MichailasBulgakovas

MeistrasirMargaritaTaikasgitu?—Dalelėtosjėgos,Kuri,visiemsbeatvangosDarydamatikgera,blogolinki

Gėtė,„Faustas“

IšrusųkalbosvertėAlgimantasMikutaLeidykla„Trigrama“,2004

PIRMADALIS

Iskyrius

NIEKADANEKALBĖKITESUNEPAŽĮSTAMAIS

Karštą pavasario pavakarę prie Patriarcho tvenkinių pasirodė du piliečiai. Pirmasis,— maždaugketuriasdešimtmetis, apsivilkęs pilka vasarine eilute, — buvo mažo ūgio, juodbruvas, gerai įmitęs,praplikęs, savo dailią laiveliu suplotą skrybėlę nešėsi rankoje, o jo švariai nuskustą veidą dengėneapsakomai dideli akiniai juodais rago rėmais. Antrasis— pečiuitas, rusvaplaukis jaunas garbaniusnusmaukta ant pakaušio languota kepurike — vilkėjo margais marškiniais, baltomis suglamžytomiskelnėmis,avėjojuodaisbateliais.

Pirmasis buvo ne kas kitas, kaip Michailas Aleksandrovičius Berliozas, storo literatūros žurnaloredaktorius ir vienos iš stambiausių Maskvos literatūrinių asociacijų, sutrumpintai vadinamosMASSOLIT’u, valdybos pirmininkas, o jaunasis jo palydovas — poetas Ivanas NikolajevičiusPonyrevas,pasirašinėjantisBenamioslapyvardžiu.

Pasiekę vos sužaliavusių liepų pavėsį, rašytojai pirmiausia puolė prie margai dažytos būdelės suužrašu„Alusirvanduo“.

Taigireikiapaminėtipirmąšiobaisausgegužėsvakarokeistenybę.Netikpaleibūdelę,betirvisojealėjoje,nusidriekusiojelygiagrečiaisuMalajaBronajagatve,nebuvonėvienožmogaus.Tuometu,kai,rodės,nebėrkuonėkvėpuoti,kaisaulė,įkaitinusiMaskvą,smigoprosausasmiglaskažkuružSodųžiedo—niekasnesiglaudėpoliepomis,niekasnesėdėjoantsuolelių,alėjabuvotuščia.

—Duokitnarzano,—paprašėBerliozas.—Narzanonėra,—atsakėmoterisbūdelėjeirkažkodėlįsižeidė.—Oalaus?—kimiubalsupasiteiravoBenamis.—Alausatvešpavakare,—atsakėmoteris—Okoturit?—paklausėBerliozas.—Abrikosųgėrimo,tikjisšiltas,—tarėmoteris.— Na duokit, duokit, duokit!.. Abrikosų gėrimas suputojo geltona puta, ir oras pakvipo kirpykla.

Literataiatsigėrętučtuojauėmėžagsėti,užsimokėjoirsusėdoantsuolelioveidaisįtvenkinįirnugaromisįBronajagatvę.

Tada atsitiko antrasis keistas dalykas, liečiantis vienBerliozą. Jis ūmai nustojo žagsėjęs, jo širdisdunkstelėjo ir akimirksnį kažkur prasmego, paskui grįžo į vietą, tačiau su įbesta buka adata. SykiuBerlioząbejokiospriežastiesapėmėtokiasmarkibaimė,jogjispanūdobėgtiiščianeatsigręždamas.

Berliozasgailiaiapsižvalgė,nesuprasdamas,kasjįišgąsdino.Jisišblyško,nosinenusišluostėkaktą,pagalvojo: „Kas čiaman daros? Šitaip niekada nėra buvę… širdelė kliba… pervargau.Matyt, reikiaviską mest i velniop ir dumt į Kislovodską…“ Ir čia įkaitęs oras sutirštėjo prieš jį, ir iš to orosusiformavo be galo keistos išvaizdos permatomas pilietis. Ant mažos galvutės žokėjiška kepurėlė,striukaslanguotasšvarkelisišoro…Pilietisgalsieksniodidumo,betsiaurųpečių,neapsakomailiesas,ofizionomija,prašomįsidėmėti,pašaipi.

Berliozo gyvenimas klostėsi taip, kad jis nebuvo įpratęs prie neįtikėtinų reiškinių. Dar labiauišblyškęs jis išpūtė akis ir suglumęs pagalvojo: „To negali būti!..“Deja, tatai buvo, ir ilgasis kiauraipermatomaspilietis,neliesdamasžemės,sūpavosipriešjįkairėndešinėn.

Berlioząsuėmėtokssiaubas,kadjisužsimerkė.Okaiatsimerkė,išvydo,kadviskasbaigėsi,reginysišsisklaidė,languotasispilietisdingo,okartuirbukaadataiššokoišširdies.

—Velniairautų!—šūktelėjoredaktorius,—žinai,Ivanai,nuokarščiomanęskątikvosapopleksijanetrenkė!Mačiaunetkažkąpanašausįhaliucinaciją…—jispabandėšyptelėti,betakysetebetvyksčiojoišgąstis, rankos virpėjo. Tačiau pamažu jis nusiramino, pasivėdavo nosine ir, gana žvaliai ištaręs:„Taigi…“—pratęsėkalbą,kuribuvonutrūkusi,gaivinantisabrikosųgėrimu.

Okalbamabuvo,kaipvėliausužinota,apieJėzųKristų.Matredaktoriusbuvoprašęspoetąparašytieiliniam žurnalo numeriui didelę antireliginę poemą. IvanasNikolajevičius tokią poemąparašė, ir itingreitai,deja,redaktoriusanaiptolnebuvojapatenkintas.

Pagrindinį savo poemos veikėją, tai yra Jėzų, Benamis nupiešė labai tamsiomis spalvomis, ir visdėlto,redaktoriausnuomone,visąpoemąreikėjorašytiišnaujo.IrštaidabarredaktoriusskaitėpoetuilygirpaskaitąapieJėzų,norėdamasatskleistipagrindinępoetoklaidą.

Sunkupasakyti,kaskonkrečiaipakišokoją IvanuiNikolajevičiui—ar jo talentogalia, arvisiškasneišmanymasdalyko,apiekurįrašė—tačiaujoJėzus išėjostačiaikaipgyvas,kažkadagyvenęsJėzus,tik,tiesa,visaisneigiamaisbruožaisapsagstytas.

OBerliozasnorėjoįrodytipoetui,kadsvarbiausianetai,koksbuvoJėzus,argeras,arblogas,otai,kadtasaiJėzus,kaipasmuo,niekadaneegzistavopasaulyjeirkadvisipasakojimaiapiejį—gryniausiaišmonė,paprastųpaprasčiausiasmitas.

Būtina pabrėžti, kad redaktorius buvo apsiskaitęs žmogus ir savo kalboje labai sumaniai rėmėsisenovėsistorikais,pavyzdžiui,žymiuojuFilonuAleksandriečiuirdidžiaimokytuJuozapuFlavijum,kurieniekada,nėvienužodžiu,neužsiminėapieJėzausbuvimą.

Demonstruodamas solidžią erudiciją, Michailas Aleksandrovičius išdėstė poetui, beje, ir tai, kadpastraipa garsiųjų Tacito „Analų“ penkioliktoje knygoje, 44–me skyriuje, kur kalbama apie Jėzausnukryžiavimą, — ne kas kita, kaip suklastotas vėlesnis intarpas. Poetas, kuriam viskas, ką pasakojoredaktorius,buvonaujiena,įdėmiaiklausėsiMichailoAleksandrovičiaus,įbedęsįjįsavožvitriasžaliasakis,irtikretkarčiaisžagtelėdavo,pašnibždomiskeikdamasabrikosųgėrimą.

— Nėra nė vienos rytų religijos,— kalbėjo Berliozas,— kurioje, kaip įprasta, nekalta mergelėnepagimdytųpasauliuidievo.Nesugalvodaminiekonaujo,krikščionyslygiaitaippatsusikūrėsavoJėzų,kurioištikrųjųniekadanėrabuvę.Štaičiareikėtųieškotiatspirtiestaško…

SkardusBerliozotenorassklidotuščiojealėjoje,irjuogiliauMichailasAleksandrovičiusbrovėsiįtankmę, kurion, nebijodamas nusisukti sprando, gali brautis tik labai išsilavinęs žmogus, juo daugiauįdomiųirnaudingųdalykųsužinojopoetasirapieegiptiečiųOzirį,maloningąjįdievą,DangausirŽemėssūnų,irapiefinikiečiųdievąTamuzą,irapieMarduką,irnetapiemažiaužinomąrūstųjįdievąViclipuclį,kurįkitadosgarbinoactekaiMeksikoje.

Irštaikaiptiktuometu,kaiMichailasAleksandrovičiuspasakojopoetuiapietai,kaipactekailipdėištešlosViclipucliofigūrėlę,alėjojepasirodėpirmasžmogus.

Vėliau, kai, atvirai šnekant, jau buvo per vėlu, įvairios žinybos pateikė savo suvestines su šiožmogausaprašymu. Jasgretindamas,negali atsistebėti.Štaivienoje iš jų sakoma,kad tasžmogusbuvožemoūgio,auksiniaisdantimis iršlubčiojodešinekoja.Antroje—kadžmogausbūtamilžino, jodantųkarūnėlės buvusios iš platinos, o šlubčiojęs jis kaire koja. Trečioji lakoniškai praneša, kad ypatingųžymiųžmogusneturėjo.

Tenkapripažinti,kadvisostossuvestinėsniekovertos.Pirmiausia: jokia koja aprašytasis nešlubčiojo, ir buvo nei mažo, nei milžiniško ūgio, o

paprasčiausiaiaukštas.Jeikalbėsimeapiedantis,taikairėjepusėjekarūnėlėsbuvoplatininės,odešinėje—auksinės.Jisvilkėjobrangiapilkaeilute,avėjoužsienietiškaiseilutėsspalvospusbačiais.Pilkąberetębuvošauniainusismaukęsantausies,popažastiminešėsi lazdą,kuriosjuodojebuoželėjebuvoišdrožtapudeliogalva.Išpažiūros—keturiasdešimtsuviršummetų.Burnakažkokiakreiva.Švariainusiskutęs.Brunetas.

Dešiniojiakisjuoda,kairiojikažkodėlžalia.Antakiaijuodi,betvienasaukščiauužkitą.

Žodžiu—užsienietis.Eidamas pro suolelį, ant kurio sėdėjo redaktorius ir poetas, užsienietis šnairai dėbtelėjo į juos,

sustojoirstaigaatsisėdoantgretimosuolo,perdužingsniusnuobičiulių.„Vokietis“,—pamanėBerliozas.„Anglas,— pamanė Benamis,— kad jam ir nekaršta su pirštinėm.“ O užsienietis apmetė akimis

aukštusnamus,kvadratuapstojusiustvenkinį,irbuvomatyti,kadšiąvietąjisregipirmąsykįirkadšijįsudomino.

Jisįsmeigėžvilgsnįįviršutiniusaukštus,kuriųlanguoseakinamaiatsispindėjolūžinėjantiiramžiamspaliekantiMichailąAleksandrovičiųsaulė,paskuinukreipė jįžemyn,kur stiklai įvakarąbuvopradėjętamsėti,nežiniakoatlaidžiaišyptelėjo,prisimerkė,rankaspasidėjoantbuoželės,osmakrą—antrankų.

— Tu, Ivanai, — kalbėjo Berliozas, — labai gerai ir satyriškai pavaizdavai, pavyzdžiui, DievosūnausJėzausgimimą,tačiausvarbiausiajuktai,kaddarpirmJėzausgimėvisasbūrysDievosūnų,tokiųkaip finikiečiųAdonis, frigųAtis, persųMitras.O trumpai tariant, nėvienas iš jų negimė, ir nėvienonebuvo, taip pat ir Jėzaus, tad reikia, kad tu, užuot vaizdavęs jo gimimą ir, tarkime, trijų karaliųapsilankymą,aprašytumeipaikusgandusapiešitąapsilankymą…Antraipištavopasakojimoišeina,kadjis tikrai gimė!.. Čia Benamis pabandė atsikratyti jį kamuojančiu žagsuliu ir sulaikė kvapą, bet dėl tožagtelėjodarsmarkiau irgarsiau, ir tąakimirkąBerliozasnut ilo,nesužsieniet isūmaipakilo iržengėrašytojųlink.

Tienustebępažvelgėįjį.—Prašomatleisti,—prisiartinęsprašnekotasaisuužsienietiškuakcentu,betnedarkydamasžodžių,

—kad aš, nebūdamas su jumis pažįstamas, drįstu… tačiau jūsųmokslingopokalbio tema tokia įdomi,kad…

Jismandagiainusiėmėberetę,irdraugamsnelikodaugiaukasdaryti,tikatsistotiirpasisveikinti.„Ne,veikiauprancūzas…“—pamanėBerliozas.„Lenkas?..“—pamanėBenamis.Reikia pridurti, kad užsienietis, vos prabilęs, poetui pasirodė tiesiog pasibjaurėtinas, o Berliozui

veikiaupatiko,na,galbūtnepatiko,o…kaipčiapasakius…tarkim,sudomino…— Gal leisite prisėsti? — mandagiai paprašė užsienietis, ir bičiuliai nejučiomis prasiskyrė;

užsienietismikliaiįsispraudėtarpjųirbematįsitraukėįpokalbį.—Jeiguašgerainugirdau,jūsteikėtėssakyti,kadJėzausnebuvopasaulyje?—paklausėužsienietis,

nukreipęsįBerlioząsavokairiąjąžaliąakį.—Jūsgerainugirdote,—pagarbiaiatsakėBerliozas,—aštaipirsakiau.—Ak,kaipįdomu!—sušukoužsienietis.„Kokiovelniojamreikia?“—pagalvojoBenamisirsuraukėkaktą.—Ojūssutikotesusavopašnekovu?—pasiteiravonepažįstamasis,atsisukęsdešinėnįBenamį.–Šimtuprocentų!—patvirtinošis,mėgstantisįmantriusirvaizdingusposakius.—Nuostabu!—sušukonekviestaspašnekovasir,kažkodėlvogčiaapsidairęsirpritildęssavožemą

balsą,tarė:—Atleiskiteužįkyrumą,betjeiguteisingaisupratau,jūs,beto,darirDievąnetikite?—jisišgąstingaiišplėtėakisirpridūrė:—Prisiekiu,ašniekamnesakysiu.

—Taip,mesnetikimeDievą,—šyptelėjęsdėltokiointuristoišgąsčioatsakėBerliozas,—betapietaigalimakalbėtivisaiatvirai.

Užsienietisatsilošėįsuolelioatkaltęirpaklausė,netžvygtelėjęsišsmalsumo:—Jūs—ateistai?!—Taip,mes—ateistai,—sušypsenaatsakėBerliozas,oBenamissupykęspagalvojo:„Tai prikibo, užjūrio pempė!“—Ak, kaip žavinga!— suspigo keistasis užsienietis ir ėmė sukioti

galvą,žvelgdamasčiaįvieną,čiaįkitąliteratą.—Mūsų šalyje ateizmas nieko nestebina,— su diplomatiškumandagumu paaiškino Berliozas,—

daugumamūsųgyventojųseniaitaposąmoningaisirnebetikipasakomisapieDievą.Tada užsienietis iškrėtė tokį pokštą: atsistojo ir paspaudė ranką nustebusiam redaktoriui, drauge

pasakydamas:—Leiskitejumsišvisosširdiespadėkoti!—Užkąjūsjamdėkojat?—sumirksėjęspasidomėjoBenamis.— Už itin svarbią žinią, kuri man, keliautojui, nepaprastai įdomi, — reikšmingai iškėlęs pirštą,

paaiškinoužsienietiskeistuolis.Matyt,svarbižiniakeliautojuipadarėtikraididelįįspūdį,nesjisišgąstingainužvelgėnamus,tarytum

bijodamasišvystikiekvienamelangepoateistą.„Ne,jisneanglas…“—pamanėBerliozas,oBenamissvarstė:„Kurjistaipišsimiklinokalbėtirusiškai,štaikasįdomu!“—irvėlsuraukėkaktą.

—Betleiskitejuspaklausti,—kurįlaikąneramiaimąstęs,prabilosvečiasišužsienio,—okaiptadasuDievobūtiesįrodymais,kurių,kaipžinia,yralygiaipenki?

—Deja!—apgailestaudamasatsakėBerliozas,—visitieįrodymaiyrabeverčiai,iržmonijaseniaijuospadėjoįarchyvą.Sutikite,kadprotosferojejoksDievobūtiesįrodymasnėraįmanomas.

–Šaunu!—surikoužsienietis,—šaunu!Jūsžodisžodinpakartojote senojonenuoramos Imanueliomintį tuo klausimu. Bet štai koks kuriozas: jis triuškinte sutriuškino visus penkis įrodymus, o paskui,tarytumtyčiodamasispatsišsavęs,sukūrėsavošeštąjįįrodymą!

— Kanto įrodymas, — maloniai šyptelėjęs paprieštaravo išsilavinęs redaktorius, — taip patneįtikimas.Neveltui Šileris sakė, kadKanto samprotavimai šiuo klausimu gali patenkinti tik vergus, oŠtrausasstačiaijuokėsiištoįrodymo.

Berliozaskalbėjo,opatstuometugalvojo:„Irvisdėlto,kasjispervienas?Iriškurjistaipgeraikalba rusiškai?“ — Už tokius įrodymus ne pro šalį būtų tą Kantą imti ir išsiųsti trejetui metelių įSolovkus!—visiškainetikėtaitėškėIvanasNikolajevičius.

—Ivanai!—suglumęssukuždėjoBerliozas.TačiaupasiūlymasišsiųstiKantąįSolovkusnetikneapstulbinoužsieniečio,betnetsužavėjojį.–Žinoma,žinoma,—sušukojis,irkairiojižaliajoakis,nukreiptaįBerliozą,blykstelėjo,—jamten

tinkamiausiavieta!Jukanąsyksakiaujamperpusryčius:„Jūsųvalia,profesoriau,betsugalvojotneišį,neitą!Galtaiirprotinga,betpernelygnesuprantama.Išjūsųšaipysis“.

Berliozasišpūtėakis.„Perpusryčius…Kantui?..Kąjispaisto?“—pagalvojo.—Tačiau,—kalbėjotoliausvetimšalis,nesutrikdytasBerliozoapstulbimoirkreipdamasisįpoetą,

—išsiųstijįįSolovkusneįmanomadėltospriežasties,kadjisjaudaugiauneišimtasmetųyrapersikėlęsįkurkastolimesniuskraštusneguSolovkai,ir,patikėkit,ištrauktijįištenniekugyvunegalima!

—Ogaila!—atsiliepėįžūlusispoetas.—Irmangaila,—pritarėnepažįstamasis,blyksėdamasakimi, irvėlprabilo:—Betmanštaikas

rūpi:jeiguDievonėra,taikylaklausimas,kastadavaldožmogausgyvenimąirapskritaivisusžemiškusreikalus?

–Žmoguspatsirvaldo,—paskubomisatšovėBenamisįšį,reikiapripažinti,nevisaiaiškųklausimą.—Atleiskit,—maloniai atsiliepėnepažįstamasis,— tačiaunorint valdyti,mažųmažiausiai reikia

turėti tikslųplanąkokiamnorsbentkiek ilgėlesniamlaikui.Leiskitpaklausti,kaipžmogusgalivaldyti,jeigunetiknepajėgiasudarytinorskokioplanelio,kadirjuokingaitrumpamlaikui,sakysime,tūkstančiuimetų,betnegalibūtitikrasnetirdėlsavorytdienos?Irtikrai,—čianepažįstamasisatsigręžėįBerliozą,— pamėginkit įsivaizduoti, kad, tarkim, jūs pradedat valdyti, tvarkyti ir kitus, ir save, apskritai, taipsakant,pajuntateskonįirstaigaišaiškėja,kadsergate…kche…kche…plaučiųsarkoma…

– čia užsienietis saldžiai nusišypsojo, tarsi mintis apie plaučių sarkomą būtų suteikusi jammalonumo,— taigi, sarkoma,— prisimerkęs kaip katinas pakartojo jis skambų žodį,— ir štai jūsųvaldymas baigtas! Joks kitas likimas, išskyrus savąjį, jūsų jau nebedomina. Artimieji pradeda jumsmeluoti,jūs,nujausdamaskažkąnegera,lekiatepasmokytusgydytojus,paskuipasšarlatanus,kartaisnet

pasurtininkes.Irpirmasis,irantrasis,irtrečiasisžingsnisvisaibeprasmiškas,jūspatstaisuprantate.Irviskasbaigiasitragiškai:

tas,kasdartaipneseniaitarėsikažkąvaldąs,staigasustingęsatsiduriamedinėjedėžėje,irjįsupantysžmonės,suprasdami,kadišgulinčioniekonepeš,sudeginajįkrosnyje.Obūnairdarblogiau:susirengiažmogus važiuoti į Kislovodską,— čia užsieniet is pusiaumirka žvilgtelėjo į Berliozą,—menkniekis,rodos,bet ir tonegalipadaryti,nesnežiniakodėlpaslysta irpalendapo tramvajumi!Nejaugisakysite,kad pats šitaip pasitvarkė? Argi ne teisingiau būtų manyti, kad šitaip patvarkė kažkas kitas? — irnepažįstamasiskeistokaisukikeno.

Berliozas be galo atidžiai klausėsi nemalonios šnekos apie sarkomą ir tramvajų, jį ėmė kamuotikažkokiosneramiosmintys.„Jisneužsienietis!—galvojojis.—Kokskeistassubjektas…betsakykit,kas jispervienas?“—Jūs,matau,noriteužsirūkyti?—netikėtaikreipėsinepažįstamasis įBenamį,—kokiuspapirosusmėgstate?

—Ojūską,visokiųturit?—niūriaipaklausėpoetas,kurisbuvopabaigęspapirosus.—Kokiusmėgstate?—pakartojonepažįstamasis.—Na,„Mūsųmarkę“,—piktaiatsakėBenamis.NepažįstamasisbematišsitraukėiškišenėsportsigarąiratkišoBenamiui:—„Mūsųmarkė“!Irredaktorių,irpoetąlabiausiainustebinonetai,kadportsigarebuvokaiptik„Mūsųmarkė“,opats

portsigaras. Jis buvomilžiniškas, tauriausio aukso, o jį praveriant dangtelyje balkšvaimelsva liepsnablykstelėjotrikampisbriliantas.

Skirtingosmintystoptelėjoliteratams.Berliozui:„Ne,užsienietis!“,oBenamiui:„Velniairautų!A?“Poetasirportsigarošeimininkasužsirūkė,onerūkantisBerliozasatsisakė.„Reikės jam atsikirsti šitaip,— nusprendė Berliozas,— žinoma, žmogus mirtingas, niekas to nė

neginčija.Betsvarbutai,kad…“Tačiau,jamnespėjusištartišiųžodžių,prašnekoužsienietis:–Žinoma,žmogusmirtingas,bettaidarbūtųpusėbėdos.Blogai,kadjiskitąsykmirštaūmai,štaikur

visaspokštas!„Kažkaipkvailaipakreiptakalba…“—pagalvojoBerliozasiratkirto:—Na,čia tau jauperdedate.Ašgana tiksliaižinau,kąveiksiu šįvakarą.Savaimesuprantama, jei

Bronajagatvėjemanantgalvosnenukrisplyta…— Plyta šiaip sau niekada ir niekam ant galvos nenukrenta, — pamokomai pertarė jį

nepažįstamasis.—Ojums,patikėkitemanimi,jitikrainegresia.Jūsmirsitekitokiamirtimi.—Galjūsnetžinotekokia?—suvisaipagrįstaironijapasiteiravoBerliozas,įsiveldamasįkažkokį

tikraikvailąpokalbį.—Irpasakysiteman?— Mielai, — atsiliepė nepažįstamasis. Jis nužvelgė Berliozą, lyg ketindamas siūti jam eilutę,

suburbėjoprodantiskažkąpanašausį:„Viens,du…Merkurijusantruosenamuose…mėnulispasislėpė…šeši—nelaimė…vakaras—septyni“,—irgarsiaidžiūgaudamaspaskelbė:—Jumsnupjausgalvą!

Benamis įrėmė paklaikusias iš pykčio akis į palaidaliežuvį nepažįstamąjį, o Berliozas, kreivaišyptelėjęs,paklausė:

—Okastokie?Priešai?Interventai?—Ne,—atsakėpašnekovas,—rusė,komjaunuolė.— Hm…— suerzintas nepažįstamojo tauškalų sumykė Berliozas.— Atleiskit, bet tuo jau sunku

patikėti.—Prašomirmanatleisti,—atsakėužsienietis,—bet tai tiesa.Beje,norėčiaupaklausti,ką jūsšį

vakarąveiksite,jeigunepaslaptis?—Nepaslaptis.PirmiausiaužsuksiuįSodųgatvę,odešimtąvakaroMASSOLIT’eposėdis,kuriam

ašpirmininkausiu.—Ne,tojauniekaipnegalibūti,—griežtaiatkirtoužsienietis.—Okodėl?

—Todėl,— atsakė užsienietis ir prisimerkęs pažvelgė į dangų, kuriame, nujausdami atslenkančiąvakarovėsą,begarsonardėjuodipaukščiai,—kadAnuškajaunusipirkosaulėgrąžųaliejaus, irnetiknusipirko,betirpaliejojį.Taigiposėdisneįvyks.

Visaisuprantama,kaddabarpoliepomisstojotyla.—Atsiprašau,—patylėjęsprašnekoBerliozas,žvilgčiodamasįniekustauškiantįužsienietį,—okuo

čiadėtassaulėgrąžųaliejus…irkokiaAnuška?—Saulėgrąžų aliejus čia dėtas štai kuo,— staiga prabiloBenamis,matyt, nusprendęs nekviestam

pašnekovuipaskelbtikarą,—arjums,pilieti,kartaisnetekolankytispamišėliųligoninėje?—Ivanai!..—negarsiaišūktelėjoMichailasAleksandrovičius.Tačiauužsienietisvisaineįsižeidėirkuolinksmiausiainusikvatojo.—Teko,teko,irnekartą!—krykštavojis,nenuleisdamasrūsčiosakiesnuopoeto.—Kurtiktaiaš

nesu buvęs! Gaila, nesusipratau paklausti profesoriaus, kas yra šizofrenija. Tad jūs, IvanaiNikolajevičiau,kaipnorsjaupatsjopasiteiraukit.

—Iškurjūsžinotmanovardą?— Ivanai Nikolajevičiau, meldžiamasis, kas jūsų nepažįsta? — užsienietis išsitraukė iš kišenės

vakarykštį „Literatūros laikraščio“ numerį, ir Ivanas Nikolajevičius išvydo pirmame puslapyje savoatvaizdą,opojuo—savoeilėraščius.Bettasdarvakarširdįglostęsšlovėsirpopuliarumoženklasšįkartvisainepradžiuginopoeto.

—Atsiprašau,—tarėjis,irjoveidasaptemo,—arnegalėtumėteminutėlęluktelėti?Noriupasakytidrauguiporąžodžių.

—O,mielai!—sušukonepažįstamasis.—Čia,poliepomis,taipgera,oaš,beje,niekurneskubu.–Štaikas,Miša,—sušnibždėjopoetas,nusitempęsBerlioząįšalį,—neinturistasjis,ošnipas.Rusų

emigrantas,atsidanginęspasmus.Paprašykparodytidokumentus,antraippaspruks.— Sakai? — sunerimęs šnibždėjo Berliozas, o tylom pagalvojo: „O juk teisybė!..“ — Patikėk

manim,—sušnypštėjamįausįpoetas,—jisapsimetakvaileliu,norėdamasšįtąišmūsųišpešti.Girdi,kaippuikiaijiskalbarusiškai,—poetaskalbėjovisšnairuodamasįnepažįstamąjį,kadšisnepaspruktų,—eimesulaikysimejį,antraippabėgs…

IrpoetastimptelėjoBerlioząužrankospriesuolelio.Nepažįstamasisnebesėdėjo,ostovėjopaleisuoląirlaikėrankosekažkokiąknygelętamsiaipilkais

viršeliais,storąvokąišstoropopieriausirvizitinękortelę.—Atleiskite,kadginčoįkarštyjepamiršauprisistatyti.Štaimanovizitinėkortelė,pasasirkvietimas

atvykti konsultuoti į Maskvą, — oriai pratarė nepažįstamasis, skvarbiu žvilgsniu žiūrėdamas į abuliteratus. Šie sutriko. „Po velnių, viską girdėjo…“ — pagalvojo Berliozas ir mandagiu mostu davėsuprasti, kad dokumentų rodyti nėra reikalo. Kol užsieniet is kišo juos redaktoriui, poetas suspėjonužiūrėtiužsienietiškomisraidėmiskortelėjeįrašytąžodį„profesorius“irpirmąpavardėsraidę—„W“.

— Labai malonu, — tuo metu murmėjo suglumęs redaktorius, o užsienietis įsidėjo dokumentus įkišenę.

Taipbuvoatkurtinormalūssantykiai,irvisitrysvėlsusėdoantsuolelio.—Taijūs,profesoriau,pakviestaspasmuskaipkonsultantas?—paklausėBerliozas.—Taip,kaipkonsultantas.—Jūsvokietis?—pasiteiravoBenamis.—Araš?..—pasitikslinoprofesoriusirūmaisusimąstė.—Taip,kogera,vokietis…—tarėjis.—Betirrusiškaikalbatepuikiai,—pasakėBenamis.—Oašapskritaipoliglotasirmokulabaidaugkalbų,—atsakėprofesorius.—Okokiajūsųspecialybė?—susidomėjoBerliozas.—Aš—juodosiosmagijosspecialistas.„Šetau!..“—šmėstelėjomintisMichailoAleksandrovičiausgalvoje.

—Ir…irjus,kaipšiossritiesspecialistą,pakvietėpasmus?—sumikčiojęspaklausėjis.—Taip, kaip šios srit ies specialistą,—patvirtino profesorius ir paaiškino:— Jūsų valstybinėje

bibliotekojeaptiktiautentiškidešimtameamžiujegyvenusiomagoHerbertoAurilakiečiorankraščiai.Iršitašturiujuosišnarplioti.Aš—vienintelisspecialistaspasaulyje.

—A—a!Jūsistorikas?—sudidžiupalengvėjimupagarbiaipaklausėBerliozas.— Istorikas, — patvirtino mokslininkas ir pridūrė nei į tvorą, nei į mietą: — Šį vakarą prie

Patriarchotvenkiniųnutiksįdomiistorija!Redaktorius ir poetas vėl be galo nustebo, o profesorius pasimojo juodu arčiau ir, kai jie palenkė

galvas,sušnibždėjo:—Turėkitomeny,kadJėzusbuvo.— Suprantat, profesoriau, — dirbtinai šyptelėjęs atsiliepė Berliozas, — mes gerbiame jūsų

nepaprastasžinias,tačiaupatysšiuoklausimuesamekitosnuomonės.—Okamčiatosnuomonės!—atsakėkeistasisprofesorius.—Jistiesiogbuvo,irviskas.—Betjukreikiakokiųnorsįrodymų…—buvobepradedąsBerliozas.— Ir įrodymų nereikia,— atsakė profesorius ir prašneko negarsiai, kažkodėl net be akcento:—

Viskas paprasta: užsimetęs baltą apsiaustą raudonu kaip kraujas pamušalu, šiūruojančia kavaleristoeisenaankstųpavasariomėnesionisanoketurioliktosdienosrytą…

IIskyrius

PONCIJUSPILOTASUžsimetęs baltą apsiaustą raudonu kaip kraujas pamušalu, šiūruojančia kavaleristo eisena ankstų

pavasariomėnesionisanoketurioliktosdienos rytą į dengtąkolonadą, jungiančiąErodoDidžiojo rūmųsparnus,išėjoJudėjosprokuratoriusPoncijusPilotas.

Užvis labiausiai pasaulyje prokuratorius nekentė rožių aliejaus kvapo, ir viskas dabar pranašavobjauriądieną,nestasaikvapaspersekiojoprokuratoriųnuopatsaulėtekio.

Prokuratoriui atrodė, kad rožių kvapą skleidžia kiparisai ir palmės sode, kad prakeiktas rožiųdvelksmassumišęssuodosirsargybiniųkvapu.Nuorūmųgilumojeesančiųflygelių,kurįsikūrėkartusuprokuratoriumi atžygiavusi į Jeršalaimą Dvyliktojo Žaibasvaidžio legiono pirmoji kohorta, trenkėdūmeliu, atplaukusiu į kolonadąper aukštutinę sodo aikštelę, ir su kartokais dūmais, liudijančiais, kadkenturijųvirėjaijauužkaitėpietus,buvosumišęsvistaspatstirštasrožiųkvapas.„Odievai,dievai,užkąmane baudžiate?.. Taip, nėra abejonės! Tai ji, vėl ji, nenugalima, baisi liga hemikranija, dėl kuriosskauda pusė galvos… nuo jos nėra vaistų, nėra išsigelbėjimo… mėginsiu nejudinti galvos.“ Antmozaikinių grindų šalia fontano jau buvo paruoštas krėslas, ir prokuratorius, į nieką nežiūrėdamas,atsisėdoirištiesėrankąįšoną.Sekretoriuspagarbiaiįtąrankąįdėjopergamentoskiautę.Nepajėgdamasnuslėpti skausmingos grimasos, prokuratorius šnairomis greitai peržvelgė raštą, grąžino pergamentąsekretoriuiirvosnevospratarė:

—TardomasisišGalilėjos?Tetrarchuibyląsiuntėte?—Taip,prokuratoriau,—atsakėsekretorius.—Okąjis?—JisatsisakėspręstišiąbyląirSinedrionomirtiesnuosprendįpersiuntėjumstvirtinti,—paaiškino

sekretorius.Prokuratoriausskruostastrūktelėjo,jistyliaipasakė:—Atveskitekaltinamąjį.Ir beregint iš sodo aikštelės į balkoną po kolonomis du legionieriai atvedė ir pastatė prieš

prokuratoriauskrėsląmaždaugdvidešimtseptyneriųmetųžmogų.Tasžmogusbuvoapsivilkęssenučiuirsudriskusiumelsvu chitonu. Galva pridengta baltu gobtuvu su dirželiu per kaktą, o rankos surištos užnugaros.Pokaire akimi buvodidelėmėlynė, lūpųkampas pradrėkstas ir apkrešėjęs krauju.Atvestasisnerimastingaiirsmalsiaipažvelgėįprokuratorių.

Taspatylėjo,paskuipusbalsiupaklausėaramėjiškai:—TaitukursteižmonessugriautiJeršalaimošventyklą?Taip sakydamas, prokuratorius sėdėjo it akmeninis, tik lūpos vos vos krutėjo tardamos žodžius.

Prokuratoriusbuvokaipakmeninis,nesbijojopajudintipragariškoskausmodeginamągalvą.Žmogussurištomisrankomistruputėlįpasilenkėįpriekįirprabilo:—Gerasisžmogau!Patikėk…Betprokuratorius,kaipiranksčiaunejudėdamasirnėtrupučionepakeldamasbalso,tuojaupertraukė

jį: — Tai tu mane vadini geruoju žmogum? Klysti. Jeršalaime visi šnibždasi, kad aš — nuožmussiaubūnas, ir tai tikra tiesa, — ir tuo pačiu monotonišku balsu pridūrė: — Pašaukit kenturionąŽiurkiamušį.

Visiems pasirodė, kad balkone aptemo, kai pirmosios kenturijos kenturionas Markas, pramintasŽiurkiamušiu, atsistojo prieš prokuratorių.Žiurkiamušis buvovisa galva aukštesnis už patį aukščiausią

legionokareivįirtokiųplačiųpečių,kadvisiškaiužstojodarneaukštaipakilusiąsaulę.Prokuratoriuskreipėsiįkenturionąlotyniškai:—Nusikaltėlis vadinamane „geruoju žmogum“. Išveskite jį valandėlei iš čia ir paaiškinkite, kaip

reikiakalbėtisumanimi.Betneluošinkit.Irvisi,išskyrusnejudantįprokuratorių,palydėjožvilgsniuMarkąŽiurkiamušį,kurismostelėjoranka

suimtajam,rodydamas,kadtasturisektijamįkandin.Žiurkiamušįapskritaivisiviendėlūgiolydėdavožvilgsniais,kurtikjispasirodydavo,otie,kasmatė

jį pirmąkart, dar ir dėl to, kad kenturiono veidas buvo sužalotas: jo nosį kažkada suknežino germanokuoka.

SunkūsMarkobatainukaukšėjomozaika,surištasisnuėjopaskuijįbegarso,kolonadojestojovisiškatyla, irbuvogirdėti,kaipsodoaikštelėješaliabalkonoburkuojabalandžiai irvanduofontanedainuojasavoįmantriąirmaloniądainą.

Prokuratoriuspanoroatsikelti,pakištismilkinįposroveirtaipapmirti.Betjisžinojo,kadirtaijamnepadės.

Išvedęs suimtąjį iš po kolonų į sodą, Žiurkiamušis paėmė rimbą iš bronzinės statulos papėdėjestovinčiolegionieriausrankųir,nesmarkiaiužsimojęs,sušėrėsuimtajamperpečius.Kenturionojudesysbuvoatsainus ir lengvas,bet surištasis akimirksniu lygpakirstomkojompargriuvožemėn, ėmėgaudytikvapą,joveidasišblyško,oakyssusidrumstė.Markaskairerankalengvai,kaiptuščiąmaišą,truktelėjoaukštynnugriuvusį,pastatėjįantkojųirprašnekosniaukrodamas,neaiškiaitardamasaramėjiškusžodžius:

—Romosprokuratoriųvadinti igemonu.Kitųžodžiųnesakyti.Stovėti ramiai.Ar suprataimane, artvotidarkartą?

Suimtasis susvyravo, bet susivaldė, veidas atgavopirmykštę spalvą, jis įkvėpėoro ir atsakėkimiubalsu:

—Supratautave.Nemušk.—Pominutėsjisvėlstovėjopriešprokuratorių.Pasigirdoblaususligotasbalsas:—Vardas?—Mano?—skubiai atsišaukė suimtasis,visaesybe išreikšdamaspasiruošimąatsakinėti aiškiai ir

daugiauneužsitrauktirūstybės.Prokuratoriusnegarsiaitarė:—Savąjįašžinau.Neapsimeskkvailesniu,neguesi.Tavo.—Ješua,—skubotaiatsakėsuimtasis.—Pravardęturi?—Ha—Nocri.—Iškurkilęs?—IšHamalosmiesto,—atsakėsuimtasis,galvosmostuparodydamas,kadten,dešinėje,kažkurtoli

šiaurėje,yraHamalosmiestas.—Kokiospadermės?—Tiksliainežinau,—paskubomatsakėsuimtasis,—savotėvųneprisimenu.

Žmonėssakė,kadmanotėvasbuvosiras…—Kurpastoviaigyveni?—Neturiupastovausbūsto,—droviaiatsakėsuimtasis,—keliaujuišmiestoįmiestą.—Tai galimapasakyti ir trumpiau, vienu žodžiu—valkata,— tarė prokuratorius ir paklausė:—

Giminiųturi?—Neturiu.Esuvienaspasaulyje.—Mokiraštą?—Taip.—Odarkokiąnorskalbą,bearamėjų?

—Moku.Graikų.Išpurtęsvokaskilstelėjoaukštyn,kančiosmigleleapsitraukusiakisįsmigoįsuimtąjį.Kitaakislikoužmerkta.—Pilotasprašnekograikiškai:—Taituruošeisisugriautišventyklospastatąirkursteižmones?Suimtasisvėlpagyvėjo,joakyseišnykoišgąstis,irjisprabilograikiškai:—Aš,gera…—čia siaubas šmėstelėjo suimtojoakyse,nes jisvosneužsimiršo.—Aš, igemone,

niekada gyvenime nesiruošiau griauti šventyklos pastato ir nieko neįkalbinėjau imtis šito beprasmiškodarbo.

Priežemostaleliopalinkusio,parodymusužrašančiosekretoriausakysepasirodėnuostaba.Jispakėlėgalvą,tačiaukaipmatvėljąnusvarinopriepergamento.

— Daugybė visokių žmonių suplaukia į šitą miestą per šventes. Tarp jų būna magų, astrologų,pranašautojų ir žmogžudžių, — monotoniškai kalbėjo prokuratorius, — o pasitaiko ir melagių. Tu,pavyzdžiui,melagis.Aiškiaiužrašyta:kurstėsugriautišventyklą.Taipliudijažmonės.

—Tiegeriejižmonės,—prabilosuimtasis ir, skubiaipridėjęs:—igemone,—kalbėjo toliau:—niekonesimokėirsupainiojoviską,kąaškalbėjau.Ašapskritaipradedubūgštauti,kadšipainiavatęsislabaiilgai.Irtiktodėl,kadjisneteisingaiužrašinėjamanožodžius.

Stojotyla.Dabarjauabiskausmokupinosakyspiktaižvelgėįsuimtąjį.—Kartojutau,betpaskutinįkartą:liaukisapsimetinėjęspamišėliu,plėšike,—tarėPilotasminkštuir

monotoniškubalsu,—apietaveparašytanedaug,betužtektinai,kadgalėtumetavepakarti…—Ne, ne, igemone,— visas įsitempęs, trokšdamas įtikinti, kalbėjo suimtasis,— vis vaikšto, vis

vaikšto toks vienas su ožio odos pergamentu ir be paliovos užrašinėja. Bet aš kartą žvilgtelėjau į tąpergamentąirpasibaisėjau.Ničnieko,kastenparašyta,ašnekalbėjau.Ašmaldavaujį:dėlDievomeilės,sudeginksavopergamentą!Betjisišplėšėjįmanišrankųirpabėgo.

—Kastoks?—bodėdamasispaklausėPilotasirpalietėrankasmilkinį.— LevisMatas,— noriai paaiškino suimtasis,— jis buvo mokesčių rinkėjas, ir aš pirmąkart jį

sutikaukelyjeįBetfagę,tenai,kurkampuįkeliąremiasifigmedžiųsodas,irįsišnekėjausujuo.Išpradžiųjiselgėsisumanimnedraugiškai irnet įžeidinėjomane, taiyramanė,kadįžeidinėja,vadindamasmanešunimi, — čia suimtasis šyptelėjo, — man asmeniškai tas žvėrelis visai neatrodo toks blogas, kadįsižeisčiaudėltožodžio…

Sekretoriusliovėsiužrašinėjęsirpaslapčiažvilgtelėjonustebęs,betneįsuimtąjį,oįprokuratorių.—…tačiau, pasiklausęs manęs, jis suminkštėjo, — pasakojo toliau Ješua, — galų gale metė ant keliopinigusirpasakė,kadkeliaussumanimi…

Pilotasšyptelėjovienulūpųkampu,apnuogindamasgelsvusdantis, irprabilo,pasisukęsvisukūnuįsekretorių:

—O, tas Jeršalaimomiestas!Ko tik čia neišgirsi.Mokesčių rinkėjas, jūs girdit,metė pinigus antkelio!

Nežinodamas,kąatsakyti,sekretoriusnusprendėpakartotiPilotošypseną.—O jis pasakė, kad nuo šiol pinigams jaučiąs neapykantą,—paaiškino Ješua keistąLevioMato

elgesįirpridėjo:—Irnuotolaikojistapomanopalydovu.Vis dar išsišiepęs, prokuratorius žiūrėjo į suimtąjį, paskui į saulę, ryžtingai kylančią aukštyn virš

raitelių statulų hipodrome, po dešinei išsidriekusiame toli apačioje, ir staiga, apimtas kažkokiosšleikščioskančios, pagalvojo, kadpaprasčiausiabūtų išvyti iš balkono tąkeistąplėšiką, ištarus tikdužodžius:„Pakartjį“.Išvytiirsargybą,pasitrauktiiškolonadosįrūmus,lieptiužtemdytikambarį,kristiįguolį,pareikalautišaltovandens,gailiubalsupasišauktišunįBangą,pasiskųstijamhemikranija.Irmintisapienuodusstaigalygpagundašmėstelėjoplyštančiojenuoinkiiusmoprokuratoriausgalvoje.

Drumstomis akimis jis žiūrėjo į suimtąjį ir kurį laiką tylėjo, su didžiausiu vargu mėgindamas

prisiminti, kodėl negailestingoje rytmetinėje Jeršalaimo saulėkaitoje stovi prieš jį areštantas sumuštuveiduirkokiusniekamnereikalingusklausimusdarteksjamužduoti.

—LevisMatas?—kimiubalsupaklausėligonisiružsimerkė.—Taip,LevisMatas,—pasiekėjįaukštaskamuojantisbalsas.—Okątuvisdėltokalbėjaiapiešventykląminiaiturgavietėje?Tardomojobalsas,rodos,smigtesmigoPilotuiįsmilkinį,neapsakomaijįkamuodamas,irtasbalsas

bylojo:— Aš, igemone, kalbėjau, kad sugrius senojo tikėjimo šventovė ir iškils nauja tiesos šventovė.

Pasakiautaip,kadbūtųsuprantamiau.—Kodėlgitu,valkata,turgujekiršinaižmones,kalbėdamasapietiesą,apiekuriąneturisupratimo?

Kasyratiesa?Irčiaprokuratoriuspagalvojo:„Odievai!Ašklausinėjujįto,koteismevisainereikia…Manoprotasmanęsneklauso…“Irdarkartąjampasivaidenotaurėsutamsiuskysčiu.„Nuodųman,

nuodų!“Irvėljisišgirdobalsą:—Tiesapirmiausia tai,kadtauskaudagalvą, irskaudataipsmarkiai,kadtulygkokssilpnadvasis

galvojiapiemirtį.Taukančianetikkalbėtisumanim,tausunkunetįmanežiūrėti.Irdabaraš,norsmanlabaidėltoliūdna,nenoromesutavobudelis.Tunepajėginetgalvotiapiekąnorsirsvajojitikapietai,kadateitųtavošuo,matyt,vienintelispadaras,priekurioesiprisirišęs.Bettavokančiostuojpasibaigs,galvąnustosskaudėti.

Sekretoriusišsproginoakisįsuimtąjįirnebaigėrašytižodžio.Pilotas pakėlė iškankintas akis į suimtąjį ir pamatė, kad saulė jau aukštai virš hipodromo, kad

spindulysprasiskverbėįkolonadąiršliaužiaprienumintųJešuossandalų,otastraukiasinuosaulės.Prokuratorius pakilo nuo krėslo, suspaudė rankomis galvą, ir jo pageltusiame skustame veide

pasirodėsiaubas.Bet,sukaupęsvalią,jistučtuojauįveikėjįirvėlsusmukokrėslan.O suimtasis tuo tarpu toliau kalbėjo, bet sekretorius nieko daugiau neužrašinėjo, tik, ištempęs it

žąsinaskaklą, stengėsinepraleistinėvienožodžio.—Na, štaiviskas irbaigėsi,—kalbėjo suimtasis,užjaučiamaižvilgčiodamas įPilotą,—iraš tuobegalodžiaugiuosi.Patarčiau tau, igemone,kurį laikąpaliktirūmusirpasivaikščiotipėsčiampoapylinkes,kadirposodusHeleonokalne.Audraprasidės,—suimtasis pasisuko, prisimerkė prieš saulę, — vėliau, vakarop. Pasivaikščiojimas būtų tau labainaudingas, o aš sumalonumu tave palydėčiau.Man į galvą atėjo kelios naujosmintys, kurios,manau,galėtų taubūti įdomios, ir ašmielai pasidalinčiau jomis su tavim, juo labiaukad tuman atrodai labaiprotingasžmogus.

Sekretoriusmirtinaipabaloirnetyčianumetėritinėlįantgrindų.— Bėda ta, — niekieno nestabdomas toliau kalbėjo surištasis, — kad tu per daug užsidaręs ir

galutinaipraradaitikėjimąžmonėmis.Juknegalima,sutik,prisirištitiktaipriešuns.Tavogyvenimasskurdus,igemone,—irčiakalbantysisišdrįsonusišypsoti.Sekretoriusdabar svarstė tik vienądalyką: ar tikėti, ar netikėti savo ausimis.Teko tikėti.Tada jis

pabandė įsivaizduoti, kokia siaubinga forma išsilies ūmaus prokuratoriaus įsiūtis po tokių negirdėtaiįžūliųsuimtojošnekų.Betšitoįsivaizduotisekretoriusnepajėgė,norsgeraipažinojoprokuratorių.

Tadanuaidėjotrūkčiojantis,prikimęslotyniškaiprabilusioprokuratoriausbalsas:—Atriškitejamrankas.Vienassargybiniųtrinktelėjoietimi,perdavėjąkitam,priėjoiratrišovirves.Sekretoriuspakėlėritinėlį,nutaręskolkasniekonerašytiirniekuonesistebėti.—Prisipažink,—tyliaigraikiškaipaklausėPilotas,—tuesididisgydytojas?— Ne, prokuratoriau, aš ne gydytojas, — atsakė suimtasis, su malonumu trindamas nuspaustą ir

patinusįtamsiairaudonąriešą.Rūsčiai, išpadilbųPilotasvarstėakimissuimtąjį, ir tosakys jaunebuvodrumzlinos, josepasirodė

visiemspažįstamoskibirkštys.—Ašnepaklausiautavęs,—tarėPilotas,—tu,kogero,irlotynųkalbąmoki?—Taip,moku,—atsakėsuimtasis.GelsviPilotoskruostainuraudo,irjispaklausėlotyniškai:—Kaipsužinojai,kadašnorėjaupasišauktišunį?—Labaipaprastai,—atsakėlotyniškaisuimtasis,—tuvedžiojairankaore,—suimtasispakartojo

Pilotogestą,—lygnorėdamaspaglostyti,olūpos…—Taip,—tarėPilotas.Abupatylėjo,paskuiPilotasužklausėgraikiškai:—Vadinasi,tugydytojas?—Ne,ne,—gyvaiatsakėsuimtasis,—patikėk,ašnegydytojas.— Na gerai. Jei nori slėpti, slėpk. Tai neturi tiesioginio ryšio su byla. Vadinasi, tu tvirtini, kad

neraginaigriauti…arbapadegti,ardarkaipkitaipsunaikintišventyklos?—Aš,igemone,nėvienoneraginautokiamdarbui,kartoju.Nejauašpanašusįsilpnaprotį?— Tikrai, tu nepanašus į silpnaprotį, — tyliai atsakė prokuratorius ir šyptelėjo kažkokia baisia

šypsena,—tadprisiek,kadtonebuvo.—Kuonori,kadašprisiekčiau?—labaipagyvėjęspaklausėatrištasis.—Na,kadirsavogyvybe,—atsakėprokuratorius,—japrisiektipatslaikas,žinok,kadjikaboant

plaukelio!—Artiknemanai,kadtująpakabinai,igemone?—paklausėsuimtasis,—jeitaip,taitulabaiklysti.Pilotassudrebėjoiriškošėprodantis:—Ašgaliutąplaukelįnukirsti.—Irvėlklysti,—maloniaišypsodamasisirprisidengdamasdelnunuosaulės,atkirtosuimtasis,—

sutik,kadplaukelįnukirstitikriausiaigalitiktas,kasantjopakabinogyvybę.— Na, na, — nusišypsojęs pasakė Pilotas, — dabar aš neabejoju, kad dykinėjantys Jeršalaimo

žiopliaisekiojotauišpaskos.Nežinau,kaspakabinotavoliežuvį,betpakabintasjisgerai.Beje,sakyk:artiesa, kad tu atsibeldei į Jeršalaimą per Sūzų vartus raitas ant asilo, lydimas plikšiųminios, riksmaissveikinusiostavelygkokįpranašą?—čiaprokuratoriusparodėįpergamentoritinėlį.

Suimtasissuglumęspažvelgėįprokuratorių.—Kadašnėasiloneturiu,igemone,—pasakėjis.—AtėjauįJeršalaimątikraiperSūzųvartus,bet

pėsčias, lydimas tik vieno LevioMato, ir niekasmanęs nesveikino, nes niekasmanęs Jeršalaime darnepažinojo.

—Artunepažįsti,—vėlpaklausėPilotas,nenuleisdamasakiųnuosuimtojo,—tokioDismo,paskui—Gestoirdar—Bar—Rabano?

–Šitųgerųjųžmoniųašnepažįstu.—Tikrai?—Tikrai.—Odabartarkman,kodėlbepaliovoskartoji:„geriejižmonės“?Galtuvisustaipvadini?—Visus,—atsakėsuimtasis,—blogųžmoniųpasaulyjenėra.—Pirmąkartągirdžiu,—pasakėPilotasšyptelėjęs,—betgalbūtašmenkaipažįstugyvenimą!Galite

toliauneužrašinėti,—tarė jis sekretoriui,norsšis ir taipnebeužrašinėjo, irvėlkreipėsi į suimtąjį:—Apietaituveikiausiaiperskaiteikokiojenorsgraikiškojeknygoje?

—Ne,ašsavoprotupriėjau.—Irtutaiskelbi?—Taip.—Oštai,sakykim,kenturionasMarkas,pravardžiuojamasŽiurkiamušiu?Arjisgeras?—Taip,—atsakėsuimtasis,—jis, tiesa,nelaimingasžmogus.Nuo to laiko,kaigeriejižmonės jį

sužalojo,jistapožiaurusiršiurkštus.Įdomubūtųsužinoti,kasjįsužalojo?

—Mielaigaliupapasakoti,—atsiliepėPilotas,—nespatsviskąmačiau.Geriejižmonėspuolė jįkaipšunysmešką.Germanaiapkibojosprandą,rankasirkojas.Pėstininkųmanipulaspakliuvoįspąstus,ir jei iš sparnonebūtųprasiveržusikavaleristų turma,o jaivadovavauaš,— tau, filosofe,nebūtų tekękalbėtissuŽiurkiamušiu.TainutikopermūšįprieIdistavizo,MergeliųSlėnyje.

—Jeitaipsujuopasišnekėjus,—staigasvajingaipasakėsuimtasis,—esutikras,kadjissmarkiaipasikeistų.

—Manau,—atsakėPilotas,—kadnelabaiapsidžiaugtųlegionolegatas,jeitusugalvotumkalbėtissukuriuonorsjokarininkuarkareiviu.Beje,mūsųvisųlaimei,taipneatsitiks,ašpirmastuopasirūpinsiu.

Tuometukolonadonšauteįšovėkregždė,apsukoratąpoauksuotaisskliautais,nusileidožemiau,vosneužkliudėsmailiusparnunišojestovinčiosvarinėsstatulosveidoirdingoužkolonoskapitelio.Galbūtjisumanėtenaisuktilizdą.

Jaiskraidant,jauprablaivėjusiojeiratlėgusiojeprokuratoriausgalvojegimėformulė.Jibuvotokia:igemonas išnagrinėjo valkataujančio filosofo Ješuos, pravarde Ha—Nocri, bylą ir nusikalt imo jojeneįžvelgė.VisųpirmaneįžvelgėnėmažiausioryšiotarpJešuosveiksmųirneseniaiJeršalaimeįvykusiųriaušių. Valkataujant is filosofas pasirodė esąs pamišėlis. Todėl prokuratorius nusprendė nepatvirtintimirties nuosprendžio, kurį suimtajam paskelbėMažasis Sinedrionas. Tačiau, atsižvelgdamas į tai, kadbeprotiškos utopistinės Ha—Nocri kalbos gali sukelti bruzdesius Jeršalaime, prokuratorius ištremiaJešuą iš Jeršalaimo ir įkalina jį Stratono Cezarėjoje prie Viduržemio jūros, kaip tik ten, kur yra irprokuratoriausrezidencija.

Belikopadiktuotitaisekretoriui.Kregždės sparnai purptelėjo igemonui virš galvos, paukštis šovė link fontano taurės ir išskrido

laisvėn.Prokuratoriuspakėlėakisįsuimtąjįirpamatė,kadšaliajošvytidulkiųstulpas.—Viskasapiejį?—paklausėPilotassekretorių.—Deja,betne,—nelauktaiatsakėsekretoriusirpadavėprokuratoriuikitąpergamentoskiautę.—Kasdar?—paklausėPilotasirsusiraukė.Skaitantraštą,joveidasdarlabiaupersimainė.Arčiatamsuskraujasplūstelėjoįsprandą,arkaskita

atsitiko,betpageltusiodapasidarėtamsiairaudona,oakystarytumįdubo.Matyt, dėl to paties kraujo, suplūdusio į smilkinius ir ėmusio tvinkčioti juose, kažkas atsitiko ir

prokuratoriaus regėjimui. Jampasivaideno, kad suimtojo galva kažkur nuplaukė, o jos vietoje atsiradokita.Ant tos nuplikusios galvos buvo retadantis auksinis vainikas.Kaktoje gumšojo odą ėdanti apvaliopa, ištepta tepalu. Įdubusi bedantė burna su atvipusia apatine kaprizinga lūpa. Pilotui pasirodė, kadišnykorausvosbalkonokolonosirJeršalaimostogaitolyje,irviskasaplinkuinuskendovešliojeKaprėjossodų žalumoje. Ir klausai atsitiko kažkas neįprasta: tarytum tolyje būtų negarsiai ir grėsmingai užgrojętrimitaiirlabaiaiškiainuaidėjęsbalsas,išdidžiainiūkiantispronosįžodžius:„Įstatymasapiedidenybėsįžeidimą…“Praskriejo trumpos,nerišlios irneįprastosmintys:„Žuvęs!“,paskui—„Žuvę!..“Otarpjųkažkokia visai paika apie būtinai ateisiantį—kam?!—nemirtingumą, kažkodėl sukėlusi nepakeliamąmaudulį.

Pilotaspasitempė,nuvijošalintąreginį,grįžožvilgsniuįbalkonąirvėlišvydosuimtojoakis.—Klausyk,Ha—Nocri,—prabiloprokuratorius,kažkaipkeistaižiūrėdamasįJešuą:prokuratoriausveidasbuvogrėsmingas,betakysneramios,—artukadanorskalbėjaikąnorsapie

didįjį cezarį?Atsakyk!Kalbėjai?..Ar…ne…kalbėjai?—Pilotas nutęsė žodelį „ne“ truputį ilgėliau,negupriderateisme,iržvilgsniupasiuntėJešuaikažkokiąmintį,kuriątarytumnorėjoįteigtisuimtajam.

—Tiesąsakytilengvairmalonu,—tarstelėjosuimtasis.—Mannesvarbu,—prislopintupiktubalsuatsiliepėPilotas,—ar taumalonu,arnemalonusakyti

tiesą. Bet tau teks ją pasakyti. Bet sakydamas pasverk kiekvieną žodį, jei nenori sulaukti ne tikneišvengiamos,betirkankinamosmirties.

Niekas nežino, kas atsitiko Judėjos prokuratoriui, tačiau jis leido sau pakelti ranką, lyg

užsidengdamasnuosaulėsspindulio,irišpotosrankos,kaipišposkydo,pažvelgtiįsuimtąjįsukažkokiaužuomina.

—Taigi,—tarėjis,—atsakyk,arpažįstitokįJudąišKiriatoirkąbūtenttujamkalbėjai,jeigutikkalbėjai,apiecezarį?—Buvotaip,—noriaiėmėpasakotisuimtasis,—užvakarvakarepriešventyklossusipažinausuvienu jaunuoliu,pasivadinusiuJuda išKiriatomiesto.Jispasikvietėmane įsavonamusŽemutiniameMiesteirpavaišino…

—Gerasžmogus?—paklausėPilotas,iršėtoniškaugnisblykstelėjojoakyse.— Labai geras ir smalsus žmogus, — patvirtino suimtasis, — jis nepaprastai domėjosi mano

mintimis,labaisvetingaimanepriėmė…–Šviestuvus įžiebė…—prodantis tuopačiu tonukaip ir suimtasisprakošėPilotas,o joakys tuo

metužybčiojo.—Taip,—truputėlįnustebęs,kadprokuratoriustiekdaugžino,kalbėjotoliauJešua,—irpaprašė

maneišdėstytisavopažiūrasįvalstybėsvaldžią.Tasdalykasjįypačdomino.—Irkątupasakei?—paklausėPilotas.—Ogaltupareikši,kadpamiršai,kąkalbėjai?—betPiloto

balsejaupasigirdoneviltis.—Tarpkitųdalykųsakiau,—pasakojosuimtasis,—kadbetkokiavaldžiayražmoniųpriespaudair

kadateistokslaikas,kainebeliksneicezarių,neijokioskitosvaldžios.Žmoguspasiekstiesosirteisingumokaralystę,kurjokiavaldžiaapskritainebusreikalinga.—Toliau!—Toliauniekonebuvo,—tarėsuimtasis,—įbėgožmonės,surišomaneirnuvedėįalėjimą.Sekretorius,stengdamasisnepraleistinėžodžio,greitomisrašėpergamente.– Žmonėms pasaulyje nebuvo, nėra ir niekada nebus didingesnės ir nuostabesnės valdžios kaip

imperatoriausTiberijausvaldžia!—prigesęsirprarėktasprokuratoriausbalsassugaudėvisugarsu.Prokuratoriuskažkodėlsuneapykantažiūrėjoįsekretoriųirsargybinius.—Irnetau,pamišęsplėšike,samprotautiapieją!Ūmaijisvėlsuriko:—Išvestisargybąišbalkono!Paskui, pasisukęs į sekretorių, pridūrė: — Palikite mane su nusikaltėliu dviese, tai valstybinis

reikalas!Sargybiniaipakėlėietisir,ritmingaitrinksėdamikaustytomiskaligomis,išėjoįsodą,opaskuisargybą

išėjoirsekretorius.Kurį laiką tylą balkone trikdė tik čiurlenantis fontano vanduo. Pilotas matė, kaip virš vamzdelio

taurėjeišsipučiavandenskaupas,kaiplūžtajokraštai,kaipkrintasrovelėmisžemyn.Pirmasisprašnekosuimtasis:—Matau,kadįvykokažkokiabėdadėlto,kąaškalbėjautamjaunuoliuiišKiriato.Nujaučiu,igemone,kadjamatsitiksnelaimė,irmanjolabaigaila.—Manyčiau,—keistaišyptelėjęsatsakėprokuratorius,—kadpasaulyjeesamažmogaus,kuriotau

reikėtų labiaugailėtisnegu Judos išKiriato irkuriambuskurkasblogiaunegu Judai!..Taigi šaltas irapsigimęsbudelisMarkasŽiurkiamušis,žmonės,kurie,kaipašmatau,—prokuratoriusparodėįsužalotąJešuos veidą,—mušė tave už pamokslus, plėšikai Dismas ir Gestas, su savo sėbrais nužudę keturiskareivius,ir,pagaliau,šlykštusišdavikasJuda—visijiegeriejižmonės?

—Taip,—atsakėsuimtasis.—Irateistiesoskaralystė?—Ateis,igemone,—tvirtaiatsakėJešua.—Jiniekadosneateis!—staigasurikoPilotastokiubaisiu

balsu,kadJešuaatšlijo.TaippriešdaugelįmetųMergeliųSlėnyjePilotasrėkėsavoraiteliams:„Kirskjuos!Kirskjuos!

MilžinasŽiurkiamušisįkliuvo!“Jisdarspūstelėjonuokomandųprarėktąbalsą,šaukdamastaip,kad

girdėtųsisode:—Plėšike!Plėšike!Plėšike!Opaskuidaugtyliaupaklausė:—JešuaHa—Nocri,artikikokiusnorsdievus?—Dievasvienas,—atsakėJešua,—aštikiujį.—Tai pasimelsk jam! Ir kuo karščiau pasimelsk!Nors,—Piloto balsas užslopo,— tai nepadės!

Žmonosneturi?—kažkodėlilgesingaipaklausėPilotas,patsnesuprasdamas,kasjamdarosi.—Ne,ašvienas.–Šlykštusmiestas…—kažkodėlburbtelėjoprokuratoriusirnusipurtė,lygbūtųsužvarbęs,orankas

pasitrynėlygplaudamasis.—Sakautau,geriaubūtųbuvę,jeitavebūtųpapjovępriešsusitikimąsuJudaišKiriato.

—Otupaleistummane,igemone,—sunerimusiubalsustaigapaprašėsuimtasis,—matau,kadmanenoriužmušti.

— Piloto veidą iškreipė mėšlungis, jis atgręžė į Ješuą karščiuojančius akių baltymus, išvagotusraudonųgysliukių,irtarė:

—Nejau galvoji, kad Romos prokuratorius paleis žmogų, kalbėjusį tai, ką tu kalbėjai? O dievai,dievai!Ogaltumanai,kadašnoriuatsidurtitavovietoje?Ašnepritariutavomintims!Irpaklausyk:jeinuošiosminutėstuištarsibentvienąžodį,užkalbinsikąnors,saugokismanęs!Kartojutau:saugokis!

—Igemone…—Tylos!—surikoPilotas irpaklaikusiužvilgsniupalydėjokregždę,vėlatskridusią įbalkoną.—

Šenvisi!—šūktelėjoPilotas.Okai sekretorius ir sargybagrįžo į savovietas,Pilotaspranešė,kadpatvirtinamirtiesnuosprendį,

paskelbtąnusikaltėliuiJešuaiHa—NocriMažojoSinedrionosusirinkime,irsekretoriusvisataiužrašė.Po akimirkos prieš prokuratorių jau stovėjoMarkasŽiurkiamušis. Jamprokuratorius įsakė atiduoti

nusikaltėlįslaptosiostarnybosviršininkuiirsykiuperduotiprokuratoriauspotvarkį,kadJešuaHa—Nocribūtųatskirtasnuokitųnuteistųjų, taippat,kadslaptosios tarnyboskareiviams,grasinantsunkiabausme,būtųuždraustaapiebetkąkalbėtissuJešuaarbaatsakinėtiįbetkokiusjoklausimus.

Markuidavusženklą,Ješuąapsuposargybiniaiirišvedėišbalkono.Po to prieš prokuratorių išdygo lieknas šviesiabarzdis gražuolis su žibančiais ant krūtinės liūtų

snukiais, su erelio plunksnomis papuoštu šalmu, su auksinėmis sagėmis ant kardasaičio, iki keliųsuvarstytaisbatais trigubupadu irperkairįpetįpermestu tamsiai raudonuapsiaustu.Taibuvo legionuivadovaujantis legatas. Prokuratorius jį paklausė, kur dabar sebastiečių kohorta. Legatas pranešė, kadsebastiečiai laiko apsupę aikštę priešais hipodromą, kur viešai bus paskelbtas nuosprendisnusikaltėliams.

Tada prokuratorius liepė legatui duoti iš romėnų kohortos dvi kenturijas. Viena jų, vadovaujamaŽiurkiamušio,turėslydėtinusikaltėlius,vežimussubausmėsvykdymoįrankiaisirbudeliusįPlynkalnį,onuvykusi tenai sudaryti viršutinį apsupties žiedą. O antroji privalo tučtuojau vykti prie Plynkalnio irnedelsiant jį apsupti.Tampačiam reikalui, būtentkalno apsaugai, prokuratoriuspaprašė legatą išsiųstipagalbinį kavalerijos pulką — sirų alą. Kai legatas paliko balkoną, prokuratorius įsakė sekretoriuipakviesti į rūmusSinedrionoprezidentą,du jonarius ir Jeršalaimošventyklos sargybosviršininką,betsykiupaprašėviskąpatvarkyti taip,kadpriešpasitarimąsuvisais tais žmonėmis jisgalėtųpasikalbėtiakisįakįsuprezidentu.

Prokuratoriaus įsakymas buvo įvykdytas greitai ir tiksliai, ir saulė, kažkaip nepaprastai nuožmiaitomisdienomis svilinusi Jeršalaimą,nespėjonėpriartėti prie savoaukščiausiojo taško, kai viršutinėjesodoterasojepriedviejųbaltųmarmuriniųliūtų,saugančiųlaiptus,susitikoprokuratorius irSinedrionoprezidentopareigaseinantisvyriausiasisJudėjoskunigasJuozapasKaipa.

Sodebuvo tylu.Bet, išėjus iškolonados į saulėsnutviekstąviršutinęsodoaikštę,priaugusiąkeistųdrambliakojų palmių, į tą aikštę, iš kurios prieš prokuratoriaus akis atsivėrė visas jo nekenčiamas

Jeršalaimassukabančiais t iltais, tvirtovėmisir—svarbiausia—sutuoniekaipneaprašomumarmuroluitu,kuriostogasšvytėjoauksiniaisdrakonožvynais—Jeršalaimošventykla,—jautriprokuratoriausklausapagavotoliapačioje,tenai,kurmūrosienaskyrėžemutinesrūmųsodoterasasnuomiestoaikštės,prislopintąmurmesį,kurįretkarčiaisperskrosdavosilpnučiailaibiriksmai,ogalirdejonės.

Prokuratoriussuprato,kadten,aikštėje, jaususirinkonesuskaičiuojamaJeršalaimogyventojųminia,sujaudinta paskutiniųjų neramumų, kad ta minia nekantriai laukia nuosprendžio ir kad joje rėkaujanenustygstantysvandenspardavėjai.

Prokuratoriuspradėjokalbą,pakviesdamasvyriausiąjįkunigą įbalkoną,kurbuvogalimapasislėptinuo negailestingos kaitros, bet Kaipa mandagiai atsiprašė ir paaiškino negalįs to padaryti šventėsišvakarėse.Pilotasužsimetėgobtuvąant savovosvospraplikusiosgalvos irpradėjo šneką.Kalbėjosijiedugraikiškai.

PilotaspasakėišnagrinėjęsJešuosHa—Nocribyląirpatvirtinęsmirtiesnuosprendį.Tadmirtiesbausme,kurituribūtiįvykdytašiandien,nuteistitrysplėšikai—Dismas,Gestas,Bar—

Rabanas,—na,iršitasJešuaHa—Nocri.Pirmiejidu,sumanękurstytižmonesmaištautipriešcezarį,jėgapaimtiRomosvaldžiosatstovų,tadapiejuosčia,savaimeaišku,kalbosnebus.Kitidu,Bar—RabanasirHa—Nocri, sučiupti vietinės valdžios ir nuteisti Sinedriono. Pagal įstatymą, pagal paprotį vieną iš tųdviejųnusikaltėliųreikėspaleistilaisvėnšiandienprasidedančiųVelykųšvenčiųproga.

Taigiprokuratoriusnorįssužinoti,kurįišdviejųnusikaltėliųketinapaleistiSinedrionas:Bar—RabanąarHa—Nocri?Kaipalinktelėjo,parodydamas,kadklausimasaiškus,iratsakė:—SinedrionasprašopaleistiBar—Rabaną.Prokuratoriuspuikiaižinojo,kadkaiptiktaipjamatsakysvyriausiasiskunigas,betjouždavinysbuvo

pavaizduoti,kadtoksatsakymasjįstebina.Pilotas atliko tai labai meistriškai. Antakiai išdidžiame veide kilstelėjo aukštyn, prokuratorius su

nuostabapažiūrėjotiesiaiįakisvyriausiajamkunigui.—Prisipažinsiu,kad tokioatsakymonesitikėjau,—ramiaiprabiloprokuratorius,—bijau,kadčia

nesusipratimas.Pilotaspaaiškino.Romosvaldžiavisai nesikėsinanti į vietinėsdvasininkųvaldžios teises, bet šiuo

atvejuaiškiaiįvykusiklaida.IrRomosvaldžia,žinoma,suinteresuota,kadšiklaidabūtųištaisyta.Iš tiesų: Bar—Rabano ir Ha—Nocri nusikaltimai nesulyginami. Antrasis, neabejotinai pamišęs

žmogus,kaltas tuo, jogsakėpaikaskalbas irkiršinožmonesJeršalaimeirkaikuriosekitosevietose,opirmojo pečius slegiant i daug sunkesnė kaltė. Tasai ne tik atvirai kurstėmaištauti, bet dar užmušė irsargybinį,mėginusįjįsulaikyti.Bar—RabanaskurkaspavojingesnisužHa—Nocri.

Taigi, atsižvelgdamas į visas tas aplinkybes, prokuratorius prašąs vyriausiąjį kunigą peržiūrėtisprendimąirpaleistilaisvėntąišdviejųnuteistųjų,kurismažiaupavojingas,otoks,beabejonės,yraHa—Nocri.Taikaip?

Kaipa pažvelgė Pilotui tiesiai į akis ir tyliu, bet tvirtu balsu pasakė, kad Sinedrionas kruopščiaiišnagrinėjobyląirantrąkartpranešaketinąsišlaisvintiBar—Rabaną.

—Ką?Nepaisantmanoprašymo?Prašymožmogaus,kurio lūpomiskalbaRomosvaldžia?Kunige,pasakyktrečiąkartą.

—Irtrečiąkartąmespranešame,kadpaleidžiameBar—Rabaną,—tyliaipasakėKaipa.Viskas buvo baigta, daugiau neliko ko šnekėti. Ha—Nocri išnyks amžiams, ir nebus kam pagydyti

baisiųprokuratoriausskausmų,nuokuriųnėrajokiųvaistų,išskyrusmirtį.TačiaunešitamintisdabarsukrėtėPilotą.Vistaspatsnesuprantamasmaudulys,jaupirmaapėmęsjį

balkone,persmelkėvisąjoesybę.Jisišsykėmėieškotikokionorspaaiškinimo,irtaspaaiškinimasbuvokeistas:prokuratoriuilygiratrodė,kadjisapiekažkąnebaigėšnekėtissupasmerktuoju,ogalbūtkažkonenugirdo.

Pilotas nuvijo tąmintį, ir ji dingo akimirksniu, kaip ir buvo atsiradusi. Ji dingo, omaudulys likonepaaiškintas,nesjojuknegalėjopaaiškintiblykstelėjusikaipžaibasirtuojužgesusikažkokiatrumpakitamintis: „Nemirtingumas… atėjo nemirtingumas…“ Kieno nemirtingumas atėjo? To prokuratoriusnesuprato,betmintisapiešitąmįslingąnemirtingumąprivertėjįpašiurptisaulėkaitoje.

—Gerai,—tarėPilotas,—tebūnietaip.Jisapsižvalgė,apmetėakimisaplinkinįpasaulįirnustebo,išvydęspermainą.Išnykorožėmisapkibęs

krūmas,išnykokiparisai,supąviršutinęterasą,išnykogranatomedisirbaltastatulažalumynuose,irpatysžalumynai.Vietoj to dabar plūste plūdo kažkokia tamsiai raudona putra, joje susiūbavo ir kažkur ėmėplaukti vandens augalai, o su jais kartu nuplaukė ir pats Pilotas. Dabar jį nešė, smaugdamas irdegindamas,patsbaisiausiasįtūžis—bejėgiškumoįtūžis.

—Ankštaman,—tarėPilotas,—ankštaman!Šaltadrėgnarankajistrūktelėjosagtįantapsiaustoapykaklės,irtanukritoantsmėlio.– Šiandien tvanku, kažkur audra, — atsiliepė Kaipa, nenuleisdamas akių nuo paraudusio

prokuratoriaus veido ir nujausdamas visas kančias, kurias dar reikės ištverti. „O, koks baisus nisanomėnuošiaismetais!“—Ne,—pasakėPilotas,—nedėlto,kadtvanku.Ankštamanpasidarėsutavimi,Kaipa,—primerkęsakis,Pilotasšyptelėjoirpridūrė:—Pasisaugok,kunige.

Tamsios vyriausiojo kunigo akys žybtelėjo, ir nė kiek ne blogiau negu pirma prokuratorius jisapsimetėnustebęs.

—Kągirdžiu,prokuratoriau,—išdidžiaiirramiaiatsakėKaipa,—tumangrasiniponuosprendžio,kurį pats patvirtinai?Ar tai galimas daiktas?Mes įpratę, kadRomos prokuratorius prieš prabildamasapgalvojasavožodžius.Kadtikkasnorsmūsųneišgirstų,igemone?

Pilotasnegyvomisakimispažvelgėįvyriausiąjįkunigąirišsiviepė,dirbtinaišyptelėdamas.—Ką tu kalbi, kunige?Kas dabar galimudu čia išgirsti?Argi aš panašus į tą jauną kvaištelėjusį

valkatą,kuriamšiandienbusįvykdytabausmė?Argiašberniūkštis,Kaipa?Žinau,kąsakauirkursakau.Apsuptassodas,apsuptirūmai,netpelėnerastųplyšioįlįstividun.Irnetikpelė—nepralįstųnettasai,kaipjis…išKiriatomiesto.Beje,arpažįstitutokį,kunige?Taip…jeigutoksčionaiprasmuktų,tailabaipasigailėtų,—tuotu,beabejo,patikėsi?Tadžinok,kunige,kadneturėsinuošiolramybės!Nei tu,neitavo tauta,— ir Pilotas parodė į tolį, kur dešinėje ant kalno žėravo šventykla,— tai sakau tau aš—PoncijusPilotas,raitelisAuksinėIetis!

–Žinau,žinau!—bebaimėsatsakėjuodabarzdisKaipa,irjoakysžybtelėjo.Jispakėlėrankąįdangųir vėlei prabilo:—Žino Judėjos žmonės, kad tu jų nekenti nuožmia neapykanta, ir daug kančių jiemsatneši,tačiaupražudytneįstengsi!ApginsjuosDievas!

Išgirsmus,išgirsvisagaliscezaris,užstosnuožudytojoPiloto!—One!—surikoPilotas,irsuligkiekvienužodžiujamdarėsivislengviauirlengviau:nebereikėjo apsimet inėti, nebereikėjo rinkti žodžių.— Pernelyg dažnai tu skundeimane cezariui,

dabaratėjomanovalanda,Kaipa!Dabarnuskrismanožinia,irnevietininkuiįAntiochiją,irneįRomą,otiesiai į Kaprėją, pačiam imperatoriui, žinia apie tai, kaip jūs Jeršalaime slapstote nuomirties tikrusmaištininkus.IrnevandeniuišSaliamonotvenkinio,kaipkadnorėjaupadarytijūsųlabui,ašpagirdysiuJeršalaimą!Ne,nevandeniu!Atmink,kadašdėljūsųturėjaunukabintinuosienųskydussuimperatoriausženklais,siųstikariuomenę,irpats,kaipmatai,turėjauatvyktipasižiūrėti,kasčiapasjusdedasi!Atminkmanožodžius,kunige.NevienąkohortąišvysiJeršalaime,nevieną!

Ateis priemiesto sienų visas Fulminato legionas, atskubės arabų raitininkai, išgirsi tada graudžiasraudasirdejones!PrisiminsitadaišgelbėtąjįBar—Rabanąirgailėsies,mirčiaipasmerkęstaikųfilosofąirpamokslininką!

Vyriausiojo kunigo veidą išmušė dėmės, akys degte degė. Jis, kaip ir prokuratorius, išsišiepė iratsakė:

—Ar tu pats, prokuratoriau, tiki tuo, ką čia kalbi? Ne. Netiki. Ne taiką, ne taiką atnešė mums į

Jeršalaimą tasai žmonių suvedžiotojas, ir tu, raiteli, puikiai tą supranti. Norėjai jį išlaisvinti, kad jisišniekintų tikėjimą, sukurstytų žmones ir nuvestų juos tiesiai prieš romėnų kardus.Bet aš, vyriausiasisJudėjos kunigas, kol gyvas, neleisiu tyčiotis iš tikėjimo ir apginsiu tautą! Girdi, Pilote?— ir Kaipagrėsmingaipakėlėranką:—Įsiklausyk,prokuratoriau!

— Kaipa prit ilo, ir prokuratorius vėl išgirdo nelyginant jūros gaudesį, atsiritusį iki pat ErodoDidžiojosodosienų.Tasgaudesyskiloišapačiosligiprokuratoriauskojųirveido.

O jam už nugaros, anapus rūmų flygelių, girdėjosi neramūs trimitų signalai, sunkus šimtų kojųtrypimas, geležies žvangesys,— prokuratorius suprato, kad ten traukiaRomos pėstininkai, jo įsakymužengiantysįmaištininkamsirplėšikamsbaisųpriešmirtinįparadą.

— Girdi, prokuratoriau,— tyliai pakartojo vyriausiasis kunigas,— nejaugi tu tvirtinsi, kad visatai,—vyriausiasiskunigaspakėlėabirankas,irtamsusgobtuvasnuslinkonuoKaiposgalvos,—sukėlėvarganasplėšikėlisBar—Rabanas?!

Prokuratoriusatgaliaplaštakanusišluostėdrėgnąšaltąkaktą,žvilgtelėjožemėn,paskui,prisimerkęs,dangun,pamatė,kadįkaitęsrutulysbeveikvirš jogalvos,oKaiposšešėlisvisaisusitraukęspalei liūtouodegą,irtarėtyliaiirabejingai:

—Tuojvidurdienis.Mesįsileidomeįkalbas,oreikiaeititoliau.Itinmaloniaisžodžiaisatsiprašęskunigo, jispasiūlė jamprisėstiantsuoleliomagnolijųpavėsyje ir

palaukti, kol jis sukvies likusius žmones įpaskutinį trumpąpasitarimą irduosdarvienąnurodymądėlbausmėsvykdymo.Kaipamandagiainusilenkė,pridėjęsrankąprieširdies,irlikosode,oPilotasgrįžoįbalkoną.Tenailaukiančiamsekretoriuiliepėpakviestiįsodąlegionolegatą,kohortostribūną,taippatduSinedriono narius ir šventyklos sargybos viršininką, kurie laukė pašaukiami žemutinėje sodo terasoje,apvaliojepavėsinėjesufontanu.ČiapatPilotaspridūrėnetrukusirpatsgrįšiąsirdingorūmųgilumoje.

Kol sekretorius rinko pasitarimo dalyvius, prokuratorius tamsiomis užuolaidomis nuo saulėsužtemdytame kambaryje pasimatė su kažkokiu žmogumi, kurio veidas buvo pusiau pridengtas gobtuvo,nors saulės spinduliai kambaryje negalėjo jo pasiekti. Šitas pasimatymas buvo nepaprastai trumpas.Prokuratoriustyliaipasakėžmoguikeletąžodžių,iršispasišalino,oPilotasprokolonadąišėjoįsodą.

Ten visų sukviestųjų akivaizdoje prokuratorius iškilmingai ir sausai pranešė, kad jis patvirtinęsmirtiesnuosprendįJešuaiHa—Nocri, iroficialiaipasiteiravoSinedriononarių,kurį išnusikaltėliųšiepageidaujapaliktigyvą.Gavęsatsakymą,jogBar—Rabaną,prokuratoriuspasakė:

—Labaigerai,—liepėsekretoriuituojpatužrašytiviskąprotokole,suspaudėrankojesekretoriaussurastąsmėlyjesagtįiriškilmingaitarė:—metas!

Tuojauvisipasitarimodalyviaipajudėjoplačiaismarmuriniaislaiptais,tarprožiųeilių,skleidžiančiųsvaiginantįaromatą,leisdamiesivisžemyniržemynlinkrūmusjuosiančiossienos,linkvartų,vedančiųįdidžiulęlygiaiišgrįstąaikštę,kurioskitamegalestūksojoJeršalaimohipodromokolonosirstatulos.

Vos tikgrupė, išėjusi iš sodo įaikštę,užlipoantplačiosviršaikštės iškilusiosakmeninėspakylos,Pilotas,žvalgydamasisproprimerktusvokus,iškartįvertinopadėtį.

Taerdvė,kuriąjiskątikperkirto,erdvėtarprūmųsienosirpakylos,buvotuščia,betužtatpriešsavePilotas aikštės jau nepamatė — ją buvo prarijusi minia. Ji būtų užtvindžiusi ir pačią pakylą, ir tąatlaisvintąplotą,jeigujosnebūtųlaikiusitrigubagrandinėSebastijoskariųkairėjeirIturėjospagalbinėskohortoskarių—dešinėje.

Taigi Pilotas užkopė ant pakylos, mechaniškai spausdamas kumštyje nereikalingą sagtį irmerkdamasis.Prokuratoriusmerkėsinetodėl,kadsaulėakinojį,visaine!Jiskažkodėlnenorėjomatytipasmerktųjų,kurie,kaipjispuikiaižinojo,jamišpaskosturėjobūtiužvestiantpakylos.

Vos tikbaltasis apsiaustas tamsiai raudonupamušalupasirodėant aukštos akmeninėsuolos žmoniųjūros pakraštyje, nieko nereginčiamPilotui į ausis trenkė garso banga: „A—a—a–a“. Pakilusi kažkurtolumoje prie hipodromo, iš pradžių ji buvo tyli, paskui sugrumėjo lyg perkūnija ir, keletą sekundžiųgriaudėjusi,pradėjo rimt i.„Pamatėmane“,—pagalvojoprokuratorius.Banganeatslūgo ikižemiausio

taško irnetikėtaivėlėmėaugti, sūpuodamasipakiloaukščiauužpirmąją;antrojibanga lūžo lyg jūroje,suputojo,sukunkuliavo,pasigirdošvilpesysirišgausmoišsiskiriančiosmoterųaimanos.„Taijuosatvedėantpakylos…—pagalvojoPilotas.—Oaimanosdėlto,kadminia,siūbtelėjusipirmyn,prispaudėkeletąmoterų“.

Jiskurį laikądelsė, žinodamas,kad jokia jėganeįmanomanutildyti tokiosminios,kol ji neiškvėpsvisko, kas susikaupė jos gelmėse, ir nenutils savaime.Okai tokia akimirka atėjo, prokuratorius iškėlėaukštyndešinęranką,irpritilęsminiosūžesysnurimo,lygpustenupūstas.

TadaPilotasišvisųjėgųįkvėpėkrūtinėnkarštooroirsuriko,otrūkčiojantisjobalsasnuplaukėvirštūkstančiųgalvų:

—Cezarioimperatoriausvardu!..Tuojkeletąkartųjamįausis trenkėmetaliniskapotasriksmas—kohortose,iškėlęaukštynietisirgaireles,siaubingaisurikokareiviai:

—Tegyvuojacezaris!Pilotasatlošėgalvątiesiaiįsaulę.Pojovokaistvykstelėjožaliosugnys,nuojųužkaitosmegenys,ir

viršumminiosnuskridokimūsaramėjiškižodžiai:—Keturiems nusikaltėliams, suimtiems Jeršalaime už žmogžudystes, maišto kurstymą bei tikėjimo

išniekinimą, paskirta gėdinga bausmė— jie bus pakarti ant stulpų! Šita bausmė tuoj bus įvykdyta antPlynkalnio!Nusikaltėliųvardai—Dismas,Gestas,Bar—RabanasirHa—Nocri.Štaijiepriešjus!

Pilotasparodėrankadešinėn,nematydamasjokiųnusikaltėlių,betžinodamas,kadjieten,kurprivalobūti.

Miniaatsiliepėpratisugaudesiu,tarytumnustebusiaratsikvėpdama.Kaitasgausmasnurimo,Pilotaskalbėjotoliau:

— Tačiau nubausti bus tik trys, nes pagal įstatymą ir paprotį Velykų švenčių proga vienam išnuteistųjų,MažajamSinedrionuipasiūlius irRomosvaldžiaipritarus,kilniadvasiscezaris imperatoriusdovanojajoniekingągyvybę!

Pilotas rėkė žodžius ir sykiu klausėsi, kaip gaudesio vieton stoja didi tyla. Dabar jo klausosnebepasiekė nei atodūsis, nei šlamesys, ir atėjo net tokia akimirka, kad Pilotui pasirodė, jog viskasaplinkuiapskritaiišnyko.Jonepakenčiamasmiestasišmirė,irtikjisvienas,atvertęsveidąįdangų,stovi,deginamasstatmenaismingančiųspindulių.Pilotastruputįsulaikėtylą,paskuiėmėrėkti:

—Tas,kuristuojpat,jumsmatant,buspaleistasįlaisvę,vardu…Jispadarėdarvienąpauzę,išsyknepaskelbėvardo,pasitikrindamas,arviskąpasakė,nesžinojo,jog,

ištaruslaimingojovardą,išmiręsmiestasatgims,irjokiųtolimesniųžodžiųniekasnebegirdės.—Viskas?—begarsosušnibždėjopatssauPilotas.—Viskas.Vardas!Ir,nutęsdamasraidę„r“virštylinčiomiesto,suriko:—Bar—Rabanas!Jam pasirodė, kad saulė virš jo sužvangėjusi sprogo ir užpylė ugnimi ausis. Toje ugnyje siautėjo

kriokimas,klyksmai,dejonės,juokasiršvilpesys.Pilotas apsisuko ir nuėjo per pakylą atgal prie laiptų, žiūrėdamas tiktai į įvairiaspalvius plytelių

kvadratuspokojomis,kadneparkluptų.Jisžinojo,kaddabarjamužnugarosantpakyloskrentabronziniųmonetųirdatuliųlietus,kadžmonėsstaugiančiojeminiojekariasivienikitiemsantpečių,trokšdamisavoakimis išvysti stebuklą— kaip žmogus, ką tik buvęsmirties naguose, ištrūko iš jų! Kaip legionieriaiatriša virves, nenoromis skaudžiai užgaudami išsukinėtas per tardymą rankas, kaip tas žmogus,raukydamasisirdejuodamas,visdėltošypsosikvailapamišėliošypsena.

Jisžinojo,kadtuometusargybiniai jaustumialinkšoniniųlaiptųlikusįtrejetąsurištomisrankomis,vesdamijuosįkelią,einantįįvakarus,įužmiestį,Plynkalniopusėn.

Tiknulipęsnuopakylos,atsidūręsjospriedangoje,Pilotasatsimerkė,žinodamas,kaddabarjissaugus—pasmerktųjųjisnebegalėjomatyti.

Į tolstančios minios aimanas dabar įsimaišė gerai girdimi skardūs šauklių riksmai — vieni jų

aramėjiškai,kitigraikiškaikartojovisa tai,kąnuopakylos rėkte išrėkėprokuratorius.Be to, joklausąpasiekė dažnas ir vis artėjant is kanopų caksėjimas ir kažką trumpai bei linksmai paskelbęs trimitas.Tiems garsams atsiliepė šaižus berniūkščių švilpimas ir šauksmai „saugokis!“. Berniūkščiai buvoužsikoręantstogųgatvėje,jungiančiojeturgųsuhipodromoaikšte.

Vienišas karys, stovintis tuščiame aikštės plote su gairele rankoje, įspėdamas sumosavo ja, irprokuratorius,legionolegatas,sekretoriusirsargybiniaisustojo.

Kavalerijos ala vis smarkėjančia risčia įlėkė į aikštę, skubėdama perkirst i ją pakraščiu, aplenktižmonių sambūrį ir skersgatviu palei akmeninę sieną, apaugusią vynuogienojais, trumpiausiu keliunušuoliuotilinkPlynkalnio.

Risčia jojantismažaskaipberniukas ir tamsuskaipmulatasalosvadassiras, susilyginęssuPilotu,kažką laibu balsu riktelėjo ir išsitraukė iš makšties kardą. Nartus juodas, suplukęs arklys pasibaidė,šoktelėjo piestu. Įgrūdęs kardą į makšt is, vadas šniojo rimbu arkliui per sprandą, sutramdė jį irnušuoliavoįskersgatvį,pereidamasįgalopą.Paskuijįpotrisgretojeėmėlėktidulkiųdebesiesapgaubtiraiteliai, į viršų šokčiojo lengvų bambukinių iečių smaigaliai, pro prokuratorių plaukė po baltaistiurbanaisitintamsūsveidaisulinksmaiprašieptaisžybčiojančiaisdantimis.

Ligi pat dangaus keldama dulkes, ala įsiveržė į skersgatvį, ir paskutinis pro Pilotą prašuoliavokareivissusaulėjetviskančiutrimituužnugaros.

Prisidengęsnuodulkiųrankairnemaloniairaukydamasis,Pilotasžengėtoliau,linkvartųįrūmųsodą,ojamišpaskosžengėlegatas,sekretoriusirsargybiniai.

Buvomaždaugdešimtavalandaryto.

IIIskyrius

SEPTINTASISĮRODYMAS—Taip,buvomaždaugdešimtavalandaryto,gerbiamasisIvanaiNikolajevičiau,—tarėprofesorius.Poetaspersibraukėrankaperveidą, tarytumkątiknubudęs išmiego, ir išvydo,kadpriePatriarcho

tvenkiniųvakaras.Vanduotvenkinyjepajuodo,irjopaviršiumijauslydolengvavaltelė,irgirdėjosiirklųplekšėjimasir

kažkokiospilietėskikenimasvaltelėje.Alėjoseantsuoleliųatsiradopublikos,betirvėltikkitosetrijosekvadratokraštinėse,onečia,kursėdėjomūsųpašnekovai.

Maskvospadangė tarsi išbluko,aukštybėjevisaiaiškiaibuvomatytimėnuliopilnatis, tiktaikolkasdarneauksinė,obalta.

Kvėpuoti pasidarė kur kas lengviau, ir balsai po liepomis dabar skambėjo švelniau, kaip visadavakarais.

„Kas čia dabar atsitiko, aš nė nepastebėjau, kaip jis spėjo suregzti ištisą istoriją, — nustebęspagalvojoBenamis,—štai tau irvakaras!Ogalne jisčiapasakojo,galašpaprasčiausiaiužsnūdauirviskąsusapnavau?“Bettenkamanyti,kadvisdėltopasakojoprofesorius,antraipreikėtųįtarti,kadlygiaitąpatįsapnavoirBerliozas,nesšis,įdėmiaižvelgdamasprofesoriuiįveidą,pasakė:

— Jūsų pasakojimas, profesoriau, be galo įdomus, nors jis anaiptol nesutampa su Evangelijospasakojimais.—Atleiskite,—atlaidžiaišyptelėjęs,atsiliepėprofesorius,—jaukaskas,ojusturėtumėtžinoti,kadničnieko,kasaprašytaEvangelijose,ištikrųjųniekuometnėrabuvę,irjeigumesimsimeremtisEvangelijomiskaipistorijosšaltiniu…—jisdarsykįšyptelėjo,irBerliozasnuščiuvo,neslygiaitąpatįpatskalbėjoBenamiui,kaijieduėjoBronajagatvelinkPatriarchotvenkinių.

—Teisybė,— tarėBerliozas,— tačiau bijau, kad niekas negalėtų patvirtinti, kad visa tai, ką jūsmumspasakojote,vykoištikrųjų.

—O ne! Kai kas galėtų patvirt int i!— ūmai prašnekęs laužyta kalba, nepaprastai tvirtai atsakėprofesoriusirstaigapaslaptingaipasimojoabubičiuliusarčiausavęs.

Šiepalinkopriejoišabiejųpusių,irprofesorius,jaubejokioakcento,kurisvelniaižinokodėlčiapradingdavo,čiavėlatsirasdavo,tarė:

—Noriupranešti…—jis išgąstingaiapsižvalgėirprašnekopašnibždomis,—kadašpatsvisuosetuoseįvykiuosedalyvavau.IrbalkonebuvaušaliaPoncijausPiloto,irsode,kaijistarėsisuKaipa,irantpakylos,tiktaislapta, taipsakant, inkognito, todėlprašaujus—niekamnėžodžio,absoliutipaslaptis!..Tss!

Stojotyla,irBerliozasišblyško.—Kiek…kieklaikojūsMaskvoje?—virpančiubalsupaklausėjis.— Ogi ką tik štai šią minutę ir atvykau į Maskvą,— atsakė sutrikęs profesorius. Ir tiktai dabar

bičiuliai susigriebė kaip reikiant pažvelgt i jam į akis ir įsitikino, kad kairioji žalia jo akis visaipaklaikusi,odešinioji—tuščia,juodairnegyva.

„Štai irpaaiškėjoviskas!—pagalvojosuglumęsBerliozas.—Atvažiavopamišęsvokietisarbakątik išsikraustė išprotočia,priePatriarcho tvenkinių.Taibentnuotykis!“ Iš tikrųjųviskaspaaiškėjo: irneįtikėtinipusryčiaisuvelioniuprofesoriumKantu,irpaikoskalbosapiesaulėgrąžųaliejųirAnušką,irpranašystės,jogbusnukirstagalva,irvisakita—profesoriusbuvopamišęs.

Berliozasberegintsumetė,kąreikiadaryti.Atsilošęsįsuoloatkaltę,jisėmėužprofesoriausnugarosmerktiakįBena—miui—girdi,nesiginčyksujuo,—betsutrikęspoetasšitųženklųnesuprato.

—Taip,taip,taip,—kalbėjosusijaudinęsBerliozas,—oką,visaigalimasdaiktas!Viskasįmanoma—irPoncijusPilotas,irbalkonas,irkitipanašūsdalykai…Ojūsatvykotevienasarsužmona?

—Vienas,vienas,ašvisadavienas,—graudžiaiatsakėprofesorius.—Okur jūsųdaiktai,profesoriau?—pasalūniškaikamantinėjoBerliozas,—„Metropolyje“?Kur

jūsįsikūrėte?—Aš?Niekur,—atsakėpusprotisvokietis,savopaklaikusiažaliąjaakimilgesingaiklydinėdamas

poPatriarchotvenkinius.—Kaip?O…kurjūsgyvensite?—Jūsųbute,—staigalygniekurniekoatšovėbeprotisirpamerkėakį.— Man… man labai malonu, — sumurmėjo Berliozas, — bet, tiesą sakant, pas mane jums bus

nepatogu…O„Metropolyje“nuostabūskambariai,taipirmaklasisviešbutis…—Ovelnioirginėra?—staigalinksmaiužklausėligonisIvanąNikolajevičių.—Irvelnio…—Neprieštarauk,—voskrutindamaslūpassukuždėjoBerliozas,pasislėpęsužprofesoriausnugaros

irmimikarodydamasženkluspoetui.—Nėrajokiovelnio!—visųtųpaistalųišmuštasišvėžių,šūktelėjoIvanasNikolajevičiusnetai,ką

reikėjo.—Tai prisvilo! Baikit psichuoti. Beprotis prapliupo taip juoktis, kad iš liepos virš jų galvųpurptelėjožvirblis.

—Na,čiajauvisaiįdomu,—tirtėdamasišjuoko,pratarėprofesorius,—kasčiadabarpasjus,—kotikpaklausi,visnėrairnėra!—jisūmailiovėsikvatojęsir,kaipvisaiįprastapsichiniamsligoniams,puolėįkitąkraštutinumą—suirzoirrūsčiairiktelėjo:—Vadinasi,nėra?

— Nusiraminkit, nusiraminkit, nusiraminkit, profesoriau, — stengdamasis nejaudinti ligonio,sumurmėjoBerliozas,— jūs čiaminutėlę pasėdėkite su drauguBenamiu, aš tik sulakstysiu už kampo,skambtelėsiutelefonu,opaskuimudupalydėsimejus,kurtikpanorėsite.Jukjūsnepažįstatemiesto…

Reikia pripažinti, kad Berliozo planas buvo teisingas: reikėjo nusigaut i iki artimiausio telefonoautomatoirpranešt i įužsieniečiųbiurą,kadštai,girdi, išužsienioatvykęskonsultantasšiuometusėdiprie Patriarcho tvenkinių ir jo būklė aiškiai nenormali. Taigi būtina imtis priemonių, kitaip velniaižinkokiųnemalonumųgalisulaukti.

— Skambtelėsit? Ką gi, skambinkite, — liūdnai sutiko ligonis ir staiga karštai paprašė: — Betmeldžiu jus atsisveikindamas, patikėkite nors tuo, kad velnias egzistuoja! Daugiau jūsų nė neprašau.Turėkiteomeny,egzistuojadarirseptintasįrodymas,irpatstikriausias!

Jumstasįrodymastuojaubuspateiktas.—Puiku,puiku,—apsimestinaimeiliaikalbėjoBerliozasir,pamerkęsakįsutrikusiampoetui,kurio

nė kiek nedžiuginomintis, jog teks saugoti pakvaišusį vokietį, pasileido link to išėjimo iš Patriarchotvenkinių,kurisyraBronajagatvėsirJermolajausskersgatviosandūroje.

Oprofesoriuskaipmatlygirpasveiko,nušvito.—MichailaiAleksandrovičiau!—šūktelėjojisBerliozuiįkandin.Tasaikrūptelėjo,atsigręžė,betnurimopagalvojęs,kadjovardąirtėvavardįprofesoriustaippatžino

iškokiųnorslaikraščių…Oprofesoriusšūktelėjo,sudėjęsdelnuslaiveliu:—Jeiįsakysite,ašliepsiutuojaupatišsiųstitelegramąjūsųdėdeiįKijevą!Berliozą vėl nukrėtė drebulys. Iš kur beprotis žino apie dėdę Kijeve? Juk apie tai jokiuose

laikraščiuosetikraineparašyta.Ėhė,artiknebusBenamioteisybė?Ojeigujodokumentaisuklastoti?Ak,kokskeistassubjektas…Skambinti,skambinti!Tuojpatskambinti!Mikliaijįperkąs!

Irniekodaugiaunesiklausydamas,Berliozasnuskubėjotolyn.PriepatišėjimoįBronajagatvępriešaisredaktoriųnuosuoleliopakilotiksliaitaspatspilietis,kuris

pirma, spiginant saulei, buvo išniręs iš tvankios kaitros. Tiktai dabar jo kūnas buvo nebe iš oro, onormalus, apčiuopiamas, ir besileidžiančiose sutemose Berliozas aiškiai įžiūrėjo, kad jo ūsiukai tarsi

vištos plunksnos, akutėsmažos, ironiškos ir priegirtės, o languotos kelnikės taip aukštai sukeltos, kadmatytinešvariosbaltoskojinės.

MichailasAleksandrovičiusvosneatšlijoatatupstas,betnusiraminopagalvojęs,kadčia tikkvailassutapimasirkadapskritaidėltokiųdalykųnėrakadasuktisaugalvos.

—Turniketoieškote,pilieti?—girgždančiutenorupasidomėjolanguotasistipas.—Prašomčionai!Kaip tik ir pateksite kur reikia. Iš jūsų už paslaugą priklausytų buteliukas… sveikatai pataisyti…buvusiamregentui!—subjektasmaivydamasisplačiumostunusiplėšėsavožokėjiškąkepurėlę.

Berliozasnėnesiklausė,kątauškiakaulytojasirpamaivaregentas,pribėgoprieturniketo,pastvėrėjįranka.Suktelėjęsjaubuvobežengiąsantbėgių,betjamįakisšvystelėjobaltairraudonašviesa:stiklinėjedėžutėjeužsidegėužrašas„Saugokistramvajaus!“Tuojiratlėkėtasaitramvajus,sukantisnaujainutiestalinija iš Jermolajaus skersgatvio įBronajagatvę. Išniręs išužposūkio ir atsidūręs tiesiojegatvėje, jisūmaisutviskoišvidauselektrosšviesomis,sukaukėirpadidinogreitį.

Norsjamirnegrėsėpavojus,atsargusisBerliozasnusprendėgrįžtiatgalužužtvaros,jisperkėlėrankąantsukamųvartelių,žengėatatupstas.Bettąakimirksnįjorankaslystelėjoirnusprūdo,kojatarytumledučiuožtelėjonuožulniugrindiniužemyn,bėgiųlink,antrojikojaišlėkėįorą,irBerliozasatsidūrėantbėgių.

Mėgindamaskonorsnusitverti,Berliozasnugriuvoaukštielninkas,neskaudžiaitrinktelėjopakaušiuįgrindinį ir spėjo pamatyti aukštybėse, tačiau kairėje ar dešinėje — jis jau nesuvokė, — paauksuotąmėnulį.Jisspėjopasisuktiantšono,nežmoniškaistaigiujudesiutąpatįmirksnįpritraukdamaskojaspriepilvo,irpasisukęsišvydonesulaikomugreičiuįjįlekiantįišsiaubobaltutbaltąmotersvairuotojosveidąirjosraudonąskarelę.

Berliozasnesuriko,tačiauaplinkjįspigiaismoterųbalsaissuklykėvisagatvė.Vairuotojatrūktelėjoelektrinįstabdį,vagonassmigonosimiįžemę,paskuiūmaišoktelėjoįviršųiržvangėdamiišlangųpažirostiklai. Tą akimirksnį Berliozo smegenyse kažkas beviltiškai suriko — „Nejaugi?..“ Dar kartą, jaupaskutinį,šmėstelėjomėnulis,betjausutrupėjęsįgabalus,opaskuistojotamsa.

TramvajusužlėkėantBerliozo,irproPatriarchoalėjostvorelėsapačiąantgrįstosatšlajosnuskriejokažkoksapvalustamsusdaiktas.Nusiritęsnuotosatšlajos,jispasišokinėdamasnubildėjoBronajagatvėsgrindiniu.

TaibuvonupjautaBerliozogalva.

IVskyrius

GAUDYNĖSNutilo isteriškimoterųklyksmai,nuščiuvošaižūsmilicininkųšvilpukai,dusanitariniaiautomobiliai

išvežė:vienas—begalvįkūnąirnupjautągalvąįlavoninę,kitas—stikloskeveldromissužeistągražuolęvairuotoją, kiemsargiai baltomis prijuostėmis sušlavė stiklus ir užbėrė smėliu kraujo klanus, o IvanasNikolajevičius,kaipsusmukoantsuolelio,nenubėgęsligiturniketo,taipirlikobesėdįs.

Keletąkartųjisbandėkeltis,betkojosneklausė—Benamįištikokažkaspanašausįparalyžių.Poetas pasileido bėgti prie turniketo vos išgirdęs pirmuosius klyksmus, ir matė, kaip grindiniu

pasišokėdama nusirito galva. Nuo to reginio jis taip paklaiko, jog, susmukęs ant suolelio, ligi kraujosukandosavoranką.Pamišusįvokietįjis,žinoma,pamiršoirstengėsisuvoktitikvienądalyką:kaipgalibūti,kadštaijiskątikšnekučiavosisuBerliozu,opominutės—galva…

Susijaudinęžmonėsvisbėgoalėjaprošalįkažkąšūkčiodami,tačiauIvanasNikolajevičiusnesupratojųžodžių.

Bet šalia jo netikėtai susidūrė dvi moterys, ir viena jų, smailianosė ir vienplaukė, ties pat poetoausimi suspigokitaimoteriai štaiką:—Anuška,mūsųAnuška! IšSodųgatvės! Josdarbas!Nusipirkobakalėjos parduotuvėje saulėgrąžų aliejaus, o stiklainį ėmė ir sudaužė, trinktelėjusi į turniketą! Visąsijonąapsipylė…Taikeikėsi,taikeikėsi!Ojisai,vargšelis,matyt,paslydoirnušliuožėantbėgių…

IšvisotomoteriškėsspygavimopakrikusioseIvanoNikolajevičiaussmegenyseįstrigovienasžodis:„Anuška“…

—Anuška…Anuška?..—sumurmėjopoetas,išgąstingaižvalgydamasis.—Palaukit,palaukit…Prie žodžio „Anuška“ prilipo žodžiai „saulėgrąžų aliejus“, o paskui kažkodėl „Poncijus Pilotas“.

Pilotąpoetasatmetėirėmėregztigrandinę,pradėdamasnuožodžio„Anuška“.Irtagrandinėsusirezgėlabaigreitaiirtuojpatnuvedėpriepamišėlioprofesoriaus.Nažinoma! Juk jispasakė,kadposėdisneįvyks,nesAnuška išpylėaliejų. Irką jūs saumanote—

posėdisneįvyks!Dardaugiau:jistiesiaipasakė,kadBerliozuigalvąnupjausmoteris?!Taip,taip,taip!Juktramvajausvairuotojabuvomoteris?!Kasgičia?A?

Nebelikonėkruopelėsabejonių,kadpaslaptingasiskonsultantasišankstotiksliaižinojo,kokiažiaurimirtisištiksBerliozą.Irdabardvimintyspersmelkėpoetosmegenis.

Pirmoji: „Jis anaiptol ne pamišęs! Kvailystės!“, o antroji: „Ar tik ne jis pats visa tai sumanė irpadarė?!“Tačiau,leiskitepaklausti,kaip?!

—Nane!Išsiaiškinsim.Sukaupęs visas jėgas, IvanasNikolajevičius pakilo nuo suolo ir puolė atgal, ten, kur kalbėjosi su

profesorium.Pasirodo,kadtasai,laimė,darniekurnenuėjęs.Bronajagatvėjejauįsižiebėžibintai,oviršPatriarchotvenkiniųšvietėauksinismėnulis,irtojekaip

visuomet apgaulingoje mėnesienos šviesoje Ivanui Nikolajevičiui pasirodė, kad profesorius stovi,pasikišęspopažastimilyglazdžiukę,lygšpagą.

Niektauzabuvęsregentassėdėjotojepačiojevietoje,kurneseniaisėdėjopatsIvanasNikolajevičius.Dabarregentasantnosiesbuvoužsikabinęsaiškiainereikalingąpensnė,kuriosvienasstiklasbuvovisaiišmuštas, o antrasis perskilęs. Dėl to languotasis piliet is tapo dar šlykštesnis nei pirma, kai rodėBerliozuikeliąpriebėgių.

StingstančiaširdimIvanasprisiartinoprieprofesoriausir,pažvelgęsjamįveidą,įsitikino,kadjokiųpamišimopėdsakųjoveidenėrairnebuvo.

—Prisipažinkite,kasjūspervienas?—dusliubalsupaklausėIvanas.Užsienietissusiraukė,dėbtelėjotaip,lygpirmąkartąmatytųpoetą,irpiktokaiatsakė:—Nesuprasti…rusųkalba…—Ponulisnesupranta!—nuosuolelioįsiterpėregentas,norsniekasjoneprašėaiškintiužsieniečio

žodžių.—Neapsimetinėkit!—rūsčiaitarėIvanasirpajutošiurpąpomentėmis.—Jūskątikpuikiaikalbėjot

rusiškai.Jūsnevokietisirneprofesorius!Jūs—žmogžudysiršnipas!Dokumentus!—sugriaudėjoIvanas.Mįslingasisprofesoriuspaniekinamaiperkreipėirtaipkreivąburnąirgūžtelėjopečiais.—Pilieti!—vėlįterpėsavotrigrašįšlykštusisregentas.—Kodėldrumsčiateinturistoramybę?Už

taibūsitegriežtainubaustas!—oįtartinasprofesorius,nutaisęsišdidžiąminą,pasisukoiržengėšalinnuoIvano.

Ivanaspajuto,kadnebežino,kądaryti.Gaudydamaskvapą,jiskreipėsiįregentą:—Ei,pilieti,padėkitsulaikytnusikaltėlį!Taijūsųpareiga!Regentasbaisiausiaisukruto,pašokoirsuriko:—Kurnusikaltėlis?Kur?Nusikaltėlisužsienietis?—

regentoakelėslinksmaisužybsėjo.– Šitas? Jeigu jis nusikaltėlis, tai pirmiausia reikia šaukti: „Gelbėkit!“Antraip jis paspruks.Nagi,

riktelkimabu!Kartu!—irregentaspražiojonasrus.SutrikęsIvanaspaklausėpokštininkoregentoirsuriko:„Gelbėkit!“,oregentasapmovėjį,nesušuko.VienišasprikimęsIvanoriksmasgerųrezultatųnedavė.Kažkokiosdvimergužėlėsšastelėjoįšalį,ir

jisišgirdožodį„girtas!“—Aha,taitusujuoišvien?—apimtasįtūžiosurikoIvanas.—Tudarišmanęstyčiojiesi?

Praleisk!Ivanaspuolėdešinėn,irregentas—dešinėn!Ivanas—kairėn,otasniekšasirgi.—Tutyčiapainiojiesmanpokojom?—visainebesivaldydamassuriaumojoIvanas.—Aštavepatį

atiduosiumilicijai!Ivanaspabandė sugriebti nenaudėlį už rankovės, bet prašovėpro šalį ir niekonesučiupo.Regentas

prasmegolygskradžiaižemės.Ivanasaiktelėjo,žvilgtelėjotolumonirišvydonekenčiamąsvetimšalį.Tasaijaubuvonetoliišėjimoį

Patriarchoskersgatvį—irnevienas.Labiauneguįtartinasregentasspėjoprisidėtipriejo.Tačiaudarneviskas:trečiasisšiojekompanijojebuvonežiniaiškurišdygęskatinas,dideliskaipparšas,juodaskaipsuodžiaiarkovarnis,sumilžiniškaiskavaleristoūsais.TrijulėžengėįPatriarchoskersgatvį,katinas,beje,žingsniavostačiasantužpakaliniųkojų.

Ivanaspuolėpaskuipiktadariusirtučtuojausuprato,kadpavytijuosbuslabaisunku.Trijulė akimoju perkirto skersgatvį ir atsidūrė Spiridonijaus gatvėje. Nors Ivanas kiek galėdamas

spartinožingsnį, atstumas tarp jo irbėgliųnė trupučionemažėjo. Irnespėjopoetasnėatsikvošėti, o ištyliosSpiridonijausgatvelėsatsidūrėprieNikitosvartų,kurjopadėtisgerokaipablogėjo.Čiajaubuvospūstis,Ivanasužkliudėvienąkitąpraeivį,gavobarti.Beje,piktadariųšutvėčianutarėpasinaudotivisųbanditųpamėgtumetodu—ėmėskirstytiskassau.

Regentasnepaprastaimikliaiįšokoįvažiuojantįautobusą,kurisnėrėArbatoaikštėslink,irpaspruko.Paleidęs iš akiračio vieną bėglį, Ivanas sutelkė dėmesį į katiną ir pamatė, kaip tas keistas katinasprisiartino prie stotelėje laukiančio tramvajaus „A“ laiptelių, įžūliai nustūmė šalin spygtelėjusiąmoteriškę,griebėsiužturėkloirnetpamėginokyštelėtikonduktoreipenkiaskapeikasprolangelį,atvirądėltvankumos.

KatinoelgesystaipapstulbinoIvaną,jogjisitįbestassustojotieskampupaleibakalėjosparduotuvę,irčiabuvoantrąsyk,betkurkassmarkiau,apstulbintaskonduktorėselgesio.

Toji,vospastebėjusilipantįįtramvajųkatiną,išįsiūčionetsudrebėjoirprapliuporėkti:

—Katinamsdraudžiama!Sukatinaisdraudžiama!Škac!Šokžemėn,arbaašpašauksiumiliciją!Nei konduktorės, nei keleivių neglumino pats svarbiausias dalykas: ne tai, kad katinas kariasi į

tramvajų—čiadarbūtųbuvępusėbėdos,—otai,kadjisruošiasimokėti!Katinaspasirodėesąsnetikpinigingas,betirdrausmingaspadaras.Konduktorėsaprėktas,jisiškart

pasidavė, nušoko nuo laiptelių, atsitūpė ant žemės ir pasitrynė moneta ūsus. Tačiau vos konduktorėtrūktelėjovirvutęirtramvajuspajudėjo,katinaspasielgėkaipkiekvienaskeleivis,išvytasištramvajaus,betbūtinaiturįsvažiuoti.Praleidęsprošalįvisustrisvagonus,katinasliuoktelėjoantužpakaliniovagonobamperio, įsitvėrė kažkokio išlindusio laukan žarnigalio ir nudardėjo, šitaip sutaupydamas penkiaskapeikas. Įsispoksojęs į tą neraliuotą katiną Ivanas vos nepražiopsojo paties svarbiausio iš tų trijų—profesoriaus.Laimė, tasainespėjopasprukti.Žmoniųminioje tiespatDidžiosiosNikitosarbaGercenogatvės pradžia jis pastebėjo pilką beretę. Akies mirksniu Ivanas atsidūrė tenai. Tačiau jam nesisekė.Poetas ir žingsnį paspartino, ir ristele pasileido, stumdydamas praeivius, tačiau nė per centimetrąnepriartėjoprieprofesoriaus.

NorsIvanasbuvobegalosutrikęs,jįvisdėltostebinopasakiškasšiųgaudyniųgreitis.Nepraėjo nė dvidešimt sekundžių nuo tos akimirkos, kai jie buvo prie Nikitos vartų, o Ivaną

Nikolajevičių šviesomis jau akino Arbato aikštė. Dar kelios sekundės, ir štai jau kažkoks tamsusskersgatvis su išsiklaipiusiu šaligatviu, kur Ivanas Nikolajevicius pargriuvo ir susimušė kelį. Vėlapšviestamagistralė—Kropotkinogatvė,paskuiskersgatvis,paskuiOstoženkosgatvėirvėlskersgatvis,nykus,bjaurus irmenkaiapšviestas.Štaičia IvanasNikolajeviciusgalutinaipametė tą,kuris jambuvotaipreikalingas.Profesoriusdingo.

IvanasNikolajeviciussumišo,bettiktaitrumpam,nesūmaisumetė,kadprofesorius,beabejonės,turibūtinameNr.13irnekurkitur,otikketuriasdešimtseptintamebute.

Įsiveržęs į laiptinę, Ivanas Nikolajevičius užlėkė į antrą aukštą, mikliai surado šį butą irnekantraudamaspaskambino.

Ilgai laukti nereikėjo: duris at idarė kažkokia maždaug penkerių metų mergaičiukė, kuri, ničniekonepaklaususi,tuojpatkažkurdingo.

Milžiniškame, baisiai apleistame prieškambaryje, kurį apšvietė pajuodusioje nuo purvo palubėjeaukštai spingsintimažutė anglinė lempelė, ant sienos kabojo dviratis be padangų, stovėjo gremėzdiškageležimi kaustyta skrynia, o viršumkabyklos ant lentynos gulėjo žieminė kepurė, jos ilgos ausys buvonukarusiosžemyn.Užvienųdurųskardusvyriškasbalsasišradijoaparatopiktaiplyšojokažkokiaseiles.

IvanasNikolajevičius nė trupučio nepasimetė nepažįstamoje aplinkoje ir žengė tiesiai į koridorių,samprotaudamas šitaip: „Be abejonės, jis pasislėpė vonioje!“ Koridoriuje buvo tamsu. Porą sykiųatsimušęsįsienas,Ivanaspastebėjomenkąšviesosruoželįpodurųapačia,apgraibomissusiradorankenąirnesmarkiaijątimptelėjo.Kobiniukasatšoko,irIvanasatsidūrėkaiptikvoniojeirpagalvojo,kadjampasisekė.

Tačiaupasisekėnetaipjaulabai!Ivanuiįveidądvelktelėjodrėgnašiluma,irkolonėlėjerusenančiųangliųšviesojejisišvydodidelesgeldas,kabančiasantsienos,irvonią,visąnusėtąbaisiųjuodųdėmių— tose vietose emalė buvo išdužusi. Ir štai toje vonioje stovėjo nuoga muiluota pilietė su plaušinerankoje. Ji trumparegiškai prisimerkė, pažvelgė į Ivaną ir, matyt, apsipažinusi šitame pragariškamepatamsyje,tyliaiirlinksmaisulemeno:

—Kiriuška!Liaukitėsišdykavęs!Arišprotoišsikraustėt?TuojgrįšFiodorasIvanyčius.Nešdinkitėsiščia!—irmostelėjoplaušineIvanolink.Buvovisaiaišku,kadįvykoklaidairdėljoskaltas,žinoma,IvanasNikolajevičius.Tačiaujisnepanorotopripažintiir,priekaištingaišūktelėjęs:„Ištvirkėle!..“,bematkažkodėlatsidūrė

virtuvėje.Čia nebuvo nė gyvos dvasios, patamsyje ant viryklės tyliai stovėjo kokia dešimtis užgesintųprimusų. Prasiskverbęs pro dulkėtą, metų metus nevalytą langą, vienišas mėnulio spindulys blausiaiapšvietė tąkertę,kurapėjusidulkėmis irvoratinkliaiskabojopamiršta ikona, išuž josrėmokyšojodu

vestuviniųžvakiųgalai.Podidžiąjaikonakabojoprisegtadaugmažesnė—popierinė.Niekasnežino,kokiamintisčiatoptelėjoIvanuiįgalvą,tačiaubėgdamaslaukanperužpakalinesduris

jispasiglemžėvienąištųžvakigaliųirpopierinįšventąpaveikslėlį.Sugriebęs tuosdaiktus, jispalikonepažįstamąbutą,kažkąmurmėdamassauponosim,gėdydamasis

nuotykiovonioje,nejučiaspėliodamas,kaspervienas tasai įžūlusisKiriuška irarne jamtikpriklausošlykštiausinėkepurė.

Tuščiame nykiame skersgatvyje poetas apsižvalgė, ieškodamas bėglio, bet jo niekur nebuvo. TadaIvanastvirtaipareiškėpatssau:

—Na,žinoma,jisprieMaskvosupės!Pirmyn!Aišku, būtų reikėję paklausti Ivaną Nikolajevičių, kodėl jis mano, kad profesorius būtinai prie

Maskvos upės, o ne kurioje nors kitoje vietoje. Bet liūdniausia, kad paklausti nebuvo kam.Aptriušęsskersgatvisbuvotuštutėlis.

NetrukusIvanąNikolajevičiųgalimabuvoišvystiantgranitiniųMaskvosupėsamfiteatrolaiptų.Nusimetęs drabužius, Ivanas patikėjo juos kažkokiam malonios išvaizdos barzdočiui, rūkančiam

suktinę šalia numestų ant žemės atvarstytų nudrengtų batų ir suplyšusios baltos palaidinės. Pamosavęsrankomis,kadšiektiekatvėstų,Ivanaskregždutenėrėįvandenį.Vanduobuvotoksšaltas,kadjamužėmėžadąirnetdingtelėjomintis,jog,galimasdaiktas,nepavyksišnertiįpaviršių.Tačiauišnertipavyko,irIvanasNikolajevičius šnarpšdamas bei pūkšdamas, apskritomis nuo siaubo akimis ėmė plaukioti naftapradvisusiame juodame vandenyje tarp zigzagais vinguriuojančių atspindžių, kuriuos metė krantinėsžibintai.

Kai Ivanas šlapias atšokavo laipteliais ton vieton, kur barzdočiaus priežiūrai buvo palikti jodrabužiai, paaiškėjo, kad pagrobti ne tik jie, bet ir pats barzdočius. Toje vietoje, kur gulėjo drabužiųkrūva,likodryžuotosapatinėskelnės,suplyšusipalaidinė,žvakė,šventaspaveikslėlisirdėžutėdegtukų.Išbejėgiškopagrasinęskumščiunežiniakamtolumoje,Ivanasapsirengėtuo,kasbuvopalikta.

Šią akimirką jį ėmė jaudinti du dalykai: pirma—dingoMASSOLIT’o pažymėjimas, su kuriuo jisniekadanesiskirdavo,oantra—abejonė,arjamsutokiaisapdaraispasiseksneįkliuvuspereitiMaskvą?Vis dėlto vienomis apatinėmis kelnėmis… Tiesą sakant, kas kam darbo, bet vis dėlto reikia saugotisgalimųpriekabiųarbagaišaties.

Ivanas išrovė sagas apatinių kelnių apačioje, kur ties kulkšnimis jos buvo susegamos, tikėdamasis,kadbe sagųapatinėskelnėsgalibūtipalaikytosvasarinėmis,pasiėmėpaveikslėlį, žvakę irdegtukus irleidositolyn,patssautaręs:

—PasGribojedovą!Nėraabejonės,jistenai.Miestas jau pasinėrė į naktinį gyvenimą. Keldami dulkes ir žvangėdami grandinėmis lėkė

sunkvežimiai,kuriųplatformoseantmaišų,išvertępilvus,gulėjokažkokievyrai.Visilangaibuvoatviri.Kiekvienameištųlangųpooranžiniugaubtudegėšviesa,irprovisuslangus,

provisasduris,išvisųtarpuvarčių,nuostogų,išpastogių,rūsiųirkiemųkimiaigriaudėjopolonezasišoperos„EugenijusOneginas“.

IvanoNikolajevičiausbaimėpasirodėvisaipagrįsta:praeiviainetatsigręždamidirsčiojoįjį.Dėltospriežastiesjisnusprendėvengtididžiųjųgatviųirslinktiskersgatvėliais,kurpraeiviainetokieįkyrūsirbasamžmoguidaugmažiaupavojų,kadjieimskabinėtisirkamantinėtidėlapatiniųkelnių,kuriosniekugyvunenorėjobūtipanašiosįvasarines.

Ivanastaipirpasielgė—įsmukoįslėpiningąArbatoskersgatviųraizginįirėmėsliūkintipasieniais,išgąstingai žvairuodamas, nuolatos gręžiodamasis, tarpais sprukdamas į tarpuvartes ir aplenkdamassankryžassušviesoforaisirprašmatniaspasiuntinybiųduris.

O visame tame sunkiame kelyje jį kažkodėl kankino visur esantis orkestras, kuriam akompanuojantduslusbosasdainavoapiesavomeilęTatjanai.

Vskyrius

NUTIKIMAIGRIBOJEDOVESenoviškas dviejų aukštų šviesiai rudas pastatas stovėjo bulvarų žiede, gilumoje nugeibusio sodo,

kurįnuošaligatvioskyrėažūrinėketaustvora.Nedidelėaikštelėpriešaisnamąbuvoišasfaltuota;žiemąjojekėpsojosniegopusnissu įsmeigtukastuvu,ovasarą jipavirsdavonuostabiausiavasarosrestoranodalimipodrobiniutentu.

Pastatas buvo vadinamas „Gribojedovo namais“ dėl to, kad jis kažkada neva priklausęs rašytojoAleksandro Sergejevičiaus Gribojedovo tetai. Priklausė ar nepriklausė— šito mes tiksliai nežinome.Berods, Gribojedovas apskritai neturėjo tetos—namų savininkės. Tačiau namai taip buvo vadinami.VienasMaskvospramaniūgasnetpasakojo,kadantrameaukšte,apvaliojesalėjesukolonomis,įžymusisrašytojasnevaskaitęsištraukasiš„Vargodėlproto“minėtaitetulei,drybsančiaiantsofos.Beje,velniainematė,galirskaitė,tainesvarbu!

Osvarbutai,kadšiuometunamaipriklausėtampačiamMASSOLIT’ui,kuriamikišiovakaroįvykiųpriePatriarchotvenkiniųvadovavonelaimingasisMichailasAleksandrovičiusBerliozas.

MASSOLIT’onariamslengvarankapatrumpinusnamųpavadinimą,niekasjųnevadino„Gribojedovonamais“,visisakydavopaprasčiausiai—„Gribojedovas“:„AšvakarporąvalandųprasistumdžiaupasGribojedovą.“—„Nairkaip?“—„MėnesįJaltonišlupau.“—„Šaunuolis!“Arba:„EikpasBerliozą,jisšiandiennuoketvirtosligipenktospriimaGribojedove…“irpanašiai.

MASSOLIT’asGribojedoveįsikūrėtaip,joggeriauirpatogiaunesugalvotum.Kiekvienas, atėjęs įGribojedovą, visų pirma norom nenorom išvysdavo įvairiausių sporto būrelių

skelbimus, taip pat nuotraukas — grupinius ir individualius portretus MASSOLIT’o narių, kuriais(portretais)buvonukabinėtossienospaleilaiptus,vedančiusįantrąaukštą.

Ant pačių pirmųjų durų antrame aukšte stambiomis raidėmis buvo užrašyta: „Žūklės— vasarnamiųsekcija“.Šaliabuvonupieštaskarosas,pakliuvęsantmeškerės.

AntkambarioNr.2durųbuvonelabaisuprantamasužrašas:„Vienosdienoskūrybinėkomandiruotė.KreiptisįM.V.Podložnają“.

Gretimas duris puošė trumpas, tačiau visai neaiškus užrašas: „Perelyginas“.O paskui atsitiktiniamGribojedovo svečiui akys imdavo raibti nuo užrašų, mirguliuojančių ant riešutinių tetulės durų: „Eilėpopieriuigauti.UžsirašytipasPokliovkiną“,„Kasa.

Asmeninėsskečistųsąskaitos“…Prasmukusproilgiausiąeilę,nusitęsusiąžemynligipatšveicoriausposto,buvogalimaišvystiužrašą

antdurų,įkuriaskasakimirkąlaužėsižmonės:„Butųklausimas“.Užbutųklausimošvietėpuošnusplakatas,vaizduojantisuolą,kuriosketera jojoraitelissuburka ir

šautuvu už nugaros. Žemėliau — palmės ir balkonas, o balkone — kuoduotas jaunikaitis, sėdįs suamžinąja plunksna rankoje ir žvelgiąs į aukštybes itin guviomis akimis. Parašas: „Pilnos apimtieskūrybinės atostogos: nuo dviejų savaičių (novelė— apsakymas) iki vieneriųmetų (romanas, trilogija).Jalta,Suuk—Su,Borovojė,Cichidziris,Mahindžauris,Leningradas(Žiemosrūmai)“.Priešitųdurųtaippatstovėjoeilė,betneitindidelė,maždaugpusantrošimtožmonių.Toliau,paleiįnoringaiišsiraičiusius,aukštynžemyneinančiusGribojedovonamųkoridorius,rikiavosi„MASSOLIT’ovaldyba“,„KasosNr.2,3,4,5“,„Redakcinėkolegija“,„MASSOLIT’opirmininkas“,„Biliardinė“,visokiospagalbinėsįstaigosirpagaliautojisalėsukolonomis,kurtetulėsusižavėjusiklausėsigenialaussūnėnokomedijos.

Kiekvienas lankytojas, jeigu tik jis, žinoma, nebuvo visai bukagalvis, pakliuvęs į Gribojedovą,

beregint suvokdavo, kaip šauniai gyvena tie laimės kūdikiai — MASSOLIT’o nariai, ir tučtuojau jįimdavo graužti siaubingas pavydas. Ir tučtuojau jis puldavo priekaištauti dangui, kad šis gimstantneapdovanojo jo literato talentu, be kurio, savaime suprantama, neverta nė svajoti apieMASSOLIT’onariobilietą, rudą,kvepiantįbrangiaoda, suplačiais auksiniais apvadais,—visojeMaskvoježinomąbilietą.

Kasimtųsiteisintipavydą?Tasaijausmasmenkavertis,tačiauvisdėltoreikiasuprastiirsvečią.Juktai,kąšismatėantrameaukšte,buvodarneviskas,anaiptolneviskas.Visąapatinįtetulėsnamųaukštąužėmėrestoranas,irdarkoks!JispagrįstaibuvolaikomaspačiugeriausiuMaskvoje.Irnevientodėl,kadturėjodvididelessalessuskliautuotomislubomis,išmargintomisalyviniaisžirgaissuasiriškaiskarčiais,nevientodėl,kadantkiekvienostaliukostovėjolempasumedžiaginiugaubtu,nevientodėl,kadčionainegalėjo patekti bet koks žmogus iš gatvės, o dar ir todėl, kad savo patiekalų kokybe GribojedovaspranokobetkurįMaskvosrestoranąirkadtuospatiekalusčiapardavinėdavovisaiprieinama,nesunkiaiįkandamakaina.

Todėl neturėtų stebinti kad ir toks pokalbis, kurį šių didžiai teisingų eilučių autorius kartą nugirdopaleimetalinęGribojedovotvorą:

—Kuršiandienvakarieniausi,Ambrosijau?— Koks klausimas, suprantama, šičia, mielasis Foka! Arčibaldas Arčibaldovičius man šiandien

šnibžtelėjo,kadbussterkiukųanatiurel.Burnojetirpsta!—Moki tugyventi,Ambrosijau!—atsidusęs tarė sulysęs, aptriušęs, supiktvote ant sprandoFoka

rausvalūpiuimilžinui,auksaplaukiuipūstažandžiuipoetuiAmbrosijui.—Jokiomoksločianereikia,—atrėžėAmbrosįjus,—ašpaprasčiausiainoriužmoniškaigyventi.

Galtupasakysi,kadsterkogalimagautiir„Koliziejuje“.Bet„Koliziejuje“sterkoporcijakainuojatrylikarubliųpenkiolikakapeikų,opasmus—penkipenkiasdešimt!Beto,„Koliziejuje“sterkasužvakarykštis,irdarnėragarantijos,kad„Koliziejuje“koksnorsatsitiktinisjaunikaitis,įsiveržęsišTeatroskersgatvio,neužbrauks tauvynuogiųkekeper snukį.Ne,aškategoriškainusistatęsprieš„Koliziejų“,—griaudėjo,perrėkdamasbulvarotriukšmą,gurmanasAmbrosįjus.—Neįkalbinėkmanęs,Foka!

—Aštavęsneįkalbinėju,Ambrosijau,—cypsėjoFoka.—Galimairnamiepavalgyti.—Meldžiamasis,—dundėjoAmbrosįjus.—Įsivaizduojutavožmoną,bandančiąbendrojevirtuvėje

puodeparuoštisterkiukąanatiurel!Chichichi!..Orevuar,Foka!—irAmbrosijusniūniuodamaspasukolinktentudengtosverandos.

Ak,ak!..Oibūdavo,būdavo!..SeniejimaskviečiaidarmenaįžymųjįGribojedovą!Tuščiajų,tųvirtųsterkiukų!Menkniekisvisatai,mielasisAmbrosijau!Osterlė,sterlėsidabruotame

prikaistuvyje, sterlės gabalėliai tarp vėžių kaklelių, pabarstyti šviežiais ikrais? O kiaušiniai kokot supievagrybių padažu mažuose dubenėliuose? O strazdo nugarytė jūsų negundė? Su triufeliais? Ogenujietiškaputpelė?Dešimtsupuse!Okurdardžiazas,kurmandagusaptarnavimas!Olieposmėnesį,kai visa šeima vasarnamyje, o jums svarbūs literatūriniai reikalai neleidžia išvykti iš miesto, —verandoje, vynuogienojų pavėsyje, ant švarutėlės staltiesės auksu spindinti lėkštutė sriubos prentanjer?Prisimenate, Ambrosijau! Et, kam klausinėti! Iš lūpų matau, kad prisimenate. Ko verti jūsų sykai irsterkai!Ostulgiai,ooželiainykštukai,operkūnooželiai,oslankos—vispagalsezoną?Oputpelės,otilvikai?Ogerklękutenantisnarzanas?!Betgana,skaitytojau,tunukrypaiįšalį!Paskuimane!..

Tą vakarą, kai prie Patriarcho tvenkinių žuvo Berliozas, pusę vienuolikos Gribojedovo antrameaukšte šviesa degė tik viename kambaryje, ir tenai kamavosi dvylika literatų, susirinkusių į posėdį irlaukiančiųMichailoAleksandrovičiaus. Jie sėdėjoantkėdžių, ant stalų irnet antdviejųMASSOLIT’ovaldybos kambario palangių ir stačiai alpo nuo tvankumos.Nėmenkiausia gaivi srovelė nedvelkė proatvirus langus.Maskvaalsavoperdieną įasfaltąsusigėrusiukarščiu, irbuvoaišku,kadnaktisneatnešatokvėpio. Iš tetulėsnamų rūsio, kurplušo restoranovirėjai, kvepėjo svogūnais, visi norėjogerti, visinervinosiirpyko.

Beletristas Beskudnikovas — tylus, padoriai apsirengęs žmogus domesingomis ir drauge niekaipnesugaunamomisakimis—išsitraukėlaikrodį.Rodyklėartėjoprievienuolikos.

Beskudnikovasbarkštelėjopirštu įciferblatą,parodė jįkaimynui,poetuiDvubratskiui,kurissėdėjoantstaloirišnuobodumomaskatavokojomis,apautomisgeltonaispusbačiaissugumospadais.

—Niekosau,—suniurzgėDvubratskis.—TurbūtvyrutisužstrigoprieKliazmos,—sodriubalsuatsiliepėNastasjaLukinišnaNepremenova,

Maskvos pirklio atžala, tapusi rašytoja ir slapyvardžiu „Šturmanas Žoržas“ pasirašinėjanti apsakymusapiejūrųkautynes.

—Na,žinot!—drąsiaiprašnekopopuliariųskečųautoriusZagrivovas.—Aširpatssumalonumubalkonėlyjegurkšnočiauarbatą,užuotčiaprakaitavęs.Jukposėdisturėjoprasidėtidešimtą?

—OprieKliazmosdabarsmagu,—erzinosusirinkusiusŠturmanasŽoržas,žinodama,kad literatųpoilsiavietėPerelyginasprieKliazmos—visiemsopivieta.—Turbūt jau ir lakštingalossuokia.Manvisadageriausekasidirbtiužmiestyje,ypačpavasarį.

— Trečiusmetus pinigėliusmoku, kad galėčiau nuvežti į tą rojų Bazedovo liga sergančią žmoną,tačiaujokiųprošvaisčiųnematyti,—kandžiai,sukartėliutarėnovelistasJeronimasPoprichinas.

–Čiajaukaipkampasiseka,—nuopalangėssududenokritikasAbabkovas.Džiaugsmo kibirkštėlė sušvitomažose Šturmano Žoržo akutėse, ir ji, prislopinusi savąjį kontraltą,

pasakė:—Draugai,nereikiapavydėti.Vilostikdvidešimtdvi,statomostikseptynios,omūsųMASSOLIT’e

trystūkstančiai.—Trystūkstančiaišimtasvienuolika,—patikslinokažkaskampe.— Na, matot, — kalbėjo toliau Šturmanas, — ką padarysi? Suprantama, kad vilas gavo patys

talentingiausiišmūsų…—Generolai!—beceremonijųįsibrovėįginčąscenaristasGlucharevas.Beskudnikovas,dirbtinainusižiovavęs,išėjoiškambario.—VienaspenkiskambariusužėmęsPerelygine,—jamįkandintarėGlucharevas.—Lavrovičius—vienasšešis,—riktelėjoDeniskinas,—ovalgomasisišmuštasąžuolu!—Et,dabarnetaisvarbu,—sududenoAbabkovas,—otai,kadjaupusėdvylikos.Kilotriukšmas,brendokažkaspanašausįmaištą.PuolėskambintiįtąprakeiktąPerelyginą,pataikėį

kitą vilą, pas Lavrovičių, sužinojo, kad Lavrovičius išėjo prie upės, nuo tos žinios nuotaika visiškaisugedo. Dėl viso pikto papildomu numeriu 930 paskambino į dailiosios raštijos komisiją ir, žinoma,niekotenainerado.

—Galėjobentpaskambinti!—šaukėDeniskinas,GlucharevasirKvantas.Ak, be reikalo šaukė: Michailas Aleksandrovičius niekam negalėjo paskambint i. Toli toli nuo

Gribojedovo,didžiulėjesalėje,apšviestojetūkstančiožvakiųlempomis,anttrijųcinkuotųstalųgulėjotai,kasneseniaidarbuvoMichailasAleksandrovičius.

Antpirmo—nuogas,kraujuapkrešęskūnassuperlaužtarankairsutraiškytakrūtinėsląsta,antantro— galva su išmuštais priekiniais dantimis, su drumstomis atviromis akimis, kurių nebežilpino netryškiausiašviesa,oanttrečio—kesulassustirusiųskudurų.

Šaliabegalviostovėjoteismomedicinosprofesorius,patologasanatomasirjoprozektorius,tardymoorganųatstovaiirtelefonunuosergančiosžmonospataloiškviestasMichailoAleksandrovičiausBerliozopavaduotojasMASSOLIT’e—literatasŽeldybinas.

Mašina atvažiavo paimti Želdybino ir pirmiausiai nugabeno jį kartu su tardytojais (buvomaždaugvidurnaktis)įžuvusiojobutą,kurbuvoužantspauduotijopopieriai,opaskuivisiišvažiavoįlavoninę.

Štai dabar jie visi, sustoję prie numirėlio palaikų, tarėsi, kaip čia būtų geriau: ar prisiūti nupjautągalvą prie kaklo, ar šarvoti kūnąGribojedovo salėje paprasčiausiai ligi smakro užklojus žuvusį juodamarška?

TaigiMichailasAleksandrovičiusniekamnegalėjopaskambinti,irvisaibereikalopiktinosiiršaukėDeniskinas,Glucharevas irKvantas suBeskudnikovu.Lygiai vidurnaktį visi dvylika literatų iš antrojoaukšto nusileido į restoraną. Čia vėlmintyse puolė keiksnotiMichailąAleksandrovičių: visi staliukaiverandoje,savaimeaišku,buvoužimti,irtekovakarieniautitosepuošniose,tačiautvankiosesalėse.

Ir lygiai vidurnaktį pirmoje salėje kažkas sugriaudėjo, sužvangėjo, pažiro, sudrebėjo. Ir tučtuojautęvas vyriškas balsas pašėlusiai suspigo, pritariant muzikai: „Aleliuja!“ Trenkė garsusis Gribojedovodžiazas. Prakaito išmušti veidai sakytum nušvito, atrodė, kad atgijo ant lubų nupiešti arkliai, lempossakytum tvykstelėjo skaisčiau, ir staiga, tarsi nusitraukusios nuo grandinės, padūko šokti abi salės, opaskuijaspasileidoirveranda.

Puolė šokti Glucharevas su poete Tamara Polumesiac, puolė šokti Kvantas, puolė romanistasŽukolovassukažkokiakinoaktoregeltonasuknele.Šoko:Dragunskis,Čerdakči,mažytisDeniskinassusunkiasvore Šturmanu Žoržu, šoko gražuolė architektė Semeikina—Gal, tvirtai apglėbta kažkokionepažįstamovyriškiobaltomisdrobinėmiskelnėmis.Šoko savieji ir kviestiniai svečiai,maskviečiai iratvykėliai, rašytojas Johanas iš Kronštato, kažkoks Vitia Kuftikas iš Rostovo, berods režisierius, sumelsva dedervine per visą skruostą, šoko žymiausi MASSOLIT’o poetų padalinio atstovai: taigiPavianovas, Bogochulskis, Sladkis, Špičkinas ir Adelfina Buzdiak, šoko trumpai apkirpti nežinomosprofesijos jaunuoliaivatosprikimštaispečiais,kažkoksgerokaipagyvenęsdėdulė,kuriobarzdojebuvoįstrigęs žalias svogūno laiškas, šoko su juo suvargusi, mažakraujystės sekinamamergužėlė suglamžytaoranžinešilkosuknute.

Pasruvę prakaitu oficiantai nešė iškėlę virš galvų aprasojusius bokalus alaus, piktai švokštė:„Atsiprašau,pilieti!“Kažkurpergarsiakalbįįsakinėjo:„Karsovienas!Jautienosdu!Kaimiškivėdarai!!!“Tęvasis balsas jau nebe dainavo, o stūgavo: „Aleliuja!“ Tviskančių džiazo lėkščių žvangesys tarpaisužgoždavožvangesįindų,kuriuosplovėjosnuožulniulatakugrąžindavoįvirtuvę.Žodžiu,tikraspragaras.Iratsivėrėvidurnaktįpragariškasreginys.Žengėverandonjuodaakisfrakuotasgražuolissudurkloformosbarzdairkarališkužvilgsniuapžvelgėsavovaldas.Porino,porinomistikai,kadkažkadabuvolaikai,kaigražuolisvilkėjonefraku,obuvoapsijuosęsplačiuodiniudiržu,virškuriokyšojopistoletųrankenos,ojo juodi lyg varno sparnas plaukai buvo aprišti raudono šilko skarele, ir plaukė Karaibų jūra jovadovaujamasbrigas,iškėlęsjuodąmirtiesvėliavąsuAdomogalvajoje.

Betne,ne!Meluoja tieapgavikai irmistikai, jokiųKaraibų jūrųpasaulynėra, irneplaukioja jomisnarsūs flibustjerai irnesiveja jųkorvetė,nesidraikoviršumbangųpatrankųdūmai.Niekonėra irniekonebuvo!Štaidžiūstantiliepa,štaiketaustvora,bulvarasužjos…Irtirpstaledukaivazelėje,irmatytipriegretimostaliukokažkienokraujupasruvusiosbuliausakys,irbaisu,baisu…Odievai,dievai,nuodųman,nuodų!..

Ūmainuostaliukopurptelėjožodis:„Berliozas!“Staigadžiazasišsiderinoirnutilo,sakytumkažkasjambūtųtrinktelėjęskumščiu.„Ką,ką,ką?!!“—„Berliozas!!!“Visiėmėšokčioti,šūkčioti…

Taip, išgirdus baisiąją žinią apie Michailą Aleksandrovičių, siūbtelėjo aukštyn skausmo banga.Kažkasbėgiojo,šūkavo,kadbūtinatučtuojau,šiąakimirką,šičia,parašytikažkokiąkolektyvinętelegramąirnedelsiantjąišsiųsti.

Tačiau kokią telegramą, klausiamemes, ir kur? Ir kam ją siųsti? Iš tikrųjų, kur? Ir ką padės visostelegramos tam, kurio sutraiškytą pakaušį šią akimirką spaudžia guminės prozektoriaus pirštinės, kuriokakląkreivomisadatomisdabarvarstoprofesorius?Jisžuvo, irnereikiajamjokiostelegramos.Viskasbaigta,nėrareikalovargintitelegrafisčių.

Taip,žuvo,žuvo…Betmesjukgyvi!Taip,siūbtelėjoskausmobanga,betpašniokštė,pašniokštėirėmėslūgti,vienaskitasjausugrįžoprie

savostaliukoir—išpradžiųvogčiomis,opaskuiiratvirai—išlenkėtaurelęiružkando.Ištiesų,kodėlturi pražūti višt ienos kotletai de—voliai? Kuo mes padėsimeMichailui Aleksandrovičiui? Tuo, kadalkaniliksime?Jukmesdargyvi!

Suprantama, rojalis buvo užrakintas, muzikantai išsiskirstė, keletas žurnalistų išvažiavo į savoredakcijas rašyti nekrologų. Paaiškėjo, kad iš lavoninės atvažiavo Želdybinas. Jis įsikūrė velioniokabineteantrameaukšte,irbematnuvilnijogandas,kadjisirpavaduosBerliozą.Želdybinassusikvietęišrestorano visus dvylika valdybos narių, ir Berliozo kabinete skubiai prasidėjusiame posėdyje jie ėmėtartis dėl Gribojedovo kolonų salės papuošimo, dėl palaikų pervežimo iš lavoninės į šią salę, dėlatsisveikinimosuvelioniuirkitųneatidėliotinųreikalų,susijusiųsušiuoliūdnuįvykiu.

Orestoranevėlatgijoįprastasnaktinisgyvenimasirbūtųjis tęsęsis ikipatuždarymo,ligiketvirtosvalandos ryto, jeigu nebūtų nutikęs jau visai negirdėtas dalykas, sukrėtęs restorano lankytojus kur kassmarkiaunegužiniaapieBerliozožūtį.

Pirmiejisujudovežikai,budėjęprieGribojedovonamųvartų.Buvogirdėti,kaipvienasjų,kilstelėjęsnuopasostės,sušuko:

—Ohoho!Tikpažiūrėkit!Paskui,nežiniaiškurišnirusi,paleiketaustvorąsuplevenoliepsnelėirėmėartėtiprieverandos.Prie

staliukųsėdintysrestoranosvečiaiėmėstotis,norėdamigeriauįžiūrėti, irnetrukuspamatė,kadkartusuliepsneleprierestoranožingsniuojabaltasvaiduoklis.Kaijisprisiartinopriepatvynuogienojųsienelės,visi, išpūtę akis, sustingo su pamautais ant šakučių sterlės gabaliukais. Tą akimirką iš restoranodrabužinėsparūkytiišlindęsšveicoriusnumetėpapirosąirjauruošėsižengtivaiduokliopusėn,pasišovęsužkirsti jamkelią į restoraną, tačiaukažkodėl taipnepadarė irsustojokvailai išsišiepęs.Ovaiduoklis,niekieno netrukdomas, pro angą gyvatvorėje įžengė į verandą. Čia visi pamatė, kad tai visai nevaiduoklis,oIvanasNikolajevičiusBenamis—žinomiausiaspoetas.

Jisbuvobasas,vilkėjosudriskusiabalkšvapalaidine,priekrūtinėsbuvožiogeliuprisisegęspopierinįpaveikslėlį,vaizduojantįnežinomąšventąjį,mūvėjobaltadryžėmisapatinėmiskelnėmis.RankojeIvanasNikolajevičiusnešėsidegančiąvestuvinęžvakelę.

DešinysisIvanoNikolajevičiausskruostasbuvošviežiaiperdrėkstas.Sunkunetapsakyti,kokiagūdityla įsiviešpatavo verandoje.Galėjaimatyti, kaip vieno oficianto rankoje iš pakrypusio bokalo liejasižemėnalus.

Poetasiškėlėžvakęviršgalvosirgarsiaitarė:—Sveiki,bičiuliai!Paskuijisdirstelėjopoartimiausiapastaleirapmaudžiaisušuko:—Ne,čiajonėra!Pasigirdodubalsai.Bosasbuvonegailestingas:—Baigtaskriukis.Baltojikarštinė.Oantrasis,moteriškas,išgąstingaitarė:—Kaipgimilicijaleidojamtokiamvaikščiotigatvėmis?TuosžodžiusIvanasNikolajevičiusišgirdoiratsakė:—Dukartusmėginosulaikyti:Skatertnoskersgatvyjeirčia,Bronajagatvėje,betašliuoktelėjauper

tvorąir,kaipmatote,persidrėskiauskruostą!—čiaIvanasNikolajevičiusiškėlėaukštynžvakęirsušuko:—Broliailiteratai!(Prikimęsjobalsassustiprėjoirpasidarėliepsningas.)Klausykitevisi!Jispasirodė!Gaudykitejįkuogreičiau,antraipjispridarysneįsivaizduojamosbėdos!

—Ką?Ką?Kąjispasakė?Kaspasirodė?—išvisųpusiųpasipylėbalsai.—Konsultantas!— atsakė Ivanas.— Ir tasai konsultantas ką tik prie Patriarcho tvenkinių nužudė

MišąBerliozą.Tuometuišvidinėssalėsišvirtožmoniųbūrys,aplinkIvanougnelęsusispietėminia.— Prašom atleisti, kalbėkit aiškiau, — pasigirdo tylus ir mandagus balsas palei Ivano

Nikolajevičiausausį,—paaiškinkite,kaipnužudė?Kas?—Svetimšaliskonsultantas,profesoriusiršnipas!—dairydamasisatsiliepėIvanas.—Okokiajopavardė?—neatlyžotaspatstylusbalsas.

—Pavardė?—apmaudžiai riktelėjo Ivanas.—Kadašžinočiau tąpavardę!Rodėvizitinękortelę,bet nespėjau įsižiūrėti… Prisimenu tik pirmąją raidę „Vė“, pavardė prasideda „Vė“ raide! Kokia gipavardėiš„Vė“?—susigriebęsrankaužkaktos,patssavepaklausėIvanasirūmaisuvebleno:—Vė,vė,vė!Va…Vo…Vašneris?Vagneris?Vaineris?

Vegneris?Vinteris?—netplaukaiantIvanogalvoskrutėjonuoįtampos.—Vulfas?—užjaučiamairiktelėjokažkokiamoteris.Ivanasužsirūstino.—Kvaiša!—sukriokėjis,akimisieškodamasšaukusiosmoters.—KuočiadėtasVulfas?Vulfas čia niekuo nekaltas! Vo, vo…Ne! Neprisimenu! Štai kas, piliečiai: tučtuojau skambinkit į

miliciją, tegu siunčiapenkismotociklus sukulkosvaidžiaisprofesoriuigaudyti. Irnepamirškitperspėti,kadsujuodardu:kažkoksilgšis, languotas…įskilusiapensnė…irjuodasriebuskatinas.OaškolkasapieškosiuGribojedovą…Jaučiu,kadjisčia!

Ivanaspradėjoblaškytis,išstumdėapspitusiusjįžmones,mosikuodamasžvakeirtaškydamasisvašku,puolėžiūrinėtipostalais.Pasigirdobalsas:„Kvieskitgydytoją!“—irkažkienomeilusmėsingasveidas,švariainuskustasirputnus,suakiniaisragorėmuose,išdygopriešIvaną.

—Draugas Benami,— jubiliejiniu balsu prašneko tasai veidas,— nurimkite! Jus sujaudino visųmūsųmylimoMichailo Aleksandrovičiaus… ne, tiesiogMišos Berliozomirtis.Mes visi tatai puikiaisuprantame.Jumsreikalingaramybė.Draugaituojpatpalydėsjusįpatalą,irviskaspraeis…

—Artusupranti,—prašiepęsdantispertarėjįIvanas,—kadbūtinasugautiprofesorių?Kočiatauzijivisokiusniekus!Kretine!— Bet atleiskit, draugas Benami, — atsiliepė veidas, rausdamas, traukdamasis atbulas ir jau

apgailestaudamas,kadįsivėlėįšįreikalą.—Ne,kam,kam,otautikraineatleisiu,—sutyliuįsiūčiuištarėIvanasNikolajevičius.Traukuliaiperbėgojoveidu,jisvikriaiperėmėžvakęišdešinėsrankosįkairę,plačiaiatsivedėjoir

žiebėužuojautoskupinamveiduiįausį.Čiaaplinkiniai susiprotėjogriebt i Ivaną—irgriebė.Žvakėužgeso,onusprūdęnuoveidoakiniai

buvoberegintsumindyti. Ivanassuklykėbaisingąkarošūkį,kuris,viliodamassmalsuolius,nuaidėjonetbulvare,irėmėgintis.Sužvangėjokrentantysnuostalųindai,suspigomoterys.

Koloficiantairišopoetąrankšluosčiais,drabužinėjevykopokalbistarpbrigovadoiršveicoriaus.—Armatei,kadjisbekelnių?—šaltubalsuklausėpiratas.—Bet,ArčibaldaiArčibaldovičiau,—bailiai atsakinėjo šveicorius,—kaip aš galiu jo neįleisti,

jeigujis—MASSOLIT’onarys?—Armatei,kadjisbekelnių?—pakartojopiratas.—Dovanokit,ArčibaldaiArčibaldovičiau,—išpiltastamsausraudonio,teisinosišveicorius,—ką

ašgaliupadaryti?Ašpatssuprantu,verandojepilnadamų…—Damosčianiekuodėtos,nedamųreikalas,—atšovėpiratas,varstydamasakimisšveicorių,—čia

milicijosreikalas!Žmogus,vilkįsvienaisapatiniais,galieitiMaskvosgatvėmistikvienuatveju—kaijįlydimilicija,irtiktaiįvienąvietą—įmilicijosskyrių!Otu,būdamasšveicorius,išvydęstokįžmogų,turinedelsdamasnėsekundėsšvilpti.Girdi?

Girdi,kasdarosiverandoje?Apkvaišęsšveicoriusišgirdosklindantįišverandosbildesį,indųžvangėjimą,moterųklyksmą.—Kąmansutavimdaryti?—paklausėflibustjeras.Šveicoriaus veidą išmušė dėmės, o akys pasidarė stiklinės. Jam pasivaideno, kad ant sklastymu

perskirtųjuodųplaukųsušvitougniaspalvėšilkoskarelė.Išnykoplastronasirfrakas,ouždiržosujuodavopistoleto rankena. Šveicorius regėjo save pakartą ant formarso rėjos. Savo akimis išvydo savo patiesišlindusį liežuvį ir ant peties nukarusią negyvą galvą ir net išgirdo bangų pleškenimą už borto.Šveicoriauskeliaisulinko.Tačiau tąakimirksnįflibustjeraspasigailėjo jo irsušvelninosavoskvarbųjį

žvilgsnį.–Žiūrėk,Nikolajau!Paskutiniskartas.Mūsųrestoranuitokiųšveicoriųnėveltuinereikia.Galieitsau

sargauti į cerkvę,— šitaip taręs, vadas sukomandavo tiksliai, aiškiai, greitai:— Pantelejų iš bufeto.Milicininką.Protokolą.Mašiną.Įpsichiatrinę.—Irpridūrė:

–Švilpk!Poketvirčiovalandosnepaprastaisukrėstapublikanetikrestorane,betirbulvare,irlanguosenamų,

išeinančių į restorano sodelį, regėjo,kaipproGribojedovovartusPantelejus, šveicorius,milicininkas,oficiantas ir poetas Riuchinas išnešė suvystytą it lėlę jauną vyriškį, kuris springdamas ašaromisspjaudėsi,mėgindamaspataikytikaiptikįRiuchiną,irplyšojopervisąbulvarą:

—Niekšas!..Niekšas!..Sunkvežimio šoferis pikta mina užvedinėjo motorą. Šalimais vežikas ragino arklį, čaižydamas jo

strėnasmelsvomisvadžiomis,irrėkė:—Neškitįbrikelį!Esuvežęsįpsichiatrinę!Aplinkui ūžė minia, aptarinėdama negirdėtą atsitikimą; trumpai tariant, vyko šleikštus, nešvankus,

kiauliškasskandalas,kurisbaigėsitiktada,kaisunkvežimispajudėjonuoGribojedovovartų,išveždamasnelaimingąjįIvanąNikolajevičių,milicininką,PantelejųirRiuchiną.

VIskyrius

ŠIZOFRENIJA,KAIPIRSAKYTAKai į garsios, neseniai pamaskvėje, ant upės kranto, atstatytos psichiatrinės klinikos priimamąjį

įžengė žmogus smaila barzdele, apsivilkęs baltu chalatu, buvo pusė antros nakties. Trys sanitarainenuleidoakiųnuoIvanoNikolajevičiaus,sėdinčioantsofos.Čiapatbuvoirneapsakomaisusijaudinęspoetas Riuchinas. Rankšluosčiai, kuriais buvo surištas Ivanas Nikolajevičius, dabar kūpsojo ant tospačiossofos.IvanoNikolajevičiausrankosirkojosbuvolaisvos.

Išvydęsįėjusį,Riuchinasišbalo,krenkštelėjoirnedrąsiaipratarė:—Labasvakaras,daktare.Daktaras linktelėjo Riuchinui, bet pažvelgė ne į jį, o į Ivaną Nikolajevičių. Tasai sėdėjo lyg

suakmenėjęs,suraukęsantakius,piktasirnetnekrustelėjo,įėjusgydytojui.– Štai, daktare, — kažkodėl paslaptingai sušnibždėjo Riuchinas, bailiai dirsčiodamas į Ivaną

Nikolajevičių, — žinomas poetas Ivanas Benamis… Štai, matote… Mes bijomės, ar tik ne baltojikarštinė…

—Smarkiaigėrė?—prakošėprodantisdaktaras.—Ne,išgerdavo,betnetiek,kad…—Tarakonų,žiurkių,kipšiukųaršmižinėjančiųšunųnegaudė?—Ne,—krūptelėjęsatsakėRiuchinas,—mačiaujįvakariršiandien—jisbuvovisaisveikas…—Okodėlsuapatinėmis?Išlovospakėlėt?—Daktare,jistoksįrestoranąatėjo…—Aha,aha,—labaipatenkintaspasakėdaktaras,—okodėlapsidraskęs?Sukuonorsmušėsi?—Nuotvorosnukrito,opaskuirestoranevienamužvožė…Irdarkaikam…—Taip,taip,taip,—sumurmėjodaktarasir,atsisukęsįIvaną,pridūrė:—Sveikigyvi!—Sveikas,kenkėjau!—piktaiirgarsiaiatsakėIvanas.Riuchinastaipsuglumo,jognėakiųnedrįsopakeltiįmandagųjįdaktarą.Bettasainėmažneužpyko,tik

įprastu mikliu judesiu nusiėmė akinius, kilstelėjo chalato skverną, įsikišo akinius į užpakalinę kelniųkišenę,opaskuipaklausėIvaną:—Kiekjumsmetų?

—Eikitejūsvisivelniop,ištikrųjų!—šiurkščiaiužrikoIvanasirnusisuko.—Kodėljūsširstate?Argiašpasakiaukąnorsnemalonaus?— Man dvidešimt treji metai, — audringai prašneko Ivanas, — ir aš jus visus apskųsiu. O

pirmučiausiatave,glinda!—kreipėsiatskiraiįRiuchiną.—Odėlkojūsskųsitės?— Dėl to, kad mane, sveiką žmogų, pačiupo ir jėga atgabeno į beprotnamį!— tūžmingai atsakė

Ivanas.RiuchinaspasižiūrėjoįIvanąirnustėro:jokiopamišimojoakysenesimatė.Gribojedovejosbuvodrumstos,odabarpasidarėskaidrioskaipvisada.„Dievulėliau!—išsigandęspamanėRiuchinas.—Juk jis tikrainormalus?Taibent!Komes jį,po

galais, čia at itempėm? Normalus, normalus, tik snukis išakėtas…“— Jūs esat, — ramiai prašnekogydytojas,sėsdamasantbaltossukamoskėdutėssublizgančiakoja,—nebeprotnamyje,oklinikoje,kurjūsųniekasnelaikys,jeigunebusreikalo.

IvanasNikolajeviciusnetikėdamaspašnairavo,betvisdėltoburbtelėjo:—GarbėDievui!Pagaliauatsiradobentvienasnormalustarptųvisųidiotų,iškuriųpatspirmasis—

Saška,mulkisbejokiotalento!—KastasSaškabetalento?—pasiteiravogydytojas.–Štaijis,Riuchinas!—atsakėIvanasirdūrėmurzinupirštuRiuchinopusėn.Tasaiplykstelėjoišsusijaudinimo.„Štaikaipjismanatsidėkoja!—apmaudžiaipagalvojojis.—Užtai,kadparodžiaujamširdį!Tai

bentsukčius,tikrai!“—Tipiškasbuožiokaspagalsavopsichologiją,—įsišnekėjoIvanasNikolajevičius,kuriam,matyt,knietėjodemaskuotiRiuchiną,—irdarbuožiokas,kurisuoliaidangstosiproletarokauke.Pažvelkite į jo solidžią fizionomiją ir palyginkite ją su tais skambiais eilėraščiais, kuriuos jis parašėGegužėspirmosiosproga!Checheche…„Plazdėkit!“,„Plevenkit!..“Ojūsdirstelkitįjosielą—kąjistensaugalvoja…aiktelėsit!—irIvanasNikolajevičiuspiktdžiugiškainusikvatojo.

Riuchinasšnopavo,raudoirgalvojotikapietai,kadsušildėužantyjegyvatę,kadšokoįpagalbątam,kursaipasirodėesąspikčiausiaspriešas.Osvarbiausia—nebuvokasdaryti:

juknepulsirietissupsichiniuligoniu!—Okodėljusatvežėbūtentpasmus?—paklausėgydytojas,įdėmiaiišklausęsBenamiokaltinimus.— Kad juos kur velniai, tuos avigalvius! Sugriebė, surišo kažkokiais skarmalais ir atbogino

sunkvežimiu!—Leiskitepaklausti,kodėlatėjoteįrestoranąvienaisapatiniais?–Čianiekonuostabaus,—atsakėIvanas,—maudžiausiMaskvosupėje,manodrapanasnukniaukė,o

šitąšlamštąpaliko!NejaunuogaseisiuperMaskvą?Apsivilkau,kąradęs,nesskubėjauįrestoranąpasGribojedovą.

GydytojasklausiamaipažvelgėįRiuchiną,irtasainiūriaiburbtelėjo:—Restoranastaipvadinasi.—Aha,—tarėgydytojas,—okodėlskubėjot?Koksnorssvarbuspasimatymas?—Aškonsultantągaudau,—atsakėIvanasNikolajevičiusirneramiaiapsižvalgė.—Kokįkonsultantą?—AržinoteBerliozą?—reikšmingaipasiteiravoIvanas.—Tą…kompozitorių?Ivanassuirzo.—Kokįdarkompozitorių?Ak,tiesa,ne!Kompozitorius—MišosBerliozobendrapavardis!Riuchinasnenorėjoniekokalbėti,betturėjopaaiškinti.—MASSOLIT’osekretoriųBerlioząšįvakarpriePatriarchotvenkiniųsuvažinėjotramvajus.—Nepliurpk,konežinai!—užpykoIvanasantRiuchino,—aštenaibuvau,onetu!Jisjį tyčiapo

tramvajumpakišo.—Pastūmė?—Kąjūsčiašnekat—„pastūmė“,—niršdamasdėltokiovisuotinioneišmanymo,surikoIvanas.—

Tokiamirstumtinereikia!Jistokiųtriukųgaliiškrėsti,kadtiklaikykis!Jisišankstožinojo,kadBerliozaspalįspotramvajum!

—Arbejūsųdarkasnorsmatėtąkonsultantą?—Taigi,kadtikmudusuBerliozu.— Aha. Ir kokių priemonių jūs ėmėtės, norėdamas sugauti žudiką? — čia gydytojas atsisuko ir

žvilgtelėjoįmoterįbaltuchalatu,sėdinčiąatokiaupriestalo.Jiišsitraukėlapąirėmėpildytituščiustarpusjografose.–Šitkokiųpriemonių.Pasiėmiauvirtuvėježvakelę…–Štaišitą?—pasidomėjogydytojas,rodydamassulūžusiąžvakę,gulinčiągretašventopaveikslėlio

antmotersstalo.—Tąpačią,ir…—Opaveikslėliskam?—Na,paveikslėlis…—Ivanas išraudo,—paveikslėlisužvis labiau ir išgąsdino,— jisvėldūrė

pirštuRiuchinopusėn,—betreikalastas,kadkonsultantas,kalbėkimbeužuolankų…susidėjęssunelabuoju…taippigiaijonepagausi.Sanitaraikažkodėlišsitempė,prispaudėrankaspriešlaunųirįsistebeilijoįIvaną.—Taigi,—aiškinoIvanas,—susidėjęs!Neabejotinasfaktas.JispatskalbėjosisuPoncijumPilotu.

Kojūsįmanetaipžiūrit!Teisybęsakau!Viskąmatė—irbalkoną,irpalmes.Žodžiu,buvopasPoncijųPilotą,galvądedu.

—Na,na…—Taiva,ašpaveikslėlįantkrūtinėsprisisegiauirleidausibėgti.Tuometulaikrodisišmušėdukartus.—Ehėhė!—šūktelėjoIvanasirpašokonuosofos.—Antravalanda,oaščianiekamslaikągaištu!

Atsiprašau,kurtelefonas?—Praleiskitprietelefono,—paliepėgydytojassanitarams.Ivanassugriebėragelį,omoteristuotarputyliaipaklausėRiuchiną:—Jisvedęs?—Viengungis,—atsakėišsigandęsRiuchinas.—Profsąjungosnarys?—Taip.—Milicija?— suriko Ivanas į ragelį.—Milicija?Draugas budėtojau, tuoj pat duokit nurodymą

išsiųstipenkismotociklussukulkosvaidžiaisužsieniečiuikonsultantuisulaikyti.Ką?Užsukitepasmane,aš važiuosiu kartu…Kalba poetas Benamis iš beprotnamio…Koks jūsų adresas?— uždengęs delnuragelį,pašnibždomispaklausėBenamisdaktarą,opaskuivėlsuriko:—Jūsgirdit?Alio!..Kiaulystė!—ūmaisubliuvoIvanasirtrenkėragelįįsieną.Paskuipasisukoįgydytoją,atkišojamranką,sausaipratarė„visogero“irsusiruošėeiti.

—Atleiskit,kurgijūseisit?—prabilogydytojas,žiūrėdamasIvanuiįakis,—vidurynakties,vienaisapatiniais…Jūsblogaijaučiatės,likitpasmus!

—Praleiskit,—pasakė Ivanassanitarams,užstojusiemsduris.—Praleisitarne?—klaikiubalsusurikopoetas.

Riuchinassudrebėjo,omoterispaspaudėmygtuką,įtaisytąstale,irantjostikliniopaviršiausiššokoblizgantidėžutėiružlydytaampulė.

–Šitkaip?!—dilbakiuodamaslygužspeistasžvėris,išrėžėIvanas.—Na,gerai!Likitsveiki…—ir,atstatęsgalvą,metėsiįlangądengiančiąužuolaidą.

Žvangtelėjo gana smarkiai, tačiau stiklas anapus užuolaidos nė trupučio neįskilo, ir po akimirkosIvanasjauspurdėjosanitarųrankose.Jiskriokė,bandėkandžiotis,rėkė:

—Taištaikokiusstikleliusįsitaisėt!..Paleisk!Paleisk,sakau!Gydytojorankoježybtelėjošvirkštas,moterisvienumostuperplėšėsutriušusiospalaidinėsrankovęir

sunemoteriškajėganustvėrėranką.Pakvipoeteriu,Ivanas,sugriebtasketuriųžmonių,apsilpo,irmiklusgydytojas, pasinaudojęs šiuomomentu, suvarė adatą į Ivano ranką. Ivanądar keletą sekundžiųpalaikė,paskuipasodinoantsofos.

—Banditai!—suklykėIvanasirpašokonuosofos,tačiaubuvovėlpasodintas.Vospaleistas,jisvėlmėgino stryktelėti, bet atsisėdo jau pats. Jis patylėjo, patrakusiu žvilgsniu apsidairė aplink, nelauktainusižiovavoirpiktaiišsišiepė.

—Vis dėlto sudorojote,— tarė jis, dar kartą nusižiovavo, nelauktai atsigulė, galvą pasidėjo antpagalvės, kumštį vaikiškai pasikišo po skruostu, mieguistu balsu, jau be pykčio sumurmėjo:—Na irpuiku… patys ir kentėsit. Aš perspėjau, o jūs žinokitės! O man dabar užvis labiausiai rūpi PoncijusPilotas…Pilotas…—iružsimerkė.

—Vonią,šimtasseptynioliktąvienutę irpostąprie jo,—patvarkėgydytojas,užsidėdamasakinius.Riuchinasvėlkrūptelėjo:begarsoatsivėrėbaltosdurys,užjųbuvomatytikoridorius,apšviestasmėlynų

naktiniųlempučių.Iškoridoriausantguminiųratukųįriedėjokušetė,antjosperkėlėnurimusįIvaną,irjisnuvažiavokoridorium,odurysužsidarė.

—Daktare,—sušnibždėjopriblokštasRiuchinas,—vadinasi,jistikraiserga?—Taip,—atsakėgydytojas.—Okasjam?—nedrąsiaipaklausėRiuchinas.PavargęsgydytojaspažvelgėįRiuchinąirvangiaiatsakė:— Psichomotorinis susijaudinimas… Kliedesinės interpretacijos… matyt, sudėtingas atvejis…

Greičiausiaišizofrenija.Odaralkoholizmas…Riuchinas nieko nesuprato iš daktaro aiškinimo, išskyrus tai, kad Ivano Nikolajevičiaus reikalai,

matyt,prasti,taigiatsidusoirpaklausė:—Okąjisčiavisšnekaapiekažkokįkonsultantą?—Turbūtmatėkąnors,kaspaveikėjosutrikusiąvaizduotę.Ogalirhaliucinavo…Po kelių minučių sunkvežimis lakino Riuchiną į Maskvą. Švito, ir dar neužgesintų žibintų šviesa

paplentėsebuvonereikalingairnemaloni.Šoferisširdo,kadžuvovisanaktis,ginėmašinąišpaskutiniųjųirperposūkiusjiblaškėsiįšonus.Štaiirmiškasnušlamėjo,likokažkuružpakalyje,irupėnusukoįšalį,priešais sunkvežimį šmėkščiojovisokiausidalykai:kažkokios tvoros susargybosbūdelėmis ir rietuvėsmalkų, aukšti stulpai ir kažkokie bokštai, apkarglioti ritėmis, krūvos skaldos, kanalų išvagota žemė—žodžiu,galėjaijausti,kadMaskvajaučiapat,kadjituoj,štaiužposūkio,užgriusirapglėbstave.

Riuchinas jautėsi purtomas ir svaidomas, kažkoks medgalys, ant kurio jis sėdėjo, kartkartėm vismėgino išsprūsti iš po jo. Restorano rankšluosčiai, kuriuos paliko troleibusu anksčiau išvažiavęsmilicininkasirPantelejus,šliaužiojopovisąkėbulą.

Riuchinasbuvobebandąsjuossurankioti,bet,kažkodėlpiktaisušnypštęs:„Teguljuosvelniai!Kuriųgalųčiaaškaipkokskvailystąsausi?..“,paspyrėkojairnusukoakisšalin.

Keleivio nuotaika buvo siaubinga. Aiškėjo, kad apsilankymas sielvarto namuose paliko jo širdyjelabai gilų pėdsaką. Riuchinas bandė suvokti, kas jį kamuoja. Koridorius su mėlynomis lemputėmis,įstrigęsįatmintį?Mintis,kaddidesnėsnelaimėsužprotoaptemimąpasaulyjenėra?Taip,taip,žinoma,irji.Betjuktai—nesvarbiausia,taitikabstraktimintis.Oyradarkažkas.Kas?Nuoskauda,štaikas.Taip,taip,užgaulūsžodžiai,kuriuosBenamisišdrožėjamįakis.Irapmaudunetodėl,kadjieužgaulūs,otodėl,kadteisingi.

Poetas jau nebesidairė į šalis, o įsistebeilijo į purvinas grindis ir ėmė kažką murmuliuoti, ingzti,kankindamaspatssave.

Taip,eilėraščiai…Jam—trisdešimtdvejimetai!Ištikrųjų,okastoliau?—Irtoliaujisrašinėspokelis eilėraščius permetus.—Ligi senatvės?—Taip, ligi senatvės.—Ką jam atneš tie eilėraščiai?Šlovę? „Nesąmonė! Neapgaudinėk nors pats savęs. Šlovė niekada neateina pas tą, kas kuria prastuseilėraščius.Kodėljieprasti?Teisybę,teisybępasakė!—negailestingaiplakėsaveRiuchinas.—Nėpernagojuodymąnetikiuaštuo,kąrašau!..“Neurastenijospriepuolioapniktaspoetassusverdėjo,grindyspojuoliovėsitirtėti.

Riuchinas pakėlė galvą ir išvydo, kad jis jau seniaiMaskvoje ir kad viršMaskvos jau aušra, kaddebesys iš apačios nuauksinti, kad jo sunkvežimis stovi įstrigęs kitųmašinų kolonoje ties posūkiu įbulvarąirkadvisaišalia,truputįpalenkęsgalvą,antpostamentostovimetalinisžmogusirabejingaistebibulvarą.

Kažkokioskeistosmintyssiūbtelėjo įpasiligojusiopoetogalvą.„Štai tikrossėkmėspavyzdys…—Riuchinasatsistojovisuūgiusunkvežimiokėbuleiriškėlėranką,nežiniakodėlužsipuolęsniekamniekobloga nedarantįmetalinį žmogų.—Kad ir kokį žingsnį gyvenime jis būtų žengęs, kad ir kas jambūtųnutikę, viskas išėjo jam į naudą, viskas jam nešė šlovę! O ką jis padarė? Negaliu suvokti…Kuo giypatingi tie žodžiai: „Vėtra šėlsta…“ Nesuprantu!.. Pasisekė, pasisekė! — staiga tulžingai nutarėRiuchinas ir pajuto, kad sunkvežimis trūktelėjo.— Šovė, šovė į jį tasai baltagvardiet is ir sutrupino

blauzdikaulį,irgarantavonemirtingumą…“Kolonapajudėjo.Visiškaipasiligojęsirnetsusenęspoetasnevėliauneipodviejųminučių įžengė įGribojedovoverandą. Ji jaubuvo ištuštėjusi.Kampebaigėgertikažkokia kompanija, jos vidury skeryčiojosi pažįstamas konferansjė su tiubeteika ir taure šampanorankoje.

Riuchiną,nešinąglėbiurankšluosčių,labaimaloniaisutikoArčibaldasArčibaldovičiusirtučtuojauišvadavo nuo prakeiktų skudurų. JeiguRiuchinas nebūtų taip nukamuotas klinikoje ir sunkvežimyje, jisturbūt su malonumu būtų išklojęs viską, kas dėjosi klinikoje, pagražindamas savo pasakojimąišgalvotomissmulkmenomis.Tačiaušiąakimirkąjamnetasrūpėjo,beto,norsRiuchinasirnebuvoitinpastabus,—dabar,išduskintassunkvežimio,jispirmąkartąįsižiūrėjoįpiratoveidąirsuprato,kadtasai,nors ir klausinėja apie Benamį ir net šūkčioja „ajajai!“, iš tikrųjų visai abejingas Benamio likimui irnėmažjonesigaili.„Ir teisingai!Šaunuolis!“—suciniškupakaruoklišku įtūžiupagalvojoRiuchinas ir,ūmailiovęsispasakotiapiešizofreniją,paprašė:

—ArčibaldaiArčibaldovičiau,arielkėlėsbūtųneprošal…Piratasnutaisėužjaučiamąminą,sukuždėjo:—Suprantu…beregint…—irmostelėjooficiantui.PopenkiolikosminučiųRiuchinasvienutvienutėliskiurksojosusirietęspriežiobrio,lenkėtaurelępo

taurelės,suprasdamasirpripažindamas,kadjogyvenimeniekonebegalimapataisyti,galimatikpamiršti.Poetasiššvaistėsavonaktį,kolkitipuotavo,irdabarsuprato,kadjosnebesugrąžinsi.Užtekotikkilstelėtigalvąnuolemposįdangų,kadpamatytum,jognaktispražuvoamžinai.Oficiantai

paskubomplėšėnuostalųstaltieses.Paleiverandąšmirinėjantyskatinaimarkstėsinuorytošviesos.Poetąnesulaikomaiužgriuvodiena.

VIIskyrius

NETIKĘSBUTASJeigukitą rytąStiopaiLichodejevuikasnorsbūtųpasakęs:„Stiopa!Jeišiąminutęneatsikelsi,būsi

sušaudytas!“—Stiopaprislėgtu,vosgirdimubalsubūtųatsakęs:„Šaudykit,darykitsumanim,kąnorite,ašnesikelsiu“.Lichodejevui atrodė, kad jis ne tik atsikelti, bet nė akių pramerkti negali, kad, vos pabandžius tai

padaryti, tvyksteltųžaibas ir jogalva ištikštų įgabalus.Tojegalvojegaudėdidžiulisvarpas, tarpakiųobuolių ir užmerktų vokų šmėžavo rudos dėmės su raudonai žaliais apvadais, be to, jį dar pykino, iratrodė,kadtaspykinimassusijęssukažkokioįkyrauspatefonogarsais.

Stiopabandėkąnorsprisiminti,tačiauprisiminėtiktiek,kadberodsvakarirnežiniakurjisaistovėjosuservetėlerankoje ir taikėsipabučiuotikažkokiądamą,žadėdamasjai, jogkitądieną, lygiaidvyliktą,ateisiąspasjąįsvečius.Damaatsikalbinėjo,sakydama:

„Ne,ne,manęsnebusnamie!“—oStiopaprisispyręskartojo:„Oašimsiuirateisiu!“Neikastojidama,neikuridabarvalanda,neikuridiena,neikoksmėnuo—Stiopanežinojoir,kasvisųliūdniausia,negalėjosuprasti,kurjisyra.Jispabandėnorstaiišsiaiškinti,tadpraplėšėsulipusiuskairėsakiesvokus.Prietemojekažkasblausiaišvytėjo.

Pagaliau Stiopa atpažino triumo ir suprato, kad guli aukštielninkas savo lovoje, kitaip sakant,buvusioje juvelyro našlės lovoje, miegamajame. Čia jam taip suskaudo galvą, kad jis užsimerkė irsuvaitojo.

Paaiškinsime:StiopaLichodejevas,Varjetėteatrodirektorius,nubudorytąsavobute,tamepačiame,kurįjiedalinosiperpussuvelioniuBerliozu,dideliamešešiųaukštųname,atgręžtameįSodųgatvę.

Reikiapasakyti,kadtasaibutas—Nr.50—jausenokaipasižymėjojeiguneprasta,taibentkeistokareputacija.PriešporąmetųjįdarvaldėjuvelyrodeFužerėnašlė.AnaFrancevnadeFužerė,garbingairitinveiklipenkiasdešimtmetėdama,triskambariusišpenkiųbuvoatidavusinuomininkams:vienam,kuriopavardė Belomutas, o kitam — su neišlikusią pavarde. Ir štai prieš dvejus metus bute prasidėjonesuprantamidalykai:žmonėsištobutopradėjopaslaptingaidingti.

Sykį poilsio dieną į butą atėjo milicininkas, pasivadino į prieškambarį antrąjį gyventoją (kuriopavardė neišliko) ir pasakė, kad šis kviečiamas trumpam užeiti į milicijos skyrių ir kažką pasirašyti.Gyventojas liepėAnfisai, išt ikimai ir senaiAnosFrancevnosnamųdarbininkei, sakyti, jeigukasnorspaskambintų, kad jis grįšiąs po dešimtiesminučių, ir išėjo drauge sumandagiu, baltomis piršt inėmismūvinčiu milicininku. Tačiau jis negrįžo ne tik po dešimties minučių, o ir apskritai niekada. Užviskeisčiausiatai,kaddraugesunuomininku,atrodo,dingoirmilicininkas.

Dievobaiminga,oatvirai šnekant—prietaringaAnfisa stačiaipareiškėdidžiai susikrimtusiaiAnaiFrancevnai, kad čia neapsieita be burtų ir kad ji puikiai žinanti, kas pasiglemžė ir gyventoją, irmilicininką,betpriešnaktįnenorintiapietaikalbėti.

Na, burtams, kaip žinote, užtenka tik prasidėti, ir jau niekaip jų nebesuturėsi. Antrasis gyventojasdingo, regis, pirmadienį, o trečiadienį skradžiai žemę prasmego Belomutas, nors, tiesa, kitokiomisaplinkybėmis.Rytąjopasiimtikaipvisadaatvažiavomašinairišvežėjįįtarnybą,tačiauatgalneparvežėirpatidaugiaunebegrįžo.

Neįmanoma apsakyt imadamBelomut sielvarto ir siaubo.Deja, ir viena, ir kita truko neilgai. Tąpačiąnaktį,sugrįžusikartusuAnfisaišvasarnamio,kurkažkodėlskubiaibuvoišvykusi,AnaFrancevnaneberado bute jau ir pilietės Belomut. Tačiau tai dar ne viskas: abiejų kambarių, kuriuos nuomavo

Belomutai,durysbuvoužantspauduotos!Šiaiptaippraslinkodvidienos.TrečiąjąpervisątąlaikąnuonemigosakiųnesudėjusiAnaFrancevna

vėlskubiaiišvažiavoįvasarnamį…Arbereikiasakyti,kadjinegrįžo!Likusi viena, Anfisa į valias prisiverkė ir antrą valandą nakties atsigulė. Kas jai nutiko vėliau,

nežinoma,tačiaukitųbutųgyventojaipasakojo,kadpenkiasdešimtajamebutevisąnaktįkažkasbildėję,obutolanguosenevaikipatrytodegusielektra.Rytmetįpaaiškėjo,kadirAnfisosnebėr!

Apie dingusius žmones ir užkeiktą butą tame name ilgai buvo pasakojamos visokios legendos,sakykim, kad ir tokios: girdi, toji perkarusi ir dievobaiminga Anfisa nešiojusi ant savo išdžiūvusioskrūtinės zomšinįmaišelį su dvidešimt penkiais stambiais deimantais, priklausančiaisAnai Francevnai.Kad, girdi, vasarnamio, į kurį taip skubiai važinėjo Ana Francevna, malkinėje buvo rastos kažkokiosnesuskaičiuojamosbrangenybės,tarpjųtiepatysdeimantaiircarolaikųauksorubliai…Irpanašiai.Na,konežinome,dėltoirgalvosneguldome.

Kad ir kaip ten būtų, butas tuščias ir užantspauduotas prasilaikė tik savaitę, o paskui į jį atsikėlėvelionisBerliozassužmonairštaitasaiStiopa—taippatsužmona.Savaimeaišku,kad,vosįsikrausčiusį apsėstąjį butą, jų šeimose irgi prasidėjo velniava. Per vieną mėnesį dingo abi žmonos. Tačiau jųpėdsakai buvo aptikti. Žmonės tauškė regėję Berliozo žmoną Charkove su kažkokiu baletmeisteriu, oStiopos žmona neva atsidūrusi Božedomkoje, kur, pasak gandų, Varjetė direktorius savonesuskaičiuojamųpažinčiųdėka jai išrūpinokambarį, tačiau suviena sąlyga: kad jos nėkvaponeliktųSodųgatvėje…

TaigiSt iopa suvaitojo. Jis ketinopasišaukt i namųdarbininkęGrunią ir pareikalaut i piramidono,tačiau vis dėlto susiprotėjo, kad tai kvailystės, kad jokio piramidono Grunia, žinoma, neturi. BandėšauktispagalbonBerliozą,dusyksuvebleno:„Miša…Miša…“, tačiau,kaippatyssuprantate,atsakymoneišgirdo.Butetvyrojovisiškatyla.

Pakrutinęskojųpirštus,Stiopasusigaudę,kadgulisukojinėmis,tirtančiarankabrūkštelėjoperšlaunį,norėdamasišsiaiškinti,arsukelnėmis,arbejų,tačiaunesuprato.Pagaliaupamatęs,kadyravisųapleistasirvienišas,kadpagalbosnesulauks,jisryžosikeltis,norstamreikėjotiesiognežmoniškųpastangų.

Stiopapraplėšėsulipusiusvokusirišvydosavoatspindįveidrodyje—žmogystąstirksančiaisįvisasšalis plaukais, išpurtusią, juodais šeriais apžėlusia fizionomija, užburkusiomis akimis, murzinaismarškiniaissuapykakleirkaklaraiščiu,mūvintįilgomisapatinėmiskelnėmisirkojinėmis.

Tokįjisišvydosaveveidrodyje,ošaliaveidrodžioišvydojuodaiapsirengusįnepažįstamąžmogųsujuodaberete.

Stiopa atsisėdo lovoje ir kiek įmanydamas išsprogino krauju pasruvusias akis, įsmeigęs jas įnepažįstamąjį.

Tyląsutrikdėnepažįstamasis,žemusodriubalsusuužsienietiškuakcentuištaręstokiusžodžius:—Labadiena,malonusisStepanaiBogdanovičiau!Stojopauzė,pokurios,sutelkęsvisasjėgas,Stiopaprastenėjo:— Ko jums reikia?— ir pats nustėro, nepažindamas savo balso. Žodį „ko“ jis pasakė diskantu,

„jums“—bosu,o„reikia“jamvisainepavykoištarti.Nepažįstamasis draugiškai šyptelėjo, išsitraukė didelį auksinį laikrodį, kurio dangtelis buvo

papuoštasdeimantotrikampiu,paskambinovienuolikakartųirtarė:—Vienuolika!Jauvisąvalandąlaukiu,koljūspabusit,nesliepėtmanateitidešimtą.Štaiiraš!Stiopaapgraibomissusiradokelnes,numestasantkėdėsšalialovos,suvapėjo:„Atleiskite…“,apsimovėjasirkimiubalsuištarė:—Prašompasisakytisavopavardę.Jam buvo sunku kalbėti. Sulig kiekvienu žodžiu kažkokia adata badė jam smegenis, keldama

pragariškąskausmą.

—Ką?Jūsirmanopavardępamiršote?—nepažįstamasisnusišypsojo.—Atsiprašau…—sušvokštėStiopa,pajutęs,kadpagirioskrečianaują išdaigą: jampasirodė,kad

grindyspaleilovąprasmegoirjisberegintnulėksžemyngalvapovelnių,įpatįpragarą.— Brangusis Stepanai Bogdanovičiau, — prašneko svečias, įžvalgiai šypsodamasis, — joks

piramidonas jums nepadės. Pasikliaukite sena išmintim— nuo ko susirgai, tuo ir gydykis. Vienintelisdaiktas,kurisgaligrąžintijumssveikatą—porataureliųdegtinėssuaštriuirkarštuužkandžiu.

Stiopabuvogudrusžmogusirnetšitaipnegaluodamassuvokė,kad,užkluptamtokiojebūklėje,reikiaprisipažintivisaskaltes.

—Atviraišnekant,—pradėjojis,vosapversdamasliežuvį,—vakarašmažumėlę…—Daugiaunėžodžio!—pertraukėjįlankytojasirpavažiavosukėdeįšalį.Stiopa,išpūtęsakis,išvydo,kadantmažostaliukostovipadėklas,antkuriogulibaltosduonosriekės,

indelis su ikrais, lėkštelė marinuotų grybų, kažkoks puodukas, o galų gale — talpi juvelyro našlėsropinukė su degtine. Stiopą ypač apstulbino tai, kad ropinukė išrasojusi nuo šalčio. Beje, nieko čiastebėtino nebuvo — ropinė stovėjo dubenyje tarp ledų. Žodžiu, viskas buvo patiekta gražiai, suišmanymu.

NepažįstamasisneleidoStioposnuostabaipereitiįšokąirmikliaipripylėpusętaurelėsdegtinės.—Ojūs?—cyptelėjoStiopa.—Sumalonumu!Drebančia rankaStiopa prinešė taurelę prie lūpų, o nepažįstamasis vienumauku

prarijosavotaurelėsturinį.Čiaumodamasgabaląikrų,Stiopasudidžiausiuvarguišstenėjo:—Ojūs…neužkandat?—Dėkoju,ašniekadaneužkandu,—atsakėnepažįstamasisirįpylėpoantrą.Atidengėpuodą—jame

buvodešrelėssupomidorųpadažu.Ir štai išsisklaidė prieš akis nelaboji žaluma, liežuvis nebekliuvo, o svarbiausia — Stiopa šį tą

prisiminė.Prisiminė,kadvakarbuvoūžautaSchodnioje,skečųautoriausChustovovasarnamyje,kurtasaiChustovasirbuvonudanginęsStiopątaksomotoru.Jisnetprisiminė,kaipjiesamdėsitątaksomotorąprie„Metropolio“,draugedarbuvokažkoksaktoriusneaktorius…supatefonulagaminėlyje.Taip,taip,taip,viskasvykovasarnamyje!Nuo tospatefonomuzikos, beje, stūgavo šunys.Štai tik kas toji dama, kuriąStiopamėginopabučiuoti,taipirneaišku…Velniaižino,kasjitokia…berodsradijujdirba,ogalirne.

Taigivakarykštėdienapotruputėlįėmėryškėti,tačiaudabarStiopąkurkaslabiaudominošidienairypačnepažįstamojožmogaus,atnešusiodegtinėsiružkandžių,pasirodymasmiegamajame.Štaikąneprošalįbūtųišsiaiškinti!

—Na,dabar,tikiuosi,jūsjauprisiminėtemanopavardę?TačiauStiopatikdroviainusišypsojoirskėstelėjorankomis.—Nejaugi!Įtariu,kadpodegtinėsjusdargėrėtportveino!Betklausykit,kasgitaipdaro!—Norėčiaupaprašyti,kadvisatailiktųtarpmūsų,—meilikaujamaitarėStiopa.—O,žinoma,žinoma!TačiauužChustovąaš,savaimesuprantama,galvosneguldau.—JūspažįstateChustovą?—Vakarjūsųkabineteprabėgomismačiautąindividą,tačiauužtenkabentvienaakimdirstelėtiįjo

veidą,kadsuprastum,jogjis—niekšas,intrigantas,prisitaikėlisirpalaižūnas.„Gryna teisybė!“ — pamanė Stiopa, apstulbintas tokios teisingos, tikslios ir trumpos Chustovo

charakteristikos.Taigi vakarykštė diena palengva lipdėsi iš gabalėlių, bet nerimas vis dėlto nepaliko Varjetė

direktoriaus.Mat tojevakarykštėjedienoje žiojėjodidžiulė juoda skylė.Sakykit, kąnorit, bet štai šitonepažįstamožmogaussubereteStiopavakarsavokabinetetikrainematė.

—JuodosiosmagijosprofesoriusVolandas,—oriaiprisistatėsvečias,regėdamasStioposkančias,irišdėstėviskąpaeiliui.

Vakar jis atvyko iš užsienio įMaskvą, tuoj pat užėjopasStiopą ir pasiūlė savopaslaugasVarjetė

teatrui. Stiopa paskambino į Maskvos srities scenos renginių komisiją ir šį reikalą suderino (Stiopaišbalo ir sumirksėjo), pasirašė su profesorium Volandu sutartį septyniems pasirodymams (Stiopaišsižiojo),pasikvietėVolandąpassavešiandiendešimtąvalandąrytosusitartidėlsmulkesniųdetalių…ŠtaiVolandasiratėjo.JįįleidonamųdarbininkėGrunia,paaiškinusi,kadpatikątikatėjo,kadapskritaiesanti ateinanti darbininkė, kad Berliozo nėra namie, o jeigu svečias geidžiąs pasimatyti su StepanuBogdanovičium, tegul pats einąs pas jį įmiegamąjį. StepanasBogdanovičius taip giliai įmigęs, jog jinesiimantijožadinti.Išvydęs,kaipatrodoStepanasBogdanovičius,artistaspasiuntėGruniąįgastronomądegtinėsiružkandžio,įvaistinęledoir…

—Leiskitejumsatsilyginti,—suinkštėpriblokštasStiopairėmėieškotipiniginės.—O,vieniniekai!—atšovėgastrolieriusirpareiškėapietainenorįsnėgirdėti.Taigipaaiškėjo,iš

kuratsiradodegtinė iružkandis,bet įStiopąvisdėltobuvogailažiūrėti: jisničniekoneprisiminėapiesutartįir,norsužmušk,vakarnebuvomatęsšitoVolando.Taip,Chustovasbuvo,oVolando—ne.

—Galgalėčiaužvilgtelėtiįsutartį,—tyliaipaprašėStiopa.—Prašom,prašom…Stiopažvilgtelėjo įpopierių irnustėro.Viskasbuvokaip reikiant.PirmiausiapatiesStepano ranka

šauniai suriestasparašas!Kampe įstrižai—finansųdirektoriausRimskio rezoliucija, leidžianti išduotiartistui Volandui dešimt tūkstančių rublių iš jam už septynis būsimus pasirodymus priklausančiostrisdešimt penkių tūkstančių rublių sumos. Be to, šalia dar ir Volando parašas, kad jis tuos dešimttūkstančiųjaugavo!

„Tokios tokelės!—pagalvojonelaimingasisStiopa, ir jamėmėsuktisgalva.—Prasidedakraupūsatmintiesaptemimai?!“Savaimeaišku,dabar, tamVolanduipateikussutartį, toliaurodytinuostabąbūtųbuvę tiesiog nepadoru. Stiopa atsiprašė svečiąminutėlę pasišalinsiąs ir vienomis kojinėmis išpuolė įprieškambarįprietelefono.Bėgdamasšūktelėjovirtuvėspusėn:

—Grunia!Tačiauniekasneatsiliepė.JisžvilgtelėjoįBerliozokabinetoduris,kuriosbuvošaliaprieškambario,

ir čia, kaip sakoma, sustingo it stabo ištiktas.Ant durų rankenos Stiopa pastebėjo virvelę su smalkosantspaudu. „Še tau, kad nori!— krioktelėjo kažkas Stiopos galvoje.— Tik to dar trūko!“— ir čiaStioposmintysnuskriejo jaudvejaisbėgiais, tačiau,kaipvisadabūnaperkatastrofą,vienakryptimi irapskritaivelniaižinkur.Sunkuapsakytisumaištį,kilusiąStioposgalvoje.Šaliašitosvelniavossujuodaberete,šaltadegtineirneįtikėtinasutartim—prašom,darirantspaudasantdurų!Jukgalisakytikamnori,kadBerliozaskažkąiškrėtė—niekasnepatikės,dievaži,nepatikės!Irvisdėlto—antspaudas!

Taigi…TąakimirkąStioposgalvojeėmėkirbėtiitinnemaloniosmintelėsapiestraipsnį,kurį,kaiptyčia,jis

neseniai įbruko Michailui Aleksandrovičiui atspausdinti žurnale. O straipsnelis, tarp mūsų šnekant,paikas!Irniekamtikęs,irpinigaimenki…

Prisiminęsstraipsnį,Stiopatuojpatprisiminėirvienąįtartinąpokalbį,kuris, regis,vykobalandžiodvidešimtketvirtosvakarešičia,valgomajame,jiedviemvakarieniaujantsuMichailuAleksandrovičium.Žinoma, įtartinu tikrąja to žodžio prasme pokalbio vadinti negalima (į tokį pokalbį Stiopa nebūtųleidęsis),tačiaušnekamabuvoapiekažkokiusnereikalingusdalykus.Tokiųšnekų,gerbiamiejipiliečiai,verčiaunėnepradėti.

Ligiantspaudotasšnekas,beabejonės,galėjailaikytiniekais,oštaiatsiradusantspaudui…„Ak, Berliozai, Berliozai!— kunkuliavo mintys Stiopos galvoje.— Stačiai galvon netelpa!“ Bet

nebuvokadaliūdėti,irStiopasurinkoVarjetėfinansųdirektoriausRimskionumerį.Stiopos padėtis buvo kebli: visų pirma užsienietis galėjo įsižeisti, kad Stiopa nepasitiki juo net

parodžiussutartį,oirfinansųdirektoriuinežiniabuvokąsakyti.Juknepaklausijo:„Sakykit,arašvakarpasirašiausutartįtrisdešimtpenkiemstūkstančiamsrublių?“Šitaipklaustinedera!

—Taip!—pasigirdoragelyješaižusirnemalonusRimskiobalsas.

— Sveiki, Grigorijau Danilovičiau, — tyliai prašneko Stiopa, — čia Lichodejevas. Štai koksreikalas…hm…hm…pasmanesėditasai…ė…artistasVolandas…Taigi…norėjaupaklausti,kaiptenšįvakarą?..—A,juodasismagas!—atsiliepėragelyjeRimskis.—Afišostuojaubusgatavos.

—Aha,—silpnubalsunumykėStiopa,—na,ikipasimatymo…—Ojūsgreitatvažiuosit?—paklausėRimskis.— Už pusvalandžio, — atsakė Stiopa ir, pakabinęs ragelį, Nuspaudė rankomis plyštančią galvą.

Ajajai,kokiabjauriistorija!Kasgiatsitikoatminčiai,piliečiai?A?Visdėltoilgiaustypsotiprieškambaryjebuvonepatogu,irStiopaberegintapmetėtokįplaną:visomis

išgalėmisslėptisavoneįtikėtinąužmaršumą,odabarpirmiausiagudriaiiškamantinėtiužsienietį,kągijisžadaparodytišįvakarąStiopaipatikėtameteatre?

Stiopa nusisuko nuo aparato ir ūmai tinginės Grunios seniai nevalytame veidrodyje, kuris kabojoprieškambaryje, aiškiai išvydokažkokį keistą tipelį— ilgąkaip žalgą ir supensnė (ak, jeigu čia būtųbuvęs Ivanas Nikolajevičius! Jis būtų iškart tą tipelį atpažinęs!). O tas pasirodė ir bemat dingo.SunerimęsStiopapažvelgė tolėliau įprieškambarį irantrąsyksvirstelėjo,nesveidrodyjepraėjo ir taippatdingodidžiulisjuodaskatinas.

Stiopainusmelkėširdį,jissusverdėjo.„Kasčiadabar?—pagalvojojis.—Nejaukraustausiišproto?Iškurtieatspindžiai?!“Jisapsidairė

poprieškambarįirišsigandęssušuko:—Grunia!Koksčiakatinaspasmusšlaistosi?Iškurjisatsirado?Irkasdarčiasujuo?!— Nesijaudinkite, Stepanai Bogdanovičiau, — atsiliepė balsas, bet ne Grunios, o svečio iš

miegamojo,—taimanokatinas.Nurimkite.OGruniosnėra,ašišsiunčiaująįVoronežą.Jinaiskundėsi,kadjūsneišleidžiatejosatostogų.Šitiežodžiaibuvotokienetikėtiirkeisti,jogStiopanusprendė,kadjisprastainugirdo.Begalosuglumęsjisristuteįlėkėįmiegamąjįirsustingoantslenksčio.Joplaukaišoktelėjopiestu,o

kaktąišmušėsmulkūsprakaitolašeliai.—Svečiasmiegamajamebuvojaunebevienas,osukompanija.Antramekrėslesėdėjotaspatstipas,

kurispasivaidenoprieškambaryje.Dabarjisbuvogeraimatyti:ūsaiitplunksnikės,vienaspensnėstiklasspingčioja, o antrojo visai nėra. Bet miegamajame galėjai išvysti dar baisesnių dalykų: ant minkštoskėdutės,kadaisepriklausiusiosjuvelyronašlei,išsidrėbęsvampsojokažkastrečias,būtent—siaubingodydžio juodas katinas, vienoje letenoje laikąs taurelę degtinės, o kitoje šakutę, ant kurios buvo spėjęspasimautimarinuotągrybą.

Miegamajamešviesosirtaipbuvomaža,odabarStiopaipradėjodarytistamsuakyse.„Štaikaip,pasirodo,kraustomasiišproto!“—pamanėjisirgriebėsidurųstaktos.—Kaipmatau,brangusisStepanaiBogdanovičiau, jūs truputėlį nustebęs?—pasiteiravoVolandas

dantimiskalenantįStiopą.—Ostebėtisjuknėrakuo.Taimanosvita.Čiakatinasišgėrėdegtinės,irStioposrankaėmėslystistaktažemyn.— Ir tai svitai būtina kur nors gyventi,— aiškinoVolandas,— taigi kai kas išmūsų šiame bute

nereikalingas.Irmanregis,kadnereikalingaskaiptikjūs!—Jis, jis!—ožiobalsusubliuvolanguotasis ilgšis,—apskritai jispaskutiniumetukrečiabaisias

kvailystes.Girtuokliauja,naudodamasispadėtimikimbapriemoterų,nėvelnioneveikia,okągaliveikti,jeiguvisiškainesusigaudoapiereikalus,kuriejampatikėti.

Viršininkamsakismuilina!—Tuščiaivaldiškąmašinągainioja!—apskundėStiopąirkatinas,žiautarodamasgrybą.Ir tąakimirką,kaiStiopa, jaususmukęsantgrindų,nusilpusia rankagrabinėjostaktą,butepasirodė

ketvirtas ir jau paskutinis vaiduoklis. Tiesiai iš veidrodžio kambarin įžengėmažas, tačiau nepaprastaipečiuitasžmogelissukatiliukuantgalvosirstyrančiaišburnosiltimi,bjaurojančiairtaipjaušlykščiąjofizionomiją.Jisbuvorusvais,netugniniaisplaukais.

—Aš,—įsiterpėįpokalbįtasaiatvykėlis,—apskritainesuprantu,kaipjistapodirektorium,—čiarusvaplaukisėmėvislabiausniaukrotipronosį.—Jistokspatdirektoriuskaipašarchijerėjus.

—Tunepanašusįarchijerėjų,Azazelai,—tarstelėjokatinas,dėdamasisįlėkštędešrelių.—Aširsakau,—susniaukrojorusvaplaukisir,atsigręžęsįVolandą,pagarbiaipridūrė:—Leiskite,

mesire,išdangintijįvelniopišMaskvos.–Škac!!—pašiaušęsšerius,ūmaisukniaukėkatinas.IrstaigamiegamasisėmėsuktisStioposakyse,jistrenkėsigalvaįstaktąir,netekdamassąmonės,dar

pagalvojo: „Mirštu…“ Bet jis nenumirė. Pravėręs akis, pamatė, kad sėdi ant kažkokių akmenų. Šaliakažkasšniokštė.Kaiatsimerkėkaipreikiant,išvydo,kadšniokščiajūra,dardaugiau—kadbangosdūžtapriepriejokojųirkad,trumpaitariant,jissėdipačiammologale,kadapačiojetviskažydrabangėjūra,oužpakalyjeantkalno—gražusmiestas.

Nesusigaudydamas,kaiptokiaisatvejaisreikėtųelgtis,Stiopaatsistojovirpančiomkojomirpatraukėmoluįkrantą.

Antmolostovėjokažkoksžmogus,rūkėirspjaudėįvandenį.KlaikiužvilgsniupažiūrėjęsįStiopą,jisliovėsispjaudęs.

TadaStiopaiškrėtėtokįtriuką:atsiklaupėpriešnepažįsta—nuyjrukoriųirtarė:—Maldaujujus,pasakykite,koksčiamiestas?—Kasčiadabar?—tarėkietaširdisrūkorius.—Ašnegirtas,—kimiaipasakėStiopa,—ašsergu,mankažkasnutiko,ašsergu…Kuraš?Koksčiamiestas?..—Na,Jalta…Stiopatyliaiatsiduso,nugriuvoantšono,dunkstelėjogalvaįšiltąmoloakmenį.Sąmonėapleidojį.

VIIIskyrius

PROFESORIAUSIRPOETODVIKOVAKaip tik tuo metu, apie pusę dvylikos, kai Stiopa Jaltoje prarado sąmonę, ją atgavo Ivanas

NikolajeviciusBenamis,nubudęspogilausirilgomiego.Kurįlaikąjisstengėsisusigaudyti,kaippatekoįtą nepažįstamą kambarį su baltomis sienomis, puikiu naktiniu staleliu iš kažkokio šviesaus metalo irbaltomisužuolaidomis,užkuriųšvietėsaulė.

Ivanas papurtė galvą, įsitikino, kad jos neskauda, ir prisiminė esąs ligoninėje. Ši mintis pažadinoprisiminimusapieBerliozožūtį, tačiau šiandien jie Ivano taipbaisiainebesukrėtė. Išsimiegojęs IvanasNikolajeviciusaprimoirėmėblaiviaumąstyti.Kurįlaikąjisnejudėdamasgulėjošvarutėlėje,minkštojeirpatogiojelovojesuspyruoklėmis,opaskuiišvydošaliasavęsmygtuką.Išįpratimobejokioreikaloviskąčiupinėti Ivanas jįpaspaudė.Benamis tikėjosi,kad,nuspaudusmygtuką,pasigirs skambutisarkasnorspasirodys,tačiauįvykovisaikaskita.

Ivano kojūgalyje įsižiebė matinis cilindras, ant kurio buvo parašyta „Gerti“. Truputėlį pabuvęs,cilindras ėmė suktis, kol ant jo pasirodė užrašas: „Slaugė“. Savaime suprantama, kad išmoningasiscilindrasIvanąapstulbino.Užrašą„Slaugė“pakeitėužrašas„Pakvieskitegydytoją“.

—Hm…—sumykėIvanas,nesugalvodamas,kątoliaudarytisušituocilindru.Betčiajamatsitiktinaipasisekė:pasirodžiusžodžiui„Felčerė“,Ivanasantrąsykpaspaudėmygtuką.Cilindrastyliaiskimbtelėjo,sustojo,užgeso,įkambarįįėjoapkūnisimpatiškamoterisšvariubaltuchalatuirtarėIvanui:

—Labasrytas!Ivanasneatsakė,manydamas,kadtokspasisveikinimasvisainederamasesamomisaplinkybėmis.Tik

pagalvokit,įgrūdosveikąžmogųligoninėnirdarapsimetinėja,kadtaipirreikia!Tuo metu moteris lygiai tokia pat geraširdiška veido išraiška spustelėjo mygtuką, pakėlė aukštyn

užuolaidą,irįkambarįproretusirplonuspinučius,išsiraizgiusiusligipatgrindų,plūstelėjošviesa.Užpinučiųbuvobalkonas,toliauvingiuotosupėspakrantė,okitameupėskrante—smaguspušynas.

—Prašom į vonią,—pakvietėmoteris ir vienu rankos prisilietimu atvėrė vidinę sieną, už kuriosbuvovonioskambarysirpuikiaiįrengtastualetas.

Norsirnusprendęsnesikalbėtisumoterimi,Ivanasneiškentėir,išvydęs,kaipišblizgančiočiaupoįvoniąplačiasrovepliaupiavanduo,ironiškaitarė:

—Taibent!Kaip„Metropolyje“!—Niekopanašaus,—didžiuodamasiatsiliepėmoteris,—kurkasgeriau.Tokiųįrengimųnetužsieny

niekur nėra. Pasižiūrėtimūsų klinikos specialiai atvažiuoja gydytojai irmokslininkai. Pasmus kasdienlankosiinturistai.

Sulig žodžiu „inturistas“ Ivanas akimirksniu prisiminė vakarykštį konsultantą. Jis paniuro, piktaidėbtelėjoirpasakė:

—Inturistai…Kojūsvisituosinturistusdievinate!Tarpjų,beje,visokiausiųpasitaiko.Aš,pavyzdžiui,vakarsutokiususipažinau,kadneduokdie!Ir vos nepradėjo pasakojimo apie Poncijų Pilotą, tačiau susilaikė, suprasdamas, kadmoteriai nėra

prasmėsviskopasakoti,kadjinaivisvienjamnegalipadėti.IšsimaudžiusiamIvanuiNikolajevičiuibematbuvopaduotaviskas,koreikiavyruipovonios:išlyginti

baltiniai,ilgosapatinėskelnės,kojinės.Dardaugiau:atidariusispintelėsduris,moterisparodėvidunirpaklausė:

—Kąpageidaujateapsivilkti—chalatėlįarpižamą?

Priverstinai prirakintas prie naujo būsto, Ivanas vos rankom neskėstelėjo dėl tokio motersnesivaržymoirbežodžiųdūrėpirštuįtamsiairaudonąbajinępižamą.

PaskuiIvanasNikolajevičiustuščiunebyliukoridoriumbuvonuvestasįneapsakomodidumokabinetą.Nusprendęs viską, ką pamatys šiame nuostabiai įrengtame pastate, vertinti ironiškai, Ivanas tuoj patmintysepakrikštijokabinetą„fabriku—virtuve“.

Ir buvo už ką. Čia stovėjo spintos ir stiklinės spintelės, pilnos blizgančių nikeliuotų instrumentų.Stovėjonepaprastaisudėtingoskonstrukcijoskrėslai,kažkokiospilvotoslempossušvytinčiaisgaubtais,galybė stiklainių ir dujinių degiklių, ir elektros laidų, ir visiškai niekam nežinomų prietaisų. ŠiamekabineteIvanąapspitotrysžmonės—dvimoterysirvienasvyras,visibaltaiapsirengę.PirmiausiaIvanąnusivedėįkamputį,priestalelio,aiškiainusprendęšįbeitąiškamantinėti.

Ivanas apsvarstė situaciją. Buvo trys išeitys. Nepaprastai gundė pirmoji: pult i prie šitų lempų irvisokiųgudriųįtaisųirvisusjuospoparaliaisišdaužyti,šitaipprotestuojantprieštai,kadjisbereikaločiauždarytas.TačiaušiandienisIvanasgerokaiskyrėsinuovakarykščio,irpirmojiišeitisjampasirodėabejotina:kogero, jiegalutinaipatikės,kad jisdūkluspamišėlis.Todėl tokįbūdąIvanasatmetė.Buvoantra išeitis: nedelsiant pradėti pasakoti apie konsultantą ir Poncijų Pilotą. Tačiau vakarykštė patirtisrodė,kadtuopasakojimuniekasnetikiarbasuprantajįkažkaipiškreiptai.TodėlIvanasatsisakėiršios,nusprendęspasirinktitrečiąją:užsisklęstiirišdidžiaitylėti.

Iki galo įgyvendinti šio sumanymo nepavyko ir norom nenorom, kad ir šykščiai ir niauriai, tekoatsakinėtiįdaugybęklausimų.IrIvanasbuvoiškvostasikipanagių,turėjopapasakotivisąsavoankstesnįgyvenimą, net kada ir kaip sirgo skarlatina—o tai buvo prieš penkiolikametų. Prirašę visą puslapį,apvertėjį,irmoterisbaltuchalatuėmėklausinėtiapieIvanogimines.Prasidėjokažkokianuobodybė:kasmirė,kadairnuoko,arnegėrė,arnesirgovenerinėmisligomis,irpanašiai,irpanašiai.GalųgalepaprašėpapasakotiapievakarykštįatsitikimąpriePatriarchotvenkinių,tačiausmarkiainekibo,pasakojimuapiePoncijųPilotąnesistebėjo.

Tuometmoteris perleido Ivaną vyrui, ir tasai ėmėsi jo kitaip, ničnieko neklausinėjo. Jis išmatavoIvano kūno temperatūrą, suskaičiavo pulsą, pažiūrėjo Ivanui į akis, pasišviesdamas kažkokia lempele.Paskui į pagalbą vyrui stojo antroji moteris ir pradėjo Ivaną neskaudžiai badyti kažkuo į nugarą,plaktukėlio rankenabraižyti jamantkrūtinėskažkokiusženklus, stuksentiperkelius taip,kadnet Ivanokojos šokinėjo, įdūrė įpirštą irpaėmėkraujo, įdūrė į alkūnės linkį,movėant riešųkažkokiasguminesapyrankes.

Ivanas tik karčiai šypsojosi irmąstė, kaipkvailai ir keistai viskas išėjo.Tiktai pamanykit!Norėjovisus perspėti apie grėsmę, keliamą nežinomo konsultanto, veržėsi jį sulaikyti, o tepasiekė tiek, kadpakliuvo į kažkokį paslaptingą kabinetą ir dabar porino čia visokius niekus apie dėdę Fiodorą išVologdos,kurisgėrėikižemėsgraibymo.

Siaubingaikvaila!Galų gale Ivanas buvo paleistas ir palydėtas atgal į savo kambarį, kur gavo puodelį kavos, du

minkštaivirtuskiaušiniusirbaltosduonossusviestu.Suvalgęs ir išgėręs viską, ką gavo, Ivanas nutarė laukti paties vyriausio šios įstaigos viršininko ir

pareikalauti,kadšisskirtųjamderamądėmesįirgrąžintųteisybę.Irjissulaukė,sulaukėiškartpopusryčių.NetikėtaiatsidarėIvanokambariodurys,irprodurissuėjo

daugybė žmonių baltais chalatais. Pirma visų ėjo kruopščiai nelyginant aktorius nusiskutęs maždaugketuriasdešimtpenkeriųmetųitinmandagusvyrasmaloniomis,betlabaiskvarbiomisakimis.Visapalydarodė jam dėmesį ir pagarbą, tad jo pasirodymas buvo labai iškilmingas. „Kaip Poncijus Pilotas!“—dingtelėjoIvanui.

Taip,jis,beabejonės,buvočiavyriausias.Jisprisėdoanttaburetės,okitilikostovėti.—DaktarasStravinskis,—prisistatėIvanuiirmaloniaipažvelgėįjį.–Štai,AleksandraiNikolajevičiau,—negarsiaitarėvienaspalydovastvarkingaiapkirptabarzdeleir

padavėvyriausiamligijuodumoprirašytąIvanolapą.„Ištisąbyląsukurpė!“—pagalvojoIvanas.Ovyriausiasisįprastužvilgsniuperbėgolapą,suniurnėjo:

„Aha, aha…“ ir pasikeitė su palydovais keliomis frazėmis, pasakytomis mažai girdėta kalba. „IrlotyniškaikaipPilotasšneka…“—liūdnaipagalvojoIvanas.Betčiavienasžodisprivertėjįkrūptelėti,taibuvožodis„šizofrenija“—deja,jauvakarištartasprakeiktojoužsieniečiopriePatriarchotvenkinių.

—„Netirtaižinojo!“—sunerimupagalvojoIvanas.Vyriausiasis, matyt, laikėsi taisyklės sutikti su viskuo ir džiaugtis viskuo, kad ir ką jam sakytų

aplinkiniai,irreikštidžiaugsmąžodžiais„puiku,puiku…“—Puiku!—pasakėStravinskis,grąžindamaskažkamlapą,irkreipėsiįIvaną:—Jūspoetas?

—Poetas,—niūriubalsuatsakėIvanasirpirmąsykpajutokažkokįnesuprantamąbodėjimąsipoezija,irnetsavieilėraščiai,šiąakimirkąatėjęįgalvą,jamkažkodėlpasirodėnemalonūs.

Suraukęskaktą,jissavoruožtupaklausėStravinskį:—Jūs—profesorius?Stravinskispaslaugiaiirmandagiailinktelėjo.—Irjūsčiavyriausias?—neatlyžoIvanas.Stravinskisvėllinktelėjo.—Manreikiasujumispasikalbėti,—reikšmingaipasakėIvanasNikolajevičius.—Aštamiratėjau,—atsiliepėStravinskis.–Štaikoksreikalas,—pradėjoIvanas,jausdamas,kadatėjojovalanda,—manepaskelbėbepročiu,

niekasnenorimanęsišklausyti!..—One,meskuoįdėmiausiaijusišklausysim,—rimtutonunuraminoIvanąStravinskis,—irnieku

gyvuneleisimpaskelbtijūsųbepročiu.—Tadaklausykit:vakarvakarepriePatriarchotvenkiniųašsutikaupaslaptingąasmenį,užsienietįne

užsienietį,kurisišankstožinojoapieBerliozomirtįirsavoakimbuvomatęsPoncijųPilotą.Palydovaibegarso,nėnejudėdami,klausėsipoeto.—Pilotą?Ar tai tąPilotą, kurisgyveno JėzausKristaus laikais?—prisimerkęs, įbedęs žvilgsnį į

Ivaną,pasiteiravoStravinskis.—Tąpatį.—Aha,—tarėStravinskis,—otasaiBerliozasžuvopotramvajum.—VakarmanoakysejįpervažiavotramvajustiesPatriarchotvenkiniais,opaslaptingasispilietis…—PoncijausPilotopažįstamas?—pasitikslinoStravinskis,matyt,pasižymintisnepaprastanuovoka.— Taip,— patvirtino Ivanas, atidžiai stebėdamas Stravinskį,— tai šit jis iš anksto pasakė, kad

Anuška paliejo saulėgrąžų aliejų… O jisai kaip tik toje vietoje ir paslydo! Kaip jums patinka? —reikšmingaipaklausėIvanas,tikėdamasissavožodžiaispadarytididelįefektą.

Tačiaujokioefektonesulaukė,Stravinskisvisaipaprastaiėmėtoliauklausinėti:—OkastojiAnuška?ŠisklausimastruputįsutrikdėIvaną,joveidastrūktelėjo.—Anuška čia visai nesvarbi,—prašneko jis, pradėdamasnervintis,—velniai žino, kas ji tokia.

Stačiai kažkokia kvaiša iš Sodų gatvės. Svarbu tai, kad jis iš anksto, suprantat, iš anksto žinojo apiesaulėgrąžųaliejų!Arjūssuprantat?

—Puikiausiaisuprantu,—rimtaiatsakėStravinskisir,palietęspoetokelį,pridūrė:—Nesijaudinkitirpasakokittoliau.—Gerai,—tarėIvanas,stengdamasisišlaikytiStravinskiotonąirkarčiospatirtiesjaupamokytas,kadtiktairamybėgalijampagelbėti,—taigišitasbaisustipas,apsimetęskonsultantu,turikažkokią nepaprastą galią… Tarkim jį vejiesi, o pavyti negali. O su juo dar vaikštinėja porelė, irgisavaip šauni: kažkoks ilgšis su išmuštais stiklais ir neįtikėtino didumo katinas, kuris pats vienasvažinėjasi tramvajum. Be to, — niekieno nestabdomas Ivanas ėmė kalbėti kaskart vis karščiau irįtikinamiau,—jispatsbuvoPoncijausPilotobalkone,čianėrajokiųabejonių.Kąvisataireiškia?A?Jį

reikianedelsiantsuimti,antraipjispridarysneįsivaizduojamųbėdų.—Vadinasi,jūsirsiekiate,kadjisbūtųsuimtas?Arteisingaisupratau?—paklausėStravinskis.„Protingas,—pagalvojoIvanas,—reikiapripažinti,kad ir tarp inteligentųpasitaikoprotingųkaip

retažmonių.Niekaipnepaneigsi!“Iratsakė:—Visaiteisingai!Patyspagalvokit—kaipašgaliutonesiekti?Ojūsmaneštaiperprievartąuždarėt

čionai,kaišiojatįakislemputę,maudotvonioje,klausinėjatkažkokiųniekųapiedėdęFiodorą!..Ojisjauseniaipožeme!Reikalaujunedelsiantpaleistimane.

—Nakągi,puiku,puiku!—atsiliepėStravinskis.—Štaiviskasirpaaiškėjo.Ištiesų,kokiaprasmėlaikytiligoninėjesveikąžmogų?Gerai.Ašnedelsdamaspaleisiujusiščia,jeigujūsmanpasakysit,kadesatnormalus.Neįrodysit,otikpasakysit.Taigi,jūsnormalus?

Stojovisiškatyla,irapkūnimoteris,kurirytąslaugėIvaną,sudidžiapagarbapažvelgėįprofesorių,oIvanasdarkartąpagalvojo:„Tikraiprotingas“.

Profesoriauspasiūlymasjamlabaipatiko,tačiauatsakytijisneskubėjo,raukydamaskaktą,visgalvojoirgalvojo,kolpagaliautvirtaipasakė:

—Aš—normalus.—Na, ir puiku!— su palengvėjimu ir džiugiai sušuko Stravinskis.—O jeigu taip, pamėginkime

galvotilogiškai.Peržvelkimevakarykštęjūsųdieną,—jispasisuko,irkažkasjamkaipmatpadavėIvanopopierius.—Ieškodamasnepažįstamožmogaus,kuris jumsprisistatėkaipPoncijausPilotopažįstamas,jūsvakarpadarėteštaiką,—Stravinskisėmė lenkti savo ilguspirštus,žvilgčiodamasčia į lapą,čia įIvaną,—pasikabinoteantkrūtinėsšventąpaveikslėlį.Buvotaip?

—Buvo,—niūriailinktelėjoIvanas.— Griuvote nuo tvoros, susižalojote veidą. Taip? Atėjote į restoraną vienais apatiniais, rankoje

nešdamasdegančiąžvakę,irrestoranesumušėtežmogų.Čionaijusatvežėsurištą.Patekęs čia, jūs skambinote įmiliciją ir prašėte atsiųsti kulkosvaidžių. Paskui bandėte iššokti pro

langą.Taip?Kylaklausimas:argalima,taipelgiantis,kąnorspagautiarbasuimti?Irjeigujūsnormalusžmogus, taipatsatsakysite:niekugyvu. Jūsnorite išeiti iš čia?Prašom.Bet leiskitepaklaust i,kur jūsvyksite?

–Žinoma,įmiliciją,—atsakėIvanasnebetaiptvirtaiirtruputėlįsutrikęsnuoprofesoriausžvilgsnio.—Tiesiaiiščia?—Aha.—Onamoneužsuksite?—skubiaipaklausėStravinskis.—Nėrakada!Kolašnamovažinėsiu,jispaspruks!—Gerai.Oapiekąpirmiausiamilicijojekalbėsit?—ApiePoncijųPilotą,—atsakėIvanasNikolajevičius,irjoakysapsitraukėpilkšvamiglele.—Na,

ir puiku!—sušuko įtikintasStravinskis ir, kreipdamasis į palydovą subarzdele, paliepė:—FiodoraiVasiljevičiau, prašom išleisti pilietį Benamį į miestą. Bet šio kambario neužimkit, patalynės galitnekeisti.PodviejųvalandųpilietisBenamisvėlgrįščionai.Nakągi,—kreipėsijisįpoetą,—sėkmėsjumsnelinkiu,nestasėkmenėpernagojuodymąnetikiu.Ikigreitopasimatymo!—irjisatsistojo,ojopalydasujudėjo.

—Okodėlašvėlgrįšiučionai?—sunerimęspaklausėIvanas.Stravinskis,sakytumeibūtųlaukęsšioklausimo,tuojpatvėlatsisėdoirprašneko:— O todėl, kad vos pasirodysit vienomis apatinėmis milicijoje ir pareikšite, kad matėte žmogų,

asmeniškai pažinojusį Poncijų Pilotą, — jus akimirksniu atveš čionai, ir jūs vėl atsidursite šitamepačiamekambaryje.

—Kuočiadėtosapatinėskelnės?—dairydamasissumišusiužvilgsniupaklausėIvanas.—Svarbiausia,aišku,PoncijusPilotas.Betirapatinėskelnėsdaugkąlems.Jukvaldiškusdrabužius

mes iš jūsų atimsime ir grąžinsime apdarus, su kuriais atvykote. O pas mus jūs buvote atvežtas su

apatinėmiskelnėmis.Irnamo,beje,užsuktineketinate,norsašjumsapietaiužsiminiau.PaskuiPilotas…irviskasbusaišku!

IrčiakeistasdalykasnutikoIvanuiNikolajevičiui.Jovaliasakytumsuskilo,jispasijutoesąsmenkas,reikalingaspatarties.

—Taikąmandaryti?—šįsykįjaubaikščiaipaklausėjis.—Na,irpuiku!—atsiliepėStravinskis.—Taipatsprotingiausiasklausimas.Dabarašpasakysiu,

kasjumsištikrųjųnutiko.VakarkažkasjussmarkiaiišgąsdinoirsujaukėgalvąpasakojimuapiePoncijųPilotą ir visus kitus dalykus. Ir štai jūs, susinervinęs ir iškamuotas žmogus, leidotės per miestą,pasakodamasapiePoncijųPilotą.Suprantama,kadvisijuspalaikėpamišėliu.Dabarišgelbėtijusgalitikvienasdalykas—visiškaramybė.Irjūsprivaloteliktičia.

—Tačiaujįbūtinapagauti!—tiesiogmaldaudamassušukoIvanas.—Gerai,tačiaukamlakstytipačiam?Išdėstykitepopieriujeviską,kuoįtariateirkaltinatetąžmogų.

Nėrapaprastesniodalyko,kaipperduotijūsųpareiškimąkurreikalinga,irjeigutaiištikrųjųnusikaltėlis,viskaspaaiškėslabaigreitai.Tačiausuvienasąlyga:neapsunkinkitesaugalvosirkuomažiaugalvokiteapiePoncijųPilotą.Mažakągalimapapasakoti!Neviskuoreikiatikėti.

—Supratau!—ryžtingaipareiškėIvanas.—Prašomduotimanpopieriausirplunksną.—Duokitepopieriausirtrumpąpieštuką,—paliepėStravinskisstorajaimoteriai,oIvanuitaiptarė:

—Betšiandienpatariunerašyti.—Ne,ne,šiandien,būtinaišiandien,—susijaudinęssušukoIvanas.—Nagerai.Tiknepervarginkitsmegenų.Nepavyksšiandien,pavyksrytoj.—Jispabėgs!—One,—tvirtaipareiškėStravinskis,—niekurjisnepabėgs,ašgarantuoju.Iratsiminkite,kadmes

jumsvisokeriopaipadėsim,kitaipjumsniekoneišeis.Girditemane?—staigareikšmingaipaklausėStravinskisirpastvėrėabiIvanoNikolajevičiausrankas.Laikydamasjassavosiose,jisįsmeigėžvilgsnįIvanuiįakisirėmėkartoti:—Mesjumspadėsime…

girditemane?..Mesjumspadėsime…Mesjumspadėsime…Jumspalengvės.Čiatylu,ramu…Mesjumspadėsime…IvanasNikolajevičiusnelauktainusižiovavo,joveidobruožaisušvelnėjo.—Taip, taip,— tarė jis tyliai.—Na, ir puiku!—savopapratimuužbaigėpokalbįStravinskis ir

pakilo.—Ikipasimatymo!—jispaspaudėIvanuirankąirjauišeidamasatsigręžėįpalydovąsubarzdeleirpasakė:

—Tiesa,odeguonįpabandykit…irvonias.Po kelių sekundžių priešais Ivaną nebebuvo nei Stravinskio, nei palydos. Už grotuoto lango

vidudieniosaulėjegražiaišvietėsmaguspavasariškaspušynasanamekrante,o truputėlįarčiautviskėjoupė.

IXskyrius

KOROVJOVODARBELIAISodųgatvėsnamoNr.302bis,kuriamegyvenovelionisBerliozas,gyventojųkomitetopirmininkas

NikanorasIvanovičiusBosojusbuvoprislėgtassunkiųrūpesčių,prasidėjusiųpraeitąnaktįištrečiadienioįketvirtadienį.

Vidurnaktį, kaipmes jau žinome, į tą namą atvykokomisija, kurioje dalyvavoŽeldybinas, iškvietėNikanorąIvanovičių,pranešėapieBerliozomirtįirdraugesujuonuėjoįbutąNr.50.

Tenaibuvoužantspauduotivelioniorankraščiaiirdaiktai.NeiateinančiosnamųdarbininkėsGrunios,neiplevėsosStepanoBogdanovičiaustuometubutenebuvo.

KomisijaNikanoruiIvanovičiuipareiškė,kadvelioniorankraščiusjipasiimsperžiūrėti,kadvelioniogyvenamas plotas, tai yra trys kambariai (buvęs juvelyro našlės kabinetas, svetainė ir valgomasis),perduodamigyventojųkomitetožinion,ovelioniodaiktaipaliekamisaugotiminėtameplote,kolatsiraspaveldėtojai.

ŽiniaapieBerliozožūtįpasklidopovisąnamąneapsakomaigreitai, irnuoseptyniųrytogyventojaipradėjo skambinti Bosojui telefonu, o paskui ir patys užeidinėti, nešini pareiškimais, kuriais buvoreiškiamos pretenzijos į velionio gyvenamą plotą. Per dvi valandas Nikanoras Ivanovičius priėmėtrisdešimtdutokiuspareiškimus.

Kotikjuosenebuvo—maldavimai,grasinimai,paskalos,šmeižtai,pažadaisusiremontuotibutąsavolėšomis, skundai dėl nepakeliamos ankštumos, siaubingo gyvenimo viename bute su banditais. Tarppareiškimų buvomeniniu įtaigumu sukrečiantis aprašymas koldūnų vagystės, įvykusios buteNr.31, kaivagis koldūnus susigrūdo tiesiog į švarko kišenę, du pažadai baigti gyvenimą savižudybe ir vienasprisipažinimasapieslepiamąnėštumą.

Atėjusieji kviesdavosi Nikanorą Ivanovičių į prieškambarį, griebdavo jį už rankovės, kažkąkuždėdavo,merkdavoakįiržadėdavoneliktiskolingi.

Šikančiatęsėsiligipirmosvalandos,kolNikanorasIvanoviciuspaprasčiausiaipabėgoišsavobuto,norėdamas pasislėpti palei vartus esančioje valdybos kontoroje, tačiau, išvydęs, kad ten jo irgi laukiaprašytojai, spruko ir iš tenai. Šiaip taip atsikratęs per asfaltuotą kiemą jam pavymui sekusių žmonių,NikanorasIvanovičiusnėrėįšeštąjį įėjimąiružlipoįpenktąaukštą,kurirbuvotasnelemtasbutasNr.50.

Atsikvėpęslaiptųaikštelėje,tuklusNikanorasIvanovičiuspaskambino,tačiaudurųniekasneatidarė.Jispaskambinodarkelissykius,pradėjoniurzgėti irpatyliukaiskeiksnoti.Bet ir tadadurysneatsivėrė.Nikanoro Ivanovičiauskantrybė trūko, ir jis, išsitraukęs iškišenės ryšulį raktųdublikatų,priklausančiųnamųvaldybai,tvirtavaldžiosrankaatsirakinodurisirįėjo.

— Ei, moteriške!— riktelėjo Nikanoras Ivanovičius apytamsiame prieškambaryje.—Kuo tu tenvardu?BerodsGrunia?Tavęsnėra?

Niekasneatsiliepė.TadaNikanoras Ivanovičius nulupo nuo kabineto durų antspaudą, išsiėmė iš portfelio sulankstomą

metrąiržengėįkabinetą.Žengtižengė,bettuojpatapstulbintassustojotarpduryjeirnetkrūptelėjo.Prie velionio stalo sėdėjo nepažįstamas, perkaręs ir ištįsęs pilietis languotu švarkeliu, žokėjiška

kepurėle,užsikabinęsantnosiespensnė…na,žodžiu,taspats.—Kasjūstoksbūsite,pilieti?—persigandęspaklausėNikanorasIvanovičius.—Vai!NikanorasIvanovičius,—blerbiančiutenorusurikonematytasispilietisirpašokęsnetikėtai

griebėspaustipirmininkoranką.ŠitokspasisveikinimasnėmažnenudžiuginoNikanoroIvanovičiaus.—Atleiskite,—prašnekojisįtariai,—kasjūstoksbūsite?Jūs—oficialusasmuo?—Ak,NikanoraiIvanovičiau!—jausmingaisurypavonepažįstamasis.—Kasyraoficialusasmuo,

kasneoficialus?Viskaspriklausonuoto,kaipįšįklausimąpažiūrėsi.Viskas,Nikanorai Ivanovičiau, sąlygiška irnetvirta.Šiandienašneoficialusasmuo,o rytoj, žiūrėk,

oficialus!Opasitaikoiratvirkščiai,NikanoraiIvanovičiau.Irdarkaippasitaiko!Šitiesamprotavimainamųvaldybospirmininkonegalėjopatenkinti.Būdamasišprigimtiesapskritai

įtarus,jisnusprendė,kadgražbyliaujantispriešaisjįpilietisyrakaiptikneoficialus,oveikiausiaiirvisaipašalinisasmuo.

—Betkasgijūstoks?Jūsųpavardė?—visrūsčiaukvotėpirmininkas,netėmėpultinepažįstamąjį.—Mano pavardė,— nė truputėlio nesutrikdytas rūstumo, atsakė pilietis,— tarkime,Korovjovas.

NikanoraiIvanovičiau,ogalnorėtumėtepasivaišinti?Beceremonijų!Ką?—Atsiprašau,—stačiaitūždamasprašnekoNikanorasIvanovičius,—apiekokiasvaišesčiakalbat!

(Nors ir nemalonu, bet norime pripažinti, kadNikanoras Ivanovičius buvo gana šiurkštus žmogus.)—Velioniokambariuosebūtidraudžiama!Kąjūsčiaveikiate?

—Sėskitės,NikanoraiIvanovičiau,sėskitės!—nėkiekneprarasdamassavitvardossurikopilietisirėmėpataikaujamaistrakaliotiaplink,siūlydamaspirmininkuikėdę.

GalutinaiįdūkęsNikanorasIvanovičiusatstūmėkėdęirsuriaumojo:—Kasjūspervienas?—Aš, tamstele, esu vertėjas, aptarnaujant is užsienietį, kuris šį butą pasirinko sau rezidencija,—

prisistatėKorovjovupasivadinęsžmogėnasirkaukštelėjošviesiairudųnevalytųbatųkulnais.NikanorasIvanovičiusišsižiojo.Kažkokioužsieniečio,irdarsuvertėju,pasirodymasšiamebutejam

buvodidžiausiassiurprizas,irjispareikalavopasiaiškinti.Vertėjasnoriaiviskąpaaiškino.VarjetėdirektoriusStepanasBogdanovičiusLichodejevasmaloniai

pakvietęsponąVolandą,užsienioartistą,koltruksjogastrolės,maždaugsavaitę,pagyventisavobuteirapietaivakarlaiškupranešęsNikanoruiIvanovičiui,prašydamaslaikinaipriregistruotiužsienietį,koljispatsilsėsisJaltoje.

—Nieko jisman nerašė,— pasakė suglumęs pirmininkas.—O jūs pasirauskite savo portfelyje,NikanoraiIvanovičiau,—lipšniaipasiūlėKorovjovas.

GūžtelėjęspečiaisNikanorasIvanovičiuspravėrėportfelįirradojameLichodejevolaišką.— Kaip čia aš jį pamiršau? — įbedęs buką žvilgsnį į atplėštą voką, sumurmėjo Nikanoras

Ivanovičius.— Visko pasitaiko, visko pasitaiko, Nikanorai Ivanovičiau! — ėmė tratėti Korovjovas. —

Išsiblaškymas, išsiblaškymas ir nuovargis, ir padidėjęs kraujo spaudimas,mielasis draugužiNikanoraiIvanovičiau!Aširpatssiaubingaiišsiblaškęs.Kadanorsprietaurelėspapasakosiujumskeletąnutikimųišsavobiografijos,leipsiteišjuoko!

—TaikadaLichodejevasišvykstaįJaltą?!— Jis jau išvyko, išvyko!— sušuko vertėjas.— Jis jau lekia, jei norit žinoti! Jis jau velniaižin

kur!—čiavertėjassumosavorankomislygmalūnosparnais.NikanorasIvanovičiuspareiškė,kadjambūtinaasmeniškaipasimatytisuužsieniečiu,tačiauvertėjas

užprotestavo:taineįmanoma.Užimtas.Dresuojakatiną.—Katiną,jeipageidaujate,galiuparodyti,—pasiūlėKorovjovas.PasimatytisukatinusavoruožtuatsisakėNikanorasIvanovičius,overtėjasbematpateikėpirmininkui

netikėtą,tačiaulabaiįdomųpasiūlymą.KadangiponasVolandasniekugyvunenorigyventiviešbutyjeiryraįpratęsgyventiplačiaiirerdviai,

taigalgyventojųkomitetasgalėtųsavaičiukei,koltruksVolandogastrolėsMaskvoje,išnuomotijamvisąbutą,kitaiptariant,irvelioniokambarius?

— Juk jam vis viena, numirėliui, — pašnibždomis švokštė Korovjovas, — juk pats suprantat,NikanoraiIvanovičiau,kadjamšitasbutasnereikalingas.

Gerokai sutrikęs, Nikanoras Ivanovičius paprieštaravo, kad, girdi, užsieniečiai turi gyventi„Metropolyje“,oneprivačiuosebutuose…

—Sakaujums,kaprizingaskaipvelnias!—sušnibždėjoKorovjovas.—Nenori,irbaigta!Nemėgstaviešbučių!Šitkaipmanjievisiįsiėdė,tieinturistai—nuoširdžiaipasiguodėKorovjovas,

brūkštelėjęspirštupersavogyslotąkaklą.—Patikėkit,baigiagalutinainukamuoti!Atvažiuojatoksai…arbašnipinėtipuolakaipšunsnukis,arbavisusnervussavoįgeidžiaisištampo:irtasjamnegerai,iranasnegerai!..Ojūsųkomitetui,NikanoraiIvanovičiau,ištotiknauda,grynaspelnas.Pinigųjamnegaila…—Korovjovasapsižvalgė,paskuišnibžtelėjopirmininkuiįausį:—Milijonierius!

Vertėjopasiūlymasbuvoaiškus,praktiškasir labaisolidus, tačiaukažkaipitinnesolidžiaiatrodėirvertėjo kalbosmaniera, ir jo drabužiai, ir šita šlykšt i, sukiužusi pensnė.Dėl viso to pirmininkas jutokažkokįneaiškųnerimą,betvisdėltonusprendėpriimtipasiūlymą.Matgyventojųkomitetokasoje,deja,buvostambusdeficitas.

Rudeniop šildymui reikėjo pirkti naftos, o už ką—nežinia. Su inturisto pinigais, galimas daiktas,pavyktų išsiversti. Tačiau apdairus ir atsargus Nikanoras Ivanovičius pareiškė, kad visų pirma šįklausimąreikėssuderintisuinturistųbiuru.

– Žinoma, — šūktelėjo Korovjovas, — būtinai suderinkit. Štai jums, Nikanorai Ivanovičiau,telefonas, derinkit nedelsdamas. O dėl pinigų nesidrovėkit, — pakuždom pridūrė jis, tempdamaspirmininkąįprieškambarįprietelefono,—iškolupti,jeineišjo!

Kad būtumėtmatęs, kokią vilą jis turiNicoje!Kitą vasarą, išvažiavęs į užsienį, specialiai užsukitpažiūrėti — aiktelėsit! Reikalą su inturistų biuru pavyko sutvarkyti telefonu nepaprastai greitai,pirmininką tatai net apstulbino. Pasirodė, kad ten jau žinoma apie ponoVolando ketinimą apsigyventiprivačiameLichodejevobuteirdėltovisaineprieštaraujama.

—Nairšaunu!—plyšojoKorovjovas.Šiek tiek suglumintas jo tarškėjimo, pirmininkas pareiškė, kad gyventojų komitetas sutinka savaitei

išnuomotibutąNr.50artistuiVolanduiuž…—NikanorasIvanovičiusakimirksnįužsikirto,paskuitarė:—Penkisšimtusrubliųperdieną.ČiaKorovjovasgalutinaiapstulbinopirmininką.Vogčiapamerkęsakįirlinktelėjęsmiegamojopusėn,

kurbuvogirdimiminkštisunkauskatinošuoliai,jissušvokštė:—Vadinasi,užsavaitębustryssupusetūkstančio.Nikanoras Ivanovičius pamanė, kad jis pridurs: „Na ir apetitas, Nikanorai Ivanovičiau!“ — bet

Korovjovaspasakėvisaikąkita:—Argičiapinigai?!Prašykitpenkių,jisduos.Nikanoras Ivanovičius sutrikęs šyptelėjo ir nė pats nepajuto, kaip atsidūrė prie velionio rašomojo

stalo,kurKorovjovasneregėtaigreitai irmikliai surašėdu sutarties egzempliorius.Paskui jisnulėkė įmiegamąjį ir tuoj grįžo, o abiejuose sutarties egzemplioriuose jau buvo skėtrūs užsieniečio parašai.Sutartįpasirašėirpirmininkas.

TadaKorovjovaspaprašėraštelioužpenkis…— Rašykit žodžiais, žodžiais, Nikanorai Ivanovičiau!.. tūkstantis rublių… — ir, palydėdamas

žodeliukais,kažkaipnesiderinančiaissurimtureikalu:—Ein,cvei,drei!—paklojopriešaispirmininkąpenkisnaujuspinigųpakelius.

Skaičiuojant pinigus Korovjovas maivėsi, laidė visokius juokelius, kaip antai „pinigėliai mėgstaskaičių“,„kadturipinigų,nebijoknėubagų“irpanašiai.

Suskaičiavęspinigus,pirmininkasgavoišKorovjovoužsieniečiopasąlaikinaipriregistruoti,įsidėjojį,sutartįirpinigusįportfelįirkažkaipnesusilaikęsdroviaipaprašėkontramarkės…

— Be kalbų! — subliuvo Korovjovas. — Kiek jums bilietų, Nikanorai Ivanovičiau, dvylika,

penkiolika?Priblokštaspirmininkaspaaiškinoprašąs tikporoskontramarkių, sau irPelagėjaiAntonovnai, savo

žmonai.Korovjovasberegintišsitraukėbloknotąirsmagiaiišrašėkontramarkędviemasmenimpirmojeeilėje.

Šitą kontramarkę vertėjas kaire ranka mikliai įspraudė į Nikanoro Ivanovičiaus delną, o dešiniąjatėkštelėjoįkitąpirmininkorankątraškantįpakelį.

Dėbtelėjęsįtąpakelį,NikanorasIvanovičiussmarkiaiparaudoirėmėstumtijįšalin.—Nevalia…—murmėjojis.— Nė girdėti nenoriu nieko,— sukuždėjo Korovjovas stačiai jam į ausį,— pas mus nevalia, o

užsienyjevalia.Nepatogu,NikanoraiIvanovičiau,įžeisiteužsienietį.Jūsvargote…—Užtaigriežtaibaudžiama,—tyluttylutėliaisuveblenopirmininkasirapsidairė.—Okurliudininkai?—šnibžtelėjoįkitąausįKorovjovas.—Kurliudininkai,klausiu?Liaukitės!Irčia,kaipvėliauaiškinopirmininkas,atsitikostebuklas:pakelispats šmurkštelėjo į joportfelį.O

paskuipirmininkas,kažkoksišgeibęsirnetsugniužęs,atsidūrėlaiptųaikštelėje.Minčiųverpetassiautėjogalvoje.SukosiirtojivilaNicoje,irdresuotaskatinas,irmintisapietai,kadliudininkųištikrųjųnebuvoir kad Pelagėja Antonovna apsidžiaugs, gavusi kontramarkę. Tos mintys buvo be jokio sąryšio, betmalonios.Tačiaukažkoksdyglyspačioje širdies gilumojevis dėltobadėpirmininką.Tai buvonerimodyglys.Beto,čia,antlaiptų,pirmininkuitarsikaskūjudunkstelėjoįgalvą:„Okaiptasaivertėjaspatekoįkabinetą,jeigudurysbuvoužantspauduotos?!Irkodėljis,NikanorasIvanovičius,apietainepasiteiravo?“Kurį laiką pirmininkas tarsi avinas spoksojo į laiptų pakopas, bet paskui nutarė spjaut i į viską irnekvaršintisaugalvostokiuneįkandamuklausimu…

Vospirmininkaspalikobutą,išmiegamojopasigirdožemasbalsas:—MantasNikanorasIvanovičiusnepatiko.Jislupikautojasirsukčius.Arnegalimapadarytitaip,kad

jisdaugiauneateitų?—Tik įsakykit,mesire…— atsiliepė iš kažkurKorovjovas, bet ne blerbiančiu, o visai aiškiu ir

skardžiubalsu.Ir tuoj pat prakeiktasis vertėjas atsidūrė prieškambaryje, surinko numerį ir kažkodėl didžiai

verksmingubalsuėmėmekentiįragelį:—Alio!Laikau savo pareiga pranešti, kadmūsiškioSodų gatvės namonumeris trys šimtai du bis

gyventojųkomitetopirminininkasNikanorasIvanovičiusBosojusspekuliuojavaliuta.Šiuometujobutenumeristrisdešimtpenki,išvietėje,ventiliacijosvamzdyje,gulisuvyniotiįlaikraštįketurišimtaidolerių.Kalba minėto namo gyventojas Timofejus Kvascovas iš vienuolikto buto. Bet meldžiu laikyti manopavardępaslaptyje.

Bijauminėtopirmininkokeršto.Irpakabino,niekšas,ragelį.KasvėliauvykobuteNr.50,nežinoma,tačiaužinoma,kasvykoNikanoroIvanovičiausbute.Įlindęsį

savoišvietęiružsikabinęskabliuku,jis išsitraukėišportfeliopinigus, įbruktusvertėjo, ir įsitikino,kadpakelyjeketuri šimtai rublių.TuospinigusNikanoras Ivanovičius susuko į laikraščio skiautę ir įkišo įventiliacijosvamzdį.

Popenkiųminučiųpirmininkassėdėjoužstalosavonedideliamevalgomajame.Žmonaatnešėdailiaisupjaustytos silkutės, gausiai pabarstytos svogūnų laiškais.Nikanoras Ivanovičius prisipylė stikliukėlį,išlenkė, prisipylė antrą, išlenkė, pasimovė ant šakutės tris gabaliukus silkės… ir tuo metu prie durųkažkas paskambino. O Pelagėja Antonovna įnešė garuojantį puodą, į kurį užteko užmesti akį, idantatspėtum, kad jame, pačiuose karštų barščių tirščiuose, guli tai, kas visų skaniausia pasaulyje —tuščiaviduriskaulassučiulpais.

Nurijęsseilę,NikanorasIvanovičiussuurzgėkaipšuo:

—Kad jūs prasmegtumėt! Nė pavalgyti neduoda. Nieko neįleisk, manęs nėra. Sakyk, kad liautųsilandžiojędėltobuto.Posavaitėsbusposėdis…

Žmonanuskubėjoįprieškambarį,oNikanorasIvanovičiussamčiuišvilkoišugnimialsuojančioežero—jį,kaulą,perskilusįišilgai.Irtąakimirkąįvalgomąjįįžengėdupiliečiai,osujaisnežiniakodėllabaiišblyškusiPelagėjaAntonovna.Žvilgtelėjęsįpiliečius,NikanorasIvanovičiusirgiišbaloiratsistojo.

—Kurišvietė?—susirūpinęspaklausėpirmasis,vilkintisbaltapalaidine.Antpietųstalokažkasdunkstelėjo(taiNikanorasIvanovičiusnumetėšaukštąantceratos).–Čia,čia,—greitakalbeatsakėPelagėjaAntonovna.Iratvykėliainedelsdamipasukoįkoridorių.—Okasatsitiko?—tyliaipaklausėNikanorasIvanovičius,sekdamaspaskuiatėjusius.—Mūsųbute

nieko tokio negali būti… O jūsų dokumentai… prašom atleisti… Pirmasis nė nestabtelėjęs parodėNikanorui Ivanovičiui dokumentą, o antrasis tą pačiąminutę jau stovėjo ant taburetės išvietėje ir kišoranką įventiliacijosvamzdį.Nikanoro Ivanovičiausakysaptemo.Atvykėliai išvyniojo laikraštį, tačiaupakelyjepasirodėesąnerubliai,onepažįstamipinigai,lygmėlyni,lygžali,sukažkokiosenioatvaizdu.Beje,NikanorasIvanovičiusnepajėgėaiškiaiviskoįžiūrėti,jampriešakistyvuliavokažkokiosdėmės.

—Doleriaiventiliacijoje,—susimąstęspasakėpirmasisirlipšniaibeimandagiaipaklausėNikanorąIvanovičių:—Jūsųpakelis?

—Ne!—baisiubalsuatsakėNikanorasIvanovičius.—Pasitaiko,—sutiko tasai,pirmasis, ir tuopačiu lipšniubalsupridūrė:—Kągi, teksatiduoti ir

likusius.—Neturiu,neturiu!Kaipdievąmyliu,niekadanė į rankasnebuvaupaėmęs!—beviltiškai suklykė

pirmininkas.Jispuolėpriekomodos,ištraukėstalčių,išplėšėišjoportfelį,besąryšiošūkaliodamas:–Štaisutartis…vertėjas,šunsnukis,pakišo…Korovjovas…supensnė!Jis atsegė portfelį, žvilgtelėjo vidun, įkišo ranką, visas pamėlo ir paleido portfelį į barščius.

Portfelyje nieko nebuvo: nei Stiopos laiško, nei sutarties, nei užsieniečio paso, nei pinigų, neikontramarkės.Žodžiu,ničnieko,tiksulankstomasmetras.

—Draugai!—siauboapimtassurikopirmininkas,—laikykitjuos!Mūsųnamenelabasis!IrčianežiniakaspasivaidenoPelagėjaiAntonovnai,nesjinai,pliaukštelėjusirankomis,sukliko:—Prisipažink,Ivanyčiau!Bausmėbusmažesnė!KraujupasruvusiomisakimisNikanorasIvanovičiusužsimojokumščiaisantžmonosgargaliuodamas:—Kvaišaprakeikta!Čiajisnebetekojėgųirsusmukoantkėdės,matyt,nusprendęsatsiduotineišvengiamailemčiai.TuometuTimofejusKondratjevičiusKvascovasstovėjolaiptųaikštelėjeirkaišiojopriepirmininko

butodurųraktoskylutėsčiaausį,čiaakį,nenustygdamasišsmalsumo.Po penkiųminučių namo gyventojai, tuometu buvę kieme,matė, kaip pirmininkas, lydimas dviejų

asmenų,nuėjotiesiailinkvartų.Žmonėspasakojo,kadNikanorasIvanovičiusbuvokaipžemė,eidamassvirduliavoitgirtasirkažkąburbėjo.

O dar po valandos, kaip tik tuometu, kai Timofejus Kondrat jevičius, springdamas išmalonumo,pasakojo kitiems gyventojams, kaip įkliuvo pirmininkas, nepažįstamas pilietis pasirodė bute numerisvienuolikair,pasimojęspirštuTimofejųKondratjevičiųišvirtuvėsįprieškambarį,kažkąjampasakėirdraugesujuodingo.

Xskyrius

ŽINIOSIŠJALTOSTuometu, kaiNikanorą Ivanovičių ištikonelaimė, netoli nuonamoNr. 302bis, toje pačiojeSodų

gatvėje,VarjetėfinansųdirektoriausRimskiokabinetebuvodužmonės:patsRimskisirVarjetėadministratoriusVarenucha.AntrameteatroaukšteesančiodideliokabinetodulangaižiūrėjoįSodųgatvę,ovienas,kaiptikuž

nugarosfinansųdirektoriui,sėdinčiamprierašomojostalo,—įVarjetėvasarossodą,kurbuvogaiviųjųgėrimųbufetai,tirasiratviraestrada.Kabinete,berašomojostalo,buvopluoštassenųafišų,kabančiųantsienų,mažasstalelissugrafinuvandens,keturikrėslaiirdarstaleliskampe,antkuriokarksojoapdulkėjęskažkokiospektakliomaketas.Nair,savaimeaišku,kabinetedar,Rimskiuiiškairės,šaliarašomojostalo,buvonedideliųgabaritųaptriušusi,nuzulintanedegamaspinta.

UžstalosėdintisRimskisnuopat rytobuvoprastosnuotaikos,oVarenucha,atvirkščiai, itinguvus,apimtaskažkokionervingoveiklumo,oenergijosnebuvokurišlieti.

DabarVarenuchaslėpėsifinansųdirektoriauskabinetenuokontramarkiųmedžiotojų,kurienuodijojogyvenimą,ypačtomisdienomis,kaikeitėsiprograma.Ošiandienkaiptikbuvotokiadiena.

Vossuskambustelefonui,Varenuchapakeldavoragelįirmeluodavo:—Koieškot?Varenuchos?Jonėra.Išėjo.—Būkgeras,paskambinkdarkartąLichodejevui,—suirzusiubalsutarėRimskis.—Taigijonėranamie.AšnetKarpovąbuvaunusiuntęs.Buteniekonėra.—Velniaižino,kasdedasi,—sušnypštėRimskis,taukšėdamasskaitytuvais.Durysatsivėrė,irkapeldinerisįnešėsunkųglėbįkątikatspausdintųpapildomųafišų.Žaliuoselakštuosedidelėmisraudonomisraidėmisbuvoišspausdinta:ŠIANDIENIRKASDIENVARJETĖTEATREVIRŠPROGRAMOS:PROFESORIUS VOLANDAS JUODOSIOS MAGIJOS SEANSAI SU VISIŠKU JOS

DEMASKAVIMUVarenucha,paklojęsafišąantmaketoiratsitraukęsatatupstas,pasigrožėjojairliepėkapeldineriuinedelsiantatiduotivisusegzemplioriusišklijuoti.

—Gerai,trumpaiirtaikliai,—tarstelėjoVarenucha,kapeldineriuiišėjus.— O man baisiai nepatinka ši užmačia, — pro akinius piktai dėbčiodamas į afišą, burbtelėjo

Rimskis,—irapskritaistebiuosi,kaipjamleidotokįdalyką.— Be reikalo, be reikalo, Grigorijau Danilovičiau, tai labai subtilus žingsnis. Visa esmė —

demaskavimas.—Kažin,kažin,jokiosesmėsaščianematau,jisviskąnorsprasimano!Norsbūtųparodęstąmagą!

Arbenttujįmatei?Kurjisjįiškasė,velniaižino!Paaiškėjo, kad Varenucha, kaip ir Rimskis, mago nematė. Vakar Stiopa („kaip pamišęs“, pasak

Rimskio)įlėkėpasfinansųdirektoriųsugatavusutartiesjuodraščiu,liepėtuojpatjąperrašytiirišmokėtipinigus.Irtasaimagasišgaravo,irniekasjonematė,išskyruspatįStiopą.

Rimskis išsitraukė laikrodį, pamatė, kad jau penkios po dviejų, ir visiškai pasiuto. Iš tikrųjų!Lichodejevasskambinomaždaugvienuoliktą,žadėjoateitipopusvalandžio,irnetikneatėjo,betdingoišnamų!

—Mano darbai nejuda iš vietos!— jau urgzte urzgė Rimskis, pirštu baksnodamas į nepasirašytųpopieriųkrūvą.

—Ar tik jis nepalindo kaip tas Berliozas po tramvajum?— kalbėjo Varenucha, prispaudęs prie

ausiesragelį,kuriamegirdėjosiaiškūs,ilgiirvisaibeviltiškisignalai.—Neblogaibūtų…—patyliukaisprodantisiškošėRimskis.Tą akimirką į kabinetą įžengė moteris, apsivilkusi uniformine striuke, su kepure, juodu sijonu ir

lengvaisbateliais. Išmažokrepšelio,prisegtopriediržo,moteris ištraukėbaltąkvadratinįpopierėlį irsąsiuvinįirpasiteiravo:

—KurčiaVarjetė?Jumsžaibotelegrama.Pasirašykite.Varenucha sukeverzojokažkokį hieroglifąmoters sąsiuvinyje ir, vos tik paskui ją užsitrenkėdurys,

atplėšėužklijuotąkvadratėlį.—Perskaitęstelegramą,jissumirksėjoirpadavėkvadratėlįRimskiui.Telegramoje buvo išspausdintas toks tekstas: „Jaltos Maskva Varjetė Šiandien pusę dvylikos

milicijonatvykošatenasnaktiniaisbaltiniaiskelnėmisbebatųpsichinispasivadinoLichodejevuVarjetėdirektoriumSkubiaitelegrafuokiteJaltosmilicijaikurdirektoriusLichodejevas“.

–Šetau!—sušukoRimskisirpridūrė:—Darvienassiurprizas!—Dmitrijusapsišaukėlis,—tarėVarenuchairprašnekoįtelefonoragelį:—Telegrafas?Varjetėsąskaiton.Priimkitežaibotelegramą…girdite?..„Jalta,milicija…DirektoriusLichodejevas

MaskvojeFinansųdirektoriusRimskis“…Nekreipdamas dėmesio į Jaltos apsišaukėlį, Varenucha vėl puolė kur įmanydamas ieškoti telefonu

Stioposir,suprantama,niekurjonerado.Kaip sykis tuo metu, kai Varenucha su rageliu rankoje galvojo, kur dar paskambinus, įėjo ta pati

moteris,kuriatnešėpirmąjątelegramą,irįteikėVarenuchainaująvokelį.Skubiaijįatplėšęs,Varenuchaperskaitė,kasparašyta,iršvilptelėjo.—Kasdar?—nervingaikrūptelėjęs,paklausėRimskis.Varenuchatylomisištiesėjamtelegramą,irfinansųdirektoriusišvydotokiusžodžius:„MaldaujutikėtinublokštasJaltonVolandohipnozėsskubiaitelegrafuokitemilicijaiasmenstapatumą

Lichodejevas“.Suglaudę galvas, Rimskis ir Varenucha kelis kartus perskaitė telegramą, o perskaitę be garso

įsistebeilijovienasįkitą.—Piliečiai!—ūmaiužpykomoteris.—Pirmapasirašykit,opaskuigalėsit tylėti,kiekpatinka!Aš

jukžaibusnešioju.Nenuleisdamasakiųnuotelegramos,Varenuchaįstrižaipasirašėsąsiuvinyje,irmoterisdingo.— Juk tu po vienuolikos kalbėjai su juo telefonu? — nieko nebenutuokdamas prašneko

administratorius.—Netšnekėtijuokinga!—šaižiubalsusurikoRimskis.—Nesvarbu,arkalbėjau,arnekalbėjau,bet

jisnegalibūtiJaltoje!Juokinga!—Jisgirtas…—tarėVarenucha.—Kasgirtas?—paklausėRimskis, irabuvėl įsistebeilijovienas įkitą.Nebuvo jokiosabejonės,

kadišJaltostelegrafavokažkoksapsišaukėlisarpamišėlis.Tačiauštaikaskeista:iškurtasaiJaltosmistifikatoriuspažįstaVolandą,tikvakaratvykusįįMaskvą?

IškurjisžinoapieLichodejevoryšiussuVolandu?—„Hipnozės…“—pakartojoVarenuchažodįištelegramos.—IškurjisžinoapieVolandą?—jis

sumirksėjoirūmairyžtingaišūktelėjo:—Ne,nesąmonė,nesąmonė,nesąmonė!—Kurjisapsigyveno,tasVolandas,velniaijįgriebtų?—paklausėRimskis.Varenucha kaipmat susisiekė su inturistų biuru ir didžiausiai Rimskio nuostabai pranešė, kad

Volandas apsigyveno Lichodejevo bute. Paskui, surinkęs Lichodejevo buto numerį, Varenucha ilgaiklausėsi sodraus pypsėjimo ragelyje. Pro tą pypsėjimą kažkur iš toli atsklido niūrus duslus balsas,dainuojantis: „…uolos,manoprieglobstis…“— irVarenuchanusprendė, kad į telefono tinkląkažkaipįsibrovėbalsasišradijoteatro.

—Butasneatsako,—tarėVarenucha,padėdamasragelįantsvirtelės,—galdarkartąpabandyti…Jisnebaigėsakinio.Tarpduryjepasirodėtapatimoteris,irRimskissuVarenuchadraugepakilojos

pasitikti,ojinaiišėmėiškrepšeliojaunebaltą,okažkokįtamsųlapelį.—Darosi įdomu,—prakošėprodantisVarenucha,žvilgsniu lydėdamasskubiai išeinančiąmoterį.

PirmasislapelįpagriebėRimskis.Tamsiamefotografiniopopieriausfoneryškiaibuvomatytirankarašytosjuodoseilutės:„ĮrodymuimanobraižasmanoparašasskubiaitelegrafuokitepatvirtinimąbūtinaslaptaisektiVolandą

Lichodejevas“.Dvidešimtmetų išdirbęs teatruose,Varenuchabuvovisko regėjęs, tačiau šįsykpajuto,kad joprotą

klojalygkokiamarška,irnesugebėjopasakytiniekogudresnioužkasdieniškąirvisainevykusiąfrazę:—Negalibūti!Rimskispasielgėkitaip.Jisatsistojo,pravėrėduris,suriaumojosėdinčiaianttaburetėskurjerei:—Niekoneįleiskite,išskyruslaiškanešius!—iružrakinokabinetąišvidaus.Paskuijisišsitraukėiš

rašomojostalostalčiausšūsnįpopieriųirėmėsinuodugniailygintiriebias,pakrypusiasįkairęfotogramosraides su raidėmis Stiopos rezoliucijose ir parašuose, užsibaigiančiuose susiraičiusią gyvatuke.Užsikvempęsantstalo,VarenuchapūtėkarštąkvapąRimskiuiįskruostą.

—Joparašas,—pagaliautvirtaipasakėfinansųdirektorius,oVarenuchaatsiliepėkaipaidas:—Jo.ĮsižiūrėjęsįRimskioveidą,administratoriusnustebo,kaipsmarkiaitasveidaspasikeitė.Ir šiaip jau liesas finansų direktorius, rodės, dar labiau sulyso ir net paseno, o jo akys už raginių

akiniųpraradoįprastądygumą,josepasirodėnetiknerimas,betsakytumeinetliūdesys.Varenucha padarė viską, kas dera žmogui apstulbimo akimirką. Jis ir po kabinetą pabėgiojo, ir

rankomisporąsykiųskėstelėjokaipnukryžiuotas,irpilnąstiklinęgeltonovandensišgrafinoišmaukė,iršūkavo:

—Nesuprantu!Ne—su—pran—tu!ORimskisžvelgėprolangąirsusikaupęskažkągalvojo.Finansųdirektoriaus padėtis buvo labai kebli. Reikėjo čia pat, šią akimirką, sugalvoti paprastą nepaprastųreiškiniųpaaiškinimą.

PrisimerkęsfinansųdirektoriusįsivaizdavoStiopąnaktiniaisbaltiniaisirbebatų,šįrytmaždaugpusędvylikoslipantįįkažkokįneregėtąsupergreitąlėktuvą,opaskui—vėltąpatįStiopąirvėlpusędvylikosstovintįvienomiskojinėmisJaltosaerodrome…Klaikivelniava!

OgalneStiopašiandienkalbėjotelefonuišsavonuosavobuto?Ne,kalbėjoStiopa!BenejisStioposbalsonepažįsta!Na,tegulšiandienirneStiopakalbėjo,tačiaujuknekažkuomet,o

vakarpavakareStiopa iš savokabinetoatbėgo į šįkabinetąsu takvaila sutartimi, tokiu lengvabūdiškuelgesiulabaisuerzindamasfinansųdirektorių.Kaipjisgalėjoišvažiuotiarišskristi,neperspėjęsnėvienožmogausteatre?Irnetjeigubūtųišskridęsvakarvakare,šiandienligipusiaudienionebūtųnusigavęs.Ogalbūtų?

—KiekkilometrųikiJaltos?—paklausėRimskis.Varenuchanustojolakstęsirsubliuvo:—Galvojau!Jaugalvojau!IkiSevastopoliogeležinkeliumaždaugpusantrotūkstančiokilometrų.Dar

pridėkimaštuoniasdešimtkilometrųikiJaltos.Orokeliu,suprantama,arčiau.Hm…Taigi…Apie jokius traukinius nė kalbos negali būti.Kas tada?Naikintuvas?Kas ir į kokį

naikintuvąįsileisStiopąbebatų?Kuriamgalui?Galjisnusiavėbatus,atskridęsįJaltą?Betvėl:kuriamgalui? Ir su batais niekas jo į naikintuvą neįsileis! Ir naikintuvas čia niekuo dėtas. Juk parašyta, kad įmiliciją jis prisistatėpusędvylikos, o telefonu išMaskvoskalbėjo…pala, pala…ČiaRimskio akysešmėstelėjolaikrodžiociferblatas…Jisstengėsiprisiminti,kurbuvorodyklės.Osiaubas!Jiedukalbėjosidvidešimt minučių po vienuolikos. Kaip čia dabar išeina? Jeigu įsivaizduosim, kad Stiopa išsyk popokalbiogalvotrūkčiaispuolėįaerodromąirpasiekėjį,tarkim,perpenkiasminutes,kas,beje,taippat

neįmanoma,vadinasi, lėktuvas,beregintšovęsaukštyn,perpenkiasminutessukorėdaugiauneitūkstantįkilometrų?Taigitolėktuvogreitis—dvylikatūkstančiųkilometrųpervalandą!Taineįmanoma,vadinasi,Jaltojejonėra.

O kas tada? Hipnozė? Tačiau nėra pasaulyje tokios hipnozės, kuri nublokštų žmogų už tūkstančiokilometrų! Vadinasi, jam vaidenasi, kad jis Jaltoje! Jam, galimas daiktas, tikrai vaidenasi, o Jaltosmilicijai—taippatvaidenasi?!Na jaune,atleiskite,bet tokiųdalykųnebūna!..Tačiau telegramos juksiunčiamos iš tenai? Finansų direktoriaus veidas atrodė tiesiog baisus. Tuo metu kažkas timpčiojo irklebenodurųrankeną,buvogirdėti,kaipkurjerėanapusdurųrėkialygskerdžiama:

—Negalima!Neleisiu!Norsužmuškit!Posėdis!Rimskis,sutelkęspaskutinesjėgas,susitvardė,pakėlėtelefonoragelįirprašnekoįjį:—PrašomskubųpasikalbėjimąsuJalta.„Protingaisumanyta!“—mintysešūktelėjoVarenucha.BetpasikalbėjimassuJaltaneįvyko.Rimskispadėjoragelįirpasakė:—Lygtyčiasugedusilinija.Galėjai matyti, kad sugedusi linija jį kažkodėl nepaprastai nuliūdino ir net privertė susimąstyt i.

Valandėlępagalvojęsjisvėlvienarankačiuporagelį,okitaėmėužrašinėtitai,kąkalbėjotelefonu:— Priimkite žaibą. Varjetė. Taip.Milicija. Taip. „Šiandien maždaug pusę dvylikos Lichodejevas

skambinomantelefonuMaskvos,taškas.Vėliauįtarnybąneatvykoirsurastitelefonujonegalime,taškas.Braižąpatvirtinu,taškas.Imuosipriemoniųsektiminėtąartistą.FinansųdirektoriusRimskis.“—„Labaiprotingai sumanyta!“ — buvo begalvojąs Varenucha, tačiau, nespėjus taip pagalvoti, jo mintysepraskriejo žodžiai: „Kvailystė! Jis negali būti Jaltoje!“ O Rimskis tuo metu šit ką padarė: tvarkingaisudėjo krūvelėn visas gautas telegramas ir savosios kopiją, viską sukišo į voką, užklijavo jį, viršujeužrašėkeletąžodžiųirįteikėjįVarenuchai,sakydamas:

—IvanaiSaveljevičiau,tučtuojaupatsnuvežk.Tegultenaiaiškinasi.„Ošįsykištiesprotingaisumanyta!“—pagalvojoVarenuchairįsimetėvokąįportfelį.PaskuidėlvisakodarsykįsurinkotelefonuStioposbutonumerį,įsiklausėirėmėdžiugiaiirpaslapt

ingaimirksėtiirvaipytis.Rimskisištempėkaklą.—GalpakviestumėtartistąVolandą?—saldžiubalsupaprašėVarenucha.—Jomalonybėužsiėmęs,—blerbiančiubalsuatsiliepėragelis,—okasprašo?—VarjetėadministratoriusVarenucha.—IvanasSaveljevičius?—džiugiaisukrykštėragelis.—Begalosmagugirdėtijūsųbalsą!Kaipsveikatėlė?—Mersi,—nustebintasatsakėVarenucha,—osukuoaškalbu?—Padėjėjas,jopadėjėjasirvertėjasKorovjovas,—čiauškėjoragelis,—jūsųpaslaugoms,mielasis

IvanaiSaveljevičiau!Kuogaliubūtinaudingas?Pasakykit!—Atleiskite,oStepanoBogdanovičiausLichodejevošiuometunėranamie?—Deja,nėra!Nėra!—rėkėragelis.—Išvyko.—Okur?–Įužmiestįpasivažinėtimašina.—K…ką?Pa…pasivažinėti?..Okadajisgrįš?—Ogisakėkvėptelėsiąstyrooroirgrįšiąs!– Šit kaip… — sumišęs tarė Varenucha. — Mersi. Malonėkit pranešti mosje Volandui, kad jo

pasirodymasšiandientrečiojedalyje.—Klausau.Beabejo.Žinoma.Nedelsiant.Būtinųbūtiniausiai.Pranešiu,—trūkčiodamasišpyškino

ragelis.—Visogero,—stebėdamasispasakėVarenucha.—Prašompriimti,—kalbėjoragelis,—manokarščiausiussveikinimusirlinkėjimus!

Geroskloties!Sėkmės.Visokerioposlaimės.Viso!— Na, žinoma. Ar aš nesakiau? — sušuko įsikarščiavęs administratorius. — Visai ne į Jaltą, į

užmiestįišvažiavo!—Najeigutaip,—blykšdamasišpykčioprašnekofinansųdirektorius,—taičiatokiakiaulystė,jog

irapsakytneįmanoma.Ūmaiadministratoriusstryktelėjoaukštynirtaipsuklykė,kadRimskisnetkrūptelėjo:—Prisiminiau!Prisiminiau!Puškineatsidarėčeburekinė„Jalta“!Viskasaišku!Nuvažiavotenai,prisigėrėirsiunčiadabarištentelegramas!—Na,čiataijauperdaug,—atsiliepėRimskis,joskruostasėmėtrūkčioti,oakysežybtelėjotikrų

tikriausias įtūžis,— ką gi, brangiai kainuos jam šitas pasivažinėjimas…— čia jis ūmai užsikirto irneryžtingaipridūrė:—Okaipgimilicija…

—Niekai!Jopatiesišdaigos!—pertarėjįekspansyvusisadministratoriusirpaklausė:—Taivežtipaketą?

—Būtinai,—atsakėRimskis.Irvėlatsidarėdurys,irįėjotapati…„Ji!“—kažkodėlsielvartingaipagalvojoRimskis.Irabupakilopasitiktilaiškininkės.

Šįkartątelegramojebuvorašoma:„AčiūpatvirtinimąskubiaipenkisšimtusmilicijąmanrytojišskrenduMaskvąLichodejevas“.—Išprotoišsikraustė…—vosvospratarėVarenucha.ORimskisžvangtelėjo raktu, išėmė išnedegamosspintospinigus,atskaičiavopenkis šimtus rublių,

paskambino,atidavėpiniguskurjeriuiirpasiuntėjįįtelegrafą.— Atleisk, Grigorijau Danilovičiau, — netikėdamas savo akimis sumurmėjo Varenucha, — man

regis,pinigusbereikalosiunti.—Pinigaigrįš,—tyliubalsuatsakėRimskis,—oštaijamtasaipiknikėlissmarkiaiatsirūgs,—ir

pridūrė,rodydamasįVarenuchosportfelį:—Važiuok,IvanaiSaveljevičiau,nedelsk.IrVarenucha,nešinasportfeliu,išbėgoiškabineto.Jisnusileidožemyn,išvydoilgiausiąeilępriekasos,sužinojoiškasininkės,kadšipovalandoslaukia

anšlago, nes publika, vos išvydusi papildomą afišą, pradėjo plūste plūsti, liepė kasininkei palaikyti irneparduoti trisdešimt bilietų į geriausias vietas ložėse ir parteryje, išdūmė iš kasos, pakeliui atsikratėįkyriųkontramarkiųmedžiotojųirsmukoįsavokabinetėlįpasiimtikepurės.Tuometusučirškėtelefonas.

—Klausau!—riktelėjoVarenucha.—IvanasSaveljevičius?—pasiteiravobegalošlykštussniaukrojantisbalsasragelyje.—Jonėrateatre!—buvobešaukiąsVarenucha,betbalsasjįišsyknutraukė.—Nekvailiokit,IvanaiSaveljevičiau,oklausykit.Šitųtelegramųniekurneneškitirniekamnerodykit.— Kas čia kalba? — sugriaudėjo Varenucha. — Baikite, pilieti, tuos pokštus! Tuoj pat būsite

susektas!Jūsųnumeris?—Varenucha,—atsiliepėtaspatsšlykštusbalsas,—arsuprantirusiškai?Niekurnenešktelegramų.– Šit kaip, jūs vis tiek nesiliaujat? — suriko įdūkęs administratorius. — Na palaukit! Jums

atsirūgs, — jis dar šūktelėjo kažkokį grasinimą, bet čia pat nutilo, pajutęs, kad ragelyje niekasnebesiklauso.

Ūmai kabinetėlyje kažkaip sparčiai pradėjo temt i. Trenkęs durimis,Varenucha iššoko lauk ir prošoninesdurisišsmukoįvasarossodą.

Administratorius buvo įsikarščiavęs ir kupinas energijos. Po įžūlaus skambučio jis neabejojo, kadkažkokia chuliganų gauja krečia bjaurius pokštus ir kad tie pokštai susiję su Lichodejevo dingimu.Administratorius net duso nuo troškimo demaskuoti piktadarius, ir, kad ir kaip keista, jo krūtinėjesutvinksėjo kažkokio malonumo nuojauta. Taip būna, kai žmogus siekia atsidurti dėmesio centre,pagarsintikokiąnorssensacingąžinią.

Sodevėjaspūstelėjo administratoriui į veidą ir pribėrė į akis smėlio, tarsipastodamaskelią, tarsi

įspėdamas. Antrame aukšte taip trinktelėjo lango rėmas, kad vos nepažiro stiklai, o klevų ir liepųviršūnėmisnuošėneramusgūsis.Sutemoirpasidarėvėsu.

Administratoriuspasitrynėakisir išvydo,kadviršMaskvospažemėliaisslenkagelsvapilvisaudrosdebesis.Tolumojedusliaisudundėjo.

NorsVarenucha labai skubėjo,nenugalimasnorasprivertė jįužbėgti į lauko tualetą irpatikrinti, armonteris aptaisė elektros lemputę apsauginiu tinkleliu. Prašokęs pro tirą,Varenucha atsidūrė tankiuosealyvų sąžalynuose, kurių vidury stovėjo melsvas tualeto namelis. Monteris pasirodė esąs tvarkingasžmogus,vyrųpusėspalubėjelemputėbuvojauaptaisytavielostinkleliu,tačiauadministratoriųįskaudinotai, kad net užslinkus tokiai prieblandai galima buvo įžiūrėti, jog sienos jau aprašinėtos anglim irpieštuku.

—Kadjuoskur!..—prasižiojoadministratorius,tačiaustaigaužnugarosišgirdomurkiant:—Arčiajūs,IvanaiSaveljevičiau?Varenuchakrūptelėjo,atsisukoir išvydopriešaissavekažkokįneaukštąstorulį,sakytumeisukatino

fizionomija.—Na,aš,—nemeiliaiatšovėVarenucha.—Labai,labaimalonu,—laibubalseliuatsiliepėįkatinąpanašusstorulisirūmaiatsivedėjęstaip

žiebėVarenuchaiįausį,kadkepurėnulėkėadministratoriuinuogalvosirvisiemslaikamsdingotupyklosskylėje.

Nuostoruliosmūgiovisa išvietėakimirkąsušvitoplazdančiašviesa,odangujeatsiliepėperkūnijostrenksmas. Paskui dar kartą tvykstelėjo žaibas, ir priešais administratorių išdygo antrasis—mažutis,tačiauplačiųatletopečių.Tasaiantrasis,matyt,kairiarankis,pylėadministratoriuiįkitąausį.Įkandinvėlsugriaudėjoperkūnija,irįmedinįišvietėsstogąsubarbenolašai.

—Kąjūs,drau…—suveblenoapdujęsadministratorius,bettučtuojausuprato,kadžodis„draugai“visai nedera banditams, užpuolusiems žmogų viešame tualete, sušvokštė:—pilie…— sumetė, kad irtokiokreipiniojienenusipelnė,irgavotrečiąbaisingąantausįnežinianuokurio,gavotaip,kadkraujaskliūstelėjoišnosiesanttolstojiškospalaidinės.

—Kąnešiesportfelyje,parazite?—šaižiaisuklykėpanašusis įkatiną.—Telegramas?Oar tavęsneperspėjotelefonu,kadniekurjųneneštum?Arperspėjotave,klausiu?

—Perspi…spėjo…spijo…—dusdamasatsakėadministratorius.— O tu vis tiek jas velki? Duokš portfelį, šunsnuki! — tuo pačiu sniaukrojančiu balsu, girdėtu

ragelyje,sušukoantrasisirišplėšėportfelįištirtančiųVarenuchosrankų.Irabudučiupoadministratoriųužparankių,išvilkojįišsodelioirpasileidoSodųgatve.Audra siautėjo iš visos sveikatos, vanduo kunkuliuodamas ir šniokšdamas plūdo į kanalizacijos

šulinius,aplinksproginėjooroburbulai,kilobangos,nuostogųžliaugiantisvanduonetilpoįlaštakus,ištarpuvarčiųkliokėputotisrautai.Sodųgatvėjenelikonėgyvosdvasios, irgelbėti IvanoSaveljevičiausnebuvokam.Žaibųšviesojeliuoksėdamiperištvinusiusvandenis,banditaipersekundęatitempėleisgyvįadministratorių iki namo Nr. 302 bis ir nėrė su juo į tarpuvartę, kur palei sieną glaudėsi dvi basosmoteryssubateliaisirkojinėmisrankose.Paskuipuolėįšeštąjąlaiptinę,irkonevisaipamišęsVarenuchabuvoužskraidintas į penktą aukštą ir nutėkštas ant grindų gerai jampažįstamame apytamsiameStioposLichodejevobutoprieškambaryje.

Abu plėšikai dingo, o vietoj jų prieškambaryje pasirodė nuogut nuogutėlėmergina— rudaplaukė,degančiomisfosforinėmisakimis.

Varenucha suprato, kad čia jau pats baisiausias iš visų jo patirtų dalykų, ir suvaitojęs atsišliejo įsieną. O mergina prisiartino prie pat administratoriaus ir padėjo delnus jam ant pečių. Varenuchosplaukaiatsistojopiestu,nesirperšaltąpermirkusįmarškiniųaudinįjispajuto,kadjosdelnaidaršaltesni,kadjiestingdolediniušalčiu.

—Eikš,aštavepabučiuosiu,—švelniaitarėmergina,irpriepatjoakiųtvykstelėjošvytinčiosakys.

TadaVarenuchapraradosąmonęirbučinionepajuto.

XIskyrius

IVANOSUSIDVEJINIMASŠilas anapus upės, dar prieš valandą švytėjęs gegužės saulėje, apsiblausė, papilkėjo ir ištirpo

tamsoje.Žliaugiančio vandens šydas uždengė langą. Danguje be paliovos blyksėjo zigzagai, dangus plyšo į

skutus,irtadaligoniokambarįužliedavoplazdantibauginantišviesa.Ivanassėdėjoantlovosirtyliaiverkė,žvelgdamasįdrumstą,burbulųpilnąupę.Kiekvienąsykį,trenkusgriaustiniui,jisgailiaisurikdavoiružsidengdavorankomisveidą.Lapeliai, prirašyti Ivano ranka,mėtėsi ant grindų; juos nupūtė vėjas, įsiveržęs į kambarį prieš pat

audrą.Poetobandymaisukurtipareiškimąapiebaisųjįkonsultantąniekodoronedavė.Vostikstorojifelčerė

Praskovja Fiodorovna atnešė jam popieriaus ir apgraužtą pieštuko galą, jis žvaliai pasitrynė rankas irmikliaiįsitaisėpriemažostaliuko.Pradėjojisganašauniai:

„Milicijai. MASSOLIT’o nario Ivano Nikolajevičiaus Benamio pareiškimas. Vakar vakare suvelioniuM.A. Berliozu aš nuėjau prie Patriarcho tvenkinių…“ Ir išsyk poetas sutriko, labiausiai dėlžodžio„velioniu“.Išėjokažkokspaistalas:kaipčiadabar—nuėjausuvelioniu?Numirėliainevaikšto!Kadkokios,irištikrųjųgalibepročiupalaikyti!

Taippagalvojęs,IvanasNikolajevičiusėmėsitaisytiparašytąsakinį.Dabarjisatrodėtaip:„…suM.A.Berliozu, vėliau mirusiu…“ Ir ta frazė nepatenkino autoriaus. Teko redaguoti iš naujo, bet trečiojiredakcijaišėjodarprastesnėneidvipirmosios:

„…Berliozu, kuris pakliuvo po tramvajum…“ — o čia dar įsivėlė tasai niekam nežinomasbendrapavardis kompozitorius, ir teko įterpti: „…ne kompozitorium…“ Prisikamavęs su tais dviemBerliozais, Ivanasviskąperbraukė irnusprendė išsykpradėtinuokokionors itinefektingodalyko,kadakimirksniu patrauktų skaitytojo dėmesį, tad parašė, jog katinas lipo į tramvajų, o paskui grįžo prieepizodo su nupjauta galva. Galva ir konsultanto pranašystė priminė jam apie Poncijų Pilotą, ir, kadpasakojimas būtų įtikinamesnis, Ivanas ryžosi aprašyti viską, pradėdamas nuo to momento, kai tasai,užsimetęsbaltąapsiaustąraudonukaipkraujaspamušalu,įžengėįErodorūmųkolonadą.

Ivanas darbavosi atsidėjęs, braukė savo rašinį, įterpdamas naujus žodžius, net pamėgino nupieštiPoncijų Pilotą, o paskui ir katiną, stovintį ant užpakalinių kojų. Tačiau net piešiniai negelbėjo, ir juotoliau,juolabiaupoetopareiškimasdarėsipainusirnesuprantamas.

Tuometu,kaitolumojepasirodęsbauginantisdebesispadūmavusiaiskraštaisužklojošiląirpūstelėjovėjas, Ivanas pasijuto netekęs jėgų, suprato, kad pareiškimo neparašys, ir nepuolė rinkti išlakiojusiųlapelių,tiktyliaiirgraudžiaipravirko.

Geraširdė felčerė Praskovja Fiodorovna, užėjus audrai, aplankė poetą, susigraudino, išvydusi jįverkiant, užtraukė užuolaidą, kad žaibai negąsdintų ligonio, surinko nuo grindų lapelius ir nešina jaisišbėgoieškotigydytojo.

Gydytojasatėjo,suleidoIvanuiįrankąvaistų,įtikinėdamas,kadšistuojauliausisverkęs,kadviskaskaipmatpraeis,viskaspasikeisiružsimirš.Gydytojaspasirodėteisus.Netrukusužupiošilasvėlpasidarokoks buvęs. Nuskaidrėjęs ir toks pat kaip prieš audrą žydras dangus išryškino visus iki vieno šilomedžius, o upė nurimo. Liūdesys apleido Ivaną išsyk po injekcijos, ir poetas dabar gulėjo nurimęs iržvelgėįvaivorykštę,išsirietusiąpervisądangų.

Taiptrukoligipatvakaro,irjisnetnepastebėjo,kaipištirpovaivorykštė,kaipnublukoirpapilkėjo

dangus,kaippajuodošilas.Atsigėręskarštopieno,Ivanasvėlatsigulė,netpatsstebėdamasis,kaippasikeitėjomintys.Kažkaip

išblukoatmintyjeprakeiktasnelabasiskatinas, jonebegąsdinonupjautagalva, ir,atsikratęsšitamintim,Ivanas ėmė galvoti, kad, tiesą sakant, klinikoje visai nebloga gyventi, kad Stravinskis išmintingas irgarsusžmogusirkadsujuokalbėtisbegalomalonu.Beto,vakarooraspoaudrosirgaivus,irtyras.

Sielvarto namai migo. Tyliuose koridoriuose užgeso matinės baltos lempos, ir vietoj jų, pagalčionykštętvarką,įsižiebėblausiosnaktinėslemputės,irvisrečiauuždurųbuvogirdėtiatsargūsžingsniaifelčerių,vaikštančiųguminiaiskoridoriųkilimėliais.

Ivanasgulėjo,apimtassaldaussvaigulio, iržvilgčiojočia į lemputępogaubtu, liejančią išpalubėsšvelniąšviesą,čiaįmėnulį,tekantįanapusjuodošilo,iršnekėjosipatssusavim.

—Kodėl,tiesąsakant,aštaipsusijaudinaudėlto,kadBerliozaspakliuvopotramvajum?—svarstėpoetas.—Galųgale,balajonematė!Dievaži,kasašjam—kūmasarbrolis?Jeigugeraiišgvildensimešįklausimą,pamatysim,kadvelionioašdorainėnepažinau.Nakąašapie

jįžinojau?Ničnieko, tik tiek,kadjisnuplikęs irbaisiausiai iškalbus.Opaskui,piliečiai,—varėsavokalbą Ivanas, kreipdamasis į nematomą klausytoją, — išsiaiškinsim dar štai ką: kodėl aš, prašompasakyti, taip įširdau ant to paslaptingokonsultanto,mago ir profesoriaus su tuščia juoda akim?Kuriųgalųtaipkvailaivaikiausijįvienomapatinėmsužvakerankoje,opaskuipripaikiojaurestorane?

—Nanana,—ūmaikažkurlygviduje,lygpaleiausįrūsčiubalsutarėankstesnysisIvanasnaujajamIvanui,—juktai,kadBerliozuinupjausgalvą,jisvisdėltožinojoišanksto?Kaipgičianesusijaudinsi?

—Nėrakonėšnekėti,draugai!—atkirtonaujasisIvanasankstesniajamIvanui.—Netvaikuiaišku,kadčianešvariistorija.Konsultantasneeilinėirvisušimtuprocentųpaslaptingaasmenybė.Betjuktaiiryra įdomiausia!Žmogus pats pažinojo Poncijų Pilotą, kas dar gali būti įdomiau? Ir užuot kėlus kvailąsąmyšįpriePatriarchotvenkinių,arneprotingiaubūtųbuvęmandagiai išklausinėti jį,kasvėliaunutikoPilotuiirtamsuimtajamHa—Nocri?Oašvelniaižinkoprikrėčiau!Tikpamanykit,baisusčiadaiktas—žuvo žurnalo redaktorius! Gal dėl to nustos ėjęs žurnalas? Na, ką darysi? Žmogus mirtingas ir, kaipteisingai buvo pasakyta, jis miršta ūmai. Na, Dieve duok jam dangaus karatystę! Na, atsiras kitasredaktorius,galnetiškalbingesnisužbuvusį.

Valandikęsnūstelėjęs,naujasisIvanassupašaipapaklausėsenąjįIvaną:—Taikasašesutokiuatveju?—Kvailys!— kažkur netoliese aiškiai ištarė balsas, nepriklausantis nė vienam iš Ivanų ir labai

panašusįkonsultantobosą.Nė trupučio neįsižeidęs už žodį „kvailys“, netmaloniai jo nustebintas, Ivanas šyptelėjo ir vėl ėmė

snūduriuoti. Miegas sėlino prie Ivano, jam jau pasivaideno ir drambliakojė palmė, ir katinaspražingsniavoprošalį—nebaisus,o linksmas,žodžiusakant,miegas jaubuvobesukaustąs Ivaną,betstaigagrotosbegarsonušliuožėįšalį,irbalkoneišdygopaslaptingafigūra,besislepiantinuomėnesienos,irpirštupagrasėIvanui.Ivanasvisaineišsigandęspasikėlėlovojeirišvydo,kadbalkonestovivyras.Irtasvyras,prispaudęspirštąprielūpų,sušnibždėjo:

—Tsss!

XIIskyrius

JUODOJIMAGIJAIRJOSDEMASKAVIMASMažas žmogutis geltonu skylėtu katiliuku, melsva kriaušės pavidalo nosim, languotom kelnėm ir

lakuotais pusbačiais įvažiavo į Varjetė sceną paprastu dviračiu. Aidint fokstrotui, jis apsuko ratą, opaskuipergalingai suspigo,nuoko jodviratisatsistojopiestu.Mažumėlępasivažinėjęsantužpakaliniorato,žmogutispersivertėaukštynkojom,kažkaipprisitaikėnesustodamasnusuktipriekinįratąirparidentijįužkulisin,opaskuileidosivažinėtitoliau,rankomissukdamaspedalus.

Antvienračiosuaukštametalinekartimirbalneliuviršujeįvažiavoapkūniblondinė,apsirengusitrikoirsidabrinėmisžvaigždutėmispapuoštusijonėliu,irėmėvažinėtisratu.

Jiemssusitikus,žmogutissveikindamasisplyšojoirkojakilnojonuogalvoskatiliuką.Pagaliaumažyčiudviratukuįriedėjokokiųaštuoneriųmetųmažylisseneliukoveiduirėmėnardytitarp

suaugusių.Priejodviratukobuvopritvirtintasdidžiulisautomobiliosignalas.Sumezgusi kelias kilpas, visa kompanija, neramiai tratant būgnui, atlėkė prie pat scenos krašto,

žiūrovaipirmoseeilėsenetaiktelėjoiratšlijoatgal,nespublikaipasirodė,kadtrijulėsusavodviračiaistuojnubildėsįorkestroduobę.

Tačiau dviratininkai sustojo kaip sykis tą akimirksnį, kai priekiniai ratai jau buvo beslystą antmuzikantųgalvų.Garsiai šūktelėję „op!“, dviratininkainušokonuodviračių ir ėmė lankstytis, blondinėsiuntėpublikaiorobučinius,omažylisjuokingaisutrimitavosavosignalu.

Pastatąsudrebinoplojimai,išabiejųšonųėmėslinktimelsvauždanga,greitpaslėpusidviratininkus,užgesopaleidurisžaliaišvietęužrašai„Išėjimas“,opokupolutrapecijųraizgalynėjenelyginantsaulėsužsidegėbaltirutuliai.Stojopertraukapriešpaskutinędalį.

Vienintelisžmogus,kuriovisiškainedominoDžiulišeimosdviračiųmenostebuklai,buvoGrigorijusDanilovičiusRimskis.Jisvienuivienassėdėjosavokabinete,kramtėplonaslūpas,ojoveidukartkartėmperbėgdavo traukuliai. Taip nepaprastai dingusLichodejevui, dabar netikėtai dingo ir administratoriusVarenucha.

Rimskis žinojo, kur Varenucha išėjo, tačiau jis išėjo… ir nesugrįžo! Rimskis traukė pečiais irpatyliukaisšnibždėjo:

—Betužką?!Keistasdalykas:toksveiklusžmoguskaipfinansųdirektorius,žinia,galėjo,nesukdamassaugalvos,

paskambinti tenai, kur iškeliavo Varenucha, ir paklausti, kas jam atsitiko, tačiau ligi pat dešimtosvalandosvakarojisnegalėjoprisiverstišitaippadaryti.

Dešimtą valandą, verste prisivertęs, Rimskis pakėlė telefono ragelį ir tuoj pat įsitikino, kad jotelefonastyli.Kurjerispranešė,kadsugedoirvisikititelefonaipastate.Šis,aišku,nemalonus,tačiauneantgamtinisįvykisfinansųdirektoriųkažkodėlgalutinaiprislėgė,tačiausykiuirnudžiugino:nebereikėjoskambinti.

Tuo metu, kai virš finansų direktoriaus galvos užsidegė ir sumirksėjo raudona lemputė,signalizuojanti,kadprasidėjopertrauka,įėjokurjerisirpranešė,kadatvykosvetimšalisartistas.Finansųdirektorius kažkodėl visas sutirtėjo ir rūškanas it debesis nuėjo į užkulisius sutikti gastrolieriaus, nesdaugiaunebuvokamjosutikti.

Įdidžiulįpersirengimokambarį iškoridoriaus,kuriamejaučirškėsignaliniaiskambučiai,visokiomdingstimkaišiojogalvas smalsuoliai.Buvomatyti iliuzionistai ryškiaischalatais, sučalmomantgalvų,čiuožėjasbaltamegztastriuke,baltasnuopudrosskaitovasirgrimuotojas.

Visusstulbinoatvykusiosįžymybėsnepaprastaiilgasneregėtokirpimofrakasirtai,kadjoakisdengėjuodakaukė.Tačiaudidžiausiąnuostabąkėlėdujuodojomagopalydovai:

languotasilgšissuperskilusiapensnėirjuodasriebuskatinas,kuris,įžengęsįpersirengimokambarįant užpakalinių kojų, kuo ramiausiai išsidrėbė ant sofos, šnairuodamas į atidengtus grimavimosilampionus.

Rimskispasistengėnutaisytišypseną,nuotojoveidasdarlabiausurūgoirpasidarėpiktas.Finansųdirektoriuslinktelėjomagui,tyliaisėdinčiamšaliakatinoantsofos.

Rankųvienaskitam jiedunepadavė.Užtat languotasisplevėsapatsprisistatėRimskiui,pasivadinęs„ponuliopadėjėju“.Šiaplinkybėnustebinofinansųdirektorių,nemaloniainustebino:sutartyjepadėjėjasvisainebuvominimas.

GananenatūraliaiirsausaiGrigorijusDanilovičiuspasiteiravonežiniaiškuratsidanginusįlanguotąjį,kurartistoaparatūra.

— Deimantėli skaisčiausias, brangusis pone direktoriau, — blerbiančiu balsu atsakė magopadėjėjas,—mūsųaparatūravisadasumumis.Štaijinai!Ein,cvei,drei!—irspragtelėjęspaleiRimskioausįgumbuotaispirštais, staiga ištraukėkatinui išužausioauksinįRimskio laikrodį,kuriską tikgulėjofinansųdirektoriausliemenėskišenaitėjepoužsegtušvarkusuįvertakilputėngrandinėle.

Rimskis nejučia susigriebė už pilvo, žiūrovai aiktelėjo, o pro durų tarpą žvilgčiojęs grimuotojaspatenkintaskrenkštelėjo.

—Jūsų laikrodėlis?Prašomatsiimti,—familiariaišyptelėjęs tarė languotasis iratkišosutrikusiamRimskiuinešvarųdelnąsujonuosavybe.

—Sutokiuįvienątramvajųgeriaunelipti,—linksmaišnibžtelėjoskaitovasgrimuotojui.Bet katinas iškrėtė pokštą, dar įspūdingesnį nei numeris su svet imu laikrodžiu.Ūmai pašokęs nuo

sofos,jisantužpakaliniųkojųnuėjopriegrimavimosistaliuko,priekineletenaištraukėkamštįišgrafino,prisipylė stiklinę vandens, atsigėrė, vėl užkimšo grafiną ir ant stalelio numestu skudurėliu nusišluostėūsus.

Dabarniekasnetneaiktelėjo,visitikišsižiojo,ogrimuotojassusižavėjęspralemeno:—Klasiška!Tuometu trečią sykį neramiai sučerškė skambučiai, ir visi, susijaudinę, nujausdami išvysią įdomų

numerį,ėmėvirstilaukišpersirengimokambario.Pominutėsžiūrovųsalėjeužgesolempos, tvykstelėjorampa,raudonaspalvaapšviesdamauždangos

apačią, ir, praskleidęs audeklą, šviesiame plyšyje priešais publiką pasirodė apkūnus ir linksmas kaipkūdikėlis žmogus skustu veidu, suglamžytu fraku ir ne itin švariais marškiniais. Tai buvo MaskvojevisiemspuikiaipažįstamaskonferansjėŽoržasBengalskis.—Na,piliečiai,—kūdikiškaišypsodamasisprašnekoBengalskis,—dabarjūsišvysite…—čiaBengalskispertraukėpatssaveirprašnekokitutonu:—Matau,kadįtrečiąjądalįprisirinkodardaugiaužiūrovų.Šiandienpasmuspusėmiesto!Prieškeletądienųnetikėtaisusitinkugatvėjebičiulįirsakaujam:„Kodėlneužsukipasmus?Vakarpasmusbuvopusėmiesto“.O jisman ir sako: „O aš gyvenu kitoj pusėj!“—Bengalskis padarė pauzę, laukdamas juokoprotrūkio, tačiauniekasnenusijuokė, ir jisvarė toliau:—Taigi jūs išvysite juodosiosmagijos seansą,kurį pademonstruos įžymus artistas iš užsienio mosjė Volandas! Na, mes visi puikiai suprantame,—Bengalskis nutaisė gudrią šypsenėlę,— kad jokios magijos pasaulyje nėra ir kad tai tik prietarai, omaestroVolandaspaprasčiausiaiyrapuikiaiįsisavinęsiliuzionistųtechniką,irjūstuoįsitikinsitepamatępačiąįdomiausiądalį,taiyrašiostechnikosdemaskavimą,okadangimesvisikaipvienasbalsuojameiružtechniką,iružjosdemaskavimą,taipakviesimescenonponąVolandą!

Šitaippasvaičiojęs,Bengalskissuglaudėabiejųrankųdelnus ir,pakėlęs juosviršgalvos,ėmėmotilinkšviesausplyšio,iruždangatyliaišlamėdamaatsiskleidėikigalo.

Mago pasirodymas drauge su ilgšiu padėjėju ir katinu, išėjusiu į sceną ant užpakalinių kojų, labaipatikopublikai.

—Krėslą,—negarsiaipaliepėVolandas,irakimojunežiniakaipiriškurscenojeatsiradokrėslas,įkurįmagasatsisėdo.

— Sakyk, mielasis Fagotai, — kreipėsi Volandas į savo languotąjį juokdarį, turėjusį, be„Korovjovo“,matyt,darirkitąvardą,—kaipmanai,jukMaskvosgyventojaigerokaipasikeitę?

Magasnužvelgėnuščiuvusiąpubliką,apstulbintąkrėsloatsiradimuišniekur.—Tikraitaip,mesire,—negarsiaiatsakėFagotas—Korovjovas.—Teisybęsakai.Miestiečiaismarkiaipasikeitėišišorės,beje,kaipirpatsmiestas.Apiedrabužius

nėrakoirkalbėti,betštaipasirodėtie…kaipjie…—tramvajai,automobiliai…—Autobusai,—pagarbiaipasufleravoFagotas.Publikaįdėmiaiklausėsijųpokalbio,manydama,kadtaiyramagijosstebuklųpreliudija.Užkulisiuose

grūdosiartistaiirscenosdarbininkai,tarpjųveidųbuvomatytisunerimęsirpablyškęsRimskioveidas.ScenospakraštyjestypsančioBengalskiofizionomijojepasirodėsuglumimas.Jiskilstelėjoantakįir,

pasinaudodamaspauze,prašneko:—Artistas iš užsienio reiškia savo susižavėjimąMaskva, išaugusia techniniu požiūriu, taip pat ir

maskviečiais,—čiaBengalskisporąkartųšyptelėjo,išpradžiųparteriui,opaskuibalkonui.Volandas,Fagotasirkatinaspasukogalvaskonferansjėpusėn.—Argiašreiškiaususižavėjimą?—paklausėmagasFagotą.—Ne,mesire,jokiosusižavėjimojūsnereiškėte,—atsakėtasai.—Taikąšisžmogusšneka?— Jis paprasčiausiai meluoja! — skardžiu balsu, girdint visam teatrui, paaiškino languotasis

padėjėjasir,kreipdamasisįBengalskį,pridūrė:—Sveikinujussumelavus,pilieti.Išbalkonopliūptelėjojuokas,oBengalskiskrūptelėjoirišsproginoakis.—Betmane,žinoma,dominanetiekautobusai,telefonaiirkitokia…—Aparatūra!—pasufleravolanguotasis.—Visaiteisingai,dėkoju,—dusliubalsulėtaikalbėjomagas,—odaugkartųsvarbesnisklausimas:

arpasikeitėšitųmiestiečiųvidus?—Taip,taivisųsvarbiausiasklausimas,pone.Užkulisiuose susispietę žmonės ėmė žvalgytis ir gūžčioti pečiais. Bengalskis stovėjo išraudęs, o

Rimskisperbalęs.Betčia,tarytumpajutęsbręstantįsąmyšį,magastarė:—BrangusisFagotai,muduužsiplepėjome,opublikapradedanuobodžiauti.Parodykpradžiaijiems

kokįpaprastąpokštelį.—Salė su palengvėjimu sušlamėjo. Fagotas ir katinas nuėjo rampos pakraščiu į priešingas puses.

Fagotasspragtelėjopirštais,padaužiškaisubliuvo:—Trys,keturi!—sugavoorekaladękortų,supašėjąirilgajuostašvystelėjokatinui.Katinassugriebėtąjuostąirmetėatgal.Atlasinėgyvatėčirkštelėjo,Fagotaslygpaukštytisišsižiojoir

visąją,kortąpaskuikortą,prarijo.Tada katinas nusilenkė, brūkštelėjo kairiąja užpakaline letena į grindis ir sukėlė neapsakomus

plojimus.–Šaunu,šaunu!—susižavėjęklykėužkulisiai.OFagotasdūrėpirštuįparterįirpaskelbė:—Takaladė,gerbiamiejipiliečiai,dabartėsyraseptintojeeilėjepaspilietįParčevskį,kaiptiktarp

trirublėsiršaukimoįteismądėlalimentųpilieteiZelkovai.Žmonės parteryje sujudo, ėmė stotis, ir galiausiai kažkoks pilietis, kurio pavardė tikrai buvo

Parčevskis, apstulbęs ir paraudęs kaip vėžys, išpešė iš piniginės kaladę ir ėmė mosuoti kortomis,nežinodamas,kąsujomisdaryti.

—Pasilikit kaip atminimą!— sušuko Fagotas.—Ne veltui vakar per vakarienę sakėte, kad jūsųgyvenimasMaskvojebūtųnepakeliamas,jeigunepokeris.

—Senastriukas,—tarėkažkasbalkone,—tasaiparteryjeištospačioskompanijos.

—Jūstaipmanote?—suklykėFagotasirprisimerkęspažvelgėįbalkoną.—Tadairjūssumumisišvienosgaujos,neskaladėjūsųkišenėje!

Balkonekilobruzdesys,irpasigirdodžiaugsmingasbalsas:—Tikrai!Jokišenėje!Štai,štai…Stop!Betčiačervoncai!Parteryje sėdintys žiūrovai atsigręžė atgal. Balkone kažkoks sutrikęs pilietis rado savo kišenėje

perjuostą,lygtiesiaiišbanko,pluoštelįsuužrašu:„Vienastūkstantisrublių“.Kaimynaiužgulėjį,ojisapstulbęskrapštėnagujuostelę,bandydamassusivokti,arčervoncaitikri,ar

kažkokieužburti.—Dievaži,tikrųtikriausi!Červoncai!—džiaugsmingaišūkavožmonėsbalkone.—Irsumanimsuloškittokiomiskortomis,—linksmaipaprašėkažkoksstorulisparterioviduryje.—Avėkplezir!—atsiliepėFagotas.—Betkodėltiktaisutamsta?Visimielaidalyvausžaidime!—

ir sukomandavo:—Prašom žiūrėti aukštyn!..Vienas!— jo rankoje atsirado pistoletas, jis sušuko:—Du!—pistoletasnukrypoaukštyn.Jissušuko:—Trys!—žybtelėjoliepsna,driokstelėjošūvis,irtuojpatišpokupolo,sklandydamitarptrapecijų,įsalęėmėkristibaltipopierėliai.

Jiesukosiore,plevenoįšalis,pluoštaisleidosiįbalkoną,orkestrąirsceną.Pokeliųsekundžiųvisgausėjantispinigųlietuspasiekėkėdes,iržiūrovaiėmėgaudytipopierėlius.

Įviršųkilo šimtai rankų,žiūrovaižvelgėpropopierėlius į apšviestą sceną irmatė tikrų tikriausiusryškiai regimusvandens ženklus. Jokiųdvejoniųnekėlė ir kvapas: tai buvodidžiaimalonus, suniekuonepalyginamaskątikišspausdintųpinigųkvapas.Išpradžiųlinksmybė,opaskuiapstulbimasapėmėvisąteatrą.Visuraidėjožodis„červoncai“,buvogirdėtikrykštaujant„ak,ak!“irlinksmaikikenant.Daugelis,sustoję ant kėdžių, gaudė vinklius, įnoringus popierėlius.Milicininkų veidai pamažėle pradėjo tįsti, oartistaibeceremonijųėmėlandžiotiišužkulisių.

Pirmojoaukštoložėjepasigirdobalsas:„Kogriebi!Čiamano!Viršmanęsleidosi!“irkitasbalsas:„Otunesistumdyk,nesaštavekadstumtelsiu!“Irstaiganuaidėjoantausis.

Kaipmatložėjepasirodėmilicininkošalmas,kažkasbuvoišvestasišložės.Apskritaisujudimasdidėjo,irnežiniaįkąvisaitaibūtųpavirtę,jeiguFagotasnebūtųstaigapūstelėjęs

aukštynirsustabdęspinigųlietaus.Du jaunuoliai, linksmai ir reikšmingai susižvalgę, pakilo iš vietų ir tiesutėliai patraukė į bufetą.

Teatrasgaudė,visųžiūrovųakysblizgėjoišsusijaudinimo.Taip,taip,nežiniaįkąvisataibūtųpavirtę,jeiguBengalskisnebūtųsukaupęspaskutiniųjėgųirsukrutėjęs.

Stengdamasiskaipnorsvaldytisjisišįpratimopatrynėrankasirskambiubalsušitaipprašneko:— Taigi, piliečiai, mes su jumis matėme vadinamą masinės hipnozės atvejį. Grynai mokslinis

eksperimentas, puikiai įrodantis, kad jokių stebuklų ir jokios magijos nėra. Tad paprašysimemaestroVolandądemaskuotišįeksperimentą.Tuojaujūs,piliečiai,išvysite,kaipšitietariamipinigaidingslygiaitaippatūmai,kaipiratsirado.

Jisėmėploti,tačiauplojovienutvienas,joveidetuometužaidėpasitikėjimokupinašypsena,tačiauakysetopasitikėjimonesimatė,josveikiaumaldautemaldavo.

PublikaiBengalskiokalbanepatiko.Stojovisiškatyla,kuriąsutrikdėlanguotasisFagotas.— O čia vėlei vadinamojo melo atvejis, — pareiškė jis skardžiu ožio tenoriuku, — pinigėliai,

piliečiai,tikri!—Bravo!—kažkuraukštaikrioktelėjobosas.—Beje,šitastipas,—FagotasparodėįBengalskį,—manįgriso.Visąlaikąkaišiojasavodvylekį

kurnereikia,trukdomelagingomšnekomseansą!Kąčiajampadarius?—Galvąnusukti!—tarėkažkasrūsčiaibalkone.—Kąjūspasakėte?A?—Fagotasberegintpasigavotąkvailąpasiūlymą.—Galvąnusukti?Idėja!

Begemotai!—surikojiskatinui.—Pirmyn!Ein,cvei,drei!!Irįvykoneregėtasdalykas.Juodikatinoplaukaipasišiaušė,jisklaikiaisukniaukė.

PaskuisusirietėįkamuoliukąirkaippanterašokoBengalskiuitiesiaiantkrūtinės,onuokrūtinės—ant galvos. Urgzdamas katinas putniomis letenomis įsikibo į retoką konferansjė ševeliūrą ir šiurpiaisustaugęsdviemtrūktelėjimaisnurovėgalvąnuostorosprando.

Pustrečiotūkstančiožiūrovųsurikokaipvienas.Kraujasišnutrauktųarterijųfontanuūžtelėjoaukštynirapliejoantkrūtį ir fraką.Begalviskūnaskažkaipnerangiai sutabalavokojomis iratsisėdoantgrindų.Salėje pasigirdo isteriški moterų klyksmai. Katinas padavė galvą Fagotui, tas iškėlė ją už plaukų irparodėpublikai,ogalvaširdįveriančiubalsusurikoantvisoteatro:

—Daktarą!—Artudartauzysivisokiusniekus?—rūsčiaipaklausėFagotasraudančiągalvą.—Daugiautaipnedarysiu!—sugargėgalva.—DėlDievomeilės,nekankinkitejo!—staigaprotriukšmąirgaudesįpasigirdomoteriškasbalsas

išložės,irmagasatsisukotobalsopusėn.— Tai kaip, piliečiai, gal dovanot jam, ar ką jau?— paklausė Fagotas, kreipdamasis į salę.—

Dovanoti!Dovanoti!—pasigirdoišpradžiųpaskiriirdaugiausiaimoteriškibalsai,opaskuijiesusiliejoįvienąchorąsuvyriškais.

—Kąįsakysite,mesire?—paklausėFagotaskaukėtąjįmagą.—Kągi,—susimąstęsprašnekotasai,—žmonėskaipžmonės.Mėgstapinigus, tačiautaipvisada

buvo… Žmonija mėgsta pinigus, nesvarbu iš ko jie padaryti — iš odos, iš popieriaus, iš aukso arbronzos.Na,lengvabūdžiai…kądarysi…irgailestingumasretsykiaispasibeldžiaįjųširdis…paprastižmonės…Poteisybei,panašūsįankstesnius…

tikbutųproblemajuospagadino…—irgarsiaiįsakė:—Uždėkitegalvą.Katinas,kruopščiaiprisitaikęs,užvožėgalvąantsprando,irjiišsykatsidūrėsavovietoje,tarytumnė

nebūtų buvusi iš ten pajudinta. O svarbiausia, ant sprando neliko nė menkiausio rando. Katinasbrūkštelėjo letenomis per Bengalskio fraką ir plastroną, ir dingo kraujo pėdsakai. Fagotas pastatėsudribusįBengalskįantkojų,įgrūdoįfrakokišenępakelįčervoncųirišstūmėjįišscenos,palydėdamasžodžiais:

—Dinkitiščia!Bejūsųbuslinksmiau!Pastėrusiu žvilgsniu dairydamasis į šalis ir šlitinėdamas, konferansjė nusliūkino tik ligi ugniagesių

posto,irtenjampasidarėbloga.Jisgailiaisuspigo.—Manogalva,manogalva!KartusukitaispriejopuolėRimskis.Konferansjėverkė,rankomiskažkągaudėore,murmėjo:—Atiduokitmangalvą!Atiduokitgalvą!Pasiimkitbutą,pasiimkitpaveikslus,tikatiduokitgalvą!Kurjeris nubėgo ieškoti gydytojo. Buvo bandyta Bengalskį paguldyti persirengimo kambaryje ant

sofos, tačiau jisainesidavė,ėmėblaškytis.Teko iškviestigreitąją.Kainelaimingasiskonferansjėbuvoišvežtas,Rimskisnudūmėatgalįscenąirišvydo,kadtenvykstanaujistebuklai.Beje,galtuometu,ogaltruputėlįanksčiaumagassusavonudryžusiukrėslupradingonuoscenos,ir,reikiapasakyti,kadpublikatovisainepastebėjo,nesbuvosuviliotanepaprastųdalykų,kuriuosscenojedemonstravoFagotas.

OFagotas,išvijęsnukentėjus}konferansjė,paskelbė:—Dabartės,kaiišgujometąniektauzą,atidarysimeparduotuvędamoms!Irberegintscenosgrindisnuklojopersiškikilimai,atsiradodidžiuliaiveidrodžiai, iššonųapšviesti

žalsvaisvamzdeliais,otarpveidrodžių—vitrinos,kuriosesmagiainustebintižiūrovaiišvydoįvairiausiųspalvų ir fasonų paryžietiškas sukneles. Vienose vitrinose buvo drabužiai, o kitose kūpsojo šimtaimoteriškųskrybėlaičių, suplunksnomis irbeplunksnų, susagėmis irbesagių, šimtaibatelių—juodų,baltų, geltonų, odinių, atlasinių, zomšinių, su dirželiais, su blizgučiais. Tarp batelių gulėjo fut liaraikvepalų,kalnai rankinukų išantilopėsodos, išzomšos, iš šilko,o tarp jų—didžiausioskrūvospailgųauksiniųdėžučių,kuriosepaprastailaikomilūpųdažai.

Velniai žino iškur išdygusi rudaplaukėmergina juodavakarine suknele,visaidailimergina, jeine

kakląbjaurojantiskeistasrandas,išnirotarpvitrinųiršeimininkiškainusišypsojo.Fagotas su saldžia šypsenėle pranešė, kad firma absoliučiai nemokamai keičia senus moteriškus

drabužiusiravalynęįparyžietiškassuknelesirbatelius.Tąpatįpasakėirapierankinukus,kvepalusbeivisakita.

Katinasužpakaline letena ėmėbrūžuoti į grindis, opriekinėsgestais taikėsi pamėgdžioti šveicorių,atidarantį duris. Prikimusimergina truputėlį švepluodama, tačiau gana saldžiu balsu užtraukė kažkokiąnelabaisuprantamą,bet,sprendžiantišmoterųveidųparteryje,didžiaigundančiądainelę:

—Herlen,Šanelnumerispenki,Micuko,NarcisNuar,vakarinėssuknelės,kokteiliųsuknelės…Fagotasdarkėsi,katinaslankstėsi,merginaatidarinėjostiklinesvitrinas.—Prašom!—plyšojoFagotas.—Nesidrovėkite,beceremonijų!Publika bruzdėjo, tačiau eiti į sceną kol kas niekas nesiryžo. Galiausiai dešimtoje parterio eilėje

pakilokažkokiabrunetėir,nutaisiusitokiąšypseną,lygjai,girdi,būtųįviskąnusispjauti,nuėjopersalęiružlipošoniniaislaipteliaisįsceną.

—Bravo!—surikoFagotas.—Sveikinupirmąjąviešnią!Begemotai,kėdę!Pradėsimenuoapavo,madam.

Brunetėatsisėdoįkrėslą,irFagotasbematišvertėpriešaisjąantkilimovisąglėbįbatelių.Brunetėnusiavėdešinękoją,pasimatavoalyvųspalvosbatelį,patrepsėjoįkilimą,apžiūrėjokulniuką.—Arnespaus?—paklausėsusimąsčiusi.ĮžeistasFagotassušuko:—Kąjūs,kąjūs!—okatinasapmaudžiaikniauktelėjo.—Ašimušitąporą,mosjė,—tarėbrunetė,oriaiaudamasiirantrąbatelį.Seniejibrunetėsbatainuskridoužužuolaidos,įkandinpasukoirjipati,lydimarudaplaukėsmerginos

irFagoto,kurisnešėantpakabųkeliasmadingassukneles.Katinastrainiojosiaplinkui,lindopadėti,dėldidesniošaunumopasikabinęsantkaklocentimetrą.

Pominutės iš užužuolaidospasirodėbrunetė, apsivilkusi tokia suknele, jogper visą parterį nuošėatodūsis.Nuostabiai pagražėjusi drąsiojimoteris sustojopriešaisveidrodį, pakraipė apnuogintupetim,pasitaisėplaukusirišsilenkė,mėgindamažvilgtelėtisauužnugaros.

—Firmaprašotamstąpaimtiatminimodovanėlę,—tarėFagotasirpadavėbruneteipradarytądėžutęsuflakonu.

—Mersi,—išdidžiaipadėkojobrunetėirnusileidolaipteliaisįparterį.Koljinaiėjotaku,žiūrovaistrykčiojoišvietų,taikėsipačiupinėtidėžutę.

Čiadingopublikosdrovumas,išvisųpusiųįscenąpaplūdomoterys.Prosujaudintųžmoniųklegesį,kikenimąiratodūsiuspasigirdovyriškasbalsas:„Aštaudraudžiu!“irmoteriškas:„Despotas,miesčionis!Išsuksit man ranką!“ Moterys pradingdavo už užuolaidos, numesdavo ten savo drabužius ir išeidavonaujaipersirengusios.Anttaburečiųsuauksuotomiskojytėmissėdėjoilgadamųgreta,energingaitrepsintiį kilimą naujai apautomis kojomis. Fagotas klupinėjo palei jas, darbavosi metaliniu šaukštu, katinas,stenėdamaspobatų ir rankinukųnašta, sliūkinonuovitrinosprie taburečių ir atgal,mergina subjaurotukaklu čia pasirodydavo, čia dingdavo ir taip įsismagino, kad jau išvien ėmė tarškėti prancūziškai, irkeisčiausiabuvotai,kadjosmarmėjimąišpusėsžodžiosupratovisosmoterys,netgitos,kuriosnemokėjonėžodžioprancūziškai.

Visusnustebinoįscenąprasibrovęsvyras.Jispareiškė,kadjožmonasergantigripuirtodėljisprašąskokio nors daiktelio, kurį jai galėtų parnešti. Įrodymui, kad esąs tikrai vedęs, pilietis buvopasiruošęspateiktipasą.Rūpestingojovyrokalbabuvosutiktakvatojimu,Fagotassurikotikįsjuokaippatssavimnetbepasoir įteikėpiliečiuidviporasšilkiniųkojinių,okatinaspridėjonuosavęsdėžutęsulūpųdažais.Pavėlavusiosmoterysveržėsiįsceną,nuoscenosgarmėjolaimingosiossuišeiginėmsuknelėm,drakonaisišmargintom pižamom, griežto kirpimo vizitiniais kostiumėliais, užsivožusios vieną akį pridengiančiasskrybėlaites.

Tada Fagotas pranešė, kad dėl vėlaus laiko po vienos minutės parduotuvė uždaroma ligi rytojausvakaro,irscenojekiloneapsakomassąmyšis.Moteryspaskubomis,nesimatuodamosstvarstėbatus.Vienatarytumeiaudraįsiveržėanapusužuolaidos,nusimetėsavokostiumėlį,stvėrėpirmąpasitaikiusįdrabužį—šilkinįdidžiulėmispuokštėmischalatąirdarspėjosugriebtiporądėžučiųkvepalų.

Lygiai po minutės pokštelėjo pistoleto šūvis, veidrodžiai dingo, prasmego vitrinos ir taburetės,kilimas ir užuolaida ištirpo ore. Paskiausiai dingo didžiulis senų drabužių ir batų kalnas, scena vėleipasidarėtvarkinga,tuščiairplika.

Irštaituometįįvykiusįsimaišėnaujasveikėjas.IšložėsNr.2nuaidėjomalonus,skardusirlabaireiklusbaritonas:—Pilieti artiste, visdėltopageidautumėm,kad jūs žiūrovųakivaizdojenedelsiantdemaskuotumėte

savotriukųtechniką,ypačtriukąsupinigais.Taippatpageidautumėm,kadįscenąsugrįžtųkonferansjė.Žiūrovaisunerimędėljolikimo.

Baritonas priklausė ne kam kitam, o šio vakaro garbės svečiui Arkadijui ApolonovičiuiSemplejarovui,MaskvosteatrųAkustinėskomisijospirmininkui.

ArkadijusApolonovičiussėdėjoložėjedraugesudviemdamom:vienajųbuvojausenyva,brangiaiirmadingaiapsirengusi,antroji—jaunutė,dailutė,apsirengusikukliau.

Pirmoji,kaipnetrukuspaaiškėjorašantprotokolą,buvoArkadijausApolonovičiausžmona,oantroji—jotolimagiminaitė,pradedantiirvilčiųteikiantiartistė,atvykusiišSaratovoirgyvenantiArkadijausApolonovičiausirjožmonosbute.

—Pardon,—atsiliepėFagotas,—atleiskite,betčianėrakodemaskuoti,viskasaišku.— Ne, malonėkite! Demaskuoti tiesiog būtina. Antraip jūsų žavūs numeriai paliks slogų įspūdį.

Žiūrovųmasėsreikalaujapaaiškinti.–Žiūrovųmasės,—pertraukėSemplejarovą įžūlusis juokdarys,— lyg irvisainiekonereikalavo?

Tačiau, atsižvelgdamas į jūsų, Arkadijau Apolonovičiau, didžiai gerbiamą pasiūlymą, aš imsiuosidemaskavimo.Betprieštaileiskitepademonstruotidarvienątrumpąnumeriuką?

—Kodėlgine,—globėjiškutonuatsakėArkadijusApolonovičius,—betbūtinaisudemaskavimu!—Klausau,klausau.Taigileiskitepaklausti,kurjūs,ArkadijauApolonovičiau,buvotevakarvakare?SuligšiuonemandagiuirbemažchamiškuklausimuArkadijausApolonovičiausveidaspersimainė,ir

netlabaipersimainė.— Arkadijus Apolonovičius vakar vakare buvo Akustinės komisijos posėdyje, — be galo oriai

pareiškėArkadijausApolonovičiausžmona,—tačiauašnesuprantu,kokįryšįtataiturisumagija.—Oi,madam,—pritarėFagotas,—aišku,kadnesuprantate.Odėlposėdžiojūsbaisiausiaiklystate.

Išvykęs įminėtąposėdį, kuris, tiesą sakant, vakarnebuvo šaukiamas,ArkadijusApolonovičius atleidosavo šoferį ties Akustinės komisijos pastatu prie Skaidriųjų tvenkinių (visas teatras nuščiuvo), o patsautobusunuvažiavoJelochovogatvėnįsvečiuspasklajojančiorajoninioteatroartistęMilicąAndrejevnąPokobatkoirsvečiavosipasjąmaždaugketuriasvalandas.

—Ai!—skausmingaikažkasaiktelėjovisiškojetyloje.JaunojiArkadijausApolonovičiausgiminaitėūmainusikvatojožemuirbaisiubalsu.

—Viskas aišku!— suriko jinai.—Aš jau seniai įtariu.Dabar suprantu, kodėl šimenkysta gavoLuizėsvaidmenį!

Ir,staigaužsimojusi,trumpuirstoruvioletiniulietsargiutvojoArkadijuiApolonovičiuipergalvą.NedorėlisFagotas,arbaKorovjovas,subliuvo:–Štai,gerbiamiejipiliečiai,jumsirdemaskavimas,kuriotaiptroškoArkadijusApolonovičius!—Kaipdrįsai,nenaudėle,paliestiArkadijųApolonovičių?—visumilžiniškuūgiupakilusi ložėje,

rūsčiaipaklausėArkadijausApolonovičiausžmona.Antrasšėtoniškojuokopliūpsnisišsiveržėišjaunosiosgiminaitėslūpų.— Kas jau kas,— atsiliepė ji kvatodama,— o aš tikrai išdrįsiu paliesti!— ir antrąsyk sausai

terkštelėjolietsargis,atšokęsnuoArkadijausApolonovičiausgalvos.—Milicija!Suimkitją!—tokiusiaubingubalsususpiegėSemplejarovožmona,kaddaugeliuisalėje

apmirėširdis.Očiadarkatinasliuoktelėjoprieramposirsuriaumojoantvisoteatrožmogausbalsu:—Seansasbaigtas!Maestro!Skelkitemaršą!Apdujęsdirigentas,nesusivokdamas,kądarąs,mostelėjolazdele,irorkestrasneužgrojo,irnetrenkė,

irnežiebė,oištiesų,anotšlykščiųkatinožodžių,skėlėkažkokįneįtikėtiną,neapsakomainešvankųmaršą.Vieną akimirksnį pasivaideno, kad lyg buvo girdėti kitados, po pietų žvaigždėmis, kafešantane

skambėjękažkokieveiknesuprantami,kvaili,betbravūriškitomaršožodžiai:Joprakilnybėdievinožaliaspapūgėlesirgaudydavopievosedailiasmergužėles!!!Ogalvisaiirnebuvotųžodžių,obuvokiti,dainuotipagaltąpačiąmuziką,begalonepadorūs.Svarbu

nežodžiai,otai,kaddabarVarjetėteatreprasidėjokažkaspanašausįBabilonosumaištį.Semplejarovoložėspusėnbėgomilicininkai,antbarjeroropštėsismalsuoliai,griaudėjopragariškasjuokas,pamišėliškiklyksmai,kuriuosstelbėauksinisorkestrolėkščiųžvangesys.

Irgalėjaimatyti, kad scenaūmai ištuštėjo,o sukčiusFagotas ir įžūlusiskatinasBegemotas išt irpoore,stačiaipradingo,kaipanksčiaukadbuvodingęsmagassykiusunudryžusiukrėslu.

XIIIskyrius

HEROJAUSPASIRODYMASTaiginepažįstamasispagrasinoIvanuipirštuirsušnibždėjo:„Tss!“Ivanasnuleidonuolovoskojasir

įsižiūrėjo. Iš balkono į kambarį atsargiai dairėsi bebarzdis, tamsiaplaukis, smailianosis, maždaugtrisdešimtaštuoneriųmetųneramiųakiųžmogussuužkritusiuantkaktosplaukųkuokštu.

Įsitikinęs,kadIvanasvienas,irgeraiįsiklausęs,paslaptingasissvečiasišdrįsoįeitiįkambarį.TuometIvanaspamatė,kadatklydėlisvilkiligoninėsdrabužiais.Jisbuvosubaltiniais,basnirčiaįsispyręsįbatus,antpečiųužsimetęsrudąchalatą.

AtklydėlispamerkėIvanuiakį,įsikišoįkišenęryšulįraktų,pašnibždomisatsiklausė:„Argaliuprisėsti?“—ir,pamatęspritariamąlinktelėjimą,įsitaisėkrėsle.— Kaip jūs čionai patekote? — paklusdamas grasančiam sausam pirštui, kuždomis paklausė

Ivanas,—jukbalkonųgrotosužrakinamos?—Grotos užrakinamos,— patvirtino svečias,— tačiau Praskovja Fiodorovna, kad irmiela, bet,

deja, labai išsiblaškiusimoteriškė.Priešmėnesį ašnušvilpiau iš jos ryšulį raktų irdabargaliu išeiti įbendrąbalkoną,kurisjuosiavisąaukštą,irretkarčiaisaplankaukaimynus.

—Jeigujūsgalite išeiti įbalkoną,vadinasi,galitepabėgti.Ogalčia labaiaukštai?—susidomėjoIvanas.

—Ne,—tvirtaiatsakėsvečias,—ašnegaliupabėgtinetodėl,kadčiaaukštai,otodėl,kadneturiukurbėgti,—ir,kiekpatylėjęs,pridūrė:—Vadinasi,sėdim?

—Sėdim,—atsakėIvanas,žvelgdamasįrudasirlabaineramiasateivioakis.— Taigi…— svečias staiga susirūpino.— Bet jūs, tikiuosi, nešėlstat? Suprantant, aš nepakeliu

triukšmo,barnių,prievartosirkitųpanašiųdalykų.Labiausiainekenčiužmogausriksmo,nesvarbu,arkasrėktųišsielvarto,arišpykčio,ardėlkitospriežasties.

Nuraminkitemane,sakykite,arjūsnešėlstat?—Vakarrestoraneašvienamtipuipyliauįsnukį,—vyriškaiprisipažinoatsimainęspoetas.—Priežastis?—griežtaipaklausėsvečias.—Poteisybei,bejokiospriežasties,—susigėdęsatsakėIvanas.—Kaipbjauru,—pasmerkėsvečiasIvaną irpridūrė:—Beto,kodėl jūs taipsakote—„pyliau į

snukį“?Jukneaišku,kąžmogusturi—snukįarveidą.Turbūtvisdėltoveidą.Argiderakumščiais…Ne,ne,daugiautaipniekadosnedarykit…ŠitaipišbaręsIvaną,svečiaspasidomėjo:—Profesija?—Poetas,—kažkodėlnenoriaiprisipažinoIvanas.Ateivisnusiminė.—Ak,kaipmannesiseka!—šūktelėjojis,betkaipmatsusigriebė,atsiprašėirpaklausė:—Okokia

jūsųpavardė?—Benamis.—Et,et…—raukdamasissumurmėjosvečias.—Jumsturbūtmanoeilėraščiainepatinka?—smalsiaipaklausėIvanas.Siaubingainepatinka.—O

kuriuosjūsskaitėte?—Jokiųjūsųeilėraščiųneskaičiau!—nervingaišūktelėjosvečias.—Kodėltadašnekate?

—Pamanykit,baisusčiadaiktas,—atsakėsvečias,—lygnebūčiauskaitęskitų?Beje…nebentstebuklas?Gerai,ašpasiruošęspatikėti.Sakykitpats,argerijūsųeilėraščiai?—Klaikūs!—staigadrąsiaiirnuoširdžiaipareiškėIvanas.—Neberašykit!—maldaujamubalsupaprašėateivis.—Pažaduirprisiekiu!—iškilmingaipasakėIvanas.Jiedusutvirtinopriesaikąpaspausdamirankas,irtuometukoridoriujepasigirdoprislopintižingsniai

irbalsai.—Tss,—šnibžtelėjosvečiasir,išpuolęsįbalkoną,užvėrėgrotas.UžsukoPraskovjaFiodorovna,paklausė,kaipIvanasjaučiasiirkaipnorėtųmiegoti—artamsoje,ar

priešviesos.Ivanaspaprašėšviesosnegesinti,irPraskovjaFiodorovnaišėjo,palinkėjusiligoniuilabosnakties.Okaijauviskasnurimo,vėlsugrįžosvečias.

JispašnibždomispranešėIvanui,kadį119kambarįatvežėnaujoką,kažkokįstorulįtamsiairaudonafizionomija,bepaliovosburbantįapiekažkokiąvaliutąventiliacijosvamzdyjeirprisiekinėjantį,kadpasjuosSodųgatvėjeapsigyvenęsnelabasis.

— Puškiną į šuns dienas deda ir be atvangos rėkia: „Kurolesovui bis, bis!“— kalbėjo svečias,nervingai krūpčiodamas. Aprimęs jis atsisėdo ir tarė: — Tiek to, dievai jo nematė, — ir vėl ėmėklausinėtiIvaną:—Taidėlkojūsčionaipakliuvote?

—DėlPoncijausPiloto,—niūriaižvelgdamasįgrindis,atsakėIvanas.— Ką? — pamiršęs atsargumą, suriko svečias ir pats sau delnu užspaudė burną. — Nuostabus

sutapimas!Meldžiujus—papasakokit!Ivanas, kažkodėl pajutęs pasitikėjimą nepažįstamuoju, iš pradžių drovėdamasis ir užsikirsdamas, o

paskui vis labiau įsidrąsindamas ėmė porinti vakarykštę istoriją, nutikusią prie Patriarcho tvenkinių.Taip, paslaptingasis raktų vagis buvo puikus klausytojas! Svečias nelaikė Ivano pamišėliu, be galosusidomėjęs klausėsi pasakojimo ir, istorijai įsibėgėjus, galutinai ja susižavėjo. Jis vis pertraukinėjoIvanąšūksniais:

—Na,na!Toliau,toliau,meldžiujus.TikdėlDievomeilės,ničniekonepraleiskit!Ivanasničniekoirnepraleido,jamirpačiamtaippasakotibuvokurkaslengviau,jispamažunusikasė

ligi tos vietos, kur Poncijus Pilotas, užsimetęs baltą mantiją raudonu kaip kraujas pamušalu, išėjo įbalkoną.

Tadasvečiastarsimaldaisudėjorankasirsušnibždėjo:—O,kaipašatspėjau!Kaipašviskąatspėjau!PasakojimąapiekraupiąBerliozomirtįklausytojaspalydėjomįslingaisžodžiais, joakyse tuometu

plykstelėjoneapykanta:—Tik tiek gaila, kad šito Berliozo vietoje neatsidūrė kritikas Latunskis arba literatasMstislavas

Lavrovičius,—irpaklaikusiu,tačiauvosgirdimubalsusušvokštė:—Toliau!Svečiąnepaprastaipralinksminokatinas,kišęspiniguskonduktorei,irjispatyliukaisspringoišjuoko,

žvelgdamasįsavopasakojimosėkmėssujaudintąIvaną,kuristūpčiojopokambarį,vaizduodamaskatiną,monetakasantįūsus.

—Ir štai,—papasakojęsapie įvykiusGribojedove,nuliūdęs ir apsiblausęsužbaigė Ivanas,—ašpakliuvaučia.

Svečiasužjaučiamaipadėjorankąantvargšopoetopetiesirtaiptarė:—Nelaimingaspoetas!Tačiau,balandėli,jūspatsdėlviskokaltas.Nevaliabuvosujuotaipnerimtaiirnetįžūlokaielgtis.Štaijumsirkliuvo.Irnetgiturite„ačiū“sakyti,kadpalygintipigiaiišsisukote.

—Betkasjisgalųgale?—įniršęs,grūmodamaskumščiais,paklausėIvanas.SvečiasįdėmiainužvelgėIvanąiratsakėįklausimąklausimu:—O jūs nepradėsit šėlti? Mes visi čia nepatikimi…Ar neteks kviesti gydytojo, leisti vaistų, ar

neimsitsiausti?

—Ne,ne!—sušukoIvanas.—Sakykit,kasjis?— Na, gerai,— atsakė svečias ir reikšmingai, pabrėždamas kiekvieną žodį, tarė:— Vakar prie

Patriarchotvenkiniųjūsbuvotsutikęsšėtoną.Ivanas,kaipirbuvožadėjęs,nepradėjosiautėti,tačiauvisdėltobaisiausiaisuglumo.—Negalibūti!Jukjonėra.—Liaukitės!Jaukamkam,tiknejumstaipkalbėti.Jūs,matyt,vienasišpirmųjųnuojonukentėjote.

Puikiaisuprantat,kadesatuždarytasįpsichiatrinęligoninę,oaiškinat,kadjonėra.Ištikrųjųkeista!GalutinaipriblokštasIvanasnutilo.—Vostikpradėjoteapiejįpasakoti,—toliaušnekėjosvečias,—ašjaubeveiknumaniau,sukuojūs

vakartaipmaloniaišnekučiavotės.Tiesąsakant,negaliuatsistebėtiBerliozu!Na,jūs,suprantama,skaistusbernužėlis,—čiasvečiasvėlatsiprašė,—tačiauBerliozas,kiekapiejį

girdėjau,visdėltošįtąbuvoskaitęs!Opirmiejitoprofesoriausžodžiaiišsklaidėvisasmanodvejones.Jonegalimaneatpažinti,drauguži!Beje,jūs…darkartąatsiprašau,jukašneklystu,jūstikrasnemokša?

—Beabejonės,—sutikoneatpažįstamasIvanas.—Na štai…Netveidas, kurį jūs apsakėt…skirtingos akys, antakiai!Beje, atleiskite, ogal jūsnė

operos„Faustas“nesategirdėjęs?IvanaskažkodėlbaisiausiaisutrikoirparaudęsitvėžysėmėmurmėtiapiekažkokiąkelionęįJaltą,į

sanatoriją…—Namatot…niekonuostabaus!OBerliozas,kartoju,maneapstulbino.Jisnetikapsiskaitęs,betir

labaigudrus.Antravertus,jonaudaiprivalupasakyti,kadVolandas,savaimeaišku,galiapdumtiakisirgudresniamžmogui.

—Kas?!—savoruožtušūktelėjoIvanas.—Tyliau!Ivanasvisajėgapliaukštelėjosaudelnuperkaktąirsušvokštė:—Suprantu,suprantu.Raidę„W“mačiaujovizitinėjekortelėje.Ąjajaj,čiataibent!—jisvalandėlę

suglumęspatylėjo, žvelgdamas įmėnulį, plaukiantį užgrotų, ir prašneko:—Vadinasi, jis tikraigalėjobūtipasPoncijųPilotą?Juktadajaubuvogimęs?Omanelaikobepročiu!—piktairodydamasįduris,pridūrėIvanas.

Svečiolūpųkampučiuoseatsiradokarčiospašaiposraukšlė.–Žvelkimetiesaiįakis,—irsvečiasatgręžėveidąslenkančioperdebesįnaktiesšviesuliopusėn.—

Ir jūs, ir aš—pamišėliai,nevertaginčytis.Matote, jisai sukrėtė jus— ir jūskuoktelėjote,nes,matyt,buvote į tai linkęs. Tačiau viskas, ką pasakojate, be abejonės, tikrai buvo. Tik jūsų pasakojimas toksnuostabus,kadnetgenialusispsichiatrasStravinskis, suprantama,nepatikėjo. Jisapžiūrėjo jus? (Ivanaslinktelėjo.)JūsųpašnekovasirpasPilotąbuvo,irpasKantąpusryčiavo,odabaratvykoįMaskvą.—Betjis čia velniai žinokokioskošėsprivirs! Juk reikia kaipnors jį sugauti?—gananedrąsiai, tačiauvisdėltodarpamėginokeltigalvąankstesnysis,nevisaipribaigtasIvanas.

— Jūs jau pabandėte, pakaks,— ironiškai atsakė svečias,— nepatariu ir kitiems bandyti. O kadkošėsprivirs,galitneabejoti.Ak,ak!Betkaipapmaudu,kadjįsutikotejūs,oneaš!

Nors viskasmano širdy seniai perdegė, vien plėnys teliko, tačiau prisiekiu, kad už tokį susitikimąatiduočiauPraskovjosFiodorovnosraktųryšulį,nesdaugiauniekoneturiu.Ašskurdžius!

—Okamjisjumsreikalingas?Svečiasilgaisielojosiirkrūpčiojo,betpagaliauprašneko:—Tikpamanykit,kaipkeista,aščiauždarytasdėltopaties,kaipirjūs,dėlPoncijausPiloto,—čia

svečiasbaikščiaiapsidairėirtarė:—MatpriešmetusašparašiauromanąapiePilotą.—Jūs—rašytojas?—susidomėjopoetas.Svečioveidasapniuko,jispagrasėIvanuikumščiu.—Aš—meistras,—tarėjisrūsčiaiirišsitraukėišchalatokišenėsnutrintąjuodąkepuraitę,kurioje

geltonušilkubuvo išsiuvinėta raidė„M“.Jisužsidėjošitąkepuraitę irpasirodė Ivanui išprofilio ir išpriekio,norėdamasįrodytiesąsmeistras.

—Jisavorankomismanjąpasiuvo,—paslaptingaipridūrė.—Okokiajūsųpavardė?—Ašnebeturiupavardės,—suniūriapaniekaatsakėkeistasissvečias,—ašatsisakiaujos,kaipir

apskritaiviskogyvenime.Pamirškimeją.—Tuometbentapieromanąpapasakokit,—mandagiaipaprašėIvanas.—Prašom.Manoistorijaištiesųgananepaprasta,—pradėjosvečias.…PagališsilavinimąjisbuvoistorikasirdarpriešdvejusmetusdirbovienameMaskvosmuziejuje,

beto,vertėjavo.—Iškokioskalbos?—pasidomėjoIvanas.—Ašmokupenkiaskalbas,begimtosios,—atsakėsvečias,—anglų,prancūzų,vokiečių,lotynųir

graikų.Na,dariritališkaiskaitinėju.—Oho!—pavydžiaisušnibždėjoIvanas.Istorikas gyveno vienas, niekur neturėjo giminių ir beveik jokių pažįstamųMaskvoje. Ir pamanykit

tiktai,—kartąišlošėšimtątūkstančiųrublių.– Įsivaizduokit mano nustebimą,— kuždėjo svečias juoda kepuraite,— kai aš kyštelėjau ranką į

krepšį su nešvariais baltiniais ir žiūriu: joje tas pats numeris kaip ir laikraštyje! Tą obligaciją, —paaiškinojis,—buvaugavęsmuziejuje.

Išlošęs šimtą tūkstančių, paslaptingasis Ivano svečias štai kąpadarė: prisipirkoknygų,paliko savokambarįMiasnickajosgatvėje…

–Ūū,prakeiktalandynė!—suurzgėsvečias.…Ir išsinuomojopasprivatininkąskersgatvyjenetoliArbatodukambarius sode tūnančionedidelio

namukopusrūsyje.TarnybąmuziejujemetėirpradėjokurtiromanąapiePoncįjųPilotą.—Ak,stojoauksoamžius,—šnibždėjopasakotojas,ojoakysspindėjo.—Visaiatskirasbutukas,

darirprieškambaris,ojamekriauklėsuvandeniu,—kažkodėlitindidžiuodamasisgyrėsijis,—mažilangeliaipriepatšaligatvio,ateinančionuovartelių.

Priešaisperketvertąžingsnių,patvoryje,alyvos,liepairklevas.Ak,ak,ak!Žiemąprolangelįbegaloretaiišvysdavaukienonorsjuodusbatusirišgirsdavaugurgždantsniegąpokojomis.Irmanokrosnelėjenuolatos degė ugnis! Bet ūmai atėjo pavasaris, ir pro blausius langų stiklus išvydau pirma nuogus, ovėliaužaliaibesipuošiančiusalyvųkrūmus.Štaitada,praėjusįpavasarį,atsitikoįstabesnisdalykasneitasišloštasšimtastūkstančių.Ojukšisuma,sutikit,didžiulė.

—Teisybė,—prisipažinoįdėmiaiklausąsIvanas.—Aš atvėriau langus ir sėdėjau antrajame, visai mažyčiame kambarėlyje,— svečias ėmė rodyti

rankomis,—štai čia—sofa, priešais—kita sofa, o tarp jų stalelis ir ant stalelionuostabusnaktinisšviestuvas, o arčiau lango knygos, čia nedidelis rašomasis stalas, o pirmajame kambaryje —milžiniškame,keturiolikoskvadratų,—knygos,knygosirkrosnis.

Ak, kaip puikiai buvau įsikūręs! Nuostabiai kvepėjo alyvos! Mano galva svaigo iš nuovargio, oPilotasskriejoįpabaigą…

—Baltasapsiaustas,raudonaspamušalas!Suprantu!—šūkavoIvanas.—Taigi!Pilotasskriejoįpabaigą,įpabaigą,ašjaužinojau,kadpaskutiniairomanožodžiaibus:„…

PenktasisJudėjosprokuratorius,raitelisPoncijusPilotas“.Na,savaimeaišku,išeidavaupasivaikščioti.Šimtastūkstančių—didžiulėsuma,irašvilkėjaupuikiapilkaeilute.Arbatraukdavaupietautiįkokįnorsnebrangųrestoraną.Arbatebuvošaunusrestoranas,nežinau,ardabartebeveikia.

Ūmaisvečioakysišsiplėtė,jiskuždėjotoliau,žvelgdamasįmėnulį.—Jinešėsišlykščias,nerimąkeliančiasgeltonasgėles.Velniaižino,kaipjosvadinasi,betkažkodėl

pačiospirmospasirodoMaskvoje.Tosgėlės ryškiai švietėvirš jos juodopavasariniopalto. Ji nešėsi

geltonas gėles!Netikusi spalva. Ji pasuko išTverės gatvės į skersgatvį ir atsigręžė.Na,Tverės gatvęžinote?Tverėsgatveėjo tūkstančiai žmonių,betgalvądedu,kad jimatė tiktaimane irpažvelgėne tiknerimastingai, bet netgi skausmingai. O mane nustebino ne tiek jos grožis, kiek nepaprasta, niekienoneregėtavienatvėjosakyse!

Paklusdamasšitamgeltonamženklui,aširgipasukauįskersgatvįirnuėjaupaskuiją.Mudu tylėdami ėjome kreivu nuobodžiu skersgatviu, ji viena puse, o aš kita. O skersgatvėlyje,

įsivaizduokite,nebuvonėgyvosdvasios.Aškankinausi,nesmanpasirodė,kadbūtinaituriująužkalbinti,irnuogąstavau,kadneišdrįsiupratartinėžodžio,ojinueisirašjosniekadadaugiaunepamatysiu.

Ir,įsivaizduokite,staigajipatiprašneko:—Arjumspatinkamanogėlės?Aiškiaiprisimenu,kaipnuskambėjo josbalsas,ganažemas,bet trūkčiojant is, ir, nors tataikvaila,

manpasirodė,kadskersgatvyje,atšokęsnuonešvariosgeltonossienos,atsiliepėaidas.Ašskubiaiperkirtaugatvikęir,priėjęspriejos,atsakiau:—Ne.Jipažvelgėįmanenustebusi,oašstaigavisainelauktaisupratau,kadvisągyvenimąmylėjaukaiptik

tąmoterį!Taibent,a?Aišku,jūssakysite,beprotis?—Niekoašnesakau,—šūktelėjoIvanasirparagino:—Meldžiu,toliau!Irsvečiasvėlprabilo:—Taip,jipažvelgėįmanenustebusi,opaskuitaippaklausė:—Apskritainemėgstategėlių?Jos balse pajutau priešiškumą. Ėjau greta, stengdamasis pataikyti į koją ir, savo nuostabai, visai

nesijaučiausukaustytas.—Ne,gėlesašmėgstu,tiknetokias,—pasakiau.—Okokias?—Rožesmėgstu.Ir iškart pasigailėjau šitaip pasakęs, nes ji lyg prasikaltusi nusišypsojo ir švystelėjo savo gėles į

griovį.Šiektieksutrikęsašvisdėltopakėliaujasiratkišaujai,tačiaujišyptelėjusiatstūmėgėles,irašdabarnešiaujasrankoje.

Kurį laiką žingsniavome tylėdami,paskui ji ištraukė išmano rankųgėles, numetė jas antgrindinio,įkišosavojuodąpirštinėtąrankąįmanodelną,irmesnuėjomegreta.

—Toliau,—tarėIvanas,—tikprašomničniekonepraleisti.—Toliau?—paklausėsvečias.—Kastoliaubuvo,galėtumėteirpatsatspėti.Staigajisdešinerankovenusibraukėnejučiaištryškusiąašarąirvėleiprašneko:—Meilėišdygopriešaismus,kaipskersgatvyjeišpožemėsišdygstažudikas, ir išsykpervėrėmus

abu! Jinai, beje, vėliau tvirtino, kadbuvęne taip, kadmes, aišku,mylėję vienas kitą labai seniai, darnepažinodami,niekuometnematęvienaskito,irkadjigyvenusisukitužmogumi,oaštada…sušita,kaipji…

—Sukuo?—paklausėBenamis.—Sušita…na…sušita,na…—sumurmėjosvečiasirėmėspragsėtipirštais.—Jūsbuvotevedęs?— Taigi, štai ir spragsiu… Šitą…Varenką,Manečką… ne, Varenką…menu, dryžuota suknelė…

muziejus…beje,neprisimenu.Taigi ji sakydavo, jog tą dieną išėjusi su geltonomis gėlėmis rankose tam, kad aš ją pagaliau

surasčiau,ojeigutonebūtųatsitikę,jibūtųnusinuodijusi,nesjosgyvenimasbuvotuščias.Taip,meilė pervėrėmus akimirksniu.Aš tatai suvokiau jau tą pačią dieną, kaimudu, nieko aplink

nematydami,atklydomeįkrantinęprieKremliaussienos.Mesšnekėjomėstaip,tarytumtikvakarbūtumeišsiskyrę,tarytumbūtumepažįstamidaugybęmetų.

Susitarėmsusitiktikitądienątenpat,prieMaskvosupės,irsusitikome.Mumsšvietėgegužėssaulė.

Irveikiai,veikiaišimoteristapomanoslaptažmona.Jiateidavopasmanekiekvienądieną,irašnuopatrytopradėdavaujoslaukti.Laukdamaskilnodavauišvienosvietosįkitądaiktusantstalo.Likusdešimčiaiminučių,įsitaisydavau

prielangelioirklausydavausi,benedunkstelsiškleręvarteliai.Kažkokskuriozas:ligimudviejųpažintiesįmūsųkiemelį retaikasužsukdavo, tiesiogniekasneužsukdavo,odabarmanatrodė,kadvisasmiestasplūstačionai.Varteliaidunkst,širdisdunkst,ir,įsivaizduokite,užlangotiesmanoveidubūtinaišmėkštelikažkienopurvinibatai.Galąstojas.Na,kamreikalingasgaląstojasmūsųnamuose?Kąjisgaląs?Kokiuspeilius?

Jiįeidavoprovarteliusvienąsykį,oširdisdunkstelėdavokokįdešimtįkartų.Ašnemeluoju,opaskui,kaistodavojosvalandairlaikrodisrodydavopusiaudienį,širdisdunksėdavostačiaibeatvangos,kolbejokio dunkstelėjimo, bemaž negirdimai, už lango pasirodydavo bateliai su juodomis zomšinėmiskilpelėmis,susegtomismetalinėmsagtim.

Retkarčiais ji išdykaudavo ir, sustojusi prie antrojo langelio, batelio galu stuktelėdavo į stiklą.Tąpačią sekundę aš prišokdavau prie lango, tačiau batelis dingdavo, dingdavo juodas šilkas, užstojęsšviesą,—ašeidavaujosįsileisti.

Dievaži,niekasnežinojoapiemūsųryšį,norstaipniekadanebūna.Nežinojoneivyras,neipažįstami.Senamenamelyje,kuriopusrūsyjeašbuvauįsikūręs,žmonės,aišku,žinojoirmatė,kadpasmaneateinakažkokia moteris, bet jos vardo nežinojo.— O kas ji?— paklausė Ivanas, nepaprastai susidomėjęsmeilėsistorija.

Svečiasgestuparodė,kadniekamirniekadatonepasakys,irpasakojotoliau.Ivanas patyrė, jog meistras ir nepažįstamoji taip smarkiai pamilo vienas kitą, kad tapo tiesiog

neišskiriami. Ivanas jauaiškiai įsivaizdavoanuosdukambarius rūsyje,kuriuosevisadabuvoprietema,nes alyvos ir tvora užstodavo saulę. Įsivaizdavonuzulintus raudonmedžiobaldus, stalelį su laikrodžiu,mušančiukaspusvalandis,irknygas,knygasnuodažytųgrindųikiaprūkusiųlubų,irkrosnį.

Ivanassužinojo,kadsvečiasirjoslaptojižmonajaupirmosiomispažintiesdienomisnusprendė,kadTverės gatvės ir skersgatvėlio sankryžoje juos suvedė pats likimas ir kad jiedu skirti vienas kitamvisiemsamžiams.

Iš svečio pasakojimo Ivanas sužinojo, kaip įsimylėjėliai praleisdavo dieną. Atėjusi ji visų pirmapasirišdavo prijuostę ir siaurame prieangyje su kriaukle, kuria kažkodėl didžiavosi vargšas ligonis,užkurdavo žibalinę viryklę antmedinio stalo ir imdavo taisyti pusryčius, o paskui padengdavoovalinįstaląpirmajamekambaryje.Kaipliaupdavogegužėsliūtysirpropusakliuslangustarpuvartėnkliokdavovandenssrautai,grasindamiužpiltijųpaskutinįprieglobstį,įsimylėjėliaikurdavokrosnįirkepdavojojebulves.

Bulvėsgaruodavo, juodos lupenos tepdavorankas.Rūsyjeskambėdavo juokas,po lietausnuosodomedžiųkrisdavožemėnpalaužtosšakelės,baltoskekės.

Kai baigėsi audros ir atėjo alsi vasara, vazoje sušvito ilgai lauktos ir abiejų mėgstamos rožės.Žmogus,pasivadinęsmeistru,karštligiškairašėsavoromaną,iršisromanaspasiglemžėirnepažįstamąją.

— Tiesa, retsykiais aš imdavau pavyduliauti jos jam, — kuždėjo Ivanui atėjęs iš mėnesienosnušviestobalkononaktinissvečias.

Panėrusi į plaukus plonus pirštus su smailiais nudildytais nagais, ji vis skaitydavo jo rašinį, operskaičiusisiūdavoštaišitąkepuraitę.Kartaisjitupėdavopaleižemutineslentynasarbapasilipdavoantkėdės,siekdamaviršutinių,irskudurėliušluostydavošimtusdulkėtųknygųnugarėlių.Jipranašavošlovę,skatino jį ir kaip tik tada pradėjo vadintimeistru. Ji nekantraudama laukė tų jau pažadėtų paskutiniųjųžodžiųapieJudėjosprokuratorių,garsiaiprodainiukartodavoatskiraspatikusiasfrazesirsakydavo,kadšisromanasyrajosgyvenimas.

Romanas buvo baigtas rugpjūčio mėnesį, atiduotas kažkokiai nepažįstamai mašininkei, ir tojiperspausdino jį penkiais egzemplioriais. Pagaliau stojo valanda, kai teko palikti slaptąjį prieglobstį ir

išeitiįgyvenimą.— Ir aš išėjau į gyvenimą su romanu rankose, ir tada mano gyvenimas baigėsi, — sušnibždėjo

meistrasirnusvarinogalvą,irilgailingavoliūdnojijuodakepuraitėsugeltonaraide„M“.Jisėmė toliaupasakoti,bet jaunebe taip rišliai.Galimabuvosuprasti tik tiek,kad tuometu Ivano

svečiaspatyrėkažkokiąkatastrofą.—Ašpirmąsykpatekauįliteratūrospasaulį,betdabar,kaiviskasbaigtairmanopražūtisakivaizdi,

susiaubuprisimenujį!—iškilmingubalsusušnibždėjomeistrasiriškėlėranką.—Taip,jisbaisiaipribloškėmane,ak,kaippribloškė!—Kas?—vosgirdimaipaklausėIvanas,bijodamaspertrauktisusijaudinusįpasakotoją.—Taigiredaktorius,ašjuksakau,redaktorius.Žodžiu,jisperskaitė.Iržiūrėjoįmanetaip,sakytum

nuo skaudamo dant ies man būtų ištinęs žandas, suko akis į kampą ir net droviai kikeno. Klausimai,kuriuosjisdavinėjo,manpasirodėpamišėliški.Nėžodžionetaręsapieromanoesmę,jiskamantinėjo,kasaštoks,iškuratsiradau,arseniairašauirkodėlapiemaneniekonebuvogirdėtianksčiau,pagaliau,manonuomone,netvisaiidiotiškaipaklausė:kasmanesukurstėrašytiromanątokiakeistatema?

Galųgalejismanįsipyko,irašstačiaipaklausiau,arjisspausdinsromaną,arne.Tadajissubruzdo,ėmėkažkąvapėtiirpareiškė,kadvienasšioklausimospręstinegali,kadsumano

kūriniu privalo susipažinti kiti redakcinės kolegijos nariai, būtent kritikai Latunskis ir Arimanas, irliteratasMstislavasLavrovičius.Jispaprašėužeitipoporossavaičių.

Atėjaupoporossavaičių,irmanepriėmėkažkokiamergužėlėžvairomnuoamžinomelavimoakim.—Lapšionikova, redakcijos sekretorė,—šyptelėjęs tarė Ivanas,puikiaipažįstąspasaulį,kurį taip

tūžmingaivaizdavojosvečias.—Gali būti,— atšovė tasai,— taigi ji man grąžino romaną, jau gerokai apšiurusį ir sumaigytą.

Stengdamasi nežiūrėti į akis,Lapšionikova pranešė, kad redakcija yra apsirūpinusi rankraščiais dviemmetamsįpriekį,tadklausimasdėlmanoromanospausdinimo,kaipjipasakė,„atkrinta“.

—Kaspoto,kąašprisimenu,—murmėjomeistras,trindamassmilkinį.—Na,nubirusiusraudonusžiedlapiusanttituliniopuslapioirdarsavodraugėsakis.Taip,tasakisašprisimenu.

Ivano svečio pasakojimas darėsi vis painesnis, vis dažniau jis kažką nutylėdavo. Jis šnekėjo apieįstrižąlietųirneviltį,prasismelkusiąį jųprieglobstį,apietai,kadbuvodarkažkurnuėjęs.Pašnibždomšūkčiojo,kadnekaltinajos,raginusiosjįgrumtis,nėmažnekaltina,ne!

Ivanas išgirdo,kaipvėliaunutikokažkasnetikėta irkeista.Kartąherojusatvertė laikraštį ir išvydojame krit ikoArimano straipsnį, kuris vadinosi „Priešo išpuolis“, o jameArimanas perspėjo visus irkiekvieną,kadjisai,taiyramūsųherojus,mėginoprakištiįspaudąJėzausKristausapologiją.

—Atsimenu,atsimenu!—šūktelėjoIvanas.—Tikužmiršaujūsųpavardę!—Kartoju,palikimeramybėjemanopavardę,josnebėra,—atsakėsvečias.—Nejičiasvarbi.Dar

po dienos kitame laikraštyje pasirodė kitas, Mstislavo Lavrovičiaus pasirašytas, straipsnis, kuriameautorius siūlė įkrėsti, ir stipriai įkrėst i, tam šventųjų teplioriui ir visai pilotystei, kurią šis sumanęsprakišti(vėltasprakeiktasžodis!)įspaudą.

Apstulbintasžodžio„pilotystė“,atsiverčiautrečiąlaikraštį.Jamebuvostraipsniai:vienas— Latunskio, o kitas — pasirašytas raidėmis „N. Z.“ Patikėkit, Arimano ir Lavrovičiaus

kūriniai buvo vieni juokai, palyginti su Latunskio rašiniu. Užtenka pasakyti, kad Latunskio straipsnisvadinosi „Karingas sentikis“. Aš taip įnikau skaityti straipsnius apie save, kad nė nepastebėjau, kaippriešaismane išdygo jinai (buvaupamiršęs užrakinti duris) su šlapiu lietsargiu ir šlapiais laikraščiaisrankose.Josakystvieskėugnimi,šaltosrankosvirpėjo.Išpradžiųjipuolėbučiuotimane,paskui,rankadaužydamastalą,kimiubalsupareiškėnunuodysiantiLatunskį.

Ivanasnesmagiaikrenkštelėjo,betniekonepasakė.—Atėjoliūdnosrudensdienos,—kalbėjotoliausvečias,—siaubinganesėkmėsutuoromanutarsi

išplėšė mano sielos dalį. Tiesą sakant, man nebeliko kas veikti, ir aš gyvenau nuo pasimatymo ligi

pasimatymo.Irštaituometukažkasmanatsitiko.Velniaižinkas,norsStravinskistikriausiaiseniaiviskąišsiaiškino.Užgulėmaneliūdesysiratsirado

kažkokiosnuojautos.Straipsniai,beje,nesiliovė.Pirmiejimankėlėjuoką.Tačiau juo daugiau jų pasirodydavo, juo labiau kito mano požiūris į juos. Dabar atėjo nuostabos

stadija.Norsstraipsniųtonasbuvorūstusirsavimpasitikintis,kiekvienoješiųstraipsniųeilutėjegalėjaijausti kažkokį neįtikėtiną apsimetinėjimą ir netikrumą.Man visą laiką atrodė— ir aš nepajėgiau tuojausmuatsikratyti,—kadstraipsniųautoriaikalbanetai,kąnorėtųpasakytiirkadjietūžtakaiptikdėlto.O paskui, įsivaizduokite, užėjo trečioji stadija — baimės. Ne, ne, supraskit teisingai, anaiptol ne tųstraipsnių baimės, o baimės visai kitų, nei su jais, nei su romanu nesusijusių dalykų. Pavyzdžiui, ašpradėjaubijotitamsos.Žodžiu,stojopsichiniosusirgimostadija.Manvaidenosi,ypačkaiimdavaumigti,kad kažkoks itin lankstus ir šiltas aštuonkojis tiesia savo čiuptuvus stačiai linkmano širdies. Turėjaumiegotipriešviesos.

Mano mylimoji labai pasikeitė (apie aštuonkojį jai, aišku, nepasakojau. Tačiau ji matė, kad mandarosi negeri dalykai), sulyso ir išblyško, nustojo juoktis ir vis prašė atleisti už tai, kad patarė manpaskelbti romano ištrauką. Ji įkalbinėjo mane viską mest i ir važiuoti į pietus prie Juodosios jūros,išleidžiantvisuslikusiusiššimtotūkstančiųpinigus.

Ji įkalbinėjoprimygtinai, o aš nenorėjauginčytis (nuojauta sakė, kadvažiuoti prie Juodosios jūrosneteks)iržadėjauleistisįkelionęartimiausiomisdienomis.Tačiaujipasisiūlėpatinupirktimanbilietą.Tadaišsiėmiauvisussavopinigus,maždaugdešimttūkstančiųrublių,iratidaviaujai.

—Kodėltiekdaug?—nustebojinai.Aškažkąpralemenau,pasakiau,kadbijauvagių irprašaupasaugotipinigus ligikelionės. Jipaėmė

juos,įsidėjoįrankinuką,puolėmanebučiuotiirkalbėti,kadjailengviaubūtųnumirti,negupaliktimanevieną, tokį prislėgtą, tačiau ji privalanti paklusti būtinybei, jos laukią namiškiai, ji ateisianti rytoj. Jimaldavomaneniekonebijoti.

Taiatsitikopavakare,spalioviduryje.Irjiišėjo.Atsiguliauantsofosiružmigaubežiburio.Nubudaupajutęs, kad aštuonkojis šalia.Grabaliodamasis tamsoje, vargais negalais užsidegiau šviesą.Kišeninislaikrodis rodė antrą valandą nakties. Atsiguliau sirguliuodamas, o nubudau tikras ligonis. Ūmai manpasirodė,kadrudenstamsatuojišgrūslangųstiklus,siūbtelėsįkambarįirašprigersiujojetarsirašale.Nebepajėgiautvardytis.Surikau,manenusmelkėnorasbėgtikurnors,kadirviršunpasšeimininką.

Grūmiausisusavimikaipbeprotis.Manužtekojėgųnusigautiligikrosniesirjąužkurti.Kaimalkossutraškėjoirėmėbilsnotidurelės,man,sakytumei,trupučiukąpalengvėjo.Puoliau į prieškambarį ir įžiebiau tenai šviesą, susiradau butelį balto vyno, atsikimšau jį ir ėmiau

gerti stačiai iš butelio. Nuo vyno baimė truputį atlėgo — bent jau tiek, kad nenulėkiau į viršų pasšeimininką,ogrįžaupriekrosnies.Atsidariaudureles,karštis tvokstelėjoman įveidą ir į rankas, irašsušnibždėjau:

—Pajusk,kadmaneištikobėda.Ateik,ateik,ateik!Betniekasnesirodė.Krosnyjestūgavougnis,įlangusčaižėlietus.Tadaatėjogalas.Ėmiau traukti iš stalčių sunkius mašinėle perrašyto romano pluoštus ir juodraščių sąsiuvinius ir

pradėjau juos deginti. Tai sunkus darbas, nes prirašytas popierius nenori degti. Lūžinėjančiais nagaisdraskiau sąsiuvinius, grūdau statmenus lapus tarp pliauskų ir maišiau juos žarstekliu. Pelenai tarpaisįveikdavomane,slopindavoliepsną,tačiauašnenusileidau,irromanas,kadiratkakliaipriešindamasis,visdėltodegė.Pažįstamižodžiairaibuliavoakyse,geltonaspalvanesulaikomaikilopuslapiaisišapačiosį viršų, tačiau žodžiai buvo matomi ir ugnyje. Jie dingdavo tik tada, kai popierius pajuosdavo, ir ašnirtulingaipribaigdavaujuosžarstekliu.Tuometukažkastyliaisukrebždėjoužlango.Manoširdispašokoaukštyn, iraš, įgrūdęs įugnįpaskutinį sąsiuvinį,puoliau rakintidurų.Plytų laipteliaivedėaukštyn linklaukujųdurų.Klupinėdamasprilėkiaupriejųirtyliaipaklausiau:

—Kasten?

Irbalsas,josbalsas,atsiliepė:—Aš.Nėnepamenu,kaip įveikiaudurųgrandinėlę iružraktą.Vos įžengus įvidų, ji prigludopriemanęs,

visašlapia,drėgnaisskruostais,išsidraikiusiaisplaukais,virpanti.Ašįstengiauištartitikvienąžodį:—Tu…tu?—manobalsasnutrūko,irmudunuskubėjomžemyn.Prieškambaryjinusimetėpaltą,mes

tuoj pat įžengėme į pirmąjį kambarį. Tyliai šūktelėjusi, ji plikomis rankomis ištraukė iš krosnies antgrindų paskutinį ten likusį popieriaus pluoštą, kurio apačia jau buvo apanglėjusi. Beregint kambarysprisipildėdūmų.Kojomisužmindžiauliepsną,ojigriuvoantsofosirpravirko,nesulaikomaikūkčiodama.

Kaijiaprimo,ašpasakiau:—Ašpradėjaunekęstišitoromano,manepriveikėbaimė.Ašsergu.Manbaisu.Jipakiloirprašneko:—Dieve,kokstuligonis.Užkągi,užką?Betašišgelbėsiu,išgelbėsiutave.Užkągi?Mačiaupaburkusiasnuodūmųirašarųjosakis,jaučiau,kaipšaltosrankosglostomankaktą.—Aš tave išgydysiu, išgydysiu,—murmėjo ji, įsikibusi rankomisman į pečius,— tu jį atkursi.

Kodėl,kodėlašnepasilikauvienoegzemplioriaus!Jinetišsišiepėnuoįniršio,kalbėjokažkąnesuprantama.Paskui,sučiaupusilūpas,pradėjorankiotiir

lyginti apdegusius lapus. Tai buvo kažkoks skyrius iš vidurio, nepamenu kuris. Ji tvarkingai sudėjoapdegusius lapelius, suvyniojo juos į popierių, perrišo juostele.Visas jos elgesys rodė, kad ji kupinaryžtoirjaususitvardžiusi.Jipareikalavovynoirišgėrusiprašnekoramiau.

–Štaikuotenkamokėtiužmelą,—kalbėjojinai,—irdaugiauašnebemeluosiu.Pasilikčiau pas tave net dabar, bet nenoriu taip elgtis. Nenoriu, kad jis per amžius atmintų, jog

pabėgaunuo jonaktį. Jisniekadosnepadarėmanniekobloga.Buvonetikėtai iškviestas į gamyklą, tengaisras.Betnetrukusgrįš.Pasikalbėsiusujuorytrytą,pasakysiu,kadmyliukitą,irvisamlaikuipereisiupastave.Atsakykman,ogaltunenori?

—Vargšele mano, vargšele,— tariau jai,— aš neleisiu tau taip padaryti. Mano reikalai prasti,nenoriu,kadtupražūtumdraugesumanim.

—Taivienintelėpriežastis?—paklausėji,išartižiūrėdamaįmane.—Vienintelė.Jibaisiausiaipagyvėjo,prigludopriemanęs,apsivijorankomiskakląirtarė:—Ašžūstudraugesu tavim.Rytąbūsiupas tave. Irštaipaskutinisvaizdas,kurįprisimenuišsavo

gyvenimo, — šviesos ruoželis iš prieškambario, o tame ruoželyje plaukų sruoga, jos beretė ir ryžtokupinosakys.Darprisimenujuodąsiluetąantlaukujųdurųslenksčioirbaltąryšulį.

—Palydėčiautave,betjaunepajėgsiuvienassugrįžti,manbaisu.—Nebijok.Pakentėkkeliasvalandas.Rytojrytąbūsiupastave.Taiirbuvopaskutiniaijosžodžiaimanogyvenime.—Tss!—ūmaipatssavenutildėligonisiriškėlėaukštynpirštą.—Šinaktismėnesėtairnerami.Jis

pradingo balkone. Ivanas girdėjo, kaip koridorium nuriedėjo ratukai, kažkas negarsiai sukūkčiojo arsušuko.

Kaiviskasnuščiuvo,svečiasgrįžoirpranešė,kadšimtasdvidešimtamkambaryatsiradogyventojas.Atvežė kažkokį žmogų, kuris vis prašo grąžint i jam galvą. Abu pašnekovai susijaudinę patylėjo, betaprimę grįžo prie pertraukto pasakojimo. Svečias buvo bepraveriąs burną, tačiau naktelė išties buvonerami.Iškoridoriausvisdarsklidobalsai,irsvečiasprašnekoIvanuiįausįtaiptyliai,jogviską,kąjispapasakojo,išgirdotikvienutvienaspoetas,išskyruspirmąjąfrazę:

—Jaipalikusmane,popenkiolikosminučiųišgirdaubeldimąįlangus…Tai,kąligonissušnibždėjoįausį,matyt,jįlabaijaudino.Traukuliaivisperbėgdavojoveidu.Akyse

šmėsčiojo,blaškėsibaimėirįniršis.Pasakotojasvisrodėrankakažkurįmėnulį,kurisseniaipasislėpėužbalkono krašto. Tik tuomet, kai koridoriuje nutilo visi garsai, svečias atšlijo nuo Ivano ir prašneko

garsiau.—Taigisausioviduryje,naktį,apsivilkęstąpatįpaltą,tikbesagų,stovėjau,gūždamasisnuošalčio,

savo kiemelyje. Man už nugaros kūpsojo alyvų krūmus slepiančios pusnys, o priešais, apačioje, —menkaiapšviesti,užuolaidomuždangstytimanolangučiai.

Pasilenkiauprievienoiš jų ir įsiklausiau—manokambariuosegrojopatefonas.Tiekir teišgirdau,bet ničnieko neįstengiau įžiūrėti.Mažumėlę pastoviniavęs, išėjau pro vartelius į skersgatvį.Čia siautėpūga.Maneišgąsdinopokojomispasipainiojęsšuva,irašperbėgauįkitągatvėspusę.Šaltisirbaimė,tapusinuolatiniumanopalydovu,varėmaneįpamišimą.Neturėjaukureiti,irpaprasčiausia,žinoma,būtųbuvępultipotramvajumigatvėje,įkuriąrėmėsimanoskersgatvis.Mačiauištološitasšviesossklidinasapledėjusiasdėžesirgirdėjau,kaipjosšlykščiaidžeržgiaspeige.Tačiau,brangusismanokaimyne,bėdabuvo ta, kad baimė kaustė kiekvieną mano kūno ląstelę. Ir lygiai taip pat, kaip pirma šuns, aš dabarbijojautramvajaus.Taip,baisesnėsligosneimanojišiamepastate,garantuoju,nėra.

—Betjukgalėjotepraneštijai,—tarėIvanas,užjausdamasvargšąligonį,—juk,beto,pasjąbuvoirjūsųpinigai!Irjijuos,žinoma,išsaugojo?

—Galiteneabejoti,žinoma,kadišsaugojo.Betjūs,kaipmatau,nesuprantatmanęs.Arba, veikiau, aš nebeturiu ankstesnio sugebėjimo pasakoti. Beje, man jo nelabai gaila, nes jis

nebebus reikalingas. Priešais ją,— svečias su didžia pagarba pažvelgė į nakties tamsą,— atsirastųlaiškasišbeprotnamio.Argigalimarašytilaiškusištokiosvietos?

Psichinisligonis?Juokaujate,drauguži!Ne,padarytijąnelaimingą?Ašnegaliu.TylusisIvanasnesugebėjopaprieštarautisvečiui,jistikužjautėmeistrą,gailėjosijo.Otasailingavo

atsiminimųišvargintągalvąsujuodakepuraiteirtaipkalbėjo:—Vargšėmoteris.Beje,viliuosi,kadjipamiršomane.—Betjūsgalitepasveikti…—nedrąsiaitarėIvanas.—Ašnepagydomas,—ramiaiatsakėsvečias,—kaiStravinskisšnekagrąžinsiąsmaneįgyvenimą,

ašnetikiu.Jishumaniškasžmogusirpaprasčiausiainorimanepaguosti.Beje,neneigiu,dabarmankurkasgeriau.Aha, taikurašsustojau?Speigas, lekiantys tramvajai…Žinojau,kadšiklinika jauatidaryta, irpėsčiaspervisąmiestąpatraukiauįją.

Beprotybė!Užmiestyjetikriausiaibūčiausušalęs,betmaneišgelbėjoatsitiktinumas.Sugedo sunkvežimis, aš užkalbinau šoferį, tai atsitiko už kokių keturių kilometrų nuo užkardos, ir,

manonuostabai, jampagailomanęs.Mašinavažiavočionai.Ir jismaneatvežė.Viskasbaigėsi tuo,kadnušalaukairėskojospirštus.Betjiepagijo.Irštaijauketvirtasmėnuoaščia.Iržinote,manatrodo,kadšičiavisaineblogai.Patikėkit,nereikiaprasimanytidideliųplanų,brangusiskaimyne!Štaiaš, sakysim,norėjauapkeliautivisąžemėsrutulį.Kądarysi,pasirodo,nebuvolemta.Regiutikmenkątorutuliolopelį.

Manau, kad tai ne pats gražiausias lopelis, tačiau, kartoju, ne toks ir prastas. Štai artėja vasara,balkone,kaipžadaPraskovjaFiodorovna,sužaliuosvijokliai.Raktaipraplėtėmanogalimybes.Naktimisšviesmėnulis.Ak,jispasislėpė!Darosivėsu.Naktisperžengėperpusiaują.Manmetas.

—Sakykit,okasbuvotoliau,kasatsitikoJešuaiirPilotui,—paprašėIvanas,—meldžiujus,mantaipnorisisužinoti.

—Ak ne, ne,— skausmingai krūptelėjęs, atsakė svečias,— negaliu be drebulio prisiminti savoromano. O jūsų pažįstamas iš Patriarcho tvenkinių papasakotų geriau už mane. Ačiū už pokalbį. Ikipasimatymo.

Ir,nespėjusIvanuinėatsitokėti,tylutėliaidzingtelėjusiosužsivėrėgrotos,irsvečiasdingo.

XIVskyriusŠLOVĖGAIDŽIUI!

Kaipsakoma,neišlaikėnervai,Rimskisnesulaukė,kolbusbaigtasrašytiprotokolas,irpabėgoįsavokabinetą. Jis sėdėjo už stalo ir karščiuojančiomis akimis žvelgė į priešais gulinčius magiškuosiusčervoncus. Finansų direktoriaus galvoje viskas susimaišė. Už durų girdėjosi nepaliaujamas šurmulys.PublikasrautaisplūdoišVarjetėrūmųįgatvę.

Nepaprastaipaaštrėjusiąfinansųdirektoriausklausąstaigapasiekėšaižusmilicininkošvilpukas.Šisgarsas, žinia, nežada nieko gera. O kai švilpimas pasikartojo, kai jam į pagalbą atėjo antras, darįsakmesnis ir ilgesnis, o paskui prie jų prisijungė garsus kvatojimas, netgi kažkoks leliojimas, finansųdirektoriusbematsuvokė,kadgatvėjenutikodarkažkoksnešvankusskandalas.Irkadšikiaulystė,kadirkaip jos kratytumeis, tiesiogiai susijusi su šlykščiu seansu, parodytu juodojo mago ir jo padėjėjų.Pastabusisfinansųdirektoriusnėmažneapsiriko.

VostikRimskisžvilgtelėjoprolangąįSodųgatvę,joveidaspersikreipė,olūposnesušnibždėjo,betsušnypštė:

—Taipirmaniau!Ryškiojestipriųgatvėsžibintųšviesojejisišvydoapačiojeantšaligatviodamąvienaismarškiniaisir

violetinėsspalvoskelnaitėmis.Antgalvosdama,tiesa,turėjoskrybėlaitę,orankose—skėtį.Aplinkšiądamą,puolusiąįvisiškąpaniką,čiatūpčiojančiąvietoje,čiabandančiąkurnorspasprukti,

šurmuliavominia,plyštantiišjuoko,nuokuriofinansųdirektoriuipernugarąbėgošiurpuliai.Šaliadamosblaškėsikažkokspilietis,mėginąsnusiplėštivasarinįpaltąirišsusijaudinimoniekaipnepajėgiąsištrauktirankovėnįstrigusiosrankos.

Šūksniai ir juokogriausmasatūžė ir iškitur—nuokairiojo išėjimo—ir,pasukęsgalvą į tąpusę,Grigorijus Danilovičius išvydo antrą damą rožiniais marškiniais. Toji stryktelėjo nuo grindinio antšaligatvio,mėgindamaprasibrautiįvidų,tačiaulaukanplūstantipublikaužtvėrėjaikelią,irvargšėsavolengvabūdiškumoirpašvitųmeilėsauka,suvedžiotabjauriojoFagotofirmos,troškotikvienodalyko—prasmegtiskradžiaižemės.

Milicininkas nuskubėjo prie nelaimingosios, skrosdamas orą švilpuku, o paskuimilicininką nusekėkažkokieįsilinksminęjaunuoliaipriplotomiskepurėmis.Taijietenkvatojoirleliojo.

Ūsuotas perkaręs vežikas atlėkė prie pirmosios pusnuogės moters ir staigiai sustabdė kaulėtąsukriošusįarklį.Ūsočiausveidaslinksmaivyptelėjo.

Rimskistvojosaukumščiupergalvą,nusispjovėiratšokonuolango.Kurįlaikąjissėdėjoužstalo,klausydamasisgatvėstriukšmo.Švilpimasįvairiuosekampuosepasiekė

aukščiausią gaidą, o paskui ėmė slūgti. Rimskio nuostabai, skandalas buvo likviduotas kažkaipneįtikėtinaigreitai.

Atėjo laikas veikt i, reikėjo gerti karčią atsakomybės taurę. Telefono aparatai buvo sutaisyti pertrečiąją dalį, reikėjo skambinti, pranešti apie įvykį, prašyti pagalbos, išsisukinėti, versti visą bėdąLichodejevui,gelbėtisavokailį ir taip toliau.Velniaigriebtų!Susierzinęsdirektoriusdusykdėjorankąant ragelio ir dusyk ją atitraukė. Staigamirtinoje kabineto tyloje pats aparatas sučirškė tiesiai finansųdirektoriui įveidą, jiskrūptelėjo irsust ingo.„Visdėltoklaikiaipairęmanonervai“,—pamanė jis irpakėlė ragelį. Ir čia pat atšlijo nuo jo ir išbalo kaip popierius. Tylus, bet sykiu meilikaujamas irpatvirkėliškasmotersbalsasragelyjesukuždėjo:

—Rimski,niekamneskambink,busblogai.Ragelis išsyknutilo.Šiurpuliokrečiamas finansųdirektoriuspadėjo ragelį irkažkodėlžvilgtelėjo į

langą už nugaros. Pro retas ir tik vos vos sužaliavusias klevo šakas jis išvydo mėnulį, skrodžiantį

perregimądebesėlį.Kažkodėlįsistebeilijęsįšakas,Rimskisapžiūrinėjojasirjuoilgiauįjasžvelgė,juodidesnėbaimėjįėmė.

Sukaupęs jėgas, finansųdirektoriuspagaliaunusigręžėnuomėnesienos apšviesto lango ir atsistojo.Jokioskalbosapieskambinimąjaunegalėjobūti,dabarfinansųdirektoriusgalvojotikapietai,kaipčiakuoskubiauišsinešdinusišteatro.

Jis įsiklausė: teatro rūmuose buvo tylu. Rimskis suprato, kad seniai liko vienas visame antrameaukšte, ir vaikiškaneįveikiamabaimėapėmė jį taippagalvojus. Jisneįstengėbedrebulio įsivaizduoti,kaddabarjamvienamtekseitituščiaiskoridoriais,leistislaiptais.

Karštligiškai pagriebęs nuo stalomago červoncus, sumetė juos į portfelį ir kostelėjo, bandydamasnorstruputįsavepadrąsinti.Kostelėjimasbuvokimusirsilpnas.

Ūmai jam pasirodė, kad pro kabineto durų apačią padvelkė drėgnais puvėsiais. Šiurpas nubėgofinansųdirektoriausnugara.Očiadarnetikėtai laikrodis ėmėmuštividurnaktį. Irnet laikrodžiodūžiaiatsiliepė drebuliu finansų direktoriaus kūne. Bet galut inai jo širdis apmirė, išgirdus, kad angliškojespynojetylutėliaisukasiraktas.Drėgnaisšaltaispirštaisįsikabinęsįportfelį,finansųdirektoriussuvokė,kadjeigutaskrebždesysspynojedarvalandėlęnesiliaus,jisneišturėsiršaižiaisuriks.

Pagaliaudurys,kažkienospūstelėtos,atsidarė,irįkabinetąbegarsoįžengėVarenucha.Rimskiskaippakirstasklestelėjoantkėdės,nesjokojospačiossulinko.Pilnakrūtineįkvėpęsoro,jis

mažnemeilikaujamainusišypsojoirtylutėliaisulemeno:—Dieve,kaiptumaneišgąsdinai!Taip,šisnetikėtasVarenuchospasirodymasgalėjobetkąišgąsdinti,bet,antravertus,jisbuvoirlabai

džiugus.Išsusimazgiusiokamuolioišlindobentmenkassiūlelis.— Na, pasakok greičiau! Na! Na! — sušvokštė Rimskis, čiupdamas šitą siūlelį. — Ką visa tai

reiškia?—Atleiskman,—dusliubalsuatsiliepėvėlyvassvečias,uždarydamasduris,—maniau,kadtujauišėjai.

Nenusiėmęskepurės,Varenuchažengėpriekėdėsiratsisėdokitapusstalo.Reikia pabrėžti, kad Varenuchos atsakymas buvo truputėlį keistas, ir tą keistumą kaipmat pagavo

Rimskis, kurio begalinis jautrumas prilygo paties geriausio pasaulyje seismografo jautrumui. Kas čiadabar?KodėlVarenuchaėjoįfinansųdirektoriauskabinetą,jeimanė,kadjotennėra?Jukjisturisavokabinetą.Tai—pirma.Oantra:kadirperkuriasdurisVarenuchabūtųpatekęsįrūmus,jisbūtinaiturėjosusit ikt i bent vieną iš naktinių budėtojų, o pastariesiems visiems buvo pranešta, kad GrigorijusDanilovičiusdaružtrukssavokabinete.

Tačiaušiųkeistenybiųfinansųdirektoriusilgiaunegvildeno.Netasbuvogalvoje.—Kodėlnepaskambinai?KąreiškiatavelniavasuJalta?—Viskasbuvotaip,kaipašsakiau,—sučepsėjęslūpomis,tarsijįkamuotųskaudamasdantis,atsakė

administratorius,—suradojįPuškine,smuklėje.—Puškine?!PrieMaskvos?OtelegramosišJaltos?!—Kokiaten,povelnių,Jalta!NugirdėPuškinotelegrafistą,irėmėabukvailioti,tarpkitųkiaulysčių

—irsiuntinėtitelegramassuJaltosatžyma.—Aha…Aha…Nagerai,gerai…—nepasakė,osakytumeiužgiedojoRimskis.Joakysetvykstelėjo

gelsva šviesa. Mintyse klostėsi džiugus paveikslas — kaip Stiopa gėdingai pašalinamas iš darbo.Išsivadavimas! Seniai lauktas finansų direktoriaus išsivadavimas iš visų negandų, atsikratymasLichodejevu! O gal Stepanas Bogdanovičius užsitarnaus ir dar liūdnesnės pabaigos, ne tikpašalinimo…—Smulkiau!—paliepėRimskis,pliaukštelėjęsprespapjėįstalą.

IrVarenuchaėmėpasakoti toliau.Vos tiknuvykotenai,kur jįpasiuntėfinansųdirektorius, jisbuvonedelsiantpriimtasirkuodėmesingiausiaiišklausytas.Aišku,niekamnėįgalvąnešovė,kadStiopagalibūtiJaltoje.VisibematantpritarėVarenuchosspėjimui,kadLichodejevas,beabejonės,siaučiaPuškino„Jaltoje“.

—Kurjisdabar?—pertraukėadministratoriųsusijaudinęsfinansųdirektorius.—Kurgikitur,—atsakėkreivaivyptelėjęsadministratorius,—aišku,blaivykloje.—Na,na!Čiataipradžiuginai!O Varenucha toliau pasakojo. Juo ilgiau jis pasakojo, juo ryškiau klostėsi finansų direktoriaus

vaizduotėjeilgaLichodejevošunybiųgrandinė,irkiekvienanaujašiosgrandinėsgrandisbuvobjauresnėužankstesnę.KąreiškėkadiršokissutelegrafistupievelėjepriešaisPuškinotelegrafą,grojantkažkokiogirtuoklio armonikai! Kažkokių spiegiančių iš siaubo moteriškių vaikymasis! Peštynės su bufetininku„Jaltoje“! Ant tos pačios „Jaltos“ grindų išdrabstyti svogūnų laiškai. Aštuoni sudaužyti buteliai baltosauso „Ai—Danilo“ vyno. Sulaužytas taksi skait iklis, šoferiui atsisakius vežt i Stiopą. Grasinimaiareštuotipiliečius,mėginusiussutramdytiStiopossiautėjimą.Žodžiu,tikrassiaubas.

StiopabuvogeraižinomasžmogusteatriniuoseMaskvossluoksniuose, irvisigalėjopatvirtinti,kadjis—nesaldainis.Betto,kąapiejįpasakojoadministratorius,netirStiopaibuvoperdaug.Taip,perdaug.Netgerokaiperdaug…

Dygios Rimskio akys įsmigo į kitapus stalo sėdinčio administratoriaus veidą, ir juo ilgiau tasaikalbėjo, juo labiauniaukėsi šiosakys. Juogyvesnės ir spalvingesnėsdarėsi tos šlykščios smulkmenos,kurių administratoriusnešykštėjopasakodamas, juomažiau finansųdirektorius tikėjopasakotoju.OkaiVarenucha pranešė, kad Stiopa taip įsisiautėjo, jog bandė priešintis atvažiavusiems jo parsivežti įMaskvą žmonėms, direktorius jau tvirtai žinojo, kad viskas, ką pasakojo jam vidurnaktį parsiradęsadministratorius,viskas—melas!Melasnuopirmoikipaskutiniožodžio.

VarenuchanebuvonuvažiavęsįPuškiną,irpatiesStioposPuškinenebuvo.Nebuvogirtotelegrafisto,nebuvosudaužytųstiklųsmuklėje,Stioposniekasnerišovirvėmis…—ničniekonebuvo.

Vos tik finansų direktorius įsitikino, kad administratorius,meluoja, baimė iš pažemių ėmėkilt i jokūnu aukštyn, ir finansų direktoriui vėl porą sykių pasivaideno, kad grindimis čiūžtelėjo puvėsiaistrenkiantimaliarinėdrėgmė.Nėsekundėsnenuleisdamasakiųnuoadministratoriaus,kuriskažkaipkeistaimuistėsi ant kėdės, visą laiką stengdamasis likti melsvame stalinio šviestuvo šešėlyje ir kažkaipneįprastaidangstydamasis laikraščiunevanuotrikdančiosšviesos,finansųdirektoriusgalvojotikviena— ką visa tai reiškia? Kodėl taip įžūliai meluoja į tuščius ir tylius rūmus pernelyg vėlai sugrįžęsadministratorius? Ir į finansųdirektoriaus sielą įsismelkė pavojaus, neaiškaus, bet grėsmingopavojausnuojauta. Nuduodamas, kad nepastebi administratoriaus išsisukinėjimų ir triukų su laikraščiu, finansųdirektorius tyrinėjo jo veidą, bemaž nesiklausydamas, ką pliauškia Varenucha. Jis pastebėjo pokyčių,kurieatrodėdarlabiaunesuprantamineinežiniakamsugalvotasšmeižtasapienuotykiusPuškine, iršiepokyčiairyškėjoadministratoriausišvaizdojeirelgesyje.

Nors tas ir timpčiojo ant akių kepurę su plačiu kaip anties snapu, kad veidą gožtų šešėlis, nors irdangstėsi laikraščiu,— finansų direktorius sugebėjo įžiūrėti milžinišką mėlynę dešinėje veido pusėjepaleipatnosį.Beto,visuometraudonskruostisadministratoriusšįsykbuvoišblyškęs,veidaskaipkreida,okaklastvankiąnaktįkažkodėlapmuturiuotassenadryžuotaskara:Jeiguprieviskodarpridėsimepertąnesimatymo laiką atsiradusią šlykščią administratoriaus manierą čepsėti ir sulpčioti lūpomis, ūmaipakitusįbalsą,kurispasidarėduslusiršiurkštus,baikštųirsuktąžvilgsnį—galėsimedrąsiaisakyti,kadIvanasSaveljevičiusVarenuchataponeatpažįstamas.

Ir dar kažkas dilgino širdį finansų direktoriui, tačiau kas— to jis nepajėgė suvokti, kad ir kaipvarginoįkaitusiassmegenis,kadirkaipžiūrėjoįVarenuchą.Vienajambuvoaišku:

kadadministratoriauspozakažkokianenatūrali,jiskažkaipnesiderinopriegeraipažįstamokrėslo.—Na, pagaliau jis buvo įveiktas, įgrūstas į mašiną,— vogravo Varenucha, žvilgčiodamas iš po

laikraščioirdelnudangstydamasmėlynę.ŪmaiRimskisištiesėranką,nevanesąmoningai,barbendamaspirštaisįstalą,delnunuspaudėelektros

skambučiomygtukąirapmirė.Tuščiuoserūmuosebūtinaiturėjopasigirstišaižussignalas.Tačiausignalonebuvo, mygtukas be garso nugrimzdo į staldengtę. Mygtukas neveikė, skambutis buvo sugadintas.

Varenuchapastebėjofinansųdirektoriausgudrybę,joakyseaiškiaišmėstelėjonuožmauspykčioliepsna,irjis,mėšlungiškaitrūktelėjęs,paklausė:

—Koskambini?— Nejučiomis, — kimiu balsu atsakė finansų direktorius, atitraukdamas ranką, ir savo ruožtu

neryžtingaipaklausė:—Kastavoveidui?—Mašinąįšonąužnešė,trenkiausiįdurųrankeną,—atsakėVarenucha,sukdamasakisįšalį.„Meluoja!“—mintyse suriko finansųdirektorius.Ūmai jo akys suapvalėjo, stačiai paklaiko, ir jis

įsistebeilijoįkrėsloatkaltę.Anapuskėdės,antgrindų,tysojodususikryžiavęšešėliai,vienasjuodesnis,ryškesnis, kitas pilkšvas, nežymus.Ant grindų buvo aiškiaimatyti atkaltės ir smailėjančių krėslo kojųšešėliai, tačiau virš tos atkaltės ant grindų nebuvo Varenuchos galvos šešėlio, o po krėslo kojomisnesimatėadministratoriauskojų.

„Jisnemetašešėlio!“—pervėrėRimskįsiaubingamintis.Jįnupurtėdrebulys.Varenucha vogčiomis sekė pakvaišusį Rimskio žvilgsnį ir, dirstelėjęs už krėslo, suprato, kad yra

demaskuotas.Jispakilonuokrėslo(tąpatįpadarėirfinansųdirektorius)iratsitraukėžingsnįatatupstas,spausdamas

rankoseportfelį.—Supratai,nevidone!Visadabuvainuovokus,—piktaišyptelėjęstiesiaifinansųdirektoriuiįveidą,

pratarėVarenucha, staiga liuoktelėjo nuokrėslo prie durų irmikliai nuspaudė žemyn angliškos spynosskląstuką.Traukdamasisprielango,finansųdirektoriusišgąstingaiapsidairėirtamelange,išeinančiameįsodą, išvydopriestikloprisispaudusįmėnesienosapšviestąnuogosmerginosveidą ir josnuogąranką,įlindusiąproorlaidęirmėginančiąatstumtiapatinįkaištį.Viršutinisjaubuvoatstumtas.

Rimskiui pasirodė, kad stalinio šviestuvo šviesa gęsta, o rašomasis stalas svyra ant šono. LedinėbangasiūbtelėjoantRimskio,tačiau,savolaimei,jisišsilaikėantkojų.

Likusiųjėgųjamužtekotiksušnibždėti,oneriktelti:—Gelbėkite…Varenucha,sergėdamasduris,šokinėjoaukštyn, ilgokaipakibdamas ir tavaruodamasore.Jis tiesė į

Rimskįsuriestusnagus,šnypštėirčepsėjo,merkėakįmerginaiužlango.Tojiskubėjo,įkišoproorlaidęrusvągalvą,ištiesėkiekįmanydamaranką,nagaisėmėgremžtiapatinį

kaištį ir purtyti rėmą. Jos ranka staigapradėjo ilgėti tarsi guminė ir pažaliavo it lavono.Pagaliau žalinegyvėlės pirštai sugriebė kaiščio galą, pasuko jį į šoną, ir rėmas ėmė vertis. Rimskis tyliai suriko,prisispaudėpriesienosiratkišopriešsaveportfelįlygkokįskydą.Jissuprato,kadatėjopražūtis.

Lango rėmas plačiai atsivėrė, tačiau kambaryje padvelkė ne nakties vėsa ir liepų aromatu, o kapųrūsiodvoku.Numirėlėžengėantpalangės.Rimskisaiškiaimatėlavondėmesantjoskrūtinės.

Ir tą akimirksnį smagiai ir netikėtaiužgiedojogaidys. Jobalsas ataidėjo iš sodo,kurprigludusiojeprie šaudyklos žemoje pašiūrėje buvo laikomi programoje dalyvaujantys paukščiai. Išverstagerklisdresuotasgaidysplyšojo,skelbdamas,kadįMaskvąišrytųskubaaušra.

Baisus įniršis iškreipė merginos veidą, ji kimiai nusikeikė, o Varenucha prie durų kvyktelėjo irnudriboišoroantgrindų.

Gaidžio riksmas pasikartojo, mergina kaukštelėjo dantimis, o jos rusvi plaukai pasistojo piestu.Gaidžiuipragydustrečiąsykį,jiapsisukoirišskridolauk.Šoktelėjęsirhorizontaliaiišsitiesęs,panašusįskrendantįkupidoną,paskuijąviršrašomojostalolėtaipraplaukėirišnėrėprolangąVarenucha.

Baltasitsniegassenis,kuriogalvojenebelikonėvienojuodoplaukoirkurisdartaipneseniaibuvoRimskis,pripuolėpriedurų,atšovėskląstuką,atidarėdurisirleidosibėgtitamsiukoridorium.Posūkyjeprie laiptų, išgąstingai vaitodamas, jis apčiuopė jungiklį, ir laiptai nušvito.Ant laiptų tas kretantis, išbaimėsdrebantissenispargriuvo,nesjampasirodė,kadišviršausantjominkštaižnektelėjoVarenucha.

Nusiritęs laiptais žemyn, Rimskis išvydo vestibiulyje šalia kasos ant kėdės snaudžiantį budėtoją.

Rimskispirštųgalaisapėjojįirsmukopropagrindinįišėjimą.Gatvėjejistruputįatsikvėpė.Atsitokėjęsirsusigriebęsužgalvos,jisnetpajėgėsuprasti,kadkabinetelikojoskrybėlė.

Savaimeaišku,kadRimskisnegrįžojospasiimti,betdusdamaspuolėkitonplačiosgatvėspusėn,linkkino teatro, kur žybsėjo dulsvas raudonas žiburėlis. Pominutės jis jau buvo tenai. Niekas nespėjo joaplenktiirpagriebtimašinos.

–ĮLeningradogreitąjį,mokuviršaus,—sunkiaikreguodamas,susigriebęsužširdies,pratarėsenis.—Važiuojuįgaražą,—piktaiatšovėšoferisirnusisuko.Tada Rimskis atsisegė portfelį, išsitraukė penkiasdešimt rublių ir atkišo juos pro pravirą priekinį

langelįšoferiui.Netrukus blerbianti mašina lyg viesulas skriejo Sodų žiedu. Svaidomas į šonus keleivis žiūrėjo į

veidrodžiošukelępriešaisšoferįirmatėjoječialinksmasšoferio,čiapakvaišusiassavoakis.Ties stoties pastatu išpuolęs iš mašinos, Rimskis riktelėjo pirmam pakliuvusiam žmogui su balta

prijuosteirskardiniunešikoženklu—Pirmakategorija,vieną,duosiutrisdešimt,—jispešėsuglamžytusčervoncusišportfelio,—jeinėrapirmos,imkantrą,jeiirtosnėra—imkkietamevagone.

Žmogussuskardiniuženklu,žvilgtelėjęsįšviečiantįlaikrodį,išplėšėišRimskiorankųčervoncus.Po penkių minučių po stikliniu stoties kupolu pajudėjo greitasis traukinys ir tuoj pat prasmego

tamsoje.DraugesujuodingoirRimskis.

XVskyriusNIKANOROIVANOVIČIAUSSAPNAS

Nesunku atspėti, kad storulis tamsiai raudonu veidu, paguldytas klinikų palaton Nr. 119, buvoNikanorasIvanovičiusBosojus.

TačiaupasprofesoriųStravinskjjispakliuvoneiškarto,betankstėliaupabuvojęskitojeįstaigoje.Toje kitoje įstaigoje ne kažkas įstrigo į Nikanoro Ivanovičiaus atmintį. Jis prisiminė tik rašomąjį

stalą,spintąirminkštasuolį.TenaisuNikanoruIvanovičiumi,kuriamnuoplūstelėjusio įgalvąkraujo irpsichiniosusijaudinimo

viskasmaišėsiakyse,buvopamėgintapasikalbėti, tačiaupokalbisišėjokažkokskeistas,padrikas, tiesąsakant,pasikalbėtisujuovisainepavyko.

Pirmasisklausimas,pateiktasNikanoruiIvanovičiui,buvotoks:— Jūs—Nikanoras IvanovičiusBosojus, Sodų gatvės namo numeris trys šimtai du bis gyventojų

komitetopirmininkas?Klaikiainusijuokęs,įšįklausimąNikanorasIvanovičiusšitaipatsakė:—AšNikanoras,žinoma,Nikanoras!Tačiaukoksaš,poparaliais,pirmininkas!— Ką tai reiškia?— prisimerkęs pasidomėjo klausinėtojas.— O tą!— atsakė jis.— Jeigu aš

pirmininkas, taikaipmatprivalėjaususigaudyti,kad jisnelabasis!Kaipgikitaip!Pensnė įskilusi…patsnudriskęs…Kaipjisgalibūtiužsieniečiovertėjas!

—Apiekąkalbate?—buvopaklaustasNikanorasIvanovičius.— Korovjovas! — sušuko Nikanoras Ivanovičius. — Pas mus penkiasdešimtam bute įsitaisė!

Rašykite:Korovjovas.Jįreikianedelsiantpagauti!Rašykite:šeštalaiptinė,jisten.—Kurgavotevaliutos?—nuoširdžiaibuvopasiteirautaNikanoroIvanovičiaus.—Dieveaukščiausias,Dievešvenčiausias,—prašnekoNikanorasIvanovičius,—tuviskąregi,o

mantaipirreikia.Rankosenesuturėjęs,netneįtariau,kadtenkažkokiavaliuta!Viešpats baudžia už bjaurastį mano, — jausmingai aiškino Nikanoras Ivanovičius, čia

atsisagstydamas, čia vėl užsisagstydamas marškinius, čia žegnodamasis, — ėmiau! Ėmiau, bet ėmiaumūsiškais,tarybiniais!Užpiniguspriregistruodavau,nesiginčiju,viskopasitaikydavo.IrmūsųsekretoriusProležniovas—geraspaukštelis!Atviraipasakysiu,namųvaldybojevisivagys.Betvaliutosneėmiau!

Paprašytas neieškoti kvailių, o papasakoti, kaip doleriai pateko į ventiliacijos vamzdį, NikanorasIvanovičiusatsiklaupėirprasižiojęspasilenkė,tarsiketindamasprarytiparketolentelę.

—Jeinorite,—numykėjis,—žemęėsiu,kadneėmiau?OKorovjovas—velnias.Didžiausiai kantrybei ateina galas, ir tie, kas sėdėjo už stalo, prabilo rūsčiai, įspėjo Nikanorą

Ivanovičių,kadmetasprašnektižmoniųkalba.Ūmai kambarį, kur stovėjominėtasminkštasuolis, perskrodėNikanoro Ivanovičiaus, pašokusio ant

kojų,paklaikęsriksmas:—Vajis!Užspintos!Vašaiposi!Irpensnė…Laikykitjį!Šlakstykitšvęstuvandeniu!Nikanoro Ivanovičiaus veide nebeliko nė lašo kraujo, virpėdamas visu kūnu, jis žegnojo sienas,

puldinėjoiškampoįkampą,užtraukėkažkokiągiesmę,ogaliausiaivisainusisvaičiojo.Paaiškėjo, kadNikanoras Ivanovičius visai nesukalbamas. Jis buvo išvestas į atskirą kambarį, kur

mažumėlęaprimo,tiktaimeldėsiirkūkčiojo.Žinoma,įSodųgatvęNikanoroIvanovičiauspašnekovainuvažiavoirbuteNr.50apsilankė.Betjokio

Korovjovotenainerado,niekasšiamenamejokioKorovjovonepažinojoirmatęsnebuvo.Butas,kuriamegyvenovelionisBerliozasirišvykęsįJaltąLichodejevas,buvovisaituščias,kabineteantspintųkabojonepaliesti smalkosantspaudai.Niekonelaimėję, tikrintojaigrįžo išSodųgatvės,okartu su jais išvyko

sutrikęsirnusiminęsnamųvaldybossekretoriusProležniovas.VakareNikanoras Ivanovičiusbuvoatgabentas įStravinskiokliniką.Ten jispradėjo taipblaškytis,

kadtekojamsuleistivaistųpagalStravinskioreceptą,irtikapievidurnaktįNikanorasIvanovičiusužmigošimtasdevynioliktamekambaryje,retkarčiaissielvartingaisuingzdamas.

Tačiau juo toliau, juo ramesnis darėsi jomiegas. Jis nustojo vartyt is ir dejuoti, alsavo lengvai irlygiai,irbuvopaliktasvienas.

Tada Nikanorą Ivanovičių aplankė sapnas, kurį, be abejonės, sužadino šios dienos išgyvenimai.Prasidėjo tas sapnas tuo, kad Nikanoras Ivanovičius išvydo, tarytum kažkokie žmonės su auksiniaistrimitais rankose labai iškilmingai būtų atvedę jį prie didelių lakuotų durų. Palei tas duris palydovaisugrojo Nikanorui Ivanovičiui tušą, o paskui skardus bosas iš dausų linksmai tarė:— Sveiki atvykę,NikanoraiIvanovičiau!Atiduokitevaliutą.

Begalonustebęs,NikanorasIvanovičiusišvydoviršgalvosjuodągarsiakalbį.Paskui jiskažkodėlatsidūrė teatro salėje,kurpaauksuotojepalubėjekabojokrištolo sietynai,oant

sienų degė šviestuvai. Viskas buvo kaip nedideliame, bet labai turtingame teatre. Čia buvo scena suužtraukta aksomine uždanga, kur tamsių vyšnių spalvos fone tarsi žvaigždutės spindėjo padidintosauksinėsdešimtiesrubliųmonetos,čiabuvosufleriobūdelėirnetgipublika.

NikanorąIvanovičiųnustebinotai,kadvisašipublikabuvovienoslyties—vyriška,irvisakažkodėlbarzdota.Stulbino ir taaplinkybė,kad teatro salėjenebuvokėdžių irvisi sėdėjoantdailiai išblizgintųslidžiųgrindų.

Nejaukiai pasijutęs dideliame nepažįstamų žmonių būryje, Nikanoras Ivanovičius valandėlęmindžikavo, paskui, nusižiūrėjęs į kitus, atsisėdo ant parketo, turkiškai parietęs kojas. Įsitaisė jis tarpkažkokiorudabarzdžiožaliūkoirišblyškusioitingauruotopiliečio.

Niekasišsėdinčiųjųneatkreipėdėmesioįnaująjįžiūrovą.Pasigirdošvelnusvarpelioskambesys,šviesasalėjeužgeso,uždangaprasiskleidė,pasirodėapšviesta

scenasukrėslu,staleliu,antkuriobuvopadėtasauksinisvarpelis,irjuoduaksominiuatpakaliugilumoje.Iš užkulisių pasirodė švariai nusiskutęs jaunas malonių bruožų artistas su smokingu ir sklastymu

perskirtais plaukais. Publika salėje subruzdo, visi atsigręžė į sceną. Artistas priėjo prie būdelės irpasitrynėrankas.

—Sėdite?—paklausėminkštubaritonuirnusišypsojosalei.—Sėdim,sėdim,—choruatsiliepėišsalėstenoraiirbosai.—Hm…—susimąstęsprašnekoartistas,—nesuprantu,kaip jumsnenusibosta?Visi žmonėskaip

žmonės, vaikšto dabar gatvėmis, mėgaujasi pavasario saule ir šiluma, o jūs kiurksote čia ant grindųtvankiojesalėje!Nejauprogramatokiaįdomi?Beje,kamkaspatinka,—filosofiškaibaigėartistas.

Paskuijis,pakeitęsbalsotembrąirintonaciją,linksmaiirgarsiaipaskelbė:— Taigi kitas mūsų programos numeris — Nikanoras Ivanovičius Bosojus, gyventojų komiteto

pirmininkasirdietinėsvalgyklėlėsvedėjas.KviečiameNikanorąIvanovičių!Gausūs plojimai palydėjo artisto žodžius. Nustebęs Nikanoras Ivanovičius išsprogino akis, o

konferansjė,delnuprisidengęsnuoramposšviesos,žvilgsniususiradojįtarpsėdinčiųirmeiliaipamojopirštu,kviesdamasįsceną.IrNikanorasIvanovičiusnejučiaatsiradoscenoje.Išapačiosirišpriekiojamįakisspiginospalvotoslempos,tadsalėsuvisapublikapaskendotamsoje.

— Nagi, Nikanorai Ivanovičiau, parodykit pavyzdį, — įtaigiai prašneko jaunasis artistas, — iratiduokitvaliutą.

Stojotyla.NikanorasIvanovičiusatsikvėpėirtyliaitarė:—PrisiekiuViešpačiu,kad…Betnespėjojisištartišiųžodžių,kaivisasalėpratrūkopasipiktinimošauksmais.NikanorasIvanovičiussutrikoirnutilo.—Jeiguaš teisingaisupratau,—prašnekoprogramosvedėjas,—jūsnorėjoteprisiektiViešpačiu,

kadvaliutosneturite?—irjissuužuojautapažvelgėįNikanorąIvanovičių.—Tikraitaip,neturiu,—atsakėNikanorasIvanovičius.–Šitkaip,—atsiliepėartistas.—Atleiskiteužnekuklumą,o iškuratsiradoketuri šimtaidolerių,

rastiišvietėjetobuto,kuriamejūsgyvenatevienudusužmona?— Stebuklingi! — su neslepiama ironija leptelėjo kažkas tamsioje salėje. — Tikrai taip,

stebuklingi, — droviai atsakė Nikanoras Ivanovičius nežinia kam, gal artistui, gal tamsiai salei, irpaaiškino:—Nelabasis,languotasisvertėjaspakišo.

Irvėlpasipiktinusisugriaudėjosalė.Jainuščiuvus,artistastarė:–ŠtaitokiųLafontenopasakėčiųmantenkaklausytis.Pakišoketurisšimtusdolerių!Štaijūsvisivaliutininkai!Kreipiuosiįjuskaipįspecialistus—artaiįmanoma?—Mesnevaliutininkai,—pasigirdopavieniaiįsižeidębalsaiteatre,—tačiautaineįmanoma.—Visiškaijumspritariu,—tvirtaipasakėartistas,—irklausiu:kągalimapakišti?—Kūdikį!—riktelėjokažkassalėje.— Visai teisingai, — patvirtino programos vedėjas, — kūdikį, anoniminį laišką, proklamaciją,

pragaromašiną,daugką,betketuriųšimtųdoleriųniekasnemėginspakišti,tokioidiotonerasipasaulyje.Ir,atsigręžęsįNikanorąIvanovičių,artistasliūdnaiirpriekaištingaipridūrė:—Nuvylėtjūsmane,NikanoraiIvanovičiau!Oaštaiptikėjausi.Taiginumerisnepavyko.SalėjekažkasbandėnušvilptiNikanorąIvanovičių.—Valiutininkas!—girdėjosišūksmaitamsoje.—Pertokiusirmesnekaltaikenčiam!—Neplūskite jo,— švelniai pasakė konferansjė,— jis dar pasitaisys,— ir, nužvelgęsNikanorą

Ivanovičiųmėlynomis,ašarųpilnomisakimis,pridūrė:—Eikite,NikanoraiIvanovičiau,įsavovietą!Paskuiartistaspaskambinovarpeliuirgarsiaipaskelbė:—Pertrauka,niekšai!Sukrėstas Nikanoras Ivanovičius, nelauktai tapęs kažkokios teatro programos dalyviu, vėl atsidūrė

savovietojeantgrindų.Dabarjissusapnavo,kadsalėpaskendovisiškojetamsoje,oantsienųsumirgėjoraudoni šviečiantys žodžiai: „Atiduokite valiutą!“ Paskui vėl prasiskleidė uždanga ir konferansjėpakvietė:

—PrašomįscenąSergejųGerardovičiųDunčilį.Dunčilis pasirodė besąs malonios išvaizdos, bet gerokai apsileidęs kokių penkių dešimčių metų

vyras.—SergejauGerardovičiau,—kreipėsiįjįkonferansjė,—štaijaupusantromėnesiojūssėditečiair

atkakliaivengiateatiduotilikusiąvaliutą,norsjireikalingašaliai,ojumsišjosnėrajokiosnaudos,betjūsvistiekspyriojatės.Esateinteligentiškasžmogus,puikiaiviskąsuprantate,betvisdėltonenoritemanpadėti.

—Apgailestauju,tačiaupadėtinegaliu,nesdaugiauvaliutosnebeturiu,—ramiaiatsakėDunčilis.—Ogalbentdeimantųturite?—paklausėartistas.—Irdeimantųneturiu.Artistasnukabinogalvąirsusimąstė,opaskuisuplojorankomis.Išužkulisioįscenąįžengėvidutinio

amžiaus dama,madingai apsirengusi, tai yra su paltu be apykaklės irmažyte skrybėlaite.Dama atrodėsunerimusi,oDunčilisdirstelėjoįjąirnetnemirktelėjo.

—Kasšidama?—paklausėDunčilįprogramosvedėjas.—Manožmona,—oriaiatsakėDunčilisirsupasidygėjimunužvelgėjosilgąkaklą.—Sutrukdėmejus,madamDunčil,—kreipėsiįdamąkonferansjė,—štaikokiureikalu:norėtumepaklausti,arjūsųvyrasdarturivaliutos?—Anąsykjisviskąatidavė,—susijaudinusiatsakėmadamDunčil.—Aha,—tarėartistas,—na,ką

darysi, jeigu jau taip, tai taip. Jeigu atidavė viską, tai mums reikia nedelsiant skirtis su SergejumGerardovičium,kąbeveiksi!Jeinorite,palikiteteatrą,SergejauGerardovičiau,—irartistaskarališkai

mostelėjo.Dunčilisramiaiiroriaipasisukoiržengėkulisųlink.—Minutėlę!— sustabdė jį konferansjė.— Atsisveikinant leiskite jums parodyti dar vieną mūsų

programosnumerį,—irjisvėlsuplojodelnais.Juodauždangascenosgilumojeprasiskyrėirįscenąišėjojaunagražuolėvakarinesuknele,laikydama

rankose auksinį padėkliuką, ant kurio gulėjo storas pluoštas, perrištas kaspinėliu nuo saldainių, irdeimantųvėrinys,skleidžiasįvisaspusesžydrus,geltonusirrausvusspindulius.

Dunčilisžengėatatupstas,joveidasišblyško.Salėapmirė.— Aštuoniolika tūkstančių dolerių ir keturiasdešimties tūkstančių aukso rublių vertės vėrinį, —

iškilmingai paskelbė artistas, — Sergejus Gerardovičius slėpė Charkove, savo meilužės IdosGerkulanovnos Vors bute. Ji maloniai sutiko atvykti čionai ir padėjo surasti tas neįkainojamas, betprivačioserankosebevertesbrangenybes.Dėkojamejums,IdaGerkulanovna.

Gražuolėnusišypsojo,žybtelėjodantimis,ojosvešliosblakstienossuvirpėjo.—Opojūsųoriakauke,—pareiškėartistasDunčiliui,—slepiasigodusvoras,kraupussukčiusir

melagis.Perpusantromėnesiojūsvisusnukamavotesavokvailuužsispyrimu.Dabarkeliaukitenamo,irtasaipragaras,kurįnamuosesuruošžmona,tebūniejumsbausmė.Dunčilis susverdėjo ir, rodėsi, buvo begriūvąs, bet kažkieno paslaugios rankos sugriebė jį. Tada

nukritožemynpriekinėuždangairpaslėpėvisusbuvusiusscenoje.Audringiaplodismentaitaipsudrebinosalę,kadNikanoruiIvanovičiuinetpasirodė,jogsietyneėmė

šokinėtišviesos.Okaipriekinėuždangavėlpakilo,scenojejaunebebuvonieko,išskyrusvienišąartistą.Jisbuvosutiktasantraplojimųpapliūpa,nusilenkėirprašneko:

–ŠitoDunčiliopavidalujūsišvydotemūsųprogramojetipiškąasilą.Jukašturėjaumalonumąvakarjums aiškinti, kad slėpti valiutą beprasmiška. Tikėkit manimi, pasinaudoti ja jokiomis aplinkybėmisneįmanoma.Pažvelkimkad ir į šitąDunčilį. Jisgaunagerąatlyginimą,nieko jamnetrūksta.Turipuikųbutą,žmonąirgražuolęmeilužę.

Betne!Užuotgyvenęssauramiai,bejokiųnemalonumų,užuotatidavęsvaliutąirbrangakmenius,tasaigobšusmulkistolmuistėsi,kolvisdėltobuvoviešaidemaskuotasirdesertuigavobaisiausiąšeimyninįskandalą.Na, taikasatiduoda?Nėranorinčių?Tadaskelbiukitąmūsųprogramosnumerį—specialiaipakviestasžinomasscenostalentas,artistasSavaPotapovičiusKurolesovas,paskaityskeliasištraukasišpoetoPuškino„Šykščiojoriterio“.

ŽadėtasisKurolesovasberegintišdygoscenojeirpasirodėbesąsaukštas,švariainusiskutęsmėsingoveidovyrassufrakuirbaltukaklaraiščiu.

Be jokių įžangų jisnutaisėniūrųveidą,suraukėantakius ir, šnairuodamas įauksinįvarpelį,prabilonenatūraliubalsu:

— Kaip jaunasai padauža laukia mirksnio, kada jis vėl galės pasimatyti su kokia nors ištvirkėlegudria… Ir Kurolesovas pasipasakojo daug negražių dalykų apie save. Nikanoras Ivanovičius girdėjoKurolesovą prisipažįstant, kad kažkokia nelaiminga našlė ašarodama klūpėjo prieš jį lietuje, tačiaunesugraudinokietaširdžioartisto.

Iki šio sapnoNikanoras Ivanovičius nebuvo nei skaitęs, nei girdėjęs poeto Puškino kūrinių, tačiaupavardęžinojopuikiaiirkasdienpokeletąsykiųpažerdavotokiųfrazių:

„O už butą Puškinas mokės?“ arba: „Lemputes virš laiptų turbūt Puškinas išsuko?“, „Naftą turbūtPuškinas pirks?“ Dabar, susipažinęs su vienu jo kūrinių, Nikanoras Ivanovičius nusiminė,įsivaizduodamas lietuje klūpančią našlę su našlaičiais ir nejučia pagalvojo: „Na ir tipelis tasaiKurolesovas!“ O šis, vis labiau griaudėdamas, nesiliovė atgailavęs, ir visai sujaukė NikanoruiIvanovičiuigalvą,nesstaigapradėjokreiptisįkažką,koscenojevisainebuvo,opaskuiužtąnesantįpatsėmė atsakinėti, vadindamas save čia „valdovu“, čia „baronu“, čia „tėvu“, čia „sūnumi“, tarpaissakydamas„jūs“,otarpais—„tu“.

NikanorasIvanovičiussupratotiktiek,kadartistasmirėbaisiamirtimi,surikęs„Raktai!Manoraktai!“,jissudriboantgrindų,gargaliuodamasiratsargiaiplėšdamasnuokaklokaklaraištį.Numiręs Kurolesovas atsistojo, nusipurtė nuo frako kelnių dulkes, nusilenkė, šyptelėjęs dirbtine

šypsena,irišėjolauk,lydimasskystųaplodismentų.Okonferansjėtaipprabilo:—MesgirdėjomeSavosPotapovičiauspuikiaipadeklamuotą„Šykštųjį riterį“.Tasai riterisvylėsi,

kad eiklios nimfos sulėkspas jį, kad jis patirs dar daugybępanašių smagybių.Tačiau, kaipmatote, toneįvyko, jokiosnimfosnesusibėgobūriudžiaugsmingu, ir savoduoklėsmūzosneatnešė, ir jokie rūmai,vos tik jampanorėjus, neiškilo, atsitiko priešingai—gavo galą, užvertė kojas nuo širdies smūgio antsavoskrynios,kuriojeslėpėvaliutąirbrangenybes.Įspėju,kadirjūsųlaukiapanašuslikimas,galnetdarbaisesnis,jeiguneatiduositevaliutos!

Nežinia,kasčiapaveikė,arPuškinopoezija,arkonferansjėproza,betsalėjestaigapasigirdodrovusbalsas:

—Ašatiduoduvaliutą.—Maloniaiprašomįsceną!—mandagiaipakvietėkonferansjė,įbedęsžvilgsnįįtamsiąsalę.Scenojepasirodėnedidelioūgio šviesiaplaukispilietis, sprendžiant išveido,nesiskutęskokias tris

savaites.—Atleiskite,jūsųpavardė?—pasiteiravokonferansjė.NikolajusKanavkinas,—droviaiprisistatėpilietis.—A!Labaimalonu,pilietiKanavkinai,na?—Atiduodu,—tyliaipasakėKanavkinas.—Kiek?—Tūkstantįdoleriųirdvidešimtauksiniųdešimtrublių.—Bravo!Viską,kąturite?ProgramosvedėjasįsistebeilijoKanavkinuitiesiaiįakis,irNikanoruiIvanovičiuinetpasirodė,kad

išjoakiųištryškospinduliai,kiauraiitrentgenaspervėręKanavkiną.Salėsulaikėkvapą.—Tikiu!—pagaliaušūktelėjoartistasirnustojovarstęsjįakimis.—Tikiu!Šitosakysnemeluoja.

Jukkieksykiųaš jumssakiau,kadpagrindinėklaidayra ta,kadjūspermenkaivertinatežmogausakis.Supraskite, kad žodžiai gali nuslėpti teisybę, o akys — niekuomet! Išgirdę netikėtą klausimą, jūs nėnekrūptelite,akimirksniususitvardoteiržinote,kąreikiasakyti,norėdaminuslėptiteisybę,kalbateganaįtikinamaiirnėvienaraukšlelėnesuvirpajūsųveide,tačiau,deja,netikėtoklausimopabaidytateisybėišjūsųsielosgelmiųšokteliįakis,irviskasbaigta.Jipastebėta,irjūsįkliuvote!

LabaiaistringaiišdrožęsšiąpamokomąkalbąartistasmeiliaipasiteiravoKanavkiną:—Kurpaslėpta?—PastetąPorochovnikovą,Prečistenkoje.—A!Pala,pala…pasKlavdijąIljiničną,arne?—Taip.—Aha, aha! Toksmažas namelis? O priešais darželis? Kaipgi, žinau, žinau! O kur jūs ten viską

laikote?—Rūsyje,„Einemo“dėžutėje…Artistaspliaukštelėjorankomis.—Kurgitaimatyta?—apmaudžiaisušukojis.—Betjietenaisupelis,sušlaps!Na,kasgalitokiems

žmonėmspatikėtivaliutą?A?Kaipmaživaikai,dievaži!Kanavkinaspatssuvokė,kadprasikalto,irnusvarinosavogauruotągalvą.—Pinigai,—kalbėjotoliauartistas,—turibūtilaikomivalstybiniamebanke,specialiosesausoseir

geraisaugomosepatalpose,betniekugyvunetetulėsrūsyje,kur juos, tarkime,gali iržiurkėssugraužti!Stačiaigėda,Kanavkinai!Jukesatesuaugęsžmogus.

Kanavkinasjauvisainežinojokurdėtis,tikpiršturakinėjošvarkelioatlapą.

—Nagerai,—atlyžoartistas,—kasbuvo—pražuvo…—irstaigapridūrė:—Tiesa:vienusykiu,kadmašinosveltuinereikėtųvarinėti…tojitetulėjukirgituri?A?

Kanavkinas,anaiptolnesitikėjęstokioposūkio,krūptelėjo,irteatrestojotyla.—Ei,Kanavkinai,—meiliubalsuėmėpriekaištautikonferansjė,—oaštavegyriau!Šetau,ėmėir

užsispyrėnei iššio,nei iš to!Paikatatai,Kanavkinai!Jukaškątikšnekėjauapieakis.Jukmatyti,kadtetulėturi.Nakamjūsmuskamuojat?

—Turi!—šauniairiktelėjoKanavkinas.—Bravo!—riktelėjokonferansjė.—Bravo!—griausmingaisuriaumojosalė.Kai vėl stojo tyla, konferansjė pasveikino Kanavkiną, paspaudė jam ranką, pasiūlė mašiną grįžt i

namoįmiestąirliepėkažkamužkulisyjetapačiamašinaužsuktipastetulęirpakviestijąįmoterųteatrąpasižiūrėtiprogramos.

— Tiesa, norėjau paklausti, ar teta nesakė, kur slepia savo turtą? — pasidomėjo konferansjė,mandagiai siūlydamas Kanavkinui papirosą ir uždegtą degtuką. Tasai užsirūkė ir kažkaip liūdnaišyptelėjo.

—Tikiu,tikiu,—atsidusęstarėartistas,—tojisenagodišėnetiksūnėnui,pačiamvelniuinepasakys.Ką gi, mėginsime pažadinti jos žmogiškus jausmus. Galbūt dar ne visos stygos surūdijo lupikautojossieliūkštėje.Visogero,Kanavkinai!

Ir laimingasisKanavkinas išvažiavo.Artistaspasidomėjo,arnėradaugiaunorinčiųatiduotivaliutą,tačiaujamatsakėtyla.

—Dievaži,keistižmonės!—gūžtelėjęspečiais,sumurmėjoartistas,iruždangapaslėpėjį.Šviesosužgeso,kurįlaikąbuvotamsu,oištolybiųatskridonervingastenoras,dainuojantis:„Tasauksasmano,jokalnaimanširdįglostysamžinai!“Vėliautolybėsedusyknuaidėjoplojimai.—

Moterų teatre kažkokia poniutė atiduoda, — nelauktai prabilo rudabarzdis Nikanoro Ivanovičiauskaimynas ir atsidusęs pridūrė:—Ak, jeigunemano žąsys!..Aš laikau,mielasis,Lianozovekapotyniųžąsis. Bijau, kad bemanęs jos nudvės. Paukščiai, skirti kautynėms, lepūs, reikalauja priežiūros…Ak,jeigunežąsys!Puškinumanęsnenustebinsi,—irjisvėlatsiduso.

Salė skaisčiai nušvito, ir Nikanorui Ivanovičiui prisisapnavo, kad pro visas duris vidun subėgovirėjai baltomiskepurėmis, su samčiais rankose. Jauni virėjukai tempte įtempėkubilą sriubos ir geldąsuraikytosjuodosduonos.Žiūrovaisukruto.Linksmiejivirėjaišmirinėjotarpteatralų,pilstėįdubenėliussriubą,dalinoduoną.

—Valgykit, vaikinai,—raginovirėjai,— ir atiduokitvaliutą!Ko jūs čiadykai sėdite?Galmūsųsrėbaloneprisisrėbėt?Važiuotumėtnamo,išgertumėtkaipdera,užkąstumėt,smagubūtų!

— Tėvai, o ko tu čia, pavyzdžiui, sėdi? — kreipėsi stačiai į Nikanorą Ivanovičių storasraudonsprandisvirėjas,atkišdamasjamdubenėlį,kuriameplūduriavovienišaskopūstlapis.

—Neturiu!Neturiu!Neturiuaš!—baisiubalsusušukoNikanorasIvanovicius.—Supranti,neturiu!—Neturi?—rūsčiubalsusumaurojovirėjas.—Neturi?—meiliumoteriškubalsupakartojojis,—

neturi,neturi,—raminamaisumurmėjojis,pavirsdamasįfelčeręPraskovjąFiodorovną.JišvelniaipurtėpersapnądejuojančioNikanoroIvanovičiauspetį.Tuometišskydovirėjaiirsuguro

teatras su uždanga. Pro ašaras Nikanoras Ivanovičius įžiūrėjo ligoninės kambarį ir du žmones baltaischalatais,betvisaineplevėsasvirėjus,kimbančiuspriežmoniųsusavopatarimais,odaktarąirtąpačiąPraskovją Fiodorovną, laikančią rankoje ne dubenėlį, o lėkštutę, užtiestą marle, ant kurios gulėjošvirkštas.

—Kurtaimatyta,—sielvartingaišnekėjoNikanorasIvanovičius,koljamleidovaistus,—neturiuaš,neturiu!TegulPuškinasjiemsatiduodavaliutą.Neturiu!

—Neturi,neturi,—guodėjįgeraširdėPraskovjaFiodorovna,—neturiirnereikia.Suleidusvaistus,NikanoruiIvanovičiuipasidarėgeriau,irjisužmigobejokiųsapnų.

Tačiaudėl jo šūksniųnerimasprasismelkė į šimtasdvidešimtąkambarį, kur ligonisnubudo ir ėmėieškoti savogalvos, ir į šimtasaštuonioliktą,kurnežinomasmeistraspradėjo ilgesingaigrąžyti rankas,žvelgdamas į mėnulį, prisimindamas liūdną paskutinę savo gyvenime rudens naktį, šviesos ruoželį,sklindantįpropusrūsiodurųapačią,irišsidraikiusiusplaukus.

IššimtasaštuonioliktokambarionerimasbalkonunusigavopasIvaną,jisnubudoirpravirko.Betgydytojasgreitainuraminovisus susigraudenusius sieloskankinius, ir jie ėmėmigti.Vėliausiai

nurimo Ivanas— tuometuviršupės jauaušo.Povaistų, apėmusiųvisą jokūną, ramybėužliejo Ivanąnelyginant banga. Jo kūnas pasidarė lengvas, šiltas snaudulio vėjelis glostė smilkinius. Jis užmigo, irpaskutiniai garsai, kuriuos jis dar girdėjo, buvo miško paukščių čiulbesys apyaušriu. Bet paukščiainetrukusnuščiuvo, ir jis susapnavo,kad saulė jau leidosiviršPlynkalnio, ir taskalnasbuvoapjuostasdvigubagrandine.

XVIskyrius

BAUSMĖ

SaulėjauleidosiužPlynkalnio,irtaskalnasbuvoapjuostasdvigubagrandine.Kavaleristųala,pusiaudienįperkirtusikeliąprokuratoriui,risčiapasiekėHebronovartus.Keliasjau

buvo palaisvintas. Kapadokiečių kohortos pėstininkai išstumdė į šalis žmonių būrius, mulus irkupranugarius,irala,ligidebesųkeldamabaltųdulkiųstulpus,prijojokryžkelę,kuriojekirtosidukeliai:pietinis, vedantis įBetliejų, ir šiaurės vakarų— į Jafą.Ala nurūko šiaurės vakarų kryptim.Tie patyskapadokiečiairikiavosišalikelėse,išankstonuvarydaminuokeliovisuskaravanus,skubančiusįšventęJeršalaiman.

Maldininkųminios stovėjoužkapadokiečių,palikusios savodryžuotas šėtras, išskleistas tiesiai antžolės.Nulėkusimaždaug kilometrą, ala aplenkė antrąją Žaibasvaidžio legiono kohortą ir, įveikusi darvienąkilometrą,pirmojipasiekėPlynkalniopapėdę.Čiaraitininkainušokonuožirgų.Vadaspadalinoaląįbūrius,irkariaiapsupovisąneaukštoskalvospapėdę,palikdamilaisvątikvienątarpąnuoJafoskeliopusės.

Pokuriolaikokalvąpasiekėantrojikohorta,palypėjotruputįaukščiauirvainikuapjuosėkalvą.PagaliaupasirodėMarkoŽiurkiamušiokenturija.Jižygiavodviemvoromabipuskelio,otarptųvorų,

saugomi slaptosios tarnybos sargybinių, vežimevažiavo trys nuteistieji su baltomis lentomis ant kaklų,kuriosedviemkalbom—aramėjiškaiirgraikiškai—buvoparašyta:„Plėšikasirmaištininkas“.

Paskuinuteistųjųvežimąriedėjokiti,prikrautišviežiainutašytųstulpųsuskersiniais,virvių,kastuvų,kibirų ir kirvių. Tuose vežimuose sėdėjo šeši budeliai. Įkandin jų rait i jojo kenturionas Markas,Jeršalaimošventyklossargybosviršininkasirtaspatsžmogussugobtuvu,sukuriuoPilotasžaibiškaidėlkažkosusitarėužtemdytamerūmųkambaryje.

Procesijabaigėsikareiviųgrandine,paskuikuriąsekėkokiedutūkstančiaismalsuolių,neišsigandusiųpragariškoskaitrosirtroškusiųpamatytiįdomųreginį.

Dabar prie tų miesto smalsuolių prisijungė smalsūs maldininkai, kuriems niekas nedraudė eitiuodegoje. Koloną lydintiems šaukliams spigiais balsais rėkaujant tai, ką vidurdienį suriko Pilotas,procesijaėmėkoptiįPlynkalnį.

Alapraleidovisusįantrąjąterasą,oantrojikenturijaaukštynpraleidotiktuos,kuriebuvosusijęsubausmėsvykdymu,opaskui,mikliaimanevruodama,išsklaidėminiąaplinkvisąkalvą,iršiatsidūrėtarppėstininkų žiedo viršuje ir kavaleristų — apačioje. Ji galėjo matyti egzekuciją pro retą pėstininkųgrandinę.

Taigi nuo to laiko, kai procesija užkopė į kalną, praėjo trys valandos, saulė jau leidosi viršPlynkalnio,betkarštisdarbuvonepakeliamas,irkariaiabiejuosežieduosekentėnuojo,nuobodžiavoirširdyjekeikėtrisplėšikus,nuoširdžiailinkėdamijiemskuogreitesnėsmirties.

Mažasisalosvadas šlapiakakta irpatamsėjusianuoprakaitobaltųmarškiniųnugara,buvęskalvosapačiojeprielaisvotako,kartkartėmisėjoprieodiniokibiropirmajambūry,rieškučiomissėmėvandenį,gėrėirdrėkinositurbaną.Truputįatsigavęs,pasitraukdavoirvėlimdavomatuotižingsniaisdulkėtąkelią,vedantį viršūnėn. Jo ilgas kardas dunksėjo į odinį batą. Vadas norėjo parodyti savo kavaleristamsištvermėspavyzdį,bet,gailėdamasiskarių,leidojiemsišiečiųsuremtipiramidesiružmestiantjųbaltusapsiaustus.Tosepalapinėseirgelbėjosisirainuonegailestingossaulės.Kibiraiveikiaituštėjo,irįvairiųbūrių kavaleristai iš eilės ėjo vandens į daubelę pakalnėje, kur skystokame laibų šilkmedžių šešėlyje

paskutiniąsiasdienasšiamepragariškamekarštyjegyvavodrumzlinasupelis.Čia,pomenkaisšešėliais,slėpėsiirnurimęžirgaibeijuossergintysarklininkai.

Kareiviųnuobodulysirplėšikųadresusiunčiamiprakeiksmaibuvosuprantami.Prokuratoriaus būgštavimai dėl riaušių, galinčių kilti vykdant bausmę jo nekenčiamame Jeršalaimo

mieste,laimė,nepasitvirtino.Stojusketvirtaibausmėsvalandai,tarpdviejųžiedų,tarppėstininkųviršujeirkavaleristųpapėdėje,priešingai,negubuvomanyta,nelikonėvienožmogaus.Saulėnusvilinominiąirparvarė ją atgal į Jeršalaimą. Ant kalvos, apjuostos dviejų romėnų kenturijų, liko tik du nežinia kampriklausantysirnežiniakaipčiaatsidūręšunys.Betirjuospriveikėkarštis,irjiesugulė,iškišęliežuvius,sunkiailekuodamiirvisainekreipdamidėmesioįžalianugariusdriežus,vieninteliusgyvius,nebijančiussaulės ir šmirinėjančius tarp įkaitusių akmenų ir kažkokių žeme išsiraizgiusių augalų su stambiaisdygliais.

NiekasnebandėišvaduotipasmerktųjųneipačiameJeršalaime,užtvindytamekariuomenės,neičia,antapsuptoskalvos, irminiagrįžoįmiestą,nesiš tikrųjųtabausmėbuvovisaineįdomi,oten,mieste, jaubuvoruošiamasivakareprasidedančiaididžiajaiVelykųšventei.

Romėnųpėstininkaiviršutiniamežiedekentėjodar labiauužkavaleristus.KenturionasŽiurkiamušisleidokariamstiknusiimtišalmusirapsirištigalvassudrėkintaisbaltaisraiščiais,betlaikėjuosstačius,su ietimis rankose. Jis pats, irgi su raiščiu, tikne sudrėkintu, ovisai sausu, vaikštinėjonetoli budelių,nenusisegęsnuopalaidinėsnetnuimamųsidabriniųliūtųsnukių,nenusisegęsneiantblauzdžių,neikardo,neipeilio.

Saulėtvieskėstačiaiįkenturioną,nepadarydamajamjokiosžalos,oįliūtųsnukiusnebuvogalimanėpažvelgti,įakisspiginonuosaulėstarytumišsilydžiusiosidabroblizgesys.

SužalotameŽiurkiamušioveidenesimatėneinuovargio,neinepasitenkinimo,iratrodė,kadmilžinaskenturionasgalitaipvaikščiotivisądieną,visąnaktįirdarvisądieną—žodžiu,tiek,kiekreikės.Visštaitaipvaikščioti,rankomisįsitvėrussunkausdiržosuvarinėmissagtimis,visrūsčiaižvilgčiotiįstulpussunubaustaisiais, į karius grandinėje, vis taip pat abejingai gauruoto bato nosimi spardyti po kojomispasipainiojančiuslaikoišbalintusžmoniųkaulusirnedideliustitnagogabalėlius.

Žmogus su gobtuvu įsitaisė ant trikojės taburetės netoli stulpų, sėdėjo ten sau patenkintas, nėnekrustelėdamas,tikretkarčiais,beje,išnuobodumokapstydamasvytelesmėlį.

Sakyti,kadtarplegionieriųgrandžiųnebuvonėvienožmogaus,būtųnevisaiteisybė.Vienasžmogusbuvo,tiktainevisijįgalėjomatyti.Jisįsitaisėnetojepusėje,kuriaėjotakasįviršūnę

iriškurbuvopatogiausiastebėtibausmę,ošiauriniamekalvosšone,ten,kuršlaitasbuvonenuožulnusirlengvai įveikiamas, bet raižytas, su plyšiais ir įgriovomis, ten, kur įsikibęs į perdžiūvusią, dangausprakeiktąžemęskardžiopakraštyjemėginoištvertipaliegęsfigmedis.

Kaip tik po tuo figmedžiu, nemetančiu jokio šešėlio, ir įsitaisė šis vienintelis žiūrovas, o neegzekucijosdalyvis,irsėdėjočiaantakmensnuopatpradžių,štaijauketvirtąvalandą.

Bausmei stebėti jis išsirinko ne geriausią, o blogiausią poziciją. Bet vis dėlto ir čia stulpai buvomatyti, pro karių grandinę matėsi dvi blizgančios dėmės ant kenturiono krūtinės, o žmogui, aiškiainorinčiamliktinepastebėtamirnetrukdomam,šito,matyt,pakako.

Betprieškeliasvalandas,pradėjusvykdytibausmę,šitasžmoguselgėsivisainetaipirtikraigalėjobūtipastebėtas,dėltojisgreičiausiaiiraprimobeinuovisųatsiskyrė.

Tada, kai procesija jau buvo užkopusi viršūnėn, tas žmogus ir atsirado kalvos papėdėje, ir buvomatyti,kadjisvėluoja.Jissunkiaialsavoirbėgtebėgoaukštyn,stumdėsiir,pamatęs,kadpriešjį,kaipirprieškitus,susiglaudėgrandinė,naiviaipabandėapsimestinesuprantąspiktųšūksnių irprasibrauti tarpkarių į pačią bausmės vietą, kur pasmerktieji jau buvo tempiami iš vežimų. Už tai gavo stiprų smūgįbukuojuietiesgaluįkrutinęiratšokonuokarių,surikdamas,betneišskausmo,oišnevilties.Smogusįlegionieriųjisnužvelgėdrumstu,viskamabejingužvilgsniukaipžmogus,nejaučiąsfizinioskausmo.

Kosėdamas ir dusdamas, laikydamasis užkrūtinės, jis apibėgo aplinkkalvą, tikėdamasis šiaurinėje

pusėjesurastikokįplyšįgrandinėje,prokurįgalėtųprasmukti.Betjaubuvovėlu.Grandinėsusiglaudė.Iržmogussielvartoiškreiptuveiduturėjoliautismėginęsprasibrautiprievežimų,iškuriųjaubuvoiškeltistulpai.Tokiemėginimaigalėjobaigtistiktuo,kadjįbūtųsučiupę,otojisšiandienniekugyvunenorėjo.

Irštaijispasitraukėprieskardžio,kurbuvoramiauirniekasjamnetrukdė.Dabar, sėdėdamasantakmens, šitas juodabarzdisžmogussupūliuojančiomisnuosaulės irnemigos

akimiskamavosiišsielvarto.Jisčiadūsavo,atsilapodamasklajonėsenuzulintą,išžydroįpilkąpavirtusįtalifą, apnuogindamas ieties užgautą krūtinę, kuria sruvo purvinas prakaitas, čia kėlė neapsakomoskančioskupinąžvilgsnįįdangų,sekdamasakimistrismaitvanagius,jauseniaisklandančiusplačiuratuirnujaučiančiusbūsimąpuotą,čiabeviltiškaispoksojoįgeltonąžemęirmatėjojesudūlėjusiąšunskaukolęiraplinkjąbėgiojančiusdriežus.

Žmogauskančiosbuvotokiosdidelės,kadjisretsykiaisimdavokalbėtispatssusavimi.—O,aškvailys!—murmėjojis,sielvartingailinguodamasantakmensirnagaisdraskydamastamsią

krūtinę.—Kvailys,paikamoteris,bailys!Gaišenaaš,nežmogus!Jisnutildavo,nuleisdavogalvą,paskui,atsigėręsišmedinėsgertuvėsšiltovandens,vėlatgydavoir

griebdavočiapeilį,paslėptąpodrabužiais,čiapergamentoatraižą,gulinčiąpriešaisjįantakmenskartusulazdeleirtušobuteliuku.

Šiamepergamentejaubuvoparašyta:„Bėgaminutėsiraš,LevisMatas,esuantPlynkalnio,omirtiesvisnėra!“Toliau:„Saulėleidžiasi,omirtiesnėra“.DabarLevisMatasbeviltiškaiužrašėsmailalazdele:„Dieve!Kodėlrūstaujiantjo?Atsiųskjammirtį“.Parašęstai,jissukūkčiojobeašarųirvėlnagaispersibrėžėkrūtinę.Levionevilties priežastis buvobaisi nesėkmė, ištikusi Ješuą ir jį, be to, ir žiauri klaida, kurią jis,

Levis,kaippatstarėsi,buvopadaręs.UžvakarJešuasuLeviubuvoBetanijojeprieJeršalaimo,viešėjotenai pas vieną daržininką, kuriam nepaprastai patiko Ješuos pamokslai. Visą rytą abu svečiai triūsėdarže, padėdami šeimininkui, o pavakare, atvėsus orui, baudėsi eiti į Jeršalaimą. Bet Ješua kažkodėlsubruzdo,pasisakėmieste turįsneatidėliotiną reikalą ir apiepusiaudienį išėjovienas.Štai čia irbuvopirmojiLevioMatoklaida.Kodėl,kodėljisišleidojįvieną!

VakareMatasįJeršalaimątaipirneišėjo.Jįsurėmėkažkokianetikėtairbaisiliga.Krėtėšaltis,kūnasdegė,jisėmėkalentidantimisirbepaliovosprašėgerti.Jisniekurnegalėjoeiti.

Jisnuvirtoantgūniosdaržininkopašiūrėjeirprasivartėtenikipenktadienioryto,kaiauštantligataippatnetikėtaipasitraukė,kaipirbuvoužėjusi.Norsnuosilpnumodarvirpėjokojos,jis,slegiamaskažkokiosnelaimės nuojautos, atsisveikino su šeimininku ir patraukė į Jeršalaimą. Ten sužinojo, kad nuojauta joneapgavo.Nelaimėįvyko.Levisbuvominiojeirgirdėjo,kaipprokuratoriusskelbėnuosprendį.

Kaipasmerktuosiusvedė įPlynkalnį,LevisMatas smalsuoliųminiojebėgo šalia sargybiniųvoros,stengdamasiskaipnorsnepastebimaipraneštiJešuaibenttai,kadjis,Levis,čia,šalimais,kadneapleidojopaskutinėjekelionėjeirkadmeldžiasi,prašydamasJešuaikuogreitesnėsmirties.BetJešua,žvelgiantistolyn,tenai,kurbuvovežamas,žinoma,Levionematė.

Ir štai, kai procesija nuėjo keliu kokį pusvarstį, palei pat sargybinių vorąminios stumdomąMatąpersmelkėpaprastairgenialimintis,irtąpatakimirksnįjisįsikarščiavęsapipylėsaveprakeiksmais,kadjineatėjoanksčiau.Kareiviųvoranebuvotanki.Tarpjųbuvotarpai.Tiksliaiviskąapskaičiavęs,miklusžmogusgalėjosusilenkęsprasmuktitarpdviejųlegionierių,nusigautiikivežimoirįšoktiįjį.TadaJešuaišgelbėtasnuokančių.

AkimirksnioužtenkasmogtiJešuaipeiliu įnugarą,sušukus:„Ješua!Gelbsčiu taveir išeinukartusutavimi!Aš,Matas, tavo ištikimas irvienintelismokinys!“O jeiguDievasbūtųmaloningas irduotųdarvienąlaisvąakimirksnį,galimabuvoirpačiamnusidurti,išvengiantmirtiesantstulpo.Beje,tainelabairūpėjo Leviui, buvusiammokesčių rinkėjui. Jam buvo vis tiek, kaipmirti. Jis tiktai geidė, kad Ješua,

niekamgyvenimenepadaręsnėmažiausiosskriaudos,išvengtųkankinimų.Planas buvo labai geras, bet bėda buvo ta, kad Levis neturėjo peilio. Neturėjo jis ir nė vienos

monetos.Niršdamasantsavęs,Levisištrūkoišminiosirnubėgoatgalįmiestą.Įkaitusiojejogalvojespurdėjo

tikvienakarštligiškamintis—kaiptučtuojau,kadirkasbūtų,gautimiestepeilįirpasivytiprocesiją.Laviruodamas tarp traukiančių įmiestą karavanų, jis pasiekėmiesto vartus ir iškart kairėje pusėje

pamatėatdarasduonoskrautuvėlėsduris.Uždusęsnuobėgimoįkaitusiukeliu,Levisgreitsusivaldė,labaioriai įžengė į krautuvėlę, pasisveikino su šeimininke, stovinčia už prekystalio, ir paprašė ją paimti išlentynos viršutinį kepalą, kuris kažkodėl jam labiausiai patikęs, o kai šeimininkė nusisuko, tyliai irmikliaičiuponuoprekystaliodaiktą,užkurįgeresnionėbūtinegalėjo,—išgaląstąkaipskustuvas ilgąduonriekįpeilį—irtuojšokolaukiškrautuvės.

PokeliųminučiųjisvėlbuvoJafoskelyje.Betprocesijosnebesimatė.Jisleidosivytis.Kartaisturėdavogriūtitiesiaiįdulkesiratsikvėpti.Jisgulėdavoten,stebindamasantmulųjojančius

irpėsčia į Jeršalaimąeinančiusžmonės.Gulėdavo,klausydamasis,kaipširdisdaužosine tikkrūtinėje,betirgalvoje,irausyse.Truputįatsikvėpęs,pašokdavoirvėlbėgdavo,betvislėčiauirlėčiau.Kaijispagaliautolimojepamatėskęstančiądulkėseilgąprocesiją,šibuvojaukalvospapėdėje.

—O,Dieve…—sustenėjoLevis,suprasdamas,kadvėluoja.Irjispavėlavo.Kai baigėsi ketvirtoji bausmės valanda, Levio kančios pasiekė aukščiausią laipsnį, ir jis stačiai

pašėlo. Pašokęs nuo akmens, jis sviedė žemėn be reikalo, kaip dabar jam atrodė, pasivogtą peilį,sutraiškė koja gertuvę, sunaikindamas savo vandens atsargas, nusiplėšė nuo galvos gobtuvą, įsitvėrė įsavoretusplaukusirėmėkeiktisave.

Jis keikė save, rėkdamas beprasmiškus žodžius, urzgė ir spjaudėsi, plūdo savo tėvą ir mot iną,paleidusiusįpasaulįkvailį.Matydamas,kadpriesaikosirkeiksmaineveikiairniekasnuotosaulėkaitojenesikeičia, jis sugniaužė kaulėtus kumščius, užsimerkęs iškėlė juos į dangų, į saulę, kuri leidosi visžemiau,prailgindamašešėliusirruošdamasinugrimztiViduržemiojūron,irpareikalavoišDievoskubausstebuklo.Jisreikalavo,kadDievastučtuojauatsiųstųmirtįJešuai.

Atsimerkęs jis pamatė, kad ant kalvos neįvyko jokių permainų, išskyrus tai, kad užgeso dėmės,tviskėjusios ant kenturiono krūtinės. Saulės spinduliai krito ant nugarų nukryžiuotiesiems, kurių veidaibuvoatgręžtiįJeršalaimą.TadaLevissuriko:

—Prakeikiutave,Dieve!Užkimusiubalsujisšvokštė,kadįsitikinoDievoneteisingumuirdaugiaujuonebetiki.—Tukurčias!—kriokėLevis.—Jeinebūtumkurčias,taiišgirstummaneirišsykjįužmuštum!Užsimerkęs Levis laukė, kad ugnis nukris iš dangaus, sunaikins jį patį. Taip neatsitiko, ir Levis,

nepraverdamasvokų,vėlėmėburnotiirplūstidangų.Jisšaukė,kadesąsvisiškainusivylęs,kadesamairkitų dievų, ir religijų.Kitas dievas neleistų, niekada neleistų, kad toks žmogus kaip Ješua būtų saulėssvilinamasantstulpo.

—Ašklydau!—šaukėvisaiužkimęsLevis.—Tublogiodievas!Ogaltavoakisuždengėšventyklossmilkalai,otavoausysdaugiauniekonegirdi,tikskardžiuskunigųbalsus.Tunevisagalis!Tu—juodasisdievas!Prakeikiutave,plėšikųdieve,jųglobėjauirįkvėpėjau.

Staigakažkasdvelktelėjoįveidąbuvusiammokesčiųrinkėjui,irkažkassušlamėjopojokojomis.Darkartą dvelktelėjo, ir tada Levis atsimerkęs pamatė, kad nuo jo prakeiksmų ar dėl kokių nors kitųpriežasčių visas pasaulis pasikeitė. Saulė pradingo nepasiekusi jūros, į kurią kas vakarą grimzdavo.Prarijęs ją, iš vakarų grėsmingai ir nepermaldaujamai slinko audros debesis. Jo pakraščiuose jaukunkuliavobaltosputos, juodaspadūmavęspilvasgelsvaišvitėjo.Debesisniurnėjo, ir iš jokartkartėmišnirdavougninėsgijos.Jafoskeliu,perskurdųGionoslėnį,viršummaldininkųpalapinių,genamistaigasukilusiovėjo,skriejodulkiųstulpai.

Levis nutilo, stengdamasis atspėti, ar audra, turinti bematant užgriūti Jeršalaimą, bent kiek pakeis

nelaimingojo Ješuos likimą. Ir tuoj pat, žvelgdamas į debesį varstančias ugnies gijas, ėmėmelsti, kadžaibas trenktų į Ješuos stulpą. Su atgaila žvelgdamas į švarų dangaus plotą, kurio dar nebuvo prarijęsdebesisirkuriameantšonopakrypęmaitvanagiairaižėsparnais,ruošdamiesispruktinuoaudros,Levispagalvojo,kadkvailaipasiskubinosiųstiprakeiksmus.DabarDievasjoneišklausys.

Nukreipęsžvilgsnįįkalvospapėdę,Levisužsižiūrėjotonvieton,kurišsibarstęsstovėjokavaleristųpulkas, ir pastebėjo, kad ten įvyko reikšmingų permainų. Iš viršaus Levis gerai matė, kaip skubėjokareiviai,traukdamiišžemėsietis,kaipsiautėsiapsiaustus,kaiparklininkai,vedinijuodaisžirgais,bėgtebėgo prie kelio. Buvo aišku, kad pulkas palieka Plynkalnį. Levis, ranka dangstydamasis nuo veidąkapojančių dulkių, stengėsi suvokti, ką visa tai gali reikšti, kodėl kavalerija ruošiasi trauktis? Jispažvelgė aukščiau ir įžiūrėjo figūrėlę su raudona kariška chlamide, kopiančią į bausmės vykdymoaikštelę.Irčia,nujausdamadžiugiąpabaigą,apmirėbuvusiomokesčiųrinkėjoširdis.

Penktąkančiųvalandąįkalnąkopiantisžmogusbuvokohortosvadas,draugesupasiuntiniuatjojęsišJeršalaimo.Kariųgrandinė,Žiurkiamušiuimostelėjus,prasiskyrė,irkenturionasatidavėpagarbątribūnui.Šis, pasivedęs Žiurkiamušį į šalį, kažką jam pašnibždėjo. Kenturionas antrąsyk atidavė pagarbą irnuskubėjopriebudelių,sėdinčiųantakmenųpaleistulpus.O tribūnasžengėpriežmogaus,sėdinčioanttrikojėstaburetės,irsėdintysispagarbiaipakilojopasitikti.Jamtribūnasirgikažkąnegarsiaipasakė,irabujiepasukopriestulpų.Priejųprisijungėiršventyklossargybosviršininkas.

Žiurkiamušis, supasišlykštėjimudėbtelėjęs įpurvinus skudurus,numestuspalei stulpus, į skudurus,kuriedarneseniaibuvonusikaltėliųdrabužiaiirkuriųatsisakėbudeliai,pasišaukėduišjųirįsakė:

—Paskuimane!Nuoartimiausiostulposklidokimipaikadainelė.AntjopririštasGestas,baigiantistrečiaibausmės

valandai,pamišonuomusiųbeisaulėsirdabartykiaidainavokažkąapievynuoges,tačiauretsykiaisvisdėlto palinguodavo čalma aprištą galvą, irmusės tuomet tingiai pakildavo nuo jo veido, o paskui vėlsugrįždavo.

Dismasantantrojostulpokentėjolabiauužkitusdu,nesjosąmonėlikovisaišviesi,irjisdažnaiirritmingaisūpavogalvąįdešinęirįkairę,mėgindamasausimispasiektipečius.

Laimingesnis už kitus du buvo Ješua. Jau pirmą valandą jis ėmė alpti, o paskui prarado sąmonę,nusvarino galvą su išsivyniojusia čalma.Musės ir bimbalai aplipo jį visą, veidas pradingo po juodakrutančiamase.Paslėpsniuose,antpilvoirpažastysetupėjoriebūsbimbalaiirsiurbėgeltonąapnuogintąkūną.

Paklusdamižmogaussugobtuvumostams,vienasbudelispaėmėietį,okitasatnešėpriestulpokibirąirkempinę.PirmasispakėlėietįirstuktelėjojaperabiJešuosrankas,ištemptasirvirvėmispriraišiotasprie skersinio.Kūnas su išsišovusiais šonkauliais krūptelėjo.Budelis perbraukė iet ies galuper pilvą.TuometJešuapakėlėgalvą,musėssuūžėirpakilo,irpasirodėnubaustojoveidas—sutinęsnuoįkandimų,neatpažįstamasveidasužgriuvusiomisakimis.

Praplėšęs sulipusius vokus, Ha—Nocri žvilgtelėjo žemyn. Visada giedros jo akys dabar buvosusidrumstusios.

—Ha—Nocri!—pašaukėbudelis.Ha—Nocripakrutinosutinusiaslūpasiratsiliepėkimiuplėšikobalsu:—Konori?Kodėlpriėjaipriemanęs?—Gerk!—pasakėbudelis,irvandensprisisunkusikempinėantietiesgalopakiloprieJešuoslūpų.

Džiaugsmas blykstelėjo jo akyse, jis pastvėrė kempinę lūpomis ir ėmė godžiai siurbti drėgmę. NuogretimostulpopasigirdoDismobalsas:

—Neteisybė!Aštokspatplėšikaskaipirjis!Dismas įsiręžė, bet pajudėti negalėjo, jo rankas ant skersinio buvo suveržę trys virvių žiedai. Jis

įtraukėpilvą,nagaisįsikiboįskersiniogalus,galvąpasukoJešuosstulpopusėn,joakysliepsnojoįtūžiu.Dulkiųdebesisužklojoaikštelę,smarkiaisutemo.Kaidulkėsnuslinkošalin,kenturionasriktelėjo:

—Tylėtantantrojostulpo!Dismas nutilo. Ješua atsiplėšė nuo kempinės ir stengdamasis, kad jo balsas skambėtų meiliai ir

įtikinamai,betvistiekkimiaipaprašėbudelį:—Duokjamatsigerti.Vis labiau temo. Audros debesis, lėkdamas link Jeršalaimo, aptraukė pusę dangaus, balti putoti

debesėliaiskriejopirmajuodosdrėgmėsirugniesprisigėrusioaudrosdebesies.Sužaibavoirsugriaudėjotiespatkalva.Budelisnutraukėkempinęnuoieties.

—Garbinkkilniaširdį igemoną!— iškilmingai sušnibždėjo jis ir lengvai bakstelėjo Ješuai į širdį.Taskrūptelėjoirsukuždėjo:—Igemone…

Kraujaspasruvojopilvu,apatinisžandikaulismėšlungiškaitrūktelėjo,irjogalvanusviro.Griaustiniuitrenkusantrąkartą,budelisjaugirdėDismą,opotosutaispačiaisžodžiais—„Garbink

igemoną!“—nudūrėirjį.IšprotėjęsGestas,budeliuipriėjuspriejo,išgąstingaisukliko,betkaikempinėpalietėjolūpas,kažką

sukriokėirpastvėrėjądantimis.Pokeliųsekundžiųirjokūnaspakiboantvirvių.Žmogus su gobtuvu ėjo budelio ir kenturiono pėdomis, o jam iš paskos — šventyklos sargybos

viršininkas.Sustojęspriepirmojostulpo,žmogussugobtuvuįdėmiaiapžvelgėkruvinąJešuą,baltarankapalietėpėdąirpasakėpalydovams:

—Miręs.Taspatspasikartojoirpriekitųdviejųstulpų.Paskui tribūnas davė ženklą kenturionui ir apsisukęs ėmė leistis nuo kalno kartu su šventyklos

sargybosviršininkuiržmogumsugobtuvu.Sutemo,iržaibaivagojojuodądangų.Ūmaiišjųtrykštelėjougnis,irkenturionoriksmą:„Atšauktsargybą!“užtrenkėgriausmas.Laimingikareiviai,maukšlindamiesišalmus,pasileidonuokalvos.

TamsaapgaubėJeršalaimą.Liūtispliūptelėjostaigairužklupokenturijasvidurynuokalnės.Vanduokliūstelėjotaipsmarkiai,kad

žemyn bėgančių karių įkandin jau šniokštė upeliai. Kareiviai slydinėjo ir griuvinėjo ant praskydusiomolio, skubėdami pasiekti lygų kelią, kuriuo — jau vos matomi pro vandens skraistę — skubėjo įJeršalaimą ikipaskutinio siūlopermirkę raitininkai.Pokeliųminučiųgaruojančioje audros,vandens irugniesmaišatyjeantkalvoslikotikvienasžmogus.

Mosuodamas ne veltui pasivogtu peiliu, slysdamas žemyn ir kabindamasis už ko papuola, tarpaiskeliaisropodamas,jisropštėsipriestulpų.Čiajispradingdavomigloje,čiavėlpasirodydavo,apšviestasvirpančiosšviesos.

Pasiekęsstulpus,jauikikulkšniųstovėdamasvandenyje,jisnusiplėšėapsunkusį,vandensprisigėrusįtalifą, liko vienais marškiniais ir pripuolė prie Ješuos kojų. Jis perpjovė virves, veržusias blauzdas,pasilipoantapatinioskersinio,apkabinoJešuąirišlaisvinorankas.NuogasšlapiasJešuoskūnasužgriuvoLevįirpartrenkėjįžemėn.Levisbuvoišsykbesiverčiąsjįantpečių,betkažkokiamintisjįsulaikė.Jispaliko vandenyje tysoti kūną su užversta galva ir išskėstomis rankomis, o pats, slidinėdamas moliokošėje,nubėgopriekitųstulpų.Jisperpjovėvirvesirtenai,irdukūnainudribožemėn.

Praėjokeliosminutės,irkalvosviršūnėjelikotikšitiedukūnaiirtrysplikistulpai.Vanduoplakėirvartėtuoskūnus.NeiLevio,neiJešuoskūnokalvosviršūnėjetuometujaunebuvo.

XVIIskyrius

NERAMIDIENA

Penktadienio rytą, kitą dieną po nelemto seanso, visi darban susirinkę Varjetė tarnautojai —buhalteris Vasilijus Stepanovičius Lastočkinas, du sąskaitininkai, trys mašininkės, abi kasininkės,kurjeriai,kapeldineriaiirvalytojos,—žodžiu,visi,kasatėjoįteatrą,savodarbonedirbo,osėdėjoantpalangiųSodųgatvėspusėjeiržiūrėjo,kasdedasipaleiVarjetėteatrą.Tenpasieniudviemvirtinėmbuvonutįsusi daugiatūkstantinė eilė, kurios uodega siekėKudrino aikštę.Eilės pradžioje stovėjo kokios dvidešimtysMaskvosteatralamsgeraipažįstamųbilietųperpardavinėtojų.

Eilė labai šurmuliavo, atkreipdama į save pro šalį einančių piliečių dėmesį, ir karštai svarstėjaudinančiusgandusapievakarykštįneregėtąjuodosiosmagijosseansą.Tiegandaibaisiausiaiapstulbinoir buhalterįVasilijųStepanovičių, kuris vakarykščio spektaklio nematė.Kapeldineriai pasakojo dievaižino ką, sakysim, tai, kad, garsiajam spektakliui pasibaigus, kai kurios pilietės nepadoriaiapsinuoginusios bėgiojo gatve, ir kitus panašius dalykus. Kuklus ir tylus Vasilijus Stepanovičius,klausydamasis tauškalųapievisus tuosstebuklus, tikmirksėjoirstačiainesusigaudė,kądaryti,okažkądarytireikėjo,irdarkaiptikjam,nesdabarvisojeVarjetėkomandojejisbuvovyriausias.

Dešimtą valandą eilė prie bilietų taip išpampo, kad gandas apie ją pasiekėmiliciją, ir nuostabiaigreitaibuvoatsiųstiirpėsti,irraitipatruliai,kurieeilėjepadarėšiokiątokiątvarką.Tačiauirtvarkingaiišsirangiusikilometrinėgyvatėsavaimekėlėdidžiulępagundąirstulbinopiliečius,einančiusSodųgatve.

Tokiostokelėsbuvolauke,oVarjetėvidujeirgidėjosilabainegeridalykai.Išpatankstyvorytoėmėbe paliovos skambėti telefonai Lichodejevo kabinete, Rimskio kabinete, buhalterijoje, kasoje irVarenuchoskabinete.VasilijusStepanovičiusišpradžiųkažkąatsakinėjo,atsakinėjoirkasininkė,kažkąįragelius murmėjo kapeldineriai, o paskui jie išvis nustojo atsiliepinėti, nes nebuvo kas atsakyti įklausimus,kurLichodejevas,Varenucha,Rimskis.Išpradžiųbuvobandomaišsisuktiatšaunant:

„Lichodejevasnamuose“,betbalsai rageliuosepareikšdavo,kad jie skambinę į namus ir ten jiemspasakę,kadLichodejevasišvažiavęsįVarjetė.

Paskambinosusijaudinusidama,ėmė reikalautiRimskio, jaibuvopatarta skambinti jožmonai,o jiverkdama atsakė, kad ji ir esanti žmona ir kad Rimskio niekur nėra. Prasidėjo kažkokia sumaištis.Valytojajauspėjovisiemsišplepėti,kadrytą,atėjusiįfinansųdirektoriauskabinetą,radodurisikigaloatlapotas,lempasdegančias,langąįsodąiškultą,krėsląparverstąantgrindų,okabinetenebuvonėgyvosdvasios.

PodešimtosįVarjetėpulteįpuolėmadamRimskaja.Jiraudojoirgrąžėrankas.VasilijusStepanovičiusvisaipasimetėirneįstengėsugalvoti,kąčiajaipatarus.Opusęvienuoliktos

pasirodėmilicija.Pirmasirvisiškaipagristasjosklausimasbuvo:—Kasčiapasjusdedasi,piliečiai?Kasnutiko?Komandaatsitraukė,išstūmusiįpriekįpabalusįirsunerimusįVasilijųStepanovičių.Teko pažvelgti tiesai į akis ir prisipažinti, kad visa Varjetė administracija— direktorius, finansų

direktorius iradministratorius—pradingobežinios,kadkonferansjėpovakarykščioseanso išvežtas įpsichiatrinę ligoninę irkad, trumpai šnekant,vakarykštis seansasbuvo tiesiog skandalingas.Raudančiąmadam Rimskaja milicininkai, šiek tiek apraminę, išsiuntė namo; labiausiai juos sudomino valytojospasakojimas,kaipankstirytąatrodėfinansųdirektoriauskabinetas.Tarnautojamsbuvolieptagrįžtiįsavovietas ir imtis darbo, o netrukus Varjetė patalpose pasirodė tardymo grupė, lydima smailaausio,

raumeningo,pelenųspalvosšunsbegaloprotingomisakimis.Varjetė tarnautojai tuojpatėmėkuždėtis,kadtasaišuo—nekaskitas,oįžymusisBūgnųTūzas.Irtentikraibuvojis.Šunselgesysapstulbinovisus.

Vos įbėgęs į finansų direktoriaus kabinetą, Būgnų Tūzas iššiepė baisias geltonas iltis ir suurzgė,paskuiatsigulėantpilvo irnušliaužė link išdaužto lango,o joakysekažkoks liūdesysbuvosumišęs suįsiūčiu.

Įveikęsbaimę,jisūmaistryktelėjoantpalangėsir,iškėlęsaukštynsmailąsnukį,sustaugėpaklaikusiuirpiktubalsu.Jisnenorėjotrauktisnuolango,urzgė,krūpčiojo,veržėsišoktižemyn.

Šuobuvoištemptasiškabinetoirpaleistasvestibiulyje,oištenjisišbėgoperparadinesdurisįgatvęirnuvedėsekusiuspaskuijįžmonesprietaksomotorųstotelės.Čiajispametėpėdas,kuriomissekė.TadaBūgnųTūzasbuvoišgabentas.

Tardymo grupė įsikūrė Varenuchos kabinete, į kurį paeiliui ėmė kviestis tuos Varjetė tarnautojus,kurie buvo vakarykščio seanso liudininkai. Reikia pasakyti, kad tardytojams sulig kiekvienu žingsniutekdavoįveiktinenumatytussunkumus.Siūlelisnuolattrūkinėjotarppirštų.

Afišosbuvo?Buvo.Tačiaunaktįantviršausbuvoužklijuotosnaujos,irdabar,norspasiusk,nėvienosnebėr.Iškuratsiradopatstasaimagas?Okasjįžino.Tikriausiaisujuobuvosudarytasutartis?

—Ašmanau,—atsakinėjosusijaudinęsVasilijusStepanovičius.—Ojeigubuvo,taisutartisturėjopakliūtiirbuhalterijon?—Būtinai,—jaudindamasisatsakinėjoVasilijusStepanovičius.—Taikurji?— Nėra, — tarė buhalteris, vis labiau blykšdamas ir skėsčiodamas rankomis. Ir tikrai, nei

buhalterijossegtuvuose,neipasfinansųdirektorių,neipasLichodejevą,neipasVarenuchąjokiųsutartiespėdsakųnėra.

O kokia to mago pavardė? Vasilijus Stepanovičius nežino, jis vakarykščio seanso nematė.Kapeldineriainežino,kasininkėparaukė,paraukėkaktą,pagalvojo,pagalvojo,galoptarė:

—Vo…Rodos,Volandas.OgalirneVolandas?GalirneVolandas.GalFalandas.Išaiškėjo, kad užsieniečių biuras nei apieVolandą, nei apie Falandą, nei apskritai apie jokįmagą

ničniekonėragirdėjęs.KurjerisKarpovaspranešė,kadtasaimagasberodsapsigyvenęsLichodejevobute.Suprantama,butetarnautojaibematapsilankė.Jokiomagotenainerado.Lichodejevoirginėra.Namų

darbininkėsGruniosnėra,okurjipradingus,niekasnežino.ValdybospirmininkoNikanoroIvanovičiausnėra!Proležniovonėra!

Kažkoks klaikus absurdas: dingo visa administracijos viršūnė, vakar įvyko keistas skandalingasseansas,okasjoįkvėpėjas,kaskaltininkas—neaišku.

Tuotarpuartėjovidurdienis,kaiturėjobūtiatidarytakasa.Betapietai,aišku,nebuvonėkalbos!AntVarjetė durų buvo iškabintas didžiulis kartono lapas su užrašu: „Šiandien spektaklis neįvyks“. Eilėsujudo,pirmiausiaisubruzdopriekiniai, tačiaušiektiekpašurmuliavęžmonėsvisdėltopradėjoskirstytis,irpovalandosSodųgatvėjeišeilėsnelikonėkvapo.Tardymogrupėišvykotoliaudirbtisavodarbokitojevietoje,tarnautojaibuvopaleistinamo,teatrelikotiktaibudėtojai,irVarjetėdurysbuvoužrakintos.

BuhalterisVasilijusStepanovičiusprivalėjoskubiaiatliktidudarbus.Pirma,nuvažiuotiįVaidybiniųrenginiųirpalengvintopobūdžiopramogųkomisijąirreferuotiapievakarykščiusįvykius,oantra,užsuktiįfinansųsektoriųiratiduotivakarykštespajamas—21711rublių.

Kruopštus ir pareigingas Vasilijus Stepanovičius susivyniojo pinigus į laikraštį, perrišo paketąvirvele,įsikišoįportfelįir,geraižinodamasinstrukcijas,patraukė,aišku,neįautobusąartramvajų,oįtaksomotorųstotelę.

Trijų mašinų šoferiai, vos išvydę artyn skubantį keleivį su išsipūtusiu portfeliu, nuvažiavo jam išpanosėstušti,kažkodėldarirpiktaiįjįšnairuodami.

Šitokioelgesiosuglumintas,buhalterisilgokaistypsojolygįbestasirsvarstė,kąvisataigalėtųreikšti.

Po kokių trijų minučių atriedėjo tuščia mašina, ir šoferio veidas, vos išvydus keleivį, išsykpersikreipė.

—Laisvamašina?—kostelėjęsišnustebimo,paklausėVasilijusStepanovičius.—Parodykitpinigus,—piktaiatšovėšoferis,nežiūrėdamasįkeleivį.Dar labiau suglumęs, buhalteris, spausdamaspopažasčia vertingąjį portfelį, išsitraukė iš piniginės

červoncąirparodėjįšoferiui.—Nevešiu!—trumpaitarėšis.Atleiskite…—pradėjobuhalteris,betšoferispertraukėjį:—Trirubliųturite?Visiškaiišmuštasišvėžiųbuhalterisišsiėmėišpiniginėsdvitrirublesirparodėšoferiui.—Sėskitės,—riktelėjošisirtaipplojoperskaitiklį,kadvosjonesulaužė.—Važiuojam.—Grąžosneturite?—nedrąsiaipasidomėjobuhalteris.—Pilnoskišenėsgrąžos!—užbliovėšoferis,oveidrodėlyježybtelėjokraujupasruvusiosjoakys.—

Šiandienmantrečiasatvejis.Oirkitiemspanašiaiatsitiko.Kažkoksšunsnukiskišamančervoncą,oašjam grąžą — keturis penkiasdešimt… Išlipo, bjaurybė! Po penkių minučių žiūriu: vietoj červoncopopiergalisnuonarzanobutelio!—čiašoferispaleidokeletąnecenzūriniųžodžių.—Kitas—Zubovogatvėje.Červoncą.Duodugrąžostrisrublius.Nuėjo!Aškyštrankąįpiniginę,otenbitė—cvaktįpirštą!Ak tu!.. — šoferis vėl įterpė necenzūrinių žodžių. — O červonco nėra. Vakar šitam Varjetė teatre(necenzūriniai žodžiai) kažkoks nevidonas fokusininkas paleido netikrus červoncus (necenzūriniaižodžiai).

Buhalteris apmirė, susigūžė ir nutaisė tokią miną, tarytum apskritai pirmą sykį būtų išgirdęs žodį„Varjetė“, o pats pagalvojo: „Tokios tokelės!..“ Nuvažiavęs, kur jam reikia, sėkmingai užsimokėjęs,buhalterisįėjoįpastatąirnuskubėjokoridoriumten,kurbuvovedėjokabinetas,betjaueidamassuprato,kadužsukočiane laiku.Vaidybinių renginiųkomisijoskanceliarijojeviešpatavokažkoks sąmyšis.Prošalįpraskuodėkurjerėišsprogusiomisakimisirnusmukusiaantpakaušioskarele.

—Nėra,nėra,nėra,mieliejimano!—šaukėjinežiniakam.—Švarkasirkelnėsyra,ošvarkeniekonėra!

Jismukoįkažkuriasduris,irjaiįkandinpasigirdodūžtančiųindųžvangesys.Išsekretorėskambarioišpuolėbuhalteriopažįstamaskomisijospirmojosektoriausvedėjas,tačiaujisbuvotokspaklaikęs,kadbuhalterionepažinoirdingobepėdsakų.Visųšiųdalykųpriblokštas,buhalterisnusigavoligisekretorėskambario,iškuriobuvogalimapatektiįkomisijospirmininkokabinetą,irčiagalutinaisuglumo.

Prouždaraskabinetodurissklidogriausmingasbalsas,beabejonės,priklausąsProchoruiPetrovičiui—komisijospirmininkui.„Trenkakamnorsgalvą?“—pamanėsutrikęsbuhalterisirapsidairęsišvydokitąvaizdą:odiniamekrėsle,atlošusigalvą,nenumaldomairaudodama,sušlapianosinerankoje,beveikligikambariovidurio ištiesusikojasgulėjoProchoroPetrovičiausasmeninėsekretorė—gražuolėAnaRičardovna.

VisasAnosRičardovnossmakrasbuvoištepliotaslūpųpomada,opersikųspalvosskruostaistekėjojuodiištirpęblakstienųdažai.

Išvydusi, kadkažkas įėjo,AnaRičardovnapašoko, puolė prie buhalterio, įsikibo į švarko atlapus,ėmėjįpurtytiirrėkti:

—AčiūDievui!Atsiradobentvienasdrąsusžmogus!Visiišbėgiojo,visiišdavė!Eime,eimepasjį,ašnežinau,kądaryti!—ir,visnenustodamaraudoti,jinutempėbuhalterįįkabinetą.

Patekęsįkabinetą,buhalterisvisųpirmapaleidoišrankųportfelį,irvisosmintysjogalvojeapsivertėaukštynkojomis.Irreikiapasakyti,kadbuvodėlko.

Už didžiulio rašomojo stalo, ant kurio stūksojo masyvi rašalinė, sėdėjo tuščias kostiumas ir

nepadažyta į rašaląsausaplunksnakažkąvedžiojopopieriuje.Kost iumasbuvosukaklaraiščiu,švarkokišenėje stirksojo automatinis plunksnakotis, tačiau virš apykaklės nebuvo nei kaklo, nei galvos, o išrankogaliųnekyšojoplaštakos.Kostiumasbuvo įnikęs įdarbą irvisainekreipėdėmesio įaplinkkilusįsambrūzdį.Išgirdęs,kadkažkasįėjo,kostiumasatsilošėkrėsle,irviršumapykaklėspasigirdobuhalteriuigeraipažįstamasProchoroPetrovičiausbalsas:

—Koreikia?Jukantdurųparašyta,kadašnepriimu.Gražuolėsekretorėsuspigoir,grąžydamarankas,riktelėjo:—Armatot?Matot?!Nėrajo!Nėra!Sugrąžinkitjį,sugrą—žinkit!Kažkas įkišo į kabinetą galvą, aiktelėjo ir išlėkė laukan. Buhalteris pajuto, kad jo kojos tirta, ir

tūptelėjoantkėdėskraštelio,betnepamiršopakeltinuožemėsportfelio.AnaRičardovnašokinėjoaplinkbuhalterį,tąsydamajįužšvarko,iršūkavo:

Aš visuomet, visuomet drausdavau jam velniuotis. Štai ir prisivelniavo,— gražuolė pribėgo prierašomojostaloiršvelniumuzikaliubalsu,truputėlįsniaukrodamanuoašarų,pašaukė:—Proša!Kurjūs!

Kasčiajums„Proša“?—išdidžiaipasidomėjokostiumas,darlabiauatsidrėbdamaskrėsle.—Nepažįsta!Manęsnepažįsta!Suprantat?—pravirkosekretorė.—Prašomkabineteneverkti!—jauširsdamas tarėūmusiskostiumassiauraisdryželiais ir rankove

prisitraukėpluoštąpopierių,ketindamasužrašytiantjųrezoliucijas.—Ne,negaliušitoregėti,ne,negaliu!—surikoAnaRičardovnairišbėgoįsavokabinetėlį,opaskui

jąkaipkulkaišlėkėirbuhalteris.–Įsivaizduokitsau,sėdžiu,—virpėdamaišsusijaudinimopasakojoAnaRičardovna,vėl įsitvėrusi

buhalteriui į rankovę, — ir įeina katinas. Juodas, didžiulis kaip begemotas. Aš, žinoma, šaukiu jam„škac!“ Jis— lauk, o vietoj jo įeina storulis, iš snukio irgi panašus į katiną, ir sako: „Kodėl gi jūs,piliete, lankytojams „škac“ šaukiate?“ Ir šmurkšt tiesiai pas Prochorą Petrovičių, aš, žinoma, jam išpaskos,šaukiu:„Jūsišprotoišsikraustėte?“OtasaiakiplėšažengiastačiaiprieProchoroPetrovičiausirsėdasi priešais jį ant kėdės! Na, šis… jis— geriausios širdies žmogus,tik nervingas. Pasikarščiavo!Nieko nesakau. Nervai pairę, pluša kaip juodas jautis,— pasikarščiavo. „Ko jūs braunatės, sako,beleidimo?“O tasai chamas, įsivaizduokit, išsidrėbė krėsle ir sako su šypsena: „O aš pas jus, sako, sureikaluužsukau,pasišnekėtinoriu“.ProchorasPetrovičiusvėlpasikarščiavo:„Ašužsiėmęs!“Otasai,tikpamanykit,drožia:„Visai jūsneužsiėmęs“.A?Na,čia,aišku,ProchoroPetrovičiauskantrybėtrūko, jiskadsuriks:„Kasčiadabar?Išveskitejįlauk,velniaimanegriebtų!“Otasai,įsivaizduokit,nusišypsojoirsako: „Velniai griebtų? O ką, galima pamėginti!“ Tik bumbt, aš nė riktelt nespėjau, žiūriu: nebėra tokatinsnukioirsė…

sėdi… kostiumas…Eėė!— pražiojusi bet kokius bruožus praradusią burną, staugte sustaugė AnaRičardovna.

Užspringusinuoverksmo,jiatsikvėpė,tačiauėmėpaistytikažkokiasnebesuprantamasnesąmones.—Irvisrašo,rašo,rašo!Išprotogaliišeiti!Telefonukalba!Kostiumas!Visiišsilakstėkaipkiškiai!Buhalteris stovėjo ir tirtėjo. Bet likimas jo pasigailėjo. Į sekretorės kambarį ramiu tvirtu žingsniu

įžengėdviejųasmenųatstovaujamamilicija.Išvydusiją,gražuolėpravirkodarsmarkiau,rodydamarankaįkabinetoduris.

— Liaukitės verkti, piliete, — ramiai tarė pirmasis, o buhalteris, pajutęs, kad jis čia visainereikalingas, spruko pro duris ir pominutės jau buvo lauke. Jo galvoje švilpavo kažkoks skersvėjis,gaudė lyg kamine, ir pro tą gaudesį pasigirsdavo kapeldinerių pasakojimų nuotrupos apie vakarykštįkatiną, kuris dalyvavo seanse. „Ehėhė! Ar tik ne mūsiškis katinėlis?“ Nieko nepešęs Komisijoje,sąžiningasis Vasilijus Stepanovičius nutarė užsukti į jos filialą, kuris buvo įsikūręs Vagankovoskersgatvyje.Okadtruputįapsiramintų,nuėjotąkeliąpėsčias.

Vaidybinių renginiųmiesto filialasbuvo įsikūręsnuo senatvėsapsilaupiusiamename,kuris stovėjokiemogilumojeirgarsėjoporfyrokolonomisvestibiulyje.

Betnekolonostądienąstulbinofilialolankytojus,otai,kasdėjositarpjų.Keletaslankytojųstovėjonustėręiržvelgėįverkiančiąpanelę,sėdinčiąpriestaliuko,antkuriobuvo

išdėliotaspecialiteatrinėliteratūra,pardavinėjamapanelės.Dabarpanelėniekamnesiūlėtosliteratūrosir į užuojautos kupinus klausimus tik numodavo ranka, o tuo metu viršuje ir apačioje, visose pusėse,visuosefilialoskyriuosečirškėtelefonai—mažųmažiausiakokiosdvidešimtysplyšaujančiųaparatų.

Paverkusipanelėstaigakrūptelėjo,isteriškaisuklykė:–Štaiirvėl!—irnetikėtaiuždainavodrebančiusopranu:ŠniokščiaBaikalaslygjūrašauni…Ant laiptų pasirodęs kurjeris pagrūmojo kažkam kumščiu ir kartu su panele uždainavo dusliu tyliu

baritonu:Keliastatinęvanduotarsilaivą…Prie kurjerio balso prisijungė tolimi balsai, choras darėsi vis galingesnis, ir galiausiai daina

sugriaudėjo visose filialo kertėse. Artimiausiame kambaryje Nr. 6, kur buvo apskaitos ir kontrolėsskyrius, ypač išsiskyrė kažkieno galinga kimi oktava. Chorui akompanavo vis smarkėjant is telefonųčirškesys.

Ei,barguzine,pajudinkvilnis!..—plyšojokurjerisantlaiptų.Mergužėlėsveidutekėjoašaros,jibandėsukąstidantis,tačiauburnažiopčiojosavaime,irjidainavo

oktavaaukščiauužkurjerį:Neškiįkrantąkeleivį!Tylinčius filialo lankytojus stebino tai, kad choristai, išsibarstę po visus pašalius, dainavo labai

darniai,tarsivisaschorasstovėtų,nenuleisdamasakiųnuonematomodirigento.PraeiviaiVagankovoskersgatvyjestabtelėdavopaleitvorą,stebėdamiesilinksmybe,viešpataujančia

filiale.Sulig pirmojo kupleto pabaiga daina staiga nutrūko — ir vėl tarsi dirigento lazdelei mostelėjus.

Kurjerispatyliukaisnusikeikėirdingo.Čia atsidarė paradinės durys ir pasirodė pilietis vasariniu paltu, iš po kurio kyšojo balto chalato

skvernai,osujuo—milicininkas.—Daktare,darykitekąnors,maldauju,—isteriškaisurikomergužėlė.Antlaiptųišpuolėfilialosekretoriusir,matyt,degdamasišgėdosirdrovumo,prašnekomikčiodamas:— Matot, daktare, pas mus kažkokios masinės hipnozės atvejis… Taigi būtina…— jis nebaigė

frazės,ėmėspringtižodžiaisirstaigaužplėšėtenoru:ŠilkairNerčinskas…—Kvailys!— spėjo riktelėti mergužėlė, bet nepaaiškino,kam tas žodis skirtas, tik per prievartą

išraitėvisąruliadąirpatiuždainavoapieŠilkąirNerčinską.—Tvardykitės!Liaukitėsdainavęs!—kreipėsidaktarasįsekretorių.Iš visko buvomatyti, kad sekretorius ir pats kažin ką duotų, kad galėtų liautis, bet kaip tik to jis

nepajėgėpadarytiirdraugesuvisuchorupaskelbėapgulusiemstvorąpraeiviams,kadtankmėjneprarijojopiktasžvėrisirgreitojikulkanepavijo!

Vos tikkupletasbaigėsi,mergužėlėpirmojigavovalerijono lašų,opaskuigydytojaspuolė įkandinsekretoriaus—girdytiirkitų.

—Atleiskite,piliete,—staigakreipėsiVasilijusStepanovičiusįmergužėlę,—arjuodaskatinaspasjusnebuvoapsilankęs?

—Kokskatinas?—surikoįtūžusimergužėlė.—Asilasmūsųfilialesėdi,asilas!—ir,pridūrusi:—Tegulgirdi!Ašviskąpapasakosiu,—ištiesųpapasakojo,kasatsitiko.

Paaiškėjo, kad miesto filialo vedėjas, „galutinai sužlugdęs palengvintas pramogas“ (pasakmergužėlės),sirgomanijaorganizuotivisokiausiusbūrelius.

—Viršininkamsakisdūmė!—šaukėmergužėlė.

Per vienerius metus vedėjas spėjo suorganizuoti Lermontovo kūrybos gerbėjų, šachmatų—šaškių,pingpongoirjojimobūrelius.Vasaropgrasinosuorganizuosiąsirklavimogėluosevandenyseiralpinizmobūrelius.

Irštaišiandienperpietųpertraukąįeinavalgyklonjisai,vedėjas…— Ir vedasi už parankės kažkokį pašlemėką,— pasakojomergužėlė,— nežinia iš kur atsiradusį,

languotomis kelnikėmis,perskilusia pensnė ir… snukis siaubingas! Pasak mergužėlės, vedėjas tuoj patpristatėjįfilialovalgyklojepietaujantiemsžmonėmskaipžymųchorobūreliųorganizatorių.

Būsimųjų alpinistų veidai apsiniaukė, tačiau vedėjas beregint paraginovisus neprarasti žvalumo, ospecialistaspajuokavo,pašmaikštavoirprisiekė,kaddainavimasatimąslabainedauglaiko,onaudosištodainavimo—devyniosgalybės.

Na, žinoma, kaip papasakojo mergužėlė, pirmieji nuo kėdžių pašoko Fanovas su Kosarčiuku,didžiausi pataikūnai filiale, ir pareiškė užsirašą į būrelį. Kiti darbuotojai suprato, kad išsisukti nuodainavimonepavyks,tadirgipradėjorašytisįtąbūrelį.Buvonuspręstadainuotiperpietųpertrauką,nesvisąkitąlaikąužėmėLermontovasiršaškės.

Norėdamasparodytipavyzdį,vedėjaspasiskelbėdainuojąstenoru,otoliauviskasvykokaipslogiamesapne.Languotasischormeisterissubliuvo:

— Do—mi—sol—do! — ištempė iš už spintų pačius droviuosius, kur šie mėgino gelbėtis nuodainavimo,Kosarčiukui pasakė, kad jo klausa absoliuti, ėmėmykti, rodyti dantis, prašė pagerbti senąregentądainorių,tvatinokamertonusaupernagus,maldaudamasužplėšti„ŠniokščiaBaikalas“.

Užplėšė. Ir šauniai užplėšė. Languotasis tikrai išmanė savo darbą. Sudainavo pirmą kupletą. Čiaregentasatsiprašė,tarė:„Tuojgrįšiu!“—ir…dingo.Visigalvojo,kadjistikraituojausugrįš.Betpraėjominutė,praėjodešimtminučių,ojonėra.Apsidžiaugėfilialodarbuotojai—pabėgo.

Irstaigakažkaipsavaimejieuždainavoantrąjįposmą,pirmubalsutraukėKosarčiukas,kuris,galimasdaiktas,irneturėjoabsoliučiosklausos,betdainavomaloniuaukštutenoru.

Padainavo.Regentonėra!Išsiskirstėįsavovietas,betnespėjosusėstipriestalų,kaipriešsavovaliąvėluždainavo.Norėtųsiliautis—kurtau.Trisminutespatyliirvėlplėšia.

Patyli—plėšia!Tadajausuprato—bėda.Vedėjasišgėdosužsirakinokabinete.Mergužėlėspasakojimasnutrūko.Valerijonainėmažnepadėjo.Po ketvirčio valandos Vagankovo skersgatvyje prie tvoros sustojo trys sunkvežimiai, į juos buvo

sulaipintivisifilialotarnautojaisuvedėjupriešakyje.Vos pirmasis sunkvežimis, sulingavęs tarpuvartėje, išsuko į skersgatvį, kėbule stovintys ir vieni

kitiemsįpečiusįsikibętarnautojaiprasižiojo,irvisameskersgatvyjenuaidėjopopuliaridaina.Jaipritarėantrasissunkvežimis,opaskuiirtrečiasis.Taipirišvažiavo.

Pro šalį savo reikalais skubantys praeiviai tik prabėgomis žvilgteldavo į sunkvežimius, nėmažnesistebėdamiirmanydami,kadtaiekskursijavykstaįužmiestį.Jieištikrųjųvažiavoįužmiestį,betneįekskursiją,oįprofesoriausStravinskiokliniką.

Po pusvalandžio visai galvą pametęs buhalteris nusigavo į finansų sektorių, tikėdamasis pagaliauatsikratyti valdiškais pinigais. Patirties pamokytas, jis pirma atsargiai apsidairė po pailgą salę, kur užmatiniųstiklųsuauksiniaisužrašaissėdėjotarnautojai.Jokiųnerimoarnetvarkosženklųbuhalterisšičianepastebėjo.Buvotylu,kaipirderapadoriojeįstaigoje.

Vasilijus Stepanovičius kyštelėjo galvą pro langelį, virš kurio buvo parašyta: „Pinigų priėmimas“,pasisveikinosukažkokiunepažįstamutarnautojuirmandagiaipaprašėįplaukųorderiuko.

—Okam?—paklausėtarnautojaslangelyje.Buhalterisnustebo.—Noriuatiduotipinigus.AšišVarjetė.—Minutėlę,—atsakėtarnautojasirakimojuužtraukėtinklelįantskylėsstikle.„Keista!“—pagalvojobuhalteris.Jonuostababuvovisainatūrali.Pirmąkartągyvenimejisatsidūrė

tokioje situacijoje. Visi žino, kaip sunku pinigus gauti: tam visuomet gali atsirasti kliūčių. Bet per

trisdešimt Vasilijaus Stepanovičiaus buhalteriavimo metų nebuvo atvejo, kad kas nors, nesvarbu, arjuridinis,arprivatusasmuo,nenorėtųpinigųpriimti.

Pagaliautinklelisdingo,irbuhalterisvėlpasilenkėprielangelio.—Odaugpinigų?—paklausėtarnautojas.—Dvidešimtvienastūkstantisseptynišimtaivienuolikarublių.—Oho!—kažkodėlsuironijatarėtarnautojasirpadavėbuhalteriuižaliąlapelį.Atmintinaižinodamasvisasgrafas,buhalterisakiesmirksniuužpildė lapelį ir ėmė rištivirvutęnuo

paketo.Išpakavussavoturtą,akysejamsumirguliavo,jiskažkąskausmingaisumykė.Priešakissuribėjoužsienietiškipinigai.PluoštaiKanadosdolerių,angliškųsvarų,olandiškųguldenų,

latviškųlatų,estiškųkronų…– Štai jis, vienas iš tų Varjetė pokštininkų…— pasigirdo rūstus balsas už pastėrusio buhalterio

nugaros.IrVasilijusStepanovičiustuojpatbuvosuimtas.

XVIIIskyrius

NESĖKMINGIVIZITAI

Tuo metu, kai uolusis buhalteris švilpė taksomotoru ten, kur išvydo popierius pasirašinėjantįkostiumą,išMaskvonatvykusioKijevotraukiniominkštoplackartiniovagonoNr.9kartusukitaisišlipopadoruskeleivis,nešinasnedideliufibroslagaminėliu.

Tasai keleivis buvo ne kas kitas kaip velionio Berliozo dėdė Maksimilianas AndrejevičiusPoplavskis, ekonomistas planuotojas, gyvenantis Kijeve, buvusioje Instituto gatvėje. MaksimilianoAndrejevičiausatvykimopriežastisbuvoužvakarvėlaivakaregautatokiatelegrama:

„ManekątiksuvažinėjotramvajusPatriarchuose.Laidotuvėspenktadienįtrečiąvalandą.Atvažiuok.Berliozas.“MaksimilianasAndrejevičiuspagrįstaibuvolaikomasvienuišprotingiausiųžmoniųKijeve.Bet ir patį protingiausią žmogų tokia telegramagali išmušti iš vėžių. Jeigu žmogus telegrafuoja, kad jįsuvažinėjotramvajus,taiaišku,kadsuvažinėjonemirtinai.

Betkodėltadačiakalbamaapielaidotuves?Ogaljislabaisilpnasirnujaučia,kadmirs?Galimasdaiktas,tačiaulabaijaukeistastoksaitikslumas,—kaipjisgaližinoti,kadbuslaidojamas

penktadienįtrečiąvalandą?Nuostabitelegrama!Betprotingižmonėstodėlirprotingi,kadgebaišnarpliotipainiausiusreikalus.Viskaslabaipaprasta.

Įvyko klaida, ir tekstas atėjo iškraipytas. Žodis „mane“, be abejonės, pateko čia iš kitos telegramos,vietoj žodžio „Berliozą“, kuris, dabar jau kitu linksniu, atsidūrė telegramos gale. Šitaip perstūmusžodžius,telegramosturinystampaaiškus,nors,žinoma,tragiškas.

Kai šiek tiek aprimo sielvartas, sukrėtęs Maksimiliano Andrejevičiaus žmoną, pastarasisnedelsdamas suskato ruoštis įMaskvą.Reikia atskleist i vienąMaksimilianoAndrejevičiaus paslaptį.Suprantama, jam buvo gaila žmonos sūnėno, žuvusio pačiame jėgų žydėjime. Bet, būdamas veiklusžmogus, jis,aišku,suprato,kaddalyvauti laidotuvėse jamanaiptolnebūtina. IrvisdėltoMaksimilianasAndrejevičiusskubėjoįMaskvą.Kodėlgi?Priežastisviena—butas.ButasMaskvoje!Rimtasdalykas.Nežiniakodėl, tačiauKijevasMaksimilianuiAndrejevičiui nepatiko, irmintis apieMaskvąpastaruojumetujamtaipkvaršinogalvą,jogjisnetnaktįužmigtnegalėdavo.

Jo nedžiugino pavasariniai Dnepro potvyniai, kai vanduo, apsėmęs salas slėniajame krante,susiliedavo su horizontu. Jo nedžiugino tas stulbinančio grožio reginys, kuris atsiverdavo stovintkunigaikščio Vladimiro paminklo papėdėj. Širdies jam nelinksmino saulės blyksniai, mirguliuojantyspavasarįantplytomisgrįstųVladimirokalvostakų.

Niekodaugiaujisnetroško,tikpersikeltiįMaskvą.Skelbimai laikraščiuose, kad butas Kijeve, Instituto gatvėje, keičiamas į mažesnio ploto butą

Maskvoje, nedavė jokių rezultatų. Pageidaujančių keistis neatsirasdavo, o jeigu retsykiais koks irpasitaikydavo,taisiūlydavonesąžiningąsandėrį.

Telegrama pritrenkėMaksimilianąAndrejevičių.Nuodėmė būtų pražiopsoti tokįmomentą.Veiklūsžmonėsžino,kadpanašūsmomentainesikartoja.

Žodžiu,nepaisantvisųsunkumų,reikėjokaipnorspaveldėtisūnėnobutąSodųgatvėje.Taip, tatai keblus, labai keblus reikalas, tačiau visus keblumus privalu žūtbūt įveikti. Iš patirties

MaksimilianasAndrejevičiusžinojo,kad,siekiantšio tikslo,pirmas irneatidėliotinasžingsnis turibūtitoks:reikiatrūksplyšnorslaikinaiprisiregistruotitrijuosemirusiosūnėnokambariuose.

Penktadienio priešpietęMaksimilianasAndrejevičius įžengė pro duris į kambarį, kuriameglaudėsi

SodųgatvėsnamoNr.302bisvaldyba.Ankštamekambarėlyjeantsienoskabojosenasplakatas,keliaispaveikslėliaisvaizduojantisįvairius

skenduolių gaivinimo būdus, o prie medinio stalo vienut vienas sėdėjo pusamžis nesiskutęs vyriškisnerimokupinomisakimis.

—Argalėčiaupasikalbėtisuvaldybospirmininku?—nusiimdamasskrybėlęirdėdamasanttuščioskėdėssavolagaminėlį,mandagiaipasiteiravoekonomistasplanuotojas.

Šitas, regis, visai paprastas klausimas kažkodėl taip sutrikdė sėdintį žmogų, kad net jo veidaspersimainė.Neramiaišnairuodamas,jispuselūpųburbtelėjo,kadpirmininkonėra.

—Galjisnamie?—paklausėPoplavskis.—Turiuįjįlabaiskubųreikalą.Sėdintysis vėl kažką neaiškiai numykė. Bet vis dėlto galima buvo atspėti, kad pirmininko nėra ir

namie.—Okadabus?Sėdintysisniekonebeatsakėirkažkaipliūdnaipažvelgėprolangą.„Aha!“—tarėpatssauprotingasisPoplavskisirpaklausė,kursekretorius.Keistasisžmogusužstalonuoįtamposnetparaudoirvėlneaiškiaisumurmėjo,kadsekretoriausirgi

nėra…nežinia,kadaateisir…kadsekretoriusserga…„Aha!“—tarėpatssauPoplavskis.—Betkasnorsišvaldybosnariųyra?Aš,—silpnubalsuatsiliepėžmogus.—Matote,—įtaigiaiprašnekoPoplavskis,—ašesuvienintelisvelionioBerliozoįpėdinis.Mano sūnėnas, kaip žinote, žuvo prie Patriarcho tvenkinių, ir pagal įstatymą aš privalau perimti

palikimą,esantįmūsųbutenumerispenkiasdešimt…—Ašniekonežinau,drauge,—liūdnaipertraukėjįžmogus.—Betatleiskite,—skambiubalsurėžė

Poplavskis,—jūsesatevaldybosnarysirprivalote…Tuolaikuįkambarįįėjokažkokspilietis.Išvydęsjį,žmogusužstaloišblyško.—ValdybosnarysPiatnažko?—paklausėatėjęssėdintįjį.—Aš,—vosgirdimubalsuatsiliepėšis.Atvykėliskažkąpakuždėjosėdinčiajam,šisvisiškaisutrikęspakilonuokėdės,irpokeliųsekundžių

Poplavskislikovienastuščiamevaldyboskambaryje.„Ak,kaipnegerai!Iratsitiktumantaip,kadvisusiškarto…“—apmaudžiaigalvojoPoplavskis,per

asfaltuotąkiemąskubėdamasįbutąNr.50.Ekonomistuiplanuotojuipaskambinus,duryskaipmatatsidarė,irMaksimilianasAndrejevičiuspateko

į tamsoką prieškambarį. Jį truputėlį nustebino ta aplinkybė, kad buvo neaišku, kas tas duris atidarė:prieškambaryjeniekonebuvo,tikmilžiniškasjuodaskatinastupėjoantkėdės.

Maksimilianas Andrejevičius kostelėjo, sutrepsėjo, o tuomet atsidarė kabineto durys, irprieškambarinišėjoKorovjovas.MaksimilianasAndrejevičiusmandagiai,betoriaijamnusilenkėirtarė:

—ManopavardėPoplavskis.Ašesuvelionio…Jamnespėjusbaigti,Korovjovasakimirksniuišsitraukėiškišenėsnosinę,įsikniaubėįjąirpravirko.—…Berliozodėdė…—Kaipgi,kaipgi,—pertarėjįKorovjovas,atitraukdamasnosinęnuoveido.—Vosžvilgtelėjauįjus,

išsyksupratau,kadčiajūs!—jisvėlapsipylėašaromis,ėmėkūkčiotiiraimanuoti:—Taibėda,a?Kurtaimatyta?A?

—Tramvajussuvažinėjo?:—pašnibždomispaklausėPoplavskis.—Gatavai,—riktelėjoKorovjovas,irašarosupeliaispasruvoišpojopensnė,—gatavai!Patsmačiau.Įsivaizduojat—žybt!Galva—čekšt!Dešinėkoja—triokšt,pusiau!Kairė—triokšt,

pusiau!Vakotietramvajaipridaro!—ir,matyt,nebepajėgdamassusitvardyti,Korovjovasįsirėmėnosimįsienąpaleiveidrodįirsukrūpčiojonuoraudos.

Berliozo dėdę nuoširdžiai pribloškė nepažįstamojo elgesys. „O dar sako, kad šiais laikais nebūna

gerosširdiesžmonių!“—pagalvojojis,jausdamas,kadirjamakysepradedaperštėti.Betsykiujosieląaptemdėirnemalonusdebesėlis,ogalvonlyggyvačiukėįsirangėmintis,artiktasgerosširdiesžmogusnebusjauprisiregistravęsvelioniobute,nesirtokiųatvejųgyvenimebūta.

—Atleiskite,jūsbuvotemanožuvusioMišosdraugas?—paklausėjis,rankovešluostydamasiskairęsausąakį,odešinestebėdamassielvartopriblokštąKorovjovą.

Tačiaušistaipsriūbavo,jogniekodaugiaunegalėjaisuprasti,tiktuosviskartojamusžodžius„triokšt—irpusiau!“Įvaliasprisiverkęs,Korovjovaspagaliauatšlijonuosienosirpralemeno:

—Ne,nebegaliu!Einu,išgersiutrisšimtusvalerijonųlašų!—ir,atsukęsįPoplavskįbaisiaiužverktąveidą,pridūrė:—Štaikokietietramvajai!

—Atleiskite,arjūspasiuntėtemantelegramą?—paklausėMaksimilianasAndrejevičius,išvisųjėgųsukdamasgalvą,kasgalėtųbūtišitaskeistasisverksnys.

—Jis!—atsakėKorovjovasirparodėpirštuįkatiną.Poplavskisišpūtėakis,manydamas,kadgerainenugirdo.—Ne,nebėrsveikatos,nebegaliu,—šniurkščiodamasnosimi,kalbėjoKorovjovas,—taipirmatau: ratas per koją… o juk vien ratas dešimt pūdų sveria…Triokšt! Einu, atsigulsiu, nusnūsiu, galskausmasatlėgs,—irjisdingoišprieškambario.

O katinas sukrutėjo, nušoko nuo kėdės, atsistojo ant užpakalinių kojų, įsisprendė į šonus, pražiojonasrusirpasakė:

—Na,ašpasiunčiautelegramą.Kastoliau?Maksimilianui Andrejevičiui išsyk apsisuko galva, rankos ir kojos nutirpo, jis paleido iš rankų

lagaminąirklestelėjoantkėdėspriešaiskatiną.—Ašberodsrusiškaiklausiu,—rūsčiaitarėkatinas,—kastoliau?BetPoplavskisneatsiliepė.—Pasą!—vamptelėjokatinasirištiesėputliąleteną.Niekonebenutuokdamasirmatydamastikdvi

kibirkštis,žybsinčiaskatinoakyse,Poplavskisišsitraukėiškišenėspasąlygdurklą.Katinaspasiėmėnuostaleliopoveidrodžiuakiniusplačiaisjuodaisrėmais,užsidėjojuosantsnukio,dėltopasidarydamasdarįspūdingesnis,irištraukėišdrebančiųPoplavskiorankųpasą.

„Įdomu:arašapalpsiu,arne?“—toptelėjoPoplavskiui. Iš tologirdėjosiKorovjovokūkčiojimas,prieškambaryjepasklidoeterio,valerijonųirdarkažkokiosšleikščiosbjaurastieskvapas.

—Koksskyriusišdavėdokumentą?—paklausėkatinas,įsistebeilydamasįpuslapį.Atsakymonesulaukė.—Keturišimtaidvyliktas,—patssauatsakėkatinas,letenavedžiodamaspopasą,kurįlaikėaukštyn

kojomis,—na,aišku!Žinauaštąskyrių!Tenaibetkampasusišduoda!Oaš,pavyzdžiui,tokiamkaipjūsneišduočiau!Niekugyvuneišduočiau!Tikpažvelgčiauįveidąirišsykatsakyčiau!—katinastaipįširdo,jog sviedė pasą ant grindų. — Jūsų dalyvavimas laidotuvėse atšaukiamas, — toliau kalbėjo katinasoficialiutonu,—prašomvyktiįnuolatinęgyvenamąjąvietą,—irsuriaumojodurųlink,—Azazelai!

Jo pašauktas, prieškambarin išbėgomažas, šlubčiojant is, juodu triko apsitempęs rudis su geltonailtimiirvalkiuaptrauktakaireakim.

Poplavskispajuto,kadjamtrūkstakvapo,pakilonuokėdės,žengėatatupstas,susigriebėužširdies.—Azazelai,palydėk!—įsakėkatinasirišėjoišprieškambario.—Poplavski,—tyliubalsusniaukrodamastarėrudis,—tikiuosi,jauviskasaišku?Poplavskislinktelėjogalva.—Nedelsiantgrįžk įKijevą,— toliaukalbėjoAzazelas,— tupėk ten tyliaikaippelėpo šluota ir

apiejokiusbutusMaskvojenesvajok,aišku?Tasai mažaūgis rudis, mirtinai pergąsdinęs Poplavskį savo iltimi, peiliu ir žvaira akimi, siekė

ekonomistuitikikipeties,tačiaudarbavosienergingai,mikliaiirtvarkingai.Pirmiausiai jispakėlėnuožemėspasąirpadavėMaksimilianuiAndrejevičiui,ošispaėmėknygelę

pastėrusia ranka. Paskui pavadintasis Azazelu viena ranka čiupo lagaminą, kita atlapojo duris ir,

pastvėręsBerliozodėdęužparankės, išvedė jį į laiptų aikštelę.Poplavskisprisišliejoprie sienos.Bejokio raktoAzazelas atidarė lagaminą, ištraukė iš jo didžiulę keptą vištą be vienos kojos, suvyniotą įriebaluotą laikraštį, ir padėjo ją ant grindų. Tada išėmė dvi poras balt inių, diržą skustuvui galąsti,kažkokiąknygelę,dėkliukąirviskąpaspyrėkojažemynįkiaurymętarplaiptų.Pasilikotikvištą.Žemynnuskridoirtuščiaslagaminas.Buvogirdėti,kaipjisdunkstelėjoapačioje,sprendžiantišgarso,nulėkėjodangtis.

Paskuirudasisplėšikasčiupoužkojosvištą ir tąjavišta taipsmarkiai irbaisiai trenkėPoplavskiuipersprandą,kadpativištanutrūko,okoja likoAzazelorankoje.ViskassusimaišėOblonskiųnamuose,kaipteisingaiyrapasakęsįžymusrašytojasLevasTolstojus.Lygiaitąpatįjisbūtųpasakęsiršįsyk.Taip!ViskassusimaišėPoplavskioakyse.Priešjaspraskriejoilgąuodegąpalikusikibirkštis,paskuipavirtusikažkokiugedulinguzigzagu,kurisakimirksniuužtemdėgegužėsdieną,—irPoplavskisnubildėjolaiptaisžemyn,laikydamasrankojepasą.Nubildėjęsikiposūkio,jiskojaišdaužėapatinėsaikštelėslangostikląirklestelėjo ant laiptuko. Pro šalį pasišokinėdama nulėkė bekojė višta irnugarmėjo į tarpulaiptę.Viršujelikęs Azazelas akimoju apgraužė vištos koją, kaulą įsikišo į šoninę triko kišenaitę, grįžo į butąiružsitrenkėduris.

Tuometuapačiojepasigirdoatsargūsaukštynkopiančiožmogausžingsniai.Nusileidęsdarvienaislaiptais,Poplavskisatsisėdoantmediniosuoliukoaikštelėjeiratsipūtė.Kažkoks mažutis senyvas žmogelis be galo liūdnu veidu, su senovišku česučios kostiumu ir kieta

šiaudineskrybėle,apjuostažaliajuosta,stabtelėjopriePoplavskio.— Malonėkite pasakyt, pilieti, — liūdnu balsu pasiteiravo žmogelis, — kur čia butas numeris

penkiasdešimt?—Aukščiau!—trumpaiatšovėPoplavskis.–Širdingiausiaidėkoju,pilieti,—tuopačiuliūdnubalsupasakėžmogelisirleidosikoptiaukštyn,o

Poplavskispašokoirnuskuodėžemyn.Kylaklausimas,artikneįmilicijąskubėjoMaksimilianasAndrejevičius,artikneketinojisapskųsti

plėšikų,kurieviduršviesiosdienospanaudojopriešjįbaisųsmurtą?Ne, nieku gyvu, dėl to galima garantuoti. Nueiti į miliciją ir pareikšti, kad štai, girdi, akiniuotas

katinas ką tik skaitė mano pasą, o paskui žmogus su triko ir peiliu… ne, piliečiai, MaksimilianasAndrejevičiustikraibuvoprotingasžmogus!

Jisspėjonusileistiapačioniršalialaukujųdurųpastebėjokažkokiosandėliukoduris.Šitųdurų stiklasbuvo išdaužtas.Poplavskis įsikišopasą įkišenę, apsižvalgė, tikėdamasispamatyti

nukritusius savo daiktus.Bet jų nebuvo nė ženklo. Poplavskis net pats nusistebėjo, kad jamdėl to neišilta, nei šalta. Jam kilo kita įdomi ir gundanti mintis — pasižiūrėti, kaip seksis žmogeliui tameprakeiktamebute.Aiškukaipdieną:jeigujisklausė,kurtasaibutas,vadinasi,ėjotenpirmąsykį.Taigijisberegintpakliusstačiaiįnagusšutvei,įsitaisiusiaibuteNr.50.NuojautasakėPoplavskiui,kadžmogelislabai greitai išeis iš tobuto. Į jokias sūnėno laidotuvesMaksimilianasAndrejevičius, suprantama, eitinebesirengė, o iki Kijevo traukinio buvo pakankamai laiko. Ekonomistas apsižvalgė ir smuko įsandėliuką.

Tuo metu kažkur viršuje dunkstelėjo durys. „Jis įėjo vidun!“ — stingstančia širdim pagalvojoPoplavskis.Sandėliukebuvovėsoka,trenkėpelėmisirbatais.MaksimilianasAndrejevičiusatsisėdoantkažkokios medinės trinkos ir nusprendė palaukti. Pozicija buvo patogi, tiesiai pro sandėliuko langągalėjaimatytišeštoslaiptinėslaukujesduris.

Tačiaulauktitekoilgiau,negumanėkijevietis.Laiptinėkažkodėlvisąlaikbuvotuščia.Viskągalėjaipuikiaigirdėti,pagaliaupenktameaukštetrinktelėjodurys.Poplavskisapmirė.Taip,jo

žingsneliai.„Lipažemyn“.Vienuaukštužemiauatsidarėdurys.Žingsneliainutilo.Moteriškasbalsas.Liūdnojožmogeliobalsas…taip,taijobalsas…Pasakėkažkąpanašaus į„atstok,dėlDievomeilės“…Poplavskioausisstirksojo išdaužtamelange.

Ta ausis pagavomoters juoką.Greiti irmitrūs žingsniai žemyn; ir štai šmėstelėjomoters nugara.Tojimoteris,nešinažaliuceratiniukrepšeliu,išėjoprolaukujėsdurisįkiemą.Oanožmogeliožingsneliaivėlpasigirdo.„Keista,jisgrįžtaatgalįbutą.Štaivėlviršujeatsidarėdurys.Kągi,darluktelėsim“.

Šįsyklauktitekoneilgai.Durysdunkst.Žingsneliai.Žingsneliainuščiuvo.Siaubingasriksmas.Katėskniaukimas.Greiti,smulkūsžingsneliai,žemyn,žemyn,žemyn!

Poplavskissulaukė.Žegnodamasis irkažkąmurmėdamaspraskuodėliūdnasisžmogus,beskrybėlės,visaipaklaikusiuveidu,subraižytaplikeiršlaputšlaputėlėmiskelnėmis.Jispuolėtampytilaukujųdurųrankeną,išbaimėsnebesuvokdamas,kurionpusėntosdurysatsidaro—arįlauką,arįvidų,—galiausiaiįveikėjasirišpuolėįsaulėtąkiemą.

Butas buvo patikrintas, nebekvaršindamas sau galvos nei dėl mirusio sūnėno, nei dėl buto,krūpčiodamas vien nuo minties apie tą pavojų, kuris jam grėsė, Maksimilianas Andrejevičius,šnibždėdamastikdužodžius:„Viskasaišku!Viskasaišku!“,išbėgoįkiemą.PokeliųminučiųtroleibusaslakinoekonomistąplanuotojąKijevostotieslink.

Kolekonomistas lindėjo sandėliuke,mažajamžmogeliuinutikobegalonemaloni istorija.ŽmogelisbuvoVarjetė bufetininkasAndrejus Fokičius Sokovas.Kol tardytojai apklausinėjoVarjetė tarnautojus,AndrejusFokičiuslaikėsinuošalyje,irbuvopastebėtatiktiek,kadjispasidarėdarliūdnesnisneivisada,beto,kadteiravosikurjerįKarpovą,kurapsigyvenoatvykęsmagas.

Taigi,prasilenkęslaiptųaikštelėjesuekonomistu,bufetininkasužkopėįpenktąaukštąirpaskambinoįbutoNr.50duris.

Durys atsidarė nedelsiant, tačiaubufetininkas krūptelėjo, žengė atatupstas ir ne iš karto įėjo vidun.Durisatidarėvisainuogamergina,pasirišusitikkoketiškąnėriniuotąprijuostėlęirprisisegusiantgalvosbaltąkykutį.Tiesa,jiavėjoauksinėmiskurpaitėmis.

Merginoskūnasbuvonepriekaištingaisudėtas,irvieninteliujosišvaizdostrūkumugalėjailaikytitiktamsiairaudonąrandąantkaklo.

—Kągi,užeikit,jeiskambinot!—tarėmergina,įsmeigusiįbufetininkąžaliasištvirkėlėsakis.AndrejusFokičiusaiktelėjo,sumirksėjoir,keldamasnuogalvosskrybėlę,žengėįprieškambarį.Kaip

tiktuometuprieškambaryjesuskambotelefonas.Besarmatėkambarinė,vienąkojąpastačiusiantkėdės,nukėlėragelįirtarėįjį:

—Alio!Bufetininkasnežinojo,kurdėtiakis,mindžikavovietojeirmintijo:„Taibentužsieniečiokambarinė!

Tfu,kokiašlykštynė!“Ir,gelbėdamasisnuotosšlykštynės,ėmėžvalgytisįšalis.Didelisapytamsisprieškambarisbuvoužgriozdintasneįprastaisdaiktaisirdrabužiais.Štai ant kėdės atkaltės kabojo gedulingas apsiaustas ugnies spalvos pamušalu, ant stalelio po

veidrodžiu gulėjo ilga špaga su spindinčia auksine rankena. Trys špagos sidabrinėmis rankenomispaprasčiausiai stovėjokampe tarsikokieskėčiaiar lazdos.Oantelnio ragųkabojoberetės,papuoštoserelioplunksnomis.

Taip, — kalbėjo telefonu kambarinė, — kas? Baronas Maigelis? Klausau. Taip! Ponas artistasšiandiennamuose.Taip, jambusmalonu jus išvyst i.Taip, svečiai…Frakasarba juodasšvarkas.Ką?Dvyliktą nakties, — baigusi kalbėti, kambarinė padėjo ragelį ir kreipėsi į bufetininką: — Kopageidausite?

—Norėčiaupamatytipilietįartistą.—Ką?Patįartistą?—Patį,—liūdnaiatsakėbufetininkas.—Paklausiu,—matyt,dvejodama tarėkambarinė ir,pravėrusiduris įvelionioBerliozokabinetą,

pranešė:—Riteri,atvykokažkoksmenkasžmogelis,kurissako,kadjamreikalingasmesiras.—Tegulužeina,—pasigirdoiškabinetoišgveręsKorovjovobalsas.—Eikit įsvetainę,—visaipaprastai tarėmergina, tarsibūtųapsirengusikaipnormalusžmogus, ir

pravėrėdurisįsvetainę,opatidingoišprieškambario.

Įėjęs ten,kurbuvopakviestas,bufetininkasužmiršonetsavoreikalą—taipapstulbino jįkambarioapstatymas.Prodideliųlangųspalvotusstiklus(bepėdsakųdingusiosjuvelyronašlėsišmonė)tarytumeibažnyčioje liejosi nepaprasta šviesa. Nors buvo karšta pavasario diena, senoviškame didžiuliamežidinyje pleškėjo malkos. Bet kambaryje toli gražu nebuvo karšta, net priešingai, įeinantį bufetininkąnusmelkėkažkokiapožemiųdrėgmė.

Priežidinio,anttigrokailio,išmalonumomarkstydamasispriešugnį,tupėjodidžiulisjuodaskatinas.Stovėjostalas,įkurįžvilgtelėjęsdievobaimingasbufetininkaskrūptelėjo:

stalasbuvoužtiestasbažnytiniubrokatu.Antbrokatinėsstaltiesėsstovėjogalybėbutelių—pilvotų,apiplėkusių ir dulkėtų.Tarpbutelių tviskėjodubuo, ir išsykbuvoaišku,kad tasdubuo išgrynoaukso.Paleižidinįmažaūgisrudissupeiliuuždiržoantilgosšpagosčirškinomėsosgabalus,sultyslašėjoįugnį,o dūmai kilo dūmtraukiu. Kvepėjo ne vien kepsniu, kvepėjo kažkokiais labai stipriais kvepalais irsmilkalais. Jau žinojusiam iš laikraščių apieBerliozomirtį ir apie jo gyvenamą vietą bufetininkui netdingtelėjomintis, ar tik čia, kogero, nebuvo laikomosgedulingospamaldos, tačiau šiąmintį jis, beje,tučtuojauatmetėkaipvisaipaiką.

Priblokštasbufetininkasnetikėtaiišgirdosodrųbosą:—Na,taikuoašjumsgaliubūtinaudingas?Tikdabarbufetininkasirišvydošešėlyjetą,kuriojamreikėjo.Juodasis magas tysojo ant kažkokios neaprėpiamos žemos sofos, o aplink jį mėtėsi pagalvės.

Bufetininkui pasirodė, kad artistas apsirengęs vien tik juodais apatiniais ir tokiais pat juodaissmailianosiaisbatais.

—Aš,—graudžiaiprašnekobufetininkas,—esuVarjetėteatrobufetovedėjas…Artistas,tarsinorėdamasuždengtibufetininkuiburną,ištiesėįpriekįranką,antkuriospirštųžybčiojo

brangakmeniai,irlabaikarštaiprabilo:—Ne,ne,ne!Daugiaunėžodžio!Niekugyvuirniekuomet!Ničniekoišjūsųbufetoneimsiuburnon!

Aš,gerbiamasis,vakarpraėjaupro jūsųprekystalį ir ligišiolnegaliupamirštineieršketo,neibrinzos.Brangusis!Brinzanebūna žalios spalvos, kažkas jus apgavo. Ji turi būti balta.Taigi, o arbata? Juk taipamazgos!Aš savo akimismačiau, kaip kažkokia nevalyvamergužėlė pylė iš kibiro į jūsųmilžiniškąvirdulįšuliniovandenį,oarbatatuometuvistiekbuvopilstomaįstiklines.Ne,mielasis,šitaipnegalima!

—Dovanokit,—suveblenotokionetikėtoantpuoliopritrenktasAndrejusFokičius,—ašnedėlto,ireršketasčianiekuodėtas.

—Kaipniekuodėtas,jeigujispagedęs!—Eršketąmumsatvežėantrošviežumo,—pranešėbufetininkas.—Balandėli,kalbinesąmones!—Kodėlnesąmones?—Todėl,kadantrasšviežumas—nesąmonė!Šviežumasbūnatikvienas—pirmasirpaskutinis.O

jeigu eršketas antro šviežumo, vadinasi, jis pašvinkęs! — Dovanokit… — vėl buvo beprabyląsbufetininkas,neišmanydamas,kaipčiaišsisukusnuokimbančiopriejoartisto.

—Negaliudovanoti,—griežtaitarėšis.—Ašnedėltoatėjau!—galutinaisutrikęs,pratarėbufetininkas.—Nedėlto?—nustebomagasišužsienio.—Odėlkogijūsdargalėjotateitipasmane?Jeigu atmintis manęs neapgauna, iš jums pagal profesiją artimų žmonių aš pažinojau tik vieną

markitantę,betlabaiseniai,kaijūsdarnėgimęsnebuvote.Beje,ašdžiaugiuosi.Azazelai!Taburetęponuibufetovedėjui!Tasai,kuriskepėmėsą,atsisuko,išgąsdindamasbufetininkąsavoiltimis,irmikliaipadavėjamvieną

ištamsiųžemučiųąžuoliniųtaburečių.Kitokiųsėdimųbaldųkambaryjenebuvo.Bufetininkassuvapėjo:–Širdingaidėkoju,—iratsisėdoantsuoliuko.Užpakalinėkojelėtučtuojautriokštelėjoirnulūžo,o

bufetininkas aiktelėjęs skaudžiai tvojosi užpakaliu į grindis. Griūdamas jis užkabino koja kitą suolelį,stovėjusįpriešais,iružsivertėsauantkelniųtaurę,sklidinąraudonovyno.

Artistassušuko:—Ai!Arneužsigavote?Azazelaspadėjobufetininkuiatsikelti,padavėkitątaburetę.Šeimininkuipasiūliusnusimautikelnesir

išsidžiovinti jas prie ugnies, bufetininkas širdgėlos kupinu balsu atsisakė ir, be galo nepatogiaijausdamasissušlapiaisdrabužiais,baugiaiprisėdoantkitosuolelio.

—Ašmėgstusėdėtižemai,—prabiloartistas,—nuožemoskėdėsnetaipbaisukristi.Taigimes sustojomprie eršketo?Balandėlimano!Šviežumas, šviežumas, šviežumas, štaikoks turi

būtikiekvienobufetininkošūkis.Pala,galteiktumėtėsparagauti.Purpurinėje židinio liepsnų šviesoje priešais bufetininką tvykstelėjo špaga, ir Azazelas įvertė į

auksinę lėkštę šnypščiantį mėsos gabalą, pašlakstė jį citrinos sultimis ir padavė bufetininkui dvinagęauksinęšakutę.

–Širdingai…aš…—Ne,ne,paragaukit!Bufetininkasišmandagumoįsidėjokąsnelįburnonirtuojpajuto,kadkramtoištiesųlabaišviežiąir,

svarbiausia,nepaprastai skanųpatiekalą.Tačiau,kramsnodamaskvapiąsultingąmėsą,bufetininkasvosneužspringoirnenugriuvoantrąsyk.Išgretimokambarioįskridodidelistamsuspaukštisirsparnuužkliudėbufetininko plikę. Kai paukštis nutūpė šalia laikrodžio ant židinio atbrailos, pasirodė, kad tai pelėda.„Viešpatie švenčiausias! — pamanė nervingas kaip visi bufetininkai Andrejus Fokičius, — tai bentbutukas!“—Tauręvyno?Balto,raudono?Kokiosšaliesvynąjūslabiaumėgstatešiuoparosmetu?

–Širdingai…ašnegeriu…—Be reikalo! Tada galmalonėsite partiją kauliukais?O galmėgstate kokius nors kitus lošimus?

Domino,kortas?—Nelošiu,—atsiliepėjaupavargęsbufetininkas.—Visaiblogai,—pareiškėšeimininkas,—sakykit,kąnorit,tačiauvyrai,kurievengiavyno,lošimų,

žavingųmoterųdraugijos,pašnekesiųpriepietųstalo,didžiai įtartini.Tokiežmonėsarbasunkiaiserga,arbaslapčiomisnekenčiaaplinkinių.Tiesa,būnairišimčių.

Tarp žmonių, sėdėjusių drauge su manim prie puotos stalo, retkarčiais pasitaikydavo nuostabiųniekšų!Na,ašklausau,klokitesavoreikalą.—Vakarjūsteikėtėsrodytifokusus…

—Aš?—šūktelėjonustebęsmagas.—Kąjūs,gerbiamasis.Mantokiedalykailygirnedera.—Atleiskite,—tarėišmuštasišvėžiųbufetininkas,—betjukjuodosiosmagijosseansas…—Ak, štai kas, štai kas!Mielasis! Išduosiu jums paslaptį: aš visai ne artistas, aš paprasčiausiai

norėjauišvystipulkąmaskviečių,opatogiausiataipadarytiteatre.Štaimanopalydovai,—jislinktelėjoįkatiną,—irsurengėšitąseansą,oaštiksėdėjauiržiūrėjauįmaskviečius.Betjūsneblykškite,osakykite,kokiegisušiuoseansususijęreikalaiatvedėjuspasmane?

—Teikitėsprisiminti, bevisako, iš palubėskritopinigėliai…—bufetininkasprislopinobalsą irdroviaiapsidairė,—na,visi jų irprisigaudę.Irštaiužeina įbufetą jaunuolis,duodačervoncą,aš jamgrąžą—aštuonissupuse…Paskuiantras.

—Taippatjaunuolis?—Ne,pusamžis.Trečias,ketvirtas…Ašvisiemsdalinugrąžą.Ošiandienpatikrinaukasą,ėgipinigų

vietoje—sukarpytipopierėliai.Bufetetrūkstašimtodešimtiesrublių!—Ajajai!—sušukoartistas.—Nejau jiemanė,kadpinigai tikri?Mannetmintisnekyla,kad jie

šitaipbūtųpadarętyčia.Bufetininkaskažkaipšnairaiirliūdnaiapsidairė,betniekoneatsakė.—Nejaugisukčiai?—sunerimęspaklausėmagassvečią.—Nejautarpmaskviečiųesamasukčių?Bufetininkastaipkarčiaišyptelėjo,jognelikojokiųabejonių:taip,tarpmaskviečiųesamasukčių.

—Kaipnegražu!—pasipiktinoVolandas.—Neturtingąžmogų…jukjūs—neturtingasžmogus?Bufetininkasįtraukėgalvąįpečius,tadiškarttapoaišku,kadjisneturtingasžmogus.—Kiekturitesantaupų?Klausimas buvo užduotas užjaučiamu tonu, tačiau tokio klausimo vis dėlto negalima pavadinti

taktišku.Bufetininkasėmėmuistytis.— Du šimtus keturiasdešimt tūkstančių penkiose taupomosiose kasose, — atsiliepė iš gretimo

kambarioblerbiantisbalsas,—irnamiepogrindimisdušimtusauksodešimtinių.Bufetininkas,sakytumei,lipteprilipoprietaburetės.—Na,žinoma,anokiačiasuma,—atlaidžiai tarėVolandassavosvečiui,—nors,beje, ir ta jums

nereikalinga.Kadajūsmirsite?Šįkartbufetininkasjaupasipiktino.—Niekastonežino,irniekamtasneturėtųrūpėti,—atsakėjis.— Na jau, nežino, — vėl pasigirdo iš kabineto tas pats išgveręs balsas, — pamanykit, Niutono

binomas!Jismirspodevyniųmėnesių,ateinančiųmetųvasarį,nuokepenųvėžioPirmojeMVUklinikoje,ketvirtojepalatoje.

Bufetininkoveidaspagelto.— Devyni mėnesiai, — skaičiavo susimąstęs Volandas, — du šimtai keturiasdešimt devyni

tūkstančiai…Podvidešimtseptynistūkstančiuspermėnesį?Mažoka,betkukliaigyvenant,pakaks.Odartieauksiniai.

— Auksinių realizuoti nepavyks, — įsikišo tas pats balsas, lediniais gniaužtais griebdamasbufetininkui už širdies,—poAndrejausFokičiausmirties namasbus tuoj pat nugriautas, o dešimtinėspristatytos įValstybinįbanką.—Betašnepatarčiaujumsgultis įkliniką,—toliaukalbėjoartistas,—koks įdomumasmerdėti palatoje, kur aplink vaitoja ir kriokia beviltiški ligoniai. Ar negeriau už tuosdvidešimt septynis tūkstančius iškelti puotą ir, išgėrus nuodų, skambant stygoms, iškeliauti, apsuptamsvaigstančiųnuovynogražuoliųiršauniųbičiulių?

Smarkiai pasenęs bufetininkas sėdėjo net nekrusteldamas. Juodi ratilai apjuosė jo akis, skruostaisubliūško,apatinisžandikaulisatvipo.

—Tiesąsakant,mesužsisvajojom,—šūktelėjošeimininkas,—arčiaupriereikalo.Rodykittuossukarpytuspopierėlius.Bufetininkasjaudindamasisišsitraukėiškišenėspakelį,išvyniojojįirnustėro.Laikraščioskiautėjegulėjočervoncai.—Brangusis,jūsištiesųnegaluojate,—tarėVolandas,gūžtelėjęspečiais.Išgąstingaišypsodamasis,bufetininkaspakilonuotaburetės.—Ojei…—užsikirsdamaspratarėjis,—jeigujievėlei,taipsakant…—Hm…—susimąstėartistas,—na,tuometvėlužsukitpasmus.Maloniaiprašom!Džiaugiuosisujumissusipažinęs.Sulig taisžodžiais iškabineto išpuolėKorovjovas,sugriebėbufetininkoranką,ėmėkratyti ją irvis

prašė Andrejų Fokičių visiems visiems perduoti linkėjimus. Menkai ką besuvokdamas, bufetininkaspasukoįprieškambarį.

—Hela,palydėkit!—surikoKorovjovas.Vėl ta rusvaplaukėnuogalėprieškambaryje!Bufetininkassprukoproduris,cyptelėjo„visogero“ ir

nusvirduliavokaipgirtas.Nulipęsžemėliau,stabtelėjo,atsisėdoantlaiptų,išsitraukėpakelį,patikrino—červoncaigulėjokaipgulėję.

Tuometuišbuto,esančiošiojelaiptųaikštelėje,išėjomoterissužaliukrepšeliu.Išvydusi žmogų, sėdintį ant laiptų ir apspangusiomis akimis žiūrintį į červoncus, šyptelėjo ir

susimąsčiusitarė:—Nairnamasmūsų…Irtasnuopatrytogirtas.Laiptinėjevėllangasiškultas!—įdėmiaunužvelgusi

bufetininkąjipridūrė:—Vaje,pilieti,červoncųturitkaipšieno.Galsumanimpasidalytum!Ką?—Atstokit,dėlDievomeilės,—išsigandobufetininkasirmikliaipaslėpėpinigus.Moterisnusijuokė:—Trauktavevelniai,nagenelaimingas!Ašpajuokavau,—irnuėjožemyn.Bufetininkas iš lėto atsistojo, kilstelėjo ranką, norėdamas pasitaisyti skrybėlę, ir pajuto, kad ant

galvos jos nėra.Klaikiai nenorėjo grįžti, bet skrybėlės buvo gaila. Šiek tiek padvejojęs, jis vis dėltogrįžoirpaskambino.

—Na,kodar?—paklausėnelabojiHela.— Skrybėliukę pamiršau, — sušnibždėjo bufetininkas, baksnodamas sau į plikę. Hela apsisuko,

bufetininkasmintyse nusispjovė ir užsimerkė.Kai jis atsimerkė,Hela jau laikė atkišusi jo skrybėlę iršpagąsutamsiarankena.

—Nemano,—sušnibždėjobufetininkas,atstumdamasšpagąirpaskubomužsidėdamasskrybėlę.—Nejaujūsatėjotbešpagos?—nusteboHela.Bufetininkas kažką burbtelėjo ir skubiai pasileido žemyn. Kažkodėl jo galvai po skrybėle buvo

nepatoguirpernelygšilta;nusivožęsją,jisstryktelėjoišbaimėsaukštynirtyliaisuriko.Jorankojebuvoaksominėberetėsunutriušusiagaidžioplunksna.

Bufetininkas persižegnojo. Tą akimirksnį beretė miauktelėjo, pasivertė į juodą kačiuką, kuris vėlužšokoAndrejuiFokičiuiantgalvosirįsikabinonagaisįplikę.Klaikiaisušukęs,bufetininkasnuskuodėžemyn,okačiukasnusiritonuogalvosirnuliuoksėjolaiptaisaukštyn.

Išpuolęs laukan, bufetininkas risčia pasileido linkvartų ir amžiams apleidonelabąjį namąNr. 302bis.

Kuopuikiausiaižinoma,kasjamnutikovėliau.Išpuolęsprovartus,bufetininkasišgąstingaiapsidairė,tarsi kažko ieškodamas. Netrukus jis buvo kitoje gatvės pusėje, vaistinėje. Vos jam ištarus: „Prašompasakyti…“,moterisužprekystaliošūktelėjo:

—Pilieti!Jūsųgalvasuraižyta!..Maždaug po kokių penkiųminučių bufetininkas buvo aptvarstytas, sužinojo, kad geriausiais kepenų

ligųspecialistaisyralaikomiprofesoriaiBernadskisirKuzminas,pasidomėjo,kurisišjųgyvenaarčiau,nutviskoišdžiaugsmo,sužinojęs,kadKuzminasgyvenačiapat,kitapuskiemo,mažamebaltamenamelyje,irpoporosminučiųjaubuvotenai.

Namasbuvosenas,tačiauitinjaukus.Bufetininkasįsiminė,kadpirmiausiaijįpasitikosenutėslaugė,norėjusi paimt i jo skrybėlę, bet jis skrybėlės neturėjo, ir slaugė, žiaumodama bedante burna, kažkurnukiūtino.

Jos vietoje palei veidrodį ir berods po kažkokia arka pasirodė vidutinio amžiausmoteris ir iškartpasakė,kadpasprofesoriųgalimaužsirašytitikdevynioliktaidienai,neanksčiau.

Bufetininkas išsyk susivokė, kaip išsigelbėti. Blėstančiomis akimis žvilgtelėjęs kitapus arkos, kur,matyt,prieškambaryjelaukėtrysžmonėsjissušnibždėjo:

—Mirštamaisergu…Moterisnustebusipažiūrėjoįaptvarstytąbufetininkogalvąirpaabejojusitarė:—Najeitaip…—irpraleidobufetininkąproarką.Tąpačiąakimirkąpriešaisatsidarėdurys,josežybtelėjoauksopensnė,moterisbaltuchalatupasakė:—Piliečiai,šisligonisužeisbeeilės.Nespėjęs nė apsidairyti, bufetininkas atsidūrė profesoriaus Kuzmino kabinete. Tame pailgame

kambaryjenesimatėjokiųbaisių,iškilmingumoteikiančiųmedicinosreikmenų.—Kas nutiko?—maloniu balsu paklausė profesoriusKuzminas ir šiek tiek sunerimęs pažvelgė į

aptvarstytągalvą.— Ką tik iš patikimų lūpų sužinojau, — atsiliepė bufetininkas, klaikiomis akimis žvelgdamas į

kažkokiągrupinęfotografijąpostiklu,—kadateinančiųmetųvasarįmirsiunuokepenųvėžio.Maldauju

sustabdyti.ProfesoriusKuzminas,sėdėjęsgotiškostiliausodiniamekrėsle,atsilošėįaukštąjoatkaltę.—Atleiskite,nesuprantu…jūsbuvotepasgydytoją?Kodėljūsųgalvaaptvarstyta?—Koks ten gydytojas?Būtumėt tą gydytojąmatęs!..—ūmai jam subarškėjo dantys.—O į galvą

nekreipkitedėmesio,niekobendro.Įgalvąspjaukite,galvaniekodėta.Kepenųvėžįprašausustabdyti.—Betatleiskite,kasjumssakė?—Tikėkitejuo,—karštaipaprašėbufetininkas.—Jistikraižino.—Niekonesuprantu,—gūžčiodamaspečiaisirpavažiuodamassuvisukrėslutolynnuostalo,kalbėjo

profesorius.—Kaipjisgaližinoti,kadajūsmirsite?Juolab,kadjisnegydytojas!—Ketvirtoje palatoje,—atsakė bufetininkas. Profesorius nužvelgė savo pacientą, užmetė akį į jo

galvą,įšlapiaskelnesirpamanė:„Todartrūko!Pamišėlis!“Paklausė:—Degtinęgeriate?—Niekuometnėlašo,—atsakėbufetininkas.Pominutės jisnusirengęsgulėjo ant šaltos ceratinėskanapos,oprofesoriusmaigė jopilvą.Reikia

pasakyti,kadčiabufetininkasgerokaipralinksmėjo.Profesoriuskategoriškaitvirtino,kaddabar,bentjaušiuo momentu, jokių vėžio požymių nėra. Na, bet jeigu jau taip… jeigu jis būgštauja, jeigu kažkoksšarlatanasjįprigąsdino,taireikiapadarytivisasanalizes…

Profesoriusrašėantpopieriauslapelių,aiškino,kurreikianueiti,kąnunešti.Beto,davėjamsiuntimąpasprofesoriųneuropatologąBure,paaiškinęsbufetininkui,kadjonervaivisiškaipakrikę.

— Profesoriau, kiek aš jums turiu mokėti? — švelniu virpančiu balsu paklausė bufetininkas,traukdamasisstorąpiniginę.

—Kieknorite,—trumpaiirsausaiatkirtoprofesorius.Bufetininkasišsiėmėtrisdešimtrubliųirpaklojojuosantstalo,opaskuiminkštutėliujudesiu,tarsine

ranka,okatinoletenapadėjoantčervoncųskimbtelėjusią,įlaikraščioskiautęsuvyniotąkrūvelę.—Očiakas?—paklausėKuzminas,sukdamasūsą.—Nepaniekinkit,pilietiprofesoriau,—sušnibždėjobufetininkas,—maldauju—sustabdykitvėžį.— Tučtuojau pasiimkit savo auksą, — tarė profesorius, didžiuodamasis savimi, — verčiau savo

nervais pasirūpinkit. Rytoj pat pristatykit šlapimą analizei, negerkit daug arbatos ir valgykit visai bedruskos.

—Netsriubosnesūdyti?—paklausėbufetininkas.—Niekonesūdyti,—įsakėKuzminas.—Ak!..—liūdnaišūktelėjosusigraudinęsbufetininkas,meiliaižvelgdamasįprofesorių,ir,pasiėmęs

auksinukus,nuslinkodurųlink.Tą vakarą priėmimo pas profesorių laukė nedaug ligonių, o pradėjus temt i išėjo ir paskutinis.

Nusivilkdamas chalatą, profesorius žvilgtelėjo tenai, kur bufetininkas paliko červoncus, ir išvydo, kadjokiųčervoncųtenainėra,tiktaigulitrys„Abrau—Diurso“etiketės.

— Velniava! — sumurmėjo Kuzminas, šluodamas chalato skvernais grindis ir čiupinėdamasetiketes.—Pasirodo, jisne tikšizofrenikas,bet irsukčius!Negaliusuprasti,ko jamišmanęsreikėjo?Nejau siuntimo šlapimoanalizei?O! Jis pavogėpaltą!— ir profesoriuspuolė į prieškambarį, vis darneištraukęs vienos rankos iš chalato rankovės. — Ksenija Nikitišna! — šaižiu balsu sušuko jistarpduryje.—Pažvelkite,arpaltaitebėra?

Paaiškėjo,kadvisipaltaitebėra.Tačiaukaiprofesorius,galųgalenusiplėšęschalatą,grįžopriestalo,jissustingolygstaboištiktasirįsmeigėžvilgsnįįsavostalą.Ten,kurkątikmėtėsietiketės,tupėjojuodaskačiukasnelaimingonašlaičiosnukeliuirgailiaimiaukėšalialėkštutėssupienu.

—Sakykit,dėlDievomeilės,kasčiadabar?Čiajau…—jispajuto,kadjamnutirpopakaušis.Išgirdusitylųirgailųprofesoriausriktelėjimą,atbėgoKsenijaNikitišnairnuraminojį,pasakiusi,kad

kačiuką,žinoma,pakišokurisnorspacientas,kadtokiųdalykųprofesoriamsdažnaipasitaiko.—Matyt,vargingaigyvena,—aiškinoKsenijaNikitišna,—na,opasmus,žinoma…

Jieduėmėsuktigalvasirspėlioti,kasgalėjopalikti.Įtarimaskritoantsenutėssuskrandžioopa.—Aišku,kadji,—šnekėjoKsenijaNikitišna,—jinaitaippamanė:ašvisvienamirsiu,okačiuko

gaila.—Palaukit!—tarėKuzminas.—Oiškurpienas?!Irpienąjiatnešė?Sulėkštute?—Pienąjiatnešėsubuteliuku,čiaperpylėįlėkštutę,—paaiškinoKsenijaNikitišna.–Šiaipartaip,išneškiteirkačiuką,irlėkštutę,—tarėKuzminasirpatspalydėjoKsenijąNikitišna

ikidurų.Kaijissugrįžo,vaizdasbuvopasikeitęs.Kabindamasantvinieschalatą,profesorius išgirdokiemekvatojimą,žvilgtelėjopro langą ir,aišku,

apstulbo.Perkiemąįpriešaisesantįflygelįbėgomoterisvienaisapatiniais.Profesoriusnetžinojo,kuojivardu—MarjaAleksandrovna.Kvatojoberniūkštis.

—Kasčiadabar?—niekinamaitarėKuzminas.Tuo metu už sienos, profesoriaus dukters kambaryje, patefonas užgrojo fokstrotą „Aleliuja“, ir tą

pačią akimirką profesoriui už nugaros pasigirdo žvirblio čirškavimas. Jis apsisuko ir išvydo ant savostalostraksintstambųžvirblį.

„Hm…ramiau…—pagalvojoprofesorius,—jis įskrido,kaiašėjaunuolango.Viskasaišku“,—įtikinėjo pats save profesorius, jausdamas, kad viskas galutinai susijaukė ir, žinoma, dėl to žvirblio.Įdėmiau į jį pažvelgęs, profesorius iškart įsitikino, kad žvirblis nėra toks jau paprastas. Bjaurusisžvirbliūkštis tūpčiojoantkairėskojos,kraipėsi,maivėsi,vilkokoją,strakaliojosinkopėmis,žodžiu,—šoko fokstrotą pagal patefono muziką lyg girtuoklis palei bufetą. Įžūliai dirsčiodamas į profesorių,žvirblisdarkėsikaiptikmokėjo.

Kuzmino ranka išsitiesė link telefono, jis ketino skambinti savo bendrakursiui Bure, norėdamaspaklausti,kąreiškiatokiežvirbliūkščiai,kaitaušešiasdešimtmetųirneiiššio,neiištopradedasuktisgalva.

O žvirbliūkštis tuo metu atsitūpė ant dovanotos rašalinės, pridergė ją (aš nejuokauju!), paskuipurptelėjo aukštyn, pakibo ore, įsibėgėjęs tarsi plieniniu snapu cvanktelėjo į stiklą, po kuriuo kabojofotografija, vaizduojanti visą tūkstantis aštuoni šimtai devyniasdešimt ketvirtų metų universiteto laidą,sudaužėstikląįsmulkiausiasšukes,otadaišskridoprolangą.

Profesorius surinko kitą telefono numerį ir, užuot skambinęsBure, paskambino įmedicininių dėliųbiurą,prisistatėesąsprofesoriusKuzminasirpaprašė,kadjamįnamustuojatsiųstųdėlių.

Padėjęs ragelį ant svirtelės profesorius vėl atsigręžė į stalą ir tučtuojau suklykė. Už stalo sėdėjomoteris su gailestingosios sesers skarele ir laikė ant kelių krepšelį su užrašu „Dėlės“. Profesoriussuklykė, pamatęs jos burną. Burna buvo vyriška, kreiva, ligi ausų, su viena iltimi. Sesers akys buvosustingusios.

— Pinigėlius aš pasiimsiu,— vyrišku bosu tarė seselė,—kam jiems čia mėtytis,— susišlavė įpaukščionaguspanašiais:pirštaisetiketesirėmėtirptiore.

Praėjodvivalandos.ProfesoriusKuzminassėdėjolovoje,savomiegamajame,jamantsmilkinių,užausų ir ant sprando kabojo dėlės.Kuzmino galukojy ant dygsniuotos šilkinės antklodės sėdėjo žilaūsisprofesoriusBure, suužuojauta žvelgė įKuzminą ir guosdamas aiškino jam,kadvisa tai nesąmonė.Užlango jau buvo naktis. Mes nežinome, kokios dar neregėtos keistenybės tą naktį dėjosi Maskvoje, irspėlioti, žinoma, nebandysime, juolab kad jau metas imtis antrosios šio teisingo pasakojimo dalies.Paskuimane,skaitytojau!

ANTRADALIS

XIXskyriusMARGARITA

Paskuimane,skaitytojau!Kastausakė,kadpasaulyjenėratikros,ištikimosiramžinosmeilės?Tegulmelagiuinudžiūstašlykštusjoliežuvis!

Paskuimane,manoskaitytojau,tikpaskuimane,—aštauparodysiutokiąmeilę!Ne! Meistras klydo, kai aną valandą, nakčiai peržengus per pusiaują, ligoninėje karčiai kalbėjo

Ivanuškai,kadjinaijįpamiršo.Taipnegalėjobūti.Ji,žinoma,jonepamiršo.Pirmiausia atskleisime paslaptį, kurios meistras nepanoro atskleisti Ivanuškai. Jo mylimoji buvo

varduMargaritaNikolajevna.Viskas,kąmeistrasvargšuipoetuiapiejąpasakojo,buvotikrųtikriausiateisybė.Jis teisingainupasakojosavomylimąją.Jibuvograži irprotinga.Čia reikėtų tiktaipridurti—galima neabejoti, kad daugelis moterų būtų bet ką atidavusios, kad galėtų iškeisti savo gyvenimą įMargaritos Nikolajevnos gyvenimą. Bevaikė trisdešimtmetė Margarita buvo žmona labai žymausspecialisto,beje,padariusiosvarbųvalstybinėsreikšmėsatradimą.Josvyrasbuvojaunas,gražus,geras,dorasirdievinožmoną.MargaritaNikolajevnadviesesuvyrugyvenovienameArbatoskersgatvyje,sodestovinčiame puikiame name ir užėmė visą antrą aukštą. Nuostabi vieta! Kiekvienas gali tuo įsitikinti,užėjęs į tą sodą.Tegulkreipiasi įmane,ašpasakysiu jamadresą,nurodysiukelią—namas ligi šioleisveikutėlis.

MargaritaiNikolajevnainestigopinigų.MargaritaNikolajevnagalėjopirktisviską,kas jaipatinka.Tarp jos vyro draugų pasitaikydavo įdomių žmonių. Margarita Nikolajevna nė piršto nekišdavo prieprimuso. Margarita Nikolajevna nepatyrė, kaip siaubinga gyventi bendrame bute. Žodžiu… ji buvolaiminga?Nėvienosminutės!Nuo tos dienos, kai devyniolikosmetų ištekėjo ir pakliuvo į šį namą, jinepatyrė laimės.Odievai,dievai!Kogi reikėjo taimoteriai?!Kogi reikėjo taimoteriai,kuriosakysenuolatosdegėkažkokiapaslaptingaugnelė?Koreikėjotaivienaakimtruputįžvairuojančiairaganai,anąpavasarį pasipuošusiaimimozomis?Nežinau.Negalėčiau pasakyti.Matyt, ji sakė tiesą, jai reikėjo jo,meistro,onegotiškostiliausnamo,neatskirosodoirnepinigų.Jimylėjojį,jisakėtiesą.

Netman,grynątiesąkalbančiampasakotojui,tačiaupašaliniamžmogui,suspaudžiaširdįpagalvojus,ką ištvėrėMargarita,kitądienąnuėjusi įmeistronamelį ir sužinojusi,kad jonebėra.Laimė, jinebuvospėjusipasikalbėtisuvyru,kurisnegrįžožadėtu laiku.Jipadarėviską,kadkąnorssužinotųapie jį, ir,aišku,niekonesužinojo.Tuometjigrįžoįsenuosiusnamusirgyvenotenai.

Betvostiknuošaligatviųirgrindiniųnutirpopurvinassniegas,vostikproorlaidėspadvelkėneramusšiektiekpuvėsiaistrenkiantispavasariovėjas,MargaritaNikolajevnaėmėliūdėtilabiaunegužiemą.Jidažnai paslapčiomis ilgai ir graudžiai verkdavo. Ji nežinojo, ką jinai myli: gyvą ar mirusį? Ir kuosparčiaubėgobeviltiškosdienos,tuodažniau,ypačprietemoje,jąaplankydavomintisapietai,jogjinaisurištasumirusiuoju.

Reikėjoarbajįpamiršti,arbanumirtipačiai.Jukgyventišitaipnevalia.Nevalia!Pamirštijį,betkuriakaina—pamiršti!Tačiaujisnepasimiršta,štaikasliūdniausia.—Taip,taip,taip,tapatiklaida!—kalbėjoMargaritažiemą,sėdėdamapaleikrosnįiržvelgdamaį

ugnį,užkurtąprisiminimuitosugnies,kuridegėtada,kaijisrašėPoncijųPilotą.—Kodėlanąnaktįašjįpalikau?Kodėl? Juk tai beprotybė!Aš grįžau kitą dieną, kaip ir žadėjau, bet jau buvo vėlu. Taip, ašgrįžaukaipnelaimingasisLevisMatas—pernelygvėlai!

Visitiežodžiai,aišku,buvopaiki,neskas,nakasbūtųpasikeitę, jeigujinaitąnaktįbūtųpasilikusipas meistrą? Ar ji būtų išgelbėjusi jį? Juokinga! — norisi mums sušukti, bet mes to nepadarysime,regėdamiįneviltįpuolusiąmoterį.

Tą pačią dieną, kai juodojomago pasirodymasMaskvoje sukėlė galybę visokiausiosmaišaties, tą

penktadienį,kaiatgalįKijevąbuvoišvytasBerliozodėdė,kaibuvosuimtasbuhalterisirnutikodaugybėkitųkvailų irnesuprantamųdalykų,Margaritanubudoapievidurdienįsavomiegamajamesustoglangiu,atsiveriančiuįnamobokštelį.

AtsibudusiMargaritanepravirko,kaipkaddažnaiatsitikdavo,nesatsibudosunuojauta,kadšiandiengalųgalekažkasįvyks.Pajutusitai,jiėmėkurstytiirbrandintitąnuojautąsavosieloje,bijodama,kadjinepraeitų.

—Aštikiu,—iškilmingaišnibždėjoMargarita.—Aštikiu!Kažkasįvyks!Negalineįvykti,—užkąašturėčiaukentėtiligimirties?Prisipažįstu,kadmelavauirapgaudinėjau,kadslėpiaunuožmoniųsavotikrąjįgyvenimą,betvisdėltoužtainegalimataipžiauriaibausti.Kažkasbūtinaiatsitiks,nesnebūna,kadkasnorstruktųamžius.Beto,manosapnasbuvopranašingas,galvąguldau.

TaipšnibždėjoMargaritaNikolajevna,žvelgdamaįtamsiairaudonasužuolaidas,prokuriassmelkėsisaulė.Jirengėsi,kupinanerimo,šukavositrumpussusuktusplaukuspriešaistrijųdaliųveidrodį.

Sapnas,kurįšiąnaktįsapnavoMargarita,buvoiš tikrųjųneįprastas.Matkentėdamaištisąžiemą, jiniekuometsapneneregėjomeistro.Naktįjisduodavojairamybę,jikankindavositikdienomis.Irštai—prisisapnavo.

Sapne Margaritai pasirodė nepažįstama vietovė — gūdi, nyki, gaubiama apniukusio ankstyvopavasariodangaus.Pasirodėjaitaslopiniaissudraskytaspilkasslenkantisdangus,opojuo—begarsoplastantis kovarnių būrys. Kažkoks sukrypęs lieptas, po juo drumstas ištvinęs upeliūkštis. Vargani irliūdni pusnuogiai medžiai. Vieniša drebulė, o tolėliau — už kažkokių daržų, tarp medžių, — rąstųtrobesėlis,lyglaukovirtuvė,lygpirtis,lygvelniaižinokas.Aplinkviskaslygišmirę,tokianykuma,kadstačiai pasikarti norisi ant tos drebulės palei lieptą.Nei vėjelis pūsteli, nei debesys sujuda, niekur nėgyvosdvasios.Tikraspragarasgyvamžmogui!

Ir štai, įsivaizduokite, atsiveria to rąstinio trobesio durys, ir pasirodo jis.Gana toli, tačiau aiškiaimatomas.Nudriskęs,nesuprasi,kuoapsirengęs.Plaukaisusitaršę,barzdaneskusta.Akysliguistos,pilnosnerimo.Moja ranka,kviečia ją.Springdamasustingusiuoru,Margaritanuokupstoantkupstopasileidopasjįirtuometuatsibudo.

„Šissapnasgalireikštiarbaviena,arbakita,—patyliukaismąstėMargaritaNikolajevna,—jeigujismiręsirkvietėmane,vadinasi,buvoatėjęsmanęspasiimti,irašgreitaimirsiu.

Labaigerai,nestadaateisgalaskančioms.Ojeigujisgyvas,sapnasgalireikštitikvienądalyką,—jisprimenamanapiesave!Noripasakyti,kadmesdarpasimatysim.Taip,mespasimatysimlabaigreit!“Visdartokiapatsudirgusi,Margaritaapsirengėirėmėįtikinėtisave,kadišesmėsviskasklostosilabaisėkmingai ir kad reikia mokėti sugauti tokias sėkmingas akimirkas ir jomis pasinaudoti. Vyras trimsdienoms išvažiavo į komandiruotę. Tris paras ji priklausys tiktai sau, niekas netrukdys jai galvoti kaspatinka, svajoti apie tai, ko širdis geidžia.Visi penki kambariai antramenamoaukšte, visas tas butas,kurioMaskvojepavydėtųdešimtystūkstančiųžmonių,josvalioje.

Tačiau, tris dienas gavusi laisvę, Margarita pasirinko anaiptol ne geriausią kampelį šiameprabangiamebute.Išgėrusiarbatos,jinuėjoįtamsųbelangįkambarį,kuriamebuvolaikomilagaminaiirvisokiossenienosdviejosedidelėsespintose.Jiatsitūpė,ištraukėapatinįvienosspintosstalčiųirišpošilkoatraižųšūsniesišsiėmėtąvienintelębrangenybę,kuriąturėjogyvenime.Margaritosrankoseatsiradosenas albumas rudos odos viršeliais, kuriame buvomeistro fotografija, jo vardu išduota taupomosioskasos knygelė su dešimties tūkstančių rublių indėliu, tarp rūkomojo popieriaus lapelių suspaustisudžiūvusiųrožiųžiedlapiaiirdalisdidelioformatosąsiuvinio,prirašytomašinėle,suapdegusiuapatiniukraštu.

Atsinešusi šias brangenybes į savomiegamąjį,Margarita Nikolajevna atrėmė fotografiją į trisienįveidrodį ir prasėdėjo bemaž valandą, ant kelių laikydama apdegusį sąsiuvinį, sklaidydama jį irskaitinėdama tekstą,kuris,pabuvojęsugnyje, likobepradžios irbepabaigos:„…tamsa,atslinkusinuoViduržemiojūros,apgaubėprokuratoriausnekenčiamąmiestą.Išnykokabantystiltai,jungiąšventykląsu

baisiuojuAntonijausbokštu, išdangausnusileidusibedugnėprarijo sparnuotusdievusviršhipodromo,Chasmonėjų rūmus su šaudymo angomis, turgavietes, karavansarajus, skersgatvius, tvenkinius…DingoJeršalaimas—didingasmiestas,tarsijonėnebūtųbuvępasaulyje…“Margaritainorėjositoliauskaityti,bettoliauniekonebuvo,tiksuanglėjęsnelyguskraštas.

Šluostydamasi ašaras,MargaritaNikolajevna padėjo sąsiuvinį į šalį, atsirėmė alkūnėmis į staliukąprieveidrodžioirilgaisėdėjo,atsispindėdamaveidrodyjeirnenuleisdamaakiųnuofotografijos.Paskuiašarosnudžiūvo.Margaritatvarkingaisudėstėatgalsavobrangenybes,irnetrukusjosvėlbuvopalaidotospošilkiniaisskudurais,irtamsiamekambaryjeskimbtelėjęsužsitrenkėužraktas.

Nusprendusipasivaikščioti,MargaritaNikolajevnaprieškambaryjevilkosipaltą.GražuolėNataša,josnamųdarbininkė,pasiteiravo,kokįantrąpatiekaląparuoštipietums,ir,išgirdusi

atsakymą,jogtaivisainesvarbu,savomalonumuipradėjošnekąsušeimininkeirpripasakojodievaižinokokiųniekų,sakysime,tai,kadvakarteatrefokusininkasrodęstokiusnumerius,jogvisiaikčioję,visiemsdalinęsveltuipoduflakonusužsieniniųkvepalųirpokojines,opaskui,kaiseansaspasibaigęs,publikaišėjusi į gatvę, ir žiū — visi nuogutėliai! Margarita Nikolajevna krito ant kėdės šalia veidrodžioprieškambaryjeirprapliupokvatotis.

—Nataša!Nakaipjumsnegėda,—kalbėjoMargaritaNikolajevna,—jūsišmintinga,gudrimergina;žmonėseilėseprimeluojavelniaižinoko,ojūskartojate!

Nataša nuraudo it aguona ir puolė karštai prieštarauti, kad žmonės visai nemeluoja ir kad ji patišiandienArbato gastronomematė vienąpilietę, kuri atėjo į gastronomą subateliais, o kaip prie kasosmokėjo pinigus, bateliai dingo nuo jos kojų, ir ji liko vienomis kojinėmis. Akys iššoko ant kaktos!Užkulnyjeskylė.Otiebateliaistebuklingi,ištopatiesseanso.

—Taipirišėjobebatų?—Taipirišėjo!—šūkčiojoNataša,darlabiauraudonuodamadėlto,kadšeimininkėnenoritikėtijos

pasakojimu.—Taigi praeitą naktį,MargaritaNikolajevna,milicija kokį šimtą žmonių suėmė. Po anoseansokaikuriospilietėsvienomiskelnaitėmislakstėTverėsgatve.

—Na,žinoma,čiatauDarjapripasakojo,—tarėMargaritaNikolajevna,—ašjauseniaipastebėjau,kadjibaisimelagė.

SmaguspokalbisbaigėsiNatašaimaloniusiurprizu.MargaritaNikolajevnanuėjoįmiegamąjįirgrįžosuporakojinių ir flakonuodekolono.TarusiNatašai,kad ji taippatnorintiparodyti fokusą,MargaritaNikolajevnapadovanojojaiirkojines,irbuteliuką,prašydamajątikvienodalyko—nelakstytivienomiskojinėmisTverėsgatveirneklausytiDarjos.Išsibučiavusiosšeimininkėirnamųdarbininkėišsiskyrė.

Atsilošusiįpatogų,minkštąkrėsloatlošą,MargaritaNikolajevnavažiavotroleibusuperArbatą,čiagalvodamaapiesavoreikalus,čiaklausydamasi,apiekąkuždasipiliečiai,sėdintyspriešaisją.

O šie, retkarčiais baugiai apsidairydami, ar kas nors negirdi, kuždėjosi apie kažkokius niekus.Sėdintisprie lango įmitęsžaliūkas sukiaulėsakutėmispašnibždomiskalbėjonedidukui savokaimynui,jogkarstątekęuždengtijuodamarška…

—Negalibūti,—stebėdamasisšnibždėjomažasis,—negirdėtidalykai…OkoėmėsiŽeldybinas?Prolygųtroleibusogaudesįnuolangopasigirdožodžiai:—Kriminalinisskyrius…skandalas…tiesiogmistika!Iš tųnuotrupųMargaritaNikolajevnavargaisnegalaissusilipdėbentkiekrišlesnęistoriją.Piliečiai

kuždėjosi apie tai, kad kažkokiam numirėliui, o kokiam— jie neminėjo, šįryt iš karsto buvo pavogtagalva!Štaidėlkodabar jaudinasi tasaiŽeldybinas.O tie,kas troleibuseapie taikuždasi, irgikažkaipsusijęsuapvogtunumirėliu.

—Arspėsimegėliųnusipirkti?—nerimavomažasis.—Kremacija,sakai,antrąvalandą?PagaliauMargaritaiNikolajevnaiįgrisoklausytistųpaslaptingųtauškalųapiepavogtąiškarstogalvą,

irjiapsidžiaugė,kadatėjometasišlipti.Po keliųminučiųMargaritaNikolajevna jau sėdėjo paleiKremliaus sieną, išsirinkusi suolelį, nuo

kuriobūtųmatomasmaniežas.Margaritamarkstėsipriešais ryškiąsaulę,prisiminėšiosnaktiessapną,prisiminė,kaip lygiaiprieš

metus—suligdiena,suligvalanda,—anttopatiessuoleliojisėdėjosujuo.Šiandienjonebuvogreta,tačiauMargaritaNikolajevnamintysevisdėltokalbėjosisujuo:„Jeigutu

ištremtas, tai kodėl neatsiunti jokios žinios? Juk kiti parašo, duoda žinią. Tumanęs nebemyli?Ne, aškažkodėltuonetikiu.Vadinasi,tubuvaiištremtasirmirei…

Tadameldžiutave,paleiskmane,duokmanlaisvęgyventi,laisvękvėpuoti“.MargaritaNikolajevnapati atsakinėjo sau už jį: „Tu laisva… Argi aš tave laikau?“ Paskui prieštaravo jam: „Ne, čia neatsakymas!Ne,tuturipradingtiišmanoatminties,tuometaštapsiulaisva“.

Žmonės ėjo proMargaritą Nikolajevna. Kažkoks vyriškis pašnairavo į gerai apsirengusią moterį,sudomintasjosgrožioirvienišumo.JiskostelėjoirprisėdoantMargaritosNikolajevnossuolokraštelio.Sukaupęsdrąsą,jisprašneko:

–Šiandientikraigražusoras…BetMargaritataipniauriaipažvelgėįjį,kadjisatsikėlėirnuėjo.„Štaiirpavyzdys,—pasakėMargaritamintysetam,kasbuvoužvaldęsjossielą,—kodėlaš,tiesą

sakant, nuvijau šitą vyrą?Mannuobodu,o tas lovelasasniekobloganepadarė, nebent leptelėjokvailąžodį„tikrai“.Kodėlašsėdžiupriešitossienosvienakaippelėda?

Kodėl esu išstumta iš gyvenimo?“ Ji visiškai nuliūdo ir paniuro. Tačiau staiga ta pati rytmetinėlūkesčiųirjauduliobangadunkstelėjojaiįkrūtinę.„Taip,atsitiks!“Bangadunkstelėjoantrąsykį,irdabarjisuprato,kadtaigarsobanga.Promiestotriukšmąvisaiškiaubuvogirdėtiartėjantisbūgnodundesysirtruputįnedarniųdūdųgarsai.

Pirmiausia pasirodė pro sodo tvorelę žingine jojant ismilicininkas, jam įdurmui ėjo trys pėsti. Išpaskoslėtaivažiavosunkvežimissumuzikantais.Dartoliau—lėtaišliaužiantinaujutėlėatviralaidotuviųmašina, joje karstas, apkrautas vainikais, o platformos kampuose— keturi žmonės: trys vyrai, vienamoteris.

Net iš toloMargaritapamatė,kadmašinojestovinčiųirvelionį įpaskutinękelionęlydinčiųžmoniųveidai kažkokie suglumę. Ypač tai krito akin, pažvelgus į kairiajam užpakaliniam platformos galestovinčios moters veidą. Putlius šios pilietės skruostus iš vidaus, regis, dar labiau pūtė kažkokiapikantiška paslaptis, užgriuvusiose akutėse žybčiojo dviprasmiškos liepsnelės.Atrodė, kad pilietė tuojtuojnebeištvers,mirktelėsnumirėliopusėnirpasakys:„Aresatematękąnorspanašaus?Tikramistika!“Tokie pat suglumę buvo ir veidai maždaug trijų šimtų lydinčiųjų, kurie pėsčiomis lėtai slinko paskuilaidotuviųmašiną.

Margarita žvilgsniu lydėjo eiseną, klausydamasi, kaip tolumoje tolsta turkiškas būgnas, gūdžiaikartojantissavąjį„bumbt,bumbt,bumbt“,irgalvojo:„Kokioskeistoslaidotuvės…Irkaipnykunuošitobumbsėjimo!Ak,garbėsžodis,pažadėčiausieląpačiamšėtonui,kadtiksužinočiau,arjisgyvas,arne!Įdomu, ką jie čia laidoja tokiais suglumusiais veidais?“ — Michailą Aleksandravičių Berliozą, —pasigirdošaliašiektieksniaukrojantisvyriškasbalsas,—MASSOLIT’opirmininką.

NustebusiMargarita Nikolajevna atsisuko ir išvydo ant savo suolelio sėdintį pilietį, kuris, matyt,patyliukaisprisėdošaliatuometu,kaiMargaritaužsispoksojoįprocesijąirtikriausiaiperišsiblaškymąbalsuištarėpaskutinįsavoklausimą.

Tuometuprocesijasulėtinožingsnį,matyt,priekyjestabdomašviesoforų.—Taigi,—vėlprašnekonepažįstamaspilietis,—keistokajųnuotaika.Lydinumirėlį,ogalvojatik

apietai,kurdingojogalva!—Kokiagalva?—paklausėMargarita,nužvelgdamanetikėtaiatsiradusįkaimyną.Otasaikaimynas

buvo nedidelio ūgio, rusvais kaip ugnis plaukais, su iltimi, vilkėjo krakmolytus marškinius, dryžuotągeros medžiagos kostiumą, avėjo lakuotais pusbačiais, ant galvos buvo užsidėjęs katiliuką. Ryšėjoryškiaspalvį kaklaraištį. Margaritą nustebino tai, kad iš piliečio kišenaitės, kurioje vyrai paprastainešiojasinosinęarbaautomatinįplunksnakotį,stirksojoapgraužtavištoskoja.

— Teikitės žinoti, — paaiškino rusvaplaukis, — kad šįryt Gribojedovo salėje kažkas iš karstonudžiovėnumirėliogalvą.

—Kaipgičiadabar?—nejučiapaklausėMargarita,išsykprisiminusikuždesįtroleibuse.— Velniai žino kaip! — familiariai atsakė rusvaplaukis. — Beje, mano nuomone, apie tai būtų

pravartupaklaustiBegemotą.Begalomikliainukniaukė.Koksskandalas!Irsvarbiausia,nežinia,kamirkuriamgaluitagalvareikalinga!KadirkaipMargaritaNikolajevnabuvopasinėrusiįsavasmintis,jąvisdėltosutrikdėkeistinepažįstamopiliečiopaistalai.

—Atleiskite!—ūmaišūktelėjoji.—KokįBerliozą?Galtą,apiekurįšiandienlaikraščiuose…—Taigi,taigi…—Vadinasi,paskuikarstąeinaliteratai?—paklausėMargaritairstaigaišsišiepė.—Savaimeaišku!—Ojūsišveidųjuospažįstate?—Visusligivieno,—atsakėrudis.—Sakykite,—prislopintubalsuprašnekoMargarita,—artarpjųnėrakritikoLatunskio?—Kaipginebus?—atsakėrudis.—Antaijis—kraštinisketvirtojeeilėje.—Tasaišviesiaplaukis?—prisimerkusipaklausėMargarita.—Pelenųspalvos…Matote,eina,pakėlęsakisįdangų.–Įkunigąpanašus?—Kaiptik!MargaritažiūrėjoįLatunskįirdaugiauničniekonebeklausinėjo.—Ojūs,manregis,—šypsodamasisprašnekorudis,—nekenčiatešitoLatunskio.—Ašdarkaikonekenčiu,—iškošėprodantisMargarita,—betapietaineįdomukalbėti.Tuometuprocesijavėlpajudėjo,paskuipėsčiuosiusėmėšliaužtidaugiausiatuštiautomobiliai.—Na,žinoma,kasčiabusįdomaus,MargaritaNikolajevna!—Margaritanustebo:—Jūsmanepažįstate?Užuotatsakęs,rudisplačiumostunusivožėkatiliuką.„Tikraplėšikomarmūzė!“—pamanėMargarita,įsižiūrėjusiįsavoatsitiktinįpašnekovą.—Oašjūsųnepažįstu,—sausaitarėMargarita.—Iškurgipažinsite!Oaš,beje,esuatsiųstaspasjussureikaliuku.Margaritaišblyškoiratšlijoįšalį.—Nuo to ir reikėjo pradėti,— prašneko ji,— o ne pliurpti velniai žino kokias nesąmones apie

nupjautągalvą!Ketinatemanesuimti?—Visaine,—sušukorudis,—kąjūsčiašnekate:jeiguužkalbinau,vadinasi,tuojirpulsiusuimti!

Paprasčiausiaituriuįjusreikalą.—Niekonesuprantu,kokįreikalą?Rudisapsidairėirpaslaptingaitarė:—Esuatsiųstaspakviestijusšįvakarąįsvečius.—Kąjūspaistote,įkokiussvečius?—Pasvienądidžiaikilmingąužsienietį,—primerkęsvienąakį,reikšmingaipasakėrudis.Margaritabaisiausiaisupyko.—Naujaveislėatsirado:gatvinissąvadautojas,—pakilusiišdrožėjiirbuvobenueinanti.— Tegu juos bala, tokius pavedimus!— įsižeidęs sušuko rudis ir burbtelėjo įkandin nueinančios

Margaritos.—Kvaiša!—Niekšas!—grįžtelėjusiatsikirtotojiirtučtuojauišgirdoužnugarosrudžiobalsą:—Tamsa,atslinkusinuoViduržemiojūros,apgaubėprokuratoriausnekenčiamąmiestą.Išnyko kabantys tiltai, jungią šventyklą su baisiuoju Antonijaus bokštu… Dingo Jeršalaimas —

didingasmiestas, tarsi jonėnebūtųbuvępasaulyje…Tai ir jūsdinkite,prasmekiteskradžiaižemėnsusavoapdegusiusąsiuviniuirdžiovintarože!Sėdėkitesauvienaantsuolelioirmaldaukite,kadjisduotųjumslaisvę,leistųkvėpteltioro,pasitrauktųišatminties!

PerbalusiMargaritasugrįžopriesuolelio.Rudisprisimerkęsžvelgėįją.— Ničnieko nesuprantu,— tyliai prašnekoMargarita Nikolajevna,— apie apdegusius lapus dar

galimasužinoti…paslapčianužiūrėti,įsibrautiįkambarį…PapirkotNatašą?Taip? Bet kaip jūs galėjote atspėti mano mintis? — ji skausmingai suraukė kaktą ir pridūrė: —

Sakykitpagaliau,kasjūspervienas?Iškokiosįstaigos?—Taibėda!—sumurmėjo rudis irprašnekogarsiau:—Atleiskite, jukaš jau sakiau,kadnesu iš

jokiosįstaigos!Prašomsėstis.Margaritatučtuojaupakluso,betsėsdamasivisdėltodarsykįpaklausė:—Kasjūspervienas?—Nagerai,manovardasAzazelas,bettaijumsvisvienaniekonesako.—Taigalpasakysite,kaipsužinojoteapietuospuslapiusiratspėjotemanomintis?—Nesakysiu,—sausaiatšovėAzazelas.—Betjūskąnorsžinoteapiejį?—maldaujamubalsusušnibždėjoMargarita.—Na,tarkim,žinau.—Meldžiu:pasakykittiktiek—arjisgyvas?Nekankinkitemanęs.—Na,gyvas,gyvas,—nenoromisatsakėAzazelas.—Viešpatie!—Prašomnesijaudintiirnespygauti,—niaukdamasispasakėAzazelas.—Atleiskit,atleiskit,—jauvisaiklusniaisumurmėjoMargarita,—aišku,ašsupykauantjūsų.Bet

sutikit, kai moteris gatvėje nei iš šio, nei iš to pakviečiama į svečius… Patikėkit, nesu davatka, —Margarita nelinksmai šyptelėjo,— bet neturiu jokių reikalų su užsieniečiais ir visai netrokštu su jaissusitikinėti…beto,manovyras…Manodramata,kadgyvenusužmogumi,kurionemyliu,tačiaumanau,kadgadintijogyvenimąbūtųnegarbinga.Jismanvisuometdarėtikgera…

Azazelasaiškiainuobodžiaudamasišklausėnerišliąjosšnekąirrūsčiaipasakė:—Prašomtruputįpatylėti.Margaritaklusniainutilo.— Aš kviečiu jus pas visiškai nepavojingą užsienietį. Ir nė viena gyva dvasia nesužinos apie tą

apsilankymą.Taiašjumsgaliugarantuoti.—Okamašjamreikalinga?—meilikaudamapaklausėMargarita.—Vėliausužinosite.—Suprantu…Turėsiuatsiduoti,—susimąsčiusitarėMargarita.Azazelaskažkaipišdidžiaiprunkštelėjoiratsakė:—Galiujuspatikinti,kadbetkurimoterispasaulyjetotikirtrokštų,—pašaipaperkreipėAzazelo

marmūzę,—betturiujusnuvilti:šitonebus.— Kas gi tasai užsienietis? — sutrikusi šūktelėjo Margarita taip garsiai, kad į ją atsisuko

praeiviai.—Irkomanpasjįeiti?Azazelaspasilenkėpriejosirreikšmingaisukuždėjo:—Na,eititailabaiyrako…Jūspasinaudositeproga…—Ką?—sušukoMargarita,irjosakysišsiplėtė.—Jeiguteisingaijussupratau,tenaiašgalėsiušįtą

sužinotiapiejį?Azazelastylomislinktelėjo.—Važiuoju!— ryžtingai sušukoMargarita ir stvėrė Azazelą už rankos.— Važiuoju bet kur! Su

palengvėjimu atsidusęs,Azazelas atsilošė į suoliuko atkaltę, nugara uždengdamas stambiomis raidėmisjojeišpjaustytąžodį„Niūra“,irprašnekoironiškai:

—Nairpublikatosmoterys!—jissusikišorankasįkišenesirtoliįpriekįištiesėkojas.—Irkamtokiureikalusiuntėmane?GalėjovažiuotiBegemotas,jispatrauklus…

Margaritaprašneko,kreivaiirgailiaišyptelėjusi:— Baikite mistifikacijas, liaukitės mane kamavęs visokiausiomis mįslėmis… Juk aš nelaiminga

moteris,ojūstuonaudojatės.Štaiašveliuosiįkažkokiąkeistąistoriją,tačiau,prisiekiu,tiktodėl,kadjūssugundėtemaneužuominomisapiejį!Nuovisųtųnesuprantamųšnekųmangalvasukasi…

—Bedramų,bedramų,—vaipydamasisatsiliepėAzazelas,—malonėkitirmanesuprasti.Žiebtiadministratoriuiįsnukįarbaišjotilaukandėdę,arbapykšteltiįkąnors,arbadarkokįpanašų

mažmožį atlikti — čia mano tiesioginis darbas, tačiau šnekučiuotis su įsimylėjusiomis moterimis —dėkui.Jukašjauvisąpusvalandįgaištu,jusįkalbinėdamas.

Taivažiuojat?—Važiuoju,—trumpaiatsakėMargaritaNikolajevna.—Tuometmalonėkitpaimti,—tarėAzazelasir,ištraukęsiškišenėsapvaliąauksinędėžutę,atkišoją

Margaritai,sakydamas:—Slėpkitgreičiau,jukpraeiviaižiūri.Jumsjosprireiks,MargaritaNikolajevna.Perpastarąjįpusmetįjūsišsielvartogerokaipasenote.

(Margarita užsiplieskė, tačiau nieko nepasakė, o Azazelas kalbėjo toliau.) Šį vakarą, lygiai pusędešimtos,malonėkiteišsirengtinuogairišsitrintišiuotepaluveidąirvisąkūną.Paskuidarykitkąnorit,tiknenueikitnuotelefono.Dešimtąvalandąašjumspaskambinsiuirpasakysiuviską,kasreikalinga.Jumsniekuonereikėsrūpintis,būsitepristatytaįvietąirniekoblogojumsneatsitiks.Aišku?

Margaritapatylėjo,paskuiatsakė:— Aišku. Šitas daiktelis gryno aukso, iš svorio jaučiu. Na, ką darysi, puikiai suprantu, kad esu

papirkinėjamairklampinamaįkažkokiątamsiąistoriją,užkuriąmanteksbrangiaisumokėti.—Kasčiadabar,—konesušnypštėAzazelas,—jūsvėl?—Ne,palaukit!—Grąžinkittepalą!Margaritastipriausugniaužėdėžutęirvėlprabilo:— Ne, palaukit… Aš žinau, kam ryžtuosi. Bet ryžtuosi tik dėl jo, nes nieko šiame pasaulyje jau

nebesitikiu.Bet noriu jums pasakyti: jeigumane pražudysite, jums bus gėda!Taip, gėda!Aš žūstu dėlmeilės!—ir,stuktelėjusisauįkrūtinę,Margaritapažvelgėįsaulę.

—Grąžinkit,—įtūžęssušnypštėAzazelas,—grąžinkit,irtraukjusvelniai!TegulsiunčiaBegemotą!—One!—sušukoMargarita,stebindamapraeivius.—Sutinkusuviskuo,sutinkuvaidintitojejūsų

komedijoje,sutinkuišsitrintitepalu,sutinkudangintispaspatįvelnią.Neatiduosiu!—Vaje!—ūmaisubliovėAzazelasir,išpūtęsakisįsodotvorelę,parodėįkažkąpirštu.Margarita pasisuko ton pusėn, kurion rodė Azazelas, bet nieko ypatinga tenai nepastebėjo. Tada

atsigręžė į Azazelą, ketindama paklausti, ką reiškia tas paikas šūksnis „Vaje!“, tačiau atsakyti į tąklausimąjaunebuvokam:paslaptingasisMargaritosNikolajevnospašnekovasdingo.Margaritamikliaikyštelėjorankąįrankinuką,kurprieštąšūksnįbuvopaslėpusidėžutę,irįsitikino,kadjitebėra.Tuomet,ničniekonegalvodama,MargaritaskubiaipuolėlaukišAleksandrosodo.

XXskyrius

AZAZELOKREMASGiedramevakarodangujekabojopilnasmėnulis,matomasproklevošakas.Liepųirakacijųšešėliai

įmantriausiais raštais išmargino sodo žemę. Trijų dalių stoglangis buvo atvertas, tačiau užtrauktasužuolaida,irpašėlusiaitviskėjonuoelektrosšviesos.

MargaritosNikolajevnosmiegamajamedegėvisoslempos,apšviesdamosbaisiausiąnetvarką.Antlovosgulėjobliuzelės,kojinėsirapatiniaidrabužiai,suglamžytibaltiniaipaprasčiausiaimėtėsiir

antgrindųšaliasumaigytosišsusijaudinimopapirosųdėžutės.Bateliai stovėjo ant naktinio staliuko greta nugerto puodelio kavos ir peleninės, kurioje smilko

nuorūka,antkėdėsatlošokabojojuodavakarinėsuknelė.Kambaryjedvelkėkvepalais.Iškažkursklidoįkaitusiolygintuvokvapas.

MargaritaNikolajevna sėdėjo priešais veidrodį, ant nuogo kūno užsisiautusimaudymosi chalatą irįsispyrusi į juoduszomšiniusbatukus.PriešaisMargaritąNikolajevnagretaAzazelodovanotosdėžutėsgulėjo laikrodėlissuauksineapyranke, irMargaritaNikolajevnanenuleidoakiųnuociferblato.Kartaisjai atrodydavo, kad laikrodis sugedo ir rodyklės stovi vietoje. Tačiau jos judėjo, nors ir labai lėtai,tarytum prilipdamos, ir pagaliau ilgoji rodyklė pasiekė dvidešimt devintą dešimtos valandos minutę.Margaritos širdis taip baisiai dunkstelėjo, kad ji nė neįstengė iš sykio paimti dėžutės. SusitvardžiusiMargarita atidarė ją ir išvydo riebų gelsvą kremą. Jai pasirodė, kad kremas kvepia pelkių dumblu.Margarita piršto galiuku užsitepė trupučiuką kremo ant delno, ir kambarys dėl to dar labiau pakvipopelkiųžolynaisirmišku,opaskuidelnuėmėtrintikaktąirskruostus.

Kremaslengvai tepėsi ir,kaipatrodėMargaritai,bemat išgaruodavo.Keletąkartųbrūkštelėjusiperveidą,Margaritažvilgtelėjo įveidrodį ir išmetėdėžutę iš rankų. Jinukrito tiesiaiant laikrodžio,kuriostiklassuskeldėjo.Margaritaužsimerkė,paskuižvilgtelėjodarkartąirpadūkusiainusikvatojo.

Pincetu išpešioti siauručiai kaip siūleliai antakiai sutankėjo ir lyg du juodi glotnūs lankai apgaubėūmaipažaliavusiasakis.Siauravertikaliraukšlelė,kertantitarpuakįiratsiradusitada,spaliomėnesį,kaidingomeistras,prapuolė,nepalikusipėdsako. Išnyko irgelsvi šešėliai smilkiniuose, irduvos įžiūrimiraukšliųtinkleliaitiesakiųkampučiais.

Skruostų oda nusidažė lygiai rausva spalva, kakta nušvito ir nubalo, o kirpykloje susukti plaukaiišsitiesė.

Į trisdešimtmetęMargaritą išveidrodžiožvelgė juodaplaukė, išprigimtiesgarbiniuotadvidešimtiesmetųmoteris,smagiaikvatojantiiržybsintidantimis.

PrisikvatojusiMargaritavienukrustelėjimuišsinėrėišchalato,pilnasaujapasikabinolengvoriebauskremoirsmagiaitrindamaėmėteptijuokūnoodą.Odaberegintparaudoiružkaito.Paskuiakimoju,tarsikažkas iš smegenų būtų ištraukęs adatėlę, liovėsi maudulys smilkinyje, kankinęs ją visą vakarą popasimatymo Aleksandro sode, rankų ir kojų raumenys sustangrėjo, o galų galeMargaritos kūnas tapobesvoris.

Jišoktelėjoįviršųirpakibooreneaukštaiviršumkilimo,paskuiėmėišlėtoleistisirvėlatsistojoantgrindų.

—Ai,kokskremas!Ai,kokskremas!—surikoMargarita,klestelėjusiįkrėslą.Tepalas pakeitė ne vien jos išorę. Dabar visame jos kūne, kiekvienoje jo ląstelėje, kunkuliavo

džiaugsmas, kurį jinai juto tarsi burbuliukus, kutenančius kūną.Margarita pasijuto laisva, išsivadavusinuovisko.Beto,jiaiškiųaiškiausiaisuvokė,kadnutikotai,kąjidarrytmetįnujautė,irkadjivisiems

laikams palieka šiuos namus ir savo buvusį gyvenimą. Tačiau nuo to buvusio gyvenimo atskilo vienamintisapietai,kad,artinantiskažkokiainepaprastai,aukštynįorąjąkeliančiainežinomybei,reikiaatliktidar vieną paskutinę pareigą. Ir ji nuoga, kaip stovėjusi, kartkartėm vis pakildama į orą, nubėgo išmiegamojoįvyrokabinetąir,uždegusišviesą,prišokoprierašomojostalo.Išplėšusilapelįišbloknoto,pieštukugreitaididelėmisraidėmisbeklaidųparašė:

„Atleiskirkuogreičiaupamirškmane.Ašpaliekutaveamžiams.Neieškokmanęs, taibeprasmiška.Sielvartoirnelaimiųpriblokšta,ašpavirtauįraganą.Manmetas.Sudie.

Margarita.“ Galutinai palengvėjusia širdimi Margarita parskrido į miegamąjį, o jai iš paskos suglėbiumantosįbėgoNataša.Irtučtuojauvisiapdarai,suknelėsumediniupakabu,nėriniųskarelės,mėlynišilkiniaibateliaiirdirželis—visataipabiroantgrindų,irNatašasuplojoištuštėjusiomrankom.

—Ką,graži?—užkimusiubalsugarsiaisušukoMargaritaNikolajevna.—Kaipgi?—žengusiatatupsta,sušnibždėjoNataša.—Kaipjūstąpadarote,MargaritaNikolajevna?— Tai kremas! Kremas, kremas, — atsakė Margarita, rodydama į tviskančią auksinę dėžutę ir

sukiodamasipriešveidrodį.Pamiršusi numestus ant grindų drabužius, Nataša pribėgo prie veidrodžio ir įbedė godžias

liepsnojančiasakisįtepalolikučius.Joslūposkažkąkuždėjo.JivėlatsisukoįMargaritąirprašnekosubaisiausiapagarba.

—Betoda!Taibentoda,a?MargaritaNikolajevna,jukjūsųodatiesiogšvyti.Tačiaujikaipmatatsikvošėjo,prišokopriedrabužių,pakėlėirėmėpurtytijuos.—Meskit!Meskitšalin!—šaukėjaiMargarita.—Velniopviską,meskit!Ogalne,nemeskit,imkit

viskąatminimui.Sakaujums,imkitviskąatminimui.Viskąpasiimkit,kasyrakambaryje.Tarytum pakvaišusi,Nataša sustingo ir kurį laiką žiūrėjo įMargaritą, paskui pakibo jai ant kaklo,

bučiuodamairšaukdama:Kaipšilkas!Švyti!Kaipšilkas!Oantakiai,antakiai!—Imkitvisusskudurus,imkitkvepalusirneškitės,slėpkitsavoskrynioje,—šaukėMargarita,—tik

brangenybiųnelieskit,nesbūsitapkaltintavagyste!Natašasusiglemžėviską,kaspakliuvoporanka—sukneles,batelius,kojines,apatinius—irišbėgo

išmiegamojo.Tuometuiškažkurionamoanapusskersgatvioproatvirąlangąsugriaudėjoirnuvilnijovirtuoziškai

grojamasvalsas,osykiupasigirdoprievartųstabtelėjusiosmašinospukšėjimas.—TuojaupaskambinsAzazelas! — riktelėjo Margarita, klausydamasi skersgatvyje aidinčio valso. — Jis paskambins! Oužsienietisnepavojingas.Taip,dabarašsuprantu,kadjisnepavojingas!

Mašinasuburzgusinutolo.Pokštelėjovarteliai,takoplytelėmissukaukšėjožingsniai.„Tai Nikolajus Ivanovičius, iš žingsnių girdžiu, — pamanė Margarita, — atsisveikinant reikėtų

iškrėstikokiąnorssmagiąirįdomiąišdaigą“.Margarita trūktelėjoužuolaidą įšalį ir,apglėbusi rankomiskelius,skersomisatsisėdoantpalangės.

Mėnuliošviesalyžtelėjojosdešinįšoną.Margaritapakėlėgalvąįmėnulįirnutaisėmąsliąpoetiškąveidoišraišką. Žingsniai kaukštelėjo dar porą kartų, paskui staiga nutilo. Truputėlį pasigrožėjusi mėnuliu irpadorumo dėlei atsidususi, Margarita pasuko galvą į sodą ir iš tiesų išvydo Nikolajų Ivanovičių,gyvenantį topatiesnamoapatiniameaukšte.MėnuoryškiaiapšvietėNikolajųIvanovičių.Jissėdėjoantsuolelio,irbuvoaiškiaimatyti,kadanttosuoliukosusmukostaiga.Jopensnėkybojokažkaipkreivai,oportfelįjisgniaužėrankose.

—Sveikigyvi,NikolajauIvanovičiau,—liūdnubalsutarėMargarita,—labasvakaras!Grįžtatišposėdžio?NikolajusIvanovičiusničniekoneatsakė.—Oaš,—toliaukalbėjoMargarita,pasislinkusivisukūnuįsodopusę,—kaipmatote,sėdžiuviena,

nuobodžiauju,žvelgiuįmėnulįirklausausivalso.

KairerankaMargaritapersibraukėpersmilkinį,pasitaisėplaukus,paskuipiktaipasakė:–Šitaipnemandagu,Nikolajau Ivanovičiau!Ašvisdėltodama,pogalais!Kiaulystėneatsakyti,kai

esatekalbinamas!Nikolajus Ivanovičius, įžiūrimas mėnesienoje ligi paskutinės sagos pilkšvoje liemenėje, ligi

mažiausioplaukeliošviesbruvojesmailojebarzdžiukėje,staigaišsišiepėitkuoktelėjęs,pakilonuosuoloir, matyt, iš sumišimo nebesusivokdamas ką darąs, ne nusiėmė skrybėlę, bet atkišo portfelį į šalį irpritūpė,tarsileisdamasisšokti.

—Ak,NikolajauIvanovičiau,koksjūsnuobodustipas,—toliaukalbėjoMargarita,—apskritaijūsvisimantaipnusibodote,jognegaliunėapsakyti,irtaipdžiaugiuosi,kadskiriuosisujumis!Eikitjūsvisipovelnių!

Tuo metu Margaritai už nugaros miegamajame sugriaudėjo telefonas. Margarita liuoktelėjo nuopalangėsir,pamiršusiNikolajųIvanovičių,stvėrėragelį.

—KalbaAzazelas,—pasigirdoragelyjebalsas.—Mielasis,mielasisAzazelai!—sukrykštėMargarita.—Metas!Skriskite!—prašnekoAzazelasragelyje,irišbalsogalėjaisuprasti,kadjampatinkatoks

nuoširdus Margaritos džiūgavimas. — Kai skrisite viršum vartų, šūktelėkite „Nematoma!“ Paskuipaskraidykiteviršmiesto,kadįgustumėte,otadašaukiteįpietus,laukišmiesto,irtiesiaiprieupės.Esatelaukiama!

Margaritapakabino ragelį, ir tuometugretimamekambaryje sutrinksėjokažkoksmedinisdaiktas irėmėbaladotisįduris.Margaritaatlapojojas,irįkambarįpasišokinėdamasįlėkėgrindųšepetys,iškėlęsaukštynšeriuotągalvą.Kitugalujistvatinoįgrindis,spardėsiirveržėsilinklango.Margaritasuspigoišlaimės ir apsižergė šepetį. Ir tik šią akimirką Margaritai dingtelėjo, kad per tą sąmyšį ji pamiršoapsirengti. Zovada prijojusi prie lovos, ji čiupo pirmiausiai po ranka pakliuvusius kažkokius žydrusmarškinius. Mostelėjusi jais tartum vėliava ji išskrido pro langą. Ir valsas virš sodo sugriaudėjosmarkiau. Margarita nusklendė žemyn ir išvydo ant suolelio Nikolajų Ivanovičių. Šis sėdėjo itsuakmenėjęs ir visai apstulbintas klausėsi riksmo ir bildesio, sklindančio iš apšviesto viršutiniųgyventojųmiegamojo.

—Sudie,NikolajauIvanovičiau!—surikoMargarita,šokdamapriešaisNikolajųIvanovičių.Šisaiktelėjo,numetėžemėnportfelįirėmėketurpėsčiasropotisuoleliu.—Sudievisiemslaikams!Ašišskrendu,—šaukėMargarita,nustelbdamavalsą.Ūmaijisusiprotėjo,

kad marškiniai jai visai nereikalingi ir, kraupiai nusikvatojusi, užmetė juos Nikolajui Ivanovičiui antgalvos.ApakintasNikolajusIvanovičiusžnektelėjonuosuolelioanttakoplytelių.

Margaritaatsigręžė,norėdamapaskutinįsykįžvilgtelėtiįnamą,kuriametaipilgaikamavosi,iršviesatrykštančiamelangeišvydonuostabosiškreiptąNatašosveidą.

—Sudie,Nataša!—sušukoMargaritairkilstelėjopiestušepetį.—Nematoma!Nematoma!—surikodargarsiauir,nėrusipročaižančiasveidąklevošakas,slystelėjoviršvartųir

išskridoįskersgatvį.Ojaiįkandinnuskridogalutinaiįsisiautėjęsvalsas.

XXIskyrius

SKRYDIS

Nematomair laisva!Nematomair laisva!Margaritaskridoviršsavojoskersgatvio,paskuipatekoįkitą, stačiukampukertantį pirmąjį.Šįnudryžusį, vienais lopais išmargintą,kreivą ir ilgą skersgatvį sužibalo krautuve, kurioje už sukrypusių durų buvo pardavinėjamas pilstomas žibalas ir buteliukai suskysčiunuoparazitų,jiperskridoakiesmirksniuirtuojpatįsitikino,kadnetbūnantnematomaiirvisiškailaisvai, malonumais mėgautis vis dėlto reikia su protu. Tik per kažkokį stebuklą sulėtinusi greitį, jineužsimušėįsenąpakrypusįžibintątiesgatvėskampu.Išsilenkusijo,Margaritastipriaususpaudėšepetįirnuskridošiektieklėčiau,saugodamasielektroslaidųiriškabų,kyšančiųviršumšaligatvių.

TrečiasisskersgatvisėjotiesiaiįArbatą.ŠičiaMargaritagalutinaiišmokovaldytišepetį,suprato,kad šis paklūstamenkiausiam rankų ar kojų prisilietimui ir kad, skrendant viršmiesto, reikia būti itinatidžiai ir pernelygnesmarkauti.Be to, skersgatvyje pasidarė visiškai aišku, kadpraeiviai skraiduolėsnemato. Niekas, užvertęs galvą, nešaukė „žiūrėkit, žiūrėkit!“, niekas nestrykčiojo į šalis, nespygavo irnealpo,niekasnesikvatojoitpaklaikęs.

Margaritaskridobegarso,labailėtaiirneaukštai,maždaugsuligantraisiaisnamųaukštais.Tačiauirlėtaiskrisdama,tojevietoje,kurskersgatvisrėmėsiįakinamaišvytintįArbatą,jipadarėmažutęklaidelęirpetimiatsitrenkėįkažkokįapšviestądiską,kuriamebuvonupieštastrėlė.Margaritaįpyko.Jisustabdėpaklusnų šepetį, paskrido į šalį, opaskui, staiga šovusi diskopusėn, šepečiogalu sutalžė jį į druzgus.Žvangėdamospažirošukės,praeiviaišastelėjoįšonus,kažkassušvilpė,oMargarita,visaibereikalotaippadariusi, prapliupo kvatotis. „Arbate reikės būti dar atsargesnei,— pamanėMargarita,— čia t iekvisko pripinkliota, jog sunku susigaudyt i“. Ji leidosi nardyt i tarp laidų. Apačioje plaukė troleibusų,autobusųirlengvųjųautomobiliųstogai,ošaligatviais,kaipišviršausatrodėMargaritai,plaukėkepuriųupės.Nuotųupiųatsišakojantysupeliukaitekėjoįugniniusnaktiniųparduotuviųnasrus.

„Et, kokia makalienė!— piktai pamanėMargarita.— Nė pasisukt nėra kur“. Ji perkirto Arbatą,pakilo aukštėliau, sulig ketvirtais aukštais, ir pro akinamai tviskančius vamzdelius ant kampinio teatropastatonusklendėįsiaurąskersgatvį,apstatytądaugiaaukščiaisnamais.Visijųlangaibuvoatviri,irprovisus langus sklido radijo muzika. Smalsumo pagauta, Margarita žvilgtelėjo pro vieną iš jų. Išvydovirtuvę.Antviryklėsšniokštėduprimusai,šaliajųstovėjodvimoteryssušaukštaisrankoseirbarėsi.

—Išeinantišišvietės,reikiagesintišviesą,PelagėjaPetrovna,štaikąašjumspasakysiu,—kalbėjomoteris,stovintipriešaispuodąsukažkokiuviralu,nuokuriovirtogarai,—antraipmesreikalausimejusiškeldinti!

—Patinegeresnė,—atšovėkita.— Abi jūs geros,— įvirsdama per palangę į virtuvę, garsiai pasakėMargarita. Abi barnininkės

atsisukoįbalsąirsustingosunešvariaisšaukštaisrankose.Margaritaatsargiaiištiesėtarpjųdviejųrankąir,pasukusiabiejųprimusųčiaupus,juosužgesino.

Moterysaiktelėjoirišsižiojo.TačiauMargaritaivirtuvėjaunusibodo,irjiišskridoįskersgatvį.Skersgatvio gale jos dėmesį patraukė prašmatnus aštuonaukštis, matyt, ką tik pastatytas rūmas.

Margarita ėmė leistis žemyn ir nutūpusi išvydo, kad namo fasadas išklotas juodumarmuru, kad durysplačios,kadužjųstiklųmatytišveicoriaussagosirkepurėsuauksiniugraižuirkadviršdurųauksinėmisraidėmisparašyta„Dramlitonamai“.

Margaritaprisimerkusižvelgėįužrašą,spėliodama,kągalėtųreikštižodis„Dramlitas“.

Pasikišusipopažasčiašepetį,Margaritaįžengėįvestibiulį,durimisstumtelėjusinustebintąšveicorių,ir išvydošalialiftoantsienosdidžiulęjuodąlentą,ojojebaltomisraidėmissurašytusbutųnumeriusirgyventojų pavardes. Sąrašą vainikuojantis užrašas „Dramaturgo ir Literato namai“ privertė Margaritąpiktdžiugiškairikteltiprislopintubalsu.Pakilusinuožemėsjiėmėgodžiaiskaitytipavardes:Chustovas,Dvubratskis,Kvantas,Beskudnikovas,Latunskis…

—Latunskis!—suspigoMargarita.—Latunskis!Juktaijis!Taijispražudėmeistrą!Šveicorius prie durų, išpūtęs akis ir net pašokęs iš nuostabos, žiūrėjo į juodąją lentą, bandydamas

perprastitokįstebuklą:kodėlūmaisuspigogyventojųsąrašas.OMargaritatuometujaušvilptešvilpėlaiptaisaukštyn,pagautakeistosvaigulioirviskartodama:—Latunskis—aštuoniasdešimtketuri!Latunskis—aštuoniasdešimtketuri…Štaikairėje—82,dešinėje—83,daraukščiau,kairėje—84.Čia.Štaiirlentelė—„O.Latunskis“.Margaritanušokonuošepečio,irjosįkaitusiaspėdasmaloniaiatvėsinobetoninėaikštelė.Margarita

paskambino, vieną, antrą sykį. Bet niekas neatidarė durų. Margarita ėmė stipriau spaudyti mygtuką,girdėdama,kaipnuoskambučioaidivisasLatunskiobutas.Taip,butoNr.84gyventojasligigrabolentosturibūtidėkingasvelioniuiBerliozui,MASSOLIT’opirmininkui,užtai,kadšispakliuvopotramvajum,ir už tai, kad gedulo posėdis buvo sušauktas kaip tik šį vakarą. Po laiminga žvaigžde gimė krit ikasLatunskis.TažvaigždėišgelbėjojįnuopasimatymosuMargarita,tąpenktadienįtapusiaragana.

Durųniekasneatidarė.TuometMargaritastrimgalviaispuolėžemyn,skaičiuodamaaukštus,nusileidoįapačią,išlėkėlaukanir,užvertusigalvą,ėmėskaičiuotiaukštusjauišlaukopusės,norėdamanustatyti,kur yra Latunskio buto langai. Be abejonės, tai buvo penki tamsūs kampiniai langai aštuntame aukšte.Įsitikinusi,kadnesuklydo,Margaritapakilo įorą irpokelių sekundžių įžengėproatvirą langą į tamsųkambarį, kuriame spindėjo tik siaurasmėnesienos takelis.Margarita nubėgo tuo takeliu ir apgraibomissusiradoelektrosjungiklį.Poakimirkosšvietėvisasbutas.Šepetysstovėjokampe.

Įsitikinusi, kad namuose nieko nėra, Margarita atidarė laukujes duris ir patikrino, ar ant jų kabolentelė.Lentelėkabojo,Margaritapatekotenai,kurjaiirreikėjo.

Taip,žmonėsšneka,kadkritikasLatunskisdariršiandienblykšta,prisiminęsanąbaisųvakarą,kadjis dar ir šiandien su didžiausia pagarba taria Berliozo vardą. Nežinia, kokių tamsių ir šlykščiųnusikaltimųbūtųnutikęanąvakarą,—išvirtuvėsgrįžtantiMargaritarankojelaikėsunkųplaktuką.

Nuogairnematomaskraiduolėtramdėirraminosave,josrankosvirpėjoišnekantrumo.Rūpestingai nusitaikiusi, Margarita tvojo per rojalio klavišus, ir visame bute nuaidėjo pirmasis

graudus riksmas. It pašėlęs klykė niekuo nekaltas Bekerio firmos kabinetinis instrumentas. Klavišaisulindovidun,kaulinėsplokštelėslakstėįvisaspuses.

Instrumentasgaudė,kaukė,gargė,skimbčiojo.Pokštelėjusilygrevolveriošūvis,nuoplaktukosmūgioperskiloviršutinėpoliruotadėka.Margaritašnopuodamadaužė irmaigėplaktuku trūkinėjančiasstygas.Pagaliaunusiplūkusipasitraukė,klestelėjoantkėdėsatsikvėpti.

Vonioje kliokdamas šniokštė vanduo, virtuvėje irgi. „Regis, jau liejasi ant grindų“, — pamanėMargaritairbalsiaipridūrė:

—Nėračiakogaišti.Išvirtuvėsįkoridoriųjauplūdosrautas.Šlepsėdamabasomiskojomisperbalas,Margaritakibirais

nešiojovandenį išvirtuvės įkritikokabinetą irpylė jį į rašomojostalostalčius.Paskui, tamepačiamekabineteplaktukudarsuskaldžiusispintosduris,išpuolėįmiegamąjį.Sudaužiusiveidrodįspintosduryse,ji ištraukėkritikokostiumąirpaskandinojįvonioje.Sugriebusikabinetesklidinąrašalinę,atsinešė ją įmiegamąjį ir išpylė visą rašalą minkštai išpurenton dvigulėn lovon. Šitaip viską niokodama, ji jautėbaisingąmalonumą,tačiaujaivisąlaikąatrodė,kadrezultataipernelygmenki.Todėljiėmėdarytiviską,kas tik šaudavo į galvą. Ji daužė vazonus su fikusais tame kambaryje, kur stovėjo rojalis. Nebaigusidaužyt i, sugrįžo į miegamąjį ir duonriekiu puolė pjaustyti paklodes, daužyti įstiklintas nuotraukas.

Nuovargiojinejuto,tikprakaitasupeliaissruvojoskūnu.TuometubuteNr.82,kurisbuvopoLatunskiobutu,dramaturgoKvantonamųdarbininkėvirtuvėje

gėrėarbatą, stebėdamasi tuo,kadviršujekažkasbilda,bėgioja ir žvanga.Kilstelėjusigalvą į lubas, jistaiga pamatė, kad baltos lubos jos akyse pamėlo lyg lavonas. Dėmė bežiūrint plėtėsi, staiga jospaviršiujeištryškolašai.Porąminučiųnamųdarbininkėsėdėjospoksodamaįlašus,kolpagaliaunuolubųpasipylėtikraslietusirsubarbenoįgrindis.Tuometjipašoko,pakišopočiurkšlėmisdubenį, tačiautainepadėjo, nes lietus sklido į šalis ir ėmė lietis ant dujinės plytelės ir indais apkrauto stalo. TuometKvanto namų darbininkė aiktelėjusi išpuolė ant laiptų, ir tuoj pat Latunskio bute ėmė plyšautiskambutis. — Na, prasideda, metas keliauti, — tarė Margarita. Ji apsižergė šepetį, klausydamasimoteriškobalso,šaukiančioproraktoskylutę:

—Atidarykit,atidarykit!Dusia,atidaryk!Arnepasjusbėgavanduo?Musužpylė!Margarita pakilo permetrą aukštyn ir trenkė į sietyną.Dvi lemputės sprogo, į visas puses išlakstė

karuliai.Proraktoskylutęšaukusimoteriškėnutilo,antlaiptųpasigirdotrepsėjimas.Margaritaišplaukėpro langą laukan, neplačiai atsivedėjo ir trenkėplaktuku į lango stiklą.Stiklasdzingtelėjo, irmarmuruaptaisytasienažemynitkaskadanugarmėjošukės.Margaritanuskridopriegretimolango.Toliapačioješaligatviuėmėbėgiotižmonės,vienaišdviejųpaleidurisstovėjusiųmašinųsuburzgėirnuvažiavo.

SusidorojusisuLatunskio langais,Margaritanuplaukėpriegretimobuto.Smūgiaiėjodažnyn,visasskersgatvis žvangėjo ir gaudė. Iš pirmosios laipt inės išbėgo šveicorius, žvilgtelėjo aukštyn, kurį laikądvejojo,matyt,neišsykiosumodamas,kąčiadaryti,paskuiįsikišoįburnąšvilpukąirklaikiaisušvilpė.Pritariant šiam švilpimui, Margarita, su ypatingu azartu išpylusi paskutinį langą aštuntame aukšte,nusileidoprieseptintojoirėmėtalžytistiklusčionai.

Nukamuotas ilgodykinėjimoužveidrodiniųdurų,šveicoriusšvilpė išvisų jėgų iržingsnisžingsninsekiojopaskuiMargaritą,tarytumjaiakompanuodamas.Stojuspauzei,kolMargaritaskrisdavonuovienolangopriekito, jis įkvėpdavooro,oMargaritai žiebus į langą, švilpė išpūtęs žandus, ligipatdangausskrosdamasnaktiesorą.

JopastangosdraugesuįniršusiosMargaritospastangomisdavėnemenkųrezultatų.Name kilo panika. Atsidarinėjo dar neišdužę langai, žmonės iškišdavo galvas ir tučtuojau vėl

slėpdavosi,oatvirilangai,priešingai,užsidarinėjo.Šviesiuosekitapusgatvėsdunksančiųnamųlanguoseišdygdavo tamsūs siluetai žmonių,mėginančių suprasti, kodėl be jokios priežasties sproginėja naujojoDramlitopastatostiklai.

Skersgatviu link Dramlito namų bėgo žmonės, o namų viduje laiptais, be jokios prasmėsblaškydamiesi,trepsėjogyventojai.Kvantonamųdarbininkėšaukėbėgantiemsprošalįžmonėms,kadjųbutąužpylė,netrukus jaiėmėantrinti irbuteNr.80,poKvantugyvenančioChustovonamųdarbininkė.Vanduo pas Chustovą liejosi ir virtuvėje, ir išvietėje. Galiausiai Kvanto virtuvėje nuo lubų nukritodidžiulis tinko luitas, sudaužė visus nešvarius indus, o tada jau pliūptelėjo tikra liūtis: pro nukarusiųšlapiųbalanųkvadratukusvanduopylėkaipiškibiro.Tuometpirmojojelaiptinėjepasigirdoriksmai.

Skrisdama pro šalį,Margarita žvilgtelėjo į priešpaskutinį ketvirtojo aukšto langą ir išvydo žmogų,kuris,pagautaspanikos,užsimaukšlinodujokaukę.Trinktelėjusiplaktukuįstiklą,Margaritajįišgąsdino,irjisdingoiškambario.

Betnetikėtaiklaikusisniokojimasbaigėsi.Nusklendusiprie trečiojoaukšto,Margaritažvilgtelėjo įkraštinįlangą,uždengtąlengvatamsiaužuolaidėle.Kambaryjepogaubteliudegėsilpnalemputė.Mažojelovelėje su tinkliniais šonais sėdėjo kokių ketverių metų berniukas ir baikščiai klausėsi. Suaugusiųkambaryjenebuvo.Tikriausiaivisiišbėgolaukan.

—Stiklusdaužo,—prašnekoberniukasirpašaukė:—Mama!Niekasneatsiliepė,irtadajistarė:—Mama,manbaisu.Margaritapraskleidėužuolaidėlęirįskridoprolangą.

—Manbaisu,—pakartojoberniukasirsudrebėjo.—Nebijok, nebijok,mažyti,— tarėMargarita, stengdamasi sušvelninti savąjį nuo vėjo prikimusį

nusikaltėlėsbalsą,—tenberniukaistiklusdaužė.—Laidykle?—paklausėberniukas,nustojęsdrebėti.—Laidykle,laidykle,—patvirtinoMargarita,—otumiegok!—TaiPiklius,—tarėberniukas,—jisturilaidyklę.—Na,žinoma,jis!Berniukasvylingaipažvelgėkažkurįšalįirpaklausė:—Tetule,okurtu?—Omanęsnėra,—atsakėMargarita,—tumanesapnuoji.—Aštaipirmaniau,—pasakėberniukas.—Gulkis,vaikeli,—liepėMargarita,—pasikiškposkruosturanką,oaštausapnuosiuos.—Gerai,sapnuokis,sapnuokis,—sutikoberniukas,tučtuojauatsigulėirpasikišorankąposkruostu.— Aš paseksiu tau pasaką, —prašneko Margarita ir uždėjo įkaitusį delną ant plikai kirptos

galvutės,—gyvenosykįteta.Jineturėjovaikų,laimėsirgineturėjo.Irštaijiišpradžiųilgaiilgaiverkė,opaskuipasidarėpikta…—Margaritanutilo,atitraukėdelną—berniukasmiegojo.

Margarita tyliai padėjo plaktuką ant palangės ir išskrido pro langą. Palei namą buvo smarkusšurmulys. Asfaltuotu šaligatviu, nubertu stiklo šukėmis, lakstė ir kažką šūkaliojo žmonės. Tarp jų jaušmėkščiojomilicininkai. Staiga sugaudė varpas, ir iš Arbato į skersgatvį įriedėjo raudona ugniagesiųmašinasukopėčiomis.

Tačiau tolimesni įvykiai Margaritos nebedomino. Atidžiai nusitaikiusi, kad nekliudytų kokio norslaido,jitvirčiauspūstelėjošepetįirakimojuatsidūrėviršnelaimingojonamo.

Skersgatvis po ja pasviro ant šono ir nugarmėjo žemyn. Dabar po Margaritos kojomis pasirodėdaugybė stogų stogelių,kuriuoskirto švytintys takai.Stogaiūmai slystelėjo į šoną, ir žiburėliųvirtinėsišblukoirsusiliejo.

Margaritadarsykįmetėsiaukštyn, irvisa tastogųsangrūdaprasmegoskradžiaižemės,ovietoj josapačiojepasirodėvirpančiųelektrosžiburėliųežeras, tasežerasūmaipakrypoirpasidarėvertikalus,opaskui atsidūrė virš Margaritos galvos, o po kojom jai švystelėjo mėnuo. Supratusi, kad apsivertė,Margaritagrįžoįnormaliąpadėtįiratsigręžusipamatė,kadjaunėežeronebėra,kadtenai,užpakaly,likotikrausvapašvaistėtieshorizontu.Posekundėsdingoirtapašvaistė,irMargaritaišvydo,kadlikovienasumėnuliu, kuris skrido viršum jos šiek tiek kairėliau.Margaritos plaukai jau seniai stovėjo statūs itkupeta,jišvilpdamalėkėpermėnesieną,glostančiąjoskūną.Išto,kaddviretųžiburiųvirtinėsapačiojesusiliejoirpavirtoįnenutrūkstamusugniesbrūkšnius,išto,kaipgreitaitiebrūkšniaipradingoužpakalyje,Margaritasuprato,kadskrendasiaubingugreičiu,irnusistebėjo,kadvisainedūsta.

Prabėguskeliomssekundėms,toliapačioje,žemėstamsybėsesušvitonaujaselektrosšviesosežeras,jisatplaukėposkraiduolėskojomis,bettučtuojauėmėsuktislygsraigtasirsulindoįžemę.Prabėgodarkeliossekundės—lygiaitokspatreginys.

—Miestai!Miestai!—sušukoMargarita.Paskuijiduartriskartusmatėposavimiatviruosejuoduosedėkluoseblausiaispindinčiuskažkokius

kardusirsuprato,kadtaiupės.Sukiodama galvą, skraiduolė gėrėjosi mėnuliu, kuris aukštybėse beprotišku greičiu skriejo atgal į

Maskvąirsykiunejudėjoišvietos,irkuriopaviršiujepuikiausiaigalėjaiįžiūrėtikažkokįtamsųirpaslaptingą padarą—lyg drakoną, lyg arkliuką kupriuką, atgręžusį smailą snukelį paliktomiesto pusėn.ŪmaiMargaritai toptelėjomintis, kadnėra reikalo taip pašėlusiai lakinti šepečio.Kad šitaip ji negali niekoderamaiįžvelgti,kadnegalideramaipasimėgautiskrydžiu.Kažkasjaikuždėjo,kadtenai,kurjiskrenda,jospalauksirkadnėrareikalobeprotiškugreičiutaipnuobodžiailėktiaukštybėje.

Margaritaspustelėjožemynšeriuotąšepečiogalvą,pakėlėaukštyn jouodegą ir, smarkiaisulėtinusigreitį,ėmėleistisįpažemę.Šisslydimas,tarsilekiantrogutėmnuokalno,buvojaiužvismaloniausias.

Žemėpakilopriejosirligišiolviešpatavusiojetirštųtirščiausiojetamsojeėmėryškėtimėnesėtosnaktiespaslaptysirgrožybės.Žemėartėjo,irMargaritaiįveidąpadvelkėsužaliavusiųmiškųkvapas.Margaritaskrido virš rasotas pievas klojančio rūko, paskui virš tvenkinio. Apačioje sutartinai kurkė varlės, otolumoje, kažkodėl be galo jaudindamas širdį, dundėjo traukinys. Netrukus Margarita jį išvydo. Jisšliaužėlėtaikaipsraigė,žarstydamasįorąžiežirbas.Aplenkusi traukinį,Margaritaprasklendėdarviršvienovandensveidrodžio, kuriame jai pokojomispraplaukė antrasmėnulis, nusileidodar žemėliau irnusklendėbeveikliesdamakojomismilžiniškųpušųviršūnes.

UžnugarospasigirdoirėmėvytisMargaritąsmarkusskrodžiamoorošniokštimas.Palaipsniui į to it sviedinys lekiančio daikto keliamą triukšmą įsiliejo per kelis varstus girdimas

moterskvatojimas.Margaritaatsisukoirpamatė,kadjąvejasikažkokstamsusneaiškuskūnas.Artėdamasprie Margaritos, jis vis labiau ryškėjo, pasirodė, kad ten kažkas skrenda raitas. Galų gale viskaspaaiškėjo.Lėtindamagreitį,MargaritąpasivijoNataša.

Nuogut nuogutėlė, su išsidraikiusiais vėjyje plaukais, ji jojo, apsižergusi storą meitėlį, kurispriekinėmis kanopėlėmis laikė suspaudęs portfelį, o užpakalinėmis įnirtingai malė orą. Retsykiaismėnesienoježybtelinti,opaskuivėlužgęstantipensnė,nukritusinuonosies,skridopaskuimeitėlįpririštavirvute,oskrybėlėvisužsmukdavojamantakių.

Geraiįsižiūrėjusi,MargaritaatpažinoNikolajųIvanovičių,irtuometjosjuokas,sumišęssuNatašoskvatojimu,sugriaudėjoviršmiško.

—Nataška!—suspigoMargarita.—Tuišsitepeikremu?–Širdele!—savošūksniaisbudindamamiegantįpušyną,atsiliepėNataša.—Karalienetumano,taigi

aširjam,irjampatepiauplikę!—Princese!—verksmingubalsusurikomeitėlis,galopuskraidindamasjojikę.–Širdele!MargaritaNikolajevna!— šaukėNataša, šuoliuodama gretaMargaritos.—Prisipažįstu,

pasiėmiaukremą.Jukirmumsnorisigyventiirskraidyti!Atleiskiteman,valdove,betašnegrįšiu,niekugyvunegrįšiu!Ak,kaipsmagu,MargaritaNikolajevna!

Piršosiman,—Natašaėmėbaksnotipirštuįsprandąišgėdosšnopuojančiammeitėliui,—piršosi!Kaiptumanevadinai,ką?—šaukėpasilenkusimeitėliuiįausį.

—Deive,—kvykavošis,—ašnegaliutaipgreitskristi!Galiuišmėtytisvarbiuspopierius.NataljaProkofjevna,ašprotestuoju.—Traukvelniaitavesuvisaispopieriais!—įžūliaikvatodamašaukėNataša.—Kąjūskalbate,NataljaProkofjevna!Darišgirskas!—maldaudamasbliovėmeitėlis.ŠuoliuodamagretaMargaritos,Nataša,springdamaišjuoko,pasakojo,kasatsitikonamuosepoto,kai

MargaritaNikolajevnaišskridoprovartus.Natašaprisipažino,kad,nėpirštunepalietusijaidovanotųdaiktų,jinusimetėdrabužius,griebėkremą

ir beregint juo išsitepė. Ir jai atsitiko tas pats, kas šeimininkei. Tuo metu, kai Nataša, kvatodama išlaimės, priešais veidrodį gėrėjosi savo stebuklinguoju grožiu, durys atsidarė, ir prieš Natašą išdygoNikolajus Ivanovičius. Jis buvo susijaudinęs, rankose laikėMargaritosNikolajevnosmarškinius, savoskrybėlę ir portfelį. Išvydęs Nataša, Nikolajus Ivanovičius nustėro. Šiek tiek apsiraminęs, išraudęs itvėžys,jispareiškėlaikęssavopareigapakeltinuožemėsmarškinėlius,atneštijuos…

—Ak,niekšas,kąjiskalbėjo!—spygavoirkvatojosiNataša.—Kąjiskalbėjo,kąsiūlė!Kokius pinigus žadėjo! Šnekėjo, kad Klavdija Petrovna nieko nesužinos. Gal sakysi, kad aš

meluoju?—rėkėNatašameitėliui,ošissusigėdęssukošalinsnukį.Įsidūkusi Nataša brūkštelėjo kremu Nikolajui Petrovičiui per plikę ir pati pastėro iš nuostabos.

Garbaus apatinio kaimyno veidas susitraukė į šnipą, ant rankų ir kojų atsirado nagos. Dirstelėjęs įveidrodį,NikolajusPetrovičiusbaisiaiirbeviltiškaisustaugė,betjaubuvovėlu.PokeliųsekundžiųjisapžergtasjauskridokažkurpovelniųišMaskvosirraudojoišnuoskaudos.

— Reikalauju grąžinti man normalią išvaizdą! —ūmai lyg įtūžęs, lyg maldaudamas kimiu balsu

sukriuksėjo meitėlis.— Aš neketinu skristi į neteisėtą sambūrį! Margarita Nikolajevna, jūs privalotesutramdytisavonamųdarbininkę.

—Ak,dabaraš taunamųdarbininkė?Namųdarbininkė?—šūkčiojoNataša,gnaibydamameitėliuiausį.—Obuvaudeivė?Kaiptumanevadinai?

— Venera! — verkšleno meitėlis, skrisdamas virš upelio, čiurlenančio tarp akmenų, ir kojomisbrūkščiodamasperšlamančiuslazdynus.

—Venera!Venera!—pergalingaisušukoNataša,viena ranka įsisprendusi į šoną,okitą iškėlusi įmėnulį.—Margarita! Karaliene! Užtarkit mane, paprašykit, kad leistų man likti ragana. Jums niekasneatsakys,jumsvaldžiaduota!

IrMargaritaatsiliepė:—Gerai,prižadu!—Ačiū!—sušukoNatašairūmaišaižiaiirkažkaipliūdnairiktelėjo:—Ei!Ei!Greičiau!Greičiau!Judinkis,judinkis!Jisuspaudėkulnaisnuobeprotiškošuoliavimoįkritusiusmeitėliošonus,iršistaiptrūktelėjo,jogvėl

ėmė skroste skrosti orą, ir netrukusNataša sujuodavo tolumoje kaipmažas taškelis, o paskui ir visaipradingo,irnutilojosskrydžiosukeltastriukšmas.

Margarita, kaip ir pirma, skrido iš lėto, vietovė buvo nyki ir nepažįstama, kalvų šlaituose tarpmilžiniškų pušų vienur kitur stūksojo rieduliai.Margarita skrido ir galvojo apie tai, kad dabar turbūtatsidūrėlabaitolinuoMaskvos.Šepetyslėkėjauneviršpušųviršūnių,otarpjųkamienų,išvienospusėspasidabruotųmėnesienos. Lengvutis skraiduolės šešėlis slydo žeme pirm jos—mėnulis dabar švietėMargaritaiįnugarą.

Margarita jautė artėjantį vandenį ir suprato, kad tikslas nebetoli. Pušys prasiskyrė, ir Margaritapamažu nusklendė oru prie klintingo skardžio. Skardžio papėdėje tyvuliavo šešėlio gaubiama upė.Apačioje tvyrojo rūkas, apkibęs krūmus vertikalaus skardžio apačioje, o kitas krantas buvo lėkštas,slėnus.Aname krante, po vienišu kažkokių plačiašakiųmedžių guoteliu, blaškėsi laužo ugnelė ir buvomatytijudančiosfigūros.

Margaritaipasirodė,kadtendūzgiakažkokialinksmamuzikėlė.Tolumoje,kiektikaprėpėžvilgsnis,tįsojosidabrinėlyguma,nesimatėjokiožmoniųpaliktopėdsako,jokiobūsto.

Margarita šokonuo skardžiožemyn irgreitnusileidoprievandens.Vanduo jąviliojopo smarkausskrydžio.Metusišalinšepetį,jiįsibėgėjoirstačiagalvanėrėįvandenį.Joslengvaskūnasitstrėlėįsmigoįvandenį,irpurslaitykštelėjokoneikipatmėnulio.

Vanduopasirodėbesąsšiltaslygpirtyje,irMargaritavienutvienaplaukiojonaktįšiojeupėje,kiektikširdisgeidžia.ŠaliaMargaritosbuvotuščia,tačiautolėliauužkrūmųgirdėjositeškenimasirprunkštimas,tenaitaippatkažkasmaudėsi.

Margaritaišpuolėįkrantą.Joskūnasdegtedegėpomaudynių.Jinejautėjokionuovargioirsmagiaišokinėjoantdrėgnosžolės.Ūmailiovėsišoktiirsukluso.

Prunkštimas ėmė artėti, ir iš karklyno išlindo kažkoks nuogas storulis su juodu šilkiniu cilindru,nusmauktu ant pakaušio. Jo pėdos buvo dumblinos, ir atrodė, kad maudyklių mėgėjas avi juodaisbateliais.Jisšniokštavoiržagsėjo,matyt,buvosmarkiaiįkaušęs.

Beje,patvirtindamatai,upėstaigapakvipokonjaku.PamatęsMargaritą,storulisįsistebeilijoįją,opaskuidžiaugsmingaisubliuvo:—Kąašmatau?Taigičiatu,Klodina,neliūstantinašlele!Irtučionai?—jisjaulindosveikintis.Margaritažengėatatupstairišdidžiaiatšovė:—Nešdinkispovelnių.Kokiaaš tauKlodina?Žiūrėk, sukuokalbi,— ir, akimirksnįpagalvojusi,

priesavožodžiųpridūrėilgąnecenzūrinįkeiksmą.Lengvapėdįstorulįvisataigerokaiprablaivė.—Ai!—tyliaišūktelėjojiskrūpteldamas.—Malonėkitatleisti,šviesiojikaralieneMargo!Apsirikau.Okalčiausiaskonjakas,kad jį kurplynios!—storulispriklaupėantvienokelio,plačiu

mostunusivožėcilindrą,nusilenkėir,maišydamasrusiškussakiniussuprancūziškais,ėmėkažkąvapaliotiapiesavobičiuliokruvinasvestuvesParyžiuje,apiekonjakąirapietai,kadesąsdidžiaisusikrimtęsdėlapgailėtinosklaidos.

—Bentkelnesapsimautum,šunsnuki,—atlyžusitarėMargarita.Matydamas,kadMargaritanepyksta,storulis linksmaiišsišiepėirdžiugiaipranešė, jogbekelniųtą

akimirkąesąstiktodėl,kadper išsiblaškymąužmiršęsjasprieJenisejausupės,kuriojekątikmaudėsi,bet tuoj pat skrendąs tenai, nes čia esą visai arti, o paskui, pareiškęs pagarbą ir viltį neprarastipalankumo,ėmėtrauktisatatupstasirtraukėsitol,kolpaslydoirnugriuvoaukštielninkasįvandenį.Betirgriūnant nedidukėmis žandenomis aprėmintame jo veide išliko susižavėjimo ir atsidavimo kupinašypsena.

O Margarita šaižiai sušvilpė ir, apsižergusi atskridusi šepetį, perlėkė per upę į kitą krantą.Klintingojoskardžiošešėlisšičianesiekė,irkrantasskendėjomėnesienoje.

VostikMargaritažengėantdrėgnosžolės,muzikapogluosniaistrenkėsmarkiau,kibirkščiųspiečiuslinksmiau pakilo virš laužo. Po gluosnių šakomis, aplipusiomismėnesienoje geraimatomais švelniaispūkuotaisžirginėliais,dviemeilėmtupėjostoražandėsvarlėsirišsipūsdamostartumguminėsbirbynėmisgrojotrankųmaršą.

Priešais muzikantes ant karklo šakelių, apšviesdami gaidas, kabojo puvėkliai, ant varlių žabtųblaškėsilaužoatšvaitai.

Maršą varlės grojo Margaritos garbei. Ji buvo sutikta be galo iškilmingai. Permatomos undinės,kurios sukosi rateliuviršumupės, sustojo ir ėmėmotidumbliaisMargaritai, tuščiažalsvapakrante lygaimanatolinuaidėjojųsveikinimai.Susibėgusiosišužmedžiųnuogosraganosišsirikiavoirėmėtūpčiotiirlankstytiskaipdamoskaraliausrūmuose.

Kažkoksožiakojisvyrasprišoko,puolėbučiuotiMargaritai ranką,patiesėantžolėsšilkinįaudeklą,pasiteiravo,arkaralieneipatikomaudynės,pasiūlėatsigultiirpailsėti.

Margaritataipirpadarė.Ožiakojispadavėjai tauręšampano,ji išgėrė, irširdisjaikaipmatsušilo.Pasidomėjusi,kuryraNataša,jiišgirdoatsakymą,kadNatašajauišsimaudžiusiirišskridusiantsavojomeitėliopirmjosįMaskvąįspėtilaukiančių,jogMargaritagreitpasirodys,irpadėtisuruoštijaiapdarus.PertątrumpąpoilsįpogluosniaisMargaritąpralinksminodarvienasnutikimas.Orepasigirdošvilpesys,irjuodaskūnas,beabejonės,prašovęsprošalį,pūkštelėjoįvandenį.

NetrukuspriešaisMargaritąišdygotaspatsstorulissužandenomis,kuristaipnesėkmingaiprisistatėanamekrante.Jis,matyt,spėjosulakstytiprieJenisejaus,nesbuvosufraku,tačiaušlapiasnuogalvosikikojų.Konjakassuvedžiojojįantrąkartą:

leisdamasis jis vis dėlto pataikė į vandenį. Tačiau savo šypsenos neprarado net šioje liūdnojesituacijoje,irMargaritajuokdamasiatkišojamranką.

Paskuivisiėmėruoštisišvykti.Undinėsbaigėsavąjįšokįmėnesienojeirištirpojoje.Ožiakojis pagarbiai pasiteiravoMargaritos, kaip ji atkeliavo prie upės; sužinojęs, kad ji atskrido

raitaantšepečio,pasakė:— Kam gi taip, juk nepatogu,— ir, bemat iš dviejų vytelių pasidirbęs kažkokį įtartiną telefoną,

pareikalavoiškažkienošiąpatminutęatsiųstimašiną,irtasįsakymasištikrųjųbuvoįvykdytaspervienąminutę.Įsaląūžteatūžėjuodaatviramašina,tikprievairosėdėjoneįprastosišvaizdosšoferis,ojuodasilgasnapis kovarnis su ceratine kepurėle ir ilgomis pirštinėmis. Salelė ištuštėjo. Mėnesienos švitesysutirpoišskridusiosraganos.

Laužasvosdegė,anglysbaigėapsineštižilomisplėnimis.Vyriškis su žandenomis ir ožiakojis padėjo Margaritai įlipti į mašiną, ir ji įsitaisė ant plačios

užpakalinėssėdynės.Mašinasukriokė,liuoktelėjoaukštynirpakilomažneligimėnulio,dingosala,dingoupė,MargaritanuskriejoįMaskvą.

XXIIskyrius

ŽVAKIŲŠVIESOJE

Monotoniškas aukštai virš žemės skrendančiosmašinos ūžimasmigdėMargaritą, omėnulio šviesamaloniai šildė. Ji užsimerkė, atstatė veidą prieš vėją ir su kažkokiu liūdesiu galvojo apie paliktąnežinomosupėspakrantę,įkurią,kaipjautė,daugiauniekuometnebegrįš.Povisųšiovakarostebuklųirkerųjinujautė,paskąvažiuojaįsvečius,tačiautaijosnebaugino.Viltis,kadtenaipasisekssusigrąžintisavąjąlaimę,suteikėjaidrąsos.Beje,ilgaisvajotiapietąlaimęmašinojeneteko.Galkovarnispuikiaidirbosavodarbą,galmašinabuvogera,betnetrukusMargaritaatsimerkusipamatėapačiojenetamsiusmiškus, o mirguliuojantį Maskvos žiburių ežerą. Juodasis paukštis— šoferis dar ore nusuko priekinįdešinį ratą, o paskui nutupdėmašiną kažkokiose tuščiose kapinaitėseDorogomilovo rajone. Išlaipinęsničnieko neklausinėjancią Margaritą su jos šepečiu prie vieno antkapio, kovarnis užvedė mašiną irpaleido ją tiesiai į griovį, dūluojantį už kapinaičių. Mašina su trenksmu nugarmėjo žemyn ir sudužo.Kovarnisatidavėpagarbą,apsižergėratąirnuskrido.

Tučtuojauužvienopaminklosušmėžavojuodasapsiaustas.Mėnesienojeblykstelėjoiltis,irMargaritaatpažinoAzazelą.ŠisrankosmostupasiūlėMargaritaisėstisantšepečio,patsapsižergėilgąrapyrą,abušovėįdangųirpokeliųsekundžiųniekienonepastebėtinusileidoSodųgatvėjepaleinamąNr.302bis.Kai keleiviai, pasikišę po pažasčia šepetį ir rapyrą, įėjo tarpuvartėn, Margarita pastebėjo jojenuobodžiaujantį žmogų su kepure ir auliniais batais, matyt, kažko laukiantį. Kad ir labai lengvi buvoAzazelo irMargaritos žingsniai, vienišas žmogus juos išgirdo ir sunerimęs krūptelėjo, nesuprasdamas,kasčiagalivaikščioti.

Antrąjįžmogų,nuostabiaipanašųįpirmąjį,jiedusutikopriešeštojoįėjimo.Irvėlpasikartojotapatiistorija. Žingsniai… Žmogus neramiai grįžtelėjo ir susiraukė. O kai durys atsidarė ir užsidarė, šokoįkandinnematomųateivių,žvilgtelėjoįkoridorių,bet,suprantama,niekonepamatė.

Trečiasis,tiksliantrojo,taigiirpirmojo,kopija,budėjotrečiojoaukštolaiptųaikštelėj.Jis rūkė stiprius papirosus, ir, eidama pro šalį, Margarita užsikosėjo. Tarsi bakstelėtas, rūkorius

pašokonuosuolelio,antkuriosėdėjo,ėmėsunerimęsžvalgytisaplinkui,prišokoprie turėklų,pažvelgėžemyn. Tuo metu Margarita su savo palydovu jau stovėjo prie buto Nr. 50 durų. Azazelasneskambindamassavoraktubegarsojasatrakino.

PirmiausiaiMargaritąsugluminotamsa, įkurią jipakliuvo.Ničniekonesimatė tarytumpožemyje, irMargarita nejučia įsikibo įAzazelo apsiaustą, bijodamapargriūti.Bet tuometu be galo toli ir aukštaisumirksėjoirėmėartintissilpnoslempelėsšviesa.AzazelasnetnestabteldamasištraukėšepetįMargaritaiišpopažasties,iršisbemenkiausiogarsopražuvotamsoje.Jieduėmėkoptikažkokiaisplačiaislaiptais,irMargaritaipasirodė,kadjieneturipabaigos.Jiniekaipneįstengėsuprasti,kaippaprasčiausioMaskvosbutoprieškambaryjegali tilptišienepaprasti,nematomi,betpuikiausiaiapčiuopiamibegaliniai laiptai.Tačiaukopimasbaigėsi,irMargaritasuprato,kadjistoviaikštelėje.

Žiburėlis visai priartėjo, ir Margarita išvydo apšviestą veidą aukšto ir juodo vyro, laikančio tąlempelę. Tie nelaimingieji, kurie šiomis dienomis pasipainiojo jo kelyje, net ir žibant tokiai menkaispingsulei,savaimeaišku,išsykbūtųjįatpažinę.TaibuvoKorovjovas,kitaipdarvadinamasFagotu.

Tiesa,Korovjovo išorė buvo smarkiai pasikeitusi.Mirksinti liepsnelė atsispindėjo ne suskilusiojepensnė, kurią seniai reikėjo išmest i į šiukšlyną, o monoklyje, tiesa, irgi perskilusiame. Įžūlų veidąpuošiantys ūsiukai buvo užriesti aukštyn ir ištepti pomada, o juodas Korovjovas atrodė dėl labai

paprastospriežasties—jisvilkėjofraką.Bolavotiktaikrūtinė.Magas, regentas, burtininkas, vertėjas ar velniai žino kas— žodžiu, Korovjovas— nusilenkė ir,

plačiaimostelėjęsrankasulempele,pakvietėMargaritąsektiišpaskos.Azazelasdingo.„Begalokeistasvakaras,—pamanėMargarita,—viskotikėjausi, tiknešito!Galpasjuoselektra

užgeso?Tačiau nuostabiausias dalykas— šių patalpų dydis.Kaip visa tai gali sutilptiMaskvos bute?Niekaip negali.“ Kad ir labai silpnai švietė Korovjovo lempelė, Margarita suprato, kad ji stovineaprėpiamo didumo salėje, beje, dar ir su kolonada, tamsia ir iš pirmo žvilgsnio tiesiog begaline.Korovjovasstabtelėjošaliakažkokiominkštasuolio,padėjosavąjąlempelęantkažkokiospakylos,rankosmostupasiūlėMargaritaisėstis,opats,pasirėmęsalkūnėmisįpakylą,vaizdingapozasustojošalia.

—Leiskitejumsprisistatyti,—sugergždėKorovjovas,—Korovjovas.Jusstebina,kadnėrašviesos?Ir jūs, žinoma,pamanėte, kad tatai iš taupumo?Ne, ne.Tegulpats pirmasbudelis, kad ir vienas iš tų,kuriešįvakarą,truputįvėliau,turėsgarbėsbučiuotijumskelį,nukertamangalvąantšitospačiostrinkos,jeigutaitiesa.Stačiaimesirasnemėgstaelektrosšviesos,irmesįžiebsimejąpačiąpaskutinęakimirką.Irtada,patikėkitmanimi,jostikrainetrūks.Galnetbūtųgeriau,jeitašviesabūtųbentkieksilpnesnė.

KorovjovaspatikoMargaritai,irtuščiasjotarškėjimasveikėjąraminamai.—Ne,—atsakėMargarita,—labiausiaimannuostabu,kurvisataisutelpa,—jimostelėjoranka,

taipparodydamabegalinįsalėsdidumą.Korovjovassaldžiaišyptelėjo,irraukšlėsepaleijonosįsuvirpėjošešėliai.—Niekonėrapaprastesnio!—atsakė jis.—Tiems,kuriegerainusimanoapiepenktąjįmatavimą,

niekonereiškiapraplėstipatalpasliginorimodidumo.Gerbiamojiponia,pasakysiujumsdardaugiau—ligi velniško didumo! Beje, aš pažinojau žmonių,— plepėjo toliau Korovjovas,— kurie ne tik apiepenktąjįmatavimą,betirapskritaiapieniekąneturėjonėmenkiausiosupratimo,betdarėtikrusstebuklus,kai užsimanydavo praplėsti savo gyvenamas patalpas. Pavyzdžiui, esu girdėjęs, kad vienasmiestietis,gavęs trijų kambarių butą Pylimo rajone, be jokio penktojo matavimo ir panašių gudrybių bematantpavertėjįketuriųkambariųbutu,sienelepertveręsvienąkambarį.

Paskui jis šį butą iškeitė į du butus skirtinguoseMaskvos rajonuose—vieną trijų, o antrą dviejųkambarių.Sutikite,kadtaipatsiradopenkikambariai.Trijųkambariųbutąjisiškeitėįduatskirusdviejųkambariųbutusir,kaippatimatote,tapošeimininkušešiųkambarių,tiesa,išbarstytųbejokiostvarkospovisąMaskvą.Jisjaubuvobedarąspaskutinįirpatįšauniausiąmanevrą,pasiskelbdamaslaikraštyje,kadkeičiašešiskambariusįvairiuoseMaskvosrajonuoseįvienąpenkiųkambariųbutąPylimorajone,betčiajoveiklanutrūkodėltamtikrųnuojopatiesnepriklausančiųpriežasčių.Galimasdaiktas,kadjisdabarirturikokįnorskambarį,tačiaugarantuoju,kadneMaskvoje!

Matot,kokssukčius,ojūsteikiatėsšnekėtiapiepenktąjįmatavimą!Margarita,norsvisaine ji,opatsKorovjovas šnekėjoapiepenktąjįmatavimą, linksmainusijuokė,

išklausiusipasakojimąapieapsukrausbutųkeitikonuotykius.OKorovjovasvėlprabilo:—Betpriereikalo,priereikalo,MargaritaNikolajevna.Jūs—didžiaiprotingamoterisir,žinoma,

jausupratote,kaspervienasmūsųšeimininkas.Margaritosširdisdunkstelėjo,jilinktelėjogalva.— Na matot, na matot,— kalbėjo Korovjovas,— mes esam visokių užuominų ir paslaptingumų

priešininkai.Kasmetmesiraskeliavienąpokylį. Jisvadinasipavasarinėspilnaties,arbašimtokaralių,puota.Osvečių!—čiaKorovjovasgriebėsiužžando,tarsijambūtųsugėlędantį.—Beje,viliuosi,kadpati tuo įsit ikinsite. Tai va: mesiras, kaip jūs, be abejo, pati suprantate, yra viengungis. Tačiaušeimininkėreikalinga,—Korovjovasskėstelėjorankomis,—sutikite,kadbešeimininkės…

Margarita klausėsi Korovjovo, stengdamasi nepraverti lūpų, paširdžiuose juto šaltį, nuo viltiessusigrąžintilaimęjaisvaigogalva.

— Pagal tradiciją,— kalbėjo toliauKorovjovas,— pokylio šeimininkė, visų pirma, privalo būti

varduMargarita.Beto,jituribūtivietinėgyventoja.Omes,kaipmatote,esamekeliauninkaiiršiuometuapsistojome Maskvoje. Čia mes suradome šimtą dvidešimt vieną Margaritą, ir tik pamanykite, —Korovjovas iš nevilties pliaukštelėjo sau per šlaunį, — nė viena netinka. Bet pagaliau nusišypsojolaimė…

Korovjovasišraiškingaišyptelėjo,linkteldamasperliemenį,oMargaritosširdįvėleisugniaužėšaltis.—Trumpiau!—riktelėjoKorovjovas.—Visai trumpai:ar jūsneatsisakysit imtis šiųpareigų?—

Neatsisakysiu!—tvirtubalsuatsakėMargarita.—Baigta!—tarėKorovjovasir,iškėlęslempelę,pridūrė:—Prašomsektipaskuimane.Jie žengė tarp kolonų ir pagaliau išėjo į kažkokią kitą salę, kurioje kažkodėl aitriai kvepėjo

citrinomis,buvogirdėtikažkokiešnaresiaiirkažkasužkliudėMargaritosgalvą.Jikrūptelėjo.—Nebijokite,—saldžiubalseliunuraminoMargaritąKorovjovas,imdamasjąužparankės,—čia

Begemotoišdaigos,niekodaugiau.Irapskritaidrįstujums,MargaritaNikolajevna,patarti—niekuometirniekonebijokite.Taineprotinga.Neslėpsiu,pokylisbusprašmatnus. Išvysimeasmenų,kuriųvaldžiakitados buvo nepaprastai didelė. Bet kai pagalvoji, kokios mikroskopiškai menkos yra jų galimybėspalygintisugalimybėmisto,kienopalydojeašturiugarbėsbūti,pasidarotiesiogjuokingairnet,sakyčiau,liūdna…Beto,jūsjukirpatikarališkokraujo.

—Kodėlkarališkokraujo?—išgąstingaisukuždėjoMargarita,glusteldamaprieKorovjovo.— Ak, karaliene, — žaismingai tratėjo Korovjovas, — kraujo reikalai — patys sudėtingiausi

pasaulyje!Irjeigupaklausinėtumėmkaikuriasproseneles,ypačtas,kuriosgarsėjokaipdidžiairomios,taipaaiškėtųnuostabiausiųpaslapčių,gerbiamojiMargaritaNikolajevna.

Nėkieknesuklysiu,jei,kalbėdamasapietai,prisiminsiukeisčiausiaisusimaišančiąkortųkaladę.Estidalykų,kuriemsvisainegaliojaneiluomųbarjerai,neivalstybiųsienos.

Atskleisiupaslaptį:vienaPrancūzijoskaralienė,gyvenusišešioliktameamžiuje,reikiamanyti, labaibūtųnustebusi,jeigukasnorsjaibūtųpasakęs,kad,praėjusdaugybeimetų,ašvesiuužparankėsjosžaviąproproproproanūkęperiškilmiųsalesMaskvoje.Betmesjauatėjom!

Korovjovas užpūtė savo lempelę, ji dingo jam iš rankų, ir Margarita išvydo ant grindų šviesosruoželį, krintantį iš po kažkokių tamsių durų. Korovjovas tyliai pabeldė į tas duris. Margarita taipsusijaudino,jogėmėbarškėtidantys,opernugarąnubėgošiurpulys.

Durysatsidarė.Kambaryspasirodėesąsvisainedidukas.Margarita išvydoplačiąąžuolinę lovą subetkaipsubruktomisnešvariomissuglamžytomispaklodėmisirpagalve.

Priešais lovą stovėjo ąžuolinis stalas raižytomis kojomis, o ant stalo—kandeliabras, kurio lizdaibuvoaštriųpaukščionagųpavidalo.Tuoseauksiniuosenaguosedegėseptyniosstorosvaškinėsžvakės.Be to, ant staleliodarbuvodidelė šachmatų lenta su itinmeistriškaipadarytomis figūromis.Antmažopalaikiokilimėliostovėjožemassuolelis.

Kambaryje buvo dar vienas stalas su kažkokia auksine taure ir kitu kandeliabru, kurio šakos buvogyvačiųpavidalo.Kambaryjekvepėjosierairderva,šviestuvųšešėliaikryžiavosiantgrindų.

TarpkitųMargaritaišsykatpažinoAzazelą,dabarapsivilkusįfrakuirstovintįgalelovos.IšsipustęsAzazelas jau nebuvo panašus į plėšiką, užkalbinusį Margaritą Aleksandro sodelyje, ir nusilenkė jisMargaritainepaprastaigalantiškai.

Nuogaragana,tapatiHela,kurididžiaisugluminogarbųjįVarjetėbufetininką,ir,deja,tapati,kurią,laimė, po skandalingojo seanso išbaidė gaidys, sėdėjo ant kilimėlio palei lovą, maišydama kažkąprikaistuvyje,iškuriovirtosierosgarai.

Be šitų, kambaryje prie šachmatų stalelio ant aukštos taburetės sėdėjo milžiniškas juodas katinas,dešinėjeletenojegniauždamasšachmatųžirgą.

Helapakilo ir nusilenkėMargaritai.Tąpatį padarė ir katinas, nušokęsnuo taburetės ir brūžtelėjęsužpakaline letena, jis pametė žirgą ir palindo po lova jo ieškoti.Visa tai,mirgant klastingiems žvakių

šešėliams,pastėrusiišbaimėsMargaritatikvosnevosįžiūrėjo.Josžvilgsnįbuvoprikausčiusilova:jojesėdėjo tasai, kurį dar visai neseniai vargšas Ivanas prie Patriarcho tvenkinių įtikinėjo, kad šėtonasneegzistuoja.

Neegzistuojantisirsėdėjolovoje.Dvi akys įsmigo Margaritai į veidą. Dešinė — su aukso žiežirba gelmėje, kiaurai persmelkianti

kiekvienąsielą,irkairė—tuščiairjuoda,tarsisiauraadatosąselė,lygangaįbedugnįtamsosiršešėliųšulinį.Volandoveidas buvoperkreiptas, dešinysis lūpųkampasnutįsęs žemyn, aukštą nuplikusią kaktąkirtogiliosraukšlės,lygiagrečiossiauriemsantakiams.Atrodė,kadVolandoveidoodaamžiamsįdegusisaulėje.

Volandas drybsojo išsikėtojęs lovoje, vilkėjo tiktai ilgais naktiniais marškiniais, nešvariais irsulopytaistieskairiuojupetim.Vienąnuogąkojąjisbuvopasikišęsposavimi,okitąištiesęsirpasidėjęsantsuolelio.ŠiostamsioskojoskelįkažkokiugaruojančiutepaluirtrynėHela.

Ant apnuogintos beplaukės Volando krūtinės Margarita dar įžiūrėjo meistriškai iš juodo akmensišskobtąvabalą,parištąauksograndinėle,ovabalonugaroje—kažkokiusrašmenis.ŠaliaVolando,antlovos,antsunkauspostamento,stovėjokeistas,tarytumgyvas,išvienospusėssaulėsnutviekstasgaublys.

Keletąsekundžiųbuvotylu.„Jistyrinėjamane“,—pamanėMargaritairsukaupėvalią,stengdamasikaipnorssuvaldytidrebančiaskojas.

PagaliauVolandasnusišypsojo,irjokibirkščiuojantiakissakytumeiįsižiebė.Jistarė:—Sveikinujus,karaliene,irprašauatleistiužtokįnaminįapdarą.Volandobalsasbuvotoksžemas,kad,tariantkaikuriuosžodžius,pavirsdavomažnešvokštimu.Jisnutvėrėantlovosbuvusiąilgąšpagą,pasilenkė,pamaišėjapalovyjeirtarė:—Lįsklauk!Partijanutraukiama.Atvykoviešnia.—Niekugyvu,—nerimastingaipasufleravoKorovjovas,švapsėdamasMargaritaiįausį.—Niekugyvu…—prabiloMargarita.—Mesire…—kvėptelėjoįausįKorovjovas.—Niekugyvu,mesire,—tyliai,betaiškiaiatsakėsusitvardžiusiMargaritairpridūrėšypsodamasi:

— Meldžiu nepertraukti partijos. Manau, kad šachmatų žurnalai nemažai sumokėtų, jeigu galėtų jąišspausdinti.

Azazelas pritariamai krenkštelėjo, o Volandas, įdėmiai nužvelgęsMargaritą, sumurmėjo tarsi patssau:

—Taip,Korovjovasteisus!Kaipkeistaisusimaišokortos!Kraujas!Jis ištiesė ranką ir pasimojo Margaritą arčiau. Ši priėjo, basomis kojomis nejausdama grindų.

VolandaspadėjosunkiąlygišakmensirdraugekarštąkaipugnisrankąMargaritaiantpeties,prisitraukėjąirpasisodinošaliasavęsantlovos.

—Na, jeigu jūs tokia nuostabiaimaloni,— prašneko jis,— o aš, beje, nieko kito ir nesitikėjau,tuometbaigsimceremonijas,—jisvėlpasilenkėiršūktelėjopalovin:—Arilgaitrukstasbalaganaspolova?Lįsklauk,kvaišaspadare!

— Nerandu žirgo, — apsimestinai uždususiu balsu iš po lovos atsiliepė katinas, — kažkurnušuoliavo,ovietojjovismaišosikažkokiavarlė.

—Galmanai, kad esi turgaus aikštėje?—nuduodamas, jog pyksta, paklausėVolandas.— Jokiosvarlės po lova nebuvo! Pasitaupyk tuos pigius triukus Varjetė teatrui. Jeigu tučtuojau neišlįsi, mesmanysime,kad tupasidavei,prakeiktasdezertyre.—Niekugyvu,mesire!—surikokatinas ir tąpačiąakimirkąišlindoišpalovės,gniauždamasletenoježirgą.

—Leiskite jumspristatyti…—buvobepradedąsVolandas,betpatssavenutraukė:—Ne,negaliužiūrėtiįtąžvirbliųbaidyklę.Pažvelkit,kaipjisišsidarkėpolova!

Otuometuišsivoliojęsdulkėsekatinas,stovėdamasantužpakaliniųkojų,lankstėsiMargaritai.Katinopakaklėjestirksojobaltapeteliškė,dėvimapriefrako,oantkrūtinėskabojodirželiuparištiperlamutriniai

moteriškižiūronai.Beto,katinoūsaibuvopaauksuoti.—Kasčiadabar!—sušukoVolandas.—Kamtupasiauksavaiūsus?Kuriemsgalamstaupokakluta

varlė,jeiesibekelnių?—Katinai kelnių nedėvi,mesire,— labai oriai atsakė katinas,—o gal dar liepsiteman ir batus

apsiauti?Batuotųkatinųbūnatikpasakose,mesire.Betarjūskadanorsmatėt,kadkasnorsateitųįpokylįbekaklaraiščio?Neturiujokionoroatsidurtikomiškojepadėtyjeirrizikuoti,kadgaliubūtiužpakarposišmestaslauk!Kiekvienaspuošiasikaipmoka.

Manykite,kadvisa,kąčiapasakiau,tinkairžiūronams,mesire!—Betūsai?..—Nesuprantu,—sausaiatsikirtokatinas,—kodėlAzazelasirKorovjovas,šįrytskųsdamiesi,galėjo

pasibarstytiveidusbaltapudra,irkuojigeresnėužauksinę?Ašpasipudravauūsus,štaiirviskas!Kitakalbabūtų, jeigubūčiaunusiskutęs!Skustaskatinas— iš tikrųjųbjaurusdalykas, tūkstantį kartų su tuosutinku. Bet apskritai, — čia įsižeidusio katino balsas virptelėjo, — matau, kad prie manęs norimaprikibti, ir dar matau, kad turiu labai rimtai pagalvoti, ar apskritai dalyvauti pokylyje? Ką jūs į taiatsakysite,mesire?

Irkatinasišnuoskaudostaipišsipūtė,kadatrodė,darakimirksnis,irsprogs.—Taisukčius,taisukčius,—linguodamasgalvą,pasakėVolandas,—kiekvienąsykį,kaijofigūros

atsiduria beviltiškoje padėtyje, jis pradeda užkalbinėti dantį kaip pats kvailiausias šarlatanas ant tilto.Nedelsiantsėskprielentosirbaiktuossavopliurpalus.

—Atsisėsiu,—atsakėkatinassėsdamasis,—tačiaunesutinkusupastaraisiaisjūsųžodžiais.Manošnekosnepliurpalai,kaipjūsteikėtėspareikštidamosakivaizdoje,ovirtinėstandžiaisurištųsilogizmų,kuriuos deramai įvertintų tokie žinovai kaip Sekstas Empirikas, Marcianas Kapela, o galbūt ir patsAristotelis.

–Šachaskaraliui,—tarėVolandas.—Prašom,prašom,—atsiliepėkatinasirėmėžvalgytisįlentąprožiūronus.—Taigi,—kreipėsiVolandasįMargaritą,—leiskitepristatytijums,dona,savopalydą.Šitaspamaiva—katinasBegemotas.AzazeląirKorovjovąjūsjaupažįstate,tadrekomenduojujums

savotarnaitęHelą.Paslanki,nuovoki,irnėratokiospaslaugos,kuriosjineįstengtųpadaryti.GražuolėHelašypsojosi,įsmeigusiįMargaritąsavožalsvasakis,nesiliaudamakabintisaujatepalo

irtrintijuokelį.—Na,štaiirvisi,—užbaigėVolandasirsusiraukė,kaiHelapernelygstipriaispustelėjojokelį,—

draugija,kaipmatote,nedidelė,mišriirpaprasta.Jisnutiloirėmėsukiotisavąjįgaublį,padarytątaipišmoningai,jogmėlyniokeanaijamevilnijo,o

ašigalįdengiantikepurėatrodėtikrųtikriausia,išledoirsniego.Lentojetuometudėjositikrassąmyšis.Visiškaisutrikęskaraliussubaltamantijatrypinėjolangelyje,

bevilt iškai skėtriodamas rankomis. Trys balt ieji pėstininkai— landsknechtai, ginkluoti alebardomis,suglumęžvelgėįrikį,mosuojantįšpagairrodantįpirmyn,kuršaliakitskito,baltameirjuodamelangelyjeantkarštųžirgų,kanopomiskasančiųlentą,buvomatytijuodiejiVolandoraiteliai.

Margaritąnepaprastaisudominoirapstulbinotai,kadšachmatųfigūrėlėsbuvogyvos.Katinas,atitraukęsnuoakiųžiūronus,patyliukaisbakstelėjosavajamkaraliuiįnugarą.Tasaiišsiauboužsidengėrankomisveidą.—Prastireikalėliai,brangusisBegemote,—patyliukaisįgėlėKorovjovas.—Padėtisrimta,bettoligražunebeviltiška,—atsiliepėBegemotas,—dardaugiau:ašvisaitikiu

galutinepergale.Būtinanuodugniaiišanalizuotipadėtį.Analizuotijisėmėsiganakeistai—puolėvisaipvaipytisirmerktiakįsavokaraliui.—Nepadeda,—tarstelėjoKorovjovas.—Ai!—suklykėBegemotas.—Papūgosišsilakstė,arašnesakiau!

Ištikrųjųtolumojepasigirdodaugybėssparnųšlamesys.KorovjovasirAzazelasišpuolėlauk.—Traukvelniaivisas tas jūsų šventines išmones!—burbtelėjoVolandas,nepakeldamasakiųnuo

savojogaublio.VostikKorovjovassuAzazeluišdūmėlauk,Begemotasėmėdarlabiaumerktiakį.Baltųjų karalius pagaliau suvokė, ko iš jo norima, ūmai nusiplėšė mant iją, nubloškė ją ant savo

langelio ir pabėgo nuo lentos. Rikis užsisiautė numestą karališką apdarą ir atsistojo į karaliaus vietą.KorovjovasirAzazelassugrįžo.

—Melas,kaipvisada,—šnairuodamasįBegemotą,sumurmėjoAzazelas.—Manpasigirdo,—atsakėkatinas.‘:—Na,ardarilgaivisataitruks?—paklausėVolandas.—Šachaskaraliui.—Aštikriausiainenugirdau,metre,—atsakėkatinas,—šachokaraliuinėrairnegalibūti.—Kartoju,šachaskaraliui!—Mesire,—apsimestinaisunerimusiubalsuatsakėkatinas,—jūspervargote:šachokaraliuinėra!—Karaliusstovilangelyjeg2,—nežiūrėdamasįlentą,pasakėVolandas.—Mesire,manesiaubasima!—sukniaukėkatinas,nutaisydamassiauboiškreiptąsnukį.—Tamelangelyjekaraliausnėra!—Ką?—suglumęspaklausėVolandas irpasižiūrėjo į lentą,kurkaraliaus langelyjestovintis rikis

buvonusigręžęsiružsidengęsrankomisveidą.—Aktu,nenaudėli,—susimąstęstarėVolandas.— Mesire! Aš vėl į pagalbą šaukiuosi logiką, — prašneko katinas, spausdamas prie krūtinės

letenas,— jeigu žaidėjas skelbia karaliui šachą, o karaliaus tuometu jau nė kvapo nebėr ant lentos,šachaslaikomasnegaliojančiu.

—Pasiduodi,arne?—baisiubalsusurikoVolandas.—Leiskitepagalvoti,—klusniaiatsiliepėkatinas,pasirėmėalkūnėmisantstalo,suspaudėletenomis

ausisirėmėgalvoti.Galvojoilgai,ogalųgaletarė:—Pasiduodu.—Užmuštužsispyrusįožį,—sušnibždėjoAzazelas.— Taip, pasiduodu, — tarė katinas, — bet pasiduodu tiktai todėl, kad negaliu žaisti pjudomas

pavyduolių!—jispakilo,ošachmatųfigūrėlėsėmėropštisįdėžę.— Hela, metas, — tarė Volandas, ir Hela dingo iš kambario. — Koja įsiskaudėjo, o čia tasai

pokylis,—vėlprabiloVolandas.—Leiskiteman,—tyliaipaprašėMargarita.Volandas įdėmiainužvelgė ją irpasuko jospusėnkelį.Karšta it lavapliurzėdegino rankas, tačiau

Margaritanesiraukėirstengėsineskaudžiaiįtrintijąįkelį.—Maniškiaitvirtina,kadtaireumatas,—kalbėjoVolandas,nenuleisdamasakiųnuoMargaritos,—

bet aš rimtai įtariu, kad šį kelio skausmąpalikoman atminimui viena žavinga ragana, sukuria artimaisusipažinau tūkstant is penki šimtai septyniasdešimt pirmais metais Brokeno kalnuose, ant VelniųKatedros.

—Ak,negalibūti!—pasakėMargarita.—Menkniekis! Po kokių trijų šimtų metų praeis. Man siūlė galybę visokiausių vaistų, bet aš po

senoveipasitikiubobulėsgyduolėmis.Nuostabiųžoleliųpalikomannelabojisenikė,manobobulė!Beje,sakykite,arjūsniekuonesiskundžiate?Galjūsųsieląkamuojakokianorsširdgėla,koksnorsmaudulys?

—Ne,mesire,niekasmanęsnekamuoja,—atsakėišmintingojiMargarita,—odabar,šaliajūsų,ašjaučiuositiesiogpuikiai.

—Kraujas—didelisdalykas,—nežiniakodėllinksmaipasakėVolandasirpridūrė:—Matau,kadjusdominamanogaublys.

—Otaip,niekuometnesumačiusitokiodaiktelio.—Puikusdaiktelis.Atviraišnekant,ašnemėgstuklausytispaskutiniųnaujienųperradiją.Jasvisada

pranešinėja kažkokios merginos, neaiškiai tariančios vietovardžius. Be to, kas trečia iš jų truputįšvepluoja,tarsityčiatokiosbūtųparenkamos.Manogaublyskurkaspatogesnis,juolabkadapieįvykiusturiu žinoti tikrą tiesą. Štai, tarkime, matote šį žemės lopą, kurio pakraštį skalauja vandenynas?Pažvelkite,štaijįapėmėliepsna.Tenprasidėjokaras.Jeigužvilgtelsiteišarčiau,išvysiteirdetales.

Margaritapasilenkėpriegaublioirpamatė,kadžemėskvadratėlisišsiplėtė,suribėjodaugybespalvųirpasidarėpanašusįreljefinįžemėlapį.Opaskuijiišvydoirupėsjuostelę,irkažkokįkaimelįpaleiją.Žirniodidumonamelisišaugoirpasidarėsuligdegtukųdėžute.Ūmaišitonameliostogasbegarsoišlėkėįviršųdraugesujuodųdūmųtumulu,sienelėssugriuvo,irišdviaukštėsdėžutėslikotikmenkakrūvelėirjuodųdūmųkamuolysviršjo.Pasilenkusidaržemiau,Margaritaįžiūrėjomažąmotersfigūrėlę,gulinčiąantžemės,ošaliajos—mažąvaikelįkraujoklanesuatmestomisįšalisrankomis.

– Štai ir viskas, — šypsodamasis tarė Volandas, — jis nespėjo nusidėti. Abadona darbuojasinepriekaištingai.

—Nenorėčiau būti su tais, prieš kuriuos kariauja tasai Abadona,— tarėMargarita,— kieno jispusėje?

—Juoilgiausu jumiskalbuosi,—atsakėVolandas,—juolabiauįsitikinu,kadjūs labaiprotinga.Nuraminsiu jus. Jiskaip retabešališkas irvienodai remiaabikariaujančiaspuses.Todėl irpadariniaiabiejose pusėse visada vienodi.Abadona,— negarsiai pašaukėVolandas, ir kaipmat iš sienos išnirokažkoksliesasžmogustamsiaisakiniais.TieakiniaikažkodėlMargaritaipadarėtokįstiprųįspūdį,jogji,tyliairiktelėjusi,įsikniaubėveiduįVolandokoją.—Liaukitės,—šūktelėjoVolandas,—kokienervingišiuolaikiniaižmonės,—jisatsivedėjęspliaukštelėjoMargaritaipernugarą,irvisasjoskūnassugaudė.—Jukmatot,kadjissuakiniais.Beto,darniekuometnėrabuvęirniekuometnebustaip,kadAbadonakamnorspasirodytųpirmalaiko.Pagaliauiraščia:jūsmanoviešnia!

Paprasčiausiainorėjaujumsjįparodyti.Abadonastovėjonejudėdamas.— O ar galima, kad jis nors sekundę nusiimtų akinius?— paklausėMargarita, glausdamasi prie

Volando ir krūpčiodama, bet dabar jau iš smalsumo. — Ne, negalima, — rimtai atsakė Volandas,mostelėjorankaAbadonai,iršisdingo.—Azazelai,kątunoripasakyti?

—Mesire,—tarėAzazelas,—leiskitepranešti.Pasmusdupašaliniai:gražuolė,kuriverkšlenairprašosipaliekamakartusuponia,osuja,prašomatleisti,josmeitėlis.

—Keistokaielgiasigražuolės,—tarstelėjoVolandas.—TaiNataša,Nataša,—sušukoMargarita.—Na,teguliekasuponia.Omeitėlįvarykitpasvirėjus!—Paskersti?—išgąstingaisurikoMargarita.—Atleiskit,mesire,betjuktaiNikolajusIvanovičius,

apatiniskaimynas.Įvykonesusipratimas,jinai,matot,brūkštelėjojamkremu…—Atleiskite!—tarėVolandas.—Kuriųvelniųirkasruošiasijįskersti?Tegulpasėdivirtuvėjesu

virėjais,štaiirviskas!Jukpatisuprantat,kadnegaliujoįsileistiįpuotossalę!—Beto…—pridūrėAzazelasirpranešė:—Vidurnaktisartėja,mesire.—Puiku!—VolandaskreipėsiįMargaritą:—Taigiprašom!Išankstodėkoju.Nesijaudinkite ir nieko nebijokite.Ničnieko, išskyrus vandenį, negerkite, antraip išgeibsite ir jums

bussunku.Metas!Margaritapakilonuokilimėlio,irtuometudurysepasirodėKorovjovas.

XXIIIskyrius

DIDYSISPOKYLISPASŠĖTONĄ

Vidurnaktis artėjo, reikėjo skubėti.Margarita viskąmatė lygpromiglas. Įsiminė žvakes ir kažkokįspalvotais akmenimis išklotą baseiną.KaiMargarita atsistojo šio baseinodugne,Hela ir jai talkinantiNatašašliūkštelėjoantjoskažkokiokaršto,tirštoirraudonoskysčio.Margaritapajutoantlūpųsūrumąirsuprato,kadyraplaunamakrauju.Kruvinąmantijąpakeitėkita—tiršta,permatoma,rausva,irMargaritaiėmėsvaigtigalvanuorožiųaliejaus.PaskuijosnubloškėMargaritąįkrištolinįguolįirėmėligiblizgesiotrintikažkokiaisdideliaisžaliais lapais.Atlėkėkatinas irpuolė įpagalbą. JisatsitūpėprieMargaritoskojųirtaipėmėtrintijospėdas,lygblizgintųbatusgatvėje.

Margarita nebeprisiminė, kas jai pasiuvo kurpaites iš balsvų rožės žiedlapių ir kaip tos kurpaitėspačios savaime užsisegė auksinėmis sagtimis. Kažkokia jėga kilstelėjo Margaritą ir pastatė priešveidrodį, josplaukuose sušvitokarališkasdeimantųvainikas. Iškažkur išdygoKorovjovas iružkabinoMargaritai ant kaklo sunkų ovalinį medalioną su juodo pudelio atvaizdu, parištą sunkia grandine. Šispapuošalasbegalokamavokaralienę.Grandinėiškartėmėtrintisprandą,atvaizdaslenkėjąpriežemės.Tačiauužtuosvargus,kuriųpridarėgrandinėsujuodupudeliu,Margaritaibuvobentišdaliesatlyginta.KorovjovasirBegemotasišsykėmėelgtissujaitinpagarbiai.

—Kentėkit, kentėkit!—murmėjoKorovjovas tarpduryje to kambario, kuriame buvo baseinas.—Nieko nepadarysi, taip reikia. Leiskite, karaliene, jums duoti paskutinį patarimą. Svečių būryje busvisokių, oi visokiausių žmonių, tačiau jūs, karalieneMargo, niekam neteikite pirmumo! Jeigu kuris irnepatiks…suprantu,žinoma,kadneparodysitetosavoišraiška…Ne,ne,apietainėpagalvotinegalima!Pastebės, išsyk pastebės. Jį būtina pamilti, karaliene, pamilti. Pokylio šeimininkei už tai bus atlygintašimteriopai! Ir dar: nėvienonepraleiskite.Bent šyptelkit, bent grįžtelkit galvą, jei nebuskada žodelioištarti.Darykit,kąišmanot,tiknėvienoneaplenkit.Antraipjievisiškaiišgeibs…

LydimaKorovjovoirBegemoto,Margaritažengėiškambariosubaseinuįaklinątamsą.—Aš,aš,—šnibždėjokatinas,—ašduosiuženklą!—Duok!—atsiliepėtamsojeKorovjovas.—Pokylis!—šaižiaisuspiegėkatinas,irMargaritakeliassekundespabuvoužsimerkusi.Pokylis ūmai ją užgriuvo kaip šviesos, garsų ir kvapų tvanas. Korovjovo tempiama už parankės,

Margaritaišvydoesanti tropikųmiške.Raudongurklėsžaliauodegėspapūgoskarstėsilianomis,šokinėjonuo šakos ant šakos ir kurtinamai plyšojo: „Žavinga!“Betmiškas veikiai baigėsi, ir pirt ies tvankumąpakeitė iškilmių salės vėsa. Ši salė su kažkokio gelsvo žaižaruojančio akmens kolonomis buvo tuščiatuštutėlė,kaipirmiškas,tikšaliakolonųlygsustingęstovėjopusnuogiainegraisusidabriniaisraiščiaisantgalvų.Jųveidaipasidarėpurvinai rudi išsusijaudinimo,kai į salę įlėkėMargaritasusavopalyda,kuriojeiškažkuratsiradoirAzazelas.KorovjovaspaleidoMargaritosrankąirsušnibždėjo:

—Tiesiailinktulpių!Neaukšta baltų tulpių sienelė išdygo priešais Margaritą, o už sienelės ji išvydo aibę gaubteliais

pridengtųžiburių,kurieapšvietėfrakuotųvyrųjuoduspečiusirbaltaskrūtines.TuometMargaritasuprato,iš kur sklido tie šventiniai garsai. Ją užgriuvo dūdų trenksmas, o pro tą trenksmą prasiveržusi smuikųraudaperliejoMargaritoskūnąlygkraujas.Maždaugpusantrošimtožmoniųorkestrasgrojopolonezą.

Antpakylospriešaisorkestrąstovintisfrakuotasžmogus,pamatęsMargaritą,išblyško,nusišypsojoirūmairankosmostupakėlėantkojųvisąorkestrą.Nėakimirksnįnenutilęsorkestrasstovėdamasgriaudė

toliau.Žmogusantpakylosnusisukonuoorkestroir, išmetęsįšonusrankas,žemainusilenkė.Margaritanusišypsojoirpamojavojam.

—Ne,maža,maža,—sušnibždėjoKorovjovas,—jisvisąnaktįnegalėsužmigti.Šūktelėkitjam:„Sveikinujus,valsųkaraliau!“Margaritašūktelėjoirnustebo,kadjosbalsas,skambus

kaipvarpas,nustelbėvisąorkestrą.Žmoguskrūptelėjoiš laimės,kairęrankąprispaudėpriekrūtinės,odešine,kuriojelaikėbaltąlazdelę,toliaudirigavoorkestrui.

—Maža,maža,—šnibždėjoKorovjovas.—Pažvelkitkairėnįpirmuosiussmuikusirlinktelkittaip,kadkiekvienasskyriumgalvotų,jogjūsjįatpažinote.Čiavienpasaulinėsįžymybės.Linktelėkitštaianam,priepirmojopulto—taiVjetanas.Taip,labaigerai.

Dabartoliau.—Kasdirigentas?—skriedamatoliau,paklausėMargarita.—JohanasŠtrausas,—suklikokatinas,—irtegumanepakariatropikųsodeantlianų,jeigukokiame

norspokylyjekadanorsgrojotoksorkestras.Ašsukviečiaujį!Irprašomįsidėmėti,nėvienasnesusirgoirnėvienasneatsisakė.

Gretimasalėbuvobekolonų,vietojejųvienojepusėjemirgėjosienaišraudonų,rausvų,baltųrožių,o kitoje — tokia pat siena iš pilnavidurių japoninių kamelijų. Tarp tų sienų jau tryško šnypščiantysfontanai, ir šampanas putojo trijuose baseinuose, kurių pirmasis buvo skaidriai violetinis, antrasis—rubino spalvos, trečiasis — krištolinis. Palei juos blaškėsi negrai su raudonais raiščiais, sėmėsidabriniaissamčiaisšampaną irpylė įplokščias taures.Rožiųsienojebuvospraga, ir tojevietojeantestradossiautėjožmogussuraudonufrakusmailiakaipkregždėsuodega.Priešaisjįnežmoniškaigarsiaigriaudėjodžiazas.VosišvydęsMargaritą,dirigentassusirietėpriešjądvilinkas,palietėrankomisgrindis,paskuiišsitiesėiršaižiubalsusuriko:

—Aleliuja!Jis pliaukštelėjo sau per kelį — viens, paskui kryžmai per kitą kelį — du, griebė iš kraštinio

muzikantorankųlėkštę,žiebėjaįkoloną.Skriedama tolynMargarita dar pamatė, kad džiazo virtuozas, rungdamasis su polonezu, dvelkusiu

Margaritai į nugarą, tranko savo lėkšte džiazo muzikantams per galvas, o šie tūpčioja, komiškaiišsproginęakis.

Pagaliau jieatskriejo įaikštelę,kurioje,kaipsupratoMargarita, tamsoje jąpasitikoKorovjovassulempele. Dabar šioje aikštelėje akys žlibo nuo šviesos, kuri liejosi iš krištolinių vynuogių kekių.PalydovaipastatėMargaritąįvietą,tiesjoskairerankaatsiradoneaukštaametistokolonėlė.

—Jeigubuslabaisunku,galėsitepasidėtiantjosranką,—šnibždėjoKorovjovas.Kažkoks juodaodis padėjoMargaritai po kojų pagalvėlę su išsiuvinėtu auksiniu pudeliu, ir ant tos

pagalvėlės,paklusdamakažkienorankoms,jipastatėsulenktąperkelįsavodešinękoją.Margarita pabandė apsižvalgyti. Korovjovas ir Azazelas stovėjo šalia išsitempę, kaip per paradą.

GretaAzazelo—dartrysvyrai,kažkuoMargaritaipanašūsįAbadoną.Įnugarądvelkėšaltis,atsigręžusiMargarita išvydo, kad išmarmurinės sienos jos užnugaryje trykšta šnypščiantis vynas ir srūva į ledinįbaseiną.Priekairėskojosjijutokažkąšiltairgauruota.TaibuvoBegemotas.

Margaritastovėjoaukštybėse,jaiišpokojųžemynleidosididingikilimudengtilaiptai.Apačioje,tokiojetolybėje,tarsižiūrėtųproapverstusžiūronus,Margaritamatėmilžiniškąšveicoriaus

kambarįsuneįsivaizduojamodydžiožidiniu,įkuriošaltusirjuodusnasruslengvaibūtųgalėjęsįvažiuotipenkiatonis sunkvežimis. Šveicoriaus kambaryje ir ant laiptų, kur spigino akinanti šviesa, buvo tuščia.Dūdosdabargrojokažkurtoli.Taipjieprastovėjomaždaugminutę.

—Kursvečiai?—paklausėMargaritaKorovjovą.—Pasirodys,karaliene,tuojaupasirodys.Jųnetrūks.Aš,tiesąsakant,geriausutikčiaumalkaskapoti,

negujuosčiapriiminėti.—Kątenmalkaskapoti,—įsiterpėšnekusiskatinas,—ašsutikčiaudirbtitramvajauskonduktoriumi,

ojausunkesniodarbopasaulyjenėra!—Viskas turi būti paruošta iš anksto, karaliene,— aiškinoKorovjovas, blykstelėdamas akimpro

perskilusį monoklį. — Nėra šlykštesnio dalyko už tą situaciją, kai pirmasis svečias trypčioja,nežinodamaskądaryti,o jo teisėtamegerapašnibždomtarkuoja jį,kad jieatvažiavoanksčiauužkitus.Tokiuspokyliusreikiamestiįšiukšlyną,karaliene.

—Tiktaiįšiukšlyną,—patvirtinokatinas.—Ikividurnakčiobelikodešimtsekundžių,—pridūrėKorovjovas,—tuojauprasidės.TosdešimtsekundžiųMargaritaipasirodėbegalo ilgos.Matyt, jos jaupraėjo, irničniekoneįvyko.

Bet staiga apačioje, milžiniškame židinyje, kažkas dunkstelėjo, ir iš pakuros išlėkė kartuvės sukabalduojančiupusiausudūlėjusiulavonu.Lavonasnutrūkonuovirvės,trenkėsiįgrindis, ir iš joišnirojuodaplaukis gražuolis su fraku ir lakuotais pusbačiais. Iš židinio išpuolė smarkiai aptrešęs nedideliskarstas,dangtisnulėkėžemėn,iškarstoišsivertėkitaslavonas.Gražuolisgalantiškaiprišokopriejoiratkišo parankę, antrasis lavonas pavirto į nuogą judrią moterį su juodomis kurpaitėmis ir juodomisplunksnomisantgalvos,irtadaabu,vyrasirmoteris,nuskubėjolaiptaisaukštyn.

— Pirmieji!— sušukoKorovjovas.— Ponas Žakas su žmona. Leiskite pristatyti jums, karaliene,vieną įdomiausių vyrų! Nepataisomas pinigų padirbinėtojas, valstybės išdavikas, bet visai neblogasalchemikas. Pagarsėjo tuo, — sukuždėjo Margaritai į ausį Korovjovas, — kad nunuodijo karaliausmeilužę.Juknekiekvienamtaipnutinka!Tikpažiūrėkit,koksgražuolis!

IšblyškusiMargaritaprasižiojusižvelgėžemynirmatė,kaipkažkokiosešoninėsevestibiuliodurysedingstairkartuvės,irkarstas.

—Esusužavėtas,—stačiaiįveidąlaiptaisužkopusiamponuiŽakuisuklykėkatinas.Tuometu apačioje pro židinio angą išlindo begalvis vienarankis skeletas, žnektelėjo ant žemės ir

pavirtofrakuotuvyru.PonoŽakožmonajauklaupėsipriešMargaritąantvienokelioir,išbalusinuosusijaudinimo,bučiavo

Margaritoskelį.—Karaliene,—veblenoponoŽakožmona.—Karalienėsužavėta,—rėkėKorovjovas.—Karaliene…—tyliaipratarėgražuolisponasŽakas.—Messužavėti,—plyšojokatinas.Jaunuoliai,Azazelopalydovai,nutaisęnegyvas,betmaloniasšypsenas,jaustūmėponąŽakąsužmona

įšoną,kurstovėjonegrai,laikantysšampanotaures.Laiptaisbėgoaukštynvienišasfrakuotasvyriškis.—GrafasRobertas,—šnipštelėjoKorovjovasMargaritai,—visdar įdomus.Atkreipkitedėmesį,

kaipjuokinga,karaliene,priešingasatvejis:šisbuvokaralienėsmeilužisirnunuodijosavožmoną.—Džiaugiamės,grafe,—surikoBegemotas.Prožidinioangąvienaspaskuikitąišgriuvoirsubyrėjotryskarstai,paskuiišpuolėkažkoksžmogus,

apsisiautęsmantija,oįkandinjoišjuodųnasrųiššokęsvaiduoklissmogėjampeiliuįnugarą.Apačiojepasigirdoprislopintasriksmas.Išžidinioišlėkėkonevisiškaisudūlėjęslavonas,Margaritaužsimerkė,irkažkienorankapakišojaiponosimflakonąsubaltadruska.Margaritaipasirodė,kadtaiNatašosranka.Svečiųantlaiptųėmėdaugėti.Dabarjauantkiekvienospakoposstovėjoištolovisaivienodaiatrodantysfrakuoti vyrai, o su jais — nuogos moterys, kurios skyrėsi viena nuo kitos tik kurpaičių ir galvaspuošiančiųplunksnųspalva.

Klibinkščiuodama keistu mediniu batu ant kairės kojos, prie Margaritos priėjo dama vienuoliškainuleistomisakimis,sulysusi,kukliirkažkodėlapsivyniojusikakląplačiužaliuraiščiu.

—Kokiažalia?—mechaniškaipaklausėMargarita.– Žavingiausia ir solidžiausia dama,— kuždėjo Korovjovas,— leiskite pristatyti: ponia Tofana,

buvolabaipopuliaritarpjaunųžavingųneapoliečių,taippatirPalermogražuolių,ypačtarptų,kuriomsbuvonusibodęjųvyrai.Jukbūnataip,karaliene,kadvyrasnusibosta…

—Taip,—dusliubalsuatsakėMargarita,tuopatmetušypsodamasidviemfrakuotiemsvyrams,kurievienaspaskuikitąlenkėsiirbučiavojoskelįirranką.

—Namat,—KorovjovaskažkaipsugebėjosykiuirkuždėtiMargaritai,irkažkamšaukti:—Hercoge,prašombokaląšampano!Ašsužavėtas!Taigi,poniaTofanaužjautėtasvargšesmoterisir

parduodavojomskažkokiovandenėliobuteliukuose.Žmonaįpildavotovandenėliovyrui įsriubą, tasaipavalgydavo, padėkodavo už pietus ir jausdavosi puikiai. Tiesa, po kelių valandų jis baisiausiaiužsinorėdavogerti,paskuiguldavosi įpatalą, irpodienosgražiojineapolietė,pavalgydinusisavovyrąsriuba,būdavolaisvakaippavasariovėjas.

—O kas jai ant kojos?— klausėMargarita, be paliovos liesdama ranką svečiams, aplenkusiemsklibinkščiuojančiąponiąTofana.—Irkamtasžaliasraištis?Kaklassuvytęs?

—Kunigaikšti,esusužavėtas!—šaukėKorovjovasirtuopatmetušnibždėjoMargaritai:— Kaklas nuostabus, tačiau kalėjime jai nutiko nemalonus dalykas. Ant jos kojos, karaliene,

ispaniškas batelis, o raištis štai dėl ko: kai kalėjimo prižiūrėtojai sužinojo, kadmaždaug penki šimtainesėkmingai pasirinktų vyrų amžiams atsisveikino su Neapoliu ir Palermu, jie įsikarščiavę pasmaugėponiąTofanąkameroje.

— Be galo džiaugiuosi, juodoji karaliene, kad man teko tokia garbė, — vienuoliškai šnibždėjoTofana, bandydama priklaupti. Ispaniškas batelis jai trukdė. Korovjovas su Begemotu padėjo Tofanaiatsikelti.

—Džiaugiuosi,—atsakėjaiMargarita,sykiutiesdamarankąkitiems.Dabarlaiptaisįviršųplūsteplūdosrautas.Margaritanebematė,kasdedasišveicorinėje.Ji mechaniškai kilnojo ranką aukštyn žemyn ir, visiems vienodai šiepdamasi, sutikinėjo svečius.

Aikštelėje jau tvyrojo klegesys, iš Margaritos praskrietų šventinių salių kaip jūros ošimas girdėjosimuzika.

—Oštai šimoteris—nuobodi,— jaune šnibždėjo, ogarsiai kalbėjoKorovjovas,— ji dievinapokylius,vissvajojapasiskųstidėlsavonosinės.

Margaritatarpkopiančiųlaiptaisaukštynsusiradoakimistą,apiekuriąkalbėjoKorovjovas.Taibuvojauna, kokių dvidešimties metų moteris nepaprastai gražaus stoto, tačiau kažkokių neramių, įkyriailakstančiųakių.

—Dėlkokiosnosinės?—paklausėMargarita.—Priejospriskirtakameristė,—paaiškinoKorovjovas,—kuritrisdešimtmetųkasnaktpadedajai

antstaliukonosinę.Kaitikjiprabunda,nosinėjauguli.Jitąnosinęirkrosnyjedegino,irupėjeskandino,betniekasnepadeda.

—Kokiąnosinę?—kuždėjoMargarita,kilnodamarankąaukštynžemyn.—Sumelsvaiskrašteliais.Matkaijitarnavokavinėje,šeimininkassykįpasivadinojąįsandėliuką,o

podevyniųmėnesių jipagimdėberniuką,nunešė jimiškan ir įkišo jamburnonnosinę,opaskuiužkasėberniukąžemėn.Teismejiteisinosinegalėjusivaikoišmaitinti.

—Okurtoskavinėsšeimininkas?—pasidomėjoMargarita.—Karaliene,—ūmaiišapačiossumurkėkatinas,—leiskitepaklausti:kuočiadėtasšeimininkas?

Jukjiskūdikiomiškenedusino!Margarita, nesiliaudama šypsotis ir kilnot i dešinės rankos, smailiais kairiosios rankos nagais

sugnybėBegemotoausįirsušnibždėjojam:—Jeigutu,niekšeli,darkartąišdrįsiįsiterptiįpokalbį…Begemotaskažkaipnešventiškaicyptelėjoirsuknerkė:—Karaliene… ausis sutins…Kam gadinti pokylį sutinusia ausimi?.. Aš kalbėjau kaip juristas…

juridiniupožiūriu…Tyliu,tyliu…Manykit,kadašnekatinas,ožuvis,tiktaipaleiskitausį.Margaritapaleidoausį,oįkyriosrūškanosakysatsidūrėtiesiaipriešją.—Kokia aš laiminga, karaliene, kad esu pakviesta į didžiąją pilnaties puotą.—O aš,— atsakė

Margarita,—džiaugiuosi,jusmatydama.Labaidžiaugiuosi.Armėgstatšampaną?—Kąjūsteikiatėsdaryti,karaliene?!—beviltišku,tačiauvosgirdimubalsusušukoMargaritaiįausį

Korovjovas.—Susidaryskamšatis!—Mėgstu,—maldaujamubalsuatsakėmoteris irstaigaėmėmechaniškaikartoti:—Frida,Frida,

Frida!AšvarduFrida,okaraliene.—Taipasigerkitšiandien,Fridą,irniekonegalvokit,—tarėMargarita.FridaištiesėabirankasMargaritai,tačiauKorovjovassuBegemotumikliaisugriebėjąužparankių,ir

jipradingominioje.Dabarišapačiosplūsteplūdominia,tarytumšturmuodamaaikštelę,kuriojestovėjoMargarita.Nuogi

moterųkūnaikiloaukštyntarpfrakuotųvyrų.Margaritosakyseribėjojųtamsūsirbalti,kavosspalvosirnetvisaijuodikūnai.Rusvuose,juoduose,kaštoniniuose,gelsvuosekaiplinaiplaukuose—šviesųtvanemirgėjo ir kibirkščiavo brangakmeniai. Ir, tarytumei kas būtų apšlakstęs šturmuojančių vyrų kolonąšviesoslašeliais,—antjųkrūtiniųtviskėjodeimantiniaisegtukai.DabarMargaritakassekundęjutojoskelįliečiančiaslūpas,kassekundętiesėrankąpabučiavimui,josveidaspavirtosustingusiasveikintojoskauke.

—Esusužavėtas,—monotoniškaigiedojoKorovjovas,—esamesužavėti…Karalienėsužavėta…—Karalienėsužavėta…—užnugarossniaukrojoAzazelas.—Esusužavėtas,—spygavokatinas.—Markizė…—murmėjoKorovjovas,—nunuodijotėvą,dubroliusirdviseserisdėlpalikimo…

Karalienėsužavėta!..PoniaMinkina…Ak,kokiažavi!Truputįnervinga.Kamreikėjoplaukųžnyplėmissvilinti kambarinei veidą? Taip susiklosčius aplinkybėms, be abejo, tuoj būsi papjauta… Karalienėsužavėta!..Karaliene,atkreipkitedėmesį!

ImperatoriusRudolfas,burtininkasiralchemikas…Darvienasalchemikas—pakartas…Ak,štaiirji!Ak,kokiusnuostabiusviešuosiusnamusjilaikėStrasburge!..Messužavėti!..Siuvėjaiš

Maskvos,mūsųvisųdidžiaimylimaužneišsenkamąfantaziją…laikėsiuvykląirsugalvojobaisiaijuokingąpokštą:sienojeišgręžėdviapskritasskylutes…—Odamosnežinojo?—paklausėMargarita.—Visoskaipvienažinojo,karaliene,—atsiliepėKorovjovas.—Esusužavėtas!Šisdvidešimtmetis

berniokas išmažens pasižymėjo keistomis fantazijomis, buvo svajotojas ir keistuolis. Jį pamilo vienamergina,ojisėmėirpardavėjąįviešuosiusnamus.

Išapačiosįviršųtekėjoupė.Nebuvomatyti tosupėsgalo.Josversmė,didysisžidinys, tryškokaiptryškus.Taippraėjovalanda,stojoantra.Margaritaėmėjausti,kadjosgrandinėpasidarėdaugsunkesnė.Kažkasatsitiko ir rankai.Dabar,keliant ją aukštyn,Margaritai tekdavo susiraukti.SmagiosKorovjovošnekosnustojodomintiMargaritą. Ir siauraakiaimongoliški, irbalt i, ir juodiveidaipasidarėvienodi,kartkartėm susiliedavo, o tarpus tarp tų veidų užpildantis oras imdavo virpėti ir sroventi. Smarkusdieglys, tarsi nuo adatos dūrio, staiga pervėrė dešinęMargaritos ranką, ir ji, sukandusi dantis, padėjoalkūnęantkolonėlės.Kažkokiegarsai,panašūsįsienasliečiančiųsparnųšlamėjimą,sklidoišužnugario,iš salės, ir buvo aišku, kad tenai šoka nesuskaičiuojami svečių tuntai, ir Margaritai atrodė, jog netmasyviosmarmurinės,mozaikinės irkrištolinėsgrindysneregėtojesalėjeritmingaipulsuoja.NeiGajusCezaris Kaligula, nei Mesalina dabar jau nesudomino Margaritos, kaip nesudomino jos nė vienaskaralius,hercogas,kavalierius,savižudis,nuodytoja,pakaruoklisarsąvadautoja,kalėjimoprižiūrėtojasarapgavikas,budelis,skundikas,išdavikas,beprotis,seklys,prievartautojas.Jųvardaisusipynėgalvoje,veidaisulipoįvienądidelįblyną,irtikvienasveidaskankinamaiįstrigoatmintin,—ištiesugninebarzdaapjuostasMaliutosSkuratovoveidas.Margaritailinkokojos,jibijojo,kadtuojtuojpravirks.Didžiausiaskančias jaikėlėdešinysiskelis,kurįbučiavo svečiai. Jis sutino,odapamėlo,norsNatašakeletą sykiųšluostė jį kažkokio kvapnaus skysčio prisigėrusią kempine. Baigiantis trečiai valandai, Margarita jauvisaibeviltiškaižvilgtelėjožemynirkrūptelėjoišdžiaugsmo:svečiųsrautasretėjo.

— Svečiai visada renkasi į pokylį vienodai, karaliene, — šnibždėjo Korovjovas, — tuoj bangapradės slūgti. Duodu žodį, kamuojamės paskutines minutes. Antai Brokeno plevėsų būrys. Jie visadaatvažiuojapaskutiniai.Na,žinoma,taijie.Dugirtivampyrai…

viskas?Akne,antaidarvienas.Ne,du!Laiptaiskopėdupaskutiniaisvečiai.–Šitas,manregis,naujokas,—sumurmėjoKorovjovasirprisimerkęspažvelgėpromonoklį,—na,

žinoma, žinoma. Kartą jį aplankė Azazelas ir prie konjako pakišo jam mintį, kaip atsikratyti vienožmogaus, galėjusio jį demaskuoti. Ir jis liepė pažįstamam,kuris buvo jampavaldus, išpurkšti kabinetosienasnuodais.

—Kuojisvardu?—paklausėMargarita.—Tiesąsakant,aširpatsdarnežinau,—atsiliepėKorovjovas,—reikiapaklaustiAzazelą.—Okassujuo?—Minėtasisklusnusjovaldinys.Esusužavėtas!—sušukoKorovjovasdviempaskutiniesiems.Laiptaiištuštėjo.Dėlvisopiktojietruputėlįluktelėjo,tačiauišžidinioniekasnebesirodė.Nesuvokdama,kaipviskasįvyko,poakimirkosMargaritaatsiradotamepačiamekambarysubaseinu

ir tenai, išsyk pravirkusi nuo skausmo rankoje ir kojoje, nugriuvo tiesiai ant grindų. Tačiau Hela irNataša, visaip guosdamos, vėlei nutempė ją po kraujo dušu, vėlei maigė jos kūną, ir Margarita vėlatsigavo.

—Dar,dartruputį,karalieneMargo,—šnibždėjoišdygęsšaliaKorovjovas,—reikiaaplėktisales,kadgarbingiejisvečiainesijustųpamiršti.

IrMargarita vėl išskriejo iš kambario su baseinu. Estradoje už tulpių sienelės, kur neseniai grojovalsų karaliaus orkestras, dabar šėliojo beždžionių džiazas. Dirigavo milžiniška gorila gauruotomisžandenomis, rankoje laikanti triubą ir nerangiai šokinėjanti į taktą. Susėdę į gretą orangutangai pūtėblizgančias triūbas. Jiems ant pečių buvo užsikorusios linksmos šimpanzės su armonikomis. Duhamadrilai su vešliais it liūtų karčiais skambino rojaliais, bet jų muzikos nesigirdėjo pro gibonų,mandrilųirmarkatųžvyginamųsaksofonų,čirpinamųsmuikųirdaužomųbūgnųgriausmą.Antveidrodiniųgrindų nesuskaičiuojama daugybė tarsi sulipusių porų stebėtinaimikliais ir grakščiais judesiais sukosivienakryptimiirslinkolygsiena,grasindamaviskąnušluotisavokelyje.

Gyvosatlasinėspeteliškėsnardėvirššokėjųminios,nuolubųžirogėlės.Kaiužgesdavoelektra,antkolonųkapiteliųnušvisdavomiriadaijonvabalių,ooresklandėžaltvykslės.

Paskui Margarita atsidūrė baisingo dydžio baseine, apjuostame kolonomis. Iš milžiniško juodoNeptūnonasrųtryškoplatirausvasrovė.Nuobaseinokilosvaiginantisšampanokvapas.Šičiaviešpatavonevaržomalinksmybė.Damoskvatodamosnusispirdavokurpaites,mesdavorankinukussavokavalieriamsarbanegrams,lakstantiemsposalęsupaklodėmisrankose,irkvykdamosnerdavožemyngalvaįbaseiną.Purslųstulpaitiškoįpalubes.Krištolinisdugnasbuvoišapačiosapšviestas,irtašviesa,prasimušusiprostorąvynosluoksnį,glostėsidabriniusplaukikiųkūnus.Tos,kuriosšokolaukišbaseino,buvogirtutėlės.Pokolonomisaidėjokvatojimas,salėdundėjolygpirtis.

ŠitamešurmulyjeMargaritaįsidėmėjovienągirtutėlėsmotersveidąsuapdujusiomis,tačiauirdabardarmaldaujančiomisakimis,irprisiminėvienintelįžodį—„Frida“!

NuovynokvapoMargaritaiėmėsvaigtigalva,irjijaubuvobeišeinanti,bettuometukatinasiškrėtėbaseinepokštą, kuris sulaikėMargaritą.Begemotas, prilindęsprieNeptūnonasrų, kažką tenpabūrė, irberegintvilnijantišampanomasėšnypšdamairuruliuodamaišgarmėjoišbaseino,oNeptūnasėmėšvirkšti tamsiai geltoną skystį, kuris visai neputojo ir neburbuliavo. Damos, spiegdamos ir klykdamos:„Konjakas!“, puolė slėptis už kolonų. Per kelias sekundes baseinas prisipildė ligi kraštų, ir katinas,triskart persivertęs ore, pūkštelėjo į vilnijantį konjaką. Jis išlipo prunkšdamas, su ištežusia peteliške,nusiplovęs auksą nuo ūsų ir be žiūronų. Begemoto pavyzdžiu išdrįso pasekti tik viena pora: minėtaišmoningojisiuvėjairjoskavalierius,nepažįstamasjaunasmulatas.

Jiedu liuoktelėjo į konjaką, bet tuometuKorovjovas sugriebėMargaritą už parankės, ir jie palikomaudyniųmėgėjus.

Margaritaipasirodė,kadpraskriedamajikažkurmatėakmeniniuosetvenkiniuosestūksančiuskalnusaustrių. Paskui ji skraidė virš stiklinių grindų, po kuriomis pleškėjo pragaro ugnys, o tarp jų blaškėsibaltašvarkiaivelniškivirėjai.Paskuikažkur, jaupraradusibetkokiąnuovoką, ji regėjo tamsius rūsius,kurdegėkažkokiešviestuvai,kurmerginosdalinosvečiamsantangliųiščirškintąmėsą,ošieišdideliųbokalųgėrėįjossveikatą.Paskuijiregėjobaltąsiasmeškas,tampančiasarmonikasiršokančiasestradojekamarinskį.Fokusininką—salamandrą,nedegantįžidinyje…Irantrąsykjosjėgosėmėsekti.

—Paskutinispasirodymas,—susirūpinusiubalsusušnibždėjoKorovjovas,—irbūsimlaisvi.LydimaKorovjovo,jivėlatsidūrėiškilmiųsalėje,betdabarčianiekasnešoko,nesuskaitomasvečių

miniaspietėsitarpkolonų,palikusilaisvąvisąsalėsvidurį.Margarita neįsiminė, kas padėjo jai užlipt i ant pakylos, atsiradusios šio ištuštėjusio rato vidury.

Užkopusiantjos,Margarita,begalonustebusi,išgirdo,kaipkažkurlaikrodismušavidurnaktį,kuris,josmanymu,jauseniaibuvopraėjęs.Suligpaskutiniunežiniakurskambančiolaikrodžiodūžiusvečiųminiąapgaubėtyla.

TuometMargarita vėl išvydoVolandą. Jis ėjo lydimasAbadonos, Azazelo ir dar kelių, panašių įAbadoną, juodų ir jaunų. Dabar Margarita pastebėjo, kad priešais jos pakylą buvo paruoštas kitaspaaukštinimas Volandui. Tačiau šis juo nepasinaudojo.Margaritą apstulbino tai, kad Volandas per šįiškilmingą paskutinį pasirodymą išėjo pas svečius apsirengęs tais pačiais apdarais, kuriais vilkėjomiegamajame.Jamantpečiųkabojo tiepatysnešvarūssulopytimarškiniai,okojas jisbuvoįsispyręs įnušleivotas kambarines šlepetes. Volandas nešėsi apnuogintą špagą, tačiau ėjo pasiramsčiuodamas jakaiplazda.

Volandas atšlubčiojo ir sustojo šalia savosios pakylos, ir tučtuojau priešais jį išdygoAzazelas sudubeniu rankose. O tame dubenyje Margarita išvydo nupjautą žmogaus galvą su išmuštais priekiniaisdantimis. Tebetvyrojo visiška tyla, kurią tik vienąsyk sutrikdė kažkur toli čirkštelėjęs lyg ir durųskambutis,niekaipnepritampąsprievisosaplinkos.

—MichailaiAleksandravičiau,— negarsiai kreipėsiVolandas į galvą, ir tuomet žuvusiojo vokaikilstelėjo aukštyn, o negyvame veideMargarita krūptelėjusi išvydo gyvas, minties ir kančios kupinasakis.—Viskasišsipildė,arne?—toliaukalbėjoVolandas,žiūrėdamasgalvaiįakis,—galvąnupjovėmoteris,posėdisneįvyko,oašgyvenu jūsųbute.Faktas.O faktas— labiausiainepaneigiamasdalykaspasaulyje. Tačiau dabar mus domina tolesnė eiga, o ne šitas įvykęs faktas. Jūs visuomet karštaipropagavote teoriją, kad, nupjovus galvą, žmogaus gyvenimas baigiasi, jis virsta pelenais ir išeina įnebūtį. Nors mano svečiai gali būt i visai kitos teorijos įrodymu, man malonu jų akivaizdoje jumspranešti,kadjūsųteorijairsolidi,irsąmojinga.Beje,jukvisosteorijosvertosvienakitos.Tarpjųyrairtokia,kuritvirtina,kadkiekvienasgaustai,kuotikėjo.

Tebūnietaip!Jūsišeinatįnebūtį,omanbussmaguištaurės,kuriajūspavirsite,išgertiužbūtį!Volandasiškėlėaukštynšpagą.Beregintgalvosdangalaipajuodoirsusitraukė,paskuikesulaisatšoko

nuo kaulų, akys dingo, ir netrukus Margarita išvydo dubenyje ant auksinės kojelės stovinčią gelsvąkaukolęsusmaragdoakimisirperlųdantimis.Kaukolėsdangtisatsivožė.

—Tučtuojau,mesire,—pastebėjęsklausiamąVolandožvilgsnį, tarėKorovjovas,—jisstospriešjus.Šiojekapųtylojeašgirdžiu,kaipgirgždajolakuotibataiirkaipskambataurė,kuriąjispastatėantstalo,paskutinįkartąšiamegyvenimeišgėręsšampano.Štaiirjis.

Salėje pasirodė naujas vienišas svečias, jis žengė tiesiai prie Volando. Savo išvaizda jis niekuonesiskyrėnuogalybėskitųčiaesančiųvyrų,išskyrusvienąaplinkybę:netištolobuvomatyti,kadsvečiastiesiogsvirduliuojaišsusijaudinimo.Joskruostaibuvoišmuštidėmių,nerimopilnosakyslakstėįšalis.Svečiasbuvosukrėstas,irtaibuvovisaisuprantama:jįstulbinoviskas,olabiausiai,žinoma,Volandas.

Tačiausvečiasbuvosutiktasitinmaloniai.

—O,brangusisbaronasMaigelis,—meiliaišypsodamasiskreipėsiVolandasįsvečią,kuriamakysiššokoantkaktos,—džiaugiuosi,galėdamasjumspristatyti,—Volandasatsisukoįsvečius,—didžiaigerbiamą baroną Maigelį, vaidybinių renginių komisijos tarnautoją, kurio pareiga supažindintiužsieniečiussusostinėsįžymybėmis.

Margaritanustėro,nesūmaiatpažinotąMaigelį.JikeletąsykiųbuvomačiusijįMaskvosteatruoseirrestoranuose. „Pala…— pamanėMargarita.—Tai ką, vadinasi, jis irgimiręs?“ Bet viskas kaipmatišaiškėjo.

—Brangusisbaronas,—smagiaišypsodamasiskalbėjoVolandas,—sužinojęsapiemanoatvykimąMaskvon, buvo toks malonus, kad tučtuojau paskambino man, siūlydamas pagal savo profesijąsupažindintimanesusostine.Savaimeaišku,kadašsudžiaugsmupasikviečiaujįpassave.

Margaritatuometupastebėjo,kadAzazelasperdavėdubenįsukaukoleKorovjovui.—Beje, barone,— staiga intymiai prislopintu balsu prašnekoVolandas,— pasklido gandai apie

nepaprastą jūsų smalsumą. Žmonės šneka, kad tasai jūsų smalsumas sykiu su nemenkiau išsivysčiusiuplepumujaupradėjokreipti įsavevisųakis.Beto,pikti liežuviai jauprasitarė,kadesateskundikasiršnipas. Ir dar spėjama, jog visa tai jums maždaug po mėnesio liūdnai baigsis. Taigi, norėdami jusišvaduoti nuo tokio kamavimosi ir laukimo, mes nusprendėme jums pagelbėti, pasinaudodami taaplinkybe, kad jūs įsipiršote pas mane į svečius, kaip tik siekdamas iššniukštinėti viską, kas tik busįmanoma.

BaronaspasidarėbaltesnisužAbadoną,kurisišprigimtiebuvonepaprastaiišblyškęs,opaskuinutikokeistasdalykas.Abadonaatsidūrėpriešbaronąirsekundeinusiėmėakinius.TąakimirkąkažkasžybtelėjoAzazelorankoje,kažkasnegarsiaipliaukštelėjo,lygsuplojusdelnais,baronasėmėgriūtiaukštielninkas,iš jo krūtinės čiurkšle trykštelėjo kraujas, užliedamas krakmolytus marškinius ir liemenę. Korovjovaspakišo po čiurkšle taurę, o kai ši prisipildė, padavė jąVolandui.Negyvas barono kūnas tuometu jaugulėjoantgrindų.

— Geriu į jūsų sveikatą, ponai, — negarsiai tarė Volandas ir, pakėlęs taurę, prisilietė prie joslūpomis.

Tada įvyko metamorfozė. Dingo sulopyti marškiniai ir nušleivotos šlepetės. Volandas stovėjoapsisiautęskažkokiajuodachlamide,priešonokabojoplieninėšpaga.JisgreitužingsniuprisiartinoprieMargaritos,atkišojaitauręirįsakmiaitarė:

—Gerk!Margaritaiapsisukogalva,jisusverdėjo,bettaurėjaubuvoprielūpų,irkažkienobalsai,okieno—ji

nesuprato,sukuždėjojaiįabiausis:—Nebijokit, karaliene…Nebijokit, karaliene, kraujas seniai susigėrė į žemę. Ir ten, kur jis buvo

pralietas,jauaugavynuogės.Margaritaneatsimerkdamagurkštelėjo,irsaldisrovėnubėgojosgyslomis,ausysepasigirdokažkoks

skambesys. Jai pasirodė, kad kurtinamai gieda gaidžiai, kad kažkur trenkiamaršas. Svečiųminia ėmėtirpti.Irfrakuotivyrai,irmoteryssuguroįdulkes.

Margaritos akyse visa salė ėmė dūlėti, pasklido kapinių rūsio dvokas. Kolonos subyrėjo, šviesosužgeso,viskassusitraukėirnebelikoneifontanų,neitulpiųsukamelijomis.

Paprasčiausiaipasidarėkaipbuvę—kuklijuvelyronašlėssvetainė,įkuriąpropravertasduriskritošviesosruoželis.ProtaspravertasdurisMargaritairįėjo.

XXIVskyrius

MEISTROIŠVADAVIMAS

Volandomiegamajameviskasbuvotaipkaipirpriešpokylį.Volandasvienaismarškiniaissėdėjoantlovos,irtikHela,pirmatrynusijokoją,šįsykdengėvakarieneistalą,antkurioišpradžiųbuvožaidžiamašachmatais. Užstalėje nusivilkę frakus sėdėjo Korovjovas ir Azazelas, o greta jų, suprantama, tupėjokatinas, nepanoręs skirtis su savo peteliške, nors ši buvo pavirtusi į paprasčiausią nešvarų skudurą.Margarita svirduliuodama pasiekė stalą ir atsirėmė į jį. Tuomet Volandas mostu, kaip ir anąsyk,pasikvietėjąartynirliepėsėstisgreta.

—Naką,labaiišvargote—paklausėVolandas.—One,mesire,—atsakėMargarita,tačiauvosgirdimubalsu.—Noblesseoblige,—tarstelėjokatinasirįpylėMargaritaikažkokioskysčioįstiklinaitę.—Degtinė?—silpnubalsupaklausėMargarita.Katinas įsižeidęs net šoktelėjo ant kėdės.—Ką jūs kalbat, karaliene,— sušvokštė jis,—argi aš

drįsčiauįpiltidamaidegtinės?Grynasspiritas!Margaritašyptelėjoirpamėginoatstumtišalinstiklinaitę.—Drąsiaigerkite,—tarėVolandas,irMargaritaišsykpaėmėstiklinaitę.—Hela,sėskis,—įsakė

Volandas irpaaiškinoMargaritai:—Pilnat iesnakt is—švent inėnaktis, irašvakarieniaujumažamepalydovųirtarnųbūrelyje.Na,kaipjaučiatės?Kaippraėjošisvarginantispokylis?

—Nuostabiai!—sutarškėjoKorovjovas.—Visisužavėti,įsimylėję,parblokšti.Koksnusimanymas,kokstaktojausmas,kokspatrauklumasiržavesys!

VolandastylomispakėlėstiklinaitęirsusidaužėsuMargarita.Margaritaklusniai išgėrė,manydama,kad spiritas ją tuoj pat pribaigs. Tačiau nieko bloga neatsitiko.Maloni šiluma nutekėjo jos viduriais,kažkasminkštaistuktelėjoįpakaušį,sugrįžojėgos,tarytumjibūtųpabudusipoilgogaivinančiomiego,beto, jipajutožvėriškąalkį.OMargaritaiprisiminus,kadjinuovakarrytoniekonėravalgiusi,alkisdarlabiausukilo.Jiėmėgodžiairytiikrus.

Begemotasatsipjovė riekęananaso,pasisūdė ją,pasibarstėpipirais, suvalgė,opaskui taipsmagiaiišlenkėstiklinaitęspirito,jogvisiėmėploti.

Margaritai išgėrus antrą stiklinaitę, žvakės sietyne įsidegė ryškiau, židinyje pliūptelėjo smarkesnėliepsna. Jokio girtumo Margarita nejuto. Baltais dantimis kramtydama mėsą, Margarita gardžiavosivarvančiaisišjossyvaisirsykiustebėjo,kaipBegemotasgarstyčiomistepasiaustrę.

—Antviršausdarvynuogiųužsidėk,—tyliaipasakėHela,kumštelėjusikatinuiįpašonę.—Prašommanęsnemokyti,—atsakėBegemotas,—nesijaudinkit,nepirmąsykįsėdžiupriestalo!— Ak, kaip malonu vakarieniauti štai šitaip, prie ugnelės, paprastai, — blerbė Korovjovas, —

mažamebūrelyje…—Ne,Fagotai,—užginčijokatinas,—pokylisvisdėltosavaipžavingasirdidingas.—Neijisžavingas,neididingas,otoskvailosmeškosirtietigraibaresavoriaumojimuvosneįvarė

manmigrenos,—tarėVolandas.— Klausau, mesire, — pasakė katinas, — jeigu jūs manote, kad nedidingas, tai ir aš nedelsiant

pritarsiušiainuomonei.—Tumanžiūrėk!—atsakėVolandas.

—Ašpajuokavau,—ramiaitarėkatinas,—otuostigrusliepsiuiškepti.—Tigrainevalgomi,—tarėHela.—Jūs taipmanote?Tuometprašompaklausyti,—atkirtokatinas ir,markstydamasis išmalonumo,

papasakojo, kaip sykį jis devyniolika dienų klajojo po dykumą irmaitinosi savo paties nudobto tigromėsa. Visi susidomėję klausėsi šio nuotykingo pasakojimo, o kai Begemotas baigė, visi kaip vienassušuko:

—Melas!Įdomiausia,kadšismelas,—pasakėVolandas,—yramelasnuopirmoligipaskutiniožodžio.—Ak šitaip?Melas?— suriko katinas, ir visi pamanė, kad jis šoks ginčyt is, tačiau jis tik tyliai

pridūrė:—Istorijanuspręs,kienoteisybė.—Prašompasakyti,—kreipėsi gėrimo padrąsintaMargo įAzazelą,— jūs nušovėte jį, tą buvusį

baroną?– Žinoma, — atsakė Azazelas, — kaipgi jo nenušausi? Jį būtinai reikia nušauti. — Aš taip

susijaudinau!—sušukoMargarita.—Taiatsitikotaipnetikėtai.—Kąjaučianetikėtai,—paprieštaravoAzazelas,oKorovjovasprapliupokvykauti:—Kaipnesijaudinsi?Manpačiamkinkospradėjotirtėti!Bumbt!Žybt!Baronasantšono!—Ašvosnepuoliauįisteriją,—pridūrėkatinas,laižydamasišikrųištrauktąšaukštą.— Man štai kas nesuprantama, — kalbėjo Margarita, o jos akyse žybčiojo nuo krištolinių indų

atsimušusios auksinės kibirkštys,—nejaugi iš lauko nebuvo girdėt imuzikos ir apskritai šito pokyliogriausmo?

— Aišku, kad nebuvo girdėti, karaliene, — paaiškino Korovjovas, — tokius dalykus reikia taipdaryti,kadnebūtųgirdėti.Kuoatsargiausiaireikiadaryti.

—Na, žinoma, žinoma…Mat tasai žmogus ant laiptų…Kaimudu suAzazelu ėjomepro šalį… Irkitas,prielaukujųdurų…Manregis,kadjissekėjūsųbutą…

— Teisingai, teisingai! — šaukė Korovjovas. — Teisingai, brangioji Margarita Nikolajevna!Pasitvirtinamanoįtarimai.Taip,jissekėbutą.Ašvosnepalaikiaujoišsiblaškiusiuprivatdocentuarantlaiptųlūkuriuojančiuįsimylėjėliu.Tačiaune,ne!

Kažkasnusmelkėmanperširdį!Ak!Jissekėmūsųbutą!Irantrasis,prielaukujųdurų!Sekėirtas,kuristūnojotarpuvartėje!–Įdomu,kasbus,jeijieateisjūsųsuimti?—paklausėMargarita.—Būtinaiateis,žavingojikaraliene,būtinai!—atsiliepėKorovjovas.—Nujaučiaširdis,kadateis,

nedabar,suprantama,betsavometubūtinaiateis.Tikašmanau,kadniekoįdomausnebus.— Ak, kaip aš išsigandau, kai nugriuvo šitas baronas, — kalbėjo Margarita, matyt, ligi šiol

negalėdamaatsipeikėtipožmogžudystės,kuriąpamatėpirmąkartgyvenime.—Jūsturbūttaikliaišaudote?—Pakenčiamai,—atsakėAzazelas.—Oiškiekžingsnių?—nevisaiaiškiaipaklausėMargaritaAzazelą.–Žiūrint įką,—gudriaiatsakėAzazelas,—vienasdalykaspataikytiplaktuku įkrit ikoLatunskio

langus,ovisaikitas—jamįširdį.– Įširdį!—riktelėjoMargarita,kažkodėlsusigriebusiužširdies.—Įširdį!—pakartojo jidusliu

balsu.—KoksčiadarkritikasLatunskis?—paklausėVolandasirprisimerkęspažvelgėįMargaritą.Azazelas,KorovjovasirBegemotaskažkodėlsusigėdęnudelbėakis,oMargaritarausdamaatsakė:—Yratoksaikritikas.Šįvakarąašsutalžiauįšipuliusvisąjobutą.–Šetau!Okodėl?—Jis,mesire,—paaiškinoMargarita,—vienąmeistrąpražudė.—Okamreikėjopačiaiplūktis?—paklausėVolandas.—Mesire,leiskiteman,—stryktelėjęssušukokatinas.

—Tupėk,tupėk,—burbtelėjostodamasisAzazelas,—aštuojnuvažiuosiu…—Ne!—surikoMargarita.—Ne,mesire,meldžiujus,nedarykiteto.—Kaippageidausite,—atsakėVolandas,oAzazelasatsisėdoįsavovietą.—Taikurmessustojom,brangiojikaralieneMargo?—vėlprabiloKorovjovas.—Ak,tiesa, ties

širdim. Į širdį jis pataiko, — Korovjovas savo ilgu pirštu parodė tiesiai į Azazelą, — pataikopasirinktinaiįbetkurįprieširdįarbaįbetkurįskilvelį.

Margaritaneišsyksuprato,osupratusiišnuostabosšūktelėjo:—Betjukjųnematyti!—Brangioji,—blerbėKorovjovas,—čiairyravisasfokusas,kadjųnematyti!Čiairyramenas!Į

matomądaiktąbetkasgalipataikyti.Korovjovasištraukėišstalčiauspikųseptyniukę,padavėjąMargaritai,paprašėpaženklintinagukurią

norsakį.Margaritapaženklinopačiąviršutinędešiniamekampe.Helapakišokortąpopagalveiršūktelėjo:—Paruošta!Azazelas,sėdėjęsnugaraįpagalvę,išsitraukėišfrakiniųkelniųkišenėsautomatinįpistoletą,pasidėjo

vamzdį ant peties ir neatsigręžęs iššovė, gerokai išgąsdindamas ir pralinksmindamasMargaritą. Iš popagalvėsbuvoištrauktakorta.Margaritospaženklintaakisbuvoperšauta.

—Nenorėčiau su jumis susitikti,kai jūsų rankoje revolveris,—koketiškaidirsčiodama įAzazelą,tarėMargarita.Jižavėjosivisaisžmonėmis,gebančiaiskąnorsdarytitobulai.

— Brangioji karaliene, — čiauškėjo Korovjovas, — aš niekam nepatariu su juo susitikti, net irtuomet,kaijorankojenėrajokiorevolverio!Buvusioregentoirdainavedžiogarbėsžodis,niekasnepultųsveikintissušituosutiktuoju.

Katinas,kuris,Azazeluišaudantkortą,sėdėjopaniuręs,ūmaipareiškė:—Oašgaliusumuštirekordąsuseptyniuke.Išgirdęs tai, Azazelas kažką suurzgė. Tačiau katinas užsispyrė ir pareikalavo ne vieno, o dviejų

revolverių. Azazelas iš antros užpakalinės kelnių kišenės išsitraukė antrą revolverį ir, niekinamaiperkreipęsburną,atkišoabupagyrūnui.Buvopaženklintosdviakysseptyniukėje.Katinas ilgai ruošėsi,nusigręžęsnuopagalvės.Margaritasėdėjoužsikimšusipirštaisausisiržiūrėjoįpelėdą,snaudžiančiąantžidinioatbrailos.Katinasšovėišabiejųrevolverių,irtučtuojaususpigoHela,nušautapelėdažnektelėjožemėn, ir sustojo sudaužytas laikrodis. Hela, kurios viena ranka kraujavo, klykdama įsikibo katinui įgaurus,ojis—jaiįplaukus,irjiedu,susivijęįkamuolį,nusiritogrindimis.Vienataurėnukritonuostaloirsudužo.

— Laikykit tą pasiutusią velnio bobą!— kriokė katinas, mėgindamas išsivaduoti nuo Helos, kurisėdėjoantjoraita.Peštukaibuvoišskirti,KorovjovaspapūtėįperšautąHelospirštą,irtasužgijo.

— Negaliu šaudyti, kai aplink visi plepa!— šaukė Begemotas ir mėgino pritaisyti atgal didžiulįkuokštągaurų,išrautųišnugaros.

—Kertulažybų,—tarėVolandas,šypsodamasisMargaritai,—kadšįpokštąjisiškrėtėtyčia.Šaudojisneblogai.

Hela su katinu susitaikė, ir jiedu, patvirtindami tą susitaikymą, pasibučiavo. Iš po pagalvės buvoištrauktakorta.Nėvienaakis,išskyrustą,kuriąperšovėAzazelas,nebuvopaliesta.

—Negalibūti,—tvirtinokatinas,žvelgdamasprokortąįkandeliabrošviesas.Linksmojivakarienėtęsėsi.Žvakėskandeliabruoseapgargėjo,pokambarįvilnydamasklaidėsisausa,

kvapižidiniošiluma.PrisivalgiusiąMargaritąapėmėpalaimosjausmas.Ji žvelgė, kaip pilkšvi dūmų ratilai nuoAzazelo cigaro plaukia link židinio ir kaip katinasmėgina

pagautijuosšpagosgalu.Jiniekurnenorėjoeiti,nors,josmanymu,jaubuvovėlu.Sprendžiantišvisko,artėjošeštavalandaryto.Pasinaudojusipauze,MargaritakreipėsiįVolandąirnedrąsiaitarė:

—Manjauturbūtmetas…Vėlu.—Kur jūs taip skubate?—mandagiai, bet sausai paklausėVolandas.Kiti tylėjo, apsimesdamibe

galosusidomėjęcigarodurnųratilais.—Taip,metas,—galutinaidėltosutrikusi,pakartojoMargaritairatsigręžė,lygieškodamapelerinos

arapsiausto.Staigajiėmėdrovėtissavonuogumo.Jipakiloišužstalės.Volandastylėdamaspakėlėnuolovossavopalaikįapskretusįchalatą,oKorovjovasužmetėjįMargaritaiantpečių.

—Dėkojujums,mesire,—vosgirdimubalsutarėMargaritairklausiamaipažvelgėįVolandą.Tasaimandagiai ir abejingai šyptelėjo.Baisi nykuma kažkaip akimoju suspaudėMargaritai širdį. Ji pasijutoapgauta.Buvomatyti,kadniekasneketinajosapdovanotiužpaslaugasperpokylį,kaipniekasnemėginojosirsulaikyti.Ojaibuvovisaiaišku,kadeitiiščianebėrakur.Akimirkąšmėkštelėjusimintis,kadteksgrįžtiįnamus,sukėlėjosširdyjedidžiausiąneviltį.Galreikiapačiaipaprašyti,kaipgundydamaspatarėAzazelasAleksandrosode?„Ne,niekugyvu“,—tarėjipatisau.

—Visogero,mesire,—pasakėjibalsiai,o tylomisgalvojo:„Kadtik ištrūkčiauiščia,o tadajaunueisiuprieupėsirnusiskandinsiu“.

—Sėskitės,—staigaįsakmiaitarėVolandas.Margaritosveidaspersimainė,jiatsisėdo.—Galnorėtumėtekąnorspasakytiatsisveikindama?—Ne,mesire, nieko nenoriu,— išdidžiai atsakėMargarita,— išskyrus tai, kadmielai padarysiu

viską,kąpaliepsite,jeigutikesudarjumsreikalinga.Ašnėmažnepavargauirsmagiaipasilinksminauperpokylį.Irjeigutaspokylistebetruktų,ašmielaiatstatyčiausavokelį,kadjįgalėtųpabučiuotitūkstančiaipakaruokliųiržmogžudžių,—MargaritažvelgėįVolandąlygprorūkošydą,josakysetvenkėsiašaros.

—Teisingai!Visaiteisingai!—baisiubalsuskardžiaisurikoVolandas.—Taipirreikia!—Taipirreikia!—lygaidaspakartojoVolandosvita.—Mesjusišbandėme,—toliaukalbėjoVolandas,—niekadaniekoneprašykite!Niekadairnieko,

ypačištų,kurieužjusstipresni.Patyspasiūlysirpatysviskąduos.Sėskitės,išdidimoterie,—VolandasnuplėšėMargaritainuopečiųsunkųchalatą, ir jivėlatsidūrėšalia joant lovos.—Na,Margo,—vėlprašneko Volandas švelnesniu balsu, — ko jūs pageidaujate už tai, kad šiandien pabuvote pokyliošeimininke?Konoriteužtai,kadvisąpokylįpraleidotenuoga?Kiekkainuojajūsųkelis?Kokiųnuostoliųpadarė jums mano svečiai, kuriuos ką tik pavadinote pakaruokliais? Sakykit! Ir šįsyk sakykit viskąnesivaržydama:jukašsiūlau.

Margaritosširdisėmėdaužytis,jisunkiaiatsikvėpė,stengėsisusivokti….—Na,drąsiau,drąsiau!—skatinoVolandas.—Žadinkit savo fantaziją, išjudinkit ją! Jauvienuž

būtinybęmatyti, kaip buvo nužudytas tas niekšų niekšas baronas, žmogų verta apdovanoti, ypač jei tasžmogus—moteris.Na?

Margaritai užgniaužė kvapą, ji jau buvo betarianti šventai širdyje saugomus ir iš anksto paruoštusžodžius, bet staiga išbalo, prasižiojo ir išsprogino akis. „Frida! Frida! Frida!— suvaitojo jos ausysekažkienoįkyrusmaldaujamasbalsas.—AšvarduFrida!“—irMargaritaužsikirsdamaprašneko:

—Vadinasi…ašgaliupaprašyti…vienodalyko?— Pareikalauti, pareikalauti, mano dona, — atsakė Volandas, supratingai šypsodamasis, —

pareikalautivienodalyko!Ak,kaipmikliaiiraiškiaipabrėžėVolandaspačiosMargaritospasakytusžodžius—„vienodalyko“!Margarita dar kartą atsiduso ir tarė:—Aš noriu, kadFridai daugiau nebebūtų paduodamanosinė,

kuriajiuždusinosavokūdikį.Katinaspakėlėakisįdangųirgarsiaiatsiduso,tačiauniekonepasakė,tikriausiaiprisiminėperpokylį

nusuktąausį.—Kadangiabsoliučiaineįtikėtina,—prašnekoVolandasšyptelėjęs,—jogšitakvaišaFrida jums

būtųįbrukusikyšį—juktatainesiderintųsujūsųkarališkuorumu,—ašstačiainebežinau,kądaryti.Manturbūtniekodaugiaunelieka,tikprisirinktiskudurųiružkamšytijaisvisasmiegamojoskyles!

— Apie ką jūs kalbate, mesire? — suglumo Margarita, išklausiusi šituos tikrai nesuprantamus

žodžius.— Visiškai su jumis sutinku, mesire, — įsikišo į pokalbį katinas, — žinoma, skudurų, — ir jis

susierzinęstrenkėletenaįstalą.—Ašapiegailestingumąkalbu,—paaiškinosavožodžiusVolandas,nenuleisdamasnuoMargaritos

liepsningosakies.—Retkarčiaisjisvisainetikėtaiirklastingaiįsibraunaprosiauriausiusplyšiukus.Štaiaširkalbuapieskudurus.

— Ir aš apie tą patį kalbu!— šūktelėjo katinas, bet dėl viso pikto pasitraukė nuoMargaritos irprisidengėrausvukremuištepliotomisletenomissmailasausis.

—Drožkiščia,—tarėjamVolandas.—Betašdarnegėriaukavos,—atsiliepėkatinas,—kaipgiišeisiu?Nejaugi,mesire,šventinęnaktį

svečiai prie stalo skirstomi į dvi rūšis? Vieni — pirmo, o kiti, kaip sakė tasai liūdnasis šykštuolisbufetininkas,—antrošviežumo?

—Tylėk,—įsakėjamVolandasirpaklausėMargaritą:—Sprendžiantišvisko,jūsnepaprastaigerasžmogus?Didžiaidorovingasžmogus?

—Ne,—ryžtingaiatšovėMargarita,—žinau,kadsujumisšnekėtisgalimatikatvirai,todėlatviraiirsakau:ašesulengvabūdė.PaprašiaupasigailėtiFridostiktodėl,kadperneatsargumąįžiebiaujaitvirtąviltį. Ji laukia, mesire, ji tiki mano galia. Ir jeigu ji liks apgauta, aš atsidursiu siaubingoje padėtyje.Nerasiuramybėsvisągyvenimą.Nėrakasdaryti!Taipjauišėjo.

—A,—tarėVolandas,—suprantu.—Vadinasi,jūstaipadarysite?—tyliaipaklausėMargarita.— Nieku gyvu, — atsakė Volandas, — matote, brangioji karaliene, čia įvyko mažytė painiava.

Kiekvienažinybaprivalorūpintissavoreikalais.Nesiginčysiu,mūsųgalimybėsganadidelės,joskurkasdidesnės,negumanokaikurienelabaiįžvalgūsžmonės…

—Tikrateisybė,kurkasdidesnės,—neiškentęsįkišotrigrašįkatinas,matyt,didžiuodamasistomisgalimybėmis.

—Tylėk,velniaitavegriebtų!—sudraudėjįVolandasirvėlkreipėsiįMargaritą:—Tiesiognėraprasmėsdarytitai,kuoužsiimakita,kaipašsakiau,žinyba.Taigi,šitoašnedarysiu,padarysitejūspati.

—Argimanovaliaišsipildys?Azazelas pašaipiai dirstelėjo žvairąja akimi į Margaritą, nežymiai papurtė rusvaplaukę galvą ir

prunkštelėjo.—Nagidarykite,vargetumano,—burbtelėjoVolandasir,pasukęsgaublį, įsistebeilijoįkažkokią

detalęjopaviršiuje.Matyt,jisvienumetuirkalbėjosisuMargarita,irdomėjosidarkažkuo.—Na,Frida,—pakuždėjoKorovjovas.—Frida!—šaižiai surikoMargarita.Durysatsilapojo, įkambarį įbėgo išsitaršiusi,nuogamoteris

paklaikusiomisakimis,tačiauvisiškaiišblaivėjusi,irištiesėrankasįMargaritą,otojididingaitarė:—Taudovanojama.Nosinėprielovosdaugiaunebusdedama.PasigirdoFridosklyksmas,jigriuvoantžemėsirišsitiesėkryžiumipriešaisMargaritą.Volandasmostelėjoranka,irFridadingoišakių.—Ačiū,likitesveiki,—tarėMargaritairpakilo.—Tai ką,Begemote,—prašnekoVolandas,—nepulsimpelnytis iš nepraktiško žmogauspoelgio

šventinęnaktį,—jisatsisukoįMargaritą,—taigišitoneimsimdomėn,jukašničniekonedariau.Kojūsnorėtumėtsau?

Stojotyla,kuriąnutraukėKorovjovas,sušnibždėjęsMargaritaiįausį:—Odeimantinedona,šįsykpatariubūtiprotingesnei!Jukantraipfortūnagaliišslystiišrankų.—Aš noriu, kadman tuoj pat, šią sekundę, būtų sugrąžintasmanomylimasis,meistras,—pasakė

Margarita,irjosveidąiškreipėmėšlungis.Tuometįkambarįįsiveržėvėjas,žvakiųliepsnelėskandeliabruosepalinko,sunkiužuolaidanučiuožėį

šalį, atsivėrė langas ir tolimose aukštybėse pasirodė pilnasmėnulis, bet ne priešaušrio, o vidurnakčiomėnulis. Nuo palangės ligi grindų nusidriekė žalsvas mėnesienos takas, kuriame pasirodė naktinisIvanuškos svečias, vadinąs save meistru. Jis vilkėjo savaisiais ligoninės drabužiais — chalatu,šlepetėmis ir juoda kepuraite, su kuria nesiskirdavo. Jo neskustą veidą buvo iškreipusi grimasa, jisbaikščiaiitpamišėlisšnairavoįdegančiasžvakes,omėnesienossrautaskunkuliavoaplink.

Margarita iš karto jį pažino, suvaitojo, skėstelėjo rankomis ir pribėgoartyn. Ji bučiavo jokaktą irlūpas, glaustėsi prie šeriuoto skruosto, ir ilgai tramdytos ašaros dabar upeliais sruvo jai per veidą. Jiištarėtikvienąžodį,kartojojįbejokiosprasmės:

—Tu…tu…tu…Meistrasatstūmėjąnuosavęsirkimiubalsupasakė:—Neverk,Margo,nekankinkmanęs.Ašsunkiai sergu,— jis įsitvėrė ranka įpalangę, sakytumket

indamasšoktiprolangąirsprukti,išsišiepė,žvelgdamasįsėdinčiusužstalėje,irsuriko:—Margo,manbaisu!Vėlprasidėjohaliucinacijos…

VerksmassmaugėMargaritą,jišnibždėjo,springdamažodžiais:—Ne,ne,ne…niekonebijok…ašsutavim…ašsutavim…Korovjovasmikliai irnepastebimai stumtelėjomeistruikėdę, ir tasai susmukoant jos,oMargarita

suklupo,prisiglaudėprie ligonio ir taipnurimo.Susijaudinusi ji netnepastebėjo,kaddabar jauyranenuoga,kadvilkijuodušilkiniuapsiaustu.Ligonisnuleidogalvąirpaniurusiuliguistužvilgsniužiūrėjoįgrindis.

—Taip,—ilgokaipatylėjęs,prabiloVolandas,—neblogaiapdorotas,—irįsakėKorovjovui:—Duoktamžmoguikonorsišgerti,riteri.

Margaritadrebančiubalsuėmėprašytimeistrą:—Išgerk,išgerk.Bijai?Ne,ne,tikėkmanim,jistaupadės.Ligonispaėmėstiklinęirišgėrėtai,kasjojebuvo,tačiaujorankasuvirpėjo,irtuščiastiklinėsudužo

priejokojų.–Šukėslaimęneša!—sušnibždėjoKorovjovasMargaritai.—Žiūrėkit,jispotruputįatsipeikėja.Ištiesų,ligoniožvilgsnispasidarėjaunetoksišgąstingasirneramus.—Margo,čiatikraitu?—paklausėmėnesienosatneštassvečias.—Nurimk,čiaaš,—atsakėMargarita.—Dar!—įsakėVolandas.Kaimeistrasištuštinoantrąstiklinę,joakyspasidarėgyvosirprotingos.—Na,dabarkitasreikalas,—tarėVolandasprisimerkęs,—dabarpasikalbėsim.Kasjūstoks?—Ašdabarniekas,—atsakėmeistras,iršypsenaiškreipėjoburną.—Iškurjūsčiaatkakote?—Išsielvartonamų.Aš—psichinisligonis,—paaiškinoateivis.TųžodžiųMargaritaneištvėrėirvėlpravirko.Paskuinusišluosčiusiašarasjisuriko:—Siaubingižodžiai!Siaubingižodžiai!Jismeistras,mesire,įspėjujus.Išgydykitjį,jistovertas!—Aržinote,sukuodabarkalbate?—paklausėatklydėlįVolandas.—Paskąsvečiuojatės?–Žinau,—atsakėmeistras,—manokaimynasbeprotnamyjebuvotasaiberniokas,IvanasBenamis.

Jismanapiejuspasakojo.— Kaipgi, kaipgi,— atsiliepė Volandas,— turėjau malonumo susit ikt i su tuo jaunikaičiu prie

Patriarcho tvenkinių. Jis manęs paties vos neišvarė iš proto, įrodinėdamas, kad manęs nėra! Bet jūs,manau,tikite,kadčiatikraiaš?

— Tenka tikėti, — tarė ateivis, — nors, žinoma, kur kas ramiau būtų laikyt i jus haliucinacijosvaisiumi.Atleiskite,—susizgribęspridūrėmeistras.

—Na,jeigujumsramiau,taiirlaikykite,—mandagiaiatsakėVolandas.—Ne,ne!—išgąstingaiprašnekoMargarita irėmėpurtytimeistrąužpeties.—Atsipeikėk!Prieš

tavetikraijis!

Katinasirčiakyštelėjosavotrigrašį:—Oaš iš tiesųpanašus įhaliucinaciją.Atkreipkitedėmesį įmanoprofilįmėnesienoje,—katinas

nupėdinęs atsistojo mėnesienos take ir ketino dar kažką sakyti, bet buvo paprašytas patylėti, ir,burbtelėjęs:—Gerai,gerai,tyliujau,tyliu.Būsiunebylihaliucinacija,—nutilo.

—Sakykit,okodėlMargaritavadinajusmeistru?—paklausėVolandas.Šisšyptelėjoirtarė:—Taiatleistinasilpnybė.Jipernelyggerosnuomonėsapieromaną,kurįašparašiau.—Apiekąromanas?—RomanasapiePoncijųPilotą.Tuo metu vėl sulingavo ir ėmė šokinėti žvakių liežuvėliai, ant stalo subarškėjo indai, Volandas

pratrūkogriausmingujuoku,tačiautasjuokasniekoneišgąsdinoirnenustebino.Begemotaskažkodėlėmėploti.— Apie ką? Apie ką? — prašneko Volandas, liovęsis juoktis. — Šiais laikais? Ar tai galimas

daiktas!Nejauneradotkitostemos?Duokitežvilgtelti,—Volandasištiesėrankądelnuįviršų.—Apgailestauju,betnegaliutopadaryti,—atsiliepėmeistras,—nessudeginaujįkrosnyje.—Atleiskit,nepatikėsiu,—tarėVolandas,—negalimasdaiktas.Rankraščiainedega,—jisatsisuko

įBegemotąirpaliepė:—Na,Begemote,duokšromaną.Katinas akies mirksniu stryktelėjo nuo kėdės, ir visi išvydo, kad jis tupėjo ant storos rankraščių

šūsnies.ViršutinįegzemplioriųkatinasnusilenkęspadavėVolandui.Margaritasudrebėjoir,vėlligiašarųsusijaudinusi,sušuko:

–Štaijis,rankraštis!Štaijis!JipuolėprieVolandoirsusižavėjusipridūrė:—Visagalis,visagalis!Volandas paėmė į rankas paduotąjį egzempliorių, pakraipė jį, padėjo į šalį ir tylomis įbedė

nebesišypsančiasakisįmeistrą.Tačiaušįnežiniakodėlapėmėliūdnumasirnerimas,jisatsistojo,iškėlėrankasirkrūpčiodamasėmėmurmėti,kreipdamasisįmėnulįaukštybėse:

—Netmėnesėtąnaktįnėramanatilsio…Kamsutrikdėtmanoramybę?Odievai,dievai…Margarita įsikibo į ligoninės chalatą, prisiglaudė prie jo ir ašarodama pat i ėmė sielvartingai

murmėti:—Dieve,kodėlgitaunepadedavaistai?—Niekis,niekis,niekis,—kuždėjoKorovjovas, sukiodamasis aplinkmeistrą,—niekis,niekis…

Darstikliukėlį,irašdraugesujumis…Stikliukėlis mirktelėjo, blykstelėjo mėnesienoje, ir padėjo tasai st ikliukėlis. Meistras buvo vėl

pasodintasantkėdės,irligonioveidasvėltaporamus.—Na,dabarviskasaišku,—tarėVolandasirsubarbenoilgupirštuįrankraštį.—Visiškai aišku,—patvirtino katinas, užmiršęs pažadą tapti nebylia haliucinacija,—dabar šito

opusopagrindinėlinijamanaiškikaipdieną.Kątusakai,Azazelai?—kreipėsijisįtylintįAzazelą.—Ašsakau,—sniaukrodamastarėšis,—kadtavereiktųpaskandinti.— Būk gailestingas, Azazelai, — atsakė jam katinas, — ir nepakišk tos minties mano valdovui.

Patikėk,aškiekvienąnaktįrodyčiausitausutokiapatmėnesienosmantijakaipvargšasmeistrasirmočiautau,irviliočiaupaskuisave.Artaubūtųsmagu,Azazelai?

—Na,Margarita,—vėlįsitraukėįpokalbįVolandas,—pasakėteviską,konorite?Margaritosakyssužibo,irjimaldaujamubalsukreipėsiįVolandą:—Leisitemansujuopasikuždėti?Volandas linktelėjo galva, ir Margarita, pasilenkusi meistrui prie ausies, kažką jam pašnibždėjo.

Buvogirdėti,kaipšisatsakė:—Ne,vėlu.Ašniekodaugiaunebenoriugyvenime.Noriutikmatytitave.Tačiautaudarkartąpatariu

—palikmane.Sumanimiprapulsi.

—Ne, nepaliksiu,— atsakėMargarita ir kreipėsi į Volandą:— Prašaumus vėl sugrąžinti į rūsįArbatoskersgatvyje,irtegulvėlįsižiebialempa,irviskastebūnie,kaipbuvę.

Čiameistrasnusijuokėir,apkabinęsMargaritosgalvąsuseniaiišsileidusiomgarbanom,tarė:—Ak,mesire,neklausykitevargšėsmoters.Tamerūsyjejauseniaigyvenakitasžmogus,irapskritai

nieko pasaulyje nebūna, kaip buvę, — jis prigludo skruostu prie savo draugės galvos, apsikabinoMargaritąirėmėmurmėti:—Vargšelė,vargšelė…

— Sakot, nebūna? — tarė Volandas. — Teisybė. Bet mes pamėginsim, — ir jis šūktelėjo: —Azazelai!

Beregintišpalubėsantgrindųnudribosutrikęsirkonevisaipakvaišęspilietisvienaisapatiniais,betkažkodėlsulagaminurankojeirkepureantgalvos.Nuoišgąsčiotasžmogustirtėjoirtūpčiojo.

—Mogaryčius?—paklausėnukritusįišdangausAzazelas.—AloizijusMogaryčius,—atsakėšisdrebėdamas.—Taijūs,perskaitęsLatunskiostraipsnįapiešitožmogausromaną,parašėteskundą,kadjisslepia

nelegalią literatūrą? — paklausė Azazelas. Nukritęs iš dangaus pilietis pamėlo ir apsipylė atgailosašaromis.

—Jūsnorėjotepersikeltiįjobutą?—begalomeilingaisušvokštėAzazelas.Kambaryjepasigirdopasiutusioskatėsšnypštimas,irMargarita,spiegdama:—Armateikadaraganą,armatei?—nagaisįsikirtoįAloizijausMogaryčiausveidą.Kilosąmyšis.—Kątudarai?—skausmingubalsusurikomeistras.—Margarita,kaiptaunegėda!—Protestuoju,visainegėda,—sušukokatinas.KorovjovasnutempėMargaritąšalin.—Ašvoniąįrengiau,—kalendamasdantimisklykavokruvinasMogaryčiusir,apimtassiaubo,ėmė

sapaliotikažkokiasnesąmones.—Išbaltinau…vienmėlynasisakmenėlis…—Na,irpuiku,kadvoniąįrengei,—pagyrėjįAzazelas,—jamreikalingosvonios,—irsuriko:—

Nešdinkis!KažkokiajėgaapvertėMogaryčiųaukštynkojomisirišnešėproatvirąlangąišVolandomiegamojo.Meistruiakysišvirtoantkaktos,jissušnibždėjo:—Betgičia,kogero,darnuostabiauužviską,kąmanpasakojoIvanas!—galutinaipriblokštas,jis

žvalgėsi į šalis, o paskui tarė katinui:—Atsiprašau… tai tu… tai jūs,— jūs tas pats katinas, kurismėginoįsėstiįtramvajų?

—Aš,—patvirtinopamalonintaskatinasirpridūrė:—Mielagirdėti,kadjūstaipmandagiaikalbatėssu katinu. Paprastai katinams visi sako „tu“, nors nė vienas katinas niekuomet ir su niekuo nėra gėręsbruderšafto.

—Mankažkodėlatrodo,kadjūsapskritainekatinas,—neryžtingaiatsiliepėmeistras.—Manęsvistiekpasigesligoninėje,—nedrąsiaipasakėjisVolandui.

—Kodėljieturėtųpasigesti?—nuraminoKorovjovas,irjorankosesušlamėjokažkokiepopieriaiirknygos.—Jūsųligosistorija?

—Taip.Korovjovasšvystelėjoligosistorijąįžidinį.—Nėradokumentų,nėrairžmogaus,—patenkintaskalbėjoKorovjovas,—očiajūsųbutosavininko

namųknyga?—Ta—aip.—Kasjojepriregistruotas?AloizijusMogaryčius?—Korovjovaspūstelėjoįnamųknygospuslapį.

— Viens du, ir jo nebėra, ir, prašom įsidėmėti — niekuomet nebuvo. O jeigu savininkas nustebs,pasakysite, kad Aloizijus jam prisisapnavo. Mogaryčius? Koks Mogaryčius? Jokio Mogaryčiausnebuvo,—siūluperrištaknygaišgaravoKorovjovuiišrankų.—Štaijinaijausavininkostalčiuje.

—Jūs teisingaipasakėte,—prašnekomeistras, sužavėtas tokiuKorovjovomiklumu,—jeigunėradokumentų,nėrairžmogaus.Štaimanęsirnėra,nesašneturiudokumentų.

— Atsiprašau, — suriko Korovjovas, — tai jau tikra haliucinacija, štai jūsų dokumentai, — irKorovjovas padavė meistrui dokumentą. Paskui jis kilstelėjo akis į lubas ir saldžiai sukuždėjoMargaritai: — O čia jūsų turtas, Margarita Nikolajevna, — ir jis padavė Margaritai sąsiuvinį suapanglėjusiais kraštais, sudžiūvusią rožę, fotografiją, o galų gale, itin atsargiai, taupomąją knygelę,—dešimt tūkstančių, lygiai tiek, kiek jūs, Margarita Nikolajevna, teikėtės padėti. Svetimo gero mumsnereikia.

—Tegulmanletenosnudžiūva,jeiguašprisiliesiupriesvetimodaikto,—pašiaušęsgaurus,surikokatinas, šokinėdamas ant lagamino ir stengdamasis sugrūsti į jį visus nelaimingojo romanoegzempliorius. — Štai ir jūsų dokumentukai, — toliau kalbėjo Korovjovas, paduodamas dokumentąMargaritai,opaskui,atsisukęsįVolandą,pagarbiaiatraportavo:—Viskas,mesire!

—Ne, ne viskas,— atsakėVolandas, pakeldamas akis nuo gaublio.—Ką liepsite daryti su jūsųpalyda,brangiojidona?Manjinereikalinga.

ProatvirasdurisįbėgonuogaNataša,išskėtėrankasirsušukoMargaritai:—Būkite laiminga,MargaritaNikolajevna!— ji keletą kartų linktelėjomeistrui ir vėl puolė prie

Margaritos.—Ašjukžinojau,kurjūsvaikštote.—Namų darbininkės viską žino,— įsiterpė katinas, reikšmingai iškėlęs leteną,— klysta tie, kas

mano,kadjosaklos.—Kotunori,Nataša?—paklausėMargarita.—Grįžknamo.—Margarita Nikolajevna, širdele,— atsiklaupusi ėmė maldauti Nataša,— paprašykite jį,— ji

pašnairavoįVolandą,—kadpaliktųmaneragana.Nenoriugrįžtinamo.Netekėsiuneiužinžinieriaus,neiužtechniko!ManvakarperpokylįponasŽakaspasipiršo,—Natašaatgniaužėkumštįirparodėkažkokiusauksiniuspinigus.

Margaritaklausiamaipažvelgė įVolandą.Šis linktelėjo.TuometNatašašokoMargaritaiantkaklo,išbučiavojąir,pergalingaisukrykštusi,išlėkėprolangą.

NatašosvietojeatsiradoNikolajus Ivanovičius. Jisbuvoatgavęssavopirmykštįžmogauspavidalą,betbuvolabaipaniuręs,netgisudirgęs.

– Štai ką aš su didžiausiu džiaugsmu paleisiu,— tarė Volandas su pasišlykštėjimu žiūrėdamas įNikolajųIvanovičių,—sudidžiausiumalonumu!Jisčiavisainereikalingas.

—Labaiprašau išduotimanpažymą,—baugiaižvalgydamasis įšalis,betprimygtinaipareikalavoNikolajusIvanovičius,—apietai,kurašpraleidaupraėjusiąnaktį.

—Okam?—rūsčiaipaklausėkatinas.—Kadgalėčiauįteiktijįmilicijaiiržmonai,—tvirtaipareiškėNikolajusIvanovičius.— Pažymų mes paprastai neišrašome, — atsakė katinas, suraukęs kaktą, — bet tiek to, jums

padarysimeišimtį.NikolajusIvanovičiusnespėjonetatsipeikėti,onuogaHelajausėdėjoprierašomosiosmašinėlės,ir

katinasjaidiktavo:—Patvirtiname,kad šio raštopateikėjasNikolajus Ivanovičiusminėtąnaktį praleidopokylyjepas

šėtoną,kurbuvopanaudotaskaiptransportopriemonė…Hela,padėkskliaustelius!Skliausteliuoserašyk„meitėlis“.Parašas—Begemotas.

—Odata?—cyptelėjoNikolajusIvanovičius.—Datųnerašome,popieriussudatanegalios,—atsakėkatinas,mostelėjopopieriauslapu,iškažkur

išsitraukė antspaudą, kaip ir dera, pūstelėjo į jį, atspaude popieriuje žodį „apmokėta“ ir įteikė raštąNikolajuiIvanovičiui.TadNikolajusIvanovičiusbepėdsakopradingo,ojovietojenelauktaiatsiradodarvienasžmogus.

—O čia kas per vienas?—pasidygėdamas paklausėVolandas, ranka prisidengdamas nuo žvakių

šviesos.Varenuchanukorėgalvą,atsidusoirtyliaipaprašė:—Paleiskitemane.Negaliubūtivampyras.JuktuometdraugesuHelaašvosnenudaigojauRimskio!

Oašnekraugerys.Paleiskite.—Kąjisčiakliedi?—paklausėsusiraukęsVolandas.—KoksRimskis?Kaspernesąmonės?— Teikitės nesirūpinti, mesire, — atsiliepė Azazelas ir kreipėsi į Varenucha: — Nesielkit kaip

chamas, kalbėdamas telefonu. Nemeluokit. Aišku? Daugiau taip nedarysit? Iš džiaugsmo Varenuchosgalvojeviskassusijaukė,joveidasprašvito,irjis,nebesuvokdamaskąšnekąs,sumurmėjo:

—DėlDie…norėjaupasakyti,jūsųšvie…tuojpopietų…—VarenuchaspaudėrankaspriekrūtinėsirmaldaujamaižvelgėįAzazelą.

—Gerai,drožknamo,—atsakėšis,irVarenuchaištirpo.—Dabar visi palikitemane vieną su jais,— paliepėVolandas, linktelėjęsmeistro irMargaritos

pusėn.Volandoįsakymasbuvoberegintįvykdytas.Valandžiukępatylėjęs,Volandaskreipėsiįmeistrą.—Vadinasi,įArbatorūsį?Okasrašys?Osvajonės,įkvėpimas?—Aš nebeturiu nei svajonių, nei įkvėpimo,— atsakė meistras,— ir niekas manęs nebedomina,

išskyrus jąvieną,—jisvėlpadėjo rankąMargaritaiantgalvos,—esupalaužtas,mannyku,ašnoriu įrūsį.

—Ojūsųromanas?Pilotas?—Nekenčiutoromano,—atsakėmeistras,—perdaugdėljoiškenčiau.—Meldžiu tave,—gailiu balsupaprašėMargarita,—nekalbėk taip.Užką tumanekankini? Juk

žinai,kadašvisąsavogyvenimąpaaukojaušitamtavodarbui.Opaskuijidarpridūrė,kreipdamasiįVolandą:—Neklausykitejo,mesire,jispernelygiškamuotas.—Betjukreikiakąnorsaprašinėti?—kalbėjoVolandas.—Jeigujūsišsėmėtėprokuratoriaustemą,

taiimkitėsvaizduotikadiršitąAloizijų.Meistrasšyptelėjo.—TokiorašinioLapšenikovanespausdins,beje,manirneįdomu.—Oiškogyvensite?Jukteksskursti.— Mielu noru, — atsakė meistras, prisitraukė Margaritą prie savęs, apkabino ją per pečius ir

pridūrė:—Jiateisįprotą,paliksmane…— Nemanau, — prakošė pro dantis Volandas ir kalbėjo toliau: — Vadinasi, žmogus, sukūręs

PoncijausPilotoistoriją,danginasiįrūsį,ketindamastenaismaksotiprielemposirskursti?Margaritaatšlijonuomeistroirprašnekolabaikarštai:—Ašpadariauviską,kągalėjau,pakuždėjaujamįausįpačiądidžiausiąvilionę.Tačiaujisatsisakė.—Ašžinau,kadjūsjampakuždėjote,—atsakėVolandas,—tačiautainedidžiausiavilionė.Noriu

pasakyti,—kreipėsijisšyptelėjęsįmeistrą,—kadtasromanasdarpridarysjumssiurprizų.—Labailiūdna,—atsakėmeistras.—Ne,ne,neliūdna,—tarėVolandas,—niekobaisausjaunebus.Na,MargaritaNikolajevna,viskas

padaryta.Arturitemankokiųnorspretenzijų?—Kąjūs,oi,kąjūs,mesire!—Tąsykpriimkiteišmanęsatminčiai,—tarėVolandasirištraukėišpopagalvėsnedidelęauksinę

pasagėlę,nusagstytądeimantais.—Ne,ne,neiužką!—Noritsumanimginčytis?—šyptelėjęspaklausėVolandas.Kadangi jos apsiaustas buvo be kišenių, Margarita susivyniojo pasagą į servetėlę ir užrišo ją

mazgeliu.Tuometukažkas jąapstulbino. Ji žvilgtelėjo į langą,kuriamešvietėmėnulis, ir tarė:—Bet

vienodalykoašvisdėltonesuprantu…Kaipčiadabar—visą laikąvidurnaktis irvidurnaktis, juk jauseniaiturėjobūtirytas?

–Šventinįvidurnaktįmalonutruputėlįirsulaikyti,—atsakėVolandas.—Na,linkiujumslaimės.Margarita pamaldžiai ištiesė abi rankas į Volandą, tačiau neišdrįso prie jo prisiartinti, tik tyliai

šūktelėjo:—Likitesveiki!Likitesveiki!—Ikipasimatymo,—tarėVolandas.IrjuoduapsiaustuvilkintiMargaritakartusuligoninėschalatuapsisiautusiumeistruišėjoįjuvelyro

našlės buto koridorių, kur degė žvakė ir lūkuriavoVolando svita. Jiems einant koridorium,Hela nešėlagaminą,kuriamebuvoromanasirmenkasMargaritosNikolajevnosturtas,okatinaspadėjoHelai.PriedurųKorovjovasnusilenkęsatsisveikinoirpradingo,okitiišėjopalydėtiantlaiptų.Tenbuvotuščia.Kaijie kirto trečiojo aukšto aikštelę, kažkas minkštai dunkstelėjo, tačiau niekas neatkreipė dėmesio. Prielaukujų šeštosios laiptinės durų Azazelas pūstelėjo aukštyn, ir, vos išėję į kiemą, kurio neapšvietėmėnulis, jie išvydopriebutyjemiegantį ir,matyt,kietaimiegantį,žmogųsuauliniaisbatais irkepure irnetolidurųstovinčiąjuodąmašinąsuužgesintaisžibintais.Užpriekiniostiklodūlavokovarniosiluetas.

Jieduruošėsiliptiįmašiną,kaiMargaritaišsigandusityliaišūktelėjo:—Dievulėliau,ašpamečiaupasagėlę!—Sėskitės įmašiną,— tarėAzazelas,— ir palaukitmanęs.Aš tuoj grįšiu, tik išsiaiškinsiu, kas

nutiko,—irjisįėjoįvidų.Onutikoštaikas:truputėlįanksčiauužMargaritą,meistrąirjųjųpalydovusišbutoNr.48,esančiopo

juvelyronašlėsbutu,ant laiptųišėjoperkarusimoteriškutėsubidonėliuirkrepšiurankose.TaibuvotapatiAnuška,kuritrečiadienįprieturniketo,Berliozonelaimei,paliejosaulėgrąžųaliejų.

Niekas nežinojo ir tikriausiai niekuomet nesužinos, kuoMaskvoje vertėsi šimoteriškutė ir iš ko jigyveno.Apiejąbuvožinomatiktiek,kadkasdienjągalisutiktičiasubidonėliu,čiasukrepšiu,okitąsykirsubidonėliu,irsukrepšiutaižibalokrautuvėje,taiturguje,taitarpuvartėje,taiantlaiptų,odažniausiai—butoNr.48virtuvėje;kadten,kurtikjipasirodydavo,kurtikbuvodavo,tučtuojaukildavoskandalasirdar,kadjibuvopravardžiuojama„Giltine“.

Anuška—Giltinė keldavosi labai anksti, o šiandien ją kažkas pažadino visai ne laiku, tuoj povidurnakčio.Durysetrakštelėjoraktas,pirmiausiaiišlindoAnuškosnosis,oįkandinjos—irpatiAnuška,kuri užtrenkė duris ir jau buvo kažkur bekeliaujanti, kai viršutinėje laiptų aikštelėje pokštelėjo durys,kažkasėmėristislaiptaisžemynir,atsimušęsįAnuška,taipbloškėjąįšalį,kadjinettrenkėsipakaušiuįsieną.

—Kurtavekipšasnešiojabekelnių?—suspigoAnuška,susigriebusiužpakaušio.Žmogus vienais apatiniais su lagaminu rankoje ir kepure ant galvos užsimerkęs atsakė Anuškai

klaikiaimieguistubalsu:—Kolonėlė!Mėlynasisakmenėlis!Vien išbaltinimaskiekkainavo,—irpravirkęs suriaumojo:—

Nešdinkis!Jisvėlpasileido,tačiaunelaiptaisžemyn,oatgal—įviršų,ten,kurekonomistaskojabuvoišdaužęs

langostiklą,irprotąlangąaukštynkojomišskridoįkiemą.Anuškapamiršonetsavopakaušį,aiktelėjoirpatipuolėprie lango.Ji išsitiesėantpilvo laiptųaikštelėje, iškišogalvą laukan, tikėdamasikieme,antasfalto,žibintošviesojepamatytiištiškusįžmogųsulagaminu,tačiaukiemeantasfaltoničniekonebuvo.

Belikomanyti,kadkeistasapsisapnavęsžmogėnaspurptelėjoprolangąkaippaukštis,nepalikdamasjokio pėdsako. Anuška persižegnojo ir pagalvojo: „Tikrai, tikrai — tai bent butukas numerispenkiasdešimt!Nedykaižmonėsšneka!Ojojoi,koksbutukas!“Irnespėjojitaippagalvoti,odurysviršujevėl trinktelėjo, irantrasžmogusėmė tekinomleistis išviršaus.Anuškašastelėjopriesienos irpamatė,kaipkažkoksganaoruspilietissubarzdžiuke,tačiau,kaippasirodėAnuškai,išveidotruputėlįpanašusįparšelį, šmurkštelėjopro šalį ir įkandinpirmojo išlėkėpro langą, taippat nėneketindamas ištikšti ant

asfalto. Anuška jau visai pamiršo, kur buvo susiruošusi, ir smaksojo ant laiptų, žegnojosi, aikčiojo irkalbėjosipatisusavim.

Tretysis,bebarzdžiukės,apvaliuskustuveidu,sutolstojiškapalaidine,netrukusnubildėjoišviršausirlygiaitaippatpurptelėjoprolangą.

Anuškosgarbeireikiapasakyti,kadjibuvosmalsiirnutarėdartruputėlįpalaukti,arnenutiksnaujųstebuklų.Durysviršujevėlatsidarė, ir šįsykėmė leistisvisasbūrys, tačiaunebėgte,o ramiužingsniu,kaip vaikšto normalūs žmonės. Anuška pasitraukė nuo lango, nusileido prie savo durų, mikliai jasatsidarė,pasislėpėužjų,irpasilikusiamsiaurameplyšelysuspindonuosmalsumonetantkaktosiššokusijosakis.

Žemyn netvirtais žingsniais leidosi lyg ligonis, lyg ne ligonis, šiaip ar taip, kažkoks keistasišblyškėlis,apžėlęsbarzda,sujuodakepuraite,apsivilkęskažkokiuchalatu.Užparankėsjįatsargiaivedėkažkokiaponiutėsujuodasutana,kaippasirodėAnuškaiprietemoje.Poniutėbuvolygbasa,lygapsiavusikažkokiais permatomais, matyt, užsienietiškais, į skutus sudriskusiais bateliais. Tfu, kad tave kur! Subateliais! Bet juk poniutė nuoga! Na, žinoma, sutaną užsisiautusi ant nuogo kūno! „Tai bent butukas!“Anuškaspirgėtespirgėjo,išankstogardžiuodamasi,kaiprytąpapasakosviskąkaimynams.

Paskui keistai apsirengusią poniutę sekė visiškai nuoga poniutė su lagaminėliu rankoje, o aplinklagaminątūpčiojojuodasmilžiniškaskatinas.Anuškavosbalsunespygtelėjo,trindamasiakis.

Eisenosgalešlubčiojožemaūgisžvairasužsienietissubaltapuošnialiemene,bešvarko,sukaklaryšiupasmakrėje.VisasšisbūrysnužingsniavoproAnuškažemyn.Ūmaikažkasdunkstelėjoaikštelėje.

Išgirdusi,kadžingsniaitolsta,Anuškakaipgyvatėiššliaužėišuždurio,pastatėbidonėlįįpasienį,kritožemėnantpilvoirėmėgrabaliotiaplinkui.Josrankaapčiuopėservetėlę,įkuriąbuvosuvyniotaskažkokssunkusdaiktas.KaiAnuškaatrišomazgelį,josakysišsprogoantkaktos.Anuškapakėlėbrangenybępriepatakių,irtosakysdegėvilkiškugoduliu.Anuškosgalvojekilotikrasviesulas:

„Niekonežinau!Niekonegirdėjau!..Lėktipassūnėną?Ogalsupjaustytiįgabalus…Akmenukus nesunku iškrapštyti ir išnešioti po deimančiuką: vieną į Petrovką, kitą į Smolensko

turgų… Ir— nieko nežinau, nieko negirdėjau!“Anuška įsikišo radinį užantin, pasiėmė bidonėlį ir jautaikėsispruktiatgalįsavobutą,atidėdamažygįįmiestą,kaipriešją,kipšasžinoiškuratsiradęs,išnirotasaibešvarkissubaltaliemeneirtyliaisukuždėjo:

—Duokšpasagėlęirservetėlę.—Kokiąservetėlę,kokiąpasagėlę?—visaineblogaiapsimetusipaklausėAnuška.—Niekonežinau

apie jokią servetėlę.Gal jūs, pilieti, girtas?Baltaliemenis tvirtaiskaip autobuso turėklai ir tokiaispatšaltais pirštais ničnieko daugiau nesakydamas taip sugniaužė Anuškos gerklę, kad oras visaineprasiskverbė į jos krūtinę. Bidonėlis iškrito Anuškai iš rankų. Valandėlę palaikęs Anušką be oro,bešvarkisužsienietisatleidopirštus,gniaužusiuskaklą.Kvėptelėjusioro,Anuškanusišypsojo.

—Ak,pasagėlę?—prašnekoji.—Tuojau,tuojau!Taičiajūsųpasagėlė?Oašžiūriu,gulisuvyniotaservetėlėje…Tyčiapakėliau,kadkaskitasnepaimtų,gaudykpaskuivėjąlaukuose!

Atgavęs pasagėlę ir servetėlę, užsienietis ėmė lankstytis priešAnušką, tvirtai spaust i jai ranką irkarštaidėkoti,šitaipbylodamassuaiškiuužsienietiškuakcentu:

—Esu tamstai didžiai dėkingas,madam.Man ši pasagėlė brangi kaip atminimas. Ir už tai, kad jąišsaugojote, leiskite įteikti tamstai du šimtus rublių, — ir jis akimoju išsitraukė iš liemenės kišenėspinigusirįteikėjuosAnuškai.

Šipersigandusitikvypčiojoiršūkčiojo:—Ak,nuolankiausiaidėkoju!Mersi!Mersi!Dosnusisužsienietisakimirksniuslystelėjožemynpervisąlaiptųmaršą,tačiau,pradingdamasišakių,

darsykįriktelėjoapačioje,šįkartbeakcento:—Jeigutu,senaragana,darkadanorsrasisvetimądaiktą,neškįmiliciją,oneužantyslėpk!NuovisųtųįvykiųantlaiptųAnuškosgalvaspengtespengė,jiišinercijosilgaišūkčiojo:

—Mersi!Mersi!Mersi!—norsužsienietisseniaibuvodingęs.Dingoirmašina,stovėjusikieme.GrąžinęsVolandodovanąMargaritai,Azazelasatsisveikinosuja,

pasidomėjo, ar jai patogu sėdėti, Hela skambiai pabučiavoMargaritą, katinas pakštelėjo jai į ranką,palydovaipamojavomeistrui,kurisitnegyvassusmukopačiamesėdynėskampe,mostelėjokovarniui irkaipmat ištirpoore,nėnemanydamivargti irkopti įviršų laiptais.Kovarnis įjungėžibintus irpasukoįvartusprotarpuvartėjekietaiįmigusįžmogų.IrjuodosdidelėsmašinosžiburiaipradingotarpkitųžiburiųtriukšmingojeirniekadneužmingančiojeSodųgatvėje.

Po valandos viename iš Arbato skersgatvių, mažo namelio pusrūsyje, priekiniame kambaryje, kurviskasatrodėtaip,kaipligitosbaisiosiospraėjusiųmetųrudensnakties,priepliušinestaltieseuždengtostalo, ant kurio stovėjo lempa su gaubtu, o greta—vazelė su pakalnutėmis, sėdėjoMargarita ir tyliaiverkė nuo patirtų sukrėtimų ir laimės. Ugnies apgadintas sąsiuvinis gulėjo prieš ją, o šalia kūpsojonepaliestųsąsiuviniųkrūvelė.

Namelyje buvo tylu. Gretimame mažame kambarėlyje ant sofos, užklotas ligoninės chalatu, kietaimiegojomeistras.Jisalsavoramiaiirbegarso.

PaverkusiMargaritavienameišnepaliestųsąsiuviniųsusiradotąvietą,kuriąskaitėpriešpasimatymąsuAzazeluprieKremliaussienos.Margaritanenorėjomiego.Jišvelniaiglostėrankraštįlygmylimąkatęirvartėjįrankose,apžiūrinėdamaišvisųpusių,čiaatsiversdamatitulinįpuslapį,čiapačiąpabaigą.Ūmaijąpersmelkėsiaubingamintis,kadvisa tai tikburtai,kad tučtuojausąsiuviniaipradings išakių,kad jiatsidurssavonamųmiegamajameirkadatsibudusiturėseitiskandintis.Tačiautaibuvopaskutinėbaisimintis,josilgųkančiųatgarsis.Niekasnepradingo,visagalisVolandastikraibuvovisagalis,irMargarita,kiektiknorėdama,norsligipataušrosgalėjošlamintipuslapius,apžiūrinėtijuos,bučiuotiirvisišnaujoskaitytižodžius:

— Tamsa, atslinkusi nuo Viduržemio jūros, apgaubė prokuratoriaus nekenčiamą miestą… Taip,tamsa…

XXVskyrius

KAIPPROKURATORIUSMĖGINOIŠGELBĖTIJUDĄIŠKIRIATO

Tamsa,atslinkusinuoViduržemiojūros,apgaubėprokuratoriausnekenčiamąmiestą.Išnykokabantystiltai,jungiašventykląsubaisiuojuAntonijausbokštu,išdangausnusileidusibedugnė

prarijo sparnuotus dievus virš hipodromo, Chasmonėjų rūmus su šaudymo angomis, turgavietes,karavansarajus,skersgatvius,tvenkinius…dingoJeršalaimas—didingasmiestas,tarsijonėnebūtųbuvępasaulyje. Viską prarijo tamsa, išgąsdinusi visus gyvus padarus Jeršalaime ir jo apylinkėse. Keistądebesįatnešėvėjasnuojūrostąpavakarę,pavasariomėnesionisanoketurioliktosiosdienospavakarę.

TasdebesissavopilvujaugulėantPlynkalnio,kurbudeliaiskubėdamižudėpasmerktuosius,gulėantJeršalaimo šventyklos, padūmavusiais srautais šliaužė nuo kalvos, užtvindydamas Žemutinįmiestą. Jissruvovidunpro langelius irvijožmones iškreivųgatvelių įnamus. Jisneskubėjoatiduoti žemei savodrėgmės ir kol kas liejo tik šviesą. Vos tik juodą padūmavusį mutinį perskrosdavo ugnis, iš aklinostamsumosaukštynšokteldavodidingasšventyklosluitassutviskančiužvynuotustogu.Betugnistąpačiąakimirką gesdavo, ir šventykla nugrimzdavo į juodą bedugnę. Kelis kartus ji išniro iš gelmių ir vėlprasmegojose,irkiekvienąsykšįsmegimątamsonlydėjokatastrofiškasgriausmas.

Kitokie šešėliai spurdėjo ir blaškėsi, kai iš bedugnės pakildavo Erodo Didžiojo rūmai, stovėjępriešaisšventykląantvakarinėskalvos,irbaisiosbegalvėsstatulosišlėkdavoįjuodądangų,tiesdamosįjį rankas. Bet dangaus ugnys vėl dingdavo, ir sunkūs griaustinio dūžiai suvarydavo auksinius stabus įtamsą.

Liūtis prapliupo netikėtai, ir tada audra virto uraganu. Toje pačioje vietoje, netoli marmuriniosuoleliosode,kurapiepusiaudienįkalbėjosiprokuratoriusirvyriausiasiskunigas,sutrenksmu,panašiuįpatrankos šūvį, lūžo kiparisas. Kartu su vandens purslais ir kruša į balkoną po kolonomis vėjas nešėnuplėštusrožiųžiedus,magnolijųlapus,mažasšakelesirsmėlį.Uraganasniokojosodą.

Tuometupokolonomisbuvotikvienasžmogus,irtasžmogusbuvoprokuratorius.Dabarjisnesėdėjokrėsle,ogulėjoantgultošaliažemostalelio,apkrautovalgiaisirvynoąsočiais.

Kitasgultasstovėjotuščiasanapusstalo.Paleiprokuratoriauskojastelkšojoraudonatarytumkraujasbalair mėtėsi sudaužyto ąsočio šukės. Tarnas, prieš audrą dengęs stalą prokuratoriui, kažkodėl sutriko,pamatęs įbestą valdovo žvilgsnį, sunerimo dėl to, kad kažkuo neįtiko, ir supykęs prokuratorius trenkėąsotįįmozaikinesgrin«dis,tardamas:

— Kodėl nežiūri į akis, kai paduodi vyną? Argi tu ką nors pavogei? Juodas afrikiečio veidaspapilkėjo, jo akyse pasirodė mirtinas siaubas, jis sudrebėjo ir vos nesukūlė antro ąsočio, betprokuratoriausįniršiskažkodėlpraėjotaippatgreitai,kaipirbuvoužėjęs.Afrikietisbuvobepuoląsrinktišukiųiršluostytibalos,betprokuratoriusmostelėjoranka,irvergasišbėgo.Obalaliko.

Dabar afrikietis slėpėsi nuo uragano palei nišą, kurioje stovėjo balta statula nuogos moters supalenktagalva,bijodamasnelaikupasipainiotipoakiųirsykiubaimindamasispražiopsotimomentą,kaijįgalipašauktiprokuratorius.

Audros prietemoje gulįs prokuratorius pats pylėsi vyno į taurę, gėrė ilgais gurkšniais, retkarčiaisatsilauždavo duonos, trupino ją, rijo mažais kąsneliais, kartkartėmis sučiulpdavo kokią austrę,pakramtydavocitrinosirvėlgerdavo.

Jeigunevandenskriokimas,jeiguneperkūnijostrenksmas,nuokurio,rodėsi,tuojsulūšrūmųstogas,jeigu ne tvatinanti į balkono duris kruša, būtų buvę galima girdėti, kad prokuratorius kažką murma,kalbėdamasispatssusavim.Irjeigunepatvarusdangausugniesmirguliavimasbūtųvirtęspastoviašviesa,stebėtojasbūtųgalėjęspamatyti,kadprokuratoriausveidesuparaudusiomisnuonemigosirvynoakimisatsispindi nekantravimas, kad prokuratorius ne tik žiūri į dvi baltas rožes, nuskendusias raudonojebalutėje, bet vis atsuka veidą vandens purslams ir smėliui, vis dairosi į sodą, kad jis kažko laukia,nekantraudamaslaukia.

Po kurio laiko vandens skraistė prieš prokuratoriaus akis ėmė retėti.Kad ir koks nirtulingas buvouraganas,dabar jis jau silpo.Šakosnebetraškėjo ir nebelūžo.Perkūnijos trenksmas ir ugniesblyksniaidarėsi vis retesni. Virš Jeršalaimo jau plaukė nebe violetinis apklotas su baltais pakraščiais, opaprasčiausiaspilkasariergardodebesis.AudraslinkolinkNegyvosiosjūros.

Dabarjaubuvogalimaatskirti ir lietausšniokštimą, iršniokšt imąvandens,kliokiančiolaštakais irtiesiog laiptų pakopomis, kuriomis dieną prokuratorius leidosi į aikštę paskelbti nuosprendžio. Opagaliausučiurlenoirligitolužslopintasfontanas.Dangusblaivėsi.Pilkoje,įrytuslekiančiojeskraistėjeatsiradomėlynųproperšų.

Ūmaiištolo,prasimušęprojauvisainusilpusiolietausbarbenimą,prokuratoriausausispasiekėvosgirdimi trimitųgarsai irkeliųšimtųkanopųcaksėjimas. Išgirdęs tai,prokuratoriuskrustelėjo, joveidasatgijo.AlagrįžonuoPlynkalnio.Sprendžiantišgarso,jijojopertąpačiąaikštę,kuriojebuvopaskelbtasnuosprendis.

Pagaliauprokuratoriusišgirdoirilgailauktusžingsnius,iršlepsėjimąantlaiptų,vedančiųįaukštutinęsodoaikštelępriešpatbalkoną.Prokuratoriusištempėkaklą,irjoakyssuspindoišdžiaugsmo.

Tarpdviejųmarmuriniųliūtųpirmapasirodėgalvasugobtuvu,opaskuiirkiauraipermerktasžmogussuprilipusiupriekūnoapsiaustu.Taibuvo taspatsžmogus, sukuriuoužtemdytamrūmųkambarypriešnuosprendįšnabždėjosiprokuratorius irkuris,vykdantbausmę,sėdėjoant trikojės taburetės,žaisdamasvytele.

Nelenkdamasbalų,žmogussugobtuvuperkirtosodoaikštelę,žengėantmozaikiniųbalkonogrindųir,pakėlęsranką,tarėaukštumaloniubalsu:

—Tegyvuojairtesidžiaugiaprokuratorius!Atvykėliskalbėjolotyniškai.—Dievai!—sušukoPilotas.—Jukjūspermirkęsikipaskutiniosiūlo!Koksuraganas?A?Prašom nedelsiant eiti į mano menes. Būkit malonus, persirenkit. Atvykėlis atmetė gobtuvą,

atidengdamas visai šlapią galvą su prilipusiais prie kaktos plaukais, ir savo skustame veide nutaisęsmandagiąšypseną,atsisakėpersirengti,įtikinėdamas,kadlietutisnegalįsjampakenkti.

—Nenoriunėgirdėti,—atsakėprokuratoriusirsuplojodelnais.Šitaipjispašaukėišsislapsčiusiustarnus ir liepė jiems pasirūpinti ateiviu, o paskui nedelsiant atnešti karštus patiekalus. Plaukamsišsidžiovinti,persirengti,persiautiirapskritaisusitvarkytiprokuratoriaussvečiassugaišolabaineilgaiirgreitaijispasirodėbalkonesusišukavęs,susausaissandalaisirsausupurpuriniukariškuapsiaustu.

Tuo laiku saulė jau buvo grįžusi į Jeršalaimą ir, prieš nugrimzdama Viduržemio jūron, siuntėatsisveikinimo spindulius prokuratoriaus nekenčiamam miestui ir auksino balkono pakopas. Fontanasvisai atgijo, užgiedojo visu balsu, balandžiai susirinko ant smėlio, burkavo, šokinėjo per nulaužytasšakeles,kažkąlesinėjo.Tarnaiiššluostėraudonąbalą,surinkošukes,antstalogaravomėsa.

—Laukiuprokuratoriausįsakymų,—tarėateivis,žengdamaspriestalo.—Betniekonesulauksite,kolneatsisėsiteirneišgersitevyno,—maloniaiatsakėPilotasirmostelėjo

linkantrojogulto.Atvykėlis prigulė, tarnas įpylė jo taurėn tiršto raudonovyno.Kitas tarnas, atsargiai pasilenkęs ties

Pilotopetimi,pripildėprokuratoriaustaurę.Paskuišisrankosmostuišsiuntėabutarnus.Kolatvykėlisvalgėirgėrė,Pilotas,siurbčiodamasvyną,prisimerkęsžvelgėįsavosvečią.PasPilotą

atėjęs žmogus buvo vidutinio amžiaus, labai malonaus apvalaus ir švaraus veido, su mėsinga nosim.Plaukai kažkokios neaiškios spalvos. Dabar džiūdami jie šviesėjo. Atėjusio tautybę būtų buvę sunkunustatyti.Joveidepirmiausiakritoįakisgeraširdiškaišraiška,kurią,beje,gadinoakysarba,teisingiau,neakys,oatvykėliomanieražiūrėtiįpašnekovą.Paprastaisavomažasakutesatvykėlislaikėpridengęskeistokais,lygpatinusiais,vokais.Tadatųakiųplyšeliuoseblykčiojonepiktašelmystė.

Atrodo, kad prokuratoriaus svečias buvo linkęs į humorą. Bet retkarčiais, visiškai išguidamas išplyšelių tą blyksintį humorą, svečias plačiai atverdavo vokus ir staiga įsmeigdavo žvilgsnį tiesiai įpašnekovą,lygnorėdamasskubiaiįžiūrėtikažkokiąnežymiądėmelęantpašnekovonosies.Taitrukdavovienąmirksnį,paskuivokaivėlnusileisdavo,plyšeliaisusiaurėdavoirjuosesušvisdavogeraširdiškasirvylingasprotas.

Atvykėlisneatsisakėirantrosvynotaurės,pasigardžiuodamasprarijokeliasaustres,paragavovirtųdaržovių,suvalgėgabaląmėsos.

Pasisotinęsjispagyrė:—Puikusvynas,prokuratoriau,tačiaučia—ne„Falernas“?—„Cekuba“,trisdešimtmetųsenumo,—maloniaiatsiliepėprokuratorius.Svečiaspadėjorankąprieširdies,atsisakėdarkąnorssuvalgyti,pareiškėesąssotus.TuometPilotasprisipildėsavotaurę,svečiaspadarėtąpat.Abupietaujantysnupylėpotruputįvynoiš

savotauriųįdubenįsumėsa,irprokuratorius,keldamastaurę,garsiaitarė:—Užmus,užtave,cezari,romėnųtėve,brangiausiasirgeriausiasišvisųžmonių!Paskui abu išgėrė vyno, ir afrikiečiai nuvokė nuo stalo valgius, palikdami tik vaisius ir ąsočius.

Prokuratoriusvėlrankosmostuišsiuntėtarnusirlikopokolonadatiksusavosvečiu.—Taigi,—negarsiaiprašnekoPilotas,—kągalitepasakytiapienuotaikasšiamemieste?Jisnejučianukreipėžvilgsnį ten,kuružsodoterasų,apačioje,blėsoirkolonados, irplokštistogai,

auksinamipaskutiniųspindulių.—Manau,prokuratoriau,—atsakėsvečias,—kadnuotaikosJeršalaimešiuometupatenkinamos.

—Argalimalaiduoti,kadriaušėsnebegresia?— Laiduoti galima,—meiliai žvelgdamas į prokuratorių, atsakė svečias,— tik už vieną dalyką

pasaulyje—uždidžiojocezariogalybę.—Teguldievaijamduodailgąamžių,—tuojpatpratęsėšiąmintįPilotas,—irvisuotinętaiką.Jispatylėjoirpridūrė:—Kaipmanote,arkariuomenędabargalimaišvesti?—Manau,kadŽaibasvaidžiolegionokohortągalimaišvesti,—atsakėsvečiasirpridūrė:—Geraibūtų,kadatsisveikindamajipražygiuotųpermiestą.— Puiki mintis, — pritarė prokuratorius, — poryt aš ją išleisiu ir pats išvažiuosiu, ir prisiekiu

dvylikos dievų puota, protėvių vėlėmis prisiekiu — daug ką atiduočiau, kad galėčiau tai padarytišiandien.

—ProkuratoriusnemėgstaJeršalaimo?—geraširdiškaipaklausėsvečias.—Meldžiamasis,—šypsodamasissušukoprokuratorius,—nėranykesnėsvietosžemėje.Jaunėnekalbuapiegamtą!Ašsusergukiekvienąkartą,kaituriučiaatvažiuoti.Bettaidarbūtųpusė

bėdos. Bet šitos šventės — magai, burtininkai, aiškiaregiai, tos maldininkų kirbinės… Fanatikai,fanatikai!Kovertasvientasmesijas,kuriojieneiiššio,neiištoėmėlauktišiemet!Kiekvienąminutętikiržiūri,arneteksbūtididžiainemaloniųskerdyniųliudininku.Visąlaikąturikariuomenęvarinėti,skaitytivisokius šmeižtus ir skundus, kurių pusė parašyta apie tave patį! Sutikit, kad tai nuobodu.O, jeigu netarnybaimperatoriui!..

—Taip,šventėsčiasunkios,—sutikosvečias.— Iš visos širdies trokštu, kad jos greičiau pasibaigtų,— energingai pridūrė Pilotas.—Pagaliau

galėsiu grįžti į Cezarėją. Ar patikėsite, šitas pamėkliškas Erodo statinys, — prokuratorius mostelėjo

rankaišilgaikolonados,irbuvoaišku,kadjiskalbaapierūmus,—tiesiogvaromaneišproto.Ašnegaliučiamiegoti.Pasaulyjenėrabuvękeistesnėsarchitektūros!..Beje,grįžkimepriereikalų.Pirmiausia,artasprakeiktasBar—Rabanasnekeliajumsrūpesčio?

Šią sekundę svečias ir įsmeigė savo ypatingąjį žvilgsnį į prokuratoriaus skruostą. Bet Pilotasnuobodžiaujančiomisakimisžiūrėjo į tolumą,šlykštėdamasisraukėsi irstebėjomiestodalį,gulinčiąpokojomisirgęstančiąsutemose.Svečiožvilgsnisirgiužgeso,jovokainusileido.

—Reikiamanyti,kadBar—Rabanasdabarmažiaunepavojingaskaipėriukas,—prašnekosvečias,irjoapvalųveidąišvagojoraukšlikės.—Jamdabarnepatogumaištauti.

—Pernelygišgarsėjo?—šyptelėjęspaklausėPilotas.—Prokuratoriuskaipvisuometpuikiaiperpratoesmę!— Bet vis dėlto, — su rūpesčiu tarė prokuratorius, ir ilgas plonas pirštas su juodu žiedo

brangakmeniupakiloaukštyn,—reikia…—O,prokuratoriau,galitebūtitikras:kolašJudėjoje,Bar—Rabanasnėžingsnionežengsbeseklių,

einančiųjopėdomis.—Dabarašramus,kaipramusapskritaivisada,kaijūsčia.—Prokuratoriuspernelygmalonus!—Odabarprašompapasakotiapiebausmėsvykdymą,—tarėprokuratorius.—Kaskonkrečiaidominaprokuratorių?—Arminianebandėreikštinepasitenkinimo?Tai,žinoma,

svarbiausia.—Jokionepasitenkinimo,—atsakėsvečias.—Labaigerai.Jūspatsįsitikinote,kadjiemirę?—Prokuratoriusgalibūtitikras.—Osakykite…arjiegavogerti,prieškabinamiantstulpų?—Taip.Betjis,—čiasvečiasužmerkėakis,—atsisakėgėrimo.—Kuris?—paklausėPilotas.—Atleiskite,igemone!—šūktelėjosvečias.—Ašnepasakiauvardo?Ha—Nocri!—Beprotis!—tarėPilotas,kažkodėlperkreipdamasveidą.Pokairejoakimsutvinksėjogysliukė.—

Mirtisaulėsnudegintam!Kamatsisakytito,kastaupriklausopagalįstatymą?Kokiaisžodžiaisjisatsisakė?—Jispadėkojo,—vėlužsimerkęsatsiliepėsvečias,—irpasakėnekaltinąsužtai,kadjamatimama

gyvybė.—Ko?—slogiubalsupaklausėPilotas.–Šitojis,igemone,nepasakė.—Arjisnemėginopamokslautigirdintkareiviams?—Ne,igemone,šįsykjisbuvomažakalbis.Vienintelisdalykas,kurįjispasakė,buvotai,kadviena

pačiųbjauriausiųžmogausydųjislaikąsbailumą.—Kamtiežodžiaibuvotaikomi?—išgirdosvečiasnelauktaiprislėgtąbalsą.—Nebuvogalimasuprasti.Jisapskritaielgėsikeistai,beje,kaipirvisuomet.—Kuoreiškėsitaskeistumas?—Jisvistaikėsipažvelgtiįakisčiavienam,čiakitamišjįsupančiųžmoniųirbepaliovosšypsojosi

kažkokiapaikašypsena.—Daugiaunieko?—paklausėkimusbalsas.—Daugiaunieko.Prokuratoriusbarkštelėjotaure,pildamasissauvyno.Išgėręsjąligidugno,jisprašneko:–Štaikoks reikalas:norsmums irnepavykoaptikti—bent šiuometu—kokiųnors jogerbėjųar

šalininkų,visdėltonegalimagarantuoti,kadjųvisainėra.Svečiasatidžiaiklausėsipalenkęsgalvą.

— Taigi, idant išvengtumėm bet kokių siurprizų, — toliau kalbėjo prokuratorius, — prašomnedelsiantirbejokiotriukšmopašalintinuožemėspaviršiausvisųtrijųnubaustųjųkūnusirpalaidotijuosslapčiairtylomis,kadapiejuosdaugiaunebūtųjokiųšnekų.

— Klausau, igemone,— pasakė svečias ir atsistojo tardamas:— Kadangi reikalas sudėtingas iratsakingas,leiskitemannedelsiantišvykti.

—Ne,prisėskitedar,—tarėPilotas,rankosmostusustabdydamassavosvečią,—darduklausimai.Pirmasis — jūsų dideli nuopelnai šiame nepaprastai sunkiame poste, einant Judėjos prokuratoriausslaptosiostarnybosviršininkopareigas,duodamanmaloniąprogąpraneštiapietaiRomai.

Svečioveidasnuraudo,jisatsistojoirnusilenkėprokuratoriuitardamas:—Aštikvykdausavopareigąirtarnaujuimperatoriui!—Betašnorėčiau juspaprašyti,—tęsė igemonas,—jeigu jumsbuspasiūlytapersikelti iščiasu

paaukštinimu,atsisakytijoirliktičia.Niekugyvunenorėčiauskirtissujumis.Teguljusapdovanojakaipnorskitaip.—Esulaimingas,kadtarnaujujūsųvadovaujamas,igemone.—Labaimalonutaigirdėti.Taigi,antrasisklausimas.Dėlšito,našito…JudoišKiriato.Svečiasčia

vėleiįbedėįprokuratoriųsavokeistąjįžvilgsnįirtuojpat,kaipirderėjo,jįužgesino.–Žmonėsšneka,kadjis,—prislopinęsbalsątoliaukalbėjoprokuratorius,—pinigųgavoužtai,kad

taipsvetingaipriėmėpassavetąpamišėlįfilosofą.—Gaus,—tylutėliaipataisėPilotąslaptosiostarnybosviršininkas.—Osumaardidelė?—Toniekasnegaližinoti,igemone.—Netjūs?—savonuostabaišreikšdamaspagyrimą,paklausėigemonas.— Deja, net aš, — ramiai atsakė svečias, — bet kad jis gaus tuos pinigus šį vakarą, aš žinau.

ŠiandienjiskviečiamasįKaiposrūmus.—Ak,gobšusissenisišKiriato,—šypsodamasistarėprokuratorius.—Jukjissenis?—Prokuratoriusniekadaneklysta,betšįkartąsuklydo,—maloniaiatsakėsvečias,—tasžmogusiš

Kiriato—jaunuolis.—Tikpamanykit!Galgalitejįapibūdinti?Fanatikas?—One,prokuratoriau.—Aha.Okasdar?—Labaigražus.—Odar?Galjisturikokiąnorsaistrą?—Sunkutiekdaugžinotiapievisusšiamedidžiuliamemieste,prokuratoriau.—One,ne,Afranijau!Nemenkinkitesavonuopelnų!—Vienąaistrąjisturi,prokuratoriau,—svečiaspadarėmažytępauzę.—Irtaaistra—pinigai.—Kuojisverčiasi?Afranijuspakėlėakisaukštyn,pagalvojoiratsakė:—Jisdirbapasvienąsavogiminaitį,pinigųkeitėją.—Aktaip,taip,taip,—prokuratoriusnutilo,apsižvalgė,arnėrakobalkone,paskuityliaipasakė:—

Štaikoksreikalas—šiandiengavaužinią,kadjisšiąnaktbuspapjautas.Dabarsvečiasnetikįsmeigėsavožvilgsnįįprokuratorių,betnetpalaikėjįtruputėlįilgiauneivisada,

opaskuiatsakė:—Jūspernelygmaneišgyrėte,prokuratoriau.Manonuomone,ašnesuvertasjūsųpranešimoįRomą.

Tokiųduomenųašneturiu.—Jūsvertasaukščiausioapdovanojimo,—atsakėprokuratorius,—bettokiųduomenųesama.—Drįstupaklausti,iškotieduomenysgauti?—Leiskitemankolkasšitonesakyti,juolabkadžiniaatsitiktinė,miglotairnepatikima.

Betašprivalauviskąnumatyti.Tokiamanotarnyba,olabiausiaiašprivalaupasikliautisavonuojauta,nes ji dar niekada manęs neapgavo. O man buvo pranešta, kad kažkas iš slaptų Ha—Nocri draugų,pasipiktinęsšlykščiašitopinigųkeitėjoišdavyste,rengiasikartususavobendrininkaisjįšiąnaktužmušti,opinigus,gautusužišdavystę,slapčiomisgrąžintivyriausiajamkuniguisurašteliu:„Grąžinuprakeiktuspinigus!“ Slaptosios tarnybos viršininkas daugiau nebesvaidė į prokuratorių savo netikėtų žvilgsnių irklausėsiprisimerkęs,oPilotaskalbėjotoliau:

–Įsivaizduokite,arbusmalonuvyriausiajamkuniguiVelykųnaktįgautitokiądovaną?—Netiknemalonu,—šyptelėjęsatsakėsvečias,—manregis,prokuratoriau,kad taisukelsbaisų

skandalą.—Aširpatstaipmanau.Todėlirprašaujusimtisšioreikalo,taiyragriebtisvisųpriemoniųJudaiišKiriatoapsaugoti.

— Igemono įsakymas bus įvykdytas, — prašneko Afranijus, — bet aš turiu nuraminti igemoną:piktadariųsumanymasbegalosunkiai įgyvendinamas.Tikpagalvokite,—svečiaspasigręžė irkalbėjotoliau:—susektižmogų,užmuštijį,paskuisužinoti,kiekjisaigavo,irdarsugalvoti,kaipgrąžintipinigusKaipai,—irviskąpervienąnaktį?Šiąnakt?

—Irvisdėltojįšiąnaktpapjaus,—neatlyžoPilotas,—sakaujums,ašnujaučiutai!Nebuvo atvejo, kad nuojautamane apgautų,— čiamėšlungis perbėgo prokuratoriaus veidu, ir jis

pasitrynėrankas.—Klausau,—nuolankiaiatsiliepėsvečias,pakilo,išsitiesėirūmaipaklausėrūsčiubalsu.—Vadinasi,papjaus,igemone?—Taip,—atsakėPilotas,—irvisaviltis—jūsųstulbinantispareigingumas.Svečiaspasitaisėpoapsiaustusunkųdiržąirtarė:—Turiugarbėslinkėtisveikatosirdžiaugsmo.—Ak,beje,—negarsiaišūktelėjoPilotas,—visaipamiršau!Jukašjumsskolingas!..Svečiassuglumo.—Ne,prokuratoriau,jūsmanneskolingas.—Kaipgi!PrisimenateskurdžiųminiąmanįvažiuojantįJeršalaimą…ašnorėjaupažertijiemspinigų,

bettuometuneturėjauirpasiskolinauišjūsų.—O,prokuratoriau,juktaimenkniekis!—Irmenkniekiusreikiaatsiminti.Pilotas apsisuko, pakėlė apsiaustą, gulintį ant krėslo, ištraukė iš po jo odinį maišelį ir atkišo jį

svečiui.Šisnusilenkė,priimdamasmaišelį,irpasikišojįpoapsiaustu.—Daršiąnakt,—prabiloPilotas,—laukiupranešimoapiepalaidojimą, taippat irapieJudos iš

Kiriato reikalus, girdite, Afranijau, dar šiąnakt. Sargybiniams bus įsakyta žadinti mane, vos jumspasirodžius.Laukiujūsų.

—Turiugarbės,—pasakėslaptosiostarnybosviršininkasirapsisukęsišėjoišbalkono.Buvogirdėti,kaippojokojomisgurgždašlapiasaikštelėssmėlis,paskuipasigirdobatųkaukšėjimas

marmuru. Paskui prasmego jo kojos ir liemuo, o pagaliau dingo ir gobtuvas. Tik dabar prokuratoriuspamatė,kadsaulėsjaunebėrairleidžiasisutemos.

XXVIskyrius

LAIDOJIMAS

Galimasdaiktas,kadkaip tikdėl tosprieblandospasikeitėprokuratoriaus išvaizda. Jis, sakytumei,paseno ir susikūprino, be to, jį dar apėmė nerimas. Kartą jis apsižvalgė ir kažkodėl suvirpėjo,metęsžvilgsnį į tuščią krėslą, kur ant atlošo kabojo apsiaustas.Artėjo šventinė naktis, vakaro šešėliai žaidėsavožaidimus,irpavargusiamprokuratoriui,matyt,pasirodė,kadkažkassėdituščiamekrėsle.Pasidavęssilpnybei—pačiupinėjęs apsiaustą,—prokuratorius atsitraukė nuo jo ir ėmė lakstyti po balkoną, čiatrindamas rankas, čia pribėgdamas prie stalo ir griebdamas taurę, čia sustodamas ir beprasmiškaižiūrėdamasįgrindųmozaiką,lygnorėdamasįskaitytijojekažkokiusrašmenis…

Šiandien jau antrą kartą jį prislėgė liūdesys. Trindamas smilkinį, kuriame iš pragariško rytinioskausmo liko tik bukas menkas maudulys, prokuratorius vis mėgino suvokti, kur yra jo sielos kančiųpriežastis. Ir jis greit tatai suprato, tačiau stengėsi save apgauti. Buvo aišku, kad šiandien jis kažkąnegrįžtamai prarado, o dabar mėgina atitaisyti tą praradimą kažkokiais beverčiais, menkais ir,svarbiausia, pavėluotais veiksmais.O apgaudinėjo save prokuratorius, stengdamasis įsikalbėti, kad tiedabartiniaišiovakaroveiksmaiyranemažiausvarbūsužrytąpaskelbtąnuosprendį.Tačiauįtikintisaveprokuratoriuinesisekė.

Vienąsykį,sukdamasisaplink, jisstaigasustojoiršvilptelėjo.Atsiliepdamasįšvilpesį,prietemojenuaidėjo duslus lojimas, ir iš sodo į balkoną įlėkė milžiniškas smailiaausis pilko plauko šuo sukaklasaičiu,nusagstytupaauksuotaisskridinėliais.

—Banga,Banga,—tyliaipašaukėprokuratorius.Šuoatsistojoantužpakaliniųkojų,opriekinesužkėlėšeimininkuiantpečių,vosnepargriaudamasjo,

irpalaižė jamskruostą.Prokuratoriusatsisėdo įkrėslą,oBanga, iškišęs liežuvį ir tankiai lekuodamas,atsigulė prie šeimininko kojų, ir džiaugsmas šuns akyse reiškė, kad baigėsi audra, vienintelis dalykaspasaulyje,kuriobijojodrąsusisšuo,osykiuirtai,kadjisvėlčia,šaliažmogaus,kurįjismylėjo,gerbėirlaikėpačiugalingiausiupasaulyje,visųžmoniųvaldovu,dėlkurioirpatsšuosavelaikėprivilegijuota,aukštesneirypatingabūtybe.Bet,atsigulęspriekojųirnetnežiūrėdamasįsavošeimininką,ožvelgdamasįvakarėjantįsodą,šuokaipmatsuprato,kadšeimininkąištikonelaimė.Todėljispakeitėpozą,atsistojo,priėjoiššonoirpadėjopriekinesletenasirgalvąantprokuratoriauskelių,ištepdamasapsiaustoskvernusšlapiusmėliu.Matyt,toksBangoselgesysturėjoreikšti,kadjisguodžiasavošeimininkąiryrapasirengęskartu su juo sutikti nelaimę. Jis bandė tai parodyti ir akimis, šnairuojančiomis į šeimininką, ir budriaipastatytomisausimis.Taipjiedu,šuoiržmogus,mylįvienaskitą,sutikošventinęnaktįbalkone.

Tuometuprokuratoriaus svečiasplušėjokaip įmanydamas.Palikęsviršutinę sodoaikštelępriešaisbalkoną, jisnulipo laiptais įapatinęsodo terasą,pasuko įdešinę iratsidūrėpriekareivinių, įsikūrusiųrūmų teritorijoje. Tose kareivinėse ir buvo apgyvendintos dvi kenturijos, atlydėjusios prokuratorių įšventinį Jeršalaimą, taip pat slaptoji prokuratoriaus sargyba, kuriai ir vadovavo šis svečias. Svečiasišbuvokareivinėseneilgai,galdešimtminučių,betpotųdešimtiesminučiųiškareiviniųkiemoišriedėjotrys vežimai, prikrauti kastuvų, tarp kurių buvo ir statinė vandens. Vežimus lydėjo penkiolika raiteliųpilkais apsiaustais. Vežimai išriedėjo iš rūmų teritorijos pro užpakalinius vartus, pasuko į vakarus,išlindoprovartusmiestosienojeirpirmiausiapajudėjotakeliulinkBetliejauskelio,opaskuituokeliuįšiaurę,pasiekėkryžkelęprieHebronovartųirtuometnubildėjoJafoskeliu,kuriuodienąslinkoprocesijasupasmerktaisiais.Jaubuvotamsu,irhorizontepasirodėmėnulis.

Išdardėjus vežimams su juos lydinčia komanda, iš rūmų teritorijos gana greitai raitas išjojo irprokuratoriaus svečias, persivilkęs tamsiu padėvėtu chitonu. Svečias jojo ne į užmiestį, o į miestą.Netrukus jį buvo galimamatyti prijojant prie Antonijaus tvirtovės, esančios šiaurėje, visai netoli nuodidžiosios šventyklos. Tvirtovėje svečias irgi sugaišo visai neilgai, o paskui jį galėjai pamatytiŽemutiniame Mieste, jo kreivose ir painiose gatvelėse. Čionai svečias at jojo jau ant mulo. Geraipažindamasmiestą,svečias lengvaisusiradogatvę,kuri jambuvoreikalinga.JivadinosiGraikųgatve,nestenbuvokeliosgraikųkrautuvėlės,tarpjųviena,prekiaujantikilimais.Kaiptikprietoskrautuvėlėssvečiassustabdėmulą,nulipoirpririšojįpriežiedopaleivartus.Krautuvėlėjaubuvouždaryta.Svečiasįėjoprovartelius,esančiusšaliakrautuvėlėsdurų,irpatekoįnedidelįkvadratinįkiemelį, ištrijųpusiųapsuptąpašiūrių.

Užsukęsužkampo,svečiasatsidūrėprieakmeninėsgyvenamojonamoterasos,apaugusiosgebenėmis,irapsidairė.Irnamelyje,irpašiūrėsebuvotamsu,šviesadarniekurnedegė.Svečiasnegarsiaipašaukė:

—Niza!Sugirgždėjo durys, ir vakaro prietemoje terason išėjo jaunamoteris be skraistės. Ji pasilenkė per

turėklus,neramiaižvalgydamasi,norėdamapamatyti,kastenatėjo.Pažinusiatvykėlį,jimaloniainusišypsojo,linktelėjogalva,pamojoranka.—Tuviena?—tyliubalsugraikiškaipaklausėAfranijus.— Viena, — sušnibždėjo moteris terasoje. — Vyras rytą išvažiavo į Cezarėją, — čia moteris

žvilgtelėjo į duris ir pakuždomis pridūrė: — Bet tarnaitė namie, — ji padarė gestą, reiškiantį —„užeikite“.Tadairmoteris,irsvečiaspradingonamelyje.

PasšiąmoterįAfranijuspabuvojauvisaitrumpai—kokiaspenkiasminutes.Paskuijispalikonamusir terasą, užsimaukšlino gobtuvą ant akių ir išėjo į gatvę. Namuose tuo metu jau buvo uždeginėjamišviestuvai,šventinėspūstisgatvėsetebebuvolabaididelė,irAfranijusantsavojomuloištirpopraeiviųirraiteliųsraute.Tolimesnisjokeliasniekamnežinomas.

Omoteris,kuriąAfranijuspavadino„Niza“,likusivienaėmėpersirenginėti,jilabaiskubėjo.Tačiau,kad ir kaip sunku buvo surasti reikiamus drabužius tamsiam kambary, šviestuvo ji nedegė ir tarnaitėsnesišaukė.Tiktuomet,kaijaubuvosusiruošusiirgalvąapsigaubusitamsiaskraiste,namelyjepasigirdojosbalsas.

—Jeimanęskasieškos,pasakyk,kadišėjauįsvečiuspasEnantą.Tamsojepasigirdosenostarnaitėsbambėjimas:—PasEnantą?Ak,taEnanta!Jukvyrasuždraudėvaikščiotipasją!Jinaisąvadautoja,tatavoEnanta!

Imsiuirpasakysiuvyrui…—Na,na,na,nutilk,—šūktelėjoNizairkaipšešėlisišsprukoišnamelio.Nizossandalainukaukšėjo

kiemoakmenimis.Tarnaitėbambėdamauždarėdurisįterasą.Nizaišėjoišnamų.Tuo pačiu metu kitame ŽemutinioMiesto skersgatvyje, vingiuotame, pakopomis besileidžiančiame

prievieno išmiesto tvenkinių,proniekuoneišsiskiriančių, akląja siena į skersgatvį,o langais į kiemąatsigręžusių namų vartelius išėjo jaunas vyras tvarkingai apkirpta barzdele, baltu švariu gobtuvu,krintančiu ant pečių, naujitelaičiais girgždančiais sandalais ir naujumelsvu išeiginiu talifu su spurgaisapačioje. Kumpanosis gražuolis, išsipustęs didžiosios šventės proga, žingsniavo žvaliai, lenkdamaspraeivius, skubančius namo valgyti šventinės vakarienės, žiūrėjo, kaip vienas po kito nušvinta langai.Jaunuolisėjokeliu,kurisvedėpro turgų įvyriausiojokunigoKaiposrūmus,prisiglaudusiusšventykloskalvospapėdėje.

PokuriolaikogalėjaijįpamatytiįeinantproKaiposrūmųvartus.Odarvėliau—išeinantištųrūmų.Apsilankęsrūmuose,kuriuosejauliepsnojošviestuvaiirfakelai,kuriuosejauūžėšventinisšurmulys,

jaunuolisžingsniavodaržvaliau,darlinksmiauirskubinosiatgalįŽemutinįMiestą.Anttopatieskampo,kurgatvėįsiliejaįturgausaikštę,kunkuliuojančiojespūstyjejįaplenkėsakytumlengvaišokdamažengianti moteris su juoda, akis beveik slepiančia skraiste. Lenkdama jaunąjį gražuolį, ta moteris akimirką

kilstelėjo skraistę, dirstelėjo į jaunuolį, tačiau ne tik nesulėtino žingsnio, bet net paspartino jį, tarsibandydamapasislėptinuoaplenktojo.

Jaunuolis ne tik pastebėjo tą moterį, ne, jis atpažino ją, o atpažinęs krūptelėjo, sustojo, sumišęspažvelgėjaiįnugarąirtučtuojaupuolėjąvytis.Vosnepargriovęskažkokiopraeiviosuąsočiurankose,jaunuolispavijomoterįir,šnopuodamasišsusijaudinimo,pašaukėją:

—Niza!Moteris atsisuko, prisimerkė, bet jos veide šmėstelėjo vien šaltas apmaudas, ir ji sausai atsakė

graikiškai:—Ak,čia tu,Juda?Oaš tavęs išsyknepažinau.Beje, taigerai.Pasmussakoma,kad tas,kurisne

išsykpažįstamas,busturtingas.Taip susijaudinęs, kad net jo širdis ėmė spurdėti lyg paukštis po juoda skraiste, Juda sušnibždėjo

trūkčiojamubalsu,baimindamasis,kadneišgirstųpraeiviai:—Kurtueini,Niza?—Okamtaužinoti?—atsakėNiza,sulėtindamažingsnįirišdidžiaižvelgdamaįJudą.TuometJudosbalsepasigirdokažkokiosvaikiškosintonacijos,jissutrikęssušnibždėjo:—Kaipgi?..Jukmessusitarėme.Ašketinauužeitipastave.Sakei,kadvisąvakarąbūsinamie…—Ak,ne,ne,—atsakėNizakaprizingaipapūsdamaapatinęlūpą,irJudaipasirodė,kadjosveidas,

patsgražiausiasveidas,kokįjiskadanorsbuvomatęsgyvenime,pasidarėdargražesnis,—manpasidarėnuobodu.Jumsšventė,okąįsakysimanveikti?Sėdėtiirklausytis,kaiptudūsaujiterasoje?Irdarbijoti,kadtarnaitėviskąpapasakosvyrui?Ne,ne,ašnusprendžiaueitiįužmiestįpasiklausytilakštingalų.

–Įužmiestį?—paklausėsuglumęsJuda.—Viena?–Žinoma,viena,—atsakėNiza.— Leisk man palydėti tave, — dusdamas paprašė Juda. Jo mintys susijaukė, jis pamiršo viską

pasaulyjeirmaldaujančiomisakimisžvelgėįmėlynas,kuriosdabaratrodėjuodos,Nizosakis.Nizaniekoneatsakėirpaspartinožingsnį.—Kotutyli,Niza?—gailiaipaklausėJuda,taikydamasiseitisujaįkoją.—O arman su tavim nebus nuobodu?—ūmai pasidomėjoNiza ir stabtelėjo. Judosmintys visai

pakriko.—Na,gerai,—pagaliaunusileidoNiza,—eime.—Okur,kur?—Palauk…užeikimįšitąkiemelįirsusitarkim,nesašbijau,kadkasnorsišpažįstamųnepastebėtų

manęsirnepasakytųvyrui,jogašsumeilužiuvaikštaugatvėmis.IrturgausaikštėjenebelikoNizosirJudos.Jiedukuždėjosikažkokiokiemotarpuvartėje.— Eik į alyvmedžių ūkį,— šnabždėjo Niza, užsitraukdama ant akių skraistę ir nusisukdama nuo

kažkokiožmogaus,kuris,nešinaskibiru,žengėįtarpuvartę,—įGetsemanę,užKedrono,supratai?—Taip,taip,taip.—Ašeisiupirma,—tęsėNiza,—bettunesekmanįkandin,oatsiskirknuomanęs.Ašeisiupirma…

Kaipereisiupelį…žinai,kurgrota?—Žinau,žinau…—Pakilsiįkalnelįproaliejausspaudykląirsukpriegrotos.Aštenbūsiu.Betnedrįsktuojpatlėkti

manišpaskos,turėkkantrybės,palaukčia,—irsuligtaisžodžiaisNizaišėjoištarpuvartės,lygnėnebūtųkalbėjusissuJuda.

Judakurįlaikąstovėjovienas,stengdamasissuvaldytiiškrikusiasmintis.Tarpjųbuvoirmintisapietai,kaipreikėspaaiškintigiminėms,kodėljisnedalyvavošventinėjevakarienėje.Judastovėjoirgalvojo,ką čia sumelavus, bet iš susijaudinimo nieko doro nesumetė, ir kojos pačios išnešė jį iš tarpuvartėsgatvėn.

Dabarjokeliaspasikeitė,jisnebeskubėjoįŽemutinįMiestą,opasukoatgallinkKaiposrūmų.DabarJudamenkaitematė,kasdarosiaplink.Šventėjaubuvoįžengusiįmiestą.

LanguoseaplinkJudąne tikšvietėžiburiai,bet iraidėjogiesmės.Paskutiniaivėluojantyspraeiviaiginėasiliukus,plakė juosbotagais, rėkėant jų.KojospačiosnešėJudą, ir jisnepastebėjo,kaipprošalpralėkė samanoti ir baisūs Antonijaus bokštai, negirdėjo trimitų staugimo tvirtovėje, neatkreipė jokiodėmesioįraitąromėnųpatrulįsufakelu,neramiašviesanušvietusiujamkelią.

Praėjęsbokštą,Judaatsisukoirpamatė,kadbaisiameaukštyjevirššventyklosįsižiebėdumilžiniškipenkiašakiai šviesuliai.Bet ir juos Judamatė lygpromiglą, jampasirodė,kadvirš Jeršalaimosužibodešimt neregėto dydžio žibintų, besivaržančių su šviesa vienintelio žibinto, vis aukščiau kylančio viršJeršalaimo—sumėnesiena.

Dabar Judai niekas nerūpėjo, jis veržėsi prieGetsemanės vartų, jis troško kuo greičiau ištrūkti išmiesto. Retsykiais jam rodėsi, kad priekyje, tarp žmonių nugarų ir veidų, šmėsčioja šokant i figūrėlė,vedantijįišpaskos.Tačiautaibuvoapgaulė—Judasuprato,kadNizajįgerokaiaplenkė.Judapralėkėpro pinigų keitėjų krautuvėles ir pagaliau atsidūrė prie Getsemanės Vartų. Nors ir degdamas išnekantrumo, čia jis vis dėlto turėjo sugaišti. Įmiestą pro vartus įžengė kupranugariai, jiems iš paskosįjojosirųkarinispatrulis,kurįJudamintyseprakeikė…

Bet viskas baigėsi. Nekantrusis Juda jau buvo už miesto sienos. Kairėje Juda pamatė mažaskapinaites,šaliajų—keletądryžuotųmaldininkųšėtrų.Perkirtęsmėnesienojetįsantįdulkėtąkelią,Judapasuko prie Kedrono, ketindamas jį pereiti. Vanduo tyliai čiurleno Judai po kojų. Šokinėdamas nuoakmens ant akmens, jis pagaliau pasiekė priešingą Getsemanės krantą ir labai nudžiugęs išvydo, kadkeliasviršumsodųtuščias.

Netoliesejaumatėsiapgriuvęalyvmedžiųūkiovartai.Ištrūkus išmiesto tvankos, Judąpribloškė svaiginantyspavasarionaktieskvapai. Iš sodoper tvorą

sklidoGetsemanėspievoseaugančiųmirtųirakacijųdvelksmas.Vartųniekasnesaugojo,niekoaplinkuinebuvo,irpokeliųminučiųJudajaubėgopopaslaptingaisiais

milžiniškų šakotų alyvmedžių šešėliais. Kelias vedė į kalną, Juda kopė sunkiai alsuodamas, tarpaisišlįsdamas iš tamsos ir žengdamas raštuotais mėnesienos kilimais, priminusiais jam kilimus, matytuspavydausNizosvyrokrautuvėlėje.Netrukuskairėjepusėje,laukymėje,šmėstelėjoaliejausspaustuvassusunkiuakmeniniuvoluirkrūvakažkokiųstatinaičių.Sodeniekonebuvo.Darbasbaigėsisusaulėslaida.Sodenebuvonėgyvosdvasios,irdabarviršumJudosskardeno,giedojolakštingalųchorai.

Tikslasbuvoarti.Judažinojo,kaddešinėje,patamsiuose,tuojišgirstylųgrotojekrentančiovandenskuždesį.Taipiratsitiko,jisišgirdo.Pasidarėvėsiau.

Tuometjissulėtinožingsnįirnegarsiaišūktelėjo:—Niza!TačiaunuostoroalyvmedžiokamienoatsiplėšėirantkelioiššokoneNiza,okresnovyro

siluetas,kažkasblykstelėjoirtuojužgesojorankoje.Silpnubalsuriktelėjęs,Judašastelėjoatgal,betantrasvyraspastojojamkelią.Pirmasis,stovėjęspriešJudą,paklausė:—Kiekgavaipinigų?Sakyk,jeibrangigyvybė!Judosširdyjesušvitoviltis.Jissurikolygskerdžiamas:—Trisdešimttetradrachmų!Trisdešimttetradrachmų!Viską,kągavau,čiaturiu!Štaipinigai!Imkit,

tikpalikitgyvą!Priešais stovįs žmogus akimirksniu išplėšė Judai iš rankų kapšelį. Ir tą pačią akimirką Judai už

nugaros lyg žaibas tvykstelėjo peilis ir įsmigo įsimylėjėliui pomente. Juda griuvo priekin, rankos susukumpusiaispirštaisišlėkėįorą.PriešaisstovintisžmoguspagavojįantsavopeilioirligipatrankenossuvarėjįJudaiįširdį.

—Ni…za…—nesavuojuaukštuiršvariujaunuoliobalsu,odusliaiirpriekaištingaisušvokštėJudairdaugiaunebeišleidonėgarso.Jokūnastaipsmarkiaižnektelėjožemėn,kadšinetsudundėjo.

Tadaantkeliopasirodėtrečiafigūra.Šitastretysisbuvoužsimetęsapsiaustąsugobtuvu.—Negaiškit,— įsakė tretysis.Žudikaimikliai suvyniojo į odąpinigųkapšąkartu su rašteliu,kurį

padavėtretysis,irperrišoviskąvirve.Antrasisįkišoryšulėlįužantin,abužudikaipuolėįšonusnuokelio,irtamsajuosprarijotarpalyvmedžių.Otretysispritūpėšaliaužmuštojoirpažvelgėjamįveidą.Šešėlyjeveidasatrodėbaltaskaipkreida,kažkoksitindvasingasirgražus.

Pokeliųsekundžiųantkelionebelikonėvienogyvožmogaus.Bedvasiskūnasgulėjoišskėtęsrankas.Kairėpėdapatekoįmėnesienosapšviestąplotą,iraiškiaibuvomatytikiekvienassandalųdirželis.VisasGetsemanėssodastuometuskardėjonuolakštingalųtrelių.Kurdingotiedu,nudūręJudą,niekasnegalėspasakyti,bet trečiojo, žmogaus sugobtuvu,keliasžinomas.Nuo takelio jispuolė į alyvmedžių tankmę,braudamasispietųkryptimi.Jisperlipopersodotvorątolokainuopagrindiniųvartų,pietiniamekampe,kurviršutiniai tvorosakmenysbuvoišgriuvę.Greitai jispasiekėKedronopakrantę.Jisžengėįupelį irkurį laiką brido vandeniu, kol išvydo dviejų arklių ir šalia jų stovinčio žmogaus siluetus.Arkliai irgistovėjoupelyje.Vanduočiurleno,skalaudamasjųkanopas.

Arklininkas užšoko ant vieno, o žmogus su gobtuvu ant kito arklio, ir jie lėtai nujojo upeliu, buvogirdėti,kaippoarkliųkanopomisgrikšiakmenys.PaskuiraiteliaiišbridoišvandensįJeršalaimokrantąir žingine nujojo palei miesto sieną. Čia arklininkas atsiskyrė, nušuoliavo pirmyn ir dingo iš akių, ožmogussugobtuvusustabdėarklį,nušokoantplynokelio,nusivilkoapsiaustą,išvertėjį,išpoapsiaustoišsitraukėplokščiąšalmąbeplunksnųirjįužsidėjo.Dabarantarklioužšokožmogussukariškachlamideirtrumpukardupriešono.Jistrūktelėjopavadį,irnirtuskavalerijosžirgasėmėbėgtirisčia,kratydamasraitelį.

Keliasbuvonebeilgas.RaitelisartėjopriepietiniųJeršalaimovartų.Po vartų arka šokinėjo ir blaškėsi nerami fakelų šviesa. Sargybiniai iš antrosios Žaibasvaidžio

legionokenturijossėdėjoantakmeniniųsuolųiržaidėkauliukais.Pamatęatjojantįkariškį,jiepašokoišvietų,kariškismostelėjojiemsrankairįlėkėįmiestą.

Miestas buvo užlietas šventiškų žiburių. Visuose languose mirguliavo žibintų liepsnos, visur,susiliedamos į nedarnų chorą, skambėjo giesmės. Retsykiais žvilgtelėjęs į gatvėn išeinančius langus,raitelis matė žmones už šventinio stalo, ant kurio gulėjo ožiuko mėsa, o tarp lėkščių su karčiomisžolelėmis stovėjo vyno taurės. Švilpaudamas kažkokią tylią dainelę, raitelis nesparčia ristele jojotuščiomisŽemutinioMiestogatvėmislinkAntonijausbokšto,kartkartėmdirsčiodamasįniekurpasaulyjeneregėtuspenkiašakiusšviesulius,liepsnojančiusvirššventyklos,arbaįmėnulį,kabantįdaraukščiauužtuosšviesulius.

ErododidžiojorūmainedalyvavoVelykųnaktiesiškilmėse.Pagalbinėserūmųpatalpose,atsuktoseįpietus, kur gyveno romėnųkohortos karininkai ir legiono legatas, švietė žiburiai, ten jautėsi šioks toksbruzdėjimas,šiokiatokiagyvybė.Oparadinė,priekinėpusė,kuriąnesavonoruužėmėvienintelisrūmųgyventojas prokuratorius, su savo kolonadomis ir auksinėmis statulomis sakytum apako po tviskančiumėnuliu.Čia,rūmųviduje,viešpatavotamsairtyla.Irprokuratorius,kaipbuvosakęsAfranijui,nepanoroeitividun.Jisliepėpaklotipataląbalkone,tenpat,kurpietavo,orytmetįtardėnuteistąjį.Prokuratoriusatsigulė į paklotą guolį, bet miegas jo neėmė. Nuogas mėnuo kabojo aukštai vaiskiame danguje, irprokuratoriuskeliasvalandasnenuleidonuojoakių.

Apie vidurnaktį miegas pagaliau pasigailėjo igemono. Mėšlungiškai nusižiovavęs, prokuratoriusatsisagstė ir nusivilko apsiaustą, nusisegė diržą su plačiu plieniniu peiliumakštyje, juosusį palaidinę,padėjojįantkrėslošaliaguolio,nusiavėsandalusirišsitiesė.

Banga tuoj pat įlipo pas jį į patalą ir atsigulė greta, galva prie galvos, ir prokuratorius, rankaapkabinęsšunskaklą,pagaliauužmerkėakis.Tiktadaužsnūdoiršuo.

Guolisskendėjoprietemoje,mėnulįužstojokolona,betnuolaiptųikipatalotįsojomėnesienostakas.Irvostikatitrūkęsnuojįsupančiostikrovės,prokuratoriusišsykpatraukėšvytinčiukeliuaukštyn,tiesiaiįmėnulį.Sapne jisnet susijuokė iš laimės—taippuikiai irnepakartojamaiviskas susiklostė šviesiamežydrame kelyje. Jis ėjo lydimas Bangos, o šalia žengė valkataujant is filosofas. Jie ginčijosi apiekažkokius labai svarbius ir sudėtingus dalykus, ir nė vienas negalėjo įveikti kito. Jų nuomonės skyrėsi

visaisklausimais, irdėl toginčasbuvoypač įdomus irnepabaigiamas.Savaimeaišku,kadšiandieninėmirties bausmė buvo gryniausias nesusipratimas, nes štai tasai filosofas, sugalvojęs tokią neįtikėtinąpaikystę,kadvisižmonėsgeri,ėjošalia,vadinasi,buvogyvas.Ir,žinoma,siaubasėmėnetpagalvojus,kadtokįžmogųgalimapasmerktimirčiai.

Mirtiesbausmėsnebuvo!Nebuvo!Štaikuožavibuvotojikelionėaukštynmėnesienoslaiptais.Laisvo laiko buvo užtektinai, o audra prasidės tik pavakare, ir bailumas, be abejo, viena iš pačių

baisiausiųydų.TaipkalbėjoJešuaHa—Nocri.Ne,filosofe,nesutinku:taipatibaisiausiayda!Štai,pavyzdžiui,juknebijojodabartinisJudėjosprokuratorius,buvęslegionotribūnas,tada,Mergelių

Slėnyje,kaiįniršęgermanaivosnesudraskėmilžinoŽiurkiamušio.Betkąjūskalbat,filosofe!Nejaugijūs,būdamas toksprotingas,galitepagalvoti,kadJudėjosprokuratoriuspaaukossavokarjerądėlžmogaus,padariusionusikaltimąpriešcezarį?

—Taip, taip,—dejavo ir šniurkščiojoper sapnusPilotas.Žinoma, kadpaaukos.Rytądar nebūtųpaaukojęs, o dabar, naktį, viską pasvėręs, sutinka aukoti. Jis padarys viską, kad išgelbėtų nuomirtiesničniekuonekaltąpamišusįsvajotojąirgydytoją!

—Dabarmes visada būsim kartu,— kalbėjo jam sapne apdriskęs valkata filosofas, nežinia kaipatsiradęsraiteliosuauksineietimkelyje.—Kurvienas,ten,vadinasi,irkitas!

Prisiminsmane,— tuoj prisimins ir tave!Mane— pamestinuką, nežinomų tėvų vaiką, ir tave—karaliaus—žvaigždininko ir malūnininko dukters, gražuolės Pilos, sūnų. — Tai jau tu nepamiršk,prisiminkmane,žvaigždininkosūnų,—prašėsapnePilotas.Irpamatęs,kadgretaeinantisskurdžiusišEn—Saridolinktelėjo,rūstusisJudėjosprokuratoriusišdžiaugsmoverkėirjuokėspersapną.

Visa taibuvopuiku,bet juobaisiauprokuratoriuibuvoprabusti.Bangasuurzgė įmėnulį, ir slidus,sakytum alyva išteptas, žydrasis kelias prasmego prieš prokuratorių. Jis atsimerkė ir pirmiausiaprisiminė, kad mirties bausmė buvo. Įprastiniu judesiu įsikibęs į Bangos kaklasaitį, jis ėmėskaudančiomisakimisdairytismėnulioirpamatė,kadšistruputįpasislinkęsįšonąirpasidaręssidabrospalvos. Jo šviesąpermušėnemaloni,nerami šviesa,mirguliuojantibalkonepriešpat akis.KenturionoŽiurkiamušiorankoseliepsnojoirrūkofakelas.Laikantisjįkarysbaugščiaiirpiktaišnairavoįpavojingąžvėrį,pasiruošusįšuoliui.

—Banga, neliesk,— paliegusiu balsu tarė prokuratorius ir atsikrenkštė. Prisidengęs nuo liepsnosranka,jisvėleiprabilo:—Nėnaktį,mėnuliuišviečiant,nėramanramybės!O,dievai!Jūsųtarnybairginetikusi,Markai.Luošinatekarius…

Didžiai nustebęs, Markas pažvelgė į prokuratorių, ir šis atsipeikėjo. Kad užglostytų nereikalingusžodžius,pasakytusužsisapnavus,prokuratoriustarė:

—Neįsižeiskit,kenturione.Manopadėtis,kartoju,darprastesnė.Konorėjote?—Pasjusatvykoslaptosiossargybosviršininkas,—ramiaipranešėMarkas.—Kvieskite, kvieskite,— krenkštimu prasivalydamas gerklę, įsakė prokuratorius ir ėmė basomis

kojomis ieškoti ant žemės sandalų. Liepsna sumirguliavo ant kolonų, kenturiono kaligos nukaukšėjomozaikinėmisgrindimis.Kenturionasišėjoįsodą.

—Irmėnesienojenėramanramybės,—sugriežęsdantimis,patssautarėprokuratorius.Balkonevietojkenturionopasirodėžmogussugobtuvu.—Banga,neliesk,—tyliaipasakėprokuratoriusirspūstelėjošunsgalvą.Prieš prabildamas, Afranijus savo papratimu apsižvalgė, pasitraukė šešėlin ir įsitikinęs, kad be

Bangosniekodaugiaubalkonenėra,tyliaiprašneko:—Prašomatiduotimaneteisman,prokuratoriau.Pasirodė,kadjūsųteisybė.Ašnesugebėjauapsaugoti

JudosišKiriato,jispapjautas.Prašomteistiiratleistimaneišpareigų.Afranijuipasirodė,kadįjįžiūriketuriosakys—šunsirvilko.Afranijusišsitraukėišpochlamidėskraujuapkrešėjusįkapšelį,užantspauduotądviemantspaudais.–Štaišitąmaišelįsupinigaisžudikaiįmetėįvyriausiojokunigonamus.Kraujasantšiomaišelio—

JudosišKiriatokraujas.–Įdomu,kiekjamepinigų?—paklausėPilotas,pasilenkdamaspriemaišelio.—Trisdešimttetradrachmų.Prokuratoriusšyptelėjoirtarė:—Mažai.Afranijustylėjo.—Kuružmuštasis?–Šitoašnežinau,—ramiaiiroriaiatsakėžmogus,niekadanesiskiriantissusavuojugobtuvu,—rytą

pradėsimepaieškas.Prokuratoriuskrūptelėjo,paleidoišrankossandalodirželį,kurioniekaipnegalėjoužsegti.—Ojūstikraižinote,kadjisužmuštas?Į šį klausimą prokuratoriui buvo sausai atsakyta: — Prokuratoriau, aš jau penkiolika metų dirbu

Judėjoje. Tarnauti pradėjau, valdant Valerijui Gratui. Man nebūtina pamatyti lavoną, kad galėčiaupasakyti,jogžmogusnužudytas,todėlirpranešujums,kadpinigųkeitėjas,vadintasJudaišKiriato,prieškeletąvalandųpapjautas.

—Atleiskiteman,Afranijau,—atsakėPilotas,—ašdarnevisaipabudęs,todėltaipirpaklausiau.Ašprastaimiegu,—prokuratoriusšyptelėjo,—irnuolat regiusapnemėnuliospindulį.Taip juokinga,įsivaizduokite.Tarytumvaikštinėjutuospinduliu.Taiginorėčiausužinotijūsųnuomonęapiešįįvykį.Kurbandysitejoieškoti?Sėskitės,slaptosiostarnybosviršininke.

Afranijusnusilenkė,prisitraukėkrėsląarčiaulovosiratsisėdo,barkštelėjęskardu.–ŽadujoieškotinetolialiejausspaudyklosGetsemanėssode.—Aha.Okodėlkaiptikten?—Igemone,manonuomone,JudanužudytasnepačiameJeršalaimeirnekurnorstolinuomiesto.Jis

nužudytasJeršalaimoapylinkėse.— Laikau jus vienu žymiausių savo amato žinovų. Nežinau, tiesa, kaip yra pačioje Romoje, bet

kolonijosejumsniekasnegaliprilygti.Paaiškinkite,kodėltaipmanote?—Man regis, visai neįtikėtina,— negarsiai kalbėjoAfranijus,— kad Juda leistųsi sučiumpamas

kokių nors įtartinų žmonių miesto ribose. Gatvėje žmogaus paslapčia nepapjausi. Vadinasi, jį turėjoįvilioti į kokį nors rūsį. Bet mano valdiniai jau ieškojo jo ŽemutiniameMieste ir, be abejonės, būtųsuradę.Tačiaumiestejonėra,galvądedu.

Jeigujisbūtųbuvęsnužudytastolinuomiesto,šisryšuliukassupinigaistaipgreitnebūtųpakliuvęsįvyriausiojokunigonamus.Jisnužudytasnetolimiesto.Kažkassugebėjoišviliotijįišmiesto.

—Neįsivaizduoju,kaiptaibuvogalimapadaryti.—Taip, prokuratoriau, tai pats sunkiausias klausimasvisoje byloje, ir net nežinau, armanpavyks

tataiišsiaiškinti.—Tikrai sunkimįslė! Švenčių vakarą tikintis žmogus nedalyvaujaVelykų vakarienėje, nežinia ko

išeinaišmiestoirtenaižūsta.Kasirkaipgalėjojį išvilioti?Artikčianebusįsipainiojusimoteris?—ūmaisuįkvėpimupaklausėprokuratorius.

Afranijusatsakinėjoramiaiirsvariai:—Niekugyvu,prokuratoriau.Šiągalimybęreikiaišsykatmesti.Pagalvokimlogiškai.Kas buvo suinteresuotas, kad Juda mirtų? Kažkokie valkataujantys svajotojai, kažkoks būrelis,

kuriameniekadanebuvo jokiųmoterų.Norintvesti,prokuratoriau, reikia turėtipinigų,norintpaleisti įpasaulįžmogų,irgijųreikia,tačiau,norintsumoterspagalbažmogųpapjauti,pinigųreikialabaidaug,irjokie valkatos tiek jų neturi. Prokuratoriau, moteris čia nėra įsipainiojusi. Ir net priešingai, toksžmogžudystėsaiškinimasgalitiknuvestiįšonąnuotikrųpėdsakų,sutrukdytipaieškasirsuklaidintimane.

—Matau,kadjūsvisiškaiteisus,Afranijau,—tarėPilotas,—aštikleidausaupareikštispėlionę.—Deja,jiklaidinga,prokuratoriau.

—Betkasgituomet?—surikoprokuratorius,sugodžiusmalsumužvelgdamasįAfranijausveidą.—Manau,kadvistiepatyspinigai.—Nuostabimintis!Betkasiružkągalėjopasiūlytijampinigųnaktįužmiesto?—One,prokuratoriau,netaip.Turiutiktaivienąprielaidą,irjeigujineteisinga,varguarrasiukokį

kitą paaiškinimą,—Afranijus pasilenkė arčiau prie prokuratoriaus ir pašnibždomis užbaigė:— Judanorėjopaslėptisavopinigusnuošalioje,jamvienamžinomojevietoje.

—Labaiįžvalguspaaiškinimas.Matyt,taipirbuvo.Dabarašsuprantujus:užmiestojįišviliojonežmonės,ojopatiessumanymas.Taip,taip,žinoma.

—Taip.Judaniekuonepasitikėjo.Jisslėpėpinigusnuožmonių.— Taip, jūs sakėte, Getsemanėje. O kodėl ketinate jo ieškoti kaip tik ten— šito, prisipažinsiu,

nesuprantu.—O,prokuratoriau,viskasčialabaipaprasta.Niekasneslepiapinigųpakelėse,atviroseirtuščiose

vietose.JudanepasirodėneiHebronokelyje,neikelyje įBetaniją.Jis turėjosusirastisaugią,nuošalią,medžiais apaugusią vietą. Tai visai aišku. O kitų panašių vietų, išskyrusGetsemanę, palei Jeršalaimąnėra.Tolijisnegalėjonueiti.

—Galutinaiįtikinotemane.Irkądabardaryti?—Aš nedelsiant imsiuosi ieškoti žudikų, kurie susekė Judą užmiestyje, o pats tuo metu, kaip jau

pareiškiau,stosiupriešteismą.—Užką?— Vakare mano sargybiniai paleido Judą iš akių turgaus aikštėje, kai jis išėjo iš Kaipos rūmų.

Nepermanau,kaip tataiatsitiko.Manogyvenime taipdarnėrabuvę.Jįpradėjosekti tučtuojaupomūsųpokalbio. Bet turgaus rajone jis kažkur nuklydo, padarė tokią nesuprantamą kilpą, kad pražuvo bepėdsakų.

—Aišku.Pranešu,kadnemanauesantreikalingaatiduotijusteismui.Jūspadarėteviską,kągalėjote,ir niekas pasaulyje, — prokuratorius nusišypsojo, — nebūtų sugebėjęs padaryti daugiau nei jūs!Nubauskite seklius,paleidusius Judą.Bet ir čia,perspėju, ašnenorėčiau,kadnuobaudosbūtųpernelyggriežtos.Galųgalemespadarėmeviską,mėgindamiapsaugotišitąniekšą!Beje,užmiršaupaklausti,—prokuratoriuspasitrynėkaktą,—kaipgijieprisitaikėgrąžintipinigusKaipai?

—Matote,prokuratoriau…Tainelabaisudėtinga.KeršytojaipriėjoprieKaiposrūmųišužnugario,kurskersgatvisiškilęsviršužpakaliniorūmųkiemo.Jiepermetėryšulįpertvorą.

—Surašteliu?—Taip,tiksliųtiksliausiai,kaipjūsnumatėte,prokuratoriau.Beje,—Afranijusnuplėšėnuoryšulio

antspaudąirparodėPilotuijoturinį.—Klausykite,Afranijau,kąjūsdarote,jukantspaudai,beabejonės,šventyklos!—Teguprokuratoriusdėltonesirūpina,—atsakėAfranijus,vėleiužrišdamasmaišelį.—Nejaugijūsturitevisusantspaudus?—nusijuokęspaklausėpilotas.—Kitaipnėnegalibūti,prokuratoriau,—nėnešyptelėjęslabairūsčiaiatsakėAfranijus.–Įsivaizduoju,kasdėjosipasKaipą!—Taip,prokuratoriau,taisukėlėdidelįsąmyšį.Manejiepasikvietėnedelsiant.Netpatamsyjebuvomatyti,kaipžibaPilotoakys.–Įdomu,įdomu…—Drįstu paprieštarauti, prokuratoriau, įdomu nebuvo. Didžiai nuobodus ir varginantis reikalas. Į

klausimą,arnebuvokamnorsKaiposrūmuoseišmokėtipinigai,gavaukategoriškąatsakymą,kadnebuvo.–Šitkaip?Na,nebuvo,vadinasi,nebuvo.Juosunkiaubusrastižudikus.—Visaiteisingai,prokuratoriau.— Tiesa, Afranijau, štai kas man ūmai toptelėjo į galvą: gal jis pats nusižudė? — O ne,

prokuratoriau,— net loštelėjęs krėsle iš nustebimo atsakė Afranijus,— atleiskite man, bet tai visai

neįtikėtina!—Ak, šiamemieste viskas įtikėtina!Kertu lažybų, kadneilgai trukus tokiegandai pasklis povisą

miestą.Afranijusmetėįprokuratoriųsavąjįžvilgsnį,pagalvojoiratsakė:—Galimasdaiktas,prokuratoriau.Matyt, prokuratorius niekaip neįstengė liautis galvojęs apie žmogaus išKiriato nužudymą, nors čia

viskasjaubuvoaišku,jisnetmažnesvajingaiprasitarė:—Norėčiaupamatyti,kaipjisbuvonužudytas.— Jis buvo nužudytas itin meistriškai, prokuratoriau, — atsakė Afranijus, šiek tiek ironiškai

žvelgdamasįprokuratorių.—Iškurjūsžinote?—Malonėkiteatkreiptidėmesį įmaišelį,prokuratoriau,—atsiliepėAfranijus,—dedugalvą,kad

Judoskraujasplūstelėjosrove.Persavogyvenimąesumatęsnemažaiužmuštųjų,prokuratoriau.—Vadinasi,jistikrainebeprisikels?— Ne, prokuratoriau, jis prisikels, — su filosofiška šypsenėle atsakė Afranijus, — kai virš jo

suskardėsvisųčiataiplaukiamoMesijotrimitas.Betanksčiaujisneprisikels!—Užtenka,Afranijau!Šisreikalasaiškus.Pereisimeprielaidojimo.—Nubaustiejipalaidoti,prokuratoriau.—O,Afranijau, atiduoti jus teismuibūtųnusikaltimas. Jūsvertas aukščiausio apdovanojimo.Kaip

viskasbuvo?Afranijusėmėpasakoti: tuometu,kai jispats rūpinosiJudosreikalu,slaptosiossargyboskomanda,

vadovaujama jo padėjėjo, pasiekė kalvą jau patamsiais. Vieno kūno viršūnėje ji nerado. Pilotaskrūptelėjo,dusliubalsupratarė:

—Ak,kaipgiašapietainepagalvojau!—Nevertajaudintis,prokuratoriau,—pasakėAfranijusirėmėpasakotitoliau.—JiepakėlėDismo

irGestokūnus supaukščių iškapotomis akimis ir tučtuojaupuolė ieškoti trečiojokūno. Jį labaigreitaisurado.Kažkoksžmogus…

—LevisMatas,—neklausdamas,oveikiaukonstatuodamaspasakėPilotas.—Taip,prokuratoriau…LevisMatas,laukdamastamsos,slėpėsiurvešiauriniameKaukolėskalnošlaite.Nuogas Ješuos Ha—Nocri kūnas buvo šalia. Kai sargybiniai su fakelu įlindo į urvą, Levis puolė

blaškytis ir siautėti. Jis rėkė,kadniekuonenusikalto irkadkiekvienasžmoguspagal įstatymą turi teisępalaidoti nužudytą nusikaltėlį, jeigu tik nori. LevisMatas sakė neatiduosiąs to kūno. Jis buvo įdūkęs,šūkčiojokažkąbesąryšio,čiamaldavo,čiagrasinoirkeikė…

—Jįtekosuimti?—niūriaipaklausėPilotas.—Ne,prokuratoriau,ne,—raminamaitarėAfranijus,—įžūlųbeprotįpavykonuraminti,paaiškinus,

kadkūnasbuspalaidotas.Levis, truputėlįpagalvojęs,nurimo,betpareiškėniekurnesitrauksiąs irnorįsdalyvauti laidotuvėse.Jispasakėnesitrauksiąs,net jeigujįgrasintųužmušt i, irnetpatssiūlėduonriekįpeilį,kurįturėjopriesavęs.

—Jįnuvijo?—prislėgtubalsupaklausėPilotas.—Ne,prokuratoriau,ne.Manopadėjėjasleidojamdalyvautilaidojantkūnus.—Kurisišjūsųpadėjėjųtenvadovavo?—paklausėPilotas.—Tolmajus,—atsakėAfranijusirsunerimęspaklausė:—Galjispadarėklaidą?—Pasakokit,—

atsakėPilotas,—klaidosnebuvo.Aš apskritai esu truputėlį sutrikęs,Afranijau,man regisi, aš sutikaužmogų,kurisniekadanedaroklaidų.Tasžmogus—jūs.

LevisMatasbuvopasodintasįvežimą,kuriamegulėjonubaustųjųkūnai,irmaždaugpoporosvalandųkomanda pasiekė nykų tarpeklį, esantį į šiaurę nuo Jeršalaimo. Ten kariai, dirbdami pamainomis, per

valandąiškasėgiliąduobęirjojepalaidojovisustrisnubaustuosius.—Nuogus?— Ne, prokuratoriau, komanda tam reikalui buvo pasiėmusi chitonus. Ant numirėlių pirštų buvo

užmauti žiedai. Ješuai— su viena įpjova, Dismui— su dviem ir Gestui— su trim. Duobė užkasta,užverstaakmenimis.AtpažinimoženkląTolmajusžino.

—Ak,jeiašbūčiaupagalvojęs!—suraukęskaktąprašnekoPilotas.—JukmanreikėtųpamatytitąLevįMatą…

—Jisčia,prokuratoriau!Pilotas,išplėtęsakis,kurįlaikąžiūrėjoįAfranijų,opaskuitarė:— Dėkoju už viską, ką padarėte šiuo reikalu. Prašom rytoj atsiųsti pas mane Tolmajų, iš anksto

pranešus,kadašjuopatenkintas,ojus,Afranijau,—prokuratoriuspaėmėdiržą,gulintįantstalo,ištraukėiš jo kišenės žiedą su brangakmeniu ir padavė jį slaptosios policijos viršininkui, — prašau priimtiatminimui.

Afranijusnusilenkė,tardamas:—Didelėgarbė,prokuratoriau.— Komandą, laidojusią kūnus, prašom apdovanoti. Sekliams, pražiopsojusiems Judą, pareikšti

papeikimus.OLevįMatą—tučtuojaupasmane.ManreikalingosJešuosbylossmulkmenos.— Klausau, prokuratoriau, — atsiliepė Afranijus ir lankstydamasis ėmė trauktis atbulas, o

prokuratoriussuplojodelnaisirsuriko:–Šen,pasmane!Šviestuvąįkolonadą!Afranijus jau dingo sodo gilumoje, o už Piloto nugaros tarnų rankose sušvysčiojo žiburiai. Trys

šviestuvaiatsiradopriešprokuratoriųantstalo,irmėnesėtanaktisberegintpasitraukėgilynįsodą,lygjąbūtųišsivedęsAfranijus.Afranijausvietonįbalkonągretamilžinokenturionoįžengėnepažįstamasmažasirliesasžmogelis.Sugavęsprokuratoriausžvilgsnį,milžinasbematpasitraukėįsodąirpradingo.

Prokuratorius tyrinėjo atvestąjį godžiomis ir šiek tiek išgąstingomis akimis. Taip žiūrima į žmogų,apiekurįdauggirdėjai,apiekurįirpatsjaugalvojaiirkurispagaliaupasirodo.

Atėjęsžmogusbuvokokiųketuriųdešimčiųmetų,juodbruvas,nudriskęs,aplipęspridžiūvusiupurvu,žvelgė itvilkas išpadilbų.Žodžiu, jisbuvo labaineišvaizdus irveikiaupanašus įmiestoelgetą,kuriųdaugybėstumdosišventyklosterasosearbatriukšmingoirnešvarausŽemutinioMiestoturgausaikštėse.

Ilgai truko tyla, ir ją sutrikdė keistas atvestojo žmogaus elgesys. Jis išbalo, susvyravo ir, jeigunešvariarankanebūtųįsitvėręsstalokrašto,būtųnugriuvęs.

—Kastau?—paklausėjįPilotas.— Nieko, — atsakė Levis Matas tarytum kažką nurydamas. Liesas, nuogas, murzinas jo kaklas

išsipūtėirvėlsubliūško.—Kastauyra,atsakyk,—pakartojoPilotas.—Pavargau,—atsakėLevisMatasirniūriaipažvelgėįgrindis.—Sėskis,—tarėPilotasirparodėįkrėslą.Levisįtariaipažvelgėįprokuratorių,žengėlinkkrėslo,

išgąstingaipašnairavoįauksiniusranktūriusiratsisėdoneįkrėslą,betantgrindųšaliajo.—Paaiškink,kodėlnesisėdaikrėslan?—paklausėPilotas.—Ašpurvinas,ištepsiu,—tarėLevis,nunėręsakisįžemę.—Tuojgausivalgyti.—Ašnenoriuvalgyti,—atsakėLevis.—Kammeluoji?—tyliaipaklausėPilotas.—Juktunevalgęsvisądieną,ogalirilgiau.Na,gerai,nevalgyk.Pasišaukiautave,kadparodytumpeilį,kurįturėjai.—Kareiviai atėmė jį, kai vedė čionai,—paaiškinoLevis ir niūriai pridūrė:—Grąžinkit jįman,

turiuatiduotišeimininkui,ašjįpavogiau.—Kam?

—Virvėmsperpjauti,—atsakėLevis.—Markai!—šūktelėjoprokuratorius,irkenturionasįžengėpokolonomis.—Duokitemanjopeilį.Kenturionas iš vieno dėklo, prisegto prie diržo, išsitraukė nešvarų duonriekį ir, padavęs jį

prokuratoriui,pasišalino.—Okurpavogeipeilį?—DuonoskrautuvėjeprieHebronovartų,įėjusįmiestą,iškartpokairei.Pilotasžvilgtelėjoįplačiusašmenis,kažkodėlpabandėpirštuaraštrus,irpasakė:—Dėlpeilionesirūpink,peilisbusgrąžintasįkrautuvę.Odabarmanreikiaštaiko:parodykchartiją,kuriąvisurnešiojiesiirkuriojeužrašytiJešuosžodžiai.Levis su neapykanta pažvelgė į Pilotą ir taip nuožmiai išsišiepė, kad jo veidas pasidarė tiesiog

bjaurus.—Viskąnoritatimti?Netpaskutinįturtą?—paklausėjis.—Ašnesakiautau—atiduok,—tarėPilotas,—ašpasakiau—parodyk.Levispasirausėužantyjeir išsitraukėpergamentoritinėlį.Pilotaspaėmėjį, išvyniojo,pasitiesėtarp

šviestuvų irprisimerkęsėmė tyrinėti sunkiai įskaitomus rašalu rašytusženklus.Sunkubuvosuprasti tasprikeverzotaseilutes,irPilotas,raukydamaskaktą,lenkėsipriepatpergamento,vedžiojopirštu.Jamvisdėlto pasisekė išsiaiškinti, kad čia surašyti tarpusavy visai nesusiję posakiai, kažkokios datos, ūkiniaireikalai ir poezijos nuotrupos.Kai ką Pilotas perskaitė: „Mirties nėra…Vakarmes valgėme saldžiusankstyvuosiusbakurotus…“Nuoįtamposvisaipraukydamasis,Pilotasmarkstėsiirskaitė:„Mesišvysimetyrą gyvojo vandens upę… Žmonija žvelgs į saulę pro skaidrų kristalą…“ Staiga Pilotas krūptelėjo.Paskutinėsepergamentoeilutėsejisišskaitėžodžius:

„…didesnėsydos…bailumą“.PilotassusukopergamentąirstaigiujudesiupadavėjįLeviui.— Imk,— tarė jis ir patylėjęs pridūrė:— Tu, kaip matau, esi knygius, ir nėra ko tau vienišam

vaikščiotielgetosdrabužiais,bepastogės.Cezarėjojeturiudidelębiblioteką,esulabaiturtingasirnoriupriimtitaveįtarnybą.Tuskaitysiirsaugosipapirusus,būsisotusiraprengtas.

Levisatsistojoirpasakė:—Ne,ašnenoriu.—Kodėl?—apniukusiuveidupaklausėprokuratorius.—Aštaunemalonus,tumanęsbijai?Tapatinegerašypsena iškreipėLevioveidą ir jis tarė:—Ne, todėl,kad tumanęsbijosi.Taubus

nelabailengvažiūrėtimanįakisdabar,kaiužmušeijį.—Tylėk,—atsakėPilotas,—imkpinigų.Levisneigiamaipapurtėgalvą,oprokuratoriusvėlprabilo:–Žinau,tulaikaisaveJešuosmokiniu,betaštaupasakysiu,kadneperpratainieko,kojistavemokė.

Jeigubūtumšio to išmokęs,būtinaikąnorspriimtum išmanęs.Atmink,kad jispriešmirtįpasakė, jogniekonekaltina,—Pilotasreikšmingaipakėlėpirštą,Pilotoveidastrūkčiojo.—Irpatsjiskąnorsbūtųpriėmęs.Tukietaširdis,ojistoksnebuvo.Kurtueisi?

Levis ūmai prisiartino prie stalo, įsirėmė į jį abiem rankom ir, degančiomis akimis žvelgdamas įprokuratorių,sušnibždėjo:

–Žinok, igemone,kadašJeršalaimepapjausiuvienąžmogų.Noriu tau taipasakyti, idantžinotum,kadkraujodarbus.

—Aš irgi žinau, kad kraujo dar bus,— atsakė Pilotas,— savo žodžiaismanęs nenustebinsi. Tu,žinoma,noripapjautimane?

—Tavęspapjautimannepavyks,—atsakėLevis,šiepdamasdantis,—ašnetokskvailys,kadšitotikėčiausi,betašpapjausiuJudąišKiriato,tamreikaluiašpaskirsiuvisąsavolikusįgyvenimą.

Dabar prokuratoriaus akys nušvito iš pasitenkinimo, ir jis, pirštu pasivadinęs Levį Matą arčiau,pasakė:

–Šitopadarytitaunepavyks,nesivargink.Judašiąnaktjaupapjautas.Levisatšokonuostaloir,dairydamasispaklaikusiomisakimis,suriko:—Kastaipadarė?—Nepavyduliauk,—išsišiepęsatsakėPilotasirpasitrynėrankas,—manau,kadjisturėjodaugiau

gerbėjų,nevientave.—Kastaipadarė?—kuždomispakartojoLevis.Pilotasatsakė:—Taipadariauaš.Levisprasižiojo,įbedėįprokuratoriųpaklaikusįžvilgsnį,ošistarė:–Žinoma,padarytanedaug,betvisdėlto taipadariauaš,— irpridūrė:—Na,odabarpriimsiką

nors?Levispagalvojo,atlėgoirgalųgaletarė:—Liepkmanduotišvarauspergamentogabalą.Praėjovalanda.Leviorūmuosenebebuvo.Dabarpriešaušriotylątrikdėtiktylūssargybiniųžingsniai

sode.Mėnulissparčiaibluko,kitamedangauspakraštyjebuvomatytibalkšvaaušrinėsžvaigždėsdėmelė.Šviestuvaiseniaiužgeso.Guolyjegulėjoprokuratorius.Pasikišęsposkruosturanką,jismiegojoiralsavobegarso.ŠaliamiegojoBanga.

TaipsutikonisanopenkioliktosiosaušrąpenktasisJudėjosprokuratoriusPoncijusPilotas.

XXVIIskyrius

BUTONR.50GALAS

KaiMargaritaperskaitėpaskutiniuosiusromanožodžius„…TaipsutikonisanopenkioliktosiosaušrąpenktasisJudėjosprokuratoriusPoncijusPilotas“,—atėjorytas.

Buvogirdėti,kaipkiemelyjelieposirgluosniošakoselinksmaišnekučiavosmagūsžvirbliai.Margaritapakiloiškrėslo,pasirąžėirtikdabarpajuto,kaipmaudžiajoskūnas,kaiplenkiająmiegas.

Įdomu pabrėžti, kad Margaritos siela buvo nėmaž nesutrikdyta. Jos mintys neiškriko, jos nė kieknestulbinotai,kadnaktįjipraleidoantgamtinėjeaplinkoje.

Josnejaudinoprisiminimaiapiepokylįpasšėtoną,nejaudinotai,kadkažkokiustebuklingubūdujaisugrąžintasmeistras,kadišpelenųatgimėromanas,kadvėlviskasbuvokaipbuvęsenajamArbatorūsy,iš kurio buvo išvytas skundikas Aloizijus Mogaryčius. Žodžiu, pažintis su Volandu nė truputėlionesužalojojospsichikos.Viskasbuvo,tarsitaipirturėtųbūti.

Jinuėjoįgretimąkambarį,įsitikino,kadmeistraskietaiirramiaimiega,užgesinobereikalodegantįstalinį šviestuvą ir pati išsit iesė ant sena suplyšusiąpaklodeužtiestos sofutės, stovinčiospriešingamepasienyje.Pominutėsjimiegojoirtąrytąniekonesapnavo.Tylojeskendėjopusrūsiokambariai, tylojeskendėjovisasmažasnamelis,ramubuvonuošaliameskersgatvėlyje.

Tačiau tuometu,auštantšeštadieniorytui,nemiegojovisasaukštasvienojeMaskvos įstaigoje, ir jolangai, atgręžti į didelę asfaltuotą aikštę, kurią valė šepečiais specialios mašinos, triukšmingaivažinėjančiosskersaiišilgai,švietėryškiašviesa,užgožusiatekančiossaulėsšviesą.

VisastasaukštastyrėVolandobylą,irdešimtyjekabinetųvisąnaktįdegėšviesa.Tiesąsakant,bylapasidarėaiški jauvakar,penktadienį,kai,dingusvisaiadministracijai irnutikus

visokiomskiaulystėmspergarsųjįjuodosiosmagijosseansą,tekouždarytiVarjetėteatrą.Tačiaudarbasnenutrūkotodėl,kadįnemiegantįaukštąbepaliovosplaukėvisnaujiirnaujipranešimai.

Dabartardytojams,narpliojantiemsšiąkeistąbylą,atsiduodančiąaiškiųaiškiausiavelniava,irdarsukažkokiomis hipnozės, fokusų ir neabejotino kriminalo priemaišomis, reikėjo visus tuos įvairiausius irpainiusįvykius,nutikusiusskirtingoseMaskvosvietose,sulipdytidaiktan.

Pirmasis žmogus, kuriam teko pabuvoti šiame elektros nutviekstame nemiegančiame aukšte, buvoArkadijusApolonovičiusSemplejarovas,Akustinėskomisijospirmininkas.

Penktadieniopopietęjobute,kurisbuvonamegretaMūrotilto,sučirškėskambutis,irvyriškasbalsaspaprašėpakviestiprietelefonoArkadijųApolonovičių.PrieaparatopriėjusiArkadijausApolonovičiausžmonaniūriaipasakė,kadArkadijusApolonovičiusnegaluoja,prigulėpailsėt i ir prieit i prie aparatonegali. TačiauArkadijuiApolonovičiui vis dėlto teko prieit i prie aparato. Į klausimą, kokiai įstaigaiprireikėArkadijausApolonovičiaus,balsasragelyjetrumpaiaiškiaiatsakėkokiai.

— Sekundę… tučtuojau… minutėlę, — sulemeno paprastai be galo išdidi Akustinės komisijospirmininkožmonairkaipstrėlėnušvilpėįmiegamąjįkeltiArkadijausApolonovičiausišlovos,kurioješisgulėjo,kankinamaspragariškųprisiminimųapievakarykštįseansąirnaktinįskandalą,kilusįžmonaiišvijusišbutojosaratoviškędukterėčią.

Tiesa,neposekundės,bet irnepominutės,opoketvirčiominutėsArkadijusApolonovičiusvienašlepeteirvienaisapatiniaisjaustovėjoprieaparatoirvebleno:

—Taip,aš…Klausau,klausau…Jožmona,šiąakimirkąpamiršusitaipšlykščiaisulaužytąištikimybęirvisusnelaimingojoArkadijaus

Apolonovičiausnusikaltimus,kišoišgąsdintąveidąprotarpdurį,mosavoantrašlepeteiršnibždėjo:–Šlepetęapsiauk,šlepetę…Kojasnušalsi.ArkadijusApolonovičiusgynėsinuožmonosbasakoja,šnairavoįjąitžvėrisirmurmėjoįragelį:—Taip,taip,taip,kaipgi,suprantu…Tučtuojauvažiuoju.VisąvakarąArkadijusApolonovičiuspraleidominėtameaukšte,kurvykotardymas.Pokalbisbuvosunkus,didžiainemalonus,nestekovisaiatviraipasakotinetikapiešlykštųjįseansąir

peštynesložėje,betkartureikėjoišklotiviskąirapieMilicąAndrejevnąPokobatkoišJelochovogatvės,ir apie dukterėčią iš Saratovo, ir dar daug apie ką, ir visa tai pasakodamasArkadijusApolonovičiuskentėneapsakomaskančias.

Savaime aišku, kad Arkadijus Apolonovičius, inteligentiškas ir kultūringas žmogus, supratingas irkvalifikuotasbjaurausseansoliudininkas,puikiainupiešęsirpaslaptingąjįkaukėtąmagą,irduniekšelius,jo padėjėjus, liudininkas, puikiai įsiminęs, kad mago pavardė tikrai Volandas, savo parodymaisstumtelėjotardytojusgerokaiįpriekį.OsugretinusArkadijausApolonovičiausparodymussuparodymaiskitųžmonių,tarpkuriųbuvoirkaikuriosposeansonukentėjusiosdamos(tojisuvioletiniaismarškiniais,sugluminusi Rimskį, ir, deja, dar daugybė kitų), ir kurjeris Karpovas, siųstas į butą Nr. 50 Sodųgatvėje,—tiesąsakant,išsykpaaiškėjo,kurreikiaieškotivisųšiųnuotykiųkaltininko.

ŽmonėsišminėtoaukštopabuvojobuteNr.50,irpabuvojonesykį,jienetikkruopščiaijįapžiūrėjo,bet ir išstukseno visas sienas, apžiurėjo dūmtraukius, ieškojo slėptuvių. Tačiau visos šios priemonėsjokių rezultatųnedavė, ir nėkartobutenepavykokonors užtikti, nors buvovisai aišku, kad tamebutekažkasyra.Beje,visiatsakingiejiasmenys,kurievienaiparkitaipbuvosusijęsuatvykstančiaisįMaskvąužsienioartistais,kategoriškaitvirtino,kadjokiojuodojomagoMaskvojenėrairnegalibūti.

Atvykęs jis ničniekur neprisiregistravo, niekamnepateikė savo paso ar kokių nors kitų dokumentų,kontraktų ir sutarčių, ir niekas nieko apie jį nebuvo girdėjęs!Vaidybinių renginių komisijos programųskyriaus vedėjasKitaicevas dievažijosi, kad pražuvėlis Stiopa Lichodejevas nebuvo atsiuntęs tvirtintijokios jokio Volando pasirodymo programos ir nieko nepranešė telefonu Kitaicevui apie to Volandoatvykimą.Tad jis,Kitaicevas,negalįssuprasti,kaipStiopagalėjo leisti tokiseansąVarjetė teatre.Kaijam buvo sakoma, kad Arkadijus Apolonovičius savo akimis matė tą magą per seansą, Kitaicevasskėsčiojo rankomis irkėlėakis įdangų. Irvienpažvelgus į tasKitaicevoakis,matei irdrąsiaigalėjaitvirtinti,kadjistyraskaipkrištolas.

JaupažįstamasProchorasPetrovičius,Vyriausiosiosvaidybiniųrenginiųkomisijospirmininkas…Beje:pašėlusiamAnosRičardovnosdžiaugsmui irveltuisutrukdytosmilicijosdidžiainuostabai jis

išsyk grįžo į savo kostiumą, kai tik milicija įžengė į jo kabinetą. Ir dar, beje: sugrįžęs į savo pilkądryžuotą kostiumą, Prochoras Petravičius patvirtino visas rezoliucijas, kurias buvo parašęs tuščiaskostiumasjamnesant.

…taigi,jaupažįstamasProchorasPetravičiusabsoliučiainiekonežinojoapiejokįVolandą.Sakykit, ką norit, tačiau išėjo kažkokia klaiki nesąmonė: tūkstančiai žiūrovų, Varjetė tarnautojai,

pagaliau Arkadijus Apolonovičius Semplejarovas, didžiai kultūringas žmogus, matė tą magą, matė joprakeiktusasistentus,osurastijoniekaipneįmanoma.

Nejau, leiskitepaklausti, jisprasmegoskradžiaižemės išsykposavošlykštausseanso?Ogal,anotkai kurių žmonių, jis apskritai nebuvo pasirodęsMaskvoje? Tačiau pirmuoju atveju reikėtų tarti, kad,prasmegdamasskradžiaižemės,jisdraugenusitempėirvisąVarjetėadministracijosviršūnę,oantruojuatvejuišeitų,kadnelemtoteatroadministracija,iškrėtusikažkokiąšunybę(prisiminkiteišmuštąkabinetolangąirBūgnųTūzoelgesį!),patipasprukoišMaskvos.

Vertas pagarbos buvo žmogus, vadovavęs tardymui. Pražuvėlis Rimskis buvo surastas stulbinamaigreitai. Pakako atkreipti dėmesį įBūgnųTūzo elgesį taksomotorų stotelėje prie kino teatro, prisiminti,kadabaigėsiseansasirkadagalėjodingtiRimskis,irnedelsiantbuvoišsiųstatelegramaįLeningradą.Povalandos(penktadieniovakare)atėjoatsakymas,kadRimskisaptiktas„Astorijos“viešbučioketurišimtai

dvyliktamekambaryje,ketvirtameaukšte,gretakambario,kuriamebuvoapsistojęsvienoMaskvosteatro,tuometugastroliavusioLeningrade,repertuarovedėjas,—tamepačiamekambaryje,kuris,kaipžinoma,garsuspaauksuotaispilkaimelsvaisbaldaisirpuikiavonia.

Surastas „Astorijos“ viešbučio keturi šimtai dvylikto kambario rūbų spintoje, Rimskis buvonedelsiant suimtas ir iškvostas dar Leningrade. Tada į Maskvą atėjo telegrama, kad Varjetė finansųdirektorius yra nepakaltinamos būklės, kad nepajėgia arba nenori žmoniškai atsakinėti į klausimus irprašosipaslepiamasšarvuotojekameroje,kuriąsaugotųginkluotisargybiniai.IšMaskvostelegramabuvoįsakytaRimskįsusargybaatgabentiįMaskvą.Taipirbuvopadaryta,—penktadienį,lydimassargybinių,jisvakariniutraukiniuišvykoįMaskvą.

Penktadieniovakarebuvoaptikti irLichodejevopėdsakai. Į visusmiestus išsiuntinėjus telegramas,skelbiančiasLichodejevopaiešką,išJaltosbuvogautasatsakymas,kadLichodejevasbuvoJaltoje,tačiauišskridolėktuvuįMaskvą.

Nepavyko aptikti tik vieno žmogaus pėdsakų — Varenuchos. Visoje Maskvoje pagarsėjęs teatroadministratoriusdingokaipįvandenį.

Sykiu teko aiškintis ir įvykius, nutikusius kitoseMaskvos vietose, už Varjetė ribų. Teko narpliotineįprastąatsitikimąsutarnautojais,dainavusiais„ŠniokščiaBaikalas“(beje,profesoriuiStravinskiuiperdvivalandaspavykojuosnutildyti,panaudojuskažkokiaspoodinesinjekcijas),tekoplūktissuasmenimis,kuriekitiemsasmenimsarbaįstaigomsvietojpinigųkaišiojovelniaižinokokiuspopiergalius,taippatirsuasmenimis,kurienuotonukentėjo.

Savaimeaišku,patinemaloniausia,skandalingiausiairkebliausiaišvisųtųistorijųbuvoistorijasužuvusioliteratoBerliozogalva,kurividurydienosbuvopavogtaGribojedovosalėjetiesiaiiškarsto.

Dvylika žmonių tyrė šiąpamėkliškąbylą, lyg ant virbaloverdamipovisąMaskvą išsklidusias josakis.VienastardytojasatvykoįprofesoriausStravinskioklinikąirpirmiausiaipaprašėsąrašotųasmenų,kurie pateko į kliniką per pastarąsias tris dienas. Taip buvo surastiNikanoras IvanovičiusBosojus irvargšas konferansjė, kuriam per seansą Varjetė buvo nusukta galva. Beje, jais tardytojai nelabaidomėjosi.Dabarjaunesunkubuvonustatyti,kadjiedutapotospačiospaslaptingojomagovadovaujamosšutvėsaukomis.TačiauIvanasNikolajevičiusBenamistardytojąnepaprastaisudomino.

Penktadienio pavakarę atsidarė Ivanuškos kambario Nr. 117 durys, ir vidun įžengė jaunas,apskritaveidis,ramus,santūriųmanierųžmogus,nėmažnepanašusįtardytoją.IrvisdėltotaibuvovienasgeriausiųMaskvos tardytojų. Jis išvydo lovojegulintį išblyškusį ir sulysusį jaunuolį,kurioakysebuvomatytiabejingumasviskam,kasdėjosiaplink, irkuriosžvelgėčia įkažkokiąneužmatomą tolybę,čia įpatiesjaunuoliovidų.

Tardytojas mandagiai prisistatė ir pasakė, kad užėjo pas Ivaną Nikolajevičių pasišnekėti apieužvakarykščiusįvykiuspriePatriarchotvenkinių.

Ak, kaip būtų džiūgavęs Ivanas, jeigu tardytojas būtų jį aplankęs anksčiau, tarkim, kad irketvirtadienio naktį, kai Ivanas siautėjo ir blaškėsi, reikalaudamas išklausyti jo pasakojimą apiePatriarchotvenkinius.Dabarjosvajonėišsipildė,jisgalėjopadėtigaudytikonsultantą,jamnebereikėjoniekurbėgti,pasjįpatįatėjopareigūnas,norintisišgirsti jopasakojimąapietai,kasįvykotrečiadieniovakarą.

Deja,pertaskeliasdienas,praėjusiasnuoBerliozomirties,Ivanuškasmarkiaipasikeitė.Jisnoriai irmandagiaiatsakinėjoįvisustardytojoklausimus, tačiauirIvanožvilgsnis, ir jokalbos

tonasbuvokuoabejingiausi.PoetonebejaudinoBerliozolikimas.Priešpasirodant tardytojui, Ivanuškasnūduriavogulėdamas, ir jampriešakis šmėkščiojo tam t ikri

reginiai. Jis matė keistą, nesuprantamą, neegzistuojantį miestą su marmuro luitais, įkaitusiomiskolonadomis,susauletviskančiaisstogais,sujuodu,niūriuirnuožmiuAntonijausbokštu,subeveikligistogų nugrimzdusiais į tropikų sodo žalumą rūmais ant vakarinės kalvos, su bronzinėmis, saulėlydžiogaisuose švytinčiomis statulomis tame sode, jis matė senovės miesto gatvėmis traukiančias šarvuotas

romėnųkenturijas.PriešsnūduriuojančioIvanoakisišnirdavokrėslesustingęsžmogusskustugeltonuirnervinguveidu,

žmogus,vilkįsbaltamantijaraudonupamušalu,suneapykantažvelgiąsįvešlųsvetimąsodą.MatėIvanasirplynągeltonąkalvą,kuriojestūksojotuštistulpaisuskersiniais.

Otai,kasatsitikopriePatriarchotvenkinių,poetoIvanoBenamionebedomino.— Sakykit, Ivanai Nikolajevičiau, ar jūs pats toli buvote nuo turniketo, kai Berliozas griuvo po

tramvajumi?VospastebimaabejingašypsenėlėkažkodėlnuslydoIvanolūpomis,irjisatsakė:—Ašbuvautoli.—Otasailanguotašvarkisbuvopriepatturniketo?—Ne,jisnetoliesesėdėjoantsuolelio.— Ar jūs aiškiai prisimenate, kad jis nebuvo priėjęs prie turniketo tą akimirką, kai Berliozas

pargriuvo?—Prisimenu.Nebuvopriėjęs.Jissėdėjoišsidrėbęs.Šie tardytojo klausimai buvo paskutiniai. Išgirdęs atsakymus, jis pakilo, padavė Ivanuškai ranką,

palinkėjogreičiausveiktiirpareiškėviltį,kadnetrukusvėlskaitysjoeilėraščius.—Ne,—tyliaiatsakėIvanas,—eilėraščiųašneberašysiu.Tardytojasmandagiaišyptelėjo,pareiškėesąsįsitikinęs,kadpoetasšiuometutikapimtastamtikrosdepresijos,tačiauviskasgreitaipraeisią.

—Ne,—atsiliepė Ivanas,žvelgdamasne į tardytoją,o įgęstantį tolybėjedangausskliautą,—tainiekuometnepraeis.Eilėraščiai,kuriuosašrašiau,—prasti.Dabaraštaisupratau.

TardytojaspalikoIvanušką,gavęsitinsvarbiųžinių.Einantnuosiūlogalopriejopradžios,pagaliaupavykonusigauti iki tošaltinio,nuokurio irpasklidoįšalisvisi įvykiai.Tardytojasneabejojo,kadtieįvykiai prasidėjo nuo žmogžudystės prie Patriarcho tvenkinių. Žinia, nei Ivanuška, nei tasailanguotašvarkis nestūmė po tramvajumi nelaimingojo MASSOLIT’o pirmininko, niekas, taip sakant,nepavartojofizinėsjėgos.

Tačiautardytojasbuvoįsitikinęs,kadBerliozaspuolėpotramvajumi(arbagriuvopojuo)paveiktashipnozės.

Taigimedžiagossusikaupėapsčiai,paaiškėjo,kąirkurreikiagaudyti.Tačiaublogiausia,kadpagautibuvoneįmanoma.Reikiapakartoti:triskartprakeiktamebuteNr.

50,beabejonės,kažkasbuvo.Retkarčiaisbutasatsiliepdavoį telefonoskambučiusčiablerbiančiu,čia sniaukrojančių balsu, tarpais bute atsidarydavo langas, dar daugiau, iš buto sklisdavo patefonomuzika. Tačiau kiekvienąsyk jame apsilankius ničnieko nepavykdavo rasti. O aplankytas jis buvo nekartą,įvairiausiuparosmetu.Irtaidarneviskas:perkambariusbuvotraukiamastinklas,neaplenkiantnėvienokampo.Butas jau seniai kėlė įtarimą.Sekliai saugojo ne tik tarpuvartę ir kiemą, bet ir atsarginįišėjimą.

Sargybiniailūkuriavoirantstogopaleikaminus.Taip,butasNr.50krėtėpokštus,betniekonebuvogalimapadaryti.

Taip viskas truko iki pusiaunakčio iš penktadienio į šeštadienį, kai vakariniu kostiumu ir lakuotaisbataispasipuošęsbaronasMaigelisiškilmingainužingsniavoįbutąNr.50.

Buvogirdėti,kaipbaronasįėjovidun.Lygiaipodešimtiesminučiųbejokiųskambučiųbuteapsilankėieškotojai,tačiaunetikšeimininkųnerado,bet—taibuvojauvisainesuprantama—neaptikonėjokiųbaronoMaigeliopėdsakų.

Taigi,kaipjausakyta,taipviskastrukoligišeštadienioryto.Tuometbylapasipildėnaujaisįdomiaisduomenimis.Maskvosaerodromenusileidošešiavietiskeleivinislėktuvas,atskridęsišKrymo.Draugesukitaiskeleiviaisišjoišlipovienaskeistaspilietis.

Taibuvojaunas, tačiausiaubingaiapšepęs,maždaugtrisdienasnesiprausęspilietisparaudusiomis,pilnomis išgąsčio akimis, be jokiobagažo, keistokai apsirengęs.Pilietis buvo supapacha, ant naktinių

baltiniųužsimetęsburką,okojasįsispyręsįkątikpirktasnaujutėlaitesmelsvaskambarinesšlepetes.Vosjiskopėtėlėmisnusileidoišlėktuvokabinos,priejopriėjokelivyrai.Šispilietisjaubuvolaukiamas,irnetrukus neužmirštamasis Varjetė direktorius Stepanas Bogdanovičius Lichodejevas stojo prieštardytojus.Jispažėrėnaujųduomenų.Dabarpaaiškėjo,kadVolandasįsigavoįVarjetė,apsimetęsartistuiružhipnotizavęsStiopąLichodejevą,ovėliaukažkaipsugebėjošvystelt i tąpatįStiopąišMaskvosuždievaižinokiekkilometrų.Tadduomenųpagausėjo,tačiaulengviaunuotonepasidarė,kogero,pasidarėnettruputįsunkiau,nesnelikoabejonės,kadasmenį,krečiantįpokštus,panašiusįtą,nuokurionukentėjoStepanasBogdanovičius,suimtibusnelengva.Beje,Lichodejevasjampačiamprašant,buvouždarytasįsaugią kamerą, o prieš tardytojus stojoVarenucha, ką tik suimtas savo bute, į kurį sugrįžo beveik podviejųparų.NepaisydamasAzazeluiduotopažadodaugiaunemeluoti,administratoriuspradėjokaip tiknuo melo. Tiesą sakant, griežtai smerkti jo nereikėtų. Juk Azazelas jam uždraudė meluoti ir plūstistelefonu,ošiuoatvejuadministratoriustuoaparatunesinaudojo.

Klydinėdamas akimis į šalis, Ivanas Saveljevičius pareiškė, kad ketvirtadienį jis vienut vienaspasigėrė savokabinete, paskuikažkur išėjo,okur—neprisimena,kažkurdar išgėrė starkos,okur—neprisimena, kažkur voliojosi patvoryje, o kur— taip pat neprisimena. Tik tada, kai administratoriusbuvoįspėtas,kadtokiukvailuirbeprasmiškuelgesiujistrukdotardymuitirtisvarbiąbyląiružtaijam,suprantama, teks atsakyti, Varenucha pravirko ir, dairydamasis į visas puses, ėmė virpančiu balsušnibždėti,kadjismeluojatikišbaimės,saugodamasisVolandošutvėskeršto,kadšiosšutvėsnaguosejisjaupabuvojoirtodėlprašosi,stačiaimaldaujabūtiuždarytasšarvuotojekameroje.

—Velniaigriebtų!Kojievisiužsimanėįtąšarvuotąkamerą,—burbtelėjovienastardytojų.—Tieniekšaijuossmarkiaiišgąsdino,—pasakėtasai,kurislankėsipasIvanušką.TardytojaikaipmokėdaminuraminoVarenuchą,pasakė,kadjisbusapsaugotasirbejokioskameros,

irberegintpaaiškėjo,kadjokiosstarkosjisnegėrė,kadjįmušėdviese,vienassuiltimi,rusvaplaukis,oantrasstorulis…

—Aha,panašusįkatiną?— Taip, taip, taip, — apspangęs iš baimės, be paliovos šnairuodamas į šalis, šnibždėjo

administratorius ir išklojo tolimesnes smulkmenas, papasakojo, kaip dvi dienas, paverstas vampyru,gyvenobuteNr.50irvosnetapofinansųdirektoriausRimskiomirtieskaltininku…

Tuometu buvo įvestasRimskis, atvežtas iš Leningrado. Tačiau šis tirtantis iš baimės, pakrikusiospsichikos žilaplaukis senis, visai nepanašus į ankstesnį finansų direktorių, nieku gyvu nenorėjo sakyt itiesosirbuvoitinužsispyręs.Rimskistvirtino,kadjokiosHelosirjokioVarenuchossavokabinetenaktįjis nematęs, kad jam paprasčiausiai pasidarę bloga ir jis, netekęs nuovokos, išvažiavęs į Leningradą.Nereikia nė sakyti, kad savo parodymus paliegęs finansų direktorius užbaigė prašymu uždaryti jįšarvuotojekameroje.

Anuška buvo suimta tuo metu, kai Arbato universalinėje parduotuvėje mėgino įbrukti kasininkeidešimtiesdoleriųbanknotą.ĮdėmiaibuvoišklausytasAnuškospasakojimasapiežmones,išskridusiusproSodųgatvėsnamo langą, irapiepasagėlę,kurią,pasakAnuškos, jipaėmusi tik tam,kadpristatytų ją įmiliciją.

—Arpasagėlėtikraibuvoauksinė,sudeimantais?—pasidomėjotardytojai.—Arašjaudeimantųnesumačiusi,—atsakėAnuška.—Tačiaujūssakėte,kadgavoteišjočervoncų?—Arašjaučervoncųnesumačiusi,—atsakėAnuška.—Taikadajiepavirtodoleriais?—Apie jokius dolerius nieko nežinau, regėt neregėjau jokių dolerių,— ėmė spygautiAnuška,—

mūsųvalia!Gaunamradybų,perkamkartūną…—irpasileidotauzytivisokiusniekus,kadjineatsakantiužnamųvaldybą,įsileidusiąįpenktąaukštąpiktąjądvasią,nuokuriosnebėragyvenimo.

TardytojasėmėmosuotiAnuškospusėnplunksnakočiu,nesjivisiemsgerokaiįgriso,irparašėjaiant

žaliopopierėlioleidimąnešdintislauk,irtadaAnuškavisųdžiaugsmuidingoišįstaigos.Paskuižmonėsėmėplauktivirtine,otarpjųbuvoirNikolajusIvanovičius,kątiksuimtastiktaiperkvailumąpavydžiosžmonos, kuri paryčiais pranešė milicijai, kad dingo jos vyras. Nikolajus Ivanovičius pernelygneapstulbino tardytojų, paklojęs ant stalo smagią pažymą apie tai, kad jis praleido naktį pokylyje pasšėtoną. Pasakodamas, kaip jis lakino oru nuogą Margaritos Nikolajevnos namų darbininkę kažkur povelnių maudytis į upę ir kaip dar anksčiau lange buvo pasirodžiusi nuoga Margarita Nikolajevna,NikolajusIvanovičiusmažumėlęnukryponuotiesos.Pavyzdžiui,jisnesiteikėužsimintiapietai,kadpatsnuskubėjoįmiegamąjįnešinasnumestaismarškiniaisirkadvadinoNatašąVenera.Pasakjožodžių,išėjo,kadNatašaišskridoprolangą,apsižergėjįirišsivarėišMaskvos.

—Turėjaupaklustiprievartai,—pasakojoNikolajusIvanovičiusirsavopasakaitębaigėprašymunėžodžioapietaineprasitartijožmonai.Jambuvopažadėta.

Nikolajaus Ivanovičiaus parodymai leido nustatyti, kad Margarita Nikolajevna, kaip ir jos namųdarbininkėNataša,dingobepėdsakų.Buvoimtasipriemoniųjomssuieškoti.

Taigibylos tyrimasnė sekundėsnenutrūko ir ligipat šeštadienio ryto.Pomiestą tuometupasklidoneįtikėtinigandai,kuriuosemažytėteisybėsdalelėbuvopagražintanuostabiausiumelu.Žmonėskalbėjo,kadposeansoVarjetė teatredu tūkstančiaižiūrovų išlėkė įgatvęnuogutnuogutėliai,kadSodųgatvėjeaptikta netikrų stebuklingųjų pinigų spaustuvėlė, kad kažkokia gauja pagrobė penkis pramoginių įstaigųviršininkus,tačiaumilicijajuosvisusbematsurado,irdardaugvisokiųniekų,kuriųnėkartotinesinori.

Artėjopietųmetas,kaitenai,kurdirbotardytojai,suskambotelefonas.IšSodųgatvėsbuvopranešta,kadprakeiktajambutevėlpasirodėgyvybėsženklai.Kažkasatidarinėjolangus,išvidaussklidopianinomuzikairdainavimas,antpalangėsbuvopastebėtasjuodaskatinas,kuristupėjoiršildėsisaulutėje.

Maždaugketvirtątoskarštosdienosvalandądidelisciviliųdrabužiaisapsirengusiųvyrųbūrysišlipoištrijųmašinų,sustojusiųtruputįatokiaunuoSodųgatvėsnamoNr.302bis.

Atvykęs būrys pasidalijo į dumažesnius būrelius, kurių vienas per vartus ir kiemą nuėjo tiesiai įšeštąjąlaiptinę,oantrasisatlupoužkaltasmažasatsarginioišėjimodureles.TadaabigrupėsskirtingaislaiptaisėmėkoptiįbutąNr.50.

Tuo metu Korovjovas ir Azazelas, beje, Korovjovas apsirengęs kasdieniškai, be išeiginio frako,sėdėjosvetainėjeirbaigėpusryčiauti.Volandassavoįpratimubuvomiegamajame,okąveikėkatinas—nežinia.Tačiau,sprendžiantišpuodųžvangėjimovirtuvėje,galimamanyti,kadBegemotasbuvotenaiirsavoįpratimukvailiojoišdykobuvimo.

—Okasčiaperžingsniailaiptuose?—paklausėKorovjovas,makaluodamasšaukšteliupopuodelįsujuodakava.

—Ateinamūsųsuimti,—atsiliepėAzazelasirišlenkėtaurelękonjako.—Aha,teisybė,teisybė,—pasakėKorovjovas.Paradiniaislaiptaiskopiantysvyraituometujaubuvotrečiojoaukštoaikštelėje.Tenduvandentiekio

meistraikuitėsipaleicentriniošildymoarmoniką.Vyraireikšmingaisusižvalgėsumeistrais.—Visinamuose,—šnibžtelėjovienasdarbininkas,stuksendamasplaktukuįvamzdį.Tadapriekyjeėjęsvyrasnesislapstydamasišsitraukėišpaltoužančiojuodąmauzerį,okitasgretajo

—visrakčius.Apskritaigrupė,ėjusiįbutąNr.50,buvoviskuoapsirūpinusi.Du vyrai kišenėse nešėsi lengvai išskleidžiamus šilkinius tinklus. Dar vienas — kilpavirvę,

ketvirtasis—marlineskaukesirampulessuchloroformu.PersekundębuvoatrakintosparadinėsbutoNr.50durys,irvisiateiviaiatsidūrėprieškambaryje,otuopatmetu,trinktelėjusdurimvirtuvėje,tapoaišku,kadantrojigrupėtaippatlaikuįžengėproatsarginesduris.

Šįsykjeiirnevisiška,taibentdalinėsėkmėbuvoakivaizdi.Akimirksniupovisuskambariuspasklidožmonės, niekur nieko nerado, užtat valgomajame jie aptiko, matyt, ką tik valgytų pusryčių likučius, osvetainėjeantžidinioatbrailosšaliakrištolinioąsočiotupėjodidžiulisjuodaskatinas.Letenosejislaikėprimusą.

Svetainėjesustojęvyraivisiškojetylojeganailgaistebėjotąkatiną.—Hm…tikraišaunu,—šnibžtelėjovienasatėjusių.—Nedūkstu,niekoneliečiu,taisauprimusą,—nedraugiškaipasišiaušęs,prašnekokatinas,—beto,

laikausavopareigaperspėti,kadkatinasyrasenovinisirneliečiamasgyvūnas.—Nuostabustriukas,—sukuždėjovienasatėjusių,okitasgarsiaiiraiškiaitarė:—Na,neliečiamasaikatinepilvakalby,prašomečionai.Išsiskleidėirsuplazdėjošilkinistinklas,tačiauvyras,švystelėjęsjį,visųnuostabaiprametėprošalį,

tinklasužkliudėtikąsotį,kurisskimbtelėjęsnukritoirsudužo:— Remizas, — suriko katinas. — Valio! — ir, padėjęs į šalį primusą, išsitraukė iš už nugaros

brauningą. Jis akimoju nusitaikė į arčiausiai stovintį gaudytoją, tačiau, katinui nespėjus iššauti, anorankojetvykstelėjougnis,irsuligmauzeriošūviukatinasplumptelėjožemyngalvanuožidinioatbrailosantgrindų,išmetėbrauningąirpaleidoprimusą.

—Viskasbaigta,—silpnubalseliutarėkatinasirtingiaiišsitiesėkraujoklane,—pasitraukitenuomanęs bent sekundę, leiskite atsisveikinti su žeme.OmanodraugužiAzazelai!— sudejavoplūsdamaskraujukatinas:—Kurtu?—katinasatgręžėgęstančiasakisįvalgomojoduris.—Tuneatskubėjaimanįpagalbą,nepadėjainelygiojekovoje.TupalikaivargšąBegemotą,iškeitęsjįįstiklinę—tiesa,puikaus—konjako!Nakągi,tegulmanomirtisprislegiatavosąžinę,oašpaliekutausavąjįbrauningą…

—Tinklą, tinklą, tinklą,—neramiaiėmėkuždėtisvyrai,apsupękatiną.Tačiau,velniaižinokodėl,tinklasįstrigokažkienokišenėjeirnesidavėištraukiamas.

—Mirtinai sužeistą katiną gali išgelbėti,—prašneko katinas,— tik gurkšnis benzino…— ir jis,pasinaudojęssąmyšiu,prigludoprieapskritosprimusoskylutėsiratsigėrėbenzino.

Tučtuojau nustojo tekėjęs kraujas iš jo kairės viršutinės letenos. Atgijęs katinas žvaliai pašoko,pasikišo po pažastim primusą ir liuoktelėjo atgal ant židinio, o iš ten, draskydamas apmušalus, ėmėkabarotissienaaukštynirposekundėstupėjoviršgaudytojųgalvųantmetaliniokarnizo.

Akimoju kelios rankos sugriebė užuolaidą ir nutraukė ją kartu su karnizu, ir saulė plūstelėjo įpritemdytą kambarį. Bet nei pasveikęs klastūnas katinas, nei jo primusas nenukrito. Nešinas primusu,katinasnuskriejopalubeiratsidūrėantsietyno,kabančiovidurykambario.

—Kopėčias!—šūktelėjokažkasapačioje.—Kviečiuįdvikovą!—surikokatinas,supdamasisviršgalvųantsietyno,irjoletenosevėlatsirado

brauningas,oprimusąjispastatėtarpsietynošakų.Katinasnusitaikėir,siūbuodamaslygšvytuoklėviršatvykėlių galvų, ėmė į juos pyškinti. Griausmas sudrebino butą. Ant grindų pažiro krištolinės sietynošukės,zigzagaissuskilinėjoveidrodisviršžidinio,pabirotinkas,įgrindisčeksėjošoviniųtūtelės,suskilolangųstiklai, išperšautoprimusošvirkštėbenzinas.Dabar jaunebuvokonėsvajoti,kadkatinąpavykspaimti gyvą, ir vyrai, atsakydami į jo šūvius, ėmė pasiutusiai šaudyti išmauzerių, taikydamiesi jam įgalvą,įpilvą,įkrūtinęirnugarą.Šaudymassukėlėpanikąasfaltuotamekieme.

Bet tas šaudymas truko labai neilgai ir ėmė savaime tilt i. Mat nei kat inui, nei atvykėliams jisnepadarėjokiosžalos.Niekasnebuvonetikužmuštas,betnetsužeistas:

visi,tarpjųirkatinas,likosveikutėliai.Kažkurisgaudytojas,norėdamasgalutinaipasitikrinti,paleidoiš eilės penketą šūvių šitam velnio gyvuliui į galvą, o katinas atsakė, ištuštindamas visą apkabą.Rezultatas buvo tas pats— šūviai niekamniekoblogonepadarė.Katinas, kažkodėl vis pūsčiodamas įvamzdįirspjaudydamasisleteną,suposiantsietyno,kurissiūbavovislėčiau.Stovintysapačiojetylėjo,jųveidaiatrodėvisiškaisuglumę.Taibuvovienintelisatvejis,kaišaudymasnedavėjokiosnaudos.Žinoma,galimabuvotarti,kadkatinobrauningaskoksnorsžaislinis,betapiegaudytojųmauzeriusšitoniekugyvunebūtumpasakęs.Beabejonės,irpirmojikatinožaizda,irbenzinogėrimasbuvogrynastriukas,kiauliškaapgavystė.

Vyrai dar sykį pamėgino sugauti katiną. Metė kilpavirvę, ji apsisuko apie vieną žvakę, sietynasnukrito žemėn.Atrodė, kad smūgis sudrebino visą pastatą, tačiau ir tai nieko nepadėjo.Ant gaudytojų

galvų pasipylė šukės, o katinas liuoktelėjo ir atsitūpė pačioje palubėje ant veidrodžio paauksuotaisrėmais,kabojusioviršumžidinio. Jisnesirengėsprukti,netpriešingai,palyginti saugiai įsitaisęs,drožėdarvienąkalbą.

—Visainesuprantu,—kalbėjojispalubėje,—kodėlsumanimitaipžiauriaielgiamasi…Betčiavospradėtąjokalbąpertraukėnežiniaiškurpasigirdęsduslusžemasbalsas:—Kasčiadarosi?Mantrukdotedirbti.Kitasbalsas,nemalonusirsniaukrojantis,atsakė:—Na,aišku,Begemotasdūksta,velniaijįgriebtų!Trečiasis,blerbiantis,balsastarė:—Mesire!Šeštadienis.Saulėleidžiasi.Mumsmetas.—Atleiskite,nebegaliuilgiaušnekučiuotis,—pasakėkatinasantveidrodžio,—mumsmetas.Jis švystelėjo savo brauningą ir išdaužė abu lango stiklus. Tada šliūkštelėjo žemėn benzino, ir tas

benzinassavaimeužsidegė,liepsnapliūptelėjoligipatlubų.Butasužsiliepsnojonepaprastaigreitaiirsmarkiai,taipnebūnanetužsidegusbenzinui.Tučtuojau pradėjo rūkti apmušalai, ant grindų užsidegė nuplėšta užuolaida, ėmė rusenti išdaužytų

langųrėmai.Katinassusirietėįkamuoliuką,sukniaukė,šokonuoveidrodžioantpalangėsirdingosuvisusavo primusu. Lauke pasigirdo šūviai. Žmogus, įsitaisęs ant geležinių priešgaisrinių kopėčių juvelyronašlės langųaukštyje, apšaudėkatiną,kai šis liuoksėjonuopalangėsantpalangės linkvandens laštakopačiamenamokampe.Tuovamzdžiukatinasužsiropštėantstogo.Tenaijįapšaudė,deja,vėlnesėkmingai,sargybiniai,saugantyskaminus,irkatinaspradingomiestąužliejusiosaulėlydžiogaisuose.

Tuometupoatvykėliųkojomissuliepsnojoparketas,irtojevietoje,kurvoliojosiapsimetėliskatinas,ugnyjepasirodėvistamsėjantisbuvusiobaronoMaigeliolavonassuaukštynužverstusmakruirstiklinėmakim.Ištrauktijįišugniesjaunebuvoįmanoma.

Šokinėdami degančiomis parketo lentelėmis, plekšnodami sau per rusenančius pečius ir krūtines,vyrai iš svetainės traukėsi į kabinetą ir prieškambarį. Tie, kurie laukė valgomajame ir miegamajame,išpuolėįkoridorių.Atbėgoirlikusiejiišvirtuvės,šokoįprieškambarį.Svetainėjauskendėjougnyjeirdūmuose.Kažkaspaskubomisspėjosurinktigaisrininkųdalinionumerįiršūktelėtiįragelį:

—Sodųtrysšimtaidubis!Nebuvokadagaišti.Liepsnaišsiveržėįprieškambarį.Pasidarėsunkualsuoti.Vos tikpro išdaužtusužburtobuto langus išvirtopirmieji dūmų tumulai, kiemepasigirdo išgąstingi

žmoniųriksmai.—Gaisras,gaisras,degam!Žmonėsvisuosebutuoseėmėklyktiįragelius:—Sodų!Sodų,trysšimtaidubis!KaiSodųgatvėjepasigirdoširdįveriantys išvisųmiestopakraščių lekiančių ilgų raudonųmašinų

varpai,kiemebesiblaškantysžmonėsregėjo,kaippropenktojoaukštolangusdraugesudūmaisišskridotrystamsūsberodsvyrųsiluetaiirvienasnuogosmoterssiluetas.

XXVIIIskyrius

PASKUTINIAIKOROVJOVOIRBEGEMOTONUOTYKIAI

Ar šitie siluetai tikrai išskrido, ar jie tik pasivaideno siaubo apimtiems nelaimingojo Sodų gatvėsnamogyventojams,suprantama,tiksliaipasakytinegalima.Jeigujieirišskrido,taikurpasuko,irginiekasnežino.Mes negalime nė pasakyti, kur jie išsiskyrė, tačiau žinome, kad, praėjus maždaug penkiolikaiminučiųnuogaisroSodųgatvėjepradžios,Smolensko turgausaikštėjeprieveidrodiniųPrekybosnamųdurųpasirodėilgšislanguotukostiumu,osujuo—stambusjuodaskatinas.

Mikliaiprasibrovęstarppraeivių,ilgasispilietisatidarėlaukujesparduotuvėsduris.Tačiau čia mažutis, prakaulus, be galo rūstaus veido šveicorius pastojo jam kelią ir irzliu balsu

pareiškė:—Sukatinaisnegalima.—Atsiprašau,—sublerbė ilgšis ir lygpriekurtisprisikišogyslotą rankąprieausies,—sakote,su

katinais?Okurjūsmatotekatiną?Šveicoriusišpūtėakis, irbuvokojasišpūsti: jokiokatinopaleipiliečiokojasjaunebebuvo,ojam

per petį kaišiojo galvą ir veržėsi į parduotuvę storulis sudriskusia kepure, iš snukio tikrai truputėlįpanašusįkatiną.Storulisnešėsiprimusą.

Šitaporelėkažkodėlnepatikomizantropuišveicoriui.—Pasmus tik užvaliutą,—sugergždė jis, piktai žvelgdamas iš pogauruotų, tarsi kandžių išėstų,

širmųantakių.—Brangutimano,—sublerbė ilgšis,žybčiodamasakimiuž įskilusiopensnėstiklo,—oiškur jūs

žinote,kadaš josneturiu?Pagalkostiumąsprendžiate?Niekuomet tonedarykite,mieliausiassargybini!Jūsgaliteapsirikti,irganasmarkiai.DarkartąperskaitykitekadirgarsiojokalifoHaruno—al—Rašidoistoriją.Tačiaušįsykį,atidėjęsšiągarsiąistorijąįšalį,noriujumspasakyti,kadapskųsiujusvedėjuiirpapasakosiu jam tokių dalykėlių, jog jums teks palikti savopostą prie tviskančių veidrodinių durų.—Galbūtmanoprimusaspilnasvaliutos,—ūmaiįkišosavotrigrašįirkatinsnukisstorulis,visaipbandantisprasispraustiįparduotuvę.

Jiemsužnugarųjauspietėsiįpykusipublika.Dvejodamasirsuneapykantažvelgdamasįkeistąporelę,šveicoriuspasitraukėiškelio,irmūsųpažįstami,KorovjovasirBegemotas,atsidūrėparduotuvėje.

Čia jie pirmiausiai apsižvalgė, o paskui Korovjovas skardžiu balsu, girdimu visose parduotuvėskertėse,pareiškė:

—Nuostabiparduotuvė!Labaigeraparduotuvė!Pirkėjai,stovėjęprieprekystalių,atsigręžėirkažkodėlnustebępažvelgėįtaipprabilusįžmogų,nors

šisvisaipagrįstaigyrėparduotuvę.Lentynosegulėjo šimtai riet imųmargųmargiausiokartūno.Už jųkūpsojo stirtosmitkalio ir šifono

audinių,gelumbėskaugės.Eiliųeilėmisrikiavosirietuvėsdėžučiųsuavalyne,irkeliospilietėssėdėjoantžemų kėdučių, dešinę koją apsiavusios senu suklypusiu bateliu, o kairę — nauju tviskančiu laiveliu,kuriuojossusirūpinusiostrepsėjoįkilimėlį.Kažkurparduotuvėsgelmėsegrojoirdainavopatefonai.

Tačiau,aplenkęvisas šiasgrožybes,Korovjovas irBegemotaspasuko tiesiaipriegastronomijos irkonditerijosskyriųsandūros.Šičiabuvolabaierdvu,pilietėssuskarelėmisirberetėmisnesistumdėprie

prekystaliųkaipkartūnoskyriuje.Žemaūgis, kvadratinis žmogėnas, ligi mėlynumo nugremžtais skruostais, su akiniais raginiais

rėmeliais,sunaujutėlaiteskrybėle,nesumaigytairbedėmiųantjuostelės,suvioletiniupaltuirrusvomislaikos pirštinėmis, stovėjo prie prekystalio ir įsakmiai kažkąmykė. Pardavėjas švariu baltu chalatu irmėlynakepuraiteaptarnavovioletinįpirkėją.

Aštriu peiliu, labai panašiu į Levio Mato pavogtąjį, jis lupo nuo riebios rasotos rausvos lašišossidabrinęodą,panašiąįgyvatėsišnarą.

— Ir šis skyriuspuikus,— iškilmingai pripažinoKorovjovas,— ir užsienietis simpatiškas,— jisprielankiaidūrėpirštuįvioletinęnugarą.

—Ne,Fagotai,ne,—susimąstęsatsakėBegemotas,—apsirinki,drauguži.Manregisi,kadvioletiniodžentelmenoveiduikažkostinga.

Violetinėnugarakrūptelėjo,betveikiausiaiatsitiktinai, jukužsienietisnegalėjosuprasti,kąrusiškaikalbėjoKorovjovasirjopalydovas.

—Geras?—griežtaiklausinėjovioletinispirkėjas.—Aukščiausios rūšies!— atsakinėjo pardavėjas, peilio smaigaliu koketiškai rakinėdamas nuluptą

žuvį.—Gerasmėgstu,blogas—ne,—rūsčiaikalbėjoužsienietis.—Nažinoma!—džiaugsmingaiatsakinėjopardavėjas.Mūsųpažįstamipasitraukėnuoužsieniečioir

jolašišospriekonditerijosskyriausprekystalio.—Karštadienelėšiandien,—kreipėsiKorovjovas į jaunutęrausvažandępardavėją,betnesulaukė

jokioatsakymo.—Pokiekmandarinai?—pasiteiravotuometKorovjovas.—Trisdešimtkapeikųkilogramas,—atsakėpardavėja.—Visneįkandami,—atsidusęstarėKorovjovas,—et,et…—jisdartruputėlįpagalvojoirpasiūlė

savopalydovui:—Valgyk,Begemote.Storulispasikišosavoprimusąpopažasčia,pasisiekėpačiamepiramidėsviršujegulintįmandarinąir,

suvisažievejįsušlamštęs,griebėantrą.Pardavėjąpagavomirtinassiaubas.—Jūsišprotoišsikraustėt!—surikoji,ojosžandukainubalo.—Čekįduokit!Čekį!—irjipaleido

išrankųsaldainiųžnypliukes.—Širdele,meilute,gražuole,—užsikvempęsantprekystalioirmerkdamaspardavėjaiakį,sušvokštėKorovjovas,—na,neturimmesšiandienvaliutos…kąpadarysi!Betprisiekiu,kad kitą kartą, ne vėliau kaip pirmadienį, atiduosime grynais. Netoliese gyvenam, Sodų gatvėj, kurgaisras.

Prarijęs trečiąmandariną,Begemotas įgrūdo leteną į įmantrųstatinį, sudėliotą iš šokoladoplytelių,išsitraukėpačiąapatinę,tasstatinys,aišku,sugriuvo,irprarijošokoladąsuvisuauksiniupopierėliu.

Žuviesskyriujepardavėjaisakytumeisuakmenėjosupeiliaisrankose,violetinisužsienietisatsisukoįplėšikųpusę,irpaaiškėjo,kadBegemotasneteisus:džentelmenoveiduiniekonestigo,veikiau,priešingai,jamšiotonetbuvoperdaug—putlūsžandaibuvonukarę,oakyslakstėįšalis.

Pergeltusipardavėjailgesingaisurypavopervisąparduotuvę:—Palosičiau!Palosičiau!Pirkėjai iš kartūno skyriaus atskubėjo į šį šauksmą, oBegemotas pasitraukė šalin nuo konditerijos

gardumynų,įkišoletenąįstatinęsuužrašu„RinktinėsKerčėssilkės“,išsitraukėporąsilkiųirprarijojas,išspjaudamasuodegas.

—Palosičiau!—vėlnuaidėjobeviltiškasriksmaskonditerijosskyriuje,ožuviesskyriujepardavėjassmailiabarzdžiukesuriko:

—Kądarai,šunsnuki?!Pavelas Josifovičius jau skubėjo įvykio vieton. Tai buvo solidus vyriškis baltu švariu chalatu,

panašus į chirurgą, o iš jo chalato kišenės kyšojo pieštukas. Pavelas Josifovičius,matyt, buvo patyręs

žmogus. Išvydęs Begemoto burnoje stirksančią trečios silkės uodegą, jis akimirksniu įvertino padėtį,viskąsupratoir,nėnepradedamasšnekossuakiplėšomis,mostelėjoįtolįranka,sukomandavęs:

–Švilpk!Proveidrodinesduris įSmolenskobulvarą išpuolė šveicorius irpasileidoklaikiai švilpti.Žmonės

ėmėsuptipiktadarius,irtuometįsikišoKorovjovas.—Piliečiai!—plonuvirpančiubalseliusurikojis.—Kasgičiadarosi?A?Leiskitejuspaklausti!

Varganas žmogelis,—Korovjovas dar labiau suvirpino savo balsą ir parodė į Begemotą, nedelsiantnutaisiusįverksmingąminą,—varganasžmogeliskiaurądienątaisoprimusus;jisišalko…Oiškurjamgautitosvaliutos?

VisuometramusirsantūrusPavelasJosifovičiusrūsčiaisuriko:—Liaukis!— ir vėl, jau nekantraudamas,mostelėjo ranka. Tuomet trelės už durų suskardėjo dar

garsiau.Tačiau,nepaisydamasPaveloJosifovičiausįspėjimo,Korovjovasvėlprabilo:—Iškur—klausiuašjusvisus!Jisnukamuotasalkioirtroškulio!Jamkaršta.Na,suvalgėvarguolis

mandariną.Pamanykit,brangenybė,triskapeikaskainuoja!Ojiejaušvilpia,laidotreleskaiplakštingalospavasarį,gaišinamiliciją,trukdojaidirbtisavodarbą.Ojamgalima?A?—irčiaKorovjovasparodėįvioletinį storulį, kurioveidepasirodė smarkausnerimoženklai.—Kas jis toks?A? Iškur atvažiavo?Ko?Galmes jo labai pasiilgom?Galmes jį kvietėm?Žinoma,— sarkastiškai perkreipęs burną, visubalsu plyšojo buvęs regentas,— tik pamanykit, jis apsivilkęs išeiginiu violetiniu kostiumu, nuo lašišųišpampęs,kišenesprisigrūdęsvaliutos,omums,omumskas?!Kartumanant širdies!Kartu!Kartu!—ėmėstūgautiKorovjovaslygpabrolyspersenovinesvestuves.

Visitiebegalokvaili,netaktiškiirtikriausiaipolitiškaikenksmingiplepalaivertėPaveląJosifovičiųkrūpčiotiišpykčio,tačiau,kadirkaipkeista,išsusispietusiųžmoniųžvilgsniųbuvomatyti,kaddaugelistiems plepalams pritaria! O kai Begemotas, trindamas akį nešvaria apiplyšusia rankove, tragiškaisuspigo:

—Dėkui, ištikimasisdrauguži,užstojainuskriaustą!—įvykostebuklas.Mandagus tylusseneliukas,kukliai, bet švariai apsirengęs ir konditerijos skyriuje pirkęs tris migdolinius pyragaičius, ūmaipersimainė.Joakyskaringaisuliepsnojo,jisparaudo,trenkėmaišelįsupyragaičiaisįgrindisirsuriko:

—Teisybė!—plonuvaikiškubalsu. Paskui griebė padėklą, nuokurio į šalis išsilakstėBegemotosugriauto šokoladinio Eifelio bokšto likučiai, užsimojo, kaire ranka nuplėšė užsieniečiui skrybėlę, odešineatsivedėjęsšėrėpadėkluperpliktelėjusiąužsieniečiogalvą.Pasigirdotoksžvangesys,tarytumišsunkvežimio ant žemės būtų buvęs numestas skardos lakštas. Perbalęs storulis suglebo ir atsisėdo įKerčės silkių statinaitę, ištėkšdamas į viršų sūrymo fontaną. Tučtuojau nutiko ir antrasis stebuklas.Įgriuvęsįstatinaitę,violetinispirkėjasgryniausiarusųkalba,bejokioakcento,suriko:

— Gelbėkit! Milicija! Banditai muša! — matyt, nuo tokio sukrėtimo staiga įsisavinęs lig šiolnemokėtąkalbą.

Šveicorius liovėsi švilpęs, o susijaudinusių pirkėjų minioje sušmėžavo įvykio vieton artėjančiųdviejųmilicininkųšalmai.TačiauklastūnasBegemotasantkonditerijosskyriausprekystaliošliūkštelėjoiš primuso benzino, kaip kad pirtyje iš puskubilio apliejamas suolelis, ir benzinas savaime užsidegė.Liepsna pliūptelėjo aukštyn ir nučiuožė prekystaliu, rydama gražius popierinius kaspinus, kuriais buvopapuošti vaisių kupini krepšeliai. Pardavėjos spiegdamos spruko iš už prekystalio; vos jos pabėgo,užsiplieskėdrobinėsužuolaidos,užsidegėbenzinasantgrindų.Klaikiairėkdama,pirkėjųminiašūstelėjolaukiškonditerijosskyriaus,nubloškusiniekamnereikalingąPaveląJosifovičių,oišžuviesskyriausproužpakalines duris žąsele išrisnojo pardavėjai su išgaląstais peiliais rankose. Violetinis pilietis,išsiropštęs iš statinaitės, persivertė per gulinčią ant prekystalio lašišą ir, permirkęs sūrymu, išdūmėpaskui juos.Suskambo ir pažirobėgančių žmonių išgrūsti veidrodiniųdurų stiklai, o abuniekšai— irKorovjovas,irrajūnasBegemotas—kažkurpražuvo,okur—niekasnegalėjosuprasti.Vėliaužmonės,

matę,kaipprasidėjogaisrasPrekybosnamuose,pasakojo,kadabuchuliganainevapakilęįpalubęirtenabususprogękaipvaikiškibalionėliai.Aišku,abejotina,kadviskasbuvokaiptiktaip,betkonežinome,tonežinome.

Užtatžinome,kadlygiaipominutėsBegemotasirKorovjovasjaupasirodėbulvarekaiptikpriešaisGribojedovotetulėsnamus.Korovjovasstabtelėjoprietvorosirprašneko:

– Žiū! Juk čia rašytojų namai. Žinai, Begemote, esu girdėjęs daugmalonių atsiliepimų apie šiuosnamus.Atkreipkdėmesį, bičiuli, į šį pastatą!Džiugudarosi, pagalvojus, kadpo šiuo stogu stiebiasi irnokstagalybėtalentų.

—Kaip ananasai šiltnamiuose,— tarėBegemotas ir, norėdamas iš arčiau pasigrožėti šiuo gelsvunamusukolonomis,užsilipoantbetoninioketaustvorospamato.

—Tikrateisybė,—pritarėsavonuolatiniampalydovuiKorovjovas,—irnetširdissąla,pagalvojus,kad šiuose namuose dabar sirpsta būsimasis „DonKichoto“, „Fausto“ arba, velniai griebtų, „Mirusiųsielų“autorius!A?

—Baisupagalvoti,—patvirtinoBegemotas.—Taip,—tęsėKorovjovas,—įstabiausiųdalykųgalimatikėtisšiųnamųšiltnamiuose,kurpovienu

stogususibūrėtūkstančiaidrąsuolių,nutarusiųvisąsavogyvenimąpaaukotiMelpomenės,PolihimnijosirTalijos tarnybai. Įsivaizduoji,kokskilsšurmulys,kaikurisnors iš jųpirmaipradžiaipateiksskaitytojųmasėms„Revizorių“arba,blogiausiuatveju,„EugenijųOneginą“!

—Okodėlgine?—vėlpritarėBegemotas.—Taip,—varė toliauKorovjovas irsusirūpinusiuveidu iškėlėaukštynpirštą,—bet,sakauaš ir

pakartoju — bet! Jeigu tik šių lepių šiltnamio augalų neužpuls koks nors mikroorganizmas, jeigunepagraušjųšaknų,jeigujienesupus!Ojukananasamstaipbūna!Ajajai,irdarkaipbūna!

—Klausyk,—pasidomėjoBegemotas,įkišęssavoapvaliągalvąproskylętvoroje,—okąjieveikiaverandoje?

—Pietauja,—paaiškinoKorovjovas,—galiupridurti,branguti,kadčiavisaineprastasirnebrangusrestoranas.Oaš,beje,kaipirkiekvienasturistasprieštolimesnękelionę,geidžiuužkąstiirišgertididelįbokaląšaltokaipledasalaus.

— Ir aš,— atsakėBegemotas, ir abu nenaudėliai asfaltuotu takeliu nužingsniavo po liepomis linknelaimėsnenujaučiančiorestoranoverandos.

Prie įėjimo, ties gebenėmis apsivijusios tvorelės anga, ant aukštos kėdės sėdėjo išblyškusinuobodžiaujantipilietėbaltomiskojinaitėmisirbaltaberetesuuodegyte.

Priešais ją ant paprasto virtuvinio stalo gulėjo stora kontorinė knyga, į kurią pilietė nežinia kamužrašydavorestoranosvečiųpavardes.KaiptikšipilietėirsustabdėKorovjovąirBegemotą.

—Jūsųpažymėjimai?—jisunuostabažvelgėįKorovjovopensnė,taippatįBegemotoprimusąirperplėštąalkūnę.

—Tūkstantįkartųatsiprašau,kokiepažymėjimai?—nustebęspaklausėKorovjovas.—Jūsrašytojai?—savoruožtupaklausėpilietė.—Beabejo,—oriaiatsakėKorovjovas.—Jūsųpažymėjimai?—pakartojopilietė.—Meilutemano…—švelniubalsuprakalboKorovjovas.—Ašnemeilutė,—atrėžėpilietė.—Oi,kaipgaila,—nusivylęspasakėKorovjovasirvėlprašneko:—Na,jeigunenoritebūtimeilutė,

tiekto,nebūkite.Betsakykit,nejauginorintįsitikinti,kadDostojevskis—rašytojas,būtinareikalautiišjopažymėjimo? Juk užtenka perskaityti bet kuriuos penkis puslapius iš bet kurio jo romano, ir be jokiopažymėjimobusaišku,kadjisrašytojas.

Beje, man regis, jis nė neturėjo jokio pažymėjimo! Kaip tu manai? — kreipėsi Korovjovas įBegemotą.

—Kertu lažybų, kad neturėjo, — atsakė šis, statydamas primusą ant stalo šalia knygos ir rankašluostydamasisprakaitąnuosuodinoskaktos.

—Jūs—neDostojevskis,—pareiškėKorovjovoišmuštaišvėžiųpilietė.—Kasžino,kasžino,—atsakėšis.—Dostojevskismiręs,—nelabaitvirtaitarėpilietė.—Protestuoju!—karštaisušukoBegemotas.—Dostojevskisnemirtingas!—Pateikitepažymėjimus,piliečiai,—tarėpilietė.—Atleiskite,betjuktaigalųgalejuokinga,—nenusileidoKorovjovas,—apierašytojąsprendžiama

neišpažymėjimo,betišto,kąjisrašo!Iškurjūsžinote,kokiesumanymaiknibždamanogalvoje?Arbašitojegalvoje?—ir jisparodėįBegemotogalvą,ošis išsyknusivožėkepurę, tarytumnorėdamas,kadpilietėgalėtųgeriaująapžiūrėti.

— Praleiskite, piliečiai, — jau pyktelėjusi tarė ji. Korovjovas ir Begemotas pasitraukė į šalį irpraleido kažkokį rašytoją pilku kostiumu, be kaklaryšio, vasariniais baltais marškiniais, kurių platiapykaklėbuvo išpeštaviršumšvarko, su laikraščiupopažastim.Rašytojasmaloniai linktelėjopilietei,greitomissuraitėkažkokįkabliukąpakištojeknygojeiržengėįverandą.

—Deja,nemums,nemums,—liūdnaiprašnekoKorovjovas,—ojamatitekstasbokalasšaltokaipledasalaus,apiekurįtaipsvajojamemudu,vargšaiklajūnai,mudviejųpadėtiskebliirliūdna,nežinau,nėkądaryti.

Begemotas tik sielvartingai skėstelėjo rankomis ir užsidėjo kepurę ant apvalios galvos, apaugusiostankiaisplaukais, labaipanašiais įkatinokailį.Bet tuometuviršpilietėsgalvos suskambogarsus,betvaldingasbalsas:

—Praleiskite,SofjaPavlovna.Pilietė su knyga nustebo: žaliojoje gyvatvorėje išniro balta frakuoto flibustjero krūtinė ir smaila

barzdžiukė. Jis maloniai žvelgė į du įtartinus driskius ir net gestu kvietė juos užeiti. ArčibaldoArčibaldovičiausautoritetasjovadovaujamamerestoranebuvodidžiaisvarus,irSofjaPavlovnaklusniaipaklausėKorovjovą:

—Jūsųpavardė?—Panajevas,—mandagiaiatsakėšis.PilietėužrašėšiąpavardęirklausiamaipažvelgėįBegemotą.—Skabičevskis,—sucypsėjošis,kažkodėlrodydamasįsavoprimusą.SofjaPavlovnaužrašėiršią

pavardę ir stumtelėjo knygą lankytojams pasirašyti. Korovjovas šalia pavardės „Panajevas“ pasirašė„Skabičevskis“,oBegemotasšalia„Skabičevskio“pasirašė„Panajevas“.

Galutinai apstulbindamas Sofją Pavlovną, Arčibaldas Arčibaldovičius, žavingai šypsodamasis,nusivedė svečius prie geriausio staliuko kitame verandos pakraštyje, prie staliuko, kurį dengė sodrusšešėlis ir šalia kurio, prasiskverbę pro gyvatvorės properšas, mirguliavo saulės atšvaitai. O SofjaPavlovna, mirksėdama iš nuostabos, ilgai tyrinėjo keistus parašus, kuriuos nelaukti lankytojai palikoknygoje.

OficiantusArčibaldasArčibaldovičiusnustebinonemažiauneguSofjąPavlovną. Jispats atitraukėkėdę, siūlydamas Korovjovui sėstis, mirktelėjo vienam, kažką šnibžtelėjo kitam, ir du oficiantai ėmėsuktisaplinknaujuosiussvečius,kuriųvienaspasistatėprimusąantgrindųšaliaparudavusiopusbačio.

Beregint nuo staliuko dingo senoji gelsvom dėmėmnusėta staltiesė, braškėdama nuo krakmolo orešvystelėjobaltutėlėkaipbeduinoskraistėnauja,oArčibaldasArčibaldovičiustyliai,betitinišraiškingaijaušnibždėjopasilenkęspriepatausiesKorovjovui:

—Kuogalėčiaupavaišinti?Turiuypatingoeršketuko…nuoarchitektųsuvažiavimonusukau…–Žinote…ė…duokitmumsapskritaiužkąsti…ė…—geraširdiškaisumykėKorovjovas,išsidrėbęs

antkėdės.—Suprantu,—užsimerkęsreikšmingaiatsakėArčibaldasArčibaldovičius.Padavėjai, išvydę, kaip su įtartinaisiais lankytojais elgiasi restorano šefas, išvijo iš galvos visas

abejones ir ėmėsi rimtai triūsti.Vienas jų tuojkyštelėjodegtukąBegemotui, kuris išsitraukė iškišenėsnuorūką ir įsikišo ją į burną, kitas pripuolė, skambindamas stikliukais, ir ėmė dėlioti šalia valgymoįrankiųtaureles,stiklinaitesirplonučiostiklobokalus,iškuriųtaipmalonugertinarzanąpotentu…ne,užbėgdamiužakiųpasakysim…

būdavo malonu gerti narzaną po tentu neužmirštamoje Gribojedovo verandoje.— Galiu pasiūlytijerubėskepsniukų,—melodingaimurkėArčibaldasArčibaldovičius.

Svečiassuįskilusiapensnėpritarėvisiemsbrigokapitonopasiūlymamsirprielankiaižvelgėįjįprosuaižėjusįstiklą.

Priegretimostaliukodraugesužmona,baigiančiakramsnotikiaulienoseskalopą,pietavobeletristasPetrakovas—Sausvėjis, kuris, būdamas pastabus kaip visi rašytojai, atkreipė dėmesį į ArčibaldoArčibaldovičiaus paslaugumą ir be galo nustebo. O jo žmoną, labai orią damą, net pavydas suėmė,žvelgiant į pirato atidą Korovjovui, ji net šaukšteliu paskambino… — girdi, kas čia dedasi, mesgaištame,laikasneštiledus!Kasatsitiko?

TačiauArčibaldasArčibaldovičius,žavingaišyptelėjęsPetrakovai,pasiuntėpasjąoficiantą,opatsnesitraukėnuosavobrangiųjųsvečių.Ak,gudrusbuvoArčibaldasArčibaldovičius!Opastabumu,matyt,nenusileidorašytojams.ArčibaldasArčibaldovičiusžinojoirapieseansąVarjetėteatre,buvogirdėjęsirapie daugelį kitų dalykų, nutikusių pastarosiomis dienomis, tačiau nepraleido pro ausis kaip kiti neižodžio „languotas“, nei žodžio „katinas“. Arčibaldas Arčibaldovičius išsyk suprato, kas per vieni josvečiai.Osupratęs,savaimeaišku,nepanorosujaispyktis.OštaiSofjaPavlovnažioplakaipreta!Tikpamanykit—užtvėrėšiaiporeleikeliąįverandą!Beje,koišjosnorėti.

Niekinamai baksnodama šaukšteliu tirpstančius ledus, Petrakova nepatenkinta žiūrėjo, kaip antstaliuko, prie kurio sėdėjo kažkokiais juokdarių drabužiais apsirengę tipeliai, tarsi burtų lazdelemostelėjus, auga kalnai gardėsių. Iš dubenėlio, kupino šviežių ikrų, jau kyšojo iki blizgesio nuplaut isalotų lapai… dar mirksnis, ir ant specialiai pristumto atskiro staliuko pasirodė rasotas sidabriniskibirėlis.

Tik įsitikinęs, kad viskas deramai paruošta, tik tuomet, kai padavėjai atlakino uždengtą keptuvę,kurioje kažkas čirškė, Arčibaldas Arčibaldovičius išdrįso palikti du paslaptinguosius lankytojus, betprieštaijiemsdaršnibžtelėjo:

—Atsiprašau!Tikminutėlei!Pasižiūrėsiu,kaiptentiekepsniukai.Jisnulėkėšalinnuostaliukoirdingorestoranoviduje.Jeigukoksnorsstebėtojasbūtųgalėjęspasekti

tolesniusArčibaldoArčibaldovičiausveiksmus,taijie,beabejonės,jambūtųpasirodęganakeisti.Šefas nuėjo visai ne į virtuvę pasižiūrėti kepsniukų, o į restorano sandėlį. Savo raktu jis atrakino

duris, įėjęs vidun užsidarė, atsargiai, kad nesusiteptų rankogalių, išėmė iš dėžės su ledais du didokuseršketus, suvyniojo juos į laikraštį, tvarkingai perrišo virvute ir padėjo į šalį. Paskui gretimamekambaryjeapsižiūrėjo,artebėrajovasarinispaltasšilkiniupamušaluirskrybėlė,irtiktuometpasukoįvirtuvę,kurvirėjasrūpestingairuošėkepsniukus,piratopažadėtussvečiams.

Reikiapasakyti,kadArčibaldoArčibaldovičiausveiksmaivisainebuvokeistiirpaslaptingi,keistaisjuos galėjo palaikyti tik paviršutiniškas stebėtojas. Arčibaldo Arčibaldovičiaus elgesį logiškai lėmėankstesni įvykiai. Gerai žinodamas, kas pastarosiomis dienomis dėjosi mieste, o svarbiausia —apdovanotasfenomenalianuojauta,Gribojedovorestoranošefassuprato,kaddujosvečiaipietaus,tiesa,prašmatniaiirsočiai,betužsibusrestoraneneilgai.Irnuojauta,niekadaneapgaunantibuvusioflibustjero,nesuvedžiojojoiršįkartą.

Tuometu, kaiKorovjovas irBegemotas prisipylė po antrą taurelę puikios ir šaltos dukart valytosmaskviškės degtinės ir susidaužė taurelėmis, verandoje pasirodė suprakaitavęs ir susijaudinęskronikininkas Boba Kandalupskis, išgarsėjęs Maskvoje savo stulbinančia visažinyste. Jis tučtuojauprisėdopriePetrakovųstaliuko.Numetęssavoišpampusįportfelįantstaliuko,BobaberegintlipteprilipopriePetrakovoausies irėmėšnibždėtikažkokiasbegalogundančiasnaujienas.Tirpdamaišsmalsumo,

madamPetrakovaprikišoirsavoausįprieputliųirtaukuotųBoboslūpų.Ošis,vogčiomisdairydamasis,visšnibždėjoiršnibždėjo,irgalimabuvonugirstipaskirusžodžius,kadirtokius:

— Prisiekiu garbe! Sodų gatvėje, Sodų gatvėje,— Boba dar labiau prislopino balsą,— kulkosneima!Kulkos…kulkos…benzinas,gaisras…kulkos…

–Štai visus tuosplepius, skleidžiančius šlykščiaspaskalas,— truputėlį garsiau, negubūtųnorėjęsBoba, savokontraltu sudundėjo pasipiktinusimadamPetrakova,— štai visus juos reikėtų demaskuoti!Na,nieko,sutvarkysdar,sutvarkysjuos!Kokiekenksmingitauškalai!

—Tainetauškalai,AntoninaPorfirjevna,—surikonetikėlėsrašytojožmonosįskaudintasBobairvėlpračiulbo:—Sakaujums,kulkosneima…Odabargaisras…Ojieskriste…

skriste, — Boba šnypštė, visai neįtardamas, kad tie, apie kuriuos jis pasakoja, sėdi šalia,mėgaudamiesijočiulbesiu.

Beje, tas mėgavimasis netrukus baigėsi. Iš restorano vidaus į verandą ryžtingai įžengė trys vyrai,juosmenissusiveržędiržais,suauliniaisbataisirrevolveriaisrankose.

Priekinisskambiaiirrūsčiaisuriko:—Nė iš vietos!— ir išsykvisi trys ėmė šaudyti, taikydamiesiKorovjovui irBegemotui į galvas.

Šiedukaipmatištirpoore,oišprimusotiesiaiįtentąpliūptelėjougniesstulpas.Tente pradegė skylė, panaši į žiojėjančius nasrus su tamsiais kraštais, ta skylė ėmė plėstis į visas

šalis.Ugnis, išsiveržusipro išdegusiąskylę,pakilo ligipatGribojedovonamųstogo.Ūmaiužsiplieskėantrame aukšte ant redakcijos palangės gulintys segtuvai su popieriais, paskui liepsna persimetė įužuolaidas,odarvėliau,tarytumdumplėmpučiama,ugnisgausdamapasklidopovisustetulėsnamus.

Pokeliųsekundžiųasfaltuotaistakeliais,vedančiaislinkketinėsbulvarotvoros,užkuriostrečiadieniovakarą išniro niekienonesuprastas pirmasis nelaimės pranašas Ivanuška, dabar skuodėnebaigę valgytirašytojai,oficiantai,SofjaPavlovna,Boba,Petrakova,Petrakovas.

Išankstoišėjęsprošoninesduris,niekurnebėgdamasirneskubėdamas,lygkapitonas,kurispaskutinisprivalo palikti degantį brigą, ramiai stovėjoArčibaldasArčibaldovičius, apsivilkęs vasariniu paltu sušilkiniupamušalu,popažastimpasikišęsdurąstigaliųdidumoeršketus.

XXIXskyrius

MEISTROIRMARGARITOSLIKIMASNULEMTAS

Saulei leidžiantis, aukštai virš miesto, akmeninėje terasoje bene gražiausiųMaskvos rūmų, statytųmaždaugpriešpusantrošimtometų,buvodvejetas:VolandasirAzazelas.

Iš apačios, išgatvės, jųdviejųnesimatė,nesnuonereikalingųakių juos slėpėbaliustrada,papuoštagipsinėmisvazomis irgipsinėmisgėlėmis.Tačiau jiematėmiestąbeveik ligipatpakraščių.Volandas,apsivilkęssavojuodasutana,sėdėjoantsudedamoskėdutės.Joilgaplatišpagavertikaliaismygsojotarpdviejų prasiskyrusių terasos plytų, tad buvo virtusi saulės laikrodžiu. Špagos šešėlis lėtai irnepaliaujamai ilgėjo, šliauždamas prie juodų šėtono kurpių. Kumščiu parėmęs smailų smakrą,susikūprinęs ant taburetės, vieną koją parietęs po savim, Volandas, neatitraukdamas akių, žvelgė įapačiojesusispietusiąneaprėpiamągausybęrūmų,milžiniškųnamųirmažų,nugriautipasmerktųlūšnelių.

Azazelas, nusimetęs šiuolaikiniusdrabužius—švarką, katiliuką ir lakuotusbatelius,—apsirengęskaip ir Volandas juodais apdarais, stovėjo nejudėdamas netoli savo valdovo ir taip pat kaip ir šisnenuleidoakiųnuomiesto.

Volandasprašneko:—Koksįdomusmiestas,arne?Azazelaskrustelėjoirpagarbiaiatsakė:—Mesire,manlabiaupatinkaRoma!—Skoniodalykas,—atsakėVolandas.Povalandėlėsvėlpasigirdojobalsas:—Okokietendūmaibulvare?—Gribojedovasdega,—atsakėAzazelas.—Turbūttenaiapsilankėmūsųneperskiriamiejibičiuliai,KorovjovasirBegemotas?—Beabejonės,mesire.Vėl stojo tyla, ir Volandas su Azazelu, įsitaisę terasoje, žiūrėjo, kaip viršutiniuose aukštuose

milžiniškųnamųįvakarusatsuktuoselanguoselūžinėdamažiebiasisaulė.Volandoakistviskėjokaipvienasšiųlangų,norsVolandassėdėjoatsukęsįvakarusnugarą.TačiaukažkasprivertėVolandąnusigręžtinuomiestoirsutelktidėmesįįapvalųbokštą,stūksantįant

stogo jamužnugaros. Išbokšto sienosžengėapskuręs,moliuaplipęspaniuręs juodabarzdisžmogus suchitonuirsavodarbosandalais.

– Žiū! — šūktelėjo Volandas, su pašaipa žvelgdamas į ateivį. — Tave tai jau užvis mažiausiaitikėjausičionaiišvysti!Kokievėjaitaveatpūtė,nekviestasis,betlauktassvety?

—Ašatvykaupastave,blogiodvasiairšešėliųvaldove,—atsakėateivis,išpadilbųnedraugiškaižvelgdamasįVolandą.

—Jeiguatėjaipasmane,taikodėlsumanimnepasisveikinai,buvęsmokesčiųrinkėjau?—rūsčiaiprabiloVolandas.—Nenoriu,kadtubūtumsveikasirgyvas,—įžūliaiatsakėateivis.— Tačiau turėsi su tuo susitaikyti, — atšovė Volandas, ir šypsnys perkreipė jo lūpas, — vos

pasirodęsantstogo, išsykpadareipaikystę, irpasakysiu tau,kokią—paika tavokalbos intonacija.Tuištareisavožodžiustaip,tarytumnepripažintumneišešėlių,neiblogio.Galmalonėtumpagalvotiapietokį

klausimą:kąveiktųtavasisgėris,jeigunebūtųblogio,irkaipatrodytųžemė,jeigujojepradingtųšešėliai?Jukšešėliaikrintanuodaiktųiržmonių.Štaimanošpagosšešėlis.Tačiaušešėliusmetairmedžiai,irgyvipadarai.Artiknenorėtumtunusiaubtivisožemėsrutulio,išrautivisųmedžiųirišnaikintivisųgyvių,idantpatenkintumsavoįgeidįmėgautisplikašviesa?Tukvailas.

—Nesiginčysiusutavim,senassofiste,—atsakėLevisMatas.—Tunėnegalisumanimginčytisdėltospriežasties,kuriąkątikminėjau,—tukvailas,—atsakė

Volandasirpaklausė:—Na,nevarginkmanęs,sakyktrumpai,koatėjai?—Jisatsiuntėmane.—Kąjistauliepėperduoti,verge?—Ašnevergas,—vislabiauniršdamas,atsakėLevisMatas,—

ašjomokinys.— Mudu kaip visuomet šnekam skirtingom kalbom, — atsiliepė Volandas, — bet dalykai, apie

kuriuosmesšnekamės,nuotonesikeičia.Taigi…—Jisperskaitėmeistrokūrinį,—prašnekoLevisMatas,— irprašo,kad tupasiimtummeistrą ir

suteiktumjamramybę.Nejaugitausunkutaipadaryti,blogiodvasia?—Manniekasnesunku,—atsakėVolandas,—irtutaipuikiaižinai,—jispatylėjoirpridūrė:—O

kojūsnepasiimatjopassave,įšviesoskaralystę?—Jisnenusipelnėšviesos,jisnusipelnėramybės,—liūdnubalsutarėLevis.—Perduok,kadpadarysiu,—atsakėVolandas ir,žybtelėjęssavąjaakimi,pridūrė:—Ir tučtuojau

dink.—Jisprašo,kadjūspasiimtumėteirmoterį,kurijįmylėjoirdėljokentėjo,—pirmąkartmaldaujamu

balsukreipėsiLevisįVolandą.—Betavęsmesniekaipnebūtumėmsusiprotėję.Išeik.LevisMatasdingo,oVolandaspasišaukėAzazeląirįsakė:—Skriskpasjuosirviskąsutvarkyk.Azazelaspasišalinoišterasos,irVolandaslikovienas.Tačiau jo vienatvė truko neilgai. Terasos akmenimis sukaukšėjo žingsniai, pasigirdo įsismaginę

balsai,irpriešaisVolandąišdygoKorovjovasirBegemotas.Tačiaušįsykstorulisprimusonebeturėjo,jisbuvoapsikrovęskitokiaisdaiktais.Popažastimnešėsinedidelįpeizažėlįauksorėmuose,perrankąbuvopersimetęssmarkiaiapdegusįvirėjochalatą,okitojerankojelaikėsveikąlašišąsuodairuodega.Abujietrenkėsvilėsiais,Begemotosnukisbuvopaišinas,okepurėapsvilusi.

—Sveiki,mesire!—surikonenuoramųporelė,oBegemotaspamojavolašiša.—Niekosau,—tarėVolandas.—Mesire,tikpamanykit,—nesitverdamasdžiaugsmu,riktelėjoBegemotas,—ašbuvaupalaikytas

plėšiku!—Sprendžiantištavogrobio,—atsakėVolandas,nužvelgdamaspeizažėlį,—tuiresiplėšikas.—Patikėkit,mesire…—jausmingubalsupradėjoBegemotas.—Netikiu,—trumpaiatkirtoVolandas.—Mesire, prisiekiu, aš mėginau didvyriškai gelbėti viską, kas buvo įmanoma, ir štai viskas, ką

pasisekėištrauktiišugnies.—Verčiaupasakyk,nuokoGribojedovasužsidegė?—paklausėVolandas.Abudu,KorovjovasirBegemotas,skėstelėjorankomispakėlęįdangųakis,oBegemotassušuko:—Nesuprantu!Mudusaugražiai,tylutėliaisėdėjome,užkandžiavome…—Staiga—pykšt,pykšt!—ėmėtoliaupasakotiKorovjovas.—Šūviai!Apkvaišęišbaimės,mudu

su Begemotu leidomės bėgti į bulvarą, persekiotojai puolė mums pavymui, mudu puo lėme linkTimiriazevo!..

— Tačiau pareigos jausmas, — įsiterpė Begemotas, — nugalėjo mūsų gėdingą baimę, ir mudugrįžome.

—Ak,grįžote?—tarėVolandas.—Na,tada,aišku,namassudegėligipamatų.—Ligi pamatų!—graudžiai patvirtinoKorovjovas.—Tiesiogine šių žodžių prasme ligi pamatų,

mesire,jūslabaitaikliaipasakėte.Vieninuodėguliai!—Aš puoliau,— pasakojo Begemotas,— į posėdžių salę,— tai toji su kolonomis, mesire,—

tikėdamasisišgelbėtikąnorsvertinga.Ak,mesire,manožmona,jeiguašjąturėčiau,bentdvidešimtkartųgalėjoliktinašle!Tačiaulaimė,mesire,kadesunevedęs,irašatviraipasakysiu—džiaugiuosi,kadesunevedęs.Ak,mesire,argigalimaviengungiolaisvęiškeistiįtąsunkųjungą!

—Vėlįsileidainiekustaukšti,—tarstelėjoVolandas.—Klausau ir pasakoju toliau,— atsakė katinas,— taigi štai peizažiukas.Daugiau nieko iš salės

nepajėgiauišnešti,liepsnanutvilkėmanveidą.Nulėkiauįsandėlį,išgelbėjaulašišą.Nulėkiauįvirtuvę,išgelbėjauchalatą.Manau,mesire,kadpadariauviską,kągalėjau,irnesuprantu,

kodėljūsųveidoišraiškatokiaskeptiška.—OkąveikėKorovjovas,koltuplėšikavai?—paklausėVolandas.—Ašpadėjauugniagesiams,mesire,—paaiškinoKorovjovas,rodydamasperplėštaskelnes.—Na,jeigutaip,tai,beabejonės,teksstatytinaująnamą.—Jisbuspastatytas,mesire,—atsiliepėKorovjovas,—drįstujuspatikinti.—Na,tuometliekatikpalinkėti,kadjisbūtųgeresnisužankstesnįjį,—pasakėVolandas.—Taipirbus,mesire,—tarėKorovjovas.—Manimigalitedrąsiaipasikliauti,—pridūrėkatinas,—aštikraspranašas.–Šiaipartaip,mesparvykome,mesire,—atraportavoKorovjovas,—irlaukiamejūsųpaliepimų.Volandas pakilo nuo kėdutės, priėjo prie pat baliustrados ir, atsukęs palydai nugarą, vienas ilgai

tylomisžvelgėįtolį.Paskuisugrįžoatgal,vėlatsisėdoantkėdutėsirtarė:—Jokiųpaliepimųnebus—jūspadarėteviską,kągalėjote.Kolkasmanjūsųpaslaugųnebereikia.

Galite ilsėtis.Tuoj atūš audra, paskutinė audra, ji užbaigs viską, ką reikia užbaigt i, irmes leisimės įkelionę.

— Labai gerai, mesire, — atsakė abu pajacai ir pradingo kažkur už apvalaus centrinio bokšto,stūksančiopačiameterasosviduryje.

Audra, apie kurią kalbėjo Volandas, jau tvenkėsi horizonte. Vakaruose pakilo juodas debesis irnurėžėpusęsaulės.Paskuidebesisuždengėjąvisą.Terasojepasidarėvėsoka.

Darpovalandėlėssutemo.Tamsa, atslinkusi iš vakarų, apgaubė milžinišką miestą. Išnyko tiltai, rūmai. Viskas dingo, lyg nė

nebūtų buvę pasaulyje. Ugninė gija nuvingiavo per dangų. Paskui miestą supurtė griausmas. Jispasikartojo,irprasidėjoaudra.Volandaspasidarėnematomas,jįpaslėpėrūkas.

XXXskyriusMETAS!METAS!

– Žinai, — kalbėjo Margarita, — kai tu praeitą naktį užmigai, aš kaip tik skaičiau apie tamsą,atslinkusią nuo Viduržemio jūros… ir apie tuos stabus, ak, auksinius stabus. Jie kažkodėl visą laikąneišeinamanišgalvos.Manatrodo,kadirdabarbuslietus.Jauti,kaipgaiviaipadvelkėvėjas?

—Visataipuikuirgražu,—rūkydamasirrankasklaidydamasdūmus,atsakėmeistras,—tiestabai,dievaijųnematė,betkastoliaubus,visainenumanau!Jiedukalbėjosisauleileidžiantis,kaiptiktuometu,kai į terasąpasVolandą atkakoLevisMatas.Pusrūsio langelis buvopravertas, ir, jeigukas nors būtųžvilgtelėjęs į vidų, jį būtų nustebinusi keista pašnekovų išvaizda. Margarita ant nuogo kūno buvoužsimetusi juodą apsiaustą, o meistras vilkėjo ligoninės drabužiais. Taip buvo todėl, kad Margaritaneturėjokuoapsirengti,nesvisijosdrabužiailikonamie,ir,norstienamaibuvonetoli,žinia,nebuvonėkalbos apie tai, kad ji galėtų tenai nueiti ir parsinešti savo daiktus. O meistras, kurio visi kostiumaikabojo spintoje, tarsi jis nė nebūtų niekur išvykęs, paprasčiausiai nenorėjo persirengti, aiškindamasMargaritai, kad tučtuojau prasidės kvailiausios istorijos. Tiesa, meistras pirmą kartą po anos rudensnaktiesnusiskuto(ligoninėjejammašinėleapkirpdavobarzdą).

Kambarysirgiatrodėkeistokai,šiamechaosesunkubuvosusigaudyti.Antkilimogulėjorankraščiai,jie gulėjo ir ant sofos. Ant krėslo buvo padėta atskleista knyga. O ant apskrito stalo stovėjo sukrautivalgiai, tarp jų ir keli buteliai. Iš kur atsirado visi tie valgiai ir gėrimai, nežinojo neiMargarita, neimeistras.Atsibudęjieduviskąpamatėantstalo.

Išmiegoję ligi šeštadienio vakaro, meistras ir jo draugė jautėsi atsigavę, tik viena smulkmena darpriminėvakarykščiusnuotykius.Abiemtruputįgėlėkairįjįsmilkinį.

Tačiau bet kas, pasiklausęs jų pokalbio pusrūsio kambarėlyje, būtų galėjęs įsitikinti, kad abiejųpsichikagerokaipasikeitusi.Betklausytisjųpokalbionebuvokam.Šiskiemelistuoirbuvopuikus,kadvisada buvo tuščias. Kasdien vis vešliau žaliuojančios liepos ir gluosnis palangėje skleidė pavasariokvapą,irlaukekylantisvėjelisnešėšįkvapąįpusrūsį.

—Kadtavekurvelniai!—nelauktaisušukomeistras.—Tikpamanyk,kasdedasi,—jisužgesinopeleninėjenuorūką ir suspaudėdelnaisgalvą.—Klausyk, juk tuprotingasžmogus irniekadosnebuvaipamišusi.Artutikraitiki,kadvakarmesbuvomepasšėtoną?

—Tikraitikiu,—atsakėMargarita.–Žinoma,žinoma,—ironiškaitarėmeistras,—vadinasi,vietojvienobepročiodabaratsiradodu!Ir

vyras, iržmona,—jisiškėlėrankasįdangųirsuriko:—Ne,čiajauvelniasžino,kasdarosi,velnias,velnias,velnias!

Užuot atsakiusi,Margarita griuvo ant sofos, ėmė kvatotis,mataruoti basomis kojomis ir tik paskuisušuko:

—Oi,neištversiu!Oi,neištversiu!Tikpasižiūrėkit,įkątupanašus!Kol susigėdęs meistras timpčiojo ilgas apatines ligoninės kelnes, Margarita kvatojosi, bet paskui

surimtėjo.—Dabartunejučiomispasakeiteisybę,—prabiloji,—velniasžino,kasdarosi,irvelnias,patikėk,

viskąsutvarkys!—josakysūmaisublizgo,jistryktelėjonuosofos,pasileidošoktivietojeiršūkčioti:—Kokiaašlaiminga,kokiaašlaiminga,kokiaašlaiminga,kadsudariausujuosandėrį!Ošėtone,šėtone…Mielasismano,tamstaturėsigyventisuragana,—tadajipuolėpriemeistro,apsikabinojokakląirėmėbučiuoti lūpas,nosį,skruostus.Juodųišsidraikiusiųplaukųsruogoskutenojamveidą,nuobučiniųkaitoskruostaiirkakta.

—Otuištikrųjųpasidareipanašiįraganą.

—Ašjuknėneneigiu,—atsakėMargarita,—esuraganairlabaituodžiaugiuosi!—Na gerai,— kalbėjo meistras,— jei ragana, tai ragana. Puiku! O aš, matyt, esu pagrobtas iš

ligoninės! Irgi labai gražu. Tarkim, kad ir čionai sugrąžintas… Galima net įsivaizduoti, kad niekasmudviejų nepasiges… Tačiau sakyk man, dėl Dievo meilės, kaip ir iš ko mes gyvensim? Taipkalbėdamas,ašrūpinuositavimi,patikėk!

Tuometu langelyjepasirodėbukanosiaibatai irapačiakelniųsiauraisdryželiais.Paskui toskelnėssulinkoperkeliusirdienosšviesąužtemdėmasyvuskažkienoužpakalis.

—Aloizijau,tunamie?—kažkuraukštai,viršumkelnių,paklausėbalsasužlango.–Štai,prasideda,—tarėmeistras.— Aloizijus? — pasidomėjo Margarita, prisiartinusi prie lango. — Jis vakar suimtas. O kas jo

teiraujasi?Jūsųpavardė?Akiesmirksniu keliai ir užpakalis dingo, pasigirdo vartelių pokštelėjimas, ir viskas vėlei nurimo.

Margaritagriuvoantsofosirėmėtaipkvatotis,kadnetašarosištryškojaiišakių.Betkaijinurimo,josveidoišraiškanepaprastaipasikeitė, jiprašnekorimtai irkalbėdamanuslydonuosofos,prišliaužėpriemeistrokojųir,žvelgdamaįakis,ėmėglostytijogalvą.

—Vargšelimano,kiektuprisikentei,kiektuprisikentei!Tikašvienažinau.Pažvelk,tavoplaukuosežilosgijelės,amžinaraukšlėpaleilūpas.Vienintelimano,mielasismano,negalvokapienieką.Tuturėjailabaidauggalvoti,dabarašgalvosiuužtave!Irašpažadutau,pažadu,kadviskasbusnuostabiaigerai.

—Ašniekonebijau,Margo,—ūmaiatsakėjaimeistras,pakėlėgalvąirpasirodėjaitoks,koksbuvotuomet, kai kūrė tai, ko niekados nematė, bet aiškiai žinojo, kad taip buvo,— nebijau, nes jau viskąpatyriau.Ašgąsdintaspergąsdintas,manęsnebegalimaišgąsdinti.

Betmangailatavęs,Margo,štaikurbėda,štaikodėlašvisąlaikąkartojuvienąirtąpatį.Atsipeikėk!Kamtaužlugdytisavogyvenimąsuelgetairpaliegėliu?Grįžknamo!Gailiuositavęs,todėltaipkalbu.— Ak tu, — kratydama susivėlusią galvą, šnibždėjo Margarita, — ak tu, netikėli, nelaimingas

žmogau. Vakar aš visą naktį tirtėjau nuoga dėl tavęs, atsisakiau savo prigimties, išmainiau ją į kitą,mėnesių mėnesius kiūtojau tamsioje kamarėlėje ir galvojau tik apie vieną dalyką— apie audrą viršJeršalaimo,ašvisasakisišverkiau,odabar,kaimusužgriuvolaimė,tumaneveji?Nakągi,ašišeisiu,išeisiu,betatsimink,kadtužiaurusžmogus!Jienuniokojotavosielą!

Graudusšvelnumasužliejomeistroširdį,jisnežiniakodėlpravirko,įsikniaubęsMargaritaiįplaukus.Jospirštaivirpėdamiglostėmeistrosmilkinius,raudodamajikuždėjo:

—Gijos, baltos gijos,mano akyse tavogalvą apkrenta sniegas, ak, vargšėkankiniogalva!Žiūrėk,kokiostavoakys!Jose—dykuma…Opečiai,naštosslegiamipečiai…

Suluošino,suluošino…—jaubesąryšiokalbėjoMargarita,krūpčiodamanuoraudos.Tuometmeistrasnusibraukėašaras,pakėlėklūpančiąMargaritą,atsistojoirtvirtubalsutarė:— Gana! Tu mane sugėdinai. Aš niekada daugiau nepasiduosiu silpnadvasiškumui ir nekalbėsiu

daugiauapie tai,būk rami.Žinau,kadmesabuesameaukospsichinės ligos,kurią,galimasdaiktas,ašperdaviautau…Na,kągi,draugenešimšiąnaštą.

Margaritapalietėlūpomismeistroausįirsušnibždėjo:—Prisiekiutautavogyvybe,prisiekiutavonuspėtužvaigždininkosūnum,viskasbusgerai.—Gerai, gerai,—atsiliepėmeistras ir nusijuokęspridūrė:—Žinoma,kai žmonės ligipaskutinio

siūloapiplėšti,kaipkadmudusutavim,jiepradedaieškotiantgamtiškųjėgųpagalbos!Na,kągi,sutinkuirašjosieškoti.—Namatai,namatai,dabartutokskaipanksčiau,tujuokauji,—atsakėMargarita,—trauk velniai visus tavomokytus žodžius.Antgamtiškos ar neantgamtiškos— ar ne tas pats?Aš noriuvalgyti.

Irjinusitempėmeistrąužrankospriestalo.—Kažin, ar tie valgiai tučtuojau neprasmegs skradžiai žemės arba neišskris pro langą?— visai

nusiraminęskalbėjojis.—Neišskris!Tąpačiąakimirkąprolangelįpasigirdosniaukrojantisbalsas:—Ramybėjums.Meistraskrūptelėjo,oMargarita,jaupripratusiprienetikėtumų,šūktelėjo:—JuktaiAzazelas!Ak,kaipdžiugu,kaipšaunu!—irji,sušnibždėjusimeistrui:—Vamatai,matai,

kadmūsųnepaliekavienų!—šokoatidarytidurų.—Bentsusisiaustum,—riktelėjomeistrasjaipavymui.—Nusispjaut,—atsiliepėMargaritajauiškoridoriaus.Ir štai Azazelas jau lankstėsi, sveikinosi sumeistru, žybčiojo jam savo žvaira akimi, oMargarita

šūkčiojo:—Ak,kaipsmagu!Niekuometgyvenimetaipnesidžiaugiau!Atleiskite,Azazelai,kadašnuoga!Azazelasprašėnesijaudinti, sakėsimatęsne tiknuogųmoterų, bet netmoterų suvisai nudirta oda,

mielaiatsisėdopriestalo,prieštaikertelėnpaleikrosnįpadėjęskažkokįryšulį,susuktąįtamsųbrokatą.Margarita įpylėAzazelui konjako, ir šis sumalonumu išgėrė.Nenuleisdamas nuo jo akių,meistras

pastalėje patyliukais žnaibė sau kairės rankos riešą. Bet žnaibymas negelbėjo.Azazelas neištirpo ore,tiesąsakant,nebuvonėtokioreikalo.Tasrusvaplaukismažaūgisžmogelisvisainebuvobaisus,—galtiktasbaltasvalkiusantakies,tačiautokiųdalykųbūnairbejokiųburtų,galtikjoapranganevisaiįprasta—kažkokiasutanaarapsiaustas—tačiau,geraipagalvojus,irtokiųdrabužiųbūna.Konjakąjisirgigėrėšauniai kaip visi normalūs žmonės, pilnomis taurelėmis, neužkąsdamas. Nuo to konjako meistrui ėmėsvaigtigalva,jispagalvojo:

„Ne,Margarita teisi!Aišku, kad priešaismane sėdi velnio pasiuntinys. Juk aš pats visai neseniai,užpraeitąnaktį,įrodinėjauIvanui,kadanaspriePatriarchotvenkiniųtikraibuvosutikęsšėtoną,odabarkažkodėlišsigandaušiosmintiesirpradėjaukažkąpliaukštiapiehipnozęirhaliucinacijas.Kokiačia,povelniais,hipnozė!“JisatidžiauįsižiūrėjoįAzazeląirpamatė,kadpastarojoakyseslypikažkoksrūpestis,kažkokiamintis,kuriosjiskolkasnesako.„Jisnešiaipsauatėjoįsvečius,jisturikažkokiąužduotį“,—pamanėmeistras.

Pastabumasjoneapgavo.Išlenkęstrečiąstikliukąkonjako,kurisAzazelonėmažneveikė,svečiastaipprašneko:—Jaukusrūsiukas,velniaimanegriebtų!Tikštaiklausimas:kąveiktitamerūsyje!—Iraštąpatįsakau,—nusijuokęsatsiliepėmeistras.—Azazelai,kamjūsužduodatmanširdį?—paklausėMargarita.—Kaipnors!—Kąjūs,kąjūs,—sušukoAzazelas.—Ašvisainenorėjauužduotijumsširdies.Aširpatsmanau

—kaipnors.Beje!Vosnepamiršau,mesirassiunčiajumslinkėjimų,taippatliepėpasakyti,kadkviečiajusįnedidelęiškylą,jeigu,žinoma,jūspanorėsite.Kąjūsįtaipasakysite?

Margarita pastalėje koja bakstelėjo meistrą. — Su didžiausiu malonumu, — atsakė meistras,stebėdamasAzazelą,ošisvėlprabilo:

—Tikimės,kadirMargaritaNikolajevnaneatsisakys?—Aštikraineatsisakysiu,—tarėMargarita,irjoskojavėlužkliudėmeistroblauzdą.—Nuostabu!—apsidžiaugėAzazelas.—Mėgstugreitądarbą!Viens,du—irbaigta!Netaip,kaip

anąsykAleksandrosodelyje.—Ak,Azazelai,nepriminkitman!Tuometbuvaukvaila.Beje,manęsnegalimalabaismerkti—juk

nekasdienpasitaikosusitiktipiktąjądvasią!—Išties,—patvirtinoAzazelas,—kasdiensusitiktibūtųdaugmaloniau!—Manirpačiaipatinkagreitis,—įsijautusikalbėjoMargarita,—patinkagreitisirnuogybė…Kaip

išmauzerio—žybt!Ak,kaipjisšaudo,—šūktelėjoMargaritameistrui.—Septyniukėpopagalve,įbetkuriąakį!—Margaritaapgirto,josakysžibėjo.

—Irvėlpamiršau,—riktelėjoAzazelas,plojęssauperkaktą,—visainuokotonusivariau.Jukmesirassiunčiajumsdovanų,—jispasisukoįmeistrą,—butelįvyno.Prašomatkreiptidėmesį,

taitaspatsvynas,kurįgėrėJudėjosprokuratorius.Falernovynas.Savaime aišku, kad tokia retenybė labai sudomino ir Margaritą, ir meistrą. Azazelas iš tamsaus

laidotuviųbrokatoišvyniojoapgliaumėjusįąsotį.Jieuostėvyną,paskuiprisipylėstiklines,žvelgėprojįįtemstantįpriešaudrąlangą.Regėjo,kaipviskasdažosikraujospalva.

–ĮVolandosveikatą!—pakėlusisavostiklinę,sušukoMargarita.Visitryspalietėstiklineslūpomisirnugėrėpodidelįgurkšnį.Tučtuojauaptemęspriešaudrąpasaulis

ėmėgestimeistroakyse,jamužėmėkvapą,jispajuto,kadateinagalas.Meistras dar spėjo pamatyt i, kaip mirt inai išblyškusi Margarita bejėgiškai ištiesė į jį rankas,

sukniuboantstalo,paskuisusmukoantgrindų.– Žudikas, — dar spėjo šūktelėti meistras. Jis mėgino sugriebti gulintį ant stalo peilį ir smogti

Azazelui,betrankabejėgiškainuslydostaltiese,visasrūsysnusidažėjuodaspalva,opaskuivisaiišnyko.Jisnugriuvoaukštielninkas,irgriūdamasprasiskėlėsmilkinįįrašomojostalokampą.

Kainunuodytiejinutilo,Azazelasšokosiveikti.Pirmiausiaijisišlėkėprolangąirpokeliųsekundžiųbuvo name, kuriame gyvenoMargarita Nikolajevna. Visuomet kruopščiai ir t iksliai savo pareigas atliekąsAzazelasnorėjopasitikrinti,arviskaspadarytakaipreikiant.Viskasvykokaippridera.Azazelaspamatė,kaipgrįžtančiovyrolaukiantipaniurusimoterisišėjoišsavomiegamojo,ūmaiišblyško,stvėrėsiužširdiesir,bejėgiškairiktelėjusi:

—Nataša!Kasnors…čionai!—susmukosvetainėjeantgrindų,nepriėjusiikikabineto.—Tvarka,—tarėAzazelas.Poakimirksniojisjaustovėjošaliaparblokštųmeilužių.Margaritagulėjo,įsikniaubusiveiduįkilimėlį.SavogeležinėmisrankomisAzazelasapvertėjątarsi

lėlęveiduaukštynirįbedėįjąžvilgsnį.Beregintnunuodytosmotersveidasėmėmainytis.Netartėjančiosaudros prietemoje buvo matyt i, kaip dingsta jos laikinas raganos žvairumas, kaip švelnėja žiaurūspasiutėlės bruožai.Numirėlės veidas nušvito, išsišiepę plėšrūnės nasrai pavirto paprasčiausia kančiosperkreiptamotersburna.

TuometAzazelaspražiodė josbaltusdant is ir įlašinogerklėnkeletą lašų topatiesvyno,kuriuo jąbuvo nunuodijęs. Margarita atsiduso, pati, be Azazelo pagalbos, ėmė keltis, atsisėdo ir silpnu balsupaklausė:

—Užką,Azazelai,užką?Kąjūsmanpadarėte?Jipamatėgulintįmeistrą,krūptelėjoirsušnibždėjo:–Šitonesitikėjau…žmogžudys!—Taigine,ne,—atsakėAzazelas,—tuojaujisatsikels.Ak,kodėl

jūstokianervinga!Margaritaiškartjuopatikėjo,toksįtaigusbuvorusvaplaukiodemonobalsas.Jipašokostipriiržvali

ir padėjo girdyti vynu gulintį.Atsimerkęs šis niauriai dėbtelėjo ir neapykantos kupinu balsu pakartojopaskutinįsavožodį:

–Žudikas…— Ak! Už gerą darbą visuomet atsilyginama įžeidimu, — atsakė Azazelas. — Nejau jūs akli?

Greičiaupraregėkite!Tuometmeistraspakilo,apsidairėaplinkguviomisiršviesiomisakimisirpaklausė:—Kąreiškiašisnaujasbūvis?—Jisreiškia,—atsakėAzazelas,—kadjumsmetas.Girditejaudundaaudra?Temsta.Žirgaikasažemę,krūpsimažassodelis.Atsisveikinkitsurūsiu,atsisveikinkitkuogreičiau.— Suprantu,— tarė meistras dairydamasis,— jūs mus nužudėte, mes mirę. Ak, kaip išmintinga!

Pačiulaiku!Dabarašviskąsupratau.—Atleiskite,meldžiamasis,—atsakėAzazelas,—kąašgirdžiu?Jukjūsųdraugėvadinajusmeistru,

jukjūsmąstote,kaipgitadgalitebūtimiręs?Nejaugitam,kadjaustumėtėsesąsgyvas,jumsbūtinaireikia

tupėtirūsyje,apsirengusmarškiniaisirligoninėskelnėmis?Juokinga!—Supratauviską,kąjūspasakėte,—šūktelėjomeistras,—daugiaunebereikia!Jūsteisus,tūkstantį

kartųteisus!—DidysisVolandas!—pritarė jamMargarita,—DidysisVolandas! Jis sugalvojokurkasgeriau

neguaš.Tiktairomaną,romaną,—šaukėjimeistrui,—romanąpasiimk,kadirkurskristum!—Nereikia,—atsakėmeistras,—ašprisimenujįatmintinai.—Bet tunepamiršinėžodžio…nėžodžio?—klausinėjoMargarita,glausdamasipriemylimojo ir

šluostydamajamkraująnuosmilkinio.—Nesirūpink!Ašjauniekoirniekadosnepamiršiu,—atsakėšis.—Tuomet ugnis!— šūktelėjoAzazelas.—Ugnis, nuo kurios viskas prasidėjo ir kuriames viską

užbaigiame!— Ugnis! — siaubingai suklykė Margarita. Pokštelėjo pusrūsio langelis, vėjas nubloškė į šalį

užuolaidą. Danguje pasigirdo smagus ir trumpas grumėjimas. Azazelas įkišo ranką su ilgais nagais įkrosnį,ištraukėrūkstantįnuodėgulįirpadegėstaltiesęantstalo.Paskuipadegėšūsnįsenųlaikraščiųantsofos,paskuirankraščiusiružuolaidą.

Meistras,jausvaiginamasbūsimošuoliavimo,čiuponuolentynoskažkokiąknygą,pašiaušėjoslapus,metėantdegančiosstaltiesės,irknygaplykstelėjosmagiaugnimi.

—Dek,dek,praėjęsgyvenime!—Dekite,kančios!—šaukėMargarita.Kambaryje jau plazdėjo purpurinės liepsnos, ir visas trejetas kartu su dūmais išvirto pro duris,

užbėgo akmeniniais laiptukais į viršų ir atsidūrė kiemelyje. Pirmiausiai jie išvydo sėdinčią ant žemėsnamo savininko virėją; šalia gulėjo pabirusios bulvės ir keli ryšeliai svogūnų. Virėjos būsena buvosuprantama. Trys juodi žirgai šnarpštė palei daržinėlę, krūpčiojo, fontanais drabstė žemes. Margaritapirmašokoįbalną,paskuiją—Azazelas;ogalųgale—meistras.Virėjasuvaitojusitaisėsikeltirankąirperžegnotijuos,betAzazelasgrėsmingaisurikonuožirgo:

—Rankąnupjausiu!Jissušvilpė,iržirgai,laužydamiliepųšakas,pakiloirįsirėžėįpažemeslenkantįjuodądebesį.Tučtuojaupro rūsio langelį išsiveržėdūmai.Apačiojepasigirdosilpnas irgailusvirėjosriksmas:

—Degam!..ŽirgaijaulėkėviršMaskvosstogų.—Ašnoriuatsisveikintisumiestu,—šūktelėjomeistrasAzazelui,jojančiampriekyje.Perkūnijanustelbėfrazėspabaigą.Azazelaslinktelėjogalvairpaleidosavožirgąšuoliais.Įjuosdideliugreičiulėkėdebesis,darnepratrūkęslietum.Jieskridoviršbulvaro,matė,kaipžmoniųfigūrėlėssprunkaįšalis,slepiasinuolietaus.Krito pirmieji lašai. Jie praskrido virš dūmų— tiek teliko iš Gribojedovo. Jie praskrido viršum

miesto, kurį jau globė tamsa. Virš jų žybčiojo žaibai. Paskui vietoj stogų pasirodė žaluma. Tik tadakliūstelėjolietus,paversdamasskrendančiustrimmilžiniškaisvandensburbulais.

Margaritajaubuvopatyrusiskrydžiojausmą,omeistras—ne,todėljisnustebo,kadjietaipgreitaipasiekėtikslą,atkakopasžmogų,sukuriuojisdarnorėjoatsisveikinti,nesdaugiauneturėjosukuo.ProlietausšydąjisišsykatpažinoStravinskioklinikospastatą,upęirlabainuodugniaiišžvalgytąšiląkitamekrante.Jienusileidogiraitėslaukymėje,netolinuoklinikos.

—Ašjūsųčiapalauksiu,—šūktelėjoAzazelas,susidėjęsrankasantkrūtinės,čiaišnirdamasžaibųšviesoje,čiavėldingdamaspilkojemigloje,—paskubėkit.

MeistrasirMargaritanušokonuožirgųirnuskrido,šmėsčiodamilygšešėliai,perklinikossodą.Darpo akimirkos meistras įprastu judesiu atstūmė groteles, skiriančias kambarį Nr. 117 nuo balkono,Margarita sekė jam iš paskos. Nematomi, niekieno nepastebėti, jie įėjo pas Ivanušką, griaudžiant irstūgaujantaudrai.Meistrassustojoprielovos.

Ivanuškagulėjonekrusteldamas,kaipirtuomet,kaipirmąkartąregėjoaudrąšiuoseatilsionamuose.Tačiaujisneverkėkaipanąsyk.Geraiįsižiūrėjęsįtamsųsiluetą,įsmukusįvidunišbalkono,jisatsisėdo,ištiesėrankasirdžiugiaitarė:

—A,taijūs!Oašjūsųvislaukiu,laukiu.Štaiirjūs,kaimyne.Meistrasatsakė:– Čia aš! Bet apgailestauju, kad nebegalėsiu būti jūsų kaimynas. Aš išskrendu visiems laikams ir

atėjaupasjustikatsisveikinti.—Aštaižinojau,nujaučiau,—tyliaitarėIvanasirpaklausė:—Jūssusitikotejį?—Taip,—atsakėmeistras,—ašatėjauatsisveikinti,nesjūsbuvotevienintelisžmogus,sukuriuoaš

paskutiniumetukalbėjausi.Ivanuškanušvitoirtarė:—Gerai, kad užsukote čionai. Aš juk savo žodį ištesėsiu, eilėraštukų daugiau neberašysiu.Mane

dabarkitidalykaidomina,—Ivanuškanusišypsojoirpamišėlioakimispažvelgė,kažkurpromeistropetį,—aškąkitanoriuparašyti.Žinote,čiagulėdamasašdaugkąsupratau.

Meistrąsujaudinošiežodžiai,jisprisėdoantIvanuškoslovoskraštoirprašneko:—Irpuiku,puiku.Jūsparašysitetęsinįapiejį!Ivanuškosakyssužibo.—O jūspatsneberašysite?—čia jispanarinogalvą ir susimąstęspridūrė:—Tiesa…Kąaš čia

kalbu,—Ivanuškadėbtelėjoįgrindis,bailiaiapsižvalgė.—Taip,—tarėmeistras,irjobalsasIvanuškaipasirodėnepažįstamasirduslus,—ašapiejįneberašysiu.Ašbūsiuužsiėmęskitaisdarbais.

Audrosšniokštesįperskrodėtolimasšvilpimas.—Girdite?—paklausėmeistras.—Audrašniokščia…—Ne,taimanekviečia,manmetas,—paaiškinomeistrasiratsikėlėnuolovos.—Palaukite!Darvienasklausimas,—paprašėIvanas,—arsuradoteją?Arjilikojumsištikima?–Štaiji,—atsakėmeistrasirparodėįsieną.NuobaltossienosatsiskyrėtamsiMargaritairpriėjo

prielovos.Jižvelgėįgulintįjaunuolį,irjosakysbuvokupinossielvarto.—Vargšas,vargšas,—begarsosušnibždėjoMargaritairpasilenkėprielovos.—Kokiagraži,—bepavydo, bet liūdnai, sukažkokiu tyliugrauduliupratarė Ivanas,—matkaip

puikiaisusiklostėjūsųlikimas.Omannetaip,—jispagalvojo,paskuisusimąstęspridūrė:—Beje,ogalirtaip…

—Taip,taip,—sušnibždėjoMargaritairpasilenkėpriepatgulinčiojo,—vapabučiuosiujusįkaktą,irviskasbuskaippridera…patikėkitmanimi,ašjauviskomačiusi,viskąžinau.

Gulintisjaunuolisapkabinojoskaklą,ojinaijįpabučiavo.—Sudie,mokiny,—vosgirdimubalsupasakėmeistras irėmė tirptiore. Jisdingo,draugesu juo

dingoirMargarita.Balkonogrotelėsužsivėrė.Ivanuškaapėmėnerimas.Jisatsisėdolovoje,išgąstingaiapsižvalgė,netsuvaitojo,ėmėšnekėtispats

susavim,atsikėlė.Audravissmarkėjoir,matyt,sudrumstėjosielą.Jaudinojįirskubūsžingsniai,duslūsbalsai už durų, staiga pasiekę prie nuolatinės tylos jau pripratusią jo klausą. Nervindamasis irkrūpčiodamasjispašaukė:

—PraskovjaFiodorovna!PraskovjaFiodorovnajauįžengėįkambarį,susirūpinusiužvilgsniuklausiamaižiūrėdamaįIvanušką.—Kas?Kasnutiko?—paklausėji.—Audragąsdina?Na,nieko,nieko…Tuojjumspadėsime.Tuoj

pakviesiudaktarą.—Ne,PraskovjaFiodorovna,nereikiakviestidaktaro,—tarė Ivanuška,neramiaižvelgdamasne į

PraskovjąFiodorovną,oįsieną,—manniekobaisausneatsitiko.Jūsnebijokite,ašjauatgavaunuovoką.Verčiaupasakykite,—nuoširdžiaipaprašėIvanas,—kastendabaratsitikošalia,šimtasaštuonioliktame

kambaryje?—Aštuonioliktame?—pasitikslinoPraskovjaFiodorovna, ir jos akys ėmė lakstyti į šalis,—ogi

niekotenneatsitiko.Betjosbalsasskambėjodirbtinai,Ivanuškątaitučtuojaupastebėjoirtarė:—Et,PraskovjaFiodorovna!Jūstokiaatviraširdėmoteris…Manote,siautėtpradėsiu?Ne,PraskovjaFiodorovna,ašnesiautėsiu.Verčiaupasakykiteteisybę.Ašjukpersienąviskąjaučiu.— Pasimirė ką tik jūsų kaimynas, — sušnibždėjo atviraširdė geroji Praskovja Fiodorovna,

neatsispyrusiprašymui,ir,apšviestažaibo,subaimepažvelgėįIvanušką.TačiauIvanuškainiekobaisausneatsitiko.Jistikreikšmingaipakėlėpirštąirtarė:

— Taip ir maniau! Praskovja Fiodorovna, tikėkit manimi — šiuo metu mieste mirė dar vienasžmogus.Ašnetžinaukas…—čiaIvanuškąpaslaptingaišyptelėjo.—Moteris.

XXXIskyrius

VOROBJOVOKALNUOSE

Audros neliko nė ženklo, danguje, it arka apgaubusi visąMaskvą, švietėmargaspalvė vaivorykštė,semdamavandenįišMaskvosupės.Aukštaiantkalvosprogumojetarpdviejųgiraičiųdūlavotrystamsūssiluetai.Volandas,Korovjovas irBegemotassėdėjobalnuoseant juodųžirgų,žvelgdamiįkitapusupėsišsidriekusįmiestą,kurlūžinėjantyssaulėsatspindžiaižaižaravotūkstančiuoselangų,atsuktųįvakarus,įžaisliniusDevičėsvienuolynobokštus.

Dangujepasigirdo šniokštimas.Azazelas juoduapsiaustu ir įkandin jo skridęmeistras irMargaritasykiunusileidošalialūkuriuojančiostrijulės.

—Tekojussutrukdyti,MargaritaNikolajevnairmeistre,—prašnekoVolandas,truputįpatylėjęs,—bet jūs negalėsitemanim skųstis.Nemanau, kad jūs gailėsitės.Na, ką gi,—kreipėsi jis įmeistrą,—atsisveikinkitesumiestu.Mumsmetas,—Volandasištiesėilgajuodapirštineapmautąrankątonpusėn,kuraibėsauliųanapusupėslydėstiklus,kurvirštųsauliųslūgsojomiglairdūmai,kurgaravoperdienąįkaitęsmiestas.

Meistras šoko iš balno ir, palikęs raitelius, nubėgo prie skardžio. Juodas apsiaustas vilkosi žeme.Meistras žvelgė į miestą. Pirmą akimirką širdį suspaudė liūdesys, tačiau netrukus tas liūdesys virtosaldžianerimastim,čigoniškuvalkatosjauduliu.

— Visiems laikams! Sunku tatai net suvokti! — sušnibždėjo meistras, laižydamasis sausas,suskirdusiaslūpas.Jisvisassuklusoirėmėtyrinėtisavąjąširdį.Jampasirodė,kadsusijaudinimasvirtoįbaisią kruviną nuoskaudą. Bet toji nuoskauda nebuvo patvari, ji išnyko, ją kažkodėl pakeitė išdidusabejingumas,oabejingumą—nuolatinėsramybėsnuojauta.

Būrelis raitelių tylomis laukė meistro. Raiteliai žiūrėjo, kaip juoda aukšta figūra gestikuliuoja antpačiosskardžioatbrailos,čiapakeliagalvą,lygmėgindamažvilgsniuperskristivisąmiestąirpasižiūrėtikasten,užjoribų,čianusvarinagalvą,lygtyrinėdamaištryptąskurdžiąžolępokojomis.

TyląsudrumstėnuoboduliokamuojamasBegemotas.—Metre,leiskitemanprieškelionę,—prašnekojis,—švilptelėtiatsisveikinant.— Tu gali išgąsdinti damą, — atsakė Volandas, — beje, nepamiršk, kad tavo šiandieniniai

paikiojimaibaigėsi.—Ak ne, ne,mesire,— atsiliepėMargarita, įsisprendusi į šonus, sėdėdama balne it amazonė su

nuleistuligižemėssmailėjančiušleifu,—leiskitejam,tegušvilpteli.Prieškelionęmaneapėmėliūdesys.Arnetiesa,mesire, jukliūdėtinatūralunettada,kaižmogusžino,kadkeliogalejolaukialaimė?Tegupalinksminamus,nesbijau,kadviskasbaigsisašaromisirnuotaikaprieškelionębussugadinta!

VolandaslinktelėjoBegemotui,šisišsykpagyvėjo,nušokoantžemės,susikišoįburnąpirštus,išpūtėžandusirsušvilpė.Margaritaisuspengėausyse.Josžirgasšokopiestu,giraitėjenuomedžiųpabirosausosšakos,pakilovisaspulkasvarnųiržvirblių,dulkiųstulpasnuskridolinkupės,garlaivėlyje,kuristuometuslinkoproprieplauką,keliemskeleiviamsnulėkėįvandenįkepurės.

Meistraskrūptelėjo,tačiauneatsisuko,ėmėdarsmarkiaugestikuliuoti,keldamasrankąįdangų,tarsigrasindamasmiestui.

Begemotas su pasididžiavimu apsidairė. — Nesiginčysiu, švilptelėta, — atlaidžiai tarėKorovjovas,—tikraišvilptelėta,tačiau,vertinantobjektyviai,švilptelėtatikvidutiniškai!

—Ašjukneregentas,—įsižeidęsoriaiatsakėBegemotasirnetikėtaipamerkėakįMargaritai.

—Ogalirmanpabandyti,prisimenantsenuslaikus,—tarėKorovjovas,pasitrynėrankas,papūtėįpirštus.

—Tumanžiūrėk,—pasigirdonuožirgorūstusVolandobalsas,—kadnebūtųaukų!—Mesire,patikėkit,—atsiliepėKorovjovasirprisidėjorankąprieširdies,—aštikjuokais…—

ūmai jis ištįso, lyg būtų buvęs guminis, iš dešinės rankos pirštų sumezgė kažkokią painią figūrą, ėmėsuktiskaipsraigtas,opaskui,smarkiaiįsisukęs,sušvilpė.

TošvilpesioMargaritaneišgirdo,betjinaijįišvydotąakimirką,kaisykiusukarštakraujusavožirgubuvonublokštamaždaugdešimtįsieksniųįšoną.Šalimaisnugriuvosuvisomisšaknimisišrautasąžuolas,ligipatupėssupleišėjožemė.Milžiniškaskrantoluitassuprieplaukairrestoranunuvirtoįupę.Vanduoupėje užvirė, aukštyn liuoktelėjusi banga išmetė į priešingą slėnų žaliuojantį krantą garlaivėlį susveikutėliais keleiviais. Prie šnarpščiančio Margaritos žirgo kojų nukrito kuosa, užmušta Fagotošvilptelėjimo.

Tasšvilptelėjimasišgąsdinomeistrą.Jisgriebėsiužgalvosirpasileidobėgtilinkbūreliolaukiančiųpalydovų.

—Na, ką gi,— nuo savo žirgo aukštumos kreipėsi į jįVolandas,— visos sąskaitos apmokėtos?Atsisveikinimasbaigtas?

—Taip,baigtas,—atsakėmeistrasiraprimęsdrąsiaiirtiesiaipažvelgėVolanduiįveidą.IrtuometlygskardustrimitaskalnaisnusiritobaisusVolandobalsas:—Metas!!!—iršaižusBegemotojuokasiršvilpesys.Žirgaišokoišvietos,raiteliaipakiloaukštynir

nušuoliavo.Margarita jautė, kaip pašėlęs jos žirgas kramto ir tampo žąslus.Volando apsiaustas iškilovirš visos kavalkados, tas apsiaustas pradėjo dengti vakarėjantį dangaus skliautą.Kai juodoji skraistėakimirksnįnuslydoįšalį,Margaritajodamaatsigręžėirišvydo,kadužpakalynebėranetikmargaspalviųbokštelių, virš kurių skraidė aeroplanas, bet seniai dingęs jau ir patsmiestas, kuris prasmego į žemę,apsigaubėmiglomis.

XXXIIskyrius

ATLEIDIMASIRAMŽINASPRIEGLOBSTISO dievai, dievai! Kokia liūdna vakaro žemė! Kokios slėpiningos ūkanos tvyro virš raistų. Kas

klaidžiojopošiasūkanas,kasdaugkentėjopriešmirtį,kasskridovirššitosžemėssunepakeliamanaštaantpečių,tasžinotatai.Tataižinopavargęs.Bejokiogailesčiopaliekajisžemėsūkanas,josraistusirupes,lengvaširdimatsiduodajisįmirtiesrankas,žinodamas,kadtikjiviena…

Netstebuklingijuodiejižirgaipavargo,nešėsavoraiteliuslėtai,irnaktisėmėliptijiemsantkulnų.Už nugaros jausdamas jos alsavimą, pritilo net nenuoramaBegemotas ir, nagais įsikibęs į balną, lėkėrimtas ir tylus, išskleidęs savo papurusią uodegą. Naktis klostė juoda skara miškus ir pievas, naktiskažkurapačioježiebėliūdnusžiburėlius,nebereikalingus,nebedominančiusneiMargaritos,neimeistro,svetimus žiburėlius.Naktis lenkė kavalkadą, leidosi ant jos iš viršaus, barstė po liūdintį dangų baltasžvaigždžiųdėmeles.

Naktis tirštėjo,skridošalia,stvarstėirplėšėapsiaustusnuoraiteliųpečių,atskleisdamaapgaulępoapgaulės.IrkaižvarbausvėjogairinamaMargaritaatsimerkdavo,jimatydavo,kaipkeičiasivisųskrajūnųišvaizda.Okaiišužmiškoėmėkiltipurpurinispilnasmėnulis,visosapgaulėsišnyko,nupuolėįraistus,ūkanosepaskendonepatvarūsburtųdrabužiai.

Varguarkasnors,pažvelgęsįraitelį,skridusįšaliaVolando,meistrodraugėsdešinėje,būtųatpažinęsKorovjovą—Fagotą,apsišaukėlįvertėją,nevatalkinantįpaslaptingamirbejokiųvertimųišsiverčiančiamkonsultantui.Vietojeto,kurisnudriskusiaiscirkodrabužiaispalikoVorobjovokalnuskaipKorovjovas—Fagotas, dabar šuoliavo tamsiai violetinis riteris niūriu, niekuomet nesišypsančiu veidu, o jo rankosetyliai skimbčiojo auksinė pavadžio grandinė. Jis nuleido smakrą ant krūtinės, nežiūrėjo į mėnulį,nesidomėjožeme,jismąstėsaukažką,skrisdamasgretaVolando.

—Kodėljistaippasikeitė?—švilpiantvėjui,tyliaipaklausėMargaritaVolandą.–Šisriteriskažkadanetikusiaipajuokavo,—atsakėVolandas,atsukęs įMargaritąveidąsuramiai

tviskančiaakim,—kalambūras,kurįjissukūrė,kalbėdamasapietamsąiršviesą,buvonelabaivykęs.Irriteriuitekopajuokautitruputįilgiauirsmarkiau,negujisketino.

Betšiandientokianaktis,kaisuvedamossąskaitos.Riterissavosąskaitąapmokėjoiruždarė!Naktisnuplėšė ir papurusiąBegemotouodegą,nudrėskėkailį ir išmėtėkuokštaispo raistus.Tasai,

kuris buvo katinu, linksminusiu tamsos kunigaikštį, dabar virto liesučiu jaunikaičiu, demonu, pažu,geriausiuvisų laikų juokdariu.Dabaraprimo ir jis, skridobegarso,atstatęs savo jaunąveidąmėnuliošviesai.

Pačiamepakraštyje,tviskėdamasplienošarvais,skridoAzazelas.Mėnulispakeitėirjoveidą.Dingoatgrasi šlykščioji iltis, žvairumas pasirodė esąs netikras. Abi Azazelo akys buvo vienodos, tuščios irjuodos, o veidas išbalęs ir šaltas. Dabar Azazelas atgavo savo tikrąją išvaizdą, tai buvo dykumųdemonas,demonas—žudikas.

SavęsMargaritamatytinegalėjo,betjipuikiaimatė,kaippasikeitėmeistras.Joplaukaidabarbolavomėnesienoje,supintiįilgąkasą,kuriplaikstėsivėjyje.Kaivėjasnublokšdavoįšalįapsiaustoskvernus,Margarita ant jo botfortų regėdavo čia užgęstančias, čia vėl sušvintančias pentinų žvaigždutes.Kaip irjaunasisdemonas,meistrasskrido,nenuleisdamasakiųnuomėnulio,tačiaušypsojosijamtarsigeramirmylimamdrauguiir,kaipbuvoįpratęskambaryjeNr.118,kažkąmurmėjosauponosim.

Pagaliau Volandas irgi skrido atgavęs tikrąją išvaizdą. Margarita nebūtų galėjusi pasakyti, iš kopadarytas jo žirgo pavadis, jimanė, kad tikriausiai išmėnesienos gijų, o pats žirgas— tiktai tamsos

luitas,ožirgokarčiai—debesis,oraiteliopentinai—baltosžvaigždžiųdėmės.Ilgai jieskrido tylėdami,kol irpatskraštovaizdisėmėkeistisapačioje.Žemės tamsybėsenuskendo

liūdniejimiškai,nusinešdamisusavimirblyškiuosiusupiųašmenis.Apačioje pasirodė blausiai švytintys rieduliai, o tarp jų sujuodavo tarpekliai, į kuriuos

nebeprasiskverbėmėnesiena.Volandas nutupdė savo žirgą akmenuotoje ir nykioje plokščioje viršūnėje, ir dabar raiteliai jojo

žingine, klausydamiesi, kaip po žirgų pasagomis grikši titnago akmenukai. Mėnesiena buvo užliejusiaikštelę ryškia žalia spalva, ir veikiaiMargarita šiojedykynėje įžiūrėjokrėsle sėdinčiąbaltą žmogausfigūrą. Galimas daiktas, kad sėdintysis buvo kurčias arba pernelyg nugrimzdęs į savo mintis. Jisnegirdėjo,kaippožirgųkojomdrebaakmenuotažemė,irraiteliai,jonesutrikdę,prijojovisaiarti.

Mėnulis gerai talkinoMargaritai, jis spigino skaisčiau nei bet koks elektros žibintas, irMargaritamatė,kadsėdintysis,kurioakysatrodėitneregio,kartkartėmtrinasirankasirtomisneregioakimisžiūriįmėnulio diską.DabarMargarita jaumatė, kad šalia sunkaus akmeninio krėslo,mėnesienoje blyksinčiokažkokiomiskibirkštėlėmis,gulididelistamsussmailiaausisšuoirtaippatkaipjošeimininkasneramiaižvelgiaįmėnulį.

Priesėdinčiokojųmėtosisudaužytoąsočiošukėsirtelkšonedžiūsiantitamsiairaudonabala.Raiteliaisustabdėžirgus.—Jūsųromanasperskaitytas,—tarėVolandas,atsisukęsįmeistrą,—irbuvopasakytatiktiek,kad

jis,deja,nebaigtas.Taigimankilonorasparodyti jums romanoherojų.Beveikdu tūkstančiusmetų jissėdišiojeaikštelėjeirmiega,tačiau,stojusmėnuliopilnačiai,kaipmatote,jįkankinanemiga.Jikamuojane tik jį, bet ir jo išt ikimą sargybinį. Jei bailumas tikrai pati didžiausia yda, tai šuo, ko gero, dėl jonekaltas.Drąsusis šuobijojovieninteliodalyko—audros.Na,kągi, tas, kurismyli, turi kęsti draugesavomylimojolemtį.

—Kąjiskalba?—paklausėMargarita,irvisairamiamejosveidešmėstelėjoužuojautosšešėlis.—Jiskalba,—pasigirdoVolandobalsas,—visadavienąirtąpatį,jissako,kadirmėnesienojejam

nėraramybėsirkadjopareigosblogos.Taipjisvisadakalba,kainemiega,omiegodamasmatovienąirtąpatįreginį—mėnesienostaką,irnorieitituotaku,irkalbėtissusuimtuojuHa—Nocri,nes,kaipjistvirtina,jiskažkonepasakėjamanuomet,labaiseniai,keturioliktąpavasariomėnesionisanodieną.Deja,tuo taku žengti jam kažkodėl nesiseka, o pas jį irgi niekas neateina. Taigi jam nėra kas daryti, tenkakalbėtis pačiam su savim. Beje, įvairumo dėlei, kalbėdamas apie mėnulį, jis neretai priduria, kadlabiausiaiužviskąnekenčia savonemirtingumo irnegirdėtos šlovės. Jis tvirtina,kadmielai apsikeistųlikimaissunudriskusiuvalkataLeviuMatu.

— Ar ne pernelyg didelė bausmė— dvylika tūkstančių mėnesienų už kadaise buvusią vieną?—paklausėMargarita.

—KartojasiistorijasuFridą?—tarėVolandas.—Nesijaudinkite,Margarita.Visurbusteisybė,taipsutvarkytaspasaulis.

—Paleiskitejį,—staigašaižiubalsuriktelėjoMargaritataip,kaiprėkėtuomet,kaibuvoragana,irtoriksmoišjudintaskalnuoseatskiloakmuoirnudardėjoatbrailomisįbedugnę,dundėjimudrebindamaskalnus.TačiauMargaritanesuprato,kassukėlėdundesį—krintantisakmuoaršėtoniškasjuokas.Šiaipartaip,Volandasjuokėsi,žiūrėdamasįMargaritą,irkalbėjo:

— Nereikia kalnuose šūkauti, jis vis tiek pripratęs prie kalnų griūčių, jo tatai nebejaudina. Jumsnereikiaprašyti,Margarita,nesjamatleidimojaupaprašėtasai,sukuriuojistaiptrokštapasikalbėti,—čiaVolandasvėlatsigręžėįmeistrąirtarė:—Nakągi,dabargalitebaigtisavoromanąvienafraze!

Ramiai stovėjęs ir žvelgęs į sėdintį prokuratoriųmeistras, rodės, tik to ir laukė. Jis sudėjo ruporudelnusirsušukotaipgarsiai,kadaidassudrebinonykiusirnuoguskalnus:

—Tulaisvas!Laisvas!Jis tavęslaukia!Kalnaipavertėmeistrobalsągriausmu,irnuotogriausmopatyssugriuvo.Dundėdamosnuvirtoprakeiktosiosuolųsienos.Likotiktaiaikštelėsuakmeniniukrėslu.

Ties juoda praraja, į kurią nugarmėjo uolos, sušvito neaprėpiamas miestas su aukštai iškilusiaistviskančiaisstabais,kuriųneužgožėsuvešėjęspertūkstančiusšitųmėnesėtųnaktųsodas.

Tiesiai į tą sodą nusileido prokuratoriaus išsvajotasis mėnesienos takas, ir pirmas taku pasileidosmailaausis šuo.Žmogus, užsimetęs baltą apsiaustą raudonukaip kraujas pamušalu, pakilo iš krėslo irkažką suriko trūkčiojančiu kimiu balsu. Nebuvo įmanoma suprasti, ar jis verkia, ar juokiasi, ir ką jisrėkia.Jispuolėbėgtimėnesienostakupaskuisavoištikimąjįsargą.

—Manjotipaskuijį?—nerimastingaipaklausėmeistras,trūktelėjęspavadį.—Ne,—atsakėVolandas,—kamvytistai,kasjaubaigta?— Vadinas, tenai? — paklausė meistras, atsigręžė ir mostelėjo atgal, kur toli užnugaryje išaugo

neseniaipaliktasmiestassužaisliniaisvienuolynųbokšteliais,susaulėspurslaisstikluose.—Irgine,—atsakėVolandas,irjosodrusbalsasnusrovenoviršumuolų.—Romantiškasmeistre!

Tasai,kurį taip trokštapamatyti jūsų išgalvotas irką tik jūsųpaties išlaisvintasherojus,perskaitė jūsųromaną, — čia Volandas atsisuko į Margaritą: — Margarita Nikolajevna! Tikiu, kad jūs stengėtėssugalvotimeistruipačiąpuikiausiąateitį,tačiauateitis,kuriąjumssiūlauaširkuriosjums—taip,taip,jums—prašėJešua,—dargeresnė.

Palikite juosdviese,—kalbėjoVolandas,pasilenkęspriemeistro ir rodydamas įkandinnubėgusioprokuratoriaus,—netrukdykimejiems.Galbūtjiedarirrasbendrąkalbą.

VolandasmostelėjorankąJeršalaimopusėn,irmiestasužgeso.—Na, o tenai,—Volandas parodė į užnugarį,— ką jums veikti rūsy?— akimoju užgeso saulė

stikluose.—Kam?—įtaigiuirmaloniubalsutoliaukalbėjoVolandas.—Romantiškasismeistre,nejaugijūs nenorite dienomis vaikštinėti su savo drauge po žydinčiom vyšniom, o vakarais klausytis Šubertomuzikos?Nejaujumsnebusmalonurašytižąsiesplunksnažvakiųšviesoje?NejaujūsnenoritkaipFaustastūnotprieretortųirviltis,kadpavykssukurtinaująhomunkulą?Tenai,tenai.Tenjūsųjaulaukianamaiirsenastarnas,žvakėsjaudega,josgreitaiužges,nesnetrukusjūssutiksiteaušrą.Štaišiuokeliu,meistre,štaišiuo.Likitsveiki!Manmetas.

—Likit sveiki!— vienu balsu surikoVolanduiMargarita irmeistras. Tuomet juodasisVolandas,nežiūrėdamasjokiokelio,šokoįtarpeklį,ojampavymuisutriukšmunugarmėjojosvita.Aplinkuinelikonei uolų, nei aikštelės, nei mėnesienos tako, nei Jeršalaimo. Pražuvo ir juodieji žirgai. Meistras irMargarita išvydo žadėtąją aušrą. Aušti pradėjo akimoju, išsyk po mėnesėto vidurnakčio. Nubert irytmečiospindulių,meistrassusavodraugeėjopersamanotąakmeninįtiltuką.Perkirtęupelį,ištikimiejiįsimylėjėliaipatraukėsmėlėtukeliu.

—Klausykis tylos,—kalbėjomeistruiMargarita, ir smėlisgurgždėjopo josbasomiskojomis,—klausykis irmėgaukis tuo, ko taunetekopatirti gyvenime— tyla.Antai priekyje amžinieji tavonamai,kuriaisesiapdovanotas.JaumatauVenecijosstiklolangąirsienasapraizgiusiasvynuoges.Štainamai,tavoamžiniejinamai.Žinau,vakaraisčiatavelankystie,kuriuostumyli,kuriaistudomiesiirkurietavęsnetrikdys.Jietaugros,jietaudainuos,tupamatysi,kaipjaukukambary,degantžvakėms.Kasvakarątuužmigsi,užsidėjęs savonutrintą iramžinąkepuraitę,užmigsi sušypsena lūpose.Miegas taveatgaivins,tavo mintys taps išmintingos. O manęs tu nebeįstengsi išvyti. Aš saugosiu tavo miegą. Taip kalbėjoMargarita, žingsniuodama šaliameistro link amžinųjų namų, omeistrui atrodė, kadMargaritos žodžiaičiurlenakaiptasupelis,kurįjiekątikperkirto,irneramūsatsiminimai,ligišiollygadatomvarstemeistrogalvą, ėmė blėsti. Kažkas išlaisvino meistrą, kaip ką tik jis pats išlaisvino savo sukurtą herojų. Tasherojus prasmego bedugnėn. Negrįžtamai pasitraukė, sekmadienio naktį gavęs atleidimą, karaliaus—žvaigždininkosūnus,žiauruspenktasisJudėjosprokuratoriusraitelisPoncijusPilotas.

EPILOGAS…

Bet vis dėlto kaip vėliau klostėsi įvykiai Maskvoje, kai šeštadienio vakarą, leidžiantis saulei,Volandaspalikosostinę,suvisasavosvitapakilęsnuoVorobjovokalnų?

Nėrakokalbėti apie tai, kadpovisąMaskvą ilgai klaidžiojoneįtikėtiniausiųgandųviesulas, ganagreitaipasiekęsnettolimusnuošaliausiusprovincijoskampelius.Tuosgandusbjaurunetkartoti.

Šių teisingų eilučių autorius, važiuodamas į Feodosiją, pats girdėjo traukinyje pasakojant, kaipMaskvojedutūkstančiaižmoniųtiesiogineprasmenuogutėliaiišėjoišteatroirtaksomotoraisišsivažinėjoponamus.

Eilėsepriepieno, tramvajuose,parduotuvėse,butuose,virtuvėse,priemiestiniuose ir tolimųjų reisųtraukiniuose, stotyse ir stotelėse, vasarnamiuose ir pliažuose girdėjosi šnibždesys: „Piktoji dvasia…“Labiau išsilavinę, kultūringi žmonės, aišku, šitų plepalų apie sostinėje apsilankiusią piktąją dvasiąneplatino, net šaipėsi iš jų,mėgino sudrausti gandonešius. Tačiau faktas, kaip sakoma, lieka faktu, ir,nieko nepaaiškinęs, nenumosi į jį ranka: kažkas pabuvojo sostinėje. Jau vien anglių krūva virtęsGribojedovas,beto,irdaugeliskitųįvykiųiškalbingaiapietaibylojo.

Kultūringižmonėslaikėsitardymoorganųpožiūrio:veikėhipnotizuotojųirpilvakalbiųgauja,puikiaiišmanantisavąjįamatą.

Savaime aišku, ir Maskvoje, ir už jos ribų buvo imtasi skubių ir energingų priemonių tai gaujaisulaikyti, bet jos, deja, nedavė rezultatų.Volandupasivadinęsnusikaltėlis kartu suvisais savo sėbraisdingo,nebegrįžoįMaskvą,niekurkiturnepasirodėirniekuodaugiauneišsidavė.Todėlsuprantama,kadkiloįtarimas,josjispabėgoįužsienį,tačiauirtenjisniekurnepasirodė.

Paieškostrukoilgai.Šiaipartaip,jukbylastulbinanti!Jaunekalbantapieketurissudegintusnamusiršimtus iš proto išsikrausčiusių žmonių, buvo ir aukų. Dvi iš jų tikrai aiškios: Berliozas ir tasainelaimingasisužsieniečiųaptarnavimobiurotarnautojas,buvęsbaronasMaigelis.Jukjiebuvonužudyti.Apdegępastarojogriaučiai,užgesinusgaisrą,buvorastiSodųgatvėsbuteNr.50.Taigibuvoaukų,irjosreikalavosurastikaltuosius.

Tačiaubuvoirdaugiauaukų,atsiradusiųjaupoto,kaiVolandaspalikosostinę,irtomisaukomis,kadirkaipliūdna,tapojuodikatinai.

Maždaug šimtas šių taikių, atsidavusių žmogui ir naudingų gyvulėlių buvo nušauti ar kitais būdaissunaikinti įvairiausiuose šalies kampeliuose. Keliolika katinų, kartais smarkiai aplamdytų, įvairiuosemiestuosebuvopristatytiįmiliciją.Sakysime,Armavirekažkokspilietisvienąšitųniekuonekaltųpadarųatvedėįmilicijąsurištomispriekinėmisletenomis.

Pilietispatykojokatinątuometu,kaigyvulėlislygkoksvagišius(kąpadarysi,kadkatinaitaipatrodo?Jie taip atrodo ne todėl, kad yra prasikaltę, o todėl kad saugosi stipresnių už save padarų— šunų iržmonių, — kurie juos gali užgauti ar nuskriausti. Ir viena, ir kita padaryti nesunku, tačiau, patikėkitmanim, labai negarbinga. Tikrai negarbinga!), taigi, kai katinas lyg koks vagišius kažkodėl sėlino prievarnalėšųkero.

Užgulęskatiną,pilietisplėšėsaunuokaklokaklaryšį,rišojuogyvulįirkandžiubalsugrasino:—Aha!Vadinasi,dabarteikėtėsatvyktipasmus,įArmavirą,ponehipnotizuotojau?Omesjūsųčia

neišsigandom.Tikneapsimetinėkitnebyliu.Mesžinome,kasjūsperpaukštis!Į miliciją pilietis vilko katiną už žalio kaklaryšio, kuriuo buvo surišęs priekines jo letenas, vis

paspirdamasišužpakalio,kadkatinasbūtinaieitųužpakalinėmiskojomis.—Neieškokitkvailių!—rėkėpilietis,lydimasšvilpiančiųberniūkščių.—Neapgausit!Teikitėseitikaipvisi!

Juodaskatinasliūdnaivartėkankinioakis.Gamtosneapdovanotaskalba,jisnegalėjopasiteisinti.Užišsigelbėjimą vargšas žvėrelis pirmiausiai turi būti dėkingas milicijai, be to, ir savo šeimininkei,garbingo amžiaus senutei našlei. Kai katinas buvo atvestas į miliciją, pareigūnai įsitikino, kad nuopiliečio smarkiai trenkia degtine, todėl jo parodymais buvo kaipmat suabejota. O tuo metu senutė,sužinojusiiškaimynų,kadjoskatinasareštuotas,leidosibėgtiįskyrių,kursuspėjokaiptiklaiku.Jibegalogeraiatsiliepėapiekatiną,pareiškė,kadpažįstajįpenkeriusmetus,nuopattųdienų,kaijisdarbuvokačiukas,kadlaiduojaužjįkaipužsavepačią,įrodė,kadjisnepadarėniekoblogairniekadanėrabuvęsMaskvoje.GimėArmavire,Armavireužaugo,Armaviremokėsigaudytipeles.

Katinas buvo atrištas ir sugrįžo pas savininkę, tiesa, paragavęs vargo ir praktiškai įsitikinęs, kąreiškiaapsirikimasiršmeižtas.

Šiokiųtokiųnemalonumųpatyrėnetikkatinai,betirkaikuriežmonės.Keletasbuvosuimti.Tarpkitų,trumpąlaikąbuvosulaikytišieasmenys:Leningrade—piliečiaiVolmanasirVolperis,Saratove,KijeveirCharkove—trysVolodinai,Kazanėje—Volochas,oštaiPenzoje,tikrainežiniakodėl,—chemijosmokslųdaktarasVetčinkevičius.Tiesa,jisbuvomilžiniškoūgio,labaitamsusbrunetas.

Beto,skirtingosevietoseįkliuvodešimtKorovinų,keturiKorovkinaiirduKaravajevai.Vienas pilietis Belgorodo stotyje buvo surištom rankom išlaipintas iš Sevastopolio traukinio. Šis

pilietissumanėpalinksmintikartuvažiavusiuskeleiviuskortųtriukais.Jaroslavlyje,kaiptikperpačiuspietus,įrestoranąužėjopilietis,nešinasprimusu,kątikatsiimtuiš

taisyklos.Vos jį išvydę, du šveicoriai paliko savo postus drabužinėje ir išdūmė laukan, o paskui juospabėgovisirestoranolankytojaiirtarnautojai.Okasininkeinežiniakaipdingovisosįplaukos.

Buvodardaugnutikimų,visųneprisiminsi.Protaibuvodidžiaisujaukti.Dar irdarkartąbūtinapagirti tardytojus.Jiene tikpadarėviską,kadbūtųsugautinusikaltėliai,bet

stengėsiirpaaiškintivisasjųpiktadarystes.Irjieviskąpaaiškino,irtiepaaiškinimaineabejotinaisvarūsirnepaneigiami.

Tardymoatstovai ir patyrę psichiatrai nustatė, kadnusikaltėlių gaujos nariai arba, galimasdaiktas,vienas iš jų (labiausiai įtariamasbuvoKorovjovas),buvoneregėtaigalingihipnotizuotojai, sugebantyspasirodytiaplinkiniamsnetojevietoje,kurjieištikrųjųbuvo,omenamose,tariamosepozicijose.Beto,jielengvaiįteigdavosujaissusitikusiemsžmonėms,kadtamtikridaiktaiiržmonėsyratenai,kurjųištikrųjųnebuvo,ir,atvirkščiai,pašalindavoišregėjimolaukožmonesirdaiktus,kurieištikrųjųtamelaukebuvo.

Taipaiškinant,viskasdarosisuprantama,—netirtaslabiausiaipiliečiussujaudinęs,regis,niekaipnepaaiškinamasgajumaskatino,apšaudytobuteNr.50,bandantjįsulaikyti.

Jokskatinas,žinia,antsietynonetupėjo,niekasnėnemanėatsišaudyti,žmonėspyškinoįtuščiąvietątuometu,kaiKorovjovas,įteigęs,kadantsietynokarstosikatinas,galėjosauramiausiaistovėtišauliamsužnugarų,maivytis irmėgautissavonepaprastais,betnusikalstamiemstikslamsnaudojamaisgabumais.Jis,žinoma,irbutąpadegė,paliejęsbenzino.

Žinoma, į jokią Jaltą Stiopa Lichodejevas neskrido (tokie triukai net Korovjovui neįkandami) irtelegramųištennesiuntė.Apalpęsjuvelyronašlėsbute,kurbuvoišgąsdintasKorovjovotriukosukatinu,pasimovusiu ant šakutės marinuotą grybą, jis pragulėjo tame bute tol, kol Korovjovas tyčiodamasisužmaukšlinojamantgalvosveltinęskrybėlęirnudanginojįįMaskvosaerouostą,pirmadarįteigęsStiopąsutinkantiems kriminalinės paieškos atstovams, kad Stiopa neva išlipęs iš lėktuvo, atskridusio išSevastopolio.

Tiesa,Jaltoskriminalinėspaieškosskyriustvirtino,kadbasasStiopabuvopasjuosatvykęsirkadjiesiuntė į Maskvą telegramas apie Stiopą, tačiau jokiose bylose nepavyko rasti nė vienos telegramoskopijos, taigi buvo padaryta liūdna, bet nepaneigiama išvada, kad hipnotizuotojų gauja sugebahipnotizuoti permilžinišką atstumą— irnevienpaskirus žmones, bet ir jųgrupes.Tokienusikaltėliaigalėjoišvestiišprotonetpačiosatspariausiospsichikosžmones.

Nėrakonėkalbėtiapietokiusniekuskaipkortųkaladė,atsidūrusisvetimojekišenėje,parteryje,arbadingusiosmoterųsuknelės,arbakniaukiantiberetėirpanašūsdalykėliai!

Tokių pokštų— beje, ir nesudėtingą triuką su nusukta konferansjė galva— gali iškrėsti bet kurisvidutinisprofesionalashipnotizuotojasbetkuriojescenoje.Kalbantiskatinas—taippatgrynanesąmonė.Rodant žmonėms tokį katiną, užtenkapilvakalbystės pradmenų, ovargu ar kas abejoja, kadKorovjovomenasbuvokurkastoliaupažengęs.

Taigi kalbama visai ne apie kortų kalades, ne apie suklastotus laiškus Nikanoro Ivanovičiausportfelyje. Visa taimažmožiai! Tai jis, Korovjovas, pasiuntė po tramvajumBerliozą. Tai jis sumaišėprotąnelaimingampoetuiIvanuiBenamiui,jisvertėjįsvaičiotiirregėtikošmaruosesenovėsJeršalaimąir saulės išdegintą Plynkalnį su trimis pakabintaisiais ant stulpų. Tai jis ir jo gauja privertė dingti išMaskvos Margaritą Nikolajevną ir jos namų darbininkę Natašą. Beje: šį atvejį tardytojai tyrė ypačkruopščiai.

Reikėjoišsiaiškinti,aržudikųirpadegėjųgaujaminėtasmoterispagrobė,arjossavonorupabėgosunusikaltėlių kompanija. Remdamiesi paikais ir painiais Nikolajaus Ivanovičiaus parodymais iratsižvelgdami į keistą ir pamišėlišką Margaritos Nikolajevnos laiškelį vyrui, kuriame ji rašė tapusiragana, atsižvelgdami į tą aplinkybę, kad Nataša dingo, palikusi visus savo daiktus ir drabužius, —tardytojai padarė išvadą, kad ir šeimininkę, ir namų darbininkę gauja, kaip ir daugelį kitų žmonių,užhipnotizavo, o paskui pagrobė. Kilo, matyt, visai teisinga mintis, kad nusikaltėlius suviliojo abiejųmoterųgrožis.

Tačiauštaikaslikotardytojamsvisaineaišku—kaspaskatinogaująpagrobtiišpsichiatrinėsklinikospsichinįligonį,vadinusįsavemeistru.Tonustatytinepavyko,kaipnepavykoirsužinotipagrobtoligoniopavardės.Taip jis ir išnykoamžiams,paženklintasnegyvapravarde: „Numeris šimtasaštuonioliktas išpirmojokorpuso“.

Taigimažneviskasišaiškėjo,paieškospasibaigė,kaipapskritaiviskasbaigiasipasaulyje.Praėjokelerimetai,irpiliečiaipalengvapamiršoirVolandą,irKorovjovą,irkitus.Gyvenimežmonių,nukentėjusiųnuoVolandoirjosėbrų,įvykodaugpermainų,irtaspermainas,kadir

kokiosjosmenkosirnereikšmingos,visdėltoreikiapaminėti.Pavyzdžiui,ŽoržasBengalskis,praleidęsligoninėjetrismėnesius,pasveiko,tačiauįVarjetėnegrįžo,

turėjo palikti tarnybą per patį karštymetį, kai publika stvarstyte stvarstė bilietus— prisiminimai apiejuodąjąmagijąirjosdemaskavimąpasirodėesąlabaitvarūs.

BengalskismetėVarjetė,nessuprato,kadbuspernelygsunkukasvakarąrodytistūkstančiamsžiūrovų,kurieneišvengiamaiatpažins jį ir įžeidinės,beatvangosklausinėdami,kaip jamgeriau: sugalvaarbegalvos?

Beto,konferansjėpraradogerokądozęsavolinksmumo,kuristoksbūtinasjoprofesijosžmonėms.Jįvarginonemalonus įprotiskiekvienąpavasarį, stojusmėnuliopilnačiai,pulti į neviltį, ūmaigriebtisužkaklo,baikščiaidairytisirverkti.Šitiepriepuoliaipraeidavo,tačiausutokiasveikataankstesnioamatoimtis nebuvo galima, tad konferansjė nutarė pailsėti ir ėmė gyventi iš santaupų, kurių, jo kukliaisapskaičiavimais,turėjoužtektipenkiolikaimetų.

JispasitraukėirniekuometnebesusitikosuVarenucha,kurispelnėvisuotinįpopuliarumąirmeilęužsavonetirtarpteatroadministratoriųretąpaslaugumąirmandagumą.Kontramarkiųmedžiotojainiekaipkitaipjonevadino,tiktėveliugeradariu.

Kad ir kas, kad ir kada paskambintų įVarjetė, ragelyje visada girdėjosi švelnus liūdnokas balsas:„Klausau jūsų“,—o paprašius prie telefono pakviestiVarenuchą, tas pats balsas skubiai atsakydavo:„Ašjūsųpaslaugoms“.

Stiopai Lichodejevui daugiau nebėra progos kalbėti telefonu Varjetė teatre. Išėjęs iš klinikos, kurprabuvoaštuoniasdienas,StiopabuvoišsykpermestasįRostovąirpaskirtasdideliogastronomovedėju.Sklindagandai,kadjisvisiškainebegeriąsportveinoirgeriąstikdegtinę,užpiltąantserbentųpumpurų,

tadlabaisustorėjęs.Žmonėskalba,kadStiopapasidarėtylesnisirvengiamoterų.Stepano Bogdanovičiaus pašalinimas iš Varjetė Rimskiui nesuteikė to džiaugsmo, apie kurį jis

svajojo keletą metų. Pasigydęs klinikoje ir Kislovodske, senas senučiukas kretančia galva, finansųdirektorius,įteikėpareiškimą,prašydamasatleistijįišVarjetė.

Įdomu,kadšįpareiškimąįVarjetėatvežėRimskiožmona.PatsGrigorijusDanilovičiusneturėjojėgųnet dieną įžengti į tą pastatą, kur matė mėnesienos nušviestą perskilusį lango stiklą ir ilgą ranką,siekiančiąatstumtiapatinįkaištuką.

Atsisakęs tarnybos Varjetė teatre, finansų direktorius pradėjo dirbt i lėlių teatre Zamoskvorečėje.Šiame teatre jam jau nebeteko svarstyti akustikos reikalų su gerbiamuoju Arkadijum ApolonovičiumSemplejarovu.Šismikliai buvopermestas įBrianską ir paskirtas grybųparuošųpunktovedėju.Dabarmaskviečiaipasigardžiuodamivalgosūdytasrudmėsesirmarinuotusbaravykaičiusiratsidžiaugtinegališituo permetimu. Viskas jau praeityje, tad galime pasakyti, kad Arkadijui Apolonovičiui akustikosreikalai nesisekė, — kad ir kaip jis stengėsi ją pagerinti, ji liko tokia, kokia buvus. Tarp asmenų,nutraukusių ryšius su teatru, be Arkadijaus Apolonovičiaus, būtina paminėti ir Nikanorą IvanovičiųBosojų,norsšissuteatraisbuvosusijęstiktuo,kadmėgonemokamusbilietus.NikanorasIvanovičiusnetiknevaikštoįjokįteatrąneiužpinigus,neidykai,betbalstatikišgirdęsšnekantapieteatrą.DarlabiauneguteatrojispradėjonekęstipoetoPuškinoirtalentingoartistoSavosPotapovičiausKurolesovo.

Artisto nekentė taip smarkiai, jogpernai, išvydęs laikraštyje žinutę juoduose rėmeliuose, kadSavąPotapovičių pačiame kūrybinių jėgų žydėjime ištiko infarktas,Nikanoras Ivanovičius taip išraudo, jogpatsvosnenukeliavopaskuiSavąPotapovičių,kriokdamas:

„Taip jamir reikia!“Be to, tąpatįvakarąNikanorasIvanovičius,kuriogalvojepopuliarausartistomirtispažadinodaugybęslogiųprisiminimų,vienutvienas,žvelgdamastiktaiįpilnatį,apšvietusiąSodųgatvę, pasigėrė ligi žemės graibymo. Ir sulig kiekviena taurele priešais jį ilgėjo neapkenčiamų figūrųvirtinė, kurioje stovėjo ir Sergejus Gerardovičius Dunčilis, ir gražuolė Ida Gerkulanovna, ir tasrusvaplaukisžąsųsavininkas,irnuoširdusisNikolajusKanavkinas.

Na,o aniemskasnutiko?Atleiskite!Ničnieko jiemsnenutiko ir negalėjonut ikt i, nes jų iš tikrųjųniekuomet nebuvo, kaip nebuvo nei simpatiškojo artisto—konferansjė, nei paties teatro, nei senosšykštuolės tetulės Porochovnikovos, pūdančios valiutą rūsyje, nei, žinoma, auksinių trimitų ir įžūliųjųvirėjų.NenaudėlioKorovjovopaveiktas,Nikanoras Ivanovičiusvisa tai tik sapnavo.Vienintelisgyvasžmogus,patekęsįšįsapną,kaiptikirbuvoartistasSavaPotapovičius,irpatekojisįtąsapnątiktodėl,kadlabaidažnaiskaitydavoeilesperradijąirįstrigoNikanoroIvanovičiausatmintyje.Jisbuvo,okitųnebuvo.

TaigalnebuvonėAloizijausMogaryčiaus?One!Šisnetikbuvo,betirdabardargyvas,ireinakaiptiktaspareigas,kuriųatsisakėRimskis,jis—Varjetėfinansųdirektorius.

Praėjusmaždaug parai po vizito pasVolandą, atsitokėjęs traukinyje kažkur paleiViatką,Aloizijuspamatė, kad nežinia ko aptemusia galva išvykęs iš Maskvos, jis pamiršo apsimauti kelnes, tačiaukažkodėl pasivogė visai jam nereikalingą šeimininko namų knygą. Sumokėjęs palydovui siaubinguspinigus,AloizijusnusipirkosenastepaluotaskelnesirišViatkospasukoatgal.Tačiaunamelio,kuriamegyveno,deja,neberado.Ugnisprarijosukiužusiąlūšnelę.TačiauAloizijusbuvobegaloapsukrusžmogus,po dviejų savaičių jis jau nuomojo puikų kambarį Briuso skersgatvyje, o po kelių mėnesių sėdėjoRimskiokabinete.IrkaipanksčiauRimskiskentėjonuoStiopos,taipdabarVarenuchąkamavoAloizijus.IvanasSaveljevičiusdabarsvajojatikapietai,kadšitasAloizijuskurnorsdingtųišVarjetė,nes,pasakVarenuchos, retsykiaisprasitariančiodraugųbūrelyje,„tokiojniekšo,kaipšitasAloizijus, jisgyvenimedarnematęs,iriššitoAloizijausesągalimaviskotikėtis“.

Beje, galimas daiktas, kad administratorius perlenkia lazdą. Nepastebėta jokių tamsių Aloizijausdarbelių, kaip ir apskritai nepastebėta, kad jis ką nors dirbtų, išskyrus nebent tai, kad į Sokovo vietąpriėmėnaująbufetininką.OAndrejusFokičiusmirėnuokepenųvėžioPirmojeMVUklinikoje,praėjus

devyniemsmėnesiamspoVolandoapsilankymoMaskvoje…Taigi,praslinkokelerimetai,irapsitraukėmauraisšiojeknygojeteisingaiaprašytiįvykiai,irišblėso

jiežmoniųatmintyje.Betnevisų,betnevisų!Kasmet, stojus šventinei pavasarinei pilnačiai, pavakariais po liepomis prie Patriarcho tvenkinių

pasirodo į ketvirtą dešimtį persiritęs žmogus. Rusvaplaukis, žaliaakis, kukliai apsirengęs žmogus. TaiIstorijosirfilosofijosinstitutobendradarbis,profesoriusIvanasNikolajevičiusPonyrevas.

Čia,liepųpavėsyje,jisvisuometsėdasianttopatiessuolelio,antkuriosėdėjotąvakarą,kaiseniaivisųužmirštasBerliozaspaskutinįkartągyvenimeregėjodūžtantįmėnulį.

Mėnulisdabarsveikutėlis,pavakarybaltas,ovėliauauksinis,sutamsiužirgelioardrakonokontūru,jisplaukiaviršbuvusiopoetoIvanoNikolajevičiausirsykiunejudaišvietossavoaukštybėse.

Ivanas Nikolajevičius viską žino, viską žino ir viską supranta. Jis žino, kad jaunystėje jį buvoužhipnotizavękažkokienusikaltėliai,kadjispaskuigydėsiirpagijo.Betjisžinoirtai,kadkartaisnegalisusivaldyti. Jis negali susivaldyti, stojus pavasario pilnačiai. Kai tik ima artintis tos dienos, kai tikdanguje pradeda brinkti auksu tviskantis šviesulys, kažkada kabojęs virš dviejų penkiašakių žibintų,IvanasNikolajevičius pradeda jaudintis, nervintis, praranda apetitą, prastaimiega, laukia, kolmėnulisprisirps.Opilnačiaistojus,niekasnebegalisulaikytiIvanoNikolajevičiausnamuose.PavakarejistraukiapriePatriarchotvenkinių.

Ant suolelio IvanasNikolajevičius jau atvirai kalbasi pats su savim, rūko, prisimerkęs žiūri čia įmėnulį,čiaįatmintinąturniketą.

TaipIvanasNikolajevičiuspraleidžiakartaisvalandą,kartaisdvi.Paskuipakylairvisadatuopačiukeliu,kirsdamasSpiridonijausgatvę,traukiaįArbatą,žvelgdamaspriešsavetuščiomisneregioakimis.

Jispraeinaprožibalokrautuvėlę,tiessenupasvirusiudujiniužibintupasukaįskersgatvėlįirprisėlinaprietvoros,užkuriosaugavešlus,betdarnesužaliavęssodas.

Tame sode jis regi gotikinį pastatą, kurio vienas šonas su išsikišusiu trivėriu langu apšviestasmėnesienos,okitasskenditamsoje.

Profesorius nežino, kas atvilioja jį prie tos tvoros, nežino, kas gyvena šiame name, tačiau įveiktisavęs,šviečiantmėnuliopilnačiai,jisnegali.Beto,jisžino,kadsodeužtvorosbūtinaiišvysvisuomettąpatįvaizdą.

Jis išvysantsuoleliosėdintįpusamžįsolidųvyriškįsubarzdžiuke,supensnėiršiektiekįparšiukosnukelįpanašiaisveidobruožais.IvanasNikolajevičiusvisuometužklumpašįnamogyventojąsvajingairymantį ir žvelgiantį į mėnulį. Ivanas Nikolajevičius žino, kad, pasigrožėjęs mėnuliu, žmogus būtinainusuks žvilgsnį į langą ir žiūrės į jį, tarsi tikėdamasis, kad langas tuojau prasivers ir ant palangėspasirodyskažkasnepaprasta.

Kasbustoliau,IvanasNikolajevičiusžinoatmintinai.Dabarreikiaužsiglaustiužtvoros,pasislėpti,nes žmogus tučtuojau pradės neramiai sukioti galvą, klydinėjančiomis akimis gaudys kažką ore, imsdžiaugsmingaišypsotis,opaskui,apimtaskažkokioilgesingograudulio,ūmaiskėstelėsrankomis,otadapaprasčiausiaiimsirpradėsganagarsiaimurmėti:

—Venera!Venera!..Et,koksaškvailys!..— Dievai, dievai! — sušnibždės Ivanas Nikolajevičius, slėpdamasis už tvoros ir nenuleisdamas

karščiuojančiųakiųnuopaslaptingojonepažįstamojo.—Štaidarvienamėnulioauka…Taip, tokiapatauka,kaipiraš.

Ožmogusantsuoleliotoliaukalbės:—Et,koksaškvailys!Kodėl,kodėlneišskridausuja?Kotupabūgai,senasasile!Išsirūpinaipopierėlį!Dabarkentėk,senaskretine!Šitaiptrukstol,koltamsiojojenamopusėjebarkštelsprasivėręslangas,koljamepasirodysbalkšvas

siluetasirpasigirsnemalonusmotersbalsas:—NikolajauIvanovičiau,kurjūs?Kąčiaprasimanėt?Noritesusigriebtimaliariją?

Eikitearbatosgerti!Žmogusantsuolelio,aišku,atsipeikėsirpulsmeluoti:—Tyruoru,tyruorunorėjaupakvėpuoti,širdele!Begalopuikusoras!Jis pakils nuo suolelio, vogčiomis pagrasins kumščiu pirmame aukšte užsiveriančiam langui ir

nukiūtinsnamo.— Meluoja, meluoja! O, dievai, kaip jis meluoja! — murma, traukdamasis nuo tvoros, Ivanas

Nikolajevičius,—neorasviliojajįįsodą,pavasariopilnatiesnaktįjiskažkąmatoaukštybėse,sodeirmėnulyje.Ak,brangiaisumokėčiauužjopaslaptį,kažinkąduočiau,kadgalėčiausužinoti,kokiąVenerąjisprarado,kąjistengaudoore,bergždžiaimosikuodamasrankomis?

Profesoriusgrįžtanamojautikrasligonis.Jožmonaapsimeta,kadniekonepastebi,irskubinajįgultis.Tačiaupatinegula, sėdasiprie lempos suknyga, žiūrigailiomisakimis įmiegantį. Ji žino,kadauštantIvanasNikolajevičiuspašoksišmiego,blaškysis,rėks,raudos.Todėlpriešaisjąantstaltiesėspolempairguliišankstoparuoštas,spiritepamerktasšvirkštasirampulėsutamsiuarbatosspalvosskysčiu.

Dabarvargšėmoteris,gyvenantisusunkiuligoniu,galėsramiaiirbebaimėsužmigti.IvanasNikolajevičiusmiegosligiryto,laimėsišraiškaspindėsjoveide,jisregėsjaivisainežinomus,

betkažkokiuskilniusirlaimingussapnus.Pilnatiesnaktįmokslininkąprikeliairverčiarėktivisadataspatsvaizdas.Jismatobudelįbenosies,

kuris pašokęs nuo žemės ir keistai ūktelėjęs, smeigia ietim į širdį ant stulpo pririštam pakvaišusiamGestui. Baisus ne pats budelis, o toji nenatūrali šviesa, atsimušusi nuo kažkokio debesies, kuriskunkuliuojairgulaantžemės,kaipbūnatikperpasaulineskatastrofas.

Suleidusvaistus,sapnaspersimaino.Nuolovoslinklangonutįstaplatusmėnesienos takas, įšį takąišeinažmogus,užsimetęsbaltąapsiaustąraudonukaipkraujaspamušalu,irpradedakoptiįmėnulį.Gretajo eina kažkoks jaunuolis sudriskusiu chitonu ir sužalotu veidu. Keleiviai ginčijasi, kažką kits kitamkarštaiįrodinėja,stengiasisusitart.

—Dievai,dievai,—atsukęspalydovui savo išdidųveidąkalbažmogusbaltuapsiaustu.—Kokiašlykšti bausmė!Betbūkgeras, sakyk,—čia išdidusveidaspavirstamaldaujančiu,— juk josnebuvo!Meldžiutave,pasakyk,juknebuvo?

—Na,žinoma,nebuvo,—kimiubalsuatsiliepiapalydovas,—tautikpasivaideno.—Artugaliprisiekti,kadnebuvo?—meilikaudamasprašožmogusbaltuapsiaustu.—Prisiekiu!—atsakopalydovas,ojoakyskažkodėlšypsosi.— Man nieko daugiau nereikia! — prarėktu balsu sušunka žmogus baltu apsiaustu ir kopia vis

aukščiauiraukščiaulinkmėnulio,vesdamasisdraugesavąjįpalydovą.Paskuijuoseinaramusirdidingasmilžiniškassmailaausisšuo.

Tuometmėnesienostakasužverda,įvisaspusesimatrykštiirklioktimėnesienosupė.Mėnesiena viešpatauja ir žaidžia, mėnesiena šoka ir šėlsta. Tuomet iš mėnesienos srauto išnyra

begalinio grožio moteris ir, vesdamasi už rankos baikščiai besidairantį apšepusį žmogų, žengia prieIvano.IvanasNikolajevičiuskaipmat jįatpažįsta.Tai jonakt inissvečias,numerisšimtasaštuoniolika.IvanasNikolajevičiussapnetiesiaįjįrankasirgodžiaiklausinėja:

—Vadinasi,taipirbaigėsi?—Taipirbaigėsi,manomokiny,—atsakonumerisšimtasaštuoniolika,omoterisprieinaprieIvano

irsako:—Aišku,kadtaip.Viskasbaigėsi, irviskasbaigiasi…Irašpabučiuosiujus įkaktą, irviskasjūsųgyvenimebuskaippridera.

JipasilenkiaprieIvanoirbučiuojajįįkaktą,oIvanasglaudžiasipriejosiržvelgiajaiįakis,betjitraukiasi,traukiasiatatupstairnutolstakartususavopalydovulinkmėnulio…

Tuometmėnesiena ima siautėti, ji lieja šviesos srautus tiesiog ant Ivano, ji taškosi šviesa į visaspuses,kambaryprasidedamėnesienospotvynis, šviesavilnija,kyla aukštyn, apsemia lovą.Štai tuometIvanoNikolajevičiausveideirsušvintalaimingašypsena.

Rytmetįjisnubundatylus,betvisairamusirsveikas.Joskaudiatmintisaprimsta,irligikitospilnatiesprofesoriaus nebeišgąsdins niekas: nei benosis Gesto žudikas, nei žiaurus penktasis Judėjosprokuratorius,raitelisPoncijusPilotas.

1929–1940