Arkivysk. Marcel Lefebvre

Visų laikų Mišios

„Paslėptas lobis“

Pristatyta kunigo Patrick Troadec

Iš prancūzų k. vertė Ingrida Krikštaponytė

Versta iš: Mgr Marcel Lefebvre, La messe de toujours. „Le trésor caché“, Présenté par l’abbé Patric

Troadec, Clovis, Étampes Cedex, 2005. ISBN 2-35005-012-2.

Apie autorių

Marcelis Lefebvre‘as (1905–1991), Šv. Dvasios tėvų kongregacijos misionierius Afrikoje, buvo įšventintas

vyskupu 1947 m. Sekančiais metais pop. Pijus XII jam suteikė arkivyskupo palijų ir paskyrė apaštaliniu

delegatu visai prancūzakalbei Afrikai. 1962 m. jis išrinktas Šv. Dvasios tėvų generaliniu vyresniuoju. Vienas

aktyviausių Vatikano II Susirinkimo (1962–65) rengėjų ir dalyvių, nuosekliai gynęs tradicinį Baţnyčios

mokymą ir liturgiją. 1968 m. jis, nepritardamas modernistinėms reformoms, atsistatydino iš gen. vyresniojo

pareigų, o 1970 m. įkūrė seminariją Écône (Šveicarija) ir Šv. Pijaus X kunigų broliją, kuri šiuo metu veikia

59 pasaulio šalyse. Brolijos tikslas ir veiklos centras – šv. Mišių auka ir kunigystė. 1975 m. prasidėjo tikras

arkivyskupo ir Brolijos persekiojimas iš modernistinei teologijai pritariančių hierarchų pusės, kuris trunka iki

šiol.

Atskiromis knygomis išėję arkivysk. M. Lefebvre‘o raštai originalo kalba:

Lettre aux fidèles de notre diocèse sur la nécessité d’éviter les équivoques et les attitudes ambiguës et de

vivre selon la vérité (Laiškas mūsų vyskupijos tikintiesiems apie būtinybę išvengti dviprasmybių bei

dviprasmiškų paţiūrų ir gyventi pagal tiesą), La Cité catholique, 1961.

Le problème de la liberté (Laisvės problema), 1965.

Après le concile, l‘Église devant la crise morale contemporaine (Po Susirinkimo, Baţnyčia šiandieninės

moralinės krizės akivaizdoje), Cices, 1969.

Des prêtres puor demain (Kunigai rytojui), leidykla Saint-Gabriel, 1973.

En cette crise, gardons la foi (Šitoje krizėje išsaugokime tikėjimą), leidykla Saint-Gabriel, 1973.

Un évêque parle (Vyskupas kalba), Dominique Martin Morin, 1974 (pakartotiniai leidimai 1975 ir 1976 m.).

Pour l‘honneur de l‘Église (Baţnyčios garbei), leidykla Nouvelle Aurore, 1975.

La messe de Luther (Liuterio Mišios), leidykla Saint-Gabriel, 1975.

Homélies lors du pèlerinage international à Rome (Homilijos tarptautinėje maldinėje kelionėje į Romą),

leidykla Saint-Gabriel, 1975.

Homélies „été chaud 1976“ (Homilijos „karšta 1976-ųjų vasara“), leidykla Saint-Gabriel, 1976.

J‘accuse le Concile (Aš kaltinu Susirinkimą), leidykla Saint-Gabriel, 1976.

Le coup de maître de Satan (Puikiai atliktas Šėtono darbas), leidykla Saint-Gabriel, 1977.

15 ans après Vatican II, les raisons de la continuité de notre combat, entre le ralliement et la rupture (15

metų po II Vatikano susirinkimo, mūsų kovos tęsimo prieţastys, tarp susivienijimo ir santykių nutraukimo),

Le Pointet, 1980.

Lettre ouverte aux catholiques perplexes (Atviras laiškas sutrikusiems katalikams), Albin Michel, 1985

(lietuvių k.: Laetitia, Kaunas, 2005).

Ils l‘ont découronné (Jie Jį nukarūnavo), leidykla Fideliter (Clovis), 1987.

Dubia sur la liberté religieuse (Abejonės dėl religinės laisvės), Šv. Pijaus X seminarija, 1987. Naujas

leidimas: Mes doutes sur la liberté religieuse (Mano abejonės dėl religinės laisvės), Clovis, 2000.

Lettres pastorales et écrits (Ganytojiški laiškai ir raštai), leidykla Fideliter (Clovis), 1989.

Cor Unum, lettres et avis aux membres de la Fraternité sacerdotale Saint-Pie X (Cor Unum, laiškai ir

pamokymai Šv. Pijaus X kunigų brolijos nariams), Šv. Pijaus X seminarija, 1989.

Itinéraire spirituel (Dvasinis vadovas), Šv. Pijaus X seminarija, 1990 (lietuvių k.: „Pulkim ant kelių“,

Laetitia, Kaunas, Nr. 24–29, 2007–2008).

L‘Église 25 ans après Vatican II et 10 ans avant l‘an 2000 (Baţnyčia praėjus 25 metams po II Vatikano ir

likus 10 metų iki 2000-ųjų), 1990.

L‘Église infiltrée par la modernisme (Baţnyčia, persunkta modernizmo), leidykla Fideliter (Clovis), 1993.

C‘est moi, l‘accusé, qui devrais vous juger! (Tai aš, kaltinamasis, turėčiau jus teisti!), leidykla Fideliter

(Clovis), 1994.

La petite histoire de ma longe histoire (Trumpa mano ilgos istorijos istorija), leidykla Courrier de Rome,

1994.

Le mystère de Jésus (Jėzaus paslaptis), leidykla Clovis, 1995.

Notre Croisade (Mūsų Kryţiaus ţygis), Lion leidykla, 1997.

Sermons historiques (Istoriniai pamokslai), leidykla Servir, 2001.

„Dėl Švč. Trejybės garbės, dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus meilės, dėl pamaldumo į Švč. Mergelę

Mariją, dėl meilės Baţnyčiai, dėl meilės popieţiui, dėl meilės vyskupams, kunigams, visiems tikintiesiems,

dėl pasaulio išganymo, dėl sielų išganymo, saugokite šį mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus testamentą!

Saugokite mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus auką! Saugokite visų laikų Mišias!“

Arkivysk. Marcel Lefebvre

1979 m. rugsėjo 23 d.

Padėka

Ši knyga buvo parašyta gerbiamo kunigo Grégoire‘o Celier iniciatyva. Karštai jam dėkoju uţ tai, kad

paskatino mane, padedant Flavigny seminaristams ir broliams, surinkti monsinjoro Lefebvre‘o raštus ir

kalbas apie Mišias.

Parenkant įtaigiausias tekstų ištraukas pravertė daugelio ţmonių pagalba.

Pirmiausia dėkoju Écône įrašų tarnybai, kad leido man naudotis daugybe neišleistų tekstų. Taip pat dėkoju

Šv. Pijaus X brolijos seserims, Morgono kapucinams, Šv. Pranciškaus maţosioms seserims iš Lanorgard‘o,

dominikonams iš Avrillé uţ homilijas ar paskaitas, kurias jie man atsiuntė.

Taip pat noriu ypatingai padėkoti seminaristams, kurie išklausė kasetes ir kantriai jas perrašė į popierių per tą

trumpą laiką, kol jos buvo Flavigny 2001–2004 metų vasaromis. Ypač dėkoju broliui Alphonse-Marie, gerb.

kunigui Christophe‘ui Callier, broliui Jean-François uţ tai, kad jie nenuilstamai ir uoliaipaeiliui - vadovavo

darbams.

Reiškiu dėkingumą tiems, kurie savo vertingais patarimais prisidėjo prie darbo patobulinimo paskutiniaisiais

mėnesiais. Dėkoju ypač savo broliams kunigams: Delagneau, Joly, Laroche‘ui, de La Rocque‘ui, Portailiui ir

Simoulinui.

Taip pat skiriu savo padėką daugybei korektorių, ypač tėvui Bruno iš Bellaigue, Brolijos vienuolėms, gerb.

seminaristui Vergeau, ponui François Triomphe, poniai Pagès, panelei Ferrard.

Reiškiu savo dėkingumą Jo Ekscelencijai monsinjorui Tissier de Mallerais uţ padrąsinimo ţodţius.

Taip pat dėkoju leidyklai Clovis atlikusiai maketavimo ir spaudos darbus .

Ir pagaliau, skiriu savo karščiausią padėką visiems tiems, kurių nepaminėjau, kurie vienu ar kitu būdu

prisidėjo prie šio darbo išleidimo.

Kun. Patrick Troadec

Pratarmė

Altorius labai daţnai tiesiog traukia jaunuolį, trokštantį tapti kunigu. Viltis kada nors švęsti šventąją Mišių

auką, savo rankomis nešioti šventąją Ostiją, teikti ją sieloms –jį tiesiog pavergia šių dalykų nuojauta. Ne

kitaip buvo ir jaunajam Marceliui Lefebvre’ui, kai 1923 m. spalio 25 dieną jis pirmą kartą atvėrė didelės

seminarijos duris. Po penkiasdešimties metų jis pasakos apie vietą, kurią jo ugdymo metais uţėmė altorius ir

Mišios:

„Mus, jaunus Santa Chiara, Prancūzų seminarijos Romoje, seminaristus, mokė prisirišimo prie liturginių

apeigų. (...) Mes mėgdavome ruošti altorių, mėgdavome ruoštis ceremonijoms, didţiųjų švenčių išvakarėse

mūsų širdys dţiaugdavosi dėl šių didingų apeigų, kurios vyks prie mūsų altorių. Tad mes, jauni seminar istai,

išmokome mylėti altorių.“1

O patarimas, kurį jis vieną dieną duos savo seminaristams, be abejo, yra jo paties patyrimo, kasdien

išgyvento Prancūzų seminarijoje Romoje, aidas:

„Niekada neatskirkite Mišių nuo savo studijų. Be Mišių jūsų studijos beprasmiškos. Visa teologija sukasi

aplink mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, jo Mišias ir jo Kryţių. To, kas jums dėstoma seminarijoje, sintezė yra

altorius, Mišių auka.“2

Visą gyvenimą arkivysk. Lefebvre‘as nesiliaus gėrėtis tais neišsemiamais turtais, kuriuos mūsų Viešpats

paliko savo Baţnyčiai, kai sakė apaštalams: „Tai darykite mano atminimui“. Sunkios tarnystės metai,

praleisti juodojoje Afrikoje, ne tik neatitraukė jo nuo šios gilios tikrovės, bet ir padėjo jam atskleisti visą jos

vertę:

„Ten aš pradėjau suprasti, kas yra Mišios. Aišku, iš baigtų studijų ţinojau, kas yra ta didţioji mūsų tikėjimo

paslaptis, bet dar nebuvau supratęs visos jų vertės, viso jų veiksmingumo, viso jų gilumo. Tai diena po

dienos, metai po metų išgyvenau Afrikoje ir ypač Gabone, kur praleidau trylika savo misionieriško gyvenimo

metų. (...) Ten pamačiau, taip, pamačiau, ką gali šv. Mišių malonė.“3

Regėdamas, kaip daugelis pagoniškų kaimelių keičiasi dėl šv. Mišių aukos įtakos, misionierius suprato visą

didţiųjų dogmatinių tiesų, išdėstytų seminarijoje, svarbą. Jos išreiškė neįtikėtiną Dievo gerumą mūsų

atţvilgiu, parodytą „tuo, kad Kristus numirė uţ mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 8). Ši meilės

viršūnė, kasdien atnaujinama ant mūsų altorių, nuo šiol bus jo gyvenimo ir apaštalavimo širdis.

Vien tik begalinis artumas, kurį arkivysk. Lefebvre‘as išlaikė Atnašai, besiaukojančiai šv. Mišiose, paaiškina

jo prisirišimo prie „visų laikų Mišių“ nepajudinamą tvirtumą ir atsisakymą priimti ritualą, įvestą Pauliaus VI.

Kadangi ginti Mišias, kurioms grėsė pavojus, buvo graţiausias būdas pasitarnauti Romos Baţnyčiai, buvęs

Dakaro arkivyskupas nedvejodamas viešai nurodė labai rimtus šios liturginės reformos trūkumus, kuriuos itin

aiškiairegėjo, mat į juos ţvelgė jo širdyje degusios Dievo ir artimo meilės šviesoje. Regint šias naujoves ir jas

atmetant kaip griaunančias pamaldumą, prasidėjo tikra Écône‘o epopėja, kurios dvasią jos įkūrėjas išreiškė

daugybę kartų???:

„Šiandien mes privalome uţsibrėţti tikslą: grąţinti šv. Mišių aukai tą vietą, kuri jai priklauso, kuri jai

privaloma, kurią ji turėjo Baţnyčios istorijoje ir Baţnyčios doktrinoje.“4

Nuo pat pradţių įsitikinęs, kad Mišios − tai Baţnyčios širdis, arkivysk. Lefebvre‘as ne tik pats gyveno šia

didţia tikrove, bet ir nardino į ją tuos, kurie jo pastangomis ateidavo atsiduoti Baţnyčiai. Tiek savo

brangiems seminaristams, tiek pasišventusioms sieloms jis pasakė daugybę pamokslų, rekolekcijų, dvasinių

paskaitų, norėdamas perduoti šią meilę šventajai Mišių aukai.

Tie įvairūs neįtikėtinai turtingi šaltiniai sudaro šio rinkinio pagrindą. Šiais Eucharistijos metaiskaip tik sueina

šimtas metų nuo arkivysk. Lefebvre‘o gimimo, todėl Flavigny ir Écône‘o seminaristai siūlo visiems

apmąstyti savo įkūrėjo mokymą. Šie puslapiai lyg savaime skyla į dvi labai skirtingas dalis. Pirmiausia jie

mus skatina paţvelgti į šv. Mišių auką arkivysk. Lefebvre‘o akimis. Tai daug daugiau nei paprasta mokymo

apţvalga, šios eilutės yra tikras kvietimas maldai, palaipsniui perţvelgiant įvairias Mišių eigos maldas,

Mišių, kodifikuotų šv. Pijaus V. Tik po to išreikšti rimti prieštaravimai, kuriuos arkivysk. Lefebvre‘as

suformulavo naujojo ritualo ir jį grindţiančios teologijos atţvilgiu. Šie, kartais labai drąsūs, tekstai jokiu

būdu nesiekia įkvėpti prieštaravimo dvasios: jie kyla iš gyvybinės reakcijos į nuodus, mirtinus sieloms; taip

pat juos paţenklino meilė Kryţiaus aukai ir ją įamţinančioms Mišioms.

Tai daugiau nei pamokymas, tai siela, palaipsniui atsiskleidţianti šiuose puslapiuose, siela to, kurį galima

laikyti „maištaujančiu vyskupu“, bet kuris čia atskleidţia savo tikrąją didybę. Būdamas Dievo ţmogus, jis

giliai išgyveno didţiąsias mūsų religijos paslaptis. Būdamas principingas ţmogus, jis atsisakė sureliatyvinti

1 Kunigystės jubiliejus, Paryţius, 1979 m. rugsėjo 23 d. 2 Dvasinė paskaita, Écône, 1971 m. geguţės 30 d. 3 Kunigystės jubiliejus, Paryţius, 1979 m. rugsėjo 23 d. 4 Rekolekcijos, Avrillé, 1989 m. spalio 18 d.

katalikų tikėjimą – kaip tik dėl to, kad tikėjimas, kuris atskleidţia Dievo meilę mums, yra būtinas Dievo ir

artimo meilės pagrindas. Pagaliau, būdamas sielų ganytojas, jis puikiai suvokė, ko Baţnyčiai labiausiai

reikia: vėl padaryti šventąją auką Baţnyčios širdimi, kad iš ten ji, šventų kunigų uolumo dėka, nušviestų visą

ţmonių gyvenimą.

Tegul šie puslapiai, kuriuose sąmoningai išlaikyta šnekamoji kalba5, būdinga kiekvienai paskaitai, padeda vėl

atrasti tą lobį − šv. Mišių auką, lobį, kuris šiuo liturginės krizėsmetu, deja, lieka daugeliui paslėptas. Tuo

metu, kai kardinolai nebedvejodami atkreipia dėmesį į Pauliaus VI įvykdytos liturginės reformos ribotumą,

kai daugybė kunigų, daţnai jaunų, parodo vis daugiau susidomėjimo šv. Pijaus V mišiolu, šis rinkinys įgauna

ypatingą svarbą. Jis reikalingas ne tik tam, kad papasakotų praėjusią istoriją, atskleistų šios didţios XX a.

asmenybės, kokia buvo arkivysk. Lefebvre‘as, giliausius motyvus – ne, šios eilutės įgyja beveik pranašišką

pobūdį: jos nuţymi, kaip tikimės, tikros Baţnyčios reformos kelio kryptį, o šis kelias prasideda šv. Mišių

atstatymu.

Šv. Pijaus X šventėje,

2005 m. rugsėjo 3 d.

† Bernard Fellay

Šv. Pijaus X brolijos generalinis vyresnysis

Pastabos

Monsinjoras Lefebvre‘as labai daţnai kalbėjo ir rašė apie Mišias, nes jos buvo tapusios jo dvasinio gyvenimo

siela. Tam, kad būtų galima geriau kontempliuoti šią didţiąją paslaptį, mes parinkome daugybę ištraukų iš jo

paskaitų, pamokslų ar raštų, kurios, sujungtos ir surūšiuotos, sudaro labai išsamų komentarą Mišių liturgijai –

tiek patiems tekstams, tiek kunigo veiksmams (kryţiaus ţenklas, nusilenkimas, priklaupimas, palaiminimas,

smilkymas...), tiek kulto objektams (altorius, altoriaus akmuo, relikvijos, krucifiksas). Tad po kiekvienos

Mišių eigos maldos rasime parinktas ištraukas.

Kadangi arkivysk. Lefebvre‘as nėra detaliai pakomentavęs visų maldų, parinktos ištraukos jas atitinka tik

apytiksliai. Citatų skaičius ir ilgumas įvairuoja pagal maldų svarbą arba dėmesį, kurį joms skyrė arkivysk.

Lefebvre‘as. Dėl tos pačios prieţasties pasitaiko, kad ta pati mintis vis randama daugelyje citatų. Taigi tai

nėra išsamus komentaras, kuris apimtų visą kiekvienos maldos turinį.

Tekstai, kuriuos arkivysk. Lefebvre‘as citavo lotyniškai, tekste pateikti lietuviškai, o originalia kalba –

išnašoje. Nedidelė įţanga nurodo ryšį tarp komentuojamos maldos ir citatų. Ji orientuoja apmąstymą ir

palengvina skaitymą. Kada daug tekstų aptaria tą pačią maldą ir kai jie yra santykinai ilgi, prieš juos rašoma

antraštė.

Mišių širdis

Kadangi mūsų Viešpaties auka yra Baţnyčios širdis, mūsų išganymo širdis, mūsų sielų širdis, visa tai, kas

siejasi su šventąja Mišių auka, giliai paliečia mus, paliečia kiekvieną iš mūsų asmeniškai. Savo sielų

išganymui mes privalome dalyvauti šioje aukoje. Mes privalome priimti Jėzaus Kraują per krikštą ir kitus

sakramentus, ypač Eucharistijos sakramentą, kad išgelbėtume savo sielas6.

Niekas mūsų taip gerai neparuošia priimti Eucharistijos sakramentą, kaip šventosios Mišių aukos

apmąstymas, kadangi Mišių auka yra įkvėpimų, paskatinimų, minčių, nuteikiančių mus Dievo ir artimo

meilei, šaltinis. Kaip tik mūsų Viešpaties auka buvo didţiausias meilės aktas, kada nors įvykęs ţmonijos

istorijoje. „Nėra didesnės meilės, kaip atiduoti savo gyvybę uţ tuos, kuriuos mylime“ (Jn 15, 13)7.

Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus tikslas buvo pasiaukoti ant kryţiaus. Jis atėjo ne dėl ko nors kito. O Mišios

– tai kryţiaus tąsa; tad mūsų Viešpaties tikslas yra tęsti savo kryţių per šventąją Mišių auką iki laikų

5 Dėl neišvengiamų daţnų pasikartojimų kai kurios arkivysk. Lefebvre‘o frazės buvo šiek tiek pakeistos. 6 Homilija, Écône, 1982 m. birţelio 29 d. 7 Velykų rekolekcijos, Écône, 1980 m. balandţio 6 d.

pabaigos. Atrodo, kad daugybė sielų tai pamiršo. Jos ieškojo malonių šaltinio smulkiose praktikose, tam tikrų

asmeninių maldų kalbėjime, smulkiuose pamaldumuose į tą šventąjį, į kitą... Yra gerai turėti pamaldumų, bet

laikykimės esminio pamaldumo, svarbiausio ir pagrindinio Baţnyčios, visų šventųjų pamaldumo: to, kurį

mums atnešė mūsų Viešpats. Nėra nieko, kas atstotų kryţiaus auką. Joks pamaldumas, netgi Švč. Mergelei,

negali atstoti šventosios Mišių aukos. Būtent Švč. Mergelė mus ragina eiti prie kryţiaus; ji pati visada ten8.

Marinukas

Arkivysk. Lefebvre‘as Mišiose matė visą gyvenimo programą – tiek kunigui, tiek tikintiesiems.

Kas yra Mišios? Ką jos vaizduoja? Mišios yra gyvas katekizmas. Tai, ko katekizmas mus moko: Credo,

Dievo įsakymai, sakramentai, krikščioniškos dorybės, Pater malda; visa tai yra nuostabiai, nieko

nepraleidţiant, įvykdoma kiekvienose Mišiose.

Iš tikrųjų, pirmoji Mišių dalis yra mokomoji dalis. Ji išdėsto įvairias Credo tiesas. Ji mus pamaţu, bet tvirtai

veda prie mūsų tikėjimo išpaţinimo.

Ir jeigu Credo yra Dievo meilės mums giesmė, antroji Mišių dalis yra tos meilės įgyvendinimas. Kaip sakė

mūsų Viešpats, visas Įstatymas ir pranašai telpa šiuose dviejuose įsakymuose: mylėti Dievą ir mylėti savo

artimą.

Taigi visa tai, kas vyksta nuo atnašavimo ir konsekracijos iki Pater, yra Dievo meilės mums ir mūsų

Viešpaties Jėzaus Kristaus meilės savo Tėvui įgyvendinimas. Vadinasi, du esminiai įsakymai,

reziumuojantys Dekalogą, įgyvendinami šioje Mišių dalyje.

Iš tiesų, ar galėjo būti kilnesnis meilės Dievui aktas, negu tas, kurį įvykdė mūsų Viešpats Jėzus Kristus ant

Kalvarijos? Jėzus Kristus, mirdamas ant kryţiaus, parodė savo begalinę meilę Tėvui. Ir tai iš naujo vyksta ant

mūsų altorių.

Kita vertus, antrasis įsakymas, įsakymas mylėti savo artimą kaip save patį, yra taip pat tiksliai įvykdomas šv.

Mišių aukoje. Pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus tai sako: „Ar gali būti kilnesnis meilės veiksmas, kaip

atiduoti savo gyvybę uţ tuos, kuriuos mylime?“9 Vadinasi, mūsų Viešpats Jėzus Kristus atidavė savo gyvybę

uţ tuos, kuriuos myli, tai yra uţ mus; ir tai taip pat vyksta šv. Mišių aukoje. Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus

mirtis yra kilniausias meilės aktas, kokį jis galėjo atlikti, kad atpirktų ţmones, savo brolius. Jis atidavė visą

savo Kraują, o taip pat ir savo Sielą, savo gyvybę uţ tuos, kuriuos myli. Tas pats dieviškasis Kraujas mus

apvalo ir pašventina Mišiose.

Tad Dekalogas yra išgyvenamas; jis nėra vien tik uţrašytas mūsų katekizmo puslapiuose negyvomis

raidėmis, bet juo gyvenama; kiekvieną dieną, kiekvieną kartą, kai aukojama šventoji Mišių auka, Dekalogas

įvykdomas paties mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus. Koks pavyzdys mums! Todėl mes trokštame dalyvauti

mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gyvenime, kad ir savyje turėtume šiek tiek to troškimo ir to poreikio mylėti

Dievą bei mylėti savo artimą.10

Mišių auka yra visa programa. Tai tikra brangenybė! Mišiose yra trys dalys: pirmoji dalis yra mokymas, po

to įvyksta konsekracija, kai mūsų Viešpats ateina ant altoriaus, ir pagaliau komunija.

Kunigas čia randa viską, ką jis privalo daryti. Šios trys dalys išreiškia kunigo tarnystę trijose jo galiose:

potestas docendi, galia mokyti, potestas sanctificandi, galia pašventinti, ir potestas regendi, galia vadovauti

tikintiesiems.

Pirmoji Mišių dalis atitinka kunigui duotą galią mokyti. Antroji – galią pašventinti: kunigas pašventina

tikinčiuosius savo malda. Trečioji – galią vadovauti sieloms. Iš tiesų, teikdamas tikintiesiems mūsų

Viešpaties Kūną, Kraują, Sielą ir Dievystę, kunigas kartu jiems perduoda meilės įsakymą. Tai tikrai yra

meilės aktas, kuris leidţia tikintiesiems nepaklysti krikščioniškame gyvenime. Perduodamas jiems gyvąjį

įstatymą, kuris yra mūsų Viešpats, kunigas vykdo savo vadovavimo galią.

Tikintiesiems skirtingos Mišių dalys atitinka tikėjimą, viltį ir meilę. Tikėjimas mokyme, viltis kryţiuje.

Transsubstanciacija reiškia Jėzaus kryţių, kuris yra mūsų viltis. O Crux, ave, spes unica, „Sveikas, Kryţiau,

8 Rekolekcijos seserims, Albano, 1976 m. rugsėjis. 9 Pagal Jn 15, 13. 10 Homilija, Lozana, 1978 m. liepos 9 d.

vienintele viltie!“11

Po to – meilė, tai yra komunija, ta vienybė meilėje su mūsų Viešpačiu. Mūsų Viešpats

negalėjo mums pateikti didesnio savo meilės įrodymo, kaip atiduoti save kaip maistą mūsų sieloms.12

Pirmoji dalis

Šventoji auka

I. – Pasirengimas Mišioms, arba Katechumenų Mišios

Norint prieiti prie didţiosios mūsų Viešpaties kryţiaus paslapties, būtinas pasirengimas. Todėl pirmojoje Mišių dalyje Baţnyčia

prie šlovinimo jungia maldas, tinkamas nusiţeminimo ir vidinio gailesčio uţ nuodėmes suţadinimui, po to ji ugdo mūsų tikėjimą,

siūlydama mums apmąstyti Mišių tekstus.

Pirmoji Mišių dalis, vadinama katechumenų Mišiomis, yra pašvęsta šlovinimui, atgailai13

, bet ypač

mokymui. Ji reziumuojama Credo maldoje14

.

Dera, kad šv. Mišios būtų proga mokymui, Dievo Ţodţio, „kuris apšviečia kiekvieną ţmogų, ateinantį į šį

pasaulį“15

(Jn 1, 9) perdavimui. (...) Ši pirmoji Mišių dalis turi padidinti mūsų tikėjimą į mūsų Viešpatį Jėzų

Kristų, o šis tikėjimas savo ruoţtu turi būti uolumo parodyti mūsų Viešpatį sieloms šaltinis.16

Kryžiaus ženklas

Celebrantas:

+ In nomine Patris, et Filii, et Spiritus Sancti. Amen. + Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios

Dvasios. Amen.

Kryţiaus ţenklas, mūsų Viešpaties aukos simbolis, primena, kaip buvo atstatyta tvarka, kurią sugriovė

nuodėmė.

Mes tikime, kad Dieve yra trys Asmenys: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Mes buvome pakrikštyti vardan

šių trijų Asmenų ir ţegnodamiesi nuolat sakome: Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Taigi

tai yra įsitikinimas, kuris įėjo į mūsų gyvenimą ir kuris yra pagrindinis krikščioniško gyvenimo principas.17

Kryţius skatina galvoti apie Švč. Trejybę. Iš tiesų, prie kryţiaus prikaltas Sūnus, jis kabo iš meilės savo

Tėvui, taigi – pripildytas Šventosios Dvasios. Trys Švč. Trejybės Asmenys apsupa Kryţių.18

Kryţius yra pati giliausia, pati nuostabiausia išraiška to, ką dėl mūsų padarė mūsų Viešpats Jėzus Kristus,

tikras Dievas ir tikras ţmogus.19

Per kryţių buvo atstatyta tvarka. Tą akimirką, kai mūsų Viešpats mirė, tvarka buvo atkurta, velnias nugalėtas

ir Dievui pasitarnauta taip, kaip turėjo būti.20

Visos malonės ateina nuo kryţiaus, nuo Kalvarijos, iš pervertos Širdies, iš kurios ištekėjo kraujas ir vanduo.

Kraujas vaizduoja Mišių auką, o vanduo vaizduoja krikštą, kuris nuplauna mūsų nuodėmes. Vadinasi,

atpirkimą iš savo nuodėmių mes gavome per mūsų Viešpaties auką. Reikia, kad mes visada tai turėtume

omenyje.21

Antifona Introibo ad altare Dei

S – Introibo ad altare Dei. S – Įţengsiu prie Dievo altoriaus.

11 Kančios laiko mišparų himnas Vexilla Regis. 12 Rekolekcijos, Avrillé, 1989 m. spalio 18 d. 13 Atgaila (pranc. componction – vert. past.) yra sielos laikysena, pilna nusiţeminimo ir kartu gailesčio uţ nuodėmes. Arkivysk.

Lefebvre‘as kalbės apie ją, komentuodamas Confiteor maldą. 14 Rekolekcijos, Le Barroux, 1985 m. rugpjūtis. 15 Qui illuminat omnem hominem venientem in hunc mundum. 16 Uţrašai kunigų rekolekcijoms, data neţinoma; Écône seminarijos archyvai, O mysterium Christi, p. 11. 17

Rekolekcijos, Morgon, 1988 m. spalis. 18 Homilija, Châtillon-sur-Chalaronne, 1989 m. balandţio 16 d. 19 Šventimų rekolekcijos, Flavigny, 1976 m. birţelio 23 d. 20 Dvasinė paskaita, Écône, 1974 m. gruodţio 3 d. 21 Dvasinė paskaita, Écône, 1975 m. gruodţio 2 d.

M – Ad Deum, qui lætificat juventutem meam. M – Prie Dievo, kuris dţiugina mano jaunystę. Mišios mus atveda prie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus. Jos yra dţiaugsmo ir tikros laimės šaltinis tiems, kurie apsisprendţia jį sekti jo aukoje ir su juo pasilikti.

1. Įžengsiu prie Dievo altoriaus

Kur mes rasime mūsų Viešpatį Jėzų Kristų? Ar mums reikia vykti į Palestiną, ant Atsimainymo kalno? Ne,

mes jį rasime ant savo altorių, nes nuo šiol mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra ant mūsų altorių: štai čia mes jį

rasime visame jo spindesyje (...) ir patirsime tuos pačius jausmus, kaip apaštalai ant Atsimainymo kalno. Štai

dėl ko mes negalime palikti savo altorių.22

Mūsų altorius – tai Sinajus; mūsų altorius – tai Taboras; čia yra mūsų Viešpats visoje savo šlovėje. Jei mes

galėtume matyti altorių taip gerai, kaip angelai ir šventieji, mūsų veidas irgi švytėtų, spinduliuotų iš

dţiaugsmo dėl mūsų Viešpaties šlovės. Mūsų Viešpaties šviesą mes randame mūsų šventųjų altorių papėdėje.

Ši šviesa yra Dievo meilės, to Dievo gyvenimo, kuris turi pripildyti mūsų sielas, pasireiškimas.23

2. Dievas, mano jaunystės džiaugsmo priežastis

Tegul šventoji Mišių auka būna jums jūsų dvasingumo šaltinis, jūsų dţiaugsmo šaltinis, jūsų laimės šaltinis,

kad jūs rastumėte šventosiose Mišiose, komunijoje kiekvieną rytą, savo didţiausią laimę.24

Tegul Mišios jums suteikia ne tik dţiaugsmą, bet ir tą nedrumsčiamą ramybę. Jeigu jūsų tikėjimas, jūsų

doktrina, jūsų dvasingumas pagrįsti šventąja Mišių auka, jūs esate tiesoje. Negalime suklysti, kol savo

tikėjimą prideriname prie šventosios Mišių aukos.25

42 psalmė: Judica me

S – Introibo ad altare Dei.

M – Ad Deum, qui lætificat juventutem meam. S – Judica me, Deus, et discerne causam meam de

gente non sancta: ab homine iniquo et doloso erue me.

M – Quia tu es, Deus, fortitudo mea: quare me

reppulisti, et quare tristis incedo, dum affligit me

inimicus?

S – Emitte lucem tuam et veritatem tuam: ipsa me

deduxerunt, et adduxerunt in montem sanctum tuum et

in tabernacula tua.

M – Et introibo ad altare Dei: ad Deum, qui lætificat

juventutem meam.

S – Confitebor tibi in cithara, Deus, Deus meus:

quare tristis es, anima mea, et quare conturbas me? M – Spera in Deo, quoniam adhuc confitebor illi:

salutare vultus mei, et Deus meus.

S – Įţengsiu prie Dievo altoriaus.

M – Prie Dievo, kuris dţiugina mano jaunystę. S – Teisk mane, Dieve, ir gink mano bylą nuo

nešventos giminės; gelbėk mane nuo neteisaus ir

klastingo ţmogaus.

M – Nes Tu, Dieve, esi mano stiprybė; kam gi atstūmei

mane, ir kodėl aš vaikščioju nuliūdęs, priešo

prispaustas?

S – Siųsk savo šviesą ir savo tiesą; jos išves mane ir

nuves į Tavo šventąjį kalną ir į Tavo padangtes.

M – Ir įţengsiu prie Dievo altoriaus; prie Dievo, kuris

dţiugina mano jaunystę.

S – Aš garbinsiu Tave kanklėmis, Dieve, mano Dieve; mano siela, kodėl tu nuliūdus ir kam mane gąsdini?

M – Turėk viltį Dieve, nes dar jį garbinsiu; jis mano

veido išgelbėjimas ir mano Dievas.

Mūsų Viešpats, prieštaravimo ţenklas, buvo labai mylimas, bet ir taip nekenčiamas, kad buvo persekiojamas ir nuţudytas. Savo

gyvybę jis paaukojo iš meilės savo Tėvui ir iš meilės sieloms. Šioje psalmėje galima įţvelgti mūsų Viešpatį, maldaujantį savo Tėvo

pagalbos išbandymuose, kurie jį nuves iki aukos altoriaus. Kunigas, antrasis Kristus, turi savo ruoţtu semtis jėgų iš Dievo, kad

galėtų kilniaširdiškai nešti savo kryţių paskui jį.

1. Mūsų Viešpats, prieštaravimo ženklas

Kai Mišių pradţioje sakome: Judica me, Deus, et discerne causam meam de gente non sancta, „Dieve, teisk

mane, ir atskirk mane nuo tų, kurie nėra šventi“, atrodo, kad mes save pavadiname tyrais, o kitus – netyrais.

22 Homilija, Miunchenas, 1977 m. kovo 6 d. 23 Homilija, Écône, 1975 m. kovo 15 d. 24 Įvilktuvės, Weissbad, 1978 m. kovo 17 d. 25 Homilija, Écône, 1975 m. kovo 15 d.

Bet tai yra tiesa! Negalime paneigti, kad yra tokių, kuriems nereikia mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus.

[Kristaus Karaliaus šventės] himne „niekšinga minia šaukia: „Mes nenorime Kristaus Karaliaus““. O taip! Ji

egzistuoja, ši minia. Ji yra visame pasaulyje, labiau negu kada nors! Labiau nei bet kada sakomi šie ţodţiai:

„Mes nenorime Kristaus Karaliaus!“ Na ką gi! O mes, priešingai, privalome visada teigti šį troškimą, šį norą

nuolat ieškoti mūsų Viešpaties karalystės.26

Kova prasidėjo laikų pradţioje, kai nusidėjo mūsų pirmieji tėvai, ir ji tebesitęsia mūsų dienomis. Mes esame

šios baisios kovos tarp mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus ir šėtono, tarp šėtono mokinių ir mūsų Viešpaties

Jėzaus Kristaus kryţiaus mokinių, liudininkai.

Šią kovą mes įţvelgiame Senajame Testamente, išgyvenamą Izraelio tautos pradininkų; ši gentis buvo Dievo

pasirinkta, kad iš jos gimtų tas, kuris bus velnio, pasaulio ir nuodėmės nugalėtojas, mūsų Viešpats Jėzus

Kristus. Ši Izraelio tauta, vaizduojanti Baţnyčią, turėjo tvirtai, atkakliai kovoti prieš ketinusius ją sunaikinti,

prieš šėtoną, norėjusį ją sugriauti. Ji paliko Egiptą, kad keturiasdešimt metų prabūtų dykumoje, palikdama

paskui save bangose paskendusią visą faraono armiją. Ar tai nereiškia kovos? Ir ši kova tęsis mūsų Viešpaties

laikais. Mūsų Viešpats bus jos auka, bet triumfuojanti auka. (...)

Nuo to laiko Baţnyčios istorija bus ne kas kita, kaip kova tarp šėtono ir ištikimųjų mūsų Viešpaties Jėzaus

Kristaus kryţiui. Jo kryţius bus Konstantino pergalės prieš jo priešus ţenklas. Nuo to laiko Baţnyčia

triumfuoja prieš tuos, kurie nori jos išnykimo.

Vėliau ypač Prancūzijos istorija yra nepaprastas šios kovos uţ katalikiškumo išsaugojimą paveikslas.

Prancūzija privalo likti katalikiška, ji, vyresnioji Baţnyčios duktė. Šiandien jai gresia tapti protestantiška,

tapti ateistine, tapti pagoniška, tapti atkritėle nuo tikėjimo, palikti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, nebeturėti

jokios religijos, nebent gašlumo, malonumo, pinigų, geismo religiją. Todėl šiuo metu, kai ji diskutuoja dėl

vaikų ţudymo pagal abortų įstatymą, o netrukus diskutuos dėl senelių ţudymo eutanazija, mes turime būti

savo šventosios religijos gynėjai, mes privalome kovoti prieš tuos, kurie nori mus nusmukdyti į blogiausią iš

pagonybių. (...) Šiandien mes norime prisiekti laikytis Dievo Įstatymo, išsaugoti meilę mūsų Viešpaties

Jėzaus Kristaus kryţiui, būti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryţiaus sekėjai.27

2. Auka iš meilės Tėvui ir iš meilės sieloms

Mūsų Viešpats atidavė gyvybę pirmiausia iš meilės savo Tėvui, kad atstatytų savo Tėvo šlovę. Aiškiai

juntama, kad mūsų Viešpats ant kryţiaus yra visiškai susitelkęs į savo Tėvą. Jis į jį kreipiasi savo kančios

pradţioje. Visi jo jausmai nukreipti į Tėvą. Be abejo, jis atiduoda savo Kraują, kad mus atpirktų, dėl pasaulio

atpirkimo iš nuodėmių, bet visos jo mintys nukreiptos į neišmatuojamą meilę savo Tėvui. Jis nori vykdyti

savo Tėvo valią, atstatyti savo Tėvo šlovę. Niekada kūrinys nemokėjo šlovinti Tėvo taip, kaip jo Sūnus, jo

įsikūnijęs Sūnus. Ir, ţinoma, joks kūrinys niekada negalės to padaryti.28

Ar norėdami suprasti, ką mūsų Viešpats Jėzus Kristus galvojo kabodamas ant kryţiaus, mes negalime įdėti į

jo lūpas šios didingos maldos ţodţių, kuriuos jis kalbėjo prieš eidamas į Paskutinės vakarienės menę valgyti

šios šventosios Vakarienės ir prieš iškeliamas ant kryţiaus? Toje nuostabioje maldoje yra graţiausi mūsų

Viešpaties Jėzaus Kristaus kada nors ištarti ţodţiai: „Tėve, – tarė mūsų Viešpats, – pašlovink mane ta šlove,

kurią esu pas Tave turėjęs prieš atsirandant pasauliui“29

(Jn 17, 5). Tai mus perkelia į tikrai dangišką, visiškai

dievišką paties Dievo amţinybės atmosferą. „Ta šlove, kurią esu pas Tave turėjęs prieš atsirandant

pasauliui“. Joks ţmogus šioje ţemėje, netgi Švč. Mergelė, negalėjo ištarti tokių ţodţių kaip šie. Jie buvo

rezervuoti Dievui-Ţmogui, Dievui. Tad mūsų Viešpats prašo savo Tėvo jį pašlovinti naujai, ir taip jis

pašlovina savo Tėvą.30

Kol prašo šio pašlovinimo, mūsų Viešpats negali nepalinkti prie ţmonių.

Ant kryţiaus jis kartoja ţodţius, kuriuos ištarė prieš savo kančią: „Aš atlikau darbą, kurį man davei“31

(Jn 17,

4), sakydamas: „Viskas atlikta“32

(Jn 19, 30). O koks buvo tas darbas? – Pasirinkti ir vadovauti

26 Homilija, Écône, 1976 m. balandţio 3 d. 27 Homilija, Orleanas, 1978 m. balandţio 9 d. 28

Velykų rekolekcijos, Écône, 1980 m. balandţio 6 d. 29 Pater, clarifica me apud temetipsum claritate, quam habui, prius quam mundus esset, apud te. 30 Plg. „Tėve, pašlovink savo Sūnų, kad ir Sūnus Tave pašlovintų“ (Jn 17, 1). 31 Opus consummavi quod dedisti mihi. 32 Consummatum est.

išrinktiesiems: „Aš išsaugojau tuos, kuriuos man davei“33

(Jn 17, 12). Aš išsaugojau sielas, kurias man davei:

apaštalus, mokinius, jais pasekusius tikinčiuosius ir visus patikėjusius misija, kurią man pavedei ir kurią aš

įvykdţiau. Visus juos aš išsaugojau ir prašau, kad vieną dieną ir juos pašlovintum:34

„Kad jie būtų su mumis,

kad su mumis jie būtų viena“ 35

(Jn 17, 22–23). „Aš juos paėmiau iš pasaulio36

(Jn 15, 19), – sako mūsų

Viešpats, – bet jie ne iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio“37

(Jn 17, 14), ir: „aš ne uţ pasaulį meldţiu“38

(Jn

17, 9).

Kodėl mūsų Viešpats ištaria visus šiuos ţodţius? Jis juos taria dėl tų, kurie atsisako tikėti jo dievyste ir jam

priešinasi. Mūsų Viešpats prašo gerojo Dievo saugoti tikinčiuosius, apsaugoti juos nuo pasaulio: „Saugok

juos nuo piktojo“39

, kad jie įvykdytų šį pašaukimą, kad savo pastovumu jie būtų ištikimi jo atliktam

pasirinkimui.

Visa tai yra labai rimta ir labai paslaptinga. Mūsų Viešpats, būdamas ant kryţiaus, tikriausiai vėl ištarė šiuos

ţodţius. Jis apie tai galvojo, kadangi tai buvo paskutiniai ţodţiai, kuriais jis kreipėsi į savo Tėvą,

apţvelgdamas visą darbą, kurį buvo atlikęs per ţemėje praleistus metus.40

Nusilenkimas tariant Gloria Patri

S – Gloria Patri, et Filio, et Spiritui Sancto.

M – Sicut erat in principio, et nunc, et semper, et in

sæcula sæculorum. Amen.

S – Introibo ad altare Dei.

M – Ad Deum, qui lætificat juventutem meam.

S – + Adjutorium nostrum in nomine Domini.

M – Qui fecit cælum et terram.

S – Garbė Dievui Tėvui, ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai.

M – Kaip buvo pradţioje, dabar ir visados, ir per amţių

amţius. Amen.

S – Įţengsiu prie Dievo altoriaus.

M – Prie Dievo, kuris dţiugina mano jaunystę.

S – + Mūsų pagalba – Viešpaties vardas.

M – Jis padarė dangų ir ţemę.

Psalmių pabaigoje jūs sakote: Gloria Patri et Filio et Spiritui Sancto... in sæcula sæculorum. Amen. Tai pati

graţiausia malda, kokią jūs kalbate, nepamirškite to! Tai psalmių maldų uţbaigimas. Jeigu Baţnyčia panoro

pridėti šią maldą prie psalmių pabaigos, tai todėl, kad ji yra lyg psalmės apibendrinimas, visos maldos

aureolė. Mes negalime melstis geriau, negu sakydami: Gloria Patri et Filio et Spiritui Sancto... in sæcula

sæculorum. Amen. Tai graţiausia malda, kokią mes galėtume sukalbėti. Kalbėdami šią maldą, jūs

nusilenkiate prieš Švč. Trejybę, kad ją pagarbintumėte, nes nėra nieko didingesnio, aukštesnio, graţesnio

kaip Švč. Trejybė.41

Tikėjimas mums atskleidţia, kad Dievas Tėvas kildina Asmenį, panašų į save: Ţodį. Tai atrasti nuostabu,

nepaprasta! Dievas Tėvas nėra vienas. Savo meile jis kildina Dievo Ţodį, Asmenį, absoliučiai lygų jam

pačiam. Ir Ţodis myli savo Tėvą meile, lygia jam pačiam. O meilė, kuria Tėvas ir Sūnus myli vienas kitą,

kildina trečiąjį Asmenį, tai yra Šventąją Dvasią. Tai atradimas, kuris mums leidţia suprasti vidinį Dievo

gyvenimą per visą amţinybę, prieš pasaulio pradţią, ir kuris mums leidţia suvokti, kaip Dievas perdavė savo

meilę kūriniams.

Gerasis Dievas visada gyveno šį intensyvų meilės gyvenimą, pranokstantį visa tai, ką mes galime suvokti ir

įsivaizduoti. Jeigu Ţodis yra absoliučiai lygus Tėvui, tai todėl, kad Tėvas nieko nepasilaiko iš savo meilės, jis

viską atiduoda Ţodţiui – savo gyvenimą ir visą savo būtį, ţinoma, likdamas visiškai pats savimi! Vienintelis

skirtumas tarp Tėvo ir Sūnaus yra tai, kad vienas gimdo, o kitas yra gimdomas. Neskaitant šio sūnystės ir

tėvystės santykio, jie yra visiškai lygūs. Tėve nėra daugiau savybių, nei daugiau galios, nei daugiau proto

negu Sūnuje. Ir šitaip yra nuo amţių. Nuo amţių Dievas Tėvas gimdo Sūnų, o Tėvo bei Sūnaus meilė kildina

šį trečiąjį Asmenį, tai yra Šventąją Dvasią. Tėvas ir Sūnus abu kartu yra Šventosios Dvasios pirmoji

prieţastis. Šventoji Dvasia yra meilė, kuria jie myli vienas kitą. Tai didi paslaptis! Įsikūnijimo paslaptis ir

atpirkimo paslaptis yra iš tiesų didţios paslaptys, kurios parodo gerojo Dievo meilę mums. Bet jos egzistuoja

33 Quos dedisti mihi, custodivi. 34 Plg. „Tėve, aš noriu, kad Tavo man pavestieji būtų su manim ten, kur ir aš, kad jie galėtų matyti mano šlovę“ (Jn 17, 24). 35 Ut sint unum, sicut et nos unum sumus: ego in eis, et tu in me. 36 Ego elegi vos de mundo. 37

Non sunt de mundo, sicut et ego non sum de mundo. 38 Non pro mundo rogo. 39 Serva eos a malo, pagal Jn 17, 15. 40 Homilija, Saint-Michel-en-Brenne, 1989 m. kovo 17 d. 41 Homilija, abito priėmimas, Albano, 1977 m. birţelio 5 d.

tik dėl Švč. Trejybės. Jei nebūtų Švč. Trejybės, nebūtų buvę įsikūnijimo nei atpirkimo. Taigi didţioji

paslaptis, kuri mus dţiugins per visą amţinybę, pirmiausia yra Trejybės paslaptis.42

Confiteor malda

M – Confiteor Deo omnipotenti, beatæ Mariæ semper

Virgini, beato Michaeli Archangelo, beato Joanni Baptistæ, sanctis apostolis Petro et Paulo, omnibus

Sanctis, et tibi, pater, quia peccavi nimis cogitatione,

verbo, et opere: mea culpa, mea culpa, mea maxima

culpa. Ideo precor beatam Mariam semper Virginem,

beatum Michaelem Archangelum, beatum Joannem

Baptistam, sanctos Apostolos Petrum et Paulum,

omnes Sanctos, et te pater, orare pro me ad Dominum,

Deum nostrum.

S – Misereatur vestri omnipotens Deus, et, dimissis

peccatis vestris, perducat vos ad vitam æternam.

M – Amen. S – + Indulgentiam, absolutionem et remissionem

peccatorum nostrorum tribuat nobis omnipotens et

misericors Dominus.

M – Amen.

S – Deus, tu conversus vivificabis nos.

M – Et plebs tua lætabitur in te.

S – Ostende nobis, Domine, misericordiam tuam.

M – Et salutare tuum da nobis.

S – Domine, exaudi orationem meam.

M – Et clamor meus ad te veniat.

S – Dominus vobiscum.

M – Et cum spiritu tuo.

M – Prisipaţįstu visagaliam Dievui, Švenčiausiajai

visuomet Mergelei Marijai, šventajam arkangelui Mykolui, šventajam Jonui Krikštytojui, šventiesiems

apaštalams Petrui ir Pauliui, visiems šventiesiems ir

tau, tėve, kad labai nusidėjau mintimi, ţodţiu ir darbu:

mano kaltė, mano kaltė, mano didţiausia kaltė. Todėl

prašau Švenčiausiąją visuomet Mergelę Mariją, šventąjį

arkangelą Mykolą, šventąjį Joną Krikštytoją,

šventuosius apaštalus Petrą ir Paulių, visus šventuosius

ir tave, tėve, melsti uţ mane Viešpatį, mūsų Dievą.

S – Tepasigaili jūsų visagalis Dievas ir, atleidęs jūsų

nuodėmes, tenuveda jus į amţinąjį gyvenimą.

M – Amen. S – + Mūsų nuodėmių dovanojimą, išrišimą ir atleidimą

tesuteikia mums visagalis ir gailestingasis Viešpats.

M – Amen.

S – Dieve, Tu atsigręţęs mus atgaivinsi.

M – Ir Tavo liaudis dţiaugsis Tavyje.

S – Parodyk, mums, Viešpatie, savo gailestingumą.

M – Ir suteik mums savo išganymą.

S – Viešpatie, išklausyk mano maldą.

M – Ir mano šauksmas Tave tepasiekia.

S – Viešpats su jumis.

M – Ir su tavo dvasia.

Kiekvienas ţmogus yra nusidėjėlis ir privalo tai pripaţinti.

Tradicinė liturgija, tokia, kokią Baţnyčia mums perdavė per visus amţius, yra nuostabi nusiţeminimo

mokykla. Mes tai matome iš gestų ir iš veiksmų; parpuolimas ant ţemės, priklaupimai, nusilenkimai yra tiek

mūsų nusiţeminimo, tiek mūsų pagarbos, pirmiausia Dievui, pasireiškimai. (...)

Pavyzdţiui, liturgijoje yra paprotys kunigui Mišių pradţioje nusilenkti maldos Cofiteor metu. Jis pasilenkia

kaip tas muitininkas, nuleistomis į ţemę akimis, sakydamas: „Viešpatie, pasigailėk manęs, nes aš esu vargšas

nusidėjėlis“ (Lk 18, 13). Mes taip pat esame nusidėjėliai.43

Pirmasis šv. Jono laiškas yra labai aiškus šiuo klausimu: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume

patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. Jeigu išpaţįstame savo nuodėmes, Dievas yra ištikimas ir teisingas, kad

atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių. Jei sakytume, kad nesame nusidėję, darytume jį

melagiu, ir nebūtų mumyse jo ţodţio. Mano vaikeliai, rašau jums tai, kad nenusidėtumėte. O jei kuris

nusidėtų, tai mes turime Uţtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas uţ mūsų nuodėmes, ir

ne tik uţ mūsų, bet ir uţ viso pasaulio“ (1 Jn 1, 8 – 2, 2).44

Šv. Tomas klausia savęs: ar turime prisiminti, kad esame nusidėjėliai? Kam prisiminti, kad esame

nusidėjėliai? Ar ne geriau tai pamiršti? Šv. Tomas atsako: mes neprivalome prisiminti nuodėmių konkrečiai

ir individualiai, bet privalome prisiminti savo kaip nusidėjėlių būklę.

Mes privalome visada tai prisiminti, ir netgi pačios tobuliausios sielos visuomet atsimindavo, kad yra

nusidėjėlės. Savo prigimtyje jos jausdavo visas nuodėmės pasekmes. Jos dėl to kentėjo, ir tai joms visada jas

skatino būti karštesnėmis, uoliau kontempliuoti mūsų Viešpaties kančią, būti labiau prisirišusioms prie mūsų

Viešpaties Kryţiaus, kad taptų tobulesnės. Tai matoma visuose šventųjų gyvenimuose. Šventieji visuomet

save laikė nusidėjėliais.

– „Betgi tai perdėta... Nebuvo jie jau tokie nusidėjėliai!“

42 Rekolekcijos, Morgon, 1988 m. spalis. 43 Rekolekcijos, Saint-Michel-en-Brenne, 1984 m. rugsėjis. 44 Dvasinė paskaita, Écône, 1977 m. lapkričio 22 d.

Būtent, jie taip priartėdavo prie Dievo, kad, prisimindami savo smulkučius nusiţengimus, manydavo, jog tai

jau per daug. Taigi jie be galo apgailestaudavo dėl jų, ir jiems atrodė, kad neuţteks viso gyvenimo apgailėti

tas menkas nuodėmes prieš Dievo gerumą, prieš mūsų Viešpaties meilę jiems. Taip būna, kai prisiartiname

prie gerai apšviesto paveikslo: matome jo trūkumus, o jeigu atitolstame, taip aiškiai jų neįţiūrime. Kai mūsų

siela labiau priartėja prie gerojo Dievo, prie mūsų Viešpaties, tada mūsų trūkumai pasirodo didesni.45

Per visas šv. Mišias maldos mums primena, kad esame nusidėjėliai, kad mums reikia prašyti gerojo Dievo

malonių, Dievo gailestingumo mums.

Dorybė, kurios turime siekti, kurią mums taip pataria šv. Mišių maldos, yra vidinis gailestis uţ nuodėmes,

senųjų dvasinių autorių vadintas atgaila46

. Atgaila – tai nuolatinis gailestis uţ nuodėmes, kuris pasireiškia

tuo, kad visuomet turime savo nuodėmę prieš akis. „Mano nuodėmė man visada prieš akis“47

, sakome

psalmėje Miserere (Ps 50). (...) Tai mūsų neţemina. Nemanykime, kad Baţnyčia reikalauja iš mūsų šios

dorybės, kad mus paţemintų, ji skirta mūsų pašventinimui ir įvedimui į dvasinio gyvenimo tikrovę. Abatas

Marmionas, sekdamas šv. Tomu, labai gerai pasakė: kas gyventų šioje nuolatinės atgailos būklėje, išvengtų

daugybės nuodėmių.48

Juk šis pastovus apgailestavimas dėl nuodėmės, šis vidinis suvokimas, kad esame

nusidėjėlio būklėje, aiškiai atitolina nuo nuodėmės. Jei mes apgailestaujame dėl nuodėmės, jei mes dėl jos

jaučiame tikrą gailestį, mes imame ja bjaurėtis. Todėl mes turime šį jausmą, šį instinktą, sakyčiau, paniekos

nuodėmei ir jos atmetimo instinktą. Aš manau, kad tai yra vidinė laikysena, kuri labai palanki mūsų

dvasiniam gyvenimui, kuri sudaro geras sąlygas praktikuoti Dievo ir artimo meilę. Mes juk nedarome

atgailos vien tam, kad atgailautume; Dievas ir Baţnyčia reikalauja atgailos, kad paskatintų mus praktikuoti

artimo meilę, kad sugriautų mumyse egoizmą, puikybę, ydas, kurios spaudţia mūsų širdį, kurios uţdaro mūsų

širdį į maţą dramblio kaulo bokštą.49

Malda Aufer a nobis

Oremus

Aufer a nobis, quæsumus, Domine, iniquitates

nostras: ut ad Sancta sanctorum puris mereamur

mentibus introire. Per Christum Dominum nostrum.

Amen.

Melskimės

Pašalink nuo mūsų, meldţiame, Viešpatie, mūsų

nedorybes, kad būtume verti su tyromis sielomis įeiti į

Šventų švenčiausiąją. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Kopti prie altoriaus dera su giliais nusiţeminimo jausmais ir dideliu šventumo troškimu.

Mišių eigoje Baţnyčia ragina kunigą suţadinti nusiţeminimo nuotaiką. Ji pasireiškia maldose, kurias kunigas

tyliai kalba lipdamas prie altoriaus: Aufer a nobis – „Pašalink... mūsų nedorybes...“, Oramus te, Domine –

„Meldţiame Tave, Viešpatie, (...) teiktis atleisti visas mano nuodėmes“.50

Nusiţeminimo dorybė, tokia būtina krikščioniui, yra netgi visų dorybių pagrindas, nes ji moko mus garbinti

ir pati yra garbinimo rezultatas. Tai labai aiškiai sako šv. Tomas.51

Nusiţeminęs ţmogus toks yra todėl, kad

suvokia, jog yra Dievo akivaizdoje. Jis stengiasi būti Dievo akivaizdoje visada, ir toks gyvenimas Dievo

akivaizdoje padaro jį nusiţeminusį, skatina jį nuolat suvokti savo niekybę, kad jis yra niekas, o Dievas yra

viskas. Ši nusiţeminimo dorybė tobulai dera su garbinimu, kurį mes privalome skirti Dievui.52

Šv. Paulius teisingai sako, kad jeigu mes manome esą kaţkas, kai tuo tarpu esame niekas, mes

apgaudinėjame save: „Būdamas niekas... save apgaudinėja“53

(Gal 6, 3). (...)

Viskas yra Dievo rankose. Jeigu Dievas to panorėtų, jei mūsų Viešpats pasakytų: aš jį apleidţiu – mes

grįţtume į nebūtį. Mes nebeegzistuotume. Tuoj pat, tą pačią akimirką mes išnyktume. Mūsų šiame pasaulyje

nebebūtų.

45 Rekolekcijos, Brignoles, 1984 m. liepos 27 d. 46 Pranc. componction, paţodţiui: „(širdies) subadymas“ (vert. past.). 47 Peccatum meum contra me est semper. 48 Le Christ idéal du moine, II tomas, Maredsous, 1947, p. 197–228. 49

Dvasinė paskaita, Écône, 1981 m. kovo 13 d. 50 Uţrašai dvasinėms konferencijoms, p. 42; plg. Šv. Benedikto regula, 7 sk. 51 Summa theologiæ, II–II, q. 84, a. 2; II–II, q. 161, a. 3, ad 1 et a. 4, ad 1. 52 Dvasinė paskaita, Écône, 1981 m. kovo 13 d. 53 Cum nihil sit, ipse se seducit.

Taigi kuo savarankiškesni mes jaučiamės, kuo maţiau atsiţvelgiame į mūsų Viešpatį, tuo labiau save

apgaudinėjame. Taip pat jei mes manome esą kaţkas patys iš savęs... Jei mes būtume kaţkas patys iš savęs,

mes būtume Dievas. Juk jei mes patys sau suteiktume nors ir maţą mūsų egzistencijos dalį, mes ją sau

teiktume visada, mes ją būtume visada turėję – taigi mes būtume Dievas. Tas paprastas faktas, kad mes

negalime sau duoti egzistencijos, įrodo, kad ji nekyla iš mūsų, kad ji duota kaţkieno kito – mūsų Viešpaties,

Dievo.54

Nusiţeminimo dorybė yra būtina ne vien tik dėl to, kad esame nusidėjėliai. Visa kūrinija turi būti

nusiţeminusi. Mūsų Viešpats buvo nusiţeminęs. „Mokykitės iš manęs, – sako mūsų Viešpats, – nes aš

švelnus ir nuolankios širdies“55

(Mt 11, 29).

Taigi nusiţeminimas nėra dorybė, kurią privalome stengtis įgyti vien dėl to, kad esame nusidėjėliai.56

Be

abejo, tai yra vienas iš motyvų, ir labai svarbus motyvas, mums dar labiau nusiţeminti dėl savo nuodėmių.

Bet jau paprastas faktas, kad esame kūriniai, reikalauja elgtis kaip kūriniams to, kuris mus sukūrė, atţvilgiu,

Dievo atţvilgiu.57

Šioje ţenėje mes nematome, kokią vietą uţima Dievas. Danguje mes suprasime, kad niekas, iš tiesų, niekas

neegzistuoja be Dievo! Todėl kūriniai yra niekas, palyginti su Dievu, absoliučiai niekas be Dievo. Dievas

galėtų sukurti tūkstančius ir milijonus, milijardus pasaulių, tokių kaip šis, kurį jis sukūrė. Nėra nei vieno

vabalo, nei vieno medţio lapo, nei vieno gėlės ţiedo, jokio dalyko, kuris išsiskleistų, atsirastų be jo įsikišimo.

Tai jis kuria visus tuos nuostabius dalykus, kuriuos mes paţįstame. Uţ visa tai, kas esame, mes esame

skolingi gerajam Dievui.58

Kita vertus, nusiţeminimas nėra dorybė, kuri mus vien paţemina ar sumenkina. Ji nėra skirta mus prislėgti,

mus sutraiškyti – visiškai ne! Štai kaip galima apibrėţti nusiţeminimą: „Nusiţeminimas yra moralinė dorybė,

kuri mus skatina iš didelės pagarbos Dievui – ir tai yra svarbu, tai šv. Tomo apibrėţimas59

– nusiţeminti ir

uţimti tą vietą, kuri, kaip matome, mums priklauso“. Mes turime nusiţeminti ta prasme, kad privalome vėl

uţimti savo tikrąją vietą. Kai neturime nusiţeminimo, uţimame ne savo tikrąją vietą. Svarbu suvokti, kad

mes nuolat gyvename tam tikroje iliuzijoje. (...)

Apmąstykime šių ţodţių prasmę: „Uţimti tą vietą, kuri, kaip matome, mums priklauso“. Vieta, kuri mums

priklauso, tai kūrinio, ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Krauju atpirkto kūrinio, vieta. Vadinasi, mes turime

du glaudţius ryšius su Dievu: kūrinio ryšį ir atpirkto kūrinio ryšį, kuris suponuoja, kad esame nusidėjėliai.

Mes esame kūriniai. Kuo labiau mes gilinsimės į kūrinio sąvoką, tuo labiau priartėsime prie tikrosios savo

vietos Dievo atţvilgiu.

Lygiai taip pat mes turime gilintis į malonės naudą, kurią gerasis Dievas mums teikia, mūsų Viešpaties

Jėzaus Kristaus Krauju mus atpirkdamas ir darydamas savo vaikais. Mes turime mąstyti apie savo, kaip

nusidėjėlių, būklę ir apie didį Dievo gailestingumą mums. Tai taip pat padės mums uţimti savo tikrąją vietą

mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atţvilgiu.

Ar yra kas nors čionai svarbesnio, negu uţimti savo tikrąją vietą Dievo atţvilgiu? Mes neturime teisės būti ne

savo vietoje.60

Pagaliau, nusiţeminimas visada eina kartu su Dievo ir artimo meile; kuo arčiau tobulo nusiţeminimo, tuo

arčiau tobulos meilės.61

Pats aukščiausias nusiţeminimo laipsnis – tai Dievo ir artimo meilė. Mes siekiame nusiţeminimo, kad

pasiektume meilę, kad būtume meilės būklėje. Mes nesiekiame kovos prieš nuodėmę dėl pačios kovos; mes

norime kovos tam, kad pagaliau pasiektume tikrąją meilę Dievui ir artimui. Tikslas yra meilė, vienybė su

Dievu, vienybė su mūsų Viešpačiu.62

Altoriaus pabučiavimas

54 Dvasinė paskaita, Écône, 1976 m. rugsėjo 20 d. 55 Discite a me, quia mitis sum, et humilis corde. 56 Summa theologiæ, II–II, q. 161, a. 2, ad 3. 57 Dvasinė paskaita, Écône, 1975 m. sausio 28 d. 58

Dvasinė paskaita, Écône, 1982 m. sausio 25 d. 59 Plg. Summa theologiæ, II–II, q. 161. 60 Dvasinė paskaita, Écône, 1977 m. lapkričio 15 d. 61 Uţrašai dvasinėms konferencijoms, p. 42; plg. Šv. Benedikto regula, 7 sk. 62 Dvasinė paskaita, Écône, 1977 m. lapkričio 22 d.

Oramus te, Domine, per merita Sanctorum tuorum,

quorum reliquiæ hic sunt, et omnium sanctorum: ut indulgere digneris omnia peccata mea. Amen.

Meldţiame Tave, Viešpatie, per Tavo šventųjų, kurių

relikvijos čia yra, ir visų šventųjų nuopelnus, kad teiktumeis atleisti visas mano nuodėmes. Amen.

Kalbėdamas maldą Oramus te, kunigas bučiuoja altorių, kuriame yra akmuo su kankinių relikvijomis.

Nuo IV a. popieţiai reikalavo, kad altoriai būtų konsekruoti. Konsekruotas altoriaus akmuo yra paties Jėzaus

Kristaus atvaizdas. Tame altoriaus akmenyje yra įrėţti penki kryţiai. Šie kryţiai vaizduoja penkias mūsų

Viešpaties ţaizdas, kadangi pats Jėzus Kristus yra aukos altorius. Be to, altoriaus akmenyje yra tarsi maţas

kapas, kuriame sudėtos šventųjų kankinių relikvijos. Tai yra tų šventųjų, kurie išliejo savo kraują uţ mūsų

Viešpatį, relikvijos. Taip prisiminimas apie kankinių išlietą kraują, susijungusį su mūsų Viešpaties Krauju

ant mūsų altorių, primena mūsų Viešpaties kančią ir jo auką.

Nuostabus simbolizmas, ar ne? Jis mus pririša prie mūsų Viešpaties aukos ir prie mūsų altorių. Mūsų altoria i

turi būti mūsų religijos dorybės širdis, o šios dorybės didysis aktas – auka.63

Kankinių relikvijos yra nuostabus priminimas, kuris mus tikrai drąsina paaukoti savo gyvybes kartu su mūsų

Viešpaties gyvybe, kaip tai padarė kankiniai.64

Įžengimo antifona: Introitas

Įţengimo antifona, atitinkanti dienos Mišių dvasią, įvesta tam, kad paruoštų sielas gauti iš Mišių kuo daugiau vaisių.

Baţnyčia panoro savo liturgijoje būti mūsų motina ir mokytoja65

, mokydama mus, kokie turi būti mūsų

jausmai, koks turi būti mūsų tikėjimas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atţvilgiu; šio nepaprasto akto, tai yra

Mišių aukos, atţvilgiu; mūsų Viešpaties įsteigtų sakramentų atţvilgiu. Baţnyčia su ypatingu dėmesiu, kaip

rūpestinga motina suformavo šias apeigas, padarė jas nuostabias, nepaprastai graţias. Popieţiai ir visuotiniai

susirinkimai nusilenkė šiai liturgijai, nes ţinojo, kad liturgija yra kaip mūsų motina, kuri moko mus mylėti

mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, garbinti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų taip, kaip privalome, priimti visas malones,

kurių mums reikia. Todėl sakoma, kad maldos įstatymas yra tikėjimo įstatymas66

, nes savo tikėjimą mes

ugdome tuo būdu, kuriuo meldţiamės.67

Mes esame prisirišę prie tradicinės liturgijos, kuri iš tiesų išreiškia tai, ką mes manome savo širdyse, ką mes

mąstome savo sielų gelmėse, tai yra, kad Jėzus yra Dievas, kad jis yra mūsų Karalius ir kad jis yra šv.

Eucharistijoje.68

Liturgija nuostabiai išreiškia Mišių didybę ir šventumą, kryţiaus aukos, altoriaus aukos šventumą.69

Kyrie

Kyrie, eleison,

Kyrie, eleison,

Kyrie, eleison,

Christe, eleison,

Christe, eleison,

Christe, eleison,

Kyrie, eleison,

Kyrie, eleison,

Kyrie, eleison.

Viešpatie, pasigailėk,

Viešpatie, pasigailėk,

Viešpatie, pasigailėk,

Kristau, pasigailėk,

Kristau, pasigailėk,

Kristau, pasigailėk,

Viešpatie, pasigailėk,

Viešpatie, pasigailėk,

Viešpatie, pasigailėk.

63 Rekolekcijos, Avrillé, 1989 m. spalio 18 d. 64 Paskaita, Tourcoing, 1974 m. sausio 30. 65

Mater et magistra. 66 Lex orandi, lex credendi, D. S. 3792. 67 Homilija, Lionas, 1976 m. vasario 8 d. 68 Homilija, Écône, 1975 m. geguţės 17 d. 69 Rekolekcijos, Écône, 1978 m. rugsėjo 22 d.

Kyrie, sukomponuotas iš trijų invokacijų grupių trijų dieviškųjų Asmenų garbei, parodo, kad Mišios yra aukojamos Švč. Trejybės

garbei.

Prie didţiosios Dievo paslapties mes prisiliesime šv. Mišiose, čia mes eisime pas Tėvą, čia mes gausime Šv.

Dvasią, čia mes priimsime Dievo Sūnų. Mes negalime rasti graţesnio, didingesnio, nuostabesnio dalyko, kaip

šv. Mišių auka.70

Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra aktyvūs šventojoje Mišių aukoje. Mišių maldos tai nuostabiai išreiškia.

Jos maldauja Švč. Trejybę, maldauja Šv. Dvasią, Sūnus kreipiasi į savo Tėvą, Sūnus čia yra gyvas. Šv. Mišių

aukoje veikia visa Švč. Trejybė. Ir kam? Ogi tam, kad įvykdytų įsikūnijusio Ţodţio auką, kryţiaus auką,

mūsų sielų atpirkimo auką.71

Gloria

Gloria in excelsis Deo.

Et in terra pax hominibus bonæ voluntatis.

Laudamus te.

Benedicimus te. Adoramus te.

Glorificamus te.

Gratias agimus tibi propter magnam gloriam tuam.

Domine Deus, Rex cælestis, Deus Pater omnipotens.

Domine Fili unigenite, Jesu Christe.

Domine Deus, Agnus Dei, Filius Patris.

Qui tollis peccata mundi, miserere nobis.

Qui tollis peccata mundi, suscipe deprecationem

nostram.

Qui sedes ad dexteram Patris, miserere nobis.

Quoniam tu solus Sanctus.

Tu solus Dominus. Tu solus Altissimus, Jesu Christe.

Cum Sancto Spiritu, + in gloria Dei Patris.

Amen.

Garbė Dievui aukštybėse,

o ţemėje ramybė geros valios ţmonėms.

Šloviname Tave,

aukštiname Tave, lenkiamės Tau,

garbiname Tave;

dėkojame Tau dėl Tavo didţios garbės,

Viešpatie Dieve, dangaus Valdove, visagali Dieve

Tėve.

Viešpatie vienatini Sūnau, Jėzau Kristau.

Viešpatie Dieve, Dievo Avinėli, Tėvo Sūnau.

Tu naikini pasaulio nuodėmes, pasigailėk mūsų.

Tu naikini pasaulio nuodėmes, priimk mūsų

maldavimus.

Tu sėdi Tėvo dešinėje, pasigailėk mūsų.

Nes Tu vienas Šventas, Tu vienas Viešpats,

Tu vienas Aukščiausiasis, Jėzau Kristau,

su Šventąja Dvasia + Dievo Tėvo garbei.

Amen.

Baţnyčia šlovina savo Atpirkėją, savo Kunigą ir savo Karalių.

Gloria yra garbės giesmė, garbinanti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų ir priskirianti jam visas dovanas, visas

gerąsias savybes, kurias jis iš tiesų turi: jis yra mūsų Išganytojas, jis yra mūsų Atpirkėjas. Dabar jis yra Tėvo

garbėje, ir jis tikrai yra vienas Viešpats ir vienas Aukščiausiasis. Tai yra teiginiai, kuriuos mums naudinga

daţnai kartoti, kad savo dvasia ir protu visada suvoktume tą spindesį bei tą vietą, kurią mūsų Viešpats turi

uţimti mūsų sielose ir taip pat visuomenėje.72

Jėzus Kristus turi teisę į jo vertas, į dangaus vertas giesmes, kurios primena angelų giesmę.73

1. Mūsų vienintelis Dievas

Mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra visa ko šaltinis, nieko nėra be mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus: jis yra mūsų

Dievas, jis – mūsų vienintelis Dievas. „Tu vienas Šventas, vienas Viešpats, vienas Aukščiausiasis“74

: štai kas

yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus.75

2. Jėzus Kristus

70 Homilija, Écône, 1974 m. balandţio 14 d. 71

Homilija, kunigų šventimai, Écône, 1977 m. rugpjūčio 25 d. 72 Homilija, Écône, 1976 m. birţelio 24 d. 73 Homilija, Écône, 1975 m. geguţės 17 d. 74 Tu solus Sanctus, tu solus Dominus, tu solus Altissimus. 75 Piligriminė kelionė į Romą, Laterano šv. Jono bazilika, 1975 m. geguţės 24 d.

Jau pats mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Vardas savyje turi išganingą jėgą, ypatingą malonę: paskaitykite

Šv. Jėzaus Vardo oficiją ir pamatysite, su kokia pagarba Jėzaus Vardas tariamas ir aiškinamas. Jėzaus Vardas

yra Baţnyčios pamaldumo praktika, kuri nėra tik pamaldumas šventam vardui, kaip šventųjų vardams, kuris

primenamas jų šventės proga. Ne. Tai daug giliau! Anot Baţnyčios mokymo, Jėzaus Vardas turi savyje visas

mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus savybes, visą jo galią. Todėl Baţnyčia reikalauja nusilenkti, kai jis

ištariamas liturgijoje.

Paprasčiausias mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Vardo ištarimas kelia milţinišką reikalavimą – milţinišką

pavieniam ţmogui ir visiems ţmonėms: jis reikalauja, kad pasiduotume jo viešpatavimui, kad tikėtume

tiesomis, kurias jis skelbia.76

3. Išganytojas, Kunigas ir Karalius

„Tu naikini pasaulio nuodėmes, Tu sėdi Tėvo dešinėje, pasigailėk mūsų“. Jėzus Kristus yra Išganytojas.

Jėzus Kristus yra Kunigas. Jėzus Kristus yra Karalius. Štai trys esminės mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus

savybės, kylančios iš jo hipostatinės vienybės, tai yra iš jo vienybės su pačiu Dievu viename Asmenyje.

Taigi šios trys savybės: Išganytojas-Atpirkėjas, Kunigas, Karalius – kur jos tampa apčiuopiamos? Kur mes

jas patiriame? Šv. Mišiose.

Šv. Mišiose mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra Atpirkėjas. Kas gali tai paneigti? Kryţiaus auka – tai jo

atpirkimas, tai mūsų Viešpaties atpirkimas. Taigi, aukodami savo šventąją Mišių auką, jūs prisidedate prie

mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atpirkimo, prie atpirkimo, kurį įvykdė mūsų Viešpats Jėzus Kristus.

Mūsų Viešpats yra Kunigas. Kur jis yra kunigas labiau, negu šventojoje Mišių aukoje? Tai jis yra Kunigas.

Jūs esate tik jo tarnai, jūs veikiate tik Kristaus, kuris yra tikrasis Kunigas, asmenyje. Todėl jūsų aukojamos

Mišios – tai pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus vienoje iš jo esminių savybių.

Ir pagaliau, mūsų Viešpats yra Karalius. Regnavit a ligno Deus.77

Mūsų Viešpats karaliavo nuo kryţiaus

medţio. Čia yra jo sostas, čia yra jo karūna, čia jis nugalėjo pasaulį ir turi teisę karaliauti. Tad vėlgi Mišių

aukoje jo karališkoji valdţia pasirodo aukščiausiu būdu.78

Jėzus Kristus karaliavo per kryţiaus medį, nes savo kryţiumi jis nugalėjo nuodėmę, nugalėjo velnią, nugalėjo

mirtį!

Taigi tai yra trys nuostabios mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pergalės. Kas nors pasakys, kad tai

triumfalizmas. Na ką gi, taip, mes labai norime mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus triumfalizmo. Ir todėl mūsų

protėviai pastatė tas nuostabias katedras. Kodėl jie išleido tiek pinigų, tie ţmonės, kurie buvo daug

neturtingesni uţ mus? Kodėl jie skyrė tiek laiko, statydami šias katedras tokias nuostabias, kad mes dar ir

dabar jomis ţavimės, netgi tie, kurie netiki? Kodėl? Dėl altoriaus. Dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus. Kad

paţymėtų mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryţiaus triumfą. Na ką gi, mes norime skelbti mūsų Viešpaties

Jėzaus Kristaus kryţiaus triumfą savo Mišiose! Todėl mes klaupiamės, mums patinka klauptis prieš šv.

Eucharistiją.79

4. Tarpininkas

Mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra iš esmės Kunigas, nes jis iš esmės Tarpininkas: „Tarpininkas tarp Dievo ir

ţmonių“80

(1 Tim 2, 5). Nuo pat susivienijimo Mergelės Marijos įsčiose su ţmogiška siela ir ţmogišku kūnu

mūsų Viešpats yra Tarpininkas, Išganytojas, Kunigas. Tai labai graţi ir labai mus paguodţianti tikrovė. Tą

patį labai giliai išreiškia pats šv. Paulius. Jis kalba apie mūsų Viešpaties kunigystę ir apie mūsų Viešpatį kaip

Auką uţ nuodėmes, ypač laiškuose romiečiams ir ţydams. Šiuose dviejuose laiškuose randame graţiausius

apaštalo Pauliaus teiginius apie šias didţias paslaptis.81

76 Dvasinė paskaita, Écône, 1980 m. birţelio 3 d. 77 „Dievas karaliavo nuo medţio“, ištrauka iš Vexilla regis, Kančios laiko mišparų himno. 78 Homilija, Écône, 1980 m. birţelio 27 d. 79

Homilija, Lilis, 1976 m. rugpjūčio 29 d. 80 Mediator inter Deum et homines. 81 Velykų rekolekcijos, Écône, 1984 m. balandţio 17 d. Cituojame kai kurias arkivysk. Lefebvre‘o parinktas ištraukas: „Juk

kiekvienas vyriausiasis kunigas imamas iš ţmonių ir skiriamas atstovauti ţmonėms pas Dievą, kad atnašautų dovanas ir aukas uţ

nuodėmes. (...) Ir niekas pats nepasiima tos garbės, vien tik tas, kuris Dievo šaukiamas kaip Aaronas. Taip pat ir Kristus ne pats sau

Yra tik vienas Tarpininkas tarp Dievo ir ţmonių: nukryţiuotasis mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Ir šį

tarpininkavimą jis įvykdė per savo kryţių. Vienas Dievas, vienas Tarpininkas, vienas popieţius, vienas

vyskupas, su kuriuo mes celebruojame, ir vienas kunigas, kuris celebruoja šv. Mišias. Tad yra tik viena

religija. Jų negali būti dviejų, kitaip Mišių auka nebeturėtų jokios prasmės ir mūsų Viešpaties ant kryţiaus

paaukota auka prarastų bet kokią vertę. „Tu, Viešpatie, sutraukydamas mirties grandines, atidarei mums

dangaus vartus“82

. Taip, uţţengdamas ant savo kryţiaus, kad būtų nukryţiuotas, mūsų Viešpats mums atidarė

rojaus vartus. Nėra kito, kuris būtų mums atvėręs rojaus vartus! Mes galime ieškoti visur. Ţmogiški visų tų

klaidingų religijų išradimai nieko verti, nes yra tik vienas Tarpininkas: tas, kuris atvėrė dangaus vartus, tai

yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus su savo kryţiumi. Mes neturime pasirinkimo: tie, kurie nepraeina pro mūsų

Viešpaties kryţių, nepraeina pro avidės vartus, kaip mūsų Viešpats sakė pats: „Aš esu vartai“83

(Jn 10, 7).

Taigi mes privalome praeiti pro šiuos vartus, kad patektume į dangų. Tad yra tik viena religija, vienintelis

kelias patekti į dangų.84

Ţmonės nebenori mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus socialinio karaliavimo, prisidengdami pretekstu, kad tai

nebeįmanoma. Bet vienas dalykas, kad tai nebėra įmanoma, kitas dalykas – kad mes tai priimame kaip

principą ir todėl nebesiekiame šio mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus karaliavimo. Ką kasdien kalbame Tėve

mūsų maldoje? „Teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir ţemėje“. Kas yra ta

karalystė? Taip pat ir Gloria giesmėje mes giedame: Tu solus Dominus, tu solus Altissimus, Jesu Christe, „Tu

vienas Viešpats, Tu vienas Aukščiausiasis, Jėzau Kristau“. Argi mes tai giedotume, o išėję sakytume: „Ne,

nebereikia, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus mums karaliautų“? Taigi gal gyvename nelogiškai? Ar esame

katalikai, ar ne, ar esame krikščionys, ar ne? Jeigu esame krikščionys, privalome siekti mūsų Viešpaties

Jėzaus Kristaus karalystės. Taika ţemėje gali būti tik su šia sąlyga.85

Kolekta

Kolekta yra liturginė malda, kuria maldaujame tam tikros malonės, kurios Baţnyčia mums prašo Mišiose. Ši malonė atitinka

švenčiamą paslaptį arba tos dienos šventojo būdingas dorybes.

Kad gautume daugiau malonių iš šventosios Mišių aukos, Baţnyčia panoro Mišias įjungti į švenčių ir mūsų

Viešpaties gyvenimo bei šventųjų gyvenimų minėjimo ciklą, nes kiekviena šventė, kiekvienas mūsų

Viešpaties gyvenimo įvykis mums atneša tam tikrą malonę. Mums jų reikia, nes mes negalime suvokti

Kristaus paslapties pločio, aukščio, gylio, dydţio86

. Vien tik Baţnyčia mums motiniškai ją patiki. Ji mums

dalija jo malones per visus metus, ypač per du didţiuosius metų laikotarpius, tai yra Kalėdų ir Velykų. Tai

aiškina tėvas Pijus Parschas Liturginių metų vadove: „Ko mes turime laukti iš liturginių metų? Dieviškojo

gyvenimo, gyvenimo apsčiai. Dieviškasis gyvenimas, kurio daigas pasodintas mūsų sieloje krikštu, turi augti

per baţnytinius metus ir artėti prie tobulumo padedant liturginei maldai. Liturgija yra panaši į brangų ţiedą,

kurio deimantas yra šv. Eucharistija ir eucharistinė auka, o aptaisas padarytas iš švenčių ir baţnytinių

laikotarpių“. (...) „Liturgija yra tikėjimo mokykla. Metų eigoje mums primenamos ir išdėstomos tikėjimo

tiesos. Liturginiai metai yra uolūs auklėtojai, jie nori mums ne tik perduoti tikėjimo tiesas, jie nori mus

padaryti geresnius, mus ugdyti dangui“87

. Aišku, ir mes, jeigu norime iš tikrųjų įsiskverbti į mūsų Viešpaties

paslaptį, iš tiesų jį mylėti taip, kaip privalome, prie jo prisirišti ir gauti iš jo malonių, mums būtinai reikia

paţinti liturgiją, ją branginti, ją tyrinėti. Tai tikrai svarbi šventėjimo priemonė. Skirtumas tarp katalikų ir

protestantų yra tas, kad pastariesiems liturgija (jei dar turima tai, ką būtų galima pavadinti liturgija) yra tik

suteikė garbę tapti vyriausiuoju kunigu, bet tas, kuris jam pasakė: „Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdţiau“. Kitoje vietoje

jis sako: „Tu esi kunigas per amţius Melchizedeko būdu“. (...) Visiems, kurie jo klauso, jis tapo amţinojo išganymo prieţastimi,

Dievo pavadintas vyriausiuoju kunigu Melchizedeko būdu“ (Ţyd 5, 1–10). „Mes turime tokį vyriausiąjį kunigą, kuris danguje atsisėdo Didybės sosto dešinėje kaip einantis kunigystės tarnybą šventojoje vietoje ir tikrojoje padangtėje...“ (Ţyd 8, 1–2). 82 Citata iš Te Deum: Tu devicto mortis aculeo, aperuisti credentibus regna cælorum. 83

Ego sum ostium. 84 Homilija, Ruanas, 1990 m. geguţės 1 d. 85 Homilija, Lilis, 1976 m. rugpjūčio 29 d. 86 Plg. Ef 3, 18. 87 Le guide de l’année liturgique, 1 tomas, Cycle de Noël, leid. Salvator, Mulhouse, 1954, p. 23–25.

paprastas priminimas, istorija, kuri yra pasakojama, bet neturi tos gyvybinės prasmės, to esminio gyvybės

šaltinio.88

Šv. Mišių auka yra mūsų šventosios liturgijos centras ir jos sintezė. Ji lyg apibendrina visų metų liturgiją.

Liturginis pasiruošimas nuo advento, Kalėdų, Trijų karalių ir gavėnios mus veda link mūsų Viešpaties aukos

ir jo prisikėlimo. Tai liturgijos širdis. Po to liturgijos veikimas išreiškiamas laikotarpiu, kuris seka po Velykų

ir Sekminių, kai mums dovanojama Šv. Dvasia.89

Skaitinys

Mišiole yra šimtas šeši skirtingi šv. Pauliaus laiškų skaitiniai, ir kai kurie kartojasi keletą kartų. Klausydamiesi ištraukų iš jo laiškų, nepamirškime, kad jis buvo stebuklingai paruoštas apaštalavimui paties mūsų Viešpaties.

Sprendţiant iš jo laiškų, šv. Paulius pavyzdingai tęsia apaštalavimą, pradėtą mūsų Viešpaties mokinių ir

apaštalų netrukus po jo Ţengimo į dangų ir Sekminių.

Vis dėlto šv. Pauliaus atvejis yra išskirtinis, nes jis nebuvo mūsų Viešpaties išugdytas tuo pačiu būdu kaip

kiti. Šv. Paulius buvo parengtas savo apaštalavimui stebuklingu būdu. Jo išrinkimas, jo krikštas, jo

pasitraukimas į dykumą – viskas skiriasi nuo Dvylikos išrinkimo. Tačiau šv. Paulius bus apaštalo etalonas,

ypač misionieriams.

Šiuo metu, kai abejojama dėl pačių apaštalavimo tikslų, kai atrodo, kad ir metodai turi radikaliai pasikeisti,

naudinga remtis tuo, kas apaštalavime, kurio šaltinis yra mūsų Viešpats, yra esminga. Esminga bus tai, ką

vykdė tie, kurie to išmoko iš mūsų Viešpaties.

Taigi yra nepaprastai naudinga pasimokyti šv. Pauliaus mokykloje. (...)

Bet eikime prie faktų: ko tiksliai nori Jėzus iš Pauliaus? „Aš tau apsireiškiau...“90

(Apd 26, 16) – aišku, mūsų

Viešpats ruošiasi nurodyti jam tikslų savo pasirodymo motyvą: „Aš tau apsireiškiau, kad paskirčiau tave

tarnu bei liudytoju tų dalykų, kuriuos matei ir kuriuos tau dar apreikšiu“91

(Apd 26, 16). Taigi mūsų Viešpats

iš tikrųjų paskiria apaštalą, t. y. savo atstovą, savo liudytoją tų dalykų, kuriuos jis matė, ir tų, dėl kurių mūsų

Viešpats jam vėl pasirodys.

Tad akivaizdu, kad Pauliaus ţinios yra įlietos, kaip tos, kurias apaštalai gavo per Sekmines, bet be to ilgo

pasiruošimo, praeito kitų apaštalų. Mūsų Viešpats jam dar pasirodys, kad papildytų jo mokslą. Šv. Paulius

papasakos apie šiuos nepaprastus regėjimus, kurie jį pakėlė iki dangaus ir kurių ţmogui išreikšti

neįmanoma92

. (...)

Kodėl Viešpats teikia šias nepaprastas malones šv. Pauliui? „Aš tave gelbėsiu nuo tautiečių ir pagonių, pas

kuriuos tave siunčiu“93

(Apd 26, 17). Įdomus sakinys, kuris atrodo beveik prieštaringas, bet jis apibūdina visų

laikų apaštalą. Mūsų Viešpats paima Paulių iš ţydų tautos, be abejo, ir iš kitų tautų aplinkos. Jis jį ištraukia iš

šios aplinkos tam, kad vėl jį pasiųstų. Nejučia kyla mintis apie liepsną, uţdegančią ţvakes ir apšviečiančią

viską aplinkui. Nuo šiol jis pasirodys tautoms, paţenklintas šio išrinktumo, šių dieviškų pareigų.

Mūsų Viešpats siunčia šv. Paulių, „kad atvertų jų akis ir jie iš tamsybių gręţtųsi į šviesą, nuo šėtono galybės

– į Dievą ir, tikėdami mane, gautų nuodėmių atleidimą bei dalį su pašventintaisiais“94

(Apd 26, 18). Štai toks

yra tas pasigėrėtinas tikslas, kurį Paulius turės stengtis pasiekti. Be abejo, čia kalbama apie atsivertimą, apie

perėjimą iš mirties į gyvenimą. Tamsybės priešinamos šviesai, velnio galybė – Dievo galybei, nuodėmės

darbai – tikėjimo į mūsų Viešpatį darbams.

Štai paties Jėzaus nurodytas tikslas šv. Pauliaus apaštalavimui.95

Šv. Pauliaus parašyti ţodţiai apie mūsų Viešpatį yra nuostabūs ir skatina mus padaryti Jėzų Kristų pačiu

mūsų gyvenimu: „Man gyvenimas – tai Kristus“96

(Fil 1, 21), tapti vis geresniais krikščionimis: Jėzus Kristus

88 Dvasinė paskaita, Écône, 1978 m. sausio 17 d. 89 Homilija, Écône, 1974 m. balandţio 14 d. 90 Ad hoc enim apparui tibi. 91 Ut constituam te ministrum et testem: eorum quæ vidisti et eorum quibus apparebo tibi. 92 Plg. 2 Kor 12, 2 ir toliau; Seksagezimos sekmadienio skaitinys. 93

Eripiens te de populo et gentibus in quas nunc ego mitto te. 94 Aperire oculos eorum, ut convertentur a tenebris ad lucem, et de potestate satanæ ad Deum, ut accipiant remissionem

peccatorum et sortem inter sanctos per fidem quæ est in me. 95 Lettres pastorales et écrits, 1967 m. sausis–vasaris, p. 253–255. 96 Mihi vivere Christus est.

„yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos kūrinijos pirmagimis, nes jame sukurta visa, kas yra danguje ir

ţemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdţios. Visa sukurta per jį

ir jam, jis yra pirma visų daiktų, ir visa juo laikosi“ (Kol 1, 15–17).97

Gradualas, Aleliuja arba traktas

Baţnyčia apmąsto gautą mokymą ir meldţiasi, kad sielos būtų pasiruošusios šventai priimti malonę.

Maldos esmė yra mūsų sielų pakėlimas į Dievą. Klaidinga manyti, kad, norėdami tinkamai dalyvauti

Mišiose, ţmonės privalo skaityti visas Mišių maldas. Labai gerai yra jungtis su švente – tai puiku. Liturgija

ypač vystėsi prieš penkiasdešimt šešiasdešimt metų. Visi turėjo graţius mišiolus... Tačiau jie paversti beveik

esminiu elementu. Jei kas nors per Mišias būtų neatsivertęs savo knygos ir neskaitęs Mišių maldų, būtų

papiktinęs savo kaimyną. Bet galbūt jis meldėsi geriau, negu tas, kuris skaitė iš savo mišiolo. Jeigu tas

ţmogus, gerai paţindamas skirtingas Mišių dalis, jungėsi su visomis kunigo maldomis, tuo intensyviau, kuo

labiau kunigas artėjo link konsekracijos, jeigu jis ypatingai ruošėsi šv. komunijai ir jeigu giliai vienijosi su

mūsų Viešpaties meile šv. komunijoje, – toks ţmogus sekė Mišių eigą nuostabiu būdu. Galbūt Dievo palaima

labiau nuţengė ant jo, negu ant to, kuris grieţtai sekė Mišių tekstą ir gal buvo išsiblaškęs, stengdamasis

suprasti visus ţodţius, prisirišdamas prie raidės, uţmiršdamas Mišių dvasią. Tokios klaidos daromos mūsų

laikais. Naujosios Mišios yra ištisai sumanytos taip, kad ţmonės suprastų viską; reikia, kad ţmonės viską

sektų, todėl kunigas viską sako garsiai; reikia, kad visi sektų, kad tikintieji visą laiką kalbėtų. Tiesą sakant,

tikintieji moderniose apeigose meldţiasi tikrai maţiau, negu kada nors anksčiau. Tridento Susirinkimas ne

šiaip sau teigia: „Jei kas sako, kad Mišių Kanono metu maldos neturi būti tariamos tyliai, tebus anatema“98

.

Tai yra Tridento Susirinkimo kanonuose99

apie šventąją Mišių auką. Mūsų laikais laikomasi visiškų iliuzijų.

O tereikia apsiriboti maldos apibrėţimu: mūsų sielų pakėlimas į Dievą100

– štai kas svarbu. Taigi, yra tikra,

kad šv. Mišių auka ir visa tradicinė liturgija mums labai padeda pakelti sielas į Dievą.101

Malda Munda cor meum

Munda cor meum ac labia mea, omnipotens Deus, qui

labia Isaiæ Prophetæ calculo mundasti ignito: ita me

tua grata miseratione dignare mundare, ut sanctum

Evangelium tuum digne valeam nuntiare. Per Christum Dominum nostrum. Amen.

Dominus sit in corde meo et in labiis meis: ut digne et

competenter annuntiem Evangelium suum. Amen.

Apvalyk mano širdį ir mano lūpas, visagali Dieve, kuris

pranašo Izaijo lūpas nuvalei degančia ţarija. Teikis

mane, maloningai pasigailėjęs, taip apvalyti, kad

pajėgčiau vertai skelbti Tavo šventąją Evangeliją. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Viešpats tebūna mano širdyje ir mano lūpose, kad

vertai ir tinkamai skelbčiau jo Evangeliją. Amen.

Šventasis Raštas yra Dievo Ţodis. Jis turi būti skelbiamas tyra širdimi ir priimamas su tikėjimu, kad maitintų sielą.

Nors šios Šv. Rašto ištraukos daţnai yra tos pačios – per metus mes jas daţnai kartojame, bet niekada

nepavargstame jų klausytis. Nepamirškime, kad tai iš tiesų yra Dievo Ţodis, Šventosios Dvasios Ţodis, ir kad

šiuose ţodţiuose yra kaţkas begalinio. Visada galima rasti peno šiose Šv. Rašto ištraukose, nors jos skaitytos

daugybę kartų. Visada yra aspektų, kurių mes nepastebėjome, arba priešingai, aspektų, kurie mums

pagelbėjo, kurie mus apšvietė, kurie pakėlė mūsų sielas į gerąjį Dievą. Mums naudinga juos kartoti, kad vėl

atrastume tuos jausmus, kuriuos patyrėme, kai pirmą kartą išvydome minčių, kurias Dievas panoro mums

perduoti, gelmę.

Šis Šv. Rašto skelbimas, kurį šventoji Baţnyčia įdeda mums į lūpas, yra mums pamoka.

(...) Dievas negali klysti. Kai jis mus moko tiesų, kai jis mums sako, kad Šv. Raštas yra jo ţodis, mes turime

priimti šį Ţodį. Šis Ţodis yra tikras. Mokymas, mums perduotas apaštalų, šis tikėjimas, mums duotas per

97

Itinéraire spiritue, p. 47–48. 98 Plg. Tridento Susirinkimas, 22-oji sesija, D. S. 1759. 99 Kanonas – dekretas arba taisyklė, liečianti tikėjimą ar Baţnyčios drausmę. 100 Plg. Šv. Pijaus X katekizmas, II dalis, 1 sk., § 62 ir I advento sekmadienio introitą. 101 Rekolekcijos, Le Barroux, 1987 m. rugpjūčio 25 d.

apaštalus, yra tikras. Jeigu mūsų protui dėl šių tiesų formuluotės kyla neaiškumų, prieštaravimų, jis visada

turi į jas ţiūrėti pirmiausia tikėjimo akimis.102

Mūsų tikėjimas nėra samprotavimų rezultatas, bet mūsų proto pritarimas apreikštoms tiesoms dėl Dievo

autoriteto. Ne dėl mūsų proto, ne dėl argumentų, kuriuos galime surasti mūsų ţmogiškame prote, bet dėl

apreiškiančio Dievo autoriteto, propter auctoritatem Dei revelantis103

. Tai sako antimodernistinė priesaika, ir

tai yra mūsų tikėjimo apibrėţimas. Dievas apreiškė. Jis yra Dievas. Jis turi visą valdţią mūsų protams ir

mūsų valioms. Mes turime priimti Dievo Ţodį tokį, kokį jis mums duoda, tokį, koks jis mums yra

neklaidingai perduotas Baţnyčios.104

Mūsų tikėjimas siekia mums neprieinamos tikrovės. Šv. Paulius sako, kad „dieviškus dalykus mes paţįstame

tarsi veidrodyje“105

. Taigi mes tiesiogiai nepaţįstame dieviškos tikrovės. Bet tikėjimas neskirtas visam laikui.

Mūsų tikėjimas yra tik etapas, apie tai reikia daţnai pagalvoti. Ši tikėjimo dorybė nepasiliks amţinai.

Tikėjimas išnyks Dievo regėjimo akivaizdoje. Kai mes pamatysime Dievą, tikėjimas liausis egzistavęs.

Mums nebereikės tikėti, mums nebereikės liudijimo, mes būsime tikrovės akivaizdoje.

Kai skaitome šventųjų gyvenimus, apie gyvenimą ţmonių, tikėjimo srityje turėjusių ypatingų malonių, ypač

ţmonių, turėjusių privilegiją išvysti kaţką iš dangaus, kokių nors regėjimų, tada, man atrodo, geriau

suprantame mūsų tikėjimo didybę, groţį, turtingumą, kilnumą. Mūsų tikėjimas yra gyvenimas. Tai nėra

paprasčiausias įsitikinimas, paprasčiausias pasakojimas, istorija, kurią mums kaţkas pasakoja. Ne: tai yra

gyvenimas!

Mūsų tikėjimas yra gyvas. „Teisusis gyvena tikėjimu“ (Rom 1, 17; Gal 3, 11). Kodėl? Todėl, kad šis

tikėjimas uţmezga mūsų ryšį su Dievu. Tikėjimas iš tiesų leidţia turėti artimiausią koks tik įmanomas ryšį su

Dievu. Ir mes viliamės greitai pasiekti tą palaimingą regėjimą, Dievo regėjimą!

Privilegijuoti asmenys, turėję ypatingų malonių, tapdavo svetimi visiems ţemiškiems dalykams.

Taip maţoji Bernadeta ir Fatimos vaikai galėjo išvysti maţytį dangaus kampelį. Uţdanga pasikėlė tik truputį.

Jeigu ji būtų pasikėlusi visiškai, jie būtų mirę, jie nebūtų galėję išgyventi. Mūsų kūnas išnyktų, lyg uţgestų

dangaus spindesio akivaizdoje.

Šie vaikai, kurie išvydo kaţką iš dangaus, patyrė tam tikrą ekstazę, ţavėdamiesi tuo, ką matė.

Prisiminkite Bernadetą: tomis minutėmis, kai ji regėdavo Švč. Mergelę, jai po pirštais pakišdavo ţvakės

liepsną paţiūrėti, ar ji dar turi kokių nors pojūčių. Ir ką gi! Ji nieko nebejautė. Ji būdavo tarsi palikusi savo

kūną, pavergta to, ką matė priešais save.

Mums visiems skirta turėti ne tik šį menką dangaus regėjimą, kurį patyrė tie privilegijuoti vaikai, bet tikrai

patį dangų, patį Dievą, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų jo spindesyje ir šlovėje.106

Šventieji galėjo tam tikru mastu paţinti Švč. Trejybę. Bet labai maţu mastu! Juk jeigu gerasis Dievas būtų

apreiškęs, kas jis yra, apreiškęs savo Švenčiausiąją Trejybę, jie nebūtų galėję pasilikti ţemėje, jie būtų mirę,

mirę nuo Švč. Trejybės kontempliacijos: negalima likti mirtingame kūne, tokiame kaip mūsų, ir patirti Švč.

Trejybės regėjimą.

Taigi, jei vien uţdangos nuo Švč. Trejybės maţyčio kampelio pakėlimas atveda į ekstazę šventuosius ir

šventąsias, gavusius šią malonę, tuomet, privalome, mes privalome tikėti Švč. Trejybės egzistavimu ir

mąstyti, kad ten ji bus mūsų laimė, mūsų dţiaugsmas per visą amţinybę.107

Man atrodo, kad kai mirsime, mus pritrenks, mus apstulbins būtent šis atradimas, kokią svarbią vietą uţima

Dievas. Tuomet, uţuot paţinę Dievą, kaip sako šv. Paulius, in ænigmate (1 Kor 13, 12), paţinsime jį

regėjimu. Šiandien yra uţdanga, kuri mums trukdo matyti Dievą, bet ši uţdanga perplyš, ir tada mes gausime

tą neįtikėtiną Dievo regėjimą! Dievo visagalybė mums pasirodys mus pačius pranokstančiu būdu.108

Taigi geriau supraskime, kas yra mūsų tikėjimas. Mūsų tikėjimas yra kupinas dangaus regėjimo! Štai apie ką

turime mąstyti per šią pirmąją Mišių dalį, kuri uţsibaigia Credo.109

102 Kunigystės šventimų rekolekcijos, Flavigny, 1976 m. birţelio 24 d. 103 Plg. Antimodernistinė priesaika // Pop. Pijaus X popieţiškieji dokumentai, II t., p. 277; Summa theologiæ, II–II, q. 2, a. 9, ad 3. 104 Kunigystės šventimų rekolekcijos, Flavigny, 1976 m. birţelio 24 d. 105

Plg. 1 Kor 13, 12. 106 Homilija, abito priėmimas, Flavigny, 1977 m. liepos 5 d. 107 Homilija, abito priėmimas, Écône, 1977 m. birţelio 5 d. 108 Dvasinė paskaita, Écône, 1982 m. sausio 25 d. 109 Homilija, abito priėmimas, Flavigny, 1977 m. liepos 5 d.

Evangelija

Evangelija pateikia Jėzaus gyvenimo epizodus ir pamokymus. Dėmesingas Dievo Ţodţio skaitymas yra kvietimas sekti mūsų

Viešpatį.

1. Jėzaus gyvenimo apmąstymas

Jėzaus gyvenimo detalus apmąstymas po truputį mus įveda į tikrovės sritį ir ištraukia mus iš iliuzijų srities,

kurioje mes gyvename to nesuprasdami. Nuodėmei ir jos pasekmėms pavyko sukurti tokį miraţų, iliuzijų,

klaidų pasaulį, kad ţmonės pamaţu pripranta prie šio juslinio, geidulingo, ţmogiško pasaulio ir jiems

nebekyla mintis, kad visa tai yra tuštybė, kuri greit praeina, palyginus su tikru dvasiniu ir antgamtiniu

gyvenimu, su amţinuoju gyvenimu.

Šventas ir pasigėrėtinas Jėzaus gyvenimas yra nuolatinis dvasinės ir dieviškos tikrovės, vienintelės priimtinos

ir vertintinos, vienintelės amţinos tikrovės, priminimas. Viskas Jėzuje yra sugrįţimas į Dievą, į tiesą, į

tikrovę, išmintį ir šventumą.

O, kad mes galėtume vis labiau įsitikintume tuo būtinumu sekti Jėzų, kaip jis to prašo savo mokinių! „Kas

mane seka, nevaikšto tamsybėse“110

(Jn 8, 12). „Jei kas nori būti mano mokinys, teneša savo kryţių ir teseka

manimi“ (Mt 16, 24). Tad nėra kito pasirinkimo: arba sekti Jėzumi, arba prisijungti prie šėtono.

Nieko nuostabaus, jei Jėzus kenčia matydamas, kad ţmonėms labiau patinka tamsybės nei Šviesa – ir kokia

Šviesa! Ta, kuri sukūrė pasaulį, jį palaiko būtyje, kuri apšviečia kiekvieną ţmogų, ateinantį į šį pasaulį111

,

kuri jam atneša išganymo ir amţinos garbės šviesą! Bet jie labiau mėgsta pasaulio tamsybes, to pasaulio,

kuris yra priešingas mūsų Viešpačiui, to kūno, pinigų, egoizmo, puikybės pasaulio, pragaro prieškambario.

Prieš baigdami kalbėti apie Jėzaus Kristaus asmenį, kad pajėgtume suprasti jo atperkamąjį išganymo darbą, ir

apmąstytume priemones, kurias Jėzus įsteigė, kad mums naujai perduotų išganymo malonę, pasistenkime į

savo protus neišdildomai įspausti tikrovišką ir gyvą Jėzaus paveikslą – jis turi apšviesti ir tinkamai nukreipti

visą mūsų gyvenimą.112

Rūpinkitės savo elgesiu atvaizduoti Evangeliją, kurią skelbiate, kad apie jus būtų galima pasakyti:

„Palaimintos kojos tų, kurie skelbia ramybę, kurie praneša apie tikrus turtus“113

(plg. Iz 52, 7). Kaip apavą

turėkite šventųjų pavyzdţius, kad vaisingai skelbtumėte ramybės Evangeliją. Štai čia yra ramybė: tvarka

negali egzistuoti be Dievo, be mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus.114

2. Vienintelė Evangelija

Šv. Paulius davė galatams labai brangų patarimą, kad jie liktų ištikimi vienintelei Kristaus Evangelijai.

Labai naudinga paskaityti pirmąjį šventojo Pauliaus Laiško galatams skyrių. Tai nuostabi pamoka, kuri

puikiai tinka mūsų laikams ir mūsų situacijai. Ką sako šv. Paulius? O insensati Galatæ! Jis nebijo jiems

pasakyti: „O neprotingi galatai!“ (Gal 3, 1). Kodėl? Ką galatai padarė? „Kaip tai įmanoma, kad jūs taip

greitai persimetate prie kitos evangelijos“115

? (plg. Gal 1, 6). Kaip tai įmanoma? Aš atvykstu jus mokyti

Evangelijos, paskui iškeliauju pusantriems metams, dvejiems metams, o jūs grįţtate [prie Senojo Testamento

praktikų]. Kokia buvo ši Evangelija? Jie norėjo vėl imtis Senojo Testamento praktikų. Jis buvo pasakęs:

„Senasis Testamentas baigtas. Dabar bus krikštas, Eucharistija, tikėjimo, vilties, meilės praktikavimas; tikrai

nebus apipjaustymo, nebus to Senojo Testamento ţenklo, nebebus aukų“. Jis išvyksta, ir štai, jie vėl grįţta

prie Senojo Testamento praktikų! „Ar tai įmanoma? Kodėl jūs persimetėte prie kitos evangelijos? Tai todėl,

kad jūs turėjote pranašų ir mokytojų, kurie jus įtraukė į klaidą“. Ir jis pasakė: „Jei tai, ką jūs dabar darote, yra

teisinga, tada nebuvo reikalo mūsų Viešpačiui būti nukryţiuotam ir prisikelti, kadangi jis buvo nukryţiuotas

ir prisikėlė, kad pradėtų naujus laikus sielų pašventinimo darbe. Mes sugaišome savo laiką“. Kaip tik tada jis

pasakė tuos graţius ţodţius, kuriuos mes daţnai cituojame: „Bet nors angelas ar aš pats skelbčiau kitokią

110 Si quis sequitur me, non ambulat in tenebris. 111

Plg. Jn 1, 9. 112 Itinéraire spirituel, p. 54–55. 113 Plg. Rom 10, 15. 114 Dvasinė paskaita, Écône, 1978 m. spalio 28 d. 115 Transferimini in aliud evangelium?

evangeliją, tebūsime prakeikti!“ (plg. Gal 1, 8), tebūsime ekskomunikuoti! Nuostabu! Ir jis tai pakartoja:

„Bet nors angelas ar aš pats skelbčiau kitokią evangeliją, tebūsime prakeikti“, tebūsime atkirsti nuo gerojo

Dievo... Štai pirmasis Laiško galatams skyrius. Nuostabu! Tai visiškai paaiškina mūsų situaciją. Nuo

Vatikano II Susirinkimo pereita prie kitos evangelijos: ţmogaus teisių evangelijos, religinės laisvės

evangelijos, ekumenizmo evangelijos. Ir visa tai konkretizuojama per naujus sakramentus, naujas Mišias,

naują mokymą, naują katekizmą. Viskas nauja, pagal naujus principus, principus, kurie yra kita evangelija, ir

tai nėra Katalikų Baţnyčios Evangelija. Jie norėtų ir mus patraukti sekti jų pėdomis; mes laikomi disidentais,

nes nenorime sekti jų pėdomis, dar kartą sakau, svetimavimo pėdomis. Mes sakome ne, nereikia, mes

nenorime iškeisti savo tikėjimo į kitą evangeliją, mes ţinome tik mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus ir visų

laikų Baţnyčios Evangeliją, Evangeliją, kurios Baţnyčia mokė per dvidešimt amţių.116

Pamokslas

Pamokslas, kuris pratęsia Dievo Ţodį, yra aukos tarnams rezervuota pareiga. Jis privalo turėti šventą pobūdį, kad nuteiktų sielas gyventi Evangelija ir jungtis su mūsų Viešpaties auka.

1. Diakonui suteikta tarnystė

Diakonato šventimai suteikia valdţią ne tiktai fiziniam, realiam mūsų Viešpaties Kūnui šventojoje

Eucharistijoje, bet taip pat ir jo mistiniam Kūnui. Iš tiesų, kuo labiau pašvęstasis asmuo artėja prie mūsų

Viešpaties Jėzaus Kristaus, nuo tonzūros iki diakonato, ir pagaliau pasiekia kunigystę, tuo didesnę valdţią jis

turi Eucharistijai ir taip pat mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus mistiniam Kūnui. Todėl Baţnyčia jums jau

suteikia tam tikrų įgaliojimų. Jūs galėsite, esant reikalui, teikti patį mūsų Viešpatį, teikti sieloms Eucharistiją.

Vien todėl, kad turite šį leidimą ir šią galią, jūs jau įpareigoti ruošti sielas gerai priimti šventąją Eucharistiją,

ir tai darysite, sakydami pamokslus. Tad apaštalavimas, pamokslavimas yra labai svarbus dalykas.117

2. Pagrindinis pamokslavimo objektas

Vienas iš pagrindinių Šventosios Dvasios buvimo sieloje pasireiškimų yra pamokslavimas. Kai Šventoji

Dvasia sielai nušviečia mūsų Viešpaties darbą, mūsų Viešpaties Kančią, ji tuo pat metu suteikia jai troškimą

kalbėti.

Apaštalų darbuose rašoma, kad po šv. Petro kalbos prieš Sinedrioną krikščionys susitelkė aplink jį. Ir tuo

metu jie meldėsi. Taigi, „jiems pasimeldus, sudrebėjo susirinkimo vieta, visi prisipildė Šventosios Dvasios ir

ėmė drąsiai skelbti Dievo ţodį“118

(Apd 4, 31). Šiais laikais, kai nebetikima į mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kai

nebetikima Šventosios Dvasios jėga nei antgamtinėmis dovanomis ir visomis dorybėmis, reikia, kad mes

savo ţodţiais, savo pamokslais, visu savo gyvenimu rodytume šį Dvasios buvimą.

„Apaštalai su didţia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa“ (Apd 4,

33).

Čia taip pat paţymėtina, kad apaštalų ir šv. Pauliaus pamokslavimo objektas visada yra Jėzaus asmuo. Šv.

Paulius nuostabiai kalba apie tai: „Aš skelbiu Jėzų, ir Jėzų nukryţiuotą“ (plg. 1 Kor 2, 2). (...) Reikia skelbti

mūsų Viešpatį. Egzistuoja ypatinga apšvietimo malonė, duodama tikintiesiems, ji siejasi su visais mūsų

Viešpaties gyvenimo įvykiais ir, ţinoma, ypač su jo nukryţiavimu bei Prisikėlimu.119

Pamokslas, kuriame nėra vietos mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui, yra beprasmis; trūksta arba tikslo, arba

priemonės. „Mes ne save pačius skelbiame, – pareiškia šv. Paulius, – mes skelbiame Kristų Jėzų kaip

Viešpatį“ (2 Kor 4, 5). Reikia, kad Jėzus Kristus visada pasisakytų mūsų pamoksluose, nes viskas yra susiję

su juo. Jis yra Tiesa, Kelias ir Gyvenimas120

. Vadinasi, reikalauti iš tikinčiųjų tapti tobulesniais, atsiversti,

116

Paskaita seserims, Saint-Michel-en-Brenne, 1988 m. balandţio 6 d. 117 Rekolekcijos būsimiesiems diakonams, Écône, 1989 m. geguţės 12 d. 118 Loquebantur cum fiducia. 119 Dvasinė paskaita, Écône, 1988 m. kovo 21 d. 120 Plg. Jn 14, 6.

nekalbant apie mūsų Viešpatį, reiškia juos klaidinti, reiškia nenurodyti jiems kelio, kuriuo eidami, jie galėtų

tai pasiekti. „Mes skelbiame Jėzų Kristų nukryţiuotąjį“ (1 Kor 1, 23).121

Ugningas pamokslas pereina per šventąją Mišių auką, tai yra per Kryţių, ir per Švč. Mergelę Mariją. Jėzus ir

Marija yra didieji malonės šaltiniai: Jėzus per Mariją. Jėzus Mišių aukoje iš naujo pateikia visus sakramentus,

visus išganymo šaltinius, o perdavimas įvyksta per Mariją. Tad Marijos tarpininkavimas būtinas, nes visos

malonės mums ateina per jos rankas. (...) Mes turime skelbti mūsų Viešpaties Kryţių prieš piktąją pasaulio

dvasią, kuri yra velnio dvasia, kuri yra klaidos dvasia, kuri yra prisirišimo prie ţemiškų gėrybių dvasia.

Kokia yra akivaizdţiausia priemonė atsiţadėti pasaulio dvasios? Tai Kryţiaus dvasia. Reikia skelbti Kryţių,

kad ţmonės iš tiesų vienytųsi su mūsų Viešpaties Kryţiumi ir jo auka.122

Jūs skelbiate Kryţiaus doktriną. Šv. Paulius nepamokslavo apie nieką kitą: „Tik Jėzų, ir tą nukryţiuotą“123

(1

Kor 2, 2), kaip jis pats sakė. Tai buvo jo pamokslavimas. Tai bus taip pat ir jūsų pamokslavimas, aš esu tuo

tikras.124

Apaštalų darbų penktajame skyriuje rašoma: „„Mūsų protėvių Dievas prikėlė Jėzų, kurį jūs nuţudėte,

pakabindami ant medţio. Dievas išaukštino jį savo dešine kaip vadą ir išgelbėtoją, kad suteiktų Izraeliui

atsivertimą ir nuodėmių atleidimą. Ir mes esame šių dalykų liudytojai, taip pat Šventoji Dvasia, kurią Dievas

suteikė jo klausantiems“. Išgirdę šiuos ţodţius, jie baisiai įširdo ir norėjo juos uţmušti“ (Apd 5, 30–33). Tai

dar vienas svarbus aspektas. Pamokslavimas apie mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris yra Šventosios Dvasios

vaisius mūsų atliekamame apaštalavime, uţtraukia persekiojimus. Nereikia savęs klaidinti: mes esame uţ

mūsų Viešpatį, pasaulis yra prieš mūsų Viešpatį. Mūsų Viešpats pats tai pasakė: pasaulis manęs nekenčia, ir

jis nekęs jūsų, jei mane mylėsite, jei man tarnausite (plg. Jn 15, 18–21). (...)

Prisiminkite nuostabiąją istoriją apie šventąjį Steponą. Jeigu tarp pirmųjų krikščionių esama tokio, kuriame

pasirodė Šventoji Dvasia, tai pirmiausia šv. Steponas! Reikia pamėgti skaityti, vis iš naujo skaityti šį

Apaštalų darbų septintąjį skyrių, kuriame pasakojama šv. Stepono istorija, nes jame matomi visi Šv. Dvasios

pasireiškimai. Jo tikėjimas yra toks gyvas, kad gerasis Dievas jam netgi leidţia jį matyti: „Aš matau Dievo

šlovę“ (plg. Apd 7, 55), sako jis. Gerasis Dievas jam suteikė šią malonę prieš mirtį pamatyti jo šlovę.

O įkarštis, su kuriuo jis pamokslauja, yra toks ypatingas, kad jo priešai parodo jam neįtikėtiną priešiškumą.

Šventojo Rašto ţodţiai aiškūs: tai ne šiaip įsiūtis, jie grieţė dantimis, girdėdami šv. Stepono kalbą (Apd 7,

54). Tikrai per juos prieš šv. Steponą pasireiškė velnias. Paţiūrėkite, koks jo pamokslo ugningumas, įkarštis,

jo pamokslavimo ir tikėjimo spindesys, todėl, ţinoma, čia pat ir persekiojimas. Jis taip parodė jame esančią

Šv. Dvasią, kad jie jį pasmerkė mirti, ir gerasis Dievas leido jam prieš mirtį patirti šį palaimingą regėjimą.125

Apaštalai šv. Petras ir šv. Andriejus mirė ant kryţiaus. Ir didieji misionieriai Kryţiaus vardan ėjo skelbti

Evangelijos. Tai darė šv. Pranciškus Ksaveras, šv. Liudvikas Marija Grinjonas de Monforas ir daugybė kitų.

Kad duotų arba atgaivintų tikėjimą, jie pristatė Kryţių. Pats Kryţius turi vertę. Gerasis Dievas panoro, kad

Kryţius būtų išsigelbėjimas visiems ţmonėms. Vadinasi, privalome tikėti, kad kiekvienas ţmogus pajėgus

suvokti Kryţiaus vertę. Aš pats tai patyriau per savo misionierišką gyvenimą pagoniškuose kaimeliuose. Kai

tik parodydavome Kryţių ir paaiškindavome kas jis yra, į sielas nusileisdavo ypatinga malonė. Sielas

sujaudindavo mintis, kad Dievas buvo atėjęs į ţemę, kentėjo uţ jas, atidavė savo Kraują, kad jas atpirktų iš jų

nuodėmių.

Ţmonės, pilni puikybės ir sklidini mokslingumo, yra labiausiai uţkietėję, sunkiausiai atverčiami. Prieš mintį,

kad reikia garbinti Kryţių, jie maištauja kaip velnias, kaip blogieji angelai, kaip vyriausieji kunigai, kaip

Rašto aiškintojai ir fariziejai. Bet paprastos sielos, kurios, be abejo, yra nuodėmingos, lengviau pripaţįsta

savo sugedimą. Jos yra būklėje, kuri labai daţnai sukelia joms tam tikrą sąţinės grauţimą. Ir tada jas

patraukia mintis, kad yra išeitis iš šios ţeminančios būklės, prisikėlimo kelias, šviesos kelias! Kai jos galvoja,

kad pats Dievas pasirūpino ateiti ir pasiaukoti, jog jas ištrauktų iš nuodėmės būklės, kurioje jos atsidūrė, tada

sielos pakyla ir dėkoja Dievui, matydamos galimą išganymo kelią, galimą prisikėlimo kelią.126

Credo

121 Šventimų rekolekcijos, Montalenghe, 1989 m. 122

Rekolekcijos, Avrillé, 1989 m. spalio 18 d. 123 Nisi Jesum et Jesum crucifixum. 124 Homilija, Écône, 1975 m. rugsėjo 14 d. 125 Dvasinė paskaita, Écône, 1988 m. kovo 21 d. 126 Velykų rekolekcijos, Écône, 1984 m. balandţio 17 d.

Credo in unum Deum:

Patrem omnipotentem, factorem cæli et terræ, visibilium omnium et invisibilium.

Et in unum Dominum Jesum Christum, Filium Dei

unigenitum.

Et ex Patre natum ante omnia sæcula.

Deum de Deo, lumen de lumine, Deum verum de Deo

vero.

Genitum, non factum, consubstantialem Patri: per

quem omnia facta sunt.

Qui propter nos homines et propter nostram salutem

descendit de cælis.

Et incarnatus est de Spiritu Sancto ex Maria Virgine: et homo factus est.

Crucifixus etiam pro nobis: sub Pontio Pilato passus,

et sepultus est.

Et resurrexit tertia die, secundum Scripturas.

Et ascendit in cælum: sedet ad dexteram Patris.

Et iterum venturus est cum gloria judicare vivos et

mortuos: cujus regni non erit finis.

Et in Spiritum Sanctum, Dominum, et vivificantem:

qui ex Patre Filioque procedit.

Qui cum Patre et Filio simul adoratur et

conglorificatur:

qui locutus est per Prophetas. Et unam sanctam catholicam et apostolicam

Ecclesiam.

Confiteor unum baptisma in remissionem peccatorum.

Et expecto resurrectionem mortuorum.

+ Et vitam venturi sæculi.

Amen.

Tikiu vieną Dievą,

visagalį Tėvą, dangaus ir ţemės, visų regimų ir neregimų daiktų Kūrėją.

Ir į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų,

prieš visus amţius gimusį iš Tėvo:

Dievą iš Dievo, šviesą iš šviesos, tikrą Dievą iš tikro

Dievo;

gimusį, bet ne sukurtą, esantį vienos prigimties su

Tėvu. Per jį visa yra padaryta.

Jis dėl mūsų ţmonių, dėl mūsų išganymo nuţengė iš

dangaus.

Ir įsikūnijo per Šventąją Dvasią iš Mergelės Marijos, ir tapo ţmogumi.

Taip pat dėl mūsų nukryţiuotas; prie Poncijaus Piloto

nukankintas ir palaidotas.

Trečiąją dieną, pagal Raštus, prisikėlė iš numirusių,

įţengė į dangų ir sėdi Tėvo dešinėje.

Jis vėl garbingai ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti, jo

karalystei nebus galo.

Ir į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją,

kylančią iš Tėvo ir Sūnaus,

su Tėvu ir Sūnumi garbinamą ir šlovinamą,

kalbėjusią per pranašus. Ir vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę Baţnyčią.

Pripaţįstu vieną Krikštą nuodėmėms atleisti.

Laukiu mirusiųjų prisikėlimo

+ ir būsimojo amţiaus gyvenimo.

Amen.

Credo yra mūsų tikėjimo sintezė. Jis apibendrina visa tai, kuo mes tikime: mes tikime į Dievą Tėvą, į Dievą

Sūnų, kuris įsikūnijo, kuris prisiėmė kūną Mergelės Marijos įsčiose, kuris kentėjo, buvo nukryţiuotas,

visiškai atsidavė dėl savo Tėvo garbės. Mes tikime Šv. Dvasią, tikime visuotinę Baţnyčią, tikime krikštą

nuodėmėms atleisti, tikime amţinąjį gyvenimą. Štai ką Dievas padarė dėl mūsų, vargšų kūrinių, vargšų

nusidėjėlių! Tai mūsų tikėjimo apibendrinimas: didysis Dievo gailestingumas mums, didţioji Dievo meilė

mums. Visa tai yra pasakojama Credo, todėl Credo turi būti mūsų tikėjimo ir mūsų dvasinio gyvenimo

pagrindas.127

1. Tikiu Dievą Tėvą visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją

Tikėjimas, tasai pats tikriausias mokslas, kuriuo mes remiamės, mus moko apie Dievo buvimą: Credo in

unum Deum: Patrem omnipotentem, factorem cæli et terræ, visibilium et invisibilium.

Tikėjimas mus moko, kad Dievas yra dvasia128

– mūsų Viešpats to moko samarietę. Tai visagalė Dvasia

viską sutvėrė.

Tad buvo laikas, kai pasaulis neegzistavo, kai amţinai egzistavo tik vienintelis Dievas, su savo tobulu ir

begaliniu šventumu bei gerumu, neturėdamas jokio poreikio kurti. Mūsų Viešpats savo kunigiškosios maldos

pradţioje uţsimena apie tą laikotarpį: „Dabar tu, Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią esu pas tave

turėjęs dar prieš atsirandant pasauliui“ (Jn 17, 5).

Tikėjimas mus moko, kad protas gali ir privalo prieiti išvados, jog Dievas egzistuoja, ir šv. Paulius savo

pirmajame laiške129

grieţtai priekaištauja ţmonėms, kad jie nepaţino tikrojo Dievo, pasireiškusio savo

darbais.

127 Homilija, Lozana, 1978 m. liepos 9 d. 128 Deus spiritus est: plg. Jn 4, 24. 129 Plg. Rom 1, 18 ir sek.

Iš tiesų, visa, kas yra, visa, kas mes esame, skelbia Dievo buvimą ir apdainuoja jo dieviškąjį tobulumą. Visas

Senasis Testamentas, ypač psalmės ir išminties knygos, gieda apie Kūrėjo šlovę. Todėl liturginėje ir

kunigiškoje maldoje psalmės uţima pirmutinę vietą.

Naudinga pamąstyti apie kūriniją, ex nihilo sui et subjecti130

, padarytą iš nieko, paprastu Kūrėjo sprendimu.

(...)

Kuo labiau gilinamės į šią tikrovę, tuo labiau mus stulbina Dievo visagalybė ir mūsų menkumas, būtinybė

visai kūrinijai būti nuolat palaikomai šioje egzistencijoje, jai gresiant išnykti, grįţti į nebūtį. Būtent to mus

moko ir tikėjimas, ir filosofija.

Šis apmąstymas ir konstatavimas, kaip niekas kitas, turėtų mus vesti į nusiţeminimą, į gilų garbinimą ir

suteikti šiai laikysenai nekintamumą, panašiai kaip Dievas yra nekintamas. Mes turėtume būti pilni beribio

pasitikėjimo Tuo, kuris mums yra viskas, kuris nusprendė mus sukurti ir mus išganyti.131

2. Tikiu Jėzų Kristų... Per jį visa yra padaryta

Mūsų Viešpats yra Dievas, o Dievas yra tik vienas; nėra trijų dievų, yra tiktai vienas Dievas. Dievas Tėvas,

Dievas Sūnus, Dievas Šventoji Dvasia sukūrė pasaulį. Pasaulį sukūrė Ţodis: „Visa per jį atsirado“132

(Jn 1, 3)

– per mūsų Viešpatį. Juk mūsų Viešpatyje nėra dviejų asmenų, bet tik vienas, ir šis Asmuo – tai Dievo

Ţodţio Asmuo, Dievo Sūnaus Asmuo. (...) Tai mums reikia visada turėti omenyje.133

Tėvas viską sukūrė per Sūnų. Kodėl? Todėl, kad Sūnus yra Dievo Išmintis. Sūnus, būdamas Dievo Ţodis,

taip pat yra ir Dievo ţinojimas bei išmintis. Taigi Dievas negali kurti be išminties ir be ţinojimo. Dievas kaip

tik ir kūrė per savo išmintį ir per savo ţinojimą. Tėvas kūrė per savo Išmintį, kuri yra dieviškas Asmuo – šis

Asmuo yra tuo pat metu nuo jo skirtingas ir vienos prigimties su juo, jis yra Dievas, kaip ir Tėvas. Niekas iš

to, kas buvo sukurta, nebuvo sukurta be šios Dievo išminties, be šio dieviškojo Dievo ţinojimo, be šio

Ţodţio, Dievo Ţodţio. Visa padaryta per jį.

Mums reikia apmąstyti ir medituoti šias didţiąsias tiesas, nes tai turi svarbių pasekmių kiekvienam iš mūsų.

Juk tai, kas mes esame, visa tai, ką mes turime, yra kilę iš Ţodţio. Niekas iš to, kas mes esame, nebuvo

sukurta be Dievo Ţodţio, absoliučiai niekas. Viskas mums ateina iš Dievo Ţodţio, iš Dievo Išminties.

Kai pagalvojame apie supratimą, kurį ţmonės turėjo ir dar tebeturi apie Dievą, netgi daugelis katalikų,

pakrikštytų mūsų Viešpaties Kraujyje ir per savo krikštą su juo susivienijusių – kiek iš jų yra tokių, kurie

šiomis tiesomis gyvena nuolatos, normaliai, logiškai? Kiek iš jų visą laiką yra tam tikroje dėkingumo

būsenoje ir šlovina Dievą uţ visa tai, ką jis padarė, uţ visa, ką jie gali matyti savo gyvenamoje aplinkoje? Ši

būsena turėtų būti normali ţmogui, kuris ţino, ypač iš Apreiškimo, kad viskas atėję iš Dievo. Viso to, ką jis

mato, viso to, ką ţino, visų tų stebuklų, kurie jį supa, akivaizdoje ţmogus turėtų be paliovos šlovinti Dievą.

Kai pagalvojame apie visus fizikus, visus atradėjus, kurie tyrinėja ţemėje paslėptus turtus... Jie nieko

nesukuria. Jie nieko kita nedaro, tik ieško to, ką Dievas padėjo. Visa ši nafta, dėl kurios taip kovojama, iš kur

ji? Kas ją ten padėjo? Ar tarp tų, kurie ieško, kurie parduoda šią naftą, yra nors vienas, kuriam kilo mintis

padėkoti Dievui, pašlovinti jį uţ šią nepaprastą ţaliavą, uţ šį neįtikėtiną energijos šaltinį, jo duotą ţmonėms

naudotis?

Tas pat galioja ir atomui ir visiems energijos šaltiniams, išgautiems iš urano. Šios galybės, atrastos pasaulyje,

buvo sukurtos per Dievo Ţodį. Visa tai yra iš Dievo ir be Dievo negali išlikti. Ar mes apie tai pagalvojame?

Niekas iš to, kas sukurta, nebuvo sukurta be jo. Tai yra nuostabu, visa tai mus pranoksta, nes kuo daugiau

ieškome, tuo labiau susiduriame su didţiausiomis paslaptimis.

Tai turėtų skatinti ţmones giedoti nenutrūkstamą šlovinimo himną uţ visus tuos didţius ir graţius dalykus,

kuriuos gerasis Dievas sukūrė ţmonijai.

Taigi pasistenkime negyventi kaip ateistai, kurie naudojasi visu tuo, ką gerasis Dievas mums davė: sveikata,

akimis, ausimis, visu kūnu, ir, nepaisant to, negalvoja apie jį.134

3. Jis dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus

130

Iš savo ir subjekto nieko, t. y. nenaudojant prieš tai egzistuojančios medţiagos. 131 Itinéraire spirituel, p. 17–19. 132 Per quem omnia facta sunt. 133 Le mystère de Jésus, p. 20–21. 134 Dvasinė paskaita, Écône, 1980 m. sausio 29 d.

Iš tiesų, kodėl mūsų Viešpats įsikūnijo? Ar buvo būtina, jog mūsų Viešpats įsikūnytų tam, kad mus išganytų?

Į tai šv. Tomas reziumuodamas atsako, kad mūsų Viešpaties Įsikūnijimas ir Kančia buvo priemonė, kuri tiko

geriausiai: Per quod melius. Tai nebuvo būtina, bet geriausia priemonė. Šitaip tikslas buvo pasiektas

tobuliausiu būdu. Gerasis Dievas būtų galėjęs mums atleisti nieko ypatingo nedarydamas. Būdamas visagalis,

net jei buvo ţmogaus įţeistas, gerasis Dievas galėjo pašalinti šį įţeidimą, nepaţeisdamas nei savo garbės, nei

savo didybės, nei savo teisių. Jis niekam nieko neskolingas... Vis dėlto Dievas panoro įsikūnyti, nes tai buvo

tinkamiausia priemonė atitaisyti kaltei, sugrąţinti mus į jo malonę, vėl suteikti mums gyvybę. Tai buvo

geriausias būdas ir išreikšti jo meilei, ir suţadinti didesnę mūsų meilę jam. Kai matome, kaip gerasis Dievas

mus mylėjo, ir mes trokštame jį iš visos širdies mylėti.135

Jeigu ištirsime mūsų Viešpaties viešąjį gyvenimą ir jeigu ypatingai įsiklausysime į jo ţodţius apie jo auką,

suprasime tikrąjį jo atėjimo tikslą. Mūsų Viešpats visą laiką kalba apie tai, ką jis vadina jo valanda: „Mano

valanda136

dar neatėjo, mano valanda ateina, mano valanda atėjo“. Jis kalba apie savo auką. Jis linksta į savo

auką. Jis iš anksto praneša apaštalams apie savo auką, kančią, mirtį. Bet apaštalai nesupranta, jie nenori

girdėti apie tai kalbant. Prisiminkite tą nepritarimą šiuo klausimu, kurį šv. Petras parodo mūsų Viešpačiui

Jėzui Kristui. Mūsų Viešpats sako apaštalams, kad turės nuvykti į Jeruzalę, daug kentėti nuo seniūnų,

aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nuţudytas ir prisikelti trečiąją dieną137

. Tada šv. Petras supyksta ir

sako: „Ne, ne, tai neįmanoma!“ Mūsų Viešpats taip pat uţsirūstina: „Tu neturi Dievo dvasios, tu turi ţmonių

dvasią“. Šv. Petrui į galvą neateina, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus galėtų būti nukryţiuotas, paaukotas. Ir

vis dėlto mūsų Viešpats stengiasi parodyti savo apaštalams, kad visi pranašai ir visas Senasis Testamentas

pranašavo, rengė jo auką. Avinėlis, paaukotas išeinant iš Egipto, iš anksto vaizdavo didţiausią įvykį, kuris

įvyks ţmonijos istorijoje: jos Kūrėjo mirtį, visos visatos Kūrėjo mirtį jo Kūne. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus

visada turi šį tikslą. Kam toks atkaklumas? Nes jis mus atpirks, atidarys dangaus vartus per savo auką, savo

kančią, savo Kraują, savo Kryţių. Jei netarpininkautų mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kraujas, dangaus

vartai mums liktų uţdaryti. Dievo apvaizda panoro, kad dangaus vartams atverti reikėtų dieviškos Aukos, nes

nuodėmė turi kaţką begalinio; ji yra pasipriešinimas Dievui. Dievas yra begalinis, tad nuodėmė yra kaţkas

labai blogo, nes ji priešinasi Tam, kuris yra Viskas, kuris yra begalinis. Todėl reikės atitinkamo atitaisymo.

Kas tai padarys? Joks ţmogus nėra begalinis, pajėgus atlikti begalinį veiksmą, tik vienas Dievas tai gali. Tad

Dievas nusprendė prisiimti ţmogiškąją prigimtį ir ją paaukoti, numirti, kad atliktų begalinį veiksmą, kuris

galėtų atidaryti dangų. Štai nuostabus gerojo Dievo planas!138

4. Jis dėl mūsų buvo nukryžiuotas ir kentėjo savo kančią

Aš norėčiau jums perskaityti keletą eilučių iš Tridento Susirinkimo katekizmo, Apaštalų tikėjimo išpaţinimo

ketvirtojo punkto: „Taip pat dėl mūsų nukryţiuotas; prie Poncijaus Piloto nukankintas ir palaidotas“. Gerai

įsiklausykite į šį labai svarbų sakinį: „Tai ant šio punkto, kaip ant savo pamato, iš tiesų laikosi krikščionių

tikėjimas ir religija. Jeigu šis pamatas gerai įtvirtintas, visa kita laikosi puikiai“. Kartoju: „Štai iš tiesų ant šio

punkto, sakančio: „Jis kentėjo, valdant Poncijui Pilotui, buvo nukryţiuotas, mirė ir buvo palaidotas“, kaip ant

savo pamato, laikosi krikščionių tikėjimas ir religija. Jeigu šis pamatas gerai įtvirtintas, visa kita laikosi

puikiai. Juk jeigu ţmogiškasis protas kitur randa sunkumų, tai atpirkimo paslaptyje jis jų sutinka daugiausia.

Mums sunku suprasti, kad mūsų išganymas priklauso nuo Kryţiaus ir nuo To, kuris prie jo leidosi prikalamas

iš meilės mums, bet kaip tik dėl to, anot Apaštalo mokymo, reikia garbinti aukščiausiąją Dievo apvaizdą.

Nes, matydamas, kad „pasaulis išmintimi Dievo nepaţino iš Dievo išminties veikalų, Dievas panorėjo

skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki“ (1 Kor 1, 21). Tad nėra pagrindo stebėtis, kad pranašai prieš jo

atėjimą į pasaulį ir apaštalai po jo mirties bei prisikėlimo taip stengėsi įtikinti ţmones, jog Jėzus Kristus yra

jų Atpirkėjas, ir ragino juos pripaţinti šio Nukryţiuotojo galybę bei jam paklusti“.139

Gerasis Dievas, iš savo begalinio gailestingumo, uţuot leidęs, kad ţmones, kaip sako šv. Augustinas, šią

massa damnata, šią pasmerktąją masę, ištiktų jos likimas, panoro jai atnešti išganymą. Ir kaip jis atnešė šį

135

Velykų rekolekcijos, Écône, 1984 m. balandţio 17 d. 136 Hora mea, plg. Jn 2, 4; 17, 1. 137 Plg. Mt 16, 21. 138 Homilija, Saint-Michel-en-Brenne, 1989 m. balandţio 2 d. 139 Velykų rekolekcijos, Écône, 1984 m. balandţio 17 d. ; plg. Tridento Susirinkimo katekizmas, 5 sk., 1 §, p. 52.

išganymą? Nesuvokiamu būdu! Jis panoro pats uţmokėti, kad atlygintų uţ tą tam tikru mastu begalinį

ţmonių įţeidimą; tam tikru būdu reikėjo, kad pats Dievas savo artumu ateitų įsikūnyti, prisiimti ţmogaus

sielą ir kūną, kad atiduotų deramą atlygį, begalinį atsilyginimą, kad atstatytų vienybę tarp ţmonijos ir Dievo.

Ir kaip jis tai padarė? Kaip jis tai atliko? Jis būtų galėjęs tai padaryti vienu paprastu ţmogišku ţodţiu,

pasakytu jo kaip Dievo, jis būtų galėjęs atiduoti vieną paprastą Kraujo lašą: una stilla140

, kaip sako giesmė;

vieno mūsų Viešpaties Kraujo lašo būtų uţtekę atpirkti visiems ţmonėms. Ir ką gi! Jis panoro atiduoti visą

savo Kraują, jis panoro parodyti savo gailestingumą iki mirties uţ mus ant kryţiaus.141

Mūsų Viešpats Jėzus Kristus mirė ne nuo ieties smūgio į širdį. Jis mirė iš meilės. Mūsų Viešpaties Siela

paliko jo Kūną, nes jis to norėjo. Jis mirė iš meilės pirmiausia savo Tėvui, po to iš meilės mums, ir pagaliau,

kad atkurtų ryšį tarp ţmonijos ir savo Tėvo.142

Mūsų Viešpats, Kunigas, paaukojo save patį ant kryţiaus. Jis pasakė: „Aš atiduodu savo gyvybę. Niekas

negali jos iš manęs atimti, netgi tie, kurie verčia mane lipti ant kryţiaus ešafoto. Tai ne jie aukoja mano

gyvybę, tai aš pats“143

. „Aš atiduodu, – tarė jis, – sielą savo noru“144

. Niekas negalėjo iš jo atimti Sielos, jei

jis to nebūtų norėjęs, nes jis yra Dievas. Jis panoro kaip Ţmogus-Dievas mirti šiame pasaulyje, kad mus

išganytų.145

Kuo daugiau galvojame, kuo daugiau medituojame apie šią ypatingą priemonę, kurios gerasis Dievas ėmėsi,

norėdamas išgelbėti mus per savo Kryţių, tuo geriau suprantame: kilnioms sieloms, paprastoms sieloms,

sieloms, kurios nesistengia, kad jų protas pranoktų tikėjimą, tai buvo ideali priemonė labiau priartėti prie visų

paslapčių. Dievo paslaptis, Įsikūnijimo paslaptis, Atpirkimo paslaptis, Trejybės paslaptis, nuodėmės

paslaptis, Dievo meilės paslaptis, malonės paslaptis, gyvybės, kurią gerasis Dievas ateina mums duoti,

paslaptis, visos mūsų Viešpaties dorybės: visa tai išreikšta mūsų Viešpaties Kryţiuje.146

Mūsų Viešpats pats pasakė prieš mirdamas: „Atlikta“ (Jn 19, 30). Viskas baigta, viskas atlikta. Tada mūsų

Viešpats padėjo galutinį tašką Atpirkimo darbe.

Pasekmės seks po to: Prisikėlimas, Ţengimas į dangų, jo pašlovinimas. Paskui prasideda Kryţiaus, Atpirkimo

nuopelnų pritaikymo sieloms darbas per šventųjų Mišių auką ir per sakramentus.147

5. Jis prisikėlė trečiąją dieną

Mūsų Viešpats panoro savo mirtimi mus išvaduoti iš mūsų nuodėmių ir savo Prisikėlimu prikelti mūsų sielas

gerojo Dievo malonei. Visos Velyknakčio apeigos tai išreiškia. Yra nuostabi Velykų ţvakės, kuri

simbolizuoja patį mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, iš naujo apšviečiantį pasaulį, šventinimo apeiga, taip pat ir

šventinimas krikšto vandens, kuris ţymi mūsų sielų prisikėlimą sąlytyje su mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus

Siela. Šv. Jonas sako: „Tikrai iš jo pilnatvės visi esame gavę malonę po malonės“148

(Jn 1, 16). Jėzaus Siela

buvo pilna malonės ir tiesos149

. Malonė mūsų sielose yra dalyvavimas malonėje, esančioje mūsų Viešpaties

Sieloje. Ji mums duota per krikštą. Krikštas, kuriuo mes mirštame savo nuodėmėms ir prisikeliame

dieviškajam gyvenimui, yra iš anksto paskelbtas Jėzaus mirtimi ant kryţiaus ir jo Prisikėlimu. Štai kodėl mes

šiandien dţiaugiamės. Mes dţiaugiamės, kad atgimėme dieviškąjam gyvenimui. Mes giedame Aleliuja,

Gloria, nes jis mus atgaivino. Mes prisikėlėme, kaip sako šv. Paulius, nuostabiu būdu: „Mes palaidoti krikšto

vandenyje ir esame mirę kaip Jėzus ant Kryţiaus, ir iš to vandens prisikeliame Dievo gyvenimui“150

. Štai

didţioji mūsų krikščioniško gyvenimo paslaptis. Bet ar mes galime pasakyti, kad nuo šiol esame prisikėlę

visam laikui, kaip mūsų Viešpats? Na ne, mūsų kūnas nėra prisikėlęs, mes gerai ţinome, kad turėsime mirti.

Mes dar nepriartėjome prie šio prisikėlimo laiko. Yra šio prisikėlimo laidas, sėkla per malonę, kuri mums

140 Giesmė Adoro te: „Viešpatie, švelnus pelikane, apvalyk mane nuo visų mano sielos dėmių savo Krauju, kurio vienas lašas, una

stilla, gali sunaikinti visas pasaulio nuodėmes.“ 141 Homilija, Saint-Michel-en-Brenne, 1989 m. balandţio 2 d. 142 Homilija, įvilktuvės, Weissbad, 1978 m. kovo 17 d. 143 Pagal Jn 10, 17. 144 Pagal Lk 23, 45. 145 Homilija, Una Voce, 1973 m. geguţės 20 d. 146

Velykų rekolekcijos, Écône, 1984 m. balandţio 17 d. 147 Rekolekcijos, Le Barroux, 1985 m. rugpjūtis. 148 De plenitudine ejus nos omnes accepimus et gratia pro gratia. 149 Pagal Jn 1, 14. 150 Pagal Rom 6, 4.

duota krikštu, bet ši malonė turi sudygti, augti, plėtotis iki mūsų mirties. Mūsų siela yra kaip laivelis

banguojančiame vandenyje, kurį atstoja mūsų kūnas, šis nuodėmingas kūnas, kuris turi mirti, nes tebenešioja

savyje nuodėmę. Taip, nepaisant krikšto malonės, mes savyje nešiojame polinkį į nuodėmę, esminį sutrikimą.

Geriausias to įrodymas yra tai, kad krikštyti ir visiškai besilaikantys Dievo Įstatymo tėvai vis dėlto perduoda

gimtąją nuodėmę savo vaikams. Tad šis kūnas tebėra nuniokotas nuodėmės pasekmių, todėl jis turi mirti, o

kada nors jis turės prisikelti kaip tik sąlytyje su mūsų pašventinta siela, jau prisikėlusia mūsų Viešpaties

Jėzaus Kristaus malonei. Mūsų sielos jau dabar yra prisikėlusios, jeigu Jėzus iš tiesų yra mumyse ir jeigu jos

apvalytos nuo nuodėmės. Štai kodėl mes turime tvirtai pasiryţti vengti bet kokios nuodėmės, kad

išsaugotume antgamtinį gyvenimą, malonės gyvenimą, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gyvenimą mūsų

sielose, ir pasiekti išganymo uostą pilni šios malonės bei uţtikrinti, kad vieną dieną mūsų kūnai prisikels

sąlytyje su mūsų prisikėlusiomis sielomis. Štai didţioji krikščioniškojo gyvenimo paslaptis.151

6. Tikiu į Šventąją Dvasią

Kartais mes nepakankamai pasitikime sielomis, sielų galimybe augti dorybėje, ţinoma, su mūsų Viešpaties

malone. Tad pasitaiko, kad tikintieji būna suţavėti, kai jiems kalbama apie Šventosios Dvasios dovanas, apie

palaiminimus, apie Šv. Dvasios vaisius, kurie sudaro visų sielų dvasinį organizmą, kai tik jos per krikštą

gauna malonę. Kiek tikinčiųjų, kai jiems pamokslaujama apie šiuos dalykus, susiţavi ir sako: bet mums

niekas apie tai nėra kalbėjęs! Mes neţinojome, kad Šventoji Dvasia šitaip veikia mumyse.152

Dievas panoro mus sudievinti, mums perduoti šią begalinę meilę, kuria jis dega nuo amţių. Jis panoro mums

ją perduoti ir tai padarė ypatingu pasireiškimu, per savo Kryţių, per savo mirtį, per savo išlietą Kraują.153

„Šventosios Dvasios atsiuntimo ir buvimo mumyse neregimas poveikis – mūsų sudievinimas per malonę“.154

Kas nors gali pasakyti: „Bet galų gale, to jau per daug – naudoti terminą „sudievinimas“. Mes negalime tapti

dievais“. Ţinoma, kad mes nesame dievai. Mūsų prigimtis labai ribota, bet šitose ribose mes galime būti

sudievinti.155

Krikščioniškoji religija – tai Šventosios Dvasios religija, tai meilės, Dievo ir artimo meilės religija. Tai

religija, kuri pakeitė pasaulį. Anksčiau buvo neapykanta, egoizmas, puikybė, šio pasaulio turtų ieškojimas.

Po mūsų Viešpaties atėjimo širdyse įsakinėja Dievo ir artimo meilės įstatymas, širdis ir sielas keičia

pašvenčiamoji malonė. Tada ţmonės pamatė krikščioniškoje visuomenėje vykstant nuostabius dalykus – visą

krikščionišką Europą aprėpė vienuolynai. Visur, kur buvo katalikų religija, visur iškilo vienuolynai,

pagausėjo pašaukimų, pagausėjo krikščioniškų šeimų, didelių šeimų, šeimų, kur viešpatauja Dievo ir artimo

meilė, iš kurių kyla pašaukimai, kuriantys krikščionišką visuomenę. Nuostabus dalykas! Trylika amţių

krikščionybė viešpatavo visoje šioje ţemėje taip, kad visur tebėra pėdsakų: vienuolynų, puikių baţnyčių,

pastatytų per šį krikščioniškos visuomenės laiką. Ką gi, mes turime melsti gerąjį Dievą išsaugoti mus šioje

krikščionybės dvasioje, šioje mūsų Viešpaties meilės dvasioje.156

7. Tikiu Bažnyčią

Baţnyčia gavo iš mūsų Viešpaties šį nuostabų lobį, kuris yra ne kas kita, kaip jo auka ir kartu jo kunigystė,

kad jo auka būtų įamţinta ir jo Dvasia būtų išlieta širdyse per pašvenčiamąją malonę, tą malonę, kuri gydo ir

kelia širdis į Dievą. Štai dovanos, kurias mūsų Viešpats mums įteikė. Mūsų Viešpats kartu ir išliejo, ir

patikėjo tai savo Baţnyčiai.157

Negalima įsivaizduoti Baţnyčios be Mišių aukos, ar ne? Tai iš tiesų jos didysis darbas. Jos vaikai, jos

ištikimiausi mokiniai, jos geriausieji, jos protai telkiasi aplink altorių. Visos vienuoliškos kongregacijos savo

širdimi ir centru laiko mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus altorių.158

151 Homilija, Écône, 1985 m. balandţio 7 d. 152 Šventimų rekolekcijos, Montalenghe, 1989 m. 153 Homilija, Écône, 1982 m. birţelio 29 d. 154

R. P. Froget, De l’habitation du Saint-Esprit dans les âmes justes, Lethielleux, Paris, 1936, p. 268. 155 Rekolekcijos, Brignoles, 1984 m. liepos 27 d. 156 Saint-Michel-en-Brenne, 1990 m. sausio 28 d. 157 Rekolekcijos, Le Barroux, 1985 m. rugpjūtis. 158 Rekolekcijos, Avrillé, 1989 m. spalio 18 d.

Antra vertus, Baţnyčia, kokią mūsų Viešpats norėjo įkurti, pirmiausia yra kunigiška; mes neturime teisės

keisti jos prigimties. Jis norėjo, kad visos sielos būtų išganytos per jį, per jo ţmogystę ir per jo Baţnyčią, kuri

yra kaip jo ţmogystės pratęsimas laike ir erdvėje. Visa tai yra grieţtai logiška. Mes neturime teisės pasakyti:

„O ne! Yra daug kitų sielų, kurios gali išsigelbėti ne per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“. Ţinoma, jeigu

pradedama diskutuoti dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dievystės, tada nebėra ko sakyti. Jeigu mūsų

Viešpats yra tiesiog ypatingas ţmogus, ypač išsiskiriantis ţmonijoje savo dorybėmis, savo išmintimi, savo

mokslu lyg Sokratas, turintis tam tikrų sugebėjimų, vienas iš daugelio; jeigu mūsų Viešpats yra tik toks, jis

yra niekas, palyginti su Dievu! Todėl dabar kai kurie nori, kad Dievas tiesiogiai veiktų sielas, duodamas joms

savo Dvasią, paprasčiausiai per Dievo Dvasios kvietimus, kaip sekmininkų judėjime ir daugybėje šios rūšies

sektų. Tai yra absoliučiai klaidinga ir prieštarauja mūsų Viešpaties valiai. Mūsų Viešpats norėjo, kad jo

malonė įprastiniu būdu eitų per Baţnyčią, eitų per sakramentus. Išimtiniais atvejais ji gali ateiti ir šalia

normalaus kelio – mūsų Viešpats tai padarė, kad parodytų savo visagalybę, bet jis niekada nepaneigia to, ką

įsteigė. Tai neįmanoma, tai reikštų griauti savo paties darbą, savo kūrybą, tai, ką pats padarė.159

8. Tikiu vieną krikštą nuodėmėms atleisti

Mes tikime vieną Dievą, tikime vieną Viešpatį: Jėzų Kristų, kuris gimė ir kentėjo, kuris išliejo savo Kraują

uţ mus. Mes tikime vieną Baţnyčią: unam, sanctam, catholicam Ecclesiam. Mes tikime vieną krikštą. Mūsų

Credo keturis kartus yra ţodis unum: unum Deum, unum Dominum Jesum Christum, unam, sanctam,

catholicam Ecclesiam, unum baptisma. Keturis kartus mes sakome „vienas“: vienas Dievas, vienas Viešpats,

viena Baţnyčia, vienas krikštas. Ką tai reiškia? Tuo siekiama apibrėţti vieną religiją: jų nėra dviejų, yra tik

viena katalikų religija, nėra jokios kitos. (...) Ir jeigu mes tikime, kad mūsų katalikų religija yra vienintelė

religija, tada turime iš to daryti išvadas, o išvados yra paprastos, labai paprastos: visi ţmonės privalo

prisijungti prie šios šventosios religijos, jeigu nori būti išganyti. (...) Štai kodėl mes privalome būti

misionieriais.160

Mes nepriimame tos garsiosios religinės laisvės, išrastos Vatikano II Susirinkime, pagal kurią kiekvienas

galėtų turėti savo sąţinės religiją. Tai klaidinga! Nėra sąţinės religijos, yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus

religija, prie kurios mes privalome prisijungti. Yra kelias nueiti į dangų, tas, kurį atvėrė mūsų Viešpats Jėzus

Kristus, ir nėra kito. Ir pats mūsų Viešpats sako: „Kelias yra siauras“ (Mt 7, 14). Imkite savo kryţių ir sekite

manimi, jei norite būti mano mokiniai, jei norite įeiti į dangų.161

9. Tikiu amžinąjį gyvenimą

Tikiu amţinąjį gyvenimą: tai paskutinis Credo punktas. Nereikia įsivaizduoti amţinojo gyvenimo kaip laiko,

kuris nesibaigia, kitaip pavargsime dar nepradėję. Negalima lyginti laiko su amţinybe. Amţinybė – tai ne

laikas, tai, išrinktųjų laimei, visai kas kita! Laikas yra fiktyvus dalykas. Praeitis nebeegzistuoja, ateitis dar

neegzistuoja. Egzistuoja vienintelė dabarties akimirka. Bet atminties dėka prisimename praeitį ir galime

numatyti ateitį. Pagal besisukančius dangaus šviesulius mums pavyksta skaičiuoti valandas, dienas,

mėnesius, metus, taip pat, kaip pavyksta nustatyti savo padėtį ţemėje. Bet amţinybė visai kas kita. Amţinybė

yra virš laiko. Amţinybėje nėra laiko. Amţinybė yra kaip taškas, akimirka, kuri trunka visada. Tai yra

nenutrūkstanti dabartis. Amţinybę, sako tėvas Garrigou-Lagrange‘as, suprasti lengviau, negu laiką. Laikas

yra paslaptingesnis. Dievas apglėbia laiką, jei taip galima pasakyti, jis apglėbia praeitį ir ateitį. Jis yra virš

viso to. Todėl laikas yra susietas su amţinybe, o ne atvirkščiai.162

Tridento Susirinkimo katekizmas aprašo, kas yra amţinasis gyvenimas. Štai ištraukos iš jo163

:

„Šie ţodţiai „amţinasis gyvenimas“ leidţia mums suprasti, kad kartą įgytos laimės nebegalima prarasti, kad

ir ką apie tai būtų sakę daugelis, prieštaraudami visai tiesai. Iš tiesų, tikroji laimė apima visas gėrybes, be

jokios blogio priemaišos. (...) Tas pats posakis apie amţinąjį gyvenimą labai padeda mums suprasti, kokia

didelė yra palaimintųjų, gyvenančių dangiškojoje tėvynėje, laimė. (...)“

159

Dvasinė paskaita, Écône, 1974 m. kovas. 160 Homilija, Tulūza, 1977 m. birţelio 19 d. 161 Homilija, Ruanas, 1990 m. geguţės 1 d. 162 Rekolekcijos, Morgon, 1988 m. spalis. 163 Tridento Susirinkimo katekizmas, 13 sk., 1 ir 2 §, p. 129, 131 ir 132.

„Amţinoji laimė – tai tuo pat metu ir išsivadavimas iš visų blogybių, ir turėjimas visų gėrybių. Kalbant apie

blogybes, mūsų šventosios knygos jas mini aiškiai ir tiksliai. Taip parašyta Apokalipsėje: „Palaimintieji

nebealks, nebetrokš, nebekepins jų saulė nei jokia kaitra“ (Apr 7, 16).“

Ir kitur:

„Dievas „nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei

sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21, 4). Kalbant apie gėrybes, tai jų garbė bus

neišmatuojama, ir tuo pat metu jie turės visokiausių dţiaugsmų ir malonumų.“

„Tikroji palaima, ta, kurią galima pavadinti esmine, susideda iš Dievo regėjimo ir jo groţio, viso gėrio ir viso

tobulumo principo ir šaltinio, paţinimo. „Amţinasis gyvenimas, – sako mūsų Viešpats Jėzus Kristus, – tai

paţinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją“ (Jn 17, 3). (...) Palaima susideda iš dviejų

dalykų: regėti Dievą tokį, koks jis yra savyje ir savoje prigimtyje, ir mums patiems pasidaryti kaip dievai.“

Aišku, mes nebūsime dievai, tai akivaizdu. Šis mūsų pasikeitimas danguje įvyks per garbės šviesą. Garbės

šviesa, kuri bus dalyvavimas gerojo Dievo garbės šviesoje, mums leis tam tikru mastu paţinti Dievą tokį,

koks jis iš tiesų yra. Mes matysime Dievą tiesiogiai, bet mes jo, savaime aišku, nepaţinsime visoje jo

gelmėje, antraip patys turėtume būti Dievu. Vien tik Ţodis ir, be abejo, trys Švč. Trejybės Asmenys vienas

kitą paţįsta tobulai, nes jie yra Dievas. Tad tai yra kaţkas nepaprasto!

Tridento Susirinkimo katekizmas tęsia šitaip:

„Garbės šviesa įvykdys mumyse šį stebuklą, kai mes būsime apšviesti šio spindesio, ir kai matysime Dievą,

kuris yra „tikroji šviesa savoje šviesoje“ (plg. Ps 35, 10).“

„Ši dovana, puikiausia ir nuostabiausia iš visų, padarys palaimintuosius dieviškosios prigimties dalyviais bei

suteiks jiems tikrą ir neatšaukiamą palaimą.“

„Išvardyti malonumus, kuriais šventieji bus apipilti garbės gelmėse, būtų begalinis darbas. Neįmanoma netgi

jų visų įsivaizduoti. „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas ţmogui į mintį neatėjo“ (1 Kor 2, 9).“164

Tai, ką matysime Dieve, groţiu, gerumu, spindesiu pranoks visa tai, ką mes galime įsivaizduoti. Mes

ţavėsimės triumfuojančia Baţnyčia ir ypač mūsų Viešpačiu su visomis jo karališkomis ir dieviškomis

privilegijomis, dangaus Karaliene Marija, pasipuošusia visomis savo dovanomis, dešimtimis tūkstančių

arkangelų ir angelų, kaip ir visais išrinktaisiais su jų garbės įvairove, atseikėta pagal jų meilės laipsnį. Dievas

bus iš tiesų viskas visame kame, garbinamas ir mylimas kaip dera, be jokios disharmonijos165

. Švč. Trejybės

begalinės būties, jos tobulumo šviesoje mūsų sielos nuolat dėkos uţ tai, ką Dievas teikėsi iškentėti dėl mūsų

išganymo, mes būsime pritrenkti gailestingumo, kurį Dievas parodė mūsų atţvilgiu.

Tradicija mus moko, kad mergelės, kankiniai ir Baţnyčios mokytojai turės ypatingas aureoles, kurios

padidins jų garbę.

Kaipgi nedejuoti lyg mūsų Viešpats Alyvų sode, regint šią perspektyvą, kuri yra mūsų tikėjimo objektas ir

mūsų egzistencijos tikslas, mąstant apie visas tas sielas, atitolusias nuo mūsų Viešpaties, jį niekinančias

abejingumu, uţmaršumu, nuodėme ir skubančias link pragaro?166

Labai svarbu gerai ţinoti visa tai, ką išreiškia Credo ir tuo gyventi. Pasistenkime, kad kiekvieną kartą, kai

kalbame arba giedame Credo, iš tiesų suvoktume, jog ţodţiai, kuriuos tariame, yra viso to, ką privalome

tikėti ir mylėti, santrauka. Būtent tai yra giliausia, brangiausia mūsų laikinajame gyvenime, nes tai išreiškia

viską, ką mūsų Viešpats, viską, ką Dievas padarė mus mylėdamas. Tai gerojo Dievo meilės mums išraiška,

jos giesmė. Tai yra tikrasis Credo: Dievo meilės mums santrauka. Tai nuostabu!

„Taip mus mylėjusio, kas galėtų nepamilti?“, – sako šventoji liturgija Kalėdų giesmėje Adeste fideles,

sekdama šv. Augustinu.

Kiekvieną kartą, kai kalbame arba giedame Credo, prisiminkime šį apeliavimą į mūsų meilę, tą meilę, kuria

privalome mylėti Dievą. Pasistenkime pajusti šį raginimą visada kuo labiau taip kreipti savo gyvenimą, kad iš

tikrųjų mylėtume Dievą, jam dėkotume ir darytume viską, kad jo meilė mums nebūtų bergţdţia.167

Jeigu mes nesusijaudiname matydami, kaip gerasis Dievas panoro išspręsti mūsų Atpirkimo problemą,

tapdamas ţmogumi, priimdamas tokį kūną, kaip mūsų, išliedamas visą savo Kraują uţ mus, tai todėl, kad

mes nepaţįstame Dievo. Mes nesuprantame, kas yra Dievas. Jei mes tai suprastume, mes būtume apstulbinti

164 Rekolekcijos, Morgon, 1988 m. spalis. 165 Pagal 1Kor 15, 28. 166 Itinéraire spirituel (Dvasinis kelionių vadovas), p. 83-84. 167 Le mystère de Jésus (Jėzaus paslaptis), p. 38-39.

minties, kad jis galėjo tapti vienu iš mūsų. Logiškai mąstant, jei taip galima pasakyti, tai nesuvokiama,

nesuvokiama, kad Dievas tapo silpnu kūriniu, priėmė silpną ir mirtingą, jautrų, pavaldų kančiai, alkiui,

nuovargiui kūną! Dievas? Ne, tai neįmanoma! Įsikūnijimo ir Atpirkimo paslaptys yra, aišku, didţios

paslaptys: mūsų tikėjimo paslaptys! Gerasis Dievas visa tai padarė iš meilės mums. (...) Ar tai mums nėra

prieţastis nuolat dėkoti Dievui?168

Mes privalome pasistengti suţadinti savo širdyse ir sielose gilų dėkingumą mūsų Viešpačiui uţ meilę, kurią

jis mums parodė, nes mes kilę iš Jėzaus Širdies. Mes gimstame su Baţnyčia, o Baţnyčia gimsta iš Jėzaus

Širdies. Vanduo, ištryškęs iš jo Širdies, vaizduoja gydančiąją malonę169

, o Kraujas vaizduoja pakylėjančiąją

malonę170

. Mes taip pat esame kilę iš Jėzaus Širdies per krikštą. Kokį dėkingumą turime jausti mūsų

Viešpačiui!171

Jei mes galėtume suprasti tą begalinę meilę, kuria Dievas mus mylėjo! Jis mus ne tik sukūrė, bet ir atpirko,

sugrąţino mums tą dieviškąjį gyvenimą, kurį mes buvome praradę per gimtąją nuodėmę, ir nuo šiol, jei iš

tiesų gyvename kaip krikščionys, galime būti tikri, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus ir jo Šventoji Dvasia yra

mūsų širdyse bei mūsų sielose. Koks dţiaugsmas, kokia viltis, kokia paguoda išbandymų ir sunkumų

apsuptyje! Reikia ţinoti, kad mūsų Viešpats yra mumyse ir kad mes dalyvaujame jo dieviškoje prigimtyje.

Štai ką gerasis Dievas norėjo iš mūsų padaryti. Kokie būtume nedėkingi, jei gyventume, tarsi to neţinome!172

II. – Auka, arba Tikinčiųjų Mišios

Jei pirmoji Mišių dalis jums primena tikėjimą, kurio turite išmokti, antroji Mišių dalis, kuri yra svarbiausia,

tam tikru būdu yra aukos branduolys. Po Credo jūs įeinate į paslaptingą tylą. Jūs meldţiatės Dievui ir įeinate

į šią didţiąją paslaptį, kuri yra pats Dievas. Todėl Baţnyčia reikalauja iš kunigo kalbėti šias maldas tyliai. Tai

nereiškia, kad ji nereikalauja iš tikinčiųjų su jomis jungtis, tai reiškia, kad tuo momentu kunigas tam tikru

laipsniu išnyksta iš susirinkusiųjų tarpo, kad stotų akis į akį su Dievu, kaip Mozė ant Sinajaus kalno, kaip

apaštalai ant Taboro kalno. Jie uţkopė ant kalno. „Aš kopsiu link Dievo altoriaus“173

. Kunigas uţkopė prie

Dievo altoriaus; jis dabar yra akis į akį su Dievu, visiškai vienas. Tuoj įvyks didţioji paslaptis, mūsų

Viešpaties auka, kaip ant Kalvarijos kalno.174

Antroji Mišių dalis, tai yra auka, vaizduoja Dievo meilę ir artimo meilę. Ši antroji dalis yra esminė. Tai

akivaizdu: tikėjimas, skleidęsis pirmojoje Mišių dalyje, rengia vienybę su Dievu, vienybę su mūsų Viešpačiu.

Per antrąją Mišių dalį įvyksta tas veiksmas, kuris sudabartina Kalvarijos auką ant mūsų altorių, sudabartina ir

šią mūsų Viešpaties kontempliaciją ant Kryţiaus, kontempliaciją, kuri kreipiama pirmiausia į jo Tėvą.

Pasistenkime per mūsų Viešpaties auką visiškai atsiduoti Tėvui, Švč. Trejybei. Tai, kas vyksta konsekracijos

momentu, yra iš tiesų pasaulio viršūnė, visos Baţnyčios viršūnė, istorijos viršūnė.175

[Kunigas atsisukęs į kryţių] Kunigas atsisuka į krucifiksą ir į Dievą, kad įvykdytų šią paslaptį, kaip

vyriausiasis kunigas, kuris vieną kartą per metus pasitraukdavo uţ uţdangos, kad būtų ten vienas su Dievu.

Po to vyriausiasis kunigas grįţdavo, kad atneštų tikintiesiems palaiminimus. Taip pat ir šiandien, pabuvęs

veidu į Dievą, kunigas vėl atsisuka į tikinčiuosius, kad jiems teiktų mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.176

Atnašavimas

Mišių auka yra ne kas kita, kaip Kristaus auka. Ji prasideda atnašavimu, po to seka konsekracija, o baigiasi komunija. Kunigas, ir

tik jis, turi didţiulę galią aukoti dieviškąją Auką Dievui Baţnyčios vardu.

1. Auka, malda par excellence

168 Dvasinė paskaita, Écône, 1982 m. sausio 25 d. 169 Gratia sanans. 170 Gratia elevans. 171 Rekolekcijos, Le Barroux, 1985 m. rugpjūtis. 172

Homilija, Écône, 1975 m. kovo 30 d. 173 Introibo ad altare Dei. 174 Homilija, primicijos, Mantes-la-Jolie, 1977 m. liepos 2 d. 175 Rekolekcijos, Le Barroux, 1985 m. rugpjūtis. 176 Paskaita, Barselona, 1975 m. gruodţio 29 d.

Auka yra esmingiausias dalykas normaliame ţmogaus gyvenime. Pats svarbiausias normalaus ţmogiško

tvarinio, tai yra tokio, kuris tiki į Dievą, kuris pripaţįsta Dievą visų dalykų Kūrėju177

, veiksmas yra išreikšti

tą dėkingumą visagaliam Dievui per auką, per atnašavimą būtybės, ţyminčios to ţmogaus paties savęs

atnašavimą Dievui, ir, kaip sako šv. Tomas, ne tik atnašavimą, bet ir aukojimą nuţudant178

. Aukojamas

objektas yra sunaikinamas, nes tai yra šventas objektas. Sacrificium reiškia facere sacrum, padaryti šventą,

tai yra padaryti šventu daiktą, duodamą Dievui. Tam, kad būtų iš tiesų parodytas visiškas šio daikto

dovanojimas Dievui ir kad jo nebebūtų galima naudoti profaniniams tikslams, jis sunaikinamas. Šis šventas

objektas sunaikinamas, norint parodyti, kad jis visiškai dovanojamas Dievui. Ką gi, tai būdinga ţmogui.

Auka suteikia ţmogui jo tikrąją dimensiją, jo tikrąją vietą Dievo atţvilgiu.179

2. Auka, religijos dorybės pagrindinis veiksmas

Leonas XIII savo enciklikoje Caritatis studium 1898 m. liepos 25 d. rašė: „Pati religijos esmė, prigimtis

apima savyje aukos būtinybę... Pašalinkite aukas, ir jokia religija negalės egzistuoti, pati jos idėja nebegalės

būti suvokiama“180

.

Šv. Tomas labai aiškiai parodo, kad religijos dorybė, kuri yra dorybė, susijusi su teisingumo dorybe, mus riša

su Dievu. Ir jis patikslina181

: „Religija, tiesiogine prasme, apima savyje aukos idėją“.182

Mums reikia praktikuoti savo religijos dorybę. Ši religijos dorybė yra tai, kas ţmoguje giliausia, net ir

prigimties poţiūriu. Šita religijos dorybė teisingumo dorybės centre išreiškia tai, kas mes esame Dievo

atţvilgiu ir mūsų artimo atţvilgiu. Įvykdyti pareigas, kurias mes privalome atlikti Dievui, savo artimui – tai

praktikuoti teisingumo dorybę. Dievo atţvilgiu mes turime pareigų, ir pirmoji pareiga kaip tik ir yra religijos,

tai yra Dievo garbinimo, dorybė. Atrodo, kad gimstantis vaikas, jeigu suprastų, ką yra skolingas Dievui, jau

turėtų savo širdyje garbinti Dievą, dėkoti Dievui uţ tai, kad jį sukūrė, ir visa tai turėtų būti net ir grynai

prigimtiniu poţiūriu. Tai būtų teisinga, jei ţmogiška siela, vos sukurta, atsigręţtų į savo Dievą, kad jį

pašlovintų: „Aš esu kaip mūsų Viešpats Jėzus Kristus, aš ateinu į šį pasaulį vykdyti Tavo šventosios

valios“183

. Štai koks turėtų būti pirmasis sielos judesys nuo tada, kai ji sukurta. Tėvai turėtų tai įskiepyti savo

vaikams, kai tik jie sugeba suprasti, jog yra Dievo kūriniai. Ši religijos dorybė praktikuojama ne vien

išoriniu, bet ir vidiniu garbinimu. Tačiau mums reikia ir išorinio garbinimo. Jeigu mes neišreikšime šio

Dievo garbinimo jausmo Dievo vertu būdu, mes rizikuosime prarasti ir tą vidinį garbinimo jausmą, kuris yra

ne kas kita, kaip mūsų atsidavimas, pasiaukojimas Dievui. Taip mes palenkiame visą savo valią, savo protą,

visa tai, kas mes esame, Dievui, kuris mus sukūrė ir kuris mūsų laukia amţinybėje.

Taigi, jei religijos dorybė turi būti praktikuojama jau net prigimtiniame lygmenyje, tuo labiau ji

antgamtiniame. Dievas panoro ateiti į mūsų tarpą. Jis įsikūnijo, norėdamas tam tikru laipsniu pats mums

parodyti, kaip religingas ţmogus, kūrinys, turi elgtis jo atţvilgiu. Mūsų Viešpats atėjo į ţemę; jis meldėsi, jis

garbino savo Tėvą; jis parodė, kas yra religija; jis visiškai atsidavė savo Tėvui ant kryţiaus; jis visiškai,

pilnutinai pasiaukojo savo Tėvo garbei ir sielų išganymui.184

3. Auka tegali būti paaukota Dievui

Kaip sako šv. Tomas185

, auka gali būti aukojama tik Dievui, nes mes galime ką nors padovanoti visiškai

asmeniškai savo, paaukoti tai, kas mes esame, vien tik tam, kuris mums davė tuos dalykus. Mes tikrai galime

būti kaţkiek atsidavę kūriniams, bet ne atlikti aukojimo veiksmą priešais kūrinį – tai neįsivaizduojama. Auka

yra rezervuota Dievui.186

177 Summa theologiæ, II–II, q. 81, a. 3. 178 Summa theologiæ, II–II, q. 85, a. 3. 179 Velykų rekolekcijos, Écône, 1984 m. balandţio 17 d. 180 Necessitatem sacrificii vis ipsa et natura religionis continet... Remotisque sacrificiis nulla nec esse nec cogitari religio potest. 181 Religio proprie importat ordinem ad Deum (Summa theologiæ, II–II, q. 81, a. 1. 182

Kunigų rekolekcijos, Barselona, 1971 m. kovas. 183 Plg. Ţyd. 10, 9. 184 Homilija, Lionas, 1976 m. vasario 8 d. 185 Summa theologiæ, II–II, q. 85, a. 2. 186 Homilija, sutanos ir tonzūros priėmimas, Flavigny, 1988 m. vasario 2 d.

4. Nėra aukos be kunigo

Ţmonių giminė visada juto poreikį turėti kunigų, tai yra ţmonių, kurie per oficialią jiems patikėtą misiją būtų

tarpininkai tarp Dievo ir ţmonijos ir kurie, visiškai pasišventę šiam tarpininkavimui, paverstų jį savo

gyvenimo uţduotimi. Todėl kunigai yra ţmonės, išrinkti, kad teiktų Dievui oficialias maldas ir aukas

visuomenės vardu, kuri pati yra įpareigota teikti Dievui šį viešą ir visuomeninį kultą, pripaţinti jį

aukščiausiuoju Viešpačiu ir pirmuoju Principu, linkti į jį kaip į galutinį savo tikslą ir siekti jo palankumo.

„Iš tiesų, visose tautose, kurių papročius mes ţinome, jei tik jos nėra jėga priverstos paneigti švenčiausius

ţmogiškos prigimties įstatymus, randami kunigai, nors daţnai tarnaujantys netikriems dievams; visur, kur

ţmonės išpaţįsta religiją, visur, kur jie stato altorius, tuo pačiu yra ir kunigystė, apsupta ypatingų garbės ir

pagarbos ţenklų“187

.

Tad niekas nėra taip giliai įrašyta į ţmogiškąją prigimtį, kaip religija ir jos esminis veiksmas – auka. Taigi

tam, kad būtų galima įvykdyti šventą dalyką, „padaryti šventą“188

, reikės taip pat ir pašvęstų, išrinktų,

galinčių prisiartinti prie Dievo ir jam tarnauti, asmenų. Šis asmuo bus kunigas, sacerdos, „duodantis

šventą“189

. Mes pamatysime, kaip Dievas iš savo begalinio gerumo ir gailestingumo viską sutvarkė taip, kad

nuo jo atitolę ţmonės teiktų jo vertą kultą.190

5. Kristaus auka atnaujinama ant mūsų altorių

Kryţiaus auka, sako Tridento Susirinkimo katekizmas, buvo be galo maloni Dievui. Vos tik Jėzus Kristus

paaukojo kryţiaus auką, jo Tėvo pyktis ir pasipiktinimas buvo visiškai numaldyti. Taip pat ir Apaštalas

rūpinasi, kad mes pastebėtume, jog Išganytojo mirtis buvo tikra auka. „Jėzus Kristus mus pamilo, – sako jis,

– ir atidavė uţ mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui“ (Ef 5, 2).

Tad mūsų Viešpaties kančia yra tikra auka. Tai yra tikėjimo tiesa, apibrėţta Efezo Susirinkime ir Tridento

Susirinkime. Efezo Susirinkimas sako: „Mes turime Vyskupą ir Apaštalą, kuris pats save paaukojo uţ mus

kaip kvapią auką“. Ir Tridento Susirinkimas patvirtina: „Kristus pasiaukojo ant kryţiaus altoriaus“; „savo

mirtimi jis pasiaukojo Dievui, savo Tėvui, kad mus atpirktų, kad įvykdytų visų ţmonių atpirkimą“191

.

Jūs matote, kančia yra tikra auka, jos pasekmės neišmatuojamos, nes jos apima visą ţmonijos istoriją, visą

kūrinijos istoriją, visa tai, kas gali būti prieš arba po tos aukos, paaukotos Dievo šlovei ir garbei.192

Tam tikru būdu galima teigti, kad ištikimojoje tautoje yra tik vienas aukojimas, tik vienas kunigas, tik viena

auka ir tik vienas atnašavimas, kuris įvykdytas kryţiaus aukoje: nėra dviejų kryţiaus aukų. Bet gerasis

Dievas panoro, kad ši kunigystė, šis aukojimas, ši auka ir šis atnašavimas tęstųsi, kad nuopelnai, įgyti jo

Sūnaus, būtų pritaikyti mūsų sieloms.193

Kalvarijos auka ant mūsų altorių tampa Mišių auka, kuri, įvykdydama kryţiaus auką, tuo pat metu įvykdo

Eucharistijos sakramentą, mus padarantį dieviškosios Aukos, nukryţiuotojo Jėzaus, dalyviais.194

Altoriaus pabučiavimas

Prieš pradėdamas auką, kunigas vėl bučiuoja altorių, Kristaus simbolį. Per visą Baţnyčios istoriją altorius uţėmė centrinę vietą

baţnyčiose, o baţnyčios buvo miestų ir miestelių širdis.

Argi altorius nėra visų bazilikų, visų baţnyčių centras? Tai yra aukos altorius, o ne valgio stalas, ne vien

tiktai dalijimosi, komunijos, stalas, bet aukos altorius.

Kai tik į Baţnyčią atėjo taika, įvesta Konstantino, ką padarė krikščionys? Jie tuoj pat aplink altorių pastatė

puikias šventoves, nuostabias baţnyčias, bazilikas. Taip buvo visada.

187 Pijus XI, Ad catholici sacerdotii, 1935 m. gruodţio 20 d. 188 Sacrum facere. 189 Sacra dans. 190

Kunigų rekolekcijos, Barselona, 1971 m. kovas. 191 Se ipsum obtulit in ara crucis, morte intercedente; ut æternam illic redemptionem operaretur: plg. D.S. 1740 ir 1743. 192 Velykų rekolekcijos, Écône, 1984 m. balandţio 17 d. 193 Rekolekcijos, Écône, 1978 m. rugsėjo 22 d. 194 Itinéraire spirituel (Dvasinis kelionių vadovas), p. 61.

Ką daro misionieriai šalyse, kurias jie nori evangelizuoti? Pirmasis dalykas, kurį jie pastato, yra koplyčia. Jie

įrengia maldos vietą. O ką jie pastato toje vietoje, centre? Altorių. Ir ką jie patalpina į altorių? Altoriaus

akmenį, konsekruotą akmenį, ant kurio jie aukoja auką.

Suprantama, kad tikintieji ir krikščionys gyvena varpinės prieglobstyje. Nuostabu tai matyti dar ir dabar,

daugybėje kaimų. Matoma iškilusi varpinė. Taigi varpinė ţymi baţnyčią su altoriumi centre. Tad galima

sakyti, kad kaimo širdis yra šventosios aukos altorius. Tikintieji yra susibūrę aplink savo baţnyčią, ir net

kapinės yra aplink ją. Visa tai nuostabiai išreiškia tikinčiųjų tikėjimą, Baţnyčios tikėjimą ir parodo Mišių

aukos svarbą krikščionių religijoje.

Visi vienuoliai, ordinų įkūrėjai, kaip šv. Benediktas, steigė savo bendrijas aplink altorių. Jie organizavo

dieviškosios oficijos kalbėjimą aplink altorių. Dieviškosios oficijos pagrindinė dalis yra šventoji Mišių auka.

Jos yra aukojamos daţniausiai po tercijos, nes kaip tik devintą valandą195

mūsų Viešpats uţkopė ant kryţiaus

ir po trijų valandų jis buvo nuo kryţiaus nuimtas. Vienuolių ordinai pasirinko šią valandą aukoti šventajai

aukai mūsų Viešpaties uţkopimo ant Kryţiaus altoriaus atminimui.196

Atnašų197

paruošimas

Duona ir vynas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pasirinkti kaip Eucharistijos materija, turi labai turtingą simbolinę reikšmę.

Būdamas išmintingas, mūsų Viešpats panoro pasinaudoti materialiais dalykais, laikinais dalykais, kad

perduotų mums savo Šventąją Dvasią. Jis panoro pasirinkti pačius paprasčiausius, pačius kasdieniškiausius

dalykus: vandenį, duoną, vyną, aliejų – dalykus, kurie yra įprasčiausi mityboje, kūno prieţiūroje.198

Mūsų Viešpats yra kviečių Kūrėjas, vynuogių Kūrėjas. Vadinasi, tai jis savo amţinais sprendimais panoro

sukurti šiuos maisto produktus, numatydamas šventąją Eucharistiją, ir tai tikrai buvo pirmasis tikslas, kuriam

jie buvo sukurti, pirmesnis negu tas, kad jie būtų mūsų prigimtinės gyvybės maistas.

Jeigu kartais skundţiamasi, kad Baţnyčia atrodo per daug dvasinė ir nepakankamai įsikūnijusi, tai todėl, kad

nesuprantama, ką Dievas padarė. Mūsų Viešpats pasinaudojo visais šiais kūriniais, kad parodytų mums savo

meilę, kad mums perduotų savo gyvybę. Jėzus tuo parodė, kad jis yra visų dalykų Kūrėjas, kad jis gali

pasinaudoti savo kūriniais, jog suteiktų mums savo dvasinę gyvybę. Būdamas išmintingas, Dievas taip gerai

sutvarkė visus dalykus!199

Tarp Eucharistijos, kunigystės įsteigimo ir mūsų Viešpaties kančios, tarp Paskutinės vakarienės ir Alyvų

sodo yra artimas ryšys. Lygiai taip, kaip mūsų Viešpats Jėzus Kristus pasirinko vynuoges, javus, kviečius

savo Eucharistijai ir kaip šie elementai yra sutrinami, kad galėtų tapti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnu

ir Krauju, nes mūsų Viešpats pasirinko duoną ir vyną kaip Eucharistijos sakramento materiją, lygiai taip

alyvos bus sutraiškytos, kad taptų šventu aliejumi. Kodėl jis pasirinko šiuos skirtingus vaisius, kurie turi būti

sutrinti? Mūsų Viešpats Jėzus Kristus pats tai pasakė: „Aš vienas traiškiau spaudykloje“200

– jis pats tam

tikru laipsniu buvo po spaustuvu. Tai jis kentės, bus sutraiškytas ir atiduos visą savo Kraują atpirkimui iš

mūsų nuodėmių. Tad jis panoro pasirinkti šiuos kūrinius, kurie taip pat būtų jo pavyzdţiu sutrinami, kad

duotų tą šventą aliejų, tą duoną, tą vyną, kurie taptų mūsų pašventinimo įrankiais. Jėzus panoro pasirinkti

šiuos elementus ir juos sutrinti todėl, kad mes irgi turime su juo tapti aukomis, taip pat būti sutrinti atgailos,

išbandymų, pasiaukojimo, kad dar labiau su juo susivienytume. Nes mes valgome jo Kūną, geriame jo Kraują

ir priimame šventuosius aliejus kaip tik tam, kad su juo susivienytume.201

Dėl ko dar mūsų Viešpats pasirinko šiuos duonos ir vyno elementus? Jūs tai ţinote, šis palyginimas daţnai

pateikiamas, bet jį reikia visada priminti. Duona yra padaryta iš grūdų, kurie kartu sumalti, sutraiškyti ir

sujungti. Kad iškeptume duoną, reikia sumalti, reikia taip sujungti tuos grūdus, kad jie sudarytų vientisą tešlą

ir taptų viena duona. Eucharistinė duona kaip tik yra visų tikinčiųjų vienybės paveikslas, taip kaip duonos

195 Tercija, trečia valanda pagal romėnų laiko skaičiavimo būdą prasideda mūsų devintą valandą ryto ir trunka iki vidudienio, sekstos, šeštos valandos pradţios. Kristus buvo nukryţiuotas apie vidudienį. 196 Rekolekcijos, Avrillé, 1989 m. spalio 18 d. 197

Šis terminas reiškia apčiuopiamus elementus, kurie bus naudojami dieviškai aukai. 198 Homilija, Écône, 1975 m. kovo 27 d. 199 Homilija, Écône, 1976 m. balandţio 15 d. 200 Torcular calcavi solus (pagal Iz 63, 3). 201 Homilija, Écône, 1981 m. balandţio 16 d.

gabalėliai yra tos kviečių grūdų vienybės padarinys. Taip pat yra ir su vynu: reikia sujungti visas vynuoges,

kad pagamintume vyną. Tad mūsų Viešpats panoro pasirinkti šiuos elementus, kad mums parodytų, jog mes

turime susivienyti ir taip persikeisti į jį. Jei mes neturime savyje artimo meilės, jei nesame susivieniję, mūsų

Viešpats negalės veiksmingai būti mumyse: tai neįmanoma. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus negali įeiti į sielą,

kuri neturi artimo meilės. Todėl visada suţadinkime savo sielose artimo meilės jausmus.202

Ostijos atnašavimas: Suscipe, sancte Pater

Auka tiesiogine prasme prasideda nuo atnašavimo. Tai esminė dalis, nes atnašavimas ir konsekracija įvykdo

atskyrimą nuo to, kas profaniška, ir skiria pašvęstą objektą Dievui. Mūsų Viešpats, būdamas Auka ir

Kunigas, paaukojo save patį. „Jis pasiaukojo, nes pats to norėjo“203

(Iz 53, 7); „Niekas neatima jos (gyvybės)

iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią ją vėl atsiimti“204

(Jn 10, 18).

Nors šis mūsų Viešpaties pasiaukojimas formaliai įvyko per jo kančią, vis dėlto teisinga sakyti, kad visas

mūsų Viešpaties gyvenimas buvo nuolatinio atnašavimo objektas – auka yra jau hipostatinė sąjunga205

, kuri

yra ne kas kita, kaip pasišventimas ir atsiskyrimas, norint įeiti į Trejybę kaip tarpininkui.206

Suscipe, sancte Pater, omnipotens æterne Deus, hanc

immaculatam hostiam, quam ego indignus famulus

tuus offero tibi Deo meo vivo et vero, pro

innumerabilibus peccatis, et offensionibus, et

negligentiis meis, et pro omnibus circumstantibus, sed

et pro omnibus fidelibus christianis vivis atque

defunctis: ut mihi, et illis proficiat ad salutem in vitam æternam. Amen.

Priimk, šventasis Tėve, visagali amţinasis Dieve, šią be

dėmės auką, kurią aš, nevertas Tavo tarnas, aukoju Tau,

gyvajam ir tikrajam savo Dievui, uţ nesuskaitomas

savo nuodėmes, įţeidimus ir apsileidimus, uţ visus

aplink stovinčius, taip pat uţ visus ištikimuosius

krikščionis, gyvus ir numirusius, kad man ir jiems

padėtų išsigelbėti amţinajam gyvenimui. Amen.

Šventoji Mišių auka atperka nuodėmę, apvalo sielas. Atnašavimo maldos tai aiškiai parodo, kunigas aukoja šventąją ostiją savo

paties nuodėmių atpirkimui ir visų gyvų ir mirusių tikinčiųjų išganymui. Kunigas uţbaigia šią maldą, su patena darydamas

kryţiaus ţenklą virš korporalo, tuo apčiuopiamu ţenklu parodydamas, kad ostija padedama ant kryţiaus, ant kurio Jėzus Kristus

pasiaukojo savo Tėvui uţ mūsų nuodėmes.

Visi liturgijos ţodţiai išreiškia mūsų nuodėmių išpirkimo, atleidimo troškimą. Išpirkti, atleisti mūsų

nuodėmes yra pagrindinis šv. Mišių tikslas.207

Protestantai pripaţįsta eucharistinę auką, bet neigia permaldaujamąją auką, tai yra jie neigia, kad Mišių auka

išperka nuodėmes. Pasak jų, Mišių auka neišperka nuodėmių. O mums tai yra pagrindinis dalykas. Tai

esminis skirtumas, kuris mus skiria nuo protestantizmo. Mes juk tikime, kad Mišių auka yra permaldaujamoji

auka, dar ir dabar: tai ta pati auka, kuri paaukota ant Kalvarijos ir kuri tęsiasi. Todėl kiekvieną kartą, kai

aukojama Mišių auka, nuodėmės atleidţiamos, pašventinimo malonės dosniai teikiamos visame pasaulyje.

Kaip tik dėl to verta būti kunigu.208

Todėl būtų gerai, jei mes pamąstytume, kas yra nuodėmė, apie jos pasekmes, siekdami padaryti viską, kad jos

išvengtume ir ją atitaisytume, kad atitaisytume ją ir kitiems.

Aišku, kad čia liturgija mums daug padeda. Jeigu liturgijoje mes randame latrijos, garbinimo aspektą,

impetracijos209

aspektą, eucharistinį210

aspektą, kuris, aišku, yra liturgijos pagrindas, jos ataudai, tuomet

randame ir visa tai, kas siejasi su nuodėme, tuomet šaukiamės Dievo gailestingumo, vadinasi –

permaldavimo. Permaldavimas išreiškiamas daugybėje graţių liturginių tekstų, kurie mums padeda uţsikrėsti

atsilyginimo, kurį protestantai neigia, nuotaika. Todėl kaip tik reikia, priešingai jiems, išsaugoti mūsų

maldoje šį permaldavimo aspektą.

202 Homilija, Écône, 1976 m. birţelio 17 d. 203 Didţiojo Ketvirtadienio laudţių antifona: Oblatus est quia ipse voluit. 204 Nemo tollit eam (animam) a me, sed ego pono eam a meipso, et potestatem habeo ponendi eam et potestatem habeo iterum sumendi. 205 Sąjunga tarp dieviškos ir ţmogiškos prigimčių viename Kristaus asmenyje (gr. hypostasis) (vert. past.) 206

Pastabos kunigų rekolekcijoms, data neţinoma. Écône seminarijos archyvas, O mysterium Christi, p. 13. 207 Homilija, Écône, 1975 m. rugsėjo 14 d. 208 Paskaita, Mantes-la-Jolie, 1977 m. balandţio 22 d. 209 Prašymo. 210 Dėkojimo.

Iš tiesų, visa liturgija, kuri yra didţioji Baţnyčios malda, mus kviečia ţiūrėti į Jėzų ant kryţiaus kaip į Auką,

Avinėlį be jokios dėmės, paaukotą dėl mūsų nuodėmių, Išganytoją, Atpirkėją, kuris mus atpirko savo Kraujo

kaina.211

Taigi jūs pasistengsite jungtis su šventosios Mišių aukos dvasia, ją įgyti, ir tai jums bus neišsenkantis

asmeninių malonių šaltinis, permaldavimo malonių, taigi ir maldos, prašant Dievo atleidimo uţ jūsų

nuodėmes, prašant jo išgydyti jūsų sielas nuo visų blogų polinkių, kuriuos gimtoji nuodėmė galėjo jumyse

palikti, pagaliau prašant jo malonės jį geriau paţinti, mylėti, garbinti, gyventi labiau susivienijus su Švč.

Trejybe.212

Vandens laiminimas: Deus, qui humanæ substantiæ

+ Deus, qui humanæ substantiæ dignitatem mirabiliter condidisti, et mirabilius reformasti: da

nobis per hujus aquæ et vini mysterium, ejus

divinitatis esse consortes, qui humanitatis nostræ fieri

dignatus est particeps, Jesus Christus, Filius tuus,

Dominus noster, qui tecum vivit et regnat in unitate

Spiritus Sancti, Deus, per omnia sæcula sæculorum.

Amen.

+ Dieve, kuris nuostabiai sukūrei tokią kilnią ţmogaus prigimtį ir dar nuostabiau ją atnaujinai, leisk mums per

šio vandens ir vyno paslaptį tapti dalininkais dievystės

Tojo, kuris teikėsi tapti mūsų ţmogiškumo dalininku, –

Jėzaus Kristaus, Tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties, kuris,

būdamas Dievas, su Tavimi gyvena ir viešpatauja

Šventosios Dvasios vienybėje per visus amţių amţius.

Amen.

Kiekvieną dieną šventosiose Mišiose kunigas, pildamas vandens į vyną, kalba šią maldą: „Kad mes taptume

dalininkais dievystės Tojo, kuris teikėsi tapti mūsų ţmogiškumo dalininku“. Mūsų Viešpats prisiėmė mūsų

ţmogiškąjį gyvenimą, kad mums perduotų savo dieviškąjį gyvenimą, kad atliktų šiuos nuostabius mainus.

„Jūs būsite kaip dievai“ (Pr 3, 5), sakė senasis ţaltys, pragaro gundytojas, mūsų pirmiesiems tėvams, kad

įkalbėtų juos nusiskinti uţdraustą vaisių. (...) Neatsispirdami beprotiškai puikybei, jie kėlė prie savo lūpų

praţūtingą vaisių, ir jų akys iš tiesų atsivėrė. Bet tai atsitiko tam, kad jie su siaubu pamatytų prarają, į kurią

juos ką tik įmetė jų nepaklusnumas. (...) Po šio baisaus nuosmukio ţmogus gimsta nusidėjėliu net dar prieš

galėdamas padaryti asmeninę nuodėmę. (...) Bet, o dieviškojo gerumo stebukle! Šis sudievinimas, kurio

paţadas šėtono lūpose buvo tik masalas, mums siūlomas iš naujo, šį kartą – paties Dievo, ne vien tik kaip

dalykas, į kurį mes galime teisėtai pretenduoti, bet ir kaip tikslas, kurio mes turime siekti. Tai mes turime šį

aukščiausią pakilimą padaryti įmanomą, tai mes turime nusipelnyti tos didţiulės geradarystės, kad Dievo

Sūnus teiktųsi nusiţeminti iki mūsų ir prisiimti mūsų ţmogiškumą.

„Jis pasidarė ţmogumi, – sako mums šv. Atanazas, – kad mus padarytų dievais“213

.

Būtent tai sako šv. Petras savo antrajame laiške: „Per Jėzų Kristų Dievas mums padovanojo ir brangius bei

didţius paţadus, kad per juos taptumėte dieviškosios prigimties dalininkais“214

(2 Pt 1, 4). Šis dalyvavimas

Dievo prigimtyje ir gyvenime yra ne kas kita, kaip pašvenčiamoji malonė, tokiu būdu, kad dovana, kuri mus

nuteisina, tuo pat metu mus sudievina, ir kad nuteisinimas yra tikras sudievinimas.215

Per malonę mes iš tiesų esame Dievo sūnūs, o ne tiesiog kūriniai. Mes esame susivieniję su Dievu

ypatingiausiu būdu, savyje turime dieviškąjį gyvenimą. Vadinasi, šis gyvenimas, ţadinamas mūsų, kaip

įsūnytų vaikų, būklės, skatina mus dar didesniam atsiţadėjimui. Visiškas atsiţadėjimas, kuris veda į

kunigišką arba vienuolišką pašaukimą, yra mūsų dieviškosios sūnystės, antgamtinės malonės pasireiškimas.

Dieviškasis gyvenimas mus taip pat skatina didesnės dorybės praktikavimui, antgamtinių moralinių dorybių

praktikavimui; jis mus traukia prie To, kuris yra mūsų Tėvas.216

Lašas vandens, įmaišytas į vyną

Kai kunigas prie altoriaus į vyną įpila lašą vandens, šis vandens lašelis vaizduoja tikinčiąją liaudį. Šis

vandens lašas jungiasi su mūsų Viešpaties Krauju, kadangi vynas greitai bus perkeistas į mūsų Viešpaties

211 Rekolekcijos, Le Barroux, 1985 m. rugpjūtis. 212

Homilija, diakonatas ir subdiakonatas, Écône, 1982 m. geguţės 29 d. 213 Šv. Atanazas, IV pamokslas, Prieš arijonus. 214 Ut, per hæc efficiamini divinæ consortes naturæ. 215 Rekolekcijos, Brignoles, 1984 m. liepos 27 d. 216 Dvasinė paskaita, Écône, 1974 m. gruodţio 3 d.

Kraują. Tuo būdu mes dalyvaujame mūsų Viešpaties malonėje, mes esame vandens lašelis toje

neaprėpiamoje mūsų Viešpaties pašvenčiamosios malonės jūroje. Jo pašvenčiamoji malonė yra tikra

begalybė, nes ji kyla iš mūsų Viešpaties vienybės su dievybe. Tad mūsų Viešpats galėtų pašventinti pasaulių

pasaulius, kartų kartas, daug gausesnes, negu tos, kurios buvo pašventintos ir kurios bus pašventintos217

!

Taurės aukojimas: Offerimus tibi, Domine

Offerimus tibi, Domine, calicem salutaris, tuam deprecantes clementiam, ut in conspectu divinæ Majestatis tuæ, pro nostra et

totius mundi salute, cum odore suavitatis ascendat. Amen.

Aukojame Tau, Viešpatie, išganymo taurę, maldaudami Tavo gerumo, kad ji kaip malonus aromatas pakiltų Tavo dieviškosios

Didybės akivaizdon, mūsų ir viso pasaulio išganymui. Amen.

Aukos taurė aukojama taip pat ir uţ visus ţmones. Ji yra visokio gėrio, kuris įvyksta šiame pasaulyje, sielose ir visuomenėje,

šaltinis.

1. Mišios, išganymo šaltinis

Mūsų Viešpaties auka yra ţmonijos istorijos širdyje, kad pašventintų visą ţmoniją ir nukreiptų ją į Dievą, kad

paskatintų ją šlovinti Dievą ir apdainuoti Dievo garbę218

.

Kunigas yra pirmiausia tam, kad aukotų Atpirkimo auką, kad iš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus širdies,

pervertos ietimi, ateitų malonės. Kraujas, ištryškęs iš Jo širdies, buvo išlietas uţ daugelį. Kodėl uţ „daugelį“?

Todėl, kad daug kas Jį atmeta. Tai nereiškia, kad mūsų Viešpats nenorėjo išlieti savo Kraujo uţ visus,

kadangi ofertoriumo maldoje yra pasakyta: „Aukojame šią taurę viso pasaulio išganymui219

.“ Bet tikrovėje,

deja, kiek sielų atmeta šį mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kraują! Ir štai esminis kunigo vaidmuo: aukoti šį

Kraują ir visais sakramentais dosniai dalyti Jo malones220

.

Švenčiausioji Baţnyčia visada mato savo mistinį Suţadėtinį Alyvų sode: parpuolusį, besimeldţiantį,

kenčiantį Jėzų! Kenčiantį tiek, kad nuo patiriamo skausmo prakaituoja krauju! Bet koks tad yra šis

skausmas? Ar Jėzus neturi palaiminto regėjimo? Net šiame pasaulyje, šioje ţemėje Jėzus savo šventoje

sieloje turėjo palaimintąjį regėjimą. Kodėl tada Jis šitaip kentėjo? Jis taip kentėjo, kad angelas turėjo ateiti

Jam padėti...

Dėl mūsų nuodėmių, dėl šio pasaulio, kuris nenori Jo priimti. „Pas savuosius atėjo, sako šv. Jonas, o savieji

Jo nepriėmė221

“ (Jn 1, 11)!

Kaip tai įmanoma? Didelė paslaptis, didelė šio pasaulio, kuris atmeta Dievą, kuris atmeta Atpirkėją,

paslaptis!

Dievas sukūrė pasaulį, sukūrė ţmones, o ţmonės nusisuko nuo Jo. Jau mūsų pirmieji tėvai nusisuko nuo

mūsų Viešpaties. Jis juos atpirko savo Kryţiumi, savo Krauju. Jis atėjo į jų tarpą. Jie Jo išsiţada; jie Jo

nenori, jie Jį nukryţiuoja. Ir dar šiandien, kokia padėtis! Taigi, kaip Jėzus kentėjo nuo šios vizijos! Kaip pati

Mergelė Marija kankinosi nuo šitos minties, kad jos dieviškojo Sūnaus Kraujas nebus priimtas visos

ţmonijos! Tai buvo jos kančia. Ką gi, tai taip pat ir Baţnyčios kančia. Reikia, kad tai būtų taip pat ir jūsų

kančia. Jei jūs to nesuprantate, jei jūsų nekankina tų sielų, kurios atmeta mūsų Viešpatį, vaizdas, tada jūs iš

tiesų nesate Baţnyčios sūnūs. O jūs privalote būti privilegijuotieji Baţnyčios sūnūs. Taigi, jūs privalote turėti

tą troškimą, kaip jį turėjo mūsų Viešpats Jėzus Kristus, melstis, aukotis, kentėti, visiškai pasišvęsti Dievui,

kad sielos atvertų savo širdis ir priimtų tą Jėzaus Vardą, be kurio nėra išganymo. Jūs būsite besimeldţiančios

sielos, būsite kenčiančios sielos ir priimsite šią kančią. Ir tada jūs būsite misionieriai. Matydami pasaulio

padėtį, jūs būsite misionieriais, bet pirmiausia taip, kaip jais gali būti tos kontempliatyvios sielos, kurios

uţsidaro vienuolynuose. Jūs būsite misionieriais per maldą, misionieriais per atgailą. Misionieriai per maldą,

217

Rekolekcijos, Écône, 1978 m. rugsėjo 22 d. 218 Velykų rekolekcijos, Écône, 1984 m. balandţio 17 d. 219 Pro totius mundi salute. 220 Homilija, kunigystės šventimai, Écône, 1980 m. rugsėjo 20 d. 221 In propria venit et sui eum non receperunt.

misionieriai per atgailą: būtent tai mums mūsų Viešpats parodė kaip pavyzdį ir būtent to Baţnyčia visuomet

troško222

.

2. Mišios, civilizacijos šaltinis

Dorybės, išėjusios iš Mišių aukos, nuo Kryţiaus, pamaţu pasklido sielose. Taip po truputį sielose buvo

atstatyta tvarka, ir ji buvo atstatyta individuose, atstatyta šeimose, kaimuose ir visoje visuomenėje. (...) Štai

šitaip atsirado krikščioniškoji civilizacija223

.

Krikščioniškosios civilizacijos istorija savo pagrindą ir savo augimą, savo gyvybingumą randa didţiojoje

viešojoje Baţnyčios maldoje, kuri perduoda Dievo ir artimo meilės dvasią, teisumo dvasią tiems, kurie tuo

gyvena. Visos labdaringos ir šventos iniciatyvos savo pradţią turi toje dvasioje, kuri mums perduodama per

sakramentus ir altoriaus auką224

.

Aš mačiau, ką gali šv. Mišių malonė, aš tai mačiau tose šventose sielose, kurios buvo tikri mūsų katechetai.

Šios pagoniškos sielos, pasikeitusios dėl krikšto malonės, pasikeitusios dėl dalyvavimo Mišiose ir dėl šv.

Eucharistijos, suprato Kryţiaus aukos paslaptį ir vienijosi su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi Jo Kryţiaus

kančiose, aukojo savo aukas ir savo kančias su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir gyveno krikščioniškai.

(...)

Aš galėjau matyti šiuos pagonių kaimelius, tapusius krikščioniškais, besikeičiančius ne vien tik, sakyčiau,

dvasiškai ir antgamtiškai, bet besikeičiančius fiziškai, visuomeniškai, ekonomiškai, politiškai,

besikeičiančius, nes šie ţmonės iš pagonių, kokie jie buvo, tapo suprantančiais būtinybę atlikti savo pareigą,

nepaisant išbandymų, nepaisant aukų, laikytis savo įsipareigojimų ir ypač santuokos įsipareigojimo. Kaimelis

po truputį keitėsi šv. Mišių aukos įtakoje, ir visi šie kaimeliai norėjo turėti savo koplyčią, visi šie kaimeliai

norėjo būti lankomi kunigo. Misionieriaus vizitas! Jo būdavo nekantriai laukiama, kad būtų galima prieiti

išpaţinties ir po to komunijos225

.

3. Koplyčia, krikščionijos ženklas

Misijų kraštuose stebėtina matyti, kaip stipriai katechumenai, krikščionys, krikščionių bendruomenės yra

prisirišę prie savo koplyčios, prisirišę prie savo kulto vietos. Jie visi nori turėti savo koplyčią. Nuo to laiko,

kai jie susiburia, jie jaučia šį poreikį, būdami suţavėti Kryţiaus, iš tiesų suţavėti mūsų Viešpaties, suţavėti to

pačių savęs aukojimosi. Tai pagrindinis momentas krikščionio gyvenime. Ši reakcija yra iš tiesų įkvėpta Šv.

Dvasios. Štai čia yra tiesioginis krikščionijos augimo ţenklas. Jeigu kaime matosi koplyčia, maldos vieta su

altoriumi, su Kryţiumi virš altoriaus, kuris reiškia mūsų Viešpaties Kalvariją, kuris reiškia auką, ten galima

pasakyti: „O! Šiame kaime yra krikščionių.“ Taigi, akivaizdu, tai buvo kankinysčių prieţastis, nes pagonys

matė savo kultą nykstantį, matė savo pasekėjus atsiverčiančius. Kai kurie pagonių vadai buvo tokie įsiutę,

kad išţudė misionierius. Tai natūrali velnio reakcija į mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kryţių226

.

4. Krikščioniškoji civilizacija yra tinkama visoms tautoms

Yra visiškai priešinga Baţnyčios tikėjimui sakyti, kad krikščioniškoji civilizacija yra paprasčiausiai

vakarietiškoji civilizacija, europietiškoji civilizacija, ir taip pat sakyti, kad vadinasi, taip, kaip reikia mokėti

prisitaikyti prie visokių kultūrų, taip mūsų tikėjimas privalo prisitaikyti prie kitų civilizacijų. Būtent tai sako

Bugnini savo knygoje apie liturginę reformą. Jis sako, kad apaštalavimas tik tada turės poveikį, kai liturgija

bus pritaikyta prie visokių civilizacijų, visokių kultūrų, būtent tai jis vadina inkultūracija. (...) Iš tikrųjų, kaip

tai labai gerai pasakė šv. Pijus X savo laiške apie Sillon227

, krikščioniškosios civilizacijos nereikia išrasti, ji

222 Homilija, sutanos ir tonzūros priėmimas, Écône, 1982 m. vasario 2 d. 223 Dvasinė paskaita, Écône, 1974 m. gruodţio 3 d. 224 „1963 m. kovo 25 d. laiškas visiems Šv. Dvasios kongregacijos nariams dėl pirmosios Vatikano II susirinkimo sesijos“,

Vyskupas kalba, p. 15 – 16. 225 Kunigystės jubiliejus, Paryţius, 1979 m. rugsėjo 23 d. 226 Rekolekcijos, Avrillé, 1989 m. spalio 18 d. 227 Ţurnalas, įkurtas M. Sangnier 1894 m., davęs pavadinimą socialinės katalikybės krypčiai, pasmerktai Pijaus X 1910 m. (vert.

past.).

egzistavo ir visada egzistuos, ir ji yra nesikeičianti, nes krikščioniškosios civilizacijos šaltinis yra visos mūsų

Viešpaties Jėzaus Kristaus dorybės, tekančios iš Jo Kančios, Jo Dievystės, tarpininkaujant Jo ţmogystei228

.

Jos pradţia yra mūsų Viešpaties pavyzdys, taip pat ir visos krikščioniškosios dorybes, kurias ji atstovauja, ir

malonė, kurią ji perduoda mums: štai krikščioniškoji civilizacija; ir tai yra tinkama visiems ţmonėms. Iš

tiesų, kuo labiau visos visuomenės apimtos ydų, kurių prieţastis yra gimtoji nuodėmė, tuo labiau reikia jas

apvalyti, pašventinti mūsų Viešpaties Kančia, kad jos pasidarytų krikščioniškos229

.

Gimtosios nuodėmės ţaizdos pasilieka netgi po krikšto: neišmanymo ţaizda (išminties dorybės netekimas),

kuri mus apakina; piktybės ţaizda (teisingumo dorybės netekimas), kuri mums trukdo atiduoti kiekvienam,

tai yra Dievui ir artimui, tai, kas jam priklauso, ir kuri skatina ţmogų galvoti tik apie save; silpnumo ţaizda

(jėgos dorybės praradimas), charakterizuojama nepastovumo; geidulingumo ţaizda (susilaikymo dorybės

praradimas), kuri sutrikdo saiką ir santūrumą, kuriuos mes privalome turėti, naudodamiesi šio pasaulio

gėrybėmis. Šios gilios ţaizdos gali uţsiverti tik per auką, tik per atsiţadėjimą. Sugrįţimas prie tvarkos

reikalauja aukos. Todėl mūsų Viešpats nugalėjo velnią, sunaikino nuodėmę ir atstatė tvarką per savo Kryţių.

O Kryţius – tai šv. Mišios. Mišios kasdien primena krikščionims, kad jie turi gyventi aukos gyvenimą230

.

Nusižeminimo dvasioje: In spiritu humilitatis

Kunigas ţemai nusilenkia. In spiritu humilitatis, et in animo contrito suscipiamur a te, Domine: et sic fiat sacrificium nostrum in conspectu tuo hodie, ut

placeat tibi, Domine Deus.

Nusiţeminimo dvasioje ir sugraudinta širdimi, kad galėtume mes būti, Viešpatie, Tavo priimti, o mūsų auka šiandien įvykdyta

Tavo akivaizdoje taip, kad patiktų Tau, Viešpatie Dieve.

Ši malda yra pasiskolinta iš tos, kurią suformulavo trys belaisviai jaunuoliai Babilone, kurie, karštos krosnies, į kurią jie bus įmesti

uţ tai, kad nenorėjo garbinti stabo, akivaizdoje drąsiai pasiaukojo kaip deginamoji auka tikrojo Dievo garbei. Ji yra kvietimas

mums pasiaukoti ir krikščioniškai priimti dabartinio gyvenimo išbandymus.

1. Auka krikščioniškame gyvenime

Aukos sąvoka yra giliai krikščioniška ir giliai katalikiška sąvoka. Mūsų gyvenimas negali apsieiti be aukos.

Nuo tada, kai mūsų Viešpats Jėzus Kristus, pats Dievas, panoro prisiimti tokį kūną, kaip mūsų, ir mums

pasakyti: „Imkite savo kryţių ir sekite manimi, jeigu norite būti išganyti231

“, ir kai Jis mums parodė mirties

ant Kryţiaus pavyzdį, kai Jis išliejo savo Kraują, ar drįstume mes, Jo vargšai kūriniai, nusidėjėliai, kokie

esame, nesekti mūsų Viešpačiu? Sekti mūsų Viešpačiu, nešant savo kryţių, - štai visa krikščioniškosios

civilizacijos paslaptis, štai kas yra krikščioniškosios civilizacijos, katalikiškosios civilizacijos šaknis232

.

Visi turi sunkumų: asmeninių išbandymų, sveikatos išbandymų... Ką gi! Mes nesugebėsime suprasti tų

išbandymų, jeigu negalvosime apie šventąją Auką, besiaukojančią ant altoriaus233

.

Visa katalikų religija yra pagrįsta faktu, kad mūsų veiksmai yra nuopelningi. Mes tai nuolat kartojame. Kai

jūs esate prikaustyti prie ligoninės lovos ir kenčiate ištisus mėnesius, jūs ţinote, kad, jeigu aukosite savo

kančias su mūsų Viešpaties kančiomis, jūs prisidėsite prie Kalvarijos ir pačiu faktu dosniai išdalysite visus

nuopelnus, kuriuos laimite, pasauliui ir sau patiems jūsų atsivertimui ir jūsų atpirkimui. Būtent tai palaiko

kataliką. Protestantai, priešingai, netiki, kad mūsų veiksmai yra nuopelningi, nes jie teigia, kad viskas buvo

pelnyta mūsų Viešpaties ant Kalvarijos Kryţiaus. Vadinasi, pagal protestantus, mes nebegalime nieko

pelnyti. Ţiūrėkite, koks skirtumas. Jei kas ateitų ir mums pasakytų: „Visi jūsų veiksmai yra nenaudingi jūsų

išganymui; jie nėra nuopelningi.“ Kam tada gyventi, kam kentėti, kam dirbti?

228 Laiškas apie Sillon, 1910 m. rugpjūčio 25 d.: „Krikščioniškosios civilizacijos nebereikia išrasti, nei statyti debesyse. Ji buvo, ji yra: tai krikščioniškoji civilizacija, katalikiška valstybė. Reikia ją atstatyti ant jos prigimtinių ir dieviškų pamatų: Omnia instaurare

in Christo.“ 229

Rekolekcijos, Écône, 1984 m. balandţio 17 d. 230 Dvasinė paskaita, Écône, 1974 m. gruodţio 3 d. 231 Plg. Mt 10, 38. 232 Kunigystės jubiliejus, Paryţius, 1979 m. rugsėjo 23 d. 233 Homilija, Una Voce, 1973 m. geguţės 20 d.

Būtent tai sakome šeimos tėvui ir motinai: „Jūs kenčiate savo šeimoje, jūs turite sunkumų, jūs susiduriate su

ţiauriais ir sunkiais išbandymais: junkite savo kančias su mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančiomis ant

Kalvarijos, su mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančiomis Mišių aukoje. Tad eikite į Mišių auką, joje jūs

rasite paramą savo gyvenimui, pagalbą, kuri jums duos jėgų pakelti jūsų išbandymus.“ Tada šeimos tėvas ir

motina, kurie paklauso šio patarimo, sako sau patiems: „Iš tiesų, mūsų Viešpats yra manyje per savo malonę

ir aš vienijuosi su Jo kančiomis. Taigi, kentėti verta.“ Kiek tokių, kurie buvo uţdaryti koncentracijos

stovyklose, kalėjimuose, kurie ištvėrė kankinystę, ir kurie ją ištveria dar ir dabar, ištveria ją vien tik su šia

mintimi. Būtent tai juos palaiko: mintis, kad jie jungia savo kančias su mūsų Viešpaties kančiomis ant

Kalvarijos.

Taigi, po šito sakyti, kad Mišios nieko neduoda naikinant nuodėmes, kad Mišios nėra nuopelningas

veiksmas, kad nėra jokio nuopelningo darbo, tuo pretekstu, kad mūsų Viešpats viską padarė Kalvarijos

momentu, yra visiškai priešinga tam, ko mūsų Viešpats Jėzus Kristus mus mokė: „Neškite savo kryţių ir

sekite manimi234

.“ Kam nešti kryţių ir Jį sekti, jei tai nėra nuopelninga? Kodėl mūsų Viešpats mums tai

pasakė? Kad mus suvienytų su savo Kryţiumi.

„Darykite atgailą“. Kam daryti atgailą, jei tai nieko neduoda mūsų išganymui? Būtent tai šv. Petras pasakė

visiems tiems, kurie buvo susirinkę Jeruzalėje ir jo klausė: „Ką daryti? Jūs mums sakote, kad mes

nukryţiavome mūsų Viešpatį, mes turime tai atlyginti: ką mes turime daryti? Melskitės, darykite atgailą ir

priimkite krikštą“ (Apd 2, 37-40). Štai ką jiems atsakė šv. Petras: „Darykite atgailą“. Atgaila – tai ne kas kita,

kaip jungti savo kančias su mūsų Viešpaties kančiomis. Be šito mūsų gyvenimas nebeturi jokios prasmės. Tai

sudaro mūsų katalikiško tikėjimo gilumą ir groţį. Todėl net išbandymuose, net kančioje katalikai išlaiko

šypseną lūpose. Širdyje jie dţiaugiasi, nes ţino, kad jų kančia yra kaţkam reikalinga. O jeigu jums kas nors

sako: „Tai niekam nereikalinga, ţinote, jūs galite kentėti kiek norite, tai visiškai niekam nereikalinga“ – tai

jus uţdaro savyje, į jūsų gyvenimą tai įneša tuštumą, kuri jus ţudo235

.

Išbandymo akivaizdoje mes ţinome, ką turime daryti. Jei rytoj mes atgulsime į lovą ligoninėje, jei turėsime

vaţiuoti į kliniką, jei mūsų tėvai mirs, jei mes būsime apleisti, Jėzaus Kryţius visada yra mums prieš akis.

„Pakelk savo kančias! Nešk savo kryţių! Sek manimi! Nepalik savo kryţiaus! Nemesk savo kryţiaus, kurį aš

tau duodu nešti! Dėkis jį ant pečių! Sek manimi! Sekdamas manimi, tu turėsi amţinąjį gyvenimą ir išgelbėsi

visą pasaulį!“ Kūdikėlio Jėzaus Teresėlė savo Karmelyje išgelbėjo milijonus sielų! Kokia ji graţi, mūsų

šventoji katalikų religija236

!

Visos tų šventų šeimos tėvų ir motinų, kurie kentėjo krikščioniškai, kurie su dţiaugsmu priėmė savo kančias,

kurie buvo pavyzdys savo vaikams, kartos gerai suprato, kas yra krikščioniškas gyvenimas. Jie ištvėrė savo

kančias ir skausmus su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Taigi, šios krikščioniškų šeimų kartos davė

pašaukimų. Pašaukimai kilo iš jų tėvų pavyzdţio. Jie matė savo tėvus gyvenančius su mūsų Viešpačiu Jėzumi

Kristumi, kenčiančius su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi, besimeldţiančius su mūsų Viešpačiu Jėzumi

Kristumi, dalyvaujančius šventojoje Mišių aukoje su tuo tikėjimu, su tuo pamaldumu, besiaukojančius kaip

aukas su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi237

.

2. Papildyti mūsų Viešpaties Kančią

Šv. Paulius sako, kad mes turime papildyti savo kūne mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kančią238

. Ir mes taip

pat turime to trokšti. O, tai troškimas, kuris mums brangiai kainuos! Nes jei mes norime papildyti mūsų

Viešpaties Jėzaus Kristaus Kančią, reiks kentėti su Juo, būti paaukotiems su Juo. Būtų pernelyg lengva

pasakyti: „Kadangi esu krikščionis, Gerasis Dievas mane palaimins ir apsaugos nuo bet kokios kančios. Aš

pragyvensiu savo gyvenimą be kančios, be aukos. Kadangi aš labai myliu Gerąjį Dievą, Gerasis Dievas turi

mylėti mane, ir todėl Gerasis Dievas neturi norėti, kad aš kentėčiau.“ Tai reiškia blogai suprasti mūsų

Viešpaties Jėzaus Kristaus Kančios paslaptį. Jei mūsų Viešpats Jėzus Kristus mums parodė atperkamosios

kančios pavyzdį, mes turime turėti beveik troškimą kentėti su Juo, pasiaukoti su Juo239

.

234 Plg. Mt 16, 24. 235

Paskaita, Mantes-la-Jolie, 1977 m. balandţio 22 d. 236 Sutvirtinimas, Doué-la-Fontaine, 1977 m. geguţės 19 d. 237 Homilija, Écône, 1975 m. rugsėjo 14 d. 238 Plg. Kol 1, 24. 239 Homilija, Écône, 1975 m. rugsėjo 14 d.

3. Kančia, išganymo šaltinis

Aukos savo gyvenime, kasdieniniame gyvenime, supratimas ir krikščioniškos kančios supratimas yra esminis

dalykas. Mes turime išmokti nebelaikyti kančios blogiu, nepakeliamu skausmu, bet jungti savo kančias ir

ligas su mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančiomis, ţvelgdami į Kryţių, dalyvaudami šv. Mišiose, kurios yra

mūsų Viešpaties Kančios ant Kalvarijos pratęsimas.

Kai suprantame kančią, tada kančia tampa dţiaugsmu, kančia tampa brangenybe. Mūsų kančios, sujungtos su

mūsų Viešpaties kančiomis, sujungtos su kankinių, visų šventųjų, visų katalikų, visų tikinčiųjų, kurie kenčia

pasaulyje, kančiomis, sujungtos su mūsų Viešpaties Kryţiumi, tampa neapsakoma brangenybe, neišpasakyta

brangenybe, tampa nepaprasta priemone sielų atvertimui, mūsų pačių sielos išganymui. Daug šventų,

krikščioniškų sielų netgi troško kentėti, troško kančios, kad galėtų labiau susivienyti su mūsų Viešpaties

Jėzaus Kristaus Kryţiumi. Štai kokia yra krikščioniškoji civilizacija240

.

4. Sekti švenčiausiąja Mergele

Švč. Mergelė dalyvavo Kryţiaus aukoje. Ji ištvėrė tikrą kankinystę savo atjauta, nes senasis Simeonas sakė

jai, kai ji paaukojo mūsų Viešpatį Šventykloje: „Tavo širdis bus perverta skausmo kalavijo“ (Lk 2, 35). Jūs

taip pat, jeigu kenčiate, jeigu savo gyvenime patiriate išbandymų, tebūnie tai taip pat kalavijas, kuris perveria

jūsų širdį atjauta mūsų Viešpačiui. Turėkite šį troškimą kentėti su mūsų Viešpačiu, su švč. Mergele, jūsų

sielos išganymui ir visų sielų išganymui241

.

Ateik, visagali Pašventintojau

Malda į Šventąją Dvasią

Veni, sanctificator omnipotens æterne Deus: et benedic † hoc sacrificium tuo sancto nomini præparatum.

Ateik, Pašventintojau, visagali amţinasis Dieve, ir palaimink † šią auką, paruoštą Tavo šventajam vardui.

Šventoji Dvasia, kuri padaro didįjį transsubstanciacijos stebuklą, pašventina sielas Mišių metu.

Mūsų Viešpats panoro atsiduoti mums, kad mums perduotų tą kibirkštį, kurią turėjo savyje, tą meilės

kibirkštį, tą savo meilės ugnį. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus, nusileisdamas nuo savo Kryţiaus, ateina prie

mūsų ir duoda mums save valgyti, kad perduotų mums tą meilės ugnį, kurią turi savyje, tą Šventąją Dvasią,

kuri Jį tam tikru būdu degina, kuri Jį degina meile savo Tėvui ir artimui. Ir ta ugnis mums perduodama šv.

Eucharistijoje. Šv. Eucharistija yra pripildyta Šv. Dvasios. Ir tai mums yra perduodama, mano brangūs

broliai, per šv. Eucharistiją ir per kunigą. Koks nuostabus dalykas! Kokių graţių dalykų padarė Gerasis

Dievas! Kaip mes turėtume branginti tas nepaprastas dovanas, kurias mums Gerasis Dievas davė242

!

Tėvas Froget savo knygos apie Šv. Dvasią pabaigoje sako štai ką:

„Tiek krikščionių, nuolat turėdami malonę ir dieviškųjų jėgų, kurios ją lydi, vis dėlto pasilieka tokie silpni ir

tingūs Dievo tarnyboje, taip maţai uolūs dėl savo tobulumo, taip palinkę į ţemę, taip greit uţmirštantys

dangiškus dalykus, taip lengvai patraukiami į blogį. Taip pat ir Apaštalas mus ragina neliūdinti Šventosios

Dvasios243

(Ef 4, 30) savo neištikimybe malonei ir ypač negesinti jos savo širdyse244

(1 Tes 5, 19).

Yra viena prieţastis, kuri galutinai paaiškina, kodėl tokia gausi malonės sėja daţnai atneša tiktai menką

derlių. Tai todėl, kad tik labai netobulai paţindami tą lobį, kurio saugotojai jie yra, daugybė ţmonių jam

jaučia menką pagarbą ir nelabai varginasi, kad gautų iš jo vaisių. O vis dėlto, kokią jėgą, kokį

didţiadvasiškumą, kokią savigarbą, kokį budrumą, o taip pat kokią paguodą ir kokį dţiaugsmą jiems įkvėptų

ši mintis, nuolat turima ir pamaldţiai apmąstoma: Šventoji Dvasia gyvena mano širdyje! Ji yra čia, galingoji

globėja, visada pasiruošusi ginti mane nuo priešų, palaikyti mane kovose, uţtikrinti man pergalę. Ištikima

240

Kunigystės jubiliejus, Paryţius, 1979 m. rugsėjo 23 d. 241 Homilija, Écône, 1976 m. balandţio 3 d. 242 Homilija, Lozana, 1978 m. liepos 9 d. 243 Nolite contristare Spiritum Sanctum Dei. 244 Spiritum nolite extinguere.

draugė, Ji visada pasiruošusi suteikti man audienciją ir „toli graţu nėra kartėlio ir sielvarto šaltinis, pokalbis

su Ja atneša linksmumą ir dţiaugsmą“ (Išm 8, 16). Ji yra čia, niekada nemieganti mano pastangų ir mano

aukų liudininkė, skaičiuojanti, kad kada nors uţ jas atlygintų, kiekvieną mano ţingsnį, sekanti visus mano

ţygius, nepamirštanti nieko, ką aš darau dėl Jos meilės ir Jos garbės245

“. Štai čia yra graţūs drąsinantys

ţodţiai246

.

Smilkymas

Liturgija yra pagarbos mokykla. Smilkome kitus, smilkome sielas, kurios yra Šventosios Dvasios šventovės.

Čia yra pagarbos ţenklas, kuris turėtų būti įprastinė laikysena. Tai nėra tiktai tai, kad kai smilkome kitus,

turime galvoti, jog jie turi sielą, kuri sukurta pagal Dievo paveikslą ir yra Šventosios Dvasios šventovė. Tai

turėtų matytis mūsų elgesyje ir mūsų įprastiniuose santykiuose su kitais. Nereikia, kad tik liturgijoje mes

jaustume pagarbą kitiems. Visa tai turi persmelkti mūsų gyvenimą ir paskatinti mus jausti tą pagarbą ir tą

nusiţeminimą kitų atţvilgiu247

.

Tai, kas šventa, kas dieviška, įkvepia pagarbą. Vienas iš Brolijos poţymių bus būti pagarbiems pakrikštytų

sielų atţvilgiu ir traktuoti su pagarba visus šventus dalykus, ypatingai visa tai, kas liečia švenčiausiąjį

veiksmą, šv. Mišių auką.

Taigi, mes saugosimės, kad nebūtume įtraukti tos vulgarumo ir šiurkštumo srovės, desakralizacijos vaisiaus.

Mūsų savigarba ir kitų pagarba bus ypatingas Baţnyčios tikrosios dvasios ţenklas.

Tikintieji, ir netgi netikintieji, yra labai jautrūs tam Baţnyčios ir mūsų Viešpaties dvasios pasireiškimui. Tai

yra tikras krikščioniškos dvasios ir krikščioniškos civilizacijos, tikėjimu pagrįstos pagarbos tam, kas šventa ir

kas dieviška, tai yra, mūsų Viešpačiui, viskam, kas Jį atstovauja ir viskam, kas yra Jo paties išraiška,

civilizacijos pasireiškimas248

.

25 psalmė249

: Lavabo

Lavabo inter innocentes manus meas: et circumdabo altare tuum, Domine:

Ut audiam vocem laudis, et enarrem universa mirabilia tua.

Domine, dilexi decorem domus tuæ: et locum habitationis gloriæ tuæ.

Ne perdas cum impiis, Deus, animam meam, et cum viris sanguinum vitam meam.

In quorum manibus iniquitates sunt: dextera eorum repleta est muneribus.

Ego autem in innocentia mea ingressus sum: redime me, et miserere mei. Pes meus stetit in directo: in ecclesiis benedicam te, Domine.

Gloria Patri...

Amen.

Plausiu savo rankas tarp nekaltųjų, ir eisiu aplink Tavo altorių, Viešpatie.

Kad girdėčiau šlovinimo balsą ir išpasakočiau visus Tavo stebuklus.

Viešpatie, aš mylėjau Tavo namų groţį ir vietą, kur gyvena Tavo garbė.

Nepraţudyk su bedieviais, Dieve, mano sielos, ir su kraujo vyrais – mano gyvybės.

Jų rankose nedorybės, jų dešinė pilna dovanų.

O aš vaikščiojau nekaltybėje. Išvaduok mane ir pasigailėk manęs.

Mano koja stovi tiesiame kelyje. Prieš visą Baţnyčią Tave, Viešpatie, garbinsiu.

Garbė Dievui Tėvui... Amen.

Jūs turite vis labiau mylėti Dievo namus; kunigo namai yra baţnyčia. Kunigo namai ir tai, ką jis turi mėgti

labiau uţ viską, - tai altorius. „Viešpatie, aš mylėjau Tavo namų groţį ir vietą, kur gyvena Tavo garbė250

“ (Ps

25, 8) : tai kunigas kalba kiekvieną kartą, plaudamasis rankas. Bet dėl to mes turime padaryti taip, kad tos

245 R. P. Froget, De l’habitation du Saint-Esprit dans les âmes justes, Lethielleux, Paris, 1938, p. 440-441. 246

Dvasinė paskaita, Écône, 1988 m. kovo 21 d. 247 Dvasinė paskaita, Écône, 1975 m. sausio 28 d. 248 1981 m. birţelio 4 d., Cor Unum, p. 56. 249 Naujajame Šv. Rašto vertime ši psalmė yra 26-oji (vert. past.). 250 Domine, dilexi decorem domus tuæ: et locum habitationis gloriæ tuæ.

vietos būtų vietos, kurias tikintieji galėtų mylėti, gerbti, kad įėję jie pajustų Dievo didybę. Pamėkime puošti

Dievo namus, pamėkime juos daryti vertais To, kuris juose gyvena251

.

Reikia, kad viskas čia būtų kilnu, didinga, graţu, pagal paties Dievo, esančio šventovėje, paveikslą, nes

šventykla nėra visų pirma Dievo tautos namai, bet pirmiausia Dievo namai, domus Dei (Pr 28, 17)252

, kur

tauta ateina sutikti, rasti Dievą ir bendrauti su Juo253

.

Giliai įsitikinę, kad gyvenimo šaltinis randamas nukryţiuotame Kristuje, vadinasi, ir aukoje, kurią Jis mums

paliko, Brolijos nariai su vis didesniu dţiaugsmu pamatys, kad mūsų Viešpaties mistinė Suţadėtinė, gimusi iš

pervertos Jėzaus širdies, nelaiko savo pareiga nieko kito, kaip tik perduoti, su Šv. Dvasios įkvėptu puošnumu,

šį brangų testamentą.

Iš čia liturgijos, kuri šlovina nukryţiuotą ir prisikėlusį Jėzų, prabanga. Baţnyčia iš tiesų dievišku būdu, kuris

pavergia širdis, kelia sielas, mokėjo mums pristatyti šias paslaptis ir išmokyti mus jomis gyventi. Viskas

buvo sutvarkyta su ištikimos ţmonos ir gailestingos motinos meile. Viskas yra dingstis pamokymui šventose

vietose, apeigose, papuošimuose, giesmėse, mišiolo, brevijoriaus, pontifikalo, apeigyno maldų pasirinkime.

Kaip siela, kuri gyvena savo tikėjimu ir kuri derina savo tikėjimą su Baţnyčios tikėjimu, galėtų siekti

desakralizacijos254

?

Prieš pradėdamas maldą Suscipe, Sancta Trinitas, kunigas pakelia savo ţvilgsnį į altoriaus kryţių. Šį gestą kunigas per Mišias

atlieka devynis kartus, kad parodytų ryšį tarp Mišių aukos ir Kryţiaus aukos.

Yra vienas Kryţius, daug graţesnis, negu šie akmeniniai kryţiai; šitie yra niekas. Jie nėra gyvi, jie tiktai

atvaizdai, tiktai skulptūros. Kur yra tas gyvasis Kryţius? Kur jis? (...) Jis yra čia, prie altoriaus, kiekvienose

Mišiose po konsekracijos, kadangi mūsų Viešpats Jėzus Kristus, esantis ant altoriaus, yra tas pats, kuris buvo

nukryţiuotas255

.

Visi katalikai visuomet mylėjo Mišias ir juto tų Mišių poreikį, kartais gerai to nesuprasdami, bet jie sau sakė:

man reikia nueiti į Mišias. Kodėl? Nes mums reikia mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kryţiaus, mums reikia

vienytis su juo šiame skausmų slėnyje, šioje tremties ţemėje. Mums reikia jaustis palaikomais šio mūsų

Viešpaties Kryţiaus256

.

„Sveikas, o Kryţiau, mūsų viltie257

!“ Kryţius yra mūsų viltis, nes Kryţius yra tiktai kelias. Kryţius yra

kelias, kelias į amţinąjį gyvenimą, į garbę. Bet reikia pereiti Kryţių, reikia imti Kryţių ir jį nešti paskui mūsų

Viešpatį, kad pasiektume amţinąjį gyvenimą. Šis via crucis, šis kryţiaus kelias, turi būti mūsų kelias per visą

mūsų gyvenimą, kad ateitume į amţinąjį gyvenimą258

.

Priimk šią auką: Suscipe, Sancta Trinitas

Suscipe, Sancta Trinitas, hanc oblationem, quam tibi offerimus ob memoriam Passionis, Resurrectionis et Ascensionis Jesu Christi

Domini nostri; et in honorem beatæ Mariæ semper virginis, et beati Joannis Baptistæ et sanctorum Apostolorum Petri et Pauli, et

istorum, et omnium Sanctorum: ut illis proficiat ad honorem, nobis autem ad salutem: et illi pro nobis intercedere dignentur in

cælis, quorum memoriam agimus in terris. Per eundem Christum Dominum nostrum. Amen.

Priimk, Šventoji Trejybe, šią auką, kurią Tau aukojame mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kančios, Prisikėlimo ir Dangun ţengimo

atminimui; taip pat palaimintosios Marijos visuomet mergelės, palaimintojo Jono Krikštytojo, šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus,

ir šitų [kurių relikvijos yra čia], ir visų šventųjų garbei; kad jiems pasitarnautų garbei, o mums išganymui, ir kad tie, kurių

atminimą pagerbiame ţemėje, teiktųsi mus uţtarti danguje. Per tą patį Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Švenčiausiąją Trejybę garbina mūsų Viešpaties atnaša, o siela, susivienijusi su šia atnaša, dalyvauja šiame garbinime po apaštalų

ir kankinių.

251 Homilija, diakonatas ir subdiakonatas, Écône, 1978 m. kovo 12 d. 252 Plg. baţnyčių dedikavimo Mišias. 253 „1963 m. kovo 25 d. laiškas visiems Šv. Dvasios kongregacijos nariams dėl pirmosios Vatikano II susirinkimo sesijos“,

Vyskupas kalba, p. 21. 254

1981 m. rugsėjo 26 d., Cor Unum, p. 57. 255 Homilija, Sutvirtinimas, Doué-la-Fontaine, 1977 m. geguţės 19 d. 256 Homilija, Massongex, 1977 m. kovo 20 d. 257 O Crux ave, spes nostra! Plg. šeštąją Kančios laiko mišparų himno Vexilla regis strofą. 258 Homilija, Écône, 1975 m. rugsėjo 14 d.

Mišių auka yra atnašavimas, ir šis atnašavimas turi būti pavyzdys mūsų atnašavimui. Mūsų gyvenimas turi

būti atnaša Dievui per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per Dominum nostrum Jesum Christum, visada per mūsų

Viešpatį Jėzų Kristų, vienybėje su mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atnaša. Nėra kito kelio, kuriuo einant

būtų galima pasiekti palaimintąjį regėjimą, pasiekti palaimą, pasiekti mūsų tikslą, kuris yra mūsų Viešpats

Jėzus Kristus. Iš čia kyla Mišių aukos svarba, ir tikrosios aukos svarba259

.

Apaštalai po Sekminių rinkdavosi švęsti šventųjų paslapčių, tai yra, šv. Mišių: „Duonos lauţymui260

“ (Apd 2,

42). Visi kankiniai gavo malonę, ištvermingumą tikėjime ir drąsą pakelti kankinystę, tose šventose

paslaptyse, kurias jie švęsdavo slaptose vietose, kur jie slėpdavosi, kad nebūtų persekiojami persekiotojų. To

liudijimas yra katakombos. Katakombose visur matomas šios pirmųjų krikščionių švęstos aukos

priminimas261

.

Mišių aukos atnašavimas tęsis Danguje. Mes visada būsime aukos, paaukotos Gerojo Dievo garbei. Mes

visada būsime Jėzaus Kančios ir Jo Kryţiaus įtakoje, tai mūsų Viešpačiui mes būsime skolingi palaimintojo

regėjimo malonę262

.

Mūsų Viešpats Jėzus Kristus su savo šlovinguoju Mistiniu Kūnu ir toliau aukosis per amţinybę, švč.

Trejybės šlovinimui ir dėkojimui. Mes būsime tos maţos gyvos mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus ląstelės,

kurios šlovins Jį per visą amţinybę263

.

Kvietimas maldai: Orate, fratres

C – Orate, fratres, ut meum ac vestrum sacrificium acceptabile fiat apud Deum, Patrem omnipotentem. P – Suscipiat Dominus sacrificium de manibus tuis, ad laudem et gloriam nominis sui, ad utilitatem quoque nostram, totiusque

Ecclesiæ suæ sanctæ.

C – Amen.

C – Melskitės, broliai, kad mano ir jūsų auka būtų priimtina Dievui, visagaliui Tėvui.

P – Tepriima Viešpats auką iš tavo rankų, savo vardo šlovei ir garbei, taip pat mūsų ir visos savo šventosios Baţnyčios naudai.

C – Amen.

Mūsų Viešpaties auka Kalvarijoje per Mišias, ant altoriaus, tampa Baţnyčios, kunigo ir tikinčiųjų auka.

Jėzus buvo didysis maldininkas savo ţemiškojo gyvenimo metu, ir dar dabar Danguje. Jis visada yra tam, kad

melstųsi uţ mus264

(Ţyd 7, 25). Jėzus yra didysis maldininkas. Tad Baţnyčia taip pat, Jo pavyzdţiu, turi būti

didţioji maldininkė. Tikėjimas, kuris neveda į maldą, yra miręs tikėjimas. Taigi, kokia yra ta malda, kurią

Jėzus perdavė savo Baţnyčiai? Akivaizdu, kad didţioji Baţnyčios malda yra šventoji Mišių auka, kaip

didţioji mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malda buvo Jo Kalvarija. Būtent ant Kryţiaus Jis buvo didţiausias

maldininkas ir būtent Mišių auka yra didţioji Baţnyčios malda, kurioje Baţnyčia prašo, kad visi tikintieji

artimai, giliai vienytųsi, garbindami Dievą, garbindami mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, garbindami savo

Sutvėrėją, garbindami savo Atpirkėją.

Kokia nuostabi malda, kurią Jėzus perdavė Baţnyčiai! Ir šioje maldoje Jis perduoda pats save! Jis norėjo, kad

mes dalyvautume Jo Kūne, Jo Kraujyje, Jo Sieloje, Jo Dievystėje, kad ir mes taptume maldininkais kaip ir

Jis. Kad visas mūsų gyvenimas būtų malda, auka, giedojimas, dėkojimo giesmė. Štai ką Jėzus perdavė savo

Baţnyčiai ir ką jūs turite daryti265

.

Sekreta

Maldų pabaiga parodo mūsų Viešpaties tarpininkavimo būtinybę, norint nueiti pas Tėvą.

259 Dvasinė paskaita, Écône, 1989 m. kovo 10 d. 260 In fractione panis. 261

Rekolekcijos, Avrillé, 1989 m. spalio 18 d. 262 Dvasinė paskaita, Écône, 1989 m. kovo 10 d. 263 Rekolekcijos, Le Barroux, 1985 m. rugpjūtis. 264 Semper (vivens ad) interpellandum pro nobis. 265 Homilija, sutanos ir tonzūros priėmimas, Écône, 1982 m. vasario 2 d.

Mes visada meldţiamės „per Kristų, mūsų Viešpatį266

“. Visada! Jėzus Kristus yra Dievas, Jėzus Kristus yra

ţmogumi tapęs Dievo Ţodis. Jis yra mūsų Dievas. Nėra kito kelio, tik mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Jis pats

tai pasakė: „Aš esu Rojaus vartai. Aš esu avidės vartai. Niekas negalės įeiti į Dangų, jeigu neis per mane267

.

Todėl visos mūsų maldos Baţnyčioje baigiasi šiais ţodţiais: per Christum Dominum nostrum. Mūsų Viešpats

tam tikru laipsniu yra mūsų malda. Jis yra mūsų malda, visos mūsų maldos eina per Jį268

.

Baţnyčia neketina nuvesti mus pas Tėvą be mūsų Viešpaties tarpininkavimo. Jai mūsų Viešpats yra viskas,

tai jos mistinis Suţadėtinis, ir ji labai saugosi, kad to nepamirštų. Todėl mes visada kaip apibendrinimą savo

maldose turime per Christum Dominum nostrum. Negali būti ir kalbos, kad būtų galima gauti malonę ne per

mūsų Viešpatį. Kaip tai gali būti, kad naujuosiuose Kanonuose jie pašalino per Christum Dominum nostrum?

Kokią mintį jie turėjo, kai išbraukė šiuos ţodţius iš Kanonų maldų pabaigos? To savęs iš tiesų klausiame.

Priešingai, Baţnyčia labai nori pabrėţti faktą, kad visos malonės mums ateina per mūsų Viešpatį ir kad

viskas privalo grįţti pas Dievą per mūsų Viešpatį. Jis yra iš tiesų Tarpininkas, nėra tokio kito. Būtina eiti per

Jį tam, kad Jis arba priimtų, arba perduotų mūsų šlovinimus, dėkojimus, aukojimus...

Mūsų tikėjimas visada sustiprinamas, pagilinamas tuo pabrėţtinumu, kurį Baţnyčia taiko mūsų Viešpaties

Jėzaus Kristaus tarpininkavimui. Tai mūsų vienintelis Išganytojas, mūsų vienintelis išganymas. Tai esminis,

pagrindinis tikėjimas. Liturgija mus pratina visko prašyti per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, netgi to, ko mums

reikia valstybei269

.

Mes privalome turėti tikėjimą į vienintelį tarpininkavimą ir į vienintelį Tarpininką; gilų tikėjimą, reikia, kad

kunigas jį turėtų, jog jis ţinotų, kad yra tik tarnas; ne jis yra Tarpininkas, ir vadinasi, reikia, kad jis pasitikėtų

Atpirkimo malone, įgyta mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, ir kad jis tikėtų, jog ši malonė išgelbėja sielas,

pakeičia sielas, perduoda sieloms dieviškąjį gyvenimą. Kai ţmonės nebeturi tikėjimo nei į vienintelį

Tarpininką, kuris yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus, nei į malonę, kurią mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra atėjęs

atnešti kad mus išganytų, nei į priemones, kuriomis Jis mums perduoda šią malonę, tada jie ieško ţmogiškų,

grynai ţmogiškų priemonių, ţmonių išgalvotų priemonių tariamai išgelbėti ţmones. Tai rimta klaida. Tai yra

priemonės, kurios tokios nėra, kurios yra uţ Dievo Apvaizdos numatyto kelio ribų. Bet jeigu, priešingai, mes

iš tikrųjų tikime į šį vienintelį Tarpininką ir į visas tas priemones, kurias Jis numatė išgelbėti sieloms, tada,

kad ir koks būtų mūsų pastangų rezultatas, kad ir koks būtų mūsų apaštalavimo sėkmingumas, mes ţinome,

kad vykdome Gerojo Dievo valią, ţinome, kad tęsiame mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus apaštalavimą.

Būtent tai šiandien guodţia tuos kunigus, kurie dar išsaugojo tikėjimą270

.

Mišių Kanonas

Prefacijos įžanga: Sursum corda – Habemus ad Dominum

C – Per omnia sæcula sæculorum.

P – Amen.

C – Dominus vobiscum.

P – Et cum spiritu tuo.

C – Sursum corda.

P – Habemus ad Dominum. C – Gratias agamus Domino Deo nostro.

P – Dignum et justum est.

C – Per visus amţių amţius.

P – Amen.

C – Viešpats su jumis.

P – Ir su tavo dvasia.

C – Aukštyn širdis.

P – Keliame į Viešpatį.

C – Dėkokime mūsų Viešpačiui Dievui.

266

Per Christum Dominum nostrum. 267 Ego sum ostium (Plg. Jn 10, 9). 268 Paskaita, Briuselis, 1986 m. kovo 22 d. 269 Dvasinė paskaita, Écône, 1978 m. sausio 17 d. 270 Homilija, kunigų šventimai, Écône, 1988 m. gruodţio 3 d.

P – Verta ir teisinga.

Prefacija yra šlovinimo malda, kuri mus įveda į tą Mišių dalį, kurią beveik būtų galima vadinti dangiškąja.

Iki tol buvo pasirengimas; nuo šiol prasideda veiksmas. Baţnyčia kviečia kunigą ir ţmones, susibūrusius su

juo, pakilti virš visų ţemiškųjų rūpesčių, visų laikinųjų dalykų, kad trumpam atsidurtų amţinybės akimirkoje.

Maldos, kurios seks po to, paruošia konsekracijos ţodţius, kurie padaro nekintamą, mūsų Viešpaties norėtą,

poveikį, tokį svarbų, tokį esminį mūsų pašventinimui, sielų pašventinimui, Dievo garbei, šeimų

pašventinimui, valstybių pašventinimui poveikį. Tai iš tiesų yra graţiausias, didingiausias, kilniausias

dalykas ţmonijos istorijoje, Baţnyčios istorijoje. Ši akimirka yra toks svarbus, toks didelis mūsų Viešpaties

meilės mums pasireiškimas, kad Baţnyčia mums ţadina tą amţinybės nuotaiką271

.

Yra gerai daţnai mąstyti apie Dievo amţinybę. Aišku, tai labai sunku. Mums visada yra praeitis, dabartis ir

ateitis. Kaip tada suvokti amţinybę, tą akimirką, kuri yra visada? Tai atrodo nesuvokiama. O vis dėlto taip

yra.

Visada bandoma pritaikyti Dievui laiką, netgi, pavyzdţiui, sukūrimo atţvilgiu. Jei Kūrimas prasidėjo,

atrodytų, kad kaţkas prasidėjo Dieve. Ką gi, tai klaidinga! Dieve niekas neprasidėjo. Jis visada toks pat.

Kūrimas nepaveikia Dievo būties. Reikia be paliovos kreipti mūsų mintis į Dievo amţinybę, Ţodţio

amţinybę. Tai mumyse pagilina Dievo didybę, Dievo begalybę, Jo nesuvokiamumą. Nes mums Dievas yra

nesuvokiamas. Jis yra daug graţesnis, daug didingesnis, daug kilnesnis uţ visa tai, ką mes galime

įsivaizduoti. Kai mes Jį geriau paţinsime, kai mes prie Jo prisiartinsime, tai bus kaţkas daug graţesnio, daug

didingesnio, daug ypatingesnio. Kaip tai labai gerai išreiškia šv. Paulius, laimė, kurią mes patirsime Danguje,

pranoksta visa tai, ką mes galime įsivaizduoti šiame pasaulyje. (...)

Dievo amţinybė ir laiko Dieve nebuvimas buvo išreikšti jau Senajame Testamente. Kai Mozė paklausė

Dievo, Jahvės, koks Jo vardas, atsakymas buvo: „Aš esu tas, kuris esu272

“ (Iš 3, 14). Ir Dievas pridūrė:

„Sakysi ţydams: tas, kuris yra, tave atsiuntė pas Izraelį“ (Iš 3, 14). Tai nepaprasta, kad Gerasis Dievas pats

save apibrėţė šiais ţodţiais, kurie nėra tiesiog Dievo apibrėţimas, bet pats giliausias Dievo apibrėţimas, kokį

kada nors būtų galima sugalvoti. Tai, ką šv. Tomas ir visi filosofai galėjo sugalvoti aiškiausio ir giliausio,

niekada nebuvo išreikšta taip paprastai, taip aiškiai. Dievas yra visiška būtis273

. Jis yra Būtis.

Todėl nėra nieko iš to, kas yra, kas būtų uţ Dievo; kiekviena būtis yra Dieve, kiekviena būtis ateina iš Dievo

ir egzistuoja Dieve. Štai čia yra nuostabios, nepaprastos pasekmės. Mes esame priklausomi nuo Dievo, mes

gauname buvimą iš Dievo, kaip ir visi materialūs ir dvasiniai kūriniai, kurie mus supa. Joks ţmogus negali

apie save sakyti, kad jis kilęs iš kokios nors kitos pirmosios prieţasties, o ne iš Dievo. Vadinasi, pačiu faktu,

mes visi esame broliai.

Ši brolybė, tikroji brolybė, mums ateina iš mūsų kilmės, iš Ţodţio kilmės, taigi, iš Dievo. Ne tiktai materialūs

kūriniai, bet ir dvasiniai kūriniai, taigi, angelai taip pat, negali apie save sakyti, kad jie kilę iš kokios nors

kitos pirmosios prieţasties, negu Dievas274

.

Prefacija

Bendroji prefacija

Vere dignum et justum est, æquum et salutare, nos tibi semper et ubique gratias agere, Domine sancte, Pater omnipotens, æterne

Deus: per Christum Dominum nostrum. Per quem Majestatem tuam laudant Angeli, adorant Dominationes, tremunt Potestates.

Cæli cælorumque Virtutes, ac beata Seraphim, socia exsultatione concelebrant. Cum quibus et nostras voces, ut admitti jubeas

deprecamur, supplici confessione dicentes:

Tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga visur ir visada Tau dėkoti, šventasis Viešpatie, visagalis Tėve, amţinasis Dieve, per

Kristų, mūsų Viešpatį. Per Jį angelai šlovina Tavo didybę, Viešpatystės ją garbina, Galybės dreba, Dangūs ir dangiškosios Jėgos su

palaimintaisiais Serafinais kartu dţiaugsmingai ją garsina. Prie jų balsų meldţiame leisti prisijungti ir mūsų balsams, maldaujančiu

išpaţinimu sakantiems:

271

Šventimų rekolekcijos, Flavigny, 1976 m. birţelio 26 d. 272 Ego sum qui sum. 273 Dievas nesusitapatina su visomis būtimis, kas yra panteizmo klaida, bet Jis yra pati Būtis be ribų, be apribojimų, kuriuos

matome net ir tobuliausiuose kūriniuose. Kūrinys neegzistuoja iš paties savęs, jis gauna savo buvimą iš Dievo. 274 Dvasinė paskaita, Écône, 1980 m. sausio 29 d.

Baţnyčia jungia savo balsą su viso dangiškojo Dvaro balsu ir lenkiasi, kaip angelai, prieš švč. Trejybės sostą, kad tinkamai

šlovintų Dievo šventumą.

1. Sekti šventaisiais angelais, giedančiais Dievo garbę

Kiekvieną dieną šv. Mišių Prefacijoje Baţnyčia mus kviečia sekti šventaisiais angelais, giedančiais Dievo

garbę: Sanctus, sanctus, sanctus, giedančiais Gloria in excelsis Deo. Pamėkime gyventi šventųjų angelų

draugijoje. (...) Pasistenkime įsiskverbti į nuostabų visų šių dvasių, pilnų Šventosios Dvasios šviesos ir

meilės, degančių meile Dievui ir artimui, pasaulį. (...)

Kokias graţias pamokas jie mums duoda savo pavyzdţiu ir savo ţodţiais! Koks jis padrąsinantis, tas

Baţnyčios tikėjimas šventaisiais angelais! Rūpestingai jį saugokime.

Mintis apie šventuosius angelus turėtų mums būti įprastinė ir taip mus ruošti dangiškajai tikrovei, lygiai taip

pat, kaip turime padaryti viską, kad išvengtume blogos velnių įtakos275

.

Šv. Tomas sako, kad angelų yra daugiau negu ţmonių. Tai jis grindţia tuo, kad Gerasis Dievas tobulesnių

dalykų paprastai kuria daugiau. Kadangi angelai yra tobulesni uţ ţmones, Dievas iš savo dosnumo, iš savo

meilės tam, kas graţu, kas didinga, sukūrė jų daugiau negu ţmonių276

. Kadangi mes kiekvienas turime savo

angelą sargą, angelų jau yra tiek pat, kiek ţmonių. Ir reikia pridėti visus tuos, kuriuos Gerasis Dievas naudoja

savo Apvaizdai ir savo garbei.

Vadinasi, yra dvasinis pasaulis, galbūt daug svarbesnis, negu mes įsivaizduojame! Tai bus atradimas, kai mes

uţmerksime akis šiame pasaulyje ir atidengsime Dangaus horizontą. Be abejo, mes būsime suţavėti šios

begalinės daugybės... Apokalipsė daro aliuziją į tai, ar ne? Ten paminėta tūkstančių tūkstančiai angelų (Apr

5, 11). Tai reiškia milijonus. Be to, Danieliaus knygoje kalbama apie dešimt tūkstančių šimtų tūkstančių

angelų (Dan 7, 10), tai yra, milijardus. Tad pamėkime gyventi tarp šių didţių Dievo garbintojų277

.

2. Angelų garbinimas

Kuo labiau kas nors artinasi prie Dievo, tuo labiau jis dreba. „Angelai dreba, arkangelai virpa“, sako Mišių

Prefacija278

. Kuo labiau siela supaţindinama su Dievo didybe ir tobulumu, tuo labiau ši siela trokšta mylėti

Dievą bei Jam tarnauti ir tuo didesnę jaučia baimę: ji vis geriau supranta, kad elgtis priešingai Dievo valiai

yra kaţkas baisaus279

.

Tik pagalvokime, juk visi Dangaus angelai lenkiasi prieš mūsų Viešpatį, kad kiekvienas kelis priklaups

vieninteliam Jėzaus Vardui Danguje, ţemėje ir pragaruose. Taigi, o mes bijome atsiklaupti prieš tą, kurio

vienintelis ištartas vardas privers atsiklaupti visą ţmoniją Paskutinio teismo metu, visas sielas, esančias

Danguje, visus angelus ir visus tuos, kurie yra pragare280

.

3. Tai, kas turi būti mūsų garbinimas

Šv. Tomui atrodo, kad pamaldumas yra greičiau vidinis jausmas, o garbinimas būtų to pamaldumo greičiau

išorinė išraiška, garbinimas, kuris yra ta gili mūsų sielų pagarba Dievui, viso to, kas yra Dievo, akivaizdoje,

to, kas mes esame, niekingumo akivaizdoje281

. Siela sutrinka Dievo akivaizdoje, siela garbina Dievą. Tai

tikrai yra ir išraiška, ir tuo pat metu veiksmas, kuris labiausiai išreikštas mūsų maldose. Tai visa Baţnyčios

275 Itinéraire spirituel (Dvasinis kelionių vadovas), p. 31-33. 276 Summa theologiæ, I, q. 50, a. 3. 277 Rekolekcijos, Morgon, 1988 m. rugsėjo 29 d. 278 Tremunt potestates. 279 Šventimų rekolekcijos, Montalenghe, 1989 m. birţelis. 280 Paskaita, Tourcoing, 1974 m. sausio 30 d. 281 Šv. Tomas šitaip skiria du garbinimo aspektus: „Kaip sako šv. Jonas Damaskietis, „kadangi esame sudaryti iš dviejų prigimčių,

protinės ir jausminės, teikiame Dievui dvejopą garbinimą“. Vienas yra dvasinis ir susideda iš gilaus dvasios pamaldumo; kitas yra

kūniškas, nes jis susideda iš išorinio kūno nusiţeminimo. Kadangi visuose religiniuose veiksmuose išoriniai dalykai yra susiję su

vidiniais, kaip su tuo, kas yra pirmiau, išorinis garbinimas paveikia vidinį garbinimą. Nusiţeminimo ţenklai, parodomi kūno,

skatina mūsų širdį paklusti Dievui, nes tai, kas juntama, mums yra natūrali priemonė prieiti prie to, kas suprantama“ (Summa

theologiæ, II-II, q. 84, a. 2).

maldos dvasia: visi tie reveransai, visi tie nusilenkimai, visi tie priklaupimai, visi tie parpuolimai atliekami ta

Dievo garbinimo prasme, kuri išreiškia visišką dvasinio kūrinio sugrįţimą pas Dievą.

Tai yra galutinis nusistatymas, kuris išliks po mūsų mirties. Mirtis čia nieko nepakeis. Siela, kuri yra

pasišventusi Dievui, siela, kuri yra atsidavusi Dievui, siela, kuri garbina Dievą, pereis iš ţemės į Dangų

pasilikdama su savo pamaldumu, savo garbinimu. Ji juos išlaikys dar daug pilnutinesnius ir tobulesnius,

regėdama Dievą. Todėl tai yra pagrindinis nusistatymas kiekvienai ţmogiškai sielai, ne vien tik vienuoliams

ir vienuolėms; tai pačios ţmogaus prigimties reikalavimas. Visi ţmonės turėtų, kai tik suvokia savo

egzistavimą ir Gerojo Dievo egzistavimą, laikytis to pagrindinio nusistatymo. Taip buvo su švč. Mergele

Marija, be jokios abejonės. Toks buvo ir ţmogiškos mūsų Viešpaties sielos nusistatymas savo Tėvo atţvilgiu.

Bet Jis turėjo palaimintąjį regėjimą; Jo garbinimas buvo pats tobuliausias, kokį tik galima įsivaizduoti. Jėzaus

Siela yra to, kuo turi būti mūsų sielos, pavyzdys282

.

Sanctus

Sanctus, sanctus, sanctus Dominus Deus Sabaoth.

Pleni sunt cæli et terra gloria tua.

Hosanna in excelsis.

Benedictus qui venit in nomine Domini.

Hosanna in excelsis.

Šventas, šventas, šventas Viešpats, galybių Dievas. Pilni yra dangūs ir ţemė Tavo garbės.

Osana aukštybėse.

Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu.

Osana aukštybėse.

Sanctus, sanctus, sanctus Dominus Deus Sabaoth.

Kas gi yra esminis šventumas, jei ne pats Dievo Ţodis. Verbum Dei: tai Apokalipsės Avinėlis, apsuptas

dvidešimt keturių vyresniųjų ir nesuskaičiuojamos minios angelų ir išrinktųjų, giedančių: „Šventas, šventas,

šventas yra Viešpats, mūsų Dievas“. Čia kalbama apie Ţodį ir įsikūnijusį Ţodį283

.

Jeigu Dievas yra pats šventumas, jeigu mes giedame apie mūsų Viešpatį, kad Jis yra vienas Šventas284

, tai

todėl, kad iš Dievo kyla visokio šventumo šaltinis. Mes būsime šventi tiek, kiek vienysimės su Dievu ir mūsų

Viešpačiu.

Kaip ši vienybė su Dievu bus realizuojama praktiškai? Šventosios Dvasios malonės įtakoje. Ši vienybė turi

vardą: malda, oratio.

Gilindamiesi ir į maldos prigimtį, ir į jos augimą mūsų ţmogiškoje ir krikščioniškoje egzistencijoje, mes

įsitikinsime, kad sukurtos ir atpirktos dvasios vidinis gyvenimas privalo būti nuolatinės maldos gyvenimas.

Kiekviena angeliškoji ar ţmogiškoji dvasia savo dvasine prigimtimi, savo protu ir valia yra paskirta Dievui, o

malone nepelnytai paskirta dalyvauti švč. Trejybės amţinoje palaimoje.

Tad kiekviena dvasia yra visų pirma religinga, o jos religinis gyvenimas pasireiškia balsia, minties malda.

Balsi malda, kuri apima visas liturgines maldas, įkurta paties Dievo, ir įsikūnijusio Dievo, ir Šventosios

Dvasios, ypač Romos liturgijoje, yra minties maldos ir dvasinės maldos puikiausias šaltinis ir išraiška285

.

Religijos dorybės išoriniai aktai, kaip kad balsi malda, yra atliekami vidiniams aktams...

Mes meldţiamės, mes kalbame maldas, kad išreikštume tai, ką galvojame, kad sukeltume savyje pačiuose tai,

ką sakome. Kas svarbu, tai vidinė religija (priešingai fariziejams). Vienas iš mūsų pasiryţimų turi būti

pasiryţimas gyventi ta malda, kurią kalbame. Nebūkime nesąmoningi, pastovūs išsiblaškėliai, automatai286

.

Kanonas, skaitomas tyliai

282

Rekolekcijos, Le Barroux, 1987 m. rugpjūčio 25 d. 283 Homilija, Écône, 1990 m. lapkričio 1 d. 284 Tu solus Sanctus. 285 Itinéraire spirituel (Dvasinis kelionių vadovas), p. 41-42. 286 Pastabos brolių rekolekcijoms, Senegalas, 1960 m. rugsėjo 11-17.

Yra gilus motyvas, susijęs su nurodymu skaityti Kanono maldas tyliu balsu287

. Tai dėl paslapties, kuri tuoj

įvyks, didybės. Ne išoriniu pasireiškimu, bet Šventosios Dvasios veikimu ši duona bus perkeista į mūsų

Viešpaties Kūną, Kraują, Sielą ir Dievystę. Tad visa tai turi mus prikaustyti prie šitų Kanono maldų ir tikrai

padaryti jį mūsų dvasinio gyvenimo centru, širdimi. Taip pat ir mes, artinkimės su didele pagarba šiai, tokiai

svarbiai, mūsų dienos akimirkai. Įsivaizduokime, kad šventoji Baţnyčia mums leidţia atlaikyti vieninteles

Mišias per mūsų kunigišką gyvenimą; su kokiu rūpesčiu mes ruoštumėmės šitai mūsų gyvenimo akimirkai:

su kokia pagarba, kokiu garbinimu, kokiu nusiţeminimu mes tartume konsekracijos ţodţius! Kokia yra šio

veiksmo didybė, ar mes jį atliksime vieną kartą, ar tūkstantį kartų! Tai, kad Gerasis Dievas mums suteikia šią

nepaprastą malonę tai daryti daţnai, kasdien, neturi sumaţinti mūsų įkarščio, mūsų garbinimo, nes to

veiksmo svarba yra visada tokia pati. Prašykime švč. Mergelę Mariją mums padėti geriau suprasti šį didingą

veiksmą, kuris įvyksta per mūsų kunigiškąją tarnystę288

.

Mišių auka iš tiesų yra Kryţiaus auka. Taigi, švč. Mergelė dalyvavo Kryţiaus aukoje. Ir kaip ji joje

dalyvavo? Ji joje dalyvavo tyliai. Ir iš tiesų, ar ne dėl to, kol kunigas skaitė graţiąsias prefacijas, prefacijas,

kurios įveda į Mišių aukos širdį, ir kurios jį tam tikru laipsniu uţneša ant Sinajaus kaip Mozę, tada, kai jis

randasi debesyje, kuriame yra dieviškasis buvimas, tauta laikosi tylos? Tuo tarpu kai kunigas aukoja auką ir

ištaria didingus Mišių Kanono ţodţius, to švento Kanono, kuris didţia dalimi kyla iš pačių krikščionybės

ištakų, o tai, kas jame yra esminio – iš paties mūsų Viešpaties konsekracijos ţodţių, tuo metu liaudis lieka

tyli. Marija pasiliko tyli. Ir ką reiškia ši tyla? Ar tai abejingumo tyla? O, tikrai ne. Bent jau švč. Mergelės

Marijos atveju. Apie Mergelę Mariją yra graţiai pasakyta, kad savo širdyje ji saugojo visus ţodţius, kurie

buvo ištarti mūsų Viešpaties: „Ji saugojo visus tuos ţodţius savo širdyje289

“ (Lk 2, 19 ir 51). Taigi,

girdėdama mūsų Viešpaties ant Kryţiaus ţodţius, ji tyliai garbino didįjį Atpirkimo sumanymą. Ji tyliai

garbino sumanymą, kuris buvo vykdomas jos akyse, ir tikrai išgyveno tuos pačius jausmus, kaip ir jos

dieviškasis Sūnus.

Aš manau, kad tai yra pamoka mums, jums, brangūs tikintieji, kurie dalyvaujate šv. Mišių aukoje:

išgyvenkite tuos jausmus, kurie išreikšti Mišių Kanone ir kurie mus pakelia į Dangų, kurie tikrai vėl sujungia

ţemę su Dangumi ir Dangų su ţeme290

.

Jūs galite pastebėti, kad Kanone ta dalis, kuri eina prieš konsekraciją, ir dalis, einanti po jos, turi struktūrą,

kylančią ir besileidţiančią ta kryptimi, kad nuo atskiro einama prie bendro ir vėl grįţtama prie atskiro: jūs

turite atskirą atnašavimą, gyvųjų Memento, po to Communicantes, kur vienijamasi su triumfuojančiąja

Baţnyčia. Paskui eina atnašavimas: tekstas toks graţus, kad aš pamaniau būsiant naudinga jį pasirinkti

oblacijos291

aktui Brolijoje, nes man atrodė, kad šis Hanc igitur tikrai yra Mišių liturgijos viršūnė.

Tada seka konsekracijos ţodţiai, po to čia esančio mūsų Viešpaties atnašavimas, atnašavimas, kurį

atvaizdavo Abelio auka, Melchizedeko auka, po to eina mirusiųjų paminėjimas, atitinkantis gyvųjų

paminėjimą, paskui vienijimasis su visais tais, kurie yra Danguje, labiau asmeninėje maldoje prašant, kad

nepaisant mūsų nuodėmių ir ne dėl mūsų nuopelnų, mes gautume savo nuodėmių atleidimą ir kada nors prie

jų prisijungtume. „Neţiūrėk mūsų nuopelnų, bet atleidimo, kurį mums skiri292

.“

Partem aliquam: tai labai graţu. Ţodelis aliquam turi kaţką malonaus. Kunigas neprašo didelio dalyko, tik

maţos dalelės, maţos vietelės su kankiniais, kurie yra Danguje, su visais tais, kurie yra Danguje. Da nobis

partem aliquam293

: duok mums maţą vietelę, visiškai maţą vietą. Kunigas neprašo daugiau: kad tik visiškai

maţa vietelė jam būtų paruošta su kankiniais, kurie buvo išvardinti.

Po to Pater, kuris eina po konsekracijos, atitinka Prefaciją, einančią prieš ją, visiškai kaip ir komunija

atitinka ofertoriumą294

.

287 Tridento susirinkimas patikslina: „Ţmogiška prigimtis yra tokia, kad negali lengvai pakilti prie dieviškųjų dalykų apmąstymo be

išorinės pagalbos. Todėl mūsų pamaldţioji Motina Baţnyčia įsteigė tam tikras apeigas, kad Mišiose tam tikri dalykai būtų tariami

tyliai“, ir kaip pavyzdį pateikia dalį Kanono ir konsekracijos ţodţius (22-oji sesija, 5 sk. ir 9 kan., D.S. 1746 ir 1759). 288 Šventimų rekolekcijos, Flavigny, 1976 m. birţelio 26 d. 289 Omnia verba hæc conservabat in corde suo. 290

Homilija, Saint-Michel-en-Brenne, 1989 m. kovo 17 d. 291 Pranc. oblation – atnašavimas (vert. past.). 292 Non æstimator meriti sed veniæ largitor. 293 Duok mums nors kokią dalį... Plg. maldą Nobis quoque peccatoribus. 294 Rekolekcijos, Écône, 1978 m. rugsėjis.

Malda į Dievą Tėvą: Te igitur

Te igitur, clementissime Pater, per Jesum Christum Filium tuum Dominum nostrum, supplices rogamus, ac petimus, uti accepta

habeas, et benedicas, hæc † dona, hæc † munera, hæc † sancta sacrificia illibata; in primis quæ tibi offerimus pro Ecclesia tua

sancta catholica: quam pacificare, custodire, adunare, et regere digneris toto orbe terrarum: una cum famulo tuo papa nostro N.,

antistite nostro N., et omnibus orthodoxis, atque catholicæ et apostolicæ fidei cultoribus.

Tad meldţiame Tave, meilingiausiasis Tėve, per Jėzų Kristų, Tavo Sūnų, mūsų Viešpatį, ir prašome priimti bei palaiminti šias †

dovanas, šias † duokles, šias † šventas nesuteptas aukas, kurias Tau aukojame pirmiausia uţ Tavo šventąją visuotinę Baţnyčią; kad

teiktumeisi jai duoti taiką, ją saugoti, laikyti vienybėje ir visoje ţemėje valdyti kartu su Tavo tarnu, mūsų popieţiumi N., mūsų vyskupu N., ir visais tikratikiais, besilaikančiais katalikiškojo ir apaštališkojo tikėjimo.

Baţnyčia statoma aplink altorių, viena ir su įsakyta hierarchija, tokia, kokią mūsų Viešpats įkūrė.

Mišios iš esmės yra hierarchinės, ir todėl kunigas atsigręţia į Dievą, į krucifiksą, o ne į susirinkusiuosius.

Atsigręţimas į susirinkusiuosius darytų įspūdį, kad tai jie yra esminiai Mišių aukoje ar komunijoje. Bet tai

yra klaida, nes ne susirinkusieji čia turi reikšmę, bet Dievas, kuriam aukojame auką. Reikšmę čia turi

Kryţiaus auka, mūsų Viešpats Jėzus Kristus, todėl kunigas atsigręţia į Kryţių ir į Dievą: jis aukoja auką

Dievui, lydimas tikinčiųjų, nes ganytojas ţengia prieš savo kaimenę, kad vestų ją link mūsų Viešpaties

Jėzaus Kristaus, link Dievo ir link Dangaus. Tad Mišių aukoje yra hierarchija. Tai nėra kolegijinės Mišios,

Baţnyčioje nėra kolegialumo. Mišiose nesakoma, kad aukojame auką su vyskupų kolegija. Kanono pradţioje

kunigas sako, kad jis aukoja Mišių auką su tuo, kuris vykdo popieţiaus pareigas, ir tuo, kuris vykdo vyskupo

pareigas. Ar jis tai daro gerai, ar blogai, tai jau kitas reikalas, jį teis Gerasis Dievas. Bet tai yra faktas: iš

pradţių turime hierarchiją, paskui kunigą, paskui tikinčiuosius, ir ne tik keletą jų, ar keletą šeimų, bet visą

tikinčiųjų bendriją. Nes visa bendrija turi būti atstovaujama šalia Kryţiaus aukos: karaliai, kunigaikščiai,

pareigūnai, kariškiai, visos pareigybės ir profesijos, visi turi vienytis šalia mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus,

kadangi Jis yra vienintelis kelias nueiti į Dangų.

Būtent tai pašventindavo visuomenę, ir todėl baţnyčia stovi kaimo centre, mūsų miestų centre, vaizduodama

Dievo namus, į kuriuos renkasi visi krikščionys gyventojai, kad pakiltų į Dangų. Visa tai turi nuostabią

prasmę, ir tai yra tikrosios Mišių aukos prasmė295

.

Gyvųjų Memento

Memento, Domine, famulorum famularumque tuarum N. et N., et omnium circumstantium, quorum tibi fides cognita est, et nota

devotio, pro quibus tibi offerimus: vel qui tibi offerunt hoc sacrificium laudis, pro se, suisque omnibus: pro redemptione animarum

suarum, pro spe salutis, et incolumitatis suæ: tibique reddunt vota sua, æterno Deo, vivo et vero.

Atsimink, Viešpatie, savo tarnus ir tarnaites N. ir N., ir visus aplink stovinčius, kurių tikėjimas ir pamaldumas Tau ţinomas, uţ

kuriuos mes Tau aukojame, ir kurie Tau aukoja šią šlovinimo auką uţ save ir visus savuosius: uţ savo sielų atpirkimą, su savo

išganymo ir išsaugojimo viltimi; ir kurie Tau atiduoda savo pagarbą, Tau, amţinajam, gyvajam ir tikrajam Dievui.

Šventoji Mišių auka yra vienintelis malonių šaltinis visiems tikintiesiems, šaltinis, kuriuo maitinami visi sakramentai. Šitaip,

pavyzdţiui, kiekvienose Mišiose sutuoktiniai atnaujina savo santuokos malonę.

1. Mišios, Kryžiaus nuopelnų pritaikymas

Kalvarijos aukos atnaujinimas leidţia pritaikyti dalyvaujantiems tikintiesiems Kryţiaus nuopelnus, įamţinti

šį malonių šaltinį laike ir erdvėje. Evangelija pagal šv. Matą baigiasi šiais ţodţiais: „Ir štai aš esu su jumis

per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20)296

.

Mes neturime pamiršti, kad, jeigu mūsų Viešpaties buvimas tarp mūsų yra mūsų pašventinimo šaltinis, tai jis

toks yra taip pat ir visai visuomenei. Tai taip pat turi labai didelę reikšmę: mes neturime apriboti Mišių ir

konsekracijos įtakos mūsų pašventinimu, bet išplėsti ją iki ne tik dalyvaujančių susirinkusiųjų, bet ir visos

visuomenės pašventinimo, nes būtent iš Eucharistijos sklinda visos malonės, sakramentų malonės297

.

295 Homilija, Ruanas, 1990 m. geguţės 1 d. 296 Lettre ouverte aux catholiques perplexes (Atviras laiškas sutrikusiems katalikams), p. 36. 297 Šventimų rekolekcijos, Flavigny, 1976 m. birţelio 26 d.

2. Mišios, malonių šaltinis visiems krikščionims sutuoktiniams

Pernelyg uţmirštama, kad santuokos sakramento prasmė ir simbolis yra Kryţiaus sakramente. Dievas panoro

sukurti moterį, Adomui bemiegant ištraukdamas iš jo šono tai, kas buvo reikalinga moters sukūrimui. (...) Kai

mūsų Viešpats nulenkė galvą ir išleido paskutinį atodūsį, Jo širdis buvo perverta, ir kaip tik iš Jo širdies gimė

Jo mistinė Suţadėtinė, Baţnyčia. Koks graţus palyginimas! Moters gimimas yra Baţnyčios gimimo iš ietimi

perverto mūsų Viešpaties šono simbolis. Ir šitai yra santuokos prasmė. Santuokos malonė yra malonė, kuri

kyla iš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus širdies ir kuri simbolizuojama Jo aukos. Taip pat santuoka ypatingu

būdu siejama su Kalvarijos auka. Todėl Baţnyčia visada norėjo, kad santuokos sakramentas būtų teikiamas

Mišių aukos metu. Visa tai turi nuostabią, nepaprastą prasmę ir turėtų padrąsinti tuos, kurie susirišę

santuokos saitais, jų sunkumuose, jų išbandymuose298

.

Mūsų Viešpaties ir Jo Baţnyčios santuokos vaisingumas yra išreikštas per Jo Kančią, per Jo Kraują, kuris

ištekėjo, kad pagimdytų visą krikščioniškąją šeimą. Vadinasi, kaip tik ši prasmė taikoma santuokos

sakramentui299

.

Todėl galima visiškai teisingai pasakyti, kad sutuoktiniai, kurie daţnai dalyvauja Kryţiaus aukos

atnaujinime, taigi ir mūsų Viešpaties vestuvių su savo Baţnyčia atnaujinime, atgaivina savo santuokos

malonę ir padidina šią ypatingą malonę, kurios jiems reikia, kad tinkamai, kaip tikri krikščionys įvykdytų tai,

kas iš jų santuokoje reikalaujama. Jie privalo dalyvauti šv. Mišiose. Šventosios Mišios iš tiesų yra kertinis

krikščioniškos šeimos akmuo. Baţnyčia norėjo, kad taip būtų300

.

Lygiai taip pat, kaip ta vienybė tarp mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus ir Jo mistinės Suţadėtinės pagimdė

nesuskaičiuojamą daugybę vaikų ir buvo nepaprastai vaisinga, taip sutuoktiniai turi vienas kitą mylėti,

atiduoti, jei to reikia, vienas uţ kitą gyvybę, kad taip pat dosniai dalytų prigimtinę gyvybę ir antgamtinę

gyvybę... Tai santuokos malonės ţenklas. Todėl kai sutuoktiniai dalyvauja Mišiose, jų santuokos

sakramentinė301

malonė yra atnaujinama, yra atgaivinama per Kalvarijos, per Eucharistiją, kurią jie priima,

per tą Auką, kuri yra juose. Jie turi vienas kitą mylėti ir atsiduoti vienas kitam iki kraujo praliejimo, jei to

reikia, kad apgyvendintų Dangų išrinktaisiais. Štai kas yra santuoka. Mes neturime to pamiršti. Tuo būdu,

viskas vėl atrandama šventojoje Eucharistijoje, viskas vėl atrandama mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus

Kraujyje302

.

Santuoka yra skirta krikščioniškos šeimos gimimui ir pašaukimų, kurie ateis ateityje, vaikų, kurie pasišvęs

Dievui, gimimui. Tai iš tiesų yra Baţnyčios gimimas. Šeimos pašventinimas per Kryţių, per šv. Mišių auką

yra labai svarbus. Iš čia kyla šeimos vertybės. Kadangi visuomenė yra ne kas kita, kaip šeimų susibūrimas,

tai jeigu šeimos šventėja, visuomenė yra šventa. Iš čia krikščioniškosios civilizacijos šaltinis, iš šv. Mišių

aukos. Katalikiškos visuomenės, kurios kadaise gyvavo, buvo pastatytos aplink altorių303

.

Susivieniję su triumfuojančiąja Bažnyčia: Communicantes

298 Homilija, Unieux, 1979 m. liepos 1 d. 299 Šv. Paulius aprašo santuoką, kaip Kristaus ir Baţnyčios vienybės simbolį (Ef 5, 21-33). Magisteriumas daţnai komentavo šį

mokymą; Mons. Lefebvre čia priartėja prie Pijaus XII alokucijos: „Santuoka nėra vien tik prigimties aktas, didţioms

krikščioniškoms sieloms ji dar yra ir didis sakramentas, didis malonės ir švento dalyko ţenklas: būtent Kristaus ir Jo Baţnyčios

suţadėtuvių, Baţnyčios, kurią Kristus padarė sava ir kurią Jis uţkariavo savo Krauju, kad atgimdytų naujam dvasiniam gyvenimui

ţmonių vaikus, kurie „tiki Jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo uţgimę“ „ (Jaunavedţiams, 1942 m. balandţio 22 d., ES, n. 483). 300 Velykų rekolekcijos, Écône, 1980 m. balandţio 6 d. 301

Ypatinga habitualinės malonės forma. Iš šios sakramentinės malonės kyla tam tikri veiksmai, tam tikri specialūs antgamtiniai

veikimai, reikalingi sakramento tikslui pasiekti. Pavyzdţiui, sakramentinė malonė, gauta per santuokos sakramentą, leidţia

nukreipti veiksmus į santuokos tikslą (vaikų auklėjimą, tarpusavio pagalbą...). 302 Homilija, primicijos, Fanjeaux, 1979 m. liepos 7 d. 303 Dvasinė paskaita, Zaitzkofen, 1980 m. vasario 7 d.

Kanonas nėra paprastas pasakojimas, tai yra veiksmas. Paţiūrėkite senus mišiolus, virš Communicantes

pamatysite Infra actionem. Paţiūrėkite iš smalsumo: Infra actionem, „per veiksmą“. Ką tai reiškia? Tai, kad

kunigas atlieka aukojimo veiksmą304

.

Kunigas atpasakoja Kančią, bet tai yra veiksmingas atpasakojimas. Tai nėra vien tik pasakojimas, bet

veiksmas, kuris sukelia tai, ko mūsų Viešpats reikalavo iš Apaštalų, kai jiems pasakė: „Tai darykite mano

atminimui“ (Lk 22, 19). „Atminimas“ – tai atpasakojimas; „darykite“ – tai veiksmas. Iš naujo tai

atpasakodamas, kunigas iš naujo atlieka mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus aukos veiksmą. Tada įvyksta

transsubstanciacija, per duonos ir vyno konsekraciją: štai kas yra mūsų tikėjimo tikrovė305

.

Communicantes et memoriam venerantes, in primis gloriosæ semper Virginis Mariæ, Genitricis Dei et Domini nostri Jesu Christi sed et beati Joseph ejusdem Virginis sponsi, et beatorum Apostolorum ac martyrum tuorum: Petri et Pauli, Andreæ, Jacobi,

Joannis, Thomæ, Jacobi, Philippi, Bartholomæi, Matthæi, Simonis et Thaddæi, Lini, Cleti, Clementis, Xysti, Cornelii, Cypriani ,

Laurentii, Chrysogoni, Joannis et Pauli, Cosmæ et Damiani: et omnium sanctorum tuorum.

Quorum meritis precibusque concedas, ut in omnibus protectionis tuæ muniamur auxilio. Per eundem Christum Dominum

nostrum. Amen.

Susivieniję toje pačioje bendrystėje, mes garbiname atminimą, pirmiausia šlovingosios visuomet Mergelės Marijos, Dievo ir mūsų

Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimdytojos, taip pat palaimintojo Juozapo, tos pačios Mergelės suţadėtinio, ir palaimintųjų Tavo

Apaštalų ir kankinių: Petro ir Pauliaus, Andriejaus, Jokūbo, Jono, Tomo, Jokūbo, Pilypo, Baltramiejaus, Mato, Simono ir Tado306,

Lino, Kleto, Klemenso, Ksisto, Kornelijaus, Kiprijono, Lauryno, Chrizogono, Jono ir Pauliaus, Kozmo ir Damijono ir visų Tavo

šventųjų.

Dėl jų nuopelnų ir maldų suteik mums visuose dalykuose Tavo globos pagalbą. Per tą patį Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Aukos, per kurią iš naujo įvyks jos Atpirkimas, valandą, ţemiškoji Baţnyčia vienijasi su visa triumfuojančiąja Baţnyčia,

susibūrusia aplink švč. Mergelę Mariją.

1. Susivieniję su Dangaus šventaisiais

Šventoji Mišių auka mus pastato Dievo akivaizdon, Dangaus akivaizdon, leidţia mums bendrauti su

Dangumi ir su visais išrinktaisiais, kurie ten jau yra, ir kurie išvardinami per šv. Mišias: Mergele Marija,

kankiniais, šventaisiais angelais. Mes turime eiti tuo keliu, kuriuo jie ėjo, kad ir mes ten nueitume307

.

2. Švč. Mergelė vienijasi su savo Sūnumi Kryžiaus papėdėje

Švenčiausioji Mergelė Marija visų pirma yra amţinojo Kunigo motina. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus buvo iš

esmės Kunigas per amţius, Kunigas Melchizedeko būdu. Visas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gyvenimas,

visa Jo gyvenimo prasmė buvo paaukoti Kryţiaus auką, pasiaukoti ant Kryţiaus. Štai koks buvo mūsų

Viešpaties Jėzaus Kristaus gyvenimo tikslas. Visą savo gyvenimą mūsų Viešpats Jėzus Kristus buvo lydimas

troškimo uţţengti ant Kryţiaus. Štai dėl ko mūsų Viešpats atėjo, ir štai ko mus moko švč. Mergelė Marija.

Nes Mergelė Marija yra tik mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus veidrodis. Jos širdyje nėra įrašyto kito vardo,

tiktai Jėzaus, ir Jėzaus nukryţiuotojo, Vardas. Švč. Mergelė Jį lydėjo visur iki Kryţiaus aukos. Ji ten buvo,

tarsi tam, kad mus pamokytų, jog tai, ką ji turėjo brangiausia, tai buvo lydėti mūsų Viešpatį į Kalvariją, į

Kryţiaus auką308

.

Kaip Dievas, visų dalykų Kūrėjas, Nesikeičiantis Dievas, Begalinis Dievas, Tobulasis Dievas, Šventasis

Dievas, Amţinasis Dievas, prisiėmė kūną, panašų į mūsų, ir buvo prikaltas prie Kryţiaus? Kieno paprašyti

sprendimo, kieno paklausti, kas dėjosi mūsų Viešpaties širdyje, Jo mintyse, Jo Sieloje per visą Kančią,

pradedant Alyvų sodu, per visus kentėjimus, per kelią, vedusį į Kalvariją ir ant Kryţiaus, jei ne švč. Mergelės

Marijos?

Jei tai tiesa, kad netgi iš prigimties motina tiria savo sūnaus širdį ir atspėja, netgi jam neprireikus kalbėti,

savo sūnaus mintis, tai dar labiau švč. Mergelė Marija, kuri buvo prie Kryţiaus su savo dieviškuoju Sūnumi,

304 Paskaita, Tourcoing, 1974 m. sausio 30 d., Crise de l’Église ou crise du sacerdoce (Baţnyčios krizė, arba kunigystės krizė), p.

14. 305 Velykų rekolekcijos, Écône, 1984 m. balandţio 17 d. 306 Arba Judo. 307 Homilija, Ruanas, 1990 m. geguţės 1 d. 308 Piligriminė kelionė, Mariazell, 1975 m. rugsėjo 8 d.

mūsų Viešpačiu, taip pat stengėsi ištirti Jėzaus mintis, Jėzaus troškimus, Jėzaus dţiaugsmus, Jėzaus

kentėjimus. Tai didi paslaptis, paties Dievo paslaptis! Jėzus yra Dievas. Kaip tada švč. Mergelė Marija, kuri

yra tik kūrinys, net jeigu ji pilna Šventosios Dvasios, galėjo išmatuoti Dievo jausmus, Dievo mintis? Kaip

sako Šv. Raštas: „Šventoji Dvasia tiria Dievo gelmes309

.“ Kadangi švč. Mergelė buvo pilna Šv. Dvasios,

Gerasis Dievas, ţinoma, jai davė visiškai ypatingas malones, kad ji galėtų suprasti, kodėl Dievas buvo šitaip

pakabintas ant Kryţiaus. Ji, kuri Jį sekė per tuos trisdešimt trejus metus, kuri Jį pagimdė, ji galėjo geriausiai

suprasti visa tai, kas dėjosi Jėzaus Sieloje310

.

3. Susivieniję su švč. Mergele prie šventojo altoriaus

Švenčiausioji Mergelė Marija, kuri tobuliausiai, giliausiai dalyvavo Kryţiaus aukoje ir, vadinasi, šventojoje

Mišių aukoje, yra tas asmuo, kuris iš tiesų geriausiai suprato šv. Mišių auką, po paties mūsų Viešpaties. Ji

gali jums paaiškinti šv. Mišių aukos paslaptį. Būtent tada, kai ji buvo Kalvarijoje, šalia Kryţiaus, tada ji

labiausiai dalyvavo šioje didţioje Kryţiaus aukos paslaptyje. „Jėzaus Motina stovėjo prie Kryţiaus311

“ : tai

sako Evangelija. Tą akimirką jos širdis buvo perverta kalavijo, matant savo Sūnaus skausmus. Tad ji atjautė,

ji dalinosi mūsų Viešpaties Kančią, Kryţiaus auką.

Taigi, kad kuo geriau dalyvautume šv. Mišių aukoje, kad per visą savo gyvenimą būtume iš tiesų susivieniję

su Kryţiaus auka, yra naudinga pasivesti Atjaučiančiosios Motinos, Sopulingosios Motinos globai312

.

Atsiminkite, kad švč. Mergelė, kuri buvo šalia mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kalvarijoje, taip pat bus

visada šalia jūsų prie šventojo altoriaus, nes švč. Mergelė Marija niekada nepalieka savo Sūnaus313

.

Kai esame priešais altorių, Mišių aukos metu, mes galime save laikyti iš tiesų dalyvaujančiais, tarsi būtume

šalia švč. Mergelės, šv. Jono ir šv. Marijos Magdalenos Kryţiaus papėdėje. Tai absoliučiai tas pats dalykas.

Mūsų Viešpaties Kraujas gaivina mūsų sielas. Eucharistiniuose stebukluose Kraujas teka iš ostijos; Kraujas iš

tiesų yra ostijoje314

.

Kai jūs dalyvaujate šv. Mišių aukoje, galite sau tarti: „Aš esu su Mergele Marija, aš esu su šv. Jonu, aš esu su

Marija Magdalena prie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kryţiaus“, ir galite prašyti, kad Jėzaus Kraujas

lietųsi ant jūsų sielos, kad būtumėte išganyti315

.

Man atrodo, kad Mergelė Marija, kuri yra prie Kryţiaus, Atjaučiančioji Motina, mūsų Valdovė

bendraatpirkėja, kviečia kiekvieną iš mūsų, kiekvieną iš ţmogiškųjų sutvėrimų, kurie gims šiame pasaulyje.

Ji mus, galima sakyti, ima uţ rankos, kad nuvestų į Kalvariją, kad mes galėtume dalintis mūsų Viešpaties

Jėzaus Kristaus nuopelnais316

.

Aukos malda: Hanc igitur

Hanc igitur oblationem servitutis nostræ, sed et cunctæ familiæ tuæ, quæsumus, Domine, ut placatus accipias: diesque nostros in

tua pace disponas, atque ab æterna damnatione nos eripi, et in electorum tuorum jubeas grege numerari. Per Christum Dominum

nostrum. Amen.

Taigi šią mūsų tarnystės ir taip pat visos Tavo šeimos auką prašome, Viešpatie, palankiai priimti. Įkurdink mūsų dienas savo

ramybėje, išgelbėk mus nuo amţinojo pasmerkimo ir įskaityk į savo išrinktųjų būrį. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Ištiesęs rankas virš ostijos ir taurės, kunigas prašo Dievą priimti Mistinio Kūno narių auką, sujungtą su Kristaus, Kunigo ir Aukos,

atnaša.

1. Mūsų Viešpats jungia savo Mistinį Kūną su Aukos atnašavimu

309 Spiritus Sanctus scrutat profunda Dei (plg. 1 Kor 2, 10). 310 Paskaita Seserims, Saint-Michel-en-Brenne, 1987 m. balandţio 10 d. 311 Stabat Mater Jesu juxta crucem (pagal Jn 19, 25). 312

Paskaita Seserims, Écône, 1974 m. lapkričio 19 d. 313 Homilija, primicijos, Bezansonas, 1976 m. rugsėjo 5 d. 314 Dvasinė paskaita, Écône, 1974 m. gruodţio 2 d. 315 Homilija, Bordo, 1981 m. geguţės 24 d. 316 Piligriminė kelionė, Mariazell, 1975 m. rugsėjo 8 d.

Negalima įsivaizduoti dar didesnės vienybės tarp Mistinio Kūno narių ir galvos, tarp tikinčiųjų ir mūsų

Viešpaties, kadangi kaip tik per dalyvavimą mūsų Viešpaties malonėje, dalyvavimą Jo prigimtyje Mistinio

Kūno nariai yra su Juo suvienijami. Taigi, Jėzus yra tarp savo Mistinio Kūno narių. Mišiose Auką aukoja

mūsų Viešpats ir tai Jis yra aukojamas. Tad mes esame paimti į šią mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vienybę,

ir todėl jau esame tuo pat metu truputį kunigai ir aukos, mes aukojamės su mūsų Viešpačiu, bet tai Jis yra

Kunigas ir Jis yra Auka. Kaip savo Mistinio Kūno narius Jis mus įtraukia į Aukos atnašavimą. Negalima

įsivaizduoti ko nors graţesnio, gilesnio, labiau paguodţiančio negu šitas atnašavimas, nes negalima

įsivaizduoti mums tobulesnės atnašos. Tai nebūtų įmanoma, jei per pašvenčiamąją malonę mes nebūtume

susivieniję su mūsų Viešpačiu. Tada mes galėtume pabandyti aukoti savo sielas, savo širdis, savo kūnus

Gerajam Dievui, aukoti savo gyvybę, bet matote, koks skirtumas! Mums esant atsiskyrusiems nuo mūsų

Viešpaties – ir ypač su gimtosios nuodėmės dėme – mūsų atnaša nepasiektų Dievo, kadangi be malonės mes

esame nusidėjėlių būklėje.

Bet dabar, kai esame pašventinti pašvenčiamosios malonės buvimo mumyse, mūsų Viešpaties broliai, su tuo

dalyvavimu dieviškoje prigimtyje, akivaizdu, kad mūsų atnaša įgauna mūsų Viešpaties atnašos matmenį,

tiek, kiek mes esame su Juo susivieniję317

.

2. Aukokimės su mūsų Viešpačiu kaip meilės aukos

Mes vienijamės prie altoriaus didţiojoje mūsų Viešpaties maldoje.

Jei mes norime iš tiesų įgyvendinti religijos dorybę ir būti išties religingos sielos, tai pasieksime būdami prie

altoriaus, vienydamiesi su mūsų Viešpačiu. Tai pati graţiausia malda, kokią mes galėtume sugalvoti: aukotis

su mūsų Viešpačiu prie altoriaus318

.

Visą šį pasaulį Dievas sukūrė Kryţiui, sielų atpirkimui, šventajai Mišių aukai, kunigams, kad sielos galėtų su

Juo ypatingai vienytis kaip aukos šv. Eucharistijoje. Mūsų Viešpats mums save teikia kaip Auką, kad mes

aukotume savo gyvenimą su Jo gyvenimu ir kad mes dalyvautume ne tik savo atpirkime, bet ir sielų

atpirkime319

.

Ruošti sielas, kad jos išmoktų gyventi ir dalyvauti mūsų Viešpaties aukoje, vienytis meilės ugnyje dėl Dievo

garbės ir artimo meilės, gyventi kaip meilės aukos pagal Jėzaus ir Marijos pavyzdį ir sekant Jais – tai yra

gyventi malonės gyvenimo, kuris yra visas nukreiptas į auką ir kyla iš Kryţiaus aukos, iš pervertos Jėzaus ir

Marijos širdies, dangiška ir dieviška tikrove320

.

3. Vienuoliai ir krikščionys privalo aukotis kaip aukos

Kas yra vienuolis? Kas yra vienuolė? Tai yra tie, kurie aukojasi kaip aukos ant altoriaus. Bet jeigu mes

nebetikime šventąja Mišių auka, rytoj nebebus vienuolių vyrų nei vienuolių moterų. Ir greitai nebebus

krikščionių, nes buvimo krikščioniu prasmė yra aukotis kaip auka su mūsų Viešpačiu ant altoriaus. Štai kodėl

reikia neatidėliojant grįţti prie tikėjimo į šv. Mišių auką321

.

Religiniai įţadai yra realus mūsų Viešpaties aukos, Mišių aukos pritaikymas. Be abejo, visi ţmonės nėra

įpareigoti daryti šiuos įţadus, bet asmenys, kurie pasišvenčia Gerajam Dievui, turi ţinoti, kad šie įţadai turi

antgamtinę vertę, gilią vertę, kad jie yra tarsi mūsų Viešpaties aukos vaisius... Mūsų Viešpats visiškai

atsidavė savo Tėvo garbei ir sielų išganymui, o vienuoliai dalyvauja šioje mūsų Viešpaties aukoje,

atiduodami visą savo gyvenimą be išlygų.

Nėra nieko graţesnio, didingesnio, kilnesnio, veiksmingesnio, kaip neišardomai šiais įţadais susisieti su

mūsų Viešpaties auka ir, vadinasi, su tikrosiomis šv. Mišiomis, aukos Mišiomis, kurioms mes norime likti

ištikimi, nes jos buvo Dievo gailestingumo objektas, nes jos yra mūsų Viešpaties aukos įgyvendinimas šiame

pasaulyje322

.

317 Rekolekcijos, Écône, 1978 m. rugsėjo 22 d. 318

Dvasinė paskaita, Écône, 1975 m. gruodţio 2 d. 319 Homilija, Écône, 1982 m. birţelio 29 d. 320 Pastabos kunigų rekolekcijoms, 1983 m. rugsėjo 5-9 d. Écône seminarijos archyvas, O mysterium Christi, p. 3. 321 Homilija, Garges-lès-Gonesse, 1973 m. vasario 11 d. 322 Homilija, Saint-Michel-en-Brenne, 1989 m. balandţio 2 d.

Quam oblationem

Quam oblationem tu, Deus, in omnibus, quæsumus, bene†dictam, adscri†ptam, ra†tam, rationabilem, acceptabilemque facere

digneris: ut nobis cor†pus, et san†guis fiat dilectissimi Filii tui Domini nostri Jesu Christi.

Šią atnašą, meldţiame Tave, Dieve, teikis padaryti visais atţvilgiais palai†mintą, pripa†ţintą, patvir†tintą, vertą ir priimtiną, kad ji

mums taptų Tavo mylimiausiojo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Kū†nu ir Krau†ju.

Kokia buvo Jėzaus Kristaus pasirinkta priemonė perduoti dieviškajam gyvenimui? Kryţiaus auka: kruvinas

savo ţmogiškos gyvybės atnašavimas, reiškiantis Jo Sielos atnašavimą Tėvui, amţinos Sūnaus dovanos

Tėvui gyvas ir apčiuopiamas atvaizdas.

Šį atnašavimą savo visagalybės nuostabiu sumanymu Jis paliko Baţnyčiai nekruvinu būdu eucharistinėje

aukoje, kuri realiai Jo auką ant Kryţiaus.

Šis atnašavimas yra mūsų Viešpaties didţioji malda. Jis yra neabejotinai veiksmingas sielų atgimimui323

.

Vienintelis skirtumas tarp Kryţiaus aukos ir Mišių aukos yra tai, kad viena yra kruvina, o kita – nekruvina.

Mišiose, ţinoma, yra Kraujas, bet mes, aišku, jo nematome besiliejant. Kalvarijoje ţmonės matė tekantį

Jėzaus Kraują, tuo tarpu kai altoriaus aukoje jo tekant nematome. Tai vienintelis skirtumas. Tai ta pati auka,

tas pats išganantis Kunigas, ta pati Auka, kaip ir Kalvarijoje324

.

Apie tai labai gerai sako Tridento susirinkimo katekizmas325

, dėl Eucharistijos, laikomos auka: „Mes

pripaţįstame, kad auka, kuri įvyksta Mišiose, ir ta, kuri buvo paaukota ant Kryţiaus, nėra ir negali būti kas

nors kita, kaip tik viena ir ta pati auka, kaip yra tik viena ir ta pati Auka, mūsų Viešpats Jėzus Kristus, kuris

vieną kartą pasiaukojo ant Kryţiaus kruvinu būdu. Nes nėra dviejų ostijų, vienos kruvinos, o kitos –

nekruvinos, yra tik viena. Yra tik viena ir ta pati Auka, kurios pasiaukojimas atnaujinamas kiekvieną dieną

Eucharistijoje, nuo tada, kai Viešpats įsakė: „Tai darykite mano atminimui“326

. „

Keletas Bossuet pastabų apie šv. Mišias man atrodo labai graţios, kaip įţanga į šventąją Mišių auką:

„Dievui nepatiktų, jei mes uţmirštume šventąjį aukos veiksmą ir konsekracijos paslaptį! Aš matau altorių,

ruošiamasi aukoti auką, krikščionių auką, auką ir tyrą atnašą, apie kurią parašyta, „kad ji turi būti aukojama

nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo“ (Mal 1, 11). (...) Aš matau ant altoriaus tiktai duoną, daugių

daugiausia – keletą duonos gabaliukų, truputį vyno taurėje. Daugiau ir nereikia, norint atlikti švenčiausią,

didingiausią, gausiausią, kokią tik būtų galima suvokti, auką. Bet argi šioje aukoje visiškai nėra kūno, argi

visiškai nėra kraujo? Bus kūnas, bet ne paskerstų gyvulių kūnas; bus kraujas, bet Jėzaus Kristaus Kraujas: ir

šis Kūnas bei šis Kraujas bus mistiškai atskirti. Ir iš kur atsiras šis Kūnas, iš kur atsiras šis Kraujas? Jis

pasidarys iš šios duonos ir iš šio vyno; ateis visagalis ţodis, kuris iš šios duonos padarys Išganytojo Kūną, o

iš šio vyno padarys Jo Kraują: viską, kas bus pasakyta tuo ţodţiu, ir tai bus tą pat akimirką, kai jis bus

ištartas; nes tai tas pats ţodis, kuris padarė Dangų ir ţemę, ir kuris padarė viską, ką norėjo, Danguje ir

ţemėje. Šis ţodis, pradţioje ištartas Dievo Sūnaus, padarė iš šios duonos Jo Kūną, o iš šio vyno – Jo Kraują.

Bet Jis pasakė savo apaštalams: „Darykite tai“, ir Jo apaštalai mums nurodė, kad tai būtų daroma „kol Jis

ateis327

“ (1 Kor 11, 26); iki Paskutinio teismo. Tuo būdu, tas pats ţodis, pakartotas Jėzaus Kristaus tarnų,

amţinai turės tą patį poveikį. Duona ir vynas pasikeičia; Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas uţima jų vietą. (...)

Pagal šį ţodį, čia yra tik Kūnas, ir nieko kito, tik Kraujas: jei jie yra vienas su kitu, tai dėl to, kad nuo tada,

kai Jėzus prisikėlė, jie yra neatskiriami, nes nuo to laiko Ji nebemiršta. Bet tam, kad šiame Jėzuje, kuris

nebemiršta, būtų įspaustas mirties, kurią Jis tikrai iškentėjo, ţenklas, ateina ţodis, kuris padeda Kūną vienoje,

o Kraują kitoje pusėje, ir kiekvieną iš jų – po skirtingu pavidalu: štai tad Jis, paţymėtas savo mirties ţenklu,

tas Jėzus, kitados mūsų Auka per savo Kraujo išliejimą, ir šiandien vis dar mūsų Auka nauju būdu per mistinį

šio Kraujo atskyrimą nuo šio Kūno328

!“

„Ir kaip visa tai įvyko? „Dievas taip pamilo pasaulį!“ (Jn 3, 16). Mums belieka tikėti ir sakyti su mylimiausiu

mokiniu: „Mes įtikėjome meile, kuria Dievas mus myli“ (1 Jn 4, 16). Graţus tikėjimo išpaţinimas! Graţus

simbolis! Kuo tiki, krikščioni? Tikiu meile, kuria Dievas mane myli. Tikiu, kad Jis man atidavė savo Sūnų;

323 Vyresniųjų susirinkimas, 1960 m. balandţio 17 d., Dakaro vyskupija, p. 5-6, Écône seminarijos archyvas. 324

Rekolekcijos, Saint-Michel-en-Brenne, 1989 m. balandţio 2 d. 325 Catéchisme du concile de Trente (Tridento susirinkimo katekizmas), sk. 20, § 8, p. 246. 326 Velykų rekolekcijos, Écône, 1984 m. balandţio 17 d. 327 Donec veniat. 328 Méditations sur les Évangiles (Evangelijų meditacijos) (Paskutinė vakarienė, pirmoji dalis, LVII diena, Auka).

tikiu, kad Jis tapo ţmogumi; tikiu, kad Jis tapo mano auka; tikiu, kad Jis tapo mano maistu ir atidavė man

savo Kūną valgyti, savo Kraują gerti, taip pat esmingai, kaip prisiėmė ir paaukojo vieną ir kitą. Bet kaip tu

tuo tiki? Todėl, kad tikiu Jo meile, kuri gali tai, kas man neįmanoma, kuri to nori, kuri tai daro. Dar kartą

klausti „kaip“ reikštų netikėti jos galia329

.“

Šis graţus Bossuet puslapis savo pasigėrėtinu stiliumi mums sako, kas yra Mišių auka330

.

Visoje ţmonijos istorijoje nėra nieko tokio pat didingo, nieko tokio pat graţaus, kaip mūsų Viešpaties Jėzaus

Kristaus paskutinis atodūsis, kaip mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Sielos atnašavimas savo Tėvui. Tą pat

akimirką, kai Jis iškvėpė, viskas buvo atlikta. Mūsų Viešpats pats tai pasakė: „Atlikta331

“ (Jn 19, 30), mano

meilė savo Tėvui buvo tobulai išreikšta. „Tėve, į Tavo rankas atiduodu savo dvasią332

“ (Lk 23, 46). Ar mūsų

Viešpats galėjo padaryti ką nors didingesnio, aukštesnio? Šis Dievo Sūnaus meilės savo Tėvui aktas suteikė

Dievui, švč. Trejybei begalinę garbę, o mums atvėrė Dangaus vartus. Koks nuostabus dalykas! Ir šis aktas

yra atnaujinamas ant mūsų altorių; kaip tik tai tęsiasi ant mūsų altorių: begalinės mūsų Viešpaties meilės

savo Tėvui aktas, teikiantis garbę savo Tėvui. Mes turime prisidėti prie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kad

taip pat teiktume garbę dangiškajam Tėvui, švč. Trejybei, per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, su mūsų Viešpačiu

Jėzumi Kristumi, mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje333

.

Mišios, neatskiriamai būdamos auka ir sakramentas, padaro mūsų Viešpatį esančiu savo atperkančioje aukoje.

Yra gyvybiškai svarbu kontempliuoti šventąsias Mišias, tai yra, kontempliuoti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų ant

Kryţiaus (...) ir tame Kryţiuje matyti Dievo meilės viršūnę. Mūsų Viešpatį galima apibrėţti kaip meilę,

nuėjusią iki savęs paaukojimo, iki aukščiausios aukos. Mūsų Viešpats parodė meilę savo Tėvui, meilę artimui

iki aukščiausios aukos, iki paskutinio savo Kraujo lašo. Kaip tik tai visada buvo pagrindinis Baţnyčios

kontempliacijos objektas, bet aš manau, kad iš dalies tai buvo pamesta iš akių protestantizmo atsiradimo

metu, galbūt dėl tam tikro labai didelio ir labai savyje pagirtino sakramentinio Eucharistijos aspekto

akcentavimo, bet truputį paliekant šešėlyje jos aukos aspektą. O tai yra ta pati tikrovė, jie abu įgyvendinami

per konsekraciją, konsekracijos ţodţiais: auka ir sakramentas. Tada buvo norima pabrėţti sakramentą dėl

tikrojo buvimo, nes tikrasis buvimas tuo laiku buvo protestantų, daugelio eretikų neigiamas. Buvo

pabrėţiamas tikrasis buvimas. Bet aš manau, kad mūsų laikais reikia vėl sugrąţinti pagarbą mūsų Viešpaties

aukai, ţinoma, kartu su sakramentu, su tikruoju buvimu, bet sakramentu, vaizduojančiu Auką, Auką, kuri

aukojasi ant Kryţiaus, Auką, kuri pasiaukoja ant Kryţiaus ir aukoje, susijusioje su mumis334

.

Reikia pripaţinti, kad ne visada skiriama pakankamai vietos, netgi Baţnyčios mokyme, katekizmuose,

Kryţiaus aukai, nenutrūkstamai vykstančiai ant mūsų altorių; linkstama visą dėmesį skirti Eucharistijai ir tik

atsitiktinai uţsiminti apie auką. Tai kelia didelį pavojų tikinčiųjų tikėjimui, ypač nuodingų protestantų atakų

prieš auką akivaizdoje. Velnias neapsišauna, kai atkakliai siekia pašalinti auką. Jis ţino, kad atakuoja mūsų

Viešpaties darbo patį gyvybinį centrą ir kad bet koks šios aukos negerbimas sukelia visos katalikybės griūtį,

visose srityse335

.

Kryžiaus ženklai virš ostijos ir taurės

Maldos Quam oblationem metu kunigas padaro tris kryţiaus ţenklus virš taurės ir ostijos kartu, paskui vieną virš ostijos, o kitą

virš taurės. Šitaip Baţnyčia visuomet prašo malonės dėl mūsų Viešpaties Kryţiaus nuopelnų. Tai dėl jo nuopelnų įvyks

transsubstanciacija. Šie kryţiaus ţenklai mus veda į Kalvariją, kur mūsų Viešpats pilnai įgyvendino palaiminimus.

Tai iš tiesų pamokantis, apšviečiantis dalykas: matyti, iki kokio laipsnio mūsų Viešpats ant Kryţiaus

įgyvendina visus palaiminimus. Jeigu mes norime dalyvauti palaiminimuose, kurie yra Šventosios Dvasios

vainikavimas mūsų sielose, palaiminimuose, kurie ruošia Dangaus gyvenimui, mes turime dalyvauti ir mūsų

329 Méditations sur les Évangiles (Evangelijų meditacijos) (Paskutinė vakarienė, pirmoji dalis, XXVI diena, Jėzus Kristus, mūsų Auka ir mūsų maistas). 330 Rekolekcijos, Le Barroux, 1985 m. rugpjūtis. 331

Consummatum est. 332 Pater, in manus tuas commendo spiritum meum. 333 Homilija, Lozana, 1978 m. liepos 9 d. 334 Dvasinė paskaita, Écône, 1982 m. gruodţio 2 d. 335 Itinéraire spirituel (Dvasinis kelionių vadovas), p. 58.

Viešpaties gyvenime, mūsų Viešpaties Kryţiuje. Dvasinio gyvenimo viršūnėje, vadinasi, aukščiau uţ

įprastinės dorybės aktus, aukščiau uţ Šventosios Dvasios vaisius yra palaiminimai. Jie yra dieviškojo darbo

mumyse vainikavimas, paskutinis, pats aukščiausias to, kurį Tėvas teikėsi mums atsiųsti mūsų pašventinimui,

buvimo padarinys, dangiškosios laimės nuojauta.

Viešpats mums pristatė palaiminimus kalno pamoksle, kuris pradeda Jo viešojo gyvenimo laikotarpį.

„Palaiminti, sakė Jis, beturčiai dvasioje, nes jų dangaus karalystė. Palaiminti romieji, nes jie paveldės ţemę.

Palaiminti, kurie verkia, nes jie bus paguosti“ (Mt 5, 3-5).

Aštuonis kartus iš eilės Jis pakartoja su vis kitais variantais tą patį išsireiškimą „palaiminti“, nustebusio

pasaulio akivaizdoje paskelbdamas tai, ką krikščioniškoji kalba pavadino aštuoniais palaiminimais. Jų yra

viso labo aštuoni. Tad perţvelkime šiuos aštuonis palaiminimus, pabandykime juos pritaikyti mūsų

Viešpaties Jėzaus Kristaus Kryţiui, mūsų nukryţiuotajam Viešpačiui Jėzui Kristui, ir pamatysime, iki kokio

laipsnio ir kaip nuostabiai jie čia tinka.

- Neturtas, neturto dvasia. Jei yra tokia vieta, kur mūsų Viešpats yra beturtis, kur Jis parodo savo

neturtą, tai yra, be abejo, Kryţius. Kas Jam lieka? Net savo motiną Jis atiduoda šv. Jonui. Jo mokiniai

Jį apleido. Tai iš tiesų yra visiškas apleistumas : „Į Tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk 23, 46). Jis

nepaprastu būdu praktikuoja šią neturto dvasią.

- Romumas. Mūsų Viešpats yra Avinėlis, velykinis Avinėlis, kuris yra aukojamas. Jis romus kaip

avinėlis: „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29). Jis buvo paaukotas

kaip avinėlis, kuris leidţia tai daryti, turėdamas visas galimybes pasipriešinti, kadangi Jis sakė: „Jei

norėčiau, galėčiau atsisiųsti legionus angelų“. Ir ką gi! Ne, Jis iš tiesų atsidavė savo budeliams kaip

avinėlis.

- Ašaros. Mūsų Viešpats verkė kruvinomis ašaromis. Ko dar galima reikalauti? „Palaiminti, kurie

verkia.“

- Teisybės alkis ir troškulys. Ar yra dar kas nors, be Kryţiaus, pašalinti neteisybei ir atstatyti

teisingumui? Atstatyti teisingumą savo Tėvo atţvilgiu ir atstatyti artimo meilę – tai turbūt buvo

pagrindinis mūsų Viešpaties troškimo uţkopti ant Kryţiaus tikslas.

- Gailestingumas. Kur rasime mūsų Viešpatį gailestingesnį, negu ant Kryţiaus? Ką Jo gailestingoji

širdis, kuri nori išganyti sielas, galėjo padaryti daugiau su savo troškimu ateiti mums į pagalbą, kad

būtume išganyti?

- Širdies tyrumas. Jeigu yra tyra širdis, tai labiausiai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus širdis. Jo širdis iš

tiesų yra visiškai nukreipta į savo Tėvą, pripildyta meilės savo Tėvui ir visai ţmonijai. Tai iš šitos

pervertos širdies išeis visos tyros širdys, kurios ateis vėliau. Jo širdis sielas padarys tyras. Ji bus visų

mergysčių, visų skaistybių šaltinis.

- Taikos meilė. Bet ką gi nuveikė mūsų Viešpats ant Kryţiaus, jeigu ne atstatė taiką? Mūsų Viešpats

atėjo numaldyti Dievo pyktį ir atstatyti taiką.

- Persekiojimai, iškentėti dėl Dievo. Kas Jis yra ant Kryţiaus, jei ne persekiojamasis dėl Dievo?

Matome, kad ant Kryţiaus palaiminimai įgyvendinami tokiu būdu, uţ kurį tobulesnio nebegali būti.

Taigi, jei ir mes norime iš tiesų praktikuoti palaiminimus, kurie yra paskutinės Šv. Dvasios buvimo sielose

išdavos, ir kurie ruošia sielas Dangui, ką gi, dalyvaukime Jėzaus Kryţiuje!

Neišsigąskime visokių, didelių ar maţų, sunkumų, išbandymų, kančių. Tai gyvenimo laimėjimas.

Kaip gerai sako Kristaus sekimas, visi turi kančių, bet yra didelis skirtumas tarp tų, kurie kenčia

krikščioniškai, vienybėje su mūsų Viešpačiu, kad laimėtų Dangų, kad išgelbėtų sielas, kad atsiteistų uţ savo

nuodėmes, ir tų, kurie prieš kančią maištauja. Būtų tikra nelaimė, jei mes, kurie atidavėme savo gyvenimą

Gerajam Dievui, mes, kurie norime pašvęsti visą savo gyvenimą Gerajam Dievui, būtume panašūs į tuos,

kurie nieko apie kančią nesuprato. Noriai priimkime sunkumus, išbandymus, nepasisekimus, vienybėje su

mūsų Viešpačiu, ir tada mūsų širdis pripildys dţiaugsmas. Kuo labiau praktikuosime palaiminimus, kuo

labiau priimsime visus tuos kryţius mūsų Viešpaties pavyzdţiu, tuo būsime laimingesni, tuo labiau

dţiaugsmas pripildys mūsų sielas336

.

Akių pakėlimas

336 Rekolekcijos, Le Barroux, 1985 m. rugpjūtis.

Konsekracijos metu kunigas, visuotinio Tarpininko tarnas, turi kaip ir Jis pakelti akis į dangų su karštu

troškimu vienytis su visuomet gyvo Kristaus, kuris nesiliauja uţ mus tarpininkauti ir kartu su savimi aukoti

Tėvui visų gyvų savo Mistinio Kūno narių, ypatingai tų, kurie kenčia Jo pavyzdţiu, atnaša. Tėvas Garrigou-

Lagrange apie tai parašė337

iš tiesų jaudinančių dalykų. Numanu, kad jis turėjo ypatingą pamaldumą

konsekracijai: „Niekada nebus per daug patarti dvasingoms sieloms turėti didelį pamaldumą konsekracijai,

kuri yra pati Mišių aukos esmė, iškilmingiausias kiekvienos mūsų dienos momentas“338

.

Konsekracijos žodžiai

Qui pridie quam pateretur, accepit panem in sanctas ac venerabiles manus suas: et elevatis oculis in cælum ad te Deum Patrem suum omnipotentem, tibi gratias agens, bene†dixit, fregit, deditque discipulis suis, dicens: Accipite et manducate ex hoc omnes.

HOC EST ENIM CORPUS MEUM.

Simili modo postquam cænatum est, accipiens et hunc præclarum Calicem in sanctas ac venerabiles manus suas: item tibi gratias

agens, bene†dixit, deditque discipulis suis, dicens: Accipite et bibite ex eo omnes.

HIC EST ENIM CALIX SANGUINIS MEI, NOVI ET ÆTERNI TESTAMENTI: MYSTERIUM FIDEI: QUI PRO VOBIS ET PRO

MULTIS EFFUNDETUR IN REMISSIONEM PECCATORUM.

Hæc quotiescumque feceritis, in mei memoriam facietis.

Kuris Kančios išvakarėse paėmė duoną į savo šventas ir garbingas rankas ir pakėlęs akis į dangų, į Tave, Dievą, savo visagalį Tėvą,

Tau dėkodamas, lai†mino, lauţė ir davė savo mokiniams, sakydamas: Imkite ir valgykite jos visi.

NES TAI YRA MANO KŪNAS.

Lygiai taip po vakarienės, imdamas ir šią brangiąją Taurę į savo šventas ir garbingas rankas, taip pat Tau dėkodamas, lai†mino ir

davė savo mokiniams, sakydamas: Imkite ir gerkite iš jos visi.

NES TAI YRA MANO KRAUJO TAURĖ, NAUJOSIOS IR AMŢINOSIOS SANDOROS: TIKĖJIMO PASLAPTIS: KURIS UŢ

JUS IR UŢ DAUGELĮ BUS IŠLIETAS NUODĖMĖMS ATLEISTI.

Kiek kartų tai darysite, darykite mano atminimui.

1. Hoc est enim... Hic est enim

Konsekracijos ţodţiai: trumpi, ţinoma, ţodţiai, bet kokie svarūs savo prasme.

„Tai“ : tai pratęsta Kryţiaus auka, įamţinta savo fizinėje ir mistinėje tikrovėje, tai Kryţiaus auka, pratęsta

duona ir vynu, konsekruotais ir substancialiai tapusiais Jėzaus Kūnu ir Krauju.

„Tai“ : tai gyvojo Kristaus, pasiaukojusio ant Kryţiaus vieną kartą uţ visus ir toliau uţ mus

tarpininkaujančio, nekruvinos atnašos auka.

„Tai“ : tai prisikėlusiojo Jėzaus Kūnas ir Kraujas, tampantis Jo Mistinio Kūno maistu, nes būtent iš Kryţiaus

aukos ateina tikinčiųjų sielų prisikėlimo per krikštą, atgailą, paskutinį patepimą malonės ir visos sakramentų

malonės.

Kunigai, dalyvaujantys Jėzaus Kristaus kunigystėje, dieviškųjų paslapčių tarnai, pasirinkti ir paţymėti mūsų

Viešpaties išrinkimo kaip kunigai per amţius, tokiais yra šventajai Mišių aukai ir Kryţiaus aukai, joms

abiems substancialiai esant ta pačia ir viena mūsų Viešpaties auka.

Tuo būdu, kaip priminimas kunigui, stūkso Kryţius, ant kurio prikaltas Kunigas par excellence ir Auka par

excellence, įsikūnijusio Ţodţio būties pagrindas, Atpirkėjo būties pagrindas. „Visas Tavo gyvenimas buvo

kryţius ir kančia339

“340

.

2. Corpus meum

337 L’amour de Dieu et la Croix de Jésus (Dievo meilė ir Jėzaus Kryţius), leidykla Militia, Monrealis, Kanada, 1953, p. 771. 338 Rekolekcijos, Écône, 1978 m. rugsėjis. 339 Tota vita crux et martyrium (pagal Kristaus sekimą, II knyga, 12 sk.). 340 Kunigų rekolekcijos, Barselona, 1971 m. kovas.

Tridento susirinkimo katekizme randame tokius teiginius: „Yra tik vienas ir tas pats Kunigas, tai Jėzus

Kristus, nes tarnai, kurie aukoja šventąją Mišių auką, neveikia savo vardu. Jie atstovauja Jėzaus Kristaus

Asmenį, kai konsekruoja Jo Kūną ir Kraują, kaip tai matoma iš pačių konsekracijos ţodţių; nes kunigai

nesako – gerai įsiklausykite – nes kunigai nesako: „Tai yra Jėzaus Kristaus Kūnas“, bet: „Tai yra mano

Kūnas“, taip atsistodami į mūsų Viešpaties vietą, kad perkeistų duonos ir vyno substanciją į tikrą Jo Kūno ir

Kraujo substanciją. Jeigu jau taip, tai reikia be jokių svyravimų su šventuoju Susirinkimu mokyti, kad kilnioji

Mišių auka nėra vien tik šlovinimo ir dėkojimo auka, nei paprastas To, kuris buvo paaukotas ant Kryţiaus,

paminėjimas, bet taip pat ir tikra permaldavimo auka numaldyti Dievo rūstybei ir padaryti Jį mums

palankų341

.“ Štai ko mus moko mūsų tikėjimas342

.

3. Calix Sanguinis mei

Šv. Tomas343

sako, kad brangiausiojo Kraujo konsekracijos formulė geriau išryškina mūsų sielų išpirkimo ir

Atpirkimo paslaptį, negu mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūno konsekracijos formulė, nes Kraujo

praliejimas iš tiesų yra tai, kas geriausiai išreiškia mūsų Atpirkimą344

.

Šiame pasaulyje mūsų Viešpaties auka mums turi ypatingai pasiaukojimo atsiteisimui uţ nuodėmes vertę.

Jo Kraujas teka kaip tik dėl atsiteisimo uţ mūsų nuodėmes. Be abejo, Jis dar ir teikia didţiulę garbę ir

didţiulį dėkojimą savo Tėvui, bet mūsų atţvilgiu ir mums Kryţiuje ypatingai įrašytas atsiteisimo aspektas.

Aišku, kad šį kraują, kuris teka iš pervertų rankų, širdies ir kojų, iš po erškėčių vainiko, mūsų akys gali

matyti. Kraujas, kuris teka iš viso mūsų Viešpaties Kūno, nuodėmei reiškia atsiteisimą, tai akivaizdu.

Taigi, šis atsiteisimas turi tęstis, kad būtų pritaikytas kiekvienai iš mūsų sielų, ir būtent tai vyksta per Mišių

auką, kurią mūsų Viešpats įsteigė. Iš čia kyla atskirta Kūno ir Kraujo konsekracija: ši dviguba Kraujo vyno

pavidalu ir Kūno duonos pavidalu konsekracija parodo mirtį, ţymi mūsų Viešpaties mirtį. Atskyrimas yra

aukos ţenklas, net jeigu iš tikrųjų mūsų Viešpaties Kūnas ir Kraujas, Jo Siela ir Jo Dievystė būtų dviem

pavidalais, nes dabar mūsų Viešpats negali atskirti savo Kraujo nuo savo Kūno345

, Jis nebegali mirti. Taigi,

tai yra mistinis atskyrimas. Ir šis atskyrimas yra mūsų Viešpaties panorėtas. Mūsų Viešpats norėjo, kad būtų

šis atskyrimas346

. Atskyrimas yra mistinis, bet auka reali. Ši auka yra mūsų Viešpaties aukos pratęsimas.

Mūsų Viešpats atliko Kūno, po to Kraujo konsekraciją, kad paskelbtų savo mirtį uţ mūsų nuodėmes, mirtį,

kurios vaisiai dosniai teikiami mūsų sieloms347

.

Kraujo konsekracijos forma išreiškia, kokiu būdu mes dalyvaujame Kančioje. Pirmieji ţodţiai: „Tai yra

mano Kraujo taurė“ reiškia vyno perkeitimą į Kraują, o sekantys ţodţiai348

nurodo Kraujo, išlieto Kančioje,

savybę, kuri veikia šiame sakramente. Ši savybė mums leidţia gauti amţiną palikimą. Pagal laišką Ţydams:

„Per Jo Kraują mes turime uţtikrintą įėjimą į šventovę“ (Ţyd 10, 19), ir tam, kad tai būtų nurodyta, sakoma

341 Catéchisme du concile de Trente (Tridento susirinkimo katekizmas), sk. 20, § 8, p. 246. 342 Velykų rekolekcijos, Écône, 1984 m. balandţio 17 d. 343 Summa theologiæ, III, q. 78, a. 3, ad 2 : „Kadangi, kaip matėme, Kraujas, konsekruotas atskirai, aiškiai vaizduoja Kristaus

Kančią, tai būtent Kraujo konsekracijoje paminimas Kristaus Kančios padarinys, labiau negu Kūno, kuris yra Kančios prieţastis,

konsekracijoje.“ 344 Velykų rekolekcijos, Écône, 1984 m. balandţio 16 d. 345 Yra tik vienas Kristaus Kūnas, tas, kuris yra Danguje po Prisikėlimo. Tai Kūnas, kuris per konsekraciją padaromas čia esančiu

sakramentiniu būdu. Ţodţiais: „Tai yra mano Kūnas“ Kristaus Kūnas padaromas tiesiogiai čia esančiu. Bet po Prisikėlimo Kristaus

Kūnas yra susijungęs su Jo Krauju, Jo Siela; taigi, po duonos pavidalu (tuo, kas prieinama pojūčiams: spalva, skonis...) slypi Jėzaus

Kristaus Kūnas, Kraujas, Siela ir Dievystė (tai yra koegzistencija). Lygiai taip pat ir po vyno pavidalu. 346 Šis pasiaukojimas yra paslaptingas, „mistinis“, sako Mons. Lefebvre, nes jis yra tikrai realus, bet ne kruvinu būdu, kaip ant

Kryţiaus, o apčiuopiamu ţenklu, kurį mes matome: atskirtomis Kūno ir Kraujo konsekracijomis. Tai pasiaukojimas, kurį galima

pavadinti sakramentiniu. Šv. Pijaus X katekizmas mus moko, kad sakramentas yra apčiuopiamas veiksmingas malonės ţenklas: jis

ţymi ir produkuoja malonę. Pavyzdţiui, krikšte nuplovimas vandeniu ţymi ir produkuoja gimtosios nuodėmės nuplovimą. Lygiai

taip pat, kaip sakramentas ţymi ir produkuoja malonę, atskirta pavidalų konsekracija ţymi ir produkuoja Kristaus pasiaukojimą

sakramentiniu būdu (apčiuopiamu veiksmingu ţenklu). Šv. Tomas rašo: „Eucharistija yra tobulas Viešpaties Kančios sakramentas“

(Summa theologiæ, III, q. 73, a. 5, ad 2). 347 Saint-Michel-en-Brenne, 1989 m. balandis. 348

„Naujosios ir amţinosios Sandoros Kraujo: tikėjimo paslaptis: kuris uţ jus ir uţ daugelį bus išlietas nuodėmėms atleisti.“

„naujosios ir amţinosios Sandoros“. Per Kraują mes dalyvaujame amţinojoje Sandoroje. Tai visų laikų

Sandora, Sandora, kuri tęsis Danguje349

.

Ką reiškia šis Kraujas?

Mūsų Viešpats Jėzus Kristus atėjo į ţemę ne dėl to, kad paprasčiausiai pralietų kraują. Tai dėl to, kad šis

Kraujas – tai meilė. Tai Šventoji Dvasia ištekino mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kraują, tai Jo meilė. Tai Jo

meilės mums ţenklas. Štai kas yra mūsų Viešpaties Kraujas; Kraujo praliejimas reiškia, kad mūsų Viešpats

lieja į mus savo meilę, savo Šventąją Dvasią. Ši Šventoji Dvasia mus kreipia į Dievą, skatina mus atlikti savo

pareigą, įvykdyti Dievo Įstatymą, kuris yra ne kas kita, kaip meilės įstatymas: mylėk Dievą, mylėk savo

artimą; tai yra mūsų įstatymas. Dievo Kraujas yra ne kas kita, kaip meilės šaltinis.

Tai taip pat ir atgailos ţenklas, aukos ţenklas. Nuo šiol, Dievas taip panoro, mes nebegalime mylėti

nesiaukodami. Iš tiesų, kad galėtume mylėti, mes turime save sunaikinti, save pačius uţmiršti. Tol, kol mes

vis dar save mylime netvarkinga meile, tol, kol mes vis dar savęs ieškome, meilės nėra mumyse, mes pilni

egoizmo, mes ieškome tik savęs pačių, tik savo naudos, tik savo savimeilės, tik to, kas mums patinka. Šv.

Paulius mums sako: „Meilė neieško savo naudos, meilė kantri, meilė visa nukenčia, visa tiki, visko viliasi350

“

(1 Kor 13, 4-7). Štai kas yra meilė; štai ką mūsų Viešpaties Kraujas mums duoda, ką mums reiškia ir ką

mumyse daro351

.

4. Novi et æterni Testamenti

„Naujosios ir amţinosios Sandoros Kraujas352

“. Kodėl „naujosios ir amţinosios Sandoros353

“ ? Ar yra dar

kitas Testamentas, kadangi kalbama apie Naują Testamentą ir apie amţiną Testamentą? O taip! Buvo kitas

Testamentas. Ţodis „testamentas“ reiškia „palikimas“, ir nebūna testamento, jeigu nėra palikimo. Pirmasis

pirmojo Testamento palikimas buvo Mesijo atėjimo paţadas, kuris buvo sukonkretintas tuose akmeniniuose

įstatymuose, kurie buvo Sandoros skrynioje. Bet tai nebuvo tikrasis Testamentas, tai nebuvo amţinasis

Testamentas, amţinasis palikimas, kurį Dievas norėjo duoti ţmonėms. Visa tai buvo tik įvaizdis, tik

paruošimas to palikimo, kurį mes turėjome gauti: palikimo, kuris yra pats Jėzus Kristus, esantis mūsų

tabernakuliuose. Tai Jis atiduos save toje Kryţiaus aukoje ir įamţins tą Kryţiaus auką ant mūsų altorių, per

kunigų tarpininkavimą. Štai didysis palikimas, kurį Gerasis Dievas nori mums duoti. Šis palikimas yra iš

tiesų amţinas. Novi et æterni Testamenti. Amţinas palikimas, nes mūsų Viešpats Jėzus Kristus, atiduodamas

save mums, pakelia mus iki savęs, leidţia mums dalyvauti savo dieviškajame gyvenime. Šis dieviškasis

gyvenimas, kuriame mes dalyvaujame nuo pat krikšto, tai jau yra amţinasis gyvenimas, kuris prasideda ir

kuris bus Danguje mūsų dţiaugsmas, mūsų garbė, mūsų laimė. Per krikštą mes jau turime tą amţinąjį

gyvenimą: Novi et æterni Testamenti354

. Mysterium fidei. Tikėjimo paslaptis yra taip pat ir Dievo meilės mums paslaptis, paslaptis, kurios vertė sieloms, kurios tiki į Jėzų

Kristų, įsikūnijusį Dievo Ţodį ir ţmonių Atpirkėją, yra begalinė.

5. Mysterium fidei

Tai yra taip graţu, taip didu, taip didinga, taip puiku – galėti padaryti taip, kad pats Dievas nusileistų ant

aukos altoriaus, kad kunigas sušunka, atlikdamas šį, tokį nepaprastą, veiksmą: „Tikėjimo paslaptis355

.“

Kunigas sako: „Tikėjimo paslaptis“ Kraujo konsekracijos maldų viduryje, nes jis supranta, kokį nuostabų

dalyką ką tik atliko. Štai kas yra mūsų šventoji religija, ir ne kas kita356

.

Tikėjimo paslaptis, mysterium fidei: šv. Tomas savo Sumoje sako, kad šie ţodţiai tikrai kyla iš apaštalinės

Tradicijos, gautos iš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus357

. Paţvelkite į šio įterpinio būtinumą, šių ţodţių, kurie

349 Dvasinė paskaita, Écône, 1989 m. kovo 10 d. 350 Caritas non quærit quæ sua sunt, caritas patiens est, caritas omnia suffert, omnia credit, omnia sperat. 351 Homilija, Fanjeaux, 1979 m. liepos 7 d. 352 Sanguis novi et æterni Testamenti. 353 Novi et æterni Testamenti. 354

Homilija, Fanjeaux, 1979 m. liepos 7 d. 355 Mysterium fidei. 356 Homilija, Garges-lès-Gonesse, 1973 m. vasario 11 d. 357 Plg. Summa theologiæ, III, q. 78, a. 3, ad 9; ir Pierre Le Brun, Explication de la messe (Mišių išaiškinimas), leidykla Cerf,

Paryţius, 1949, p. 435 ir sek.

neatsitiktinai ten atsidūrė. Mišios mums leidţia įgyti nenusipelnytą nuteisinimą, kuris yra tikėjimo vaisius,

pagal laišką Romiečiams (plg. Rom 5, 1-2; 9)358

.

Netgi tada, kai kunigas aukoja šventąją Mišių auką vienas, rezultatas yra tas pats, nes šv. Mišių auka yra

viešas Baţnyčios aktas. Šventoji Mišių auka, aukojama tų iš tiesų pašventintų kunigų, kurie gavo kunigiškąjį

charakterį, visada išlaiko savo paslaptingą vertę, savo neišmatuojamą vertę, savo begalinę vertę, ar ji būtų

aukojama iškilmingai, ar privačiai: Mišių auka yra mysterium fidei, mūsų tikėjimo paslaptis. Šiame pasaulyje

mes nepajėgūs suprasti Mišių aukos didybės ir kilnumo. Mes juos suprasime tik Danguje; ir kaţin, ar tobulai?

Mes juos suprasime tam tikru būdu, kaip Gerasis Dievas juos supranta, bet vien tik pats Gerasis Dievas gali

perprasti visą šią mūsų tikėjimo paslaptį359

.

Kas ji yra, ši mūsų tikėjimo paslaptis? Tai Dievo meilės mums paslaptis. Mes esame apstulbinti to, ką

Gerasis Dievas dėl mūsų padarė. Kaip tai įmanoma, kad Gerasis Dievas uţ mus atidavė visą savo Kraują? Ar

tai įtikėtina? Ar tai suvokiama? Taip, mes turime tuo tikėti. Tai yra mūsų tikėjimo paslaptis. Mes neturime

teisės svyruoti kaip ţydai, kurie atsitraukė nuo mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, nes Jis jiems pasakė: „Kas

valgo mano Kūną ir geria mano Kraują, tas turi amţinąjį gyvenimą“ (Jn 6, 54). „Jei nevalgysite ţmogaus

Sūnaus Kūno ir negersite Jo Kraujo, neturėsite amţinojo gyvenimo“ (Jn 6, 52)360

.

Mūsų Viešpats Jėzus Kristus, ţmogus, buvo tikra paslaptis aplinkiniams: kaip šis ţmogus, kuris yra toks kaip

mes, kuris valgo kaip ir mes, kuris keliauja kaip ir mes, kuris pavargsta kaip ir mes, kuris maitinasi kaip ir

mes, kaip gali būti, kad šis ţmogus yra Dievas, kad Jis yra pasaulio Sutvėrėjas, kad Jis yra tas, kuris sukabino

dangaus šviesulius, kuris visa sukūrė, kuris mus laiko savo rankose, visus ir kiekvieną iš mūsų; ar taip gali

būti, ţmogus, toks kaip mes? O taip! Mes negalime tuo abejoti. Šis ţmogus, kuris gimė iš Mergelės Marijos,

kuris uţaugo Nazarete, kuris po to vaikščiojo Palestinos keliais, padarė stebuklų tarp savo tautos ţmonių, šis

ţmogus buvo Dievas. (...)

Taigi, kaip mūsų Viešpats buvo paslaptis ţydams, kai vaikščiojo po Palestiną ir su jais susitikdavo, taip ir šv.

Eucharistija yra paslaptis mums. Garbinti Kristų po duonos išore: ar gali būti, kad duonos substancija išnyko

ir uţleido vietą mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūno, Kraujo substancijai, ar taip gali būti? Nesuvokiama

paslaptis, o taip, nepaprasta paslaptis, mysterium fidei, mūsų tikėjimo paslaptis! Bet kaip tik iš to atskirsime

krikščionis ir ne krikščionis: tuos, kurie garbina Eucharistiją ir tuos, kurie atsisako garbinti šv. Eucharistiją;

tuos, kurie šaiposi iš švč. Eucharistijos ir tuos, kurie tyčiojasi iš krikščionių, kad jie garbina švč. Eucharistiją.

Štai kaip bus atskirti tie, kurie myli mūsų Viešpatį, kurie tiki mūsų Viešpačiu, ir tie, kurie Jį atmeta. Todėl

mes turime nusilenkti ir mylėti šventąją Eucharistiją, garbinti švenčiausiąją Eucharistiją361

.

6. Qui pro vobis et pro multis effundetur in remissionem peccatorum

Kraujo konsekracijos ţodţiai yra ypatingai išraiškingi. Iš tiesų, kai kunigas sako, kad Naujojo Testamento

Kraujas yra čia ir kad jis yra išliejamas nuodėmėms atleisti, „kuris uţ jus ir uţ daugelį bus išlietas

nuodėmėms atleisti362

“, jis patvirtina, kad Mišių auka yra aukojama, kad būtų atleistos mūsų nuodėmės ir,

vadinasi, kad mums iš naujo būtų įkvėpta Šventoji Dvasia, meilės Dvasia, kad mes būtume sugrąţinti į Dievo

ir artimo meilę, kurią per nuodėmę prarandame. Štai dėl ko yra aukojama Mišių auka363

.

Mūsų Viešpats yra vienintelis vyriausiasis kunigas, o Mišios yra asmeninis Jėzaus Kristaus veiksmas. Kunigas yra įrankis, ir jo

tyrumas turi būti pagal skaisčiojo Kristaus tyrumo pavyzdį.

7. Hæc quotiescumque feceritis

358 Dvasinė paskaita, Écône, 1989 m. kovo 10 d. 359

Homilija, Écône, 1975 m. birţelio 29 d. 360 Homilija, Brannay, 1979 m. liepos 15 d. 361 Homilija, Écône, 1976 m. birţelio 6 d. 362 Pro vobis et pro multis effundetur in remissionem peccatorum. 363 Homilija, Brannay, 1979 m. liepos 15 d.

Mūsų Viešpats Paskutinės vakarienės dieną suteikė kunigiškąjį charakterį tiems, kurie turėjo būti Jo kunigai,

Jo įrankiai, Jo tarnai, nes Kunigas visada yra Jis. Jis juo pasilieka vakar, šiandien ir amţinai. Mūsų Viešpats

visada yra vyriausiasis kunigas, vienintelis vyriausiasis kunigas. Kiti yra tiktai Jo tarnai, tiktai Jo įrankiai364

.

Ką mūsų Viešpats įsakė savo kunigams? Jis jiems pasakė: „Tai darykite mano atminimui365

“ (Lk 22, 19). Jis

pasakė savo apaštalams: „Kartokite tai, ką aš padariau“, tai yra, kartokite mano auką, Mišių auką; kartokite šį

Eucharistijos sakramentą, per kurį aš duodu tiems, kurie mane priima šventojoje komunijoje, savo Kūną,

savo Kraują, savo Sielą ir savo Dievystę366

.

Protestantai sako: „Yra tik viena auka. Po to jos būti nebeturi.“ Tai tiesa, kad ji yra vienintelė, bet ji yra

tęsiama. Mūsų Viešpats norėjo, kad ji vėl įvyktų ant altoriaus kiekvieną kartą, kai ištariami konsekracijos

ţodţiai. Mūsų Viešpats to reikalavo per Paskutinę vakarienę: „Tai darykite mano atminimui“367

.

Jis [kunigiškasis charakteris] jums leidţia ištarti šv. Mišių konsekracijos ţodţius ir tam tikru laipsniu

priversti Dievą paklusti jūsų įsakymui. Sulig jūsų ţodţiais Jėzus Kristus ateina asmeniškai, fiziškai,

substancialiai į duonos ir vyno pavidalus. Jis yra ant altoriaus, ir jūs Jį garbinate, jūs klaupiatės, kad Jį

pagarbintumėte. Štai kas yra kunigas. Kokia nepaprasta tikrovė! Mums reikės būti Danguje, kad tai

suprastume, ir ar netgi Danguje suprasime, kas yra kunigas? Ar ne šventasis Arso Klebonas sakė: „Jeigu

susitikčiau kunigą ir angelą, pirmiausia sveikinčiausi su kunigu ir tik po to su angelu“368

?

Kaip graţu kunigui mąstyti, kad jis panašus į švč. Mergelę, kai stovi prie altoriaus, ir kad, būdamas vargšas

kūrinys, jis taria konsekracijos ţodţius! Tada jis, kaip švč. Mergelė, turi tikrą valdţią Dievui, mūsų

Viešpačiui Jėzui Kristui, kadangi jis savo ţodţiais gali priversti nuţengti mūsų Viešpatį su savo Kūnu, savo

Siela, savo Krauju ir savo Dievyste, kaip švč. Mergelė savuoju Fiat !

Tad tarp kunigo ir Marijos yra labai didelis panašumas, panašumas, kuris yra nepaprasta privilegija! Niekada

nesuprasime, galbūt netgi Danguje, tos neįtikėtinos Marijos ir kunigo garbingumo paslapties. Kad vargšai

kūriniai turėtų valdţią Dievui, visagaliui Dievui, Sutvėrėjui, Atpirkėjui, be kurio nieko nebūtų, niekas

neegzistuotų, kad šie vargšai kūriniai turėtų galią Jį priversti nusileisti į ţemę, argi tai nenuostabu? Ir mes

turime tuo tikėti369

!

Jei Gerasis Dievas panoro, kad Mergelė Marija būtų tokio šventumo, kuris pranoksta visų kūrinių šventumą,

jūs, Jėzaus Kristaus kunigai, jūs, kurie priverčiate mūsų Viešpatį Jėzų Kristų ateiti ant altoriaus, jūs taip pat

privalote būti šventi. Savuoju Fiat, paruoštu savo visiškoje mergystėje, švč. Mergelė priėmė Viešpaties

atėjimą. Lygiai taip pat jūsų lūpos, ištardamos konsekracijos ţodţius, tam tikru laipsniu atkartoja Mergelės

Marijos Fiat ir priverčia patį Jėzų ateiti ant altoriaus, Jėzų, su kuriuo pirmiausia jūs galėsite susivienyti, prieš

dalindami Jį sieloms. Todėl jūs, kaip ir Marija, privalote būti šventi370

.

Lygiai taip pat, kaip švč. Mergelė Marija privalėjo būti skaisti, kad turėtų tokią didelę, tokią kilnią galią

priimti Jėzų į savo įsčias, taip kunigas privalo būti skaistus, kadangi ir jis turi valdţią mūsų Viešpaties Kūnui,

Kraujui, Sielai ir Dievystei.

Štai kunigo celibato prasmė; kitos tikros nėra. Nesakykime, kad kunigas privalo laikytis celibato, nes vedęs

jis būtų pernelyg uţimtas: tai grynai papildoma prieţastis. Tikroji kunigo celibato prieţastis yra tai, kad jis

turi galią savo ţodţiais, konsekracijos ţodţiais, priversti mūsų Viešpatį nusileisti ant šventojo altoriaus.

Tam, kuris turi šią valdţią Dievui, kuris yra Dvasia, kuris yra pasaulio Šeimininkas, pasaulio Kūrėjas, pridera

būti skaisčiu, laikytis celibato. Štai esminė kunigo celibato prieţastis371

.

Aukojimas: Unde et memores

Unde et memores, Domine, nos servi tui, sed et plebs tua sancta, ejusdem Christi Filii tui Domini nostri tam beatæ Passionis, nec

non et ab inferis Resurrectionis, sed et in cælos gloriosæ Ascensionis: offerimus præclaræ Majestati tuæ, de tuis donis ac datis,

hostiam † puram, hostiam † sanctam, hostiam † immaculatam, Panem † sanctum vitæ æternæ, et calicem † salutis perpetuæ.

364 Homilija, Garges-lès-Gonesse, 1973 m. vasario 11 d. 365 Hoc facite in meam commemorationem. 366 Homilija, Écône, 1977 m. birţelio 29 d. 367

Rekolekcijos, Écône, 1978 m. 368 Homilija, primicijos, Ţeneva, 1976 m. liepos 4 d. 369 Homilija, Garges-lès-Gonesse, 1973 m. vasario 11 d. 370 Homilija, kunigų šventimai, Écône, 1981 m. birţelio 29 d. 371 Homilija, Garges-lès-Gonesse, 1973 m. vasario 11 d.

Todėl, Viešpatie, mes, Tavo tarnai, bei Tavo šventoji liaudis, atmindami to paties Kristaus, Tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties,

palaimintąją Kančią, taip pat ir iš pragarų Prisikėlimą, ir į dangų garbingąjį Ţengimą, aukojame Tavo šviesiausiajai Didybei iš

Tavo dovanų ir davinių tyrą † ostiją, šventą † ostiją, nesuteptą † ostiją, šventąją amţinojo gyvenimo † Duoną ir amţinojo išganymo

† taurę.

[Tuo metu klūpima] Įsisąmoninkime paslaptį, kuri ką tik įvyko ant altoriaus, Kryţiaus Aukos buvimą čia.

Jei mūsų Viešpats yra ant altoriaus, tada įsivaizduokite, ką mes privalome daryti, jeigu turime tikėjimą. Jei

Jis iš tiesų yra čia ir jeigu aukojasi kaip Auka, mes privalome atsiklaupti. Ir vis dėlto tai yra pats maţiausias

dalykas! Tai tas Dievas, kuris mus teis, yra ant altoriaus; tai Jis, kuris mus sukūrė, tai Jis, kuris gali mus

išgydyti, jeigu sergame, tai Jis, kuris gali mums duoti jėgų, jeigu esame silpni, tai Jis, kuris yra visagalis372

.

1. Aukoti mūsų Viešpatį Dievui

Ar gali būti didesnė auka, negu mūsų Viešpats, besiaukojantis savo Tėvui? Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus

aukojimasis savo Tėvui – tai didţioji Baţnyčios malda. Baţnyčia jungiasi į šią maldą. Ji visa yra sutverta šiai

maldai, kurią įgyvendina per šv. Mišių auką373

.

Mes turime dėkoti mūsų Viešpačiui, kuris per savo malonę mus atstoja. Per pašvenčiamąją malonę mūsų

Viešpats yra mumyse. Jis čia yra kaip Kūrėjas, bet taip pat ir per savo malonę. Taigi, tam tikru laipsniu, tai

pats mūsų Viešpats meldţiasi per mus, mumis naudojasi, kad galėtų ir toliau aukoti tą maldą, kurią kalbėjo

ant Kryţiaus. Tai mums turi būti paguoda, nes mes jaučiamės visai neverti tinkamai melstis, melstis taip,

kaip turėtume. Taigi pasiguoskime galvodami, kad Gerasis Dievas, kad mūsų Viešpats, meldţiasi su

mumis374

.

2. Dieviškosios Kryžiaus Aukos pamokos

Kodėl reikia aukotis? Kad galėtume mylėti, dėl meilės! Ir jūs tai gerai suprantate: ką daro šeimos tėvas ir

motina, jeigu ne aukojasi iš meilės savo šeimai ir vienas kitam? Reikia aukotis, kitaip meilės nėra.

Aukojimasis yra meilės sąlyga, ir mūsų Viešpats mums tai tikrai įrodė, ištiestomis ant Kryţiaus rankomis,

pervertomis rankomis ir kojomis, perverta širdimi. Štai mūsų Viešpaties auka, iš meilės Dievui, savo Tėvui,

ir savo artimui, dėl sielų išganymo. Didi meilės pamoka per auką375

!

Kita pamoka, kurią mums duoda mūsų Viešpats Jėzus Kristus ant Kryţiaus – melstis ir daryti atgailą. Jo

Kryţius – tai didţioji malda, kurią Jis siunčia savo Tėvui, malda, kurią Jis kalba dėl sielų išganymo, ir taip

pat tai yra atgaila. Šią atgailą, kad ją būtų galima sukonkretinti, man atrodo naudinga nusakyti tam tikromis

ypatingomis dorybėmis, kurios yra ypač krikščioniškos, ypač katalikiškos dorybės, kurių mūsų Viešpats

mokė tikrai ypatingai: nusiţeminimas, neturtas ir skaistybė376

.

Kryžiaus ženklai virš ostijos ir taurės

Maldos Unde et memores metu kunigas padarė penkis kryţiaus ţenklus virš ostijos ir taurės.

Po konsekracijos kryţiaus ţenklai turi ne tą pačią reikšmę kaip tie, kurie buvo padaryti prieš konsekraciją.

Prieš konsekraciją jie iš tiesų laimina atnašas, tuo tarpu po jos – jas nurodo. Tai yra nurodymas. Kryţiaus

ţenklas nurodo Kūną ir Kraują. Kunigas nelaimina mūsų Viešpaties Kūno. Dievo niekas nelaimina. Būtent

nurodymas yra naudingas ir turi prasmę. Čia kalbama apie aiškų tikėjimo tikruoju mūsų Viešpaties Kūno ir

Kraujo buvimu parodymą377

.

Kad šios atnašos būtų priimtos: Supra quæ

372 Paskaita, Mantes-la-Jolie, 1977 m. balandţio 22 d. 373

Rekolekcijos, Avrillé, 1989 m. spalio 18 d. 374 Rekolekcijos, Le Barroux, 1985 m. rugpjūtis. 375 Homilija, Ruanas, 1990 m. geguţės 1 d. 376 Homilija, Saint-Michel-en-Brenne, 1990 m vasario 11 d. 377 Rekolekcijos, Avrillé, 1989 m. spalio 18 d.

Supra quæ propitio ac sereno vultu respicere digneris, et accepta habere, sicuti accepta habere dignatus es munera pueri tui justi

Abel, et sacrificium patriarchæ nostri Abrahæ: et quod tibi obtulit summus sacerdos tuus Melchisedech, sanctum sacrificium,

immaculatam hostiam.

Teikis į jas paţvelgti palankiu ir giedru veidu ir jas priimti, kaip teikeisi priimti savo teisiojo tarno Abelio dovanas ir mūsų

patriarcho Abraomo auką, bei tą, kurią Tau aukojo Tavo aukščiausiasis kunigas Melchizedekas – šventą auką, nesuteptą ostiją.

Mes negalime nesigėrėti tuo, kaip mūsų Viešpats savyje sujungė visus Senojo Testamento aukų bruoţus iš

karto, visa tai, ką vaizdavo senosios aukos, visus elementus, kurie priklausė senosioms aukoms, ir tuos, kurie

jas supo. Pats mūsų Viešpats yra Auka, Jis pats yra Kunigas, Jis atiduos save patį kaip maistą tiems, kurie

aukos Jo auką. Vadinasi, nebereikės eiti ieškoti aukų, kaip Senojo Testamento kunigams. Levitai iš tiesų

nedalyvavo mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kunigystėje. Nuo šiol kunigai dalyvaus mūsų Viešpaties Jėzaus

Kristaus kunigystėje, nes mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra vienintelis Kunigas, Vyskupas378

.

Abraomo auka buvo mūsų Viešpaties aukos provaizdis; avinėlis, paaukotas išvykstant iš Egipto, kraujas,

kuriuo ţmonės perbraukė virš durų, visa tai buvo paties didţiausio įvykio, koks tik gali įvykti ţmonijos

istorijoje, – viso pasaulio Sutvėrėjo mirties – simbolis379

.

Apsivalymo dieną, kiekvienais metais, vyriausiasis kunigas įeidavo į Šventųjų šventąją, kaip sako Raštas, jis

neįeidavo be aukų kraujo (Ţyd 9, 7). Štai čia yra, kaip sako šv. Paulius380

, paveikslas to, kas ateityje turėjo

būti tikroji auka, paties mūsų Viešpaties auka. Jis, Šventasis par excellence, taip pat neįeitų į ne ţmogaus

rankomis padarytą padangtę be savo Kraujo, be savo brangiausiojo Kraujo. Ir kaip tik tai daro kunigas (...) :

atkuria mūsų Viešpaties auką per mūsų Viešpaties Kraują, per Kraują, kuris iš tiesų yra apvalymo Kraujas,

atsiteisimo Kraujas, Atpirkimo Kraujas. Kaip didingesnė yra ta auka, kurią kunigai aukoja šiandien, kaip

veiksmingesnė, kaip kilnesnė, kaip dieviškesnė, negu auka, kurią kadaise aukojo vyriausiasis kunigas vieną

kartą per metus, kai įeidavo į Šventųjų šventąją!

Kunigystė, kurią mums duoda Gerasis Dievas, leidţia mums su mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Krauju

jungti taip pat ir mūsų kraują, kad įeitume į amţinąją padangtę, į Dangų. Su Auka, kuri yra mūsų Viešpats

Jėzus Kristus, per Auką, kuri yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus, mes įeiname į Dangų. Ir kartu su savimi mes

ten patraukiame tikinčiuosius, kurie vienijasi su mūsų Viešpaties auka, tuos, kurie, pakrikštyti mūsų

Viešpaties Kraujyje, gali dalyvauti šioje aukoje ir tuo pačiu gauti nepaprastas malones, kurias ši auka duoda:

atpirkimo malones, malonę būti priimtiems į pasiaukojusios Aukos puotą, šventosios Eucharistijos malonę.

Šitai yra Mišios, Mišių auka381

.

Karštas maldavimas: Supplices

Supplices te rogamus, omnipotens Deus: jube hæc perferri per manus sancti angeli tui in sublime altare tuum, in conspectu divinæ

majestatis tuæ: ut quotquot, ex hac altaris participatione sacrosanctum Filii tui Cor†pus et San†guinem sumpserimus, omni

benedictione cælesti et gratia repleamur. Per eundem Christum Dominum nostrum. Amen.

Nuolankiai meldţiame Tave, visagalis Dieve: liepk jas pernešti savo šventojo angelo rankomis ant Tavo aukštojo altoriaus, Tavo dieviškosios didybės akivaizdon, kad mes visi, kurie dalyvaudami šiame altoriuje priimsime švenčiausiąjį Tavo Sūnaus Kū†ną ir

Krau†ją, būtume pripildyti visokios dangiškos palaimos ir malonės. Per tą patį Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Šios atnašos bus nuneštos ant Dievo altoriaus Jo šventojo angelo rankomis. Angelas, pasiuntinys, tai pats mūsų Viešpats Jėzus

Kristus. Mišiose Jis tampa mūsų pasiuntiniu pas savo Tėvą, kad Jis dosniai mums teiktų savo malones.

Nuo tada, kai mūsų Viešpats po konsekracijos ţodţių yra ant altoriaus, Jis negali daryti nieko kito, tik melsti

uţ mus savo Tėvą duoti mums visus palaiminimus, kurių mums reikia. Ne dėl savęs mūsų Viešpats yra čia.

Jis tikrai yra Danguje ir ne dėl savo asmeninės naudos ateina ant mūsų altorių. Jis ateina dėl mūsų. Tai Jis yra

didysis maldininkas. Tai Jis nukreipia mūsų maldavimus Gerajam Dievui, kad atvertų mums dangaus vartus.

Vadinasi, mes turime pasinaudoti Jo buvimu arti mūsų ir mėgti dalyvauti šv. Mišių aukoje, įsitikinę, kad

gauname daug malonių, netgi jei nepriimame komunijos, bet dar labiau, jeigu ją priimame, savaime aišku.

378 Dvasinė paskaita, Zaitzkofen, 1980 m. vasario 7 d. 379 Paskaita Seserims, Saint-Michel-en-Brenne, 1989 m. balandţio 2 d. 380 Plg. Ţyd 10. 381 Homilija, Écône, 1986 m. rugsėjo 27 d.

Štai kodėl Baţnyčia reikalauja, kad mes dalyvautume šventojoje Mišių aukoje maţų maţiausiai kiekvieną

sekmadienį382

.

Trečiajame Baţnyčios įsakyme iš tikinčiųjų reikalaujama dalyvauti šventojoje Mišių aukoje vieną kartą per

savaitę būtinai, grasinant sunkios nuodėmės bausme. Taigi, jūs galite pastebėti, kad Baţnyčia reikalauja,

grasindama sunkios nuodėmės bausme, priimti komuniją, atgailos sakramentą tik vieną kartą per metus.

Vadinasi, dėl šv. Mišių aukos ji yra daug reiklesnė. Visi krikščionys privalo dalyvauti šv. Mišių aukoje vieną

kartą per savaitę, kad dalyvautų mūsų Viešpaties aukoje, mūsų Viešpaties atnašavime, ir paaukotų mūsų

Viešpačiui savo dienas, savo savaitę, savo gyvenimą383

.

Malda kenčiančiosios Bažnyčios naudai: mirusiųjų Memento

Memento etiam, Domine, famulorum famularumque tuarum N. et N. qui nos præcesserunt cum signo fidei et dormiunt in somno pacis.

Ipsis, Domine, et omnibus in Christo quiescentibus, locum refrigerii, lucis et pacis, ut indulgeas, deprecamur. Per eundem

Christum Dominum nostrum. Amen.

Taip pat atmink, Viešpatie savo tarnus ir tarnaites N. ir N., kurie pirma mūsų išėjo, paţymėti tikėjimo ţenklu, ir miega ramybės

miegu.

Jiems, Viešpatie, ir visiems Kristuje besiilsintiems, prašome suteikti atgaivos, šviesos ir ramybės vietą. Per tą patį Kristų, mūsų

Viešpatį. Amen.

Šventosios Mišios yra mūsų Viešpaties aukos pratęsimas, kad Jo nuopelnai būtų pritaikyti gyvųjų ir

mirusiųjų sieloms. Protestantai tuo netiki, ir, nelaimei, protestantiška Mišių idėja įsiskverbė į katalikišką

aplinką ir palietė katalikų kunigus. Pagal katalikų teologiją, ši auka yra ypatingai permaldaujamoji. Tridento

susirinkimas tai labai pabrėţia: „Šioje dieviškoje aukoje, sako Tridento susirinkimas, kuri įvyksta Mišiose,

Kristus, kuris pats vieną kartą pasiaukojo kruvinu būdu ant Kryţiaus altoriaus, yra joje ir paaukojamas

nekruvinu būdu: todėl ši auka yra iš tiesų permaldaujamoji384

.“ Charakteringiausias Mišių tikslas yra

„permaldaujamasis“ tikslas. (...) Mišios apvalo sielas, kurios yra skaistykloje, ir jos, kadangi nebegali nieko

pelnyti savo naudai, laukia mūsų maldų ir ypatingai – didţiosios maldos, kuri yra šv. Mišių auka385

.

Pergalė, Kristaus uţtikrinta visoms mirusių teisiųjų sieloms, pradeda kovą, kuri kiekvienam iš mūsų baigsis

tik su mirtimi, o ţmonijai – su Paskutiniuoju teismu. Mūsų Viešpaties ant altoriaus, besislepiančio po

paaukotos aukos išore, malda mus pastato šios įnirtingos kovos tarp gėrio ir blogio jėgų akivaizdon386

.

Jei mes norime prisiderinti prie Katalikų Baţnyčios dvasios, mes privalome turėti tikrą pamaldumą tos

skaistyklos, kurioje mes patys, iš visko sprendţiant, ilgiau ar trumpiau viešėsime, – norėkime to, nes tai bus

mūsų išrinkimo ţenklas – sielų atţvilgiu. Jeigu mes galėtume paţinti Dievo šventumą ir su niekuo

nepalyginamą tyrumą, mes nesistebėtume, kad Jis mumyse aptinka netobulumų, kurie nesiderina švč.

Trejybės šventumu387

.

Nusilenkimas maldos už mirusiuosius pabaigoje

Sakydamas Per eundem Christum Dominum nostrum maldos uţ mirusiuosius pabaigoje, kunigas nulenkia galvą Kristaus, kuris ją

nulenkė išleisdamas paskutinį atodūsį, prisiminimui. Kai kurios baţnyčios savo architektūra primena šį Kristaus gestą.

Daţniausiai baţnyčios sudaro kryţių, su nava ir transeptu.

Jūs turite netgi senovinių baţnyčių, kaip, pavyzdţiui, Fontgombault baţnyčia, kuriose, baţnyčios gilumoje,

yra koplyčių, šiek tiek nukreiptų į kairę, vadinasi, į kryţiaus dešinę pusę. Maţos koplytėlės šiek tiek

nukreiptos į šventovę, jos pastatytos ne pagal ašį, kodėl? Jos simbolizuoja mūsų Viešpaties galvą, nulinkusią

ant Kryţiaus. Galima sakyti, kad visa tų baţnyčių architektūra primena mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus

382 Homilija, Écône, 1975 m. balandţio 20 d. 383 Rekolekcijos, Avrillé, 1989 m. spalio 18 d. 384

Susirinkimas tęsia: „Sutinkamai su apaštalų tradicija, ji teisėtai aukojama ne tik uţ nuodėmes, bausmes, atsiteisimus ir kitus

gyvų tikinčiųjų poreikius, bet ir uţ tuos, kurie mirę ir nėra pilnai apsivalę“ (D.S. 1743). 385 Rekolekcijos, Écône, 1978 m. rugsėjo 22 d. 386 Pastabos kunigų rekolekcijoms, data neţinoma. Écône seminarijos archyvas, O mysterium Christi, p. 15. 387 Itinéraire spirituel (Dvasinis kelionių vadovas), p. 78-79.

Kryţiaus paslaptį, mūsų Viešpaties auką. Visa tai turi didţiulę prasmę, ar ne? Baţnyčia, supratusi, kad auka

yra esminis religijos dorybės aktas, tai parodė baţnyčių ir katedrų architektūroje388

.

Malda už kovojančiąją Bažnyčią: Nobis quoque peccatoribus

Nobis quoque peccatoribus, famulis tuis, de multitudine miserationum tuarum sperantibus, partem aliquam, et societatem donare

digneris, cum tuis sanctis Apostolis et martyribus, cum Joanne, Stephano, Matthia, Barnaba, Ignatio, Alexandro, Marcellino, Petro, Felicitate, Perpetua, Agatha, Lucia, Agnete, Cæcilia, Anastasia et omnibus sanctis tuis: intra quorum nos consortium, non

æstimator meriti, sed veniæ, quæsumus, largitor admitte. Per Christum Dominum nostrum.

Taip pat ir mums, nusidėjėliams, Tavo tarnams, pasitinkintiems Tavo gailestingumo gausumu, teikis duoti nors kokią dalį ir

bendrystę su Tavo šventaisiais apaštalais ir kankiniais, su Jonu, Steponu, Motiejumi, Barnabu, Ignacijumi, Aleksandru, Marcelinu,

Petru, Felicita, Perpetua, Agota, Liucija, Agniete, Cecilija, Anastazija ir visais Tavo šventaisiais, į kurių draugiją, prašome, ne kaip

nupelnų vertintojas, bet maloningai, kaip dosnus davėjas, mus priimk. Per Kristų, mūsų Viešpatį.

Per visą Mišių eigą Baţnyčia ragina kunigą parodyti gilaus nusiţeminimo jausmus. Šitaip yra ir tada, kai jis mušasi į krūtinę

sakydamas: „Taip pat ir mums, nusidėjėliams389“.

Vargšai kūriniai, štai kas mes esame! Dalyvauti tame, ką Jėzus Kristus turi esminio, dalyvauti Jo Atpirkime,

dalyvauti Jo kunigystėje, dalyvauti Jo viešpatavime, kokia atsakomybė! Kokia atsakomybė prieš visą

ištikimąją tautą! Su kokiu nusiţeminimu jūs turite vykdyti šias šventąsias paslaptis390

!

Gilus tikėjimas į mūsų Viešpatį mus neišvengiamai nuveda į nusiţeminimą; tai yra mūsų Viešpaties

garbinimo pasekmė, ir todėl mūsų Mišios yra tokios graţios, nes jos yra nuolatinė mūsų Viešpaties garbinimo

išraiška391

.

Bendravimo su Geruoju Dievu maldoje, Mišiose rezultatas turi būti nusiţeminimo augimas. Jeigu iš to kyla

tuštybė, truputis puikybės dėl to, kad mums susidaro įspūdis, jog Gerasis Dievas mums duoda ypatingų

malonių, daugiau negu kitiems, tai todėl, kad veikia mūsų vaizduotė; tai nėra tikra, tai tikrai nėra Gerojo

Dievo, mus apšviečiančios Šventosios Dvasios, šviesa. Kuo labiau mes artinamės prie Dievo, kaip sako šv.

Tomas, tuo labiau mums atrodo, kad Jį paţįstame vis maţiau: „Kuo geriau kas nors paţįsta Dievą, tuo labiau

jis yra įsitikinęs, kad paţįsta Jį maţiau.“ Tai auksiniai ţodţiai. Visko, kas mus gali priartinti prie Dievo,

rezultatas turi būti nusiţeminimas. Jei tai nėra nusiţeminimas, reiškia, kaţkas ne taip. Tas, kuris nepaţįsta

Dievo, tardamas Dievo vardą mano, kad Dievą paţįsta: visiška iliuzija. Dvasingesnės sielos, kurios artėja

prie Dievo, kurios pradeda suprasti didţiąsias Dievo paslaptis, Sutvėrėjo, Išganytojo, Atpirkėjo,

Pašventintojo, Šlovintojo paslaptis, apstulbintos suvokia, kad Dievas yra didelė paslaptis, vis didesnė (...) –

neišmatuojamas vandenynas. Sielos, kuri tai supranta, dvasingos sielos, reakcija turi būti nusiţeminimas.

„Mano Dieve, kas aš esu, palyginus su šia didţiąja paslaptimi? Aš neţinojau, kad Dievas yra toks didis, toks

begalinis, toks galingas, toks geras, toks gailestingas. Aš pradedu tai po truputį atrasti. Šio visiškai maţo

atradimo akivaizdoje aš puolu į apstulbimą.“ Naudinga išgirsti šv. Tomą, kuris mums sako: „Kuo geriau kas

nors paţįsta Dievą, tuo labiau jis yra įsitikinęs, kad paţįsta Jį maţiau“, kad ir mes truputį nusiţemintume, jei

kartais panorėsime sau tarti: „O, dabar aš gerai paţįstu Gerąjį Dievą. Aš atėjau iki galo. Esu įsitikinęs, kad

gerai paţįstu Gerąjį Dievą“392

.

Maldoje Nobis quoque peccatoribus kunigas maldauja daugelio šventųjų uţtarimo, iš kurių viena – Cecilija, jauna romietė

kankinė.

Kankiniams buvo lengva pasakyti, kad mūsų religija graţesnė uţ kitas, bet tai todėl, kad ji yra tik viena tarp

kitų. Paţvelkite į šv. Ceciliją. Ši didţioji šventoji atvertė savo vyrą, kaip ir savo svainį Tiburcijų ir savo

budelį Maksimą. Ji buvo kilusi iš labai kilmingos Romos šeimos. Ji galėjo siekti didţiausios romėniško

miesto garbės. Taigi, kaip kovoti su tokiu asmeniu kaip ji ir jos klausti, ar ji vis dar atkakliai laikosi savo

katalikų tikėjimo? Kad palengvintų jai uţduotį, Romos miesto vadovai jai pasakė: „Grįţkite namo. Mes jums

388

Rekolekcijos, Avrillé, 1989 m. spalio 18 d. 389 Nobis quoque peccatoribus. 390 Homilija, kunigų šventimai, Écône, 1980 m. birţelio 27 d. 391 Dvasinė paskaita, Écône, 1978 m. birţelio 8 d. 392 Rekolekcijos, Quiévrain, 1986 m. liepos 23 d.

atsiųsime truputį maisto, kuris buvo paaukotas stabams, bet niekas to nesuţinos. Tai bus laikoma visiškoje

paslaptyje. Jei suvalgysite šio maisto, jūs nebūsite nukankinta. Mes jums paliksime laisvę.“ Jūs ţinote šv.

Cecilijos atsakymą: „Niekada nesutiksiu suvalgyti nei trupučio maisto, kuris buvo paaukotas jūsų demonams,

jūsų stabams. Niekada, niekada! Man geriau mirti..“ Ir tada ji gavo tris kirvio smūgius, kuriais nepavyko

nukirsti jai galvos. Šitaip ji pasiliko tris dienas, tebeskelbdama Evangeliją, ir mirdama kaip didi šventoji. Štai

kankinių pavyzdys. Cecilijai tai buvo lengva. Paslapčia suvalgydama maistą, paaukotą stabams, ji būtų

išgelbėjusi savo gyvybę. Ir ką gi, ji pasirinko verčiau išsaugoti šventąją krikščionių religiją, savo prisirišimą

prie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus393

!

Kanono užbaigimas

Per quem hæc omnia, Domine, semper bona creas, sanc†tificas, vivi†ficas, bene†dicis, et præstas nobis. Per ip†sum, et cum ip†so, et in ip†so est tibi Deo Patri † omnipotenti, in unitate Spiritus † Sancti, omnis honor et gloria.

Per omnia sæcula sæculorum. Amen.

Per kurį, Viešpatie, visas šias gėrybes nuolat kuri, pašven†tini, gai†vini, lai†mini ir teiki mums.

Per † Jį, su † Juo ir Ja†me Tau, visagaliui † Dievui Tėvui, Šventosios † Dvasios vienybėje, visa garbė ir šlovė.

Per visus amţių amţius. Amen.

Viskas vyksta per mūsų Viešpatį, Jame ir su Juo. Neįsiliejęs į Jo Mistinį Kūną, joks ţmogus negali būti malonus Dievui ir garbinti

švč. Trejybės: štai čia yra nuostabusis Dievo planas.

Viskas buvo sukurta mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui, mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje, nes Gerasis Dievas

niekada negalėjo gauti didesnės garbės iš kūrinio, negu iš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris pats yra

Dievas394

.

Dievo plane nebuvo dviejų momentų, jų buvo tik vienas. Ir šis momentas apėmė nuodėmę, Dievo numatytą

prieš visą amţinybę, ir jau apėmė mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Įsikūnijimą. Nuo to momento viskas buvo

sutvarkyta mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Įsikūnijimui, Ţodţio Įsikūnijimui, šio Dievo – Ţmogaus

egzistavimui. Būdamas „visos kūrinijos pirmgimis395

“ (Kol 1, 15), Jis yra visų kūrinių pavyzdys. Vadinasi,

Dievo planas – tai mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Niekas iš to, kas atsirado, niekas iš to, ką Gerasis Dievas

sutvėrė, niekas iš to, ką Gerasis Dievas numatė, neatsirado be mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus. Tai normalu.

Kaip galima įsivaizduoti, kad Dievo atėjimas į mūsų tarpą, Ţodţio Įsikūnijimas, kuris yra pats

nepaprasčiausias faktas visoje ţmonijos istorijoje, Dievui nebūtų buvęs Jo Kūrimo viršūnė? Nes Dievas

negalėjo gauti didesnės garbės, negalėjo gauti didingesnio šlovinimo, didesnės meilės, stipresnės meilės,

negu iš savo tikro įsikūnijusio Sūnaus. Kas tie mūsų menkučiai šlovinimai, ta maţa garbė, kurią galime teikti

Dievui, aukodami tai, ką turime, tai, ką Jis mums davė, šalia to, ką paties Dievo Ţodis, Jo Sūnus, tas, kuris

Jame gyvena nuo amţių, Jam duoda? Jis yra pats Ţodis, pats Dievo Ţodis. (...) Didţioji Dievo mintis yra Jo

Sūnaus, kiekvieno kūrinio pavyzdţio ir visos kūrinijos sintezės, Įsikūnijimas. Jeigu ţmogus yra tam tikru

mastu visos Kūrimo sintezė, nes jis tuo pat metu yra dvasinis ir materialus, yra vienas jų, kuris yra visų

dalykų sintezė – tai mūsų Viešpats Jėzus Kristus396

.

Mūsų Viešpaties auka yra tobula auka, jungianti keturis maldos tikslus: garbinimą, dėkojimą, prašymą ir

atsilyginimą, ir kuri mums leidţia taip pat šiuos keturis tikslus įvykdyti. Dalyvauti Jo aukoje yra būtinybė.

Mes nebegalime melstis kitaip, negu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Mūsų religija begali būti tik

krikščioniška. Kitaip būti negali. Religija, kuri nėra krikščioniška, nebėra religija. Nuo tada, kai pats Dievas

atėjo į ţemę, kad mums duotų mūsų šventąją religiją ir mirtų uţ mus ant Kryţiaus, beliko tik krikščioniška

religija. Tai pagrindinis principas. (...) Visa šv. Jono Evangelija tai įrodo. Mūsų Viešpats tai nuolat kartoja:

„Be manęs jūs nieko negalite padaryti“ (Jn 15, 5). Jis yra Ganytojas, Jis yra Avidė. Taigi, „niekas neįeina į

avidę kitaip, kaip tik per mane“, sako mums mūsų Viešpats. Jis yra avidės durys: „Aš esu durys397

“ (Jn 10,

7). Lygiai taip pat palyginime apie vynmedį mūsų Viešpats tvirtina, kad „šakelė, nepasiliekanti vynmedyje,

393

Homilija, Châtillon-sur-Chalaronne, 1989 m. balandţio 16 d. 394 Dvasinė paskaita, Écône, 1982 m. sausio 26 d. 395 Primogenitus omnis creaturæ. 396 Rekolekcijos, Écône, 1981 m. liepos 15 d. 397 Ego ostium.

bus nukirsta, sudeginta, ir nieko nebeverta398

“. Mūsų Viešpats nuolat tai sako. „Kai būsiu pakeltas aukštyn

nuo ţemės, visa patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32). Kodėl „visa“? Nes visa privalo praeiti per Jį, visa mūsų

religija privalo praeiti per Jo Kryţių. Nėra kitos religijos, nes Kryţius – tai didţioji mūsų Viešpaties malda,

tai Jo gyvenimo pagrindinis veiksmas; visas Jo gyvenimas buvo sukurtas šiai valandai. Jo „didţioji valanda“

– tai Jo Kryţius. Tai religija, kurią Jis mums davė399

.

Mūsų religija ir mūsų religijos veiksmai nuo šiol yra nurodyti, mes nebeturime jų pasirinkti. Kas nors iš mūsų

negali pasakyti: „Aš tai išreikšiu savo religiją tokiu ir tokiu būdu.“ Nei kas nors kitas: „Na, aš tai ne, šis

būdas man nepatinka, aš verčiau pasirinkčiau tokį kitą.“

Tie laikai praeityje, jeigu kada nors tokie buvo. Jau Senajame Testamente Dievas buvo davęs religijos

taisykles, įstatymus iki labai tikslių detalių. Tad ir ţydai negalėjo pasirinkti būdo teikti savą kultą Dievui ir

praktikuoti savas religijos dorybes. Taigi, taip yra ir su krikščionių religija400

.

Baţnyčia, gaudama nepaprastą palikimą, kurį mūsų Viešpats Jėzus Kristus jai patikėjo, sukūrė šią liturgiją,

liturgiją, kuri gali būti įvairiose vietose skirtinga: rytų liturgiją, lotynų liturgiją. Šioji yra kodifikuota

ritualuose, apeigose, kurios buvo nustatytos su meile, pamaldumu, kad pagarbintų mūsų Viešpatį Jėzų Kristų,

kad Jį pašlovintų, kad visiems tikintiesiems būtų religijos mokykla401

.

Ţemėje yra tik vienas vardas, kuris gali perkeisti sielas, civilizaciją, ir netgi kūnus, visuomenę, ekonomiką.

Tai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Vardas. Nereikia ieškoti kitur. Norima perkeisti visuomenę; norima

padaryti ją pakenčiama, norima ją padaryti sveika; norima ją padaryti netgi ekonomiškai sveika, politiškai

sveika; priemonė tam – mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Aš grįţau iš Afrikos su tokiu įsitikinimu, kad yra tik

viena priemonė išgelbėti sielas ir tuo pat metu joms duoti krikščionišką civilizaciją šiame pasaulyje, leisti

joms šiame pasaulyje patirti šiek tiek Dangaus laimės per tą laimę, kurią suteikia malonė: tai mūsų Viešpaties

Jėzaus Kristaus karaliavimas402

.

Tai, kas mes esame, tai, ką mes turime vertingo, mūsų „įvertinimas“, kurį Dievas gali atlikti, matas, pagal

kurį Gerasis Dievas mus teisia, nuo šiol visai kūrinijai bus jos vienybė su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi.

Tiek, kiek kūrinys yra artimas mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui, tiek jis Dievui kaţko vertas. Tiek, kiek jis nuo

Jo atitolsta, ir tuo labiau, jei visiškai nuo Jo pasitraukia, tiek jis iš Dievo pusės begali sulaukti tik paniekos.

Kiekvienas bus teisiamas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atţvilgiu, net angelai. Visa Kūrinija bus Dievo

matoma ir teisiama Jo dieviškojo įsikūnijusio Sūnaus atţvilgiu. Taigi, nesilaikykime minties, kad Dievas

norėjo mums kaţką pridėti, per antgamtę ar per malonę, tarsi tai būtų gauta per du kartus. Nuo amţių Dievas

paruošė, numatė šią prigimtį, papildytą malone, tuo, kas antgamtiška, kad ji galėtų dalyvauti Jo gilioje

tikrovėje403

.

398 Plg. Jn 15, 6. 399

Rekolekcijos, Le Barroux, 1987 m. rugpjūčio 25 d. 400 Homilija, koplyčios palaiminimas, Nantas, 1987 m. balandţio 11 d. 401 Homilija, Lionas, 1976 m. vasario 8 d. 402 Homilija, Zaitzkofen, 1987 m. vasario 15 d. 403 Rekolekcijos, Écône, 1981 m. liepos 15 d.

III – Komunija

Trečioji Mišių dalis, šventoji komunija, dalyvavimas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūne ir Kraujyje, tuo

pat metu atstovauja visus sakramentus. Šventoji komunija yra visų sakramentų centras. Šioje komunijoje mes

vienijamės su Auka, ta Auka, kuri yra pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Taip pat tai yra visa gyvenimo

programa. Su mūsų Viešpačiu mes turime tapti aukomis: uţ savo nuodėmes, uţ pasaulio nuodėmes ir tuo

pačiu tam, kad šlovintume Gerąjį Dievą404

.

Pater noster

C – Oremus: Præceptis salutaribus moniti, et divina institutione formati, audemus dicere:

Pater noster, qui es in cælis: sanctificetur nomen tuum: adveniat regnum tuum: fiat voluntas tua sicut in cælo et in terra. Panem

nostrum quotidianum da nobis hodie: et dimitte nobis debita nostra, sicut et nos dimittimus debitoribus nostris. Et ne nos inducas

in tentationem.

P – Sed libera nos a malo.

C – Amen.

C – Melskimės. Išganingų įsakymų liepiami ir dieviškų nuostatų pamokyti, drįstame tarti:

Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia kaip Danguje, taip ir ţemėje.

Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidţiame savo kaltininkams. Ir nevesk

mūsų į pagundą.

P – Bet gelbėk mus nuo pikto.

C – Amen.

Tėve mūsų yra tobula malda. Eucharistijos priėmimo momentu ji uţbaigia mūsų sielos troškimų tvarkymą, išreikšdama visa tai, ko

mūsų Viešpats mus išmokė trokšti ir prašyti, visa tai, ką Jis pats mums įgijo.

Tėve mūsų malda yra savo vietoje – kaip brangenybė šv. Mišiose. Su ja mes vėl atrandame keturias Tridento

susirinkimo katekizmo dalis: Credo, Dievo ir Baţnyčios įsakymai, sakramentai, malda. Keturios katekizmo

dalys šv. Mišiose yra gyvos, taigi, šventojoje Baţnyčioje viskas yra sujungta, visada randame pagrindinius

dalykus, tai yra, visą meilę, kurią Dievas mums parodė405

.

Labiau negu bet kada mums reikia maldos. Malda – tai mūsų sielų kvėpavimas, malda – tai mūsų sielų

gyvenimas, malda – tai visas polėkis, kurį Gerasis Dievas įdėjo į visus dvasinius protingus kūrinius, kokie

mes esame, kad pakeltų mus prie To, kuris yra mūsų Sutvėrėjas, mūsų Atpirkėjas, To, kuriam mes uţ viską

skolingi, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus406

.

Visi šventieji turėjo labai platų šio maldos gyvenimo suvokimą, maldos, kuri paliečia ir valią, ir širdį, ir kuri

tuo būdu įvykdo tikslą, kuriam Dievas mus sukūrė ir atpirko: garbinti Dievą visiškai paaukojant save pačius,

mūsų Viešpaties, ateinančio į šį pasaulį ir sakančio savo Tėvui: „Štai ateinu vykdyti tavo valios407

“ (Ţyd 10,

9), pavyzdţiu.

Maldos suvokimas, apsiribojantis balsia malda arba minties malda, būtų praţūtingas maldos suvokimas,

maldos, kuri turi paliesti visą mūsų būtį, kaip angelų arba Dangaus išrinktųjų malda. Negalima atskirti Tėve

mūsų maldos prašymų. Trys pirmieji prašymai yra neatskiriamai susiję. Negalima atskirti pirmojo Dievo

įsakymo nuo kitų įsakymų.

„Aš atėjau įţiebti ţemėje ugnį, ir ko gi daugiau norėčiau, jeigu ne kad ji uţsidegtų408

!“ (Lk 12, 49). Ugnis –

tai Šventoji Dvasia, meilės Dvasia, kuri pripildo švč. Trejybę ir kuri sukūrė dvasias, kad jas šia meile

uţdegtų.

Šis uţdegimas – tai kiekvienos sielos, garbinančios savo Sutvėrėją ir Atpirkėją, atsiduodančios Jo šventajai

valiai, sekant nukryţiuotuoju Jėzumi, aukojančiu savo gyvybę meilės savo Tėvui pakilime ir dėl sielų

išganymo, malda.

404

Rekolekcijos, Le Barroux, 1985 m. rugpjūtis. 405 Rekolekcijos, Écône, 1978 m. rugsėjo 22 d. 406 Homilija, piligriminė kelionė į Romą, Laterano šv. Jono bazilika, 1975 m. geguţės 24 d. 407 Ecce venio ut faciam voluntatem tuam. 408 Ignem veni mittere in terram et quid volo nisi ut accenndatur.

Iš čia kyla mūsų Viešpaties raginimas melstis nesiliaujant409

; jei ši malda liautųsi, tai reikštų, kad Šventoji

Dvasia mus apleido410

!

1. Tėve mūsų

„Dievas Tėvu vadinamas dėl daugelio prieţasčių“, sako Tridento susirinkimo katekizmas411

.

„Dievas yra amţina substancija, viskas kyla iš Jo, savo Apvaizda Jis valdo ir saugo viso to, kas egzistuoja,

tvarką ir būklę. Ir todėl, matydami, kad ţmonės vadina tą, kuris yra šeimos kūrėjas, ir kuris toliau jai

vadovauja savo patarimais ir savo autoritetu, jie taip pat davė šį Tėvo vardą Dievui, kurį jie pripaţino kaip

visų dalykų Kūrėją ir Valdytoją.

Pats Šv. Raštas naudoja šį ţodį, kai, kalbėdamas apie Dievą, priskiria Jam Sukūrimą, aukščiausiąją galią, ir tą

Apvaizdą, kuri taip nuostabiai valdo pasaulį. Mes ten iš tiesų skaitome: „Argi ne Viešpats yra jūsų Tėvas,

jūsų Šeimininkas, kuris jus padarė ir ištraukė iš nebūties?“ (Įst 32, 6). Bet Naujojo Testamento knygose Jis

daug daţniau ir ypatingesniu būdu vadinamas krikščionių Tėvu. (...) Štai kodėl, kai sakome, kad Tėvas yra

pirmasis Asmuo, nereikia suprasti, kad mes linkstame manyti, jog Trejybėje yra kaţkas pirmo ir paskutinio,

didesnio ir maţesnio. Dievui nepatiktų, jei tokia bedievystė kada nors ateitų į tikinčiųjų protus, kadangi

krikščionių religija skelbia trijuose Asmenyse tokį pat amţinumą, tokią pat garbę ir tokią pat didybę. Bet

kadangi Tėvas yra Pirmoji Prieţastis be pirmosios prieţasties, mes teisingai ir be jokios abejonės tvirtiname,

kad Jis yra pirmasis Asmuo; ir kadangi nuo kitų Asmenų Jis skiriamas tik pagal Tėvo savybę, taip pat tik Jam

vienam nuo amţių priklausė kildinti412

.“

2. Kuris esi danguje

Naudinga galvoti, kad Dievas yra visur. Mums tai turi būti meilės šaltinis: galvoti, kad Dievas yra su mumis,

arti mūsų, mumyse. Mes neturime manyti, kad Gerasis Dievas yra toli nuo mūsų, blogai suprasdami maldos

Tėve mūsų ţodţius: „Tėve mūsų, kuris esi danguje“. Tai formulė. Ţinoma, Gerasis Dievas ypatingai yra

danguje, bet Jis visada yra čia, arti mūsų. Tai yra paguoda – galėti pasakyti savo sunkumuose, išbandymuose,

nuovargio akimirkomis: „Gerasis Dievas yra su manimi, šalia manęs.“ Tai, kad galime bet kurią akimirką Jo

šauktis, Jį maldauti, sakydami: „Mano Dieve, pasigailėk manęs“, yra mums paguoda. Dievas visada

pasiruošęs mums padėti. Jis visada turi tą patį troškimą – kad mes šventėtume. Mes galime pavargti mylėti

Gerąjį Dievą, dėl savo netvarkingo prisirišimo prie kūrinių, bet Gerasis Dievas – niekada! Šis Gerojo Dievo

nuolatinis buvimas čia turi būti mums didelė paguoda. Jei mes turime šį įsitikinimą, tada sunkiomis

akimirkomis mes pasikliausime Juo su tikrumu, kad būsime išklausyti. Ne Gerasis Dievas mums atsako savo

malones, tai mes savo apsileidimu arba nusiminimu atsisakome būti su Juo413

.

3. Teesie šventas Tavo vardas

Dievas tuo pat metu yra bevardis ir visavardis, tai yra, nėra vardo, kuris tobulai išreikštų, kas Jis yra, ir vis

dėlto, turime Jam duoti visus vardus, kurie išreiškia ką nors pozityvaus, graţaus, didingo, begalinio.

„Neįvardijamasis“ yra pats teisingiausias iš visų Jo vardų, nes tai iš karto Jį pastato virš viso to, ką būtų

galima pabandyti apie Jį pasakyti. Dievas yra neįvardijamas, nes vardas Jį sumaţintų, apribotų. O Dievas

neturi ribų. Dievas mūsų protui yra nesuvokiamas. Šiame pasaulyje mes Jį paţįstame per malonę, o Danguje

Jį paţinsime per garbės šviesą, bet mūsų paţinimas išliks netobulas. Mes nepaţinsime visos Dievo esmės,

priešingu atveju patys būtume Dievas. Šv. Justinas sako: „Šie terminai „Tėvas“, „Dievas“, „Sutvėrėjas“,

„Viešpats“, nėra dieviški vardai, tai pavadinimai, sugalvoti iš geradarysčių ir darbų414

.“ Verčiau pamaldţiai

pripaţinkime savo neišmanymą, uţuot drąsiai skelbę savo mokytumą. Tik Trejybės Asmenys gali paţinti

Dievą tobulu ir begaliniu būdu. O mes visada būsime sukurtosios būtybės, netgi su garbės šviesa, kai tam

409 Oportet semper orare (Lk 21, 36). 410

Itinéraire spirituel (Dvasinis kelionių vadovas), p. 42-44. 411 Tridento susirinkimo katekizmas, 2 sk., 3 §, p. 23. 412 Rekolekcijos, Morgon, 1988 m. spalis. 413 Rekolekcijos, Morgon, 1988 m. spalis. 414 Apologia, II, n. 6.

tikru mastu būsime panašūs į Dievą, bet mes nebūsime Dievas. Ir tai bus mūsų laimė: atsidurti kaţko

begalinio akivaizdoje. (...)

Nors Gerasis Dievas yra be galo aukštesnis uţ mus, vis dėlto mes galime pasistengti apmąstyti tai, ką apie tai

sako autoriai, mokantys Dievo mokslo. Kadangi tai bus mūsų laimė Danguje, turbūt galime trupučiuką

padidinti savo laimę čia, ţemėje, geriau paţindami Dievą. Tėvas Lessius, jėzuitas, Louvain’o415

profesorius

XVIII a. pradţioje, parašė knygą apie dieviškus vardus. Joje yra labai graţių pastabų apie Dievo tobulumus.

Jis sako štai ką: „Tegu Dievo paţinimas būna dorybės taisyklė, o protas tai parodo. Ţmogaus tobulumas yra

vienybėje su Dievu, savo pirmąja prieţastimi ir paskutiniuoju tikslu. O ši vienybė kyla iš paţinimo, kuris yra

bet kokios vienybės su Dievu pagrindas. Pirmoji vienybė atsiranda iš supratimo; iš šios vienybės seka širdies

vienybė per viltį ir meilę. Patys palaimintieji Danguje neturi kito įstatymo. Visi jų prisirišimai ir jausmai yra

suformuoti pagal vienintelę ir labai tobulą Dievo paţinimo taisyklę. Tai iš šios taisyklės, kaip iš šaltinio, kyla

visi šventųjų mokymai ir pavyzdţiai.“ Štai labai vertinga knygelė, kuri mums padeda pakilti prie Dievo ir

geriau suprasti, kas yra Dievas416

.

Kaip kalbėti apie neįvardijamąjį? Matėme, kad „Neįvardijamasis“ yra vardas, geriausiai tinkantis Dievui. Vis

dėlto, jeigu norime Jam duoti kitą vardą, reikia atsiversti Šv. Raštą. Išėjimo knygoje yra vieta, kur Dievas

pasako savo vardą Mozei. „Mozė tarė Dievui: štai nueisiu pas Izraelio vaikus ir jiems pasakysiu: jūsų Tėvų

Dievas mane siunčia pas jus. Jeigu jie manęs paklaus, koks Jo vardas, ką aš jiems atsakysiu? Ir Dievas tarė

Mozei: aš esu tas, kuris esu. Ir Jis pridūrė: tai šitaip tu atsakysi Izraelio vaikams. Tas, kuris yra, mane siunčia

pas jus“ (Iš 3, 13-14). Taigi, pats Dievas pasirūpino mums pasakyti savo vardą: „Tas, kuris yra“. Kaip

paaiškinimas, jis nėra labai išplėstas. Čia yra tai, kas paprasčiausia. Dievas yra. Ir tikrai, kodėl Dievas ko nors

nepridėjo prie veiksmaţodţio „būti“? Na, todėl, kad tai, ką Jis būtų pridėjęs, būtų Jį apriboję. Tuo tarpu kai

„tas, kuris yra“ apima visą būtį. Šv. Tomas sako dėl šio vardo : „tas, kuris yra“ yra labiau negu visi kiti

terminai Dievui būdingas vardas417

. Kadangi Dievo būtis yra Jo esmė, vardas, apie kurį kalbame, yra Jam

būdingas vardas par excellence. Antra, šis vardas yra adekvačiausias savo universalumu. Visi kiti dieviški

vardai nusako ne tokią bendrą prasmę. Pagaliau trečia, „tas, kuris yra“ reiškia ne vien tiktai būtį, bet būtį,

kurios egzistencija neturi nei praeities, nei ateities418

.

Teodicėja mums pateikia trumpų ţodelių, apie kuriuos, uţtikrinu jus, galima ilgai mąstyti: Dievas – tai būtis

iš savęs pačios419

. O mes egzistuojame iš kaţko kito, mes egzistuojame iš Dievo420

. Tas, kuris yra būtis iš

savęs pačios, neturi prieţasties. Jis visada buvo. Dievas egzistuoja visada. Mūsų Viešpats savo kalbose tai

sako daugybę kartų: „Pagarbink mane pas save ta garbe, kurią aš turėjau pas Tave, pirmiau negu atsirado

pasaulis“ (Jn 17, 5). „Anksčiau, negu buvo Abraomas, aš esu“ (Jn 8, 58). Dievas negali savęs apibrėţti kitaip,

negu „tas, kuris yra“, kuris egzistuoja, kuris visada egzistavo, ir kuris savyje turi visa, ką būtis gali apimti.

Visas būties savybes mes galime patvirtinti kaip Dievo savybes. Dievas yra begalinis, Jis yra geras, Jis yra

visagalis, Jis yra amţinas.

O mes egzistuojame iš Jo. Vadinasi, mes nuolat nuo Jo priklausome. Tai yra fundamentalu. Šie teiginiai yra

visos filosofijos, viso mūsų dvasingumo ir viso mūsų dorovinio gyvenimo pagrindas. Katalikas yra kaţkas,

kuris teigia savo pilną, visišką, nuolatinę priklausomybę Dievo atţvilgiu: iš čia kyla jo nusiţeminimas,

garbinimas, gili pagarba Dievui ir dėkojimas Jam. Danguje visų dieviškųjų savybių atradimas bus mūsų

laimė. Kai mes galutinai uţmerksime akis šiame pasaulyje, kad tik tai būtų mūsų laimė ir kad mūsų siela eitų

į Dangų! Tada sau pasakysime: „Aš amţiams esu su Geruoju Dievu. Aš esu su Dievu, kuris turi visas

gerąsias savybes, visus įmanomus ir įsivaizduojamus turtus, visą meilę!“ Mes matysime švč. Trejybės

Asmenis kaip saulę. Priešingai, vargšai ţmonės, kurie gyveno priešingai Gerajam Dievui, siaubingai bijo

išeiti iš šio pasaulio. Jie sau sako: „Kaip aš galėjau būti priešiškas Gerajam Dievui?“ Bet dabar viskas baigta.

Per vėlu. Jie uţkietėję savo blogoje valioje ir nepaklusnume421

.

415 Louvain – tai miestas Belgijoje, garsus savo universitetu (įkurtu 1425 m.), kuriame dėstė Erazmas ir Jansenijus (vert. past.). 416 Rekolekcijos, Morgon, 1988 m. spalis. 417

Summa theologiæ, I, q. 13, a. 11. 418 Rekolekcijos, Morgon, 1988 m. spalis. 419 Deus est ens a se. 420 Homo est ens ab alio. 421 Rekolekcijos, Morgon, 1988 m. spalis.

Koks Baţnyčios veiksmas mus iš tiesų veda į priklausomybę nuo Dievo, į priklausomybę nuo mūsų

Viešpaties Jėzaus Kristaus? Tai šventoji Mišių auka. Čia yra Baţnyčios širdis, čia yra pati graţiausia, pati

giliausia, pati tikriausia mūsų priklausomybės nuo Dievo išraiška422

.

4. Teateinie Tavo karalystė

Šventoji Mišių auka yra ne kas kita, mano brangūs broliai, kaip mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus karalystės

skelbimas. „Dievas karaliavo nuo medţio423

“, nuo Kryţiaus. Jis nugalėjo velnią, Jis nugalėjo nuodėmę

Kryţiaus medţiu. Tuo būdu, ant altoriaus atnaujindami šventąją mūsų Viešpaties auką ir Jo Kalvariją, mes

patvirtiname mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus karaliavimą, mes patvirtiname Jo Dievystę424

.

Argi nesakome savo kasdieninėje maldoje Tėve mūsų: „teateinie Tavo karalystė; teesie Tavo valia, kaip

Danguje, taip ir ţemėje“? Bet ar norime, kad tai įvyktų? Mes labai gerai ţinome, kad tai nelengva. Mes

ţinome, kad turime daug kentėti. Ir nepaisant to, mes privalome visada turėti gyvą troškimą kad mūsų

Viešpats Jėzus Kristus karaliautų mums, mūsų šeimoje, mūsų visuomenėje. Todėl mes norime išsaugoti šv.

Mišių auką. Nes, nepamirškime to, mūsų Viešpats karaliauja per Kryţių. Mūsų Viešpats per savo Kryţių

nugalėjo, ir per savo Kryţių Jis yra karalius. O Jo Kryţius – tai mūsų Mišios. Kryţius – tai katalikiškos

Mišios425

.

Griaudami, tam tikru laipsniu, mūsų šv. Mišių auką, jie sugriovė mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus karalystės

ir Jo Dievystės patvirtinimą. Ir todėl šv. Euchristijos garbinimas mūsų laikais taip sunyko: verčiau sakykime,

kad šventvagysčių pagausėjo iki begalybės. Nuo pat Susirinkimo, reikia tai pasakyti, tai yra aišku, jie

pašalino mūsų Viešpatį Jėzų Kristų šv. Eucharistijoje nuo mūsų altorių; Jis nebegarbinamas, nebenorima

prieš šv. Eucharistiją priklaupti. Ir vis dėlto, šitai yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus karaliavimas:

pripaţinti, kad Jis yra Dievas, kad Jis yra mūsų karalius, ir, vadinasi, parodyti šią mūsų Viešpaties Jėzaus

Kristaus meilę, parodyti Jo Dievystės egzistavimą. Kaip to mūsų Viešpaties karaliavimo atmetimo įrodymo

aš noriu tik to viešo fakto, kuris neseniai įvyko: ar buvo Jungtinėse Valstijose, Filadelfijos Eucharistiniame

kongrese, švč. Sakramento procesija? Ne, jos nebuvo. Jos nebuvo ir prieš ketverius metus, Melburno

Eucharistiniame kongrese426

.

Ar ţinote, ką pasakė kardinolas Pijus, Poitiers vyskupas, deputatams atstovų rūmuose? Kartą jam buvo

pasakyta: „Ak, šiandien nebeįmanoma, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus karaliautų visuomenėje“; jis atsakė:

„Jei šiandien nebe tie laikai, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus karaliautų valstybėje, tai tada ir nebe tie laikai,

kad valstybė išliktų427

.“ Ir jis buvo visiškai teisus. Mes galėtume taip atsakyti vyskupams, kurie tai teigia.

Dabar jau nebe masonai arba radikalūs deputatai, o vyskupai sako: nebe tie laikai, kad mūsų Viešpats Jėzus

Kristus karaliautų valstybėje. Ką gi, o mes visada sakysime: reikia, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus

karaliautų valstybėje, net jeigu ţmogišku poţiūriu tai neįmanoma, net jeigu tie, kurie vadovauja, to nenori,

mes ir toliau tvirtinsime, kad Jėzus privalo karaliauti, mes tai giedosime, nes reikia, kad mūsų Viešpats Jėzus

Kristus būtų karalius428

.

5. Teesie Tavo valia kaip Danguje, taip ir žemėje

Reikia, kad Jo karalystė būtų įtvirtinta ţemėje, kaip ir Danguje. Jis pats tai pasakė savo maldoje, kurios mus

išmokė, Tėve mūsų: „Teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia kaip Danguje, taip ir ţemėje429

.“ Tai turėtų

būti mūsų maldų objektas, mūsų kančių objektas, mūsų gyvenimo objektas. Mes turime nenurimti, kol mūsų

Viešpaties karalystė neįsitvirtins. Katalikas, kurio širdis nėra uţdegta šio gilaus jausmo, nėra katalikas. Jis

nėra ištikimas mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui; tai neteisinga. Pakanka dar kartą perskaityti šias eilutes:

422 Kunigų rekolekcijos, Paryţius, 1984 m. gruodţio 13 d. 423 Regnavit a ligno Deus (plg. Vexilla regis, Kančios laiko mišparų himną). 424 Homilija, Écône, 1976 m. rugpjūčio 22 d. 425 Homilija, Friedrichshafen, 1976 m. spalio 24 d. 426

Homilija, Écône, 1976 m. rugpjūčio 22 d. 427 Plg. Théotime de Saint-Just, La royauté sociale de Notre Seigneur Jésus-Christ d’après le cardinal Pie (Socialinis mūsų

Viešpaties Jėzaus Kristaus karaliavimas pagal kardinolą Pijų), leidykla de Chiré, 1988, p. 76-79. 428 Homilija, sutvirtinimo sakramento teikimas, Doué-la-Fontaine, 1977 m. geguţės 19 d. 429 Adveniat regnum tuum, fiat voluntas tua sicut in cælo et in terra.

„Dievas, šiais paskutiniaisiais laikais kalbėjo mums per Sūnų, kurį paskyrė visų dalykų paveldėtoju, per kurį

sukūrė ir pasaulį“ (Ţyd 1, 2)430

.

Mūsų Viešpats Jėzus Kristus dabar yra karalius. Jam atiduota visa valdţia Danguje ir ţemėje. „Teesie Tavo

valia kaip Danguje, taip ir ţemėje“, sako mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Vadinasi, jeigu mūsų Viešpaties valia

turi būti ţemėje, tai reiškia, kad Jo Įstatymas, Dekalogas, turi būti pritaikytas ţemėje, kaip ir Danguje. Mes

privalome tai viešai pripaţinti, net jeigu Baţnyčios vyrai to nenori. Būtent tai dabar skaldo Baţnyčią. Kai dėl

mūsų, tai mes norime mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus garbės, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus socialinio

karaliavimo, kuris turi būti visur pritaikomas, ir mes uţ tai kovosime, ir mes padarysime viską, kad mūsų

Viešpats Jėzus Kristus būtų karalius431

.

Kadangi mes kalbame apie šią mūsų Viešpaties karalystę, kai kas sako, kad mes uţsiimame politika. Jeigu tai

yra uţsiėmimas politika, tai mes ja uţsiimame, nes mes norime, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus mums

karaliautų. Mes nenorime būti valdomi ţmonių, kurie nėra pasidavę mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus

valdţiai. Ak, jei visi mūsų valdantieji suprastų, kad jie privalo būti pavaldūs mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui,

kuris yra karalių Karalius, viešpačių Viešpats432

! Jis yra Karalius. Jis būtų galėjęs būti ţemės karaliumi ir

toliau mus valdyti. Bet vieną dieną Jis juo bus, kai nuţengs dangaus debesyse. Visi turės duoti apyskaitą šiam

Karaliui ir šiam Teisėjui.

Šiandien, to belaukdami, mes norime tokių vadovų, viršininkų, kurie ţino, kad atsiskaitys Dievui uţ savo

valdţios ir vadovavimo tvarkymą. Nes mums patinka paklusti tokiems asmenims, kurie savęs nelaiko

visokios valdţios kūrėjais. Net jeigu jie išrinkti liaudies. Liaudis neturi valdţios, liaudis nėra Dievas. Liaudis

gali nurodyti tą, kuris prisiima valdţią, bet ji valdţios neduoda. Valdţia kyla iš Dievo. „Kiekviena tėvystė

kyla iš Dievo433

“, sako šv. Paulius.

Štai čia yra valdţios didybė. Štai čia tikrasis valdţios galios pagrindas, tiek civilinės, tiek tėviškos valdţios.

Tėviškoji valdţia kyla iš Dievo. Vaikai ţino, kad kai jie paklusnūs savo tėvams, tuo pat metu jie paklusnūs

Dievui. Kaip visa tai yra graţu, kaip gerai Dievas sutvarkė dalykus! Bet kaip ţmonės juos griauna!

Komunistai sako, kad religija yra vergavimas. Taip, tai tiesa. Religija yra vergavimas ta prasme, kad mes

atiduodame savo kūnus, savo sielas, savo protą, savo valią į Dievo rankas. Mes atsiţadame savęs, kad

visiškai atsiduotume Dievui, visiškai atsiduotume tam, kuris mus sukūrė, visiškai atsiduotume tam, kuris mus

išganė, kuris uţ mus atidavė visą savo Kraują. Taigi, meilė uţ meilę, mes norime atsiţadėti savęs, kad

visiškai atsiduotume mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui. Kai dėl šito, tai mes pilnai sutinkame su tuo, ką sako

komunistai apie mūsų šventąją religiją. Ir kaip tik, mes sakome šiems draugams, kurie, pasakyčiau, gyvena

klaidoje, mes jiems sakome: o jūs savęs atsiţadate dėl partijos, dėl ţmonių, jūs atiduodate visą savo prigimtį,

visą savo galią, viską, ką turite, į ţmonių rankas. Atsiţadėti savęs tam, kad atsiduotum į ţmonių rankas – štai

kur blogas vergavimas. Ir šitai visai nebėra Dievo norėta tvarka.

O mes nenorime būti paklusnūs vien tiktai ţmonėms, kurie su mumis darys ką tik norės. Mes nebegalėsime

mąstyti kaip nors kitaip, negu mąsto tie ţmonės. Mes nebegalėsime veikti kaip nors kitaip, negu tie ţmonės

norės priversti mus veikti. Ne, mes norime paklusti Dievui, o ne ţmonėms! Bet ţmonėms, kurie paklūsta

Dievui, taip, mes norime paklusti. Štai ką mes manome, štai ko mes norime. Mes norime būti mūsų

Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris yra mūsų karalius434

.

6. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien

Eucharistijos sakramento sakramentinė malonė, ypatingoji malonė – buvimas maistu. Taigi, mūsų Viešpats

įsteigė šventąją Eucharistiją tam, kad padėtų mums gyventi. Todėl šis maistas turėtų būti kasdieninis.

Tridento susirinkimo katekizmas pabrėţia kasdieninę komuniją, o šv. Pijus X jautėsi privaląs priminti

ţmonėms šį kasdieninės komunijos reikalingumą ir reikalą teikti komuniją ankstyvo amţiaus vaikams,

nelaukti, kol vaikams bus dešimt ar dvylika metų, bet teikti ją jiems, vos tik jie sulaukia protingo amţiaus.

(...) „Todėl ganytojai pasirūpins raginti tikinčiuosius neapleisti savo sielos maitinimo kas dieną šia išganymo

Duona, aiškindami jiems, kad jie nepamiršta kiekvieną dieną duoti savo kūnui maisto, kurio jam reikia, ir kad

430

Le mystère de Jésus (Jėzaus paslaptis), p. 30-31. 431 Homilija, Fanjeaux, 1977 m. birţelio 18 d. 432 Rex regum, et Dominus dominantium (plg. Apr 19, 16). 433 Omnis paternitas a Deo (pagal Ef 3, 15). 434 Homilija, Bezansonas, 1976 m. rugsėjo 5 d.

dvasinis maistas nemaţiau reikalingas sielai, negu medţiaginis maistas kūnui. Bus taip pat labai naudinga

jiems tuo pat metu priminti tas neišmatuojamas ir dieviškas geradarystes, kurias mums teikia eucharistinė

komunija, kaip mes tai parodėme aukščiau435

.“ (...) Tai viena iš Eucharistijos sakramento charakteristikų;

kadangi ji yra mūsų maistas, mums reikia prie jos artintis kaip galima daţniau ir kiekvieną dieną, jeigu tai

įmanoma436

.

7. Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams

Koks buvo tas jausmas, kuris paskatino mūsų Viešpatį atlikti šį absoliučiai neįtikėtiną, absoliučiai

neįsivaizduojamą, nesuvokiamą darbą – atiduoti save patį kaip maistą mūsų sieloms? Be abejo, Jo meilė: tai

akivaizdu. Dievas yra meilė. Mūsų Viešpats negali veikti kitaip, kaip tik iš meilės. Bet aš pasakyčiau, kad yra

kai kas dar daugiau negu meilė. Ar gali būti kaţkas dar didesnio negu meilė, kuri yra Dievas? Taip:

gailestingumas. Gailestingumas – tai meilės viršūnė.

Nes gailestingumas palinksta virš to, kuris prarado meilę. Iš tiesų, meilė turėtų būti tarsi atstumta to, kuris

meilės neturi; ji turėtų pasitraukti nuo to, kuris neturi meilės. Taigi, mes praradome meilę, bet mūsų Viešpats

palinko virš mūsų, virš mūsų vargo. Jis labai nori mums grąţinti meilę, su ta sąlyga, kad mes būsime

nusiteikę ją priimti.

Na, o kunigas irgi privalo turėti šiuos jausmus savo širdyje. Jis neturi atstumti sielų, kurios yra varge,

kančioje, sunkumuose, bet eiti pas tuos, kurie gyvena klaidoje, kad duotų jiems tiesos šviesą, eiti pas tuos,

kurie gyvena nuodėmėje, kad pabandytų grąţinti jiems antgamtinį gyvenimą, meilės gyvenimą. Tegul kunigo

širdis būna gailestinga širdis!

„Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidţiame savo kaltininkams.“ Ar ne tai mūsų Viešpats sako

maldoje Tėve mūsų? „Palaiminti gailestingieji, dar sakė mūsų Viešpats, nes jie susilauks gailestingumo437

“

(Mt 5, 7). Būtent gailestingumo jausmas padiktavo graţiausius mūsų Viešpaties pasakytus palyginimus, kaip

palyginimas apie sūnų palaidūną arba apie gerąjį samarietį, ir lėmė Jo laikyseną svetimaujančios moters

atţvilgiu, vargšų nusidėjėlių atţvilgiu. Tegul mūsų širdis taip pat būna gailestinga!

Mūsų Viešpats nenorėjo mūsų atmesti visiems laikams. Jis palinko virš mūsų. Jis sutvarstė mūsų ţaizdas ir

mus pagydė. Jis nori mus pagydyti. Taigi, tegul kunigo širdis taip pat būna visada svetinga! Oi, ne

nuolaidţiavimams, ne tam, kad sumenkintų tiesą, ne tam, kad sumenkintų Dievo malonę, bet kad patrauktų

sielas prie tiesos, kad jas patrauktų prie Gerojo Dievo malonės. Tegul kunigo širdis būna atvira visiems šio

pasaulio vargams: intelektualiniam vargui, moraliniam vargui, materialiniam vargui. Tegul jis daro

gailestingumo darbus!

O, kad gailestingumo Motina, švč. Mergelė Marija, galėtų padėti kunigams suprasti šį mūsų Viešpaties

gailestingumą, ta prasme, kuria pats mūsų Viešpats jį suprato, kad jie nenukryptų, būdami ar per daug kieti,

ar per daug silpni. Tegul Dievas atsiunčia į mūsų kunigų širdis gailestingumo malones438

!

8. Ir neleisk mūsų gundyti

Kiek krikščionių neketina eiti komunijos, neketina priimti mūsų Viešpaties! Taigi, po to jie yra silpni, silpni

pagundų akivaizdoje, ir daţnai nusideda. Kodėl?

Nes jie nesimaitina šventąja Eucharistija. Nes jie nenori turėti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus savo širdyje,

kad galėtų su jomis kovoti. Mūsų Viešpats yra čia dėl to, Jis tapo mūsų ir pasilieka su mumis iki pasaulio

pabaigos, kad mums padėtų439

.

9. Bet gelbėk mus nuo pikto

Baisu pagalvoti, kad daugelis gali pragyventi beveik visą savo gyvenimą, kartais, deja, visą gyvenimą,

visiškoje iliuzijoje, jų mąstymo būdui visiškai prasilenkiant su tikrove. Ţmonės naudojasi pačiais savimi, tuo,

435

Catéchisme du concile de Trente (Tridento susirinkimo katekizmas), sk. 20, § 4, p. 238. 436 Velykų rekolekcijos, Écône, 1980 m. balandţio 1 d. 437 Beati misericordes, quoniam misericordiam consequentur. 438 Homilija, kunigų šventimai, Écône, 1977 m. rugpjūčio 25 d. 439 Homilija, sutvirtinimo sakramento teikimas, Écône, 1975 m. balandţio 20 d.

kas jie yra, savo proto galiomis, savo valia, savo kūnu, savo turtu, tuo, ką turi, tarsi būtų patys save sutvėrę,

tarsi būtų sau davę egzistenciją, tarsi būtų savo likimo šeimininkai. Visiška iliuzija! Neįsivaizduojama

galvoti, kad milijonai, galbūt milijardai ţmonių gyvena šitaip, neatsiţvelgdami į Dievą440

.

Mes turėtume pasistengti kasdien kovoti prieš iliuziją ir prieš klaidingą dalykų vertinimą. Mes gyvename

apakime ir klaidoje: apakime, nes mums nepavyksta rasti Dievui tinkančios vietos pasaulio atţvilgiu, mūsų

atţvilgiu, ir todėl mums nepavyksta pamatuoti dalykų jų tikruoju mastu. Šis teisingasis mastas yra išmintis,

kurią Gerasis Dievas stengiasi mums suteikti per malonę, per išminties dovaną, per Šventosios Dvasios

dovanas ir per atsargumą. Per visas dorybes ir antgamtines dovanas Gerasis Dievas stengiasi mums padėti

matyti dalykus tokius, kokius mato Jis pats. (...) Būtent tai sako šv. Tomas: „Išmintis yra matyti dalykus

pagal amţinuosius motyvus441

.“ Vadinasi, jeigu apie savo dvasinį gyvenimą mes spręstume pagal

amţinuosius Dievo motyvus, aš nesakau, kad mes turėtume pagrindą visą laiką drebėti, bet mes būtume tokio

nusistatymo, apie kurį Viešpats mums daţnai kalba: „Budėkite, budėkite, budėkite442

!“ Neuţmikite. Galas

ateina. O šitas galas jus veda į laimingą arba nelaimingą amţinybę! Vadinasi, saugokitės443

!

Išvadavimas iš visokio blogio: Libera nos

Libera nos, quæsumus, Domine, ab omnibus malis, præteritis, præsentibus et futuris: et intercedente beata et gloriosa semper

virgine Dei Genitrice Maria, cum beatis Apostolis tuis Petro et Paulo, atque Andrea, et omnibus sanctis, da propitius pacem in

diebus nostris: ut ope misericordiæ tuæ adjuti, et a peccato simus semper liberi, et ab omni perturbatione securi. Per eundem

Dominum nostrum Jesum Christum Filium tuum, qui tecum vivit et regnat in unitate Spiritus Sancti Deus,

C – Per omnia sæcula sæculorum.

P – Amen.

Gelbėk mus, meldţiame, Viešpatie, nuo visokių buvusių, esamų ir būsimų blogybių ir uţtariant palaimintajai ir šlovingajai

visuomet Mergelei, Dievo Gimdytojai Marijai, su palaimintaisiais Tavo apaštalais Petru ir Pauliumi bei Andriejumi ir visais

šventaisiais, maloningai duok taiką mūsų dienomis, kad Tavo gailestingos galios padedami, ir nuo nuodėmės būtume visuomet

laisvi, ir nuo visokio neramumo apsaugoti. Per tą patį mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, Tavo Sūnų, kuris būdamas Dievas su Tavimi

gyvena ir viešpatauja Šventosios Dvasios vienybėje.

C – Per visus amţių amţius.

P – Amen.

Kai blogis, su kuriuo reikia kovoti, yra ypatingai gilus, kaip prancūzų masonerijos vykdomas blogis, kai jis

yra iš tiesų šėtoniškas, jam atitaisyti reikia dvasinio nemaţiau gilaus veikimo, betarpiškai vadovaujant

Marijai, baisiai demonui. (...) Kiekvienas apaštalas ir netgi kiekviena uoli kovojančiosios Baţnyčios siela

privalo turėti sielos nusiteikimą šiam kontempliatyviam gyvenimui ir šiai šventai kovai. Šis nusiteikimas

susideda iš savęs paties paaukojimo, atnaujinamo kas dieną šv. Mišiose, su iki konsekracijos, amţinosios

Išganytojo kunigystės veiksmo, akimirkos augančiu pamaldumu. Čia kalbama apie dienos nepasisekimų,

vargų, patiriamų vis geriau vykdant luomo pareigas, paaukojimą, o taip pat antgamtinį kasdieninių vargų,

kuriuos Apvaizda mums siunčia, priėmimą, sujungtą su malda, kuri prašo ne kryţių, bet meilės kryţiams,

kuriuos Viešpats nuo amţių mums paskyrė, kad mus apvalytų ir paskatintų darbuotis artimo išganymui.

Vienas šiuolaikinis poetas, Jacques Debout, savo dramatiškoje poemoje Trys prieš Kitą444

Šėtono, kalbančio

prieš mūsų Viešpatį, lūpomis šitaip išreiškia, kokia yra Mišių vertė.

Turtų demonas kreipiasi į Šėtoną sakydamas:

„Ką Dievas mums priešpastato? Ką Jis mums priešpastato?“

Šėtonas atsako:

„Amţinąją auką, kuri sutraiškė mano galvą ir, nepaisant mano pastangų, kasdien iš manęs išplėšia gyvuosius

ir mirusiuosius.

Paslėptą, bet tikrą tautų likimą

Mišios gali visiškai permainyti,

Niekam nepastebint, kaţkur gelmėse

440

Dvasinė paskaita, Écône, 1976 m. rugsėjo 20 d. 441 In rationibus æternis (perimta iš šv. Augustino), arba „dieviškuosius pagrindus“, Summa theologiæ, II-II, q. 19, a. 6 ; q. 45, a. 2. 442 Vigilate, vigilate, vigilate. 443 Dvasinė paskaita, Écône, 1982 m. sausio 25 d. 444 Les Trois contre l’Autre.

Jos moka sukrėsti visą pasaulį.

Mišios pasiekia ir paliečia visus,

Ne vien tiktai kunigą su mišiolu.

O kliūtis ta, prieš kurią aš bejėgis –

Kad baţnyčioje, kluone, trobelėje

Ţmogus – silpnas, vargšas – rankoje laikė

Kraupiąją ostiją, baisųjį vyną.“

Tai nuostabu! Štai Šėtonas, sutraiškytas Mišių. Tai per Kryţių mūsų Viešpats nugalėjo velnią. Nėra didesnio

egzorcizmo uţ Mišių auką, tai neįmanoma445

.

Ramybės prašymas: Pax Domini sit semper vobiscum

C – Pax Domini sit semper vobiscum.

P – Et cum spiritu tuo.

C – Viešpaties ramybė visuomet tebūna su jumis.

P – Ir su tavo dvasia.

Kryţiaus aukos ir Mišių aukos vaisius yra ramybė: sielų ir visuomenių, kurios priima mūsų Viešpatį ir paklūsta Jo meilės Įstatymui.

Maldos, kurias Baţnyčia mus prašo kalbėti prieš šv. komuniją, parodo, kad vienas iš pagrindinių Kalvarijos

vaisių yra ramybė. Per tą smurtą, kuris pasireiškė prie Kryţiaus – nes jei kada nors yra buvę kas nors

brutalaus, tai labiausiai ši ţiauri mirtis, skirta mūsų Viešpačiui, Kraujas, kuris tekėjo, pervertas šonas, vinys,

kurios buvo įkaltos į Jo rankas ir kojas, visa tai buvo nepaprastai brutalu – mūsų Viešpats turėjo

nedrumsčiamą ramybę, ir kaip tik tai yra vienas iš Mišių aukos ir Kryţiaus aukos vaisių. Ši ramybė – tai

tvarkos ramybė446

, o tvarka buvo atstatyta. Per Kryţiaus auką buvo atstatytas tiltas tarp Dievo ir ţmonių, iš

čia kyla Mišių aukos, kuri yra anos aukos pratęsimas, svarba. Iš tiesų, mūsų Viešpats atstatė tvarką trimis

pergalėmis: prieš velnią, prieš nuodėmę ir prieš mirtį. Tvarka buvo iš tiesų atstatyta.

Pergalė prieš velnią:

„Jei velnias ir netapo visišku bejėgiu, vis dėlto jo pralaimėjimas nuo šiol yra tikras. To įrodymas –

triumfuojanti Baţnyčia ir skaistykloje kenčianti Baţnyčia. Čia sielos yra velniui neprieinamos: jos laimėjo;

tai iš tiesų mūsų Viešpaties triumfas. Velnias tai ţino, bet jis persekioja tuos, kurie dar nepasiekė

dangiškosios palaimos. Todėl mes turime priimti sprendimą su ta jėga, kurią mums duoda šv. Mišių auka,

nugalėti velnią, pasitraukti nuo visų pasaulio papiktinimų ir atitraukti nuo visos šios velnio įtakos visus tuos,

uţ kuriuos esame atsakingi.“

Pergalė prieš nuodėmę:

„Dangaus išrinktieji yra išvaduoti nuo to nerimo, kuris visą laiką spaudţia kiekvieną iš mūsų, ir kuris mus

skatina savęs klausti ar per savo silpnumą, savo apsileidimą, savo neištikimybę neatsidursime ir mes

nuodėmėje. Taigi, mes privalome visada budėti, kad išvengtume nuodėmės, kad pasiektume prieš nuodėmę tą

pergalę, kuri yra ypatinga šventosios Mišių aukos malonė.“

Pagaliau, pergalė prieš mirtį:

„Be abejo, mes ţinome, kad mirsime. Bet mes taip pat ţinome, kad savyje turime amţinąjį gyvenimą. Jei

nesame sutepti nuodėmės, jei savyje turime malonę, galime būti įsitikinę, kad turime amţinąjį gyvenimą.

Tas, kuris savyje turi malonę, turi amţinąjį gyvenimą. Tad nuo dabar per malonės gyvenimą mes turime

amţinąjį gyvenimą; mes jau nugalėjome mirtį. Bet mes privalome šį gyvenimą išlaikyti; mes turime jį

saugoti nuo visų pavojų, mes turime jį palaikyti, maitinti šv. Eucharistija. Tai kaip tik yra vienas iš Mišių

aukos vaisių.“

Taigi, gyvenkime toje ramybėje. Ši ramybė kol kas dar reliatyvi, nes mes nepasiekėme tikslo asmeniškai.

Mes turime paţygiuoti, prieš gaudami vainiką, kurį mūsų Viešpats siūlosi mums duoti. Bet mes vis dėlto

445 Rekolekcijos, Écône, 1978 m. rugsėjis. 446 Tranquillitas ordinis (šv. Augustinas, Dievo valstybė, XIX, 13).

privalome turėti sielos ramybę, kadangi per šv. Mišių auką, kuri yra Kryţiaus aukos pratęsimas, mes turime

jėgą ir malonę, kurios mums padės nugalėti velnią, nuodėmę ir mirtį447

.

Malda Hæc commixtio atlaužtos ostijos dalelės įleidimo į taurę metu

Hæc commixtio, et consecratio Corporis et Sanguinis Domini nostri Jesu Christi, fiat accipientibus nobis in vitam æternam. Amen.

Šis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūno ir Kraujo sumaišymas ir konsekracija tebūna mums, priimantiems, amţinam gyvenimui.

Amen.

Eucharistija yra amţinojo gyvenimo laidas.

Dėl ko jūs aukosite šventąją Mišių auką, mano brangūs draugai? „Kad jie turėtų gyvenimą ir kad apsčiai jo

turėtų448

“ (Jn 10, 10). Kaip tik to mūsų Viešpats ir norėjo: „Kad jie turėtų gyvenimą ir kad apsčiai jo turėtų“,

nes Mišių auka neturi kito buvimo pagrindo, kaip tiktai duoti gyvenimą. O kokį gyvenimą? Ne šio pasaulio

gyvenimą, ne mūsų kūnų gyvenimą, bet antgamtinį gyvenimą, dieviškąjį gyvenimą, kurį mes buvome

praradę. Mūsų Viešpats panoro mums atiduoti savo paties gyvenimą, savo dieviškąjį gyvenimą, mus įvesti į

švč. Trejybę visiškai tokius, kokie esame: tokius maţus, tokius silpnus. Mūsų Viešpats panoro, kad mes

dalyvautume Jo dieviškajame gyvenime, ir todėl Jis mirė ant Kryţiaus. Vadinasi, jūs aukosite šv. Mišių auką,

kad duotumėte gyvenimą, o Mišių aukos vaisius – tai Eucharistija, Eucharistija, kurioje yra mūsų Viešpaties

Kūnas, Kraujas, Siela, Dievystė. Kaip visa tai yra didinga449

!

Eucharistija yra mūsų vilties paslaptis. Pats mūsų Viešpats tai pasakė: „Kas valgo mano Kūną ir geria mano

Kraują, turi amţinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 54). Jis bus mūsų prisikėlimas.

Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas, esantis mūsų varginguose kūnuose, yra mūsų prisikėlimo laidas. Tai

jau yra amţinasis gyvenimas, kurį mes turime savyje; šis amţinasis gyvenimas mūsų nebepaliks. Netgi mūsų

mirties valandą mūsų sielose bus tas mūsų kūnų prisikėlimo amţinybei daigas, nes mes ėjome komunijos, nes

mes buvome susivieniję su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi Euchristijoje. Pats mūsų Viešpats tai sako, ir

kaip tik ši Evangelija Baţnyčios buvo pasirinkta mirusiųjų Mišioms450

.

Eucharistija yra tarsi sėkla mumyse, mūsų kūnų prisikėlimo sėkla, nes šv. komunijoje mes priimame

prisikėlusį mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Jis mumyse yra su savo prisikėlusiu Kūnu, savo šlovinguoju Kūnu.

Taigi, mums Jis yra kaip prisikėlimo sėkla. Visi šie priminimai tokie graţūs, tokie paguodţiantys, kad mes

niekad Gerajam Dievui pakankamai neatsidėkosime uţ tai, kad galime kiekvieną dieną artintis prie šv.

komunijos451

.

Agnus Dei

Agnus Dei qui tollis peccata mundi, miserere nobis.

Agnus Dei qui tollis peccata mundi, miserere nobis.

Agnus Dei qui tollis peccata mundi, dona nobis pacem.

Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, pasigailėk mūsų. Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, pasigailėk mūsų.

Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, suteik mums ramybę.

Šventos sielos jaučiasi solidarios su visomis sielomis ir su visomis nuodėmėmis, kurios pasaulyje padarytos.

Todėl jos tam tikru laipsniu neša pasaulio nuodėmes, kaip mūsų Viešpats jas nešė; jos jaučiasi tarsi visos

pasaulio nuodėmės būtų joms uţkrautos. Jos nori sekti mūsų Viešpačiu iki tokio laipsnio, kad nori dalyvauti

mūsų Viešpaties kentėjimuose, kad vis labiau dalyvautų Jo Kryţiuje. Būtent to mūsų Viešpats mus prašė,

447

Kunigų rekolekcijos, Flavigny, 1976 m. birţelio 27 d. 448 Ut vitam habeant et abundantius habeant. 449 Homilija, kunigų šventimai, Écône, 1975 m. birželio 29 d. 450 Homilija, Écône, 1976 m. birželio 17 d. 451 Velykų rekolekcijos, Écône, 1980 m. balandžio 6 d.

būtent tai sako šv. Paulius452

: reikia tam tikru būdu papildyti, kiek tai įmanoma, mūsų Viešpaties Jėzaus

Kristaus Kančią453

.

Kunigas ypatingai, pagal savo dieviškojo Mokytojo pavyzdį, neša pasaulio nuodėmes. Jeigu kunigui yra kas

nors paslaptingo, skausmingo ir tuo pačiu giliai paguodţiančio, tai yra išpaţinčių klausymas. Čia sielos išlieja

į kunigo širdį visus savo vargus, o kunigas neša absoliučioje išpaţinties paslaptyje visas šias pasaulio

nuodėmes. Jis jas neša su skausmu, su kančia, kaip mūsų Viešpats Jėzus Kristus, bet taip pat ir su dţiaugsmu,

kad galėjo atiduoti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kraują ir atgailos sakramento ţodţiais nuplovė sielas

mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kraujyje, kad jos taptų baltos kaip sniegas ir turėtų dvasinį gyvenimą. Taigi,

jei kunigas kenčia nuo tų moralinių skausmų, kuriuos aptinka sielose, jis trokšta jas pagydyti, kaip tai darė

mūsų Viešpats. Mūsų Viešpats vaikščiojo gydydamas ne vien tik kūnus, bet ypač sielas. Mūsų Viešpats tai

darė per trejus savo viešojo gyvenimo metus; ir būtent tai daro kunigas: jis gydo sielas454

.

Mes mielai palinkstame, tai tikrai akivaizdu, prie tų, kurie yra apleisti, prie tų, kurie serga, bet dvasinis

vargas yra daug rimtesnis ir kaip tik jis turi būti pagrindinis kunigo rūpesčio objektas. Pirmiausia kunigas

privalo turėti tą gailestingą dvasią tų, kurie yra dvasiniame varge, tų, kurie yra dvasiniai ligoniai, atţvilgiu.

kunigas privalo savyje jausti tą gailestingą širdį ir jį turi traukti tos sielos, kurios yra nuodėmės būklėje, kad

jis galėtų joms atnešti gyvenimą455

.

Paţvelkite į Arso Kleboną, paţvelkite į Padre Pio. Šie kunigai savo gyvenimą praleido klausykloje. Kodėl?

Todėl, kad jie ţinojo, kad čia jie išlieja mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kraują per išrišimą, kurį jie duoda

sieloms, ir todėl, kad savo patarimais jie paremdavo šias sielas. Daugybė sielų savo širdyje kenčia nuo

dalykų, kuriuos jos gali pasakyti tiktai kunigui, kurias jos gali pasakyti tiktai Dievui. Kunigas tai neša savo

širdies tyloje, kadangi jis privalo saugoti išpaţinties paslaptį. Jis neša pasaulio kryţius. Kokia graţi

tarnystė456

!

Naujas ramybės prašymas po Agnus Dei

Domine Jesu Christe, qui dixisti Apostolis tuis: pacem relinquo vobis, pacem meam do vobis: ne respicias peccata mea, sed fidem Ecclesiæ tuæ: eamque secundum voluntatem tuam pacificare et coadunare digneris: Qui vivis et regnas, Deus, per omnia sæcula

sæculorum. Amen.

Viešpatie Jėzau Kristau, Tu pasakei savo apaštalams: „Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę“; neatsiţvelk į mano

nuodėmes, bet į savo Baţnyčios tikėjimą ir pagal savo valią teikis jai duoti taiką ir vienybę. Tu, būdamas Dievas, gyveni ir

viešpatauji per visus amţių amţius. Amen.

Mistinio Kūno vienybė, realizuojama šv. komunijoje, turi pasireikšti per broliškos artimo meilės praktikavimą.

Komunija tikrai yra ir veiksmingas tos meilės, kuri turi gaivinti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Mistinį

Kūną, ţenklas, nes mes visi esame Jo Mistinio Kūno nariai. (...) Būtų nepriimtina, jei sielos, kurios šv.

komunijoje priėmė tą patį mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują, po to tarpusavyje susiskaldytų.

Tarp mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Mistinio Kūno narių, kaip niekur kitur, turėtų viešpatauti meilė. Kaip

tie, kurie dalyvavo tame pačiame Kūne, tame pačiame Kraujyje, toje pačioje Aukoje, mūsų Viešpatyje Jėzuje

Kristuje, kaip jie gali susiskaldyti, kaip jie gali vienas kito nemylėti? Iš tiesų, Eucharistijos sakramentas yra

vienybės veiksnys par excellence457

.

Aš dar norėčiau šiek tiek pabrėţti šią meilės jėgą, produkuojamą Eucharistijos sakramento. Mums jos reikia,

netgi tarp mūsų, tarp mūsų, kurie tikime, kurie turime tikėjimą, kurie norime pasilikti katalikai ir romiečiai

iki paskutinės savo gyvenimo valandos. Mes privalome pasilikti meilėje. Šis sakramentas yra tos meilės, kuri

452 Plg. Kol 1, 24. 453 Rekolekcijos, Brignoles, 1984 m. liepos 27 d. 454 Homilija, primicijos, Écône, 1979 m. birželio 30 d. 455 Dvasinė paskaita, Écône, 1989 m. kovo 26 d. 456 Homilija, Mantes-la-Jolie, 1977 m. liepos 2 d. 457

Homilija, Mantes-la-Jolie, 1977 m. liepos 2 d. Magisteriumas daţnai grįţta prie šio mokymo: Inocentas III (1202) kalba apie

„vienybės ir meilės dorybę“ (D.S. 782); Florencijos susirinkimas: „Šio sakramento poveikis [yra tas, kad] ţmogus inkorporuojamas

į Kristų ir suvienijamas su Jo nariais“ (D.S. 1322); Tridento susirinkimas pristato Eucharistiją kaip „tos vienybės ir tos meilės,

kuriomis jis norėjo, kad visi krikščionys tarpusavyje būtų suvienyti ir sujungti, simbolį“ (D.S. 1635); Eucharistijos poveikis yra tai,

kad „mes būtume surišti glaudţiausiais tikėjimo, vilties ir meilės ryšiais“ (D.S. 1638).

kyla iš mūsų Viešpaties meilės, ţenklas ir simbolis. Ir kaip skaudu kartais pagalvoti, kad asmenys, kurie

kasdien maitinasi Eucharistija, kiekvieną dieną, nesugeba savo viduje būti valdomi meilės dorybės! Jiems

reikia kritikuoti, skaldytis, smerkti, demonstruoti savo antipatiją asmenims, kuriems jie turėtų parodyti

simpatiją. Ką gi, šiandien pasiryţkime, mes, kurie norime išsaugoti Tradiciją – tą tikėjimą į šv. Eucharistiją –

išsaugoti ir šv. Eucharistijos vaisių. Neuţtenka išsaugoti tikėjimą į ją, neuţtenka pasakyti, kad esame prisirišę

prie Eucharistijos tikėjimo ir vilties tradicijos, dar reikia, kad mes pajustume ir savyje turėtume visus jos

vaisius. Šie meilės vaisiai tokie geri, jie taip akivaizdţiai parodo mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus buvimą

mūsų sielose458

!

Malda Domine Jesu Christe

Domine Jesu Christe, Fili Dei vivi, qui ex voluntate Patris, cooperante Spiritu Sancto, per mortem tuam mundum vivificasti: libera me per hoc sacrosanctum Corpus et Sanguinem tuum, ab omnibus iniquitatibus meis, et universis malis: et fac me tuis semper

inhærere mandatis, et a te numquam separari permittas: Qui cum eodem Deo Patre et Spiritu Sancto vivis et regnas, Deus, in

sæcula sæculorum. Amen.

Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau, kuris Tėvo valia, Šventajai Dvasiai bendradarbiaujant, savo mirtimi atgaivinai

pasaulį, per šį švenčiausiąjį savo Kūną ir Kraują išvaduok mane iš visų mano nedorybių ir visokių blogybių bei duok, kad aš

visuomet prisiriščiau prie Tavo įsakymų ir neleisk nuo Tavęs niekuomet atsiskirti. Tu, būdamas Dievas, su tuo pačiu Dievu Tėvu ir

Šventąja Dvasia gyveni ir viešpatauji per amţių amţius. Amen.

Prisirišdama prie Dievo įsakymų, siela prisiriša prie mūsų Viešpaties, meilės Aukos, ir prašo Jo malonės niekada nebūti nuo Jo

atskirta.

1. Kad aš visuomet prisiriščiau prie Tavo įsakymų

Vienybė su mūsų Viešpačiu, realizuota per šv. Eucharistijos priėmimą, turi tęstis per mūsų dienas,

pagrindiniu nusiteikimu vykdyti Jo valią, atlikti savo pareigą ir nuolatiniu troškimu vėl Jį priimti

Eucharistijoje, kai tik bus galima459

.

Kad sustiprintų troškimą laikytis Gerojo Dievo Įstatymo, troškimą paklusti Gerojo Dievo Įstatymui, Šventoji

Dvasia įkvėpė 118 psalmę. Ši psalmė nuostabi! „Laimingi tie, kurie nepriekaištingi savo keliuose, kurie

elgiasi pagal Jahvės Įstatymą. Laimingi tie, kurie laikosi Jo pamokymų, kurie Jo ieško iš visos širdies, kurie

nevykdo nedorybės, kurie vaikšto Jo keliais. Tu davei savo nurodymus, kad jų būtų rūpestingai laikomasi. O,

kad mano keliai galėtų būti vadovaujami, kad laikyčiausi Tavo įstatymų, tada man Tavo įsakymų akivaizdoje

nereikės raudonuoti. Aš Tave šlovinsiu sąţininga širdimi, mokydamasis Tavo teisingumo priesakų. Noriu

laikytis Tavo įstatymų, neapleisk manęs galutinai. Kaip jaunuolis padarys tyrą savo kelią? Laikydamasis

pagal Tavo ţodį. Iš visos širdies Tavęs ieškau, neleisk man klaidţioti toli nuo Tavo įsakymų. Aš saugau Tavo

ţodį, paslėptą širdyje, kad prieš Tave nenusidėčiau. Tebūna palaimintas Jahvė, išmokyk mane savo įstatymų.

Savo lūpomis aš išvardinu visus priesakus iš Tavo burnos. Man taip dţiugu laikytis Tavo pamokymų, tarsi

turėčiau visus lobius. Noriu apmąstyti Tavo nurodymus, įţiūrėti Tavo kelius. Tavo įstatymai teikia man

malonumą. Neuţmiršiu Tavo ţodţio“ (Ps 118, 1-16)460

. Tai įspūdinga, nuostabu! Matomas tas uolumas sekti,

paţinti Gerojo Dievo Įstatymą. Reikėtų perskaityti visą psalmę, kuri labai ilga; viskas įkvėpta to paties

uolumo. Reikia reguliariai sau ţadinti šią nuotaiką, šį tikrą troškimą laikytis įstatymo. Todėl, kad tai

vienintelė priemonė suprasti įstatymo reikalingumui, kitaip jis suprantamas tiesiog kaip tam tikras primestas

nurodymas, nematant jo galutinio tikslo. (...)

Visame krikščioniškame gyvenime jūs turite tai, ką dvasiniai autoriai vadina valia, paskelbta per įstatymus, ir

noro valia. Dievo pareikšta valia pasireiškia rašytiniais nurodymais, įstatymais. Noro valia pasireiškia arba

per vyresniuosius, kurie jums duoda tikslų nurodymą dėl vieno ar kito dalyko, kuris nėra numatytas

rašytiniuose nurodymuose, arba per įvykius ir ypač išbandymus. (...)

Kaip tik mes, kunigai, privalome priimti šią valią pasiaukojimo dvasioje, atnašavimo dvasioje, aukos

dvasioje. Visas mūsų, aukojančių auką, gyvenimas turi būti pasiaukojimo, atnašavimo vienybėje su mūsų

458 Homilija, Écône, 1976 m. birželio 17 d. 459 Pastabos kunigų rekolekcijoms. Écône seminarijos archyvas, O mysterium Christi, p. 19. 460 Šiuolaikiniame Šv. Rašto vertime ši psalmė yra 119 (vert. past. ).

Viešpaties auka gyvenimas. Štai šioje dvasioje reikia paklusti Dievo valiai: spontaniškai, geranoriškai,

didţiadvasiškai461

.

Vidinis Dievo Įstatymas – tai meilė. „Dievas yra Meilė“ (1 Jn 4, 8). Jeigu Dievas yra Meilė, Jis gali kurti tik

meilę, ir, vadinasi, savo kūrime Jis kūrė meilę. Jis negalėjo padaryti nieko kito, kaip tik mūsų paprašyti Jį

mylėti ir mylėti savo artimą. Meilė taip pat yra mūsų įstatymas. Tai dalis pačios Sutvėrimo esmės. Taigi,

Dievas mums kuria meilę ir mūsų prašo Jį mylėti, kad nusipelnytume būti su Juo per amţinybę, kad

nusipelnytume Dangų: tai viskas. Ir Jis mūsų prašo dėl Jo mylėti savo artimą. Mes turime mylėti artimą dėl

Gerojo Dievo. Taigi, iš tiesų yra tik viena meilė, Dievo meilė, nes kai mes mylime savo artimą, mes jį

mylime dėl Dievo. Yra tik viena meilė: Dievo meilė462

.

Šv. Tomas sako, kad Dekalogo, kuris reziumuojamas dviem Dievo ir artimo meilės įsakymais, priesakų

atskyrimas padarytas dėl silpnųjų. Šis atskyrimas skirtas silpniesiems463

nes, sako šv. Tomas, viskas telpa

vieninteliame Dievo meilės įsakyme464

. Iš tiesų, mes viską turime mylėti dėl Dievo. Yra tik vienas meilės

praktikavimo tikslas ir vienintelė formali prieţastis – tai Dievo meilė, netgi jei ta meilė turi daug objektų. Nes

mes turime mylėti savo artimą dėl Dievo465

! Mes turime mylėti save pačius dėl Dievo466

! Visus kūrinius mes

privalome mylėti dėl Dievo. Vadinasi, formalus mūsų meilės objektas visada yra Dievas, kad ir koks būtų

objektas, kurį mes turime mylėti. Mes turime viską skirti Dievui. Šv. Tomas taip pat sako: pati meilės esmė

yra tai, kad Dievas yra mylimas labiau uţ viską ir kad ţmogus visiškai Jam pasiveda, skirdamas Jam visa, ką

turi467

. Visa skirti Dievui – štai iš ko susideda mūsų dvasinis gyvenimas468

.

2. Neleisk man nuo Tavęs niekuomet atsiskirti

Mūsų Viešpaties Kančia, tas lobis, turi paliesti sielas. Reikia, kad nuodėmės baimė taptų baime būti iš tų,

kurie yra mūsų Viešpaties Kančios prieţastis. Mes turime pasiekti, kad taip bijodami įskaudinti mūsų

Viešpatį, taip bijodami būti nuo mūsų Viešpaties atskirti, nuo Jo atitolti, bet kokia kaina vengtume nuodėmės,

aišku, ne vien tik mirtinos nuodėmės, bet taip pat ir lengvos, ir viso to, kas gali mus tam tikru būdu atitolinti

nuo mūsų Viešpaties. Mes tai sakome toje graţioje maldoje, kuri eina prieš komuniją: „Ir neleisk man nuo

Tavęs niekuomet atsiskirti469

.“

Kad sielos suprastų šią didţiąją mūsų Viešpaties paslaptį, nesuvokiamą Dievo meilės mums paslaptį. Tai ne

vien tik Sukūrimo paslaptis, tai ne vien tik mūsų buvimo dovana, bet tai Kryţiaus, nukryţiuoto mūsų

Viešpaties dovana, neįtikėtina paslaptis. (...) Sielos tam sutvertos. Tam nereikia ypatingos mistikos, bet

paprasčiausiai krikščioniškos mistikos: priartinti sielas prie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kryţiaus ir tuo

pačiu prie šv. Mišių aukos. (...)

Kad nebegyventume kokio nors paprasto gyvenimo, sakydami sau: „O, aš nedarau mirtinos nuodėmės. Aš

stengiuosi būti geras, gyventi normalų krikščionišką gyvenimą.“ To nepakanka! Daugybė sielų galėtų ţengti

ţingsnį į priekį, ne vien tik būti krikščionys ir pasitenkinti tuo, kad nedaro nieko tokio, kas ypatingai

nepatiktų mūsų Viešpačiui. Vienas dalykas yra tai, kitas dalykas – atvesti sielas dalyvauti mūsų Viešpaties

aukoje.

Kad sielos iš tiesų taptų atnašomis, nuolatinėmis aukomis, kurios aukoja visą savo gyvenimą, visus savo

išbandymus, visus savo sunkumus, visas savo luomo pareigas (kurias daţnai sunku vykdyti), santuokoje ir

profesijoje – toks turi būti mūsų rūpestis470

.

Jeigu tik mes rūpintumėmės grąţinti Gerajam Dievui tai, ką Jis daro dėl mūsų, maţų maţiausiai tiek, kiek

galime, ką gi, mes uţtikrintai greitai darytume paţangą dorybėje ir rastume pusiausvyrą savo dvasiniame

461 Dvasinė paskaita, Écône, 1977 m. rugsėjo 23 d. 462 Rekolekcijos, Le Barroux, 1985 m. rugpjūtis. 463 Propter tardiores explicitantur præcepta. 464 Summa theologiæ, II-II, q. 44, a. 2; šv. Tomas rašo: „Reikėjo duoti ne vien tik Dievo meilės, bet ir artimo meilės įsakymą, dėl

tų, kurie, būdami maţiau nuovokūs, taip lengvai nepastebėtų kad artimo meilė įeina į Dievo meilę.“ 465 Summa theologiæ, III, q. 23, a. 5, ad 1. 466 Summa theologiæ, III, q. 25, a. 4. 467

Omnia sua referendo in ipsum; plg. Summa theologiæ, III, q. 44, a. 4; šv. Tomas rašo: „Dievas turi būti mylimas kaip galutinis

tikslas, kuriam visi dalykai turi būti skirti.“ 468 Dvasinė paskaita, Écône, 1981 m. kovo 26 d. 469 Et a te numquam separari permittas. 470 Šventimų rekolekcijos, Flavigny, 1979 m. birţelis.

gyvenime. Nuo to laiko, kai aš buvau Afrikoje kaip Apaštališkasis legatas, kiek kartų, deja, pastebėjau, netgi

vienuolių tarpe, netgi brolių tarpe, nepastovumą, neįtikėtiną nepastovumą. Vieną dieną viskas dţiugina,

ţmogus yra laimingas, viskas gerai; kitą dieną – nebėra nieko471

.

Naudos iš komunijos prašymas: Perceptio Corporis tui

Perceptio Corporis tui, Domine Jesu Christe, quod ego indignus sumere præsumo, non mihi proveniat in judicium et

condemnationem: sed pro tua pietate prosit mihi ad tutamentum mentis et corporis, et ad medelam percipiendam: Qui vivis et

regnas cum Deo Patre in unitate Spiritus Sancti, Deus, per omnia sæcula sæculorum. Amen.

Tavo Kūno priėmimas, Viešpatie Jėzau Kristau, kurį aš, nevertas, drįstu priimti, tegu netampa man teismu ir pasmerkimu, bet dėl

Tavo gerumo tebūna man sielos ir kūno apsauga bei priimtinu vaistu. Tu, būdamas Dievas, gyveni ir viešpatauji su Dievu Tėvu

Šventosios Dvasios vienybėje per visus amţių amţius. Amen.

1. Eucharistija turi gydomąjį poveikį

Katalikiškoji doktrina yra tokia doktrina, kuri apšviečia sielas ir skatina jas išvyti nuodėmę. Ji skatina jas sau

pasakyti: „Reikia, kad aš atsikratyčiau savo kalčių, trūkumų, nuodėmių taip, kad mano siela būtų visiškai

pasiruošusi priimti mūsų Viešpaties malones, kad būčiau perkeistas į mūsų Viešpatį, kad priimčiau Jo

malones.“ Būtent to Baţnyčia visuomet mokė. Tai dėl to ji reikalavo evangelizuoti pasaulį, eiti ir nešti

sieloms mūsų Viešpaties malonę ir perkeisti sielas į mūsų Viešpatį. Iš čia kyla šv. Mišių aukos, kuri yra

Kryţiaus aukos pratęsimas, svarba ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kraujo, atnaujinančio sielas,

perkeičiančio jas per Eucharistijos priėmimą, pritaikymo sieloms svarba472

.

Tegu Tavo Kūno priėmimas būna man vaistu473

. Štai ką mes sakome mūsų Viešpačiui maldoje prieš

priimdami komuniją: „Duok man savo vaistą, duok man savo vaistą.“ Tai yra permaldavimas. Štai mūsų

Viešpaties permaldaujamasis veiksmas, atnaujinamas kiekvieną dieną. Taigi, reikia, kad turėtume šį

įsitikinimą, jog mums reikalingas vaistas474

.

2. Eucharistija sumažina geismą

Eucharistijos pasekmė yra mūsų išsaugojimas tyrų ir laisvų nuo bet kokios nuodėmės. Tai yra dangiškas

priešnuodis, kuris neleidţia kad mus uţplūstų ir sugadintų mirtini blogų aistrų ir ypač geismo nuodai. Tai

skaisčiųjų duona.

Todėl šių laikų ţmonėms reikia labai rekomenduoti komuniją, lygiai kaip ir sutuoktiniams, kurie turi tiek

sunkumų, norėdami likti ištikimi Dievo Įstatymui santuokinėje srityje. (...)

Eucharistija yra vaistas. Kadaise ţmonės daţnai priimdavo komuniją. Krikščionys maitinosi Eucharistija, nes

Eucharistija yra ypatingas vaistas mūsų geismo sumaţinimui. Eucharistijoje mes priimame bet kokios

malonės mumyse kūrėją, tą, kuris kaip tik ir yra priešingas nuodėmei, priešingas geismui: mūsų Viešpatį Jėzų

Kristų475

.

Kuo daugiau maitinamės mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi turėdami būtiną dispoziciją, tuo labiau geismo

ugnis nyksta ir sielos lieka ramybėje, jos nėra visą laiką varginamos šių problemų. „Eucharistija sutramdo ir

sušvelnina kūno troškimų įkarštį. Padidindama širdyse Dievo meilės ugnį, tuo pačiu ji neišvengiamai

uţgesina geismo ugnį476

“477

.

Šimtininko laikysena: Domine, non sum dignus

Domine, non sum dignus ut intres sub tectum meum, sed tantum dic verbo et sanabitur anima mea (ter).

471 Rekolekcijos Seserims, Albano, 1976 m. rugsėjis. 472 Paskaita, Écône, 1975 m. gruodţio 2 d. 473 Ad medelam percipiendam. 474

Kunigų rekolekcijos, Paryţius, 1984 m. gruodţio 13 d. 475 Kunigų rekolekcijos, Écône, 1980 m. rugsėjis. 476 Catéchisme du concile de Trente (Tridento susirinkimo katekizmas), sk. 20, § 1, p. 233. Šv. Tomas mus moko, kad Eucharistija

mums atleidţia lengvas nuodėmes, dalį bausmės uţ nuodėmes ir saugo nuo būsimų nuodėmių (Summa theologiæ, III, q. 79, a. 4-6). 477 Velykų rekolekcijos, Écône, 1980 m. balandţio 1 d.

Viešpatie, nesu vertas, kad ateitum į mano namus, bet tik tark ţodį, ir mano siela pasveiks (tris kartus).

1. Viešpatie, nesu vertas

Mes esame ligoniai, ir tai pakartojame tris kartus prieš priimdami šv. komuniją: „Viešpatie, nesu vertas, kad

ateitum į mano namus, bet tik tark ţodį, ir mano siela pasveiks.“ Mums reikia mūsų sielų gydytojo. O vaistas

– tai mūsų Viešpats Jėzus Kristus, tai Jo Kryţius, tai Jo Kraujas, tai šv. komunija. Tai mūsų Viešpatį,

paaukotą ant Kryţiaus, mes priimame šventojoje komunijoje; tai Jis gydo mūsų sielas. Tai ţinodami, mes

turime priimti kančią, atgailą atsiteisimui uţ savo nuodėmes, savo sielų sugrąţinimui į Dievo norėtą

tvarką478

.

2. Ir mano siela pasveiks

Jau nebenorima, kad būtų sakoma, jog mūsų sielos serga. Kaip tada siekti atgailos, kaip siekti vaistų, kurie

kaip tik ir yra atgaila, apsimarinimas, savęs atsiţadėjimas, kurie pritraukia mūsų Viešpaties malonę, kurie

pritraukia tą vaistą, kuris mūsų Viešpats, Jis pats? „Tark ţodį, ir mano siela pasveiks.“ Mes turime nuolat būti

šioje dvasioje. Visa tai mums yra proga išlaikyti savo nusiţeminimą479

.

„Tark ţodį, ir mano siela pasveiks480

. Aš nieko negaliu be Tavęs, aš negaliu išsigelbėti be Tavęs. Teikis mane

išgelbėti. Būk mano sielos gydytoju.“ Štai ką mes sakome mūsų Viešpačiui prieš Jį priimdami. Kai

suklumpame prieš Eucharistiją, pripaţįstame savo priklausomybę nuo Dievo481

.

Priimant šv. komuniją, meilės ţvilgsnis į švč. Mergelę turi jai išreikšti mūsų dėkingumą.

Negalima galvoti apie Eucharistiją, negalvojant apie švč. Mergelę Mariją, nes, galų gale, jeigu švč. Mergelė

Marija nebūtų ištarusi savo Fiat, mes irgi neturėtume šv. Eucharistijos. Tai todėl, kad ji ištarė savo Fiat,

šiandien mes turime tą dţiaugsmą, tą laimę turėti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų savo tabernakuliuose ir ant savo

altorių. Tad prašykime švč. Mergelę Mariją duoti mums tą meilę, kurią ji taip gerai paţino, ir kuria ji taip

gėrėjosi savo Sūnuje Jėzuje482

.

Kunigo komunija Kristaus Kūnu

Panem cælestem accipiam, et nomen Domini invocabo.

Corpus Domini nostri Jesu Christi custodiat animam meam in vitam æternam. Amen.

Priimsiu dangiškąją duoną ir šauksiuosi Viešpaties vardo.

Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas tesaugo mano sielą amţinam gyvenimui. Amen.

Jeigu mūsų Viešpats yra Gyvybės Duona, Jis ja buvo ant Kryţiaus, ir kaip tik per dalyvavimą Jo šventajame

Kryţiuje mes gauname šį vaisių, kuris yra sugretinimas su tuo blogu vaisiumi, kuris apnuodijo mūsų

pirmuosius tėvus. Taigi, vaisius, kurį mes gauname šiandien nuo Kryţiaus, yra mūsų Viešpats šventojoje

Eucharistijoje. Tai Jis mums duoda gyvybę, tuo tarpu kai vaisius nuo gėrio ir blogio medţio davė mirtį mūsų

pirmiesiems tėvams483

.

Nors kūno maistas persikeičia į mūsų substanciją, bet su komunija įvyksta priešingai. Tas maistas, kurį mes

priimame, mus pakeičia į jį, mes iš tiesų tampame mūsų Viešpaties nariais. Mūsų Viešpaties Kūnas netampa

mūsų kūnu nei mūsų siela, bet visa mūsų būtis iš tikrųjų tampa mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus nariu. Štai

čia yra poveikis, priešingas įprastinio maisto poveikiui.

478 Rekolekcijos, Le Barroux, 1985 m. rugpjūtis. 479

Rekolekcijos, Le Barroux, 1985 m. rugpjūtis. 480 Et sanabitur anima mea. 481 Kunigų rekolekcijos, Paryţius, 1984 m. gruodţio 13 d. 482 Homilija, Écône, 1976 m. birţelio 17 d. 483 Homilija, Écône, 1975 m. kovo 15 d.

Šv. Augustinas įdeda į mūsų Viešpaties lūpas šiuos ţodţius: „Aš esu subrendusių ţmonių maistas. Aukite ir

po to mane valgysite, ir nepakeisite manęs į jus, kaip tai atsitinka su kūno maistu; bet jūs pasikeisite į

mane484

.“

Tai nuostabus dalykas, kurį Gerasis Dievas padarė. „Tas, kuris mane valgo, sako Išganytojas, taip pat gyvens

per mane“ (Jn 6, 57); „Duona, kurią aš duosiu, yra mano Kūnas uţ pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51), taigi,

maistas, kuris mus perkeičia į mūsų Viešpatį, augina mumyse malonę. Štai sakramentinės malonės,

ypatingosios Eucharistijos malonės poveikis485

.

Kunigo padėka

Quid retribuam Domino pro omnibus quæ retribuit mihi? Calicem salutaris accipiam, et nomen Domini invocabo. Laudans

invocabo Dominum, et ab inimicis meis salvus ero.

Ką atiduosiu Viešpačiui uţ visa, ką Jis man davė? Imsiu išganymo taurę ir šauksiuosi Viešpaties vardo. Šlovindamas šauksiuosi

Viešpaties, ir būsiu išgelbėtas nuo savo priešų.

Kunigas dėkoja Dievui uţ kilnią dovaną, kuri jį perkeičia į nukryţiuotąjį Jėzų. Jis paţada dalyvauti išganymo taurėje ir šauktis Viešpaties vardo.

Aš manau, kad kunigas dėl savo kunigiškojo charakterio, kadangi jis nepaprasčiausiu būdu, išskirtiniausiu,

paslaptingu būdu gyvena su mūsų Viešpačiu prie altoriaus ir kadangi jis seka mūsų Viešpačiu iš arčiau negu

visi kiti kūriniai, turi pareigą priversti save sekti mūsų Viešpatį nešdamas Jo Kryţių, darydamas atgailą su

mūsų Viešpačiu, pasiaukodamas su mūsų Viešpačiu.

Ţinoma, tai yra visų krikščionių ir tuo labiau vienuolių vaidmuo, bet ypatingu būdu tai yra kunigo dalia.

Neįsivaizduojame kunigo, kuris kopia prie altoriaus kiekvieną rytą ir ištaria konsekracijos ţodţius, kuris yra

susivienijęs su mūsų Viešpačiu absoliučiai ypatingu būdu – tai nesuvokiamas pasirinkimas, kurį Gerasis

Dievas padarė dėl jo – ir kuris sakytų, kad nėra vienuolis ir neprivalo praktikuoti skaistybės, paklusnumo ir

neturto dorybių kaip tie, kurie padarė vienuoliškus įţadus. Ar šitie turi sekti mūsų Viešpačiu, taip ar ne?

„Tas, kuris nori būti mano mokinys486

, sako mūsų Viešpats, teneša savo kryţių ir teseka manimi.“ Kunigas

yra kaip tik tas, kuris turi nešti mūsų Viešpaties Kryţių ir Juo sekti487

.

„Tegul jis kasdien neša savo kryţių488

“, sako mūsų Viešpats (Lk 9, 23). Kiekvieną dieną mes privalome nešti

savo kryţių paskui mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, jeigu norime save pašventinti, jeigu norime turėti amţinąjį

gyvenimą489

.

Kunigo komunija Kristaus Krauju

Sanguis Domini nostri Jesu Christi custodiat animam meam in vitam æternam. Amen.

Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kraujas tesaugo mano sielą amţinam gyvenimui. Amen.

Didţioji meilė, kurią mes privalome jausti mūsų Viešpačiui, uţsidega sąlytyje su mūsų Viešpaties Krauju,

kuris yra Jo meilės mums išraiška. Mums reikia mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kraujo, kad galėtume

mylėti Jėzų. Tai dėl to Jis pasiaukojo: kad įrodytų savo meilę mums ir kad mes Jam duotume savąją. „To,

kuris mus taip mylėjo, kaip galėtume savo ruoţtu nemylėti490

?“491

.

Kaip tik pagal kiekvienos sielos gyvą santykį su nukryţiuotuoju Jėzumi bus paskelbtas Dievo nuosprendis.

Jeigu siela turi gyvą santykį su nukryţiuotuoju Jėzumi, tai ji ruošiasi amţinajam gyvenimui ir jau dalyvauja

Jėzaus garbėje per Šventosios Dvasios buvimą joje. Tai pati Mistinio Jėzaus Kūno gyvybė. „Jei kas nors

484 Šv. Augustinas, Išpaţinimai, VII knyga, 10 sk., § 16. 485 Kunigų rekolekcijos, Écône, 1980 m. rugsėjis. 486 Si quis vult discipulus meus esse (pagal Lk 14, 27). 487

Paskaita Seserims, Écône, 1974 m. lapkričio 21 d. 488 Tollat crucem suam quotidie. 489 Homilija, Flavigny, 1977 m. liepos 5 d. 490 Sic nos amantem, quis non redamaret (Kalėdų giesmė Adeste fideles). 491 Homilija, Flavigny, 1977 m. liepos 5 d.

nepasiliks manyje, jis bus išmestas lauk ir sudţius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos

sudegs“ (Jn 15, 6)492

.

Visos dorybės yra išreikštos nukryţiuotame Jėzuje ir ţadinamos mumyse: tikėjimas, viltis, meilė... iš čia kyla

šv. Mišių, kurios mus daro panašius į dieviškąjį Nukryţiuotąjį, svarba493

.

Confiteor

Confiteor malda, kartojama prieš komuniją, nuteikia sielas gerai priimti visus Eucharistijos vaisius.

1. Kaip pasiruošti šventajai komunijai?

Kuo geriau pasiruošiame, tuo daugiau iš Eucharistijos sakramento gauname mūsų Viešpaties malonės.

Daugybė ţmonių konstatuoja: visą tą laiką, kai priimu komuniją, esu vis toks pats. Bet ar jūs rūpinatės gerai

jai pasiruošti, turėti tikrai laisvą širdį, visiškai išlaisvintą nuo visko? Visiškai ištuštinkite savo širdį, kad

Gerasis Dievas galėtų ją pripildyti! Jei jūs pasiliekate vis su tuo pačiu egoizmu, tomis pačiomis meilėmis, tais

pačiais netvarkingais prisirišimais, mūsų Viešpats negali pas jus būti šeimininku. Tai neįmanoma. Tai labai

svarbu, netgi tikintiesiems, nes tikintieji, kurie daţnai priima komuniją, gali būti labai geri, bet ir jie gali

mindţikuoti, visą laiką mindţikuoti, nes jie neruošia savo sielų priimti mūsų Viešpatį494

.

Štai čia yra ypatinga dovana – galėti kasdien dalyvauti mūsų Viešpaties Kryţiuje, dalyvauti jame pačiu

artimiausiu būdu, valgant ir maitinantis paties mūsų Viešpaties Kūnu ir Krauju. Visi Šv. Dvasios, kuri mums

tuo pat metu duodama, poveikiai gausiai teikiami mūsų sieloms. Ţinoma, tada mūsų sielos yra trokštančios

sielos, sielos, atviros priimti mūsų Viešpatį. Kaipgi mūsų sielos neaugtų tobulume, kaip mūsų sielos

kiekvieną kartą neţengtų ţingsnelio į priekį tobulume, jeigu jos būtų iš tiesų gerai pasiruošusios? Nes svarbu

ţinoti, kad, netgi jei sakramentai veikia ex opere operato495

, kaip sako teologai, o ne vien tik ex opere

operantis496

, ne maţiau teisinga tai, kad sakramentų vertė yra tuo didesnė, kuo geriau sielos jiems

pasiruošusios. Jeigu sielos nėra gerai pasiruošusios, ta malonė, kuri teikiama pačiu sakramentu, neturės tokio

pat poveikio vienai ir kitai sielai; nes dispozicija yra tarsi sugebėjimas priimti malones, kurias Gerasis Dievas

nori mums duoti. Jei mūsų sugebėjimai riboti, jei mes pernelyg prisirišę prie dalykų, kurie neturi nieko

bendra su mūsų Viešpačiu, jei mes nesame prisirišę prie Gerojo Dievo labiau negu prie bet ko kito, jeigu mes

esame daug labiau uţsiėmę šio pasaulio reikalais negu Dievo reikalais, ţinoma, malonės bus ne tokios

gausios. Todėl labai svarbu ruošti sielas sakramentams. Nebūtų reikalo vargintis su pasiruošimais, jeigu

priimamas sakramentas automatiškai, neišvengiamai teiktų tiek pat malonių.

Todėl reikia ruošti sielas, vaikų sielas pirmajai komunijai, išpaţinčiai. Mes patys turime ruoštis savo

komunijai: susikaupti, melstis, prašyti Dievą visų malonių, kurių mums reikia, apgailėti savo nuodėmes,

atlikti gailesčio aktą – todėl prieš priimant šv. komuniją kalbama Confiteor – , prašyti atleidimo uţ visus

nusiţengimus, kuriuos galėjome padaryti, kad mūsų siela būtų tokia tyra, kiek tai įmanoma, ir galėtų priimti

dieviškąjį Svečią, ateinantį pas mus497

.

Kadangi Gerasis Dievas nusprendė, kad švč. Mergelė Marija turi būti nekalta savo prasidėjime, kad galėtų

priimti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūną, Jo Sielą ir Jo Dievystę, mes patys irgi turime stengtis padaryti

savo sielas nekaltas. Tegu mūsų sielos tampa nekaltos dėl mūsų maldų, dėl mūsų dispozicijos, dėl mūsų

pastangų, dėl Gerojo Dievo malonės. Tegu jos iškovoja tą dovaną, kurią švč. Mergelė Marija gavo kaip

privilegiją. Mes turime gyventi kovodami prieš visa tai, kas gali sutepti mūsų sielas, kad ir apie mūsų sielas

būtų galima pasakyti: „Tu visa esi graţi, ir nėra tavyje dėmės498

“ (Gg 4, 7). Šitaip mes galėsime vertai priimti

mūsų Viešpatį Jėzų Kristų499

.

492 Itinéraire spirituel (Dvasinis kelionių vadovas), p. 59. 493 Brilon Wald karmeličių vienuolynas; Écône seminarijos archyvas. 494 Rekolekcijos, Le Barroux, 1985 m. rugpjūtis. 495

Sakramentai savaime teikia malonę. 496 Pagal sakramentus priimančiojo dispoziciją. 497 Rekolekcijos, Brignoles, 1984 m. liepos 27 d. 498 Tota pulchra es, et macula non est in te. 499 Homilija, Écône, 1972 m. gruodţio 8 d.

2. Imituoti vaikų paprastumą

Įsivaizduokite, mano brangūs broliai, tiesiog pabandykite prisiminti savo gyvenimo etapus, kai jūs pajutote tą

mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus buvimą šventojoje Eucharistijoje. Ak, aš esu įsitikinęs, kad savo pirmosios

komunijos dieną – prisiminkite tą palaimingą savo pirmosios komunijos akimirką – jūs dėkojote Dievui, kad

galite priimti Jo Kūną ir Jo Kraują. Kaip gerai jūs buvote paruošti savo tėvų, kunigų, kurie jus mylėjo ir

atvedė jus prie Šventojo Stalo su begaline pagarba jūsų širdims, jūsų sieloms, kurios taps mūsų Viešpaties

Jėzaus Kristaus Kūno ir Kraujo šventykla!

Ir kiek kartų nuo tos dienos jums pasitaikė artintis prie šv. Eucharistijos, kad paprašytumėte ypatingų

malonių, kurių reikėjo jums patiems, jūsų šeimoms, jūsų vaikams, ligoniams, galbūt jūsų šeimos nariams,

kurie nutolo nuo mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus! Tada jūs karščiau priimdavote komuniją ir prašėte mūsų

Viešpatį: „Išgelbėk sielas, neapleisk jų! Padaryk tai iš meilės joms! Parodyk savo gailestingumą!“500

.

Šių tikėjimo paslapčių atţvilgiu mes privalome turėti vaikišką nusiteikimą. Vaikai gyvena savo širdies

paprastume, savo proto paprastume. Jie sau nekelia problemų. Uţtenka jiems pasakyti: štai kaip yra. Yra

šitaip. Vaikai tiki savo tėvais. O mums šiuos dalykus apreiškė Dievas. Labai daţnai mes esame kaip tie ţydai,

kuriems mūsų Viešpats sakė: „Jei nevalgysite ţmogaus Sūnaus Kūno ir negersite Jo Kraujo, neturėsite savyje

gyvybės“ (Jn 6, 53). O ţydai sakė: „Kaip tai įmanoma? Kaip Jis gali mums duoti savo Kūną valgyti, o savo

Kraują gerti?“ (Jn 6, 52). Daug kas nuo tos dienos paliko mūsų Viešpatį, nes jų protas stengėsi surasti

paaiškinimą tam, ką mūsų Viešpats jiems sakė. Ir priešingai, tie, kurie tikėjo, sekė mūsų Viešpačiu. Mes irgi

tikime, kad valgome mūsų Viešpaties Kūną ir geriame Jo Kraują. Jei mes tai darome su vaikų, tikinčių tuo,

ką jų tėvas jiems sakė, paprastumu, tai mes priimame šį Kūną ir šį Kraują su geriausia dispozicija501

.

Štai Dievo Avinėlis: Ecce Agnus Dei

Ecce Agnus Dei: ecce qui tollit peccata mundi.

Domine, non sum dignus ut intres sub tectum meum: sed tantum dic verbo et sanabitur anima mea (ter).

Štai Dievo Avinėlis, štai tas, kuris naikina pasaulio nuodėmes.

Viešpatie, nesu vertas, kad įeitum į mano namus, bet tik tark ţodį, ir mano siela pasveiks (tris kartus).

Mūsų Viešpats, Velykų Avinėlis, duoda save kaip maistą tikintiesiems ir kviečia juos dalyvauti savo, kaip aukos, padėtyje.

Apmąstydami mūsų Viešpaties ant Kryţiaus meilę, mes taip pat būsime geriau pasiruošę priimti Auką,

dalyvauti Aukoje, kuri buvo paaukota ant Kryţiaus. Nes tikrai reikia pamąstyti, kad Eucharistija savo

tikrovėje reiškia būtent tai. Tai mūsų Viešpats kaip Auka. Eucharistijos sakramente yra ne vien tik grynas

buvimas, Jis čia yra su tam tikru charakteriu, su savo, kaip aukos, charakteriu. Kaip tik velykinis avinėlis tuo

pat metu vaizduoja auką ir Eucharistiją. Ţydai aukodavo velykinį avinėlį, o po to jį valgydavo; jie

dalyvaudavo aukoje. Nuo šiol mūsų Viešpats yra velykinis Avinėlis, tai Jis aukojasi, tai Jis teikia savo auką ir

duoda mums save valgyti kaip Auką, kaip meilės Auką, kaip savo gailestingumo Auką. Aš manau, kad šie

apmąstymai mus nuveda į labai gerą dispoziciją priimti mūsų Viešpatį ir būti pasiruošusiems ir mums

patiems teikti šią auką, iš kurios kaip tik ir susideda pasiaukojimas, pilnutinę auką, iki visiško pasiaukojimo.

Taigi, šį pilnutinį pasiaukojimą mums reikia taip pat atlikti priimant Eucharistiją. Mums reikia savyje

suţadinti šį pilnutinį pasiaukojimą, šį visišką savęs pačių paaukojimą Dievui ir artimui su tobula meile, su

pačia karščiausia, kokia tik įmanoma, meile502

.

Priimdami komuniją, mes dalyvaujame Aukoje, kuri buvo paaukota. Taigi, mes taip pat dalyvaujame aukos

padėtyje, padėtyje sielos, kuri aukojasi su mūsų Viešpačiu, kuri aukoja visą savo gyvenimą su mūsų

Viešpačiu. (...)

Visas mūsų gyvenimas yra kryţius, kurį mes nešame su mūsų Viešpačiu. Mes esame aukos su mūsų

Viešpačiu. (...) Nėra nė vieno veiksmo, kurį mes atliekame nuo ryto iki vakaro, nuo vakaro iki ryto – jeigu tik

500

Homilija, Écône, 1976 m. birţelio 17 d. 501 Homilija, Brannay, 1979 m. liepos 15 d. 502 Homilija, Écône, 1980 m. balandţio 6 d. Pijus XII rašo enciklikoje Mediator Dei: „Kad atnašavimas, per kurį šioje aukoje jie

aukoja dangiškajam Tėvui dieviškąją Auką, turėtų pilnutinį poveikį, dar reikia ir kad krikščionys kai ką pridėtų: jie patys privalo

pasiaukoti kaip aukos“ (La liturgie, E.S., n. 573).

jis atitinka Gerojo Dievo Įstatymą ir jeigu tik mes jį aukojame su mūsų Viešpačiu – kuris nebūtų

nuopelningas ir kuris mums nepelnytų amţinojo gyvenimo. Ak, kaip šis nusistatymas pakeičia gyvenimą!

Kaip tada ţmonės sugeba pakelti sunkumus savo šeimose! Būtent tai suvienija, suteikia jėgų katalikiškoms

šeimoms ir padrąsina jas nešti kryţius kartu503

!

Tikinčiųjų komunija

Teikdamas šv. komuniją, kunigas turi nepaprastą privilegiją išpildyti savo graţiausią svajonę.

Kokia yra pati graţiausia svajonė, kokią gali turėti kunigas? Ką geriausio jis gali padaryti? Duoti mūsų

Viešpatį Jėzų Kristų. Jis negali padaryti nieko didingesnio, brangesnio, labiau antgamtiško, labiau dieviško.

Taigi, o kada kunigas duoda mūsų Viešpatį Jėzų Kristų? Kai teikia sieloms šv. Eucharistiją. Kunigas paruošia

sielas priimti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų ir joms Jį duoda: štai čia jo misija. Duodamas mūsų Viešpatį, jis

duoda sieloms Dangų, jis joms duoda amţinąjį gyvenimą, jis joms atleidţia jų nuodėmes. Jis joms duoda tai,

kas gali būti didingiausio, graţiausio. Ir mūsų Viešpats panoro, kad kunigas iš pradţių aukotų Kryţiaus auką,

kad sielos galėtų maitintis jos vaisiumi. Lygiai kaip Ieva apnuodijo ţmoniją uţdraustu vaisiumi, kurį ji

suvalgė ţemiškajame Rojuje, lygiai taip kunigas teikia sieloms gyvybę šio Kryţiaus medţio vaisiumi, kuris

yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Kunigas duoda tą Gyvybės Duoną, tikrąjį amţinojo gyvenimo vaisių.

Ţmonės nebegalėjo nusiskinti vaisių nuo gyvybės medţio ţemiškajame Rojuje. Priešingai, štai amţinojo

gyvenimo medis, vėl sugrįţęs į ţemę, ir šis medis mums perduoda amţinąjį gyvenimą. Jis mums duoda patį

Dievo Sūnų, patį Dievo gyvenimą: mūsų amţinojo gyvenimo laidą, Rojaus laidą. Ką graţesnio gali padaryti

kunigas? Kas yra graţesnio ţmogaus gyvenime, negu duoti kitiems mūsų Viešpatį Jėzų Kristų504

?

Komunija klūpant

Mes niekada nebūsime pakankamai pagarbūs, mes niekada nepagarbinsime pakankamai pagarbia širdimi

šventosios Eucharistijos. Todėl tai yra Baţnyčios paprotys nuo senų senovės atsiklaupti priimant šv.

Eucharistiją. Mes turėtume priimti šv. Eucharistiją parpuolę ant ţemės, o ne stovėdami. Ar esame lygūs mūsų

Viešpačiui Jėzui Kristui? Ar ne Jis ateis Dangaus debesyse mūsų teisti? Ar, pamatę mūsų Viešpatį Jėzų

Kristų, mes nesielgsime kaip apaštalai ant Taboro kalno, kurie parpuolė ant ţemės iš išgąsčio ir susiţavėjimo

mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus didybės, spindesio akivaizdoje?

Ak, išsaugokime savo širdyje, savo sieloje šią garbinimo dvasią, šią gilios pagarbos tam, kuris mus sukūrė,

kuris mus atpirko, kuris mirė ant Kryţiaus uţ mūsų nuodėmes, dvasią505

.

Priimti Eucharistiją – reiškia priimti mūsų Viešpatį, mūsų Karalių ir mūsų vyriausiąjį kunigą, tapusį Auka, kad mus išganytų.

Platesne prasme tai reiškia priimti visą švč. Trejybę.

Jeigu, priimdami ostiją, mes iš tiesų turime tikėjimą, turime galvoti apie tai, kad priimame tą, kuris savo

rankose laiko visus dalykus, kuris pačia savo prigimtimi yra Karalius: pasaulio Karalius, visuomenių

Karalius, ţemės Karalius, be kurio niekas negali pajudinti maţojo piršto, pagalvoti nors vieną akimirką, nors

jis būtų pagonis, masonas ar bet kas kitas. Joks ţmogus šiame pasaulyje negali veikti, negali naudotis būtimi,

kurią Dievas jam davė ir kurią duoda jam kiekvieną akimirką, negali ja naudotis be mūsų Viešpaties Jėzaus

Kristaus visagalybės506

.

Su sakramentais mes priimame patį mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Bet šventąja komunija mes priimame ne vien

tik mūsų viešpatį Jėzų Kristų: mes priimame tris švč. Trejybės Asmenis507

.

Padėka

503 Homilija, Massongex, 1977 m. kovo 20 d. 504 Homilija, kunigų šventimai, Écône, 1974 m. birţelio 29 d. 505

Piligriminė kelionė, Mariazell, 1975 m. rugsėjo 8 d. 506 Dvasinė paskaita, Écône, 1974 m. kovas. 507 1980 m. kovas. Dievas Tėvas ir Šventoji Dvasia yra neatskiriami nuo Sūnaus. Taigi Jie yra čia esantys, bet ne drauge buvimu

grieţta prasme (kaip yra su Dievyste, Siela ir Krauju duonos pavidale). Tiesą sakant, Kristaus Kūnas nėra substancialiai

susivienijęs su Tėvu ir Šventąja Dvasia.

Jeigu sakramentas turi suţadinti mūsų padėką, tai labiausiai šis. Tai mums yra proga apmąstyti, pamatyti visa

tai, ką Gerasis Dievas padarė dėl mūsų508

.

„Jei tu paţintum Dievo dovaną“ (Jn 4, 10). Ką paţįstame mes, kiti, kurie esame privilegijuoti, kurie priimame

mūsų Viešpatį Jėzų Kristų šv. komunijoje? Ar paţįstame Dievo dovaną, ar ţinome, kad Dievas iš tiesų yra

mumyse, kad mes esame Šv. Dvasios šventovės? Ar ţinome, kad Dievas nėra mūsų sielose vien tik taip, kaip

visuose kituose kūriniuose, nei tik mūsų prote per paţinimą, kurį mes galime turėti apie Jo egzistavimą, netgi

nei per paţinimą, kurį mes galime apie Jį turėti iš savo tikėjimo? Ne, Jis yra tikrai, fiziškai, realiai,

substancialiai esantis mūsų sielose per malonės, kuri mus padaro Jo vaikais, dovaną; ir ne tokiais vaikais,

kurie paprasčiausiai įvaikinami, kaip pasaulyje, kur tėvai, įvaikinantys vaiką, negali jam duoti savo

substancijos, negali jam perduoti savo prigimties. Bet Dievas, padarydamas mus savo įvaikiais, perduoda

mums savąją prigimtį, iki tokio laipsnio, kad yra atpaţįstamas mumyse, nes mes iš tiesų dalyvaujame

dieviškoje prigimtyje per malonę, kurią Gerasis Dievas mums duoda.

Štai Dievo dovana: Dievas mums iš tiesų duoda save taip, kad, jei mes esame ištikimi Jo malonei, ši meilė

gali pamaţu išsiskleisti mumyse, meilė, kurios Dievas reikalauja, kad ji būtų mumyse matoma, ir kuri yra

visiškai skirtinga nuo tų, kurie nepaţįsta Dievo per malonę509

.

Ar gali būti religija, kur Dievas pasidarytų artimesnis ţmonėms, negu katalikų religija? Dievas nemano, kad

paţemino save, ateidamas pas mus ir atiduodamas mums save patį su savo Kūnu ir savo Krauju. Dievas savęs

nepaţemina. Jis lieka Dievu. Tai mes privalome parodyti savo pagarbą, savo garbinimą Jo atţvilgiu. Dėl to,

kad Dievas veikia paprastai, parodo savo meilę mums, mes neturėtume Jo niekinti, kaip tik atvirkščiai! Mes

turime Jam dėkoti, teikti Jam padėką uţ tą neišmatuojamą gailestingumą, tą begalinę meilę, tą dieviškąją

meilę, uţ tai, kad pasiliko arti mūsų510

.

1. Eucharistija, visų sakramentų širdis

Štai ką sako Tridento susirinkimo katekizmas apie Eucharistijos sakramento vertę ir vaisius:

„Eucharistijos sakramento vertė ir vaisiai nusipelno visokeriopo mūsų susiţavėjimo. Tikrai nėra nei vieno,

kuriam nebūtų naudinga ir netgi būtina juos paţinti. (...) Kadangi jo gėris ir nauda beveik begaliniai, tai patys

graţiausi, patys ilgiausi pasisakymai negalėtų jų detaliai paaiškinti. Štai kodėl ganytojai bus priversti prisirišti

prie vieno ar dviejų motyvų, kurių uţteks, norint parodyti šios šventos paslapties išganingųjų vaisių mastą ir

gausumą.

Štai priemonė šiam tikslui pasiekti: parodyti, lyginant visų sakramentų prigimtį ir veiksmingumą, kad

Eucharistija yra tarsi šaltinis, tuo tarpu kai kiti yra upeliai.

Iš tiesų, Eucharistija tikrai yra visų malonių šaltinis, kadangi ji nuostabiu būdu savyje turi mūsų Viešpatį Jėzų

Kristų, patį visų dangiškųjų dovanų šaltinį, visų sakramentų autorių, pagaliau pirmąją prieţastį, iš kurios kyla

visa tai, kas yra gero ir tobulo kituose sakramentuose. Po šito nebus sunku suprasti, kokios nuostabios yra

dieviškosios malonės, kurią mums perduoda šv. Eucharistija, dovanos511

.“

Vienas šv. Tomo komentatorius512

palygina Eucharistiją su saule. Eucharistija yra kaip centras513

, tuo tarpu

kai kiti sakramentai yra spinduliai514

.

Kadangi hebrajų durys buvo paţymėtos avinėlio krauju, kad angelas naikintojas nenuţudytų pirmagimių,

reikia, kad mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kraujas būtų mumyse, kad jis mus paţymėtų, ir šitai įvyksta jau

per krikštą. Bet kaip aiškina šv. Tomas, krikštas ir visi sakramentai sukasi aplink Eucharistijos sakramentą ir

Mišių auką.

Eucharistija – tai visų sakramentų širdis, nes kituose yra malonės, kurios ateina iš mūsų Viešpaties Jėzaus

Kristaus, o Eucharistijoje ir Mišiose ateina pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus, Jis, visų malonių šaltinis.

508 Homilija, Écône, 1980 m. Velykos. 509 Homilija, Saint-Michel-en-Brenne, 1974 m. rugsėjo 22 d. 510

Homilija, Écône, 1976 m. birţelio 17 d. 511 Catéchisme du concile de Trente (Tridento susirinkimo katekizmas), sk. 20, § 1, p. 230-231. 512 Le P. Roguet, Les sacrements, leidykla Revue des Jeunes, Paryţius, 1945, p. 377. 513 Plg. Dom Gaspar Lefebvre, O.S.B., įvadą į Mišiolą. 514 Kunigų rekolekcijos, Écône, 1980 m. rugsėjis.

Krikštas mus paruošia, padaro mus vertus Mišių kulto. Nekrikštytieji šiaip jau turėtų likti uţ šventovės durų.

Vien tik pakrikštytieji gali įeiti ir dalyvauti šv. aukoje. Tuo būdu, krikštas yra privalomas Eucharistijai515

.

2. Eucharistija – tai Dangus

Kokia yra ta malonė, kurią jūs gaunate per Eucharistijos sakramentą? Tai nei daugiau, nei maţiau, kaip

dieviškojo mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gyvenimo perdavimas jums. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus

nuţengė į ţemę, Jis prisiėmė kūną, panašų į mūsų, kad perduotų mums savo dieviškąjį gyvenimą. Jeigu mes

galėtume šiandien matyti sielas tokias, kokios jos yra, tai siela tų, kurie yra mirtinos nuodėmės būklėje,

mums pasirodytų kaip raupsuotoji, padengta opų, apimta baisios ligos. Ir priešingai, jeigu Gerasis Dievas

šiandien atskleistų, kokios yra sielos malonės būklėje, mes būtume suţavėti, mes negalėtume atsitokėti: „Tai

neįmanoma! Neįmanoma, kad siela malonės būklėje būtų tokia graţi, tokia dieviška, tokia pilna šviesos,

pilna meilės!“ Malonė – tai Gerasis Dievas mūsų sielose, tai Jėzus mūsų sielose. O Jėzus – tai ne kas kita,

kaip Dangus516

.

Dievas – tai Dangus. Jėzus Kristus yra Dievas. Vadinasi, kai priimame Dievą į savo širdis, mes visiškai

teisingai galime pasakyti: „Aš turiu Dangų savo sieloje. Aš turiu Rojų savo sieloje.“ Reikėtų, kad mes taip

būtume susivieniję su šiuo Rojumi, kad pasiruoštume visų laikų Rojui, kuris bus amţinas buvimas mūsų

Viešpaties Jėzaus Kristaus garbėje.

Tiktai tikroji religija gali turėti panašius lobius. Vien tik Dievas iš meilės mums galėjo sumanyti tokius

graţius, tokius didingus ir tokius išraiškingus dalykus517

.

3. Eucharistija, sielų paguoda

Įsivaizduokite krikščionišką gyvenimą be Eucharistijos! Kas mes būtume be mūsų Viešpaties Jėzaus

Kristaus, be tos nepaprastos dovanos, kurią Dievas mums suteikė? Kokie mes būtume našlaičiai, kokie

vieniši mes jaustumėmės, tarsi Gerojo Dievo apleisti! Bet su Eucharistija, kai mums reikia su Juo pasikalbėti,

Jį pamatyti, pasakyti Jam, kad Jį mylime, kai mums reikia ypatingos pagalbos, mes galime ateiti į savo

šventoves, atsiklaupti prieš mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, galbūt vieni, vieni prieš švč. Sakramentą. Tikriausiai

jums yra tekę pasakyti Gerajam Dievui priešais švč. Sakramentą: „Ateik man padėti, pagelbėk man, aš turiu

sunkumų, aš patiriu išbandymą, ateik padėti mano šeimai, ateik padėti mano vaikams!“ Ir kai vėl išėjote, jūs

palikote baţnyčią paguosti. Ir taip buvo, jūs tokie buvote, aš esu tuo tikras, po kiekvienų sekmadienio Mišių!

Kiek kartų mums, kaip kunigams, yra tekę pagelbėti mirštantiems! Kiek kartų mums yra tekę nešti komuniją

ligoniams! Koks dţiaugsmas buvo šioms kenčiančioms sieloms priimti savo Dievą iš kunigo, kuris atėjo, kad

atneštų jiems šv. komuniją, rankų! Kokia paguoda! Koks drąsos šaltinis jiems! Mūsų Viešpats Jėzus Kristus

šiuo sakramentu padarė nepaprastą savo meilės stebuklą. Ir todėl mes taip pat turime Jam parodyti savo

meilę518

!

4. Komunija, civilizacijos šaltinis

Supraskime, mano brangūs broliai, kad šventojoje komunijoje mes vienijamės su Dievu, su mūsų Viešpačiu

Jėzumi Kristumi: štai krikščioniškosios civilizacijos šaltinis. Šv. komunijoje Jėzus pasireiškia kaip mūsų

Išganytojas, ir taip pat Jis pasireiškia kaip mūsų Karalius, mūsų protų Karalius, nes duoda mums tiesą, mūsų

širdţių ir mūsų norų Karalius, nes duoda savo įsakymus, kad padėtų mums veikti pagal savo šventąją valią.

Taigi, grįţdami į namus, krikščionys, kurie pasimaitino mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnu ir Krauju,

geriau supranta, kokia yra jų pareiga, kaip jie privalo elgtis kasdieniniame gyvenime, šeimos gyvenime,

pilietinės visuomenės gyvenime. Ir priešingai, proporcingai tam, kad kunigai nebešvenčia šv. Mišių aukos,

mūsų krikščioniškoji civilizacija sunyko iki nebūties519

.

515

Homilija, Saint-Michel-en-Brenne, 1989 m. balandţio 2 d. 516 Homilija, Doué-la-Fontaine, 1977 m. geguţės 19 d. 517 Homilija, Unieux, 1979 m. liepos 1 d. 518 Homilija, Écône, 1976 m. birţelio 17 d. 519 Homilija, primicijos, Bezansonas, 1976 m. rugsėjo 5 d.

Maldos purifikacijos metu

Quod ore sumpsimus, Domine, pura mente capiamus: et de munere temporali fiat nobis remedium sempiternum.

Corpus tuum, Domine, quod sumpsi, et Sanguis quem potavi, adhæreat visceribus meis: et præsta, ut in me non remaneat scelerum

macula, quem pura et sancta refecerunt sacramenta. Qui vivis et regnas in sæcula sæculorum. Amen.

Ką priėmėme burna, Viešpatie, tesuvokiame tyru protu, ir iš šios laikinos dovanos tebūna mums amţinas vaistas.

Tavo Kūnas, Viešpatie, kurį priėmiau, ir Kraujas, kurį išgėriau, tepasilieka mano viduje; ir suteik, kad manyje, kurį pastiprino tyri

ir šventi sakramentai, neliktų nusikaltimų dėmės. Tu gyveni ir viešpatauji per amţių amţius. Amen.

Visos maldos po komunijos išreiškia troškimą, kad mūsų siela pasiliktų visuomet susivienijusi su mūsų Viešpačiu.

Šiais laikais tariamai nebegalima turėti tyrumo dorybės. Ţmonės nebegali jos turėti, nes jie paprasčiausiai

nebesiima priemonių. Gerojo Dievo dovanos lieka tos pačios, Gerojo Dievo nusiteikimas lieka tas pats, koks

buvo prieš šimtą metų, prieš du šimtus metų, prieš pusantro tūkstančio metų. Bet kai kurie to nebenori, tuo

nebesinaudoja. Taigi, jie skundţiasi, kad nebeturi jėgų: „Mūsų laikais, mūsų laikais...“ Bet tegu jie imasi

priemonių, kurias Gerasis Dievas jiems davė! Jie pamatys, kad jos turi tą patį poveikį. Tai labai svarbus

dalykas, kurį reikia priminti: malda šeimose, atgailos sakramentas, šv. komunijos priėmimas.

Antra vertus, matome, kad dar yra, ačiū Dievui, krikščioniškų šeimų, šeimų, kurios gyvena santūriai, kurios

gyvena taip, kaip Gerasis Dievas jų reikalavo gyventi, ir krikščioniškų tėvų, turinčių troškimą turėti daug

vaikų ir juos krikščioniškai išauklėti520

.

Vienas iš Eucharistijos poveikių yra lengvųjų nuodėmių atleidimas. Negalima abejoti, kad Eucharistija

atleidţia, dovanoja lengvas nuodėmes, kurias paprastai vadiname atleistinomis. Visa tai iš malonės

gyvenimo, ką siela, apimta geismo įkarščio, prarado, padarydama lengvąsias nuodėmes, šis sakramentas jai

grąţina, išdildydamas šias maţas kaltes. Tai kaip kūno maistas, kuris po truputį atstato mūsų jėgas ir

sugrąţina mums visa tai, ką mes kasdien prarandame dėl natūralios šilumos. Tai kaip tik ir paskatino šv.

Ambrozijų pasakyti, kalbant apie šį dangiškąjį sakramentą: „Kasdieninė duona yra vaistas nuo kasdieninio

silpnumo521

.“

Tačiau tai taikoma tik nuodėmėms, prie kurių mes nebesame prisirišę, nes, jei mes liksime prie jų prisirišę,

jos negalės būti atleistos. Todėl akivaizdu, reikia, kad sielos būtų gerai pasiruošusios, kad jų nuodėmės būtų

atleistos522

.

Postkomunijos malda

Malda, uţbaigianti šv. Mišias, dar kartą parodo Baţnyčios troškimą, kad paaukota auka būtų ištikimybės mūsų Viešpačiui ir

amţinojo gyvenimo šaltinis tikintiesiems, kurie jose dalyvavo.

Šis Dievo priartėjimas Jo atperkamojoje aukoje sukels sielose (...) tuos pačius efektus, išlaikant tam tikras

ribas, kuriuos patyrė privilegijuotos sielos, gavusios mūsų Viešpaties stigmas.

Šie efektai yra dvigubi. Pirmieji sąlygoja antruosius ir yra jų šaltinis; tai yra kontempliatyvūs aspektai:

- karštas visiško pasiaukojimo kaip auka vienybėje su dieviškąja Auka troškimas,

- Dievo, mūsų Viešpaties meilė iki savęs paaukojimo,

- visiškas atsidavimas Dievo valiai,

- karštas vienijimasis su perverta mūsų Viešpaties širdimi.

Meilės Dvasios, kuri pasireiškė ant Kryţiaus ir toliau pasireiškia prie altoriaus ir Eucharistijoje, efektai turi

polinkį atitolinti sielą nuo pasaulio, ją paskatinti niekinti praeinančius dalykus, kad galėtų prisirišti prie

amţinųjų, materialius dalykus – kad galėtų prisirišti prie dvasinių.

Siela patiria didţiulį pasibaisėjimą nuodėme, gilų gailestį uţ savo kaltes ir begalinį troškimą jas išpirkti uţ

save ir uţ kitus.

Reikia dėkoti Dievui, kad perdavė mums savo meilės ir aukos Dvasią savo Tėvo garbei523

.

520

Homilija, Écône, 1980 m. balandţio 6 d. 521 Citata iš šv. Ambrozijaus knygos (De Sacramentis, V, 25). Šis aiškinimas yra perimtas šv. Tomo Akviniečio, Summa theologiæ,

III, q. 79, a. 4. 522 Kunigų rekolekcijos, Écône, 1980 m. rugsėjis. 523 1982 m. sausio 14 d., Cor Unum, p. 60-61.

Ite missa est

C – Dominus vobiscum.

P – Et cum spiritu tuo. C – Ite, missa est.

P – Deo gratias.

C – Viešpats su jumis.

P – Ir su tavo dvasia.

C – Eikite, Mišios atlaikytos.

P – Dėkojame Dievui.

Mišių pabaigoje siela turi tik vieną troškimą: giedoti savo dėkingumą mūsų Viešpačiui ir šlovinti švč. Trejybę. Savyje ji neša

amţinybės svorį, kuris ją pripildo dţiaugsmo, drąsos ir pasitikėjimo savo gyvenimą paversti šlovinimo himnu švč. Trejybės,

kiekvieno ţmogiškojo gyvenimo pradţios ir pabaigos, garbei.

1. Mišios turi amžinybės svorį

Kuo labiau tyrinėjame šv. Mišių auką, tuo labiau pastebime, kad tai iš tiesų yra nepaprasta paslaptis. Tai iš

tiesų yra mūsų tikėjimo paslaptis. Kunigas čia pasirodo kaip kaţkas, kas nebepriklauso laikui, kas beveik

pereina į amţinybę, nes visi jo ţodţiai turi amţinybės vertę. (...) Tai nėra paprastas ritualas, kuris šiandien

atliekamas, tai amţinoji tikrovė, kuri iš tiesų pranoksta laiką, ir kuri turi pasekmes Dievo garbei, skaistyklos

sielų išganymui ir mūsų sielų pašventinimui. Kiekvienos Mišios iš tiesų turi amţinybės svorį524

.

2. Mišios, Dievo šlovinimas ir apaštalavimo priemonė

Didţioji tikrovė kontepliavimui – šventosios Mišios. Būtent tai turi charakterizuoti Brolijos narius:

kontempliuoti mūsų Viešpatį ant Kryţiaus, čia matant Dievo meilės viršūnę, meilės, nuţengusios iki

aukščiausios aukos. Tai šitai yra mūsų Viešpats! Tai šitai sudaro esminį Baţnyčios kontempliacijos objektą.

(...)

Dėl to mes esame misionieriai – dėl troškimo išlieti mūsų Viešpaties Kraują ant sielų. Štai Mysterium fidei,

kurią reikia kontempliuoti ir realizuoti, kunigiškas darbas par excellence. Ir tikintieji buriasi aplink mus dėl

šventosios Mišių aukos, ne dėl ko kito. Negalima prisirišti prie mūsų Viešpaties Kryţiaus, nebūnant

misionieriumi525

. (...)

Nieko nėra maţo, nieko nėra menko šitokio Viešpaties ir Karaliaus tarnyboje. Visada tai supraskime. Tai

labai veiksminga apaštalavimo priemonė. Jeigu liturgija visų pirma yra švč. Trejybės šlovinimas,

atnašavimas ir auka, dieviškojo gyvenimo šaltinis, ji taip pat yra ir pati gyvybingiausia katechezė, pati

veiksmingiausia526

.

Niekada nebus gana aukštinti mūsų liturgines apeigas ir skatinti mūsų tikinčiuosius ir katechumenus

dalyvauti šiose paslaptyse, kurios yra didţioji apaštalavimo priemonė, tikrai vienintelė ir iš tikrųjų

veiksminga, nes būtent ją pasirinko Kristus, kaip Jis pasirinko ir mus pačius527

.

Švč. Trejybės šaukimasis

Placeat tibi, Sancta Trinitas, obsequium servitutis meæ: et præsta: ut sacrificium, quod oculis tuæ Majestatis indignus obtuli, tibi

sit acceptabile, mihique, et omnibus, pro quibus illud obtuli, sit, te miserante, propitiabile. Per Christum Dominum nostrum. Amen.

Tepatinka Tau, Šventoji Trejybe, Tavo tarno pagarba: šią auką, kurią aš nevertas Tavo didybės akivaizdoje paaukojau, padaryk Tau

priimtiną, o man ir visiems, uţ kuriuos ją paaukojau, Tau pasigailint, pelnančią Tavo palankumą. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Liturgija kreipia sielas į trinitarinį gyvenimą, visų Dievo sumanymų pradţią ir pabaigą.

524 Dvasinė paskaita, Écône, 1981 m. kovo 23 d. 525 Dvasinė paskaita, Écône, 1982 m. gruodţio 3 d. 526 1981 m. rugsėjo 26 d., Cor Unum, p. 58. 527 1960 m. balandţio 17 d., Vyresniųjų susirinkimas, Dakaro vyskupija, p. 5-6.

Galima visiškai teisingai pasakyti, kad Dievas yra Trejybė, nes Jis yra Meilė. Kaip Jis galėtų būti meilė, jei

Dieve būtų tik vienas Asmuo? Taigi, Dievas yra liepsnojantis meilės ţidinys, kuriame amţinai vienas kitą

paţįsta ir vienas kitą myli trys dieviškieji Asmenys.

Švč. Trejybės pamaldos vainikuoja visus liturginius metus.

Švč. Trejybė iš tiesų yra didţioji paslaptis, per kurią realizuojami visi Dievo sumanymai. Tai iš švč. Trejybės

visa kyla ir į Ją visa grįţta.

Nieko negalima paaiškinti, nieko negalima suprasti, niekas negali egzistuoti be švč. Trejybės, neišsemiamo ir

amţino meilės pačioje Trejybėje ir uţ Jos šaltinio.

„Tėvas yra Meilė, Sūnus yra Malonė, Šventoji Dvasia yra Bendrystė, o palaimintoji Trejybe528

!“ „Iš Jo

(Tėvo) visa yra, per Jį (Sūnų) visa yra, Joje (Šventojoje Dvasioje) visa yra, Jai (Dievui Trejybei) tebūnie visa

garbė per amţius529

.“

„Jau saulė rausdama tolsta, Tu, amţinoji šviesa, vienybė Tavo palaimintoje Trejybėje, pripildai mūsų širdis

meilės530

.“

Koks jis paguodţiantis ir padrąsinantis, tas Trejybės-Meilės ir Meilės-Trejybės apmąstymas, ir taip pat –

vienybės šaltinis531

!

Visų maldų, kurios kilusios iš Baţnyčios, kurios buvo jos suformuluotos, sugrupuotos, suderintos su

įsakytais veiksmais, pluoštas sudaro šią nuostabią liturgiją, kuri yra ţemiškosios Baţnyčios tikėjimo, vilties ir

meilės Dievui per Kristų, mūsų Viešpatį, išraiška. Šios liturgijos sumanymas yra visiškai orientuotas

pirmiausia į Dievą, kuris įtraukia Baţnyčią į trinitarinį gyvenimą. Dievas Tėvas mėgsta savo Baţnyčią, nes

joje Jis visur randa savo mylimą Sūnų, kuris neturėjo kito troškimo, kaip tik uţdegti Baţnyčią savo tiesos ir

meilės Dvasia, kad šitaip ji iš tiesų būtų perimta trinitarinio gyvenimo.

Bet lygiai taip pat, kaip visa, kas ateina iš Trejybės, yra sukurta tam, kad Ja gyventų ir į Ją sugrįţtų, taip ir

Baţnyčia Trejybės pavyzdţiu ir Jos meilės Dvasioje įtraukia visas sielas, kurios į ją ateina, ir kurios išgirsta

jos kvietimą šiam naujam dieviškam gyvenimui Jėzuje ir per Šventąją Dvasią. Ji jas gimdo, ji jas maitina, ji

jas perkeičia savo liturgijoje ir per ją. Galima būtų visai teisingai pasakyti, kad liturgija iš tiesų yra Baţnyčios

krūtinė, kurioje sielos randa pilnutinį maistą, tobulą dvasinio gyvenimo maistą, tiesos mokymą, tikrų vertybių

branginimą ir jų hierarchiją, visų dorybių ugdymą532

.

Paskutinis palaiminimas

Kunigas paskutinį kartą pakelia akis į altoriaus kryţių, po to atsisuka į tikinčiuosius jų palaiminti.

Mišios baigiasi taip, kaip ir prasidėjo: palaimintojo Kryţiaus, meilėje atstatytos tvarkos šaltinio, ţenklu.

C – Benedicat vos omnipotens Deus, Pater et Filius et Spiritus Sanctus!

P – Amen.

C – Tepalaimina jus visagalis Dievas, Tėvas ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia!

P – Amen.

Per Kryţių buvo atstatyta tvarka. Ir gyvenimas, krikščioniškasis dvasingumas yra ne kas kita, kaip tvarkos,

kuri buvo sugriauta malonės netekimu, atstatymas533

.

Atrodytų, Kryţius turėtų reikšti greičiau auką. Vis dėlto, jis labiau reiškia meilę, aukos prieţastį ir galutinį

tikslą534

.

Krucifiksas – tai iškalta meilė, gyva meilė ant Kryţiaus. Tuomet suprantamas troškimas, kurį turėjo visos

šventos sielos, visada prieš save turėti krucifiksą, rasti jame paramą savo dvasiniam gyvenimui, savo

528 Caritas Pater est, gratia Filius, communicatio Spiritus Sanctus, o beata Trinitas! (Pirmoji antifona iš švč. Trejybės šventės ryto

trečiojo noktiurno). 529 Ex quo omnia, per quem omnia, in quo omnia, ipsi gloria in sæcula (penktoji švč. Trejybės šventės mišparų antifona). 530 Pirmasis švč. Trejybės šventės mišparų himno posmas. 531

Itinéraire spirituel (Dvasinis kelionių vadovas), p. 25-26. 532 Laiškas visiems Šv. Dvasios kongregacijos nariams dėl pirmosios Vatikano II susirinkimo sesijos“, Un évêque parle (Vyskupas

kalba), p. 15 – 16. 533 Dvasinė paskaita, Écône, 1974 m. gruodţio 3 d. 534 Pastabos kunigų rekolekcijoms, 1983 m. rugsėjo 5-9 d. Écône seminarijos archyvas, O mysterium Christi, p. 3.

dvasinio gyvenimo šaltinį. O kiek šių sielų turėjo troškimą dalyvauti šv. Mišių aukoje, dalyvauti joje, kad vėl

išgyventų Kalvariją, kad vėl išgyventų tai, ką išgyveno švč. Mergelė Marija, ir šitaip atjaustų mūsų

Viešpaties Jėzaus Kristaus kančias535

.

Paskutinė Evangelija

C – Dominus vobiscum.

P – Et cum spiritu tuo.

C – Initium sancti Evangelii secundum Joannem.

P – Gloria tibi, Domine.

Celebrantas:

1. In principio erat Verbum, et Verbum erat apud Deum, et Deus erat Verbum. 2. Hoc erat in principio apud Deum.

3. Omnia per ipsum facta sunt: et sine ipso factum est nihil, quod factum est:

4. In ipso vita erat, et vita erat lux hominum:

5. Et lux in tenebris lucet, et tenebræ eam non comprehenderunt.

6. Fuit homo missus a Deo, cui nomen erat Joannes.

7. Hic venit in testimonium, ut testimonium perhiberet de lumine, ut omnes crederent per illum.

8. Non erat ille lux, sed ut testimonium perhiberet de lumine.

9. Erat lux vera, quæ illuminat omnem hominem venientem in hunc mundum.

10. In mundo erat, et mundus per ipsum factus est, et mundus eum non cognovit.

11. In propria venit, et sui eum non receperunt.

12. Quotquot autem receperunt eum, dedit eis potestatem filios Dei fieri, his, qui credunt in nomine ejus:

13. Qui non ex sanguinibus neque ex voluntate carnis, neque ex voluntate viri, sed ex Deo nati sunt. 14. ET VERBUM CARO FACTUM EST, et habitavit in nobis: et vidimus gloriam ejus, gloriam quasi Unigeniti a Patre, plenum

gratiæ et veritatis.

P – Deo gratias.

C – Viešpats su jumis.

P – Ir su tavo dvasia.

C – Šventosios Evangelijos pagal Joną pradţia.

P – Garbė Tau, Viešpatie.

Celebrantas:

1. Pradţioje buvo Ţodis, ir Ţodis buvo pas Dievą, ir Ţodis buvo Dievas.

2. Jis pradţioje buvo pas Dievą. 3. Visa per Jį padaryta, ir be Jo nieko nėra padaryta, kas yra padaryta.

4. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo ţmonių šviesa.

5. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos nepriėmė.

6. Buvo Dievo siųstas ţmogus, vardu Jonas.

7. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį tikėtų.

8. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti šviesą.

9. Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną ţmogų, ateinantį į šį pasaulį.

10. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per Jį padarytas, bet pasaulis Jo nepaţino.

11. Pas savuosius atėjo, o savieji Jo nepriėmė.

12. Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki Jo vardą,

13. Kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo uţgimę.

14. IR ŢODIS TAPO KŪNU ir gyveno tarp mūsų, mes regėjome Jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos. P – Dėkojame Dievui.

Kunigas baigia Mišias skaitydamas, kaip padėką, graţiausią puslapį iš šv. Jono evangelijos.

Geriausia priemonė rasti vietos mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui mūsų dvasiniame gyvenime, mūsų mintyse,

mūsų prote, mūsų širdyje, visoje mūsų sieloje – tai dar kartą perskaityti graţiausius, įtaigiausius Šv. Rašto

puslapius.

Evangelijoje, apaštalų laiškuose yra puslapių iš šv. Jono ir šv. Pauliaus, kurie mums parodo, kaip šie apaštalai

suvokė mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Asmenį. Mūsų gyvenimas šiame pasaulyje, kaip ir aname, susideda

iš to, kad mes būtume susivieniję su mūsų Viešpačiu ir dalyvautume Jo dieviškajame gyvenime.

535 Homilija, Écône, 1975 m. rugsėjo 14 d.

Taip pat ir liturgijoje yra labai graţių išsireiškimų, kurie parodo, kuo mūsų Viešpats turi būti mums.

Graţiausias šv. Jono puslapis yra tas, kurį skaitome kas dieną šv. Mišių pabaigoje kaip padėką. Tai jo

Evangelijos prologas. Be abejo, mes jį esame skaitę ne kartą ir mokame mintinai. Bet mums visada jį reikia

perskaityti dėmesingai, ramiai, kad gerai perprastume tai, ką šv. Jonas rašo apie mūsų Viešpatį, nes tai iš

tiesų yra mūsų Viešpaties Apreiškimas. Pirmosios penkios eilutės susijusios su Ţodţio asmeniu.

„Pradţioje buvo Ţodis, ir Ţodis buvo pas Dievą, ir Ţodis buvo Dievas“ (1 eilutė).

„Pradţioje buvo Ţodis.“ Kaip pastebi komentatoriai, šie keli ţodţiai reiškia, kad prieš tai, kai buvo pradţia,

Ţodis jau buvo. Jis egzistavo. Ir šis būtojo laiko pasirinkimas tai geriausiai išreiškia. Negalima būtų pasakyti:

Ţodis yra buvęs. Ne, Jis nėra buvęs, Jis buvo. Šitaip išreiškiamas Ţodţio amţinumas, Jo amţinybė prieš tai,

kai visi dalykai prasidėjo.

„Ir Ţodis buvo pas Dievą, ir Ţodis buvo Dievas.“ Šioje eilutėje jau galima pastebėti Ţodţio ir Tėvo

konsubstancialumą. Tuo pačiu faktu, kad Ţodis buvo Dieve, Jis buvo pas Dievą ir tuo pat metu jis buvo

Dievas; čia yra skirtingumas ir kartu vienumas. Galima būtų manyti, kad tai, kas vėliau Baţnyčios buvo

apibrėţta kaip konsubstancialumas, yra Baţnyčios, arba Baţnyčios Tėvų, arba filosofų, mokiusių Baţnyčioje

ir išradusių šį terminą, išradimas. Prisidengiant tuo pretekstu, kad Evangelijoje šio ţodţio nėra, galima būtų

manyti, kad Evangelijoje jis iš tiesų neaiškina Apreiškimo tikrovės. Bet tai klaidinga. Evangelija išsireiškia

labai tiesiai, labai aiškiai, ir tame, kas liečia švč. Trejybę, negalima prieiti jokios kitos išvados, kaip

konsubstancialumas. Taigi, Ţodis buvo Dievas536

.

„Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo ţmonių šviesa“ (4 eilutė).

Gyvybė, apie kurią čia kalbama – tai, aišku, labiausiai dvasinis gyvenimas. Šv. Jonas patvirtina, kad bet koks

intelektualinis ir dvasinis gyvenimas, esantis mumyse, ateina iš Ţodţio. Jis yra kaip nenutrūkstantis šviesos,

esančios Dieve, perdavimas. Ši šviesa pasklinda ir ateina pas mus per Ţodţio tarpininkavimą. Tai ji pripildo

mūsų protą šviesos. Mes nesugebėtume turėti net maţiausio protinio suvokimo, išreikšti net maţiausios

idėjos, net maţiausio samprotavimo be Ţodţio šviesos537

. Visa, ką mūsų protas tiria, suvokia, kuria, vyksta

Ţodţiui apšviečiant. Tai nuostabus dalykas!

„Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos nesuprato“ (5 eilutė).

Ką šv. Jonas nori pasakyti? Ką mes čia suţinome apie mūsų Viešpatį? Ši šviesa, kuri yra mūsų Viešpats, kuri

yra Ţodis, ir kuri nukreipta į mus, kad leistų mums suprasti dalykus, ši šviesa spindėjo tamsoje, – aišku,

intelektualinėje tamsoje – bet tamsa jos nesuprato. Šv. Jonas čia atskleidţia visą ţmonių aklumą. Nors ši

šviesa buvo duota ţmonėms pirmiausia tam, kad jie galėtų paţinti Dievą, kad jie galėtų paţinti Ţodį, tamsa

jos nesuprato.

Ţmonių apakimas apribojo – tam tikru laipsniu – šią šviesą, kuri nepasitarnavo tam, dėl ko Gerasis Dievas

jiems ją davė. Tai šitai yra tamsa, šis savanoriškas ţmonių, kurie nenori paţinti šviesos tokios, kokią Gerasis

Dievas jiems atsiuntė, aklumas.

Čia kalbama ne vien tik apie grynai intelektualinę šviesą, bet taip pat apie viso dvasinio gyvenimo, esančio

ţmoguje, šviesą. Visa tai, kas apriboja ţmoguje šį dvasinį gyvenimą, visas nuodėmes, šv. Jonas vadina

tamsa.

Galima pagalvoti, kad šv. Jonas galbūt, kaip nė vienas kitas apaštalas, buvo priartėjęs prie mūsų Viešpaties.

Jis buvo pasirinktas ypatingu būdu, kadangi būtent jam Jis patikėjo savo Motiną. Šv. Joną vadiname

„mokiniu, kurį Jėzus mylėjo538

“. Taigi, mūsų Viešpats teikė jam pirmenybę ir, tikriausiai, suteikė ypatingų

malonių, kad jis Jį paţintų giliau ir geriau negu kiti.

Todėl, gilindamiesi į jo ţodţius, pabandykime savo ruoţtu įsivaizduoti mūsų Viešpatį panašiai, kaip galėjo

įsivaizduoti jis539

.

Baisu pagalvoti, kad viskas, ką mūsų Viešpats padarė dėl mūsų, gali būti perniek. Baugu pagalvoti, kad,

nepaisant visko, ką Dievas padarė, į Jo meilę nėra atsako!

Tada suprantame, jog Dievo teisingumas leidţia ir nori, kad tie, kurie atmeta Jo meilę, neturėtų jos

amţinybėje. Tai siaubinga perspektyva, ir Dievas čia nieko negali padaryti, kadangi pats ţmogus savyje

536 Dvasinė paskaita, Écône, 1980 m. sausio 29 d. 537 Proto šviesa, netgi prigimtinė, yra dalyvavimas dieviškoje Šviesoje, kuri yra Ţodis. 538 Plg. Jn 13, 23; 19, 26. 539 Dvasinė paskaita, Écône, 1980 m. sausio 29.

uţtveria kelią Dievo meilei, atsisako pripaţinti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, Dievą ir visų dalykų Sutvėrėją, ir

uţsidaro savo egoizme, savo puikybėje, atmesdamas bet kokią šviesą.

Kaip rašo šv. Jonas:

„Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa ją atmetė“ (Jn 1, 5). Dievas atėjo į savo tikrąją šeimą, o savieji Jį atmetė,

išskyrus tuos, kuriems Gerasis Dievas suteikė malonę būti Dievo vaikais (plg. Jn 1, 11-12)540

.

„Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per Jį padarytas, bet pasaulis Jo nepaţino“ (10 eilutė).

Evangelistas Jonas imasi tam tikrų pakartojimų. Jis kartoja, kad pasaulis buvo sukurtas per Ţodį, bet pasaulis

Jo nepaţino. Jis jau kalbėjo apie tamsą, kuri nepriėmė Šviesos, kuri Šviesai priešinosi.

„Pas savuosius atėjo, o savieji Jo nepriėmė“ (11 eilutė). Galima pagalvoti, kad jis kalba specialiai apie ţydus.

Bet taip pat galima tai priskirti pasauliui. Tai Jis jį sukūrė, o ţmonės Jo nepriima.

Iš šių ţodţių galima nuspėti dogmą apie gimtąją nuodėmę ir nesantaiką, esančią pasaulyje tarp Šviesos ir

tamsos.

Ţodis ateina pas savuosius, bet savieji Jo nepriima. Tai jau yra kovos tarp dviejų valstybių – velnio valstybės

ir Dievo valstybės – numatymas.

„Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais“ (12 eilutė). Vis dėlto kai kurie Jį priėmė:

visiems tiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo sūnumis541

.

Būkime iš tų, „kurie Jį priėmė542

“, kad būtume Jo sūnumis, „taptume Dievo vaikais543

“ (Jn 1, 12). Šios kelios

eilutės yra svarios sielų istorijoje. Jos yra amţinai veiksmingos ir atskirs teisius ir neteisius.

Jėzus nėra kaţkas neįpareigojančio, laisvai pasirinktino. „Kas ne su manimi, tas prieš mane544

“ (Mt 12, 30).

Kaip tik čia yra pagrindinė religinės laisvės, ekumenizmo klaida545

.

„Tiems, kurie įtikėjo Jo Vardą“ (12 eilutė). Taigi, tie, kurie įtikėjo į mūsų Viešpatį, nurodytą šv. Jono

Krikštytojo, gavo galią tapti Dievo sūnumis. Štai čia yra ypatingai mums svarbus teiginys. Atrodytų, kad mes

esame Dievo sūnūs tuo, jog esame kūriniai. Jei Dievas mus sukūrė, mes jau esame, tam tikru laipsniu, Jo

dvasiniai sūnūs, kadangi šviesa, kuri apšviečia kiekvieną ţmogų, ateinantį į šį pasaulį, ateina iš Dievo.

Betgi ne, yra kita sūnystė, aukštesnė. Vienas dalykas būti kūriniu, kitas dalykas – sūnumi. Jau čia yra

patvirtintas skirtumas. Dogma apie malonę, dogma apie dieviškąją sūnystę mus iškelia begaliniai aukščiau,

negu sūnystė per prigimtį, kaip kūrinio.

„Kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo uţgimę“ (13 eilutė). Šv. Jonas pabrėţia

faktą, kad dieviškoji sūnystė nekyla iš ţmogaus valios; taigi, ji nekyla iš kraujo, nekyla iš kūno; ji kyla iš

Dievo: ex Deo nati sunt546

.

„Ir ţodis tapo kūnu“ (14 eilutė).

Dievo Ţodţio, paties Dievo vienybės su ţmogiškąja siela ir kūnu pasekmės yra tokios, kad iš tiesų padaro iš

šio ţmogiškojo kūrinio unikalų tos rūšies subjektą, labiau dievišką, negu ţmogišką, labiau dvasinį, negu

kūnišką; visas mūsų Viešpaties gyvenimas tai įrodys. Jis gyveno labiau Danguje, negu ţemėje, kadangi Jis

yra Dangus. Jo Asmuo turi visa galią Jo Sielai ir Jo Kūnui, gali netgi juos atskirti ir vėl sujungti kaip nori ir

kada nori.

Jo garbė, galybė, šventumas, išmintis, iš Tėvo kylančios amţinosios misijos nenutrūkstamumas su Jo

laikinosios išganymo misijos tiksliu įgyvendinimu, visa tai išryškėjo Jo gyvenime, Jo veiksmuose, Jo

ţodţiuose547

.

„Ir mes visi esame gavę iš Jo pilnatvės ir malonę po malonės548

“ (16 eilutė). Taigi, nėra malonės, kuri ateitų

ne iš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus.

Visi šie ţodţiai yra esminės svarbos, nes jie sudaro mūsų tikėjimo pamatus, mūsų veiklos, mūsų gyvenimo ir

kiekvienos dienos pagrindus549

.

540 Le mystère de Jésus (Jėzaus paslaptis), p. 39. 541 Dvasinė paskaita, Écône, 1980 m. sausio 29. 542 Quotquot autem receperunt eum. 543 Filios Dei fieri. 544 Qui non est mecum, contra me est. 545

Dvasinė paskaita, Écône, 1980 m. sausio 29. 546 Dvasinė paskaita, Écône, 1980 m. sausio 29. 547 Itinéraire spirituel (Dvasinis kelionių vadovas), p. 54. 548 Et de plenitudine ejus omnes nos accepimus et gratiam pro gratia. 549 Le mystère de Jésus (Jėzaus paslaptis), p. 20-21.

Tai yra nepaprasta: matyti, kad keliuose sakiniuose yra beveik visas mūsų Credo, maţų maţiausiai didieji

mūsų dvasinio gyvenimo pamatai.

Tuo pasibaigia ši vizija, kurią turi šv. Jonas apie Ţodţio atėjimą ir mūsų sūnystę, apie visų tų, kurie priima

šviesą, kurie priima tiesą, dvasinę sūnystę550

.

Nusiţeminimas ir meilė, ugdomi per visas Mišias, teikia kunigui ir tikintiesiems dţiaugsmą ir ramybę.

Kaip tai graţu, visa tikinčioji liaudis aplinkui kunigą, šlovinantys Gerąjį Dievą, kaip jūs ką tik darėte visi

kartu551

!

Mes turime išeiti iš šv. Mišių aukos suvokdami, jog susivienijome su tuo, kuris yra viskas, mes, kurie esame

niekas. Ir iš savo sąlyčio su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi mes turime išsinešti pojūtį, kad išgyvenome

Dangaus valandas, Rojaus valandas. Kaip mes turime būti pilni nusiţeminimo, pilni garbinimo dvasios prieš

tą, kuris yra mūsų viskas552

!

Koks nuostabus meilės aktas yra ši mūsų Viešpaties auka ant Kryţiaus savo Tėvo garbei ir šlovei ir mūsų

sielų išganymui! Kokia pamoka! Kaip mes neišeisime iš savo baţnyčių po šv. Mišių aukos labiau trokšdami

garbinti Dievą, teikti Jam garbę ir mylėti savo artimą553

?

Kaip tai graţu, sekmadienio Mišios, visi tikintieji, susirinkę aplink mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, dalyvaujantys

Jo Kančioje, priimantys Jo Kūną ir Jo Kraują, grįţdami į namus su ramybe sieloje, dţiaugsmu širdyje ir

pasiryţę kentėti, jei to prireiktų, su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi, geriau pakelti savo išbandymus554

!

Pasakyčiau, kad dţiaugsmas tam tikru būdu šviečia išeinant iš Mišių, kai veidai spinduliuoja tikėjimą, meilę,

mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus ramybę555

.

Mes turėtume kiekvieną kartą nusileisti nuo savo altorių, nusileisti iš tų šventų paslapčių naujos meilės pilna

širdimi, kad mylėtume Dievą, kad giedotume Jo garbę, kad mylėtume savo artimą, kad neštume Evangeliją į

pasaulį556

.

550 Dvasinė paskaita, Écône, 1980 m. sausio 29. 551 Homilija, Una Voce, 1973 m. geguţės 20 d. 552

Homilija, diakonatas ir ţemesnieji šventimai, Écône, 1976 m. balandţio 3 d. 553 Homilija, Châtelperron, 1977 m. rugpjūčio 25 d. 554 Homilija, Écône, 1976 m. birţelio 17 d. 555 Homilija, abito priėmimas (?), Flavigny, 1977 m. liepos 5 d. 556 Homilija, subdiakonatas ir ţemesnieji šventimai, Écône, 1975 m. kovo 15 d.

Antroji dalis

Novus ordo missæ557

I – Iš ko susidėjo liturginė reforma?

Įvadas

Ar liturginė reforma buvo įmanoma ir pageidautina?

Vatikano II susirinkimo metu Mons. Lefebvre neprieštarauja liturginės reformos principui. Vis dėlto jis primena, kad liturgija

pirmiausia yra viešas Dievo garbinimo kultas, ir tik po to – apaštalavimo priemonė. Tiems, kurie linkę nevertinti tradicinės

liturgijos, Mons. Lefebvre atsako, kad liturgijos pomėgio trūkumas kyla labiau iš dvasinės apatijos, negu iš pačios liturgijos.

Vadinasi, tam, kad liturginis atnaujinimas būtų veiksmingas, jis turi giliai perkeisti tikinčiųjų sielą ir prisidėti prie mūsų Viešpaties

karalystės išplitimo, apimant ir pilietinę visuomenę.

1. Ant kokio pagrindo statyti reformą?

Mes turime labai dţiaugtis, galėdami savo amţininkų tarpe konstatuoti didelį troškimą gyventi liturgija, naują

pagarbą šiam neprilygstamam Dievo Dvasios šaltiniui. Susirinkimas turėjo paskatinti šiuos šventus siekius,

juos vesdamas ir nukreipdamas.

Visa Baţnyčia jaučia šį troškimą grąţinti liturgiją į jos tikrąją vietą krikščioniškame gyvenime.

Ankstesnieji popieţiai pradėjo šį atnaujinimą, tarp kitko, nedarydami nieko kito, kaip tik išreikšdami tai, ką

daugybė vyskupų, kunigų ir tikinčiųjų širdies gilumoje jautė. Ar tai nėra ir Šventosios Dvasios būdas veikti

giliai ir švelniai?

Bet klausimas apie tai, ką galima vadinti „liturginiu atgimimu“, iškelia visai Baţnyčiai fundamentalias

problemas. Iš tiesų, koks yra liturgijos vaidmuo Baţnyčios apaštalavime? Ar liturgijos visumos, susidariusios

amţių bėgyje, reforma turi paveikti liturginio kulto aspektą, ar labiausiai liturgiją kaip apaštalavimo

priemonę? Ar tai nebūtų iš tiesų liturgijos sumenkinimas – suvesti ją į apaštalavimo priemonę ir nebesvarstyti

apie ją kaip viešą Dievo kultą ir garbinimą? Ar liturgijos negerbimas kilo ypač iš liturginio veiksmų ir

mokymo, kurie patys savyje turi visada gyvybingą vertę, pateikimo, ar, priešingai, jis kyla iš tikėjimo dvasios

ir religinės dvasios sunykimo tikinčiųjų tarpe, ir visa tai – dėl liturgijai svetimų motyvų?

Ţmogiška veikla vėl tapo tokia svetima Dievui, taip nutolusi nuo Kūrėjo, nuo Dvasios gaivintojos, kad vis

dar religingos sielos siekia vėl sumegzti nutrūkusius ryšius tarp maldos ir veiklos.

Būtų pernelyg paprasta ir beveik vaikiška kaltinti liturgiją, kad ji dėl savo dabartinio išraiškos ir veikimo

būdo sudaro tikėjimo sunykimo tikinčiųjų tarpe pagrindą ir yra vienintelė arba maţų maţiausiai pagrindinė to

prieţastis.

Popieţius Pijus XII sakė klebonams ir Gavėnios pamokslininkams: „Kai ţvelgiame į mus supančią ţmoniją ir

klausiame savęs, ar ji yra nusiteikusi ir galinti priimti šią antgamtinio gyvenimo tikrovę, akivaizdu, daugeliui

atsakymas negali būti teigiamas. Antgamtinis pasaulis jiems tapo svetimas, nieko jiems nebesako. Tarsi

dvasiniai tokių kilnių ir išganingų tiesų paţinimo organai būtų juose atrofavęsi ar mirę. Kai kas norėjo

paaiškinti tokią sielos būklę Baţnyčios liturgijos trūkumais; manė, jog uţtektų ją apvalyti, reformuoti,

pagerbti, kad pamatytume tuos, kurie šiandien klaidţioja, vėl atrandančius kelią į šventąsias paslaptis. Kas

taip samprotauja, parodo, kad turi labai paviršutinišką suvokimą apie šią dvasinę anemiją ir apatiją. Ji turi

gilesnes šaknis558

.“

Taigi, nedvejodami sakykime, kad tam tikros liturginės reformos buvo reikalingos ir kad pageidautina, kad

Susirinkimas toliau eitų tuo keliu, po to vis tiktai padarydamas pauzę, nes yra nesuvokiama, kad ištisus

dešimt metų būtų keičiami mišiolai, brevijoriai, apeigynai ir t. t., kaip nesuvokiama, kad būtų nuolat keičiami

oficialūs tekstai ir vertimai.

Bet tam, kad šis liturginis atnaujinimas būtų pilnutinai veiksmingas, galbūt dar labiau būtina vėl atstatyti

ryšius, prigimtinius ir antgamtinius ryšius, tarp liturginės maldos, Dievo garbinimo ir kasdieninės veiklos.

557 Naujasis ritualas vadinamas: N.O.M., tai yra Novus ordo missæ arba Naujoji Mišių tvarka. 558 Pijus XII, alokucija In meno di un anno, 1945 m. vasario 17 d. B.P., VII, 48-58.

Tai buvo ir tebėra misionieriškosios Baţnyčios darbas: „Visa atnaujinti Kristuje559

“ (Ef 1, 10). „Visa“ – tai

reiškia ypač šeimą, mokyklą, bendruomenę, profesiją, valstybę. Reikia iš naujo atlikti šį darbą su

krikščioniškų šeimų pagalba ir visų Katalikų akcijos judėjimų ir kitų susivienijimų, besistengiančių išplėsti

mūsų Viešpaties karalystę, parama.

Norint gerai įvykdyti liturginę reformą, būtina aiškiai ir akivaizdţiai atsiţvelgti į tai, kad liturgija, kuri

pirmiausia yra Dievo garbinimas, yra viešas kultas ir iš tikrųjų visuomenės, bendruomenės su visais jos

aspektais malda. Malonės iš liturgijos nuţengia ant krikščioniškos liaudies ir pasaulio, kad pašventintų jį

visoje jo veikloje560

.

Tam tikrų apgailėtinų liturginių naujovių akivaizdoje Mons. Lefebvre remiasi popieţiaus Pauliaus VI alokucija, kad parodytų liturgijos vietą ir funkciją. Nuo 1965 m. jis apgailestauja dėl statulų pašalinimo iš baţnyčių, dėl lotyniškų giesmių pakeitimo

maţiau vertingomis giesmėmis liaudies kalba. Baţnyčia tapo labiau ţmonių namais, negu Dievo namais. Vis dar

tebekonstatuodamas tai, Mons. Lefebvre lieka atviras tam tikroms reformoms, būtent pirmosios Mišių dalies reformai, su sąlyga,

kad jos atitiktų gryniausią Baţnyčios Tradiciją ir vestų sielas į asmeninę vienybę su mūsų Viešpačiu, esančiu Eucharistijoje.

2. Principai, kurių reikia laikytis per visą reformą

Liturgijos vieta ir funkcija yra Šventojo Tėvo nuostabiai apibrėţtos glaustoje, bet stiprioje apţvalgoje. „Mes

joje aptinkame, sako popieţius561

, pagarbą vertybių ir pareigų skalei: Dievas uţima pirmąją vietą, malda yra

mūsų pirmoji pareiga...“ Toliau seka liturgijos, „pirminio dieviškojo gyvenimo šaltinio... pirmosios dvasinio

gyvenimo mokyklos... pirmosios dovanos, kurią mes galime įteikti krikščioniškajai liaudţiai,“ funkcija;

keliomis eilutėmis Šventasis Tėvas nubrėţia visą programą. Pagaliau, „kvietimas pasauliui, kad jis atsirištų

savo iki šiol nebylią burną... kad šlovintų su mumis Dievą...“ Karštas kreipimasis į tuos, kurie dar

nesimeldţia su krikščioniškąja liaudimi.

Po to, antrajame paragrafe, Šventasis Tėvas perţvelgia liturgijos ir Baţnyčios santykį ir patvirtina esminę

liturgijos svarbą Baţnyčios gyvenime. „Baţnyčia yra religinė visuomenė, ji yra maldos bendrija...“ Jis

pabrėţtinai įspėja, kad, jeigu yra įvesta keletas supaprastinimų, jie jokiu būdu nereiškia „maldos svarbos

sumaţinimo, nei jos pastatymo į antrą vietą po kitų šventosios tarnystės rūpesčių ar pastoracinės veiklos, nei

jos išraiškos jėgos ar jos meniško patrauklumo sumaţinimo“. To reikia laikytis, kad būtų galima tinkamai

interpretuoti dekretus, kurie bus priimti ateityje.

„Kad pasiektume šį rezultatą, pagaliau priduria Šventasis Tėvas trečiame paragrafe, mes nenorime, kad kas

nors kenktų oficialios Baţnyčios maldos normoms, įvesdamas privačias reformas ar atskirus ritualus. Mes

nenorime, kad kas nors pasisavintų teisę savavališkai pirma laiko pritaikyti Konstituciją... Jos [liturgijos]

vienybė visame pasaulyje sudaro Baţnyčios maldos didybę. Tegu niekas jos neardo, tegu niekas nedaro jai

ţalos...“

Tvirti, stiprūs ţodţiai, deja, tapę būtinais dėl tokios daugybės labiausiai neįtikėtinų iniciatyvų, kurių bejėgiais

ir giliai nuliūdintais liudininkais yra tūkstančiai tikinčiųjų. Iš tiesų, yra daugybė baţnyčių, kuriose liturginės

taisyklės nebaudţiamai paţeidinėjamos. Galbūt pavojingesnis uţ pačią liturginę naujovę iš šių kunigų pusės

yra viešo nepaklusnumo įprotis ir pavyzdys tų, kurie paţadėjo paklusnumą ir turėtų būti jo pavyzdţiu.

Greitai bus viešai paskelbtos oficialios Šventojo Sosto instrukcijos. Reikia palinkėti, kad pirmasis jų viešo

paskelbimo rezultatas būtų privačių iniciatyvų nutraukimas562

.

3. Keletas reformos sukeltų minčių

Ar galima būtų pateikti keletą apmąstymų, atsidūrus tarp tokios daugybės prieštaravimų, perlenkimų,

diskusijų, kurie charakterizuoja šį liturgijos pritaikymo laikotarpį?

Matant skubumą, neįprastą Baţnyčioje, su kuriuo visose šalyse įvykdyti pritaikymai, negalima nesibaiminti,

kad tam tikros priemonės nesukeltų nenumatytų ir blogų rezultatų.

559

Omnia instaurare in Christo. 560 Laiškas visiems Šv. Dvasios kongregacijos nariams dėl pirmosios Vatikano II susirinkimo sesijos“, Un évêque parle (Vyskupas

kalba), p. 18. 561 Paulius VI, Susirinkimo antrosios sesijos uţdarymo alokucija, 1963 m. gruodţio 4 d., D.C. nr. 1415, 4 skiltis. 562 Po antrosios Vatikano II susirinkimo sesijos, 1964 m. sausio 21 d., Un évêque parle (Vyskupas kalba), p. 33-35.

Šitaip yra su pamaldumu švč. Sakramentui, su pamaldumu švč. Mergelei Marijai ir šventiesiems, kurių

statulos pašalintos iš daugybės baţnyčių, be jokio susirūpinimo elementariausia pastoracija ir katecheze; su

graţiu ir geru Dievo namų, tapusių labiau ţmonių, negu Dievo namais, sutvarkymu; su iš tiesų dievišku

lotyniškų giesmių, pašalintų ir dar nepakeistų lygiavertėmis melodijomis, groţiu.

Vis dėlto, ar iš šių konstatavimų turime daryti išvadą, kad reikėjo išsaugoti visus šiuos dalykus be pakeitimų?

Susirinkimas su nuosaikumu ir atsargumu atsakė neigiamai. Buvo dalykų, kuriuos reikėjo reformuoti ir iš

naujo atrasti.

Mintys ateičiai: ar galima, nepaisant tam tikros idėjų painiavos šiuo metu, ieškoti naujosios aušros, kurią

Susirinkimas atneš į pasaulį, šviesos?

Be abejo, šias perspektyvas bus lengviau atskleisti po kelerių metų. Bet argi nėra pageidautina, kad tie, kurie

gyveno Susirinkimu, pasistengtų, su tobulumu paklusnumu Petro įpėdiniui, jas apibrėţti, kad paţadintų

tinkamas ir sveikas iniciatyvas, kylančias iš gryniausios Baţnyčios Tradicijos, iš tiesų kylančias iš Dievo

Dvasios, visuomet gyvenančios savo Suţadėtinėje?

Yra aišku, kad pirmoji Mišių dalis, kuri padaryta tam, kad pamokytų tikinčiuosius ir paskatintų juos išreikšti

savo tikėjimą, turėjo pasiekti šiuos tikslus aiškiausiu būdu ir kaip galima suprantamiau. Mano kuklia

nuomone, šia prasme dvi reformos atrodė naudingos: pirmiausia, reformuoti šios pirmosios dalies apeigas, ir

antra, atlikti kai kuriuos vertimus į liaudies kalbą.

Padaryti taip, kad kunigas priartėtų prie tikinčiųjų, bendrautų su jais, melstųsi ir giedotų su jais, vadinasi,

stovėtų sakykloje, skaitytų jų kalba skaitinius iš apaštalų laiškų ir Evangelijos; kad kunigas giedotų

dieviškomis tradicinėmis melodijomis Kyrie, Gloria ir Credo su tikinčiaisiais. Lygiai taip pat geros yra

reformos, kurios skatina iš naujo atrasti šioje Mišių dalyje jų tikrąjį tikslą. Tegu šios mokančiosios dalies

sutvarkymas vyksta iš pradţių sutinkamai su giedotinėmis sekmadienio Mišiomis taip, kad šios Mišios būtų

pavyzdys, prie kurio būtų priderinamos kitų Mišių apeigos, taip pat ir tie atnaujinimo aspektai, kurie pasirodo

puikūs.

Pridėkime ypač direktyvas, būtinas teisingam, paprastam, jaudinančiam, stipriam tikėjime ir skatinančiam

ryţtą savo sprendimais pamokslavimui. Štai čia yra vienas iš svarbiausių punktų, kurį reikia pasiekti šitos

Mišių dalies liturginiame atgimime. (...)

Bet argumentai uţ lotynų kalbos išsaugojimą tose Mišių dalyse, kurios vyksta prie altoriaus, yra tokie, kad

galima tikėtis, jog vieną netolimą dieną bus uţdėti apribojimai šiai liaudies kalbos invazijai į šį vienybės ir

universalumo lobį, į šią paslaptį, kurios jokia ţmogiška kalba negali išreikšti ir aprašyti.

Mes turime taip norėti, kad tikinčiųjų sielos dvasiškai, asmeniškai vienytųsi su mūsų Viešpačiu, esančiu

Eucharistijoje, ir su Jo dieviškąja Dvasia, jog viskas, kas gali pakenkti šiam tikslui, – balsių maldų

pervertinimu ir apeigų perlenkimais, pagarbos Eucharistijai trūkumu, vulgarumu, neprideramu dieviškosioms

paslaptims, – turi būti visiškai uţdrausta. Reforma šioje srityje tik tada gali būti gera, jeigu labiausiai

neabejotinu būdu uţtikrina šiuos dieviškųjų paslapčių, tokių, kokias mūsų Viešpats įsteigė ir Tradicija

perdavė, esminius tikslus563

.

4. Mes niekada neatmetėme tam tikrų pakeitimų

Katalikams, kurie aiškiai jaučia, kad daromi radikalūs pakeitimai, labai sunku priešintis atkakliai

propagandai, bendrai visoms revoliucijoms. Jiems sakoma: „Jūs nepriimate pasikeitimų, bet gyvenimas

nuolat keičiasi. Jūs uţsiimate fiksizmu564

; tai, kas buvo gera prieš penkiasdešimt metų, nebetinka dabartiniam

mentalitetui nei mūsų gyvenimo būdui. Jūs įsikimbate į savo praeitį, nesugebate pakeisti savo įpročių.“ (...)

Bet mes niekada neatmetėme tam tikrų pakeitimų, tam tikrų pritaikymų, kurie liudija Baţnyčios

gyvybingumą. Kas liečia liturgiją, tai nėra pirmoji reforma, kurioje dalyvauja mano amţiaus ţmonės: aš

buvau ką tik gimęs, kai šv. Pijus X rūpinosi įvesti patobulinimus, ypatingai suteikdamas daugiau svarbos

liturginių metų ciklui, paankstindamas pirmosios komunijos amţių vaikams ir atnaujindamas liturginį

giedojimą, kuris buvo sunykęs.

563 Tarp trečiosios ir ketvirtosios Susirinkimo sesijos, 1965 m. birţelio 6 d., Un évêque parle (Vyskupas kalba), p. 57-59. 564 Doktrina, pagal kurią gyvūnų ir augalų rūšys nuo jų atsiradimo Ţemėje išliko nepakitusios (vert. past.).

Vėliau Pijus XII sumaţino eucharistinio pasninko trukmę dėl sunkumų, būdingų moderniam gyvenimui, dėl

tos pačios prieţasties leido Mišių celebravimą po vidurdienio, perkėlė Velykų vigilijos pamaldas į Didţiojo

šeštadienio vakarą, pertvarkė Didţiosios savaitės apeigas.

Pats Jonas XXIII prieš Susirinkimą padarė keletą pataisų rituale, vadinamame šv. Pijaus V ritualu.

Bet visa tai nė kiek nepriartino to, kas įvyko 1969 metais, būtent naujosios Mišių sampratos565

.

Reforma, pristatyta jos pačios

1. „Aggiornamento raktas“

Pats popieţius kalbės (1965 m. sausio 13 d. alokucija) apie „liturginį atnaujinimą“, kaip apie „naują religinę

pedagogiką“, kuri uţims „centrinio variklio vietą didţiajame judėjime, įrašytame į konstitucinius Baţnyčios

principus“, principus, atnaujintus Susirinkimo.

Mons. Dwyer, liturgijos Consilium566

narys, Birmingemo arkivyskupas, pripaţino šios reformos svarbą

(spaudos konferencija, 1967 m. spalio 23 d.): „Būtent liturgija formuoja ţmonių, nebijančių problemų,

charakterį, mąstyseną... Liturginė reforma nedviprasmiškai yra aggiornamento raktas: neapsirikite, štai čia

prasideda revoliucija“567

.

2. Mons. Bugnini naujųjų Mišių pristatymas

Tuo metu, tuoj po Susirinkimo, aš buvau Šventosios Dvasios Tėvų Generalinis vyresnysis ir Romoje mes

turėjome Generalinių vyresniųjų asociaciją. Mes paprašėme tėvą Bugnini paaiškinti mums, kas yra jo

naujosios Mišios, nes vis dėlto galų gale tai nebuvo menkas įvykis. Netrukus po Susirinkimo girdime kalbant

apie normatyvines Mišias, naująsias Mišias, Novus ordo. Kas tai per dalykas? Apie tai nebuvo kalbama

Susirinkime. Kas vyksta? Taigi, mes paprašėme tėvą Bugnini geranoriškai pačiam tai paaiškinti

susirinkusiems aštuoniasdešimt keturiems Generaliniams vyresniesiems, kurių skaičiuje, vadinasi, buvau ir

aš.

Tėvas Bugnini labai geraširdiškai mums paaiškino, kas yra normatyvinės Mišios. Pakeisime šį, pakeisime tą,

įdėsime kitą ofertoriumą, galima bus pasirinkti Kanonus, galima bus sutrumpinti komunijos maldas, galima

bus turėti daugelį schemų Mišių pradţiai. Galima bus laikyti Mišias liaudies kalba. Mes ţvalgėmės

tarpusavyje, sakydami sau: tai neįmanoma!

Jis kalbėjo visiškai taip, tarsi iki jo Baţnyčioje niekada nebūtų buvę Mišių. Jis kalbėjo apie savo

normatyvines Mišias kaip apie naują išradimą.

Asmeniškai aš buvau toks sukrėstas, kad, nors paprastai gana lengvai pasisakau prieštaraudamas tiems, su

kuriais nesutinku, likau beţadis. Aš negalėjau ištarti nė ţodţio. Tai neįmanoma, kad štai šiam ţmogui, kuris

stovi prieš mane, būtų patikėta visa katalikų liturgijos, šv. Mišių aukos, sakramentų, brevijoriaus, visų mūsų

maldų reforma. Kur mes einame? Kur eina Baţnyčia?

Du Generaliniai vyresnieji turėjo drąsos atsistoti. Ir vienas iš jų klausinėjo tėvą Bugnini: „Ar aktyvus

dalyvavimas – tai kūniškas dalyvavimas, tai yra, balsiomis maldomis, o gal tai dvasinis dalyvavimas? Bet

kokiu atveju, jūs tiek kalbėjote apie tikinčiųjų dalyvavimą, kad atrodo, jog jūs nebepateisinate Mišių be

tikinčiųjų, kadangi visos jūsų Mišios sukurtos sutinkamai su tikinčiųjų dalyvavimu. Mes, benediktinai,

aukojame Mišias be tikinčiųjų. Tai ar mes turime ir toliau laikyti privačias Mišias, kadangi neturime

tikinčiųjų, kurie jose dalyvautų?“

Aš jums tiksliai atkartoju tai, ką pasakė tėvas Bugnini; mane tie ţodţiai taip pritrenkė, kad iki šiol

tebeskamba ausyse: „Tiesą pasakius, mes apie tai nepagalvojome“, pasakė jis!

Po to atsistojo kitas ir tarė: „Gerbiamas tėve, jūs kalbėjote: išbrauksim tą, išbrauksim aną, pakeisim tą anuo,

ir vis maldos kuo trumpesnės; man susidarė įspūdis, kad jūsų naująsias Mišias bus galima atlaikyti per

dešimt, dvylika ar penkiolika minučių. Tai neprotinga, tai nepagarba tokiam Baţnyčios aktui“. Na ir ką gi, jis

565 Lettre ouverte aux catholiques perplexes (Atviras laiškas sutrikusiems katalikams), p. 45-46. 566 Organas Vatikano II susirinkimo dekreto Sacrosanctum concilium pritaikymui, įkurtas popieţiaus Pauliaus VI 1964 m. vasario

26 d. 567 Laiškas kardinolui Seper, 1978 m. vasario 26 d.

jam atsakė štai ką: „Visada bus galima ką nors pridėti“. Argi tai rimta? Aš pats tai girdėjau! Jeigu man būtų

papasakojęs kas nors kitas, aš būčiau beveik suabejojęs, bet girdėjau tai pats568

.

3. Išankstinės nuostatos naujosioms Mišioms įvertinti

Jeigu norime apsvarstyti Novus ordo, jį įvertinti:

Pirmiausia reikia remtis originaliu tekstu, tokiu, koks išėjo iš Apeigų kongregacijos – lotynišku. Tai

autentiškas, oficialus būdas.

Po to seka šio Novus ordo pritaikymas Notitiæ: tai oficialus Apeigų kongregacijos569

, Kulto kongregacijos,

kuri pritaiko Novus ordo, leidinys. Taigi, jau šiuose pritaikymuose randame daugybę smulkmenų, kurios

keičia Novus ordo, koks jis išėjo iš Kongregacijos.

Trečias dalykas, kurį reikia apsvarstyti – vertimai. Novus ordo neliko lotyniškas (aš vis dar kalbu apie

oficialius Apeigų kongregacijos dalykus, apie Romos pripaţintus vertimus).

Dabar, neskaitant šių oficialių dalykų, jeigu apsvarstysime praktinį šių dalykų naudojimą, tai čia rasime

begalinę daugybę naujosios tvarkos pritaikymų: greitai kiekvienas kunigas turės savo naująją tvarką.

Galima išskirti šalis. Įvairiose šalyse Novus ordo buvo pritaikytas siauresniu arba daug platesniu būdu570

.

Reforma ir tikėjimo įstatymas571

Trijų pagrindinių dogmų, liečiančių Mišias, sušvelninimas Novus ordo

Norint įvertinti šios reformos dogmatinę, moralinę, dvasinę vertę, mums reikia trumpai prisiminti

nepajudinamus katalikų tikėjimo principus dėl to, kas iš esmės sudaro mūsų šventąsias Mišias. Štai šie

skirtingi teiginiai, kurie yra iš „apibrėţto dieviškojo katalikų tikėjimo572

“. Taigi, tai yra dogmos, tad kas tuo

netiki, yra eretikas ir pačiu faktu – uţ Baţnyčios ribų.

Pirmoji tiesa – „kad Mišiose Dievui aukojama tikra ir reali auka573

“. Turime pridurti, norėdami labiau

patikslinti, nes tai bus mums reikalinga nagrinėjant naująsias Mišias, kad ši auka yra permaldaujamoji

auka574

.

Antroji dogma: „Ostija, arba auka, yra pats Kristus, esantis po duonos ir vyno pavidalais575

.“

Ir pagaliau, trečiasis teiginys: „Kunigai, ir tik jie vieni, yra tarnai576

“.

Taigi, akivaizdu, kad šios trys fundamentalios tiesos yra – ne per daug grieţtai vertinant Novus ordo – maţų

maţiausiai aiškiai sušvelnintos, ir tai mes galime lengvai įrodyti tiek vidiniais, tiek išoriniais įrodymais, tai

yra, paties ordo analize, ir tuo, kas apie jį sakoma pašalinių asmenų, ir pagaliau, faktais, kurie seka iš šios

reformos. Bet ypač vidiniais įrodymais, tai yra, tyrinėjant patį Novus ordo, prieinama ši išvada577

.

568 L’Eglise infiltrée par le modernisme (Į Baţnyčią įsiskverbė modernizmas), p. 32-34. 569 Apaštaline konstitucija Sacra Rituum Congregatio (1969 m. geguţės 8 d.) , Šventoji Apeigų kongregacija (įkurta 1588 m. popieţiaus Siksto V) buvo padalinta į dvi kongregacijas: Šventąją Dieviškojo kulto kongregaciją (prefektas – kardinolas Gut;

sekretorius – tėvas Bugnini) ir Šventąją Šventųjų bylų kongregaciją (prefektas – kardinolas Bertoli; sekretorius – mons. Antonelli). 570 Dvasinė paskaita, Zaitzkofen, 1979 m. spalio 1 d. 571 Pagal gerai ţinomą liturgistų prieţodį: Lex orandi, lex credendi, „maldos įstatymas nustato tikėjimo įstatymą“, tai yra, malda

atsiliepia tikėjimui. Savo enciklikoje Mediator Dei, pašvęstoje liturgijai, Pijus XII aiškina, kad šitas prieţodis, paimtas iš

popieţiaus Celestino I (422-432 m., D.S. 246) Indiculus, nereiškia, kad liturgija yra „tarsi kaţkokia tiesų, kurių reikia laikytis kaip

tikėjimo, patirtis; kad jeigu doktrina su liturginių apeigų pagalba būtų davusi pamaldumo ir šventėjimo vaisių, tai Baţnyčia ją

aprobuotų, o priešingu atveju atmestų“. Šis prieţodis reiškia, kad „visa liturgija savyje talpina katalikų tikėjimą iki tokio laipsnio,

kad ji viešai liudija Baţnyčios tikėjimą“. 572 De fide divina catholica definita. 573 In missa offertur Deo verum et proprium sacrificium. Plg. Tridento susirinkimas, 22 sesija, kan. 1, D.S. 1751. 574 Tridento susirinkimas suformuluoja šį pasmerkimą: „Jei kas nors sako, kad Mišių auka yra tiktai šlovinimo ir dėkojimo auka

paprastas ant Kryţiaus įvykdytos aukos paminėjimas, bet ne permaldaujamoji auka, (...) tebūnie atskirtas nuo Baţnyčios“ (22

sesija, kan. 3, D.S. 1753). Permaldavimas sugrąţina ţmogų į dieviškąją draugystę (permaldauti reiškia padaryti Dievą „palankų“)

nuodėmių atleidimu. 575 Hostia aut victima est ipse Christus præsens sub speciebus panis et vini. 576 Sacerdotes illique soli sunt ministri. 577 Dvasinė paskaita, Écône, 1979 m. spalio 26 d.

Mons. Lefebvre dabar detaliai pailiustruos šių trijų dogmų sušvelninimą Novus ordo.

Naujosios Mišios ir auka

Naujasis ordo sušvelnina aukos idėją. Kai kurių maldų ir kai kurių liturginių gestų pašalinimas slepia Mišių kaip aukos aspektą.

Pačios baţnyčios nebėra nukreiptos į altorių.

1. Aukos liturgijos nebuvimas

Novus ordo praktiškai yra dvi dalys: ţodţio liturgija ir Eucharistijos liturgija. Nebėra aukos liturgijos. Todėl,

tuoj pat po greitų ţodţių, pasakytų apie konsekraciją, prieinama prie Eucharistijos, tai yra, prie eucharistinės

duonos dalinimo. Tai yra to, kas yra Mišių centras, to, kas iš tiesų yra Mišių auka, sumaţinimas578

.

2. Pašalinimas maldų, išreiškiančių permaldavimą

Iš naujojo ordo išimti visi tekstai, labai aiškiai patvirtinantys permaldaujamąjį tikslą, esminį Mišių aukos

tikslą. Jame dar randama viena ar dvi vos juntamos aliuzijos, tai viskas. O tai buvo padaryta todėl, kad

permaldaujamasis tikslas yra neigiamas protestantų579

.

Maldos, kurios aiškiai išreiškė permaldavimo idėją, kaip ofertoriumo maldos ir maldos, kunigo kalbamos

prieš komuniją, buvo pašalintos. Lygiai taip pat ir malda į švč. Trejybę Mišių pabaigoje, kuri sako šitai:

„Visiems tiems, uţ kuriuos aukojau šią auką, tegu ši auka būna permaldaujanti, propitiabile“ – pats terminas

yra panaudotas – tai irgi buvo pašalinta580

.

Aukos termino visiškai nėra antrajame Kanone, vadinamame šv. Ipolito581

.

Taigi, aukos idėjos sumenkinimas naujajame rituale akivaizdus, nes pats aukos terminas retai naudojamas, o

kai naudojamas, tai protestantų maniera, nes protestantai priima aukos terminą Mišioms, bet tiktai kaip

šlovinimo ar eucharistinės aukos, bet jokiu būdu ne permaldaujamosios582

.

3. Pašalinimas protestantizmo linijoje

Kai sakome: „Novus ordo prarandama aukos idėja“, novatoriai atsako: „Ne, paţiūrėkite, čia yra ţodis „auka“,

ir ten irgi.“ Iš tiesų, ţodis „auka“ kartais naudojamas... Bet protestantai taip pat priima aukos idėją Mišiose,

bet tiktai eucharistinę583

, šlovinimo auką, garbinimo auką, o ne permaldavimo auką, kuri katalikiškos aukos

idėjoje yra esminė. Kaip tik Tridento susirinkimas priėmė sprendimus šiuo klausimu, prieš protestantus.

Taigi, tai labai rimta: pašalinti visas maldas, kurios kalba apie permaldaujamąją auką584

.

Nelaimei, posusirinkiminių reformų rezultatas buvo aukos idėjos, Kančios, besitęsiančios per Mišių auką,

idėjos pakeitimas. Novatoriai jos nepaneigė, bet jie apie ją nebekalba. Rezultatas: ţmonės tai pamiršta, jie

apie tai nebegalvoja. Aišku, kad šios naujos posusirinkiminės liturgijos kūrėjai nepaneigė Mišių aukos, bet

dėl to, kad parodyta tiek atkaklumo kalbant apie stalą, apie valgį ir Eucharistiją, nutylint aukos terminą, arba

maţų maţiausiai pakalbant apie tai retkarčiais, kad būtų galima pasakyti, jog tai nėra ignoruojama, prieita

prie to, kad nebetikima Kalvarijos verte585

.

Aš būčiau galėjęs atnešti jums knygą, pasirodţiusią per atostogas, pavadintą: Penkiolika vyskupų nusako

Katalikų Baţnyčios tikėjimą, išleistą Cerf leidyklos. Trys iš šių penkiolikos vyskupų yra kardinolai.

Blogiausias iš straipsnių tikriausiai yra Arras vyskupo straipsnis apie Mišias. Jis rašo šioje knygoje: „Jie sakė,

kad Mišių auka atliekama atsiteisimui, tas baisus ţodis ‚atsiteisimas‘.“ Jis teigia, kad šis terminas kilęs iš

578 Dvasinė paskaita, Zaitzkofen, 1979 m. spalio 1 d. 579 Dvasinė paskaita, Écône, 1978 m. sausio 17 d. 580 Dvasinė paskaita, Écône, 1979 m. spalio 26 d. 581 N.O.M. leidţia pasirinkti iš keturių „eucharistinių maldų“, iš kurių ši yra vadinama šv. Ipolito. Lettre ouverte aux catholiques

perplexes (Atviras laiškas sutrikusiems katalikams), p. 33. 582 Dvasinė paskaita, Écône, 1979 m. spalio 26 d. 583 Dėkojimo. 584 Dvasinė paskaita, Zaitzkofen, 1979 m. spalio 1 d. 585 Velykų rekolekcijos, Écône, 1984 m. balandţio 17 d.

viduramţiškos idėjos, vaizduojančios Dievą Tėvą kaip reikalaujantį kraujo uţ mūsų nuodėmių atleidimą,

tarsi Tėvas būtų budelis, norintis paaukoti savo Sūnų ir norintis savo Sūnaus Kraujo.

Tačiau Tridento susirinkimas aiškiai teigia, kad mūsų Viešpats atidavė savo gyvybę permaldavimui uţ mūsų

nuodėmes, vadinasi, atsiteisimui, nes tai yra kitas terminas, bet reiškiantis tą patį dalyką. Ir netgi šv. Pauliaus

laiškuose yra šis priartėjimas prie Kristaus aukos. Jeigu pašaliname šią permaldaujamosios aukos idėją,

nebelieka nieko kito, kaip tik mesti į ugnį visus šv. Pauliaus laiškus. Tai ką tada tie vyskupai supranta apie

Mišių auką586

?

4. Gestų, simbolizuojančių auką, pašalinimas

Antra vertus, aš manau, kad norint išanalizuoti naująjį ritualą, reikia apsvarstyti ne vien tekstus; reikia

atsiţvelgti ir į visas naujas laikysenas, gestus, kurie įsakyti: priklaupimus, kryţiaus ţenklus, nusilenkimus

(...) ir netgi objektų pakeitimą587

.

Taigi, iš pirmojo Kanono buvo pašalinti visi kryţiaus ţenklai! Aš tikiuosi, kad kada nors aukosiu Mišias

Šveicarijos karmeličių vienuolyne. Karmelitės neturėjo naujojo mišiolo. Jos turėjo seną mišiolą, kuris joms

buvo duotas. Taigi, visas šitas mišiolas buvo reformatorių priterliotas. Kiekvienas kryţius buvo apibrauktas

raudonai, norint parodyti, kad tai pašalinta. Lygiai taip pat ir nuorodos dėl priklaupimų buvo raudonai

uţbrauktos. Buvo galima vienu ţvilgsniu pamatyti visą Kanono pasikeitimą. Ak, aš jus uţtikrinu, pirmasis

Kanonas588

nebėra Romos Kanonas. Tai netiesa! Viskas buvo pakeista! Daugiau jokių priklaupimų, jokių

kryţiaus ţenklų! Tai bjauru! Kryţiaus ţenklas aiškiai rodė, kad šis reikalas liečia Kryţiaus auką.

Nesakykime, kad tai smulkmenos. Tai nėra smulkmenos. Tai yra gestai, turintys prasmę, turintys vertę589

.

Kitas pavyzdys: aukos didingumas reikalauja, kad altorius būtų padarytas iš solidţios medţiagos ir kaţkaip

pritvirtintas prie ţemės. Jis turėtų būti akmeninis ir pritvirtintas prie grindų. Taigi, Baţnyčia nuo IV a. įsakė

altoriaus akmenį. Be abejo, tai jau egzistavo, o popieţius, įsakęs altoriaus akmenį aukoti aukai, tik patvirtino

tai, kas turbūt vyko nuo pradţių.

Taigi, o altoriaus akmuo buvo pašalintas. Jis nebeprivalomas, ir dabar altorius yra pakeičiamas paprastu

stalu, norint vis labiau išreikšti greičiau valgį, negu auką, ir priešingai, tai nepadidina Mišių garbingumo,

Mišių, kurios yra tikra auka, švento charakterio590

.

Altoriaus akmens pašalinimas apima ir šventųjų relikvijų pašalinimą, šventųjų kankinių, kurie pasiaukojo,

kurie išliejo savo kraują dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, ir, vadinasi, kankinių kraujo ir mūsų Viešpaties

Kraujo vienybę, kurią išreiškė šventųjų relikvijų buvimas altoriaus akmenyje. Jau nebevaizduojamas šis toks

graţus ryšys tarp šventųjų aukos ir mūsų Viešpaties, besiaukojančio ant altoriaus, aukos. Kaip jie galėjo

pašalinti šiuos dalykus? Tai neįtikėtina591

!

Aš tai pasakiau kardinolui Seper: „Paţiūrėkite, kaip sumenkinta aukos idėja.“ Baţnyčia visada turėjo aukos

jausmą. Aš netgi pasakyčiau, kad tai yra ţmogaus prigimtyje. Aukojimas yra ţmogaus prigimtyje. O visos

aukos vyko ant akmens, ant kaţko tvirto. Ir jie pašalino aukos akmenis592

!

Altoriaus akmens pašalinimas, įvedimas vienu uţdangalu uţdengto stalo, į ţmones atsisukęs kunigas, ostija,

visą laiką pasiliekanti ant patenos, o ne ant korporalo, įprastinės duonos, indų, pagamintų iš įvairių, netgi

pigesnių, medţiagų, leidimas ir daug kitų detalių prisideda prie to, kad dalyvaujantiems įteigiamos

protestantiškos idėjos, iš esmės ir rimtai priešingos katalikų doktrinai593

.

5. Altoriaus kryžius, pašalintas arba nustumtas į šoną

586 Rekolekcijos, Écône, 1978 m. rugsėjo 22 d. 587 Dvasinė paskaita, Écône, 1981 m. birţelio 25 d. Sakramentas yra regimas ir veiksmingas ţenklas: jis nėra teologinis traktatas.

Tad reikia apsvarstyti ne tik tekstus, bet taip pat ir gestus, laikysenas, kurie irgi prisideda prie to, kas įvyksta, ţenklin imo. 588 Iš keturių Kanonų, paliktų celebranto pasirinkimui naujajame Ordo, pirmasis Kanonas tekstuose turi daugiausia materialių

panašumų su Tradiciją atitinkančių Mišių Kanonu; kai kuriuos tai paskatino klaidingai jį laikyti iš esmės identišku. 589

Rekolekcijos, Avrillé, 1989 m. spalio 18 d. 590 Dvasinė paskaita, Zaitzkofen, 1979 m. spalio 1 d. 591 Dvasinė paskaita, Écône, 1979 m. spalio 26 d. 592 Dvasinė paskaita, Écône, 1981 m. birţelio 25 d. 593 Paskaita, Florencija, 1975 m. vasario 15 d.

Taip pat labai daţnai buvo pašalinti kryţiai nuo altorių, arba daugių daugiausia jie buvo pastatyti šalia

altoriaus. Atitinkamai, nebėra netgi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kančios prisiminimo tam, kas yra tikras,

realus mūsų Viešpaties aukos atkartojimas594

.

Neseniai, atsitiktinai būdamas Ispanijoje, aš nuvykau į kalnus aplankyti kaimelių. Pirmas dalykas, kurį aš

padariau – nuėjau į koplyčią paţiūrėti, gal šiuose tolimuose Ispanijos regionuose dar pasiliko aukos altorius,

kaip kadaise. Kur tau, ne! Nieko! Jokio kryţiaus! Bet kur auka? Pašalinti kryţių! Paieškojome kryţiaus;

kryţiaus ten nebuvo. Buvo tik neapdengtas stalas, be jokios prasmės. Katalikų tikėjimas yra ne tai. Katalikų

tikėjimas – tai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus auka, kurioje mes dalyvaujame, ir kuri perkeičia

krikščionišką gyvenimą, šeimų gyvenimą, visuomenės gyvenimą595

.

Altoriaus kryţius, pašalintas arba nustumtas į šoną, yra aukos idėjos sumenkinimas. Reikia, Baţnyčia to

reikalauja, kad prie altoriaus būtų krucifiksas; jis turi ten būti, nes kaip tik ir primena Kalvarijos auką596

.

Novatoriai Mišiose nebemato permaldaujamosios aukos. Taigi, reikia, kad mes visuomet prie to sugrįţtume.

Reikia visą laiką vesti ţmones atgal prie Kryţiaus, prie mūsų Viešpaties aukos. Tai turi būti mūsų

leitmotyvas. Mišios yra auka. Vyksta aukojamasis veiksmas ir mes dalyvaujame aukoje. Tai nėra „pasidalinta

duona“, tai nėra „ţodţio dalinimasis“597

.

Nebenorima mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kryţiaus. Nebenorima Jo aukos, nes Jo auka primena, jog mes

patys turime aukotis, jog turime mirti savo nuodėmėms, kad turėtume gyvenimą.

O šito ţmonės, ieškantys sau malonumų, sau pasitenkinimo, negali matyti, nei girdėti, nei suprasti. Jie nenori

Kryţiaus. Ir todėl šitiek kryţių mūsų laikais išnyko598

.

6. Romoje Mišios aukojamos atsisukus į žmones?

Aukoti aukos atsisukama į krucifiksą. Tuo būdu Mišios, aukojamos atsisukus į ţmones, pašalina šią aukos

idėją. Tada sakoma: „Bet paţiūrėkit į Romą: altoriai, prie kurių popieţius laiko Mišias, yra altoriai, atsukti į

ţmones599

.“ Tai tiesa ir netiesa, nes popieţius aukoja Mišias su visa savo kapitula, kuri yra uţ jo.

Tuo būdu, kai popieţius aukodavo Mišias, jis neatsisukdavo į tuos, kurie yra Mišiose svarbiausi, visus

kunigus ir visus kardinolus, ir visą savo Dvarą. Taigi, jis atsisukdavo į tikinčiuosius, bet jis būdavo per tokį

atstumą, kad jie tik vargiai matydavo jo veidą. Iš tiesų, ant visų šių altorių būdavo krucifiksas, ţvakidės ir

įvairūs pagraţinimai, kurie sudarydavo atskyrimą. Ir be to, jis aukodavo Mišias iš tiesų atsisukęs į mūsų

Viešpatį Jėzų Kristų. Jis būdavo atsisukęs į ţmones ne tam, kad aukotų Mišias atsisukęs į ţmones, bet taip

buvo dėl bazilikos600

orientacijos601

.

7. Mišių auka bažnyčiose nebėra regimai išreikšta

Šiose graţiose bazilikose, pastatytose mūsų protėvių, matome, kad altorius tikrai yra pastato centre. Jūs

matote didţiąją navą ir transeptą, kurie vaizduoja mūsų Viešpaties Kryţių, atkartotą pastate, o altorius yra

mūsų Viešpaties širdies vietoje.

Praradę Mišių aukos idėją, novatoriai dabar kuria bet kokį pastatą kaip baţnyčią. Jie pastato bet kokią salę,

be to, universalią salę, tinkančią bet kam, ir daro ten „Eucharistiją“, kaip jie sako. Stalas pastatomas bet kur.

Nebūtina turėti pastatą, reiškiantį Kryţių. Tai visai nebeturi prasmės.

Priešingai, kadaise tie, kurie statė baţnyčias, tikrai norėjo atkartoti Kryţių. Jiems Mišių auka buvo iš tiesų

mūsų Viešpaties auka, o ne tik, kaip dabar, „Eucharistija“602

.

594 Velykų rekolekcijos, Écône, 1984 m. balandţio 17 d. 595 Homilija, Saint-Michel-en-Brenne, 1989 m. balandţio 2 d. 596 Dvasinė paskaita, Écône, 1979 m. spalio 26 d. 597 Kunigų rekolekcijos, Paryţius, 1984 m. gruodţio 13, Cor Unum, p. 112. 598 Homilija, Écône, 1975 m. rugsėjo 14 d. 599

Romėnų bazilikos – pradţioje civilinių pastatų – apsida buvo nukreipta į vakarus. Naudodami jas kaip pirmąsias baţnyčias,

krikščionys aukojo Mišias atsisukę į rytus (mūsų Viešpaties, teisingumo Saulės, simbolį), taigi, į ţmones navoje. 600 (Iš tikrųjų) orientuotose baţnyčiose kunigas aukoja Mišias atsisukęs į rytus. 601 Dvasinė paskaita, Écône, 1979 m. spalio 26 d. 602 Rekolekcijos, Saint-Michel-en-Brenne, 1989 m. balandţio 1 d.

8. Nuo aukos išnykimo prie sakramento išnykimo

Mišiose yra dvi didţios tikrovės, tai yra auka ir sakramentas. Šios didţiosios tikrovės realizuojamos tą pačią

akimirką, tuo metu, kai kunigas ištaria duonos ir vyno konsekracijos ţodţius. Kai jis yra baigęs brangiausiojo

Kraujo konsekracijos ţodţius, mūsų Viešpaties auka yra įvykdyta ir mūsų Viešpats taip pat yra čia; mūsų

Viešpaties sakramentas taip pat yra čia. (...) Šis mistinis duonos ir vyno atskyrimas įvykdo Mišių auką. Taigi,

šios dvi tikrovės realizuojamos konsekracijos ţodţiais. Negalima jų atskirti. Ir būtent tai daro protestantai; jie

norėjo tik sakramento be aukos. Jie neturi nei vieno, nei kito, nei sakramento, nei aukos. Ir tai yra naujųjų

Mišių pavojus. Nebekalbama apie auką; atrodo, kad auka yra atsiejama. Kalbama tik apie Eucharistiją,

daroma „Eucharistija“, tarsi čia būtų tik valgis. Labai rizikuojama nebeturėti nei vieno, nei kito. Tai labai

pavojinga. Nykstant aukai, atitinkamai nyksta ir sakramentas, nes tai, kas yra sakramente, yra auka. Je i

nebėra aukojimo, nėra aukos603

.

9. Oficialus Paryžiaus vyskupijos dokumentas

Štai dokumentas iš Jean-Bart Centro, oficialaus Paryţiaus vyskupijos centro. Jame randame neįtikėtinų

dalykų. Tekste, pavadintame „Kristaus Eucharistija šiandien“ (tai parašyta neseniai, 1973 m. kovo 17 d.),

sakoma: „Argi Mišios nėra Viešpaties valgis, kvietimas komunijai?“... ir daugiau nieko apie auką.

Po to: „Mišių centre yra pasakojimas“. (...)

„Tai, ką mes celebruojame, yra mūsų atpirkimo atminimas. „Atminimas“ – tai ţodis, kurį reikia gerai

suprasti. Čia kalbama ne apie praėjusio įvykio paminėjimą, tarsi susirinktume vien tiktai prisiminti. Ir ne apie

šio įvykio atnaujinimą čia kalbama. Kristus mirė ir prisikėlė vieną kartą uţ visus, ir šis įvykis negali

atsikartoti...“ ; „Nebegali atsikartoti“. Ar mūsų Viešpats nesugeba padaryti stebuklo, kuris mums atkartoja Jo

Kalvarijos auką604

?

Taigi, tie, kurie Baţnyčioje turi valdţią, nejučiomis šalina permaldaujamosios aukos idėją ir aukština

komuniją dar labiau, negu tikrąjį buvimą605

.

Naujosios Mišios ir tikrasis buvimas

Daugybė naujojo ritualo gestų ir liturginių objektų pakeitimas slepia fundamentalias dogmas apie katalikų Mišias. Mes tai ką tik

matėme naujųjų Mišių ir aukos analizėje, ir dar rasime to patvirtinimą naujųjų Mišių nagrinėjime tikrojo buvimo atţvilgiu.

1. Priklaupimo prieš pakylėjimą pašalinimas

Naujosiose Mišiose kunigas nebepriklaupia prieš pakylėjimą606

, kaip pas protestantus. Protestantams Kristus

padaromas esančiu Mišiose ne dėl konsekracijos ţodţių, ištartų to, kuris vadovauja ceremonijai, bet dėl

tikinčiųjų, susivienijusių su celebrantu, tikėjimo akto. Kristus yra Eucharistijoje dėl to, kad tikintieji atlieka

tikėjimo mūsų Viešpaties buvimu aktą. Vis labiau ir labiau plinta ši teorija, kad mūsų Viešpatį čia esančiu

padaro tikinčiųjų tikėjimas. Tai grynai protestantiška, ir kaip tik dėl to prieš pakylėjimą nebepriklaupiama. Iš

pradţių pakeliama ostija, kad tikintieji atliktų tikėjimo aktą, ir būtent dėl šio tikėjimo akto mūsų Viešpats yra

ostijoje.

Tai baisu, nes visiškai nejučiomis neigiamas tikrasis buvimas. Mūsų Viešpaties buvimas Eucharistijoje

prilyginamas mūsų Viešpaties buvimui bendrijoje: mes esame čia susirinkę ir mūsų Viešpats yra tarp mūsų.

Na, o kai kuriems tas pats būtų ir su Eucharistija. Mūsų Viešpats būtų padarytas čia esančiu tikinčiųjų

tikėjimo. Tuo atveju reikalas liestų moralinį buvimą, o nebe realų mūsų Viešpaties buvimą. Kai taip bus,

nebebus reikalo ištarti konsekracijos ţodţių. Beliks tiktai pakylėti ostiją tikinčiųjų tikėjimui suţadinti, ir

603

Rekolekcijos, Brignoles, 1984 m. liepos 27 d. 604 Paskaita, Tourcoing, 1974 m. sausio 30 d. Transsubstanciacija yra stebuklas plačiąja prasme; tuo tarpu stebuklas siaurąja

prasme yra regima tikrovė. 605 Rekolekcijos, Avrillé, 1989 m. spalio 18 d. 606 Čia kalbama apie pakylėjimus, kurie seka tuoj pat po mūsų Viešpaties brangiausiųjų Kūno ir Kraujo konsekracijų.

mūsų Viešpats bus esantis ostijoje. Vienuolė gali tai padaryti, bet kas gali tai padaryti; nėra reikalo būti gavus

Kunigystės sakramentą607

.

Dabar tikrasis buvimas yra neigiamas praktiškai netgi kunigų, ir galbūt netgi vyskupų, kadangi šv.

Eucharistijos atţvilgiu nebeparodomi garbinimo ţenklai. Jie (beveik) nebepriklaupia, ar ne? Tai

neįsivaizduojama! Taigi, baigiama tuo, kad tikima, jog Eucharistija – tai duona ir mūsų Viešpaties

prisiminimas, bet ne Jo tikrieji Kūnas ir Kraujas, nei Jo Dievystė608

.

Jeigu ţmonės nepriklaupia prieš mūsų Viešpatį, jeigu jie nejaučia šios pagarbos mūsų Viešpaties Jėzaus

Kristaus tikrojo buvimo šv. Eucharistijoje akivaizdoje, galų gale jie tuo nebetikės. O nebetikėti tikruoju mūsų

Viešpaties buvimu Eucharistijoje – tai nutolti nuo Baţnyčios, nebebūti Baţnyčios Tradicijoje609

.

2. Eretiška paskaita

Aš čia prieš akis turiu paskaitą, perskaitytą Strasbūro Teologijos fakulteto dekano, apie Eucharistiją:

„Eucharistinio tikėjimo šiuolaikinė mintis ir išraiška“. Ši paskaita yra eretiška nuo pirmos iki paskutinės

eilutės. Apie tikrąjį mūsų Viešpaties buvimą nebėra kalbos. Tikrasis buvimas jam, Strasbūro Teologijos

fakulteto dekanui, yra kaip muzikos kūrinio autoriaus buvimas, kuris atsiskleidţia grojamame jo kūrinyje610

.

Jis teigia, kad tai nėra veiksmingas ţenklas. Dėl mūsų Viešpaties buvimo Eucharistijoje jis sako: „Kas nors

gali būti čia esančiu per simbolinį veiksmą, kurio jis fiziškai neatlieka, bet kurį atlieka kiti iš kūrybinės

ištikimybės jo giliai intencijai. Bayreuth festivalis be abejo realizuoja Richardo Wagnerio čia buvimą, kuris

yra daug intensyvesnis uţ tą, kurį gali išreikšti kūriniai arba atsitiktiniai kompozitoriui pašvęsti koncertai.“

Dabar atidţiai paklausykite: „Štai į šią pastarąją perspektyvą, man atrodo, dera pastatyti eucharistinį Kristaus

buvimą.“ Taigi, eucharistinis Kristaus buvimas, jo manymu, būtų panašus į autoriaus, sukūrusio muzikos

kūrinį, buvimą; ţmonės groja šį kūrinį ir šitaip vėl išgyvena šio autoriaus buvimą čia šia proga. Ir štai, būtent

tai yra eucharistinis buvimas... (...) Vis dėlto tai rimta: Strasbūro Teologijos fakulteto dekanas! Ir deja, būtų

galima pacituoti daugybę pavyzdţių, tokių kaip šis611

.

Po to [Fakulteto dekanas] šaiposi iš tos Eucharistijos, kuri vadinama „veiksmingu ţenklu“, kas yra

sakramento definicija par excellence612

. Jis sako: „Tai absoliučiai juokinga; nebegalima šiais dalykais tikėti

dabar, mūsų laikais, tai nebeturi prasmės“ (...), o jauni seminaristai, kurie dar ten yra, po truputį persunkiami

klaidos, yra jos paţymėti613

.

Daugybėje baţnyčių Evangelijos yra padėtos ant altoriaus, tuo tarpu kai švč. Sakramentas yra ištremtas į šoninę koplyčią. Šis

Evangelijų sureikšminimas švč. Sakramento sąskaita padidina abejones dėl tikėjimo tikruoju mūsų Viešpaties buvimu

Eucharistijoje.

3. Ant altorių padėtos Evangelijos

Schemos apie Šventąjį Raštą pabaigoje614

Šv. Raštas ir Eucharistija yra pastatyti į tą patį lygmenį. Kaip

negalvoti apie visas šias Evangelijas, kurios nuo šiol pakeitė Eucharistiją ant mūsų baţnyčių pagrindinių

altorių615

?

4. Eucharistijos ir Šv. Rašto painiojimas

607 Homilija, Saint-Michel-en-Brenne, 1989 m. balandţio 9 d. 608 Rekolekcijos, Avrillé, 1989 m. spalio 18 d. 609 Homilija, Lionas, 1976 m. vasario 8 d. 610 Paskaita, Rennes, 1972 m. lapkritis, Un évêque parle (Vyskupas kalba), p. 174. 611 Paskaita, Auray, 1973 m. sausis. Mons. Lefebvre čia cituoja tą patį Strasbūro fakulteto dekaną, kaip ankstesnėje ir paskesnėje

citatoje. 612 Šv. Pijaus X katekizmas apibrėţia sakramentą kaip regimą veiksmingą ţenklą, įsteigtą Jėzaus Kristaus teikti arba padidinti

malonei (4 dalis, 1 sk., § 1, DMM, 1993 m., p. 116. 613

Paskaita, Rennes, 1972 m. lapkritis, Un évêque parle (Vyskupas kalba), p. 175. 614 Čia kalbama apie schemą, parašytą ruošiant dokumentą Dei Verbum, Vatikano II susirinkimo dogminę konstituciją apie

dieviškąjį Apreiškimą, kuris bus paskelbtas 1965 m. lapkričio 18 d., susirinkimo pabaigoje. 615 „Ar, norint likti geru kataliku, reikėtų tapti protestantu?“, 1964 m. spalio 11 d., Lettres pastorales et écrits (Ganytojiški laiškai ir

raštai), p. 189-199.

Saugokimės, kad negarbintume visiškai tokiu pačiu būdu šių dviejų Dievo dovanų: Šventojo Rašto ir

Eucharistijos. Tarp jųdviejų yra esminis skirtumas. Dievo Dvasia Šv. Rašte yra tik in usu616

, tuo tarpu kai šv.

Eucharistijoje Dievo ir mūsų Viešpaties Dvasia, Jo garbingas Kūnas yra in esse617

. Taigi, Šv. Rašto knygą

traktuoti su ta pačia pagarba, kaip ir Eucharistiją – tai daryti neleistiną painiavą618

.

Komunija, priimama stovint ir į ranką, pabrėţia „atminimo“ ir „valgio“ aspektą. Tai, kaip mūsų Viešpats yra traktuojamas šv.

Eucharistijoje, parodo tikėjimo Kristaus Dievyste ir tikruoju buvimu sumaţėjimą.

5. Komunija į ranką

Jeigu linkstama iš Mišių aukos padaryti valgį, yra taip pat labai normalu, kad komunija priimama į ranką. Jei

tai yra valgis, dalinama duona, kuri yra prisiminimas, atminimas.

Bet kai ţinome, kad mūsų Viešpats čia yra! Kai ţinome, kas yra mūsų Viešpats! Mes tikrai neţinome, mes

nesugebame to suprasti! Pamąstykime, kad visi Dangaus angelai lenkiasi prieš mūsų Viešpatį, kad kiekvienas

kelis sulinks vien tik Jėzaus Vardui, Danguje, ţemėje ir pragaruose. Taigi, o mes bijome atsiklaupti prieš tą,

kurio vien tik ištartas vardas privers atsiklaupti visą ţmoniją Paskutinio teismo metu, visas sielas, esančias

Danguje, visus angelus ir visus tuos, kurie yra pragare619

?

6. Ostijos, dalinamos bet kieno

Kunigai netgi nebepriklaupia prieš šv. Eucharistiją. Jie nebejaučia pagarbos švč. Sakramentui. Ostijos

dalinamos bet kieno. Tai neįmanoma, kad šitaip yra traktuojamas mūsų Dievas. (...) Ţmonės, kurie traktuoja

mūsų Viešpatį Jėzų Kristų taip, kaip Jis traktuojamas dabartinėse eucharistinėse apeigose, – tai ţmonės, kurie

netiki mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievyste. Kitaip tai būtų neįmanoma620

.

Vis dėlto Tridento susirinkimas pasakė, kad mūsų Viešpats yra maţiausiose šv. Eucharistijos dalelėse. Koks

tada pagarbos trūkumas tų, kurie gali turėti rankose Eucharistijos daleles, ir kurie grįţta į savo vietą jų

nenusiplovę621

!

Tikintieji, kurie iš tiesų tiki tikruoju mūsų Viešpaties buvimu, labai gerai supranta, kad tik dvasininkai teikia

šv. Eucharistiją, ir jie visiškai nenori priimti komunijos į ranką622

.

Šv. Mišiose įvestos reformos verčia prarasti tikėjimą tikruoju mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus buvimu

Eucharistijoje. Katalikui reformos yra tokios, kad sunku, o gal ir neįmanoma vaikams, kurie nepaţino to, ką

mes, vyresni, kadaise paţinome, tikėti tikruoju mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus buvimu. Neįmanoma, kad

švč. Sakramentas būtų traktuojamas taip, kaip jis yra traktuojamas šiandien, ir tuo pat metu tikėti, kad

Eucharistijoje iš tiesų yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas, Kraujas, Siela ir Dievystė.

Matant būdą, kuriuo dalinama šv. Eucharistija, kuriuo artinamasi prie šv. Eucharistijos, be priklaupimo, be

pagarbos ţenklų, būdą, kuriuo priimama komunija, kuriuo grįţtama į savo vietą, komuniją priėmus,

neįmanoma, kad dar būtų tikima mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus buvimu šv. Eucharistijoje623

.

Naujosios Mišios ir kunigystė

Naujasis ordo sušvelnina esminį skirtumą tarp kunigo ir tikinčiųjų kunigystės. Confiteor kalbamas kunigo su tikinčiaisiais,

komunijos dalinimas paprastų tikinčiųjų, kaip ir skaitinio, o gal ir Evangelijos, skaitymas, nustumia į tamsą esminį skirtumą tarp

kunigo ir tikinčiųjų kunigystės. Mons. Lefebvre pateikia teologinius pagrindus, padedančius suprasti, kame ši reforma nutolsta nuo

tradicinės sampratos.

1. Tikinčiųjų dalyvavimas

616 Naudojime. 617 Būtyje, substancialiai. 618 Kunigų šventimų rekolekcijos, Flavigny, 1976 m. birţelis. 619

Paskaita, Tourcoing, 1974 m. sausio 30 d. 620 Homilija, sutvirtinimas, Doué-la-Fontaine, 1977 m. geguţės 19 d. 621 Kunigų rekolekcijos, Hauterive, 1972 m. rugpjūtis. 622 Rekolekcijos, Avrillé, 1989 m. spalio 18 d. 623 Sutvirtinimas, Doué-la-Fontaine, 1977 m. geguţės 19 d.

Vien tik kunigai yra aukos tarnai. O ši dogma sumenkinama kunigo ir tikinčiųjų atskyrimo trūkumu.

Pavyzdţiui, nuo šiol maldos Mišių pradţioje kalbamos kunigo ir tikinčiųjų bendrai.

Celebranto „aš“ pakeistas į „mes“. Confiteor kunigas kadaise kalbėdavo vienas, po to tikintieji jį kalbėdavo

savo ruoţtu. Tarp kunigo ir tikinčiųjų iš tiesų būdavo atskyrimas. Dabar bėra tik Confiteor bendrai. Kunigai

ir tikintieji išpaţįsta savo nuodėmes bendrai, ir šitaip yra daugelyje maldų624

.

Visur rašoma, kad tikintieji „celebruoja“, jie įtraukiami į kulto veiksmus, jie skaito skaitinius, pasitaikius

progai – Evangeliją, dalina komuniją, kartais sako homiliją, kuri gali būti pakeista „Pasidalijimu mintimis

apie Dievo Ţodį grupelėse“, renkasi iš anksto, kad „sudarytų“ sekmadienio celebravimą. Bet tai tik etapas;

daugelį metų norima per vyskupijų įstaigų atsakingus pareigūnus pareikšti tokio pobūdţio pasiūlymus:

„Celebruoja ne dvasininkai, bet susirinkimas625

“ arba „Susirinkimas yra pirmasis liturgijos subjektas“; svarbu

yra ne „apeigų funkcionavimas, bet paveikslas, kuriuo susirinkimas pats save atvaizduoja, ir santykiai, kurie

atsiranda tarp drauge celebruojančių626

“627

.

2. Ką reiškia aktyvus tikinčiųjų dalyvavimas?

Savo knygoje La riforma liturgica mons. Bugnini rašo: „Susirinkimo atvertas kelias veda į radikalų tradicinių

liturginių susirinkimų, kuriuose pagal jau daugelį šimtmečių besitęsiantį paprotį liturginė tarnyba vykdoma

beveik išimtinai dvasininkijos, veido pakeitimą. Ţmonės juose pernelyg daţnai dalyvauja kaip pašaliniai ir

nebylūs ţiūrovai628

.“

Mons. Bugnini leitmotyvas buvo aktyvus tikinčiųjų dalyvavimas... Visos šios reformos buvo padarytos dėl

aktyvaus tikinčiųjų dalyvavimo, tarsi tikintieji niekad nebūtų aktyviai dalyvavę aukoje iki visų tų reformų.

Koks yra tas aktyvus dalyvavimas? Ką reiškia „aktyvus“? Monsinjorui Bugnini aktyvus dalyvavimas yra

regimas dalyvavimas, o ne dvasios ir širdies dalyvavimas tikėjimu... O kaip tik dalyvavimas tikėjimu yra

tikras veiksmas, dvasinis veiksmas. Tai nėra grynai materialus veiksmas. Tikinčiųjų „aktyvus dalyvavimas“,

bet ką gi tai reiškia? Tikintieji skaitys skaitinius? Nuo šiol netgi moterys skaito skaitinius, ir tai yra leista629

...

3. Tikinčiųjų kunigystės ir kunigo kunigystės supanašinimo pavojus

Mons. Bugnini dar rašo: „Ilgo auklėjimo darbas turės padėti suprasti, kad liturgija yra visos Dievo tautos

veiksmas.“ Ką gi, tai yra klaida! Aš nesakau, kad tai yra formaliai eretiška, bet tame yra erezija. Čia slypi

idėja, kad tikinčiųjų kunigystė yra ta pati, kaip ir kunigų, ir kad visi yra kunigas ir kad visa Dievo tauta turi

aukoti šventąją auką630

.

Kunigas suburia aplink save tikinčiuosius tokiu būdu, kad galima pagalvoti, jog ne vien tik kunigas yra

aukotojas, kas iš tiesų yra kunigas, bet taip pat ir tikintieji. Lygiai taip pat tikintieji, dalinantys Eucharistiją,

eucharistinę duoną, visa tai yra ţalinga teisingai to, kas yra kunigas, idėjai. Štai čia yra labai didelis pavojus,

nes rizikuojama supanašinti tai, kas vadinama tikinčiųjų kunigyste, su kunigų kunigyste631

.

4. Iš ko susideda kunigo kunigystė?

Kunigystės malonė yra visiškai atskiras dalyvavimas mūsų Viešpaties malonėje. Jūs ţinote, kad pagal tai, ko

mus moko teologija, mūsų Viešpatyje yra dvi malonės. Yra vienybės malonė, vadinama hipostatine vienybe,

tai yra, dievystės vienybė su ţmogiškąja prigimtimi. Ţmogiškoji prigimtis yra tam tikru laipsniu patepta,

pripildyta šios vienybės malonės: Kristus yra iš tiesų Pateptasis, tokiu laipsniu, kad visa Jo ţmogiškoji

prigimtis yra pilna dievystės, kaip aliejus, kuris įsiskverbia į medţiagas. Per šią malonę mūsų Viešpats yra

624 Dvasinė paskaita, Écône, 1979 m. spalio 26 d. 625 Nacionalinio liturginės pastoracijos centro lapeliai. 626 Tėvas Gelineau. 627

Lettre ouverte aux catholiques perplexes (Atviras laiškas sutrikusiems katalikams), p. 37-38. 628 Dvasinė paskaita, Écône, 1984 m. birţelio 12 d. 629 Dvasinė paskaita, Écône, 1979 m. spalio 26 d. 630 Dvasinė paskaita, Écône, 1984 m. birţelio 12 d. 631 Dvasinė paskaita, Zaitzkofen, 1979 m. spalio 1 d.

pašvęstas kunigas nuo savo Įsikūnijimo. Štai šioje vienybės malonėje kunigas dalyvauja dėl Kunigystės

sakramento, pagal nepaprastą privilegiją632

.

Kita vertus, ši mūsų Viešpaties vienybės malonė kyla iš Jo pašvenčiamosios malonės. Iš dievystės dirvos, jei

galiu taip pasakyti, pašvenčiamoji malonė praţysta kaip gėlė. Taigi, mūsų Viešpaties Siela pilnutinai gauna

pašvenčiamąją malonę. Vadinasi, pašvenčiamoji malonė yra Jo vienybės malonės vaisius. Ir per krikštą, per

sakramentus tikintieji ir mes patys dalyvaujame pašvenčiamojoje mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonėje.

Taigi, visiškai klaidinga sakyti, kad visi tikintieji yra kunigai, ir kad nėra skirtumo tarp kunigo kunigystės ir

tikinčiųjų kunigystės633

.

5. Iš ko susideda tikinčiųjų kunigystė?

Kodėl tada kalbama apie tikinčiųjų kunigystę? Krikštas mus tam tikru laipsniu paskiria mūsų Viešpaties

Jėzaus Kristaus kultui. Todėl šv. Petras uţsimena apie visų krikščionių kunigystę634

. Dėl krikšto, būdami

paţymėti Dievo kultui, mes privalome aukotis kaip atnaša. Štai šia prasme krikščionys yra kunigai. Tikintieji

turi kunigystę ta prasme, kad jie irgi tam tikru būdu turi atsiduoti Dievui, aukoti save pačius kaip Dievui

malonias aukas ir, vadinasi, atlikti aukojimo veiksmą635

. Bet jiems nėra suteikta oficiali Baţnyčios kunigystė,

kuri leidţia ištarti konsekracijos ţodţius ir padaryti taip, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus nuţengtų į duonos

ir vyno pavidalus. Tikintieji bergţdţiai tartų konsekracijos ţodţius, niekas neįvyktų.

Taigi, negalima sakyti, kad jie yra kunigai. Tarp tikinčiųjų ir kunigų kunigystės yra esminis skirtumas.

Nereikia painioti šių dalykų636

.

Ţinoma, Susirinkime patvirtinta, kad tarp kunigo veiksmo ir tikinčiųjų veiksmų yra skirtumas, bet praktikoje

elgiamasi taip, tarsi jo nebūtų. Vien tik kunigas yra kunigas.

Tikintieji neturi jokios galios. Kunigystės terminas, taikomas tikintiesiems, yra įvaizdis, padedantis

tikintiesiems aukotis su auka, kuri įvyksta Mišių aukoje. Aišku, kad mes turime aukotis Dievui per Mišių

auką, bet tai neturi nieko bendra su kunigo, kuris iš tiesų yra aukotojas, kuris iš tiesų yra paskirtas dėl savo

sakramentinio charakterio, kunigyste. Taigi, štai dar vienas rimtas prieštaravimas637

.

Naujosios Mišios nebėra hierarchinės, bet demokratinės, iki tokio laipsnio, kad kunigai nebecelebruoja Mišių, nedalyvaujant

tikintiesiems.

6. Moderni klaida dėl tikinčiųjų buvimo Mišiose būtinumo

Tai dar viena iš mūsų laikų blogybių – kad buvo įdiegta mintis, jog Mišios tik tada yra naudingos, iš tiesų

tinkamos, kai tikintieji gali jose dalyvauti. Tai dar viena liuteroniška idėja prieš privačias Mišias. Iš tiesų,

jeigu Mišios yra tik valgis, aišku, kad valgis nesuprantamas be svečių. Bet jeigu Mišios yra auka, tą akimirką

poţiūris į Mišias visiškai pasikeičia. Tada privačios Mišios turi tokią pačią vertę, kaip ir „viešos Mišios“. Tai

nėra privatus veiksmas, tai yra viešas veiksmas638

.

Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus auka, aukojama kunigo, turi begalinę vertę, nesvarbu, ar kunigas yra vienas,

ar jį supa tūkstantis ţmonių. Štai ką mes tikime639

.

7. Demokratinės Mišios

Susirinkimas šiandien Mišiose uţima tokią vietą, kad dabar daugybė kunigų nebenori celebruoti, kai nėra

susirinkimo. Tai protestantiška Mišių idėja, kuri visai nejučiomis įvedama į šventąją Baţnyčią. Ir tai atitinka

632 Kunigas dalyvauja kaip Kristaus instrumentas kunigiškai veikti. 633 Rekolekcijos, Écône, 1978 m. rugsėjo 22 d. 634 1 Pt 2, 9: „O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė.“ 635 Pijus XII enciklikoje Mediator Dei šitaip aprašo tą dalyvavimą aukoje: „Liaudis aukoja tuo pat metu, kaip ir kunigas (...) nes ji

jungia savo šlovinimo, impetracijos, atsiteisimo ir dėkojimo apţadus su kunigo ir netgi su vyriausiojo Kunigo minties apţadais ir

intencijomis, kad juos pateiktų Dievui Tėvui pačia išorine kunigo, aukojančio auką, apeiga.“ 636 Rekolekcijos, Saint-Michel-en-Brenne, 1989 m. balandţio 1 d. 637 Dvasinė paskaita, Zaitzkofen, 1979 m. spalio 1 d. 638 Homilija, Écône, 1980 m. balandţio 6 d. 639 Homilija, Écône, 1976 m. birţelio 29 d.

modernaus ţmogaus mąstyseną. Nes būtent demokratinis idealas yra iš esmės modernaus ţmogaus idealas:

jam galia yra susirinkime, valdţia yra ţmonėse, masėse, o ne Dieve.

O mes tikime, kad Dievas yra visagalis, kad kiekviena valdţia ateina iš Dievo640

. Mes netikime, kad valdţia

ateina iš apačios, kaip teigia modernus ţmogus.

Taigi, naujosios Mišios buvo sumanytos pagal idėją, kad valdţia yra apačioje, o nebe Dieve. Šios Mišios nėra

hierarchinės Mišios; tai demokratinės Mišios, ir tai labai rimta. Tai visos naujosios ideologijos išraiška:

modernaus ţmogaus ideologija buvo įleista į pačias švenčiausias mūsų apeigas. Ir būtent tai dabar gadina

visą Baţnyčią. Dėl šios idėjos šventosiose Mišiose apie galią, suteiktą apačioms, dabar griaunama

kunigystė641

.

Naujosios Mišios yra kaţkokios hibridinės Mišios, kurios nebėra hierarchinės, bet demokratinės, kur

susirinkimas uţima daugiau vietos negu kunigas, ir, vadinasi, tai nebėra tikrosios Mišios, kurios įtvirtina

mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus karalystę642

.

Reforma ir maldos įstatymas

Glausta „įteikimo maldų“ ir konsekracijos analizė parodo, kokie pakeitimai buvo padaryti antrojoje Mišių dalyje.

„Įteikimo maldų“ ir konsekracijos naujajame rituale analizė

Naujųjų Mišių ofertoriumas nebeišreiškia aukos permaldaujamojo ir atsiteisiamojo tikslo.

1. Praktiškai neegzistuojantis ofertoriumas

Naujajame prancūziškame ordo ofertoriumas yra praktiškai neegzistuojantis; be to, jis taip nebesivadina.

Naujasis sekmadienių mišiolas643

kalba apie „įteikimo maldas“. Naudojama formulė labiau primena

dėkojimą, padėką uţ ţemės vaisius. Kad tai suprastume, uţtenka ją palyginti su Baţnyčios tradiciškai

naudojamomis formulėmis, kuriose aiškiai pasirodo aukos permaldaujamasis ir atsiteisiamasis tikslas, „šią

ostiją, kurią aš aukoju Tau... uţ savo nesuskaičiuojamas nuodėmes, ir įţeidimus, ir apsileidimus; ir uţ visus

čia esančius, bet taip pat ir uţ visus tikinčiuosius krikščionis, gyvus ir mirusius; kad man ir jiems teiktų

naudos išganymui amţinajame gyvenime“.

Pakylėdamas taurę, kunigas paskui sako: „Aukojame Tau, Viešpatie, išganymo taurę, maldaudami Tavo

gerumo, kad ji kaip malonus aromatas pakiltų Tavo dieviškosios Didybės akivaizdon, mūsų ir viso pasaulio

išganymui.“

Kas iš to lieka naujosiose Mišiose?

Šitai: „Palaimintas esi, visatos Dieve, kuris mums duodi šią duoną, ţemės ir ţmonių darbo vaisių. Mes Tau ją

įteikiame: ji taps gyvybės duona“, ir lygiai tas pats apie vyną, „kuris taps amţinosios Karalystės vynu“.

Kam reikalinga truputį toliau pridurti: „Nuplauk, Viešpatie, mano kaltes, nuvalyk mano nuodėmę“, ir dar

pasakyti: „Tegu mūsų šios dienos auka randa malonę Tavo akivaizdoje“? Kokia nuodėmė? Kokia auka? Kaip

tikintysis gali susieti šį miglotą atnašų įteikimą ir Atpirkimą, kurio jis gali laukti644

?

2. Kam keisti aiškų tekstą į mįslingų frazių seką?

Aš kelčiau kitą klausimą: kam keisti aiškų tekstą, kurio prasmė pilna, į mįslingų, nelabai tarpusavyje

susijusių frazių seką645

? Jeigu juntamas poreikis keisti, tai turi būti tam, kad būtų geriau.

640 Omnis potestas a Deo (plg. Rom 13, 1). 641 Homilija, Écône, 1976 m. birţelio 29 d. 642 Homilija, Lilis, 1976 m. rugpjūčio 29 d. 643 Nouveau missel des dimanches (vert. past.). 644 Lettre ouverte aux catholiques perplexes (Atviras laiškas sutrikusiems katalikams), p. 39. 645

Šios maldos „įkvėptos graţių šventinių ţydų valgio laiminimo maldų“ (Jean-Charles Didier „Apie Mišias ir jų celebravimą“,

Esprit et vie. L’Ami du clergé nr. 1, 1975 m. sausio 2 d., p. 15. Kai kurie šio naujojo ofertoriumo gynėjai dţiaugiasi dėl ofertoriumo

atskyrimo nuo eucharistinės aukos: „Duonos ir vyno pateikimo formulės yra pakeistos į biblines formules, kad būtų išvengta

painiojimo su tikrąja auka, atliekama Kanone“ (Charles Lefebvre, „Šventosios Apeigų Kongregacijos dekretas Ordine missæ“,

L’Année canonique, XIV, 1970 m.).

Šios kelios pastabos, kurios atrodo pataisančios „įteikimo maldų“ nepakankamumą, verčia galvoti apie

Liuterį, kuris stengėsi atsargiai atlikti perėjimus: jis išsaugojo kaip galima daugiau senų apeigų,

apsiribodamas jų prasmės pakeitimu. Mišios didţia dalimi išsaugojo savo išorinį puošnumą; ţmonės rasdavo

baţnyčiose maţdaug tą patį dekorą, maţdaug tas pačias apeigas, su pagerinimais, padarytais, kad jiems

patiktų, nes nuo šiol į juos buvo kreipiamasi daug daugiau negu anksčiau; jie geriau suvokė, kad kulte jie

kaţką reiškia, jie jame aktyviau dalyvavo giedojimu ir garsia malda646

.

Šios ofertoriumo maldos egzistavo jau daugelį amţių iki šv. Pijaus V kodifikacijos. (...) Kadangi jos buvo

tvirtovės pylimas prieš protestantizmą, jas išardyti lygu atiduoti tvirtovę. Jos neegzistavo šia forma

Grigaliaus Didţiojo laikais? Bet protestantiškos idėjos irgi ne647

!

Naujosiose Mišiose konsekracijos ţodţiai nebetariami įsakomuoju būdu, bet grynai pasakojamuoju būdu, kas leidţia manyti

daugiau apie paprastą pasakojimą, negu apie veiksmą. Raidţių skirtumai tarp pasakojimo dalies ir pačios konsekracijos dalies

buvo pašalinti.

3. Konsekracija: veiksmas ar pasakojimas?

[Tradicinėse Mišiose] kunigas, laikydamas abiem rankom tarp smiliaus ir nykščio ostiją, ištaria virš jos

konsekracijos ţodţius, tyliai, bet aiškiai ir dėmesingai. Tonas pasikeičia, jis tampa įsakmus648

, penki ţodţiai

„nes tai yra mano Kūnas649

“ padaro transsubstanciacijos stebuklą, lygiai kaip ir tie, kurie ištariami vyno

konsekracijai650

.

Mūsų mišioluose parašyta: Canon actionis. Iš tiesų, Kanonas yra veiksmas. Veiksmo Kanonas – tai taisyklė,

kurios turi laikytis kunigas, kad atliktų aukojamąjį veiksmą. Dabar viskas, kas išreikšdavo veiksmą,

praktiškai yra pašalinta. Iš jo padarytas pasakojimas, ir šitai matoma daugybėje smulkių detalių, kurios yra

svarbios; esminiai konsekracijos ţodţiai buvo sujungti su prieš juos einančiais ir po jų sekančiais ţodţiais,

pašalinant raidţių skirtumą. Anksčiau didelės raidės buvo tik konsekracijos ţodţiams, nes veiksmas vyksta

vien tik šiuose ţodţiuose. Ţodţiai, kurie juos supa, yra pasakojimas. O dabar raidţių skirtumas yra

pašalintas. Be to, dabar nebėra to nusilenkimo ištariant konsekracijos ţodţius. Kunigas vienu atsikvėpimu

pasako pagrindinę Kanono dalį, prasidedančią „Savo Kančios išvakarėse Jis paėmė duoną į savo šventas

rankas...“, nepadarydamas pauzės, kuriai prielaidą daro Romos mišiolo rubrika: jis nebesustoja. Tai visiškai

priešinga Mišių aukos teologijai. Taigi, čia yra labai rimtas prieštaravimas.

Be abejo, jeigu sakysime reformatoriams: „Jūs nebeatliekate veiksmo“, jie atsakys: „Tai netiesa, jeigu mes ir

netikime veiksmu, tai ne dėl to, kad šitaip sakome ţodţius, jūs pernelyg grieţtai teisiate.“ Jie visada turi

atsakymus, bet faktai yra tokie651

.

Naujajame rituale konsekracijos ţodţiuose įvykdyti trys pakeitimai. Duonos konsekracijoje po ţodţių „nes tai yra mano Kūnas652“

buvo pridurta: „Kuris uţ jus atiduodamas653“, o vyno konsekracijoje po ţodţių „nes tai yra taurė mano Kraujo, naujosios ir amţinosios Sandoros654“ buvo pašalinta „tikėjimo paslaptis655“.

Ar šie pakeitimai buvo padaryti tam, kad labiau priartėtume prie protestantų, kadangi jie naudoja šią formą, kad kaip galima

tiksliau atkartotų pasakojimą apie Paskutinę vakarienę, tokį, koks jis yra Šv. Rašte (1 Kor 11, 24)? Pagaliau „uţ daugelį656“

daugelyje vertimų buvo pakeista į „uţ visus657“.

646 Lettre ouverte aux catholiques perplexes (Atviras laiškas sutrikusiems katalikams), p. 39-40. 647 Iškilus erezijoms, ypatingai protestantizmui, buvo atlikti liturginiai paaiškinimai, kad dogma būtų apsaugota ir jos paaiškin imas

atsispindėtų maldoje. Atmesti šį vystymąsi maţų maţiausiai reikštų pašalinti apsaugą nuo erezijų, o gal net netiesiogiai priimti šias

erezijas. 648 Konsekracijos ţodţiai nėra tik grynas pasakojimas. Pacituokime šv. Tomą: „Kadangi šie ţodţiai ištariami Kristaus vardu, Jo

įsakymu jie gauna instrumentinę savybę, kylančią iš Kristaus, kuri įvykdo transsubstanciaciją“ (Summa theologiæ, III, q. 78, a. 4. 649 Hoc est enim Corpus meum. 650 Lettre ouverte aux catholiques perplexes (Atviras laiškas sutrikusiems katalikams), p. 41. 651 Dvasinė paskaita, Zaitzkofen, 1979 m. spalio 1 d. 652 Hoc est enim Corpus meum. 653 Quod pro vobis tradetur. 654

Hic est enim calix Sanguinis mei, novi et æterni Testamenti. 655 Mysterium fidei : ši formulė buvo perkelta po konsekracijos, bet tada joje nėra jokios aliuzijos į ką tik įvykdytą

transsubstanciaciją. 656 Pro multis. 657 Pro omnibus.

4. Quod pro vobis tradetur658

pridūrimas prie konsekracijos žodžių

Kitas motyvas, kuris mums įrodo, kad Novus ordo buvo modifikuotas nepriimtinu būdu, yra konsekracijos

ţodţių pakeitimai. Tuo tarpu nekalbu apie vertimus, kurie dar sustiprino sugedimą. Prie duonos

konsekracijos ţodţių pridurta quod pro vobis tradetur. Kam šis pridūrimas? Tai nedaro konsekracijos

negaliojančios, kadangi rytų katalikai tai vartoja ir vartojo anksčiau. O negalima sakyti, kad rytų katalikai turi

negaliojančias formules. Jos yra katalikiškos. Bet kokia mintis imti tai iš rytų katalikų! Tai mes, Romos

katalikai, turime graţiausią tradiciją, tą tradiciją, kuri prasideda nuo šv. Petro ir šv. Pauliaus, Baţnyčios

Romoje įkūrėjų. Mes turime liturgiją, garbingiausią iš visų, esančių Baţnyčioje, ir labiausiai paplitusią iš

daugelio. Kam reikia griauti mūsų liturgiją, kad paimtume maţų rytų grupelių liturgiją? Rytų katalikai yra

gerbtini, bet kokia mintis jais sekti, tuo tarpu kai greičiau jie turėtų lygiuotis į mus!

Šios naujovės intencija tikriausiai yra ekumeninė. Galima manyti, kad tai yra tam, kad priartėtume prie

protestantų, nes Liuteris irgi pridėjo tuos pačius ţodţius. Kodėl jis rūpinosi pridurti: quod pro vobis tradetur?

Liuteris tai padarė, kad ţodţiai neva labiau atitiktų Šv. Rašto659

ţodţius ir kad tai labiau panėšėtų į

pasakojimą apie Paskutinę vakarienę. O yra visiškai neleistina sekti Liuteriu660

.

5. Valgis ar auka?

Protestantams Paskutinė vakarienė yra tik valgis, o ne auka. Bet Paskutinės vakarienės metu buvo tikra auka:

mūsų Viešpats atskyrė savo Kūną ir savo Kraują ir taip iš anksto atvaizdavo auką, kurią turėjo paaukoti ant

Kryţiaus. O protestantai tai neigia ir kaip tik nori atkartoti pasakojimą apie Paskutinę vakarienę tik kaip

paminėjimo valgį. (...)

Protestantiška samprata yra kaţkas negyvo, nes ji tik istorinė: pakartojami dalykai, kurie įvyko laike.

Katalikiškoje sampratoje, priešingai, Mišios yra tikra auka, ta pati, kuri įvyko Kalvarijoje661

.

6. Šv. Tomas Akvinietis iš anksto atsakė Liuteriui

Jei patyrinėtumėte šv. Tomo Akviniečio raštuose Eucharistijos formos662

ir, vadinasi, konsekracijos ţodţių,

klausimą, pamatytumėte, kad jis savęs klausia, kodėl duonos konsekracijai Baţnyčia apsiribojo ţodţiais: „Tai

yra mano Kūnas663

.“ Kodėl nebuvo pridėta „kuris uţ jus atiduodamas“? Jis iškelia prieštaravimą sau pačiam.

Atrodo, kad Šv. Raštas mus skatina sakyti šiuos ţodţius: Quod pro vobis tradetur? Ir jis atsako664

: ne vien

Evangelija mus moko, ką reikia daryti, yra taip pat ir Tradicija. Mes turime manyti, kad šie ţodţiai, tokie,

kokie jie yra pateikti, yra tradiciniai ir kad jie iki mūsų ateina tikriausiai beveik iš apaštalų laikų. Jei mūsų

Viešpaties auka iš tiesų yra Baţnyčios širdis, jei ji turi tokią svarbą Baţnyčioje, kaip galėtų būti, kad mūsų

Viešpats nedavė savo apaštalams nurodymų prieš savo mirtį, taip, kad nors esminėse eilutėse būtų Mišių

aukos pagrindai?

Ţinoma, visa liturgija buvo sukomponuota amţių tėkmėje, bet galima pasakyti, kad ji buvo jau nors

substancialiai ta pati, ji buvo jau paties mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus nubrėţta savo didţiosiomis

linijomis. Negalima abejoti, kad per keturiasdešimt dienų, kurias mūsų Viešpats išgyveno ţemėje po savo

Prisikėlimo, Jis mokė savo tikinčiuosius, netgi tais klausimais, kurie gali pasirodyti smulkmena, bet kurie turi

labai didelę svarbą665

.

7. Mysterium fidei666

pašalinimas

658 Kuris uţ jus atiduodamas. 659 Plg. 1 Kor 11, 24. 660 Dvasinė paskaita, Zaitzkofen, 1979 m. spalio 1 d. 661 L’Eglise infiltrée par le modernisme (Į Baţnyčią įsiskverbė modernizmas), p. 85. 662 „Sakramentų forma susideda iš ţodţių, kurie ištariami juos teikiant“ (Catéchisme de saint Pie X, 4 dalis, 1 sk., § 1, DMM, 1993,

p. 117). 663 Hoc est Corpus meum. 664 Summa theologiæ, III, q. 78, a. 3, ad. 9. 665 Dvasinė paskaita, Zaitzkofen, 1980 m. vasario 7 d. 666 Tikėjimo paslaptis.

Iš konsekracijos ţodţių buvo pašalintas įterpinys mysterium fidei, įterpinys, kuris kilęs galbūt iš paties mūsų

Viešpaties, iš tų keturiasdešimt dienų, praleistų su savo apaštalais po Prisikėlimo667

.

Beje, įdomu paskaityti atsakymą, kurį parašė popieţius Inocentas III Liono arkivyskupui Jonui 1202 m.,

vadinasi, XIII a. pradţioje. (...) „Jūs savęs klausiate, kokius ţodţius pats Kristus pavartojo, kai perkeitė

duoną ir vyną į savo Kūną ir Kraują, tuo tarpu kai Mišių Kanone, kurį naudoja visa Baţnyčia, įdėta tai, ko nė

vienas evangelistas nerašė.“ Taigi, atrodo, kad arkivyskupas rašė laišką Šventajam Tėvui, sakydamas: „Tai

ganėtinai įdomu, kad Eucharistijos sakramento formos ţodţiai neatitinka nei vienos iš formų, perduotų

evangelistų. Kaip gi taip?“ Tada popieţius atsakė: „Mišių Kanone randame šiuos ţodţius, matyt, įterptus:

mysterium fidei; tai todėl, kad mes randame daug Viešpaties ţodţių ir veiksmų, kuriuos evangelistai nutylėjo

ir apie kuriuos skaitome, kad apaštalai juos papildė per kalbas arba išreiškė per įvykius. Taigi, tikime, kad

ţodţių formą, tokią, kokią randame Kanone, apaštalai gavo iš Kristaus, o jų įpėdiniai – iš tų pačių

apaštalų668

.“ Štai ką teigia popieţius Inocentas III, ţiūrėkite: formą, vartojamą Romos Kanone

transsubstanciacijai, apaštalai gavo iš Kristaus. Be to, tai atitinka tai, ką sako Tridento susirinkimas. Jis to

nesako taip aiškiai, bet leidţia tai suprasti, kai sako kaip tik, kad šiame Romos Kanone maldos yra kilusios iš

apaštalų ir paties Kristaus669

. Taigi, tai yra gerbtini ţodţiai, ir juos pertvarkyti, o ypač pakeisti jų vertimus yra

labai rimta670

.

Šv. Tomas kelia sau klausimą: „Ar mysterium fidei iš tiesų buvo mūsų Viešpaties ištartų ţodţių dalis?“ Jis

sako: „Taip“ ir patikslina: „Mes esame tuo tikri ne iš Šventojo Rašto, bet iš Tradicijos671

.“ Mes turime tikėti

Tradicija. Taip pat mes galime tikrai tikėti, kad turime mūsų Viešpaties ištartus ţodţius672

.

Kaip labai gerai paaiškina Dom Pace, tas gerasis Turino tėvas, Tradicija yra daug senesnė uţ Šventąjį Raštą

ir daug labiau išvystyta. Apaštalai aukojo Mišias anksčiau, negu pasirodė Evangelijos ir laiškai. Apaštalų

darbuose paţymėta, kad jie lauţydavo duoną. Taigi, būdavo aukojama auka. Šitaip per dešimtmečius

apaštalai aukojo šv. Mišių auką. Ir jūs teisingai galvojate, kad jie kreipė dėmesį į jų celebravimo būdą. Jeigu

neturime daugiau ţinių apie pirmuosius amţius, tai todėl, kad apaštalai privalėjo laikyti tai didelėje

paslaptyje, kad nebūtų palaikyti ţmogėdromis. Mūsų Viešpats juk pasakė: „Kas valgo mano Kūną ir geria

mano Kraują...“ Taigi, kai kurie sakė: „Atrodo, kad jie kaţką aukoja, kad jie valgo kaţkieno kūną.“ Todėl

apaštalai bijojo, kad kas nors gali rasti vietas, kuriose jie laikė Mišias. Jie bijojo būti persekiojami, bijojo, kad

juos persekios: iš čia Evangelijų ir apaštalų laiškų santūrumas. Tokioje aplinkoje šventosios paslaptys buvo

išsaugotos su pavydţiu rūpesčiu: iš lūpų į ausį, iš vyskupų – tiems, kuriuos jie šventino, ir iš vyskupo –

vyskupui. Tai yra tikra! Todėl katakombose viskas vaizduojama simbolių forma673

.

8. Terminas „už daugelį“ į daugumą kalbų išverstas „už visus“

Kai dėl Eucharistijos sakramento formos, tai ypač vertimais galima abejoti. Forma lotynų kalba, tokia, kokia

ji duota reformos, dar turi terminą pro multis [uţ daugelį], bet vertimas į daugumą liaudies kalbų yra visiškai

klaidingas, nes jame yra ţodţiai pro omnibus [uţ visus], kas yra priešinga tam, ką Baţnyčia išgirdo iš mūsų

Viešpaties, kai Jis tarė šiuos ţodţius. Tai todėl, kad pritaikant Atpirkimą, visi nėra išganomi: mūsų Viešpats

atėjo, kad išganytų visus ţmones, bet visi ţmonės tuo nepasinaudoja, nes ţmonės dėl savo kaltės nenori

priimti Atpirkimo malonių. Todėl naudojamas terminas nurodo Atpirkimo pritaikymą, liečiantį daug sielų,

bet ne visas674

.

Vertimai yra blogi, jie absoliučiai priešingi tam, ką sako Tridento susirinkimo katekizmas. Tridento

susirinkimo katekizmas aiškina, kodėl mūsų Viešpats nesakė pro omnibus ir kodėl Mišiose sakoma ne pro

667 Dvasinė paskaita, Écône, 1977 m. kovo 21 d. 668 D.S. 782. 669 „Iš tiesų, aiškiai pasirodo, kad jis [kanonas] sukurtas arba iš pačių Viešpaties ţodţių, arba iš apaštalų tradicijų ir šventų vyskupų

pamaldţių nustatymų“ (Tridento susirinkimas, 22 sesija, 4 sk., D.S. 1745). 670

Dvasinė paskaita, Écône, 1979 m. vasario 15 d. 671 Summa theologiæ, III, q. 78, a. 3, ad 9. 672 1987 m. liepos 28 d. 673 Rekolekcijos, Écône, 1978 m. rugsėjo 22 d. 674 Dvasinė paskaita, Écône, 1977 m. kovo 21 d.

omnibus, o pro multis675

. Jeigu šis katekizmas manė esant gera tai paaiškinti smulkiai, tai dėl šio dalyko

svarbos, nes mūsų Viešpaties nuopelnų pritaikymas įvyksta ne visiems. Nelaimei, tai faktas. Kitaip nebūtų

pragaro, jeigu iš tiesų visi tvirtai nustatytu būdu iš tiesų pasinaudotų mūsų Viešpaties nuopelnais; visi eitų į

dangų676

.

Šventos ir universalios kalbos atsižadėjimas

1. Lingvistinės adaptacijos gali padaryti žalą tikėjimui

Pagal prieţodį: „Maldos įstatymas yra tikėjimo įstatymas677

“, vienintelė kalba apsaugo tikėjimo išraišką ir,

vadinasi, patį tikėjimą nuo lingvistinių adaptacijų amţių tėkmėje. Gyvos kalbos yra besikeičiančios ir

nepastovios678

.

Jeigu paimama gyva kalba, ji vystosi, išsireiškimai keičiasi, reikšmės keičiasi, pridedama ţodţių. (...)

Rizikuojama pakeisti mūsų tikėjimo išraišką679

.

Per dešimtmetį semantikos studijos smarkiai paplito, jos netgi buvo įtrauktos į kolegijų prancūzų kalbos

programas. Argi vienas iš semantikos objektų nėra ţodţių reikšmės kitimas, prasmės nukrypimas, pastebimi

laikui bėgant ir neretai labai trumpuose laikotarpiuose? Tad pasinaudokime šiuo mokslu, kad suprastume,

kaip pavojinga tikėjimo depozitą patikėti kalbėjimo būdams, kurie nėra stabilūs. Ar manote, kad be paliovos

besivystančiomis ir kiekvienoje šalyje ir netgi kiekviename regione skirtingomis kalbomis būtų buvę galima

du tūkstantmečius išlaikyti nė kiek nesugadintą amţinų, neliečiamų tiesų formulavimą? (...) Patikėjus

liturgiją dabartinei kalbai, ją reikės nuolat adaptuoti atsiţvelgiant į semantiką680

.

Mirusi, nekintama kalba buvo tikra palaima. Jeigu terminai nebesikeičia, tikėjimas irgi nebesikeičia. Jis

visada išreiškiamas tais pačiais terminais, galutinai. Kadaise buvo galima išversti mišiolus į visas kalbas. Bet

bent jau buvo lotyniškas tekstas, kuris nekito. Jeigu kas nors išversdavo netiksliai, būdavo galima jį

sudrausti: „Atkreipkite dėmesį! Jūs blogai išvertėte. Mūsų tikėjimas išreiškiamas ne taip.“ Bent jau buvo

tvirta taisyklė, kuri nekito, kadangi kalba buvo nekintama. Šis kalbos nekintamumas buvo didelis įnašas

tikėjimo vienybei681

.

2. Universalios kalbos naudojimas mus ugdė katalikiškam bendrumui

Dera prisiminti, kad mes dalyvaujame Baţnyčios, Katalikų Baţnyčios veikime, maldoje, kuri mus moko

mūsų tikėjimo, mūsų katalikiško tikėjimo. Tad kuo labiau liturgija išsaugo universalų charakterį, tuo labiau ji

mus ugdo katalikiškam ir universaliam bendrumui.

Kuo labiau liturgija lokalizuojama, individualizuojama, tuo labiau ji praranda šią universalią ir katalikišką

dimensiją, kuri giliai paţymi sielas. (...)

Neginčijama, kad liturginiai veiksmai ir veiksmas par excellence, šv. Mišios, ištisai išreikšti liaudies kalba,

kaip tai yra kai kuriuose rytų ritualuose, apriboja krikščionišką bendriją, nustatydami jai ribas. Jų

bendruomenėms diasporoje reikalingi jų šalies kunigai, kad jos galėtų dalyvauti liturginėse apeigose.

675 „Kiti ţodţiai: „uţ jus ir uţ daugelį“ yra pasiskolinti, vieni iš šv. Mato (Mt 26, 28), kiti iš šv. Luko (Lk 22, 20). Ir būtent

Baţnyčia, įkvėpta Dievo Dvasios, juos sujungė. Jie reikalingi išreikšti Kančios vaisiams ir naudai. Jeigu iš tiesų apsvarstysime jų

vertę ir veiksmingumą, turėsime pripaţinti, kad Viešpaties Kraujas buvo išlietas visų išganymui. Bet, jeigu ištirsime vaisius,

kuriuos ţmonės iš jo paima, bus akivaizdu, kad tik daugelis, o ne visi, juo pasinaudoja. Kai Jėzus Kristus sakė: „uţ jus“, Jis turėjo

mintyje tuos, kurie ten buvo, ir kuriems Jis kalbėjo, išskyrus Judą, arba išrinktuosius iš ţydų tarpo, tokius, kaip Jo mokiniai.

Pridėdamas „uţ daugelį“, Jis norėjo nurodyti visus kitus išrinktuosius, tiek iš ţydų, tiek iš pagonių tarpo. Tuo būdu, Jis

neatsitiktinai nepasakė: „uţ visus“, kadangi čia reikalas lietė Kančios vaisių, kuris vien tik išrinktiesiems suteikė išganymą. Būtent

šia prasme reikia suprasti šiuos apaštalo ţodţius: „Jėzus Kristus buvo paaukotas tik vieną kartą, kad panaikintų daugelio

nuodėmes“ (Ţyd 9, 26)“ (Catéchisme du concile de Trente (Tridento susirinkimo katekizmas), sk. 18, § 3, p. 216-217). 676 Dvasinė paskaita, Écône, 1979 m. vasario 15 d. 677 Lex orandi, lex credendi. 678 „1963 m. kovo 25 d. laiškas visiems Šv. Dvasios kongregacijos nariams dėl pirmosios Vatikano II susirinkimo sesijos“, Un

évêque parle (Vyskupas kalba), p. 23. 679 1986 m. kovas. 680 Lettre ouverte aux catholiques perplexes (Atviras laiškas sutrikusiems katalikams), p. 48-49. 681 1986 m. kovas. Enciklikoje Mediator Dei (Pijus XII) galima paskaityti: „Lotynų kalbos naudojimas yra (...) veiksminga apsauga

nuo bet kokio autentiškos doktrinos sugedimo“ (leidykla Bonne Presse, p. 27).

Bendruomenės izoliuojamos ir jų nariai kenčia dėl tos izoliacijos. Taip akivaizdţiai nesimato, kad tos

bendruomenės būtų uolesnės ir labiau praktikuojančios uţ tas, kurios naudoja universalią kalbą, daugelio

nesuprantamą, bet kurios visiems prieinami vertimai yra galimi. (...)

Verta nurodyti vieną faktą iš patirties. Naujos krikščioniškos šalys argumentuoja šiuo katalikų liturgijos

universalumu, kad įrodytų Katalikų Baţnyčios teisybę prieš daugybę protestantiškų ritualų. Kita vertus, tai

viena iš pagrindinių Islamo, kuris laiko arabų kalbą vienintele Korano kalba, ir prieina net iki vertimo

uţdraudimo, vienybės prieţasčių682

.

Lotynų kalba turi savo svarbą. Kai buvau Afrikoje, buvo nuostabu matyti visas tas afrikiečių minias,

kalbančias skirtingomis kalbomis.

Kartais būdavo penkios, šešios skirtingos gentys, kurios viena kitos nesuprasdavo, bet dalyvaudavo Mišiose

mūsų baţnyčiose ir giedodavo tas pačias giesmes lotyniškai su nepaprastu uţsidegimu.

Paţiūrėkite dabar: jie kivirčijasi baţnyčiose, nes kaţkas laiko Mišias kalba, kuri nėra jų, ir jie reikalauja, kad

būtų Mišios jų kalba. Tai visiškas sąmyšis. Tuo tarpu kai kadaise ta vienybė buvo tobula. Tai pavyzdys.

Jūs matėte: mes skaitėme skaitinį ir Evangeliją prancūziškai; mes čia nematome jokio nepatogumo, ir mes jo

nematytume daugiau, netgi jei čia būtų pridėta keletas bendrų maldų prancūzų kalba. Bet vis dėlto mums

atrodo, kad esminė Mišių dalis nuo ofertoriumo iki kunigo komunijos turėtų likti vienintele kalba, kad visi

visų tautų ţmonės galėtų dalyvauti Mišiose kartu ir jaustis suvienyti šioje tikėjimo vienybėje, šioje maldos

vienybėje683

.

3. Mišios šalies kalba: racionalizmo684

vaisius

Racionalizmo įsiskverbimo į naująją liturgiją pavyzdys yra tas faktas, jog buvo norima, kad tikintieji viską

suprastų. Racionalizmas nepriima to, ko negali suprasti: reikia, kad apie viską būtų sprendţiama protu.

Tiesa, kad daug kas iš tų, kurie dalyvauja tradicinėje liturgijoje, nesupranta lotynų kalbos arba maldų, kurios

kalbamos tyliai. Kunigas yra atsisukęs į Kryţių ir tikintieji nemato, ką jis daro. Jie negali sekti visų jo gestų.

Taigi, čia yra tam tikra paslaptis. Yra šventa kalba.

Bet, netgi jei tikintieji nesupranta šios paslapties, šis mūsų Viešpaties paslapties suvokimas jiems yra dar

daug naudingesnis, negu kad visos Mišios būtų jiems skaitomos garsiai ir jų kalba. Iš tiesų, kai kurie tekstai,

netgi liaudies kalba, kartais yra sudėtingi; tiesos kartais yra sunkios suprasti. Be to, reikia atsiţvelgti į

neatidumą. Ţmonės yra išsiblaškę; jie truputį paklauso, sugauna frazę, o po to jų mintys nuklysta kitur. Jie

negali visko sekti, visko suprasti.

Malda pirmiausia yra dvasinis veiksmas, kaip mūsų Viešpats sakė samarietei: „Tikrieji garbintojai, kokių

reikalauja mano Tėvas, yra tie, kurie Jį garbina dvasia ir tiesa685

.“ Malda yra labiau vidinė negu išorinė. Jeigu

yra išorinė malda, tai tam, kad sudarytų sąlygas vidinei mūsų sielos maldai, dvasinei maldai, mūsų sielos

pakėlimui į Dievą. Tai yra siekiamas tikslas: kelti sielas į Dievą.

O dabartinė liturgija, priešingai, vargina su tuo nuolatiniu triukšmu. Čia nėra tylos momento. Ir pabaigoje

nuvarginti ţmonės atitrūksta. Jie patys tai sako: visą laiką girdėti kalbant, garsiai kalbant, tai juos vargina. Jie

negali susikaupti nei akimirkai ir tuo skundţiasi.

Taip padaryta klaida, norint perkeisti liturgiją, yra racionalistinės dvasios, uţvaldţiusios mūsų laikus,

rezultatas. Norėta prisitaikyti prie modernaus ţmogaus, kuris nori viską suprasti.

Bet kiekvienas gerai ţino, kad tikintieji visada turėjo mišiolus, kuriuose šalia lotyniško teksto buvo vertimas.

Šie mišiolai egzistavo visame pasaulyje, ir sekti Mišias nebuvo sudėtinga. Taigi, tai yra absurdiškas

samprotavimas. Bet panorėta prisitaikyti prie modernaus ţmogaus, nenorinčio paslapties, dvasios. Šitaip

sugriauta paslaptis, išguita tai, kas šventa, kas dieviška, apeigos686

.

682 „1963 m. kovo 25 d. laiškas visiems Šv. Dvasios kongregacijos nariams dėl pirmosios Vatikano II susirinkimo sesijos“, Un évêque parle (Vyskupas kalba), p. 23. 683 Homilija, Lilis, 1976 m. rugpjūčio 29 d. 684

Čia mes suprantame ţodį „racionalizmas“ kaip klaidą, kuri susideda iš sprendimo apie tikrovę vien tik pagal proto tvarką, jo

aukščiausiu principu laikant prigimtinę, prieinamą protui, tvarką. Racionalistas atmes tai, kas priklauso antgamtinei tvarkai:

paslaptį, stebuklus, ir norės apie viską spręsti ir viską suprasti vien tik pagal ţmogišką protą. 685 In spiritu et veritate. 686 C’est moi, l’accusé, qui devrais vous juger (Tai aš, kaltinamasis, turėčiau jus teisti), p. 112-113.

4. Popiežius Paulius VI nusprendžia atsižadėti lotynų kalbos

1965 m. kovo 7 d. popieţius Paulius VI pareiškė šv. Petro aikštėje susirinkusiems tikintiesiems: „Iš

Baţnyčios pusės tai yra auka: atsisakyti lotynų kalbos – šventos, graţios, išraiškingos, elegantiškos kalbos. Ji

paaukojo tradicijos ir kalbos vienybės šimtmečius dėl visuomet didingesnio siekio – universalumo687

.“

O 1967 m. geguţės 4 d. ši „auka“ buvo įvykdyta instrukcija Tres abhinc annos688

, įvedančia liaudies kalbą

Mišių Kanono garsiam skaitymui.

Ši „auka“ Pauliaus VI dvasioje atrodo, buvo galutinė. Jis vėl dėl to pasiaiškins 1969 m. lapkričio 26689

,

pristatydamas naująjį Mišių ritualą: „Mišių pagrindinė kalba bus nebe lotynų, bet šnekamoji kalba.

Kiekvienam, kuris paţįsta lotynų kalbos groţį, galią, jos tinkamumą išreikšti šventus dalykus, bus, ţinoma,

didelė auka matyti ją pakeičiamą šnekamąja kalba. Mes prarandame krikščioniškų šimtmečių kalbą, mes

tampame kaip įsibrovėliai ir profanai literatūrinėje šventos išraiškos srityje. Šitaip mes didţia dalimi

prarandame šį nuostabų ir neprilygstamą meninį ir dvasinį turtą, koks yra grigališkasis giedojimas. Iš tikrųjų,

mes esame teisūs, dėl to išgyvendami širdgėlą ir beveik sąmyšį690

.“ (...) Vis dėlto, „maldos supratimas yra

vertingesnis, negu nudėvėti šilkiniai drabuţiai, kuriais ji karališkai pasipuošė. Vertingesnis yra ţmonių

dalyvavimas, tų šiandieninių ţmonių, kurie nori, kad jiems būtų kalbama aiškiai, suprantamu būdu, kurį jie

galėtų išsiversti į savo profanišką kalbą. Jeigu kilnioji lotynų kalba mus atkirstų nuo vaikų, nuo jaunimo, nuo

darbo ir reikalų pasaulio, jei ji būtų nepermatoma uţdanga, uţuot buvusi skaidriu krištolu, ar mes teisingai

apskaičiuotume, mes, antri sielų ţvejai, išlaikydami jos išskirtinumą maldos ir religijos kalboje691

?“

5. Mokymas ar kultas? Šv. Pijaus X mąstymas

Liturgija nėra mokymas, skiriamas liaudţiai, bet kultas, krikščioniškos liaudies skiriamas Dievui. Vienas

dalykas yra katekizmas, kitas dalykas – liturgija! Ţmonėms, susirinkusiems Baţnyčioje, reikia ne „kad jiems

būtų kalbama aiškiai“, bet kad šie ţmonės galėtų šlovinti Dievą graţiausiu, švenčiausiu, iškilmingiausiu

būdu, koks tik gali būti! „Melstis Dievui, viršijant patį groţį“, tokia buvo šv. Pijaus X liturginė taisyklė692

.

Tekstų supratimas nėra galutinis maldos tikslas, nei vienintelė priemonė nuvesti sielą į maldą, tai yra į

vienybę su Dievu, kuri yra maldos tikslas.

Tikrasis maldos objektas yra Dievas. Siela, kuri pasiekia Dievą ir dvasiškai su Juo vienijasi, yra maldoje ir

geria iš gyvybės šaltinio.

Taigi, polinkis teikti pirmenybę tekstų supratimui iki tokio laipsnio, kad šis supratimas taptų kliūtimi

vienybei su Dievu, būtų priešingas pačiam liturginio veikimo tikslui.

Kita vertus, paprasta siela, menkai išsilavinusi, tikrai krikščioniška, suras vienybę su Dievu, tiek dėl

pamaldaus ir dangiško giedojimo, tiek dėl bendros liturginio veikimo aplinkos, vietos pamaldumo ir

susikaupimo, jos architektūrinio groţio, krikščioniškos bendruomenės įkarščio, celebranto didţiadvasiškumo

ir pamaldumo, simbolinės puošybos, smilkalų aromato ir t. t.

Nereikia kopėčių tam, kad siela pasikeltų prie Dievo ir per mūsų Viešpaties malonę čia rastų savo antgamtinį

maistą.

Visi šie svarstymai nė kiek nesumenkina būtinumo siekti geresnio liturginių tekstų supratimo ir tobulesnio

dalyvavimo liturginiame veikime. Bet jie sumaţina tą gaivališką ir neprotingą troškimą siekti to vienintele

priemone, tai yra paprasčiausiu vietinės kalbos naudojimu ir universalios Baţnyčios kalbos pašalinimu visose

Mišiose693

.

Iš Mišių kintamųjų dalių buvo pašalintos tiesos

687 Plg. Documentation catholique, nr. 1445. 688 Plg. Documentation catholique, nr. 1494; 1967 m. geguţės 7 d. Osservatore romano. 689 1969 m. lapkričio 26 d. generalinė alokucija, Documentation catholique, nr. 1553. 690

Cituojama iš Louis Salleron, La nouvelle messe (Naujosios Mišios), rinkinys Itinéraires, N.E.L., antras leidimas, 1976 m., p. 83. 691 Ils l’ont découronné (Jie Jį nuvainikavo), p. 226-227. 692 Ils l’ont découronné (Jie Jį nuvainikavo), p. 228. 693 Laiškas visiems Šv. Dvasios kongregacijos nariams dėl pirmosios Vatikano II susirinkimo sesijos“, Un évêque parle (Vyskupas

kalba), p. 23.

Dom Guillou, tėvo benediktino, studija694 atskleidţia naujųjų Mišių kintamųjų dalių krypties pakeitimą tradicinių Mišių atţvilgiu.

Mons. Lefebvre, būdamas susipaţinęs su šiuo darbu, apie tai daug kartų kalbėjo.

1. Naujosios Mišios nebemoko šio pasaulio dalykų niekinimo

Šiame naujajame mišiole buvo pakeistos visos maldos, kalbančios apie šio pasaulio dalykų niekinimą dėl

prisirišimo prie dangiškų dalykų. Kokį sumanymą turėjo tie, kurie pakeitė šiuos dalykus? Ar iš tiesų dangiški

dalykai nėra tokie, kad mes turėtume niekinti ţemiškus dalykus, kurie mums yra nuodėmės proga695

?

Visi ţodţiai, paţenklinti atsiţadėjimo dvasios, išnyko: „Kad mes išmoktume niekinti ţemiškuosius turtus ir

mylėti dangiškuosius696

“. Kiek kartų tai yra mūsų maldose! Tai nuostabu!

Tai visa dvasinio gyvenimo santrauka. Kas yra graţesnio uţ šiuos ţodţius? Niekinti ţemiškuosius dalykus ir

mylėti dangiškuosius. Bet tai yra šv. Pauliaus ţodţiai: „Ragaukite dalykus iš aukštybių, o ne ţemės

dalykus697

“ (Kol 3, 1-2). Dėl ko visi šie pašalinimai698

?

2. Naujosios Mišios nebemoko dvasinės kovos

Dom Guillou atliko labai įdomų darbą, labai įtaigų, parodantį, kad iš maldų buvo pašalinta visa tai, kas

nurodo dvasinę kovą, mūšį. Terminai „persekiotojai, priešai699

“, visa tai buvo pašalinta be jokio pagrindo.

Pavyzdţiui, šv. Jono Kapestrano Mišių700

kolektoje: „[Dieve, kuris...] padarei, kad [Tavo tikintieji] nugalėtų

Kryţiaus priešus, padaryk, prašome Tave, kad per jo uţtarimą mes įveiktume savo dvasinių priešų

ţabangus701

.“ Visi šie terminai buvo pašalinti, pakeisti kitais, iš kurių ši kovos idėja buvo pašalinta. Lygiai

taip pat iš šv. Irenėjo702

sekretos šios eilutės: „Kad Tavo gerumo suteikta taika apsaugotų krikščionijos sienas

nuo bet kokio priešo703

“ buvo pašalintos. Tas pats ir su kolekta: „Doktrinos tiesa nugalėti erezijas704

“

pašalinta! Erezija nebėra įvardinama. Nebėra nei pagonių, nei persekiotojų, nei priešų, nei eretikų, nei

klystančių. Bet kokia gi dvasia vadovavo tiems, kurie tai padarė705

?

Labai liūdna tai konstatuoti, bet visose dabartinėse maldose kaip tik ir stengiamasi pašalinti visą šį dvasinės

kovos supratimą. Dvasinės kovos nebėra. Visose maldose, kur buvo paţymėta „kova“, „kova prieš mūsų

sielų priešus“, šitai buvo pašalinta, tarsi dvasinės kovos dabar nebereikėtų. Tai iš protestantizmo;

protestantiška dvasia įsiskverbė į visas reformas, atliktas po Susirinkimo706

.

3. Optimizmo banga, kilusi iš Vatikano II susirinkimo

Dom Guillou cituoja tekstą, publikuotą Documentation catholique kaip tik dėl naujosios liturgijos: „Nuo

Susirinkimo Baţnyčioje pasklido optimizmo banga, stimuliuojanti ir pozityvi krikščionybė, gyvenimo ir

ţemiškų vertybių draugė, noras padaryti krikščionybę priimtiną, malonią, atlaidţią, atvirą, atsikračiusią bet

kokio viduramţiško rigorizmo, bet kokio pesimistinio ţmonių ir jų papročių interpretavimo.“

Tarsi Baţnyčia būtų visuomet turėjusi pesimistinį poţiūrį į ţmones ir jų papročius! Baţnyčia yra gera motina,

kuri paţįsta mus ir mūsų ydas, kuri paţįsta tikrovę, ir kaip tik dėl to mums duoda gerų patarimų707

.

4. Kitos tiesos, kurių naujosios Mišios nebemini

694 Publikuota Fideliter nr. 86, 1992 m. kovas – balandis, p. 58-73. 695 Homilija, Mantes-la-Jolie, 1977 m. liepos 2 d. 696 Plg. Švenčiausiosios Širdies Mišių postkomuniją, šv. Petro Damijanio Mišių (vasario 23 d.) kolektą, ir t. t.: Discamus terrena

despicere et amare cælestia. 697 Quæ sursum sunt sapite, quæ sursum sunt quærite. 698 Dvasinė paskaita, Écône, 1981 m. birţelio 25 d. 699 Persecutores, inimici, hostes. 700 Švenčiama kovo 28 d. 701 ... de crucis inimicis triumphare fecisti: præsta, quæsumus; ut, spiritualium hostium, ejus intercessione, superatis insidiis. 702 Birţelio 28 d. liturginiame kalendoriuje. 703

Ut pax a tua pietate concessa, christianorum fines ab omni hoste faciat esse securos. 704 Ut et veritate doctrinæ expugnaret hæreses. 705 Dvasinė paskaita, Écône, 1981 m. birţelio 25 d. 706 Rekolekcijos, Brignoles, 1984 m. liepos 27 d. 707 Dvasinė paskaita, Écône, 1981 m. birţelio 25 d.

Visa ta, kas darydavo aliuziją į stebuklus ar nepaprastus įvykius, iš maldų išnyko.

Semper virgo708

daugeliu atvejų taip pat pašalinta.

Lygiai taip pat išbraukiamas išsireiškimas „suverenus pontifikas“, nes mūsų laikais nebenorima girdėti

kalbant apie suverenus. Kai dėl Kristaus Karaliaus, buvo pašalinti du posmai, kalbantys apie socialinį mūsų

Viešpaties Jėzaus Kristaus karaliavimą. Kyla klausimas, kas visam tam vadovavo. Kas panoro pakeisti mūsų

dvasingumą? Ir visa tai Mišiose!

Mirusiųjų apeigos buvo pakeistos. Ţodis anima daţnai yra dingęs iš daugelio maldų uţ mirusiuosius, nes su

naujosiomis filosofijomis iš tikrųjų nebeţinoma, ar yra reali perskyra tarp sielos ir kūno. Taigi, apie sielą

kalbėti nebereikia. Tai neįtikėtina, neįsivaizduojama! Nebėra pamaldumo uţ mirusiuosius, nebėra skaistyklos

sampratos709

.

5. Mišios už mirusiuosius celebruojamos vis rečiau

Reikia iš tiesų pripaţinti, kad dabar beveik nebelaikomos Mišios uţ mirusiuosius, neskaitant laidotuvių

Mišių. Tai labai reikšminga, suprantate, kadangi kaip tik Mišios uţ mirusiuosius yra permaldavimo Mišios.

Jos šaukiasi Dievo palankumo sielų, kurios dar yra skaistykloje, nuodėmių atleidimui. Šito Liuteris negali

pripaţinti.

Be to, laidotuvių Mišiose buvo pašalinta juoda spalva. Naudojama balta arba aukso spalva, nes nebenorima

praktiškai pripaţinti skaistyklos710

.

Tad vienas jaunas kunigas iš Šventosios Dvasios tėvų kongregacijos, Mons. Adam įšventintas vyskupijoje,

atrodo, prieš dvejus metus, kai draugai norėjo jo paprašyti atlaikyti Mišias uţ jo paties giminaičių, mirusių

visai neseniai, amţinąjį atilsį, atsakė: „O ne, aš nelaikau Mišių uţ mirusius.“ Tada jo draugai dar labiau

paspaudė: „Kodėl gi jūs nenorite atlaikyti Mišių uţ savo dėdes ir tetas, mirusius čia neseniai?“ Šis jaunas

kunigas, kuris dabar yra Bouveret mokyklos mokytojas, jiems pasakė: „Visi yra danguje. Jie visi danguje. Aš

nelaikau Mišių uţ mirusiuosius.“ Taigi, ko šis kunigas gali išmokyti Bouveret vaikus711

?

Anarchijai atvertos durys

1. Naujosios Mišios sukėlė sąmyšį

Naujosios Mišios visame kame sukėlė totaliausią sąmyšį. Jos atvėrė duris tam tikrai laisvei, kuria, aišku,

kiekvienas naudojasi. Vienas skaito tokį Kanoną, antras sugalvoja kitą; paimama ta ar kita išpaţinties

schema; galima pasirinkti Evangelijas pagal aplinkybes; trumpai tariant, tai visiška laisvė.

Aš jums pateikiu kitą pavyzdį: vaikų Mišios. Tai ir vėl laisvei atvertos durys. Kas yra „vaikų Mišios“? Kas

yra vaikas? Ir iki kokio amţiaus? Dar daugiau, uţtenka, kad tarp susirinkusiųjų būtų keletas vaikų, kad būtų

galima laikyti vaikų Mišias. Ţiūrėkite, kur einama! Ši laisvė skatina iniciatyvas, ir visur prieinama prie

piktnaudţiavimų. Taigi, šie vaikai pagaliau suaugs. Būdami įpratę turėti specialias Mišias, tada, kai jiems bus

pasakyta, kad jie yra suaugę, jie atsikirs, kad nieko nesupranta. Jie apleis Mišias ir nebeprakt ikuos712

.

Šiomis dienomis visose Prancūzijos Religinėse savaitėse713

pasirodė skirtingų leidţiamų eucharistinių maldų

sąrašas. Taigi, pagal šį dokumentą, pasirašytą vyskupų komisijos ir aprobuotą Romos, būtų dešimt oficialių

eucharistinių maldų, kurios gali būti naudojamos Prancūzijos kunigų šv. Mišių celebravimui. Vadinasi,

kunigai gali pasirinkti iš šių eucharistinių maldų. Ir pridurta, kad, esant reikalui, įvairiomis aplinkybėmis,

kunigams leidţiama modifikuoti šias eucharistines maldas atsiţvelgiant į auditoriją. Tai reiškia, kad galų gale

nėra nieko nekintamo. Kunigas gali laikyti Mišias kaip nori, kaip jis jas supranta, kaip dabar sakoma, pagal

savo „kūrybingumą“, pagal savo mąstyseną, savo vaizduotę. Tai nebėra Katalikų Baţnyčia714

!

708 Visuomet mergelė: ţodţiai, teigiantys amţiną švč. Mergelės Marijos mergystę. 709 Dvasinė paskaita, Écône, 1981 m. birţelio 25 d. 710

Dvasinė paskaita, Écône, 1979 m. spalio 26 d. 711 Rekolekcijos, Écône, 1978 m. rugsėjo 22 d. 712 Dvasinė paskaita, Écône, 1974 m. sausis. 713 Semaines religieuses (vert. past.). 714 Homilija, Ţeneva, 1978 m. geguţės 15 d.

2. Nereikia saviškai modifikuoti ritualo

Liturgija yra viešas veiksmas. Tai Baţnyčios išreiškiamas pamaldumas. Kai mes atliekame liturginius

veiksmus, (...) per mus veikia Baţnyčia. Mes neturime šių viešo pamaldumo veiksmų paversti privataus

pamaldumo veiksmais. Labai pavojinga manyti, kad galime, pavyzdţiui, modifikuoti tam tikrus dalykus

pačioje Mišių aukos gelmėje, prailginti savo maldas, aukoti šv. Mišių auką taip, tarsi tai būtų privataus

pamaldumo veiksmas715

.

3. Ar kalba eina paprasčiausiai apie retus piktnaudžiavimus?

Kai mums replikuojama: „Ak, bet čia kalbama apie piktnaudţiavimą. Tai tie, kurie nesilaiko taisyklių!“ Na

ką gi, aš privalau pasakyti, kad, deja, ne, tai nėra piktnaudţiavimai. Štai leidinėliai: „Maţų grupelių Mišios ir

atskirų grupių Mišios“, reguliariai išleidţiami vyskupų. (...) Šioms grupėms nebereikia nieko daugiau, tik

paskaityti Evangeliją ir perskaityti vieną iš keturių Kanonų, ir be to, jų pridedama dar trys,

„eksperimentui716

“, vaikams! (...)

Visa kita gali būti palikta kunigo, kuris „pirmininkauja susirinkimui“, nuoţiūrai. Jis galės pradėti Mišias kaip

norės, kalbėti ofertoriumą taip, kaip jis jį supranta, „kurti maldas“ – būtent šis terminas yra naudojamas717

.

Baţnytinių pareigūnų nuomone, jūs galite daryti pastabas dėl to, ką jie vadina „piktnaudţiavimais“ – kai

jiems pranešama apie ką nors čia, ką nors ten, jie tai vadina piktnaudţiavimais: „Ak, bet tai

piktnaudţiavimai.“ Ne tai visai nėra piktnaudţiavimai. Tai yra dalykai, priimti Romos: komunija į ranką,

Mišios veidu į ţmones, nebereikia relikvijų, nebereikia altoriaus akmens, bereikia tik vieno altoriaus

uţdangalo, nebereikia krucifikso, (...) visa tai buvo oficialiai priimta Romos. Būtent šie dalykai yra

Notitiæ718

... Taigi, akivaizdu, kad tai išprovokavo dar didesnius piktnaudţiavimus; tai suprantama. Bet ne

vien tik prieš piktnaudţiavimus mes sukilome, iš tiesų sukilome prieš pačią reformą719

.

Apibendrinimas

Fundamentalios šv. Mišių dogmos aiškiai nebeišreiškiamos ir joms netgi prieštaraujama, tai yra:

- kad yra tikra auka, aukojamasis veiksmas;

- kad auka arba ostija yra pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus, esantis duonos ir vyno pavidaluose, su

savo Kūnu, savo Krauju, savo Siela ir savo Dievyste;

- kad ši auka yra permaldaujamoji;

- kad auka ir sakramentas įvykdomi konsekracijos ţodţiais, o ne prieš ją ir po jos einančiais ţodţiais;

- kad kunigas yra vienintelis vykdytojas.

Pakanka išvardinti keletą naujovių, norint įsitikinti priartėjimu prie protestantizmo:

- altorius pakeistas stalu, be altoriaus akmens;

- Mišios veidu į ţmones – koncelebruojamos – vietine kalba, garsiai;

- Mišios iš dviejų dalių: Ţodţio liturgija ir Eucharistijos liturgija;

- liturginiai reikmenys suprastinti, rauginta duona, Eucharistija dalinama pasauliečių, į rankas;

- konsekruotų ostijų atsargos paslėptos uţ pertvarų;

- skaitiniai, skaitomi moterų;

- komunija ligoniams teikiama pasauliečių.

Čia kalbama tik apie vyresnybės leistas naujoves720

.

Reformos intencija?

715 Dvasinė paskaita, Zaitzkofen, 1980 m. vasario 7 d. 716

Ad experimentum. 717 Paskaita, Paryţius, 1973 m. kovo 29 d. 718 Oficialus Apeigų, Kulto kongregacijos ţurnalas. 719 Dvasinė paskaita, Écône, 1983 m. sausio 10 d. 720 Nota dėl N.O.M. ir popieţiaus, 1979 m. lapkričio 8 d., Cor Unum nr. 4.

N.O.M. apibrėžimas

Institutio generalis, oficialaus dokumento, pasirodţiusio 1969 m., kad pristatytų naująsias Mišias, 7 paragrafe buvo Mišių

apibrėţimas, labiau protestantiškas, negu katalikiškas. Kadangi šis dokumentas suţadino daugybę prieštaravimų, sekančiais

metais buvo kiek pakeistas, bet Mišių tekstai nebuvo tiek pat pakeisti. Mons. Lefebvre pasmerkė šį 7 paragrafą, kuriame aiškiai

pasirodė dvasia, vadovavusi naujųjų Mišių parengimui.

1. Mišių apibrėžimas Institutio generalis721

„Viešpaties Vakarienė, dar vadinama „Mišiomis“, yra Dievo tautos, susibūrusios apie pirmininkaujantį

kunigą, susirinkimas arba susibūrimas švęsti Viešpaties atminimo722

.“ Štai apibrėţimas723

. „Todėl vietiniam

šventosios Baţnyčios susirinkimui puikiai tinka Kristaus paţadas: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten

ir aš esu tarp jų“. Štai kaip jie apibrėţia naująsias Mišias. Šis Mišių apibrėţimas yra absoliučiai priešingas

katalikiškajai doktrinai724

.

2. Naujasis 1970 metų leidimas „nepakoregavo“ ritualo725

Instrukcijos, įvedančios naująjį ritualą, 7 paragrafas atskleidė protestantišką mąstyseną. Korekcija, atlikta po

to, visiškai nėra patenkinama726

.

Po daugybės protestų ir spaudimo buvo pridėtas prologas, uţsimenantis apie aukos sąvoką pagal Tridento

susirinkimą. Aukos idėja čia yra. Mons. Bugnini tai pasakė: „Paţiūrėkite Missale romanum prologe; jūs

pamatysite Mišių auką pagal Tridento susirinkimą.“ Bet pačiose Mišiose niekas nebuvo pakeista, viskas

palikta taip, kaip buvo. Jeigu jie iš tikrųjų būtų norėję Mišioms sugrąţinti aukos sąvoką, būtų reikėję ir vėl

įvesti tekstus, kurie tai aiškiai išreiškia727

.

Aš pripaţįstu, kad 1970 metų leidimo Prœmium728

Tridento susirinkimo doktrina yra materialiai išreikšta.

Bet faktas, kad reikėjo kai ką prijungti, aiškiai parodo 1969 m. leidimo neuţbaigtą pobūdį. Kita vertus, Mišių

apeigų visuma liko tokia, kokia buvo 1969 m. leidime729

.

721 Institutio generalis, pirmasis leidimas, 7 paragrafas. 1969 m. balandţio 3 d., tuo pat metu, kaip ir N.O.M., popieţius Paulius VI paskelbė Bendrą įvedimą: Institutio generalis, pakeitusį šv. Pijaus V Mišiolo „Bendrąsias rubrikas“. 722 „Viešpaties Vakarienė, arba Mišios, yra šventa synaksė [susibūrimas], tai yra Dievo tautos susibūrimas kur, vadovaujant

kunigui, švenčiamas Viešpaties atminimas. Todėl vietinis šventosios Baţnyčios susirinkimas iškiliu būdu realizuoja Kristaus

paţadą: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20)“. (Documentation catholique nr. 1568, 1970 m.

rugpjūčio 2-16, p. 710, pastaba 4). 723 Net jeigu buvo polemikos dėl šio Institutio generalis 7 paragrafo Mišių apibrėţimo charakterio, daugybė argumentų mums

nurodo, kad tai tikrai yra apibrėţimas. Iš tiesų, Dieviškojo kulto kongregacijos sekretorius, tėvas Bugnini, rašė: „Tėvai... priminė,

kad šis „Bendras pristatymas“ nėra dogmatinis tekstas, bet tiesiog trumpas normų, reguliuojančių eucharistinį celebravimą,

išdėstymas; jis skirtas pateikti ne Mišių apibrėţimą, bet tik apeigų aprašymą“ (Documentation catholique nr. 1552, 1969 m.

gruodţio 7 d., p. 1055).

Bet Paulius VI išsprendė klausimą: „Pirmiau negu naujasis Mišiolas, išėjo „Bendrasis pristatymas“, kuris nėra paprasčiausias

rubrikų rinkinys, bet teologinių, asketinių ir pastoracinių principų, būtinų tiek Mišių doktrinaliniam paţinimui, tiek celebravimui, katechezei ir pastoracijai, sintezė“ (Naujasis Romos Mišiolas: Popieţiškasis laiškas liturginei Italijos savaitei, Documentation

catholique nr. 1594, 1971 m. spalio 3 d., p. 866).

Tėvas Tillard, pripaţintas komentatorius, rašė: „1969 metų tekste, puikus apibrėţimas...“ (Jean-Marie R. Tillard, „Liturginė

reforma ir Baţnyčių suartėjimas“, Liturgia opera divina e umana. Studi sulla riforma liturgica offerti a S.E. Mons. Annibale

Bugnini, Edizioni Liturgiche, 1982 m., p. 218).

Taip pat ir Dom Oury kalba dėl pirmojo 7 paragrafo leidimo „Mišių apibrėţimo (...) tobulai ortodoksinio“ („Pauliaus VI Mišiolas“,

Esprit et Vie. L’Ami du clergé nr. 30, 1970 m. liepos 23 d., p. 462). 724 Dvasinė paskaita, Écône, 1982 m. sausio 19 d. 725 Po skandalo, išprovokuoto pirmosios 7 paragrafo versijos paskelbimo, popieţius Paulius VI įsakė jį perţiūrėti. Naujasis

leidimas pasirodė 1970 m. : „Mišiose, arba Viešpaties Vakarienėje, Dievo tauta yra sušaukta ir susirinkusi, pirmininkaujant

kunigui, atstovaujančiam Kristaus asmenį [personam Christi gerente], švęsti Viešpaties atminimą, arba eucharistinę auką. Todėl šiam vietiniam šventosios Baţnyčios susirinkimui puikiai tinka Kristaus paţadas: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš

esu tarp jų“ (Mt 18, 20). Iš tiesų, Mišių celebravime, kur įamţinama Kryţiaus auka, Kristus yra realiai esantis pačiame susirinkime,

kuris susibūręs Jo vardu, kunigo asmenyje, savo ţodţiuose, ir taip pat, bet substancialiu ir nuolatiniu būdu, eucharistiniuose

pavidaluose“ (Documentation catholique nr. 1568, 1970 m. rugpjūčio 2-16, p. 710, pastaba 4). 726 Paskaita, Florencija, 1975 m. vasario 15 d. 727 Dvasinė paskaita, Écône, 1976 m. kovo 26 d. 728 Preambulėje.

Tai tas pats kas pakeisti namo projektą, nepakeičiant paties namo730

!

3. Grynai taktinis pakeitimas

7 paragrafo tekstas buvo pakeistas, kad atrodytų maţiau protestantiškas, bet jis nebuvo pakeistas iš esmės.

Mons. Bugnini, kuris buvo jo autorius, tai pasakė: „Norėta mus priversti kai ką pakeisti Mišių apibrėţime.

Kai kurie protestavo prieš šį apibrėţimą. Tai juokinga. Šis apibrėţimas visai nebuvo protestantiškas.“ Mons.

Bugnini pabandė atsiprašyti ir pasakė731

: „Naujasis apibrėţimas, kuris buvo padarytas, nekeičia nieko

esminio“732

.

4. 7 paragrafas nėra Šventosios Dvasios darbas

Neįmanoma, kad Šventoji Dvasia būtų įkvėpusi Mišių apibrėţimą pagal Konstitucijos 7 paragrafą, ir dar

labiau neįtikėtina, kad po to būtų atsiradęs reikalas jį pataisyti, kas yra defekto pripaţinimas pačioje

svarbiausioje Baţnyčios tikrovėje: šv. Mišių aukoje733

.

N.O.M. redaktoriai

1. Kas yra naujųjų Mišių autorius?

Ar Šventasis Tėvas asmeniškai sukūrė naująsias Mišias, o gal tai ţmonės, kuriuos jis paskyrė – kaip Mons.

Bugnini, į Kulto kongregaciją – kurie turi jam didţiulę įtaką ir kurie galėjo į tekstus įterpti tai, ką norėjo,

išreikalaudami jo parašo ir primesdami jam savo poţiūrį734

?

Aš nei ţinau, kam tai priskirti, nei galiu pasakyti, ar popieţius uţ tai atsakingas. Stulbina tai, kad

protestantiško skonio, ir, vadinasi, sudarantis palankias sąlygas erezijai735

ordo missæ galėjo būti išplatintas

Romos Kurijos736

.

2. Mons. Bugnini autoritetas

Kardinolas Ratzinger rašė man savo 1983 m. liepos 20 d. laiške: „Jūs taip pat ţinote, kad mišiolo

interpretavime svarbiausia yra ne tai, ką sako privatūs autoriai, bet tiktai oficialūs Šventojo Sosto

dokumentai. Tėvo Boyer ir Mons. Bugnini teiginiai, į kuriuos jūs darote aliuziją, yra tiktai privačios

nuomonės.“

Esu apstulbęs, matydamas, kaip kardinolas neįvertina Mons. Bugnini, Komisijos liturgijai pirmininko,

suvienytų Kulto ir Sakramentų kongregacijų sekretoriaus, autoriteto. Mons. Bugnini turėjo visišką Pauliaus

VI pasitikėjimą ir daugybę kartų atsakė jo ir Kongregacijų, kurių sekretoriumi buvo, vardu. Tada galima

savęs paklausti, ko verta liturginė reforma, kurios svarbiausia varomoji jėga jis yra, jei čia kalbama apie

privatų darbą737

!

3. Mons. Bugnini praeitis

729 Apklausa Romoje, 1979 m. sausio 11-12, Itinéraires nr. 233, 1979 m. geguţė, p. 147. 730 Dvasinė paskaita, Écône, 1981 m. birţelio 24 d. 731 „Kadangi oficialiai yra ne kartą pasakyta, kad nebuvo rasta jokios doktrinalinės klaidos originalioje redakcijoje ir kad įvesti

pakeitimai siekia tiktai padaryti galą bereikalingiems sunkumams, galima ir toliau remtis 1969 m. tekstu. Jis pateikia Institutio

generalis mąstymą be priemaišų, be „primestų“ kompromisų (Jean-Marie R. Tillard, „Liturginė reforma ir Baţnyčių suartėjimas“,

Liturgia opera divina e umana. Studi sulla riforma liturgica offerti a S.E. Mons. Annibale Bugnini, Edizioni Liturgiche, 1982 m., p. 223). 732 1986 m. kovas. 733

Le coup de maître de Satan (Puikiai atliktas Šėtono darbas), p. 7-8, 1974 m. spalio 13 d. 734 Dvasinė paskaita, Écône, 1974 m. sausis. 735 Favens hæresim. Teologinis klaidos įvertinimas, priešingas teiginiui, teologijoje laikomam tikru. 736 Apklausa Romoje, 1979 m. sausio 11-12, Itinéraires nr. 233, 1979 m. geguţė, p. 146-147. 737 Kardinolo Ratzinger 1983 m. liepos 20 d. laiško komentaras, Fideliter nr. 45, 1985 m. geguţė-birţelis.

Liturginę reformą atliko, kaip ţinoma, garsusis tėvas Bugnini, kuris ją buvo paruošęs ţymiai anksčiau. Jau

1955 m. tėvas Bugnini paprašė Mons. Pintonello, italų armijos generalinio kapeliono, kuris okupacijos metu

daug laiko praleido Vokietijoje, išversti protestantų tekstus, nes jis pats nemokėjo vokiškai.

Mons. Pintonello pats man sakė, kad jis yra išvertęs liturgines protestantų knygas tėvui Bugnini, kuris tuo

metu tebuvo paprastas liturginės komisijos narys. Jis buvo niekas. Paskui jis buvo liturgijos profesorius

Laterane. Popieţius Jonas XXIII jį iš ten atleido dėl jo modernizmo, jo progresizmo. Ir ką gi, po to jis tapo

Liturgijos reformos komisijos pirmininku. Tai tiesiog neįtikėtina! Aš pats turėjau progą konstatuoti, kokią

įtaką turėjo tėvas Bugnini. Kyla klausimas, kaip Romoje galėjo dėtis tokie dalykai738

.

N.O.M. galutinis tikslas

Išanalizavę naujųjų Mišių ritualą ir pristatę jų pagrindinį kūrėją, perţvelkime reformai priskirtą tikslą.

1. Ekumeninis naujųjų Mišių tikslas

Kai atliekama vidinė liturginės reformos ir viso to, kas buvo visiškai pakeista rituale, kritika, pastebima, kad

pagrindinis tikslas yra ekumeninis tikslas ir klaidingas ekumenizmas, verčiantis mus paprasčiausiai vykdyti

apeigas tiesiog protestantišku būdu739

.

Liturginė reforma yra ekumeninė reforma, atlikta protestantiška kryptimi, dalyvaujant šešiems protestantų

pastoriams, kad net Documentation catholique mums pateikė to įrodymą, publikuodama fotografiją,

vaizduojančią juos aplink Šventąjį Tėvą740

.

Joks oficialus protestantas nebuvo pripaţintu nariu (...) komisijoje, kuriai buvo pavesta naujųjų Mišių

redakcija. (...) Yra drąsu iš to daryti išvadą, kad „protestantai niekuo dėti naujųjų anaforų741

redakcijoje“ ir

tuo labiau naujųjų Mišių redakcijoje.

Ši komisija, kiek ţinau, nedirbo konklavoje ir taigi, Dom Botte742

negali patvirtinti, kad nė vienas iš jo

kolegų tarp posėdţių nepabendravo su šešiais „stebėtojais“ protestantais, qualitate qua priskirtais prie

liturgijos reformos Consilium, nuo kurio priklausė minėta komisija. (...) Ar įsivaizduojama, kad jie galėjo

būti ignoruojami kaip tik tada, kai buvo diskutuojama vienu iš tų klausimų, kurie jiems labiausiai rūpėjo,

kadangi lietė aukojamąją Mišių prigimtį?

Aktyvus stebėtojų kišimasis yra patvirtintas Mons. W. W. Baum, Amerikos vyskupų konferencijos

„executive director“ ekumeniniams reikalams, pareiškimais: „Jie ten nėra paprasčiausiai kaip stebėtojai, bet

taip pat ir kaip konsultoriai743

, ir jie pilnai dalyvauja diskusijose dėl katalikų liturgijos atnaujinimo. Tai

neturėtų prasmės, jeigu jie pasitenkintų klausymusi, bet jie prisideda744

.“

Bet kokiu atveju, laikantis visiškai neįtikėtinos hipotezės, kad minėtieji „stebėtojai“ nebendradarbiavo

naujųjų eucharistinių maldų redagavime (ir Romos Kanono, kurio Prex I745

yra tiktai sumani klastotė,

738 L’Eglise infiltrée par le modernisme (Į Baţnyčią įsiskverbė modernizmas), p. 31. 739 Dvasinė paskaita, Écône, 1975 m. sausio 16 d. 740 Paskaita, Nantas, 1985 m. spalio 13 d. 1562 Documentation catholique numeris, išėjęs 1970 m. geguţės 3 d., mums pateikia

šešių protestantų pastorių (daktaro Georges, kanauninko Jasper, daktaro Sephard, daktaro Konneth, daktaro Smith ir brolio Max

Thurian, atstovaujančių Ekumeninę Baţnyčių tarybą, anglikonų ir liuteronų bendruomenes ir Taizé bendruomenę), dalyvavusių

liturgijos Consilium, nuotrauką. 741 Reiškia „auką“. Įprastinis eucharistinės maldos arba Mišių Kanono pavadinimas Rytų ritualuose. 742 Dom Botte tvirtino, kad dėl naujojo ordo eucharistinių maldų „protestantai absoliučiai niekuo dėti“ (La Libre Belgique,

„Keletas patikslinimų dėl eucharistinių maldų“, 1976 m. rugsėjo 15 d.). 743 Konsultorius – teologas, popieţiaus įpareigotas pareikšti nuomonę tikėjimo ir drausmės klausimais (vert. past.). 744 Detroit News, 1967 m. birţelio 27 d. Mons. Boudon pateikia panašų liudijimą savo ataskaitoje dėl Consilium aštuntosios sesijos:

„Mes turėjome dţiaugsmo pasinaudoti, kaip ir anksčiau, 1966 m. spalį, vykusioje sesijoje, aktyviu stebėtojų, deleguotų kitų

krikščioniškų Baţnyčių, dalyvavimu. Dalyvaudami mūsų darbuose, jie galėjo mums paliudyti savo pačių tyrinėjimus ir sugretinti

juos su mūsų tyrinėjimais. Liturginė reforma ruošiama ekumenizmo aplinkoje, ypač naudingoje kiekvienam, ir laikui bėgant,

Baţnyčios vienybei“ („Aštuntoji liturgijos Consilium sesija“, Documentation catholique nr. 1494, 1967 m. geguţės 21 d., 957

skiltis). 745 Pirmasis Kanonas iš keturių, siūlomų naujajame ordo.

nuniokojime), tada reikėtų pasakyti, kad jų dvasia taip persunkė komisijos narius, kad jie spontaniškai išpildė

neišreikštus eretikų norus746

.

Norėta suartėti su protestantais, ne juos patraukiant į katalikybę, bet, priešingai, priartinant tai, kas

protestantiška747

.

Mišių reformatoriai susitvarkė taip, kad būtų pašalinta praktiškai viskas, kas buvo priešinga protestantizmui,

kad neva pasiektų vienybę – nelabai aišku kokią – bet vienybę maldoje, vienybę, kuri nėra vienybė

tikėjime748

.

Mons. Bugnini pats pasakė 1965 m. kovo 19 d., kaip galima paskaityti Osservatore Romano ir

Documentation catholique749

, kuri publikavo jo kalbos vertimą: „Mes turime pašalinti iš savo katalikiškų

maldų ir iš katalikiškos liturgijos visa tai, kas gali būti kliūties šešėlis mūsų atsiskyrusiems broliams.“ Tai

buvo 1965 m. kovo 19 d., taigi, prieš visas reformas. Ar gali būti, kad dabar mes eisime atsiklausti

protestantų dėl šv. Mišių aukos, dėl mūsų sakramentų, dėl visų mūsų maldų, dėl mūsų katekizmo: kas jums

čia nepriimtina? Jums nepatinka tai, nepatinka tai... Gerai, mes tai išbrauksime750

.

Tai dėl to buvo pakeistos šv. Mišių aukos formulės, taip pat visos sakramentų formulės; pakeistas kunigų

brevijorius, kalendorius. Visa tai buvo padaryta tam, kad būtų išvengta viso to, kas galėtų varţyti

protestantus. Bet dėl to, kad prieš kiekvieną reformą atsiklausiama, ką galvoja protestantai, akivaizdu, jog

galų gale pašalinama viskas, kas yra grynai katalikiška, visa tai, kas iš tiesų primena mūsų tikėjimą, priešingą

protestantų klaidoms751

.

2. Protestantų prisipažinimas

Protestantų, prisidėjusių prie šios reformos, teiginiai naiviai ir liūdnai iliustruoja šią tiesą: „Protestantai

nebemato nieko, kas galėtų jiems trukdyti celebruoti Novus ordo752

.“

L’Église en Alsace, religinis Strasbūro vyskupijos biuletenis, publikavo šią Augsburgo išpaţinimo Baţnyčios

Elzaso ir Lotaringijos aukščiausiosios konsistorijos, protestantiškos Baţnyčios, deklaraciją 1973 m. gruodţio

8 d.: „Kadangi Katalikų Baţnyčioje eucharistiniam celebravimui suteiktos šiuolaikinės formos, taip pat dėl

dabartinio teologinių sąlyčio taškų radimo daugelis kliūčių, kurios būtų galėjusios sutrukdyti protestantui

dalyvauti šiose eucharistinėse celebracijose, atrodo nykstančios. Šiandien protestantui turėtų būti įmanoma

katalikiškoje eucharistinėje celebracijoje atpaţinti Viešpaties įsteigtą Vakarienę“, tai yra, būdą, kuriuo

protestantai atlieka kultą. Dabartinėmis aplinkybėmis, šis naujasis ritualas leidţia protestantams celebruoti

kultą su katalikais, nes, jie tai aiškiai sako truputį toliau, „naujosios eucharistinės maldos, kuriose mes vėl

susitinkame, turi tą privalumą, kad sušvelnina tą aukos teologiją, kurią mes esame įpratę priskirti katalikams.

Šios maldos mus kviečia iš naujo atrasti evangeliškąją aukos teologiją753

“, taigi, protestantiškąją aukos

teologiją754

.

Šitai randame parašyta oficialiai Vatikano pripaţintos mišrios katalikų-liuteronų komisijos plunksna:

„Reikalavimai, kuriuos Liuteris buvo suformulavęs savo laiku, gali būti laikomi patenkintais šiandieninės

746 „Naujosios Mišios yra protestantiškos dvasios“, teisė atsakyti Dom Botte, pasirodţiusi La Libre Belgique, 1976 m. rugsėjo 25 d., pakartota kun. Didier Bonneterre, Le Mouvement liturgique, leidykla Fideliter, Escurolles, 1980 m., p. 150-156. 747 L’Eglise infiltrée par le modernisme (Į Baţnyčią įsiskverbė modernizmas), p. 84. 748 Dvasinė paskaita, Écône, 1982 m. sausio 16 d. 749 „Didţiojo penktadienio iškilmingų maldų pakeitimai“, Documentation catholique nr. 1445, 1965 m. balandţio 4 d., 603-604

skiltys. 750 L’Eglise infiltrée par le modernisme (Į Baţnyčią įsiskverbė modernizmas), p. 50-51. 751 L’Eglise infiltrée par le modernisme (Į Baţnyčią įsiskverbė modernizmas), p. 84. 752 Roma, 1971 m. geguţės 13 d. Plg. Max Thurian, La Croix, 1969 m. geguţės 30 d., cituojama Romano Amerio, Iota Unum,

Histoire des variations de l’Église catholique au XXe siècle, leidykla N.E.L., Paryţius, 1987 m., p. 533. 753 Oficiali Augsburgo išpaţinimo Baţnyčios Elzaso ir Lotaringijos aukščiausiosios konsistorijos deklaracija, 1973 m. gruodţio 8

d. 754 Paskaita, Mantes-la-Jolie, 1977 m. balandţio 22 d. Galima dar paminėti šiuos pareiškimus: Naujosios II ir IV eucharistinės

maldos pristato „struktūrą, atitinkančią liuteroniškas Mišias“ (F. Schukz, Liturginė liuteronų konferencija, 1972 m. geguţės 15 d.);

„Perţiūrėta Romos liturgija dabar labai panaši į anglikonų liturgiją“ (anglikonų arkidiakonas Pawley, Rome et Cantorbéry durant

quatre siècles); „Šv. Pijaus V Mišių sugrąţinimas (...) yra daug daugiau negu kalbos reikalas: tai aukščiausios svarbos doktrininis

klausimas, debatų tarp katalikų ir protestantų šerdis. (...) Daugybė mūsų protėvių pagal Dievo Ţodį reformuotame įstatyme sutiko

geriau lipti ant lauţo, negu klausyti tokias Mišias, kokias popieţius Pijus V oficialiai pripaţino prieš reformą“ (pastorius Michel

Viot, 1984 m.).

Baţnyčios teologijoje ir praktikoje: liaudies kalbos naudojimas liturgijoje, galimybė priimti komuniją dviem

pavidalais ir teologijos bei Eucharistijos celebravimo atnaujinimas755

.“ (...)

Koks reikšmingas prisipaţinimas! Patenkinti Liuterio, pasirodţiusio ryţtingu ir brutaliu Mišių ir popieţiaus

priešu, reikalavimus! Išskėstomis rankomis sutikti prašymus piktţodţiautojo, sakydavusio: „Aš tvirtinu, jog

visi viešnamiai, ţmogţudystės, vagystės, svetimavimai yra maţesnis blogis, negu tos šlykščios Mišios756

!“

3. Nepaaiškinamas suartėjimas

Naujosios Mišios, tokios, kokios jos buvo liturgijos komisijos suformuluotos, su visais Susirinkimo oficialiai

duotais leidimais, su visais Mons. Bugnini paaiškinimais, parodo nepaaiškinamą suartėjimą su protestantiška

teologija ir kultu.

Fundamentalios šv. Mišių dogmos aiškiai nebeišreiškiamos ir joms netgi prieštaraujama757

.

Apibendrinimas

1. Tradicija ir Šventasis Raštas: du keliai, iš kurių negalima išklysti

Kai Baţnyčios vadovų, hierarchijos, visuma paima vieną kryptį, vieną orientaciją, gal tada būtų puikybė

sakyti: tai mes esame teisūs, o jie klysta? Ar tai vis dėlto ne perlenkimas sakyti, kad kaip tik mes esame

teisūs?

Tai, ar mes esame teisūs, nepriklauso nuo mūsų. Kur yra tiesa? Tiesa yra Apreiškime. Apreiškimas mums

atsiskleidţia per Tradiciją ir Šv. Raštą, du kelius, kuriais perduodamas Apreiškimas758

.

2. Kokius pakeitimus rituale įvykdyti galima?

Be abejo, popieţius būtų galėjęs pakeisti kai kurias apeigas, bet dar labiau pabrėţdamas tris ar keturias

fundamentalias Mišių idėjas. Taigi, taip: jeigu pakeitimas yra tam, kad su dar didesne jėga patvirtintų šias

fundamentalias tiesas, tai įmanoma. Bet ne tam, kad jas pašalintų, sunaikintų. Tai neįmanoma759

.

3. Mišių naujovės yra nesuderinamos su Tradicija

Mes esame šioje Tradicijoje, tokioje svarbioje, tokioje esminėje, tokioje fundamentalioje, nes kaip tik ji tęsia

tą atperkamąją Senojo Testamento ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Naujojo Testamento auką, nes ji tęsia

atsilyginimą uţ nuodėmes, nes ji tęsia mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus panorėtą Atpirkimą; ir mes atmetame

naująsias Mišias, nes jos savyje nebeturi atsilyginimo ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Atpirkimo savo

Krauju dvasios. Ši atperkamosios aukos idėja uţtušuojama ir išnyksta tame naujajame rituale, kurio Paulius

VI norėjo, kad jis būtų naujas. Jis pats tai pasakė: „Mes apleidţiame senąjį ritualą, kad sukurtume naują

ritualą760

.“

4. Novatoriška dvasia priešinga tradiciniams liturgijos principams

755 Documentation catholique, 1983 m. liepos 3 d., nr. 1085, p. 696-697. 756 Lettre ouverte aux catholiques perplexes (Atviras laiškas sutrikusiems katalikams), p. 10. 757 Nota dėl N.O.M. ir popieţiaus, 1979 m. lapkričio 8 d., Cor Unum nr. 4. 758 Homilija, Zaitzkofen, 1987 m. vasario 15 d. 759 Flavigny, 1972 m. rugpjūčio 7 d. Écône seminarijos archyvas. Tridento susirinkimas nurodo: „Sakramentų administravime Baţnyčia visada turėjo galią nuspręsti arba pakeisti, išsaugant šių sakramentų substanciją, tai, ką ji nuspręstų geriau tinkant naudai

tų, kurie juos priima, arba pačių sakramentų pagarbai“ (21 sesija, 2 sk., D.S. 1728). Šis skyrius remiasi komunijos vienu pavidalu

praktika, kuri į Baţnyčią labai progresyviai įvesta ir ne staiga, ir su pasipriešinimu. Šis teiginys nereiškia, kad suverenus pontifikas

turi visą galią sukurti naują liturgiją. Liturgijos srityje randama tam tikra analogija su dogmatine sritimi, kurioje „Šventoji Dvasia

Petro įpėdiniams buvo paţadėta ne tam, kad jie skelbtų Jos apreikštą naują doktriną, bet kad su Jos pagalba jie šventai saugotų ir

ištikimai skleistų apaštalų paskleistą doktriną, tai yra, tikėjimo depozitą“ (Vatikano I susirinkimas, Pastor Æternus, D.S. 3070). 760 Dvasinė paskaita, Écône, 1986 m. rugsėjo 27 d.

Consilium sekretorius (...) šitaip pristatė Liturginę reformą: „Reikia ne vien tik padailinti brangų meno kūrinį,

bet kartais reikia suteikti naujas struktūras ištisiems ritualams. Čia kalba eina apie fundamentalią restauraciją,

sakyčiau, beveik perdirbimą iš pagrindų, ir, kai kuriuose punktuose, naują sukūrimą (...). Susirinkimo

pateiktas liturgijos paveikslas visiškai skiriasi nuo to, kas ji buvo prieš tai761

.“ Šitai nėra katalikiškos

tradicijos dvasioje, kurią priminė Dom Guéranger762

: „Altoriaus formulių senumas, nekintamumas yra

pirmasis jų privalumas“763

.

5. Naujovės yra žmogiški kūriniai

Mes privalome labai tvirtai, labai aiškiai pasakyti, kad naujasis ordo missæ ir visos šios naujovės, kurios

buvo įgyvendintos po Vatikano II susirinkimo, yra ţmogiški kūriniai. Be abejo, buvo išsaugota keletas senojo

ordo pėdsakų, bet taip maţai! Ir visų šių perversmų kurstytojai su malonumu sakė, kad tai iš tiesų yra naujas

ordo missæ, nauja liturgija764

.

Paţiūrėkite, kokie Mons. Bugnini principai dėl to, ką jis vadina sveika tradicija ir teisėtu progresu: „Buvo

rašoma, kad tikroji tradicija didţiuose dalykuose nėra vėl daryti tai, ką darė tokia daugybė kitų, bet iš naujo

atrasti dvasią, kuri sukūrė šiuos dalykus, ir kuri kitais laikais sukurtų kitus dalykus, visiškai kitokius765

.“ Su

tokiu poţiūriu galima daryti viską. Uţtenka iš naujo atrasti tradicijos dvasią, kad būtų galima sukurti visiškai

kitokius dalykus. Jis tęsia: „Iš naujo atrasti dvasią – tyrinėjimo, perţiūrėjimo, natūralaus spontaniškumo,

studijų, meditacijos, maldos darbas, iš naujo atrasti dvasią ir priversti apeigas prabilti mūsų laikų kalba taip,

kad šiandieninis ţmogus galėtų suprasti jų kalbą, kuri kaţkada buvo paslaptinga ir šventa.“ Su tokiu poţiūriu

– viskas baigta! Darome viską, ką norime. Štai dvasia, kurioje liberalai kalba ir veikia. Taigi, remdamasis

šiais principais, Mons. Bugnini sujaukė liturgiją ir praktiškai primetė savo reformą popieţiui Pauliui VI. Aš

sakau „primetė“, nes pats popieţius Paulius VI viešai kritikavo Mons. Bugnini reformą, ypač egzorcizmų

nebuvimą krikšte (...) ir taip pat išreiškė apgailestavimą dėl Mišių ofertoriumo pakeitimų766

.

6. Naujųjų Mišių pagrindinio autoriaus prisipažinimas

Taigi, štai ką Mons. Bugnini rašo vienos knygos skyriuje, kurį jis paskyrė liturginės reformos principams: „Iš

tikrųjų, tai tiesa, kad naujosios Mišios, palyginti su senosiomis, vaizduoja tikrą atitrūkimą nuo praeities767

.“

„Iš tiesų, sako jis, reikia pripaţinti, kad per šimtmečius iki Vatikano II susirinkimo Baţnyčia stengėsi

išlaikyti Romos ritualo tradiciją.“ Ir jis pripaţįsta, kad Grigaliaus reforma, taip pat Tridento susirinkimo

reforma buvo ne kas kita, kaip oficialūs Baţnyčios veiksmai, stengiantis išlaikyti Romos ritualą gryną ir

tobulą. Ir jis priduria: „Po Tridento susirinkimo buvo įkurta Dieviškojo kulto Kongregacija.“ Ir jis pats

cituoja, įterpdamas tarp kabučių, šio įkūrimo prieţastį: „Kad būtų išsaugota Romos ritualo tradicija.“ Ir jis

dar patikslina: „Iš tiesų, nuo pat šio įkūrimo iki mūsų dienų yra septyni dekretų tomai, kuriuose yra penki

tūkstančiai dekretų: visi jie buvo parašyti, buvo sukurti tam, kad būtų išlaikyta Baţnyčios Tradicija.“ Štai ką

patvirtina pats tėvas Bugnini savo knygoje, išleistoje po jo mirties.

Tad štai ką rašo jis pats: kad naujosios Mišios yra tikras atitrūkimas nuo praeities, ir patvirtina, kad Baţnyčia

visada norėjo, tūkstančiais dekretų iki pat Vatikano II susirinkimo, tvirtai išlaikyti Tradiciją. Tad kaip galima

po tokio patvirtinimo pereiti prie naujo dalyko?

761 Spaudos konferencija, 1967 m. sausio 4 d. 762 Institutions liturgiques, antras leidimas, I tomas, p. 389. 763 „Naujosios Mišios yra protestantiškos dvasios“, teisė atsakyti Dom Botte, pasirodţiusi La Libre Belgique, 1976 m. rugsėjo 25

d., pakartota kun. Didier Bonneterre, Le Mouvement liturgique, leidykla Fideliter, Escurolles, 1980 m., p. 150-156. 764 Homilija, Flavigny, 1984 m. birţelio 26 d. 765 Mons. Bugnini, La riforma liturgica (1948-1975), 6 sk., CLV-Edizioni liturgiche, Roma, 1983 m. 766 Dvasinė paskaita, Écône, 1984 m. birţelio 12 d. 767

Dėl šios N.O.M. kūrėjų novatoriškos antitradicinės laikysenos kardinolas Antonelli, Consilium, kurio sekretoriumi buvo tėvas

Bugnini, narys, pasisakė: „Tai kaţkas giluminio, minties nusistatymas, iš anksto nuspręsta pozicija, tai yra, daugelis tų, kurie darė

įtaką reformai (...), ir kiti, nejaučia jokios meilės, jokios pagarbos tam, kas mums buvo perduota. (...) Negatyvi, neteisinga ir

kenksminga dvasia“ (cituojama N. Giampetro, Ferdinando Antonelli e gli sviluppi della riforma liturgica dal 1948 al 1970, Roma,

1998, p. 258).

Autorius mums patikslina: „Mūsų laikais vyksta tokia kultūrinė, kultinė, socialinė, humaninė evoliucija, kad

nebenorima išsaugoti praeities dalykų. Ir todėl mums pasirodė esant būtina sukurti ritualą, kuris būtų labiau

pritaikytas modernaus pasaulio mentalitetui.“

Štai ką pats autorius sako apie šį naująjį ordo missæ. Ne mes tai sakome, jis pats tai rašo aiškiai, formaliai.

Jis nebeteigia, kaip daugelis tvirtino ir dar tebekartoja: „Lygiai taip pat, kaip buvo Grigaliaus reforma,

Tridento susirinkimo reforma, lygiai taip pat yra ir Vatikano II susirinkimo reforma“. Bugnini pripaţino, kad

dvi pirmosios reformos buvo įvykdytos tam, kad būtų išlaikyta Tradicija, ir kad iš Vatikano II susirinkimo

kilusi reforma tikrai yra naujovė, kaţkas naujo, kad ji tikrai yra atitrūkimas nuo praeities.

Todėl mes negalime sutikti su tuo, kad iš sielų būtų išplėšiama tai, kuo jos maitinosi šimtmečiais. Sieloms

visada reikia tos pačios mūsų Viešpaties aukos768

.

768 Homilija, Flavigny, 1984 m. birţelio 26 d.

II – Liuterio Mišios

Prieš tai matėme, kaip naujasis ritualas sušvelnino fundamentalias dogmas, išreikštas Mišiose, celebruojamose pagal tradicinį

ritualą. Mons. Lefebvre daug kartų tvirtino, kad šis keitimas vyko suprotestantinimo kryptimi. Jis siūlo tai patvirtinti analizuojant

protestantų eucharistinį kultą ir kunigystę.

Liuteronizmas ir anglikonizmas

Protestantai į savo kulto centrą stato ţmogų; jie pašalina ofertoriumą, pakeičia konsekracijos ţodţius, priima komuniją dviem

pavidalais ir meldţiasi vietine kalba. Jų reforma įsitvirtino progresuodama, tad liaudis po truputį nuslydo į ereziją, to iš tikrųjų

nesuvokdama.

1. Liuterio reforma

Liuteris sakydavo: „Kultas būdavo kreipiamas į Dievą kaip pagarba, nuo šiol jis bus kreipiamas į ţmogų, kad

jį paguostų ir apšviestų. Auka uţimdavo pirmąją vietą, pamokslas ją išstums769

.“ Pagal jo reformą Introitus,

Gloria, skaitinys, Evangelija, Sanctus išsaugoti, po to seka pamokslavimas. Ofertoriumas ir Kanonas yra

pašalinti. Kunigas paprasčiausiai skaito Vakarienės įsteigimą, garsiai ir vokiškai ištaria konsekracijos ţodţius

ir teikia komuniją dviem pavidalais. (...) Konsekracija yra giedama vokiškai. Ji suformuluota tokiais ţodţiais:

„Mūsų Viešpats, tą naktį, kai buvo išduotas, paėmė duonos, dėkojo, lauţė ją ir davė ją savo mokiniams

sakydamas: Imkite ir valgykite, tai yra mano kūnas, kuris uţ jus atiduodamas. Kiekvieną kartą, kai tai

darysite, darykite tai mano atminimui. Lygiai taip po vakarienės jis paėmė ir taurę ir tarė: Imkite ir gerkite iš

jos visi, nes tai yra taurė, Naujoji Sandora mano Kraujyje, kuris išliejamas uţ jus ir nuodėmių atleidimui.

Kiekvieną kartą, kai gersite iš šios taurės, darykite tai mano atminimui770

.“

Ar šie evangeliškųjų Mišių ţodţiai neverčia galvoti apie po Susirinkimo reformuotos liturgijos ţodţius771

?

Jei kas nors patyrinėja visas naujosios reformos smulkmenas, ypač Mišių, jis būna pritrenktas jose vėl atradęs

visas reformas, kurias gyrė Liuteris, jansenistai ir Pistojos772

susirinkimas773

.

Tikrai nėra skirtumo tarp naujųjų Mišių ir tų Mišių, kurias Liuteris laikė per visą savo gyvenimą.

Na ţinoma, (Liuterio laikais) jaunimas buvo apimtas entuziazmo, nes Mišios buvo laikomos vokiškai; nuo

šiol ţmonės suprato, taip buvo daug graţiau, daug labiau atitiko pastoracinę dvasią, ir t. t. Visi tie

argumentai, kuriuos dabar galima pateikti uţ vietinę kalbą, buvo pateikti, kai Liuteris išvertė Mišių ritualą.

Įvyko tie patys faktai: kai dalinant komuniją, viena ostija nukrito, ţmonės nenorėjo jos liesti, nes jie dar jautė

pagarbą šv. Eucharistijai. Ir vienas iš Liuterio mokinių, kuris ten buvo, pasakė: „Betgi paimkite ją pagaliau!

Nagi, paimkite ją savo rankomis!“ O ţmonės nenorėjo: jie dar jautė pagarbą. Ţinoma, visiškai nejučiomis ši

pagarba išnyko. Ir tai vyksta dabar.

Paţiūrėkite ir į visus kitus pasikeitimus. Pavyzdţiui, dabar pasakojimo dalis įvesta į konsekracijos ţodţius.

Bet būtent tai Liuteris irgi padarė! Paţiūrėkite Cristiani knygoje Liuteronizmas ir protestantizmas, ir jūs

pamatysite, kad visa tai yra cituojama. Ši knyga buvo išleista 1910 metais. Tai ne šiandieninė knyga! Taigi,

jos autorius negalėjo pagalvoti apie tai, kas vyks dabar. Liuteris konsekracijoje pakeitė tiksliai tuos pačius

ţodţius. Vienintelis skirtumas yra tai, kad Liuteris pašalino ţodţius pro multis / pro omnibus, „uţ daugelį /

uţ visus“. Aš pasakyčiau, kad tai dar geriau uţ tai, kas vyksta dabar, nes dabar liaudies kalbomis sakoma pro

omnibus, tuo tarpu kai jis tai paprasčiausiai pašalino. Bet kas liečia visa kita, tai yra lygiai tas pats dalykas.

Jis pašalino mysterium fidei, „tikėjimo paslaptis“, ir pridėjo quod pro vobis tradetur, „kuris uţ jus bus

atiduotas“, duonos konsekracijos formulėje. Na ką gi, tai yra kaip tik tai, kas mus pasiekė iš Romos per

769 Léon Cristiani, Du luthéranisme au protestantisme, p. 312. 770 Léon Cristiani, Du luthéranisme au protestantisme, p. 317. 771 Paskaita, Florencija, 1975 m. vasario 15 d. 772 Pistojos susirinkimas yra jansenistų susibūrimas, kuriam vadovavo Pistojos vyskupas, ir kurio nutarimai, taip pat kaip ir Florencijos susirinkimo nutarimai, Pijaus VI buvo pasmerkti (bulė Auctorem Fidei, 1794 m. rugpjūčio 28 d.). Joje Pijus VI tarp

kita ko smerkia vieną šio „sinodo“ sakinį dėl paprastos prieţasties: kad jame praleistas ir nepaminėtas ţodis „transsubstanciacija“

(D.S. 2629), taip pat sekantį sakinį: „Sakinys, kuris teigia, „kad apaštalų praktikai ir Dievo patarimui priešinga neruošti liaudţiai

lengvesnių kelių, kad ji galėtų įjungti savo balsą į visos Baţnyčios balsą“, jeigu jis suprantamas ta prasme, kad į liturgines maldas

reikia įvesti liaudies kalbos naudojimą, yra klaidingas, akiplėšiškas, paţeidţia šventų paslapčių celebravimui įsakytą tvarką,

lengvai sukelia daug blogybių“ (D.S. 2666). 773 Laiškas kardinolui Seper, 1978 m. vasario 26 d.

Notitiæ774

ir t. t. Lygiai tas pats ir su ofertoriumo pašalinimu, nes Liuteris nenorėjo, kad tai būtų auka. Jis

pasakė: „Mes absoliučiai nesutinkame, kad šios Mišios būtų auka. Vadinkime jas: valgis, eucharistinė

vakarienė, eucharistija.“ Tai kaip tik tie terminai, kurie naudojami dabar. Vidinė kritika mums taip pat parodo

tikrą katalikiškos Mišių aukos, kunigystės teologijos nebuvimą, ir, pagaliau, pastoracijos neišmanymą.

Galima sakyti, kad apskritai šios reformos yra visiškai priešingos tikrai pastoracijai. Geriausias to įrodymas

yra tai, kad nuo pat šių reformų ţmonės apleidţia religinę praktiką, uţuot gausiau atėję į baţnyčias. Patys

progresistai pripaţįsta, kad praktika vis nyksta775

.

2. Anglikoniška reforma

Michael Davies776

knygos įrodo, kad liturginė reforma, kilusi iš Vatikano II susirinkimo, yra labai panaši į

anglikonišką reformą, įvykdytą Cranmer777

.

[Naujajame ordo, primestame Eduardo VI laikais] Confiteor, išverstas į vietinę kalbą, buvo kalbamas

celebanto ir tikinčiųjų tuo pat metu, ir jis buvo naudojamas absoliucijai. Mišios buvo perkeistos į valgį778

. Bet

netgi sąmoningi vyskupai galų gale priėmė naująją knygą, kad būtų išlaikyta taika ir vienybė. Lygiai dėl tų

pačių prieţasčių posusirinkiminė Baţnyčia norėtų mums primesti naująjį ordo. XVI a. Anglų vyskupai teigė,

kad Mišios yra „atminimas“! Gausi propaganda stūmė liuteroniškas paţiūras į tikinčiųjų dvasią:

pamokslautojai turėjo būti valdţios aprobuoti.

Tuo pat metu popieţius bevadinamas tik „Romos vyskupu“; kitiems vyskupams jis nebe tėvas, bet brolis ir,

tokiu atveju, Anglijos karaliaus, save paskyrusio tautinės Baţnyčios vadovu, brolis.

Cranmer Prayer Book779

buvo sudaryta, maišant graikiškosios liturgijos ir Liuterio liturgijos dalis. Kaip

nepagalvoti apie Mons. Bugnini, rašantį vadinamąsias Pauliaus VI Mišias, bendradarbiaujant šešiems

protestantams „stebėtojams“, specialiai paskirtiems į Susirinkimą liturgijos reformai? Prayer Book prasideda

šiais ţodţiais: „Vakarienė ir šventoji komunija, bendrai vadinama Mišiomis...“, išankstinis naujojo mišiolo

Institutio generalis įţymiojo 7 paragrafo numatymas, pakartotas Lurdo Eucharistinio kongreso 1981 m. :

„Viešpaties Vakarienė, kitaip sakant Mišios...“. Griovimas to, kas šventa, taip pat buvo įtrauktas į

anglikonišką reformą: Kanono ţodţiai būtinai turėjo būti tariami garsiai, lygiai kaip tai vyksta šiuolaikinėse

„eucharistijose“. (...)

Tudorų Anglija nuslydo į ereziją, gerai to nesuprasdama, priimdama pasikeitimą tuo pretekstu, kad reikia

prisitaikyti prie istorinių laiko aplinkybių, su savo ganytojais priešakyje. O šiandien visa krikščionija

rizikuoja nueiti tuo pačiu keliu780

.

3. Progresuojantis reformos įgyvendinimas

Liuteris buvo labai nepatenkintas Cvingliu, Melanchtonu ir kitais. Jie buvo kietuoliai, visada norintys drąsiai

eiti pirmyn, ir eiti labai greitai. Liuteris sakydavo: „Ne ne ne, palengva, palengva.“ Dėl lotynų kalbos

pašalinimo, dėl komunijos priėmimo į ranką, dėl visų tų dalykų: „Palengva, palengva, atsargiai, čia bus

reakcijų, eikite palengva.“ Jis labai gerai ţinojo, kad nereikia skaudinti tikinčiųjų, kurie būtų juo nesekę,

jeigu jis būtų veikęs pernelyg brutaliai. Tekstuose nerasime formalių erezijų, nes kitaip katalikai, kurie galų

gale tapo protestantais, būtų sukilę. Jis tai padarė labai sumaniai. Ir lygiai tas pat įvyko su mumis781

.

Aš netgi pasakyčiau, kad Liuteris buvo dar atsargesnis ir lėtesnis, pritaikydamas reformas, negu dabartiniai

Baţnyčios autoritetai, pritaikydami naująjį Mišių ritualą782

.

774 Oficialus Ritų, Kulto Kongregacijos ţurnalas. 775 Dvasinė paskaita, Écône, 1975 m. sausio 16 d. 776 Michael Davies, La réforme liturgique anglicane, leidykla Clovis, 2004. 777 Dvasinė paskaita, Écône, 1981 m. birţelio 24 d. 778 Turning into a communion, „pakeitimas į komuniją“. 779

Ši knyga, publikuota pavadinimu Book of Common Prayer ir paleista į apyvartą per 1549 m. Sekmines, buvo sudaryta Thomas

Cranmer, siekiant sugrupuoti visas viešo anglikonų kulto apeigas į vieną rinkinį. Ji ţymi anglikonų liturgijos įsteigimą. 780 Lettre ouverte aux catholiques perplexes (Atviras laiškas sutrikusiems katalikams), p. 180 -181. 781 Dvasinė paskaita, Écône, 1981 m. birţelio 24 d. 782 Dvasinė paskaita, Écône, 1975 m. sausio 16 d.

Liuteris nedvejodamas išreiškia liberalią dvasią, kuri jį įkvepia. „Pirmiausia, rašo jis, aš draugiškai

maldauju... visus tuos, kurie norės ištirti arba laikytis dieviškosios tarnybos dabartinio sutvarkymo, neţiūrėti į

jį kaip į priverčiantį įstatymą ir per tai nepavergti jokios sąţinės. Tegul kiekvienas jį priima kada, kur ir kaip

norės! Šito reikalauja krikščioniška laisvė783

“784

.

Pauliaus VI ritualas keistai panašus į liuteronišką ir anglikonišką ritualus. Tam įrodyti uţtenka greitos šių ritualų apţvalgos.

Belieka apsvarstyti kas Liuteriui buvo Mišios, Kristaus buvimas ostijoje ir kunigystė.

Permaldaujamosios aukos neigimas

Liuteris teigia, kad tikėjimas išgano be darbų. Todėl jis neigia aukojamąjį veiksmą, kuris yra katalikų Mišios. Jam Mišios yra

pirmiausia Ţodţio liturgija ir po to komunija.

1. Liuteris neigia aukojamąjį Mišių veiksmą

Viena iš rimtų doktrininių Liuterio klaidų yra pagrįsta jo pirmuoju principu: išgano tikėjimas, arba

pasitikėjimas, o ne darbai. O kita yra „aukojamojo“ veiksmo, kuris iš esmės yra katalikų Mišios, neigimas.

Liuteriui Mišios gali būti šlovinimo auka, tai yra, šlovinimo, dėkojimo veiksmas, bet tikrai ne atperkamoji

auka, atnaujinanti ir pritaikanti Kryţiaus auką.

Kalbėdamas apie kulto iškrypimus vienuolynuose, jis sakė: „Pagrindinis jų kulto elementas, Mišios,

pranoksta bet kokią bedievystę ir bet kokią šlykštybę; jie ją laiko auka ir geru darbu. Jeigu nebūtų kito

motyvo palikti vienuolio rūbą, išeiti iš vienuolyno, sulauţyti įţadus, tai šito pilnai pakaktų785

.“

„Mišios yra „synaksė“, komunija. Eucharistija buvo atiduota į trigubą ir apverktiną nelaisvę: pasauliečiams

nebeleista naudoti taurės, kaip dogma primesta nuomonė, išrasta tomistų, apie transsubstanciaciją, Mišios

paverstos auka.“

Liuteris čia paliečia esminį punktą. Vis dėlto jis nedvejoja. „Taigi, tai yra akivaizdi ir bedieviška klaida, rašo

jis, aukoti arba pritaikyti Mišias uţ nuodėmes, atsiteisimus uţ mirusiuosius.“

Jis mano, kad Mišios pirmiausia yra Ţodţio liturgija, o po to – komunija.

Galima tik apstulbti konstatuojant, kad naujoji reforma pritaikė tuos pačius pakeitimus ir kad iš tiesų

modernūs tekstai, atiduoti tikintiesiems į rankas, nebekalba apie auką, bet kalba apie Ţodţio liturgiją,

pasakojimą apie Vakarienę ir dalijimąsi duona arba Eucharistiją786

.

Liuteris pašalino ofertoriumą: kam aukoti „tyrą ir nesuteptą ostiją“, jeigu nebėra aukos787

?

2. Pagal Liuterį, Mišios yra aukojamos per Dievą žmogui

Liuteris rašo: „Mišios yra aukojamos per Dievą ţmogui, o ne per ţmogų Dievui.“ Jūs matote šią Liuterio

bedievystę: Mišios yra aukojamos per Dievą ţmogui, o ne per ţmogų Dievui; taigi, aišku, jis nepripaţįsta

permaldaujamosios aukos. Iš šios erezijos Liuteris padarys išvadas, pašalindamas ofertoriumą, aiškiai

išreiškiantį aukos permaldaujamąjį tikslą. Jis pašalins didţiąją Kanono dalį ir išsaugos paprasčiausiai tai, ką

jis vadina pasakojimu, Vakarienę. Taigi, vis dėlto esame kiek apstulbę, matydami, kad reforma, kurią

Liuteris atliko dėl savo erezijos, buvo pakartota naujuoju ordo, bet, aišku, neva be erezijos788

.

3. Protestantų „tikėjimas – pasitikėjimas“

783 Cituojama Léon Cristiani, Du luthéranisme au protestantisme, p. 314. 784

Paskaita, Florencija, 1975 m. vasario 15 d. 785 Léon Cristiani, Du luthéranisme au protestantisme, p. 258. 786 Paskaita, Florencija, 1975 m. vasario 15 d. 787 Lettre ouverte aux catholiques perplexes (Atviras laiškas sutrikusiems katalikams), p. 39. 788 Dvasinė paskaita, Écône, 1979 m. spalio 26 d.

Protestantai sako: yra tik viena auka, Kryţiaus auka, ir mes sau pritaikome Kryţiaus nuopelnus bei

pridengiame savo nuodėmes, tikėdami Kryţiaus auka: mūsų nuodėmės yra pridengtos... Nes jie netiki vidiniu

atnaujinimu789

.

Protestantų nuomone, Atpirkimo pratęsimo nėra. Mūsų Viešpats mirė ant Kryţiaus, Jis atpirko visus. Baigta!

Kad būtum išganytas, uţtenka pasitikėti mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi790

!

Katalikų nuomone, priešingai, mūsų Viešpats panorėjo, kad mes dalyvautume Kryţiaus aukoje, kad mes

priimtume Jo geradarystes, kad nuo mūsų sielų būtų nuplautos mūsų nuodėmės per Jo auką, tęsiamą Jo

kunigų. Iš tiesų, per Paskutinę Vakarienę mūsų Viešpats pasakė savo apaštalams: „Tai darykite mano

atminimui791

“ (1 Kor 11, 24 – 25). Mūsų Viešpats nepasakė: „Pasakokite pasakojimą apie mano Vakarienę,

prisiminkite mano auką“, bet kaip tik: „Facite, atlikite šią auką, atkartokite šią auką, tęskite mano auką, hoc

facite in meam commemorationem“. Tai yra visas skirtumas tarp katalikiškos doktrinos ir protestantiškos

doktrinos. Protestantai pamiršta ir nenori pripaţinti, kad mūsų Viešpats pasakė: „Hoc facite, darykite tai

mano atminimui.“ Jie paprasčiausiai sako: „In meam commemorationem, prisiminkite mane.“ Štai ką sako

tie, kurie netęsia šventosios mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus aukos792

.

Transsubstanciacijos neigimas

Liuteris netiki transsubstanciacijos dogma. Kai kurie iš jo mokinių ir kitų vėlesnių protestantų nueina tiesiog iki tikrojo buvimo neigimo793 (Melanchtonas, Cvinglis, ir t. t.); iš čia kyla komunija į ranką ir dviem pavidalais.

Liuteris prieina iki transsubstanciacijos ir tikrojo buvimo, kaip apie juos moko Katalikų Baţnyčia, neigimo.

Jo nuomone, duona pasilieka. (...) Kaip sako jo mokinys Melanchtonas794

, kuris stipriai sukyla prieš švč.

Sakramento garbinimą, „Kristus įsteigė Eucharistiją kaip Jo Kančios prisiminimą. Ją garbinti yra

stabmeldystė795

“. Iš čia kyla komunija į ranką ir dviem pavidalais. Iš tiesų, neigiant mūsų Viešpaties Kūno ir

Kraujo buvimą kiekviename iš dviejų pavidalų, yra normalu, kad Eucharistija vienu pavidalu būtų laikoma

nepilna.

Ir čia galima įţiūrėti keistą dabartinės reformos panašumą į Liuterio reformą. Visi naujieji leidimai, liečiantys

Eucharistijos naudojimą, eina maţiausios pagarbos, garbinimo uţmaršties kryptimi: komunija į ranką ir jos

dalinimas pasauliečių, netgi moterų, priklaupimų skaičiaus sumaţinimas, lėmęs jų išnykimą iš daugybės

kunigų pusės, įprastinės duonos, įprastinių indų naudojimas, visos šios reformos prisideda prie tikrojo

buvimo, kaip apie jį moko Katalikų Baţnyčia, neigimo796

.

Regimos kunigystės neigimas

Protestantų nuomone, celebruoja visa Dievo tauta, pirmininkaujant pastoriui.

1. Liuteris: „Vargas tariamiesiems kunigams!“

789 Paskaita, Paryţius, 1973 m. kovo 29 d. Protestantai netiki vidiniu atnaujinimu per malonę. Kristaus nuopelnai, pagal juos, yra

priskiriami tam, kuris tiki, bet jis lieka nusidėjėliu. 790 Paskaita, Nantas, 1983 m. vasario 5 d. 791 Hoc facite in meam commemorationem. 792 Piligriminė kelionė, Mariazell, 1975 m. rugsėjo 8 d. 793 Liuteris mokė apie konsubstanciaciją: vienalaikį Kristaus Kūno ir duonos buvimą; šis teiginys buvo pasmerktas Tridento

susirinkime (D.S. 1652): „Jei kas nors sako, kad švenčiausiame Eucharistijos sakramente duonos ir vyno substancija pasilieka su

mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnu ir Krauju, ir jei jis neigia šį nuostabų ir unikalų visos duonos substancijos pasikeitimą į Jo

Kūną ir visos vyno substancijos – į Jo Kraują, tuo tarpu kai pasilieka duonos ir vyno pavidalai, pasikeitimą, pasikeitimą, kurį Katalikų Baţnyčia labai tinkamu būdu vadina transsubstanciacija: tebūnie jis atskirtas nuo Baţnyčios.“ 794 Vokiečių humanistas ir „reformatorius“ (1497 – 1560 m.). Profesorius, buvęs autoritetu Witenberge nuo 1518 m., patyrė

Liuterio įtaką, kurio teologiją jis susistemino „racionalesniu“ būdu. Jis skaitė labai vertinamas teologijos paskaitas ir buvo vienu iš

pagrindinių Augsburgo Išpaţinimo (1530 m.) autorių. Jis mėgino protestantiškai pozicijai suteikti katalikams priimtiną formą. Jo

mokymas apie Eucharistiją galų gale priartėja prie Kalvino mokymo. 795 Cituojama Léon Cristiani, Du luthéranisme au protestantisme, p. 262. 796 Paskaita, Florencija, 1975 m. vasario 15 d.

Savo kūrinyje apie privačias Mišias jis [Liuteris] stengiasi įrodyti, kad katalikų kunigystė yra velnio

išradimas. Dėl šito jis remiasi šiuo, nuo šiol fundamentaliu, principu: „Tai, ko nėra Šventajame Rašte, yra

Šėtono priedas. O Šv. Raštas neţino regimos kunigystės. Jis ţino tik vieną Kunigą, vieną Vyskupą, Kristų.

Su Kristumi mes visi esame kunigai. Kunigystė tuo pat metu yra unikali ir universali. Kokia kvailystė norėti

ją uţgrobti keletui... Bet koks hierarchinis atskyrimas tarp krikščionių yra vertas Antikristo... Taigi, vargas

tariamiesiems kunigams797

!

1520 m. jis parašo savo Manifestą krikščioniškajai Vokietijos aristokratijai, kuriame uţsipuola

„romanistus“798

ir reikalauja laisvo susirinkimo.

„Pirmoji romanistų pastatyta siena“ yra dvasininkų ir pasauliečių atskyrimas.

„Buvo atrasta, sako jis, kad popieţius, vyskupai, kunigai, vienuoliai sudaro baţnytinį luomą, tuo tarpu kai

kunigaikščiai, didikai, amatininkai, valstiečiai sudaro pasaulietinį luomą. Tai grynas išradimas ir melas. Visi

krikščionys iš tiesų priklauso baţnytiniam luomui; tarp jų nėra jokio skirtumo, tik pareigų skirtumas... Jeigu

popieţius arba vyskupas suteikia patepimą, skuta tonzūras, įšventina, konsekruoja, rengiasi kitaip, negu

pasauliečiai, jis gali pridaryti apgavikų arba pateptų stabų, bet jis negali padaryti nei krikščionio, nei

dvasininko... Kiekvienas, kuris gavęs krikštą, gali girtis esąs konsekruotas kunigas, vyskupas ir popieţius,

nors ne visiems tinka vykdyti šias pareigas799

.“

Iš šios doktrinos Liuteris padaro išvadas prieš dvasininko rūbą ir prieš celibatą. Jis pats ir jo mokiniai parodo

pavyzdį; jie apleidţia celibatą ir veda.

Kokie panašūs iš Vatikano II susirinkimo reformų sekantys įvykiai į Liuterio išvadas: vienuoliško ir

dvasininkiško rūbo atsisakymas, jokio skiriančiojo bruoţo tarp kunigo ir pasauliečio nebuvimas, didelio

skaičiaus kunigų nuţeminimas į pasauliečių luomą Šventojo Sosto sprendimu, vedantis į gausias santuokas!

Ši lygiava pasireikš liturginių funkcijų, netgi rezervuotų kunigams, priskyrimu pasauliečiams. (...) Šventimai

yra nukreipti į tarnavimą bendruomenei, o nebe į auką, kuri vienintelė pateisina katalikišką kunigystės

sampratą800

.

2. Pasauliečių kunigystė pagal Liuterį

Liuterio poţiūriu, visi krikščionys yra kunigai, pastorius tiktai vykdo pareigas, pirmininkaudamas

„evangeliškosioms Mišioms“801

.

Šie Liuterio samprotavimai apie eucharistinį kultą ir kunigystę parodo prarają, kuri jį skiria nuo katalikybės.

797

Léon Cristiani, Du luthéranisme au protestantisme, p. 269. 798 Ištikimuosius Romos Baţnyčiai (vert. past.). 799 Léon Cristiani, Du luthéranisme au protestantisme, p. 148 – 149. 800 Paskaita, Florencija, 1975 m. vasario 15 d. 801 Lettre ouverte aux catholiques perplexes (Atviras laiškas sutrikusiems katalikams), p. 37 – 38.

III – N.O.M. pasekmės

Liturginės reformos pasekmės visuomenėje, Baţnyčioje, seminarijose, kunigo atţvilgiu, dvasingumo

apskritai atţvilgiu, yra nepaprastai liūdnos. Kai sumenkinamos pagrindinės mūsų tikėjimo tiesos, prarandama

antgamtinė dvasia, prarandama pasiaukojimo dvasia, prarandama aukos dvasia802

.

Tikėjimo ir tikėjimo dvasios praradimas

1974 m. sausį Mons. Lefebvre sakė: „Mes nesame prisirišę prie atskiro ritualo.“ Jo prisirišimas prie ritualo, vadinamo šv. Pijaus

V ritualu, priešpastatant jį Pauliaus VI ritualui, kilo iš jo prisirišimo prie katalikų tikėjimo, susilpninto liturginės reformos.

Liturgija ir tikėjimas

Aš norėčiau jums parodyti gilumines prieţastis, dėl kurių mes priešinamės liturginei reformai. Tai nėra dėl

to, kad mums būtų malonu priešintis Romai, savaime aišku. Tai nėra tam, kad suteiktume sau tam tikros

svarbos, ar dėl prisirišimo prie tam tikros tradicijos, kuri visai nėra būtina, ne. Jeigu mes priešinamės, ir jeigu

mes iki šiol esame priešiški liturginei reformai, tai dėl rimtų prieţasčių, tikėjimo, sąlygojančio visą mūsų

katalikišką gyvenimą, mūsų dvasinį gyvenimą, prieţasčių. Taigi, tai nėra menkniekis. Naujųjų Mišių vaisiai

visada tokie patys, visada praţūtingi803

.

1. Ar liturgija yra grynai disciplinarinis dalykas?

Ar iš tiesų yra gilus ryšys tarp mūsų tikėjimo ir liturgijos? Ar liturgija yra grynai ritualinių, grynai formalių

veiksmų serija, neturinti gilaus ryšio su tikėjimu? Būtent taip šiais laikais be vargo teigtų daugybė progresistų

ir modernistų. Nesvarbus būdas, kuriuo organizuojama liturgija; svarbu ne šitai. Liturgija tada būtų tik grynai

disciplinarinis klausimas ir neturėtų nieko bendro su tikėjimu, su dogma804

.

2. Kodėl Bažnyčia išsaugojo Mišių ritualo lobį?

Mes nesame prisirišę prie ypatingo ritualo, prie atskiro būdo celebruoti Mišias, prie seno dalyko vien dėl to,

kad jis yra senas, bet dėl to, kad tai yra tikėjimo klausimas805

.

Jūs turite sirų – malabarų ritą, turite rytietiškus ritus, graikų ritą, maronitų ritą. Tai irgi yra katalikiški ritai,

supraskime teisingai. Šie skirtingi ritai remiasi ta pačia doktrina, tomis pačiomis dogmomis, išreiškia tą patį

tikėjimą, sakyčiau, kartais netgi dar išraiškingiau, dar jausmingiau ir šilčiau, negu lotyniškasis ritas, kuris yra

Romos ritas.

Romėnai buvo nuosaikūs, santūrūs ţmonės. Tai ne rytiečiai, ir jų ritas labiau apeliuoja į protą, negu į jausmus

ir išorinę tikėjimo išraišką. Bet jūs turite ritus, pavyzdţiui, kaip, jei neklystu, sirų – malabarų ritas, kur

kunigas konsekracijos metu uţtraukia uţ savęs uţuolaidą, atsiskiria nuo susirinkusiųjų, kad būtų kaip

Šventųjų švenčiausioje Senojo Testamento laikais, kur vyriausiasis kunigas įeidavo vienas vieną kartą per

metus. Taigi, lygiai taip pat kunigas irgi įeina į Šventųjų švenčiausiąją ir tam tikru mastu ten būna akis į akį

su Dievu, kad paaukotų auką ir padarytų taip, kad Dievas nuţengtų ant altoriaus. Po to uţuolaida atidengiama

ir kunigas apeina susirinkusiuosius, pristatydamas mūsų Viešpaties Kūną, ir visi ţmonės klaupiasi, garbina

mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūną. Tai kitoks ritas. Tegu mums duoda kitokius ritus, nesvarbu, kad tik

šie ritai išsaugotų aukos idėją, kuri yra esminė, realų mūsų Viešpaties, kaip aukos, buvimą, kunigiškąjį

kunigo charakterį, kuris yra specifinis charakteris, kokio tikintieji neturi806

.

Jeigu šventoji Baţnyčia panoro bėgant amţiams išsaugoti šį brangųjį šv. Mišių ritualo, kanonizuoto šv. Pijaus

V, lobį, kurį ji mums davė, tai ne šiaip sau. Tai dėl to, kad šiose Mišiose yra visas mūsų tikėjimas, katalikų

tikėjimas: tikėjimas į švč. Trejybę, tikėjimas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievyste, tikėjimas Atpirkimu

802

Dvasinė paskaita, Écône, 1981 m. birţelio 25 d. 803 Dvasinė paskaita, Écône, 1983 m. sausio 10 d. 804 Dvasinė paskaita, Zaitzkofen, 1980 m. vasario 7 d. 805 Dvasinė paskaita, Écône, 1974 m. sausis. 806 Paskaita, Sherbrooke, 1975 m. lapkričio 11 d.

per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tikėjimas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Krauju, išlietu mūsų nuodėmių

Atpirkimui, tikėjimas antgamtine malone. Šis tikėjimas mums ateina iš šv. Mišių aukos, nuo Kryţiaus, jis

mums ateina per visus sakramentus. Štai ką mes tikime, celebruodami šventąją visų laikų Mišių auką. Šios

Mišios yra tikėjimo pamoka, būtinai reikalinga mums šiais laikais, kai mūsų tikėjimas yra puolamas iš visų

pusių807

.

3. Liturgija nėra paprasta disciplinarinė priemonė

Naujoji liturginė reforma mums suteikia paţiūras, kurios nebėra tikėjimo paţiūros; ji mums primeta

natūralistinį ir humanistinį kultą. Antai bijoma priklaupti; nebenorima išreikšti Dievui privalomo garbinimo,

norima tai, kas šventa, sumenkinti į tai, kas profaniška808

.

Pagal šimtmečių senumo Baţnyčios prieţodį: „Maldos įstatymas – tai tikėjimo įstatymas809

“, jeigu mūsų

tikėjimo išraiška pakeičiama taip rimtai, taip ţymiai, kad net, pavyzdţiui, pakeičiami konsekracijos ţodţiai,

mes rizikuojame, kad ir mūsų tikėjimas bus iškraipytas. Tai labai, labai rimta. Vadinasi, liturgija nėra

paprasčiausiai disciplinarinis įstatymas810

.

4. Tikėjimo ramstis buvo sugriautas

Naujosios Mišios nėra eretiškos; jos nėra formaliai eretiškos, bet jos netiesiogiai sudaro palankias sąlygas

erezijai, nes jos įveda į aplinką, kuri pakankamai nebepatvirtina šv. Mišių pagrindinių tiesų811

.

Dabar tikėjimo ramstis, kuriuo yra liturgija, buvo sugriautas.

Kaip nuo šiol stebėtis, kad tikėjimas nyksta ir kad ţmonės nebetiki niekuo ir nebeţino savo tikėjimo

pagrindų? Tai neišvengiama, tai yra logiška pasekmė812

.

Desakralizacija

Tradicinė liturgija su savimi nešasi tai, kas šventa. Priešingai, naujoji liturgija veda į desakralizaciją iki tokio laipsnio, kad

modernios Mišios daţnai nebeturi antgamtinio skonio.

1. Kodėl Bažnyčia sutvarkė visas šias apeigas?

Baţnyčia, kuriai mūsų Viešpats perdavė savo kunigystę, kad ją vykdytų iki laikų pabaigos, su meile ir

pamaldumu sudarė Mišių auką. Ji išdėstė jos maldas, apeigas, ritualus, kad išreikštų ir išsaugotų mūsų

tikėjimą.

Tridento susirinkimas mus to moko813

: „Kadangi ţmogaus prigimtis yra tokia, kad jis negali lengvai ir be

išorinės pagalbos pakilti į dieviškųjų dalykų apmąstymą, Baţnyčia, kaip gera motina, įtvirtino tam tikrus

papročius, kaip paprotį vienus dalykus Mišiose tarti tyliai, kitus – aukštesniu tonu; ir ji įvedė, sekdama

Apaštalų disciplina ir tradicija, apeigas, tokias kaip palaiminimai, ţvakės, smilkymai, papuošimai ir daugybę

kitų panašių dalykų, kad per tai padarytų tokios didţios aukos didybę labiau gerbtiną ir kad paskatintų

tikinčiųjų protus kontempliacijai per šiuos juntamus pamaldumo ir religijos ţenklus814

“

2. Šventųjų paslapčių desakralizacija

Desakralizacija pirmiausia įvyko:

- Per vietinę kalbą. Šventosios kalbos, kokia buvo lotynų kalba, pašalinimas tam tikru mastu padarė šv.

Mišias profaniškomis ir padarė iš jų kaţką, kas nebėra iš tiesų šventa.

807 Homilija, Écône, 1976 m. birţelio 29 d. 808 Dvasinė paskaita, Écône, 1974 m. kovas. 809 Lex orandi, lex credendi: D.S. 3792. 810

Paskaita, Angers, 1980 m. lapkričio 23 d. 811 Dvasinė paskaita, Écône, 1981 m. birţelio 25 d. 812 C’est moi, l’accusé, qui devrais vous juger ! (Tai aš, kaltinamasis, turėčiau jus teisti!), p. 54. 813 Tridento susirinkimas, 22 sesija, 5 sk. 814 Kunigų rekolekcijos, Barselona, 1971 m. kovas.

- Per šio vertimo tarimą garsiai per visas šv. Mišias. Nebėra tylaus momento, nebėra ţodţių, kunigo

sakomų tyliai. O Tridento susirinkimas uţsiminė apie įvairias šv. Mišių aukos maldas, kurios kalbamos

slaptu būdu815

ir kurios kviečia didţiosios paslapties, kuri čia vyksta, apmąstymui.

- Per stalo vietoj altoriaus įvedimą. Altorius, kad būtų laikomas altoriumi, turėjo būti iš principo

akmuo. Auka aukojama ant akmens. O altoriaus akmuo buvo pašalintas; jis nebėra privalomas, ir dabar

altorius yra pakeistas paprastu stalu.

- Per kunigo padėtį. Mišios atsisukus į ţmones visai neskatina susikaupimui vykstančios paslapties

akivaizdoje. Pats kunigas yra blaškomas asmenų, esančių priešais jį. O ţmonės yra blaškomi kunigo, ypač

jeigu šis veikia kiek judriu, kiek netvarkingu būdu, arba tokiu būdu, kuris nėra labai pagarbus. Maţų

maţiausiai, kai kunigas atsisukęs nugara, tai maţiau pastebima. Čia taip pat yra švento Mišių charakterio

sumaţėjimas.

- Per Eucharistijos dalinimą tikinčiųjų. Mano nuomone, Eucharistijos dalinimas į ranką ne tik

sumenkina šventą šv. Eucharistijos charakterį, bet turi beveik šventvagišką charakterį. Tai yra vienas iš

pavyzdţių, kuriuos šv. Tomas pateikia kaip šventvagystę. Kas nors dabar pasakys, kad Baţnyčia tai leidţia,

bet Baţnyčia negali leisti tokio manipuliavimo šv. Eucharistija.

- Per celebranto rūbo suprastinimą. Dabar daugeliu atvejų nebėra arnotų. Beliko tik alba (vadinama

Taizé alba), kuri panaši į tą, kurią turi Taizé tėvai, ir stula (vadinama inkorporuota stula), kuri yra prisiūta

prie albos taip, kad bereikia apsirengti tik vieną rūbą su ţaibišku uţsegimu. Per keletą sekundţių kunigas

apsirengęs ir per keletą sekundţių jis vėl apsirengęs civiliškai, pasaulietiškai. Ar nėra ir čia desakralizacija?

Arnotų groţis taip pat išreiškia svarbų ir kilnų konsekracijos charakterį.

Koncelebracija taip pat toli graţu neįnešė orumo į Mišias, suteikė Mišioms labai eilinį charakterį. Faktas, kad

kunigai per konsekraciją paprasčiausiai ištiesia rankas, nėra garbingas šv. Eucharistijos ir aukos atţvilgiu. Ir

pagaliau, aš pridurčiau, kad oficialiai leistų Kanonų daugybė taip pat pašalina tą nekintamą charakterį,

tradicijos charakterį, kurį turėjo Mišių Kanonas, apie kurį Tridento susirinkimas pasakė, kad nėra nieko tokio

švento, tokio graţaus, kaip lotyniškasis Kanonas. Kanonų daugybė sumenkino šventą Kanono charakterį.

Raugintos duonos, įprastinės duonos naudojimas Eucharistijai. Tai visiškai priešinga Tradicijai, Baţnyčios

papročiui. Kodėl Baţnyčia iš mūsų reikalauja imti neraugintą duoną, tai yra, be raugo? Šv. Paulius mums

sako savo laiškuose, kad Eucharistijos raugas yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Todėl Baţnyčia teisingai iš

mūsų reikalauja, kad duonos tešloje nebūtų raugo, nes būtent pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus atstoja šį

Eucharistijos raugą ir atstoja eucharistinės duonos gyvybę. Taigi, tai yra labai graţus ir labai reikšmingas

paprotys. Kai dėl įprastinės duonos, kuri yra rauginta, kuri turi mielių, naudojimo fakto, tai ir vėl yra

supratimo ir tos tradicijos, kuri yra tokia graţi, pritaikymo trūkumas.

Iki dabar visuose svarstymuose apie Novus ordo missæ aš minėjau tik oficialius dalykus. Tai nėra keleto

kunigų kūryba, išradimai, bet kalbama apie tai, kas yra Romos oficialiai leista. Taigi, aišku, aš nekalbėsiu

apie kūrybingumą, kūrybingumą, apie kurį Roma, tarp kitko, kalbėjo, ypač Mons. Bugnini, tarsi liturgija

turėtų visuomet būti evoliucijoje, judėjime. Bet nekalbėkime apie tai, nes čia reikėtų apie tai kalbėti dienų

dienas816

.

3. Neišvengiama pasekmė

Visiškai neperdedant galima pasakyti, kad dauguma Mišių, celebruojamų be altoriaus akmens, su

suvulgarintais reikmenimis, rauginta duona, profaniškų ţodţių įvedimu į pačią pagrindinę Kanono dalį, ir t.

t., yra šventvagiškos817

ir kad jos iškreipia tikėjimą jį sumenkindamos. Desakralizacija yra tokia, kad šios

Mišios gali prieiti prie to, kad praras savo antgamtinį charakterį, „tikėjimo paslaptį“, ir bebus tik prigimtinės

religijos veiksmai818

.

4. Mišios be antgamtinio skonio

815 Tridento susirinkimas yra labai grieţtas tylos, kurios reikia laikytis Kanono metu, klausimu: „Jei kas nors sako, kad Mišių

maldos neturi būti kalbamos vienos garsiai, kitos – slaptesniu būdu, tyliai, tebūnie jis atskirtas nuo Baţnyčios“ (D.S. 1759). 816 Dvasinė paskaita, Zaitzkofen, 1979 m. spalio 1 d. 817 Summa theologiæ, I-II, q. 99, a. 1: „Bet kokia nepagarba šventų dalykų atţvilgiu yra Dievo įţeidimas ir todėl apibrėţiama kaip

šventvagystė.“ 818 Lettre ouverte aux catholiques perplexes (Atviras laiškas sutrikusiems katalikams), p. 42.

Būtent tai paaiškina, kad dabartinės Mišios daţnai yra tokios tuščios, tokios lėkštos. Tikintiesiems susidaro

įspūdis, kad jie dalyvauja intermedijoje, teatre, kaţkur, kas kartais yra graţu ir gerai padaryta, bet kas

nebeturi to antgamtinio skonio, to kaţko dieviško, švento, pojūčio, kuris kadaise buvo aukos apeigose,

kadangi palengva iš jos padarė valgį, pašalino auką, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kryţių819

.

5. Tuštumos įspūdis

Šie pasikeitimai, įvykę Baţnyčioje, iš mūsų atima visą tą teologiją, visą tą dievišką tikrovę, visą tą Dangaus

buvimą mūsų tarpe, ir verčia mus tam tikra prasme grįţti į ţmonių laikus ir aplinką, tuo tarpu kai mes

kopiame į amţinybę ir kai Gerasis Dievas panoro ateiti į mūsų tarpą, kad mums leistų jau dalyvauti

amţinybėje, ateidamas į mūsų širdis. Šie kulto susirinkimai labiau panašūs į ţmogiškus, negu į dieviškus

susirinkimus. Ir šitai, aš manau, yra pagrindinė problema, kuri mums turi šiandien rūpėti. Jeigu ant mūsų

altorių yra nebe Dangus, jeigu į mūsų širdis teikiamas nebe Dangus, tada mes vėl nukrentame į laiką, tarp

ţmonių. Bergţdţiai mums kalbės apie „ţmogiškąjį orumą“, „subrendusius ţmones“, visa tai bus tuščia, be

prasmės, be dieviškosios tikrovės. Todėl krikščioniškoji civilizacija nebegali vystytis, negalės vystytis. Ir

todėl nebėra pašaukimų į kunigystę, nei pašaukimų į vienuolystę: nes Dievo nebėra tarp mūsų820

.

Naujųjų Mišių poveikio tikėjimui balansas

Mons. Lefebvre tekstų nuo 1972 iki 1983 m. nagrinėjimas parodo, kad jis labai greitai pamatė reformos pasekmes ir kad jis nekeitė

savo spekuliatyvinio sprendimo naujųjų Mišių atţvilgiu: tai yra, kad jos, formaliai nebūdamos eretiškos, veda į katalikų tikėjimo

praradimą.

1. 1972 m. balansas: autoritetų pripažintas pralaimėjimas

Prancūzijos C.N.P.L. (Nacionalinis liturginės pastoracijos centras) savo sausio mėnesio numeryje pripaţįsta

reformos pralaimėjimą. Jis nurodo tik labai aiškų religinės praktikos sunykimą, bodėjimąsi, patiriamą

tikinčiųjų šioje naujojoje liturgijoje. Bet jis neparodo rimtesnio aspekto, daugybės tikinčiųjų ir kunigų

tikėjimo praradimo821

.

2. 1975 m. balansas: pavojui išstatytas tikėjimas

Negalima susilaikyti nepadarius išvados, kad, kadangi principai yra artimai susiję su praktika, pagal prieţodį

Lex orandi, lex credendi, Liuterio reformos mėgdţiojimas Mišių liturgijoje neišvengiamai veda prie pačių

Liuterio idėjų laipsniško perėmimo.

Pastarųjų šešerių metų po naujojo ordo publikavimo patirtis tai pilnai įrodo. Šio neva ekumeniško veikimo

būdo pasekmės yra katastrofiškos, pirmiausia tikėjimo srityje, ir ypač dvasininkijos sugedime bei pašaukimų

išretėjime, katalikų, visur susiskaldţiusių dėl šio taip artimai juos liečiančio klausimo, vienybėje ir

santykiuose su protestantais ir ortodoksais.

Protestantų samprata šiuo gyvybišku ir esminiu Baţnyčios-kunigystės-aukos-Eucharistijos klausimu yra

visiškai priešinga Katalikų Baţnyčios sampratai. Tridento susirinkimas įvyko ne šiaip sau ir visi

magisteriumo dokumentai, besiremiantys juo per keturis šimtmečius, išleisti ne šiaip sau.

Katalikams psichologiškai, pastoraciškai, teologiškai neįmanoma apleisti liturgiją, kuri iš tiesų yra jų

tikėjimo išraiška ir atrama, tam, kad perimtų naujas apeigas, kurios buvo sumanytos eretikų, nepastatant savo

tikėjimo į patį didţiausią pavojų. Negalima amţinai mėgdţioti protestantų, pačiam netampant protestantu.

Kiek tikinčiųjų, kiek jaunų kunigų, kiek vyskupų prarado tikėjimą po šių reformų priėmimo! Negalima

priešintis prigimčiai ir tikėjimui taip, kad jie neatkeršytų822

.

819 Dvasinė paskaita, Écône, 1974 m. gruodţio 2 d. 820 Homilija, Écône, 1976 m. balandţio 3 d. 821 Kunigų rekolekcijos, Barselona, 1972 m. balandis. 822 Paskaita, Florencija, 1975 m. vasario 15 d.

3. 1981 m. balansas: neišvengiamas mąstysenos pasikeitimas

Ar N.O.M., centrinio liturginės reformos akto, naudojimas turėjo lauktų išganingų pasekmių, ar sukėlė

praţūtingas pasekmes, ką ir buvo galima numatyti? Kad būtų galima atsakyti į šį klausimą, reikia ţinoti, iš ko

susidėjo liturginė reforma. Viską apsvarsčius, ji susidėjo iš to, kad buvo imamas protestantiškas tekstas,

teigiant, jog tos tiesos, kurias neigia protestantai, nėra neigiamos.

Protestantai pradţioje turėjo katalikiškas Mišias ir tapo protestantais; jie paneigė pagrindines šv. Mišių tiesas:

auką, permaldaujamąją auką, kunigų ir tikinčiųjų kunigystės atskyrimą, tikrąjį buvimą823

. Jie paneigė šiuos

dalykus ir tuo remdamiesi įsteigė Mišias, nusiţiūrėtas nuo katalikiškų Mišių, bet išbraukdami visa tai, kas

galėjo šias tiesas priminti.

Štai mes dabar gyvename keturiais šimtmečiais vėliau.

Taigi, liturgistai modernistai, įsigavę į Baţnyčią, nesugalvojo nieko geresnio, kaip paimti protestantišką

tekstą. O tam, kad nuramintų katalikus, reformatoriai sako: „Mes tai, ţinoma, neneigiame tų tiesų, kurias

protestantai neigia, bet mes imame tą patį tekstą, nes šiame tekste nėra formalios eretiškos dalies. Šie tekstai

tikrai buvo sukomponuoti remiantis katalikų tikėjimo tiesų neigimu, bet jie jų aiškiai neneigia. Vadinasi, mes

nedarome ko nors eretiško, imdami šiuos tekstus.“

Bet kas išeis iš tokio veiksmo? Kadangi šie tekstai buvo sukomponuoti protestantų, turint idėją paneigti šias

tiesas, ţmonės, kurie juos naudos, galų gale paneigs pačias tiesas. Tai akivaizdu.

Pavyzdţiui, iš naujųjų Mišių pašalinta viskas, kas primindavo, kad Mišios nėra vien tik pasakojimas, bet yra

iš tiesų veiksmas. Taigi, savaime aišku, kad pamaţu dėl to, kad skaitomas protestantiškas tekstas, net jeigu

savyje ir formaliai jis nėra eretiškas, galų gale bus prarastos katalikiškos idėjos824

. Kaip galėtų būti kitaip825

?

4. 1982 ir 1983 m. balansas: erezijai sudaromos palankios sąlygos

Prieš dešimt metų aš suredagavau šiuos lapus, pavadintus: „Kodėl mes renkamės Mišias, kodifikuotas šv.

Pijaus V?“. Jie be vargo atsako į tą mums pateikiamą prieštaravimą: „Jūs nebesate tokie, kaip iš pradţių, jūs

pakeitėte savo nuomonę, savo veikimo būdą.“ Na ką gi, aš manau, kad galiu jums pakartoti šį tekstą su tuo

pačiu įsitikinimu, nes man niekas nepasikeitė. Taigi, aš išvardinsiu prieţastis, dėl kurių mes rinkomės šias

Mišias, o po to prieţastis, dėl kurių mes atmetėme naująsias Mišias. (...) Reziumuojant, naujosios Mišios iš

tiesų buvo pagrindinė priemonė išreikšti tam, ką aš pavadinčiau beveik modernia erezija, arba maţų

maţiausiai tuo, kas sudaro palankias sąlygas moderniai erezijai826

.

Esame pritrenkti, matydami, kad ţmonės, kurie bendrai, įprastai dalyvauja naujosiose Mišiose, tai yra, kurie

sutinka su reformomis, kurie tam tikra prasme joms duoda savo pritarimą, kurie nesipriešina visoms šioms

liturginėms reformoms, po truputį perima protestantišką dvasią. Kai jiems uţduodami klausimai būtent apie

mišrias santuokas, apie ekumenizmą, apie religijų laisvę, apie išganymą per skirtingas religijas, jie visada turi

klaidingų idėjų; jie nebeturi Baţnyčios doktrinos. Įdomu konstatuoti, kad, netgi jei jie nebuvo viešai mokomi,

netgi jei ne kunigai jiems pasakė klaidingus dalykus, vienintelis buvimo šioje ekumeninės liturgijos aplinkoje

faktas jiems suteikia tą dvasią, kuri nebėra katalikiška827

.

Paklauskite ţmonių, kurie papratę lankyti naująsias Mišias, paklauskite jų, ar jie dar tiki, kad Katalikų

Baţnyčia yra vienintelė, turinti tiesą, duotą mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus. Ne, jie galvoja, kad visose

religijose yra tiesa, ir, vadinasi, kad visose religijose galima būti išganytam. Jie nebeturi Baţnyčios tiesos

idėjos, tiesos apie išganymą per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų ir ne per ką nors kitą idėjos. Gerai matome visų

823 Realų Kristaus buvimą švč. sakramente (vert. past.) 824 Baţnyčia visada pabrėţė naudojamų ţenklų adekvatumo tiesoms, kurias reikia išreikšti, svarbą. Pistojos sinodas patvirtino

tikrąjį buvimą, bet buvo pasmerktas vien tik dėl to, kad nenaudojo termino „transsubstanciacija“. Taigi, N.O.M. yra neadekvatus

ritualas, maţų maţiausiai dėl trūkumo, kad savo tekstuose ir savo išoriniuose elementuose išreikštų integralią katalikišką Mišių

aukos doktriną. Pagrindinis tekstas šiuo klausimu yra šv. Tomo Akviniečio tekstas (Summa theologiæ, II-II, q. 93, a. 1). Šiuo klausimu jis rašo, kad, kai yra disharmonija tarp išreiškiamos tikrovės ir apeigos, disharmonija, apie kurią reikia spręsti pagal

ţodţius ir veiksmus, tada yra skrupulingas kulto iškraipymas. Toliau jis moko, kad yra kita šio defekto forma, kai tas, kuris vykdo

kultą, vykdo jį pagal formą, priešingą formai, įsakytai ir įprastinei Baţnyčioje. Ar mes vėl nerandame šio defekto N.O.M.,

„sukurtame“ prieštaraujant tradiciniams liturginiams Baţnyčios principams? 825 Dvasinė paskaita, Écône, 1981 m. birţelio 24 d. 826 Dvasinė paskaita, Écône, 1982 m. sausio 16 d. 827 Dvasinė paskaita, Écône, 1982 m. sausio 22 d.

laikų Mišių išnykimo rezultatą: ţmonės nebeturi katalikiško tikėjimo. Jie nebetiki, kad negalima įeiti į dangų

be mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kad ten galima įeiti tik per Jo Kryţių, per Jo šventąsias Mišias, per

krikštą, per sakramentus, tokius, kokie jie buvo Baţnyčios teikiami828

.

Liturginė reforma sudaro palankias sąlygas erezijai. Mes gerai matome, kad ţmonės praranda tikėjimą. Mes

gerai matome, kad aplink mus, netgi mūsų šeimose, ţmonės „mąsto protestantiškai“. Jie mąsto

protestantiškai; jie nebemąsto katalikiškai. Taigi, visai nejučiomis šios reformos, ir ypatingai liturginė

reforma, verčia prarasti tikėjimą. Tai dėl to mes jas atmetame829

.

Aukos dvasios praradimas

Viena iš liturginės reformos pasekmių yra aukos dvasios praradimas. Nebenorima aukotis, norima naudotis. Mons. Lefebvre

nurodo šią naująją orientaciją ir primena, kodėl Baţnyčia iki šiol reikalavo iš tikinčiųjų apsimarinti.

1. Jeigu nebėra Mišių aukos, nebėra aukos dvasios

Katalikybė iš esmės yra pastatyta ant Kryţiaus. Jeigu mes nebeturime Kryţiaus aukos idėjos, jeigu mes

prarandame Mišių aukos, pratęsiančios Kryţiaus auką, idėją, mes nebesame katalikai. Tai šiame tikėjime mes

randame visus malonių resursus, Jėzaus Kryţiuje, atvertoje Jėzaus širdyje. Kontempliuodami Jo galvą,

vainikuotą erškėčiais, Jo pervertas rankas, mes iš tiesų randame visas prisikėlimo malones, visas atpirkimo

malones, kurių mums reikia. Jei mes nuo savo altorių pašaliname mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus auką, jei

mūsų altoriai nebeatkartoja Jėzaus Kryţiaus aukos, belieka tik eucharistija, tai yra, valgis, dalijimasis,

komunija. Tai nebėra Katalikų Baţnyčios dvasia. Baţnyčia iš esmės yra pastatyta ant Kryţiaus, ant aukos

dvasios.

O aplink mus, reikia pripaţinti, aukos dvasia nyksta. Nebenorima apsimarinti. Norima turėti, norima naudotis

gyvenimu, netgi katalikų tarpe. Kodėl? Nes nebėra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kryţiaus. O jeigu nebėra

Kryţiaus, nebėra Katalikų Baţnyčios. Tai labai rimta. Tai orientacijos pasikeitimas, kuris įvyko Susirinkimo

metu830

.

2. Be aukos dvasios visas šeimos gyvenimas yra pažeistas

Dėl to, kad nuo Susirinkimo nebenorima kalbėti apie Mišių auką, aukos dvasia nyksta, niekas jos

nebesupranta.

Mes turime laisvę; gyvenimas yra duotas tam, kad naudotumėmės turtais ir linksmintumėmės! Reikėtų, kad

visi turėtų tiek pat turtų, tiek pat malonumų ir naudojimosi galimybių.

Per tai netgi aukos idėja yra pašalinta. Todėl santuokos nebesilaiko: kam aukotis? Jeigu nebesuprantame

vienas kito, skiriamės! Vaikai yra našta; nesiaukosime dėl jų ir todėl jų neturėsime, abortais nuţudysime

šiuos vargšus nekaltus vaikus. Štai modernus pasaulis: jokios aukos831

.

3. Kodėl Bažnyčia reikalavo paniekos šio pasaulio dalykams?

Visa, kas nurodo šio pasaulio dalykų atsiţadėjimo dvasią: „Kad mes išmoktume niekinti ţemiškus dalykus ir

mylėti dangiškus dalykus832

“ išnyko iš mūsų maldų. Nes nebereikia niekinti ţemiškų dalykų. Reikia gerbti

šio pasaulio dalykus, materialines gėrybes. Šio pasaulio dalykų niekinimas, ne, tai nepriimtina! Ţinoma, tai

nepriimtina, jeigu nepripaţįstama, kad šio pasaulio dalykai yra nuodėmės dingstis.

Dalykai nėra niekintini patys savyje, bet mums jie yra nuodėmės dingstis. Dėl to, kad turtai ir geidulingumas

mus verčia pulti į nuodėmę, mes privalome prie jų neprisirišti. Nelaimei, visi ţemiški dalykai dėl piktumo,

828

Paskaita, Nantas, 1983 m. vasario 5 d. 829 Dvasinė paskaita, Écône, 1983 m. kovo 15 d. 830 Homilija, Écône, 1990 m. lapkričio 1 d. 831 Homilija, Ruanas, 1990 m. geguţės 1 d. 832 Švč. Širdies Mišių postkomunija, šv. Petro Damijanio Mišių kolekta, ir t. t.: Discamus terrena despicere et amare cælestia.

esančio mumyse, mus traukia į nuodėmę. Iš čia kyla dvasinės askezės būtinumas. Taigi, iš ko susideda

naujoji askezė833

?

Pats Gerasis Dievas mums liepė naudoti šio pasaulio gėrybes tam, kad įvykdytume savo luomo pareigas.

Vadinasi, aišku, kad mes turime naudoti šio pasaulio gėrybes. Bet netvarka, atsiradusi mumyse per gimtąją

nuodėmę, lėmė, kad mes siekiame šių gėrybių netvarkingu būdu, kraštutiniu būdu, kas mus skatina atitolti

nuo maldos, atitolti nuo Dievo. Kas gi iš tiesų yra malda, jei ne mūsų sielų pakėlimas į Dievą? Daugybė

ţmonių nebekelia savo sielos į Dievą, nes jie visi uţsiėmę šio pasaulio reikalais. Jie nebesimeldţia ir

nebeateina įsijungti į didţiąją mūsų Viešpaties maldą, kuri yra šv. Mišių auka. Jie apleidţia baţnyčias, nes

yra apimti pasaulio dvasios834

.

Mūsų Viešpaties karaliavimo suvokimo praradimas

Mūsų Viešpaties karaliavimas naujojoje liturgijoje nebeteigiamas. Nejučiomis tai veda į indiferentizmą, klaidą, susidedančią iš to,

kad visos religijos pastatomos į tą patį lygmenį. Afrikoje, Indijoje, Vietname į katalikų liturgiją įjungiami pagoniškosios kultūros ir

religijos elementai.

1. Kristaus karaliavimas nebeteigiamas

Naujojoje liturgijoje nebėra to mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus karaliavimo teigimo, kuris buvo tradicinėje

liturgijoje ir kuris apimdavo visas tas išdavas, tai yra, kad mūsų Viešpats turi būti visų širdţių Karalius ir

centras, ir kad norint būti išganytam, reikia priklausyti Jo Mistiniam Kūnui. Naujojoje liturgijoje nebėra šių

idėjų, kurios išryškėdavo tradicinėje liturgijoje, nebėra to susijungimo su mūsų Viešpačiu per Jo Kryţių, per

pasiaukojusią auką835

.

2. Indiferentizmo link

Visi šie gilūs pakeitimai buvo įvykdyti ekumenizmo dvasioje, kuri, kai yra perdedama, veda į indiferentizmą

religijos srityje, tuo būdu įjungiant ir religinės laisvės klaidą836

.

Šių ekumeninių Mišių naudojimas verčia įgyti protestantišką, indiferentišką mąstyseną, pastatančią visas

religijas į vieną lygmenį, kaip religinės laisvės deklaracijoje, doktrininiu pagrindu imant ţmogaus teises,

blogai suprastą ţmogiškąjį orumą, pasmerktą šv. Pijaus X jo Laiške dėl Sillon837

.

3. „Ekumeniška inkultūracija“

Trečiojo pasaulio kraštuose, tarkime, Afrikoje, Indijoje, Vietname ir t. t. į liturgiją ir praktiškai į tikėjimą

įvedami tariamosios vietinės civilizacijos elementai: būtent tai jie vadina „inkultūracija“: tikėjimas genda,

nes į liturgiją įjungiami šie elementai. Afrikoje liturgija gauna pagoniškosios kultūros rudimentus; tai

paprasčiausiai nuves į tam tikrą vudu rūšį: religiją, kuri yra pagonybės ir krikščionybės Mišinys, kuri siaučia

tokiose šalyse kaip Haitis ir Brazilija. Tai jau dabar matosi Afrikoje.

Kalbant apie Indiją, aš neţinau, ar jūs turėjote progą perskaityti neseną p. Édith Delamare straipsnį,

pasakojantį apie skundus, parašytus į Romą krikščionių ir kai kurių kunigų. Jie pranešė apie pavojų tikinčiųjų

Indijoje tikėjimui, nes į liturgiją įjungiamos indiškos apeigos. Prieinama netgi iki to, kad katalikų baţnyčiose

pastatoma Budos statula. Ir katalikiškų apeigų metu smilkoma Budai... Tai viršūnė! Ar mūsų Dievas vis dar

yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus838

?

Pernai aš buvau Melburne Eucharistinio kongreso metu. Šiame kongrese buvo tai, kas pavadinta „kengūros

Mišiomis“, tai yra, iš Australijos gilumos buvo atveţti čiabuviai, kurie ant kongreso pakylos atsidavė

laukiniams šokiams, ir, tiems pusnuogiams ţmonėms bešokant šiuos šokius, buvo ištarti konsekracijos

833 Dvasinė paskaita, Écône, 1981 m. birţelio 25 d. 834

Saint-Michel-en-Brenne, 1990 m. vasario 11 d. 835 Dvasinė paskaita, Écône, 1982 m. sausio 22 d. 836 Aplinkraštis, 1978 m. sausio 20 d., p. 1. 837 Laiškas popieţiui Jonui Pauliui II, 1983 m. balandţio 5 d. 838 Paskaita, Briuselis, 1986 m. kovo 22 d.

ţodţiai. Šitaip pasielgti šių ţmonių, kurie visiškai netiki, kurie nėra krikščionys, kurie nėra katalikai,

akivaizdoje, ar tai nėra papiktinimas? Argi negėda suvesti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų į kontaktą su šiais

ţmonėmis, kurie netiki niekuo, ir su šiais šokiais, kurie yra absoliučiai paleistuviški839

?

4. Kristaus priešų progresas visuomenėje

Netikiu, kad klystu, manydamas, jog ateizmo visuomenėje progresas ir, vadinasi, kovos prieš mūsų Viešpatį

Jėzų Kristų, prieš Jo Įstatymą progresas, kaip antai ţmogaus teisių praplėtimas Dekalogo, mūsų Viešpaties

Įstatymo, atţvilgiu, jeigu jie dabartiniais laikais yra paspartėję, tai didţia dalimi liturginės reformos dėka.

Kai nebeturima mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus karaliavimo idėjos, nebeturima ir paklusnumo Jo

įsakymams ir Jo valiai jausmo840

.

Mišių skaičiaus sumažėjimas

1. Religinės praktikos ir pašaukimų skaičiaus smukimas

Kai kurie pasakys: „Jeigu dabar baţnyčiose daug maţiau ţmonių, tai neturi nieko bendra su liturgija. Tai kyla

iš aplinkinio materializmo.“ Bet patys progresistai pripaţįsta tą ryšį. Pavyzdţiui, Mons. Grégoire, Monrealio

vyskupas, parašė ilgą situacijos savo vyskupijoje apţvalgą. Jis aiškiai sako: „Mes manome, kad liturginė

reforma didţia dalimi lemia tai, kad tikintieji palieka baţnyčias.“ Kardinolas Ratzinger pripaţino tą patį. Ne

vien mes tai sakome. Reikia iš tikrųjų neigti tai, kas akivaizdu, kad būtų galima sakyti, jog liturgija čia

niekuo dėta. Tas pats ir su pašaukimų nebuvimu bei kunigystės griuvimu. Kunigystė yra esmingai susijusi su

Mišiomis. Negalima suvokti aukos be kunigo. Nesuvokiamas ir kunigas be aukos. Tarp kunigo ir aukos yra

esminis ryšys. Ar jūs manote, kad visi tie kunigai, kurie paliko kunigystę, būtų tai padarę, jeigu jų širdies

nebūtų uţgavęs aukos sugriovimas? Aišku, kad ne841

.

Jeigu mūsų Viešpaties Kryţius dingsta, jeigu čia nebėra Jo Kūno ir Kraujo, ţmonės atsiduria patys vieni

aplink tuščią ir be gyvybės stalą. Daugiau niekas jų nebejungs. Ir būtent tai įvyksta: nebėra gyvybės! Ţmonės

tai jaučia, ir iš čia kyla tas nuobodulys, tas bodėjimasis, kuris pradeda reikštis visur, ir pašaukimų, kurie

nebeturi objekto, išnykimas.

Iš čia ta sekuliarizacija, ši kunigo, neberandančio savo buvimo prasmės, profanacija, iš čia tas pasaulio

poreikis, šis poreikis išsisukinėti. Kunigas nebeţino, kas jis yra, taigi, jis eina į pasaulį, iš tiesų neţinodamas,

ką jam atneš, neţinodamas, kam jis reikalingas. Kunigas save profanuoja, sekuliarizuoja, jis eina į pasaulį ir

baigia tuo, kad veda. Jis baigia tuo, jog nutaria, kad galų gale nėra jokios prieţasties, dėl kurios jis negalėtų

turėti profesijos, o kultą celebruoti paprasčiausiai sekmadieniais. (...)

Dėl protestantiškos Mišių koncepcijos Jėzus Kristus pamaţu palieka baţnyčias, kurios, deja, yra

profanuojamos842

.

2. Mūsų Viešpaties nuopelnų pritaikymo sumažėjimas

Mišių skaičius šiandien yra dramatiškai sumaţėjęs. Tai lengva pamatyti: jau iš kunigų, metusių kunigystę,

skaičiaus; iš pašaukimų ir, vadinasi, šventimų sumaţėjimo; iš jaunų kunigų, kurie nebelaiko Mišių, kai

nebėra tikinčiųjų, skaičiaus ir iš tų, kurie koncelebruoja, skaičiaus. Iš tiesų, pasak daugelio teologų, per

koncelebraciją yra tik vienerios Mišios, uţuot jų buvę tiek, kiek yra celebrantų. Tokia yra kardinolo Philippe

nuomonė. Jis šia tema parašė visą pranešimą centrinei priešsusirinkiminei komisijai, kurioje aš buvau. Aš

labai gerai prisimenu girdėjęs jį sakant, kad koncelebracija gali būti tik išimtinė, nes, kadangi yra

celebruojamos tik vienerios Mišios, čia negali būti tiek Mišių, kiek yra celebrantų. Taigi, jei sudėsime kartu

visus šiuos elementus, matome, kad Mišių skaičius yra maţesnis. Jeigu dabar dar pridėsime negaliojančias

Mišias, atsiţvelgiant į abejones, kurias galima pareikšti dėl daugelio Mišių galiojimo, jų bus dar maţiau843

.

839

Paskaita, Sainte-Yvette, Monrealis, 1975 m. lapkričio 16 d. 840 Dvasinė paskaita, Écône, 1981 m. birţelio 25 d. 841 Dvasinė paskaita, Écône, 1982 m. sausio 21 d. 842 Dvasinė paskaita, Écône, 1971 m. geguţės 30 d. 843 Dvasinė paskaita, Écône, 1974 m. gruodţio 5 d.

3. Kodėl įprastinė koncelebracija yra kenksminga?

Aš esu giliai įsitikinęs, kad koncelebracija prieštarauja pačiam Mišių tikslui844

. Kunigas buvo konsekruotas

individualiai, asmeniškai, kaip kunigas, kad aukotų Mišių auką. Būtent jis pats buvo konsekruotas. Nebuvo

atlikta masinė ir globalinė visų kunigų konsekracija.

Kiekvienas iš jų gavo charakterį845

. Charakteris buvo suteiktas asmeniškai, o ne susirinkimui. Todėl kunigas

yra tam, kad aukotų šv. Mišių auką individualiai.

Taigi, nėra abejonės, kad koncelebracija neturi tos pačios vertės kaip visuma Mišių, kurios būtų

celebruojamos individualiai. Tai neįmanoma: yra tik viena transsubstanciacija, vadinasi, vienintelė Mišių

auka.

Kam gausinti Mišių aukas, jeigu vienintelė transsubstanciacija verta visų Mišių aukų? Taigi, pasaulyje būtų

turėjusios būti tik vienerios Mišios po mūsų Viešpaties Mišių, reikia manyti, kad ir tai būtų buvę naudinga...

Vadinasi, Mišių gausinimas būtų beprasmiškas, jeigu dešimt koncelebruojančių kunigų atliktų veiksmą, kuris

būtų vertas dešimties atskirų Mišių. Bet tai yra klaidinga, absoliučiai klaidinga. Kam mums būtų įsakyta

laikyti trejas Mišias per Kalėdas ir Visus Šventuosius? Tai būtų iš tiesų juokinga praktika.

Baţnyčiai kaip tik reikia to Mišių aukų gausumo, ir Kryţiaus aukos pritaikymui, ir visiems Mišių tikslams:

garbinimui, dėkojimui, permaldavimui ir malonių išprašymui. Visos naujovės rodo teologijos stoką ir dalykų

apibrėţimo stoką846

.

844

Aliuzija į R.P. Guérard des Lauriers deklaraciją apie koncelebracijos praktiką: „Atgimimas ar sugriovimas?“ 845 „Į sielą įspaustas charakteris (...) yra dvasinis ţenklas, kuris nebegali būti ištrintas“ (Catéchisme de saint Pie X, 4 dalis, 1 sk., 3

§, leidykla DMM, 1993 m., p. 121). Į sielą charakterį įspaudţia trys sakramentai: krikštas, sutvirtinimas ir kunigystė. Pagal šv.

Tomą, „jie paskiria ţmones Dievo kultui“ (Summa theologiæ, III, q. 63, a. 2). 846 Kunigų rekolekcijos, Hauterive, 1972 m. rugpjūtis.

IV – Nuosprendis reformai

Naujasis ritualas pasmerktas Bažnyčios Tradicijos

Mons. Lefebvre pasisavina nuosprendį naujosioms Mišioms, padarytą kardinolų Ottaviani ir Bacci 1969 m. rugsėjį. Naujųjų Mišių

naujovės yra absoliučiai priešingos susirinkimų ir popieţių nuo šv. Pijaus V iki Pijaus XII mokymui. Kita vertus, pats popieţius

Paulius VI pripaţino prieštaravimą tarp tradicinių Mišių ir naujos mąstymo srovės, kilusios iš Vatikano II susirinkimo.

1. Kardinolų Ottaviani ir Bacci nuosprendis

Mes neteisiame intencijų, bet faktai (ir šių faktų išdavos, tarp kitko, panašios į tas, kurios atsirado praėjusiais

amţiais ten, kur tos reformos buvo įvestos) mus įpareigoja pripaţinti su kardinolais Ottaviani ir Bacci847

(Trumpa kritinė naujųjų Mišių analizė, įteikta Šventajam Tėvui 1969 m. rugsėjo 3 d.), kad „naujasis ordo

įspūdingai nutolsta, tiek visumoje, tiek ir detalėse, nuo katalikiškos šv. Mišių teologijos, amţiams apibrėţtos

Tridento susirinkimo“848

.

2. Naujasis ritualas jau pasmerktas daugybės popiežių ir susirinkimų

Būtent labiau protestantiška, negu katalikiška koncepcija paaiškina visa tai, kas buvo nederamai išaukštinta,

ir visa tai, kas buvo sumenkinta.

Priešingai Tridento susirinkimo mokymui 22-oje sesijoje, priešingai popieţiaus Pijaus XII enciklikai

Mediator Dei, buvo išpūsta tikinčiųjų vieta dalyvavime Mišiose ir sumenkinta kunigo, tapusio paprastu

pirmininkaujančiu, vieta.

Išpūsta ţodţio liturgijos vieta ir sumenkinta permaldaujamosios aukos vieta. Išpūstas ir supasaulietintas

bendruomeninis valgis, pagarbos ir tikėjimo tikruoju buvimu, įvykdytu per transsubstanciaciją, sąskaita.

Pašalinant šventąją kalbą, iki begalybės padauginti ritualai, juos profanuojant pasaulietiškais ir pagoniškais

įnašais, pasipylė klaidingi vertimai, tikrojo tikėjimo ir tikrojo tikinčiųjų pamaldumo sąskaita.

O tuo tarpu Florencijos849

ir Tridento850

susirinkimai skelbė anatemas prieš visus šiuos pasikeitimus, taip pat

teigdami, kad mūsų Mišios savo Kanonu kyla iš apaštalinių laikų.

Popieţiai šv. Pijus V ir Klemensas VIII pabrėţė būtinybę vengti pakeitimų ir pasikeitimų, amţinai saugant šį

Romos ritualą, konsekruotą Tradicijos.

Mišių desakralizacija, supasaulietinimas sukelia dvasininkijos supasaulietėjimą protestantiška maniera851

.

Kaip sutaikyti šią Mišių reformą su Tridento susirinkimo kanonais ir Pijaus VI bulės Auctorem Fidei852

pasmerkimais853

?

3. „Tai Tradicija juos smerkia, ne aš“

Tai ne aš deduosi teisėju; aš esu niekas, aš esu tik magisteriumo, kuris yra aiškus, kuris yra akivaizdus, kuris

yra visose knygose, popieţių enciklikose, susirinkimų dokumentuose, trumpai tariant, visose teologinėse

knygose iki Susirinkimo, aidas. Tai, kas sakoma dabar, visiškai neatitinka viso to magisteriumo, kuris buvo

skelbiamas per du tūkstančius metų. Taigi, tai Baţnyčios Tradicija, Baţnyčios magisteriumas juos smerkia.

Ne aš854

!

847 Kardinolas Stickler 2004 m. lapkričio 27 d. rašė kardinolų Ottaviani ir Bacci Trumpos kritinės naujųjų Mišių analizės

pakartotinio leidimo proga: „Novus ordo analizė, atlikta šių dviejų kardinolų, visiškai neprarado savo vertės nei, deja, savo

aktualumo... Reformos rezultatai šiandien daugelio vertinami kaip sėjantys griūtį. Tai buvo kardinolų Ottaviani ir Bacci nuopelnas,

kad jie labai greitai atskleidė, jog apeigų pakeitimas baigiasi fundamentaliu doktrinos pasikeitimu.“ 848 Laiškas kardinolui Seper, 1978 m. vasario 26 d. 849 Plg. D.S. 1320. 850

Plg. D.S. 1751, 1753, 1756, 1759. 851 Atviras laiškas popieţiui – Vyskupo manifestas, 1983 m. lapkričio 21 d. 852 1794 m. rugpjūčio 28 d. bulė, D.S. 2600. 853 Laiškas kardinolui Seper, 1978 m. vasario 26 d. 854 Dvasinė paskaita, Écône, 1975 m. kovo 13 d.

4. Tradiciniai Bažnyčios sprendimai dėl Eucharistijos yra galutiniai

Kai dėl mūsų laikysenos liturginės, brevijoriaus reformos atţvilgiu, mes turime apsiriboti Tridento

susirinkimo teiginiais. Neaišku, kaip jį suderinti su liturgine reforma. Vis dėlto Tridento susirinkimas yra

dogmatinis galutinis susirinkimas ir, jeigu Baţnyčia vieną kartą galutinai pasisakė tam tikrais klausimais,

kitas susirinkimas negali pakeisti šių definicijų. Be šito tiesa nebebūtų įmanoma!

Tikėjimas yra nesikeičiantis dalykas. Kai Baţnyčia jį yra pristačiusi visu savo autoritetu, mes privalome tuo

tikėti be jokių pakeitimų. Taigi, jeigu Tridento susirinkimas pasirūpino pridurti anatemas prie visų tiesų,

liečiančių sakramentus, liturgiją, tai ne šiaip sau. Tai kaip gi galima su tokiu lengvabūdiškumu elgtis taip, lyg

Tridento susirinkimas nebeegzistuotų, ir sakyti, kad antrasis Vatikano susirinkimas turi tą pačią valdţią ir,

vadinasi, gali viską pakeisti? Tada lygiai taip pat galima būtų pakeisti mūsų Credo, suformuluotą Nikėjos

susirinkime, kuris yra dar daug senesnis, nes antrasis Vatikano susirinkimas turi tą pačią valdţią ir yra daug

svarbesnis uţ Nikėjos susirinkimą...

Mes privalome būti tvirti dėl šių dalykų, ir tai yra pats tvirčiausias, koks tik gali būti, atsakas liturginei

reformai: tai, kad ji prieštarauja absoliučiai galutinėms ir dogmatinėms Tridento susirinkimo definicijoms855

.

5. Popiežiaus Pauliaus VI prisipažinimas

Štai vienas maţas įdomus faktas, parodantis, ką galvojo popieţius Paulius VI apie Mišių pakeitimą. (...) Jean

Guitton jo paklausė: „Kodėl gi jūs nesutiktumėte, kad Écône kunigai ir toliau celebruotų šv. Pijaus V Mišias?

Iki šiol jos ilgai laikytos. Aš nesuprantu, kodėl šiai seminarijai būtų atsakytos senosios Mišios. Leiskite gi

jiems veikti.“ Popieţiaus Pauliaus VI atsakymas yra labai reikšmingas. Jis pasakė: „Ne, jeigu mes suteiksime

teisę laikyti šv. Pijaus V Mišias šv. Pijaus X brolijai, visa tai, ko mes pasiekėme Vatikano susirinkimu, bus

sugriauta856

.“ (...) Vis dėlto yra nepaprasta, kad popieţius senųjų Mišių sugrįţime mato Vatikano II

susirinkimo griūtį. Tai nepaprastas atradimas! Todėl liberalai taip norėjo, kad mes laikytume tas Mišias,

kurios jiems atstovauja visiškai kitą Baţnyčios koncepciją. Šv. Pijaus V Mišios nėra liberalios, jos yra

antiliberalios, jos yra antiekumeninės. Taigi, jos negali atitikti Vatikano II dvasios857

.

Mišių, laikomų pagal N.O.M., galiojimas

Protestantizmo įkvėpta liturginė reforma prisideda prie tikėjimo ţūties sielose. Tad kyla keletas klausimų: ar naujosios Mišios yra

galiojančios? Ar jos yra paprasčiausiai ne tokios geros kaip tradicinės Mišios, ar jos yra blogos? Ar leistina jas celebruoti arba

jose dalyvauti? Mons. Lefebvre, kaip sielų ganytojas, atsako į tai, remdamasis moralinės teologijos ir kanonų teisės principais.

Eucharistijos sakramento materija ir forma

Sakramentų materija yra juntamas dalykas, kuris naudojamas jiems atlikti. Forma susideda iš ţodţių, kurie ištariami jiems

įvykdyti.

Tam, kad sakramentas būtų galiojantis, reikalinga materija, forma ir intencija daryti tai, ką daro Baţnyčia. Ir

šito net pats popieţius negali pakeisti858

.

1. Eucharistijos sakramento materija naujosiose Mišiose

Ar galiojančiai įšventinti kunigai, celebruojantys naująsias Mišias, naudoja galiojančią materiją? Galima

atsakyti, kad taip. Kunigai naudoja duoną ir vyną tokius, kokių Baţnyčia reikalauja859

.

2. Duonos konsekracijos žodžiai

855

Dvasinė paskaita, Écône, 1977 m. kovo 18 d. 856 Jean Guitton, Paul VI secret, leidykla Desclée De Brouwer, 1979 m., p. 158-159. 857 Homilija, Zaitzkofen, 1987 m. vasario 15 d. 858 Paskaita, Rennes, 1972 m. lapkritis. 859 Dvasinė paskaita, Zaitzkofen, 1979 m. spalio 1 d.

Galima pasakyti, kad duonos konsekracijos ţodţiai, naudojami naujosiose Mišiose, yra galiojantys, nes jie

naudojami rytietiškuose katalikiškuose ritualuose. Jie taip pat sako: „Kuris uţ jus atiduodamas860

.“ O Roma

visada laikė, kad rytietiškos katalikų Baţnyčios laiko galiojančias Mišias861

.

3. Vyno konsekracijos žodžiai

Nėra tikra, kad visi konsekracijos ţodţiai yra absoliučiai būtini tikrajam buvimui, nes, kai kunigas sako:

mysterium fidei, „tikėjimo paslaptis“, atrodo, kad tuo momentu paslaptis jau būna įvykusi. Kunigas sušunka

paslapties, kuri įvyksta, didţiosios mūsų tikėjimo paslapties, akivaizdoje. Šis įterpinys mysterium fidei verčia

manyti, kad tikrasis buvimas jau egzistuoja tuo momentu, kai jis ištariamas.

Dauguma teologų mano, kad tikrasis buvimas egzistuoja jau nuo pirmųjų brangiausiojo Kraujo konsekracijos

ţodţių. Tai nėra absoliučiai galutinis argumentas, bet vis dėlto tai yra faktas, kurį reikia nurodyti.

Bet kuo daugiau tyrinėjame liturginę reformą, tuo labiau savęs klausiame, kokios galėjo būti autorių

intencijos. Kokias idėjas, kokią naudą jie manė gauti, pakeisdami šiuos sakramentinės formos ţodţius, kurie

buvo Baţnyčios tariami per šimtmečius? Kam gi pašalinti formulę mysterium fidei, kam kaţką keisti

formoje862

?

Kunigo intencija Mišiose

Kitas klausimas, liečiantis sakramento galiojimą, tai kunigo intencija. Tam, kad Mišios būtų galiojančios, reikia, kad kunigas turėtų intenciją daryti tai, ko nori Baţnyčia. Atsiţvelgiant į tai, kad naujųjų Mišių tekstai aiškiai nebeišreiškia intencijos aukoti

auką ir būtent permaldaujamąją auką, ar gali tai paţeisti kunigo intenciją taip, kad Mišios bus negaliojančios?

1. Ar kunigo intencija gali pakenkti sakramento galiojimui?

Aš kalbėjau apie materiją ir formą. Lieka intencija. Akivaizdu, kad intencija yra labai svarbus dalykas ir ją

pakankamai sunku apibrėţti, nes jos nesimato. Duona ir vynas matosi. Ţodţius galima išgirsti; bet kunigo

intencija, akivaizdu, kad tai apibrėţti sunkiau. (...)

Senajame rituale intencija buvo aiškiai apibrėţta visomis maldomis, kurios būdavo kalbamos prieš ir po

konsekracijos. Per visą Mišių eigą buvo dalykų visuma, gerai apibrėţdavusi kunigo intenciją863

.

Būtent ofertoriumu kunigas aiškiai išreiškia savo intenciją. O šito nebėra naujajame ordo. Taigi, naujosios

Mišios gali būti galiojančios arba negaliojančios, pagal celebranto intenciją, tuo tarpu kai senosiose Mišiose

yra neįmanoma kam nors, kas turi tikėjimą, neturėti tikslios intencijos atlikti auką ir atlikti ją pagal

šventosios Baţnyčios numatytus ketinimus864

.

2. Naujasis ritualas nebeužtikrina celebranto intencijos

Aš turėjau progą (...) dar kartą perskaityti brošiūrėlę, kurią jūs, aišku, gerai ţinote, Trumpą kritinę Novus

ordo missæ analizę, aprobuotą kardinolų Ottaviani ir Bacci. Šioje brošiūrėlėje, kurią labai naudinga dar kartą

perskaityti, kalbant apie konsekracijos ţodţius, kurie nuo pat naujojo ordo įvedimo kėlė diskusijas ir

sudėtingus svarstymus, yra viena pastaba. Aš galiu jums pasakyti, kad tai, kas čia parašyta, atkartoja tai, ką aš

asmeniškai visada laikiau tiksliausiu Novus ordo missæ galiojimo ar negaliojimo įvertinimu. Tai turi tam

tikrą svarbą, dėl dabartinių diskusijų šiuo klausimu: „Konsekracijos ţodţių, tokių, kokie jie yra Novus ordo,

svarba yra sąlygojama viso konteksto. Šie ţodţiai gali uţtikrinti galiojimą dėl kunigo intencijos, bet jie to

nedaro ex vi verborum865

arba, tiksliau, pagal modus significandi866

, kuris jiems yra priskirtas šv. Pijaus V

Kanone. Taigi, gali būti, kad šie ţodţiai neuţtikrina konsekracijos galiojimo. Ar tie kunigai, kurie artimoje

ateityje nebus gavę tradicinės formacijos, ir kurie pasikliaus Novus ordo, norėdami daryti tai, ką daro

860 Quod pro vobis tradetur. 861 Dvasinė paskaita, Zaitzkofen, 1979 m. spalio 1 d. 862

Dvasinė paskaita, Écône, 1977 m. kovo 21 d. 863 Dvasinė paskaita, Zaitzkofen, 1979 m. spalio 1 d. 864 Dvasinė paskaita, Écône, 1975 m. vasario 28 d. 865 Dėl ţodţių jėgos. 866 Pagal to, kas yra išreiškiama, būdą.

Baţnyčia, konsekruos galiojančiai? Tuo galima pagrįstai abejoti.“ Matote, būtent tai aš visada tvirtinau: bus

vis daugiau negaliojančių Mišių, dėl jaunų kunigų, kurie iš tiesų nebeturės intencijos daryti tai, ką daro

Baţnyčia, formacijos. Daryti tai, ką daro Baţnyčia – tai reiškia daryti tai, ką Baţnyčia visuomet darė, tai ką

Baţnyčia daro – aš beveik pasakyčiau, jei taip būtų galima pasakyti – amţinu būdu. Taigi, tie jauni kunigai

neturės intencijos daryti tai, ką daro Baţnyčia, nes jie nebus išmokyti, kad Mišios yra tikra auka. Jie neturės

intencijos atlikti auką; jie turės intenciją atlikti Eucharistiją, dalijimąsi, komuniją, paminėjimą, kas neturės

nieko bendro su tikėjimu į Mišių auką. Vadinasi, tuo metu, kadangi šie deformuoti kunigai visiškai nebeturės

intencijos daryti tai, ką daro Baţnyčia, aišku, kad Mišios bus vis daugiau negaliojančios867

.

Keletas pažeistų intencijų pavyzdžių

Kai kurie modernizmo persunkti kunigai gali turėti tokį sakramento suvokimą, kad tai paţeidţia jų intenciją iki tokio laipsnio, kad sakramentas tampa negaliojančiu868.

1. Modernistinis sakramento suvokimas

Modernizmo poţiūriu, sakramentai gimsta iš poreikio, „nes, tai buvo pastebėta, būtinybė, poreikis – toks yra

jų sistemoje didysis ir universalusis paaiškinimas“. Religijai reikia suteikti apčiuopiamą pavidalą:

„Sakramentai jiems yra gryni ţenklai ar simboliai, nors ir veiksmingi. Jie juos lygina su tam tikrais ţodţiais,

apie kuriuos vulgariai sakoma, kad jiems pasisekė, nes jie turi galią paskleisti stiprias ir giliai įsiskverbiančias

mintis, kurios daro įspūdį ir išjudina. Tai tas pats, kaip sakyti, jog sakramentai buvo įsteigti tik tam, kad

maitintų tikėjimą: Tridento susirinkimo pasmerktas teiginys869

.“

Ši idėja randama ir, pavyzdţiui, Besret, buvusio „ekspertu“ Susirinkime, raštuose: „Ne sakramentas į pasaulį

atneša Dievo meilę. Dievo meilė veikia visuose ţmonėse. Sakramentas yra jos viešo pasireiškimo mokinių

bendruomenėje momentas... Tai sakydamas, aš jokiu būdu neketinu neigti nustatytų ţenklų veiksmingumo

aspekto. Ţmogus save realizuoja taip pat ir išsisakydamas ir tai sakramentuose yra taip pat vertinga, kaip ir

likusioje jo veikloje870

“871

.

2. Transsignifikacija ir transfinalizacija

Jeigu paklausime kai kurių kunigų: „Ar Eucharistija, kurią jūs švenčiate, yra Tridento susirinkimo

Eucharistija? – Ne, atsakys jie, Tridento susirinkimas seniai praėjo. Dabar yra Vatikano II susirinkimas.

Dabar tai yra transsignifikacija872

, transfinalizacija873

. Transsubstanciacija874

– tikrasis mūsų Viešpaties

buvimas, mūsų Viešpaties Kūno buvimas, fizinis mūsų Viešpaties buvimas po duonos ir vyno pavidalais?

Ne, tik ne mūsų laikais.“ Jeigu kunigai jums tai sako, konsekracija yra negaliojanti, nes tokiu atveju jie

nebedaro to, ką Baţnyčia apibrėţė Tridento susirinkime. Juk tai yra nereformuotina875

. Tuo, ką Tridento

susirinkimas pasakė apie šv. Mišias ir Eucharistiją, krikščionys įpareigoti tikėti iki laikų pabaigos. Galima

867 Dvasinė paskaita, Écône, 1979 m. vasario 8 d. 868 Modernistas ir racionalistas kunigas, netikintis tuo, kas antgamtiška, stipriai rizikuoja neturėti intencijos atlikti šventą, Kristaus

įsteigtą ritualą. Jam tinka tai, ką kadaise sakė Bâle vyskupijos Apeigynas dėl krikšto, suteikto protestantų dvasininkų: „Jeigu

suaugusysis norėtų atsiversti iš erezijos į katalikų tikėjimą, reikia sąţiningai atlikti (tiek, kiek tai bus reikalinga) apklausą apie jo

krikštą, ypatingai tam, kad būtų suţinota, ar toje sektoje arba vietovėje, kur jis gavo krikštą, šio sakramento tikrosios ir teisėtosios

materija ir forma yra įsakytos ir saugomos ir ar eretikas dvasininkas, kuris jį pakrikštijo, yra ţinomas kaip tvirtai išlaikantis

tikėjimą į Kristų, Dievo Sūnų, ar greičiau kaip racionalizmo šalininkas“. 869 Šv. Pijus X, Pascendi Dominici Gregis, 1907 m. rugsėjo 8 d. 870 Dom Bernard Besret, De commencement en commencement, leidykla du Seuil, Paryţius, 1976, p. 176. 871 1984 m. liepos 4 d. 872 Transsignifikacija: duona ir vynas įgauna naują prasmę, Viešpaties buvimo čia prasmę (Arnaud Join-Lambert, Fribūro universiteto Teologijos fakulteto pastoracinės teologijos katedra, Šveicarija, La messe, Mame, 2003 m. birţelis, p. 40). 873 Transfinalizacija: duona ir vynas įgauna naują galutinį tikslą, kadangi jų naujasis tikslas yra atstovauti Viešpatį, o nebe maitinti

kūną, kaip ţmogiškajam maistui (ibid., p. 40-41). 874 Transsubstanciacija: per konsekraciją įvyksta duonos ir vyno substancijos pasikeitimas, jie tampa Kristaus Kūnu ir Krauju,

išliekant duonos ir vyno akcidensams (akcidensai yra spalva, skonis, geometrinė forma, kurie tiesiogiai prieinami pojūčiams). 875 Dogmatiniai Tridento susirinkimo kanonai, apibrėţiantys Eucharistijos doktriną, turi neklaidingumo privilegiją, nes jie išpildo

Vatikano I susirinkime aptartas sąlygas (Konstitucija Pastor Æternus, D.S. 3074).

patikslinti terminus, bet nebegalima jų keisti, tai neįmanoma. Tam, kuris sako, kad jis nepriima

transsubstanciacijos – sako Tridento susirinkimas – anatema, vadinasi, atskyrimas nuo Baţnyčios. Galbūt

vieną dieną jūs privalėsite paklausti savo kunigų: „Ar jūs tikite Tridento susirinkimo definicijomis, taip ar

ne? Jei jūs jomis nebetikite, jūsų Eucharistija yra negaliojanti. Viešpaties čia nėra876

.“

Išvados dėl Mišių galiojimo

Bendra Mišių suprotestantinimo aplinka lemia, kad net geri kunigai, laikantys šias Mišias dešimt metų,

rizikuoja prarasti tikrąją intenciją daryti tai, ką daro Baţnyčia. Tad galimas daiktas, jog vis daugiau Mišių yra

negaliojančios.

Bet man atrodo, kad negalima vienareikšmiškai pasakyti: visos Mišios yra iš principo negaliojančios.

Būtinybė pasistengti gerai išanalizuoti šias problemas įpareigoja būti objektyviems, kiek tai įmanoma, ir jas

įvertinti pagal tradicinę dogminę ir moralinę teologiją877

.

Ar visos galiojančios Mišios yra geros?

Atsiţvelgiant į visas liturginės reformos silpnąsias vietas, ar naujosios Mišios yra tiktai ne tokios geros, kaip tradicinės Mišios, ar

jas galima kvalifikuoti kaip blogas?

1. Galiojimo neužtenka tam, kad Mišios būtų geros

„Galiojimas“ yra ţodis – spąstai. Daugeliui ţmonių, kurie neįpratę prie teologinių ir kanonų teisės terminų,

galiojimas reiškia tinkamumą. (...) Taip nėra! Galiojimas reiškia, kad malonės, esančios sakramente,

buvimas, jeigu norite, veiksmingumas, apeigos veiksmingumas gali čia būti, netgi jei apeiga yra

šventvagiška! Galiojančios Mišios gali būti net labai šventvagiškos878

!

2. Ar reformuotos Mišios yra tiktai ne tokios geros?

Nors naujųjų Mišių galiojimas gali nebūti to prieţastimi, tai yra uţnuodytos Mišios. Nes kai iš tiesų

katalikiškos tiesos apie Mišias nebeteigiamos, norint patikti protestantams, tikėjimas šiomis tiesomis taip pat

pamaţu nyksta. Tai taip akivaizdu, ţiūrint į visas pasekmes! Todėl man yra neįmanoma pasakyti, kad šios

reformos blogis yra grynai atsitiktinis, grynai išorinis879

.

Mes manome, kad, kadangi ši Mišių reforma buvo sukurta su protestantais, joje didelį vaidmenį suvaidino

ekumeninė įtaka, tad Mišios įgavo protestantišką skonį ir aukos idėja pamaţu išnyko, ypatingai

permaldaujamosios aukos idėja. Taigi, šie pasikeitimai, atsiradę Mišiose, padaro šias Mišias pavojingomis,

uţnuodytomis880

.

Kadangi ši reforma kilo iš liberalizmo, modernizmo, ji visa yra ištisai uţnuodyta; ji prasideda nuo erezijos ir

baigiasi erezija, net jei ir visi jos veiksmai formaliai nėra eretiški881

.

Faktai mums įrodo, kad tikėjimas esminėmis dogmatinėmis Mišių tiesomis ţūsta. (...) Ištirti naujųjų Mišių

kenksmingumą yra gana lengva. Tai visiškai neveda prie išvados, kurią padaro kai kurie asmenys, kartais

gana artimi mums, kurie yra neva „tradicionalistai“. Girdime juos sakant: „Ţinoma, senosios Mišios yra

geresnės, bet kitos nėra blogos.“ Būtent tai sako tėvas Fontgombault abatas. Fontgombault abatas atsako

rašiusiajai jam, kad ji nebegali pas juos būti benediktine oblate, nes jie pereina prie naujųjų Mišių. Tėvas

Fontgombault abatas atsako: „Taip, tai tiesa. Aš iš tiesų pripaţįstu, kad senosios Mišios geresnės; bet kitos

nėra blogos. Taigi, iš paklusnumo mes jas laikome882

.“

876 Paskaita, Rennes, 1972 m. lapkritis, Un évêque parle, p. 198-199. 877 Dvasinė paskaita, Écône, 1979 m. spalio 25 d. 878 Paskaita, Flavigny, 1988 m. birţelio 11 d. 879

Dvasinė paskaita, Écône, 1981 m. birţelio 24 d. 880 Paskaita, Flavigny, 1988 m. birţelio 11 d. 881 Deklaracija, 1974 m. lapkričio 21 d., pakartota Un évêque parle, „Mille neuf cent soixante-quinze“, leidykla DMM., Jarzé, 1976

m. 882 Dom Jean Roy, Fontgombault abatas, sutiko celebruoti naująsias Mišias 1974 m.

Štai kokia išvada! Mes absoliučiai su tuo nesutinkame. Pasakyti, kad naujosios Mišios yra geros, ne!

Naujosios Mišios nėra geros! Jei jos būtų geros, rytoj mes jas turėtume priimti, tai akivaizdu! Jeigu jos yra

geros, reikia paklusti. Jei Baţnyčia mums duoda ką nors, kas yra gera, ir sako: „Jūs privalote tai priimti“,

kokia prieţastis privers pasakyti ne? Tuo tarpu, jeigu mes sakome: „Šios Mišios yra uţnuodytos. Šios Mišios

yra blogos, jos verčia pamaţu prarasti tikėjimą“, tada iš tiesų privalome jas atmest i883

.

Dėl savo trūkumų N.O.M. negali įpareigoti

Įstatymas ir paklusnumas

Mons. Lefebvre pateikia savo atsisakymo priimti reformą motyvus, remdamasis tuo, kas yra įstatymas, naujųjų Mišių vaisiais ir

popieţiui privalomo paklusnumo prigimtimi.

1. Kokiomis sąlygomis įstatymas įpareigoja?

Kas yra įstatymas? Kas yra dekretas? Kas mus įpareigoja paklusnumui? Įstatymas, sako Leonas XIII, yra

proto potvarkis bendram gėriui, bet ne bendram blogiui. Tai yra taip akivaizdu, kad, jeigu įstatymas yra

sukurtas blogiui, tai nebėra įstatymas ir, kaip aiškiai rašė Leonas XIII savo enciklikoje Libertas884

, jam

neturima paklusti.

Daugybė kanonistų Romoje sako, kad Mons. Bugnini Mišios nėra įstatymas. Dėl naujųjų Mišių nebuvo

įstatymo. Tai paprasčiausiai leidimas. Tarkime netgi, jog buvo įstatymas. Taigi, naujosios Mišios griauna

Baţnyčią, griauna tikėjimą. Tai akivaizdu. Monrealio arkivyskupas Mons. Grégoire viename laiške, kuris

buvo publikuotas, buvo labai drąsus. Jis yra vienas iš tų retų vyskupų, išdrįsęs parašyti laišką, kuriame

įvardijo blogybes, nuo kurių kenčia Baţnyčia Monrealyje: „Mes apgailestaujame matydami, kad didţiulis

skaičius tikinčiųjų palieka parapijas. Mes tai didţia dalimi priskiriame liturginei reformai.“ Jis turėjo drąsos

pasakyti tai885

.

2. Blogas įstatymas negali įpareigoti

Vienas argumentas sprendţiant apie liturginės reformos pagrįstumą – pats įstatymo padarinių konstatavimas.

Tariant, kad įstatymas yra įpareigojantis, toks įstatymas, kuris sukelia tokius pragaištingus padarinius, kaip ši

liturginė reforma, turėtų atverti akis tiems, kurie jį pritaikys, ir privesti juos prie išvados: „Negalima

celebruoti šių Mišių, tai neįmanoma!“ Įstatymas yra kuriamas Baţnyčios gėriui, o ne blogiui! O mes matome,

kad jis sukelia absoliučiai apverktinus padarinius, tai yra laisvumą, palaidumą liturgijoje ir sakramentų

teikime iki tokio laipsnio, kad tikintieji dabar pasibjauri ir yra priversti palikti sakramentus, Mišias. Daugybė

tikinčiųjų nebekelia kojos į baţnyčią, daugybė jaunų ţmonių praranda tikėjimą, daugybė pašaukimų ţūsta, ir

taip toliau. Iš tiesų, kam dalyvauti tose ceremonijose, kurios tada, kai nėra šventvagiškos, yra tiesiog teatras?

Kodėl tad jūs norite, kad ţmonės ir toliau tikėtų, matydami šį teatrą? Ir netgi tada, kai tai gerai atliekama, tai

yra tuščia, tai yra lėkšta, tai nebeturi skonio, tai nebeturi to, kas antgamtiška, nebeturi malonės, ţmonės

jaučia, kad visose tose ceremonijose, kurios yra atpasakojimai, nėra Šventosios Dvasios: tai yra

atpasakojimas, tai nebėra veiksmas; tai nebėra auka; tai yra paprastas valgis. Viskas eina šia kryptimi! Taigi,

jau padarinių mums turi uţtekti, kad sustabdytume įstatymo taikymą. Netaikomas tas įstatymas, kuris yra

blogas, kuris prieštarauja tam tikslui, kurio turi būti siekiama: Baţnyčios gėriui, Baţnyčios gyvybingumui,

antgamtiškumui Baţnyčioje, Mistinio Kūno augimui. Paprastas sveikas protas tai sako886

.

3. Ar mes turime teisę atmesti popiežiaus reikalavimą?

Principai, apibrėţiantys paklusnumą, yra ţinomi ir taip atitinka sveiką protą ir bendrą supratimą, kad kyla

klausimas, kaip protingi ţmonės gali teigti, jog jiems „geriau klysti su popieţiumi, negu būti teisiems prieš

883 Dvasinė paskaita, Écône, 1982 m. sausio 21 d. 884 1888 m. birţelio 20 d. 885 L’Église infiltrée par le modernisme (Į Baţnyčią įsiskverbė modernizmas), p. 40-41. 886 Dvasinė paskaita, Écône, 1975 m. sausio 16 d.

popieţių“. Ne šito mus moko prigimtinis įstatymas ir Baţnyčios magisteriumas. Paklusnumas suponuoja

autoritetą, kuris duoda įsakymą arba išleidţia įstatymą. Ţmonės, kuriems suteikta galia, netgi tie, kurie

tokiais yra iš Dievo, turi valdţią tik tam, kad leistų savo pavaldiniams pasiekti Dievo nustatytą tikslą.

Vadinasi, kai valdţia naudoja savo galią priešingai prigimtiniam arba dieviškam įstatymui, ji neturi teisės į

paklusnumą ir jai neprivaloma paklusti.

Ţmonės pripaţįsta šią nepaklusnumo būtinybę šeimos tėvo, skatinančio savo dukterį uţsiimti prostitucija,

atţvilgiu, civilinės valdţios, įpareigojančios gydytojus sukelti persileidimus ir ţudyti nekaltuosius, atţvilgiu,

tačiau bet kokia kaina priima popieţiaus autoritetą tuo pretekstu, kad jis yra neklystantis savo valdymu ir

visais savo ţodţiais. Tai reiškia neţinoti istorijos ir neţinoti, kas iš tiesų yra neklaidingumas.

Jau šv. Paulius pasakė šv. Petrui, jog jis „nukrypsta nuo Evangelijos tiesos“ (Gal 2, 14). Šv. Paulius ragino

tikinčiuosius jam nepaklusti, jeigu jis būtų pradėjęs skelbti kitokią evangeliją negu ta, kurios mokė prieš tai

(Gal 1, 8).

Šv. Tomas, kalbėdamas apie brolišką pabarimą, daro aliuziją į šv. Pauliaus pasipriešinimą šv. Petrui ir

komentuoja šitaip: „Priešinimasis į akis ir viešai perţengia broliško pabarimo ribas.

Šv. Paulius nebūtų to daręs šv. Petrui, jeigu nebūtų buvęs jam tam tikru būdu lygus... Vis dėlto reikia ţinoti,

kad, jeigu reikalas liestų pavojų tikėjimui, vyresnieji turėtų būti pabarti savo pavaldinių netgi viešai887

.“

Tai taip išsiskiria iš įprastinės šv. Pauliaus elgsenos šv. Petro, kurio pavaldiniu jis buvo, atţvilgiu, kad, kaip

sako šv. Augustino komentaras, „pats Baţnyčios vadovas parodė vyresniesiems, kad, jeigu jiems kartais

atsitiktų išklysti iš tiesaus kelio, jie sutiktų būti pabarti savo pavaldinių“.

Atvejis, kurį primena šv. Tomas Akvinietis, nėra iliuzinis, nes taip atsitiko su Jonu XXII. Šis manė galint is

teigti kaip asmeninę nuomonę, jog išrinktųjų sielos turės palaimintąjį regėjimą tik po Paskutiniojo teismo. Jis

parašė šią nuomonę 1331 m., o 1332 m. jis paskelbė tokią pat nuomonę dėl pasmerktųjų bausmės. Jis ketino

pateikti šią nuomonę iškilmingu dekretu. Bet labai gyvos reakcijos iš dominikonų, ypač Paryţiaus

dominikonų, ir pranciškonų pusės jį privertė atsisakyti šios nuomonės tradicinės nuomonės, apibrėţtos jo

įpėdinio Benedikto XII 1336 m., naudai.

O štai ką sako popieţius Leonas XIII savo 1888 m. birţelio 20 d. enciklikoje Libertas præstantissimum:

„Taigi, įsivaizduokime kokios nors valdţios potvarkį, kuris kirstųsi su sveiko proto principais ir viešojo gėrio

interesais (tuo labiau, su tikėjimo principais) – jis neturėtų jokios įstatymo galios...“,

ir truputį toliau:

„Kai stinga teisės įsakinėti, arba kai įsakymas yra priešingas protui, amţinajam Įstatymui, Dievo autoritetui,

tada yra teisėta nepaklusti, mes norime pasakyti, nepaklusti ţmonėms, kad būtų paklusta Dievui.“

Taigi, mūsų nepaklusnumas yra pagrįstas būtinumu išsaugoti katalikų tikėjimą. Įsakymai, kurie mums yra

duodami, aiškiai išreiškia, kad jie yra duodami tam, kad mus įpareigotų be jokių išlygų paklusti Vatikano II

susirinkimui, posusirinkiminėms reformoms ir Šventojo Sosto nurodymams, tai yra, toms kryptims ir tiems

veiksmams, kurie silpnina mūsų tikėjimą ir griauna Baţnyčią, ir kam mes negalime ryţtis. Prisidėti prie

Baţnyčios griovimo – tai išduoti Baţnyčią ir mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.

Taigi, visi teologai, verti to vardo, moko, kad, jeigu popieţius savo veiksmais griauna Baţnyčią, mes

negalime jam paklusti888

, ir jis turi būti pagarbiai, bet viešai pabartas889

.

4. Įpareigojimas naudoti valdžios duotas liturgines knygas

887 Summa theologiæ, II-II, q. 33, a. 4, ad 2. 888 Šiuo klausimu mes galime pacituoti šv. Robertą Belarminą: „Visiškai taip, kaip yra leistina priešintis popieţiui, kuris puola

kūną, yra leistina jam priešintis, jeigu jis puola sielas ir griauna civilinę tvarką ar ypač jeigu jis bando sugriauti Baţnyčią. Aš sakau,

kad yra leistina jam priešintis, nevykdant jo įsakymų arba sutrukdant jo valios vykdymą; vis dėlto yra neleistina jį atiduoti teismui,

bausti ir atstatydinti“ (De summo pontifice, Paryţiaus leidykla, 187, II knyga, 29 sk.); Vitoria: „Jeigu popieţius savo įsakymais

arba savo veiksmais griauna Baţnyčią, galima jam priešintis ir sutrukdyti jo įsakymų vykdymą“ (Obras de Fransisco de Vitoria, p. 486-487); Suarez: „Jeigu popieţius duoda įsakymą, kuris yra priešingas teisingiems papročiams, neturima jam paklusti“ (De fide,

disputatio X, sectio VI, n. 16). Reikia atkreipti dėmesį į tai, ką teologai nurodo kaip rimtą popieţiaus nusiţengimą bendrajam

gėriui: „Nesilaikyti to, kas buvo visuotinai įsakyta visuotinių Susirinkimų ar Apaštalų Sosto, ypatingai tame, kas liečia dieviškąjį

kultą, jeigu jis nenori laikytis to, kas liečia visuotinį Baţnyčios kultą“ (kardinolas Torquemada, Summa de Ecclesia, Venecija,

1560 m., IV knyga, 11 sk.); norėti „atšaukti visas baţnytines apeigas, kurios buvo patvirtintos apaštališkosios tradicijos, kaip

pastebi Kajetonas“ (Suarez, De caritate, disputatio XII, sectio I, Opera Omnia, Paryţius, 1858, 12, 733ff). 889 Aplinkraštis, 1978 m. sausio 20 d., p. 2-3.

Priešingai, kai tokia reforma, kaip popieţiaus Jono XXIII, nekliudo mūsų tikėjimo, nesumaţina mūsų

tikėjimo, mes privalome pripaţinti suverenaus pontifiko, išleidţiančio šią knygą, šį naująjį brevijorių890

,

autoritetą, ir jam paklusti, netgi jei esame labiau prisirišę prie šv. Pijaus X brevijoriaus ar mišiolo. (...)

Vadinasi, mes turime saugotis, kad neprisirištume prie atskiro, asmeninio troškimo. Kai yra knygos, duotos

Šventojo Tėvo autoritetu, yra vis dėlto tam tikras įpareigojimas, kai tai nedaro ţalos mūsų katalikiškam

tikėjimui891

.

Ar naująsias Mišias įvedė popiežius?

Liturginių dekretų paskelbime ir pritaikyme buvo formos netobulumų: šių dekretų promulgacija buvo abejotina ir reforma įvesta nesąţiningu būdu, ypač Ispanijoje ir Italijoje.

1. Ar Paulius VI skaitė Institutio Generalis prieš pasirašydamas?

Tuo metu, kai tos normatyvinės Mišios buvo pradėtos įgyvendinti, aš taip pasibaisėjau, kad mes, keli kunigai,

keli teologai susirinkome ir parašėme Trumpą kritinę analizę, kuri buvo nunešta kardinolui Ottaviani. Aš

pirmininkavau šiam maţam susirinkimui. Mes nutarėme: reikia kreiptis į kardinolus. Negalima leisti to daryti

nereaguojant.

Taigi, aš pats susiradau Valstybės sekretorių kardinolą Cicognani ir jam pasakiau: „Eminencija, jūs to

neleisite. Tai neįmanoma. Kas čia per naujos Mišios? Tai revoliucija Baţnyčioje, revoliucija liturgijoje.“

Kardinolas Cicognani, kuris buvo Pauliaus VI Valstybės sekretorius, susiėmė uţ galvos ir tarė: „O!

Monsinjore, aš tai gerai ţinau. Sutinku su jumis, bet ką aš galiu padaryti? Tėvas Bugnini gali įeiti į Šventojo

Tėvo kabinetą ir priversti jį pasirašyti ką tik nori.“ Tai man pasakė kardinolas Valstybės sekretorius! Taigi,

Valstybės sekretorius, antras asmuo Baţnyčioje po popieţiaus, buvo padarytas pavaldţiu tėvui Bugnini. Šis

galėjo įeiti pas popieţių kada panorėjęs ir duoti jam pasirašyti ką panorėjęs.

Tada tampa aišku, kodėl popieţius Paulius VI pasirašė tekstus, jų neskaitęs. Jis tai sakė kardinolui Journet,

labai protingam ţmogui, Fribūro universiteto Šveicarijoje profesoriui, ţymiam teologui. Kai kardinolas

Journet pamatė tą Mišių apibrėţimą Instrukcijoje, išėjusioje prieš naująjį ordo, jis pasakė: „Negalima priimti

šio Mišių apibrėţimo, aš turiu nuvaţiuoti į Romą ir susitikti su popieţiumi.“ Jis nuvaţiavo ir pasakė:

„Šventasis Tėve, jūs negalite leisti šio apibrėţimo, jis yra ertiškas. Jūs negalite ir toliau savo parašu tvirtinti

tokių dalykų kaip šis.“ Ir Šventasis Tėvas jam atsakė (kardinolas Journet tai pasakojo ne man, bet kitam

asmeniui, kuris man atpasakojo): „Na, teisybę pasakius, aš to neskaičiau. Aš pasirašiau neskaitęs.“ Ţinoma,

jeigu tėvas Bugnini turėjo jam tokią įtaką, tai visai įmanoma. Jis sakydavo Šventajam Tėvui: „Jūs galite

pasirašyti.“ – „Bet ar jūs tai atidţiai perţiūrėjote?“ – „Taip, jūs galite pasirašyti.“ Ir jis pasirašė.

Ir tai nepraėjo per Šventąją Oficiją. Aš ţinau šitai, kadangi kardinolas Seper pats man sakė, kad jis buvo

išvykęs, kai naujasis ordo buvo išleistas, ir kad šis reikalas buvo tvarkomas ne per Šventąją Oficiją. Taigi,

būtent tėvas Bugnini išgavo šį parašą, galbūt privertė popieţių pasirašyti, mes to neţinome, bet be jokios

abejonės, jis turėjo Šventajam Tėvui nepaprastą įtaką.

Trečiasis faktas dėl tėvo Bugnini, kurio liudininku aš pats buvau: kai buvo duodamas leidimas dalinti

komuniją į rankas (dar vienas pasibaisėtinas dalykas!), aš nutariau, kad negaliu to leisti. Turiu susitikti su

kardinolu Gut, šveicaru, kuris buvo Kulto kongregacijos prefektas. Tad nuvaţiavau į Romą892

, kur kardinolas

Gut tuoj pat maloniai priėmė ir man pasakė: „Aš pakviesiu savo padėjėją arkivyskupą Antonelli, kad jis

galėtų išgirsti, ką jūs pasakysite.“ Ir mes kalbėjomės. Aš pasakiau: „Klausykite, jūs esate atsakingas uţ Kulto

kongregaciją, juk jūs neleisite pasirodyti šiam dekretui, įteisinančiam komunijos dalinimą į rankas!

Įsivaizduokite visas šventvagystes, prie kurių tai prives. Įsivaizduokite pagarbos šv. Eucharistijai trūkumą,

kuris paplis visoje Baţnyčioje. Tai neleistina, jūs negalite leisti įvykti tokiems dalykams. Kunigai jau pradeda

taip dalinti komuniją. Reikia nedelsiant tai sustabdyti. O laikydami šias naująsias Mišias, jie visada ima

890

Brevijorius, vadinamas „Jono XXIII“, promulguotas popieţiaus Jono XXIII, Motu Proprio Rubricarum Instructum (1960 m.

liepos 25 d., plg. Documentation catholique nr. 1334, 1960 m. rugpjūčio 21 d.), reformuojantis brevijorių, promulguotą šv. Pijaus

X, taigi, galiojantis. 891 Dvasinė paskaita, Écône, 1983 m. kovo 15 d. 892 Monsinjoras Lefebvre ten nuvyko 1969 m. vasarį.

maţąjį Kanoną, antrąjį, kuris yra labai trumpas.“ Tada kardinolas Gut tarė Mons. Antonelli: „Matote, aš

sakiau, kad taip bus, kad kunigai ims trumpiausią Kanoną, kad greičiau apsisuktų, greičiau baigtų Mišias.“

Po to kardinolas Gut man pasakė: „Monsinjore, jei kas nors paklaustų mano nuomonės (sakydamas „kas

nors“, jis turėjo omenyje popieţių, nes juk uţ jį viršesnis buvo tik popieţius), bet aš nesu įsitikinęs, kad

manęs jos klaus (jo, Kulto kongregacijos prefekto, kuriam pavesta viskas, kas susiję su kultu, liturgija!), aš

pulčiau ant kelių, Monsinjore, prieš popieţių ir jam pasakyčiau: „Šventasis Tėve, nedarykite to,

nepasirašykite šio dekreto. Aš klaupčiausi ant kelių, Monsinjore. Bet aš neţinau, ar manęs bus atsiklausta,

nes ne aš čia įsakinėju.“ Tai aš girdėjau savo ausimis. Jis darė uţuominą į Bugnini, kuris buvo trečias asmuo

Kulto kongregacijoje. Buvo kardinolas Gut, arkivyskupas Antonelli ir tėvas Bugnini, Liturgijos komisijos

pirmininkas. Reikėjo tai girdėti893

!

2. Formos netobulumas jį paskelbiant

Aš nuoširdţiai manau, kad Šventasis Tėvas, išleisdamas naująjį mišiolą, sąmoningai įsteigė naująjį ritualą,

bet jis neatšaukė senojo ritualo. Tai Mons. Bugnini norėjo būtinai pašalinti senąjį ritualą, nes gerai suprato,

jog, jeigu senasis ritualas nebus pašalintas, naujojo niekad nepavyks prastumti. Įstatymo, reikalaujančio

celebruoti naująjį ritualą, išleidime ir pritaikyme buvo tokių formos netobulumų, kad iš tiesų galima abejoti

jo galiojimu. Tikrai. Acta Apostolicæ Sedis894

buvo du kartus paskelbta ta pati popieţiaus Pauliaus VI

Apaštalinė konstitucija. Ir tai iš tiesų yra ta pati Konstitucija, nes data ta pati. Taigi buvo du skirtingi A.A.S.

leidimai, dvejomis skirtingomis knygomis: pirmasis leidimas, datuojamas 1969 m. balandţio 3 d., ir antrasis,

taip pat datuojamas 1969 m. balandţio 3 d., Romoje. Vadinasi, tai tikrai ta pati Konstitucija. Taigi, toje

pačioje Konstitucijoje, kuri yra pakartota, yra vienas paragrafas, kuris yra pridėtas. O kas jį pridėjo? Jeigu jis

yra pridėtas, reikėtų aiškiai tai pasakyti; jis turi būti paskelbtas ir iš naujo popieţiaus pasirašytas. Be to,

niekas neturi teisės keisti Konstitucijos, nebent tas, kuris ją pasirašė, reiškia, pats Šventasis Tėvas. Vadinasi,

būtų reikėję paties popieţiaus padaryto aiškaus Konstitucijos pakeitimo. Taigi, yra pridurta: „Mes įsakome,

kad šios Konstitucijos nurodymai įsigalioja šių metų lapkričio 30 d., pirmąjį Advento sekmadienį895

.“ Taigi,

šios Konstitucijos įpareigojimas buvo paspartintas be jokio paaiškinimo: tai neįtikėtini dalykai popieţiškoje

teisėje, neįtikėtini896

!

3. Kaip buvo įvestas N.O.M.

Savo rankose esu turėjęs labai įdomų dokumentą. Tai buvo atsakymas, kurį Mons. Bugnini davė penkiems

tūkstančiams ispanų kunigų, atsisakiusių laikyti naująsias Mišias, kurias jie laikė eretiškomis, ir išreiškusių

pasiryţimą ir toliau laikyti tradicines Mišias. Mons. Bugnini jiems atsakė iš esmės:

„Popieţius kategoriškai nori, kad būtų laikomos šios naujosios Mišios. Jūs privalote pasiduoti popieţiaus

valiai ir jam paklusti.

Jeigu jūs sakote, kad naujosios Mišios yra eretiškos, vadinasi, popieţius, kuris jas patvirtino savo parašu, yra

eretikas. Jeigu jis eretikas, jis nėra popieţius. Atsiţvelgdamas į tokio nusistatymo rimtumą, aš jūsų prašau

pamąstyti ir pasiduoti Šventojo Tėvo troškimui.“

Reikia pastebėti, kad Mons. Bugnini neparašė: senosios Mišios yra panaikintos. Ne, jis paprasčiausiai teigė:

tai kategoriškas popieţiaus noras. Nelaimei, visi šie kunigai pakluso897

.

4. Formos netobulumas jo pritaikyme, priešingame kanonų teisei

Italijos vyskupų konferencija buvo spaudţiama pritaikyti Konstituciją po vieno mėnesio, nors vyskupai buvo

teisėtai priėmę sprendimą ją pritaikyti tik po dvejų metų, kad būtų laiko atlikti vertimams ir paaiškinti

tikintiesiems, kaip daromi pakeitimai. Jie buvo spaudţiami straipsniu, pasirodţiusiu Osservatore Romano,

893 L’Église infiltrée par le modernisme (Į Baţnyčią įsiskverbė modernizmas), p. 33-36. 894

Arba A.A.S., oficialus Vatikano organas, kuriame skelbiami oficialūs Aktai. 895 Quæ Constitutione hac Nostra præscripsimus vigere incipient a die XXX proximi mensis Novembris hoc anno, id est a

Dominica I adventus. 896 Dvasinė paskaita, Écône, 1975 m. sausio 16 d. 897 « Malgré les persécutions, l’épopée de la Fraternité », Fideliter, nr. 59, 1987 m. rugsėjis-spalis, p. 72.

nepasirašytu, kuriame buvo rašoma: „Italijos vyskupai pritaikys Konstituciją po vieno mėnesio“. Tuo tarpu

kai sprendimas palaukti buvo Vyskupų konferencijos priimtas vienbalsiai. O pagal Kulto kongregaciją,

Konstitucijos pritaikymas buvo oficialiai paliktas laisvam Vyskupų konferencijos pasirinkimui.

Aš asmeniškai paskambinau Mons. Carli ir jo paklausiau: „Bet ar jūs apie tai ţinote? Aš tai mačiau Romoje.“

Jis man pasakė: „Taip, tiesą sakant, aš ţinau, bet skambinau pats: nesuprantu, neţinau, kaip taip gali būti, tai

absoliučiai neleistina. Be to, aš ką tik padaviau skundą nustatyta tvarka Rotos kongregacijai, prašydamas

įvertinti šį reikalą, kadangi tai iš tiesų priešinga tam įstatymui, kuris yra išleistas.“ Jis dar pridūrė: „Aš

skambinau Vyskupų konferencijos Bolonijoje pirmininkui kardinolui Poma, kuris man atsakė, kad nieko

neţino. Po to paskambinau Vyskupų konferencijos sekretoriui, tai yra, kardinolui Pelegrino iš Turino. Šis

man davė lygiai tą patį atsakymą.“ Iš tiesų, būtent Mons. Bugnini sumąstė, kad laukimas dvejus metus galbūt

paskatins italų vyskupus pagalvoti. Bus tokių, kurie to nepriims, ir t.t. Bus sunkumų su pritaikymu, tad

verčiau pritaikyti tuojau pat. Ir jie pritaikė! Ţinoma, vis dar popieţiaus vardu! Ar popieţius apie tai bent jau

buvo informuotas? Nieko apie tai neţinome! Visa tai yra maţi pavyzdţiai, aiškiai parodantys, kad tai, kas

įvyko, yra neleistina898

.

Praktinės išvados

Monsinjoras Lefebvre įrodė, kad negalima paklusti įstatymui, statančiam į pavojų tikėjimą. Be to, jis įrodė, kad Mišių reforma buvo įvesta klastingai. Belieka iš to padaryti išvadas. Norint šioje, labai delikačioje, srityje suprasti Mons. Lefebvre poziciją,

būtina nepasitenkinti viena citata, bet atsiţvelgti į jo deklaracijų visumą. Šiuo atveju raštų ar kalbų data turi didţiulę svarbą.

1. Jeigu naujosios Mišios yra galiojančios, ar galima jose aktyviai dalyvauti?

Kalbant apie naująsias Mišias, tuoj pat sugriaukime šią absurdišką idėją: jeigu naujosios Mišios yra

galiojančios, jose galima dalyvauti. Baţnyčia visuomet draudė dalyvauti schizmatikų ir eretikų Mišiose, netgi

jei jos galiojančios. Akivaizdu, kad negalima dalyvauti šventvagiškose Mišiose, nei Mišiose, statančiose

mūsų tikėjimą į pavojų899

.

2. Moralinis naujųjų Mišių įvertinimas

Šios naujosios Mišios ne tik kad negali būti sekmadienio įsakymo įpareigojimo objektu, bet joms privalu

taikyti moralinės teologijos ir kanonų teisės taisykles, liečiančias antgamtinį atsargumą dalyvavimo mūsų

tikėjimui pavojingame ar galimai šventvagiškame veiksme atţvilgiu900

.

Todėl mes atmetame šias Mišias, nepaisant jų galiojimo. Ir todėl mes absoliučiai atsisakome skatinti

tikinčiuosius eiti į tas Mišias. Mes atitraukiame tikinčiuosius nuo šių Mišių, kurios pamaţu griauna

celebranto ir tikinčiųjų tikėjimą. Tai aišku, tai absoliučiai tikra901

!

Naujosios Mišios, netgi laikomos pamaldţiai ir gerbiant liturgines normas, lygiai taip pat nieko gero

neduoda, nes jos yra pripumpuotos protestantiškos dvasios. Savyje jos turi tikėjimui praţūtingų nuodų902

.

Netgi jei Mišios yra galiojančios, netgi jei jos nėra šventvagiškos, ir netgi jei jos laikomos lotyniškai, jos yra

reformuotos pagal ekumeninius ir protestantiškus principus. Jos po truputį suprotestantina. Jos praranda savo

mistinį ir antgamtinį charakterį, savo hierarchinį ir karališką charakterį; jos nebeturi savo dogmatinio

charakterio, išreiškiančio mūsų katalikišką tikėjimą.

Tad jos yra pavojingos, ypač praktikuojamos reguliariai. Jos lėtai, bet uţtikrintai grauţia ir gadina tikėjimą.

Vadinasi, jose būtų galima dalyvauti tik retkarčiais ir dėl rimtų prieţasčių, stengiantis išvengti viso to, kas

mus įpareigotų kokioms nors pasibjaurėtinoms nuolaidoms, kaip antai komunija į rankas arba stovint,

898

Dvasinė paskaita, Écône, 1975 m. sausio 16 d. 899 Nota dėl N.O.M. ir popieţiaus, 1979 m. lapkričio 8 d., Cor Unum, nr. 4. 900 Ibid. 901 Paskaita, Flavigny, 1988 m. birţelio 11 d. 902 Lettre ouverte aux catholiques perplexes (Atviras laiškas sutrikusiems katalikams), p. 43.

aktyvus dalyvavimas skaitant skaitinius. Tokiu atveju reikia skaityti Mišių maldas iš senojo mišiolo ir širdimi

jungtis į tikrąsias Mišias, laikomas pasaulyje903

.

Kiekvienam sąmoningam ir ištikimam katalikui yra neįmanoma priimti šią reformą ir jai kokiu nors būdu

pasiduoti. Vienintelė ištikimybės Baţnyčiai ir katalikų doktrinai laikysena, mūsų išganymui, yra kategoriškas

atsisakymas priimti reformą904

.

Ši budrumo laikysena pasidarė būtina dėl visų papiktinimų pačioje Baţnyčioje, kurių liudininkai esame.

Negalime neigti faktų, raštų, kalbų, vedančių į Romos Baţnyčios pavergimą ir jos, kaip visų Baţnyčių

motinos ir valdovės, sunaikinimą ir darančių iš mūsų protestantus. Priešintis šiems papiktinimams – reiškia

gyventi savo tikėjimu, laikyti jį nesuteptą jokio uţkrato, saugoti malonę savo sielose; nesipriešinti – reiškia

leistis lėtai, bet uţtikrintai apnuodijamiems ir nejučiomis tapti protestantais905

.

3. 1965 m. reformos priėmimas, 1969 m. reformos atmetimas

Šis reikalas buvo tvarkomas sumaniai, palaipsniui, vienas po kito einančiais etapais nuo 1965 metų. Iš

pradţių aš nebuvau tuo patenkintas, bet priėmiau kai kurias reformas: maţiau priklaupimų, maţiau

ţegnojimosi, maţiau maldų prie altoriaus laiptų. Bet nebuvo nieko svarbaus, kas gadintų pačią ritualo esmę.

Ofertoriumas ir Kanonas dar buvo pilni. Konsekracijos ţodţiuose nebuvo pakeitimų.

Kad ir bandydamas prieštarauti šioms reformoms, išlikau visiškai paklusnus. Bet tai buvo tik vienas etapas.

Atėjo 1969 metų radikalioji reforma. Aš ją atmečiau ir netgi, kad nebūtume įtraukti dar giliau, su

profesoriais, su tėvu Guérard des Lauriers, tuo metu buvusiu su mumis, su seminaristais nusprendėme

visiškai sugrįţti prie senosios liturgijos906

.

4. Šv. Pijaus X brolija nebuvo įkurta prieš naująsias Mišias

Naujosios Mišios nėra mūsų egzistavimo prieţastis. Jų dar nebuvo tada, kai mes pradėjome: naujosios Mišios

buvo įsteigtos 1969 m. lapkritį, o mes jau egzistavome nuo spalio; tai nelabai ilgas laikotarpis, bet vis dėlto...

Tai faktas. Seminarija nebuvo įkurta prieš naująsias Mišias. Ţinoma, mes priešinomės naujosioms Mišioms,

bet tai nebuvo įkurta dėl to. Istorija panoro, kad būtent ties Mišiomis kova tapo kristalizuota, apibendrinta.

Tai galėjo būti kitas dalykas, tai galėjo būti, pavyzdţiui, Susirinkimas, religinės laisvės klausimas, Gaudium

et spes907

teksto klausimas, arba kiti objektai: šiais klausimais galėjome prieštarauti, kovoti su Susirinkimu ar

su popieţiumi, su Roma. Viskas nukrypo į Mišias, viskas vis dėlto tam tikru mastu buvo reziumuota jose908

.

5. Mokyklinis atvejis

Jeigu [apaštalinis vizitatorius], atvaţiuojantis į Écône, kalbėtųsi su profesoriais ir auklėtiniais... ir galbūt

pasakytų: „Aš prašau profesorių rytoj koncelebruoti su manimi Mišias“. Ką atsakytų profesoriai? Štai ką:

„Nieko nepadarysi, mes nesutinkame.“ (...)

Jeigu Mons. Graber pasakytų: „Bet klausykite, aš norėčiau kad vienas iš jūsų profesorių ateitų, nes man

reikia vieno kunigo celebruoti Mišioms per šventę katedroje, (...) bet, ţinoma, jis turės celebruoti naująsias

Mišias“. Ką tada jūs darytumėte? Jūs atsakytumėte: „Tai neįmanoma. Senąsias Mišias – taip, bet naująsias –

ne.“ (...)

Jeigu popieţius čia atvyktų ir pareikalautų koncelebruoti naująsias Mišias su profesoriais: ką darytų

profesoriai? (...) Jie pasakytų: „Ne, netgi su popieţiumi mes nekoncelebruosime šių naujųjų Mišių. Tai

neįmanoma.“

903 Aplinkraštis, 1978 m. sausio 20 d., p. 3. Mons. Lefebvre čia pritaiko 1258 kanono 2 § (1917 m. Kodekso), kuris draudţia

dalyvavimą nekatalikų kultuose, nebent dėl rimtų prieţasčių, „kai reikia atiduoti pagarbą arba įpareigoja mandagumas“ (laidotuvės...). Tuo atveju dalyvavimas gali būti tik pasyvus (jokio dalyvavimo giedojime ar kituose liturginiuose veiksmuose). 904 Deklaracija, 1974 m. lapkričio 21 d., pakartota Un évêque parle, „Mille neuf cent soixante-quinze“, leidykla DMM., Jarzé, 1976

m. 905 Roma, 1970 m. birţelio 5 d., Un évêque parle, p. 125. 906 « Malgré les persécutions, l’épopée de la Fraternité », Fideliter, nr. 59, 1987 m. rugsėjis-spalis, p. 73. 907 Gaudium et spes, arba „Baţnyčia šiuolaikiniame pasaulyje“: Pastoracinė konstitucija, priimta 1965 m. gruodţio 7 d. 908 Dvasinė paskaita, Écône, 1982 m. sausio 16 d.

Jie neprašys, kad mes priimtume naująsias Mišias, nes labai gerai ţino, kad mes to nenorime. Bet jie tikrai

išbandys visas priemones, kad galėtų pasakyti: „Bet galų gale, reikia ką nors daryti; jūs vis dėlto privalote

nors kiek priimti liturgiją, laikyti naująsias Mišias nors kartą per mėnesį, pavyzdţiui, arba laikyti jas nors

retkarčiais...“

Jeigu mes nusileistume spaudimui, turėtume prisipaţinti: „Štai, mes duodame tikintiesiems Mišias, kurios,

kaip mes ţinome, yra blogos ir uţnuodytos.“ Tai tas pats, jeigu kas nors lieptų vaistininkui duoti savo

klientams nuodų, nedaug, bet tik truputį, pavyzdţiui, vieną piliulę. Vaistininkai pasakytų: „Ne, niekada.

Uţdarysite mano vaistinę, aš būsiu pasodintas į kalėjimą, bet atsisakau tai daryti.“ Na štai, ir mes taip pat

nenorime duoti nuodų savo tikintiesiems909

.

Taigi, mes labai apgailestaujame matydami, kad kai kurie kunigai manė esą privalantys priimti naująsias

Mišias ir sakyti, kad jos yra tokios pat geros, kaip ir senosios Mišios. Visa tai tam, kad tariamai galėtų laikyti

senąsias Mišias visiškai saugiai ir sutinkamai su vyskupų nurodymais. Ir dabar, neva tam, kad galėtų legaliai

laikyti senąsias Mišias, jie apleido kovą prieš naujoves, ypatingai prieš liturgines naujoves. (...)

Baimę kelia tai, kad vieną dieną jie savo vyskupo gali būti įpareigoti celebruoti ir naująsias Mišias, celebruoti

abejas Mišias ir, reikalui esant, koncelebruoti, sutikti teikti komuniją į rankas ar laikyti Mišias atsisukus į

ţmones. Tai dalykai, kurie mums tiesiog bjaurūs910

.

6. Praktiniai nurodymai

Ištikimi katalikai privalo padaryti viską, kad išsaugotų katalikų tikėjimą pilną ir nepaliestą: vadinasi, ateiti,

kai gali, net jei tai būtų tik vieną kartą per mėnesį, į visų laikų Mišias; aktyviai bendradarbiauti, padedant

ištikimiems kunigams šių visų laikų Mišių celebravime, sakramentų teikime pagal senąsias apeigas ir

senuosius katekizmus.

Tegul tie, kurie negali ateiti į šias Mišias, skaito jų maldas iš mišiolo sekmadieniais, jei įmanoma – su šeima,

kaip tai daro misijų kraštų krikščionys, kurie kunigo aplankomi tik du ar tris kartus per metus, o kartais – tik

vieną kartą per metus!

Šie nurodymai duodami tam, kad kiekvienas galėtų pasirinkti tokį elgesio būdą, kuris būtų palankiausias

tikėjimo apsaugojimui. Savaime aišku, kad sekmadienio įsakymas įpareigoja, kai visų laikų Mišios normaliai

pasiekiamos.

Tai heroizmo epocha; ar tik tai nėra Dievo malonė: gyventi šiais sąmyšio laikais, kad iš naujo atrastume

Jėzaus Kryţių, Jo atperkančiąją auką, suprastume tikrąją šio Baţnyčios šventumo šaltinio vertę, sugrąţintume

jai garbę, geriau įvertintume kunigystės didybę? Geriau suprasti Jėzaus Kryţių – reiškia pakilti į dangų ir

pagilinti tikrąjį katalikišką dvasingumą: aukos, kančios prasmės, atgailos, nusiţeminimo ir mirties911

.

7. Ar nuodėmė laikyti naująsias Mišias arba jose dalyvauti?

Naujosios Mišios yra skandalingos, ne ta prasme, kad tai yra toks skandalas, kuris stebina. Tai reiškia ką kita;

skandalas yra tai, kas veda į nuodėmę. Taigi, naujosios Mišios veda į nuodėmę prieš tikėjimą, ir tai yra viena

iš sunkiausių nuodėmių, viena iš pavojingiausių, nes tikėjimo praradimas – tai iš tiesų atsitolinimas nuo

Apreiškimo, atsitolinimas nuo mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, atsitolinimas nuo Baţnyčios.

Tad reikia daryti išvadą, kad ţmogus, sąmoningas ir įspėtas apie šių Mišių pavojų, į jas nueidamas, padarytų

maţų maţiausiai lengvą nuodėmę. Kodėl, pasakysite, kodėl jūs nesakote, kad sunkią nuodėmę? Todėl, kad aš

manau, jog vien tik dalyvavimas šiose Mišiose nesudaro artimo pavojaus. Aš manau, kad pavojus tampa

rimtu ir, vadinasi, tampa sunkios nuodėmės prieţastimi dėl pasikartojimo. (...) Nuodėmė tampa sunkia, kai

sąmoningas ir įspėtas ţmogus vis tiek eina į jas reguliariai ir sako: „Man tai tas pats, aš tai nebijau dėl savo

tikėjimo“, tuo tarpu kai jis puikiai ţino, jog tai pavojinga. Jis tai ţino: jis gali paliudyti, kad vaikai prarado

tikėjimą, nes reguliariai dalyvavo naujosiose Mišiose, kad tėvai paliko Baţnyčią... Bet jis ten vis tiek eina.

Tada jis, akivaizdu, iš tiesų stato savo tikėjimą į pavojų912

.

909 Dvasinė paskaita, Zaitzkofen, 1981 m. balandţio 18 d. 910 Communicantes, Šv. Pijaus X kunigų brolijos Kanados distrikto biuletenis, 1985 m. rugpjūtis. 911 Aplinkraštis, 1978 m. sausio 20d., p. 3-4. 912 Dvasinė paskaita, Écône, 1982 m. sausio 21 d.

Kad galėtume įvertinti subjektyvią celebruojančių naująsias Mišias ir jose dalyvaujančių kaltę, mes turime

pritaikyti dvasių skyrimo taisykles pagal moralinės ir pastoracinės teologijos nurodymus. Mes privalome

visada veikti kaip sielų gydytojai, o ne teisėjai ir budeliai, kaip yra gundomi elgtis tie, kurie yra įkvėpti

kartaus uolumo, o ne tikrojo uolumo. Tegul jauni kunigai vadovaujasi šv. Pijaus X ţodţiais iš jo pirmosios

enciklikos913

ir daugybe ţinomų dvasinių autorių tekstų, kaip kad Dom Chautard knyga Bet kokio

apaštalavimo siela914

, Garrigou-Lagrange Krikščioniškojo tobulumo ir kontempliacijos915

antrasis tomas,

Dom Marmion916

Kristus, vienuolio idealas917

.

913 Šv. Pijus X, E supremi apostolatus, 1903 m. spalio 4 d.: „Bet tam, kad tas uolumas mokyti neštų vaisius, kurių tikimės, ir

padėtų visuose ugdyti Kristų, nėra nieko veiksmingesnio uţ meilę. (...) Smūgiuose nėra Viešpaties. Bergţdţiai viltumėmės

patraukti sielas prie Dievo uolumu, pilnu kartumo. Grieţtas priekaištavimas dėl klaidų, šiurkštus barimas uţ ydas labai daţnai

duoda daugiau ţalos, negu naudos. Tiesa, kad Apaštalas, drąsindamas Timotiejų, jam sakė: Kaltink, maldauk, bark, bet pridėjo: su

kantrumu.“ 914 Dom Chautard, L’âme de tout apostolat, ypatingai trečiosios dalies pabaiga : „Ji ištobulina savo intencijos grynumą“. 915 R.P. Garrigou-Lagrange, Perfection chrétienne et contemplation, 3 sk., 4 paragrafas : „Meilė, apie kurią kalba šv. Augustinas

Pakopų giesmėje (Enarr. in psalm., LXXXIII, n. 10) ir Išpaţinimuose (XIII, 8) suponuoja, kad esame pasiryţę mirti uţ savo brolius, ir yra nesuvokiama be to artimo ir gilaus Dievo paţinimo, kuris yra mistinė kontempliacija.“ Jis cituoja šv. Paulių: „Dėl

jūsų sielų aš mielai viską atiduosiu ir atiduosiu save patį, argi, jus labiau mylėdamas, turėčiau būti jūsų maţiau mylimas (2 Kor 12,

15). 916 Dom Marmion, Le Christ idéal du moine, II tomas, XVII sk., 2: „Geras uolumas negimsta sieloje iš įkarščio primesti savo

asmenines tobulumo idėjas, ar iš vykdomos pareigos jausmo, ar iš neapgalvotų, nevaldomų iniciatyvų, bet iš Dievo meilės, tyros,

nuolankios, pilnos švelnumo.“ 917 Nota dėl N.O.M. ir popieţiaus, 1979 m. lapkričio 8 d., Cor Unum, nr. 4.

V – Tradicinio ritualo autoritetas

Du motyvai nušviečia Mišių, vadinamų šv. Pijaus V Mišiomis, autoritetą: jų kilmė ir unikali joms suteikta privilegija.

Tradicinis ritualas yra apaštalinės kilmės

1. Popiežius Paulius VI pripažino tradicinių Mišių senumą

Pats popieţius Paulius VI sako savo įvade į naująjį ritualą, kad Mišios, kurias mes celebruojame, kyla iš šv.

Grigaliaus Didţiojo laikų918

. Bet galima sakyti, kad jos siekia netgi ankstesnius laikus, negu Grigaliaus

Didţiojo, apaštalų laikus. Tridento susirinkimo dekretai labai aiškiai sako, kad Mišių maldos, ypatingai

Kanono, greičiausiai kyla iš apaštalų laikų919

.

Mišių Kanono ţodţiai tikrai yra labiausiai gerbtini mūsų tradicijų ţodţiai. Pagal Don Pace920

, labai galimas

daiktas, kad mūsų Viešpats per keturiasdešimt dienų iki savo įţengimo į dangų išmokė savo apaštalus bent

jau konsekracijos ţodţių. Ir tai yra ţodţiai, kurie lotynų Baţnyčioje buvo pagarbiai saugomi. Švenčiausioji

Mergelė priėmė komuniją iš šv. Jono rankų po to, kai Mišių auka buvo paaukota. Ji niekada nebūtų

pakentusi, kad būtų tariami ţodţiai, neatitinkantys tų, kuriuos ištarė mūsų Viešpats. Metų metus ji dalyvavo

Mišių aukoje, priėmė komuniją. Reikia pamąstyti apie visa tai. Ir apaštalai buvo nepaţeidţiami, jie buvo

įkvėpti. Taigi, visa tai yra Tradicija921

.

2. Šv. Pijus V atstatė ritualą „pagal šventųjų Tėvų formą“

Jeigu atidţiai perskaitysime šv. Pijaus V bulę, kurią jis paskelbė, grąţindamas Mišioms jų tikrąjį ritualą,

popieţius prašo kardinolų komisijos, kurią jis surinko, atstatyti Mišias: „Jie atstatė patį mišiolą pagal

šventųjų Tėvų senąją normą ir senąjį ritualą922

.“

Ką tuo atstatymu pagal šventųjų Tėvų normą šv. Pijus V nori pasakyti? Na taigi, jis kalba apie pirmųjų amţių

Tėvus, kurie buvo mūsų Tėvai tikėjime. Tuo būdu šv. Pijus V visiškai neturi intencijos įsteigti naujas Mišias,

bet atstatyti Mišias pagal tuos principus ir formą, kurią jos turėjo pirmaisiais amţiais. Jis nori atstatyti šias

Mišias, kurių ištakos siekia mūsų šventuosius Tėvus, sanctorum Patrum, mūsų Tėvus tikėjime, mūsų Tėvus

Tradicijoje. Jis nori atstatyti šventąsias paslaptis, kurias pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus įsteigė, ir kurias

mūsų šventieji Tėvai ištisai ir su doktrininiu tikslumu perrašė, su įvairiomis maldomis, kurias jie gavo arba iš

mūsų Viešpaties, arba iš apaštalų, arba iš pirmųjų Tėvų923

.

Negalima be jaudulio skaityti to, ką sako Tridento susirinkimas [apie tradicinį Mišių ritualą]924

: „Kadangi su

šventais dalykais dera elgtis šventai, ir kadangi ši auka yra iš visų švenčiausia, tam, kad ji būtų tinkamai ir

pagarbiai aukojama, Katalikų Baţnyčia prieš daugybę šimtmečių įsteigė šventąjį Kanoną, tokį nesuteptą

jokios klaidos, kad jame nėra nieko, kas nedvelktų šventumu ir pamaldumu ir kas nekeltų prie Dievo dvasių

tų, kurie aukoja. Iš tiesų, jis yra sudarytas iš pačių Viešpaties ţodţių, apaštalų ţodţių ir suverenių pontifikų

pamaldţių pamokymų“925

.

918 „Daugybė šventųjų maitino savo dvasinį gyvenimą jų bibliniais skaitiniais ir jų maldomis, kurių išdėstymas esminėse dalyse

kilo iš šv. Grigaliaus Didţiojo laikų“ (Apaštalinė konstitucija, promulguojanti Romos Mišiolą, atstatytą antrojo Vatikano visuotinio

susirinkimo dekretu, 1969 m. balandţio 3 d., pagal Romos Mišiolo preliminarines sąlygas, Droguet-Ardant, 1969 m.). 919 Dvasinė paskaita, Zaitzkofen, 1980 m. vasario 7 d. Plg. Tridento susirinkimo 22 sesija, 4 sk. (D.S. 1745). 920 Italų kunigas (Turinas), Pro Missa Traditionali autorius. 921 Rekolekcijos, Écône, 1978 m. rugsėjo 22 d. 922 Šv. Pijaus V bulė Quo primum tempore: „Secundum pristinam normam sanctorum Patrum restituerunt missale“. 923 Dvasinė paskaita, Écône, 1986 m. rugsėjo 27 d. Romos Kanono maldos, pavyzdţiui, yra šv. Ambraziejaus traktate De

Sacramentis (IV a. pabaiga). 924

Tridento susirinkimas, 22 sesija, 4 sk. (D.S. 1745): „Iš tiesų, aiškiai matyti, jog [Kanonas] sudarytas arba iš pačių Viešpaties

ţodţių, arba iš apaštalų tradicijų ir šventų popieţių pamaldţių pamokymų“; 5 sk. (D.S. 1746): „Mūsų pamaldţioji Motina Baţnyčia

(...) taip pat įvedė apeigas, tokias kaip mistiniai palaiminimai, ţvakės, smilkymai, drabuţiai ir daugybė kitų panašių dalykų, gautų

iš apaštalų autoriteto ir tradicijos.“ 925 Paskaita, Florencija, 1975 m. vasario 15 d.

Labai gerai suprantama, kad maldos, kurios tikriausiai buvo sudarytos apaštalų, krikščionių buvo pagarbiai

saugomos, saugomos kunigų, kurie jas vieni po kitų tiksliai perdavė, kad išsaugotų; ir todėl visi tekstai,

kalbantys apie lotyniškąsias Mišias, visada jas vadina Tradicijos, apaštališkosios Tradicijos Mišiomis926

.

Austrijoje yra leidyklų, išleidusių nuostabias senoviškų sakramentarijų reprodukcijas. Ir tuose

sakramentarijuose gana daţnai randamos, kartais nuo ofertoriumo, ir bet kokiu atveju nuo Kanono, Romos

ritualo maldos. Tai yra iliustravimo meno stebuklai. Tai buvo nufotografuota moderniomis priemonėmis,

nuostabiai gerai. Ir štai, matome, kad tai lygiai tas pats Kanonas, kurį mes naudojame! Visi kryţiaus ţenklai,

visi priklaupimai yra identiški tam, ką mes darome. O kai kurie iš tų sakramentarijų siekia VIII amţių.

Vadinasi, nėra pasikeitimo. Kaip tik tai per šimtmečius ir sakė šventieji, popieţiai, visi tie, kurie laikėsi

Romos ritualo927

.

3. Šv. Pijus V nesukūrė naujų Mišių

Taigi, Mišios, vadinamos šv. Pijaus V Mišiomis, nėra naujos Mišios. Šv. Pijus V nesakė: „Norėdami

prisitaikyti prie mūsų laikų dvasios, prie modernaus ţmogaus dvasios, mes sukuriame Mišias, kurios vadinsis

Pijaus V Mišiomis“928

.

Pats šv. Grigalius Didysis neišrado Mišių, kurias mes celebruojame. Greičiausiai jis elgėsi taip, kaip Tridento

susirinkimas ir šv. Pijus V. Jis pašalino dalykus, kurie buvo pridėti, ir išsaugojo dalykus, kuriuos jis manė

esant privalomus išlaikyti ir galutinai nustatyti šv. Mišių aukai929

.

Kartais girdime tam tikras diskusijas tarp mūsų tikinčiųjų, trokštančių išsaugoti Tradiciją, ir jie kalba apie

Jono XXIII Mišias, šv. Pijaus X Mišias, šv. Pijaus V Mišias.

Iš tikrųjų nėra Jono XXIII Mišių, nėra šv. Pijaus X Mišių, nėra šv. Pijaus V Mišių930

.

Vadinasi, netinka naudoti šio termino: „Šv. Pijaus V Mišios“. Reikėtų sakyti: visų laikų Mišios, katalikiškos

Mišios, nes šios Mišios siekia Grigaliaus Didţiojo ir netgi apaštalų laikus931

.

Mūsų šiandieninės Mišios yra iš esmės tos pačios, kaip Mišios, vadinamos Jono XXIII, šv. Pijaus X, šv.

Pijaus V Mišiomis. Ir jeigu buvo reforma, ta reforma kaip tik stengėsi išlaikyti Mišių formas pagal mūsų

šventuosius Tėvus, netgi tariamoji Jono XXIII reforma, kuri iš tiesų nėra reforma, bet kurios irgi buvo norėta

tam, kad vėl būtų atrasta mūsų šv. Mišių originali forma932

.

Ritualo, vadinamo šv. Pijaus V ritualu, amžinumo privilegija

1. Tradicinės Mišios nėra uždraustos

Kai kurie man priekaištauja dėl mano ištikimybės nebeatmenamų laikų tradicijos katalikiškoms Mišioms (...),

kurių S.S. Paulius VI niekada neuţdraudė. Būtų reikėję bent jau aiškaus ir paties popieţiaus išleisto

įstatyminio akto; tegu kas nors jį pacituoja, jei toks egzistuoja, bet tegu neskelbia teksto, klastingai įvesto tarp

popieţiaus Pauliaus VI 1969 m. balandţio 3 d. Apaštalinės konstitucijos pirmojo ir antrojo leidimo, arba

sufalsifikuoto verčiant933

.

Šios Mišios [vadinamos šv. Pijaus V Mišiomis] nėra uţdraustos934

ir niekada negali būti uţdraustos. Šv. Pijus

V, kuris, kartojame, jų neišrado, bet „atstatė mišiolą pagal senovinę tvarką ir šventųjų Tėvų apeigas“, duoda

mums visas garantijas bulėje Quo Primum, jo pasirašytoje 1570 m. liepos 14 d.: „Mes nusprendėme ir

skelbiame, kad Vyresnieji, Valdytojai, Kanauninkai, Kapelionai ir kiti kunigai, kad ir kokiu vardu jie būtų

vadinami, arba bet kurio ordino vienuoliai negali būti verčiami celebruoti Mišias kitaip, negu mes nustatėme,

926 Dvasinė paskaita, Écône, 1975 m. rugsėjo 14 d. 927 Rekolekcijos, Avrillé, 1989 m. spalio 18 d. 928 Dvasinė paskaita, Écône, 1975 m. rugsėjo 14 d. 929 Dvasinė paskaita, Zaitzkofen, 1980 m. vasario 7 d. 930 Dvasinė paskaita, Écône, 1986 m. rugsėjo 27 d. 931 Dvasinė paskaita, Écône, 1975 m. rugsėjo 14 d. 932

Dvasinė paskaita, Écône, 1986 m. rugsėjo 27 d. 933 Laiškas į Libre Belgique, 1975 m. rugpjūčio 21 d., Un évêque parle, p. 298. 934 Kardinolas Stickler tai priminė 2004 m. lapkričio 27 d., kardinolų Ottaviani ir Bacci Trumpos kritinės naujojo ordo missæ

analizės pakartotinio leidimo pratarmėje: „Laimei, lotyniškosios Romos Mišios, vadinamos šv. Pijaus V Mišiomis, niekada nebuvo

uţdraustos: kunigai ir tikintieji visada gali semtis iš Lex orandi šaltinio ir tuo būdu ištikimai gyventi Lex credendi.“

ir kad niekada ir jokiais laikais niekas, kad ir kas jis bebūtų, negalės jų varţyti ir priversti palikti šį mišiolą ar

panaikinti dabartinį mokymą arba jį pakeisti, bet kad jis pasiliks visada galiojantis ir teisėtas, su visa savo

jėga... Jei vis dėlto kas nors leistų sau tokį suklastojimą, tegul jis ţino, kad uţsitrauks visagalio Dievo ir Jo

palaimintųjų apaštalų Petro ir Pauliaus rūstybę“935

.

2. Tradicinės Mišios kanonizuotos Tridento susirinkimo ir šv. Pijaus V

Senosios Mišios yra Mišios, kurios buvo kanonizuotos Tridento susirinkimo ir šv. Pijaus V. Kai popieţius

kanonizuoja šventąjį, tai jis kanonizuoja šio šventojo dorybes ir kultą, kurį privalome jam teikti. Šventojo

kanonizacija yra disciplinarinis dekretas, nustatantis kultą, privalomą šio šventojo atţvilgiu: dulijos kultą. Tas

pats ir su Mišiomis. Nei popieţius šv. Pijus V, nei Tridento susirinkimas nesukūrė Mišių. Jie paprasčiausiai

konstatavo, kad per daugelį šimtmečių – kadangi dauguma maldų siekia apaštalinius laikus – šios Mišios

parodė – per patyrimą, per vaisius, kuriuos jos davė, per daugiau kaip dvylika šimtmečių nepertraukiamos

praktikos – kad jos yra šventos. Jeigu šv. Pijus V kanonizavo šias Mišias, tai todėl, kad jis manė, jog jos yra

šventos, kad jos visada savyje turės malonę, kad jos visada ugdys Baţnyčią936

.

3. Tradicinių Mišių kanonizavimas gali būti laikomas neklaidingu

Todėl aš asmeniškai esu įsitikinęs, kad tas veiksmas, kurį atliko šv. Pijus V, yra neklaidingas veiksmas, nes

tam, kad patvirtintų šias Mišias, kad patvirtintų jų šventumą, jis remiasi Susirinkimu ir visa Tradicija. Lygiai

taip, kaip kanonizuojamas šventasis, šv. Pijus V kanonizavo šias Mišias ir to pasėkoje jis galėjo suteikti šį

indultą, šią privilegiją, duodamą kunigui, sakydamas: „Niekada – in perpetuum – niekas negalės sutrukdyti

kunigui laikyti šias Mišias; joks kunigas, laikantis šias Mišias, niekada negalės dėl šios prieţasties uţsitraukti

nei bausmės, nei pasmerkimo, kad ir kokioje bazilikoje, koplyčioje ar baţnyčioje tai būtų937

.

4. Ar popiežius gali atšaukti bulę Quo Primum?

Bulė Quo Primum turi, bent jau tam tikru mastu, visus neklaidingumo poţymius. Aš nemanau, kad popieţius

galėtų ją atšaukti938

.

5. Prieštaravimas dėl negalimumo atšaukti bulę

Dėl negalimumo atšaukti šv. Pijaus V bulę Quo Primum aš susilaukiau prieštaravimo iš vieno Ţenevos

kunigo, kuris man laiške parašė: „Jūs remiatės šv. Pijaus V bule; bet paţiūrėkite į bulę, kurią šv. Pijus V

išleido dėl brevijoriaus; ji yra lygiai tokia pati, o vis dėlto popieţius šv. Pijus X pakeitė brevijorių ir išleido

bulę po šv. Pijaus V bulės.“

Pirmiausia reikėtų pasakyti, kad šv. Pijus X tik atnaujino ir pakartojo tai, ką padarė šv. Pijus V: jis praktiškai

nieko nepakeitė. Kita vertus, jei galutinės formulės yra identiškos pačiame tekste, formulės, naudojamos dėl

šv. Pijaus V Mišių amţinumo, nėra tokios, kokios naudojamos dėl brevijoriaus, arba yra visiškai ne tokio

pobūdţio.

Todėl kartais naudinga dar kartą perskaityti šią šv. Pijaus V bulę, kurią jūs turite visų Romos mišiolų

pradţioje. Dar kartą ją perskaitykite. Šie ţodţiai yra tikrai įtikinami. Aš greitomis verčiu lotynišką tekstą,

kuris yra toje bulėje939

. Šventasis Tėvas sako, kad jis tai suteikia visiems laikams ir kad šis tekstas gali būti

naudojamas laisvai ir nedraudţiamai visuomet (perpetuo), kad visada bus galima giedoti arba skaityti Mišias

935 Lettre ouverte aux catholiques perplexes (Atviras laiškas sutrikusiems katalikams), p. 191. 936 Dvasinė paskaita, Écône, 1974 m. sausis. 937

Dvasinė paskaita, Écône, 1975 m. rugsėjo 14 d. 938 Dvasinė paskaita, Écône, 1982 m. sausio 19 d. 939 Atque ut hoc ipsum Missale in missa decantanda aut recitanda in quibusvis Ecclesiis absque ullo conscientiæ scrupulo (be jokio

sąţinės skrupulo) aut aliquarum pœnarum sententiarum, censurarum incursu posthac omnino sequantur eoque libere et licite uti

possint et valeant auctoritate apostolica tenore præsentium etiam perpetuo concedimus et indulgemus.

bet kokiose baţnyčiose be jokio sąţinės skrupulo ir nebijant susilaukti jokios bausmės, jokios priešiškos

nuomonės ir jokios cenzūros. Ir šitai: „Mes tai leidţiame ir suteikiame visiems laikams940

.“

Po to jis vėl pakartoja ir dar patikslina savo mintį. Galima sakyti, kad jis tikrai buvo pranašas ir pamatė

laikus, kai kaţkas bus daroma prieš šias Mišias. Galima sakyti, kad, numatydamas tai, jis pašalino bet kokį

sąţinės skrupulą kunigams, kurie ir toliau laikys šias Mišias. Joks Prelatas, joks Valdytojas, joks

Kanauninkas nei Kapelionas, nei kiti, kad ir kokiu vardu vadintųsi941

, negalės įpareigoti pasaulietinių kunigų

arba bet kokio reguliaraus ordino kunigų laikyti Mišias kitaip, negu mes nustatėme, ir niekas negalės būti

įpareigojamas ką nors keisti šiame mišiole. Neque ad missale hoc immutandum a quolibet cogi ac compelli

præsentes litteræ ullo unquam tempore – niekada – ullo unquam tempore942

.

Kodėl šv. Pijus V priėmė tokį sprendimą, įpareigojantį ateičiai? Nes jis jautėsi remiamas visos Tradicijos943

.

6. Konstitucija Missale romanum neuždraudžia Tridento Mišių

Jei manysime, kad popieţius galėtų pakeisti šį amţiną indultą, tada reikėtų, kad jis tai būtų padaręs tokiu pat

iškilmingu aktu. 1969 m. balandţio 3 d. Apaštalinė konstitucija Missale romanum leidţia laikyti Mišias,

vadinamas Pauliaus VI Mišiomis, bet neturi savyje jokio aiškiai suformuluoto Tridento Mišių uţdraudimo.

Todėl kardinolas Ottaviani 1971 m. galėjo pasakyti: „Tridento Mišių ritualas nėra, kiek aš ţinau,

panaikintas.“ Mons. Adam, kuris plenarinėje Šveicarijos vyskupų asamblėjoje teigė, jog Konstitucija Missale

romanum uţdraudė celebruoti, negavus indulto, pagal šv. Pijaus V ritualą, turėjo atsisakyti savo ţodţių po to,

kai buvo paprašytas pasakyti, kokiais terminais buvo nusakytas šis draudimas944

.

7. Kunigas negali būti baudžiamas už tai, kad laiko tradicines Mišias

Iš to seka, kad, jeigu kunigas būtų nubaustas, o gal net ekskomunikuotas dėl šio dalyko (tai yra dėl to, kad

laiko tradicines Mišias), šis pasmerkimas būtų visiškai negaliojantis.

Šv. Pijus V kanonizavo šias šventas Mišias; o popieţius negali pašalinti kanonizacijos, kaip negali atšaukti

šventojo kanonizacijos. Mes jas galime ramiausiai laikyti, o tikintieji jose dalyvauti be jokių pašalinių

minčių, be kita ko, ţinodami, jog jos yra geriausias būdas išlaikyti savo tikėjimą945

.

Išsaugoti visų laikų Mišias

1. Pasirinkti tarp paklusnumo regimybės ir mūsų tikėjimo išsaugojimo

Dvi religijos stoja viena prieš kitą. Mes esame dramatiškoje situacijoje; pasirinkimas neišvengiamas, bet tai

nėra pasirinkimas tarp paklusnumo ir nepaklusnumo. Tai, kam mus aiškiai įkalbinėja, ką mums siūlo, yra

paklusnumo regimybės pasirinkimas946

.

Mes turime pasirinkti tarp, sakyčiau, paklusnumo regimybės – nes Šventasis Tėvas negali iš mūsų reikalauti

palikti savo tikėjimą, tai visiškai neįmanoma – ir mūsų tikėjimo išsaugojimo. Ką gi, mūsų pasirinkimas –

nepalikti savo tikėjimo. Nes tame mes negalime klysti. Baţnyčia negali klysti dėl to, ko ji mokė du

tūkstančius metų. Todėl mes esame prisirišę prie šios Tradicijos, kuri nuostabiai ir galutinai išreikšta, kaip tai

taip gerai pasakė popieţius šv. Pijus V, šventojoje Mišių aukoje947

.

940 Etiam perpetuo concedimus et indulgemus. 941 Et alii quocumque nomine nuncupati. 942 Dvasinė paskaita, Écône, 1975 m. sausio 16 d. 943 Dvasinė paskaita, Écône, 1975 m. rugsėjo 14 d. 944 Lettre ouverte aux catholiques perplexes (Atviras laiškas sutrikusiems katalikams), p. 192. 945 Lettre ouverte aux catholiques perplexes (Atviras laiškas sutrikusiems katalikams), p. 192. 946 Lettre ouverte aux catholiques perplexes (Atviras laiškas sutrikusiems katalikams), p. 178. 947

Homilija, Écône, 1976 m. birţelio 29 d. Reikia paţymėti, kad Mons. Lefebvre savo argumentacijos esmę grindţia ne kanonų

teise, tirdamas naujųjų Mišių promulgacijos sąlygas, bet naujųjų Mišių teologiniu aspektu, Mišių, kurios nebėra katalikiška

tikėjimo išraiška ir todėl nebėra įstatymas gilia to ţodţio prasme. Trumpa kritinė analizė, atlikta Mons. Lefebvre iniciatyva, be kita

ko nagrinėja klausimą šioje perspektyvoje, darydama išvadą, kad N.O.M. „Stulbinančiai atitolsta, tiek visumoje, tiek detalėse, nuo

katalikiškos šv. Mišių teologijos“. Taigi, būtent čia yra esminė Mons. Lefebvre N.O.M. atmetimo prieţastis.

Jau šv. Paulius sakė Timotiejui: „O Timotiejau, saugok depozitą948

, saugok depozitą.“ O šis depozitas buvo

susiformavęs per keliasdešimt metų. Ir jis pridūrė: „Pasilik tame, ko išmokai iš savo senelės Loidės nuo

vaikystės949

“; o Timotiejaus vaikystė beveik siekia mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus mirtį. Ir todėl šv. Paulius

jau sakė Timotiejui: saugok tai, ko išmokai iš savo senelės: jos katekizmą ir visa tai, ko Baţnyčia ją išmokė.

Gerbk tai, pasilik tame, ko išmokai iš savo senelės.

Taigi, jei šv. Paulius tai jau sakė tada, kai depozitas vos formavosi, kai Apreiškimas pasaulyje buvo vos

ţinomas, tuo labiau mes pasilikime tame, ko buvome išmokyti, tame, ko Baţnyčia mokė savo vaikus per

dvidešimt šimtmečių. Mes negalime nuo to atsiskirti, neatsiskirdami nuo savo šventosios religijos950

.

Mes turime tikėjimą Petro įpėdiniu. Bet, kaip labai gerai pasakė popieţius Pijus IX savo dogminėje

konstitucijoje, popieţius gavo Šventąją Dvasią ne tam, kad skelbtų naujas tiesas, bet tam, kad mus išlaikytų

visų laikų tikėjime. Štai definicija, paskelbta popieţiaus Pijaus IX Vatikano I susirinkimo metu951

. Ir todėl

mes esame įsitikinę, kad, išlaikydami šias tradicijas, mes išreiškiame savo meilę, savo nuolankumą, savo

paklusnumą Petro įpėdiniui952

.

Mes turime pasakyti „ne“ šiai modernizmo ir neoprotestantizmo bangai. Negalime sakyti, kad paimame vieną

dalį ir paliekame kitą; tai neįmanoma, nes viskas susiję.

Todėl mes pasirenkame tai, ko visada buvo mokoma ir liekame kurti Baţnyčią griaunančioms naujovėms953

.

2. Neabejoti dėl mūsų pozicijos teisėtumo

Mes būtinai privalome išlaikyti savo tvirtumą, savo tvirtą opoziciją, ir nė akimirkai nesuabejoti savo

pozicijos teisėtumu. Mes negalime išlikti abejingi mūsų tikėjimo, papročių, liturgijos nuosmukio akivaizdoje.

Tai neįmanoma954

!

Mes nenorime atsiskirti nuo Baţnyčios; priešingai, mes norime, kad Baţnyčia tęstų! Baţnyčia, kuri nutraukia

ryšius su savo praeitimi, nebėra Katalikų Baţnyčia.

Yra tik viena Katalikų Baţnyčia – ta, kuri tęsia Tradiciją; todėl aš nedvejodamas sakau: jūs esate Katalikų

Baţnyčia! Kodėl? Nes jūs tęsiate tai, ką Baţnyčia visada darė955

.

Su jumis elgsis kaip su schizmatikais, bet jūs nesate schizmatikai. Schizmatikai yra tie, kurie apleidţia

Baţnyčios tradicijas; tie, kurie apleidţia Baţnyčios tikėjimą, kurie nebetiki tikru mūsų Viešpat ies Jėzaus

Kristaus buvimu, kurie nebetiki gimtąja nuodėme, kurie nebetiki pašvenčiamąja malone, kurie nebetiki

angelais ir velniais – tai šitie atsiskiria nuo Baţnyčios956

.

3. Išsaugoti tikėjimą su visų laikų Mišiomis

Kokia yra priemonė išsaugoti katalikų tikėjimui? Išlaikyti jūsų šventąsias Mišias. Tai jos yra kertinis

Baţnyčios akmuo, tai jos yra lobis, kurį mums davė mūsų Viešpats Jėzus Kristus. „Tai yra mano Kraujo

taurė, naujosios ir amţinosios Sandoros957

.“ Mūsų Viešpaties Kraujas, išlietas mūsų nuodėmių atleidimui –

štai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Testamentas. Mes išlaikome Mišias ne todėl, kad jos yra lotyniškojo

ritualo Mišios, bet todėl, kad jos savyje aiškiai turi tikėjimo tiesas (yra kitų ritualų Mišių, bet šie ritualai

savyje turi visas mūsų katalikiško tikėjimo tiesas ir jas skelbia)958

.

Mes visa savo siela, visa savo širdimi turime būti prisirišę prie šv. Mišių aukos, nes kaip tik čia mes iš tiesų

randame tai, ką Dievo meilė padarė dėl mūsų. Nes jeigu yra Dievo meilės mums liudijimas, tai yra mūsų

948 Depositum custodi. 949 Permane, o Timothee, permane in iis quæ didicisti ab avia tua Loïde ab infantia tua (pagal 2 Tim 1, 5). 950 Homilija, Lionas, 1976 m. vasario 8 d. 951 „Šventoji Dvasia nebuvo paţadėta Petro įpėdiniams tam, kad, Jai apreiškus, jie skelbtų naują doktriną, bet kad su Jos pagalba jie

šventai saugotų ir ištikimai pateiktų apaštalų išdėstytą doktriną, tai yra, tikėjimo depozitą“ (Vatikano I susirinkimas, Pastor

Æternus, D.S. 3070). 952 Homilija, kunigų šventimai, Écône, 1976 m. birţelio 29 d. 953 Dvasinė paskaita, Écône, 1974 m. gruodţio 2 d. 954

Dvasinė paskaita, Écône, 1975 m. kovo 13 d. 955 Homilija, Ţeneva, 1978 m. geguţės 15 d. 956 Homilija, Lionas, 1976 m. vasario 8 d. 957 Hic est calix sanguinis mei, novi et æterni Testamenti. 958 Homilija, Écône, 1981 m. birţelio 29 d.

Viešpats Jėzus Kristus, prikaltas prie Kryţiaus. Ką dar daugiau galėjo padaryti mūsų Viešpats, negu

pasiaukoti ant Kryţiaus, kad atpirktų mus iš mūsų nuodėmių959

?

Mes negalime apleisti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kulto, netgi jei tai bus tokioje salėje kaip ši, kurią jūs

pasistengėte padaryti kiek įmanoma tinkamesnę, kur jūs susirenkate, tęsiate Katalikų Baţnyčią. Būtent tai

sakė jau šv. Atanazas tiems, kurie jį kritikavo uţ tai, kad jis norėjo išlaikyti tradicijas: „Jūs išsaugojote

baţnyčias, o mes išsaugojome tikėjimą. Saugokite baţnyčias, jei norite, saugokite šventyklas, bet mes

saugosime tikėjimą.“ Būtent tai jūs sakote, ateidami į vieną iš šių salių. „Saugokite savo baţnyčias, kadangi

mums trukdote jose iš tiesų garbinti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. O mes norime išsaugoti tikėjimą, mes norime

tęsti Baţnyčią.“ Šitaip jūs išreiškiate, kad norite burtis aplink altorių, aplink šv. Mišių auką, aplink kunigus,

vykdančius šias liturgines funkcijas taip, kaip Baţnyčia visuomet tai darė, kad išsaugotumėte savo tikėjimą ir

savo vaikų tikėjimą. Tai pati didţiausia paslauga, kokią jūs galėtumėte padaryti Baţnyčiai, tikėdamiesi, kad

kada nors galėsite vėl uţpildyti savo baţnyčias, baţnyčias, kurios buvo pastatytos šiam kultui, o ne kultui,

panašiam į protestantišką kultą960

.

Mes norime išsaugoti katalikų tikėjimą su katalikiškomis Mišiomis, ne ekumeninėmis Mišiomis, netgi jei jos

yra galiojančios ir ne eretiškos, bet vis dar sudarančios palankias sąlygas erezijai961

.

Tam, kad išsaugotume katalikų tikėjimą, vienintelė logiška laikysena yra išsaugoti katalikiškas Mišias, o šios

katalikiškos Mišios yra priešingos Susirinkimo dvasiai, priešingos ekumenizmui, priešingos kolegialumui,

priešingos taip pat ir liberalizmui, esančiam Susirinkime. Mūsų Mišios yra aukos Mišios, o yra tik viena

auka, atidaranti mums dangaus vartus: „Tu devicto mortis aculeo..., tu, išlaisvindamas mus iš pragaro

grandinių, per Kryţių nuvedei į dangų962

.“ Kryţius yra kelias, vedantis mus į dangų. Mūsų Viešpaties auka

yra karališkas kelias, vedantis mus į amţinybę. Kito nėra963

.

Celebruoti savo šventąją auką pagal mūsų šventųjų Tėvų, apaštalų ir tų, kurie jais sekė, tradiciją, tradiciją tų,

kurie mums perdavė šį ritualą, ritualą, kuris buvo atstatytas šv. Pijaus V, šv. Pijaus X, Jono XXIII: štai kas

mums svarbu964

.

4. Ištikimybė nepaisant persekiojimo

Labai greitai aš buvau visiškai įtikintas, kad mano prisirišimas prie visų laikų Mišių mums atneš sunkumų

santykiuose su Roma. Ir iš tiesų, mes visada buvome spaudţiami apleisti būtent Mišias: Mons. Mamie, savo

laišku man neteisėtai pranešdamas apie Brolijos panaikinimą965

, visų pirma mums priekaištavo uţ tai, kad

liekame prisirišę prie senosios liturgijos. 1976 m. Vatikano pasiuntiniai man kartojo: „Laikykite naująsias

Mišias, ir viskas susitvarkys966

.“ Taigi, kaip tik jų uţsispyrimas priversti mane padaryti šią bedievystę mane

dar labiau paskatino suteikti šventimus, kuriuos jie man norėjo uţdrausti. Bet, aš tai priminiau daugybę kartų,

dar prieš man keliant šventimų klausimą, persekiojimą mums uţtraukė ir dar tebeuţtraukia mūsų atsisakymas

priimti naująsias Mišias967

.

Mes be galo apgailestaujame, mums nepaprastai skaudu galvoti, kad dėl savo tikėjimo turime sunkumų

santykiuose su Roma! Kaip tai įmanoma? Tai dalykas, pranokstantis mūsų vaizduotę, kuriuo mes niekada

nebūtume galėję patikėti, ypač savo vaikystėje, kai viskas buvo darnu, kai Baţnyčia su savo visuotine

vienybe turėjo tą patį tikėjimą, turėjo tuos pačius sakramentus, tą pačią Mišių auką, tą patį katekizmą.

Ir štai staiga susiskaldymas, nesantaika. Krikščionys draskomi savo šeimoje, savo namuose, taip pat ir vaikai,

dėl šio susiskaldymo Baţnyčioje, dėl šios naujos religijos, kurios mokoma ir kuri praktikuojama. Kunigai

miršta prieš laiką, draskomi savo širdyje ir sieloje, nebeţinodami, ką daryti: ar pasiduoti paklusnumui ir tam

tikru mastu prarasti savo vaikystės ir jaunystės tikėjimą, atsiţadėti paţadų, kuriuos jie davė savo kunigystės

959 Homilija, Écône, 1975 m. rugsėjo 14 d. 960 Homilija, Lionas, 1976 m. vasario 8 d. 961 Laiškas kardinolui Seper, 1978 m. vasario 26 d. 962 Laisvas Te Deum vertimas. 963 Homilija, Écône, 1990 m. lapkričio 1 d. 964 Dvasinė paskaita, Écône, 1986 m. rugsėjo 27 d. 965

Plg. šiuo klausimu La condamnation sauvage de Monseigneur Lefebvre (Necivilizuotas Mons. Lefebvre pasmerkimas),

Itinéraires priedas, 8 leidimas, 1977 m. balandis. 966 Tėvas Édouard Dhanis buvo atvykęs iš Romos, atsiųstas Mons. Benelli, prašyti Mons. Lefebvre koncelebruoti su juo likus

dviem dienoms iki šventimų. 967 « Malgré les persécutions, l’épopée de la Fraternité », Fideliter, nr. 59, 1987 m. rugsėjis-spalis, p. 73.

šventimų metu, duodami antimodernistinę priesaiką, ar tarsi atsiskirti nuo to, kuris yra mūsų tėvas, popieţius,

nuo to, kuris yra šv. Petro atstovas... Kokia kančia kunigams! Kunigai, daugybė kunigų prieš laiką mirė iš

skausmo. Dabar kunigai yra varomi iš savo baţnyčios, persekiojami uţ tai, kad laiko visų laikų Mišias968

.

Taigi, net jeigu ir mes turime kentėti, tai ką gi, kentėkime dėl savo tikėjimo! Mes nesame pirmi: kiek

kankinių anksčiau uţ mus kentėjo, kad išsaugotų tikėjimą! Jeigu mes turime pakelti moralinę kankinystę,

būdami kaţkiek niekinami ir peikiami tų, kurie turėtų būti mūsų tėvai tikėjime, ką gi, ištverkime šią kančią,

bet pirmiausia išsaugokime tikėjimą. To nori Gerasis Dievas, taip pat ir švč. Mergelė Marija. Mergelė Marija

yra mūsų motina. Dėl to, kad priklausome Mergelės Marijos šeimai, mes norime išsaugoti tikėjimą, kurį ji

visuomet išpaţino. Ar Mergelės Marijos širdyje, be mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo, yra koks nors

kitas dalykas? Tad ir mes, kaip švč. Mergelė Marija, norime savo širdyse turėti vienintelį vardą, Jėzaus vardą.

(...)

Mes esame tikri, kad vieną dieną tiesa sugrįš. Kitaip būti negali, Gerasis Dievas neapleidţia savo

Baţnyčios969

.

5. Išugdysime tikrus kunigus

Todėl išugdysime tikrus kunigus, tai yra, kunigus, kurie aukos auką, tikrąją auką, ir jūs švęsite tikrąją

Eucharistiją ir padarysite taip, kad mūsų Viešpats būtų ant altoriaus. Ir būtent tai jus paskatino ateiti į Brolijos

seminariją. Visos jūsų formacijos sintezė – tai altorius, Mišių auka970

.

Savo seminarijoje aš nedarau nieko kito, tik vėl patvirtinu tiesas, kurias Baţnyčia visada išpaţino. Taigi,

jaunuolius patraukia altorius, šv. Mišių auka971

.

Be jokio maišto, be jokio kartumo, be jokios pagieţos mes tęsiame savo kunigų formavimo darbą po visų

laikų magisteriumo ţvaigţde, įsitikinę, jog negalime padaryti didesnės paslaugos šventajai Katalikų

Baţnyčiai, suvereniam pontifikui ir būsimoms kartoms. Mes tvirtai laikomės viso to, kas visų laikų

Baţnyčios buvo tikima ir praktikuojama tikėjime, papročiuose, kulte, katekizmo mokyme, kunigo

formavime, Baţnyčios sutvarkyme, ir kodifikuota knygose, išleistose iki modernistinės Susirinkimo įtakos,

laukdami, kol tikroji Tradicijos šviesa išsklaidys sutemas, temdančias amţinosios Romos padangę. Darydami

tai, su Dievo malone ir Mergelės Marijos, šv. Juozapo ir šv. Pijaus X pagalba, mes esame įsitikinę, kad

liekame ištikimi Romos Katalikų Baţnyčiai, visiems Petro įpėdiniams, ir esame ištikimi mūsų Viešpaties

Jėzaus Kristaus paslapčių dalytojai Šventojoje Dvasioje972

.

6. Tegul seminaristai tampa šventais kunigais

Aš jūsų prašau iš visos sielos melstis uţ visus šiuos jaunus seminaristus, kurie ateina pasivesti šios Écône

seminarijos globai ir vadovavimui, kad jie suprastų šiuos dalykus, kad taptų šventais kunigais, tikrais

kunigais, tokiais kunigais, kokių jums reikia, kurie jums kalbės apie Dievą, apie amţinybę, jūsų sielų

išganymą – tai šitai mes tikimės jums perduoti per savo Écône seminaristus. Aš jūsų prašau melstis uţ juos:

jiems reikia beveik didvyriškumo, kad toliau eitų tuo keliu, kuriame yra, ir aš tikiuosi, kad jie tai sugebės, su

jūsų maldų pagalba973

!

968 Homilija, Écône, 1976 m. birţelio 29 d. 969 Homilija, Ţeneva, 1978 m. geguţės 15 d. 970

Dvasinė paskaita, Écône, 1971 m. geguţės 30 d. 971 Piligriminė kelionė, Mariazell, 1975 m. rugsėjo 8 d. 972 Deklaracija, 1974 m. lapkričio 21 d., pakartota Un évêque parle, „Mille neuf cent soixante-quinze“, leidykla DMM., Jarzé, 1976

m. 973 Homilija, Garges-lès-Gonesse, 1973 m. vasario 11 d.

Apibendrinimas

Katalikų tikėjimo tiesos, liečiančios šv. Mišių auką, Monsinjorui Lefebvre nebuvo abstrakčios idėjos, jame

jos buvo gyvos: jas jis padarė savo gyvenimo centru. Šitaip jis išgyveno savo vyskupišką devizą: Et nos

credidimus caritati. „Ir mes patikėjome Dievo meile mums“ (1 Jn 4, 16). Kiekviena krikščioniška siela turi

jausti tą patį prisirišimą prie šv. Mišių aukos. Iš mūsų tikėjimo begaline Dievo meile, kuri įgyvendinama ant

altoriaus, kyla mūsų meilė Eucharistijai.

Argi Kristaus buvimas po Eucharistiniais pavidalais nėra Dievo meilės mūsų atţvilgiu įrodymas? Buvimas,

kurio Jis panoro paties tikriausio, paties totaliausio, koks tik įmanomas: mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus

kūniškas, substancialus buvimas; ne vienoje vietoje, ne vienoje kurioje nors epochoje, bet besitęsiantis per

visus amţius ir visame pasaulyje, nuo šiol prieinamas kiekvienam ţmogui, prisiartinančiam prie tabernakulio.

Nuostabus Dievo meilės artumas! Jei ne šis buvimas, pas ką mes eitume974

?

„Įsivaizduokite krikščionišką gyvenimą be Eucharistijos! Kas mes būtume be mūsų Viešpaties Jėzaus

Kristaus, be šios nepaprastos Dievo dovanos mums? Kokie būtume našlaičiai, kokie vieniši jaustumėmės,

tarsi Gerojo Dievo apleisti! Bet, turėdami Eucharistiją, kai tik mums reikia su Juo pasikalbėti, Jį pamatyti,

pasakyti Jam, kad Jį mylime, kai tik mums reikia ypatingos pagalbos, mes galime ateiti į savo šventoves,

atsiklaupti prieš mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, galbūt vieni, vieni priešais Švč. Sakramentą. Tikriausiai jums yra

tekę sakyti Gerajam Dievui priešais Švč. Sakramentą: „Ateik man padėti, pagelbėk man, aš patiriu sunkumą,

išbandymą, ateik padėti mano šeimai, ateik padėti mano vaikams!“ Ir kai jūs vėl išėjote, palikote baţnyčią

paguosti. Ir tokie jūs buvote, tuo aš esu tikras, po kiekvienų sekmadienio Mišių! Kiek kartų mums, kaip

kunigams, yra tekę padėti mirštantiesiems! Kiek kartų mums yra tekę nešti komuniją ligoniams! Koks

dţiaugsmas šioms kenčiančioms sieloms priimti savo Dievą iš kunigo, atėjusių joms suteikti šventąją

komuniją, rankų! Kokia paguoda! Koks drąsos šaltinis jiems! Mūsų Viešpats Jėzus Kristus šiuo sakramentu

padarė nepaprastą savo meilės stebuklą975

.“

Viena iš didţiausių mūsų paguodų, dalyvaujant šv. Mišių aukoje – mūsų Viešpaties artumas. Toks artimas Jo

buvimas mus ţavi. Bet čia nesibaigia mūsų Viešpaties gerumas mums. Iš tiesų, Mišiose Kristus nepasitenkina

tuo, kad atsiranda tarp mūsų. Jis veikia. Prie altoriaus tas pats Kristus atnaujina aukščiausią meilės aktą, kuris

vainikavo Jo ţemiškąją egzistenciją: savo gyvybės dovanojimą, kaip atsilyginimo auką uţ nusidėjėlius.

„Nėra didesnės meilės, kaip atiduoti savo gyvybę uţ tuos, kuriuos mylime“ (Jn 15, 13). Tai čia Kristus

atiduoda save kaip šlovinimo ir atsilyginimo aukos ostiją, paaukotą savo Tėvui, taip pat čia Jis mus myli iki

galo (Jn 13, 1); taip pat ir iki laikų pabaigos, nes ant mūsų altoriaus kasdien išsipildo ši begalinė meilė. Tokia

yra neišmatuojama tikrovė, su kuria mus supaţindina dogma, teigdama, jog Mišios yra Kryţiaus aukos

atnaujinimas. Esminė tikrovė krikščioniškajam tikėjimui, tampanti jo maldos širdimi:

„Akivaizdu, kad didţioji Baţnyčios malda – tai šv. Mišių auka. Kaip didţioji mūsų Viešpaties Jėzaus

Kristaus malda buvo Jo Kalvarija. Būtent ant Kryţiaus Jis buvo didţiausias maldautojas ir būtent Mišių auka

yra didţioji Baţnyčios malda, į kurią Baţnyčia prašo visus tikinčiuosius jungtis artimai, giliai, garbinanti

Dievą, garbinanti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, garbinanti Sutvėrėją, garbinanti Atpirkėją. Kokią nuostabią

maldą Jėzus perdavė Baţnyčiai976

!“

Šiame Mišių, kaip aukos, aspekte yra vienas ypatingesnis momentas, galų gale mus nuvedantis į tą meilės

viršūnę, tai yra, Kryţių, kurį Mišios pratęsia. Tai šv. Mišių aukos permaldaujamasis tikslas. Mūsų Viešpaties

mirtis buvo atsilyginamoji ir, vadinasi, permaldaujamoji auka. Šv. Paulius tai aiškiai sako: „Tai Jį Dievas

paskyrė kaip permaldavimo auką, kad parodytų savo teisingumą, Dievas, kuris kantrumo laikais paliko

nenubaustas praeities nuodėmes, kad parodytų savo teisingumą dabartiniu metu. Todėl Jis pripaţintas

teisingu ir nuteisinančiu tą, kuris tiki į Jėzų Kristų“ (Rom 3, 25). Mišių auka, sudabartinanti mūsų Viešpaties

auką, dėl to turi permaldaujamąją dimensiją:

„Visa liturgija, kuri yra didţioji Baţnyčios malda, kviečia mus ţiūrėti į Jėzų ant Kryţiaus kaip į Auką,

Avinėlį be dėmės, paaukotą dėl mūsų nuodėmių, Išganytoją, Atpirkėją, kuris mus atpirko savo Kraujo

kaina977

. Tai mums yra pagrindinis dalykas. Tai esminis skirtumas, kuris mus skiria nuo protestantizmo. Mes

974 Plg. Jn 6, 68. 975 Homilija, Écône, 1976 m. birţelio 17 d. 976 Homilija, Écône, 1982 m. vasario 2 d. 977 Rekolekcijos, le Barroux, 1985 m. rugpjūtis.

tikime, kad Mišių auka yra permaldaujamoji auka, (...) dar ir dabar: tai ta pati auka, kaip ir toji, paaukota

Kalvarijoje, kuri tęsiasi. Vadinasi, kiekvieną kartą, kai Mišių auka yra aukojama, nuodėmės atleidţiamos,

pašventinimo malonės išliejamos visame pasaulyje978

.“

Tikrasis buvimas, aukojamasis veiksmas, permaldavimas uţ mūsų nuodėmes: šios trys mūsų katalikiško

tikėjimo tiesos Monsinjorui Lefebvre buvo tapusios gyva tikrove, tiek jo pamaldumo, tiek jo apaštalavimo

šaltiniu. Taip pat jos buvo jo giliausio skausmo prieţastimi tada, kai jis pamatė tas pačias tiesas, tokias pilnas

meilės, 1969 m. liturginės reformos vėl iš naujo svarstomas. Substancialus Kristaus buvimas eucharistiniuose

pavidaluose staiga čia buvo tarsi sureliatyvintas, kadangi sulygintas su grynai moraliniu Kristaus buvimu Jo

Ţodyje. Be to, greitai išnyko priklaupimai ir netgi pats ţodis „transsubstanciacija“ atrodė tarsi ištremtas iš

baţnytinio ţodyno. Lygiai taip pat ritualas, sukurtas Pauliaus VI, teikė valgio idėjai pirmenybę prieš aukos

idėją, o naujasis mišiolas bekalbėjo tik apie „įsteigimo pasakojimą“ ten, kur Baţnyčia visada matė grynai

aukojamąjį veiksmą. Pagaliau apie permaldavimą nebebuvo, taip sakant, uţsimenama.

Trumpai tariant, tokios graţios eucharistinio tikėjimo tiesos, nuostabiai išreikštos daugiaamţiu Baţnyčios

ritualu, buvo tarsi paliktos, apleistos. Jos nebebuvo centriniu naujojo ritualo tašku. Écône įkūrėjas galėjo

visiškai teisingai parašyti:

„Fundamentalios šv. Mišių dogmos aiškiai nebepasirodo ir joms netgi prieštaraujama, t.y.: kad yra tikra auka,

aukojamasis veiksmas; kad auka, arba ostija, yra pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus, esantis duonos ir vyno

pavidaluose, su savo Kūnu, savo Krauju, savo Siela ir savo Dievyste; kad ši auka yra permaldaujamoji; kad

auka ir sakramentas įvykdomi per konsekracijos ţodţius, o ne per prieš tai einančius ar po to sekančius

ţodţius; kad kunigas yra vienintelis vykdytojas.“

Ir Mons. Lefebvre daro išvadą apie suartėjimą su protestantizmu, suartėjimą, patvirtinamą daugybės

pakeitimų, savyje labiau antraeilių:

„Pakanka išvardinti keletą naujovių, kad įsitikintume suartėjimu su protestantizmu: altorius paverstas stalu,

be altoriaus akmens; Mišios atsisukus į ţmones – koncelebruojamos – vietine kalba, garsiai; Mišios iš dviejų

dalių: Ţodţio liturgija ir Eucharistijos liturgija; reikmenys suprastinti, duona rauginta, Eucharistija dalinama

pasauliečių, į rankas; likusios ostijos paslėptos pertvarose; skaitiniai skaitomi moterų; komunija ligoniams

dalinama pasauliečių. Čia kalbama tik apie oficialiai leistas naujoves979

.“

Tokio perversmo pasekmių nereikėjo ilgai laukti: kulto, o netrukus ir eucharistinio tikėjimo, sunykimas;

aukos dimensijos stoka krikščioniškajame gyvenime ir, pagaliau, paties krikščioniškojo gyvenimo stoka;

dramatiškas nuodėmės sureliatyvinimas, kiekvienam save skelbiant aukščiausiu savo įstatymų dėl gėrio ir

blogio leidėju. Vienu ţodţiu, reliatyvizmas pilnai įėjo į Dievo Baţnyčią! Taigi, Meilė nebebuvo mylima, ir

greitai mūsų baţnyčios ištuštėjo...

Po netikrumo ir neretai chaoso metų atrodo, kad tiesa nedrąsiai atsiima kai kurias savo teises. Tai čia, tai ten

vėl praţysta eucharistinė adoracija, tuo tarpu 2003 m. popieţiaus enciklika pirmą kartą bando vėl suteikti tam

tikrą vietą aukos idėjai. Bet ţodţių, kad ir kokie svarbūs jie būtų, neuţtenka. Visų pirma svarbu grąţinti

gyvenimą toms didţiosioms tiesoms apie Dievo meilę mums, tą gyvenimą, kurį jos visada turėjo daugiau

kaip tūkstantį metų gyvavusiame Baţnyčios rituale. Ganytojas, kokiu buvo Mons. Lefebvre, tai suprato

tuojau pat. Taip pat jis visada atsisakė – o paskui jį ir jo kunigai – celebruoti Mišias pagal Pauliaus VI

sukurtą ritualą, laikydamasis nepaţeidţiamo ir vaisingo Romos mišiolo, kodifikuoto šv. Pijaus V, brangaus

lobio, taip giliai įsišaknijusio dviejų tūkstančių metų Baţnyčios tradicijoje.

Ar ne čia, gaivinančiame sąlytyje su šv. Mišių auka, ţmogus atsako į begalinę Dievo meilę? Įkūnytas į Kristų

ir Jo apvalytas, jis vienijasi su dieviškąja Auka į dovaną, kuria ji pati tampa savo Tėvui, ir šitaip tampa

malonaus kvapo ostija savo Dievui:

„Mišių auka yra atnašavimas ir šis atnašavimas turi būti pavyzdţiu mūsų atnašavimui. Mūsų gyvenimas turi

būti atnašavimas Dievui per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per Dominum nostrum Jesum Christum, visuomet

per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, vienybėje su mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atnašavimu. Nėra kito kelio

pasiekti palaimintajam regėjimui, pasiekti palaimai, pasiekti mūsų tikslui, kuris yra mūsų Viešpats Jėzus

Kristus. Iš čia kyla Mišių aukos svarba ir tikrosios aukos svarba980

.“

978 Paskaita, Mantes-la-Jolie, 1977 m. balandţio 22 d. 979 Nota dėl N.O.M. ir popieţiaus, 1979 m. lapkričio 8 d., Cor Unum, nr. 4. 980 Dvasinė paskaita, Écône, 1989 m. kovo 10 d.

Kartu su Baţnyčia įsitikinęs, kad mūsų Viešpats išlieja savo malones ţmonėms ypatingai per šv. Mišių auką,

misionierius, kokiu buvo Mons. Lefebvre, būtų norėjęs, kad visi ţmonės savo ruoţtu atsakytų į šią dievišką

meilę, artimai vienydamiesi su altoriaus auka:

„Dievas panoro mus sudievinti, perduoti mums tą neišmatuojamą meilę, kuria Jis dega amţinybę. Jis panoro

mums ją perduoti ir padarė tai nepaprastu pasireiškimu, savo Kryţiumi, savo mirtimi, savo išlietu Krauju. Jis

panoro, kad Jo išrinkti ţmonės tęstų šią auką, kad teiktų Jo dieviškąjį gyvenimą sieloms, kad gydytų jas nuo

jų kalčių, jų nuodėmių, kad perduotų joms savo paties gyvenimą, kad vieną dieną šis gyvenimas jas

pašlovintų, ir kad šios sielos būtų pašlovintos su Juo amţinybėje. Štai Dievo darbas. (...) Jis perduoda mums

save kaip auką, kad ir mes aukotume savo gyvenimus su Jo gyvenimu ir kad šitaip dalyvautume ne vien

mūsų atpirkime, bet ir sielų atpirkime. Šis Dievo planas, ši Dievo, sukūrusio pasaulį, mintis yra nepaprastas

dalykas. Mes esame apstulbę prieš šią didţiąją paslaptį, kurią Gerasis Dievas įvykdė šiame pasaulyje981

.“

Toks buvo Mons. Lefebvre darbas: aukštinti Dievo meilę mums, leisti ţmonėms į ją atsakyti. Jo prisirišimas

prie šv. Mišių aukos, prie katalikų kunigystės neturėjo kito tikslo. Vienu iš pačių neramiausių laikotarpių, kai

tiek Baţnyčios ţmonių, gundomų klaidingo modernumo, pradėjo prarasti šių didţių tiesų prasmę, buvęs

Dakaro arkivyskupas pakilo uţ didţiausią Baţnyčios gėrį. Tegul gali būsimos kartos gausiai semtis iš jo

mokymo, kad maitintų savo sielas ir įvertintų šias amţinas tiesas, kurias jis taip gerai mokėjo pateikti

visiems!

Kun. Patrick Troadec

981 Homilija, Écône, 1982 m. birţelio 29 d.

Priedai

Indulto Mišios

Indultas ir jo vidinė dviprasmybė

1984 m. spalio 3 d. dekretu Dieviškojo kulto kongregacija davė vyskupams galią suteikti indultą Mišių celebravimui pagal 1962 m.

mišiolą, laikantis tam tikrų sąlygų. Pirmoji iš šių sąlygų reikalavo, tiek iš celebranto, tiek ir iš dalyvaujančiųjų, kad jie neturėtų

„jokio ryšio su tais, kurie abejoja dėl Romos mišiolo, promulguoto 1970 m. Romos popieţiaus Pauliaus VI, teisėtumo ir doktrininio

teisingumo“. Jeigu toks indultas galėjo kaţkiek pradţiuginti Mons. Lefebvre, vis dėlto jis tuojau nurodė jo ribas. Pirmoji sąlyga,

tokia, kokia ji buvo suformuluota, tiesą sakant, reikalavo visiško naujojo ritualo priėmimo ir tuo pačiu draudė akcentuoti jo

esminius trūkumus. Tad tokios formos indultas įnešė vidinę dviprasmybę, kuria baţnytinė valdţia galėjo lengvai pasinaudoti tam,

kad nuvestų į naujojo ordo missæ celebravimą.

Kardinolo Ratzinger laiškas leidţia suprasti, kad tarsi Šventasis Tėvas rengtųsi dekretu leisti oficialų ir viešą

celebravimą pagal šv. Pijaus V ritualą. Bet baţnytinė vyresnybė suteiktų šią laisvę tik su sąlyga, kad

tradicinės Mišios nebūtų celebruojamos iš paniekos naujajam ritualui. Ji reikalautų iš kunigų laikyti naująsias

Mišias bent jau karts nuo karto. Sunku šių priemonių sutvarkyme nenujausti gudrybės, skirtos paspausti

tradicionalistams kunigams, siekiant juos įtikinti celebruoti naująsias Mišias982

.

Tai mus veda į prieštaravimą, nes tuo pat metu, kai Roma, pavyzdţiui, šv. Petro brolijai arba le Barroux

vienuolynui ir kitoms grupėms duoda leidimą laikyti visų laikų Mišias, tuo pat metu iš jaunų kunigų

reikalaujama pasirašyti tikėjimo išpaţinimą, kuriame reikia priimti Susirinkimo dvasią. Tai yra

prieštaravimas: Susirinkimo dvasia išreiškiama naujosiose Mišiose. Kaip galima norėti išlaikyti visų laikų

Mišias, priimant dvasią, griaunančią šias visų laikų Mišias? Tai reiškia įeiti į visišką prieštaravimą. Vieną

dieną, visiškai nejučiomis, iš tų, kuriems leista laikyti šv. Pijaus V Mišias, visų laikų Mišias, iš jų bus

pareikalauta, kad jie priimtų ir naująsias Mišias. Ir jiems bus pasakyta, kad jiems paprasčiausiai reikia

prisiderinti prie to, ką pasirašė, kadangi jie pasirašė, jog priima Susirinkimo dvasią ir Susirinkimo reformas.

Negalima šitaip įeiti į prieštaravimą, į neįtikėtiną nelogiškumą. Tai labai nepatogi padėtis. Tai kelia sunkumų

šioms grupėms, kurios tai pasirašė ir kurios šiuo metu yra kaţkokioje aklavietėje983

.

Indulto vaisiai

Tam tikru aspektu Mons. Lefebvre įvertino teigiamą šio indulto rezultatą. Be to, kad jis buvo naujojo ritualo, nesugebėjusio

išstumti senojo, silpnumo pripaţinimas, jis dar ir leido suprasti daugumai tikinčiųjų, kad popieţius nebesipriešina tradiciniam

ritualui. Bet, deja, jis atnešė ir neigiamų vaisių. Daugybė kunigų ir tikinčiųjų pamiršo doktrinines savo atsisakymo priimti Pauliaus

VI promulguotą mišiolą prieţastis, ir jų prisirišimas prie šv. Pijaus V perţiūrėto ritualo sumenko iki subjektyvios ir sentimentalios

dimensijos.

1. Pirmasis konstatavimas. Didelės atsargumo priemonės, norint apsaugoti naujųjų Mišių nenutrūkstamumą.

Kas nori laikyti senąsias, privalo priimti naująsias: vyskupo leidimas – parapijų gynimas.

2. Atsargumo priemonės yra naujųjų Mišių silpnumo prieš senąsias konstatavimas.

3. Kai kuriems kunigams pasiūlyta galimybė laikyti tradicines Mišias įrodo, kad kunigai ir tikintieji trokšta

senųjų Mišių.

Motyvai, kuriais remtasi, ir Dekreto redakcija atskleidţia labiau politinę ir diplomatinę, negu antgamtinę

dvasios būseną984

!

Aš turėjau progą tai pasakyti iš pat pradţių, indultas mums buvo naudingas, kad ir kokios būtų buvusios

sąlygos, nes daug ţmonių suprato, jog popieţius nebeprieštarauja senųjų Mišių celebravimui ir, vadinasi,

laisvai galima į jas eiti ir nebėra to nepaklusnumo [beje, klaidingo], aspekto, einant į tradicines Mišias. Taigi,

daug kas prisijungė prie mūsų ir mes, bendrai paėmus, konstatavome gana ţymų tikinčiųjų, ateinančių į mūsų

centrus, skaičiaus išaugimą. Tai buvo pirmasis teigiamas rezultatas, kuriuo mes dţiaugiamės.

982 Ranka rašyta pastaba, 1983 m., Écône seminarijos archyvas. Iš tikrųjų, 1984 m. spalio 3 d. Šventosios Dieviškojo kulto

kongregacijos tekstas apie indultą patikslino, „kad būtų labai aišku, jog šie kunigai (...) neturi nieko bendro su tais, kurie abejoja

(...) dėl Romos Mišiolo, promulguoto popieţiaus Pauliaus VI, doktrininio teisingumo, ir kad jų pozicija neturėtų jokios

dviprasmybės ir būtų viešai pripaţinta“. 983 Homilija, Friedrichshafen, 1990 m. balandţio 29 d. 984 Ranka rašytos pastabos, 1983 m., Écône seminarijos archyvas.

Bet kitas rezultatas, apmaudus ir nemalonus, buvo tai, kad tam tikras skaičius kunigų pamanė, jog privalo

priimti indulto sąlygas, kad galėtų senąsias Mišias celebruoti reguliariai ir su savo vyskupo pritarimu. Tai

sukėlė tam tikrų gana rimtų problemų, kadangi jie buvo įpareigoti laikyti naująsias Mišias tokiomis pat

tinkamomis, kaip ir senosios Mišios: būtent tai mes visuomet atmetėme ir tam visada prieštaravome, nes

manome, kad naujosios Mišios yra pavojingos ir todėl blogos, nes jos buvo sukurtos ekumeninėje dvasioje.

Jos silpnina tikinčiųjų tikėjimą ir pagaliau perduoda jiems protestantišką dvasią.

Taigi, mes labai apgailestaujame matydami, kad kai kurie kunigai sutiko pasakyti, jog naujosios Mišios yra

tokios pat geros, kaip ir senosios Mišios. Neva tam, kad galėtų visiškai saugiai ir sutinkamai su vyskupų

nurodymais laikyti senąsias Mišias. (...) Ir dabar, tariamai tam, kad galėtų legaliai laikyti senąsias Mišias, jie

apleido kovą prieš naujoves, ypatingai prieš liturgines naujoves. (...)

Aš buvau nustebintas, Una Voce brošiūroje, kuri man buvo duota Otavoje, skaitydamas apie poziciją, kurią

jie priėmė. Tai labai dviprasmiška pozicija, neatitinkanti tos, kurią mes giname, ir kurią tradicionalistai

visuomet gynė. Jie priima tiek naujųjų Mišių teisėtumą, tiek jų ortodoksiją, būtent tai, ką mes atsisakome

patvirtinti. Mes nesakome, kad naujosios Mišios yra eretiškos, nei kad jos yra negaliojančios, bet atsisakome

sakyti, kad jos yra teisėtos, kad jos yra tobulai ortodoksiškos985

.

Tarp tradicionalistų yra tokių, kurie prisirišę prie Tradicijos panašiai, kaip prie folkloro: pavyzdţiui, jie

mėgsta Mišias, giedamas grigališkuoju choralu, mėgsta lotyniškas Mišias, nes būdami jauni jie buvo įpratę

prie tokių Mišių.

Jiems patinka lotynų kalba ir grigališkasis giedojimas. Tad, jeigu tik Mišios laikomos lotyniškai, nesvarbu,

tradicinės ar naujosios, jiems visos problemos išsisprendţia. Šitie labai patenkinti iš Romos atėjusiu

sprendimu dėl indulto986

.

Dalyvavimas indultu leistose Mišiose

Iš pat pradţių atsiţvelgdamas į liturginio reliatyvizmo, slypinčio pirmojoje indulto sąlygoje, pavojus, Mons. Lefebvre nepatarė

kunigams ir tikintiesiems, jau įprastai laikantiems tradicines Mišias arba jose dalyvaujantiems, naudotis indultu.

Apskritai mes nepatariame tikintiesiems eiti į Mišias tų kunigų, kurie apleido kovą prieš naująsias Mišias.

Visiškai pagrįsta yra baimė, kad vieną dieną jie savo vyskupo bus įpareigoti celebruoti taip pat ir naująsias

Mišias, celebruoti abejas Mišias, o esant reikalui – koncelebruoti, sutikti teikti komuniją į ranką ar laikyti

Mišias atsisukus į ţmones. Tai dalykai, kurie mums tiesiog bjaurūs, ir todėl mes nepatariame

tradicionalistams eiti į šių kunigų Mišias. (...) Mūsų nurodymas visada tas pats: mes manome, kad nereikia

eiti į šias Mišias, nes teigti, jog naujosios Mišios yra tokios pat geros, kaip ir senosios, pavojinga. Palaipsniui

šie kunigai, kurie priima indulto sąlygas, įgis tuos pačius polinkius kaip tie, kurie laiko naująsias Mišias, ir

vieną dieną galbūt jie patys jas laikys ir patrauks mūsų tradicionalistus prie naujųjų Mišių987

.

985 Communicantes, 1985 m. rugpjūtis. 986 Dvasinė paskaita, Écône, 1986 m. sausio 14 d. 987 Communicantes, 1985 m. rugpjūtis.

Kai kurių sudėtingų žodžių žodynėlis

Kai kurių šioje knygoje panaudotų ţodţių, galinčių sukelti sunkumų, paaiškinimas

Acta Apostolicæ Sedis (arba A.A.S.): oficialus Šventojo Sosto Aktų rinkinys nuo S.S. Pijaus X.

Aggiornamento: Baţnyčios prisitaikymas prie šiuolaikinio pasaulio evoliucijos. Terminas, panaudotas popieţiaus Jono XXIII

nusakyti epochos pasikeitimui, kurį jis ketino paskatinti, ypač Susirinkimo dėka.

Anatema: iškilmingai paskelbta ekskomunika prieš eretikus ir tikėjimo priešus.

Apaštalinės konstitucijos: raštų, liečiančių krikščioniškąjį gyvenimą, baţnytinę discipliną ir liturginius potvarkius, rinkinys,

sudarytas IV a. pabaigoje Sirijoje. Atnašos: apčiuopiami elementai (duona ir vynas), kurie bus naudojami dieviškajai aukai.

Bulė: atviras popieţiaus laiškas, paprastai apimantis visuotinę konstituciją.

Cenzūra: nuomonės arba teksto pasmerkimas po baţnytinio autoriteto ištyrimo.

Consilium: organas, įkurtas 1964 m. vasario 26 d. popieţiaus Pauliaus VI Vatikano II susirinkimo dekreto apie liturgiją

(Sacrosanctum Concilium) pritaikymui.

Dulija: kultas, teikiamas angelams ir šventiesiems, siekiant jų uţtarimo.

Eucharistija: sakramentas, kuriame dėl transsubstanciacijos iš tiesų, realiai ir substancialiai yra Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties,

Kūnas, Kraujas, Siela ir Dievystė po duonos ir vyno pavidalais, kad būtų mūsų dvasiniu maistu.

Eucharistinis: taip vadinami veiksmas arba malda, kuriais siekiama padėkoti Dievui uţ Jo geradarystes.

Favens hæresim: teologinis klaidos, priešingos teiginiui, teologijoje laikomam tikru, apibrėţimas.

Gratia sanans: malonė, vertinama kaip gydanti nuo nuodėmės. Gratia elevans: malonė, vertinama kaip kelianti prie antgamtinės tvarkos.

Impetracinis: taip vadinamas veiksmas arba malda, kuriais gaunamos reikalingos malonės, jų išprašant.

Kanonas: dekretas arba taisyklė, liečiantys Baţnyčios tikėjimą ar discipliną.

Latrija: garbinimo kultas, teikiamas vien tik Dievui.

Licite: sutinkamai su Baţnyčios paskelbtais įstatymais, liturgijos taisyklėmis.

Normatyvinės: Mišios, vadinamos „normatyvinėmis“ („normatyvinis“ – tai, kas turi taisyklės vertę, galią, autoritetą), betarpiškos

Novus ordo missæ pirmtakės, buvo pristatytos 1967 m. tėvo Bugnini, Consilium sekretoriaus, tam tikram kardinolų ir vyskupų

skaičiui, norint išgirsti jų pastabas.

Permaldaujamasis: tai, kas padaro Dievą mums palankų, ir tuo būdu uţtikrina mūsų nuodėmių atleidimą.

Ritas (ritualas): visų vienos krikščionijos dalies, svarbesnės ar maţiau svarbios, liturginių apeigų visuma (lotyniškasis ritas,

rytietiškasis ritas, ir t.t.). Rota: baţnytinis tribunolas, sudarytas iš dvylikos teisėjų, posėdţiaujantis Romoje.

Satisfakcija: atsilyginimas uţ nuodėme Dievui padarytą įţeidimą.

Teodicėja: filosofijos (metafizikos) dalis, nagrinėjanti Dievą ir Jo atributus (taip pat vadinama „prigimtine teologija“).

Transsubstanciacija: visiškas duonos ir vyno substancijos pasikeitimas į mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūno ir Kraujo

substanciją, išliekant duonos ir vyno pavidalams. Pavidalai yra duonos ir vyno kiekybė ir apčiuopiamos savybės, kaip antai forma,

spalva, skonis.

Trumpos biografijos

Savo konferencijų ir kalbų metu Mons. Lefebvre kartais pamini kai kurias šiuolaikines maţai ţinomas

religines asmenybes, ir tai gali apsunkinti šių aliuzijų supratimą. Ţemiau pateikti biografiniai duomenys

nepretenduoja į išsamumą, pateikiamos tik glaustos nuorodos, kurios leis nustatyti asmenį, apie kurį kalba

Mons. Lefebvre, bet vien tik tame kontekste, kuriame jis apie jį kalba.

ANTONELLI (kardinolas Giuseppe Ferdinando, 1896-1993): pranciškonas, Susirinkimo Liturginės

komisijos sekretorius, Consilium narys, Dieviškojo kulto kongregacijos sekretorius nuo 1965 m., Šventųjų

bylų kongregacijos sekretorius nuo 1969 m., kardinolas nuo 1973 m., paliko daug rašytinių dokumentų apie

liturginės reformos raidą, kurie paliudija tam tikrą nepasitenkinimą, ypatingai tuo, kas susiję su tėvo Bugnini

metodais.

ADAM (Mons. Nestor, 1903-1990): Sion (Šveicarijos Valais kantonas) vyskupas 1952-1977 m., tradicinės

dvasios, Mons. Lefebvre draugas, sutiko, kad pastarasis atidarytų seminariją jo vyskupijoje, Écône. Tačiau

kiek vėliau jis nustojo su juo solidarizuotis.

BACCI (kardinolas Antonio, 1865-1971): lotynų kalbos specialistas, kardinolas nuo 1960 m., tradicinės

dvasios, parašė įţangą Tito Casini knygai, smarkiai kritikuojančiai liturginę reformą, Suplyšusi tunika (1967

m.), po to kartu su kardinolu Ottaviani pasirašė laišką, lydintį Trumpą kritinę Novus ordo missæ analizę

(1969 m.).

BENELLI (kardinolas Giovanni, 1921-1982): Valstybės sekretoriaus pavaduotojas 1967-1977 m. (iki tol,

kol buvo paskirtas kardinolu ir Florencijos arkivyskupu), betarpiškas popieţiaus Pauliaus VI bendradarbis,

1973-1977 m. jis buvo pačiame „Lefebvre bylos“ centre ir įėjo į istoriją savo 1976 m. birţelio 25 d. laišku

Monsinjorui Lefebvre, kuriame reikalavo „tikros ištikimybės susirinkiminei Baţnyčiai“.

BESRET (dom Bernard, gimęs 1935 m.): cistersas, Ordino Generalinio Abato asistentas (1963-1964), po to

Boquen abatijos prioras (1964-1969), vėliau su triukšmu paliko vienuolinį gyvenimą ir kunigystę.

BOYER (R. P.988

Charles, 1884-1980): jėzuitas, Grigališkojo Romos universiteto profesorius, įvairių Romos

kongregacijų konsultorius, nuo Vatikano II susirinkimo tapo ekumenizmo specialistu.

BOTTE (dom Bernard, 1893-1980): benediktinas iš Mont-César (Belgija) abatijos, liturgijos specialistas,

Consilium narys, ten buvo atsakingas uţ grupę, kuriai buvo pavesta reformuoti šventimų ritualą, ir

bendradarbiavo su grupe, kuriai buvo pavesta sudaryti naujas eucharistines maldas.

BUGNINI (Mons. Annibale, 1912-1982): lazaristas, Consilium sekretorius nuo 1964 m., Dieviškojo kulto

kongregacijos sekretorius nuo 1969 m., vyskupas nuo 1972 m., jis buvo pagrindinis uţ liturginę reformą

atsakingas asmuo ir jos įkvėpėjas. Uţsitraukęs nemalonę, buvo pakirtas apaštaliniu nuncijumi Irane (1976

m.). Po jo mirties išleistoje knygoje La Riforma liturgica papasakojo apie reformos raidą, remdamasis savu

poţiūriu ir didţia dalimi suversdamas atsakomybę popieţiui Pauliui VI.

CARLI (Mons. Luigi, 1914-1986): Segni (Italija) vyskupas 1957-1971 m., po to Gaète arkivyskupas, labai

tradicinės dvasios, petys į petį su Mons. Lefebvre kovojo organizacijoje Cœtus Internationalis Patrum

Vatikano II susirinkimo metu, vis dėlto nebesekdamas juo po Susirinkimo.

CHAUTARD (dom Jean-Baptiste, 1858-1935): trapistas, Chambarand vienuolyno (1897 m.), vėliau Sept-

Fons vienuolyno abatas (1899 m.), parašė garsų kūrinį L’âme de tout apostolat (Bet kokio apaštalavimo

siela), kurį šv. Pijus X karštai rekomenduodavo.

CRISTIANI (Mons. Léon, 1879-1971): teologas ir istorikas, Liono katalikiškojo literatūros fakulteto

dekanas, specializavosi XVI a. studijose, ypač Liuterio.

DAVIES (Michael, 1936-2004): religingas britų istorikas, valų kilmės, publikavo daugybę darbų, kaip tik

liečiančių dabartinę religinę krizę. Mons. Lefebvre cituodavo jo kūrinį, publikuotą anglų kalba 1976 m. ir

išverstą į prancūzų kalbą tik 2004 m. pavadinimu La réforme liturgique anglicane (Anglikoniška liturginė

reforma) (leidykla Clovis).

DELAMARE (Édith, 1921-1993): ţurnalistė, vadovavo prancūzų savaitraščio Rivarol religinei rubrikai nuo

1954 iki 1989 m. ir pasirodė labai palanki Mons. Lefebvre kovai.

DHANIS (Édouard, 1902-1978): jėzuitas, Grigališkojo Romos universiteto rektorius, Tarptautinės teologinės

komisijos narys, Tikėjimo doktrinos kongregacijos konsultorius, 1976 m. birţelio 27 d. buvo atsiųstas pas

988 R. P. – garbės titulo, suteikiamo kai kuriems dvasininkams, Gerbiamasis tėvas (lot. Reverendus Pater) santrumpa (vert. past.).

Mons. Lefebvre kaip Mons. Benelli laiško įteikėjas, kad įtikintų jį arba koncelebruoti su juo Mišias naujuoju

ritualu, arba neteikti numatytų šventimų. Mons. Lefebvre nepasidavė nei vienam iš šių pageidavimų. 1977 m.

popieţiaus Pauliaus VI prašymu dalyvavo doktrininiuose pokalbiuose su Mons. Lefebvre.

FROGET (R. P. Barthélémy, 1843-1905): dominikonas, tomizmo įkvėptos dvasingumo teologijos knygos

De l’habitation du Saint-Esprit dans les âmes justes (Apie Šventosios Dvasios apsigyvenimą teisiose sielose)

(1898 m.) autorius.

GARRIGOU-LAGRANGE (R. P. Réginald, 1877-1964): dominikonas, filosofijos, dogminės ir mistinės

teologijos profesorius Romos Angelicum universitete, publikavo daugybę tomizmo įkvėptų darbų iš

spekuliatyvinės ir mistinės teologijos, būtent Les trois âges de la vie intérieure (Trys vidinio gyvenimo

amţiai), Perfection chrétienne et contemplation (Krikščioniškasis tobulumas ir kontempliacija), La

Providence et la confiance en Dieu (Apvaizda ir pasitikėjimas Dievu), L’amour de Dieu et la Croix de Jésus

(Dievo meilė ir Jėzaus Kryţius).

GELINEAU (R. P. Joseph, gimęs 1920 m.): jėzuitas, liturgijos specialistas, Jeruzalės Biblijos psalmyno

vertimo autorius ir daugybės 50-70 metų prancūziškų giesmių kūrėjas.

GRABER (Mons. Rudolf, 1903-1992): Ratisbonos (Vokietija) vyskupas 1962-1981 m., tradicinės dvasios,

petys į petį su Mons. Lefebvre kovojo organizacijoje Cœtus Internationalis Patrum Vatikano II susirinkimo

metu. 1973 m. publikavo knygą (tais pačiais metais išverstą į prancūzų kalbą), smarkiai kritikuojančią

posusirinkiminius įvykius, Atanazas ir mūsų laikų Baţnyčia, bet nesekė Monsinjoru Lefebvre jo kovoje,

būtent ištikimybės tradicinėms Mišioms klausimu.

GRÉGOIRE (Mons. Paul, 1911-1993): Monrealio vyskupas augziliaras nuo 1961 m., Monrealio

arkivyskupas nuo 1968 m. iki 1990 m., kardinolas nuo 1988 m.

GUÉRARD DES LAURIERS (R. P. Michel-Louis, 1898-1988): dominikonas, Romos Laterano universiteto

teologijos profesorius, buvo vienu iš Trumpos kritinės Novus ordo missæ analizės redaktorių, dėstė Écône

seminarijoje, vėliau nukrypo į sedevakantizmą („Cassiciacum tezė“). 1981 m. leidosi Monsinjoro Ngô Dinh

Thuc, buvusio Hué (Vietnamas) arkivyskupo, paslapčia konsekruojamas vyskupu.

GUÉRANGER (dom Prosper, 1805-1875): benediktinas, Solesmes abatas, benediktinų ordino Prancūzijoje

atkūrėjas, Romos liturgijos propaguotojas, daţnai vadinamas „liturgijos daktaru“ dėl savo mokomojo kūrinio

Les Institutions liturgiques (Liturginės institucijos).

GUILLOU (dom Édouard, 1911-1991): benediktinas iš la Source (Paryţius) abatijos, tradicinio biuletenio

Nouvelles de chrétienté liturginis redaktorius, tapo profesoriumi Écône seminarijoje, vėliau įkūrė Šv. Pijaus

X brolijos prioratą Nicoje.

GUITTON (Jean, 1901-1999): prancūzų filosofas, priklausęs prancūzų Akademijai, buvo artimas popieţiaus

Pauliaus VI draugas (publikavo apie jį du kūrinius: Dialogues avec Paul VI (Dialogai su Pauliumi VI) ir Paul

VI secret (Slaptasis Paulius VI), o po Saint-Nicolas du Chardonnet baţnyčios uţėmimo 1977 m. prancūzų

tribunolo buvo paskirtas „tarpininku“ tarp kardinolo Marty ir Mons. Ducaud Bourget.

JOURNET (kardinolas Charles, 1891-1975): teologas, kardinolas nuo 1965 m., popieţiaus Pauliaus VI

draugas, kaţkiek tradicinės dvasios, konsultavo Mons. Lefebvre prieš Écône seminarijos įsteigimą, bet nuo

1973 m. jo nebepalaikė.

MAMIE (Mons. Pierre, gimęs 1920 m.): Lozanos, Ţenevos ir Fribūro vyskupas nuo 1970 iki 1995 m., 1970

m. gruodţio 29 d. pakeitė Mons. François Charrière, Mons. Lefebvre draugą, kuris 1970 m. lapkričio 1 d.

buvo savo vyskupijoje įsteigęs Šv. Pijaus X broliją. Būdamas priešiškas šiam įkūrimui, Mons. Mamie 1975

m. geguţės 6 d. atsiėmė savo pirmtako duotą leidimą, tuo būdu atimdamas (neteisėtu būdu) iš Šv. Pijaus X

brolijos jos kanonišką egzistavimą.

MARMION (dom Columba, 1858-1923): benediktinas, Maredsous (Belgija) abatas, publikavo tris savo

dvasinių konferencijų, pagrįstų Šv. Raštu ir šv. Tomu Akviniečiu, tomus, turėjusius nepaprastą pasisekimą:

Le Christ, vie de l’âme (Kristus, sielos gyvybė) (1918), Le Christ dans ses mystères (Kristus savo paslaptyse)

(1919) ir Le Christ, idéal du moine (Kristus, vienuolio idealas) (1922). Popieţiaus Jono Pauliaus II

paskelbtas palaimintuoju.

OTTAVIANI (kardinolas Alfredo, 1890-1979): kardinolas nuo 1953 m., Šventosios Oficijos sekretorius nuo

1959 iki 1966 m., vėliau Tikėjimo Doktrinos kongregacijos proprefektas nuo 1966 iki 1968 m., tradicinės

dvasios svarbus Romos kurijos atstovas, kartu su kardinolu Bacci pasirašė laišką, lydintį Trumpą kritinę

Novus ordo missæ analizę (1969 m.).

PACE (don Giuseppe, 1911-2000): salezietis iš Turino (Italija), stipriai prisirišęs prie tradicinių Mišių,

gausios kūrybos autorius, parašė knygą Pro Missa Traditionali.

PARSCH (dom Pius, 1884-1954): Klosterneuburg (Austrija) kanauninkas augustionas, vienas iš pagrindinių

tarpukario Liturginio sąjūdţio veikėjų (ţurnalas Bibel und Liturgie), publikavo Liturginių metų vadovą.

PHILIPPE (kardinolas Paul, 1905-1984): dominikonas, teologijos profesorius Romos Angelicum

universitete ir Saulchoir, Vienuolių kongregacijos sekretorius nuo 1959 iki 1967 m., Tikėjimo Doktrinos

kongregacijos sekretorius nuo 1967 iki 1973 m., pagaliau Rytų kongregacijos kardinolas prefektas nuo 1973

m.

PIE (kardinolas Louis-Édouard, 1815-1880): Poitiers vyskupas nuo 1849 iki 1880 m., Tikėjimo Deputacijos

narys pirmajame Vatikano susirinkime, kardinolas nuo 1879 m., skelbė tvirtai teologišką ir karštai

antiliberalią doktriną.

SEPER (kardinolas Franjo, 1905-1981): Zagrebo (Kroatija) arkivyskupas nuo 1960 m., kardinolas nuo 1965

m., Tikėjimo Doktrinos kongregacijos prefektas nuo 1968 iki 1981 m., turėjo ištirti Novus ordo missæ jo

promulgavimo metu, vėliau – Trumpą kritinę Novus ordo missæ analizę, pagaliau turėjo rūpintis „Lefebvre

byla“.

STICKLER (kardinolas Alfons Maria, gimęs 1910 m.): salezietis, Vatikano bibliotekos prefektas nuo 1983

m., kardinolas nuo 1985 m., tradicinės dvasios, visada liko ištikimas šv. Pijaus V mišiolui ir daug kartų viešai

išreiškė savo pagarbą tradicinėms Mišioms.

Bibliografija

Čia pateikiamos išsamios daţnai cituotų darbų nuorodos:

Mons. Lefebvre darbai

Un évêque parle, conférences et allocutions, éd. Dominique Martin Morin (D.M.M.), 2 édition, Jarzé, 4 ketvirtis, 1974,

pakartotinai išleista 1975 ir 1976 m.

Lettre ouverte aux catholiques perplexes, éd. Albin Michel, Paris, 1985.

Ils l’ont découronné, éd. Fideliter, Escurolles, 1987. Lettres pastorales et écrits, éd. Fideliter, Escurolles, 1989.

Itinéraire spirituel, Séminaire Saint-Pie X, Écône, 1990, 1 édition.

L’Église infiltrée par le modernisme, éd. Fideliter, Eguelshardt, 1993.

Cor Unum, lettres et avis aux membres de la Fraternité sacerdotale Saint-Pie X, Séminaire Saint-Pie X, Écône, 1994.

C’est moi, l’accusé, qui devrais vous juger !, éd. Fideliter, Eguelshardt, 1994.

Le mystère de Jésus, éd. Clovis, Eguelshardt, 1995.

Kiti darbai

D.S. (Denzinger-Schönmetzer) : Enchiridion symbolorum, definitionum et declarationum : svarbiausių popieţių ir susirinkimų

tekstų rinkiniai. D.C. : Documentation catholique.

E.S. : Les Enseignements pontificaux, éd. Desclée, Solesmes vienuolių sudarytas rinkinys.

Šv. Tomas Akvinietis, Teologijos suma : dalys (I, I-II, II-II, III, Supp), klausimas ir paragrafas nurodyti tiesiogiai.

Catéchisme du concile de Trente, éd. Itinéraires, rugsėjis-spalis, 1969.

Catéchisme de saint Pie X, éd. D.M.M., 1993.

Pagrindinių žodžių rodyklė

A

Viešas religijos aktas

Dėkojimas

Adoracija

Angelai Anglikonas, anglikonybė

Liturginiai metai

Romos liturgijos senumas

Apaštalavimas

Augustinas (šv.)

Altorius

Autoritetas

B

Krikštas Palaiminimai

Bugnini (Mons. Annibale)

C

Kalvarija

Kanonas

Katekizmas

Celibatas

Charizmatinis, sekmininkų judėjimas

Artimo meilė

Skaistybė Krikščionija

Civilizacija

Kova prieš nuodėmę

Dvasininkija

Įsakymai

Komunija į ranką

Atgailavimas

Koncelebracija

Dievo paţinimas

Konsekracija

Gailestis uţ nuodėmes Mistinis Kūnas

Sutvėrėjas

Dievui teikiamas kultas

Ţmogaus kultas

D

Priklausomumas nuo Dievo

Nepaklusnumas

Pamaldumas

Tikėjimo sunykimas Mokiniai

Dogma

Dievo gerumas

E

Šventasis Raštas

Kovojančioji Baţnyčia

Kenčiančioji Baţnyčia

Triumfuojančioji Baţnyčia

Dievo vaikai

Viltis

Evangelijos

F

Šeima

Mišių vaisiai

G

Malonė, dalyvavimas dieviškajame gyvenime

Vienybės malonė

Grigalius Didysis (šv.)

Guillou (Dom)

H

Nusiţeminimas

I

Neišmanymas

Dievo, Jėzaus paveikslas

Įsikūnijimas

Inkultūracija

Indiferentizmas

Indultas

Uţtarimas

J

Jonas (šv.)

Jėzus Kristus, teisėjas

Jėzus Kristus, Karalius

L

Šventoji kalba

Liaudies kalba

Liberalizmas

Liturgija Šlovinimas

Liuteris

M

Santuoka

Marija (švč. Mergelė)

Kankinystė

Nuopelnas

Vienintelis Tarpininkas

Mišios uţ mirusiuosius Gailestingumas

Modernizmas

N

Naujoji Sandora

O

Paklusnumas

Ekumenizmas

Ofertoriumas

Šventimai

Ottaviani (Kardinolas)

P

Ramybė

Tikinčiųjų dalyvavimas

Neturtas

Nuodėmė

Paulius (šv.)

Gimtoji nuodėmė

Nusidėjėliai

Atgaila

Ištvermė iki galo

Pijus V (šv.), jo promulguotas ritualas

Pijus X (šv.) Petras (šv.)

Pamokslas

Tikrasis buvimas

Baţnyčios malda

Permaldavimas

Protestantizmas

Skaistumas

Skaistykla

Atsargumas

Q

Quo Primum (bulė)

R

Racionalizmas

Atpirkimas

Liturginė reforma

Malonės atmetimas

Nuodėmių atleidimas

Pagarba artimui, Dievo paveikslui

Prisikėlimas Apreiškimas

Revoliucija

S

Kunigystė

Sakramentai

Šventvagystė

Šventoji Dvasia

Šventasis Tėvas

Švč. Sakramentas Šventasis Sostas

Švč. Trejybė

Išganytojas

Sekuliarizacija

Tyla

Paprastumas

Kančia

Atsidavimas Dievo valiai

T

Testamentas (Senasis)

Testamentas (Naujasis)

Tomas Akvinietis (šv.)

Tradicija

Abejotini vertimai

Transsubstanciacija

Tridentas (Susirinkimas) Trys galios

U

Vienybė su Dievu, mūsų Viešpačiu

Mistinio Kūno vienybė

V

Vatikano II susirinkimas

Dievo Ţodis Dorybė

Tikėjimo dorybė

Moralinė dorybė

Religijos dorybė

Teologinės dorybės

Auka

Amţinasis gyvenimas

Religinis gyvenimas

Dvasinis gyvenimas

Pašaukimas

TURINYS

Padėka, kun. Patrick Troadec

Pratarmė, Mons. Bernard Fellay

Pastabos

Mišių šerdis

ŠVENTOJI AUKA

I. – Pasirengimas arba katechumenų Mišios

Kryţiaus ţenklas

Antifona Introibo ad altare Dei

1. Eisiu prie Dievo altoriaus

2. Dievas, mano jaunystės dţiaugsmo prieţastis

42 psalmė: Judica me

1. Mūsų Viešpats, prieštaravimo ţenklas

2. Auka iš meilės Tėvui ir iš meilės sieloms

Nusilenkimas tariant Gloria Patri

Confiteor malda

Malda Aufer a nobis

Altoriaus pabučiavimas

Įėjimo antifona: Introitas Kyrie

Gloria

1. Mūsų vienintelis Dievas

2. Jėzus Kristus

3. Išganytojas, Kunigas ir Karalius

4. Tarpininkas

Kolekta

Skaitinys

Gradualas, Aleliuja arba traktas

Malda Munda cor meum

Evangelija 1. Jėzaus gyvenimo apmąstymas

2. Vienintelė Evangelija

Pamokslas

1. Diakonui suteikta tarnystė

2. Pagrindinis pamokslavimo objektas

Credo

1. Tikiu į Dievą Tėvą visagalį, dangaus ir ţemės Kūrėją

2. Tikiu į Jėzų Kristų... Per Jį visa padaryta

3. Jis nuţengė iš Dangaus dėl mūsų išganymo

4. Jis dėl mūsų buvo nukryţiuotas ir kentėjo savo Kančią

5. Jis prisikėlė trečiąją dieną

6. Tikiu į Šventąją Dvasią 7. Tikiu Baţnyčią

8. Tikiu vieną krikštą nuodėmėms atleisti

9. Tikiu amţinąjį gyvenimą

II – Auka, arba tikinčiųjų Mišios

Ofertoriumas

1. Auka, malda par excellence

2. Auka, religijos dorybės pagrindinis veiksmas

3. Auka tegali būti paaukota Dievui

4. Nėra aukos be kunigo 5. Kristaus auka atnaujinama ant mūsų altorių

Altoriaus pabučiavimas

Atnašų paruošimas

Ostijos aukojimas: Suscipe, sancte Pater

Vandens laiminimas: Deus, qui humanæ substantiæ

Lašas vandens, įmaišytas į vyną

Taurės aukojimas: Offerimus tibi, Domine

1. Mišios, išganymo šaltinis

2. Mišios, civilizacijos šaltinis

3. Koplyčia, krikščionijos ţenklas

4. Krikščioniškoji civilizacija yra tinkama visoms tautoms

Nusiţeminimo dvasioje: In spiritu humilitatis

1. Auka krikščioniškame gyvenime

2. Papildyti mūsų Viešpaties Kančią 3. Kančia, išganymo šaltinis

4. Sekti švenčiausiąja Mergele

Ateik, visagali Pašventintojau

Smilkymas

25 psalmė: Lavabo

Priimk šią auką: Suscipe, Sancta Trinitas

Kvietimas maldai: Orate, fratres

Sekreta

Mišių Kanonas

Prefacijos įţanga: Sursum corda – Habemus ad Dominum

Prefacija 1. Sekti šventaisiais angelais, giedančiais Dievo garbę

2. Angelų garbinimas

3. Kas turi būti mūsų garbinimas

Sanctus

Kanonas, skaitomas tyliai

Malda į Dievą Tėvą: Te igitur

Gyvųjų Memento

1. Mišios, Kryţiaus nuopelnų pritaikymas

2. Mišios, malonių šaltinis visiems krikščionims sutuoktiniams

Susivieniję su triumfuojančiąja Baţnyčia: Communicantes

1. Susivieniję su Dangaus šventaisiais

2. Švč. Mergelė vienijasi su savo Sūnumi Kryţiaus papėdėje 3. Susivieniję su švč. Mergele prie šventojo altoriaus

Aukos malda: Hanc igitur

1. Mūsų Viešpats jungia savo Mistinį Kūną su Aukos atnašavimu

2. Aukokimės su mūsų Viešpačiu kaip meilės aukos

3. Vienuoliai ir krikščionys privalo aukotis kaip aukos

Quam oblationem

Kryţiaus ţenklai virš ostijos ir taurės

Akių pakėlimas

Konsekracijos ţodţiai

1. Hoc est enim... Hic est enim

2. Corpus meum 3. Calix Sanguinis mei

4. Novi et æterni Testamenti

5. Mysterium fidei

6. Qui pro vobis et pro multis effundetur in remissionem peccatorum

7. Hæc quotiescumque feceritis

Aukojimas: Unde et memores

1. Aukoti mūsų Viešpatį Dievui

2. Dieviškosios Kryţiaus Aukos pamokos

Kryţiaus ţenklai virš ostijos ir taurės

Kad šios atnašos būtų priimtos: Supra quæ Karštas maldavimas: Supplices Malda kenčiančiosios Baţnyčios naudai: mirusiųjų Memento

Nusilenkimas maldos uţ mirusiuosius pabaigoje

Malda uţ kovojančiąją Baţnyčią: Nobis quoque peccatoribus

Kanono uţbaigimas

III – Komunija

Pater noster

1. Tėve mūsų

2. Kuris esi danguje

3. Teesie šventas Tavo vardas

4. Teateinie Tavo karalystė

5. Teesie Tavo valia kaip Danguje, taip ir ţemėje

6. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien

7. Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidţiame savo kaltininkams

8. Ir neleisk mūsų gundyti

9. Bet gelbėk mus nuo pikto

Išvadavimas iš visokio blogio: Libera nos Ramybės prašymas: Pax Domini sit semper vobiscum

Malda Hæc commixtio atlauţtos ostijos dalelės įleidimo į taurę metu

Agnus Dei

Naujas ramybės prašymas po Agnus Dei

Malda Domine Jesu Christe

1. Kad aš visuomet prisiriščiau prie Tavo įsakymų

2. Neleisk man nuo Tavęs niekuomet atsiskirti

Naudos iš komunijos prašymas: Perceptio Corporis tui

1. Eucharistija turi gydomąjį poveikį

2. Eucharistija sumaţina geismą

Šimtininko laikysena: Domine, non sum dignus 1. Viešpatie, nesu vertas

2. Ir mano siela pasveiks

Kunigo komunija Kristaus Kūnu

Kunigo padėka

Kunigo komunija Kristaus Krauju

Confiteor

1. Kaip pasiruošti šventajai komunijai?

2. Imituoti vaikų paprastumą

Štai Dievo Avinėlis: Ecce Agnus Dei

Tikinčiųjų komunija

Komunija klūpant

Padėka 1. Eucharistija, visų sakramentų širdis

2. Eucharistija – tai Dangus

3. Eucharistija, sielų paguoda

4. Komunija, civilizacijos šaltinis

Maldos purifikacijos metu

Postkomunijos malda

Ite missa est

1. Mišios turi amţinybės svorį

2. Mišios, Dievo šlovinimas ir apaštalavimo priemonė

Švč. Trejybės šaukimasis

Paskutinis palaiminimas Paskutinė Evangelija

NOVUS ORDO MISSÆ

I – Iš ko susidėjo liturginė reforma?

Įvadas

Ar liturginė reforma buvo įmanoma ir pageidautina?

1. Ant kokio pagrindo statyti reformą? 2. Principai, kurių reikia laikytis per visą reformą

3. Keletas reformos sukeltų minčių

4. Mes niekada neatmetėme tam tikrų pakeitimų

Reforma, pristatyta jos pačios

1. „Aggiornamento raktas“

2. Mons. Bugnini naujųjų Mišių pristatymas

3. Išankstinės nuostatos naujosioms Mišioms įvertinti

Reforma ir tikėjimo įstatymas

Trijų pagrindinių dogmų, liečiančių Mišias, sušvelninimas Novus ordo

Naujosios Mišios ir auka

1. Aukos liturgijos nebuvimas 2. Maldų, išreiškiančių permaldavimą, pašalinimas

3. Pašalinimas protestantizmo linijoje

4. Gestų, simbolizuojančių auką, pašalinimas

5. Altoriaus kryţius, pašalintas arba nustumtas į šoną

6. Romoje Mišios aukojamos atsisukus į ţmones?

7. Mišių auka baţnyčiose nebėra regimai išreikšta

8. Nuo aukos išnykimo prie sakramento išnykimo

9. Oficialus Paryţiaus vyskupijos dokumentas

Naujosios Mišios ir tikrasis buvimas 1. Priklaupimo prieš pakylėjimą pašalinimas

2. Eretiška paskaita

3. Ant altorių padėtos Evangelijos

4. Eucharistijos ir Šv. Rašto painiojimas

5. Komunija į ranką

6. Ostijos, dalinamos bet kieno

Naujosios Mišios ir kunigystė

1. Tikinčiųjų dalyvavimas

2. Ką reiškia aktyvus tikinčiųjų dalyvavimas?

3. Tikinčiųjų kunigystės ir kunigo kunigystės supanašinimo pavojus

4. Iš ko susideda kunigo kunigystė? 5. Iš ko susideda tikinčiųjų kunigystė?

6. Moderni klaida dėl tikinčiųjų buvimo Mišiose būtinumo

7. Demokratinės Mišios

Reforma ir maldos įstatymas

„Įteikimo maldų“ ir konsekracijos naujajame rituale analizė

1. Praktiškai neegzistuojantis ofertoriumas

2. Kam keisti aiškų tekstą į mįslingų frazių seką?

3. Konsekracija: veiksmas ar pasakojimas?

4. Quod pro vobis tradetur pridūrimas prie konsekracijos ţodţių

5. Valgis ar auka?

6. Šv. Tomas Akvinietis iš anksto atsakė Liuteriui

7. Mysterium fidei pašalinimas 8. Terminas „uţ daugelį“ į daugumą kalbų išverstas „uţ visus“

Šventos ir universalios kalbos atsiţadėjimas

1. Lingvistinės adaptacijos gali padaryti ţalą tikėjimui

2. Universalios kalbos naudojimas mus ugdė katalikiškam bendrumui

3. Mišios šalies kalba: racionalizmo vaisius

4. Popieţius Paulius VI nusprendţia atsiţadėti lotynų kalbos

5. Mokymas ar kultas? Šv. Pijaus X mąstymas

Iš Mišių kintamųjų dalių buvo pašalintos tiesos

1. Naujosios Mišios nebemoko šio pasaulio dalykų niekinimo

2. Naujosios Mišios nebemoko dvasinės kovos

3. Optimizmo banga, kilusi iš Vatikano II susirinkimo 4. Kitos tiesos, kurių naujosios Mišios nebemini

5. Mišios uţ mirusiuosius celebruojamos vis rečiau

Anarchijai atvertos durys

1. Naujosios Mišios sukėlė sąmyšį

2. Nereikia saviškai modifikuoti ritualo

3. Ar kalba eina paprasčiausiai apie retus piktnaudţiavimus?

Apibendrinimas

Reformos intencija?

N.O.M. apibrėţimas

1. Mišių apibrėţimas Institutio generalis

2. Naujasis 1970 metų leidimas „nepakoregavo“ ritualo 3. Grynai taktinis pakeitimas

4. 7 paragrafas nėra Šventosios Dvasios darbas

N.O.M. redaktoriai

1. Kas yra naujųjų Mišių autorius?

2. Mons. Bugnini autoritetas

3. Mons. Bugnini praeitis

N.O.M. galutinis tikslas

1. Ekumeninis naujųjų Mišių tikslas

2. Protestantų prisipaţinimas

3. Nepaaiškinamas suartėjimas

Apibendrinimas

1. Tradicija ir Šventasis Raštas: du keliai, iš kurių negalima išklysti

2. Kokius pakeitimus rituale įvykdyti galima?

3. Mišių naujovės yra nesuderinamos su Tradicija

4. Novatoriška dvasia priešinga tradiciniams liturgijos principams

5. Naujovės yra ţmogiški kūriniai

6. Naujųjų Mišių pagrindinio autoriaus prisipaţinimas

II – Liuterio Mišios

Liuteronizmas ir anglikonybė

1. Liuterio reforma

2. Anglikoniška reforma

3. Progresuojantis reformos įgyvendinimas

Permaldaujamosios aukos neigimas

1. Liuteris neigia aukojamąjį Mišių veiksmą

2. Pagal Liuterį, Mišios yra aukojamos per Dievą ţmogui

3. Protestantų „tikėjimas – pasitikėjimas“

Transsubstanciacijos neigimas Regimos kunigystės neigimas

1. Liuteris: „Vargas tariamiesiems kunigams!“

2. Pasauliečių kunigystė pagal Liuterį

III – N.O.M. pasekmės

Tikėjimo ir tikėjimo dvasios praradimas

Liturgija ir tikėjimas

1. Ar liturgija yra grynai disciplinarinis dalykas?

2. Kodėl Baţnyčia išsaugojo Mišių ritualo lobį?

3. Liturgija nėra paprasta disciplinarinė priemonė

4. Tikėjimo ramstis buvo sugriautas Desakralizacija

1. Kodėl Baţnyčia sutvarkė visas šias apeigas?

2. Šventųjų paslapčių desakralizacija

3. Neišvengiama pasekmė

4. Mišios be antgamtinio skonio

5. Tuštumos įspūdis

Naujųjų Mišių poveikio tikėjimui balansas

1. 1972 m. balansas: autoritetų pripaţintas pralaimėjimas

2. 1975 m. balansas: pavojui išstatytas tikėjimas

3. 1981 m. balansas: neišvengiamas mąstysenos pasikeitimas

4. 1982 ir 1983 m. balansas: erezijai sudaromos palankios sąlygos

Aukos dvasios praradimas

1. Jeigu nebėra Mišių aukos, nebėra aukos dvasios

2. Be aukos dvasios visas šeimos gyvenimas yra paţeistas

3. Kodėl Baţnyčia reikalavo paniekos šio pasaulio dalykams?

Mūsų Viešpaties karaliavimo suvokimo praradimas

1. Kristaus karaliavimas nebeteigiamas

2. Indiferentizmo link

3. „Ekumeniška inkultūracija“

4. Kristaus priešų progresas visuomenėje

Mišių skaičiaus sumažėjimas

1. Religinės praktikos ir pašaukimų skaičiaus smukimas 2. Mūsų Viešpaties nuopelnų pritaikymo sumaţėjimas

3. Kodėl įprastinė koncelebracija yra kenksminga?

IV – Nuosprendis reformai

Naujasis ritualas pasmerktas Bažnyčios Tradicijos

1. Kardinolų Ottaviani ir Bacci nuosprendis

2. Naujasis ritualas jau pasmerktas daugybės popieţių ir susirinkimų

3. „Tai Tradicija juos smerkia, ne aš“

4. Tradiciniai Baţnyčios sprendimai dėl Eucharistijos yra galutiniai

5. Popieţiaus Pauliaus VI prisipaţinimas

Mišių, laikomų pagal N.O.M., galiojimas

Eucharistijos sakramento materija ir forma

1. Eucharistijos sakramento materija naujosiose Mišiose

2. Duonos konsekracijos ţodţiai

3. Vyno konsekracijos ţodţiai

Kunigo intencija Mišiose

1. Ar kunigo intencija gali pakenkti sakramento galiojimui? 2. Naujasis ritualas nebeuţtikrina celebranto intencijos

Keletas paţeistų intencijų pavyzdţių

1. Modernistinis sakramento suvokimas

2. Transsignifikacija ir transfinalizacija

Išvados dėl Mišių galiojimo

Ar visos galiojančios Mišios yra geros?

1. Galiojimo neuţtenka tam, kad Mišios būtų geros

2. Ar reformuotos Mišios yra tiktai ne tokios geros?

Dėl savo trūkumų N.O.M. negali įpareigoti

Įstatymas ir paklusnumas

1. Kokiomis sąlygomis įstatymas įpareigoja? 2. Blogas įstatymas negali įpareigoti

3. Ar mes turime teisę atmesti popieţiaus reikalavimą?

4. Įpareigojimas naudoti valdţios duotas liturgines knygas

Ar naująsias Mišias įvedė popieţius?

1. Ar Paulius VI skaitė Institutio Generalis prieš pasirašydamas?

2. Formos netobulumas jį paskelbiant

3. Kaip buvo įvestas N.O.M.

4. Formos netobulumas jo pritaikyme, priešingame kanonų teisei

Praktinės išvados

1. Jeigu naujosios Mišios yra galiojančios, ar galima jose aktyviai dalyvauti?

2. Moralinis naujųjų Mišių įvertinimas

3. 1965 m. reformos priėmimas, 1969 m. reformos atmetimas 4. Šv. Pijaus X brolija nebuvo įkurta prieš naująsias Mišias

5. Mokyklinis atvejis

6. Praktiniai nurodymai

7. Ar nuodėmė laikyti naująsias Mišias arba jose dalyvauti?

V – Tradicinio ritualo autoritetas

Tradicinis ritualas yra apaštalinės kilmės

1. Popieţius Paulius VI pripaţino tradicinių Mišių senumą

2. Šv. Pijus V atstatė ritualą „pagal šventųjų Tėvų formą“

3. Šv. Pijus V nesukūrė naujų Mišių

Ritualo, vadinamo šv. Pijaus V ritualu, amžinumo privilegija

1. Tradicinės Mišios nėra uţdraustos

2. Tradicinės Mišios kanonizuotos Tridento susirinkimo ir šv. Pijaus V

3. Tradicinių Mišių kanonizavimas gali būti laikomas neklaidingu

4. Ar popieţius gali atšaukti bulę Quo Primum?

5. Prieštaravimas dėl negalimumo atšaukti bulę

6. Konstitucija Missale romanum neuţdraudţia Tridento Mišių

7. Kunigas negali būti baudţiamas uţ tai, kad laiko tradicines Mišias

Išsaugoti visų laikų Mišias

1. Pasirinkti tarp paklusnumo regimybės ir mūsų tikėjimo išsaugojimo

2. Neabejoti dėl mūsų pozicijos teisėtumo 3. Išsaugoti tikėjimą su visų laikų Mišiomis

4. Ištikimybė nepaisant persekiojimo

5. Išugdysime tikrus kunigus

6. Tegul seminaristai tampa šventais kunigais

Visos knygos apibendrinimas, kun. Patrick Troadec

PRIEDAI

Indulto Mišios

Indultas ir jo vidinė dviprasmybė

Indulto vaisiai

Dalyvavimas indultu leistose Mišiose

Kai kurių sudėtingų žodžių žodynėlis

Trumpos biografijos

Bibliografija

Pagrindinių žodžių rodyklė

[viršelis]

Vyskupas kalba

Mišių aukos metu „išsipildo visas Apreiškimas, tikėjimo paslaptis, Įsikūnijimo ir Atpirkimo paslapčių

uţbaigimas, visas apaštalavimo veiksmingumas“, nedvejodamas rašė Mons. Marcel Lefebvre viena

stebinančio intensyvumo formuluote.

Kunigas, vienuolis, misionierius, vyskupas, vyresnysis, įkūrėjas, kuo jis palaipsniui buvo, nesiliovė gilinęs

šią didţiąją nekruvinojo Kryţiaus aukos atnaujinimo paslaptį, kuri yra, pasak jo ţodţių, „teologijos,

pastoracijos ir Baţnyčios gyvenimo širdis“.

Šis kūrinys metodiškai pateikia visa tai, ką prelatas galėjo pasakyti ar parašyti apie Mišias, jų ritualus, jų

maldas, jų teologiją, jų dvasingumą, jų dvasią, jų malonę. Ţingsnis po ţingsnio sekama tradicinių Mišių eiga,

po to, kaip kontrastas, tyrinėjamas Naujasis Mišių ordo, Pauliaus VI promulguotas 1969 m.

Tuo būdu skaitytojas su gilumu ir paprastumu galės atrasti arba iš naujo atrasti šventąsias Mišias, tą paslėptą

lobį, „šį didingiausią krikščioniškosios maldos aktą“.