LIETUVOS TEISĖS UNIVERSITETAS

ALFONSAS VAIŠVILA

TEISĖS TEORIJA

VADOVĖLIS

JustitiaVilnius 2OOO

Vaišvila A. Teisės teorija : vadovėlis. Vilnius: Justitia, 2000. 376 p.

Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Aukštųjų mokyklų bend-rųjų vadovėlių leidybos komisijos rekomenduota 1999 m. rugsėjo 20 d., posėdžioprotokolas Nr. 6.

TURINYSPRATARMĖ 13

ĮVADASBENDROJI TEISĖS TEORIJOS CHARAKTERISTIKA 21

1. Naujos teisės sampratos poreikis 212. Teisės pažinimas - atviras procesas 223. Teisės teorijos objektas 23

3.1 Teisės mokslo uždaviniai ir specifika 233.2 Teisės pažinimo specifika 253.3 Teisės teorijos objektas - teisės samprata

ir jos funkcionalumą garantuojantis bendrųjųteisės sąvokų aparatas 263.3.1 Teisė- iš lygiaverčių mainų 263.3.2 Teisė - iš jėgos persvara garantuoto intereso 27

4. Teisės teorijos metodas 304. l Mokslinio metodo samprata:

mokslas-objektyvių žinių gamyba 304.2 Filosofinis teisės pažinimo metodas ir jo priemonės 32

4.2. l Raidos, arba evoliucijos, idėja 334.2.2 Tiesos konkretumas 334.2.3 Mokslinės analizės visapusiškumas 344.2.4 Analizės teoriškumas (konceptualumas) 34

4.3 Sociologinis metodas 354.4 Kiti teisės teorijos metodai 36

4.4.1 Dogmatinis teisės metodas 374.4.2 Istorinis teisės pažinimo metodas 374.4.3 Kritikos metodas 384.4.4 Vieno metodo vyravimo priežastys 39

5. Teisės teorijos vieta teisės mokslo sistemoje 415. l Vidinė teisės mokslo struktūra 415.2 Metodologinė teisės teorijos funkcija 43

TEISĖS TEORIJA

5.3 Pažintinė, arba analitinė, teisės teorijos funkcija 445.4 Konstruktyvioji, arba prognostinė, teisės teorijos funkcija 45

6. Akademinėms teisės studijoms - „smėlio laikrodžio" pavidalas 456.1 Vientiso požiūrio stadija 456.2 Visumos suskaidymo į dalis stadija 466.3 Suskaidytos visumos vientisumo atkūrimo stadija 476.4 Šiuolaikinės teisininko kvalifikacijos ypatumai 48

7. Valstybė kaip teisės kategorija 51

BENDROJI DALISTEISĖS SAMPRATA IR JOS RAIDA 53

I SKYRIUSTEISĖ KAIP PROCESAS 551. Teisės samprata - teisės mokslų įvairovės vienovė 55

1.1 Teisės sampratos santykis su politiniu režimu 561.2 Teisė - fundamentinė žmoniškumo kategorija 571.3 Termino „teisė" daugiareikšmiškumas 57

2. Trys teisinės būties lygmenys 583. Teisė kaip kultūros reiškinys 604. Teisinės būties lygmenys kaip teisės

teorijos vidinės struktūros atskleidimo metodas 61

II SKYRIUSTEISĖS SAMPRATŲ ĮVAIROVĖ 63

1. Teisės sampratų diferenciacija pagal teisėskildinimą iš jėgos persvara garantuoto intereso 631.1 L. Gumplovičiaus prievartos teorija 64l .2 Klasinės teisės (marksistinė) teorija 651.3 Realistinė teisės samprata,

arba R. von Iheringo „interesų jurisprudencija" 692. Teorijos, grindžiančios teisės

esmę priešingų interesų kompromisu 702.1 Visuomeninės sutarties teorija 712.2 Solidarumo, arba socialinės

priklausomybės (funkcijų), teorija 712.3 Kompromisinės krypties teisės sampratų įvertinimas 74

TURINYS

3. Teisės sampratų diferenciacija pagal teisės šaltinio pobūdį 743. l Teologinė, arba dieviškoji, teisės kilmės teorija 753.2 Prigimtinės teisės teorija 763.3 Teisinis pozityvizmas 80

3.3.1 Normatyvistinė (etatistinė) teisės samprata 833.3.2 Institucinis pozityvizmas 86

3.4 Sociologinė teisės samprata 863.5 Sociologinės teisės sampratos vertinimas 89

4. Teisės hermeneutika 895. Teisės sampratų įvairovės apibendrinimas 90

III SKYRIUSŠIUOLAIKINĖ TEISĖS SAMPRATA 93

1. Teisė kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovė (pusiausvyra) 941.1 Teisės funkcinę struktūrą lemiantys veiksniai 941.2 Pagarbos reikalavimo legalizavimas įsipareigojimu jai 951.3 Teisės tapatybė - vidinis jos

prieštaringumas (priešybių vienybė) 96l .4 Iš teisių ir pareigų vienovės -

visų subjektinių teisių santykinumas 991.5 Teisių ir pareigų vienovė - visuomeninės sutarties išraiška 1001.6 Pareiga - autentiškas subjektinių teisių šaltinis 1011.7 Teisių ir pareigų vienovės

atpažinimas istorinėse teisės definicijose 1021.8 Istorinis ekskursas į teisės

kaip visuomeninės sutarties sampratą 1021.9 Teisių ir pareigų vienovė -

tik demokratinių visuomenių teisės esmė 1031.10 Teisių ir pareigų vienovė -

ne „teisės principas", o pati teisės esmė 1041.11 Teisių ir pareigų vienovės

fiksavimo teisės aktuose būdas 1051.12 Teisių ir pareigų vienovė -

teisės šakas ir teisės mokslus jungiantis metodas 1062. Termino teisė etimologija 107

2.1 „Teisė" - „subjektinių teisiųir pareigų vienovės" žodinė santrumpa 107

TEISĖS TEORIJA

2.2 „Tiesumas"-pirminė „teisės" reikšmė 1082.3 Tiesa - taip pat teisių ir pareigų vienovės simbolis 109

3. Prigimtinės ir pozityviosios teisėssantykis kaip teisės turinio ir formos santykis 1113.1 Prigimtinė teisė ir tendencija

ją ontologizuoti, arba natūralizmoir konvencionalizmo polemika teisės sampratoje 115

3.2 Teisės ontologizavimo reikšmė 1163.3 Neprigimta „prigimtinė teisė" 1173.4 Praktinė prigimtinio teisių pobūdžio supozicijos reikšmė 1213.5 Institucinė teisės samprata kaip

valstybinės valdžios įtraukimas į teisės esmę 1213.6 Teisės ir valstybės santykis 122

4. Teisės principai 1234.1 Teisės principų pavidalai 1254.2 Teisės principų rūšys 126

4.2.1 Teisės principai, formuluojantysbendruosius teisių ir pareigų vienovėstikslus, šaltinius ir įgyvendinimo sąlygas 127

4.2.2 Teisės principai, konkretinantys teisiųir pareigų vienovę tarpšakiniu lygmeniu 129

4.2.3 Teisės principai, konkretinantys teisiųir pareigų vienovę teisės šakos lygmeniu 130

4.2.4 Teisės principai, konkretinantys (įgyvendinantys)teisių ir pareigų vienovę teisės institutų lygmeniu 132

5. Teisės idėjos raida: teisės samprata- temporis filia (laiko dukra) 1325.1 Ikikapitalistinės, arba neišplėtotos, teisės stadija 1335.2 Kapitalistinės teisės epocha 134

IV SKYRIUS

TEISĖS SOCIALINĖ PASKIRTIS IR FUNKCIJOS l 37

1. Teisės socialinė paskirtis ir jos raida 137l. l Žmogaus teisės kaip pozityviosios

teisės socialinės paskirties objektas 1391.1.1 Juridinė žmogaus teisių samprata 140

TURINYS

1.1.2 Teisinės ir ekonominės (paskirstomosios)lygybės santykis kaip tarpusavio papildymo santykis .... 144

1.1.3 Žmogaus teises riboja žmogaus teisės 1452. Teisės funkcijos 146

SPECIALIOJI DALISBENDRŲJŲ TEISINIO MĄSTYMO SĄVOKŲ APARATAS 151

ĮVADASTEISINIS REGULIAVIMAS 1531. Teisinio reguliavimo sąvoka ir priežastys 1532. Teisinio reguliavimo objektas (sritis) 1543. Teisinio reguliavimo objekto

priklausomybė nuo teisės sampratos 1554. Teisinio reguliavimo objekto konkretinimas 1565. Teisinio reguliavimo metodas 1596. Teisinio reguliavimo stadijos 1657. Asmuo ir valstybė - teisinio reguliavimo subjektai 166

I SKYRIUSPlRMASIS TEISĖS EGZISTAVIMO LYGMUO-TEISINĖS IDĖJOS 167

1. Teisinė sąmonė 1671.1 Teisinių idėjų samprata 1671.2 Teisinės sąmonės sąvoka 1691.3 Teisinės sąmonės struktūra 170l .4 Teisinės sąmonės funkcijos 1741.5 Teisinės psichologijos ir teisinės ideologijos santykis 1751.6 Teisinės sąmonės rūšys 175

II SKYRIUSPEREINAMASIS LYGMUO: NUO TEISINĖS IDĖJOS PRIE TEISĖS NORMOS ... 1771. Teisėkūra-teisinio reguliavimo priemonių gamyba 177

1.1 Teisėkūros subjektai 178l .2 Teisėkūros būdai 1781.3 Teisėkūros rūšys 178l .4 Teisėkūros stadijos 181l .5 Teisėkūros principai 1841.6 Teisėkūros juridinė technika 187

TEISĖS TEORIJA

III SKYRIUSANTRASIS TEISĖS EGZISTAVIMO LYGMUO — TEISĖS NORMA ................... 195l . Teisės norma kaip teisinio

reguliavimo priemonė: pagrindiniai požymiai ................................ 1952. Teisės normos socialinių normų sistemoj e ..................................... 204

2.1 Socialinės normos sąvoka ......................................................... 2042.2 Socialinių normų klasifikacija .................................................. 2052.3 Teisės normų ir kitų socialinių neteisimų normų skirtumai ... 205

2.3.1 Tapatūs ir skiriamieji teisėsnormų ir moralės normų požymiai .................................. 205

2.3.2 Teisės normų ir papročių normų santykis ...................... 2102.3.3 Teisės normų santykis su korporacijų normomis ........... 210

2.4 Techninės normos ir jų virtimo teisinėmis sąlygos ................. 2113. Vidinė teisės normos struktūra ........................................................ 213

3.1 Metodologinės, techninės priemonėsatskleisti teisės normos vidinę struktūrą ................................... 220

3.2 Diskusija dėl teisės normos struktūros ..................................... 2213.3 Loginė ir tekstinė teisės normos struktūra ............................... 2243.4 Teisės normų loginės ir tekstinės struktūrų santykis .............. 225

4. Teisės normų klasifikacija ............................................................... 2275. Teisės normų išraiškos (materializavimo) forma ............................ 234

5.1 „Teisės šaltinio" daugiareikšmiškumas ..................................... 2365.2 „Teisės normų šaltinis" ir „teisinės minties šaltinis" .............. 2375.3 Teisės formos rūšys ................................................................... 239

5.3.1 Teisinis paprotys ............................................................... 2395. 3. 2 Teisinis precedentas .......................................................... 2405.3.3 Specifinė teisės formos rūšis - norminės sutartys ......... 2445. 3.4 Teisės aktas ir jo rūšys .................................................... 244

6. Norminių teisės aktų galiojimaslaiko, teritorijos ir asmenų atžvilgiu ............................................... 254

7. Teisės normų sistema ....................................................................... 2607.1 Teisės normų sisteminimo poreikis .......................................... 2607.2 Teisės normų sistemos sudarymo metodologiniai pagrindai ... 261

7.2.1 Subordinacija ir koordinacija —teisės sistemos sudarymo metodai ................................... 261

TURINYS

7.2.2 Teisės normų sisteminimo lygmenys 2617.3 Teisės šakų katalogas ir bendroji jų charakteristika 2657.4 Viešoji ir privačioji teisė 272

8. Teisės aktų sisteminimas ir jo rūšys 2778.1 Norminių teisės aktų apskaita 2788.2 Teisės aktų inkorporacija 2788.3 Teisės aktų konsolidacija 2828.4 Teisės aktų kodifikacija 283

IV SKYRIUSPEREINAMASIS LYGMUO:NUO TEISĖS NORMOS PRIE TEISINIŲ SANTYKIŲ 2851. Teisės normų aiškinimas 285

1.1 Teisės aiškinimo priežastys 285l .2 Teisės aiškinimo reglamentavimo būklė Lietuvoje 287l .3 Teisės aiškinimo sąvoka ir stadijos 287l .4 Teisės normų aiškinimo būdai 2881.5 Teisės aiškinimo rūšys 293l .6 Teisės aiškinimo aktai: sąvoka ir rūšys 2961.7 Ar teisės aiškinimas — teisėkūros aktas? 296

2. Teisės normų įgyvendinimas 2992.1 Teisės įgyvendinimo sąvoka 2992.2 Teisės taikymas kaip valstybės

pagalba ir kaip teisingumo vykdymas 3032.2.1 Teisės taikymo stadijos 3072.2.2 Teisės taikymo aktas 3092.2.3 Skiriamieji teisės taikymo akto

ir bendrųjų teisės normų akto požymiai 3102.2.4 Teisės taikymo akto struktūra 3122.2.5 Teisės spragos, jų šalinimas

taikant įstatymo ar teisės analogiją 312

V SKYRIUSTREČIASIS TEISĖS EGZISTAVIMO LYGMUO-TEISINIAI SANTYKIAI 3171. Teisiniai santykiai 317

1.1 Teisinių santykių sąvoka 3171.2 Bendrieji teisinių santykių požymiai 318

l l

TEISĖS TEORIJA

1.3. Teisinio santykio prielaidos 319l .4 Teisiniai faktai kaip teisinių santykių

atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo pagrindas 3201.5 Teisinių santykių struktūra 322

1.5.1 Teisinių santykių objektas 3221.5.2 Teisinių santykių subjektai, arba dalyviai 3251.5.3 Teisinių santykių turinys 331

1.6 Teisės subjektas ir teisinių santykių subjektas 3341.7 Teisinių santykių rūšys 337

VI SKYRIUSTEISINĖ ATSAKOMYBĖ: NUO BENDROJO

PRIE INDIVIDUALIOJO TEISINIO REGULIAVIMO 339

1. Teisėtas elgesys ir jo rūšys 3392. Teisės pažeidimas 3433. Teisinė atsakomybė 348

3.1. Atsakomybė apskritai 3483.2 Teisinės atsakomybės sąvoka 3493.3 Teisinė atsakomybė kaip procesas 351

3.3.1 Pozityvioji teisinė atsakomybė 3513.3.2 Negatyvioji, arba retrospektyvi, teisinė atsakomybė 3563.3.3 Dvi teisinės atsakomybės

stadijos: pozityvioji ir negatyvioji 3583.3.4 Teisinės atsakomybės atsiradimo sąlygos (pagrindai).... 3583.3.5 Negatyviosios teisinės atsakomybės rūšys 360

3.4 Teisinės atsakomybės principai 362

VII SKYRIUSTEISĖS VEIKSMINGUMAS 367

1. Teisinė kultūra ir jos santykis su teisine sąmone 3672. Teisės veiksmingumas kaip vieno teisės

objektyvizavimosi ciklo pabaiga ir naujo ciklo pradžia 371

LITERATŪRA ... .. 374

12

PRATARME

Nė viena Lietuvos teisės mokslo sritis šiandien taip nestokoja teisės li-teratūros ir mokslinio įdirbio kaip teisės teorija1. Šis stygius ypač išryš-kėja dabar, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę ir kilus reikalui kurti na-cionalinę teisinę sistemą, laisvą nuo politinio diktato ir orientuotą į de-mokratinės visuomenės teisinio reguliavimo poreikius.

To priežastys įvairios. Viena iš jų glūdi ir pačiame teisės moksle.Tai etatistinė (normatyvistinė) teisės samprata, iki šiol vyravusi Lietu-vos jurisprudencijoje ir pozityviojoje teisėje, teise laikiusi bet kokį val-džios imperatyvą, paverstą privalomo elgesio taisykle. Klausimas, ar bentšaltinių požiūriu teisė gali būti nepriklausoma nuo valdžios valios ir arta valdžios valia, kurianti įstatymus, gali būti saistoma, ribojama nuojos nepriklausomomis vertybėmis, nebuvo keliamas. Valiniai politinėsvaldžios įsakymai, o ne teoriniai samprotavimai lėmė, kas yra teisė irkokios teisės reikia politiniam režimui. Todėl iš teisininkų reikalauta ne

' Lietuvių kalba išėję tokie teisės teorijos vadovėliai ir pagalbinė literatūra:Leonas P. Teisės enciklopedija. Kaunas, 1931; Valstybės ir teisės teorija / aut.kolektyvas. Vilnius, 1989; Vansevičius S. Teisės teorija. Vilnius, 1995; Katuo-ka S. Valstybės ir teisės pagrindinės kategorijos. Vilnius, 1997; Raulinaitis P. V.Bendrosios teisės paskaitos, skaitytos 1925 m. Administracinės teisės kursų klau-sytojams Kaune, atspausdinta rotatoriumi. Rankraštis saugomas M. Mažvydo bib-liotekos Rankraščių skyriuje. Iš vertimų minėtina: Gareis K. Teisės enciklopedi-ja ir metodologija. Kaunas, 1924; Šeršenevičius G. F. Bendrasis teisės ir valsty-bės mokslas. Paskaitos, skaitytos Maskvos liaudies universitete / versta iš rusųkalbos. Šiauliai, 1925. 119 p.; Hart H. L. A. Teisės samprata. Vilnius, 1997; Cot-terrell R. Teisės sociologija. Įvadas. Vilnius, 1997. Kai kurie vienų vadovėliųskyriai ideologiniu ar koncepcijos požiūriu nūdienos sąlygomis nepakankami,kai kurie neapima teisės praktikai svarbesnių klausimų arba jų teiginiai reika-lingi permąstyti atsižvelgiant į šiuolaikinę teisės sampratą ir žmogaus teisių sau-gos poreikius.

Iš dabar Lietuvoje skelbtų teisės mokslo darbų reikšmingumu teisės teorijaiišsiskiria prof. V Mikelėno darbai: Civilinė atsakomybė (1993), Civilinės atsa-komybės problemos: lyginamieji aspektai (1995), Teismo procesas: teisės aiški-nimo ir taikymo aspektai (kartu su D. Mikelėniene) (1999).

TEISES T E O R I J A

vertinti, o aiškinti ir taikyti įstatymus. Kas yra teisė ir kokia ji turi būti— ne teisininkų reikalas.

Teisės esmės klausimai buvo tarsi „išimti" iš jurisprudencijos kom-petencijos. Atskirta nuo autentiškos teisės sampratos ir pritaikyta priepraktinių totalitarinio režimo poreikių, prie einamosios politikos, jurisp-rudencija virto jo praktinio įtvirtinimo ideologija, normine sistema: visateisinė sistema buvo to režimo kūrinys ir tiesiogiai jam tarnavo. Todėljurisprudencija tapo bene labiausiai totalitarinio režimo pažeista Lietuvosmokslo sritimi, vienu iš labiausiai ideologizuotų visuomenės mokslų.

Nediskutuodami dėl teisės sampratos, turėjome šakinius teisės moks-lus, bet neturėjome labiau išplėtoto teisės mokslo apskritai, kuris rodytųdidesnį teorinės minties aktyvumą, negu to reikėjo režimo palaikymo irįtvirtinimo interesais.

Todėl suprantama, kodėl šiandien, pasikeitus vertybių sistemai iratsiradus kitokiam socialiniam užsakymui, kitokios teisės sampratos po-reikiui, buvusi ideologiškai „drausminga" ir normatyvizmo idėjiškai nu-skurdinta jurisprudencija turi bene daugiausiai metodologinio pobūdžioproblemų. Pirmiausia jai tenka įveikti subjektyvistinę teisės sampratą,kildinti teisę ne tiek iš valstybės valios, kiek iš visuomenės, paties as-mens kultūrinio aktyvumo, mainų lygiavertiškumo, t. y. iš visuomenėsvertybių, kurios būtų privalomos ir įstatymų leidėjui, saistytų jo valią,neleistų bet kurio įstatymų leidėjo paliepimo, įforminto įstatymu, laikytiteise. O tokios teisės sampratos pagrindu turi formuotis ir gerokai kito-kios prasmės bendrųjų teisinio mąstymo sąvokų aparatas, darantis šiąsampratą funkcionalią.

Todėl teisės teorijoje dera ne tik išdėstyti šiuolaikinę teisės sampra-tą, bet ir jos pagrindu iš naujo įvertinti ligšiolinę šios srities patirtį, at-skirti tai, kas gyvastinga, nuo to, kas atgyvenę, įveikti tą jurisprudencijosklodą, kuris buvo tiesiogiai susijęs su totalitariniu režimu ir efemeriškajo teisės samprata.

Dėl to kai kur prireikė derinti jau nusistovėjusią teisės teorijos va-dovėlių tradiciją su monografinio tyrinėjimo rezultatais, plačiau argu-mentuoti tas tezes, kurios etatistinės tradicijos požiūriu gali atrodyti ne-priimtinos, neįtikimos.

Nesistengta vengti problemiškų (nors ir sunkinančių tekstą) dalykų,manant, kad sąlytis su problemomis žadina jaunų žmonių mąstymą, tei-kia galimybę studijuoti gyvą teisės mokslą, keliantį problemas ir jas spren-džiantį, kuriantį vis tikslesnę žmogaus teisių sampratą, veiksmingesnį tų

14

PRATARME

teisių saugos mechanizmą, o patį to mechanizmo taikymą darantį skaid-resnį, sąmoningesnį. Problemiškas mokslas yra ne tik gyvas, bet ir intri-guojantis mokslas, nes kiekviena problema ir jos sprendimo paieškos -tai paslaptis ir jos įminimas. Kita vertus, vengiant problemų, būtų sunkunediskutuojant įveikti kai kurias teisės teorijoje įsikerojusias tradicines pa-žiūras, kurios šiandien jau nebesuderinamos su besikeičiančia vertybiųsistema ir teisės samprata. Be to, orientuotasi ne vien į pirmo kurso stu-dento teisininko kvalifikacijos poreikius (pasirodžiusias „pernelyg sudė-tingas" teksto vietas jis galės praleisti), bet ir į aukštesnių kursų studen-tiją ir apskritai teisininkus, kurie teisės teorijoje galbūt ieškos paramosspręsdami šakinių teisės mokslų problemas.

Šis vadovėlis, kaip ir bet kuris kitas, dėl suprantamų priežasčiųnegali būti ištisai originalus. Bet stengtasi pasakyti ir kai ką savo, pir-miausiai grindžiant visą teisės teorijos kursą dviem pagrindinėmis idė-jomis: teisės kaip proceso (trijų teisinės būties lygmenų) ir teisės kaipsubjektinių teisių ir pareigų vienovės. Pirmąja siekta užtikrinti kursostruktūros, o antrąja - konceptualų (vertybinį, metodologinį) turinio vien-tisumą. Teko kai kur prieiti prie kitokių išvadų negu tradicinių vadovė-lių tik todėl, kad mėginta nuosekliai laikytis pradinių supozicijų, siste-minio požiūrio.

Naudotasi R. Z. Lifšico2, R. von Iheringo3, N. Matuzovo4, P. Leono5,S. Aleksejevo6, A. Redelbacho7 ir kitų autorių rengtais ar redaguotaisvadovėliais. Suvokdamas aptariamų temų problemiškumą tiek turinio,metodikos, tiek ir išsamumo požiūriu, autorius bus dėkingas kiekvie-nam rimtam kritikui, pateikusiam pastabų ir siūlymų, kaip šis darbasgalėtų būti toliau tobulinamas prireikus rengti antrąjį leidimą. TeorinėLietuvos teisės mintis laukia mokslinių diskusijų, įvairių požiūrių kaipsavo tolesnės raidos postūmių.

Be to, šiandien bręsta klausimas, ar teisės žinių sritį, iki šiol Lie-tuvoje vadintą teisės teorija, toliau vadinti tuo pačiu terminu, ar keisti

2 P. 3. Teop n p a a . M o c , 1994.3 Ihering von R. Der Zweck im Recht. Bd. I. Leipzig, 1923.4 Teop rocy npa / . p e . H. H. M a y a , A. B. M a o .

M o c a , 1997.5 Leonas P. Teisės enciklopedija. Kaunas, 1931; taip pat: Valstybės ir teisės

teorija / ats. red. prof. S. Vansevičius. Vilnius, 1989.6 A C. C. Teop n p a a . M o c a , 1995.7 Redelbach A., Wronkowska S., Ziembinski Z. Zarys teorii panstwa i pra-

wa. Warszawa, 1993.

15

TEISĖS TEORIJA

jį „teisės filosofija", t. y. terminu, kuris po Antrojo pasaulinio karo visplačiau įsigali Vakarų teisės literatūroje dėl aiškaus teisinės sistemosorientavimo tarnauti žmogaus teisėms judant nuo technokratinės prie hu-manistinės jurisprudencijos. Terminas „teisės teorija", kai kurių autorių(prof. Z. Ziembinskio) manymu, atsirado veikiant filosofiniam pozityviz-mui, kuris siekė iš visų žmogaus veiksmų pašalinti vertybinį, žmogiš-kąjį elementą ir nagrinėti socialinius, taip pat teisinius, reiškinius pagalanalogiją su gamtos reiškiniais, nes šie neturi vertybinio, žmogiškojoturinio, o tik yra saistomi mechaninės priklausomybės (priežastinių ar-ba subordinacijos ryšių). Šitaip norėta taikyti teisės mokslui tuos pačiusobjektyvumo kriterijus kaip ir gamtos mokslams. Manyta, kad vertybi-nio požiūrio įsileidimas į teisės mokslą kartu reikš ir subjektyvumo pri-pažinimą arba palaikymą (tuos pačius dalykus skirtingi žmonės vertinaskirtingai), kad mokslinė tiesa - grynas objektyvumas, o tikrojo moks-liškumo etalonas - gamtos mokslai.

Absoliutinant tiesos objektyvumą ignoruotas faktas, kad tiesa yra tu-rinio (objektyvumo) ir formos (subjektyvumo - žmogaus pažintinių ga-lių) vienovė ir kad tiesa tik todėl yra istorinė, kad jai būdingas tapsmas,kad jos egzistavimo forma subjektyvi (priklausoma nuo žmogaus). Tiesaneegzistuoja šalia žmogaus, nes ji yra ne savaiminė duotybė, o žmogaustiesa, todėl atspindi ne tik objektyvią tikrovę, bet ir tam tikro meto pa-žintines žmogaus galias suvokti tą tikrovę, kurios galiausiai taip pat yraobjektyviai determinuotos.

Terminą „teisės teorija" pasiūlė ir pagrindė rusų teisininkas LeonasPetražyckis, dėstęs teisės mokslus Peterburgo universitete 1898-1917 me-tais. Ši idėja iš Rusijos perėjo į Lenkiją, Lietuvą, Vakarų Europos kraš-tus. L. Petražyckiu sekė jo mokiniai, ypač W. Friedmannas veikale „Tei-sės teorija" (Legal Theory, 1944), taip pat H. Kelzenas „Bendrojoje tei-sės ir valstybės teorijoje" (General Theory of Law and State, 1945).Teisės teorijos terminui išpopuliarėti turėjo reikšmės ir Berne (Šveicari-ja) nuo 1926 metų leistas mokslinis teisės žurnalas „Tarptautinė teisėsteorijos apžvalga - Teisės teorijos žurnalas" (Revue internationale dela Theorie du droit — „Zeitschrift fūr Theorie des Rechts"). Nuo 1970 m.Vokietijoje leidžiamas žurnalas „Teisės teorija" (,Rechtstheorie"), po ku-rio laiko pervardytas į „teisinės technologijos" krypties žurnalą „Zeit-schrift fur Logik, Methodenlehre, Kybernetik und Soziologie des Rechts".

Terminui teisės teorija paplisti ir įsitvirtinti padėjo ir normatyvisti-nės teisės sampratos išplitimas, nulemtas pozityvistinės ir neopozityvis-

16

PRATARME

tinės metodologijos paplitimo gamtos ir socialiniuose moksluose XX a.pirmoje pusėje. Normatyvizmas buvo nedėmesingas turiningai teisės sam-pratai, nes ji - „metafizikos užuovėja". Teisė pozityvizmui nebuvo pro-blema, nes viskas, ką valdžia paverčia visuotinai privalomo elgesio tai-sykle, ir yra teisė. Tai labai paprasta ir aišku. Todėl šios orientacijosteisės teorija daugiausia dėmesio skyrė ne teisės sampratai, o bendrųjųteisinio mąstymo sąvokų aparatui. Bet praleidus teisės sampratą ir pa-likus tik teisinio mąstymo priemones (teisės kategorijas), šią teisės ži-nių sritį tada iš tiesų tegalima vadinti teisės enciklopedija, teisės teori-

ja, kur enciklopedija ir teorija reiškia tik tam tikrų teisės sąvokų aiški-nimą, beje, orientuotą ne į teisėkūros, o į teisės normų taikymo porei-kius. O tokia teisės teorija ar enciklopedija negalėjo būti konceptuali.Čia mėginta atskirti teisės sampratą (teisės filosofiją) nuo bendrųjų tei-sinio mąstymo sąvokų aparato (teisės enciklopedijos), nes tai atitiko to-talitarinio režimo (valstybės primato) siekį neįsileisti į teisės praktikąfundamentalesnės nei įstatymas teisės, kurią „prarasti" itin suinteresuo-ta etatistinė tokio režimo jurisprudencija. Mat su teise į bendrųjų teisi-nio mąstymo sąvokų aparatą gali ateiti įstatymo sutikimo su teise pro-blema, kurią aiškinantis gali išryškėti ir savavališkas totalitarinio reži-mo įstatymų turinys, kurį lengviau paslėpti teisės enciklopedijai, nagri-nėjančiai pavienes įstatymines normas be ryšio su teisės samprata.

Teisės samprata tampa reikalinga tik kai teisės imperatyvams nori-ma palenkti ne tik teisės taikymą, bet ir teisėkūrą, kai šia samprata už-čiuopiamos ir grindžiamos vertybės, galinčios saistyti ir įstatymų leidė-jo valią. Normatyvizmas orientuotas į teisės normų taikymą, o societa-rizmas - ir į tų normų kūrybą ir dėl to jis integralesnis. Savo ruožtuetatistiniam normatyvizmui reikia vertybiniu požiūriu neutralios, arba „di-plomatiškos", teisės teorijos (nes nenorima tiesiai sakyti, kad galiojantiteisė pirmiausiai tarnauja ją sukūrusiai valstybinei valdžiai); tuo tarpusocietarizmas, atvirkščiai, nori plėtoti į žmogaus teises aiškiai orientuo-tą teisės filosofiją, kuri sujungtų teisės sampratą (pagrindines žmogausteises) su padedančiu ją įgyvendinti bendrųjų teisės sąvokų aparatu grin-džiant teisėkūros saistymą pagrindinėmis žmogaus teisėmis. Tai reiškia,kad vertybinis teisės aspektas tampa viršesnis už norminį, daro jį saupavaldų.

Plėtojama šia linkme, teisės samprata ėmė sutapti su bendra po Ant-rojo pasaulinio karo Vakaruose išryškėjusia mokslų, taip pat jurispruden-cijos humanizavimo tendencija. Visus imta laikyti paties žmo-

TEISĖS TEORIJA

gaus savitarnos priemonėmis, šalia šios savitarnos funkcijos neturinčiusprasmės. Metodologiniu požiūriu ši tendencija reiškė mokslų integracijostendenciją. Todėl Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje ir kitose Europosšalyse tą teisės žinių sritį, kuri tiria visiems teisės mokslams bendrą tei-sės sampratą ir padedantį ją įgyvendinti bendrųjų teisinio mąstymo sąvo-kų aparatą, vis dažniau imama vadinti teisės filosofija, arba teisės filoso-fijos įvadu8. Lenkijoje tendencija suprasti teisės teoriją kaip teisės filoso-fiją išryškėjo jau šeštame dešimtmetyje. Šiuo klausimu diskutuojama irVokietijoje9. Kai kurie vokiečių teisės teoretikai teisės teoriją, kuri užsi-ima tik techninių teisinio reguliavimo klausimų analize, vadina teisės te-orija be teisės1(}. Čia visą teisę norima paaiškinti (įprasminti) žmogumi irdėl žmogaus: pozityvioji teisė — ne šiaip elgesio norminimo technika, ožmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo juridinė technika. Tuo siekiamapabrėžti ne tik formalius teisės požymius (elgesio normą), bet ir turiniobruožus: teisingumą (vienodą pagarbą skirtingų socialinių grupių inte-resams), kompromisinį priešingų interesų derinimą, subjektinės teisės pri-klausomybę nuo atitinkamos pareigos vykdymo ir kita.

Plėtojantis pilietinei teisės sampratai, mokslų humanizavimas tapovyraujančiu integracijos tendencijų po Antrojo pasaulinio karo Vaka-ruose turiniu. Tai reikalavo, kad teisės teorija orientuotųsi ne tik į tei-sės taikymo, bet ir į teisėkūros poreikius. Todėl žmogaus teisės, mažai„dominusios" normatyvizmą, ima pirmauti. Pripažinus jų pirmumą, tei-sės samprata ima įgyti ypatingą reikšmę, nes jos paskirtis - pagrįsti tasžmogaus vertybes, kuriomis dabar turėjo būti saistoma įstatymų leidėjovalia.

Poreikis sujungti teisės sampratą (teisės filosofiją) su bendrųjų tei-sinio mąstymo sąvokų aparatu (teisės enciklopedija) iš tiesų subręstatik demokratinėje visuomenėje, kai teisę pirmiausia siekiama išvesti neiš valstybinės valdžios valios, o iš visuomenės. Tai, ką normatyvizmasbuvo atskyręs, societarizmas siekia sujungti. O šią teisės sampratos irbendrųjų teisinio mąstymo sąvokų aparato sąjungą, manau, ir yra tiks-

8 Žr.: Univ. Pro f. Dr. Luf G. Grundfragen der Rechtsphilosophie. Oester-reich: Univ. Wien, 1997/1998; Pound R. An Introductio to the Philosophy ofLaw (1946); Coing H. Grundzuge der Rechtsphilosophie. Berlin, 1993; kita.

9 Dreier R. Was ist und wozu allgemeine Rechststheorie? // Rccht und Staatin Geschichte und Gegenwart. Hefte 444/445. J. C. B. Mohr (Paul Siebeck).Tubingen, 1975.

10 Ten pat, p. 6.

18

PRATARMĖ

linga vadinti teisės filosofija, nes šitaip teisėje susijungia vertybinis irnorminis teisės lygmenys, žadėdami visapusiškesnį teisės pažinimą.

Žinant, kad kelios Lietuvos teisininkų kartos formavosi studijuoda-mos teisės teoriją, prie šio termino labiau pripratusios, jis vartojamas iršiame vadovėlyje. Čia keliamas klausimas tebūnie diskusijų ir ateitiessprendimų paskata".

Šio vadovėlio tekstas išsiplėtojo iš Lietuvos teisės akademijoje auto-riaus 1996—1999 m. dėstyto teisės teorijos kurso.

Esu dėkingas prof. habil. dr. Mindaugui Maksimaičiui ir prof. PranuiRasimavičiui, skaičiusiems rankraštį ir pateikusiems vertingų pastabų.

Autorius

11 Apie teisės teorijos ir teisės filosofijos terminų skirtumus plačiau žr: Lan-dė J. Studia z filozofii prawa / opracowal K. Opalek. Warszawa, 1959; Pet-ražycki L. O nauce prawa i moralnosci: Pisma wybrane / opracowat A. Kojdar.Warszawa, 1985; Lustacz L. Teoria czy filozofia prawa oraz pansrvva // Panstwoi prawo. 1992, Nr. 9, s. 41-44.

ĮVADAS

BENDROJI TEISĖSTEORIJOS CHARAKTERISTIKA

1. NAUJOS TEISĖS SAMPRATOS POREIKIS

Šiandien Lietuvoje ir visoje Rytų Europoje vyksta revoliucinės reikš-mės vertybių pokyčiai. Griuvus pasaulinei totalitarinio socializmosistemai, pernelyg sureikšminusiai valstybės, klasės (visumos) pri-oritetus, populiarumą praranda ir valstybiškai suprantamo kolekty-viškumo, socialumo idėja. Ją keičia individo primatas ir jį išreiš-kiančios liberalizmo, individualizmo idėjos. Atitinkamai keičiasivalstybės ir jos institucijų paskirtis, kompetencija, visuotinio pri-pažinimo netenka ir iki tol Lietuvos teisininkų teisinėje sąmonėjevyravusi etatistinė (normatyvistinė) teisės samprata, teoriškai grin-dusi šį valstybės primatą, teise laikiusi visa tai, ką valstybė nusta-to ir įsako. Ji neskatino domėtis teisiniu įstatymų turiniu, tenkino-si teisės kaip elgesio taisyklės konstatavimu, teisėtumui teikė pir-mumą prieš teisingumą, valstybės valią laikė vieninteliu teisės šal-tiniu ir t. t.

Šis perėjimas į kitą vertybių sistemą (iš planinės, valstybinėsekonomikos į rinkos ekonomiką) atskleidžia turėtų teisės definici-jų nepakankamumą. Tai suponuoja būtinybę permąstyti, kaip šievertybiniai persiorientavimai veikia nūdienos žmogaus teisių sau-gą, dera su vyraujančia Lietuvoje teisės samprata, kokiu laipsniuturimas teisinis mechanizmas pajėgus teisės požiūriu paaiškinti nau-jai kylančias žmogaus teisių apsaugos problemas, kiek jis pakan-kamas pasiūlyti ir pagrįsti modernius tų problemų sprendimus. Tadkokia turi būti Šiuolaikinė teisė, kad ji adekvačiai išreikštų šiuosprocesus, sugebėtų būti tų procesų socializavimo ir humanizavimoteisė?

Tai klausimai, kurie šiandien Lietuvoje, manyčiau, yra vieno-dai aktualūs tiek tiems, kurie tik pradeda teisės studijas, tiek tiems,

21

TEISĖS TEORIJA

kurie tas studijas jau yra baigę ir mano jau žiną, kas yra teisė.Pirmiesiems tai svarbu todėl, kad tai pirmoji pažintis su teise ap-skritai, antriesiems todėl, kad, atsižvelgiant į naują padėtį, reikiaiš naujo permąstyti savo vaizdinius apie pačią teisės esmę, jos pa-skirtį, funkcijas, teisinio reguliavimo galimybes, tuo labiau kad esa-me istorinės būtinybės pašaukti kurti ir įgyvendinti ne bet kokiąteisę, o pajėgią atsiliepti į demokratinės visuomenės teisinio regu-liavimo poreikius.

Ieškoti atsakymų į šiuos klausimus pirmiausiai reikia teisės teori-jai, kuri iš prigimties skirta apmąstyti visuomenės socialinius proce-sus atsižvelgiant į žmogaus teisių saugos poreikius, be to, jai tenkateoriškai pagrįsti pagrindinius tų procesų teisinio reguliavimo prin-cipus ir kryptis, o svarbiausia, visa tai performuluoti į teisės sam-pratą, bendrą visiems teisės mokslams. Tik žinodami, kas yra teisė,galėsime žinoti, kokie turi būti įstatymai, kad juos galėtume laikytiteisiniais.

2. TEISĖS PAŽINIMAS - ATVIRAS PROCESAS

Teisė, reikšdama žmonių pastangas versti savo interesus visai visuo-menei privaloma tvarka ir ja remiantis viešpatauti arba sugyventi,yra vienas iš reikšmingiausių ir kartu sudėtingiausių žmogaus kūri-nių. Pats klausimas, kas yra teisė, tradiciškas, bet atsakymai į jį ne-tradiciniai. Tai klausimas, kuris neturi galutinių atsakymų; kiekvie-na epocha, o neretai ir kiekviena žmonių karta vis iš naujo atsaki-nėja, regis, į jau seniai atsakytus klausimus. Ir atsakinėja ne todėl,kad būtų užmiršusi ankstesnių kartų atsakymus, o todėl, kad tie at-sakymai nuolat praranda savo pakankamumą keičiantis žmogaus eg-zistavimo sąlygoms: įveikinėdamas vienas grėsmes savo teisėms,žmogus kuria naujas. Todėl nuolatinį tapsmą patiriančiai, nuolat sa-vo tapatybę prarandančiai, bet niekada gyvo dinamiško ryšio su be-sikeičiančiais žmogaus interesais neprarandančiai teisei suvokti rei-kia ir atitinkamai dinamiškos teisės teorijos, kuri pajėgtų ne tik fik-suoti šį išorinį teisės dinamiškumą, bet ir atrasti jo dėsningumus:kas yra santykiškai pastovu ir tapatu istoriškai nepastovioje teisėjeir jos nepastovumo šaltinyje - visuomenėje.

Pažintis su teisės teorija, kaip ir su kiekvienu kitu mokslu, pra-sideda nuo mokslo objekto nustatymo, t. y. išsiaiškinimo, kokią tik-rovės sritį, kokiu požiūriu ir kokiais metodais tas mokslas tyrinėja.

22

ĮVADAS

3. TEISĖS TEORIJOS OBJEKTAS12

Teisės teorija pirmiausia siekia pažinti, kas yra teisė, kodėl žmonėssukuria tokį jų elgesį socializuojantį įrankį kaip teisė, kas lemia jopobūdį ir turinio permainas, kodėl įvairiose epochose ir įvairiose tau-tose jis vis kitoks, kaip teisė turėtų būti plėtojama, kad pajėgtų kon-krečioje tautoje konkrečiu laiku užtikrinti asmens saugumą, sociali-nę santarvę ir socialinį stabilumą.

Tai bendriausi teisės teorijos klausimai, kurie bendrais bruožaisaprėžia tolimiausias teisės teorijos interesų ribas. Atsakymų į Šiuosklausimus tenka ieškoti besikeičiančiuose žmonių interesuose ir tųinteresų kuriamuose žmonių santykiuose. Tai reiškia, kad čia nagri-nėjama ne gamtinė (objektyvioji), o paties žmogaus sukurta ir ku-riama tikrovė siekiant jos priemonėmis valdyti žmogaus teisių ap-saugos ir įgyvendinimo procesą.

Dėl šios specifikos teisės teorija yra vienas iŠ visuomenės moks-lų. Todėl prieš konkretinant jos objektą tikslinga tarti bent keletąžodžių, kas yra teisės mokslas kaip visuomenės mokslas ir kuo jisskiriasi nuo kitų, ypač gamtos, mokslų.

3.1 TEISĖS MOKSLO UŽDAVINIAI IR SPECIFIKA

Visi visuomenės mokslai, kuriems priklauso ir jurisprudencija, keliasau tris uždavinius: l) nustatyti socialinės tikrovės faktus ir reiški-nius, jų savybes; 2) juos paaiškinti (atskleisti priežastinius šių faktųryšius); ir 3) įvertinti tiriamą tikrovę jos naudingumo ar grėsmingu-mo žmogaus teisių saugai požiūriu.

Šiuo atžvilgiu visuomenės mokslai gerokai skiriasi nuo gamtosmokslų. Pastariesiems rūpi tik du pirmieji uždaviniai - nustatyti fak-tus ir juos paaiškinti. Gyvybės formų įvairovė sužadina norą jas ap-rašyti, atskleisti jų panašumus ir skirtumus, surasti tos įvairovės prie-žastį, išaiškinti vienų formų virtimo kitomis būdus ir priežastis. Betklausimas, kuri nors gyvybės forma yra gera ar bloga, būtų bepras-mis arba, tiksliau, klaidingai keliamas, nes gamtoje viskas vykstataip, kaip vyksta, - viską lemia būtina vidinė priklausomybė; čia

12 Nevartotini iš rusų kalbos nekritiškai perimti, nors mūsų teisės literatūro-je ir plačiai paplitę, terminai teisės teorijos dalykas, prievolių dalykas ir kitikaip daugiareikšmiai ir netiksliai orientuojantys.

23

TEISĖS TEORIJA

nėra gėrio ir blogio kategorijų. Galima lietų ar sausrą girti ar peikti,bet negalima pritarimu ar smerkimu sukelti ar sustabdyti šių gamtosreiškinių, jie vyksta nepriklausomai nuo žmogaus valios ir nėra joskontroliuojami. Žmonės pažino gamtos dėsnį, dėl kurio šildomas kū-nas plečiasi, o šaldomas - traukiasi. Jie negali pakeisti šio dėsnio,bet gali pažinti jo veikimą, o pažinę jį panaudoti savo teisių saugaiir bendrai gerovei didinti.

Kas kita socialiniuose moksluose, kurių objektas - žmonių in-teresai, virstantys socialine tvarka. Skirtingai nuo gamtinės, ji, kaipsakyta, yra ne objektyvi duotybė, o pačių žmonių kūrinys, skirtagarantuoti, įgyvendinti jų teises (interesus). Neperžengiant tam tikrųribų ta tvarka gali būti nustatoma, keičiama žmonių nuožiūra (at-sižvelgiant į jų tarpusavio jėgų santykį). Žmogus turi santykiškailaisvą valią, vadinasi, gali iš dalies laikinai nustatyti ir kitokią so-cialinę tvarką, negu reikalauja tam tikrų reiškinių prigimtis. Visuo-menėje nusistovi tam tikra visuotinai privaloma socialinė tvarka tiktodėl, kad taip norėjo atitinkamus interesus ir socialinės jėgos per-svarą turinčių žmonių grupė, kuriai nustatyti tokią tvarką yra palan-kiausias būdas įgyvendinti savo interesus. Jeigu šie žmonės panorėskitaip ir socialinių jėgų persvara išliks jų naudai, tai bendra visuo-meninio gyvenimo tvarka gali radikaliai pasikeisti. Vieni žmonės,disponuojantys jėgos persvara, gali kitiems smurtu primesti savo in-teresus išreiškiančią tvarką. Tarybų Sąjunga, įvykdžiusi 1940 m. Lie-tuvos okupaciją, nustatė ne Lietuvai, o sau naudingą socialinę tvar-ką. Rusija 1917 m. „panorėjo" savo kapitalistinę socialinio gyve-nimo tvarką pakeisti socialistine, o nuo 1991 m. - vėl kapitalistine.

Tai rodo, kad socialinės tvarkos kūrėjas yra pats žmogus, vei-kiantis savo interesais, ir kad ta tvarka - tai tik jėgos persvarąturinčio ir tam tikrais interesais besivadovaujančio žmogaus (žmo-nių grupių) kūrinys, įgyjantis visiems privalomo elgesio taisyklių(įstatymų) sistemos pavidalą.

Todėl ta tvarka gali būti ne tik aprašoma, kokia ji yra, bet irvertinama, kokia ji turi ar gali būti, kad atitiktų tam tikrų socialiniųgrupių siekius ir interesus. O tai reiškia, kad jai gali būti taikomosgėrio ir blogio, teisingumo ir savivalės kategorijos. Kadangi visuo-menė yra socialiai diferencijuota (ją sudaro įvairių interesų socialinėsgrupės), tai kiekviena tokia grupė gali turėti skirtingas tos pačios so-

24

ĮVADAS

dalinės tvarkos vizijas ir skirtingai jas vertinti. Todėl visuomenėsmokslams tenka veikti, kaip sakytų H. Kelzenas, tarp „Sein" ir „Sol-len" (tarp to, kas yra, ir to, kas privalo būti arba norima, kad būtų).

Taigi socialiniams mokslams, tiriantiems žmogaus interesų kuria-mą tikrovę, dar prisideda trečias uždavinys - įvertinti tas visuomeni-nio elgesio taisykles, pagal kurias to meto visuomenė gamina vartoja-mąsias vertes - savo teisių įgyvendinimo priemones, jas pasiskirsto irnaudojasi tokia savo teisių sauga, kokią konkrečiam asmeniui garan-tuoja jo padėtis plėtojant šią gamybą ir paskirstant jos rezultatus. Tostaisyklės, kaip kylančios iš žmogaus interesų ir gali būti vertinamostų pačių interesų požiūriu. Todėl į teisės mokslo tyrimo sritį kaip es-minis elementas įeina ne tik teisė kaip visuomeninė tvarka, bet ir so-cialiniai interesai kaip tos tvarkos šaltinis ir jos vertinimo kriterijus.

Gamta yra tai, kas yra, o teisinė tvarka — kas yra ir kas pagei-daujama, kad būtų. Todėl teisinėje tvarkoje glūdi idealo, arba „ide-alios tvarkos", idėja, kurią kuria pats žmogus. Joje yra įkūnytos žmo-gaus pastangos būti ne tik biologine, bet ir socialine būtybe.

3.2 TEISĖS PAŽINIMO SPECIFIKA

Studijuojant teisę, būtina atsižvelgti į jos sąveiką su visuomenės so-cialine struktūra ir socialinių jėgų santykiu. Todėl suprantama, ko-dėl daugelis autorių, siekdami aprėžti teisės teorijos tyrimo sritį, teisėsaiškinimą paprastai pradeda nuo dalykų, regis, labai nutolusių nuoteisės: jie aptarinėja visuomenės formavimosi priežastis, jos sociali-nę struktūrą, visuomenės politinių, ekonominių santvarkų raidą, so-cialinių interesų diferenciaciją ir daugelį kitų klausimų. Ir tam turipagrindo, nes teisė, būdama žmogaus elgesio tvarkytoja, kaip matė-me, nėra duota iš karto gatavu pavidalu, ji neatsiranda staiga, pati išsavęs ir šalia žmogaus reikalų. Ji pavaldi bendrai vienos kokybės at-siradimo iš kitos logikai. Teisė, arba teisinė tvarka, kaip tam tikrubūdu sutvarkytų socialinių santykių (elgesio) tikrovė, atsiranda iš jaipriešingos tikrovės: biologinių, psichologinių, socialinių žmogaus in-teresų, ir atsiranda tam, kad, normindama, derindama tuos interesus,juos apsaugotų, įgyvendintų, o galiausiai juos visuomenintų (darytųžmoniškesnius), kad vieno asmens interesų įgyvendinimas nevirstųkito asmens interesų varžymu ar likvidavimu.

25

TEISES TEORIJA

3.3 TEISĖS TEORIJOS OBJEKTAS -TEISĖS SAMPRATA IR JOS FUNKCIONALUMĄ

GARANTUOJANTIS BENDRŲJŲ TEISĖS SĄVOKŲ APARATAS

Teorinė teisinio žinojimo sritis prasideda nuo suvokimo tų veiksnių,kurie formuoja konkrečioje visuomenėje vyraujančią teisės sampra-tą, lemia jos turinį ir pobūdį. Ji siekia nustatyti, kaip iš biologinių,psichologinių, ekonominių žmogaus interesų (neteisinės tikrovės) at-siranda teisinė tikrovė, kas lemia tokią transformaciją.

Pažinti teisės formavimosi eigą - tai kartu pažinti ir pačios vi-suomenės formavimąsi, kuris nevyko ir nevyksta kitaip, kaip tik su-teikiant jai teisinės tvarkos pavidalus, nes visuomeninis gyvenimasreikalauja konkrečių asmenų valios derinimo, būtino siekiant įveiktikiekvieno asmens kultūrinį nepakankamumą.

Visuomenės pažinimas gali prasidėti nuo klausimo, kas vienijasavo egoistiniais interesais besivadovaujančius individus į visuome-nę, kas palaiko tą visuomenę iš vidaus, garantuoja jos plėtrą, suku-ria ir palaiko interesų įvairovės vienovę („bendrą valią"). Tad kaipreikėtų tuos santykiuos organizuoti, valdyti, kad kiekvienas asmuo,gyvendamas tarp panašių į save, galėtų saugiai jaustis, laisvai ugdy-ti savo asmenybę, siekti žmogiškos laimės?

3.3.1 TEISĖ - IŠ LYGIAVERČIŲ MAINŲ

Tas iš vidaus individus į visuomenę buriantis ryšys - jų interesai,noras juos įgyvendinti, apsaugoti. Pagrindinė organizacinė priemonėsiekti šio tikslo - bendruomeninis žmonių gyvenimas kaip nuolati-nis keitimasis paslaugomis. Tokio bendravimo būtinybė kyla iš to,kad kiekvienas individas, pasak Platono ir Aristotelio, yra pats saukultūriškai nepakankamas: objektyviai nepajėgia susikurti, pasigamintivisų jo teisių saugai būtinų reikmenų. Šis kultūrinis nepakankamu-mas suvokiamas kaip egzistencinis nesaugumas. Siekdamas jį įveik-ti, žmogus priverstas bendrauti su kitais į save panašiais - keistissu jais savo kūrybos (gamybos) rezultatais kaip teisių apsaugos irįgyvendinimo priemonėmis.

Kad vyktų abipusis paslaugų teikimas, šis bendravimas turiremtis lygiaverčiais mainais, t. y. būti laisvų ir dėl to lygiateisių as-menų bendravimas, į kurį veda abipusė nauda. Būtent žmonių ly-giateisiškumo prezumpcija ir suformuoja mainų lygiavertiškumo im-

26

peratyvą. Jis reiškia, kad asmuo gali pretenduoti į kitų asmenų pa-slaugas tik tiek, kiek ir kokios kokybės savo kūrinių (paslaugų) jiemsyra pateikęs. Tik besiremiantis šia nuostata bendravimas ir yra tik-rai žmoniškas, neša ir garantuoja socialinę taiką ir rimtį. Žmonėmsilgai šitaip elgiantis, mainų lygiavertiškumo principas standartizuo-jasi, virsta kokybiškai nauja socialine tikrove - teise kaip subjekti-nių teisių ir pareigų vienove. Šitaip ekonominė tikrovė transformuo-jasi į teisinę tikrovę, kad šios padedama taptų funkcionali, visuoti-nai privaloma.

3.3.2 TEISĖ - IŠ JĖGOS PERSVARA GARANTUOTO INTERESO

Visuomeninis žmonių gyvenimas yra ne tik galimybė keistis paslau-gomis ir šitaip didinti kiekvieno asmens teisių saugą. Bendrasis gy-venimas - viduje prieštaringas: gyvenant visuomenėje susidaro ga-limybė ne tik tinkamiau apsaugoti ir įgyvendinti savo interesus, betir vienam asmeniui, socialinei grupei pavergti, išnaudoti kitą, nesčia atsiranda vienų asmenų priklausomybė nuo kitų nuosavybės ar-ba fizinės, politinės jėgos. Todėl tik visuomenėje gali formuotis iregzistuoti valdžios ir pavaldumo santykiai, kurie dažniausiai išsigims-ta į viešpatavimo ir pavergimo santykius. Šiomis sąlygomis kuriamavisuomeninė tvarka jau remiasi ne šalių lygiateisiškumu, abipuse to-lerancija, o jėga ir diktatu. „Teise" čia jau vadinamas stipriojo in-teresas, smurtu paverstas visiems privalomo elgesio taisykle. Todėltokiais atvejais kalbama ne apie teisę, o apie įstatymus, kurie ku-riami tam, kad legalizuotų šį silpnųjų beteisiškumą, jį viešai sank-cionuotų, pašventintų, padarytų „natūralų", „teisėtą" ir kartu lega-lizuotų stipriųjų viešpatavimą. Čia, kaip sakytų C. F. Bastiatas, betkuri niekšybė, jeigu tik jai suteikiama įstatymo forma, nustoja bū-ti niekšybe ir virsta „teise". Šiuo atveju teisme (įstatymų) tikrovejau virsta ne mainų lygiavertiškumas, o jėgos persvara besiremian-tis interesas.

Tai pagrindas formuotis toje pačioje visuomenėje dviem vienakitai priešingų teisės sampratų galimybėms: pirmu atveju teise vadi-nant santykio dalyvių lygiateisiškumą (subjektinių teisių ir pareigųvienovę), antruoju - stipriojo laisvę ir silpnojo nelaisvę, pavergimą,išnaudojimą (privilegijų ir prievolių priešpriešą).

Būtent dėl šio visuomeninio gyvenimo prieštaringumo teisėsvaidmuo istorijoje niekada nebuvo ir nėra vienareikšmis. Teisė gali

27

l

TEISĖS TEORIJA

būti tiek pavergimo, tiek išlaisvinimo priemonė: tai priklauso nuoto, teise yra paverstas vienos socialinės grupės interesas ar skirtingųinteresų kompromisas. Pirmuoju atveju teisė funkcionuos kaip so-cialinio diktato ir pavergimo, antruoju - kaip socialinio išlaisvinimoir santarvės priemonė. Vadinasi, kas konkrečiu laiku konkrečioje vi-suomenėje bus teisė, priklauso nuo visuomenės socialinės struktū-ros, joje susiklosčiusių jėgų santykio, bendro kultūros lygio ir kitųtoje visuomenėje slypinčių veiksnių, kurių koncentruota, suminė, nor-minė išraiška ir yra galiojanti teisė bei jos pobūdis. Teisė - tai vi-zitinė visuomenės kortelė, kuri koncentruotu pavidalu išreiškia visąjos esmę - socialinę interesų struktūrą ir socialinių jėgų santykį.

Šis vidinis teisės suaugimas su visa istorine, ekonomine, politi-ne, kultūrine žmogaus būtimi daro teisę sudėtingu socialiniu reiški-niu, o jos pažinimą - kompleksinį. Teisės esmė (pagrindiniai požy-miai) gali būti atskleista tik tyrinėjant ją kaip glaudžiai sąveikau-jančią su visa socialine žmogaus būtimi, kur teisė iškyla kaip tosbūties determinuotas ir kartu tą būtį integruojantis, norminantis pra-das: viskas, kas vyksta civilizuotoje visuomeninėje remiantis priva-loma tvarka, vyksta teisės - įstatymo pagrindu.

Tai padeda suprasti, kodėl į teisės teorijos pažinimo lauką pa-tenka ne tik pati teisė, bet ir visuomenės socialinė struktūra, poli-tiniai, ekonominiai, ideologiniai socialinių grupių santykiai, nuo-savybės formos, socialinė santvarka, bendras civilizacijos raidos ly-gis, taip pat valstybė, aprobuojanti teisę ir garantuojanti jos (tei-sės) įsakmumą, žodžiu, visi pagrindiniai socialiniai procesai, kiekjie yra žmogaus teisių (interesų) įgyvendinimo procesai ir koncen-truotai atsispindi teisėje.

Taigi objekto atžvilgiu teisės teorija - tai mokslas, tiriantis vi-suomenės socialinę struktūrą, socialinių jėgų santykį ir kitus socio-kultūrinius veiksnius, formuojančius, keičiančius vyraujančią visuo-menėje teisės sampratą kaip visiems teisės mokslams bendrą meto-dologinį pagrindą; taip pat bendrųjų teisės sąvokų aparatą, daran-tį teisės sampratą praktiškai funkcionalią, pajėgią metodologiškai,vertybiškai vadovauti šakinių teisės mokslų tyrimams ir vertinimams.

Teisės teorijos objektas, siejamas su teisės tikslais, gali būti api-brėžiamas ir bendriau: teisės teorija - tai mokslas, tiriantis žmoniųinteresus siekiant nustatyti tokį žmonių tarpusavio elgesį, kad jis ga-rantuotų norminiu požiūriu vienodą tų interesų apsaugą ir įgyven-

28

ĮVADAS

dinimą. Interesų priešingumas ir jų pripažinimas reikalauja, kad tei-sė būtų plėtojama kaip priešingų interesų derinimo priemonė, o ju-risprudencija - kaip tokio derinimo mokslas.

Teisės teorijos objektas teisės literatūroje dažnai painiojamas sujos tikslais nurodant, kad „teisės teorijos objektą sudaro [...] teisėsatsiradimo, plėtros ir funkcionavimo dėsningumai"13. Kiti autoriaivartoja „diplomatiškesnę" formulę: „Teisės teorija - tai [...] moks-las apie pagrindinius [...] teisės dėsningumus [...]"14

Dėsningumai — tai vidinė, būtina ir pasikartojanti daiktų prie-žastinė sąveika ir todėl nėra tiesiogiai prieinami tyrinėtojui analizėspradžioje. Jie yra tam tikrų faktų ir reiškinių įvairovės vienovė, taiatradimas principo, sujungiančio į sistemą įvairiausią tam tikros pa-žinimo srities empirinę medžiagą. Dėsniai visur yra mokslinių tyri-nėjimų tikslas, o ne objektas, todėl yra ne analizės pradžia, o jospabaiga. Jeigu būtų kitaip, tai pati analizė taptų beprasmė: kokia pras-mė tirti tai, kas jau duota pačioje analizės pradžioje, kas žinoma irbe analizės.

Teisės teorija tiria ne „teisės dėsningumus", o socialinius me-chanizmus, kaip ir kodėl socialiniai žmonių interesai virsta tam tik-ros vertybinės orientacijos teisės samprata, o ši - atitinkamomis tei-sės normomis (visuomenės gyvenimo tvarka). Kokia yra teisinės tvar-kos ir jos pobūdžio priklausomybė nuo jau minėtų veiksnių - vi-suomenės socialinės struktūros, esamo socialinių jėgų santykio kon-krečioje visuomenėje konkrečiu laiku? Į visus Šiuos klausimus tei-sės teorija ir ieško atsakymų. Būtent juose ir siekiama formuluotianalizės atskleistus „teisės atsiradimo, plėtros ir funkcionavimo dės-ningumus" - būtiną politiškai ir ekonomiškai vyraujančios visuo-menės dalies interesų ir galiojančios teisinės tvarkos priklausomybę.

Kartu teisės teorija tiria ir valstybę kaip organizaciją, kuriai talki-nant ir vyksta ši socialinių interesų transformacija į visai visuomeneiprivalomą tvarką ir kurios dėka ta tvarka įgyja organizuotos jėgos ap-saugą. Demokratinė valstybė garantuoja, kad esant teisinei tvarkai nėvienos socialinės grupės interesas negalėtų tikėtis būti įgyvendintasignoruojant kitų asmenų interesus, jog teisinė tvarka tik tam ir yra,

1 3 Teop r o c y a p a n p a a / n o . p e . H . H . M a , A . B . M .M o c a , 1997. C. 20.

14 Žr.: Valstybės ir teisės teorija / ats. red. S. Vansevičius. Vilnius, 1989.P. 4; Vansevičius S. Teisės teorija. Vilnius, 1998. P. 4.

29

TEISĖS TEORIJA

kad skirtingų socialinių grupių interesų polinkis save absoliutinti bū-tų sutramdomas socialiniu kompromisu, įtvirtinamu įstatymuose.

Todėl bendriausiu požiūriu galima sakyti, kad teisės teorija tiriateisę ir valstybę iš pradžių kaip žmonių viešpatavimo, o vėliau - kaiptarpusavio bendradarbiavimo ir gyvenimo santarvėje priemones.

Metodas - tai šviesulys, nušviečiantis keliautojui kelią tamsoje.Dargi šlubis eidamas keliu aplenkia tą, kuris eina be kelio.

F. Bekonas

4. TEISĖS TEORIJOS METODAS

Teisės mokslo pažanga priklauso nuo metodų, kuriais tas mokslasnaudojasi ir kurie lemia teisinio mąstymo sistemingumą, kritiškumąir savarankiškumą. Teisės teorijos metodas - tai sistema būdų ir prie-monių, kuriais teisės teorija tiria socialinių interesų transformavimosiį teisinę tvarką veiksnius ir sąlygas. Metodas - graikų kalbos termi-nas, reiškiantis pažinimo arba tyrimo kelią. Mokslo objektas atsakoį klausimą, ką mokslas tiria, o metodas - kaip ir kokiu būdu tasobjektas tiriamas.

4.1 MOKSLINIO METODO SAMPRATA:MOKSLAS - OBJEKTYVIŲ ŽINIŲ GAMYBA

Prieš aptariant teisės teorijos metodą, tikslinga bent keliais žodžiaispaaiškinti, kas yra mokslo teorija ir mokslinis metodas. Mokslinėteorija - tai idėjinis tam tikros tikrovės srities modelis, sisteministos tikrovės pagrindinių požymių atspindys žmogaus sąmonėje. Pa-žinti pasaulį - tai jį logizuoti, t. y. versti tikrovės reiškinių požy-mius ir sąveiką loginėmis sąvokomis ir jų sąveika. Pažįstame daik-tus, kad juos valdytume, kad žinotume, kuo konkretūs daiktai ar reiš-kiniai gali būti mums pavojingi ir kuo naudingi. Todėl ir teisę pa-žįstame, kad žinotume, kokių praktinių tikslų galime ja pasiekti, ko-kios joje slypi galimybės humanizuoti žmonių santykius.

Kiekviena mokslo teorija apima du struktūrinius elementus:gnoseologinį (objektyvias žinias) ir metodologinį (jų įgijimo būdusir priemones). Priklausomai nuo to, kuri iš šių struktūrinių dalių api-brėžiant mokslą labiau pabrėžiama, galima suformuluoti skirtingasmokslo teorijos definicijas. Jeigu pirmumą teiksime pačioms moks-

30

ĮVADAS

lo žinioms, tai mokslas (teorija) yra objektyvių žinių apie tikrovęsistema; o jeigu pirmumą teiksime metodui, tai mokslą reikės api-brėžti akcentuojant ne jo rezultatus (žinias), o tokių žinių įgijimoprocedūras, pačią pažintinę, tiriamąją žmonių veiklą. O į pirmą vie-tą iškėlus pažintinę veiklą, pirmumą jau reikės teikti jos priemo-nėms - metodams, nes tik jais remiantis ir įmanoma pati pažintinėveikla. Tada mokslas (teorija) - tai pažintinė žmonių veikla, kuriasiekiama įgyti objektyvių žinių apie tikrovės reiškinių savybes, jųtarpusavio priklausomybę, kitaip sakant, mokslas - tai objektyviųžinių gamyba. Šitaip mokslą suartiname su materialiųjų verčių(daiktų) gamyba; išnyksta principinis šių žmogaus kūrybos (kultū-ros) sričių skirtumas: pirmu atveju veiklos sėkmę pirmiausia lemiapažinimo metodai ir metodikos, antruoju - darbo įrankiai ir techno-logijos.

Pasak G. Hėgelio, žmogus turi valdžią gamtai taikydamas meto-dus ir dėl metodų: plūgas yra svarbesnis už tuos rezultatus, kuriuosjis duoda, nes rezultatus galima suvartoti ir jie išnyksta, o plūgas lei-džia vėl atkurti tuos pačius rezultatus. Ne veltui sakoma: „Jei norialkaną žmogų papenėti, ne duok jam žuvį, o išmokyk jį žvejoti."Metodas yra tikrovės pažinimo ir pertvarkymo būdas.

Mokslinio pažinimo metodai yra svarbūs ir tuo, kad jie paro-do, kaip įgyjamos ir patikrinamos žinios. Nuo metodų pobūdžiopriklauso turimų žinių patikimumas, žinojimo sąmoningumas, moks-linės pažangos greitis, kokybė. Mokslinio racionalumo ir ekono-miškumo požiūriu reikšminga ir tai, kad tais pačiais metodais sa-vo problemas gali tyrinėti skirtingi mokslai. Vienų metodų perkė-limas į kitus mokslus lemia kokybiškai naują tų mokslų pažangą,atsiranda net naujų mokslo disciplinų. Pavyzdžiui, biologijos po-žiūrio į gyvybę kaip į save valdančią sistemą perkėlimas į techni-kos mokslus sudarė galimybę kurti ir plėtoti kompiuterinę techni-ką. Šiuo pagrindu atsirado tokios naujos tarpinės technikos moks-lo ir biologijos disciplinos kaip bionika, kibernetika, genų inžine-rija ir kitos. Būtent metodai yra skirtingų mokslų, skirtingų veik-los sričių integracijos priemonė. Šiuolaikinė mokslų matematizaci-ja, kibernetizacija, ekologizacija, humanizacija, sociologizacija kaiptik ir yra vieno kurio nors mokslo metodų, požiūrių (matematikos,biologijos, sociologijos) ekstrapoliacija į kitus mokslus. Tyrimo ob-jektai mokslus skiria, o metodai - vienija.

31

TEISĖS TEORIJA

Pažinimo ir veiklos metodų įvaldymas yra svarbi ne tik kiek-vieno mokslo, bet ir kiekvieno profesinio bei apskritai kvalifikuotoišsilavinimo dalis, lemianti to išsilavinimo kokybę, nes metodai di-dina intelektines, pažintines žmogaus galias. Metodų žinojimas ir ge-bėjimas jais naudotis užtikrina asmens mąstymo savarankiškumą ieš-kant tiesos, taip pat mąstymo kritiškumą vertinant į tiesą pretenduo-jančių teiginių patikimumą: tada žinome ne tik kas teisinga, bet irkodėl teisinga. Šiuo atžvilgiu metodas suteikia asmeniui dvasinę lais-vę, išlaisvina jį iš autoriteto valdžios, daro jį aktyvu ir savarankiš-ką, savimi pasitikintį ieškant tiesos, t. y. suteikia tai, kas didina kiek-vieno specialisto socialinės veiklos naudingumą.

Tačiau metodo nereikia priešinti teorijai, nes tarp jų - tik san-tykinis skirtumas. Metodas - tai ta pati teorija, tik iš vidaus vienosar kelių pagrindinių sąvokų suorganizuota į sistemą ir naudojamagauti naujų žinių arba patikrinti jau gautas. Būdama sukurta, teorijatoliau atlieka jau mokslinio metodo funkciją - ja remiantis gamina-mos, pagrindžiamos, sisteminamos naujos žinios.

Mokslų yra daugiau negu konkrečių metodų. Todėl tais pačiaismetodais, kaip sakyta, naudojasi daugelis mokslų. Teisės teorija taippat neturi kokio nors specialaus tik jai vienai būdingo metodo. Daž-niausiai ji naudojasi tais pačiais mokslinio pažinimo metodais, ku-riais remiasi ir kiti mokslai, pirmiausia filosofiniu, sociologiniu, taippat formaliosios logikos metodais.

4.2 FILOSOFINIS TEISĖSPAŽINIMO METODAS IR JO PRIEMONĖS

Filosofija - tai visuminis pasaulio ir žmogaus vietos jame suvoki-mas. Tai toks sisteminio pažinimo metodas, kuris reikalauja pažintidalį tarpininkaujant visumai, t. y. siekia atskleisti teisės specifiką nu-statant teisės vietą žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo prie-monių sistemoje. Todėl aiškinant teisę filosofiniu požiūriu neužten-ka pasakyti, kad teisė yra elgesio taisyklė (tai tik formos dalykas),reikalinga atskleisti ir jos turinį t. y. ryšį su tais socialiniais intere-sais, kurių norminė išraiška ir yra ši elgesio taisyklė; taip pat su-vokti teisės vietą kitų socialinio reguliavimo veiksnių sistemoje.

Kadangi kiekviena sistema (taip pat teisė) yra atvira, susiklos-tanti istoriškai, tai sisteminis (filosofinis) metodas dėl savo konkre-čios formos yra dialektinis istorinis metodas. Jis padeda suvokti tei-

32

ĮVADAS

sę kaip dinamišką ir su visa socialine tikrove susijusį reiškinį. Šiammetodui būdingi toliau aptariami požymiai.

4.2.1 RAIDOS, ARBA EVOLIUCIJOS, IDĖJA

Šios idėjos taikymas jurisprudencijai reiškia, kad, siekiant visapu-siško teisės pažinimo, į teisę reikia žiūrėti kaip į istorinį reiškinį.,t. y. kaip į atsirandančią, besikeičiančią, nuolat netapačią pačiai sau.Raida - tai periodiškas vienos kokybės virtimas kita, dažniausiai savopriešybe. Todėl ir teisės esmė nėra duota iš karto ir visiems lai-kams, ta esmė - istoriškai susiklostanti. Teisė pastovi tik tuo, kad jiyra visuomeninė tvarka, o turinio (intereso specifikos) požiūriu -nuolat kintantis procesas, nes teise verčiami vis kitų socialinių gru-pių interesai, ir kitokiu būdu. Vienu atveju ji gali reikšti vienos gru-pės interesų vyravimą, kitu - priešingų interesų kompromisą. Iš pra-džių teisė reiškė vergvaldžių, vėliau - feodalų, dar vėliau - stam-biojo kapitalo turėtojų interesus, dabar ji siekia reikšti įvairiausiųsocialinių grupių interesus, juos derindama kompromisu.

Istorinis požiūris į teisę leidžia suvokti ir bendrąją teisės plėtroslinkmę - teisinis reguliavimas plėtojasi garantuojant asmeniui vis pla-tesnę laisvę: nuo vergijos prie baudžiavos ir galiausiai prie teisinėslaisvės, kur vieno asmens laisvę gali riboti tik kito asmens laisvė.

4.2.2 TIESOS KONKRETUMAS

Jo esmė, kad kiekviena mokslinė tiesa visada istoriška ir dėl tokonkreti, t. y. išlieka tiesa tik atžvilgiu hic et mine (čia ir dabar)egzistuojančių faktų ir aplinkybių, kuriais remiantis ji buvo nusta-tyta. Be to, tiesos konkretumas - tai ne jos jutimiškumas, o viena-reikšmiškas apibrėžtumas. Kalbėjimas gyvenimo pavyzdžiais yra nekonkreti, o abstrakti kalba, nes tai nevienareikšmė kalba, nes tiepatys gyvenimo faktai skirtingose sistemose gali turėti skirtingąprasmę. Pavyzdžiui, teisingumo vykdymas kaip faktas pats savai-me yra abstrakti, nevienareikšmė sąvoka, nes vieną prasmę teisin-gumo vykdymas turės savavaliaujančio totalitarinio režimo ir visaikitą - demokratijos sąlygomis. Vadinasi, šiuo atveju teisingumovykdymo prasmei vienareikšmio apibrėžtumo (konkretumo) sutei-kia jo santykis su politinio režimo tipu. Tai rodo, kad tiesos kon-kretumas - ne jutiminė, o loginė (proto) kategorija, būdinga nekonkrečiam faktui, o faktų sistemai. Tik sistema, suteikdama kon-

33

TEISES TEORIJA

krečiam teiginiui (faktui) vienareikšmio apibrėžtumo, kartu sutei-kia jam ir tiesos konkretumo.

Taikydami šį tiesos konkretumo reikalavimą jurisprudencijai, tu-rėsime sakyti, kad tiriame ar studijuojame ne apskritai teisę, o kon-krečios epochos, konkrečios šalies ar konkretaus regiono teisę, nesteisės sampratą, turinį, įgyvendinimo laipsnį lemia konkrečios šaliesir konkretaus meto žmogaus teisių apsaugos poreikiai, kultūrinės ga-limybės garantuoti tą apsaugą, taip pat teisinė sąmonė, atitinkamaisuvokianti tuos poreikius ir organizuojanti jų įgyvendinimą. Jeiguteisė yra įrankis sukurti ir palaikyti visuomenės tvarką, tai ši turibūti tokia, kokios reikalauja toje visuomenėje esamu laiku subrendęžmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo poreikiai.

4.2.3 MOKSLINĖS ANALIZĖS VISAPUSIŠKUMAS

Tai reikalavimas, kad teisė, jos raida butų tiriamos visapusiškai, t. y.atsižvelgiant į sąveiką su kitais tos epochos socialiniais reiškiniais,jų raida ir poreikiais: kaip tie reiškiniai inspiruoja teisę, lemia jospobūdį, kokios yra šalies konkretaus meto galimybės ja pasinaudoti,ją taikyti, kaip teisė grįžtamuoju ryšiu veikia tuos reiškinius. Be to,reikia tirti ne tik išorinius, formalius teisės požymius, bet ir vidi-nius, turininguosius, kad šitaip būtų garantuojamas teisės, kaip turi-nio ir formos vienovės, pažinimas. Formalieji teisė požymiai - nor-minis pobūdis (elgesio taisyklė), visuotinis privalomumas ir kiti, oturiningieji - asmenų lygiateisiškumas, vienodas pradinės jų vertėspripažinimas, teisingumas. Bet tada teisę jau reikia apibrėžti ne tikkaip elgesio taisyklę, bet ir kaip tam tikros socialinės grupės (ar gru-pių) interesą, tam tikru būdu transformuotą į elgesio taisyklę.

4.2.4 ANALIZĖS TEORIŠKUMAS (KONCEPTUALUMAS)

Šis metodologinis postulatas skelbia, kad, siekiant visapusiškai pa-žinti teisę, reikia remtis ne tik jutimine, stebėtojo patirtimi, bet irabstrakčiu, teorimu mąstymu, galinčiu pakilti virš tiriamo reiškiniodetalių, atsitiktinių savybių ir šitaip pasiekti gilumines (esmines) tei-sės savybes (laisvę, lygybę, teisingumą, teisių ir pareigų vienovę), nesjos, nebūdamos teisės paviršiuje, tiesiogiai neprieinamos jutiminiamstebėjimui ar empiriniam mąstymui. Faktas, kad teisė yra žmonių in-teresas, paverstas visuotinai privalomo elgesio taisykle, nėra prieina-

34

ĮVADAS

mas mūsų jutiminiam stebėjimui; tai galima suvokti tik abstrakčiaimąstant, analizuojant teisės ir žmonių interesų sąveiką, vėliau ją ati-tinkamai apibendrinant. Akys mato teisėje tik elgesio taisyklę, betnemato joje intereso bei jo įsikūnijimo toje taisyklėje būdo.

Visi minėti sisteminio-istorinio metodo požymiai sudaro siste-mą: jie egzistuoja kaip tikslo ir jo pasiekimo priemonių vienovė.Tiesos konkretumas yra šio metodo siekiamasis tikslas, o visi kiti jopožymiai (evoliucijos idėja, analizės visapusiškumas, empirijos ir te-orijos vienovė, analizės konceptualumas) - priemonės siekti tiesoskonkretumo.

4.3 SOCIOLOGINIS METODAS

Kad pažintume teisę, nepakanka žinoti, kas yra teisė apskritai. To-dėl jai nepakanka dialektinio metodo. Dar reikia žinoti, kokius kon-krečius raiškos pavidalus teisė įgyja konkrečioje šalyje konkrečiu me-tu. Tai suponuoja būtinybę prisiliesti prie gyvos hic et mine galio-jančios teisės, kad žinotume, kokios yra kasdienės policijos, proku-ratūros, teismų, parlamento, vyriausybės ir kitų valstybės institucijųveiklos įgyvendinant teisės normas problemos ir kaip jos turėtų būtiatrandamos ir sprendžiamos atsižvelgiant į konkretaus regiono žmo-gaus teisių saugos poreikius.

Siekti šių tikslų teisės teorijai padeda sociologinis metodas (ste-bėjimas, anketavimas, interviu, eksperimentas, statistinis tyrimas irkt), padedantis aprašyti kylančius konkrečius sunkumus kuriant įsta-tymus, juos vykdant, garantuojant teisės priemonėmis žmogaus tei-sių saugą, visuomenės socialinį stabilumą.

Šiuo metodu teisės teorija siekia patikrinti, kiek teisės samprataatitinka konkrečios šalies teisinę tvarką, taip pat teisinio reguliavi-mo teisinį ir socialinį veiksmingumą: ar konkreti teisės norma irvisa teisinė sistema pasiekia savo tikslus - optimaliomis priemo-nėmis garantuoja žmogaus teisių saugą ir bendrąją socialinę pa-žangą, kiek visuomenėje įsišaknijęs teisinis nihilizmas, kas jį ska-tina, palaiko, kokios socialinės grupės ir kodėl jos konfliktiškiau-sios galiojančios teisės atžvilgiu, kokie socialiniai veiksniai lemiaįstatymų turinį ir t. t. Sociologiniu metodu yra užtikrinamas grįž-tamasis teisės ryšys, jos pasitikrinimas gyvenimu ir kartu pačiosteisės atsinaujinimas laiku, prisitaikymas prie besikeičiančių žmo-gaus teisių apsaugos poreikių.

35

TEISĖS TEORIJA

Sociologinio metodo gautų duomenų pagrindu formuojasi nau-jos teisės idėjos (teisinio reguliavimo vizijos), jas teisėkūra paverčianaujomis teisės normomis (įstatymais), o šios virsta teisiniais santy-kiais, žodžiu, sociologinis metodas padeda teisės tapsmui nuolat suk-tis savo autentiškuoju (tobulybę simbolizuojančiu) „ratu" - suvie-nyti to proceso pabaigą ir pradžią, kad teisė niekada neturėtų pabai-gos, t. y. nevirstų uždara sistema.

Be sociologinio metodo teisė prarastų ryšį su socialine tikrove,nebūtų aišku, kaip teisė veikia žmonių santykius, kokių įstatymų rei-kia konkretaus meto visuomenei, kaip ir kuria linkme reikėtų tobu-linti įstatymus, jų įgyvendinimo organizaciją, ir apskritai būtų ne-aišku, ką reiškia „tobulinti teisėkūra". Be sociologinio metodo teisėpakibtų ore, sako R. Lukič, jos lyg ir neveiktų pačioje visuomenėjeslypinčios jėgos, ji niekam netarnautų, o jeigu šitai ir darytų, taineaišku, kaip rezultatyviai15.

Sociologinis metodas nereikalingas arba mažai reikalingas tiktai teisinei sistemai, kuri remiasi etatistine (normatyvistine) teisėssamprata. Jeigu teisė - tik stipriojo įsakymas, garantuojamas prie-varta, tai tokiam įstatymų leidėjui neįdomu, ką žmonės mąsto apiejo leidžiamus įstatymus ir kaip nuo jų nukenčia. Savo teisės veiks-mingumą jis sieja ne su žmonių pritarimu, o su turimos jėgos (prie-vartos) pakankamumu. Jam svarbiau, kad įstatymai būtų vykdomi -įgyvendinamas politinės valdžios viešpatavimas, o ne tai, kaip taisįstatymais garantuojama žmogaus teisių sauga.

Tarybų Sąjunga neplėtojo sociologijos, taip pat teisės sociologi-jos - nenorėjo žinoti savo konkrečių einamojo meto problemų irgaliausiai tapo tų problemų auka. Mums svarbu žinoti savo proble-mas, kad išvengtume jų transformacijos į katastrofas.

4.4 KITI TEISĖS TEORIJOS METODAI

Prie specialiųjų teisės pažinimo metodų priskirtini ir formaliosios,arba matematinės, logikos metodai: indukcija, dedukcija, analogija,įrodymas, apibrėžimų teorija, apibendrinimas, subordinacija, koordi-nacija, lyginimas, modeliavimas, mintinis eksperimentas (hipotezė),predikatų logika ir kiti. Sisteminis šių logikos metodų taikymas tei-sės kategorijų analizei vadinamas dogmatiniu metodu.

P. Me npaa. M o c a , 1981. C. 126.

36

ĮVADAS

4.4.1 DOGMATINIS TEISĖS METODAS

Tai loginės procedūros, skirtos tyrinėti teisę kaip norminio pobūdžioreiškinį. Tai ne teisės plėtojimo, o teisės statinės būsenos fiksavimo,jos vidinio tvarkymo, loginio tobulinimo metodas siekiant pirmiau-sia tenkinti techninius teisės įgyvendinimo poreikius: padėti teisėssubjektams - adresatams aiškiau suvokti teisės normos prasmę, tiks-liau ją pritaikyti konkrečiam atvejui, išvengti teisės normų priešta-ravimų, operatyviau rasti normų gausybėje konkrečią normą ir kita.Tai teisės sistemos egzistavimo formų tobulinimo metodas. Todėl jisveikiau techninio, procedūrinio pobūdžio ir skirtas ne tiek gauti naująteisinę informaciją, kiek griežtai formuluoti, sisteminti teisės nor-mas, atrasti ir šalinti loginius jų prieštaravimus. Konkrečiomis joprocedūromis laikoma: teisės normų kodifikacija, inkorporacija, kon-solidacija, teisinis komentaras. Šioms operacijoms vykdyti naudoja-mi minėti formaliosios logikos metodai. Pirmomis trimis operacijo-mis (kodifikacija, inkorporacija, konsolidacija) sisteminami, pertvar-komi teisės aktai ir teisės normos, sudaromi atitinkami teisės aktųsąvadai, kodeksai, statutai, o teisiniu komentaru aiškinamos jau su-sistemintos kurios nors teisės šakos normos siekiant jas padaryti aiš-kesnes, patogesnes taikyti praktiškai. Čia siekiama išskleisti teisėsnormų prasmę, kartu nurodant, kaip jas supranta teismų praktika,mokslinė literatūra.

Tai teisės praktikai tiesiogiai „dirbantis" metodas. Jis siūlo tech-nines priemones, kaip nuo teisės normų pereiti prie teisinių santy-kių. Teisės analizė čia pradedama ir baigiama teisės normomis. Ka-dangi neišeinama už teisės ribų, šis metodas ir vadinamas dogmati-niu. Juo labiausiai suinteresuoti teisininkai praktikai.

Šalia dogmatinio metodo specialiaisiais teisės teorijos metodaiskai kurie autoriai (pvz., G. F. Šeršenevič) dar laiko istorinį ir kriti-kos metodus.

4.4.2 ISTORINIS TEISĖS PAŽINIMO METODAS

Apie istorizmą ir jo metodologinę reikšmę teisės tapsmui jau kalbė-jome. Bet istorinis metodas gali turėti ir siauresnę reikšmę: jis galibūti suprantamas kaip tikslesnio teisės normų prasmės suvokimo prie-monė. Todėl teisės teorijoje jis naudojamas kaip vienas iš teisės nor-mų aiškinimo metodų.

37

TEISĖS TEORIJA

Neseniai krašte išleisto kurios nors teisės šakos kodekso straips-nių prasmė aiški iš paties kodekso, nes visi straipsniai sukurti vie-nu laiku, vienodomis sąlygomis, viena kalba ir atitinkamai tarpu-savyje suderinti. Kitaip yra tais atvejai, kai galioja įstatymų ko-deksai, sudaryti iš įstatymų, priimtų skirtingu laiku, įvairiose vals-tybėse, įvairiomis kalbomis (tokia padėtis buvo Antrojoje LietuvosRespublikoje). Panaši padėtis susiklostė ir Trečiojoje Lietuvos Res-publikoje, kai kurie sovietiniai įstatymai buvo palikti galioti ir at-kūrus Nepriklausomybę, todėl jų prasmė gali būti suprantama tikžinant aplinkybes, kuriomis jie buvo priimti, ir tikslus, kurių jaissiekta. Kad suprastume tokius įstatymus vienareikšmiškai, turimekreiptis į jais nustatomo teisinio reguliavimo istoriją: išsiaiškinti,kokiu tikslu jie buvo priimti, kokią teisinių santykių būseną jaisnorėta sukurti. Pasak vokiečių teisininko Zitelmanno, kiekvienasįstatymas yra istoriškai nulemtas praeities ir todėl gali būti teisin-gai suprastas tik istorijai tarpininkaujant.

4.4.3 KRITIKOS METODAS

Tai būdas vertinti, kaip teisė (teisinis reguliavimas) tenkina tamtikro meto žmogaus teisių saugos poreikius, nes „istorija - tai sa-vo tikslų siekiančio žmogaus veikla" (K. Marksas). Galiojanti tei-sė, atsilikdama nuo ekonominio gyvenimo poreikių, idėjų, kuriaspuoselėja tam tikro laiko žmonės, nebepajėgdama patikimai garan-tuoti žmogaus teisių saugos, susilaukia nepasitenkinimo ir kritikos.Tokia teisė ima varžyti žmonių laisvę labiau, nei reikalauja kitųžmonių teisių apsaugos ar bendrosios kultūros pažangos poreikiai.Tai suvokiama kaip galiojančios teisės netobulumas, atsilikimas nuogyvenimo. Siekiant įveikti šį teisinio reguliavimo ribotumą, kuria-ma naujos pageidautinos teisės vizija (ideologija), siūlomi naujųįstatymų projektai, naujos teisinės institucijos ir jų kompetencijaįgyvendinti tą viziją. Šis procesas ir yra konstruktyvios kritikos me-todas. Jis susideda iš trijų stadijų (dalių): 1) galiojančios teisės kri-tikos ir neigimo; 2) teisės idealizavimo (geidžiamos teisės vizijoskūrimo - konstruktyvios kritikos); ir 3) siūlymo priemonių ir bū-dų, kaip geidžiamos teisės viziją paversti galiojančia teise ir prak-tiniu žmonių elgesiu.

38

ĮVADAS

4.4.4 VIENO METODO VYRAVIMO PRIEŽASTYS

Nors teisės mokslas naudojasi visais minėtais metodais, bet kon-krečiu laiku konkrečioje šalyje ilgiau ar trumpiau vyrauja kuris norsvienas iš jų priklausomai nuo to, kuri tyrimų kryptis vyrauja tometo moksle. Kai kurioje nors šalyje iš pagrindų pajuda vertybiųsistema, kai reikia naujų vertybių pagrindu garantuoti žmogaus tei-sių saugą, tada neišvengiamai turi vyrauti kritikos metodas, orien-tuotas į buvusią ar esamą teisinę sistemą, kiek ji teisinėmis prie-monėmis nepajėgia garantuoti žmogaus teisių saugos naujų verty-bių įsitvirtinimo sąlygomis. Remiantis kritikos metodu kuriama nau-ja teisinė sistema, naujos vertybės verčiamos atitinkamais žmoniųsantykiais, tiems santykiams suteikiama teisinė forma; žodžiu, ku-riamas teisinis mechanizmas saugoti žmogaus teises naujų verty-bių sąlygomis. Tokiomis sąlygomis dogmatinis metodas dar laukiasavo valandos, nes nėra pakankamai aiškūs tie vertybiniai pagrin-dai, kuriais norėtų remtis naujoji teisė, nenusistovėjęs vertybinisteisės sąvokų turinys, kurį turėtų įtvirtinti, formalizuoti naujosiosteisės kodifikacija, jos sąvokų loginis tobulinimas. Čia kol kas svar-biau žinoti, kokia turi būti teisės vertybinė orientacija, negu kokieyra konkretūs jos pavidalai.

Bet kai tik naujoji teisė ir jos formalizuojama vertybių siste-ma santykiškai stabilizuojasi, tada teisė kodifikuojama, gryninama,skaidrinama jos pagrindinių kategorijų, teisinių procedūrų taikymoprasmė. Tada pakeisti kritikos metodą ir jo dominantę ateina dog-matinis metodas. Šalies teisinei sistemai prasideda tam tikros ra-mybės laikas, arba „aukso amžius", o tai ir yra dogmatinio meto-do vyravimas teisės tyrimuose. Visuomenė tada atrodo lyg ir pa-tenkinta savo teise, ji nepakenčia kritikos, nori ne keisti, o geriaupažinti, sistemiškai sutvarkyti teisę, ja naudotis, išmėginti jos ga-limybes. Ji labiau susirūpinusi tobulinti savo teisės išraiškos for-mą negu turinį.

Bet kai teisė per ilgai susižavi savo išorinėmis techninėmis pro-blemomis, mažai domisi, kaip atitinka besikeičiančius žmogaus tei-sių saugos poreikius, kai teisinė tvarka per ilgai nerevizuojama ir dėlto sustabarėja, ji ima kaustyti, slopinti asmens laisvę, mažina žmo-gaus teisių saugumą, asmens galimybes įgyvendinti savo teises. To-dėl didėja nepasitenkinimas esamu teisinio reguliavimo modeliu. To-

39

TEISES TEORIJA

kiomis sąlygomis vėl populiarėja teisės kritikos metodas, mažindamasdogmatinio metodo populiarumą ir siaurindamas jo kompetenciją.

Šitaip vyksta periodiška šių metodų tarpusavio konkurencija, kai-taliojimasis vietomis populiarumo požiūriu.

Istorinis metodas ima vyrauti tuo laikotarpiu, kai mažėja kuriosnors visuomenės viltis pakeisti esamą teisinę tvarką (okupacinę tvarkąLietuvoje iki 1990 m.). Kova, kovota dėl naujos tvarkos (teisės), bai-gėsi pralaimėjimu arba nepasiekė trokštamo tikslo: tada dabartis at-rodo nepakenčiama, o ją pakeisti nėra jėgų, nėra ir dvasinių galiųgyventi neaiškia ateitimi. Tada belieka kreiptis į praeitį, guostis bu-vusia jos galybe. Šitaip Lietuvoje po pralaimėto 1863 m. sukilimoįsivyravo tautos istorinio romantizmo nuotaikos. Laimingesnio gy-venimo ateitis neaiški, o dabartis (tolesnis gyvenimas okupacijos są-lygomis) nepakenčiama ir nepriimtina. Viena paguoda - kreiptis įsavo istoriją: didžiuotis didinga Lietuvos valstybės praeitimi, Euro-poje precedento neturinčiais trimis Lietuvos Statutais, iš praeitiessemtis vidinių jėgų ateities išsilaisvinimo kovoms. Istorinis metodasleidžia tautai pajusti, kad ji kadaise buvo laisva, kad pavergimasyra istorinis ir dėl to laikinas reiškinys.

Tai priežastis, dėl kurios šis metodas paprastai turi pasisekimąreakcijos laikais taip pavergtų tautų, socialinių grupių. Kartu tai pa-deda suprasti, kodėl šiandien Lietuvoje istorinis metodas mažai kamįdomus; gyvenama dabartimi ir įsitikinimu, kad dabartyje slypi vi-sos priemonės ir galimybės garantuoti savo teisių saugą. Istorinė pa-tirtis šiuo požiūriu atrodo lyg ir nereikšminga.

Bet istoriniu metodu gali būti domimasi ir dėl kitų motyvų, pa-vyzdžiui, siekiant sužadinti visuomenės sąmonę įveikti tam tikrusteisės moksle įsikerojusius prietarus (pvz., prievolės ir pareigos ta-patinimą). Tada istorinis metodas, priešindamas vieną teisinę tvarkąkitai, žadina kritišką mintį ir skatina jos pažangą.

Plačiai teisės mokslas naudojasi lyginamuoju metodu, kuris, gre-tindamas įvairių šalių arba toje pačioje šalyje įvairiais istorijos eta-pais egzistavusias teisės sistemas, teisės institutus, jų praktiką, pa-deda atsirasti naujiems požiūriams, idėjoms; šių tyrimų pagrindu for-muojasi net naujos teisės mokslo disciplinos (lyginamoji teisė). Taibūdas pasinaudoti įvairių šalių teisine patirtimi darant savo teisinękūrybą veiksmingesnę. Tai plečia teisinio tyrimo lauką, aktyvina tei-sinę mintį, o galiausiai - ir pačią jurisprudencijos pažangą. Remda-

40

ĮVADAS

masi lyginamuoju metodu šiandien plėtojasi atskira mokslo discipli-na — komparatyvistika16.

Tačiau lyginamuoju, kaip ir kitu metodu, negalima piktnaudžiauti(tai populiari tendencija dabartinėje Lietuvoje). Lyginamoji analizė ne-turi pakeisti loginės. Būdama atlikta, loginė kurios nors problemos ana-lizė toliau konkretinama, plečiama lyginamąja, nes ši - istorinio meto-do prototipas. Apsiribojimas tik lyginamąja analize skatina tyrimų pa-viršutiniškumą, nes tada gilinamasi ne į problemos esmę (logiką), o tikį jos istorinės raiškos pavidalus įvairiose šalyse nesuvokiant, kuris iš jųlogiškai būtinas ir kuris - tik istorinio atsitiktinumo rezultatas.

Turiningųjų ir formaliųjų loginių metodų derinimas leidžia tei-sės teorijai visapusiškai pažinti teisę ir jos ryšius su visuomenebei valstybe.

5. TEISĖS TEORIJOS VIETA TEISĖS MOKSLO SISTEMOJE

Teisė, būdama žmonių santykių reguliatorius, yra daugialypis reiš-kinys. Todėl ji yra tiriama įvairių teisės mokslų: vieni teisės mokslaiją tiria bendruoju požiūriu, aiškindamiesi, kas yra teisė apskritai,koks jos santykis su žmonių interesais, kaip ir dėl ko ji keičiasi,kiti teisės mokslai ją tiria kaip konkrečių visuomeninių santykiųreguliavimo techniką. Abu šie teisės tyrimo lygiai vadinami vienubendru vardu - teisės mokslas, arba jurisprudencija (lot. jurispru-dentia - teisės žinojimas, arba žinios apie teisę). Tačiau kiekvie-nas išplėtotas mokslas yra diferencijuotas. Iš jurisprudencijos dife-renciacijos randasi šakiniai teisės mokslai. Todėl iškyla vientisomokslo struktūrinimo problema.

5.1 VIDINĖ TEISĖS MOKSLO STRUKTŪRA

Įvairūs autoriai skirtingai klasifikuoja teisės mokslus. Tačiau benelabiausiai Europoje nusistovėjusi juridinių mokslų klasifikacija yrata, pagal kurią visi teisės mokslai skirstomi į tris pagrindines grupes:

1) Bendrieji teisės mokslai:teisės teorija (filosofija), teisės istorija, politinių ir teisinių teori-jų istorija, lyginamoji teisė, teisės sociologija.

16 Plačiau apie teisės metodologiją žr.: Farrar J. H., Dugdale A. M. Intro-duction to Legal Metod. London, 1990. 338 p.; Larenz K. Methodenlehre derRechtswissenschaft. Berlin: Springer Verlag, 1992. 383 p.

41

TEISES TEORIJA

Šie mokslai tiria bendruosius teisės požymius: teisės sampra-tą, jos istorinę raidą, teisės poveikio visuomeniniams santy-kiams veiksmingumą, tapačius ir skiriamuosius įvairių šaliųteisinių sistemų požymius, padeda įvairių šalių teisinėms sis-temoms keistis kūrybine patirtimi.

2) Šakiniai teisės mokslai:konstitucinė teisė, civil inė teisė, santuokos ir šeimos teisė, fi-nansų teisė, administracinė teisė, baudžiamoji teisė, darbo tei-sė, žemės teisė, civilinio proceso teisė, baudžiamojo procesoteisė, administracinio proceso teisė, tarptautinė teisė ir k i t i .

Šie mokslai, remdamiesi bendrųjų teisės mokslų suformuluotateisės samprata ir jų sąvokų aparatu, sprendžia techninius kon-krečios teisinio reguliavimo srities klausimus.

Kai kurie teisės teoretikai (R. Z. Lifšicas) dar išskiria trečią grupęteisės mokslų, atsiradusių dėl tarpdisciplininės integracijos: teisės fi-losofiją, teisės sociologiją, ekologinę teisę, kriminalistiką, teismo me-diciną, teismo statistiką ir kita. Šios teisės disciplinos atsirado pri-taikius filosofijos, sociologijos, technikos, matematikos, medicinos,statistikos, informatikos ir kitų mokslų metodus spręsti įvairias tei-sinio reguliavimo, jo socialinio veiksmingumo, teisingumo vykdy-mo problemas.

Kitų mokslų metodų ir rezultatų skverbimasis į teisės mokslą,minėta, yra didžiai pažangus dalykas, nes leidžia kitų mokslų pa-siektą metodologinę pažangą panaudoti didinti pažintines jurispru-dencijos galimybes ir teisinį poveikį. Kompiuterinės, lazerinės ir ki-tokios technikos išradimas, jos panaudojimas vykdyti teisingumą pa-didina teisėsaugos institucijų galimybes nustatyti objektyvią tiesą kon-krečioje byloje — išaiškinti teisės pažeidėjus, patraukti juos teisinėnatsakomybėn, apginti nukentėjusiųjų teises ir šitaip didinti teisės vieš-patavimo užtikrinimo galimybes.

Toks teisės mokslų skirstymas, suprantama, nėra griežtas, nestie patys teisės mokslai gali atsidurti ir pirmoje, ir trečioje grupėje.Pavyzdžiui, teisės filosofija ir teisės sociologija savo svarstomų pro-blemų pobūdžio ir apimties požiūriu priskirtinos prie pirmos teisėsmokslų grupės, o kilmės (susiformavimo metodo) atžvilgiu — prietrečios. Šis skirstymas nėra ir išsamus. Plėtojantis rinkos ekonomi-kai, atsiranda naujų teisės subjektų (pvz., akcinės bendrovės, komer-

42

ciniai bankai, kitokie komerciniai dariniai), naujų teisinių reiškinių(hipoteka, holdingas, užstatas ir kt). Jų pagrindu klostosi nauji žmo-nių tarpusavio santykiai, keičiasi jų pobūdis. Juos reguliuoti, nukreiptibendrosios gerovės linkme neužtenka kurios nors jau esamos teisėsšakos normų, nes reikia kitokiu metodu ir kitokiu mastu reguliuotinaujai atsiveriančią socialinių santykių sritį. Todėl atsiranda naujųteisės šakų, posakių: ekologinė teisė, komercijos teisė, biržos teisė,mokesčių teisė, kosmoso naudojimo teisė, kompiuterinės technikosnaudojimo teisė ir kita.

Be to, šis teisės mokslų skirstymas nėra ir principinis (esminis),nes jurisprudencijoje iš esmės nėra nei pagrindinių, nei antraeilių tei-sės mokslų. Kiekvienas būsimam teisininkui yra būtinas, nes jam išpradžių svarbu studijuoti visus teisės mokslus. Nuo to priklauso juri-dinio išsilavinimo visapusiškumas, kokybė. Be to, neaišku, kokiojeteisėsaugos ar apskritai valstybinio valdymo srityje teisės studijų ab-solventui teks darbuotis baigus studijas. Ir tik vėliau, atsižvelgiant įpasirinktą teisinio išsilavinimo specializaciją, teisininkas profesionalasvienai teisės mokslo sričiai skirs daugiau dėmesio, kitai - mažiau.

Teisės mokslas, siekiantis žmogaus teisių saugos požiūriu ap-mąstyti ir įvaldyti į teisinio reguliavimo sritį ateinantį kokybiškainaują socialinį turinį, jaučia aiškesnių savo teorinių pagrindų, ge-resnio sprendžiamų problemų suvokimo, įtikinamesnės argumentaci-jos poreikį, kad galiausiai pajėgtų kurti veiksmingesnes teisinio re-guliavimo priemones. Si teisės mokslo konceptualizacija — tai vidi-nis jo prisitaikymas prie šių procesų logikos.

Talkindama teisės mokslams, teisės teorija atlieka tris funkci-jas: metodologinę, analitinę ir prognostinę (konstruktyviąją)

5.2 METODOLOGINĖ TEISĖS TEORIJOS FUNKCIJA

Jau sakėme, kad teisės teorija tiria visa tai, kas yra bendra ir vieno-dai reikšminga visiems šakiniams teisės mokslams. O bendra jiemsyra teisės samprata ir ją technologizuojantis bendrijų teisės sąvokųaparatas, kuriuo remiasi pats teisinis mąstymas - kuriamas žmoniųelgesio teisinis modelis, vykdomas teisingumas, o galiausiai organi-zuojama žmogaus teisių apsauga ir įgyvendinimas.

Kurdama šias priemones, teisės teorija tampa bendrąja teisėsmokslų metodologija. Jos parama teisės mokslams reiškiasi tokiaisaspektais.

43

TEISĖS TEORIJA

Teisės teorija apibendrina šakinių teisės mokslą rezultatus, tei-sės samprata pagrindžia bendrą vertybinę teisinio reguliavimo kryptį.Šito ji pasiekia tokiu būdu, kad, tyrinėdama ir atskleisdama kon-krečioje visuomenėje konkrečiu metu esamus žmogaus teisių apsau-gos poreikius ir jų įgyvendinimo galimybes, visa tai performuluoja,perdirba į atitinkamą teisės sampratą, kuri ir tampa visų šakinių tei-sės mokslų bendruoju metodologiniu pagrindu. Šakinio reguliavimovertybine linkme.

Šią šakinių teisės mokslų integraciją teisės teorija vykdo ir plė-todama, tikslindama bendrųjų teisės sąvokų aparatą - teisinio mąstymo instrumentarijų. Pavyzdžiui, šakiniai teisės mokslai vartojatokias bendrąsias teisės sąvokas: teisės norma, teisės principas, tei-sinis santykis, teisės pažeidimo sudėtis, teisinė atsakomybė, teisnu-mas, veiksnumas, teisės subjektas ir t.t., ir vartoja jas tokia prasme,kokią joms suformuluoja, pagrindžia teisės teorija, apibendrindamaįvairių teisės šakų vykdomo teisinio reguliavimo patirtį. Pavyzdžiui,teisinės atsakomybės turinys, suformuluotas teisės teorijos, yra ta pa-čia prasme suprantamas ir taikomas tiek civilinėje teisėje (civilinėatsakomybė), tiek baudžiamojoje teisėje (baudžiamoji atsakomybė),tiek ir administracinėje teisėje (administracinė atsakomybė).

Pats teisinis mąstymas, socialinis tikrovės pažinimas ir jos įval-dymas teisinėmis priemonėmis remiasi šiomis sąvokomis. Kadangišių sąvokų bendrumas garantuoja teisinio mąstymo vienareikšmiš-kumą, operatyvumą, komunikabilumą visuose teisės moksluose, taišias sąvokas tobulinanti teisės teorija prisideda ir prie kiekvieno ša-kinio teisės mokslo pažangos.

5.3 PAŽINTINĖ,ARBA ANALITINĖ, TEISĖS TEORIJOS FUNKCIJA

Šią funkciją teisės teorija vykdo tirdama visuomenėje vykstančiussocialinius procesus, siekdama suvokti, kaip ir kokiomis priemonė-mis tie procesai turėtų būti reguliuojami, kad kuo veiksmingiau bū-tų apsaugomos ir įgyvendinamos žmogaus teisės. Tai darydama tei-sės teorija aiškinasi, koks yra priimamų įstatymų poveikio visuome-niniams santykiams veiksmingumas: kaip ir kokiu mastu pasiekia-ma tų socialinių tikslų, kurių siekia įstatymų leidėjas, išleisdamasvieną ar kitą įstatymą. Šią funkciją iš teisės teorijos gali perimtiteisės sociologija.

44

Į V A D A S

5.4 KONSTRUKTYVIOJI,ARBA PROGNOSTINĖ, TEISĖS TEORIJOS FUNKCIJA

Ji yra pažintinės funkcijos tęsinys, išplėtojimas. Remdamasi atliktateisinio reguliavimo veiksmingumo analize, teisės teorija formuluo-ja naujas teisines idėjas — siūlymus, kaip toliau plėtoti ir tobulintiteisimo reguliavimo priemones - teisės normas ir metodus, padedanumatyti socialinės tvarkos plėtojimo tendencijas.

Taigi teisės teorija — tai koncentruotai išreikštas visas teisėsmokslas, jo esmės kvintesencija (santrauka). Tai metodologinė tei-sės mokslų įvairovės vienovė. Ji domisi ne kuo šakiniai teisėsmokslai skinasi vienas nuo kito, o kuo sutampa. O sutampa ta pa-čia teisės samprata ir tuo pačiu bendrųjų teisės sąvokų aparatu.Šitaip reiškiasi pagrindinė teisės teorijos parama šakiniams teisėsmokslams.

Tai kartu lemia ir centrinę teisės teorijos vietą tiek teisės moks-lų, tiek teisimo išsilavinimo sistemoje. Ši išskirtinė teisės teorijosvieta jurisprudencijoje lemia ir jos studijų komplikuotumą - studi-juojant teisės teoriją, reikia apmąstyti ne konkrečią teisės šaką, ovisą teisę - visas teisės šakas iš karto „vienu proto aktu". O „tavisa teisė" - tai pirmiausia teisės samprata, kurioje telpa visos tei-sės mokslo šakos, kurioje jos susivienija ir nuo kurios priklausotų šakų bendroji vertybinė (konceptuali) orientacija: naujos idėjosorganizuotai vienu metu gali ateiti į visus teisės mokslus tik teisėssampratos ir ją formuluojančios teisės teorijos padedamos.

6. AKADEMINĖMS TEISĖSSTUDIJOMS - „SMĖLIO LAIKRODŽIO" PAVIDALAS

6.1 VIENTISO POŽIŪRIO STADIJA

Akademinės teisės studijos pirmiausia prasideda bendraisiais teori-niais teisės mokslais - teisės teorija, nes iš pradžių svarbu vienužvilgsniu, bendrais bruožais aprėpti tą tikrovės sritį, kurią tiria tei-sės mokslai, atskleisti tos tikrovės specifiką, jos tyrimo metodus, at-riboti teisės mokslą nuo kitų, gretutinių mokslų (filosofijos, istori-jos, politinės ekonomikos, politologijos, etikos ir kt.)- Todėl šiojestadijoje pažintis su teise prasideda ir apsiriboja bendrąja teisės sam-prata, istorine jos raida, bendraisiais teisinio ir apskritai mokslinio

45

pažinimo metodais, bendrųjų teisinio mąstymo sąvokų aparatu. Taiabstrakčios integracijos persvara prieš diferenciaciją. Bet abstraktiteisė - neveiksminga. O siekiant padaryti veiksmingą, neveiksmingąabstrakciją reikia skaidyti į dalis.

6.2 VISUMOS SUSKAIDYMO į DALIS STADIJA

Toliau gilinantis į teisę, iškyla reikalas šią vientisą teisės sampratą- abstrakčią bendrybę konkretinti, aiškintis, kaip ji reiškiasi, tampakonkreti konkrečiose teisinio reguliavimo srityse atsižvelgiant į re-guliuojamų socialinių santykių specifiką. Todėl bendrasis teisės pa-žinimas suskyla į atskiras teisės sampratos reiškimosi formas - į ša-kinius teisės mokslus, kur bendroji teisės samprata virsta civi l ine,administracine, baudžiamąja ar kita šakine teisės samprata. Čia stu-dijuojama konkreti įvairių teisinio reguliavimo šakų teisinė techni-ka, kuri padeda praktiškai įgyvendinti teisės sampratą atsižvelgiant įkonkrečios teisinio reguliavimo srities specifiką. Todėl vientisas po-žiūris į teisę išnyksta, jis suskyla į atskiras, tarpusavio ryšius pra-randančias dalis - šakinius teisės mokslus; čia domimasi ne kuo tei-sės mokslai sutampa, o kuo jie vienas nuo kito skiriasi. Tai reika-linga, kad būtų plėtojama įvairialypio teisinio reguliavimo (teisėssampratos reiškimosi) specifika atsižvelgiant į konkrečios žmogausteisių apsaugos ir įgyvendinimo srities savitumą. Tai pozityvusis tei-sės diferencijavimosi aspektas, kaitų atskleidžiantis ir negatyvius savobruožus. Vykstant diferenciacijai stengiamasi pažinti, kuo konstitu-cinė teisė skiriasi nuo administracinės, baudžiamosios ar kitos tei-sės, bet nesidomima, kokiu pagrindu jos sąveikauja, dėl ko vienakitai reikalingos, kur baigiasi konkrečios teisės šakos reguliavimogalimybės. Žodžiu, diferenciacijai persvėrus integraciją, teisė ima pra-rasti savo disciplinų įvairovės vienovę, sistemingumą, tarpusavio pri-klausomybę, viena kitos paramą ir galiausiai - savo galimybių tik-rumo pojūtį. Tada turime krūvą teisės šakų, bet neturime teisės sis-temos, parodančios tikrąją kiekvienos teisės šakos kompetenciją irvietą kitų teises šakų atžvilgiu. Tada silpsta pozityvus teisės povei-kis žmogaus teisių saugai, nes tos saugos sargyboje ima budėti nevisa teisės sistema, o tik pavienės, izoliuotos, viena kitos nesustipri-nančios teisės šakos.

Į V A D A S

6.3 SUSKAIDYTOS VISUMOSVIENTISUMO ATKŪRIMO STADIJA

Kad šis vientisos teisės sampratos išsikristalizavimas į šakines teisėssampratas (tarpšakinė izoliacija) netaptų kliūtimi teisės šakoms pasinau-doti viena kitos paslaugomis ir dėl to nelėtintų bendros teisės mokslopažangos, būtina vėl grįžti prie teisės kaip visumos, tik jau dabar nekaip prie abstrakčios, o kaip prie konkrečios visumos, praturtintoskonkrečių teisės šakų specifikos žinojimu. Bendroji teisės sampratadabar jau yra papildyta, sukonkretinta šakinėmis teisės sampratomisir dėl to yra konkreti (informatyvi) bendrybė. Diferenciacija pagilina-ma nauja integracija, vėl pabrėžiant ne tik kuo teisės šakos skiriasiviena nuo kitos, bet ir kuo sutampa. Naujai gauta informacija apieteisės šakų skirtumus vėl iš naujo suvedama į sistemą, vėl mezgamianalizės nutraukti ryšiai tarp teisės mokslų, atkuriamas vidinis jų vie-ningumas. O integracijos ir diferenciacijos pusiausvyros atkūrimas ga-rantuoja teisės studijų konkretumą, gilumą ir vienareikšmį apibrėžtumą.

Taigi akademinės teisės studijos pradedamos teise kaip abstrak-čia visuma (teisės samprata), o ši vėliau suskaidoma į konkrečiasraiškos formas (civilinę, baudžiamąją, administracinę ir kitokią tei-sę), o paskui vėl grįžtama prie teisės kaip visumos, tik jau priekonkrečios, kur jau aiškiai suvokiama ne tik kuo šakiniai teisėsmokslai skiriasi vienas nuo kito, bet ir kuo jie sutampa, kaip vie-na teisės šaka yra papildoma, sustiprinama sąveikos su kitos teisėsšakos normomis. Pavyzdžiui, konstitucinės teisės norma „nuosavy-bė neliečiama" (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str.) yra tiktiek reali ir veiksminga žmogaus teisių saugos priemonė, kiek jiyra garantuota civilinės teisės normomis (leidimu sudaryti civil i-nius sandorius, didinti jais asmens nuosavybę, ja naudotis), admi-nistracinės ir baudžiamosios teisės normomis, saugančiomis nuo-savybės teisę nuo neteisėto kėsinimosi. Be to, šių teisės normų pras-mė gali būti autentiškai suprasta tik vadovaujantis šioje konstitu-cinėje normoje įkūnyta teisės samprata: ta nuosavybės teisė yra ab-soliuti ar santykinė.

Šiai baigiamųjų, integruojančių akademinių disciplinų grupei ga-lėtų priklausyti teisės metodologija, teisinės valstybės koncepcija, tei-sės sociologija, užsienio šalių valstybės ir teisės istorija, teisinės min-

47

TEISĖS T E O R I J A

ties arba politinių,, teisinių teorijų istorija, kriminologija, profesinėetika ir kita17.

BENDRIEJI TEISĖS MOKSLAI(TEiSĖs SAMPRATA)

SAKINIAI TEISĖS MOKSLAI(BENDROSIOS TEISESSAMPRATOS SPECIALIZAVIMAS)

BENDROSIOS IR ŠAKINIŲ TEISĖSSAMPRATŲ INTEGRACIJA

Taigi akademinių teisės studijų organizavimas savotiškai prime-na ,,smėlio laikrodį" - judėjimą nuo abstrakčios bendrybės prie kon-kretybės ir nuo jos - vėl prie bendrybės, tik šį kartą konkrečios.

6.4 ŠIUOLAIKINĖS TEISININKO KVALIFIKACIJOS YPATUMAI

Šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimupripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas, kuris ga-li būti ir savavališkas. Tai tampa pagrindu skirti dvi teisininkų kva-lifikacijos koncepcijas ir atitinkamai — dvi jų rengimo (mokymo ar-ba studijų) programas. Jeigu teisė tapatinama su įstatymu, tai teisės

17 Pastaba: Užsienio šalių valstybės ir teisės istorija bei kitos su teisės is-torija susijusios akademinės disciplinos paprastai dėstomos pirmo kurso teisėsfakultetų studentams, kurie dar nėra studijavę šakinių teisės mokslų ir neturiteisės teorijos, konstitucinės, administracinės, baudžiamosios, civilinės, šeimosir kitų teisės šakų sąvokų, kuriomis remdamiesi galėtų naudingai klausytis šiosdisciplinos paskaitų ar savarankiškai studijuoti istorinius teisės tekstus. Šio kursopoveikis teisiniam išsilavinimui gerokai padidėtų, jeigu jis būtų skaitomas aukš-tesniųjų kursų studentams, jau turintiems teorinį ir dalykinį pasirengimą. Jispagi l intų specialiąsias, šakines teisininkų studijas, nes sujungtų šiuolaikines tei-sės šakų žinias ir problemas su istorine šios srities įvair ių tautų teisės patirtimi,leistų pajausti teisės tapsmą, gilumines analogijas, teisinio reguliavimo pažan-gos mastą.

4 n

praktikos požiūriu pirmumas teikiamas ne teisingumui, o teisėtumui.O teisėtumo primatu grindžiama teisininko kvalifikacija reiškia tei-sininką legistą (lot. lex - įstatymas), iš kurio reikalaujama gerai iš-manyti įstatymus, jų taikymo procedūras, tiksliai juos taikyti (kvali-fikuoti teisei priešingas veikas, formuluoti teisės taikymo aktų teks-tus ir kt). Todėl teisininko legisto kvalifikacija - tai faktiškai dau-giau ar mažiau pasyvaus (teisės atžvilgiu) vykdytojo kvalifikacija.Atitinkamai tokio teisininko kvalifikacija turės būti formalistinė.

Bet jeigu ne teisė taikoma prie įstatymo, o įstatymas prie tei-sės, tai pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo tei-sėtumas, kuris privalomas ne tik įstatymų vykdytojams, bet ir jų lei-dėjams. Tai reiškia, kad reikalaujama kurti teisinius įstatymus ir tiktokių įstatymų laikytis, juos vykdyti. Tik tokiai nuostatai palaikytibei garantuoti ir atsiranda konstitucinė ir administracinė valstybinėsvaldžios veiklos teisėtumo kontrolė, jos institucionalizavimas, įpa-reigojantis teisininkus - konstitucinio ir administracinio teismų tei-sėjus ne tik išmanyti, aiškinti, taikyti įstatymus, bet ir vertinti juossutikimo su konstitucija (tam tikru požiūriu - teise) atžvilgiu. Taireiškia, kad šiandien teisingumo nešėjas jau yra ne tik įstatymųleidėjas, bet ir teisėjas, ypač konstitucinio ir administracinio teis-mų, sprendžiantis, ar valdžios įstatymai ir kiti teisės aktai atitinkakonstitucijoje suformuluotą teisingumą (teisę), kurį turi atpažintiir kuriuo remdamiesi privalo vertinti konkretaus įstatymo teisinęvertę. Apie teisingumą dabar sprendžiama ne tik įstatymų vykdy-mo, bet ir jų kūrybos stadijoje. Konstitucijai prieštaraujantis įsta-tymas tik todėl yra neteisėtas, kad jis yra neteisinis (priešingas tei-sei). Ir tai jau sprendžia ne kas kitas, o teisininkai. Kad pajėgtųkvalifikuotai tai atlikti, jie turi turėti autentiškos teisės sampratą irsugebėti ją atpažinti konstitucijoje, kuri su tam tikromis išlygomisgali būti laikoma institucionalizuota teise. Žinant, kad ne viskasgali būti reglamentuota įstatymų ir tilpti į išmoktas normas bei pro-cedūras, teisininkui dažnai tenka spręsti ir remiantis bendrąja tei-sės samprata, visuotinai pripažintais teisės principais. Be to, de-mokratinėje visuomenėje teisininkui tenka dalyvauti rengiant ar ver-tinant įvairių teisės aklų projektus. O tų projektų logikos jis yraįpareigojamas analizuoti ir vertinti įvair ius social inius reiškiniusžmogaus teisių saugos ir įgyvendinimo požiūriu, išmanyti tų reiš-k i n i ų specifiką. Todėl tokio teisininko išs i lavinimui sunku išsitekti

-

TEISES TEORIJA

vien teisės moksluose; jam reikia išmanyti ir gretutinius socialinį pro-cesą tiriančius mokslus - filosofiją, sociologiją, ekonomiką, psicholo-giją, vadybą.... Jam reikia priimti sprendimus dėl įvairių socialiniųvertybių. O tai įmanoma tik suvokiant tų vertybių specifiką ir jų reikš-mę krašto pažangai, žmogaus teisių saugai. Išsilavinimo integralu-mo reikalauja pati teisės prigimtis: jeigu teisė yra socialinis intere-sas, perdirbtas į teisės normą, tai norinčiam sėkmingai veikti teisi-ninkui svarbu žinoti ne tik pačią normą, bet ir joje slypintį interesąbei tas sąlygas, kurioms esant tas interesas virsta visuomenine tvar-ka, garantuojančia socialinę santarvę ir rimtį. „Teisininkas, kuris sa-vo studijomis niekuomet ir visiškai nėra išėjęs iš teisės mokslų ribųį socialinę ar sociologinę sritį, kuris teisės nuostatus studijavo tiktaidogmatiškai ir kuriam visuomenė sudaro tokią pat paslaptį, kaip che-mija ar botanika [...] nieko nežinodamas apie gyvus socialinius pro-cesus, apie tą apatinį judėjimą, kuris nuolat vyksta teisės normų pa-matuose [...], toks teisininkas [yra] grynas formalistas, socialineiteisės funkcijai [jis] didelės naudos neduos, o tam tikru atžvilgiugali jai net kenkti. Tik teisininkas - visuomenininkas gali būti kom-petentingas socialinis kūrėjas ir tvarkytojas. "18

Visi žymieji pasaulio teisininkai: G. Leibnizas, Ch. Montesąuieu,L. von Šteinas, K. Marxas, R. von Mohlis, A. Koni's, mūsų -M. Romeris, P. Leonas ir kiti, ar ne dėl to laikomi žymiais, kad dis-ponavo integralia kompetencija - pajėgė ne tik aiškinti ir taikyti įsta-tymus, bet ir kurti teisinio reguliavimo strategiją. Kvalifikacijos in-tegralumas — būtinas jos socialinio veiksmingumo požymis.

Todėl vienaip reikės organizuoti teisininkų legistų ir kitaip —teisininkų juristų rengimą, jų akademines studijas. Į teisininko ju-risto rengimą orientuojančios akademinės studijos pirmiausiai turėtųsudaryti teisės studentui kuo daugiau galimybių pajusti pačią teisėsesmę, jos kaitos priežastį, socialinę paskirtį, kad remdamasis visutuo jis vėliau pajėgtų teisiškai pasielgti spręsdamas įvairius su žmo-gaus teisių apsauga ir įgyvendinimu susijusius klausimus, ypač taisatvejais, kai reguliuoti situaciją nėra konkretaus įstatymo.

Čia galima visiškai sutikti su pro f. V. Mikelėno nuomone, kadLietuvos teismų sistemos veiklos turinio posūkis priklausys nuo to,„ar teisėjas tikrai bus racionaliai mąstantis žmogus". O tai „labai

18 Romeris M. Valstybė ir jos konstitucinė teisė. T 1. Vilnius, 1995. P. 286.

50

priklauso nuo aukštojoje mokykloje įgytų žinių ir nuo pačios aukš-tosios mokyklos dvasios. Tik aukštojoje mokykloje, kuri skatina irgarantuoja savarankišką, laisvą mąstymą ir ugdo mąstančią asmeny-bę, įmanoma užtikrinti ir kūrybiškos, racionalios teisinės sąmonės irteisinės kultūros formavimąsi."19

Teisininko kvalifikacijos kokybė - tai ne tik jo paties asmeni-nis reikalas. Tai kartu ir visos visuomenės vertybė, nes nuo jos pri-klauso visos teisinės sistemos socialinis veiksmingumas.

7. VALSTYBĖ KAIP TEISĖS KATEGORIJA

Baigiant aptarti įvadinę teisės teorijos dalį, pasakytina, kad šio kur-so turinys pirmiausia yra skiriamas ne valstybės ir teisės teorijai, oteisės teorijai. Tai daroma todėl, kad valstybė, kiek ji susijusi supolitinės valdžios kūrimu ir organizavimu, pirmiausia yra politolo-gijos kategorija ir turi tam tikrą autonomiškumą teisės atžvilgiu. Ta-čiau šis atsiribojimas, suprantama, nėra ir negali būti didelis, nesvalstybė yra ne tik politologijos, bet ir teisės kategorija. Iš valsty-bės, matysime, ateina tokie esminiai teisės požymiai kaip visuotinisjos imperatyvų privalomumas ir jo garantavimas legalios prievartospriemonėmis. Šiuo požiūriu valstybė esminio (būtino) elemento tei-sėmis įeina į teisės esmę ir jos atžvilgiu įsiprasmina kaip žmogausteisių įgyvendinimo organizacija. Valstybė išvedama iš teisės porei-kių ir tais poreikiais apribota jos veikla.

Todėl apie valstybę kalbėsime visais tais atvejais, kai bus kal-bama apie leisėkūros ir teisės įgyvendinimo subjektus bei garantus,nes tada valstybė reiškiasi kaip teisės kategorija.

19 Mikelėnienė D., Mikelėnas V. Teismo procesas: teisės aiškinimo ir taiky-mo aspektai. Vilnius: Justitia, 1999. P, 70.

BENDROJI DALIS

TEISĖS SAMPRATAIR JOS RAIDA

TEISĖ KAIP PROCESAS

1. TEISĖS SAMPRATA - TEISĖSMOKSLŲ ĮVAIROVĖS VIENOVĖ

XX amžiaus žmogumi pripažintas Albertas Einšteinas rašė: „Svar-biausias nūdienos fizikos uždavinys yra surasti pačius bendriausiusgyvenimo dėsnius, pagal kuriuos būtų galima sudaryti vientisą pa-saulio vaizdą." (Bonpoc . 1986, Nr. 9)

Mes sakytume, kad svarbiausia sukurti teisės sampratą, kuri už-tikrintų šiuolaikinių šakinių teisės mokslų metodologinį, vertybinįvientisumą. Tokios sampratos būtinybė kildinama iš praktinio reika-lo pažinti galiojančią teisę, jos laikytis, taikyti ją praktiškai, progno-zuoti jos raidą.

Jeigu teisininko kvalifikacija būtų tik įstatymų ir jų taikymo pro-cedūrų išmanymas, tai jos siekiantis asmuo galėtų susirinkti kodek-sus, įstatymų sąvadus, „Valstybės žinias'" ir studijuoti iš eilės visusLietuvoje galiojančius įstatymus. Tačiau jis greitai įsitikintų, kad įsta-tymų yra tiek daug, jog nė vienas žmogus nesugebės jų visų me-chaniškai išmokti, atsiminti. Bet jeigu tokių gabumų žmogus ir at-sirastų, tai visas jo darbas galiausiai pasirodytų esąs bergždžias: kolbaigtų studijuoti esamus įstatymus, jo jau pažinti įstatymai per tąlaiką gerokai pasikeistų ir jam vėl tektų viską pradėti iš naujo. Jotriūsas primintų Sizifo darbą.

Todėl net ir geriausias įstatymų išmanymas, išmokus juos vienąpaskui kitą, nesuteiktų bendrosios jų esmės, vidinio jų sąryšio su-pratimo. O ta visiems įstatymams bendra esmė - teisės samprata,kuri, reikšdamasi įvairiais įstatymais, kartu visuose įstatymuose iš-lieka ta pati, daro juos esmės požiūriu tapačius. Ji - įstatymų įvai-rovės vienovė. Tai reiškia, kad pažindami, kas yra teisė, kartu pa-žįstame, kas yra esmingiausia ir stabiliausia kiekviename ir visuose

-

TEISES TEORIJA

įstatymuose. Tada žinome, kokių reikalavimų turi laikytis ir patysįstatymai, kad jie būtų teisiniai įstatymai, o ne įstatymų leidėjo sa-vivalė, įgavusi įstatymo pavidalą.

Tai reiškia, kad teisės samprata yra pagrindinė jurisprudencijossąvoka. Pasak vengrų teisininko Felixo Samlo, ji yra tas „Atlantas,ant kurio pečių rymo visas teisinio pasaulio rutulys". Todėl jeigu jineaiški, tai neaiškios vertės bus ir pats teisės mokslas, besiremiantista sąvoka, abejotinos vertės bus ją įgyvendinanti teisės praktika. Bešios sąvokos aiškumo neįmanoma sukurti ir stabilesnės teisinės tvar-kos visuomenėje, pasiekti jos laikymosi sąmoningumo.

1.1 TEISĖS SAMPRATOS SANTYKIS SU POLITINIU REŽIMU

Ne kiekvienoje visuomenėje vienodai jaučiamas teisės sampratos po-reikis. Totalitariniams režimams teisės samprata tarsi nereikalinga,nes teisės praktika čia remiasi tik įstatymu, o įstatymas - valdan-čiosios jėgos valia. Neatsitiktinai tarybinės teisės teorijos vadovė-liuose daugiausiai kalbėta ne apie teisės sampratą, o apie „teisės kil-mę", pagrindines teisės kategorijas, kuriomis teisė orientuojama į im-peratyvų įstatymo normų taikymą. O tokį taikymą aptarnauti siekian-čiai teisės teorijai daugelio teorinių klausimų svarstymas nėra būti-nas, nes praktiškai nereikšmingas. Pavyzdžiui, praktinio įstatymų tai-kymo požiūriu nėra jokio skirtumo, ar teigsime, kad baudžiamojiteisė draudžia tam tikras veikas ar ji tik baudžia, įstatymą vadinsi-me „teisės šaltiniu" ar „teisės forma", ar teisė „prigimtinė", ar „vals-tybės nustatyta", nes teisės praktikai reikia turėti reikalą tik su pa-čia įstatymo norma, o ne su jos „metafizika". Čia visa teisininkomisija - pritaikyti tą normą pagal jos teksto prasmę.

Teisės sampratos poreikis išryškėja tik demokratinės visuome-nės teisės praktikoje, nes čia daugeliu atvejų reikia remtis ne tikįstatymu, bet ir teise. Čia pripažįstama ir precedento teisė, besire-mianti ir bendraisiais teisės principais, didesnis paties teismo sava-rankiškumas įgyvendinant teisingumą, vykdoma konstitucinė ir ad-ministracinė įstatymų ir kitų teisės aktų teisėtumo kontrolė. Teisėsekvivalentu tada bent formaliai pripažįstama konstitucija, laikant jąteisiniu įstatymu. Konstitucijai visi įstatymai turi paklusti ne tik dėlto, kad ji turi aukščiausią juridinę galią, bet ir dėl to, kad ji įkūnijateisę - tautos valią, privalomą ne tik piliečiams, bet ir pačiam įsta-tymų leidėjui.

56

BENDROJI DALIS

Vadinasi, jeigu pretenduojame į demokratinę visuomenę, tai tra-dicinis klausimas — kas yra teisė — nėra formalus.

l .2 TEISĖ - FUNDAMENTINĖ ŽMONIŠKUMO KATEGORIJA

Teisė socialine svarba prilygsta tokioms fundamentinėms, žmonišku-mą išreiškiančioms kategorijoms kaip visuomenė, moralė, valstybė,kultūra ir kitos. Mat teisė, kaip ir minėtos kategorijos, padeda žmo-gui tapti žmogumi ne kaip biologinei rūšiai, o kaip socialinei būty-bei, sugebančiai būti ne tik savaime, bet ir drauge su kitais. Žmo-gus yra ne tas, kas jis yra pats savaime, bet kas jis yra artimui. Šiąžmogaus visuomeninimo misiją teisė atlieka įpareigodama kiekvie-ną asmenį elgtis pagal subjektinių teisių ir pareigų vienovę. Su ši-taip suprantama teise į individo sąmonę ateina tarpusavio sugyveni-mo (socialumo) sąmonė, dėl kurios žmogus baigia visų karą su vi-sais, pereina iš laukinės būties į civilizuoto žmogaus būseną.

Todėl, teisei įsitvirtinant žmonių santykiuose, vyko ir tebevyks-ta žmogaus žmoniškėjimas. Neatsitiktinai teisė (įstatymai), pradedantPlatonu, laikoma būtina moralaus ir civilizuoto gyvenimo sąlyga20.Žmogų, atskirtą nuo teisės (įstatymo) ir teisingumo, Aristotelis laikėpačiu blogiausiu21.

1.3 TERMINO „TEISĖ" DAUGIAREIKŠMIŠKUMAS.

Pats teisės temimas nėra vienareikšmis: turime žmogaus teisę, pri-gimtinę teisę, objektinę teisę (teisės normų sistemą), pozityviąją tei-sę (sukurtą valstybės), subjektinę teisę (pareigų vykdymu konkre-taus asmens susikurtą leistiną elgesį).

Apie šias teisės termino reikšmes dar bus kalbama kituose šiosknygos skyriuose, o dabar užtenka pabrėžti, kad teisė yra socialinisinteresas, paverstas visuotinai privalomo elgesio taisykle, skirta nor-minti žmonių elgesį, derinti priešingus interesus.

Bet jeigu taip, tai pažinti teisę reiškia ne ką kita, kaip pažintitokio intereso juridizavimąsi, būtinas jo stadijas ir tų stadijų suku-riamus konkretaus teisės buvimo (būties) pavidalus ar lygmenis, ku-rie kartais vadinami ontologiniais22 teisės lygmenimis.

20 Sabine G. H. ir kt. Polit inių teorijų istorija. Vilnius, 1995. P. 129.21 Aristotelis. Politika. Vilnius, 1997. P. 67.22 Gr. on (kilm. ontos) - esantis.

57

TEISĖS TEORIJA

2. TRYS TEISINĖS BŪTIES LYGMENYS

Pradinis teisinės būties lygmuo yra teisinės idėjos.l elgesio taisyklę pretenduojantis interesas iš pradžių turi būtiįsisąmonintas, vadinasi, perkeltas į žmogaus sąmonę ir trans-formuotas į atitinkamą idėją kaip būsimo, pageidaujamo elge-sio viziją (projektą). „Idėjos yra visų daiktų (kultūrinių — A. V.)pradžios", - rašė kultūrologiškai mąstantis Platonas23. Šiuo at-veju teisinės idėjos — tai pageidaujamo socialinių santykių mo-delio vaizdiniai. Teisė čia dar egzistuoja žmonių sąmonėjekaip idėja, kaip dvasinė būsimo elgesio galimybė. Už šiossąmonės ribų dar nėra teisės kaip jėgos, galinčios daryti re-alų poveikį praktiniam žmonių elgesiui. Tačiau šioje idėjojejau slypi ryžtingas ir kryptingas siekis virsti „kūnu" - teisėsnormomis, įsakmiu žmonių elgesio imperatyvu.

Antrasis teisinės būties lygmuo, arba interesų juridizavimosi žings-nis, — teisės norma.

Tai tas pats idėjinis elgesio taisyklės projektas (modelis), tikjau oficialiai valstybės paskelbtas, suvienytas su valstybės prie-varta ir dėl to tapęs visuotinai privalomo elgesio taisykle, pa-jėgia daryti tiesioginį poveikį žmonių elgesiui, jį normuoti, val-dyti, kreipti įstatymų leidėjui (objektyvizuojamo intereso turė-tojui) norima linkme.

Trečioji (baigiamoji) teisės tapsmo, arba interesų juridizavimosi, sta-dija — teisiniai santykiai.

Tai teisės normų formuluojami leidimai ir imperatyvai, virtępraktiniu žmonių elgesiu (teisiniais santykiais).

Atitinkamai teisę kaip interesų juridizavimąsi galima pavaizduotitokia formule:

Psichologinė, ekonominė, politinė ir kita žmogaus būtis (sociali-niai interesai) => Teisinė būtis (Teisinės idėjos —> Teisės normos —>Teisiniai santykiai) => Socialinių interesų įsikūnijimas visuotinai pri-valomu žmonių elgesiu

Leonas P. Teisės filosofijos istorija. Vilnius, 1995. P. 76.

58

BENDROJI DALIS

Atsekti, kaip atsiranda viena ar kita teisės norma, - tai suvoktijos judėjimą pagal šią formulę. Pavyzdžiui, kad konkrečioje visuo-menėje atsirastų teisės norma, įtvirtinanti asmens neliečiamybę, pir-miausia visuomenės sąmonėje turėjo susiformuoti tokios normos idėja(vertybės suvokimas) - siekis apsaugoti asmens orumą nuo valsty-binės valdžios, pavienių piliečių ar jų susivienijimų kišimosi į indi-vidualų asmens gyvenimą (sąžinės, įsitikinimų, estetinio suvokimoir kitokią individualybės sritį). Ši idėja iŠ pradžių funkcionuoja kaipįrodinėjimas būtinybės gerbti privatų asmens gyvenimą ir iš tokiospagarbos išplaukiančią naudą visuomenei. Ši idėja nėra privalomasimperatyvas. Ji - tik moralinis pavienių asmenų pageidavimas. Irtik tada, kai šiai idėjai pritaria visuomenės dauguma, kai įstatymųleidėjas suteikia jai įstatymo formą, ji virsta visiems privalomo el-gesio taisykle (teisės norma), garantuojama valstybės prievarta. At-sižvelgdami į šią taisyklę, žmonės ima atitinkamai elgtis tarpusavy-je - atsiranda nauji žmonių santykiai, kuriais jau realiai reiškiamapagarba asmeniui, jo orumui.

Šiuo atveju teisės tapsmas prasideda nuo teisinės idėjos irrutuliojasi teisės normos ir teisinių santykių link, o vėliau šis proce-sas gali judėti priešinga linkme - nuo teisinių santykių teisinės idėjoskryptimi. Mat anksčiau ar vėliau paaiškėja, kad, keičiantis žmonių gy-venimo sąlygoms, vertybinei orientacijai, turimos teisės normos nepa-jėgia toliau palaikyti visuomenėje pakankamo žmogaus teisių saugoslaipsnio, o dėl to - ir socialinės santarvės bei rimties. Tokio neatiti-kimo, nesaugumo suvokimas skatina formuotis naujas teisines idėjas,siūlančias kitokį, patikimesnį tų pačių santykių tvarkymo modelį. Ši-taip vėl prasideda naujos teisės objektyvizavimasis. Ji kyla tai iš apa-čios (socialinių santykių) į viršų (idėjas), tai vėl iš viršaus leidžiasižemyn - į teisės normas ir socialinių santykių tikrovę. Todėl teisėkaip procesas cirkuliuoja ir užtikrina nuolatinį teisės atsinaujinimą,prisiderinimą prie istoriškai besikeičiančių žmogaus teisių apsaugos irįgyvendinimo poreikių.

Pirmasis teisinės būties lygmuo užtikrina teisės sąmoningumą,antrasis - to sąmoningumo norminį pobūdį ir privalomumą, trečia-sis — praktinį jos funkcionalumą (realumą).

Šis teisės cikliškumas neleidžia išskirti nė vieno iš minėtų tei-sinės būties lygmenų kaip pagrindinio, svarbiausio, nes teisė yra nekuri nors viena iš tų stadijų, o tik visos kartu ir, be to, egzistuojan-

59

TEISĖS TEORIJA

čios ne šalia viena kitos, o viena į kitą nuolat pereinančios, vienakitą parengiančios. Šitaip atsiskleidžia dinamiška teisės prigimtis,nuolatinis jos ryšys su žmonių interesais ir tų interesų transformavi-musi į visuomeninę tvarką, praktinį žmonių elgesį. Teisės objekty-vizavimasis - tai asmens interesų socializavimasis, prisiderinimas priekitų žmonių interesų.

Neskirdami trijų teisinės būties lygmenų, turėtume laikytis tei-sinio normatyvizmo pažiūros - tapatinti teisę su teisės normomis iršitaip susiaurinti pačią teisės sąvoką. Tada prie teisės negalėtumepriskirti teisės principų (teisinių idėjų), legalizuoti precedentų tei-sės: teismas neturėtų teisės grįsti savo sprendinius „visuotinai pripa-žintais teisės principais", nes tie principai, nebūdami teisės normos,nepatektų į teisės sąvoką ir negalėtų būti teisinis argumentas. Vadi-nasi, kur vyrauja normatyvizmas, ten teisės teorija neoperuoja onto-loginių teisės lygmenų sąvoka ir dėl to neturi teorinio pagrindo plė-toti precedentų teisę, nes ją legalizuoti nėra teisinių argumentų.

Būtent reikalas papildyti statutinę teisę precedentų teise reika-lauja aiškinti teisę kaip procesą - trijų ontologinių lygmenų tapsmą:įtraukti į teisės sąvoką ne tik teisės normas, bet ir teisines idėjasbei teisinius santykius. Tai išplečia teisės sąvoką ir tuo padidina josgalimybes reguliuoti socialinius santykius.

Ontologinių teisės lygmenų idėją bene pirmasis suformulavo vo-kiečių teisininkas Rudolfas von Iheringas veikale „Teisės tikslas"(Der Zvveck im Recht, 1872) (pastaruoju metu ją nuosekliai plėtojorusų teisininkas R. Z. Lifšicas (Teisės teorija, 1994), Minsko univer-siteto teisės profesorius S. G. Drobiazko (Šiuolaikinė teisės sampra-ta ir jos aspektai, 1998) ir kiti.

TRIS ONTOLOGINIUS TEISĖS LYGMENIS INTEGRUOJANTI TEISĖS DEFINICIJA

Teisė — tai humanistinė idėja (įsisąmoninti žmonių interesai),paversta visuotinai privalomo elgesio taisykle (teisės norma), o ga-liausiai — žmonių elgesio realybe (teisiniais santykiais).

3. TEISĖ KAIP KULTŪROS REIŠKINYS

Teisės egzistavimo kaip triados būdas padeda įrodyti ir kitą tiesą:teisė yra ne tik procesas, bet ir kultūros reiškinys. Kultūra - tai žmo-gaus kūryba, o kūryba - tai dvasios objektyvizacija, jos reiškimasisregimais pavidalais, įsikūnijimas gamtinėje medžiagoje ar praktinia-

60

BENDROJI DALIS

me žmonių elgesyje, suteikiant šiam teisinį (socializuotą) pavidalą.Vadinasi, teisė tik todėl yra kultūros reiškinys, kad ji - žmogauskūrinys. O būdama žmogaus kūrinys, ji prasideda ir turi prasidėtinuo žmogaus sąmonės - idėjinių būsimo (geidžiamo) socialinių san-tykių modelio vaizdinių.

Kultūrologinio požiūrio pritaikymas teisėtyrai atskleidžia teisė-kūros ir materialiosios gamybos metodologinę vienovę, kur antrą kar-tą paaiškėja, kad daiktų (vartojamųjų verčių) gamyba ir teisės kūry-ba iš esmės yra vienas ir tas pats dvasios materializavimas iš, tikskirtumas, kad teisinės kūrybos atveju kūrėjo vaizdiniai (idėja) trans-formuojasi į elgesio taisyklę, o materialiosios gamybos atveju - įtam tikros paskirties ju t iminį daiktą (egzistencijos reikmenį - batus,būstus, drabužius ir t.t.). Teisė tada suprantama tik kaip vienas išžmogaus kuriamų įrankių garantuoti savo teisių saugą, savo žmo-nišką buvimą visuomenėje.

Šitaip kalbėdami apie skirtingus dalykus (teisėkūrą ir materia-liąją gamybą) matome ne tik jų skirtumus, bet ir jų įvairovės vieno-vę. Tai palengvina mūsų orientaciją daiktų įvairovėje ir praktinį tosįvairovės įvaldymą.

Teisės nelaiko kultūros reiškiniu, matysime, tik dvi teisės sam-pratos: teologinė ir ontologinė prigimtinės teisės kryptys, kur teigia-ma, kad teisė yra ne paties žmogaus kūrinys, o Dievo arba gamtosduotybė žmogui.

4. TEISINĖS BŪTIES LYGMENYSKAIP TEISĖS TEORIJOS VIDINĖS

STRUKTŪROS ATSKLEIDIMO METODAS

Teisės esmės suvokimas kaip triados svarbus dar ir tuo, kad jis tampametodologiniu pagrindu klasifikuoti įvairias teisės sampratas, taip patįveikti teisės teorijos kursų struktūros eklektiškumą (subjektyvizmą),kai manoma, jog ta struktūra niekuo nėra determinuota, kad teisėskategorijos neturi loginės (būtinos) vietos bendroje teisės kategorijųsistemoje (kur padėsi konkrečią teisės sąvoką, ten tarsi ir bus tikrojijos vieta).

Tuo tarpu pripažinus pažiūrą į teisę kaip į gyvą procesą, vidinėjo logika turės lemti ir teisės teorijos, logizuojančios tą procesą, struk-tūrą. Teisės teorijos dėstymas tada turės prasidėti ne nuo bet kuriosteisės kategorijos, o nuo teisinės sąmonės, kur susiformuoja ir vie-

TEISĖS TEORIJA

šai išreiškiama vertybinė žmonių orientacija, įgyjanti teisinių idėjųpavidalą. Teisinė idėja, teisės norma ir teisiniai santykiai — tai tryspirminės fundamentinės teisės kategorijos, lemiančios visų kitų tei-sės kategorijų loginę vietą. Kitos teisės sąvokos, matysime, yra ant-rinės, nes išreiškia tik perėjimus taip pirminių kategorijų, suvienija,sukonkretina jas, atskleidžia jų esmę, užtikrina jų funkcionalumą.

Tradiciniuose teisės teorijos vadovėliuose, kur nekonstruojamaspagrindinių ir pagalbinių teisės kategorijų ryšys, kur pati teisės te-orija iš esmės pristatoma tik kaip teisės enciklopedija, teisinė sąmo-nė, teisėkūra dažniausiai dėstomos ne kurso pradžioje, o jo viduryjear net pabaigoje24 paverčiant visą teisės teoriją „benamių" teisės są-vokų rinkiniu.

Šį teisės teorijos struktūros subjektyvizmą padeda įveikti pažiū-ra į teisę kaip į socialinių interesų juridizavimąsi. Ja remdamasis,teisės teorijos kursas orientuojasi ne į konkrečias teisės kategorijas,o į jų sąveiką. Būtent ši sąveika, o ne pačios kategorijos yra pajė-gios adekvačiai atskleisti interesų transformavimąsi į teisę. Toks kur-sas nustoja buvęs mechaninis teisės sąvokų rinkinys, jis tampa tei-sės kaip proceso demonstravimu ir tyrimu, kur kiekviena tokia ka-tegorija aprašo vis kitokį teisės judėjimo nuo idėjos prie teisės nor-mos ir nuo teisės normos prie teisinių santykių žingsnį. Šio procesologika, o ne autoriaus laisva valia lemia konkrečios teisės kategori-jos vietą teisės sąvokų sistemoje. Autoriaus misija — tik atrasti tąbūtiną jos vietą, o jos radimas suteikia teisės teorijos kursui dau-giau objektyvumo, moksliškumo.

24 Žr.: Valstybės ir teisės teorija / ats. red. prof. S. Vansevičius. Vilnius,1989. P, 154; Teop r o c y a p c a n p a a : Kypc / . p e .M . H . M a p . M , 1998. C . 474; kita.

62

II SKYRIUS

TEISĖS SAMPRATŲ ĮVAIROVĖ

Toliau gilinantis į teisės esmę, ją konkretinant, kartu reikia susipa-žinti su istorijoje buvusiomis ir esamomis teorijomis, kurios aiški-na, iš kur ir kaip atsiranda, funkcionuoja ir įsiprasmina teisė. Tųteorijų įvairovė rodo, kad požiūris į teisės esmę yra sudėtingas irnevienareikšmis. Įvairios teisės sampratos, pasak R. Z. Lifšico, su-tampa tik vienu požymiu - idėja, kad teisė yra visuomeninio gyve-nimo tvarka. Toliau prasideda skirtumai.

Visas teisės istorijoje buvusias teisės sampratas minėtas R. Z. Lif-šicas skirsto pagal turinį ir formą. Šis skirstymas nėra griežtas. Jei-gu teisės turiniu laikysime joje įkūnytą socialinį interesą, tai prie-varta ir kompromisas, kuriuos R. Z. Lifšicas priskiria teisės turiniui,faktiškai bus požymiai, apibūdinantys ne teisės turinį, o jos formą.Tai priemones, kuriomis socialinis interesas paverčiamas teisės nor-momis. Kad teisės turinį sudaro socialiniai žmonių interesai, visi au-toriai iš esmės sutaria. Nuomonės ima skirtis tik aiškinant, kokiubūdu šis interesas yra materializuojamas į socialinę tvarką, kienonaudai ir prieš ką ta tvarka nukreipta.

1. TEISĖS SAMPRATŲ DIFERENCIACIJA PAGAL TEISĖSKILDINIMĄ IŠ JĖGOS PERSVARA GARANTUOTO INTERESO

Prie teisės teorijų, teigiančių, kad teisės šaltinis (turinys) yra ne ap-skritai žmonių, o tik fiziškai, ekonomiškai ar politiškai stipriųjų in-teresai, priskirtinos:

1) L. Gumplovičiaus prievartos teorija;

2) klasinės teisės (marksistinė) teorija;

3) R. von Iheringo „interesų jurisprudencija".

63

TEISĖS TEORIJA

1.1 L. GUMPLOVIČIAUS PRIEVARTOS TEORIJA

Tai viena iš seniausių teisės teorijų, nes atitinka istoriškai pirmąjąteisės raidos stadiją, kai teise galėjo būti tik stipriojo teisė. Ją anti-koje sukūrė graikų filosofai sofistai, teisę kildinę iš jėgos. Naujomissąlygomis šią teoriją plėtojo lenkų kilmės teisininkas Liudvikas Gum-plovičius (L. Gumplowicz) (1838-1909), profesoriavęs XIX a. ant-roje pusėje Austrijos ir Prancūzijos universitetuose.

Viešąją valdžią, valstybę ir teisę jis kildino iš to fakto, kad vie-nos gentys užkariavusios ir pavergusios kitas gentis, savo interesąsmurtu pavertusios pralaimėjusiųjų elgesio taisykle. Pati valstybė at-siradusi kaip organizacija, reikalinga valdyti nugalėtuosius. Valstybėir teisė - tai organizacinės priemonės įgyvendinti stipriųjų valią, pa-versti jų interesą visai visuomenei privalomo elgesio taisykle. Re-miantis prievarta visuomenėje nusistovint! tam tikra tvarka, įkūni-janti skirtingą nugalėtojų ir pralaimėjusiųjų,, valdančiųjų ir valdo-mųjų, ponų ir vergų teisinę padėtį.

Šių grupių interesai įkūnijami socialinėje tvarkoje ne kaip tųinteresų kompromisas, o kaip vienos šalies intereso paneigimas, slo-pinimas kitos šalies intereso naudai. Grubi jėgos persvara - tai vals-tybės ir teisės šaltinis. „Jėga visada eina teisės priekyje", - sakoL. Gumplovičius. Teisė - tai tik sunorminta nelygybė25. Prievartinisvienos grupės smurtinis valdymas, ugdąs įprotį elgtis pagal smurtunustatomą tvarką ir ta tvarka, remdamasi įpročiu, vėliau įsitvirtinakaip teisė. Sau naudingą visuomeninę tvarką valdantieji organizuo-tai (per valstybę) paskelbia teise ir įtvirtina visuotinai privalomo el-gesio normomis.

Tokia teisės samprata, pasak L. Gumplovičiaus, buvo būdingaankstyvosioms žmonijos raidos stadijoms. Vėliau valstybė ir teisėvis labiau švelnėjo ir prarado akivaizdaus tarnavimo vienai sociali-nei grupei požymius.

Taigi valstybę ir teisę L. Gumplovičius aiškino kaip priemonesįgyvendinti valdančios socialinės grupės interesus kitų socialinių gru-pių interesų paneigimo sąskaita. Šioje teorijoje svarbiausia tai, kadteisė kaip visuomeninė tvarka čia išvedama ne iš bet kokio socialiniointereso, o tik iš tokio, kuris konkrečiu istoriniu momentu turi jėgos

2 8 Gumplovičius L. Sociologijos pagrindai / vertė A. J a n u l a i t i s . Kaunas,1929. P. 183.

64

BENDROJI DALIS

persvarą. Teisė — tai jėgos persvara besinaudojančios socialinės gru-pės interesas, paverstas visiems privalomo elgesio taisykle.

Ta pačia linkme teisės sampratą plėtojo ir marksizmas.

1.2 KLASINĖS TEISĖS (MARKSISTINĖ) TEORIJA

Karlas Marksas (1818-1883) buvo teisininkas ir laikėsi blaivaus po-žiūrio į teisę. Jis siekė pažinti ją ne iš vadovėlių, o iš gyvenimotikrovės, todėl aiškino ne kokia teisė turi būti, o pirmiausia kokia jibuvo istorijoje ir yra.

Nors K. Marksas ir nėra skyręs teisės problemai specialių vei-kalų, bet teisės tematiką vienaip ar kitaip svarstė beveik visuose dar-buose. Ir tai suprantama, nes neįmanoma tyrinėti ekonominio, poli-tinio, socialinio gyvenimo aplenkiant teisę, kuri yra to gyvenimo ofi-cialioji forma ir politinė sankcija. Visi jo raštai metodologiniu po-žiūriu nukreipti prieš subjektyvistinę teisės sampratą, prieš teisinį ro-mantizmą (idealizmą).

K. Marksas buvo įsitikinęs, kad teise gali virsti ne bet kuris in-teresas, o tik disponuojantis socialine jėga - pirmiausia ekonomine(privačia nuosavybe). Visi, kurie neturi privačios nuosavybės (kapi-talo), nedalyvauja kuriant teisę (visuomeninę tvarką). Teisė kylantiiš žmonių materialiųjų interesų ir nuosavybės santykių. Todėl teisėesanti antrinis reiškinys, arba jų antstatas.

..Teisiniai santykiai, taip pat tiksliai kaip ir valstybės forma,negali būti suprasti nei iš jų pačių, nei iš vadinamosios žmonijosdvasios plėtros; atvirkščiai - jie glūdi materialiuosiuose gyvenimosantykiuose." ( C . . T, 13. C. 6) „Kiekviena gamybos formalemia jai būdingus teisinius santykius, valdymo formas ir t. t. " (46,L 24) „ Visuomenė remiasi ne Įstatymais. Tai - teisininkų fantazija.Atvirkščiai, įstatymas turi remtis visuomene, jis turi būti išraiška išgamybos būdo išplaukiančių bendrų interesų ir poreikių ir būti pa-vienio individo savivalės priešybė." (6, 259) ,,Iš tiesų reikia neturė-ti jokių istorinių žinių, kad nežinotum to fakto, jog visais laikais,valstybės buvo priverstos paklusti ekonominėms sąlygoms ir nieka-da negalėjo prirašyti joms savo įstatymų. Kaip politinė, taip ir ci-vilinė teisėkūra visada lik išreiškė, protokolavo ekonominių santy-kių reikalavimus. " (4, 112)

Teisė esanti ekonomiškai ir politiškai viešpataujančios klasės va-lia, paversta įstatymu: „Jūsų teisė yra tiktai Įstatymu paversta jūsų

65

TEISĖS TEORIJA

klasės valia, kurios turinį nulemia jūsų klasės materialinės gyveni-mo sąlygos. "26

Tai, kad teisė klasinė, kad ji reiškia ne visos visuomenės, o tiktam tikros socialinės grupės, valdančios gamybos priemones, intere-sus, K. Marksas laikė istoriškai praeinančiu dalyku. Valstybės ir tei-sės prasmė priklausanti nuo nuosavybės formos. Privačios nuosavy-bės sąlygomis valstybinė valdžia ir teisė pirmiausia egzistuojančiostam, kad nuosavybę turinti visuomenės mažuma galėtų organizuotaivaldyti nuosavybės neturinčią visuomenės daugumą. Todėl panaiki-nus privačią nuosavybę išnyksiąs visuomenės sluoksniavimasis į an-tagonistines klases, išnyks pagrindas organizuota valstybės jėga pa-vergti vienai žmonių grupei (klasei) kitą (7, 303). Tuo pagrindu pa-sikeisianti ir pati valdžios bei jos kuriamos teisės socialinė paskirtisir funkcijos: valstybinis valdymas virsiąs paprastomis (techninio po-būdžio) viešojo administravimo funkcijomis, kurių tikslas - vieno-dai rūpintis visų visuomenės narių gerove. K. Marksas nesako, kadpanaikinus privačią nuosavybę išnyks ir valstybė; ji (valstybė) ne-teksianti tik ankstesnės prasmės, t. y. netarnaus vienai kuriai klasei:„Išnykus klasiniam viešpatavimui, nebus valstybės dabartine politi-ne jos prasme." (18, 616) Panaikinti valstybę K. Marksui reiškė pa-naikinti vienų diktatą kitiems, taip pat tokią teisę, kuri šį diktatąsankcionavo ir garantavo. „Laisvės esmė yra paversti valstybę iš ins-titucijos, stovinčios virš visuomenės, į instituciją, visapusiškai pa-valdžią visuomenei." (17, 26) „Vietoj senos buržuazinės visuome-nės su jos klasėmis ir klasiniais prieštaravimais ateina asociacija,kurioje kiekvieno asmens laisva plėtotė yra sąlyga laisvai plėtotisvisiems." (4, 447)

Čia K. Marksas kalba ne apie teisės apskritai, o tik apie klasi-nės teisės išnykimą, t. y. tokios teisės, kurios pagrindinė funkcija -prievartos priemonėmis įgyvendinti vienos klasės viešpatavimą ki-tai. Naujos socialistinės teisės istorinė misija esanti apvalyti žmogųnuo blogio — nuo galimybės remiantis privačia gamybos priemoniųnuosavybe išnaudoti tokios nuosavybės neturinčius. Išnykus priva-čiai nuosavybei, išnyks išnaudotojų klasės, darbas tapsiąs laisvas nuoišnaudojimo ir todėl nereikėsią tokios teisės, kuri gina išnaudotojųklasėms naudingą socialinę tvarką.

26 Marksas K. Komunistų partijos manifestas (1848) // Marksas K., Engel-sas F. Rinktiniai raštai. T. 1. Vilnius, 1949. P. 23.

66

BENDROJI DALIS

Apibrėždamas teisę kaip juridizuotą valdančios klasės valią,K. Marksas buvo priverstas teise laikyti tik pozityviąją teisę. Mėgi-nimas daryti prigimtinę teisę viršesnę už žmonių sukurtus įstatymusjam atrodė nerealus. Bet tai nereiškia, kad K. Marksas nepripažinoprigimtinės teisės. Klasinė teisė jam kaip tik ir atrodė priešinga pri-gimtinei teisei, su kuria jis siejo teisės esmę.

,Jeigu įstatymai negali dekretu Įtvirtinti moralės, tai jie darmažesniu laipsniu gali paskelbti amoralumą teise." (l, 162) TeisęK. Marksas laike fundamentalesniu dalyku už įstatymą, klasinis yratik įstatymas, o ne pati teisė, kuri sietą su asmens laisve. Jis1842 m. rašė: „Daiktų teisinė prigimtis negali prisitaikyti prie įsta-tymo - įstatymas, priešingai, turi prisitaikyti prie jos." (l, 122) Tei-sės tikslu K. Marksas, panašiai kaip ir I. Kantas, buvo linkęs lai-kyti žmogaus išlaisvinimą: "Aš nemanau, kad asmenybė turi būtiįstatymų garantas; priešingai, aš manau, kad Įstatymai turi būtiasmenybės garantas." (l, 140) „Tikslas, kuris reikalauja neteisėtųpriemonių, nėra teisinis tikslas" (l, 65) Šitaip orientuota teisė, pa-sak K. Markso, turi įgyti teisių ir pareigų vienovės pavidalą: „Nė-ra teisių be pareigų ir nėra pareigų be teisių." (16, 13) O teisiųir pareigų vienovė, matysime, yra ne pozityviojo įstatymo, o pri-gimtinės teisės kategorija. Tai socialinis elgesys, kuris užtikrinažmonių lygiavertiškumo, lygiateisiškumo santykius, neiškreiptus fe-odalinių privilegijų ir prievolių arba laisvosios konkurencijos pri-vilegijų., kuriomis kapitalizmo sąlygomis tampa valdomos nuosa-vybės mastas.

Abipuse teisių ir pareigų priklausomybe K. Marksas kritikavovisas iki tol buvusias santvarkas ir jų teisines sistemas, kurios tąpriklausomybę pažeidinėjo arba luominėmis, arba turtinėmis privile-gijomis. K. Marksui rūpėjo ne šiaip skelbti asmens laisvę, o ieškotibūdų, kaip formaliąją (teisinę) laisvę paversti faktine: „Gamintojaigali tapti laisvi tik įgiję gamybos priemones." (19, 246) Su dirban-čio žmogaus išlaisvinimu K. Marksas siejo visos žmonijos išlaisvi-nimą: „Gamintojų klasės išlaisvinimas yra išlaisvinimas visos žmo-nių giminės, be lyčių ir rasių skirtumo." (19, 246) Jis laikėsi pažiū-ros, kad visuomenė negali būti išlaisvinta, kol nėra suvisuomenintaprivati nuosavybė. Suvisuomeninimą jis faktiškai suprato kaip nuo-savybės suvalstybinimą. Nuosavybės visuomeninimo keliu šiandieneina ir Vakarų šalių visuomenės, bet daro tai ne suvalstybindamos

67

TEISES TEORIJA

ją, o apmokestindamos mokesčiais ir palenkdamos vykdyti socialinępolitiką ir kitas socialines funkcijas.

K. Marksas, kritikuodamas klasinę valstybę ir jos teisę, yra iš-reiškęs daug vertingų idėjų, kurios gali būti vaisingai panaudotoskuriant šiuolaikinę demokratinę visuomenę27.

Apibendrinant K. Markso valstybės ir teisės koncepciją, reikiapasakyti, kad pagrindinė jo pažiūra į klasinę valstybės ir teisės pri-gimtį buvo patogi tuo, kad ji leido glaudžiai susieti valstybę ir teisęklasiniu pagrindu ir laikyti jas klasių kovos įrankiu. Klasinis valsty-bės ir teisės apibrėžimas tiksliai išsakė tą valstybės ir teisės paskirtį,kuri buvo būdinga pradinėms visuomenės raidos stadijoms, kai vals-tybė ir teisė iš tiesų tebuvo prievartos įrankiai nuosavybę turinčiosmažumos rankose turint tikslą pavergti visuomenės daugumą ir pa-laikyti tą padėtį. Marksistinė teisės teorija adekvačiai aiškino valsty-bės ir teisės praeitį ir dabartį iki pat Antrojo pasaulinio karo. Ir taimarksizmo nuopelnas.

Mokslinė išliekamoji marksizmo vertė labiau sietina su visuo-menės raidos analize nei su tos raidos prognozavimu.

Tai, kad marksizmas nepakankamas suvokti dabartinę visuome-nės ir teisės raidą, nėra joks priekaištas marksizmui, nes nėra nėvienos teorijos, kuri būrų sukurta visiems laikams. Jeigu tokia teori-ja ir atsirastų, tai jos negalima būtų laikyti moksline (K. Popperiofalsifikacijos principas), nes mokslinė tiesa visada istoriškai konkre-ti ir todėl anksčiau ar vėliau pasidaro nepakankama aiškinti pasikei-tusią tikrovę. Ta tikrovė istoriška ir dėl to nuolat netapati pati sau.Tokia turi tapti ir tokią tikrovę aiškinanti, modeliuojanti teorija.

Kai kuriais atžvilgiais panašia linkme aiškinant teisės prigimtįXIX a. antroje pusėje ėjo ir vokiečių teisininkas Rudolfas von Ihe-ringas, kurdamas „interesų jurisprudenciją".

27 ,,Iliuzoriškos visos kitos laisvės nesant spaudos laisvės." (1. 83) ,,Spaudoslaisvės esmė - nebūti amatu. " (I, 77) „Jeigu spaudai uždrausta pranešti apietai, kas vyksta jos akivaizdoje, jeigu kiekvienu subtiliu atveju ji turi lūkuriuoti,kol bus priimtas teismo nuosprendis, jeigu ji turi iš anksto suderinti su kiekvienuvaldininku, pradedant ministru ir baigiant žandaru, ar jos pateikiami faktai ne-užgauna jų garbės ir orumo, nepriklausomai nuo to, ar tie faktai teisingi ar ne;jeigu spaudai bus iškelta alternatyva iškreipti įvykius arba visiškai juos nutylėti,tai spaudos laisvei ateina galas. " (6, 253) „Kova dėl darbininkų išlaisvinimoreiškia kovą ne dėl klasinių privilegijų ir monopolijų, o už lygias teises ir parei-gas ir už panaikinimą bet kokio klasinio viešpatavimo." (16, 12)

68

BENDROJI DALIS

1.3 REALISTINĖ TEISĖS SAMPRATA,ARBA R. VON IHERINGO „INTERESŲ JURISPRUDENCIJA"

R. von Iheringo (1818-1892) teisinės pažiūros kilo iš teisinio pozi-tyvizmo doktrinos, bet greitai nuo jų nutolo vadinamosios realisti-nės teisės doktrinos linkme, nes neignoravo teisės normų turinio irpozityviai sprendė moralės bei teisės santykį.

Ši jurisprudencijos kryptis atsirado oponuojant Gustavo von Hu-go (1764-1844), Karlo Savigny (1779-1861), Georgo FridrichoPuchtos (1798-1846) ir kitų XIX a. pradžios vokiečių autorių pro-paguotai istorinei teisės mokyklai, kuri kildino teisę iš tautos dva-sios, o pačią kilmės eigą aiškino analogija su kalbos kilme. Kaipsavaime atsirandanti kalba, taip nuosekliai be specialių pastangų išgyvenimo atsirandanti ir teisė. Klausimas, koks teisės santykis suvisuomenės socialine struktūra ir socialinių jėgų santykiu, nebuvokeliamas. Tai menkino tikslinės sąmonės vaidmenį formuojant teisę.

R. von Iheringas mąstė priešingai. Jis, kaip ir K. Marksas, į pirmąvietą iškėlė tikslinę, sąmoningą žmogaus veiklą, kuri sukurianti teisęatsižvelgiant į žmonių interesus. Teisė atsirandanti kuriant konkretųžmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo mechanizmą, kuris turįs ap-saugoti žmogaus interesus darydamas atitinkamą poveikį jo elgesiui.

Teisė, pagal Iheringą, susideda iš dviejų struktūrinių elementų: in-tereso ir jo apsaugos mechanizmo. Todėl ji esanti juridiškai apsaugotasinteresas, arba, kitaip sakant, teisė - tai interesas, ginamas organizuotavalstybės jėga. Jos tikslas — apsaugoti visuomenės ir asmens laisvę.

Pabrėždamas socializuojantį teisės poveikį žmogaus elgesiui, Ihe-ringas iškėlė teigiamą teisės poveikį dorovinei pažangai: žmonių do-rovinis tobulėjimas vykstąs kaip žmogaus laisvos valios drausmini-mas. Ne tik dorovė turinti praminti teisei kelią, bet ir teisė - doro-vei, vesti ją paskui save.

Iheringas glaudžiai siejo teisę su jėgos sąvoka. Veikale „Kovadėl teisės" jis, panašiai kaip Marksas, teisės realumą aiškino kaipasmens kovos dėl savo subjektinių teisių rezultatą. Žmogus gimstąsbe teisių, todėl privaląs jas įgyti kovodamas su kitais individais, truk-dančiais jam įgyti subjektinę teisę ir ja naudotis. Jis mąstė taip: jei-gu teisė yra elgesio taisykle paverstas interesas, tai dėl teisės reikiąkovoti taip kaip ir dėl savo interesų. Žmogus teises ne gauna, neatsineša, o išsikovoja. Visi didieji teisės pokyčiai istorijoje (pvz., ver-gijos, baudžiavos panaikinimas ar verslo, sąžinės laisvės įgijimas)

69

TEISĖS T E O R I J A

buvę išsikovoti sunkia amžius trukusia kova28. Atitinkamai visą Nau-jųjų amžių teisės istoriją R. Iheringas skirstė į tris nuolat trunkan-čios ir laiminčios kovos etapus: 1) kova dėl sąžinės laisvės (tai ga-lėtų būti reformacijos laikotarpis - XVI a.); 2) kova dėl politinės lais-vės (kova su absoliutine monarchija - XVII-XVIII a.); ir 3) kovadėl ekonominės laisvės (kova su ekonominiu žmogaus pavergimu,ekonominiu skurdu, varžančiu žmogaus teises, - XIX a.). Todėl tei-sė esanti „labiau jėgos negu logikos kategorija".

R. Iheringo realistinei teisės sampratai būdingi tokie požymiai:

1) Teisė nagrinėjama atsižvelgiant į glaudžią jos sąveiką su kin-tančiais žmonių interesais, šiems kintant, keičiasi ir pati teisė.

2) Autentiškas teisės egzistavimo būdas yra nuolatinė individokova dėl savo subjektinių teisių. Pati objektyvioji teisė egzistuojatik tiek, kiek žmonės naudojasi savo subjektinėmis teisėmis.

3) Teisės ir valstybės vienovė. Be valstybės teisė esanti niekas.Tik valdžia, taikanti teisės normas, daro teisę tuo, kas ji yra ir turibūti. Iheringas neskirstė teisės į prigimtinę ir pozityviąją; teisė jam- tai tik pozityvioji teisė (pozityvistinės metodologijos įtaka).

4) Struktūros požiūriu teisė aiškinta kaip teisių ir pareigų vie-novė. Ji - teisinė pilietinės visuomenės kūrimosi sąlyga.

Šias pažiūras į teisę R. von Iheringas dėstė gausiuose savo vei-kaluose: „Romos teisės dvasia" (Das Geist des romischen Rechts),,,Kova dėl teisės" (Der Kampf um Recht, 1872), „Teisės tikslas"(Der Zweck im Recht, 1872), T. 1. - 1872; T. 2 - 1883) ir kiruose.

2. TEORIJOS, GRINDŽIANČIOS TEISĖSESMĘ PRIEŠINGŲ INTERESŲ KOMPROMISU

Oponuojant minėtoms teorijoms, teisę kildinusioms tik iš jėgos per-svarą turinčio socialinio intereso, formavosi visuomeninės sutarties,solidarumo ir kitos teorijos, kurios intereso virsmą teise siejo ne sunugalėtojų prievarta, o su kompromisu. Jos siekė išvesti teisę ne išviešpatavimo, o iš bendradarbiavimo pastangų.

Teisės šaltinis esąs žmonių interesas nepriklausomai nuo to, ko-kio masto jėga to intereso turėtojas disponuoja garantuoti savo inte-resą. Teisę dalyvauti nustatant visuotinai privalomo elgesio taisyklę

28 Iheringas R. Kova dėl teisės / vertė A. Janulaitis. Kaunas, 1923. P. 6.

70

BENDROJI DALIS

(visuomeninę tvarką) gali bet kurios socialinės grupės interesas, de-rindamasis su kitų socialinių grupių interesais kompromiso pagrin-du. Kiekviena teisė yra skirtingų socialinių grupių interesų kompro-misinio derinimo rezultatas.

Prie tokių teorijų priskirtinos visuomeninės sutarties ir solida-rumo, arba socialinių funkcijų, teorijos.

2.1 VISUOMENINĖS SUTARTIES TEORIJA

Ji teisę taip pat kildina iš intereso, tik kitaip aiškina to intereso vir-timo elgesio taisykle būdą. Teisė ir valstybė atsirandančios ne iš bru-talios prievartos, ne iš individo smurtu laimėtos kovos, kur pralai-mėjusiųjų interesas dėl jėgos nepakankamumo netenka galimybės da-lyvauti socialinėje tvarkoje, o iš būtinybės kompromisu (abipusėmisnuolaidomis) derinti priešingus žmonių interesus. Socialinėje tvarkojetada dalyvauja visų socialiai aktyvių grupių interesai, kompromisu ap-valyti nuo nepakantumo kito interesui. Teisė tada suprantama kaip prie-šingų interesų kompromisas, pavirtęs bendro elgesio taisykle. Prievar-ta čia pasislenka į antrą vietą ir ji tik tiek reikalinga, kiek gali padėtišalims susitarti ir saugoti sutartimi nustatytą socialinę tvarką. Teisėsir valstybės vaidmuo - siekti socialinio kompromiso ir remiantis juogarantuoti visuomenėje socialinę santarvę bei rimtį.

Teisę iš visuomeninės sutarties antikoje kildino graikų filosofasEpikūras (341-270 m. pr. Kr.), vėliau - Ciceronas, Naujaisiais am-žiais - anglų filosofai T. Hobsas, D. Lokas, XVIII a. prancūzų filo-sofas Žanas Žakas Ruso, parašęs tokio pat pavadinimo veikalą „Con-irat sočiai" (1762). Lietuvoje visuomeninės sutarties teoriją Cicero-no veikiamas XVI a. plėtojo Lietuvos teisininkas Andrius Volanasveikale „Apie pilietinę arba politinę laisvę" (1572). Požiūris į teisękaip įgyvendinančią visuomeninę sutartį šiandien vyrauja Vakarų Eu-ropoje ir Šiaurės Amerikoje dėl demokratinių procesų raidos.

2.2 SOLIDARUMO, ARBA SOCIALINĖSPRIKLAUSOMYBĖS (FUNKCIJŲ), TEORIJA

Modemų visuomeninės sutarties teorijos variantą XIX a. antroje pu-sėje ir XX a. pradžioje plėtojo prancūzų sociologai ir teisininkai. Išjų Leonas Buržua (Bourgeois) išleido tokio paties pavadinimo knygą„Solidarumas" (Solidaritė, 1896), kuri buvo vienas iš mėginimų spręsti„socialinį klausimą", kurioje solidarumą aiškino kaip bendrą visuo-

71

TEISĖS TEORIJA

menės pareigą ir ragino šia dvasia auklėti visuomenę, nes socialinėproblema (darbo žmonių gynimas) kartu esanti ir auklėjimo proble-ma. Auklėjimas turįs skatinti socialines reformas, apsaugančias visuo-menę nuo revoliucijų. Jis ragino darbdavius vadovautis socialinio tei-singumo principu, daryti darbo žmonėms nuolaidas, siūlė prie žmo-gaus teisių deklaracijos pridėti ir žmogaus pareigų deklaraciją.

Bet ryškiausiu tos krypties atstovu laikomas Prancūzijos Bordouniversiteto profesorius Leonas Diugi (L. Duguit, 1859-1928), soli-darumo idėją plėtojęs kaip abipusės socialinės priklausomybės te-oriją, kuriai pirmiausiai siekė palenkti nuosavybės teisę. Šią teorijąL. Diugi suformulavo veikaluose: „Privačiosios teisės žymiausieji pa-sikeitimai, pradedant Napoleono kodeksu" (Les transformations ge-nerales du droit prive depuis la Code Napoleon, 1920), „Socialinėteisė, individualioji teisė ir valstybės permainos" (Le droit social, ledroit individuel et les transformations de l'Etat, 1922), taip pat„Valstybė, objektinė teisė ir pozityvusis įstatymas" (L'Etat, le droitobjectif et la loi positive, 1922).

Kritikuodamas marksizmo klasių kovos teoriją, L. Diugi teigė, kadžmonės yra tarpusavyje susaistyti solidarumo tikslų ir tarpusavio pri-klausomybės. Todėl kylančius prieštaravimus žmonės turį įveikti nekovos gilinimu, o bendradarbiavimu, kurio pagrindu susiformuoja ben-droji solidarumo norma: „Venk visko, kas pažeidžia socialinį solida-rumą, ir daryk viską, kas reikalinga jam įgyvendinti bei stiprinti."

Solidarumas, arba socialinė sąveika, - tai nuolatinis asmeninių irvisuomeninių tikslų (interesų) derinimas. Solidarumas reiškiasi dvejo-pai: 1) interesų panašumu; ir 2) darbo pasidalijimu. Pirmuoju atvejužmonės solidarūs todėl, kad turi bendrus interesus ir siekia juos įgy-vendinti veikdami kaitų (tautinis, klasinis, pasaulėžiūrinis ir kitoks so-lidarumas); antruoju atveju solidarumo būtinybė kylanti iš jau minėtoasmens kultūrinio nepakankamumo pačiam sau: asmuo, negalėdamaspats pasigaminti visų jo egzistencijai reikalingų reikmenų, priverstasbendrauti su kitais žmonėmis, keisdamasis su jais paslaugomis.

Toks pats esąs ir klasių solidarumas. Kiekviena klasė arba so-cialinė grupė yra viena kitai reikalinga, nes atlieka visuomenėje tamtikrą tik jai skirtą misiją - pareigą įgyvendindama solidarumo nor-mą. Šiai solidarumo idėjai pavaldi ir teisė. Ji yra išraiška viso to,kas atitinka solidarumo normą. Teisės normos egzistuoja nepriklau-somai nuo valstybės, nes kyla iš visuomenės solidarumo.

72

BENDROJI DALIS

Kiekvienas asmuo ir socialinė grupė visuomenėje turi ne teises,o pareigas - vykdo tam tikrą solidarumo funkciją. Niekas neturi so-cialiniame gyvenime kitų įgaliojimų, išskyrus pareigas, kurias jamuždeda solidarumo norma. Nuosavybės teisė nustoja buvusi indivi-duali teisė, ji tampanti socialine funkcija, t. y. pareiga palaikyti vi-suomenėje solidarumą. Atitinkamai visi valdžios aktai galioja tik tiek,kiek jie realizuoja (atitinka) solidarumo normą, t. y. palaiko įvairiųsocialinių grupių bendradarbiavimą ir santarvę.

Šios vertybės palaikomos visų socialinių grupių teise dalyvautivaldant valstybę, valdžios decentralizacija ir dalyvavimu sindikatųveikloje, sindikatų, kuriuose kartu veikia darbininkai ir darbdaviai, pri-imdami sprendimus remdamiesi sutartimi. Tokią korporatyvinę vals-tybę L. Diugi laikė viršesne už klases, o pačią klasių kovą keičiančiąklasių bendradarbiavimu. Klasinės valstybės epocha turinti baigtis, nesatmetama pati viešpatavimo idėja - tiek darbdavių, tiek proletarų.

Solidarumo norma L. Dingi interpretacijoje nėra konkretus įsta-tymas, o tik metodologinis principas, kuriuo privalanti vadovautisteisėkūra.

L. Diugi manė, kad teisė, išreiškianti visuomenės solidarią pri-gimtį, nėra valstybės nustatyta ir todėl negali būti valstybės atšaukta;atvirkščiai - ji viršesnė už valstybę ir šiai privaloma. Todėl įstatymųleidėjas ne kuria, o tik konstatuoja, protokoluoja teisės normas.

Įgyvendinti solidarumą L. Diugi reikalavo socialiai aktyvios vals-tybės. Vyriausybės pareiga esanti užtikrinti socialinį solidarumą irneleisti nieko, kas yra priešinga solidarumui. Valstybė turinti garan-tuoti piliečių teisę į darbą, teisingą atlyginimą, ji privalanti globotivaikus, invalidus, senelius, šalinti arba bent riboti darbuotojų išnau-dojimą. Valstybė galinti taikyti prievartą tik siekdama palaikyti so-lidarumą. Imdamasi riboti asmens teises, valstybė turi tai daryti vi-sų asmenų atžvilgiu vienodai. Įgyvendinant valstybinę valdžią, pa-sak L. Diugi, turi proporcingai dalyvauti ne tik politinės partijos, betir profesinės sąjungos. Propaguodamas politinės valdžios atvirumą,jis mėgino minimizuoti socialines priešpriešas ir ieškodamas kom-promisų siekti socialinės taikos, pasukti visuomenės raidą iš revo-liucinio į evoliucinį kelią.

Taigi L. Diugi formuluotoje valstybės ir teisės sampratoje svar-biausia buvo supratimas, kad teisė kaip socialinė tvarka, o valstybėkaip tokios tvarkos organizacija turi remtis žmonių solidarumu (tar-

73

TEISĖS TEORIJA

pusavio bendradarbiavimu) ir interesų kompromisu. Tai buvo pozi-tyvus liberaliųjų valstybės ir teisės sampratų įveikimas.

Institucionalizmo linkme solidarumo idėją XX a. pradžioje plė-tojo kitas Prancūzijos administracinės teisės specialistas - MorisasHoriju (Maurice Hauriou, 1856-1929) veikale „Administracinės irviešosios teisės kursas" (Precis de droit administratif et de droit pub-lic... / 11 ed. Paris, 1927), siekdamas suteikti solidarumo idėjai ins-titucinį (organizacinį) pavidalą. Kiekviena organizacija, pasak M. Ho-riju, yra tam tikra korporacija (institucija): šeima. Bažnyčia, akcinėbendrovė, profesinė sąjunga ir kitos, kurios, teikdamos pavienius in-dividus, siekia padidinti kiekvieno galimybes ginti savo teises. Or-ganizuota gynyba kuria socialinių jėgų pusiausvyrą visuomenėje, rei-kalingą sukurti ir palaikyti socialinę rimtį visuomenėje. Jis raginoatitinkamai orientuoti ir valstybę, kad jos vykdomoje politikoje būtųatsižvelgta į įvairių socialinių institucijų vertę ir reikšmę visuome-nės gyvenimui, ir šitaip išvengti socialinių sukrėtimų, kylančių dėlsocialinės pusiausvyros pažeidimų.

2.3 KOMPROMISINĖS KRYPTIESTEISĖS SAMPRATŲ ĮVERTINIMAS

Šios teorijos išreiškė naują valstybės ir teisės sampratos tendenciją.Jos siekė paversti teisę ne viešpatavimo, o bendradarbiavimo įrankiu.Pagrindine priemone transformuojant socialinius interesus į teisės nor-mas laikė ne nugalėtojų prievartą, o priešingų interesų kompromisą.Vadovaujantis solidarumo idėja buvo plėtojamas naujos politinės sis-temos modelis, kuris turėjo klasių kovą paversti klasių bendradarbia-vimu, kad socialistinė revoliucija netaptų vieninteliu įmanomu būduspręsti socialinius prieštaravimus, plėtoti socialinį teisingumą.

L. Diugi ir kitų solidarumo idėjos puoselėtojų teorijos pagrinduplėtojosi šiuolaikinė teisės samprata, o šios pagrindu - socialinėsteisinės valstybės koncepcija ir praktika.

3. TEISĖS SAMPRATŲDIFERENCIACIJA PAGAL TEISĖS ŠALTINIO POBŪDĮ

Pažiūros į teisę gali skirtis ir pagal tai, kaip suprantamas pats inte-resas, iš kurio kildinama teisė: ar jis — dieviškoji valia, žmogausprigimtis, valdžios valia ar faktiniai žmonių santykiai, kurie atsi-

74

BENDROJI DALIS

randa žmonėms keičiantis savo gaminiais (paslaugomis) lygiaverčiųmainų pagrindu.

3.1 TEOLOGINĖ,ARBA DIEVIŠKOJI, TEISĖS KILMĖS TEORIJA

Tai istoriškai pirmoji teisės samprata, kuri teigia, kad teisė yra nežmogaus, o dieviškojo intereso pavertimas elgesio taisykle. Si pa-žiūra atsirado iš teisėje slypinčio socialumo mistifikacijos, t. y. mė-ginimo nežemiškomis priežastimis paaiškinti žemiškus dalykus -teisės propaguojamos sugyvenimo vertybės kilmę. Tam davė pa-grindo intuityviai suvokta pati teisės paskirtis - saugoti ne tik stip-riųjų, bet ir visų žmonių gerovę. Bet jeigu teisė siekia visų gero-vės, tai ar ji gali atsirasti iš žmogaus, kuris iš prigimties egoistas,pirmiausiai žinantis tik savo interesus ir dėl to labiau linkęs į ag-resiją prieš artimą negu į santarvę su juo. Iš čia ir egoistinio indi-vido veržimasis viešpatauti - plėsti savo naudą artimo naudos ma-žinimo ar likvidavimo sąskaita.

O jeigu taip, tai teisė, kaip bendros gerovės (socialumo) nešė-ja, negali atsirasti iš egoistinio žmogaus interesų; jos šaltinio rei-kia ieškoti kitoje, socialumo požiūriu tobulesnėje tikrovėje, esan-čioje šalia žmogaus ir aukščiau žmogaus. O tokia tikrovė teocen-triniam mąstymui gali būti tik Dievas, vienodai gerbiantis visų žmo-nių, kaip savo vaikų, interesus. Todėl teisė - ne žmonių kūrinys,o dievų dovana, skirta socializuoti patį egoistišką žmogų, švelnintijo egoizmą, sulaikyti jį nuo nuodėmės, į kurią žmogų lenkia taspats jo egoizmas. Justiniano „Digestuose" sakoma, kad „kiekvienateisė yra dievų dovana". Romėnai manė, kad jų teisės kilusios išvyriausiojo dievo Jupiterio. Žydams Dekalogą irgi davęs Dievas.Dievo įkvėptas, Mozė rašęs „Penkiaknygę", apimančią papročių,pilietinę (pozityviąją) ir apreikštąją teisę. Šią knygą žydai vadinotiesiog „Thora" (Tiesa). Dievas — tikrasis teisės kūrėjas, teisė -dieviškojo apreiškimo paminklas.

Šioje pažiūroje buvo vertinga tai, kad ja siekta įveikti etatisti-nės legistinės teisės sampratos subjektyvizmą: teisė yra ne žmoniųsavavališkai nustatoma elgesio taisyklė, o egzistuoja šalia žmogaus va-lios, ir tik tam, kad ją saistytų, varžytų, likviduotų savivalę, lenktųžmones socialinei taikai, išvestų juos iš laukinės visų karo su visaisbūsenos, kuria gyvenama, kol neturima teisės kaip bendrosios valios,

75

TEISĖS TEORIJA

vienodos pagarbos skirtingų interesų turėtojams. Tuo norėta pasakyti,kad teisės pasirodymas yra kokybiškai naujos civilizacijos ženklas, kadcivilizacija (žmogaus būtį socializuojantis veiksnys) pagaliau įžengiane tik į daiktinį, materialųjį žmonių gyvenimą, bet ir į jų tarpusaviosantykius, ragindama tuos santykius grįsti ne jėga (tai būdinga žvėriųpasauliui), o teise, įpareigojančia abipusei tolerancijai ir santarvei.

Taigi teologinė teisės samprata mistifikavo visiškai nemistiškusdalykus. Juos mistifikavo tik todėl, kad padidintų teisės autoritetąsusiedama jį su ano meto žmonėms didžiausią autoritetą turinčia Die-vo valia. Kas paklūsta Dievui, tas turi paklusti ir jo kūriniui - tei-sei. Teisės reikia laikytis ne todėl, kad ji garantuota fizine jėga, okad ji kyla iš didžiausio moralinio Autoriteto, esančio šalia žmo-gaus ir virš žmogaus. Tai turėjo padidinti teisės veiksmingumą reli-gingoje visuomenėje, nes, pagal religingo žmogaus logiką, pažeistiteisę - tai kartu padaryti ir atitinkamą nuodėmę: kas nusikalsta ar-timui, tas nusikalsta ir Dievui. Teisė čia išvedama iš moralės ir suja sutapatinama. Teisė — tai moralė, kurios imperatyvus garantuojane tik Dievo, bet ir žemiškosios valdžios autoritetas bei prievarta.Tai pirmoji žmogaus dorinimo, socializavimo teise forma. Tai isto-rinis teologinės teisės sampratos nuopelnas.

Vėlesnės teisės sampratos ėjo teisės demistifikavimo linkme, tei-sės šaltinį - interesą perkėlinėjo iš Dievo valios į žmogaus valią.Todėl vyko teisės atsiskyrimas nuo teologiškai suprantamos mora-lės; teisės veiksmingumą dabar turėjo labiau garantuoti ne tiek mo-ralė ir Dievo autoritetas, kiek abipusė nauda ir valstybės prievarta.

3.2 PRIGIMTINĖS TEISĖS TEORIJA

Tai doktrina, liudijanti metodologinį teisinės minties posūkį nuo te-ocentrizmo prie antropocentrizmo. Tai jurisprudencijos išsivadavimoiš teologijos būdas, perkeliant teisės šaltinį iš Dievo valios į žmogų,į jo prigimtį, jo egzistencinius interesus, kartu išsaugant objektyvis-tinį požiūrį į teisės šaltinį. Teologinė samprata teisės autoritetą grin-dė jos objektyvumu - nepriklausomybe nuo žmogaus valios; tą ob-jektyvumą siekiama išsaugoti ir antropocentristinėje teisės sampra-toje, tik dabar jis turi būti siejamas su tais žmogaus interesais, ku-riuos šis ne savavališkai prasimano, o kurie slypi pačioje jo prigim-tyje - gyvybėje, sveikatoje, orume, kurie kiekvienam žmogui yrabūtini ir kuriuos praradęs žmogus nustotų buvęs tas, kas yra. Šį in-

76

BENDROJI DALIS

teresų neatšaukiamumą (objektyvumą) imta vadinti jų prigimimu, ojuos saugančią teisę - prigimtine. XIX a. ji atgimė kaip protestasprieš istorinę teisės mokyklą, o vėliau - prieš teisinį pozityvizmą.

Istoriniu požiūriu prigimtinės teisės koncepcija sutinkama įvai-riose žmonijos raidos epochose: senovės Graikijoje ir Romoje, se-nųjų Rytų kultūrose, viduramžių krikščionybėje (skotizmas, tomiz-mas), Renesanso epochoje, vėliau ji vėl atgydavo ir atgyja, kai tikpozityviąją teisę ištinka moralinė krizė. Naujasis susidomėjimas pri-gimtine teise po Antrojo pasaulinio karo kaip tik ir buvo sukeltastos gilios moralinės krizės, į kurią buvo patekusi Europos pozity-vioji teisė dėl pasidavimo pozityvistinei ir normatyvistinei ideologi-jai, dėl kurios ji buvo palenkta tarnauti totalitariniams režimams irgiliai susipriešinusi su bendra žmogiškąja morale29.

Prigimtinė teisė visada buvo žmonių kuriamos teisės idealas irkaitų priemonė diskvalifikuoti amoralią teisę, taip pat kovoti dėl tei-singos teisės. Prigimtinė teisė yra tiesiog žmoniškumo pozityviojojeteisėje barometras ir gelbėjimosi ratas: kai pozityvioji teisė pernelygnukrypsta nuo moralės, su ja susvetimėja ir sukelia grėsmę auten-tiškosioms žmogaus vertybėms, prigimtinė teisė vėl ateina į žmoniųsąmonę, į jų tarpusavio santykius kaip protestas šiai teisės linkmei,ir ateina tam, kad vėl sugražintų pozityviąją teisę į moralės vagą iršitaip primintų pozityviajai teisei jos autentiškąją paskirtį.

Pagrindiniai prigimtinės teisės doktrinos postulatai:

1) Prigimtinė teisė - rinkinys normų arba vertinimų, reglamen-tuojančių žmonių elgesį ir priklausančių tai pačiai žmogaus intere-sų sričiai, kurią paprastai normina pozityvioji teisė.

2) Prigimtinės teisės koncepcijų išeities taškas - prielaida, kadprigimtinės teisės šaltinis yra žmogaus ar visuomenės prigimtis (pa-saulietinė kryptis). Iš čia - tvirtinimas: teisė egzistuoja objekty-viai. Ji nėra žmogaus tikslinės veiklos rezultatas (kultūros darinys),o egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus valios ir sąmonės.

3) Prigimtinės teisės normos išreiškia tam tikrą norminę tvar-ką, bet skirtingą nuo tos, kurią nustato pozityvioji teisė. Jos įpa-reigoja tam tikram elgesiui nepriklausomai nuo pozityviosios tei-

29 Plačiau apie prigimtinę teisę žr: Linsmayer E. Das Naturrecht in der deut-schen Rechtsprechung der Nachkriegszeit. 1963; Senrong L. Der Wiederaufbauder Naturrechtslehre in Deutschland nach dem Zweiten Weltkrieg. 1977; kita.

77

TEISĖS TEORIJA

sės (valdžios aktų) įpareigojimų. Pavyzdžiui, kiekviena tauta turiteisę į laisvę ir nepriklausomybę neatsižvelgiant į tai, ar tokią teisękonkrečiai tautai pripažįsta jos teritorijoje galiojanti pozityvioji tei-sė. Tokio įpareigojimo pagrindas, kad prigimtinė teisė esanti nesantykinė, o absoliuti.

4) Prigimtinė teisė laikoma vienu iš kriterijų vertinti pozity-viosios teisės turinį ir valstybės institucijų veiklą apskritai žmo-niškumo požiūriu.

Ši doktrina nėra vienalytė. Pagal požiūrį į prigimtinės teisės tu-rinio kintamumą skiriami trys prigimtinės teisės koncepcijos tipai:

a) Statiškoji koncepcija (ji kartais vadinama klasikine), kurisusiformavo antikoje (Sokratas, Platonas, Aristotelis, Cicero-nas ...) ir buvo plėtojama viduramžiais (T. Akvinietis, D. Sko-tas), Naujaisiais amžiais (H, Grocijus (H. Grotius), 1583—1645;T. Hobsas (T. Hobbes), 1588-1679; Dž. Lokas (John Locke),XVIII a. prancūzų švietėjai Ž. Ž. Ruso (J. J. Rousseau), P. A. Hol-bachas (P. A. Holbach), Š. Monteskjė (Ch. Montesąuieu) ir ki-ti). Ši koncepcija skelbė, kad prigimtinės teisės turinys nesikei-čia, o papročiai yra religinio pobūdžio. Šitaip suprantamą pri-gimtinę teisę XVI a. Lietuvoje propagavo minėtas A. Volanas(sekdamas Ciceronu), XIX a. Vilniaus universiteto teisės profe-sorius I. Danilavičius, Antrojoje Lietuvos Respublikoje — P. Ma-lakauskis, J. Vaitkevičius, B. Fridmanas, S. Šalkauskis ir kiti.

b) Kintamojo, arba dinaminio, turinio prigimtinės teisės kon-cepcijos susiformavo XIX ir XX a. sandūroje. Jų kūrėjais lai-komi Rudolfas Stammleris (1856-1938), o tam tikru atžvilgiu- ir Leonas Petražyckis (1867-1931). Pripažįstama, kad pri-gimtinės teisės turinys pavaldus kitimams, nes orientuotas įatitinkamos specifikos kultūrą, arba į istorinių materialiųjų są-lygų visumą. Kiekvienai epochai egzistuoja „geriausia", „spe-cifiškiausia" prigimtinė teisė.

Artimos šiai krypčiai idėjos suformuluotos ir Vatikano II su-sirinkimo (1962-1965) dokumentuose. Čia sakoma, kad, kei-čiantis pasauliui ir žmogui, keičiasi ir prigimtinės teisės turi-nys. Nesikeičia tik patys prigimtinės teisės principai, bet jietaikomi atsižvelgiant į laiko reikalavimus, į besikeičiantį pa-saulį ir besikeičiančius žmogaus teisių saugos poreikius.

78

BENDROJI DALIS

Prigimtinės teisės koncepcijos pagal pobūdį skirstomos į mate-rialiąsias ir procedūrines (formaliąsias). Pirmu atveju prigimtinės tei-sės koncepcija formuluoja labai abstrakčias vertybes, kurias turi rea-lizuoti pozityvioji teisė, jeigu ji „nori" būti „teisinga". PavyzdžiuiH. Gracijaus koncepcijoje prigimtinei teisei priskiriamos tokios nor-mos kaip įpareigojimas laikytis sutarčių, draudimas kėsintis į sveti-mą nuosavybę, įpareigojimas atlyginti kaltai padarytą žalą ir t.t.

Procedūrinė prigimtinės teisės koncepcija formuluoja tam tikraspozityviosios teisės kūrimo formas (procedūras), kuriomis turėti reikš-tis teisinga pozityvioji teisė. Žinomiausia procedūrinės prigimtinėsteisės versija yra Lono L. Fullerio (1902-1978) vidinio teisės mora-lumo koncepcija. Ji siekia nurodyti, kaip reikia kurti teisės normųsistemą, kaip ją taikyti, kad ji taptų teisės sistema „tikrąja" to žo-džio prasme. Išoriniam teisės moralumui L. Fulleris priskiria tokiuspostulatus kaip teisės normų bendrumas, teisinės sistemos aiškumasir neprieštaringumas, teisės normų galiojimo atgal draudimas, teisėspublikavimas, draudimas nustatyti pareigas, kurių neįmanoma įvyk-dyti (nes tai užprogramuotų valstybės prievartą asmenims - A. V.),reikalavimas valstybės institucijoms veikti pagal įstatymą (teisėtumoprincipas). L. Fullerio postulatų rinkinys kartu formuluoja teisės sam-pratą ir veiksmingo jos įgyvendinimo sąlygas.

Pagal tai, prigimtinės vertybės ir taisyklės laikomos nekintamo-mis laiko ir erdvės atžvilgiu ar revizuojamos atsižvelgiant į kultū-ros, kurioje funkcionuoja, specifiką, prigimtinės teisės koncepcijosskirstomos į absoliučias ir santykines.

Atsižvelgiant į tai, prigimtinės teisės šaltinis yra racionaliai pažini„gamta" (prigimtis) ar gamtos, visuomenės, žmogaus esmė, prigimti-nės teisės doktrinos dar skirstomos į natūralistines ir viršgamtines. Na-tūralistinė koncepcija (H. Grotius, T. Hobbesas, I. Kantas, dabar - JohnasWildas) prigimtinės teisės šaltinį kildina iš žmogaus esmės, iš jo pro-to, orumo, iš visuomenės arba individo prigimties; antgamtinės kon-cepcijos tokio šaltinio ieško transcendentinėje Dievo valioje.

XVIII a. pabaigoje prigimtinės teisės principai susilaukė konsti-tucinio pripažinimo ir įtvirtinimo. Pirmiausia jie buvo juridizuoti(įtvirtinti) JAV Nepriklausomybės deklaracijoje (1776), vėliau - Pran-cūzijos „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje" (1789) ir kitų vals-tybių teisės aktuose. 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija žmo-gaus teises taip pat pripažino prigimtinėmis (18 str.).

79

TEISĖS TEORIJA

Šiandien prigimtinių teisių doktrina vėl plačiai atgimsta ir su-daro pagrindinę idėjinę moderniosios demokratinės (pilietinės) tei-sės sampratos bazę. Ja grindžiama asmens pirmenybė prieš valsty-bės institucijas, plėtojama demokratinė visuomenės organizacija.

Prigimtinės teisės doktrinų populiarumo priežastis, kad jos pri-pažįsta, jog teisė kuriama ne savavališkai, o atsižvelgiant į objekty-vias, pačiame žmoguje slypinčias vertybes. Tai nustato tam tikrasvalstybės teisėkūros ribas, o patį tų vertybių turėtoją atitinkamai įpa-reigoja kitų asmenų atžvilgiu.

Lenkų teisininkė S. Wrankowska mano, kad stabiliais laikais, kainesijaučia principinio valstybės nustatomos teisės ir visuomenėje eg-zistuojančių vertybių skirtumo, teisės praktikoje paprastai vyrauja po-zityvistinė teisės samprata. Bet kai toks skirtumas ima ryškėti, teisi-nis pozityvizmas darosi nepakankamas. Tada kyla poreikis palenktipozityviąją teisę prigimtinės teisės vertybėms, kurios būtų absoliu-čios, o jomis besiremiantis pozityviosios teisės turinys nepriklauso-mas nuo valdžios valios30.

Plačiau apie prigimtinę teisę kalbama kitame skyriuje.

3.3 TEISINIS POZITYVIZMAS

Tai XIX a. antros pusės ir XX a. pradžios teisinė ideologija, pagrįstavalstybės vaidmens teisėje pabrėžimu. Ji nesusiformavo į vientisą mo-kyklą. Išliko dviejų skirtingų versijų teisinis pozityvizmas: anglosaksųir kontinentinis. Pagrindiniais anglosaksų teisinio pozityvizmo atsto-vais laikomi Johnas Austinas (1790-1859) ir Herbertas L. A. Hartas,atstovaujantys vadinamajai analitinei jurisprudencijai, susiformavusiairemiantis lingvistine filosofija; kontinentinio - Karlas M. Bergbohmas(1849-1927), Rudolfas Iheringas, Georgas Jellinekas (1851-1911).

Teisiniam pozityvizmui apskritai buvo būdingi tokie požymiai:

1) Subjektyvistinė teisės samprata. Teisė - tai valstybės sukurtųteisės normų rinkinys. Pasak Johno Austino, teisės norma - tai ben-dra, abstrakti suvereno nustatyta elgesio taisyklė, kuri ką nors įsakoarba uždraudžia ir kurios vykdymas garantuotas valstybės prievarta.Valstybės valia čia nėra saistoma jokių nuo valstybės nepriklausomaiegzistuojančių vertybių. Todėl ir pati teisėkūra teisiniams pozityvis-tams nėra didesnio dėmesio verta sritis.

30 Redelbach A., Wronkowska S., Ziembinski Z. Zarys teorii panstwa i prawa.Warszawa, 1993. S. 105.

80

BENDROJI DALIS

2) Kadangi teisė tapatinama su įstatymu, tai teisės problema čiaiš esmės pakeičiama įstatymo problema: kiekvienas įstatymas - teisi-nis, nes nėra įstatymo, kuris neturėtų teisės normų. O koks tų teisėsnormų turinys - ne jurisprudencijos reikalas, nes jurisprudencija domisine elgesio taisyklės turiniu, o pačia elgesio taisykle (teisės norma).Todėl viskas, ką valstybė sukuria kaip visuotinai privalomo elgesiotaisyklę, yra teisinga ir teisėta. Ir tai suprantama, nes teisinis pozity-vizmas, kaip sakyta, pirmiausia orientuotas ne į teisėkūros, o į teisėstaikymo (įgyvendinimo) poreikius. Nesidomint arba menkai domintisteisėkūros šaltiniais, natūralu nesidomėti ir teisės normų turiniu.

3) Teisė griežtai skiriama nuo moralės. Įpareigojančios teisės nor-mos esančios nepriklausomos nuo to, jos realizuoja ar ignoruoja mo-ralines vertybes. Teisiniai pozityvistai neginčijo pažiūros, kad teisėsnormos gali rasti atramos moralėje ir kad teisė iš esmės gali būtivertinama moralės požiūriu. Bet teigė, kad toks vertinimas nėra tei-sės mokslo reikalas, nes moralinis teisės vertinimas neturįs poveikioteisės įpareigojimams. Moralės požiūriu neteisingos teisės normosvis tiek yra teisė, nes yra privalomos.

Teisiniams pozityvistams egzistuoja tik teisėtumo problema irį ją turi sutilpti ir teisingumas, jeigu jis nori išlikti teisės katego-rija. Teisėtumas ir teisingumas - ta pati sąvoka. Šitaip teisė visiš-kai perkeliama į valstybės sritį, ji atsiduria šalia visuomenės, pa-virsta formalių straipsnių, paragrafų agregatu, skirtu forminti vals-tybės aparato komandas.

4) Teisės ir moralės santykio ignoravimą lėmė tas faktas, kad me-todologinė teisinio pozityvizmo programa buvo tiesiogiai inspiruotafilosofinio pozityvizmo. Buvo skiriami teiginiai, kas yra, nuo to, kasprivalo būti. Būties pasaulis, kaip empirinė tikrovė, yra pažinus, oprivalėjimo pasaulis yra tas, kuris vertinamas kaip „geras", „teisin-gas", „privalomas" ir kuris esą neprieinamas pažinimui (vertybių irnormų agnosticizmas). Pasak pozityvistų, galima įrodyti vienos ar ki-tos vertybių sistemos pasirinkimą, galima pritarti tai ar kitai normai,bet tokia pozicija nesanti mokslinio pažinimo reikalas, nes mokslasgalįs tvirtinti tik tai, kas yra objektyviai „gera", „teisinga", „privalu".Tuo tarpu šios sąvokos iš prigimties esančios reliatyvios, priklauso-mos nuo vertintojo. Vertybių pasirinkimas, kuriam skirta teisė, esąskažkieno sprendimas, kai neįmanoma moksliškai įrodyti, kad tam tik-ra vertybių sistema yra objektyviai teisinga. Mokslinės refleksijos ob-

81

TEISĖS TEORIJA

jektas yra tik ta teisė, kuri yra duota hic et nunc, o ne ta, kuri turibūti kokios nors vertybių sistemos požiūriu. Šitaip iš teisės moksloeliminuojama aksiologiškai orientuota teisės politika.

5) Pozityvistinėje jurisprudencijos programoje nėra vietos klau-simui, kokių tikslų turi siekti teisėkūra, teisės aiškinimas ir teisėstaikymas, nes toks atsakymas negalįs būti racionaliai pagrindžiamas.Teisės mokslas privaląs užsiiminėti tik teisinės dogmatikos problemo-mis ir tai daryti formaliu būdu, t. y. tirti teisės formą, neieškodamasjos turinio. Atitinkamai teisinio pozityvizmo objektas nėra ir teisėssocialinės kilmės bei teisės istorinio turinio klausimas. Užtenka at-skleisti tik teisinių tekstų prasmę, tiksliai sutvarkyti teisės normas. Po-zityvistų silogistinė teisės taikymo koncepcija kaip tik ir siekė iš es-mės apsiriboti teisės taikymo klausimais:

a) įpareigojančių normų nustatymu;b) su šia norma sąveikaujančių faktinių aplinkybių nustatymu;c) normos aiškinimu; ird) teisės taikymo akto priėmimu.

Teisės mokslo programa, čia susiaurinta iki taikomosios, apibrė-žiama kaip grynoji teisės teorija, kurią iki logiškos pabaigos vėliauišplėtojo Hansas Kelzenas (H. Kelsen).

Tačiau pats teisės pažinimo būdas pozityvistų interpretacijosenebuvo nuoseklus. Pabrėždami ypatingą formalaus teisėtumo svar-bą ir skelbiantys esminį teisės ir moralės skirtumą, jie tylomis pri-pažino, kad pozityvioji teisė turinti atsižvelgti į pagrindines pirmi-nes vertybes.

Taigi teisiniam pozityvizmui teisė — tai valstybės nustatytų irvalstybės valią išreiškiančių įpareigojančių teisės normų rinkinys. Čiapostuluojama tik pareiga paklusti pozityviosios teisės imperatyvams,o atsakymas į klausimą, kuo gali būti grindžiama būtinybė tą parei-gą vykdyti, nebūtinas. Teigta, kad teisės normų įgyvendinimas įtvir-tina visuomenėje tam tikrą santarvės būseną. O santarvė esanti ver-tybė nepriklausomai nuo teisės normos turinio, nes normos adresa-tas privaląs laikytis normos reikalavimų neatsižvelgdamas į jos turi-nį. Tai totalitarinio režimo teisės apologetika.

Teisinis pozityvizmas kaip jurisprudencijos kryptis buvo ideolo-gija stabilizuotos valstybės, kurioje jau nevyko kova dėl pagrindiniųvertybių, nes tos vertybės buvo „atrastos" per buržuazines revoliu-cijas ir tereikėjo tinkamai jas organizuoti ir apsaugoti steigiant ope-

82

BENDROJI DALIS

ratyviai veikiančią administraciją, ją aprūpinti įpareigojančių, forma-lizuotų teisės normų sistema.

3.3.1 NORMATYVISTINĖ (ETATISTINĖ) TEISĖS SAMPRATA

Filosofinių pagrindų požiūriu normatyvizmas orientuotas į neokan-tizmą ir teisinį pozityvizmą. Kantizmo įtaka čia reiškiasi tuo, kadpagrindine prielaida laikomas jau minėtas būties ir privalomumo sky-rimas; jurisprudencija siejama su grynojo privalomumo tyrinėjimu,įvaldymu; taip pat postuluojama, kad pažinimo metodas kuria paži-nimo objektą ir kad tokio metodo paieška ir naudojimas privalo bū-ti jurisprudencijos specifika. Normatyvizmas kaip tik ir yra toks me-todas, kuris siekia susiaurinti teisės sampratą iki elgesio taisyklės(teisės normos) ir tyrinėti teisę tik logikos bei kalbos požiūriu. To-dėl teisė čia nėra procesas, o statinė normų būtis, kuri prasidedanorma ir baigiasi jos taikymu.

Normatyvizmo kūrėju ir pagrindiniu atstovu laikomas vokiečiųir austrų teisininkas Hansas Kelzenas (1881-1973), Vienos teisės mo-kyklos atstovas, teisinio pozityvizmo požiūriu kritikavęs prigimtinėsteisės ir sociologinės teisės koncepcijas, siekęs apvalyti teisę nuoideologijos ir aksiologijos „priemaišų", plėtojęs ją kaip grynai elge-sio norminimo techniką. Tai buvo pozityvus mėginimas suvokti tei-sės specifiškumą, atriboti jos problematiką nuo etines, politinės31. Irtik šios metodologinės linkmės suabsoliutinimas menkino jos moks-linę vertę.

31 Šiandien Europos teisėje dėl socialinės teisinės valstybės raidos, mirtiesbausmės panaikinimo, susipynus, susimaišius teisiniams ir etiniams, politiniamsveiksniams, tampa nebeaišku, kur prasideda ir baigiasi teisės kompetencija irkur teisės vardu veikia etinės, politinės nuostatos. Teisės mokslas ima tarsi pra-rasti savo objektą ir tapatybę. Pavyzdžiui, mirties bausmės panaikinimas Lietu-voje oficialiai pagrįstas teisiniais argumentais, nors šios bausmės panaikinimasnėra teisinė problema; socialinę pagalbą neįgaliesiems taip pat norima grįstižmogaus teisėmis, nors tokios pagalbos motyvai taip pat yra ne teisiniai, o eti-niai, politiniai - geraširdiškumas, socialinis solidarumas, tikslingumas, kurie suteise gali būti susieti tik netiesiogiai. Bet kuris teisių pripažinimas veiksniamasmeniui, atleidžiant jį nuo būtinybės tas teises garantuoti atitinkamų pareigųvykdymu, nėra teisinis, jeigu teisė suprantama kaip subjektinių teisių ir pareigųvienovė. Tai priežastis, subrandinanti antrąjį H. Kelzeno poreikį, kad būtų pa-sakyta, kas yra šiuolaikinė grynoji teisė ir koks turėtų būti jos kompetencijossantykis su etinio, polit inio veiksnio kompetencija. Šiandien klostosi padėtis,

TEISĖS TEORIJA

Savo normatyvistines pažiūras į teisę H. Kelzenas suformulavoXX a. pradžioje ir išdėstė apibendrintame veikale „Bendroji teisėsir valstybės teorija" (General Theory of Law and State, 1945). Tei-sės mokslo kompetenciją H. Kelzenas siekė apriboti pozityviosios tei-sės normų aprašinėjimu ir loginiu jų sisteminimu. Teisės mokslasneturįs tyrinėti teisės normų vertingumo ir teisingumo, jo neturi do-minti teisės normų nei ideologinis, etinis (kokia turi būti valstybėsnustatoma teisė pagal idealą), nei sociologinis (ką žmogaus gyveni-me teisės normos atitinka) aspektai. Jurisprudencija turinti ne kriti-kuoti ar teisinti galiojančią teisę, o tik ją tyrinėti kaip „grynąją",t. y. pačias teisės normas kaip elgesio taisykles, siekdama tvarkytijų tarpusavio santykius, kad jos atitiktų neprieštaringumo, ekono-miškumo, taikymo patogumo, operatyvumo, loginio aiškumo reika-lavimus. Todėl jo teorija ir vadinama grynosios teisės teorija (Rei-ne Rechtslehrė). Teisė H. Kelzenui - tai sistema teisės normų, kuriųvykdymas garantuotas valstybės prievarta.

Savo teisinių pažiūrų sistemą H. Kelzenas pradeda nuo supozi-cijos egzistuojant pagrindinę normą, kuri suprantama kaip tam tik-ras pradinis teisės šaltinis ir lemia tarptautinės teisės pradus, šie -konstitucinius įstatymus, o iš jų išvedami paprastieji įstatymai ir ga-liausiai - individualios normos. Pagrindinei normai teikiama grynaimetodologinė prasmė. Ši kategorija H. Kelzenui reikalinga sukurti tei-sės sistemą remiantis subordinacijos principu — suteikti teisės normomsvidinę tvarką (sistemą) remiantis jų juridinės galios diferenciacija.

Pagrindinė norma turinti užtikrinti teisės sistemos vientisumą, są-sajumą ir veiksmingumą, pakopinę tvarką, kur žemesnės normos iš-vedamos iš aukštesniųjų. Teisės sistemai čia suteikiamas hierarchinispobūdis, kuris atitiktų teisės normų sisteminimą (skirstymą) pagal ju-ridinę galią, aukščiausios pakopos statusą pripažįstant konstitucijai.

Pagrindinės normos supozicija leido H. Kelzenui teisinio pozi-tyvizmo požiūriu netradiciškai spręsti teisės ir valstybės santykį: teisė,

kai nuo teisės viršenybės lozungo jau reikia pereiti prie teisės ir etikos sąvei-kos viršenybės, nes pagrindine žmogaus saugumo sąlyga laikomas socialinis vi-suomenės stabilumas, kuris reikalauja iš valstybės (visuomenės) padėti neįga-liam asmeniui įgyvendinti ir tokius jo interesus, kurie teisės požiūriu negalibūti laikomi žmogaus teisėmis, nes, siekiant juos įgyvendinti, neįmanoma rem-tis subjektinių teisių ir pareigų vienove. O interesai, kuriems nepritaikoma tei-sių ir pareigų vienovė, nėra veiksnaus asmens žmogaus teisė.

84

BENDROJI DALIS

kaip privalomo elgesio taisyklių sistema, nesanti valstybės valia, at-virkščiai - pati valstybė yra sąvoka, determinuota teisės - morali-nio privalomumo personifikacija. Tačiau neatskleidžiant pagrindinėsnormos šaltinio, Šis teisės prioritetas prieš valstybę liko daugiau te-zė negu įrodytas teiginys.

Vienas iš H. Kelzeno koncepcijos bruožų, skinantis nuo kitų tei-sės koncepcijų, buvo ir tas, kad teisės normomis jis laikė ne tik ben-dras, abstrakčias, bet ir individualias elgesio taisykles, kuriomis bai-giasi teisės sistema. Teisės privalomumo turinį H. Kelzenas, kaip irkiti pozityvistai, siejo ne su abipuse santykio dalyvių nauda, o su ins-titucijos, kuriančios normą, valia. Todėl šis privalomumas buvo gry-nai formalus.

Pradėjęs loginę teisės analizę visiškai realiais dalykais - teisi-nės problematikos gryninimu, šį tyrimo aspektą H. Kelzenas suab-soliutino ir šitaip prarado teisės turinį, atskyrė teisę nuo visuomenė-je egzistuojančių socialinių interesų. Normatyvizmas, likdamas abe-jingas teisės turiniui, kartu liko abejingas savivalės ir pagarbos žmo-gaus teisėms skirtumui.

Šitaip H. Kelzenas, kaip ir normatyvizmas apskritai, iškrėtė saulinksmą pokštą. Izoliuodamas teisę nuo socialinio intereso, H. Kelzenassiekė atskirti teisę nuo politikos, o iš tikrųjų padarė teisę tinkamesnętarnauti bet kokiai politikai. Būtent dėl šio vertybinio neutralumo nor-matyvizmas tapo tinkamiausia paslauga totalitariniams režimams.

Kiti autoriai (R. Z. Lifšicas) teisinį normatyvizmą vertina kaipstiprios valstybės, tvirtos tvarkos, pagrįstos griežtu įstatymų laiky-musi, apologetiką. Formuojantis valstybės centralizmui, įveikiant vi-suomenės susipriešinimą, tokia teorija, pasak R. Z. Lifšico, gali at-likti pažangų vaidmenį, nes palengvina ir pagreitina bent laikinostvarkos visuomenėje įvedimą. Bet ji neatsižvelgia į valdžios veiks-mų turinį, tapatina teisę su įstatymu ir šitaip slepia ideologines ne-demokratinių režimų įsigalėjimo prielaidas.

Grynai teisės mokslo pažangos požiūriu normatyvizmo nuopel-nas buvo tas, kad jis prisidėjo prie formalių teisės požymių išskyri-mo ir šitaip darė teisę praktinio taikymo požiūriu patogesnę, opera-tyvesnę, nes, kaip sakyta, normatyvizmas pirmiausiai siekė tyrinėtiteisę jos taikymo, o ne kūrimo interesais. Normatyvizmui svarbu neką teisė išreiškia, o kaip ją padaryti operatyviau ir tiksliau veikian-čią praktiškai. Todėl šią teoriją reikėtų vertinti kaip technokratinę

85

TEISĖS TEORIJA

teisės teoriją, kuri domisi tik techniniais teisinės dogmatikos klausi-mais. Todėl suprantama, kodėl normatyvizmu labiau domėjosi teisi-ninkai praktikai (teisėjai, prokurorai, tardytojai, policininkai), turin-tys oficialią valstybės tarnybą, kuriems svarbiau įstatymus tinkamaitaikyti, o ne vertinti žmogaus teisių apsaugos požiūriu.

3.3.2 INSTITUCINIS POZITYVIZMAS

Tai nauja teisinio pozityvizmo versija (Otto Weinbergas, NeilasMacCormickas)32, kuri, polemizuodama su tradiciniu („supaprastin-tu") teisinio pozityvizmo variantu, teigia, kad nuostata dėl įstatymųleidėjo valios kaip vienintelio „teisės šaltinio" neturi būti pagrindasteisinti kraštutinį teisinių sprendimų voliuntarizmą. Jie pripažįsta, kadyra daugelis veiksnių, kurie riboja teisėkūros subjektų laisvą ir for-muoja teisės turinį. Teisės taikymas nesąs paprastų, loginių operaci-jų rezultatas, nes subjektas, taikantis teisę, visada įnešąs į tą aktą irtam tikros kūrybos elementų.

3.4 SOCIOLOGINĖ TEISĖS SAMPRATA

Tai diferencijuota idėjinė kryptis, teisės literatūroje vadinama įvai-riai: realistine teisės koncepcija, teisiniu realizmu, sociologine ju-risprudencija, pragmatiniu instrumentalizmu, teisiniu psichologizmu,gyvąja teise ir t.t.. Pažįstant teisę, ji teikia pirmenybę trečiajam tei-sinės būties lygmeniui, t. y. realiai egzistuojančiai visuomenės tvar-kai — teisiniams santykiams.

Ši idėjinė kryptis remiasi empirine teisės samprata — laikomasipragmatinės nuostatos, kad kiekviena tiesa - tai praktiškai pritaiko-ma hipotezė, o hipotezės teisingumas visiškai priklauso nuo to, ar jiduoda reikiamą rezultatą. Todėl atsisakoma teisės esmės tyrimo, tvirti-nant, kad ji nepažini. Atvirkščiai - tokie klausimai kaip teisės esmė,teisės kilmė laikomi nevaisingomis ir tolimomis nuo teisės praktikosabstrakcijomis. Tos krypties devizas - tirti gyvąją, tiesiogiai taikomąteisę (Jus in actio, arba „teisinis funkcionalizmas"). Raginama nuoteisės esmės klausimo pereiti prie teisės funkcijų klausimo. „Apieinžinieriaus darbą, - sako R. Paundas, - sprendžiama ne iš to, kaipjis atitinka nustatytus tikslus, ir ne iš to, ar darbas atitinka tradici-

32 Žr.: MacCormik N., Weinberg O. Grundlagen dės institutionalistischenRechtspositivismus. Berlin, 1985.

86

BENDROJI DALIS

nio plano idealiąją formą. Lygiai taip pat mes žiūrime ir į teisinin-kų veiklą. Mes norime tyrinėti teisinę tvarką, užuot ginčijęsi dėl tei-sės prigimties."33

Vykdant šią programą neformuluojama kokia nors aiškesnė teisėssamprata. Čia keliamas ne teisės „esmės" ar „būties" klausimas, oveikiau kokiais konkrečiais pavidalais teisė „egzistuoja", reiškiasi as-mens ir visuomenės gyvenime. Atsakoma, kad teisė „egzistuoja" kaiptam tikros žmonių teisės ir laikysena, kurios vienaip ar kitaip yra su-sijusios su pozityviosios teisės normomis ir funkcionavimu tokių vals-tybės institucijų kaip teisėkūros institucijos, teismai. Visuomeninis gy-venimas greitai keičiasi ir teisės normų turinys socialinių poreikių at-žvilgiu visada vėluoja. Todėl prie veiksnių, formuojančių teismų spren-dimus - konkrečiąją teisę, priskiriama ir toje visuomenėje paplitusiteisme doktrina, teisės tradicija, teisininkų išsilavinimo tipas, institu-cinė teismų sprendimų kontrolė (K. N. Llewellynas, A. Rossas).

Vienas iš žymesnių šios linkmės pradininkų - vokiečių ir aust-ai teisininkas E. Ėrlichas (E. Ehrlich, 1862-1922)34, plėtojęs gyvo-sios teisės koncepciją. Teisę jis aiškino ne kaip abstrakčių elgesionormų sistemą, o kaip gyvąją socialinę tvarką, kaip konkrečių teisi-nių santykių tinklą. Todėl ir teisės pažinimas pradedamas ne nuoįstatymų, o nuo konkrečių visuomenės santykių, nuo realaus gyve-nimo, nuo analizės tokių teisės dokumentų kaip sutartys, teismųsprendimai, jų vykdymo aktai.

Daugybė faktinių santykių, atsirandančių įvairiose gyvenimo sri-tyse, formuojasi į teisės normas. Kiekviena gamykla, kiekviena or-ganizacija turi savo faktinę tvarką, kitaip sakant, savo teisę, kuria-mą šalia valstybės. Teise čia laikoma ne tai, kas užrašyta teisės nor-mų aktuose, o kas nusistovi žmonių santykių praktikoje. Todėl, pasakE. Ėrlicho, įstatymų leidėjas ne sukuria naują elgesio normą, o ją tikatranda (Rechtsfindung), fiksuoja po to, kai ji jau susiformavo žmo-nių santykių praktikoje. Pirma atsiranda faktiniai santykiai ir jų for-muojama elgesio taisyklė, o tik vėliau - įstatymas, sankcionuojantisir atitinkamai formuluojantis šią taisyklę. Štai Lietuvos teisė ilgai ne-

33 Pound R. In Interpretations of Legal History. Cambridg, 1923. P. 152.34 Pagrindiniai E. Ėrlicho veikalai: Ueber Lūcken im Rechte (1888), Die

stillschweigende Willenserklūrung (1893), Freie Rechtsfindung und freieReschtswissenschaft (1903), Die Forschung des lebenden Rechts (1911), Dierichterliche Rechtsfindung auf Grund des Rechtssatzes (1917) ir kiti.

87

TEISES TEORIJA

reguliavo santykių, atsirandančių dėl žmogaus audinių ir organų do-norystės bei transplantacijos, nors tokios operacijos Lietuvoje ir buvodaromos. Faktinė tvarka (santykiai) yra, o teisės normos, įvedančiosar sankcionuojančios tą tvarką, nėra. Šios rūšies teisės normų aktaiLietuvoje ėmė rodytis tik nuo 1993 metų. Tų metų rugpjūčio 2 d. iš-leistas Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymas Nr. 328 „Dėl organųir audinių transplantacijos" (Vyriausybės žinios. 1993, Nr. 41), o1996 m. - ir įstatymas „Dėl žmogaus audimų ir organų donorystės irtransplantacijos" (Valstybės žinios. 1996, Nr. 116-2696).

Daroma išvada, nukreipta prieš teisinį romantizmą (idealizmą),kad tikroji įstatymų vertė, arba jų gyvybė, yra ne patys įstatymai, ojų įgyvendinimas. Rašytiniai įstatymai tik tada laikytini teisės na-rnomis, jeigu jie taikomi faktiškai, jeigu daro realų poveikį žmoniųelgesiui. Būtent tokią teisę E. Ėrlichas ir vadina gyvąja teise. Ir taisuprantama: jeigu teisė išvedama iš realiai besiklostančios žmoniųsantykių tvarkos, tai tokios elgesio taisyklės negali būti nefunkcio-nalios, neveikiančios, nes jau pačiu savo buvimu jos įrodo savo gy-vybingumą, realumą.

Teisė čia netapatinama su įstatymu, todėl ir jos samprata laisvanuo tekstocentrizmo. Čia teigiama, kad teisė, kuri išreikšta įstatymais,ir teisė, kuri tiesiogiai formuojasi praktiškai, galinčios ir nesutapti.

Teisė - faktiniai žmonių santykiai, susiklostę realiame gyvenimeatsižvelgiant į to meto teisingumo sampratą, paplitusią visuomenėje.Teisė - tai kaitų ir teisėjų sprendimai, priimti fiksuojant realiai susi-formavusią žmonių santykių praktikoje elgesio taisyklę ir remiantisvyraujančia teisingumo samprata. Teise laikoma ne bendra taisyklė, okonkretūs teismų sprendimai. Teisėjas, spręsdamas konkrečią bylą, ku-ria teisę. Iš čia — posakis: „Teisė yra visa tai, ką daro teisėjas. "

Amerikos (JAV) sąlygomis sociologinę teisės sampratą (pragmatinįinstrumentalizmą) plėtojo žymūs Šios krypties atstovai Roskas Paun-das (Roscoe Pound, 1870-1964)35, savo pažiūras vadinęs „socialineinžinerija", vėliau - Johnas C. Gray'us (1839-1915), Oliveris W. Hol-mesas (1841-1935), Karlas Llewellynas (1893-1962), Jarome'as Fran-kas, Skandinavijos kraštų teisininkai: Axelis Harstromas (1868-1939),Karlas Olivecrona (1897-1980), Alfas Rossas (1899-1979) ir kiti.

35 Pagrindiniai R. Paundo veikalai: Sočiai Control Through Law (1942). AnIntroductio to the Philosophy of Law (1946). The Spirit of Common Law (1921).

88

BENDROII DALIS

3.5 SOCIOLOGINĖS TEISĖS SAMPRATOS VERTINIMAS

Šią teisės mokslo idėjinę kryptį R. Z. Lifšicas vertina kaip geraiderančią su pastangomis silpninti valstybės direktyvinį (imperaty-vų) vaidmenį, apriboti valstybės kišimąsi į ekonomiką, decentrali-zuoti valdymą ir t. t. Ji gerai deranti ir su visuomenėje egzistuo-jančiu pliuralizmu, gyvenimo situacijų įvairovės neišsemiamumu,su valdžių padalijimu, ji taip pat teoriškai pagrindžia didelį teismųvaidmenį ginant žmogaus teises. Toks teismas pirmiausia tarnaujane įstatymus leidžiančiai valstybinei valdžiai, o visuomenei. Tadateismas - veikiau visuomenės negu valstybės institucija. Tai fak-tiškai tteismų vaidmens išaukštinimo ideologija. Todėl šioje teori-joje slypi akivaizdus demokratinis, antitotalitarinis impulsas.

Tačiau šioje teorijoje tyrinėtojai mato ir tam tikrų pavojų -išvirkštinę šių teigiamybių pusę. Jeigu nerandama protingų pliura-lizmo, decentralizacijos ribų, tai visuomenė, besiremianti tokia tei-sės samprata, kuri neturi aiškių formulių, pasak R. Z. Lifšico, galibūti lengvai dezorganizuota. Sociologinė teisės teorija ir ją atitin-kantis visuomenės susitvarkymo modelis reikalauja aukšto visuo-menės politinės ir teisinės kultūros lygio, sumažinančio piktnau-džiavimo teise galimybių.

4. TEISĖS HERMENEUTIKA

Tai „trečiojo kelio" taip teisinio pozityvizmo ir prigimtinės teisėspaieška, kurios idėjinės ištakos - Frankfurto mokyklos socialinė fi-losofija. Teisės hermeneutika Vakarų Europoje šiandien yra vienaiŠ labiausių populiarių idėjinių krypčių; ji Šakojasi į dvi sroves:1) teisinę hermeneutiką kaip teisinio teksto aiškinimo teoriją (Jo-sefas Esseris, Karlas Engischas, Karlas Larenzas). Pagrindiniu tei-sės mokslo tikslu ji laiko teisinių tekstų supratimą ir konkrečiųempirinių faktų teisinio sprendimo suradimą. Tai srovė, savo tyri-mų problematiką ribojanti teisinės dogmatikos poreikiais; 2) teisi-nę hermeneutiką kaip teisės filosofiją (Arthuras Kaufmannas), aiš-kinančią teisės formavimąsi kaip jos supratimo procesą36.

36 Plačiau apie teisinę hermeneutiką žr: Redelbach A. ir kt. Zarys teoriipanstwa i prawa. Warszawa, 1993. S. 117-125.

89

TEISĖS TEORIJA

5. TEISĖS SAMPRATŲ ĮVAIROVĖS APIBENDRINIMAS

Vertinant minėtas teisės sampratas, pasakytina, kad kiekviena turiistorinio, konceptualaus pagrindo egzistuoti, nes teisingai paaiškinateisę konkrečių istorinių sąlygų atžvilgiu. Konkreti teisės teorija, kaiprodo istorinė praktika, yra teisinga tiek, kiek ji atitinka tam tikrometo tam tikros šalies teisinio reguliavimo poreikius, kiek ji įtikina-mai paaiškina praeities ir dabarties teisinius ir socialinius reiškinius,sutampa su socialinės raidos tendencijomis.

Tai rodo kad ir marksistinės teisės sampratos interpretacija. Kil-dinusi teisę iš klasinės visuomenės struktūros, o funkcijas — iš po-reikio įtvirtinti valdančiosios klasės interesus, marksistinė teisės sam-prata, kaip sakyta, pagrįstai aiškino praeityje vykusius visuomenėsprocesus. Ir tai buvo teisinga iki pat Antrojo pasaulinio karo. Pas-kui įvykių raida ir pačios teisės raida, jos paskirtis ir funkcijos pa-sidarė nebeapaiškinamos marksizmo požiūriu. Dėl visų socialinių gru-pių aktyvėjimo, taip pat dėl didėjančios mokslinės, techninės pažan-gos, visuomenės raida po Antrojo pasaulinio karo pasuko ne kon-frontacijos link, o į priešingų interesų konsolidaciją ir kompromisą.Tai aktualino požiūrį į teisę ne kaip į kovos, o kaip į bendradarbia-vimo ir santarvės įrankį.

Todėl šiandien į teorinių aktualijų priekį aiškinant teisės pri-gimtį, paskirtį ir funkcijas išeina visuomeninės sutarties ir solida-rumo, arba socialinių funkcijų, teorijos. R. Z. Lifšicas mano, kadjų populiarumą lėmė dvi priežastys: l) techninės civilizacijos plėt-ra, kai konflikto šalys disponuodamos itin galinga dirbtine jėga,ypač karine, negali tikėtis valdyti tautų ir teritorijų remdamosi ku-rios nors vienos socialinės grupės interesais, jėga slopinti kitų gru-pių interesus, nes karinio konflikto atveju iškyla susinaikinimo pa-vojus, ypač ginklų arsenaluose pasirodžius visuotinio naikinimo gin-klams. Susinaikinimo grėsmės suvokimas verčia teikti pirmumą nekonfliktui, ne jėgai, o teisei, bendradarbiavimui ir kompromisui.Gerovę tenka kurtis remiantis ne kitų žmonių pavergimu, o savopačių kultūriniu aktyvumu; 2) tam turėjo reikšmės, kaip minėta, irpadidėjęs visų socialinių grupių socialinis aktyvumas ginant savoteises.

Be to, tas pats dirbtinės jėgos (technikos) gausėjimas ir varto-jamųjų verčių gamybos intensyvėjimas bei ūkinės veiklos globaliza-cija kelia žmonijai kitą pavojų - aplinkos taršą, kurios intensyvu-

90

BENDROJI DALIS

mas taip pat suvokiamas kaip gilėjanti ekologinė krizė, galinti per-eiti į nenuspėjamo masto ekologinę katastrofą. Siekis išvengti šiųpavojų verčia pasaulio tautas bendradarbiauti, derinti, riboti, valdytipriešingus interesus, kad būtų pasiekta bendra gerovė kaip žmonijossaugumo ir santykinio stabilumo garantas. Nedėmesingumas nuskur-dusių socialinių grupių interesams ir tolesnis liberalios politikos es-kalavimas pačioje visuomenėje grasino socialistinėmis revoliucijo-mis ar kitomis socialinėmis destrukcijomis.

Tokiomis sąlygomis vienintelis teisingas kelias - ugdyti nekon-frontacinį mąstymą. Šio mąstymo esmė — bendrų žmogiškų interesųprimatas prieš privačius, grupinius, nacionalinius, siekis susitarti, ieš-koti socialinio kompromiso. Pagal šią nuostatą, valstybė ir teisė įsi-prasmina ne kaip prievartos, pavergimo, o kaip santarvės ir kom-promiso paieškų bei palaikymo priemonės.

37Jus est ars boni et aeųui

III SKYRIUS

ŠIUOLAIKINĖ TEISĖS SAMPRATA

Terminas šiuolaikinė teisės samprata - reliatyvi sąvoka, nes skirtin-gose šalyse ar kontinentuose skirtingos teisės sampratos gali būti lai-komos šiuolaikinėmis. Tai susiję su teisės nacionalumu ir konkrečiosšalies teisinėm sistemos tradicija. Nors nuomonės ir skiriasi, tas teisėssistemas, kurios pripažįsta asmens primatą prieš valstybę, žmogaus tei-sių prigimtinį pobūdį, paties asmens įgytų teisių neatimamumą (o tikprarandamumą), visų asmenų lygiateisiškumą, socialinį kompromisą,galime laikyti orientuotomis į demokratines vertybes ir kartu į šiuo-laikinę teisės sampratą. Tokia samprata klostėsi Vakaruose plėtojantprigimtinio teisės pobūdžio, teisių ir pareigų vienovės (R. von Iherin-gas, K. Marksas ir kt), solidarumo (E. Durkheimas, L. Bourgeoisas),abipusės socialinės priklausomybės (L. Diugi), socialinio kompromiso(R. Paundas) idėjas. Į vientisą sistemą jas integravo asmens primatoprieš valstybę pripažinimas, kuris buvo svarbus tuo, kad reikalavo vi-są teisės sistemą pradėti ir grįsti privačiačiąją, arba civiline, teise, verstijos principus visos teisės principais. O civilinei teisei, kaip žinoma,būdinga pripažinti visų santykio dalyvių lygiateisiškumą, kuris jau įpa-reigoja apibrėžti teisę ne kitaip, kaip tik subjektinių teisių ir pareigųvienovę. Ši vienovė individo primato sąlygomis koncentruotai imareikšti moderniosios teisės esmę, nes toje vienovėje nuosekliai susi-vienija visos ką tik paminėtos teisinės idėjos: prigimtinis teisės pobū-dis, abipusis individų sąryšis, prioritetinė teisės padėtis valstybės at-žvilgiu, socialinis kompromisas, visų teisių santykinumas ir kitos. Vals-tybė čia virsta vienu iš lygiateisių santykių subjektų.

Todėl atskleisti šiuolaikinės teisės sampratos turinį reiškia pa-aiškinti ir pagrįsti subjektinių teisių ir pareigų vienovę.

Teisė yra gėrio ir teisingumo menas.

93

TEISĖS TEORIJA

Kas reikalauja sau laisvės atsisakydamas tokiąlaisvę pripažinti kitam, tas reikalauja viešpatavimo.

T. Hobsas

1. TEISĖ KAIP SUBJEKTINIŲ TEISIŲIR PAREIGŲ VIENOVĖ (PUSIAUSVYRA)

Ankstesniuose skyriuose suformuluoti teisės kaip proceso, kaip el-gesio taisyklės apibrėžimai yra filosofiniai ir pernelyg abstraktūs, ma-žai tinkami praktiniams teisinio reguliavimo poreikiams. Jais teisėspažinimas gali prasidėti, bet negali baigtis. Sukonkretinti teisės sam-pratą — tai apibrėžti teisę jos funkcine struktūra.

1.1 TEISĖS FUNKCINĘSTRUKTŪRĄ LEMIANTYS VEIKSNIAI

Poreikis paversti egzistencinį žmogaus interesą elgesio taisykle at-siranda iš individo pastangos apsaugoti tą interesą nuo pavojų, ku-rie kyla gyvenant visuomenėje - apsuptam kitų individų. Ši grės-mė skatina individą laikyti savo interesą (gyvybę, sveikatą, laisvę,turtą...) reikšmingu savo egzistencijai ir reikalauti, kad kiti indivi-dai susilaikytų nuo žalingo elgesio šio intereso atžvilgiu.

Ši vertybiškai suvokto intereso ir pastangos jį apsaugoti intuici-ja kaip tik ir lemia pradinę teisės struktūrą - du jos lygmenis, ar-ba elementus: 1) vertybinį; ir 2) norminį (valinį). Vertybinis teisėslygmuo - tai asmens įsisąmoninti egzistenciniai interesai - verty-bės, kurias jis nori apsaugoti, susikurti ar įsigyti norminant savoir kitų asmenų ar institucijiį elgesį. Apibendrinant jas galima va-dinti teisės objektu (kam adresuotas pagarbos reikalavimas). Tasobjektas gali būti materialus ir dvasinis; materialus - tai jutiminėsasmens vertybės (gyvybė, sveikata, turtas ir kt.), o dvasinis — inte-lektinės, psichologinės ir kitokios individo būsenos (laisvė, orumas,saugumo pojūtis, kvalifikacija ir kt.). Dvasinės vertybės įsiprasmi-na kaip vidinis asmens gebėjimas kurti savo interesų įgyvendini-mo reikmenis, procedūras, kad jais remdamasis asmuo taptų teisė-tas savo likimo, savo teisių saugos ir įgyvendinimo subjektas.

Norminis (valinis) teisės lygmuo, ar elementas, - tai subjekty-vus asmens reikalavimas pagarbos savo egzistencinėms vertybėms(teisės objektui). Tas reikalavimas yra adresuojamas kitiems indivi-dams, kad jie susilaikytų nuo žalingo elgesio tos vertybės atžvilgiu,

94

BENDROJI DALIS

neliestų jos arba netrukdytų teisėtai įsigyti, susikurti, ja naudotis,disponuoti. Šitaip poreikis apsaugoti savo gyvybę reiškiasi individopastangomis įgyti subjektinę teisę gyventi, turto apsaugos poreikis -nuosavybės teisės įgijimo siekiu ir t.t.. Vienais pagarbos sau reika-lavimais asmuo siekia apsaugoti jau turimas vertybes, kitais - susi-kurti, gauti geidžiamą vertybę (pvz., studento siekis įgyti teisininkokvalifikaciją kaip dvasinį gebėjimą teikti teisines paslaugas ir tuopagrindu tapti paslaugų teikimo santykio subjektu).

Teisės objektas (vertybinis lygmuo) ir valinis pagarbos jam rei-kalavimas (norminis teisės lygmuo) tarpusavyje santykiauja kaip tiks-las ir jo pasiekimo priemonė.

1.2 PAGARBOS REIKALAVIMOLEGALIZAVIMAS ĮSIPAREIGOJIMU JAI

Pagarbos savo interesui reikalavimas dar nėra subjektinė teisė, o tik pre-tenzija į tokią teisę; tai tik paprastas individo egoizmo demonstravimas(pareiškimas) visuomenei ir dėl to gali būti suprastas kaip agresyvi indi-vido pretenzija. Kodėl kiti asmenys turėtų vykdyti tokį reikalavimą?

Kad toks įtarimas būtų pašalintas, kad teisė neštų į visuomenęne agresiją, o santarvę, dar reikia, jog tas reikalavimas-pretenzija bū-tų visuomenėje legalizuotas, kad kitiems asmenims jį vykdyti būtųne tik privalu, bet ir naudinga. Todėl tokios pretenzijos turėtojas pri-valo savo reikalavimą suderinti su savo paties įsipareigojimu gerbtianalogišką kito individo egoistinę pretenziją. Būtent Šiuo įsipareigoji-mu asmuo ir legalizuoja pagarbos savo interesui reikalavimą, pasiža-da suderinti savo naudą su artimo nauda — sukuria būseną, kurią kaiptik ir vadiname asmeninių bei visuomeninių interesų sutaptimi, visųkaro su visais baigimu.

Iš čia išplauktų pradinis teisės apibrėžimas: teisė — tai pagar-bos reikalavimas ir įsipareigojimas pagarbai, arba filosofijos kate-gorijomis: teisė — tai egoizmo ir altruizmo vienovė, o teisės termi-nais - subjektinių teisių ir pareigų vienovė. Ji reiškia, kad individasnegali legaliai apsaugoti savo intereso (teisės objekto) kitaip, kaiptik gerbdamas kito asmens tokią pat teisę, kad tokio įsipareigojimobūtinybė kyla ne iš paprasto altruizmo (savęs išsižadėjimo), o iš tospačios meilės savo paties interesui - iš egoizmo. Kai galvojame apiesave, reikalaujame teisių, kai „galvojame" apie santarvę su artimu,vykdome pareigas. Teisėmis žmogus egoistas, pareigomis - altruis-

95

TEISES TEORIJA

tas. Siekdamas užsitikrinti saugumą, jis turi garantuoti artimo sau-gumą. Tada altruizmas pasidaro būtinas kelias į egoizmą, darantistą egoizmą civilizuotą, teisėtą.

Šitaip pagarbos reikalavimas, suderintas su įsipareigojimu gerb-ti analogišką artimo teisę, iš egoistinės pretenzijos tampa legalia, so-cializuota subjektine teise ir ją turėdamas individas ima jausti, jogšia teise saugomas jo interesas (teisės objektas) yra saugus ne tiekdėl jo paties turimos pakankamos jėgos (fizinės, ekonominės, poli-tinės) atremti artimo agresiją, kiek dėl šiuo įsipareigojimu sudarytosvisuomeninės sutarties, kuriai esant individas įgyja artimą kaip savoteisių saugos bendrininką.

1.3 TEISĖS TAPATYBĖ - VIDINIS JOSPRIEŠTARINGUMAS (PRIEŠYBIŲ VIENYBĖ)

Egoizmas (subjektinė teisė) ir altruizmas (pareiga) yra tos didžiosios so-cializuoto žmogaus ir teisės esmę išreiškiančios priešybės, kurios susivie-nija kasdieniame žmogaus darbe (elgesyje) keičiantis su artimu paslau-gomis remiantis lygiaverčiais mainais ir susijungia neatsiejamu vidiniuryšiu - negalima tapti teisėtu egoistu (teisės subjektu) kartu netampantir altruistu (pareigų vykdytoju). Būtent šia priešybių vienybe ir atsi-skleidžia autentiška teisės esmė, neiškreipta savavališkos prievartos.

Vidinis teisės prieštaringumas - tai autentiškasis teisės egzista-vimo būdas, kur kaip tik ir slypi visuomeninė, dinaminė teisės pri-gimtis. Tai išganingas prieštaringumas, nes jis neleidžia suabsoliu-tinti nė vienos iš tų priešybių, visada daro jas santykines, viena bekitos neegzistuojančias, tik šia vienove išsaugančias savo tapatumą,nes daro teisę pajėgią išreikšti bendrą naudą - vieno asmens naudąsuderinti su kito asmens nauda.

Todėl nėra jokių „neatimamų" arba neprarandamų subjektinių tei-sių jau vien dėl to, kad nėra teisėto pagarbos reikalavimo neįsiparei-gojant jai. Kiekvienas tokio įsipareigojimo (pareigos) atsisakymas kartuyra savanoriškas ir savo subjektinių teisių, garantuotų ta pareiga, at-sisakymas. Subjektinė teisė, atskirta nuo pareigos, virstų privilegija(agresija prieš artimą), o pareiga be teisės - prievole (išnaudojimu,vergyste kito asmens ar institucijos naudai). Todėl teisūs autoriai (pvz.,N. I. Matuzovas), laikantys pareigą tarsi antrąja teisės puse38.

3 8 Teop ocyapc / . H. . M a y , A. B.M o c , 1997. C. 271.

96

BENDROJI DALIS

Galima tokia privilegijos ir prievolės formalizacija:

Privilegija = teisės > pareigosPrievolė = teisės < pareigos

Subjektinės teisės formulė:Subjektinė teisė = leidimai ~ paliepimai (veikti arba neveikti)

Būtent dėl šio pozityvaus vidinio prieštaringumo prigimtinė tei-sė ir nežino privilegijų, nes ji nežino pagarbos be reikalavimo jaiįsipareigoti, neleidžia vienam individui įgyvendinti savo teisės kitoindivido teisių siaurinimo sąskaita. Privilegija gali būti tik pozity-viosios teisės kategorija, nes ją gali suteikti tik savavaliaujanti jėga

valstybė, kurdama neteisimus įstatymus. Romėnai ne veltui sakė:privilegium ėst ąuasi privata lex (privilegija yra tarsi privatus įsta-tymas), vadinasi, tik savo interesais veikiančio individo įstatymas, su-keliantis konfliktus ir dėl to - joks įstatymas. Bet jeigu privilegijaatsiranda ne iš individų tarpusavio apsikeitimo lygiavertėmis paslau-gomis, ne iš abipusio suinteresuotumo, ne iš sugyvenimo gėrybės, oiš įstatymų leidėjo savivalės, tai ji, būdama atsiradusi iš jėgos, tik jair gali būti įgyvendinama. Todėl privilegijos didina prievartos poreikįvisuomenėje, teisių ir pareigų vienovė — mažina. Be to, privilegija,pasikeitus socialinei politinei padėčiai, gali pavojingai atsigręžti ir priešpatį jos turėtoją. Štai feodalizmo epochos kilmingųjų privilegijos, vir-tusios jų gyvenimo būdu ir padorumo standartu, sutrukdė jiems pri-sitaikyti prie kapitalizmo kuriamos situacijos (įsitraukti į prekybą iramatus, nes imtis šios veiklos laikyta bajorui negarbinga). AntrasisLietuvos Statutas (1566) nustatė: Šlėkta, pardavęs savo žemę, atsi-kėlęs į miestą ir pradėjęs verstis amatais ir prekyba, netenka šlėktosteisių." [III, 16] Panašiai reglamentavo ir Trečiasis Lietuvos Statutas(1588) [III, 25]. Šią nuostatą Lietuvos Statutai buvo perėmę iš anti-kos, iš Cicerono formuluočių, kur pagrindinis kilmingųjų rūpestisbuvo siejamas su valstybės garbe ir nauda. Todėl tradicinės privile-gijos naujomis sąlygomis virto pavojingais prietarais, dėl kurių ba-jorai neteko pirmaujančio vaidmens visuomenėje. Vakarykštės privi-legijos tapo jų nūdienos teisių praradimo priežastimi.

Tai primena, kad privilegijos anksčiau ar vėliau tampa pavojin-gos ne tik visuomenei, bet ir jų turėtojams. Jos tampa bausme užpareigų ir teisių išsiskyrimą: agresija prieš artimą galiausiai virstaagresija prieš save patį.

97

98

TEISĖS TEORIJA

TEISĖS KAIP PROCESO STRUKTŪRA

BENDROJI DALIS

TEISIŲ IR PAREIGŲ SANTYKIO KAITOS SCHEMA

ADE - situacija, kai pareigos (D) mažėja , o teisės (A) lieka tokios pačios. Tada santykiškai padidėjusių teisių (A) dalis virsta privilegijomis (as-

mens agresija prieš visuomenę).ADC - situacija, kai pareigos (D) didėja , o teisės (A) atitinkamai mažėja

. Tada pareigos (D) virsta prievolėmis (visuomenės agresija prieš asmenį).AFD - situacija, kai teisės (A) mažėja , o pareigos (D) lieka tokios pačios.

Tada sumažėjusių teisių (A) atžvilgiu santykiškai padidėjusių pareigų (D) dalis virstaprievolėmis (visuomenės agresija prieš asmenį).

Panašiai gali būti pavaizduojamos ir kitos privilegijų ir prievolių susidarymo situacijos.

1.4 IŠ TEISIŲ IR PAREIGŲ VIENOVĖS -VISŲ SUBJEKTINIŲ TEISIŲ SANTYKINUMAS

Požiūris į teisę kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovę atsklei-džia visų asmens teisių santykinumą ir kartu pačioje teisėje atran-da to santykinumo pagrindą (priežastį). Tas santykinumas ne su-teikiamas iš Šalies, ne savavališkai nustatomas valstybės, o išplau-kia iš pačios teisių ir pareigų pusiausvyros, yra jos būtinas sek-muo: nėra teisių be pareigų ir nėra pareigų be teisių. Teisės, saky-ta, atskirtos nuo pareigų, virsta privilegijomis, o pareigos, atskir-tos nuo teisės, - prievolėmis (pavergimu). Nesąmoningoje gamtojegyvūnų „teisės" santykinumas garantuojamas turimos jėgos santy-kinumu, visuomenėje žmogaus teisių santykinumas - susitarimu iršio susitarimo vykdymu.

99

TEISES TEORIJA

Tai reiškia, kad bet koks bandymas apibrėžti subjektinę teisę nejos priešybe - pareiga, kartu reiškia kėsinimąsi į teisės tapatybę, eli-minuoja teisę iš jurisprudencijos kompetencijos apskritai ir dėl todaro ją nepažinią bei mistišką.

Teisių ir pareigų vienovė apsaugo individą nuo vergavimo vi-suomenei (pareigų absoliutinimo), o visuomenę - nuo konkretausindivido agresijos (teisių suabsoliutinimo). Šia vidine pusiausvyra tei-sė atneša į žmonių tarpusavio santykius santarvę ir socialinę rimtį,o privilegija teisių ir pareigų nedarna - konfliktą ir destrukciją. Tei-sė jungia visuomenę, privilegijos - ardo iš vidaus.

Tai padeda suprasti, kodėl mėginimas kai kurias žmogaus teises(pvz., teisę gyventi) paskelbti absoliučiomis (nepriklausomomis nuojoms proporcingų pareigų) eina prieš pačią teisės prigimtį, nes, nai-kindamas vidinį teisės prieštaringumą, kartu naikina ir pačią teisę,pakeisdamas ją jos priešybe - privilegija.

Šiuo atžvilgiu teisių ir pareigų vienovė yra prigimtinė, o ne nu-statyta valstybės; ji kyla ne iš valstybės valios, o iš pačių piliečiųabipusių pastangų užtikrinti savo teisių saugumą ir plėtrą remiantislygiateisiškumu ir lygiaverčiais mainais. Tai pačių piliečių, laikan-čių save lygiateisiais, kūrinys. Tokia teisės samprata kaip tik ir va-dinama pilietine, arba societarine (lot. societas - bendrumas).

Teisių ir pareigų vienovė atskleidžia solidarinę teisės prigimtį,išreiškia, kad teisėje yra įkūnyta asmenų tarpusavio pagalbos idėja,o ta vienovė tėra tos abipusės pagalbos technologinio mechanizmoišraiška. Teisių ir pareigų vienovė faktiškai yra civilinės teisės es-mė. Todėl suprantama, kodėl civilinė (privačioji) teisė šiandien lai-koma pavyzdžiu, modeliu, į kurį orientuojantis kuriama šiuolaikinėmodernioji teisė.

1.5 TEISIŲ IR PAREIGŲ VIENOVĖ -VISUOMENINĖS SUTARTIES IŠRAIŠKA

Šitaip suprantama teisė jau yra ne kas kita, kaip visuomeninė sutar-tis (konvencija): konvencionalumas - pati teisės esmė; tik dėl jo(konvencionalumo) teisė ir pajėgia sukurti bei palaikyti individų ge-bėjimą gyventi santarvėje (socialumą), pasiekti tam tikros interesųįvairovės vienovę, mažinti prievartos poreikį individų tarpusavio san-tykiuose. Dar daugiau - teisių ir pareigų pusiausvyra sukuria pačiąvisuomenę kaip interesais susipriešinusių individų sugyvenimo rea-

100

BENDROJI DALIS

lybę ir kartu tik visuomenėje ši pusiausvyra turi prasmės. Žmonėsgali taikiai kartu gyventi tik kai paklūsta savo pačių sudarytai sutar-čiai, nustatančiai kiekvienam teisių ir pareigų pusiausvyrą. Ja asmuogarantuoja savo teises, nesukeldamas grėsmės kito asmens teisėms.Teisės visuomeniškumas tuo ir pasireiškia, kad jis visada yra prie-šingų interesų derinimas, kai būti reiškia ir būti drauge su kitais.Subjektinė teisė reiškia paties asmens buvimą, o jos ryšys su parei-ga - jo buvimą drauge su kitais. Socialumas - pati teisės kvintesen-cija. Dėl šios teisių ir pareigų pusiausvyros teisė kaip tik pajėgi so-cializuoti bei humanizuoti žmonių santykius

1.6 PAREIGA - AUTENTIŠKASSUBJEKTINIŲ TEISIŲ ŠALTINIS

Subjektinių teisių ir pareigų vienovės pripažinimas neduoda pagrin-do laikyti konstitucijoje įtvirtintų žmogaus teisių subjektinėmis, kaipkartais manoma. Konstitucijoje yra įtvirtintos ne pačios subjektinėsteisės, o tik asmens teisnumas, t. y. jam iš anksto visuomenės arvalstybės suteiktas leidimas Įgyti konstitucijoje nurodytą teisę ir kartuvalstybės įsipareigojimas, kad asmens pareigų vykdymu įgyta sub-jektinė teisė bus pripažįstama valstybės ir ginama įstatymo. Konsti-tucija gali suteikti tik teisnumą ir privilegiją, bet ji niekada negaliteisėtai suteikti subjektinės teisės, nes ši yra tik paties subjekto, vyk-dančio pareigas, kūrinys. Valstybės užduotis - netrukdyti asmeniuisusikurti tokios teisės, o kai ji susikurta - pakankamai veiksmingaiją ginti. Tokia yra tikroji kiekvienos demokratiškos konstitucijos irvalstybės paskirtis, išplaukianti iš teisių ir pareigų vienovės.

Objektinė teisė virsta subjektine tik pareigai tarpininkaujant.Šitaip suprantama, teisė ir gali pretenduoti į „laisvės formą ir

matą". Laisvė prasideda subjektinėje teisėje slypinčiu leidimu veiktisavo interesais, o baigiasi pareiga kaip natūralia to leidimo riba. Mū-sų pareigos - tai tas mastas, kuriuo mes netrukdome, padedame ki-tam asmeniui būti laisvam. Jeigu pareiga nebūtų laisvės riba, tai to-kia riba turėtų tapti mūsų disponuojama brutali jėga, nes kiekvienakokybė, kad išsaugotų savo tapatybę, turi būti kuo nors apribota: šiuoatveju - pareiga arba jėga. Todėl pareigomis neribojama laisvė būtųsusinaikinanti laisvė, nes ji nuolat skatintų ir palaikytų visų karą suvisais, kurio sąlygomis jau nėra nei stabilios laisvės, nei stabilaussaugumo. Todėl priimtinas požiūris tų autorių (pvz., N. N. Tarusi-

101

TEISĖS TEORIJA

nos), kurie pripažįsta, jog subjektinių teisių ir pareigų pusiausvyrateisės teorijai ir šakiniams teisės mokslams yra aksioma39.

1.7 TEISIŲ IR PAREIGŲ VIENOVĖSATPAŽINIMAS ISTORINĖSE TEISĖS DEFINICIJOSE

Teisė, suvokta kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovė, kaip tik iryra tai, ką Platonas ir Aristotelis antikoje vadino subalansuotu pro-tu (teisių ir pareigų pusiausvyra), Epikūras — teisingumu (tai tos pa-čios pusiausvyros įvardijimas kitu terminu), Ž. Ž. Ruso - bendrąjavalia (teisių ir pareigų vienove suderinti priešpriešos interesai) arR. Iheringas - juridiškai apsaugotu interesu (asmeninis interesas, ap-saugotas jo turėtojo pareiga (įsipareigojimu) gerbti analogišką artimointeresą). Tomas Akvinietis teigė, kad „įstatymas yra proto tvarka, pa-skelbta valdžios visuomenės labui" (bet jeigu „visuomenės labui", taiįstatymas tik tada jam tarnaus, jei įkūnys teisių ir pareigų vienovękaip vienodą pagarbą visiems konkretaus santykio dalyviams). Į tei-sių ir pareigų vienovę orientuoja ir kita Tomo Akviniečio teisės defi-nicija: jus est regula et mensura (teisė yra taisyklė ir saikas). Būtentsaikas rodo, kad ta taisyklė turi būti ne bet kokia, o saikinga. Saikasnereiškia nieko kita, kaip tik teisių ir pareigų vienovę. Ši vienovė irsaikas - tai tik kitokie to paties kompromiso, įkūnyto teisėje ir nelei-džiančio absoliutinti nė vienos santykio šalies interesų, įvardijimai.

Tai rodo, kad čia paminėtų teisės definicijų skirtumai tėra skir-tingi tos pačios teisių ir pareigų vienovės aspektai, arba skirtingi jossuvokimo abstraktumo laipsniai. Ir iš tiesų jeigu teisės tikslas - vi-sų gerovė, tai teisė negali būti niekas kita, kaip tik subjektinių tei-sių ir pareigų vienovė.

1.8 ISTORINIS EKSKURSAS Į TEISĖSKAIP VISUOMENINĖS SUTARTIES SAMPRATĄ

Iš jau minėtų teisės definicijų bene aiškiausiai pažiūrą į teisę (tei-singumą) kaip visuomeninę sutartį antikoje yra išreiškęs Epikūras(341-270 m. pr. Kr.):„Teisingumas nėra kažkas pats iš savęs, bet žmo-nių santykiuose jis visada yra tam tikras suinteresuotas susitarimas

3 9 Tapyc H . H . C y o e npao - o ? / /cy : . ,

1990. C. 21.

102

BENDROJI DALIS

nekenkti kitam ir nepatirti skriaudos."40 Iš visuomeninės sutarties teisęNaujaisiais amžiais kildino H. Grocijus, T. Hobsas, Dž. Lokas, B. Spi-noza. Veikiamas šios tradicijos, sakėme, L. Diugi tapatino teisę suabipuse žmonių priklausomybe, amerikiečių sociologinės teisės at-stovas R. Paundas - su kompromisu41. Teisę kaip paliepimo (Befehl)ir pasižadėjimo (Versprechen) sąveiką 1917 m. aiškino ir vengrų tei-sininkas Feliksas Samlo42.

Visuomeninė sutartis yra giluminė teisės esmė, kurią būtina pa-brėžti visais atvejais, kai norima kurti demokratinę valstybę, asmensir valstybės santykius grįsti ne valdžios savivale, o objektyviomis išpačios visuomenės prigimties (lygiaverčių mainų) išplaukiančiomisvertybėmis, taip pat kai norima suvokti visų žmogaus teisių santy-kinumo pagrindą. Ji, suprantama, yra kvazisutartis, nes neturi tų vi-sų formalių rekvizitų, būdingų įprastoms sutartims. Tai ne formali-zuota sutartis, o tik faktiniai santykiai, veikiantys pagal susitarimųlogiką, kuri vėliau apibendrintu pavidalu išreiškiama konstitucijose,kur įforminamas piliečių ir jų išrinktos valdžios susitarimas (pilie-čių ir valdžios abipusės teisės ir pareigos) ir kartu pačių piliečiųtarpusavio susitarimas: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodama-sis savo laisvėmis, žmogus privalo [...] nevaržyti kitų žmonių teisiųir laisvių." (Konstitucijos 28 str.)

1.9 TEISIŲ IR PAREIGŲ VIENOVĖ -TIK DEMOKRATINIŲ VISUOMENIŲ TEISĖS ESMĖ

Subjektinių teisių ir pareigų vienovė reikšminga ir tuo, kad ji at-skleidžia demokratinę teisės prigimtį, t. y. teigia vienodą visų žmo-nių prigimtinį vertingumą, jų teisinę lygybę, draudžia bet kokią dis-kriminaciją, įpareigoja derinti priešingus interesus ir siekti jų kom-promiso suteikiant tų interesų priešpriešai minėtos subjektinių teisiųir pareigų vienovės pavidalą bei prasmę. Šitaip paaiškėja, kad de-mokratiškumas slypi pačioje teisės prigimtyje ir kad jis čia pasirodone kaip ideologinis, o kaip teisinis principas. Todėl tik demokrati-nėje visuomenėje teisių ir pareigų koreliacija atgauna savo autentiš-ką prasmę ir galimybę pretenduoti į pačią teisės esmę.

40 A c y c . . , 1976. C. 436.41 Ten pat, p. 427.42 Samlo F. Juristische Grundlehre. Leipzig, 1917. S. 252.

103

TEISĖS TEORIJA

Bet jeigu tokia teisės apibrėžtis išreiškia tik demokratinės vals-tybės teisę, tai ji neturi istorinio universalumo. Jos pagrindu vergo-vinės, feodalinės valstybės teisė apskritai netektų konceptualaus pa-grindo vadintis teise, nes ten viešoji teisė reiškė ne subjektinių tei-sių ir pareigų pusiausvyrą, o jų disproporciją. Ir ta disproporcija bu-vo ne atsitiktinė, o sąmoninga akcija, nes remiantis teisių persvaraprieš pareigas ir buvo kuriama privilegijuota vergvaldžių ir feodalųpadėtis visuomenėje.

Kada prasideda įstatymų istorija, nežinome. Bet ji prasideda suvalstybe. Tuo tarpu visuotinė teisės istorija prasideda tik su demok-ratine santvarka, teisine valstybe. Teisės istorija - nesena, o įstaty-mo istorija siekia neatmenamus laikus.

Todėl istorijos požiūriu būtų universalesnė ta viešosios teisėsdefinicija, kuria į valstybės kuriamą teisę būtų žiūrima tik kaip įtam tikrą teisių ir pareigų santykį, istoriškai evoliucionavusį nuo tei-sių ir pareigų disproporcijos (vergvaldinė, feodalinė teisė) prie tei-sių ir pareigų pusiausvyros (demokratinė teisė).

1.10 TEISIŲ IR PAREIGŲ VIENOVĖ -NE „TEISĖS PRINCIPAS", O PATI TEISĖS ESMĖ

Negalima sutikti su autoriais (S. S. Aleksejevu, N. I. Matuzovu ir dau-geliu kitų), kurie teisių ir pareigų vienovę laiko ne pačia demokra-tiškai suprantamos teisės esmė, o tik teisės principu. Šios nuomo-nės laikosi ir 1989 m. lietuviškas teisės vadovėlis. Jeigu ši vienovėiš tiesų būtų tik principas, tai ką tada reikėtų laikyti teisės esme,nes atskiras principas apimties atžvilgiu negali sutapti su esme, jei-gu ši konkretinama principais.

Teisių ir pareigų vienovė galėtų būti teisės principas tik totali-tariniuose režimuose, kai autentiškos teisės veikimo sritis susiauri-nama iki privačiosios teisės - iki piliečių tarpusavio santykių, nesviešosios teisės srityje valdžia gali nesilaikyti teisių ir pareigų vie-novės, o nustatyti jų santykį (proporcijas) savavališkai.

Demokratinėje visuomenėje teisė neegzistuoja kitaip, kaip tik tei-sių ir pareigų vienovės pavidalu, ir ta vienovė yra ne teisės princi-pas, o pati šiuolaikinės teisės esmė. Ji, matysime, konkretinama ati-tinkamais principais. Todėl jai pavaldi ir viešoji teisė. Valdžia čiairgi gali turėti piliečio atžvilgiu tik tiek teisių, kiek jam vykdo pa-

104

BENDROJI DALIS

reigų. Pavyzdžiui, valdžios subjektinė teisė rinkti mokesčius kyla išvaldžios pareigos garantuoti piliečių saugumą ir talkinti piliečiui įgy-vendinant jo teises. Tokio saugumo neužtikrinanti, bet mokesčių rei-kalaujanti valdžia šią savo teisę - rinkti mokesčius paverčia netei-sėta privilegija, tarnaujančia pačiam valdžios aparatui.

1.11 TEISIŲ IR PAREIGŲ VIENOVĖSFIKSAVIMO TEISĖS AKTUOSE BŪDAS

Oficialiuose teisės aktuose ne visada tiesiogiai formuluojama teisiųir pareigų vienovė. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (1948 m.)kalbama ne apie šią vienovę, o atskirai tai apie teises, tai apie pa-reigas. Beveik visi šios deklaracijos straipsniai (nuo l iki 28) kalbatik apie žmogaus teises ir vos vienas - apie pareigas: „Kiekvienasžmogus turi pareigas visuomenei, kurioje tik ir gali laisvai ir visiš-kai vystytis jo asmenybė" (29 str. l d.).

Paveikti šios į akis krintančios disproporcijos, kai kurie teisi-ninkai (pvz., N. L Matuzovas) siūlo teisės aktuose aiškiau fiksuoti netik teises, bet ir pareigas. Ta linkme eina ir tarptautinė teisėkūra: Ame-rikos teisių ir pareigų deklaracija (1948), Visuotinė žmogaus pareigųdeklaracija (1997). Bet jeigu teisių ir pareigų santykį laikysime neatskiru teisės principu, o pačia teisės esme, tai nebus reikalo atskiraikalbėti nei apie teises, nei apie pareigas, nes realiai egzistuoja tik jųvienovė. Todėl ji pirmiausiai yra ne konkrečių teisės aktų, o teisinėsdoktrinos reikalas. Teisės doktrina turi „žinoti", kad egzistuoja tokianeatskiriama vienovė. Ir tik dėl tam tikrų priežasčių sąmoningai siek-damas ją pažeisti ir nustatyti kitokį teisių ir pareigų santykį, įstatymųleidėjas turi tai formuluoti pačiame įstatyme. Pripažindamas asmeniuitam tikrą teisę, kartu jis tiesiogiai ar netiesiogiai pasako, kad ta teisėtik tiek priklauso tam asmeniui, kiek jis vykdys su ja susijusias pa-reigas. Pavyzdžiui, asmeniui suteikiama teisė atidaryti savo įmonę au-tomatiškai susiejama su pareigomis mokėti valstybei mokesčius, lai-kytis ekologijos reikalavimų, sąžiningai plėtoti savo ūkinę veiklą irt. t. Šios pareigos nebūtinai turi būti čia pat išsamiai išvardijamos li-cencijos akte. Jos turi būti savaime suprantamos iš teisės doktrinos irjau minėto Konstitucijos 28 straipsnio, kuris faktiškai yra konstituci-nis teisių ir pareigų vienovės įtvirtinimas.

105

TEISES TEORIJA

1.12 TEISIŲ IR PAREIGŲ VIENOVĖ -TEISĖS ŠAKAS IR TEISĖS MOKSLUS JUNGIANTIS METODAS

Tai, kad teisei būdinga teisių (leidimų) ir pareigų (įpareigojimų) vie-novė, formaliai pripažįsta daugelis teisės teoretikų. Bet šiuo pripaži-nimu negrindžiama teisės teorija, nemėginama remiantis šia vieno-ve atskleisti pagrindinių teisės kategorijų turinio.

Šiame darbe teisių ir pareigų vienovė ne tik laikoma teisės es-me, bet ir suprantama kaip visą pozityviąją teisę ir visą teisės moksląiš vidaus jungianti idėja, suvedanti visas bendrąsias teisės sąvokas įsistemą ir suteikianti joms bendrą prasmę. Tai teisės ir jos moksloašis, apie kurią, matysime, sukasi visas „teisės pasaulis": visos kitosteisės sąvokos, matysime, tėra tik šios vienovės konkretinimas, iš-plėtojimas konkrečiomis jos taikymo, įgyvendinimo sąlygomis. Ji -metodologinis principas, padedantis suvokti, kuo yra tapačios įvai-rios teisės šakos ir įvairūs teisiniai reiškiniai, kaip iš esmės turėtųbūti sprendžiami teisiniai ginčai ir kita. Tai sąvoka, kuri leidžia tei-sės mokslui atsikratyti vadinamosios nebūtinos, atsitiktinės, su tomokslo esme nesusijusios informacijos.

Teisių ir pareigų vienovė yra ir tas bendras struktūrinis elemen-tas (pradas), kuris pasikartoja visuose trijuose teisinės būties lygme-nyse, įrodydamas tų lygmenų priklausymą teisei ir kartu įgydamasjuose vis kitokią prasmę: teisinių idėjų atveju teisių ir pareigų vie-novė egzistuoja kaip visuminis mąstymas, kaip suvokimas būtiny-bės derinti savo naudą su artimo nauda (kurti socialinę santarvę irją palaikyti); teisės normų atveju - kaip visuotinai privalomo elge-sio taisyklė, teisinių santykių atveju — kaip konkretaus teisinio san-tykio dalyvių konkrečių teisių ir pareigų vienovė.

Teisių ir pareigų vienovės atskleidžiamu, vidiniu teisės vienti-sumu mes gerokai supaprastiname (gerąja prasme) visą teisinės in-formacijos įvairovę, padarydami ją lengviau apžvelgiamą, suvokia-mą, įvaldomą.

Tokios centrinės sąvokos, kuri iš vidaus jungtų įvairių sričiųmokslinę informaciją, radimas būdingas visų mokslų pažangai, kurikrypsta ne tik informacijos plėtimo, tikslinimo, bet ir jos vidiniointegravimo linkme. Tokia integracija rodo, kad yra surasti bendres-ni tam tikros srities dėsningumai, kuriais remiantis gali būti paaiš-kinta labai skirtinga informacija. Pavyzdžiui, biologijoje tokia sąvo-ka buvo ląstelės teorija. Atradus ląstelę, o vėliau M. Šleidenui

106

BENDROJI DALIS

(M. Schleiden) ir T. Švanui (T. Schwann} sukūrus ląstelės teoriją, pa-aiškėjo, kad ląstelė yra ta bendra „statybinė medžiaga", kuri, pasikar-todama visose gyvybės formose - augalijoje, gyvūnijoje ir žmonijoje,leidžia iš vidaus suvienyti ne tik įvairias gyvybės formas, bet ir jastiriančius mokslus - botaniką, zoologiją ir antropologiją, t. y. matytine tik kuo šios gyvybės formos viena nuo kitos skiriasi, bet ir kuosutampa. Fizikoje ilgai tokia sąvoka, iš vidaus jungiančia įvairius kla-sikinės fizikos skyrius, buvo gravitacijos sąvoka, dabar - lauko teori-

ja, ekonomikos teorijoje - prekės sąvoka, politinėje ekonomikoje -klasių kova, filosofijoje - priešybių kova ir vienybė ir t. t.

Teisių ir pareigų vienovės sąvoka, suprantama kaip šiuolaikinėsteisės esmės modelis, leidžia sukurti vientisą jurisprudenciją, vienti-su požiūriu integruoti visas teisės šakas ir šakinius teisės mokslus.

2. TERMINO TEISĖ ETIMOLOGIJA

2.1 „TEISĖ" - „SUBJEKTINIŲ TEISIŲIR PAREIGŲ VIENOVĖS" ŽODINĖ SANTRUMPA

Požiūris į teisę kaip į leidimų ir paliepimų vienovę padeda atsektiir pirminę termino teisė prasmę. Teisė — tai tik šios vienovės įvar-dijimas vienu terminu. Profesorius Mindaugas Maksimaitis pirmasismūsų literatūroje pamėgino atskleisti šio termino etimologiją nuro-dydamas vidinę terminų teisė ir tiesus sąveiką43.

Nūdienos skaitytojui, žinančiam, kad jau XVI a. Lietuva turėjonet tris europinės reikšmės kodeksus - Lietuvos Statutus, tikriausiainelengva bus patikėti, kad pats teisės terminas lietuvių kalboje pa-sirodė vos prieš kelis dešimtmečius. 1620 m. Konstantino Sirvydoišleistame lietuvių kalbos žodyne teisės termino nėra, vietoj jo var-totas tiesos terminas. Nėra jo ir vėlesniuose XIX amžiaus lietuviš-kuose tekstuose. Jis ima rodytis lietuvių raštijoje tik XX a. pradžio-je, atgavus lietuvių tautai teisę viešai vartoti lietuvišką raštą. Auto-riaus žiniomis, į lietuvių kalbą jis bene pirmą kartą įvestas 1904 m.Amerikoje leistame mokykliniame istorijos vadovėlyje „Istorija abel-na" (1904), kur pavartotas nedrąsiai, o gal ir atsitiktinai sudėtinia-me žodyje: „teisdariškas įstatymas"44 (galimas daiktas, kad iš čia vė-

43 Maksimaitis M. Teisė amžių tėkmėje // Teisės etiudai. 1. Teisė - visuo-meninė vertybė. Vilnius, 1988. P. 19-22.

44 Istorija abelna. Chicago, 1904. P. 365.

107

r

TEISĖS TEORIJA

liau atsirado teisėdaros terminas). Kitoje vietoje tas pats šaltinis teisętoliau tebevadina tradiciškai tiesa: civilinę teisę - civiliškomis tieso-mis, turi teisę - turi tiesą45. Galutinai teisės terminas lietuviškoje tei-sės ir apskritai mokslinėje literatūroje įsitvirtino tik po 1919 merų.

2.2 „TIESUMAS" - PIRMINĖ „TEISĖS" REIKŠMĖ

Mūsų kalbininkas Kazys Būga46 įrodė, kad teisės teminąs, kaip irtiesa, yra kilęs iš žodžių tiesumas, tiesus kaip labiau empiriškų,jutimiškų. Žodžiai, reiškiantys tiesumą, tiesią liniją, ne tik lietu -vių, bet ir kitose kalbose reiškia ir teisę, pavyzdžiui: rusų - ,lotynų - rectus, vokiškai - recht, anglų - right, prancūzų - droitir kiti.

Ir tai nėra atsitiktinumas, nes tiesumas tėra jutiminė teisių irpareigų pusiausvyros išraiška. Jeigu teisė - subjektinių teisių ir pa-reigų pusiausvyra, tai ji yra ne kas kita, kaip tiesi linija, kur neiteisės neiškyla virš pareigų, nei pareigos - virš teisių. Ši pusiausvy-ra ir yra tiesumas, tiesi linija. Šiuo atžvilgiu būdinga Antano Ma-liauskio 1924 m. vartota teisės apibrėžtis: „Teisė yra tiesusis kelias,vedantis pavienius asmenis ir visuomenę į tobulumą ir laimę."47 Tie-susis kelias pajėgia vesti pavienius asmenis ten, kur nurodė A. Ma-liauskis, tik būdamas teisių ir pareigų pusiausvyros pavidalo.

Tiesiosios linijos nėra gamtoje, vadinasi, nėra ten ir teisės. Tie-sioji linija yra idealizuojančios sąmonės kūrinys. Tai papildomas ar-gumentas, kad teisė - kultūros reiškinys.

Teisė ir teisingumas vartojami kaip sinoniminės sąvokos, ma-nau, tik todėl, kad tik tas yra teisingas, kieno elgesys įgyja teisių irpareigų vienovės, arba „tiesiosios linijos", formą — kas pripažįstavienodą pagarbą visiems santykio dalyviams. Būtent ši pusiausvyra„ištiesina" žmonių teisinius santykius, nes išlygina jų naudą, naiki-na reikalavimo pagarbos sau (teisių) ir pagarbos artimui (pareigų)disproporciją. Todėl kai „tik žmogus išrado svarstykles, - sakoprof. M. Maksimaitis, - jos tapo vienu iš teisės simbolių"48, nes tiks-liai išreiškė teisės esmę - tiesią Uniją tarp dviejų dydžių - teisių ir

45 Ten pat, p. 16.46 Būga K. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1958. T. I. P 109.47 Maliauskis A. Demokratija. Antra laida. Kaunas, 1924. P. 29.48 Maksimaitis M. Teisė amžių tėkmėje // Teisės etiudai. 1. Teisė - visuo-

meninė vertybė. Vilnius, 1988.

108

BENDROJI DALIS

pareigų. Svarstyklės - tai ir kriterijus skirti teisinį įstatymą nuo ne-teisimo. Todėl jos tinka simbolizuoti tik teisę, bet ne įstatymą, nesįstatymas gali būti ir kreiva linija (nustatyti elgesio normą, kuriojebus pažeista teisių ir pareigų pusiausvyra). Įstatymu gali būti betkuri valstybės valia, o teise - tik turinti tiesiosios Unijos pavidalą.

Bet svarstyklės nėra pakankamas teisės simbolis, nes teisė - netik šiaip lygybė, bet ir visuotinai privaloma lygybė. Todėl svarstyklėspapildomos kitu simboliu - kalaviju, kuris svarstyklėmis skelbiamąvertybę darytų ne tik pageidaujamą, bet ir visiems privalomą. Šiuo-laikinei (demokratinei) teisei gali neužtekti ir šių dviejų simbolių, mattarp jų dar galėtų įsiterpti trečias, simbolizuojantis teisėje glūdinčiąabipusę naudą, kuri yra trečiasis, esminis teisės požymis, kuriam esantpareigų vykdymas nevirsta asmeniui paprastu jo elgesio prievartavi-mu. Teisių ir pareigų vienovė tokiu atveju pasirodo tik kaip būtina(civilizuota) asmeninės naudos įgyvendinimo visuomenėje forma. Ka-dangi žmogus įgyvendina savo teises santykiaudamas su kitais žmonė-mis, jis niekur negali pasiekti teisėtos asmeninės naudos neteikdamaspaslaugų artimui. Abipusė nauda įsiprasmina kaip natūralus ir pirmi-nis teisių ir pareigų pusiausvyros įsakmumo garantas. Čia laikomasitokios pusiausvyros tik todėl, kad ji naudinga abiem santykio šalims.Ir tik kai ši nauda nepajėgia garantuoti šios pusiausvyros, į talką jaiateina kalavijas. Abipusė nauda kol kas neturi autentiško simbolio,galimas daiktas, ir dėl to, kad jo, matyt, ir nereikia, nes ji puikiaiatpažįstama jau esančiame svarstyklių simbolyje. Juk kas lygu, tas irabipusiškai naudinga: lygybė - tai ne kas kita, kaip naudų lygybė.

2.3 TIESA - TAIP PAT TEISIŲ IR PAREIGŲ VIENOVĖS SIMBOLIS

Su teisių ir pareigų vienove faktiškai yra susijęs ir pradinis mėgini-mas vadinti teisę tiesa. Tiesa grafiniu požiūriu taip pat daro žmoniųelgesį tiesia linija. Pavyzdžiui, vienas mažiau už du (l < 2) yratiesa - minties ir daikto atitikimas (adekvatumas kaip minties ir josobjekto - daikto, pusiausvyra). Tiesa — tai žmogaus praktika patik-rintas idėjinio sąmonės vaizdinio ir objektyviosios tikrovės fakto ati-tikimas. Šio atitikimo atžvilgiu visi žmonės lygūs, nes visi vienodaiprivalo su juo „sulyginti", t. y. suvienodinti, savo individualias nuo-mones, jeigu nori, kad jų žinojimas būtų visuotinai reikšmingas irpraktiškai rezultatyvus. O teisinga, kas skirtingose nuomonėse tiesuir lygu, kas tą nuomonių bangavimą išlygina. Vadinasi, tiesa, suvie-

109

TEISĖS TEORIJA

nodindama ir standartizuodama žmonių nuomones, yra žmonių są-monę, o jos pagrindu - ir elgesį vienodinantis veiksnys. Nuomonėsskiriasi tam tikroje bendrijoje, kol jos yra tiesos paieškos, o kai tie-sa rasta, nuomonių įvairovė virsta nuomonių vienove - lygybe, nestik teisinga nuomonė tampa tai bendrijai reikšminga praktiškai. Ši-taip, matyt, ir reikia suprasti žinomą Ž. Ž. Ruso posakį: „Tūkstan-čiai kelių veda į paklydimą, o į tiesą - tik vienas." Tik pripažinus,kad nėra objektyvios tiesos, visos nuomonės laikomos vienodos ver-tės. Tada nuomonė nustoja buvusi kelias į tiesą, ji tampa ne prie-monė pasiekti tiesą, o savitikslis dalykas. Tada nėra kam panaikintinuomonių įvairovės, nėra visiems vienodai reikšmingo pažinimo.

Tai rodo, kad tiesa ir teisė kyla iš to paties tiesumo - subjek-tinių teisių ir pareigų pusiausvyros, kurios paskirtis ir yra tuo tiesu-mu norminti, vienodinti ne tik žmonių elgesį, bet ir jų dvasią.

Tokį ryšį galime atsekti ir tarp tokių pagrindinių teisės prakti-kos kategorijų kaip teisė, tiesa ir teisingumo vykdymas.

Teisė (objektinė) — tai visiems bendras reikalaujamo elgesio mo-delis, pagrįstas subjektinių teisių ir pareigų pusiausvyra (reikalavi-mas derinti savo naudą su artimo nauda).

Objektyvioji tiesa (reikšminga jurisprudencijai) - tai nustatytasfaktas, kad konkretaus asmens (institucijos) elgesys neperžengia teisiųir pareigų pusiausvyros ribų (teisėtas elgesys) arba asmuo atsisakėvykdyti jo teises legalizuojančias pareigas ir šitaip sugriovė šią pusiau-svyrą (teisės pažeidimas). Teisės pažeidimo atveju asmens teisinis sta-tusas pasidarė „nelygus" (teisės persvėrė pareigas), todėl jis — „netei-singas" ir dėl to neteisėtas. Reikalas grąžinti šią pusiausvyrą įparei-goja teismą vykdyti tokiam asmeniui tiesos imperatyvą - teisingumą.

Teisingumo vykdymas (civilinių baudžiamųjų ir administraci-nių teismų veikla) — tai konkretaus asmens subjektinių teisių susiau-rinimas tokiu mastu, kokiu tų teisių turėtojas atsisakė vykdyti parei-gas, kurių vykdymą [statymai laiko būtinu siekiant legalizuoti to as-mens teises visuomenėje.

Šioje sąveikoje ypatingas vaidmuo tenka objektyviai tiesai, nesji sujungia objektinę teisę su konkretaus asmens veika, didinančiaar mažinančia jo teises, o tą veiką — su teisingumo vykdymu — as-mens teisių sumažinimu iki paties asmens susimažintų pareigų. Kurnegalima nustatyti objektyvios tiesos konkrečioje byloje (teisės pa-žeidimo fakto ir jo subjekto), ten negali būti įgyvendinamas ir tei-

110

BENDROJI DALIS

singumas, nes neįmanoma nustatyti, ar konkretus asmuo, naudoda-masis subjektinėmis teisėmis, realiai atsisakė vykdyti pareigas, ku-riomis jis privalėjo legalizuoti šį naudojimąsi. Todėl teisės praktiko-je tiesos problema paverčia teisės realumo problemą įrodymų pro-blema. (Objektyvios tiesos sąvoką dabartinis Lietuvos Respublikoscivilinio proceso kodeksas keičia teisėją mažiau įpareigojančia psi-chologine kategorija - teisėjo visišku įsitikinimu.}

Nominalinė teisės prasmė - iš žodžio teisti. Tai reikštų, kad neįstatymų leidėjas, o teisėjas - asmuo, kuriam suteikta teisė teisti,yra pagrindinis ir tikrasis teisės esmės reiškėjas. Reikalas teisti atsi-randa dėl to, kad asmuo naudojasi leidimais (teise) nevykdydamasatitinkamų paliepimų (pareigų) ir šitaip pažeidžia įstatymuose įkū-nytą visų žmonių teisinę lygybę ir keitimosi paslaugomis lygiaver-tiškumą. Todėl teisti - tai sumažinti šių principų pažeidėjo teises(jam suteiktus leidimus) iki jo paties susimažintų pareigų. Teisėjasyra būtent tas asmuo, kuriam leista grąžinti teisių pažeidėjo teisi-niam statusui teisių ir pareigų pusiausvyrą.

Įstatymų leidėjas ir teisėjas nekuria teisės kaip leidimų ir palie-pimų pusiausvyros, o tik suvokia ir formuluoja, konkretina ją kon-krečių santykių atžvilgiu. Bet šiuo požiūriu teisėjas yra universales-nis už įstatymų leidėją, nes jam tenka šiai teisių ir pareigų pusiausvy-rai palenkti ir tuos socialinių santykių atvejus, kurių nenumatė ir ne-galėjo numatyti įstatymų leidėjas, esantis toliau nuo tų santykių. Šiuoatžvilgiu teisėjas yra svarbesnė teisės figūra negu įstatymų leidėjas irtą svarbą išreiškia jau pats terminas teisė, autentišką prasmę įgyjantisiš sąvokos teisti. Tai leistų daryti išvadą, kad teisė tiesiogiai formavo-si iš teisingumo vykdymo, iš visų asmenų teisinės lygybės ir mainųlygiavertiškumo pritaikymo norminti žmonių santykius.

3. PRIGIMTINĖS IR POZITYVIOSIOS TEISĖSSANTYKIS KAIP TEISĖS TURINIO IR FORMOS SANTYKIS

Jau sakyta, kad aptarta teisių ir pareigų vienovė egzistuoja tik kaipprigimtinės teisės kategorija, nes ji nėra nustatyta kieno nors iš ša-lies valiniu aktu, o kyla iš žmonių tarpusavio paslaugų remiantislygiaverčiais mainais. Todėl ji yra tik paprastas dorovės sukonkreti-nimas, jos vidinės struktūros suformulavimas; jos imperatyvai, ga-rantuojami tik abipuse individų nauda. Todėl teisė ir dorovė čia darnėra atsiskyrusios viena nuo kitos ir neturi pagrindo išsiskirti.

111

TEISES TEORIJA

Bet kad reikštų ne tik moralinį pageidavimą, bet ir visuotinaiprivalomo elgesio normą, ši vienovė turi būti valstybės sankcionuo-ta ir Šitaip vietoj prigimtinio būvio įgyti pozityviosios (visuotinaiprivalomos) teisės statusą, kur imperatyvų privalomumas garantuo-jamas ne tik abipuse nauda. Visuotinis teisės privalomumas — taisavybė, kurią teisei iš šalies suteikia valstybės valia. Ši valia, įsipa-reigodama garantuoti teisių ir pareigų vienovės imperatyvus valsty-bės prievarta, lernia tai, kad teisė tampa privalomesnė už moralę iršiuo atžvilgiu ji - daugiau negu moralė. Nuo to momento prigimti-nė teisė virsta pozityviąja (lot. positivus - nustatytas).

Ši tendencija - valstybės prievarta garantuoti teisės imperatyvusilgainiui tampa tokia svarbi, kad privalomumas pasidaro reikšmingesnisdalykas negu pats elgesio taisyklės turinys. Valstybės prievarta, ga-rantuojanti visuotinį teisės imperatyvų privalomumą, esminio elemen-to teisėmis ima įeiti į teisės esmę, nes dėl šio besąlygiško privalomu-mo teisei turi paklusti ir tie, kurie jai pritaria, ir tie, kurie nepritaria.

Šitaip atsiranda visuotinio teisėtumo reikalavimas. Dura lex. sedlex (griežtas įstatymas, bet įstatymas). Visi privalo vykdyti įstatymąne todėl, kad jis abipusiškai naudingas, o tik todėl, kad jis įstaty-mas: teisės imperatyvus reikės vykdyti ir tais atvejais, kai tie reika-lavimai formuluos valstybinės valdžios savivalę to paties asmens at-žvilgiu. Šitaip teisė darosi tarsi abejinga asmens požiūriui į teisėsturinį. Ir iš tiesų: jeigu privalu vykdyti bet kokį įstatymą, tai kodėlturi rūpėti įstatymų turinys. Tada teisėje svarbiau pats paliepimasnegu jo turinys. Įstatymų leidėją tada domina tik išorinis žmogauselgesys, o ne tie motyvai ir ne tie tikslai, dėl kurių asmuo paklūstateisės reikalavimams. Problema tik kaip operatyviau ir tiksliau tai-kyti įstatymus, o ne ginčytis, kaip sako R. Paundas, „dėl teisės pri-gimties": teisingumo problemą teisėje tada pakeičia teisėtumo pro-blema. Tokiomis sąlygomis ginčas „dėl teisės prigimties", supranta-ma, gali būti tik scholastinis, nes praktiškai nereikšmingas.

Šitaip su pozityviąja teise teisėje pradeda vyrauti formalizmotendencijos — nesidomima jos imperatyvų turiniu, neva nereikšmin-gu praktiškai. Ideologinis šių tendencijų padarinys kaip tik ir buvoteisinio pozityvizmo formuluojama normatyvistinė (etatistinė) teisėssamprata, abejinga humanistiniam teisės turiniui.

Šių pažiūrų pagrindu formavosi ir turėjo formuotis represinėsteisės vaizdinys. Dėl prievartinio teisinių paliepimų įgyvendinimo rei-

112

BENDROJI DALIS

kėjo vis labiau valstybinti visuomenės gyvenimą, biurokratizuoti jįir šitaip didinti teisinės tvarkos palaikymo išlaidas ir neracionalumą,o galiausiai lėtinti visuomenės pažangą, kurstyti ir palaikyti visuo-menės konfliktiškumą. Todėl nuoseklus šių tendencijų raidos pada-rinys — neišvengiama etatistinės teisės ir ja besiremiančio politiniorežimo krizė.

Atsigręžimas į įstatymo turinį aktualina prigimtinės teisės po-reikį. Ir tik didėjant visuomenės priešinimuisi šitaip suprantamos tei-sės pagrindu savavaliaujančiai valstybinės valdžios valiai, imta gręžtisir į teisės turinį - žmogaus teises; į teisę ima grįžti teisingumo są-voka, naikindama formalaus teisėtumo visagalybę; valstybės prievar-tos ima nebepakakti garantuoti formalų teisėtumą; jį užtikrinti pa-galbos kreipiamasi ir į teisės adresato suinteresuotumą vykdyti kon-krečią normą. Valstybės gyvenimo organizacijos optimizavimas - sie-kis užtikrinti įstatymų vykdymą mažiausiomis sąnaudomis, reikalaujagarantuoti teisės normų privalomumą (vykdymą) pirmiau abipuse pi-liečių nauda nei gryna valstybės prievarta.

Tendencija atsigręžti ir į įstatymo turinį (silpninti formalizmoorientacijų reikšmę teisėje) buvo formuluojama kaip teisinio įstaty-mo problema: ar bet kuri valdžios valia, įforminama įstatymu ir ga-rantuojama prievarta, yra teisė? Šį klausimą pirmieji iškėlė filoso-fai, o ieškodami priemonių apriboti, susaistyti valdžios savivalę as-mens atžvilgiu postulavo egzistuojant prigimtinę teisę ir aiškino jąkaip valstybės kuriamų įstatymų šaltinį bei jų teisėtumo kriterijų:valstybė, kurdama įstatymus, negali pažeisti tam tikrų asmeniui išprigimties būtinų vertybių, kurios egzistuoja anksčiau nei valstybėsvalia ir nepriklausomai nuo jos.

Šios tendencijos ištakos, matėme, glūdi antikoje. Pradedant se-novės Graikijos filosofais Sokratu, Platonu, Aristoteliu ir baigiantstoikais, įstatymai buvo skirstomi į žmonių nustatytus ir dievų duo-tus, arba prigimtinius. Žmonių kuriami įstatymai turį atitikti teisin-gumo reikalavimus: „Tikrasis įstatymas yra tas, kuris įsako tai, koreikalauja visuotinis protas, arba gamtos dėsniai".

Stoikais sekęs Ciceronas (106-43 m. pr. Kr.) prigimtinę teisę va-dino tiesiog „proto teise" (recta ratio) ir laikė ją amžina, visose tau-tose esančia; ji yra Dievo sukurta ir todėl neatšaukiama. Kas neklau-so šios teisės, tas pats sau daro skriaudą, nes atsisako žmoniškumo.Teisės mokslas, pasak Cicerono, turįs semtis išminties ne iš edikto,

113

TEISES TEORIJA

ne iš Dvylikos lentelių įstatymų, o iš giliausios filosofijos šaltinių;neteisingas tas, kuriam svetima prigimtinė teisė, nes tik ši teisė esantiverta teisės vardo. Žmonių kuriamoji teisė kylanti iš prigimtinės iršia pateisinama. Teisingumas (aequitas) - tai „kalbėjimas į visus vie-nu balsu". O tokiu „balsu" kaip tik ir privalą kalbėti įstatymai.

Panašiai šį santykį aiškino ir šv. Augustinas. Pozityviąją teisęjis vadino laikinąja (lex temporalis): toje pačioje valstybėje laikuibėgant ji kintanti, įvairiose šalyse - vis kitokia. Jos tikslas - saugo-ti ramybę ir tvarkyti visuomeninį žmonių gyvenimą, jos sankcijos -prievarta. Tuo tarpu prigimtinė teisė yra įdiegta į žmogaus sąžinę irjoje „girdisi Dievo balsas". Įstatymas, neatsižvelgiantis į „amžino-sios teisės įstatymus" (lex aeterna), nėra teisė ir neprivalomas.

Prigimtinės teisės naudai šį santykį viduramžiais sprendė ir To-mas Akvinietis. Žmonių sukurtoji teisė (lex humana) esanti tik pri-gimtinės teisės normų pritaikymas konkretiems gyvenimo atvejams.Prigimtinės teisės neatitinkantys žmonių įstatymai - tai teisės iškrei-pimas (legis corruptio). Visų gerovei priešingi įstatymai esantys neteisė, o savivalė. Jeigu valdovo valia neatitiktų proto paliepimų, taijo įsakymas laikytinas ne teise (įstatymu), o tik kaprizu. Prigimtinęteisę jis formulavo į bendrąjį principą: daryk gera, venk blogio.

Vėlesniais laikais, ypač XIX a. antroje pusėje, valstybės kuria-ma teisė (jus humanum) ėmė darytis universalesnė - šalia jos neli-ko vietos nei dieviškajai, nei prigimtinei teisei. Teisiniai pozityvistaisąmoningai neigė prigimtinę teisę kaip „metafizikų išmonę". Šią vals-tybės kuriamą teisę (jus humanum} XIX a. dėl prancūzų filosofoOgiusto Konto (Comte) filosofijos įtakos imta vadinti pozityviąja tei-se, pabrėžiant jos imperatyvų įsakmumą kaip garantuojamą valsty-bės (realios jėgos). Jos šaltiniai buvo siejami ne su prigimtine teise,o tik su valstybės valia.

Prigimtinės teisės renesansas Vakaruose prasidėjo visuomeneiorientuojantis į demokratines vertybes, kai buvo susirūpinta žmogausteisėmis, siekta įveikti subjektyvistinę teisės sampratą, sankcionavusiąvaldžios savivalę teisėkūroje, kuri nematė teisėje jokių nuo valdžiosvalios nepriklausomų vertybių, galinčių susaistyti valdžios valią ku-riant teisę ir šitaip apsaugoti žmogaus teises nuo valdžios savivalės,įgyjančios įstatymų pavidalą. Tokių vertybių paieška vėl atgaivino pri-gimtinės teisės tradiciją reikalaujant, kad valstybės kuriama teisė sank-cionuotų ir garantuotų prigimtinės teisės nustatomus imperatyvus.

114

BENDROJI DALIS

3.1 PRIGIMTINĖ TEISĖ IR TENDENCIJAJĄ ONTOLOGIZUOTI, ARBA NATŪRALIZMO

IR KONVENCIONALIZMO POLEMIKA TEISĖS SAMPRATOJE

Vartojant prigimtinės teisės terminą, kyla reikalas tikslinti jos sam-pratą, nes pažodinė šio termino prasmė gali sudaryti regimybę, kadindividas gimsta jau turėdamas teisę į gyvybę, sveikatą, laisvę ir ki-ta. O jeigu taip, tai reikėtų pripažinti, kad tos teisės yra ankstesnėsne tik už valstybę, bet ir už visuomenę, kad jos atsiranda ne iš indi-vidų tarpusavio bendravimo (visuomenės), o iš gamtos (ex neitume),iš biologinės žmogaus prigimties. Ne visuomenė, o gamta tada būtųtikrasis ir vienintelis tokių teisių šaltinis, atitinkamai pati teisė tadabūtų ne socialinė, kultūrinė, o biologinė (gamtinė) kategorija.

Į tokias išvadas, regis, orientuotų ir pats lotyniškas jus natura-le, išvertus pažodžiui reiškiantis gamtos teisę. Išeitų, kad teisę į gy-vybę, sveikatą ir t. t. individas įgyja šalia visuomenės ir nepriklau-somai nuo jos. Bet atsidūrusi šalia visuomenės, teisė turi atsidurti iršalia pareigos (nes pareiga yra visuomenės reprezentantas asmenssubjektinėje teisėje). Išeitų, kad asmuo turi teises nepriklausomai nuoto, ar vykdo jas legalizuojančias pareigas. Atsiskirdama nuo parei-gos, teisė, matėme, nustoja būti pati savimi ir virsta savo priešybe -objektyviąja duotybe, kurios jau negalima nei atimti, nei prarasti. Jąindividas turi nepriklausomai nuo to, kaip elgiasi artimo teisės at-žvilgiu. Šitaip panaikinamas teisės ir privilegijos skirtumas.

Pastanga kildinti teisę ne iš visuomenės, o iš gamtos, laikyti jąne socialine, kultūrine, o biologine kategorija faktiškai yra metodo-loginė klaida, kuri vadinama teisės ontologizavimu. Ontologizuotiteisę - tai sutapatinti teisės objektą (gyvybę, sveikatą, kitas biologi-nes asmens vertybes) su pačia asmens teise į jas ir šitaip supainiotidu semantinius teisės lygmenis - vertybinį su valiniu (norminiu),gamtinį su visuomeniniu, natūrą su kultūra, daiktą ir veiksmais dėljo (to daikto).

Šitaip ontologizavus teisę, gyvybė turi nebesiskirti nuo teisės įgyvybę, turtas - nuo nuosavybės teisės į tą turtą, mokslas nuo tei-sės į mokslą ir t. t. Žodžiu, pasaulis ir metapasaulis arba vertybės irsantykiai dėl tų vertybių pasidaro tos pačios dimensijos pasauliai irtampa tokie tik dėl to, kad pagrįstų subjektinės teisės nepriklauso-mybę nuo pareigos, kad paneigtų socialinę teisės prigimtį gamtinėsprigimties suabsoliutinimo naudai.

115

TEISĖS TEORIJA

Bet tokia ontologizuota - nuo pareigos atsiskyrusi teisė atsidu-ria ne tik anapus istorijos, kultūros ir visuomenės, bet ir anapus proto,dėl to tampa protu nebesuvokiama, iracionalia būtimi. Ją tada gali-ma vadinti privilegija, gamtos dėsniu, Dievo malone ar dar kitaip,bet jokiu būdu ne teise.

Teisės ontologizavimo tradicija ateina į teisės sampratą iš stoi-kų filosofijos (III-II a. pr. Kr.) kaip natūralistinių tendencijų persva-ra teisės sampratoje, kai gamtinis pradas stoikų buvo suprantamaskaip būties vienovės ir jos universalumo pagrindas, o pati teisė ta-patinta su gamtos dėsniais. Šias pažiūras Romos laikotarpiu išplatinoCiceronas. Senovės Graikijos sofistas Antifontas, veikale „Apie tie-są" apibrėžęs žmogaus prigimtį kaip gamtinį pradą, laikė ją savanau-diškumo sinonimu. Jis manė, kad visi įstatymai, pagrįsti vien susita-rimu (suprask - teisių ir pareigų vienove), yra priešingi prigimčiai49.

Bet Antifonto argumentų nenaudai reikia pasakyti, kad šiuo prie-šiškumu prigimčiai sutartinį aspektą turintys įstatymai kaip tik ir socia-lizuoja individą, įtvirtina visuomenėje priešingų interesų kompromisą(socialumą). Teisės objektas (prigimtis) visada egoistiškas, tuo tarpusubjektinė teisė, kaip teisių ir pareigų vienovė, socializuoja individąir jo interesą; ji ne neigia prigimties egoizmą, o tik riboja jį kito as-mens egoizmu. Dėl to subjektinė teisė — sutartinio, jos objektas, eg-zistenciniai individo interesai, - objektyvaus, nesutartinio pobūdžio.

Teisės ontologizavimą kaip gamtinio (objektyviojo) prado abso-liutinimą teisėje kritikavo jau Epikūras (341-270 m. pr. Kr.), teigęs(nors argumentų ir neišplėtojęs), kad teisė nesukuriama gamtos, o nu-statoma žmonių. Epikūrui prigimtinė teisė - tai žmonių susitarimasdėl bendros naudos. Šio siekio vedami, žmonės sudarą tarpusavio su-tartį nedaryti vienas kitam skriaudos50. Įstatymas - tai tik juridinistokios sutarties įforminimas.

3.2 TEISĖS ONTOLOGIZAVIMO REIKŠMĖ

Tačiau teisės ontologizmas istoriniu požiūriu turėjo ir pozityvios pra-smės, nes akino, kad teisė nėra grynas, savavališkas susitarimas, kadjoje slypi objektyvus, gamtinis pradas (biologinės asmens vertybės -interesai), dėl kurio apsaugos, įgyvendinimo, įgijimo ir daromi susita-

49 Sabine G. H., Thorson T. L. Politinių teorijų istorija. Vilnius, 1995. P. 69.50 . , 1955. C. 72-73.

116

BENDROJI DALIS

rimai ir kuris įpareigoja teisėkūrą atsižvelgti į jį, riboti, valdyti jį tiktiek, kiek to reikalauja bendra dėl interesų susipriešinusių individų ge-rovė. Jis rodė, kad teisė yra ne paprastas socialinis santykis, o santykisdėl individui būtinų vertybių, kurias jis siekia apsaugoti. Kitaip sakant,teisės ontologizavimas skatino jurisprudenciją įdėmiau gilintis į teisėsstruktūrą, ypač į teisės objektą ir jo reikšmę pačios teisės pobūdžiui.

3.3 NEPRIGIMTA „PRIGIMTINĖ TEISĖ"

Įveikti teisės ontologizavimą - tai atskirti teisės objektą nuo pačios tei-sės kaip socialinio santykio. Teisės objektas aiškiai atskiriamas nuo pa-čios teisės tose teisės definicijose, kur teigiama, kad „teisė yra tai, kasyra šalia visuomenės, bet pasireiškia per visuomenę"51. Tas „šalia vi-suomenės" - tai teisės objektas (pvz., gyvybė, sveikata), o „pasireiškiaper visuomenę" - tai subjektinė teisė (pvz., teisė gyventi), t. y. asmenssantykis su kitais žmonėmis dėl tam tikrų vertybių apsaugos.

Tai, kad subjektinė teisė yra leidimų (teisių) ir įpareigojimų (pa-reigų) vienovė, rodo, jog ji yra ne asmens savybė, su kuria būtų ga-lima gimti, o trivietis santykis, kurį turi sudaryti mažiausiai trys sub-jektai: l) subjektinės teisės turėtojas; 2) kiti asmenys, kuriems teisėsturėtojas privalo vykdyti tam tikras pareigas ir jomis legalizuoti savoteises visuomenėje; 3) valstybė kaip būtinas šio santykio garantas, kadteisės turėtojas naudosis subjektinėmis teisėmis nepažeisdamas kitų as-menų teisių, o šie netrukdys jam naudotis jomis.

AB - asmenų A ir B abipusių paslaugu santykis, turintis teisių ir pareigų vienovėspavidalą.

C - valstybė kaip garantas, kad asmenys A ir B, naudodamiesi savo teisėmis, vykdysvienas kitam pareigas, legalizuojančias jų teises.

Santykiai CA ir CB -valstybės įsipareigojimas taikyti prievartą asmenims A ir B, jeigušie nevykdys vienas kitam jų teises legalizuojančiu pareigų.

51 Žr.: Lukšaitė I. Andrius Volanas XVI-XVII a. Lietuvos visuomenės per-tvarkos kryžkelėse // Volanas A. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1996. P. 39.

1 17

TEISĖS TEORIJA

Tai abipusio įsipareigojimo santykis (daugiavietis predikatas), kaižmonės, siekdami apsaugoti savo vertybes, pasižada neliesti vienaskito vertybių arba netrukdyti įsigyti, plėtoti kokios nors vertybės, janaudotis. Todėl subjektinė teisė visada yra ne asmens savybė, o abi-pusio žmonių įsipareigojimo dėl tam tikrų vertybių apsaugos santy-kis, galiausiai garantuojamas valstybės prievarta.

Bet jeigu subjektinė teisė yra ne asmens savybė, o žmonių abi-pusių paslaugų, įsipareigojimo santykis, garantuojamas valstybės prie-varta, tai tokio santykio nerandama gatavu pavidalu gamtoje, biolo-ginėje žmogaus prigimtyje; niekas negimsta jį turėdamas, nes san-tykiai ne atsinešami, o atsiranda visuomenėje tik dėl turimų verty-bių apsaugos, įsigijimo ar įgyvendinimo. Gimstant gaunamas tik iš-ankstinis visuomenės suteiktas asmeniui leidimas būti šio santykiodalyviu - imtis pareigų ir jomis susikurti atitinkamas teises. Gamti-nėje žmogaus prigimtyje yra tik kai kurių vertybių - gyvybė, svei-kata, kurias turi saugoti teisė. Ji atsiranda kaip sutartinis žmonių san-tykis, kai žmonės susitaria gerbti vienas kito vertybes: kiekvienas turiteisę į savo vertybę tik tiek, kiek pripažįsta, gerbia kito asmens ver-tybę. „Individas neturi jokių „prigimtinių" teisių - rašė Sorbonos uni-versiteto profesorius Emile'is Faguetas (1847-1916) veikale „Le li-beralismė" (1902), — visos jo teisės tėra konvencijos, susitarimo rei-kalas; šalia susitarimo ir be susitarimo nėra jokių teisių"52 Šis susi-tarimas kyla ne iš valdžios, o iš pačių žmonių lygiateisiškumo, mainųlygiavertiškumo. Valstybė tik įsipareigoja saugoti šią sutartį ir atitin-kamai bausti kiekvieną asmenį - šios sutarties dalyvį, pažeidusį ją.Prigimtinis teisių pobūdis čia reiškia tik tai, kad jas suteikia ne vals-tybė, o pats asmuo vykdydamas artimui atitinkamas pareigas.

Vadinasi, teisė sujungia gamtos pasaulį su kultūros (dvasios) pa-sauliu tuo požiūriu, kad teisės objektas egzistuoja ir gamtoje (šaliavisuomenės), tuo tarpu to objekto (gyvybės, sveikatos, laisvės, oru-mo) apsauga (teisė) egzistuoja tik visuomenėje kaip abipusių įsipa-reigojimų santykis.

Todėl šiuolaikinė pažiūra į prigimtinį žmogaus teisių pobūdį lei-džia daryti bendrą išvadą, kad žmogus gimsta ne su subjektine tei-se, o tik su tam tikromis vertybėmis ir į jas orientuotu teisnumu,t. y. su išankstiniu visuomenės duotu asmeniui leidimu atitinkamai

52 Olszewski H. Historia doktryn polirycznych i prawnych. Warszawa, 1986.S. 323.

118

BENDROJI DALIS

elgtis - įgyti subjektinę teisę atitinkamų pareigų vykdymu. Būtųtikslinga atsisakyti termino prigimtinės žmogaus teisės ir vietoj jovartoti nevalstybinės kilmės žmogaus teisės. Šiuo leidimu (teisnumu)prasideda ir baigiasi prigimtinis teisės pobūdis. Kad virstų pačia sub-jektine teise, leidimas (teisnumas) įgyti subjektinę teisę turi persikeltiį pareigų vykdymo sritį. Pavyzdžiui, kad įgytų subjektinę nuosavybėsteisę į tam tikrą turtą, asmuo pirmiau turi teisėtai jį susikurti teikda-mas paslaugų kitiems asmenims, kurių grįžtamosios paslaugos remian-tis lygiaverčiais mainais ir sukuria jo turtą. Pareiga - tai ta gyvybinėjėga, kuri subjektinės teisės galimybę (teisnumą) paverčia tikrove —abipusės subjektų pagarbos santykiu. Teisnumas čia nereiškia niekokito, tik visuomenės leidimą konkrečiam asmeniui teisėtai įgyti turtą,o tuo remiantis - ir subjektinę teisę į jį. Kadangi subjektinė teisėpriklauso nuo pareigų vykdymo, o teisnumas, ypač bendrasis, ne-priklauso, tai subjektinė teisė prarandama, o teisnumas nepraranda-mas, nes jis — ne pati teisė, o tik leidimas ją įgyti, ja naudotis.

Bet šitoks požiūris į teisę gali sukelti tam tikrų teorinių sunku-mų aiškinant vaiko, psichikos ligonių ir kitų neveiksnių asmenų tei-sių legalumą. Kaip vaiko teises galima pavadinti subjektinėmis tei-sėmis, kol jis nepajėgus prisiimti joms proporcingų pareigų? Kokiąprasmę suteikiame teisės terminui sakydami vaiko teisės? Čia išdalies galioja ir iš dalies negalioja mūsų pateikta teisės definicija.Galioja tuo atžvilgiu, kad kūdikio subjektinė teisė į gyvybę, svei-katą ir t. t. ateina ne iš jo paties, o iš visuomenės solidarumo, žmo-gaus gyvybės tęstinumo sąmonės, dėl kurios egzistuoja pati visuo-menė. Iš jo paties ateina tik tokios teisės poreikis, kurį suponuojaapsaugos reikalingų vertybių (gyvybės, sveikatos) turėjimas. O ne-galioja tuo požiūriu, kad subjektinė teisė čia dėl suprantamų prie-žasčių nereikalauja iš tos teisės turėtojo vykdyti jai adekvačių pa-reigų. Bet tai nepaneigia jų tarpusavio sąveikos būtinybės. Ta są-veika tik laiko požiūriu nukeliama į apibrėžtą ateitį - vaiko pilna-metystę. Iki tol vaikas gauna iš visuomenės pagal neformalią vi-suomeninę sutartį subjektines teises kaip istoriškai būtiną tam tik-rą teisinės globos „kreditą". Jas gauna todėl, kad be tokių teisiųvaikas negali augti ir plėtotis dvasiškai. Pagal šią sutartį, pareigągarantuoti vaikų teises laikinai perima tėvai, o jų netekus - visuo-menė. Ir šitaip atsitinka todėl, kad vaikas dar yra objektyviai nepa-jėgus vykdyti tokių pareigų.

119

TEISĖS TEORIJA

SUBJEKTINĖS TEISĖS KAIP PROCESO STRUKTŪRA

Šioje stadijoje vaiko prigimtinė teisė tėra savotiška visuomenėsjam suteikta privilegija ir dėl to nėra tikroji teisė. Bet ši privilegijaneturi neigiamos prasmės, nes ji nėra ta sąmoninga agresija, tas smurti-nis neteisingumas, kurie būdingi privilegijoms, kai jos suteikiamosveiksniems asmenims, galintiems ir privalantiems garantuoti savo teisesatitinkamų pareigų vykdymu. Sulaukus pilnametystės, vaiko teisė- pri-vilegija pereina į normalią (civilizuotą) teisę (teisių ir pareigų vieno-vę). Jo teisės santykinumas dabar jau darosi priklausomas ne nuo vi-suomenės geros valios, bet nuo jo paties sau ir artimui vykdomų parei-gų. Nuo to momento sakome, kad asmuo tapo visateisiu (veiksniu)teisės subjektu, galinčiu reikalauti tiek pagarbos savo interesui, kiekjis gali iš tikrųjų pagerbti analogišką artimo interesą. Tai socialiniupožiūriu visavertė asmenybė, kuriai ir galioja mūsų teisės definicija.

Tai rodo, kad kiekviena asmens subjektinė teisė taip pat yra pro-cesas, judėjimas nuo teisės-privilegijos prie teisės-pareigos, o senat-vės ar kitokios negalės atveju - vėl prie teisės-privilegijos. Vadina-si, subjektinė teisė nėra duota asmeniui iš karto, gatavu pavidalu,ji iš esmės yra ne gaunama, o susikuriama ir tik kai kurios pradi-nės, būtinos asmens teisės (vadinamos prigimtinėmis) yra visuome-nės laikinai teikiamas asmeniui ,, kreditas", kad jis galėtų pasireng-ti tapti kultūros - savo teisių Įgyvendinimo bei gausinimo subjektu.Tik kultūriniu aktyvumu ir iš jo išplaukiančiu gebėjimu naudotis savoteisėmis neagresyviu artimui būdu asmuo sukuria save kaip visaver-tį teisės subjektą. Tai reiškia, kad kultūra, kaip vartojamųjų verčiųkūryba ir subjektinė teisė, kaip leidimas ir gebėjimas dalyvauti tojekūryboje, naudotis jos rezultatais, yra iš vidaus neatskiriamai susijędalykai, nes pačią kultūrą žmogus plėtoja kaip savo teisių įgyvendi-nimo, jų gausinimo priemonių sistemą. Kultūra yra humanizuojamateise, o teisė garantuojama kultūra.

Tad požiūris į teisę kaip į subjektinės teisės ir pareigos vienovęreiškia ontologinių tendencijų teisės sampratoje įveikimą, teisės su-grąžinimą į visuomenę ir kartu jos tapatybės atgavimą. Teisė pajė-gia humanizuoti, socializuoti individų tarpusavio santykius, reikšti

120

BENDROJI DALIS

ir palaikyti bendrąjį interesą tik susiedama individus neatskiriamasubjektinių teisių ir pareigų vienove (pusiausvyra).

3.4 PRAKTINĖ PRIGIMTINIOTEISIŲ POBŪDŽIO SUPOZICIJOS REIKŠMĖ

Pripažįstama tokia taisyklė: jeigu asmuo pareigų vykdymu susikuriakurią nors subjektinę teisę, tai ši negali būti iš jo atimama, kol jisvykdo ją legalizuojančias pareigas. Valstybė negali savavališkai at-imti teisių, kurių nesuteikia, atvirkščiai - ji yra tik tam, kad saugo-tų jas nuo neteisėto kėsinimosi ir kartu visada siaurintų, kai jos ne-garantuojamos atitinkamų pareigų vykdymu. Todėl galioja principas:asmens subjektinės teisės ne atimamoms, o tik prarandamos.

Šitaip suprantant prigimtinį teisių pobūdį, atsiskleidžia šioje teori-joje slypintis demokratinis pradas: ji tampa pagrindu formuotis asmenspirmumo prieš valstybę prielaidai, įprasmina pačią valstybę kaip žmo-gaus teisių apsaugos organizaciją, o patį asmenį — kaip savo teisiųdidinimo ar mažinimo subjektą ir kartu sureikšmina jo kultūrinį akty-vumą (pareigų vykdymą) kuriant savo teisinį statusą visuomenėje.

3.5 INSTITUCINĖ TEISĖS SAMPRATAKAIP VALSTYBINĖS VALDŽIOS ĮTRAUKIMAS Į TEISĖS ESMĘ

Sujungę prigimtinę teisę su valstybės sankcija, pereiname prie ins-titucinės, arba pozityviosios, teisės sampratos — nuo vertybinio, nor-minio - prie institucinio teisės lygmens. Pozityvioji teisė - tai vals-tybės nustatyta ar sankcionuota teisė. Šiai sampratai būdinga tai, kadį teisės esmę būtino elemento teisėmis ji jau įtraukia ir valstybę,nes įtraukia visuotinio privalomumo reikalavimą ir jo garantavimopriemones - abipusę individų naudą ir valstybės prievartą. Iš čia -valstybės kaip teisės kategorijos būtinybė. Valstybė, sakėme, įeina įteisės esmę kaip teisėkūros subjektas (prigimtinę teisę verčia pozi-tyviąja) ir kaip teisinių imperatyvų privalomumo garantas.

Prigimtinės teisės kompetencija šioje sampratoje apsiriboja hu-manistinių idėjų skelbimu (teisinėmis idėjomis). Ji parodo, kokiasvertybes valstybė turi versti visuotinai privalomo elgesio taisykle irkiek jos gali būti ribojamos.

Institucinė teisės samprata, iš vidaus suvienydama prigimtinę irpozityviąją teisę, kaitų parodo, kokio pobūdžio yra jų santykis. Tas

121

TEISES TEORIJA

santykis, viena vertus, yra genetinis - pozityvioji teisė išvedama išprigimtinės, kita vertus, jis yra norminimo ir sankcionavimo santy-kis: pozityvioji teisė paverčia prigimtinės teisės idėjas konkrečia vals-tybės ginama elgesio taisykle. Prigimtinė teisė yra humanistinis po-zityviosios teisės turinys, valstybės leidžiamų įstatymų teisinės ver-tės kriterijus, o pozityvioji teisė - prigimtinės teisės institucinė for-ma. Pozityvioji teisė plėtojasi kaip prigimtinės teisės skelbiamų ver-tybių konkretinimas, sankcija ir garantas. Valstybės leidžiami įstaty-mai tik tada yra teisiniai, kai neprieštarauja prigimtinei teisei.

3.6 TEISĖS IR VALSTYBĖS SANTYKIS

Institucinę teisės sampratą toliau konkretina teisės ir valstybės san-tykis: kuriam iš šio santykio narių teiktinas pirmumas - teisei arvalstybei? Tai nėra tik teorinis klausimas. Jo praktinė reikšmė pri-klauso nuo to, valstybė saistoma teisės kaip iš visuomenės kylan-čios tvarkos ar, atvirkščiai, - gali laisvai, savo nuožiūra kurti, kai-talioti tą tvarką.

R. Z. Lifšicas mano, kad atsakymas į šį klausimą priklauso nuoto, kam teikiama pirmenybė apibrėžiant pačią teisę - teisinėms idė-joms, teisės normoms ar teisiniams santykiams.

Pirma, jeigu remsimės normatyvistine (etatistine) teisės sampra-ta, kur valstybės valia - vienintelis teisės šaltinis, o teisės norma -vienintelė teisės būtis, tai pirrnumą, be abejo, reikės teikti valstybei.Valstybė tada nėra saistoma jokios kitos teisės, kaip tik savo sukur-tosios. Tai nėra veiksmingas valstybės savavaliavimo teisėkūroje var-žymas, nes valstybė visada gali pakeisti sau nenaudingus įstatymusnaudingais.

Antra, jeigu vadovausimės pilietine teisės samprata, pagal kuriąteisės šaltinį sudaro bendrosios žmogaus vertybės (gyvybė, sveikata,laisvė, susikurtas turtas ir kitos), egzistuojančios anksčiau nei valsty-bė ir nepriklausomai nuo jos, dėl kurių patys žmonės sudaro tarpusa-vio sutartis ir normina jomis savo elgesį, tai turėsime pripažinti teisės(šių sutarčių) pirmumą prieš valstybę. Ir tas pirmumas čia reiškia tiktai, kad valstybė nustato teisės normas ne savavališkai, o atsižvelgda-ma į minėtas vertybes ir dėl jų sudalytas piliečių tarpusavio sutartis.Ji įtvirtina visuomenėje susiklosčiusias pažiūras į teisingumą. Valsty-bė, nustatydama teisės normas, riboja vieno asmens teisę tik tiek, kiekto reikia apsaugoti kito asmens teisę. Kurdama teisę, ji yra saistoma

122

BENDROJI DALIS

šalia valstybės egzistuojančių vertybių - pagrindinių žmogaus tei-sių. Visuomenė per valstybę ir jos padedama kuria teisę.

Trečia, metodologiniu išeities tašku laikant sociologinę teisėssampratą, kuri teisę kildina iš realiai susiklostančių socialinių santy-kių, teisė ir valstybė pasirodys esančios to paties lygmens, egzistuosjų vertybinė pusiausvyra, nes pripažįstama, kad teisę formuoja tiekvalstybė (ji leidžia įstatymus), tiek faktiniai žmonių santykiai (kor-poratyvinė teisė). Kaip teisė nėra visais atvejais kuriama valstybės,taip ir valstybė ne visada saistoma teisės, nes taip pat ją kuria.

Kadangi šiuolaikinė demokratinių valstybių teisinė sistema orien-tuojasi į pilietinę teisės sampratą ir teisinę valstybę, tai teisės ir vals-tybės santykis sprendžiamas teisės naudai: „Ne valstybė išranda tei-sę ir ne teisei formuojančios medžiagos ji teikia, o valstybė auga išteisės, per teisę ir bendrai su teise." (Adolfas Arndtas)53 Valstybėšiandien turi įsiprasminti kaip politinė teisės įgyvendinimo organi-zacija: visa jos veikla orientuojama į žmogaus teisių apsaugos ir įgy-vendinimo poreikius.

Tai rodo, kad teisė ir valstybė yra dvi pradinės, fundamentinėsžmogaus civilizuotumo, jo žmoniškumo sąlygos. Jos eina kartu irorganiškai susijusios, kaip elgesio taisyklė susijusi su ją įgyvendi-nančių žmonių elgesiu. Tai, kad istorijoje būta periodų, kai teisė irvalstybė buvo susvetimėjusios, susipriešinusios, esmės nekeičia, nesšio santykio tobulumas negali būti duotas iš karto, gatavu pavidalu.Tai kokybė, kuriai būdingas tapsmas.

4. TEISĖS PRINCIPAI

Jeigu teisės esmę sudaro subjektinių teisių ir pareigų vienovė, taipereinant prie praktinio jos įgyvendinimo kyla poreikis konkretintišią abstrakciją. Tam reikia išskirstyti vientisą teisės esmę į atskiras,ją sudarančias pagrindines idėjas arba požymius, kuriais ji gali pri-siderinti prie konkrečių santykių specifikos ir pasirinkti, kuria dali-mi (požymiu) patogiau juos veikti. Vykdant šį reikalavimą, kaip tikir kyla vadinamoji teisės principų problema.

Lotyniškai principium - pradžia, pagrindas, pirminis šaltinis. Taisvarbiausi teisės esmės konkretėjimo, reiškimosi būdai, arba pagrin-dinės teisinės idėjos, vertybinės orientacijos, kurios nurodo, kaip kon-

53 Buckenfurde E. W. Staat, Gesellschaft, Freiheit. Suhrkamp, 1976. S. 92.

123

TEISĖS TEORIJA

krečiomis teisės normomis turi būti reguliuojami žmonių santykiai,kad įgautų teisių ir pareigų vienovės pavidalą ir būtų humanizuoja-mi bei demokratizuojami.

Jeigu teisės principai — teisės esmės reiškimo būdai, tai jie ne„prasimanomi", o logiškai išvedami iš teisės esmės kaip subjektiniųteisių ir pareigų vienovės, gilinantis į ją suvokiami ir paaiškinami.

R. Z. Lifšicas mano, kad teisės literatūroje tradiciškai nurodomiteisės principai: demokratiškumas, humanizmas, lygiateisiškumas, yrane specifiškai teisiniai, o ideologiniai principai54. Ir iš tiesų tai uni-versalūs žmogiško sugyvenimo principai, galiojantys ne tik teisei.Bet jie yra ir teisės principai, nes gali būti išvedami iš subjektiniųteisių ir pareigų vienovės: ta vienovė yra ir demokratiška, ir huma-niška, nes visus socialinio santykio dalyvius vertingumo požiūriu su-pranta vienodai.

IŠ teisių ir pareigų vienovės (pusiausvyros) kyla ne tik demok-ratiškumas ir humanizmas, bet ir kiti jau grynai teisės principai:

1) Įstatymui ir teisei visi lygūs.Šis principas yra išskirtinės svarbos, nes iš jo gali būti išveda-

ma ir pati teisių ir pareigų vienovė, galima tik tuo atveju, jeigu po-stuluojama, kad kiekvienas asmuo yra teisės subjektas ir visų žmo-nių teisės branginamos vienodai.

2) Visų asmens subjektinių teisių santykinumas, išreiškiantis ne-atskiriamą subjektinių teisių priklausomybę nuo pareigų vykdymo.

3) Privilegijų ir absoliučių teisių neleistinumas (tai antroji tei-sių santykinumo pusė).

4) Socialinio kompromiso, arba saiko, principas, derinantis prie-šingus interesus, suteikdamas šiai darnai teisių ir pareigų vienovėspavidalą.

5) Padarytą žalą būtina atlyginti (padaryti žalą kito teisėms -tai padaryti žalą savo paties teisėms — tokia teisių ir pareigų vie-novės logika).

Tai daugmaž pagrindiniai teisės principai. Jie kokybiškai niekonaujo neprideda teisių ir pareigų vienovei, tik skirtingai ją konkre-tina, išskleidžia, daro konkrečių situacijų atžvilgiu geriau suvokia-mą, pritaikomą.

54 P. . . , 1994. C. 195.

124

BENDROJI DALIS

Kai kas gali paklausti, kodėl tarp šių principų, kuriuos pavadi-nome pagrindiniais, nėra teisingumo principo, kuris tradiciškai vi-suose vadovėliuose nurodomas tarp pagrindinių. O jo nėra todėl, kadteisingumas šiuo požiūriu nėra teisės principas vien dėl to, kad jisvisiškai sutampa su teisių ir pareigų vienove ir tėra tik jos sinoni-mas. O jeigu kuri teisinė idėja sutampa su pačia teisės esme, tai ji- ne principas, o tik kitoks tos pačios esmės įvardijimas. Teisingu-mą laikant teisės principu, tektų klausti, o kas dar yra be teisingu-mo, kad būrų išsemta tos vienovės apimtis? Ši vienovė visada tei-singa, o teisingas negali turėti kitokio pavidalo, kaip teisių ir parei-gų pusiausvyros. Iš teisingumo kyla teisių ir pareigų vienovė, o iššios vienovės - teisingumas.

Iš šių penkių principų galėtume toliau išvesti visus teisės teori-joje ir praktikoje sutinkamus labiau specializuotus tarpšakinius, ša-kinius ir teisės institutų principus. Pavyzdžiui, iš principo įstatymuivisi lygūs kyla teisėtumo principas (visi privalo laikytis tų pačių įsta-tymų tik todėl, kad įstatymui jie yra lygūs). Dar labiau specializuo-jamas, šis principas virsta principu audiatur et altera pars (tebūnieišklausyta ir antroji pusė), jau reiškiančiu tos pačios lygybės įstaty-mui ir teisei pasireiškimą per teisminį tyrimą: abiem teisminio gin-čo šalims suteikiamos lygios teisės teikti ir vertinti įrodymus.

Bet mus domina ne tik loginė teisės principų priklausomybė vie-nam „centrui" — teisių ir pareigų vienovei. Svarbu plačiau pažintiteisės principų turinį ir jų taikymo sritį.

4.1 TEISĖS PRINCIPŲ PAVIDALAI

Kilmės požiūriu teisės principas dažniausiai pasireiškia kaip teisinėidėja, kuri nėra įtvirtinta konkrečioje teisės normoje ir egzistuoja kaipteisinės doktrinos sudedamoji dalis. Pavyzdžiui, teisinis nurodymas,kad niekas negali būti teisėjas savo paties byloje, yra teisinės doktri-nos idėja-principas. Bet teisės principai egzistuoja ne tik idėjos, bet irteisės normos pavidalu. Pavyzdžiui, konstitucinis principas žmogausasmuo neliečiamas iš pradžių susiformuoja kaip teisinė idėja, vėliaupaverčiamas konstitucine teisės norma, kurios pagrindu formuojasi kon-kretūs žmonių santykiai, kuriais įgyvendinamas šis principas. Tai reiš-kia, kad tokia idėja iš teisinės doktrinos perkeliama į galiojančios tei-sės normas, kad būtų sustiprinamas jos įsakmumas ir privalomumas.Toks pat principas, esantis teisės norma, yra ir Konstitucijos 28 straips-

125

TEISES TEORIJA

nyje suformuluotas imperatyvas: „[gyvendindamas savo teises ir nau-dodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo nevaržyti kitų žmonių tei-sių ir laisvių." Tačiau šį imperatyvą sunku vadinti principu, nes jis,kaip ir teisingumas, taip pat sutampa su pačia teisės esme ir yra tikkitoks teisių ir pareigų vienovės įvardijimas.

Kiti teisės principai formuluojami apibendrinant tam tikrą tei-sės normų grupę, išskiriant tas normas jungiančią idėją. Pavyzdžiui,jau minėtas principas audiatur et altera pars atsiranda apibendrinusbaudžiamojo ir civilinio proceso teisės normas, kurios suteikia teis-me ginčo šalims teisę teikti ir vertinti įrodymus, teisę ne tik prokuro-rui kaltinti, bet ir teisę advokatui nurodyti aplinkybes, teisinančias tei-siamąjį arba švelninančias jo kaltę ir atsakomybę. Tokios pačios rū-šies yra ir principas: niekas negali būti teisėjas savo paties byloje.

Čia mes turime reikalą su teisės principais, išvedamais iš teisėsnormų. Jie konkretina teisių ir pareigų vienovės reiškimąsi vykstantteisminiams ginčams, teisminiam įrodinėjimui.

4.2 TEISĖS PRINCIPŲ RŪŠYSį

Taigi yra dvi pagrindinės teisės principų rūšys:1) teisės principai-normos; ir2) teisės principai, išvedami apibendrinus kelias teisės normas.

Principai-normos paprastai yra lemti paties teisinio reguliavimoobjekto. Tokie principai konstitucinėje teisėje yra: „Negalioja joksĮstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai" (7 str.); civilinėjeteisėje - verslo ir sutarčių laisvė, darbo teisėje — darbo sutartieslaisvė ir kiti.

Principus, išvedamus iš teisės normų, paprastai lemia teisinisreguliavimo metodas. Tokių principų pavyzdžiai gali būti: viskas, kasneuždrausta Įstatymo, leidžiama, viskas, kas tiesiai neleista Įstaty-mo, uždrausta. Pirmasis taikomas piliečiams, antrasis - valstybės pa-reigūnams. Dėl pirmojo principo pagrįstumo šiandien gali būti ir ki-tokių nuomonių. Jeigu įstatymo nebus uždrausta daugiabučiuose na-muose laikyti neribotą skaičių šunų, tai toks elgesys bus teisėtas,nors jis ir pažeis kitų gyventojų teises. Šis principas dar yra etatiz-mo palikimas, manant, kad galima numatyti visus naudojimosi savoteisėmis pavojingumo artimo teisėms atvejus ir uždrausti juos įsta-tyme. Civilizuotoje visuomenėje galioja konkretesnis principas: leis-tina viskas, kas nepažeidžia kito asmens teisių. Jis remiasi prielai-

4

126

BENDROJI DALIS

da, kad įstatymas negali numatyti visų atvejų, kai asmuo, naudoda-masis savo teisėmis, gali pažeisti artimo teises, ir todėl neteisėtą el-gesį siekia riboti ne įstatymu, o kito asmens teise. Tai teisės, o neįstatymo viršenybę suponuojantis principas.

Pagal apimtį teisės principai, konkretinantys teisių ir pareigų vie-novę, skirstomi į keturias grupes.

4.2.1 TEISĖS PRINCIPAI, FORMULUOJANTYS BENDRUOSIUS TEISIŲ

IR PAREIGŲ VIENOVĖS TIKSLUS, ŠALTINIUS IR [GYVENDINIMO SĄLYGAS

Kitaip jie vadinami bendraisiais teisės principais. Jie būdingi visaiteisės sistemai, persmelkia kiekvieną teisės šaką ir nurodo, kaip turibūti formuluojamos tos šakos teisės normos ir organizuojamas jųvykdymas, kad teisinėmis priemonėmis būtų veiksmingai apsaugo-mos pagrindinės žmogaus teisės.

Jiems priskirtini:

1) Žmogus nėra priemonė siekti tikslo, o visada - tikslas. Visigimsta laisvi ir lygūs savo laisve.

2) Įstatymas yra tai, ką tauta per savo atstovus arba per refe-rendumą nustato ir įsako.

3) Pilietis, paklūstantis įstatymui, turi turėti galimybę priverstilaikytis įstatymų ir pačią valstybę, taip pat teisę reikalauti, kad kitipiliečiai laikytųsi įstatymų.

4) Teisėtumo principas.Jo tikslas užtikrinti teisės paliepimų vykdymą, įgyvendinimą.Tai reikalavimas, kad visi teisės subjektai (valstybės instituci-jos, visuomeninės organizacijos, pareigūnai, p i l ieč ia i ) savoveikloje tiksliai ir besąlygiškai įgyvendintų teisės normų pa-liepimus. Todėl teisėtumas — tai veikiantis įstatymas, arba įgy-vendinta teisinė tvarka (teisėtvarka).

Besąlygiško teisėtumo pavyzdys gali būti senovės Graikijos iš-minčiaus Sokrato elgesys. Nuteistas myriop, jis vienutėje laukė mir-ties nuosprendžio įvykdymo. Kai jo mokiniai surengė savo mokyto-jo pabėgimą, šis atsisakė paslaugos, teigdamas: „Kas gi bus, jei žmo-nės ims negerbti teismo nuosprendžių." Babilonijos valdovo Hamu-rapio (1792-1750 m. pr. Kr.) kodekse būtinybė laikytis teisėtumo grin-džiama taip: "Kas tuos įstatymus peržengs, sukels šalyje suirutę irbus prakeiktas. Duotoji teisė negali būti peržengiama dar ir dėl to,

127

TEISĖS TEORIJA

kad ji priklauso ne tik valdovui, bet ir gyventojams, kad ji yra ne-keičiama tvarka, kur kiekvienas nuskriaustasis ras savo teisę."55

Tačiau teisėtumas demokratinėje visuomenėje, kaip sakyta, reiš-kia ne tik veiką, atitinkančią įstatymų reikalavimus, bet ir veiką, kurinėra priešinga kito asmens teisei.

Teisėtumo principui būdingi tokie požymiai:

a) Teisėtumo vieningumas.Jis reiškia, kad teisiniai paliepimai (įstatymai) turi būtivienodai suprantami, vykdomi ir taikomi visoje šaliesteritorijoje. Tas pats įstatymas negali būti skirtingai tai-komas skirtingose vietovėse: jis visur turi būti vienas irtas pats.

b) [statymas turi būti taikomas visuotinai,t. y. visų teisės subjektų, taip pat aukščiausioms valdžiosinstitucijoms ir pareigūnams (leges sunt ligent latorem —įstatymas saisto ir patį įstatymų leidėją).

c) Įstatymo viršenybė kitų teisės aktų atžvilgiu.Visi teisės aktai turi paklusti įstatymams, tarp kurių aukš-čiausią juridinę galią turi konstitucija: „Negalioja joksįstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai." (7 str.)

Teisėtumas svarbus ir todėl, kad jis yra teisinės demokratijospagrindas. Antikos mąstytojas Eschilas teigė, kad „valstybės esti de-mokratiškos tik kol jose laikomasi įstatymų. O jei valstybes valdovaldovai savo nuožiūra - tai jos yra tironijos. Demokratijos stipru-mas — tai pirmiausiai teisėtumo tvirtumas. Bet ne tik teisėtumas stip-rina demokratiją, bet demokratijos raida irgi grįžtamuoju ryšiu stip-rina teisėtumą, pavyzdžiui, plėtojimas nepriklausomos spaudos, pa-dedančios kontroliuoti, kaip laikomasi įstatymų, ypač valdžios sfe-rose; ji iškelia viešumon teisės pažeidimus, o valstybės institucijosyra įpareigojamos operatyviai į tai reaguoti. Spaudos laisvės riboji-mas mažintų galimybes stiprinti teisėtumą, nes ribotų visuomenėsgalimybes kontroliuoti valstybės institucijas ir teisėtą piliečių elgesį.

5) Lex retro non agit (Įstatymas atgal negalioja).Plačiau apie jį - kitame skyriuje.

55 Leonas P. Teisės filosofijos istorija. Vilnius, 1995. P. 52.

128

BENDROJI DALIS

6) Niekas negali atsikalbėti įstatymo nežinojimu,arba: „įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės."(Konstitucijos 7 str. 3 d.) Jis remiasi supozicija: jeigu įstaty-mas paskelbtas, tai piliečiai privalo su juo susipažinti ir pagaljį elgtis.

7) Nemo contra factum proprium venire potest (niekas negaliginčyti padarinių veiksmo, kurį atliko pats savo naudai).

Tai įpareigojimas vykdyti pareigas, kurių būtinybę sukūrė nau-dojimasis savo teisėmis.

8) Ex injura non oritur jus (iš neteisės neatsiranda teisė).Šis principas gali būti formuluojamas ir kitaip: niekas negalipelnytis iš neteisėtų savo veiksmų. Tai reiškia, kad ta teisė,kuria asmuo naudojasi nevykdydamas pareigų, nėra teisė.

Bendruosius teisės principus sukonkretina, papildo tarpšakiniai,šakiniai ir teisės institutų principai. Per santykį su teisių ir pareigųvienove jie įgauna kitokius pavadinimus.

4.2.2 TEISĖS PRINCIPAI, KONKRETINANTYS

TEISIŲ IR PAREIGŲ VIENOVĘ TARPŠAKINIU LYGMENIU

Tai principai, būdingi kelioms teisės šakoms. Pavyzdžiui, teisės prin-cipas: teisingumą vykdo tik teismas, galioja baudžiamojo proceso,civilinio proceso, administracinio proceso normoms. Jis teigia, kadvalstybėje niekas negali vykdyti teisingumo (spręsti civilinių, admi-nistracinių, baudžiamųjų bylų), tik teismas. Principas pacta conven-ta servavimus est, arba pacta sunt servanda (sutarčių reikia laiky-tis), yra bendras civilinei ir tarptautinei teisei.

Tarpšakiniams principams priklauso grupė principų, kuriais nu-statoma tiesa teisminiuose ginčuose ir garantuojamas teisminio nag-rinėjimo objektyvumas tiek civilinėse, tiek administracinėse, tiek bau-džiamosiose bylose:

1) Nemo est iudex in sua causa (niekas negali būti teisėjas sa-vo paties byloje).

2) Audiatur et altera pars.

3) Onus probandi (įrodinėjimo našta (pareiga): įrodinėti priva-lo tas, kuris teigia, o ne kuris neigia).

129

TEISĖS TEORIJA

4) įrodinėjimo išsamumo principas (testis unus - testis nullus:vienas liudytojas - ne liudytojas).

Šis principas neturi universalumo. Tam tikrais atvejais ir vie-nas liudytojas gali būti liudytojas. Konkrečioje byloje teisėjassprendžia, ar vieno liudytojo parodymai gali būti pakankami įro-dyti konkretaus asmens kaltę, nustatyti objektyviąją tiesą.

5) Neigiami teiginiai neįrodo.

6) Dubia judicis de malitia alterius semper sunt in meliorempartem interpretanda (kai esti abejonių dėl kaltės, tai abejonė aiš-kinama gerojon pusėn).

Šio principo formuluotė priskiriama Tomui Akviniečiui, XIII a.

7) Fraus omnia corruptio (apgaulė sunaikina visus teisinius pa-darinius), nes paneigia teisių ir pareigų vienovę ir todėl negali su-kurti legalių teisinių padarinių.

Šie principai turi didelę reikšmę taikant įstatymus ir ypač plė-tojant precedentų teisę. Mūsų teisės sistemoje teisės principais, ypačišvedamais iš teisės normų, menkai naudojamasi dėl vyraujančiosnormatyvistinės teisės sampratos ir statutinės teisės absoliutinimo.

8) Individualios atsakomybės principas: Niekas neturi kentėtiuž kitą, tik pats už save.

(Lietuvos Statutas, 1529, I, 7 art. II Lietuvos Statutas (1566),I, 14 art.; III Lietuvos Statutas (1588) I, 18 art.)

Didelę dalį šių teisės principų suformulavo VI a. Bizantijos im-peratorius Justinianas veikale „Digestai"56.

4.2.3 TEISĖS PRINCIPAI, KONKRETINANTYS

TEISIŲ IR PAREIGŲ VIENOVĘ TEISĖS ŠAKOS LYGMENIU

Tai principai, kurie konkretina teisių ir pareigų vienovę kurios norsvienos teisės šakos sąvokomis (baudžiamosios, civilinės, darbo, šei-mos ar kitos). Pavyzdžiui, civilinės teisės principai:

1) Padarytą materialiąją žalą būtina atlyginti.

2) ,,Sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų negalioja. "(Lietuvos Respublikos CK 47 str.)

56 . . , 1984. C. 106, 361, 365.

130

BENDROJI DALIS

3) ,,Niekam negali būti taikoma poveikio priemonė už admi-nistracinį teisės pažeidimą kitaip, kaip įstatymų nustatytais pagrin-dais ir tvarka."

(Lietuvos Respublikos ATPK 7 str. l d.)

4) ,,Niekas negali du kartus būti baudžiamas už vieną ir tąpatį nusikaltimą. "

(Lietuvos Respublikos BK 3 str. 4 d.)5) Nekaltumo prezumpcija kaip baudžiamosios atsakomybės

principas: „Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytasįstatymo nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismonuosprendžiu. "

(Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str., anglų Didžioji lais-vių chartija (Magna Charta Libertatum, 1215), I Lietuvos Sta-tutas, 1529, I, l art.).

Nekaltumo prezumpcija susijusi su asmens teise į gynybą. Lie-tuvos Respublikos teismų įstatymas (l994 m. gegužės 31 d., Nr. I-480) nustato, kad visi Lietuvos piliečiai „turi teisę į teisminę gy-nybą [...] nuo valstybinės valdžios ir valdymo institucijų bei pa-reigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo" (4 str. l d.). Ir tai formu-luoja autentišką teisės į gynybą prasmę. Tuo tarpu nekaltumo pre-zumpcija, suformuluota Lietuvos Respublikos Konstitucijos31 straipsnyje, išplečia teisės į gynybą prasmę ir ją supranta kaipasmens teisę gintis nuo bet kokio kaltinimo, taip pat nuo teisėto.Šitaip prezumuojama, kad kiekvienas kaltinimo pareiškimas įtaria-mam asmeniui yra ar gali būti neteisėtas ir nepagrįstas. Manoma,kad tik įsiteisėjusiu nuosprendžiu galima atskirti teisėtą kaltinimąnuo neteisėto.

Šitaip atsiranda minėto Konstitucijos straipsnio ir Teismų įsta-tymo 4 straipsnio kolizija, bet tai gana savitas prieštaravimas, kaiTeismų įstatymo nuostata teisės požiūriu yra adekvatesnė tos tei-sės tikslų požiūriu už konstitucinę nuostatą, nes ši labiau pabrėžiane tos teisės tikslus, o priemones, kuriomis galima nustatyti kalti-nimo teisėtumą ar neteisėtumą. Čia įrodinėjimo priemonės laimiprieš teisės tikslus.

131

TEISĖS TEORIJA

4.2.4 TEISĖS PRINCIPAI, KONKRETINANTYS (ĮGYVENDINANTYS)TEISIŲ IR PAREIGŲ VIENOVĘ TEISĖS INSTITUTŲ LYGMENIU

Jie būdingi grupei teisės normų, sudarančių dalį kurios nors teisėsšakos, pavyzdžiui: nuosavybė neliečiama57 (civilinės teisės nuosavy-bės instituto principas), arba: kiekvienas turi teisę rinkti savo val-džią ir pats būti valdžion renkamas (konstitucinės teisės rinkimų ins-tituto principas).

Visi čia aptarti teisės principai (bendrieji, tarpšakiniai, šakiniaiir teisės institutų), kaip sakyta, išvesti iŠ teisių ir pareigų vienovės,

.yra tos vienovės įvairaus abstraktumo ir įvairaus įgyvendinimo indi-vidualizuoti pavidalai. Būdami įvairūs tos vienovės reiškimosi as-pektai, jie tarpusavyje susiję, papildo vienas kitą, egzistuoja konkre-čios sistemos pavidalu. Jų tikslas - visapusiškai išreikšti, individu-alizuoti teisių ir pareigų vienovę, daryti ją vaizdesnę, geriau aprė-piamą, lengviau pritaikomą norminti įvairius gyvenimo atvejus.

Teisės principų atskleidimas ir suformulavimas rodo teisės pa-žinimo gylį, jos esmės susiejimą su individualizuotais jos reiškimo-si pavidalais.

5. TEISĖS IDĖJOS RAIDA:TEISĖS SAMPRATA - TEMPORIS FILIA (LAIKO DUKRA)

Turint gaivoje teisės ryšio su žmonių interesais istoriją, negalimasuformuluoti visiems laikams bendros teisės sampratos, nebent tiklabai abstrakčią: teisė — tai visuotinai privalomo elgesio taisyklė, ga-rantuota valstybės prievarta. Bet nedaug naudos iš tokios apibrėžties,nes ji mažai informatyvi. Konkretus teisės turinys priklauso nuo epo-chos, kurioje formuluojama ta teisė ir ja naudojamasi. Dėl skirtingųtikslų, į kuriuos buvo orientuojama teisė, galime skirti dvi jos raidosstadijas, kur matome iš esmės skirtingas teisės apibrėžtis.

57 Nuosavybė neliečiama — netiksli formuluotė, nes ji suponuoja tarsi abso-liuti}, neliečiamumą net ir tuo atveju, jeigu nuosavybės turėtojas pažeidė kitoasmens teises. Ji turėtų būti formuluojama taip: nuosavybės teisė neliečiama,nes teisė neliečiama tik tol, kol ji garantuojama jos turėtojo atitinkamų pareigųvykdymu.

132

BENdROJI DALIS

5. l IKIKAPITALISTINĖS,ARBA NEIŠPLĖTOTOS, TEISĖS STADIJA

Civilizacijos pradžioje nebuvo aiškaus teisių ir pareigų skirtumo, nesbuvo pradinė visuomenės narių lygybė, pagrįsta kolektyviniu darbu irkolektyviniu vartojimu. Vartojimo apimtis ir kokybė griežtai nepriklau-sė nuo diferenciacijos pareigų, kurių vykdymu buvo kuriami vartoji-mo reikmenys. Teisių ir pareigų vienovė ėmė formuotis prasidėjus dar-bo specializacijai ir individualiems gamintojų mainams bei iškilus būti-nybei tuos mainus grįsti lygiavertiškumu darbo, įdėto į mainų objek-tus. Iš čia - privačiosios teisės pradžia. Jai priešinga tendencija for-mavosi ėmus tvarkyti viešąjį visuomenės gyvenimą - pagrindinių so-cialinių grupių (klasių) santykius ne teise, o jėgos persvara. Jėga ėmėdaugeliu atvejų savavališkai nustatinėti visuomenės nariams teisių irpareigų santykį. Ekonomiškai ar politiškai stiprieji savo pareigas ėmėperkėlinėti pavergtiesiems. Todėl pirmieji liko be pareigų, antrieji -be teisių, O galiausiai abi pusės buvo vienodai nužmogintos, nes ne-pavaldžios žmoniškumą išreiškiančiai teisių ir pareigų vienovei.

Nuo tos akimirkos viešąjį visuomenės gyvenimą ėmė tvarkytine teisė, o įstatymas, dažnai savivaliaujantis teisės atžvilgiu. Bet ku-rią stipriojo savivalę, įformintą įstatymu, imta vadinti „teise". Šitaipįvyko teisės ir įstatymo išsiskyrimas, dėl kurio ir formavosi etatisti-nė teisės samprata, vieninteliu teisės šaltiniu paskelbusi valstybės(stipriojo) valią. Teisė, kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovė, bu-vo ilgam užmiršta. Ji susiaurinta iki „teisės principo", taikomo tikcivilinėje, arba, kitaip sakant, - privačiojoje teisėje. Todėl to laiko-tarpio visuomenėje kartu funkcionavo dvi teisės sampratos: viena išjų teisę suprato kaip stipriojo valią, paverstą visuotinai privalomoelgesio taisykle, kita - kaip priešingų interesų derinimą kompromi-su, prezumuojant santykio dalyvių lygiateisiškumą.

Pirmajai atstovavo viešoji teisė, antrajai - privačioji teisė (civili-nė, arba „miesto teisė" - jus civile). Privačioji teisė rėmėsi šalių lygia-teisiškumu, mainų lygiavertiškumu bei teisių ir pareigų pusiausvyra,nes reguliavo turtinius laisvų piliečių santykius (Atėnų, Romos mies-tų demokratija). Tuo tarpu socialinių grupių, taip pat piliečių ir vals-tybės santykius reguliavo viešoji teisė, kuri rėmėsi etatistine teisės sam-prata, jėgos primatu ir santykio dalyvių nelygiateisiškumu. Visiemsprivalomo elgesio taisykle galėjo virsti interesas tik tos socialinės gru-pės, kuri turėjo jėgos (fizinės, karinės, ekonominės ar politinės) per-

133

TEISES TEORIJA

svarą. Priešingų grupių interesai šiuo atveju ne derinami, o vienaskito slopinami. Čia reikalauta suderinti konkretaus asmens teises nesu pareigomis (artimo interesu), o su turimos jėgos mastu - kur nėrajėgos, ten turi būti mažai teisių ir daug pareigų, tiksliau - prievolių.Teisės ir pareigos tarp visuomenės narių paskirstomos pagal jų turi-mos jėgos mastą, visa tai sankcionuojant, įtvirtinant įstatyme.

Šitaip suprantama viešoji teisė visur rėmėsi ir turėjo remtis tei-sės ir įstatymo tapatinimu. Bet kuri elgesio taisyklė, įgijusi įstatymoformą, yra teisė. Todėl vienų teisės virto privilegijomis, o kitų pa-reigos - prievolėmis. Tokia „teisė" įtvirtino ne socialinę santarvę irrimtį, o vienų viešpatavimą, kitų - pavergimą.

Kadangi viešoji teisė reguliavo daugiau santykių ir svarbesnius,tai jos propaguojama teisės samprata ir buvo vyraujanti.

Civilinė (pilietinė) teisė liko vienintelė autentiškos teisės oazė,kurios nebuvo pasiekęs šis susipriešinimas ir iš kurios prasidėjo šiuo-laikinis autentiškos teisės prisikėlimas, visuotinis jos sugrįžimas įžmonių santykius, humanizuojant juos teisių ir pareigų vienove.

Totalitariniai režimai, propaguojantys jėgos primatą, buvo ir te-bėra suinteresuoti apibrėžti teisę ne kaip teisių ir pareigų vienovę, otik kaip „privalomo elgesio taisyklę", kad nereikėtų konkretinti tostaisyklės turinio - nereikėtų parodyti, koks yra joje nustatomų tei-sių ir pareigų tarpusavio santykis, nebūtų demaskuojama valdžiossavivalė kuriant teisę. Todėl teisinės abstrakcijos čia labiau gerbia-mos negu konkretūs, turiningi dalykai. Čia svarbiau pabrėžti pačiąelgesio taisyklę, o ne jos santykį su abipuse teisinio santykio daly-vių nauda.

5.2 KAPITALISTINĖS TEISĖS EPOCHA:Modernios teisės sampratos ištakos slypėjo vergvaldinės ir feodali-nės epochų civilinės teisės vertybiniuose, metodologiniuose pagrin-duose — visų santykio dalyvių lygiateisiškumo ir laisvos valios pri-pažinime. Visuomenė kaip tik ir demokratėjo civilinės, arba miesto,teisės principus nuosekliai verčiant visos teisės principais. Ir tai bu-vo išplėstinės teisinės demokratijos pradžia, privačiosios teisės „puo-limas" prieš viešosios teisės pastangas monopolizuoti teisės sampra-tą, priskirti jai viešosios teisės principus. Viešoji teisė buvo garan-tuota vien valstybės prievarta, o civilinė (privačioji) teisė - ir pačiųsantykio dalyvių abipuse nauda. Ir tik kai naudos veiksnio nepaka-

134

BENDROJI DALIS

ko garantuoti teisinių imperatyvų vykdymą, sakėme, įsikišdavo vals-tybės prievarta. Bet ji šitai darė siekdama ne pavergti asmenį, o pa-dėti jam išlikti socialinės santarvės subjektu, santarvės, kuri pasie-kiama tik garantuojant savo teises atitinkamų pareigų vykdymu ar-timo naudai. Tokia santarvė yra tikrasis visuomeninio santykio da-lyvių laisvės garantas.

Bet nuo tos akimirkos teisės skirstymas į viešąją ir privačiąjąjau nebetenka principinės reikšmės, nes tiek santykiams tarp pilie-čių, tiek santykiams taip socialinių grupių (klasių) ar piliečio santy-kiams su valstybe, jos institucijomis galioja ta pati subjektinių tei-sių ir pareigų vienovė.

Yra autorių (P. Leonas), kurie laikosi kitokios teisės istorinės ti-pologijos; jie skiria keturis pozityviosios teisės istorinės raidos eta-pus: l) stipriojo teisė; 2) kumščio teisė (Faustrecht); 3) valdžios tei-sė; ir 4) pilietinės visuomenės teisė. Pirmieji trys etapai laikomi ne-išplėtotos teisės pavyzdžiais (rėmėsi jėgos primatu). Visi jie priskir-tini prie mūsų nurodytos ikikapitalistinės teisės, o ketvirtasis teisėsetapas ženklina teisės iškilimą virš valdžios autoriteto (buržuazinėteisė) ir būdingas teisinės valstybės teisei.

Jeigu žmogus nelaiko savęs teisėstarnu, galų gale jis tampa jos valdovu.

C H. Kochas

IV SKYRIUS

TEISĖS SOCIALINĖPASKIRTIS IR FUNKCIJOS

1. TEISĖS SOCIALINĖ PASKIRTIS IR JOS RAIDA

Teisės samprata apima ne tik teisės šaltinius, struktūrą, principus,bet ir jos socialinę paskirtį bei funkcijas, kuriomis teisė tiesiogiaiįsiprasmina visuomenėje kaip socialinio elgesio reguliatorius.

Teisės socialinė paskirtis - tai tas tikslas, kuriam teisė kuriamair dėl kurio ji egzistuoja. Todėl atskleisti teisės socialinę paskirtį -tai atsakyti į klausimą, kodėl atsiranda ir egzistuoja teisė.

Jau sakėme, kad teisė tiesiogiai atsiranda iš žmonių bendravi-mo ir todėl skirta jį valdyti atsižvelgiant į visų žmonių lygybę ir jųlaimės siekį. Tiesioginė jos priedermė - organizuotai, vienodo veiks-mingumo priemonėmis saugoti visų visuomenės narių teises ir lemtijų įgyvendinimą.

Istorijoje ši teisės paskirtis buvo nusakoma įvairiai:Hamurapio kodeksas (XVIII a. pr. Kr.): „Teisės normų tikslas -

užtikrinti, kad galingasis neskriaustų silpnojo, kad atsirastų tvirtaspagrindas vykdyti teisingumą ir spręsti ginčus.,"58

Leonas Sapiega (1588 m.): „Teisynas yra sudarytas tam, kad ga-lingas ir turtingas nesavivaliautų kad kiekvienas akiplėša būtų pa-žabotas, kad jis, bijodamas teisės, nuo bet kokios savivalės susilai-kytų kad negalėtų niekinti ir engti mažesnio ir silpnesnio."59

R. Paundas: „Teisės tikslas - reguliuoti individų tarpusavio ko-vą švelninant ją socialiniu kompromisu. Teisės priedermė yra paža-boti agresyvų žmogaus instinktą, kuris veikia kartu su socialiniu ins-tinktu. Esant šiai visų karo su visais būsenai teisė nustato socialinįkompromisą kaip tam tikrą teisinę tvarką."60

58 Leonas P. Teisės filosofijos istorija. Vilnius, 1995. P. 52.59 Lappo J. 1588 metų Lietuvos Statutas. T. 2. Kaunas, 1938. P. 9-120.60 Pound R. Social Control Through Law. New York, 1944. P. 66-67.

137

TEISĖS TEORIJA

P. Leonas: „Teisės tikslas - apsaugoti asmens laisves ir sude-rinti priešingus interesus."

Nė vieno iš čia paminėtų teisės tikslo apibrėžimų negalime lai-kyti universaliu; jis netinka nusakyti visų epochų teisės paskirtį, neską tik minėta teisės socialinė paskirtis atsirado ne iš karto. Ji - is-torinis reiškinys ir todėl keičiasi priklausomai nuo teisės sampratospokyčių ir ją lemiančios žmonių socialinės, ekonominės būties per-mainų: besikeičiančios visuomenės socialinės struktūros ir sociali-nių jėgų santykio. Jeigu remsimės teisiniu etatizmu, tai teisės socia-linė paskirtis - įtvirtinti valstybės ir už jos stovinčios ekonomiškaiir politiškai vyraujančios žmonių grupės (klasės) valią, o jeigu va-dovausimės pilietine teisės samprata, tai teisės paskirtis - apsaugotivisų visuomenės narių pagrindines teises ir laisves vienodai veiks-mingomis priemonėmis.

Atitinkamai socialinė teisės paskirtis istoriškai perėjo dvi pagrin-dines raidos stadijas: klasinę ir bendranacionalinę (demokratinę). Pir-mosios stadijos teisė buvo kuriama užtikrinti (saugoti) ne visos vi-suomenės, o tik politiškai ir ekonomiškai vyraujančių socialinių gru-pių interesus, atitinkamai slopinant kitas socialines grupes. Tokiospaskirties teisė - tai privilegijų ir prievolių priešpriešos teisė.

Antrajai stadijai (ji pradėjo aiškiau formuotis Europoje po Ant-rojo pasaulinio karo) būdinga tai, kad teisė jau turi organizuotu bū-du saugoti ne vienos, o visų socialinių grupių teises, lemti jų įgy-vendinimą, derinti priešingus interesus ir šitaip palaikyti visuome-nėje socialinę santarvę bei rimtį.

Tokios orientacijos teisė siekia socializuoti žmonių santykius,grįsti juos ne jėga, o abipuse nauda, lygiateisiškumu, bendradarbia-vimu. Čia siekiama, kad kiekvienas galėtų dalyvauti lygiaverčiuosemainuose, laisvai plėtoti savo asmenybę, tikėtis savo teisių saugosir tais atvejais, kai pats dėl objektyvių priežasčių nebepajėgia parei-gų vykdymu užsitikrinti minimalios savo teisių saugos.

Ši teisės socialinės paskirties raida — tai teisės pažangos raida.Teisės pažanga yra taip pat reikalinga visuomenei kaip ir technikos,mokslo, ekonomikos pažanga, nes ji rodo žmogaus socialėjimą, žmo-niškėjimą - stiprėjantį gebėjimą gyventi santarvėje, naudotis savoteisėmis nevaržant artimo teisių.

Laikant žmogaus teisių apsaugą šiuolaikinės pozityviosios tei-sės socialine paskirtimi, svarbu bent trumpai apibūdinti pačias žmo-

138

BENDROJI DALIS

gaus teises, kad žinotume, kokios žmogaus teisių apsaugos pozity-vioji teisė gali siekti ir kaip atsižvelgiant į tai organizuoti jos tei-sinį reguliavimą.

1.1 ŽMOGAUS TEISĖS KAIP POZITYVIOSIOSTEISĖS SOCIALINĖS PASKIRTIES OBJEKTAS

Iš aptartos teisės sampratos, matėme, kad žmogaus teisės gali būtisuprantamos labai įvairiai. Tačiau visą tų pažiūrų įvairovę R. Z. Lif-šicas siūlo apibendrinti dviem požiūriais: l) natūralistiniu ir 2) pozi-tyvistiniu.

Natūralistinis požiūris pripažįsta, kad žmogaus teisės ir jųįgyvendinimas priklauso asmeniui iš prigimties (gimimo), kadjos nuo valstybės nepriklausomos ir neatimamos. Valstybė irvisuomenė privalančios jas tik saugoti, lemti jų įgyvendini-mą. Šis požiūris būdingas demokratinėms visuomenėms irvalstybėms.

Pozityvistinis požiūris teigia atvirkščiai - žmogaus teisės ky-lančios iš valstybės, ši savo nuožiūra jas žmogui suteikia,nustato jų apimtį, o panorėjusi gali jas taip pat savo nuožiū-ra siaurinti, o kai kurias ir visiškai l ikviduoti. Tuo norimapasakyti, kad žmogus iš prigimties neturi jokių teisių, kadjos ateina tik iš tos organizuotos bendrijos, kurioje asmuogyvena, veikia ir kuri gali laisvai manipuliuoti jo teisėmis.Šis požiūris paprastai būdingas autoritarinėms arba totalita-rinėms valstybėms, ekonomiškai atsilikusioms visuomenėms,kur asmuo nepajėgia be valstybės ar visuomenės paramos ga-rantuoti bent minimalios savo teisių saugos.

Abi šios pažiūros daugelio autorių laikomos vienpusiškomis irdėl to nepakankamomis. Natūralistinės pažiūros ribotumas, kad jideklaruoja žmogaus teisių neatimamumą, nesvarstydama klausimo,kaip šis neatimamumas dera su gyvenimo realijomis, su asmenspareiga legalizuoti savo teisės visuomenėje atitinkamų pareigų vyk-dymu, su teisės pažeidimais, teisine atsakomybe, ribojančia prigim-tines žmogaus teises. Be to, ši pažiūra neatsako į mūsų svarstytąklausimą, žmogus gimsta su pačia subjektine teise ar tik su išanks-tiniu visuomenės leidimu turėti, įgyti teisę.

139

TEISĖS TEORIJA

Bet nepakankamas ir pozityvistinis požiūris: jis teigia valstybėspirmenybę prieš asmenį ir neieško objektyvių kriterijų, kurie apri-botų valstybės savivalę kuriant teisę. Jis abejingas tam, konkrečiuo-se įstatymuose įkūnijama valstybinės valdžios pagarba žmogaus tei-sėms ar savivalė tų teisių atžvilgiu. Jam svarbu pats įstatymas kaipelgesio taisyklė. Propaguodamas subjektyvistinę žmogaus teisių sam-pratą, jis gali pagrįsti visišką asmens beteisiškumą ir valstybės val-džią asmeniui.

Tiesos reikia ieškoti integruojant šias pažiūras. Apie tai, kaip rei-kia suprasti žmogaus teisių prigimtinį pobūdį, jau kalbėta. Čia užtekspabrėžti, kad prigimtinės teisės skiriasi priklausomai nuo objekto, t. y.tų vertybių, kurias jos turi saugoti; vienos iš jų yra biologinės pri-gimties (gyvybė sveikata, orumas, laisvė ir t. t.), kitos - socialinėsprigimties - paties asmens susikurtos (turtas, kvalifikacija ir pan.). As-mens teisė — tai jo ir visuomenės (kitų asmenų) abipusio įsipareigo-jimo santykis naudotis savo vertybėmis nedarant žalos kito asmensvertybėms. Būtent dėl to, kad subjektinė teisė yra ne savybė, o san-tykis, sakėme, nėra prigimtinių teisių ir niekas negimsta su teisėmis.

Kita vertus, pagrindinės žmogaus teisės nėra valstybės malonėasmeniui. Valstybė turi tik saugoti asmens teises, kurias jis pats įgi-jo atitinkamų pareigų vykdymu. Bet yra teisių, kurios atsiranda kaipvalstybės teisėkūros rezultatas: pavyzdžiui, teisė į susirašinėjimo slap-tumą, būsto neliečiamybę, teisė dalyvauti valdant šalį ir kitos. Tai,žinoma, nereiškia, kad valstybė gali pripažinti šias teises ar jų ne-pripažinti. Žmogus objektyviai turi teisių į šias socialines vertybes,nes jos yra išvestinės iš jo žmogaus orumo ir laisvės. Bet kad šiosteisės iš teisnumo statuso pereitų į subjektinę teisę, reikia, kad vals-tybė pripažintų tai įstatymais.

Todėl pagrindinės žmogaus teisės yra įtvirtinamos visų šalių kon-stitucijose ir tarptautinėse sutartyse (paktuose), taip pat Visuotinėježmogaus teisių deklaracijoje, priimtoje Jungtinių Tautų GeneralinėsAsamblėjos 1948 m. gruodžio l0 dieną. Tapdamos konstitucinėmis,jos virsta atitinkamais įpareigojimais valstybei.

1 . 1 . 1 JURIDINĖ ŽMOGAUS TEISIŲ SAMPRATA

Pozityvioji teisė turi vienodai branginti ir saugoti visų asmenų tei-ses, vienodai lemti jų įgyvendinimą. Todėl pagrindinis žmogaus tei-sių juridinės koncepcijos požymis - visų žmonių lygiateisiškumo pri-

BENDROJI DALIS

pažinimas. „Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisė-mis", - sakoma Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 4 straipsny-je. Bet ką faktiškai reiškia ši teisių lygybė?

Čia galimi du atsakymai: l) teisių lygybė reiškia turimų mate-rialiųjų gėrybių apimties lygybę, arba vartojimo kokybės lygybę (eko-nominę); 2) teisių lygybė reiškia juridinę lygybę - lygybę įstatymams,procedūrų lygybę - visi vienodai traktuojami tų pačių įstatymų irvisi turi tą pačią teisę kreiptis į tą patį nepriklausomą teismą, visiturintieji brandos atestatą gali stoti į bet kurią Lietuvos aukštąją mo-kyklą ir t. t. Lygybė Čia reiškia tik diskriminacijos nebuvimą.

Ekonominė lygybė ir teisinė lygybė — skirtingi dalykai. Juridinėlygybė - tai starto lygybė, tai teisių imtis savarankiškos veiklos ly-gybė, tuo tarpu ekonominė lygybė - finišo, arba veiklos rezultatų(vartojimo), lygybė.

Orientuojantis į teisinę valstybę ir jos propaguojamas vertybes,pirmumą reikia teikti teisinei lygybei, skelbiančiai, kad žmonės tei-sių požiūriu lygūs tik startuodami, t. y. jiems leidžiama imtis betkurios įstatymų neuždraustos veiklos, naudotis tuo pačiu teisiniu as-mens teisių gynybos mechanizmu, jie atsakingi pagal tuos pačiusįstatymus ir kita.

Tolesnė jų padėtis visuomenėje priklauso nuo jų gabumų, norų,mokėjimo dirbti ir, suprantama, ekonominių galimybių imtis sava-rankiškos veiklos. Tokių galimybių susikūrimas taip pat laikomas pa-ties asmens veiklumo reikalu.

Visa tai stimuliuoja žmonių iniciatyvą, skatina juos lenktyniau-ti, pirmauti, žodžiu, kurti asmeninę gerovę nekenkiant kito asmensgerovei.

Juridinė (procedūrų) lygybė kartu reiškia, kad asmenys nei pa-gal įstatymą, nei pagal teismo sprendimus negali būti diskriminuo-jami vienas kito atžvilgiu. Bet iš tikrųjų viskas sudėtingiau. Pavyz-džiui, nesenoje praeityje vyrai Lietuvoje galėjo gauti pensiją tik su-laukę 60 metų amžiaus, o moterys - 55 metų. Kas tai - žmoniųdiskriminacija pagal lytį ar tik teisių saugos diferenciacija? Kuo ski-riasi ši diferenciacija nuo teisių diskriminacijos?

Iš prigimties žmonės nėra lygūs: skiriasi jų lytis, amžius, protogebėjimai, talentai, sveikata, darbštumas ir kita. Tokie skirtumai ne-gali būti pašalinti, nes glūdi pačioje žmogaus prigimtyje. Žmogauskultūrinės pastangos kompensuoti savo prigimtinį netobulumą ir yra

141

TEISĖS TEORIJA

j

žmonijos pažangos varomoji jėga. Įstatymai, atsižvelgdami į šiuosskirtumus, nustato visiems žmonėms vienodas veikimo taisykles, pro-cedūrų lygybę, starto galimybių lygybę. Todėl esant lygioms startogalimybėms stiprieji, sveikesnieji, protingesnieji pasieks daugiau. Irtai gilins visuomenės prieštaravimus.

Ir tai teisinga. Įstatymais neįmanoma visiškai pašalinti žmoniųasmenybės skirtumų. Dėl šių skirtumų atsiranda didelė ekonominė(vartojimo) žmonių nelygybė, kurią ne tik galima, bet ir būtina švel-ninti, jeigu visuomenė nori palaikyti socialinį stabilumą. Todėl esantvienodoms starto galimybėms įstatymais gali būti padidinama tamtikrų asmenų teisių sauga, jeigu jie objektyviai nepajėgia garantuotibent minimalios savo teisių saugos arba vykdo visuomenei svarbiaspareigas, kurių vykdymas adekvačiai neatsispindi jų teisių saugoje.Tai suponuoja teisinio reguliavimo diferenciaciją.

Asmenų lygybės įstatymams logika teorijos požiūriu neatrodo su-dėtinga; tokia ji tampa taikoma praktiškai, nes Lietuvos RespublikosKonstitucijos 29 straipsnis tiesiogiai draudžia tik diskriminaciją - va-linį asmens teisių varžymą arba atleidimą nuo įstatymo reikalavimų(privilegijų teikimas) lyties, rasės, socialinės padėties ir kitais pagrin-dais. Tačiau praktiškai, kaip sakėme, yra tokių kategorijų žmonių, kurieturi specialių pareigų visuomenei arba patys nesugeba bent minima-liai garantuoti savo pagrindinių žmogaus teisių, ir todėl kyla būtinybėremiantis įstatymu didinti jų teisių saugą valstybės priemonėmis. Pa-vyzdžiui, Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymas būtinybę pa-didinti tam tikrų asmenų teisių saugą formuluoja kaip „papildomų ga-rantijų labiausiai socialiai pažeidžiamų piliečių grupėms nustatymo"principą (2 str. 2 p.). Arba: „šeimai, kurios pajamos mažesnės už vals-tybės remiamas, mokama socialinė pašalpa" (1990 m. rugsėjo 27d.Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų garantijų įstatymas Nr. 1-618,10 str. l d.). Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisiųpakte (1960m. gruodžio 16 d.) sakoma: „Valstybės, šio Pakto daly-vės, pripažįsta kiekvieno žmogaus teisę į pakankamą gyvenimo lygįjam ir jo šeimai, apimantį pakankamą maistą, drabužius bei butą, taippat į nuolatinį gyvenimo sąlygų gerinimą."61 (11 str.)

Bet ar tokio principo formulavimas neprieštarauja Lietuvos Res-publikos Konstitucijos 29 straipsnio ir Visuotinės žmogaus teisių de-

61 Žmogaus teisės. Tarptautinių dokumentų rinkinys. Vilnius, 1991. P. 24.

142

BENDROJI DALIS

klaracijos l ir 7 straipsnių formuluojamam principui - įstatymuivisi lygūs? Ar valstybė nediskriminuoja tų savo piliečių, kurių są-skaita ji didina neišgalinčių piliečių teisių saugą?

Tai aktualina reikalą skirti žmogaus teisių diferenciaciją nuo dis-kriminacijos, kartu atskleidžiant tokios diferenciacijos teisėtumo pa-grindus. Diskriminacija - tai savavališkas asmens teisių atėmimas,ribojimas, o diferenciacija - teisių pridėjimas arba lengvatų suteiki-mas valstybės priemonėmis, bet tik tiems asmenims, kurie patys ob-jektyviai nepajėgia bent minimaliai garantuoti savo pagrindinių žmo-gaus teisių (tai nepilnamečiai, seneliai, asmenys su įgimta negalia)arba vykdo specialias, tik su jų asmeniu susijusias pareigas visuo-menei, kurių adekvačiai neatspindi jų teisinė padėtis (moterys, gim-dančios ir auginančios vaikus, asmenys dirbantys gyvybei ir sveika-tai itin pavojingomis sąlygomis, ir kiti).

Šią diferenciaciją kai kurie autoriai vadina pozityviąja diskrimi-nacija. Jos teisėtumas grindžiamas visuomenės solidarumu, huma-nizmo pajauta ir socialinio stabilumo kaip visų teisių saugumo ga-ranto poreikiu.

Diferenciacijos tikslas - sušvelninti turtinę, nelygybę, kad ji ga-liausiai nevirstų realia teisių nelygybe. Visais kitais atvejais bet koksteisių saugos pridėjimas konkretiems asmenims ar jų grupėms busprivilegijų teikimas (diskriminacija). Pavyzdžiui, Seimo valgyklos da-linis dotavimas iš valstybės biudžeto, nedotuojant kitų valstybės tar-nautojų maitinimo, jau yra ne teisių saugos diferenciacija, o netei-sėtų privilegijų teikimas tam tikriems pareigūnams remiantis socia-line padėtimi (valstybės tarnautojų diskriminavimas). 1994 m. bir-želio 9 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl darbuotojų pirmeny-bės įsigyti privatizuojamų įmonių akcijų", suteikęs tų įmonių dar-buotojams pirmumo teisę įsigyti 50 procentų privatizuojamų įmoniųvisuomeninio turto (2 str.) ir šitaip socialinės padėties pagrindu ap-ribojęs biudžetinės sferos darbuotojų teises tapti privatizuojamo tur-to savininkais, šia dalimi buvo diskriminacinis.

Teisinė lygybė teikia žmonėms galimybę išmėginti save sava-rankiška veikla, gebėjimu patiems pasirūpinti savo teisių sauga. Jei-gu ši lygybė kai kuriems asmenims pasirodo nepakankama susikurtibent minimalią savo pagrindimų teisių saugą, jiems minimaliu lygiutaikoma vartojimo lygybė, įsiprasminanti kaip visuomenės parama,solidarumas.

143

TEISĖS TEORIJA

Ši lygiava apima tik minimalų žmogaus teisių saugos lygme-nį: kas daugiau, tas yra paties asmens kultūrinių pastangų rezulta-tas. Tai reiškia, kad vartojimo lygiava neatmetama apskritai, o tiknustatomos istorinės jos pozityvaus taikymo ribos. Ji įsiprasminakaip žemutinė žmogaus teisių saugumo riba, reikalinga palaikytivisuomenėje socialinę santarvę ir rimtį. Už šio minimumo turi baig-tis faktinė, arba vartojimo, lygybė, ji turi pereiti į teisinę, arba pro-cedūrų, lygybę, įpareigojančią kovoti su neteisėtomis lengvatomisar privilegijomis.

1.1.2 TEISINĖS IR EKONOMINĖS (PASKIRSTOMOSIOS)

LYGYBĖS SANTYKIS KAIP TARPUSAVIO PAPILDYMO SANTYKIS

Teisinė lygybė neturi būti suprantama kaip absoliuti ekonominės ly-gybės priešybė. Tarp jų civilizuotoje visuomenėje formuojasi ne abi-pusio atmetimo ar konkuravimo, o tarpusavio papildymo santykiai.Nė viena iš jų pavieniui negali ilgiau stabilizuoti žmogaus teisiųsaugos. Jau sakėme, kad pirmumas turi būti teikiamas teisinei lygy-bei, nes ji vienodai leidžia visiems asmenims imtis bet kurios įsta-tymo neuždraustos veiklos, savarankiškai susikurti tokios veiklos prie-mones ir šitaip garantuoti savo teisių saugą bei jų komfortą. Tačiauilgai vyraujant teisinei lygybei, tam tikra visuomenės dalis nepajė-gia rinkos ekonomikos sąlygomis bent minimaliu lygiu pasirūpintisavo teisių sauga ir dėl to tampa socialinės įtampos bei destrukcijosvisuomenėje priežastimi. Šis teisinės lygybės pagrindu „įsiplieskian-tis gaisras" kaip tik ir slopinamas tam tikros kompetencijos ekono-mine lygybe. Kai šis „gaisras" užslopsta, ekonominė lygybė tampanebereikalinga, kol teisinė lygybė vėl parengs sąlygas, kurios į po-litinę areną iš naujo „pakvies" ekonominę lygybę sumažinti naująteisinės lygybės sukurtą įtampą. Teisinė lygybė skatina asmens kul-tūrinį aktyvumą ir nacionalinio produkto didėjimą, jo struktūros įvai-rovę, o ekonominė lygybė mažina socialinę įtampą, atsirandančią tei-sinės lygybės vyravimo sąlygomis.

Tai reiškia, kad teisinės ir ekonominės lygybės negalima griež-tai priešinti, nevalia nė vienai iš jų ilgesniam laikui teikti vienval-diškumo teisės garantuojant žmogaus teisių saugą; jos tarnauja šiaisaugai papildydamos viena kitą ir šitaip įveikdamos viena kitos ri-botumą. Tik veikdamos abipusio papildymo principu, jos gali ga-rantuoti socialinį stabilumą, visuomenės plėtotę ne revoliucijos, o

144

BENDROJI DALIS

evoliucijos būdu. Teisinė ir ekonominė lygybė atėjo į žmogaus tei-sių saugos arsenalą, kad jau niekada iš jo nepasitrauktų. Svarbu tikmokėti manipuliuoti jų santykiu.

1.1.3 ŽMOGAUS TEISES RIBOJA ŽMOGAUS TEISĖS

Prie pagrindinių žmogaus teisių apsaugos garantijų priskirtinas ir sa-vavališko asmens teisių ribojimo nebuvimas. Teisėtas žmogaus tei-sės ribojimas galimas tik dviem aitvejais:

a) kai reikalinga apsaugoti kito asmens teises (imperatyvas nau-dotis savo teisėmis nevaržant kito asmens teisių (Konstitucijos 28 str.).

Ši nuostata įtvirtinta visuose pagrindiniuose tarptautiniuose do-kumentuose. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje šiuo klau-simu sakoma: Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis sa-vo laisvėmis, kiekvienas žmogus negali patirti kitokių apriboji-mų kaip įstatymo numatyti vien tik tam, kad garantuotų kitųžmonių teisių ir laisvių deramą pripažinimą ir gerbimą, sie-kiant patenkinti teisingus moralės, viešosios tvarkos ir visuotinėsgerovės reikalavimus demokratinėje visuomenėje. " (29 str.) Eu-ropos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenci-ja (l950 m. lapkričio 4d.) taip pat leidžia riboti asmens tei-ses tais atvejais, kai reikia užkirsti kelią teisės pažeidimams,nubausti asmenis, padariusius nusikaltimus, apsaugoti kitų as-menų teises ir laisves, garantuoti visuomenės saugumą, viešą-ją tvarką, sveikatą, moralę, užtikrinti šalies ekonominę gerovę(7-11 str.). Riboti asmens teises reikia todėl, kad žmogus yrane tik teisės subjektas, bet ir agresorius prieš artimo teisę.Tai, kad asmens teisės gali būti teisėtai ribojamos tik kito as-mens teisėmis, kad ta riba slypi pačių individų interesuose,vertybėse, dar kartą patvirtina jau įrodytą tiesą, jog teisė pir-miausia kyla ne iš valstybės, o iš pačių individų tarpusaviosantykių (iš visuomenės). Iš tų pačių santykių kyla ne tik pa-čios teisės, bet ir jų ribos;

b) kai reikia užkirsti kelią religinės, tautinės neapykantos kurs-tymui, karo ir prievartos propagandai.

Visais kitais atvejais žmogus yra laisvas įgyvendindamas savoteises. Tos teisės negali būti juridiškai apribotos, kol pats asmuo ne-duoda tam pagrindo nevykdydamas pareigų.

145

TEISES TEORIJA

Taigi socialinė šiuolaikinės teisės paskirtis - saugoti visų visuo-menės narių teises ir lemti jų įgyvendinimą.

2. TEISĖS FUNKCIJOS

Socialinė teisės paskirtis yra įgyvendinama teisės funkcijomis (lot.functio - atlikimas, vykdymas). Teisės funkcijos - tai teisės povei-kio žmonių elgesiui kryptys ar būdai. Kaip konkrečiu laikotarpiu su-prantama socialinė teisės paskirtis, tokios yra ir teisės funkcijos, jųkatalogas, turinys, kompetencija viena kitos atžvilgiu ir viso teisinioreguliavimo pobūdis. Istoriniu požiūriu ne visos teisės funkcijos uni-versalios: vienos iš jų (reguliavimo) yra būdingos visų epochų tei-sei (nes susijusios su pačia teisės esme — teisių ir pareigų santykiu),kitos - tik tam tikros epochos teisei (demokratinei).

Skiriamos tokios pagrindinės teisės funkcijos:

1) Reguliavimo funkcija. Tai pagrindinis teisės poveikio žmo-nių santykiams būdas, kai asmens teisės (vertybės) saugomos nusta-tant vienam teisinio santykio dalyviui teisę į tam tikrą vertybę (gy-vybę, sveikatą, laisvę, turtą ir t. t.), o kitiems asmenims uždedamapareiga susilaikytų nuo žalingo elgesio tų vertybių turėtojo atžvilgiuarba atlikti jo atžvilgiu pozityvius veiksmus. Šios funkcijos turinįsudaro teisiniai imperatyvai — leisti (teisės suteikimas), įpareigoti,drausti (pareigos vykdymo būtinybė). Tai reiškia, kad reguliavimofunkcija siekiama apsaugoti asmens teises tokiu būdu, kad, leidžiantasmeniui naudotis tam tikru gėriu, jis kartu įpareigojamas tai darytinevaržydamas kito asmens teisių ir kaitų jam leidžiama reikalauti iškitų asmenų elgesio, nedarančio žalos jo gėriui.

Klasinės ir demokratinės valstybės sąlygomis reguliacinė teisėsfunkcija dėl skirtingos socialinės paskirties yra skirtingo turinio. Irtai suprantama. Socialinė teisės paskirtis — saugoti tik vienos klasės(valdančiosios) teises ir interesus, o teisinio santykio dalyvių teisėsir pareigos nustatomos taip, kad vienų laisvę (privilegijas) garantuo-tų kitų nelaisvė - prievolės (pvz., vergvaldžių laisvė garantuota ver-gų nelaisve; feodalo laisvė - baudžiauninko nelaisve). Todėl šiojestadijoje reguliacinė teisės funkcija veikia taip, kad iš esmės asmensteisinė padėtis (statusas) visuomenėje grindžiama ne teisių ir parei-gų vienove (lygiateisiškumu), o privilegijų ir prievolių (valdžios irpavaldumo) santykiu.

146

BENDROJI DALIS

Esant tokio turinio reguliavimo funkcijai, reikėjo plataus mastoprievartos siekiant užtikrinti neteisimų (nevienodai vertinančių skir-tingų asmenų teises) paliepimų vykdymą.

Tuo tarpu laisvoje visuomenėje žmonių santykiai reguliuojamitaip, kad kiekvieno asmens teisinė padėtis jau grindžiama teisių arpareigų vienove. Visi asmenys vienas kito atžvilgiu laikomi juridiš-kai lygūs: jiems pripažįstama tiek teisių, kiek jie vykdo vienas kitoatžvilgiu jų teises garantuojančias pareigas. Todėl išnyksta vienų pri-vilegijos ir kitų prievolės, į jų vietą ateina naujos sąvokos - teisėsir pareigos, jų vienovė (pusiausvyra).

Kai kurie autoriai (S. S. Aleksejevas, taip pat pastarojo dešimt-mečio lietuviškų teisės vadovėlių autoriai) teisinio reguliavimo funk-ciją dar siūlo skirstyti į statinę ir dinaminę vadovaudamiesi tuo, kadstatinė funkcija nustato draudimus (reikalauja susilaikyti nuo tamtikrų veiksmų), o dinaminė - įpareigoja atlikti tam tikrus pozityviusveiksmus. Logikos požiūriu tai nėra korektiškas skirstymas, nes įpa-reigojimas liepia ne tik atlikti tam tikrus pozityvius veiksmus, bet irsusilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, žalingų kito asmens teisėms.

2) Priešingą interesų derinimo, arba socialinio kompromiso,funkcija. Tai demokratinės teisės funkcija, kuri nusako reguliavimofunkcijos pobūdį: siekiant apsaugoti teises visų visuomenės narių,turinčių dažnai priešingus interesus; socialiniai santykiai reguliuoja-mi ne bet kaip, o derinant priešingų teisės subjektų interesus, nelei-džiant nė vienam iš jų per daug įsigalėti kitų socialinių grupių in-teresų ignoravimo, siaurinimo sąskaita. Tokiu reguliavimu pasiekia-mas priešingų interesų kompromisas (teisių ir pareigų vienovė) iršitaip garantuojama vienoda visų visuomenės narių teisių apsauga.Užtikrinti šią funkciją vykdančios teisės veiksmingumą tada reikiaminimalios teisinės prievartos, nes čia siekiama įtvirtinti visuome-nėje ne vyravimo ar viešpatavimo, o tarpusavio santarvės būseną.

Socialinio kompromiso funkcija nurodo, koks turi būti regulia-vimo funkcijos turinys tais atvejais, kai socialinė teisės paskirtis -vienodai veiksmingomis priemonėmis saugoti visų visuomenės na-rių teises ir laisves.

3) Valstybės prievartos (sankcijų) legalizavimo ir normavimo(represinė) funkcija. Ji išplaukia iš būtinybės garantuoti teisės nor-momis nustatomų pareigų įsakmumą (reguliavimo funkcijos veiks-

147

TEISES TEORIJA

mingumą). Ši funkcija nustato pobūdį ir mastą valstybės prievartos(sankcijos), kurią leidžiama taikyti už reguliacinių teisės normų nu-statomų įpareigojimų, draudimų nevykdymą. Jos esmę sudaro impe-ratyvas — bausti.

Teisės literatūroje yra įsitvirtinusi tradicija (ji populiari ir Lie-tuvos jurisprudencijoje) šios rūšies teisės funkciją vadinti apsaugine.Logikos požiūriu tai netikslus terminas, nes ši funkcija susitapatinasu socialine teisės paskirtimi apskritai. Saugoti žmogaus teises yra netik apsauginės, bet visų teisės funkcijų, taip pat reguliavimo funkci-jos paskirtis, nes reguliuoti žmonių elgesį - tai saugoti jų teises. Re-guliavimas yra pagrindinis žmogaus teisių apsaugos civilizuotoje vi-suomenėje būdas. Bet jeigu žmogaus teisių apsauga yra ne konkre-čios teisės normos funkcija, o visos teisės, kaip įvairių funkcijų sis-temos, paskirtis, tai minėtą funkciją vadinti apsaugine reikštų apim-ties požiūriu tapatinti dalį su visuma — daryti logikos klaidą.

Be to, kai kurie rusų, lenkų ir mūsų teisininkai mano, kad ap-sauginės funkcijos tikslas — uždrausti tam tikras veikas. Ši pažiūrataip giliai įsitvirtinusi ir mūsų baudžiamosios teisės teorijoje, kad jifigūruoja ne tik baudžiamosios teisės vadovėlyje, bet ir Lietuvos Res-publikos baudžiamajame kodekse, (taip pat naujajame jo projekte),kur l straipsnis teigia, kad baudžiamųjų įstatymų paskirtis — „už-drausti veikas, kurios padaro esminę žalą asmens [...] interesams".Deja, tikrovė yra tokia, kad baudžiamųjų įstatymų paskirtis - nedrausti, o bausti, nes atitinkamas veikas jau uždraudė anksčiau pri-imtos reguliacinės teisės normos, nustatydamos atitinkamas pareigas,kur kiekviena pareiga negatyviu aspektu kartu reiškia ir draudimąneatlikti veiksmų, žalingų kito asmens teisėms. Pavyzdžiui, pareiga- „privalome laikytis sutarčių" reiškia tą patį, ką ir draudimas —

„negalima (draudžiama) nesilaikyti sutarčių" (negatyvi pozityvios pa-reigos forma). Atitinkamai vagystes uždraudžia ne Baudžiamasis ko-deksas, o Konstitucijos 23 straipsnis „Nuosavybė neliečiama". Bau-džiamasis kodeksas tik reglamentuoja šios konstitucinės normos nu-statyto draudimo pažeidimo būdus ir sankcijas už tokį pažeidimą62.Todėl nėra prasmės antrą kartą drausti tai, kas jau vieną kartą yrauždrausta reguliacinės teisės normos.

62 Plačiau apie tai žr.: Vaišvila A. Baudžiamoji justicija - juridinė asmensteisinio statuso identifikacija // Teisės problemos. 1998, Nr. 3 - 4.

148

BENDROJI DALIS

Be to, prielaida, kad baudžiamojo įstatymo normos antrą kartądraudžia tai, ką jau uždraudė Konstitucijos 23 straipsnio norma, reikš-tų baudžiamąjį įstatymą prilyginti reguliavimo požiūriu Konstituci-jos normai ir taip supainioti skirtingą juridinę galią turinčias nor-mas: tada neaišku, kas uždraudžia kėsintis į nuosavybę - Konstitu-cijos 23 straipsnis ar baudžiamojo įstatymo norma, nustatanti tik šiodraudimo pažeidimo būdus?

Valstybės prievartos legalizavimo ir normavimo funkcija išliekair demokratinės valstybės teisėje, bet jos kompetencija, palyginti sutotalitarinių režimų teise, gerokai siauresnė, nes teisinis reguliavimasčia iš esmės vykdomas teisės normomis, kurios įkūnija priešingų in-teresų kompromisą, mažinantį prievartos (sankcijų) poreikį. Tada žmo-nės noriau paklūsta teisės paliepimams, nes tai labiau atitinka jų in-teresus. Prievartai šioje akcijoje tenka antraeilis vaidmuo.

Kitos teisės funkcijos: informavimo, auklėjamoji, yra technolo-ginio pobūdžio ir išplaukia iš trijų pirmųjų, yra jas aptarnaujančios.

4) Informavimo funkcija nurodo, kokio teisinio santykio daly-vių elgesio reikalauja konkreti teisės norma ir kokios sankcijos bustaikomos tiems, kurie nevykdys tos normos nustatytų pareigų. Šiafunkcija teisė orientuojasi į žmogaus protą ir valią. Žmogus prezu-muojamas kaip protinga būtybė, kuri gali suprasti jai adresuojamusteisės normų reikalavimus ir įvertinti tas grėsmes sau ir kitų žmo-nių teisėms, jeigu tie reikalavimai nebus vykdomi. Teisės normoskartu prezumuoja ir žmogaus valią: čia kalbama apie tokius teisi-nius reikalavimus, kuriuos žmogus gali realiai įvykdyti, jeigu tik tu-rės tam noro ir ryžto (valinis apsisprendimas). Todėl draudžiama for-muluoti teisinius reikalavimus, kurių objektyviai negalima įvykdyti,nes tai būtų teisinio nihilizmo planavimas.

Tiesiogiai informavimo funkcija išreiškia teisės viešumo princi-pą. Kad veiktų, teisė pirmiausia turi būti vieša - prieinama pilie-čiams. Todėl įstatymo (ir kai kurių kitų teisės aktų) paskelbimas, joprieinamumas piliečiams laikomas įstatymo galiojimo conditio sinequa non (būtina sąlyga): „galioja tik paskelbti įstatymai" (Konstitu-cijos 7 str. 2 d.). Informacijos apie teisėto elgesio formas žmonėsgauna iš įvairių teisės apraiškų - įstatymų, nutarimų, instrukcijų, įvai-rių teisės taikymo aktų, teisinio švietimo, teisės literatūros ir t. t. Taipadeda piliečiams naudotis savo teisėmis nepažeidžiant kitų asmenųteisių, teisinės tvarkos.

149

TEISĖS TEORIJA

5) Auklėjamoji, arba teisės pažeidimo prevencijos, funkcija -yra tarsi visų teisės funkcijų apibendrinimas, ji skatina asmenį ap-mąstyti tą žalą, kurią jis patirs nepaklusdamas teisės imperatyvams,taip pat tą bendrąją naudą, kurią garantuoja teisėtas elgesys. Tai ska-tina asmenį elgtis teisėtai, ugdo jo gebėjimą gyventi santarvėje suartimu, ne tik jaustis asmenybe, bet ir matyti kitą žmogų ja esant.

Teisės funkcijos yra tarpusavyje susijusios ir sudaro sistemą: tei-sinio reguliavimo funkcija yra centrinė, integruoja, palenkia savoreikmėms visas kitas teisės funkcijas; šios tik padeda reguliavimofunkcijai ir užtikrina jos veiksmingumą.

Aptarus teisės sampratą ir istorines jos modifikacijas (pasiga-minus priemonių analizuoti konkrečias teisės sąvokas), galima per-eiti prie pažinimo antrosios teisės teorijos objekto dalies - bendrųjųteisės sąvokų, išreiškiančių, konkretinančių teisės sampratą, daran-čių ją praktiškai funkcionalią.

Bendrųjų teisės sąvokų sistemą (aparatą) sudaro dvejopo pobū-džio teisės sąvokos: 1) pamatinės sąvokos, išreiškiančios jau minė-tus tris teisinės būties lygmenis (stadijas): teisines idėjas, teisės nor-mas, teisinius santykius; ir 2) funkcinės sąvokos, išreiškiančios tei-sės perėjimus tarp šių lygmenų: teisėkūra žymi perėjimą nuo teisi-nių idėjų prie teisės normų; teisės aiškinimas, teisės įgyvendinimas,teisinė atsakomybė ir kitos — perėjimą nuo teisės normų prie teisi-nių santykių ir t. t. Tai antrinės sąvokos, kurios įsiprasmina paslau-gomis pamatinėms, yra šias aptarnaujančios.

SPECIALIOJI DALIS

BENDRŲJŲ TEISINIOMĄSTYMO SĄVOKŲ

APARATAS

ĮVADAS

TEISINIS REGULIAVIMAS

1. TEISINIO REGULIAVIMO SĄVOKA IR PRIEŽASTYS

Siekiant perkelti teisės sampratą iš žmonių sąmonės į jų veiksmus,paversti ją tų veiksmų norminimo priemone, susiduriama su teisimoreguliavimo sąvoka. Teisinis reguliavimas - tai praktiškai funkcio-nuojanti (veikianti) teisės samprata. Jis yra reikšmingas tuo, kad tam-pa idėjiniu visos teisinės sistemos „užsakovu": iš jo poreikių kylaatitinkamos orientacijos teisinės idėjos, teisės normos, teisinės orga-nizacinės procedūros. Visos teisės sąvokos įsiprasmina kaip teisiniopoveikio žmonių elgesiui priemonės, o pati teisėkūra — kaip tokiųpriemonių gamyba.

Todėl teisinis reguliavimas yra viena iš svarbiausių ir pradiniųteisės teorijos kategorijų, nuo kurios pažinimo ir natūralu pradėtiteisinio mąstymo sąvokų aparato pažinimą.

Teisinis reguliavimas — tai tokia socialinio reguliavimo rūšis,arba forma, kai teisinis poveikis žmonių elgesiui yra daromas tei-sės normomis.

Reguliuoti žmonių elgesį - tai jį modeliuoti subjektinėmis tei-sėmis (leidimais) ir pareigomis (draudimais, įpareigojimais). Šiuo mo-deliavimu kaip tik ir daromas tiesioginis poveikis žmonių elgesiui,jų santykiams, kreipiant tą elgesį ir visą visuomenės raidą įstatymųleidėjui norimų vertybių linkme. Teisinis poveikis yra platesnė sąvo-ka negu teisinis reguliavimas, nes teisinis poveikis daromas ne tikteisės normomis, bet ir teisinėmis idėjomis.

Teisinio reguliavimo priežastys klasinėje ir demokratinėje vals-tybėse yra skirtingos: klasinėje valstybėje teisinėmis priemonėmisimamasi reguliuoti žmonių elgesį siekiant legalizuoti (sunorminti)vienų socialinių grupių agresiją kitų grupių atžvilgiu, organizuotubūdu slopinti pavergtųjų pasipriešinimą; o demokratinėje valstybėje- derinti priešingų grupių interesus ir tokiu būdu įtvirtinti bei palai-

153

TEISES TEORIJA

kyti visuomenėje socialinę santarvę bei rimtį. Pirmuoju atveju teisi-niu reguliavimu siekiama suteikti vienai grupei pareigomis negaran-tuotų teisių (privilegijų), o kitai socialinei grupei — primesti prievo-les, t. y. tokius įpareigojimus, kurių vykdymas nesukuria jiems pro-porcingų teisių. Tokiu „teisiniu" reguliavimu įtvirtinamas vienų vieš-patavimas ir kitų pavergimas.

Demokratinėje valstybėje teisiniu reguliavimu siekiama užtikrintivisų visuomenės narių laisvę plėtojant teisę ne kaip socialinio pa-vergimo, o kaip visų išlaisvinimo priemonę.

Teisinis reguliavimas atskiriamas nuo kitų socialinio reguliavi-mo formų apibrėžiant jo objektą, t. y. išsiaiškinant, koks žmonių el-gesys reguliuojamas teisės normomis, kad nereikėtų naudotis juridi-nio poveikio priemonėmis ten, kur to paties galima pasiekti neteisi-nio reguliavimo priemonėmis.

2. TEISINIO REGULIAVIMO OBJEKTAS (SRITIS)

Teisinio reguliavimo objektas - tai tas socialinis žmonių elgesys,kuriam daromas poveikis teisės normomis. Socialinis elgesys - taižmonių tarpusavio santykiai, kurių pagrindu žmonės siekia apsau-goti ir įgyvendinti savo teises ir interesus. Šiuo atžvilgiu socialiniselgesys, visuomeniniai santykiai arba žmonių santykiai iš esmės yrasinonimiškos sąvokos, todėl jas vartosime atsižvelgdami į tai, kuriiš jų informatyvesnė konkretaus konteksto požiūriu.

Teisės normos reguliuoja ne visus žmonių santykius, o tik reikš-mingiausius apsaugoti ar įgyvendinti žmogaus teises. Teisės normosnereguliuoja draugystės, religinių įsitikinimų, kai kurių šeimos vi-daus santykių, pavyzdžiui, vyro ir žmonos teisių bei pareigų pasi-skirstymo šeimoje, nes tai nėra kitų žmonių teisėms reikšmingi san-tykiai. Išleisti teisės normą, įpareigojančią miesto transporte užleistisėdimas vietas moterims, vaikams arba seneliams, būtų nereikalin-gas oficialumas kišantis į žmonių santykius. Taip pat nekorektiškasbūtų ir įpareigojimas piliečiams laikyti savo laisvas pinigines lėšasbankuose arba taupomosiose kasose. Tai būtų ne tik smulkmeniškaskišimasis į asmens reikalus: tokį paliepimą vargu ar būtų įmanomakontroliuoti išoriškai. Kaip nustatyti visas asmens pajamas ir išlai-das? Nekorektiška būtų teisės normomis įpareigoti studentą skolintisavo kolegai paskaitų užrašus. Tai kartu būtų ir asmens teisių auto-

154

SPECIALIOJI DALIS

nomiškumo paneigimas, formuotųsi nuostata, kad asmuo negali sa-vo nuožiūra disponuoti jokiomis savo teisėmis. Tai reikštų kraštuti-nį, totalitarinį režimą, ištisai disponuojantį asmeniu.

Vadinasi, pats asmens autonomiškumo pripažinimas jau tampaprielaida, kad teisinis reguliavimas negali būti visuotinis; turi būtinustatoma bent orientacinė riba, kuri saugotų asmens teisių autono-miškumą ir neleistų į tą sritį įeiti valstybės vykdomam teisiniam re-guliavimui.

3. TEISINIO REGULIAVIMO OBJEKTOPRIKLAUSOMYBĖ NUO TEISĖS SAMPRATOS

Teisinio reguliavimo apimtis tiesiogiai priklauso nuo teisės sampra-tos pobūdžio. Jeigu remsimės normatyvistine (etatistine) teisės sam-prata, kuri teisę tapatina su įstatymu, tai teisinio reguliavimo sritis

" : -

bus apribojama tik įstatymo nurodymais. Reguliuoti čia reikš įsak-miai ar detaliai nurodinėti visuomeninio santykio dalyviams visasįmanomas teises ir pareigas bei tų teisių ir pareigų atsiradimo, pa-sikeitimo ar išnykimo pagrindus. Teisinis reguliavimas tada galiskverbtis į žmonių elgesį tiek, kiek įstatymų leidėjas laiko reikalin-ga. Jis gali nustatyti, kokios spalvos ar stiliaus drabužius turi dėvėtišalies gyventojai (Šiaurės Korėja, Kinija). Koranu besiremianti mu-sulmonų teisė įpareigoja moteris dėvėti drabužius, slepiančius jų vei-dus, ir kita.

Čia nėra jokių nuo įstatymo leidėjo valios nepriklausomų ribų,kurių negalėtų peržengti reglamentuojanti valstybės valia. Tai reiš-kia, kad čia nėra privataus gyvenimo, visas žmogaus gyvenimas at-viras valstybės tvarkančiai valiai. Todėl objekto požiūriu normaty-vistinis teisinis reguliavimas gali būti visuotinis, o metodo požiūriu- imperatyvus.

Taigi normatyvizmas (etatizmas) suponuoja ir pagrindžia teisi-nio reguliavimo ribų nebuvimą bei imperatyvaus reguliavimo domi-nantę.

Bet jeigu remsimės pilietine (demokratine) teisės samprata, kuripripažįsta prigimtines žmogaus teises ir iš jų išplaukiantį asmens tei-sių autonomiškumą, tai teisinis reguliavimas negalės būti visuotinis.Tada turėsime pripažinti, kad yra privatus žmogaus gyvenimas, ku-ris sudaro asmens neliečiamumo sritį. Ji gali būti reguliuojama po-

155

IT"

TEISĖS TEORIJA

zityviosios teisės priemonėmis tik iki tam tikros ribos, kiek tai rei-kalinga garantuoti visų gerovę. Be to, dar turėsime pripažinti esantir tokį teisinį reguliavimą, kai patiems piliečiams suteikiama teisėriboti savo elgesį vienas kito atžvilgiu. Vadinasi, remiantis pilietineteisės samprata, atsiranda pagrindo pripažinti teisinio reguliavimo ribųobjektyvumą ir dispozityvaus metodo dominantę.

4. TEISINIO REGULIAVIMO OBJEKTO KONKRETINIMAS

Konkretinti teisinio reguliavimo sritį - tai klausti, kokie socialiniaisantykiai, kokiu mastu teisinėje valstybėje patenka į teisinio regu-liavimo sritį?

Teisės normomis pirmiausia reguliuojami tie žmonių santykiai,kurie turi pirmaeilės reikšmės apsaugoti arba įgyvendinti žmogausteises. Daugelis autorių, pirmiausiai R. Z. Lifšicas63 mano, kad priešios kategorijos santykių priskirtini:

1) Turtiniai žmonių santykiai, nes turtas (vartojamosios vertės)yra žmogaus biologinės ir kultūrinės egzistencijos įtvirtinimo prie-monė, visų žmogaus teisių ir laisvių tikrovės pagrindas ir garantas.

Ekonominis skurdas, kaip savo teisių įgyvendinimo ekonominiųpriemonių stygius, visur ir visada yra totalus žmogaus teisių ir lais-vių varžymas. Štai Lietuvos komercinių bankų bankininkai, 1995 m.pagrobę, arba, kaip oficialiai sakoma, iššvaistę, savo klientų indė-lius, viena akcija suvaržė visas savo indėlininkų konstitucines teisesir laisves: teisę visavertiškai maitintis, teisę keliauti, teisę į mokslą,į kokybiškas medicinos paslaugas, galimybę vykdyti kai kurias pa-reigas, kylančias iš naudojimosi teisėmis, pavyzdžiui, sumokėti užkomunalines paslaugas, vykdyti kitus savo sutartinius įsipareigoji-mus. Vadinasi, ekonominis asmens nuskurdinimas yra ne tik jo pa-vertimas beteisiu, bet ir pastūmimas konfliktuoti su kito asmens tei-se ir valstybe, saugančia tą teisę, nes daro jį nepajėgų vykdyti taspareigas, kurios garantuoja naudojimąsi tam tikromis teisėmis. Va-dinasi, ekonomiškai nuskurdęs asmuo yra ne tik beteisis, bet kon-fliktiškas teisės atžvilgiu.

Turtiniais santykiais laikomi nuosavybės, vartojamųjų verčiųgamybos, rinkos (pirkimo-pardavimo, paskolų, panaudos ir t. t.) ir

. . T n p a . , 1994. C. 91-94.

156

SPECIALIOJI DALIS

kitokie santykiai. Jie apima dvi pagrindines žmogaus veiklos sritis- gamybą (materialiąją ir dvasinę) ir mainus, nes šitaip reiškiasikiekvienam asmeniui tenkančių vartojamųjų verčių mastas ir jų ko-kybė. Iš tų santykių svarbiausi yra nuosavybės santykiai, nes jielemia, kuri sukurto nacionalinio produkto dalis teks konkretaus as-mens vartojimui.

2) Žmonių santykiai, atsirandantys valdant valstybę. Tai daž-niausiai valdžios institucijų, pareigūnų, piliečių ar jų susivienijimųtarpusavio santykiai. Kadangi valdžios pareigūnai yra gavę iš tautosapibrėžtus įgaliojimus veikti tautos vardu ir tautos interesais, tai, vyk-dydami juos, įgyja teisę leisti visiems privalomus paliepimus ir kar-tu reikalauti, kad šie būtų visų besąlygiškai vykdomi. Kita vertus,pats tokių įgaliojimų turėjimas sudaro galimybę jais piktnaudžiauti,t. y. naudoti juos ne pagal tikrąją jų paskirtį ir šitaip kelti grėsmępiliečių teisėms.

Todėl valdinių įgaliojimų įgijimas, naudojimasis jais turi būtigriežtai reglamentuojamas teisės normomis, taip pat kuriamas teisi-nis mechanizmas, kad piliečiai galėtų kontroliuoti valstybinę valdžiąir gintis nuo jos savivalės. Iš čia - būtinybė reguliuoti visą valdiniųįgaliojimų naudojimo sritį, t. y. griežtai išvardyti pareigūnų ir vals-tybės institucijų kompetenciją (teises ir pareigas), kad būtų užkerta-mas kelias savavališkai plėsti pareigūnų, valstybės institucijų teises- kelti grėsmę piliečių teisėms.

3) Teisėsaugos santykiai, atsirandantys užkertant kelią visuo-meninės tvarkos pažeidimams, patraukiant teisės pažeidėjus teisinėnatsakomybėn ir įgyvendinant jiems paskirtas teisinio poveikio prie-mones.

Tai santykiai, atsirandantys policijai, prokuratūrai, valstybės sau-gumui vykdant operatyvinę veiklą, kriminalinį persekiojimą, teismamssprendžiant civilines, baudžiamąsias, administracines bylas, bausmiųvykdymo institucijoms įgyvendinant teisės pažeidėjams paskirtas kri-minalines bausmes ir taikant administracines nuobaudas, taip pat vyk-dant šioms institucijoms įvairias teisės pažeidimų prevencijos ope-racijas.

Tai pagrindinės visuomeninių santykių rūšys, kurios tiesiogiaipatenka į teisinio reguliavimo sritį (yra to reguliavimo objektas). Kitivisuomeniniai santykiai reguliuojami teisės normomis tik tada ir tiktiek, kiek jie įgauna minėtų trijų santykių pobūdį.

157

TEISĖS TEORIJA

Bet ir šių trijų grupių ne visi visuomeninai santykiai yra regu-liuojami teisės normomis. Pavyzdžiui, teisės normomis nėra regu-liuojami techninės kūrybos santykiai, nes jie yra tiesiogiai susiję sužmogaus asmeniu, be to, teisinius imperatyvus čia sunku išversti įgriežtą teisės „kalbą", sudėtinga išoriškai kontroliuoti jų vykdymą.Kaip įsakyti inžinieriui sukurti naują mašiną ar ją patobulinti, jeigukūryba negali būti išoriškai griežtai reglamentuojama? Galima pri-imti žmogų tik dirbti su tomis mašinomis turint bendrą, abstraktųtikslą patobulinti esamą techniką. Arba kitas pavyzdys — politiniųsantykių sritis. Apskritai šie santykiai priklauso valstybės valdymosantykiams. Bet politinių partijų vidaus gyvenimas, narių priėmimasį partiją, jos programos kūrimas, nario mokesčio dydis, to mokesčiopanaudojimas nėra teisinio reguliavimo objektas. Tuo tarpu ta poli-tinių santykių sritis, kuri yra susijusi su valdžios rinkimais - valdi-nių įgaliojimų įgijimu, turi būti reguliuojama teisės normomis, kadkonkretūs asmenys įgytų valdinius įgaliojimus (valdžią) teisėtai, tau-tos pritarimu.

Šeimos vidaus santykiai taip pat nėra teisės reguliuojami. Betštai šeimos sudarymo, jos iširimo aktai — santuokos, ištuokos regist-racija, taip pat alimentų išieškojimas, jau yra teisinio reguliavimoobjektas, nes čia prasideda žmogaus teisių apsaugos sritis, kai vienoasmens veiksmai gali virsti grėsme kito teisėms. Santuoka registruo-jama tik siekiant nustatyti, kad nuo momento, kai ji yra valstybėsarba Bažnyčios atitinkama tvarka įforminama, legalizuojama, kaitų gy-venantys žmonės įgyja vienas kitam ir savo vaikams tam tikrų parei-gų (pvz., pareigą rūpintis sutuoktiniu jo negalios atveju, pareigą išlai-kyti ir auklėti vaikus). Žinoma, pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikusatsiranda ir gyvenant nesusituokus. Bet tada prireikia įrodyti tėvys-tę. Dėl šių procedūrinių sunkumų gali nukentėti vaikų teisės.

Tai rodo, kad teisinio reguliavimo sritis nesutampa su abstrak-čiu visuomeninių santykių skirstymu į turtinius, valdymo, teisėsau-gos santykius.

Siekiant suvokti, kokie visuomeniniai santykiai patenka į teisinioreguliavimo sritį, reikia vadovautis ne tik turiningais, bet ir forma-liais tų santykių požymiais. Tai reiškia, kad minėti socialiniai santy-kiai patenka į teisinio reguliavimo sritį, jeigu yra tokio pobūdžio, kad:

a) juos galima išversti į teisės kalbą (formuluoti);b) Juos galima kontroliuoti valstybės priemonėmis;

158

SPECIALIOJI DALIS

c) jie kartojasi ir yra visuotiniai, kitaip sakant, yra tipiški tosvisuomenės politinių, socialinių sąlygų atžvilgiu.

5. TEISINIO REGULIAVIMO METODAS

Teisinio reguliavimo objektas rodo, kokius socialinius santykius re-guliuoja konkreti teisė, o teisinio reguliavimo metodas - kaip, ko-kiu būdu ji šitai daro. Metodo pobūdį lemia reguliuojamo objektospecifika: vienaip reikia reguliuoti turtinius santykius ir kitaip - val-dymo ar teisėsaugos santykius.

Teisinio reguliavimo metodas — tai teisinio poveikio žmonių el-gesiui būdų ir priemonių sistema. Jis atsako į klausimą, kaip, kokiubūdu ir kiek reguliuojami visuomeniniai santykiai.

Įstatymų leidėjas neturi daug teisinio poveikio priemonių. Siek-damas sukurti naujus visuomeninius santykius ar pakreipti juos ku-ria nors vertybine linkme, jis gali suformuluoti visuomeninio santy-kio dalyviams vieną iš trijų paliepimų arba įvairiai derinti juos tar-pusavyje.

Tokiais paliepimais R. Z. Lifšicas laiko:

1) Elkitės tik šitaip.Tai įpareigojimas elgtis tik nurodytu būdu: grąžinkite skolą,laiku pateikite sutartyje nustatytą prekių kiekį, gavę žinių apienusikaltimo faktą iškelkite baudžiamąją bylą (paliepimas pro-kurorui arba teisėjui) ir kita.

2) Taip nesielkite.Tai įpareigojimas susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, kuriais ga-li būti pažeidžiamos kitų asmenų teisės, pavyzdžiui: „nuosavy-bė neliečiama", „degant raudonam šviesoforo signalui, neikite įvažiuojamąją gatvės dalį" ir kita (draudžiamieji paliepimai).

3) Elkitės taip, kaip manote esant reikalinga (įgalinimas).Tai leidimas visuomeninio santykio dalyviams savo nuožiūranusistatyti teises ir pareigas, pavyzdžiui, sudarydami pirki-mo- pardavimo sutartį, santykio dalyviai gali patys susitarti dėlkainos, mokėjimo terminų ir kita.

Tai pagrindiniai teisinio reguliavimo būdai, kuriuos dar gali pa-pildyti kai kurie teisėto elgesio stimulai: pagyrimas, rekomendacija,lengvata.

159

TEISĖS TEORIJA

Šių teisinių būdų tarpusavio derinimas kaip tik ir sudaro teisi-nio reguliavimo metodą.

Išskiriami du pagrindiniai teisinio reguliavimo metodai: impe-ratyvusis (direktyvinis) ir dispozityvusis (autonominis). Šie metodaiskiriasi vienas nuo kito priklausomai nuo to, kuris iš minėtų trijųteisinio poveikio būdų vyrauja formuojant šį poveikį. Jeigu darantteisinį poveikį vyrauja įpareigojamasis ir draudžiamasis paliepimai,tai turime imperatyvųjį teisinio reguliavimo metodą, o jei leidžia-masis - tai dispozityvųjį.

a) Imperatyvusis teisinio reguliavimo metodasJo esmę, kaip sakyta, sudaro įpareigojamieji ir draudžiamiejipaliepimai. Jo esmė: kas nurodyta teisės normose, tą ir reikiadaryti; kas daugiau, tas - už įstatymo ribų ir draudžiama. Čiagalioja principas: viskas, kas nėra tiesiogiai leista įstatymo,draudžiama. Santykio dalyviams neleidžiama jokia elgesio sa-viveikla ir nukrypimai nuo teisinių imperatyvų. Konstitucijos109 straipsnis reikalauja, kad teismas vykdytų teisingumą klau-sydamas tik įstatymo.Visuomeniniai santykiai čia negali atsirasti ankščiau negu juosleidžianti teisės norma. Pavyzdžiui, negali atsirasti teisiniai dar-bo santykiai tarp samdomo darbininko ir darbdavio (valstybėsįstaigos, privačios firmos) prieš tai neišleidus įstaigos vadovuiįsakymo dėl konkretaus asmens priėmimo į darbą.Todėl imperatyvųjį reguliavimą apibūdina siekis detaliai irsmulkmeniškai reguliuoti visuomeninio santykio dalyvių elge-sį, Įstatymų leidėjas čia iškyla kaip savotiškas orakulas, kurisgali numatyti visus galinius žmonių tarpusavio santykius ir jųmodifikacijas.Šitokiu metodu paprastai naudojasi administracinė ir baudžia-moji teisė (materialioji ir proceso).

b) Dispozityvusis reguliavimo metodasJo turinį sudaro leidžiamieji ir draudžiamieji paliepimai, jųsąveika. Jis siekia ne detaliai, smulkmeniškai reguliuoti vi-suomeninio santykio dalyvių elgesį, o tik pagrindines tokioelgesio kryptis, bendras elgesio ribas, toliau suteikiama lais-vė patiems santykio dalyviams savo nuožiūra sukonkretintisavo teises bei pareigas ir tai daryti nevaržant vienas kito

160

SPECIALIOJI DALIS

teisių. Tai konstitucinis principas: „[...] naudodamasis savolaisvėmis, žmogus privalo [...] nevaržyti kitų žmonių teisiųir laisvių." (Konstitucijos 28 str.)Dispozityvusis metodas leidžia reguliuojamo santykio daly-viams parodyti iniciatyvą, savarankiškumą pasirenkant vienąar kitą elgesio variantą. Čia vyrauja principas: viskas, kasneuždrausta pozityviosios teisės normų, leidžiama (quod le-ge non prohibetum, licetum est — ko nedraudžia įstatymai,leidžiama).

Todėl dispozityviojo reguliavimo atveju, skirtingai nuo im-peratyviojo, visuomeniniai santykiai eina pirmiau teisės nor-mų, nes galioja ką tik minėta taisyklė: viskas leidžiama, kastiesiai neuždrausta. Dispozityvusis reguliavimas orientuotasį faktą, kad visuomeniniai santykiai atsiranda anksčiau už tei-sės normą. Šis metodas vyrauja privačioje teisėje. Turtiniųsantykių dalyviai paprastai yra susiję tik bendraisiais elgesioribojimais, prisiima juos patys savanoriškai ir užfiksuoja su-daromose sutartyse.

IMPERATYVIOJO IR DISPOZITYVIOJO METODŲ SANTYKIAI

Reguliuojant žmonių santykius teisės priemonėmis, neturi būti ab-soliutinama nei imperatyviojo, nei dispozityviojo metodo kompeten-cija, nes tai lems vienpusiškumą. „Piliečiai sustabarėja, — sakoT. Hobsas, - jeigu nedaro nieko be tiesioginio įstatymų paliepimo,ir išsibėgioja į visas puses, jeigu įstatymas viską palieka jų nuožiū-rai. Abu kraštutinumai žalingi, nes įstatymai leidžiami ne baugintižmones, o orientuoti jų elgesį, kaip kad gamta sukuria krantus nedėl to, kad sulaikytų upės srovę, o kad ją nukreiptų."64

Todėl imperatyvusis ir dispozityvusis reguliavimo metodai gry-nu pavidalu praktikoje nesutinkami. Teisės normoje negali būti nu-matyti visi santykio dalyvių galimo elgesio variantai, o tik pagrindi-niai, tipiški, dažniausi. O už jų ribų lieka santykiai (elgesys), tiesio-giai nereguliuojami tos normos. Bet kurioje visuomenėje, net esantbet kuriai politinei santvarkai, į teisinio reguliavimo sritį patenkatiek teisės normų tiesiogiai reguliuojami, tiek tiesiogiai nereguliuo-jami santykiai. Net baudžiamojoje teisėje yra dispozityvumo elemen-

64 T. . M o c . T. 1. C. 381.

161

TEISĖS TEORIJA

tų: teisėjui paliekama laisvė neperžengiant konkrečios teisės normosribų savo nuožiūra parinkti konkrečią bausmės rūšį ir jos apimtį (pa-skirti nuteistajam baudą arba įkalinimą ir jo trukmėj.

Todėl visada turime reikalą su imperatyviojo ir dispozityviojometodų tarpusavio derinimu, papildymu. Jų sąveiką išreiškia princi-pas: leidžiama viskas, kas nėra draudžiama, jeigu tai yra protingaireguliuojama. Tam tikru laikotarpiu vienus santykius patogiau ir nau-dingiau reguliuoti teikiant pirmumą imperatyviajam, kitus — dispo-zityviajam metodui. Pavyzdžiui, turtiniuose santykiuose vyrauja dis-pozityvusis metodas, tuo tarpu Baudžiamajame kodekse ir Administ-racinių teisės pažeidimų kodekse - imperatyvusis, nes tiksliai išvar-dijami veiksmai, kuriais pažeidžiami reguliacinių teisės normų su-formuluoti draudimai; tuose kodeksuose išreiškiami paliepimai, ko-kia turi būti taikoma sankcija už minėtų draudimų pažeidimą.

Tačiau nors teisinis reguliavimas reikalauja vieną metodą papil-dyti kitu, vis dėlto galima kalbėti apie vieno ar kito metodo vyravi-mą konkrečioje šalyje (pvz., imperatyviojo metodo vyravimas buvu-sioje Sovietų Sąjungoje, nacistinėje Vokietijoje) konkrečiu jos poli-tinės plėtros laikotarpiu.

KITI TEISINIO REGULIAVIMO METODAI

Administracinėje teisėje veikia subordinacijos ir valdingo įsakymometodas, leidžiantis operatyviai reguliuoti administracinę (tvarko-mąją), tarnybinę, operatyvinę ir kitokią valstybės institucijų ir pa-reigūnų veiklą. Vykdomoji disciplina, griežtas vienų subjektų pa-valdumas kitiems, aukštesnių institucijų sprendimų ir potvarkių pri-valomumas žemesnėms yra būdingi šios rūšies metodo požymiai.

Pagyrimas kaip teisinio reguliavimo metodas iŠ esmės būdin-gas darbo teisei, kur veikia įvairios premijavimo sistemos, kurio-mis siekiama stimuliuoti moralinį ir materialųjį darbuotojų suinte-resuotumą didinti darbo našumą, tobulinti kvalifikaciją, įgyti nau-jas profesijas ir t. t. Bet jos galimos ir administracinėje teisėje. Pa-vyzdžiui, normos, nustatančios piliečių apdovanojimo ordinais irmedaliais, garbės vardų suteikimo tvarką, taip pat laikomos skati-namosiomis.

Salią lygiateisiškumo ir autonomijos metodas būdingas procesošakų teisei, kur ieškovo ir atsakovo, kitų teisminio tyrimo dalyviųteisinė padėtis vienas kito atžvilgiu yra tokia pati.

162

SPECIALIOJI DALIS

TEISINIO REGULIAVIMO METODŲ RYŠYS

SU VYRAUJANČIA TEISĖS SAMPRATA IR POLITINIU REŽIMU

Konkretaus teisinio reguliavimo metodo vyravimas konkrečioje ša-lyje priklauso ne tik nuo vyraujančios teisės sampratos, bet ir nuovalstybės vaidmens konkrečioje visuomenėje. Juo valstybė aktyviaukišasi į žmonių santykius, tuo labiau suvalstybinamas visuomeninisgyvenimas, tuo didesnis teisinio reguliavimo imperatyvumas. Ir at-virkščiai - juo mažesnis suvalstybinimo laipsnis, tuo didesnis pilie-čių elgesio dispozityvumas.

Esant totalitariniam režimui, kuris reiškia padidintą valstybės ak-tyvumą reguliuojant visuomenės gyvenimą, naudojami skirtingi me-todai reglamentuoti valstybės pareigūnų ir piliečių elgesį. Valstybėsinstitucijoms, pareigūnams nustatomas dispozityvus režimas: jiemsleidžiama daryti viską, kas neuždrausta įstatymu, o valdomiesiemsįvedamas imperatyvus režimas: elkitės tik taip, nes viskas, kas nėratiesiogiai leista, yra uždrausta.

Demokratinio režimo atveju galioja atvirkštinis principas. Valdžiosinstitucijų ir pareigūnų įgaliojimai tada ribojami imperatyviai: jie galidaryti tik tai, kas tiesiai leista įstatymų, o kas tiesiai neleista, tasuždrausta. Tai grindžiama tuo, kad valstybės institucijų ir pareigūnųteisinis statusas (kompetencija) specialiai sukurtas atlikti tik tas paslau-gas, kurios reikalingos apsaugoti ar įgyvendinti piliečių teises ir dėlto išvardytos įstatyme (kaip institucijų, pareigūnų kompetencija). Kasišeina už tos kompetencijos ribų, tas laikoma įgaliojimų viršijimu, savi-vale ir dėl to draudžiama. Tuo tarpu piliečiams nustatoma dispozityvielgesio laisvė: viskas, kas nevaržo kitų asmenų teisių ir nepažeidžiaįstatymų visuomenės moralės ir protingumo principų leidžiama65. Tai

65 Štai vienas Lietuvos gyventojas, teismo nubaustas l0 tūkstančių litų bau-da, šią sumą pristatė Taupomajam bankui vieno cento monetomis. Bankas atsi-sakė ją tokią priimti ir savo atsisakymą grindė tuo, kad mokėtojas nori sąmo-ningai apsunkinti banką papildomu darbu, nes šitaip kerštauja valstybei už jamskirtą baudą. Išeitų, kad bankas pasielgė neteisėtai, nes įstatymas nedraudžiasumokėti baudos vieno cento monetomis. Bet šalia įstatymo čia veikia bendrie-ji protingumo principai, nes teisė yra skirta žmogui kaip protingai būtybei. Šiuoatveju baudos mokėtojas, specialiai surinkdamas didelę sumą po vieną centą,akivaizdžiai piktnaudžiauja teise, per banką kerštauja valstybei už įvykdytą tei-singumą. Toks gyventojo elgesys nepažeidžia įstatymo, bet pažeidžia teisę kaipprotingumo normą. Šis elgesys būtų nepriešingas ir teisei, jeigu tokios struktū-ros suma būtų perduodama bankui ne kaip bauda, o kaip indėlis, bet bankoatsisakymas priimti šios struktūros sumą būtų priešingas ir įstatymui, ir teisei.

163

TEISES TEORIJA

grindžiama tuo, kad piliečio teisinis statusas, skirtingai nuo valstybėspareigūno ar institucijos, pozityviuoju požiūriu neapibrėžtas (leidžia-ma visokia jo iniciatyva, reikalinga apsaugoti, įgyvendinti jo teises irteisėtus interesus, kuri negali būti išsamiai išvardijama įstatymuose);piliečio teisinis statusas apibrėžtas tik negatyviuoju požiūriu: nepažeistikito asmens teisių ir visuomenėje priimto padorumo normų, kuriosįpareigoja žmones įgyvendinant savo teises ir interesus išlikti žmonė-mis, nepiktnaudžiauti subjektinėmis teisėmis. Jeigu asmuo piktnau-džiauja teise, teisinas gali atsisakyti ją ginti (CK l.137str. 3 d.). Ki-tokio piliečio teisių ribojimo nereikia, išskyrus bendras pareigas, ku-rios reikalingos palaikyti bendro gyvenimo organizaciją (pareiga mo-kėti mokesčius, karo tarnyba ir kita) ir kurios išplaukia iš visuome-ninės piliečių sutarties. Visas kitas pareigas suponuoja asmens turi-mų teisių pobūdis ir naudojimasis jomis.

Todėl pereinant nuo totalitarinio režimo prie demokratinio, turikeistis imperatyviojo ir dispozityviojo metodų tarpusavio kompeten-cijos santykis. Demokratizacija reikalauja imperatyviojo metodo pir-mavimą keisti dispozityviojo metodo pirmavimu. Tai reiškia, kad bū-tina pereiti nuo įsakmaus, smulkmeniško žmonių elgesio reglamen-tavimo prie visuomeninio santykio dalyvių elgesio laisvės išplėtimo.Paprastai siekiama suteikti daugiau laisvės gamintojui, darbininkui,verslininkui ir mažiau laisvės — valstybės valdymo institucijoms, kri-minaliniam elementui.

Plečiantis piliečių laisvės sričiai, suprantama, neišvengiamai kilsįvairių nesutarimų ir konfliktų. Bet valstybė, kurdama teisės nor-mas, neturi iš anksto numatyti jų priežasčių ir jas šalinti. Prieštara-vimų šalinimas pirmiausiai paliekamas pačių piliečių susitarimui, okai patiems piliečiams nepavyksta šito padaryti sandoriais, nesutari-mai sprendžiami laisvo nepriklausomo teismo, kuris vykdo teisingu-mą klausydamas ne tik įstatymo, bet ir teisės. Lietuvos Konstitucijakol kas įpareigoja teismą klausyti tik įstatymo (109 str.), nors nau-jojo Civilinio proceso kodekso 11 straipsnio penktojoje ir šeštojojedalyse jau formuluojama laisvesnė teismo pozicija.

Visuomenė neturi siekti visiško santykių sureguliavimo. Nesu-tarimai, konfliktai turi būti numanomi. Įstatymas turi formuluoti negatavus konfliktų sprendimus, o tik jų sprendimo priemones. Šio-mis sąlygomis visai kitokį vaidmenį ima vaidinti teismai. Teismųpraktika tampa gausi kazusų bei įvairi kaip ir pats gyvenimas.

164

SPECIALIOJI DALIS

Bet kad šia linkme pasikeistų teisinis reguliavimas, reikia gero-kai pakeisti visuomenės ir teisininkų teisinę sąmonę; turi pasikeistiir pačių teisinio santykio dalyvių požiūris į savo teises ir į būtinybęaktyviai jas ginti teisinėmis priemonėmis. Teismų veikla turi ugdytipiliečių pasitikėjimą teise ir teismų vykdomu teisingumu, kad teis-me visais atvejais būtų galima apginti subjektinę teisę, kai tik šipažeista.

Konkretaus teisinio reguliavimo metodo populiarumas keičiasipriklausomai nuo to, kaip konkrečiu istoriniu laikotarpiu konkrečio-je Šalyje suprantama pati teisė ir teisinio reguliavimo tikslai: pozity-viosios teisės priemonėmis siekiant legalizuoti vienos socialinės gru-pės agresiją prieš kitas socialines grupes, vyraus imperatyvusis re-guliavimo metodas, o siekiant skirtingų socialinių grupių kompro-miso ir santarvės — dispozityvusis metodas.

6. TEISINIO REGULIAVIMO STADIJOS

Laiko požiūriu galima išskirti dvi teisinio reguliavimo stadijas.

1) Teisės subjektų teisinės padėties, arba teisinio statuso, pir-minis nustatymas,

Šioje stadijoje konstitucija ir kiti įstatymai nustato pradinęvisiems piliečiams vienodą teisinę padėtį (teises ir pareigas).Valstybės institucijų teisinė padėtis - tai jų kompetencija(gauti įgaliojimai, jų naudojimo tvarka ir ribos), aprėžta įsta-tymų.

2) Asmens įsitraukimas į teisinius santykius siekiant pačiam lem-ti savo teisinę padėtį, jos apimtį.

Asmuo, prisiimdamas naujų pareigų artimui, plečia savo teisi-nę padėtį, o atsisakydamas vykdyti tam tikras pareigas, siau-rina savo teises. Pavyzdžiui, asmuo, įgydamas bei tobulinda-mas kvalifikaciją ir todėl teikdamas artimui sudėtingesnių pa-slaugų, įgyja teisę į grįžtamąsias kitų asmenų paslaugas ir ši-taip plečia savo pradinę teisinę padėtį. Tuo tarpu padaręs tei-sės pažeidimą - atsisakęs vykdyti tam tikras pareigas, jis su-siaurina savo pradinę teisinę padėtį - praranda tam tikram lai-kui teisę į laisvę, nuosavybę ar į kitas įstatymo jam garantuo-tas teises.

165

TEISES TEORIJA

7. ASMUO IR VALSTYBĖ -TEISINIO REGULIAVIMO SUBJEKTAI

Du teisinio reguliavimo metodai rodo, kad teisinis reguliavimas nė-ra vien valstybės monopolis, o vyksta sąveikaujant valstybės ir pa-čių asmenų valiai.

Valstybės dalyvavimas vykdant teisinį reguliavimą reiškia, kadvalstybė pirmiausia sukuria teisinio poveikio žmonių elgesiui prie-mones (teisės normas), įkūnija jose tam tikrą žmonių elgesio regla-mentavimo tipą (smulkmeniškąjį arba principinį), taip pat sukuriainstitucijų sistemą vykdyti ir prižiūrėti tą reguliavimą.

VALSTYBINĮ REGULIAVIMĄ PAPILDO ŠALIES GYVENTOJŲ SAVIVALDA

Pagrindinė žmonių savivaldos, arba savireguliacijos, priemonė - san-doriai. Jų turinys - pačių santykio dalyvių valios reikalas. Pozity-vioji teisė juos tik legalizuoja nustatydama jiems tam tikrą teisinęformą, pavyzdžiui, kokia forma jie turi būti sudaromi, kur regist-ruojami ir t. t. Sandoriai yra vienas iš subjektinių teisių ir pareigųatsiradimo, pasikeitimo ar išnykimo pagrindų.

Gyventojų įtraukimas į teisinio reguliavimo mechanizmą geraidera su šiuolaikine teisės samprata, padedančia įveikti valstybės mo-nopolį kuriant teisę, užpildant valstybinio reguliavimo spragas. Beto, pats teisinis reguliavimas tada suprantamas kaip valstybės ir pa-čių žmonių poveikis tarpusavio elgesiui (savireguliacija).

Teisinis reguliavimas prasideda nuo teisinių idėjų ir teisinės są-monės.

166

I SKYRIUS

PIRMASIS TEISĖS EGZISTAVIMOLYGMUO - TEISINĖS IDĖJOS

Der Wunsch ist der Vater des Gedankes.(Noras yra idėjos tėvas.)

1. TEISINĖ SĄMONĖ

1.1 TEISINIŲ IDĖJŲ SAMPRATA

Jeigu teisė - žmogaus kūrinys, tai jos tapsmas prasideda ir turi pra-sidėti nuo teisinių idėjų ir teisinės sąmonės, iš kurios jos kyla. Matžmonių interesai, siekiantys transformuotis į visuomeninę tvarką, pir-miausia turi įgauti atitinkamą sąmoningumą ir socialinį kryptingu-mą, išoriškai pasireiškiantį teisinėmis idėjomis, kuriomis šis siekisyra grindžiamas ir kuriomis yra kviečiami to intereso turėtojai orga-nizuotis įgyvendinti savo bendrą siekį. Neatsitiktinai teisinės idėjosyra pirminis teisės egzistavimo lygmuo, juridinės tikrovės pradžia (iš-takos). Kokiomis savybėmis turi pasižymėti šios idėjos, kad jas būtųgalima pavadinti teisinėmis ir kartu atskilti nuo demokratinių, ekono-minių, filosofinių, gamtos mokslų ar kitokių idėjų?

Jos turi pasižymėti atitinkama struktūra ir socialiniu kryptin-gumu:

1) Jose turi būti aiškiai išreikštas siekis virsti visuotinai priva-lomo elgesio taisykle (nustatyti socialinę tvarką arba ją pakeisti,patobulinti).

2) Formos požiūriu jos turi būti tiek išplėtotos, sukonkretintos,formalizuotos, kad įgytų apibrėžtų teisių ir pareigų santykio pavi-dalą, t. y. socialinio elgesio norminimo technikos galią. Todėl ap-tarta teisių ir pareigų vienovė, jeigu ją laikome autentiška demokra-tinės teisės esmės išraiška, turi pasirodyti esanti tas būtinas, bendras

167

TEISĖS TEORIJA

struktūrinis teisės elementas, pasikartojantis visuose trijuose teisėsontologiniuose lygmenyse, taip pat ir teisinėse idėjose, šitaip įrody-damas kiekvieno tokio lygmens priklausomybę teisės sąvokai. Jis turiiš vidaus suvienyti visus šiuos teisės lygmenis, būti tų lygmenų įvai-rovės vienovė. Todėl įrodyti, kad konkreti idėja yra teisinė - tai įro-dyti jos gebėjimą įgauti teisių ir pareigų vienovės (arba bent) san-tykio pavidalą, suteikiantį jai techninį gebėjimą norminti ir kartu vi-suomeninti žmonių elgesį.

Pavyzdžiui, idėja, kad suverenitetas priklauso tautai, yra ne tei-sinė, o demokratinė, nes ja yra formuluojama tik pati vertybė, rei-kalaujanti pripažinti tautos prioritetą prieš valstybinę valdžią. Bet jinėra išplėtota iki konkretaus elgesio modelio. Kad taptų ir teisine,šią idėją reikia performuluoti į tam tikrą tautos ir valdžios abipusiųteisių ir pareigų santykį. Asmenys, gavę per rinkimus valdinius įga-liojimus, įgyja teisę atstovauti tautai, veikti jos vardu ir kartu — pa-reigą veikti tautos (visų socialinių grupių) interesais, būti atsakingitautai už savo veiksmų padarinius. Atitinkamai tauta, perduodama dalįsuvereniteto savo išrinktiems asmenims, kartu įsipareigoja paklusti jųpaliepimams, kol jie veiks neperžengdami gautų įgaliojimų ribų.

Šitaip formos požiūriu išplėtota demokratinė idėja virsta teisi-ne; ji tampa konkrečiu idėjiniu pageidaujamo socialinio elgesio mo-deliu, vadovaujantis kuriuo jau galimas visiškai apibrėžtas sociali-nis elgesys, įgyvendinantis demokratinės idėjos skelbiamas vertybes.Demokratinė idėja tada virsta teisinės idėjos turiniu, o teisinė idėja— demokratinės idėjos forma. Įstatymų projektas, nors jame būtų pa-čiu detaliausiu būdu suformuluotos ir išdėstytos elgesio taisyklės,kol nėra įstatymo nustatyta tvarka Seimo priimtas ir Prezidento, otam tikrais atvejais Seimo pirmininko pasirašytas ir oficialiai paskelb-tas (įformintas), tebelieka teisinė idėja.

Tai reiškia, kad teisinė idėja visada gyvuoja tik teisinėje sąmo-nėje, neperžengia jos ribų (nors ir gali daryti tam tikrą, bet nepriva-lomą poveikį žmonių elgesiui) ir egzistuoja kaip dvasinė, psicholo-ginė teisės normos ir praktinio elgesio galimybė.

Pagal formalizavimo (išplėtojimo) laipsnį teisinę idėją reikia skirtinuo teisinio siūlymo. Pavyzdžiui, oficialus Prezidento siūlymas Seimuiparengti ir išleisti antikorupcinį įstatymą bus teisinis siūlymas, o juoremiantis parengtas tokio įstatymo projektas - teisinė idėja. Teisinėidėja - tai išplėtotas iki teisių ir pareigų santykio teisinis siūlymas.

168

SPECIALIOJI DALIS

Kadangi teisinės idėjos užsimezga, subręsta, tampa apibrėžtosir atsiskiria nuo kitų gretimų idėjų žmogaus sąmonėje, todėl teisi-nių idėjų pažinimas toliau pereina į platesnę teisinės sąmonės paži-nimo problemą. Šitaip susiduriame su viena iš pradinių teisės kate-gorijų - teisine sąmone.

1.2 TEISINĖS SĄMONĖS SĄVOKA

Kadangi teisinė sąmonė yra speciali sąmonės apskritai rūšis, tai pir-miausiai reikia apibrėžti pačią sąmonė. Sąmonė apskritai - tai spe-ciali, tik žmogui būdinga reakcija Į išorinę aplinką siekiant šią pa-žinti, o pažinus - joje orientuotis, valdyti ją žmogaus egzistencijosĮtvirtinimo interesais. Tai dvasinis žmogaus įrankis, kuriuo žmogussiekia pažinti savo gyvenamąją aplinką, kad galėtų prie jos prisitai-kyti ir kartu ją pritaikyti prie savo paties poreikių.

Ta pačia paskirtimi įsiprasmina ir viena iš jos formų, ar rūšių,- teisinė sąmonė. Ji susijusi su vienu iš pagrindinių žmogaus siekių- versti savo egzistencinius interesus visai visuomenei privalomatvarka ir ja remiantis pritaikyti tą socialinę aplinką (kitų žmonių el-gesį) prie savo interesų. Todėl pažinti teisinę sąmonę - tai pažinti,kaip žmonės kolektyviniu būdu įsisąmonina savo interesus, kaip irkodėl juos transformuoja į teisines idėjas - pageidaujamo elgesioidėjinį modelį, o vėliau - į visuotinai privalomą teisinę tvarką.

Teisinė sąmonė — tai sistema vaizdinių, idėjų, teorijų, kurias su-sikuria tam tikrais interesais besivadovaujantys žmonės apie galio-jančią ir pageidautiną teisę, apie galiojančią įstatymų sutikimą arnesutikimą su jų interesais (teisingumu), taip pat teigiamos ar nei-giamos emocijos, kurias patiria skirtingų interesų turėtojai, susidū-rę su galiojančia teise, vertindami ją savo ir visuomenės interesųapsaugos požiūriu.

Atsižvelgiant į tai, skirtingų interesų turėtojai gali būti ir skir-tingos teisinės sąmonės — skirtingai vertinti galiojančią teisę ir skir-tingai įsivaizduoti pageidaujamą. Pavyzdžiui, Lietuvos bankininkų,prekybininkų teisinei sąmonei šiandien būdinga tai, kad jie pagei-dauja įstatymų, kurie neleistų valstybei kontroliuoti jų veiklos, kad,išgrobsčius iš komercinių bankų piliečių indėlius, nebūtų teisinės at-sakomybės, o indėlininkams padaryta žala būtų nurašoma „verslo ri-zikos" sąskaiton, kad nebūtų trukdoma prekiauti falsifikatais, neko-kybiškomis, kontrabandinėmis prekėmis, kad būtų kuo mažesni mo-

169

TEISĖS TEORIJA

kesčiai ir t. t. Tuo tarpu kita visuomenės dalis, kuri neturi nuosavy-bės ir naudojasi tik pagal darbo sutartį gaunama nacionalinio pro-dukto dalimi, atvirkščiai - nori socialiai aktyvios valstybės, nori, kaddarbdaviai laikytųsi įstatymų, kad valstybė surinktų daugiau mokes-čių ir dėl to galėtų vykdyti socialinę politiką — teisingiau paskirsty-tų visuomenėje turtą ir pareigas, kad visiems būtų vienodos teisinėsūkininkavimo ir verslo apskritai sąlygos, kad kiekvienu teisės pažei-dimu padaryta artimui žala būtų atlyginama, o pažeidėjai - realiainubaudžiami ir t. t.

Kadangi į galiojančią teisę reaguojama emocionaliai ir intelek-tualiai, tai šios reakcijos struktūra ir virsta teisinės sąmonės struktūra.

1.3 TEISINĖS SĄMONĖS STRUKTŪRA

Teisinę sąmonę sudaro du struktūriniai elementai (dalys): teisinė psi-chologija ir teisinė ideologija.

Teisinė psichologija - tai jausmai, išgyvenimai, kuriuos žmo-nės patina tiesiogiai susidurdami su įvairių valstybės institucijų veik-la šioms kuriant ir taikant teisės aktus, ginančius ar siaurinančiusasmens teises. Arba: Teisinė psichologija — tai emociniai žmonių iš-gyvenimai, atsirandantys konkretiems asmenims vertinant, kokiu mastujų interesai dalyvauja galiojančioje visuomenės teisinėje tvarkoje.

Konkretų teisinės psichologijos turinį sudaro žmonių emocijos,išgyvenimai, nuotaikos, įpročiai, pasitikėjimas ar nepasitikėjimas valsty-bės institucijomis, teismų vykdomu teisingumu, nepakantumas savoteisių pažeidimams, įsitikinimas gerbti konkrečius įstatymus arba jųnegerbti, ryžtas ginti savo teises teisinėmis priemonėmis ir kita. Teisinėpsichologija - tai labiausiai paplitusi teisės ir jos praktikos suvokimoir reakcijos į ją forma. Psichologinių reakcijų sritis atskleidžia, kiekpiliečiai atpažįsta galiojančioje teisėje savo interesus, valdžios institu-cijų pastangas tuos interesus pripažinti, gerbti, lemti jų įgyvendinimą.

Teisinė psichologija, nors ir būdama tam tikros rūšies stichinė,nesusisteminta žmonių reakcija į teisinę tikrovę (įstatymų kokybę,teismų, policijos ir kitų valstybės institucijų veiklą), atlieka svarbųvaidmenį garantuojant galiojančios teisės veiksmingumą. Nuo to,žmonės emocionaliai pritaria tam tikriems įstatymams ar juos atme-ta, priklausys, kaip uoliai jie juos vykdys.

Teisinė psichologija dalyvauja formuojant ir palaikant įvairiusteisinio mąstymo stereotipus - paradigmas (normatyvistinės (etatis-

170

SPECIALIOJI DALIS

tinės) teisės sampratos stereotipija), įpročius, mąstymo automatizmą.,kurie gali skatinti tiek teisėtą, tiek neteisėtą elgesį. Istorija rodo, kadvalstybinės politikos mėginimai ignoruoti žmonių teisinę psicholo-giją dažnai baigiasi teisinių ir kitokių reformų nesėkme.

Teisinio reguliavimo požiūriu teisinė psichologija reikšminga irtuo, kad ji dažnai tampa emocine paskata kurti vienokios ar kito-kios vertybinės orientacijos teisinę ideologiją (teisines idėjas), siūly-ti ir priimti tam tikrus įstatymus, ryžtingai ginti savo pažeistas tei-ses, organizuotai veikti ir t. t. Bet teisinė psichologija gali būti tokiapat emocinė priežastis ir palaikyti bei skatinti teisinį nihilizmą. Taiaktualina teisinio švietimo, auklėjimo kaip teigiamų emocijų teisi-nio reguliavimo atžvilgiu ugdymo klausimą. Žmogus, suvokęs teisi-nio reguliavimo naudą savo paties teisių saugai, kitaip reaguos į vals-tybinį reguliavimą negu, sakykime, liberalios orientacijos asmuo, apriori neigiamai žiūrįs į valstybės kišimąsi į žmonių tarpusavio san-tykius, teisinį reguliavimą dažnai vertinantis tik kaip valdžios savi-valės asmens atžvilgiu demonstravimą.

Teisinė ideologija — tai argumentuotas, daugiau ar mažiau są-moningas žmonių požiūris Į galiojančią ir pageidaujamą teisę, iškurio išsirutulioja teisės normos ir visa teisinių santykių tikrovė. Tei-sinėje ideologijoje sąmoningai pagrindžiama būtinybė arba tikslin-gumas tam tikrų žmonių interesus transformuoti į teisinę tvarką, kartunumatant tokios transformacijos padarinius bendrai tos visuomenėspažangai.

Palyginti su teisine psichologija, kuri laikoma pirmine ir labiaustichiška teisinės sąmonės „substancija", teisinė ideologija yra kryp-tingas mokslinis apmąstymas teisės kaip vientiso socialinio institu-to, glaudžiai susijusio su kitais žmogaus kūrybos (kultūros) reiški-niais - ekonomika, politika, visuomenės socialine struktūra ir kita.Joje atsispindi įsisąmoninti įvairių socialinių grupių interesai, pagrin-džiama jų pretenzija tapti teisine tvarka, tokio tapsmo priemonės.Šiuolaikinė teisinė ideologija siekia sumodeliuoti tokią socialinę tvar-ką, kuri būtų atvira įvairių socialinių grupių interesams ir kuriojekompromiso pagrindu dalyvautų įvairių socialinių grupių interesai.

Teisinė ideologija teisės pažinimo laipsniu gerokai pranoksta tei-sinę psichologiją. Pastaroji dažniausia fiksuoja išorinius, paviršinius,empirinius teisinių reiškinių požymius, o teisinė ideologija siekia at-skleisti teisės esmę, siekia suformuluoti, išdėstyti teisės pažinimą kaip

171

TEISĖS TEORIJA

tam tikrų žinių ar socialinių veiksnių sistemą. Tokios teisinės ideo-logijos pavyzdžiai istorijoje gali būti G. Hėgelio teisės filosofija, po-zityvistinė normatyvistinė laisvosios konkurencijos kapitalizmo (bur-žuazijos) ideologija, marksistinė valstybės ir teisės doktrina, preten-davusi į politiškai organizuoto proletariato ideologiją, ir daugelis ki-tų šiuolaikinių teisės sampratų, kurios formuluojamos atsižvelgiant įkurios nors socialinės grupės ar visos visuomenės narių teisių ap-saugos poreikius. Piliečiai buriasi į įvairias politines organizacijas,dažniausiai remdamiesi kuria nors ideologija - konservatizmu, libe-ralizmu, socialliberalizmu, krikščioniškuoju demokratizmu, marksiz-mu, kuri kartu apima ir tam tikras pažiūras į galiojančią ir pagei-daujamą teisę. Remiantis tokia ideologija, siekiama organizuotai verstisavo interesus visai visuomenei privaloma tvarka.

Todėl teisinė ideologija praverčia įvairiems socialiniams judėji-mams, politinėms partijoms kaip tam tikra jų veiklos socialinė pro-grama, socialinis planas; ji padeda jiems įgyti aiškius veiklos orien-tyrus ir sąmoningai bei tikslingai siekti užsibrėžtų tikslų. Turėti to-kią ideologiją yra svarbi kiekvienos šiuolaikinės socialinės techno-logijos rezultatyvumo sąlyga.

Tik neatsargus elgesys su ideologija, smurtinis, dogmatinis josprimetimas gali lemti neigiamą reakciją į ideologiją apskritai. Bū-tent toks piktnaudžiavimas ideologija ir sukūrė daugelio pokomu-nistinių šalių žmonių sąmonėje deideologizuotos visuomenės nau-dingumo iliuziją. Nesant civilizuotos ideologijos, praktikoje stichiš-kai formuojasi jėgos (ypač ekonominės) vertybes pripažįstanti ideo-logija. Pasak rusų teisininkės T. V. Sinikovos, teisinė ideologija ne-mėgsta vakuumo, jeigu ji nekuriama sąmoningai, tai jos tuštumą už-pildo kita ideologija, toli gražu ne pati geriausia. Dėl mechaniškovisuomenės deideologizavimo kartu su ekonomine krize atsirandastiprėjančio socialinio primityvizmo, dvasinės tuštumos, beprasmiš-kumo, perspektyvos praradimo pavojus, silpsta tautos imunitetas cha-rizmatiniam, nacionalistiniam populizmui66.

Bet ir norint gyventi be ideologijos, neįmanoma gyventi nesi-renkant tam tikrų vertybių sistemos - gyvenimo krypčių, kuriomisžmonės tikisi geriausiai garantuoti savo teises. O vertybių pasirinki-

66 T. B. co /// . H. . , A. B. . , 1997.

C. 560 - 561.

172

SPECIALIOJI DALIS

mas ir tokio pasirinkimo pagrindimas protu ir yra ideologija. Ideo-logiškas yra ir pats kultūros tapsmas, kiek jis yra sąmoningas verty-bių rinkimasis ir jų įgyvendinimas. Tai reiškia, kad ideologiją pri-versti kurti net ir tie, kurie mano, kad gyventi be ideologijos ir yrageriausia ideologija.

Be politinės teisinės ideologijos neįmanoma jokia civilizuotavisuomenė. Labai ideologizuotų dokumentų pavyzdžiai gali būti JAVKonstitucija, prancūzų Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija (1789),Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (1948) (toks dokumentas yra ir1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija) ir kiti, esantys Vakarų šaliųteisimų sistemų ir demokratinių vertybių ideologinis pagrindas. Ša-lims (taip pat Lietuvai), pereinančioms iš vienos vertybių sistemos įkitą, teisinės ideologijos poreikis dar aktualesnis ir akivaizdesnis.

Nacionalinė teisinė ideologija padeda konkrečiam asmeniui, so-cialinei klasei, partijai vienaip ar kitaip orientuotis naujoje politinė-je aplinkoje. Jokia, net pati detaliausia galiojančios teisės propagan-da negali šito padaryti. Skirtingai nuo konkrečių ir utilitarinių pro-gramų, lozungų, planų ir pažadų, teisinė ideologija orientuojasi į il-galaikes vertybes ir procesus, santykiškai pastovias elgesio normas.Būtent dėl to ji ir pajėgi suvienyti kartas, orientuoti jų veiklos pras-mę į socialinius, kuriamuosius tikslus. Į teisinės ideologijos statusąšiandien Lietuvoje pretenduoja teisinės valstybės koncepcija, kuriaibūtų būdingi bent tokie požymiai.

Pirma, nacionalinė teisinė ideologija neturi būti kuriama remiantissocialinio ir politinio visuomenės supriešinimo idėja; svarbu ne prie-šinti vieną socialinę grupę su kita, o siekti kuo glaudesnės dvasinėsjų integracijos derinant priešingus interesus kompromisu (abipusėmisnuolaidomis). Teisė, būdama subjektinių teisių ir pareigų vienovė, su-daro teisines tokios integracijos prielaidas, yra teisinis jos modelis.

Antra, teisinė ideologija turi būti pakankamai atvira istorinei pa-tirčiai (kad ir kokia ši būtų ir kokiai ideologijai būtų priklausiusi) irjos apmąstymui. Teisinė ideologija turi apmąstyti visa tai, kas buvoir yra konkrečios šalies kultūroje.

Trečia, ne asmenybės suverenumo (individualistinis variantas)visuomenės ir valstybės atžvilgiu propagavimas ir kartu ne žmogaussuvalstybinimas, ne jo savarankiškumo, iniciatyvos slopinimas turibūti ideologiškai grindžiami. Visi šie kraštutinumai negali būti teisi-nės ideologijos metodologiniai principai. Individualumą gali užtik-

173

TEISĖS TEORIJA

rinti tik socialumas, nes asmens teisė, kaip sakėme, galima tik vyk-dant ją legalizuojančias pareigas. Visavertė asmenybės plėtra galimaasmeniui integruojantis į visuomenę, o ši integracija vyksta ne ki-taip, kaip tik suteikiant konkretaus asmens elgesiui teisių ir pareigųvienovės pavidalą.

Ketvirta, teisinė ideologija, propaguodama teisės viešpatavimą,kartu turi propaguoti ir valstybės stiprinimo idėją, kad valstybinėvaldžia būrų pajėgi veiksmingai apginti teisę nuo kriminalinės agre-sijos. Tik stipri valstybė, turinti stiprią vykdomąją ir teisminę val-džią, gali užtikrinti teisės viešpatavimą, nes teisės realybė - tai tei-sės ir jos interesais veikiančios valstybinės valdžios simbiozė, kurteisė suteikia valstybės raidai civilizuotą, humanistinę plėtros linkmę,o valstybinė valdžia užtikrina tos linkmės visuotiną privalomumą,jos įgyvendinimą. Pati valstybė plėtotina kaip visuomenei (teisei) tar-naujanti, o ne virš visuomenės stovinti jėga.

Svarbi šiuolaikinės teisinės ideologijos dalis — pilietinė teisėssamprata, kuri lemia ją išpažįstančios visuomenės dvasinį, vertybinįbendrumą, komunikabilumą. Jos pagrindu gali formuotis visuome-nės narių bendradarbiavimo ir tarpusavio pagalbos sąmonė.

1.4 TEISINĖS SĄMONĖS FUNKCIJOS

Pagal jurisprudencijoje nusistovėjusias pažiūras, pagrindinėmis tei-sinės sąmonės funkcijomis laikomos pažintinė, vertybinė ir regu-liacinė.

Pažintinė teisinės sąmonės funkcija

Teisinės sąmonės tikslas — suvokti ir pagrįsti teisės vietą beivaidmenį socialinio reguliavimo veiksnių sistemoje, o pagrin-dinė jos funkcija - apmąstyti tiek teisinius reiškinius (teisėkū-rą, teisės taikymą, socialinį teisės veiksmingumą), tiek patiessocialinio gyvenimo raidos tendencijas, jų sąveiką su teisinetikrove. Tokio pažinimo subjektas yra tiek įstatymų leidėjas,teisininkai, tiek apskritai piliečiai, vertinantys esamos teisėsadekvatumą nūdienos žmogaus teisių saugos poreikiams.

Vertybinė teisinės sąmonės funkcijaRemiantis teisine sąmone konkrečios gyveninio aplinkybės įver-tinamos kaip juridiškai reikšmingos. Teisinis įvertinimas - taiteisės subjektų veika, kuria nustatoma, ar parlamento priimami

174

SPECIALIOJI DALIS

įstatymai atitinką teisę ir konstituciją, kaip valstybės instituci-jos, pareigūnai ir šiaip piliečiai laikosi teisėtumo ir teisingumovykdydami įstatymus.

Reguliacinė teisinės sąmonės funkcijaJi įgyvendinama remiantis sistema motyvų, vertybinių orienta-cijų, kurios veikia žmonių elgesį, jį normina. Pavyzdžiui, infor-macija apie teisės normas, kurias reikės vykdyti, pažadina visąkompleksą teisės subjekto emocijų, išgyvenimų, samprotavimų,kurie įsiprasmina kaip tam tikros teisėto elgesio paskatos arbaasocialaus elgesio stabdžiai. Šiuo atveju teisinė psichologija vei-kia kaip tam tikras konkrečios elgesio rūšies motyvas.

Su teisine sąmone perimama ir tam tikra vertybinė orientacija.Viena ar kita socialinė doktrina tampa asmens pastovios moralinėspozicijos pagrindu, teisėto elgesio stimulu, orientyru.

1.5 TEISINĖS PSICHOLOGIJOSIR TEISINĖS IDEOLOGIJOS SANTYKIS

Teisinė psichologija yra tam tikras emocinis postūmis formuotis tamtikros vertybinės orientacijos teisinei ideologijai (doktrinai). Tai emo-cionaliai suvoktas asmens, grupės ar tautos interesų santykis su galio-jančia ir pageidaujama teise. Teisinė ideologija formuluoja ir pagrin-džia tų interesų siekį virsti tam tikra visuomeninio gyvenimo tvarka.Nuo emocijos prie logikos, o nuo logikos prie elgesio taisyklių ir kon-krečių teisinių santykių - toks yra kelias nuo teisinės psichologijosiki teisinės ideologijos, o nuo jos - iki socialinių santykių tikrovės.

1.6 TEISINĖS SĄMONĖS RŪŠYS

Toliau konkretinant teisinės sąmonės sampratą, teisinė sąmonė skirs-toma į rūšis remiantis dviem kriterijais: l) subjektu; ir 2) jos spren-dimų (idėjų) kompetentingumo (nusimanymo) laipsniu.

Subjekto atžvilgiu teisinė sąmonė gali būti individuali, grupinėir visuomeninė.

Individuali teisinė sąmonė - tai atskirų asmenų požiūris Į ga-liojančią ar pageidaujamą teisę.

Grupinė teisinė sąmonė — tai tam tikro socialinio sluoksnio arsusivienijimo teisinė sąmonė. Todėl ji visada diferencijuota. Gali būti

175

TEISES TEORIJA

darbdavių, darbininkų, bedarbių, tautinių mažumų, studentų, inteli-gentų, iš įkalinimo vietų grįžusių, indėlius komerciniuose bankuosepraradusių asmenų ir kita teisinė sąmonė. Tokiu atveju pozityviojiteisė, teisės praktika vertinama konkrečios socialinės grupės intere-sų, jos teisių saugos požiūriu.

Visuomeninė teisinė sąmonė — tai su galiojančia ir pageidau-jama teise susijusios idėjos, kurias puoselėja visuomenės dauguma.Tokios teisinės sąmonės turinys šiandien Lietuvoje yra teisinės vals-tybės koncepcija, kuriai pritaria visuomenės dauguma ir kuri orien-tuojasi į visų visuomenės narių teisių įgyvendinimą.

Asmens turimos teisinės kompetencijos (teisės išmanymo) po-žiūriu teisinė sąmonė skirstoma į paprastąją, profesionalią, moksli-nę (teorinėj

Paprastoji, arba empirinė, sąmonė, kartais dar vadinama masi-ne. Mat šios rūšies teisinė sąmonė susiformuoja stichiškai, be di-desnių intelekto pastangų, apmąstymų, be specialių teisės ir sociali-nių procesų studijų. Ji būdinga tiek individualiai, tiek grupinei są-monei. Čia vyrauja teisinė psichologija, palyginti su teisine ideolo-gija (emocijos nustelbia intelektą).

Profesionali teisinė sąmonė - tai dažniausiai teisininkų sąmo-nė. Ji formuojasi sistemingai ir moksliškai studijuojant teisės dok-trinas, galiojančią teisę ir jos taikymo praktiką. Čia puikiai dera psi-chologiniai ir ideologiniai elementai.

Mokslinė teisinė sąmonė — tai teisininkų mokslininkų teisinėsąmonė. Ji formuojasi sistemingai tyrinėjant socialinius procesus, api-bendrinant jų teisinio reguliavimo praktiką.

Taigi teisinė sąmonė — tai teisinių idėjų formavimosi, jų ideo-loginio pagrindimo ir pasirengimo tapti teisės normomis stadija. Taipradinė sąmoningo ir organizuoto žmonių interesų įgyvendinimo sta-dija verčiant tuos interesus socialine tvarka.

Teisinė sąmonė teisininkui yra aktuali ne tik kaip teisinių idėjųgeneratorius, jų buveinė, nešėja. Ji galiausiai yra sinonimas pačiosteisininko kvalifikacijos, kurios turinį sudaro teisininko teisės žinių,teisinių įgūdžių ir dorovinės pozicijos ištikimai tarnauti teisės vieš-patavimui sintezė. Teisininko kvalifikacija ir yra jo teisinės sąmo-nės turinys.

176

II SKYRIUS

PEREINAMASIS LYGMUO:NUO TEISINĖS IDĖJOSPRIE TEISĖS NORMOS

Protinga, kas teisinga, o teisinga, kas ir kitiemsnaudinga, vadinasi, protinga, kas kuria visų gerovę.

1. TEISĖKŪRA - TEISINIOREGULIAVIMO PRIEMONIŲ GAMYBA

TEISĖKŪROS SĄVOKA

Socialinio intereso siekis tapti visuomenine tvarka prasideda nuo tointereso performulavimo į teisines idėjas - tam tikrą pageidaujamoelgesio projektą. Kad pajėgtų daryti realų poveikį žmonių elgesiui,šios idėjos-projektas turi peržengti teisinės sąmonės ribas ir virstiteisės normomis. O tokio idėjų „perdirbimo" į teisės normas proce-dūrų sistema ir yra teisėkūra. Tai visuomenės ar įgaliotų valstybėsinstitucijų veikla, kuria siekiama sukurti, pakeisti arba panaikintiteisės normas atsižvelgiant Į visų visuomenės narių teisių ir teisėtųinteresų apsaugos bei įgyvendinimo poreikius.

Platesniu požiūriu teisėkūra - procesas nuo teisinio sumany-mo, teisinės idėjos suformulavimo iki teisės normos priėmimo ir pa-skelbimo (promulgacijos). Teisėkūra kartu yra ir tas momentas, nuokurio į teisės tapsmą įsitraukia valstybė; tai forma, kuria teisė susi-vienija su valstybe, kad būtų užtikrinama tolesnė socialinių interesųjuridizavimosi eiga. Teisine kūryba valstybė tampa institucine teisėsdalimi. Būtent dėl šios funkcijos teisėkūra yra viena iš svarbiausiųvalstybinės veiklos krypčių, nes viskas, kas viešai ir svarbaus daro-ma teisinėje valstybėje, daroma remiantis teisės normomis.

Teisėkūros tikslas demokratinėje visuomenėje - formuluoti teisėsnormas siekiant užtikrinti žmogaus teisių saugą ir jų įgyvendinimą.

177

TEISĖS TEORIJA

1.1 TEISĖKŪROS SUBJEKTAI

Pagrindinis teisėkūros subjektas atstovaujamosios demokratijos są-lygomis - tam įgaliotos valstybės institucijos (parlamentas, prezi-dentas, vyriausybė, ministerijos, ministrai, savivaldybių tarybos, teis-mai (Lietuvoje teisėkūros teisė teismams oficialiai nepripažįstama).Toks subjektas yra ir pati tauta, kai ji pareiškia savo valią referen-dumu. Kitos valstybės institucijos ir piliečių susivienijimai gali būtiteisėkūros subjektai tik kompetentingoms valstybės institucijomssankcionuojant jų kuriamas elgesio taisykles (korporatyvinė teisė).

1.2 TEISĖKŪROS BŪDAI

Remiantis valstybės aktyvumu kuriant teisę, skiriami keli teisės nor-mų kūrinio būdai: 1) originalioji kūryba, kai sukuriama nauja, vi-suomenėje neegzistavusi teisinio reguliavimo priemonė - elgesio tai-syklė; 2) sankcionavimas - tai oficiali kompetentingos valstybės ins-titucijos procedūra, kuria patvirtinama (sankcionuojama) jau esama el-gesio taisyklė suteikiant jai teisės normos statusą — visuotinį privalo-mumą; ir 3) ratifikavimas - speciali sankcionavimo rūšis, kai parla-mentas vadovaudamasis tam tikra procedūra patvirtina tarptautinės su-tarties, deklaracijos, konvencijos nustatytą elgesio taisyklę, suteikiajai įstatymo galią ir kartu įtraukia ją į nacionalinės teisės sistemą.

1.3 TEISĖKŪROS RŪŠYS

Atsižvelgiant į teisės normų kūrimo būdus, teisėkūra skirstoma įrūšis.

ORIGINALIOJI TEISĖKŪRA

Tai kompetentingų valstybės institucijų (parlamento, prezidento, vy-riausybės, ministerijų, departamentų, savivaldybių tarybų, jų valdy-bų ar kitų valstybės institucijų) kūrybinė veikla, kuria sukuriama nau-ja elgesio taisyklė — teisės norma.

Pagal subjektą originalioji teisėkūra gali būti tautos (referendu-mas) ir kompetentingų valstybės institucijų,

Referendumas — tai tokia teisėkūros rūšis, kai pati tauta visuoti-niu balsavimu priima konstitucijos ar konkretaus įstatymo nuostatasreglamentuoti vidaus ar užsienio politiką. Kai kuriose šalyse referendu-mas vadinasi plebiscitu, arba „tautos balsavimu" (Austrija, Šveicarija).Referendumu sprendžiami „svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimoklausimai" (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 str.). Šiuo būdu buvo

178

SPECIALIOJI DALIS

priimtas 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos l straipsnis: „Lie-tuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika."

Referendumas yra tiesioginės demokratijos institutas, kurio es-mę nusako du pagrindiniai požymiai: l) tautos suverenių galių (su-prema potestas) tiesioginis pareiškimas; ir 2) priimtų aktų specialijuridinė galia, kuri konkretinama tokiais požymiais:

a) tik referendumu gali būti pakeičiamos Konstitucijos l skirsnio„Lietuvos valstybė" bei XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas"nuostatos (l996 m. rugpjūčio 22 d. Lietuvos Respublikos refe-rendumo įstatymas Nr. I-1505, l str.);

b) referendumu priimtos nuostatos ar kitas sprendimas yra ga-lutinis ir nereikalingas kurios nors institucijos patvirtinimo;

c) referendumu priimti sprendiniai, skirtingai nuo bendrųjų įsta-tymų, įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo (33 str. 2 d.) (ben-drieji arba paprastieji įstatymai įsigalioja paskelbimo dieną);

d) referendumu priimtos nuostatos ar kitas sprendimas gali būtipakeistas ar panaikintas irgi tik referendumu (Lietuvos Res-publikos referendumo įstatymo 34 str. l d.). Tai reiškia, kadtautos sprendimo negali pakeisti ar panaikinti jokia valstybėsinstitucija, o tik pati tauta kitu savo sprendimu.

Referendumai gali būti skirstomi į sprendžiamuosius, pataria-muosius ir ratifikacinius.

Sprendžiamieji referendumai - tai tokia tautos valios pareiš-kimo teisėkūra forma, kai tauta visuotiniu balsavimu priima įsta-tymus ar jų nuostatas.Patariamieji referendumai yra tie, kuriems teikiami svarstytisvarbiausi šalies gyveninio klausimai, kai valdžios institucijossiekia sužinoti tautos nuomonę konkrečiu klausimu, kurį vals-tybės institucijos rengiasi reglamentuoti.Ratifikaciniai referendumai - tai teisėkūros forma, kai tautaišreiškia pritarimą ar nepritarimą parlamento priimtam įstatymuiarba valstybės institucijų pasirašytai tarptautinei sutarčiai, kon-vencijai, deklaracijai.

Nuo 1994 m Lietuvos Respublikos referendumo įstatymas ne-skirsto referendumo į rūšis.

Deleguota, arba įgaliota, teisėkūra, - tai tokia originaliosios tei-sėkūros rūšis, kai kompetentinga valstybės institucija (pvz., parla-

179

TEISĖS TEORIJA

mentas) paveda kitai valstybės institucijai (prezidentui, vyriausybei)išleisti įstatymo galią turintį teisės normų aktą. Lietuvos Respubli-kos Konstitucija nenumato deleguotos įstatymų teisėkūros. Tuo tar-pu Italijos Konstitucija (1947) leidžia parlamentui deleguoti įstaty-mų leidybos teisę Vyriausybei nustatydama, kuriam laikui, kokiemsklausimams spręsti ta teisė deleguojama ir remiantis kokiais princi-pais ja galima naudotis (76 str.).

SANKCIONUOTA TEISĖKŪRA

Ji nesukuria originalios teisės normos, o tik sankcionuoja (patvirti-na) jau egzistuojančią elgesio taisyklę, t. y. skelbia ją teisės normair įpareigoja garantuoti jos vykdymą valstybės prievarta. Sankcio-nuotos teisėkūros pavyzdžiai gali būti papročių sankcionavimas.1990 m. Lietuvos Aukščiausioji Taryba nutarimu sankcionavo paprotįgruodžio 25 d. švęsti Kalėdas, arba Kristaus gimimo šventę.

Paprotinė elgesio taisyklė susiformuoja anksčiau už valstybę irnepriklausomai nuo jos. Valstybė (parlamentas) gali sankcionuoti netik papročius, bet ir visuomeninių organizacijų ar žemesnių valsty-bės institucijų sukurtas elgesio taisykles. Pavyzdžiui, Lietuvos teisėsakademijos statutas yra sukurtas valstybės institucijos, kuri neturiteisės kurti teisės aktus, turinčius bendrųjų teisės normų. Bet Sei-mui 1998 m. sausio 8 d. nutarimu Nr. VIII-6031 patvirtinus (sank-cionavus) pačios Teisės akademijos mokslininkų susirinkimo sufor-muluotas elgesio taisykles, reguliuojančias akademijos vidaus gyve-nimą ir elgesį visų, kurie bendraus su akademija, šis statutas įgyjateisės norminio (poįstatyminio) akto galią. „Jeigu asmuo sudaro pa-skolos sutartį arba įgyja nuosavybę, tai šis jo žodinis potvarkis -tebūnie teisė", — buvo sakoma romėnų įstatymuose67. Šiuo atvejunorima pasakyti, kad teisės normas neperžengdami tam tikrų ribųkuria ir patys piliečiai, o valstybė pasilieka teisę patvirtinti tokią el-gesio taisyklę ir garantuoti prievartinį jos vykdymą.

Iki šiol Lietuvoje kai kurias technines normas (Kelių eismo tai-sykles) sankcionuoja Vyriausybė, paversdama jas socialinėmis teisi-nėmis normomis, kurios juridinės galios požiūriu tegali būti poįstaty-minės teisės normos. Tačiau už kai kuriuos tokių normų pažeidimusnumatyta net baudžiamoji atsakomybė (Lietuvos Respublikos BK

Teisės etiudai. Vilnius, 1988. P. 74.

180

SPECIALIOJI DALIS

246 str.). Jeigu už poįstatyminiame akte nustatytų draudimų pažeidi-mą gali atsirasti baudžiamoji atsakomybė, tai poįstatyminis aktas ju-ridinės galios požiūriu prilyginamas įstatymui. Tai įneša painiavą įteisės aktų hierarchiją. Draudimai, už kurių pažeidimus numatoma bau-džiamoji atsakomybė (įkalinimas), privalo turėti įstatyminių draudi-mų galią, nes, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, pagrindinesasmens teises gali riboti tik įstatymas: „Niekam neturi būti atimta lais-vė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokiasyra nustatęs įstatymas." (20 str. 2 d.) Tai reiškia, kad jeigu įstatymoskiriamos kriminalinės bausmės, tai jos turi būti skiriamos tik už pa-žeidimus tokių draudimų (asmens teisių ribojimus), kurie irgi buvonustatyti įstatymo. Sankcijas nustatantis teisės aktas negali būti di-desnės juridinės galios, negu tas teisinio reguliavimo aktas, kuris tądraudimą formulavo. Būtent Čia išryškėja praktinė reikšmė to skirtu-mo, kad baudžiamieji įstatymai ne draudžia, o tik baudžia. Jie yraskirti ne nustatyti teisės subjektų teisinį statusą, vadinasi, ir ne drau-dimus, o tik garantuoti reguliacinių teisės normų, šiuo atveju konsti-tucinių, nustatytus draudimus (įpareigojimus). Baudžiamoji atsakomybėgali atsirasti pažeidus tik įstatymo, o ne poįstatyminio akto nustatytądraudimą. Vadinasi, jeigu už Kelių eismo taisyklių pažeidimą nusta-toma baudžiamoji atsakomybė, tai šių taisyklių sankcionavimas — neVyriausybės, o Seimo kompetencija ir tas sankcionavimas turėtų būtiįforminamas ne Seimo nutarimu, o įstatymu.

l .4 TEISĖKŪROS STADIJOS

Teisėkūra arba įstatymų leidyba yra sudėtingas, daugiapakopis pro-cesas, vienaip ar kitaip varžantis, ribojantis žmogaus teises ir dėl tolabai atsakingas, reikalaujantis iš įstatymų leidėjo solidžios moksli-nės kompetencijos, gebėjimo suvokti įvairių visuomeninio gyveni-mo sričių raidos perspektyvas, numatyti socialinius priimamų įstaty-mų veikimo padarinius.

Todėl išskiriamos dvi pagrindinės įstatymo reglamentuojamos tei-sės normų kūrybos (teisėkūros) stadijos: 1) teisės normų akto pa-rengimas; 2) teisės normų akto priėmimas ir paskelbimas.

Pirmosios stadijos procedūros:

a) įstatymų leidybos iniciatyvos teisės įgyvendinimas (pirmi-nis norminio teisės akto projekto parengimas, arba teisinis siū-lymas, projekto registravimas);

181

TEISES TEORIJA

b) projekto svarstymas pagal tam tikras procedūras;c) projekto priėmimas.

Antrosios stadijos procedūros:

a) norminio teisės akto pasirašymas ir paskelbimas (promul-gavimas);b) teisės akto įsigaliojimas.

Pirmoji stadija prasideda nuo teisinės idėjos susiformavimo irjos paplitimo visuomenėje. Kiekviena pažangi socialinė idėja, taippat teisinė, aplenkia esamą visuomenės sąmonės ir visuomeninių san-tykių brandos lygį. Šitaip pasireiškia šios idėjos varomoji, kuriamo-ji galia. Bet dėl šio radikalumo ji sutinka ir tam tikrą pasipriešini-mą visuomenėje. Ir tai suprantama. Kadangi senąja tvarka yra ma-terializuotas tam tikros socialinės grupės interesas (nauda), todėl tointereso turėtojas žiūri į kiekvienos naujos teisinės idėjos pretenzijątapti visuomeninio elgesio taisykle kaip į pavojų savo interesui. Betjuo visuomenė demokratiškesnė (jokia socialinė grupė neturi ekono-minės ar politinės persvaros), juo plačiau visuomeninė tvarka pa-grįsta įvairių socialinių grupių interesų kompromisu, tuo lengviaujoje prasiskina kelią naujos idėjos, taip pat teisinės.

Susiformavus teisinei idėjai, kyla reikalas ją svarstyti parlamen-tui ir paversti teisės norma. Todėl teisinės idėjos kelias į šią valstybėsinstituciją prasideda nuo įstatymų iniciatyvos teisės įgyvendinimo.

ĮSTATYMŲ INICIATYVOS TEISĖ

Tai leidimas siūlyti Seimui priimti ir išleisti tam tikrą norminį tei-sės aktą (įstatymą). Pagal 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstituci-ją, šią teisę turi Lietuvos Respublikos Seimo nariai (kiekvienas arjų grupė), Lietuvos Respublikos Prezidentas, Vyriausybė ir 50 tūks-tančių piliečių, turinčių rinkimų teisę (68 str.). Šių subjektų pasiūly-tus įstatymų projektus Seimas privalo svarstyti. Įstatymų projektą,žinoma, gali įteikti Seimui ir bet kuris pilietis ar piliečių susivieni-jimas, bet jo Seimas neprivalo svarstyti.

PROJEKTO ĮREGISTRAVIMAS

IR SVARSTYMAS SEIMO KOMISIJOSE IR KOMITETUOSE

Siūlomas teisės akto projektas, įregistruotas Seime, toliau siunčia-mas į atitinkamus Seimo komitetus ir komisijas susipažinti ir pa-rengiamas svarstyti Seimo posėdyje. Šis etapas apima daugelį pro-

182

SPECIALIOJI DALIS

cesinių veiksmų: projekto teiginių patikrinimą įstatymų leidybos tech-nikos požiūriu, ar tekste vartojamos sąvokos, teiginiai vieni kitiemsneprieštarauja, ar jie vienareikšmiškai apibrėžti, atliekama krimino-geninė (ar tai neskatins nusikalstamumo), ekonominė (kokių ekono-minių, socialinių padarinių sukels jo priėmimas ir veikimas) ir kito-kios ekspertizės. Projektas toliau derinamas su Vyriausybe, teisingu-mo ministerija, kitomis suinteresuotomis valstybės institucijomis, po-litinėmis partijomis, visuomeninėmis organizacijomis, socialinėmisgrupėmis, gali būti skelbiamas spaudoje visuomenei susipažinti, pas-kui svarstomas Seimo komisijose, komitetuose ir t. t.

ĮSTATYMŲ PROJEKTO SVARSTYMAS SEIMO POSĖDYJE

Jis vyksta keliais skaitymais ir pradedamas išklausant pirmiausia įsta-tymo projekto iniciatorių ir atitinkamo komiteto nuomonės apie pa-grindinius projekto teiginius. Projekto tekstas svarstomas aptariantkiekvieną jo straipsnį. Už kiekvieną Seimo narių pasiūlytą projektopataisą balsuojama atskirai. Projektas gali būti arba priimamas, arbaatmetamas, arba siunčiamas toliau jį tobulinti.

ĮSTATYMO PRIĖMIMAS

Įstatymas laikomas priimtas, jeigu už jį balsavo dauguma Seimo na-rių, dalyvavusių posėdyje (pusė plius vienas) (Konstitucijos 69 str.2 d.). Konstituciniai įstatymai priimami, jeigu už juos balsavo dau-giau kaip pusė visų Seimo narių, o keičiami ne mažesne kaip trijųpenktadalių visų Seimo narių balsų dauguma. Įstatymų nuostatos galibūti priimamos ir referendumu (Konstitucijos 69 str. 3 - 4 d.).

ĮSTATYMO PASIRAŠYMAS IR PASKELBIMAS

Tai paskutinė, būtina teisėkūros stadija, nes su ja susijęs įstatymoįsigaliojimas: „galioja tik paskelbti įstatymai" (Konstitucijos 6 str.),arba non obligat lex nisi promulgata (įstatymas neįpareigoja, jei jisnepaskelbtas). Įstatymo projekto pasirašymas ir paskelbimas spau-doje yra tas momentas, nuo kurio įstatymo projektas tampa įstaty-mu - realia socialinius santykius norminančia jėga. Tai visuomenėsinformavimas, kokio elgesio iš jos reikalaujama.

Todėl Seime priimtas įstatymo projektas siunčiamas LietuvosRespublikos Prezidentui pasirašyti ir paskelbti. Jeigu nesutinka su įsta-tymo turiniu, Prezidentas gali pasinaudoti santykine veto teise ir grą-žinti Seimui jo priimtą įstatymą svarstyti pakartotinai, nurodydamas,

183

TEISĖS TEORIJA

į kurias įstatymo vietas ir dėl ko Seimo nariams reikia atkreipti dėmesį(Konstitucijos 71 str. l d.). Pasirašęs Seimo priimtą įstatymo projektą,Lietuvos Respublikos Prezidentas skelbia jį „Valstybės žiniose".

Pagrindines įstatymų priėmimo ir paskelbimo procedūras nustatoLietuvos Respublikos Konstitucija (68-72 str.) ir 1993 m. spalio 5d.Lietuvos Respublikos Seimo Statutas Nr. I-260 bei vėlesni jo pakeiti-mai ir papildymai, taip pat 1995 m. gegužės 2d. Lietuvos Respubli-kos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas.

Priėmus ir paskelbus įstatymą, prasideda atvirkštinis procesas.Įstatymas grįžta žmonėms jau kaip privalomi paliepimai ir išaiškėjajo likimas - arba jis įgyvendinamas, arba visuomenė jo nepriima irjis lieka popieriuje. Jeigu toks įstatymas daugeliu atvejų nevykdo-mas, jeigu prieš jį protestuoja tam tikra visuomenės dalis, jeigu jissukelia neigiamų socialinių padarinių, formuojasi naujos teisinės idė-jos, susijusios su būtinybe jį papildyti nauja teisės norma ar pakeis-ti. Tada prasideda teisės judėjimas nuo teisinių santykių prie teisi-nių idėjų, o nuo jų - vėl teisės normų link. Teisėkūra įgyja ratopavidalą, kad visada išliktų atvira sistema, kaip kad tokia sistemayra pats gyvenimas.

1.5 TEISĖKŪROS PRINCIPAI

Kad teisės normos vienodai tarnautų visų visuomenės narių ir so-cialinių grupių pagrindinėms žmogaus teisėms, orientuotų žmones įsantarvę, o jų vykdymas nereikalautų didinti prievartos, teisėkūra de-mokratinėje visuomenėje turi atitikti tam tikins iš pilietinės teisėssampratos ir teisinio įstatymo koncepcijos išplaukiančius principus.

TEISĖTUMO PRINCIPAS

Jis reikalauja, kad valstybės institucijos, kurdamos norminius teisėsaktus, neviršytų savo kompetencijos, laikytųsi kiekvienai norminiųteisės aktų rūšiai nustatytos tų aktų priėmimo ir išleidimo tvarkos(procedūrų) ir subordinacijos pagal juridinę galią: Seimo priimamiįstatymai turi neprieštarauti Konstitucijai (7 str.), o Prezidento dek-retai, Vyriausybės nutarimai, kitų valstybės institucijų teisės aktai -Konstitucijai ir įstatymams. Teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnęjuridinę galią turinčiam teisės aktui, yra neteisėtas ir negalioja. Tei-sė konstatuoti tokį prieštaravimą suteikta Konstituciniam ir Admi-nistraciniam teismams.

184

SPECIALIOJI DALIS

Bet teisėtumo principas teisinėje valstybėje reiškia ne tik for-mos, bet ir turinio teisėtumą: vadinasi, konkretus teisės aktas turineprieštarauti ne tik aukštesnę juridinę galią turinčiam teisės aktui,bet ir pagrindinėms žmogaus teisėms; jis neturi įtvirtinti įstatymųleidėjo savivalės tų teisių atžvilgiu.

TEISĖKŪROS DEMOKRATIŠKUMAS IR VIEŠUMAS

Šiuo principu siekiama sudaryti sąlygas įsitraukti į teisėkūrą visuo-menei. Jis įpareigoja parlamentą viešai skelbti rengiamų įstatymų pro-jektus, kad piliečiai galėtų laiku su jais susipažinti ir pareikšti savosiūlymus. Tokie projektai gali būti svarstomi per spaudą, radiją, te-leviziją, juos išsiuntinėjant suinteresuotiems žmonių susivienijimams,valstybės institucijoms, platinant internetu. Gautas visuomenės pasta-bas įstatymų leidėjas privalo svarstyti atitinkamose teisėkūros komisi-jose, komitetuose, jų pagrindu tobulinti rengiamo įstatymo projektąsiekiant skirtingų interesų kompromiso ir bendros gerovės.

TEISĖKŪROS PROFESIONALUMAS

Tai pastanga kitomis priemonėmis siekti kuriamų teisės akrų kokybėsir praktinio jų veiksmingumo. Įstatymo kūrėjas yra įpareigojamas geraiišanalizuoti, pažinti tam tikrame regione konkrečiu laiku besiklostan-čius žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo poreikius, reikalaujan-čius atitinkamo teisinio reguliavimo. Taip pat įstatymų leidėjas priva-lo prognozuoti priimamo teisės akto ekonominius, socialinius padari-nius bendrai krašto rimčiai ir gerovei. Tam kviečiami įvairių sričiųspecialistai, teisininkai, galintys turėti įtakos įstatymo turinio irformos kokybei.

SOCIALINIO KOMPROMISO PRINCIPAS

Šis principas įpareigoja įstatymų leidėją įkūnyti priimamų teisės aktų.normose vienodą visų socialinių grupių interesų apsaugą, o tiems in-teresams susipriešinus, jų priešpriešą įveikinėti abipusėmis nuolaido-mis (kompromisu). Socialiniu kompromisu pagrįsti įstatymai palaikosocialinę santarvę ir socialinį stabilumą, o jų vykdymas užtikrinamasminimalia valstybės prievarta. Šį principą ignoruojantys įstatymai ne-gali būti ilgalaikiai, jie žmonių laikomi „neteisingais", „neprotingais".

IŠSAMUMO PRINCIPAS

Šis principas reikalauja, kad parlamentas laiku išleistų įstatymus, rei-kalingus įvykdyti pagrindinius Konstitucijos paliepimus, kad pilie-

185

TEISĖS TEORIJA

čiai turėtų visas Konstitucijoje nurodytas teisines priemones apsau-goti ir operatyviai, mažiausiomis pastangomis įgyvendinti savo kon-stitucines teises. Pavyzdžiui, Konstitucija nustato, kad „piliečiamslaiduojama peticijos teisė, kurios įgyvendinimo tvarką nustato įsta-tymas" (33 str. 3 d.). Tai įpareigoja Seimą neatidėliojant tokį įstaty-mą priimti, nes priešingu atveju tą teisę bus sunku įgyvendinti re-miantis vien Konstitucijos 6 straipsniu: „Konstitucija yra (...) tiesio-giai taikomas aktas." Tačiau priimti tokį įstatymą Seimas delsė iki1999 m. liepos 7d. ir šitaip neveikimu pažeidinėjo Konstitucijos33 straipsnio trečiąją dalį.

DAUGUMOS PRINCIPAS

Jis įtvirtintas Konstitucijoje kaip Seimo ir kitų atstovaujamųjų ins-titucijų veiklos, įstatymų ir kitokių sprendimų priėmimo procedūrosprincipas: priimamas tas įstatymo projektas, kuris susilaukė daugu-mos Seimo narių (Konstitucijos 69 str. 2 d.) ar tautos pritarimo. Juoremiantis priimami visi referendumui pateikiami sprendimai. Tačiaudaugumos principas gali būti ir diktato principas, legalizuojantis ma-žumos teisių pažeidimą. Dauguma nėra teisė pažeisti mažumos tei-ses. Todėl jis kuriant teisę neturi pakeisti socialinio kompromiso prin-cipo. Demokratinių kraštų atstovaujamosiose valdžios institucijosedaugumos principas taikomas retai, ir tik tais atvejais, kai po dide-lių pastangų vis dėlto nepavyksta pasiekti kompromiso formuluojantkonkrečios teisės normos tekstą. Jis yra tam tikro spaudimo priemo-nė, taikoma kraštutiniais atvejais.

Mūsų Konstitucijos 69 straipsnio antroji dalis leidžia priimti įsta-tymą, jeigu už jį „balsavo dauguma Seimo narių, dalyvaujančių po-sėdyje". Konstitucija nereglamentuoja, kiek mažiausiai Seimo nariųturi dalyvauti Seimo posėdyje, kad posėdžio priimti teisės aktai ga-liotų. Todėl gali susidaryti kuriozinė situacija, kai keli Seimo nariaigali priimti įstatymą.

EKONOMIŠKUMO PRINCIPAS

Šis principas nustato, kad įstatymo projektas būtų rengiamas, o pri-imtas įstatymas vykdomas mažiausiomis laiko, energijos, medžiagųir kitokiomis sąnaudomis. Šį principą ignoravo Vyriausybės 1998 m.sausio 22 d nutarimas Nr. 83 „Dėl pirmosios laiko juostos laiko tai-kymo", kuris, pavėlinęs darbo dienos pradžią, įpareigojo viešąsias Lie-tuvos valstybės įstaigas, o per jas - ir Lietuvos žmones ilgiau dirbti

186

SPECIALIOJI DALIS

tamsiu paros metu (didinti nebūtinas energijos sąnaudas, veikti ma-žesnio saugumo sąlygomis) ir ilgiau miegoti šviesiuoju paros metu.

Teisėkūros principus galima apibendrinti žinoma F. Bekono (Ba-con) išvada: „Įstatymą galima laikyti geru, jeigu jis tikslus, jeigu joreikalavimai teisingi, jeigu jis lengvai vykdomas, jeigu jis suderin-tas su valstybės forma ir jeigu skatina piliečius gėriui."68

Legem brevem esse oportet,quo facilius ab imperitis teneatur.

Seneka69

1.6 TEISĖKŪROS JURIDINĖ TECHNIKA

Viena iš svarbiausių teisėkūros tobulinimo sąlygų - išmanymas tamtikrų metodinių reikalavimų, taisyklių ir techninių priemonių, reika-lingų objektyvizuojant teisines idėjas į teisės normas. Šie reikalavi-mai ir priemonės per daugelį amžių yra išplėtoti įvairių šalių ir kon-centruotai apibendrinti tokia žinių sritimi, kurią vadiname juridineteisėkūros technika. Ši technika — tai sistema kalbinių loginių irorganizacinių priemonių bei procedūrų kuriomis formuluojamos, aiš-kinamos ir struktūriškai išdėstomos teisės normos, rengiami, suda-romi, įforminami, išleidžiami, sisteminami, saugomi ir randami tei-sės normų aktai.

Tokios technikos įvaldymo poreikį itin jaučia parlamentarai, vals-tybės valdymo aparato tarnautojai, teisininkai - visi tie, kurie susi-duria su įvairių teisės aktų kūryba, jų taikymu, sisteminimu. Ypačtai aktualu demokratinėje valstybėje, kai reikia kurti įstatymus atsi-žvelgiant ne į kurios nors vienos, o į visų socialinių grupių, intere-sus, kai „klasių kovą" reikia keisti socialiniu bendravimu ir santar-ve. Kai kurie autoriai (M. N. Marčenko), pabrėždami ypatingą teisi-nės technikos svarbą, mano, kad sukurti veiksmingą įstatymą yratas pats kaip atrasti mokslo dėsnį70. Ir ne be pagrindo, nes kuriantkonkretų įstatymą reikia integruoti įvairaus ontologinio lygmens ver-tybes: žmonių einamuosius ir perspektyvinius poreikius, ekonomi-nes, intelektines, psichologines tautos galimybes veikti pagal pro-

68 . . T. 1. , 1977. C. 481.69 Įstatymas turi būti trumpas, kad nepatyrusiam būtų lengviau jo laikytis.70 . . 2. Teop / .

. . H. . M o c , 1998. C. 174.

187

TEISES TEORIJA

jektuojamą elgesio taisyklę, atsižvelgti į mokslo ir technikos lygį,socialinę visuomenės struktūrą, vyraujančių socialinių jėgų santykį,nuo kurio priklauso pritarimo ar pasipriešinimo įstatymui jėga, irkita. Todėl įstatymų leidėjui privalu:

— pažinti įvairių socialinių grupių ir visuomenės apskritai inte-resus, toje visuomenėje susiklosčiusius papročius, tradicijas, visuo-menės daugumos ekonomines, intelektines, psichologines galimybesvykdyti projektuojamo įstatymo nustatomą tvarką ir į tai atsižvel-giant reguliuoti socialinius santykius;

- panaudoti teisėkūrai mokslo ir technikos laimėjimus;- palyginti projektuojamą įstatymą ne tik su panašiais praeityje

taikytais teisinio reguliavimo būdais ar su dabar galiojančiais kitųšalių įstatymais, bet ir su kitais tos pačios socialinių santykių rūšiesreguliatoriais71 (dorovės normomis, visuomeninių organizacijų nor-momis) ir kita.

Visą šį vertybių spektrą įstatymų leidėjas turi apimti, integruotivienu „proto aktu" ir performuluoti į aiškią, vienareikšmiškai su-prantamą elgesio taisyklę. Ir čia įstatymų leidėjui į talką ateina tei-sėkūros juridinė technika.

Jai keliami du tikslai: 1) racionaliai reguliuoti visuomeninius san-tykius, vengti norminimo spragų padėti taupiausiomis priemonėmissiekti bendrųjų teisėkūros tikslų; 2) formuluoti ir išdėstyti teisės nor-mas taip, kad jų adresatai (asmenys) aiškiai suprastų jiems nustato-mų teisių ir pareigų turinį bei pobūdį, taip pat teisinius faktus, kuriųpagrindu tos teisės ir pareigos atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia.

Siekiant šių tikslų, teisėkūros technikos taisyklės skirstomos įtris rūšis.

IŠORINIO NORMINIŲ TEISĖS AKTŲ TVARKYMO TAISYKLĖS

Kiekvienas teisės aktas privalo turėti išorinius rekvizitus (požymius),rodančius jo juridinę galią, reguliavimo objektą, galiojimo sritį, su-teikiančius dokumentui oficialumo. Kiekvienas norminis teisės ak-tas turi turėti: rūšies pavadinimą (įstatymas, dekretas, nutarimas,sprendimas, instrukcija ir t. t.), sudariusios institucijos ar pareigūnopavadinimą (Seimo ar Vyriausybės nutarimas, Ministro pirmininkopotvarkis), taip pat pavadinimą, atspindintį teisės akto turinį (nuta-

71 O . . 2. / .. M . H . M a . M o c , 1998. C . 175.

188

SPECIALIOJI DALIS

rimas skirti baudą arba patvirtinti tam tikros įstaigos statutą), re-guliavimo objektą (teismo sprendimas civilinėje byloje dėl žalos at-lyginimo). Šie pavadinimai turi būti kiek galima trumpesni.

Toliau teisės normų akte turi būti pažymėta jo sudarymo vietair data, taip pat eilės numeris, reikalingas racionaliai teisės aktų pa-ieškai. Tokią numeraciją turi Seimo įstatymai, nutarimai, Vyriausy-bės nutarimai, savivaldybių tarybų sprendimai ir kiti aktai. Būtinasakto rekvizitas - jį pasirašiusio pareigūno pareigybė, vardas ir pa-vardė.

Čia išvardyti teisės normų akto rekvizitai apibendrinant vadina-mi akto (dokumento) titulu.

NORMINIO TEISĖS AKTO STRUKTŪRAI KELIAMI REIKALAVIMAI

Viena iš tokių procedūrų yra reikalavimas, kad viename teisės nor-mą akte būtą išdėstomos tik vienos rūšies teisės normos. Toks aktasturi turėti pakankamai apibrėžtą reguliavimo objektą ir būti skirtasreguliuoti vienarūšius visuomeninius santykius. Jis neturi reguliuotiįvairių rūšių santykių. Santykius, sudarančius skirtingų teisės šakųobjektą, reguliuoja atskiri teisės aktai. Geriau išleisti kelis teisės nor-mų aktus negu viename akte formuluoti teisės normas, reguliuojan-čias įvairius socialinius santykius. Pavyzdžiui, teisinės technikos po-žiūriu būtų nekorektiška Darbo sutarties įstatyme kaitų su teisės nor-momis, nustatančiomis darbo sutarties sudarymo, jos nutraukimo, pa-keitimo sąlygas, kartu išdėstyti ir teisės normas, reguliuojančias dar-buotojų pensinio aprūpinimo tvarką. Tai sunkintų norminių teisėsaktų sisteminimą, teisės normų paiešką ir galiausiai - patį žmogausteisių apsaugos procesą.

Teisės normų aktuose pirmiau išdėstomos bendrosios normos,paskui - specialiosios, konkretinančios pirmąsias; pirmiau — mate-rialiosios teisės normos, paskui — proceso teisės.

TEISĖS NORMŲ KALBAI KELIAMI REIKALAVIMAI

Viena iš svarbiausių teisinės technikos dalių yra teisės norminių ak-tų kalba (terminija). Nuo kalbos priemonių tikslumo labai priklausoteisinio mąstymo aiškumas, tikslumas, o galiausiai - ir žmogaus teisiųgynybos operatyvumas, rezultatyvumas. Sakoma, kad viduramžiaisvienas teismas išteisinamąjį nuosprendį buvo suformulavęs taip: „Pa-karti negalima, paleisti." Teismo raštininkas, perrašydamas nuosp-rendį, kurio kopija turėjo būti įteikta nuosprendžio vykdytojams, kab-

189

TEISES TEORIJA

l e l į padėjo ne po žodžio „negalima", o prieš jį, todėl nuosprendisįgavo priešingą prasmę: „Pakarti, negalima paleisti." Tai reiškia, kadteisės normų formuluotėms privalus matematinis (vienareikšmis) tiks-lumas, nes už kiekvienos tokios formuluotės slypi žmonių likimai:bet koks teisinių formuluočių netikslumas gali virsti vienokiu ar ki-tokiu žmogaus teisių pažeidimu, pagrindu kaltiesiems išvengti teisi-nės atsakomybės.

Formuluojant teisės normas, vartojami trijų rūšių terminai: ben-drieji neteisiniai terminai, kuriais žymimos ne teisės, o visiems moks-lams bendros sąvokos (asmuo, valstybė, žmogus, kultūra, metodas,veika ir kt.); bendrieji teisės terminai — tai žodžiai, kuriais žymi-mos plačiausios apimties teisės sąvokos, vartojami visuose arba bentdaugelyje teisės mokslų: teisė, teisingumas, teisės pažeidimas, tei-sės norma, teisinė atsakomybė, teisinis santykis, teisinė sąmonė, tei-sinė kultūra ir t. t.; specialūs teisės terminai, žymintys teisės sąvo-kas, vartojamas tik kai kuriuose teisės moksluose: netesybos, admi-nistracinė atsakomybė, ranga, regresinis (atgręžtinis) ieškinys, de-liktinis veiksnumas, didesnio pavojaus šaltinis, nenugalima jėga (CK493 str.), laisvės atėmimas ir kiti.

Kad tinkamai išreikštų teisinius nurodymus ir paliepimus, skaidrin-tų teisinį mąstymą, šiems terminams keliami tam tikri reikalavimai:

Terminų vienareikšmiškumasJis reikalauja, kad teisės normos būtų formuluojamos trumpai,tiksliai ir apibrėžtai, kad teisės ir pareigos, jų atsiradimo, pasi-keitimo ar išnykimo pagrindai būtų lengvai ir vienareikšmiškaiatpažįstami, suprantami, kad žodinis teisės normų tekstas nesi-skirtų nuo loginės jų prasmės. Teisės normų akte neturi būtidviprasmybių, nesuprantamų terminų ar pasakymų. Kartu rei-kia vengti tarptautinių žodžių, neologizmų, archaizmų, metafo-rų, daugiareikšmių frazių. Teisės aktų kalbos privalumai - tiks-lumas, apibrėžtumas, stereotipiškumas, konkretumas, aiškumas.

Teisės terminijos vienovėŠiuo reikalavimu konkretinamas terminų vienareikšmiškumas.Tai reiškia, kad įvairiuose teisės normų aktuose teisės termi-nai turi būti vartojami ta pačia prasme. Termino prasmė - taita sąvoka (esminiai žymimo objekto požymiai), kurią termi-nas žymi. Negalima vienu terminu žymėti kelių teisės sąvokųarba keliais terminais - vienos sąvokos. Šiam principui nusi-

190

SPECIALIOJI DALIS

žengia Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, ta pačia pras-me vartojantis du terminus: prievolė ir pareiga, sutarties ob-jektas ir sutarties dalykas, atituštinti gyvenamąją patalpą irišsikelti iš gyvenamosios patalpos bei kitus.Teisės akte turi būti vartojami visuotinai teisės moksle ir tei-sės praktikoje pripažinti terminai. Rengiant specialius teisėsaktus (sanitarijos, medicinos, veterinarijos, technikos saugu-mo srities) gali būti vartojami specialūs terminai. Bet jie turibūti vartojami įprasta tai mokslo ar veiklos sričiai prasme.

Terminų tikslumo ir apibrėžtumo gali būti siekiama legaliomisdefinicijomis (definicinės normos), kuriomis yra apibrėžiami termi-nai, pateikiami jų aiškinimai, būtini teisės akto adresatams. Pavyz-džiui, kad taikant Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies teisėsnormas vienodai būtų suprantama, kokią veiką, pagal BK, reikia lai-kyti nusikaltimu, bendroji BK dalis formuluoja definicinę teisės nor-mą - nusikaltimo sąvoką, kuri tampa privaloma visais atvejais tai-kant BK specialiosios dalies normas. Tokie apibrėžimai vadinami są-vokų formalizacija - ji daro teisinį reguliavimą tikslesnį, apibrėžtes-nį. Formuluočių trumpumo ir apibrėžtumo pasiekiama vartojant spe-cialius terminus, standartinius pasakymus, pavyzdžiui, nusakyti as-mens subjektiškumą vartojami terminai teisnumas, veiksnumas, pa-kaltinamumas.

Santykinis teisės terminų pastovumaskaip jų vienareikšmio suvokimo sąlyga

Teisės normų formuluotės turi pasižymėti tam tikru standar-tiškumu, gramatiniu vienodumu ir stabilumu. Dažnas termino-loginis novatoriškumas nepageidaujamas, nes gali sukelti nesu-sipratimų aiškinant ir taikant teisės normas. Vadinasi, teisėsaktų terminija turi būti santykiškai pastovi, visuotinai įsitvirti-nusi visuomenės leksikoje. Teisės terminai keičiasi tik keičian-tis teisės sampratai, su kuria į teisę ateina naujos teisės sąvo-kos arba senosios įgyja kai kurių naujų esminių požymių, ku-rių nepajėgia vienareikšmiškai išreikšti senieji teisės terminai.Pavyzdžiui, esant etatistinei teisės sampratai, kriminalinė baus-mė laisvės atėmimas tiksliai išreiškė neribotą valstybės valiąasmens atžvilgiu: valdžia gali atimti asmens laisvę turėdamapagrindą ir be pagrindo (tautų trėmimas į Sibirą arba žydų

191

TTEISĖS TEORIJA

siuntimas į koncentracijos stovyklas ir žudymas vien todėl, kadjie žydai). Tuo tarpu vadovaujantis pilietinės teisės samprata,kai pripažįstama, kad valstybė negali savavali auti asmens at-žvilgiu, laisvės ribojimas yra ne jos atėmimas, o subjektyviosteisės į laisvę praradimas atsisakius vykdyti pareigą, kuria bu-vo legalizuojama asmens teisė į laisvę. Todėl laisvės atėmimoterminą turėtų keisti tiksliau šią padėtį išreiškiantys teisės ter-minai laisvės praradimas, įkalinimas.

Bet nauji teisės terminai turėtų ateiti į oficialių teisės aktųterminiją ne per teisės aktus, o per teisės mokslą, kur pir-miausia suformuojama, pagrindžiama ir logiškai legalizuoja-ma tokio termino prasmė — teisinė sąvoka. Tik pripažintas ju-risprudencijoje, naujas teisės terminas vartotinas formuluoti tei-sės normas, nes jis jau bus įsitvirtinęs teisininkų ir visuome-nės teisinėje sąmonėje ir vienareikšmiškai suprantamas. Būti-na eiti nuo doktrinos prie teisinės terminijos ir teisės normos,o ne atvirkščiai.Kol įsitvirtina teisinėje sąmonėje, nauji teisės sąvokų terminaikurį laiką gali būti vartojami kartu su senaisiais, nurodant, kadnaujasis terminas žymi tą pačią teisės sąvoką, kurią iki šiolžymėjo senasis terminas, tik tiksliau ją išreiškia. Lietuviškojeteisės literatūroje kurį laiką konkuravo naujasis terminas tei-sčkūra su senuoju teisėdara, o dabar — pareiga su prievole.Bet lygiagrečių terminų vartojimas rekomenduotinas teisėsmokslo, bet ne teisės normų formuluotėms.

Teisės kalbos (terminų) ekonomiškumasJis reiškia, kad teisės norma formuluojama naudojant ma-žiausiai kalbos priemonių (žodžių). Teisės akto tekstas turibūti lengvai apžvelgiamas, formuluojamas tik loginiu požiū-riu būtinais terminais vengiant perkrauti tekstą. Jau antikojesuvokta, jog įstatymas turi būti trumpas, kad „nepatyrusiambūtų lengviau jo laikytis". Juk nuo įstatymo tikslaus suvoki-mo labai priklauso ir praktinis jo veiksmingumas, teisėtumas,nes ne visada žmonės pažeidžia įstatymus tik iš blogos va-lios. Daugžodžiaujant gali būti prarasta pagrindinė normos min-tis. Daugžodžiavimas kartu su formuluočių neapibrėžtumu galitapti pagrindu įvairiai aiškinti teisės normą, kliudyti vienareikš-miškai ją suprasti ir taikyti.

192

SPECIALIOJI DALIS

Prie teisės kalbos ekonomiškumo, žinoma, prisideda ir minė-tas terminų vienareikšmiškumas, nes padeda išvengti nereika-lingų diskusijų arba net teisinių veiksmų, kurie dažnai v i lk inabylos nagrinėjimą teismuose, asmens teisių atkūrimo procesą,didina nebūtinas paties teisinio proceso sąnaudas.

Juridinė teisėkūros technika padeda aiškiau išreikšti įstatymų lei-dėjo valią, žmogaus teisių apsaugos poreikius, palengvina teisės nor-mų paiešką, jų įgyvendinimą, racionalizuoja visą teisinį procesą.

Visa tai reikalauja iš įstatymų leidėjo kompleksinės kompeten-cijos, o pačią teisėkūrą daro ne tik itin sudėtingu intelektiniu proce-su, bet ir labai atsakinga socialine, dorovine akcija, kuria yra kuriamabūsimų socialinių santykių kokybė, žmogaus teisių saugos laipsnis.

III SKYRIUS

ANTRASIS TEISĖS EGZISTAVIMOLYGMUO - TEISĖS NORMA

Teisė egzistuoja tam, kad priverstųžmones daryti tai, ko kitaip jie nedarytų.

J. Benthamas

1. TEISĖS NORMA KAIP TEISINIOREGULIAVIMO PRIEMONĖ: PAGRINDINIAI POŽYMIAI

Teisės normos yra teisinio reguliavimo priemonės, norminis visuo-meninio santykio modelis, dažniausiai nustatytas ir garantuojamasvalstybės. Tai lemia ypatingą jų vietą plėtojantis teisei. Nors sakė-me, kad iš minėtų trijų teisinės būties lygmenų nereikia išskirti ku-rio nors vieno kaip pagrindinio, svarbiausio (tik visi kartu jie suda-ro gyvąją teisę), tačiau teisės normos, anot R. Z. Lifšico, yra „juri-diškiausias", matomiausias teisės elementas. Šiame teisės objektyvi-zavimosi laipsnyje teisė, minėta, organiškai iš vidaus susivienija suvalstybe (valstybine valdžia), iš kurios ji gauna visuotinį privalomu-mą ir to privalomumo garantą. Teisė tada pasirodo ne tik kaip elge-sio taisyklė, bet ir kaip visuotinai privaloma taisyklė. Šitaip ji įgyjagalią tiesiogiai veikti socialinį žmonių elgesį.

Teisininkai dėl profesijos ypatumų pirmiausia turi reikalą su teisene kaip su procesu, o kaip su teisės normomis. Tai ir yra psicholo-ginis pagrindas, dėl kurio linkstama laikyti teisės normas pagrindi-niu teisės lygmeniu - šitaip atsiranda ir gyvuoja normatyvistinė tei-sės samprata, tapatinanti teisę su viena jos stadija - teisės normo-mis. Todėl teisės praktikos požiūriu teisės normos lieka ypatinga tei-sės tapsmo stadija, koncentruota teisės esmės išraiška.

Kadangi pozityviosios teisės norma išreiškia glaudų teisės ir vals-tybės ryšį, tai šiuo ryšiu ir apibrėžtinas jos turinys.

195

TEISĖS TEORIJA

Pozityviosios teisės norma — tai teisėkūros subjektų (dažniau-siai — valstybės) suformuluota ar sankcionuota visuotinai privalo-mo elgesio taisyklė, nustatanti visuomeninio santykio dalyviams tei-ses bei pareigas ir garantuojama to santykio dalyvių abipuse nau-da ir valstybės prievarta.

Būdama subjektinių teisių ir pareigų vienovė, teisės norma nu-stato galimo ir privalomo žmonių elgesio ribas, jų išorinės laisvėsmastą. Teisės norma yra teisėto elgesio kriterijus (pagrindas), nesnurodo, kaip privalo elgtis visuomeninio santykio dalyviai, kad bū-tų užtikrinta abipusė jų teisių apsauga ir sudaromos vienodos tų tei-sių įgyvendinimo teisinės sąlygos.

Teisės normų galią reguliuoti žmonių santykius nusako tokie jospožymiai.

NORMINAMASIS POBŪDIS

Jis reiškia, kad teisės norma nustato konkretaus visuomeninio san-tykio dalyviams elgesio taisyklę (teises ir pareigas). Tai kyla iš ar-timiausios pačios teisės normų paskirties - būti teisinio reguliavimopriemone. O reguliuoti žmonių elgesį, sakėme, — tai nustatyti jiemsteises ir pareigas, tų teisių ir pareigų tarpusavio santykį: asmens sub-jektinės teisės rodo, ką asmuo gali daryti, o pareigos - ką jis priva-lo daryti arba ko privalo nedaryti. Todėl teisių ir pareigų santykisvisada egzistuoja kaip tam tikras leidimų ir paliepimų (pozityvių arnegatyvių) santykis. Pareiga, formuluojama pozityviai, reiškia įpa-reigojimą (paliepimą) atlikti pozityvius veiksmus, o formuluojamanegatyviai — draudimą neatlikti tam tikrų veiksmų. Pavyzdžiui, pa-reiga mokėti mokesčius pozityviuoju požiūriu reiškia liepimą (įpa-reigojimą) mokėti mokesčius, o negatyviuoju — draudimą nemokėtimokesčių. Liepimas ir draudimas kaip tik ir telpa viename žodyjepareiga ir yra du jos aspektai.

Leisdama asmeniui naudotis kuria nors vertybe, teisės normasuteikia jam laisvę šią vertybę netrukdomai įsigyti, ja naudotis, dis-ponuoti, o įpareigodama atlikti tam tikrus veiksmu ar jų neatlikti,apriboja jo veiksmų (teisių) laisvę. Bet apriboja tik tokiu mastu, kiekšito reikia garantuoti kito asmens laisvę. Todėl teisėje slypinti lais-vė, kaip sakėme, visada yra teisinė laisvė ir dėl to - santykinė, pri-klausoma nuo atitinkamų pareigų vykdymo kito asmens teisių nau-dai. Šiuo atžvilgiu teisę apibrėžė ir I. Kantas: „Teisė - tai visuma

196

SPECIALIOJI DALIS

sąlygų, kurioms esant vieno asmens savivalė suderinama su kito as-mens savivale visuotinio laisvės principo požiūriu."72

FORMALUSIS APIBRĖŽTUMAS

Šis požymis teigia, kad teisės normos turi būti formaliai apibrėž-tos. Terminas formalios informuoja, kad teisės normos yra sufor-muluotos ir išdėstytos oficialiuose, t. y. valstybės išleistuose, teisėsaktuose (parlamento įstatymuose, prezidento dekretuose, vyriausy-bės nutarimuose, ministerijų instrukcijose, pareigūnų potvarkiuosebei įsakymuose ir t. t.). O terminas teisės normos apibrėžtos reiš-kia, kad jose yra konkrečiai ir aiškiai suformuluota pati elgesiotaisyklė (visuomeninio santykio dalyvių teisės ir pareigos, jų atsi-radimo, pasikeitimo ar išnykimo pagrindai), kad pilietis, organiza-cija, kuriems ta taisyklė adresuojama, aiškiai suvoktų, kokio elge-sio įstatymų leidėjas iš jų reikalauja, kokį jų elgesį jis legalizuojaarba draudžia.

Griežto apibrėžtumo reikalavimas ne visada reiškia, kad šiosteisės ir pareigos, jų atsiradimo, pasikeitimo ar išnykimo pagrindai(sąlygos) būtų formuluojami išsamiai. Atvirkščiai, teisinei sistemaidemokratėjant, matėme, valstybės nustatomomis teisės normomissiekiama apimti tik pačią reguliuojamo santykio esmę (svarbiau-sias jo sritis), toliau paliekant patiems piliečiams laisvu susitarimukonkretinti savo teises ir pareigas. Išsamiau išvardyti santykio da-lyvių teises ir pareigas, jų atsiradimo, pasikeitimo, išnykimo pa-grindus, matėme, labiau būdinga baudžiamosios teisės, administra-cinės teisės, baudžiamojo proceso, administracinio proceso, mokes-čių ir kitų teisės šakų normoms, nes čia siekiama sunorminti vals-tybės institucijų ir jų pareigūnų elgesį, kuriam galioja principas:leistinas tik toks elgesys, kurį tiesiogiai leidžia Įstatymas.

VISUOTINIS PRIVALOMUMAS

Kad darytų realų poveikį žmonių elgesiui, jų tarpusavio santykiams,teisės normos turi būti visiems vienodai privalomos. Tai reiškia,kad teisės imperatyvams privalo paklusti ir tie, kurie jiems prita-ria, ir tie, kurie nepritaria. Pasak Senekos, volentem ducunt fata,nolentem trahunt (norintį likimas veda, nenorintį paskui save tem-pia). Privalomumas garantuoja teisės normų gyvybingumą, funkcio-

72 a . . , 1995. C. 263-288.

197

TEISES TEORIJA

nalumą, veiksmingumą kiekvienu gyvenimo atveju. Būtent šitaipsuprantamu privalomumu jos skiriasi nuo kitų socialinių normų.

VISUOTINIO TEISĖS NORMOS PRIVALOMUMO

GARANTAI - ABIPUSĖ NAUDA IR VALSTYBĖS PRIEVARTA

Visuotinio teisės normos privalomumo turinys gali būti įvairus: pa-klūstama teisės normos reikalavimams dėl įsitikinimo, dėl laukia-mos naudos, dėl galimos valstybės prievartos. Dažniausias visuoti-nio teisės privalomumo garantas - abipusė nauda. Nevykdant teisėsnormų nustatytų pareigų, negalima tikėtis, kad kiti asmenys vykdysmums naudingas pareigas. Pareigų nevykdymas reiškia atsisakymąsutarties ir kartu atsisakymą tos naudos, kurios tikimasi sutartiessudarymu ir jos vykdymu: norint įgyvendinti savo teises, būtinavykdyti kitam asmeniui (visuomenei) pareigas, nes mūsų teisių įgy-vendinimą (naudą) garantuoja tik grįžtamosios artimo paslaugos,išprovokuotos mūsų pareigos vykdymo. Vadinasi, tik pripažinus tei-sių ir pareigų vienovę, galima tvirtinti, kad pagrindinis visuotinioteisės imperatyvų privalomumo garantas - abipusė nauda. Tokiayra autentiška teisės normų privalomumo prigimtis.

Normos privalomumo garantas yra noras sukurti teisinius pada-rinius, kurių neatsiranda pažeidus teisės normas. Pavyzdžiui, kuo ga-rantuotas definicinės teisės normos „Nusikaltimas" (BK 8 str.) pri-valomumas? Jis garantuotas būtent norimais teisiniais padariniais. Jei-gu prokuroras ar teismas grįs savo nutarimą ar nuosprendį ignoruo-dami šiame straipsnyje suformuluotą nusikaltimo sąvokos apibrėžtį,tai nutarimas ar nuosprendis negalios, neatsiras norimų teisinių pa-darinių — prokuroro nutarimas iškelti baudžiamąją bylą bus panai-kintas didesnės kompetencijos prokuroro, o teismo nuosprendis -aukštesnio teismo kaip neteisėti, t. y. pažeidę BK 8 straipsnio reika-lavimus. Tokiu pat būdu užtikrinamas daugelio civilinių teisės nor-mų privalomumas. Nesilaikydami notarinės sutarties formos, kuriosreikalauja konkreti proceso teisės norma, santykio dalyviai sutartiespagrindu negali susikurti teisių ir pareigų, ginamų valstybės.

Bet šis privalomumas nėra visiškai imanentinis teisių ir pareigųvienovės požymis, nes nauda ne visada pajėgi užtikrinti privalomumovisuotinumą. Tais atvejais, kai pasiekti šį tikslą naudos, viešosiosnuomonės, moralės ar įsitikinimo nepakanka, į talką abipusei naudaiateina valstybės prievarta - policijos, prokuratūros, teismų taikomossankcijos.

198

SPECIALIOJI DALIS

Be valstybės prievartos teisės normos virstų paprastomis elge-sio deklaracijomis, moraliniais pageidavimais. Neatsitiktinai realiosteisės esmę simbolizuoja svarstyklės ir kalavijas: „Kalavijas (vyk-domoji valdžia) be svarstyklių, būtų plika jėga, o svarstyklės be ka-lavijo - bejėgis pageidavimas." (P. Leonas)73 Arba: „Teisingumas bejėgos — viena negalia, jėga be teisingumo — tironiškumas. Todėl rei-kia siekti, kad tai, kas teisinga, kartu būtų ir galinga, o kas galinga,būtų ir teisinga." (B. Pascalis) Visuomenėje, kurioje smunka moralėkaip savanoriškas pasidavimas teisės imperatyvams, į žmonių santy-kius garantuojant teisės viešpatavimą turi aktyviau įsiterpti valstybėir atitinkamu laipsniu valstybinti visuomenės gyvenimą. Kur teiseidažniau pasiduodama savanoriškai dėl abipusės naudos, ten šis laips-nis yra žemas ir, atvirkščiai - teisinio nihilizmo ir artimo naudosignoravimo sąlygomis visuomenės gyvenimo suvalstybinimo laips-nis turi kilti: šito reikalauja teisių ir pareigų vienovės įgyvendinimoporeikiai. Teisės negerbianti visuomenė negali būti tikrai laisva irpilietinė.

Bet prievartos intensyvumas įgyvendinant teisę priklauso ne tiknuo piliečių teisinės kultūros, bet ir nuo pačių teisės normų turinio.Jeigu teisės normomis įkūnijamas priešingų interesų kompromisas,tai tokių normų vykdymo užtikrinimas bus mažiausiai reikalingasprievartos, nes teisės imperatyvams čia bus paklūstama dėl abipusėsnaudos. Bet jeigu teisės norma bus įkūnytas tik kurios nors vienossocialinės grupės interesas, tai vienpusiška nauda pagrįstos normosvykdymas reikalaus nuolatinės ir intensyvios valstybės prievartos: tasantykio šalis, kurios interesas teisės normos liko nepripažintas, vengssavanoriškai ją vykdyti.

Teisės privalomumą garantuojančių priemoniųpriklausomybė nuo politinio režimo ir teisės sampratos

Demokratinio režimo ir pilietinės teisės sampratos sąlygomis,kai pozityvioji teisė kuriama siekiant įgyvendinti visuomenėsinteresus (teisė kyla ne iš valdžios valios, o iš visuomenėsinteresų), pagrindinis teisės privalomumo garantas bus abipu-sė nauda, o totalitarinio režimo ir teisinio etatizmo sąlygomis- valstybės prievarta, nes pozityvioji teisė pirmiausiai kuria-ma įgyvendinti politinės valdžios interesus.

73 Leonas P. Teisės enciklopedija. Kaunas. 1931. P. 245.

199

TEISES TEORIJA

Visų teisės šakų privalomumo garantavimasvienodai veiksmingomis priemonėmis

Ne visų teisės šakų normos yra garantuojamos vienodai veiks-mingomis priemonėmis. Viešosios teisės normų imperatyvai,pagal Lietuvos įstatymus, yra garantuojami abipuse santykiodalyvių nauda, jų turtu, o nesant turto - ir asmens laisve, t. y.pakankamai veiksmingomis priemonėmis. Pavyzdžiui, ATPK314 straipsnio ketvirtoji dalis leidžia teismo ar pareigūno pa-skirtą asmeniui baudą už administracinės teisės pažeidimą pa-keisti administraciniu areštu iki 30 parų, o baudžiamojoje by-loje - įkalinimu iki 90 dienų tais atvejais, kai bauda nubaus-tas pilietis neturi turto arba vengia mokėti baudą (BPK 411 str.,BK 32 str. 5 d.). Tuo tarpu privačiosios (civilinės) teisės nor-mų imperatyvai garantuojami tik abipuse santykio dalyviu nau-da ir atsakovo turtu. Jeigu atsakovas turto neturi, tai normosimperatyvas negali būti įgyvendintas. O jeigu taip, tai tos da-lies atžvilgiu civilinės teisės normos jau nėra teisės normos, omoraliniai pageidavimai.

Visuotinis teisės normų privalomumas reiškia, kad kiekvienasteisinis imperatyvas privalo būti įvykdytas iki galo - kiekvie-ną teisės pažeidimą turi lydėti atitinkamų sankcijų taikymas.To reikalauja teisėtumas ir teisės pažeidimų baudžiamumo prin-cipai. Tokia yra teisinio privalomumo prigimtis: iš pradžių tei-sinių pareigų vykdymas garantuojamas abipuse santykio daly-vių nauda, savanorišku pareigų vykdymu, o kai šių priemoniųveiksmingumo nepakanka — asmens turtu, o kai ir turto nėra- teisės pažeidėjo asmens laisve ar kita jo teise. Teisinėje vals-tybėje ši garantijų sistema turėtų galioti visai teisės sistemai —visų teisės šakų (ne tik viešosios) normoms vien dėl to, kadjos yra teisės normos; priešingu atveju teisės sistema apimsne tik teisės normas, bet ir pusiau teisės normas. Būtent į tei-sės normų virtimą moralinėmis, arba „pusiau normomis", orien-tuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugoskonvencijos (1950 m.) Ketvirtasis protokolas (1963 m. balan-džio 16 d., įsigaliojo 1968): „Niekam negali būti atimta laisvėvien todėl, kad žmogus neįstengia įvykdyti kokios nors sutar-tinės prievolės." (l str.) (turėtų būti ne „prievolės", o „parei-

200

SPECIALIOJI DALIS

gos" - A. V.) Tai teisimo nihilizmo legalizavimas ekonomi-niais motyvais.

Teisinio privalomumo ir jo pakankamo garantavimo reikšmėAbipusė nauda ir valstybės prievarta užtikrina teisinių santy-kių ir sutarčių stabilumą, santykio dalyvių elgesio nuspėjamu-mą, jų tarpusavio pasitikėjimą, įsitikinimą, kad iš sutarties ky-lančios pareigos bus būtinai vykdomos, kartu tai šalina ginčoatveju būtinybę patiems piliečiams teisėjauti savo pačių bylo-se, nes pareigų nevykdančiam asmeniui prievartą taiko valsty-bė, o ne tas asmuo, kuriam turėjo būti vykdoma pareiga. Vals-tybė tokiu atveju tarnauja ne apskritai asmeniui (žmogui), otik tokiam, kuris yra subjektinių teisių ir pareigų vienovės sub-jektas. Tik dėl besąlygiško visuotinio savo imperatyvų priva-lomumo teisė ir gali atlikti savo istorinę misiją — garantuotižmonių tarpusavio pasitikėjimą jo pagrindu lemti piliečių lais-vų piniginių lėšų koncentravimą ir kapitalizavimą užtikrintiteisėsaugos institucijų ir valstybės apskritai autoritetą visuo-menėje, atleisti piliečius nuo būtinybės teisėjauti savo pačiųbylose, žodžiu, visuomeninti žmonių santykius kiekvienu kon-krečiu atveju.

SISTEMINGUMAS

Teisės sistemingumas gali būti suprantamas dvejopai: l) kaip teisėsnormos vidinių elementų (hipotezės, dispozicijos ir sankcijos sąvei-ka); ir 2) kaip pačių teisės normų tarpusavio sąveika. Pastarąja pras-me teisės sistemingumas reiškia, kad teisės normos egzistuoja nekaip mechaninė normų krūva, o kaip organiška jų sąsaja, kai visosteisės normos tarpusavyje susijusios vidiniu ryšiu — viena kitą pa-pildo, parengia, garantuoja viena kitos funkcionavimą.

Pavyzdžiui, teisės normos skirstomos į materialiąsias ir proce-so. Materialiosios teisės normos nustato pirmines turiningas santy-kio dalyvių teises ir pareigas, o proceso — teisines procedūras, kaippasinaudoti materialiosios teisės normomis. Šios be proceso normųbūtų negyvos (nepajėgios veikti), o proceso normos be pirmųjų -beprasmės, nes neturėtų ką veikti. Materialiosios teisės normos są-veikauja su proceso normomis kaip tikslas su savo priemonėmis.

Ši teisės normų sistema teisės literatūroje vadinama objektineteise, nes, būdama valstybinė visuomenės valia, ji nepriklauso nė

201

TEISĖS TEORIJA

vienam konkrečiam individui, o yra bendras visų asmenų elgesioreguliatorius. Tuo ji skiriasi nuo subjektinės teisės, kuri yra konkre-čiam individui suteiktas leidimas atitinkamai elgtis. Skirti šias tei-sės reikšmes netinka vartoti terminus objektyvinė teisė ir subjektyvi-nė teisė, nes tai gali suponuoti terminų daugiareikšmiškumą - jiegali įgyti filosofinės prasmės. Filosofija laiko objektyviais tik tuos reiš-kinius, kurie nėra žmogaus sukurti, kurie egzistuoja nepriklausomainuo žmogaus valios apskritai. Šios prasmės perkėlimas į teisės normųsistemą reikštų, kad teisė lyg ir nėra žmogaus kūrinys, kad ji yra netik nuo konkretaus asmens, bet ir apskritai nuo žmogaus nepriklauso-ma, autonomiška būtis. Tai prieštarautų jau įrodytam faktui, kad teisė- kultūros reiškinys, t. y. ji yra žmogaus sukurta ir tik žmoguje yrajos atrama bei esatis. Todėl filosofiniu požiūriu ji nėra „objektyvi".

Terminu objektinė teisė norima pasakyti tik tiek, kad ji nėra kon-kretaus asmens savastis, o visų tam tikros individų bendrijos kūri-nys, jų sociokultūrinė gyvenamoji aplinka (visuomeninė tvarka).

Bendrumas — nebūtinas teisės normos požymisTeisės literatūroje kartais kaip vienas iš teisės normos požy-mių nurodomas jos bendrumas: teisės norma esanti bendrojopobūdžio elgesio taisyklė. Jeigu šitaip būtų, tai individuali tei-

I sės norma negalėtų pretenduoti būti teisinė. Pavyzdžiui, Pre-zidento dekretas paleisti Seimą, Seimo įstatymas „Dėl Lietu-vos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo" formuluojavienkartinius privalomus paliepimus, kurie nėra bendrojo po-būdžio teisės normos. Bet ar iš to išeina, kad šie paliepimaineformuluoja teisės normų? Plačiau apie tai bus kalbama po-skyryje „Teisės normų klasifikacija".

Šiuo atveju užtenka pabrėžti, kad esminiais teisės normos po-žymiais laikytini tik tie, kurie rodo, kad teisės norma yra el-gesio taisyklė (teisių ir pareigų vienovė); veikia sąveikauda-ma su kitomis teisės normomis; yra visuotinai privaloma irkad jos privalomumas garantuojamas abipuse nauda, o kaišito nepakanka — ir valstybės prievarta.

Faktas, kiek subjektų adresuojami teisės normos imperatyvai,nėra esminis teisės požymis: jį praradusi teisės norma nenu-stoja buvusi tas, kas yra, t. y. privalomo elgesio taisyklė.Taigi teisės norma — tai tautos arba kompetentingų valstybėsinstitucijų sukurta ar sankcionuota, formaliai apibrėžta visuo-

202

SPECIALIOJI DALIS

tinai privalomo elgesio taisyklė, kurios vykdymas garantuoja-mas santykio dalyvių abipuse nauda ir valstybės prievarta.

Nurodyti teisės požymiai (norminamasis pobūdis, formalus api-brėžtumas, visuotinis privalomumas ir jo garantavimas abi-puse nauda bei valstybės prievarta, sistemingumas) yra for-malūs. Todėl gali kilti klausimas, kaip jie santykiauja su anks-tesniuose teisės apibrėžimuose nurodytais turiningaisiais tei-sės požymiais: laisve, lygybe, teisingumu, ar formalieji požy-miai nepaneigia turiningųjų. O jeigu nepaneigia, tai kaip jievieni kitų atžvilgiu įsiprasmina? Formalieji teisės normos po-žymiai kalba apie tą formą, kurią turi įgauti turiningieji požy-miai, kad galėtų funkcionuoti praktiškai. Formalieji technolo-gizuoja turininguosius, performuluoja juos į elgesio taisykles- veiksmų standartus: į atitinkamas visuomeninio santykio da-lyvių teises ir pareigas, į tam tikrą tų teisių ir pareigų santykįir šitaip daro teisingumą, laisvą, lygybę pajėgius praktiškaiveikti žmonių elgesį; pavyzdžiui, jeigu šioms vertybėms ne-būtų suteikiama subjektinių teisių ir pareigų vienovės forma,tai jos apskritai negalėtų reikštis autentiška esme; praktinisžmonių elgesys neįkūnytų nei teisingumo, nei lygybės, nei vi-sų laisvės. Suteikus laisvei kitą teisinę formą, vieni turėtų tieklaisvės, kiek kiti jos prarastų. Būtent šitaip ir buvo supranta-ma vergovinės, feodalinės epochos teisė ir dėl to ji negalėjopretenduoti į laisvės garantą.

Apibendrindami galime sakyti, kad turiningieji požymiai iš-reiškia vertybinius teisės normos tikslus, o formalieji - kuriateisiną techniką įgyvendinti šiuos tikslus - „perdirba" laisvą,lygybę, teisingumą į šioms vertybėms adekvačius praktinio el-gesio standartus, normas.

Todėl kiekviena teisės norma demokratinėje visuomenėje eg-zistuoja kaip šių tikslų (laisvės, lygybės, teisingumo) ir jų įgy-vendinimo formų (norminamojo pobūdžio, formalaus apibrėž-tumo, visuotinio privalomumo, prievartinio garantavimo) sin-tezė. Teisingumas, sujungtas su šiais formaliais teisės požy-miais, bus ir norminis (virtas elgesio taisykle), ir formaliai api-brėžtas, ir visuotinai privalomas, ir garantuotas abipuse naudabei valstybės prievarta.

203

TEISĖS TEORIJA

Dėl turiningųjų ir formaliųjų teisės požymių sintezės teisėtampa tuo, kas ji yra demokratinėje visuomenėje - sociali-nių santykių reguliavimo ir jų humanizavimo, socializavimopriemonė.

Teisės normos apibrėžimų nepakankamumasŠitoks sisteminis požiūris į teisės normos esmę primena, kadkiekviena teisės norma yra sudėtinga, kad visos jos esmės (po-žymių) negali išreikšti nė vienas apibrėžimas. Jeigu ir sufor-muluotume tokį universalų teisės normos apibrėžimą, kuris ap-imtų ne tik formalius, bet ir turininguosius jos požymius, taijis būtų veikiau teisės normos požymių aprašymas, išvardiji-mas negu apibrėžimas. Apibrėžimai turi būti trumpi, aiškūs irpatogūs vartoti. Dėl šios savybės bet kuris apibrėžimas visadayra neišsamus, nepakankamas. Logikoje tai vadinama apibrė-žimų neišsamumo principu. Iš čia — nuostata neabsoliutinti jo-kių apibrėžimų, neįmanoma „vienu proto aktu" pasakyti viskoapie dinamišką (istorišką) apibrėžiamos teisės esmę.

Teisės normos supratimas toliau gilinamas atskleidžiant jos san-tykį su kitomis socialinėmis, neteisinėmis normomis: kuo tei-sės normos sutampa su socialinėmis neteisinėmis normomis irkuo nuo jų skiriasi?

2. TEISĖS NORMOS SOCIALINIŲ NORMŲ SISTEMOJE

Moralė uždeda žmoguipareigas iš vidaus, teisė — iš išorės.

H. Kelzenas2.1 SOCIALINĖS NORMOS SĄVOKA

Visuomenė kuria įvairias elgesio taisykles priklausomai nuo to, kokiussantykius ir kokiomis priemonėmis ji nori reguliuoti. Vienos normosreguliuoja žmonių santykius su gamta (techninės normos), kitos - žmo-nių santykius su Dievu (religinės normos), trečios - žmonių tarpusa-vio santykius (moralės, estetikos, mados, teisės ir kitos normos).

Norma lotyniškai reiškia riba, saikas, valdantis pradas, taisyklė,pavyzdys. Elgesio norma - tai žmonių tarpusavio santykių standar-tas, schema, matrica, leidžiamo elgesio riba, aprėpianti leidimą irdraudimą.

204

SPECIALIOJI DALIS

Socialinės normos — tai elgesio taisyklės, kurios skirtos nor-minti (reguliuoti) žmonių tarpusavio santykius ir kurių vykdymas ga-rantuotas santykio dalyvių abipuse nauda, taip pat valstybinio ar-ba visuomeninio poveikio priemonėmis. Socialines normas sukuriaarba valstybė, arba konkreti organizacija, kolektyvas siekdami įgy-vendinti konkrečios organizacijos, kolektyvo ar visos visuomenės sa-vireguliaciją. Atitinkamai visos socialinės normos pasižymi tuo, kadjos išeina iš tam tikro autoriteto ir normina (standartizuoja) žmoniųelgesį — suteikia jam teisių ir pareigų santykio pavidalą. Norminimotikslas - vienodo teisinio veiksmingumo priemonėmis apsaugoti vi-sų žmonių teisės ir lemti tų teisių įgyvendinimą. Skirtingos sociali-nės normos tai daro skirtingu būdu.

2.2 SOCIALINIŲ NORMŲ KLASIFIKACIJA

Atsižvelgiant į tai, kas nustato socialinę normą ir kuo garantuojajos vykdymą, socialinės normos yra skirstomos į moralės normas,papročius, visuomeninių organizacijų, arba korporatyvines, normas,teisės normas.

2.3 TEISĖS NORMŲ IR KITŲSOCIALINIŲ NETEISIMŲ NORMŲ SKIRTUMAI

.

2.3.1 TAPATŪS IR SKIRIAMIEJI

TEISĖS NORMŲ IR MORALĖS NORMŲ POŽYMIAI

Teisinės idėjos yra glaudžiai susijusios su morale ir suprantama ko-dėl. Moralė - tai vidinis žmogaus įsitikinimas gerbti kito asmensinteresus (teises) ir kartu savanoriškas tokios pagarbos reiškimas. Mo-raliu laikomas toks elgesys, kuris yra naudingas ne tik konkrečiamasmeniui, bet ir visuomenei, ne tik konkrečiai tautai, bet ir žmoni-jai. Vokiečių nacistų užmojai kurti ne bendrą visiems žmonėms, otik „vokišką" (vokiečiams) naudą kitų tautų naudos paneigimo są-skaitą buvo iš esmės amoralūs, galiausiai tapę pražūtingi ir patiemsvokiečiams.

Moralės normos formuojasi remiantis abipuse pagarba, nes mo-ralė visada suponuoja visų asmenų principinės lygybės ir vienodovertingumo prielaidą. Tolesnė socialinio asmenų vertingumo diferen-ciacija vyksta atsižvelgiant į jų kultūrinio aktyvumo (pasitarnavimoartimui) diferenciaciją.

205

TEISES TEORIJA

Moralės ir teisės normų lyginimas didina abiejų šių sąvokų su-pratimą. Lygindami teisę ir moralę, pirmiausia aptarsime požymius,kuriais teisės ir moralės normos sutampa, o paskui - kuo jos vienanuo kitos skiriasi.

Teisės ir moralės normos sutampa tokiais požymiais:1) Ir vienos, ir kitos yra socialinio žmonių elgesio regulia-toriai.

2) Teisės ir moralės normos dažnai yra to paties turinio irturi tą pati tikslą, t. y. išreiškia žmonių interesus, poreikį juosapsaugoti nuo individų tarpusavio agresijos, siekia įtvirtintižmonių santykiuose tarpusavio pagarbą, priešingų interesųkompromisą ir galiausiai — socialinę santarvę ir rimtį. Šie tiks-lai gerai dera su pažiūra į teisę kaip sunormintą teisingumą.O teisingumo supratimas iš esmės ir yra gėrio ir blogio kate-gorijų skyrimas. Gėris yra tai, kas tarnauja vienodai santykiodalyvių teisių saugai, blogis - kas garantuoja vienų žmoniųteises kitų žmonių teisių paneigimo ar siaurinimo sąskaita.

Teisė sutampa su morale tais atvejais, kai išreiškia vienodą pa-garbą konkretaus santykio dalyviams — visų asmenų formaliąją ly-gybę, socialinį kompromisą. Istorija žino daugybę pavyzdžių, kai ga-liojantys įstatymai buvo tiesiog priešingi moralės normoms (nacisti-niai, sovietiniai įstatymai, įteisinę ištisų tautų genocidą, deportaci-jas). Bet moralei priešingi įstatymai kartu yra priešingi ir teisei kaiplaisvės, lygybės, teisingumo reikalavimams.

TEISĖS NORMŲ IR MORALĖS NORMŲ SKIRTUMAI

Teisės normų ir moralės normų skirtumus lemia tokie požymiai:

KilmėMoralės normos formuojasi priklausomai nuo to, koks sociali-nių jėgų santykis susiklosto visuomenėje, o jo pagrindu — iratitinkamos pažiūros į gėrį ir blogį, į garbę, žmogaus orumą,teisingumą. Moralės normos tampa elgesio taisyklėmis tik kaivisuomenės narių dauguma įsisąmonina jų reikšmingumą ir imapagal jas norminti kasdienį savo elgesį. Tuo tarpu teisės nor-mas paprastai leidžia valstybė ir todėl jos iš karto pasidaro vi-siems privalomos. Vien todėl, kad teisės normų privalomumasatsiranda nepriklausomai nuo normos turinio, teisė ir moralėišsiskiria ir kartu devalvuojasi, sunyksta moralės įtaka teisei.

206

SPECIALIOJI DALIS

Jeigu teisė — tik elgesio taisyklė, jeigu „neįdomu" jos turinys,tai moralei nėra vietos teisėje. Teisė pasidaro nepriklausoma nuomoralės, nes moralė tampa tarsi ir neprivaloma teisei. Teisėsformalistinės tendencijos, apie kurias jau kalbėta, atskiria teisęnuo moralės ir plėtoja demoralizuotą teisę. Ignoruojant elgesiotaisyklės turinį, teisė kartu „apsivalo" nuo moralės, nuo bendrųžmogiškų vertybių. Šią tendenciją kaip tik ir įkūnija mėgini-mas kurti klasinę, partinę teisę.Šiandien, teisinės valstybės ir pagrindinių žmogaus teisių kon-cepcijai atsigręžiant į teisės turinį, į teisę grįžta ir moralė. Kaspriešinga moralei, tas demokratinėje visuomenėje turi būti prie-šinga ir teisei.

Reguliavimo apimtisTeisės normos, sakyta, reguliuoja svarbiausius žmonių santy-kius, be to, tik tuos, kuriuos galima išoriškai kontroliuoti irkuriuose slypi potenciali būtinybė užtikrinti paliepimų vykdy-mą prievarta. Moralės normos gali reguliuoti ir tokius santy-kius, kurie nepatenka į teisinio reguliavimo lauką (meilės, drau-gystės, pasaulėžiūros įsitikinimų ir kitus). Bičiulį, neatėjusį įsutartą pasimatymą, galima pasmerkti vadovaujantis morale,bet ne teisės normomis, nes tokie santykiai nėra teisinio regu-liavimo sritis. Tai rodo, kad moralės normos reguliuoja dau-giau visuomeninių santykių negu teisės normos. Teisė yra siau-resnė sąvoka negu moralė. Teisė yra tik ta moralės dalis, kuripaversta visuotinai privalomo elgesio taisykle ir galiausiai ga-rantuojama valstybės prievarta.Bet ir moralė, žinoma, neapima visų visuomeninių santykių.Ji nereguliuoja tokių santykių, kurie yra grynai techninio po-būdžio ir kuriems negali būti tiesiogiai taikomas moralinio ver-tinimo matas. Pavyzdžiui, proceso norma, reikalaujanti, kadSeimo sesijos protokolą pasirašytų Seimo pirmininkas ir po-sėdžio sekretorius, negali būti vertinama kaip morali ar amo-rali, nes čia tiesiogiai nėra paliečiamos kitų asmenų teisės.Moralės normų požiūriu negali būti tiesiogiai vertinamos irteisės normos, nustatančios vienų valstybės institucijų paval-dumą kitoms, nes čia yra reglamentuojami techninio elgesioelementai, iš kurių yra neaišku - juose yra įkūnyta pagarba

207

TEISES TEORIJA

artimo teisėms ar agresija prieš tas teises. Pavyzdžiui, techni-nis kapitalo tvarkymas (laisvų piniginių lėšų laikymas namiear banke pagal pasaugos sutartį), atskirtas nuo jo įsigijimo bū-dų ir panaudojimo tikslų, nėra nei moralus, nei amoralus, nesnėra tiesioginio to kapitalo ryšio su kitų žmonių interesais.Moralūs ar amoralūs gali būti tik kapitalo įsigijimo ir jo pa-naudojimo būdai bei tikslai, nes kapitalą galima įsigyti tiek išagresijos prieš artimą (iš vagysčių, sukčiavimo, reketo, gamy-binio išnaudojimo), tiek iš paveldėjimo, iš darbo kaip paslau-gų visuomenei teikimo. Pirmuoju atveju kapitalo įsigijimo bū-dai bus amoralūs ir kartu priešingi teisei, antruoju atveju -moralūs ir teisėti.Taigi į moralės ir teisės veikimo sritį patenka tik tie žmoniųveiksmai, kurie tam tikru būdu (agresijos ar pagarbos) paliečiakitų žmonių teisės ir todėl tų teisių atžvilgiu gali būti vertinamikaip moralūs (naudingi) ar amoralūs (žalingi), teisėti ar neteisėti.

Elgesio taisyklės (teisių ir pareigų) detalizavimo laipsnisTeisės normos yra griežčiau apibrėžtos, suformuluotos, išvar-dijami teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar išnykimopagrindai, tuo tarpu moralės normoje gali būti išsakoma tikbendra pareiga (nevok; nekalbėk netiesos; mylėk savo artimąkaip save patį ir kt.). Moralės imperatyve mylėk savo artimąkaip save patį nenurodoma, kokiais konkrečiais veiksmais tameilė turi pasireikšti. Tai paliekama spręsti pačiam paliepimovykdytojui. Todėl moralės normos veikiau yra žmonių elgesioprincipai negu programos, planai, išplėtotos elgesio taisyklės.Be to, čia formuluojama pareiga artimui ir nieko nesakoma,kokias teises tokios pareigos vykdymas sukuria pačiam vyk-dytojui. Čia gali būti pareiga be teisės, bet tai tokia pareiga,kurią vykdyti asmuo gali atsisakyti. Pavyzdžiui, moralinė pa-reiga teikti labdarą neturtėliui nėra įsakmi: konkretus asmuogali nevykdyti šios pareigos, nes tam jis nėra privalomai įpa-reigotas, toks elgesys tik pageidautinas. Kita vertus, asmuo galivykdyti kitam pareigas, nereikalaudamas, kad tas „kitas" vyk-dytų jam grįžtamąsias pareigas. Aukotojas teikdamas labdarąnereikalauja ir nesitiki, kad Šelpiamasis kokiu nors materialiubūdu atsilygins jam ateityje. Tas atsilyginimas čia gali būtitik dvasinis (pasimelsti už geradarį). Teisės normoje, kaip sa-

208

SPECIALIOJI DALIS

kėme, yra įkūnyta privaloma egoizmo ir altruizmo vienovė (pu-siausvyra), tuo tarpu moralėje gali būti tik altruizmas. Tuo mo-ralinis altruizmas skiriasi nuo teisinio altruizmo.

Normos išraiškos formaMoralės normos paprastai „gyvena" žmonių sąmonėje. Jos ne-fiksuotos specialiuose valstybės aktuose. Jos neturi griežtossistemos, neskirstomos į šakas, institutus, nors toks skirsty-mas ir neprieštarautų moralės esmei. Bet tam nėra reikalo viendėl to, kad jos visuotinai neprivalomos. Teisės normos, atvirkš-čiai, yra suformuluotos oficialiuose valstybės aktuose ir suda-ro vientisą sistemą vien todėl, kad jos visuotinai privalomosir, šitaip pateiktų, jų paprasčiau laikytis.

Būdai, kuriais užtikrinamas teisėsnormą ir moralės normų vykdymas

Teisės normų vykdymas, sakėme, užtikrinamas abipuse naudair valstybės prievarta, moralės normų — pačių piliečių vidiniuįsitikinimu, abipuse nauda ir visuomeninio poveikio priemo-nėmis („kokia bus apie mane bendradarbių, šeimos, tautos nuo-monė, jeigu aš pasielgsiu ne taip, kaip moralės požiūriu yrapriimta").

TEISĖS IR MORALĖS SĄVEIKA

Teisės ir moralės santykis nėra formalus ir išorinis. Jos viena kitąpapildo, viena kita remiasi. Moralės skelbiamos vertybės yra tasorientyras, kuriam turi paklusti įstatymų leidėjas formuluodamas kon-krečias teisės normas. Pripažinus, kad pozityvioji teisė turi neprieš-tarauti prigimtinei, padidėja teisės normų priklausomybė nuo mora-lės normų. Moralė formuluoja pageidaujamą reikalavimą gerbti žmo-gaus teises, o teisės normos tą reikalavimą paverčia privalomu. To-dėl teisės normos dažnai yra ir moralės normos. Amoralus įstaty-mas negali būti teisinis įstatymas.

Šis ryšys galioja ne tik kuriant, bet ir taikant teisę. Pavyzdžiui,juridinis tėvystės ar motinystės teisių praradimo įforminimas turi būtiargumentuojamas ir moralės teiginiais. Moralės kategorijomis reikiaoperuoti ir prireikus aiškinti tokias teisės praktikoje sutinkamas są-vokas kaip cinizmas, tvirkinimas, įžeidimas ir kitos. Teismai, skir-dami teisės normų pažeidėjams konkrečias sankcijas, atsižvelgia ir įmoralines pažeidėjo savybes.

209

TEISES TEORIJA

2.3.2 TEISĖS NORMŲ IR PAPROČIŲ NORMŲ SANTYKIS

Papročiai — tai bendros elgesio taisyklės, susidariusios dėl daugkar-tinio kartojimosi ir tapusios žmonių įpročiais (pvz., pradėti pamokąpradžios mokykloje malda). Papročių normų pavyzdžiai gali būti eti-keto taisyklės (sveikinantis paduodama ranka; tai paprotys, atėjęs išviduramžių, liudijantis, kad rankose nėra ginklo), įvairių apeigų, ypačvestuvių, laidotuvių, normos. Pavienio žmogaus elgesio taisyklė, kuritapo jo įpročiu (pvz., prieš miegą paskaityti lengvo turinio knygą),nėra papročių norma, nes ji nėra visų ar bent daugumos tam tikroregiono žmonių bendra elgesio taisyklė.

Papročiai susidaro tautoje palengva ir čia nereikia kokios norsišorinės jėgos, kuri garantuotų jų vykdymą. Žmonės laikosi papročiųnormų dėl to, kad įprato šitaip elgtis, kad šitaip elgdamiesi jie pa-siekia tam tikros asmeninės naudos, įprasmina savo gyvenimą arbaišlieka visaverčiai tam tikros bendrijos nariai. Geri papročiai padedastiprinti teisėtumą. Papročių ir moralės normų skirtumas sunkiai nu-statomas. Paprotys dažniausiai tėra moralės forma, o moralė — pa-pročio turinys (kaip ir teisės normos).

2.3.3 TEISĖS NORMŲ SANTYKIS SU KORPORACIJŲ NORMOMIS

Kiek kitoks yra teisės normų santykis su korporacijų (politinių par-tijų, visuomeninių organizacijų, įvairių ūkinių, profesinių, religiniųir kitokių susivienijimų) normomis.

Korporacijų normos skiriasi nuo teisės normų subjekto atžvil-giu: teisės normas išleidžia valstybė, o korporacijų — konkreti kor-poracija ar jai atstovaujanti valdyba.

Šios normos skiriasi ir reguliavimo apimties atžvilgiu — teisėsnormų privalo laikytis visi Lietuvos gyventojai, taip pat užsienie-čiai, esantys Lietuvos teritorijoje, o korporacijų normų - tik kon-krečios korporacijos nariai. Teisės normų vykdymą galiausiai ga-rantuoja valstybės prievarta, o korporacijų — tos organizacijos turi-mos poveikio priemonės (pastaba, papeikimas, pareigų pažemini-mas, pašalinimas iš korporacijos ir kt.). Bet pagrindinis korporaci-jų normų garantas, žinoma, yra ta nauda, kurią asmuo gauna lai-kydamasis korporacijos normų ir dėl to išlikdamas joje. Juk bū-tent dėl tam tikros asmeninės naudos, kad patikimiau apsaugotų irįgyvendintų savo teises, konkretus asmuo ir įsitraukė į tam tikrąkorporaciją.

210

SPECIALIOJI DALIS

Teisės normos ir korporacijų normos sutampa tik elgesio tai-syklės formulavimo atžvilgiu: korporacijų normos taip pat yra for-maliai apibrėžtos (išdėstytos raštu), jos sudaro tam tikrą sistemą, kuriįvardijama kaip tos korporacijos įstatai, statutas ar nuostatai. Juoseyra fiksuojami organizacijų tikslai, jų valdybų ar tarybų kompeten-cija, įstojimo į organizaciją tvarka, narių teisės ir pareigos bei kita.

Šių socialinių neteisimų normų lyginimas su teisės normomispagilina abiejų šių sąvokų supratimą.

2.4 TECHNINĖS NORMOSIR JŲ VIRTIMO TEISINĖMIS SĄLYGOS

Be socialinių normų, žmonės dar sukuria technines normas. Techni-nės normos - tai elgesio taisyklės, nurodančios, kaip žmogus turielgtis su daiktais, darbo įrankiais ir technologijomis, taip pat su gam-tos reiškiniais, kad užtikrintų savo paties ir gyvenamosios aplinkossaugumą, kuo ekonomiškiau pasiektų praktinių tikslų (pastatytų gy-venamąjį namą, užtvenktų upę, pasigamintų traktorių, surinktų ma-šinos variklį, baldą ir t. t.. Prie techninių normų priskirtinos staty-bos darbų taisyklės, įrengimų, mechanizmų eksploatavimo instruk-cijos, elektros energijos vartojimo, degalų, žaliavų naudojimo, ga-mybos atliekų saugojimo, jų išmetimo į aplinką ir kitos normos.

Techninių normų turinį lemia objektyvūs gamtos dėsniai. Tų dės-nių pažinimas, jų pavertimas elgesio taisykle kaip tik ir yra techni-nė norma.

Technines normas nuo socialinių normų skiria tokie požymiai:Reguliavimo objektas

Socialinės normos reguliuoja žmonių tarpusavio santykius, otechninės — žmonių santykius su gamta, su darbo įrankiais irtechnologijomis. Techninės normos išdėstomos įvairiose nau-dojimosi daiktais instrukcijose (instrukcija, kaip naudotis elek-tros prietaisais, muzikos instrumentais ir kita).

Kūrybos subjektasTechnines normas kuria konkretūs tam tikros srities specialis-tai, o socialines normas — tam tikras žmonių kolektyvas: vals-tybė, tauta, korporacija.

Formuluojamos elgesio taisyklės pobūdisSocialinės normos išreiškia bendrą subjektyviai privalomo elge-sio taisyklę, o techninės normos - objektyviai privalomą elgesio

211

TEISES TEORIJA

taisyklę, pagrįstą būtina gamtos reiškinių priklausomybe (norintįjungti mašinos variklį, reikia degimo sistemoje įskelti kibirkštį- šito nepadarius, bus neįmanoma pasiekti norimo tikslo).

Poveikio už taisyklės nesilaikymą pobūdisPažeidus techninę normą neišvengiamai atsiranda neigiamų pa-darinių, ir dažniausiai tuojau pat. Pavyzdžiui, pažeidus daliųsurinkimo technologiją, mechanizmas neveiks arba, pilant van-denį į sieros rūgštį įvyks „sprogimas" — pavojingas poveikistechninės normos pažeidėjui. Tuo tarpu pažeidęs socialinę nor-mą, pažeidėjas gali ir nesulaukti valstybinio ar visuomeniniopoveikio, jeigu nebus nustatytas ir patrauktas teisinėn arba kor-poracinėn atsakomybėn.

TECHNINIŲ NORMŲ VIRTIMAS SOCIALINĖMIS TEISINĖMIS NORMOMIS

Jau sakėme, kad techninės normos nėra socialinės, nes jos neregu-liuoja žmonių tarpusavio santykių. Tačiau kai kurios techninės nor-mos tam tikromis sąlygomis gali virsti socialinėmis. O šitaip atsi-tinka todėl, kad, naudodamiesi darbo įrankiais, technologijomis, vienižmonės tampa pavojingi kitiems, o kartais - ir patys sau tiesiogiaiarba dėl poveikio gyvenamosios aplinkos kokybei. Pavyzdžiui, ato-minės technologijos eksploatavimo taisyklės iš prigimties yra tech-ninės, bet dėl procesų, kuriuos valdo tos taisyklės, pavojingumo dau-gelio žmonių gyvybei ir sveikatai jos virsta socialinėmis, teisinėmis.Tokiomis jos virsta nuo to momento, kai kompetentingos valstybėsinstitucijos jas sankcionuoja - suteikia joms teisės normų galią. Užjų pažeidimą nustatoma administracinė ar baudžiamoji atsakomybė.Kelių eismo taisyklės iš prigimties taip pat yra techninės normos,bet, patvirtintos valstybės institucijų, jos tampa teisės normomis. Užjų pažeidimą irgi numatyta administracinė ir baudžiamoji atsakomy-bė, nes asmuo, naudodamasis savo subjektine teise vairuoti automo-bilį, yra pavojingas kitų asmenų teisėms. Teisinės atsakomybės nu-statymas įpareigoja jį naudotis šia teise atsakingai, t. y. nedarant ža-los kitų žmonių teisėms.

Šios rūšies techninės normos dažnai vadinamos techninio turi-nio socialinėmis teisinėmis normomis.

Tendencija versti technines normas socialinėmis teisinėmis nor-momis darosi itin ryški dėl šiuolaikinės mokslo ir technikos pažan-gos, kai gamybai ir žmonių buičiai vis plačiau ir intensyviau nau-

212

SPECIALIOJI DALIS

dojama sudėtinga, naši, bet kartu vis pavojingesnė žmogui ir jo gy-venamajai aplinkai technika ir technologija. Siekiant sumažinti tech-niškai apsiginklavusio žmogaus pavojingumą sau pačiam ir gyvena-majai aplinkai, kaip tik ir kuriamos techninio turinio socialinės tei-sinės normos. Tai rodo ir tokios naujos teisės šakos kaip ekologinėteisė atsiradimas bei sparti jos plėtra.

3. VIDINĖ TEISĖS NORMOS STRUKTŪRA

Teisininkas, imantis aiškinti, taikyti ar kurti teisės normą, turi su-vokti ar nustatyti santykio dalyvių teises ir pareigas, jų adresatą, są-lygas, kuriomis atsiranda, pasikeičia arba išnyksta tos teisės ir pa-reigos, taip pat sankcijas už pareigų nevykdymą. Spręsti šiuos klau-simus - tai atskleisti konkrečios teisės normos struktūrą, kurioje slypitų klausimų atsakymai. Tokios struktūros išmanymas padeda įstaty-mų leidėjui tiksliau ir trumpiau formuluoti teisės aktus, racionaliauderinti teisės normą ir norminio teisės akto straipsnius, o teisininkuipraktikui - tiksliau ir operatyviau atpažinti įstatymų tekstuose teisi-nius imperatyvus ir pritaikyti juos konkrečiam gyvenimo atvejui.

Teisės normos struktūra — tai vidinių normos elementų organi-zacija, apibūdinanti teisės normą kaip vientisą, bet struktūrintą el-gesio taisyklę. Ji nulemta teisės normos vykdomų funkcijų, yra vi-dinis, techninis teisės normos gebėjimas jas vykdyti.

Teisės normos vidinę struktūrą sudaro tokie elementai:1) elgesio taisyklė (dispozicija);2) teisės normoje aprašyti realaus gyvenimo atvejai, nurodan-

tys, kada teisės subjektai gali ar privalo elgtis pagal šią taisyklę (hi-potezė);

3) padariniai, atsirasiantys teisės subjektui, nepaklususiam tei-sės normos reikalavimams (sankcija).

Šią struktūrą galima išreikšti formule: „jei ..., tai ..., priešinguatveju": Jei įvyksta tam tikri teisiniai faktai - gyvenimo aplinkybės(hipotezė), tai santykio dalyviai turi elgtis taip ir taip (dispozicija),priešingu atveju jų teisės bus atitinkamai siaurinamos ar likviduoja-mos (sankcija).

TEISĖS NORMOS HIPOTEZĖ

Hipotezė - tai graikų kalbos terminas, reiškiantis tam tikrų reiški-nių, faktų egzistavimo prielaidą (spėjimą). Teisinė hipotezė - tai spė-

213

TEISĖS TEORIJA

jimas, kad įvyks tokie gyvenimo faktai, kurių atžvilgiu reikės elgtispagal dispozicijoje aprašytą elgesio taisyklę. Todėl hipotezė yra tasteisės normos elementas, kuris sujungia teisės normą su realiu gy-venimu, jo dinamika. Tai elgesio taisyklės veikimo, taikymo sąlyga.Ji nurodo tas faktines aplinkybes, kurioms atsiradus galima naudo-tis dispozicijoje nurodytomis teisėmis ir privalu vykdyti tas teiseslegalizuojančias pareigas, taip pat būtinybę patirti arba taikyti vals-tybinio poveikio priemones pareigų nevykdančiojo teisėms.

Teisės normos hipotezė paprastai prasideda žodeliu „jei" ir bai-giasi ties žodeliu „tai". „Jei sutartis sudaryta, tai jos reikia laikytis."Hipotezę čia formuluoja žodžiai „sutartis sudaryta". Vadinasi, suda-rius sutartį, viena teisinio santykio šalis gali naudotis tos sutartiessuteikiamomis teisėmis ir kartu privalo vykdyti iš jos kylančias pa-reigas, taip pat reikalauti, kad kita santykio šalis vykdytų jos atžvil-giu sutartas pareigas.

Hipotezė yra būtinas kiekvienos teisės normos elementas. Jeigujos nebūtų, visa teisės norma netektų prasmės, ji taptų negyva -niekada netaikoma ir nenaudojama, nes būtų neaišku, kokiais atve-jais ir kam reikia ją taikyti.

Administracinių teisės pažeidimų kodekso ir Baudžiamojo ko-dekso teisės normų hipotezės yra veiksmai, kuriais pažeidžiamos re-guliacinių teisės normų (konstitucinių, civilinių, darbo ir kt.) nusta-tyti draudimai. Pavyzdžiui: „Tyčinis nužudymas baudžiamas laisvėsatėmimu." (BK 104) Tyčinis nužudymas - veiksmai, kuriais pažei-džiamas konstitucinės normos nustatytas draudimas kėsinti į kito as-mens gyvybę, yra šios baudžiamosios normos hipotezė. Arba kitaspavyzdys: konstitucinės teisės norma „Nuosavybė neliečiama"(23 str.) yra reguliacinė norma, draudžianti bet kokiu būdu kėsintisį svetimą nuosavybę. O Baudžiamojo kodekso specialiosios daliesnormos aprašo šio draudimo pažeidimų būdus: vagystę, sukčiavimą,plėšimą, turto prievartavimą, turto sunaikinimą ir kitus, kurie jausudaro baudžiamųjų teisės normų hipotezes.

Baudžiamojo ir Administracinių teisės pažeidimų kodeksų nor-mų hipotezės yra labiausiai išplėtotos ir apibrėžtos tik todėl, kad čiaturi būti tiksliai aprašytos, suformuluotos visos tos veikos (būdai),kuriomis pažeidžiami reguliacinių teisės normų nustatyti draudimaiir kurios užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Mat čia galioja princi-pas nėra nusikaltimo be įstatymo: reguliacinės normos nustatytą drau-

214

S P E C I A L I O J I DALIS

dimą pažeidžianti veika, neaprašyta baudžiamojo įstatymo hipotezė-je, oficialiai nelaikoma nusikaltimu. Tai rodo, kad, pagal etatizmotradiciją, nusikaltimas yra įstatyminės teisės kategorija.

Vidinės struktūros požiūriu hipotezės gali būti paprastos, sudė-tinės ir alternatyvios.

Paprastos hipotezės sieja teisės normos galiojimą tik su vienosaplinkybės buvimu. Pavyzdžiui: „Degant raudonam šviesoforo sig-nalui, draudžiama įeiti į važiuojamąją gatvės dalį." Čia hipotezę su-daro viena aplinkybė - degantis raudonas šviesoforo signalas.

Sudėtinės hipotezės formuluoja kelias aplinkybes, kurių visumayra teisės normos galiojimo sąlyga. Pavyzdžiui: „Eismo taisyklių pa-žeidimas, sukėlęs sunkias pasekmes, baudžiamas laisvės atėmimu."(BK 246 str.). Hipotezė - dvi tarpusavyje susijusios aplinkybės: eis-mo taisyklių pažeidimas ir to pažeidimo sukeltos sunkios pasekmės.

Alternatyvi hipotezė sieja konkrečios normos galiojimą su vie-na iš kelių teisės normoje nurodytų aplinkybių. Pavyzdžiui: „Me-džiojimas be reikiamo leidimo, arba uždraustu laiku, arba uždraus-tose vietose, arba uždraustų medžioti gyvūnų [...] užtraukia baudą."(ATPK 85 str. 2 d.). Hipotezę čia sudaro keturios alternatyvios ap-linkybės: medžiojimas be reikiamo leidimo, uždraustose vietose, už-draustu laiku, uždraustų medžioti gyvūnų; užtenka bent vienos išišvardytų aplinkybių, kad ši norma būtų taikoma asmeniui, pažeidu-siam administracinės teisės nustatytą medžiojimo tvarką.

DISPOZICIJA - CENTRINIS TEISĖS NORMOS ELEMENTAS

Lotyniškai dispositio - išdėstymas. Joje formuluojama pati elgesiotaisyklė (teisių ir pareigų pusiausvyra). Dispozicijoje aprašomas tei-sės subjektų leidžiamo ir privalomo elgesio (teisių ir pareigų) mas-tas (apimtis) atsiradus hipotezėje aprašytoms aplinkybėms. „Jei liu-dytojas be svarbios priežasties neatvyksta pas kvotėją, tardytoją, pro-kurorą ar į teismą [...], tai teismas turi teisę neatvykusi liudytojąatvesdinti." (BPK 81 str.) Išskirti žodžiai žymi normos dispoziciją:teismas turi teisę įsakyti policijai tokį liudytoją prievarta atvesdintiį teismą, policija įgyja pareigą šį teismo įsakymą įvykdyti, o patsliudytojas privalo paklusti tokiam paliepimui.

Dispozicijos pagal teisių ir pareigų apibrėžtumo laipsnį skirsto-mos į: 1) absoliučiai, arba vienareikšmiškai, apibrėžtas; ir 2) santy-kiškai apibrėžtas.

215

TEISĖS TEORIJA

Absoliučiai apibrėžtos dispozicijos aiškiai ir tiksliai nurodo re-guliuojamo visuomeninio santykio dalyvių teises ir pareigas, kuriųjie savo nuožiūra negali pakeisti. Tokios dispozicijos kitaip dar va-dinamos imperatyviomis. Jų pavyzdžiai gali būti teisės normos: su-tarčių reikia laikytis, teisingumą vykdo tik teismas arba savininkasturi teisę išreikalauti savo turtą iš svetimo, neteisėto valdymo. Čianustatoma, kad jei sutartis sudaryta (normos hipotezė), tai sutartiesdalyviams atsiranda pareiga vykdyti iš tos sutarties kylančius įsipa-reigojimus; antruoju atveju — jei subjektas (x) yra teismas, tai tikjis (x) gali (turi teisę — privalo) vykdyti teisingumą. Čia griežtainurodoma, kuris subjektas turi teisę ir pareigą vykdyti teisingumą.

Santykiškai apibrėžtos dispozicijos yra tokios, kurios leidžia irpatiems reguliuojamo santykio dalyviams nustatyti kai kurias savoteises ir pareigas, konkretų jų turinį. Bet jeigu patys dalyviai jųnenusistato, tai galioja dispozicijos nustatytos dalyvių teisės ir pa-reigos. Pavyzdžiui: „Daikto duodami vaisiai [...] priklauso jo savi-ninkui, jeigu įstatymas arba savininko sutartis su kitu asmeniu ne-nustato ko kita." (CK 154 str.) Arba: „Nuomotojas privalo savo są-skaita daryti kapitalinį išnuomoto turto remontą, jeigu ko kita nenu-mato įstatymas arba sutartis." (CK 306 str. l d.) Teisės norma lei-džia santykio dalyviams patiems sutartimi nusistatyti savo teises irpareigas tiek dėl remonto atlikimo, tiek dėl daikto duodamų vaisiųpaskirstymo remiantis nuosavybės teise. Jeigu šiuo klausimu santy-kio dalyviai nepareiškia savo valios, tai galioja pačioje teisės nor-moje nustatytos teisės ir pareigos: pirmu atveju daikto vaisiai pri-klauso jo savininkui, antruoju atveju kapitaliai remontuoti išnuomotąturtą — nuomotojo pareiga.

Pagal raiškos būdus dispozicijos yra: 1) paprastosios, 2) apra-šomosios, 3) nukreipiamosios; ir 4) blanketinės.

Paprastosios dispozicijos nurodo reguliuojamo santykio dalyviųteises ir pareigas, tačiau jų neaiškina. Tai dispozicijos, kurių turinysaiškus iš paties teksto ir nereikalingas papildomo aiškinimo. Pavyz-džiui: „Privalomojo draudimo taisykles tvirtina Lietuvos RespublikosVyriausybė." (CK 466 str.); arba jau minėta dispozicija: „TeisingumąLietuvos Respublikoje vykdo tik teismai." (Konstitucijos 109 str.) Abišios dispozicijos yra ne tik absoliučiai apibrėžtos, bet ir paprastos,nes jose aiškiai pasakyta, kas pirmuoju atveju turi teisę tvirtinti pri-valomo draudimo taisykles, antruoju atveju - vykdyti teisingumą.

216

SPECIALIOJI DALIS

Aprašomosios, arba aiškinamosios, dispozicijos ne tik nustato el-gesio taisykles, bet dar ir paaiškina jas, nurodo esminius jų požymius.Jos vartojamos tais atvejais, kai vien elgesio taisyklės formuluotė tiks-liai, aiškiai neaprašo teisių ir pareigų turinio. Pavyzdžiui: „Prievolėsturi būti vykdomos tinkamai ir nustatytu terminu pagal įstatymų arsutarties nurodymus, o jei nurodymų nėra, - pagal paprastai reiškia-mus reikalavimus." (CK 176str. l d.) Žodžiai pareigų privalu vykdytipagal paprastai reiškiamus nurodymus paaiškina, aprašo, ką reiškiateiginys „pareigos turi būti vykdomos tinkamai ir nustatytu terminu".

Nukreipiamosios dispozicijos sudaromos remiantis paprastosio-mis ir aprašomosiomis dispozicijomis. Jos nurodo (formuluoja) tikbendrą elgesio taisyklę, o norintįjį tiksliau sužinoti, kokios šioje tai-syklėje nustatomos teises ar pareigas, nukreipia į kitą to paties tei-sės normų akto straipsnį arba į kitą to paties straipsnio dalį, kuriojeta taisyklė aiškiai ir išsamiai suformuluota. Pavyzdžiui: „Kvotą bau-džiamosiose bylose daro pareigūnai, šio kodekso 134 straipsnyje iš-vardytų kvotos organų įgalioti tam reikalui." (BPK 49 str.) Ji sako,kad teisių ir pareigų subjekto reikia ieškoti kitame to paties Bau-džiamojo proceso kodekso straipsnyje.

Blanketinės dispozicijos nurodo, jog tam tikro teisinio santykiodalyviai privalo laikytis tam tikros elgesio taisyklės, bet jos konkre-čiai neišdėsto nei šioje dispozicijoje, nei nurodo esant kituose to tei-sės normų akto straipsniuose ar straipsnių dalyse. Tokios taisyklės kon-kretinimo siūlo ieškoti kito teisės akto normų dispozicijose. Pavyz-džiui: „Sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į bendrą jųturtą reguliuoja Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos įstatymai."(CK 131 str.) Arba: Pirmasis Lietuvos Statutas (1529) nustatė, kadnesant tame Statute normos, kuria remiantis būtų galima spręsti kon-krečią bylą, teismas turi vadovautis papročių teise, savo teisine sąžine(VI sk. 26 str.), t. y. už Statuto ribų egzistuojančia elgesio taisykle.

Nukreipiamųjų ir blanketinių dispozicijų skirtumas yra tas, kadnukreipiamosios dispozicijos atveju trūkstamų žinių apie teises ir pa-reigas santykio dalyviai įpareigojami ieškoti kituose to paties nor-minio teisės akto straipsniuose ar jų dalyse, o blanketinės dispozici-jos atveju — kito teisės akto normų dispozicijose.

Nukreipiamosios ir blanketinės gali būti ne tik dispozicijos, betir hipotezės. Blanketinės hipotezės dažniausiai sutinkamos baudžia-mosios teisės normose. "Pareigūno pažeidimas saugumo technikos

217

TEISES TEORIJA

bei pramonės sanitarijos taisyklių ar kitokių darbo apsaugos tai-syklių [...] baudžiamas laisvės atėmimu [...]" (BK 141 str. l d.) Iš-skirti žodžiai yra blanketinė hipotezė: norint sužinoti, kokią konkre-čią elgesio taisyklę pažeidė pareigūnas, reikia kreiptis į saugumotechnikos bei pramonės sanitarijos taisykles. Normoje: „Ta pati veika,sukėlusi trumpalaikį sveikatos sutrikimą [...]" (BK 116 str.), žodžiaita pati veika yra nukreipiamoji hipotezė - nukreipia į to patiesstraipsnio pirmąją dalį.

Nukreipiamosios, blanketinės hipotezės ir dispozicijos vartoja-mos siekiant išvengti formuluočių kartojimosi įstatymuose — nerei-kalingo teisės normų sunkinimo tekstu.

Svarbu pažymėti, kad visos Baudžiamojo kodekso specialiosiosdalies teisės normų dispozicijos yra abstrakčios ir dėl to - blanke-tinės74. Jos išreiškiamos vienu žodžiu - baudžiama. Norintieji išsi-aiškinti, kokiems veiksmams įpareigoja valstybės institucijas ar pa-reigūnus paliepimas baudžiama, nukreipiami į atitinkamas procesoteisės normas, išdėstytas Baudžiamojo proceso kodekse. Tai daromasiekiant neapsunkinti teisės normų dispozicijų tekstu ir nereikalingukartojimusi.

Sankcija - tai teisinio poveikio priemonė, kuria susiaurinamosteisės pažeidėjo teisės už reguliacinės teisės normos reikalavimų ne-vykdymą (bauda, įkalinimas ir t. t.), arba skatinamoji priemonė užteisėtą elgesį (pagyrimas, premija, atleidimas tam tikram laikui nuomokesčių ir kita) (lot. sanctio - bausmės nustatymas (įstatymais).Sankcija nėra sudedamasis kiekvienos teisės normos teksto elemen-tas, bet ji, matysime, yra būtinas kiekvienos normos loginės struk-tūros elementas. Reguliacinių teisės normų tekstai neturi sankcijų.Bet tai nereiškia, kad jos neturi sankcijų apskritai; be sankcijų josnet nebūtų teisės normos, nes būtų negarantuotos valstybės prievar-ta. Sankcijas tiesiogiai apima tekstas tik tų teisės normų, kurios kon-kretina teisinę valstybės prievartą, nustato jos apimtį ir rūšį. Tokiosteisės normos yra Baudžiamojo ir Administracinių teisės pažeidimųkodeksų normos, iš dalies kai kurios civilinės teisės normos, susiju-

74 Tokia pat struktūra - ir ATPK normų dispozicijų, išreiškiamų taip patvienu žodžiu — užtraukia. Bet kol Lietuva neturi atskiro administracinės teise-nos kodekso, ATPK normų dispozicijos yra ne blanketinės, o nukreipiamosios,nes administracinės teisenos normos dėstomos kartu su materialiosiomis nor-momis tame pačiame ATPK.

218

SPECIALIOJI DALIS

šios su sutartinių įsipareigojimų nevykdymu ar netinkamu vykdy-mu. Šiomis normomis siekiama garantuoti reguliacinių teisės normų(konstitucinių, civilinės, šeimos, darbo, finansų ir kt.) imperatyvųvykdymą.

Pagal tikslų pobūdį visos sankcijos skirstomos į asmens teisessiaurinančias, likviduojančias ir plečiančias — skatinančias teisėtąelgesį. Siaurinančios, likviduojančios asmens teises sankcijos yra tei-singumo vykdymo (įgyvendinimo) priemonės, skirtos grąžinti teisėspažeidėjo teisiniam statusui teisių ir pareigų pusiausvyrą padariusteisės pažeidimą.

Prie jų priskirtinos tokios sankcijos: 1) baudžiamosios (krimi-nalinės); 2) administracinės; 3) civilinės (turtinės); 4) drausminės.

Baudžiamųjų sankcijų (baudos, pataisos darbų, turto konfiska-vimo, įkalinimo) specifika yra ta, kad jos taikomos tik priėmus ap-kaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, ir tik teismo.

Struktūros požiūriu baudžiamosios sankcijos yra paprastos, su-dėtinės ir alternatyvios.

Paprastos sankcijos — tai viena kuri nors poveikio priemonė(pvz., bauda).

Sudėtinės sankcijos nustato kelias poveikio priemones, kuriosturi būti taikomos teisės pažeidėjui visos kartu (pvz., įkalinimas irturto konfiskavimas).

Alternatyvios sankcijos taip pat numato kelias poveikio priemo-nes, tačiau realiai taikoma tik viena iš jų: bauda arba pataisos dar-bai; paskyrus baudą, negalima skirti pataisos darbų.

Administracines sankcijas taiko tam įgaliotos valstybės institu-cijos (teismai, policija, mokesčių ir kitokios inspekcijos), pareigū-nai. Administracinių sankcijų rūšys: įspėjimas, bauda (gal reikėtųsakyti nuobauda — A. V.), pataisos darbai, praradimas teisės vairuotitransporto priemonę, administracinio teisės pažeidimo priemonių kon-fiskavimas (neteisėtos žvejybos priemonių konfiskavimas), nušalini-mas nuo pareigų, administracinis areštas ir kita.

Bendra baudžiamųjų ir administracinių sankcijų specifika yra ta,kad jos gali būti tiek turtinio, tiek asmeninio pobūdžio, t. y. nukreip-tos ne tik į teisės pažeidėjo turtą, bet ir į jo asmenį.

Civilinės sankcijos yra tik turtinės (bauda, delspinigiai), jas ski-ria teismas, ir tik tais atvejais, jeigu jos numatytos įstatyme arbaŠalių sutartyje (CK 6 str.).

219

TEISĖS TEORIJA

Drausmines sankcijas skiria įmonių, įstaigų, firmų administra-cija savo pavaldiems darbuotojams už darbo tvarkos taisyklių, o su-karintose organizacijose - už vidaus tvarkos statuto pažeidimus. To-kios sankcijos yra: pastaba, įspėjimas, perkėlimas į žemesnes parei-gas (mažiau mokamą darbą), karinio laipsnio pažeminimas, atleidi-mas iš darbo ir kita.

Asmens teisėtą elgesį skatinančios sankcijos. Terminas sankcijašiandien vartojamas ne tik negatyviuoju, bet ir pozityviuoju aspek-tu. Pastaruoju aspektu sankcija - tai tam tikros lengvatos gauti ver-slo licenciją., importuoti tam tikras prekes be muito mokesčio arbaatleidimas kuriam laikui nuo verslo mokesčio, taip pat apdovano-jimai, premijos, garbės vardų suteikimas ir kitos. Tokias sankcijasvalstybė gali taikyti siekdama paskatinti asmenis imtis valstybei arvisuomenei ypač reikšmingos veiklos arba pagerbti piliečius už jųatliktus tautai ir valstybei darbus, kai tos paskatos neįeina į darbosantykius, arba už parodytą pasiaukojimą gelbstint asmenis, vals-tybės, piliečių, korporacijų turtą, patekusius į ekstremalią padėtį,kai toks gelbėjimas neįėjo į gelbėtojo tarnybines pareigas arba pra-noko jas.

3.1 METODOLOGINĖS, TECHNINĖS PRIEMONĖSATSKLEISTI TEISĖS NORMOS VIDINĘ STRUKTŪRĄ

Siekiant atskleisti teisės normos struktūrą taikoma tam tikra loginėtechnika, viena iš jų - jau minėta implikacija: „Jei ..., tai." Jos at-veju visa norma performuluojama į hipotetinio teiginio schemą, „jei..., tai"; visi žodžiai, kurie eina iki žodelio „tai", priklauso hipote-zei, žodžiai po „tai" - dispozicijai. Pavyzdžiui, teisės normai „Drau-džiama eksploatuoti techniškai netvarkingą automobilį" suteikus for-mą Jei ..., tai" gauname išraišką: „Jei automobilis techniškai ne-tvarkingas, tai draudžiama jį eksploatuoti." Žodžiai automobilis tech-niškai netvarkingas — hipotezė, draudžiama jį eksploatuoti — dispo-zicija.

Tais atvejai, kai norma suformuluota pernelyg glaustai arba kaireikia nustatyti, kokiomis savybėmis turi pasižymėti teisės subjektas,kuriam ji taikoma, ir kai formulė "jei..., tai" pasirodo nepakankamaatskleisti normos struktūrą, tada taikoma predikatų logikos schema[F(x)—>G(x)], kuri skaitoma taip: jei objektas x turi savybę F, tai x turiir savybę G; išraiška F(x) reiškia hipotezę, o G(x) - dispoziciją.

220

SPECIALIOJI DALIS

Štai konstitucinė norma „Valstybinė kalba - lietuvių kalba."(Konstitucijos 14 str.) Kurie žodžiai reiškia šios normos hipotezę irkurie dispoziciją? Kai kurie autoriai mano, kad čia yra tik „gryna"dispozicija. Neaiškumą gali pašalinti minėta predikatų logikos sche-ma. Performulavę minėtą normą pagal šią schemą, gausime: „Jei x(tam tikra kalbinių ženklų sistema) turi savybę būti lietuvių kalba -F(x), tai x (ta ženklų sistema) Lietuvoje turi savybę būti valstybinekalba - G(x)." Tai rodo, kad žodžiai lietuvių kalba yra šios normoshipotezė: kalbinių ženklų sistema, pavadinta lietuvių kalba. Žodžiaivalstybinė kalba yra šios normos dispozicija, nes jie nurodo lietu-vių kalbos teisinį statusą Lietuvos valstybėje — įpareigoja valstybėsinstitucijas ir jų pareigūnus formuluoti lietuvių kalba savo oficialiussprendimus, o piliečiai turi teisę reikalauti, kad pareigūnai su jaisbendrautų lietuvių kalba.

Tam tikrais atvejais šį formulė gali turėti ir konjunkcijos pras-mę. Tada ji išryškina hipotezę ir jos struktūrą. Pavyzdžiui, Baudžia-mojo kodekso normai: „Savavališkas kario pasišalinimas iš dalinio[...] baudžiamas laisvės atėmimu" (BK 258 str.), suteikę predikatųlogikos išraišką, gausime: „Jei x (tam tikras pilietis) turi savybę bū-ti kariu — F(x), ir tas pilietis (x) savavališkai pasišalina iš dalinio —G(x), tai jis baudžiamas laisvės atėmimu - J(x)." Visa teisės normaįgauna tokios formulės pavidalą: F(x) & G(x)—>J(x). Ji rodo, kad šiosnormos hipotezė sudėtinė: tam tikras pilietis (x) patenka į šios nor-mos galiojimo lauką tik jei jis yra karys - F(x), ir savavališkai pasi-šalina iš karinio dalinio - G(x).

3.2 DISKUSIJA DĖL TEISĖS NORMOS STRUKTŪROS

Teisės normos struktūra teisės literatūroje suprantama nevienareikš-miškai. Vieni autoriai mano, kad šią struktūrą sudaro ne trys, o duelementai — hipotezė ir dispozicija (reguliacinės teisės normos), kiti- hipotezė ir sankcija, treti - dispozicija ir sankcija (BK ir ATPKteisės normos). Lenkiškoje teisės literatūroje reiškiamos trejopos pa-žiūros į teisės normos struktūrą: 1) tradicinė pažiūra (S. Ehrlichas,H. Rotas, F. Siemienskis, J. Kowalskis, A. Lopatka) mano, kad nor-ma turi tris elementus; 2) kritinė pažiūra (J. Landė, A. Werneris) pri-pažįsta dviejų elementų teisės normos struktūrą (norma susidedantiarba iš hipotezės ir dispozicijos, arba iš hipotezės ir sankcijos; 3) re-liatyvistinė kryptis (J. Wroblewskis, J. Smialkowskis), aiškiai neišreiš-

221

TEISES TEORIJA

kianti savo pažiūrų, tą struktūrą sieja su teisės samprata, teisės pa-žinimo tikslais75.

Panaši nuomonių įvairovė ir rusiškoje teisės literatūroje. Yra ma-nančių, kad hipotezė ir sankcija apskritai nėra teisės normos struk-tūros elementai (nes jie tiesiogiai neįeina į pačią elgesio taisyklę), otoks elementas yra tik dispozicija.

Šios krypties autoriai eina teisės normos struktūrinių elementųskaičiaus mažinimo, o kiti - didinimo linkme. Pastarieji teisės nor-mos struktūrai priskiria ne tris, o keturis ar net penkis elementus.Šalia hipotezės, dispozicijos ir sankcijos normos struktūriniais ele-mentais jie dar laiko „subjektyvią sudėtį" (A. S. Cigolžinas) ir tei-sės normos tikslą (F. N. Fatkulinas)76.

Šiuo klausimu pasimeta net toks stiprus nišų teisės teoretikas kaipR. Z. Lifšicas, taip pat teigiantis, kad „apie hipotezę, dispoziciją ir sank-ciją reikia kalbėti veikiau kaip apie numanomus teisės normos ele-mentus negu jos būtinas dalis. Būtinas bet kurios teisės elementas -jos turinys, t. y. elgesio taisyklė, kurią ta norma nustato." (p. 104)

Šitaip teisės normos struktūrą galima aiškinti tik nesiejant jossu teisės funkcijomis, kurias vykdyti ir sukurta atitinkama teisės nor-mos struktūra. Toliau R. Z. Lifšicas rašo: „Baudžiamojo kodekso spe-cialiosios dalies straipsniuose [...] hipotezė ir dispozicija visada su-lieta į viena, pats tam tikro elgesio draudimas (dispozicija) pateikia-ma hipotezės požymių aprašymu." Čia R. Z. Lifšicas pakartoja jauminėtą visoje rusiškoje teisės literatūroje įsišaknijusią klaidą (iš tenji atėjo ir į Lietuvos jurisprudenciją, net Baudžiamąjį kodeksą), kadbaudžiamosios normos paskirtis - „uždrausti veikas" (BK l str. l p.).Jeigu taip, tai tada tikrai baudžiamosios normos hipotezė ir dispozi-cija, kaip sako R. Z. Lifšicas, turės susilieti, arba teks pripažinti, kaiptai daro M. N. Marčenko, kad „Baudžiamojo kodekso specialiosiosdalies normos turi tik dispoziciją ir sankciją" (p. 225). Iš tiesų pri-pažinus, kad baudžiamosios teisės normos draudžia, jos kartu turėtųformuluoti, pavyzdžiui, ne tik nuosavybės pažeidimo būdus, bet irpatį draudimą kėsintis į privačią nuosavybę, žmogaus gyvybę, svei-katą, kad tuo pateisintų, kodėl vagystė, nužudymas ar kitas veiks-mas yra priešingas teisei. Už vagystę reikia bausti ne todėl, kad ši-

75 Kowalski J. Wstęp do prawoznawstwa. Warszawa, 1979. S. 107-108.76 Plačiau apie pažiūrų į teisės normos struktūrą įvairovę žr.: C-

. A. . , 1992. C. 11.

222

SPECIALIOJI DALIS

taip nustato BK 271 straipsnis, o todėl, kad vagystė yra veiksmas,kuriuo pažeidžiamas Konstitucijos 23 straipsnyje nustatytas draudi-mas - nuosavybė neliečiama. Jau sakėme, kad BK 271 straipsnis tiknurodo, kokiu būdu buvo pažeistas Konstitucijos 23 straipsnio drau-dimas ir kokias sankcijas reikia taikyti jo pažeidėjui (vagiui). Pripa-žinus, kad baudžiamoji norma ne tik baudžia, bet ir draudžia, ji pra-randa struktūrinį ryšį su reguliacinėmis normomis ir tampa tarsi au-tonomiška būtis, kuri lyg ir pati savarankiškai, be ryšio su regulia-cinėmis normomis uždraudžia tam tikras veikas (reguliuoja nuosa-vybės santykius) ir už jas baudžia. Išeitų, tarsi ne reguliacinių nor-mų įsakmumą garantuoti būtų sukurtos baudžiamosios normos.

Šitaip teisės normos struktūros klausimas yra beviltiškai supai-niojamas ir dėl to pasidaro nereikšmingas nei teisės teorijai, nei tei-sės praktikai, nes į normos sampratą įneša daugiau painumo neguaiškumo. Gal ir dėl to R. Z. Lifšicas savo šiaip gana informatyviojeir logiškai nuoseklioje „Teisės teorijoje", neradęs būdo pasukti moks-linio metodo vaga, buvo priverstas palikti šio klausimo svarstymą,paskyręs jam vos keletą nesistemiškų sakinių, nors objektyviai tei-sės normos struktūros klausimas yra itin svarbus, nes juo konkreti-nama visa teisės normos esmė. Jei negalime paaiškinti teisės normosstruktūros, tai negalime suorganizuoti visų teisės teorijos klausimų įsistemą, o teisės praktikoje - atskirti teisinių faktų (hipotezės) nuoelgesio taisyklės (dispozicijos), kurios veikimą inspiruoja hipotezėjeaprašyti teisiniai faktai. O nesistemiška teisės teorija tada gali pre-tenduoti tik į „teisės enciklopediją" — paviršutinišką kai kurių teisėspraktikai reikalingų teisės sąvokų aiškinimą, bet ne į mokslą.

Teorinių komplikacijų, susijusių su teisės normos struktūra, at-siranda dėl dviejų metodologinio pobūdžio priežasčių.

Pirma, teisės normos struktūrą mėginama tirti kaip „daiktą sa-vyje", be ryšio su teisės normos vykdomomis funkcijomis (subjek-tyvizmas). Todėl prarandamas objektyvus veiksnys, lemiantis nor-mos struktūrą, jos elementų skaičių ir jų būtinybę.

Antra, tekstinė teisės normos struktūra painiojama (tapatinama)su logine, nes viena teisės normų rūšis, pavyzdžiui, reguliacinės nor-mos, tiriama be ryšio su sankcijas nustatančiomis arba, atvirkščiai,- sankcijas nustatančios normos tiriamos be ryšio su reguliacinėmisnormomis. Todėl daroma išvada: kur baigiasi teisės normą formu-luojantis tekstas (dažnai - teisės akto straipsnis), ten baigiasi ir pati

223

TEISĖS TEORIJA

norma, jos struktūra. Dėl to atsiranda vienpusiškai apibendrinančiųnuomonių apie unitarinę, binarinę, triadinę ar dar kitokią normosstruktūrą. Jos ignoruoja faktą, kad galutinį loginį, vadinasi, ir struk-tūrinį, apibrėžtumą konkreti teisės norma įgyja ne pati iš savęs, neiš savo tiesioginio teksto, o iš savo vietos teisės sistemoje, vadinasi,iš būtinų santykių su kitomis teisės normomis.

Vengdami šio subjektyvizmo, mėginsime išvesti teisės normosstruktūrą iš normos funkcijų kartu skirdami loginę normos struktū-rą nuo tekstinės.

3.3 LOGINĖ IR TEKSTINĖ TEISĖS NORMOS STRUKTŪRA

Jau sakėme, kad teisės normų struktūrą lemia ne kas kita, kaip josvykdomos funkcijos ir jų specifika. Struktūriniai normos elementai— tai tik normos vidinės (techninės) priemonės, kuriomis ji pajėgiavykdyti funkcijas, skiriamas jai visos teisės sistemos: l) sureguliuo-ti žmonių santykius - nustatyti visiems privalomo elgesio taisyklę;2) nurodyti gyvenimo aplinkybes, kurių pagrindu atsiranda santykiodalyviams toje taisyklėje nustatytos teisės ir pareigos, arba veiks-mus, kuriais gali būti pažeidžiama ši taisyklė; ir 3) užtikrinti tokiostaisyklės visuotinį privalomumą.

Visas šias tris funkcijas privalo vykdyti teisės norma, todėl josturi atitinkamai atsispindėti ir teisės normos struktūroje; ta struktūraturi tapti tų funkcijų vykdymo technika: pirmoji funkcija virsta dis-pozicija, antroji - hipoteze ir trečioji - sankcija. Tai būtini kiekvie-nos teisės normos elementai, jei ši nori būti teisės, o ne moralės nor-ma. Šių elementų sistema kaip tik ir sudaro loginę normos struktūrą.

Loginė normos struktūra — tai sistema teisės normos elemen-tų (hipotezės, dispozicijos, sankcijos), kurių padedama konkreti tei-sės norma, sąveikaudama su kitomis teisės normomis, tampa pa-jėgi įgyvendinti visai teisės sistemai skirtas tris minėtas funkcijas:1) suformuluoti elgesio taisyklę; 2) nurodyti faktus, kurių pagrin-du santykio dalyviams atsiranda, pasikeičia ar išnyksta subjekti-nės teisės ir pareigos, taip pat veiksmus, kuriais gali būti pažei-džiama ši taisyklė; ir 3) užtikrinti tokios taisyklės įsakmumą — jospažeidimų baudžiamumą.

Tai rodo, kad loginė teisės normos struktūra tėra formalizuota(struktūrinė) jau aptartos teisės esmės išraiška. Reikalaudama, kadkiekvienoje normoje iš esmės būtų visi trys elementai (su jais susi-

224

SPECIALIOJI DALIS

jęs normos gyvybingumas), ji nereikalauja, kad visi jie būtų kiek-vienos normos teksto elementai.

Konkrečios normos tekstas negali iš karto apimti visų čia mi-nėtų funkcijų ir jas įgyvendinančių struktūrinių elementų, nes nor-mos tekstas būtų perkrautas ir norma pasidarytų pernelyg gremėz-diška, sunkiai suvokiama ir dar sunkiau taikoma. Todėl siekiant su-paprastinti (sutrumpinti) tekstą teisės normos skirstomos į reguliaci-nes ir sankcijas nustatančias, kad tarp jų būtų atitinkamai padalija-mos teisės funkcijos ir atitinkamai loginė normos struktūra būtų iš-skirstomą po reguliacinių ir sankcijas nustatančių normų tekstus.

Reguliacinių normų tekstas skirtas: 1) formuluoti elgesio taisyklę;ir 2) nurodyti tuos juridinius faktus (gyvenimo situacijas), kurių pa-grindu atsiranda, pasikeičia ar išnyksta toje taisyklėje nustatomos tei-sės ir pareigos. Kad tokia norma pajėgtų vykdyti šias dvi funkcijas,jos norminis tekstas turi suskilti į du loginius skyrius: 1) dispoziciją;ir 2) hipotezę. Šiais elementais ir išsemiama reguliavimo funkciją atlie-kančios teisės normos struktūra, kuri Šiuo atveju vadinama tekstine,nes yra siauresnė už loginę: apima tik du pirmuosius normos elemen-tus (binarinė). Šito pakanka atlikti reguliavimo funkciją, bet nepakan-ka garantuoti jos imperatyvų, nes teisės norma yra ne tik elgesio tai-syklė, bet ir visuotinai privaloma taisyklė. Tą privalomumą garantuo-janti sankcija yra būtina reguliacinės normos loginės struktūros dalis,bet nebūtina tekstinės struktūros dalis (pernelyg apkrautų reguliacinėsnormos tekstą). Todėl ji perkeliama į reguliacinės funkcijos įsakmu-mą užtikrinančių normų struktūrą (BK ir ATPK normų tekstą).

Taigi tekstinė normos struktūra pasidaro tarsi nebaigta, tarytumkiti jos elementai, ypač sankcija, o kartais ir hipotezė, būtų lyg irnebūtini normos elementai. Tai suponuoja unitarinės (iš vieno elemento— dispozicijos) arba binarinės (iš hipotezės ir dispozicijos) teisės nor-mos struktūros regimybę. Šitaip atsiranda pagrindas atsiskirti tekstineinormos struktūrai nuo loginės ir atsirasti minėtai aiškinimų įvairovei.

3.4 TEISĖS NORMŲ LOGINĖSIR TEKSTINĖS STRUKTŪRŲ SANTYKIS

Loginė struktūra susijusi su normos vykdomomis visomis trimis funk-cijomis, o tekstinė — su konkrečios teisės funkcijos specifika ir tei-sėkūros technikos ypatumais - siekiu išdėstyti konkrečią teisės nor-mą glaustai, aiškiai ir vartojant kuo mažiau teksto. Todėl tekstinė

225

TEISES TEORIJA

teisės normos struktūra yra ne teisės esmės, o teisinės technikos ka-tegorija, skirta išreikšti loginę normos struktūrą atsižvelgiant į tai, ku-ri teisės funkcija įgyvendinama Šia teisės norma. Loginė teisės nor-mos struktūra santykiauja su tekstine kaip tikslas su savo priemone.

Skiriami du teisės normos loginės ir tekstinės struktūrų santy-kiavimo atvejai.

Pirma, teisės normos loginė struktūra gali būti platesnė už teks-tinę: loginė konkrečios normos struktūra išdėstoma dviejose ar netkeliose to paties ar net kito norminio teisės akto normose. Pavyz-džiui, konstitucinės teisės normos „Žmogaus asmuo neliečiamas" hi-potezė ir dispozicija išdėstytos Konstitucijos 21 straipsnio pirmojojedalyje, o priemonės, garantuojančios šio imperatyvo įsakmumą, iš-vardijant jo galimo pažeidimo būdus, - BK 132 (šmeižimas), 133(įžeidimas) straipsniuose ir CK 7 (garbės ir orumo gynimas), 71 (mo-ralinės žalos atlyginimas) straipsniuose.

Antra, teisės normos tekstinė struktūra sutampa su logine. Nor-mos tekste yra suformuluoti visi trys teisės normos elementai. To-kios sutapties pavyzdžiai yra visos BK ir ATPK specialiosios daliesnormos. Pavyzdžiui, nužudymas, vagystė, plėšimas, piktnaudžiavi-mas tarnybine padėtimi ir kiti veiksmai, kuriais pažeidžiami regu-liacinių normų nustatyti draudimai, yra hipotezė; baudimo impera-tyvas už šiuos pažeidimus {baudžiama arba užtraukia} — blanketinėdispozicija, o nuoroda dėl teisės pažeidėjo teisių susiaurinimo ar lik-vidavimo masto, pobūdžio už hipotezėje aprašytais veiksmais pada-rytą reguliacinės teisės normos draudimų pažeidimą - sankcija.

Taigi į pirmą vietą iškėlus ne teisės normos tekstą, o jos logi-ką, tenka pripažinti, kad loginė bet kurios teisės normos struktūravisada yra trinarė (hipotezė, dispozicija, sankcija). Tuo tarpu teksti-nė struktūra gali susidėti iš trijų (hipotezės, dispozicijos, sankcijos- BK ir ATPK specialiosios dalies normų atveju) arba iš dviejų ele-mentų (hipotezės ir dispozicijos - reguliacinės teisės normos). Sank-cija yra reguliacinių teisės normų loginės struktūros elementas, betnėra tokių normų tekstinės struktūros elementas.

Trinarė teisės normos struktūra apima visus pagrindinius for-maliuosius normos požymius: pradedant norminamuoju pobūdžiu(dispozicija), jos ryšiais su konkrečia socialine tikrove (hipoteze),sistemingumu ir baigiant visuotiniu privalomumu bei jos vykdymogarantavimu valstybės prievarta (sankcija).

226

SPECIALIOJI DALIS

Triados pobūdžio normos struktūra užtikrina normos gyvybin-gumą: be hipotezės teisės norma, sakėme, yra negyva (praranda ryšįsu socialine tikrove), be dispozicijos - neegzistuoja, o be sankcijos- bejėgė. Pavyzdžiui, BK specialiosios dalies normos be santykiosu reguliacinėmis normomis (konstitucinėmis, administracinėmis irkt), nustatančiomis draudimus, neturėtų hipotezės (nebūtų ko pa-žeisti), o be jos negalėtų patekti į teisės sistemą; atitinkamai regu-liacinės teisės normos be baudžiamųjų ar ATPK normų sankcijosnegalėtų būti teisinės, nes neturėtų kuo garantuoti visuotinio savopaliepimų privalomumo.

Kai kurie autoriai (M. I. Baitinas) šį santykį aiškina kaip teisėsnormos ir teisės akto straipsnio santykį. Tai nėra visiškai tapatūs da-lykai; teisės normos ir norminio teisės akto straipsnių santykis yralabiau teisės aktų struktūros, tuo tarpu loginės ir tekstinės normųstruktūrų santykio klausimas kartu yra ir teisės normų vidinės są-veikos, o galiausiai ir pačios teisės esmės formalizavimo klausimas.

Šią dinaminę, arba sisteminę, teisės normos struktūrą galima pa-vaizduoti taip:

Reguliacinė teisės norma: hipotezė —> dispozicija => šios dis-pozicijos nustatytus paliepimus pažeidžiantys veiksmai virsta BK arATPK teisės normų hipoteze —> baudžiama (dispozicija; visada blan-ketinė, nes nukreipia į proceso teisės normą) —> sankcija už regu-liacinės teisės normos dispozicijos nustatytų draudimų pažeidimus.

4. TEISĖS NORMŲ KLASIFIKACIJA

Teisės normų klasifikacija yra svarbi keliais aspektais:

a) pagilina teisės normos pažinimą;b) padeda tiksliau nustatyti kiekvienos teisės normos vietą tei-sės sistemoje, aiškiau suvokti teisės normų funkcijas ir vaid-menį teisinio reguliavimo mechanizme;c) patikslina teisės normos poveikio visuomeniniams santy-kiams ribas ir galimybes;

e) padeda tobulinti valstybės institucijų teisėkūrą ir teisės tai-kymą.

Atsižvelgiant į teisės normų poveikio žmonių elgesiui specifi-ką, jos gali būti klasifikuojamos įvairiais pagrindais.

227

TEISĖS TEORIJA

Pagal teisinio reguliavimo objektą (arba šakinę normos pri-klausomybę) teisės normos skirstomos į konstitucines, baudžiamą-sias, civilines, šeimos, darbo, finansų ir kitas. Šiuo požiūriu šakinėsteisės normos toliau skirstomos į materialiąsias ir proceso, viešo-sios ir privačiosios teisės.

Pagal teisinio reguliavimo metodą teisės normos skirstomos įimperatyvias, dispozityvias, skatinamąsias ir rekomendacines. Jos at-spindi atitinkamus teisinio reguliavimo metodo požymius (impera-tyvųjį, dispozityvųjį, skatinamąjį ir rekomendacini (žr. „Teisinis re-guliavimas")-

Imperatyvios teisės normosTai normos, griežtai formuluojančios paliepimą ir neleidžian-čios kaip nors kitaip jo (paliepimo) suprasti. Pavyzdžiui: „Tei-sėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo." (Konstitucijos109 str. 3 d.)

Dispozityvios teisės normosNustato elgesio variantą, kuris neperžengdamas įstatymo nu-matytų ribų suteikia subjektams teisę reguliuoti tarpusavio san-tykius savo pačių nuožiūra, t. y. leidžia jiems susitarimu nu-statyti abipuses teises ir pareigas. Ir tik jeigu šalys šito nepa-daro, nustatomas tam tikras privalomas elgesys. Šia savybedažniausiai pasižymi civilinės teisės normos. Pavyzdžiui: „Išsutarties atsiradusios abišalės pareigos turi būti įvykdytos tuopačiu metu, jeigu iš įstatymo, sutarties [...] neišplaukia ko ki-ta." (CK 182 str.) Čia teisė nustatyti įsipareigojimų įvykdymolaiką paliekama patiems civilinio santykio dalyviams. Ir tiktada, jeigu jie šia teise nepasinaudoja, galioja šioje normojenurodyta tvarka.

Skatinamosios teisės normosTai nurodymai naudotis pagyrimo priemonėmis už valstybėsir visuomenės požiūriu skatinamą elgesį arba už pasiekimą re-zultatų, kurie viršija įprastus darbinius, tarnybinius ar pilieti-nius reikalavimus.

Rekomendacinės teisės normosNustato valstybės ar visuomenės požiūriu pageidautino elge-sio variantus suteikdamos šios rekomendacijos adresatams teisępagal savo kompetenciją elgtis atsižvelgiant į vietos sąlygas,

228

SPECIALIOJI DALIS

galimybes ir rezervus. Pavyzdžiui, suteikimas įmonėms teisėsatsižvelgiant į valstybės nustatytus atlygio tarifus diferencijuotidarbo užmokestį pagal darbuotojų kvalifikaciją, darbo sąlygųsudėtingumą ir kita.

Pagal atliekamas funkcijas teisės normos skirstomos į: 1) re-guliacines; ir 2) sankcijas nustatančias.

Reguliacinės teisės normosNustato teisinio santykio dalyviams turiningąsias teises ir pa-reigas. Tai konstitucijos, administracinės, civilinės, šeimos, eko-loginės ir kitų teisės šakų normos. Jų nustatytų pareigų (im-peratyvų) vykdymo privalomumą garantuoja sankcijas nusta-tančios normos.

Sankcijas nustatančios normosTeisės literatūroje jos vadinamos apsauginėmis. Tai netikslusterminas. Jo kritikai galioja visi tie argumentai, kurie buvo išsa-kyti dėl apsauginės funkcijos. Apsaugoti žmogaus teises yra stra-teginis teisės apskritai (vadinasi, kiekvienos normos) tikslas irtodėl negali būti rūšinis požymis. Žmogaus teisės saugomos netik nustatant sankcijas, bet ir reguliuojant žmonių santykius. Šiuoatžvilgiu reguliacinės teisės normos taip pat yra apsauginės.Prie sankcijas nustatančių normų priskirtinos visos Baudžia-mojo kodekso ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso,taip pat kitų kodeksų specialiųjų dalių normos. Pavyzdžiui,„Vagystė — slaptas ar atviras svetimo turto pagrobimas bau-džiamas laisvės atėmimu iki ketverių metų [...]" (BK 271 str.)Sankcijas nustatančios normos yra skirtos reguliacinių normųimperatyvų privalomumui garantuoti.

Pagal juridinę galią teisės normos yra įstatyminės, turinčios di-džiausią juridinę galią, ir poįstatyminės - mažesnės juridinės galios,nes sukurtos remiantis įstatyminėmis ir joms neprieštaraujant.

Pagal galiojimo apimtį teisės normos skirstomos į bendrąsias,specialiąsias ir individualias.

Bendroji teisės normaFormuluoja bendrąją elgesio taisyklę, yra taikoma neribotamsubjektų ratui ir nustato specialiųjų normų reguliavimo kryptįir metodą. Plėtoti jos turinį gali būti kuriamos specialiosiosnormos.

229

TEISES TEORIJA

Specialioji teisės normaPriimama remiantis bendrąja norma, jai neprieštarauja ir skir-ta konkretinti, plėtoti bendrosios normos imperatyvus atsižvel-giant į reguliuojamų visuomeninių santykių specifiką. Tokiosyra visų teisės šakų normos konstitucinių normų atžvilgiu, taippat visų kodeksų specialiosios dalies normos.

Individuali teisės normaFormuluoja vienkartinį, kad ir tęstinį paliepimą. Pavyzdžiui,tokia yra įstatyminė teisės norma, nustatanti Civilinio kodek-so įsigaliojimo datą arba pratęsianti kurio nors įstatymo ga-liojimo laiką.

Pagal teisės normų vaidmenį reguliuojant žmonių elgesį, arbapagal teisės normoje įkūnyto paliepimo pobūdį, teisės normos skirs-tomos taip.

Įpareigojamosios teisės normos nustato pareigą atlikti tam tik-rus pozityvius veiksmus. Pavyzdžiui: „Teismas, prokuroras, tardyto-jas ir kvotos organas privalo savo kompetencijos ribose iškelti bau-džiamąją bylą kiekvienu atveju, kai iškyla aikštėn nusikaltimo po-žymiai [...]" (BPK 3 str); arba: „Prievolė turi būti įvykdyta toje vie-toje, kuri nustatyta įstatyme, sutartyje arba išplaukia iš prievolės es-mės." (CK 183 str. l d.)

Įpareigojamosios normos kartu gali būti ir draudžiamosios, kaijos įpareigoja susilaikyti nuo tam tikrų teisei priešingų veiksmų. Pa-vyzdžiui: „Nuosavybė neliečiama." (Konstitucijos 23 str); arba: „Kre-ditorius neturi teisės reikalauti sumokėti netesybas (baudą, delspini-gius), jeigu skolininkas neatsako už prievolės neįvykdymą[...]" (CK195 str. 4d.) „Privačios nuosavybės teisės objektais negali būti tur-tas, kuris nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos valstybei."(CK 1091 2 d.) Draudžiamosios teisės normos dažnai formuluoja-mos taip: draudžiama, neturi teisės, negali reikalauti, nėra nusikal-timo ir kita.

Įgalinamosios teisės normos suteikia teisinio santykio dalyviams(subjektams) teisę atlikti pozityvius veiksmus, kuriais subjektai įgy-vendina savo interesus. Pavyzdžiui: „Kreditorius turi teisę nepriimtiįsipareigojimo įvykdymo dalimis [...]" (CK 178 str.) „Kiekvienas išbendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių turi teisę reikalauti ati-dalyti jį iš bendro turto." (CK 126 str. l d.)

230

SPECIALIOJI DALIS

Įtvirtinamosios teisės normos. Jos fiksuoja (įtvirtina) tam tikrąvisuomeninių santykių būseną. Pavyzdžiui: „Lietuvos valstybė yranepriklausoma demokratinė respublika." (Konstitucijos l str.); arba:„Suverenitetas priklauso tautai." (Konstitucijos 2 str.)

Definicinės teisės normos apibrėžia teisės sąvokas — atskleidžiaesminius jų požymius. Pavyzdžiui: „Nusikaltimu laikoma baudžia-mojo įstatymo numatyta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas),kuria kėsinamasi į Lietuvos Respublikos visuomeninę santvarką, jospolitinę ir ekonominę sistemas, nuosavybę [...]" (BK 8 str.) Teisėssąvokos, kuri suformuluota kaip teisės norma (pvz., piliečių veiks-numas (CK 11 str.), gyvenamoji vieta (CK 17 str.), būtinoji gintis(BK 14 str.), bendrininkavimas (BK 18 str.) ir kitos), norminė api-brėžtis yra privaloma kiekvienu atveju, kai ši sąvoka vartojama tiekkuriant, tiek taikant teisės aktus.

Deklaratyvios teisės normos skelbia (įtvirtina) institucijų veiklosuždavinius, principus. Jomis dažniausiai prasideda įstatymai. Pavyz-džiui: „Lietuvos Respublikos įstatymų dėl administracinių teisės pa-žeidimų uždavinys yra saugoti Lietuvos Respublikos visuomeninę san-tvarką, nuosavybę [...]" (ATPK l str.) Kartais tokio pobūdžio normo-se gali ir nebūti terminų uždavinys, tikslas, paskirtis, jie gali būti pa-keisti žodžiu reguliuoja. Šitaip ši norma suformuluota Civiliniame ko-dekse: „Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas reguliuoja turtiniussantykius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius [...]"(l str.) Šia norma apibrėžiamas civilinės teisės reguliavimo objektas.

Deklaratyvias teisės normas nėra lengva atskirti nuo įtvirtinamų-jų tais atvejais, kai deklaratyvios normos formuluoja ne tik tam tikrųinstitucijų veiklos tikslus, teisinio reguliavimo sritį, bet ir tokio regu-liavimo principus. Pavyzdžiui: Konstitucinės teisės norma „Lietuvosvalstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika" (l str.) gali būtiir įtvirtinamoji, ir deklaratyvi. Tarp jų gali būti istorinis skirtumas.Atkuriant Lietuvos valstybę 1990 m., ši konstitucinė norma buvo la-biau deklaratyvi, nes skelbė norimas vertybes (nepriklausomybę ir de-mokratiją, kurios tada nebuvo empirinė realybė), vėliau ji gali virstiįtvirtinamąja.

Kolizinės teisės normos. Lotyniškai collisio yra susidūrimas, su-krėtimas. Teisės normų kolizija - tai atvejis, kai tą patį visuomeninįsantykį reguliuoja kelios viena kitai prieštaraujančios teisės normos.Teisės norma yra kolizinė, jeigu joje suformuluota taisyklė, kaip rei-

231

TEISĖS TEORIJA

kia elgtis, kai viena kitai prieštarauja dvi galiojančios teisės nor-mos. Tokios normos pavyzdžiai yra: „Jei Lietuvos įstatymai priešta-rauja ratifikuotai tarptautinei sutarčiai, galioja tarptautinė sutartis."Arba: „Lietuvos piliečiai [...] už nusikaltimus, padarytus užsienyje,atsako pagal Lietuvos baudžiamuosius įstatymus." (BK 6 str. l d.)Čia išsprendžiamas neaiškumas, kylantis, kai Lietuvos pilietis užsie-nio valstybėje padaro nusikaltimą: jis turi būti baudžiamas pagal Lie-tuvos ar šalies, kurioje nusikalto, įstatymus? Kolizinė yra ir Lietu-vos Respublikos Konstitucijos norma „Negalioja joks įstatymas arkitas aktas, priešingas Konstitucijai." (7 str. l d.) Ji nurodo, kaip rei-kia pasielgti, kai tą patį santykį vienaip reguliuoja Konstitucija irkitaip — įstatymas ar kitas teisės aktas.

Teisės normų kolizija įveikiama vadovaujantis tokiomis taisyk-lėmis:

1) Kai viena kitai prieštarauja tos pačios institucijos išleistosir tą pačią juridinę galią turinčios teisės normos (įstatymai), taigalioja vėliau išleista teisės norma (įstatymas): Lex posteriori de-rogat legi priori.

2) Jei viena kitai prieštarauja skirtingos kompetencijos institu-cijų išleistos teisės normos, tai galioja aukštesnę kompetenciją tu-rinčios institucijos išleista teisės norma. Pavyzdžiui, jeigu Vyriau-sybės nutarimu suformuluota teisės norma prieštarauja teisės nor-mai, išdėstytai Seimo nutarime, tai galioja pastaroji, nors formaliaiabi šios normos yra poįstatyminės.

3) Jei specialioji teisės norma prieštarauja bendrajai, tai ga-lioja bendroji. Ankstesnėje mūsų teisės literatūroje buvo skelbiamasspecialiosios teisės normos primatas prieš bendrąją, nes tai labiauatitiko totalitarinio režimo interesus, kad jis nebūtų varžomas žmo-gaus teisių. Tai kilo ir iš etatistinės teisės sampratos, kurios pagrin-du susiformavo principas: lex specialis derogat legi generali (spe-cialus įstatymas riboja įstatymą (bendrąjį). Šitaip siekta atrišti ran-kas valdžios savivalei kuriant teisę: valdžiai lengviau savavaliautikuriant teisę, kai yra ne bendrosios, o specialiosios normos prima-tas. Specialiąją normą lengviau pakeisti negu bendrąją, nes ši daž-nai išreiškia pačius teisės principus; o jeigu bendroji norma dar irkonstitucinė, tai ir jos pakeitimo procedūra sudėtingesnė. Tuo tarpuremiantis pilietine teisės samprata, prioritetą reikia pripažinti ben-drajai teisės normai, nes šitaip veiksmingiau varžoma įstatymų lei-

232

SPECIALIOJI DALIS

dėjo savivalė kuriant teisę. Bendrosios normos primatu išreiškiamateisės viršenybė, specialiosios — įstatymo viršenybė. Būtent siekiantgarantuoti bendrosios teisės normos viršenybę prieš specialiąją ir at-siranda konstitucinė įstatymų teisėtumo priežiūra.

Iš bendrosios normos primato išeina, kad konstitucinė (bendro-ji) norma turi pirmumą prieš kitų teisės šakų normas, kodekso ben-drosios dalies normos - prieš specialiosios dalies normas. Šios tai-syklės pagrindas, kad specialiosios ar individualios normos kuria-mos įgyvendinti, sukonkretinti bendrųjų teisės normų imperatyvus.Bet jeigu atlikdama šią misiją specialioji norma ima prieštarauti ben-drajai, ją neigti, tai reiškia, kad ji atsisako tos misijos ir ima netei-sėtai vykdyti bendrosios normos paskirtį.

Specialiosios normos primatas prieš bendrąją galimas tik nor-mų konkurencijos atveju, nes tada specialioji norma neprieštaraujabendrosios normos dvasiai, o tik išplėtoja ją, specialioji norma turidaugiau požymių nei bendroji - ji konkrečiau, išsamiau reglamen-tuoja reguliuojamą visuomeninį santykį. Specialiosios (individualios)normos primatas bus ir tais atvejais, kai bendroji norma turi dispo-zityvios normos prasmę: bendroji norma leidžia teisinio santykio da-lyviams sukurti individualią normą, reguliuojančią santykį kitaip, netpriešingai nei bendroji. Tada reikės vadovautis individualia norma,nes tokį pirmumą jai suteikia pati bendroji ar specialioji norma. Jitarsi perleidžia savo kompetenciją specialiajai arba individualiai nor-mai. Pavyzdžiui, jeigu dispozityvi norma leidžia gyvenamosios pa-talpos nuomos santykio dalyviams susitarimu nustatyti kitą nuomosmokesčio mokėjimo terminą, tai šiuo susitarimu sukurta individualinorma turės pirmumą prieš bendrąją (specialiąją), kuri nustato, kadtoks mokestis mokamas kas mėnesį ne vėliau kaip iki kito, po išgy-ventojo, mėnesio dvidešimtos kalendorinės dienos (CK 326 str.) (šinorma yra Civilinio kodekso specialiosios dalies norma, bet indivi-dualios normos atžvilgiu ji laikytina bendrąja (bendresne).

Operatyvinės teisės normos. Tai pagalbinės teisės normos, ku-rios dažniausiai priimamos siekiant nustatyti ar pratęsti kitų teisėsnormų galiojimo laiką, pripažinti kurią nors teisės normą netekusiągalios ir kitais atvejais. Pavyzdžiui: „Įsigaliojus Lietuvos Respubli-kos Konstitucijai, netenka galios Lietuvos Respublikos Laikinasis Pa-grindinis Įstatymas." (l992 m. lapkričio 6d. įstatymo „Dėl LietuvosRespublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos" l str.)

233

TEISES TEORIJA

Taigi teisės normų šaltinis tada skirstomas į materialųjį ir for-malųjį. Materialusis — tai istoriškai besikeičiantys žmonių interesai,dorovinės nuostatos, religiniai įsitikinimai, kurie kuriant teisę trans-formuojasi į visuotinai privalomo elgesio taisyklę (teisės normą). Oformalusis - tai teisėkūros subjekto kompetencija ir teisėkūros pro-cedūros, kuriomis žmonių interesai yra paverčiami konkrečiomis el-gesio taisyklėmis arba jau egzistuojančios visuomenėje elgesio tai-syklės paverčiamos teisės normomis (sankcionavimas).

Kai anglų teisininkas K. Alenas (Allen) rašo, kad „teisės šalti-nis — tai ta valstybės veikla, kuri suteikia elgesio taisyklei teisėsnormos statusą - padaro ją privalomą, pastovią, apibrėžtą" („Lawin the making"), tai teisės šaltiniui čia suteikiama prasmė forma-laus teisės normų šaltinio, kuris lemia teisės normos formą (Juri-dinę galią).

Teisės normų išraiškos forma — tai oficialių teisės dokumentųtekstai, ideografiniai simboliai, konkliudentiniai veiksmai, kuriais yraobjektyvizuojamos teisės normos ir iš kurių sprendžiama apie to-kios normos juridinę galią.

Teisės normų išorinei formai priklauso ne tik tekstinė, konkliu-dentinė ar kita signalinių ženklų sistema, bet ir teisės normos juri-dinė galia bei pavadinimas teisės akto (dokumento), kur ta norma

formuluojama.Iš teisės normos išraiškos formos — pavadinimo (įstatymas, nu-

tarimas, instrukcija ...) sprendžiame apie jos juridinės galios laipsnįir ryšį su atitinkamos kompetencijos teisėkūros subjektu bei teisė-kūros procedūrų tipu.

Skirdami teisės normos šaltinį nuo teisinės minties šaltinio netik išvengiame terminų ir koncepcijų painiavos, bet įgyjame ir me-todą tą patį įstatymą vienu atveju laikyti teisės normų ir jų juridi-nės galios išraiškos forma, o kitu atveju - teisinės minties šaltiniunesibaimindami supainioti šių sąvokų. Štai Lietuvos Statutai, būda-mi galiojančios teisės normos, buvo ir tų normų bei jų juridinėsgalios išraiškos forma ir kartu teisinės minties šaltinis. O šiandienjie, būdami negaliojančių teisės normų paminklai, tėra teisinės min-ties šaltiniai - informacija apie anos epochos Lietuvos teisinę mintį,teisinio reguliavimo idėjas. Atitinkamai ir nūdienos įstatymai, kuriųteisės normos realiai vykdomos, yra laikomi tų normų forma, o tieįstatymai, kurių normos nevykdomos, - tik teisinės minties šaltiniais.

238

SPECIALIOJI DALIS

5.3 TEISĖS FORMOS RŪŠYS

Teisės normų forma - tai istoriškai besiklostantis dalykas, kintantisnuo įvairiarūšių griežtai neišreikštų pavidalų vis unifikuotesnių irgriežčiau formuluojamų link. Vergovinėje santvarkoje teisės formabuvo įvairūs negriežtai formuluojami papročiai, religinės normos,teismų sprendimai, aukštų pareigūnų potvarkiai, doktrininiai aiškini-mai, formuluojantys tam tikrus elgesio imperatyvus, kurie buvo už-tikrinami ir valstybinės prievartos priemonėmis, nes tada valstybėvykdė ir pasaulėžiūrinę funkciją — draudė oficialią religiją ignoruo-jantį elgesį.

Panaši buvo ir feodalinės teisės forma. Radikaliai keistis ji pra-dėjo tik kapitalizmo epochoje. Nors kai kuriose šalyse teisės prakti-ka, religinės normos, papročiai ir toliau liko pripažinta teisės forma,tačiau pagrindine pozityviosios teisės forma daugelyje Europos ša-lių (ypač romanų-germanų teisės tradicijos) imta laikyti teisės nor-mų aktus ir jų kodifikacijas — kodeksus.

Dabar oficialiomis teisės normų išraiškos formomis laikomi: tei-sinis paprotys, teisinis precedentas, norminio turinio sutartys, rati-fikuotos tarptautinės sutartys, teisės normų aktas. Teisės doktrinos,teismų praktika (ne precedentas) laikytinos teisinės minties šaltiniais.Tačiau precedentų teisės legalizavimo atveju teisinė doktrina tam tik-rais atvejais irgi gali būti laikoma teisės imperatyvų išraiškos forma- tais atvejais, kai teismui reikia remtis teisės analogija (visuotinaipripažintais teisės principais). Tada teise laikoma ne tik teisės nor-mos, bet ir teisinės idėjos (teisės principai).

Teisės normų forma ir jos diferenciacija tiesiogiai susijusios suformaliuoju teisės normų šaltiniu - teisėkūros procedūromis. Skiria-mi tokie teisėkūros procedūrų tipai: l) jau esamos elgesio taisyklėssankcionavimas; 2) tarptautinės sutarties ratifikavimas; 3) originaliosteisės normos sukūrimas.

Sankcionavimu pirmiausia buvo sukuriama tokia teisės normųišraiškos (egzistavimo) forma kaip teisinis paprotys.

5.3.1 TEISINIS PAPROTYS

Teisinis paprotys — teisės normų egzistavimo forma, kuri atsirandakompetentingai valstybės institucijai sankcionavus (patvirtinus) el-gesio taisyklę, susiformavusią pačioje visuomenėje dėl ilgalaikio irdaugkartinio kartojimosi. Papročiai atsiranda apibendrinus visuome-

239

TEISES TEORIJA

nei reikšmingą besikartojantį elgesį, tapusį pastovia žmonių tarpusa-vio bendravimo forma. Paprotyje įtvirtinto elgesio socialinis reikš-mingumas ir veiksmingumas vėliau suformuoja būtinybę užtikrintitokios elgesio taisyklės įgyvendinimą ne tik visuomenės, bet ir vals-tybės priemonėmis. Paprotys istoriškai ankstesnis už įstatymą. Pa-pročiai ir dabar atlieka pozityvią funkciją reguliuodami tuos socia-liai reikšmingus santykius, į kuriuos įstatymų leidėjui nebūtina irnepageidautina kištis.

Sankcionavimu sukurto teisinio papročio pavyzdys gali būti1990 m. spalio 25d. Lietuvos Respublikos švenčių dienų įstatymasNr. I-712 (1997 m. liepos 2 d. redakcija), nustatantis, kad Kalėdų irVelykų šventės yra ne darbo dienos. Paprotys švęsti Kalėdas ir Ve-lykas yra per tūkstantmečius susiformavusi visuomenės elgesio tai-syklė, kuri atitinkamai normina žmonių vertybinę reakciją į kasmetbesikeičiančius laiko ciklus. Kalėdos simbolizuoja galutinę dienostrumpėjimo ribą (tamsos žygio prieš šviesą sustabdymą), o Velykos- gyvybės prisikėlimą po ją naikinusių, bet jau galią prarandančiųžiemos šalčių. Krikščionybė šį iš pagonybės atėjusį paprotį sankcio-navo įprasmindama Kristaus gimimu ir prisikėlimu. Tai vilties irdžiaugsmo šventės.

Papročio sankcionavimu sukuriama ne pati elgesio taisyklė, o tikjos forma - juridinė galia: visuotinis privalomumas ir valstybės įsipa-reigojimas garantuoti jos vykdymą. Todėl teisinis paprotys egzistuojakaip paprotinės elgesio taisyklės ir ją sankcionavusio teisės akto vie-novė. Tai sudaro paprotinių teisės normų formos specifiką.

Originaliąja teisėkūra sukuriamos visos kitos teisės normų for-mos, kurios diferencijuojasi pagal teisėkūros subjektus ir teisėkūrosoperacijų tipą.

5.3.2 TEISINIS PRECEDENTAS

Precedentas (lot. precedens — einantis priekyje) — tai elgesio taisyk-lė, atsirandanti anksčiau už įstatymų leidėjo valią. Istoriškai jis irgikilo iš teismo sankcionuojamų papročių. Precedentai, kaip teisės for-ma, atsiranda tais atvejais, kai sprendžiant teisme konkrečią bylą nėrateisės normos, aiškiai reglamentuojančios šio konkretaus santykio da-lyvių teises ir pareigas, arba teisėjui atrodo, kad pozityviosios teisėsnorma gerokai prieštarauja teisei kaip subjektinių teisių ir pareigųvienovei, reikalaujančiai visus vienodai vertinti ir nepripažinti nie-

240

SPECIALIOJI DALIS

kam teisių be jas legalizuojančių pareigų vykdymo. Tada teismuireikia savarankiškai spręsti ginčą remiantis bendraisiais teisės prin-cipais ar bendra tos šalies pozityviosios teisės dvasia ir sukurti tei-sės normą ad hoc (šiam atvejui), kuria vėliau galėtų vadovautis irkiti teismai, spręsdami analogiškas bylas. Būtinybė precedentui atsi-rasti grindžiama ne tik įstatymo spraga, bet ir pozityvaus įstatymopriešingumu moralei, teisei.

Šiandien vis dažniau manoma, kad negalima monopolizuoti Sei-mo teisės kurti įstatymo galią turinčias teisės normas. Rinkos eko-nomikos santykiai yra tokie įvairūs ir sudėtingi, kad numatyti įsta-tymų leidėjui visas galimas tų santykių modifikacijas ir suteikti jomsteisinę formą tiesiog objektyviai neįmanoma. Todėl reikalaujama pri-pažinti individualizuojančios teisėkūros teisę ir teismams, kad jie už-baigtų tai, ko negali padaryti joks parlamentas kurdamas teisę. Beto, negalima laikyti įstatymų leidėjo absoliučiai neklystančiu, abso-liučiai sąžiningu ir absoliučiai protingu, sureguliuosiančiu visus tei-sinio reguliavimo reikalingus santykius, be to, pačiu tinkamiausiubūdu. Jam į pagalba turi ateiti teismų teisėkūra. Manoma, kad teis-mas turįs būti paskutinis bastionas, kur žmonės rastų veiksmingą savoteisių gynybą nuo valdžios ar asocialaus asmens savivalės ir despo-tizmo. Todėl teisinė valstybė neįmanoma be išmintingų, sąžiningųir tam tikru požiūriu drąsių teisėjų, kurie galėtų ne tik taikyti, bet irvertinti įstatymus teisės (pasak kitų, ir moralės) požiūriu. Tik tokiųteisėjų padedama, pozityvioji teisė galinti tapti morali. Čia daromaprielaida, kad teisėjas gali priimti ir priešingą galiojančiam įstaty-mui sprendimą, jeigu mano, kad įstatymas neteisinis. Jeigu įstatymųleidėjas nereguotų į contra legem (priimtą prieš įstatymą) teismosprendimą, būtų galima daryti prielaidą, kad jis su juo sutinka. To-dėl ir kitos panašios bylos turėtų būti sprendžiamos pagal teismosuformuluotą precedentą, atitinkantį moralės nuostatas, o ne pagalmoralei prieštaraujančią pozityviąją teisę80.

Teisinis precedentas - tai valstybės institucijos, dažniausiai teis-mo, sprendimas, priimtas sprendžiant konkrečią teisinę bylą ir vė-liau laikomas pavyzdžiu sprendžiant analogiškas (panašias) bylas(R. Krossas).

80 Mikelėnienė D., Mikelėnas V. Teismo procesas: teisės aiškinimo ir taiky-mo aspektai. Vilnius: Justitia, 1999. P. 45.

241

TEISES TEORIJA

Teisėkūros subjekto požiūriu precedentas gali būti teisminis iradministracinis. Remiantis precedentu teisėjui nebūtina atsižvelgti įvisus ankstesnio sprendimo ar nuosprendžio (precedento) požymius,o tik į tokį sprendimą priėmusio teisėjo teisinę nuostatą — faktinesbylos aplinkybes ir jų teisinį vertinimą (ratio decidendi). Teisėjas aradministracijos pareigūnas turi teisę savo nuožiūra įvertinti nagrinė-jamos situacijos analogiškumą. Būtinybės atsižvelgti į precedentą laips-nis priklauso nuo precedentą priėmusio ir taikančio teismo teisinėspadėties (kompetencijos) teismų sistemoje. Juo aukštesnė teismo pa-dėtis teismų hierarchijoje, tuo mažiau jis saistomas precedentų.

Anglijoje susiklostė tokia precedentų galiojimo ribų praktika:a) Lordų rūmų priimami sprendimai yra privalomi precedentai vi-siems teismams; b) Apeliacinis teismas, susidedantis iš civilinio irbaudžiamojo skyrių, privalo laikytis Lordų rūmų ir savo paties pre-cedentų, o jo sprendimai privalomi žemesniems teismams. Aukšta-sis teismas saistomas abiejų aukštesnių instancijų precedentų ir josprendimai privalomi žemesniems teismams. Apygardų ir magistra-tų teismai privalo laikytis visų aukštesnių teismų precedentų, o jųpačių sprendimai nėra precedentai. Esant precedento ir įstatymo ko-lizijai, galioja įstatymas, t. y. įstatymas gali panaikinti precedentą.

Panašių bylų sprendimas panašiu būdu užtikrina teisės taikymopraktikos vienodumą, visų piliečių lygybę įstatymui ir teismui.

Precedentų teisės forma yra gana sudėtinga. Kiekvienu atvejuteisėjas, spręsdamas bylą, turi patikrinti gausybę informacijos apieankstesnę teismų praktiką, kuri siekiant palengvinti šį darbą yra nuo-lat kruopščiai sisteminama. Kasmet JAV paskelbiama apie 300 to-mų teismų sprendimų.

Ne visose šalyse ši teisės forma yra vienodai paplitusi. Prece-dentų teisė populiariausia tose šalyse (Anglijoje, JAV, Kanadoje,Australijoje, Zelandijoje), kur galioja bendrosios teisės (common law)tradicija, kur itin sureikšmintas teismų vaidmuo, jiems suteikta teisėne tik taikyti, bet ir kurti teisės normas, kur precedentui pripažįsta-ma įstatymo galia. Romanų-germanų teisės sistemos šalyse prece-dentas yra mažiau populiari teisės forma.

Lietuvos teismų praktikoje precedentas žinomas iš XVI amžiaus.Jį kaip teisės normų išraiškos formą legalizavo Pirmasis Lietuvos Statu-tas (1529). Precedentui buvo pripažinta įstatymo galia, bet tik kai teis-mo sprendimą, priimtą konkrečioje byloje esant įstatymo spragai, apro-

242

SPECIALIOJI DALIS

buoja aukščiausios valstybės institucijos — Didysis Lietuvos kunigaikš-tis arba Ponų taryba: "Nors esame paskelbę rašytus įstatymus visaivalstybei, pagal kuriuos teismai turi teisti, tačiau visi įstatymai labaigreitai negali būti parašyti, kaip lygiai ir šie įstatymai negalėjo ap-imti visų atvejų. Todėl jeigu teisėjams tektų spręsti atveją, apie kurįšiame įstatyme nėra parašyta, tai paliekame teisėjų nuožiūrai pagaljų sąžinę, kad jie, prisimindami Dievą, spręstų pagal senąjį paprotį.Tačiau artimiausiame teisme jie turi pranešti apie šiuos atvejus mumsarba tarybos ponams. Ir jeigu mes arba mūsų tarybos ponai tuosatvejus patvirtinsime, tai jie turi būti įrašyti į šiuos įstatymus. "81

Valstybės aprobavimas nebūtinai turi reikšti, kad pirma atsiran-da teismo sprendimas, o paskui eina jo patvirtinimas aukštesnėsevaldžios institucijose. Toks aprobavimas galimas iš anksto pripaži-nus teismui teisę priimti teisės normos statusą turinčią elgesio tai-syklę ad hoc. Toks išankstinis aprobavimas yra tų šalių konstituci-jose, kurios numato, kad teismas, įgyvendindamas teisingumą, klau-so įstatymo ir teisės. Žodžiai klauso ir teisės suteikia teismui esantįstatymo spragai teisę priimti konkrečioje byloje įstatymo galią tu-rinčius sprendimus (sukurti teisės normą ad hoc}.

Nūdienos Lietuvos teismų praktika iŠ esmės neišeina už įstaty-mo aiškinimo ribų. Laikomasi nuomonės, kad teisėkūra yra išimtinėSeimo, Prezidento ir Vyriausybės institucijų prerogatyva, nes Lietu-vos Konstitucija įpareigoja teismą vykdyti teisingumą klausant tikįstatymo (109 str.). Tą patį viešai kartoja ir Lietuvos AukščiausiojoTeismo pareigūnai: „Lietuvos teisėjas turi orientuotis į skrupulingąįstatymo pritaikymą. Jei teisėjas pradės vadovautis sveiku protu, jisgali nieko neįtikinti."82 Bet tikrąja savo paskirtimi teisėjas yra nelegistas, o juristas; teisėjas - ne iš žodžio lex, legis - įstatymas, oiš žodžio jus, juris — teisė, teisingumas. Čia slypi giluminė teisėjoteisė į precedentą.

Nūdienos Lietuvoje kol kas vengiama oficialiai legalizuoti pre-cedentą, nors apie jo būtinybę teisininkai vis dažniau kalba ir taisieja su pripažinimu žmogaus teisių prigimtinėmis, atsisakymu tapa-tinti teisę su įstatymu ir Lietuvos pastangomis integruotis į EuroposSąjungą ir į jos teisinę sistemą.

81 Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės 1529 metų Statutas / vertė Jonė De-veikė. Chicago, 1971. Visk., 26 str.

82 Sarafinas G. Noras nusipirkti teisingumą // Veidas. 1998, Nr. 47, p. 34.

243

TEISES TEORIJA

533 SPECIFINE TEISES FORMOS RŪŠIS - NORMINĖS SUTARTYS

Joms būdingi tokie požymiai: a) bendrojo pobūdžio elgesio taisyk-lės nustatymas; b) susitarimo savanoriškumas; c) interesų bendrumas;d) sutarties šalių lygiateisiškumas; e) sutarties dalyvių sutarimas vi-sais esminiais sutarties aspektais; f) abipusė atsakomybė už prisiim-tų pareigų neįvykdymą ar netinkamą vykdymą; g) sutarties užtikri-nimas teisinėmis priemonėmis.

Skirtingai nuo sandorinių sutarčių, norminės sutartys nėra per-sonifikuotos, individualaus, vienkartinio pobūdžio. Jų turinį sudarobendrojo pobūdžio elgesio taisyklės.

Labiausiai paplitusi norminių sutarčių rūšis - kolektyviniai su-sitarimai ir kolektyvinė sutartis. Jų sąvoką ir turinį nustatė 1991 m.balandžio 4 d. Lietuvos Respublikos kolektyvinių susitarimų ir su-tarčių įstatymas Nr. I-1201 (ir kitos jo redakcijos).

Tai susitarimas tarp profesinės sąjungos ir darbdavio (arba jųsusivienijimų organizacijų) dėl darbo, darbo apmokėjimo, darbo or-ganizavimo, žmogaus saugos, darbo ir poilsio laiko bei kitų socia-linių ir ekonominių sąlygų" (6 str.). Kolektyvines sutartis sudaro prof-sąjungos arba tiesiog darbo kolektyvas su gamyklos, įstaigos, fir-mos administracija siekdami viešai aptarti ir įtvirtinti abipusius ad-ministracijos ir darbo kolektyvo įsipareigojimus. Kolektyvinėse su-tartyse šalys nustato papildomas, palyginti su Lietuvos įstatymais,darbo ir socialines buitines garantijas bei lengvatas arba tas sąlygasir nuostatas, kurios Lietuvos Respublikos įstatymų nesureguliuotosir dėl kurių įmonėms suteikta teisė pačioms spręsti (11 str.).

Norminės sutartys atlieka svarbų vaidmenį reguliuojant darbosantykius, užtikrinant darbo tvarką, darbuotojų poilsio, socialinės sau-gos sąlygas, demokratizuojant įmonių valdymą.

Pagrindinė romanų-germanų tradicijos šalių teisės normų raiš-kos forma yra teisės normų aktas.

5 3 4 TEISĖS AKTAS IR JO RŪŠYS

Teisės aktas — tai tautos, valstybės institucijų pareigūnų ar pavie-nių asmenų tam tikra tvarka priimtas oficialus rašytinis dokumen-tais, kuriame yra suformuluotos teisės normos. Kitaip teisės aktąapibrėžia 1995 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos įstatymų ir ki-tų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas Nr. I-872, kursakoma: „Teisės aktas šiame įstatyme — tai įgaliotos valstybės ins-

244

SPECIALIOJI DALIS

titucijos arba referendumu priimamas teisės aktas, kuriame nusta-tomos, keičiamos ar naikinamos teisės normos." Šiame apibrėžimepadaryta logikos klaida idem per idem: apibrėžiamoji sąvoka teisėsaktas apibrėžiama ta pačia sąvoka teisės aktas, todėl, kas yra teisėsaktas, lieka nežinoma. Čia įstatymų leidėjas, matyt, norėjo apibrėžtine teisės aktą, o bendrųjų teisės normų aktą.

Pagrindinės teisės aktų rūšys yra tokios:1) Bendrųjų teisės normų aktas - tai kompetentingų valstybės

institucijų (teisėkūros subjektų) specialia tvarka išleistas oficialus ra-šytinis dokumentas, kurio turinį sudaro teisės normos, skirtos daug-kartiniam naudojimui ir neribotam teisės subjektų skaičiui.

2) Individualių teisės normų aktai formuluoja vienkartinę, norslaiko atžvilgiu ir tęstinę elgesio taisyklę. Tai dažniausiai teisės nor-mų taikymo aktai (sutrumpintai — individualūs teisės aktai).

3) Interpretuotų teisės normų aktai, kuriuos priima teisės nor-mą aiškinanti institucija.

Pagrindinę vietą taip šių teisės aktų užima bendrųjų teisės nor-mų aktai. Ryški jų persvara, palyginti su kitomis teisės normų for-momis, rodo didesnį valstybės vaidmenį reguliuojant visuomeneireikšmingus socialinius santykius. Teisės normų akrų savybė - cen-tralizuotai reguliuoti įvairius santykius, greitai reaguoti į besikeičian-čius socialinės plėtros ir žmogaus teisių apsaugos poreikius. Teisi-mų nurodymų išdėstymo juose tikslumas ir prieinamumas daro šiąteisės normų raiškos formą plačiai naudojamą. Be to, teisės normųaktų suformulavimas rašytine, dokumentine forma leidžia šalies gy-ventojams operatyviai susipažinti su jų turiniu.

Teisės aktų skirstymas į teisės normų aktus ir individualius tei-sės aktus gali suponuoti prielaidą, tarsi individualūs teisės aktai, kiekjie nevadinami teisės normų aktais, ne formuluoja elgesio taisyklės(teisės normos). O jeigu taip, tai tokie aktai apskritai negalėtų būtiteisės aktai. Jeigu jie vis dėlto yra teisės aktai, tai jie tokie gali būtitik jeigu yra teisės normų aktai.

Sis prieštaravimas kyla dėl jau minėtos nuostatos bendrumą lai-kyti esminiu teisės normos požymiu. Jeigu teisės norma nėra ben-dra elgesio taisyklė, tai ji lyg ir nėra teisės norma. Bendrumas, jausakėme, yra ne teisės esmės, o tik jos atskiros rūšies požymis. Tei-sei svarbu ne kokiam skaičiui subjektų privalomi jos paliepimai, otai, kad jie privalomi ir kad jų privalomumą galiausiai garantuoja

245

TEISĖS TEORIJA

valstybės prievarta. Štai, sakysime, Lietuvos Respublikos įstatymas„Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo" (ištrau-ka): „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba nutaria: PatvirtintiLietuvos Respublikos civilinį kodeksą ir įvesti jį nuo 1965 metų sau-sio l dienos." (l str.) Tai įstatymas, formuluojantis vienkartinio, norsir tęstinio paliepimo teisės normą ir todėl yra individualių teisės nor-mų aktas. Teisės taikymo aktai (teismo sprendimas ar nuosprendis),formuluodami vienkartinį paliepimą, kartu formuluoja individualiąteisės normą (elgesio taisyklę), kuri bendrosios teisės normos pa-grindu nustato konkretiems asmenims konkrečias teises ir pareigas.

Vadinasi, galima kalbėti tik apie teisės normų skirstymą į ben-drąsias (specialiąsias) ir individualias, o jomis remiantis, visų teisėsaktų - į bendrųjų teisės normų aktus ir individualių teisės normųaktus. Ir tik trumpumo dėlei galime sakyti individualūs teisės aktai,turėdami galvoje, kad jie priešinami ne teisės normų aktams, o tikbendrųjų teisės normų aktams. Todėl kai čia vartosime sąvokas tei-sės normų aktas, tai turėsime galvoje bendrųjų ar specialiųjų teisėsnormų aktus, o kai sakysime individualūs teisės aktai — individua-lių teisės normų aktus.

Pagrindiniai norminių teisės aktų požymiai: skirtumai nuoindividualių teisės taikymo aktų.

1) Norminius teisės aktus leidžia tik tam tikrus įgaliojimus tu-rinčios valstybės institucijos (Seimas, Prezidentas, Vyriausybė, mi-nisterijos ir kt.) ir kai kurie tam įgaliojimus turintys pareigūnai (Pre-zidentas, ministrai), tuo tarpu individualius teisės taikymo aktus lei-džia visos valstybės institucijos, firmos, pavieniai pareigūnai (pvz.,priėmimo į darbą, atleidimo iš darbo teisės aktus priima visų firmų,valstybės institucijų vadovai).

2) Norminis teisės aktas neturi konkrečiai įvardyto adresato, nesdažniausiai formuluoja bendrąją elgesio taisyklę. Jame nenurodoma,kokiam konkrečiam asmeniui ar institucijai skiriama teisės norma.Tuo tarpu teisės taikymo aktai skiriami konkretiems subjektams: kon-krečiam asmeniui, pareigūnui, valstybės institucijai. Pavyzdžiui, Tei-sės akademijos rektoriaus įsakymas dėl konkretaus asmens, išlaikiu-sio konkurso egzaminus, priėmimo studijuoti Teisės akademijoje yrane teisės normų, o individualus teisės taikymo aktas, nes jis nustatokonkretaus asmens santykius su konkrečia institucija ir tai daro pa-gal įstatymą.

246

SPECIALIOJI DALIS

3) Norminių teisės aktų suformuluoti nurodymai išreiškia vals-tybės valią, o individualūs teisės taikymo aktai - ir pavienių pilie-čių subjektyvią valią (pvz., testamentas).

4) Norminiai teisės aktai turi griežtai apibrėžtą dokumento for-mą (įstatymas, nutarimas, potvarkis, instrukcija ir kt.) ir tuo skiriasinuo teisės taikymo aktų formos (sprendimas, nuosprendis, nutartis,protokolas, testamentas, įsakymas ir kt.).

5) Norminiai teisės aktai skirti reguliuoti tipiškiausius, visuoti-nius santykius, o teisės taikymo aktai - konkrečius gyvenimo atve-jus, situacijas.

6) Norminis teisė aktas yra nuolatinis paliepimas, o teisės tai-kymo aktas - vienkartinis paliepimas.

7) Norminio teisės akto išleidimo procedūra sudėtinga, tuo tar-pu teisės taikymo aktų priėmimo ir įsigaliojimo tvarka paprastesnė,operatyvesnė.

Norminių teisės aktų rūšys. Visi norminiai teisės aktai funk-cionuoja kaip vientisa sistema, kuriai būdingi tokie požymiai: suderi-namumas, abipusė sąveika, hierarchiškumas, specializacija ir diferen-ciacija pagal teisės šakas. Lietuvos Respublikos norminių teisės aktųsistemą nustato Konstitucija ir ši sistema apima aukščiausios (centri-nės) valdžios ir savivaldos institucijų, tautos valios tiesioginės išraiš-kos norminius aktus, taip pat ratifikuotas tarptautines sutartis.

Norminiai teisės aktai klasifikuojami atsižvelgiant į konstitucinįvaldžios padalijimą. Todėl pagrindinis jų klasifikavimo pagrindas -teisės akto juridinė galia (teisinis statusas, leidimo ir paliepimo ribos- apimtis), kuri priklauso nuo tą normą išleidusio teisėkūros subjektokompetencijos. Pagal bendrųjų teisės normų juridinę galią visi tokiųnormų aktai yra skirstomi į įstatymus ir poįstatyminius aktus.

Įstatymai, jų požymiai ir rūšys. Įstatymai - tai Konstitucijosir Seimo statuto nustatyta tvarka išleisti pirminiai teisės aktai, ku-rie turi aukščiausią juridinę galią, formuluoja bendrąsias teisės nor-mas, skirtas reguliuoti svarbiausius žmonių santykius. Tai lemia jųišskirtinumą norminių teisės aktų sistemoje. Įstatymams būdingi to-kie požymiai:

a) yra priimami aukščiausios atstovaujamosios valdžios (Seimo)arba tautos referendumu;

b) pasižymi aukščiausia juridine galia. Dėl šios savybės jiemspriklauso viršenybė, palyginti su visais kitais norminiais teisės ak-

247

TEISES TEORIJA

tais: visi kiti teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais iršiems neprieštarauti. Teisės aktas, kuris prieštarauja įstatymui, nega-lioja. Dėl šios viršenybės įstatymai lemia visų kitų, "jiems pavaldžių"teisės aktų turinį ir pobūdį. Niekas negali panaikinti ar pakeisti įsta-tymo, išskyrus jį išleidusią instituciją. Konstitucinis Teismas, pripaži-nęs konkretų įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, jį ne panaiki-na, o tik pripažįsta neturinčiu juridinės galios ir netaikomu;

c) reguliuoja svarbiausius žmonių santykius, susijusius su pa-grindinių žmogaus teisių apsauga;

d) formuluoja pradines, pamatines teisės normas; visi kiti tei-sės aktai leidžiami tik jas sukonkretinti ir vykdyti;

e) priimami pagal specialias procedūras.

Įstatymų viršenybė, palyginti su kitais norminiais teisės aktais,reiškia ir tai, kad pagrindinių žmogaus teisių apsaugą reguliuoja įsta-tymai, o ne Vyriausybės nutarimai ar konkrečių žinybų instrukcijos,kad įstatymų kūrimo subjektai yra tik tauta ir parlamentas (Seimas).Parlamente yra tiesiogiai atstovaujamas tautos suverenitetas ir pa-čios tautos interesų įvairovė, daugiapartiškumas, politinis pliuraliz-mas. Todėl tik parlamente, kai nevyrauja viena partija, norminiai tei-sės aktai gali geriausiai išreikšti skirtingų socialinių grupių interesųkompromisą. Interesų įvairovei čia atstovauja politinės partijos — par-lamento frakcijos.

Pagal juridinę galią įstatymai skirstomi į pagrindinius ir pa-prastuosius (einamuosius).

Pagrindiniai įstatymai nustato pradinius, pamatinius visuome-nės ir valstybės gyvenimo principus. Jie skirstomi į konstituciją, kon-stitucinius įstatymus, ratifikuotas tarptautines sutartis.

Konstitucija — pagrindinis šalies įstatymas. Jame suformuluo-tos pirminės, pamatinės teisės normos, kurios saugo pagrindi-nes žmogaus teises, nustato visuomeninę santvarką, valstybi-nės valdžios ir visuomenės santykius, politinės valdžios orga-nizavimo principus, nuosavybės formas ir kita. Būdama aukš-čiausios juridinės galios įstatymas, konstitucija vertybiniu po-žiūriu orientuoja visą einamąją teisėkūrą, užtikrina vidinę kon-ceptualią visos teisinės sistemos vienovę.Tačiau ne tik tai daro konstituciją pagrindiniu įstatymu. Kon-stitucijoje svarbiausia yra tai, kad demokratinėse visuomenėse

248

SPECIALIOJI DALIS

ji yra ne valdžios įstatymas tautai, o tautos įstatymas savo iš-rinktai valdžiai. Priimdama šį teisės aktą per savo atstovusarba tiesiogiai balsuodama už pagrindines jos nuostatas, tautasiekia riboti valdžios galias pagrindinėmis žmogaus teisėmis.Pažeisti konstituciją - tai pažeisti pagrindines žmogaus teises.Todėl suprantama, kodėl „negalioja joks įstatymas ar kitas ak-tas, priešingas Konstitucijai" (Konstitucijos 7 str.).Konstitucija yra ypatingas įstatymas ir priėmimo, keitimo są-lygų ir tvarkos atžvilgiu. Lietuvos Respublikos Konstitucijosl straipsnis („Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokrati-nė respublika.") gali būti pakeistas tik tautos referendumu, irtik jeigu tam pritartų ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai Lietu-vos piliečių, turinčių rinkimų teisę (Konstitucijos 148 str. l d.).

Konstituciniai įstatymai — tai siauresnės nei konstitucija kom-petencijos įstatymai. Jie reguliuoja tik kurią nors vieną itinsvarbią valstybės gyvenimo sritį. Nuo paprastų įstatymų jieskiriasi priėmimo ir keitimo tvarka, kuri susijusi su ypatingakonstitucinių įstatymų vieta teisės sistemoje ir specifiniaiskonstitucinių įstatymų normų santykiais su paprastųjų įstaty-mų normomis. Jie taip pat yra juridinis pagrindas priimti pa-prastuosius įstatymus. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitu-ciją, konstitucinių įstatymų sąrašą nustato tik Seimas trijųpenktadalių visų Seimo narių balsų dauguma (69 str.). Tokiųkonstitucinių įstatymų Lietuvoje iki 1999 metų priimta trys:1) "Dėl Lietuvos valstybės" (1991 m. vasario 11 d.); 2) "DėlLietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų Są-jungas" (1992 m. birželio 8d.); 3) Konstitucijos 47 straips-nio pirmosios dalies pataisa dėl užsieniečių teisės įsigyti Lie-tuvoje žemės nuosavybės teise.Lietuvos Respublikos konstituciniai įstatymai priimami, jeiguuž juos balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių, o kei-čiami ne mažesne kaip trijų penktadalių visų Seimo narių balsųdauguma (Konstitucijos 69 str. 3 d.).

Seimo ratifikuotos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys.Tai Lietuvos Respublikos savanoriškai sudarytos tarptautinėssutartys, kurios neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitu-cijai ir kurias ratifikavo (patvirtino) Seimas. Jų teisinė padė-

249

TEISES TEORIJA

tis, palyginti su Lietuvos teisės aktais, nustatyta Lietuvos Res-publikos Konstitucijoje: „Tarptautinės sutartys, kurias ratifika-vo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Res-publikos teisinės sistemos dalis." (138 str. 3 d.) Ratifikuotostarptautinės sutartys įgyja ne tik įstatymo, bet ir aukštesnę užpaprastųjų Lietuvos įstatymų galią. Paprastieji šalies įstatymaituri neprieštarauti ratifikuotoms tarptautinėms sutartims. Tai aiš-kintina tuo, kad, sudariusi ratifikuotą tarptautinę sutartį, valsty-bė ta dalimi savanoriškai riboja savo suverenitetą (padaro jį ben-drai kontroliuojamą, įgyvendinamą kartu su kitomis valstybė-mis sutarties dalyvėmis) ir šitaip įsipareigoja savo nuožiūra leistiįstatymus tik kiek leidžia likęs suverenitetas. Iš čia — impera-

t

yvas nepriimti įstatymų, priešingų ratifikuotai tarptautinei su-tarčiai, nes tai reikštų tarptautinės sutarties atsisakymą.

Paprastieji Lietuvos įstatymai priimami remiantis Konstitucija,

i konstituciniais įstatymais, ratifikuotomis tarptautinėmis sutartimis, sie-kiant sukonkretinti, išplėtoti, įgyvendinti minėtuose teisės aktuose su-formuluotus teisinius nurodymus, atsiliepti į einamojo momento žmo-gaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo poreikius. Todėl paprastų, įstaty-mų reikia tik tiek ir tokio konkretumo, kiek tai reikalinga įgyvendintiKonstitucijos ir kitų minėtų aktų paliepimus ir apsaugoti piliečių teises.

Konstitucinius ir paprastuosius įstatymus priima, tarptautines su-

I tartis ratifikuoja Lietuvos Respublikos Seimas. Paprastieji įstatymaipriimami, keičiami ir panaikinami paprastesne tvarka negu konstitu-ciniai įstatymai.

Iš paprastųjų įstatymų dar gali būti skiriami programiniai įsta-tymai, kurie nustato valstybės ekonominės socialinės veiklos tikslus,tam tikros visuomeninės veiklos srities kryptis. Tokių įstatymų for-ma ir galimas turinys yra nustatomi konstitucijoje. Lietuvos Res-publikos Konstitucijoje nėra numatyta programinių įstatymų kaip spe-cialios paprastųjų įstatymų rūšies, todėl visi įstatymai Lietuvoje ver-tinami kaip faktiškai galiojantys pirminiai teisės aktai, privalomi vi-siems teisinių santykių subjektams.

Organiniai, arba kodifikaciniai, įstatymai - tai juridiškai vien-tisi, iš vidaus suderinti įstatymai, pasižymintys aukštu norminio api-bendrinimo laipsniu ir skirti kompleksiškai reguliuoti kurią nors so-cialinių santykių sritį. Jų pavyzdžiai gali būti civilinis, baudžiama-sis ir kitų teisės šakų kodeksai.

250

SPECIALIOJI DALIS

Ypatingieji įstatymai priimami ištikus šalį kokiai nors nelaimei (ka-ro atveju, esant ekologinei, epideminei ar kitai ekstremaliai padėčiai).

Poįstatyminiai aktai — tai teisės aktai, priimami remiantis Įsta-tymais, jiems neprieštaraujantys, juos konkretinantys ir užtikrinan-tys jų įgyvendinimą. Poįstatyminiai aktai paprastai yra valdymo ak-tai. Jais įgyvendinamos įstatymo normos, tačiau tokie teisės aktainegali pakeisti įstatymų ir sukurti naujų bendrojo pobūdžio teisėsnormų, kurių galia konkuruotų su įstatymo normomis. Seimo pri-imami poįstatyminiai aktai (nutarimai) irgi negali prieštarauti Kon-stitucijai ir Seimo išleistiems įstatymams, o juo labiau keisti įstaty-mo normų, jų turinio83.

Poįstatyminiai aktai taip pat klasifikuojami pagal juridinę galią,t. y. pagal juos sukūrusių teisėkūros subjektų kompetenciją ir teisė-kūros procedūrų tipą. Jie skirstomi taip:

• Seimo nutarimai;• Prezidento dekretai;• Vyriausybės nutarimai ir potvarkiai;• Konstitucinio Teismo nutarimai, kuriais pripažįstama, kad Sei-

mo priimami įstatymai, nutarimai, Prezidento dekretai ir Vyriausy-bės nutarimai prieštarauja Konstitucijai;

• Ministro pirmininko potvarkiai ir rezoliucijos;• ministerijų departamentų instrukcijas ir įsakymai;• savivaldybių tarybų sprendimai;• savivaldybių valdybų nutarimai ir potvarkiai;• savivaldybių valdybos skyrių vadovų įsakymai, turintys ben-

drųjų teisės normų• apskričių viršininkų įsakymai.

Vyriausybės nutarimai dažniausiai yra bendrųjų, rečiau - indi-vidualių teisės normų aktai. Vyriausybės potvarkiai paprastai yra in-dividualių teisės normų aktai, bet gali būti ir bendrųjų. Vyriausybėsnutarimai priimami kolegialiai, bet juos pasirašo Ministras pirminin-kas ir tos ministerijos ministras, kurios valdymo sritį reguliuos nau-jai priimtas nutarimas. Pavyzdžiui, Vyriausybės nutarimą reguliuotišvietimo santykius pasirašys Ministras pirmininkas ir švietimo beimokslo ministras. Potvarkius pasirašo Ministras pirmininkas.

83 Seimo priimami teisės aktai yra įstatymai, nutarimai, rezoliucijos, dekla-racijos, kreipimaisi, pareiškimai, laiškai.

251

TEISĖS TEORIJA

Konstitucinio Teismo nutarimai, kuriais Seimo priimtas įstaty-mas, nutarimas, Prezidento dekretas, Vyriausybės nutarimas pripa-žįstami prieštaraujančiais Konstitucijai, yra teisės taikymo aktai. Įsta-tymas, tokiu nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ne-tenka juridinės galios ir netaikomas nuo Konstitucinio Teismo nuta-rimo įsigaliojimo dienos. Bet Konstitucijai prieštaraujančio įstatymojuridinę galią panaikina ne Konstitucinio Teismo nutarimas, o Kon-stitucijos 7 straipsnis: "Negalioja joks įstatymas [...] priešingas Kon-stitucijai. " Konstitucinio Teismo nutarimo užduotis — tik konstatuo-ti konkretaus įstatymo priešingumą Konstitucijai ir tuo remiantis nu-kreipti Konstitucijos 7 straipsnio naikinamą galią į tokį įstatymą.

Tačiau Konstitucinio Teismo nutarime slypi ne tik konstatuoja-moji galia. Jis, būdamas galutinė ir neskundžiamą konstitucinės jus-ticijos institucija, gali taip išaiškinti konstitucinių normų prasmę, kadjų tekstai imtų reikšti visai priešingą elgesio taisyklę nei iki tol bu-vusioji. Šitaip atsitiko Konstituciniam Teismui 1998 m. gruodžio 9 d.pripažinus Baudžiamojo kodekso 105 straipsnyje numatytą mirtiesbausmę priešinga Konstitucijos 18-19 straipsniams ir 21 straipsniotrečiajai daliai. Šiuo pripažinimu minėtoms konstitucinėms normomssuteikta priešinga prasmė: esant tam pačiam konstitucinių normųtekstui, mirties bausmė iš leistinos bausmės virsta neleistina. Tai reiš-kia, kad Teismo nutarimas sukuria minėtiems Konstitucijos straips-niams jau visai kitą elgesio taisyklę (teisės normą). Naujai normaireikia ir atitinkamo teksto, todėl senoji minėtų Konstitucijos straips-nių redakcija (jos Konstitucinis Teismas neturi teisės keisti) jau yrapapildoma Konstitucinio Teismo nutarimo motyvuojamosios ir rezo-liucinės dalių tekstu. Konstitucijos 18—19 straipsniai ir 21 straipsniotrečiosios dalies tekstai dabar turi būti skaitomi kartu su Konstituci-nio Teismo nutarimo tekstu, ir tik ši jų sąveika yra tas naujasis,tikrasis tekstas, kuris formuluoja kitą elgesio taisyklę - mirties baus-mės leistinumą verčia mirties bausmės draudžiamumu. Nors nutari-mo tekstas formaliai neįtraukiamas į Konstitucijos tekstą, tačiau Kon-stitucijos tekstas dabar galioja tik kartu su Konstitucinio Teismo nu-tarimo tekstu.

Šitaip Konstitucinio Teismo nutarimais plečiamas norminis Kon-stitucijos tekstas, modifikuojamos konstitucinės normos - iš daliesKonstitucija kuriama, plėtojama teismo institucijos, kuri, pagal Kon-stituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą, neturi teisės kurti ne tik

252

SPECIALIOJI DALIS

Konstitucijos, bet ir bendrojo pobūdžio teisės normų, o teturi įvar-dytą teisę „spręsti" dėl įstatymų sutikimo su Konstitucija. Atsiraduskonstitucinei justicijai, Konstitucija nustoja būti statiška, jai būdin-gas tapsmas, konkrečią jos normų prasmę (sukonkretintą elgesio tai-syklę) ima nustatinėti besikeičianti teisės samprata ir ją lemiantyspolitiniai, ekonominiai veiksmai. Konstitucinio Teismo nutarimai yrata forma, kuria Ši besikeičianti teisės samprata įeina į Konstitucijąir griauna jos statiškumą.

Ministerijų ir departamentų instrukcijos ir įsakymai dažniausiaiyra šakinio pobūdžio norminiai teisės aktai, leidžiami siekiant nu-statyti tam tikros šakos valstybės institucijų veiklos tvarką. Tokieyra Vidaus reikalų, Finansų ar kitos ministerijos teisės aktai. Instruk-cijos visada yra bendrųjų teisės normų aktai, o įsakymai gali būtitiek bendrųjų, tiek individualių teisės normų aktai.

Savivaldybių tarybų sprendimai gali būti bendrojo ir individua-laus pobūdžio. Savivaldybių valdybų sprendimai ir potvarkiai irgigali būti bendrieji ir individualūs. Savivaldybių priimamų teisės ak-tų tematika labai įvairi: tai aktai dėl vietos biudžeto, dėl gamtos ap-saugos, viešosios tvarkos, komunalinio ūkio plėtros ir 1.1. Tai loka-lūs aktai, kuriuos vykdyti privalu visoms įstaigoms, įmonėms, parei-gūnams, veikiantiems savivaldybei įstatymo priskirtoje teritorijoje.

Įmonių įstaigų, firmų norminiai teisės aktai — tai įsakymai, ku-riais įstaigos vadovas tvirtina pareigines instrukcijos, įstaigos vidujeveikiančių kolegialių institucijų nutarimus. Juose išreikštos normosdažniausiai reguliuoja darbo santykius įmonėse, firmose, įstaigose.

Pagal teisės šakas norminiai teisės aktai gali būti skirstomi ir įcivilinius, baudžiamuosius, administracinius, šeimos, darbo ir kitus,pagal galiojimo trukmę — į nuolatinius ir laikinuosius.

Nuolatiniai norminiai teisės aktai yra tokie, kurių galiojimas ne-ribojamas konkrečiu terminu.

Laikinųjų norminių teisės aktų galiojimas apibrėžtas konkrečiulaiku arba jų galiojimo trukmė konkrečiai nenurodoma, įvardijant pa-tį aktą „laikinu". Jis galioja, iki tuo klausimu priimamas nuolatinisnorminis teisės aktas. Toks, pavyzdžiui, yra Lietuvos Respublikos Lai-kinasis Pagrindinis Įstatymas, galiojęs iki 1992 m. spalio 25d. refe-rendumo ir pakeistas šiuolaikine Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Norminio teisės akto struktūra. Norminių teisės aktų struktūranėra vienoda. Ji dažnai priklauso nuo akto rūšies, reikšmės ir kitko.

253

TEISĖS TEORIJA

Daugelis norminių teisės aktų neturi bendrosios ir specialiosios dalių,preambulės, papildomų elementų, tačiau daugelio iš jų struktūra tokia:

l.Įvadinė dalis:- subjekto, išleidusio norminį teisės aktą, pavadinimas;- teisės normų akto rūšis (įstatymas, nutarimas, instrukcija ir t. t.);- akto turinio pavadinimas (pensinio aprūpinimo, karinės tarny-

bos įstatymas); jis turi būti trumpas ir aiškus;- teisės akto priėmimo data, numeris ir priėmimo vieta;- preambulė, kurioje nurodomi norminio teisės akto išleidimo

tikslai, motyvai ir kita.2. Norminė dalis - pagrindinė, nes joje išdėstomos pačios teisės

normos. Ši dalis priklausomai nuo teisės normų kiekio gali būti struk-tūriškai nevienodai išplėtota. Pavyzdžiui, kodeksų norminė dalis susi-deda iš bendrosios ir specialiosios dalių, tos dalys toliau skirstomos įskyrius, skirsnius, straipsnius, straipsnių dalis, punktus, pastraipas.

3. Teisinės atsakomybės rūšį ir tvarką nustatanti norminio tei-sės akto dalis. Ši dalis gali būti blanketinė, t. y. išdėstoma ne tarneakte, o perkeliama į kitą norminį teisės aktą — Administracinių tei-sės pažeidimų kodeksą ar Baudžiamąjį kodeksą.

4. Baigiamoji dalis. Joje formuluojami tokie teisės akto požy-miai: a) nuoroda į galiojančias teisės normas, kurios panaikinamosįsigaliojus naujosioms; b) akto įsigaliojimo laikas; c) teisės aktą pa-sirašiusio pareigūno pareigos, vardas ir pavardė.

Norminio teisės akto struktūrą gali papildyti priedai, nuorodos.

6. NORMINIŲ TEISĖS AKTŲ GALIOJIMASLAIKO, TERITORIJOS IR ASMENŲ ATŽVILGIU

Norminių teisės aktų galiojimo laikas — tai laiko tarpas nuo aktoįsigaliojimo pradžios iki jo galiojimo pabaigos. Galiojimo pradžia- tai data, nuo kurios galima naudotis teisės akte suformuluotomisteisės normomis, jas taikyti, jų laikytis ir jas vykdyti.

Galiojimo pradžia gali būti suprantama kaip teisės normos įsi-galiojimas:

a) nuo akto priėmimo momento;b) nuo akto patvirtinimo dienos; įstaigų, įmonių norminiai tei-

sės aktai pradeda galioti nuo to momento, kai juos patvirtina įmo-nės, įstaigos, firmos vadovas;

254

SPECIALIOJI DALIS

c) nuo akto paskelbimo dienos (įstatymai);d) kitą dieną po paskelbimo „ Valstybės žiniose" (poįstatymi-

niai aktai);e) nuo teisės akto faktinio gavimo dienos. Akto galiojimo pra-

džia laikomas jo įregistravimo gavėjo kanceliarijos knygose momen-tas. Šitaip dažniausiai įsigalioja ministerijų instrukcijos, nurodymai,paaiškinimai, informaciniai laiškai. Tokie dokumentai siunčiami re-gistruotu paštu, o svarbesni — su specialiu kurjeriu.

f) nuo datos, nurodytos pačiame akte;g) atsiradus tam tikroms aplinkybėms (kilus karui, katastrofai,

potvyniui — Konstitucijos 142 str.).

Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų įsigaliojimo tvar-ką nustato Lietuvos Respublikos Konstitucijos 70-72 straipsniai, taippat 1993 m. balandžio 6d. Lietuvos Respublikos įstatymas Nr. I-119„Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo irįsigaliojimo tvarkos" (Valstybės žinios. 1993, Nr. 12).

Lietuvos Respublikos įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasira-šo ir „Valstybės žiniose" oficialiai paskelbia Lietuvos RespublikosPrezidentas, jeigu pačiuose įstatymuose nenumatoma vėlesnė įsiga-liojimo data (4 str.).

Kiti Seimo priimti teisės aktai, išskyrus įstatymus, taip pat Prezi-dento dekretai, Vyriausybės nutarimai, Lietuvos banko, ministerijų, de-partamentų ir vyriausybės įstaigų teisės aktai, kuriuose nustatomos,keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, įsiga-lioja kitą dieną po jų paskelbimo „Valstybės žiniose", jeigu pačiuoseteisės aktuose nenustatoma kita jų įsigaliojimo data (5- 6, 8 str.).

Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos arpripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, taip pat ministro pir-mininko potvarkiai įsigalioja jų pasirašymo dieną, jeigu pačiuose nuta-rimuose ar potvarkiuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data (8 str.).

Konstitucinio Teisino nutarimas, kad ginčijamas teisės aktas prieš-tarauja ar neprieštarauja Konstitucijai, įsigalioja tą dieną, kurią jis pa-skelbiamas „Valstybės žiniose" arba specialiame Seimo leidinyje, ar-ba Lietuvos laikraščiuose, per Lietuvos telegramų agentūrą (ELTA).

Aktai, kurie nustatyta tvarka neskelbiami, įsigalioja tada, kai juogauna adresatai, jeigu nenurodytas kitas jų įsigaliojimo laikas.

Savivaldybių ir jų vykdomųjų institucijų priimti teisės aktai, ku-riuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios tei-

255

TEISĖS TEORIJA

sės normos, įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo vietos spaudoje, jei-gu pačiuose aktuose nenustatoma vėlesnė jų įsigaliojimo diena (11 str.).

Tarptautinės sutartys įsigalioja po to, kai jas ratifikuoja Seimas,paskelbia „Valstybės žiniose" ir deponuojami jų ratifikaciniai raštai.

Norminių teisės aktų galiojimas baigiasi, kai:a) baigiasi akto galiojimo laikas, jeigu jis buvo nurodytas pa-

čiame norminiame teisės akte;b) kompetentinga valstybės institucija kitu teisės aktu tiesiogiai

panaikina normini teisės aktą;c) išleidžiamas naujas norminis teisės aktas, kurio normos ki-

taip reguliuoja tuos pačius visuomeninius santykius;e) Konstitucinis Teismas nutarimu pripažįsta įstatymą priešta-

raujančiu Konstitucijai. Toks įstatymas netenka juridinės galios irnetaikomas nuo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo dienos.Kai kurių šalių (Austrijos, Baltarusijos) konstituciniai teismai, pri-pažinę įstatymą prieštaraujančiu konstitucijai, nustato laiką, kurį dargalioja konstitucijai priešingu pripažintas įstatymas.

Lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja). Tai svarbus teisėsprincipas, susijęs su teisės aktų galiojimu. Įstatymo ar kito teisės aktogalia yra nukreipta į ateitį. Negalima iš asmens reikalauti laikytis el-gesio taisyklių, kurių nebuvo jam darant veiką ir todėl negalėjus ži-noti būsimų reikalavimų. Teisės subjektas turi būti tikras, kad jo veiks-mai, padaryti vadovaujantis teisės aktais, galiojusiais juos darant, buslaikomi teisėtais84. Priešingu atveju pats įstatymas netektų autoritetoir tai kliudytų nustatyti stabilią teisinę tvarką. Juose išreikštos teisėsnormos reguliuoja tik tuos visuomeninius santykius, kurie atsirado įsi-galiojus norminiam aktui (BK 3 ir 7 str.). Konstitucinis Teismas(l994 m. balandžio 21 d.) yra pripažinęs, kad retroaktyvaus (atgal ga-liojančio) įstatymo priėmimas neigiamai paveiktų asmens teises. Jisįsibrautų į galiojusio įstatymo reguliavimo sritį ir pakeistų galiojusioįstatymo nustatytas asmens teises ir pareigas. Todėl atsirastų teisiniųpadarinių, kurie galėtų būti palankūs vienai santykio šaliai, bet nepa-lankūs kitai. Taigi „klaidinga būtų manyti, kad asmens padėtį geri-nantis įstatymas (išskyrus baudžiamąją ir administracinę atsakomybę)visada galioja atgal, nes privatinėje teisėje, pagerinus vienos teisiniosantykio šalies padėtį, kitos šalies padėtis gali pablogėti"85.

84 Konstitucinio Teismo aktai. Kn. l (1993-1995). Vilnius, 1998. P. 99-100, 140.85 Ten pat, p. 140.

256

SPECIALIOJI DALIS

Nuostata, kad „įstatymas galioja atgal, jei tai pasakyta pačiameįstatyme", yra atėjusi iš totalitarinių režimų etatistinės teisės sam-pratos, kai buvo skelbiama ne teisės, bet įstatymo viršenybė, o įsta-tymas galėjo būti bet kuri tam tikra tvarka išleista elgesio taisyklė,taip pat atgaline data reguliuojanti žmonių santykius, nes esant įsta-tymo viršenybei įstatymų leidėjo valios niekas nevaržo, išskyrus jopaties išleistą įstatymą.

Tuo tarpu pilietinės teisės sampratos pagrindu pripažinus ne įsta-tymo, o teisės viršenybę, įstatymas negali galioti atgal, net "jeigutai ir pasakyta pačiame įstatyme", nes įstatymų leidėjo valią dabarjau varžo ne jo priimami įstatymai, o didesnės už juos vertybės -pagrindinės žmogaus teisės. Tokie įstatymai būtų neteisiniai ir turė-tų būti pripažįstami prieštaraujančiais konstitucijai.

Išimtis tėra baudžiamoji ir administracinė atsakomybė - čia įsta-tymas galioja atgal tik dviem atvejais: 1) kai panaikina veikos bau-džiamumą; ir 2) švelnina bausmę. Šie atvejai vardijami Lietuvos Res-publikos baudžiamojo kodekso 7 straipsnyje: „Įstatymas, panaikinantisveikos nusikalstamumą, sušvelninantis bausmę arba kitokiu būdu pa-lengvinantis teisinę padėtį asmens, padariusio nusikalstamą veiką, turigrįžtamąją galią." Taip pat yra administracinės atsakomybės atveju:„Aktai, švelninantys arba panaikinantys atsakomybę už administra-cinius teisės pažeidimus, galioja atgal, t. y. taikomi ir prieš šių aktųišleidimą padarytiems teisės pažeidimams." (ATPK 8 str. 2 d.)

Tai suderinama su sveiku protu ir pilietine teisės samprata: bū-tų nekorektiška ir neteisinga teisti arba kalinti asmenį už tokią vei-ką, kuri nūdienos įstatymų nėra laikoma nusikalstama (visuomeneipavojinga) arba už kurią švelniau baudžiama. Pavyzdžiui, sovieti-niai įstatymai spekuliaciją (prekių perpardavinėjimą pasipelnymo tiks-lais) laikė nusikaltimu ir baudė įkalinimu, o dabartiniai, rinkos eko-nomikos vertybėmis grindžiami įstatymai tokios veikos nelaiko nusi-kalstama. Vadinasi, jeigu negaliotų atgal veikos baudžiamumą naiki-nantis ar bausmę švelninantis įstatymas, tai reikštų visuomenei ne-pavojingos ar mažiau pavojingos veikos prilyginimą pavojingesnei.

Šiais atvejais įstatymas galioja atgal ne todėl, kad „taip pasaky-ta pačiame įstatyme", o kad tai teisinga (atspindi gyvenimo dina-miškumą) ir todėl turi būti pasakyta įstatyme.

Norminių teisės aktų galiojimas teritorijos atžvilgiu. Geografi-nė ir teisinė valstybės teritorijos sampratos nesutampa. Teisinė teri-

257

TEISES TEORIJA

torijos samprata yra platesnė nei geografinė. Teisinė Lietuvos terito-rija - tai valstybės sienomis apribota sausumos teritorija, vidaus irteritoriniai Baltijos jūros vandenys (Lietuvos teritoriniai vandenyssiekia 12 jūrmylių), oro erdvė virš sausumos, žemės gelmės, Lietu-vos ambasadų teritorijos užsienio šalyse, visi laivai su Lietuvos vė-liava, esantys atviroje jūroje, karo laivai, esantys kitų šalių teritori-niuose vandenyse, skraidančių ir kosminių aparatų kabinos, esan-čios atmosferoje. Šitaip suprantamoje Lietuvos teritorijoje galioja Lie-tuvos įstatymai.

„Lietuvos piliečiai ir nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys bepilietybės už nusikaltimus, padarytus užsienyje, atsako pagal Lietu-vos baudžiamuosius įstatymus." (BK 6 str. l d.) „Jeigu asmuo už-sienyje traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Res-publikos įstatymus, tačiau skirtingose šalyse šis nusikaltimas bau-džiamas skirtingai, nusikaltusiam asmeniui skiriama bausmė, numa-tyta švelnesnio įstatymo." (BK 6 str. 2 d.)

„Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą ir jos gynimas nustato-mi pagal valstybės, kurios teritorijoje tas turtas yra, įstatymus." (CK619 str.) „Jeigu Lietuvos Respublikoje tarptautinėmis sutartimis nu-statytos kitokios taisyklės, negu tos, kurias numato Lietuvos Res-publikos civiliniai įstatymai, tai taikomos tarptautinių sutarčių tai-syklės." (CK 606 str.)

Norminių teisės aktų galiojimas asmenų atžvilgiu. Teisės nor-mų aktų nustatyti nurodymai ir paliepimai galioja visiems asmenims,kurie yra tų aktų galiojimo teritorijoje. Tačiau kai kurie norminiaiteisės aktai galioja tik tam tikrai gyventojų daliai, kuriai jie tiesio-giai adresuojami, pavyzdžiui, studentams, jeigu aktuose kalbama apiestipendijos dydį, jų mokėjimo tvarką ir sąlygas, pensininkus, kai aktasreguliuoja pensinio aprūpinimo santykius, ir kita.

Norminių teisės aktų galiojimo riboms turi reikšmės teisės sub-jekto amžius. Asmeniui, sulaukusiam 18 metų, galioja visi normi-niai teisės aktai. Kadangi nepilnamečiai nėra visų teisinių santykiųsubjektai, tai norminių teisės aktų galiojimas jiems ribotas. Asme-nys iki 16 metų nėra administracinės atsakomybės subjektai, asme-nų iki 18 metų ribota ir baudžiamoji atsakomybė. Pagal baudžiamuo-sius įstatymus atsako asmenys, kuriems prieš padarant nusikaltimąyra suėję 16 metų. Asmenys, kurie padaro nusikaltimą turėdami nuo

i 14 iki 16 metų amžiaus, „atsako pagal baudžiamuosius įstatymus tik

258

SPECIALIOJI DALIS

už tyčinius veiksmus, galinčius sukelti traukinio katastrofą (85 straips-nis), nužudymą (104-107, 109 straipsniai)" ir kitus nusikaltimus, iš-vardytus Baudžiamojo kodekso 11 straipsnyje.

Asmenys iki 18 metų, padarę nusikaltimus, negali būti baudžia-mi didesne kaip 10 metų laisvės atėmimo bausme (BK 25 str. l d.).Pagal civilinę teisę, vaikai nuo 15 iki 18 metų amžiaus atsako užteisės pažeidimu padarytą žalą patys, jeigu jie turi pajamų šaltinį, ojeigu tokio šaltinio neturi, už jų padarytą žalą atsako jų tėvai arbaglobėjai.

Administracinių teisių pažeidimų kodeksas ir baudžiamieji įsta-tymai netaikomi pareigūnams, turintiems diplomatinį imunitetą arbaaukščiausių valstybės institucijų pareigūno asmens neliečiamybės tei-sę. Sąrašą asmenų, kurie naudojasi diplomatiniu imunitetu, nustato1991 m. spalio 3 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniovalstybių diplomatinių atstovybių Lietuvos Respublikoje statuso"Nr. 1-1857.

Diplomatinio imuniteto teisę turi:1) diplomatinės atstovybės darbuotojai, turintys diplomatinius

rangus ir einantys diplomatines pareigas: ambasadorius, patarėjas, pa-siuntinys, atašė ir kiti, jeigu jie nėra Lietuvos piliečiai. Šie asmenysnegali būti areštuoti arba sulaikyti, jie neprivalo duoti parodymų kaipliudytojai. Neliečiamas ir diplomato butas ar laikinai jo užimamospatalpos;

2) diplomatų šeimos nariai;3) administracinio ir techninio personalo nariai, jeigu jie nėra

Lietuvos piliečiai;4) konsulinių atstovybių pareigūnai, kurie naudojasi ribotu imu-

nitetu (Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausy-bės žinios. 1991, Nr. 29).

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso20 straipsnio trečiąją dalį, „asmenys, turintys diplomatinės neliečia-mybės teisę, jokiais atvejais negali būti sulaikomi ir suimami".

Diplomatinį imunitetą turintys asmenys, pažeidę Lietuvos Res-publikos įstatymus, paskelbiami persona non grata ir per tam tikrąlaiką turi palikti Lietuvos teritoriją, o dėl jų teisinės atsakomybėssprendžia juos akreditavusi valstybė.

Aukščiausių valdžios pareigūnų imuniteto teisę Lietuvoje turitokie Lietuvos valstybės pareigūnai: Seimo nariai, Prezidentas, mi-

259

TEISĖS TEORIJA

nistrai, Konstitucinio Teismo ir bendrųjų teismų teisėjai; ta patinuostata taikytina ir administracinių teismų teisėjams.

„Seimo narys be Šeinio sutikimo negali būti traukiamas bau-džiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jolaisvė." (Konstitucijos 62 str.)

Lietuvos Respublikos Prezidento asmuo neliečiamas: kol einasavo pareigas, jis negali būti suimtas, patrauktas baudžiamojon aradministracinėn atsakomybėn.

„Respublikos Prezidentas gali būti prieš laiką pašalintas iš pa-reigų tik šiurkščiai pažeidęs Konstituciją arba sulaužęs priesaiką, taippat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas. Respublikos Prezidentopašalinimo iš pareigų klausimą sprendžia Seimas apkaltos procesotvarka." (Konstitucijos 86 str.)

„Ministras Pirmininkas ir ministrai negali būti patraukti baudžia-mojon atsakomybėn, suimti, negali būti kitaip suvaržyta jų laisvė beišankstinio Seimo sutikimo, o tarp Seimo sesijų - be išankstinio Res-publikos Prezidento sutikimo." (Konstitucijos 100 str.) „Teisėjas ne-gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būtikitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų - be Res-publikos Prezidento sutikimo." (Konstitucijos 114 str. 2d.) Konstitu-cinio Teismo teisėjų asmens neliečiamybė prilyginta Seimo narių as-mens neliečiamybei (Konstitucijos 104 str. 4 d.). Lietuvos užsieniečiųpadėties įstatymas suteikia užsieniečiams (asmenims, turintiems kitosšalies pilietybę, arba asmenims be pilietybės) tokias pat teises kaip irLietuvos Respublikos piliečiams, išskyrus teisę eiti kai kurias valsty-bines pareigas, kurias eiti įstatymas paveda tik Lietuvos piliečiams.

7. TEISĖS NORMŲ SISTEMA

7.1 TEISĖS NORMŲ SISTEMINIMO POREIKIS

Pavieniui teisės normos, matėme, nepajėgia atlikti teisei skirtų funk-cijų, įrodyti savo gyvybingumo. Todėl reikia, kad jos tarpusavyjesąveikautų: viena kitą papildytų, užbaigtų, išplėtotų, sukonkretintų,garantuotų viena kitos veiksmingumą, būtų logiškai iš vidaus su-jungtos bendros teisės sampratos ir bendro tikslo.

Parengti teisės normas tokiam „bendradarbiavimui" - tai orga-nizuoti jas į vientisą sistemą, kur teisės normos suvienijamos abipu-sės priklausomybės ir organizuotai nukreipiamos strateginiam teisės

260

SPECIALIOJI DALIS

tikslui - įgyvendinti žmogaus teisių saugą. Skirtingų teisės šakų nor-mos tada suprantamos tik kaip skirtingais būdais tą patį tikslą įgy-vendinančios priemonės.

Skiriame teisės normų sisteminimą kaip procesą nuo teisės nor-mų sistemos — to proceso rezultato.

Teisės normų sisteminimas — tai teisės normų telkimas į tarpu-savyje susijusius teisės institutus, teisės posakius, teisės šakas pa-gal reguliavimo objektą ir metodą.

Teisės sistema - tai teisės normų visumos egzistavimo ir veiki-mo būdas, kur visos teisės normos suorganizuotos į teisės institu-tus, posakius, šakas, susijusios tarpusavio priklausomybe ir veikiagarantuodamos viena kitos veiksmingumą.

Jeigu teisės sisteminimas yra teisės normų jungimas į tam tik-rus struktūrinius darinius, tai kyla klausimas, kuo remiantis ir kaipšitai daroma. Šitaip susiduriame su teisės sistemos sudarymo meto-dų klausimu.

7.2 TEISĖS NORMŲ SISTEMOSSUDARYMO METODOLOGINIAI PAGRINDAI

7.2.1 SUBORDINACIJA IR KOORDINACIJA- TEISĖS SISTEMOS SUDARYMO METODAI

Teisės normos organizuojamos į sistemą remiantis dviem loginėmisoperacijomis - subordinacija ir koordinacija, arba koreliacija. Teisi-nės subordinacijos pagrindu teisės normos yra telkiamos į vis ben-dresnius darinius ir galiausiai — į teisės šakas, o koordinacijos pagrin-du atskleidžiama vidinė teisės šakų tarpusavio priklausomybė.

7.2.2 TEISĖS NORMŲ SISTEMINIMO LYGMENYS

Pirmasis teisės normų sisteminimo rezultatas (darinys) yra teisės ins-titutas86. Tai teisės normų grupė, jungianti teisės normas, reguliuo-

86 Teisės literatūroje pirmuoju teisės sistemos lygmeniu daugelis autorių lai-ko teisės normą. Tai netikslu, nes teisės norma yra ne sisteminimo rezultatas, osisteminimo objektas: sisteminimas (teisės sistemos kūrimas) prasideda norma,nes jo tikslas - pavienes, autonomiškas teisės normas sutelkti į atitinkamus jųdarinius. Teisės sistemoje nėra autonomiškai egzistuojančių teisės normų, o tikteisės institutai, posakiai, šakos. Autonomiškos normos gali būti tik šalia teisėssistemos, kai nacionalinė teisė nėra kodifikuota.

261

TEISĖS TEORIJA

jančias tam tikrą visuomeninių santykių rūšį jai būdingu metodu(būdu) ir sudaranti teisės posakio ar teisės šakos dalį. Teisės insti-tuto pavyzdžiai gali būti pilietybės institutas konstitucinėje teisėje(grupė teisės normų, reglamentuojančių pilietybės įgijimo, išsau-gojimo, praradimo sąlygas ir tvarką), ieškinio senaties, paveldėjimoinstitutai civilinėje teisėje, būtinosios ginties, nepakaltinamumo, vals-tybinių nusikaltimų institutai baudžiamojoje teisėje, pareigūno insti-tutas administracinėje teisėje ir kiti. Teisės institutai gali būti ne-vienodos apimties: nuo kelių normų iki apimančių subinstitutus.

Nustatant, kas bendra tarp skirtingų institutų teisės normų, su-kuriamas antrasis, bendresnis teisės normų integracijos lygmuo - tei-sės posakis, jungiantis kelis teisės institutus ir sudarantis santykiš-kai savarankišką teisės šakos dalį. Jo pavyzdžiai civilinėje teisėjeyra nuosavybės teisės posakis, kuris apima valstybinės nuosavybės,privačios nuosavybės, savininko teisių garantijų ir gynybos institu-tus, žemės teisėje - vandens teisės, miškų teisės, žemės gelmių tei-sės posakius.

Teisės instituto ir teisės posakio skirtumas - reliatyvus. Teisėsposakį kai kurie autoriai vadina institutu, o institutą - subinstitutu.Institutą tikslinga vadinti posakiu nuo to momento, kai jame susi-formuoja keli teisės institutai, turintys savo reguliavimo objektą irmetodą.

Trečiasis teisės normų sisteminimo rezultatas - teisės šaka. Taiplačiausios apimties teisės normų grupė, apimanti teisės institutus,teisės posakius ir reguliuojanti vienos rūšies visuomeninius santy-kius jai būdingu metodu. Teisės šakų pavyzdžiai yra konstitucinė,administracinė, baudžiamoji ir kita teisė.

Teisės šakos kyla iš teisinio reguliavimo diferenciacijos ir in-tegracijos. Sudėtingėjant ir intensyvėjant socialiniams santykiams, ati-tinkamai sudėtingėja ir jų teisinis reguliavimas, daugėja tam tikroteisės instituto teisės normų. Todėl to instituto viduje vyksta naujateisės normų diferenciacija ir integracija — atsiranda naujų teisės ins-titutų arba, plečiantis apimčiai, esami teisės institutai virsta nauju,bendresniu teisinės integracijos dariniu - teisės posakiu ar net at-skira, savarankiška teisės šaka, kuri reguliuoja ne tik naują sociali-nių santykių sritį, bet ir nauju, tik jai būdingu metodu.

Šitaip pastaruoju metu formavosi ekologinės teisės šaka. IŠ pra-džių ji egzistavo kaip administracinės teisės institutas, vėliau dėl in-

262

SPECIALIOJI DALIS

tensyvėjančio neigiamo ūkinės veiklos poveikio gyvenamosios ap-linkos kokybei kilo reikalas ekologiniu požiūriu išsamiau reglamen-tuoti technologinį gamybos procesą, išmetamų į orą, vandenį, dirvąatliekų normas, nustatyti atsakomybę už šių normų pažeidimą. To-dėl daugėjant šios rūšies teisės normų, šis institutas transformavosiį administracinės teisės posakį, o dar vėliau - į atskirą ekologinėsteisės šaką. Panašiai komercijos teisė evoliucionavo nuo civilinės tei-sės instituto, posakio iki teisės šakos.

Savarankiškai teisės šakai atsirasti neužtenka, kad ji reguliuotųsantykiškai izoliuotą socialinių santykių grupę. Dar reikia, kad ta santy-kių grupė būtų reguliuojama ir atskiru metodu. Pavyzdžiui, santykiai,susiklostę bankų veikloje, sudaro savarankišką visuomeninių santykiųgrupę, bet atskiros bankų teisės šakos nėra, nes nėra poreikio reguliuotituos santykius kitokiu metodu, negu tai daro finansų teisė. Todėl bankųteisė, nors ir plečiasi jos apimtis, lieka finansų teisės posakis.

Savarankiškos teisės šakos atsiradimo sąlygos yra: 1) visuome-ninių santykių savitumo laipsnis; 2) jų socialinė svarba; 3) nebuvi-mas galimybės tuos santykius sureguliuoti jau turimų teisės šakųnormomis; 4) būtinybė taikyti šiai santykių grupei specialų teisinioreguliavimo metodą.

Teisės normos jungiamos į teisės institutus, teisės posakius irteisės šakas atsižvelgiant į tai, kokią socialinių santykių sritį kon-kreti norma reguliuoja (teisinio reguliavimo objektas) ir kokiu būdureguliuoja (teisinio reguliavimo metodas).

Socialinių santykių sistemoje yra santykių grupių, kurios turi tikjoms būdingų požymių. Pavyzdžiui, žmonių santykiai, atsiradę var-tojimo reikmenų gamybos srityje, skiriasi nuo šeimos santykių. To-dėl šios santykių grupės reguliavimas reikalingas ir atskiros, santy-kiškai izoliuotos, autonomiškos teisės normų grupės. Dėl to visosteisės normos, kurios reguliuoja tą pačią socialinių santykių grupę,jungiamos į atitinkamo turimo darinį. Tada sakome, kad teisės nor-mos grupuojamos pagal savo reguliavimo objektą.

Bet remtis vien reguliavimo objektu dažnai nepakanka, kad ku-rią nors teisės normą būtų galima vienareikšmiškai priskirti konkre-čiai teisės šakai, posakiui ar institutui, nes tuos pačius santykius kar-tais reguliuoja įvairių teisės šakų normos. Pavyzdžiui, nuosavybėssantykius reguliuoja konstitucinės, civilinės, administracinės, baudžia-mosios teisės normos.

263

TEISES TEORIJA

Siekiant, kad į vieną darinį nepatektų skirtingų teisės šakų nor-mos, Šalia reguliavimo objekto dar reikia atsižvelgti ir į teisinio re-guliavimo metodą, kuris parodo, kokiu būdu konkreti teisės normadaro poveikį visuomeniniams santykiams.

Teisinio reguliavimo metodą kaip teisės normų sisteminimo pa-grindą apibūdina tokie jo požymiai:

1) Kokių teisinių faktų pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nu-trūksta reguliuojami santykiai. Pavyzdžiui, administracinės, finansųteisės teisiniams santykiams atsirasti reikia valdingo valstybės insti-tucijos akto. Kad valstybei atsirastų subjektinė teisė reikalauti iš ke-lių eismo taisyklių pažeidėjo tam tikros sumos, turi būti kelių poli-cijos pareigūno nutarimas, kuris, remiantis atitinkama ATPK norma,formuluoja imperatyvą (teisės taikymo aktą) skirti tam tikram asme-niui, pažeidusiam kelių eismo taisykles, baudą. Vadinasi, teisės nor-ma, kuri šiuo atveju suteikia policijos pareigūnui teisę skirti baudą,priskirtina administracinės teisės šakai, nes ji reguliuoja tuos santy-kius, kurie atsiranda valstybės institucijai ar pareigūnui priėmus tamtikrą valdingą sprendimą. Tas sprendimas yra juridinis faktas atsi-rasti turtiniams santykiams tarp valstybės ir piliečio (teisės pažeidė-jo): valstybė gauna subjektinę teisę reikalauti iš konkretaus piliečiokonkrečios sumos, o konkretus pilietis yra įpareigojamas tokią sumąvalstybei sumokėti.

Jeigu teisės norma reguliuoja tuos pačius turtinius santykius, betjie atsiranda iŠ teisės normos leistų savanoriškų sutarčių, sudaromųįgyvendinti turtines asmenų teises, tai ta norma priskirtina prie civi-linės teisės.

2) Teisinio santykio dalyvių teisinė padėtis vienas kito atžvil-giu. Civilinių santykių dalyviai yra juridiškai lygiateisiai, o admi-nistracinių santykių dalyviai saistomi valdžios ir pavaldumo princi-po: vienas dalyvis turi valdinius įgaliojimus, kuriais remdamasis galiduoti kitam to santykio dalyviui privalomus paliepimus (kelių poli-cijos inspektoriaus teisė įpareigoti automobilio vairuotoją sustoti).

3) Valstybės prievartos priemonių (sankcijų) už teisės normų pa-žeidimus taikymas, to taikymo tvarka ir sankcijų pobūdis. Civilinėsteisės sankcijos - turtinės, o baudžiamosios teisės - ir įkalinimas,administracinės sankcijos - be įkalinimo (administracinis areštas re-miantis juridiniu pagrindu nelaikomas įkalinimu, nors asmens lais-vė kuriam laikui suvaržoma). Teisės norma, kuri numato įkalinimą

264

SPECIALIOJI DALIS

(„laisvės atėmimą") kaip sankciją, priskirtina baudžiamajai teisei. Išsankcijų pobūdžio sprendžiama, kuriai teisės šakai konkreti teisėsnorma priskirtina. Jeigu šito nepakanka teisės normos šakinei pri-klausomybei identifikuoti, žiūrima į kitus jos požymius.

Tik vadovaujantis visais šiais požymiais ir galima vienareikš-miškai nustatyti, prie kurios teisės šakos ar jos instituto reikės pri-skirti konkrečią teisės normą. Tai rodo, kad teisės sistemos kūrimasreikalauja gero teisės išmanymo, subtilios teisės normų analizės, jųfunkcijų atpažinimo. Neatsitiktinai ten, kur teisės sistema kuriamaatsakingai ir ilgam laikui, prieš tai vykdomi išsamūs šalies naciona-linės teisės ir jos praktikos moksliniai tyrimai, kad jais remiantisbūtų ugdoma reikiama teisinė sąmonė.

Teisės šaka yra viršutinė (baigiamoji) teisės normų sistemini-mo, apibendrinimo subordinacijos pagrindu riba.

Subordinacijos tikslas - suorganizuoti teisės normas į atitinka-mos struktūros (institutų, posakių) teisės šakas - sukurti vertikaliusteisės normų santykius tarp teisės instituto ir teisės šakos. Todėl tei-sės normų suorganizavimu į teisės šakas ir teisės šakų katalogo su-darymu subordinacijos užduotis sisteminant teisę ir baigiasi; ji ne-sprendžia teisės šakų tarpusavio santykių klausimo, nes neturi tampriemonių.

7.3 TEISĖS ŠAKŲ KATALOGASIR BENDROJI JŲ CHARAKTERISTIKA

Konstitucinė teisė įtvirtina pagrindines žmogaus ir piliečio teises beipareigas, nustato jų garantijas, valdžios struktūrą, valstybės institu-cijų sudarymo ir veiklos principus, nuosavybės formas, politinę sis-temą, rinkimų sistemą, teritorinį administracinį suskirstymą ir kita.Pagrindinis jos teisės aktas - konstitucija, kuri yra metodologinisvertybinis visos valstybės teisėkūros teisėtumo pagrindas. Konstitu-cija demokratinėje valstybėje - tai piliečių įstatymas, ribojantis vals-tybinės valdžios valią pagrindinėmis žmogaus teisėmis.

Administracinė teisė reguliuoja visuomeninius santykius, kurieatsiranda valstybės institucijoms vykdant konstitucijos ir įstatymų rei-kalavimus. Ji nustato ministerijų, departamentų, savivaldybių valdy-bų struktūrą ir kompetenciją, jų santykius su piliečiais tvarkant irprižiūrint ūkinę ar kitokią piliečių, jų susivienijimų veiklą. Valdymo

265

TEISES TEORIJA

objektais laikomi žmonių santykiai, atsirandantys ekonomikos, moks-lo, švietimo, sveikatos apsaugos, teisėtvarkos, krašto gynybos, pilie-čių teisių apsaugos ir kitose srityse. Metodas - valdžios ir pavaldu-mo principas (įpareigojantys įsakymai ir nurodymai, tarnybų subor-dinacija, drausminė ir kitokia atsakomybė už patikėtą veiklos sritį).

Administracinio proceso teisė, arba administracinė teisena, nu-stato tvarką, kuria teismai sprendžia administracinius ginčus, valsty-bės institucijos ir pareigūnai taiko konstitucinės, administracinės, fi-nansų, žemės teisės normas.

Pagrindinis norminis aktas - „Administracinių teisės pažeidimųbylų teisena" - išdėstytas Administracinių teisės pažeidimų kodekse;galioja 1999 m. sausio 14d. Lietuvos Respublikos administracinių bylųteisenos įstatymas Nr. VIII-1029, 1999 m. sausio 14d. Lietuvos Res-publikos administracinių teismų steigimo įstatymas Nr. VIII-1030.

1999 m. įsteigus Lietuvoje Administracinį teismą, intensyviauplėtosis ir administracinio proceso teisė, reglamentuojanti ginčų dėlpoįstatyminių aktų sutikimo su įstatymais sprendimų tvarką. Kon-kuruojant terminams administracinio proceso teisė ir administraci-nė teisena, geriau vartoti administracinio proceso teisė, nes šis ter-minas platesnis už administracinę teiseną; pastarasis terminas no-minaline reikšme suponuoja tik tuos proceso veiksmus, kurie atlie-kami teisme sprendžiant administracinę bylą. Teisena kilusi iš teisti,proceso - iš tyrimo; todėl ši taikytina žymėti ir ikiteisminį tyrimą.

Finansų teisės reguliavimo objektas — žmonių santykiai, atsi-randantys sudarant valstybės biudžetą, jį naudojant, taip pat nusta-tant mokesčių mokėjimo pagrindus ir tvarką, teikiant kreditus, vyk-dant bankų operacijas, leidžiant vertybinius popierius ir kita. Šių san-tykių subjektai - valstybė, visi juridiniai ir fiziniai asmenys, nes jiesaistomi su valstybe pareigos mokėti mokesčius — formuoti biudžetą,ir teisės gauti iš jos tam tikrų paslaugų — saugumo nuo išorinės irvidinės agresijos, švietimo, medicinos, socialinio draudimo ir kitosesrityse. Finansų teisės normos glaudžiai susijusios su konstitucinės iradministracinės teisės normomis. Skirtingai nuo civilinės teisės, kurpinigai taip pat gali būti teisinių santykių objektas (kreditas, valiutųkeitimas ir kt.), finansų teisei būdingas ne dispozityvusis, o impera-tyvusis metodas: valdingi paliepimai, kontrolė, revizijos ir kita.

Baudžiamoji teisė - tai sistema teisės normų, kurios, siekdamosužtikrinti reguliacinių normų veiksmingumą, įtvirtina valstybės bau-

266

SPECIALIOJI DALIS

džiamosios politikos principus, apibrėžia, kokie veiksmai, pažeidžian-tys reguliacinių normų draudimus, laikytini nusikaltimais; kokie yranusikaltusių asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrin-dai ir sąlygos, sankcijų rūšys, kaltės formos ir kita. Ji skirta garan-tuoti kitų teisės Šakų nustatytus draudimus. Reguliavimo metodas -imperatyvusis, pagrindinis norminis aktas - Lietuvos Respublikosbaudžiamasis kodeksas.

Baudžiamojo proceso teisė reglamentuoja baudžiamosios atsa-komybės įgyvendinimo tvarką: baudžiamųjų bylų iškėlimo, jų iki-teisminio ir teisminio tyrimo tvarką, taip pat baudžiamojo procesodalyvių (teisėjų, prokuroro, advokato, įtariamųjų, kaltinamųjų, tei-siamųjų, liudytojų, nukentėjusiųjų, ekspertų, kaltinimo ir gynybos at-stovų) teises ir pareigas nagrinėjant baudžiamąsias bylas.

Pagrindinis norminis aktas - Lietuvos Respublikos baudžiamojoproceso kodeksas. Vyraujantis reguliavimo metodas - imperatyvusis.

Civilinė teisė - plačiausia teisės šaka, reguliuojanti turtinius irasmeninius santykius (garbės, orumo, autorystės). Visa piliečių ir įvai-rių įmonių ūkinė veikla remiasi civiline teise (valdymas, naudoji-masis ir disponavimas nuosavybės teisės objektais, pirkimas-pardavimas, pasauga, dovanojimas, paveldėjimas, nuoma, užstatas,tiekimai, pervežimai ir kt). Tačiau ne visi turtiniai santykiai regu-liuojami civilinės teisės, o tik tie, kur santykio dalyviai juridiniupožiūriu lygiateisiai (ieškovas ir atsakovas, kreditorius ir skolinin-kas, užsakovas ir rangovas) ir prezumuoja maksimalų santykio da-lyvių savarankiškumą sudarant sutartis ir jų pagrindu įgyvendinantpirmiausia turtines asmens teises.

Pagrindinis norminis aktas - Lietuvos Respublikos civilinis ko-deksas, o pagrindinis reguliavimo metodas - dispozityvusis.

Civilinio proceso teisė - tai sistema teisės normų, kurios regla-mentuoja teismo ir kitų civilinio proceso dalyvių veiklą nagrinėjantcivilinius, darbo, šeimos ir kitus ginčus. Jos nustato civilinių ieški-nių pateikimo, teisminio civilinių bylų nagrinėjimo, sprendimų civi-linėse bylose priėmimo, jų vykdymo tvarką ir kita. Griežtas procesonormų laikymasis - svarbi materialiosios teisės įgyvendinimo ga-rantija. Pagrindinis norminis aktas - Lietuvos Respublikos civilinioproceso kodeksas.

Santuokos ir šeimos teisė yra glaudžiai susijusi su civiline tei-se, ilgą laiką buvusi civilinės teisės institutu, vėliau - posakiu. Re-

267

TEISĖS TEORIJAi

guliuoja santuokos sudarymo ir nutraukimo tvarką, santykius tarpsutuoktinių ir jų vaikų, globos, taip pat įvaikinimo, rūpybos, šeimosnarių turtinės padėties santykius. Naujasis Civilinis kodeksas (tre-čioji knyga) šią teisės šaką apibrėžia kaip „Šeimos teisė", nes Kon-stitucijos 38 straipsnis šeimą apibrėžia tik kaip vyro ir moters sutar-tį (santuoką). Bet dabar padėtis šioje srityje keičiasi; aktyvėja judė-jimas, reikalaujantis registruoti ir tos pačios lyties asmenų santuo-kas. Tačiau tokių asmenų santuoką vargu ar bus galima vadinti šei-ma, nes čia siekiama tik bendro gyvenimo, tuo tarpu šeimos tikslas- ir vaikų, gimdymas bei auklėjimas. Šeima įgyvendina ir visuome-nės tęstinumą, tos pačios lyties asmenų santuoka - pačių sutuokti-nių interesus. Šeima yra biosocialinė, o santuoka gali būti ir ne tiksocialinė kategorija (tos pačios lyties asmenų santuoka). Santuoką su-tapatinus su šeima, nebus galima leisti registruoti tos pačios lyties as-menų santuokos, nes šeima, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją,kaip sakėme, - tik vyro ir moters sąjunga. Vadinasi, toks tapatinimaspažeistų tam tikrų asmenų teisę į privataus gyvenimo laisvę. Santuo-ka yra platesnė sąvoka negu šeimos sąvoka, ji tik viena dalimi(bendru gyvenimu, abipusiais įsipareigojimais) sutampa su šeima.

Pagrindinis reguliavimo metodas - savanoriška sutartis ir priva-lomas vykdymas pareigų, kylančių iš savanoriškos sutarties.

Darbo teisė reguliuoja darbo santykius, atsirandančius darbo(samdos) sutarties pagrindu; nustato darbo santykių atsiradimo ir pa-sibaigimo tvarką, darbo ir poilsio laiką, darbo užmokesčio dydį, iš-dirbio normų, darbo įkainių normatyvus ir kita. Darbo santykių sub-jektai — darbininkai, valstybės tarnautojai, kooperatinės organizaci-jos, privačių firmų savininkai, valstybė, kurių tarpusavio paslaugosremiasi darbo sutartimi. Reguliavimo metodas — sutarčių laisvė ir jąribojančios norminės sutartys bei imperatyvūs darbo įstatymų nuro-dymai, pagyrimas, materialusis skatinimas.

Žemės teisė reguliuoja žemės naudojimo ir tvarkymo santykius,nustato skirtingų žemės rūšių teisinį statusą ir kita.

Tarptautinė teisė — tai sistema teisės normų, kurios išreiškia su-derintą kolektyvinę tautų (valstybių), esančių tos teisės subjektais,valią. Ji neįeina į nacionalinės teisės sistemą. Jos negali savintis jo-kia pasaulio valstybė. Tai bendros valstybių kūrybos rezultatas. Jaitenka ypatingas vaidmuo, nes ji reguliuoja ne valstybės vidaus, o tarp-valstybinius santykius. Jos normos ir institutai įtvirtinami įvairiose tarp-

268

SPECIALIOJI DALIS

tautinėse sutartyse, įstatuose, nutarimuose, konvencijose, deklaracijo-se, Jungtinių Tautų dokumentuose. Šie aktai nustato valstybių, sutar-čių dalyvių, abipuses teises ir pareigas tarptautinėje arenoje.

Visuotinai pripažintos tarptautinės žmogaus teisių srities teisėsnormos turi pirmumą prieš nacionalinę teisę.

Dėl mokslo ir technikos pažangos formuojasi naujos teisės ša-kos: kosmoso naudojimo teisė, kompiuterių teisė ir kitos.

KORELIACIJA, ARBA HORIZONTALŪS

TEISĖS ŠAKŲ SANTYKIAI TEISĖS SISTEMOJE

Funkcionuojančiai teisės sistemai sukurti vertikaliojo požiūrio nepa-kanka, nes teisės šakos ir jų visuma dar nėra teisės sistema. Subor-dinaciją dar reikia užbaigti, papildyti teisės šakų koreliacija, kuri turipradėti ten, kur sustojo, kur savo darbą baigė subordinacija. Kore-liacijos paskirtis — suvienyti teisės šakas pagal jų atliekamas funk-cijas, kur teisės šakos viena kitą papildytų, garantuotų viena kitosfunkcionalumą, imperatyvų įsakmumą, kitaip sakant, būtina vertika-lius teisės normų ryšius papildyti horizontaliaisiais.

Siekiant šio tikslo, visos teisės šakos pirmiausia skirstomos įmaterialiąsias ir proceso. Materialiosios teisės šakos, kaip jau sakė-me, reguliuoja tarp žmonių ir jų susivienijimų realiai susiklosčiu-sius turto valdymo, naudojimosi, disponavimo juo, valstybės valdy-mo, subjektinių teisių įgyvendinimo ir daugelį kitų santykių.

Praktinį naudojimąsi prie materialiosios teisės priskiriamų tei-sės šakų normomis, jų taikymą taip pat reglamentuoja teisės nor-mos, kurių sistema vadinama proceso teise. Proceso teisės normosnustato įvairių teisinių ginčų sprendimo, nusikaltimų ir kitų teisėspažeidimų tyrimo bei teisminio nagrinėjimo, bausmių skyrimo tvar-ką, t. y. teisines procedūras, būtinas siekiant įgyvendinti materialio-sios teisės normų reikalavimus. Proceso teisei priklauso tokios tei-sės šakos: konstitucinio proceso teisė (ji galioja tose šalyse, kur yrakonstitucinė valstybinės valdžios teisės aktų teisėtumo kontrolė irjos institucija - konstitucinis teismas), civilinio proceso teisė, bau-džiamojo proceso teisė, administracinio proceso teisė, arbitražo pro-ceso teisė.

Materialiosios teisės šakos sąveikauja su proceso teisės šakomiskaip tikslas su savo priemonėmis. Be proceso teisės materialioji tei-sė neveiktų, o proceso — būtų beprasmė.

269

TEISĖS TEORIJA

Grafiškai šį teisės normų sisteminimą kaip jų vertikalų telkimą-si į vis platesnės apimties teisės normų darinius, vėliau pereinantį įhorizontalųjį, galime pavaizduoti taip:

TEISĖS NORMOS KAIP TEISĖS SISTEMINIMO OBJEKTAI

TEISĖS INSTITUTAS

TEISĖS POSAKIS(KELIŲ TEISĖS INSTITUTŲ JUNGTIS)

lTEISĖS ŠAKA (-OS)

(TEISĖS INSTITUTŲ IR POSAKIŲ SISTEMA)

MATERIALIOSIOS TEISĖS ŠAKOSKONSTITUCINĖ (VALSTYBINĖ) TEISĖ

ADMINISTRACINĖ TEISĖCIVILINĖ TEISĖ

BAUDŽIAMOJI TEISĖSANTUOKOS IR ŠEIMOS TEISĖ

FINANSŲ TEISĖDARBO TEISĖ

EKOLOGINĖ TEISĖŽEMĖS TEISĖ

KOMERCIJOS TEISĖTARPTAUTINĖ TEISĖ

KITOS

PROCESO TEISĖS ŠAKOSKONSUTUCINIO PROCESO TEISĖADMINISTRACINIO PROCESO TEISĖCIVILINIO PROCESO TEISĖBAUDŽIAMOJO PROCESO TEISĖARBITRAŽO PROCESO TEISĖ

Visos šios teisės šakos, tarpusavyje sąveikaudamos, įkūnija tei-sinio reguliavimo pilnatvę (išsamumą) - aprėpia tuos socialiniussantykius, kurių reguliavimo reikalauja žmogaus teisių sauga ir jųįgyvendinimas. Todėl konkrečios šalies teisės sistemoje teisės ša-kų yra nei daug, nei mažai, o tiek, kiek tuo metu reikia, kad tei-sinis reguliavimas apimtų visus žmonių santykius, kurie tokio re-guliavimo reikalingi ir reguliuojami taip, kaip to reikalauja to lai-ko žmogaus teisių apsaugos, socialinės santarvės ir rimties porei-kiai. Būtent žmogaus teisių sauga demokratinėje valstybėje nusta-to, kiek ir kokių teisės šakų reikia konkrečiai šaliai konkrečiu lai-ku bei kokio detalumo ir turimo turi būti pats teisinis reguliavi-

270

SPECIALIOJI DALIS

mas, kad būtų pasiekti tokio reguliavimo tikslai, lemiami žmogausteisių saugos poreikių.

Prie materialiosios teisės priskirtos teisės šakos toliau gali būtiskirstomos taip:

1) Bendrąjį teisės subjektų teisinį statusą nustatančios, arba re-guliacinės (konstitucinė, administracinė, finansų, žemės, darbo, eko-loginė teisė); ir 2) Reguliacinių teisės šakų nustatytų imperatyvų įsak-mumą garantuojančios, arba sankcijas nustatančios (baudžiamoji teisė- Baudžiamasis kodeksas ir tos administracinės teisės normos, ku-rios yra kodifikuotos į Administracinių teisės pažeidimų kodeksą.Reguliacinės teisės šakos pasiekia savo tikslus tik sąveikaudamos suBK ir ATPK normomis, kurios nustato reguliacinių teisės šakų su-formuluotų draudimų pažeidimo būdus ir sankcijas už tų draudimųpažeidimus, t. y. sudaro sąlygas pereiti nuo bendrojo teisinio regu-liavimo prie individualiojo (keičia konkrečių asmenų teisinį statusąšiems padarius teisės pažeidimą).

Civilinės teisės, civilinio proceso, komercijos teisės, darbo tei-sės, baudžiamojo proceso, administracinio proceso teisės normos norsir yra reguliacinės, bet į šią klasifikaciją nepatenka, nes kai kurie jųimperatyvai garantuojami tik turtinėmis sankcijomis, kai kurie - pri-pažinimu negaliojančiais sprendimų, priimtų pažeidžiant proceso nor-mų reikalavimus. Ir tik kai kuriuos proceso teisės draudimus galigarantuoti baudžiamosios teisės normos, pavyzdžiui, baudžiamojoproceso normų reikalavimus liudytojui, nukentėjusiajam, ekspertuiar revizoriui duoti teisingus parodymus, garantuoja Baudžiamojo ko-dekso Tryliktojo skyriaus „Nusikaltimai valstybės tarnybai" ir Ketu-rioliktojo skyriaus „Nusikaltimai teisingumui" normos.

Taigi pritaikius koreliacijos metodą, teisės šakos nustoja eg-zistavusios atsitiktinių mechaninių ryšių pavidalu, persitvarko į tiks-lo ir priemonės santykius: vienos teisės šakos (konstitucinės tei-sės) normos nustato santykių dalyviams turiningąsias, pirmines, pa-grindines teises ir pareigas, kitos šakos (civilinės, administracinės,finansų teisės ir t. t.) normos visa tai konkretina atsižvelgdamos įkonkrečią žmogaus teisių įgyvendinimo padėtį, trečios (proceso tei-sės) nustato teisines procedūras, kaip pasinaudoti pirmųjų nustaty-tomis teisėmis, ketvirtos (BK, ATPK ir kitos normos) - formuluo-ja sankcijas, garantuojančias reguliacinių teisės šakų imperatyvųįsakmumą.

271

TEISES TEORIJA

7.4 VIEŠOJI IR PRIVAČIOJI TEISĖKitas horizontalusis teisės šakų integracijos ir diferenciacijos va-

riantas yra mėginimas skirstyti teisę į viešąją ir privačiają. Teisės ša-kos čia grupuojamos pagal tai, reguliuojamo santykio dalyviai yrapiliečiai ar vienas iš jų - valstybė, tuo reguliavimu siekiama įgy-vendinti privatų ar viešąjį (bendrąjį) interesą. Bendrąją piliečių nau-dą saugančias teisės šakas imta vadinti viešąja teise, o pavienio as-mens naudą - privačiąja teise.

Šitoks teisės šakų skirstymas ateina iš Romos teisės ir yra pra-dėtas Romos teisininko D. Ulpiano (apie 170-228 m. po Kr.). Priva-čiają teise jis vadino teisės normas, kurios reguliuoja piliečių tarpu-savio santykius, atsirandančius remiantis savanoriškomis sutartimis.Viešoji teisė reguliuoja socialinių grupių - patricijų ir plebėjų, ver-gų ir vergvaldžių tarpusavio santykius, arba santykius, kur vienas išdalyvių yra valstybė. Tokį skirstymą taikė ir Š. Monteskjė knygoje„Apie įstatymų dvasią".

Vieni autoriai šį skirstymą ir šiandien laiko esminiu (N. I. Ma-tuzovas ir kt.)87, kiti jį ginčija. Anglų jurisprudencija apskritai ne-skirsto teisės į viešąją ir privačiąją, o vartoja terminus bendroji tei-sė ir teisingumo teisė (teismo arba proceso teisė). Toks teisės skirs-tymas nėra aiškiai išreikštas ir JAV jurisprudencijoje.

Autoriai, manantys, kad šis teisės skirstymas yra esminis, grin-džia jį tuo faktu, jog yra normų (konstitucinės, baudžiamosios, pro-ceso, administracinės, finansų teisės), skirtų užtikrinti visai visuo-menei, valstybei apskritai reikšmingus (viešus, bendrus) interesus, iryra normų (civilinės, darbo, šeimos, komercijos, verslo, kooperati-nės teisės), ginančių privačių asmenų interesus.

Minėtas N. I. Matuzovas pateikia tokius privačiosios ir viešo-sios teisės apibrėžimus. Privačioji teisė — tai visuma teisės normų,kurios reguliuoja privačios nuosavybės turėtojųi santykius, atsiran-dančius gaminant ir laisvoje rinkoje realizuojant prekes, (Tai iš es-mės civilinės teisės apibrėžimas.)

Viešoji teisė — tai teisės normos, nustatančios valstybinės val-džios veiklos, parlamentą ir kitą valstybės instituciją sudarymo, jądarbo, taip pat teisingumo vykdymo tvarką. (Tam tikrų konstituci-nės teisės skyrių apibrėžimo pakartojimas.)

87 / . H. . , A. B., 1997. C. 357.

272

SPECIALIOJI DALIS

Tačiau teisinės valstybės sąlygomis tokį teisės šakų skirstymąsunku laikyti esminiu, nes tiek viešoji, tiek privačioji teisė remiasita pačia teisės samprata, valstybės institucijos, kaip ir piliečiai, pa-valdžios tiems paties įstatymams ir teisės principams, valstybė taippat atsakinga už padarytą žalą savo piliečiams kaip ir patys piliečiaivienas kitam ir valstybei; abejotinas ir pats interesų skirstymas į „vie-šus" ir „privačius", nes demokratinė visuomenė, kurioje teisė su-prantama kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovė, įveikia viešųjų(bendrųjų) ir privačių interesų priešpriešą, nes viešieji reikalai taippat yra piliečių reikalai (privatūs), kaip ir visi privatūs, jeigu tik jieįgyja teisių ir pareigų vienovės pavidalą. Demokratinėje visuomenė-je sunku įsivaizduoti valstybės interesus, kurie kartu nebūtų ir pačiųpiliečių interesai. Jeigu tokie interesai atsirastų, tai jų negalima bū-tų laikyti teisėtais, nes demokratinėje visuomenėje „valstybės įstai-gos tarnauja žmonėms" (Konstitucijos 5 str.). Tik „valdininkų vals-tybėje" valstybės interesai nesutampa su piliečių interesais.

Teisėtas privatus interesas negali būti priešinamas viešajam ar-ba bendrajam interesui, nes kiekvienas interesas, jeigu tik jis teisinis,kartu yra ir viešas, ir bendras; jis - viešas, nes bendras, o bendras,nes įgyvendinamas pagal subjektinių teisių ir pareigų vienovę, vadi-nasi, suderintas su artimo nauda. Privataus intereso turėtojas, norė-damas legalizuoti (išviešinti) savo interesą, privalo vykdyti kitiemsasmenims atitinkamas pareigas - teikti tam tikrą gėrį kitų asmenųteisėms (interesams). Pati teisė, kaip subjektinių teisių ir pareigų vie-novė, yra interesų privatumo ir bendrumo (viešumo) vienovės iš-raiška.

Ir tik jeigu privatus interesas suprantamas kaip savo naudos įgy-vendinimas kito asmens naudos mažinimo sąskaita, tai jis - nusi-kalstamas ir dėl to nėra nei viešas, ne bendras, nes nėra legalus.

Kur į teisę nežiūrima kaip į subjektinių teisių ir pareigų vieno-vę, ten reikia skirti sunkiai atskiriamus viešuosius interesus nuo pri-vačių/ų, o jais remiantis — viešąją teisę nuo privačiosios.

Teisės skirstymą į viešąją ir privačiąją P. Leonas laikė „netikru"dėl trijų priežasčių:

1) Pirmiausia jis neigė patį viešųjų interesų buvimą, nes „inte-resų turi tik atskiri asmenys, nes tik jie yra realios visuomenės da-lys. Viešas interesas yra privačių interesų sujungimas ir todėl gali-ma pasakyti, kad teisė saugoja tik atskirų žmonių interesus".

273

TEISĖS TEORIJA

2) „Teisė saugoja tik tuos atskirų asmenų interesus, kurie turiviešos reikšmės", tokios reikšmės neturintis interesas nesąs teisėsobjektas.

3) „Kai kurie didelės viešos reikšmės interesai yra tvarkomi pri-vatinės teisės normų, ir priešingai, kai kurie mažos viešos reikšmėsinteresai yra vis dėlto tvarkomi viešosios teisės normų; pvz.; neati-dus daiktų pristatymas kariaujančiai kariuomenei turi didelės viešosreikšmės, bet priklauso privatinei teisei. O miesto [...] tarybos nariorinkimai turi kur kas mažesnės viešos reikšmės, tačiau priklauso vie-šajai teisei."88

Be to, šis skirstymas yra ir nenuoseklus. Vieni tos pačios teisėsšakos institutai gali būti priskiriami prie viešosios teisės, kiti - prieprivačiosios. Pavyzdžiui, darbo teisė priskiriama viešajai teisei, jeigudarbdavys - valstybė; bet jeigu darbdavys - privatus asmuo, tai dar-bo santykių reguliavimas - privačiosios teisės reikalas. Todėl M. Glen-donas ir kiti darbo teisę vadina mišria, atseit esančia ties viešosios irprivačiosios teisės riba. Bet metodas (kriterijus), kuris sukuria ribinesklasifikacijas, nėra loginis, nes loginis skirstymas tik tada laikomas

i korektišku, kai skirstymo nariai (teisės šakos) vienas kitą šalina.Teisės skirstymas į viešąją ir privačiąją, sakėme, turėjo esminės

reikšmės tik esant klasinei valstybei ir totalitariniam režimui (iš čiašis skirstymas ir atėjo), nes remiamasi skirtingais principais: priva-čioji teisė - šalių lygiateisiškumu, o viešoji - Šalių nelygiateisišku-mu, vienos viešpatavimu (diktatu), kitos pavaldumu ir pavergimu(valdžios ir pavaldumo santykis). Toks teisės skirstymas galėjo turė-ti prasmės Europai tik iki Antrojo pasaulinio karo, kol Vakarų Eu-ropos valstybių gyvenime įsitvirtino teisės viešpatavimo principas.Teisinėje valstybėje privačiosios teisės principai, sakėme, virsta vi-sos teisės principais, nes čia siekiama įveikti valstybės ir visuome-nės susipriešinimą, įtvirtinti viešpatavimą ne bet kokios teisės, o su-prantamos kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovė.

Nūdienos sąlygomis teisė gali būti skirstoma į viešąją ir priva-, čiąją, kai: 1) norima sekti istorine tradicija; 2) nesiekiama didesnio

teisinių sąvokų tikslumo; ir 3) skirstymo pagrindu laikomi išoriniai,neesminiai teisės šakų požymiai, kad ir tas faktas, jog vienas iš tei-sinių santykių subjektų yra valstybė.

P. Leonas Teisės enciklopedija. Kaunas, 1931. P. 157.

274

SPECIALIOJI DALIS

Dabar tikslesnis teisės skirstymas į materialiąją ir proceso, nesjis išvengia negriežto interesų dalijimo į viešuosius ir privačius irišreiškia teisės šakų abipusės priklausomybės ryšius.

Taigi vertikaliuoju (subordinacijos) požiūriu teisės sistema - taiteisės normų, sujungtų į teisės institutus, posakius ir šakas, hierar-chija, o horizontaliuoju (koordinacijos) požiūriu - tai teisės šakų tar-pusavio sąveikos organizacija. Šitaip subordinacijos ir koordinacijospagrindu teisės normos organizuojamos į vientisą, išsamų teisinio re-guliavimo tinklą, kuris apima visus tuo metu teisinio reguliavimo rei-kalingus socialinius santykius. Šis tinklas ir yra teisės normų sistema.

Teisės sistema — tai visuma tarpusavyje susijusių teisės normų(teisės institutų, posakių šakų), iš vidaus sujungtų tos pačios teisėssampratos, tų pačių strateginių teisinio reguliavimo tikslų ir metodų.

Pagrindinis teisės sistemos požymis - teisės normų (šakų) įvai-rovės vienovė, kuri reiškiasi teisės sampratos ir teisinio reguliavimotikslų (saugoti žmogaus teises) bendrumu. Tai suteikia visai teisėssistemai vertybinį, metodologinį vientisumą, darantį teisės šakų tar-pusavio skirtumus santykinius.

Teisės sistemos sukūrimas kartu yra ir teisinio reguliavimotobulinimo prielaida, nes aprėpiant vienu „proto aktu" teisės tikslą irjo pasiekimo priemones (teisės normas), įgyjama galimybių įsitikinti,ar turimos visos teisinės priemones, reikalingos garantuoti įvairiusžmogaus teisių saugos aspektus ir ar jų pakanka pasiekti šį tikslą?

Nacionalinės teisės sistema apima ir normas tų tarptautinių de-klaracijų, konvencijų, sutarčių, kurias ratifikavo Lietuvos Respubli-kos Seimas.

TEISĖS NORMŲ SISTEMOS SANTYKIS SU TEISINE SISTEMA

Teisės sistema skiriama nuo teisinės sistemos kaip siauresnė sąvokanuo platesnės; pirmoji yra teisės normų ir teisės šakų vidinė organi-zacija, antroji - teisės sistemos sujungimas su teisėkūros ir teisėsįgyvendinimo (teisėsaugos) institucijomis bei jų veikla. Todėl teisi-nė sistema apima teisę nuo jos idėjinio būvio (doktrinos, teisėkūrossubjektų) iki teisės normų (teisės sistemos) ir jų įgyvendinimo (tei-sinių santykių ir teisėsaugos institucijų). Jos struktūrai būdingi tryslygmenys: 1) ideologinis doktrininis (teisės samprata); 2) norminis(teisės sistema); ir 3) organizacinis institucinis (valstybės institucijųsistema, kurianti ir įgyvendinanti teisę).

275

TEISĖS TEORIJA

TEISINĖS SISTEMOS VIDAUS STRUKTŪRA

TEISINĖS IDĖJOS TEISĖS NORMOS TEISINIAI SANTYKIAI

Teisėkūros sub-jektai - valstybėsinstitucijos: parla-mentas, preziden-tas, vyriausybė,teismai, tauta

Teisėsaugos insti-tucijos (policija,ombudsmenas,prokuratūra, teis-mai, inspekcijos(mokesčių, varto-tojų teisių, darbosaugos, ekologi-jos ir kt.)

Valstybė kaip teisėskategorija (valstybė- teisėkūros sub-jektas)

Valstybė kaip teisėskategorija (valsty-bė - teisės impera-tyvų įgyvendinimogarantas)

TRYS TEISINĖS SISTEMOS LYGMENYS

IR JŲ BENDRIAUSIOS PROBLEMOS

IDĖJŲLYGMUO

(teisės sampratair teisinio įstatymo ,

NORMŲ

LYGMUO

(teisės sistema ir kodifi-kacijos problemos)

INSTITUCIJŲLYGMUO

(teisėkūros ir teisėsau-gos institucijos)

276

SPECIALIOJI DALIS

Teisės literatūroje skiriamos keturios pagrindinės teisinių siste-mų rūšys (šeimos): l) romanų-germanų; jai būdinga statutinės teisėsvyravimas ir įstatymo viršenybė, čia vyrauja valstybės institucijų lei-džiami teisės normų aktai ir jų sistemos (kodeksai); 2) anglosaksų,arba bendrosios, teisės tradicija, kur statutinė teisė derinama su pla-čios kompetencijos precedentų teise pripažįstant teisėkūros ad hocteisę ir bendriesiems teismams; 3) musulmonų, judėjų, induistų tei-sinė sistema, kur pozityvioji (pasaulietinė) teisė glaudžiai susipynu-si su religijos normomis ir institucijomis; 4) iki 1991 m. funkciona-vusi socialistinė teisinė sistema nelaikytina atskira teisinės sistemosrūšimi, nes ji teisės principų atžvilgiu iš esmės buvo romanų-ger-manų teisės tradicijos modifikacija89.

8. TEISĖS AKTŲ SISTEMINIMAS IR JO RŪŠYS

Teisės aktų sisteminimas — tai nuolatinio teisės sistemos tvarkymoplėtojimo forma. Kiekvienoje šiuolaikinėje valstybėje yra daugybėįvairių norminių teisės aktų, priimtų įvairių teisėkūros subjektų įvairiumetu. Todėl tų aktų nuolat daugėja, nes teisėkūra negali sustoti ku-riame nors viename savo raidos etape, ji visą laiką rutuliojasi atsi-žvelgdama į žmogaus teisių saugos poreikius. Teisėkūros tempas itindidelis nūdienos Lietuvoje. Sukuriama daugybė įvairių teisės aktų,dažnai iš esmės keičiančių buvusio teisinio reguliavimo pobūdį irprincipus. 1990-1996 m. laikotarpiu įvairūs Lietuvos teisėkūros sub-jektai priėmė l 350 įstatymų ir daugiau kaip 7 000 poįstatyminiųteisės aktų90. Todėl šioje aktų gausybėje darosi vis sunkiau orien-tuotis. Tai reikalauja atitinkamai sutvarkyti galiojančius norminiusteisės aktus, juos stambinti, grupuoti į atitinkamą, moksliškai pa-grįstą sistemą, išleisti įvairius jų rinkinius. Šito reikalauja ir porei-kis toliau plėtoti pačią teisėkūra, nes galiojančių teisės aktų turinioanalizė, išorinis jų sutvarkymas, grupavimas pagal tam tikrą schemąpadeda atskleisti teisinio reguliavimo spragas ir prieštaravimus, juosįveikti. Šitaip teisės aktų įgyvendinimo praktika ir teisėkūra subran-dina tą patį teisės aktų sisteminimo poreikį.

89 Plačiau apie pasaulio teisines sistemas žr.: Glendon M. Vakarų teisėstradicijos / versta iš anglų k. Vilnius, 1993; Berman H. J. Teisė ir revoliucija /versta iš anglų k. Vilnius, 1999; kita.

90 Andriulis V. Lietuvos Respublikos įstatymų konsolidavimo problema.Projektai, jų ištakos ir realizavimo perspektyvos // Teisės problemos. 1998,Nr. 3-4, p. 23.

277

TEISĖS TEORIJA

Norminių teisės aktų sisteminimas - tai įvairių teisės subjektų(valstybės institucijų, firmų pareigūnų piliečių) veikla, kuria siekia-ma sugrupuoti teisės normų aktus į vientisą sistemą siekiant paleng-vinti Jų paiešką, operatyviai ir tiksliai įgyvendinti jų nurodymus,

Skiriami tokie norminių teisės aktų sisteminimo principai:1) informacijos išsamumas, užtikrinantis, kad bus apimta visa

sisteminti reikalinga informacija;2) informacijos patikimumas; jis užtikrinamas tuo, kad naudo-

jami oficialiai skelbtų teisės aktų tekstai;3) naudojimosi patogumas, užtikrinantis greitą ir kokybišką rei-

kiamos informacijos apie konkrečią teisės normą radimą.

Teisės aktų sisteminimas reiškiasi tokiais pavidalais: apskaita,inkorporacija, konsolidacija ir kodifikacija.

8.1 NORMINIŲ TEISĖS AKTŲ APSKAITA

Tai valstybės institucijų, įmonių, privačių firmų veikla, kuria yra kau-piami, apdorojami, tam tikra tvarka išdėstomi ir saugomi galiojan-tys norminiai teisės aktai. Šia veikla pirmiausia siekiama patenkintipačių sistemintojų poreikius. Didesnės valstybės institucijos, įmonės,firmos tvarko visų Lietuvos Respublikos įstatymų, Prezidento dek-retų, Vyriausybės nutarimų, Konstitucinio Teismo nutarimų apskai-tą. Atsižvelgiant į įstaigos profilį, gali būti registruojami ir kitų vals-tybės institucijų leidžiami teisės aktai - Finansų ministerijos, Mui-tinės departamento instrukcijos, Aukščiausiojo Teismo norminiai iš-aiškinimai ir kita. Tokia apskaita gali būti tvarkoma chronologiniu,abėcėliniu dalykiniu arba sisteminiu dalykiniu principu.

Įvairių šalių patirtis rodo, kad rinkimas ir saugojimas žinių apiegaliojančius norminius teisės aktus, įtraukimas į jų operatyvinius rin-kinius žinių apie padarytus tų aktų pakeitimus ir papildymus ugdopareigūnų ir piliečių teisinę sąmonę ir teisinę kultūrą, skatina teisė-tumą ir teisinį švietimą, nes teikia galimybių nuolat turėti kompak-tiškos informacijos apie galiojančią kiekvienos teisinio reguliavimosrities teisę.

8.2 TEISĖS AKTŲ INKORPORACIJA

Inkorporacija (lot. in corpore — visi drauge) — tai tokia sisteminimoforma, kai tam tikri teisės aktai chronologine, abėcėline, sisteminedalykine tvarka yra ištisai ar iš dalies sujungiami į rinkinius. In-

278

SPECIALIOJI DALIS

korporacija yra nuolatinė valstybės institucijų, firmų, piliečių veik-la, kuria siekiama užtikrinti galiojančių teisės aktų veiksmingumą,jų prieinamumą ir greitą apžvalgą, operatyviai aprūpinti gyventojuspatikima informacija apie teisės akrus ir galiojančią jų redakciją.

Inkorporacijos ypatumas, kad ją atliekant nekeičiamas jungia-mų į rinkinį teisės aktų turinys. Tai, matysime, skiria ją nuo kodi-fikacijos ir konsolidacijos.

Čia gana esminių pokyčių gali patirti tik sisteminamų aktų for-ma, nes inkorporacija nėra paprastas jų buvusios redakcijos atkūri-mas. Rinkinyje paprastai išdėstomi teisės aktai atsižvelgiant į vėles-nius jų pakeitimus ir papildymus. Atliekant inkorporaciją iš teisės aktųteksto pašalinami tie jų skyriai, straipsniai, punktai, pastraipos, ku-rie yra pripažinti netekę galios arba faktiškai neveikiantys. Kartu įtokį rinkinį įtraukiami visi padaryti tų aktų pakeitimai ir papildymainurodant oficialius aktų rekvizitus (akto pavadinimą, išleidimo sub-jektą, pakeitimo ar papildymo datą, akto numerį). Iš norminių teisėsaktų teksto pašalinami įvairūs operatyviniai nurodymai, neturintys nor-minės reikšmės, laikinos normos, kurių galiojimo laikas baigėsi, taippat žinios apie asmenis, pasirašiusius atitinkamą teisės aktą.

Tai rodo, kad inkorporacija yra veikiau išorinis, paviršinis siste-minimas. Ir tai suprantama, nes šia sisteminimo forma pirmiausiaisiekiama užtikrinti naudojimąsi teisės aktais.

Vienas iš tokios inkorporacijos pavyzdžių istorijoje yra Bizanti-jos imperatoriaus Justiniano (482-565 m.) Įstatymų sąvadas, kurisXII a. pavadintas Corpus juris civilis (Civilinės teisės rinkinys) iryra mums pagrindinis senovės Romos teisinės minties šaltinis, ap-imantis ano meto tiek viešąją, tiek privačiąją teisę, kartu atskleidžian-tis ir anų laikų Romos valstybėje buvusio teisės inkorporavimo kon-cepciją bei techniką.

Tokia teisės aktų inkorporacija atlikta ir Antrojoje Lietuvos Res-publikoje. 1922 m. ir 1925 m. buvo išleistas teisės aktų rinkinys „Lie-tuvos įstatymai" (rengėjai teisininkai A. Merkys ir A. Krikščiukai-tis), 1935 m. - Lietuvos įstatymų ir įsakymų rinkinys „Lietuvos no-velos" (parengė K. Šalkauskis), 1940 m. - „Lietuvos įstatymai. Sis-temiška visų paskelbtų ir galiojančių įstatymų, įsakymų, taisyklių irinstrukcijų apžvalga" (parengė J. Robinzonas).

Šiam darbui rengiamasi ir Trečiojoje Lietuvos Respublikoje. Nuo1990 m. leidžiamas „Lietuvos Respublikos svarbiausių dokumentų

279

TEISĖS TEORIJA

j

rinkinys", 1998 m. vasario 19d. Lietuvos Respublikos Seimas pri-ėmė nutarimą Nr. VIII-635 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų są-vado rengimo ir leidimo". Teisingumo ministerija numatė siūlyti įplanuojamą įstatymų sąvadą „Lietuvos įstatymai" įtraukti įstatymus,tarptautines sutartis, norminius Seimo nutarimus, Lietuvos Respub-likos Prezidento dekretus, Vyriausybės, Konstitucinio Teisimo nuta-rimus, Lietuvos Respublikos ministerijų bei Vyriausybės įstaigų tei-sės aktus, kuriais įgyvendinami įstatymai ar Vyriausybės nutarimai,taip pat norminius Lietuvos banko valdybos nutarimus. Manoma, kad„Lietuvos įstatymai" turėtų pasirodyti tik tada, kai stabilizuosis tei-sės aktų leidyba, bus priimti konkrečių teisės šakų kodeksai91.

Inkorporacijos pavyzdys yra 1999 m. išleistas norminių teisėsaktų rinkinys „Lietuvos Respublikos pagrindiniai įstatymai", apiman-tis Konstituciją, Civilinį, Civilinio proceso, Administracinių teisėspažeidimų, Baudžiamąjį ir Baudžiamojo proceso kodeksus. Kadanginenurodytas užsakovas, sunku spręsti, prie kurios inkorporacijos rū-šies priskirti šį įstatymų rinkinį.

Inkorporacija pagal leidžiamų rinkinių juridinę galią yra skirs-toma į: T) oficialiąją; 2) oficiozinę (pusiau oficialią); ir 3) neoficia-liąją.

Oficialioji inkorporacijaatliekama kompetentingų teisėkūros institucijų pavedimu (arbajų pritarimu) ir jų vardu. Ja remiantis sudarytas teisės aktų rin-kinys laikomas oficialiu, jis prilyginamas oficialiems į rinkinįįdėtų teisės aktų tekstams. Juo galima remtis taikant esamus,taip pat leidžiant naujus teisės aktus. Oficialus rinkinys turi pir-mumo teisę, palyginti su anksčiau paskelbtais tų pačių normi-nių teisės aktų tekstais, nes apima tik galiojančios redakcijosteisės aktus.Iki išleidžiant oficialų rinkinį, paprastai atliekamas didelis pa-rengiamasis darbas. Jo metu nustatomi juridinę galią praradę arfaktiškai neveikiantys aktai, prieštaraujantys vėliau priimtiems.Atsižvelgdamas į tai įstatymų leidėjas daro atitinkamas patai-sas, priima naujus įstatymus ar kitus teisės aktus, šalinančiusteisės aktų reguliavimo spragas. Taip pat siekiama sustambinti

91 Andriulis V. Lietuvos Respublikos įstatymų konsolidavimo problema.Projektai, jų ištakos ir realizavimo perspektyvos // Teisės problemos. 1998,Nr. 3-4, p. 25, 27.

280

SPECIALIOJI DALIS

tuo pačiu klausimu esamą teisės aktų gausą išleidžiant vienąsustambintą, konsolidacinį aktą. Tai postūmis paskatinti ir pri-artinti teisėkūrą prie esamų žmogaus teisių apsaugos poreikių.

Oficiozinė (pusiau oficiali) inkorporacijayra tokia inkorporacijos rūšis, kai teisės aktų rinkinį parengiair išleidžia institucija, turinti teisėkūros institucijos įgaliojimą,(pvz., Teisingumo ministerijos išleistas įstatymų sąvadas). Bettoks rinkinys nėra oficialiai teisėkūros institucijos tvirtinamasir todėl jame spausdinamų teisės aktų tekstas nėra oficialus.

Neoficialiąją inkorporacijąatlieka įvairios žinybos, organizacijos, valstybinės ar privačiosleidyklos, mokslo įstaigos, firmos, pareigūnai, privatūs asme-nys, kurie neturi specialių teisėkūros institucijų įgaliojimų leistitokius rinkinius ir daro tai savo iniciatyva. Tokie rinkiniai nė-ra oficiali teisės normų raiškos forma ir jais negalima remtiskuriant ar taikant teisę. Dauguma šiandien Lietuvoje leidžia-mų įvairių teisės aktų rinkimų yra neoficialiosios inkorporaci-jos pavyzdžiai.

Visus teisės aktų rinkinius, sudarytus inkorporacijos pagrindu,pagal tekstų išdėstymo pobūdį galima skirstyti į: 1) chronologinius;ir 2) sisteminius. Chronologiniuose rinkiniuose teisės aktai išdėsto-mi pagal jų išleidimo datą, o sisteminiuose - pagal teminius skyriusir teisės aktų turinį, be to, kiekviename tokiame skyriuje teisės ak-tai dėstomi ne chronologine, o dalykine tvarka. Sisteminiuose rinki-niuose iš pradžių į kiekvieną skyrių ir poskyrį dedami didesnės ju-ridinės galios teisės aktai, o paskui — aktai, kurių normos konkreti-na, išplėtoja prieš tai išdėstytų teisės aktų normas.

Leidžiant teisės aktų rinkinius gali būti derinami abu šie meto-dai - chronologinis ir sisteminis (dalykinis). Tada teminiai rinkinioskyriai formuluojami pagal reguliavimo objektą, o kiekvieno tokioskyriaus viduje teisės aktai dėstomi chronologine tvarka.

Sisteminiai rinkiniai, suprantama, remiasi didesniu sistemintojųminties aktyvumu ir yra gerokai vertingesni tiek teisėkūrai, tiek tei-sės taikymui, nes juose vienoje vietoje sutelkti visi asmenį domi-nantys ir tarpusavyje susiję teisiniai paliepimai. Sisteminė inkorpo-racija dažniausiai prasideda nuo chronologinės, nes ji atlieka pradi-nę teisės aktų inventorizaciją ir pradinį, vizualų jų apdorojimą.

281

TEISĖS TEORIJA

Pagal aprėpiamos medžiagos apimtį inkorporacija gali būti: 1) vi-suotinė, kai į rinkinį įtraukiami visi šalies teisės aktai; ir 2) dalinė,kai į rinkinį įtraukiami tik kai kurias socialinio gyvenimo sritis re-guliuojantys teisės aktai (civilinės, baudžiamosios) ar net kurio norsteisės instituto aktai.

Taigi teisės aktų inkorporacija - tai parengimas ir išleidimas įvai-rių norminių teisės aktų rinkinių nekeičiant tų aktų turinio.

8.3 TEISĖS AKTŲ KONSOLIDACIJA

Kiekvienoje teisinėje sistemoje ilgainiui susikaupia daug teisės aktų,reguliuojančių tą pačią socialinio gyvenimo sritį. Tokių aktų impera-tyvai dažnai kartojasi, kartais tarpusavy nesiderindami ar net vienaskitam prieštaraudami. Todėl atsiranda būtinybė likviduoti daugelį teisėsaktų, juos stambinti. Vienas iš būdų panaikinti tuo pačiu klausimubesikaupiančią norminių teisės aktų gausą ir yra jų konsolidacija. Taitokia teisės aktų sisteminimo forma, kai daugelis teisės aktų, reguliuo-

jančių tą pačią socialinių santykių sritį, sujungiami į vieną apibendrin-tą (sustambintą) norminį teisės aktą. Tokį naujai sukurtą aktą teisė-kūros institucija tvirtina kaip savarankišką teisės normų išraiškos for-mą kartu pripažindama, kad ankstesni pavieniai šios srities teisės ak-tai neteko galios. Čia į naują teisės aktą sujungiami vienos juridinėsgalios teisės aktai (pvz., tik įstatymai arba tik Vyriausybės nutarimai).

Konsolidacija, skirtingai nei inkorporacija, yra tam tikra teisė-kūros rūšis. Jos savitumas tas, kad naujas, sustambintas teisės aktasnekeičia teisinio reguliavimo turinio, galiojančios teisės. Tai techni-nio (formos) pobūdžio teisėkūra.

Rengiant teisinės konsolidacijos aktą visos ankstesnių teisės ak-tų normos išdėstomos tam tikra loginio nuoseklumo tvarka, sukuria-ma bendra loginė būsimo akto struktūra, daroma tam tikra teisiniųformuluočių redakcija, bet tik išorinė, stilistinė, kad visos normosbūtų suformuluotos vienu stiliumi, kad būtų suvienodinta teisės ter-minija, šalinami prieštaravimai, pasikartojimai, trumpinamas nepa-teisinamai apkrautas tekstas, taisoma pasenusi terminija (pvz., vietojvartoto termino organas rašant institucija, vietoj prievolės — parei-ga, vietoj teisėdaros — teisėkūra ir t. t.); turinio atžvilgiu artimosnormos jungiamos į vieną straipsnį ir t. t.

Užsienio šalyse yra daug tokios konsolidacijos pavyzdžių. XIX a.pabaigoje Anglijos parlamentas priėmė specialų įstatymą dėl statuti-

282

SPECIALIOJI DALIS

nes teisės konsolidacijos. Prancūzijoje plačiai išplėtotas vadinamasispriėmimas kodeksų, kurie apima teisinius nurodymus kuriuo nors vienuklausimu. Tai, pavyzdžiui, Taupomųjų kasų kodeksas, Visuomeninionaudojimosi keliais kodeksas. Vokietijoje nuo 1976 m. galioja tokioskonsolidacijos aktas Socialinių įstatymų kodeksas, kuris apibendrina,sustambina daugybę įstatymų, reguliuojančių žmogaus socialinę saugą.

Taigi teisės aktų konsolidacija — tai parengimas ir priėmimassustambinto akto, kuris sujungia į vieną aktą anksčiau išleistus tei-sės aktus, reguliuojančius kurią nors atskirą socialinių santykių sritį.

8.4 TEISĖS AKTŲ KODIFIKACIJA

Lotyniškai codificatio — tai tam tikros teisės srities įstatymų sujun-gimas į vientisą sistemą - kodeksą.

Kodifikacija — tai esminis tam tikrą socialinių santykių sritį re-guliuojančių teisės aktų turinio ir formos perdirbimas. Šitaip suda-rytojas siekia susisteminti pasiteisinusias teisės normas, iš esmės per-dirbti jų turinį, suteikti norminiams nurodymams aiškesnę loginęstruktūrą, juos iš vidaus suderinti šalindamas tarpusavio nedarną irprieštaravimus, išvalyti norminę medžiagą nuo pasenusių, nepasitei-sinusių teisės normų, užtikrinti maksimalų tam tikros santykių sri-ties teisinio reguliavimo išsamumą.

Kodifikacija - tai teisėkūros tobulinimo iš esmės forma. Būda-ma galiojančios teisės kritika ir apibendrinimas, ji kartu yra ir nau-jų teisės normų kūryba, kuria siekiama atspindėti visuomenėje su-brendusius teisinio reguliavimo poreikius, užpildyti teisinio regulia-vimo spragas, vietoj nepasitvirtinusių normų įvesti naujas. Kodifi-kacijos kūrinys yra naujas suvestinis pastovaus turinio teisės aktas(kodeksas, statutas, įstatai ir t. t.), pakeičiantis iki tol tam tikru klau-simu galiojusius teisės aktus.

Kodifikacijai būdingi tokie požymiai:1) kodifikuojant formuluojamos normos, kurios reguliuoja svar-

biausius, esminius visuomeninio gyvenimo klausinius, nustato tamtikros teisės šakos norminius pagrindus;

2) kodifikuojant sukurtas teisės aktas reguliuoja plačią arba ga-na plačią santykių sritį;

3) būdamas teisėkūros tobulinimo rezultatas, kodifikacijos aktasyra suvestinis aktas, sutvarkantis tarpusavyje susijusius teisinius nu-rodymus;

283

TEISES TEORIJA

4) kodifikuojant siekiama sukurti pastovesnes teisės normas, skir-tas ilgai galioti. Kodifikacinio akto veiksmingumas labai priklauso nuoto, ar įstatymų leidėjas užčiuopė objektyvias socialinės raidos tenden-cijas, kurias norima paversti tokio akto teisinio reguliavimo objektu;

5) kodifikacinis aktas visada yra reikšmingas teisinės kūrybosaktas, o apimties atžvilgiu - sudėtingos struktūros.

Teisės literatūroje ir praktikoje skiriamos kelios kodifikacijos rū-šys: 1) visuotinė kodifikacija, kuria siekiama susisteminti visų pa-grindiniu teisės šakų teisės normų aktus; 2) šakinė kodifikacija, ap-imanti vienos teisės šakos įstatymus (Civilinis, Baudžiamasis, Dar-bo įstatymų ir kiti kodeksai); 3) speciali kodifikacija — tai išleidi-mas aktų, reguliuojančių tam tikram teisės institutui būdingus so-cialinius santykius (Mokesčių, Muito, Miškų kodeksai ir kt.).

Kodifikaciniai aktai gali būti išreikšti įvairia forma: „Įstatymų pa-grindai" (buvusioje Tarybų Sąjungoje buvo priimta šešiolika tokių „Pa-grindų"), „Įstatai", „Nuostatai", „Taisyklės" ir kita. Tačiau labiausiaipaplitusi forma - kodeksai (lot. codex - knyga, sudaryta iš mediniųlentelių). Tai stambus suvestinis tiesioginio taikymo aktas, detaliai irkonkrečiai reglamentuojantis tam tikrą santykių sritį. Jis apima arbavisas tam tikros šakos normas (Baudžiamasis kodeksas), arba tik pa-čią svarbiausią teisės normų dalį (Civilinis kodeksas, Darbo kodek-sas). Kartu su normomis-principais ir normomis-sąvokomis kodeksaiformuluoja tiesioginio reguliavimo normas. Jo struktūrą sudaro dvidalys - bendroji ir specialioji: bendrosios dalies teisės normos for-muluoja kodekso tikslus, nustato specialiosios dalies teisės normų tai-kymo, naudojimosi principus, apibrėžia bendrąsias sąvokas, specialio-joje dalyje išdėstomos tiesioginio taikymo, naudojimosi normos.

Pirmaisiais kodifikacijos pavyzdžiais Lietuvos istorijoje laikyti-ni: Kazimiero teisynas (1468), trys Lietuvos Statutai (1529, 1566,1588), kurie galėtų būti priskiriami prie visuotinės kodifikacijos, nessistemino įvairių teisinio reguliavimo sričių (konstitucinės, baudžia-mosios, civilinės, šeimos, administracinės teisės) teisės aktus. Kodi-fikacijos koncepcijos ir technikos požiūriu šiems Statutams XVI a.Europoje niekas neprilygo.

Taigi kodifikacija, skirtingai nei inkorporacija ir konsolidacija,yra turiningas sisteminimas. Skirtingai nei inkorporaciją, ją atliekatik valstybės institucijos. Kodifikacija visada reiškia esminį tam tik-ro krašto teisinės minties ir teisėkūros žingsnį pirmyn.

284

IV SKYRIUS

PEREINAMASIS LYGMUO:NUO TEISĖS NORMOS

PRIE TEISINIŲ SANTYKIŲ

1. TEISĖS NORMŲ AIŠKINIMAS

Sukūrus teisės sistemą, baigiamas norminis teisės parengimas tie-siogiai veikti žmonių elgesį. Dabar kyla kito lygio teisės objekty-vizavimosi problemų, susijusių su perėjimu nuo teisės normos skel-biamų imperatyvų prie jų įgyvendinimo. Kad tų imperatyvų būtų lai-komasi ir jie būtų tinkamai taikomi, pirmiau jie turi būti pažinti -išsiaiškinta arba išaiškinta, kokio konkretaus elgesio norma reikalaujaiš teisinio santykio dalyvių. Tai būtina daryti, nes teisės taikymas yrasąmoninga ir atsakinga akcija, mąstymas apie padarinius.

Tai labai svarbus teisės įgyvendinimo momentas, nes „įstatymo ne-žinojimas (o tai prilygsta įstatymo nesupratimui - A. V.) neatleidžia nuoatsakomybės" (Konstitucijos 7 str. 3 d.). Būtent įstatymų aiškinimukiekvienas pilietis ir pareigūnas siekia įgyti tą būtiną konkrečios įsta-tymų prasmės žinojimą, supratimą., kuris užtikrina teisėtą jo elgesį.

1.1 TEISĖS AIŠKINIMO PRIEŽASTYS

Dauguma autorių (V. Mikelėnas, P. Leonas, A. V. Osipovas ir kiti) bū-tinybę aiškinti teisės normas sieja su tokiomis priežastimis:

1) Socialinio gyvenimo dinamika (permainos) veikia ne tik tei-sės normų turinį, bet ir jų aiškinimą bei taikymą. Pavyzdžiui, Lie-tuvai besiorientuojant į rinkos ekonomiką ir narystę Europos Sąjun-goje, imta kitaip aiškinti iki tol galiojusius teisės aktus. Mirties baus-mę, kuri beveik dešimt metų atrodė visiškai deranti su naująja Lie-tuvos Konstitucija, nuo 1998 m. jau imta aiškinti kaip prieštarau-jančią tai pačiai Konstitucijai. Arba aktyvėjant ekologiniam judėji-mui Europos valstybių teismai pradėjo aiškinti konkrečias teisės nor-

285

TEISĖS TEORIJA

mas vadovaudamiesi ne tik ekonominiais, bet ir gyvenamosios ap-linkos kokybės išsaugojimo argumentais. Ir tai suprantama, nes tei-sės normos kuriamos ir taikomos siekiant įtvirtinti kintamas verty-bes, kurios garantuotų taip pat kintamus žmogaus teisių saugos po-reikius.

2) Abstraktus teisės normų pobūdis. Teisės normos prasmė ne-gali būti suvokiama jutimiškai: ji nestebima, nepaliečiama, nepasve-riama, nepamatuojama, nes yra bendrojo, abstraktaus pobūdžio, otaikoma konkretiems istoriniams faktams. Be to, tie faktai - skirtin-gi, dažnai sudėtingi ir ne visada lengva įsitikinti, ar konkreti normaskirta norminti būtent tuos socialinių santykių atvejus, kuriems ren-giamasi ją taikyti.

3) Lingvistinės priežastys. Įstatymų leidėjas formuluoja teisėsnormas vartodamas kiek galėdamas trumpesnę kalbinę išraišką, ku-rią vėliau reikia „iššifruoti" normos suvokėjui ir taikytojui. Be to,teisės normą formuluojantys terminai, sąvokos, kalbos konstrukci-jos, nuorodų sistemos gali būti ne tik pernelyg abstraktūs, bet ir dvi-prasmiai, neaiškūs. Pavyzdžiui, Konstitucijos 18 straipsnis sako:„Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės." Bet kaip reikia suprastišią nuostatą? Ar terminas prigimtinė teisė reiškia tai, kad žmogusgimsta su gatavomis subjektinėmis teisėmis, ar tai tik nuoroda į bū-tinus asmens interesus, kurių neturi ignoruoti valstybės teisėkūra?

4) Sisteminis teisės normų funkcionalumas. Teisės normos pa-jėgia reguliuoti socialinius santykius tik sąveikaudamos tarpusavyje.Todėl norint suvokti tikrąją konkrečios teisės normos prasmę, reikiaatrasti kitas teisės normas, kurios bus taikomos kartu su aiškinamąja.

5) Praktika nepatikrintų Įstatymų neišbaigtumas. Visuotinai lai-komasi nuomonės, kad įstatymas, kol jis nėra teismų išaiškintas, ne-patikrintas praktika, yra lyg ir neužbaigtas: neaišku, kaip reikia su-prasti konkrečius jo nurodymus, kad jis būtų realiai taikomas, su-keltų pageidaujamų padarinių. Tai reikalauja imtis tokio intelekti-nio, loginio veiksmo kaip teisės normų aiškinimas (interpretavimas),kuris reikalauja iš interpretatoriaus solidžios teisinės ir kitokios kom-petencijos.

Tiesioginis teisės aiškinimo objektas yra oficialusis teisės nor-mų akto tekstas, kuriuo ta norma suformuluota, išoriškai išreikšta.Aiškinimo tikslas - teisingas, tikslus ir vieningas įstatymų prasmėssupratimas ir taikymas.

286

SPECIALIOJI DALIS

1.2 TEISĖS AIŠKINIMOREGLAMENTAVIMO BŪKLĖ LIETUVOJE

Lietuvos teisėje specialiųjų normų, nustatančių teisės aiškinimo bū-dus, taisykles, rūšis, praktiškai nėra, nes, kaip minėjome, nėra ofi-cialaus pozityvaus požiūrio į teisminį precedentą. „Bijant" precedentųteisės, reikia menkinti teisės aiškinimo vertę, nepripažinti aiškinimotam tikra individualizuojančios teisėkūros rūšimi. O jeigu šitaip, tainegali būti plėtojama ir teisės aiškinimo koncepcija bei jos juridinėtechnika.

Ten, kur oficialiai legalizuota precedentų teisė, valstybės teisė-kūra skiria atitinkamą dėmesį teisės aiškinimo norminimui. Anglijo-je 1978 m. yra priimtas specialus įstatymas (The Interpretetion Act),JAV galioja tipinis įstatymas (Model Statutory Construction Act),skirtas vienodinti teisės aiškinimo klausimų reguliavimą, nes tos ša-lys, kaip sakėme, priklauso bendrosios teisės tradicijai, kur plačiaipaplitusi precedentinė teisės forma.

Norminti teisės aiškinimo klausimus rengiamasi ir Lietuvoje.Rengiamame Civilinio proceso kodekse yra 19 straipsnis, pavadin-tas „Civilinio kodekso normų aiškinimo principai", kur jau formu-luojamos specialios teisės aiškinimo taisyklės.

1.3 TEISĖS AIŠKINIMO SĄVOKA IR STADIJOS

Teisės aiškinimas — tai teisės subjektų (valstybės institucijų, organi-zacijų pareigūnių piliečių) intelektinė veikla, skirta atskleisti, nu-statyti teisės normos prasmę (teisių ir pareigų turinį, jų santykį).

Teisės normos prasmė. Kas tai? Loginės semantikos požiūriuženklo prasmė - tai ženklu žymimo objekto sąvoka (tai ta informa-cija, kurią galime pateikti apie ženklu žymimą objektą). Terminoreikšmė - tai tuo terminu žymimas objektas. Pavyzdžiui, termino(ženklo) studentas prasmė yra aukštojoje mokykloje besimokančiožmogaus sąvoka, kuri informuoja, kad šis žmogus rengiasi įgytiaukštąjį išsilavinimą, kad jo studijos turi trukti ne mažiau kaip ket-verius metus, kad tai neprivalomos studijos ir kita. O šio termino(vardo) reikšmė - tai konkretus žmogus, studijuojantis aukštojojemokykloje.

Termino (vardo) prasmė ne visada sutampa su jo reikšme. To-dėl yra ženklų, kurie turi prasmę, bet neturi reikšmės. Pavyzdžiui,terminas kentauras turi prasmę (žinome jo sąvoką - žmogaus su

287

TEISĖS TEORIJA

arklio kūnu požymius), bet neturi reikšmės (kentauras realiai neeg-zistuoja). Panašių pavyzdžių galime rasti teisinio reguliavimo prak-tikoje. Pavyzdžiui, buvusi tarybinės administracinės teisės norma, nu-matanti atsakomybę už planinių užduočių neįvykdymą, turi prasmę(suprantame jos reikalavimus), bet ji neturi reikšmės - šiandien nė-ra tokių santykių, kuriuos ši norma reguliuotų. Arba Lietuvos Sei-mo priimtas įstatymas, reikalaujantis iš Rusijos, kaip Sovietų Są-jungos teisių ir pareigų perėmėjos, atlyginti okupacijos ir aneksijospadarytą Lietuvai žalą, turi prasmę, bet neturi reikšmės, nes nėratarp Lietuvos ir Rusijos santykių, kuriuos realiai reguliuotų šis įsta-tymas. Neveikiantys įstatymai turi prasmę, bet neturi reikšmės.

Atitinkamai teisės normos, kaip ženklo, reikšmė yra tie sociali-niai santykiai, kuriuos norma reguliuoja, o prasmė - tai tos normosjuridinė sąvoka: elgesio taisyklė, jos teisių ir pareigų turinys, jų san-tykis, pareigų vykdymą garantuojančių sankcijų sistema.

Teisės normų aiškinimas susideda iš dviejų stadijų: 1) teisės nor-mos prasmės išsiaiškinimo; ir 2) išsiaiškintos teisės prasmės paaiš-kinimo kitiems teisės subjektams. Teisės prasmės išsiaiškinimas skirtaspadėti susiformuoti paties asmens, taikančio normą, apsisprendimuiir išoriškai nepasireiškia. Interpretatorius mąstydamas atskleidžia tamtikros teisės normos nustatomų teisių ir pareigų turinį, teisinius fak-tus, kurių pagrindu tos teisės ir pareigos atsiranda, pasikeičia, pasi-baigia, taip pat įsitikina, kokiomis valstybės priemonėmis yra garan-tuojamas toje normoje nustatytų pareigų vykdymas, kokia yra spe-cifika tų gyvenimo atvejų, kuriems bus taikoma ši teisės norma.

Išsiaiškintos teisės prasmės paaiškinimas — tai veiksmas, kai in-terpretatorius, pats išsiaiškinęs teisės normą, dar paaiškina ją įvai-riomis formomis (žodžiu ar raštu) kitiems teisės subjektams.

1.4 TEISĖS NORMŲ AIŠKINIMO BŪDAI

Teisės aiškinimo būdas — tai sistema giminingų loginio mąstymo prie-monių skirtų atskleisti, suvokti teisės normos turinį (prasmę).

Teisės literatūroje nurodomas įvairus teisės aiškinimo būdų skai-čius. Vieni autoriai (F. C. von Savigny) mano, kad tokių būdų yraketuri: lingvistinis (kalbinis), loginis, istorinis ir sisteminis; kiti(H. J. Wolfas) - kad septyni: filosofinis, loginis, sisteminis, istori-nis, lyginamasis, genetinis, teleologinis, treti (F. Bennionas) jų pri-skaičiuoja net 396, nes aiškinimo būdus sieja su aiškinimo princi-

288

SPECIALIOJI DALIS

pais, taisyklėmis92. Tačiau dažniausiai sutariama, kad esama dešimtteisės aiškinimo metodų: lingvistinis, sisteminis, istorinis, teleologi-nis, precedentinis, įstatymų leidėjo ketinimo, lyginamasis, bendrųjųteisės principų, analoginis ir loginis (plačiau apie tai žr. minėtąD. Mikelėnienės ir V.Mikelėno knygą, p. 170). Tačiau šiems meto-dams gali būti taikoma vadinamoji „supaprastinimo" operacija, neskai kurie jų gali būti jungiami į vieną, pavyzdžiui, teleologinis aiš-kinimo būdas tam tikru atžvilgiu gali būti apimamas sisteminio, įsta-tymų leidėjų ketinimo metodas - istorinio ir t. t.

Čia aptarsime dažniausiai taikomus, vadinamuosius tradicinius tei-sės aiškinimo būdus: 1) kalbinį; 2) sisteminį; 3) istorinį; ir 4) loginį.

Kalbinis teisės aiškinimas literatūroje dar kartais vadinamas ling-vistiniu, filologiniu. Jis grindžiamas kalbos, kuria norma suformu-luota, mokėjimu, kurį sudaro gebėjimas naudotis tos kalbos morfo-loginėmis, sintaksinėmis minčių reiškimo priemonėmis. Šis būdassvarbus tuo, kad teisės normos yra rašytinės. Interpretatorius turi su-vokti įprastą literatūroje vartojamų žodžių prasmę, vartojamą teisėsaktuose.

Skiriamos tokios kalbinio aiškinimo taisyklės:1) Kontekstu besiremiantis aiškinimas. Aiškinant žodžius, saki-

nius, reikia atsižvelgti į jų vartojimo kontekstą, kuris lemia žodžioar sakinio prasmę, t. y. į turinį visų teiginių, kurių sistemoje tas ter-minas (sakinys) vartojamas.

2) Vientiso aiškinimo taisyklė. Negalima be pagrindo vienodųžodžių ir posakių, esančių skirtingose vieno teisės akto dalyse, aiš-kinti skirtingomis prasmėmis arba skirtingų terminų aiškinti ta pačiaprasme. Apie tai jau rašyta skyriuje apie teisėkūros techniką.

3) Bendrinės kalbos pirmumo prezumpcija. Jeigu yra visiemsmokslams bendra, o ne teisinė sąvoka, tai ji aiškinama ta prasme,kaip ji suprantama bendrinėje kalboje. Pavyzdžiui, AukščiausiasisTeismas 1991 m. sausio 17d. nutarime išaiškino, kad sąvokas gar-bė, orumas reikia suprasti taip, kaip jos suprantamos bendrinėje kal-boje. Kartais teisinės sąvokos gali būti suprantamos platesne pras-me, nei jos suprantamos bendrinėje kalboje. Pavyzdžiui, apgaulė tei-sėje turi platesnę prasmę nei bendrinėje kalboje: apgaulė čia supran-

92 Mikelėnienė D., Mikelėnas V. Teismo procesas: teisės aiškinimo ir taiky-mo aspektai. Vilnius: Justitia, 1999. P. 167.

289

TEISĖS TEORIJA

tama ir kaip parduodamo daikto trūkumų neaptarimas (nuslėpimas)sutartyje (sąmoningai pasyvus elgesys ten, kur įstatymų leidėjas įpa-reigoja pardavėją veikti aktyviai).

4) Specialios kalbos pirmumo taisyklė. Teisės normos teksteesami specializuotos kalbos žodžiai, specialiosios sąvokos, nepa-aiškinti pačiame įstatyme, aiškintini pagal specialią jų prasmę irreikšmę remiantis tos žinių srities dalykiniais žodynais, kitais spe-cialiais šaltiniais.

Labai svarbu teisingai nustatyti sintaksines ženklų prasmes, gra-matines kalbos dalių formas. Netiksliai jas vartojant gali iš esmėspasikeisti teisės normos prasmė. Apie tai jau kalbėta aptariant teisėsnormų kalbai keliamus reikalavimus.

Lingvistinis aiškinimas remiasi ir daugeliu kitų taisyklių.Nors lingvistinis teisės aiškinimo metodas visuotinai pripažįsta-

mas vienu iš pagrindinių teisės aiškinimo metodų, tačiau jis nėravisa apimantis. Kiekvieną teisės normą galima aiškinti ir kitais me-todais: sisteminiu, loginiu, istoriniu ir kitais. Skirtingais metodaisaiškinant teisės normą, gaunami skirtingi rezultatai. V. Mikelėnas ma-no, kad dėl remiantis lingvistiniu metodu gautų rezultatų galima ne-dvejoti tik tada, jeigu taikant kitus metodus jie ne tik nepaneigiami,bet ir patvirtinami.

Sisteminis teisės aiškinimas. Jį lemia sisteminis pačių teisės nor-mų veikimo pobūdis. Sisteminis aiškinimas reikalauja, kad teisės nor-mų prasmė būtų atskleidžiama naudojantis žiniomis apie aiškinamosnormos loginius ryšius, sąveiką su kitomis teisės normomis. Į tokįaiškinimą orientuoja ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straips-nio pirmoji dalis: „Konstitucija yra vientisas [...] aktas." Vadinasi,teisingai suprasti konkrečios konstitucinės normos prasmę galima tikaiškinant ją kartu su kitomis tos pačios Konstitucijos normomis.

Sisteminiu teisės aiškinimu galima nustatyti tokius teisės nor-mų tarpusavio santykius:

1) Interpretuojamos teisės normos lokalizavimas teisės sistemo-je, teisės šakoje, teisės institute. Čia svarbu nustatyti, kokiai teisėsšakai ar institutui priklauso aiškinama norma. Kokio ji pobūdžio -materialioji ar proceso? Kurios kitos teisės normos logiškai su jasusijusios? Pavyzdžiui, baudžiamosios teisės normos „Eismo taisyk-lių pažeidimas, sukėlęs žymią žalą", prasmę reikia aiškinti kreipian-tis ir į teisės normas, išdėstytas kitame teisės akte - Kelių eismo

290

SPECIALIOJI DALIS

taisyklėse, iš kurių paaiškėja tokio pažeidimo pobūdis, taip pat rei-kia aiškintis, kas yra „žymi žala" (jos sąvoką paprastai apibrėžia Ci-vilinis kodeksas). Aiškinant kodekso specialiosios dalies normą rei-kia remtis ir bendrąja kodekso dalimi.

Aiškinantis interpretuojamos normos juridinę galią, reikia nu-statyti tos normos vietą ir teisės akrų sistemoje - kokia tai norma:konstitucinė, ratifikuotos tarptautinės sutarties, įstatymo, poįstatymi-nė; ar Vyriausybės nutarimų normos neprieštarauja įstatymo normoms,o įstatymo normos - konstitucinėms. Ar taikoma norma priimta lai-kantis galiojančių taisyklių, ar ji jau įsigaliojusi, ar nėra formaliai pa-naikinta, ar ji neprieštarauja Konstitucijai ir kitiems įstatymams.

2) Bendrosios ir specialiosios teisės normų santykis. Išsiaiški-nus normos vietą teisės sistemoje, galima nustatyti jos taikymo ri-bas: kokia ji - bendroji ar specialioji. Kadangi teisė yra ne tik el-gesio taisyklių (normų), bet ir teisės principų sistema, todėl reikiaatsižvelgti ir į konkrečios teisės normos santykį su teisės principais.Teisės principas pilietinėje teisės sampratoje turi pirmumą prieš tei-sės normą, įtvirtinančią tik paprastą elgesio taisyklę. Todėl teisės prin-cipo ir teisės normos prieštaravimo atveju pirmenybė teikiama tei-sės principui.

3) Tarptautinės teisės pirmumo principas reikalauja, kad esantnacionalinės ir tarptautinės teisės normų konkurencijai būtų aiškina-ma teikiant pirmumą tarptautinės teisės normoms. Atitinkamai Eu-ropos Sąjungos teisė turi pirmumą prieš tos Sąjungos šalių naciona-linę teisę.

Sisteminis aiškinimas padeda atskleisti teisės normų kolizijas(prieštaravimus). Jis ypač svarbus taikant teisę pagal įstatymo ana-logiją, nes padeda rasti normą, turinio atžvilgiu artimiausią konkre-čiam atvejui.

Istorinis teisės aiškinimas. Šiuo būdu teisės normos prasmė at-skleidžiama analizuojant normos išleidimo socialinius, politinius tiks-lus, sąlygas, kurioms esant ši norma buvo priimta (apie tai jau kal-bėta analizuojant teisės teorijos metodą). Siekiant šio tikslo, svarbusinformacijos šaltinis - norminio teisės akto preambulė. Žinių apiesocialinius, politinius normos tikslus interpretatorius gali gauti ana-lizuodamas norminių teisės aktų išleidimo dokumentus, pačių aktųprojektus, taip pat lygindamas interpretuojamą teisės normą su ana-logiška panaikinto teisės akto norma. Pavyzdžiui, norint suprasti, ko-

291

TEISĖS TEORIJA

dėl 1991 m. išleistame Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įsta-tyme atsirado norma: Administracinių teritorinių vienetų, kuriuosegyvena kuri nors tautinė mažuma, vietos Įstaigose ir organizacijosegreta valstybinės kalbos vartojama tos tautinės mažumos (vietinė)kalba [...] minimuose teritoriniuose vienetuose informaciniai užra-šai greta lietuvių kalbos gali būti ir tautinės mažumos (vietine) kal-ba", reikia žinoti, kad 4-5 straipsniai buvo priimti 1991 m. tragiškųsausio įvykių sąlygomis ir, siekiant atitraukti kai kurių tautybių Lie-tuvos gyventojus nuo Lietuvai priešiškos „Jedinstvos" įtakos, leistatautinių mažumų kalbas vartoti jų gyvenamose vietose kartu su vals-tybine kalba. Vėliau, pasikeitus politinei padėčiai, priimtas Valstybi-nės kalbos įstatymas įpareigojo viešose valstybės įstaigose vartoti tikvalstybinę kalbą. „Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valsty-bine kalba." (1995 m. sausio 31d. Lietuvos Respublikos valstybi-nės kalbos įstatymo 17 str.) Šiuo atveju norint išsiaiškinti, kaip Tau-tinių mažumų įstatyme atsirado normos, prieštaraujančios Konstitu-cijai ir vėliau priimtam įstatymui, reikia tirti istorines šių įstatymi-nių permainų aplinkybes.

Loginis teisės aiškinimas. Jo atveju logikos dėsniai taikomi at-skirai nuo kitų aiškinimo metodų, nors apskritai loginis mąstymasyra bet kokio aiškinimo priemonė. Čia tiriami (aiškinami) ne patysterminai, kaip kalbinio aiškinimo atveju, o tais terminais žymimossąvokos, reiškiniai, jų tarpusavio santykiai. Tam atliekami tokie lo-giniai veiksmai kaip loginis teksto pertvarkymas, išvados iš sąvokų,prieštaraujančio atvejo negalimumo įrodymas ir kita. Normos aiš-kinimas čia yra tam tikrų teiginių, sudarančių normos prasmę, tei-singumo įrodinėjimas. Pavyzdžiui, prieštaraujančio atvejo negalimu-mas įrodinėjamas pagal formulę:

(p —> [(ne-p —> q) & ne-q] —> netiesa, kad ne-p)

Sakysime, norime įrodyti, kad teisės normos žmogaus teisės irlaisvės yra prigimtinės prasmę mes suprantame taip: žmogus gimstaturėdamas ne teises, o tik tam tikrus interesus. Šį teiginį pažymimeraide p. Norėdami įrodyti, kad p teisingas, tarkime, jog jis klaidin-gas — netiesa, kad žmogus gimsta neturėdamas teisių (ne-p). Betjeigu žmogus gimsta su teisėmis, tai iŠ to seka kitas teiginys: žmo-gaus teisės yra ne socialinis, o gamtinis, biologinis reiškinys (q).Tačiau empiriniais tyrimais nustatyta, kad žmogaus teisės yra ne bio-

292

SPECIALIOJI DALIS

loginės, o socialinės kilmės, kad teisė yra žmonių nusistatytas tri-vietis santykis, kuriuo jie siekia apsaugoti vienas kito prigimtinesvertybes (gyvybę, sveikatą, orumą, laisvę ir kt.). Vadinasi, teiginysq klaidingas ir teisingas jo neigimas (ne-q); O jei q klaidingas, tai,remiantis konsekvento klaidingumo taisykle, turi būti klaidingas irantecedentas: netiesa, kad ne-p teisingas. Vadinasi, teiginys žmogusgimsta neturėdamas teisių (p) yra teisingas, nes jam prieštaraujantisteiginys ne-p (žmogus gimsta turėdamas teises) klaidingas.

Visi šie teisės aiškinimo būdai yra tarpusavyje susiję ir vienaskitą papildo. Todėl aiškinant teisės normos prasmę reikia taikyti vi-sus žinomus aiškinimo būdus.

1.5 TEISĖS AIŠKINIMO RŪŠYS

Jos nustatomos remiantis įvairiais kriterijais.1) Atsižvelgiant į tai, kiek tikroji teisės normos prasmė sutam-

pa su žodine (tekstine) normos išraiška, teisės aiškinimas yra skirs-tomas į: a) adekvatųjį; b) plečiamąjį; ir c) siaurinamąjį.

Adekvatus teisės aiškinimasTai atvejis, kai išaiškintas teisės normos turinys (prasmė) su-tampa su normos žodine išraiška (normos raide), pavyzdžiui:„Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai." (Kon-stitucijos 109 str. l d.)

Plečiamasis teisės aiškinimasyra toks, kai paaiškėja, kad tikroji normos prasmė yra plates-nė nei tekstinė. Pavyzdžiui, aiškinantis, ką reiškia LietuvosRespublikos Konstitucijos 109 straipsnio teksto formuluotė tei-sėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo, nustatoma, kadteisėjai privalo klausyti ne tik tų teisės aktų, kurie vadinamiįstatymais, bet ir poįstatyminių teisės aktų, kad terminas įsta-tymas čia yra bendras visų norminių teisės aktų pavadinimas.Šiuo atveju išsiaiškinama, kad tikroji normos prasmė yra pla-tesnė už jos teksto formuluotę.

Siaurinamasis teisės aiškinimasyra toks, kai nustatoma, kad tikrasis normos turinys (prasmė)siauresnis negu jo teksto formuluotė (normos prasmė siaures-nė nei jos raidė). Pavyzdžiui: „Asmuo, kuris papirko pareigū-ną, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis apie

293

TEISĖS TEORIJA

tai pranešė savo noru iki bylos iškėlimo dėl šio papirkimo[...]" (BK 284 str. 2d.) Tikroji šios normos prasmė yra ta,kad papirkęs pareigūną asmuo atleidžiamas nuo baudžiamo-sios atsakomybės ne visada, kai savanoriškai apie tai pranešateisėsaugos institucijoms, o tik kai šios institucijos iki tol ne-žinojo apie padarytą nusikaltimą. Čia norma aiškinama siauri-nant. Arba kitas pavyzdys. Sutuoktinių įgytas turtas, bendraigyvenant, yra jų bendroji nuosavybė (Civilinio kodekso tre-čioji knyga „Šeimos teisė" (projektas) 3.88 str.). Bet sutuokti-nių asmeniniai daiktai yra kiekvieno asmeninė nuosavybė, norsir įgyta bendrai gyvenant (3.89 str. 3 d.). Tuo pasakoma, kadbendroji nuosavybė neapima asmeninių sutuoktinių daiktų irji čia aiškintina siaurinant.

Negalima plečiant aiškinti baigto veiksmų sąrašo arba siaurinantaiškinti nebaigto veiksmų ar subjektų sąrašo. Pavyzdžiui, negalimaplečiant aiškinti nakties laiko, nustatyto nuo 22 val. iki 6 val., norsjis ir nesutaptų su astronominiu nakties laiku.

2) Pagal teisės normų aiškinimo subjektą arba teisinių padariniųreikšmingumą teisės aiškinimas skirstomas į oficialų ir neoficialų.

Oficialiam teisės aiškinimui būdingi tokie požymiai:1) oficialiai aiškinti teisės normas gali tik kompetentingos(tam turinčios įgaliojimus) valstybės institucijos;2) toks aiškinimas privalomas visiems teisės subjektams irvisada įforminamas specialiu dokumentu - interpretaciniu tei-sės aktu;3) oficialiu teisės aiškinimu siekiama užtikrinti vienodą tei-sės normų supratimą ir jų taikymą.

Oficialus teisės aiškinimas yra: a) autentiškas; ir b) deleguotas.Autentiškas teisės aiškinimas yra toks, kai teisės normą aiškina

ją išleidęs teisėkūros subjektas. Lietuvoje oficialus įstatymų aiškini-mas yra tik autentiškas. Konstitucinio Teismo nutarimus irgi gali ofi-cialiai aiškinti tik pats Konstitucinis Teismas, nekeisdamas nutarimoturinio (Konstitucijos 61 str.).

Deleguotas teisės aiškinimas - tai atvejis, kai teisės normą aiš-kina ne ją išleidęs teisėkūros subjektas, o kitas, specialiai tam įgalio-tas. Pavyzdžiui, parlamentas įgalioja Aukščiausiąjį Teismą aiškinti par-lamento išleistus įstatymus (Rusijos pavyzdys). Vyriausybė gali su-

294

SPECIALIOJI DALIS

teikti teisę valstybinio socialinio draudimo institucijai aiškinti sociali-nio draudimo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisykles.

Lietuvos Konstitucija ir įstatymai nenumato deleguoto teisės nor-mų aiškinimo. Konstitucinis Teismas, ir pagal Konstituciją, ir pagalKonstitucinio Teismo įstatymą, tik „sprendžia, ar įstatymai ir kiti Sei-mo aktai [...] neprieštarauja Konstitucijai" (Konstitucijos 102 str.).Aukščiausiasis Teismas irgi neaiškina įstatymų, o tik plenarinių sesijųir kasacine tvarka priimtose nutartyse aiškina įstatymo taikymą esantkonkrečiai situacijai. Tokie Aukščiausiojo Teismo aiškinimai turi neprivalomos, o tik rekomendacinės reikšmės: į Aukščiausiojo Teismoišaiškinimus „atsižvelgia teismai, valstybės ir kitos institucijos, taippat subjektai, taikydami tuos pačius įstatymus" (Lietuvos Respubli-kos teismų įstatymo 18 str. 1d. (1998 m. balandžio 8d. redakcija)

Oficialus teisės aiškinimas gali būti kazualus ir norminis. Kazu-alų (lot. casus - atsitikimas, atvejis) aiškinimą atlieka teismas, taiky-damas konkrečią normą konkrečioje teismo byloje, jis yra oficialiaiprivalomas tik tos konkrečios bylos konkretiems subjektams ir jos fak-tams. Tačiau kazualus aiškinimas, ypač kai jo subjektai (interpretato-riai) yra aukštesnės valdžios institucijos, gali būti tam tikras aiškini-mo precedentas, privalomas žemesnėms valdžios institucijoms.

Norminis teisės aiškinimas yra bendrojo pobūdžio, skiriamas ne-ribotam atvejų ir subjektų skaičiui ir atliekamas tais atvejais, kaiteisės normos tekstinė išraiška neaiški ir pati norma prieštaringai tai-koma praktikoje. Jis privalomas visiems teisės subjektams, kai šieįgyvendina interpretuojamą teisės normą.

Oficialus, norminis teisės aiškinimas visada įforminamas spe-cialiuose interpretaciniuose teisės aktuose, o kazualus - teisės taiky-mo aktuose.

Interpretaciniai teisės aktai paprastai neformuluoja naujų teisėsnormų, o tik nurodo, kaip reikia suprasti ir įgyvendinti galiojančiasteisės normas.

Neoficialus teisės aiškinimas. Jo subjektais yra visi teisės sub-jektai ir jis nėra privalomas. Neoficialus teisės aiškinimas nebūtinaiišreiškiamas dokumentu.

Neoficialus teisės aiškinimas yra: a) paprastas; b) kompetentin-gas; c) mokslinis (doktrininis).

Paprasto neoficialaus teisės aiškinimo subjektai yra asmenys,neturintys teisinio išsilavinimo.

295

TEISĖS TEORIJA

Kompetentingas neoficialus teisės aiškinimas — tai teisės normųaiškinimas asmenų, turinčių teisinę kvalifikaciją (advokatų, prokurorų,juriskonsultų, kitų teisininkų profesionalų), bet neįgaliotų šito daryti.

Mokslinis neoficialus teisės aiškinimas yra toks, kurio subjektai- teisininkai mokslininkai, aiškinantys teisės normas mokslo veika-luose (monografijose, moksliniuose straipsniuose, norminių teisės ak-tų komentaruose).

Mokslinis aiškinimas neprieštarauja oficialiam teisės aiškinimui.Pastarasis paprastai irgi yra mokslinis, nes remiasi mokslininkų re-komendacijomis. Mokslinio aiškinimo privalumas yra tas, kad čiane tik išdėstomas interpretuojamos teisės normos prasmės suprati-mas (pagrindiniai požymiai), bet visa tai ir plačiai argumentuojama,pateikiami įvairūs samprotavimai. Tuo tarpu oficialaus teisės aiški-nimo aktuose nurodomi tik pagrindiniai teisės normos prasmę api-būdinantys teiginiai, dažniausiai be argumentų.

Teisės aiškinimo kokybė priklauso nuo interpretatoriaus teisinėssąmonės, bendrosios kultūros.

l .6 TEISĖS AIŠKINIMO AKTAI: SĄVOKA IR RŪŠYS

Teisės aiškinimo aktą reikia suprasti kaip veiksmą ir kaip teisinį do-kumentą, išsiaiškinimo ir paaiškinimo aktą. Teisės aiškinimo aktai -tai oficialūs, juridiškai reikšmingi dokumentai, skirti atskleisti (nu-statyti) tikrąją teisės normos prasmę (turinį). Tai viena iš norminiųteisės aktų rūšių. Bet jie neturi savarankiškos reikšmės ir veikia tiksąveikaudami su tais norminiais teisės aktais, kuriuose suformuluo-tos pagrindinės teisės normos, kurias interpretaciniai aktai aiškina.Interpretaciniai teisės aktai priklauso nuo pirminių norminių teisėsaktų, juos aptarnauja ir dalijasi su jais jų „likimu".

Pagal savo išorinę formą interpretaciniai aktai gali būti rašytiniaiir žodiniai. Rašytiniai turi tam tikrą struktūrą. Juose turi būti nurodo-ma, kas, kada išleido aktą, kuriai teisės šakai jis priklauso, kokia tei-sės norma aiškinama, pats aiškinimo turinys, nuo kada įsigalioja.

1.7 AR TEISĖS AIŠKINIMAS - TEISĖKŪROS AKTAS?

Teisės aiškinimo aktų teisinio statuso klausimas glaudžiai susijęs suaiškinimo kompetencija: teisės aiškinimas yra ir teisėkūros aktas artik priemonė išsiaiškinti ir paaiškinti jau egzistuojančios normos pras-

296

SPECIALIOJI DALIS

mę konkretaus taikymo atveju? Tai pagrindinė teisės aiškinimo kon-cepcijos problema.

Šiuo klausimu teisės literatūroje nėra vieningos nuomonės. Vie-ni autoriai mano, kad teisės aiškinimas nenustato naujos elgesio tai-syklės, nepakeičia ir nepanaikina teisės normos. Tai tik teisinės tech-nikos, o ne teisėkūros klausimas. Kiti autoriai linkę teisės aiškinimoaktus laikyti ir teisėkūros aktais.

Lietuvos pozityvioji teisė ir pati teisės doktrina, kaip sakėme,mažai dėmesio skiria teisės aiškinimui, ir suprantama kodėl. Dėme-sys teisės aiškinimui padidėja tik ten, kur yra pripažįstamas teisinisprecedentas, kur teismai ne tik mechaniškai taiko įstatymus, juosaiškina, bet ir kuria teisės normas. Kadangi Lietuvoje tebegalioja ištarybinės teisės tradicijos perimta precedentų teisės baimė ir mecha-niško įstatymų taikymo teismuose doktrina, dėmesys teisės aiškini-mui negali būti didelis, o pati teisės aiškinimo doktrina neišplėtota(pirmuosius reikšmingus žingsnius šia linkme žengė prof. V. Mike-lėnas), nes tam nėra aiškiai išreikšto teismų praktikos poreikio.

Todėl tebėra neaišku: teisės aiškinimas - tik terminų, kalbos kon-strukcijų paaiškinimas ar tai ir teisminės teisėkūros aktas, įstatymųužbaigimo procesas; tai gyvosios teisės tapsmas ar tik formalus, pavir-šutiniškas ir nereikšmingas įstatymo tekstinės formos aiškinimas. Įstaty-mų leidėjas pasistengė nesuteikti įstatymų aiškinimo teisės ne tik že-mesniems teismams, bet ir Aukščiausiajam Teismui. Net Konstituci-nis Teismas, kaip sakėme, pagal Konstitucijos ir Konstitucinio Teis-mo įstatymo raidę, ne aiškina Konstituciją, o tik „sprendžia, ar įsta-tymas atitinka Konstituciją". O jeigu Konstitucinis Teismas neaiškinaKonstitucijos, tai, suprantama, kodėl Konstitucinio Teismo nutarimųkonstatuojamoji dalis (pagrindžianti galutinį Teismo sprendimą, atsklei-džianti motyvus ir argumentus) kai kurių autorių vertinama kaip ne-privaloma kitiems teisės subjektams ir pačiam Konstituciniam Teis-mui sprendžiant analogiškas bylas, t. y. negali pretenduoti į precedentą.Konstitucinis Teismas aiškina Konstituciją tik tiek, kiek to reikia „ieš-kant atsakymo į keliamą ginčijamo akto konstitucingumo klausimą"93.

Teisės aiškinimas turi prisidėti prie visuomeninių santykių teisi-nio reguliavimo stabilizavimo sudarydamas sąlygas plėtotis prece-dentų teisei, kad teismas būtų ir įstatymų leidėjo bendradarbis, ga-lėtų kurti teisę ad hoc.

93 Konstitucinio teismo aktai. Kn. 1. 1998. P. XXX.

297

TEISĖS TEORIJA

Interpretatorius, aiškindamas konkrečios įstatyminės normos pras-mę, siekia atpažinti toje normoje suformuluotą konkrečių teisių irpareigų vienovę, nes ta vienovė, sakėme, yra teisės esmė (sąvoka)ir ji saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir konkrečios normos inter-pretatorių. Čia svarbu aiškinant ne tik suvokti, ką įstatymų leidėjasnorėjo pasakyti ta norma (tai būtų svarbu tik mechaniško įstatymųtaikymo atveju), bet ir atpažinti, kaip joje yra įkūnyta pati teisėsesmė (teisių ir pareigų vienovė).

Aiškinant teisę siekiama suvokti pozityviosios teisės normosprasmę taip, kad teisės normos taikymas reikštų ne tik teisėtumą,bet ir teisingumą (sutikimą su teise). Ne veltui sakoma, kad „teisė-jas, spręsdamas sudėtingą bylą, turi elgtis taip, kaip to norėtų pro-tingas, sąžiningas ir teisingas įstatymų leidėjas, veikiantis visuome-nės, o ne savo asmeniniam arba savo politinės ar kitokios grupuotėslabui"94. Todėl įstatymo aiškinimas ir taikymas yra ne mechaniškas,o kūrybinis procesas. Todėl iš pozityvistinio etatizmo atėjusi nuo-stata, kad aiškinant teisę nesukuriama nauja teisės norma, o tik pa-daroma suprantama įstatymų leidėjo valia, šiandien jau negali būtisuprantama vienareikšmiškai.

Bet teisės aiškinimas kartais virsta teisės kūrimu net ir toje tei-sinėje sistemoje, kur nepripažįstamas teisminis precedentas ir teisėsaiškinimui nepripažįstama teisėkūros ad hoc teisė. Pavyzdžiui, jeigumirties bausmės leistinumas, sakėme, po Konstitucinio Teismo iš-aiškinimo virsta mirties bausmės draudimu, tai faktiškai sukuriamanauja to santykio reguliavimo taisyklė, kuri pašalina iš baudžiamųjųsankcijų sąrašo mirties bausmę. Nors ne interpretatorius savo aiški-nimu panaikina tą normą, bet aiškinimas panaikina tos normos juri-dinę galią. Todėl įstatymų leidėjui telieka formaliai panaikinti jauteisės aiškinimu faktiškai panaikintą teisės normą, kitaip sakant, sank-cionuoti Konstitucinio Teismo teisėkūrą. Tai rodo, kad šiuo atvejuKonstitucinio Teismo atliekamas teisės aiškinimas įgauna ir teisėkū-ros, tik negatyvios, prasmę.

Esant konstitucinei ir administracinei norminių teisės aktų tei-sėtumo kontrolei keičiasi teisės aiškinimo statusas: jis įgyja ir tamtikrą teisėkūros prasmę net ir mechaninio teisės normų taikymo tra-dicijoje, iš vidaus sprogdindamas tos tradicijos absoliutinimą.

94 Mikelėnienė D., Mikelėnas V. Teismo procesas: teisės aiškinimo ir taiky-mo aspektai. Vilnius: Justitia, 1999. P. 70.

298

SPECIALIOJI DALIS

2. TEISĖS NORMŲ ĮGYVENDINIMAS

Omnes servi legum sumus, ut liberi esse.

Cicero95

Išsiaiškinus teisės normų prasmę, pereinama prie kito teisės objekty-vizavimosi žingsnio - tiesioginio jos reikalavimų įgyvendinimo.

Teisės teorijos vadovėliai teisės įgyvendinimą apibrėžia kaip tei-sinio reguliavimo išraišką, teisėje esamų reikalavimų ir galimybiųįkūnijimą ir išvardija keturias tokio įgyvendinimo „formas", jas daž-niausiai išdėstydami atsitiktine tvarka: l) teisės laikymasis; 2) teisėsvykdymas; 3) naudojimasis teise; ir 4) teisės taikymas (S. S. Alekse-jevas, F. A. Grigorjevas, A. D. Čerkasovas, 1989 metų lietuviško va-dovėlio autoriai ir daugelis kitų), be jų tarpusavio ryšio, nesiaiškin-dami, nuo kurios „formos" teisės normų įgyvendinimas prasideda irturėtų prasidėti, kaip visos tos „formos" įsiprasmina viena kitos at-žvilgiu. Teisės įgyvendinimo, kaip vientiso proceso, klausimas čiaapskritai nekeliamas.

Įveikti šį minties padrikumą priemonių teikia požiūris į teisę kaipį subjektinių teisių ir pareigų vienovę. Būtent jo logika reikalaujapradėti įgyvendinti teisę ne nuo bet kurios teisės įgyvendinimo „for-mos", o nuo naudojimosi teise ir juo apibrėžti visas kitas. Šitaipdaryti būtina todėl, kad demokratinėje valstybėje postuluojamas verty-binis asmens pirmumas valstybės atžvilgiu. Veikti - tai naudotis sub-jektinėmis teisėmis, o naudotis teisėmis - tai įgyvendinti savo inte-resus. Vadinasi, veikiantis visuomenėje asmuo yra savo teisėmis tei-sėtai besinaudojantis asmuo. O teisėtai naudotis teisėmis reiškia vyk-dyti joms proporcingas pareigas. Šituo remdamiesi galime apibrėžtiir teisės įgyvendinimą.

2.1 TEISĖS ĮGYVENDINIMO SĄVOKA

Teisės įgyvendinimas — tai naudojimasis teisės normų suteiktais arneuždraustais leidimais — subjektinėmis teisėmis, vykdant tas teiseslegalizuojančias pareigas.

Iš apibrėžimo išeina, kad teisės įgyvendinimą sudaro dvi tarpu-savyje susijusios akcijos: 1) naudojimasis subjektinėmis teisėmis; ir2) kartu vykdymas tą naudojimąsi legalizuojančių pareigų.

Esame įstatymų vergai, kad būtume laisvi. Ciceronas

299

TEISĖS TEORIJA

Naudojimasis teise — tai atlikimas teisės normų leistų arba ne-uždraustą veikų, kuriomis teisės subjektai apsaugo, įgyvendina sa-vo teisėtus interesus, subjektines teises.

Kad būtų teisėtas, šis naudojimasis teise, sakėme, turi būti vi-suomenėje legalizuojamas atitinkamų pareigų vykdymu; pareigų vyk-dymas šiuo atveju suprantamas negatyviai ir pozityviai.

a) Suprantant negatyviai, pareigų vykdymas - tai toks naudo-jimasis teisėmis, kai susilaikoma nuo kito asmens teisei žalingų veiks-mų (teisės laikymasis). Šiuo atveju asmuo naudojasi subjektinėmisteisėmis nepažeisdamas kito asmens teisių - nustatytų draudimų: vai-ruoja automobilį, nepadarydamas žalos kito asmens sveikatai, turtui;eksploatuoja gamyklą laikydamasis ekologinio saugumo normų rei-kalavimų. Tai reiškia, kad naudojamasi teise vykdant pasyvią juridi-nę pareigą — susilaikoma nuo kito asmens teisėms arba apskritai tei-sinei tvarkai priešingų veikų. Pareigų vykdymo, įgaunančio teisėslaikymosi prasmę, nereikia įforminti jokiu teisės aktu - dokumentu.

b) Suprantant pozityviai, pareigų vykdymas — tai toks naudoji-masis teise, kuris reikalauja iš teisės turėtojo atlikti kito asmens arorganizacijos naudai teigiamus veiksmus siekiant legalizuoti savoteisę visuomenėje ir kartu įgyti teisę reikalauti, kad tas „kitas as-muo " vykdytų šios teisės turėtojo naudai grįžtamąsias pareigas. Pa-vyzdžiui, darbininkas, naudodamasis pagal darbo sutartį įgyta sub-jektine teise dirbti konkrečioje įmonėje, privalo tą teisę legalizuotiatlikdamas pozityvius veiksmus darbdavio naudai - gaminti sutartąkiekį ir sutartos kokybės produkciją ir šios pareigos vykdymo pa-grindu įgyja teisę reikalauti, kad darbdavys sumokėtų jam už tai su-tartyje nustatytą atlyginimą. Arba kitas pavyzdys: asmuo, naudoda-masis kredito teise, privalo drausmingai mokėti kreditoriui procen-tus, o pasibaigus kredito terminui, grąžinti pasiskolintą sumą. Šiųpareigų vykdymu pirmu atveju asmuo legalizuoja naudojimąsi teisedirbti, antruoju atveju - naudojimąsi teise gauti kreditą.

Vadinasi, teisės laikymasis — tai naudojimasis teise susilaikantnuo žalingos kito asmens teisėms veikos. O teisės vykdymas — tainaudojimasis subjektinėmis teisėmis atliekant kito asmens naudai tamtikrus privalomus pozityvius veiksmus (pareigas).

Kas nesinaudoja teisėmis, tam nekyla reikalo laikytis įstatymų,atlikti pozityvius veiksmus kitų asmenų naudai. Šios akcijos iškylatik kaip sąlygos, kad naudojimasis teisėmis bus teisėtas, nekels grės-

300

SPECIALIOJI DALIS

mes kitų asmenų teisėms ir kartu reikš abipuses visuomenės nariųpaslaugas. Oponuojant nuomonei dėl teisės įgyvendinimo kaip pro-ceso, kartais sakoma, kad teisės laikymasis galimas ir be ryšio sunaudojimusi teise; pavyzdžiui, asmuo, sėdintis miesto parke ant suo-liuko, tik laikosi teisės - nepažeidžia niekieno interesų. Bet šiuosejo veiksmuose nesą naudojimosi teise. Su tokiu samprotavimu ne-galima sutikti. Pirmiausia toks asmuo naudojasi teise į laisvę, nestik naudodamasis tokia teise jis ir gali sėdėti ten, kur nori. Bet sė-dėdamas miesto parke ant suoliuko tuo metu, kai privalo būti ka-riuomenės šaukimo punkte arba banke mokėti mokesčius, gražintikreditoriui skolą, asmuo neteisėtai naudojasi savo teise sėdėti antsuoliuko miesto parke, nes dėl šių pareigų nevykdymo galbūt jauturėtų „sėdėti" kitoje vietoje (negatyvaus teisės taikymo būtinybė).

Taigi kiekvienas teisėtas naudojimasis teise galimas tik būdamassusijęs su pareigų vykdymu abiem jų reiškimosi variantais.

Šią priklausomybę galima pavaizduoti taip:

TEISĖS ĮGYVENDINIMAS

NAUDOJIMASIS TEISE PAREIGŲ VYKDYMAS(du jų pavidalai)

PAREIGA SUSILAIKYTI NUOARTIMO TEISEI ŽALINGŲ VEIKSMŲ

(teisės laikymasis)

PAREIGA ATLIKTI ARTIMONAUDAI POZITYVIUS VEIKSMUS

Šitaip požiūris į teisę kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovępadeda suvokti teisės įgyvendinimą kaip vientisą (gyvą) procesą -įsitikinti, kad nėra jokių, „autonomiškų" teisės įgyvendinimo „for-mų" (pati savaime nė viena iŠ jų negali pretenduoti į teisės įgyven-dinimą), o tik naudojimasis subjektinėmis teisėmis vykdant jį lega-lizuojančias pareigas ir tam naudojimuisi talkinantis ar jį ribojantisteisės taikymas. Į naudojimąsi teise įeina ir pareigų vykdymas, nesteisės įgyvendinimas - tai ta pati teisių ir pareigų vienovė, tik funk-cionuojanti praktiškai.

Tai padeda atskleisti (suvokti) ankstesnės trijų teisės įgyvendi-nimo formų tradicijos priežastis - jos metodologinius, politinius pa-grindus. Tos „formos" negali vadintis teisės įgyvendinimo formo-mis jau vien dėl to, kad pačios savaime jos nėra teisės įgyvendini-

301

TEISES TEORIJA

mas, jeigu teisės įgyvendinimą suprasime kaip asmens realios lais-vės plėtrą, kaip skirtingų interesų visuomenėje derinimą. Juk galimesusidurti su situacijomis, kur pozityviosios teisės reikalavimų įgy-vendinimas gali nereikšti asmens teisių įgyvendinimo. Pavyzdžiui,vykdymas įstatymų, kurie įpareigoja baudžiauninką neatlyginamaidirbti feodalui, nėra baudžiauninko teisės įgyvendinimas, o tik įsta-tymų imperatyvų įgyvendinimas, kurio turinys reiškia tokių įstaty-mų vykdytojo pavergimą. Įstatymo vykdymas (susilaikymo ir pozi-tyvių veiksmų atlikimo prasme) čia nėra priemonė legalizuoti nau-dojimąsi subjektine teise, nėra to naudojimosi suderinimas su kitoasmens naudojimusi teise. Tokiomis sąlygomis minėtos teisės įgy-vendinimo „formos" tikrai yra savarankiškos „teisės" (tiksliau - įsta-tymų) įgyvendinimo formos, kurios gali reikšti asmeniui ne savo tei-sės įgyvendinimą, o savo teisės paneigimą, asmens pavergimo vals-tybei formą.

Vadinasi, jeigu skelbiama įstatymo viršenybė, tai tos „formos"yra įstatymo reikalavimų įgyvendinimo formos, o jeigu pripažįsta-me teisės viršenybę, tai „formos" išnyksta ir teisės įgyvendinimasvirsta vientisu procesu - naudojimusi teise vykdant jį legalizuojan-čias pareigas.

Tai rodo, kad mūsų teisės literatūroje įsitvirtinusi pažiūra dėltrijų ar net keturių „teisės įgyvendinimo formų" yra atėjusi iš tota-litarinių režimų, iš jų etatistinės teisės sampratos ir formalios įstaty-mo viršenybės, kur teisė tapatinta su įstatymu ir kur žmogaus teisės- tai tik įstatymų leidėjo malone suteikiamas ar nesuteikiamas as-meniui gėris, kur įstatymų įgyvendinimas nebūtinai turi reikšti as-mens teisių įgyvendinimą.

Požiūris į teisės įgyvendinimą kaip procesą yra būdingas tik de-mokratinei visuomenei, kuri skelbia teisės viršenybę ir kurios teisi-nis gyvenimas prasideda žmogaus teisėmis, o pats teisės įgyvendi-nimas suprantamas tik kaip žmogaus teisių įgyvendinimas. Todėl vi-sos kitos sąvokos, susijusios su teisės įgyvendinimu, tokioje visuo-menėje apibrėžtinos atsižvelgiant į santykį su naudojimusi teise. Nau-dojimasis teisėmis yra tikslas, o pareigų vykdymas abiem savo pa-vidalais — priemonės legalizuoti, įgyvendinti šį tikslą, nes teisėmisnaudojamasi ne šalia visuomenės, o visuomenėje. Todėl tikroji visųkitų su teisės įgyvendinimu susijusių akcijų prasmė ir vieta atsisklei-džia tik naudojimosi teise atžvilgiu.

302

SPECIALIOJI DALIS

Šitaip suprantamas teisės įgyvendinimas yra tiesioginis, nes tei-sės nurodymai čia virsta socialiniais santykiais (praktiniu elgesiu)pačių teisės subjektų pastangomis. Šitaip suprantamo teisės įgyven-dinimo subjektai yra visi fiziniai ir juridiniai asmenys, piliečių su-sivienijimai, valstybės institucijos, pareigūnai. Demokratinėje visuo-menėje piliečiai ne tik turi teisę, bet ir yra skatinami patys įgyven-dinti savo teises suteikiant jų įgyvendinimui subjektinių teisių ir pa-reigų vienovės pavidalą. Tokį pavidalą įgyjantis teisės įgyvendini-mas visada yra abipusės pagarbos ir apsikeitimo paslaugomis tarpvisuomenės narių procesas. Šitaip įgyvendinama dauguma žmogausteisių (teisės normų), bet ne visos.

2.2 TEISĖS TAIKYMAS KAIP VALSTYBĖSPAGALBA IR KAIP TEISINGUMO VYKDYMAS

Tais atvejais, kai pačių piliečių pastangų įgyvendinti ar apginti savoteises nepakanka, jie turi teisę kreiptis pagalbos į valstybės institu-cijas, turinčias valdinius įgaliojimus, tarp jų - ir įgaliojimus taikytiteisės normas, kad valstybė padėtų jiems pasinaudoti savo teise ar-ba pašalintų kitų asmenų, institucijų neteisėtai daromas kliūtis, truk-dančias ja naudotis.

Šitaip susiduriame su nauja teisės įgyvendinimo akcija - teisėstaikymu, kuris taip pat įsiprasmina, tampa būtinas tik naudojimositeise atžvilgiu. Iš santykio su naudojimusi teise paaiškėja, kad tei-sės taikymas taip pat gali būti dvejopas: pozityvus ir negatyvus.

Pozityviu požiūriu teisės taikymas — tai valstybės pagalba as-meniui pasinaudoti pozityviosios teisės jam suteikta ar pripažintasubjektine teise (įstaigos vadovo įsakymas priimti į darbą asmenįpadeda šiam naudotis teise dirbti; socialinės rūpybos įstaigos pri-imtas sprendimas (teisės taikymo aktas) skirti pensiją konkrečiamasmeniui padeda šiam pasinaudoti teise į socialinį aprūpinimą se-natvėje.

Negatyviu požiūriu teisės taikymas — tai neigiamų sankcijų tai-kymas asmeniui, kuris, naudodamasis subjektinėmis teisėmis, atsi-sakė vykdyti šias teises legalizuojančias pareigas (teisės taikymaskaip teisingumo vykdymas).

Apibendrinant pasakytina, kad teisės taikymas - tai kompeten-tingų valstybės institucijų ar pareigūnų, firmų vadovų veikla, kuriapadedama asmenims pasinaudoti savo teisėmis, jas apginti pažeidi-

303

TEISĖS TEORIJA

mo atveju, arba veikla, kuria yra siaurinamos, likviduojamos as-mens teisės, šiam atsisakius vykdyti pareigas, kuriomis jis privalėjolegalizuoti visuomenėje naudojimąsi savo teisėmis.

TEISĖS T& 2crt ' ' O

^ i <^ ls

TEISINGUMO ĮGYVENDINIMO SCHEMA

OBJEKTINĖS TEISĖS NUSTATYTA TEISIŲ IR PAREIGŲ PUSIAUSVYRA

IIIč £ S t

TMteisių

sumažinimas

ĮGYVENDINTAS TEISINGUMAS KAIP TEISIŲ

IR PAREIGŲ PUSIAUSVYROS ATKŪRIMAS

ŽEMESNIU LYGIU, PADARIUS TEISĖS PAŽEIDIMĄ

PAREIGOS P

z H

PMpareigų apimtiesar asortimentosusimažinimas

Teisingumo įgyvendinimas = Vx [ P(x)-> T(x)](vykdymas)

Išraišką skaitome: teisingumo įgyvendinimas (vykdymas) yra lygiavertis išraiš-kai: kiekvienam x teisinga - V\, jei asmuo x nevykdo tam tikrų pareigu -P(\), tai x netenka atitinkamų teisių - T(X).

Taikyti teisę būtina tokiais atvejais:1) kai teisės normose nustatytos konkrečių teisės subjektų sub-

jektinės teisės ir pareigos negali atsirasti be kompetentingų valsty-bės institucijų ar pareigūnų dalyvavimo. Pavyzdžiui, asmens kon-stitucinė teisė į mokslą gali būti toliau įgyvendinta tik jam tapustam tikros aukštosios mokyklos studentu. Todėl ją įgyvendinti ne-užtenka turėti atestatą, išlaikyti stojamuosius egzaminus ir laimėtikonkursą, dar turi būti tos mokyklos rektoriaus įsakymas, legali-zuojantis tokio asmens įgytą subjektinę teisę studijuoti šioje mo-

304

SPECIALIOJI DALIS

kykloje. Toks įsakymas tampa teisiniu faktu, kuriuo remiantis tarpstudento ir aukštosios mokyklos bei valstybės atsiranda administ-racinis santykis, kurio pagrindu asmuo įgyja subjektinę teisę mo-kytis konkrečioje mokykloje, ta mokykla įgyja pareigą teikti jamprofesinį išsimokslinimą, o valstybė - pripažinti remiantis šiuo san-tykiu atsiradusias to asmens teises ir jas ginti jų pažeidimo atveju.Arba konkrečiam asmeniui gali būti mokama pensija tik socialinėsrūpybos įstaigai priėmus dėl jo teisės taikymo aktą (nutarimą), ku-riuo remiantis tarp piliečio ir valstybės atsiranda teisinis santykis,kuris piliečiui suteikia subjektinę teisę reikalauti iš valstybės kon-krečios socialinio draudimo sumos, o valstybę įpareigoja tokią su-mą jam mokėti;

2) kai kyla ginčas, ar konkrečiam asmeniui priklauso tam tikrasubjektinė teisė, o ginčo šalys pačios negali tuo klausimu susitarti(turto padalijimas ištuokos atveju), arba reikia pašalinti kliūtis, truk-dančias naudotis subjektinėmis teisėmis, garantuoti tinkamą teisi-nių pareigų vykdymą (kelio perkasimas, trukdantis asmeniui įvažiuotiį savo sodybą);

3) kai reikia oficialiai nustatyti buvimą ar nebuvimą konkrečiųfaktų ir pripažinti juos juridiškai reikšmingais. Pavyzdžiui, tik teis-mas, priimdamas nutartį, gali pripažinti pilietį mirusiu arba nežiniakur esančiu;

4) kai visuomeninis santykis dėl visuomeninio ar asmeninioreikšmingumo turi būti patvirtintas valstybės institucijų siekiant pa-tikrinti jo teisėtumą (kandidato į Seimo narius registracija rinkimųkomisijoje, ar jis turi teisę balotiruotis; autotransporto priemonės re-gistracija Kelių policijoje, ar transporto priemonė įsigyta teisėtai; na-mo pirkimo-pardavimo sutarties notarinis patvirtinimas (patikrinimas,ar namas nėra areštuotas, užstatytas garantuoti finansinį įsipareigo-jimą ir kt.). Tai kyla iš valstybei Konstitucijos uždėtos pareigos įsi-tikinti, garantuoti, kad vienas asmuo naudojasi teisėmis nesiaurin-damas kito asmens teisių;

5) kai reikia priversti teisės subjektus, besinaudojančius sub-jektinėmis teisėmis, vykdyti iš šio naudojimosi (Įstatymo ar sutar-čių) kylančias pareigas kitų asmenų naudai (pvz., įpareigoti kon-kretų asmenį grąžinti skolą, atlyginti padarytą žalą) arba kai reikiateisės pažeidimo atveju apriboti teisės pažeidėjo subjektines teises- taikyti sankcijas (vykdyti teisingumą);

305

TEISĖS TEORIJA

6) kai reikia valstybės vardu paskatinti tam tikrą visuomeneinaudingą elgesį (asmens apdovanojimas, laikinas atleidimas nuo tamtikros rūšies mokesčių ir t. t.).

TEISĖS NORMŲ TAIKYMO POŽYMIAI

1) Taikydama teisę, valstybė vykdo tokias funkcijas; a) padeda pi-liečiams įgyvendinti savo teises; b) saugo jas nuo pažeidimo; c) or-ganizuoja teisinių nurodymų vykdymą; ir d) individualizuoja asmensteisinį statusą visuomenėje, nustatytą bendruoju teisiniu reguliavi-mu. Tai reiškia, kad teisės taikymas yra tas būdas, kuriuo valstybėantrą kartą „sugrįžta" į teisę: pirmą kartą kaip teisėkūros, antruojuatveju - kaip asmens teisių įgyvendinimo pagelbėjimo, garantavimoar teisingumo vykdymo subjektas.

2) Teisės normos taikomos visų tos teisės subjektų gerovės in-teresais. Teisės taikymo tikslas - garantuoti tiek pavienio asmens,tiek visų visuomenės narių interesus. Ginant vieno asmens teises,neturi būti pažeidžiamos kito asmens teisės. Tai esminis kiekvienoteisės taikymo principas. Asmens teisių siaurinimas vykdant teisin-gumą - mažinant teisės pažeidėjo teises iki jo paties susimažintųpareigų lygio, nėra jo teisių pažeidimas. Įstatymų taikymas taikan-čios institucijos ar pareigūno interesais negalimas, nes tai būtų pik-tnaudžiavimas tarnybine padėtimi, korupcija ar kitoks tarnybinių įga-liojimų pažeidimas.

3) Teisės taikymo subjektai dažniausiai yra valstybės instituci-jos (teismai, prokuratūra, policija, arbitražai, įvairios valdymo insti-tucijos, inspekcijos) ir pareigūnai, turintys tam specialius įgalioji-mus (kompetenciją) valstybės vardu duoti kitiems asmenims, insti-tucijoms privalomus paliepimus, teisėtai varžyti kito asmens teises.Piliečiai, neturintys tokių įgaliojimų, nėra teisės taikymo subjektai.

Bet tai nereiškia, kad piliečiai apskritai neturi teisės dalyvautitaikant teisę ar bent sudarant operatyvines sąlygas ją taikyti. Pilie-čio teisė dalyvauti taikant įstatymus išplaukia iš jo bendrosios tei-sės gyventi bendruomenėje, saugiai joje jaustis ir iš pareigos kartusu kitais asmenimis kurti šį saugumą. Todėl bendra Konstitucijosir įstatymų dvasia, suteikianti piliečiui teisę aktyviai ginti savo sub-jektines teises, kartu suteikia jam teisę ir įspėti ar sulaikyti betkurį asmenį, darantį teisės pažeidimą, nors tas pažeidimas tiesio-giai ir nebūtų nukreiptas prieš jo teises. Tačiau tokį pažeidėją su-laikęs pilietis privalo jį nedelsiant perduoti atitinkamoms valstybės

306

SPECIALIOJI DALIS

institucijoms (judėjimas „Stabdyk nusikalstamumą"). Įstatymas netik leidžia piliečiams dalyvauti taikant įstatymus, bet tam tikraisatvejais jį ir skatina tam (premijavimas už pagalbą išaiškinant nu-sikaltimą) arba net įpareigoja, pavyzdžiui, Baudžiamasis kodeksasnumato baudžiamąją atsakomybę už nepranešimą apie žinomus kaikurios rūšies nusikaltimus (294 str.) arba už kai kurių rūšių nusi-kaltimų slėpimą (295 str.).

Tai reiškia, kad piliečio teisė dalyvauti taikant įstatymus yra ap-ribota sudarymu operatyvinių prielaidų užkirsti kelią teisės pažeidi-mams, išaiškinti ir sulaikyti teisės pažeidėjus. Jie gali dalyvauti irkitose teisės taikymo stadijose (teisminiame bylos nagrinėjime) kaipliudytojai, prisiekusiųjų teismo nariai arba kaip buvusieji „liaudiestarėjai".

Demokratinėje visuomenėje kai kuriose socialinių santykių (dar-bo santykių) srityse teisės taikymo subjektai gali būti ir privačių įstai-gų vadovai (privačios firmos vadovo įsakymas priimti darbuotoją įdarbą arba atleisti jį iš darbo, taip pat įvairios darbuotojų skatinimoformos, kai jos įforminamos firmos vadovo įsakymu).

4) Teisės normų taikymas yra veikla, skirta priimti individua-lius, valdingus teisinius paliepimus. Valdingas jų pobūdis reiškia,kad tokie paliepimai privalomi ir prireikus garantuojami valstybėsprievarta.

5) Teisės normų taikymas yra kūrybinė veikla. Tai reiškia, kadvalstybės institucijos ir pareigūnai privalo ne formaliai, o kūrybiš-kai žiūrėti į teisės taikymo aktus: parinkti kuo tinkamesnius pagel-bėjimo asmeniui įgyvendinti savo teises būdus arba imtis veiksmin-gų teisinio poveikio priemonių, kad būtų suvaržytos ar likviduotoskai kurios pareigų nevykdančio asmens teisės.

6) Teisės normos taikomos remiantis specialiomis teisinėmis pro-cedūromis, kurias nustato proceso teisės normos. Jos nurodo, ko-kios valstybės institucijos turi teisę ir pareigą tai daryti ir kokiu bū-du daryti.

2.2.1 TEISĖS TAIKYMO STADIJOS

Bendrųjų teisės normų taikymas yra vientisas, bet sudėtingas indi-vidualus teisinis reguliavimas, apimantis kelis tarpsnius.

1) Teisinės bylos faktinių aplinkybių nustatymas ir jų analizė. Tei-sės taikymas remiasi konkrečių gyvenimo aplinkybių, kurios sudaro

307

TEISĖS TEORIJA

bylos faktinį pagrindą, nustatymu ir visapusiu jų ištyrimu. Reikalau-jama nustatyti ne apskritai visas, o tik turinčias juridinę reikšmę by-los aplinkybes, t. y. galinčias paveikti veikos teisinį kvalifikavimą irpoveikio priemonės parinkimą; taip pat būtina atskleisti veikos pada-rymo tikslus, motyvus, priežastinį veikos ir jos sukeltų padarinių ryšį.

Šia stadija pasiekiamas teisės taikymo faktinis pagrįstumas. Čiakonstatuojama, buvo ar ne teisės pažeidimo faktas, ar įvykdytos sąly-gos, duodančios pagrindo atsirasti subjektinei teisei, ir kita. Teisės tai-kymo aktas pagrįstas, jeigu yra nustatytos visos teisiniu požiūriu reikš-mingos bylos aplinkybės („objektyvioji tiesa" arba visiškas teisės nor-mą taikančio pareigūno ar institucijos įsitikinimas dėl tokių faktų iraplinkybių buvimo). Tai prielaida priimti byloje teisingą sprendimą.

2) Nustatytų faktinių aplinkybių (veikos) byloje teisinis įvertini-mas (kvalifikavimas). Tai parinkimas konkrečios teisės normos ir po-veikio priemonės (sankcijos), atitinkančių nustatytas bylos aplinky-bes. Kvalifikuodami veiką, pareigūnas ar institucija pirmiausiai nu-stato, kuri teisės šaka reguliuoja panašius santykius ir kuri tos ša-kos norma apima nagrinėjamą gyvenimo įvykį. Kartu patikrinama,ar pasirinkta teisės norma galioja laiko atžvilgiu: a) ar ji galiojodarant veiką; b) ar ji galioja nagrinėjant bylą; c) ar ji galioja teri-torijoje, kur nagrinėjama byla; d) ar ji galioja asmenims, kurie yranagrinėjamo teisės pažeidimo subjektai. Čia vadovaujamasi bendruo-ju principu: įstatymas atgal negalioja. Taip pat negalima taikyti ne-įsigaliojusios teisės normos. Be to, reikia nustatyti ir tos teisės nor-mos autentišką tekstą. Autentiškas tekstas yra oficialus teisės normųakto, paskelbto oficialiame leidinyje, tekstas. Tokie leidiniai Lietuvo-je yra žurnalas „Valstybės žinios", kodeksai, gali būti ir kiti leidiniai,apie kuriuos kalbėta aptariant teisės aktų sisteminimą.

Nustatant bylos juridinį pagrindą gali atsitikti taip, kad tas patsatvejis yra reguliuojamas dviejų ar daugiau nesutampančių ar netviena kitai prieštaraujančių teisės normų. Tokie prieštaravimai šali-nami pagal teisės normų kolizijos sprendimo principus.

3) Teisės normos aiškinimas (apie jį jau kalbėta).4) Sprendimo teisinėje byloje priėmimas, jo pagrindimas ir iš-

dėstymas teisės normų taikymo akte. Tai baigiamoji teisės taikymostadija. Ankstesnės stadijos jos atžvilgiu yra parengiamosios. Šiojestadijoje taikomos teisės normos galia išplečiama šiam konkrečiamfaktui, konkretiems asmenims, tiems asmeninis nustatomos konkre-

308

SPECIALIOJI DALIS

čios teisės ir pareigos. Priėmus sprendimą teisės norma įgyja indivi-dualų valdinį pobūdį.

Sprendimo (teisės taikymo akto) konkrečioje byloje priėmimasyra teisinis faktas - pagrindas atsirasti kitiems teisiniams santykiams.

Pagrįstai ir teisėtai priimtas teisės taikymo aktas užtikrina teisė-tumą, saugo piliečių teises, ugdo pagarbą įstatymui ir pasitikėjimąteisėsaugos institucijomis.

5) Teisės taikymo akte suformuluoto paliepimo vykdymas.

2.2.2 TEISĖS TAIKYMO AKTAS

Oficiali teisės taikymo forma yra teisės taikymo aktai, kuriuose įtvir-tinami kompetentingų institucijų (teismų, kitų valstybės institucijų,pareigūnų, firmų vadovų) sprendimai konkrečioje byloje. Jiems bū-dingi tokie požymiai:

1) Teisės taikymo aktas — tai dažniausiai oficialios, kompeten-tingos valdžios institucijos sprendimas dokumentas, skirtas padėtiasmeniui įgyvendinti savo teises arba sumažinantis asmens teises,šiam atsisakius vykdyti atitinkamas pareigas.

2) Teisės taikymo akte yra išreikštas privalomas valstybės pa-liepimas, kuris bendrųjų teisės normų pagrindu nustato konkretaussantykio dalyviams individualias teises ir pareigas.

3) Teisės taikymo aktas turi Įstatymo nustatytą formą (teismosprendimas, nuosprendis, nutartis, kelių policijos pareigūno nutari-mas skirti kelių eismo taisyklių pažeidėjui baudą ir kt).

4) Teisės taikymo aktas skirtas individualizuoti bendrąjį teisinįreguliavimą, t. y. derinti konkrečių asmenų subjektines teises ir parei-gas atsižvelgiant į jų elgesį konkrečių teisės normų atžvilgiu. Todėlteisės taikymo aktas reguliuoja ne visuomeninių santykių rūšį, o pavie-nį, konkretų santykį. Jis konkretina asmenų teisinį statusą visuomenėje,legalizuodamas kai kurias paties asmens įgytas teises (registruoja as-mens įsigytą autotransporto priemonę, išduoda asmeniui aukštosios mo-kyklos baigimo diplomą ir kt.), arba tas teises susiaurina, likviduoja,asmeniui atsisakius vykdyti tam tikras pareigas. Pavyzdžiui, teismaspriimdamas apkaltinamąjį nuosprendį susiaurina asmens bendruoju tei-siniu reguliavimu jam pripažintas teises tiek, kiek jis atsisakė vykdytipareigas, kuriomis jis privalėjo legalizuoti naudojimąsi savo teisėmis.

Šiuo atveju teisės taikymo aktas — tai remiantis teisės normo-mis priimtas valstybės institucijų sprendimas, kuriuo oficialiai įfor-

309

TEISĖS TEORIJA

minamos tos teigiamos ar neigiamos asmens teisinio statuso per-mainos, kurias šis asmuo susikuria naujų pareigų vykdymu arba at-sisakymu vykdyti pareigas, kuriomis privalėjo legalizuoti atitinka-mas subjektines teises.

5. Dažnas teisės taikymo aktas (pvz., teismo sprendimai, nuosp-rendžiai, Konstitucinio Teismo nutarimai) turi įstatymo galią, betšią galią jis turi ne pats savaime (jis nesukuria naujos bendrosiosar savarankiškos teisės normos, išskyrus teisminio precedento atve-jus), o jam pereina taikomo įstatymo galia. Teisės taikymo aktastik todėl privalomas, kad jis yra įstatymo galios įgyvendinimas kon-kretiems asmenims ir konkrečioms situacijoms.

2.2.3 SKIRIAMIEJI TEISĖS TAIKYMO AKTO

IR BENDRŲJŲ TEISĖS NORMŲ AKTO POŽYMIAI

1) Jau sakėme, kad bendrųjų teisės normų aktas formuluoja bendro-jo pobūdžio elgesio taisyklę: reguliuoja tam tikrą visuomeninių san-tykių rūšį, jo nurodymai ir paliepimai skirti daugeliui asmenų, ga-lioja, kol nėra pakeičiamas. Tuo tarpu teisės taikymo aktas formu-luoja individualią elgesio taisyklę: reguliuoja konkretų visuomeninįsantykį, yra skirtas konkretiems asmenims ir galioja konkrečiam at-vejui. Įvykdžius jo paliepimą, jo galiojimas baigiasi.

2) Teisės normų aktas nustato, pakeičia arba panaikina teisėsnormas, yra bendrojo teisinio reguliavimo pagrindas. Tuo tarpu tei-sės taikymo aktas paprastai šito daryti negali. Jis yra skirtas tik įgy-vendinti bendruosius teisės normų akto nurodymus, paversti juos kon-krečių asmenų ar institucijų elgesiu. Pavyzdžiui, socialinės rūpybosinstitucijos sprendimas skirti konkrečiam asmeniui pensiją yra teisėsaktas, kuris priimtas siekiant įgyvendinti Lietuvos Respublikos Kon-stitucijos 52 straipsnio suteiktą Lietuvos piliečiams teisę gauti senat-vės pensiją, taip pat socialinį aprūpinimą reglamentuojantį įstatymą.

3) Teisės taikymo aktas skiriasi ir nuo individualių teisės nor-mų akto, pavyzdžiui, nuo įstatymo, kuris nustato konkrečiam as-meniui (ne prezidentui) prezidento lygmens pensiją. Toks įstaty-mas yra teisės normų aktas, formuluojantis vienkartinį, laiko po-žiūriu tęstinį paliepimą. Dėl to jis išoriškai lyg ir sutampa su tei-sės taikymo aktu, bet nuo jo skiriasi tuo, kad individualių teisėsnormų aktas formuluoja savarankišką aukščiausios valdžios palie-pimą, tuo tarpu teisės taikymo aktas tokio savarankiško paliepimo

310

SPECIALIOJI DALIS

neformuluoja; jis yra tik teisės normų akto nustatyto paliepimo pri-taikymas, individualizavimas konkrečiam santykiui. Bet kai kuriaisatvejais jis gali išplėsti bendrosios teisės normos tekstą (Konstitu-cinio Teismo nutarimai).

Teisės taikymo aktus praktiškai priima beveik visos valstybėsinstitucijos visose visuomeninio gyvenimo srityse, o kai kuriose sri-tyse (darbo santykių) - ir privačių firmų vadovai. Todėl teisės tai-kymo aktai gali būti klasifikuojami pačiu įvairiausiu pagrindu. Čiapaminėsime kelis.

1) Pagal priimančius subjektus teisės taikymo aktai skirstomi į:a) atstovaujamosios valdžios (Seimo); b) valstybės vadovo - Prezi-dento; b) Vyriausybės; c) teismo; d) prokuratūros, valstybės kontro-lės, kitų valstybės institucijų teisės taikymo aktus.

2) Pagal teisinio reguliavimo objektą, arba šakinę priklausomy-be^ jie skirstomi į: a) konstitucinius (Konstitucinio Teismo nutari-mai); b) administracinius (Administracinio teismo, kitų valstybės ins-titucijų, pareigūnų); c) baudžiamuosius (teismo nuosprendžiai), civi-linius (teismo sprendimai, priimti civilinėje byloje) ir kitus.

3) Pagal galiojimą laiko atžvilgiu skirstomi į vienkartinio ga-liojimo (baudos skyrimas) ir trunkamojo galiojimo (santuokos re-gistravimas, pensijos skyrimas ir kt.).

4) Pagal išorinio išreiškimo formą - į aktus dokumentus ir ak-tus veiksmus.

a) Teisės taikymo aktai dokumentai — tai kompetentingos ins-titucijos sprendimai, išdėstyti raštu. Jie gali būti vadinamiįsakais, nutarimais, įsakymais, protokolais, nuosprendžiais,sprendimais, nurodymais ir t. t.b) Teisės taikymo aktai veiksmai skirstomi į žodinius ir kon-kliudentinius. Žodiniai aktai veiksmai - tai žodiniai institu-cijos vadovo nurodymai, duodami pavaldiniams. Konkliuden-tiniai teisės taikymo aktai veiksmai išreiškiami tam tikraissuderintais veiksmais (gestais), aiškiai skelbiančiais teisės tai-kymo subjekto sprendimą (kelių eismo reguliuotojo gestai,rodantys vairuotojui sustoti, laivo šturmano signalų „kalba").Tiek aktai dokumentai, tiek aktai veiksmai yra privalomi irsukelia juridinių padarinių. Pavyzdžiui, vairuotojas, nepaklu-sęs kelių eismo reguliuotojo gestui, baudžiamas kaip už eis-mo taisyklės pažeidimą.

311

TEISES TEORIJA

2.2. 4 TEISĖS TAIKYMO AKTO STRUKTŪRA

Teisės taikymo aktų struktūra nėra vienoda. Ji priklauso nuo aktorūšies. Sudėtingesnių teisės taikymo aktų (teismo sprendimų, nuosp-rendžių) struktūra yra tokia:

1) Įžanga. Joje nurodoma subjektas, priėmęs teisės taikymo ak-tą, akto pavadinimas, priėmimo vieta, laikas, kokiems subjektamsskiriamas.

2) Konstatuojamoji (aprašomoji) dalis. Joje išdėstomos fakti-nės bylos aplinkybės (aprašomas teisės pažeidimas, ieškinio esmė arkitas teisės akto objektas).

3) Motyvuojamoji dalis. Joje nurodomas priimamo teisės taiky-mo akto pagrįstumas (kokiais įrodymais ir kokia konkrečia normaremiantis priimamas aktas).

4) Rezoliucinė dalis. Čia išdėstomas teisinės bylos sprendimoturinys (baudžiamojoje ar administracinėje byloje nurodoma kon-kreti poveikio priemonė, civilinėje byloje - turto likimas, alimentųdydis ir kt.).

5) Baigiamoji dalis. Teisės taikymo aktą dokumentą pasirašo jįpriėmęs pareigūnas. Iki siunčiamas vykdyti, toks aktas dokumentaspatvirtinamas tos institucijos antspaudu.

Valstybės valdymo institucijų priimami teisės taikymo aktai kaikurių iš čia minėtų rekvizitų gali neturėti. Juose gali būti tik rezo-liucinė dalis.

2.2.5 TEISĖS SPRAGOS, JŲ ŠALINIMAS

TAIKANT ĮSTATYMO AR TEISĖS ANALOGIJĄ

Teisės taikymo praktikoje gali atsirasti ir atsiranda situacijų, kai tamtikros aplinkybės, reikšmingos asmens teisių saugai, nepatenka į tei-sinio reguliavimo įstatymais sritį ir dėl to asmens teisės nėra gina-mos pozityviosios teisės priemonėmis. Šitoks teisės normos nebuvi-mas vadinamas teisinio reguliavimo spragomis, arba „teisiniu vaku-umu". Šias spragas tiksliau būtų vadinti ne teisės, o įstatymo spra-gomis, nes teisės spragų, jeigu teise laikysime ne tik pozityviąją teisę,negali būti. Teisė, kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovė, demok-ratinėje visuomenėje galioja visur ir visada kaip bendra žmonių su-gyvenimo nuostata, įpareigojanti reguliuoti socialinius santykius vi-sų asmenų lygybės, vienodo jų teisių branginimo ir kitais požiū-riais. Tuo tarpu įstatymas yra istoriškai konkreti ir dėl to ribota so-

312

SPECIALIOJI DALIS

cialinių santykių reguliavimo priemonė. Reguliuojant socialinius san-tykius įstatymais, anksčiau ar vėliau turi atsirasti teisinio reguliavi-mo spragų, nes įstatymų leidėjas negali iš anksto numatyti visų tei-sinio reguliavimo reikalingų socialinių santykių modifikacijų, kuriosatsiras ateityje, tokių spragų atsiradimą lemia ir teisinio reguliavimotechnikos (teksto) netobulumas.

Todėl būdo išvengti įstatymo spragų nėra, gali būti tik jų ope-ratyvaus šalinimo būdai. Vienas iš jų - reikiamos teisės normos arjų grupės sukūrimas laiku. Bet tai nėra greitas ir lengvas darbas,nes teisėkūra, kaip matėme, yra sudėtingas ir ilgas procesas. Tuotarpu teismas ir kitos valstybės institucijos, taikančios teisės normas,negali atsisakyti spręsti konkrečios bylos, teisindamiesi atitinkamosteisės normos nebuvimu, ir laukti, kol tokia norma bus priimta.

Todėl kai visuomeninio santykio nereguliuoja pozityviosios tei-sės normos, jį gali reguliuoti remiantis įstatymu arba teisės analogi-ja sukurta norma.

Analogija yra loginio samprotavimo metodas, kai nustačius, kadsutampa kai kurie dviejų objektų požymiai, daroma išvada, jog su-tampa ir kiti jų požymiai.

Įstatymo analogija. Ji taikoma tais atvejais, kai nėra teisės nor-mos, reguliuojančios nagrinėjamą konkretų gyvenimo atvejį, bet yranorma, reguliuojanti į jį panašius atvejus. Pavyzdžiui, nėra baudžia-mosios normos, numatančios baudžiamąją atsakomybę už grobsty-mą bankuose laikomų indėlių neteisėtai naudojantis kompiuteriniotinklo informacija. Tačiau yra įstatymo norma, nustatanti baudžia-mąją atsakomybę už svetimos nuosavybės grobstymą kitokiais bū-dais. Čia esminis dalykas — ne tiek kėsinimosi būdas, kiek padarytažala privačiai nuosavybei, kurios neliečiamumą visais atvejais ga-rantuoja Konstitucija, o baudžiamieji įstatymai baudžia tik už tokįKonstitucijos nustatytų draudimų pažeidimo būdą, kuris aprašytasbaudžiamajame įstatyme. Tokia padėtis buvo susiklosčiusi pastaraja-me dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Šios šalies Bau-džiamajame kodekse nebuvo aprašyti nuosavybės grobstymo būdainaudojantis slapta kompiuterine informacija (baudimo spraga). BetJAV teismai tokius nuosavybės grobstytojus ėmė bausti, kurdami teis-minį precedentą. Jie vadovavosi dviem teisiniais pagrindais: 1) Kon-stitucijos nuostata, kad „nuosavybė neliečiama" (ji draudžia kėsintis įprivačią nuosavybę bet kuriuo būdu, taip pat neteisėtai pasinaudojant

313

TEISES TEORIJA

kompiuterine informacija); ir 2) baudžiamųjų įstatymų analogija, kurileido teismui parinkti konkrečią bausmės rūšį ir pobūdį atsižvelgiantį tai, kaip už panašios apimties žalos padarymą privačiai nuosavybeibaudžia kiti Baudžiamojo kodekso straipsniai ir koks yra kompiute-rinio kėsinimosi į nuosavybę pavojingumo visuomenei laipsnis.

Teisės analogija taikoma tais atvejais, kai įstatymuose nėra rei-kiamos teisės normos, reguliuojančios aptariamą atvejį, ir negalimataikyti įstatymo analogijos. Tada teisinė byla sprendžiama remiantisbendrąja teisės esme - teisių ir pareigų vienove ir ją konkretinan-čiais principais: visų piliečių lygybės įstatymui, visų subjektinių tei-sių santykinumo, socialinio kompromiso, niekas negali naudotis tei-sėmis, nevykdydamas joms proporcingų pareigų, išskyrus tuos atve-jus, kai visuomenė oficialiai atleidžia nuo tokių pareigų vykdymo,ir kitais. Šie principai yra įtvirtinami konstitucijose ir iš esmės telpanormoje-principe: naudodamasis savo teisėmis, asmuo privalo nevar-žyti kito asmens teisių.

Daugelyje romanų-germanų teisės tradicijos šalių, taip pat Lie-tuvoje, draudžiama naudotis tiek įstatymo, tiek teisės analogija tai-kant Baudžiamojo kodekso ir Administracinių teisės pažeidimų ko-dekso normas. Bet šį draudimą demokratinėje visuomenėje sunkupagrįsti. Nors Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas tiesiainekalba apie analogijos neleistinumą baudžiamojoje teisėje, bet tasdraudimas pasakytas kitais žodžiais: „Asmuo gali būti baudžiamastik tuo atveju, jeigu jo padarytos veikos baudžiamumas buvo nusta-tytas įstatymo, įsigaliojusio iki nusikaltimo padarymo." (BK 3 str.l d.)Panašiai kalbama ir ATPK 7 straipsnio pirmojoje dalyje.

Ši nuostata, matyt, atėjo iš jau minėtos tradicijos, kad baudžia-masis įstatymas „draudžia veikas". Veikas, sakėme, draudžia ne bau-džiamosios, o reguliacinės teisės normos. Reguliacinė norma, draus-dama kurią nors veiką, ne tik leidžia, bet ir įpareigoja bausti tokiosveikos atlikėją kiekvienu atveju, kai tik ta veika yra padaroma. Kon-stitucija niekur nekalba, kad jos imperatyvai sustabdomi esant įsta-tymo spragai, t. y. tais atvejai, kai grubus Konstitucijos draudimųpažeidimas yra, o baudžiančios už šią veiką normos nėra. Pavyz-džiui, Konstitucijos 23 straipsnio pirmoji dalis („Nuosavybė nelie-čiama.") ne tik draudžia kėsintis į nuosavybę, bet ir įpareigoja baustikiekvieną šios normos pažeidėją kiekvienu jos pažeidimo atveju ne-priklausomai nuo to, yra konkretus baudžiamasis įstatymas ar jo nė-

314

SPECIALIOJI DALIS

ra. Čia suponuojama, kad toks įstatymas yra, o jeigu nėra, tai jisturi būti operatyviai sukurtas. Tuo tarpu Baudžiamasis kodeksas, sa-kydamas, kad už nusikaltimą galima bausti tik kai tokį baudžiamu-mą nustato baudžiamasis įstatymas, sustabdo kai kurių Konstituci-jos straipsnių taikymą tais atvejais, kai nėra baudžiamosios teisėsnormos. Vadinasi, išeitų, kad tokiu atveju BK 7 straipsnis, sustab-dydamas tam tikro Konstitucijos straipsnio taikymą, ne tik prilyginabaudžiamąjį įstatymą Konstitucijai, bet ir iškelia jį aukščiau už Kon-stituciją: atsisako bausti už veikas, už kurias ši įpareigoja bausti.Draudimo spragų nėra, yra tik baudimo spragos. Bet kol tos spra-gos bus užpildomos tik įstatymų leidėjo kūryba, tol jos visada eg-zistuos ir bus laiko tarpai, kai įstatymo nebuvimas suspenduos Kon-stituciją, gins teisės pažeidėjų interesus. Tokio neteisėto suspendavi-mo galima išvengti tik pripažinus teismui teisėkūros ad hoc teisę.Tokią teisę legalizuoja ir jos reikalauja Konstitucija, nustatydamadraudimus, neturinčius spragų. O tokie draudimai reikalauja ir ati-tinkamų („neskylėtų") baudimų, kuriuos gali garantuoti tik statuti-nės ir precedentų teisės sąveika.

Nuostata drausti įstatymo ar teisės analogijos taikymą baudžia-mojoje teisėje ir administracinėje teisėje grindžiama būtinybe apsau-goti asmens teises nuo valdžios ir teismų savivalės. Sovietų Sąjun-goje analogija irgi buvo draudžiama baudžiamojoje ir administraci-nėje teisėje, bet ar tai sutrukdė valstybinei valdžiai piktnaudžiautibaudžiamąja ir administracine teise, taip pat panaudoti pačius teis-mus terorizuoti savo šalies piliečius? Ne analogijos leidimas ar josdraudimas baudžiamojoje ir administracinėje teisėje yra žmogaus tei-sių garantas, o pati demokratinė santvarka, kurioje teisės viršenybė- ne formalus lozungas, o viešo gyvenimo būdas ir kartu sukurtasmechanizmas, užkertantis kelią tokiam piktnaudžiavimui.

Įstatymų leidėjas deleguoja teismui teisėkūros ad hoc teisę, pa-silikdamas teisę bet kada išleisti atitinkamą įstatymą prireikus pa-keisti teismo sukurtą teisės normą ad hoc. Tai garantas, kad teismųteisėkūros ad hoc teise nebus piktnaudžiaujama ir siekis ja padidin-ti žmogaus teisių saugą nepavirs tos saugos mažinimu.

Skyriuje apie teisminį precedentą, sakyta, kad įstatymas gali pa-naikinti teismo sukurtą teisės normą. Bet jeigu teismui sukūrus nor-mą ad hoc net ir contra legem įstatymų leidėjas tyli, tai jis pripa-žįsta, kad, spręsdamas šią bylą, pats būtų sukūręs lygiai tokią pačią

315

TEISĖS TEORIJA

normą. Tik pasitikint teismais ir teismams nuolat bendraujant su įsta-tymų leidėju, o šiam stebint teismų teisėkūrą ad hoc, galima pa-siekti operatyvų kiekvienoje byloje teisės viešpatavimą, garantuojantįteisės normų taikymą. Panašias pažiūras šiuo klausimu pastaruojumetu Lietuvoje propaguoja ir prof. V. Mikelėnas minėtoje knygoje„Teismo procesas: teisės aiškinimo ir taikymo aspektai" (1999).

V SKYRIUS

TREČIASIS TEISĖS EGZISTAVIMOLYGMUO - TEISINIAI SANTYKIAI

1. TEISINIAI SANTYKIAI

1.1 TEISINIŲ SANTYKIŲ SĄVOKA

Individai visuomenėje yra saistomi įvairiausių tarpusavio santykių -ekonominių, moralinių, politinių, nacionalinių, pasaulėžiūrinių, tei-sinių, giminystės ir kitokių. Visi jie vadinasi visuomeniniais, arbasocialiniais, nes susiklostę tarp žmonių ir atsiranda dėl to, kad žmo-nės gali apsaugoti ir įgyvendinti savo teises (interesus) tik veikdamikartu — keisdamiesi vienas kitam reikalingomis paslaugomis. Todėlšie santykiai pirmiausia klostosi kaip tarpusavio paslaugų teikimas.Būtinybė keistis paslaugomis ir jomis abipusiškai garantuoti savo tei-ses verčia žmones nuolat santykiauti - būti šalia vienas kito ir dėlvienas kito. Tai daro jų santykius stabilius ir itin reikšmingus pavie-nio individo egzistencijai, nes jų pagrindu atsiranda nauja socialinėrealybė - visuomenė, kur tėra individų tarpusavio paslaugų teikimosantykiai. Visuomenė - šių santykių kūrinys ir jų tikroji būtis.

Tačiau dėl interesų priešingumo tie santykiai yra prieštaringi irdėl to sudėtingi: jie - ne tik gėris, bet ir grėsmė žmogaus teisėms;jais asmuo ne tik įgyvendina savo teises, bet ir tampa kitų asmenųagresijos auka. Tai aktualina socialinių santykių humanizavimo po-reikį, kurio įgyvendinimas virsta nuolat sprendžiama ir neišspren-džiama problema. Ją spręsti skirta ir teisė, ji turi taip paveikti šiuossantykius, kad jie taptų labiau asmens išlaisvinimo negu pavergimosantykiais. Asmens teisių saugos požiūriu svarbiausi žmonių santy-kiai tada verčiami teisiniais, suteikiant jiems privalomos teisių ir pa-reigų vienovės pavidalą; šitaip manoma padaryti tuos santykius pa-togius įgyvendinti žmogaus teises, bet nepatogius vykdyti agresijąprieš kito asmens teises.

317

TEISĖS TEORIJA

Būtent šiuo tikslu socialinius santykius ir tiria teisės mokslas.Teisiniai santykiai — tai teisės normomis sureguliuoti ir dėl to

socializuoti žmonių santykiai, kurių dalyviai tarpusavyje susaistyti pri-valomos abipusių teisių ir pareigų pusiausvyros, kurią gina valstybė.

Reguliuoti socialinius santykius teisės normomis — tai įpareigo-ti tokių santykių dalyvius įgyvendinti savo interesus remiantis teisiųir pareigų vienove. Todėl teisiniai santykiai - tai visų visuomenėsnarių gerovės interesais valdomi žmonių santykiai.

1.2 BENDRIEJI TEISINIŲ SANTYKIŲ POŽYMIAI

l) Teisiniai santykiai atsiranda ir funkcionuoja tik teisės normospagrindu. Be teisės normos negali atsirasti joks teisinis santykis, nesteisinis santykis gali būti tik toks visuomeninis santykis, kuriam pri-taria valstybė ir iš kurio atsiradusios teisės ir pareigos yra ginamosvalstybės prievarta. Kadangi ne visi visuomeniniai santykiai patenkaį teisinio reguliavimo sritį, tai teisinių santykių pavidalas yra sutei-kiamas tik žmogaus teisių požiūriu reikšmingiausiems socialiniamssantykiams.

2) Teisinis santykis yra teisės normos įgyvendinimo forma (bū-das). Teisiniu santykiu pasireiškia reali valstybės paliepimų jėga ir

. .

jų veiksmingumas, pasiekiamas norimas tikslas. Teisinis santykis —tai veikianti teisės norma.

3) Teisės norma yra idėjinis, norminis teisinio santykio modelis,kur teisės normos hipotezė nurodo, kokių reikia sąlygų, kad atsirastųteisinis santykis, dispozicija - kokias teises ir pareigas įgyja to santy-kio subjektai, o sankcija - galimus neigiamus padarinius, jeigu vie-nas iš santykio dalyvių nevykdys iš to santykio kylančių pareigų.

4) Teisės normos paprastai nesukuria paties visuomeninio san-tykio, o tik suteikia jam teisinę formą ir vertybinę kryptį. Todėl tei-sinis santykis yra visuomeninio santykio ir teisės normos (formos)vienovė. Teisiniais santykiais bendri teisės normų reikalavimai indi-vidualizuojasi, virsta konkrečių asmenų konkrečiomis teisėmis ir pa-reigomis.

5) Valstybė remdamasi teisės normomis negali savavališkai keistipradinio vienų ar kitų santykių pobūdžio ar laisvai savo nuožiūrajų sukurti. O negali todėl, kad santykių specifika susijusi su jaisįgyvendinamų žmogaus teisių specifika, vidinė tų teisių prigimtis de-mokratinėje visuomenėje lemia teisinių santykių pobūdį. Šeimos san-

318

SPECIALIOJI DALIS

tykiai skiriasi nuo politinės valdžios organizavimo santykių ne to-dėl, kad kažkas nori juos skirti, o kad jais įgyvendinamos vis kito-kios prigimties žmogaus teisės, kurios ir reikalauja jos esmę atitin-kančių santykių. Jeigu teisės normomis būtų galima laisvai keistisocialinių santykių pobūdį neatsižvelgiant į jais įgyvendinamų žmo-gaus teisių specifiką, tai daugelis visuomenės gyvenimo problemųbūtų lengvai išsprendžiamos, o pats teisinis reguliavimas negalėtųbūti mokslinio pažinimo objektas; nereikėtų ir tokios pažinimo sri-ties kaip jurisprudencija. Juk teisinis reguliavimas tik todėl ir reika-lingas teisės mokslo, kad būtų galima pažinti tam tikrų žmogaus tei-sių specifiką ir prie jos priderinti teisės normų (reguliavimo) pobū-dį, kartu žinant, kokie bus sukurti teisiniai santykiai ir kaip jie pa-veiks bendrąją žmonių gerovę ir krašto rimtį.

Remdamasi leidžiamais įstatymais valstybė gali tik paspartintikai kurių santykių raidą, suteikti jiems daugiau erdvės arba juosslopinti, siaurinti. Teisė nėra visuomeninių santykių kūrėja, ji tikreguliuoja tuos santykius, jų raidą atsižvelgdama į žmogaus teisiųsaugos ir jų įgyvendinimo poreikius konkrečioje šalyje konkrečiulaiku. Sovietų Sąjungos mėginimas teisės normomis sukurti koky-biškai naujus visuomeninius santykius (pvz., visuotinio kolūkinioūkininkavimo santykius) ignoruojant žmogaus teisių (interesų) spe-cifiką suabsoliutino kūrybinį teisės normų poveikį žmonių santy-kiams; sukūrė teisinius santykius, kurie ėmė slopinti žmonių ini-ciatyvą, paralyžiuoti jų kultūrinį aktyvumą ir rezultatyvumą. At-skyrus teisinių santykių pobūdį nuo žmogaus teisių specifikos, tei-sinis reguliavimas virsta voliuntaristiniu visuomeninių santykių pri-gimties prievartavimu, iškreipimu.

6) Teisės norma ir teisinis santykis yra sudedamosios teisinioreguliavimo mechanizmo dalys.

1.3 TEISINIO SANTYKIO PRIELAIDOS

Kad teisinis santykis atsirastų ir funkcionuotų, būtinos tokios prie-laidos:

1) teisės norma;2) teisiniai faktai;3) teisinis subjektiškumas (teisnumas ir veiksnumas kaip santy-

kio dalyvių teisinės charakteristikos, leidžiančios asmeniui tapti tųsantykių dalyviu).

319

TEISES TEORIJA

Tik būdamos visos kartu, šios prielaidos sudaro pagrindą atsi-rasti ir funkcionuoti teisiniam santykiui. Pavyzdžiui, asmuo nori nu-sipirkti miesto centre namą su žemės sklypu. Ar jis gali įgyvendintišį savo interesą šalia teisinio reguliavimo, šalia teisinių santykių?Ar tokia sutartis gali būti neteisėta ir anuliuotina? Kad būtų teisėta,pripažįstama valstybės institucijų ir kad valstybė gintų iš jos atsi-randančias teises, ši sutartis turi atitikti tokias įstatymo numatytassąlygas:

1) teisės norma turi leisti arba bent nedrausti konkrečiam asme-niui (pirkėjui) įsigyti šį pirkinį;

2) pirkėjas ir pardavėjas turi būti veiksnūs asmenys;3) pirkėjas privalo sumokėti pardavėjui sutartyje nustatytą sumą;4) pati pirkimo-pardavimo sutartis turi būti atitinkamai įformi-

nama ir įregistruojama nekilnojamojo turto registracijos biure ir že-mės kadastre.

Nesant bent vienos iš šių sąlygų, teisiniai pirkimo-pardavimosantykiai dėl šio objekto negali atsirasti, o būtent:

- jeigu pirkėjas ar pardavėjas yra neveiksnūs asmenys (nepilna-mečiai arba sergantys psichikos liga);

- jeigu yra teisės norma, draudžianti pardavėjui parduoti tąnamą (jo namui teismo yra uždėtas areštas baudžiamojoje ar civi-linėje byloje) arba pirkėjas neturi teisės įsigyti tokios rūšies turtą(ribota užsieniečio teisė įsigyti Lietuvoje žemę nuosavybės teise).Teisės norma čia nebūtinai turi tiesiogiai leisti tokius sandorius,užtenka ir to, kad konkreti norma jų nedraudžia, nes piliečiamsgalioja principas: viskas leidžiama, kas nėra tiesiogiai įstatymodraudžiama;

- jeigu sutartis nėra atitinkamai įforminta (notaro patvirtinta, kaiįstatymas reikalauja tokio tipo pirkimo-pardavimo sutarčių notari-nės formos (CK 255 str.).

1.4 TEISINIAI FAKTAI KAIP TEISINIŲ SANTYKIŲATSIRADIMO, PASIKEITIMO AR PASIBAIGIMO PAGRINDAS

Teisiniai faktai — tai konkrečios gyvenimo aplinkybės, įvykiai, su ku-riu buvimu teisės norma sieja konkrečių teisinių santykių atsiradi-mą, pasikeitimą arba pasibaigimą. Šie faktai tampa teisiniais ne dėlkokių nors savo vidinių savybių, o dėl to, kad su jais įstatymų lei-dėjas sieja teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą.

320

SPECIALIOJI DALIS

Pripažinti faktą teisiniu reiškia, kad valstybė reguliuos dėl jo atsi-randančius padarinius.

Gyvenimas yra nenutrūkstama grandinė įvairiausių faktų, reiš-kinių, veiksmų, įvykių, bet ne visi jie įgyja teisinę reikšmę, o tiktie, kurie kokiu nors būdu paveikia svarbiausius visuomenės ar pa-vienių žmonių interesus - sukelia tam tikrų teisinių padarinių ir dėlto patenka į teisinio reguliavimo sritį.

Taigi suteikimas vienoms ar kitoms aplinkybėms teisimo faktostatuso visiškai priklauso nuo įstatymų leidėjo valios, o ne nuo pa-čių žmonių - to proceso dalyvių. Ne įstatymas sukuria tokius fak-tus, jie atsiranda ir egzistuoja šalia pozityviosios teisės, bet tik tei-sės normos suteikia jiems teisinių faktų statusą - galimybę atitinka-mai veikti žmonių santykius. Ši teisinės normos reakcija į konkre-čią situaciją jau numatyta pačioje teisės normos hipotezėje. Teisi-niai faktai yra dalykinis pagrindas, kad atsirastų ir funkcionuotų tei-siniai santykiai.

Teisiniai faktai atsižvelgiant į jų specifiką gali būti klasifikuo-jami įvairiu pagrindu.

Pagal žmogaus valios dalyvavimą teisiniai faktai skirstomi į:l) įvykius ir 2) veiksmus (veikas).

Įvykiai — tai tokie teisiniai faktai, kurie atsiranda be visuome-ninio santykio subjektų valios ir sąmonės. Pavyzdžiui, stichinės ne-laimės (gaisras, bet ne padegimas), potvynis, žemės drebėjimas, natū-rali žmogaus mirtis, gimimas, sutarties termino pasibaigimas, tam tik-ro amžiaus sukaktis ir kita. Jie gali įvairiai veikti žmogaus teisių sau-gą ir jų įgyvendinimą, tapti įvairių teisinių santykių atsiradimo pa-grindu (artimųjų mirtis - paveldėjimo santykių, socialiniu draudimuapdrausto turto sunaikinimas gaisru - žalos atlyginimo santykių).

Veiksmai, arba veikos, - tai tokie teisiniai faktai, kurie priklau-so nuo žmogaus valios, yra žmonių atliekami, sukeliami. Veikos yraveikimas ir neveikimas.

Pagal santykį su teisės normomis veiksmai skirstomi į: 1) teisė-tus (išėjimas į pensiją, įstojimas į aukštąją mokyklą, santuokos Įre-gistravimas ir kt.); ir į 2) neteisėtus (visų rūšių teisės pažeidimai).

Prie teisėtų veiksmų, sukeliančių įvairius teisinius santykius, pri-skirtini skaitlingi valstybės institucijų ir pareigūnų aktai dokumentai(teismų sprendimai ir nuosprendžiai, valdymo institucijų nutarimai,potvarkiai, įsakymai, piliečių civilinės sutartys, testamentai ir kt.).

321

TEISES TEORIJA

Pagal sukeliamų padarinių pobūdį veiksmai skirstomi taip:1) teisimai faktai, kuriais remiantis atsiranda teisiniai santy-

kiai (pvz., civiliniai sandoriai, darbo sutartys, santuokos sudarymas,teisės pažeidimas ir kt.);

2) faktai, kuriais remiantis pasikeičia teisiniai santykiai (asmensperkėlimas į kitą darbą, karinio laipsnio paaukštinimas);

3) faktai, kuriais remiantis nutrūksta, pasibaigia teisiniai san-tykiai (darbuotojo mirtis, atleidimas iš darbo, pareigos įvykdymas -skolos grąžinimas).

Prie teisinių faktų priskiriamos ir laiko atžvilgiu trunkančios tei-sinės būsenos (karinė tarnyba, santuoka, giminystė, ėjimas tam tikrųpareigų valstybės tarnyboje, asmens pripažinimas paieškomu ir t. t.).

Kelių teisės faktų sutaptis. Teisės normos dažnai numato, kadteisiniams santykiams atsirasti, pasikeisti ar pasibaigti reikia ne vie-no, o kelių tarpusavyje susijusių faktų. Pavyzdžiui, kad tarp kon-kretaus asmens ir socialinio draudimo institucijos atsirastų pensijosteisinis santykis, būtini tokie faktai: l) tam tikras asmens amžius;2) tam tikras darbo stažas; 3) visa tai įrodantys dokumentai; 4) kom-petentingos institucijos priimtas sprendimas - teisės taikymo aktasmokėti konkrečiam asmeniui konkretaus dydžio pensiją.

1.5 TEISINIŲ SANTYKIŲ STRUKTŪRA

Ją sudaro trys struktūriniai elementai: teisinio santykio objektas, sub-jektas ir turinys.

1.5.1 TEISINIŲ SANTYKIŲ OBJEKTAS

Metodologiniu požiūriu žmonių veiklos objektas yra visa tai, į kąorientuota jų pažintinė, ūkinė, politinė, organizacinė, emocinė este-tinė ar kitokia veikla. Atitinkamai teisinio santykio objektas - taitos vertybės, į kurias nukreiptos tokio santykio dalyvių teisės ir pa-reigos, dėl ko asmenys sueina į tam tikrą teisinį santykį.

Tačiau tokia teisinio santykio objekto apibrėžtis yra nepakanka-ma, nes ji pernelyg abstrakti. Teisinio santykio objektas tada galėtųbūti bet kas, net ir pats žmogus.

Bet žmogus teisinėje valstybėje nėra teisinių santykių objektas,nes žmogus negali būti priemonė įgyvendinti kito asmens teises.Žmonės gali būti tik abipusio paslaugų teikimo santykių subjektai.

322

SPECIALIOji DAlis

Tik vergovinėje ir iš dalies baudžiavinėje santvarkoje žmogus ver-gas buvo laikomas teisinių santykių (pirkimo-pardavimo) objektu.Vergas, pasak Aristotelio, nebuvo laikomas žmogumi, o tik „kalban-čiu daiktu". Todėl kiti galėjo juo naudotis kaip savo tikslų siekimopriemone, dėl jo panaudojimo sudarinėti įvairius sandorius.

Tai, kad šiuolaikinėje visuomenėje tokie sandoriai yra uždraus-ti, nereiškia, jog nevyksta prekyba žmonėmis. Pasaulyje, taip pat Lie-tuvoje, prekiaujama „sekso gražuolėmis", kūdikiais. Verčiamas tei-sinių santykių objektu, žmogus prilyginamas daiktui ir tai paneigiažmogaus orumą kaip pagrindinę žmogiškumo vertybę, kurią saugoįstatymas (Konstitucijos 21 str. 2 d.). Žmogaus vertimas teisinių san-tykių objektu prieštarautų pačiai teisei kaip subjektinių teisių ir pa-reigų vienovei. Žmogus yra teisnumo turėtojas. Asmens pripažini-mas teisinių santykių objektu reikštų, kad tas asmuo prarado ne tikvisas subjektines teises, bet ir teisnumą, o be teisnumo nėra žmo-gaus kaip socialinės būtybės. Pirmasis Lietuvos Statutas (1529) drau-dė žmogui parsiduoti nelaisvėn. Tokios sutartys laikytos negaliojan-čiomis (XI 11).

Kai kurie teisininkai mano, kad kai kurių teisinių santykių ob-jektas vis dėlto gali būti ir žmogus. Pavyzdžiui, šeimos teisėje: nu-trūkus tėvų santuokai ir kilus ginčui, kam iš tėvų turi atitekti maža-metis vaikas, šis esąs šio santykio objektas; arba kai vaikas yra pa-imamas iš asocialių tėvų ir perduodamas auklėti valstybei. Kiti au-toriai mano, kad tokiu atveju teisinio santykio objektas yra ne patsvaikas, o to vaiko normalaus auklėjimo interesai96.

Abiem minėtais atvejais vaikas yra ne tų santykių objektas, osubjektas, nes šis santykis atsiranda ne tam, kad vaikas virstų kurionors iš to santykio dalyvio teisių įgyvendinimo priemone, o atvirkš-čiai, - kad būtų užtikrinta mažamečio vaiko teisių sauga ir jo teisiųįgyvendinimas. Santykis šiuo atveju atsiranda ir reguliuojamas sie-kiant ne sumažinti vaiko naudą (šitaip būtų vaikui tapus santykiųobjektu), o ją padidinti, garantuoti, sudaryti sąlygas normaliai jo as-menybės plėtrai. Teismas, spręsdamas ginčą, kuriam iš tėvų turi ati-tekti vaikas, galvoja ne apie kurio nors iš tėvų teisę, o apie vaikoteises. Kuris to vaiko teises geriau garantuos materialiai ir dvasiš-kai, tam iš tėvų ir perduodamas vaikas paliekant antram sutuokti-

9 6 / . . H . . M a , A . B . M a .M o c , 1997. C. 494.

323

TEISES TEORIJA

niui atitinkamas teises į j į . O tai reiškia, kad vaikas yra tokių san-tykių ne objektas, o subjektas, nes šiuo atveju teisiniai santykiai pir-miausia atsiranda apsaugoti jo, o ne trečiųjų asmenų teises. Tokiosantykio objektas yra socialinės, psichologinės vaiko gyvenimo są-lygos. Šis teisinis santykis atsiranda siekiant sukurti vaikui tokiassąlygas.

Prostitucijos (savanoriškos prekybos savo kūnu) atveju (ten, kurprostitucija legalizuota) žmogus kartu yra teisinio santykio objektasir subjektas. Bet ir šiuo atveju pati prekyba kūnu esant šiam santy-kiui tenkina ir prekiautojo interesą, todėl toks santykis neįtvirtinaišorinės aplinkos agresijos prieš asmenį ir gali būti laikomas teisi-mu santykiu. Tai subtilus teisinis santykis, balansuojantis ties lega-lumo ir nelegalumo riba. Prekyba savo kūnu kai kuriose šalyse irLietuvoje yra draudžiama manant, kad tai yra žmogaus vertimas tei-sinio santykio objektu - paneigimas žmogaus orumo, kuris laiko-mas bendra žmoniškumo vertybė, kurios asmuo negali atsisakyti.

Teisinių santykių objektas yra tai, kuo to santykio dalyviai galilegaliai naudotis. Konkrečiau — tai vertybės, kurias įsigyti, kuriomispasinaudoti siekia teisinio santykio dalyviai įgyvendindami savo tei-ses. Tos vertybės gali būti materialiosios ar dvasinės.

1) Materialiosios vertybės (gamtos ar kultūros daiktai), dažniau-siai esančios civilinių turtinių santykių (pirkimo-pardavimo, dova-nojimo, užstato, mainų, pasaugos, paveldėjimo ir kt.) objektai.

2) Asmeninės nematerialiosios vertybės (garbė, orumas, laisvė,saugumas, teisė į vardą, asmens neliečiamybė, taip pat organizmofunkcijos — žmogaus gyvybė, sveikata).

Dėl materialiųjų ir dvasinių vertybių apsaugos ir įgyvendinimogali atsirasti įvairių teisinių santykių: civilinių, administracinių, bau-džiamosios teisės, baudžiamojo proceso ir kitokių.

3) Teisinio santykio subjektų elgesys, įvairios paslaugos, jų re-zultatai. Tai objektai teisinių santykių, kurie dažniausiai formuojasivaldymo, buities paslaugų, ūkinės ir kitokios veiklos srityse.

4) Dvasinės kūrybos rezultatai (mokslo, meno kūriniai, racio-nalizatorių siūlymai) Dėl jų atsiranda autorių teisių apsaugos teisi-niai santykiai, priskirtini prie nuosavybės santykių.

5) Vertybiniai popieriai, oficialūs dokumentai (obligacijos, ak-cijos, vekseliai, loterijos bilietai, pinigai, privatizavimo čekiai, pa-sai, diplomai, atestatai ir kt.). Kai kurie iš jų gali tapti teisinio san-

324

SPECIALIOJI DALIS

tykio objektais tais atvejais, kai pametus reikia juos atkurti, išduotidublikatus. Akcijos gali būti ir pirkimo-pardavimo objektas.

Ta pati vertybė kartais gali būti kelių teisinių santykių objektas(pinigai gali būti paskolos, paveldėjimo, pasaugos ir kitokių teisiniųsantykių objektas).

1.5.2 TEISINIŲ SANTYKIŲ SUBJEKTAI, ARBA DALYVIAI

Teisinio santykio dalyviai (subjektai) yra teisės subjektai, turintysvienas kito atžvilgiu įstatymo ginamas teises ir pareigas. Kad taptųtokių santykių subjektais, konkretus asmuo ar organizacija turi pasi-žymėti tam tikra teisine charakteristika - teisiniu subjektiškumu. Taikompleksinė sąvoka, kurią sudaro du struktūriniai elementai: 1) teis-niunas ir 2) veiksnumas.

TEISNUMAS

Tai teisės normų suteiktas asmeniui leidimas turėti, įgyti subjekti-nes teises ir pareigas. Šis leidimas suteikiamas asmeniui gimus irjis galioja visą žmogaus gyvenimą. Jį visiems Lietuvos žmonėmssuteikia Konstitucijos 18 straipsnis: „Žmogaus teisės ir laisvės yraprigimtinės." Tai visų asmenų lygybės pagrindas.

Civi l inio kodekso mėginimas apibrėžti piliečio teisnumą kaip„galėjimą turėti civilines teises ir pareigas" (8 str.) nėra tikslus. Ga-lėjimas yra daugiareikšmis terminas: jis suponuoja tiek leidimą tu-rėti teises, tiek fizinį, dvasinį asmens gebėjimą, pajėgumą tas tei-ses įgyti. Pačiame termine nėra galimybės skirti teisnumą nuo veiks-numo. Todėl veiksnumą tas pats kodeksas (CK 11 str.) priverstasapibrėžti tuo pačiu galėjimu kaip ir teisnumą. Apibrėžiant veiks-numą vietoj galėjimo jau reikia vartoti tikslesnį terminą - gebė-jimas, nes kalbama ne apie leidimą, o apie asmens fizinį ar dva-sinį gebėjimą savo veiksmais įgyti, susikurti subjektines teises irpareigas.

Šis netikslumas Civiliniame kodekse atsirado pažodžiui verčiantrusiškus terminus (teisnumas) ir(veiksnumas) arba vokiškus terminus Rechtsfahigkeit (teisnumas) irHandlungsfahigkeit (veiksnumas). Tikslius terminus Šioms sąvokomsžymėti vartoja lenkų teisės literatūra: možnosc nabywania praw iobowiązkow (teisnumas) ir zdolnosc do dzialan (czynnosci) praw-nych (veiksnumas).

325

TEISĖS TEORIJA

Teisnumas nėra subjektinė teisė, o tik jos galimybė. Todėl skir-tingai nuo subjektinės teisės, teisnumui būdinga: l) jis neatskiria-mas nuo asmenybės, negalima atimti iš žmogaus bendrojo teisnumokaip teisės į subjektinę teisę, jo riboti97; 2) jis nepriklauso nuo ly-ties, amžiaus, profesijos, tautybės, socialinės padėties, gyvenamo-sios vietos; 3) jis neperduodamas, jo negalima kam nors deleguoti(būtent tai ir turi galvoje minėtas Pirmasis Lietuvos Statutas, draus-damas asmeniui parsiduoti į vergiją, nes atsisakyti laisvės — tai at-sisakyti teisnumo); 4) subjektinės teisės atžvilgiu jis pirmesnis, yrasubjektinės teisės prielaida; 5) subjektinė teisė konkreti, o teisnumasabstraktus, nes tai leidimas įgyti ne kurią nors konkrečią, o bet ku-rią teisę; 6) subjektinę teisę galima prarasti pareigų nevykdymu, oteisnumo (bendrojo) — ne, nes jis, kaip sakėme, yra ne pati subjek-tinė teisė, o tik jos galimybė.

Teisnumo esmė susijusi su leidimu įgyti subjektinę teisę. Ir tiknepilnamečių ir neįgalių asmenų teisnumas sutampa su subjektinėteise, nes ir vienu, ir kitu atveju pareigas, kurių vykdymu tie asme-nys turėtų legalizuoti ir garantuoti savo teisę į gyvybę į sveikatą,laisvę ir kita, perima tėvai, visuomenė, valstybė.

Teisnumui būdingas visuotinumas. Tai reiškia, kad valstybės val-džia iš pat pradžių pripažįsta savo piliečiams vieną bendrą savybę -juridinį leidimą įgyti atitinkamas teises ir pareigas ir šitaip skatinaasmenį kultūriniam aktyvumui (pareigų vykdymui). O tai, kad fak-tinis gebėjimas įgyti vienas ar kitas teises dėl įvairių priežasčių at-siranda skirtingu laiku, nedaro teisnumo skirtingo atskirų žmonių at-žvilgiu. Šiuo principu remiasi ir tarptautinė teisė. Esant tam tikromssąlygoms, kiekvienas asmuo gali įgyti bet kurią įstatymo nedrau-džiamą teisę.

Piliečių lygybė pirmiausiai reiškiasi teisnumo lygmeniu. Jeiguvienas pilietis tam tikru metu neturi subjektinės teisės įsteigti krovi-nių pervežimo firmą, kurią turi kitas asmuo, tai nereiškia, kad jųteisnumas skirtingas. Teisnumas tas pats, o subjektinių teisių ir pa-reigų ratas skirtingas, nes subjektinė teisė jau yra išraiška ne tik

97 Žinoma, praradus tam tikrą subjektinę teisę jos pagrindu šioje srityje yraatitinkamai suspenduojamas ir tokio asmens teisnumas. Pavyzdžiui, nuteisus žmo-gų įkalinti, tam laikui yra ribojamas ir jo teisnumas, jam neleidžiama įgyti kaikurių subjektinių teisių, kurios yra susijusios su būtinybe keliauti, sutarčių su-darymu ir kita. Vadinasi, negalimas tik išankstinis teisnumo ribojimas.

326

lSPECIALIOJI DALIS

juridinio leidimo, bet ir paties asmens gebėjimų (fizinių, dvasinių,ekonominių, socialinių) vykdyti iš to leidimo kylančias pareigas.

Todėl teisnumas — tai nuolatinė ir būtina civilinė kiekvienos as-menybės būsena, asmens teisių įgijimo, turėjimo juridinė prielaida,teisinės diskriminacijos draudimas. Šis principas pripažintas pasau-lio bendrijos ir valstybių nacionalinės teisės. Jis gali būti sustabdy-tas ar anuliuotas nebent tik kaip bausmė už tyčinį nužudymą, t. y,padarius absoliutų nusikaltimą.

Kiekvienas pilietis, taip pat nepilnametis, tvirtai žino, kad jisyra teisnus, t. y. turi leidimą įgyti pareigų vykdymu bet kurią teisę.O vykdyti pareigas reikia ne tik ekonominių, bet ir asmenybės ga-lių, kurios nėra asmeniui duotos gimstant.

Tai patikslina jau aptartą prigimtinių teisių sampratą. Teisnūsnegimstame tik todėl, kad teisnumas yra ne biologinė asmens savy-bė, o socialinis asmens ir visuomenės (valstybės) santykis. Gimę teis-numą gauname iš visuomenės kaip socialinę prielaidą būti savo tei-sių, savo likimo kūrėjai. Tai ne biologinė, o socialinė asmens charak-teristika, kuri istorijoje, kaip matėme, ne visada buvo kiekvienam žmo-gui pripažįstama. Teisnumas pripažįstamas kiekvienam asmeniui tikkai valstybė tampa visos visuomenės teisine organizacija. Pripažįs-tant teisnumą kiekvienam asmeniui nuo jo gimimo, formavosi teis-numo kaip „prigimtinės asmens savybės" regimybė.

Teisminio sąvoką į Šiuolaikinę Europos teisę įvedė 1804 m. Pran-cūzijos civilinis kodeksas (kitaip vadinamas Napoleono), vėliau(1896) - Vokietijos civiliniai nuostatai. Tuo pačiu metu teisnumoterminu operavo ir Anglijos civilinė teisė98. Asmens „teisės į teisę"deklaravimu siekta pašalinti iš vergovinės ir feodalinės praeities at-ėjusią socialinę diskriminaciją, kurti bent elementarų (formalų) tei-sinį teisingumą.

Teisnumas, kaip civilinės teisės kategorija, vėliau tapo visam as-mens teisiniam statusui būdinga savybe ir kartu visų teisės šakų ben-drąja sąvoka. Ši civilinės teisės sąvokos generalizacija — tai irgi darvienas įrodymų, kad šiuolaikinė teisė yra civilinės teisės principųekstrapoliacijos kūrinys. Ji (civilinė teisė) yra modelis: nusižiūrint įjos principus formavosi šiuolaikinė teisės samprata ir ją įkūnija po-zityvioji Europos teisė.

9 8 Teop rocyapc / n o . pe . H. . M a , A. B.M o c , 1997. C. 485.

327

TEISĖS T E O R I J A

Skiriamos kelios teisnumo rūšys: l) bendrasis, 2) sakinis; ir3) specialusis.

Bendrasis teisnumas — principinis leidimas turėti bet kurią sub-jektinę teisę, kurios nedraudžia Įstatymas.

Šakinis teisnumas — tai specializuotas leidimas įgyti tam tikrosteisės šakos teises, pavyzdžiui, santuokos, darbo, rinkimų.

Specialusis (arba tarnybinis, profesinis) teisnumas - tai leidi-mas įgyti tokias teises, kurių Įgyvendinimas reikalauja iš asmensspecialaus išsilavinimo, talento (pvz., teisėjo, gydytojo, mokslinin-ko, artisto, muzikanto ir kt.). Organizacijų juridinių asmenų teis-numas irgi specialusis. Asmuo, įgijęs aukštąjį mokslą baigusio tei-sininko diplomą, įgyja specialųjį teisnumą, kuriuo pagrindu jis galiįgyti subjektinę teisę gauti tardytojo, prokuroro, teisėjo įgaliojimus,jeigu sugebės vykdyti iš tų įgaliojimų išplaukiančias pareigas.

Specializuotam teisnumui būdinga tai, kad jį asmuo gali prarastinevykdydamas kai kurių pareigų. Asmens, padariusio nusikaltimą, su-sijusį su profesija, teisnumas gali būti ribojamas: toks asmuo gali ne-tekti leidimo kuriam laikui verstis mediko, teisininko ar kurio norskito specialisto praktika. Jis negali prarasti tik bendrojo teisnumo.

VEIKSNUMAS

Tai ne tik teisės normų suteiktas asmeniui leidimas įgyti bet kuriasįstatymo neuždraustas subjektines teises, bet ir asmens dvasinis, in-telektinis, fizinis gebėjimas pačiam savo veiksmais tokias teises su-sikurti, jas įgyvendinti atitinkamų pareigų vykdymu. Veiksnumas su-ponuoja pareigą kaip būtiną subjektinės teisės struktūrinį elementą.Pareigų vykdymu susikuriama ir įgyvendinama subjektinė teisė. To-kio gebėjimo ribas nustato įstatymas. Veiksnumas priklauso nuo as-mens amžiaus ir psichikos būsenos, tuo tarpu bendrasis teisnumas,kaip matėme, nuo šių asmens savybių nepriklauso. Visa apimtimiveiksnumas atsiranda asmeniui sulaukus 18 metų. Visiško veiksnu-mo neturi vaikai iki 14 metų ir psichikos ligoniai, kurie gali turėtikai kurių subjektinių teisių, bet jomis gali naudotis tik per atstova-vimo, globos arba rūpybos institutus. Tokių asmenų vardu ir intere-sais veikia įstatymo tvarka paskirti atstovai — tėvai, globėjai, rūpin-tojai, kurie prisiima vykdyti neveiksnių asmenų teises legalizuojan-čias pareigas.

Veiksnumas struktūros požiūriu yra sudėtingesnė sąvoka. Pagalteisių ir pareigų įgijimo pobūdį jis gali būti skirstomas į įstatyminį

328

SPECIALIOJI DALIS

ir sandorinį. Įstatyminis veiksnumas — tai asmens gebėjimas atliktiteisės normų jam nustatytas pareigas (pvz,; karinę tarnybą); sando-rinis veiksnumas — asmens gebėjimas pačiam savo veiksmais suda-ryti civilinį sandorį, jo pagrindu įgyti teises ir vykdyti iš jų išplau-kiančias pareigas.

Teisinės atsakomybės požiūriu dar gali būti skiriamas deliktinisveiksnumas (lot. delictum — nusižengimas, klaida). Deliktinis veiks-numas — tai teisės normų nustatytas asmens gebėjimas savo turtuarba asmeniu garantuoti naudojimąsi savo subjektinėmis teisėmis iratlyginti tuo naudojimusi padarytą žalą kitų asmenų teisėms.

Pagal apimtį veiksnumas gali būti: l) visiškas; 2) dalinis; ir3) suvaržytas. Visiškas, kai asmuo pasiekia pilnametystę, yra psichiš-kai sveikas ir jo veikla nesuvaržyta teismo nuosprendžiu; dalinis -nuo 14 iki 18 metų amžiaus; suvaržytas, kai asmens gebėjimas įgytitam tikras teises yra apribotas teismo nuosprendžiu ar nutartimi (nar-komanų, chroniškų alkoholikų, asmenų, įtariamų priklausant organi-zuotam nusikalstamam susivienijimui). Kai kurių šalių (pvz., Rusi-jos Federacijos) civiliniai kodeksai operuoja ir emancipacijos sąvo-ka, pagal kurią nepilnametis, sulaukęs 16 metų, tėvų sutikimu galibūti globos ir rūpybos institucijos arba teismo sprendimu pripažin-tas visiškai veiksniu, jeigu jis dirba pagal darbo sutartį arba verčiasiverslu, arba sudaro santuoką.

TEISINIŲ SANTYKIŲ SUBJEKTŲ RŪŠYS

Teisinių santykių subjektai skirstomi į individualius (fiziniai asme-nys) ir kolektyvinius (juridiniai asmenys ir įmonės, neturinčios juri-dinio asmens teisių).

Fiziniai asmenys - tai Lietuvos piliečiai, užsieniečiai, asmenysbe pilietybės (apatridai), asmenys su dviguba pilietybe (bipatridai).Pagal Lietuvos Konstituciją, asmuo negali kartu būti Lietuvos Res-publikos ir kitos valstybės pilietis (12 str. 2d.). Kai kurios Lietu-vos teritorijoje esančių užsieniečių teisės yra apribotos. Jie negalidalyvauti rinkimuose, būti išrinkti į valstybinės valdžios instituci-jas, eiti kai kurių valstybinių pareigybių, jiems negali būti nustato-ma pareiga tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Visos kitos civilinėsteisės jiems yra garantuojamos kaip ir Lietuvos piliečiams. Antiki-nėje Graikijoje užsieniečiai (barbarai) buvo beteisiai ir prilygina-mi vergams. Barbaras (svetimšalis) nūdienos Europos leksikoje turikitą prasmę.

329

TEISĖS TEORIJA

Kolektyviniais teisimų santykių subjektai gali būti:1) valstybė;2) valstybės institucijos;3) visuomeniniai susivienijimai, tarp jų ir religiniai, politinės

partijos;4) gamybinės organizacijos,5) užsienio firmos.

Juridinis asmuo gali būti ne visos organizacijos ir įstaigos, otik tos, kurios atitinka juridinio asmens sąvoką, aprašytą Civiliniokodekso 23 straipsnyje, o būtent: 1) turinčios atskirą turtą; 2) galin-čios savo vardu įgyti turtines ir asmenines neturtines teises ir turėtipareigas; 3) galinčios būti ieškovais ir atsakovais teisme arba trečių-jų teisme (arbitraže).

Valstybė, nors kai kuriais požymiais ir atitikdama juridinio as-mens požymius (ji gali turėti atskirą turtą (valstybinė nuosavybė ar-ba valstybės teisė savo kapitalu dalyvauti akcinių bendrovių veiklo-je), būti ieškovė teisme (pareikšti teisme pretenziją į bešeimininkįturtą, rastą lobį), taip pat atsakovė (valstybė atsako savo piliečiamsuž pareigūnų neteisėtais veiksmais jiems padarytą žalą) ir kt), visdėlto nelaikytina juridiniu asmeniu, nes juridinis asmuo pagal pa-skirtį yra veikiau ūkinis, specializuotos paskirties asmenų susivieni-jimas, susijęs su jų turtinių interesų įgyvendinimu. Tuo tarpu vals-tybės tikslai ir paskirtis yra reikšmingesni ir toliau siekia.

Skirtingai nei fizinių asmenų, juridinio asmens teisnumas irveiksnumas atsiranda tuo pačiu metu, nuo jo įstatų (nuostatų) pa-tvirtinimo momento, o tais atvejais, kai juridinis asmuo turi veiktiremdamasis bendrais tos rūšies organizacijų nuostatais — nuo mo-mento, kai kompetentinga institucija išleidžia nutarimą jį įsteigti. Jei-gu įstatai turi būti įregistruojami, juridinio asmens teisnumas atsi-randa nuo jų įregistravimo momento (CK 26 str.).

Valstybės institucijų subjektiškumas ypatingas tuo, kad jos vyk-do valdžios įgaliojimus — turi teisę duoti kitiems teisės subjektams(piliečiams, institucijoms) privalomus paliepimus ir jų vykdymą už-tikrinti teisine valstybės prievarta. Jų subjektiškumą sudaro specia-liu teisės aktu (dažniausiai įstatymu) nustatyta jų kompetencija (tei-sės ir pareigos). Pavyzdžiui, prezidento kompetenciją nustato Lietu-vos Konstitucija ir Prezidento įstatymas, teismų kompetenciją - Kon-stitucija ir Teismų įstatymas (1994). Valstybės institucijos gali būti

330

SPECIALIOJI DALIS

baudžiamųjų, administracinių, civilinių, procesinių ir kitokių santy-kių subjektai.

Užsienio šalių valstybinių ir privačių firmų subjektiškumą nu-stato Lietuvos įstatymai, tarptautinė teisė arba tarptautinė sutartis,

1.5.3 TEISINIŲ SANTYKIŲ TURINYS

Tai teisinio santykio dalyvių (subjektų) subjektinės teisės ir parei-gos. Sukonkretinti teisinio santykio turinį - tai pažinti šias teises irpareigas, jų tarpusavio santykius.

Teisinis santykis yra priemonė paversti bendruosius teisės nor-mų nurodymus konkrečiomis (subjektinėmis) visuomeninio santykiodalyvių teisėmis ir pareigomis.

Terminas teisė šiuo atveju turi dvi prasmes: a) objektinės tei-sės; ir b) subjektinės teisės. Apie šias sąvokas jau vienaip ar kitaipužsiminta ankstesniuose skyriuose. Čia jos kiek plačiau aptariamosatsižvelgiant į teisinio santykio specifiką.

1) Objektinė teisė yra sistema pozityviosios teisės normų, ku-rios nustato visiems teisės subjektams bendras elgesio taisykles (tei-ses ir pareigas); ji yra bendrasis socialinių santykių reguliatorius.Kiekvienam asmeniui ar organizacijai ji yra išorinė aplinka, kuri nėvienam teisės subjektui asmeniškai nepriklauso, bet visiems vieno-dai galioja, visus vienodai įpareigoja.

2) Subjektinė teisė - tai konkrečiam asmeniui įstatymo leistoar neuždrausto elgesio, ginamo valstybės prievarta, rūšis ir mastas.Teisė vadinama subjektine tada, kai ji priklauso konkrečiam asme-niui, dažniausiai yra įgyta jo paties individualiomis pastangomis. Pa-vyzdžiui, konstitucinė norma: „Lietuvos pilietis turi teisę į mokslą"yra objektinės teisės norma, o konkretaus asmens įgyta teisė studijuotiTeisės akademijoje, išlaikius konkurso egzaminus, yra jo subjektinėteisė, nes įgyta objektinės teisės pagrindu ir atitinkamų pareigų vyk-dymu. Objektinė teisė šiuo atveju yra tik bendras visiems vienodaiadresuotas leidimas mokytis, o subjektinė teisė — konkretus pasinau-dojimas tuo leidimu įvykdant atitinkamas sąlygas. Teisės norma, nu-statanti turto paveldimumą ir tokio paveldėjimo tvarką, yra objektinėsteisės norma, o tai, kad, pavyzdžiui, Jonaičiui mirus, jo sūnus turiteisę paveldėti tėvo turtą, yra Jonaičio sūnaus subjektinė teisė.

Subjektinės teisės samprata gali keistis priklausomai nuo vyrau-jančios teisės sampratos. Jeigu remsimės etatistine teisės samprata, tai

331

TEISES TEORIJA

subjektinę teisę turėsime apibrėžti kaip valstybės teisės aktų nustatytąkonkrečiam asmeniui leistino elgesio rūšį ir apimtį. Čia subjektinėsteisės šaltinis — valstybės valia, paties asmens įtaka tokiai teisei at-sirasti neaiški. Remiantis pilietinės (demokratinės) teisės samprata,subjektinė teisė — tai valstybės sankcionuotas konkretaus asmens el-gesys, į kurį tas asmuo įgijo teisę (leidimą) vykdydamas tam tikraspareigas valstybei ar kitiems bendrijos nariams. Čia valstybė dauge-liu atvejų nesuteikia asmeniui subjektinių teisių, o tik sankcionuoja(patvirtina) jo paties įgytas teises, įsipareigodama jas ginti jų pažeidi-mo atveju.

Terminus objektinė teisė ir subjektinė teisė pirmasis lietuviško-je teisės literatūroje, autoriaus žiniomis, pavartojo J. Skruodys Vil-niuje išleistoje knygoje „Teisės filosofija" (1923)99. P. Leonas varto-jo terminus objektingoji teisė ir subjektingoji teisė. Rusiška teisėsliteratūra objektinę teisę vadina , subjektinę tei-sę - , vokiečiai atitinkamai - das Recht ir Per-sonalrecht, anglai - law ir right, lenkai - prawo ir prawo podmio-towe (uprawnienie).

Subjektinės teisės struktūra. Subjektinė teisė yra daugiaaspektėteisės kategorija. Ji yra trijų leidimų vienybė: 1) leidimas pačiamelgtis taip, kaip nustatyta teisės akte, - naudotis tam tikru visuome-nės gėriu (subjektinės teisės objektu); 2) leidimas reikalauti, kad ki-ti asmenys teisės turėtojo atžvilgiu susilaikytų nuo tam tikrų veiks-mų arba vykdytų jo naudai pozityvią pareigą (grąžintų skolą, teiktųtam tikras paslaugas ir kt.); 3) leidimas kreiptis į kompetentingą vals-tybės instituciją, kad ši, panaudodama valstybės prievartą, priverstųantrąją santykio šalį įvykdyti pareigą, kurią ši privalo atlikti subjek-tinės teisės turėtojui pagal įstatymą arba sutartį. Šis leidimas paprastaivadinamas teisine pretenzija. Konkreti subjektinė teisė gali apimti irdaugiau nei tris leidimus. Pavyzdžiui, subjektinė teisė į žodžio lais-vę leidžia piliečiui kalbėti susirinkimuose ir mitinguose, reikšti savomintis per spaudą ir kitus informacijos kanalus, kritikuoti viešojogyvenimo trūkumus, teikti siūlymus, imtis literatūrinės ir kitokiosmeninės veiklos ir t. t.

Tačiau pagrindiniai leidimai yra trys, nes jie apima visą subjek-tinės teisės vidinį prieštaringumą (teisių ir pareigų vienovę) ir lais-

Skruodys J. Teisės filosofija. Vilnius, 1923. P. 9.

332

SPECIALIOJI DALIS

vą asmens apsisprendimą dėl savo teisių; vienas iŠ svarbiausių tosteisės struktūrinių elementų yra leidimas ginti savo teisę kviečiantisį pagalbą valstybės institucijas (teisinė pretenzija). R. von Iheringasteigė, kad subjektinė teisė gali būti įgyjama ir įgyvendinama tik ko-va, ryžtingai ginant savo teises pažeidimo atveju, nes tik tokia gynybalemia teisės viešpatavimą žmonių santykiuose: „Kas gina savo tei-sę, tas gina teisę apskritai." (R. von Iheringas)

Svarbus subjektinės teisės požymis yra tas, kad turinio požiūriuji garantuojama ne tik tos teisės turėtojo pareiga, bet ir kitų teisiniosantykio dalyvių pareigomis, o formos požiūriu - valstybės prievar-ta. Pavyzdžiui, kad galėtų netrukdomai turėti savo teisę, naudotisir disponuoti ja, nuosavybės turėtojas privalo nepažeisti kito as-mens teisių, o vykdydamas šią pareigą, įgyja teisę reikalauti, kadkiti asmenys vykdytų jam tam tikras pareigas - susilaikytų nuotam tikrų veiksmų arba atliktų jo naudai tam tikrus pozityviusveiksmus. Be šitokio garantavimo turėtume ne subjektinę teisę, opaprastą leidimą, nedraudžiamumą, kuris kyla iš demokratinio prin-cipo: „viskas, kas neuždrausta įstatymo, leidžiama". Pavyzdžiui, nie-kam neuždrausta eiti pasivaikščioti, mėgautis gamta, klausytis mu-zikos, skaityti knygą, važinėtis dviračiu ir t. t. Bet visa tai nėrasubjektinės teisės ir visi šie leidimai neįeina į teisinio santykio tu-rinį, nes naudojantis kai kuriais iš čia paminėtais leidimais nega-lima pažeisti kito asmens teisių ir tai neuždeda tais leidimais be-sinaudojančiam asmeniui pareigų. Pavyzdžiui, leidimas skaityti kny-gą nėra subjektinė teisė, nes tokiu leidimu besinaudojantis asmuoobjektyviai negali varžyti kito asmens teisių. Todėl iš skaitančiojonereikalaujama vykdyti kokių nors pareigų kito asmens naudai. Ži-noma, jeigu knyga yra bibliotekos ar pasiskolinta iš asmens, tai at-siranda pareiga ja atitinkamai naudotis (nebraukyti teksto, kitaip josnegadinti). Nors kiti leidimai - klausytis muzikos, dainuoti, važinėtidviračiu, gali reikšti ir subjektinę teisę, nes naudojantis jais jau ga-lima pažeisti kito asmens teises. Pavyzdžiui, garsios muzikos klau-symasis, dainavimas naktį arba važinėjimas dviračiu jau įpareigojaasmenį tai daryti netrukdant kitų žmonių poilsio, nesukeliant grės-mės jų teisėms.

Jeigu leidimas suponuoja būtinybę vykdyti atitinkamą pareigąkito teisės subjekto naudai, tai jau ne paprastas leidimas, o subjek-tinė teisė.

333

TEISES TEORIJA

PAREIGA - ANTRASIS SUBJEKTINĖS TEISĖS

IR TEISINIO SANTYKIO TURINIO ELEMENTAS

Kadangi teisiniai santykiai Įgyvendina minėtą teisių ir pareigų vie-novę, tai jų dalyviai turi tarpusavio teisių ir pareigų: jie yra ir teisiųturėtojai, ir pareigų vykdytojai. Pavyzdžiui, pirkimo-pardavimo at-veju pirkėjas turi teisę (jam leidžiama) įsigyti perkamą daiktą savonuosavybėn ir kartu turi pareigą sumokėti pardavėjui sutartą kainą.Pardavėjas privalo (turi pareigą) perduoti pirkėjui sutartyje aptartoskokybės daiktą už sutartą kainą ir kartu turi teisę (leidimą) reika-lauti, kad jam būtų sumokėta sutartyje nustatyta suma. Todėl parei-ga yra antrasis tiek subjektinės teisės, tiek teisinių santykių turinioelementas; teisinio santykio požiūriu pareiga taip pat yra subjektinė,kaip ir teisė.

Teisinė pareiga — rūšis ir mastas privalomo elgesio, kuriuo yralegalizuojama visuomenėje konkretaus asmens subjektinė teisė — lei-dimas naudotis tam tikru gėriu. Tai privalomas teisinio santykio da-lyvio elgesys, skirtas įgyvendinti kitos teisinio santykio šalies teisesir tuo remiantis legalizuoti savo teisę visuomenėje.

Pareiga, kaip ir subjektinė teisė, turi atitinkamą struktūrą; ją su-daro tokie įpareigojimai: l ) atlikti kito asmens, bendrijos naudai tamtikrus pozityvius veiksmus; 2) nekliudyti subjektinės teisės turėtojuinaudotis gėriu (teisės objektu), į kurį jis turi teisę; 3) atlyginti žaląkito asmens teisėms, kurią asmuo padaro naudodamasis savo sub-jektinė teise. Teisinė pareiga yra subjektinės teisės - leidimų įgy-vendinimo, legalizavimo visuomenėje priemonė.

1.6 TEISĖS SUBJEKTAS IR TEISINIŲ SANTYKIŲ SUBJEKTAS

Konkretinant teisinių santykių subjektą, kyla jo santykio su teisėssubjektu klausimas: šios sąvokos sutampa ar skiriasi? Teisės litera-tūroje šis klausimas aiškinamas nevienodai: vieni autoriai(pro f. S. A. Komaro va, V. V. Lazarevas, S. V. Lipenis) teisinių santy-kių subjektą tapatina su teisės subjektu; kiti autoriai (M. N. Marčen-ko, N. I. Matuzovas, V. L Leušinas, S. Vansevičius, S. Katuoka) juosskiria, nors šio skirtumo plačiau neargumentuoja.

Tai labai artimos, bet netapačios sąvokos. Ikikapitalistiniu vi-suomenės raidos etapu jos sutapo: kas negalėjo būti teisinių santy-kių subjektas, tas negalėjo būti ir teisės subjektas (pvz., vergas). Ka-pitalistinėje visuomenėje šios sąvokos išsiskiria: kiekvienam asme-

334

SPECIALIOJI DALIS

niui pripažįstamas teisnumas, t. y. išankstinis visuomenės leidimasnekliudomai naudotis tam tikru gėriu - įgyti teises arba reikalautiinteresų pripažinimo tais atvejais, kai pats tų interesų turėtojas ob-jektyviai nepajėgia bent minimaliai jų įgyvendinti. Todėl kiekvienasasmuo, turintis tokį teisnumą, laikomas ir teisės subjektu. Bet nekiekvienas teisės subjektas kartu gali būti ir kiekvieno teisinio san-tykio subjektas.

Teisės subjektas yra platesnė sąvoka negu teisinio santykio sub-jektas, nes galimi atvejai, kai konkretus asmuo, būdamas teisės sub-jektas, negali būti tam tikrų santykių subjektas. Teisės subjektas -tai tik potencialus teisinių santykių subjektas, galintis niekada ir ne-tapti konkrečių santykių subjektu. Pavyzdžiui, asmuo, sėdintis antsuoliuko miesto aikštėje, yra teisės subjektas, o asmuo, kuris einaper pėsčiųjų perėją, yra laikomas ne tik teisės subjektu, bet ir kon-kretaus teisinio santykio subjektu (nes jis naudojasi subjektine teiselaikydamasis tam tikrų teisės normų reikalavimų, kurie jį įpareigojapereiti gatvę ne bet kurioje vietoje, o būtent pėsčiųjų perėjoje). Tei-sinio santykio subjektas yra asmuo, kuris jau turi konkrečias teisesir pareigas, o teisės subjektas - kuris gali tokias teises ir pareigasįgyti. Ant suoliuko sėdintis asmuo yra teisės subjektas tuo atžvilgiu,kad jam leista bet kada atsistoti ir eiti per gatvę - tapti teisinio san-tykio subjektu.

N. I. Matuzovas nurodo tokius šių sąvokų skirtumus: 1) konkre-tus pilietis, būdamas nuolatinis teisės subjektas, negali kartu būti visųteisinių santykių subjektas; 2) kūdikiai, psichikos ligoniai, būdamiteisės subjektai, nėra daugelio teisinių santykių subjektai; 3) teisi-niai santykiai nėra vienintelė teisės įgyvendinimo forma100.

Todėl teisės subjektas sietinas su teisnumu, o teisinių santykiųsubjektas — dar ir su veiksnumu. Bet tai nėra griežta, nes ir ne-veiksnus asmuo, būdamas teisės subjektas, tam tikrais atvejai galibūti ir kai kurių teisinių santykių subjektas atstovavimo, globos, rū-pybos institutams tarpininkaujant. Šie institutai civilinėje teisėje tiktam ir atsiranda, kad savo teises galėtų įgyvendinti (tapti teisiniųsantykių subjektais) ir tie asmenys, kurie yra teisės subjektai, betnegali būti tiesioginiai teisinių santykių subjektai. Atstovavimo ins-

100 Teop / . . . , . . .. , 1997. C. 482.

335

TEISĖS TEORIJA

tituto pagrindu, pagal civilinę teisę, neveiksnūs ar riboto veiksnumoasmenys gali būti paveldėjimo, pirkimo-pardavimo, paskolos, nuo-mos, panaudos ir kitokių santykių subjektai. Atstovavimas laikomasteisėtu, jeigu teisės subjekto atstovas veikia ne savo, o atstovauja-mojo vardu ir interesais (naudai).

Tačiau per atstovavimo institutą neveiksnus asmuo, būdamas tei-sės subjektas, negalės būti subjektas tų teisinių santykių, kur reikiatiesioginio paties asmens dalyvavimo (CK 63 str.). Neveiksnus tei-sės subjektas negalės būti politinių santykių subjektas (dalyvauti rin-kimuose arba būti renkamas į valdžios institucijas), jis negalės būtiir santuokos subjektas, nes šiuo atveju reikia tiesioginio paties tei-sės subjekto dalyvavimo. Kai kuriose monarchinėse valstybėse ne-veiksnūs ar dalinio veiksnumo teisės subjektai per atstovavimo ins-titutą galėjo būti ir politinių santykių subjektai - paveldėti valstybėsvadovo (monarcho) valdžią ir iki pilnametystės valdyti valstybę persavo pasirinktą ar paskirtą atstovą. Bet tai neįmanoma respublikoje,kur politinė veikla reikalauja paties asmens tiesioginio dalyvavimo.Todėl teisės subjektas - tai tik teisinio santykio subjekto galimybė,kuri ne visada gali virsti realybe.

Vadinasi, šiam klausimui svarbus asmens teisių skirstymas į tei-ses, kurių įgyvendinimas reikalauja tiesioginio paties jų turėtojo da-lyvavimo, ir į teises, kurių įgyvendinimas tokio dalyvavimo nerei-kalauja (turtinės teisės).

Šios situacijos logika yra tokia, kad teisiniams santykiamssvarbiausia yra pareigų vykdymas, nes juo yra užtikrinamas kitųteisinio santykio subjektų (dalyvių) teisių įgyvendinimas. Neveiks-nus asmuo tik todėl nelaikomas teisinio santykio subjektu, kad jisnepajėgia vykdyti pareigų, kuriomis privalo legalizuoti savo teisesvisuomenėje ir garantuoti kitų teisinio santykio dalyvių teisių įgy-vendinimą. Bet jeigu atsiranda kili asmenys ar valstybė, kurie sa-vanoriškai įsipareigoja vykdyti pareigas, kurios kyla iš neveiksnausasmens naudojimosi teise, tai šis asmuo gali būti teisinių santykiųsubjektas.

Šių sąvokų skirtumas ypač išryškėja žiūrint į teisę kaip į sub-jektinių teisių (leidimų) ir pareigų (liepimų) vienovę. Teisės subjek-tas gali tapti teisinių santykių subjektu tik jeigu jis dėl savo subjek-tiškumo charakteristikų pajėgus būti subjektinių teisių ir pareigų vie-novės subjektas. Kadangi teisė be pareigos nėra subjektinė teisė, tai

336

SPECIALIOJI DALIS

nepilnamečiai, psichikos ligoniai, kaip sakėme, gali būti ne teisės, otik teisės-privilegijos subjektai ir subjektai tų teisinių santykių, ku-rie galimi atstovavimo, globos ir rūpybos pagrindu, kurie reiškia,kad tokių asmenų pareigas, kuriomis jie turėtų garantuoti savo tei-ses, perima kiti asmenys ar institucijos.

1.7 TEISINIŲ SANTYKIŲ RŪŠYS

Teisiniai santykiai, kaip ir teisės normos, teisės literatūroje skirsto-mi įvairiu pagrindu, bet dažniausiai šakiniu: valstybiniai (konstitu-ciniai), administraciniai, civiliniai, finansų, darbo, šeimos ir kiti.

Teisinio santykio subjektų atžvilgiu skiriami:1) teisiniai santykiai tarp fizinių asmenų (šeimos, dauguma ci-

vilinių santykių);2) teisiniai santykiai tarp fizinių ir juridinių asmenų3) teisiniai santykiai tarp piliečių ir valstybės (finansų, baudžia-

mieji, administraciniai ir kt.),4) teisiniai santykiai tarp valstybių (tarptautiniai santykiai).

Pagal konkretumo laipsnį ir teisinio santykio subjektų skaičiųteisiniai santykiai skirstomi į: 1) absoliučius; 2) santykinius.

Absoliučių teisinių santykių atveju nustatoma tik viena šalis, pa-vyzdžiui, nuosavybės teise daiktą valdantis asmuo, kuriam priešina-ma pareiga visų kitų asmenų, kurie su juo tam tikru būdu gali san-tykiauti. Tie asmenys privalo gerbti nuosavybės turėtojo teisę, ne-trukdyti jos įgyvendinti. Teisinio santykio absoliutumas čia reiškiatai, kad ši pareiga nustatoma visiems ir kiekvienam. Nuosavybės sa-vininkas turi teisę reikalauti, kad visi teisės subjektai, kokie tik no-rėtų su juo santykiauti dėl jo nuosavybės teisės, privalo gerbti šiąjo teisę.

Santykinių teisinių santykių atveju yra apibrėžiami (nurodomi)abu dalyviai (kreditorius ir debitorius, pirkėjas ir pardavėjas). San-tykio dalyvio teisės įgyvendinimas čia siejamas su jo konkrečia pa-reiga kitam santykio dalyviui.

Pagal vykdomas funkcijas teisiniai santykiai skirstomi į regu-liacinius ir į valstybės (teisinės) prievartos taikymo santykius. Re-guliaciniai teisiniai santykiai yra tokie, kuriais piliečiai siekia įgytisubjektines teises, jas įgyvendinti, apsaugoti. Tokie santykiai yra kon-stituciniai, administraciniai, civiliniai, darbo, šeimos ir kiti.

337

TEISĖS TEORIJA

Valstybės (teisinės) prievartos taikymo santykiai yra antriniai.Jie atsiranda pažeidus pozityviosios teisės normą (atsisakius vykdytipareigas), kai reikia užtikrinti reguliacinių santykių pagrindu įgytųteisių ir pareigų realumą, susiaurinti teisės pažeidėjo teises taikantjam tam tikras sankcijas, išreikalauti padarytos žalos atlyginimą, kaikaltas asmuo nenori šito padaryti savanoriškai. Šiai santykių rūšiaipriklauso visi santykiai, atsirandantys taikant Baudžiamojo kodekso,Administracinių teisės pažeidimų kodekso, taip pat kai kurias Civi-linio kodekso normas, nustatančias sankcijas arba leidžiančios ribotikaltojo asmens turtines teises, kilusias iš sandorių.

Taigi teisiniai santykiai demokratinėje visuomenėje funkcionuo-ja kaip žmogaus teisių įgijimo, apsaugos ir įgyvendinimo santykiai.Jie yra socialinių santykių kultūrinimo, humanizavimo būdas.

VI SKYRIUS

TEISINĖ ATSAKOMYBĖ:NUO BENDROJO PRIE INDIVIDUALIOJO

TEISINIO REGULIAVIMO

1. TEISĖTAS ELGESYS IR JO RŪŠYS

Teisėto elgesio pažinimas - tai pažinimas „teisės gyvenime". Elge-sys yra konkretus žmogaus buvimo visuomenėje būdas, socialinėsžmogaus charakteristikos pagrindas.

Priklausomai nuo raiškos formos elgesys gali būti verbalinis (žo-dinis), susidedantis iš atskirų teiginių, sprendimų, vertinimų, infor-muojančių apie individo vidines būsenas, ketinimus, ir elgesys -veiksmai kaip materialinis fizinio ar juridinio asmens poveikis kitųžmonių teisėms ir gyvenamajai aplinkai. Spręsti apie elgesio teisė-tumą - tai spręsti apie jo santykį su teise.

TEISĖTO ELGESIO SĄVOKA

Teisėtas elgesys - tai asmenų ir organizacijų elgesys, nepriešingasteisės normų reikalavimams. Tai, konkretus elgesys teisėtas ar ne-teisėtas, dažnai priklauso ir nuo to, kokios teisės atžvilgiu jis verti-namas. Lietuvos rezistencinio sąjūdžio kovotojų, vėliau disidentų ko-va dėl šalies politinės nepriklausomybės, pagal Lietuvos teritorijojegaliojusius sovietų okupacinius įstatymus, buvo neteisėta, o pagalprigimtinę ir tarptautinę teisę — teisėta.

Elgesio teisėtumas paprastai vertinamas vadovaujantis pozityviąjateise, nes ji tuo metu yra oficiali toje teritorijoje ir toje socialinėjeorganizacijoje veikianti reali jėga. Demokratinėje valstybėje postu-luojama, kad pozityvioji teisė neprieštarauja prigimtinei.

Teisėtą elgesį apibūdina tokie požymiai:1) konkretaus asmens elgesys atitinka teisės normų reikalavi-

mus ir reiškiasi toje socialinių santykių srityje, kuri yra reguliuoja-ma teisės normų;

339

TEISES TEORIJA

2) elgesys visuomenei būtinas arba bent pageidautinas;3) daugiau ar mažiau sąmoningas elgesys: asmuo žino, ko ir

kodėl siekia savo elgesiu; teisėto elgesio sąmoningumą sudaro as-mens elgesio motyvai (dėl ko veikiama arba neveikiama), elgesiopobūdis (elgiamasi tyčia ar neatsargiai) ir elgesio tikslai (ko tokiuelgesiu siekiama).

Du pirmieji požymiai — tai objektyvieji teisėto elgesio požymiai.Kiti požymiai (elgesio motyvai, jo pobūdis ir tikslai) - subjektyviejielgesio požymiai.

Kai asmenys, organizacijos veikia pagal teisės nurodymus, sako-ma, kad teisė yra įgyvendinta, pasiekiami teisinio reguliavimo tikslai.

TEISĖTO ELGESIO RŪŠYS

Pagal aktyvumo laipsnį teisėtas elgesys gali reikštis veiksmais ir ne-veikimu (pasyviu elgesiu). Todėl vienais veiksmais teisėtas elgesysyra teisės reikalavimų laikymasis (neatlikimas teisei priešingų veiks-mų), kitais atvejais - atlikimas pozityvių veiksmų, kurių teisė reika-lauja (grąžinama skola, iškeliama baudžiamoji byla paaiškėjus nusi-kalstamos veikos požymiams ir t. t.).

Pagal elgesio motyvus teisėtas elgesys skirstomas taip:1) įsisąmonintas elgesys remiasi asmens Įsitikinimu, kad nau-

dinga elgtis teisei nepriešingu būdu, kad teisėtas elgesys palaikovisuomenėje socialinę santarvę ir rimtį, nes garantuoja santykio da-lyviams abipusę naudą (asmens įsitikinimas įlipus į troleibusą kom-postenioti važiavimo talonėlį kaip atsilyginimą transporto įmonei užjam teikiamą paslaugą).

2) Marginalinis, arba ribinis, elgesys (lot. marginalis — ribinis,ant ribos esantis) — tai elgesys, linkęs pažeisti teisę, bet dėl tam tikrųpriežasčių nevirstantis teisės pažeidimu. Motyvai, dėl kurių norą pa-žeisti teisę nustelbia susilaikymas nuo teisės pažeidimo, dažniausiaiyra galimos bausmės baimė, suvokimas asmeninės naudos, kuri laukiateisėtai elgiantis, baimė būti pasmerktam savo kolektyvo, grupės, šei-mos ir kita. Minėtame pavyzdyje asmuo, įlipęs į troleibusą, komposte-ruoja važiavimo talonėlį tik todėl, kad nebūtų nubaustas kontrolieriaus.

Šitoks elgesys laikomas teisėtu, nes asmuo, kad ir neigiamai ver-tina teisinius paliepimus, vis dėlto jų laikosi, juos vykdo ir šiuo po-žiūriu jo poelgiai atitinka pozityviosios teisės reikalavimus, nors toasmens teisinė sąmonė ir atmeta tuos reikalavimus.

340

SPECIALIOJI DALIS

Marginalinio elgesio sąvoką šiandien plačiai vartoja teisės so-ciologija ir apskritai sociologija tais atvejais, kai nori išskirti požy-mius tokių asmenybių ar socialinių grupių, kurios pripažįsta verty-bes, priklausančias įvairioms socialinėms kultūrinėms sistemoms, betnė vienoje iš tų sistemų neranda savo vietos. Dėl to tokie asmenysjaučia nuolatinį diskomfortą ir tai pasireiškia atitinkamu jų elgesiu,deviaciniu (nukrypstančiu nuo socialinių standartų) pasyvumu arbaagresyvumu. Socialiniu, politiniu požiūriu toks asmuo jaučiasi at-plėštas nuo savo socialinių šaknų, jaučia nuolatinį nepasitenkinimą,o viso šito priežastimi laiko jam nepalankias socialines permainas.Iš čia kyla potencialus jo pasiruošimas pripažinti kraštutinius kon-servatizmo arba radikalizmo lozungus, veikti asocialiai, agresyviaiarba pasiduoti visiškai apatijai. Teisės požiūriu marginalinis elgesysyra „tarpinis" taip teisėtos ir neteisėtos asmens būsenos.

3) Konformistinis, arba prisitaikėliškas, elgesys yra tada, kaiasmuo paklūsta teisės reikalavimams, giliau nesuprasdamas jų lai-kymosi prasmės (naudos) arba sąmoningai į tai nesigilindamas. Taipasyvus teisės normų laikymasis, prisitaikymas prie aplinkinių (gru-pės, giminių, kolegų ir t. t.) nuomonės ir veiklos. Tai kolektyviniožmogaus elgesys, kai jis mano, kad šitaip elgiasi tik todėl, jog ši-taip elgiasi „visi", jog elgtis „kaip visi" jam asmeniškai naudinga,padeda kopti karjeros laiptais. Įvairiose visuomeninėse santvarkose,o ypač sovietiniais laikais buvo įprasta kalbėti ir elgtis ne taip, kaipreikalauja tiesos, pažangos ar proto logika, o kaip nori valstybinėvaldžia, iš kurios palankumo tikimasi asmeninės naudos. Todėl tiepatys asmenys, kurie anais laikais viešai šaipėsi iš Lietuvos nepri-klausomybės idėjos, prieš ją veikė, dabar gali taip pat „kaip ir visi"entuziastingai kalbėti už nepriklausomybę, nes elgiamasi pagal dau-gumos pavyzdį ir momentinę asmeninę naudą: jeigu iš nepriklauso-mybės neigimo galima laimėti asmeninės naudos, kodėl „su visais"prieš ją nesistengti; o jeigu asmeniškai naudingiau remti nepriklau-somybę, kodėl jai nepritarti, nes abiem atvejais galima svariai pasi-teisinti - „visi šitaip elgiasi".

Toks elgesys vadinamas konformistiniu (lot. conformis - pana-šus, atitinkantis). Pilietiškai nesusiformavusios asmenybės elgesio mo-tyvai gali būti savanoriškas sutikimas paklusti vyraujančiai nuomo-nei, pasyvus požiūris į teisinę tvarką, vengimas ką nors svarstyti ko-lektyve, pritarimas tiems, su kuriais sieja asmeniniai ar tarnybiniai

341

TEISES TEORIJA

ryšiai. Konformistai - tai žmonės, neturintys individualybės, pažeis-ti socialinės niveliacijos, „subendravardiklinti", nuasmeninti. Juos api-būdinantis požymis - „minios sindromas".

Pirmenybę, žinoma, svarbu teikti suvoktam teisėtam elgesiui, nestoks elgesys stabilesnis, tokio elgesio subjektai - patikimesni pilie-čiai, ūkio partneriai. Bet visuomenei ir valstybei kartais gali pakaktiir konformistinio elgesio, kai asmuo laikosi įstatymų, kasdienio gy-venimo normų iš įpročio, be ypatingų svarstymų, automatiškai, steng-damasis būti panašus į aplinkinius. Asmuo, paklūstantis kitų nuo-monei, laikosi teisės reikalavimų ir šitaip padeda įgyvendinti tuos rei-kalavimus Todėl socialinis teisinis konformizmas pripažįstamas visuo-menei naudingu elgesiu. Bet toks elgesys, nors ir būdamas visuome-nei priimtinas, nėra laikomas perspektyviniu teisės veikimo tikslu. Be-sąlygiškai paklusdamas teisei, laikydamasis teisės nerodydamas savopožiūrio į ją, nevertindamas jos naudingumo ir būtinumo požiūriu,konformistas negali būti aktyvus pilietis, skatinantis teisę plėtotisatsižvelgiant į besikeičiančius žmogaus teisių saugos poreikius.

4) Socialiai aktyvus elgesys — tai aukščiausio lygio teisėtas el-gesys, pasireiškiantis visuomenei naudinga veikla, kuria siekiamaįtvirtinti žmonių santykiuose teisės viešpatavimą ir kuri ne visadapozityviosios teisės požiūriu teisėta (disidentų veikla, nacionalinioišsivadavimo judėjimai).

Socialinį teisinį aktyvumą lemia aukšta teisinė sąmonė, gilus tei-sinis įsitikinimas, savarankiškas mąstymas, savarankiškas pasiryži-mas kūrybiškai naudotis savo subjektinėmis teisėmis, vykdyti iš jųišplaukiančias pareigas. Subjektinių teisių pažeidimo atveju toks as-muo aktyviai gina savo teises teisėtomis priemonėmis.

Socialiai aktyvų elgesį teisės srityje apibūdina keturi požymiai:1) Aktyvus dalyvavimas savanoriškų organizacijų (partijų są-

jungų judėjimų fondų asociacijų ir t. t.) veikloje. Jo tikslas- palaikyti arba pakeisti tam tikrų valstybinių teisinių dariniųveiklą, tobulinti teisinę sistemą, ginti piliečių politines, socia-lines, kultūrines teises, dalyvauti tvarkant valstybės ir visuo-menės reikalus.22) Aktyvumas teisėkūros srityje. Dalyvavimas svarstant įstaty-mų ir kitų visuomenės modernizavimo planų projektus, daly-vavimas rinkimuose, įgyvendinant ir saugant teisinę tvarką,kontroliuojant visų lygių atstovaujamųjų institucijų veiklą.

342

SPECIALIOJI DALIS

3) Aktyvus dalyvavimas sudarant alternatyvius arba gretutiniusvisuomenės ar valstybės darinius, taip pat dalyvavimas jų veik-loje. Tai visuomenės savivaldos komitetai arba tarybos pagalgyvenamąją vietą, visuomeniniai ekspertų centrai, laikinos pro-bleminės komisijos, regioniniai ir vietos fondai, ekologijos, kul-tūros ir istorijos paminklų apsaugos, savitarnos grupės, teisiųapsaugos asociacijos, visuomeninio spaudimo grupės ir t. t.4) Saviveiklinis asmenybės aktyvumas teisės srityje. Tai ini-ciatyviniai siūlymai politikos ir teisės klausimais, siunčiamivalstybės institucijoms ar visuomenės informavimo priemo-nėms, savarankiškas priešinimasis teisėtumo ir visuomeninėsmoralės pažeidimams (judėjimas „Stabdyk nusikalstamumą").

Toks elgesys itin reikšmingas kuriant teisinę valstybę ir pilieti-nę visuomenę, kai kyla reikalas peržiūrėti ankstesnius valstybės ins-titucijų bendravimo su žmonėmis stereotipus, nebijoti nesankcionuotųvisuomenės iniciatyvų, imtis asmeninės iniciatyvos ir atsakomybės.

Elgesys vadinamas teisėtu dar ir dėl to, kad yra jo priešybė -neteisėtas elgesys. Aiškindamiesi, kaip atsiranda neteisėtas elgesysir kokie jo požymiai, pereiname prie teisės pažeidimo temos.

2. TEISĖS PAŽEIDIMAS

TEISĖS PAŽEIDIMO SĄVOKA

Teisės pažeidimas - tai teisei priešinga, kalta asmenų ar organiza-cijų veika, kuria padaroma žala įstatymo saugomoms piliečių tei-sėms, teisėtiems interesams arba apskritai teisinei tvarkai.

Tai tradicinis teisės pažeidimo apibrėžimas, labiau atitinkantispozityvistinę teisės sampratą, kuriai svarbu pabrėžti patį elgesio prie-šingumą abstrakčiai suprantamai teisei kaip elgesio taisyklei. Iš to-kios apibrėžties lieka neaiškus teisės pažeidimo mechanizmas ir josantykis su paties individo teisių įgyvendinimu. Bet jeigu remsimėspilietine teisės samprata, kuri postuluoja ne valstybės, o individo pri-matą ir teise laiko ne apskritai elgesio taisyklę, o sukonkretintą tei-sių ir pareigų vienovę, tai reikės atitinkamai pakoreguoti ir teisėspažeidimo sąvoką. Ją reikės priartinti prie paties asmens ir jo nau-dojimosi subjektinėmis teisėmis. Tada teisės pažeidimą reikės api-brėžti kaip elgesio priešingumą ne apskritai teisės normai, o tik to-kiai, kuri yra teisių ir pareigų vienovės pavidalo.

343

TEISES TEORIJA

Teisės pažeidimas ~ tai asmens naudojimasis subjektinėmis tei-sėmis sąmoningai atsisakant vykdyti pareigas, kuriu vykdymą Įsta-tymas laiko būtina sąlyga legalizuoti asmens naudojimąsi subjekti-nėmis teisėmis visuomenėje.

Teisės pažeidimo formulė:

Išraišką skaitome: kiekvienas asmuo - pažeidžia teisę Tp(X) tada irtik tada, kai x naudojasi subjektine teise - Nt(X ) ir x nevykdo tą naudojimąsilegalizuojančių pareigų —

Šis apibrėžimas svarbus tuo, kad čia pabrėžiama, jog asmuo galipažeisti teisę tik tada, kai naudojasi subjektine teise ir kai tas naudo-jimasis įstatymo yra siejamas su būtinybe vykdyti tą teisę legalizuojan-čias pareigas. Pavyzdžiui, naudojimasis teise vairuoti automobilį nusta-to pareigą nepadaryti žalos kitų asmenų turtui, sveikatai ir gyvybei.Nevykdant šios pareigos, automobilio vairavimu pažeidžiama kito as-mens teisė. Taip pat ir automobilio vairavimas neatlikus techninės ap-žiūros yra trunkantis teisės pažeidimas. Bet jeigu asmuo turi teisę vai-ruoti automobilį, bet jo nevairuoja, tai jam, suprantama, nereikia vyk-dyti su šia teise susijusių pareigų ir todėl jis negali šiuo būdu pažeis-ti kieno nors teisių. Vadinasi, teisės pažeidimo išeities taškas yra nau-dojimasis subjektine teise, kuris kaip tik ir įpareigoja vykdyti atitin-kamą pareigą. Tokios pareigos nevykdymas ir yra teisės pažeidimas.

Teisės literatūroje šalia sąvokos teisės pažeidimas vartojama kon-kretesnė sąvoka teisės pažeidimo sudėtis. Tai daroma todėl, kad teisėspažeidimas apibrėžiamas atsižvelgiant į teisinės atsakomybės poreikiusir jais vadovaujantis. Šalia teisinės atsakomybės poreikių teisės pažei-dimo sąvoka būtų praktiškai nereikšminga, nes čia svarbu ne šiaipkonstatuoti teisei priešingą veiką, bet tai daryti pažeistos teisės atkū-rimo ir teisės pažeidėjų sudrausminimo tikslais. Todėl teisės pažeidi-mo sąvoka koreguojama atsižvelgiant į teisinės atsakomybės porei-kius: teisinė atsakomybė turi panaikinti ar sušvelninti tą socialinių san-tykių tikrovę, kurią sukuria teisės pažeidimas (pareigų nevykdymas).

Kadangi teisės pažeidimas nagrinėjamas atsižvelgiant į santykįsu teisine atsakomybe, todėl sąvoką teisės pažeidimas toliau varto-sime kaip teisės pažeidimo sudėties sinonimą, nors tam tikrais atve-jais šios sąvokos gali nesutapti.

344

SPECIALIOJI DALIS

Teisės pažeidimui būdingi tokie požymiai:1) Teisės pažeidimo subjektas gali būti tik žmonės ar jų susi-

vienijimai, nes teisės pažeidimas yra sąmoninga veika. Todėl pa-žeisti teisę gali tik veiksnus asmuo, kuris suvokia ar gali suvoktisavo veiksmų priešingumą teisei.

2) Teisė gali būti pažeista veikimu ar neveikimu. Žmogaus min-tys, žodiniai pareiškimai, jeigu jie nepasireiškia atitinkamu elgesiu,nėra teisės pažeidimas. Bet žodiniais pareiškimais raginimas pažeis-ti galiojančią teisę, kirų asmenų garbę ir orumą žeminančių mela-gingų žinių platinimas (šmeižtas), žadėjimas padaryti pavojingą nu-sikaltimą (grasinimas) yra teisės pažeidimai. Tokie atvejai yra apra-šyti Civiliniame ir Baudžiamajame kodeksuose.

3) Teisės pažeidimas yra neteisėta, t. y. teisei priešinga veika.Sakėme, kad kiekvienas naudojimasis subjektinėmis teisėmis nevyk-dant atitinkamų pareigų, kurių reikalauja įstatymas, yra priešingas tei-sei, išskyrus tuos atvejus, kai visuomenė atleidžia asmenį nuo tokiųpareigų vykdymo, pavyzdžiui, atleidžia bedarbį nuo pareigos mokėtiuž komunalines paslaugas. Šitoks atleidimas visada turi būti įformin-tas atitinkamu valstybės institucijos aktu; šiuo atveju bedarbio parei-gas prisiima valstybė ir dėl to nenukenčia teisės komunalinės tarny-bos, kurios naudai bedarbis privalėjo vykdyti pareigas, interesai.

4) Teisės pažeidimas yra pavojinga visuomenei veika, nes japadaroma žala asmenų, organizacijų ar valstybės apskritai interesams.Pats žalos padarymas teisės ginamoms vertybėms ne visada yra prie-šingas teisei. Nelaikoma teisės pažeidimu padaryta užpuolikui žalabūtinosios ginties atveju, nėra teisės pažeidimas, kai gaisrininkas su-gadina turtą gesindamas gaisrą vandeniu. Šie veiksmai subjektyviainėra priešingi teisei, jie nėra ir visuomenei pavojingi, nes jais sie-kiama ne sukelti žalą, o užkirsti kelią didesnei žalai, bet tik kai ne-įmanoma apginti teisės saugomų vertybių nedarant joms tam tikrosžalos.

TEISĖS PAŽEIDIMO SUDĖTIS

Tai tipiškiausių ir esminių objektyvių ir subjektyvių veikos požymiųsistema, kuri apibūdina konkrečią veiką kaip pavojingą visuomeneiir priešingą teisei. Būtent su šiais požymiais teisės teorija ir galio-janti teisė dažniausiai sieja patį teisės pažeidimo faktą. Šie požy-miai laikomi pakankamais, kad jais pasižyminčios veikos subjektąbūtų galima patraukti teisinėn atsakomybėn.

345

TEISES TEORIJA

Nors ši teisės kategorija plačiau tyrinėjama baudžiamosios tei-sės, ji turi ir bendrąją teorinę reikšmę, nes yra vartojama įvairioseteisės šakose atsižvelgiant į jų specifiką.

{ teisės pažeidimo sudėtį įeina: teisės pažeidimo subjektas, tei-sės pažeidimo objektas, teisės pažeidimo objektiniai ir subjektiniaipožymiai (lietuviškoje teisės literatūroje šie požymiai nusakomi ter-minais „objektyvinė teisės pažeidimo pusė" ir „subjektyvinė teisėspažeidimo pusė").

1) Teisės pažeidimo subjektas - tai asmuo (fizinis ar juridinis),pažeidęs teisės normų reikalavimus. Fizinis asmuo turi būti veiks-nus, pakaltinamas — suvokti savo veiksmų priešingumą teisei. Apietai, kokio amžiaus jis turi sulaukti, kad taptų baudžiamosios ir ad-ministracinės atsakomybės subjektu, jau kalbėta analizuojant teisėsaktų galiojimą asmenims.

2) Teisės pažeidimo objektas — tai teisės normų saugomos as-meninės (biologinės), socialinės ir kitokios vertybės (asmens gyvy-bė, sveikata, garbė, orumas, turtinės, politinės ir kitokios asmens tei-sės, taip pat viešoji tvarka, politinė santvarka ir kt.), į kurias netei-sėtai kėsinamasi.

3) Teisės pažeidimo objektiniai požymiai yra: a) veika (veiki-mas ar neveikimas); b) veikos padariniai (žala - reali ar galima, ma-terialioji ar moralinė); ir c) tiesioginis priežastinis veikos ir jos sukel-tų padarinių (žalos) ryšys, t. y. nustatymas, kad būtent šie teisei prie-šingi veiksmai yra tikroji atsiradusios žalos priežastis. Visi šie požy-miai apibūdina teisės pažeidimą kaip materializuotą, išorinį elgesį.

4) Teisės pažeidimo subjektiniai požymiai yra: veikos motyvai,tikslai ir kaltė. Motyvai yra tos paskatos, dėl kurių padarytas teisėspažeidimas. Pažeidimo tikslas — tai tas rezultatas, kurio siekiama tei-sei priešingais veiksmais. Pavyzdžiui, nužudymo atveju nusikalsta-mų veiksmų tikslas - atimti asmeniui gyvybę, o nužudymo motyvaigali būti kerštas, pavydas, noras praturtėti; kaltė - veikos sąmonin-gumas. Kaltė — tai teisės pažeidėjo psichinis santykis su savo veika,priešinga teisei. Kaltės formos - tyčia ir neatsargumas.

Baudžiamoji teisė tyčinę kaltę skirsto į tiesioginę ir netiesiogi-nę; tiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo sąmoningai atlieka teiseipriešingus veiksmus ir sąmoningai siekia tų padarinių, kuriuos galisukelti tie veiksmai; netiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo sąmo-ningai atlieka teisei priešingus veiksmus, bet nenori tų padarinių,

346

SPECIALIOJI DALIS

kuriuos būtinai sukels tie veiksmai. (Pavyzdžiui, ežero vidury iš val-ties pokštaujant asmuo išstumiamas į vandenį, žinant, kad jis nemo-ka plaukti. Tokia veika subjektyviuoju aspektu bus kvalifikuojamakaip nužudymas netiesiogine tyčia.) Civilinė teisė tyčinės kaltės ne-skirsto į tiesioginę ir netiesioginę, nes reguliuoja turtinius santykiuskaip mažiau reikšmingus.

Neatsargumas — tai tokia kaltės forma, kai „asmuo numatė, kadjo veiksmai arba neveikimas gali sukelti pavojingas visuomenei pa-sekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi, kad jų bus išvengta" (BK 10 str.l d.), [statymas laiko teisės pažeidimu (nusikaltimu), padarytu dėlneatsargumo, tokią veiką, kai ją „padariusis asmuo nenumatė, kadgali kilti tokios pasekmės, nors turėjo ir galėjo jas numatyti" (BKl0 str. 2d.). Neatsargumas gali būti skirstomas į nusikalstamą pasi-tikėjimą ir nerūpestingumą.

Teisės pažeidimo sudėtimi galima laikyti tik tokią žmogaus vei-ką, kai asmuo, siekdamas tikslo, kontroliuoja savo elgesį, juo iš-reiškia savo valią. Nėra teisės pažeidimo sudėties, jeigu žmoguspadaro teisei priešingą veiką verčiamas nenugalimos fizinės jėgos(prieš savo valią). Teisės pažeidimo sudėtis - tai sąmoninga veika,kuria tam tikru mastu pasireiškia valios laisvė. Nors ši valios lais-vė - santykinis dalykas (individas visada griežčiau ar silpniau de-terminuotas daugelio objektyvią ir subjektyvių veiksnių), vis dėltoteisiniam vertinimui būtina, kad asmuo turėtų galimybę pasirinkti- elgtis teisėtai ar neteisėtai. Jeigu jis tokios laisvės neturi, jeigunepriklausomai nuo savo valinių pastangų ir norų vis tik prieš sa-vo valią pažeidžia teisės normą, tai daugelis teisės teoretikų tailaiko ne teisės pažeidimo sudėtimi, o objektyviai priešinga teiseiveika. Čia nėra individualios valios konflikto su teisės normojeįtvirtinta valia.

TEISĖS PAŽEIDIMO RŪŠYS

Visi teisės pažeidimai pagal pavojingumo visuomenei laipsnį skirs-tomi į nusikaltimus ir nusižengimus.

Nusikaltimas yra tokia visuomenei pavojinga veika (veikimas ar-ba neveikimas), kuri yra aprašyta baudžiamajame Įstatyme ir kuriakėsinamasi į itin svarbias teisės saugomas vertybes, (Nullum cri-men sine lege.) Juridiškai privalomą nusikaltimo apibrėžtį formu-luoja BK 8 straipsnis. Už nusikaltimus įstatymas numato kriminali-nes bausmes, iš kurių sunkiausia - įkalinimas („laisvės atėmimas").

347

TEISĖS TEORIJA

Įstatymas nelaiko nusikaltimu tokių veikų, kurios nors formaliai iratitinka baudžiamajame įstatyme aprašytų veikų požymius, bet dėlmažareikšmiškumo nėra visuomenei pavojingos (BK 8 str. 2 d.)-

Nusižengimai - mažiau pavojingos visuomenei veikos. Prie jųpriskirtini visi kiti teisės pažeidimai, kuriuos įstatymas nelaiko nu-sikaltimais ir už kuriuos numatytos administracinės, civilinės turti-nės, drausminės sankcijos.

Nusižengimais laikomi tokie teisės pažeidimai:1) administracinės teisės pažeidimai - tai priešingas teisei, kaltas

(tyčinis ar neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi įvalstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, įnustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę at-sakomybę (ATPK 9 str.); pavyzdžiui, kelių eismo taisyklių pažeidi-mas, jeigu jis nesukėlė padarinių, numatytų baudžiamajame įstatyme;

2) civilinės teisės pažeidimai — deliktai (skolininkas laiku ne-grąžina kreditoriui skolos — sutartinių įsipareigojimų nevykdymas ar-ba netinkamas vykdymas, arba vykdymas pažeidžiant terminą);

3) drausminiai nusižengimai (įstaigos darbo vidaus taisyklių pa-žeidimas — pavėlavimas arba neatvykimas į darbą).

Pagal pobūdį teisės pažeidimai skirstomi į materialius ir for-malius; materialus teisės pažeidimas yra toks, kuris sukelia jutimiš-kai apčiuopiamą žalą. kito asmens (fizinio ar juridinio) teisėms; for-malus yra tada, kai pažeidžiama pati teisinė tvarka — sukeliama nepati reali žala, o tik grėsmė tokiai žalai atsirasti (vairuotojas virši-jo leistiną greitį).

Siekiant likviduoti teisės pažeidimu sukeltus socialinius padari-nius ir sudrausminti teisės pažeidėjus, pereinama prie teisinės atsa-komybės.

3. TEISINĖ ATSAKOMYBĖ

Būti atsakingam — tai būti pareigingam.

3.1 ATSAKOMYBĖ APSKRITAI

Prieš atsakant į klausimą, kas yra teisinė atsakomybė, svarbu benttrumpai išsiaiškinti, kas yra atsakomybė apskritai. Teisės literatūraatsakomybės apskritai neapibrėžia, tik teisinę. Dalykiniai žodynai pa-teikia arba labai miglotus, arba logiškai ydingus atsakomybės api-

348

SPECIALIOJI DALIS

brėžimus. „Lietuviškoji tarybinė enciklopedija" atsakomybę apibrė-žia kaip mažai informatyvų asmenybės santykį su visuomenės jaikeliamais dorovės reikalavimais (t. l, p. 431). Filosofas L. Archan-gelskis, apibrėžia „atsakomybę kaip pasirengimą atsakyti už savo po-elgius" (Žemaitis V. Dorovinės sąvokos. Vilnius, 1983. P. 20) ir ši-taip daro loginę klaidą idem per idem (nežinomą sąvoką - atsako-mybė apibrėžia nežinoma sąvoka - atsakyti). Ta pati klaida ir api-brėžime: „Teisinė atsakomybė - tai teisės reguliuojama pareiga at-sakyti už savo veiksmus ir juos vertinti." (V. A. Tardovas)

Perspektyvūs tie apibrėžimai, kurie atsakomybę sieja su parei-ga. "Atsakomybė yra [...] specifinis socialinis ir moralinis teisinisasmens santykis su visuomene, kuriam būdingas savo moralinės pa-reigos ir teisės normų vykdymas. " (Filosofijos žodynas, 1975, p. 36)"Atsakomybė — tai pareigos valstybei ir visuomenei suvokimas. "(I. S. Samoščenko).

Atsakomybės aiškinimas pareiga grįstinas tuo, kad atsakomybėssąmonė atsiranda kartu su visuomene ir galima tik visuomenėje. Bū-tinybė žmonėms gyventi drauge reikalavo naudotis subjektinėmis tei-sėmis vykdant vienas kitam atitinkamas pareigas, kurių pagrindu tikir galimas bendras žmonių gyvenimas ir kiekvieno asmens teisių sau-ga. Todėl pareigą laikome veiksniu, pajėgiu atverti duris tiek į tei-sinės atsakomybės, tiek į atsakomybės apskritai supratimą.

3.2 TEISINĖS ATSAKOMYBĖS SĄVOKA

Teisinė atsakomybė, kiek ji yra teisinė, jos samprata negali būti kil-dinama iš nieko kito, kaip tik iš pačios teisės prigimties. Todėl kaipsuprasime teisę, toks ir bus požiūris į teisinę atsakomybę. Kol vyra-vo etatistinė (normatyvistinė) teisės samprata ir jos lemtas padidėjęspasitikėjimas prievartos priemonėmis siekiant garantuoti socialinętvarką, tol teisinė atsakomybė buvo suprantama tik kaip valstybėsprievarta teisės pažeidėjui taikant jam asmeninio, turtinio, organiza-cinio pobūdžio ribojimus.

Teisinė atsakomybė čia faktiškai tapatinama su sankcijų taikymu,su neigiamais padariniais teisės pažeidėjui. Atsakomybė pradedamateisės pažeidimu ir baigiama teisės pažeidėjo teisių suvaržymu. Šio-mis sąlygomis net buvo sunku įsivaizduoti, kad galima teisinė atsa-komybė, ir nesusijusi su valstybės sankcijų (prievartos) taikymu.

349

TEISES TEORIJA

Todėl absoliuti dauguma autorių, kurie tebesilaiko valstybės pri-mato prieš asmenį tradicijos, tebesilaiko ir tradicinės pažiūros į teisi-nę atsakomybę kaip į valstybės sankcijų taikymą už padarytą teisėspažeidimą. Ir tai suprantama, nes tokio apibrėžimo pakanka teisėspraktikai, ypač tai, kuri teisės įgyvendinimą iš esmės sieja su teisėstaikymu. Jeigu teisės imperatyvų privalomumas garantuojamas tikvalstybės prievarta, tai ir teisinė atsakomybė gali būti tik valstybėsakcija.

Bet jeigu pripažinsime, kad teisės normų privalomumas pirmiau-sia garantuojamas teisinio santykio dalyvių abipuse nauda, tai ir tei-sinė atsakomybė nebebus vien valstybinės veiklos kategorija; ji ne-galės būti tapatinama tik su valstybės prievartos asmeniui taikymujau vien dėl to, kad prievarta nesukuria teisinės atsakomybės, o tikją garantuoja.

Pagrindas formuotis naujam požiūriui į teisinę atsakomybę atsi-randa su pilietinė (demokratinė) teisės samprata, kuri teisę, matėme,aiškina kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovę ir ją pirmiausia plė-toja kaip įrankį, skirtą ne įtvirtinti, palaikyti politinį režimą, o apsau-goti žmogaus teises, garantuoti abipusę santykio dalyvių naudą.

Aiškinant teisinę atsakomybę ne valdžios, o piliečių interesais,ją reikės kildinti ne iš valstybės valios, o iš individų lygiaverčiųmainų - iš subjektinių teisių ir pareigų vienovės ir suprasti ją kaippačių piliečių ir kaip valstybės akciją. Tai įgyvendina gerai žinomądemokratijos principą, kad valstybė įsikiša į piliečių tarpusavio san-tykius tik ten ir tik tada, kur ir kada patys piliečiai negali teisėto-mis priemonėmis išspręsti savo problemų — nepajėgia vykdyti vie-nas kitam pareigų nedalyvaujant valstybės institucijoms.

Tad prieiname prie išvados, kad teisinę atsakomybę, kaip ir ki-tas teisės kategorijas, reikia aiškinti remiantis ta pačia teisių ir pa-reigų vienove. Ir iš tiesų, jeigu atsakomybė teisinė, tai jos turinysgali būti atskleistas tik remiantis pačia teisės esme, kurios formaliišraiška — subjektinių teisių ir pareigų vienovė. Būtent čia reikia ieš-koti teisinės atsakomybės poreikio ir atsakymo į klausimą, kas yrateisinė atsakomybė.

Teisinė atsakomybė — tai teisinis įpareigojimas teisės subjektamsgarantuoti naudojimąsi savo teisėmis atitinkamų pareigų vykdymunurodant, kad tokių pareigų nevykdymas virs atitinkamų teisių pra-radimu.

350

SPECIALIOJI DALIS

Šitaip suprantama teisinė atsakomybė formuoja asmens įsitikini-mą, kad jis vykdo pareigas ne dėl to, kad tokio elgesio iš jo reikalau-ja įstatymas, o todėl, kad pareigų vykdymu jis legalizuoja savo teisesvisuomenėje, kad jo teisės pareigų vykdymu susiderina su kitų asme-nų teisėmis, pasidaro santykinės, kad atsisakydamas vykdyti pareigasjis praranda tų pareigų garantuojamas savo teises.

3.3 TEISINĖ ATSAKOMYBĖ KAIP PROCESAS

3.3.1 POZITYVIOJI TEISINĖ ATSAKOMYBĖ

Teisinės atsakomybės poreikis kyla iš asmens naudojimosi subjekti-nėmis teisėmis. Kadangi savo teisėmis asmuo naudojasi ne šalia vi-suomenės, o visuomenėje, tai jis darosi pavojingas kito asmens tei-sėms, o kartais - ir pats sau. Pavyzdžiui, naudodamasis subjektineteise steigti ir eksploatuoti odų apdirbimo įmonę, asmuo kelia grės-mę kitų žmonių sveikatai (ekologinė grėsmė), o naudodamasis teisevairuoti automobilį, darosi pavojingas ne tik kitų asmenų gyvybei,sveikatai, turtui, bet ir pats sau. Čia negalioja Romos teisės princi-pas: neminem laedit, qui sua jure utitur (niekam nekenkia tas, kasnaudojasi savo teisėmis). Visuomenėje dažniausiai negalima naudo-tis teisėmis vienaip ar kitaip nekeliant grėsmės kito teisėms. Jau sa-kėme, kad tie leidimai, kuriais naudojantis negalima pažeisti kitoasmens teisių, nėra ir subjektinė teisė. Subjektinė teisė gali būti nebet koks leidimas, o tik toks, kuriuo naudojantis gali kilti grėsmėkito teisėms ir kuris įpareigoja tam tikrai pareigai. Kas nekelia grės-mės kito teisei, tam nereikia ir leidimo, nes tai būtų beprasmiška.Leidimas skaityti knygą, sakėme, nėra subjektinė teisė tik todėl, kadskaitymu negalima pažeisti kito asmens teisės. Todėl subjektinė tei-sė kartu apima leidimą ir pareigą naudotis tuo leidimu nepažeidžiantartimo teisės. Nėra subjektinės teisės be pareigos, nes nėra naudoji-mosi teisėmis be grėsmės kito asmens teisėms.

Reikalavimas naudotis savo teisėmis nepažeidžiant kito žmogausteisių ir yra asmens įpareigojimas atsakomybei, t. y. suvokimui, kadnaudodamasis teisėmis jis tampa pavojingas kito asmens teisėms irtodėl privalo naudotis jomis atsargiai, atsižvelgdamas į kito asmensteisę. Atsakomybė — tai tokia asmens psichinė būsena, kai asmuo suvo-kia, kad pareigos vykdymas yra jo subjektinės teisės garantas ir kadnuo šio vykdymo priklauso jo paties teisių likimas. Vadinasi, atsako-

351

TEISES TEORIJA

mybė — tai asmens suvokimas, kad jis naudojasi teisėmis nuolat bū-damas visuomenėje ir dėl to yra jai nuolat atitinkamai įpareigotas.

Jeigu nebūtų subjektinių teisių ir naudojimosi jomis, tai teisi-nės atsakomybės klausimo apskritai nekiltų. Nelaisvas (teisių netu-rintis arba jomis nesinaudojantis) žmogus negali būti atsakingas, nesnėra dėl ko arba už ką būti atsakingam. Prievoles vykdantis asmuoneturi pasirinkimo laisvės, jis priverstas vykdyti svetimos ir neatre-miamos valios paliepimus ir todėl neatsakingas už tokios veikos pa-darinius. Jis negali nevykdyti prievolių, o subjektine teise gali naudo-tis ir gali nesinaudoti arba tik iš dalies naudotis, jeigu suvokia, kadtoks naudojimasis neišvengiamai sukels žalą kitų asmenų teisėms.

Vadinasi, teisinė atsakomybė susijusi ne su prievole, o su parei-ga. Prievolė nėra atsakomybės pavidalas, nes prievolės vykdymas nė-ra vykdytojo subjektinių teisių įgyvendinimas. Baudžiauninkas, sakė-me, uoliai vykdantis prievoles, negali išplėsti savo teisių, nes prievo-lės skirtos įgyvendinti ne vykdytojo, o prievolę nustačiusio subjektoteises. Todėl už padarinius pirmiausiai atsakingas ne vykdytojas, oprievolės nustatytojas (šiuolaikinė tarptautinė teisė šiuo klausimu da-ro tam tikras išlygas nusikaltimų žmonijai atveju). Atsakomybė pir-miausia yra laisvo žmogaus socialinė charakteristika vien todėl, kadji susijusi su naudojimusi subjektinėmis teisėmis. Jau sakėme: kas ne-turi teisių, tas negali jomis ir naudotis, o kas nesinaudoja teisėmis,tas negali pažeisti ir kito teisių, vadinasi, negali būti atsakingas.

Prievolė prievartos priemonėmis griežtai mechaniškai susieja as-menį su visuomene ir jis neturi galimybių pasirinkti bendravimo suja arba buvimo joje būdo. Tuo tarpu pareiga, kiek ji sukuria, legali-zuoja subjektines teises, yra asmens laisvės ir jos plėtros šaltinis, nesleidžia asmeniui pasirinkti buvimo visuomenėje būdą, kurio išraiška- naudojimasis subjektinėmis teisėmis. Pareiga susieja laisvą individąsu visuomene tik subjektinei teisei tarpininkaujant. Būtent subjektiniųteisių pobūdis nustato pareigos pobūdį ir jos intensyvumą.

Neatsitiktinai visiškai atsakingais laikomi tik laisvi ir veiksnūs as-menys, kurie šią teisių priklausomybę nuo pareigų vykdymo suvokiair jai sąmoningai palenkia savo elgesį. Būti atsakingam čia reiškiabūti pareigingam: suvokti, kad naudojimasis teisėmis yra tik tiek le-galus, leistinas, kiek jis garantuojamas pareigos nepažeisti kito asmensteisių, o pažeidimo atveju - įsipareigojimu atlyginti padarytą žalą.

352

SPECIALIOJI DALIS

Todėl į atsakomybės sąvoką būtino elemento teisėmis įeina as-mens suvokimas visų savo subjektinių teisių santykinumo - pri-klausomybės nuo pareigų vykdymo. Niekas visuomenėje negali tu-rėti absoliučių (nuo pareigų nepriklausomų) teisių, nes atleisti nuopareigų - tai atleisti nuo atsakomybės. Būtent suvokimas, kad pa-reigų nevykdymas reikš atitinkamos subjektinės teisės praradimą,ir yra teisinė atsakomybė. Visuomenė tik tiek civilizuota ir darni,kiek visi jos nariai yra saistomi abipusės atsakomybės (teisių irpareigų vienovės).

Iš čia kyla bendra išvada: žmogus negali būti visavertis teisi-nių santykių subjektas, kol negali būti atsakingas - negali vykdytipareigų, proporcingų savo turimoms teisėms. Pareiga yra tas krite-rijus (svarstyklės), kuris vieno teisę vertingumo požiūriu praktiš-kai įvertina, suvienodina su tokia pačia kito asmens teise. Skelbi-nys, kad visi žmonės teisių požiūriu lygūs šalia pareigos, visussulyginančios ne idėjos, o akcijos lygiu, būtų ne tik neteisingas, betir agresyvus.

Asmens suvokimas būtinybės elgtis pagal teisių ir pareigų pu-siausvyros reikalavimą bei šį reikalavimą atitinkantis elgesys ir yraatsakomybė. Ši pusiausvyra palaikoma, arba atsakomybė įgyvendi-nama, dviem būdais: l) vykdant pareigas, kuriomis legalizuojamasnaudojimasis subjektinėmis teisėmis; arba 2) siaurinant subjektinesteises, kai atsisakoma vykdyti teisėms proporcingas pareigas. Šis siau-rinimas jau vykdomas valstybės prievartos priemonėmis.

Atsižvelgiant į tai, kuriuo iš šių būdų yra palaikoma konkretausasmens teisinio statuso teisių ir pareigų pusiausvyra, teisinė atsako-mybė gali būti skirstoma į pozityviąją ir negatyviąją.

Pozityvioji teisinė atsakomybė - tai asmens suvokimas, kad nau-dodamasis subjektinėmis teisėmis jis privalo vykdyti atitinkamas pa-reigas ir savanoriškai atlyginti žalą, jei ši bus padaryta, kito as-mens teisėms.

Pozityvioji teisinė atsakomybė - tai ne tik žinojimas, kaip rei-kia elgtis artimo teisės atžvilgiu naudojantis teisėmis, bet ir žinoji-mas, kodėl šitai reikia daryti ir kokių teisių praradimą reikš atsisa-kymas vykdyti pareigas. Ši teisinės atsakomybės forma rodo dvasi-nę, socialinę asmens brandą, gebėjimą suvokti, kad jis gyvena vi-suomenėje ir žino, ką reiškia joje gyventi.

353

TEISES TEORIJA

Šitaip suprantamą atsakomybę sudaro trys struktūriniai elemen-tai: naudojimasis teisėmis ir iš jo išplaukiančios dvejopo pobūdžiopareigos:

1) Naudojimasis subjektinėmis teisėmis. Jis įkūnija teisinės at-sakomybės sampratoje demokratinę idėją dėl individo primato priešvalstybę, nes nurodo, kad ne iš valstybės, o iš individo interesų ky-la teisinės atsakomybės iniciatyva, šaltinis ir poreikis (suinteresuo-tumas). Būtent naudojimasis teisėmis paaiškina, kodėl būti atsakin-gam naudinga ne tik visuomenei, bet ir pačiam teisinės atsakomy-bės subjektui. Atsakomybė šiuo atveju ne atnešama asmeniui iŠ ša-lies, o kyla iš jo paties teisių ir siekio jomis naudotis nepažeidžiantartimo teisių.

2) Pareiga naudotis savo teisėmis kito asmens teisėms nepavo-jingu būdu. Teise laikyti šunį bus naudojamasi atsakingai, jeigu šuovedžiojamas už pavadėlio ir su antsnukiu; naudojantis teise gauti kre-ditą, pozityvioji teisinė atsakomybė bus asmens pareiga taip organi-zuoti savo veiklą, pajamų ir išlaidų balansą, kad būtų išsaugomas as-mens gebėjimas laiku mokėti kreditoriui palūkanas ir grąžinti kreditą.

3) Pareiga savanoriškai atlyginti kitam asmeniui padarytą ža-lą, atsiradusią nesugebėjus naudotis savo teisėmis nepažeidžiant ki-to asmens teisių. Ši būtinybė atlyginti žalą kyla iš to fakto, kad,pagal teisių ir pareigų pusiausvyrą, bet kuris žalos padarymas kitoasmens teisėms visada reiškia žalos padarymą savo paties teisėms.

Būdingas pozityviosios, arba aktyviosios, atsakomybės požymis,kad ji įgyvendinama netaikant sankcijų. Savanoriškas žalos atlygini-mas nėra sankcija. Tai pačių piliečių tarpusavio įsipareigojimų (su-tartiniai) santykiai, iš kurių ir kyla abipusė pozityvioji atsakomybė.Atlygindamas žalą, pats asmuo sumažina savo turtines teises tiek,kiek jam nepavyko naudotis teisėmis nepažeidžiant artimo teisės. Kitoasmens teisių pažeidimas čia visada yra netyčinis ir visada eina kartusu savo kaltės pripažinimu ir savanorišku žalos atlyginimu. Jeigutokio prisipažinimo nėra, keičiasi atsakomybės forma.

Į pozityviąją atsakomybę, netaikančią sankcijų, ilgą laiką žiūrė-ta ne kaip į teisinę, o kaip į moralinę atsakomybę ir dėl to, kad jilaikyta praktiškai mažai reikšminga. Ir vis dėlto pozityvioji atsa-komybė yra ne moralinė, o teisinė, nes ji suponuoja pareigų vyk-dymo privalomumą, garantuojamą valstybės prievarta: jeigu parei-ga atlyginti padarytą žalą nebus vykdoma savanoriškai, tai pozity-

354

SPECIALIOJI DALIS

vioji atsakomybė būtinai virs negatyviąja — žalos atlyginimas busišieškomas valstybės prievartos priemonėmis. Ši valstybinės prie-vartos taikymo galimybė yra pakankama, kad būtinybės elgtis pa-gal teisių ir pareigų pusiausvyrą suvokimas būtų praktiškai reikš-mingas.

Pozityvioji atsakomybė užtikrina nekonfliktišką asmens naudo-jimąsi savo teisėmis. Ji itin svarbi pilietinėje visuomenėje, kai as-muo pirmiausia elgiasi atsakingai ne iš baimės patirti valstybės prie-vartą, o dėl to, kad suvokia save kaip asmenybę ir mato ja esantkitą žmogų, kuris kito asmens teises brangina dar ir todėl, jog bran-gina savąsias. Dėl šio požiūrio būtinybę atlyginti padarytą žalą as-muo supranta kaip natūralų ir sudedamąjį naudojimosi savo teisė-mis visuomenėje elementą. Žalos atlyginimas - tai būtinos naudoji-mosi teisėmis „išlaidos".

Civilizuotoje visuomenėje vyrauja pozityvioji teisinė atsakomy-bė, nes dauguma tokios visuomenės narių nori būti laisvi ir orūs; otokie jie gali išlikti tik vykdydami pareigas, legalizuojančias jų teises.

Šitaip suprantama pozityvioji teisinė atsakomybė tampa nuolati-nė, kaip kad nuolatinis yra naudojimasis teisėmis ir jį legalizuojan-tis pareigų vykdymas. Kol naudojamės teisėmis, tol esame įpareigo-ti būti atsakingi - vykdyti atitinkamas pareigas. Tai teisėtas elgesys,pačių piliečių savivaldos priemonė.

Šia teisinės atsakomybės forma teisininkai praktikai mažiau do-misi, nes šiame procese jie mažiausiai reikalingi. O jeigu reikalingi,tai veikiau kaip advokatai, padedantys piliečiams geriau išmanyti savoteises ir pareigas. Jeigu subjektinės teisės įgyvendinamos nepažei-džiant kito asmens teisių, tai teisininkams kaip ir nėra kas veikti.Jie tarsi iš šalies stebi šį savaiminį teisių ir pareigų vienovės funk-cionavimą konkrečiuose piliečių santykiuose, kuris kartu yra ir tei-sinės atsakomybės nuolatinis įgyvendinimas. Piliečiai savanoriškaivykdo pareigas, vadinasi, yra atsakingi, nes nori išsaugoti turimasteises, jomis naudotis. Čia pagrindinis teisinės atsakomybės garan-tas - abipusė nauda.

Ir tik kai pats teisių turėtojas nenori savo laisvu apsisprendimuvykdyti jo teises legalizuojančių pareigų (veikti atsakingai), jį tampačiam imperatyvui palenkia valstybės prievarta. Pozityvioji teisinėatsakomybė tada pereina į negatyviąją, susijusią su prievartos taiky-mu ir valstybės dalyvavimu.

355

TEISĖS TEORIJA

3.3.2 NEGATYVIOJI, ARBA RETROSPEKTYVI, TEISINĖ ATSAKOMYBE

Negatyvioji teisinė atsakomybė - tai valstybės akcija, kai valstybėpriverčia vieną iš teisinio santykio šalių. įvykdyti kitos šalies naudaipareigą arba susiaurina teisės pažeidėjo subjektines teises iki jo pa-ties susisiaurintų pareigų apimties. Arba trumpiau: tai teisės pažei-dėjo subjektinių teisių praradimas arba susiaurinimas tokia apimti-mi, kokio pobūdžio pareigos vykdymo ir kokia apimtimi jis atsisa-kė. Šiuo požiūriu negatyvioji teisinė atsakomybė iš esmės sutampasu teisingumo vykdymu. Jos įgyvendinimo įrankis — sankcija ir josprievartinis taikymas.

Šią teisinės atsakomybės formą kai kurie autoriai vadina retros-pektyvia dėl to, kad prievarta taikoma už praeityje padarytą teisėspažeidimą - atsisakymą vykdyti pareigas. Ji pradeda veikti ten, kursustojo, kur nepajėgė garantuoti teisių ir pareigų pusiausvyros pozi-tyvioji teisinė atsakomybė, kur konkretus asmuo ar organizacija nau-dojasi subjektinėmis teisėmis nevykdydami atitinkamų pareigų (nu-stojo būti atsakingi). Negatyvioji teisinė atsakomybė siekia užtikrin-ti asmens teises legalizuojančių pareigų vykdymą tais atvejais, kaitokių pareigų vykdymo nepajėgė užtikrinti abipusė nauda. Valstybėtaiko teisės pažeidėjui prievartą, kad, siaurindama jo teises, mažintųjo pavojingumą visuomenei. Pavyzdžiui, asmuo, padaręs autoavarijąir neatlyginęs padarytos žalos, turėtų prarasti teisę vairuoti automo-bilį, nes ši teisė virstų neleistina privilegija.

Ši teisinės atsakomybės forma - tai toks asmens teisių ir parei-gų pusiausvyros atkūrimas, kuris jau vykdomas valstybinės prievar-tos priemonėmis. Todėl be sankcijų ši atsakomybės forma neįmano-ma. Sankcija čia yra priemonė, leidžianti grąžinti teisės pažeidėjoteisiniam statusui teisių ir pareigų pusiausvyrą, kuri buvo pažeistaatitinkamos pareigos nevykdymu. Sankcija yra ir teisių siaurinimomastelis, nurodantis, kokia teisės pažeidėjo teisė siaurinama, likvi-duojama ir kokia apimtimi.

Todėl čia galioja visos definicijos, kurios apibrėžia teisinę atsa-komybę kaip valstybės prievartos taikymą teisės pažeidėjui:

„Teisinė atsakomybė — tai taikymas teisės pažeidėjui valsty-bės prievartos, kurios pobūdis ir mastas nustatytas pažeistosteisės normos sankcijoje."

(M. N. Marčenko)

356

SPECIALIOJI DALIS

„Teisės pažeidėjo pareiga iškęsti valstybinės valdžios daromusjam nemalonumus, numatytus įstatymo ir skiriamus už pada-rytą teisės pažeidimą."

(V. V. Lazarevas)

„Teisinė atsakomybė — tai valstybinio poveikio priemonių, su-keliančių teisės pažeidėjui neigiamų padarinių, taikymas."

(R. Z. Lifšicas)

„Teisinė atsakomybė ~ tai dėl teisės pažeidimo atsiradęs tei-sinis santykis tarp valstybei atstovaujančios institucijos ir tei-sės pažeidėjo, kuriam nustatoma pareiga iškęsti nemaloniuspadarinius už reikalavimų, suformuluotų teisės normoje, pa-žeidimą."

(I. N. Siniakinas)

„Teisinė atsakomybė — tai valstybinis poveikis teisės pažeidė-jui, kuris pasireiškia visuomeniniu, valstybiniu pažeidėjo pa-smerkimu, asmeninio, turtinio ir organizacinio pobūdžio apri-bojimų jam taikymu."

(Valstybės ir teisės teorija, 1989)

„Teisinė atsakomybė - tai situacija, kai vienas asmuo turi tei-sę reikalauti, o kitas teisėtai patiria to reikalavimo padarinius."

(R. Paundas)

Negatyvioji teisinė atsakomybė yra pozityviosios atsakomybės tę-sinys ir garantas. Todėl ji ~ antrinė, o pozityvioji atsakomybė -pirminė (pagrindinė) teisinės atsakomybės forma. Ypač tai išryškėjademokratinėje visuomenėje, kai jos teisė nustoja būti represinė irpozityviosios teisės įgyvendinimas pirmiausia garantuojamas abipuseteisinio santykio dalyvių nauda.

Šitaip suprantama negatyvioji teisinė atsakomybė apibrėžia vals-tybės vietą teisinės atsakomybės atžvilgiu demokratinėje visuome-nėje. Valstybė, įgyvendindama negatyviąją atsakomybę, taikydamasankcijas, vykdo teisingumą - juridiškai įformina tokią asmens tei-sinio statuso padėtį, kurią pats asmuo susikuria atsisakymu vykdy-ti savo teises legalizuojančias pareigas. Todėl negatyvioji teisinėatsakomybė - tai tik teisės pažeidėjo teisinio statuso teisių ir pa-reigų pusiausvyros atkūrimas žemesniu lygiu padarius teisės pa-žeidimą.

357

TEISES TEORIJA

Šia teisinės atsakomybės forma labiausiai domisi teisininkai prak-tikai, nes čia reikia taikyti valstybės prievartą, todėl reikia sukurti sank-cijų taikymo procedūras ir taikymo ideologiją, sprendžiančią, kokiassubjektines teises ir kiek būtina siaurinti. Nedemokratinėse visuome-nėse vyraujant viešajai teisei, baudžiamosios teisės požiūris į teisinęatsakomybę buvo tapatinamas su teisine atsakomybe apskritai.

3.3.3 DVI TEISINĖS ATSAKOMYBĖS

STADIJOS: POZITYVIOJI IR NEGATYVIOJI

Abu šiuos požiūrius į teisinę atsakomybę šiandien reikia sujungtiį vientisą procesą, nes šis geriausiai atskleidžia teisinės atsakomy-bės esmę. Šie požiūriai susijungia tik jeigu teisinę atsakomybę kil-diname iš subjektinių teisių ir pareigų vienovės - bendro metodo-loginio pagrindo suprasti tiek pozityviąją, tiek negatyviąją teisinęatsakomybę. Ši vienovė padeda suvokti, kad iš esmės yra ne dvisavarankiškos teisinės atsakomybės formos, o viena, tęstinė teisinėatsakomybė — procesas, kuris prasideda pozityviąja ir prireikus bai-giasi negatyviąja:

1) pozityvioji atsakomybė - nuolatinis asmens įsipareigojimasir įpareigojimas garantuoti naudojimąsi teisėmis atitinkamų pareigųvykdymu;

2) negatyviosios atsakomybės paskirtis — kompensuoti pozity-viosios nepakankamumą, t. y. susiaurinti asmens teises tokia apimti-mi, kokia tų teisių turėtojas atsisakė vykdyti pareigas, kuriomis jisprivalėjo legalizuoti naudojimąsi savo teisėmis.

Pozityvus požiūris į teisinę atsakomybę turi įgyti pirmumą ga-rantuojant teisių ir pareigų vienovę, nes valstybės prievarta, su ku-ria etatistinė teisės samprata sieja teisinę atsakomybę, kaip sakėme,nesukuria pačios teisinės atsakomybės, o tik garantuoja ją.

Požiūris į teisinę atsakomybę kaip procesą padeda nuolat išlai-kyti subjektinėmis teisėmis besinaudojantį asmenį visuomenėje, o patįnaudojimąsi teisėmis - pavaldų teisingumo, teisėtumo, žmoniškumoir civilizuotumo principams.

3.3.4 TEISINĖS ATSAKOMYBĖS ATSIRADIMO SĄLYGOS (PAGRINDAI)

Jeigu yra dvi teisinės atsakomybės stadijos, ar formos, tai privalobūti ir du skirtingi teisinės atsakomybės atsiradimo pagrindai.

358

SPECIALIOJI DALIS

Pozityviosios atsakomybės atsiradimo pagrindai yra:1) teisės norma, kurios pagrindu atsiranda konkreti subjektinė

teisė ir įpareigojimas garantuoti ją atitinkamu pareigų vykdymu;2) naudojimasis subjektine teise;3) žalos padarymas naudojantis šia teise.

Naudojimasis teise kartais dar turi remtis specialiu leidimu. Pa-vyzdžiui, asmuo, įsigijęs nuosavybės teise automobilį - didesnio pa-vojaus kitų asmenų teisėms šaltinį, ir norėdamasis juo naudotis, darturi įgyti specialią subjektinę teisę jį vairuoti, kuri liudija, kad to-kios teisės turėtojas pajėgus naudotis automobiliu keldamas mini-malią grėsmę kitų asmenų teisėms. Ji apibūdina tos teisės turėtojoatsakingumo laipsnį (dvasinį ir fizinį pajėgumą naudotis tuo daiktukito asmens teisei mažiausiai pavojingu būdu). Pirmosios dvi sąly-gos yra pakankamas pagrindas atsirasti pozityviajai atsakomybei.

Asmens gebėjimą būti atsakingam (vykdyti jo teises legalizuo-jančias pareigas) dažniausiai rodo jo deliktinis veiksnumas (gebėji-mas atlyginti žalą), o tam tikrais atvejais ir specialusis teisnumas,kuris suteikia asmeniui leidimą imtis tam tikros veiklos ir vykdytiiš jos specifikos kylančias pareigas. Pavyzdžiui, valstybės pripažintatvarka gautas teisininko ar mediko diplomas leidžia verstis tam tik-ra profesine veikla. Verslo atveju juridinis pagrindas naudotis kon-krečia subjektinė teise dar yra valstybės institucijų išduodamas spe-cialus leidimas (licencija atidaryti privačią teisės paslaugų firmą, pri-vatų stomatologijos kabinetą), kuris yra asmens (asmenų) ir valsty-bės institucijos sutartis dėl abipusės atsakomybės.

Negatyviajai teisinei atsakomybei atsirasti reikalingos tokios są-lygos:

1) teisės norma, įpareigojanti teisės subjektą vykdyti pareigas,legalizuojančias jo teises, - ši sąlyga yra bendra abiem atsakomy-bės formoms;

2) teisės pažeidimas (atsisakymas vykdyti pareigas, su kuriomisĮstatymas sieja naudojimąsi teisėmis);

3) negatyviosios teisinės atsakomybės subjektas gali būti tik kal-tas asmuo, organizacija. Kaltė yra subjektyvusis teisinės atsakomy-bės pagrindas. Asmuo gali atsakyti tik už kaltai padarytą veiką. Jei-gu jo veiksmuose nėra kaltės, tai jis neatsako už tokius veiksmus,nors jais ir būtų padarytą žala teisės saugomoms vertybėms. Asmuo,teismo pripažintas nepakaltinamu, nėra teisinės atsakomybės subjek-

359

TEISĖS TEORIJA

tas, nors ir būtų padaręs žalos kito asmens teisėms. Tada pripažįsta-ma, kad jo veikoje nėra teisės pažeidimo sudėties, o tik žala, kuriosatsiradimo priežastys prilyginamos gamtos stichijai. Remdamasis taveika teismas priima nutartį paskirti asmeniui priverstinį gydymą,kuris laikytinas visuomenės priemone valdyti gamtos stichiją. Civi-linėje teisėje teisinė atsakomybė gali atsirasti ir be kaltės, remiantisvien materialiąja žala. Civilinis kodeksas nustato civilinę atsakomy-bę didesnio pavojaus šaltinio savininkui be kaltės: „Organizacija pri-valo atlyginti žalą, padarytą dėl jos darbuotojų kaitės, jiems einantsavo darbines (tarnybines) pareigas" (CK 484 str.), taip pat atlygintižalą privalo ir didesnio pavojaus šaltinio savininkas (CK 493 str.). Pa-vyzdžiui, firmos samdomas vairuotojas, vairuodamas firmos automo-bilį, padaro žalą kitų asmenų teisėms. Pareiga atlyginti žalą atsirandane tik pačiam vairuotojui, bet ir automobilio savininkei - firmai, ku-ri, atlyginusi vairuotojo padarytą žalą, įstatymo nustatyta tvarka galipareikšti kaltam savo darbuotojui grįžtamąjį ieškinį (CK 495 str.). Tuopačiu principu galima grįsti ir valstybės atsakomybę piliečiams, kaijiems padaro žalą valstybės tarnautojai, eidami savo tarnybines parei-gas. Valstybės tarnautojų įgaliojimai čia laikytini didesnio pavojausšaltiniu, todėl už jų padarytą žalą piliečiams pirmiausia atsako vals-tybė, suteikusi tiems asmenims valdinius įgaliojimus;

4) teisės taikymo aktas, kuris yra juridinis pagrindas pritaiky-ti teisės normoje nustatytas sankcijas konkretaus teisės pažeidėjoteisėms.

Tik esant visoms šioms keturiomis sąlygoms, atsiranda pagrin-das taikyti negatyviąją teisinę atsakomybę.

3.3.5 NEGATYVIOSIOS TEISINĖS ATSAKOMYBĖS RŪŠYS

Pagal teisės pažeidimo rūšį teisinė atsakomybė paprastai skirstoma įbaudžiamąją, administracinę, civilinę, drausminę ir materialiąją.

Baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia negatyviosios teisinėsatsakomybės rūšis, kurią taiko teismai už pavojingiausius teisės pa-žeidimus - nusikaltimus. Tik nustatyta asmens veiksmuose nusikal-timo sudėtis gali būti pagrindas traukti jį baudžiamojon atsakomy-bėn. Ji taikoma remiantis specialiu teisės taikymo aktu - teismonuosprendžiu skiriant tokias sankcijas kaip įkalinimas (laisvės atėmi-mas), turto konfiskavimas, pataisos darbai, bauda, teisės eiti tam tik-ras pareigas suspendavimas tam tikram laikui.

360

SPECIALIOJI DALIS

Asmeniui padarius nusikaltimą ir iškėlus jam baudžiamąją by-lą, tarp teisės pažeidėjo ir valstybės (teismo, prokuroro kaip valsty-bės atstovų) atsiranda baudžiamųjų įstatymų (materialiųjų ir proce-so) reguliuojami teisiniai santykiai, kurių vienas iš dalyvių - valsty-bė (atstovaujama teisėsaugos institucijų) įgyja teisę ir pareigą taiky-ti nusikaltimą padariusiam asmeniui įstatymo numatytas sankcijas,o kitas to santykio subjektas - teisės pažeidėjas, privalo atlikti jamskirtą bausmę (taikstytis su savo teisių siaurinimu ar likvidavimu).

Baudžiamoji atsakomybė skiriasi nuo kitų valstybės prievartospriemonių tuo, kad ji yra viešo pobūdžio. Tai reiškia, kad paskirtibausmę turi teisę tik valstybė per savo įgaliotas institucijas - teis-mą. Tik teismas gali pripažinti asmenį kaltu padarius nusikaltimą irskirti jam kriminalinę bausmę. Baudžiamoji atsakomybė palieka tamtikrą juridinį padarinį - teistumą, su kuriuo gali būti siejamas tamtikrų teisių ribojimas arba bausmių sugriežtinimas asmeniui pakar-totinai nusikaltus.

Administracinė atsakomybė taikoma už administracinės teisėspažeidimus, t. y. už mažiau pavojingus teisės pažeidimus, aprašytusATPK normose. Remiantis administracine atsakomybe užtikrinamasįvairių teisės šakų (administracinės, darbo, ūkinės, finansų ir kt.) nor-mose nustatomų draudimų, įpareigojimų privalomumas. Ją taiko vals-tybės institucijos: teismai, įvairios inspekcijos, pareigūnai. Pagrindinisadministracinės atsakomybės teisinis aktas — Administracinių teisėspažeidimų kodeksas, kuris aprašo, kokiais veiksmais pažeidžiami regu-liacinių teisės normų draudimai ir kokios administracinės sankcijosuž tai taikomos. Šis kodeksas nustato tokį administracinių sankcijųsąrašą: įspėjimas, bauda, atlygintinas daikto, kuris buvo administraci-nio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, paė-mimas arba konfiskavimas, atėmimas piliečiui suteiktos specialios tei-sės (teisės vairuoti automobilį turėti ginklą ir kt.), pataisos darbai,administracinis areštas, nušalinimas nuo darbo (pareigų) (ATPK 21 str.).

Civilinė atsakomybė yra turtinio pobūdžio ir taikoma asmeniuiar organizacijai (juridiniam asmeniui) už sutartyje prisiimtų įsipa-reigojimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą, taip pat padarius ža-lą kito asmens teisėms. Tokios atsakomybės sankcijos yra netesy-bos: a) sutartyje nustatyta bauda už sutartinių įsipareigojimų nevyk-dymą arba netinkamą įvykdymą (praleistas įsipareigojimo įvykdy-mo terminas); ir b) delspinigiai, suma, mokama už pareigos įvykdy-

361

TEISĖS TEORIJA

mo terminų praleidimą skaičiuojant už kiekvieną termino praleistądieną, savaitę, dekadą ir t. t. (CK 195 str.)

Drausminą atsakomybę taiko įmonės, įstaigos administracija savopavaldiems darbuotojams už darbo drausmės pažeidimus. Sankcijos -pastaba, papeikimas, griežtas papeikimas, laikinas pervedimas į mažiauatlyginamą darbą, pareigų pažeminimas, atleidimas iš darbo ir kita.

Skiriamos trys drausminės atsakomybės rūšys: 1) drausminė at-sakomybė pagal įstaigos darbo vidaus taisykles; 2) pavaldumo tvarkapagal drausmės statutą (kariuomenė, policija ar kita sukarinta or-ganizacija); ir 3) pagal nuostatus, kurie gali galioti kai kuriose mi-nisterijose. Pirma drausminės atsakomybės rūšis galioja visiems dar-bininkams ir tarnautojams, dirbantiems pagal samdos sutartį, ir tai-koma įstaigos vadovo už darbo drausmės pažeidimą; antruoju atve-ju (pavaldumo tvarka) drausminė atsakomybė taikoma pareigūnams,turintiems priėmimo į darbą ir atleidimo iš darbo teisę, taip pat ei-nantiems pareigas konkurso (rinkimų) pagrindu. Statutuose ar įsta-tuose kaitų su bendrosiomis normomis gali būti griežtesnių sankci-jų, taikomų tam tikrų ministerijų tarnautojams.

Materialioji atsakomybė — tai darbdavių ir darbuotojų tarpusaviopareiga atlyginti turtinę (materialiąją) žalą, atsiradusią jiems pažeidusdarbo sutarties sąlygas.

3.4 TEISINĖS ATSAKOMYBĖS PRINCIPAI

Tai pagrindinės idėjos, metodologiniai orientyrai, kuriais turi va-dovautis valstybės institucijos ir pareigūnai, turintys teisę taikyti tei-sines sankcijas.

Teisinės atsakomybės principai kyla iš tų tikslų, kurie keliamiteisinei atsakomybei: 1) sumažinti teisės pažeidėjo subjektines teisesiki jo paties susimažintų pareigų apimties (teisingumo vykdymas);2) atlyginti žalą, padarytą teisės pažeidimu; 3) ugdyti žmonių pa-garbą teisei ir teisingumui; 4) vykdyti teisės pažeidimą prevenciją.Šie tikslai yra bendri abiem teisinės atsakomybės formoms. Jų įgy-vendinimas grindžiamas kiek skirtingais principais. Pozityviajai at-sakomybei būdingesni tokie principai:

1) Sutarčių reikia laikytis. Tai reiškia, kad asmuo, naudodamasissubjektine teise, privalo vykdyti iš tos teisės išplaukiančias konkre-čias pareigas, su kuriomis įstatymas ar sutartis sieja naudojimosi jalegalumą.

362

SPECIALIOJI DALIS

2) Žala, kuri padaroma naudojantis savo teisėmis, turi būti at-lyginama. Negatyvioji šio principo modifikacija gali būti principas:,Nė vienas žmogus neturi pasipelnyti iš to, ką jis padarė bloga. "(R. Krossas)

3) Teisėtumo principas. Jis reiškia, kad teisinė atsakomybė tai-koma tik už įstatyme numatytą veiką, ir pagal proceso teisės regla-mentuotas procedūras.

4) Pagrįstumo principas:, teisinė atsakomybė gali būti taikomatik nustačius objektyvią tiesą - teisės pažeidimo faktą ir su juo su-sijusias aplinkybes.

5) Teisingumo principas. Jis reikalauja, kad teisinė atsakomybėpirmiausiai reikštų atkūrimą teisės pažeidėjo subjektinių teisių ir jopareigų pusiausvyros, kuri buvo pažeista teisės pažeidimu: teisės įgijopersvarą prieš pareigas.

Šio principo įgyvendinimas turi kai kurių procesinių ypatumų:

a) Neleistina taikyti baudžiamosios atsakomybės už nusižengimus.

b) Įstatymas, nustatantis baudžiamumą arba sunkinantis atsa-komybę, atgal negalioja.

c) Jeigu teisės pažeidimu padaroma žala, kurią galima rea-liai atkurti (grąžinti pavogtą daiktą natūra), tai taikomos sank-cijos privalo garantuoti tokį teisių atkūrimą.

d) Jeigu teisės pažeidėjas padarė negrįžtamą žalą kito tei-sėms, tai teisinės atsakomybės (jos sankcijų) griežtumas turiatitikti padarytos žalos mastą ir neteisėtos veikos pavojingu-mo visuomenei laipsnį. Pasak Č. Bekarijos, norint teisingai nu-bausti, reikia siekti, kad „skausmai, daromi bausme, viršytųmalonumą, gaunamą nusikalstant"101.

e) Kiekvienas asmuo, padaręs teisės pažeidimą, teisine tvarkaatsako tik už savo konkrečius neteisėtus veiksmus.

J) Už vieną teisės pažeidimą galima tik viena teisinė bausmė(non bisin idem - antrą kartą už tą patį nebaudžiama). Taigalioja tik baudžiamajai ir administracinei atsakomybei, nesjos negali būti taikomos kartu (negalima skirti administraci-nės baudos už kelių eismo taisyklių pažeidimą, jeigu už jįiškelta baudžiamoji byla, nes baudžiamosios sankcijos, būda-

101 Bekarija Č. Apie nusikaltimus ir bausmes. Vilnius, 1992. P. 63.

363

TEISĖS TEORIJA

mos sunkesnės, apima administracines, esančias švelnesnes).Be to, tokiu atveju yra ne nusižengimas, o nusikaltimas.

Kai teisės pažeidimu padaroma žala kompleksiniam objektui, ku-rį saugo kelios teisės normos, tai teisinė atsakomybė atsiranda pagalkiekvieną teisės normą. Kartu gali eiti baudžiamoji ir civilinė, ad-ministracinė ir civilinė atsakomybės rūšys (kelių eismo taisyklių pa-žeidimo atveju, kai padaroma žala kito asmens teisėms, skiriama ad-ministracinė bauda, kurios paskyrimas neatleidžia teisės pažeidėjonuo pareigos atlyginti padarytą materialiąją žalą remiantis civilineteise, nes imperatyvas atlyginti žalą nėra bausmė, o tik savo teisiųgarantas. Tai išplaukia iš pačios teisės, kaip subjektinių teisių ir pa-reigų vienovės, prigimties: žalos kito asmens teisei padarymas su-prantamas taip, tarsi asrnuo, naudodamasis viena savo teise, būtųpadaręs žalos kitai savo teisei.

Baudžiamųjų sankcijų paskyrimas taip pat neatleidžia nuo pa-reigos atlyginti padarytą materialiąją žalą, nes teisės pažeidimas nė-ra priemonė pasipelnyti ar padidinti savo teisių reikšmingumą.

Tai patvirtina minėtą teiginį, kad teisinės atsakomybės įgyven-dinimas - tai teisingumo vykdymas.

6) Tikslingumo principas reikalauja nustatyti teisės pažeidėjuitaikomos poveikio priemonės ir teisinės atsakomybės tikslų atitiki-mą. Tai bausmių (sankcijų) individualizavimas įstatymo numatyta ap-imtimi atsižvelgiant į padaryto teisės pažeidimo sunkumą, pažeidėjoasmenybę ir aplinkybes, kuriomis teisės pažeidimas padarytas. Jeiguteisinės atsakomybės tikslai gali būti pasiekti realiai netaikant teisėspažeidėjui teisinio poveikio priemonių, tai jos netaikomos (visuo-meninio poveikio priemonių taikymas, nuosprendžio vykdymo ati-dėjimas ir kt.). Šiuo principu siekiama išreikšti teisinės atsakomy-bės auklėjamąją, prevencinę, humanistinę prasmę.

7) Atsakomybės neišvengiamumo principas — tai bausmės (tei-sių praradimo) neišvengiamumas padarius teisės pažeidimą. Jis rei-kalauja, kad kiekvienas teisės pažeidimas (pareigų atsisakymas) bū-tų valstybės pastebėtas ir išaiškintas, taptų visuomenei žinomas irkad teisės pažeidėjui būtų taikomos teisinio poveikio priemonės. Tei-sinės atsakomybės neišvengiamumas - svarbiausia jos veiksmingu-mo sąlyga. „Įsitikinimas, kad bausmė neišvengiama (nors ir švelni)visada padarys didesnį įspūdį negu baimė žiaurios bausmės, bet nuo

364

SPECIALIOII DALIS

kurios dar yra viltis išsigelbėti."102 Kad šis principas būtų įgyven-dintas, reikia ne tik didelio teisėsaugos sistemos darbuotojų profe-sionalumo, bet ir atitinkamo visuomenės nepakantumo teisės pažei-dimams, aktyvaus jos dalyvavimo išaiškinant teisės pažeidėjus.

Bausmės neišvengiamumas padidina teisėto elgesio ir pačios tei-sės socialinį vertingumą, rodo jos asmeninį ir visuomeninį naudin-gumą, padeda įveikti teisinį nihilizmą kaip pačiai asmenybei pavo-jingą nuostatą. Ir atvirkščiai — šio principo nevykdymas daro teisėspažeidimą priemone, didinančia teisės pažeidėjo socialinį reikšmin-gumą (nebaudžiamas mokesčių nemokėjimas neteisėtai didina fir-mos pelną ir jos konkurencinį pajėgumą, pažeidžia reikalavimą plė-toti verslą vienodo teisinio reguliavimo sąlygomis, teisėtai besiel-giantys piliečiai pasijunta nuskriausti ir pažeminti, jiems užkrauna-ma prievolė kompensuoti teisės pažeidėjų visuomenei daromą žalą- užtikrinti teisės pažeidėju privilegijas, kurias jie susikuria teisėspažeidimu).

8) Teisinės atsakomybės veiksmingumo principas. Tai teisinėsatsakomybės poveikio žmonių teisinei sąmonei ir jų elgesiui veiks-mingumas. Jis susijęs ir su teisinės atsakomybės taikymo operaty-vumu. Jis teigia, kad teisinė atsakomybė bus tuo veiksmingesnė, juoanksčiau ji atsiras. Kai teisės pažeidimas visuomenės jau pamirštas,teisės pažeidėjo patraukimas teisinėn atsakomybėn netenka savo ak-tualumo (koks gali būti teisinės atsakomybės taikymo, sakysime, Sau-sio 13 dienos perversmininkams, veiksmingumas, kai ši byla buvonagrinėjama vos ne dešimt merų). Juo mažiau praeis laiko nuo nu-sikaltimo padarymo iki bausmės skyrimo, tuo didesnis bus preven-cinis bausmės poveikis.

102 Bekarija Č. Apie nusikaltimus ir bausmes. Vilnius, 1992. P. 74.

365

VII SKYRIUS

TEISĖS VEIKSMINGUMAS

1. TEISINĖ KULTŪRA IR JOS SANTYKISSU TEISINE SĄMONE

Teisinės kultūros kategorija įtraukiama į teisinę apyvartą tam, kadja remiantis būtų galima įvertinti pavienio asmens ir visos visuome-nės pasiektą gebėjimą gyventi pagal teisės reikalavimus, įsitikinti,kokiomis žmogaus teisių gynybos ir socialinės santarvės pasiekimopriemonėmis visuomenė disponuoja ir kiek žmonių tarpusavio san-tykiai, politiniai sprendimai yra realiai paveikti teisės, t. y. nutolęnuo „gamtinių" santykių, grindžiamų jėga ir viešpatavimu. Įvertintišį žmonių įdirbį socializuojant tarpusavio santykius teisinės kultūrossąvoka vartojama todėl, kad kultūra yra forma, kuria apibendrina-mai reiškiasi žmonių pertvarkomoji veikla tiek gamtinės aplinkos,tiek tarpusavio santykių atžvilgiu. Kaip keičiama gamtinė žmogausgyvenimo aplinka, taip „perdirbami" (socializuojami, humanizuoja-mi) ir žmonių santykiai. Socializuoti šiuos santykius - tai, sakėme,suteikti jiems teisinių santykių pavidalą, kad jie tiktų vienodai ga-rantuoti visų visuomenės narių saugą. Todėl kai kalbame apie teisi-nę kultūrą, tai pirmiausia mąstome apie visuomenės gebėjimą kurtiveiksmingas žmogaus teisių gynimo priemones ir tos visuomenės no-rą bei gebėjimą praktiškai naudotis tomis priemonėmis, socializuotijomis savo elgesį.

Todėl teisinė kultūra gali būti suprantama dvejopai - objektiniuir subjektiniu požiūriu. Objektiniu požiūriu teisinė kultūra — tai vi-suma žmogaus sukurtų teisinių priemonių ir procedūrų skirtų nor-minti, socializuoti savo elgesį. Į jos apimtį tada patenka visa teisinėsistema: teisinės idėjos (doktrina), teisėkūros procedūros, teisės nor-mos, teisinė santykių apdorojimo technika, teisės sistema, teisiniaisantykiai, taip pat valstybė su savo teisėkūros ir teisėsaugos institu-cijomis bei jų funkcijomis, ir patenka tik todėl, kad tai yra žmonių

367

TEISĖS TEORIJA

kūriniai, skirti sukultūrinti tų pačių žmonių tarpusavio santykius, da-ryti juos tinkamus garantuoti kiekvieno asmens saugumą ir gerovę.Tai ekstensyvioji teisinės kultūros samprata.

Bet visos šios teisinės priemonės savaime neveikia. Kad jos re-aliai socializuotų žmonių elgesį, jas reikia sujungti su konkretausžmogaus, kuriančio tą sistemą ir ja besinaudojančio, sąmone. Tadasakome, kad teisinė kultūra įgyja subjektinę prasmę, nes teisinė sis-tema virsta konkretaus asmens teisių saugos ir įgyvendinimo prie-monių sistemą, kadangi tik šios gynybos atžvilgiu išryškėja visi tei-sinių priemonių privalumai ir trūkumai. Šalia realios žmogaus teisiųsaugos teisinė sistema nėra nei tobula, nei netobula; ji tiesiog yra.

Šiuo atveju sprendžiami du klausimai: 1) ar asmuo žino, suprantajam adresuojamus teisės reikalavimus, sugeba naudotis teisinėmispriemonėmis ir institucijomis gindamas ir įgyvendindamas savo tei-ses. Šis žinojimas (teisinė sąmonė) sudaro intelektinę gnoseologinęteisinės kultūros prielaidą (elementą); 2) ar asmuo praktiškai elgiasipagal tuos reikalavimus, kuriuos žino, ir ar realiai naudojasi teisinė-mis priemonėmis siekdamas apginti, įgyvendinti savo subjektinę teisę(valinis elementas). Šių elementų vienovė ir yra teisinė kultūra sub-jektiniu požiūriu. Ji gali būti išreiškiama įvairiomis definicijomis.

Teisinė kultūra:— tai teisės paliepimų žinojimas ir praktinis jų Įgyvendinimas;— tai objektyvizuota, praktiniu asmens elgesiu virtusi teisinė

sąmonė;— tai ta pati teisinė sąmonė, tik papildyta teisėtumu.

Teisinės sąmonės ir teisinės kultūros skirtumas yra tas, kad tei-simų imperatyvų žinojimas yra pagrindinis ir pakankamas teisinėssąmonės elementas. Tuo tarpu teisinė kultūra reikalauja, kad teisi-nių imperatyvų žinojimas dar būtų papildytas, užbaigtas valiniu as-menybės pasiryžimu veikti pagal šį žinojimą ir pačiu veikimu. Tei-sinis išsilavinimas tiesiogiai reprezentuoja tik teisinę asmens są-monę, bet ne jo teisinę kultūrą. Šiai dar reikalingas praktinis elge-sys, įgyvendinantis teisinę sąmonę. Todėl konkretaus asmens teisi-nė sąmonė gali būti aukšta (gerai žinomi teisės paliepimai ir jųįgyvendinimo procedūros, suvokiama tų paliepimų laikymosi reikš-mė), bet žema teisinė kultūra, nes nesielgiama taip, kaip žinoma,kaip reikalauja teisė. Todėl teisinė kultūra subjektiniu požiūriu su-tampa su teisėtumu.

368

SPECIALIOJI DALIS

Kadangi teisinė kultūra orientuota į praktinį teisinių paliepimųįgyvendinimą (teisėtą elgesį), tai ji irgi gali būti suprasta ir paaiškin-ta ta pačia subjektinių teisių ir pareigų vienove. Sakėme, kad teisėsreikalavimams paklūstantis elgesys visada yra naudojimasis subjekti-nėmis teisėmis vykdant tas teises legalizuojančias pareigas. Vadinasi,siekti teisinės kultūros - tai siekti, kad kiekvieno asmens, instituci-jos viešas elgesys įgytų teisių ir pareigų vienovės pavidalą, nes tiktoks elgesys gali būti laikomas teisėtu, kultūringu, socializuotu.

Bet toks elgesys nėra vien besielgiančiojo laisvos valios rezul-tatas, nėra paprastas valinis asmens pasiryžimas ir noras veikti pa-gal turimą teisinę sąmonę. Ši valia yra determinuota tiek objekty-vių, tiek subjektyvių veiksnių:

a) Ekonominių galimybių minimumas. Šios sąlygos prasmė yrata, kad asmuo, vykdydamas pareigas garantuoti vienas savo teises,nesukeltų grėsmės kitoms savo teisėms. Bedarbis žino ir suprantaįstatymo reikalavimą laiku mokėti už komunalines paslaugas (teisi-nės sąmonės pakankamumas). Bet jeigu jis gyvena iš socialinės pa-šalpos, tai tokio reikalavimo (pareigos) vykdymas gali sukelti moty-vų kovą — vykdyti šį teisinės sąmonės įpareigojimą ar atsisakyti kaikurių kitų pagrindinių savo teisių: teisės sveikai maitintis, naudotisgydytojo paslaugomis, leisti vaikus mokytis ir t. t., nes įvykdžius tei-sinę pareigą (sumokėjus už komunalines paslaugas) nebus kuo ga-rantuoti likusių savo teisių. Todėl didelė tikimybė, kad esant tokiaipadėčiai bus delsiama veikti pagal šį teisės reikalavimą, konfliktuo-jama su įstatymu, rodoma žema teisinė kultūra esant pakankamaiteisinei sąmonei.

Ekonomiškai nepajėgių piliečių teisinė kultūra negalį būti aukš-ta, nors ir būtų aukšta jų teisinė sąmonė. Tokia visuomenė visadajaus teisinės kultūros stygių, ji visada bus konfliktiškesnė, o jos pi-liečių teisinė sąmonė ir praktinis elgesys dažnai nesutaps, pati as-menybė bus susidvejinusi. Tai nuostata prieš teisinį romantizmą ar-ba idealizmą: vien teisinių priemonių (įstatymų) sukūrimas (reikala-vimų-pareigų formulavimas), teisinis švietimas negali išspręsti visuo-menės teisinio kultūrinimo problemų, įveikti teisinio nihilizmo tra-dicijos. Teisinė kultūra gali progresuoti tik sąveikaudama su visųkitų žmogaus kultūrinio aktyvumo sričių pažanga, nes žmogaus so-cialinė būtis yra vientisa. Kita vertus, teisinė kultūra gali daryti ryš-kų grįžtamąjį poveikį kitų kultūros formų pažangai, pavyzdžiui, eko-

369

TEISĖS TEORIJA

nomikos, nes teisėtumo garantavimas skatina žmonių tarpusavio pa-sitikėjimą, pasitikėjimas leidžia sudaryti įvairias sutartis, telkti lais-vas piliečių pinigines lėšas, jas kapitalizuoti (akcinės bendrovės) iršitaip didinti konkrečių asmenų finansines galimybes imtis savaran-kiškos ūkinės veiklos, ja garantuoti savo teises.

Kaip vienas iš būdų spręsti šias teisinės kultūros ugdymo pro-blemas ir atsiranda socialinė teisinė valstybė, kurios tikslas - pagel-bėti savo piliečiams įgyti bent minimalių savo teisių įgyvendinimogalimybių, kad, vykdydami vienus teisinius imperatyvus ir šitaip le-galizuodami vienas savo teises, jie nesukeltų grėsmės kitoms savo tei-sėms, kad konkretaus asmens teisinė kultūra būtų veikiau jo laisvosvalios negu objektyvių sąlygų determinuojančio poveikio išraiška.

b) Bausmės neišvengiamumas kaip teisės pažeidimo naudingu-mą likviduojantis principas. Teisinei kultūrai formuotis turi reikšmėsir subjektyvūs veiksniai; vienas iš jų - rezultatyvi teisėsaugos institu-cijų veikla užtikrinant maksimalų teisės pažeidimų išaiškinamumą, bau-džiamumo neišvengiamumą. Teisinei kultūrai yra reikšmingas ne tiekbausmės griežtumas, kiek jos neišvengiamumas, kuris ugdo įsitikini-mą, kad nepaklusti teisės reikalavimams - tai neišvengiamai kenktisavo paties teisėms. Jis didina teisėto elgesio tikimybę, nes realiai di-dina tokio elgesio naudingumą pačiam besielgiančiajam. Kur klestinebaudžiamas teisinis nihilizmas, kur pažeisti teisę naudingiau negujos laikytis, ten sunku tikėtis teisinės kultūros pažangos.

Jeigu teisinės kultūros struktūrą sudaro gnoseologinis intelekti-nis ir valinis elementai, tai atitinkamą struktūrą turi įgauti ir ją for-muojantys veiksniai: teisiniu Švietimu ugdomas intelektinis (gnose-ologinis) teisinės kultūros elementas, auklėjimu, teisės pažeidimų iš-aiškinamumu, jų prevencija — valinis.

Teisinis auklėjimas — tai sistemingas, teigiamas poveikis teisi-nei sąmonei kaip pradiniam teisinės kultūros elementui. Jo tikslas -ne tiek teikti teisinę informaciją apie teisėtą elgesį, kiek ugdyti va-linį asmens pasiryžimą elgtis teisėtai, diegti teisėtam elgesiui palan-kią asmens motyvaciją, ugdyti vientisą, minties ir elgesio požiūriunesusidvejinusią, socializuotą asmenybę. Tai šeimos, švietimo insti-tucijų veikla mokant teisės pagrindų mokyklose, taip pat veikiantper visuomenės informavimo priemones, savarankiškai studijuojantteisės literatūrą (teisinė savišvieta). Šia linkme teigiamai veikia irteisės praktika (teisės aktų taikymas), įgyvendinanti teisėtumo ir tei-

370

SPECIALIOJI DALIS

singumo principus, atskleidžianti jų naudą asmeniui ir visuomenei.Tai ne tik valstybės, bet ir visuomenės veikla, skirta tiek išaiškintiteisės pažeidimus, tiek vykdyti jų prevenciją.

Atsižvelgti į šias sąlygas - tai pripažinti, kad teisinės kultūrosugdymas yra integralaus daugelio veiksnių (objektyvių ir subjekty-vių) veikimo rezultatas, kad ji yra ir pačios visuomenės daiktinių,intelektinių, moralinių galimybių koncentruota išraiška praktinio žmo-nių elgesio lygmeniu.

Taigi teisinė kultūra — tai teisės priemonėmis pasiekta žmoniųsugyvenimo kokybė (socializuotas elgesys), kurią užtikrinant daly-vauja ir valstybė. Šiuo požiūriu teisinė kultūra skiriasi nuo dorovi-nės kultūros.

TEISINĖS KULTŪROS RŪŠYS PAGAL SUBJEKTUS

Atsižvelgiant į subjektus, teisinė kultūra, kaip ir teisinė sąmonė, ga-li būti skirstoma į individualią, grupinę ir visuomenės. Visuomenėsteisinė kultūra apima visą visuomenės dvasinę sritį, vertybes, įei-nančias į norminius teisės aktus ir į teisės taikymo aktus, kiek jųformuluojamos elgesio taisyklės įkūnija skirtingų socialinių interesųkompromisą - teisių ir pareigų vienovę. Grupinė teisinė kultūra -tai tam tikros socialinės grupės, kolektyvo elgesys, atitinkantis tei-sės reikalavimus.

Individuali teisinė kultūra - tai konkretaus individo praktinis el-gesys, išreiškiantis jo teisinę sąmonę. Teisininko individuali teisinėkultūra — tai jo realiai pasireiškianti kvalifikacija, apimanti tiek tei-sinį išsilavinimą, tiek profesinės etikos taisyklių išmanymą ir prak-tinį jų laikymąsi. Jam privalu griežtai laikytis įstatymų, išsiugdytigebėjimą nuslopinti savo vidines emocijas, mokėti susitvardyti si-tuacijoje, aktyviai kovoti už teisėtumą ir teisingumą, būti nešališ-kam priimant sprendimus.

2. TEISĖS VEIKSMINGUMASKAIP VIENO TEISĖS OBJEKTYVIZAVIMOSI

CIKLO PABAIGA IR NAUJO CIKLO PRADŽIA

Teisinio reguliavimo veiksmingumas — tai teisinio poveikio žmoniųelgesiui rezultatyvumas. Tai pasiekimas tokios žmonių interesų dar-nos, tokios subjektinių teisių saugos, kokios norėta kuriant ir tai-kant teisės normas. Todėl logiška teisės sampratos ir bendrųjų teisi-nio mąstymo sąvokų aparato pažinimą baigti teisės veiksmingumo

371

TEISĖS TEORIJA

tema, nes teisei svarbu ne pats žmonių elgesio reglamentavimas, ojuo remiantis suderinti priešingus žmonių interesus ir šitaip garan-tuoti asmens teisių saugumą, socialinę santarvę, socialinį stabilumąir rimtį.

Tai strateginiai (tikrieji) kiekvieno teisinio reguliavimo tikslai.Jų siekiant, reikia, kad valstybė kas kiek laiko atliktų tokio regulia-vimo padarinių apskaitą, jų vertinimą, ypač tai svarbu vykdant re-formas. Tokios „revizijos" metu reikia ne tik nustatyti, kas pasiekta,bet ir kaip, kokiomis sąnaudomis, pavyzdžiui, kokia yra įrodymųradimo, bylos tyrimo, teisingumo vykdymo, bausmės atlikimo ir ki-tų teisinių veiksmų savikaina. Tokiu atveju visapusiškai svarstoma,kas ekonomiškumo požiūriu konkrečiai šaliai būtų racionaliau: kadkonstitucinę valstybinės valdžios veiklos teisėtumo kontrolę vykdy-tų atskiras konstitucinis teismas ar bendrosios kompetencijos teis-mai; užtikrinti žmogaus teisių apsaugą reikia keturių ar trijų pakopųteismų sistemos?

Teisės veiksmingumas gali būti formalus, arba teisinis, irsocialinis (turiningasis). Formalus veiksmingumas — tai konstata-vimas, kad teisės institucijos funkcionuoja, Įstatymai priimami, tei-sės normos taikomos, tam tikras teisės pažeidimų procentas išaiš-kinamas, teisės pažeidėjai bausmes realiai atlieka ir t. t. Tuo tarpusocialinis teisės veiksmingumas — tai tas realus žmogaus teisių sau-gos, socialinio stabilumo laipsnis (padariniai), kurį lemia visa tei-sinio poveikio žmonių elgesiui priemonių sistema. Pavyzdžiui,socialiniam teisės veiksmingumui svarbu ne tik tai, kad teisės pa-žeidėjai būtų išaiškinti, nuteisti, realiai atliktų paskirtą įkalinimobausmę, bet ir atliktų ją taip, kad išėję į laisvę kai kurie iš jųpajėgtų integruotis į visuomenę, būti joje neagresyviu būdu.

Teisės veiksmingumas - sudėtinga kategorija, todėl ji gali būtinagrinėjama įvairiais aspektais ir metodais. Galima kalbėti apie siste-mą veiksnių, lemiančių teisės veiksmingumą teisėkūros lygmeniu irteisės įgyvendinimo (taikymo) lygmeniu. Pirmu atveju kalbama apieteisėkūros kokybę, antruoju — apie teisės įgyvendinimo organizaciją,teisėtumą, apie teisėsaugos sistemos profesionalumą, nusikaltimų iš-aiškinamumo lygį, apie teisėsaugos instituciją ir visuomenės ben-dradarbiavimą bei kita. Tai reiškia, kad teisės veiksmingumas tiktam ir nustatomas, kad būtų įsitikinta, kas ir kuria linkme turi būti

372

SPECIALIOJI DALIS

tobulinama kuriant teisines priemones ir organizuojant jų taikymą,kad ir vienur, ir kitur būtų padidintos žmogaus teisių gynybos ga-limybės.

Šis teisinio poveikio grįžtamasis ryšys nustatomas sociologiniotyrimo metodais, kuriant specialių kriterijų sistemą. Šiuo požiūriuteisės veiksmingumo (rezultatyvumo) problema faktiškai yra ne tei-sės teorijos, o teisės sociologijos problema ir ji ypač svarbi tampatik demokratinėje valstybėje, kai valstybė suinteresuota savo teisi-nės kūrybos grįžtamuoju ryšiu: kai jai rūpi ne tik išleisti įstatymą,bet ir žinoti, kokių socialinių padarinių jis sukels ir su kokia prie-vartos doze jis pajėgs siekti savo tikslų. Toks valstybės „noras" at-siranda tik todėl, kad valdžia tam yra Konstitucijos įpareigota: „Val-džios įstaigos tarnauja žmonėms." (5 str. 3 d.) Demokratinės visuo-menės įstatymų leidėjas įpareigotas daryti teisinį poveikį žmonių el-gesiui keldamas mažiausiai konfliktų, nes įpareigotas kurti įstatymus,įkūnijančius socialinį kompromisą. Įstatymų leidėjas siekia tobulintine tik socialinių santykių tikrovę, bet ir pats save kaip tokios tikro-vės suvokėją ir kūrėją.

Konkrečių įstatymų veiksmingumo nustatymu baigiasi vienasteisės objektyvizavimosi ciklas ir prasideda naujas. Suvokus, kadtam tikros rūšies teisinis poveikis žmonių elgesiui pasirodė nepa-kankamas garantuoti žmogaus teises, palaikyti socialinę santarvęarba sukelia neigiamų padarinių, kurių nesitikėta ir kurie negalibūti toleruojami, atsiranda pagrindas formuotis naujoms teisinėmisidėjoms, siūlančioms kitokias teisinio poveikio priemones ir būdusįveikti naujai išryškėjusi teisinio reguliavimo ribotumą. Čia vėl pra-sideda tradicinis teisinių idėjų judėjimas teisės normų link, o nuojų - teisinių santykių kryptimi. Teisinio reguliavimo pabaiga tam-pa naujo reguliavimo pradžia. Pabaiga ir pradžia nustoja griežtaiviena kitą šalinti.

Šitaip garantuojamas nuolatinis teisinės sistemos ir teisinio re-guliavimo atvirumas, dinamiškumas ir kartu nuolatinis žmogaus el-gesio socializavimas teisinėmis priemonėmis atsižvelgiant į kintamusžmogaus teisių saugos poreikius. Teisinis reguliavimas įgyja spira-lės pavidalą, kad žmonių elgesio socializavimo procesas būtų nuolatatviras.

373

LITERATŪRA

1. Cotterell R. Teisės sociologija / vert. iš angl. k. Vilnius, 1997.2. Gareis K. Teisės enciklopedija ir metodologija / vert. iš pranc. k.

Kaunas, 1924.3. Hart H. L. A. Teisės samprata / vert. iš angl. k. Vilnius, 1997.4. Iheringas R. Kova dėl teisės / vert. iš vok. k. Kaunas, 1923.5. Leonas P. Teisės enciklopedija (1931). Vilnius, 1995.6. Šeršenevičius G. F. Bendrasis teisės ir valstybės mokslas / vert. iš

rusų k. Šiauliai, 1925.7. Valstybės ir teisės teorija / ats. red. S. Vansevičius. Vilnius, 1989.8. Vansevičius S. Valstybės ir teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2000.9. Kowalski J. Wstęp do prawoznawstwa. Warszawa, 1979.

10. Lang W., Wroblewski J., Ziembinski Z. Teoria panstwa i prawa.Warszawa, 1979.

11. Redelbach A., Wrankowska S., Ziembinski Z. Zarys teorii panstwai prawa. Warszawa, 1993.

12. Kiralfy A. K. R. The English Legal System. London, 1990.13. Rawls J. Theory of Justice. Cambridge, 1971.14. P. . Teop . , 1994.15. / . H. . ,

A. B. . M o c , 1997.16. Teop / . M . H . M a p . M o c ,

1998.

375

Vaišvila, AlfonsasVa-112 Teisės teorija : vadovėlis / Alfonsas Vaišvila. -

Vilnius: Justitia, 2000. - 376 p.ISBN 9986-567-41 -6Nė viena Lietuvos teisės mokslo sritis šiandien taip nestokoja teisės

literatūros ir mokslinio įdirbio kaip teisės teorija. Praktiškai iki šiol Lietu-vos jurisprudencijoje ir pozityviojoje teisėje vyravo etatistinė teisės sam-prata, teise laikiusi bet kokį valdžios imperatyvą, paverstą privalomo elge-sio taisykle. Pasikeitus vertybių sistemai ir atsiradus kitokios teisės sam-pratos poreikiui, pirmiausia tenka kildinti teisę ne tiek iš valstybės valios,kiek iš visuomenės vertybių, kurios būtų privalomos ir įstatymų leidėjui.

Knygoje nesistengiama vengti problemiškų dalykų, manant, kad sąlytissu problemomis teikia galimybę studijuoti gyvą teisės mokslą. Orientuota-jamasi ne vien į pirmo kurso studento teisininko kvalifikacijos poreikius,bet ir į aukštesnių kursų studentiją ir apskritai teisininkus, kurie teisės teori-joje galbūt ieškos paramos spręsdami šakinių teisės mokslų problemas.

Knygoje autorius siekia pateikti ir savo požiūrį, pirmiausiai grįsdamasvisateisės teorijos kursą dviem pagrindinėmis idėjomis: teisės kaip proce-so (trijų teisinės būties lygmenų) ir teisės kaip subjektinių teisių ir pareigųvienovės. Pirmąja siekta užtikrinti kurso struktūros, o antrąja - konceptu-alų (vertybinį, metodologinį) turinio vientisumą.

UDK 340.12

Alfonsas Vaišvila

TEISĖS TEORIJA

VADOVĖLIS

Redaktorė Dalia Vėbrienė

Išleido leidykla „Justitia". Sėlių g. 8, 2004 Vilnius.Spausdino AB „Vilspa" spaustuvė. Viršuliškių sk. 80, 2056 Vilnius.

Užsakymas 1 1 1 1