, buvo ta, jog jos atstodavo žmogaus darbą: „O dar žmonės rėkia, esą

mechanikų mašinos duonos kąsnį iš jų atima“ (Tapinas 2015, p. 242). Apie tai mąstoma ir A. Tapino

romane, tačiau atskleidžiama, kad toks mąstymas neteisingas, nes kaltos ne mašinos, o verslininkų

godumas. Technologijos knygoje suvokiamos skirtingai, vieniems jos yra pažangos rodiklis, kitiems –

kažkas baisaus, kuo galima gąsdinti žmones: „Pasakyk „ne“ <...> Tegu sustoja prakeiktos mašinos, nes

jos atims iš tavęs darbą“ (Tapinas 2015, p. 310). Taigi viena iš svarbiausių miesto visuomenės dalių

knygoje yra darbininkai, juos vaizduojant atskleidžiamos problemos, susijusios su naujomis

technologijomis, bei turtingųjų ir vargšų konfliktas.

Nors „Vilko valanda“ ir kratosi istorinio romano etiketės, tačiau, kaip buvo galima suprasti iš

prieš tai minėtų faktų, kūrinyje nemažai realių XX amžiaus pradžios detalių. Suprantama, egzistuoja ir

imperijos, iškyla kolonijų problema. Tiksliau iškiltų, nes romane Vilniaus padėtis neatitinka istorinių to

meto faktų – nepriklauso Rusijos imperijai, čia jis yra laisvasis Aljanso (kelių Europos žemyno miestų

sąjunga) miestas. Vis dėlto nors tekste nėra ryškios kolonijų problemos, mieste apstu įvairių tautybių

žmonių, kurie vertinami pagal stereotipus.

Romane vaizduojami rusai, žydai, lenkai, vokiečiai, japonai, kinai, vengrai ir daugybė kitų tautų.

Vilnius pristatomas kaip laisvas, daug žadantis miestas, kuriame noriai įsikuria kitataučiai. Jų reikalams

spręsti net paskirtas asmuo – Klajūnų tarėja Faina Fryzel, atsakinga už žydus, totorius, karaimus, vengrus,

prancūzus ir kitas mažumas, „kurių laisvajame Vilniuje buvo gausu“. Pagal tai galima spręsti, jog

rūpintasi ir mažumomis, o tai nelabai pritinka buvusiems laikams, kai šios buvo diskriminuojamos.

Pačiame tekste pavartojamos kelių kalbų frazės: anglų, hebrajų, lenkų, vokiečių, japonų, lotynų, skaitant

tai padeda geriau įsijausti į multikultūriškumą. Nepaisant to, daug dėmesio skiriama gimtajai kalbai: „Už

stalų pramaišiui skambėjo lietuvių, lenkų, rusų, vokiečių ir net anglų kalbos, tačiau dauguma kalbėjo

lietuviškai. Aljanso nurodymu Vilniuje tai buvo pagrindinė kalba, ir Universiteto dominijos rektorius

Gimbutas su malonumu rūpinosi, kad šis nurodymas būtų vykdomas“ (Tapinas 2015, p. 36). Parodoma

kalbos svarba mieste, kuri taip pat yra fundamentalus dėmuo formuojant tapatybę. Romano Vilniuje

multikultūriškumas koreliuoja su patriotiškumu. Vėl už pamatinius dalykus mieste, puoselėjančius

vilniečių tautinę tapatybę, atsakinga universiteto bendruomenė, taip pabrėžiant šios įstaigos

reikalingumą.

Nors tam tikra prasme stimpanko romantizuojami Viktorijos laikai ir buvo kosmopolitiški,

nereikėtų užmiršti, jog taip pat jie – rasistiniai ir pasižymėjo klasine nelygybe. Tai galima matyti ir

44

analizuojamame A. Tapino romane. Jame vaizduojama Spindulingųjų draugija, kuri tariasi esanti

atsakinga už lietuvybės puoselėjimą, tačiau jai nepatinka, kad Vilnius tampa vis kosmopolitiškesnis,

dažniausiai jos nariai būna agresyvūs kitataučių atžvilgiu ir vartoja rasistinius užgauliojimus: „Atmerk

savo žydiškus veizolus!“ arba „lenkiška šliundra“. Aptinkama ir kitokių rasizmo apraiškų, tačiau, kaip

įprasta stimpankui, situaciją bandoma ištaisyti: „Prakutę žydai ar totoriai stengdavosi kurtis geresnėse

Vilniaus vietose, ypač po to, kai miesto taryba susizgribusi, rausdama iš gėdos atšaukė draudimą žydams

apsigyventi teritorijoje nuo Aušros vartų iki Šventųjų Jonų bažnyčios“ (Tapinas 2015, p. 277). Vilniuje

vaizduojama itin daug žydų, tai natūralu, nes minimas Aljansas, vadovaujamas Rotšildų, ir tik iš pateiktos

citatos bei poros užuominų į nesutarimus su vokiečiais galima įžvelgti kokį nors negatyvumą jų atžvilgiu.

Tačiau labai taikliai šalia to atsiranda žodis „gėda“, kurį galima matyti ankstesnėje citatoje, lyg visiems

būtų savaime suprantama, kad žmonių negalima skirstyti pagal tautybę ar religiją, o toks elgesys –

gėdingas ir nepriimtinas.

„Vilko valandoje“ keliamas ir emigracijos klausimas, kuris buvo aktualus tiek senesniais laikais,

tiek dabar. Vieno iš pagrindinių romano personažų tėvai emigravo iš Lietuvos į Londoną, kur dirbo

senelių prieglaudoje, „tėvas, Lietuvoje dirbęs garvežio mašinistu, įsidarbino kūriku“ (Tapinas 2015, p.

87). Tai labai primena šiuolaikinę situaciją, kaip ir sūnaus nenoras grįžti į Vilnių, lyg tai būtų nuobodi

vieta, kurioje nieko nevyksta, nors iš vaikystės dar prisimena apsilankymą Kaziuko mugėje, galima jausti

šiokią tokią nostalgiją. Vis dėlto sugrįžus požiūris į miestą pasikeičia: „Vilnius tikrai ne toks, kokį

įsivaizdavau, – pasakė Edvardas. <...> Kiek Sandhersto kadetų galėtų pasigirti trečią tarnybos dieną

kovęsi su oro piratais, šturmavę dirižablį ir pirmieji savomis akimis matę skraidančią vokiečių tvirtovę?

– Juk ir Vilniuje gyventi galima“ (Tapinas 2015, p. 365). Įžvelgiama užuomina, jog miestui reikia suteikti

dar vieną progą ir galbūt nuomonė bei ryšys su juo pasikeis.

Stimpankas neapsiriboja rasinės ir klasinės nelygybės klausimo iškėlimu, kita svarbi tema –

moters padėtis visuomenėje. Čia kalbama apie ganėtinai kitokį moters įvaizdį nei jis buvo įprastas

Viktorijos laikais. Stimpanko moteris – drąsi, pati savimi pasirūpinanti ir maištinga asmenybė (Bergman

2013). Toks įvaizdis visai neprimena užguitos, neturinčios teisių ir visiškai nuo vyro priklausančios XX

amžiaus pradžios moters. „Vilko valandoje“ veikėjų moterų, palyginti su vyrais, ne itin daug. Nepaisant

to, dauguma jų eina svarbias pareigas, vadovauja nuosavam verslui arba yra itin gabios. Tai matyti jau

knygos pradžioje, peržiūrint veikėjų sąrašą: Faina Fryzel priklauso Vilniaus tarybai, Emilija yra Rusijos

imperijos agentė, Chaja Feigelson – pakantumo namų savininkė. Net ir tos veikėjos, kurios neina svarbių

pareigų, pasitiki savimi ir atrodo kontroliuojančios padėtį.

Ryškiausia moteris šioje knygoje yra pagrindinė veikėja Mila. Jau pirmas jos paminėjimas

pasakojime parodo, kad mergina nėra iš ramiai sėdinčių namuose – ji apgauna ją prižiūrėjusias vienuoles

45

ir pasprunka į miestą ieškoti nuotykių. Mila domisi alchemija, mechanika, yra ištroškusi veiksmo, jai

nerūpi rizika. Ji nėra naivi mergaitė, kokia gali pasirodyti: „Įvilioti merginą į spąstus kokiais nors kvailais

pažadais atrodė lengviau nei lengva. Bet paaiškėjo, kad mergužėlė – toli gražu ne vėjavaikė“ (Tapinas

2015, p. 71). Čia pat galima matyti ir vyraujantį požiūrį – jei jau esi mergina, vadinasi, esi naivi ir tave

lengva apgauti. Kaip matyti, Mila neatitinka šio stereotipo. Taip pat neatitinka ir kito: „Moteriškės iš

Užvenčio miestelio Žemaitijoje ar damutės, užpultos karietose, taip įžūliai nesielgdavo“ (Tapinas 2015,

p. 171). Mergina neatrodo nei elegantiška, nei išsigandusi, nei trapi, kai drąsiai pasityčioja iš orlaivį

užgrobusio oro pirato („Na, suradai. Ir ką dabar darysi, šaunuoli apsmukusiom kelnėm?“ (Tapinas 2015,

p. 171). Šioje pasakojimo vietoje atsiskleidžia ir kitas požiūrio į moteris aspektas, kada sugėdintas oro

piratas ruošiasi trenkti Milai šautuvu, norėdamas „pamokyti, kaip reikia kalbėti su vyrais“. Susidaro

įspūdis, kad moteris negali šiurkščiau kalbėti su vyrais net tokiomis aplinkybėmis ir jokiu būdu negali iš

jų tyčiotis.

Gal dėl daugybės vyriškos lyties veikėjų ir jų herojiškumo gali taip nepasirodyti, bet „Vilko

valandoje“ iš tiesų gana dažnai atkreipiamas dėmesys į moteris. Pavyzdžiui, kita ryški veikėja yra Rusijos

imperijos agentė Emilija, ir nors ji – svarbaus Rusijos imperijoje asmens meilužė, elgiasi taip, lyg ji viską

kontroliuotų: „Suslovas jautėsi ne visai savo rogėse, mat nebuvo pratęs, kad jam komanduotų boba“

(Tapinas 2015, p. 273). Stereotipinį požiūrį į moteris paneigia ir tai, kad šiame romane jos imasi ginti

vyrus, o ne atvirkščiai, kaip įprasta grožiniuose kūriniuose. Bare kilus muštynėms, Mila šoka ginti savo

draugų, o moterys savo vyrų labui nori kelti streiką: „Bet mes, žmonos ir motinos, pačios galime pasiekti,

kad sotūs turčiai nebevytų į gatvę mūsų vyrų be kapeikos kišenėje“ (Tapinas 2015, p. 275). Įžvelgiamas

skirtumas tarp moterų padėties Vilniuje „Vilko valandoje“ ir Madride „Tamsos šokyje“, nes E. Vaquerizo

knygoje šis klausimas tik svarstomas, o A. Tapino romane veikia pačios moterys.

Tiesa, visas tekstas nėra persmelktas stereotipus laužančiomis idėjomis. Pagrindinis „Vilko

valandos“ veikėjas Antanas Sidabras puola ginti moters garbės, nes tai – savaime suprantamas dalykas.

Labai stereotipinė ir ta romano dalis, kurioje, pamatę didingą vokiečių dirižablį, „vaikai cypė, moterys

gracingai alpo, vyrai virpančiomis rankomis suko papirosus, žiūrėdami į virš galvų pakibusį monstrą...“

(Tapinas 2015, p. 333). Akivaizdi užuomina į primetamą moterų trapumą ir, be abejo, gražiosios epochos

laikų eleganciją, kai vyrams tik šiek tiek dreba rankos. Nepaisant to, Vilniaus moterys yra stiprios

asmenybės, nesislepiančios už vyrų, autorius jas vaizduoja visiškai natūraliai, lyg būtų šių laikų, o ne XX

amžiaus pradžios veikėjos.

Taip pat romane jaučiamas rūpestis miesto ekologija: „Iš Garmiesčio, įsikūrusio kiek aukščiau,

vamzdžių į Nerį nugurgėdavo nemažai visokio „gėrio“, bet vilniečiai maudėsi be baimės, mat netoli

Žaliojo tilto Universiteto dominijos alchemikai buvo pastatę mechaninius tinklus ir tie išvalydavo Nerį

46

nuo nepageidautinų Garmiesčio „dovanų“ (Tapinas 2015, p. 34). Šis išradimas vis pabrėžiamas, taip pat

minimas ir Vilniaus alchemikų sukurtas skydas nuo smogo. Tai visiškai neatitinka realios to meto

padėties, kai dėl pramonės ekologija smarkiai nukentėdavo, bet nebuvo imamasi jokių priemonių tam

stabdyti, o šis tekstas ne tik pakeičia buvusią situaciją, bet ir verčia susimąstyti apie šiandieną.

Tekste galima aptikti įvairių miestelėnų nuomonių apie Vilnių, kurios atskleidžia ir žmogaus

ryšį su miestu. Pavyzdžiui: „Laisvasis Vilnius buvo pakantus miestas, bet sodomitams ir čia buvo riesta“

(Tapinas 2015, p. 41). Citata parodo ir laisvą požiūrį Vilniuje, ir realias to meto problemas, su kuriomis

susidurdavo seksualinės mažumos. Autorius vėl iškelia ir šiandien aktualų klausimą, nes tokia

neapykanta ateina būtent iš Viktorijos laikų, ko, pavyzdžiui, nebuvo Antikoje. Kita ir šiandien aktuali

problema – atgautos laisvės klausimas, skurdas, priklausymas Aljansui: „Ar ten ne žmonės gyvena? Ne

vilniečiai? Kai stojome į Aljansą, gavome laisvę. Tik kas iš tos laisvės, kai vaikams pieno nėr už ką

nupirkt?“ (Tapinas 2015, p. 129). Galima įžvelgti paralelių su Lietuvos istorija, kada kai kurie vis svarsto,

ar anksčiau buvo geriau, ar reikėjo stoti į Europos Sąjungą, rūpinasi dėl kylančių kainų. Kitiems Vilnius

atrodo linksmybių miestas: „Matai, Simuti, koks tas Vilnius, prekybos ir pramogų sostinė...“ (Tapinas

2015, p. 380). Panaudotas žodžių žaismas, dažniausiai regimais reklamuojant prekybos centrus. Taip pat

akcentuojama, jog Vilnius – brangus miestas. Kuriamas prabangios, intriguojančios sostinės vaizdas

atvykusiems iš provincijos žmonėms.

Nuo Vilniaus neatskiriami ne tik universitetas ar fabrikai, bet ir bažnyčia: „Mokslas ir tepaluoti

išradimai yra viena, pareiškė jis, o amžinos dvasinės vertybės – visai kas kita“ (Tapinas 2015, p. 53).

Šiuos žodžius pasako dvasininkas, kai Katedros varpinėje norima įtaisyti garometrą kaip naują išradimą

laikui skaičiuoti. Svarbiausia, jog jo žodžių paklausoma, įrodant, kad miesto tradicijos svarbiau nei

patogumai, modernybės. Miesto žmonių bendrumas ir svarba taip pat matomi globojant vaikų namus.

Jais rūpinasi ne tik legionieriai, dvasininkai, bet ir miesto nusikaltėlių vadas. Tai parodo miestelėnų

bendrumą dėl kilnaus tikslo, net tų, kurie prieš tai nesutardavo (kaip legionieriai ir dvasininkija).

„Vilko valandoje“ jaučiamas itin stiprus miesto ir jo žmonių ryšys: „Čia mūsų tvirtovė, ir

gaivintojams reikės labai pasistengti, kad ją paimtų“ (Tapinas 2015, p. 67). Būtent dėl to, kad miestas

yra jų, gyventojai jokiu būdu nenori jo atiduoti, įvardina jį kaip savo tvirtovę, kurioje tartum gali

pasislėpti nuo išorės chaoso. Panašių pasakymų, sureikšminant Vilnių kaip savą miestą, yra ir daugiau:

„Vilnius yra mūsų miestas ir čia būsi saugi“ (Tapinas 2015, p. 229) arba „Vilniuje privalu laikytis mūsų

taisyklių“ (Tapinas 2015, p. 477). Šiame pavyzdyje atsiskleidžia nenoras, jog kas nors iš šalies kištųsi į

miesto valdymą ir tvarką jame, parodant, kad tai – tik miestelėnų reikalas. Įvardis „mūsų“, taip dažnai

lydintis Vilniaus pavadinimą, pabrėžia priklausomybę jo gyventojams ir laisvę nuo kitų. Kuriama miesto

visuomenė, nuoširdžiai mylinti Vilnių, besijaučianti jame saugi ir bet kada pasiruošusi už jį pakovoti.

47

Visiems veikėjams romane, jei tai ne Vilniaus atžvilgiu priešiškai nusiteikę asmenys, daugiau ar mažiau

rūpi Vilnius, net ir tokiems, kaip nusikaltėlių karaliumi tituluojamas Motiejus Kairys.

„Vilko valandoje“ ir „Tamsos šokyje“ vaizduojama labai panaši miesto visuomenė, kurią sudaro

įvairių tautybių žmonės, o tekstuose keliami su klasine nelygybe, moters padėtimi susiję klausimai. Tiesa,

A. Tapino knygoje ryškesnis žmogaus ir miesto ryšys, skiriama daugiau dėmesio Vilniaus reikšmei jo

gyventojams atskleisti.

2. 5. Nauja miesto legenda: mitopoetiniai bruožai tekste „Tamsos šokyje“ išryškėja zona, kuri primena tai, kas draudžiama, pavojinga, kurią peržengus

įeinama į kitokį pasaulį: „Žemutinis krantas? Bet juk ten tik kekšės ir kabalistai“57 (Vaquerizo 2017, p.

40). Iš citatos justi, jog toje miesto dalyje slypi pagundos ir mistika, be to, žodis „žemutinė“ nurodo į

leidimąsi žemyn. Reikėtų paminėti, kad šiame tekste apskritai dažnas leidimosi laiptais motyvas,

dažniausiai jie veda į požemius, kuriuose kas nors konstruojama, vyksta bandymai. Pati zona yra prie

vandens, o jis mitologijoje neretai sietas su perėjimu į kitą pasaulį: „Už jos, prie pat upės, buvo jų tikslas

– žemutinis krantas, didžiulė zona, pilna blogai pagarsėjusių ir dar prasčiau atrodančių gatvių, besitęsianti

miesto pietuose“58 (Vaquerizo 2017, p. 45). Veikėjai leidžiasi į pavojus, kad, patekę į šią zoną, atskleistų

miesto paslaptis.

Įdomu tai, kad fabrikai yra vaizduojami kaip pragaras: „Šiaip ne taip jiems pavyko ištrūkti iš

industrinio rajono, už nugarų palikus vaiduokliškus fabrikus, pilnus ugninių pabaisų, milžiniškų krosnių,

niekada neužčiaupiančių savo ryklių, triukšmingų mašinų, dorojančių metalą...“59 (Vaquerizo 2017, p.

55). Toks vaizdavimas turi pagrindo, nes fabrikai simbolizuoja pramonės perversmą, o šis buvo

kaltinamas dėl daugybės negerovių, kurias ir iškelia stimpanko tekstai. Be to, iš pradžių žmonėms

mašinos atrodė nesuvokiamos, kaip iš kito pasaulio. Tai dera ir prie romano siužeto, nes sukinėdamiesi

šiame rajone veikėjai ieško atsakymų dėl pastaruoju metu vykstančių keistų žmogžudysčių.

Nors aliuzijos į požemių pasaulį labiau dera prie kuriamo miesto, paskendusio tamsumose ir

kovojančio su blogiu, vaizdinio, galima rasti ir panašumų su dangaus sfera. Ryškiausias tai liudijantis

momentas romane – apsilankymas pas vyriausiąjį kabalistą. Priešingai nei kitais atvejais, šį kartą kylama

į viršų, tartum artinantis prie magiškos sferos, su tuo ir buvo siejama kabala. Pasak pagrindinio

personažo, „net į rojų ne taip sunku patekti“60, o kadangi kabala – tai mokymai apie pasaulio atsiradimą

57 Isp. – ¿La ribera baja? Si allí sólo hay putas y cabalistas. 58 Isp. Tras ella, pegada al río estaba su objetivo, la ribera baja, una zona enorme llena de calles de mala fama y peor aspecto que se extendía hasta muy al sur de la ciudad. 59 Isp. Lentamente lograron escapar del barrio industrial dejando atrás fábricas fantasmales, llenas de ignotas bestias de fuego, enormes hornos que no cerraban nunca sus fauces, maquinarias traqueteantes que machacaban metal... 60 Isp. „ni en el cielo habría tanta dificultad de entrar“ (Vaquerizo 2017, p. 99)

48

ir Dievą, savaime ryškėja užuominos į dangų. Kabalistas yra vyresnio amžiaus, baltais plaukais ir barzda,

sėdintis tarp knygų, atrodantis lyg viską išmanytų. Pagal teorinėje dalyje minėtą indoeuropiečių pasaulio

skirstymą į sferas kyla asociacijų su magine erdve, atstovaujančia valdovo ir žynio institucijoms, o pats

personažas primena Dievą. Galiausiai romano pabaigoje paaiškėja, kad vyriausiasis kabalistas slypėjo už

visų keistų nutikimų mieste, tarsi būtent jis valdytų situaciją, o be jo pasakojimas išvis neegzistuotų.

Taigi tekste galima matyti ne tik miestą, bet ir kitus pasaulius: Dievo, šėtono, dvasios, baimės, o

vaizduojamą vietą suvokti gan metaforiškai (Šiukščius, 1999). Madridas čia simbolizuoja visą imperijos

situaciją, jos santvarką, taip parodomos įvairios pusės (ir geros, ir blogos) bei svarbiausia verčia

skaitytoją susimąstyti, įvertinti Ispanijos padėtį – tiek buvusią, tiek esamą – per atstumą. Pasak autoriaus,

miestas romane tampa lyg scena socialiniams santykiams vaizduoti ir parodyti, kaip galėjo pakrypti

istorija, pakeitus tam tikrus jos elementus.

Žemės sferai atstovauja Madridas, kuriame rutuliojasi įprastinis žmonių gyvenimas, kol

iš požemių veržiasi tamsumos, o aukštai sėdi visa kontroliuojantys galingieji. Šią mintį patvirtina ir

vienas iš paskutinių personažo jausmų tekste: „Jis beveik taip ir jautėsi – pasinėręs į švelnią ir drėgną

kapinių žemę, be vardo, be kūno, klaidžiojantis tarp dangaus ir purvino Madrido grindinio“61 (Vaquerizo

2017, p. 236). Veikėjas jaučiasi susiliejęs su Madrido žeme, lyg būtų nei pragare, nei rojuje. Tarpas tarp

dangaus ir grindinio, t. y. to, kas po juo, ir nurodo žemės sferą.

Kalbant apie erdves tekste, būtina paminėti akivaizdžią mitinę vietą. Joje personažas atsiduria

sužeistas, kai jau yra praradęs viltį. Jau vien jo patekimas ten yra mistinis, o pats romano fragmentas

labiau primena pasaką: „Vieta atrodė nei atvira, nei uždara. Nebuvo kelių, tankios šakos atrodė

nejudintos. Jis nė nemanė, kad tokios vietos dar egzistuoja“62 (Vaquerizo 2017, p. 163). Ši erdvė primena

tokias mitines vietas kaip Edenas ar Eldoradas. Tokį įspūdį sustiprina ten gyvenančios raganos žodžiai,

kad vietą matai tik tada, kai ji nori, jog ją pamatytum.

Nors romane kalbama apie krikščionybę, kitas religijas, randama ir senojo tikėjimo ženklų, kurie

grįsti gamtos pažinimu. Vienas iš tokių ir yra veikėja, reprezentuojanti raganą, užsiimanti žolininkyste.

Ji teigia matanti daugiau nei įprasti žmonės: „Apie tave ir pasaulį regiu tokius dalykus, kurių neįvardinsi

žodžiais, kuriuos įmanoma suprasti tik sapnuose“63 (Vaquerizo 2017, p. 163). Jos matomos vizijos,

gydymas žolelėmis, faktas, jog ji gyvena viena nedidelėje trobelėje, apsuptoje stebuklingai atrodančios

gamtos, priartina moterį prie liaudies pasakų personažų, kurie kildinami iš mitologijos, o mitinių veikėjų

61 Isp. Casi se sentía así, ahogado de tierna y húmeda tierra del cementerio, sin nombre ni cuerpo, vagando entre el cielo y el empedrado sucio de Madrid. 62 Isp. El terreno no parecía labrado ni vallado. No había caminos y la fronda parecía espesa, sin desbrozar. No suponía que aún existiesen lugares así. 63 Isp. Veo cosas, en ti, en la tierra, cosas que huyen de las palabras, que sólo se entienden en sueños.

49

bruožų turintys personažai būdingi stimpankui. Pagrindinis veikėjas pats prisipažįsta ankstesniais laikais

išvaręs vadinamąsias raganas iš miesto, bet šiuo fragmentu knygoje tarsi įrodoma, kad jos nėra blogis, o

tik tai, kas nepažįstama, nes būtent ji padeda veikėjui pasveikti.

Romane nemažai nuorodų į mitinius dalykus: „Storos sienos nepraleisdavo gatvės triukšmo,

girdėjosi tik milžiniško švytuoklinio laikrodžio, dekoruoto mitologiniais motyvais, tiksėjimas, įpučiantis

gyvybės marmurui, tamsiai medienai, drožiniams, gobelenams ir niūriems šarvams...“64 (Vaquerizo

2017, p. 67). Citata apima laiką, mitologiją ir gyvybę. Mitai susiję su laiku, bet čia galima įžvelgti, kad

jie kaip pirmieji pasakojimai apie pasaulio bei gamtos reiškinių kilmę suteikia gyvybės, t. y. leidžia

gyvuoti toliau. Kita užuomina į mitologiją yra Mariblanca, statula, puošusi fontaną Madrido centre,

dekoruotą mitinėmis būtybėmis kaip harpijos. Skulptūra siejama su Venera, bet iš tiesų vaizduoja pusiau

moterį, pusiau deivę. Pagrindinis veikėjas pažvelgia į ją prieš eidamas į teatrą, kuriame paaiškėja, kad ir

jo mylimoji nėra paprastas žmogus.

Įdomus yra jaučio simbolis, kelis kartus pavartotas tekste. Senaisiais laikais jaučiai buvo

skiriami aukojimams, dažnai sutinkami mituose, pavyzdžiui, apie Kretos Minotaurą ar Europos

pagrobimą. Taip pat šis simbolis neatsiejamas nuo Ispanijos kultūros, kurios tradicijos (bulių kautynės

ar jų varymas) kai kurių kildinamos būtent iš senųjų jaučio aukojimo tradicijų. Pagrindinis „Tamsos

šokio“ veikėjas, bandydamas suvokti, kas vyksta Madride, užmiega ir sapnuoja jį persekiojantį jautį,

galiausiai virstantį anksčiau minėtu vyresniu kabalistu, šiame darbe tapatintu su Dievu. Toks sapnas

paliudija ankstesnę mintį, nes senovės mitologijose dievas neretai pasiversdavo jaučiu (kaip mite apie

Europos pagrobimą). Be šių gyvūnų, tekste dar minimos gyvatės, kai kalbama apie blogį apsivijusį

miestą, ir vilko simbolis, kalbant apie drąsą ir riziką, kurios prireiks norint išsiaiškinti, kas vyksta

Madride („Šoksime vilkui tiesiai į gerklę, kad suskaičiuotume dantis“65). Vilkas krikščionybėje siejamas

su tamsa, apgaule, smurtu, panašiai interpretuotinas ir gyvatės simbolis šiame tekste, nors įprastai yra

labai turtingas, daug savyje talpinantis. Visi šie įvaizdžiai palankūs kuriant intrigose ir tamsoje

paskendusį Madridą.

Svarbiausias mitologinis vaizdinys romane yra Golemas: „Manėme, kad Golemas tėra

išsigalvojimas, siaubo istorija vaikams, o jis tikras“66 (Vaquerizo 2017, p. 188). Tai – didžioji Madrido

paslaptis, kartu pražūtis. Iki teksto pabaigos išlaikoma intriga, apie ką konkrečiai kalbama, bet

užsimenama apie „sergėtoją“ ir „mitinę būtybę, legendą“. Sukuriamas įspūdis, kad Golemas gali

64 Isp. El rumor de la calle no traspasaba los gruesos muros y sólo el tictac de un enorme reloj de péndulo, pintado con motivos mitológicos, daba algo de vida a los mármoles, maderas oscuras, tallas, tapices, y armaduras lúgubres... 65 Isp. Meternos en la boca del lobo, para contarle los dientes, aunque sea. (Vaquerizo 2017, p. 49) 66 Isp. Creíamos que el Golem era una invención, un cuento de terror para los niños, y es real.

50

egzistuoti ir pasireikšti kaip žydų kerštas už patirtas skriaudas. Tik žydai, būdami sinagogoje, gali nuo jo

apsisaugoti, „o likęs miestas yra po jo kojomis“ (Vaquerizo 2017, p. 191). Kyla dvejopų jausmų:

skirtingų kultūrų gyvenimas viename mieste kelia pavojų ar kaip tik atkreipiamas dėmesys į mažumų

problemas, kol šios dar neperžengė ribų.

„Tamsos šokyje“ kalbama ir apie pasaulio kūrimą: „Kabalistai tiki, kad Toroje, kuriai priklauso

penkios pirmosios mūsų Biblijos knygos, užkoduotas kūrimas žodžiais, raidžių kombinacijos kuriančios

pasaulį, pačios esančios pasaulis“67 (Vaquerizo 2017, p. 57). Pateikiama mintis, kad Dievas suteikė

formą tekstui ir pasauliui, kaip vienas kito atspindžiui, todėl galima rasti tekstų pasaulyje ir pasaulį

tekstuose. Pagrindinis veikėjas tuo abejoja ir pats gyvendamas teksto Madride klausia kabalisto: „Kaip

gi bus pasaulis tekste?“68 (Vaquerizo 2017, p. 57). Taip keliami B. Mchale’o aptariami ontologiniai

klausimai, pavyzdžiui, kokiame pasaulyje esame (Mchale, 1987), būdingi postmoderniems romanams.

Adresatas nepasineria į tekstą kaip klasikiniuose kūriniuose, bet tokiais klausimais lyg pabudinamas, pats

tekstas primena, kad šis Madridas sukurtas ir visa jame – fiktyvu ar beveik fiktyvu.

V. Šiukščius rašo, jog „literatūros mitologizavimąsi lėmė mito gebėjimas konkrečiais vaizdais

ir figūromis kalbėti apie amžinus ir nekintamus dalykus. Mitologiškoji literatūra peržengė socialines –

istorines erdvėlaikio ribas“ (Šiukščius 1999, p. 125). Tai įrodo, kad stimpanko literatūra yra labai arti

mitologijos, nes istorinis erdvėlaikis akivaizdžiai peržengiamas. Kaip jau minėta anksčiau šiame darbe,

„Vilko valandoje“ atsiduriama mieste, kurį be didelio vargo galima parodyti žemėlapyje, tačiau šis

Vilnius kitoks – toks, koks tikrai neegzistavo 1905 metais. Romane jis – laisvasis miestas, prilygstantis

kitiems svarbiausiems Europos miestams, kuriame net vyksta viršūnių suvažiavimas. O realioje XX

amžiaus pradžioje Lietuva kartu su Vilniumi buvo carinės Rusijos valdžioje. Dažniausiai tai, kas

vaizduojama, pasitelkus stimpanką kaip įrankį, kalba apie svarbias problemas: moters padėties

visuomenėje, ekologines, rasizmo ar A. Tapino romano atveju – nemalonų Lietuvai istorijos laikotarpį.

Čia „konkreti erdvė priešinama antierdvei. Mūsų terminais – čia erdvė priešinama su ten erdve...“

(Nastopka 2010). „Vilko valandoje“ vaizduojamas Vilnius supriešinamas su Vilniumi Rusijos imperijos

sudėtyje. Lyg autoriui konstruojant naują Lietuvos istoriją, kurią tautai labiau patiktų turėti ir prisiminti.

Nereikėtų pamiršti, kad stimpankas yra fantastikos žanras, o toks fantastinis pasaulio

iškreipimas jau pats savaime turi mitų kūrybos bruožų. A. Tapino romane galima matyti mitams artimą

trimatę erdvę, sudarytą iš miesto požemių, paties miesto ir dangaus. Miesto požemiai kelia asociacijų su

pragaru: „Tamsoje kažkas sujudėjo, ir berniukas pamatė du raudonus žiburėlius. Apimtas nenusakomo

67 Isp. Los cabalistas creen que en la Tora, que corresponde a nuestros primeros cinco libros de Biblia, está codificada toda la creación en palabras, combinaciones de letras que crean el mundo, que son el mundo. 68 Isp. ¿Cómo va a estar el mundo dentro de un texto?

51

siaubo <...> ėmė mintyse kalbėti vaikystėje amžiną atilsį močiutės išmokytą maldelę...“ arba „...driekėsi

spalvotų laidų gyvatės, vienos įkištos į indus, sklidinus tamsaus burbuliuojančio skysčio“ (Tapinas 2015,

p. 345). Be to, į „požeminių tunelių labirintą“ galima patekti pro kapų duobes, o požemiuose slepiasi

žmogus, kuriantis mechanizmus iš geležies, tuo primindamas velnią. Išvirkščio, šėtoniško pasaulio

atstovu galima laikyti Prahos gaivintojų ložės didįjį magistrą Konradą fon Vitgenšteiną, kuris tam, kad

gautų, ko nori, imasi gudrybių, magijos, gundymo.

Kita erdvė – miestas, kuris yra gan įprasta vieta, per vilniečių veiklas parodanti tiek jų dorybes,

tiek ydas ir galinti atstovauti žemės sferai. Kaip žemiškas figūras galima išskirti žmones, veikiančius

šalia pagrindinių personažų, vieni iš tokių yra paties autoriaus įvardinti kaip šaunuoliai iš Pernaravos –

Mikelis ir Simutis, kvailoki, naivūs, lyg visą istoriją stebintys iš šalies, bet galiausiai jiems prastai

baigiasi. Dar yra erdvė danguje, kurioje taip pat vyksta veiksmas, o kai kurie dirižabliai patys yra kaip

miestai (kaip milžiniškas ir ypač modernus vokiečių „Persifalis“). Reikėtų pastebėti, kad dangaus

„gyventojai“ (kaip Rusijos valstybės patarėjas Golicynas) neveikia žemėje, o tik iš viršaus duoda

nurodymus savo parankiniams, taip tarsi yra sudievinami.

Apskritai personažus „Vilko valandoje“ galima būtų suskirstyti pagal archetipus, nes čia matomi

ir dvasininkas, besipriešinantis naujovėms, ir sudievinti veikėjai, o vaikų namų savininkė Margarita

atitinka moters personažą, simbolizuojantį teologines dorybes: tikėjimą, viltį ir meilę (Meletinskij 2011).

Kūrinio personažai vaizduojami lyg mitologiniai herojai, esantys tarp žemės ir dangaus (oro balionų ir

skraidyklių pagalba), fiziškai stiprūs ir apdovanoti įstabiu protu. Pavyzdžiui, pagrindinis veikėjas tvarkos

tarėjas Antanas Sidabras pavaizduotas kaip tų laikų Heraklis, keliaujantis per visas tris sferas, nebijantis

įsivelti į pavojingus nuotykius, kad tik išlaikytų tvarką ir ramybę Vilniuje: „Balionas palengva kilo, tad

legatas negaišo. Įsibėgėjęs peršoko prarają tarp dviejų dviaukščių namų <...> ir atsidūrė tiesiai po balionu.

Tada abiem rankom įsitvėrė virvės“ (Tapinas 2015, p. 251). Pasitelkus jau liaudies pasakose aptinkamą

skirstymą į sferas bei veikėjų herojiškumą ir juos pritaikius šiuolaikiniame romane, sujungiamos liaudies

žodinė ir literatūros tradicijos, tai galima matyti ir kalbant apie kitą veikėją Joną Basanavičių, kuris tekste

virsta vos ne pasakišku, mitiniu herojumi: „Prieš išsitėkšdamas Jonas Basanavičius troško užsimerkti,

bet norėjo būti tikras, kad pataikys tiksliai į pabaisą“ (Tapinas 2015, p. 512). Toks realiai gyvenusių

asmenybių pateikimas tiesiog vaizdingai parodo, kas jie buvo iš tikrųjų, – lietuvių tautos herojai, nebijoję

kovoti dėl laisvės ir kitų vertybių, kuriomis tikėjo.

Sugrįžtant prie veikėjų gebėjimo pakliūti į skirtingas sferas, aišku, kad į dangų jie patenka su

skraidymo priemonėmis, kurios aptinkamos ir mitologijoje, prisiminus, pavyzdžiui, Ikaro sparnus. Pasak

V. Šiukščiaus, „mitologinėje tradicijoje labai svarbus ribos peržengimo, jos įveikimo topas. Durys,

langas, slenkstis, pertvara yra riba, padalijusi erdvę į du skirtingos vertės pasaulius“ (Šiukščius 1999, p.

52

32). Natūralu, kad į dangų patenkama nuskridus, o norint patekti į požemį tenka peržengti kiek kitokią

ribą: „Legatas žengė prie šiukšlių krūvos. Greta jos pamatė srutų angą. Tokių, uždengtų aprūdijusiomis

geležinėmis grotomis, galėjai rasti kone prie kiekvieno namo. Tik čia grotos mėtėsi šone, jos buvo

sulaužytos ir sulankstytos, o iš juodos angos veržėsi miesto kanalizacijos dvokas“ (Tapinas 2015, p. 383).

Ši anga ir yra ta riba, skirianti žemiškąją sferą nuo požeminės, ji pavaizduota kaip atgrasi žmogui, lygiai

kaip ir pats požemių pasaulis.

Literatūrologas Kęstutis Nastopka teigia, kad mitologija apskritai lydi miestą (Nastopka 2010),

o A. Tapino „Vilko valanda“ būtent ir yra apie Vilnių, kaip ir E. Vaquerizo knyga – apie Madridą. Nors

ši vieta panaudojama kūrinio erdvei, miestas tampa įvykiu ir atskleidžia daug daugiau. „Kadaise

mąstomas kaip vienetinis euforinis objektas, kurio tiktai kilmė ir paskirtis reikalavo paaiškinimo,

šiuolaikinis miestas, pasaulietinės mitologijos terminais artikuliuojamas bendrojoje euforijos / disforijos

ašyje, virsta trilypiu diskursu apie grožį, gėrį ir tiesą,“ – rašė semiotikas Algirdas Julius Greimas.

(Greimas 2011, p. 152) Šią mintį galima pritaikyti ir stimpanko Vilniui ar Madridui, kuriuose herojai

bando palaikyti gerovę ir teisingumą, o stimpanko estetika kuria jo išskirtinį ir savotišką grožį.

Pratęsiant mintį apie miestą kaip įvykį, reiktų prisiminti K. Nastopkos žodžius, jog „erdvinis

signifikantas gali reikšti ne vien erdvinius dalykus. <...> Gali būti erdvinis signifikantas ir kultūrinis

signifikatas“ (Nastopka 2010). Miestas pirmajame lietuviškame stimpanko romane parodo to meto

visuomenę, kokia ji galėjo būti ar buvo, bet autorius ją mitologizavo: atsiranda tiesą skelbiantis laikraštis

„Vilniaus žinios“ (svarbus ir tikroje XX amžiaus pradžios Lietuvos istorijoje) ar Vilniaus nusikaltėlių

karalius, net už pinigus neišduodantis savo miesto. Nereikėtų pamiršti ir to, kad būtent 1905 metais vyko

Didysis Vilniaus Seimas, kurio vieni iš iniciatorių sutampa su knygos veikėjais – Basanavičiumi ir

Vileišiu. Taigi čia Vilnius yra ir Lietuvos laisvės simbolis, kuris pateikiamas per pagražintą A. Tapino

istoriją.

Reikėtų pastebėti, kad romano pavadinimas „Vilko valanda“ gan mistiškas: „Vilko valanda –

tai laikas tarp nakties pabaigos ir aušros. Metas, kai daugelis žmonių miršta, miegas būna giliausias, o

košmariški sapnai patys ryškiausi. Nemigos kamuojamą žmogų tokiu metu apninka baimė, o visokios

šmėklos, vaiduokliai ir demonai būna aktyviausi“ (Mažeikaitė 2014). Visa knyga yra kaip viena ilga

vilko valanda su tvyrančia įtampa ir mistikos apraiškomis, nors čia ir akivaizdus ciklinis laikas, kada

naktį keičia rytas, o skyriai neretai pradedami paros meto apibūdinimu. Itin dažnas laikrodžio motyvas,

primenama valanda, kurią dažniausiai nurodo varpų skambesys. Taip pat ritmą žymi geležinio vilko

skulptūra: „Vilkas netgi tarnavo kaip laikrodis – kas valandą jo snukis prasižiodavo ir pasigirsdavo gūdus

kaukimas“ (Tapinas 2015, p. 177). Akivaizdu, kad vilko simbolis – itin svarbus tekste, įprastai jis

suprantamas kaip laisvė, individualumas, bet taip pat ir ryšys su aplinkiniais. Laisvės klausimas šioje

53

uchronijoje – labai svarbus, o individualumas bei santykis su kitais būdingi kalbant apie miestą ir jo

žmones. Naktį dėl mechaninio vilko kilęs chaosas A. Tapino knygoje užbaigiamas žodžiais: „Staiga

kažin kur toli, gal Naujajame Pasaulyje, o gal Paplaujoje, pragydo gaidys – skardžiu balsu sveikino naują

rytą. Vilko valanda baigėsi“ (Tapinas 2015, p. 515). Taip visas tekstas, kaip ir pati vilko valanda, baigiasi

išaušus rytui, paklusdamas liaudies pasakų tradicijoms.

Grįžtant prie mechaninio, akivaizdžiai iš geležies padirbto vilko ir turint galvoje faktą, jog knyga

yra apie Vilnių, turbūt neįmanoma nepagalvoti apie Vilniaus įkūrimo legendą. Tik čia vilkas – ne kūrimo,

o griovimo simbolis. Jis siejamas su destrukcija: „Po kruvinos puotos siauroje gatvelėje Geležinis Vilkas

apsigręžė ir grįžo atgal <...> palikdamas paskui save kruviną pėdsaką. Ėjo neskubėdamas, išdidžiai, kaip

tikras Vilniaus šeimininkas. Jis jautė baimės kvapą, kurį skleidė už durų ir sienų drebantys žmoneliai, ir

mėgavosi tuo“ (Tapinas 2015, p. 506). Ši Vilniaus legenda kelia sumaištį mieste, žudo žmones, sėja

baimę ir paniką tarp gyventojų. „Vilko valandoje“ geležinio vilko mitas ne poetizuojamas, o

perkuriamas. Tai – postmodernizmo bruožas, praeities dalykai ne garbinami, o perdaromi, lyg parodant,

kad nereikia būti įsikibus to, kas sena, kad toks prisirišimas ir garbinimas gali būti destruktyvus. Vilkas

čia tampa tam tikra alegorija, nurodančia į priešpriešą „sena“ ir „nauja“ Vilniaus mieste. Apskritai

stimpanko literatūroje dažnai pasakojimas sukasi apie kokią nors mitų įkvėptą būtybę, čia tokia tampa

būtent mechaninis vilkas iš geležies.

Stimpankui mitai yra labai artimi, nes „mitologiškame mąstyme pasaulis yra reliatyvi,

groteskiška kintančių formų duotybė, todėl fikcija ir tikrovė nėra antiteziškai priešinami ontologiniai

orientyrai („pasauliu netikiu, o pasaka tikiu“), bet koegzistuoja vienoje – aukštesnės instancijos plotmėje,

kuri veikia ne racionalios disjunktyvinės, o konjunktyvinės – ir tikiu, ir netikiu – absurdo logikos dėsniai“

(Šiukščius 1999, p. 147). Stimpanko tekstai apima ir tai, kas realu (praeitį), ir tai, kas ne (neįvykusią

ateitį). „Vilko valandos“ atveju – Vilnius egzistuoja, XX amžiaus pradžia taip pat buvo, bet ne tokie,

kokie vaizduojami šiame romane. Ši alternatyvi realybė kuria naują, didingesnę to meto Vilniaus istoriją.

Uchronija tartum suteikia galimybę išsilaisvinti iš persekiojančių praeities išgyvenimų, tai matyti ir

„Vilko valandos“ laisvajame Vilniuje, ir „Tamsos šokio“ klestinčiame Madride.

Stimpanko žanrui būdinga sąmoningo mitologizavimo (arba demitologizavimo) poetika. Taip

ne tik mitai panaudojami literatūrinių kūrinių pagrindui, bet ir pats kūrinys tampa mitiniu siužetu. „Vilko

valandoje“ matome ir pragmatinį, ir paradigminį pasakojimo lygmenis, kai paliečiamos gilesnės

problemos, kaip šiame kūrinyje gvildenamas nemalonaus Lietuvos istorijos laikotarpio klausimas, kurį

autorius nusprendė pakeisti, sukurdamas naują istoriją. Šio teksto gelmėje galima įžvelgti mitologinių

schemų (trimatė erdvė, ciklinis laikas) ir mitologemų (geležinis vilkas – „nenugalima, nesušaudoma,

beveik neįveikiama karo mašina“, parodanti Vilniaus galybę), todėl jis galėtų būti apibūdinamas ir kaip

54

mitopoetinis (Šiukščius 1999). Tą patį galima pasakyti ir apie „Tamsos šokį“, kuriame ryškėja dangaus,

žemės ir požemio sferos bei itin svarbi Golemo mitologema.

55

IŠVADOS

Išanalizavus Eduardo Vaquerizo „Tamsos šokį“ ir Andriaus Tapino „Vilko valandą“, galima

daryti tokias išvadas:

1. Abiejuose stimpanko romanuose miestas perkuriamas pasitelkiant istoriografinę metafikciją:

istorija pakeičiama, bet tekste panaudojami kai kurie tikri istoriniai faktai. Todėl matomas multikultūrinis

1927-ųjų Madridas – vis dar klestinčios imperijos sostinė ir laisvasis, Rusijos imperijai nepriklausantis,

1905-ųjų Vilnius. Tačiau galima atrasti užuominų į realią istoriją, pavyzdžiui, „Tamsos šokyje“

primenamas 1936 m. Madride kilęs perversmas, „Vilko valandoje“ pasakojimui plėtoti pasirinkti metai,

kada vyko Didysis Vilniaus Seimas, Vileišis ir Basanavičius tampa romano veikėjais, svarbų vaidmenį

tekste atlieka laikraštis „Vilniaus žinios“. Kita linkme pakreipta istorija padeda „išvengti“ iš tikrųjų

buvusių nemalonių tautai patirčių, tai verčia skaitytoją susimąstyti, kokia būtų dabartinė situacija, jei

įvykiai būtų susiklostę kitaip. Minimi tikri istoriniai faktai leidžia iš naujo apgalvoti miestams ir tautai

svarbių įvykių reikšmę.

2. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad „Tamsos šokyje“ ir „Vilko valandoje“, pakeitus

buvusią miestų situaciją į didingesnę, kuriamos utopijos, tačiau tekstuose ryškėja distopiniai bruožai:

žudynės, visą miestą apimantys gaisrai, riaušės, sostinėms pavojų keliantys galingi sutvėrimai. Tai, kad

net ir pakeitus iš tikrųjų buvusią istoriją, situacija miestuose turi gan žymių neigiamų atspalvių, suteikia

galimybę suvokti, jog neverta gręžiotis į praeitį ir galvoti, jog viskas jau nulemta dėl buvusių įvykių.

3. Abiejose knygose galima aptikti stimpanko estetikos apraiškų, tačiau „Vilko valandoje“ jos

ryškesnės – romane daugiau stimpankui būdingų prietaisų, oro balionų, dirižablių, kurie parodo, jog

nesama įprastame Vilniuje. Tuo tarpu „Tamsos šokyje“ daugiau šešėlių, Madridas vaizduojamas

apsuptas tamsos, tokie įvaizdžiai taip pat vienas iš stimpanko bruožų, kuriantis baugų, paslaptingą šio

žanro miestą. Vilnius A. Tapino romane šiai atmosferai nepasiduoda, nors ir čia galima matyti atvejų,

kada tamsumos panaudojamos baugiai nuotaikai sukelti.

4. Analizuotuose stimpanko tekstuose miesto atmosfera kuriama derinant tai, kas išgalvota su

tikrais objektais Madride (Kibelės aikštė, „San Ginés“ šokoladinė) ir Vilniuje (Žaliasis tiltas, Bernardinų

sodas). Itin dažnas fabrikų motyvas, taip sustiprinant stimpanko miesto vaizdinį. Sostinės romanuose

perteikiamos pasitelkus įvairius jutimus, E. Vaquerizo ypač akcentuoja kvapus Madride. A. Tapinas,

pasinaudodamas žanrui būdingais skraidančiais prietaisais, leidžia į Vilniaus panoramą pažvelgti iš

viršaus.

56

5. Ryškiausias Madrido elementas „Tamsos šokyje“ yra teatras, „Vilko valandos“ Vilniuje –

universitetas. E. Vaquerizo kuria intriguojantį, konfliktišką miestą su detektyviniais elementais jo

erdvėje, todėl teatro įvaizdis dera prie jau minėtos tamsos, gaubiančios vaizduojamą Madridą. Čia

pasakojimas knygoje ir pradedamas, ir baigiamas, parodant šios vietos svarbą romano mieste. „Vilko

valandoje“ vis akcentuojamas lietuviškumas, žmonių bendrumas, o tam pabrėžti gerai pasitarnauja

universiteto įvaizdis. Dauguma dalykų romano Vilniuje susiję būtent su universitetu, jo bendruomenė

rūpinasi miesto ekologija, išranda naujoves ar leidžia „Vilniaus žinias“. Tai parodo, kokią svarbią vietą

mieste užima universitetas.

6. Abu nagrinėtus stimpanko romanus vienija spaudos mieste svarba. „Tamsos šokyje“

laikraščiai „Semanario del Diablo“ ir „Madrid“ tik paminimi, bet įvardijama, jog jie naudojami

propagandai mieste. „Vilko valandoje“ spauda atlieka daug reikšmingesnį vaidmenį Vilniuje. Bulvariniai

leidiniai manipuliuoja, kelia sumaištį, siekia finansinės naudos, tuo tarpu universiteto bendruomenės

leidžiamos „Vilniaus žinios“ prisideda prie tvarkos palaikymo Vilniuje. Ryškėja įvairių leidinių poreikis

mieste.

7. „Tamsos šokio“ ir „Vilko valandos“ miestuose keliami įvairių tautybių žmonių sugyvenimo

vienoje vietoje, darbininkų klasės ir moters padėties visuomenėje klausimai. Romanuose matoma labai

panaši ir marga visuomenė, nagrinėjamos iš Viktorijos laikų atėjusios problemos, stereotipai. Šiek tiek

skiriasi moters mieste vaizdavimas: „Tamsos šokyje“ apie moters padėtį ir reikalingus pokyčius daug

kalbama, „Vilko valandoje“ jau matoma pakitusi situacija, kada moterys užima svarbias pareigas miesto

bendruomenėje, geba pakovoti už save. A. Tapino stimpanko romane jaučiamas miesto ir žmogaus ryšys,

miestelėnų bendrumas ir Vilniaus reikšmė jo gyventojams.

8. Analizuotuose tekstuose galima įžvelgti mitologines schemas (trimatė erdvė) ir mitologemas

(geležinis vilkas „Vilko valandoje“ ir Golemas „Tamsos šokyje“), todėl stimpanko romanai gali būti

apibūdinami ir kaip mitopoetiniai. Tokie tekstai parodo brandžią, aukšto lygio literatūrą. (Šiukščius

1999) Pasitelkus mitopoetinius bruožus tartum kuriamos naujos Vilniaus ir Madrido legendos.

Išnagrinėjus Madrido ir Vilniaus vaizdinius stimpanko romanuose bei apibendrinus gautas

išvadas, galima teigti, kad darbo pradžioje iškelta hipotezė nepasitvirtino. Nepaisant tikrai skirtingos

miestų ir jų valstybių istorijos, prisimenant, jog Vilnius yra buvusios kolonijos sostinė, o Madridas –

buvusios imperijos, vis dėlto E. Vaquerizo ir A. Tapinas stimpanke Ispanijos ir Lietuvos miestų

vaizdinius kuria pagal tuos pačius principus. Tiek „Tamsos šokyje“, tiek „Vilko valandoje“ miestai

vaizduojami perkuriant istoriją, atskleidžiant miestelėnų paveikslus, pasitelkiant mitopoetinius

elementus ir panaudojant tam tikrus stimpankui būdingus įvaizdžius.

57

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

Šaltiniai:

1. Tapinas, A. 2015, Vilko valanda, Alma littera, Vilnius.

2. Vaquerizo Rodríguez, E. 2017, Danza de tinieblas, Bibliópolis, Madrid.

Literatūra:

3. Binevič, V. 2018, „Uchronija kaip būdas įveikti trauminę patirtį“, Literatūra ir menas. Prieiga

per internetą: <http://literaturairmenas.lt/publicistika/vitalij-binevic-uchronija-kaip-budas-

iveikti-traumine-patirti>. [žiūrėta 2019 m. gegužės 7 d.]

4. Booker, M., K. 2010, „Utopian and Dystopian Fiction“ in Routledge Encyclopedia of Narrative

Theory, sudarė D. Herman, M. Jahn, M. L. Ryan, Routledge, London and New York, p. 624–625.

5. Buchholz, S. ir Jahn, M. 2005, „Space in Narrative“ in Routledge Encyclopedia of Narrative


6. Chambers, S. J. ir VanderMeer, J. 2011, The Steampunk Bible: An Illustrated Guide to the World

of Imaginary Airships, Corsets and Goggles, Mad Scientists, and Strange Literature, Abrams

Image, New York.

7. Domosh, M. 1992, „Urban Imagery“, Urban Geography, nr. 13, 5, p. 475–480.

8. Donskis, L. 1995, „Lewis Mumfordas: diskursyvinis miesto idėjos žemėlapis“, Miestelėnai:

Miestas ir postmodernioji kultūra. Vilnius: Taura, 97–122.

9. Eco, U. 1979, The Role of the Reader: Explorations in the Semiotics of Texts, Indiana University

Press, Bloomington and London.

10. Foucault M. 1986, „Of Other Spaces: Utopias and Heterotopias“, Diacritics, vol. 16, Issue 1, p.

22–27. Prieiga per internetą: <http://web.mit.edu/allanmc/www/foucault1.pdf>. [žiūrėta: 2019 m.

gegužės 8 d.]

11. Foucault, M. 2011, „Žinojimo archeologija“ in XX amžiaus literatūros teorijos:chrestomatija

aukštųjų mokyklų studentams, sudarė A. Jurgutienė, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas,

Vilnius, p. 215–231.

12. Frye, N. 2011, „Mitinis aspektas: simbolis kaip archetipas“ in XX amžiaus literatūros

teorijos:chrestomatija aukštųjų mokyklų studentams, sudarė A. Jurgutienė, Lietuvių literatūros ir

tautosakos institutas, Vilnius, p. 11–35.

13. Fuentes, C. 1978, Terra nostra, Penguin, Harmondsworth.

14. Greimas, A. J. 2011, „Topologinės semiotikos linkui“, Baltos lankos, nr. 34, p. 144–173.

http://literaturairmenas.lt/publicistika/vitalij-binevic-uchronija-kaip-budas-iveikti-traumine-patirti

http://literaturairmenas.lt/publicistika/vitalij-binevic-uchronija-kaip-budas-iveikti-traumine-patirti

http://web.mit.edu/allanmc/www/foucault1.pdf

58

15. Hutcheon, N. 2011, „Besileidžiantys imperijos nutekamojo vamzdžio vingiais“:

postkolonializmas ir postmodernizmas“ in XX amžiaus literatūros teorijos:chrestomatija

aukštųjų mokyklų studentams, sudarė A. Jurgutienė, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas,

Vilnius, p. 399–421.

16. Inguz, O. 2016, Ольга Ингуз Мифологема города в стимпанк-литературе. Prieiga per

internetą: <http://inguzanve.net/index.php/ru/ольга-ингуз/статьи/284-мифологема-города-в-

стимпанк-литературе>. [žiūrėta 2019 m. gegužės 7 d.]

17. Jameson, F. 2006, „Vėlyvojo kapitalizmo kultūrinė logika“ in Post / Modernizmas, sudarė A.

Žukauskaitė, Kitos knygos, Meno parkas, Kaunas, p. 37–79.

18. Kačerauskas, T. 2011, „Miesto erdvės ir kultūros naratyvai“, Urbanistika ir architektūra = Town

Planning and Architecture, nr. 35, 2, p. 141–146.

19. Larsen, S. E. 2004, „The City as a Postmodern Metaphor“, Kontur, nr. 10, p. 27–33.

20. Lazauskaitė, R. 2013, „Tapino valanda“, Knygų aidai, nr. 4, p. 7–12.

21. Letters of Note. Prieiga per internetą: <http://www.lettersofnote.com/2011/03/birth-of-

steampunk.html> [žiūrėta 2019 m. gegužės 8 d.].

22. McHale, B. 1987, Postmodernist Fiction, Methuen, New York and London.

23. McHale, B. 1992, Constructing Postmodernism, Routledge, New York and London.

24. Meletinskij, E. M. 2011, „Kafkos „mitologizmas“ in XX amžiaus literatūros

teorijos:chrestomatija aukštųjų mokyklų studentams, sudarė A. Jurgutienė, Lietuvių literatūros ir

tautosakos institutas, Vilnius, p. 35–61.

25. Mumford, L. 1970, The Culture of Cities, Harvest Books, San Diego, New York, London.

26. Nünning, A. 2005, „Historiographic Metafiction“ in Routledge Encyclopedia of Narrative

Theory, sudarė D. Herman, M. Jahn, M. L. Ryan, Routledge, London and New York, p. 216.

27. Pho, D., M. 2016, „Punking the Other: On the Performance of Racial and National Identities in

Steampunk“ in Like Clockwork: Steampunk Pasts, Presents, and Futures, sudarė R. A. Bowser,

B. Croxall, University of Minnesota Press, Minneapolis, London, p. 127–149.

28. Pike, D. 2016, „Steampunk and the Victorian City: Time Machines, Bryan Talbot, and the Center

of the Multiverse“ in Like Clockwork: Steampunk Pasts, Presents, and Futures, sudarė R. A.

Bowser, B. Croxall, University of Minnesota Press, Minneapolis, London, p. 3–31.

29. Preston, C. L. 2005, „Urban Legend“ in Routledge Encyclopedia of Narrative Theory, sudarė D.

Herman, M. Jahn, M. L. Ryan, Routledge, London and New York, p. 623–624.

30. Samalavičius, A. 2007, Miesto kultūra, Technika, Vilnius.

http://inguzanve.net/index.php/ru/%D0%BE%D0%BB%D1%8C%D0%B3%D0%B0-%D0%B8%D0%BD%D0%B3%D1%83%D0%B7/%D1%81%D1%82%D0%B0%D1%82%D1%8C%D0%B8/284-%D0%BC%D0%B8%D1%84%D0%BE%D0%BB%D0%BE%D0%B3%D0%B5%D0%BC%D0%B0-%D0%B3%D0%BE%D1%80%D0%BE%D0%B4%D0%B0-%D0%B2-%D1%81%D1%82%D0%B8%D0%BC%D0%BF%D0%B0%D0%BD%D0%BA-%D0%BB%D0%B8%D1%82%D0%B5%D1%80%D0%B0%D1%82%D1%83%D1%80%D0%B5

http://inguzanve.net/index.php/ru/%D0%BE%D0%BB%D1%8C%D0%B3%D0%B0-%D0%B8%D0%BD%D0%B3%D1%83%D0%B7/%D1%81%D1%82%D0%B0%D1%82%D1%8C%D0%B8/284-%D0%BC%D0%B8%D1%84%D0%BE%D0%BB%D0%BE%D0%B3%D0%B5%D0%BC%D0%B0-%D0%B3%D0%BE%D1%80%D0%BE%D0%B4%D0%B0-%D0%B2-%D1%81%D1%82%D0%B8%D0%BC%D0%BF%D0%B0%D0%BD%D0%BA-%D0%BB%D0%B8%D1%82%D0%B5%D1%80%D0%B0%D1%82%D1%83%D1%80%D0%B5



59

31. Savukynas, V. 2012, Istorija ir mitologijos: tapatybės raiškos XVII-XIX amžiaus Lietuvoje, Idėjos

ir komunikacija, Vilnius.

32. Segal, R. A. 2005, „Myth: Theoretical Approaches“ in Routledge Encyclopedia of Narrative


33. Siemann, C. 2016, „The Steampunk City in Crisis“ in Like Clockwork: Steampunk Pasts,

Presents, and Futures, sudarė R. A. Bowser, B. Croxall, University of Minnesota Press,

Minneapolis, London, p. 51–70.

34. Šiukščius, V. 1999, Mitopoetika lietuvių prozoje: tekstų interpretacija. Lietuvių literatūros ir

tautosakos institutas, Vilnius.

35. Tenescu, A. 2014, „Cities of the Imagination and Spaces of Uncertainty in Postmodern Literary

Communication“, Creativity, Imaginary, Language, p. 9–22. Prieiga per internetą: <

http://www.diacronia.ro/ro/indexing/details/V1810/pdf>. [žiūrėta: 2019 m. gegužės 8 d.]

36. Walker, S. F. 2005, „Myth: Thematic Approaches“ in Routledge Encyclopedia of Narrative


37. Žukauskaitė, A. 2006, „Įvadas: kaip postmodernizmas tampa mūsų tikrove“ in Post /

Modernizmas, sudarė A. Žukauskaitė, Kitos knygos, Meno parkas, Kaunas, p. 5–13.

38. Радов, Е. 1998, „Литература как мир светлых акциденций“ in Постмодернисты о

посткультуре: интервью с современными писателями и критиками, sudarė С. Ролл, Р.

Элинин, Maskva, p. 155–169.

39. Толстая, Т. 1998, „Писание как прохождение в другую реальность“ in Постмодернисты о

посткультуре: интервью с современными писателями и критиками, sudarė С. Ролл, Р.

Элинин, Maskva, p. 131–155.

http://www.diacronia.ro/ro/indexing/details/V1810/pdf

60

PRIEDAI

1 priedas.

Interviu su Eduardo Vaquerizo, „Tamsos šokio“ autoriumi. (2019-05-03)

Klausimai pateikti ir atsakymai versti šio darbo autorės.

1. Kas Jums yra stimpankas ir kodėl pasirinkote būtent šį požanrį?

Man stimpankas yra mokslinės fantastikos požanris, grįstas uchronija (su ištobulintomis XIX a.

technologijomis), leidžiantis smagiai praleisti laiką žvalgantis po alternatyvią praeitį. Mokslinėje

fantastikoje dažnai galime stebėti alternatyvias visuomenes labai įdomioje aplinkoje, kurioje taip pat

panaudojamos istorinės asmenybės ir įvykiai, su jomis žaidžiama, derinama prie naujų technologijų toje

aplinkoje.

Kalbant apie patį žanrą, manau, kad svarbesnis elementas jame yra ne steam (alternatyvios

technologijos), o punk – požanrio siūlomas žaidimas, dekonstrukcija.

Mano nuomone, gilinantis į stimpanką, galima pastebėti pirmųjų mokslinės fantastikos tekstų

bruožus. Šiandien mokslas yra itin pažengęs ir ateitis gali būti visiškai nutolusi nuo mums įprasto

gyvenimo, todėl jau nebelieka to paprasto, naivaus svajojimo, koks buvo aukso amžiuje, prieš New Wave.

Triukas paprastas: sugrįžtame į praeitį ir ten atkuriame smagiąją mokslinę fantastiką, kupiną stebuklo

nuojautos, su lengviau įsivaizduojamais moksliniais išradimais (tiesą pasakius, ne tokiais ir moksliniais).

Pasirinkau šį požanrį tam, kad galėčiau žaisti su man rūpinčia istorija. Labiau nei stimpankas

man rūpėjo uchronija, tačiau, kaip žmogus apsėstas mokslinės fantastikos ir technologijų bei jų poveikio

žmonėms gerbėjas, negalėjau neapimti abiejų. Reikėtų pridurti, jog tradicinis stimpankas yra patalpintas

į XIX a. Angliją, konkrečiau – Londoną, nors buvo akivaizdu, kad turėjo itin didelį potencialą persikelti

į kitus istorinius momentus ir kraštus, kaip ir nutiko žanrui vystantis.

Trumpai apie tai, kokia buvo mano intencija: sukūriau stimpanko romaną, paremtą Ispanijos

istorija, išlaikydamas jame punk dvasią, smagią, kupiną nuotykių, į kurią galėčiau įvilkti istorinę fikciją

– itin įdomią ir patraukiančią uchroniją.

2. Koks yra stimpanko miestas, kokie elementai jam būtini?

Stimpanko miestas – didmiestis, pažangos centras, kaimo priešingybė. Miestas, industrializacija,

pozityvizmas ir mokslinė fantastika eina išvien. Mokslinė fantastika pati savaime yra miestų literatūra,

su didžiulėmis žmonių miniomis, visuomenėmis, o tiksliau – planeta-visuomene-miestu. Stimpankas yra

kiberpanko įpėdinis (jo pradininkai buvo puikūs kiberpanko rašytojai). Kiberpankas dažniausiai esti

61

noir69 tipo romanas, papildytas technologijomis ir nagrinėjantis degradavusią visuomenę priemiesčiuose,

perpildytuose miestuose, pasižymintis chiaroscuru70, atsiradęs kaip devinto dešimtmečio neoliberalizmo,

teigiančio, jog nėra valstybės, bet yra privačios įmonės, reiškinys. Būtent miestas esti ta zona, kurioje

tam tikra privati įmonė vystosi ir piktnaudžiauja savo galiomis, o ne valstybės, kurios kiberpanke

paprasčiausiai neegzistuoja ar prarado savo svarbą prieš miestus-fortus, beveik miestus-valstybes, kur

valdo stambios verslo grupės.

Stimpankas perėmė šią idėją, todėl miestas jame taip pat yra socialinės ir technologinės kovos

laukas, kur pažanga vyksta labai sparčiai, kartais tapdama visai nebevaldoma. Tai ta pati sena įtampa

tarp to, kas buvo anksčiau (kaimietiškumo ir aristokratiškumo) ir naujos situacijos (buržuazijos ir

liaudies).

Stimpanke aptinkami tam tikri miesto bruožai, kurie tapo tipiniais šiam žanrui. Miestas čia

naktinė vieta, gausiai apgyvendinta, tamsi, pilna šešėliuose slypinčių pavojų, purvina ir ne itin svetinga

žmogui. Tai priešindustrinis XIX a. miestas, bet taip pat ir XX a. industrinis košmaras su XXI a. ateitimi

be vyriausybės, kaip ją įsivaizdavo neoliberalai. Stimpanko miestas tai ir šiukšlynas, ir rūmai, talpinantys

nelygybę, kurią palaiko ir technologijos, bet užtikrina tik visagalė industrija.

Stimpanko miestas – socialinės kovos laukas, kuriame technologijos naudojamos didinti prarają

tarp turtingų ir vargšų, o konfliktas tarp humanizmo ir nužmogėjimo plėtojasi tarp mašinų mechanizmų.

3. Ką Jums reiškia Madridas? Kokia šio miesto reikšmė Jūsų romane?

Madridas yra ta vieta, kurioje gyvenau visą gyvenimą. Tai, ką galima matyti mano romane, labai

susiję su susižavėjimu šiuo didmiesčiu vaikystėje, pilnu purvo, bet turinčiu per amžius nepasikeitusių

kampelių, istorijos fragmentų, įsitvirtinusių pilkame gatvės grindinyje, moderniuose pastatuose,

gaubiamu nuo eismo ir triukšmo kylančiu chaosu. Man Madridas tai miestas, kupinas gyvenimo ir

žmonių, kurio greitas augimas kėsinosi sunaikinti jo paties pamatus, tuo pačiu metu jis yra atspindys,

kuo buvo miestas XVII a.: pastatai iš plytų ir akmens, jo gatvės, kupinos tamsos ir aido, greitai

išnyksiančios vietos, kurias atrandi pasukęs už kampo.

Taip pat Madridas buvo ta vieta, kurioje supratau, jog ne viskas, ką įsivaizdavau vaikystėje apie

šį miestą yra tiesa, nes čia daug nelygybės, siaubingų vietų, nusikalstamumas, skurdas, o visai šalia –

prabanga, turtas. Tai atradęs pradėjau suvokti pasaulį, jo įvairovę ir sudėtingumą.

Madridas „Tamsos šokyje“ yra visa tai ir dar daugiau. Iš vienos pusės, tai imperijos centras,

kuriame ir atsispindi visa imperijos didybė ir jos kultūra. Iš kitos pusės, mano romano Madride, jo

69 Detektyvinio romano tipas. 70 Žaismas šviesos ir tamsos kontrastais mene.

62

kampeliuose, supuvusioje širdyje susijungia kitokios realybės, kitos tautybės, kurioms istorija nesuteikė

šanso pasireikšti Ispanijoje, bet ne šiame tekste: žydai, moriskai, imigrantai iš Azijos ir kiti. Štai čia ir

nutinka įvairūs dalykai, kur žmonės tiesiog gyvena, kenčia ar kovoja prieš sistemą, kuri juos slegia, ar

kurią jie išnaudoja.

„Tamsos šokio“ Madridas pilnas šešėlių, kontrastų, slypinčių už įstabios teatro scenos, nors kiek

ir chaotiškos. Miestas čia visuomenės, kuri jį sudaro, atspindys, gyvas organizmas, atspindintis

miestelėnų širdžių plakimą plytose ir akmenyje.

4. Mano dėmesį atkreipė tai, kad pirmojoje stimpanko žanro knygoje Ispanijoje kalbama apie žydus ir tą

patį galima matyti pirmajame lietuviškame stimpanko romane. Todėl norėčiau paklausti, ar žydai

pasakojime tik „atsitiktinumas“, dėmuo padarantis istoriją įdomesnę ar turėta ir kitokių

intencijų?

Savo romane rašau apie žydus ir kitas etnines mažumas tam, kad sukurčiau multikultūrinę

dimensiją, kurioje vystėsi Ispanijos istorija. Kada katalikai monarchai norėjo suformuoti modernią

valstybę, kaip ir daugybėje kitų Europos šalių, viskas buvo grindžiama idėja, jog reikalinga viena

valstybė, vienas valdovas, viena religija. O tai sunaikino įvairovę, labai nuskurdino imperijos kultūrą, ji

nebeteko savo tapatybės. Man kilo mintis sužaisti priešingai.

Kada žydai buvo išstumti iš šalies ar priversti atsiversti, pusiasalyje nebeliko tokios turtingos

kultūros, kokia buvo jame nuo seniausių laikų. Išvaryti žydai, kaip ir moriskai, nebuvo emigrantai, jie

buvo pilnateisiai vietiniai gyventojai, turintys tokius pat senus vietinius papročius, kaip ir ten gyvenę

krikščionys. Jų ištrėmimas buvo ne kas kita, kaip vykdomas tautos naikinimas, kad būtų pasiekta gryna

rasė, o toks siekis atnešė daug skausmo Europai.

Mano romane žydai vis dar jaučia šiokią tokią diskriminaciją, bet bent jau yra ten, gyvena tarp

mūsų ir praturtina visuomenę. Todėl tai tikrai ne atsitiktinumas. Iki šiol nesu kalbėjęs apie „Tamsos

šokio“ pagrindinę idėją. Kaip ir kiekvienas meno kūrinys, ši ją turi ir, manau, kad ji susijusi su priekaištu

tiems istoriniams momentams Europoje, kada nacionalistų propaguojamas rasių grynumas naikino kitus.

Etninės mažumos istorijoje patyrė tragedijas: žydai, kurdai ir t. t. Tai blogiausia, prie ko galėjo privesti

praeities užgaidos susijusios su teritorija, pasiekiančios iš dabartinius laikus.

5. Ar galima Jūsų knygą perskaityti kaip metaforą / alegoriją?

Iš esmės visi literatūriniai kūriniai gali būti skaitomi kaip metafora ar alegorija. Tai ir yra

literatūrinis žaidimas – kontrastas tarp realaus ir fiktyvaus pasaulio. Tiesa ta, kad vieni darbai yra mažiau

alegoriniai, kiti labiau ir su aiškiau matomomis intencijomis. Nemanau, kad „Tamsos šokis“ yra itin

63

metaforiškas romanas, nebent jei kalbėtume apie patį požanrį, kuris jį tokiu daro. Alegorija – kada

spekuliuojama istorijos raida ir kalbama apie tai, kas sukuria socialinę nelygybę ar itin kraštutines

vyriausybės idėjas. Ji galėtų būti, nes leidžia pamatyti, kiek kinta istorija, kai pakeičiame ar

sureikšminame vienus iš pagrindinių jos momentų. Sumanymas gana aiškus – išryškinti, jog žmogus ir

socialiniai santykiai yra tai, kas kuria visuomenę ir istoriją. Visa kita tėra scena, kuri veikia, bet nieko iki

galo nenulemia.

64

2 priedas.

Interviu su Eduardo Vaquerizo, „Tamsos šokio“ autoriumi. (2019-05-03)

Originalo kalba. Klausimai pateikti šio darbo autorės.

1. ¿Qué es para usted el steampunk y por qué eligió este subgénero para su novela?

Para mi el steampunk es un subgénero de la ciencia ficción que se basa en un supuesto ucrónico

(descubrimiento de tecnologías avanzadas en el siglo XIX) para divertirse explorando un pasado

alternativo. Como sucede a menudo en la ciencia ficción, el ejercicio tiene una fuerte vertiente de

exploración de evoluciones sociales alternativas en un entorno enormemente divertido y donde hacer uso

de personajes y situaciones históricas que pervertir y cambiar por el propio hecho del cambio tecnológico.

Tal y como surgió el género, creo que lo más importante no es el Steam (la tecnología

alternativa) sino el punk, la subversión y el juego que propone el subgénero.

Analizando un poco más en profundidad la naturaleza del steampunk, creo que recupera mucha

de intencionalidad primitiva de la ciencia ficción. Hoy en día la ciencia es tan compleja y los futuros

posibles pueden llegar a ser tan lejanos de la experiencia habitual, que se había perdido esa especulación

sencilla y divertida, no carente de profundidad, que se conseguía en la edad dorada, previa a la New

Wave. El truco es sencillo: volvemos al pasado y desde ahí recuperamos una ciencia ficción divertida y

llena de sentido de la maravilla, con una ciencia asequible (y, dicho de forma suave, poco científica).

Yo elegí ese subgénero por las posibilidades de jugar con la historia que me proporcionaba. Mi

interés más que steampunk era ucrónico, pero como aficionado a la ciencia ficción y enamorado de la

tecnología y sus consecuencias sociales era inevitable mezclar las dos cosas. Además, las limitaciones

históricas del steampunk canónico lo encasillan en el siglo XIX en Inglaterra y más concretamente

Londres, cuando el potencial para extender el juego a otros momentos históricos y otros países era muy,

muy grande, como ha demostrado la posterior evolución del género.

Mi intención era, resumiendo: hace un steampunk basado en la historia de españa y manteniendo

lo más posible el espíritu punk, aventurero y divertido que envolviera una especulación sobre historia

ficción, o ucrania que fuera lo más fresco y divertido posible.

2. ¿Cómo es la ciudad del steampunk, cuáles son las características más importantes?

La ciudad del steampunk es la gran urbe, el epítome del progreso, el contrario del campo. La

ciudad, la industrialización, el positivismo y la ciencia ficción van de la mano. La ciencia ficción es

65

literatura de ciudades, de grandes aglomeraciones de personas, de sociedades y de planetas-sociedad-

ciudad. El steampunk es heredero directo del ciberpunk (sus inventores fueron los grandes adalides del

ciberpunk) el ciberpunk es en gran parte novela negra con alta tecnología y explora los suburbios de

sociedades altamente degradadas, de ciudades superpobladas y llenas de claroscuros, de reacción a un

tipo de neoliberalismo de los 80 que defendía la idea de que no hay estado y si empresa privada. El área

donde la empresa privada desarrolla y abusa de su poder es la ciudad, no los paises, que no existen en el

ciberpunk, o han perdido toda importancia frente a ciudades fortaleza, casi ciudades estado, donde los

señores que las dominan (de forma transfronteriza) son grandes grupos empresariales.

Al crear el steampunk llevaron toda esa idea de la ciudad como campo de batalla social y

tecnológico, olla donde el progreso se acelera y a veces se desboca. Es la vieja tensión entre el antiguo

régimen (rural y aristocrático) y el nuevo régimen (burgués y ciudadano).

En el steampunk hay ciertas características de la ciudad que se hacen emblemáticas y se heredan

de todo lo anterior. La ciudad steampunk es nocturna, superpoblada, oscura, llena de poderes en la

sombra, sucia y poco amable con el ser humano. Es la ciudad preindustrial del XIX pero también a

pesadilla industrial del XX con el futuro sin gobierno estatal del XXI proyectado por el neoliberalismo.

La ciudad del steampunk es un basurero y a la vez un palacio con grandes desigualdades fomentadas y a

veces mantenidas por la tecnología pero definidas por la industria todopoderosa.

La ciudad del steampunk es un campo de batalla social donde la tecnología se usa para ampliar

la brecha entre ricos y pobres y donde la tensión entre humanidad y deshumanización se libra en los filos

de las máquinas.

3. ¿Qué significa para usted Madrid? ¿Qué significado tiene esta ciudad en su novela?

Madrid es el lugar donde he vivido desde siempre. La dimensión de Madrid que aparece en mi

novela tiene mucho que ver con la fascinación que me producía de pequeño esa urbe enorme, llena de

suciedad pero a la vez de rincones que no habían cambiado en muchos siglos, pedazos de historia

congelados en medio de un fluido gris de asfalto y horrísonas contrucciones modernas, caos de tráfico y

ruido. Madres para mí es una ciudad llena de vida y de gente, donde la especulación y el crecimiento

rápido ha intentado destruir sus propias raíces y a la vez es un reflejo muy claro de lo que fue la ciudad

en el XVII, sus construcciones de ladrillo y piedra, sus rincones llenos de oscuridad y ecos, lugares

temporales que encuentras tras girar una esquina.

El territorio sentimental de Madrid para mi también fue un lugar de descubrimiento, de

crecimiento, donde comprendí que no todo era como mi infancia me había mostrado, que había

66

desigualdades, lugares terribles, delincuencia, pobreza y, al lado, lujo y opulencia. Esas tensiones fueron

un descubrimiento de la complejidad del mundo, de la multidimensionalidad de la realidad.

Madrid en Danza de Tinieblas es un todo eso y más. Por un lado es el corazón de un imperio

descomunal, viejo y en decadencia. Ahí se refleja el fasto, la magnificencia de un imperio casi global y

su enrome carga cultura. Por otro lado en el Madrid de mi novela, en sus rincones, cerca de su corazón

podrido, anidan otras realidades, otras etnias a las que la historia les negó su protagonismo en españa y

que en novela si prosperaron, judios, moriscos, inmigrantes de asia, etc. Allí es donde suceden las cosas,

lejos la vista imperial y apolillada, donde viven las personas y sufren o luchan contra el sistema que les

oprime o del cual se benefician.

El Madrid de Danza de Tinieblas, está lleno de sombras, de contrastes detrás de un escenario

magnificente aunque un poco apolillado. La ciudad es un reflejo de la sociedad que la construye, un

organismo vivo que refleja en piedra y ladrillo los corazones de sus habitantes.

4. Me llamó la atención que en la primera novela que se escribe en España de steampunk se hable sobre

judios, ya que casualmente la primera novela de steampunk escrita en Lituania también habla de ellos,

por lo tanto mi pregunta es: ¿Que haya judios en su libro es “coincidencia” (la cual hace que sea aún

más interesante) o ha tenido otra intención al hablar de ello?

La intención de introducir judios y otras etnias en mi novela era la de darle la

multidimensionalidad de la que carece la historia de españa. Cuando los reyes católicos quisieron formar

un estado moderno, igual que muchos otros estados europeos, todo se construyo sobre la idea de un

estado, un rey, una religión. Eso excluía la diversidad y empobreció enormemente la cultura y la realidad

del imperio. Mi idea era jugar con lo contrario.

Cuando a los judios se les expulsó del país o se les obligó a convertirse se perdió una riqueza

cultural que había estado en la peninsula desde muy antiguo. Los judios a los que se expulsó, al igual que

los moriscos, no eran inmigrantes, eran, a todos los efectos, pobladores locales con los mismos derechos

y antigüedades que los cristianos. La expulsión fue una suerte de genocidio en aras de la idea de pureza

racial que tanto daño ha hecho en europa.

En mi novela los judios no dejan de sufrir cierta discriminación pero siguen aquí, viviendo entre

nosotros y enriqueciendo la sociedad. En ese sentido no es en abosoluto conicidencia. No he hablado

hasta ahora de la tesis de Danza de Tinieblas. Como toda obra artística la tiene y creo que tiene que ver

con la reivindicación de las ocasiones históricas a las que la pureza nacionalista y unidimensional nos ha

limitado en europa. Las tragedias étincas se suceden en la historia, judios, kurdos, etc., y son uno las

peores rémoras que nuestro pasado de monos territoriales nos ha hecho llegar al presente.

67

5. ¿Se puede leer su libro como una metáfora / alegoría?

Toda obra literaria se puede leer como una metáfora o una alegoría de la realidad. El juego

literario es eso, el contraste entre el universo ficticio y el real. Es cierto que hay obras más o menos

alegóricas, o con una intencionalidad más clara. No creo que Danza de Tinieblas sea muy metafórica,

más allá de lo que lo es el propio subgénero. Alegoría es en cuanto especula con la evolución histórica y

habla de lo que produce las desigualdades sociales y ciertas ideas de gobierno muy rígidas. Metáfora

podría llegar a serlo en cuanto permite ver lo poco, o lo mucho, que cambia la historia cuando exageramos

o cambiamos algunos de sus supuestos básicos. La intención es clara, destacar que el hombre y sus

relaciones sociales son lo que define las sociedades y la historia. Lo demás es escenario que influye pero

no determina.

68

3 priedas.

Michelangelo Pistoletto „Lankytojai“ (1968)

69

4 priedas.

„Polygone Riviera“ (Prekybos centras Prancūzijoje)

miestas stimpanko romanuose: madridas eduardo … · 2019. 5. 17. · 3 . miestas stimpanko...

Documents