VII SKYRIUS SUTARTINĖS PRIEVOLĖS

26 tema. BENDROSIOS SUTARČIŲ TEISĖS NUOSTATOS

1. SUTARČIŲ TEISĖS VIETA CIVILINĖJE TEISĖJE

Sutarčių teisė iš dalies yra savarankiškas civilinės teisės institutas, turintis savo bendrąsias nuostatas, kurios yra taikomos visoms sutartims atsižvelgiant į sutarčių prigimtį ir atskiras sutarčių rūšis. Lietuvos teisės sistema priskiriama monistinėms privatinės teisės sistemoms.  Bendrosios sutarčių teisės nuostatos patalpintos pagrindinio privatinės teisės šaltinio  - Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) šeštosios knygos II dalyje. Ši dalis susijusi su CK Pirmosios knygos nuostatomis, reglamentuojančiomis bendruosius civilinės teisės klausimus. Taip pat su Antrąja knyga „Asmenys“, bei su Šeštosios knygos I dalimi, kurioje patalpintos viso prievolių teisės bendrosios nuostatos. Sutarčių teisei reikšminga ir kodekso Ketvirtoji knyga, reglamentuojanti daiktinę teisę, Trečioji knyga – „Šeimos teisė“ ir Penktoji knyga – „Paveldėjimo teisė“, taip pat specialūs įstatymai, kuriuose yra sutartiniams santykiams taikomų nuostatų.

2. SUTARTIES SAMPRATA IR REIKŠMĖ

Sutarties sąvoka yra pateikiama CK 6.154 straipsnio 1 dalyje. Jame sutartis apibrėžiama kaip dviejų arba daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti arba nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas arba keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui arba asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (arba susilaikyti nuo jų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisęPateiktoje sutarties sąvokoje sutartis apibrėžiamas kaip susitarimas, tačiau kalboje naudojamos sąvokos „sutartis“ ir „susitarimas“ ne visada turi tą pačią reikšmę. Sutartis, kaip galima matyti iš pateikto apibrėžimo, visuomet yra teisiškai įpareigojantis susitarimas, t.y. susitarimas, kurio privalu laikytis ir kurio nesilaikymas ginamas teisinėmis priemonėmis. Toks susitarimas atitinka CK 1.63 straipsnyje pateikiamą sandorio reikšmę, t.y. šalys sutartimi siekia civilinių teisinių santykių atsiradimo, pakeitimo ar pabaigos. Tuo tarpu ne kiekvienas susitarimas yra sutartis. Jeigu šalys susitarimu nesiekė teisinių pasekmių, t.y. nesiekė civilinių teisinių santykių atsiradimo, pakeitimo ar pabaigos, toks susitarimas nelaikomas sutartimi ir jo nesilaikymas nesukelia teisinių pasekmių. Tokios susitarimo nesilaikymo pasekmės yra tik moralinio pobūdžio. Taigi esminis sutarties, kaip susitarimo, požymis yra ketinimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas, pagal šį kriterijų sutartis atribojama nuo kitų teisiškai neįpareigojančių susitarimų, kuriais nesiekiama teisinių padarinių.

3. SUTARČIŲ TEISĖS ŠALTINIAI

 Sutarčių teisės šaltiniai:

Sutarčių teisės šaltiniais yra fundamentalūs moralės ir teisės principai – teisingumas, protingumas ir sąžiningumas. Šie principai bendrąja reikšme įtvirtinti CK 1.5 straipsnyje. Visi civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendinami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Tais atvejais, kai įstatymai nedraudžia asmenis sudaryti sutartis, nustatydamos tarpusavio teises ir pareigas šalys turi veikti vadovaujamosios teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimais. Šių reikalavimų nesilaikymas sukelia įvairias pasekmes. Pavyzdžiui, sutartis gali būti pripažinta negaliojančia (apgaulės ir kt. pagrindais), pakeista ar nuo jos atsisakyta (esant esminei šalių nelygybei) ir pan. Minėtų reikalavimų šalys turi laikytis ir ikisutartiniuose santykiuose. Nesąžiningas derybų vedimas taip pat gali būti pagrindu civilinei atsakomybei kilti ir kaltoji šalis gali būti įpareigota atlyginti nuostolius.Bendraisiais teisės principais teisingumo, protingumu ir sąžiningumu turi būti vadovaujamais ir tais atvejais, kai užpildomos sutarčių spragos, t.y. nustatomos sutarčių sąlygos, būtinos sutarties įvykdymui, kai dėl jų nesusitarė šalys.Bendrieji teisės principai taikomi ir teisės analogijos atvejais, t.y. tuomet, kai susiduriama su teisės spraga. Nesant panašius santykius reglamentuojančių civilinių įstatymų, taikomi bendrieji teisės principai.Bendraisiais teisės principais pripažįstami ir kiti principai, pvz. lex retro non agit(įstatymas atgal negalioja), lex posterior derogat priori (vėlesnis įstatymas apriboja ankstesnįjį) ir lex specialis derogat generalis (specialus įstatymas apriboja bendrąjį) ir kt.Tarptautinės sutarties apibrėžimas pateikiamas Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 1 straipsnyje: “Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis - tarptautinės teisės principų ir normų reglamentuotas susitarimas, kurį raštu sudaro Lietuvos Respublika su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis, nesvarbu, koks sutarties pavadinimas ir ar sutartį sudaro vienas, du ar keli tarpusavyje susiję dokumentai“.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties sudarymo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos.Ratifikavimo procedūra būtina toms sutartims, kurios pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, Tarptautinių sutarčių įstatymą ar pačią tarptautinę sutartį turi būti ratifikuotos. Kitos tarptautinės sutartys gali būti patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tiek ratifikuotos tarptautinės sutartys, tiek Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos sutartys turi vienodą teisinę galią ir turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus“.Sutartiniams santykiams taikomos tarptautinės sutartys:1. 1980 metų Jungtinių Tautų Vienos Konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo  pardavimo sutarčių2. 1956 metų Ženevos Konvencija dėl tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija3. 1929 metų Varšuvos konvencija dėl tam tikrų taisyklių, susijusių su tarptautiniais vežimais oru, unifikavimo,ir kt. Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus (2004 m. liepos 13 d. Konstitucijos papildymo Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 150 straipsnio papildymo įstatymo 1 straipsnio 2 dalis.).Bendroji Europos Sąjungos sutarčių teisė egzistuoja fragmentiškai. Eilė direktyvų skirtos silpnosios sutarties šalies - vartotojo teisių apsaugai, šalių teisę unifikuojanti direktyva dėl agentų, vėlesnių mokėjimų komerciniuose sandoriuose ir elektroninės komercijos ir kt.Lietuvos Respublikos įstatymuose ir poįstatyminiuose aktuose yra didžioji dalis sutarčių teisės normų.Pagrindinis įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija. Tiesiogiai Konstitucija taikoma tuomet, kai santykio nedetalizuoja kiti norminiai aktai - įstatymai ar poįstatyminiai aktai, neprieštaraujantys Konstitucijai.Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas yra pagrindinis sutarčių teisės aktas. Jeigu yra kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos kodekso normos, išskyrus atvejus, kai civilinis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms.Poįstatyminiai aktais yra laikomi norminio pobūdžio valstybės valdymo institucijų aktai -Vyriausybės nutarimai ir kiti valstybės valdymo institucijų aktai. Jie turi mažesnę galią nei įstatymai ir sutartiniams santykiams taikomi tik tiek, kiek įstatymų nustatyta.Papročiai sutartiniams santykiams taikomi tik tiek, kiek įstatymai ar sutartys nustato. Pavyzdžiui, CK 6.156 straipsnio 6 dalis numato papročių taikymą užpildant sutarties spragas. Dažnai verslo subjektai, sudarydami tarptautinio prekių pirkimo pardavimo sutartis, jose nurodo pirkimo sąlygas pagal INCOTERMS, kurie yra laikomi surašytų papročių rinkiniu.

Papročiai netaikomi, jeigu jie prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principams.Didelę reikšmę sutarčių teisei turi teismų praktika. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4 straipsnį teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje „Teismų praktika“ skelbiamos civilinių bylų skyriaus plenarinių sesijų nutartys, taip pat trijų ir išplėstinių septynių teisėjų kolegijų nutartys, dėl kurių paskelbimo pritarė dauguma skyriaus teisėjų. Į paskelbtose nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus. Jeigu Lietuvos Aukščiausiajame Teisme nagrinėtos bylos nutartis yra paskelbta biuletenyje „Teismų praktika“, kitose bylose, kurios pagal ratio decidendi yra analogiškos išnagrinėtai, sprendimas turi precedento reikšmę, t.y. nagrinėjama byla turi būti sprendžiama taip pat.Sutarčių teisei labai reikšminga yra ir teisės doktrina - teisės mokslo darbai, kuriuose atskleidžiamos teisės aiškinimo ir taikymo sąlygos bei metodai, analizuojantys ir apibendrinantys teisės taikymo praktiką. Teisės doktrinos taikymas yra gana dažnas reiškinys teismų praktikoje.Teisės doktrinai priskiriami ir du reikšmingi bendrų sutarčių teisės taisyklių rinkiniai - UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principai (UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts) bei Europos sutarčių teisės principai (Principles of European Contract Law - PECL). Abu šie aktai yra soft law , todėl šalims tiesiogiai taikomi tik tuomet, kai šios savo sutartyje numato, jog savo santykiuose vadovausis vienu ar kitu taisyklių rinkiniu. Nemažai UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principų nuostatų yra perkelta į Lietuvos 2000 metų Civilinio kodekso šeštosios knygos II dalį, todėl aiškinant ar taikant atitinkamas CK normas turi būti atsižvelgiama ir į tarptautinę principų aiškinimo ir taikymo praktiką.

4. SUTARČIŲ TEISĖS PRINCIPAI

Sutarčių teisei taikomi CK 1.2 straipsnyje įtvirtinti bendrieji civilinių teisinių santykių principai (subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, nesikišimo į privačius reikalus, neleistinumo piktnaudžiauti teise, visokeriopos civilinių teisinių santykių teisminės gynybos), taip pat CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti bendrieji teisės principai – teisingumo, sąžiningumo ir protingumo. Be bendrųjų teisės bei civilinės teisės yra išskiriami ir pagrindiniai sutarčių teisės principai:

sutarties laisvės principas sutarties privalomumo principas konsensualizmo principas silpnosios šalies gynimo sutartiniuose santykiuose principas sąžiningumas ir sąžininga dalykinė praktika

Sutarties laisvės principas paprastai suprantamas kaip šalių teisė laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti sutartis, nors ir įstatymo nenumatytas, bet jam neprieštaraujančias. Sutarties laisvės principas reiškia, kad niekas negali versti kitą asmeninį sudaryti sutartį. Tačiau ši taisyklė nėra absoliuti. Ji netaikoma tais atvejais, kai priverstinis įpareigojimas sudaryti sutartį yra pateisinamas siekiant teisingumo. Pavyzdžiui, CK 6.161 straipsnyje nustatyta, kad visiems paslaugas ar prekes parduodantis juridinis asmuo (verslininkas) privalo sudaryti sutartį su bet kuriuo asmeniu, kai šis kreipiasi, išskyrus įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas išimtis (viešoji sutartis). Akcijų, dalių ar pajų pirkimo pardavimo sutartį gali būti įpareigotas sudaryti juridinio asmens dalyvis, kurio veiksmai prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams. Priverstinis įpareigojimas sudaryti sutartį gali būti numatytas ir specialiuose įstatymuose.Sudarydamos sutartį šalys negali pakeisti imperatyvių (privalomų) įstatymo taisyklių. Sutartis, kuri prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, yra niekinė ir negaliojanti nuo jos sudarymo momento. Sutartis taip pat negali prieštarauti gerai moralei ar viešajai tvarkai.Sutarties privalomumo principas (pacta sunt servanda) įtvirtintas CK 6.189 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi jos šalims įstatymo galią. Šalys negali vienašališkai atsisakyti sutarties ar jos dalies ne sutartyje ar įstatyme numatytu pagrindu. Sutarties nesilaikymas lemia civilinę atsakomybę.Kaip ir kiti sutarčių teisės principai, sutarties privalomumo principas nėra absoliutus, nes šis principas derintinas su kitais bendraisiais civilinės teisės principais. Sutartis gali būti nutraukta ar pakeista, jeigu įvykdyti sutartį vienai šaliai tampa sudėtingiau nei kitai šaliai kai iš esmės pakeičiama sutartinių prievolių pusiausvyra (rebus sic stantibus). Sutarties nutraukimo ar pakeitimo sąlygas bei tvarką nustato CK 6.204 straipsnis. Pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį šalis gali nutraukti sutartį, jei kita šalis sutarties neįvykdo arba netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Šiuo atveju šalis gali nutraukti sutartį nesikreipdama į teismą. Šalis taip pat gali nutraukti sutartį, jeigu iki sutarties įvykdymo termino pabaigos iš konkrečių aplinkybių matyti, kad kita šalis pažeis sutartį iš esmės (CK 6.219 str.). Šalis gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą (6.228 str. 1d.).   Sutarties neįvykdymas yra pateisinamas ir esant tam tikroms aplinkybėms. Šios aplinkybės kontinentinėje teisėje vadinamos force majeure (nenugalima jėga) aplinkybėmis. Panaši sutarties neįvykdymo doktrina bendrosios teisės šalyse yra žinoma kaip frustration. Dažnai ji dar vadinama „žlugusio tikslo“ doktrina.Konsensualizmo principas reiškia, kad sutartis yra jos šalių consensus ad idem. Sutarties sudarymo faktui formalūs reikalavimai neturi turėti įtakos, jeigu jie nėra nustatyti įstatymu ar tokiems reikalavimams reikšmės nėra suteikę sutarties šalys. Konsensualizas priešingas formalizmui, nes formalizmas teikia prioritetą ne šalių valiai, o tos valios išorinei formai - dokumento surašymui, notarinei formai ir pan. Vertinant istoriškai, sutarčių teisei gana ilgai buvo būdingas formalizmas (sutartį antspauduoti, paliudyti liudytojų parašais ir pan.), tačiau šiuolaikinei sutarčių teisei būdingas ne formalizmas, bet konsensualizmas.Silpnosios šalies gynimo sutartiniuose santykiuose principas reiškia, kad kai kurie teisinių santykių dalyviai dėl skirtingo profesinio statuso, materialinės padėties ar kitų

priežasčių gali būti pernelyg nelygioje padėtyje lyginant su kita šalimi, todėl įstatymų leidėjas nustato gana daug taisyklių, kuriomis siekiama apginti silpnąją sutarties šalį. Pavyzdžiui, CK 6.188 straipsnyje nustatytos nesąžiningos vartojimo sutarčių sąlygos, CK 6.193 straipsnis reglamentuoja sutarčių aiškinimo taisykles kai jas sudaro vartotojas, CK 6.228 straipsnis numato galimybę atsisakyti nuo sutarties dėl esminės šalių nelygybės ir kt.Sąžiningumo principas, CK 1.5 straipsnyje įvirtintas bendrąja norma, detalizuojamas ir kitose kodekso normose. CK 6.158 straipsnis nustato, kad kiekviena sutarties šalis turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai. Sąžininga dalykinė praktika reiškia sąžiningumą objektyviąja prasme - “veikimą pagal protingus sutartinių santykių standartus”. Pareigos elgtis sąžiningai šalys savo susitarimu negali pakeisti ar panaikinti.Sąžiningas elgesys taip pat reiškia, kad įgyvendindami savo civilines teises jie negali ne pagal įstatymus riboti konkurenciją ar piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi rinkoje (CK 1.137 str. 4 d.).Sąžiningai šalys privalo elgtis net tik vykdydamos sutartį, bet ir ikisutartiniuose santykiuose. Derybų šalis, pradėjusi derybas ar jas vedusi nesąžiningai (pavyzdžiui, net nesiekusi sutarties sudarymo, o turėjusi kitų tikslų), privalo atlyginti kitai šaliai nuostolius.

5. SUTARČIŲ RŪŠYS

Sutarčių teisės teorijoje sutartys yra suskirstomos į atskiras grupes. Tokio skirstymo pagrindai gali būti įvairūs: teisių ir pareigų atsiradimo momentas, atlygintinumas, teisių ir pareigų pasiskirstymas tarp sutarties šalių ir pan. Sutarčių skirstymas leidžia sugrupuoti sutartis pagal bendrą požymį, kuris tam tikrose teisinėse situacijose turi reikšmės kvalifikuojant teisinius santykius ir taikant teisės normas. Dėl to sutarčių klasifikacija išskiriama ne tik teisinėje mokslinėje literatūroje, bet yra įtvirtinta ir CK 6.160 straipsnyje.          Pagrindinė sutarčių klasifikacija dichotomijos pagrindu:

  

           Atlygintinės yra sutartys, kuriose abi šalys viena iš kitos gauna tam tikrą priešpriešinių turtinio pobūdžio reikalavimų patenkinimą (pinigus, daiktus, paslaugas ir pan.), (pvz. pirkimas-pardavimas, mainai). Neatlygintinė yra sutartis, kurios viena šalis iš kitos gauna turtinę naudą, o kita negauna iš kontrahento jokio priešpriešinio patenkinimo (pvz., panauda, dovanojimas ir kt.). Ši sutarčių klasifikacija yra reikšminga, pavyzdžiui, savininkui be jo valios praradus ir vėliau išreikalaujant daiktą iš sąžiningo svetimo daikto valdytojo (vindikacija). Tokiu atveju, jeigu daiktą tretysis asmuo daiktą įgijo pagal neatlygintinę sutartį, savininkas jį gali išreikalauti visais atvejais. Tuo tarpu išreikalaujant pagal atlygintinę sutartį įgytą daiktą taikomi įstatyme numatyti apribojimai.Konsensualinė yra sutartis, kuri laikoma sudaryta nuo šalių susitarimo momento (pvz., pirkimas-pardavimas). Realine yra sutartis, kuri laikoma sudaryta nuo tam tikrų veiksmų atlikimo, paprastai – daikto ar kito sutarties objekto perdavimo (pvz., paskola, dovanojimas). Todėl, pavyzdžiui, šalims net ir pasirašius dokumentą, kuris bus pavadintas „Dovanojimo sutartimi“ apdovanotasis negalės reikalauti perduoti dovanos. Jis tik galės reikalauti nuostolių, susijusių su pasirengimu priimti dovaną, atlyginimą, jeigu dovanotojas atsisakė sudaryti dovanojimo sutartį dėl nepateisinamų priežasčių.Vienašalėmis vadinamos sutartys, kuriose viena šalis turi tik teises, o kita šalis – tik pareigas (pvz., paskola, dovanojimas). Dvišalėje sutartyje šalis sieja priešpriešinės teisės

ir pareigos (pvz., pirkimas-pardavimas, mainai). Pavyzdžiui, jeigu sutartis yra dvišalė, tai jos šalis gali sustabdyti savo prievolės vykdymą, kol kita sutarties šalis  neįvykdys savosios. Tarkime, pagal pirkimo pardavimo sutartį, jeigu kitaip nenumatyta, pirkėjas turi teisę sulaikyti apmokėjimą už prekes, kol nebus perduotos prekės.Į abipusėmis derybomis ir prisijungiant sudaromas sutartis jos skirstomos pagal sudarymo būdą. Dažnai sutartys sudaromos po prieš tai įvykusių derybų. Tokiais atvejais, kilus neaiškumui dėl sutarties sąlygų aiškinimo, nei viena iš šalių neturi pranašumo aiškinant neaiškią sutarties sąlygą. Tačiau, šiuolaikinėje verslo praktikoje yra naudojama daug standartinių sutarčių, t.y. sutarčių prie kurių kita šalis tegali prisijungti akceptuojant pasiūlytas sąlygas. Tokiu būdu, pavyzdžiui, dažniausiai sudaromos draudimo sutartys. Tokių sutarčių sąlygos gali būti neaiškios ir, reikalui esant, pasiūliusioji sąlygas šalis gali aiškinti jas sau palankia prasme. Tačiau, aplinkybė, kad sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu, suteikia pranašumą prisijungusiajai šaliai ir neaiški sąlygas bus aiškinama jos naudai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs kad tais atvejais, kai sutartis sudaroma prisijungimo būdu pagal vienos šalies parengtas standartines sutarties sąlygas, šios sąlygos yra sudėtine sutarties dalimi ir privalomos kitai šaliai tik tuo atveju, jeigu standartines sutarties sąlygas parengusi šalis tinkamai supažindino su jomis kitą šalį. Aplinkybę, kad su standartinėmis sutarties sąlygomis kita sutarties šalis buvo tinkamai supažindinta, turi įrodyti standartines sutarties sąlygas parengusi šalis.Vienkartinio įvykdymo sutartis pasibaigia įvykdyta vienu veiksmu (pavyzdžiui, perduodamas  parduotas daiktas, grąžinama visa paskolos suma vienu mokėjimu ir pan.).Tęstinio vykdymo sutartys yra tokios, kurios įvykdomos keliais veiksmais, paprastai per tam tikrą sutartyje nustatytą periodą (pvz., kredito grąžinimas, atliekant periodinius mėnesinius mokėjimus, rentos mokėjimas tam tikrais periodais ir pan.).Į rizikos ir ekvivalentines sutartys skirstomos pagal gaunamos naudos apibrėžtumą.Rizikos sutartyse konkrečiai nenustatytas naudos gavimas ar šalių pareigos dydis arba tai priklauso nuo tam tikro įvykio buvimo ar nebuvimo (pvz., draudimo sutartis).Ekvivalentinėse sutartyse jų sudarymo metu konkrečiai nurodoma gaunama nauda ir jos dydis ar šalių pareigų dydis (pvz., pirkimo pardavimo sutartis). Pavyzdžiui, jeigu, sudarant draudimo sutartį, yra žinoma, kad draudiminis įvykis įvyks ar yra įvykęs, tokia sutartis yra niekinė, nes neatitinka draudimo sutarties sampratos.Pagal savarankiškumą  sutartys skirstomos į  pagrindinės ir papildomas. Pagrindinės sutartys galioja ir jų vykdymas nepriklauso nuo papildomų. Tuo tarpu papildomos sutarties vykdymas, o paprastai – ir galiojimas, priklauso nuo pagrindinės sutarties. Pvz., papildomomis sutartimis yra laikomi susitarimai dėl netesybų, laidavimo ir pan.Vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (CK 1.39 str.). Laikoma, kad tokiose sutartyse silpnoji šalis yra vartotojas, todėl įstatymų leidėjas įvairiomis įstatymuose nustatytomis priemonėmis siekia silpnajai šaliai suteikti lygiavertę padėtį. Pavyzdžiui, įstatymu nustatytos nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygos, kurios gali būti pripažintos negaliojančiomis ir pan.

Viešoji sutartis – tai sutartis, kurią sudaro juridinis asmuo (verslininkas), teikiantis paslaugas ir parduodantis prekes visiems, kas tik kreipiasi (transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio ir kt. organizacijos) (CK 6.161 str.).Sutartys taip pat skirstomos į sutartis, kurios sudaromos trečiojo asmens naudai ir kontrahento naudai sudaromas sutartis; uberrimae fidei principu grindžiamas sutartis ir kt.

6. SUTARTIES SUDARYMAS

Paprastai sutartis  sudaroma vienai šaliai pateikiant pasiūlymą, o kitai šaliai šį pasiūlymą priimant. Ši klasikinė sutarties sudarymo tvarka sutarčių teisėje, o kartais ir neteisinėje kalboje, žinoma kaip oferta ir akceptas. Tačiau kartais sutartis sudaroma po ilgalaikių derybų, kai neįmanoma nustatyti, kas pateikė pasiūlymą, o kas akceptavo. Kartais šalys sutartį sudaro pas notarą, kuris šalims pasiūlo kai kurias savo naudojamas standartines sutarties sąlygas. Tokiais atvejais taip pat būtų sudėtinga taikyti ofertos ir akcepto taisykles. Todėl mūsų įstatymas (CK 6.162 str. 1 d.) numato, kad sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais.Sutartis galioja, kai šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų, nors susitarimas dėl antraeilių sąlygų ir atidėtas. Pavyzdžiui, šalims susitarus dėl tam tikrų prekių pardavimo ir jų kainos, pripažintina, kad sutartis sudaryta, nors nėra aptartas prekių pristatymo terminas. Jeigu šalys nesusitaria dėl antraeilių sąlygų, jas nustato teismas, atsižvelgdamas į dispozityviąsias įstatymo normas, šalių ketinimus, sutarties tikslą ir esmę, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus.Santykiai tarp šalių sąlyginai gali būti suskirstyti į dvi dalis: ikisutartinius santykius ir sutartį.Ikisutartiniams santykiams paprastai priskiriamos derybos ir preliminarioji sutartis. Šalys turi teisę laisvai pradėti derybas bei derėtis ir neatsako už tai, jog nepasiekiamas šalių susitarimas. Tačiau derybose šalys privalo elgtis sąžiningai. Šalis, kuri pradeda ar veda derybas dėl sutarties sudarymo nesąžiningai, privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Nesąžiningu derybų pradėjimu ar vedimu pripažįstamas derybų pradėjimas ar vedimas neturint tikslo sudaryti sutartį, taip pat kiti veiksmai, kurie neatitiktų sąžiningumo kriterijų. Šalys taip pat privalo atskleisti viena kitai joms žinomą informaciją, turinčią esminės reikšmės sutarčiai sudaryti.Sąžiningas elgesys derybų metu reiškia ir tai, kad derybų metu sužinojusi konfidencialią informaciją šalis privalo neatskleisti ar nenaudoti savo tikslams neteisėtu būdu nepaisant to, ar sutartis sudaryta, ar ne. Šią pareigą pažeidusi šalis privalo atlyginti kitai šaliai nuostolius.   Derybų metu šalys pasirašo įvairius dokumentus, fiksuojančius derybų pasiekimus. Tokie dokumentai dažniausiai vadinami ketinimų protokolais. Ketinimų protokolas, kuriame yra fiksuojama derybų eiga, bet jame nėra išreikšto įsipareigojimo sudaryti pagrindinę sutartį ateityje, nėra teisiškai įpareigojantys. Jie gali turėti reikšmės tik sprendžiant klausimą dėl sąžiningo derybų vedimo ir iš to išplaukiančių pasekmių – atsakomybės. Tačiau gali būti, kad ketinimų protokole ar kitaip pavadintame dokumente yra aiškiai išreikšta šalių valia sudaryti ateityje sutartį dokumente nurodytomis sąlygomis. Tuomet toks dokumentas yra pripažintinas preliminariąją sutartimi. Preliminarioji sutartis yra

dažnai naudojama praktikoje. Ji padeda šalims įtvirtinti savo ketinimus tais atvejais, kai dėl kokių nors priežasčių jos dar negali sudaryti pagrindinės sutarties.  Pavyzdžiui, žemės sklypo savininkas, ketinantis jame statyti prekybos centrą ir jį išnuomoti, negali sudaryti pagrindinės nuomos sutarties, nes dar nėra jos objekto – pastato. Tačiau jis gali sudaryti preliminarią nuomos sutartį užsitikrindamas, kad pastačius prekybos centrą jis bus išnuomotas ir duos pajamas.Preliminariosios sutarties samprata pateikiama CK 6.165 straipsnyje:

Preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Preliminarioji sutartis privalo būti sudaryta raštu ir šio reikalavimo nesilaikymas daro preliminarią sutartį negaliojančią. Preliminariojoje sutartyje turi būti nurodytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti, tačiau termino nenurodymas nedaro preliminariosios sutarties negaliojančia. Kai terminas nenurodytas pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo.Preliminariosios sutarties pažeidimas lemia civilinės atsakomybės atsiradimą. Jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Tai vienintelė kreditoriaus teisių gynimo priemonė, nes reikalauti įvykdyti preliminarią sutartį natūra negalima. Todėl, pavyzdžiui, būsimam pardavėjui atsisakius ar vengiant vykdyti preliminariąją sutartį būsimas pirkėjas negali reikalauti įpareigoti sudaryti pirkimo pardavimo sutartį ar kitaip reikalauti perduoti tą objektą dėl kurio pirkimo buvo tartasi. Nukentėjusioji šalis gali reikalauti tik nuostolių atlyginimo. Preliminariųjų sutarčių įvykdymas gali būti užtikrintas numatant netesybas, garantija ar naudojant kitas kreditoriaus teises užtikrinančias priemones.Nuo naujo Civilinio kodekso įsigaliojimo teismų praktikoje gana dažnai kildavo problemos dėl preliminariosios sutarties atskyrimo nuo pagrindinės sutarties, taip pat dėl nuostolių, kurių atlyginimo galima reikalauti dėl preliminariosios sutarties pažeidimo, dydžio. Šiuos klausimus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinė sesija išaiškino 2006 m. lapkričio 6 d. nutarime. Teismas nurodė, kad pagrindinė preliminariosios sutarties sąlyga, skirianti ją nuo pagrindinės sutarties, – aiškiai išreikštas ar akivaizdžiai (aiškiai) numanomas šalių įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį. Šiame teismo nutarime buvo išplėsta ir atlygintinų nuostolių samprata. Iki tol tiek Lietuvos teisės teorijoje, tiek teismų praktikoje dominavo nuomonė, jog dėl preliminarios sutarties pažeidimo atlyginamos tik tiesioginiai nuostoliai, t.y. turėtos išlaidos. Tokia situacija neužtikrino nukentėjusiosios šalies interesų ir skatino preliminariųjų sutarčių nesilaikymą, ypatingai nekilnojamojo turto rinkoje sparčiai kylant jo kainoms. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinė sesija pasisakė, kad dėl preliminarios sutarties pažeidimo nukentėjusioji šalis tam tikrais ikisutartinių prievolių pažeidimo atvejais gali reikalauti ne tik tiesioginių išlaidų atlyginimo, bet ir prarastos galimybės piniginės vertės, pagrįstos realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis (hipotetinėmis) pajamomis ar išlaidomis, priteisimo. Be to, kai nesąžininga ikisutartinių santykių šalis iš savo neteisėto elgesio gauna naudos, sąžininga šių santykių šalis galėtų reikalauti pripažinti šią naudą jos nuostoliais, nes faktiškai nesąžiningos šalies gauta nauda ir yra sąžiningos šalies patirti nuostoliai.

Dažnai sutartis sudaroma teikiant pasiūlymą (ofertą) ir šį pasiūlymą kitai šaliai akceptuojant. CK 6.167 straipsnyje pateikiamas toks ofertos apibrėžimas: oferta laikomas pasiūlymas sudaryti sutartį, jeigu jis pakankamai apibūdintas ir išreiškia oferento ketinimą būti sutarties saistomam ir įsipareigojančiam akcepto atveju. Iš šio apibrėžimo išskiriamos dvi būtinos pasiūlymui sąlygos, kad jis būtų pripažintas oferta:1)      oferta turi būti pakankamai apibūdinta;2)      oferta turi išreikšti oferento ketinimą būti saistomam ir įsipareigojančiam akcepto atveju.Ofertos pakankamas apibūdinimas reiškia, kad ofertoje turi būti nurodytos esminės sutarties sąlygos, nes ofertos akcepto atveju taikoma bendra sutarties sudarymo taisyklė – sutartis galioja, jeigu šalys susitarė dėl visų esminių sutarties sąlygų. Todėl, pavyzdžiui, parduodant prekes, pasiūlyme turi būti pakankamai duomenų leidžiančių šias prekes identifikuoti, taip pat šių prekių kaina.Oferta pripažįstamas tik pasiūlymas, kuriame išreikštas oferento ketinimas būti saistomam ir įsipareigojančiam akcepto atveju. Tuo oferta skiriasi nuo kvietimo pradėti derybas (angl. invitation to treat). Pasiūlymo pripažinimui oferta taikomas objektyvusis metodas. Tai reiškia, kad oferta yra pripažįstamas pasiūlymas, kurį protingas žmogus tokioje pat situacijoje būtų suvokęs kaip pasiūlymą sudaryti sutartį. Objektyvusis metodas nebus taikomas, jeigu akceptantas žinojo, kad oferentas neketina sudaryti sutarties.Pavyzdžiui, oferta negalima laikyti tokio pasiūlymo: “aš pasirengęs parduoti savo butą už 100 000 litų”. Toks pareiškimas tik nusako asmens pasirengimą, tačiau neišreiškia galutinės jo valios atlikti pardavimo aktą.Oferta įsigalioja nuo momento, kai ją gauna akceptantas (6.168 str. 1d.).  Terminai “panaikinti” ir “atšaukti” turi skirtingą reikšmę. “Panaikinti” galima tik tokią ofertą, kuri dar neįsigaliojo. Tuo tarpu “atšaukti” galima jau įsigaliojusią ofertą. Svarbu, tik, kad ji nebūtų neatšaukiama (neatšaukiamomis laikomos ofertos, jeigu: (a) ofertoje nurodant tam tikrą terminą jai akceptuoti ar kitokiu būdu nustatyta, kad ji neatšaukiama; (b) akceptantas turėjo protingą pagrindą manyti, kad oferta yra neatšaukiama ir, remdamasis ja, atitinkamai veikė). Ofertą galima atšaukti, jeigu pranešimą apie atšaukimą akceptantas gauna prieš išsiųsdamas akceptą. Tiek panaikinus ofertą, tiek ją atšaukus ji netenka galios ir akceptantas neturi teisės ja remtis.Oferta netenka galios, kai atsisakymą ją akceptuoti gauna oferentas arba per nustatytą terminą negauna atsakymo.Oferta gali būti pateikta tiek konkrečiam asmeniui, tiek ir neapibrėžtam asmenų ratui. Pastaroji oferta vadinama viešąja oferta. Viešąja oferta laikomas visiems skirtas pasiūlymas sudaryti sutartį, taip pat prekių pažymėtomis kainomis išdėstymas parduotuvės vitrinoje ar lentynoje arba atlyginimo pažadėjimas už tam tikrų veiksmų atlikimą. Viešąja oferta nelaikomi kainoraščiai, prospektai, katalogai, tarifai ir kita informacinė medžiaga, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Tokia išimtis yra vartojimo pirkimo-pardavimo sutartims. CK 6.352 straipsnyje numatyta, kad daiktų nurodymas reklamoje, visiems skirtuose kataloguose ar aprašymuose laikomas viešąja oferta, jeigu yra nurodytos esminės pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos. Daiktų išdėstymas vitrinose, ant prekystalio ar kitose jų pardavimo vietose, taip pat daiktų demonstravimas arba informacijos apie parduodamus daiktus pateikimas (aprašymai, katalogai,nuotraukos ir kt.) jų pardavimo vietoje laikomi viešąja oferta nepaisant to, ar nurodyta daiktų kaina

arba kitos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos, išskyrus atvejus, kai pardavėjas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodo, kad tam tikri daiktai nėra skirti parduoti.Oferta savaime nesukelia jokių teisinių pasekmių. Tam, kad sutartis būtų sudaryta pasiūlymui turi pritarti jį gavęs asmuo. Tokia išvada darytina iš sutarties kaip šalių suderintos valios – konsensuso sampratos. Akceptu  yra laikomas akceptanto pareiškimas arba kitoks jo elgesys, kuriuo pareiškiamas ofertos priėmimas. Akceptas sukelia teisines pasekmes, t.y. sutartis laikoma sudaryta nuo to momento kai jį gauna oferentas.Ne kiekvienas pasiūlymą gavusio ir jam pritarusio asmens elgesys bus laikomas akceptu. Jam taikomos kelios sąlygos:1)      akceptas turi būti išreikštas reikalaujama forma,2)      akceptas turi būti be išlygų,3)      akceptas  turi būti pareikštas per ofertoje ar įstatyme nustatytą terminą.Jeigu akceptanto sutikimas su pasiūlymu neatitinka šių reikalavimų, jo sutikimas nelaikomas akceptu, o tik nauja oferta. Tokiu atveju sutartis nėra sudaryta. Ji bus laikoma sudaryta, jeigu naują ofertą akceptuos ją gavęs asmuo (buvęs oferentas).Akceptanto elgesio kaip teisiškai įpareigojančio sutikimo (akcepto) vertinimui yra svarbi jo išraiškos forma. Paprastai tylėjimas arba neveikimas nelaikomas akceptu. Tačiau tylėjimas ir neveikimas bus laikomi akceptu, jeigu ofertoje numatyta galimybė ją akceptuoti nepranešant apie tai oferentui (tylėjimu ar konkliudentiniais veiksmais) arba tokia išvada darytina atsižvelgiant į egzistuojančius šalių santykius arba papročius. Tokiais atvejais akceptas sukelia teisines pasekmes nuo atitinkamų akceptanto valią reiškiančių veiksmų atlikimo.

Sutartis taip pat nebus laikoma sudaryta, jeigu pasiūlymas nebus akceptuotas per reikiamą laiko tarpą. Kai akceptavimo terminas nurodytas pačioje ofertoje, ji turi būti

akceptuojama per oferento nurodytą terminą, o kai jis nenurodytas, – per protingą terminą, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, tarp jų – ir į šalių naudojamų ryšio priemonių galimybes. Jeigu pasiūlymas sudaryti sutartį yra žodinis, jis turi būti

akceptuojamas nedelsiant, jeigu atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes nedarytina kitokia išvada. Kai akceptas pateikiamas pavėluotai, jis galioja, jeigu oferentas nedelsdamas apie

gavimą praneša akceptantui arba nusiunčia jam atitinkamą patvirtinimą.Gali būti, kad oferentas gauna pavėluotą akceptą. Tokios situacijos sureguliuotos CK 6.176 straipsnyje. Jeigu akceptas pavėluoja, jis galioja tik tuo atveju, jeigu oferentas nedelsdamas apie gavimą praneša akceptantui arba nusiunčia jam atitinkamą patvirtinimą. Pavėluotas akceptas taip pat laikomas galiojančiu, jeigu iš laiško ar kito rašytinio pranešimo, kuriuo atsiunčiamas pavėluotas akceptas, galima nustatyti, jog jis išsiųstas laiku, ir normaliomis aplinkybėmis oferentas jį būtų gavęs laiku, o oferentas nedelsdamas nepraneša akceptantui, kad jo oferta neteko galios.Net ir išsiuntęs akceptą akceptantas gali jį atšaukti. Akceptas netenka galios, jeigu pranešimą apie jo atšaukimą oferentas gauna anksčiau arba tuo pačiu momentu, kai akceptas įsigalioja.Akceptas turi būti pilnas. Jeigu akcepte yra papildymų, išlygų ar pakeitimų, laikoma, kad oferta atmesta ir toks akceptas yra priešpriešinė oferta. Ši taisyklė netaikoma tik tuo atveju, jeigu tokiame akcepte yra ofertos sąlygų esmės nekeičiančių papildomų ar skirtingų sąlygų ir oferentas, gavęs atsakymą, nedelsdamas nepareiškia prieštaraująs tokiems papildymams ar pakeitimams.

Gali būti, kad abi sutartį ketinančios sudaryti šalys naudoja savo standartines sąlygas. Tokiu atveju, taikant klasikinę ofertos ir akcepto taisyklę, tektų pripažinti, kad šalys nepasiekė susitarimo. Siekiant išvengti tokių pasekmių įstatyme (CK 6.179 str.) yra nustatyta, kad, jeigu abi šalys sudaro sutartį apsikeisdamos standartinėmis sutarties sąlygomis, tai sutartis laikoma sudaryta pagal iš esmės sutampančias standartines sutarties sąlygas, išskyrus atvejus, kai viena šalis iš anksto aiškiai nurodo, jog ji nesutinka su kitos šalies pasiūlytomis standartinėmis sąlygomis, arba apie tokį nesutikimą nedelsdama praneša tas sąlygas gavusi.

Standartinėmis laikomos sąlygos, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis nederindama jų su kita šalimi ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse.Šiuolaikinėje verslo praktikoje standartinės sutarties sąlygos labai paplitusios. Jos padeda operatyviau sudaryti sutartis.

Svarbią reikšmę turi sutarties sudarymo momento ir vietos nustatymas, nes nuo to priklauso kokią teisę taikyti sutarties aiškinimui, tai apsprendžia teismingumo klausimus, ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžią ir pan. Sutarties sudarymo momentą ir vietą reglamentuoja CK 6.181 str.Skiriamos dvi sutarties sudarymo momentą aiškinančios teorijos - emisijos ir recepcijos. Pagal pirmąją sutartis laikoma sudaryta nuo to momento kai akceptantas išsiunčia akceptą. Pagal recepcijos teoriją sutartis laikoma sudaryta nuo to momento, kai oferentas gauna akceptą (pranešimas apie sutikimą jam įteikiamas arba apie jį jis sužino kitokiu būdu).CK 6.181 str. 1 d. nustatyta, kad sutartis laikoma sudaryta nuo tomomento, kai oferentas gauna akceptą, jeigu sutartyje nenumatyta ko kita. Taigi Lietuvos teisėje įtvirtinta recepcijos principas.Sutarties sudarymo vieta yra oferento gyvenamoji ar verslo vieta, jeigu sutartyje nenumatyta kas kita (CK 181 str. 2 d.).Kai sutartis sudaroma prisijungimo būdu pagal kitos šalies pasiūlytas standartines sąlygas, prisijungiančioji šalis turi teisę reikalauti ją nutraukti ar pakeisti, jeigu sutarties standartinės sąlygos nors ir neprieštarauja įstatymams, tačiau atima iš jos paprastai tokios rūšies sutarčių suteikiamas teises ar galimybes, panaikina ar apriboja sutarties standartines sąlygas parengusios šalies civilinę atsakomybę arba nustato sutarties šalių lygybės bei jų interesų pusiausvyros principus pažeidžiančias sąlygas, arba prieštarauja protingumo, sąžiningumo ar teisingumo kriterijams.Tais atvejais, kai standartinėms sąlygoms prieštarauja individualiai aptartos sąlygos, turi būti taikomos individualiai aptartos sąlygos.Standartinės sutarties sąlygos privalomos kitai šaliai tik tuo atveju, jeigu jai buvo sudaryta tinkama galimybė su tomis sąlygomis susipažinti.Įstatymas nustato susipažinimo prezumpcijas įmonių (verslininkų) sudarytoms sutartims. Laikoma, kad supažindinimo pareiga tinkamai įvykdyta, jeigu:1) sutarties standartines sąlygas parengusi šalis įteikia jas kitai šaliai raštu iki sutarties pasirašymo ar ją pasirašant;2) iki sutarties pasirašymo praneša kitai šaliai, kad sutartis bus sudaroma pagal sutarties standartines sąlygas, su kuriomis kita šalis gali susipažinti standartines sutarties sąlygas parengusios šalies nurodytoje vietoje;

3) pasiūlo kitai šaliai, jei ši pageidautų, atsiųsti tų sąlygų kopiją.Siurprizinės (netikėtos) sutarčių standartinės sąlygos yra tokios, kurių kita šalis negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje. Pavyzdžiui, netikėta sąlyga galima būtų laikyti smulkiu šriftu parašytą išlygą dėl sutartį pasiūliusios šalies atsakomybės apribojimo ar panaikinimo, nurodomą standartinėje sutartyje, jeigu akceptantas atitinkamomis aplinkybėmis protingai negalėjo jos tikėtis, o kita šalis jos neatskleidė. Netikėtomis (siurprizinėmis) nelaikomos sutarties sąlygos, su kuriomis šalis aiškiai sutiko, kai jos tai šaliai buvo tinkamai atskleistos.Vartotojų teisių apsaugos tikslais įstatymų leidėjas CK 6.188 str. nustato nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų prezumpcijas. Nesąžiningos sąlygos vartotojo reikalavimu gali būti pripažintos negaliojančiomis.

7. SUTARČIŲ GALIA IR FORMA

Sutarčių teisės principas pacta sunt servanda išreikštas CK 6.189 straipsnyje:

1. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią.

Sutarties galia jos šalims nėra suabsoliutinama. Šalis gali nutraukti sutartį įstatyme ar sutartyje nustatytais pagrindais. Pavyzdžiui, sutartis gali būti nutraukta esant esminiam sutarties pažeidimui (CK 6.217 str.), kai sutartis neįvykdoma per nustatytą papildomą terminą (CK 6.209 str.), kai sutarties vykdymas pasunkėja pasikeitus aplinkybėms (CK 6.204 str.) ir kt.Šalis taip pat turi teisę sustabdyti priešpriešinės pareigos vykdymą, jeigu kita sutarties šalis neįvykdė savosios (CK 6.207 str.) ir pan.Asmens valia sudaryti sutartį tampa žinoma kitai šaliai tik tuomet, kai ji išreiškiama išorėn. Šios valios išraiškos išorėn būdas yra laikomas sutarties forma. Sutartys gali būti sudaromos žodžiu, raštu arba konkliudentiniais veiksmais.Žodžiu gali būti sudaromos visos sutartys, kurioms įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos. CK 1.73 straipsnyje pateikiamas bendras sąrašas sutarčių, kurios privalomai turi būti sudaromos raštu. Tokiomis sutartimis yra pvz., fizinių asmenų sutartys, kai sutarties suma sudarymo metu yra didesnė kaip penki tūkstančiai litų, išskyrus sutartis, kurios ir įvykdomos sudarymo metu; juridinių asmenų steigimo sutartys; prekių pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartys; draudimo sutartys; arbitražiniai susitarimai; kilnojamojo daikto nuomos ilgesniam nei vienerių metų terminui sutartys; preliminarinės sutartys ir kt. Specialiose įstatymo normose taip pat gali būti numatyta, kad tam tikra sutartis turi būti sudaryta raštu. Pavyzdžiui, CK 6.513 straipsnyje numatyta, kad transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas sutartis nepaisant jos termino turi būti rašytinė.Įstatymų reikalaujamos rašytinės formos nesilaikymas sukelia dvejopas pasekmes. Sutartis negalioja tais atvejais, kai įstatymas įsakmiai nurodo, jog formos reikalavimų nesilaikymas daro sutartį negaliojančia.Pavyzdžiui, CK 6.79 straipsnis numato: „Laidavimo sutartis turi būti rašytinė.Rašytinės formos nesilaikymas laidavimo sutartį daro negaliojančią “.

Kitais atvejais paprastos rašytinės formos apriboja šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sutarties sudarymo ar įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais.Pavyzdžiui, CK 6.72 straipsnis numato: „Susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis“).

Kai kurioms sutartims įstatymas nustato privalomą rašytinę notarinę formą. Notarine forma turi būti sudaromos, pavyzdžiui, nekilnojamojo daikto pirkimo pardavimo sutartys, hipotekos sutartys ir kt. Jeigu šalys nesilaiko įstatymo nustatyto privalomo reikalavimo sudaryti sutartį notarine forma, tokia sutartis yra niekinė ir šalims teisių ir pareigų nesukuria.Visi sutarties pakeitimai arba papildymai turi būti tokios pat formos, kokios turėjo būti sudaryta sutartis, išskyrus įstatymų ar sutarties nustatytus atvejus. Jeigu šalys rašytinėje sutartyje nustatė, kad ji gali būti pakeista, papildoma ar nutraukiama tik raštu, tai ji ir turi būti pakeista, papildoma ar nutraukiama tik raštu. Kitokia forma išreikšta asmens valia nesukelia jokių teisinių pasekmių.Šalys savo susitarimu gali nustatyti, kad jų sudaroma sutartis bus laikoma sudaryta tik tuomet, kai bus išreikšta sutarta forma, nors pagal įstatymus tai sutarčių rūšiai tokia forma neprivaloma.

8. SUTARTIES REGISTRACIJA VIEŠAME REGISTRE IR JOS REIKŠMĖ.

Įstatymai gali numatyti, kad kai kurios sutartys turi būti registruojamos viešuose registruose. Lietuvoje yra tokie pagrindiniai viešieji registrai, kuriuose registruojamos sutartys:

sutarčių registras; nekilnojamojo turto registras; hipotekos registras.    

Sutarčių registre registruojamos trijų rūšių sutartys: pirkimo-pardavimo išsimokėtinai, pirkimo-pardavimo  su atpirkimo teise sutartys ir lizingo (finansinės nuomos) sutartys.Nekilnojamojo turto registre registruojamos nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo, nuomos, mainų, dovanojimo, rentos ir kitos sutartys, kuriomis keičiamas nekilnojamojo daikto teisinis režimas.Hipotekos registre registruojamos sutartys (hipotekos lakštas), kurių pagrindu nustatoma hipoteka ar įkeitimas. Šias sutartis nuo kitų aukščiau minėtų išskiria tai, kad teisės ir pareigos pagal jas šalims atsiranda ne nuo jų sudarymo momento, o nuo įregistravimo hipotekos registre momento. Tai paaiškinama tuo, kad įkeitimas suteikia kreditoriui teisę nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą ir patenkinti jį pirmiau už kitus kreditorius, jeigu skolininkas nevykdo savo įsipareigojimų, pvz. laiku negrąžina paskolos. Tokia teisė praktiškai realizuojama prieš trečiuosius asmenis, kurie, savo ruožtu, turi būti informuoti apie kito asmens teises į konkretų daiktą. Šis informavimas realizuojamas registruojant įkeitimo teisę hipotekos registre, kuriame bet kuris suinteresuotas asmuo gali gauti informaciją apie tai, ar konkretus daiktas nėra apsunkintas įkeitimu.Jeigu įstatymas nustato, kad tam tikra sutartis turi būti įregistruota viešame registre, tai šio reikalavimo nesilaikymas sandorio nedaro negaliojančio. Tokia sutartis yra galiojantis ir privaloma sutarties šalims, tačiau jos negali panaudoti sutarties prieš trečiuosius

asmenis. Pavyzdžiui, neįregistravus pirkimo pardavimo išsimokėtinai sutarties sutarčių registre, pirkėjo bankroto atveju pardavėjas negalės išreikalauti jam nuosavybės teise priklausančių daiktų iš bankrutuojančio asmens, o tik galės pareikšti piniginį reikalavimą, kuris bus patenkintas pagal Lietuvos Respublikos bankroto įstatyme nustatyta kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarką.Jeigu tą patį daiktą ar daiktines teises (įkeitimą, hipoteką ar kt.) įgijo keli asmenys, tačiau vienas asmuo sandorį įregistravo, o kiti ne, tai laikoma, kad daiktą ar daiktines teises įgijo sandorį įregistravęs asmuo. Jeigu nė vienas asmuo sandorio neįregistravo, laikoma, kad teises įgijo pirmasis sandorį sudaręs asmuo.Jeigu tas pačias teises į daiktą ar daiktines teises įregistravo keli asmenys, taikoma prior tempore, potior iure taisyklė, t.y. laikoma, kad teises įgijo pirmasis sandorį įregistravęs asmuo.

9. SUTARČIŲ AIŠKINIMAS

Pasitaiko, kad sutartyje yra sąlyga, kuri nevienareikšmiškai suprantama, neaiški arba nepakankamai apibrėžta, tai yra kai iškarto negalima daryti išvados dėl aiškios reikšmės. Tokiu atveju teismas nustato sutarties sąlygos reikšmę ir tai vadinama sutarties aiškinimu. Aiškinimas yra būtinas ir tuomet, kai sutarties sąlygos, kurios atrodo aiškios, prieštarauja viena kitai, arba nustoja būti aiškiomis, kai atsižvelgiama į bendrąją sutarties reikšmę.Teisės teorijoje pripažįstama, kad aiškinant sutartį gali būti taikomi du metodai: objektyvusis ir subjektyvusis. Taikant objektyvųjį metodą aiškinant sutartis pabrėžiama gramatinė sutarties teksto išraiška, o ne šalių tikrųjų (vidinių) ketinimų nustatymas. Tokiu atveju sutarties forma turi pranašumą prieš tikrąją sutarties šalių valią. Tuo tarpu subjektyvusis metodas reikalauja, kad aiškinant sutartis būtų nustatyti tikrieji, t. y. subjektyvūs šalių, ketinimai. Lietuvoje, kaip ir daugumoje vakarų valstybių taikomas subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas. Nustatant tikruosius (ir bendrus) šalių ketinimus taikomi ir objektyvūs – sąžiningumo ir protingumo kriterijai. Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai ir, jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys.Teismas, aiškindamas sutarties sąlygas privalo atsižvelgti į:1. sutarties sąlygų tarpusavio ryšį;2. sutarties esmę ir tikslą;3. sutarties sudarymo aplinkybes;4. įprastines sąlygas, nors jos sutartyje ir nenurodytas;5. derybas iki sutarties sudarymo;6. šalių tarpusavio santykių praktiką;7. šalių elgesį po sutarties sudarymo;8. papročius. Jeigu abejojama dėl sutartyje naudojamų sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė. Aiškinant sutartį taikoma taip vadinama contra proferentem taisyklė, t.y., jeigu abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies

nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai.Jeigu sutartis sudaryta dviem ar daugiau kalbų ir kiekvienas sutarties tekstas turi tokią pat teisinę galią, bet skirtingomis kalbomis surašyti sutarties tekstai neatitinka vienas kito, tai pirmenybė suteikiama pirmiausia surašytam tekstui.Jeigu šalys neaptarė tam tikrų sutarties sąlygų, reikalingų sutarčiai vykdyti, tai šias sutarties spragas vienos iš šalių reikalavimu gali pašalinti teismas, nustatydamas atitinkamas sąlygas, atsižvelgdamas į dispozityviąsias teisės normas, šalių ketinimus, sutarties tikslą ir esmę, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus.

10. SUTARČIŲ TURINYS

Sutartį sudaro jos sąlygos, kuriose išreiškiamos šalių teisės ir pareigos. Sutarties sąlygos yra klasifikuojamos kiekvienai sąlygų grupei suteikiant atitinkamą teisinę reikšmę. Sutarties sąlygos gali būti įvairios: (1) esminės ir antraeilės; (2) aiškiai nurodytos ir numanomos; ir kt.Esminės yra tokios sutarties sąlygos, be kurių negali būti pripažįstamas sutarties sudarymo faktas. Tuo tarpu antraeilės sąlygos, t.y. sąlygos, kurios būtinos sutarties įvykdymui, tačiau nedarančios sutarties negaliojančia gali būti užpildomos teismo. Pavyzdžiui, prekių pristatymo terminas paprastai nelaikomas esmine sutarties sąlyga. Šalims nesusitarus dėl jo, sutartis galios, o kilus ginčui, terminą nustatys teismas. Esmine sutarties sąlyga visoms sutartims pripažįstama sąlyga dėl sutarties dalyko. Pavyzdžiui, pirkimo-pardavimo sutartyje turi būti nurodytas perleidžiamas daiktas ar kitas objektas. Esminėmis taip pat pripažįstamos sąlygos, kurios tiesiog tokiomis nurodomos įstatyme, pavyzdžiui, gyvenamojo namo ar buto pirkimo pardavimo sutarčiai taikomame CK 6.400 straipsnyje yra numatyta: ”esminė sąlyga yra asmenų, kurie pagal įstatymus ar sutartis išsaugo teisę naudotis gyvenamąja patalpa ir pasikeitus jos savininkui išvardijimas (sąrašas) ir jų teisės naudotis parduodama gyvenamąja patalpa turinys”. Esminė sutarties sąlyga gali būti išreiškiama aiškiu įstatymo imperatyvu. Pavyzdžiui, CK 6.397 straipsnis nustato: “Nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje privalo būti nurodyta parduodamo nekilnojamojo daikto kaina”. Esminė sutarties sąlyga gali būti nustatoma ir vienos iš šalių pareiškimu. Pavyzdžiui, šalis gali pareikšti, kad prekių pristatymo terminas iki tam tikros kalendorinės datos yra esminė sutarties sąlyga ir, jeigu pardavėjas šios sąlygos nepriims, sutartis nebus laikoma sudaryta.Apie esmine sutarties sąlygas ne kartą yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Pavyzdžiui, vienoje iš bylų jis nurodė: „Draudimo sutartis sudaroma standartinių sutarties sąlygų – draudimo rūšies taisyklių pagrindu prisijungimo būdu. Draudimo rūšies taisyklėse, be kitų reikalavimų, turi būti numatyti draudiminiai ir nedraudiminiai įvykiai. Nedraudiminiai įvykiai yra esminė draudimo sutarties sąlyga, todėl nedraudiminiai įvykiai jose turi būti apibrėžti aiškiai ir nedviprasmiškai, o jei yra abejonių, draudimo sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis)“.Sutarties sąlygos pagal jų išraišką skirstomos į aiškiai nurodytas ir numanomas. Aiškiai nurodytos sąlygos išreiškiamos sutarties tekste raštu ar aiškiai išreiškiamos žodžiu. Numanomos sąlygos nėra raštu aptartos, dėl jų šalys nesusitarė ir žodžiu, tačiau, atsižvelgiant į sutarties esmę ir tikslą, šalių santykių pobūdį, sąžiningumo, protingumo ir

teisingumo kriterijus, protinga būtų laikyti, kad jos yra sutarties turinio dalimi. Kilus ginčui tarp šalių dėl numanomos sąlygos, ją aiškina teismas.Kartais sutartimi šalys sprendžia ir atsakomybės dėl sutarties pažeidimo klausimus, pvz. numato, kad atsakomybė bus apribota arba visai netaikoma. Tokios sutarties sąlygos, atsižvelgiant į sutarties prigimtį bei kitas aplinkybes turi būti sąžiningos, kitaip jos bus negaliojančios. Visais atvejais taip pat negalioja sutarties sąlygos dėl civilinės atsakomybės už nuostolius (žalą), padarytus dėl skolininko tyčios ar didelio neatsargumo, už sveikatos sužalojimą, gyvybės atėmimą ar neturtinę žalą netaikymo ar jos dydžio apribojimo.Pagal 2000 metų CK sutarties kaina, bendrąja reikšme, nėra laikoma esmine sutarties sąlyga. Šalims nesusitarus dėl kainos gali būti nustatyta taikant CK 6.198 straipsnio taisykles.Laikoma, kad šalys turėjo omenyje kainą, kurią sutarties sudarymo metu toje verslo srityje buvo įprasta imti už tokį pat įvykdymą atitinkamomis aplinkybėmis, o jeigu ši kaina neegzistuoja, – atitinkančią protingumo kriterijus kainą.Tais atvejais, kai kainą nustatyti turėjo viena šalis ir ji aiškiai neatitinka protingumo kriterijų, tai sutarties kaina turi būti pakeista protingumo kriterijus atitinkančia kaina.Kai kainą turi nustatyti trečiasis asmuo, bet jis to nedaro ar negali padaryti, laikoma, kad protingumo kriterijus atitinkanti kaina yra sutarties kaina.Jeigu kaina turi būti nustatyta remiantis kriterijais, kurių nėra ar kurie išnyko arba negali būti nustatyti, tai kaina nustatoma remiantis artimiausios reikšmės kriterijais.

11. SUTARTIES VYKDYMAS

 Sutarties vykdymas yra suprantamas kaip visų sutarčiai įvykdyti reikalingų veiksmų atlikimas.

12. SUTARTIES VYKDYMO PRINCIPAI

Sutartis turi būti vykdoma tinkamai ir sąžiningai, šalims bendradarbiaujant ir kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu. Taigi teisės teorijoje išskiriami šie pagrindiniai sutarties vykdymo principai:

  

 Tinkamo sutarties vykdymo principas reiškia, kad šalies atliekami veiksmai turi tiksliai atitikti sutarties sąlygas pagal subjektą, būdą, vietą, terminus, jos objektui keliamus kokybės, kiekio, asortimento, komplektiškumo reikalavimus bei kitus įstatymų ar sutarties nurodymus. Jeigu sąlygos nėra aptartos, sutartis turi būti vykdoma laikantis bendrųjų teisės principų.Sąžiningo sutarties vykdymo principas yra logiška bendro reikalavimo elgtis sąžiningai sutartiniuose santykiuose išdava. Sąžiningumas plačiąja prasme reiškia ir šalių pareigas įvykdyti sutartį tinkamai ir ekonomiškai, šalims bendradarbiaujant.Šalių bendradarbiavimas (kooperavimasis) – tai jų veiksmai vykdant sutartį padedant viena kitai įgyvendinti subjektines teises ir vykdyti pareigas. Šie veiksmai gali būti neaptarti šalių susitarimu ir nenumatyti prievolės atsiradimo momentu, tačiau tampa būtini dėl to, kad prievolė būtų vykdoma išlaikant tiek kreditoriaus, tiek skolininko interesų pusiausvyrą.Ekonomiškumo principas reiškia, kad sutarties šalys privalo pasirinkti tokį įvykdymo būdą, kuris ekonominiu požiūriu būtų racionaliausias ir pareikalautų mažiausių išlaidų. Laikydamasi ekonomiškumo principo šalis neturi pažeisti kitos šalies interesų. Tokiu atveju prievolė turi būti vykdoma ne tik ekonomiškai, bet ir tinkamai, protingai.Sutartis yra privaloma jos šalims, iš to darytina išvada, kad sutartį turi įvykdyti jos šalis. Tačiau pripažįstama, kad sutartį visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar sutarties esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Kreditorius taip pat negali priimti sutarties įvykdymo iš trečiojo asmens, jeigu skolininkas pranešė kreditoriui prieštaraująs tokiam įvykdymui. Taip yra siekiama išvengti nesąžiningų trečiųjų asmenų, kurie, įvykdę sutartį, įgytų teises į skolininką ir galėtų jas panaudoti nesąžiningais tikslais, pvz., siekdami įgyti ekonominio spaudimo svertus.Sutartis turi būti įvykdyta joje nustatytomis sąlygomis. Ir tik ypatingais atvejais, sutarties neįvykdymas yra pateisinamas. Pavyzdžiui, pasikeitus aplinkybėms, dėl kurių vienai iš šalių įvykdyti sutartį tampa  iš esmės sudėtingiau, t.y. kai iš esmės pakeičia sutartinių

prievolių pusiausvyra: iš esmės padidėja įvykdymo kaina ar iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas, sutartis gali būti nutraukta ar jos sąlygos pakeistos įstatymų nustatyta tvarka (CK 6.204 str.).Įstatymas specialiai sureguliuoja situaciją kai sutarties vykdymas yra susijęs su valstybės leidimo gavimu. Pavyzdžiui, užsakovas ir rangovas sudaro rangos sutartį dėl gyvenamojo namo statybos. Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymą toks gyvenamasis namas gali būti pradėtas statyti tik užsakovui gavus leidimą statybai. Tokį leidimą turi gauti užsakovas (statytojas).Kai įstatymas nustato, kad sutarties galiojimui ar vykdymui reikšmės turintis valstybės institucijos leidimas yra būtinas ir, jeigu įstatyme ar sutartyje nenustatyta kitaip, tai tokį leidimą privalo gauti valstybėje, kurios įstatymai nustato tokį reikalavimą, esanti sutarties šalis. Jeigu abi sutarties šalys yra Lietuvoje, tai tokį leidimą turi gauti šalis, kuriai šią pareigą nustato įstatymai (pvz. leidimą statybai turi gauti statytojas (užsakovas).Abi sutarties šalys turi teisę nutraukti sutartį, jeigu leidimas negaunamas nepaisant būtinų pastangų. Kai reikalingas leidimas yra susijęs tik su sutarties dalies vykdymu, o likusioje dalyje sutartis gali būti protingai vykdoma, toje dalyje sutartis lieka galioti.Jeigu atsisakoma išduoti sutarties galiojimui įtakos turintį leidimą, sutartis negalioja. Kai leidimas liečia tik dalį sutarties sąlygų, likusioje dalyje sutartis galioja, jeigu sutarties šalys sutartį būtų sudarę ir be negaliojančių sąlygų.Sutartis gali būti nutraukta ar pakeista, jeigu įvykdyti sutartį vienai šaliai tampa sudėtingiau nei kitai šaliai kai iš esmės pakeičiama sutartinių prievolių pusiausvyra (rebus sic stantibus). Tokiu atveju taikomos CK 6.204 straipsnyje nustatytos sąlygos. Nustatant ar sutarties vykdymą suvaržiusios aplinkybės gali pateisinti sutarties neįvykdymą, turi būti atsižvelgta į šias aplinkybes:1) tos aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo;2) tų aplinkybių nukentėjusi šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti;3) tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti;4) nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos.

13. KREDITORIAUS INTERESŲ GYNIMAS

CK Šeštosios knygos IV skyriuje išskiriamos trys  teisinės priemonės, kurias gali panaudoti kreditorius gindamas savo interesus. 

Actio Pauliana institutas leidžia kreditoriui imtis priemonių prieš nesąžiningą skolininką, kuris, vengdamas prievolės įvykdymo perleido savo turtą kitiems asmenims (dažniausiai savo giminėms, pažystamiems ar pan.).

Actio Pauliana – tai teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo arba turėjo žinoti.

CK 6.66 straipsnio analizė leidžia teigti (ir tai pripažinta teismų praktikoje - pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje UAB“Disca Baltica“ v. UAB“Panevėžio balsas“ Nr.3K-3-420/2005), kad actio Pauliana taikymui būtinos šios sąlygos:1)      skolininkas sudarė sandorį, kurio sudaryti neprivalėjo;2)      šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises;3)      tretysis asmuo, sudaręs sandorį su skolininku, buvo nesąžiningas,  t.y. žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises;Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas 1964 metų CK 571 straipsnį, kuris yra analogiškas 2000 metų CK 6.66 straipsnyje nurodytam pagrindui, yra pasisakęs kaip turi būti suprantamas privalėjimas sudaryti sandorį:

„ Privalėjimas sudaryti sandorį yra vienas iš imperatyvų, apribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokia būtinybė sudaryti sandorį gali būti numatyta įstatymu arba atsirasti iš kitų susitarimų,. Pavyzdžiui, ikisutartiniai santykiai, viešas konkursas ir t.t…“ (Žr.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje V.Babarskis v. G.Boguševičius ir kt., Nr.3K-3-425/2000, bylų kategorija 42, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apskrities VMĮ v. T.Rozovskis, Nr.3K-3-1253/2001, bylų kategorija 31.6.1).

Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.Trečiasis asmuo, sudaręs sandorį su skolininku, laikomas nesąžiningu , jeigu žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises.Civilinėje teisėje egzistuoja sąžiningumo prezumpcija. Todėl turto įgijėjas laikomas sąžiningu įgijėju, kol neįrodyta priešingai (CK 4.26 str.). Trečiojo asmens nesąžiningumą būtina įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje BUAB“Pamario langai“ v. UAB“Palangos statyba“, A.Kuisys, Nr.3K-3-636/2004, Teismų praktika Nr.23, 2005). Tačiau CK  6.66 straipsnyje numatytos nesąžiningumo prezumpcijos, kurios perkelia sąžiningumo įrodinėjimo pareigą įgijėjui:1) skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais;2) skolininkas sudarė sandorį su juridiniu asmeniu, kurio vadovas, valdymo organo narys arba dalyvis, nuosavybės teise tiesiogiai ar netiesiogiai valdantis mažiausiai penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.), yra skolininko sutuoktinis, vaikas, tėvas (motina) ar kiti artimieji giminaičiai, arba kai jiems visiems

kartu priklauso mažiausiai penkiasdešimt procentų to juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.);3) skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris yra to juridinio asmens vadovas ar valdymo organo narys arba šio asmens sutuoktinis, vaikas, tėvas (motina) ar kitas artimasis giminaitis;4) įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija);5) sandoris sudarytas dėl skolos, kurios mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs, mokėjimo;6) skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris pats arba jo sutuoktinis, vaikai, tėvai ar kiti artimieji giminaičiai, arba kartu su jais yra to juridinio asmens dalyviai, nuosavybės teise tiesiogiai ar netiesiogiai valdantys mažiausiai penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.);7) skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su kitu juridiniu asmeniu, kurį skolininkas kontroliuoja, arba kai vienos iš sandorio šalių vadovas ar valdymo organo narys yra asmuo, tiesiogiai ar netiesiogiai, vienas ar kartu su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar artimaisiais giminaičiais turintis nuosavybės teise mažiausiai penkiasdešimt procentų kito juridinio asmens akcijų (pajų, įnašų ir pan.) arba abiejų juridinių asmenų akcijų (pajų, įnašų ir pan.);Netiesioginis ieškinys reglamentuotas CK 6.68 straipsnyje:

Kreditorius, turintis neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę skolininkui, turi teisę priverstinai įgyvendinti skolininko teises pareikšdamas ieškinį skolininko vardu, jeigu skolininkas pats šių teisių neįgyvendina arba atsisako tai daryti ir dėl to pažeidžia kreditoriaus interesus.

Pagrindinė netiesioginio ieškinio paskirtis - apsaugoti kreditorių nuo nesąžiningo skolininko veiksmų tais atvejais, kai skolininkas nesuinteresuotas įgyvendinti savo teisę.Netiesioginio ieškinio taikymui būtinos šios sąlygos:Netiesioginio ieškinio instituto taikymas yra specifiškas. Kreditorius gali pareikšti netiesioginį ieškinį, jeigu yra šios sąlygos:1)   kreditorius turi neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę,2)   skolininkas neįgyvendina savo teisių arba atsisako tai daryti,3)   skolininko neveikimas pažeidžia kreditoriaus interesus,Neabejotina ir vykdytina reikalavimo teisė reiškia, kad prievolė turi būti galiojanti, iki ieškinio pareiškimo turi būti suėjęs prievolių įvykdymo terminas, neturi būti suėjęs prievolės naikinamasis terminas, prievolė neturi būti pasibaigusi kitais prievolių pabaigos pagrindais.Skolininko neveikimas gali pasireikšti įvairiai: gali būti delsiama, stokojama iniciatyvos įgyvendinti savo teises, piktybiškai vengiama jas įgyvendinti arba įgyvendinamos netinkamomis priemonėmis.Kreditoriaus interesų pažeidimas reiškia, kad skolininkas nevykdo savo prievolės kreditoriui. Šiuo atveju priežastys nėra svarbios. Tai gali būti dėl to, kad skolininkas tapo nemokus, jam iškelta bankroto byla ar pan.CK 6.69 straipsnyje nustatyta kreditoriaus teisė pasinaudoti daikto sulaikymo teise , kol skolininkas neįvykdys prievolės. Ši teisė nustatomas pagal CK Ketvirtosios knygos, reglamentuojančios sulaikymo teisę, nuostatas.

14. SUTARTIES NEĮVYKDYMO TEISINĖS PASEKMĖS

Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą. Dažnai, kalbant apie sutarties neįvykdymą, naudojama sutarties „pažeidimo“ sąvoka. Sutarties pažeidimas ir sutarties neįvykdymas CK prasme iš esmės yra lygiareikšmės sąvokos.Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).Sutarties neįvykdymas pateisinamas tik esant nenugalimos jėgos aplinkybėms. Tokiomis sąlygomis nekyla sutarties neįvykdžiusios šalies civilinė atsakomybė. Nenugalimos jėgos aplinkybės dažnai vadinamos force majeure aplinkybėmis. Panaši sutarties neįvykdymą pateisinanti doktrina (žlugusio tikslo doktrina) bendrosios teisės teisės sistemoje (jai priklauso Anglija, JAV ir kt.) yra vadinama frustration.Tam, kad aplinkybės būtų pripažintos force majeure, jos turi atitikti šias sąlygas:

šalis šių aplinkybių negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu;

negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui.

Nenugalima jėga (force majeure) nelaikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles.Nenugalimos jėgos aplinkybės (CK 6.212 str.) skiriasi nuo sutarties vykdymo suvaržymo (CK 6.204 str.) tuo, kad esant vykdymo suvaržymui sutarties įvykdymas yra galimas, tačiau vienai šaliai jis yra per sunkus, atsižvelgiant į gautą pagal sutartį naudą. Tuo tarpu esant nenugalimos jėgos aplinkybėms sutarties vykdymas yra neįmanomas faktiškai ar teisiškai.

15. KREDITORIAUS TEISIŲ GYNIMO BŪDAI SKOLININKUI PAŽEIDUS SUTARTĮ

Vienai sutarties šaliai pažeidus sutartį, kita šalis, priklausomai nuo aplinkybių, gali panaudoti gynybos priemones  

Teisė reikalauti prievolės įvykdymo natūra gali būti įgyvendinama priklausomai nuo prievolės rūšies. Šalis visuomet turi teisę reikalauti, kad piniginė prievolė būtų įvykdyta natūra. Tuo tarpu nepiniginės prievolės negali reikalauti įvykdyti natūra, jeigu:1) sutartinę prievolę įvykdyti natūra neįmanoma teisiškai arba faktiškai;2) sutartinės prievolės įvykdymas natūra labai komplikuotų skolininko padėtį arba brangiai kainuotų;3) turinti teisę gauti įvykdymą sutarties šalis gali protingai gauti įvykdymą iš kito šaltinio;4) turinti teisę gauti įvykdymą sutarties šalis nereikalauja įvykdyti prievolės per protingą terminą po to, kai ji sužinojo ar turėjo sužinoti apie sutarties nevykdymą;5) neįvykdyta prievolė yra išimtinai asmeninio pobūdžio.Jeigu skolininkas neįvykdo teismo sprendimo įvykdyti prievolę natūra, teismas skiria skolininkui baudą (CK 6.215 str.). Skiriant baudą jos dydis nustatomas atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Bauda gali būti nustatyta konkrečia pinigų suma arba procentais už kiekvieną uždelstą dieną. Ši CK numatyta bauda skiriasi nuo Civilinio proceso kodekse numatytos baudos, kurią teismas, antstolio prašymu, skiria skolininkui už antstolio reikalavimų nevykdymą. CK 6.215 str. numatyta bauda išieškoma kreditoriaus naudai.          Kai skolininkas neįvykdo sutartinės prievolės natūra per nustatytą terminą, kreditorius gali taikyti kitus savo teisių gynimo būdus.Jeigu sutartinės prievolės įvykdymas yra priešpriešinis, o prievolės šalis, kuri pirma turi atlikti veiksmus prievolei vykdyti, prievolės nevykdo arba yra aišku, jog nustatytu terminu jos neįvykdys, kita prievolės šalis turi teisęsustabdyti priešpriešinį savo prievolės vykdymą arba apskritai atsisakyti ją vykdyti, apie tai pranešti kitai šaliai ir pareikalauti atlyginti nuostolius.Sutartis gali būti nutraukta sutartyje ir įstatyme numatytais atvejais. Dėl kitos sutarties šalies kaltės sutartis gali būti nutraukta vienašališkai joje numatytais atvejais, esant esminiam sutarties pažeidimui, taip pat po to, kai skolininkas neįvykdo prievolės per nustatytą papildomą terminą sutarčiai įvykdyti.Kitai sutarties šaliai pažeidus sutartį nukentėjusioji šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo. Nuostoliais yra laikomas asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu sutartis nebūtų pažeista. Nuostoliais taip pat gali būti pripažinta ir atsakingo asmens iš neteisėtų veiksmų gauta nauda. Jeigu kartu pareiškiamas reikalavimas atlyginti nuostolius ir sumokėti netesybas, netesybos įskaitomos į nuostolius.Siekiant išvengti nuostolių įrodinėjimo problemų, tais atvejais kai neįvykdyta prievolė yra piniginė, įstatymas numato tam tikro dydžio palūkanas. Jos yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais. Civilinis kodeksas numato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Komerciniams santykiams palūkanas numato ir specialus įstatymas - Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas. Jame numatyta, kad  už

pavėluotus mokėjimus pagal komercinius sandorius skolininkas moka vieno mėnesio VILIBOR palūkanų normos padidintos 7 procentiniais punktais dydžio palūkanas.Įstatyme ir sutartyje numatytais atvejais, jeigu kita sutarties šalis pažeidžia sutartį taip, kad jos įvykdymu teikiama kontrahentui nauda yra mažesnė, nei šis būtų gavęs sutartį įvykdžius tinkamai, kreditorius turi teisę reikalauti kainos sumažinimo. Pavyzdžiui, CK 6.321 str. 6 d. numatyta, kad kai pardavėjas pažeidžia pareigas informuoti apie trečiųjų asmenų teises ir pretenzijas, panaikinti hipoteką (įkeitimą), arešto nebuvimą ir viešosios teisės pažeidimų ar apribojimų, kurie gali turėti įtakos pirkėjo nuosavybės teisei į tą daiktą, pirkėjas turi teisę reikalauti sumažinti kainą arba nutraukti sutartį, jeigu pardavėjas neįrodo, kad pirkėjas žinojo arba turėjo žinoti apie trečiųjų asmenų teises į daiktus ar šių teisių suvaržymą.Taikant kelis kreditoriaus teisių gynimo būdus turi būti atsižvelgiama į jų suderinamumą. Pavyzdžiui, neįmanoma nutraukti sutartį ir taip pat reikalauti įvykdyti prievolę natūra. Taikomų gynimo būdų ribojimai gali būti nustatyti ir įstatymo. Pavyzdžiui, nustačius papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, nukentėjusioji šalis gali šiam terminui sustabdyti savo prievolių vykdymą ir pareikalauti atlyginti nuostolius, tačiau negali taikyti kitų gynimo būdų (CK 6.209 str. 2 d.).

16. SUTARTIES NUTRAUKIMAS

Sutarties nutraukimas reiškia civilinių teisių ir pareigų, kylančių iš sutarties pasibaigimą. Tokiu atveju šalys atleidžiamos nuo sutarties vykdymo. Sutarčių teisėje taikomas favor contractus principas, kuris reiškia, kad šalys turi imtis maksimalių pastangų siekdamos išsaugoti sutartį, todėl sutarties nutraukimas yra kraštutinė priemonė, todėl sutartis gali  būti nutraukta tik sutartyje ar įstatymuose numatytais atvejais. Šalys yra laisvos susitarti tiek dėl sutarties nutraukimo be kurios nors šalies kaltės, tiek ir esant šalies kaltei dėl sutarties pažeidimo. Toks susitarimas galimas nepriklausomai nuo padaryto pažeidimo reikšmės, tačiau tokia sąlyga negali prieštarauti imperatyvioms įstatymo normoms, viešąjai tvarkai ar gerai moralei. Pavyzdžiui, gali būti pripažinta negaliojančia vartojimo sutarties sąlyga, kuri suteikia pardavėjui ar paslaugų teikėjui teisę vienašališkai nutraukti sutartį, o ši teisė vartotojui nesuteikiama, nes tai yra nesąžininga sąlyga, numatyta CK 6.188 str. 2 d. 6 p. Įstatymo ar sutartyje nustatytais atvejais būtina laikytis ir sutarties nutraukimo formos. Pavyzdžiui, rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, kad sutartį nutraukti galima tik raštu, negali būti nutraukta kitokiu būdu.Įstatymas numato atvejus, kada sutartis gali būti nutraukiama net ir tuomet, kai tokia galimybė nėra numatyta sutartyje. Pavyzdžiui, CK 6.186 str. 3 d. (prisijungimo būdu sudaryta sutartis), 6.199 str. (sutartis neapibrėžtam terminui), 6.203 str. (leidimo neišdavimas), 6.204 str. (sutarties vykdymo suvaržymas) ir kt.Sutartis gali būti nutraukta šalių susitarimu, vienašaliu pranešimu, taip pat kreipiantis į teismą. Šalių laisvės principas lemia šalims teisę susitarti dėl sutarties nutraukimo bet kuriuo sutarties galiojimo metu. Toks susitarimas gali būti sudaromas nepriklausomai ar nutraukimo pagrindu yra sutarties pažeidimas ar ne.   Įstatymo  numatytais atvejais sutartis gali būti nutraukta teismo keliu. Pavyzdžiui, esant sutarties vykdymo suvaržymui (CK 6.204 str.) teismas gali nutraukti sutartį nustatydamas nutraukimo datą bei sąlygas. Šalys taip pat gali numatyti sutartyje, kad sutartis tam tikrais atvejais gali būti nutraukiama tik teismo keliu. Vienašaliu pranešimu sutartis gali būti nutraukta sutarties ir

įstatymo numatytais atvejais. Pavyzdžiui, esant esminiam sutarties pažeidimui šalis gali nutraukti sutartį nesikreipdama į teismą nustatyta tvarka.

17. SUTARTIES NUTRAUKIMO PAGRINDAI

Sutartis gali būti nutraukta:1.      joje numatytais pagrindais,2.      įstatyme numatytais pagrindais.                   Įstatyme numatyti pagrindai gali būti skiriami  į bendruosius ir specialiuosius .Bendrieji sutarties nutraukimo pagrindai taikomi visoms sutarčių rūšims ir yra numatyti bendrose sutarčių teisės nuostatose (CK Šeštosios knygos II dalyje). Sutartis gali būti nutraukta:1.      sudarius sutartį prisijungimo būdu (CK 1.186 str.),2.      neapibrėžtam terminui sudaryta sutartis (CK 6.199 str.),3.      kai, nepaisant šalies būtinų pastangų, per protingą terminą negaunamas valstybės institucijos leidimas, turintis reikšmės sutarties galiojimui ar jos vykdymui (CK 6.203 str.),4.      sutarties vykdymo suvaržymo atveju (CK 6.204 str.),5.      po nustatyto papildomo termino sutarčiai įvykdyti (CK 6.209 str.),6.      nenugalimos jėgos (force majeure) atveju (CK 6.212 str.),7.      esant esminiam sutarties pažeidimui (CK 6.217 ir 6.219 str.).Specialieji sutarties nutraukimo pagrindai numatyti specialiose atskiras sutarčių rūšis reglamentuojančiose normose:1.      daikto pirkimo – pardavimo sutartis su sąlyga naudoti daiktą tam tikram tikslui gali būti nutraukta, jeigu pirkėjas nevykdo šios sąlygos (CK 6.312 str.),2.      daikto pirkimo – pardavimo sutartis gali būti nutraukta, jeigu tretieji asmenys pareiškia į daiktą teises ar nuosavybės teisė į daiktą yra suvaržyta (CK 6.321 str. 6 d.),3.      pirkėjas, nupirkęs netinkamos kokybės daiktą, turi teisę nutraukti sutartį (CK 6.334 str. ir 6.363 str.),4.      kitais įstatymo numatytais atvejais.Kai sutartis nutraukiama joje numatytais atvejais, nutraukimo tvarka gali būti aptariama pačioje sutartyje. Kai sutartis nutraukiama įstatyme numatytais pagrindais, nutraukimo tvarka paprastai numatyta įstatyme. Pavyzdžiui, nutraukiant sutartį dėl esminio sutarties pažeidimo CK 6.218 straipsnis nustato, kad esminio pažeidimo atveju apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu sutartyje toks terminas nenurodytas, – prieš trisdešimt dienų.Kadangi nutraukus sutartį iš jos kylančios šalių teisės ir pareigos pasibaigia, nutraukus sutartį abi šalys atleidžiamos nuo sutarties vykdymo. Kai sutartis nutraukiama dėl vienos iš šalių kaltės, nukentėjusioji šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ir netesybų sumokėjimo (civilinė atsakomybė). Sutarties nutraukimas taip pat neturi reikšmės sutarties sąlygoms, kurios nustato ginčų nagrinėjimo tvarką ir kitoms sutarties sąlygoms, jeigu jos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo.Kai sutartis nutraukta, taikoma restitucija, t.y. šalys grąžinamos į tą padėtį, kurioje buvo iki sutarties sudarymo. Jeigu sutarties vykdymas yra tęstinis ir dalus, galima reikalauti grąžinti tik tai, kas buvo gauta po sutarties nutraukimo. Restitucija taikoma laikantis CK 6.222; 6.145-6.153 straipsniuose nustatytų taisyklių.

18. SUTARTIES PAKEITIMAS

Sutartis gali būti pakeista šalių susitarimu arba įstatyme bei sutartyje numatytais atvejais. Pakeitimo sąlygos reglamentuotos CK 6.223 str.

19. ABSOLIUTUS IR SANTYKINIS SUTARTIES NEGALIOJIMAS

Sudarydamos sutartis šalys siekia konkrečių teisinių pasekmių. Pavyzdžiui, pirkimo pardavimo sutartimi siekiama nuosavybės teisės į turtą perdavimo, nuomos sutartimis nuomininkas nori gauti turtą naudoti ir pan. Tačiau ne kiekviena šalių sudaryta sutartis yra galiojanti ir sukelia tas teisines pasekmes, kurių norėjo jų šalys. Dėl įvairių sutarties elementų ydų gali būti pripažinta negaliojančia įstatymų numatytais pagrindais. Bendrieji negaliojimo pagrindai išdėstyti CK Pirmojoje knygoje, tačiau jie gali būti numatyti ir kitose CK normose. Pavyzdžiui, CK 6.66 yra numatyta, kad sandoris, skolininko sudarytas pažeidžiant kreditoriaus interesus gali būti pripažintas negaliojančiu (actio Pauliana) ir kt. 

Teisinėje literatūroje išskiriamos tokios sutarties galiojimo sąlygos:

1.fizinis asmuo turi būti veiksnus, o juridinis asmuo turi turėti atitinkamą teisnumą;2.valios išraiška turi atitikti sutarties dalyvio tikrąją valią;3.sutarties turinys turi neprieštarauti imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei;4.sutartis turi būti išreikštas įstatyme reikalaujama forma. Jeigu bent vienos iš šių sąlygų nėra, sutartis gali būti pripažinta negaliojančia. Įstatyme išskiriami tokie sandorių negaliojimo pagrindai:

1. imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris (CK 1.80 str.);2. viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris (CK 1.81 str.);3. juridinio asmens teisnumui prieštaraujantis sandoris (CK 1.82 str.);4. įstatymų nustatyta tvarka neįregistruoto ar licencijos verstis tam tikra veikla

neturinčio juridinio asmens vardu sudarytas sandoris (CK 1.83 str.);5. neveiksnaus fizinio asmens sudarytas sandoris (CK 1.84 str.);6. fizinio asmens, kurio veiksnumas apribotas dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais

gėrimais arba narkotinėmis medžiagomis (CK 1.85 str.);7. tariamas sandoris (CK 1.86 str.);8. apsimestinis sandoris (CK 1.87 str.);9. nepilnamečio nuo 14 iki 18 metų sudarytas sandoris (CK 1.88 str.)10. savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti fizinio asmens sudarytas sandoris

(CK 1.89 str.);11. dėl suklydimo sudarytas sandoris (CK 1.90 str.);12. dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, taip pat dėl

šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių sudarytas sandoris (CK 1.91 str.);

13. įgaliojimus viršijusio atstovo sudarytas sandoris (CK 1.92 str.; 2.133 str.).14. sandoris, sudarytas nesilaikant įstatymų reikalaujamos notarinės formos (CK 1.93

str. 3 d.).

Pripažinus sutartį negaliojančia: sutartis nustoja galioti (ab initio arba ex nunc); šalys atstatomos į pradinę padėtį (restitucija) arba restitucija netaikoma; pakeičiamas teisinis santykis (pakeičiama prievolė). šaliai, kaltai dėl negaliojančio sandorio sudarymo, kyla civilinė atsakomybė.

Pripažįstant negaliojančia tik dalį sutarties, laikoma, kad vienos iš sutarties sąlygų negaliojimas nedaro negaliojančios visos sutarties, išskyrus atvejus, kuriais šalys be tos sąlygos nebūtų sudariusios sutarties.Teisę pareikšti ieškinį dėl absoliutaus sutarties (niekinės) negaliojimo turi visi asmenys, kurių teises ar teisėtus interesus tokia sutartis pažeidė. Tokios sutarties negaliojimo faktą ir jo teisines pasekmes gali konstatuoti teismas ex officio (savo iniciatyva). Tai reiškia, kad ieškinyje nebūtina yra kelti savarankišką reikalavimą dėl sutarties pripažinimo negaliojančia. Tačiau šiuo atveju reikšminga yra tai, kad niekinės sutartys skirstomos yra akivaizdžiai niekines ir neakivaizdžiai niekines. Pastarosioms pripažinti negaliojančiomis reikalingas įrodinėjimo procesas, tai reiškia, kad turi būti pareikštas savarankiškas reikalavimas dėl tokios sutarties pripažinimo negaliojančia.Teisę pareikšti ieškinį dėl santykinio sutarties (nuginčijamos) negaliojimo turi sąžininga sutarties šalis, kuri nukentėjo dėl sutarties sudarymo, arba trečiasis asmuo, kurio naudai sutartis buvo sudaryta, ar asmuo, kurio teises arba teisėtus interesus ta sutartis pažeidė.Pagal pasekmes į sutarties negaliojimą labai panašus atsisakymo nuo sutarties institutas. Jis reglamentuotas CK 6.228 straipsnyje.Atsisakyti nuo sutarties ar jos dalies šalis gali tik tuomet, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Suteikdamas galimybę vienašališkai atsisakyti nuo sutarties, įstatymų leidėjas taip gina silpnosios sutarties šalies, kurios valią sudarant sutartį įtakojo pašaliniai veiksniai dėl ko, sutartimi gauta nauda yra neproporcinga ja perduotai. Todėl atsisakant nuo sutarties turi būti atsižvelgiama ir į tai, jog viena šalis nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad kita šalis nuo jos priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikia neapdairiai, neturi derybų patirties, taip pat atsižvelgiant į sutarties prigimtį, tikslą ir kitas reikšmingas aplinkybes.Skirtingai nuo sutarties pripažinimo negaliojančia, atsisakant nuo sutarties nereikia kreiptis į teismą . Tiesiog silpnoji šalis apie atsisakymą praneša kitai šaliai. Tik tuo atveju, jeigu teisę atsisakyti sutarties turinti šalis nenori sutarties atsisakyti, o tik pakeisti sutartį ar jos sąlygą, ji turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti teismo atitinkamai pakeisti, kad sutartis ar atskira jos sąlyga atitiktų sąžiningumo ir protingus sąžiningos verslo praktikos reikalavimus. Teismas taip pat gali pakeisti sutartį ar atskiras jos sąlygas ir šalies, gavusios pranešimą apie sutarties atsisakymą, prašymu, jeigu ši šalis po pranešimo gavimo nedelsdama apie savo prašymą teismui pranešė kitai šaliai ir pastaroji sutarties dar neatsisakė.

20. ASMENŲ PASIKEITIMAS PRIEVOLĖJE

Asmenų pasikeitimui prievolėje taikomos CK 6.101-6.114 straipsniai (reikalavimo perleidimas ir subrogacija) bei CK 115-122 straipsniai (skolos perkėlimas).

Pagal CK 6.101 str.: Kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės.

Perleidžiant reikalavimą taikoma  pagrindinė taisyklė: reikalavimas gali būti  perleistas be skolininko sutikimo.Skolininko sutikimas reikalingas tik tuomet, kai kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės.

Subrogacija yra reikalavimo perėjimas trečiajam asmeniui, šiam įvykdžius prievolę už skolininką.Skolos perkėlimas gali būti atliktas dviem būdais: pagal  trečiojo asmens sutartį su kreditoriumi ir pagal skolininko ir skolos perėmėjo sutartį.Būtina skolos perkėlimo sąlyga: turi būti kreditoriaus sutikimas