nr. 15 VU TSPMI studentų laikraštis

2009m. birželis

post scriptum

nukelta į 2 psl.

Miesto gyventojo portretas ................4

Europos kultūros sostinė – miesto „prisikėlimas“? ........................ 5

Atsitvėrimas nuo visuomenės ............6

Tranzitinės vietos: nerimo zonos ir žaidimo aikštelės ..... 7

Grąžinti viešąsias erdves ...................8

Kas yra miestas ................................ 10

Miestas, kuris jungia. Ar gali miestų planavimas padėti spręsti etninius konfliktus? ....11

„Globalus miestas“ ir jo politinė reikšmė ........................ 12

Gatvės meno akiratyje – ir Renesansas, ir Džordžas Bušas.... 14

In urbe et in orbe. Arba šiuolaikinio miesto vieta pasaulyje ..15

Vilniaus įvaizdis šiuolaikinėje lietuvių poezijoje ......... 16

„Batuotas katinas”arba pasaka apie žemėlapių braižymą

MARIJA DAUTARTAITĖ

Teritorija jokiu būdu nėra tik geo-grafinis reiškinys ar žemėlapio dalis. Suvokti teritoriją – tai vienu metu ma-nipuliuoti sąvokomis „globalus” ir „loka-lus”, kultūrinis ir natūralus, pavaldus ir priklausomas. Todėl ir teritorijos – miesto, regiono, valstybės, kontinento formavimo procesas visų pirma yra politinis veiksmas.

Teritorijos kūrimas

Pasak Zygmunto Baumano, gamtos kartografavimas, žemėlapių, o su jais ir sienų, barjerų, apibrėžčių kūrimas, nėra tik bandymas pavaizduoti gamtą, taigi esamybę. Priešingai, kartografavimo procesas – tai idėjų ir vaizdinių perkėlimas iš žmogaus galvos į tikrovę, tai aplinkos susisteminimas pagal žmogaus matymą, tai valstybių ir visuomenės kūrimo būdas. Renesanse prasidėjusi manija kurti pasaulio žemėlapius kartu yra pirmas ženklas, kad pradedama formuoti moderni visuomenė. Moderni, vadinasi, valdoma jos funkcionavimą reguliuojančių taisyklių ir normų, kurios priklauso nuo valstybės valios ir jos biurokratinio aparato veiksmingumo. Moderni – vadinasi, gebanti identifikuotis su nacionaliniais ir globaliais simboliais (reflektyvi priklausomybė valstybei, kontinentui, civilizacijai etc.). Moderni – vadinasi, taip pat ir segreguota, sukartografuota, išdalinta ir suskirstyta visose sri­tyse – nuo miestų planavimo iki savivaldos teisių, nuo regionų savarankiškumo iki nacionalinės valstybės principų.

Kunigaikštysčių Europa

Nors žemėlapių būta dar Romos imperijos laikais, analizuojant modernios valstybės gimimą, įdomiausias lai­kotarpis yra XI–XVI mūsų eros amžiai, o valstybės kūrimą remiantis žemėlapių braižymu puikiai iliustruoja Prancūzijos pavyzdys.

Į brandžiuosius viduramžius Europos kontinentas

Toni Schneiders, „Veidrodis”. 1952

2 2009 m. birželis nr. 15miestas post scriptum

bos – efektyvus būdas keisti senjoro ir vasalo ryšius, perimant vasalinę žemę, taigi silpninant vasalą – nepriklausomą kunigaikštį.

Kitas svarbus momentas – religiniai karai, kurie pratęsia vedybinių sutarčių tradiciją ir prie Prancūzijos karalystės prijungia Navarą. Karų metu sukuriama ir stipri kariuomenė, padaugėja karinių postų ir junginių, mažėja karinė opozici­jos galia – smulkioji diduomenė renkasi tarnybą karaliui, o ne žemės kunigaikščiui. Tiesa, opozicija – t.y. diduomenė, dažniausiai valdanti nemažas teritorijas, kurios pasižymi istoriniu ir etniniu identitetu – dar bando spardytis per Frondos maištus, kovodama prieš karūnos bandymą kurti valstybę su vienu valdovu, t.y. su maža didikų įtaka. Kovos finalas – Versalio rūmai ir juose uždaryta nugalėta diduomenė, įvestas tiesioginis karaliaus valdymas jiems priklausančiose žemėse, lokalaus, su konkrečia teritorija susieto gyventojų mąstymo pasikeiti­mas – „mes esame kunigaikščio valdiniai” keičia „mes esame karaliaus valdiniai”.

Ne pro šalį prisiminti ir pasaką „Batuotas katinas”, kurią galime suvokti kaip absoliutizmo alegoriją: šalies karalius, važiuodamas pro gražiai įdirbtus laukus turi klausti, kieno jie yra, nuolatos išgirsdamas atsakymą „markizo Kara­baso”. Pasakoje laimingo atsitiktinumo dėka markizo Karabaso žemės vedybų būdų atitenka karalystei, o jas dirbantys žmonės jau priklauso karaliui, kuris pagaliau tampa tikru valdovu savo paties karalystėje.

Centralizuota valstybė – nuo braižymo iki kūrimo

Apžvelgus istorinį kontekstą, belieka klausti, kokią vietą karų ir vedybų istorijoje užima teritorijos kūrimas, žemės kartografavimas, utopijų perkėlimas iš popieriaus į tikrovę. Naudokime faktus: kartografijos suklestėjimu laikoma Liudviko XIV valdymo pradžia, kada Prancūzijos žemėlapyje kunigaikštystės ir regionai virsta provincijomis (žodyno pa­sikeitimas yra labai svarbus – provincija su­ponuoja priklausomybę nuo centro, tuo tarpu žemė, teritorija, kunigaikštystė yra atskiri ne­priklausomi vienetai). Tuo pat metu karaliaus skiriami atstovai ir jam pavaldi biurokratija iš didikų perima žemių valdymą. Centralizuoja­mos teisinės ir piniginės sistemos, tarp atskirų provincijų atsiranda virs daugiau sisteminių panašumų – atskaitomybė centrui, mokesčių sistema, valdymo modelis. Kelionių aprašymus, bene vienintelius informacijos apie karalystės pakraščius šaltinius, keičia statistika – centrui reikalingos žinios apie provincijų gyventojus ir jų pajamas, kurios sistemingai renkamos ir naudojamos kuriant žemėlapius. Senieji da­riniai – kunigaikštystės – suardomi, braižant žemėlapius, kuriami nauji teritoriniai vienetai su jiems priskiriama administracija. Paradok­salu, bet vyksta įdomus lokalaus ir globalaus požiūrių susidūrimas: tapatinimasis su savo mie­stu, kaimu išlieka, tačiau žemės identitetą ban­doma pakeisti nacionaliniu, t.y. centralizuotos valstybės, identitetu – nauji dariniai tam turėtų pasitarnauti, tačiau čia žemėlapių braižymas susiduria su problemomis.

įžengia kaip mažų valstybėlių, kunigaikštysčių, suverenių regionų rinkinys. Nors formaliai egzistuojantys ryšiai tarp senjorų ir vasalų (dažniausiai tarp karaliaus ir didikų) preziu­muoja egzistuojant ir jų valdomas valstybes, didikų žemės greičiau primena atskiras kara­lystes, nei centrui pavaldžias provincijas. Prieš Šimtametį karą tuometinėje Prancūzijoje do­minuoja regionai – druska turtinga gališkoji Bretanė, stipri Normandija, su Anglijos karūna susieta Akvitanija, nedideli, tačiau gilias tradici­jas turintys Viduržemio pakrantės teritoriniai vienetai – kunigaikštystės. Šios teritorijos save suvokia kaip suverenius darinius (ryšiai su Prancūzijos karūna nėra įpareigojantys, lengvai iškeičiami į kitų karūnų vasalų titulus), kurie skiriasi savo kalba (norminė prancūzų kalba vi­soje Prancūzijos teritorijoje į mokyklas patenka tik XIX amžiuje, iki tol daugelyje kraštinių regionų vartotos vietinės kalbos), kultūra ir tradicijomis.

Atskirų žemių identitetas leidžia kalbėti apie etninius skirtumus – todėl tuo metu neegzis­tuoja nei nacionalinė Prancūzija, nei prancūzų tauta. Atskirų žemių gyventojų pasaulis apsi­riboja jų kaimo, artimiausio miesto teritorija, vyrauja lokalus mąstymas. Net ir diduomenė pirmiausia save sieja su regionu, vėliau – su karūna (Prancūzijos, Anglijos, Ispanijos), tačiau niekada nesitapatina su kitais regionais, apie kuriuos žinios gaunamos tik netiesio­giai, dažnai yra kelionių užrašų ar memuarų tipo. Tad bet koks viduramžių Prancūzijos žemėlapis vaizduotų tik atskiras, savaip tur­tingas žemes ir jų ryšius su karūna, tačiau tai jokiu būdų nebūtų valstybės žemėlapis. Todėl ir tų žemių gyventojai gyvenamąją erdvę suvokia lokaliai (apie dingstantį lokalumo pojūtį daug rašo postmodernistiniai autoriai) – egzistuoja vietinės šventės, mokesčių sistemos, teisynai ir net karai – krašto kariuomenių dalyvavimas didžiuosiuose konfliktuose (Kryžiaus žygiuose, Šimtamečiame kare) kyla iš asmeninio karių turto ir garbės siekimo, o ne lojalumo karūnai.

Vedybų ir Versalio žemėlapiai

Pokyčiai ateina kartu su absoliučios monar­chijos užuomazgomis (Henriko IV valdymas). Pirmiausia reiktų atsisakyti supaprastinto mokyklinio absoliutizmo supratimo, kuris remia­si valstybės iždo (iš)naudojimu Versalio staty­boms karaliaus–saulės Liudviko XIV valdymo metais. Iš tikrųjų Versalio rūmai ir valdovo kultas yra rezultatas centralizuotos valstybės, kuri negalima ir be teritorijų sąvokos keitimo, o kartu ir stipraus centralizuoto valstybės valdymo aparato atsiradimo.

Keli istoriniai momentai yra būtini, ban­dant suvokti, kaip marga kunigaikštysčių Prancūzija tapo vientisa nacionaline centrali­zuota valstybe. Svarbus veiksnys – karališkos vedybos: nuotaka kaip kraitį karūnai „atneša” savo kunigaikštystę ( jos dalį), taip panaikinant jos suverenumą ir teritoriją padarant tiesiogine valdovo valda. Tokiu būdu Prancūzijai ati­teko už dabartinės Lietuvos teritoriją didesnė Bretanės kunigaikštystė. Karališkos vedy­

post scriptumTeminis VU TSPMI studentų laikraštis, leidžiamas du kartus per metus nuo 2002 05 01ISSN 1822–4695Leidėjas: VU TSPMI studentų korporacija „RePublica” www.republica.lt

REDAKCIJA:Adresas: Vokiečių g. 10-403, LT-01130 Vilnius

Telefonai: 2514146, 8 675 32108

El.paštas: postscriptum@republica.lt

Vyriausioji redaktorė: Inga ČesnulaitytėRedaktoriaus pavaduotojai: Marija Dautartaitė, Antanas ManstavičiusKalbos redaktorės: Rosita Garškaitė, Eglė Maliukevičiūtė, Goda Klumbytė, Monika KokštaitėPlatinimo koordinatorė: Eglė IgnatavičiūtėRedakcijos nariai: Ieva Baubinaitė, Marija Dautartaitė, Ignas Krasauskas, Giedrius Krupauskas, Augustė MeškytėMaketavo: Ona LozuraitytėSpaudai rengė ir spausdino: UAB „Versus aureus“ leidykla, Rūdninkų g. 10, LT-01135 VilniusTiražas: 3000Post Scriptum dėkoja Laurynui Komžai

Post Scriptum remia:

Straipsnių autorių nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija

www.postscriptum.lt

PASAKA APIE ŽEMĖLAPIŲ BRAIŽYMĄatkelta iš 1 psl. Redakcijos žodis

Gavinas Turkas, menininkas, prisimindamas paskutinio dvidešimto amžiaus dešimtmečio Londoną, teigė: „kuomet devyniasdešimtaisiais Sarah Lucas, Damienas Hirstas ir Tracey Emin atsidūrė pirmuosiuose žurnalų bei laikraščių puslapiuose, ėmei suprasti, jog kažkas vyksta. Min-tis, jog menininkai išties gali padėti parduoti žurnalus buvo neįtikėtina“.

Nuo 1980 – ųjų politikos formuotojų diskurse ėmė įsitvirtinti kultūrinės – kūrybinės – žiniomis grįstos ekonomikos, turėjusios skatinti regioninę plėtrą, vizija. Tai reiškė, jog miesto politikos formuotojai turėjo naują tikslą – atrasti, išsaugoti bei padaryti atpažįstamomis ar, kitais žodžiais tariant, „užbrandinti“ kūrybingas/kūrybines erdves. Po kelių dešimtmečių „kūrybingas“ Londonas (Creative London), tepraėjus trum-pam laikui, sukėlė „kūrybingais“ virstančių miestų atsaką ir kitose pasaulio dalyse – Singapūre (Design Singapore), „kūrybingame“ Berlyne, Niujorke ar Baltimorėje. Prie jų prisidėjo ir kiti pasaulio miestai, skelbiantys esą „mokslo“ ar „žinių“ miestais.

Panašiu metu – 1990 - aisiais – daugelyje didmiesčių buvo pradėti įgyvendinti stambūs urbanistiniai projektai Nigelo Thrifto teigimu, tokios „išgalvotos vietos“ žymėjo naują, iš milžiniškų privačių bei viešų lėšų statomų pastatų kartą, kurių statybai reikalingos lėšos buvo surenkamos dėl retorinių sugebėjimų“. Vieni iš jų – kaip Ørestadenas Danijoje, kuris buvo kuriamas kaip jungtis tarp Kopenhagos senamiesčio ir tarptautinio oro uosto – turėjo pritraukti šalies ir tarptautinius investuotojus. Tačiau tyrėjus be kiekybiškai pamatuojamo klausimo, ar tokie projektai pateisino ekonominius lūkesčius, domino ir kitas – ar tokių „miestų ataugų“ pla-navimo projektai sutampa su socialiniu miesto dėmeniu? Ar ekonominio vystymosi dimensijas papildo kitos – socialinė bei kultūrinė.

„Miesto“ numeryje tiesiogiai nėra kalbama apie dabartines miesto planavimo perspektyvas, t.y. mėginimus kurti „kūrybinį miestą“. Į miestą mėginama pažiūrėti iš politinės perspektyvos: atrasti jo politinę reikšmę ar galimą jo planavimo kaip užsitęsusių etninių konfliktų sprendimo būdą. Taip pat pristatyti suasmenintą požiūrį į Vilnių – baroko miestą, deja, su savastį praradusiomis viešosioms erdvėmis, tačiau ir Europos kultūros sostinę, šiais metais turinčią (turėjusią) progą kultūrą panaudoti savo socioekonominei plėtrai.

INGA ČESNULAITYTĖ

Gar

ry’is

Win

ogra

ndas

. Be p

avad

inim

o. 19

50

2009 m. birželis nr. 15�miestaspost scriptum

PASAKA APIE ŽEMĖLAPIŲ BRAIŽYMĄatkelta iš 2 psl.

Centralizuotos valstybės admi­nistravimo sistema, paremta kara­liaus deleguotų atstovų skyrimu mies­tams/kantonams, turi tikslą panai­kinti senųjų regionų, buvusių stiprių ar net suverenių teritorijų, kolektyvinę atmintį. Atskiriant istoriškai glaudžiai susijusių miestų valdymą, perbraižant jiems pavaldžių teritorijų ribas, norima teritoriją padaryti tik administra­ciniu vienetu, taip skatinant kultūrinį tapatinimąsi su centru (nacionalinės kultūros pripažinimas yra nacionalinės valstybės, kariuomenės, taigi ir abso­liutizmo pagrindas). Šis absoliutinės monarchijos planas nepavyksta – egzis­tuoja du Prancūzijos žemėlapiai: vienas nubraižytas karališkųjų kartografų, kitas egzistuojantis gyventojų galvose. Toks dvilypumas nėra priimtinas naujai, porevoliucinei Prancūzijai, kuri pirmiausia nori savo piliečių vienybės – lokali identifikacija su regionais tam trukdo.

Kartografai darbą pradeda iš nau­jo – Švietimo amžiaus idėjos, logikos ir simetrijos viršenybė pasirodo esanti tinkama ir žemėlapių braižybai. Tobula Prancūzija susideda iš 81 departamento (vienintelė to priežastis – devyneto, pil­numo skaičiaus, kvadratas). Siekiama, kad kiekvienas departamentas būtų panašaus dydžio ir struktūros – tam į gamtinius ir kultūrinius ypatumus (ypač istorinį vardą) atsižvelgti nereikia. Kartu kiekvienas departamentas yra ir valstybės atvaizdas, todėl visas sociali­

nis gyvenimas yra suvienodinamas – valstybiniai reikalai (pvz., mokesčiai ar tarnyba kariuomenėje) turi būti net svarbesni nei vietinės problemos. Nors planas – 81 prancūziškas (t.y., besidalijantis bendra kalba, kultūra, istorine tapatybe) departamentas – iki galo neįgyvendinamas, tendencija aiški: valstybė yra konstruojama iš viršaus, tikrovė įspraudžiama į kartografų nubrėžtas linijas, žmonių sąmonė formuojama atsižvelgiant į centro poreikius. Lokalus mąstymas, tapa­tinimasis su regionu, taigi ir gyventojų mentalitetas turi būti pakeistas. Taip abstrakti valstybė įžengia į prancūzų sąmonę.

Kas lieka už kartografo pieštuko ribų

Tačiau administraciniai žemėlapiai iki pat Pirmo pasaulinio karo negali pakeisti mentalinių žemėlapių – ne­paisant bendros švietimo sistemos, dauguma departamentų, ypač tų, kurie sukurti vietoje senųjų kunigaikštysčių ir regionų, išlaiko stiprų kultūrinį iden­ titetą, kuris dažnai peržengia jiems pri­mestas ribas. Jaučiama, kad Prancūzija nėra vientisa nei geografiškai (klimato skirtumai), nei kultūriškai. Kai kurie regionai, nepaisant departamentų sistemos, lieka už bendros valstybės ribų, o kultūriniai skirtumai (Bretanėje iki pat XX a. dauguma kalba bretonų kalba) neišnaikinami. Kita vertus, visas socialinis gyvenimas vyksta remiantis

administraciniais žemėlapiais. Pirmojo pasaulinio karo metu mili­

jonai prancūzų susitinka tranšėjose – vietoje skirtumų, nulemtų lokalios patirties, išryškėja panašumai, o loka­lią tapatybę labai greitai pakeičia nacionalinė – procesą, kurio per 100 metų neužbaigia įvairios reformos, pavyksta įgyvendinti per 4 karo me­tus. Antrąjį pasaulinį karą Prancūzija po kelių šimtmečių kartografinių bandymų pasitinka beveik vieninga. Tai nėra vienybė, paremta tik kiekvienoje mokykloje kabančiu šalies žemėlapiu, išlaisvintu nuo bet kokių nuorodų į skirtingas kultūrines patirtis, tai taip pat istorijos vadovėlių (senųjų kunigaikštysčių galybė nutylima), kalbos, bendrų nacionalinių simbolių (Žanos d’Ark, Prancūzijos išvaduotojos nuo anglų, kultas sukuriamas tik po Pirmo pasaulinio karo, iki tol ji buvo viena iš daugelio bažnyčios šventųjų) ir bendros kultūros (stereotipiniai gastronomijos, aprangos vaizdiniai) vienybė. Tai suvokimas, kad vieningai ginamas tam tikras žemėlapis (Elzaso ir Lotaringijos priklausymas didžiajai Prancūzijai net nekvestionuojamas), tam tikra kultūra, tam tikra valstybės santvarka (respublika). Viena vertus, žemėlapių ribos nebėra tokios svar­bios – kultūriniai faktoriai riša stipriau, kita vertus, ta kultūra apima pirmiau­siai žemėlapinę Prancūziją, kurią braižyti popieriuje kartografai pradėjo prieš kelis šimtmečius.

Atgal į pradžią

Akivaizdu, kad šimtmečius vyku­ sių procesų negalime vadinti tik kartografiniais eksperimentais, o pas­ tarųjų laikyti vienintele centralizaci­jos priežastimi. Tačiau Z.Baumano tikrovės konstravimo teorija, pritai­kyta Prancūzijos atvejui, paaiškina daug kultūrinių/socialinių reiški­ nių – lengviausiai pastebimo skir­tingų regionų išsivystymo lygio ar sudėtingesnių demografinių rodyklių (gyvenimo trukmės, gimstamumo/mirtingumo, alkoholio suvartojimo rodikliai skiriasi ne dėl šiaurės ir pietų geografinių ir klimatinių skirtumų, bet išlaiko senųjų kultūrinių regionų kontūrus). Žvilgsnis į Prancūzijos žemėlapį, prisimenant senųjų teritorijų egzistavimą, taip pat vertingas bandant suvokti mentalinius žemėlapius – departamentų vientisumą, jų iden­titeto formavimąsi, politinių pažiūrų žemėlapius.

Ne veltui nuo 1982–ųjų vykdoma decentralizacijos politika dar kartą braižo naują žemėlapį, kuriame pri­simenami regionai ir atsižvelgiama į kultūrinius/istorinius panašumus. Nepaisant kai kurių akivaizdžių neatitikimų (netikslų departamentų priskyrimą vienam ar kitam regionui), naujoji politika derina viduramžių margumą su Liudviko XIV tvarka, todėl departamento – regiono, regio­no – centro, departamento – valstybės ryšiai yra sudėtingi ir persipynę. Ir jei karalius ( jo skeptrą dabar nešioja Prancūzijos prezidentas) važiuotų šalies laukais ir norėtų sužinoti, kam jie priklauso, gautas atsakymas būtų daug sudėtingesnis, nei pasakoje – „vietoj senosios kunigaikštystės karūnos vasalės sukonstruotą provinciją pa­keitusiam departamentui priskirtam pseudo–istoriniam regionui”. Arba paprasčiausiai kartografams.

Prancūzija susideda iš 81 departamento (vienintelė to priežastis – devyneto, pilnumo skaičiaus, kvadratas)

� 2009 m. birželis nr. 15miestas post scriptum

MIESTO GYVENTOJO PORTRETAS

1903–ieji. Vos keletas Europos miestų perkopė mili-jono gyventojų ribą, o ir šie didžiausieji primena greičiau milžiniškus kaimus, neišgrįstomis gatvėmis, vienas prie kito sustatytais nedideliais nameliais ir tik kur ne kur pravažiuojančiais, nepaprastai egzotiškai atrodančiais automobiliais. Šiandienos dūstantys metropoliai, kurių gatvės sausakimšos nuo žmonių ir automobilių, o pastatų siluetai raižo debesis, matyt, egzistavo tik lakiausiose fan-tazijose. Tačiau būtent tada pasirodė vokiečių sociologo Georgo Simmelio straipsnis apie didmiesčio įtaką žmogaus protui ir psichikai. Autorius sukūrė miestiečio paveikslą, kuris, galima teigti, pralenkė laiką ir šiomis dienomis išliko ypač aktualus.

TADAS PREIŠEGOLAVIČIUS

Turbūt svarbiausia šio paveikslo detalė – vadinamasis blasé požiūris, miestiečio abejingumas jį supančios aplinkos atžvilgiu. Paprastai tariant, pagrindinis skirtumas tarp kaimo ir miesto gyventojo yra miestiečio gebėjimas nereaguoti (arba nesu­gebėjimas reaguoti) į kasdienį aplinkos poveikį, trukdžius ar net šokus taip, kaip tai daro provincijos žmogus – jau­triai, natūraliai, emociškai. Ryškiausias šio abejingumo elementas – miestiečio sąmonės pasidavimas racionaliajai arba intelektinei pasaulėjautai.

Kaip ji susiformuoja? Žmogaus psichika yra nuolatos stimuliuojama aplinkos, kurioje gyvenama, pokyčių. Reakcija į visus šios nuolatinės vaizdų, garsų, potyrių kaitos elementus yra natūrali ir turėtų būti neišvengiama. Tačiau tokia ji tebūna kūdikiui gimus: formuojantis individo psichikai, šios jautrumas linkęs mažėti. Čia didelį vaidmenį vaidina minėtoji gyvenamoji aplinka. Štai provincijos gyventojas, kuris nuolatos susiduria su daugiau ar mažiau panašiais, lėtai besikeičiančiais vaizdais ar girdi švelnių tonų garsus, reakcijai į juos sunaudoja daug mažiau energijos nei didmiesčio gyventojas, ap­suptas nuolatinio veiksmo, tūkstančius kartų per minutę besikeičiančių vaiz­ dų bei pačių įvairiausių garsų ar daugybės neplanuotų kontaktų su kitais

žmonėmis. Mieste gyvenančio žmogaus smegenys priverstos nuolat reaguoti į pačius netikėčiausius šokus, tad, pa­sak G. Simmelio, natūralu, jog į tokią aplinką patekęs žmogus iš provincijos susiduria su didžiuliu psichiniu krūviu. Emocinė įtampa, lydinti kiekviename žingsnyje, anksčiau ar vėliau priverčia smegenis prarasti pirmykštį jautrumą aplinkai. Tai vyksta pirmiausia siekiant apsaugoti žmogaus sąmonę nuo perkro­vos, galinčios destabilizuoti jo psichiką. Taip pasikeičia žmogaus reakcijos į aplinką pobūdis – užuot į patiriamus dirgiklius reagavęs natūraliai ir emociš­kai, miestietis elgiasi visų pirma racio­naliai. Ši apgalvota reakcija yra svar­biausias intelektinės pasaulėjautos ele­mentas. Sumažėjęs jautrumas individo smegenis priverčia pasirinkti, į kurias aplinkos detales reaguoti. Miestiečio psichika šiuo atžvilgiu veikia dviem lyg­menimis. Neramioje ir permainingoje aplinkoje veikianti racionalioji sąmonė į nuolat besikeičiančius įvykius reaguoja minimaliai veikiama emocijų. Tuo metu žmogui atsidūrus draugiškoje aplinkoje, kurioje sukrėtimų mažiau (pvz., šeimos rate ar bičiulių kompanijoje), jo sąmonė atgauna pirmykštį pobūdį ir racionalus mąstymas užleidžia vietą emocijomis grįstai sąveikai su aplinka. Toks dvily­pumas nereikalingas gyvenant provin­cijoje – dėl lėtesnio gyvenimo tempo

ir žemos psichinės įtampos žmonėms nėra reikalo saugotis galimų emocinių perkrovų.

Šią racionaliąją pasaulėjautą moks­ lininkai glaudžiai sieja su didmiesčių ekonomine galia. G. Simmelis savo straipsnyje klausia, kas ką paveikė – rinkos ekonomika iškėlė intelektinę pa­saulėjautą ar atvirkščiai. Vienareikšmio atsakymo turbūt nėra net ir šiandien. Visgi sutariama, kad šie du elemen­tai nepaprastai artimi. Rinkos eko­nomikoje individų tarpusavio ryšiai tėra vienas iš elementų, reikalingų vyk­ dyti mainus. Kitaip tariant, patys žmo­ nių santykiai tiek, kiek liečia ekono­miką, neturi jokios reikšmės: tarpu­savio ryšiai galimi tik tol, kol abi pusės iš jų gauna materialios naudos, o kai jos nebėra, nebėra ir jokių santykių. Čia visos kokybinės individų aplinkos charakteristikos yra išreiškiamos per kiekybės prizmę. Taigi ši ekonomika kasdieninį žmonių gyvenimą iš dalies pavertė skaičiavimų bei išskaičiavimų rutina, kur nebelieka vietos emoci­joms. Didmiesčiuose tokių tik į naudą orientuotų interakcijų yra daugiausia, todėl čia gyvenantys individai yra priversti dar labiau atitolti nuo savo prigimties bei visiškai pasiduoti ra­cionaliajam protui. Punktualumas, preciziškumas, racionalumas, polinkis prognozuoti – štai kas, pasak G. Sim­

melio miestiečio sąmonėje pakeitė tokius naturalaus žmogiško elgesio ele­mentus kaip pasidavimas instinktams, iracionalumas, jausmingumas. Ši ra­cionaliojo proto pergalė miestą pavertė milžiniška bejausmių interakcijų ma­šina, veikiančia preciziškai tiksliai ir sugebančią nuslopinti bet kokias ins­tinktyvumo ir nelogiškumo apraiškas. Toks didmiesčio ekonomikos vaidmuo žmogaus sąmonei ir šiandien verti­namas labai įvairiai, tačiau neabejoti­na, kad dėl kokių nors priežasčių su­griuvus šiai ekonomikos mašinai kiltų milžiniškas chaosas, dėl kurio labiausiai nukentėtų būtent racionaliųjų individų masė.

Tikrai nedidelė dalis prieš daugiau nei šimtmetį parašytų sociologijos veikalų šiandien yra turbūt net aktu­alesni nei buvo jų išleidimo metu. G. Simmelio aprašytasis didmiesčio indivi­das – vienas iš tokių lenktynių su laiku nugalėtojų. Blasé pasaulėjauta – tik dalis to, ką sociologas įžvelgė tuometi­niame miestietyje. Tikėtina, jog šiandien miesto gyventojo portretas galėtų būti dar spalvingesnis, o jo bruožai būdingi jau ne vien didžiausių megapolių gyven­tojams.

Parengta pagal Georgo Simmelio straipsnį

„Didmiestis ir dvasinis gyvenimas“

Nuo

trauk

os E

ugen

e Atge

t

2009 m. birželis nr. 155miestaspost scriptum

RAFAELA GANGA

EUROPOS KULTŪROS SOSTINĖ – MIESTO „PRISIKĖLIMAS“?

2009 m. Vilnius tapo pirmąja buvusios sovietinės valstybės sostine, gavusia Europos kultūros sostinės (EKS) titulą. Poindustriniai miestai, pvz., Liverpulis, šiuo projektu pasinaudojo kaip atspara tolesniam atsinaujinimo procesui. Tuo metu posovietiniai miestai XXI a. pr. sparčiai keičiasi pagal rinkos ekonomikos dėsnius, veikiami paslaugų sekto-riaus ekspansijos ir technologinių inovacijų.

Miesto erdvė atspindi pagrindines politinio ir ekonominio režimo cha­rakteristikas ir palengvina socialinės struktūros, palaikančios režimą, konsolidaciją. Todėl kiekvieno miesto istorija yra ir politinės, socialinės bei ekonominės raidos istorija. Vilniaus, kaip ir kitų sovietmečio miestų, vidinę struktūrą stipriai veikė komunistinė ideologija. Komunistinio bloko suirimas reiškė ir specifinės miesto struktūros bei centralizuotai valdomos urbanizacijos formos pabaigą. XX a. 10 deš. socialinė ir ekonominė transformacija pradėjo kurti naujus erdvės tipus senosiose Vilniaus struktūrose arba šalia jų. Re­formuojama ekonomika reikalavo naujų miesto erdvių, o padidėjusi paslaugų sektoriaus svarba diktavo miesto plėtros tendencijas.

XX a. 8 deš. prasidėjęs fordizmo žlugimas vakarinėje „geležinės uždangos“ pusėje tapo rimtu išbandymu miestams. Deindustrializacija pasireiškė masiniu nedarbu ir būtinybe surasti naujas strategijas miesto išlaikymui. Žiniomis grįstos ir kūrybingos pramonės koncep­cija pasirodė esanti patraukliu įrankiu, išpopuliarėjusiu daugelyje Vakarų visuomenių. Miestus imta gaivinti in­tegruojant kultūrines pramonės šakas į miestų infrastruktūrą. Taip menai ir kultūra įgijo svarbų vaidmenį miesto augime ir jo transformacijose. Regu­liavimo politika ir finansavimas buvo nukreipti į miestų atsinaujinimą ir konkurencingumo didinimą, taip tikin­tis pritraukti investicijų. Toks regulia­vimas buvo pagrįstas įsitikinimu, kad simbolinį kapitalą („miesto savitu­mus“) įmanoma paversti ekonominiu kapitalu. Imta palaikyti tokią politiką, kuri kultūrą išnaudoja kaip priemonę žmonių, gėrybių ir finansinių srautų pritraukimui.

Nuo 1990 m., kai EKS buvo Glazgas, projektas yra išnaudojamas kaip priemonė poindustrinių miestų regeneracijai. Anot B. Garcios, to­kia kultūrinė prieiga ne tik įgauna efemerinių kultūrinių iniciatyvų formą, tačiau tampa ir pagrindu visapusei kultūrinei politikai, siekiant įtvirtinti miesto tarptautinį pripažinimą tam,

kad jis sėkmingai varžytųsi globalioje ekonomikoje. B. Garcia teigia, kad industriniai miestai imasi agresyvaus miesto tapatybės ir įvaizdžio perkeitimo, siekiant išvengti miesto nuosmukio ir irimo. Šio „agresyvaus perkeitimo“ žvilgsnis, kaip teigia Davidas Harvey, yra nukreiptas į tokius „mega įvykius“ kaip Olimpinės žaidynės ar Europos kultūros sostinės programa.

Nors EKS projekto pradininkės Melinos Mercuri tikslas buvo pažymėti Europos kultūrinę įvairovę, tačiau greitai miestai nutolo nuo šios pirminės idėjos. Dabar projekto sėkmę apibrėžia povei­kis, kurį programa turi miestų kultūrinei ir socioekonominei plėtrai.

Meniniai ir kultūriniai miestų, ta­pusių EKS, sprendimai pasklido po Europą, o Barselona tapo pagrindiniu tokios strategijos pavyzdžiu. Aplink Katalonijos aikštę įvykdyti plataus mas­to projektai, milžiniški kultūriniai kom­pleksai, įskaitant Barselonos šiuolaikinio

garso architektai – Normanas Fosteris, Jamesas Stirlingas bei Santiago Cala­trava. „Bilbao efektas“ tapo jungtimi su nauja ekonomine paradigma, kurios sprendimai slypėjo nebe industriniame, tačiau kūrybiniame sektoriuje. Kitaip tariant, šiuolaikiniai miestai reikalauja patrauklių pastatų, galinčių pritraukti ne tik žmones, tačiau ir kapitalą, todėl nauji muziejai nebegali būti tik meno saugyklomis, tačiau patys turi tapti meno kūriniais.

„Bilbao efektas“ tapo pavyzdžiu kitiems miestams, norintiems turėti savo Guggenheimo muziejaus filialą. Vilnius, atrodo, irgi nori turėti savo architektūrinį žymeklį, savotišką Gug­genheimo ir Ermitažo hibridą (panašų į esantį Las Vegase), sukurtą Zahos Had­id. Vilnius naudojasi tomis pačiomis strategijomis kaip ir jo pirmtakai – akį patraukiantys statiniai, sukurti pripažinimo jau sulaukusių autorių. Vilniaus, EKS 2009 m., tekstai skel­bia: „Skatinti kultūrą kaip šiuolaikinės visuomenės vertybę ir miesto varomąją jėgą“.

Pasidairius po miestą, galima pas­tebėti, kad Vilnius turi keletą centrų. Miestas tapo fragmentiškesnis, o so­cialinė įtampa įgijo teritorinę dimensiją. Pasaulinio paveldo centras yra miesto

daugiabučių blokai, atviros erdvės su miško tipo parkais, kurių daugiausia yra Neries slėnio šlaituose. Todėl D. Bur­ neika pastebi, kad transformacija iš komunistinės visuomenės, su ganėtinai menka socialine struktūra ir nuola­tiniu gyvenamosios erdvės trūkumu, į kapitalistinę visuomenę, su didelėmis socialinėmis nelygybėmis ir nuolatiniu laisvos žemės trūkumu, buvo pagrindinė miesto erdvės kaitos varomoji jėga.

O. Arantes tvirtina, kad tokia strate­gija nėra nauja, todėl nėra naujos ir jos sukeltos pasekmės. Nuo XX a. 7 deš. „kultūrinis posūkis“ paskatino ir gentri­fikacijos procesą. Gentrifikacija reiškia, kad po miesto atnaujinimo žmonės, gyvenę tam tikrose vietose, nebegali sau leisti ten gyventi, todėl yra priversti išsikelti. Jų vietą užima ekonomiškai ir kultūriškai kapitalizuoti žmonės. Anot D. Harvey, tai sukėlė pakartotinius miesto restruktūravimo protrūkius per „kūrybinę destrukciją“, kuri beveik visa­da turi klasinę dimensiją, nes pirmiausia nukenčia neturtingi, neprivilegijuoti ir marginalizuoti žmonės. Tokiu smurtiniu būdu ant senojo griuvėsių yra kuriamas naujas urbanistinis pasaulis.

Šioje strategijoje, kurią miestai nau­doja regeneracijai ir miesto įvaizdžio perkūrimui, kultūra ir kapitalas rašomi didžiąja K. Kultūros sostinės yra be­sikuriančios vietinės tapatybės dioramos ir bandymai sukurti utopinį globalizuotą identitetą. Per tokius projektus miestas ieško ne tik savireklamos, tačiau ir savo tapatybės patvirtinimo. Vilnius žvelgia į praeitį selektyviai, peržiūrėdamas jo tradicijas dabartinių politinių ir kul­tūrinių realijų kontekste bei bandydamas apimti naujas urbanistines tapatybes Eu­ropos ir globaliame kontekstuose.

Dėl gilių struktūrinių pasikeitimų ekonomikoje ir visuomenės gyvenime kylantys nauji iššūkiai reikalauja greitų pokyčių. Tačiau pokyčiai bus galimi tik tuomet, kai Vilnius atsakys į klausimus, ko jis tikisi iš EKS projekto? Ar bus nau­dojamasi tomis pačiomis strategijomis kaip ir Vakarų miestuose? Ar Vilnius siekia išsivaduoti iš posovietinio miesto kategorijos? Ar Vilnius ieško savo vietos globalioje rinkoje? Kieno kolektyvinę atmintį Vilnius mini? Kieno estetika iš tiesų yra svarbi? Kieno kultūra yra naudojama, skatinama, privilegijuojama? Kam yra skirta miesto kaita?

Tai nėra vien tik klausimai, pabrė­ žiantys galimybę atkartoti jau įgyven­dintus sprendimus, tačiau greičiau akcentuojantys būtinybę ieškoti naujų originalių sprendimų.

meno muziejų ir Barselonos šiuolaikinės kultūros centrą, tapo miesto planavimo varančiąja jėga ir gaire kultūriniams maršrutams bei turistų traukos cen­trais. 2001 m. Porto mieste pastatytos deimanto formos koncertų salės „Casa da Musica“ sėkmė kartais prilyginama „Bilbao efektui“.

Bilbao buvo poindustrinis Šiaurės Ispanijos miestas, sugebėjęs įsitvirtinti tarptautinėje rinkoje. Šis baskų mies­tas 1997 m. ryžosi Franko Gehry „architektūriniam stebuklui“ – Gug­genheimo muziejaus filialui. Greitai F. Ghery keliu pasekė ir kiti pasaulinio

ir jo apylinkių šerdis, tačiau jį supa skirtingi priemiesčių rajonai, su iki–sovietiniais mediniais namais, kuri­uose įvyksta „atsitiktiniai“ gaisrai, o jų vietoje pradedamos naujos statybos. Kai kurių industrinės ir komercinės paskirties pastatų statybos vykdomos šių rajonų pakraščiuose. Buvo pastaty­ti visiškai nauji rajonai, kai kuriais atvejais buvusiose karinėse zonose, sovietinių kolektyvinių sodų teritorijose ir dešiniajame Neries upės krante, kur turėtų įsikurti ir hibridinis Z. Hadid muziejus. Likusią miesto dalį reprezen­tuoja sovietiniai rajonai, kuriuos sudaro

Ono

s Loz

urait

ytės n

uotra

uka

� 2009 m. birželis nr. 15miestas post scriptum

GINTARĖ POCIŪTĖ

ATSITVĖRIMAS NUO VISUOMENĖS

Šiandien vis daugiau žmonių nori atsiriboti nuo juos supančios aplinkos. Užuot sprendę kylančias socialines prob­lemas, dalis gyventojų pasirenka bėgimo bei jų ignoravimo kelią. Kadangi gyveni­mas saugioje, privačioje teritorijoje, tarp „savo lygio“ kaimynų skamba viliojančiai, gyvenami plotai tokio tipo gyvenvietėse ilgai neužsibūna laisvi – dažniausiai net pradėjus statybas laisvų vietų būna likę vos keletas. Tokių aptvertų teritorijų atsiradimas – ganėtinai naujas reiškinys Lietuvoje, todėl dar net neegzistuoja terminas tokioms gyvenamoms erdvėms apibūdinti. Anglakalbėje literatūroje šis teritorinis darinys įvardijamas „gated communities“ terminu. Lietuvių kalba teisingiausia būtų apibrėžti šias gyven­vietes kaip „teritoriškai uždaras ben­druomenes“ – teritorijas, kurios yra aptvertos tvora ar siena bei stebimos vaizdo kamerų ar visą parą budinčio apsaugos darbuotojo.

Pavyzdžiu tokioms gyvenvietėms kurtis tampa Vakarų pasaulio šalys, ypač JAV, kuriose gausu ypatingai saugomų individualių namų kvartalų. Lietuvoje teritoriškai uždaros gyvenvietės pradėtos kurti Klaipėdoje, Kaune, Šiauliuose, Mažeikiuose, tačiau sparčiausiai tokio pobūdžio gyvenviečių skaičius auga sostinėje bei aplinkinėse teritorijose.

Teritoriškai uždarų bendruomenių įvairumas

Žvelgiant į pasaulinę erdvę, uždaro pobūdžio gyvenvietės išties labai įvairios. Kiekviena teritorija turi skirtingą uždarų bendruomenių tipologiją. Uždaros bendruomenės gali būti skirstomos pagal tai, kaip jos išsidėsčiusios teritori-joje: vertikalios – daugiabučių namų butuose gyvenančios bendruomenės, ir horizontalios – individualiuose namuose įsikūrusios bendruomenės. Vertika­lios bendruomenės dažniau egzistuoja miesto ribose, daugiabučių gyvenamųjų namų rajonuose. Horizontalios uždaros bendruomenės kuriasi atokiau nuo miesto, gamtinėje aplinkoje.

Uždaros gyvenvietės gali būti gru­puojamos pagal gyventojų socialinę padėtį. Šiuo atveju išskiriami tokie tipai: aukščiausios klasės, aukščiausios viduriniosios klasės, aukštesnės vi­duriniosios klasės, viduriniosios kla­sės, žemesnės viduriniosios klasės, neturtingųjų. Pagal gyventojų poreikius uždaros bendruomenės gali būti skiria­mos į gyvenimo būdo, prestižines ir apsaugines.

Lietuvoje, šiuo atveju, galima pa­teikti tik akivaizdžiai besiskiriančias tokio tipo gyvenvietes pagal išsidėstymą teritorijoje (horizontalios ir vertikalios), kadangi esant dar ganėtinai naujam šiam

reiškiniui mūsų valstybėje, nėra susifor­mavusio kitokio įmanomo skirstymo.

Teritoriškai uždarų bendruomenių

atliekamos funkcijosVisuomenėje nėra nusistovėjusios

vieningos nuomonės apie uždaras ben­druomenes. Vienų nuomone, tokio tipo gyvenvietės turi neigiamą poveikį visuomenei, kiti teigia priešingai, įžvelg­ dami daugiau teigiamų uždaros ben­druomenės funkcijų nei neigiamų.

Teigiamoms uždarų bendruomenių funkcijoms gali būti priskirtas saugumas, prestižas, privatumas, draugiškas kolek­tyvas. Saugumo jausmą teikia patekimą į teritoriją kontroliuojantis sargas, įmon­ tuotos kameros bei bendruomenę juo­sianti tvora. Taip pat, gyvenvietėje es­ant mažai žmonių, lengviau pasitikėti vienas kitu, palikti namus kaimynų priežiūroje.

Atsiribojimas nuo miesto šurmulio, ramybė gamtos prieglobstyje, privatu­mas – taip pat gali būti pateikiamos kaip priežastys, dėl kurių žmonės ren­kasi gyvenimą uždarose teritorijose. Tokiose gyvenvietėse žymiai mažesnis transporto judėjimas bei pasiekiančios informacijos srautas.

Dar viena teigiama uždaros gyven­vietės savybė, žiūrint iš ekonominės pusės, galėtų būti ta, kad namai, esan­tys uždaroje bendruomenėje, įgauna didelę piniginę vertę vien todėl, kad jie yra apjuosti siena, saugomi apsaugos darbuotojų bei įrengtų kamerų, buomu ribojamas eismas.

Negatyvi uždaros bendruomenės pusė yra ta, kad sukuriama tariamai saugi erdvė. Esantys už šios teritorijos ribų paliekami nuošalyje su savo prob­lemomis. Tokio tipo bendruomenėse problemos nesprendžiamos, o nuo jų atsiribojama.

Mokslininkų tyrimai rodo, kad kol uždarų gyvenviečių gyvenimo kokybė yra aukštesnė už tų gyventojų, kurie gyvena už uždaros teritorijos ribų, uždaros bendruomenės simbolizuoja socialinį susiskaldymą ir norą atsiriboti bei neįsileisti likusios visuomenės į savo valdas.

Visuomenėje plinta net toks teiginys, kad žmonės, gyvenantys uždaroje teri­torijoje, yra geri, o už uždaros teritorijos ribų – blogi. Toks požiūris kuria baimę. Žmonės, kurie gyvena neuždaroje teritorijoje, matydami didžiules sienas, tvoras, apsauginius, kameras, supranta tai kaip pasišalinimą, atsiribojimą nuo nepageidaujamos visuomenės, jie jaučiasi atstumti ir nepageidaujami.

Noras gyventi uždaroje teritorijoje veikiau kyla iš psichologinės baimės, kuri sumažėja žinant, kad supančios sienos, vartai, kameros ir apsaugos darbuotojas bendruomenei teikia apsaugą. Tuo tarpu nusikalstamumas priklauso nuo pačių bendruomenės gyventojų, jų tarpusa­vio sutarimo ir bendravimo, kaimynų geranoriškumo.

Teritoriškai uždaros bendruomenės Lietuvoje

Uždarų gyvenviečių kūrimosi bumas prasidėjo peržengus naujo amžiaus ribą. 2001 metais buvo įkurti Bendorėliai, vėliau pradėtos kurti kitos gyvenvietės, iš kurių kai kurios, kaip Rasų slėnis ar Strazdelio namai, statomos iki šiol. Uždarų bendruomenių statybai pa­renkama strategiškai palanki vieta. Dažniausiai tokio tipo gyvenvietės Lie­ tuvoje statomos ant upių, ežerų krantų, apsuptos miškų, šiek tiek už mies­to. Daugelis jų turi savo teritorijose poilsinių ir laisvalaikio zonų, kurio­se įrengiami teniso kortai, žaidimų aikštelės. Didesnę teritoriją užimančiose uždarose teritorijose gyventojų patogu­mui ir saugumui yra statomos mokyklos, darželiai, sporto klubai, parduotuvės.

Teritoriškai uždaros bendruomenės kuriasi ekonomiškai labiau išsivys­čiusiose Lietuvos regionuose, tad aki­vaizdu, kad didžiausia santalka Vilniaus mieste ir aplink jį. 2008 metais Vilniuje ir jo apylinkėse buvo 11 horizontalių bei 8 vertikalios teritoriškai uždaros bendruomenės. Įdomus aspektas yra tas, kad šis skaičius nėra visai tikslus, nes kiekvienais metais aptvertų gyven­viečių sąrašas gali būti papildytas dėl vis daugėjančių tokio tipo naujų teritorijų statybų, taip pat kai kurios teritori­jos gali būti išbrauktos iš sąrašo dėl pasikeitusių projektavimo planų jau pastačius gyvenvietę.

Lietuvos uždarų bendruomenių gyventojai – tai daugiausia pasiturintys verslininkai, politikai ar žinomi šalyje žmonės. Dažniausiai naujieji kvartalai skiriami didesnes nei vidutines pajamas gaunantiems gyventojams, nes terito­rijos saugumas, gera geografinė padėtis miesto atžvilgiu bei kraštovaizdis žymiai padidina kvartalo vertę.

Nors teritoriškai uždaros bendruo­menės turi privalumų, sostinėje jų kū­ rimasis nėra skatinamas. Vilniaus miesto savivaldybė nusiteikusi skeptiškai ir netgi priešiškai uždarų bendruomenių atžvilgiu, nes jos turi įtakos socialinei teritorijos diferenciacijai. Didėjant so­cialinei nelygybei mieste, visuomenė skaldosi, nebelieka bendruomeniškumo, miesto problemos paliekamos spręsti silpnesniųjų rankose. Paminėtina tai, kad

Vilniuje kuriasi ir savavališkai apjuostos tvoromis uždaros gyvenvietės.

Tarsi įrodymas, kad teritoriškai uždaros bendruomenės nėra prieinamos visiems norintiems, yra kai kuriose tokio tipo gyvenvietėse taikomas atrankos kriterijus. Juo gali būti socialinė padėtis, amžius, tautybė, interesai. Vertikalios bendruomenės – UAB „VP Grupės“ bendruomenė, Strazdelio namai bei Mikalojaus žiedas – pateikiami kaip prestižiniai daugiabučių namų komplek­sai, todėl būsimi gyventojai buvo atren­kami pagal „piniginės storį“ bei padėtį visuomenėje. Žinoma, ne kiekvienas galėtų ir įpirkti butą visą parą saugo­mame name senamiestyje, kurio vienas kvadratas kainuoja keliolika tūkstančių. Atranka į Džiaugsmo ir Žalių kalnų kvartalus, priešingai, labiau orientuota į bendruomenės interesų suderinamumą. Labai svarbu kvartalų vystytojams buvo sukurti „draugišką aurą“, todėl atrenkant būsimus kaimynus pirmiausia susitikta su būsimais gyventojais ir bendrauta, siekiant išsiaiškinti būsto įsigijimo mo­tyvus.

Žinoma, negalima teigti, kad visos teritoriškai uždaros bendruomenės pasižymi išskirtinu draugiškumu bei bendruomeniškumu, mat ne visi į aptvertas gyvenvietes atsikėlę gyven­tojai linkę bendradarbiauti ir pri­siimti įsipareigojimus, todėl dalyje bendruomenių kyla sunkumų dėl terito­rijos administravimo. Dėl šios priežasties paskutiniu metu, kuriant tokio tipo gyvenvietes, projekto organizatoriai dažniausiai iškart įkuria bendriją ir kiekvienas įsigijęs būstą tampa jos nariu, o tai sumažina tikimybę administravimo problemoms kilti.

Pasaulyje teritoriškai uždarų ben­druomenių kūrimasis – ganėtinai įprastas reiškinys. Šis reiškinys sparčiai plinta ir ši plėtra tikriausiai negreit bus sustabdyta dėl vis didėjančio visuomenės nesaugumo jausmo. Tuo tarpu Lietu­voje mes vis dar žavimės ar, priešingai, perdėtai kritikuojam šio reiškinio plitimą. Nepaisant kartais girdimo nepa­tenkinto kritikų balso, Lietuvoje siūlomi teritoriškai uždarų bendruomenių pro­jektai pritraukia vis daugiau gyventojų dėmesio, visuomenės jie yra vertinami palankiai ir tikėtina, kad ateityje tokio pobūdžio teritorijų daugės. Vis dėlto, nors teritoriškai uždaros bendruomenės gyventojų vertinamos gana euforiškai, jos nėra itin teigiamas reiškinys, nes apsitvėrimas nuo visuomenės nėra išeitis. Užuot skaidžius teritoriją į atskirus aptvertus saugomus „getus“, reikėtų spręsti visuomenės segregacijos ir egzistuojančio nesaugumo problemas, skatinti bendruomeniškumą.

2009 m. birželis nr. 15�miestaspost scriptum

TRANZITINĖS VIETOS: NERIMO ZONOS

IR ŽAIDIMŲ AIKŠTELĖSJEKATERINA LAVRINEC

Šiuolaikinėse miesto studijose (kurios kartais vadina-mos „miesto antropologija“) jis dažnai apibrėžiamas kaip kasdienių praktikų laukas. Tos pačios miesto erdvės gali būti ženklinamos ir kaip pavojingos zonos, ir kaip trau-kos centrai, jos gali tapti ir nerimo zonomis, ir įvairių miestelėnų grupių žaidimų aikštele. Miesto erdvės neretai įgauna naujas prasmes ir naujas funkcijas, kurios nesutampa su jų „oficialia paskirtimi“, pavyzdžiui, ideologiniai pamink-lai neretai virsta alternatyvių jaunimo grupių susirinkimų vieta ir ilgainiui įgauna naujus neformalius pavadinimus.

nukelta į 9 psl.

Mūsų kasdieniai veiksmai yra mies­to erdvių interpretavimas, pasyvus arba aktyvus. Pasyvus interpretavi­mas numato įprasto elgesio modelio atkartojimą: mes veikiame pagal tam tikras taisykles, kurios reguliuoja mūsų maršrutus, judėjimo tempą ir laikyseną. Naujos erdvių funkcijos yra aktyvios miestelėnų interpretacijos padarinys, pavyzdžiui, apleistų pastatų konstruk­cijos gali virsti parkūro vieta. Miesto emocinis kraštovaizdis iš dalies for­muojamas valdžios struktūrų, įvedant apribojimus ir perspėjant apie galimus pavojus, tačiau jis yra koreguojamas ir miestelėnų kasdienių veiksmų.

Itin intensyvi emocinio krašto­vaizdžio transformacija pastebima tranzitinėse vietose: pirmajame XXI amžiaus dešimtmetyje jos virsta pavo­jaus zonomis, kuriose būtina imtis sau­

gumo priemonių, kurios paradoksaliu būdu palaiko nerimą. Tranzitinės vietos yra skirtos persikėlimui iš vieno taško į kitą, tai – „tarpinės“ vietos: oro uostai, stotys, metro, viešo transporto stotelės, laukimo salės. Todėl pagal apibrėžimą jos tarsi neturi savaiminės vertės: jos yra pauzė mūsų kasdienėje veikloje, tai laukimo ir laiko prastūmimo vie­tos. Antropologas Marcas Augé jas apibūdina kaip „ne–vietas“ (non-places), prie jų priskirdamas erdves, susijusias su kelionėmis, laisvalaikiu ir komer­cija. Ne–vietų aplinka yra tekstinė: tai reisų tablo, informacija bankomato langelyje, lankstinukai ir laisvalai­kio žurnalai ant kavinės staliukų ir t.t. Tai yra medijuotų automatiškų veiksmų atlikimo vietos, pavyzdžiui, sąskaitos tikrinimas prie bankomato arba oro uostų kontrolė, reikalau­

janti iš mūsų automatiškų lakoniškų veiksmų. Šiose vietose apribojamas laisvas bendrosios tvarkos interpreta­vimas; nepaklusę rizikuojame negauti iš bankomato reikalingos pinigų su­mos arba neišskristi savo reisu. Mūsų elgesys ne–vietose yra redukuojamas į aiškias instrukcijas, o mūsų tapatybė atitinka tam tikras funkcijas: ne–vie-tose mes virstame keleiviais, pirkėjais arba klientais. Ne–vietose nustatyta tvarka nenumato ir neskatina žmonių spontaniškos sąveikos.

Savo ruožtu Zygmuntas Baumanas ne–vietas laiko tarpasmeninių santykių patologija: anot jo, ne–vietų plitimas yra „dialogo meno mirimo“ simptomas. Šiose erdvėse veikiantis imperatyvas „nekalbėkite su nepažįstamaisiais“ nus­tato distanciją tarp mūsų ir aplinkinių žmonių. Ne–vietose veikiančios taisyklės apibrėžia vienišą žmogų, pavyzdžiui, prie bankomato priein­ama po vieną, arba oro uostų kontrolė praeinama individualiai M. Augé ir Z. Baumano interpretacijoje pasirodo ne tik ir ne tiek erdvinė kategorija, kiek intersubjektyvių santykių charakte­ristika.

Tranzitinės vietos virto pavojaus zonomis nuo to momento, kai jas buvo pradėta sieti su terorizmo pa­vojumi. Nors jau Walteris Benjami­nas buvo pastebėjęs, kad buvimas tranzitinėse vietose yra nuspalvintas lengvo nerimo, kurį keleiviai siekia nuslopinti, skaitydami detektyvinius romanus ir pasinerdami į „pramoginį“, literatūrinį nerimą, specifinė saugumo retorika, apeliuojantį į potencialų pavojų, atsirado visai neseniai. Sau­gumo retorika atsispindi ir tranzito erdvės organizacijoje: atsiranda patik­rinimo varteliai ir judėjimą stabdantys stulpeliai, pašalinamos šiukšlių urnos ir pan. Įprastu oro uostų atributu virsta eilės prie keleivių patikrinimo vartelių: tai sukelia nepatogumus, bet jau tapo oro uostų kasdienybės dalimi. Pati

patikrinimo procedūra suponuoja, kad tarp keleivių gali atsirasti teroristas. Keleiviams suteikiamas trumpalaikis statusas: kiekvienas iš laukiančių eilėje prie vartelių yra potencialus teroristas ir potenciali auka. Paradoksaliu būdu intensyvus saugumo priemonių tai­kymas formuoja nesaugumo jausmą, kuris savo ruožtu tampa kontrolės įrankiu. Monotoniški perspėjimai apie galimus pavojus palaipsniui persmelkia mūsų kūną, virsta įpročiu elgtis pagal naujas taisykles: mes nustojame kves­tionuoti naujos tvarkos prasmingumą ir sutinkame laikyti tranzitines vietas potencialaus pavojaus zona.

Saugumo retorika keičia ne tik keleivių, bet ir daiktų statusą. Pasau­lio oro uostų ir metro keleivius lydi perspėjimai apie potencialiai pavojin­gus „daiktus be priežiūros“. „Daiktas be priežiūros“ (unattended items) yra retorinė figūra, kuri neturi specifinių bruožų. Jis virsta nerimo epicentru: daiktas be specifinių bruožų yra gali­mos tragedijos ženklas. Panašiai for­muojamas ir galimo teroristo įvaizdis: šis pavojingas personažas irgi ne­turi išskirtinių bruožų. Įdomu, kad dar prieš porą dešimtmečių kinematografe lėktuvo sprogdinimas buvo pristatomas kaip asmeninių tragedijų pasekmė, o „teroristas“ buvo reprezentuojamas kaip buities problemų prispaustas žmogus (pvz. filmas „Oro uostas“, 1970).

Vienas iš būdų koreguoti emocinį įvairių miesto vietų kraštovaizdį yra įvairūs flash mob‘ai arba kontaktinė improvizacija viešose erdvėse. Šios akcijos rekonceptualizuoja ne tik pačią erdvę ir joje galiojančias taisykles, bet ir tarpasmeninius santykius. Įdomu tai, kad vis daugiau tokių akcijų orga­nizuojama tranzitinėse vietose. Kaip pavyzdį galime prisiminti tokias akcijas kaip „Nemokami apkabinimai“ („Free

Laur

yno K

omžo

s nuo

trauk

a

� 2009 m. birželis nr. 15miestas post scriptum

GRĄŽINTI VIEŠĄSIAS ERDVES

Tradiciniai veiksmo vaizdiniai dažnai reiškiami organinėmis metaforomis. Susiduriama buvo kaktomuša. Įniršus kautasi plikomis rankomis. Teisingumas reiškė akis už akį, dantis už dantį. Diskutuojama buvo iš širdies. Vienybė reiškė eiti petys į petį. Bendruomenėje viskas vyko visų akyse. Draugaujama buvo susikibus rankomis. O pokyčiai vyko žingsnis po žingsnio.

Timothy W. Luke

ONA LOZURAITYTĖ

nukelta į 9 psl.

Prarasti savastį

Pasak Zygmunto Baumano, nū­dienos visuomenės svarbiausiu iš­sisluoksniavimo veiksniu tampa mo­bilumas – laisvė nuo pareigos prisidėti prie kasdienio gyvenimo, tokiu būdu išsaugant vietos bendruomenę. Viešoji erdvė, kur asmeniniai reikalai tampa visuomeniniais, o visuomeniniai – asmeniniais, kadaise buvusi svarus tvarių bendruomenių dėmuo, mūsų dienomis ima prarasti savo reikšmę. Visuomenė išsisluoksniuoja, nyksta jo­sios bendruomeniškumas. Vis dažniau tradicines viešąsias erdves išstumia „išvietintos vietos“ arba „nevietos“ (angl. non – place) – erdvės be jokios tapatumo išraiškos ir ryšio su praeitimi. Kitas žmogus čia tampa tik matomu, bet ne­girdimu nepažįstamuoju.

Kai bendruomenės buvo tvirtos ir susisaisčiusios tarpusavyje, jų saugumas buvo savaiminis jų požymis. Dabar byrančios bendruomenės išgyvena nesaugumo baimę, atgrasančią jas nuo visuomeninių erdvių, kur kaip tik ir ug­domas joms taip trūkstamas bendrystės dėmuo. Siekiant užtikrinti saugumą įvedama šių erdvių priežiūra para­doksaliai paverčia jas svetimomis – saugesnėmis, bet ne tokomis laisvomis. Bendruomeniškumo dėmuo negali būti kuriamas dirbtinai.

Tačiau žodis „negali“ reliatyvus. Atrodytų, jog erdvė negali funk­cionuoti be savasties. Netekdama savo prasmės ji lyg nustoja „būti“. Visgi vie­ nas iš „išvietintos erdvės“ svarbiausių pavyzdžių mūsų laikais – privačiai sukurtos vartojimo erdvės – egzistuoja visu savo intensyvumu. Jos drąsiai ir akivaizdžiai gviešiasi tradicinės viešosios erdvės, kurioje kadaise formuodavosi bendruomeniškumo apraiškos. Varto­jimo erdvės – „bendros, bet ne viešos“ (angl. public yet non-civil) – Liisos Uusitalo įvardijamos kaip koncertų, parodų salės, turistų lankomos vietos, sporto centrai, kavinės ir prekybos cen­trai išvengia bet kokių socialinių sąveikų. Čia skatinamas veiksmas, bet ne sąveika.

Šios „vartojimo šventyklos“ pagrindiniu uždaviniu laiko vartojimą. Lankytojai–dalyviai – tik atrinktieji (mokūs). Laikas čia – tik susijęs su komercine verte. Čia saugu. Įvairios jutiminės sensacijos užburia. Sumani apgaulė tobulai suku­ria bendrystės jausmą ir saugumo, laisvės žaidimą – paverčia šias erdves tokiomis patraukliomis daugybei žmonių.

Naujas miesto erdvės fragmentavi­masis, viešosios erdvės susitraukimas, miesto bendruomenės subyrėjimas, atsiskyrimas ir segregacija – taip Z. Baumanas įvardija mūsų miestų padėtį. Visuomeninės erdvės samprata iš esmės transformavosi. Kinta visuomeninės erdvės kokybiniai parametrai bei jos suvokimas.

Viešoji miesto erdvė

Erdvės sutvarkymas yra pagrindinė priemonė organizuotai visuomenei kurti. Urbanistinių miesto erdvių svar­biausias dėmuo – socialinis veiksnys. Nuo jo prasideda tiek fizinio, tiek semantinio šių erdvių lauko formavi­masis. Per miestų viešąsias erdves, jų kompozicinę ir struktūrinę kaitą galime suvokti tenykščių sociumų miestietišką kultūrinę sąmonę ir idėjinį lauką.

Vakarų kultūroje dar nuo polio laikų svarbiausia miesto viešoji erdvė buvo aikštė. Čia ryškiausiai atsispindi socialinės ir kultūrinės miesto nuosta­tos, jų kaita: totalitarinėse valstybėse formuojama tik valdžios autoritetui pa­jungta aikštės erdvė (monodominantė), tuo metu liberaliosios demokratijos tradicijoje erdvė užpildoma daugeliu natūraliai išdėstomų dominančių, erdvė pritaikoma pirmiausia žmogui.

Funkcijas (jų įvairovę) prarandančios aikštės kartais tikslingai virsta parkais ar skverais – reprezentaciją keičia rekreacija. Šie „žalieji miesto plaučiai“, turintys mažiau semantinio svorio nei aikštės, mieste svarbūs kaip rekreaciniai gamtos grožio ir erdvumo elementai. Tai būdas miestui tapti žaliu (geras fizinės formos tonas), o ne įprasminti epochos reikšminius laukus. Čia vietinė tradicija,

susidūrusi su globalia modernybe, dažniausiai priverčia pastarąją nusilenk­ti. Savo viešuosius parkus ir sodus itin puoselėjantys anglai, sekdami tradicija, nuo seno juose kuria ir palaiko peizažinį stilių – imituojamas natūralus, laisvo planavimo gamtinis karkasas. Priešingai anglams, prancūzai dar nuo savo di­dingai įmantraus baroko laikų puoselėja griežto išplanavimo, tikslių geometrinių formų, žmogiškajai tvarkai paklusnų planavimą. Abu požiūriai į žaliųjų erdvių estetiką šiose šalyse „veikia“. Jie čia prigiję. Kultūrinis tapatumas pateisina visiškai skirtingus priėjimus.

Galbūt tradicija gali paaiškinti ir šio amžiaus stambaus užmojo Paryžiaus Defanso kvartalo viešųjų erdvių pasi­davimą gan griežtam planavimui su ašies (nuo Eliziejaus laukų) įvedimu. Šis ambicingas projektas kairiajame Senos krante, pasak Z. Baumano, pasižymi ypatingu vietos nesvetingumu. Ir vis tik (nors architektų diskusijos vyksta lig šiol) šis monotoniškas erdvės tuštumas, jos griežtumas praktiškai „veikia“. Tiek vietiniai (daugiausia biurų darbuotojai), tiek turistai priima šią erdvę teigiamai, naudoja ją. Nors galbūt iš pažiūros tai tik valdinga ir kurčia erdvė – paminklas François Mitterando valdymui. Kyla klausimas, kas paverčia šią iš pažiūros simetriškai nuobodžią erdvę patrauk­lia: prancūziška tradicija – kultūrinė tapatybė?

Viešosios erdvės „įviešinimas“

Prieš beveik keturis dešimtmečius amerikietis sociologas, žurnalistas Wil­liamas H. Whyte‘as, dirbdamas Niu­

jorko miesto planavimo komisijoje, ėmė stebėti ir aprašinėti žmonių elgesį urbanistinėje aplinkoje. W. H. Whyte‘as tiesiogiai stebėdavo, kaip žmonės iš tiesų elgiasi, o ne kaip teoretikai mano juos elgiantis. „Gatvės gyvenimo pro­jekto“ metu (angl. Street Life Project) Manhetenas, Penktoji aveniu ir ki­tos viešosios erdvės buvo pagausintos vietomis, kur galima sustoti, atsisėsti ar susirinkti. Pasisekimas įkvėpė daugybę jo studentų ir kitų pasekėjų tyrinėti šią sritį toliau. Šios naujai sukurtos „tyrimo erdvės“ buvo stebimos vaizdo kameromis fiksuojant tenykštę veiklą. Žmonės čia sustodavo (net srauniose gatvėse!), būriuodavosi, šnekėdavosi tarpusavyje, netgi šypsodavosi! Šis darbas buvo labai vertingas, kadangi pagrįstas įdėmiu stebėjimu, tiesioginiu bendravimu ir tuo, kad prieštaravo kai kurioms nusistovėjusioms, bet neveikiančioms nuostatoms. W. H. Whyte‘as atkreipė dėmesį į viešųjų erdvių svarbą bendruomenėms ir pradėjo erdves „įviešinantį“ judėjimą, kitaip tariant, viešųjų erdvių gražinimą bendruomenėms.

Jei Z. Baumanas nuogąstauja dėl šiuolaikinio bendruomenių išsi­sluoksniavimo, didėjančios tradicinių viešųjų erdvių okupacijos ir jų savasties praradimo, tai tokios organizacijos kaip „Viešųjų erdvių projektai“ (angl. „Project for Public Spaces”) užsiima šių reiškinių naikinimu mūsų miestuose. „Viešųjų erdvių projektai“ (VEP) – W. H. Whyte‘o idėjų pagrindu JAV įsteigta organizacija, tapo tarptau­tine nepelno siekiančia organizacija,

Onos Lozuraitytės nuotrauka

2009 m. birželis nr. 159miestaspost scriptum

GRĄŽINTI VIEŠĄSIAS ERDVESatkelta iš � psl.

padedančia žmonėms kurti ir išlaikyti viešąsias erdves. Turintis nemažai (30 m.) praktikos VEP jau įrodė ir įtvirtino daugybę naujų pastebėjimų apie nūdienos miesto erdves. Pirmasis ir itin garsiai nuskambėjęs „įviešinimo“ (angl. place-making) projektas – cen­trinio Niujorko Bryanto parko atgai­vinimas. Centre esantis parkas tuo metu (1981 m.) daugybei žmonių atrodė atsidūręs beviltiškoje situacijoje. Nors ir sutvarkytas, jis buvo nelegalios prekybos prieglobstis. Nesaugus ir „nekviečiantis“, jis buvo tiesiog pasy­vus pabėgimas į žalumą. Tačiau čia užsibūdavo nedaugelis. Kaltos buvo kelios projektavimo klaidos, kuriančios psichologinį uždarumą, ir viešos veik­los trūkumas. Intensyviai bendradar­biaujant su visuomene, taisant klaidas ir pasirinkus kitokį požiūrį į patį parką jis sukėlė augantį viešą aktyvumą. Bryanto parkas tapo tikru bendruomenės centru, sužadinusiu aplinkinių rajonų atgimimą. Jis tapo pavyzdžiu ne tik visoje šalyje, bet ir už jos ribų.

VEP padėjo įsisavinti, „įviešinti“ nepatrauklius parkus, išvystyti naujus skverus, atgaivinti gatves, skiriant jas pirmiausia žmonėms, po to mašinoms, transportą panaudoti kaip „įviešinimo katalizatorių“, išryškino miesto parko aktualumą, atgaivino nemažai tranzito centrų (viešojo transporto stočių), taipo­gi prisidėjo prie ne vieno viešojo pastato erdvių atgaivinimo. Vienas svarbiausių visų šių procesų veiksnių – intensyvus darbas su visuomene, tenykšte ben­druomene, rengiant įvairias kūrybines dirbtuves, apklausas ir kitais būdais bandant atsižvelgti būtent į tenyksčių žmonių pastabas ir pageidavimus. Miesto viešosios erdvės yra kuria­mos bendromis pastangomis. Kitaip tariant, pirmas svarbus veiksnys – neat­siejamas bendradarbiavimas. VEP įrodė ir verslininkams, kad aplinkinių erdvių puoselėjimas, jas pritaikant žmonių naudojimui, atneša naudos tiek miestiečiams, tiek patiems ver­slininkams. Niujorke esančio Rokfele­rio centro viešųjų erdvių sutvarkymas turėjo lemiamą vaidmenį daugybei Amerikos verslininkų keičiant verslo poziciją viešųjų erdvių kūrimo ir valdy­mo atžvilgiu.

Sėkminga šios amerikiečių orga­nizacijos invazija į Europos viešųjų erdvių kūrimą įrodė viešųjų erdvių „įviešinimo“ galią ir mūsų žemyne. Pradėję Čekijoje VEP parodė įsi­savinamų erdvių reikšmę pirmiausia posovietinėse šalyse – sovietmečiu „sužalotas“ šios jaunos demokratijos viešasis gyvenimas kartu su vietinėmis bendruomenėmis sėkmingai atgijo. Tai buvo puiki pradžia tolimesniam darbui

Europoje, vykstančiam čia iki šiol.

Iššūkiai mūsuoseArchitekto ir teoretiko Tomo Gruns­

kio žodžiais, Lietuvoje kaip šalyje, kur pakitęs, atsinaujinęs politinis ideologinis kontekstas ir kultūrinės orientacijos kryptis, praeities ir naujumo vertybių problema yra itin aktuali tiek patiems miestams, tiek jų visuomeninėms erdvėms, kurios įkūnija vyraujantį miestiečių socialinį ir kultūrinį men­talitetą. Kyla naujos meninės vertės bei naujo įprasminimo (semantiza­vimo) problemos, kyla poreikis keisti miesto visuomeninių erdvių struktūrą, kompoziciją bei prasminį lauką. Tiek aikščių, tiek visuomeninių erdvių pla­navimui, transformavimui trūksta aiškių koncepcijų ir pirmiausia santykio su vietinėmis bendruomenėmis, o ne tik manipuliavimo siaurame, iš aukščiau primestų, „sausų“ nutarimų lauke. Taigi pirmiausia trūksta aiškiai suformuotos visuomeninių erdvių politikos.

Turbūt neverta kalbėti kaip, kiek ir kas nesutvarkyta (beveik viskas). Aišku viena – visuomeninės erdvės reikalauja išlaikymo. Tačiau be pačių pagrindinių ir svarbiausių miesto erdvių tvarkymo ar pasiryžimo jas tvarkyti, didžioji dauguma dar ilgai nepateks į valstybės interesų lauką. Turint omenyje Londono pavyzdį (o čia jau seniai veikia įvairios organizacijos, komitetai ir valstybiniai poskyriai, skirti miesto viešųjų erdvių politikai), kur daugybė visuomeninių erdvių išvystyta tik didžiulio visuomenės indėlio dėka – tiek laiko, tiek pinigų, netgi sklypų dotacijomis – matome, jog vis dėlto daug kas prasideda nuo miestiečių, jų bendruomenių. Čia so­cialinis veiksnys – stipriausias viešųjų erdvių variklis.

Lietuvoje vykstančių viešųjų erdvių architektūrinių konkursų neleistinas trūkumas – be (nedaug sakančio) internetinio balsavimo miestiečiai, bendruomenių atstovai ir platesnio rato profesionalai nėra kviečiami į viešą, daugiau apimančią diskusiją. Juk architektūrinio dizaino kokybė, pasak VEP, nėra pirmasis gyvybingos erdvės veiksnys. Veltui nuvainikuojama miestiečių ir jų bendruomenių reikšmė ir įtaka miestui, jo veidui. O praktika rodo, kad viskas prasideda čia, mūsų – miestiečių – tarpe.

TRANZITINĖS VIETOSatkelta iš � psl.

Hugs“), kuri žaibiškai išpopuliarėjo ir dabar yra vykdoma įvairiuose pa­saulio miestuose. Pasak šios akci­jos iniciatoriaus, kartą jis pasijuto vienišas oro uoste tarp apsikabinusių ir besibučiuojančių žmonių ir sukūrė lentelę „Nemokami apkabinimai“, kad gautų šiek tiek aplinkinių žmonių dėmesio ir rūpesčio. Šis ženklas turėjo paskatinti praeivius atkreipti dėmesį į svetimą žmogų, prieiti ir apsikabinti su juo. Apsikabinti su praeiviu yra netipiškas elgesys, tačiau tapęs ma­siniu veiksmu, jis ima transformuoti pačias miesto erdves: ne–vietos virsta susitikimo vietomis. Iš oro uostų „Nemokamų apkabinimų“ kampanija persikėlė į gatves ir miesto aikštes. Ji išsikiria tuo, kad yra tęstinė, ir, kaip atsiliepia mažų miestų gyventojai, įsibėgėjus akcijai, kartais sunkiau atrasti žmogų, kuris nesiūlytų apsikabinti, nei „nepretenzingą praeivį“.

Kitas tikslingos ne–vietų transfor­macijos pavyzdys yra grupės „Improve Everywhere“ veikla, kurią grupės nariai apibūdina kaip „chaoso ir džiaugsmo situacijų kūrimas viešose erdvėse“. Tarp šios grupės organizuotų pasirodymų galima paminėti miuziklus didžiuosiuose prekybos centruose, bibliotekose, uni­versiteto auditorijose paskaitos metu. Šios grupės atstovai iki pačios akcijos pradžios atlieka kasdienius padavėjų, valytojų, saugumo atstovų darbus, ištirpsta tarp studentų arba skaitytojų, todėl jų arijos tampa netikėtumu. Ši taktika paverčia socialinius santykius ir reguliarumus, struktūruojančius minėtas viešas erdves, žaismingos dekonstruk­cijos objektu. Tačiau iš šios grupės organizuotų akcijų įdomiausia yra flash mob‘as „Didžioji centrinė stotis“ („Cen­tral Grand Station“) (2oo8, Niujorkas). Jo dalyviai, ištirpę stoties lankytojų min­ioje, nustatytu laiku kelioms minutėms sustingo natūraliose pozose. Šis sąstingis tapo alternatyva skubančių ir laukiančių

stoties lankytojų ritmui, sukėlė nuostabą ir ovacijas.

Egzistuojančių normų ir pačios erdvės dekonstravimo efektyvumas neretai proporcingas akcijos dalyvių skaičiui: tam, kad būtų bent trumpam pakeistas rutininis elgesio tipas, turi su­sirinkti „kritinė masė“ alternatyvaus el­gesio modelio „atstovų“. Minėtos akcijos skatina atkreipti dėmesį į mūsų kūnišką dalyvavimą miesto erdvėse. Ne–vie-tos potencialiai gali virsti intensyvios žmonių sąveikos erdve: tranzitinių vietų interpretacija skatina naujų, alternatyvių socialumo formų atsiradimą (nors šios formos gali būti trumpalaikės, tokios, kaip flash mob‘ai).

Nuorodos:„Free Hug“ kampanijos puslapis:

http://freehugscampaign.org/ „Improve Everywhere“ puslapis:

http://improveverywhere.com/

Julia

us N

arkū

no n

uotra

uka

Onos Lozuraitytės nuotrauka

10 2009 m. birželis nr. 15miestas post scriptum

KAS YRA MIESTAS?LEWIS MUMFORD

Ištrauka, 1937 m.

Didesnė mūsų gebėjimų planuoti savo miestus ir namus dalis yra patekusi į prastą padėtį, nes tie, kurie šiuo planavimu iki šiol užsiėmė, neturėjo aiškaus supratimo apie miestų socialines funkcijas. Šias funkcijas buvo bandyta išvesti iš paviršutiniškos šiuolaikinio miesto scenos apžvalgos. Kaip galiausiai pasirodė, buvo net neįtarta, kad šioje srityje gali būti milžiniškų trūkumų, ne ten nukreiptų pastangų ir išlaidų, kurių paprastas higieniškų gyvenamųjų būstų statymas ar netaisyklingų gatvių tiesini­mas nesutvarkys.

Miestas kaip grynai fizinis faktas jau yra buvęs daugelio tyrimų objektas. Tačiau kas yra miestas kaip socialinė ins­titucija? Ankstesni Aristotelio, Platono ir utopijų rašytojų nuo sero Thomo Moore‘o iki Roberto Oweno atsaky­mai į šį klausimą iš esmės daug labiau patenkinami nei tie, kuriuos pateikė sistemingesni sociologai. Savo ruožtu dauguma šiuolaikinių Amerikos „miesto sociologijos“ traktatų šioje problemoje nieko svarbaus nenušviečia.

Sociologinę miesto sampratą pats pateikčiau šitaip: miestas yra tar­pusavyje susijusių pirminių grupių ir tam tikram tikslui pasiekti orientuotų asociacijų rinkinys. Pirmosios, tokios kaip šeima ar kaimynų ratas, pasirodo visose bendruomenėse, o antrosios yra ypač būdingos būtent miesto gyven­

imui. Šios įvairios grupės išlaiko save per ekonomines organizacijas, kurios savo ruožtu yra korporatyvinio ar bent viešai reguliuojamo pobūdžio, visos jos apsigyvena sąlyginai ribotame plote, pastoviuose statiniuose. Esminės fizinės miesto egzistavimo sąlygos yra nekin­tama vieta, pastovi pastogė, nuolatinės patalpos ir įranga gamybai, prekybai bei sandėliavimui. Esminė socialinė sąlyga yra socialinis darbo pasidalijimas, kuris tarnauja ne tik ekonominiam gyve­nimui, bet ir kultūriniams procesams. Taigi miestas pilnąja šio žodžio prasme yra geografinis tinklas, ekonominė or­ganizacija, institucinis procesas, teatras visuomeniniam veiksmui ir estetinis kolektyvinės vienybės simbolis. Miestas puoselėja meną ir yra menas. Miestas sukuria teatrą ir yra teatru. Būtent mie­ste, mieste kaip teatre, tikslingesnės iš žmogaus veiklų yra sutelkiamos ir per kovojančias ar bendradarbiaujančias tarpusavyje asmenybes, įvykius, grupes yra perdirbamos į vis žymesnes kulmi­nacijas.

Be visuomeninės dramos, kuri atsi­randa sutelkiant ir sustiprinant grupių veiklą, nėra nė vienos funkcijos, kurios negalima būtų atlikti – ir kuri nebuvo faktiškai atlikta – kaime. Fizinė miesto santvarka gali šią dramą sumenkinti ar padaryti ją erzinančia. Kita vertus, sąmoningų meno, politikos ir švietimo

pastangų pagalba ji gali šią dramą padaryti sodresnę, taip, kaip tinkamai paruoštos scenos dekoracijos sustip­rina ir pabrėžia aktorių gestus ir pjesės vyksmą. Ne be priežasties taip dažnai žmonės mąstė apie miestų grožį ar bjaurumą – šie atributai apibūdina žmogaus visuomeninius užsiėmimus. Ir jeigu tikras miestietis turi gilų nenorą apleisti savo ankštą butą vardan fiziškai palankesnės priemiesčio aplinkos (net ir pavyzdinio sodų priemiesčio), jo instinktai paprastai pasiteisina. Savo įvairiame ir daugiapusiame gyvenime, būtent galimybėse visuomeninei dishar­monijai ir konfliktams, miestas sukuria dramą – priemiesčiams jos trūksta.

Miestą jo socialinio aspekto atžvilgiu galima apibūdinti kaip ypatingą karkasą, skirtą kurti diferencijuotoms ben­dro gyvenimo ir žymios kolektyvinės dramos galimybėms. Netiesioginėms bendravimo formoms ženklų, simbolių ir specializuotų organizacijų pagalba pa­pildant tiesioginį akis į akį bendravimą, miestiečių asmenybės pačios tampa daugiabriaunėmis: jos atspindi jų spe­cializuotus interesus, jų intensyviau tre­niruotus polinkius, jų jautresnius spren­dimus bei pasirinkimus. Asmenybė nebėra daugiau ar mažiau vientisas tradicinis veidas į realybę kaip visumą – čia slypi asmeninės dezintegracijos galimybė, tačiau čia glūdi ir reintegraci­

jos per platesnį dalyvavimą konkrečioje ir matomoje kolektyvinėje visumo­je būtinybė. Tai, ko žmonės negali įsivaizduoti kaip neaiškios ir beformės visuomenės, jie gali išgyventi ir patirti kaip piliečiai mieste. Jų vieningi planai ir pastatai tampa jų socialinių sąsajų simboliais, o tada, kai fizinė aplinka pati tampa netvarkinga ir padrika, jos priglaustas socialines funkcijas tampa vis sudėtingiau išreikšti.

Iš tokios miesto sampratos seka vie­na papildoma išvada: socialiniai faktai yra pirminiai, o miesto fizinė santvarka, jo pramonė ir rinkos, jo bendravimo kanalai ir eismas turi būti priklau­somi nuo jo visuomeninių poreikių. Jei pastarajį šimtmetį beatodairiškai plėtėme fizines gamyklas ir fabrikus, o būtiniausią socialinį branduolį – valdžios, švietimo ir socialinės rūpybos organus – pamiršome, šiandien pri­valome socialinį branduolį traktuoti kaip būtiną kiekvieno miesto pla­no dalį. Mokyklų, bibliotekų, teatrų, bendruomenės centrų vietų ir tar­pusavio ryšių nustatymas yra pirmoji užduotis, siekiant apibrėžti ir nustatyti integruoto, bendruomeniško miesto metmenis.

Vertė Daumantas Lipskis

Laur

yno K

omžo

s nuo

trauk

a

2009 m. birželis nr. 1511miestaspost scriptum

MIESTAS, KURIS JUNGIA

2004 m. liepos 23 dieną tūkstančiai žmonių susirinko prie Neretvos upės krantų stebėti istorinio įvykio: atstatyto Senojo tilto atidarymo. Tarp svečių buvo tiek vietos gyven-tojai, tiek žmonės iš visos Bosnijos ir Hercegovinos, turistai, tarptautinių organizacijų atstovai. Atidarymo metu skambėjo frazės „Balkanų sutaikinimas“, „vilties simbolis miestui“, „svarbus žingsnis į priekį...“ Senasis Mostaro tiltas, iki griūties simbolizavęs dviejų skirtingų bendruomenių pagarbą viena kitai, šiandien atstatomas, tačiau ar tokiomis miesto restaura-cijos ir architektūrinio planavimo priemonėmis galima sukurti naują identitetą ir padėti susitaikyti skirtingose barikadų pusėse kovojusiems kaimynams?

RENATA SKARDŽIŪTĖ

Ar gali miestų planavimas padėti spręsti etninius konfliktus?

Situacijos šalyje atspindysMostaro tiltas – neeilinis statinys,

atsiradęs anksčiau už patį miestą, XVI a. Tuo metu buvęs nedidelis Osmanų imperijos postas Bosnijos ir Hercego­vinos pietuose, ilgainiui jis davė vardą visai gyvenvietei, kuri buvo pavadinta „Mostar“ – „tilto saugotojų“ vardu. Ilgą laiką tiltas simbolizavo jungtį tarp dviejų didžiausių miesto bendruomenių: kroatų ir bosniakų, katalikų ir musulmonų. 100 tūkst. gyventojų turintis miestas atspindi visos šalies realybę: byrant Jugoslavijai, 1991 – 1995 m., iki tol taikiai sugyvenę kroatai, serbai ir musulmonai (oficialiai vadinami bosniakais – siekiant atskirti religiją nuo tautybės) įsitraukė į vieną kruviniausių to dešimtmečio pilietinių karų.

Prasidėjus karui, Mostarą, kuris yra penktas pagal dydį Bosnijos ir Herco­govinos miestas, Jugoslavijos liaudies armija ( JLA, vadovaujama serbų) pirmą kartą bombardavo 1992 m. balandį ir jį užėmė. Kroatų pajėgos gana greitai išstūmė JLA iš Mostaro, tačiau serbais jie neapsiribojo, į konfliktą įsitraukė ir musulmonai. Tuo metu kovos tarp nacionalistinių partijų išplito visoje šalyje, visos trys pusės kariavo vieni prieš kitus: etniniai valymai, prievartavimai ir tūkstančiai pabėgėlių – visa tai paliko randus miestiečių atmintyje.

Pats miestas taip pat nukentėjo. Per susišaudymus buvo sugriautas pranciškonų vienuolynas, katalikų ka­tedra su didžiule biblioteka ir vyskupo rezidencija, keturiolika mečečių, taip pat ortodoksų katedra, kelios ortodoksų bažnyčios bei vienuolynas. 1993 lapkritį senasis Mostaro tiltas buvo sunaikintas Bosnijos kroatų artilerijos. Taip norėta sunaikinti Osmanų imperijos buvimo ženklus – musulmonų palikimą.

Miestas, kuris skiriaSimbolinių objektų naikinimas

turi savo istorinį paaiškinimą. Išties, architektūra ir urbanistinis planavi­mas stipriai susijęs su Mostaro kaip miesto tapatybe. Visos imperijos, kurios valdė tą regioną, stengėsi įtvirtinti savo buvimą tam tikrais statiniais: Osma­nai statė religinės reikšmės objektus, mečetes; Austrijos–Vengrijos imperijos laikotarpiu iškilo atitinkamos stilistikos mokyklos. Tad griaudami vieni kitų pastatus, serbai, kroatai ir bosniakai kar­tu siekė išstumti kitų istorinį palikimą iš miesto, padaryti jų egzistenciją kuo mažiau matomą. Ir tai ne vien simbo­linis reprezentacijos griovimas: jo tikslas buvo fiziškai eliminuoti žmones, taikan­tis ne tiek į juos, kiek į jų architektūrą. Europos Tarybos ataskaitoje karai

Bosnijoje–Hercogovinoje bei Kroati­joje buvo pavadinti „didžiule kultūrine katastrofa“.

Po karo Mostaras liko, bet „tilto sau­gotojai“ nebeturėjo, ką saugoti. Miestas skilo. Viskas buvo padalinta į dvi dalis: ligoninės, mokyklos, viešasis transpor­tas ir netgi šiukšlių išvežimo paslaugos buvo atskirtos kroatams ir bosniakams. „Žinoma, viskas padalinta – nes yra dvi tautos“, – aiškino Zoranas Knezovičius, futbolo komandos „Zrinjski“ vadovas. Jo komandoje iki šiol žaidžia beveik vien kroatų kilmės futbolininkai. Mies­ te yra dar viena komanda, „Velez“, ku­rioje žaidžia ir kurią remia bosniakai. Jis nevisai teisus, nes Mostare taip pat gyvena serbai, tiesa, jų bendruomenė kur kas mažesnė. Jiems neliko vietos ant pagrindinės gatvės šaligatvio – jis taip pat „pasidalintas“ kroatų ir bosniakų.

Pastangos suvienytiPo pilietinio karo Bosnijoje tarp­

tautinė bendruomenė aktyviai įsitraukė į atstatymo projektus – Mostaras taip pat sulaukė dėmesio. Buvo skiria­mas finansavimas istoriniams monu­

o tik po to – kroatais, bosniakais ar serbais.

Šiam tikslui buvo pasitelktos vie­šosios erdvės: objektai, pastatai ir monu­mentai, skirti ne konkrečiai grupei, o visai miesto bendruomenei. Tiltas buvo vienas reikšmingiausių atstatytų objektų: nors statytas Osmanų, jis simboliškai – ir praktiškai – sujungia dvi susiskaldžiusio miesto puses, kuriose susitelkusios gyvena konfliktuojančios bendruomenės. Nuo senų laikų jis sim­bolizavo toleranciją kultūrinei Mostaro įvairovei ir šiandien šį jo įvaizdį ban­doma dar labiau sustiprinti.

Ar lengva perkurti identitetą?

Daugelis nevyriausybinių orga­nizacijų, veikiančių Mostare – kaip ir kitose vietose – yra priklausomos nuo tarptautinių donorų, be kurių finansav­imo negalėtų vykdyti projektų. Pasak Willo Kymlickos, garsaus politologo multikultūralisto, būtent kultūrinės įvairovės skatinimas tapo vienu pa­grindinių tarptautinės bendruomenės principų nuo 1989–ųjų – tai paveikė

tampa būdu suvienyti konfliktuojančias puses, stengiantis eliminuoti urba­nistinius pasidalinimus. Tokia prak­tika taip pat galėtų būti taikoma ir ki­ tuose padalintuose miestuose: Beirute, Jeruzalėje ir kitur. Mostaras dažnai pateikiamas kaip potencialus taikos atkūrio pavyzdys.

Kita vertus, realybėje šias idėjas įgyvendinti nėra taip paprasta. Visų pirma, sugriauti skiriamieji grupių objektai (tokie kaip bažnyčios) yra joms reikšmingi ir gana daug dėmesio skiriama jiems atstatyti. Tad miestas architektūriškai išlieka fragmentuotas ir donorų pastangos nepajėgia pakeisti situacijos. Dar daugiau, kartais jos bai­giasi gana kontroversiškai: reikalau­jant pabrėžti tarpkultūrinę atstatomų objektų reikšmę, Mostare daug projektų buvo nukreipta monumentams rekon­struoti. Tačiau tokiu būdu svarbūs infrastruktūros objektai, tokie kaip ligoninės ar vandentiekio sistemos, liko apleistos taip paminant tikruosius gyventojų poreikius. Tad atrodo, kad primestinis multikultūralizmas, nors ir piešiamas gražiomis spalvomis, turi

mentams, religiniams pastatams bei administracinėms struktūroms. Tai svarbus momentas, kadangi iš pagrindų atstatant miestą, atsirado galimybė jį perkurti, suteikti visiškai naują veidą. Iš tiesų, vietinės bei tarptautinės NVO siekė finansavimą pakreipti į tas sritis, kurios skatintų naujo miesto identiteto atsiradimą. Buvo norima suvienyti miestiečius: kad jie vadintų save visų pirma mostariečiais, miesto gyventojais,

ir Mostaro atstatymą. Išties tokios tartpautinės organizacijos kaip UNES­CO ar Pasaulio paminklų fondas prie sąlygų finansavimui paprastai įrašo tarpkultūrinį bendradarbiavimą bei daugiakultūriškumo skatinimą. Panašiai elgiasi net tokios donorės kaip „Aga Khan Trust for Culture“, kurios rūpinasi tam tikros bendruomenės (šiuo konkrečiu atveju – musulmonų) paliki­mo išsaugojimu. Taigi miesto planavimas

savo kainą. Ir, deja, nevisada prigy­ja. Geriausias pavyzdys yra atstatyta mokykla, kurią „kartu“ lanko kroatų ir bosniakų vaikai: visi eina į tą patį pastatą, bet mokosi jie skirtinguose aukštuose, iš skirtingų vadovėlių, visai kitaip aiškinančių istoriją, neseniai vyku­sius karus ir miesto realybę. Užsukti į kitą aukštą jiems net nekyla minčių. Panašu, kad urbanistiniams taikinimo būdams dar yra kur tobulėti.

Laur

yno K

omžo

s nuo

trauk

a

12 2009 m. birželis nr. 15miestas post scriptum

„GLOBALUS MIESTAS“ IR JO POLITINĖ REIKŠMĖJUSTINAS DEMENTAVIČIUS

Garsus kanadiečių filosofas Marshallas MacLuhanas klydo – šiuolaikinis pasaulis toli gražu nėra globalus kai-mas. Kur kas tinkamesnė metafora, atspindinti dabartinio pasaulio pobūdį, yra miestas – pasaulis yra globalus miestas.

nukelta į 1� psl.

Pasaulio kaip „globalaus kaimo“ iliuzija

Kaimą M. MacLuhanas pirmiau­ sia siejo su žemės „susitraukimu” – lengvesnėmis komunikacijos, su­ sižinojimo galimybėmis, kurios prak­tiškai panaikina erdvinę atskirtį tarp žmonių. Kitaip sakant, šiuolaikiniame pasaulyje naujiena, ar tai būtų liepsno­jantys bokštai dvyniai, ar naujas Ange­linos Jolie įsivaikintas kūdikis, gali tapti žinoma per kelias akimirkas, visai kaip ir žinia apie degančią kaimo bažnyčią ar nesantuokinį Veronikos vaiką.

Tačiau kaimo metafora taip pat su­ ponuoja kelis dalykus, kurie šiuolai­ kiniame pasaulyje sunkiai įsivaizduojami. Pirmiausia, kaimo struktūra per daug paprasta, kad galėtų būti tapatinama su šiuolaikiniu globaliu pasauliu. Kaimas įkūnija uždarą ir komunikuojančią išimtinai tarpusavyje bendruomenę: gyventojai daugiausia bendrauja vienas su kitu (pavyzdžiui, Larso von Triero sukurtame Dogvilyje), o svetimo pa­sirodymas (Nicole Kidman įkūnytos panelės Greis) čia yra įvykis visiems. Tai toli gražu ne pliuralistinis, hierarchinis, „tinkliškas”, nesusikalbantis ir apskritai nieko bendro, išskyrus mirtį, neturintis pasaulis, kuriame neaišku, kas savi, kas svetimi. Kaimo erdvėje yra tik savi, o atėjūnai visada atstovauja svetimiems.

Tai lemia antrą esminį skirtumą – kaimas žino arba ilgainiui susitaria, kas yra visiems aktualus įvykis, kuris gali tapti žinia, apkalba ar net vietinės reikšmės legenda. Tuo tarpu sunku

įsivaizduoti, kad pasaulio gyvento­jai skirtų analogišką, visuotinį ir vie­nareikšmišką dėmesį, rodos, pačiam reikšmingiausiam įvykiui. Galbūt todėl, kad jis negali tiesiogiai paliesti visų gyvenimų, gal tiesiog nėra išskiriamas iš kitų, tariamai reikšmingesnių in­formacijos srautų, o gal paprasčiausiai negalima įvardinti, kas yra vieno ar kito įvykio herojus, o kas – antagonistas. Taigi pasaulio gyvenimas yra kur kas dinamiškesnis, įvairesnis ir chaotiškesnis nei rutiniška, aiški ir bemaž cikliška kaimo kasdienybė.

Galiausiai akivaizdu, kad reakcija į žinią kaime iš esmės skiriasi nuo to, ką mes matome nūdienos pasaulyje. M. MacLuhanas naiviai tikėjo, kad globali informacijos sklaida taip pat paskatins ir visuotinį veikimą, visai kaip kaimo bendruomenės reakciją į bet kokį aktualų įvykį. Tarsi pasaulinę ekonominę krizę galima būtų įveikti taip pat paprastai kaip užgesinti liepsnojantį tvartą. Tačiau net jei mes įsivaizduotume situaciją, kai visiems prieinama ta pati informacija ir visi nori išspręsti tą pačią problemą, sunku tikėtis, jog plejada ekspertų, politikų, piliečių susitartų dėl vienodo racionalaus sprendimo ir drauge imtųsi jį įgyvendinti.

Pasaulis kaip „globalaus miestas“

ir jo keliami klausimai

Ne, toli gražu ne romantiška kaimo ramybė ir smulkios apkalbos supa mūsų gyvenimus. Tai miestas. Miestas

kaip tinkamesnė metafora čia turėtų būti suvokiamas ne tik komunika­cine prasme: mieste nėra kitų žinias ribojančių kliūčių, išskyrus tylą, ir, skirtingai nei kaime, nėra bendro dis­kurso, nors girdime tuos pačius žodžius; nėra vienos aktualijos – tik laikraštinės naujienų mozaikos; nėra vieno teisingo veikimo – kiekvienas jį arba ne–jį pa­sirenka pats. Šiuolaikinis pasaulis taip pat yra globalus miestas ekonomine prasme – čia nėra nepriklausomų ūkių, kurie patys save išlaikytų, o kiekvienas individas, kiekviena institucija įsiterpia į vientisą tinklą ir atlieka tam tikrą apibrėžtą funkciją – finansuoja, gamina, aptarnauja ar vartoja. Tai globalus mie­stas socialine prasme – čia nėra vienos bendruomenės, neprivalu žinoti vienas kito, tačiau pilna lokalių genčių ir tautų, kuriasi ir nyksta naujos grupės, pats asmuo gali susikurti savo kultūrinę aplinką. Tai globalus miestas ekologine, psichologine, kultūrine ar bet kuria kita prasme. Viltys (geresnio gyveni­mo, laisvės, saviraiškos...) ir baimės (susvetimėjimo, savanaudiškumo, neri­mo...), kadaise sietos su miestu, po truputį tampa globalaus pasaulio vilti­mis ir baimėmis.

Supratus šiuolaikinį pasaulį kaip globalų miestą belieka vienas, pagrindi­nis šio straipsnio klausimas – ką reiškia tai, jog šiuolaikinis pasaulis tampa glo­baliu miestu, politine prasme? Norint

aiškiai atsakyti į šį klausimą, jį reikėtų kiek patikslinti: pirma, atsakyti, ką reiškia „nešiuolaikinis” pasaulis bei apie kokias jo politines prasmes turėtume kalbėti, ir, antra, susieti miestui būdingus fenomenus su šiuolaikiniu pasauliu, kad pamatytume, kaip kinta, miesčionėja, kai kurios politinės idėjos.

Pirmas klausimas gali būti su­prantamas kaip paprasčiausias bandy­mas atrasti ir parodyti, kas paprastai priešinama nūdienos globaliam – apimančiam visą Žemės rutulį – ir globalėjančiam – tarpusavyje susie­tam ir kuriančiam globalias valdymo struktūras – pasauliui. Tinkamiau­sias antonimas šiuo atveju yra par­tikuliarumas – pasaulio skaldymas į nepriklausomas erdves. Būtent su šiuo fenomenu turėtų būti siejamas modernios nacionalinės valstybės, kaip savarankiškos ir savaveiksmės politinės sistemos, idealas. Valstybė yra nešiuolaikiška (neturint omenyje jokių neigiamų šio žodžio konotacijų) tiek, kiek ji tėra klasikinės ir modernios (arba, kitaip tariant, iki postmodernios) politinės vaizduotės projektas. Tai supra­tus, gana nesunku įvardinti ir svarbiau­sius „klasikinius“ politiškumo elemen­tus. Šiame straipsnyje norėtųsi atkreipti kiek didesnį dėmesį tik į kelis iš jų, kurie globaliame miestietiškame pasaulyje patiria bene didžiausią transformaciją: politiškumo esmę, politinio proceso dalyvį, legitimaus politinio sprendimo šaltinį ir politinės diskusijos erdvę.

Politiškumas globaliame mieste

Bene sunkiausia apibrėžti miesto politiškumo esmę. Valstybėje tai teoriškai galima daryti sekant filosofu Carlu Schmittu – ieškant draugo ir priešo perskyrų –, ar remiantis liberalia–mark­sistine tradicija, paprasčiausiai redukuo­jant politiką į efektyvų administravimą. Abiem atvejais esmine valstybės poli­tine funkcija yra prevenciškai mažinti potencialius prieštaravimus, užtikrinti tvarką, saugumą ir/ar teisingumą. Tačiau akivaizdu, kad politinių procesų, vykstančių mieste, negalima redukuoti į vieną principą. Miestas yra bene svar­biausias radikalių konfliktų bastionas; mieste, kaip niekur kitur, kuriamos sąlygos bendruomenių aktyvumui; mies­

2009 m. birželis nr. 151�miestaspost scriptum

„GLOBALUS MIESTAS“atkelta iš 12 psl.

tas siekia įgyvendinti efektyvią viešąją politiką; mieste veikia skirtingos interesų grupės, atsiranda įvairios lojalumo formos, čia galima kalbėti apie kelis politinio sprendimo priėmimo lyg­menis. Taigi miestas yra kompleksiškas ir chaotiškas, visada reikalaujantis efektyvių, bet niekad nesusilaukiantis pakankamai veiksmingų sprendimų; siekiantis saugumo, bet niekada ne­galintis galutinai patenkinti stabilumo ir darnaus sugyvenimo reikalavimų; siekiantis ekonominės gerovės, bet tik didinantis socialinę atskirtį. Analogiškai, globalus miestas tampa tik didžiule šiuolaikinio miesto projekcija: nors jame bandoma spręsti ginkluotų konfliktų problemas, visi supranta, kad nusikals­tamumas ir ginkluoti susidūrimai – neatsiejama miesto–pasaulio politinės kultūros dalis. Rodos, kad vienintelė priemonė kiek užglaistyti nuolatinę įtampą – griežtą priešo–draugo per­skyrą viešai pakeisti ekonominėmis ir kur kas nuosaikesnėmis, „politiškai korektiškomis“, konkurento–partne­rio sąvokomis. Tokiame globaliame mieste nebėra ginami įsitikinimai, bet, geriausiu atveju, tik proteguojami intere­sai –juk mes visi esame vienos globalios bendruomenės kolegos.

Modernaus politinio proceso daly­vis yra pilietis. Pilietį iš esmės galima apibrėžti teisinėmis kategorijomis – būti tam tikros valstybės piliečiu reiškia laikytis jos įstatymų ir turėti galimybę aktyviai dalyvauti politiniame gyven­ime. Tuo tarpu miesto gyventojas, miestietis, pirmiausia siejamas ne su turimomis pareigomis ar laisvėmis, o su gyvenamąja vieta. Būti miestiečiu šiuolaikiniame mieste nebūtinai reiškia dalyvauti miesto valdyme, laikytis mies­to „įstatymų”. Miestiečiui pakanka būti mieste ir, jei šis gyvenimas nepatinka, iškeisti jį į kitą. Tokiu būdu politiškai miestietį pirmiausia apibrėžia jo turimos laisvės rinktis norimą gyvenimo būdą. Globalus miestas reiškia, kad žmonės nėra įpareigoti erdvės, bet yra laisvi pasi­rinkti „priklausomybės vietas“. Pilietinis lojalumas ir atsakomybė yra pakeičiami miesčionišku savarankiškumu ir savi­raiška.

Laisvės trokštantis ir siekiantis mies­ tietis iš esmės pakeičia legitimaus poli­tinio sprendimo šaltinio prigimtį. Jei modernioje valstybėje galima buvo kal­ bėti apie suvereno, kuris atstovautų vi­sus šalies gyventojus, idealą, tai mieste toks absoliutaus valdovo, kurio spren­dimai negali būti keičiami, iškilimas būtų traktuojamas kaip despotizmas. Mieste kiekvienas turi savo šališką, subjektyviai racionalų interesą ir turi būti traktuojamas kaip lygus. Net jei

čia buvo priimtas aukščiausios valdžios sprendimas, miestietis turi laisvę su juo nesutikti, jam protestuoti ar net jam nepaklusti. Paprasčiausiai vadinamasis suverenas yra toks pat miestietis kaip kiti; čia negalioja įprastinė hierarchinė sprendimų priėmimo logika. Akivaizdu, kad su panašiomis problemomis bei iššūkiais vis dažniau susiduriama ir globalioje erdvėje, pavyzdžiui, sunku, jei apskritai įmanoma, pasakyti, kas yra legitimus sprendimas siekiant įveikti pasaulinę finansinę krizę: čia susiduria­ma ne tik su skirtingais valstybių inte­resais, nacionalinėmis ir regioninėmis interesų grupėmis, bet ir su „nepriklau­somais” ekspertais, kairiųjų protestais, tarptautinių organizacijų įtaka... Visos jos sakosi atstovaujančios sveiką protą, visos jos lygios ir, tuo pat metu, nei viena iš jų negalėtų įrodyti turinti legitimaus

sprendimo galią. Globalus miestas yra pasmerktas amžinam politiniam netikrumui bei prieštaravimams, ir nei Jungtinės Tautos, nei ES, nei Lietuvos vyriausybė niekada nesugebės jų galuti­nai išspręsti.

Pagaliau visa tai kuria iš esmės kitas politinio veikimo erdves. Ne paslaptis, kad šiuolaikinėse valstybėse veikia silpnesnis ar stipresnis parla­mentas – erdvė politiniams debatams ir sprendimams. Net jei tokio darinio nėra, politinis sprendimas paprastai pri­imamas esant bent formaliems debatams ir nominaliam viešumui. Viena iš tokių sprendimų priėmimo būdo specifikų yra politinio sprendimo institucionalizaci­ja – viskas daroma specialių procedūrų pagalba, pagal iš anksto nustatytas tai­sykles. Miestas laisvai judančio, valdžia nepasitikinčio miestiečio politiniai

veiklai suteikia ne tik šias formalizuotas erdves, bet atveria ir kitas, susijusias su gyvenamuoju pasauliu ar asmeniniu pasirinkimu – gatvę, turgų, gamyklą, įmonę, klubą, krepšinio salę, savo kūną... Nuolatinis kontaktas su įvairiais žmonėmis sukuria sąlygas kur kas efektyvesnei, neretai gana spontaniškai mobilizacijai. Miesto sraute politiniai reikalavimai, pasisakymai, bukletai, grupės iškyla lyg iš niekur ir niekada neįmanoma nuspėti apie miestiečių poli­tinio pasipriešinimo ar valdžios palai­kymo dydį. Globalus miestas ne tik turi galimybių perimti visas minėtas veikimo priemones pritraukiant šalininkų iš viso pasaulio, bet ir jas praplėsti pasinau­dojant virtualia erdve. Taip globaliame mieste visos vietos, ne tik realios (aikštė, gatvė, transporto priemonė...) bet ir virtualios (internetiniai komentarai, peticijos, „Facebook“ grupės...) poten­cialiai gali būti politizuotos ir paverstos ginčo ar mobilizacijos erdve.

Pabaigoje galima būtų paklausti, o kas lieka iš pačių miestų globaliame Mi­este? Kokias funkcijas jie atlieka? Turbūt paprasčiausias ir teisingiausias atsaky­mas būtų – skirtingas, priklausančias nuo pačio miesto pastangų tapti kažkuo. Kad ir Akropoliu – kultūros cen­tru. Arba „Akropoliu” – prekybos ir pramogų centru. Šiuo atveju miestai nebėra nei vien centras, nei vien peri­ferijos. Tuo pat metu jis yra ir centras, ir periferija. Kiekvienas miestas, koks didelis ar mažas jis bebūtų, yra tik dar viena Miesto aikštė, ir tik pats miestietis gali ją užpildyti bei įprasminti.

Eduardo Lozuraičio nuotraukos

1� 2009 m. birželis nr. 15miestas post scriptum

GATVĖS MENO AKIRATYJE – IR RENESANSAS, IR DŽORDŽAS BUŠASINDRĖ AUDENYTĖ

Juos galima suimti, teisti ir gąsdinti, sunaikinti jų dar-bus ir grasinti sankcijomis. Jais galima žavėtis, skatinti juos arba patiems tokiais tapti. Tad gatvės menas (angl. „street art“) - akivaizdžiai kontraversiškas užsiėmimas, neabejoti-nai laikomas subkultūros dalimi ir dažniausiai tampantis jaunų žmonių pasaulėžiūros išraiška. Tapyba, netikėtai užklumpanti skersgatvyje ar ant tvoros kaip akibrokštas, jau yra neatsiejama šiuolaikinio miesto veido dalis.

Išlaisvinantis nelegalumasLegalumas yra ir gatvės piešinių

problema, ir jų žavumas. Net jei skir­tumas tarp naują namą sudarkiusio tradicinio graffiti ir Kurto Wenne­rio stulbinančių Renesanso darbų, pateiktų gatvėje kaip trimačiai vaizdai, yra akivaizdus, teoriškai, jei tik piešinys nelegalus, tarp vandalo ir menininko galima dėti lygybės ženklą. „Tai ne­legalu“ yra nuosprendis, net jei ant sienos esantis kūrinys originalumu nurungtų bet kokį muziejuje kabantį šiuolaikinį šedevrą. Tačiau menininkus suvaržyti gali tik pabėgusios mūzos. Nes tik tokie gatvės meno grandai kaip Banksy viešinasi ir legalizuoja savo darbus, drįsdami okupuoti net britų Šiuolaikinio meno muziejų. Tačiau naujai iškeptam gatvės menininkui nerūpi saviraiškos teisiniai apriboji­mai – gatvės meno esminis ingredien­tas ir yra apribojimai, paradoksaliai jį išlaisvinantys. Todėl natūralu, kad spe­cialiai gatvės meno meistrams valdžios paskirtos sienos jų itin daug nepri­traukia – neįdomu. Legalumas galimas, bet nebūtinai pageidautinas.

Nuo jausmų iki politikos

Spjauti į veidą visuomenei, jos ste­reotipams ir normoms; sukurti savo realybę; šokiruoti ir nustebinti; išlieti jausmus, ypač pyktį ir nepasitenkinimą; išrėžti nuomonę apie ivairiausius so­

cialinius reiškinius; pasijuokti arba tiesiog pasakyti be žodžių. Tokie įvairūs gali būti gatvės meno tikslai. Tą patį galima pasakyti ir apie temas. Jo akira­tin gali pakliūti bet kas – nuo politinių aktualijų iki asmeninių minčių ir jausenų. Tad nenuostabu, kad politikų ir kitų žymių veikėjų galvos karaliauja ne tik medijose, bet ir ant sienų. Neretai nelegalus piešinys tampa politiniu ma­nifestu – tyliu, efektyviu, (ne)ginčijamu. Kaip ir užrašas ant vienos Londono gatvę saugančios sienos, nuo 1981 m. konstatuojantis: „If voting changed anything they`d make it illegal“ (liet. „ Jei balsavimas ka nors keistų, jis butų paskelbtas nelegaliu“).

Nors valstybių galvoms tai neke­lia susižavėjimo, jų atvaizdai dažnai pašiepiami aštriausiai. Politika suas­meninama dėl paprastumo – taip atsiranda nebylus dialogas tarp „mes“ ir „jie“, nes „jie“ aptarinėja, „klauso“, o „mes“ teigiame. Populiariausių sąrašo

viršūnėse neabejotinai yra Amerikos politikai. Pavyzdžiui, Buenos Aires nuo sienos šypsosi „Mickey Bush“ (aliuzija į žymų animacinį personažą Peliuką Mikį, angl. „Mickey Mouse“) – tuomet dar prezidentas Džordžas, o užrašas apačioje skelbia: „Disney War“ (liet. „Disnėjaus karas“). Raumeningu kūnu menininkų „apdovanota“ Sara Palin puikuojasi Niujorke, o Džono McCaino nauja pavarde Teksase tapo „McCain’t“ (aliuzija i žodi „negalima“ – „can‘t“). Sek­sualumu spinduliuojantis Bilas Klinto­nas merkia akį nuo elektros skydinės – juk visos gali būti kaip Monika, o užrasas „pimp“ (liet. „suteneris“) įspėja buti atsargioms. Pavyzdžių sąrašas gali tęstis be galo, tačiau pagrindinė mintis išlieka – gatvės menas kuria akistatą. Viešumas skatina ne tik pasigrožėti dailiomis linijomis, bet ir kritiškai mąstyti apie įvairius politinius reiškinius. Menininkas tarsi perspėja susitepusį veikėją – „Aš viską matau“, nes gatvės menas dažniausiai negali to­leruoti kvailo abejingumo nedistiliuotai politikai. Galų gale, nors piešinį galima nuvalyti, nuomonės – ne. O kadangi ne kiekvienas valdžios vyras ar moteris nori matyti savo klaidas, gatvės tapyba tampa dar labiau kontroversiška.

Netikėtai ir viešai

Gatvės meno žavesys yra jo neti­kėtumas – niekada negali žinoti, ku­riame skersgatvyje būsi užkluptas kad ir tokio paliepimo: „Go tell your mama! I ‘m for Obama“ (liet. „Eik pasakyk savo mamai, aš už Obama“). Negana to, gatvės menas pabėga nuo muziejų dulkių į viešą erdvę, kur jį gali stebėti visi už kiekvienam prieinamą kaina – nemokamai. Gatvės tapyba taip pat perkeliama ir į virtualią erdvę, kur beveik išsaugomas jos unikalumas. Todėl turtingi Pietų Afrikos Respub­likos interneto vartotojai gali matyti kaip Banksy stebina praeivius – Lon­dono gatvėje ant sienos bučiuojasi du policininkai, skersgatvyje maža mergaitė apieško kareivį, Barackas Obama sako kalbą ant kampo. Visi mato visus, todėl išvada – nuo gatvės meno, jo viešai reiškiamos nuomonės ir B. Obamos bei kitų „galingųjų“ nepabėgsi. Ir vargu, ar verta – be gatvės meno miestas taptų nespalvota, labiau vienareikšme ir mažiau prasminga erdve, nes nelegalus džiūstančių dažų kvapas jau tapo jo kasdienybe. Nors riba tarp vandalizmo (visi žino tuos erzinančius užrasus ant sienos „aš čia buvau“) ir meno išties plonyte, šiandien gatvės menas yra neišvengiamas – kaip ir pati politika.

Įsivaizduokite, kad esate dide­lio miesto meras–asketas. Jus gali itin sunervinti ant naujai nudažytos savivaldybės sienos besipuikuojantis posteris arba stencil`as. Jo vakar čia nebuvo! Bėda tame, kad gatvės tapyba be suvaržymų gali privesti prie savival­iavimo. Atsibundi ryte, eini išsivaryti automobilio ir žiū – „aš čia buvau!”. Kažkoks vandalas nusprendė Jums tai pranešti. Aišku, gal ir malonu, kai užsuka svečių, bet pageidautina, kad jie nepaliktų tokių dovanėlių. Bet koks žmogelis gali įsivaizduoti, kad jis – puikus meninkas ir kad Jums nėra ko širsti – jis Jūsų kieme daro revoliuciją ir keičia pasaulį. Riba tarp meno ir vandal­izmo yra sunkiai nubrėžiama ir lengvai peržengiama.

2009 m. birželis nr. 1515miestaspost scriptum

IN URBE ET IN ORBE ARBA ŠIUOLAIKINIO MIESTO VIETA PASAULYJE

GIEDRĖ BALEVIČIŪTĖ

Mažiau nei prieš šimtą metų, tarpukariu, Lietuvos žurnalistas ir keliautojas Matas Šalčius rašė: „Girdėti kartais balsų reikalaujančių sustabdyti miestų augimą ir kreiptis visomis jėgomis į kaimą. Jiems miestas yra ne žmonijos viltis, bet nelaimė.“ Tačiau šiuo metu belieka pripažinti, kad tada kalbėję „balsai“ dabartiniu pasauliu būtų nusivylę – dar niekada pasaulis nebuvo toks urbanizuotas kaip šiandien ir niekada tokia didelė dalis žmonijos negyveno miestuose. Pasak urbanizacijos procesus sekančių Jungtinių Tautų, dabar 49 proc. pasau-lio gyventojų, tai yra apie 3,3 milijardo žmonių, yra susitelkę miestuose, kurie užima vos kelis procentus viso pasaulio ploto. Todėl natūralu, kad kyla klausimų, kas vyksta tokioje gyventojų koncentracijos vietoje ir ką šis socialinis fenomenas, miestas, kuria aplink save.

Kalbėdami apie šiuolaikinio miesto vietą pasaulyje, pirmiausia galime svarstyti jo „šiuolaikiškumo“ sampratą. Dar kartą prisiminkime praėjusį amžių ir tarpukarį. Tuomet, 1928 m., apie gyvenimą miestuose sakyta: „Susikimšimas ir nuovargis yra du charakteringi civilizuotų tautų požymiai.“ Jeigu jau tada kalbėta apie tokius gyvenimo mieste ypatu­mus kaip didelės gyventojų spūstys ir stresas, tad kokie yra šiuolaikinio miesto bruožai? Vien tik spūsčių suintensyvėjimas, ilgesnės valandos, praleidžiamos transporto kamščiuose, ar gyvenimo mieste įtampa nega­li apibūdinti svarbiausių pokyčių, įvykusių mieste. Beje, ir spūstys toli gražu nėra XXI a. miesto taisyklė – pavyzdžiui, XX a. suprojektuotoje ir pastatytoje Brazilijos sostinėje Bra­zilijoje jų nėra. Čia nereikia valandų valandas leisti transporto kamščiuose,

nes miestas buvo taip suplanuotas, kad jie nesusidarytų. Tačiau tai sukėlė ir neigiamų pasekmių Brazilijos mies­to gyventojų socializacijai – atsitik­tinai sutikti draugą gatvėje ir nueiti su juo kavos yra neįmanoma, nes atstumai dideli ir gatvėmis vaikštančių pėsčiųjų labai mažai. Taigi gyventojų susitelkimas mieste yra svarbi, tačiau nepakankama savybė miesto šiuolaikiškumui įrodyti.

Tokios sąvokos kaip „technologijų pažanga“, „greita informacijos sklaida“

ar panašios yra ne kartą girdėtos, bet miesto atveju išties apibūdina esmi­nius pokyčius. Vienas iš pagrindinių naujos miesto sampratos kūrėjų Man­uelis Castellsas teigė, kad dabartinis miestas turi būti suvokiamas ne kaip vieta, bet kaip procesas. Taip atsitinka, nes iš vieno miesto į kitą nuolat plūsta informacijos, finansiniai bei kiti srautai, o tarpusavyje srautus siunčiantys miestai jungiasi į globalius tinklus. Tad šiuolaikinis miestas, labai paliestas globalizacijos, egzistuoja kartu su kitais miestais pasauliniuose tinkluose, dėl kurių tampa reikšmingu pasaulinių procesų dalyviu.

Tarpukariu spūstis ir stresą išgy­venančiame mieste apie modernias technologijas ir jų svarbą miestui sakoma: „Mūsų laikais judomųjų paveikslų technika labai ištobulėjo ir filmos be kito ko tapo labai galinga propagandos priemonė. Miestai turi todėl ir jos neužmiršti, bet privalo kuo dažniausiai ja naudotis.“ Taigi tech­nologijos jau seniai buvo prasiskver­busios į miesto gyvenimą, o dabar yra labai svarbios, nes suteikia galimybę miestui dalyvauti srautų mainuose ir taip didinti savo įtaką pasaulyje.

Antra vertus, lygiai taip pat mo­ dernioms technologijoms yra reika­lingas miestas. Kaip teigia M. Cas­tellsas, šiuolaikinės technologijos yra priklausomos ne tik nuo mieste išdėstytų telekomunikacinių tink­lų, bet ir nuo mieste susitelkusių „telekomunikuotojų“. Galima sakyti, jog miestas palaiko globalizacinius procesus pasaulyje, nes tiek miestui jie yra reikalingi, kad galėtų vykti srautų mainai, tiek globalizacijai vykti ir plėstis yra reikalingi miestai.

Miesto kaip proceso, o nebe mies­to kaip vietos, įsitvirtinimas pasaulyje formuoja miestų nelygiavertiškumą. Naujoji pasaulio miestų hierarchija sudaroma pagal tai, koks mieste yra siunčiamų ir priimamų srautų inten­syvumas. Dabartinė pasaulio miestų hierarchijos viršūnė turbūt nenuste­bins – ją sudaro Niujorkas, Tokijas, Londonas. Šie miestai yra svarbiausi

globalių tinklų dalyviai, atsakingi už didelius informacijos srautus, bei svarbūs ekonominiai veikėjai.

Bet ar neatrodo, kad visoje šioje šiuolaikinio miesto ir pasaulio sąveikoje lyg kažko trūktų? Globalus pasaulis yra reikalingas miestui, mies­tas reikalingas globaliam pasauliui, tačiau nebekalbama apie valstybę kaip pasaulio dalį ar miesto šeimininkę. Nors istorijoje būta įvairių miesto ir valstybės santykio formų, tačiau nuo modernios nacionalinės valstybės atsi­radimo miestas buvo jos dalis ir jai paklusdavo. Dabartinis miestas gali sau leisti valstybei ir nebepaklusti. Jis turi priėjimą prie finansinių išteklių ir vykdo ekonominius mainus, tampa tarptautinių santykių dalyviu, veikia moderniųjų technologijų pagalba, todėl jo veiklai valstybė yra praktiškai nebereikalinga.

Dar sykį galime pažiūrėti, kas apie procesus mieste sakyta tarpukariu: „Švietimas, menas ir bendrai kultūra eina ranka į ranką bendrai su miestu. <...> Mokslas, išradimai ir pramonė taip pat yra miesto dalykai.“ Tada kalbėta apie miesto įtaką kultūros, mokslo ar pramonės pažangai, bet matyt mažai kas miestą atsiejo nuo valstybės, ir visa miesto sukuriama pažanga tarnavo valstybės naudai. Dabar ši pažanga gali būti kuriama mieste ir perduodama bet kuriam kitam miestui bet kurioje kitoje pa­saulio vietoje.

Apskritai dabartinę situaciją pa­saulyje galima iliustruoti tradicija iš Senovės Romos. Anksčiau Ro­mos karvedžiai sakydavo Urbi et orbi kalbą – miestui ir pasauliui, o paskui popiežiai šią tradiciją perėmė ir iki šiol tęsia. Taip ir dabar klostosi situacija, kai valstybė nebėra tokia reikšminga, galima praleisti jos lygmenį ir sakyti, kad įvairūs globaliniai procesai vyksta In urbe et in orbe. Šiuolaikinis mies­tas nebėra pririštas prie konkrečios vietos ir erdvės, jis yra laisvas erdvėje ir keliauja per pasaulį ten, kur jam patinka.

Laur

yno K

omžo

s nuo

trauk

a

1� 2009 m. birželis nr. 15miestas post scriptum

VILNIAUS ĮVAIZDIS ŠIUOLAIKINĖJE LIETUVIŲ POEZIJOJE

ROSITA GARŠKAITĖ

Apie Vilnių rašyta daug, ypač eilėraščių. Todėl ir įdomu bent jau pro raktų skylutės didumo plyšį pažvelgti į sostinės įvaizdį šių laikų poezi­joje. Savaime suprantama, jog Kazio Bradūno Vilnius skiriasi nuo Aido Marčėno Vilniaus ir Alfonso Nykos – Niliūno miestas nepanašus į Juliaus Kelero miestą. Skirtingos kartos mato skirtingai, todėl ir kyla klausimas, kaip ir kodėl miestas matomas kitu kampu. O gal dėl istorinių įvykių, materializmo ar globalizacijos asmens tapatinimasis su miestu ir domėjimasis juo apskritai išnyko?

Praeitis vs. dabartis

Šiaurės Atėnai. Šiaurės Jeruzalė. Europos kultūros sotinė. Baroko mies­tas. Sapno miestas. Vilniui galima prilipdyti daug etikečių, remiantis tuo, kuo jis buvo, yra ar turėtų būti. Tai miestas, turintis daugybę skirtingų veidų, arba, kaip rašė Marcelijus Mar­tinaitis, daug miestų mieste. Įvairios socialinės, tautinės, kultūrinės grupės čia turėjo po savo Vilnių, taip pat ir poetai. Juditos Vaičiūnaitės Vil­nius buvo vienoks, Tomo Venclo­vos – kitoks, o štai dabartiniai autoriai sostinę regi dar kitaip.

Anot Friedricho Nietzschės, me­ nininkas niekada neatsisakys ga­limybės gyvenimą interpretuoti sa­vaip, niekada neatsižadės fantastinių, mitinių elementų, simbolių, netgi trupučio melo. O Josifas Brodskis dar pridurtų, jog menas tuo ir skiriasi nuo realaus gyvenimo, kad vengia kartoti tuos pačius dalykus, nes bematant bus pavadintas kliše. Tenka sutikti ir su filosofu, ir su poetu – unikalumas menininkui būtinas norint palikti žymę. Vis dėlto nereikia pamiršti, jog menas gyvybės semiasi iš realybės ir kad meno istorija yra ir pasaulio istorija, o menininkas – tikrovės metraštininkas.

Vėl grįžtu prie F. Nietzschės: me­nas atlieka konservavimo funkciją, apjuosia epochas ir atgaivina jų dva­sias. O atgaivinti tikrai yra ką: miesto istorija, mitas, žinomi žmonės, meni­ninkai, intelektualai, gyvenę sostinėje. Visa tai suteikia miestui mistikos, įprasmina ir paryškina dabartį.

Vilnių kaip Šiaurės Jeruzalę mena Alfonsas Nyka – Niliūnas, vaiz­ dingai aprašantis nacistinės Vokieti­jos okupaciją, kurios metu didžioji dalis mieste gyvenusių žydų buvo išžudyta. Šią temą paliečia ir Tomas Venclova, kurio tekstuose istorinės užuominos apskritai yra dažnos. Tai

svarbus Vilniaus istorijos puslapis. Nemažiau reikšmingas ir kitas – Vil­niaus įkūrimas. Geležinio vilko ar pranašingo sapno motyvai persekiojo ir persekioja poetus, tačiau esama ir priešingo efekto – menininkai palaiko ir stiprina mito gyvybingumą.

„stiklinis daugiaaukštis kunigaikščiui Gediminuijo sapną aiškina“Justinas Marcinkevičius

Šioje ištraukoje iš J. Marcinke­vičiaus rudeninės puokštės Vilni­ui aiškiai matyti, kaip harmonin­gai eilėraštyje koegzistuoja mitas ir nūdiena. Tai, kad praeitis jiems atrodo vertinga, rodo ir dažnos poetų aliuzi­jos į kunigaikščius (ypač Gediminą ir Vytautą), žinomų istorinių asmenybių paminė j imai , okupaci jos metų atspindžiai ir nepriklausomybės ap­dainavimas arba kuklesnis, bet vis tiek užsiminimas apie ją. Taigi Vil­nius – istorija ir istorijomis alsuojantis miestas.

Tačiau esama poetų, kurių dar­buose praeitis asimetriška dabarčiai: ji nuvertinama arba pernelyg trokštama į ją sugrįžti, nes jaučiamasi svetimu šiandieniniame Vilniuje. Pavyzdžiui, Aido Marčėno poezija persmelkta Gorkynės (Pilies gatvė sovietmečiu vadinosi M. Gorkio gatve) mitologijos: jaunystės nuotykių ir draugų, alko­holio, dabar nebeveikiančių kavinių. Vilnius piešiamas su bohemišku at­spalviu, su šiokia tokia nostalgija jaunystei ir naktinėjimams mieste. Kai kurių kitų poetų tekstuose taip pat ryškus Vilniaus kaip jaunystės ir ypač – kaip studijų laikų miesto įvaizdis. Minimas Vilniaus univer­sitetas, dažnai, tikriausiai aišku kodėl, ir centriniai rūmai. Taigi dar vienas įvaizdis – studentiškas Vilnius.

Visgi praeities šmėklų vaikosi ne visi, ypač jaunosios kartos. Vis daugiau dėmesio sukoncentruojama ties isto­rijomis iš gyvenimo, kurios, žinoma, slepia gilesnes prasmes, tačiau mažėja aliuzijų į herojiškus laikus ar netgi visai nesenas tautos patirtis. Nors tai galbūt lemia ir individualizmas: asmeniniai išgyvenimai ir pastebėjimai iš teksto išstumia istorinius ženklus.

Iš centro į pakraščius

„Neteko gyventi kitur, tik begali-niuose

blokų rajonuose, aukštai virš žemės“Mindaugas Kvietkauskas

Į klausimą, kas svarbiausia Vil­niuje teritoriškai, atsakyti lengva. Senamiestis. Ir tikrai yra pluoštai eilėraščių, apdainuojančių senamiesčio gatves (dažniausiai, žinoma, Pilies) ir architektūrą (įvairios bažnyčios, sinagogos, jų bokštai, arkikatedra, seni namai, universiteto rūmai, Gedimino pilis) bei netoliese esančius gamtinius objektus (Bekešo kalnas, Sereikiškių parkas, Neris). Iš vienos pusės se­namiestis svarbus, nes mena praėjusius amžius, iš kitos – tai pasigrožėjimo objektas.

Dar viena versija – senamiestis kaip sakralinis centras. Visos šventyklos poezijoje iškyla kaip dievoieškos ženklai. Kol vieni poetai tikėjimo ieško gamtoje ar savyje, kiti randa jį Vilniuje, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios baroke ar katedros pavėsy. Ir vėlgi labai aiški perskyra tarp kartų – jaunųjų poetų tekstuose odžių šventyklų grožiui ar dievoieškos nerasime.

Ir nors senamiestis – miesto pul­suojantis branduolys, jame darosi ankšta. Daugėja aukštų modernių pastatų, kurie suvienodina Vilnių su kitais didmiesčiais, juose įsikuria biurai, prekybos centrai. O me­nininkai traukiasi iš senamiesčio, plečiasi ir poezijos erdvės. Vis dažniau eilėraščio erdve tampa vienas iš Vil­niaus rajonų. Poezijos rinktinėse įsirašė ir Santariškės, ir Viršuliškės, ir Justiniškės. Žinoma, ir kitoks Užupis su savo angelu, ne vienam poetui sukeliančiu minčių. Žvėrynas ir An­takalnis taip pat dažnai minimi, jau turintys savo kaip poetiškų rajonų vardą. Net saulė, anot Vlado Braziūno, leidžiasi už Pašilaičių. Taigi eilėraščių istorijos vis dažniau nutinka Vilniaus rajonuose, kur nors prie namų, kur svarbūs kaimynai, netoliese augan­tys medžiai, benamės katės ir kieme žaidžiantys vaikai. Poetizuojami vie­nodi daugiabučiai, autobusų stotelės, į miestą žvelgiama iš pakraščių. Antanas A. Jonynas žvelgia nuo Karoliniškių šlaitų, o naktį jas aprašo Valdemaras Kukulas.

Ne viename tekste minimas Kal­varijų turgus, gailint, o gal ir piktinantis neribotu materialinių gėrybių poreikiu. Liudvikas Jakimavičius Vilniaus legen­dos parafrazėse taikliai susieja turgų mieste su vergo metafora. Įdomu tai, jog eilėraščiuose atskleidžiamos ir ne pačios maloniausios Vilniaus vietos. Pavyzdžiui, sąvartynas netoli Belmon­to, fabrikai, neišvaizdžios laiptinės, asfalto karstodangtis (anot Domanto Razausko), graffiti ant sienų. Pasako­

jamos ne pačios gražiausios istorijos. Pavyzdžiui, Donatas Petrošius porina, kaip buvo apvogtas troleibuse. Arba Agnės Žagrakalytės eilutės:

kuo sirgo tas architektas, prismaigstęs namų dužių nelyg termometrai

kurių vieną įbruko į pačią karščiuo-jančio miesto

konteineriais tvoskiančią pažastį?

Tapatinimasis su miestu

Skaitant poeziją, skirtingi Vilniaus vaizdiniai pasipila kaip iš gausybės rago: sakralus, mitinis, istorinis Vilnius ir atvirkščiai – purvinas, neišvaizdus, ankštas Vilnius. Taigi besikeičiantis miesto veidas keičia ir tekstus. Bet svar­biausia tai, kad apie Vilnių, Vilniui ar įkvėpti Vilniaus eilėraščiai teberašomi, o poetai tapatinasi su miestu, kuriame gyvena. Rytas mano mieste, rašo Kazys Bradūnas, o Algimantas Baltakis ati­taria: tai yra mano miestas. Jei miestas yra vienas iš asmens savasties aspektų, žmogui turėtų rūpėti miesto likimas. Ir rūpi. Evaldas Ignatavičius rašo apie mirštantį miestą, kuriame trupa tinkas ir šimtmečių tyla spengia akmenyse. Dėl Vilniaus susirūpinęs ir Marcelijaus Martinaitis:

Kieno šitas miestas? Tik naktį jame tiek baroko,

tiek amžinybės! O dieną lyg smaugia-mas kriokia!

Arvydas Juozaitis yra sakęs, jog didžiausi žygiai ir netgi valstybės tampa beprasmiški, jei nėra aprašomi. O Vilnius istorija, įprasminta poezi­joje, įgauna ypatingos reikšmės. Visi tekstai, vienaip ar kitaip bylojantys apie šį miestą, gali būti suverti į vėrinį, iš kurio galima spręsti ne tik apie mieste įvykusias permainas ar jame gyvenančių generacijų skirtumus, bet ir procesus visuomenėje. Prisimenant Aristotelį, miestas (o vėliau ir valstybė) nėra vien tik teritorinis dydis, bet tam tikra bendrumo forma. Ir galbūt netgi tam tikras metafizininis darinys, kurio pulsą užčiuopia menininkai, ir išsaugo eilėraštyje.