II. Tarptautinės teisės šaltiniai

1. Tarptautinės teisės šaltinių samprata ir jų ypatumai. Tarptautinės teisės normų samprata,

hierarcija ir jų kūrimo ypatybės.

Tarptautinės teisės subjektui normos yra privalomos pirmiausia todėl, kad pagrindiniai

tarptautinių santykių veikėjai – valstybės viena ar kita forma pripažįsta, kad tam tikra taisyklė yra

privaloma. Tokį pripažinimą arba net sutikimą valstybės išreiškia arba sudarydamos tarptautinę

sutartį, arba savo praktikoje patvirtindamos, kad tam tikra nusistovėjusi taisyklė – paprotys yra

privaloma. Tarptautiniuose santykiuose nėra jokių „tarptautinių įstatymų“, t.y. kokių nors

tarptautinių organų priimtų teisinių aktų, turinčių privalomą galią valstybėms. To nepaneigia ir

tendencija, kad vis dažniau tarptautinės sutartys, ypač universalios, sudaromos tarptautinėse

organizacijose, tiek tuo, kad vis daugėja tarptautinių organizacijų rezoliucijų, kuriomis remiantis

kuriamos teisės normos (iš esmės jos ir lieka rekomendacijomis, tačiau patvirtina ir plėtoja jau

egzistuojančias sutartines arba paprotines normas). Ši teisės normų kūrimo institucionalizacija

egzistuoja kartu su klasikiniu konsensualiniu (bendro sutarimo) tarptautinės teisės kūrimo būdu,

pagrįstu jos subjektų valia.

Klasikinį tarptautinės teisės šaltinių sąrašą pateikia TTT statuto 38 str:

1. Teismas, kuris jam perduotus ginčus turi spręsti vadovaudamasis tarptautine teise, taiko:

ir bendrąsias, ir specialiąsias tarptautines konvencijas, nustatančias taisykles, kurias aiškiai

pripažįsta nesutariančios dalyvės;

tarptautinį paprotį kaip įrodymą visuotinės praktikos, pripažintos teisine norma;

civilizuotų tautų pripažintus bendruosius teisės principus;

atsižvelgdamas į 59 str. nuostatas {59 str.: Teismo sprendimas privalomas tik byloje

dalyvaujančioms šalims ir tik tai konkrečiai bylai}, teismo sprendimus ir skirtingų tautų

viešosios teisės aukščiausios kvalifikacijos specialistų doktriną kaip pagalbinę priemonę

teisės normoms nustatyti.

2. Šios nuostatos nedraudžia Teismui spręsti bylos ex aequo et bono, jei šalys su tuo sutinka“.

TTT statuto 38 str. nebeatspindi visų šiuolaikinės tarptautinės teisės šaltinių rūšių, jis vienintelis

pateikia tarptautinės teisės šaltinių sąrašą ir jį apibrėžia.

„Teismo sprendimai kaip pagalbinė priemonė teisės normoms nustatyti“

Formaliai žiūrint teisės precedentas nėra tarptautinės teisės šaltinis. Vis dėlto tarptautinių

teismų ir arbitražų sprendimų bendrosios pasekmės neapsiriboja tik tuo, kad byla išspręsta

(res iudicata). Jie yra pagalbinė priemonė teisės normoms nustatyti. Jie gali padėti nustatyti,

kad egzistuoja konkreti tarptautinės teisės norma, t.p. nustatomas šios normos turinys. T.p.

Teismų ir arbitražų sprendimai gali parodyti, kad susiformavo anksčiau neegzistavusi

tarptautinės teisės norma. Jurisprudencija yra pagalbinė priemonė tarptautinės teisės

normoms nustatyti ir išaiškinti.

2. Ius cogens normos ir jų reikšmė. Tarptautinės teisės normų įgyvendinimo užtikrinimo

priemonės.

1969 m. Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 53 str. nustato: „Sutartys, prieštaraujančios

bendrosios tarptautinės teisės imperatyviai normai (ius cogens).

Sutartis yra niekinė, jei jos sudarymo momentu ji prieštarauja bendrosios tarptautinės teisės

imperatyviai normai. Šios Konvencijos tikslais bendrosios tarptautinės teisės imperatyvia norma

laikoma norma, kurią tarptautinė valstybių bendrija, kaip visuma, pripažįsta kaip normą,

nukrypimas nuo kurios yra neleidžiamas ir kuri gali būti pakeista tik vėlesne tokio paties pobūdžio

bendrosios tarptautinės teisės norma“.

Nei Vienos konvencijoje, nei kituose tarptautiniuose aktuose ius cogens normų sąrašas nėra

pateikiamas.

Ius cogens normų teisinė prigimtis ir galia yra susijusi su tarptautinės teisės normų

hierarchija. Sutartis, prieštaraujanti ius cogens, yra niekinė dėl to, kad tam tikros vertybės (ir

atitinkamai šias vertybes įtvirtinančios normos) pripažįstamos viršesnėmis už kitas ir jokia

kita sutartis negali į jas kėsintis.

Anot JT tarptautinės teisės komisijos: „Ius cogens pobūdžio normų atsiradimas palyginti

naujas dalykas, nes tarptautinė teisė sparčiai vystosi. Komisija mano, kad teisingiausia yra

nustatyti bendra fraze, jog sutartis niekinė, jei prieštarauja ius cogens normai, ir palikti šios

normos visą turinį išplėtoti valstybių praktikai ir tarptautinių teismų jurispridencijai. Kaip

akivaizdžiausi ir nusistovėję ius cogens normų pavyzdžiai apėmė a) sutartį, numatančią

neteisėtą jėgos panaudojimą, prieštaraujanti Chartijos principams; b) sutartį, numatančią bet

kokių kitų, pagal tarptautinę teisę nusikaltamų veiksmų atlikimą ir c) sutartį, numatančią ar

sutinkančią su tokiais veiksmais kaip vergų prekyba, piratavimas arba genocidas, už kuriuos

baudžiant turi būti bendradrbiauti kiekviena valstybė. Bet šie pavyzdžiai nebuvo įtraukti, nes

1) kokiu nors atveju, kai sutartys negalioja, nes prieštarauja ius cogens normoms, paminėtus

pavyzdžius gali, net ir kruopščiausiai rengiant projektą, kilti nesusipratimas dėl komisijos

pozicijos kitų, šiame straipsnyje nepaminėtų atvejų atžvilgiu. 2) jei Komisija pabandytų

parengti net pasirinktinai sąrašą tarptautinės teisės normų, laikomų ius cogens normomis, ji

atsidurtų padėtyje, kai turėtų tęsti tyrimus, kurie yra už šio projekto ribų. nktinai sąrašą

tarptautinės teisės normų, laikomų ius cogens normo

Nors nėra visuotinai pripažinto ius cogens normų sąrašo, tarptautinių teismų ir arbitražų

sprendimuose galima rasti išvadų, kad viena arba kita norma yra imperatyvi norma.

Doktrinoje jau gerai žinomi didelės apimties specialūs tyrimai, kuriais siekta nustatyti,

kokios kokrečiai yra normos: jėgos draudimas tarptautiniuose santykiuose, tautų teisė į

apsisprendimą, žmogaus teisės (genocido, kankinimų, vergijos, prekybos žmonėmis

uždraudimas ir pareiga bausti kaltus asmenis dėl to), pareiga bausti asmenis, kaltus užgrobus

jūrlaivius, orlaivius, pagrobus įkaitus, normos, nustatančios pareigą apsaugoti karo aukas ir

bausti karo nusikaltėlius (humanitarinės teisės principai), draudimas pasisavinti visos

žmonijos palikimą (atvirąją jūrą, jos dugną, Antarktį, dangaus erdvę ir kūnus).

Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje ius cogens normų galia neapsiriboja vien tuo, kad jos

padaro tam tikras sutartis negaliojančias. Tarptautinės teisės komisija, rengdama konvencijos

dėl valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus projektą, nustatė, kad tam tikros

aplinkybės, kuriomis paprastai valstybė atleidžiama nuo atsakomybės už įsipareigojimų

nevykdymą, negalioja, jei neįvykdytas imperatyvus įsipareigojimas (negalioja nukentėjusios

valstybės sutikimas dėl kitos valstybės įvykdyto ius cogens normų pažeidimo; negalima

remtis būtinuoju reikalingumu ius cogens normų pažeidimui pateisinti; draudžiamos

atsakomosios priemonės, kurias vykdant nesilaikoma ius cogens normų).

3. Tarptautinės sutartys, kaip tarptautinės teisės šaltinis. Džentelmeniški susitarimai. Teisę

kuriančios sutartys ir kontraktai.

Tarptautinės sutartys („bendrosios ir specialiosios tarptautinės konvencijos“)

terminas „sutartis“ reiškia valstybių raštu sudarytą tarptautinį susitarimą, kuriam taikomos

tarptautinės teisės normos, įtvirtintas viename ar keliuose susijusiuose dokumentuose,

nesvarbu koks to susitarimo pavadinimas. Tarptautinę sutartį taip pat gali sudaryti ir kiti

tarptautinės teisės subjektai. Praktikoje žinomos ir tarptautinės sutartys, sudarytos žodžiu,

t.y. vadinamieji „džentelmeniški susitarimai“ (gentlemen's agreements).

Tarptautinė sutartis yra dviejų ar daugiau subjektų susitarimas siekiant apibrėžto rezultato,

kurį reguliuoja tarptautinė teisė. Tarptautinė sutartis yra grindžiama sutarties šalių sutikimu.

„Valstybė savo sutartiniuose santykiuose negali būti susieta įsipareigojimais be jos

sutikimo“ - TTT

Tarptautinė sutartis yra labiausiai formalizuotas tarptautinės teisės šaltinis, nes jos taisyklės

įforminamos šalių pasirašytame dokumente arba dokumentuose. Išimtis džentelmeniški

susitarimai, dėl kurių privalomumo nėra bendros nuomonės praktikoje ir doktrinoje.

4. Tarptautinis paprotys, kaip tarptautinės teisės šaltinis. Papročio susiformavimo sąlygos.

Opinio iuris. Tarptautinės sutarties ir tarptautinio papročio, kaip tarptautinės teisės šaltinių

santykis. „Nuolatinio prieštaravimo“ doktrina.

„Tarptautinis paprotys kaip visuotinės praktikos, pripažintos teisine norma, įrodymas“

Teisinis paprotys būdingiausias primityviosioms teisinėms sistemoms. Tačiau jis gali išlikti

tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje.

TTT 38 str. 2 b punkto formuluotė „visuotinė praktika, pripažinta teisine norma rodo, kaip

tai visuotinai pripažinta, du tarptautinio papročio sudėtinius elementus:

1) „visuotinė praktika“ reiškia tam tikrų faktų, elgesio (veiksmų ar neveikimo) ir pan.

pasikartojimą, pastovumą; (Objektyvusis kriterijus)

2) tokios praktikos „pripažinimas teisine norma“ reiškia, kad valstybės ne vien tik laikosi tam

tikrų įprastinių taisyklių (pvz.: laikomasi tų pačių diplomatinio protokolo taisyklių), bet

aiškiai išreiškia savo įsitikinimą (opinio iuris), kad tokia taisyklė yra privaloma. TTT savo

sprendime pabrėžė: „Suinteresuotos valstybės turi būti įsitikinusios, kad jos laikosi to, kas

laikoma teisiniu įsipareigojimu“. (subjektyvusis kriterijus).

Pagrindinis praktinis klausimas, kuris iškyla sprendžiant, ar egzistuoja vienas ar kitas

paprotys, ir yra šio papročio egzistavimo įrodymas. Svarbus įrodymas taip pat yra tai, kokios

pozicijos laikėsi valstybės, rengdamos atitinkamos universalios konvencijos projektą

(parengiamajame darbe valstybės dažnai pateikia savo komentarus dėl projekto turinio),

kaip jos balsavo priimant atitinkamas tarptautinių organizacijų rezoliucijas.

Sudėtingiau įrodyti naujo tarptautinio papročio atsiradimą. TTT yra nustatęs keturias

sąlygas, kurioms esant sutarties nuostata gali liudyti papročio susiformavimą: 1) nuostata

yra teisinė norma 2) ji neturi išlygų 3) dalyvavimas konvencijoje yra „platus ir

reprezentatyvus“ 4) norma atspindi bendrą praktiką, kurios laikosi ypač suinteresuotos ją

taikyti valstybės.

Nereikėtų ieškoti „vienbalsiškumo“. Jeigų visų regiono valstybių vyraujanti dauguma

pripažįsta tam tikrą teisinę normą, tai vienos ar keletos valstybių neigiama pozicija praranda

reikšmę. Tokiu atveju galima teigti, kad „tarptautinė valstybių bendrija“ pripažino tam tikrą

tarptautinį paprotį.

Dėl valstybių santykių intensyvumo, bendra praktika susiformuoja per gana trumpą laiką,

todėl klasikinis teiginys, jog papročiui susiformuoti reikia daug laiko nėra visiškai teisingas.

Tarptautinėje teisėje nėra jokios šaltinių hierarchijos. Klaidinga teigti, kad tarptautinė

sutartis turi pirmenybę prieš tarptautinį paprotį. Be abejo, tarptautinė sutartis turi tą

pranašumą, jog ji apibrėžia raštu tarptautinės teisės normų turinį ir todėl suteikia daugiau

tikrumo valstybių tarpusavio santykiams. Visuotinai pripažintos diplomatinės neliečiamybės

normos valstybei, kuri nedalyvauja Vienos konvencijoje dėl diplomatinių santykių, būtų

privalomos kaip tarptautiniai papročiai. Kartais tarptautinis paarotys gali keisti normas,

įtvirtintas universaliose konvencijose. Pažymėtina, kad kai beveik visos valstybės dalyvauja

tarptautinėje sutartyje, kodifikuojančioje tarptautinės teisės normas, šios normos išlieka kaip

papročiai. Pvz.: TTT nustatė, kad nors atsisakymo grasinti jėga arba ją naudoti bei

nesikišimo į valstybės vidaus reikalus principai yra įtvirtinti JT Chartijoje, šie principai lieka

ir paprotinėmis normomis. Universalių tarptautinių konvencijų normos neretai būna

lakoniškos ir jas taikant bei aiškinant dažnai tenka analizuoti valstybių praktiką, t.y

nustatyti, kokie yra šių normų taikymo papročiai.

Nuolatinio prieštaravimo doktrina: ji galioja papročiui. Jeigu yra valstybių, kurios vadovaujasi

kažkokiomis taisyklėmis, kviečia penkias valstybes, o viena iš jų prieštarauja tai taisyklei, tai jos

nuolatinis prieštaravimas nevirs papročiu. Jei nuolatos prieštarauju – tai nevirs papročiu. Jei

valstybės tai neliečia, papročiu virs.

5. Tarptautinės teisės principai ir bendrieji teisės principai, kaip tarptautinės teisės šaltinis.

„Civilizuotų tautų pripažinti bendrieji teisės principai“

Atmetus kaip pasenusią TT statuto 38 str. nuorodą į „civilizuotas tautas“ reikia pripažinti,

kad tam tikri teisės principai yra bendri visoms teisinėms sistemoms, nesvarbu, ar kalbama

apie romėnų teisės tradicijomis paremtą valstybės vidaus teisės sistemą, ar apie bendrosios

teisės sistemą ir t.t.

Kuriant šį straipsnį buvo siekiama išvengti situacijų, kai Teismas negalėtų išspręsti bylos dėl

spragos tarptautinėje teisėje. Tai rodo pagalbinį šio šaltinio, palyginti su sutartimi ar

papročiu, pobūdį. Bendrųjų teisės principų įvedimas į tarptautinę apyvartą buvo visiškai

pateisinamas dėl to meto tarptautinės teisės išsivystymo lygio. Bendro pobūdžio teisės

principai taikomi tiek TTT, tiek kitų tarptautinių teismų ar arbitražų procedūroje, tiek

sprendžiant bylas iš esmės. Dažniausiai buvo naudojamasi romėnų teisės principais. Ši

praktika leidžia išskirti procesinius principus (ei qui incumbit probatio – tas, kas teigia, turi

įrodyti; res iudicata – byla išspręsta, t.y. principas, kad negalima reikalauti iš naujo spręsti tą

pačią bylą) ir materialinės teisės principus (ex injuria ius non oritur – teisės pažeidimas

nesuteikia teisės; lex posterior derogat priori – vėlesnis įst. pakeičia ankstesnį; lex specialis

derogat generali – specialus įst. pakeičia bendrąjį) ir pan. Tarptautinė praktika perėmė

bendro pobūdžio kategorijas kaip nenugalima jėga, teisių perėmimas (sukcesija) ir pan.

Daugelis bendro pobūdžio taisyklių atėjo į tarptautinę praktiką iš CT ir CPT, bet tai

nereiškia, jog vidaus teisės kategorijos gali būti lengvai perkeliamos į tarptautinę teisę.

Lengviau įrodyti procesinių principų taikymą tarptautinėje teisėje, nes jie džn. Išplaukia iš

procesinių veiksmų logikos. Todėl neretai kalbant apie bendruosius teisės principus

tarptautinėje teisėje kalbama apie teisinės technikos taisykles. Tuo tarpu materialinės teisės

bendrieji principai labiau priimtini tada, kai nusistovėjusi praktika leidžia juos taikyti. Taigi,

jie iš esmės tampa tarptautinės teisės papročiais.

6. Tarptautinių organizacijų teisės aktai. “Soft law”.

Tarptautinių organizacijų rezoliucijos

Tarptautinių organizacijų rezoliucijos gali būti šaltiniu dviem atvejais:

1. Kai pati rezoliucija išreiškia tarptautinės teisės normas.

2. Kai tarptautinės organizacijos rezoliucija gali būti patvirtinta universali tarptautinė sutartis.

Tiek vienu, tiek antru atveju GA rezoliucija tiesiogiai nesukuria valstybėms teisių ar

įsipareigojimų. Apskritai tarptautinių organizacijų rezoliucijos neturi privalomos teisinės

galios (išskyrus tas, kurios reguliuoja organizacijos vidaus klausimus).

Tarptautinių organizacijų rezoliucijos, kaip tarptautiniai aktai, turi tam tikrą turi tam tikrų

pranašumų prieš universalias konvencijas ar paprotį, nes jos priimamos greičiau negu

sudaromos universalios tarptautinės sutartys. Už paprotį jos pranašesnės tuo, kad jų turinys

formaliai apibrėžtas.

Tarptautinių organizacijų rezoliucijos (pirmiausia GA rezoliucijos) yra ne tik teisiniai, bet ir

politiniai aktai, kuriais valstybės siekia tam tikrų tikslų.

Politinis tarptautinės organizacijos rezoliucijos pobūdis jokiu būdu nepašalina jos, kaip

tarptautinės organizacijos akto, teisinio pobūdžio.

JT chartija suteikia rekomendacinę galią GA rezoliucijoms. GA neatlieka „tarptautinio

įstatymo leidėjo“ funkcijos. Kita vertus, rezoliucijų teisinė galia neapsiriboja vien tik

paprasta politine deklaracija.

Galimos situacijos, kai GA rezoliucijoje išdėstomos normos yra privalomojo pobūdžio. Tam

rezoliucija turi atitikti tam tikras sąlygas:

a) nemažai rezoliucijų patvirtina egzistuojančias tarptautinės teisės normas, jas sukonkretina;

b) tokio pobūdžio rezoliucijos formuluojamos taip, kad nustato tam tikras pareigas arba teises;

c) tokių rezoliucijų priėmimui būdingas „reprezentatyvumas“ - už jas balsuoja didžioji dauguma

visų pasaulio regionų valstybių dauguma arba jos priimamos visų valstybių pritarimu. Tai valstybių

opinio iuris dėl atitinkamų tarptautinės teisės normų privalomumo įrodymas.

Kad būtų galima konstatuoti tokio pobūdžio rezoliucijų nuostatų privalomumą, reikėtų

nustatyti taip pat, ar valstybių paskesnis elgesys atitiko šias nuostatas.

Viena tarptautinių organizacijų rezoliucijų kategorija tiesiogiai turi privalomąją galią. Tai kai

kurių specializuotų JT įstaigų (Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos – ICAO,

Tarptautinės telekomunikacijų sąjungos) reglamentai. Tačiau džn. jie iš esmės yra

tarptautinių tecninių taisyklių pobūdžio.

7. Tarptautinės teisės doktrina ir teismų praktika. Jų teisinės galios ypatumai.

„Skirtingų tautų viešosios teisės aukščiausios kvalifikacijos specialistų doktrina kaip pagalbinė

priemonė teisės normoms nustatyti“

Klasikinėje tarptautinėje teisėje, kai tarptautinių sutarčių buvo palyginti nedaug, o

tarptautinė teisminė ir abitražinė praktika buvo negausi, teisės mokslo (doktrinos) reikšmė

buvo gana svari. Mokslininkai atstovauja tik patys sau, todėl doktrina vaidina mažesnį

vaidmenį negu jurisprudencija, nes teisėja arba arbitras yra oficialiai paskirtas asmuo, jam

suteikta kompetencija spręsti bylą ir jo sprendimai tampa privalomi ginčo šalims, o

mokslininkas išreiškia nuomonę. TTT doktriną pripažino kaip pagalbinę priemonę

tarptautinės teisės normoms nustatyti.

Ypatingą reikšmę mokslinės išvados vaidina tarptautinės teisės normų kodifikacijos procese.

8. Vienašaliai aktai ir jų rūšys.

Vienašaliai aktai.

Manoma, kad valstybė, vieną kartą nustačiusi vienašaliu aktu tam tikrą poziciją dėl kitų

subjektų, jau nebegali sugrąžinti teisinių pasekmių, kurios dėl to atsirado. Akivaizdu, kad

jeigu vienašaliu aktu valstybė leido atlikti tam tikrus veiksmus kitoms valstybėms (pvz.:

leido kitos valstybės laivui įplaukti į savo vidaus vandenis), tai tol, kol šio vienašalio

įsipareigojimo valstybė nepanaikino, draudimas atlikti šiuos veiksmus bus neteisėtas.

Praktikoje yra labai daug vienašalių veiksmų rūšių ir jų teisinės pasekmės taip pat labai

įvairios, taigi ne visi jie sukuria tarptautinius įsipareigojimus.

Dažniausias vienašalis aktas yra valstybės arba vyriausybės pripažinimas, kurio pasekmė yra

ta, jog viena valstybė nustato savo teisinę poziciją dėl kitos valstybės ar vyriausybės:

pripažįsta, kad susikūrė nauja valstybė ir pan. Pripažinti nėra pareiga, tačiau kartą pripažinus

atšaukti pripažinimo nebegalima.

Sutikimas su kitos valstybės veiksmais gali tam tikrais atvejais šiuos veiksmus legalizuoti.

Tarptautinės teisės komisija, rengdama tarptautinės konvencijos dėl valstybių atskomybės už

tarptautinės teisės pažeidimus projektą, nustatė, jog valstybės sutikimas su tuo, kad kita

valstybė nevykdytų jos atžvilgiu savo tarptautinio įsipareigojimo, pašalina tokio nevykdymo

neteisėtumą. Kartais toks sutikimas nėra išreikštas vienašaliame akte, o išplaukia iš visos

įvykių sekos. Panašus vienašalis aktas yra teisių atsisakymas, kai, pvz., nukentėjusioji

valstybė atsisako jai priklausančio žalos atlyginimo (reparacijos), tačiau teisių atsisakymas

negali būti numanomas – jis visada turi būti aiškiai išreikštas.

Protestas yra plašiausiai paplitusi diplomatinio demaršo forma. Jo pasekmės atvikščiai

proporcingos pripažinimo pasekmėms – kitos valstybės veiksmai vienašališkai kvalifikuojami kaip

tarptautinės teisės pažeidimas. Protestu parodoma, kad valstybė nepripažįsta, jog pažeidimas gali

sukurti kokias nors teises valstybei pažeidėjai (neretai taip pat reikalaujama nutraukti pažeidimą,

nubausti kaltus asmenis, atlyginti žalą arba rezervuojama teisė reikalauti atlyginti žalą arba net imtis

atsakomųjų priemonių).

Programos klausimai

Tarptautinės teisės kodifikacija ir progresyvus vystymas; JTO tarptautinės teisės komisija ir jos

veikla

Šiuolaikinė kodifikacinė praktika yra labai įvairi.

1947 m. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja sukūrė nuolatinį pagalbinį organą –

Tarptautinės teisės komisją.

Komisijos statutas apibrėžia jos veiklos tikslą: tarptautinės teisės kodifikavimas ir pažangi

plėtra.

Komisijos sudėtis formuojama taip, kad būtų atstovaujamos „didžiosios pasaulio

civilizacijos formos ir pagrindinės teisinės sistemos“.

Trisdešimt keturi komisijos nariai yra nepriklausomi tarptautinės teisės specialistai.

Šis nepriklausomas Tarptautinės teisės komisijos pobūdis derinamas su valstybių pozicijų

atstovavimu kituose Generalinės Asamblėjos organuose.

Komisija glaudžiai bendradarbiauja su Generalinės Asamblėjos šeštąja komisija (teisine

komisija), kurią sudaro valstybių atstovai ir kuri svarsto Tarptautinės teisės komisjos

kasmetines ataskaitas.

Tarptautinės teisės komisijos procedūrai būdinga tai, jog pirmiausia Komisija skirai vieną

savo narį specialiu pranešėju.

Komisija gautus pranešimus su atitinkamų straipsnių projektu apsvarsto ir parengia galutinį

tarptautinės konvencijos projektą.

Dažnai per šį procesą valstybės – Jungtinių Tautų narės – prašomos pateikti savo pastabas ir

komentarus dėl straipsnių projekto.

Galutinis Tarptautinės teisės komisijos parengtas tarptautinės konvencijos projektas

pateikiamas JT organizuojamai tarptautinei konferencijai.

Neretai tarptautinėms konferencijoms parengti šaukiamos specialios konferencijos, kurios

pačios rengia Konvencijos tekstą.

Kodifikacija taip pat vyksta specializuotose JT įstaigose (Tarptautinėje darbo organizacijoje,

Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijoje ir kt.), kurių plenariniai organai tvirtina

atitinkamas tarptautines konvencijas, rekomendacijas, reglamentus ir pan.

Tarptautinių konferencijų aktai

1958 m. Ženevoje buvo pasirašytos 4 konvencijos jūrų teisės klausimais;

1961 m. Vienoje pasirašyta konvencija dėl diplomatinių santykių;

1963 m. Vienoje pasirašyta konvencija dėl konsulinių santykių;

1969 ir 1986 m. Vienoje pasirašytos konvencijos dėl sutarčių teisės (reglamentuoja

tarptautinių sutarčių sudarymo tvarką, pateikia definiciją, reglamentuoja galiojimo ir

pasibaigimo klausimus);

1978 ir 1983 m. Vienoje pasirašytos konvencijos dėl valstybių teisių perėmimo;

Labai svarbus įvykis daugiašalių konferencijų diplomatijoje buvo 1982 m. Jūrų teisės

konvencija (kodifikuota tarptautinė jūrų teisė; apibrėžtos bei įtvirtintos tarptautinės

nuostatos, pamatinės jūrų teisės sąvokos).

Bendrieji teisės principai

Tarptautinės teisės principai savo pobūdžiu yra bendriausios normos, nustatančios valstybių

tarpusavio santykių pagrindus.

Šie principai pirmą kartą buvo įtvirtinti Jungtinių Tautų Chartijos 2 straipsnyje:

„Organizacija ir jos Nariai, siekdami Tikslų, nustatytų 1 straipsnyje, veikia vadovaudamiesi šiais

Principais:

1. Organizacija remiasi visų jos narių suverenios lygybės principu.

2. Visi nariai, siekdami pasinaudoti teisėmis ir pirmenybėmis, atsirandančiomis iš narystės,

sąžiningai vykdo įsipareigojimus, prisiimtus pagal šią Chartiją.

3. Visi nariai sprendžia jų tarptautinius ginčus taikiomis priemonėmis tokiu būdu, kad nesudarytų

pavojaus tarptautinei taikai  ir saugumui bei teisingumui.

4. Visi nariai susilaiko jų tarptautiniuose santykiuose nuo grasinimo jėga ar jos panaudojimo prieš

bet kurios valstybės teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę, ar bet kokiu kitu būdu,

nesuderinamu su Jungtinių Tautų Tikslais. (...)

7. Niekas šioje Chartijoje nesuteikia teisės Jungtinėms Tautoms kištis į reikalus, kurie iš esmės

priklauso bet kurios valstybės vidaus jurisdikcijai, ir nereikalauja, kad Nariai pateiktų šiuos reikalus

spręsti pagal šią Chartiją; tačiau šis principas neužkerta kelio prievartinėms priemonėms pagal VII

skirsnį".

1970 m. spalio 24 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos deklaracija dėl tarptautinės teisės

principų, susijusių su draugiškais santykiais ir bendradarbiavimu tarp valstybių, pagal Jungtinių

Tautų Chartiją (Rezoliucija 2625 (XXV) įtvirtina ir detalizuoja septynis principus:

1. Principas, pagal kurį valstybės susilaiko savo tarptautiniuose santykiuose nuo grasinimo jėga ir

jos panaudojimo prieš bet kurios valstybės teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę arba

kokiu nors kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais;

2. Principas, pagal kurį valstybės sprendžia savo tarptautinius ginčus taikiomis priemonėmis taip,

kad nesukeltų pavojaus tarptautinei taikai ir saugumui;

3. Principas, nustatantis pareigą nesikišti į reikalus, pagal Chartiją priklausančius bet kurios

valstybės vidaus jurisdikcijai;

4. Valstybių pareiga bendradarbiauti vienai su kita remiantis Chartija;

5. Tautų lygiateisiškumo ir laisvo apsisprendimo principas;

6. Valstybių suverenios lygybės principas;

7. Principas, pagal kurį valstybės sąžiningai vykdo prisiimtus įsipareigojimus remdamosi Chartija.

Helsinkio baigiamasis aktas (1975 m. rugpjūčio mėn.) pirmiausia reikšmingas tuo, kad tarp šių

principų įtvirtino ir žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių gerbimo principą ir sienų neliečiamumo

Europoje principą.

Būtų klaidinga manyti, kad visi tarptautinės teisės principai yra jus cogens normos.

Doktrinoje dažniausiai sutariama, kad jėgos draudimas, tautų laisvas apsisprendimas bei

žmogaus teisės yra imperatyvaus pobūdžio.

Didelė dalis bendrosios tarptautinės teisės normų nustato ypatingo pobūdžio

įsipareigojimus: vadinamuosius ergą omnes įsipareigojimus (įsipareigojimus visų atžvilgiu).

Visuotinai pripažinti tarptautinės teisės principai ir normos - tai ne tik daugelis pagrindinių

tarptautinės teisės principų.

Didžiausią šių principų ir normų dalį sudaro tarptautiniai papročiai įvairiose tarptautinės

teisės šakose ir institutuose: tarptautinėje jūrų, oro (aviacijos) teisėje, valstybių

atsakomybėje.

Imperatyvinės ir dispozityvinės normos.

Visos tarptautinės teisės normos yra privalomos, nes kitaip jos būtų ne teisės normos, o tik

pageidavimai-rekomendacijos.

Sutartis yra niekinė, jei jos sudarymo momentu ji prieštarauja bendrosios tarptautinės teisės

imperatyviai normai.

Nors nėra visuotinai pripažinto jus cogens normų sąrašo, tarptautinių teismų ir arbitražų

sprendimuose galima rasti išvadų, kad viena arba kita norma yra imperatyvi norma (tačiau

iki šiol dar nebuvo bylų, kuriose tiesiogiai būtų sprendžiamas ginčas dėl sutarčių

negaliojimo jus cogens pagrindu):

1) tam tikros konsulinės teisės normos yra imperatyvios;

2) žmogaus, tautų ir etninių, religinių ar kalbinių mažumų teisės, taip pat draudimas naudoti

jėgą tarptautiniuose santykiuose yra imperatyvaus pobūdžio;

3) sutartis negalioja, jeigu ji sudaryta grasinant jėga ar ją panaudojus, pažeidžiant

tarptautinės teisės principus, įtvirtintus Chartijoje.

Atrodo, kad šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje jus cogens normų galia neapsiriboja vien tuo,

kad jos padaro tam tikras sutartis negaliojančias.

Ne visi pagrindiniai tarptautinės teisės principai yra jus cogens normos.

Kai kurie principai yra dispozityvūs ir leidžia valstybėms tam tikrus nukrypimus.

Pavyzdžiui, sąžiningo tarptautinių įsipareigojimų laikymosi principas (pacta sunt servanda)

leidžia valstybėms sudaryti susitarimą, pagal kurį būtų sustabdoma arba net nutraukiama jų

anksčiau sudaryta sutartis.

Nesikišimo į valstybės vidaus reikalus principas nedraudžia valstybei savanoriškai perleisti

spręsti tam tikrus klausimus tarptautiniams organams arba net kitoms valstybėms, aišku,

nepažeidžiant lygiateisiškumo bei laisvanoriškumo reikalavimų.

Tačiau, pavyzdžiui, jokie valstybių susitarimai negali kėsintis j žmogaus teises ir

pagrindines laisves, tarptautinę taiką ir saugumą ir kt.

Tarptautinės teisės šakos ir institutai

Šakos – tarptautinė viešoji teisė, tarptautinė privatinė teisė.

Tarptautinės viešosios teisės institutai:

1. tarptautinių sutarčių teisė,

2. diplomatinė ir konsulinė teisė,

3. tarptautinė jūrų teisė,

4. tarptautinė oro teisė,

5. tarptautinė humanitarinė teisė.

2010 – 09 – 13

Seminaras

Ius cogens normų sąrašo nėra, nes atsiranda vis naujų normų. Ius cogens normą gali pakeisti

tokia pati ius cogens norma.

Džentelmeniški susitarimai egzistuoja seniai. Jų galia ir privaomumas gali būti prilyginami

galia sutarčiai, ypač tais laikais, kai nebuvo populiaru pasirašytu sutartis. Dabar nėra populiarūs

džentelmeniški susitarimai, dažniausiai pasirašomos sutartys.

Kontraktai panašiai kaip civiliniai sandoriai. Dėl jų priskyrimo ar nepriskyrimo teisės

šaltiniams – ginčytinas klausimas. Jie sudaromi pagal Vienos konvenciją, atitinka visus tarptautinių

sutarčių požymius, dėl ko ir galima juos laikyti šaltiniu.

Nuolatinio prieštaravimo dortrina.

Nėra šaltinių hierarchijos ir t.t.

Kitam kartui 3, 7 bylos ir 3 seminaras ir jei profesorius spės išdėstyti subjektus ir juos kitam spėsim.