Download - II. Tarptautinės teisės šaltiniai
II. Tarptautinės teisės šaltiniai
1. Tarptautinės teisės šaltinių samprata ir jų ypatumai. Tarptautinės teisės normų samprata,
hierarcija ir jų kūrimo ypatybės.
Tarptautinės teisės subjektui normos yra privalomos pirmiausia todėl, kad pagrindiniai
tarptautinių santykių veikėjai – valstybės viena ar kita forma pripažįsta, kad tam tikra taisyklė yra
privaloma. Tokį pripažinimą arba net sutikimą valstybės išreiškia arba sudarydamos tarptautinę
sutartį, arba savo praktikoje patvirtindamos, kad tam tikra nusistovėjusi taisyklė – paprotys yra
privaloma. Tarptautiniuose santykiuose nėra jokių „tarptautinių įstatymų“, t.y. kokių nors
tarptautinių organų priimtų teisinių aktų, turinčių privalomą galią valstybėms. To nepaneigia ir
tendencija, kad vis dažniau tarptautinės sutartys, ypač universalios, sudaromos tarptautinėse
organizacijose, tiek tuo, kad vis daugėja tarptautinių organizacijų rezoliucijų, kuriomis remiantis
kuriamos teisės normos (iš esmės jos ir lieka rekomendacijomis, tačiau patvirtina ir plėtoja jau
egzistuojančias sutartines arba paprotines normas). Ši teisės normų kūrimo institucionalizacija
egzistuoja kartu su klasikiniu konsensualiniu (bendro sutarimo) tarptautinės teisės kūrimo būdu,
pagrįstu jos subjektų valia.
Klasikinį tarptautinės teisės šaltinių sąrašą pateikia TTT statuto 38 str:
1. Teismas, kuris jam perduotus ginčus turi spręsti vadovaudamasis tarptautine teise, taiko:
ir bendrąsias, ir specialiąsias tarptautines konvencijas, nustatančias taisykles, kurias aiškiai
pripažįsta nesutariančios dalyvės;
tarptautinį paprotį kaip įrodymą visuotinės praktikos, pripažintos teisine norma;
civilizuotų tautų pripažintus bendruosius teisės principus;
atsižvelgdamas į 59 str. nuostatas {59 str.: Teismo sprendimas privalomas tik byloje
dalyvaujančioms šalims ir tik tai konkrečiai bylai}, teismo sprendimus ir skirtingų tautų
viešosios teisės aukščiausios kvalifikacijos specialistų doktriną kaip pagalbinę priemonę
teisės normoms nustatyti.
2. Šios nuostatos nedraudžia Teismui spręsti bylos ex aequo et bono, jei šalys su tuo sutinka“.
TTT statuto 38 str. nebeatspindi visų šiuolaikinės tarptautinės teisės šaltinių rūšių, jis vienintelis
pateikia tarptautinės teisės šaltinių sąrašą ir jį apibrėžia.
„Teismo sprendimai kaip pagalbinė priemonė teisės normoms nustatyti“
Formaliai žiūrint teisės precedentas nėra tarptautinės teisės šaltinis. Vis dėlto tarptautinių
teismų ir arbitražų sprendimų bendrosios pasekmės neapsiriboja tik tuo, kad byla išspręsta
(res iudicata). Jie yra pagalbinė priemonė teisės normoms nustatyti. Jie gali padėti nustatyti,
kad egzistuoja konkreti tarptautinės teisės norma, t.p. nustatomas šios normos turinys. T.p.
Teismų ir arbitražų sprendimai gali parodyti, kad susiformavo anksčiau neegzistavusi
tarptautinės teisės norma. Jurisprudencija yra pagalbinė priemonė tarptautinės teisės
normoms nustatyti ir išaiškinti.
2. Ius cogens normos ir jų reikšmė. Tarptautinės teisės normų įgyvendinimo užtikrinimo
priemonės.
1969 m. Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 53 str. nustato: „Sutartys, prieštaraujančios
bendrosios tarptautinės teisės imperatyviai normai (ius cogens).
Sutartis yra niekinė, jei jos sudarymo momentu ji prieštarauja bendrosios tarptautinės teisės
imperatyviai normai. Šios Konvencijos tikslais bendrosios tarptautinės teisės imperatyvia norma
laikoma norma, kurią tarptautinė valstybių bendrija, kaip visuma, pripažįsta kaip normą,
nukrypimas nuo kurios yra neleidžiamas ir kuri gali būti pakeista tik vėlesne tokio paties pobūdžio
bendrosios tarptautinės teisės norma“.
Nei Vienos konvencijoje, nei kituose tarptautiniuose aktuose ius cogens normų sąrašas nėra
pateikiamas.
Ius cogens normų teisinė prigimtis ir galia yra susijusi su tarptautinės teisės normų
hierarchija. Sutartis, prieštaraujanti ius cogens, yra niekinė dėl to, kad tam tikros vertybės (ir
atitinkamai šias vertybes įtvirtinančios normos) pripažįstamos viršesnėmis už kitas ir jokia
kita sutartis negali į jas kėsintis.
Anot JT tarptautinės teisės komisijos: „Ius cogens pobūdžio normų atsiradimas palyginti
naujas dalykas, nes tarptautinė teisė sparčiai vystosi. Komisija mano, kad teisingiausia yra
nustatyti bendra fraze, jog sutartis niekinė, jei prieštarauja ius cogens normai, ir palikti šios
normos visą turinį išplėtoti valstybių praktikai ir tarptautinių teismų jurispridencijai. Kaip
akivaizdžiausi ir nusistovėję ius cogens normų pavyzdžiai apėmė a) sutartį, numatančią
neteisėtą jėgos panaudojimą, prieštaraujanti Chartijos principams; b) sutartį, numatančią bet
kokių kitų, pagal tarptautinę teisę nusikaltamų veiksmų atlikimą ir c) sutartį, numatančią ar
sutinkančią su tokiais veiksmais kaip vergų prekyba, piratavimas arba genocidas, už kuriuos
baudžiant turi būti bendradrbiauti kiekviena valstybė. Bet šie pavyzdžiai nebuvo įtraukti, nes
1) kokiu nors atveju, kai sutartys negalioja, nes prieštarauja ius cogens normoms, paminėtus
pavyzdžius gali, net ir kruopščiausiai rengiant projektą, kilti nesusipratimas dėl komisijos
pozicijos kitų, šiame straipsnyje nepaminėtų atvejų atžvilgiu. 2) jei Komisija pabandytų
parengti net pasirinktinai sąrašą tarptautinės teisės normų, laikomų ius cogens normomis, ji
atsidurtų padėtyje, kai turėtų tęsti tyrimus, kurie yra už šio projekto ribų. nktinai sąrašą
tarptautinės teisės normų, laikomų ius cogens normo
Nors nėra visuotinai pripažinto ius cogens normų sąrašo, tarptautinių teismų ir arbitražų
sprendimuose galima rasti išvadų, kad viena arba kita norma yra imperatyvi norma.
Doktrinoje jau gerai žinomi didelės apimties specialūs tyrimai, kuriais siekta nustatyti,
kokios kokrečiai yra normos: jėgos draudimas tarptautiniuose santykiuose, tautų teisė į
apsisprendimą, žmogaus teisės (genocido, kankinimų, vergijos, prekybos žmonėmis
uždraudimas ir pareiga bausti kaltus asmenis dėl to), pareiga bausti asmenis, kaltus užgrobus
jūrlaivius, orlaivius, pagrobus įkaitus, normos, nustatančios pareigą apsaugoti karo aukas ir
bausti karo nusikaltėlius (humanitarinės teisės principai), draudimas pasisavinti visos
žmonijos palikimą (atvirąją jūrą, jos dugną, Antarktį, dangaus erdvę ir kūnus).
Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje ius cogens normų galia neapsiriboja vien tuo, kad jos
padaro tam tikras sutartis negaliojančias. Tarptautinės teisės komisija, rengdama konvencijos
dėl valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus projektą, nustatė, kad tam tikros
aplinkybės, kuriomis paprastai valstybė atleidžiama nuo atsakomybės už įsipareigojimų
nevykdymą, negalioja, jei neįvykdytas imperatyvus įsipareigojimas (negalioja nukentėjusios
valstybės sutikimas dėl kitos valstybės įvykdyto ius cogens normų pažeidimo; negalima
remtis būtinuoju reikalingumu ius cogens normų pažeidimui pateisinti; draudžiamos
atsakomosios priemonės, kurias vykdant nesilaikoma ius cogens normų).
3. Tarptautinės sutartys, kaip tarptautinės teisės šaltinis. Džentelmeniški susitarimai. Teisę
kuriančios sutartys ir kontraktai.
Tarptautinės sutartys („bendrosios ir specialiosios tarptautinės konvencijos“)
terminas „sutartis“ reiškia valstybių raštu sudarytą tarptautinį susitarimą, kuriam taikomos
tarptautinės teisės normos, įtvirtintas viename ar keliuose susijusiuose dokumentuose,
nesvarbu koks to susitarimo pavadinimas. Tarptautinę sutartį taip pat gali sudaryti ir kiti
tarptautinės teisės subjektai. Praktikoje žinomos ir tarptautinės sutartys, sudarytos žodžiu,
t.y. vadinamieji „džentelmeniški susitarimai“ (gentlemen's agreements).
Tarptautinė sutartis yra dviejų ar daugiau subjektų susitarimas siekiant apibrėžto rezultato,
kurį reguliuoja tarptautinė teisė. Tarptautinė sutartis yra grindžiama sutarties šalių sutikimu.
„Valstybė savo sutartiniuose santykiuose negali būti susieta įsipareigojimais be jos
sutikimo“ - TTT
Tarptautinė sutartis yra labiausiai formalizuotas tarptautinės teisės šaltinis, nes jos taisyklės
įforminamos šalių pasirašytame dokumente arba dokumentuose. Išimtis džentelmeniški
susitarimai, dėl kurių privalomumo nėra bendros nuomonės praktikoje ir doktrinoje.
4. Tarptautinis paprotys, kaip tarptautinės teisės šaltinis. Papročio susiformavimo sąlygos.
Opinio iuris. Tarptautinės sutarties ir tarptautinio papročio, kaip tarptautinės teisės šaltinių
santykis. „Nuolatinio prieštaravimo“ doktrina.
„Tarptautinis paprotys kaip visuotinės praktikos, pripažintos teisine norma, įrodymas“
Teisinis paprotys būdingiausias primityviosioms teisinėms sistemoms. Tačiau jis gali išlikti
tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje.
TTT 38 str. 2 b punkto formuluotė „visuotinė praktika, pripažinta teisine norma rodo, kaip
tai visuotinai pripažinta, du tarptautinio papročio sudėtinius elementus:
1) „visuotinė praktika“ reiškia tam tikrų faktų, elgesio (veiksmų ar neveikimo) ir pan.
pasikartojimą, pastovumą; (Objektyvusis kriterijus)
2) tokios praktikos „pripažinimas teisine norma“ reiškia, kad valstybės ne vien tik laikosi tam
tikrų įprastinių taisyklių (pvz.: laikomasi tų pačių diplomatinio protokolo taisyklių), bet
aiškiai išreiškia savo įsitikinimą (opinio iuris), kad tokia taisyklė yra privaloma. TTT savo
sprendime pabrėžė: „Suinteresuotos valstybės turi būti įsitikinusios, kad jos laikosi to, kas
laikoma teisiniu įsipareigojimu“. (subjektyvusis kriterijus).
Pagrindinis praktinis klausimas, kuris iškyla sprendžiant, ar egzistuoja vienas ar kitas
paprotys, ir yra šio papročio egzistavimo įrodymas. Svarbus įrodymas taip pat yra tai, kokios
pozicijos laikėsi valstybės, rengdamos atitinkamos universalios konvencijos projektą
(parengiamajame darbe valstybės dažnai pateikia savo komentarus dėl projekto turinio),
kaip jos balsavo priimant atitinkamas tarptautinių organizacijų rezoliucijas.
Sudėtingiau įrodyti naujo tarptautinio papročio atsiradimą. TTT yra nustatęs keturias
sąlygas, kurioms esant sutarties nuostata gali liudyti papročio susiformavimą: 1) nuostata
yra teisinė norma 2) ji neturi išlygų 3) dalyvavimas konvencijoje yra „platus ir
reprezentatyvus“ 4) norma atspindi bendrą praktiką, kurios laikosi ypač suinteresuotos ją
taikyti valstybės.
Nereikėtų ieškoti „vienbalsiškumo“. Jeigų visų regiono valstybių vyraujanti dauguma
pripažįsta tam tikrą teisinę normą, tai vienos ar keletos valstybių neigiama pozicija praranda
reikšmę. Tokiu atveju galima teigti, kad „tarptautinė valstybių bendrija“ pripažino tam tikrą
tarptautinį paprotį.
Dėl valstybių santykių intensyvumo, bendra praktika susiformuoja per gana trumpą laiką,
todėl klasikinis teiginys, jog papročiui susiformuoti reikia daug laiko nėra visiškai teisingas.
Tarptautinėje teisėje nėra jokios šaltinių hierarchijos. Klaidinga teigti, kad tarptautinė
sutartis turi pirmenybę prieš tarptautinį paprotį. Be abejo, tarptautinė sutartis turi tą
pranašumą, jog ji apibrėžia raštu tarptautinės teisės normų turinį ir todėl suteikia daugiau
tikrumo valstybių tarpusavio santykiams. Visuotinai pripažintos diplomatinės neliečiamybės
normos valstybei, kuri nedalyvauja Vienos konvencijoje dėl diplomatinių santykių, būtų
privalomos kaip tarptautiniai papročiai. Kartais tarptautinis paarotys gali keisti normas,
įtvirtintas universaliose konvencijose. Pažymėtina, kad kai beveik visos valstybės dalyvauja
tarptautinėje sutartyje, kodifikuojančioje tarptautinės teisės normas, šios normos išlieka kaip
papročiai. Pvz.: TTT nustatė, kad nors atsisakymo grasinti jėga arba ją naudoti bei
nesikišimo į valstybės vidaus reikalus principai yra įtvirtinti JT Chartijoje, šie principai lieka
ir paprotinėmis normomis. Universalių tarptautinių konvencijų normos neretai būna
lakoniškos ir jas taikant bei aiškinant dažnai tenka analizuoti valstybių praktiką, t.y
nustatyti, kokie yra šių normų taikymo papročiai.
Nuolatinio prieštaravimo doktrina: ji galioja papročiui. Jeigu yra valstybių, kurios vadovaujasi
kažkokiomis taisyklėmis, kviečia penkias valstybes, o viena iš jų prieštarauja tai taisyklei, tai jos
nuolatinis prieštaravimas nevirs papročiu. Jei nuolatos prieštarauju – tai nevirs papročiu. Jei
valstybės tai neliečia, papročiu virs.
5. Tarptautinės teisės principai ir bendrieji teisės principai, kaip tarptautinės teisės šaltinis.
„Civilizuotų tautų pripažinti bendrieji teisės principai“
Atmetus kaip pasenusią TT statuto 38 str. nuorodą į „civilizuotas tautas“ reikia pripažinti,
kad tam tikri teisės principai yra bendri visoms teisinėms sistemoms, nesvarbu, ar kalbama
apie romėnų teisės tradicijomis paremtą valstybės vidaus teisės sistemą, ar apie bendrosios
teisės sistemą ir t.t.
Kuriant šį straipsnį buvo siekiama išvengti situacijų, kai Teismas negalėtų išspręsti bylos dėl
spragos tarptautinėje teisėje. Tai rodo pagalbinį šio šaltinio, palyginti su sutartimi ar
papročiu, pobūdį. Bendrųjų teisės principų įvedimas į tarptautinę apyvartą buvo visiškai
pateisinamas dėl to meto tarptautinės teisės išsivystymo lygio. Bendro pobūdžio teisės
principai taikomi tiek TTT, tiek kitų tarptautinių teismų ar arbitražų procedūroje, tiek
sprendžiant bylas iš esmės. Dažniausiai buvo naudojamasi romėnų teisės principais. Ši
praktika leidžia išskirti procesinius principus (ei qui incumbit probatio – tas, kas teigia, turi
įrodyti; res iudicata – byla išspręsta, t.y. principas, kad negalima reikalauti iš naujo spręsti tą
pačią bylą) ir materialinės teisės principus (ex injuria ius non oritur – teisės pažeidimas
nesuteikia teisės; lex posterior derogat priori – vėlesnis įst. pakeičia ankstesnį; lex specialis
derogat generali – specialus įst. pakeičia bendrąjį) ir pan. Tarptautinė praktika perėmė
bendro pobūdžio kategorijas kaip nenugalima jėga, teisių perėmimas (sukcesija) ir pan.
Daugelis bendro pobūdžio taisyklių atėjo į tarptautinę praktiką iš CT ir CPT, bet tai
nereiškia, jog vidaus teisės kategorijos gali būti lengvai perkeliamos į tarptautinę teisę.
Lengviau įrodyti procesinių principų taikymą tarptautinėje teisėje, nes jie džn. Išplaukia iš
procesinių veiksmų logikos. Todėl neretai kalbant apie bendruosius teisės principus
tarptautinėje teisėje kalbama apie teisinės technikos taisykles. Tuo tarpu materialinės teisės
bendrieji principai labiau priimtini tada, kai nusistovėjusi praktika leidžia juos taikyti. Taigi,
jie iš esmės tampa tarptautinės teisės papročiais.
6. Tarptautinių organizacijų teisės aktai. “Soft law”.
Tarptautinių organizacijų rezoliucijos
Tarptautinių organizacijų rezoliucijos gali būti šaltiniu dviem atvejais:
1. Kai pati rezoliucija išreiškia tarptautinės teisės normas.
2. Kai tarptautinės organizacijos rezoliucija gali būti patvirtinta universali tarptautinė sutartis.
Tiek vienu, tiek antru atveju GA rezoliucija tiesiogiai nesukuria valstybėms teisių ar
įsipareigojimų. Apskritai tarptautinių organizacijų rezoliucijos neturi privalomos teisinės
galios (išskyrus tas, kurios reguliuoja organizacijos vidaus klausimus).
Tarptautinių organizacijų rezoliucijos, kaip tarptautiniai aktai, turi tam tikrą turi tam tikrų
pranašumų prieš universalias konvencijas ar paprotį, nes jos priimamos greičiau negu
sudaromos universalios tarptautinės sutartys. Už paprotį jos pranašesnės tuo, kad jų turinys
formaliai apibrėžtas.
Tarptautinių organizacijų rezoliucijos (pirmiausia GA rezoliucijos) yra ne tik teisiniai, bet ir
politiniai aktai, kuriais valstybės siekia tam tikrų tikslų.
Politinis tarptautinės organizacijos rezoliucijos pobūdis jokiu būdu nepašalina jos, kaip
tarptautinės organizacijos akto, teisinio pobūdžio.
JT chartija suteikia rekomendacinę galią GA rezoliucijoms. GA neatlieka „tarptautinio
įstatymo leidėjo“ funkcijos. Kita vertus, rezoliucijų teisinė galia neapsiriboja vien tik
paprasta politine deklaracija.
Galimos situacijos, kai GA rezoliucijoje išdėstomos normos yra privalomojo pobūdžio. Tam
rezoliucija turi atitikti tam tikras sąlygas:
a) nemažai rezoliucijų patvirtina egzistuojančias tarptautinės teisės normas, jas sukonkretina;
b) tokio pobūdžio rezoliucijos formuluojamos taip, kad nustato tam tikras pareigas arba teises;
c) tokių rezoliucijų priėmimui būdingas „reprezentatyvumas“ - už jas balsuoja didžioji dauguma
visų pasaulio regionų valstybių dauguma arba jos priimamos visų valstybių pritarimu. Tai valstybių
opinio iuris dėl atitinkamų tarptautinės teisės normų privalomumo įrodymas.
Kad būtų galima konstatuoti tokio pobūdžio rezoliucijų nuostatų privalomumą, reikėtų
nustatyti taip pat, ar valstybių paskesnis elgesys atitiko šias nuostatas.
Viena tarptautinių organizacijų rezoliucijų kategorija tiesiogiai turi privalomąją galią. Tai kai
kurių specializuotų JT įstaigų (Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos – ICAO,
Tarptautinės telekomunikacijų sąjungos) reglamentai. Tačiau džn. jie iš esmės yra
tarptautinių tecninių taisyklių pobūdžio.
7. Tarptautinės teisės doktrina ir teismų praktika. Jų teisinės galios ypatumai.
„Skirtingų tautų viešosios teisės aukščiausios kvalifikacijos specialistų doktrina kaip pagalbinė
priemonė teisės normoms nustatyti“
Klasikinėje tarptautinėje teisėje, kai tarptautinių sutarčių buvo palyginti nedaug, o
tarptautinė teisminė ir abitražinė praktika buvo negausi, teisės mokslo (doktrinos) reikšmė
buvo gana svari. Mokslininkai atstovauja tik patys sau, todėl doktrina vaidina mažesnį
vaidmenį negu jurisprudencija, nes teisėja arba arbitras yra oficialiai paskirtas asmuo, jam
suteikta kompetencija spręsti bylą ir jo sprendimai tampa privalomi ginčo šalims, o
mokslininkas išreiškia nuomonę. TTT doktriną pripažino kaip pagalbinę priemonę
tarptautinės teisės normoms nustatyti.
Ypatingą reikšmę mokslinės išvados vaidina tarptautinės teisės normų kodifikacijos procese.
8. Vienašaliai aktai ir jų rūšys.
Vienašaliai aktai.
Manoma, kad valstybė, vieną kartą nustačiusi vienašaliu aktu tam tikrą poziciją dėl kitų
subjektų, jau nebegali sugrąžinti teisinių pasekmių, kurios dėl to atsirado. Akivaizdu, kad
jeigu vienašaliu aktu valstybė leido atlikti tam tikrus veiksmus kitoms valstybėms (pvz.:
leido kitos valstybės laivui įplaukti į savo vidaus vandenis), tai tol, kol šio vienašalio
įsipareigojimo valstybė nepanaikino, draudimas atlikti šiuos veiksmus bus neteisėtas.
Praktikoje yra labai daug vienašalių veiksmų rūšių ir jų teisinės pasekmės taip pat labai
įvairios, taigi ne visi jie sukuria tarptautinius įsipareigojimus.
Dažniausias vienašalis aktas yra valstybės arba vyriausybės pripažinimas, kurio pasekmė yra
ta, jog viena valstybė nustato savo teisinę poziciją dėl kitos valstybės ar vyriausybės:
pripažįsta, kad susikūrė nauja valstybė ir pan. Pripažinti nėra pareiga, tačiau kartą pripažinus
atšaukti pripažinimo nebegalima.
Sutikimas su kitos valstybės veiksmais gali tam tikrais atvejais šiuos veiksmus legalizuoti.
Tarptautinės teisės komisija, rengdama tarptautinės konvencijos dėl valstybių atskomybės už
tarptautinės teisės pažeidimus projektą, nustatė, jog valstybės sutikimas su tuo, kad kita
valstybė nevykdytų jos atžvilgiu savo tarptautinio įsipareigojimo, pašalina tokio nevykdymo
neteisėtumą. Kartais toks sutikimas nėra išreikštas vienašaliame akte, o išplaukia iš visos
įvykių sekos. Panašus vienašalis aktas yra teisių atsisakymas, kai, pvz., nukentėjusioji
valstybė atsisako jai priklausančio žalos atlyginimo (reparacijos), tačiau teisių atsisakymas
negali būti numanomas – jis visada turi būti aiškiai išreikštas.
Protestas yra plašiausiai paplitusi diplomatinio demaršo forma. Jo pasekmės atvikščiai
proporcingos pripažinimo pasekmėms – kitos valstybės veiksmai vienašališkai kvalifikuojami kaip
tarptautinės teisės pažeidimas. Protestu parodoma, kad valstybė nepripažįsta, jog pažeidimas gali
sukurti kokias nors teises valstybei pažeidėjai (neretai taip pat reikalaujama nutraukti pažeidimą,
nubausti kaltus asmenis, atlyginti žalą arba rezervuojama teisė reikalauti atlyginti žalą arba net imtis
atsakomųjų priemonių).
Programos klausimai
Tarptautinės teisės kodifikacija ir progresyvus vystymas; JTO tarptautinės teisės komisija ir jos
veikla
Šiuolaikinė kodifikacinė praktika yra labai įvairi.
1947 m. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja sukūrė nuolatinį pagalbinį organą –
Tarptautinės teisės komisją.
Komisijos statutas apibrėžia jos veiklos tikslą: tarptautinės teisės kodifikavimas ir pažangi
plėtra.
Komisijos sudėtis formuojama taip, kad būtų atstovaujamos „didžiosios pasaulio
civilizacijos formos ir pagrindinės teisinės sistemos“.
Trisdešimt keturi komisijos nariai yra nepriklausomi tarptautinės teisės specialistai.
Šis nepriklausomas Tarptautinės teisės komisijos pobūdis derinamas su valstybių pozicijų
atstovavimu kituose Generalinės Asamblėjos organuose.
Komisija glaudžiai bendradarbiauja su Generalinės Asamblėjos šeštąja komisija (teisine
komisija), kurią sudaro valstybių atstovai ir kuri svarsto Tarptautinės teisės komisjos
kasmetines ataskaitas.
Tarptautinės teisės komisijos procedūrai būdinga tai, jog pirmiausia Komisija skirai vieną
savo narį specialiu pranešėju.
Komisija gautus pranešimus su atitinkamų straipsnių projektu apsvarsto ir parengia galutinį
tarptautinės konvencijos projektą.
Dažnai per šį procesą valstybės – Jungtinių Tautų narės – prašomos pateikti savo pastabas ir
komentarus dėl straipsnių projekto.
Galutinis Tarptautinės teisės komisijos parengtas tarptautinės konvencijos projektas
pateikiamas JT organizuojamai tarptautinei konferencijai.
Neretai tarptautinėms konferencijoms parengti šaukiamos specialios konferencijos, kurios
pačios rengia Konvencijos tekstą.
Kodifikacija taip pat vyksta specializuotose JT įstaigose (Tarptautinėje darbo organizacijoje,
Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijoje ir kt.), kurių plenariniai organai tvirtina
atitinkamas tarptautines konvencijas, rekomendacijas, reglamentus ir pan.
Tarptautinių konferencijų aktai
1958 m. Ženevoje buvo pasirašytos 4 konvencijos jūrų teisės klausimais;
1961 m. Vienoje pasirašyta konvencija dėl diplomatinių santykių;
1963 m. Vienoje pasirašyta konvencija dėl konsulinių santykių;
1969 ir 1986 m. Vienoje pasirašytos konvencijos dėl sutarčių teisės (reglamentuoja
tarptautinių sutarčių sudarymo tvarką, pateikia definiciją, reglamentuoja galiojimo ir
pasibaigimo klausimus);
1978 ir 1983 m. Vienoje pasirašytos konvencijos dėl valstybių teisių perėmimo;
Labai svarbus įvykis daugiašalių konferencijų diplomatijoje buvo 1982 m. Jūrų teisės
konvencija (kodifikuota tarptautinė jūrų teisė; apibrėžtos bei įtvirtintos tarptautinės
nuostatos, pamatinės jūrų teisės sąvokos).
Bendrieji teisės principai
Tarptautinės teisės principai savo pobūdžiu yra bendriausios normos, nustatančios valstybių
tarpusavio santykių pagrindus.
Šie principai pirmą kartą buvo įtvirtinti Jungtinių Tautų Chartijos 2 straipsnyje:
„Organizacija ir jos Nariai, siekdami Tikslų, nustatytų 1 straipsnyje, veikia vadovaudamiesi šiais
Principais:
1. Organizacija remiasi visų jos narių suverenios lygybės principu.
2. Visi nariai, siekdami pasinaudoti teisėmis ir pirmenybėmis, atsirandančiomis iš narystės,
sąžiningai vykdo įsipareigojimus, prisiimtus pagal šią Chartiją.
3. Visi nariai sprendžia jų tarptautinius ginčus taikiomis priemonėmis tokiu būdu, kad nesudarytų
pavojaus tarptautinei taikai ir saugumui bei teisingumui.
4. Visi nariai susilaiko jų tarptautiniuose santykiuose nuo grasinimo jėga ar jos panaudojimo prieš
bet kurios valstybės teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę, ar bet kokiu kitu būdu,
nesuderinamu su Jungtinių Tautų Tikslais. (...)
7. Niekas šioje Chartijoje nesuteikia teisės Jungtinėms Tautoms kištis į reikalus, kurie iš esmės
priklauso bet kurios valstybės vidaus jurisdikcijai, ir nereikalauja, kad Nariai pateiktų šiuos reikalus
spręsti pagal šią Chartiją; tačiau šis principas neužkerta kelio prievartinėms priemonėms pagal VII
skirsnį".
1970 m. spalio 24 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos deklaracija dėl tarptautinės teisės
principų, susijusių su draugiškais santykiais ir bendradarbiavimu tarp valstybių, pagal Jungtinių
Tautų Chartiją (Rezoliucija 2625 (XXV) įtvirtina ir detalizuoja septynis principus:
1. Principas, pagal kurį valstybės susilaiko savo tarptautiniuose santykiuose nuo grasinimo jėga ir
jos panaudojimo prieš bet kurios valstybės teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę arba
kokiu nors kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais;
2. Principas, pagal kurį valstybės sprendžia savo tarptautinius ginčus taikiomis priemonėmis taip,
kad nesukeltų pavojaus tarptautinei taikai ir saugumui;
3. Principas, nustatantis pareigą nesikišti į reikalus, pagal Chartiją priklausančius bet kurios
valstybės vidaus jurisdikcijai;
4. Valstybių pareiga bendradarbiauti vienai su kita remiantis Chartija;
5. Tautų lygiateisiškumo ir laisvo apsisprendimo principas;
6. Valstybių suverenios lygybės principas;
7. Principas, pagal kurį valstybės sąžiningai vykdo prisiimtus įsipareigojimus remdamosi Chartija.
Helsinkio baigiamasis aktas (1975 m. rugpjūčio mėn.) pirmiausia reikšmingas tuo, kad tarp šių
principų įtvirtino ir žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių gerbimo principą ir sienų neliečiamumo
Europoje principą.
Būtų klaidinga manyti, kad visi tarptautinės teisės principai yra jus cogens normos.
Doktrinoje dažniausiai sutariama, kad jėgos draudimas, tautų laisvas apsisprendimas bei
žmogaus teisės yra imperatyvaus pobūdžio.
Didelė dalis bendrosios tarptautinės teisės normų nustato ypatingo pobūdžio
įsipareigojimus: vadinamuosius ergą omnes įsipareigojimus (įsipareigojimus visų atžvilgiu).
Visuotinai pripažinti tarptautinės teisės principai ir normos - tai ne tik daugelis pagrindinių
tarptautinės teisės principų.
Didžiausią šių principų ir normų dalį sudaro tarptautiniai papročiai įvairiose tarptautinės
teisės šakose ir institutuose: tarptautinėje jūrų, oro (aviacijos) teisėje, valstybių
atsakomybėje.
Imperatyvinės ir dispozityvinės normos.
Visos tarptautinės teisės normos yra privalomos, nes kitaip jos būtų ne teisės normos, o tik
pageidavimai-rekomendacijos.
Sutartis yra niekinė, jei jos sudarymo momentu ji prieštarauja bendrosios tarptautinės teisės
imperatyviai normai.
Nors nėra visuotinai pripažinto jus cogens normų sąrašo, tarptautinių teismų ir arbitražų
sprendimuose galima rasti išvadų, kad viena arba kita norma yra imperatyvi norma (tačiau
iki šiol dar nebuvo bylų, kuriose tiesiogiai būtų sprendžiamas ginčas dėl sutarčių
negaliojimo jus cogens pagrindu):
1) tam tikros konsulinės teisės normos yra imperatyvios;
2) žmogaus, tautų ir etninių, religinių ar kalbinių mažumų teisės, taip pat draudimas naudoti
jėgą tarptautiniuose santykiuose yra imperatyvaus pobūdžio;
3) sutartis negalioja, jeigu ji sudaryta grasinant jėga ar ją panaudojus, pažeidžiant
tarptautinės teisės principus, įtvirtintus Chartijoje.
Atrodo, kad šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje jus cogens normų galia neapsiriboja vien tuo,
kad jos padaro tam tikras sutartis negaliojančias.
Ne visi pagrindiniai tarptautinės teisės principai yra jus cogens normos.
Kai kurie principai yra dispozityvūs ir leidžia valstybėms tam tikrus nukrypimus.
Pavyzdžiui, sąžiningo tarptautinių įsipareigojimų laikymosi principas (pacta sunt servanda)
leidžia valstybėms sudaryti susitarimą, pagal kurį būtų sustabdoma arba net nutraukiama jų
anksčiau sudaryta sutartis.
Nesikišimo į valstybės vidaus reikalus principas nedraudžia valstybei savanoriškai perleisti
spręsti tam tikrus klausimus tarptautiniams organams arba net kitoms valstybėms, aišku,
nepažeidžiant lygiateisiškumo bei laisvanoriškumo reikalavimų.
Tačiau, pavyzdžiui, jokie valstybių susitarimai negali kėsintis j žmogaus teises ir
pagrindines laisves, tarptautinę taiką ir saugumą ir kt.
Tarptautinės teisės šakos ir institutai
Šakos – tarptautinė viešoji teisė, tarptautinė privatinė teisė.
Tarptautinės viešosios teisės institutai:
1. tarptautinių sutarčių teisė,
2. diplomatinė ir konsulinė teisė,
3. tarptautinė jūrų teisė,
4. tarptautinė oro teisė,
5. tarptautinė humanitarinė teisė.
2010 – 09 – 13
Seminaras
Ius cogens normų sąrašo nėra, nes atsiranda vis naujų normų. Ius cogens normą gali pakeisti
tokia pati ius cogens norma.
Džentelmeniški susitarimai egzistuoja seniai. Jų galia ir privaomumas gali būti prilyginami
galia sutarčiai, ypač tais laikais, kai nebuvo populiaru pasirašytu sutartis. Dabar nėra populiarūs
džentelmeniški susitarimai, dažniausiai pasirašomos sutartys.
Kontraktai panašiai kaip civiliniai sandoriai. Dėl jų priskyrimo ar nepriskyrimo teisės
šaltiniams – ginčytinas klausimas. Jie sudaromi pagal Vienos konvenciją, atitinka visus tarptautinių
sutarčių požymius, dėl ko ir galima juos laikyti šaltiniu.
Nuolatinio prieštaravimo dortrina.
Nėra šaltinių hierarchijos ir t.t.
Kitam kartui 3, 7 bylos ir 3 seminaras ir jei profesorius spės išdėstyti subjektus ir juos kitam spėsim.