EUROPOS PARLAMENTAS. ĮSIPAREIGOJĘS ŽMONIJAI.

SACHAROVO PREMIJA UŽ MINTIES

LAISVĘ

2012 M.

Martin SchulzEuropos Parlamento Pirmininkas

3

Martin SchulzEuropos Parlamento Pirmininkas

Per pastaruosius dvidešimt metų Europos Sąjunga pripažino ir apdovanojo minties laisvės puoselėjimui atsidavusių žmonių ir organizacijų pastangas. Sacharovo premija tapo simboliu visiems kovojantiems su priespauda, autoritarizmu ir žmogaus teisių pažeidimais.Ši premija įkūnija ilgalaikę ir nepalaužiamą Europos Parlamento paramą išskirtinę stiprybę ir drąsą priespaudos ir despotizmo akivaizdoje parodžiusiems asmenims. Keturi iš paskutinių šešių 2012 m. Sacharovo premijos kandidatų šiuo metu atlieka įkalinimo bausmę. Jie sulaikyti, nuteisti ir įkalinti už poelgius, kuriuos Europos Parlamentas skatina. Kaip sakė Andrejus Sacharovas, „Žmonių visuomenei būtina intelektualinė laisvė – laisvė gauti ir skleisti informaciją, nešališkų ir nesuvaržytų diskusijų laisvė ir laisvė nuo biurokratizmo bei išankstinio nusistatymo.“Skirdamas 2012 m. Sacharovo premiją už minties laisvę Nasrinai Sotoudeh ir Jafarui Panahi, Europos Parlamentas siunčia solidarumo ir pasigėrėjimo žinią moteriai ir vyrui, kurių nepalenkė baimė ir bauginimai ir kurie nusprendė paaukoti gyvenimą dėl savo šalies likimo.Šiandien Nasrin Sotoudeh kali liūdnai pagarsėjusiame Evino kalėjime. Po kelių bado streikų ji yra nusilpusi ir trapi, jos įkalinimo sąlygos prastos ir represinės. Dirbdama žmogaus teisių srities teisininke, N. Sotoudeh pasižymėjo dosnumu ir nesavanaudiškumu. Už tai buvo žiauriai nubausta.Jafar Panahi yra apdovanojimais įvertinto filmo režisierius. Dabar jis nuteistas šešerius metus kalėti ir dar dvidešimt metų jam uždrausta kurti filmus. J. Panahi humoristiškai ir tiksliai pavaizdavo savo šalies piliečius, atskleisdamas pasauliui, kokia įdomi, kūrybinga ir įvairi yra Irano visuomenė. Pirmą kartą J. Panahi buvo suimtas 2009 m., kai išreiškė paramą demonstracijoje dėl prezidento rinkimų žuvusiems protestuotojams. Skirdamasi Sacharovo premiją N. Sotoudeh ir J. Panahi, Europos Parlamentas kartu pagerbia visus iraniečius, kurie kovoja už geresnę Irano ateitį: už Iraną, kuriame kūrybingumas pakeistų baimę, teisinė valstybė – galingųjų valią, dialogas – izoliaciją, o demokratija – autokratinį valdymą.Europos Parlamentas ir toliau stengsis burti Sacharovo premijos laureatus, kad jie padėtų vieni kitiems kovoti už demokratines laisves ir ginti žmogaus teises. Tikimės, kad šis tinklas taps saugiu uostu visiems branginantiems minties laisvę ir sustiprins taikos, tolerancijos ir laisvės idėją, kuri brangi visiems ES piliečiams.

PRATARMė

4

Europos Sąjunga pagrįsta pagarbos žmogaus orumui, laisvei, demokratijai, lygybei, teisinei valstybei ir žmogaus teisėms principais. Šios Europos Sąjungos sutartyje įtvirtintos vertybės yra bendros ir teisiškai privalomos visoms valstybėms narėms. Nustačius, kad valstybė rimtai pažeidė bet kurią iš jų, Europos Parlamento pritarimu tokiai valstybei narei gali būti sustabdytos ES sutartyse nustatytos teisės. Palaikydama santykius su platesniu pasauliu, Sąjunga yra įsipareigojusi saugoti ir skatinti savo vertybes ir interesus bei prisidėti prie savo piliečių apsaugos, taikos išsaugojimo, saugumo užtikrinimo, tvaraus planetos vystymosi, tautų tarpusavio solidarumo ir pagarbos, laisvos ir sąžiningos prekybos, skurdo panaikinimo ir žmogaus, ypač vaiko, teisių apsaugos, taip pat prie griežto tarptautinės teisės, įskaitant Jungtinių Tautų chartijos principus, laikymosi ir jos plėtojimo.Kaip vienas iš svarbiausių bendros užsienio ir saugumo politikos bei vystomojo bendradarbiavimo politikos tikslų palaikant santykius su trečiosiomis šalimis Sutartyje numatyta demokratijos ir teisinės valstybės plėtra ir stiprinimas, taip pat pagarba žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms. Kad ES sutartyje būtų įtvirtinti šie tikslai, daug prisidėjo Europos Parlamentas, atlikęs esminį vaidmenį ES veiksmuose žmogaus teisių srityje, atsiliepdamas į daugelio ES ir jai nepriklausančių šalių piliečių bei nevyriausybinių organizacijų raginimus.Lisabonos sutartyje, kuria iš dalies pakeista Europos Sąjungos sutartis, buvo įtraukta ir 2009 m. įsigaliojo Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija. Lisabonos sutartis taip pat suteikė teisinį pagrindą visai ES tapti Europos žmogaus teisių konvencijos (EŽTK), kuri 1950 m. buvo pateikta pasirašyti Europos Tarybos valstybėms narėms, dalimi. EŽTK ratifikavo visos 27 ES valstybės narės ir Kroatija, kuri turėtų prisijungti prie Sąjungos 2013 m. Iš dalies pakeistas ir pačios konvencijos 59 straipsnis, kad prie jos galėtų prisijungti Europos Sąjunga, ir dabar ši procedūra vykdoma. Pagal 2011 m. pasiektą susitarimo projektą, teisminėje EŽTK institucijoje – Europos žmogaus teisių teisme – ES turėtų vieną teisėją, o 18 Europos Parlamento narių dalyvautų teisėjų atrankos procese, kurį prižiūrėtų Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja. Ši chartija, EŽTK, Jungtinių Tautų Visuotinė žmogaus teisių deklaracija ir ja pagrįsti paktai Europos Sąjungai, Europos Parlamentui ir valstybėms narėms yra svarbiausi orientaciniai tarptautinės teisės dokumentai, susiję su žmogaus teisėmis.Europos Sąjungos Tarybai paskelbus Sąjungos metinę žmogaus teisių ataskaitą, Europos Parlamentas parengia metinį pranešimą apie žmogaus teisių padėtį pasaulyje ir ES žmogaus teisių politiką. Užsienio reikalų komiteto Žmogaus teisių pakomitetis yra Europos Parlamento institucija, atsakinga už šios srities parlamentines iniciatyvas. Jis užtikrina nuolatines galimybes kartu su žmogaus teisių gynėjais nuolat aptarti žmogaus teisių padėtį ir demokratiją užsienio šalyse.

EUROPOS SąJUNGA: EUROPOS PARLAMENTO VAIdMUO ŽMOGAUS TEISIų SRITyJE

5

Be to, Vystymosi komitetas nuolat organizuoja posėdžius žmogaus teisių besivystančiose šalyse klausimais arba tokiais konkrečiais klausimais kaip vaikų karinė tarnyba ar vaikų išnaudojimas. Posėdžiuose dalyvauja ir žmogaus teisių klausimus nagrinėjančios nevyriausybinės organizacijos bei susijusių vyriausybių atstovai. Vystymosi komitetas kartu su Užsienio reikalų komitetu ir jo Žmogaus teisių pakomitečiu dalyvauja nominuojant ir renkant iš galutinio kandidatų sąrašo metinės Sacharovo premijos už minties laisvę laureatus. Dėl laimėtojo nusprendžiama Europos Parlamento frakcijų pirmininkų sueigoje.Kas mėnesį Europos Parlamento diskusijose aktualiomis temomis nagrinėjami konkretūs žmogaus teisių pažeidimai įvairiose ES nepriklausančiose šalyse ir reikalaujama, kad atsakingos vyriausybės imtųsi reikiamų priemonių. Iš vyriausybių reakcijos matyti, kad jos paiso Europos Parlamento kritikos. Kartais EP rezoliucijos turi tiesioginę įtaką ir dažnai tampa Europos Sąjungos Ministrų Tarybos, Europos Komisijos ir Europos išorės veiksmų tarnybos veiksmų pagrindu.Europos Parlamentas pagal jam suteiktus teisėkūros įgaliojimus gali neleisti pasirašyti svarbių susitarimų su užsienio šalimis, jei jose šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir demokratijos principai. Parlamentas reikalauja griežtai laikytis žmogaus teisių nuostatų, kurios nuosekliai įtraukiamos į tokius susitarimus. 2011 m. rugsėjo mėn. dėl žmogaus teisių pažeidimų buvo laikinai sustabdytas ES asociacijos ir bendradarbiavimo susitarimo su Sirija taikymas.Savo įtaką Parlamentas stiprina priimdamas politines rezoliucijas, rengdamas svarstymus, kuriuose dalyvauja užsienio šalių pilietinės visuomenės atstovai, siųsdamas tikslines žmogaus teisių padėties įvertinimo delegacijas ir remdamas parlamentinę demokratiją bei parlamentinį politinį dialogą, visų pirma per tarpparlamentines delegacijas ir asamblėjas. Nuolatiniuose susitikimuose su šalių partnerių parlamentų nariais EP nariai dažnai aptaria konkrečius atvejus ir ne kartą yra pasiekę teigiamų rezultatų.Svarbiausias politinis forumas, skirtas dialogui tarp Europos Parlamento ir Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno šalių parlamentarų, yra AKR ir ES jungtinė parlamentinė asamblėja. Viduržemio jūros regiono valstybių sąjungos parlamentinė asamblėja suteikia naujų galimybių struktūriniam dialogui su Viduržemio jūros šalimis žmogaus teisių ir demokratijos klausimais bei forumą ilgai besitęsiantiems ginčams aptarti. Europos ir Lotynų Amerikos šalių parlamentinė asamblėja (EUROLAT) priima bei teikia rezoliucijas ir rekomendacijas įvairioms organizacijoms, institucijoms ir ministerijų grupėms, atsakingoms už abiejų regionų strateginės partnerystės plėtojimą. Ji sprendžia klausimus, susijusius su demokratija, užsienio politika, valdymu, integracija, taika ir žmogaus teisėmis. EURONEST parlamentinė asamblėja – tai parlamentinis forumas, skirtas skatinti Europos Sąjungos ir Rytų Europos partnerių politinę asociaciją ir tolesnę ekonominę integraciją. Ji įkurta 2011 m. ir turi nuolatinį žmogaus teisių ir demokratijos komitetą.

5

Be to, Europos Parlamentas atidžiai stebi 2006 m. birželio mėn. įsteigtos Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos darbą ir prisideda nustatydamas klausimus, kuriuos ES kelia per šios tarybos sesijas. Iš tiesų Parlamentas atlieka labai svarbų vaidmenį įtraukdamas žmogaus teisių klausimą į Europos darbotvarkę. Jis imasi įvairių specialių iniciatyvų, pavyzdžiui, nukreiptų prieš kankinimus, gindamas mažumų teises, užkirsdamas kelią konfliktams, propaguodamas moterų ir vaikų teises, gindamas žmogaus teisių gynėjus, taip pat saugodamas čiabuvių ir neįgaliųjų teises. Europos Parlamentas aktyviai remia kampaniją dėl JT mirties bausmės vykdymo moratoriumo ir siekio visame pasaulyje panaikinti mirties bausmę, taip pat remia Tarptautinio baudžiamojo teismo kovą su genocido, karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui nebaudžiamumu. Jis rėmė Europos rasizmo ir ksenofobijos kontrolės centro įkūrimą (šios institucijos veiklą 2007 m. kovo 1 d. perėmė Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūra) bei ES kampaniją prieš moterų patiriamą smurtą. EP aktyviai dalyvauja vykdant trečiųjų šalių demokratizaciją uoliai dalyvaudamas rinkimų stebėjimo misijose bei per savo Parlamentinės demokratijos skatinimo biurą. Europos Parlamentas taip pat glaudžiai bendradarbiaus su naujai įsteigtu Europos demokratijos fondu.Europos Parlamentas jau pasinaudojo savo biudžeto skirstymo įgaliojimais ir gerokai padidino išteklius programoms, kurias įgyvendinant sprendžiami demokratijos ir žmogaus teisių klausimai. Jam pavyko iškovoti, kad išliktų atskira tokios veiklos finansavimo priemonė, t. y. Europos demokratijos ir žmogaus teisių rėmimo priemonė. Tai finansinė ir politinė priemonė, padedanti vystyti ir stiprinti demokratiją ir teisinę valstybę, pagarbą visoms žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms ES nepriklausančiose šalyse, ypatingą dėmesį skiriant pilietinės visuomenės organizacijoms. Europos Parlamentui taip pat itin svarbus piliečių ekonominių ir socialinių teisių stiprinimas Sąjungoje. Žmogaus teisių padėtį Europos Sąjungoje stebi Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetas. Jis nagrinėja priemones kovai su rasizmu, religine netolerancija ir ksenofobija, taip pat elgesį su prieglobsčio prašytojais ir darbuotojais migrantais. Be to, jei ES piliečiai mano, kad pažeidžiamos jų pagrindinės teisės, jie gali kreiptis į Europos ombudsmeną arba Europos Parlamento Peticijų komitetą. Ombudsmenas nagrinėja skundus, susijusius su ES institucijų veikla, o Peticijų komitetas – peticijas dėl įsipareigojimų, kurių nesilaiko valstybės narės. Kartais pradėjus Sutarties pažeidimo tyrimo procedūrą ES valstybė narė būna priversta pakeisti savo teisės aktus arba praktiką taip, kad jie atitiktų Bendrijos teisę.Europos Parlamentas kasmet pažymi žmogaus teisių gynėjų, disidentų ir aktyvių kovotojų, dalyvaujančių kovoje už žmogaus teises ir pagrindines teises, ryžt ir drąsą, paskirdamas savo įsteigtą Sacharovo premiją už minties laisvę. 2008 m. paminėta Sacharovo premijos 20 metų sukaktis. Pažymėdamas šį įvykį Europos Parlamentas surengė konferenciją tema „20 metų aktyviai remiame žmogaus teises. Pasakoja Sacharovo premijos laureatai.“ Daugelis laureatų dalyvavo šioje konferencijoje ir pasidalijo nuomonėmis apie žmogaus teises pasaulyje ir Sacharovo premijos svarbą.

6

7

2005 m. laureatė Hauwa Ibrahim savo premiją panaudojo tam, kad daugiau kaip 100 vaikų galėtų lankyti mokyklą. 1992 m. premiją laimėjusi organizacija „Gegužės aikštės motinos“ (isp. Las Madres de la Plaza de Mayo) premiją panaudojo knygynui, politinei kavinei ir universitetui, kuriame gali studijuoti daugiau kaip 2 400 studentų, atidaryti. Konferencijoje dalyvavo ir Andrejaus Sacharovo našlė Jelena Bonner. Garsi kovotoja už žmogaus teises ir demokratiją, Jelena Bonner dar kartą patvirtino savo vyro įsitikinimą, kad „žmonės visada turi klausyti savo sąžinės balso“, ir savo asmeninį įsitikinimą, kad „žmogaus teisės yra civilizacijos pagrindas.“Šioje konferencijoje tuometis EP Pirmininkas Hans-Gert Pöttering oficialiai pranešė apie Sacharovo premijos laureatų tinklo įkūrimą.

ŽMOGAUS TEISėS

8

Nuo 1988 m. Europos Parlamentas kasmet skiria Sacharovo premiją už minties laisvę asmenims arba organizacijoms, kovojantiems su priespauda ar neteisybe dėl žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių. Andrejus Sacharovas (1921-1989 m.) – žymus fizikas, Mokslų akademijos narys, disidentas, 1975 m. Nobelio taikos premijos laureatas, būdamas ištemtas Gorkyje atsiuntė laišką Europos Parlamentui, kuriame susijaudinęs išsakė savo džiaugsmą dėl to, kad Europos Parlamentas nori įsteigti jo vardo premiją už minties laisvę. Šią žinią jis deramai traktavo kaip visų atsidavusiųjų kovai už žmogaus teises padrąsinimą.SSRS branduolinės fizikos pradininkui Andrejui Sacharovui kėlė nerimą prasidėjusios ginklavimosi varžybos, dėl kurių padidėjo šaltojo karo laikotarpio pasaulyje tvyranti branduolinio pasaulinio karo grėsmė. Kai A. Sacharovas paskelbė savarankiškai mašinėle išspausdintą, o vėliau Vakarų spaudoje perspausdintą esė su „samprotavimais apie pažangą, taikų sambūvį ir intelektinę laisvę“, jam buvo uždrausta vykdyti bet kokius su kariuomene susijusius mokslinius tyrimus. 1970 m. jis tapo vienu iš SSSR Žmogaus teisių komiteto steigėjų, o 1972 m. vedė bendramintę aktyvią žmogaus teisių gynėją Jeleną Bonner. Nepaisydamas vis stiprėjančio vyriausybės spaudimo, A. Sacharovas ne tik siekė išlaisvinti disidentus savo šalyje, bet ir tapo vienu iš aršiausių režimo kritikų, kovos už pagrindines žmogaus teises simboliu. Nobelio taikos komiteto žodžiais, jis buvo „žmonijos sąžinės balsas.“ Jo nesugebėjo palaužti nei daugkartiniai grasinimai, nei tremtis.Kaip ir Andrejus Sacharovas, visi jo vardo premijos laureatai patvirtina, kad reikia daug drąsos, kantrybės ir vidinės stiprybės ginant žmogaus teises ir siekiant visuotinio jų pripažinimo. Beveik visi jie brangiai sumokėjo už savo atsidavimą ginti žmogaus orumą – daugelis buvo persekiojami, neteko laisvės, buvo mušami arba ištremti iš tėvynės. Buvo atvejų, kai dėl laisvės atėmimo laureatai negalėjo asmeniškai atsiimti savo apdovanojimo. Sacharovo premiją Europos Parlamentas skiria už ypatingus nuopelnus puoselėjant laisvą mintį ir žodį, kovojant su netolerancija, fanatizmu ir neapykanta. Tai liudija EP įsitikinimą, kad pagrindinės laisvės – tai ne tik teisė į gyvybę ir fizinė neliečiamybė, bet ir minties bei spaudos laisvės. Jos yra esminiai kovos su priespauda būdai, taip pat visuomenės demokratiškumo ir atvirumo kriterijai. 1966 m. gruodžio 16 d. pasirašyto Jungtinių Tautų Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 19 straipsnyje įtvirtinta teisė nevaržomai reikšti savo nuomonę Jeame teigiama, kad „kiekvienas žmogus turi teisę į saviraiškos laisvę; ši teisė apima laisvę nekliudomai ieškoti, gauti ir perteikti visokią informaciją bei idėjas, nepaisant valstybių sienų, žodžiu, raštu arba per spaudą, arba meninėmis išraiškos formomis, arba kitokiais būdais savo nuožiūra“. Jis atspindi principus, paskatinusius Europos Parlamentą įsteigti Sacharovo premiją.Europos Parlamentas skiria šią 50 tūkst. eurų žmogaus teisių premiją Strasbūre rengiamame iškilmingame posėdyje, kuris paprastai vyksta gruodžio 10 dieną. Šią dieną 1948 metais buvo pasirašyta Jungtinių Tautų Visuotinė žmogaus teisių deklaracija.

PREMIJA, PAVAdINTA ANdREJAUS SACHAROVO VARdU

9

SACHAROVO PREMIJOS LAUREATų TINkLAS2008 m. 20-ųjų Sacharovo premijos už minties laisvę metinių proga tuometis Europos Parlamento pirmininkas Hans-Gert Pöttering oficialiai paskelbė apie Sacharovo premijos laureatų tinklo – būdo laureatams tarpusavyje susieti savo veiklą ir parodyti solidarumą – įkūrimą.Pažymėdamas šį įvykį Europos Parlamentas surengė konferenciją tema „20 metų aktyviai remiame žmogaus teises. Pasakoja Sacharovo premijos laureatai.“Laureatai pasirašė bendrą deklaraciją, kurioje jie sutiko ”bendrais Sacharovo premijos laureatų veiksmais, bendradarbiaujat su Europos Parlamentu, stiprinti bendras pastangas remti žmogaus teisių gynėjus visame pasaulyje“.Tinklas sustiprino savo veiklą 2011 m. lapkričio mėn. surengdamas aukšto lygio konferenciją, į kurią pakviesti visi laureatai. 2012 m. spalio mėn. metiniame Sacharovo premijos laureatų tinklo renginyje viešai apie besikuriančias demokratines šalis diskutavo dabartiniai tinklo pirmininkai, Europos Parlamento Pirmininkas Martin Schulz bei 2011 m. laureatai Ali Ferzat, Asmaa Mahfouz ir Ahmed El Senussi. Laureatai taip pat išsakė savo nuomonę ir pirmajame Pasaulio demokratijos forume Strasbūre, kuris, be kita ko, surengtas globojant Europos Parlamentui.2013 m. švęsime 25-ąją Sacharovo premijos sukaktį. Briuselyje į Sacharovo premijos laureatų tinklo konferenciją laisvëje esantys laureatai iš viso pasaulio rinksis aptarti savo kovas ir sustiprinti bei praturtinti vienas kitą.

9

10

PREMIJOS LAUREATAI

1988 m. Nelson Rolihlahla Mandela; Anatolij Marčenko (po mirties)

1989 m. Alexander Dubček

1990 m. Aung San Suu Kyi

1991 m. Adem Demaçi

1992 m. „Gegužės aikštės motinos“ (isp. Las Madres de la Plaza de Mayo)

1993 m. „Oslobodjenje“

1994 m. Taslima Nasreen

1995 m. Leyla Zana

1996 m. Wei Jingsheng

1997 m. Salima Ghezali

1998 m. Ibrahim Rugova

1999 m. Xanana Gusmão

2000 m. „¡Basta Ya!“

2001 m. Izzat Ghazzawi, Nurit Peled-Elhanan, Dom Zacarias Kamwenho

2002 m. Oswaldo José Payá Sardiñas

2003 m. JT Generalinis Sekretorius Kofi Annan ir visas Jungtinių Tautų personalas

2004 m. Baltarusijos žurnalistų sąjunga

2005 m. „Baltai vilkinčios moterys“, Hauwa Ibrahim, „Žurnalistai be sienų“

2006 m. Aliaksandr Milinkevich

2007 m. Salih Mahmoud Mohamed Osman

2008 m. Hu Jia

2009 m. „Memorial“ (Oleg Orlov, Sergej Kovaliov ir Liudmila Aleksejeva, atstovaujantys organizacijai „Memorial“ ir visiems kitiems Rusijos žmogaus teisių gynėjams)

2010 m. Guillermo Fariñas

2011 m. „Arabų pavasaris“ (Mohamed Bouazizi, Asmaa Mahfouz, Ahmed El Senussi, Razan Zaitouneh ir Ali Ferzat)

2012 m. Nasrin Sotoudeh ir Jafar Panahi

NASRINA SOTūdEHdŽAfARAS PANAHI2012 M. SACHAROVO PREMIJA UŽ MINTIES LAISVĘ

12

2012 M. SACHAROVO PREMIJA UŽ MINTIES LAISVĘ: NASRIN SOTOUdEH IR JAfAR PANAHINasrin Sotoudeh yra žmogaus teises ginanti teisininkė, šiuo metu atliekanti šešerių metų trukmės įkalinimo bausmę liūdnai pagarsėjusiame Evino kalėjime už tai, kad narsiai gynė disidentus, suimtus 2009 m. masiniuose protestuose dėl prezidento rinkimų, kurie, jų įsitikinimu, buvo nesąžiningi. Politiniai kaliniai siekė, kad jiems atstovautų N. Sotoudeh, nes ji buvo pakankamai stipri ir drąsi, kad nepabijotų stoti prieš teisminės valdžios institucijas ir žvalgybos pareigūnus. Ji taip pat aktyviai kovoja prieš mirties bausmę nepilnamečiams. 45 metų N. Sotoudeh dabar yra labai nusilpusi, nes protestuodama prieš spaudimą savo šeimai ir žiaurias kalėjimo sąlygas ji ne kartą ryžosi bado streikui. Laiške savo vaikams Mehrvaeh ir Nimai, kuris buvo paskelbtas persian2english.com, Nasrin sakė, kad ji kankinasi negalėdama girdėti jų balsų. „Šalia savo socialinės ir profesinės tapatybės, didžiuojuosi būdama motina, ypač judviejų, bet nenoriu, kad vaikai mane matytų patiriančią prievartą, spaudimą ir pažeminimą. Nenoriu, kad mano vaikai manytų, jog piktnaudžiaudami savo galia kiti gali priversti juos elgtis neteisėtai.“ Jai buvo uždrausta susitikti su šeima, nes ji atsisakė prievarta dėvėti čadrą, kurios, kitaip nei hidžabo, pagal įstatymą dėvėti neprivaloma.Jafar Panahi yra filmų kūrėjas, kuriam 20 metų uždrausta kurti filmus. Atvirai rėmęs Irano opozicijos Žaliųjų judėjimą ir kritikavęs prezidentą M. Ahmadinajadą, jis taip pat buvo nuteistas šešerius metus kalėti už propagandą prieš Islamo Respubliką. Dabar jis gyvena tarsi kalėjime, jam uždrausta išvykti iš šalies arba kalbėtis su žiniasklaida, tačiau jis vis tiek kovoja su išraiškos laisvę ribojančiais pančiais.Įkvėptas realizmo ir humanistinio požiūrio į gyvenimą, 51 metų Jafar Panahi nukreipė savo dėmesį į Irano vaikų, skurstančiųjų ir ypač moterų vargus po Islamo revoliucijos, ir tuo sukėlė Irano valdžios institucijų rūstybę ir cenzūrą. Kanuose ir Venecijoje laimėjimais pripažinti jo filmai yra draudžiami gimtinėje ir dėl jų jis ne kartą atsidūrė kalėjimo kameroje. 2010 m. jis buvo suimtas kartu su savo žmona, dukra ir 15 draugų, visi jie vėliau paleisti. 2011 m. jis sukūrė filmą „Tai ne filmas“ (angl. This is not a Film), kuriame rodoma, kaip jis sėdi prie virtuvės stalo, kalbasi su savo teisininku ir laukia įkalinimo. Slapta išvežtas iš Irano pyrage paslėptoje USB atmintinėje, šis meninis filmas tapo Kanų kino festivalio staigmena. Kaip pasakė britų ir iraniečių komikas Omid Djaliji, „Tai talentas, tai juokas. Tai daug pasako apie šio žmogaus dvasią.“

12

13

1988 m. Nelson Rolihlahla MandelaNelson Rolihlahla Mandela, 1993 m. Nobelio taikos premijos laureatas, gimęs 1918 m. Pietų Afrikoje (Umtata), 1994 m. pirmuose laisvuose rinkimuose išrinktas Pietų Afrikos Respublikos prezidentu ir vyriausybės vadovu. Didžiąją savo gyvenimo dalį praleido už grotų. Vadovaudamas Afrikos

nacionaliniam kongresui (ANC), savo šalies žmonėms ir pasaulio visuomenei jis tapo juodaodžių pasipriešinimo žmogaus teises žeminančiam apartheido režimui simboliu. 1988 m. premijos teikimo metu N. R. Mandelai tebebuvo namų areštas.1999 m. birželio mėn. pasitraukęs iš visuomeninio gyvenimo jis ir toliau siekia savo idealų ir vertybių, dirbdamas abiejose savo įkurtose labdaros organizacijose: Nelsono Mandelos fonde ir Nelsono Mandelos vaikų fonde, taip pat ir įgyvendindamas iniciatyvą „Pasaulio vadovai“, kurią jis kartu su Graça Machelu ir arkivyskupu Desmondu Tutu 2007 m. liepos 18 d. pristatė Johanesburge. Šiame projekte dalyvauja pasaulio lyderiai, taikos rėmėjai ir žmogaus teisių gynėjai, kurių tikslas – pasi naudojant „beveik tūkstančio metų kolektyvinę patirtį siekiant išspręsti atrodytų neįveikiamas problemas, pvz., klimato kaitos, ŽIV/AIDS ir skurdo“, taip pat „pasinaudojant savo politiniu neðališkumu padėti išspręsti kai kuriuos sunkiausius pasaulio konfliktus.“Kreipdamasis į Europos Parlamentą posėdyje, skirtame demokratijos Pietų Afrikos Respublikoje dešimtmečiui, N. Mandela sakė: „Diegdami visuotinę nerasistinę demokratiją savo šalyje, stengėmės vadovautis principu, kad kiekviename luome ar grupėje yra gerų žmonių – vyrų ir moterų. Atviroje ir laisvoje visuomenėje šie Pietų Afrikos gyventojai galėtų susitelkti ir kartu įgyvendinti bendrus siekius. Kadaise buvusiems priešams pavyko susitarti, taikiai atsisakyti apartheido ir pereiti prie demokratijos tik todėl, kad buvome pasirengę suprasti kiekvieno įgimtą polinkį į gėrį.“2012 m. Pietų Afrikos universitetas pagerbė buvusį prezidentą jam nesant paskirdamas Robeno salos auklėtinio premiją (angl. Robben Island Alumnus Award) ir taip oficialiai pripažindamas jo atsidavimą socialinio teisingumo ir etiškos lyderystės principams.

1988 m. Anatolij MarčenkoAnatolij Marčenko (1938-1986 m.) – vienas žymiausių buvusios Sovietų Sąjungos disidentų. Po daugiau kaip 20 metų įkalinimo 1986 m. gruodžio mėn. jis mirė Čistopolio kalėjime nuo bado streiko padarinių. A. Marčenko priklausė 1975 m. įsikūrusiai grupei, kuri agitavo už Helsinkio baigiamojo akto nuostatų, ypač tų, kuriose susijusios su

žmogaus teisėmis, saugumu ir bendradarbiavimu, įgyvendinimą.A. Marčenko atskleidė tiesą apie sovietinius darbo lagerius ir kalėjimus. Už tai buvo apkaltintas antisovietine agitacija ir propaganda ir įkalintas. „Vienintelė galimybė įveikti blogio ir neteisėtumo viešpatavimą, mano nuomone, yra žinoti tiesą“, – teigė A. Marčenko.

1989 m. Alexander DubčekSkirdamas premiją A. Dubček (1921-1992 m.), 1989 m. Europos Parlamentas pagerbė vieną iš tuometinio Rytų bloko atnaujinimo ir režimo pakeitimo iniciatorių, ryškiausią reformų judėjimo, pavadinto „Prahos pavasariu“, veikėją.Jo pastangos suteikti socializmui „žmogišką veidą“ žlugo 1968 m. rugpjūčio 21 d. Varšuvos pakto šalių tankams

įvažiavus į Čekoslovakiją, užgrobus Prahos miestą ir Centro komiteto pastatą ir trumpam paėmus A. Dubčeką į sovietų nelaisvę. Apkaltintas išdavyste, atleistas iš visų pareigų ir pašalintas iš Čekoslovakijos komunistų partijos, A. Dubček iki 1985 metų dirbo paprastu darbininku. 1988 m. jis grįžo į aktyvų politinį gyvenimą ir prisijungė prie judėjimo už piliečių teises.Po revoliucijos Čekoslovakijoje, A. Dubček išrinktas Čekoslovakijos Socialistinės Respublikos Federalinio susirinkimo pirmininku. Kaip teigė Andrejus Sacharovas savo sveikinimo laiške, kuris buvo perskaitytas 1990 m. sausio mėn. premijos įteikimo ceremonijoje: „Alexander Dubček – vienas iš sovietų disidentų vilties pranašų ilgametėje kovoje už viešumą, išreiškęs siekį, kad po Prahos pavasario suskambusi Europos bendrijos dvasios simfonija skambėtų 1990 ir kitais metais.“

1990 m. Aung San Suu Kyi1990 m. Aung San Suu Kyi vadovavimas Mianmaro demokratinei kovai įvertintas Sacharovo premija, o po metų, 1991 m., jai įteikta ir Nobelio taikos premija. Tarptautinis taikaus pasipriešinimo priespaudai simbolis, 1947 m. gimusi Suu Kyi, po 1990 m. du dešimtmečius didžiąją laiko dalį leido namų arešte arba kalėjime, kai Mianmarą valdanti karinė chunta,

nesutikdama perduoti valdžios, areštais ir kruvinomis represijomis palaužė jos Nacionalinę demokratijos lygą, nors ši triuškinamai laimėjo tų metų rinkimuose.Suu Kyi vis dar kentė namų areštą ir 2010 m. lapkričio 7 d. vykstant pirmiesiems per dvidešimt metų Mianmaro rinkimams, bet po šešių dienų ji buvo išlaisvinta. Naujai šalies vyriausybei pradėjus demokratines reformas, 2012 m. balandžio mėn. Suu Kyi iškėlė savo kandidatūrą papildomuose parlamento rinkimuose ir kartu su savo partija laimėjo 43 vietas iš 45. 2012 m. gegužės 3 d. Suu Kyi davė priesaiką parlamente. Dabar ji yra Mianmaro parlamento opozicijos lyderė.Po jospergalės rinkimuose, Europos Parlamentas pareiškė „didelę pagarbą ilgus dešimtmečius trukusiai opozicijos lyderės ir Sacharovo premijos laureatės Aung San Suu Kyi kovai“ ir pagyrė jos drąsą ir atkaklumą „kaip nesavanaudiškos drąsos ir kovos už laisvę ir demokratiją tironijos akivaizdoje pavyzdį. Europos Parlamentas palankiai įvertino valdžios ir opozicijos dialogą. Parlamentas buvo ne kartą raginęs nedelsiant ir besąlygiškai išlaisvinti Aung San Suu Kyi ir kitus Mianmaro politinius kalinius, taip pat pasmerkęs sistemingą Mianmaro žmonių žmogaus teisių, pagrindinių laisvių ir pagrindinių demokratinių teisių pažeidinėjimą. Prasidėjus demokratinėms reformoms šioje šalyje, išlaisvinta šimtai politinių kalinių ir panaikinta žiniasklaidos cenzūra. Aung San Suu Kyi paskirta vadovauti 15 narių parlamentiniam komitetui, kurio užduotis – padėti šalyje įgyvendinti teisinės valstybės principus. Jos manymu, stipri, nepriklausoma ir skaidri teismų sistema yra demokratizacijos pagrindas, nes „kai galėsime pasakyti, kad sugebėjome atkurti teisinę valstybę, tada galėsime pasakyti, kad demokratizacijos procesas pavyko.Atgavusi laisvę Suu Kyi gali keliauti, todėl Europos Parlamentas dar kartą pakvietė ją apsilankyti ir atsiimti 1990 m. Sacharovo premiją.

1991 m. Adem DemaçiI1991 m. Europos Parlamentas skyrė savo žmogaus teisių premiją 1936 m. Prištinoje gimusiam Kosovo gyventojui Ademui Demaçi, taip pagerbdamas žmogų, kuriam didžiąją savo gyvenimo dalį (1958-1990 m.) teko praleisti kalėjime už tai, kad ir žodžiu, ir raštu kovojo už Kosovo albanų teises. Nelaisvė neišgąsdino A. Demaçi. Jis ir toliau atvirai kalbėjo apie karčią tiesą – serbų spaudimą dviem

milijonams Kosovo albanų.„Laisvas žodis yra pirmas žingsnis demokratijos link. Be laisvo žodžio nėra dialogo, be dialogo neįmanoma rasti tiesos, o be tiesos neįmanoma pažanga“, – teigė A. Demaçi. Išėjęs į laisvę, A. Demaçi perėmė vadovavimą Žmogaus teisių ir laisvių gynybos tarybai. 1998-1999 m. vykstant serbų atakoms jis buvo politinis Kosovo išsivadavimo armijos atstovas. Po karo atsidėjo etninio susitaikymo ir pabėgėlių grąžinimo veiklai. Jis ėmė vadovauti Tarpusavio supratimo, tolerancijos ir sambūvio komitetui, kuris atstovauja visoms Kosovo etninėms grupėms. Pasak A. Demaçi, „Kosovas priklauso visiems, taigi visi norime laisvos, demokratinės ir daugiatautės visuomenės.“ Šiuo metu A. Demaçi dalyvauja Kosovo politiniame gyvenime.

1992 m. „Gegužės aikštės motinos“ (isp. Las Madres de la Plaza de Mayo)Šis Argentinos žmogaus teisių judėjimas kilo spontaniškai, ieškant vaikų, kurie dingo per Argentinos „purvinąjį karą“ – septynerių metų neregėtų žmogaus teisių pažeidimų laikotarpį po 1976 m. karinio perversmo. Prie Vidaus reikalų ministerijos besibūriuojančios savo vaikų ieškančios moterys pradėjo semtis stiprybės viena iš kitos

Griežtų represijų laikotarpiu, kai buvo draudžiama netgi stoviniuoti grupėmis, šios motinos surengė pirmąjį protestą lėtai eidamos ratu prieš laikrodžio rodyklę Gegužės aikštėje. Pirmąjį protestą surengė keturiolika moterų, bet vėliau kas savaitę, ketvirtadienio popietėmis prie jų prisijungdavo šimtai moterų, tėvų, brolių, seserų ir draugų. Moterys ryšėjo skareles, ant kurių buvo išsiuvinėti jų vaikų vardai – tai tapo išskirtiniu jų protesto simboliu.

14

15

Jos narsiai tęsė savo taikø pasipriešinimà netgi tada, kai 1977 m. pabaigoje dingo 12 jų narių, tarp jų ir Motinų pirmoji lyderė Azucena Villaflor bei dvi kitos judėjimo įkūrėjos Esther Careaga ir Marìa Eugenia Bianco. Taikus motinų pasipriešinimas padėjo nuversti karinį režimą, o aštuntajame dešimtmetyje Argentinoje vykę už nusikaltimus žmoniškumui atsakingų asmenų teismai ir įkalinimo bausmės jiemsyra šių moterų nepaliaujamų pastangų rezultatas. Dabar jų kova įgijo dar platesnį mastą. Argentinos motinos siekia, kad šalies jaunimas taptų politiškai aktyvesnis ir pasipriešintų sistemai, milijonus argentiniečių pasmerkusiai skurdui ir neužtikrinančiai švietimo, būsto ir sveikatos apsaugos. Perëmusios savo dingusių vaikų idealus, jos kovoja už nepriklausomą teismų sistemą ir politines permainas. Kiekvieną ketvirtadienį priešais prezidento rezidenciją Casa Rosada tebevykstančiose demonstracijose motinos ryši neišsiuvinėtas baltas skareles, simbolizuojančias jų kovos visuotinimą.Gegužės aikštės motinos įsteigė liaudies universitetą, knygyną, biblioteką ir kultūros centrą. 1999 m. organizacijai suteikta UNESCO švietimo taikos labui (angl. Prize for Peace Education) premija.

1993 m. „Išsivadavimas“ (Oslobođenje)1943 m. įkurtam Bosnijos ir Hercegovinos dienraščiui „Oslobodjenje“ Sacharovo premija paskirta 1993 m.Nepaisant to, kad daug žurnalistų žuvo ir buvo sužeista, o  Serbijos artilerija sugriovė redakcijos pastatą, apie 70 redakcijos darbuotojų – musulmonų, serbų ir kroatų –

rizikuodami savo gyvybe ir toliau leido laikraštį nuo branduolinio sprogimo saugančioje slėptuvėje, redakcijos pastato rūsyje Sarajeve.Zlatko Dizdarević, vienas iš redakcijos darbuotojų ir dabartinis Bosnijos ambasadorius Kroatijoje, teigė, kad „Oslobođenje“ tikslas – išsaugoti ir ginti Bosnijos ir Hercegovinos daugiatautiškumą.„Mūsų pastangos nukreiptos prieš mirtį, suskaidymą arba visišką Bosnijos ir Hercegovinos ištrynimą iš žemėlapio. Sarajevo, Bosnijos ir Hercegovinos gyventojai toliau kovos prieš Europos padalijimą, įvykdytą prieš Pirmąjį pasaulinį karą“, – teigė

Z. Dizdarević. Laikraščio „Oslobođenje“ („Išsivadavimas“) pavadinimas kilęs iš partizanų, kovojusių prieš Vokietijos vykdytą Jugoslavijos okupaciją, įkurto laikraščio pavadinimo. Ilgą laiką tai buvo vienas iš nedaugelio nepriklausomų šios šalies laikraščių.

1994 m. Taslima NasreenKai Taslimai Nasreen 1994 m. buvo paskirta Sacharovo premija, ši 1962 m. Bangladeše gimusi gydytoja ir rašytoja jau ieškojo prieglobsčio Europoje. Jos kūriniai, kuriuose kritikuojamas religinis fundamentalizmas ir ypač moterų priespauda, gimtojoje šalyje uždrausti. Islamo fundamentalistai jai grasina mirtimi.

Padėkos kalboje premijos įteikimo metu T. Nasreen sakė, kad atvyko iš tokio pasaulio krašto, kur socialinė įtampa ir gyvenimo sunkumai nebepakeliami. Kaip rašytoja, ji negali nematyti kasdienių kančių ir bado vargšų kvartaluose.1998 m. rugsėjo mėn. T. Nasreen grįžo į Bangladešą pas savo mirštančią motiną. Kai tik apie tai pasklido žinia, religiniai fundamentalistai vėl pradėjo reikalauti rašytojos mirties. Teismas paskelbė įsakymą ją suimti ir grasino konfiskuoti jos turtą. Europos Parlamentas atsiliepė į T. Nasreen pagalbos šauksmą ir savo rezoliucijoje paragino Bangladešo vyriausybę apsaugoti jos gyvybę bei užtikrinti saugumą. Dėl nuolatinių grasinimų 1999 m. sausio mėn. T. Nasreen vėl paliko gimtinę. Nuo 1994 m. ji gyveno daugelyje šalių, taip pat Prancūzijoje, Švedijoje ir Indijoje. Bet netgi ten stiprėjant musulmonų grupių protestams dėl jos „antiislamiškų“ romanų ir memuarų ji buvo priversta išsikelti į Naująjį Delį bei nuo 2007 m. lapkričio mėn. gyveno saugoma Indijos vyriausybės. Dėl vis gausėjančių islamo ekstremistų grasinimų mirtimi ir jos sunkių pastangų gauti leidimą gyventi Indijoje, 2008 m. kovo mėn. viduryje T. Nasreen galiausiai buvo priversta palikti Indiją ir į ją sugrįžta tik trumpam. 2009 m. Paryžiaus meras suteikė leidimą jai pasilikti Paryžiuje. Nors vis atsisakoma jai suteikti teisę grįžti į Bangladešą, T. Nasreen sako norinti sugrįžti į savo šalį.

16

1995 m. Leyla ZanaKai 1995 m. Europos Parlamentas skyrė Leilai Zanai Sacharovo premiją už narsų žmogaus teisių gynimą bei siekį taikiai ir demokratiškai išspręsti Turkijos vyriausybės ir šalyje gyvenančių kurdų konfliktą, ji jau buvo vienerius metus praleidusi kalėjime.Gindama savo įkalinto vyro teises, L. Zana tapo lydere ir

1991 m. rinkimuose kandidatavo į Turkijos parlamentą. Ji gavo 84 proc. balsų savo apygardoje Dijarbakyro mieste. Kurdų kalba pasakytoje inauguracijos kalboje L. Zana pažadėjo „kovoti, kad kurdai ir turkai galėtų drauge gyventi demokratiškoje šalyje.“1994 m. gruodžio mėn. dėl kalbų ir rašinių, kuriais gynė kurdų teises, L. Zaną drauge su kitais trim parlamento nariais iš kurdams palankios Demokratų partijos Ankaros valstybinis teismas apkaltino ryšiais su neteisėta Kurdistano darbininkų partija (PKK). Ji buvo nuteista 15 metų kalėti. 1997 m. vyriausybė pasiūlė ją išlaisvinti dėl sveikatos būklės, tačiau L. Zana atsisakė, pareikšdama, kad „tikiuosi sulaukti visuotinės politinių kalinių amnestijos“ ir teigdama, kad „nenoriu išeiti į laisvę dėl sveikatos ir savo politinius bendražygius palikti kalėti.“2003 m. įvyko pakartotinis teismas, kuriame, kaip ir pirmajame teisme, buvę parlamento nariai kurdai nuteisti kalėti visą likusį nuosprendžio laiką. Europos žmogaus teisių teismas pripažino šį procesą šališku ir nesąžiningu. Vis dėlto 2004 m. Turkijos apeliacinis teismas šį nuosprendį panaikino.Taigi 2004 m. spalio 14 d. L. Zana pagaliau asmeniškai galėjo kreiptis į Europos Parlamento plenarinio posėdžio dalyvius specialioje ceremonijoje Briuselyje ir atsiimti Sacharovo premiją. 2008 m. gruodžio mėn. Turkijos teismas nuteisė Leilą Zaną dar dešimčiai metų kalėjimo už tariamą teroristinės propagandos skleidimą, bet šį nuosprendį panaikino apeliacinis teismas, remdamasis tuo, kad ji neturėjo tinkamų galimybių gintis. 2012 m. gegužės mėn. ji nuteista dar dešimčiai metų kalėjimo už teroristinės propagandos skleidimą. 2011 m. birželio 12 d. rinkimuose ji buvo perrinkta į parlamentą kaip kurdų atstovė, todėl iki kitų rinkimų 2015 m. ji turi parlamento nario neliečiamybę.

1996 m. Wei Jingsheng„Kinijos demokratinio judėjimo tėvas“ Wei Jingsheng Sacharovo premija apdovanotas 1996 m.Garsiausias Kinijos disidentas gimė 1950 m. gegužės 20 d. valstybės tarnautojo šeimoje. Iš pradžių jis buvo raudongvardietis ir entuziastingai vadovavosi Mao kultūrinės revoliucijos idealais, tačiau vėliau, pasibaisėjęs

žiauriais veiksmais klasių vardan, kovos atsidėjo humanizmui ir demokratijai.1978 m. valdžią perėmus Deng Xiaopingui, Wei Jingsheng prisidėjo prie „demokratijos sienos“ kūrimo. Ant jos iškabintuose sienlaikraščiuose Kinijos piliečiai ragino atlyginti patirtas skriaudas. „Kas yra tikroji demokratija?“ – tokį klausimą viename iš atsišaukimų iškėlė Wei Jingsheng, taip atkreipdamas Kinijos vyriausybės dėmesį ir sukeldamas jos pyktį. 1979 m. pavadinęs šalies lyderį Deng Xiaopingą diktatoriaus Mao Zedongo pasekėju, Wei Jingsheng buvo suimtas, apkaltintas kontrrevoliucine veikla ir parodomajame teismo procese nuteistas 15 metų kalėti darbo lageryje. 1993 m. išėjęs į laisvę Wei Jingsheng nepasidavė. Jis užmezgė ryšius su Vakarų žiniasklaida ir toliau smerkė šiurkščius žmogaus teisių pažeidimus Kinijoje. 1994 m. jį vėl suėmė valstybės saugumas. 1995 m. pabaigoje Wei Jingsheng buvo apkaltintas antikomunistiniu sąmokslu ir nuteistas kalėti 14 metų. Dėl nežmoniškų kalėjimo sąlygų ir kalinių smurto jo sveikata labai pablogėjo.1997 m. lapkričio 16 d. spaudžiant tarptautinei bendruomenei, Wei Jingsheng paleistas į laisvę ir išsiųstas į JAV. Būdamas 1998 m. įkurtos Užjūrio Kinijos demokratinės koalicijos (angl. Overseas Chinese Democratic Coalition) pirmininkas ir Wei Jingshengo fondo steigėjas, jis ir toliau siekia savo svarbiausio tikslo – įtvirtinti žmogaus teises ir demokratiją Kinijoje.

1997 m. Salima GhezaliSalima Ghezali, 1997 m. Sacharovo premijos laureatė, gimė 1958 m. netoli Alžyro. Kaip viena iš Europos ir Magrebo šalių moterų judėjimo sumanytojų ir jos pačios įkurto moterų žurnalo „Nyssa“ vyriausioji redaktorė, devintajame dešimtmetyje ji buvo aktyvi Alžyro moterų judėjimo dalyvė.Ši moterų teisių gynėja tapo ryžtinga kovotoja už žmogaus teises

ir demokratiją Alžyre. Kaip savaitraščio „La Nation“ leidėja, nuo 1994 m. ji vis aštriau kėlė cenzūros klausimus. Savo straipsniuose S. Ghezali nuolat reikalavo, kad būtų imamasi taikių ir demokratiškų priemonių įveikti Alžyro krizę, kuri nusinešė dešimčių tūkstančių žmonių, tarp jų ir daugybės žurnalistų, gyvybes. Taip ji atsidūrė tarp dviejų ugnių – Alžyro valdžios institucijų ir islamo ekstremistų. Jos pranešimas apie žmogaus teisių padėtį Alžyre, paskelbtas laikraštyje „Le Monde Diplomatique“, 1996 m. tapo dingstimi valdžiai uždrausti jos leidžiamą žurnalą. Salima Ghezali sureagavo tokiais žodžiais: „Geriausias būdas, kaip civilizacija galėtų įveikti barbariškumą, – tai nepamiršti pamatinių žmonijos principų ir neprarasti budrumo.“1996 m. balandžio 25 d. Europos Parlamento surengtame svarstyme spaudos laisvės klausimu ji prabilo apie baimę ir spaudimą, kurį patiria Alžyro žurnalistai, ieškodami būdų, kaip išvengti cenzūros ir mirtinos priešininkų grėsmės.2002 m. prieš vėl pradedant leisti savaitraštį „La Nation“, S. Ghezali patvirtino, kad jame ir toliau bus siekiama, kad ateityje Alžyras taptų demokratinis.Salima Ghezali yra Europos ir Viduržemio jūros regiono Žmogaus teisių gynėjų rėmimo fondo (EMHRF) valdybos narė. Ji toliau aktyviai kovoja už moterų ir žmogaus teises bei demokratiją Alžyre.

1998 m. Ibrahim Rugova1998 m., kai kilo karinis konfliktas tarp Serbijos dalinių ir Kosovo išlaisvinimo armijos, Europos Parlamentas išsakė savo nuomonę ir paskyrė Sacharovo premiją Ibrahimui Rugovai, politiniam Kosovo albanų lyderiui. Taip jis pagerbė žmogų, kuris atkakliai siekė taikiai priešintis priespaudai.Daktaras Ibrahim Rugova gimė 1944 m. gruodžio 2 d. Cercėje

(Istogas), Kosove, dėstė literatūrą Prištinos universitete, o 1989 m. išrinktas Kosovo demokratinės lygos vadovu. Tais metais Belgradas panaikino Kosovo provincijos autonomiją. Albanai buvo pavergti, o opozicijos lyderiai suimti. 1990 m. du milijonai Kosovo albanų priėmė savo Konstituciją. 1991 m. referendume 97 proc. jų pasisakė už Kosovo nepriklausomybę, o 1998 m. kosoviečiai patvirtino I. Rugovą jų pačių paskelbtos Kosovo Respublikos prezidentu.Kaip pacifistas, I. Rugova taikiai, bet atkakliai kovojo su serbų režimu, nuolat kartodamas, kad jis pasirengęs dialogui su Belgradu. Kartu I. Rugova stengėsi atkreipti pasaulio dėmesį į savo tautos motyvus. Jis niekada nesiliovė raginti pasaulio visuomenę sugriežtinti spaudimą ir teikti Kosovui tarptautinę pagalbą. Įsitikinęs, kad jo tautos apsisprendimas įmanomas tik taikos sąlygomis, I. Rugova, derybose atstovavęs Kosovo albanams, 1999 m. kovo 18 d. Rambujė pasirašė taikos sutartį. Belgradui atsisakius ją pasirašyti, kovo 24 d. prasidėjo tris mėnesius trukę NATO oro antskrydžiai Jugoslavijoje, dėl kurių Jugoslavijos pajėgos buvo priverstos pasitraukti iš Kosovo. Kovo 28 d. Prištinoje buvo nužudytas pagrindinis I. Rugovos konsultantas taikos derybose Fehmi Agani. Pats I. Rugova buvo priverstas slapstytis. 2002 m. kovo mėn. Ibrahim Rugova išrinktas pirmuoju Kosovo prezidentu. 2006 m. sausio 21 d. prezidentas I. Rugova mirė nuo vėžio.

17

1999 m. José Alexandre “Xanana” GusmãoXanana Gusmão gimė 1946 m. birželio 20 d. Rytų Timore (Laleia). Pasitraukus portugalams, Indonezija ėmėsi destabilizavimo politikos Rytų Timore. 1975 m. gruodžio 7 d. į šalį įžengė Indonezijos kariuomenė. Xanana Gusmão pasitraukė į pogrindį ir 1978 m. tapo ginkluoto Revoliucinio fronto už Rytų Timoro nepriklausomybę

(FRETILIN) vadu.Įsiveržimas nusinešė maždaug 200 tūkst. gyvybių, bet nepalaužė tautos pasipriešinimo. Siūlydamas Indonezijos vyriausybei taikos planą ir derybas, dalyvaujant Jungtinių Tautų stebėtojams, Xanana Gusmão bandė rasti taikų konflikto sprendimą. 1986 m. jam pavyko Nacionalinėje Timoro pasipriešinimo taryboje (CNRT) suvienyti įvairias politines ir visuomenines jėgas. 1992 m. lapkričio 20 d. Xanana Gusmão buvo suimtas. Už separatizmą ir neteisėtą ginklų laikymą jis nuteistas kalėti iki gyvos galvos, vėliau – 20 metų, o 1999 m. vasario mėn. jam paskirtas namų areštas. Bet Gusmão, vadinamojo Timoro Mandelos, suėmimas negalėjo palaužti Rytų Timoro pasipriešinimo. Po 1999 m. rugpjūčio 30 d. Rytų Timore vykusio referendumo, kurio metu 80 proc. gyventojų išsakė norą siekti nepriklausomybės nuo Indonezijos, rugsėjo 7 d. Indonezijos prezidentas B. J. Habibie, reaguodamas į didelį tarptautinį spaudimą, išleido jį į laisvę. Xanana Gusmão – taikos šauklys ir dialogo skatintojas, Rytų Timoro pasipriešinimo simbolis ir tarptautinio solidarumo judėjimo viltis. Išeidamas į laisvę jis sakė: „Būdamas laisvas pažadu padaryti viską, kad Rytų Timoras ir mano tauta gyventų taikiai.“ 2002 m. balandžio mėn. Rytų Timore įvyko pirmieji laisvi prezidento rinkimai. Xanana Gusmão išrinktas beveik 83 proc. balsų ir tais pačiais metais gavo Europos Tarybos Šiaurės ir Pietų premiją. 2002 m. gegužės 20 d. tuometis Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Kofi Annan oficialiai paskelbė Rytų Timoro Demokratinės Respublikos nepriklausomybę. José Xanana Gusmão Rytų Timoro prezidento pareigas ėjo iki 2007 m. gegužės mėn., o po 2007 m. birželio 30 d. šalies parlamento rinkimų tapo šalies ministru pirmininku. 2008 m. Xanana Gusmão išliko gyvas po pasikėsinimo. 2012 m. rugsėjo mėn. Jungtinių Tautų Generalinei Asamblėjai jis pasakė, kad Rytų Timoras siekia pakilti iš skurdo ir iki 2030 m. tapti klestinčia valstybe.

2000 m. „Užteks!“ (isp. ¡BASTA YA!) Pilietinės iniciatyvos asociacijai „Užteks!“ (isp. ¡BASTA YA!) 2004 m. liepos mėn. suteiktas Jungtinių Tautų ekonomikos ir socialinių reikalų patariamosios institucijos statusas. Ji vienija moteris ir vyrus, aktyviai besirūpinančius

pagrindinėmis žmogaus teisėmis, demokratija, santarve ir tolerancija Baskų krašte. Skirtingų ideologinių pažiūrų narius vienija trys bendri veiklos principai:

– priešintis bet kokiam terorizmui, nepaisant jo kilmės ir intensyvumo;– remti visas terorizmo arba politinio smurto aukas;– saugoti Konstitucijoje ir Baskų autonomijos įstatuose įtvirtintą teisinę valstybę.

Baskų krašte ETA ir kitų susijusių grupuočių vykdomas terorizmas nuolat kėlė pavojø pagrindinėms laisvėms ir žmogaus teisėms. Tūkstančiai žmonių kenčtėjo nuo bauginimo, plėšimo, įsiveržimų, šantažo, kėsinimosi į juos ar jų šeimų narius bei jų turtą. ribojama žmogaus saviraiška, neužsitraukiant didelio pavojaus nebuvoįmanoma laisvai naudotis savo teisėmis.Kovodami su terorizmu, organizacijos BASTA YA nariai rizikuoja savo gyvybe. Vienintelis jų turimas ginklas – taikus žmonių subūrimas pagrindinėms jų laisvėms apsargoti. BASTA YA siekia skleisti informaciją vykdydama veiksmus, skirtus parodyti solidarumą su visais, kurie priešinasi terorizmui ir remia demokratines vertybes. 2002 m. kovo mėn. grupės atstovas Fernando Savater Europos Parlamento Užsienio reikalų komitetui pasakė, kad žmonės negali ilgiau tverti 25 metus trunkančios kasdienės kovos, todėl palieka kraštą. Per praėjusį dešimtmetį 10 proc. Baskų krašto gyventojų pasirinko tremtį. BASTA YA teigia, kad jie labai norėtų kuo greičiau išsiskirstyti, kai tik jų veikla taps nebereikalinga. Bet kol tai nutiks, kol terorizmo grėsmė tebetvyro virš šio Baskų krašto, o piliečiai tebegyvena prievartos ir nuolatinio smurto sąlygomis, BASTA YA neketina skirstytis ir ragina piliečius, kai tik būtina, susitelkti.

18

19

2001 m. Izzat GhazzawiIzzat Ghazzawi – 1951 m. gimęs palestinietis, Birzeito universiteto docentas ir anglų literatūros magistras. Jis buvo Palestinos rašytojų sąjungos pirmininkas, rašė romanus ir noveles, buvo literatūros kritikas, organizavo pirmąją Tarptautinę rašytojų konferenciją Palestinoje (1997 m.) ir jai vadovavo.

Izzat Ghazzawi buvo Vykdomosios palestiniečių tarybos už teisingumą ir taiką narys. 1995 m. Stavangeryje (Norvegija) apdovanotas Tarptautine premija už minties laisvę. Už politinę veiklą Izraelio valdžios institucijos jį ne kartą įkalino ir kankino.Jo gyvenimą aptemdė žmogžudystė – Izraelio armija nužudė jo šešiolikmetį sūnų Ramy. Jis nužudytas savo mokyklos kieme, kai norėjo padėti sužeistam draugui. Nepaisydamas šios tragedijos, Izzat Ghazzawi ir toliau stengėsi užmegzti kultūrinį ir politinį dialogą su Izraelio tauta.Kartu su Izraelio rašytoju Abraha B. Yehoshua ir fotografu Oliviero Toscani Izzat Ghazzawi išleido itin populiarią knygą apie palestiniečių ir izraeliečių santykius. Izzat Ghazzawi mirė 2003 m. balandžio 4 d.

2001 m. Nurit Peled-Elhanan1949 m. gimusi izraelietė N. Peled-Elhanan yra lyginamosios literatūros docentė. Ji atstovauja visiems izraeliečiams, kurie norėtų, kad konfliktas su palestiniečiais būtų sureguliuotas derybomis, ir reikalauja abiejų tautų bei valstybių lygiateisiškumo. Jos tėvas, žinomas generolas Matti Peled, išgarsėjo kovodamas už taiką ir pažangą.

Keturiolikmetė N. Peled-Elhanan dukra Smadar žuvo sprogus savižudžio palestiniečio bombai Vakarų Jeruzalėje. Po dukters mirties Nurit nepalūžo – savo kalbose ji smerkė politikų, nepripažįstančių kitų žmonių teisių ir kurstančių neapykantą bei konfliktus, trumparegiškumą ir ragino prisiimti atsakomybę. Ji įkūrė Izraelio ir Palestinos šeimų, netekusių artimųjų, forumą.

Štai ką 2004 m. vasario 4 d. Riminyje N. Peled-Elhanan kalbėjo vidurinės mokyklos moksleiviams: „Jau seniai laikas visa tai, kas vyksta Artimuosiuose Rytuose, apibūdinti ne politiniais ar kariniais, o kriminaliniais terminais… Jau seniai laikas išmokyti atskirti netikrus idealus ir priešintis baisiam piktnaudžiavimui jais… Jau seniai laikas… vėl tapti asmenybėmis, o ne tautomis, asmenybėmis, o ne karių būriais, ir bendromis pastangomis ištarti „pakaks“, kad išsaugotume gyvus dar likusius vaikus.“Izzato Ghazzawi ir Nuritos Peled-Elhanan pavyzdžiai įkūnija viltį, kad Palestinos ir Izraelio konfliktas bus išspręstas taikiai, derybų keliu. Tragiški likimai jų nesupriešino, jų skausmas nevirto neapykanta, netgi priešingai – virto pagarba kiekvieno piliečio žmogaus teisėms.

2001 m. Dom Zacarias Kamwenho1999 m. Angolos piliečiai vėl suprato, kad reikia kovoti už taiką ir žmonių teises. Tam juos paskatino bažnyčios vadovai ir įvairios visuomeninės organizacijos, siekusios plataus masto visuotinio susitaikymo.Šiam taikiam judėjimui vadovavo arkivyskupas Zacarias Kamwenho. Gimęs 1934 m. Šimbunde (Huambas, Angola),

1961 m. Z. Kamvenho įšventintas į kunigus, o 1995 metais tapo Lubango vyskupu. Dom Zacarias Kamwenho atkakliai reiškė savo tvirtas ir nešališkas idėjas visoms konfliktuojančioms šalims, siekdamas politiniu dialogu užbaigti 26 metus trukusį pilietinį karą. Už nepaliaujamas pastangas siekti taikos Europos Parlamentas 2001 m. jam skyrė Sacharovo premiją.2002 m. po J. Savimbio žūties Angoloje pagaliau nutraukti karo veiksmai. Už pradėtą taikų dialogą ir visuotinę paramą demokratėjimui galima dėkoti taikos kampaniją pradėjusiems Domui Zacariasui Kamwenho ir kitiems pagrindinių religinių ir visuomeninių organizacijų vadovams. Nors 2003 m. arkivyskupas Z. Kamwenho atsisakė Angolos ir San Tomė vyskupų konferencijos pirmininko posto, jis ir toliau savo vyskupijoje ir Ekumeniniame komitete už taiką Angoloje aktyviai kovoja už taiką, demokratiją, pagrindines laisves ir žmogaus teises, teisinę valstybę ir ilgalaikį nacionalinį susitaikymą. 2012 m., dabar jau išėjęs į pensiją, arkivyskupas ragino Angolos gyventojus pasinaudoti savo balsavimo teise.

20

2002 m. Oswaldo José Payá SardiñasOswaldo José Payá Sardiñas pagerbtas už jo nepalaužiamą atsidavimą siekiant nacionalinio dialogo ir demokratinių permainų Kuboje. Gimęs 1952 m., 2012 m. liepos mėn. jis žuvo automobilio avarijoje. Geriausiai jis žinomas kaip projekto „Varela“ sumanytojas. Tai buvo parašų rinkimo

kampanija remiant nacionalinį referendumą dėl pilietines teises užtikrinančių įstatymų.Taip pat jis įsteigė Krikščioniškojo išsilaisvinimo sąjūdį, kuris ir toliau ragina išsiaiškinti savo steigėjo mirties aplinkybes. Jo šeima nesutinka su oficialia išvada, kad avarija padaryta dėl greičio viršijimo.Oswaldo José Payá Sardiñas buvo gerbiamas Kubos opozicijos atstovas, todėl ir jauni, ir vyresni disidentai išreiškė pagarbą per jo laidotuves, kuriose dalyvavo ir Sacharovo premijos laureatai judėjimas Damas de Blanco bei Guillermo Fariñas.Nors nuo jaunystės jis buvo persekiojamas ir smerkiamas už kritinį požiūrį į Fidelio Castro vyriausybės politiką, jo ryžtas siekti piliečių laisvių nesusvyravo. 1997 m. jis parengė projektą „Varela“, kuriame siūlyta surengti referendumą ir pareikalauti išraiškos bei susirinkimų laisvės, laisvų visuotinių rinkimų, politinių kalinių išlaisvinimo bei ekonominių ir socialinių reformų. Taip elgdamasis O. J. Payá Sardiñas parodė savo paramą iškeltam uždaviniui – teisinėmis priemonėmis siekti politinių pokyčių. Jam ir jo rėmėjams pavyko surinkti 25 tūkst. parašų ir 2002 m. gegužės mėn. pateikti savo projektą Liaudies valdžios nacionaliniam susirinkimui. Pirmąkart opozicija vieningai pritarė manifestui „Visi kartu“ (isp. Todos Unidos).2003 m. kovo mėn. 75 kubiečiai, apkaltinti nusikaltimais šalies nepriklausomybei ir teritoriniam vientisumui, nuteisti ilgus metus kalėti. Maždaug du trečdaliai iš jų buvo aktyvūs kampanijos už referendumą dalyviai.Savo laiške Europos Parlamentui O. J. Payá Sardiñas užtikrino, kad, nepaisant Kubos vyriausybės represijų, kampanija už referendumo surengimą bus tęsiama toliau, nes Kubos tauta nori taikių permainų.2003 m. liepos mėn. 200 Europos Parlamento narių pasirašė „Sacharovo iniciatyvą“ užtikrindami tolesnę paramą premijos laimėtojui O. J. Payá Sardiñasui. 2012 m. jam

žuvus, Europos Parlamento Pirmininkas Martin Schulz pasakė tikįs, kad O. J. Payá Sardiñaso idėjos gyvuos, nes jo darbas ir atsidavimas įkvėpė visą aktyvių Kubos kovotojų kartą, kuri sekė jo pavyzdžiu remdama politinę laisvę ir žmogaus teises.

2003 m. JT Generalinis Sekretorius Kofi Annan ir visas Jungtinių Tautų personalasYpač pagerbiant Sergio Vieira De Mello ir daugelio kitų JT darbuotojų, kurie paaukojo savo gyvybes vykdydami taikos misiją pasaulyje, atminimą. Europos Parlamentas, 2003 m. įteikdamas Sacharovo premiją

Jungtinėms Tautoms, pagerbė šios tarptautinės organizacijos indėlį siekiant taikos, ginant žmogaus teises ir pagrindines laisves, taip pat reikalaujant įtvirtinti pasaulyje demokratiją ir teisinės valstybės principus.Globalizacijos laikotarpiu Kofi Annano vadovaujama JTO siekė aktyviau tenkinti pasaulio poreikius. „Mes tęsime pastangas kovodami su skurdu, ligomis, klimato kaita ir šaunamųjų ginklų platinimu. Taip pat bendradarbiausime kovoje su terorizmu ir masinio naikinimo ginklų platinimu. Jungtinės Tautos privalo pasipriešinti visoms šioms grėsmėms.“Sacharovo premija buvo pagerbti Jungtinių Tautų darbuotojai, kurie nepailsdami, dažnai sudėtingomis sąlygomis, siekia taikos pasaulyje. Jie rizikuoja savo gyvybe, ir daugelis šioje kovoje yra paguldę galvas.Premija įteikta ypač pagerbiant Sérgio Vieiros de Mello, Jungtinių Tautų vyriausiojo žmogaus teisių komisaro ir vieno garbingiausių JT atstovų, atminimą. Būdamas K.  Annano įgaliotiniu ypatingiesiems klausimams Irake, jis kartu su kitais JT darbuotojais žuvo 2003 m. rugpjūčio mėn. per JT būstinės Bagdade užpuolimą.60-ųjų JT metinių proga Kofi Annan paskelbė apmąstymus apie JT reformą ir 2005 m. JT Generalinei Asamblėjai pristatė pranešimą „Didesnė laisvė“, kuriame pateikė visapusės plataus masto JT reformos viziją. Vienas iš pranešimo rezultatų buvo senąjį Žmogaus teisių komitetą pakeitusios naujosios Žmogaus teisių tarybos įkūrimas 2006 m. kovo mėn., kurios tikslas – gerinti pasaulinės organizacijos struktūrą siekiant skatinti ir ginti pagrindines teises, taip pat imtis priemonių prieš didžiausius žmogaus teisių pažeidėjus.

2007 m. sausio mėn. pasibaigus dviems jo kaip JT Generalinio Sekretoriaus penkerių metų kadencijoms, Kofi Annan įsitraukė į keleto organizacijų, kurios rūpinasi pasaulio ir Afrikos problemų sprendimu, veiklą. Be to, jis paskirtas Pasaulinio humanitarinio forumo Ženevoje pirmininku ir tapo lyderių grupės „Pasaulio vadovai“, siekiančios savo narių išmintimi, nepriklausomu vadovavimu ir sąžiningumu prisidėti sprendžiant kai kurias sunkiausias pasaulio problemas, nariu.Būdamas Iškilių Afrikos asmenų grupės vadovas, Kofi Annan 2008 m. pradžioje dalyvavo derybose dėl pilietinių riaušių Kenijoje nutraukimo ir rado būdą sėkmingai išeiti iš krizės, kuriuo remdamiesi prezidentas Mwai Kibaki ir Raila Odinga 2008 m. vasario mėn. pasirašė susitarimą dėl koalicinės vyriausybės sudarymo. 2012 m. jis tapo specialiuoju JT ir Arabų lygos pasiuntiniu Sirijoje, ir siekė rasti taikų Sirijos konflikto sprendimą.

2004 m. Baltarusijos žurnalistų sąjungaBaltarusijos žurnalistų sąjungos (BŽS) atsidavimas žodžio laisvei ir nepriklausomos profesionalios žurnalistikos skatinimui Baltarusijoje – išties įkvepiantis.Vienijanti beveik tūkstantį žiniasklaidos darbuotojų, ši sąjunga labai sunkiomis aplinkybėmis kovoja už įstatymuose numatytas

žurnalistų teises. Neretai Baltarusijos žurnalistai tampa bauginimų, grasinimų, baudžiamojo persekiojimo ar išsiuntimo iš šalies aukomis. Dėl skubaus Baltarusijos žurnalistų sąjungos įsikišimo keletą kartų buvo patraukti atsakomybėn asmenys, grasinę nužudyti žurnalistus. Nors šalyje trūksta nepriklausomų teismų, BŽS teisininkai daug kartų sėkmingai atstovavo žurnalistams ir žiniasklaidai teismuose. Svarbi BŽS veiklos dalis yra visuomenės informavimas apie jų konstitucinę teisę į informacijos laisvę ir tai, kaip žmonės gali naudotis savo teisėmis. Be to, per savo Žiniasklaidos gynimo centrą Baltarusijos žurnalistų sąjunga siekia patobulinti dabartinius įstatymus.2005 m. gegužės 3 d. švenčiant Pasaulinę spaudos laisvės dieną sąjunga paragino remti nepriklausomą Baltarusijos spaudą, kuri, esant tokiai padėčiai šalyje, šiandien yra vienintelis naujausios ir išsamios Baltarusijos gyventojams skirtos informacijos apie šalies ir pasaulio įvykius šaltinis. Nepaisant griežto režimo ir sunkių sąlygų, BŽS ir toliau dirba žodžio laisvės ir nepriklausomos žurnalistikos Baltarusijoje labui.

2005 m. „Baltai vilkinčios moterys“ (isp. Damas de Blanco)Vienas iš trijų 2005 m. Sacharovo premijos laureatų – Kubos judėjimas „Baltai vilkinčios moterys.“ Skirdamas „Baltai vilkinčioms moterims“ šį apdovanojimą, Europos Parlamentas įvertino jų drąsą ir pastangas kovojant už

žmogaus teises Kuboje ir atkreipė dėmesį į tai, kad nuo 2003 m. kovo mėn. nelaisvėje ir toliau laikomi 75 politiniai disidentai, iš kurių daugelis kalinami vien už tai, kad pareiškė kritiką dėl šalyje nepakankamos politinės laisvės. Prieš valdžią nukreipti pareiškimai Kuboje laikomi ardomąja veikla, už kurią baudžiama įkalinant iki 25 metų.Visi bandymai užmiršti kalinius žlugo, nes jų žmonos, motinos ir dukterys savo taikiu protestu atkreipė tarptautinės visuomenės dėmesį į jų padėtį. Moterys, kurios į spontanišką judėjimą susibūrė 2004 m. pradžioje, vadina save „Baltai vilkinčiomis moterimis“ (Damas de Blanco). Judėjimas nėra politinė partija ir nesusijęs su jokia politine organizacija. Balti moterų drabužiai simbolizuoja nekaltumą ir tyrumą. Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje panašiai elgėsi moterys, kurios reikalavo žinių apie Argentinoje dingusius savo vaikus. Šios moterys, „Gegužės aikštės motinos“ (isp. Las Madres de la Plaza de Mayo), 1992 m. laimėjo Sacharovo premiją. Kiekvieną sekmadienį „Baltai vilkinčios moterys“ dalyvauja religinėse apeigose Šv. Ritos bažnyčioje, o vėliau su gėlėmis rankose taikiai pereina Havanos Penktąja aveniu, reikalaudamos išlaisvinti jų mylimuosius ir visus saloje nepagrįstai įkalintus asmenis. Iš pradžių moterys rašė laiškus Kubos valdžios institucijoms, tačiau nesulaukė nė vieno atsakymo. Jų protestas buvo pirmasis per 47 metus, kai moterys Kuboje išėjo į gatves protestuodamos prieš nepagrįstą įkalinimą.Nepaisydamos grasinimų ir įžeidimų „Baltai vilkinčios moterys“ ir toliau kovoja už Kubos politinių kalinių teises ir visų kubiečių orumą. Judėjimo dalyvės taikia kova reikalauja teisingumo bei ragina nedelsiant ir besąlygiškai paleisti visus politinius kalinius. Moteris vienija sielvartas, patiriamas dėl pasibaisėtinų sąlygų, kuriomis kalinami jų mylimieji. „Baltai vilkinčios moterys“ ragina visus žmones paremti jų pastangas.Judėjimas atrinko penkias moteris – Laurą Pollán, Miriam Leivą, Bertą Soler, Loydą Valdés ir Julią Nuñez – „Baltai vilkinčių moterų“ judėjimo vardu priimti apdovanojimą per Europos Parlamento ceremoniją Strasbūre.

21

Tačiau Kubos valdžios institucijos neleido šioms atstovėms išvykti iš šalies ir atsiimti premijos Strasbūre. Joms atstovavo Blanca Reyes – viena iš šiuo metu Ispanijoje gyvenančių aktyvisčių. Laura Pollán – viena iš judėjimo įkūrėjų, išrinkta atstovauti „Baltai vilkinčioms moterims“ priimant Sacharovo premiją, mirė 2011 m. spalio mėn. „Baltai vilkinčioms moterims“ nebuvo leista dalyvauti ir 2011 m. lapkričio mėn. konferencijoje 20-ųjų Sacharovo premijos metinių proga.Sacharovo premija „Baltai vilkinčioms moterims“ neįteikta iki šios dienos. Europos Parlamentas toliau reikalauja suteikti joms teisę asmeniškai atsiimti premiją plenarinėje sesijoje.

2005 m. Hauwa IbrahimHauwa Ibrahim – žmogaus teises ginanti teisininkė iš Abudžos (Nigerija) ir dviejų sūnų motina. 1968 m. ji gimė skurdžiame kaimelyje, mulos šeimoje. Tokio likimo moteris negalėjo tikėtis teisininkės karjeros. Ji turėjo ištekėti 12 metų ir baigti savo mokslus pradinėje mokykloje. Tačiau moteris nepakluso tokiam likimui.Kaip vienai iš nedaugelio šiaurės Nigerijoje dirbančių teisininkių, H.

Ibrahim darbo reikalais tekdavo vykti į atokias kaimo vietoves, kurias ji tegalėjo pasiekti kupranugariais ar asilais. Šį laikotarpį H. Ibrahim vadina vienu geriausių savo gyvenime, nes tuomet ji galėjo bendrauti su paprastais žmonėmis, iš kurių aplinkos pati yra kilusi.H. Ibrahim puikiai suvokia švietimo svarbą suteikiant daugiau teisių moterims ir veiksmingai ginant didžiausią skurdą patiriančius asmenis. Skurdas ir neraštingumas žengia koja kojon, o neišmanymo aplinkoje tarpsta fundamentalizmas. H. Ibrahim, kuri pati buvo auklėta kaip musulmonė, nenuilstamai kovoja su religiniu fundamentalizmu. H. Ibrahim pradėjo išties ypatingą veiklą: ji gina žmones, pripažintus kaltais pagal dvylikoje šiaurinių Nigerijos valstijų taikomus islamiškus šariato įstatymus. Mirties nuosprendžiai ir toliau skiriami, nors – bent jau šiuo metu – nėra vykdomi. Nuo 1999 m. H. Ibrahim nemokamai teikė advokato paslaugas 47 bylose, iš kurių daugelis susijusios su kaltinamø moterø, jurioms grėsė užmėtymas akmenimis. Būtent H. Ibrahim gebėjimas patraukti tarptautinės visuomenės dėmesį leido išgelbėti Aminos Lawos, Safiyos Hussaini ir Hafsatu Abukabar gyvybes. H. Ibrahim taip pat aktyviai dalyvavo nagrinėjant kitas bylas, susijusias su žiauriomis ir nežmoniškomis bausmėmis, pavyzdžiui, moterų nuplakimu ar jaunuolių galūnių nukirsdinimu už vagystę.

H. Ibrahim itin išgarsėjo, tačiau jos charizma verčia tam tikrus žmones jaustis nepatogiai. Jai uždrausta ginti teisiamuosius islamiškuose teismuose. „Aš neaiškinu Korano, – sako H. Ibrahim. – Mano vienintelis tikslas – pasiekti, kad būtų gerbiamos visų žmonių pagrindinės teisės ir vadovaujamasi teisinės valstybės principais bei teise į teisingą bylos nagrinėjimą.“H. Ibrahim pasisekė įrodyti, kad šariato teismai privalo vadovautis šariato įstatymuose ir Nigerijos konstitucijoje numatytomis procedūrinė ir materialiosio teisės normomis bei laikytis Nigerijos pasirašytų tarptautinių žmogaus teisių sutarčių. Šiandien apie H. Ibrahim veiklą žinoma toli už Nigerijos sienų. Tačiau kol kas neįgyvendinta sunkiausia užduotis – pasiekti, kad H. Ibrahim balsas būtų girdimas jos tėvynėje. 2011 m. vykusioje Sacharovo premijos laureatų tinklo konferencijoje, komentuodama Arabų pavasariui skirtą premiją, Hauwa Ibrahim sakė: „Mano suvokimu, Arabų pavasaris yra ateitis. Demokratijos, žmogaus teisių ir laisvių, žmogaus orumo ateitis… Manau, tai didelis pripažinimas naujai pasaulio tvarkai. Tai tokia nauja pasaulio tvarka, kurioje nėra vietos tik keliems išrinktiesiems. Jie nebegali užgrobti valdžios ir išlaikyti ją amžinai.“

2005 m. „Žurnalistai be sienų“Organizacija „Žurnalistai be sienų“ visame pasaulyje kovoja už spaudos laisvę, gina ir remia žurnalistus bei kitus žiniasklaidos darbuotojus, kenčiančius dėl persekiojimo ir cenzūros.Pasak šios organizacijos, daugiau kaip trečdalis pasaulio gyventojų gyvena šalyse, kuriose nėra laisvos spaudos. 2012 m. „Žurnalistų be sienos“ „spaudos laisvės barometre“ užregistruota, kad dirbdami

savo darbą arba dėl su profesija susijusių motyvų buvo nužudyta 50 žurnalistų, o įkalinti 147. „Žurnalistai be sienų“ jau 20 metų kovoja prieš tokius veiklos būdus.Organizacija, kurios nuolatinį budrumą užtikrina daugiau kaip 120 jos korespondentų tinklas, griežtai smerkia visus pasaulyje vykstančius išpuolius prieš spaudos laisvę ir informuoja visuomenę rengdama pranešimus spaudai ir kampanijas. „Žurnalistai be sienų“ ne tik pateikia moralinių argumentų prieš spaudos laisvės suvaržymus, cenzūrą ir spaudos persekiojimą, bet ir siūlo praktinę pagalbą karo zonose dirbantiems žurnalistams.2002 m. sausio mėn. įkūrusi „Damoklo tinklą“, organizacija „Žurnalistai be sienų“ įgijo teisinį ginklą. Siekdamas užtikrinti, kad žurnalistų žudikai ir kankintojai stotų prieš teismą, „Damoklo tinklas“ teikia nukentėjusiems asmenims teisines paslaugas ir

22

23

atstovauja jiems teismuose. Organizacija „Žurnalistai be sienų“, pasitelkdama savo nacionalinius skyrius ir regioninius biurus ir bendradarbiaudama su vietos bei regioninėmis spaudos laisvės organizacijomis, įgyvendina savo projektus penkiuose žemynuose.Organizacijos „Žurnalistai be sienų“ interneto svetainėje keliomis kalbomis kasdien pateikiamas pasaulyje įvykusių išpuolių prieš spaudos laisvę sąrašas ir siūloma internete pasirašyti peticijas, kuriomis reiškiama parama įkalintiems žurnalistams. Siekdama apeiti cenzūrą, organizacija kartais skelbia kilmės šalyse uždraustus straipsnius, suteikia prieglobstį tėvynėje uždraustiems laikraščiams ir suteikia galimybę savo šalyje valdžios nutildytiems žurnalistams būti išgirstiems.Kiekvienais metais gruodžio 10 d. organizacija „Žurnalistai be sienų“ ir Prancūzijos fondas skiria premiją žurnalistams už išskirtinį indėlį kovojant už spaudos laisvę savo šalyje. 2010 m. organizacija įsteigė savo „Netizen“ (Interneto piliečio) premiją, kuria pripažįstami interneto vartotojai, tinklaraščių autoriai ir „kiberdisidentai“, reikšmingai prisidėję prie žodžio laisvės internete.

2006 m. Aliaksandr MilinkevičAliaksandr Milinkevič (gimė 1947 m. Gardine) yra Baltarusijos demokratinės opozicijos lyderis.Surinkęs daugiau kaip 100 tūkst. rėmėjų parašų, 2005 m. spalio mėn. A. Milinkevič iškeltas bendru jungtinės demokratinės opozicijos kandidatu į prezidentus ir sugebėjo išlaikyti vieningą Baltarusijos opoziciją bei

sudaryti bendrą frontą prieš Aliaksandrą Lukašenką per visą prezidento rinkimų, įvykusių 2006 m. kovo 19 d., kampaniją. A. Milinkevič pasisakė už tikrai demokratinę Baltarusijos ateitį ir iškėlė savo kandidatūrą kaip realią alternatyvą A. Lukašenkos autoritariniam valdymui.A. Milinkevičiaus diplomatiniai gebėjimai derėtis ir apdairūs pasirodymai visuomenėje padėjo užsitikrinti patikimą tarptautinę paramą savo kovai. Europos Sąjunga rinkimus įvertino kaip nelaisvus ir nesąžiningus, o jų rezultatus – kaip suklastotus. Oficialiais duomenimis, A. Milinkevič gavo 6 proc. balsų, tačiau neoficialūs šaltiniai teigia, kad jo rėmėjų skaičius buvo daug didesnis.

Po 2006 m. kovo mėn. rinkimų žmogaus teisių padėtis Baltarusijoje pablogėjo. Šalies valdžia priėmė įstatymą, kuriame numatyta baudžiamoji atsakomybė už valstybės kritiką. Žurnalistai, aktyvūs kovotojai ir kiti politiškai nepalankūs dabartiniam režimui kritikai iki šiol tildomi ir įkalinami.2006 m. balandžio mėn. A. Milinkevič kartu su kitais opozicijos atstovais 15 parų įkalintas už dalyvavimą „nesankcionuotame mitinge“ – taikioje demonstracijoje Minske, pažymint Černobylio katastrofos dvidešimtmetį. Per pastaruosius keletą metų, vis didėjant politinės aplinkos priešiškumu, i A. Milinkevič buvo keletą kartų suimtas, tačiau jam nebuvo pateikta jokių kaltinimų.Nepaisant sudėtingų politinių sąlygų šalyje, A. Milinkevič yra pasiryžęs tęsti kovą už demokratinę savo šalies ateitį, už pagrindinių teisių grąžinimą Baltarusijos žmonėms. 2010 m. rugsėjo mėn. A. Milinkevič pranešė apie savo sprendimą neteikti kandidatūros 2010 m. gruodžio 19 d. vyksiančiuose prezidento rinkimuose, nes, anot jo, nebuvo pakeistos rinkimų taisyklės, kuriomis būtų užtikrinti teisingi, laisvi ir atviri rinkimai Baltarusijoje.

2007 m. Salih Mahmoud Mohamed OsmanSalih Osman yra teisininkas, dirbantis kartu su Sudano kovos su kankinimais organizacija (SOAT) ir kaip teisininkas nemokamai atstovauja Sudano vyriausybės neteisėtai sulaikytiems ir kankinamiems žmonėms, kurie nusikaltę tik tuo, kad nepritaria vyriausybės politikai arba priklauso

tai pačiai etninei grupei kaip ir Darfūro sukilėlių judėjimo atstovai.Per du Sudano pilietinių karų dešimtmečius S. Osman rizikavo gyvybe teikdamas teisinę ir medicininę pagalbą konflikto aukoms. Jis teisme gina Sudano vyriausybės kaltinamus asmenis ir padedamas Sudano kovos su kankinimais organizacijos (SOAT) užtikrina, kad būtų panaikinti ar sumažinti mirties arba galūnių nukirtimo nuosprendžiai. S. Osman ir SOAT taip pat aktyviai veikė norėdami sudaryti įvykdytų nusikaltimų, ypač Darfūro regione, sąrašus ir yra įsitraukę į kampaniją, kuria siekiama, kad prievartavimas būtų teisiškai prilygintas karo nusikaltimui. Jis taip pat aktyviai gina daugiau kaip 2 mln. Sudano gyventojų, kurie buvo priversti palikti

24

savo namus. Kovodamas su neteisybe Sudane S. Osman nukentėjo asmeniškai. Jo paties šeimos nariai kentė nuo milicijos. Jis pats buvo persekiojamas už savo veiklą, keletą kartų suimtas, įkalintas be teisės susirašinėti ir kankinamas.Nuo 2006 m. Salih Osman yra Sudano parlamento opozicijos narys. Jis padeda rengti teisinę reformą ir didelį dėmesį skiria siekiui įgyvendinti laikinosios konstitucijos nuostatas, o kartu propaguoti teisinę valstybę.

2008 m. Hu Jia1973 m. Pekine gimęs Hu Jia yra garsus Kinijos žmogaus teisių gynėjas ir disidentas. Pagrindinė jo veikla – reikalauti oficialiai ištirti 1989 m. Tiananmenio aikštės žudynes, remti kovą su ŽIV ir AIDS, taip pat rūpintis aplinkos apsauga.2008 m. po kreipimosi į Europos Parlamento narius konferenciniu skambučiu per viešą Žmogaus teisių

pakomitečio posėdį, kuomet išsakė troškimą, kad 2008 m. būtų paskelbti „žmogaus teisių Kinijoje metais,“ jis buvo suimtas ir apkaltintas valstybės perversmo kurstymu. 2008 m. balandžio 3 d. jis pripažintas kaltu ir nuteistas trejus su puse metų kalėti. 2011 m. birželio mėn. jis buvo paleistas, bet ir toliau yra persekiojamas, nes prie jo namų budintys saugumo agentai net neleidžia jam išeiti nusipirkti maisto, o 2012 m. rugsėjo mėn. netrukus po jo žmonos Zeng Jinyan išvykimo iš Kinijos į Honkongą nutrauktas ir jo interneto ryšys.Tačiau net ir tokiomis sudėtingomis sąlygomis, Hu Jia išlieka atviras disidentas ir permainų Kinijoje šalininkas.

2009 m. „Memorial“2009 m. apdovanoti Oleg Orlov, Sergej Kovaliov ir Liudmila Aleksejeva, atstovaujantys organizacijai „Memorial“ ir visiems kitiems Rusijos žmogaus teisių gynėjams.„Memorial“ yra nevyriausybinė Rusijos organizacija. Nuo jos įkūrimo 1988 m. ši organizacija registravo, stebėjo ir siekė skleisti tiesą apie žmogaus teisių pažeidimus Rusijoje ir kitose

buvusios Sovietų Sąjungos valstybėse, siekdama užtikrinti jų demokratinę ateitį.

Organizacija „Memorial“ sudarė duomenų bazę, kurioje įrašyta daugiau kaip 1 300 000 persekiotų asmenų pavardžių, siekdama sudaryti viešai prieinamą su totalitaristinių represijų pasekmėmis susijusių istorinių dokumentų archyvą. Atlikdama tyrimus ir gindama pabėgėlius bei diskriminacijos ir politinių represijų aukas, organizacija „Memorial“ prisidėjo priimant Politinių represijų aukų reabilitacijos įstatymą ir spalio 30-ąją paskelbiant Politinių represijų aukų buvusios Sovietų Sąjungos šalyse atminimo diena.2008 m. gruodžio 4 d. Rusijos valdžios institucijos konfiskavo dvylika standžiųjų diskų, kuriuose buvo 20 metų trukusio darbo tiriant J. Stalino laikais įvykdytus nusikaltimus skaitmeninis archyvas. Organizacijos „Memorial“ atstovė Grozne Natalija Estemirova, tyrusi žmogžudysčių ir pagrobimų atvejus Čečėnijoje, 2009 m. liepos 15 d. buvo pagrobta ir nužudyta. Vos po kelių savaičių, 2009 m. rugpjūčio 10 d., tokiomis pačiomis tragiškomis aplinkybėmis buvo nužudyti žmogaus teisių gynėjai Zarema Sadulajeva ir jos vyras, glaudžiai bendradarbiavę su organizacija „Memorial.“2009 m. Sacharovo premija apdovanoti trys asmenys, atstovaujantys organizacijai „Memorial“ ir daugeliui Rusijos žmogaus teisių gynėjų: Oleg Orlov, Sergej Kovalev ir Liudmila Aleksejeva.Oleg Orlov, kuris visą gyvenimą gynė žmogaus teises ir buvo „Memorial“ tarybos pirmininkas, 2009 m. spalio mėn. civilinėje byloje pripažintas kaltu dėl šmeižto, nes apkaltino Čečėnijos prezidentą Ramzaną Kadyrovą esant atsakingą už N. Estemirovos mirtį. 2010 m. sausio 31 d. O. Orlov ir dar maždaug 100 asmenų buvo sulaikyti Maskvoje per Triumfo aikštėje vykusią taikią demonstraciją. 2010 m. rugsėjo mėn. Europos Parlamentas išreiškė susirūpinimą dėl vykstančio O. Orlovo teismo bei jam iškeltų baudžiamųjų kaltinimų už šmeižtą.Vienas iš organizacijos „Memorial“ steigėjų Sergej Kovaliov šiuo metu yra Rusijos „Memorial“ pirmininkas ir pirmosios Sovietų Sąjungos žmogaus teisių asociacijos „Žmogaus teisių gynimo Sovietų Sąjungoje iniciatyvinė grupė“ steigėjas (1969 m.).Maskvos Helsinkio grupės vadovė ir viena iš steigėjų Liudmila Aleksejeva žinoma kaip kampanijų už teisingą suimtų disidentų bylų nagrinėjimą ir už objektyvų informacijos apie šias bylas pateikimą žiniasklaidoje rengėja. Nuo 2009 m. rugpjūčio 31 d. Liudmila Aleksejeva aktyviai dalyvauja „Strategijoje 31“ – piliečių protesto mitinguose Maskvos Triumfo aikštėje ginant Rusijos Konstitucijos 31 straipsnį (dėl susirinkimo laisvės).

Per vieną iš šių protestų ji buvo sulaikyta. Tuometis Europos Parlamento Pirmininkas Jerzy Buzek paragino išlaisvinti 82 metų L. Aleksejevą ir kitus Rusijos žmogaus teisių gynėjus.

2010 m. Guillermo FariñasKubos psichologijos mokslų daktaras, nepriklausomas žurnalistas ir politinis disidentas Guillermo Fariñas per kelerius metus surengė daugiau kaip 20 bado streikų, protestuodamas prieš Kubos režimą ir siekdamas taikių politinių pokyčių, žodžio ir saviraiškos laisvės savo šalyje.Pagal profesiją žurnalistas, jis įsteigė nepriklausomą spaudos

agentūrą „Cubanacán Press“, siekdamas informuoti likusį pasaulį apie politinių kalinių likimą Kuboje. Galiausiai valdžios institucijos privertė jį uždaryti spaudos agentūrą.G. Fariñas, pasisakantis prieš smurtą ir drįstantis kritikuoti Kubos režimą, tapo vienu iš garsiausių disidentų šalyje. Už drąsą 2006 m. jam skirta organizacijos „Žurnalistai be sienų“ „Laisvos kibernetinės erdvės“ premija.2010 m. liepos 8 d. G. Fariñas nutraukė paskutinį bado streiką Kubos vyriausybei paskelbus, kad ji paleidžia 52 politinius kalinius. Iki tol daugiau kaip 130 dienų G. Fariñas nevalgė ir negėrė reikalaudamas išlaisvinti sergančius daug metų kalinčius politinius kalinius. 2010 m. vasario mėn. jis pradėjo bado streiką po to, kai prieštaringomis aplinkybėmis po 82 dienas trukusio bado streiko mirė sąžinės kalinys Orlando Zapata Tamayo.Europos Parlamentas kelis kartus pareiškė solidarumą su Kubos tauta ir patvirtino remiantis pažangą siekiant demokratijos, pagrindinių laisvių pripažinimo ir skatinimo. 2010 m. spalio mėn. tuometis Europos Parlamento Pirmininkas Jerzy Buzek teigė, kad G. Fariñaso protestas išreiškia visų, kuriems rūpi laisvė, žmogaus teisės ir demokratija, viltis, ir paragino nedelsiant išlaisvinti visus politinius kalinius.Guillermo Fariñas negalėjo dalyvauti 2010 m. Strasbūre vykusioje Sacharovo premijos įteikimo ceremonijoje, nes jam nebuvo leista išvykti iš Kubos. 2012 m. liepos mėn. jis suimtas kito Sacharovo premijos laureato ir Kubos disidento Oswaldo Payá laidotuvėse ir vėliau paleistas.

2011 m. Mohamed BouaziziMohamed Bouazizi buvo už demokratiją ir laisvę kovojančio Tuniso jaunimo simbolis. Jis žuvo 2011 m. sausio 4 d., kai protestuodamas prieš sistemą, dėl kurios negalėjo deramai užsidirbti ir remti savo šeimos, jis susidegino. Jam tebuvo 26 metai. Šis desperatiškas poelgis tapo įkvėpimu revoliucijai, o jo vardas tapo kvietimu visiems tunisiečiams sukilti ir padaryti galą 23 metus trukusiam prezidento

Zine El Abidine Beno Ali valdymui. Tai buvo pirmoji Arabų pavasario revoliucija.

2011 m. Ali FerzatAli Ferzat – 1941 m. gimęs garsus Sirijos politinis satyrikas, Sirijos ir tarptautiniuose laikraščiuose paskelbęs daugiau kaip 15 000 karikatūrų. Sirams pradėjus protestuoti prieš Basharo al-Assado režimą, jo piešiniais buvo mojuojama gatvėse. Dėl jo kritikos Damaske viešumoje jį stipriai sumušė kaukėti vyrai ir paliko gatvėje mirti. Jam sulaužė abi rankas, norėdami pagrasinti dėl užpuolikų

šeimininkų įžeidimo. Ali Ferzat ne tik atgavo gebėjimą naudotis rankomis, bet ir įveikė baimę tapdamas vienu iš aršiausių režimo kritikų pasitelkdamas savo žodžius ir meną. Jis negalėjo dalyvauti Sacharovo premijos įteikimo ceremonijoje 2011 m., nes Kuveite tuomet buvo gydomi jo sužalojimai, todėl atsiėmė apdovanojimą 2012 m. spalio mėn. metiniame viešame Sacharovo premijos laureatų tinklo renginyje Europos Parlamente, kur taip pat dalyvavo diskusijoje dėl revoliucijos Sirijoje ir dėl demokratijos ateities po Arabų šalių „pabudimo.“

25

2011 m. Asmaa MahfouzAsmaa Mahfouz – 1985 m. gimusi aktyvi Egipto veikėja, metusi iššūkį griežtoms H. Mubarako režimo priemonėms prieš aktyvius interneto kovotojus, ir įvairiose internetinėse socialinės žiniasklaidos priemonėse paskelbusi raginimą egiptiečiams 2011 m. sausio 25 d. taikiais protestais Tahriro aikštėje reikalauti savo laisvės, orumo ir žmogaus teisių.

Šis vaizdo įrašas greitai išplito internete ir įkvėpė ištisą bangą panašių vaizdo įrašų, po kurių šimtai tūkstančių protestuotojų okupavo Tahriro aikštę, triukšmingai reikalaudami, kad baigtųsi 30 metų trukęs Hosni Mubarako valdymas Egipte. Galiausiai 2012 m. vasario 11 d. šis jų reikalavimas buvo įvykdytas.2008 m. Asmaa Mahfouz buvo viena iš Egipto „Balandžio 6-osios“ jaunimo judėjimo įkūrėjų. Ši organizacija atsakinga už visos šalies pastangų koordinavimą remiant streikuojančius tekstilės pramonės darbuotojus, kad palaikytų jų reikalavimą dėl sąžiningų atlyginimų, medicininės priežiūros, galimybės naudotis transporto ir švietimo paslaugomis. Ji ir toliau aktyviai dalyvauja pilietiniuose ir jaunimo judėjimuose, siekiančiuose pertvarkyti esamas institucijas ir įgyvendinti revoliucijos reikalavimus. 2012 m. spalio mėn. surengtame metiniame viešame Sacharovo premijos laureatų tinklo renginyje Europos Parlamente Briuselyje ji buvo viena iš pagrindinių pranešėjų diskusijoje apie Egipto padėtį po revoliucijos ir apie demokratijos ateitį arabų šalyse po Arabų pavasario.

2011 m. Ahmed El Zuber El Senussi1934 m. gimęs Ahmed al-Zubair Ahmed al-Senussi – ilgiausiai kalintas Libijos „sąžinės kalinys.“ Jis buvo apkaltintas, kad 1970 m. surengė sąmokslą prieš M. Gaddafi režimą ir siekė įvykdyti valstybės perversmą. Dėl to jis 31 metus praleido kalėjime. Kartu su daugeliu kitų politinių kalinių jis buvo išleistas 2010 m. rugpjūčio mėn. 2011 m.

revoliucijai nuvertus M. Gaddafi režimą, jis tapo Laikinosios nacionalinės tarybos narys,

atsakingas už politinius kalinius. Ahmed al-Zubair Ahmed al-Senussi ir toliau tęsia savo žygdarbius siekdamas gerinti žmogaus teises ir teisinės valstybės principus Libijoje, o gautą Sacharovo premiją vertina kaip apdovanojimą Libijos tautai.2012 m. spalio mėn. surengtame metiniame viešame Sacharovo premijos laureatų tinklo renginyje Europos Parlamente, Briuselyje, jis buvo viena iš pagrindinių pranešėjų diskusijoje apie revoliucijos ir karinio konflikto padarinius Libijoje ir apie demokratijos ateitį arabų šalyse po Arabų pavasario.

2011 m. Razan ZaitounehRazan Zaitouneh yra Sirijos žurnalistė ir žmogaus teises ginanti teisininkė, kuri skiriant jai premiją tebesislapstė nuo Sirijos policijos, sulaikiusios jos vyrą ir svainį, o Sirijos valstybinė televizija ją apšmeižė pavadindama užsienio agente.Nepaisydama represijų, ji ir toliau viešai pasisakė už

žmogaus teises savo šalyje ir rinko informaciją apie žiaurius įvykius Sirijoje, kurią gavo iš savo aktyvių politinių veikėjų ir žmogaus teisių gynėjų tinklo, kad per užsienio žiniasklaidos priemones papasakotų visam pasauliui.1977 m. gimusi Razan Zaitouneh pradėjo dirbti teisininke 2001 m., tais pačiais metais ji tapo politinių kalinių gynybos advokate ir padėjo įkurti Sirijos žmogaus teisių asociaciją. 2005 m. ji įsteigė informavimo apie Sirijos žmogaus teisių padėtį tinklaraštį ir tapo aktyvia Sirijos politinių kalinių šeimų paramos komiteto nare.2011 m. organizacija „Reach All Women in WAR“ jai skyrė ir Anos Politkovskajos premiją, kuria pagerbiamos karo zonose žmogaus teises ginančios moterys.Razan Zaitouneh atsisako išvykti iš Sirijos, kol jos šalyje nesibaigs kovos.

26

27

28

BELGIQUE | BELGIËBRUXELLES | BRUSSELRue Wiertz 60/Wiertzstraat 60B-1047 BRUXELLES | B-1047 BrusselTel.: +32/2.284 2005Faksas: +32/2.230 7555E. paštas: epbrussels@europarl.europa.euInterneto svetainė: www.europarl.be

БЪЛГАРИЯ | BULGARIASOFIAMoskovska Street 9BG-1000 SOFIATel.: +359/2.985 3545Fax: +359/2.981 99 44E. paštas: epsofia@europarl.europa.euInterneto svetainė: www.europarl.bg

ČESKÁ REPUBLIKAPRAHAJungmannova ul. 24CZ-110 00 PRAHA 1Tel.: +420/2.557 08208Faksas: +420/2.557 08200E. paštas: eppraha@europarl.europa.euInterneto svetainė: www.evropsky-parlament.cz

DANMARKKØBENHAVNGothersgade 115DK-1123 KØBENHAVN KTel.: +45/3.314 3377Faksas: +45/3.315 0805E. paštas: epkobenhavn@europarl.europa.euInterneto svetainė: www.europarl.dk

DEUTSCHLANDBERLINUnter den Linden 78D-10117 BERLINTel.: +49/30.2280 1000Faksas: +49/30.2280 1111E. paštas: epberlin@europarl.europa.euInterneto svetainė: www.europarl.de

MÜNCHENErhardtstraße 27D-80469 MÜNCHENTel.: +49/89.2020 8790Faksas: +49/89.2020 87973E. paštas: epmuenchen@europarl.europa.euInterneto svetainė: www.europarl.de

EESTITALLINNRävala 4EE-10143 TALLINNTel.: +372/6.30 6969Faksas: +372/6.30 6968E. paštas: eptallinn@europarl.europa.euInterneto svetainė: www.europarl.ee

ÉIRE | IRELANDDUBLINMolesworth Street 43IRL-DUBLIN 2Tel.: +353/1.605 7900Faksas: +353/1.605 7999E. paštas: epdublin@europarl.europa.euInterneto svetainė: www.europarl.ie

ΕΛΛΑΣAΘΗΝΑΙLeof. Amalias 8GR-10557 ATHINAITel.: +30/210.32 78900Faksas: +30/210.33 11540E. paštas: epathinai@europarl.europa.euInterneto svetainė: www.europarl.gr

ESPAÑAMADRIDPaseo de la Castellana 46E-28046 MADRIDTel.: +34/914. 364 747Faksas: +34/915. 783 171E. paštas: epmadrid@europarl.europa.euInterneto svetainė: www.europarl.es

BARCELONAPasseig de Gràcia 90E-08008 BARCELONATel.: +34/93.272 2044Faksas: +34/93.272 2045E. paštas: epbarcelona@europarl.europa.euInterneto svetainė: www.europarlbarcelona.eu

FRANCEPARIS288 Bd Saint Germain F-75341 PARIS CEDEX 07Tel.: +33/1.406 34000Faksas: +33/1.455 15253E. paštas: epparis@europarl.europa.euInterneto svetainė: www.europarl.fr

PARLEMENT EUROPEEN | EUROPEES PARLEMENT Rue Wiertz, 60, B-1047 BRUXELLES Wiertzstraat, 60, B-1047 BRUSSEL Tel.: +32/2.284 2111 Faksas: +32/2.230 6933PARLEMENT EUROPEEN Plateau du Kirchberg, BP 1601 L-2929 LUXEMBOURG Tel.: +352/4300 1 Faksas: +352/4300 24842PARLEMENT EUROPEEN 1, avenue du Président Robert Schuman BP 1024F F-67070 STRASBOURG CEDEX Tel.: +33/388.17 4001 Faksas: +33/388.17 4860

29

STRASBOURGAllée du PrintempsBâtiment Louise WeissBP 1024F | F-67070 STRASBOURG CEDEXTel.: +33/3.881 74001Faksas: +33/3.881 75184E. paštas: epstrasbourg@europarl.europa.euInterneto svetainė: www.europarl.eu.int

MARSEILLE2, rue Henri Barbusse 2F-13241 Marseille Cedex 01Tel.: +33/4. 96 11 52 90Faksas: +33/4.91 90 95 03E. paštas: epmarseille@ep.europa.euInterneto svetainė: http://sudest.europarl.fr

ITALIAROMAVia IV Novembre 149I-00187 ROMATel.: +39/06.699 501Faksas: +39/06.699 50200E. paštas: eproma@europarl.europa.euInterneto svetainė: www.europarl.it

MILANOCorso Magenta 59I-20123 MILANOTel.: +39/02.43 44171Faksas: +39/02.43 4417500E. paštas: epmilano@europarl.europa.euInterneto svetainė: www.europarl.it

KYPROSNICOSIAVyronos Avenue 30CY-1096 NICOSIATel.: +357/22.870 500Faksas: +357/22.767 733E. paštas: epnicosia@europarl.europa.euInterneto svetainė: www.europarl.europa.eu/nicosia

LATVIJARĪGAAspāzijas bulvāris 28LV-1050 RĪGATel.: +371/67.08 5460Faksas: +371/67.08 5470E. paštas:epriga@europarl.europa.euInterneto svetainė: www.europarl.lv

LIETUVAVILNIUSNaugarduko Street 10LT -01309 VILNIUSTel.: +370/5.212 0766Faksas: +370/5.261 9828E. paštas: epvilnius@europarl.europa.euInterneto svetainė: www.europarl.lt

LUXEMBOURGLUXEMBOURGRue du Marché-aux-Herbes 7L-1728 LuxembourgTel.: +352/4.300 22596/7Faksas: +352/4.300 22457E. paštas: epluxembourg@europarl.europa.euInterneto svetainė: www.europarl.lu

MAGYARORSZÁGBUDAPESTLövőházu. 35.H-1024 BUDAPESTTel.: +36/1.411 3540Faksas: +36/1.411 3560E. paštas: epbudapest@europarl.europa.euInterneto svetainė: www.europarl.hu

MALTAVALLETTAEurope House254 St. Paul StreetVLT -1215 VALLETTATel.: +356/21.23 5075Faksas: +356/21.22 7580E. paštas: epvalletta@europarl.europa.euInterneto svetainė: www.europarlmt.eu

NEDERLANDDEN HAAGKorte Vijverberg 5-6NL-2513 AB DEN HAAGTel.: +31/70.313 5400Faksas: +31/70.364 7001E. paštas: epdenhaag@europarl.europa.euInterneto svetainė: www.europeesparlement.nl

ÖSTERREICHWIENWipplingerstraße 351010 WienTel.: +43/1.51617-0Faksas: +43/1.5132515E. paštas: epwien@europarl.europa.euInterneto svetainė: www.europarl.at

POLSKAWARSZAWAul. Jasna 14/16aPL-00-041 WARSZAWATel.: +48/22.595 2470Faksas: +48/22.595 2480E. paštas: epwarszawa@europarl.europa.euInterneto svetainė: www.europarl.pl

WROCŁAWul. Widok10PL 50-052 WROCŁAWTel.: +48/71.337 6363Faksas: +48/71.347 2340E. paštas: epwroclaw@europarl.europa.euInterneto svetainė: www.europarl.pl/wroclaw

30

PORTUGALLISBOALargo Jean Monnet 1–6P-1269-070 LISBOATel.: +351/21.350 4900Faksas: +351/21.354 0004E. paštas: eplisboa@europarl.europa.euInterneto svetainė: www.parleurop.pt

ROMÂNIABUCUREȘTIVasile Lascăr Street 31, floor 1,Sector 2, RO – 020492 BUCUREȘTITel.: +40/21.4050880Faksas: +40/21.4050886E. paštas: epbucarest@europarl.europa.euInterneto svetainė: www.europarl.ro

SLOVENIJALJUBLJANABreg 14SL-1000 LJUBLJANATel.: +386/1.252 8830Faksas: +386/1.252 8840E. paštas: epljubljana@europarl.europa.euInterneto svetainė: www.europarl.si

SLOVENSKÁ REPUBLIKABRATISLAVAPalisády 29SK-811 06 BRATISLAVATel.: +421/2.5942 9697Faksas: +421/2.5942 9687E. paštas: epbratislava@europarl.europa.euInterneto svetainė: www.europskyparlament.sk

SUOMI | FINLANDHELSINKI | HELSINGFORSMalminkatu 16 | Malmgatan 16FI-00100 HELSINKI | HELSINGFORSTel.: +358/9.622 0450Faksas: +358/9.622 2610E. paštas: ephelsinki@europarl.europa.euInterneto svetainė: www.europarl.fi

SVERIGESTOCKHOLM EuropaparlamentetRegeringsgatan 65, 6 tr.S-111 56 StockholmTel.: +46/8.562 44455Faksas: +46/8.562 44499E. paštas: epstockholm@europarl.europa.euInterneto svetainė: www.europaparlamentet.se

UNITED KINGDOMLONDONEurope House32 Smith SquareLondon SW1P 3EUTel.: +44/207.227 4300Faksas: +44/207.227 4302E. paštas: eplondon@europarl.europa.euInterneto svetainė: www.europarl.org.uk

EDINBURGHThe Tun, 4 Jackson’s EntryHolyrood RoadUK-EDINBURGH EH8 8PJTel.: +44/131.557 7866Faksas: +44/131.557 4977E. paštas: epedinburgh@europarl.europa.euInterneto svetainė: www.europarl.org.uk

NuotraukosEuropos Parlamento fototarnyba

Nuotraukų autoriai:Wei Jingsheng: Shanshan Wei-BlankLeyla Zana: SIPA PRESSSalima Ghezali: Jacques Torregano/L’E.d.J.Ibrahim Rugova: LDKXanana Gusmão: Reuters Pool¡BASTA YA!: El PaísDom Zacarias Kamwenho: LUSA sutikimuNurit Peled-Elhanan: Avrahamo Elhanano sutikimuIzzat Ghazzawi: Tore Kjeilen/LexicOrientKofi Annan: UN/DPI PhotoBaltarusijos žurnalistų sąjunga: BAJ Logo„Baltai vilkinčios moterys“: APHauwa Ibrahim: AP„Žurnalistai be sienų“: APAliaksandr Milinkevič: BelgaSalih Mahmoud Mohamed Osman:2005 Patricia WilliamsHu Jia: BELGA/AFP PHOTO/Frederic J BROWN„Memoria“: MemorialGuillermo Fariñas: EPA_A. ERNESTO © EUArabų pavasaris: Belga/FETHI BELAID /AFP/EPNasrin Sotoudeh: © Handout/afp/European Union 2012 EPJafar Panahi: © afp/Atta KENARE/European Union 2012 EPAndrei Sakharov: Jury Rost – Andrei Sakharov Museum

www.europarl.europa.eu/sakharov

QA-3

2-12

-465

-LT-C

LT