LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS

LITUANISTIKOS FAKULTETAS

LIETUVIŲ IR LYGINAMOSIOS LITERATŪROS KATEDRA

JOLANTA SMILGIN

APSISPRENDIMO LAISVĖ RAMŪNO KLIMO ROMANE

„MASKVOS LAIKAS“

Magistro darbas

Darbo vadovas prof. dr. Vytautas Martinkus

Vilnius, 2015

2

Aš, Jolanta Smilgin, patvirtinu, kad mano magistro darbas „Apsisprendimo laisvė

Ramūno Klimo romane Maskvos laikas“ yra originalus, mano parašytas. Patvirtinu, kad visi

moksliniai šaltiniai, kitų studentų rašto darbai naudoti su nuorodomis. Žinau, kad

plagijavimas – šiurkščiausias akademinės etikos pažeidimas – tai svetimo darbo arba jo

dalies pasisavinimas ir paskelbimas savo vardu. Esu informuota, kad, paaiškėjus melui,

baigiamojo magistro darbo įvertinimas bus anuliuotas.

Sutinku, kad mano magistro darbo elektroninė versija būtų dedama į universiteto

elektroninę bazę ir su slaptažodžiu būtų prieinama fakulteto dėstytojams.

Jolanta Smilgin

2015 05 29

3

SANTRAUKA

Iš egzistencializmo pozicijų žmogaus esmė yra jo susikuriama kaip būtis, t. y. jo paties

egzistencija. Suvokdamas save kaip laikišką būtybę, žmogus gyvena apimtas rūpesčio savuoju

laiku bei vadovaujasi vertybinėmis pagavomis, įsitikinimais, laisva valia priimtais

sprendimais. Ši laisvė – esminis žmogiškojo buvimo momentas, kadangi laisvė, suvokiama

kaip esminis žmogiškosios būties pradas, žadina laisvės, kaip prigimtinės teisės, sampratą.

Žmogus nėra tik laikiška – drauge jis yra ir istorinė būtybė, todėl žmogus atsiduria prieš

istorinę situaciją kaip prieš savo paties likimą.

Ramūno Klimo romanas Maskvos laikas yra „patirties“ romanas, pasakojantis

žmogaus situaciją Lietuvos okupaciniu laikotarpiu, todėl romane esmingai iškyla pagrindinė

žmogaus laisvės problematika, išryškinanti egzistencinės minties vyravimą, sutelkiantį žmogų

teigti laisvę kaip asmens valiai priklausančią autonomiją.

Į Maskvos laiko romaną žvelgiama per laisvės tematikos suponuojamas perspektyvas,

todėl darbo tikslas – išanalizuoti R. Klimo romano Maskvos laikas tekste išryškėjusias

egzistencines romano personažų laisvės reikšmes – tapo esmingu. Darbu siekiama apžvelgti

tokius uždavinius kaip literatūros moksle ir kritikoje esamų romano Maskvos laikas

interpretacijų ir vertinimų, o taip pat kitų autorių bandymų analizuoti šio darbo tematiką,

aptarimas, egzistencinės laisvės sampratos ribų išaiškinimas. Taip pat keliami egzistencinės

šeimos ir individo vertybių sampratos bei šeimos vaidmens, pasirenkant vertybes, analizės,

kaip ir okupuotos Lietuvos ir jos gyventojų laisvės klausimų kaip F. Dostojevskio romano

Broliai Karamazovai intertekstų aptarimo, uždaviniai.

Atlikus užsibrėžtus uždavinius, buvo prieita prie išvadų, kad R. Klimo romanas

Maskvos laikas, sudėtingas tiek struktūriniu, tiek stilistiniu aspektais, tebėra aktualus ir

tematikos, ir problematikos aspektais, o ypatingai – egzistenciniais klausimais bei

intertekstiniais ryšiais su lietuvių ir pasaulio literatūra. Romane išryškėjo laivės samprata, kuri

yra grindžiama egzistencializmo filosofijos: laisvė – tai paties žmogaus apeliavimas būti

laisvam, apspręstas jo paties valios. Atlikus teksto analizę pasitvirtino, kad šeimos vertybės –

vienas svarbiausių romano protagonisto ir pagrindinio veikėjo apsisprendimo laisvės šaltinių.

Taip pat prieita prie išvadų, jog F. Dostojevskio intertekstai R. Klimo romane ne tik išryškino

egzistencinius apsisprendimo, laisvės klausimus, tačiau pasitarnavo kaip literatūrinė

medžiaga, telkianti pagrindinę problematiką, vienijančią abu: tiek Brolių Karamazovų, tiek

Maskvos laiko, romanus.

Raktiniai žodžiai: laisvė, būtis, vertybės, intertekstai, egzistencializmas.

4

SUMMARY

From existentialism position, human essence is his subsistence or in other words –

existence. Humans understand that they are temporary beings and that is the reason why they

live following their values, beliefs and decisions made by free will. This freedom is essential,

because it can be understood as a fundamental human existence spring, evoking the concept

of freedom as natural law. Human is not only temporary being – also, it is a historical being,

that is why people face a historical situation just like their own destiny.

Ramūnas Klimas novel called Moscow time is a novel full of experience. It tells a

story about a man in occupied Lithuania and this novel raises fundamental issues of human

freedom, which highlight the predominance of existential thought, bringing together the

freedom of humanity and a person‘s right to the autonomy of the will.

The novel Moscow time is viewed through freedom-themed presupposed prospects, so

this paper aims to analyze highlighted meaning of freedom to main characters in the novel.

Also, this paper tries to overview the tasks such as what are literature, science and critique‘s

of novel „Moscow time“ interpretations and evaluations, as well as other authors of this work

attempts to analyze the existential limits of the concept of freedom. In the end, the paper

raised the question of existential values and concepts of the role of the family and analysed

occupied Lithuania‘s and its citizens‘ issues of freedom as in Dostoevsky's novel Brothers

Karamazov.

Completed tasks led to the conclusion that R. Klimas novel Moscow time is

challenging in both: structural and stylistic aspects of the relevance and its themes and aspects

of the problem are existential issues with intertextual relations with Lithuanian and world

literature. The novel exposed the concept of freedom, which is based on the philosophy of the

existentialism: freedom – this is the same person appeal to be free by his own will. Moreover,

the completed text analysis showed that family values is one of the main sources of the

protagonist freedom of choice. In addition to this, the conclusion has been made, that F.

Dostoevsky intertexts in R. Klimas novel has not only highlighted the existential self-

determination and freedom issues, but served as a literature material, focusing on primarily

problems of freedom in both novels – the Brothers Karamazov and Moscow time.

Key words: freedom, subsistence, values, intertexts, existentialism.

5

TURINYS

Įvadas....................................................................................................................................6

1. Maskvos laikas literatūrologų ir kritikų akiratyje.............................................................8

2. Egzistencinės laisvės klausimai nelaisvoje visuomenėje................................................18

3. Ringailų šeimos vertybės kaip egzistencinės apsisprendimo laisvės šaltinis.................25

4. F. Dostojevskio romano Broliai Karamazovai motyvų intertekstai

Maskvos laike – istorinė egzistencinė Lietuvos okupacijos strategija................................42

Išvados................................................................................................................................61

Literatūros sąrašas..............................................................................................................63

6

ĮVADAS

Yra grožinių kūrinių, kuriuos skaityti verta egzistencialistinės pasaulio sampratos

kontekstuose. Per juos išaiškėja ir paties skaitomo veikalo egzistencinis turinys. Tokiu veikalu

tenka laikyti Ramūno Klimo romaną Maskvos laikas (2005).

Jame žmogus yra individuali būtybė, gyvenimo esmė jam atsiskleidžia per jo paties

egzistenciją, todėl jo buvimas yra svarbus pats savaime. Būdamas laikiška būtybe,

suvokiančia savo paties laikiškumą, žmogus gyvena apimtas rūpesčio savuoju laiku ir

gyvenimą nugyvena vadovaudamasis savomis vertybinėmis pagavomis, įsitikinimais,

apsisprendimais, priimamais laisva valia. Ši laisvė – esminis žmogiškojo buvimo momentas,

atsispindintis ne vien tik realizuotose gyvenimo galimybėse, ateities projekcijose, bet ir

individo, kaip žmogaus, paties savęs kūrime, nes tokiu būdu, vykdydamas esminį savo

gyvenimo uždavinį, žmogus pripildo save tam tikru „turiniu“ ir tampa už šį „turinį“

atsakingas.

Laisvė, suvokiama kaip esminis žmogiškosios būties pradas, nulemiantis žmogaus

likimiškumą, žadina laisvės, kaip prigimtinės teisės sampratą. Maskvos laiko protagonistas,

būdamas ne tik laikiška, bet drauge ir istorine būtybe, atsiduria prieš istorinę situaciją, ją

priimdamas kaip savo paties likimą. Istorinės situacijos, dažnai pergyvenamos kaip karai ir

tautų okupacijos, verčia daryti išvadą: žmogus negali rinktis jam tenkančio gyvenimo laiko,

kitaip tariant – istorinio tarpsnio.

Maskvos laiko romanas – patirties romanas, kuris kalba apie žmogaus situaciją

Lietuvos valstybingumą pasiglemžusio okupacinio (sovietinio) režimo, kaip tam tikros

istorinės situacijos, metą. Jame iškyla žmogaus laisvės problematika, išryškinanti

egzistencinės minties vyravimą. Egzistencialistinis mąstymas suteikia prielaidas, kad būtent

tokios istorinės situacijos, pasireiškiančios per prievartinį žmogaus laisvės neigimą, kaip tik

sutelkia žmogų bei jį apeliuoja laisvei, kuri suprantama kaip paties žmogaus mąstymo laisvė,

kaip žmogaus apsisprendimas ir atsakomybė už jo priėmimą.

Kritika Ramūno Klimo romanui Maskvos laikas skyrė nemažai dėmesio (apie tai bus

kalbama pirmojoje šio darbo dalyje). Ne vienas literatūros kritikas prabyla ir apie laisvės

problematiką šiame romane, plėtojamus jos motyvus, tačiau atskiro ir vientiso darbo,

nagrinėjančio individo apsisprendimo laisvę R. Klimo romane Maskvos laikas, iki šiol nėra.

Šis faktas buvo lemiamas mano baigiamojo darbo temos pasirinkimui.

7

Žvilgsnis į kūrinį individo laivės tematikos kontekste nulėmė darbo tikslą: išanalizuoti

R. Klimo romano Maskvos laikas tekste išryškėjusias egzistencines romano personažų laisvės

reikšmes.

Rašydama darbą kėliau sau tokius uždavinius:

1. Aptarti literatūros moksle ir kritikoje esamas romano Maskvos laikas interpretacijas

ir vertinimus, kitų autorių bandymus analizuoti šio darbo tematiką.

2. Išsiaiškinti egzistencinę laisvės sampratą (pagal egzistencializmo filosofiją), jos

(t. y. laisvės) ribas, ypač nelaisvoje visuomenėje („okupuotoje valstybėje“).

3. Išanalizuoti egzistencinę šeimos ir individo vertybių sampratą bei šeimos vaidmenį

pasirenkant vertybes.

4. Aptarti romane okupuotos Lietuvos ir jos gyventojų laisvės klausimus kaip F.

Dostojevskio romano Broliai Karamazovai intertekstus.

Nurodytas tikslas bei išvardinti uždaviniai nulėmė šio darbo struktūrą.

Pirmasis tiriamosios dalies objektas yra skirtas romaną Maskvos laikas analizuojančiai

kritikai. Antrojoje dalyje pabandyta aptarti egzistencinės laisvės klausimus nelaisvoje

visuomenėje (okupuotoje valstybėje). Trečioji dalis yra paskirta egzistencinei šeimos

vertybių, kaip egzistencinės apsisprendimo laisvės, analizei. Tuo tarpu ketvirtojoje dalyje

plėtojami F. Dostojevskio romano Broliai Karamazovai motyvų intertekstai, mėginant

pažvelgti į intertekstus kaip į medžiagą, padedančią giliau suvokti egzistencinius laisvės ir

nelaisvės (okupacijos) procesus, vaizduojamus R. Klimo Maskvos laike.

Siekdama savo tikslų, darbe rėmiausi kelių metodų – aprašomojo, fenomenologinio,

lyginimo, analitinio bei interpretacinio – teikiamomis galimybėmis.

Darbas baigiamas išvadomis bei literatūros sąrašu.

8

1. „MASKVOS LAIKAS“ LITERATŪROLOGŲ IR KRITIKŲ

AKIRATYJE

Ramūno Klimo romanas Maskvos laikas, išleistas 2005 metais, – paskutinysis

R. Klimo kūrinys. Dėl autoriaus mirties bene dešimtmetį rašytas romanas taip ir liko

nebaigtas: rankraščio sudarytoju ir rengėju tapo rašytojas, autoriaus bičiulis ir kolega Vytautas

Martinkus. Paties autoriaus neužbaigtas romanas susilaukė literatūros kritikų Petro Bražėno,

Elenos Nijolės Bukelienės, Vytauto Martinkaus, Vytauto Rubavičiaus, taip pat kitų – Bronės

Karpavičiūtės, Donato Petrošiaus, Renatos Šerelytės, Tomo Vaisietos – dėmesio.

Dažniausiai Maskvos laikas yra aptariamas recenzijose ir straipsniuose. Vienuose jų

mėginama atidžiai žvelgti į literatūros kūrinį, iškeliant romano menines idėjas, pastebint

autoriaus siekius ir užmojus, nagrinėjant kūrinio tematiką, problematiką, pastebint stilistinius

kūrinio momentus ir t. t. Kituose darbuose apsistojama vien ties recenzento-skaitytojo

nuomone, pateikiant subjektyvias pastabas ir įžvalgas, pasidalijant skaitymo įspūdžiais, savo

literatūrinėmis įžvalgomis nepretenduojant į gilesnę kūrinio analizę ar naujesnį, „kitokį“

romano perskaitymą bei vertinimą. Didžiausią dėmesį šiam romanui ir jo analizei paskyrė

literatūrologai Petras Bražėnas ir Vytautas Martinkus, pateikdami išsamias, savitas romano

nagrinėjimo, suvokimo ir perskaitymo strategijas.

Literatūros kritikas Vytautas Martinkus R. Klimo romaną Maskvos laikas aptaria tiek

atskiruose straipsniuose, tiek 2010 m. išleistoje monografijoje Estetinė literatūros gyvybė.

Pastarojoje literatūrologas pateikia atskirą skyrių, pavadinimu „Non finito Ramūno Klimo

romane Maskvos laikas“. Skyriuje autorius analizuoja nebaigtą kūrinio rankraštį ir jo

struktūras, romano žanro transformacijas, apsistoja ties paniekos ir paniekintųjų

kategorijomis, F. Dostojevskio romano intertekstų reikšme R. Klimo romane ir pan.

Pradėdamas kalbėti apie Maskvos laiko romaną, literatūrologas įvertina, jog yra

galimos įvairios ir skirtingos laiko interpretacijos. V. Martinkus iškelia laiko išplėtimo

galimybių ir jo ribiškumo klausimus, akcentuoja laiko ir erdvės vienio reikšmę, iškeldamas

laiko patirties būsenų svarbą, kadangi, literatūros kritiko nuomone, „<...> literatūros kūrinys

yra reiškinys, kuris taip pat atsiveria kaip laiko patirtis“1, tačiau daugelis klausimų, galima

sakyti, filosofinių, provokuojančių skaitytojo mąstymą apie R. Klimo romaną Maskvos laikas,

1 Martinkus V., „Non finito Ramūno Klimo romane Maskvos laikas“, Estetinė literatūros gyvybė, Vilnius: VPU,

2010, p. 283.

9

taip ir lieka retoriniai, neatsakyti, pvz.: „Kokia linijinio laiko prasmė?“, „<...> ar literatūros

kūrinys kaip ir mąstymas/ matymas sustabdo laiką ar jį tik pristato?“2 ir t. t.

Literatūrologas nurodo plačią Maskvos laiko tematiką: okupacija ir jos padariniai,

sovietmečio tragika, okupuotųjų arba pavergtųjų egzistencija, gyvenimą valdančių politinių

jėgų vaidmuo, tautos identiteto paieškos ir t. t., tačiau primena, kad R. Klimui nerūpėjo būti

vien tiktai neseniai įvykusių atsitikimų rašinėtoju. Pabrėždamas istoriškumo matmenį, teigia,

kad praeitis, dabartis ir ateitis romane itin svarbūs ir yra lygiaverčiai. Kalbėdamas apie

suartėjančius paralelinius laikus, jų sankirtas bei apie laiką, kaip visa apimančią būtį,

literatūrologas laiko koncepte įžvelgia esminę romano mintį: sovietinio laiko invaziją į

Lietuvos laiką, teigdamas, kad „[t]ai – invazija į visą žmogaus ir tautos gyvenimą formuojantį

laiką, jo, laiko, formas“3. Tokiu atveju kūrinio problematika neapsistoja ties vieno individo

patyrimais – ji išplečiama iki vienos, bendros, visus apjungiančios ir vienijančios, t. y.

visuotinės, tautos patirties bei jos svarbos.

V. Martinkus, kaip ir Elena Bukelienė, Aleksandras Krasnovas, Jūratė Sprindytė ir kiti

tyrėjai, R. Klimą priskiria „intelektualiosios prozos“ kūrėjų gretoms. Jis pripažįsta Maskvos

laiką esant sudėtingu konstruktu, reikalaujančiu skaitytojo vienatvės, intelektinės įtampos.

Siekdamas išryškinti žanrinį šio romano neapibrėžtumą, literatūros kritikas kūrinį įtaigiai

vadina „sinkretinių pajautų“ arba „intelektinės improvizacijos“ romanu, teigdamas, kad

R. Klimas tarsi pristato „<...> romano patirtį, leidžia numanyti, kas šiandieniniame romane

keičiasi, pažymi tai, kas skaitytojo laukia (tiek romano, tiek ir visos literatūros) rytoj“4. Visgi

apeliuodamas tiek į paties autoriaus poziciją savąjį kūrinį vadinti būsenomis, o ne romanu,

tiek į kūrinyje pasireiškiančią autoriaus patirtį bei išgyvenimus, savotišką biografinį klodą,

skaitytoją atvedantį prie istorinio Lietuvos ir jos gyventojų likimo, suvokia kaip pagrindinius

elementus, padidinančius romano estetinę vertę.

Šiuo požiūriu panašiai teigia ir literatūrologas P. Bražėnas: „Pasakojimo

autentiškumas – taip dviem žodžiais galima apibendrinti vieną esminių „Maskvos laiko“

bruožų. Visos istorinės, kultūrinės asociacijos ne mechaniškai, jėga įspraudžiamos į

pasakotojo lūpas, o atrodo labai natūraliai iškylančios iš jo sąmonės“5. Vadinasi, autoriaus

asmeninė patirtis, kaip praeities atitikmuo, kuriuo remiamasi, suteikia kūriniui išskirtinumo,

pasireiškiančio per ypatingą istorijos (laiko) pajautimą, perteikiamą romane tarsi gaivališką

jėgą, prasiveržiančią iš praeities užtvarų, apnuoginančią nebeesantį, tačiau tebetvinkčiojantį

sovietmečio pulsą.

2 Ibid., p. 285.

3 Martinkus V., „Nebaigtas rankraštis ir jo struktūra“, Estetinė literatūros gyvybė, Vilnius: VPU, 2010, p. 288.

4 Martinkus V., „Intelektualioji proza“, Estetinė literatūros gyvybė, Vilnius: VPU, 2010, p. 298.

5 Bražėnas P., „Menininko paveikslas Ramūno Klimo romane Maskvos laikas“, Žmogus ir žodis, 2010, Nr. 2, p.

37.

10

Nors V. Martinkus nesureikšmina „būsenos“ semantinės reikšmės kaip autoriaus

pasiūlyto analogo romanui įvardinti, visgi ją vertina kaip savotišką romano „kontekstą“ ar

„sąmonės“ dalį, primindamas, jog būsena yra tai, ką galima įveikti ir peržengti. Būsena, pasak

literatūros kritiko, tarsi sudaro galimybes rastis įtampai, kuri savotiškai pretenduoja į „romaną

sukuriantį veiksmą“. V. Martinkus prieina prie išvados, kad „<...> būsenomis pavadintas

kūrinys kaip ir tradicinis romanas gali siekti viso to, kas reikalinga patvariam estetiniam

pasauliui. Ir, jeigu tik jo tekstas kalba su mumis apie individo likimą, būti romanu“6.

Apžvalgoje Vertybinė šiuolaikinės lietuvių prozos samprata V. Martinkus nurodo, kad

literatūros kūrinio be pabaigos, arba „non finito“ koncepto atveju literatūros kūrinio

vertinimas vyksta pabrėžiant kūrinio „atvirybės“ matmenį: „Ramūno Klimo romanas

„Maskvos laikas“ – įvairiais aspektais atvira ir todėl labai sudėtinga, egzistenciali kūrinio

tikrovės galimybė: tekstas yra stochastinis autoriaus ir skaitytojo vertybių erdvėlaikis <...>“7.

Kalbėdama apie R. Klimą ir jo romaną Maskvos laikas literatūros kritikė

E. N. Bukelienė taip pat akcentuoja romano ryšį su egzistencialijomis, teigdama, kad

R. Klimas: „<...> brandino ambicijas atrasti originalią estetinę formą, pasakojančią ne dar

vieną istoriją apie sovietmetį, o priešingai, – mėgino sukurti egzistencinį įvykį, kompleksinę

struktūrą, kuri kalbėtų pasauliui apie XX a. galimybes“8. Dar 1999 – aisiais kritikė, aptardama

R. Klimo romaną Tiktai ugnis išgydys, rašytoją įvardijo kaip intelektualiojo stiliaus rašytoją

modernistą, apsvarstydama intelektualiosios filosofinės tematikos prozos nepopuliarumą ir jos

sudėtingumą. Kalbėdama apie autoriaus stilistikos ypatybes tuo metu kritikė akcentavo

išskirtinį R. Klimo teksto daugiaprasmiškumą, daugiareikšmiškumą, teigdama, kad „<...> R.

Klimo gražumas „sunkiasvoris“, juo nesiekiama perteikti pirmo įspūdžio, emocinių reakcijų,

o telkiama minties energija. Ir skaitytojui nėra kada džiaugtis metaforos brėžiamais vaizdo

zigzagais, nes reikia šifruoti mintį. Reikia pripažinti, jog autoriaus rašymo maniera yra

pasiekusi kraštutinę ribą, kurią peržengus komunikacija bus nebeįmanoma“9.

Ši citata aktuali skaitant ir paskutinįjį rašytojo darbą, kadangi ji atspindi Maskvos laiko

visuminę medžiagą, autoriui būdingus minties ir stilistikos reiškimo būdus. Kalbėdama apie

nebaigtą R. Klimo darbą E. N. Bukelienė taip sako apie autoriaus stilių: „<...> dominantė –

viename sakiny neįtikėtinai išplėtota aliuzijų, asociatyvių jungčių poetika. Situacija, įvykis,

poelgis, pradinė mintis siejama, gretinama su įvairiausio pobūdžio įvairių laikotarpių kultūros,

6 Martinkus V., 2010, op. cit., p. 298.

7 Martinkus V., „Vertybinė šiuolaikinės lietuvių prozos samprata“. Prieiga per internetą:

https://www.google.lt/search?hl=lt&source=hp&q=vertybin%C4%97+%C5%A1iuolaikin%C4%97s+lietuvi%C

5%B3&gbv=2&oq=vertybin%C4%97+%C5%A1iuolaikin%C4%97s+lietuvi%C5%B3&gs_l=heirloom-

hp.3...5485.11531.0.13235.31.9.0.22.22.0.141.1016.4j5.9.0.msedr...0...1ac.1.34.heirloom-

hp..21.10.1048.BKgupplWS1Y [žiūrėta 2015 05 29] 8 Bukelienė E., „Turn the Clock Back“, The Vilnius review, 2006, No. 19, p. 92. [vertimas autorės]

9 Bukelienė E., „Sunki knyga“, Prozos keliai keleliai..., Šiauliai: Saulės delta, 1999, p. 143.

11

istorijos, mitologijos reiškiniais, kasdienio gyvenimo aktualijomis, žinomais posakiais,

maksimomis ir panašiai. Sakiniai dažnai virsta ilgiausiais periodais, kurių pabaigoje

nebeprisimename pradžios“10

.

Pasak knygos rengėjo spaudai V. Martinkaus, romano epizodai nebuvo iš esmės

redaguoti, kaip ir sakinių sintaksė, todėl stilistika yra autentiška ir visiškai išsaugota.

Literatūrologo manymu, nors ji esanti paini ir sudėtinga, visgi turinti savąją logiką.

P. Bražėnas stilistinį R. Klimo braižą vadina „sunkia Ramūno Klimo gramatika“, taip

pabrėždamas ypatingą autoriaus rašymo manierą bei unikalumą, paaiškina „gramatikos“

suvokimą: „Gramatiką šiuo atveju reikėtų suvokti ne tik kaip lingvistinę kategoriją (dėmesys

prozininko sakiniui, jo sintaksei suponuoja ir tokį perskaitymą), o kaip metaforą, aprėpiančią

ne tik sintaksę, bet ir visą sudėtingą kūrinio struktūrą, jame atsiskleidžiančią pasaulio

sampratą, istorinio laiko traktuotę, vaizduojamo žmogaus koncepciją“11

. Kritikas pabrėžia

tokio rašymo vertę: R. Klimas nepaverčia romano banaliu kūriniu, kadangi jis nesileidžia į

nerišlų, natūralistinį „vapėjimo lygį“, bet atvirkščiai – išlaiko ironiškai intelektualią graciją ir

minties šakotumą12

. Kritikas atkreipia dėmesį į išplėtotus, originalius palyginimus, talpius ir

išraiškingus tropus, teksto vaizdingumą bei įtaigumą, individualų skyrybos ženklų, tikrinių

vardų naudojimą ir t. t. Pasak literatūrologo, labai sudėtingas yra R. Klimo citavimas, nes

sakiniai tarsi varžosi tarpusavyje, tačiau tvirtai reziumuoja – kiekvienas iš romane esančių

sakinių savyje telkia neabejotiną prasmę.

Literatūros kritikė J. Sprindytė, kalbėdama apie laiką ir jo reikšmę literatūroje, nurodo,

kad „[l]aiko pulsas labai svarbus, mat jį jaučiantys – didina galimybes sava kūryba patraukti ir

skaitytojus, ir literatūros kritikus. Kas gi tai yra „amžinai jaunas“ tekstas? Ar tai – visiems

aktualus tekstas?“ – klausia autorė ir atsako, pateikdama savąją teksto aktualumo viziją: „Jis

turi apčiuopti pačius charakteringiausius epochos bruožus, jos lūkesčius, išreiškiant tiek

kartos neviltį, tiek viltį ir tautos garbę, be to – turi maksimaliai išnaudoti savojo laikmečio

poetinės kalbos galimybes“13

. Ne tik jos, bet ir kitų kritikų akimis, autoriui tai pavyko:

romanas Maskvos laikas telkia savyje ne vien tik tematinę įvairovę, bet ir patyrimu paremtą,

t. y. empirinę tos įvairovės patirtį, atsispindinčią visuminėje kūrinio raiškoje, kuri kuriama per

daugialypį ir sudėtingą stilių, simbolius, poetinių asociacijų jungtis14

, priverčiant laiko pulsą

atgyti. Antra vertus, pasak V. Martinkaus, šiame romane matomi ne vien tik atminties

10

Bukelienė E., „Visovės ilgesio persmelktas“, Literatūra ir menas, 2006, kovo 24, p. 4. 11

Bražėnas P., „Menininko paveikslas Ramūno Klimo romane Maskvos laikas“, Žmogus ir žodis, 2010, Nr. 2, p.

43. 12

Bražėnas P., 2010, op. cit., p. 45. 13

Сприндите Ю., „Пульс времени в прозе“, Вильнюс, 2004, No. 168, p. 84. [vertimas autorės] 14

Bukelienė E., 2006, op. cit., p. 93. [vertimas autorės]

12

pėdsakai, yra matomi ir ateities regėjimų ženklai, savotiški „rašmenys“ bei fenomenologinė

pasaulio vizija15

.

Išskirtinis, itin platus dėmesys romanui Maskvos laikas matyti Petro Bražėno

straipsnyje „Menininko paveikslas Ramūno Klimo romane Maskvos laikas“ ir knygoje

Amžininkai ir bendraamžiai. Joje literatūros kritikas pateikia studiją „Būsenų anatomija

Ramūno Klimo Maskvos laike“. Tai plačiausias ir giliausias R. Klimo romano tyrinėjimas.

P. Bražėnas pripažįsta Maskvos laiką esant romanu, kuriam nėra būdingi tradiciniai

siužeto dėsningumai. Šių nebuvimas savotiškai komplikuoja romano skaitymą.

Literatūrologas kelia klausimus, ką reikėtų skaitytojui daryti, pvz.: „<...> kai suvoki, kad

vienoje vietoje nutrauktą ar nutrūkusią būseną netikėtai atrandi kitoje – lyg ir tęsinį, lyg ir

naują redakciją? ką daryti, kai net pagrindinėse siužetinėse linijose, kad ir kaip mažai joms

skirta autoriaus dėmesio, aptinki pasikeitusius net pagrindinių veikėjų biografijas ir likimus?

ką daryti, kai visas kontekstas rodo, kad kalbama apie tą patį veikėją, bet jis vadinamas

skirtingais vardais?“16

. Literatūrologas kiek įmanoma skrupulingai apžvelgia kūrinio siužetinę

liniją, apsistoja ties antraeilių veikėjų paveikslais ir vaidmenimis, šeimos linija, aptaria į

romano pavadinimą iškeltą laiko sąvoką, siedamas ją ne tik su romane vaizduojamuoju laiku,

bet ir su paties autoriaus romano rašymo laikotarpiu, intertekstų pagalba romano laiko atkarpą

ištęsdamas net iki XIX a. vidurio ir pateikdamas jį tokia chronologine tvarka: „<...> keturi

ryškiausiai matomi – nors ir su aiškiais difuzijos pėdsakais – laiko klodai: devynioliktojo

amžiaus vidurio Rusijos, F. Dostojevskio laikas, pirmieji pokario metai, sovietinės imperijos

erozijos bei jos griuvimo dešimtmetis ir nepriklausomybės metai, per kuriuos rašomas

romanas“17

.

P. Bražėnas, panašiai kaip ir V. Martinkus, pritaria autoriaus užmojui kūrinį vadinti

tiesiog „būsenomis“, ne romanu, ir primena, kad Maskvos laikas autoriaus (bent užrašų

knygelėje) buvo vadintas ir „fragmentarijum“. Literatūrologas, pasisakydamas apie romano

sąvokos pakeitimą į būsenas prieina išvadą: „Nereikėtų to traktuoti kaip iššūkio literatūros

teorijai ar bandymo sukurti naują žanrą: panašiu – struktūrinių suvaržymų atsisakiusios

minties – keliu moderniosios literatūros istorijoje eita jau ne pirmą kartą“18

, kaip priešpriešą

veiksmo, nuotykių ar kitaip apibrėžtam romanui pasiūlydamas įrašyti „būsenų romano“

apibrėžtį.

Būseną traktuodamas kaip „sąmonės buvimo būdą“ literatūrologas pateikia įžvalgą,

kad pagrindinio veikėjo sąmonę (kaip aukščiausią psichikos formą) galima laikyti pagrindiniu

15

Martinkus V., „Ką pasakyti tau, Ramūnai?“, Metai, 2003, Nr. 1, p. 159. 16

Bražėnas P., „Būsenų anatomija Ramūno Klimo Maskvos laike“, Amžininkai ir bendraamžiai, Vilnius: LRS,

2010, p. 19. 17

Ibid., p. 27. 18

Ibid., p. 21.

13

romano herojumi19

. Literatūrologo pasirinktas gretinimas, savotiška būsenos personifikacija,

ne tik išryškina pagrindinio veikėjo psichikos pajėgumą atspindėti aplinką, psichiką

priskiriant esminiam branduoliui, telkiančiam jėgą ir materiją pagrindinio veikėjo būsenoms

rastis, bet drauge išaukština atminties fenomeną.

Pagrindinis romano veikėjas, pasak P. Bražėno, rašytojo yra sukurtas kaip pilnakraujis

charakteris, kuriam perteikta visa rašytojo turėta patirtis ir primena, kad „[m]enininkas, ypač

žodžio menininkas, pirmiausia yra refleksijos žmogus. Poeto pasaulėjauta labiau linkusi į

emocijų išraišką, prozininkas dažniausiai išsiskiria įdėmiu ir intensyviu jį supančios tikrovės

stebėjimu bei jos apmąstymu“20

. R. Šerelytė, kalbėdama apie pagrindinį romano veikėją,

pastebi, jog Maskvos laike yra sukoncentruota ne tik esamų, bet ir galimų siužeto peripetijų

suma, taip pat nurodo, jog romane atsiveria „sudėtingas, daugialypis“ pasakotojo paveikslas,

„<...> kuriam nemažą įtaką daro būtent įvykio alternatyvos galimybė. Esamos realybės

kvestionavimas“21

.

Herojumi pagrindinio romano veikėjo nevengiantis pavadinti P. Bražėnas svarsto

galimybę romaną skaityti netgi kaip vieno herojaus romaną. Darydamas aliuzijas į nugyvento

laiko apmąstymus ir jau minėtą atmintį, kuri apsti savistabos požymių, tarsi primena, kad

„<...> vietomis negailestingai savianalizei reikia, be kitų savybių, ir herojiškumo.

Herojiškumo bent jau pripažinti skaudžią tiesą, kad nesi joks herojus, o tik, geriausiu atveju,

savo skaudžią patirtį suvokianti ir jos ištakas bei pasekmes analizuoti bandanti laiko auka“22

.

Iš skriaudos atlikties atsirandanti aukos figūra įgyja išliekamąsias pasekmes, t. y. trauminę

patirtį, kuri tarsi atsikartoja trūkinėjančiame romano siužete. Punktyru žymėtą šeimos liniją,

kaip ir visą kūrinio struktūrą, P. Bražėnas vadina „sumegzta iš skirtingos faktūros siūlų“,

iškeldamas hipotezę, kad autorius galbūt buvo sumanęs romaną pavaizduoti kaip šeimos irimo

dramą, „<...> kurioje tvirtus patriarchalinius (geriausia šio žodžio reikšme) santykius, gražias

nacionalines tradicijas, aukštos inteligencijos žmonių charakterius lyg vėžys ėda į dviejų

žodžių metaforą suspaustas okupacinis režimas“23

.

Esama kritiškų Maskvos laiko vertinimų. Straipsnyje „Neišgyvendinamas sovietmetis:

atmintis, prisiminimai ir politinė galia“ V. Rubavičius taip pat akcentuoja atminties, kaip visą

aprėpiančios ir persmelkiančios, svarbą romane, tačiau drauge apeliuoja į žmogaus laisvę

rinktis ideologijos metu ir to pasirinkimo pasekmes: „Ramūno Klimo knygoje „Maskvos

19

Ibid., p. 26. 20

Ibid., p. 69. 21

Šerelytė R., „Paniekinimo laikas“. Prieiga per internetą:

http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110131121858/http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=786&kas=straips

nis&st_id=3548 [žiūrėta 2015 05 29] 22

Bražėnas P., 2010, op. cit., p. 28 – 29. 23

Ibid., p. 25.

14

laikas“ atmintis visą laiką tarsi sukasi apie neišsakomą ir neįmanomą mąstyti „centrą“, kurį

drįsčiau nusakyti taip: kaip prisimenant pokarį, sovietinę okupaciją, tragiškus tėvų bei giminių

likimus tapta patikimu, visuomeniškai reikšmingu tarybiniu žurnalistu ir kaip tas vaikystės

žinojimas (skriauda ir trauma) buvo išstumiamas žurnalistiniuose rašiniuose teigtos

ideologijos bei melo. Gal toks neiškeltas klausimas ir ardo pasakojimą į skiautes –

pasakojimas neišlaiko neįmanomų susieti atminties plyšių“24

.

Jeigu V. Rubavičius akcentuoja žmogaus tapimą „savu“ sovietinei valdžiai, žmogaus

užtarnautą pasitikėjimą vykdant atitinkamas okupantų užduotis, tai T. Vaisieta žvelgia kita

linkme ir pripažįsta egzistencinį motyvą: „Šis romanas parodo, kad sovietinės tikrovės estetinį

luobą perregintis ir jos tikrąjį veidą atpažįstantis individas vis tiek gali gyventi įtrauktas į jos

centrą, prarastą laisvę kompensuodamas vidinėmis „pozityvios“ laisvės formomis“25

. Laisvė,

ateinanti iš žmogaus vidaus, tampa savotišku žmogaus asmeniniu apsisprendimu, tuo tarpu

prarastoji laisvė – motyvu ir paskata vidinės laisvės paieškoms.

Paskutinysis R. Klimo romanas literatūros kritikoje vieningai apibūdinamas kaip

išskirtinis lietuvių prozos kūrinys. P. Bražėno teigimu Maskvos laikas priklauso prie

iškiliausių Nepriklausomybės dvidešimtmečio kūrinių“26

. Tokiai minčiai iš esmės pritaria ir

E. N. Bukelienė teigdama, kad „R. Klimo romanas „Maskvos laikas“ – tikrai neeilinė lietuvių

prozos knyga. Tai kūrinys, maksimaliai nutolęs nuo populiariosios literatūros ir jos

vienadienių banalybių, neparankus lengvo pasiskaitymo ieškančiam skaitytojui. Sunkus net

literatūrologui“27

. Kiekvienas knygos vertintojas įžvelgia ir apmąsto skirtingus vertės matus.

Pavyzdžiui, P. Bražėnas akcentavo kūrinio autentiškumą, kaip vieną iš pagrindinių Maskvos

laiko bruožų, tuo tarpu B. Karpavičiūtė knygos vertę linkusi apmąstyti kitaip: „Jos vertė – ne

visiems literatūros kūriniams būdingas autentiškumas. Ne stiliaus lengvumas, ne intriga, o

psichologinis tikrumas ir tikrosios gyvenimo vertybės, kurias teigti jau buvo pajėgus

penkiasdešimtmetis rašytojas“28

.

Dėl autoriaus mirties nutrūkęs romano Maskvos laikas rašymas nulėmė tendencingą

romano lyginimą su panašaus likimo ištiktais kūriniais, tokiais kaip V. Krėvės Dangaus ir

žemės sūnūs arba B. Radzevičiaus romanu Priešaušrio vieškeliai29. Jau rengdamas R. Klimo

romaną spaudai V. Martinkus iškėlė neužbaigto kūrinio literatūrinės vertės klausimą, tačiau

konstatavo, esą „<...> šitoji jo ypatybė tik paryškins kūrinio turinyje ir formoje glūdinčias

24

Rubavičius V., „Neišgyvendinamas sovietmetis: atmintis, prisiminimai ir politinė galia“, Colloquia, 2007, Nr.

18, p. 125. 25

Vaisieta T., „Supaukštėjusi siela. Žmogaus laisvės ir totalitarizmo patirtis šiuolaikinėje lietuvių literatūroje“,

Naujasis Židinys – Aidai, 2008, Nr. 6, p. 234. 26

Bražėnas P., 2010, op. cit., p. 38. 27

Bukelienė N., 2006, op. cit., p. 4. 28

Karpavičiūtė B., „Beveik nutylėtas romanas“, Kauno diena, 2012, gruodžio 21, p. 4. 29

Martinkus V., „Kodėl – non finito?“, Estetinė literatūros gyvybė, Vilnius: VPU, 2010, p. 286.

15

galimybes kiekvienam jo skaitytojui perskaityti jį savaip, pagal savąją gyvenimo patirtį“30

,

tokiu būdu tarsi primindamas, kad „[s]kaitydami parašytą tekstą, aktualizuojame ir

įprasminame jį, patiriame „esatį“ kaip tai, ko nėra. Skaitymas atveria „savąją“ patirtį „kito“

patirties perspektyvoje“31

.

Literatūrologo manymu, kur kas svarbesnis yra literatūros kūrinio sumanymas bei

autoriaus paruošti meninio kūrinio metmenys, t. y. eskizas, negu pastarojo idėjos galutinė

realizacija, suvokiama kaip „nugludintas“, „tobulas“ teksto kūrinys32

. Iš tikrųjų tai, kad

romanas nebuvo užbaigtas paties R. Klimo, nesutrukdė jam sulaukti pripažinimo. Maskvos

laikas buvo įtrauktas į kūrybiškiausių 2005 metais išleistų knygų dvyliktuką, iš kurio

renkamas kandidatas kasmetinei Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) premijai

gauti, įsteigtai 2003 m. Nors R. Klimui LLTI premijos laureatu tapti nepavyko, netikėta buvo

2007 m. sausio 6 d. Lietuvos rašytojų sąjungos paskirta premija, atitekusi R. Klimui už minėtą

romaną, beje, išimties tvarka pirmą kartą atitenkanti rašytojui mirus. Įteikimo vakarą

pasisakydamas apie Maskvos laiko autoriaus užmojus D. Mušinskas teigė, esą „<...> laureatas

iškėlė sau pernelyg didelį tikslą: jis rašė ne apysaką ar romaną, o gyvenimo Kūrinį, siekdamas

viename sakinyje sulydyti, sukoncentruoti daugybę dalykų. Turbūt šio romano autorius

nebūtų baigęs iki šiol, jei būtų gyvas“33

.

Prisimindamas R. Klimo rašymą, V. Martinkus taip pat patvirtina, kad autorius nerašė

daug, rašymas vyko lėtai, tarsi, literatūrologo žodžiais tariant, būtų mėginama parašyti tik

tiek, kiek buvo negalima neparašyti. Pasak V. Martinkaus, Maskvos laiką paprasčiausiai būtų

perskaityti ir interpretuoti „<...> kaip išpažintį, autobiografiją, akistatą su sąžine, lietuvišką

„pavergto proto“ variantą, mirtina liga susirgusiojo pastangas įveikti šią ligą ir t. t.“34

.

Literatūros kritikas nurodo, kad netgi jeigu būtų mėginama skaitant romaną sekti tokiais

autoriaus tikslais kaip sovietijos ir jos skleidžiamos paniekos nuolatinis ir kasdienis

dozavimas mirtinomis injekcijomis, KGB veikimas ir pan. – toks skaitymas nebūtų

pakankamas, kadangi vadovaujantis net ir tokiu nusiteikimu, anot kritiko, ,,<...> matyt, tik

atskirtume nuo savęs meninį šios knygos pasaulį – sumažintume savo galimybę išvysti

visuminį žmogaus meninį portretą, kurį pristato (mums, skaitytojams) ypatinga, visuminė

kūrinio autoriaus įžvalga: personažų polilogas, siužetas, romano struktūra įvairiausia šio

žodžio reikšme“35

. V. Martinkaus manymu, tiek išvardintosios romano stilistinės savybės, tiek

30

Martinkus V., „Laiko verdiktas“, Santara, 2005, Nr. 45, p. 45. 31

Martinkus V., „Filosofinis literatūros kūrinio tikrovės (esaties) vardiklis“, Estezė ir vertinimai, Vilnius: LEU,

2013, p. 136 – 137. 32

Martinkus V., „Kodėl – non finito?“, Estetinė literatūros gyvybė, Vilnius: VPU, 2010, p. 286. 33

Šimkus A., „Įteikta Lietuvos rašytojų sąjungos premija“, Literatūra ir menas, 2007, sausio 12, p. 2. 34

Martinkus V., Nebaigta knyga, arba paniekos nužudytieji“, Maskvos laikas, Vilnius: LRS, 2005, p. 435. 35

Ibid., p. 435 – 436.

16

jame atsiskleidžiantis vertybinis pasaulis pritraukia skaitytojus netgi labiau negu literatūros

kritikus, kadangi „[t]yrėjams jis dažnai kelia vien galvos skausmus, – jį sunku apibrėžti,

beveik neįmanoma paaiškinti pagal žinomus literatūros tvarkos principus. <...> Jis be išlygų

ardo, griauna viską, kas literatūroje atrodė priimtina, be to, jis reikalauja skaitytojo vienatvės.

Primena, kad literatūrą kuria ne tik autorius, bet ir skaitytojas“36

.

Apibendrinant galima sakyti, kad literatūros kritikų pozicijos Maskvos laiko atžvilgiu yra

gana vieningos. Šis romanas dažnai palydimas tokiais epitetais kaip: „sudėtingos

konstrukcijos“, „neeilinis“, „iškiliausias“ romanas ar net prilyginamas „egzistenciniam

įvykiui“37

ir pan. Maskvos laikas pristatomas kaip romanas, reikalaujantis skaitytojo pastangų

ir net meditacinio nusistatymo bei intelektinio pasirengimo ir t. t. Tai siaurina romano

skaitytojų ratą. V. Martinkus straipsnyje „Trapi estetinė pasaulio patirtis, arba kada įsivesime

nepaprastą padėtį lietuvių literatūroje?“ mąsto apie talentingų autorių kūrinius, kurie gali būti

išstumiami į neskaitymo užribį, o jų vietas kėsinasi užimti estetiškai mažiau reikšmingi

literatūros kūriniai38

. Tęsdamas savo mintį kritikas apsistoja ties dviem romanais –

P. Dirgėlos Karalyste ir R. Klimo Maskvos laiku. Nors V. Martinkus nurodo, kad abu kūriniai

literatūros kritikų buvo pastebėti, įvertinti premijomis, tačiau reiškia apgailestavimą

primindamas, kad „<...> šiandien viešame vertinimų lauke šių romanų nėra. Abiejų knygų

(nedideli) tiražai neišparduoti, literatūrologinėje recepcijoje ar šiandienio literatūros proceso

analizėje abu labai retai minimi. O kai minimi, tai pabrėžiama tik praktinė (istoriografinė,

politologinė ar etinė) jų nauda skaitytojams“, pasvarstydamas, kad „[t]ai ne patys kūriniai,

matyt, traukiasi į literatūros nuošalę. Mes, skaitytojai ir kritikai, juos išvarome. Nes patikime

lėkštesnių ir populiaresnių literatūros struktūrų reikšmėmis“39

.

Siauras yra literatūrologų ir kritikų ratas. Apžvelgus R. Klimo romano Maskvos laikas

literatūrologines įžvalgas ir interpretacijas matyti, kad didžiausias indėlis rimtesnei šio

romano analizei paskirtas tų pačių literatūros kritikų – P. Bražėno, V. Martinkaus,

E. N. Bukelienės, su retomis išimtimis, kuomet romanas trumpai paminimas nagrinėjant

atskirus klausimus ar tematiką. Lietuvos literatūrologai, dažnai viešai pasisakantys bei

nagrinėjantys prozos kūrinius, nuo R. Klimo romano, kaip tiriamojo objekto, atsitvėrė tyla ir

abejingumu, todėl galima teigti, kad Maskvos laikas nesusilaukė itin gausaus literatūrologų

dėmesio kūrinio analizės atžvilgiu. Galimai tam įtakos turėjo jau nuskambėję įprastais tapę šio

36

Ibid., p. 438. 37

Literatūrologas V. Martinkus knygoje „Estezė ir vertinimai“, kurią sudaro esė apie literatūros pajautą ir įvairūs

straipsniai bei recenzijos, iškelia „kūrinio“ – „įvykio“ klausimą, pateigdamas nuomonę, kad „kūrinys“ – „įvykis“

yra tai, ką reikia savotiškai išgyventi ir patirti. (Martinkus V., „Estezė ir vertinimai“, Vilnius: LEU, 2013, p.

175.) 38

Martinkus V., „Trapi estetinė pasaulio patirtis, arba kada įsivesime nepaprastą padėtį lietuvių literatūroje?“,

Estezė ir vertinimai, Vilnius: LEU, 2013, p. 173. 39

Ibid., p. 174.

17

romano epitetai, tokie kaip „sunkus“, „sudėtingas“ ir t. t. Antra vertus, tai rodo, kad R. Klimo

romanas yra tas kūrinys, kuris yra vertas būti tiriamuoju objektu, o negausios literatūrologų

pajėgos paliko neišnaudotas galimybes naujoms romano perskaitymo perspektyvoms.

Maskvos laikas ir literatūrinė nuošalė: ar į pastarąją gali būti nustumiamas kūrinys,

kuris, praėjus net dešimtmečiui, vis dar yra aktualus? Aktualus tiek tematika, tiek

problematika, o ypač egzistenciniais klausimais ir savo intertekstiniais ryšiais su lietuvių ir

pasaulio literatūra.

18

2. EGZISTENCINĖS LAISVĖS KLAUSIMAI NELAISVOJE

VISUOMENĖJE

Romanas Maskvos laikas vaizduoja Lietuvą sovietinės okupacijos metais: „Maskvos

laikas“ – okupacijos sinonimas, metafora. Marksistine filosofija grindžiama sovietinės

valstybės ideologija valstybę traktavo kaip prievartos įrankį, „mašiną“, kuri padeda vienų

žmonių grupei („klasei“) savo valią primesti kitai grupei, okupcijos sąlygomis – kitai

valstybei. Tokioje ideologijoje ir filosofijoje individo vaidmuo menkinamas, jo „laisvas

apsisprendimas“ tėra „įsisąmonintas būtinumas“, tai yra paklusnumas valstybei ar kitokioms

socialinėms jėgoms. Pasipriešinti joms, laisvai apsispręsti individas gali tik iš kitų pasaulio ir

būties sampratos pozicijų. Maskvos laiko kritikų įžvelgtos egzistencinio individo būties

traktuotės gali padėti atskleisti romano protagonisto Vytauto Ringailos ir kitų veikėjų

motyvus prisitaikant prie okupacijos ir pasipriešinant jai, apsisprendžiant ir pasirenkant savitą

laisvės ribų variantą.

Egzistencializmo filosofija telkiasi ties žmogaus egzistencijos problematika, kuri tapo

pamatiniu šios mąstymo krypties objektu. Egzistencializmas po Pirmojo pasaulinio karo

atsirado Vokietijoje, Antrojo pasaulinio karo metu įsigalėjo Prancūzijoje, vėliau pasiekė kitas

pasaulio šalis, išsišakodamas į religinį egzistencializmą, kurio atstovams priskirtini Gabrielis

Marselis, Karlas Jaspersas, Nikolajus Berdiajevas, Levas Šestovas, Martinas Buberis; ir

ateistinį egzistencializmą, į kurį orientavosi Martinas Heidegeris, Žanas Polis Sartras, Alberas

Kamiu, Simona de Bovuar40

, tačiau be šių, pagrindiniais laikomų mąstytojų vardų, minėtini ir

kiti egzistencializmo sekėjai – Fiodoras Dostojevskis, Francas Kafka, Andrė Marlo ir kt.

Egzistencializmo filosofinė mąstysena formavosi kaip pesimistinė pasaulėžiūra,

savotiškas maištas prieš XIX a. pab. – XX a. pr. paplitusį filosofinį racionalizmą bei

scientizmo inspiruotą mokslo sampratą, grindžiamą objektyvios tikrovės pažinimu.

Egzistencialistų teigimu, racionalizmo pagrindas – subjekto ir objekto priešinimas, dėl ko

„<...> visa tikrovė, joje taip pat žmogus, racionalistui iškyla tik kaip mokslinio tyrimo ir

praktinio manipuliavimo objektas, o todėl toks požiūris turi „nuasmenintą“, „beveidį“

pobūdį“41

. Mokslo ir filosofijos konfrontacija siekė iškelti skirtingus tyrimo objektus: mokslui

tai buvo „esamybė“ (empirinis, patyrimu paremtas, pasaulis), mąstytojams – „būtis“

(betarpiškai atsiskleidžianti kaip paties žmogaus būtis ir jo egzistencija)42

.

40

Rozentalis M., Filosofijos žodynas, Vilnius: Mintis, 1975, p. 98 – 99. 41

Ibid, p. 99. 42

Ibid, p. 99.

19

M. Heidegeris, filosofiją aptardamas kaip „būties esmę“, kreipia dėmėsį į tai, kad

pačiame žmoguje (t. y. mumyse pačiuose) yra tai, kas vadinama „būtimi“, kadangi žmogus

save pirmiausiai išgyvena savo paties būtyje, o ne žmogų supančioje materijos ir daiktų

aplinkoje: „susirūpinimo aktuose“ žmogus tėra nukreipiamas į daiktus, o per juos sugrįžta

atgal į save43

. Tai reiškia, kad egzistencinis mąstymas, apjungęs egzistencialistus į bendrą

filosofinę kryptį, plėtojo individo egzistencijos klausimus, skatindamas žmogų domėtis savąja

egzistencija, suvokiama kaip asmenybės „būties būdas“, o tuo pačiu ragino žmogų suvokti

savo paties atsakomybę už egzistenciją bei ją prisiimti.

Egzistencijos supratimo pamatu tapo žmogaus individualumas bei unikalumas, o taip

pat jo asmeninė (individualioji) patirtis, todėl egzistencija buvo suvokiama kaip „<...> ne

kiekvienam esančiajam priklausantis buvimas, o atskiro žmogaus, kaip individo, egzistencija

tiek, kiek jis, būdamas laisvas, realizuoja save peržengdamas įprastines savo pasaulio

sąlygas“44

. Šis peržengimas – būtina sąlyga, jeigu norima priartėti prie egzistencijos, įgyti

savąją būtį, tai reiškia, kad žmogus, būdamas mąstanti būtybė, turi pakilti virš praktinių,

mokslinių, visuomeninių ir kitų naudingų žemiškų tikslų.

Žengdamas šia kryptimi egzistencializmas formavo mintį, kad filosofinis pasaulio

supratimas, besiremiantis pasaulio išgyvenimu ir jo patyrimu, žmogaus būties esmingumą

atskleidžia per žmogaus egzistenciją. Tuo tarpu žmogaus egzistencijai talpinant savyje

žmogiškosios būties esmę – išskirtinę vietą egzistencializmo filosofijoje užsitikrino

vadinamos „ribinės situacijos“, kitaip tariant, situacijos, nutolusios nuo kasdieniškumo, tokios

kaip kovos, kančios, kaltės, mirties. Pasak K. Jasperso, tik tokiose situacijose gali atsiskleisti

tikroji žmogaus egzistencijos prasmė, kadangi „[r]ibinėse situacijose atsiveria patirtis,

netelpanti į jokią kasdienišką rutiną. Likęs visiškai vienas individas visai rimtai privalo priimti

tą ribinių situacijų iššūkį ir patirti visų savo mėginimų išsaugoti harmoniją dužimą“45

.

Kaip viena iš galimų ribinių situacijų yra žmogaus išgyvenimas okupuotoje valstybėje,

mėginant atrasti tam tikrus įveikos būdus, siekiant įprasminti savo gyvenimą, nors ir

atsimušama į žmogui padiktuoto istorinio laikotarpio situaciją. Tokioje situacijoje atsiveria

esminis žmogaus klausimas – laisvė, tampanti savotišku uždaviniu, įgyvendinamu per paties

žmogaus apsisprendimo galią. Žmogus yra suvokiamas kaip laisvė, kadangi jis nėra apsręstas

išankstinio esmingumo, o atvirkščiai, – jis nuosava egzistencija pats save pripildo tam tikru

„turiniu“. Tokia mąstysena nulemia žmogaus ištikimybę sau kaip vidinę laisvės išraišką,

kadangi, pasak J. Girniaus, egzistencinė filosofija reiškia ypatingą laiko rūpestį dėl dviejų

pagrindinių dalykų, t. y. grėsmės žmogui ir grėsmės laisvei. Tačiau ištikimybė savo sąžinei,

43

Ernst von Aster, Filosofijos istorija, Vilnius: Alma littera, 1995, p. 284. 44

Furst M., Trinksas J., Filosofija, Vilnius: Lumen, 1995, p. 182. 45

Ibid, p. 183.

20

ypač valstybės okupaciniu laikotarpiu, atveda iki aukos sampratos, kurioje „<...> auka visada

yra morališkai teisi, kaip budelis yra visada morališkai neteisus. Visos aukos yra teisios kaip

tiesos kankiniai ta prasme, kuria ištikimybė tikimajai tiesai yra tokia pat moralinė vertybė,

kaip pati tiesa yra loginė vertybė. Ir niekuomet nėra teisaus budelio, nes šisai visada išduoda

tiesą pačiu tuo, kad jis griebiasi prievartos prieš svetimą sąžinę“46

.

Sovietinė Lietuvos okupacija turi sąšaukų su Ž. P. Sartrui ir kitiems prancūzų

egzistencialistams reikšminga Prancūzijos (Paryžiaus) okupacija II pasaulinio karo metais.

Valstybės okupaciniu laikotarpiu žmogus išgyvena įvairias pasikartojančias situacijas,

priverčiančias savo patyrimu kęsti kovą, gėdą, kančią, net mirtį: tokių egzistencinį tikrumą

atskleidžiančių pajautų negalima nei išmokti, nei joms pasiruošti, kadangi šios įgyjamos per

mano asmeninį patyrimą kaip mano paties būsenos. Kiekvienas tokios situacijos įveikimas yra

laikomas savotišku egzistencijos laimėjimu, kadangi lig tol buvęs kasdienis pasaulis žmogui

tampa prasmingesnis. Visgi Ž. P. Sartro manymu, žmogus, egzistuodamas tol, kol yra gyvas

biologiniu požiūriu, pirmiau renkasi, ir tik po to yra, todėl prieinama prie žmogaus sąmonės

kaip transcendentinių vertybių išdavos, pvz.: „Paryžiečiai, anot Sartro, pasirinkimą kaip būtį

akivaizdžiausiai suvokė vokiečių okupacijos metais: tuo metu bet koks svetimas ir inertiškas

veiksmas grėsė mirtimi. Tik suvokdamas savo pasirinkimo neišvengiamumą, žmogus suvokia

savo laisvę. Taigi žmogus pirmiau yra laisvas, o tik po to gyvena. Jis pirmiau renkasi, o tai

reiškia savitą aktą, be kitų pagalbos ir pamokymų“47

. Kokios tautos teisės ir laisvės bebūtų

pamintos, drauge su jomis paminama ir pavergtosios tautos žmonių laisvė ir teisė į ją, tuo

tarpu rinkdamasis požiūrį į pasaulį ir atlikdamas bet kokį kitą pasirinkimą, apspręstą savo

paties valios, žmogus renkasi save patį ir būtent per šio pasirinkimo procesą, J. P. Sartro

vadinama laisve, žmogus pats tampa nuo nieko nepriklausančiu – laisvu individu.

Okupacinėje visuomenėje egzistencinis mąstymas, kaip maištas prieš bet kokį spaudimą ir

apribojimą, skatina žmones laikyti save laisvais, nes laisvė pagal J. P. Sartrą, pirmiausia yra

laisvė mąstyti, su šiuo įsisąmoninimu pabunda tikėjimas, viltis, inspiruojantys ryžtingus

veiksmus, įsijungiant į kovą už laisvę, nukreipiamą į savos egzistencijos (kaip mano ateities)

kitimą48

.

Vadinasi, nors egzistencializmo mąstysenos šalininkas Ž. P. Sartras ir akcentavo

žmogaus baimę dėl savos atsakomybės, okupaciniu laikotarpiu atvedančią iki ribinės mirties

situacijos, bet tuo pačiu iškėlė žmogaus laisvę kaip vertybių šaltinį, kaip egzistencijos bruožą,

pranokstantį pačią prigimtį: „Sartre‘as pabrėžia, kad egzistencializmas yra „humanizmas“,

46

Girnius J., Raštai, I, Vilnius: Mintis, 1991, p. 42. 47

Genzelis B., Filosofijos istorijos chrestomatija, Vilnius: Mintis, 1974, p. 435 – 436. 48

Ibid, p. 435 – 436.

21

filosofija, kelianti žmogų į pasaulio centrą. Žinoma, žmogus – tai ne evoliucijos viršūnė, bet

esybė, prisiimanti laisvės ir atsakomybės naštą“49

.

Okupaciniu laikotarpiu tokia laisvė, kuri pranoksta pačią prigimtį kaip ne įgimta, t. y.

išankstinė duotybė, bet kaip galimybė pačiam individui formuoti savąjį asmenį tampa

tikėjimu, skatinančiu peržengti beviltišką tikrovę, juk žmogus yra ne tik tai, kas jis yra, bet

drauge yra ir tai, kuo jis save padaro: „<...> žmogus yra tokia būtis, kuri, išeidama iš dabarties

ribų, projektuoja save ateitin; žmogų esmiškai pabrėžia jo galimybės. Dėl šios projekcijos

žmogus visada yra už savęs paties, jis yra tai, kas jis dar nėra“50

. Todėl žmogų laikydamas ne

tik laisvu, bet ir pačia laisve Ž. P. Sartras žmogų lygina su „poelgių seka“, jų visuma

teigdamas, kad žmogus save realizuoja drauge realizuodamas ir tam tikrą žmonijos tipą, o

realizuodamas save, t. y. pasirinkdamas tam tikroje situacijoje, tampa atsakingu ne vien tik

prieš save patį, bet ir prieš visą žmoniją: „<...> kai mes sakome, kad žmogus yra atsakingas už

save, mes turime galvoje ne tai, kad jis yra atsakingas vien už savo individualybę, bet tai, kad

jis atsakingas už visus žmones. <...> Ši antroji prasmė yra giliausia egzistencializmo prasmė.

Kai sakome, kad žmogus renkasi save, mes turime galvoje, kad rinkdamasis save jis renkasi

visus žmones. <...> Taigi aš esu atsakingas už save, prieš visus ir kuriu tam tikrą žmogaus

paveikslą, kurį pasirenku; rinkdamasis save, aš renkuosi žmogų“51

. Tai atspindi esminę

egzistencinę laisvės sampratą: laisvė – savęs formavimas kiekvienu savo atliktu veiksmu ir

poelgiu, todėl pabrėžiama ir kiekvieno individo atsakomybė už viską, kas dedasi istorijoje.

Pavergėjų pastangos, ypatingai išryškėjusios ir sovietinės okupacijos Lietuvoje metu,

riboja pavergtųjų teises ir laisves, pamindamos žmogaus orumą, pasmerkdamos jo

individualumą, pajungdamos šios tautos asmenį vergiškam išnaudojimui okupantams

naudingų reikalų tarnystei, tokiu būdu primetant savąją valią. Dvasinės kančios, kylančios iš

bet kokio draudimo elgtis pagal savo paties sąžinę, vadinasi, ir valią, slopina laisvą

pasaulėžiūros pasirinkimą, bent jau tą, kuris deklaruojamas viešai, tačiau egzistencinės laisvės

samprata suponuoja kitokią perspektyvą, teigiančią, kad „[n]e pasaulyje, o manyje pačiame

laisvės vieta, užtat ir negalime objektyviai laisvės nei įrodyti, nei paneigti. Jokie įrodymai

nepajėgia laisvės nurodyti. Į laisvę mus pažadina greičiau tik pats nelaisvės

nepakeliamumas“52

. Vadinasi, uždrausti žmogui būti laisvam, kaip ir priversti jį laisvei,

negalima, kadangi negali žmogus būti laisvas/ nelaisvas prieš savo norą, mat laisvė – tai mano

paties apeliavimas būti laisvam. Kitaip tariant, mano laisvė yra mano paties rinkimasis. Toks

49

Ernst von Aster, Filosofijos istorija, Vilnius: Alma littera, 1995, p. 287. 50

Kunzmann P., Filosofijos atlasas, Vilnius: Alma littera, 1999, p. 203. 51

Sartre‘as J. P., „Egzistencializmas yra humanizmas“, Šiuolaikinės lietuvių literatūros antologija: tekstai.

Prieiga per internetą: http://tekstai.lt/zurnalas-metai/254-jean-paul-sartre-egzistencializmas-yra-humanizmas-

1?catid=117%3A2005-m-nr-2-vasaris [žiūrėta 2015 05 29] 52

Girnius J., 1991, op. cit., p. 58.

22

egzistencinis individo apsisprendimas ir laisvės samprata įgalina žmogų išlikti laisvu net ir

okupacinio laikotarpio metu.

Laisvė žmogui duota kaip neišvengiamybė, kaip galimybė tapti autentiška asmenybe,

savą būtį modeliuojant tarsi medžiagą, paklūstančią jo paties apspręstam norui. Žmogus,

rinkdamasis tarp vienos ir kitos galimybės varianto, visados pasirenka tą, kuriuo tikisi įrodyti

teisingumą. Tokiu būdu paraleliai formuojasi ir žmogaus gyvenimo prasmė, kadangi iš esmės,

pasak egzistencialistų, gyvenimas yra niekas iki to laiko, kol pats žmogus jam nesuteikia

prasmės. Tokia sąryšingumo eiga nulemia žmogaus, kaip nuolatos, kiekvieną akimirką save

kuriančio individo savitą tapsmą, grindžiamą atsakomybės jausmu.

Priespaudos metu atsakomybė tampa laisve, nes eidamas tikrosios būties link žmogus

realizuoja ne vien tik veiksmų laisvę, bet kartu ir minties laisvę, o būti laisvu – reiškia būti

savitai, individualiai mąstančiu. Minties laisvės akivaizdoje okupacinio režimo įgalintas

fizinės laisvės netekimas niveliuoja prievartą ir vidinės laisvės grėsmę, kadangi negalimi jokie

veiksmingi įveikos būdai, nukreipti prieš žmogaus mintį: „Imama metafizine žmogiškojo

buvimo būdo prasme, laisvė negali būti iš šalies nei paneigiama, nei įsakoma, nei

uždraudžiama: kiekvienas yra tiek laisvas, kiek jis pats savo laisvę išplėtoja (šia prasme laisvė

gali būti išsaugoma ir teroro akivaizdoj)“53

.

Vidinė žmogaus laisvė tarsi nukreipia žmogų link moralinių nuostatų, tačiau, pasak

filosofo J. Girniaus, laisvė tik įprasmina tai, kas yra vertinga – ne moralė, bet žmogus esti

laisvas. Vadinasi, žmogus, kaip moralinė asmenybė, įgauna galią vadovautis jam priimtinais

moralės principais, tačiau: „<...> patys moraliniai principai, skirią gera nuo bloga, nėra

žmogaus kūriniai, nors jie tikrovėje gali būti realizuoti tik per žmogų. Moralinės normos

nepaneigia laisvės, nes: 1. jos tik apeliuoja į žmogų, bet jo nepriverčia, o 2. jos išreiškia ne

kažką žmogui svetima, o jo paties idealą“54

.

Egzistencializmas kartais yra vadinamas „savimonės filosofijos“ variantu, kadangi

individo išsiskyrimas iš masių, jo asmenybė, individualumas ir subjektyvus mąstymas viską

paverčia „tapsmu“, priešingai negu objektyvusis mąstymas, kuris orientuotas į rezultatą: toks

išskyrimas liudija žmogaus gebėjimą reflektuoti kasdieninį patyrimą, kas sudaro prielaidas

filosofijos atsiradimui, skatinančiam save suvokti kaip „galimybę“55

. Tuo tarpu ši galimybė

atveria suvokimą to, kas vyksta žmogaus viduje, per tokio pobūdžio mąstyseną, o pastaroji –

padeda žmogui išgyventi nuasmenintoje kasdienybėje, ištverti bei įveikti priespaudos metu

patiriamą siaubą, panieką, draudimus ir pan.

53

Girnius J., „Laisvė“, Lietuvos filosofinė mintis, Vilnius: Aidai, 1996, p. 290. 54

Ibid, p. 289. 55

Anzenbacher A., „Egzistencializmas“, Filosofijos įvadas, Vilnius: Katalikų pasaulis, 1992, p. 56.

23

Remiantis egzistencialistine filosofijos pozicija, apsisprendimo laisvei išimtinai nėra

priskirtinas vien tik žmogaus poelgis, kitaip tariant – veiksmo atliktis, susilaikymas nuo

aktyvaus veikimo bei nieko nedarymas traktuojami kaip savotiškos atliktys, prilyginamos

„veikimui“: „Žmogus renkasi savo gyvenimiškąją poziciją, netgi tuomet, kai jis, bėgdamas

nuo atsakomybės, nieko nesirenka, užima lūkuriavimo poziciją. Laisvė yra ne tik galimybė

formuoti save, būties perspektyvas, tačiau ir sunki, reikalaujanti pilietiškumo ir drąsos

moralinė atsakomybė“56

.

Atsisakydamas žmogų suprasti kaip sustabarėjusį, galutinai susiformavusį darinį,

egzistencialistinis mąstymas pripažįsta žmogų esant savotiška „įvairių galimybių visuma“,

atsiskleidžiančia per tam tikrą situaciją, todėl egzistencializmo filosofijoje: „<...> žmogus

aiškinamas kaip visuma įvairių savo individualaus pasirinkimo, valios aktų, poelgių, kurie

padeda įgyvendinti užsibrėžtą individualaus gyvenimo programą“57

.

Žmogaus išgyvenimą pavergtame krašte nuolatos stimuliuoja ribinių situacijų ištiktys,

tačiau reikalinga pažymėti, kad ribinių situacijų vaidmuo nėra vienodas – kraštutiniausia

ribine situacija laikoma mirtis: „Apskritai mirtis yra tik objektyvus faktas. O ribinėje

situacijoje mirtis tampa istoriška: ji yra apibrėžta artimo arba mano mirtis. Jos negalima

įveikti kokia nors apibendrinta įžvalga, kokia nors objektyvia paguoda, tariamais motyvais

saugančia mano užmaršumą. Ji įveikiama tik save įsisąmoninančio egzistavimo

akivaizdume“58

. Tuo tarpu, pavyzdžiui, sovietinis okupacinis režimas kaip tik pasireiškė

laisvės išsaugojimu kaip ėjimo mirties link prasme, kadangi ideologinėmis doktrinomis grįsta

priespauda nevaržomai naudojosi „laisve“ masiniams žmonių naikinimams, pasireiškiantiems

per tremtis, žmonių šaudymus, žiaurius kankinimus ir t. t. Kitaip tariant, okupantų

proteguojama „laisvės“ samprata ir „humanistinės“ idėjos iškreipė savo tikrąją prasmę.

Egzistencializmo filosofija nėra vienintelė mąstymo kryptis, pasisakanti už laisvės

gynimą, anot J. Girniaus, – tai visos tradicinės filosofijos uždavinys, tačiau egzistencializmo

filosofijoje laisvės samprata remiasi į žmogaus individualumą, jo savitumą. Vadinasi,

„Maskvos laiko“, laikytino okupacinio režimo Antrojo pasaulinio karo metafora, metu tokia

mąstymo kryptis padėjo priešintis prievartiniam žmogaus įjungimui į dostojevskišką

„skruzdžių krūvos“, suprantamą kaip sukolektyvinimo masę, net jeigu pasipriešinimas ir

savos laisvės gynimas priešpastatydavo žmogų ties akistata su mirtimi.

56

Andrijauskas A., „Būties prasmės ieškojimai Sartre‘o egzistencializme“, Literatūra ir menas. Prieiga per

internetą:

http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20111120223110/http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3308&kas=straip

snis&st_id=17309 [žiūrėta 2015 05 29] 57

Ibid. 58

Furst M., Trinksas J., 1995, op. cit., p. 184.

24

Bet kuri egzistencinė būties įžvalga, bet kuri ribinės situacijos išprovokuota

egzistencinė būsena sovietinėje – okupuotoje – Lietuvoje jos gyventojams galėjo tapti atspara

individui priešinantis, pačiam apsisprendžiant dėl laisvės formų ir jos turinio. Egzistencinės

pažiūros ir patirtys iš esmės nesutapo su sovietinei ideologijai privaloma visuomenine

prievarta, ir tai skatina kalbėti apie romane Maskvos laikas bet kuriuos, kartais tegu ir sunkiai

įžvelgiamus, individo (pirmiausia – pagrindinio veikėjo Vytauto Ringailos) laisvo

apsisprendimo ypatumus šeimos ir visuomenės lygmenyse. Romane aprašytos pagrindinio

veikėjo būsenos rodo, kad daugiausia įtakos tokiam apsisprendimui turi neformalūs

vertybiniai individų ryšiai, kurie sovietinės Lietuvos šeimose buvo stipresni nei bet kurioje

kitoje visuomeninės struktūros grandyje – gamykloje, laikraščio redakcijoje ir pan.

25

3. RINGAILŲ ŠEIMOS VERTYBĖS KAIP EGZISTENCINĖS

APSISPRENDIMO LAISVĖS ŠALTINIS

Romanas Maskvos laikas pagrindinio veikėjo Vytauto Ringailos šeimos atžvilgiu nėra

informatyvus. Kūrinio eigoje šykščiai kartas nuo karto pasirodo antraeiliai veikėjai: tėvas,

motina, rečiau – sesuo, broliai. Šių pasirodymas dažniausiai sąlygojamas paties Vytauto

Ringailos patiriamų būsenų bei išgyvenimų, todėl dažniausiai pasireiškia prisiminimų ir sapnų

kontekstuose. Literatūrologas P. Bražėnas, kalbėdamas apie pagrindinį šio romano veikėją,

pastebi: „Labai silpni ryšiai jį sieja su šeimos nariais. Jeigu ne vaikystėje išgyventas ir visą

gyvenimą širdy nešiojamas tėvo praradimas, tai šeima taip ir liktų jo dvasinių išgyvenimų ir

refleksijų periferijoje“59

. Šeimyniniai santykiai, šeima, šeimyninė gyvenimo linija nuo

romano pradžios iki jo pabaigos žymima punktyriškai, fragmentiškai, dėl to romane ji taip ir

palieka savotiška abstrakcija, susidedančia iš atskirų detalių ir segmentų.

Vis dėlto Ringailų šeimos vertybės, jų nepilna ar trūkinėjanti struktūra yra vienas

svarbiausių romano protagonisto ir pagrindinio veikėjo Vytauto Ringailos apsisprendimo

laisvės šaltinių. Tai ryškėja giliau panagrinėjus egzistencines vertybių prielaidas.

Šeimą laikyti egzistencinių vertybių šaltiniu įgalina jos daroma įtaka, atsiskleidžianti per

asmeninius žmogaus pasirinkimus ir jo poelgius, todėl tai sudaro prielaidas šeimą traktuoti

kaip aksiologinių vertybių dominantę, kaip vertybių šaltinį, jų versmę, juk „[s]kirtingais

kriterijais grindžiamose vertybių sistemose naujos vertybės kartais gana paradoksaliai

persipina su jau tapusiomis tradicinėmis, o toje nepaliaujamoje vertybių kaitoje regimas ir tam

tikras vertybių pastovumas, tam tikras vertybių „branduolys“, kuris konsoliduoja visas kitas

vertybes, suteikia joms prasmę“60

. Moraliniu požiūriu meilę prilyginant moralinei tiesai –

šeima savaime tampa savotišku vertybių formavimo mechanizmu, kuris daro įtaką žmogaus

poelgiams ir jo išgyvenimams, tačiau šeima, savaime būdama vertybe, telkia ne vien tik

teigiamą moralinių apsisprendimų krūvį, tačiau demonstruoja platų dramatinių išgyvenimų

spektrą.

Pasak literatūros kritiko V. Martinkaus, vertybės būtis nėra baigtinė: ji – besikeičianti ir

nepastovi, kiekvienam asmeniui atsiskleidžianti kaip (realių ir galimų) vertinimų, įžvalgų,

„vertinimo modelių“ potencija, vertinama iš praeities ir ateities pozicijų61

, primindamas, kad

59

Bražėnas P., 2010, op. cit., p. 69. 60

Kanišauskas S., „Vertybių erdvėlaikis: kaitos ir pastovumo problema“, Filosofija. Sociologija, 2014, T. 25. Nr.

3, p. 166. Prieiga per internetą: http://www.lmaleidykla.lt/publ/0235-7186/2014/3/164-173.pdf [žiūrėta 2015 05

29] 61

Martinkus V., „Šiuolaikinė literatūros aksiologija“, Estetinė Literatūrso gyvybė, Vilnius: VPU, 2010, p. 135.

26

istorinės pozityvistinės – nacionalinių teisių, socialinio teisingumo ir kt. – vertybės užleidžia

vietą žmogaus tapatumui kaip iššūkį masėms ir miniai, suteikdamos galimybę „suvesti

sąskaitas“ su vidine žmogaus sąžine: „Ne tik iš klasikinės filosofijos ar meno filosofijos, bet ir

iš aksiologijos daugelis pasaulio vienovės įžvalgų persikėlė į struktūrinę, fenomenologinę,

hermeneutinę ar egzistencialistinę filosofiją/ o pačių vertybių klausimai vis dažniau imti

svarstyti tik kaip praktinis, o ne teorinis diskursas“62

.

Egzistencinis mąstymas, iškėlęs žmogaus savitumą, kaip tik ir ragina žmogų grįžti atgal

į save. Pasak filosofo J. Girniaus, egzistencinis mąstymas, vengdamas objektyvumo kaip

visuotinų tiesų, nuasmeninančių individą, skatina protestuoti prieš tokią vertybių filosofiją,

kuri būtų grindžiama vien tik terminologija, t. y. prieš mąstymą vertybių terminais,

iškeldamas būties ir laisvės vertes, tuo tarpu vadovautis, t. y. paklusti, visuotiniams

įstatymams vien tik dėl šių įstatymų visuotinumo, M. Heidegerio manymu, reikštų laisvės

išdavystę, jos iškeitimą į „beasmenines objektybes“63

. J. Girnius daro išvadą, jog

egzistencializmas yra ne kas kita, kaip moralinės prasmės perkėlimas filosofinei tiesai ir

teigia, kad „[e]gzistencializmas grindžia laisve ne tik etiką, bet ir metafiziką, t. y. ne tik

moralinę veiklą, bet ir filosofinę pasaulėžiūrą. <...> egzistencinė filosofija, užuot specialiai

akcentavusi etiką, greičiau visam filosofiniam mąstymui teikia etinę prasmę, skelbdama, kad

tiesa slypi sau pačiam ištikimybėje“64

. Vadinasi, egzistencinis mąstymas nėra vien tik teorinė

medžiaga, tai savotiškas „gyvenimo būdas“, pasirinktas „gyvenimo kelias“, jo „žiūra“,

savaime nešanti moralinį akcentą, moralinę prasmę. J. Girniaus manymu, egzistencializmas

neneigia moralės: „Greičiau tai yra moralės grindimas ne formaline pareiga ir paklusimu

„paragrafams“, o asmeniniu apsisprendimu konkrečioje situacijoje“65

.

Egzistencializmo filosofija, pabrėždama žmogaus savitumą, žmogų laiko pačia laisve,

tačiau žmogus yra laisvas tiek, kiek jis pats apsisprendžia būti laisvas, o tai reiškia, kad

„[l]aisvas yra žmogus dėl to, kad jis nėra duotas, kaip kiti daiktai, bet yra patikėtas sau

pačiam. Užuot buvęs apspręstas iš anksto duota esme, jis yra patikėtas susikurti savo esmę

pačia savo egzistencija. <...> Ir kadangi žmogus yra vienintelis, kurio egzistencija šituo būdu

eina pirma jo esmės, tai jis vienas ir yra vertas egzistencijos vardo“66

. Tokia egzistencinio

mąstymo linkmė žmogų priešpriešina gamtai, kadangi gamta yra ta duotybė, kurią galima

objektyviai pažinti kaip esmę, tuo tarpu žmogus egzistenciją tegali rinktis, tačiau negali jos

objektyviai pažinti: tokiu atveju gamta tampa žmogui svetima, yra peržengiama. Toks

62

Ibid., p. 134. 63

Girnius J., 1991, op. cit., p. 22. 64

Ibid., p. 23. 65

Ibid., p. 477. 66

Ibid., p. 22.

27

traktavimas paaštrina individo vienatvės suvokimą, iškeldamas žmogaus, kaip individualios

esybės, vienišumo klausimą.

Žmogus, būdamas socialia būtybe, pasirinkdamas laisvę „būti pačiu savimi“, stoja į kovą

už savo paties laisvę, nes laisvė yra tiesos sakymas, o šis priklauso nuo laisvo apsisprendimo,

nuo reikalavimo priimti savo paties pasirinkimą. Tokiu atveju, žmogus prisiima atsakomybės

naštą už savo moralinius įsitikinimus, tačiau, pasirinkdamas tokį kelią, žmogus patenka ne

vien tik į konstruktyvinę, t. y. kuriančią ir tiesą išlaisvinančią, filosofinę laisvės pasaulėžiūrą,

bet drauge pajunta ir destruktyvinę jos pusę, kadangi žmogus pasilieka vienas su savo

nelaimėmis, likimu, kaip individas jausdamas dar stipresnę vienišystę, kadangi ištiktoje

ribinėje situacijoje žmogus netenka bet kokio atraminio pagrindo – žmogus tampa vienintele

atrama pats sau.

Atskiro individo vertybiniam pasauliui besiformuojant, kaip nepaneigiamas darinys,

darantis savotišką įtaką asmens moraliniams sprendimams, tampa šeima. Pastaroji yra

suvokiama kaip tam tikras vienis, kaip nepriklausomas segmentas, formuojantis savą aplinką

bei brėžiantis atitinkamas ribas. Šeimos erdvė, kuri natūraliai pripildoma etiniais ir

moraliniais principais, sudaro sąlygas šių principų plitimui, kurie gali pasiekti kiekvieną

šeimos narį, kuris, laisvai apsispręsdamas, turi teisę šias pažiūras perimti arba jas atmesti.

Tačiau vertybių perėmimas, kaip ir pats apsisprendimo momentas, yra lemiamas dvasinės

pilnatvės, sąžinės ištikimybe sau, kadangi tam, „<...> kad šis apsisprendimas neliktų tuščias,

turi jį pripildyti meilė, nes ji yra proto siela. Tiesa atsiskleidžia meilei, ji ištrykšta iš meilėje

išaugusio apsisprendimo“67

. Jaučiant vienatvės pasekmes pasaulio akistatoje meilė iškyla kaip

šeimos priedermė, todėl prarastą šeimos jungtį, išdrikusius vienos šeimos asmenų ryšius ir

santykius Maskvos laiko romane imasi apmąstyti jauniausioji šeimos narė Vytauto Ringailos

sesuo Milda:

– Aš netyčia. Net nežinau... Po tėvo... Kodėl mes visi tokie iširę, Vyteli?

– Visi?

– Motina nuėjo šunims šėko pjauti, Kęstutis... Lašas po lašo – ir pratašė Algirdo širdį.

– Tikrai visi?

– Aliai vieno, – pakartojo ji. (ML, 368)

Vykstančio dialogo metu iškeltas sesers klausimas, lydimas konstatuojamo fakto apie

„iširusią“, t. y. buvusią, tačiau jau nebeesamą šeimą, sutinkamas nepatikliai, perklausiant,

tarsi bandant nepritarti ar tikintis išgirsti kitokį artimo žmogaus atsakymą. Pagrindinis

67

Ibid., p. 81.

28

veikėjas pakartotinai užduodamas klausimą (– Tikrai visi?) – nevalingai tikisi priešingo

atsakymo, paneigimo, kuris paliktų galimybę egzistuoti jei ne tampriais santykiais apjungtą jų

pačių šeimos modelio galimybę, tai bent tegul ir pakitusį, nepilną darinį, vadintiną šeima.

Tačiau sesuo negailestinga: Aliai vieno. Šiuo atsakymu nubraukiamas bet koks intarpas

kitokiai galimybei rastis, sesuo stoiškai lieka prie išsakytos nuomonės, įvardžiu „visi“

neišskirdama nė vieno iš „buvusios“ šeimos narių, tarsi pažymėdama, jog minėtam iširimui

priklausantys ir jiedu – Vytautas ir Milda. Vienos šeimos narių (brolio ir sesers) dialogas –

aliuzija į vertybinį kūrinio veikėjų požiūrį į šeimą. Pastaroji – vertybė, kurios erozija

inspiruoja ne tik įvykusį pokalbį, bet drauge ir problemos iškėlimą, paviešinimą, šeimos

iširimą suvokiant dramatiškai. Problemos paviešinimas yra savotiškas problemos

pripažinimas, o šis – sprendimo pradžia, išeities taškas, mėginant ieškoti priežasčių. Viena iš

dialoge įžiūrimų, nors nutylėtų ir nekonkrečiai įvardijamų – tėvo netektis.

Dar būdamas vaikas Vytautas Ringaila šeimą suvokė kaip savastį, kaip prigimtinę teisę,

kaip aukščiausiąją vertybę, kurią prireikus reikia apginti. Šis gynybos/ apsaugos mechanizmas

įsijungia per jausmines pagavas bei sąžinės dialogą su sąmone. Patekdamas į grėsmę keliančią

situaciją, pagrindinis veikėjas turi apsispręsti ir priimti atitinkamą sprendimą, apspręsta jo

paties noro:

Jie stovėjo tame pačiame sniege po tuo pačiu Paukščių Taku ir matė tą patį Sirijų. Ir vis

dėlto ne tą patį... tada Vytautas nei iš šio, nei iš to, greičiausiai iš pavydo, kad tėvas tuo

dangumi dalijasi ne vien su juo, sūnumi, pastūmė Mykolą, šis nugriuvo į sniegą, apsižliumbė.

Tėvas sudavė – neskaudžiai, tarytum iš reikalo, pirmąsyk. (ML, 364 – 365)

Žiemos vakarai, drauge su tėvu leidžiami viduežeryje, besižvalgant į žvaigždes, pakito

atsiradus pašaliniam asmeniui. Šeimyniškai jaukus tėvo ir sūnaus buvimas kartu, aptemdytas

Vytauto baimės netekti užimamų pozicijų (juk tėvas dangumi dalijasi ne vien tik su juo,

sūnumi) bei pripildytas vaikiško kartėlio ir dvejonių, pasiekia aukščiausią emocinį krūvį,

kurio savotišku „išlydžiu“ tampa Vytauto veiksmai prieš Mykolą, t. y. jo pargriovimas ant

žemės. Sutampanti vieta (Jie stovėjo tame pačiame sniege), laikas ir situacija (trise po tuo

pačiu Paukščių Taku) ir net stebimasis objektas (matė tą patį Sirijų) neužtikrino vienodų

sąlygų: abu matė Sirijų, tačiau ne tą patį. Vidinių tėvo ir sūnaus ryšių gynimas grėsmei

atsiradus bei bundantis mažojo Vytauto individualizmo instinktas priverčia pagrindinį veikėją

pažeisti moralines vertybes, tokias kaip draugystė, gerumas, garbė ar net vitalines (saugumas,

sveikata ir pan.). Bausmė, kaip atpildas už šeimoje priimtų normų laužymą, neskaudus tėvo

sudavimas. Pastarasis tėvo gestas – auklėjamojo ir drausminamojo poveikio priemonė sūnaus

29

atžvilgiu, nurodant į netinkamą ir vengtiną elgesį. Tačiau šis poelgis, tegul ir pabrėžiantis

neigiamą konotaciją įprastinės moralės atžvilgiu, pažymi pagrindinio veikėjo reakciją į

pažeistą asmeninę tėvo – sūnaus erdvę ir žymi paties veikėjo noro apspręstą poelgį, tuo tarpu

prisimenant, kad „[a]bsoliutus moralinės veiklos kriterijus yra pati sąžinė, nes mūsų veikla

semia savo moralinę vertę ne iš objektyvių pasėkų, o iš ištikimybės sąžinės balsui“68

, darytina

išvada, kad pagrindinis veikėjas veikia žadinamas individualistinio jausmo ir žengia nebe

visuotinai priimtų normų toleravimo keliu, bet pasirenka meilę kaip moralinę tiesą,

apsprendžiamą laisva savo paties valia, pasireiškusia ribinėje baimės situacijoje.

Retrospektyvus žvilgsnis į praeitą gyvenimo tarpsnį, į drauge su tėvu leidžiamus

vakarus tampa būtų išgyvenimų prisiminimu, praeities įsiveržimu į dabartį. Tokios detalės,

kaip vaikystėje ištiškusi rašalo dėmė, tebeišlikusi ant stalo, tampa vizualiai „apčiuopiamu“

elementu, iš atminties naujai prikeliančiu vaikystės metų atsitikimus, įvykius, tėvų ir vaikų

santykius, bei prasmę jų šiandienos kontekste:

Dabar tie vakarai – kaip rašalo dėmė ant stalo, nepanaši į jokią šiandien egzistuojančią

valstybę. Kaip išrauta iš dirvos motininė bulvė – žemėta, išakijus, patežus, vos besilaikanti už

stagaro virš rudens drėgme alsuojančio lauko.

Kur bepasisuksi, katron pusėn bepažvelgsi, ką beprisiminsi... Ašaros smaugė jam gerklę,

jaučiant, kaip visur jame pilna tėvo atžalų – stovėsenoje ir eisenoje, ir veido raumenyse

besiklausant kito, ir prakeiktame provincialume, ir prakeiktai apytikriame visko supratime...

(ML, 365)

Praeitis dabarčiai tėra esminių patirčių atgarsis, gerokai pakitęs, paveiktas laiko

distancijos ir pagrindinio veikėjo gyvenimo patirčių, kadangi praeitis yra vertinama iš

šiandienos pozicijų, ir apmąstoma jau iš susiformavusio vidinio (dvasinio) pasaulio pagavų,

darant atitinkamas išvadas. Tėvo išorinių požymių (pvz.: eisenos, stovėsenos, mimikos)

atpažinimas savyje, jų įvardijimas paskatina savęs suvokimą kaip kažkieno dalį, tąsą, kaip

nenuginčijamą priklausymą kūrėjams, iš kurių radosi jo paties gyvenimo malonė, t. y.

priklausymą pamatinei šeimos daliai – tėvams (visur jame pilna tėvo atžalų). Ši duotybė nėra

pasirenkama – ji įgimta ir neišvengiama. Toks savęs matymas suponuoja egzistencinį savęs

suvokimo principą: esu lyg ir kitas, individualus, asmeniškas, tačiau drauge panašus į kitą,

netgi jį atkartojantis, tačiau esu mąstantis, patiriantis asmenišką santykį su praeitimi,

dabartimi, sava būties egzistencija, tuo tarpu „<...> egzistencija vadinamas pats žmogus, kaip

ta būtybė, kuri išsiskiria iš visų kitų būtybių sąmoningu santykiu su būtimi – būties ir tuo

68

Ibid., p. 80.

30

pačiu savęs pažinimu, arba supratimu“69

. Tai rodo pagrindinio veikėjo išgyvenamą rūpestį

egzistencijos prasme, kuri įsikūnija į tikrovinę patirtį, verčia susimąstyti apie būties

praeinamumą, kuri apeliuoja į rengimąsi mirčiai – tokiu būdu yra įprasminamas savos

egzistencijos rūpestis.

Mirtis, kaip egzistencinio gyvenimo trūkis, nenuprasmina moralinių verčių: jos išlieka

nepakitusios ir atvirkščiai, įgauna dar didesnį atminties įprasminimą. Tėvo asmens svarba

perteikiama per visuotiną, visa aprėpiančią būties iliuziją, pasibaigiančią tarsi staiga nutraukta

mintimi (Kur bepasisuksi, katron pusėn bepažvelgsi, ką beprisiminsi...) ir šis atminties

buvimas, pramieštas netekties skausmo pergyvenimu, žadina savotišką artimojo atminimą,

kuris yra vertingas pats savyje, kadangi nušviečia paties pagrindinio veikėjo santykį tiek su

šeimos nario netektimi, tiek su savo individualia būties praeinamumo akistata. Išsaugota tėvo

atmintis išryškina jo svarbą pagrindinio veikėjo gyvenime, tačiau drauge pasireiškia ir kaip

moralinis rūpestis dėl artimo, t. y. mano šeimos žmogaus. Šis rūpestis niekur nedingsta su

mirties apsireiškimu, jis išlieka, o tai rodo, kad žmogus yra laikomas vertybe savaime, be

jokio sąryšingumo su nauda. Tėvo svarba pagrindinio veikėjo atžvilgiu dar labiau sustiprinta

savotiška inversija pastraipoje. Cituotas sakinys pats savaime nėra daug informacijos

teikiantis ir reikalauja papildomo paaiškinimo, dėl ko kur kas įprastesnis būtų atvirkštinis

sakinių išdėstymas norimai išreikšti minčiai, kuri tiesiog sako: jis labai panašus į savo tėvą

daugeliu akimi įžvelgiamų požymių ir kiekvienas prisiminimas, bet koks poelgis ar gestas

atmintyje iškylančiu tėvo paveikslu šitai liudija.

Gretinami ne tik išoriniai tėvo ir sūnaus panašumai, bet ir vidiniai („provincialumas“,

„apytikris visko supratimas“). Šie taip pat pasireiškia per pagrindinio veikėjo perimamas tėvo

idėjas, jų įgyvendinimą, analogišką mąstymo kryptį, atitinkamų dalykų suvokimą ir t. t.

Pavyzdžiui, dar romano pradžioje Vytautas Ringaila, tyrinėdamas tėvo braižytą žemėlapį,

atranda sąmoningai tėvo ranka įbraižytus neatitikimus, t. y. tuščius milimetrinius langelius, ir

pastebi: „Kur tikrovėje lyg ir šeimininkavo kone kasdien mūsų skliautą reaktyviniais

varikliais drebinusios eskadrilės, tėvo žemėlapy nešeimininkavo niekas“70

. Pagrindinis

veikėjas, aiškiai numanydamas prasmę, tokį tėvo poelgį aiškina:

Jis nenorėjo tų kelių kilometrų plaukti palei aviacijos pulko teritoriją – palei ją ir

neplaukė. Nusprendė verčiau plaukti palei tuštumą – palei ją, sulaukęs vasaros atostogų, ir

būtų plaukęs. (ML, 35)

69

Ibid., p. 480. 70

Klimas R., Maskvos laikas, Vilnius: LRS, 2005, p. 35. Pastaba: toliau cituojant romaną Maskvos laikas

žymima tik santrumpa (ML) ir puslapio numeris šalia citatos.

31

Tikrovės „iškreipimas“, t. y. melagingas, kitoks, negu iš tiesų esantis, gimtojo krašto

paviršiaus vaizdavimas žemėlapyje – tėvo (kaip asmens) vidinės laisvės apraiška, suvokiama

kaip savotiškas pasipriešinimas Lietuvos okupacijai, protestas prieš okupantų įsiveržimą.

Vedinas vienos esmingiausių politinių šalies vertybių – laisvės, Ringaila ignoravimu išreiškia

savąjį maištą prieš svetimšalius, demonstruodamas savo moralinį veidą ir pajėgumą laisvai

apsispręsti net ir sudėtingu okupacijos laiku: jis tiesiog nenorėjo plaukti. Šis nenoras,

motyvuotas asmeniniu apsisprendimu, liudija tiesos „atstatymo“ įgyvendinimą, o tuo pačiu

primena, kad tuomet, „[k]ada rūpinamės dėl iškilusios grėsmės laisvei ir žmogui, žinome, jog

ši grėsmė gali būti nuveikta tik visą žmogų persunkiančio tikėjimo jėga“71

. Tiesos šauksmas

iškyla iš patiriamos disharmonijos, sąlygojamos okupacinio režimo priespaudos, ir yra

motyvuojamas rūpesčio prarastai tiesai atstatyti. Vienintelės galimos nelaisvės įveikos – meilė

tiesai bei žmogaus laisvė jame pačiame, kadangi, pasak egzistencialistų, būtent žmogus pats

save apsprendžia kaip būtybę, pasirinkdamas savo paties buvimo būdą, kurį, metafizine

prasme, galima traktuoti kaip laisvę: „Galima žmogų visam priversti, bet ne laisvei. Reikia

pačiam būti laisvam. Kas nenori būti pats laisvas, tam niekas iš šalies laisvės nelaiduos.

Laisvė – pačiame žmoguje. Savo giliausiame pagrinde egzistencinė filosofija ir yra šito

rūpesčio dėl laisvės išraiška“72

, tačiau egzistencinis mąstymas nėra vien tik paprasta ir formali

apeliavimo gyventi tiesa filosofija, teigia J. Girnius, ji – savotiška doktrina, filosofinę tiesą

paverčianti laisvu paties žmogaus apsisprendimo dalyku73

. Tuo tarpu pagrindinio veikėjo

Vytauto Ringailos tėvas kaip tik ir demonstruoja šį apsiprendimo momentą, priklausantį nuo

savo paties laisvo noro ir moralinių įsitikinimų.

Tai, kad pats romano protagonistas Vytautas Ringaila perima tėvo subjektyviąsias

vertybes, įrodo ne tik aiškiai palankus tėvo vidinio apsisprendimo įvertinimas, bet drauge ir

sūnaus veiksmų atliktis, kuri remiasi į pareigos jausmą:

Savųjų atostogų sulaukęs, jo vardu plaukiau aš. Jo baidare. Pagal jo žemėlapį. (ML, 35

– 36)

Ištikimybė yra moralinė vertybė, liudijanti moralinę Vytauto Ringailos brandą. Jos

pagrindas, visų pirma, yra santykių tamprumas, abipusis pasitikėjimo jausmas tarp tėvo ir

sūnaus, antra vertus, išlikdamas ištikimas tėvo idėjai Vytautas Ringaila savaime perima ir

71

Girnius J., 1991, op. cit., p. 27. 72

Ibid., p. 26. 73

Ibid., p. 25.

32

tėvo pasiūlytą egzistencinę laisvės sampratą, kadangi „[t]iktai tas gali būti ištikimas, kuris yra

apsisprendęs pats save lemti, o ne būti besikeičiančių aplinkybių nešamas“74

.

Meilės tėvynei iššaukta pasipriešinimo jausena sūnui persiduoda tarsi savaime, be jokių

paties Vytauto Ringailos pastangų, tarsi liudijimas tėvo sąmonėje užgimusio vidinio akstino

teigti pasauliui tiesą, natūralus „persidavimas“:

Pereina nelyginant perteklius iš vienų susisiekiančių smegenų į kitas ir šiose kėtojasi

tartum nuosavam guoly. Iš nesitaikstančių tėvo smegenų – į manąsias. Ir daro jose sau

tinkamą tvarką. (ML, 36)

Šis tiesos teigimas, priklausąs nuo savo paties noro, liudija tai, kas aš esu, kuo esu ir į ką

angažuojuosi kaip asmenybė. Visa tai nėra vien tik formalus žinojimas kokiam žmogui, kaip

moralinei būtybei, „reikia“ būti šioje situacijoje, atvirkščiai, moralinis žinojimas yra

realizuojamas, įgyvendinamas, tokiu būdu liudijant tiesą savo paties asmeniniu pavyzdžiu. Be

to, šis vertybinis perėjimas iš tėvo pasaulėžiūros į sūnaus – labai natūralus, tarsi paveldima

šeimos „relikvija“, įmanoma perduoti tik per nenutrūkstantį ryšį (susisiekiančias smegenis),

drauge išsaugant tėvo maralines nuostatas, kaip reikšmingą mylimo žmogaus atminimą, jo

charakteristiką. Juk, pasak J. Girniaus, „<...> patriotizmo atveju, kam iš tiesų esama

ištikimam, yra ne abstrakti tautos idėja, o tie artimieji, iš kurių kilta ir kuriuose subręsta.

Ištikimybė kitam visada drauge yra ištikimybė sau pačiam“75

.

Besąlygiškas tėvo autoritetas natūraliai formuoja meilę, pagarbą, ištikimybę kaip

moralinius įsitikinimus, netgi elgesio modelius. Panašaus poveikio atspindžių pagrindinio

veikėjo asmens vertybinio pasaulio normoms turi ir motinos portretas, jos asmeninės savybės,

elgsena, skatinanti išvadas apie šeimos (tiek tėvo, tiek motinos) daromą įtaką Vytauto

Ringailos vertybinei orientacijų sistemai, per asmeninių poelgių įgyvendinimą. Pavyzdžiui,

pagrindiam veikėjui dar nuo mažumės užsifiksavę šeimos albumai, kurių fotonuotraukose

dalis žmonių buvo žirklėmis arba skustuvu „pašalinti“ iš fotopopieriaus. Tuo metu dar vaikui

tokios fotonuotraukos keldavo ir didelį susidomėjimą, ir dar didesnį baimės jausmą, kuris

vėliau bus suprastas kaip „<...> išspardyta, išsvaidyta... išpjaustinėta mane pasaulin paleidusių

žmonelių jaunystė“76

.

Sovietinės okupacijos inercinė jėga, jos spaudimas, žmonių skirstymas į palankius ir

nepalankius, keliančius grėsmę naujajai sistemai – tėvus pripildo baimės, pažadina atsargumo

instinktą, inspiruojantį fotografijų gadinimą, naikinant jų paskirtį – atminties įprasminimą ir

74

Ibid., p. 508. 75

Ibid., p. 509. 76

Klimas R., 2005, op. cit., p. 183.

33

atgaminimą. Minėtos emocijos nevalingai persiduoda iš pagrindinių šeimos narių, t. y. tėvų,

jų atžaloms. Varžoma apsisprendimo laisvė visose gyvenimo srityse (pvz., kaip šiuo atveju,

tokia, rodos, smulkmė, kaip pasirinkti draugai, pažįstami), žmogų priverčia jaustis atgrasiu

padaru su kasdien naikinama asmenine tapatybe. Ši situacija atspindi individo padėtį

ideologinėje santvarkoje: „Žmogus yra nebe savarankiška, originali, laisva ir apsisprendžianti

būtybė, bet bendruomenės narelis, bendruomenės produktas, bendruomenei palenktas ir jos

apsprendžiamas. <...> Partija pasiėmė vadovauti visoms žmogaus gyvenimo sritims. Čia

nieko nebeliko privatiška, nes juk ir pats žmogus yra nebe asmenybė, bet tiktai kolektyvo

dalelė ir ano didžiulio socialinio mechanizmo ratelis. Todėl savo gyvenimo jis turėti negali“77

.

Romane suluošinto gyvenimo istorijos brėžiasi paraleliomis linijomis nuo tragiškų

šalimais esančių draugų ar tiesiog pažįstamų žmonių gyvenimo linijų, t. y. kitų, svetimų, iki

savoje šeimoje patiriamų tragedijų (enkavėdisto mirtinai nugirdytas miršta pagrindinio

romano veikėjo tėvas). Net ir tokiose situacijose šeima tampa savotiška mokykla, sektino

pavyzdžio davėja mažajam Vytautui:

Vienmarškinė, nuogomis pašiurpusiomis rankomis ir nesupintais pilkšvais plaukais,

išdrikusiais ant sulysusių pečių ji ne gedėjo sunykusios tojo tunelio angoj žalumos, anaiptol,

ji, man visai neatpažįstama pasiryžėlė, ją grąžinosi. Pati sau grąžinosi. Apimta rūstaus

pasiryžimo nesustoti pusiaukelėj. Nelaukdama niekieno malonės, niekieno neprašinėdama

reabilitacijos popiergalių, o sulig aukščiausiuoju ir neapskundžiamu savo pačios dekretu.

Kaip ji tai darė?

Ogi paprasčiausiai – klijais.

<...> Atkirpto nuo būrio žmogaus ieškodama – atskirto nuo vaikų tėvo ar Rytprūsių

pragare traukiantis į Vakarus pasimetusios nuo artimųjų dukters... Ir svarbiausia –

surasdama... gerai žinodama, ko ieško, todėl mikliai surasdama... tėvams jų atžalas

grąžindama, o vaikams – tėvus, išblaškytą šeimyną vėl sujungdama gelsvu silikatinių klijų

takeliu... vėl po vienu stogu sukviesdama ir už bendro vakarienės stalo sodindama tuos, kurie

gal net Australijoj savo prarastus namelius aprauda, ir tuos, kurie Ledinuotojo vandenyno

salų barakuose ar tundroj anapus Uralo78. (ML, 185 – 186)

77

Maceina A., Raštai XII, Vilnius: Margi raštai, 2007, p. 222 – 223. 78

PASTABA: Pajuodintu šriftu pateikiami žodžiai citatose M. Klimo romane Maskvos laikas – išskiriami

kursyvu.

34

Suvokimas, jog priklausai „tylių susitaikėlių kategorijai“79

– sunkiai išgyvenamas

pažeminimas, kadangi esi priverstas savotiškai „išsižadėti“, kitaip tariant, nutylėti moralines

nuostatas bei savąją pasaulėžiūrą. Ši alinanti vidinė graužatis akivaizdžiai atsispindi

pagrindinio veikėjo motinos portrete (vienmarškinė; nuogomis pašiurpusiomis rankomis;

nesupintais, išdrikusiais pilkšvais plaukais ir t. t.). Grąžindama fotonuotraukoms jų pradinę

išvaizdą, įdėliodama į jas tarsi į nebaigtas mozaikas paskutines detales, t. y. iškarpas, moteris

mėgina savomis jėgomis įgyvendinti ir atstatyti teisingumą. Sistemos režimo inspiruotas

dramatiškas žmonių gyvenimas, patyrimai ir netektys priveda iki aukščiausios dramatinės

viršūnės. Virsmas, vykstantis Vytauto Ringailos motinos viduje, egzistencialistinio pobūdžio

mąstysenos daigų subrandinti vaisiai, savotiškai liudijantys laisvą žmogaus apsisprendimą,

prisiimant atsakomybę až savo veiksmus. Čia nereikalinga „niekieno malonė“ ar prašomas

„reabilitacijos popiergalis“, vėlgi susijęs su prašymo aktu, tampančiu savotiška nusižeminimo

forma. Klijų pagalba, išsaugotomis iškarpomis, galiausiai pačiais veiksmais Vytauto motina

besivadovaudama savomis vertybėmis, etine savo, kaip individo, pozicija siekia naikinti

sąmoningai suvokiamą netiesą, paneigti skriaudikų galią, atskirdama išorinės ir vidinės

laisvės ribas. Pasak J. Girniaus, „[e]tinis mąstymas yra tasai mąstymas, kurio esmė slypi

apeliavime, kad jis būtų pripildytas „žmogiškąja tikrove“. Kol etiniai principai tėra žinomi,

bet ne „pripildomi“ (t. y. gyvenime pildomi), tol jie ir lieka tušti. Tiesa, jie nepraranda savo

prasmės nė šiuo atveju. Tačiau, kol aš etinius principus tik žinau, bet jų nevykdau, tol gyvenu

lyg jų nežinočiau. Šia prasme etinis mąstymas iš tiesų tėra tiek tikras, kiek jis persunkia patį

gyvenimą“80

. Visgi, pasak filosofo, moralinis tobulumas yra nuolatinis procesas – jis

neužbaigiamas vienu pasiekimu kaip materialiai įgytas ir turimas trofėjus: „[m]oralinis gėris

privalo būti siekiamas be „sustojimo ir nustojimo“, nes jis turi būti siekiamas, kol gyvename.

Šita prasme moralinio gyvenimo tiesa iš tiesų slypi ieškojime iki paskutinės gyvenimo

akimirkos“81

.

Mįslingas motinos paveikslas romane (lygiai kaip ir tėvo) liudija šeimos tragediją, mat

„[p]radžioje tapoma kaip šviesi, mylinti, rūpestinga žmona, motina, mokytoja, vėliau ji

šmėsteli kaip žlugusi, degradavusi, ryšius su šeima praradusi, nors sūnaus beveik

nesąmoningai ieškoma moteris“82

. Ši palaužto žmogaus tragedija nesumenkina motinos

vaidmens sūnaus gyvenime, atvirkščiai – jį iškelia. Nuolatinės motinos paieškos romane yra

savotiškas Vytauto Ringailos, kaip vaiko, t. y. sūnaus, šeimyninėmis vertybėmis laikomų

79

Savoje studijoje apie R. Klimo romaną „Maskvos laikas“ literatūrologas P. Bražėnas kalbėdamas apie

Lietuvos okupaciją išskiria savotiškas žmonių elgesio apsisprendimo kategorijas, tokias kaip „tautos interesų

išdavikai“, „režimo entuziastai“, „gudrūs psisitaikėliai“, „tylūs susitaikėliai“ ir pan. 80

Girnius J., 1991, op. cit., p. 78. 81

Ibid., p. 78. 82

Bražėnas P., 2010, op. cit., p. 25.

35

kategorijų – šeimyninio jaukumo, harmonijos, gerovės, motiniškos meilės, tarpusavio

supratimo ir pagarbos – ilgesys, natūralus jų poreikis:

Mama, kodėl tu neatnešei mums pavalgyti? Ne, tik jau ne egzaltuoti zonizmai, ne tas

lygis, verčiau kaip aristokratiškuose romanuose – kodėl neatėjai palinkėti man labos nakties,

mama? Jis net suinkščia iš pykčio ir nieko negali padaryti – gyvas jame toks berniūkštis, iki

šiol gyvas, viskas lyg ir tikro vyro, o jis vis dar bando įlįsti į vaikiškus marškinius su žirneliais

ir susirangyti lovikėje po įvairiaspalvių lopų antklode iš sąjungininkų siuntinio. (ML, 275 –

276)

Šeimos vertybės pagrindiniam veikėjui grįstos ne kokios nors naudos gavimo principu,

o greičiau kaip įsivaizduojamo, trokštamo, idealaus gyvenimo komponentai, perimami iš

šeimos mechanizmo labai natūraliai, juk, pasak Vytauto Ringailos, „[a]tžala ir kamienas – tie

patys“83

, vadinasi, tapatūs.

Per egzistenciją žmogus yra išreiškiamas kaip moralinė esybė, atmetanti prievartinį

įpareigojimą ir atsiduodanti laisvam mąstymui, laisvam apsisprendimui, etiniam

autonomiškumui, o drauge su pastaraisiais apeliuoja į egzistencialistinį raginimą grįžti į save

patį, taip išsaugant pagrindinį tikslą – ištikimybę sau pačiam. Pasirinkimo galimybė Vytautą

Ringailą priešpastato į situaciją, kurioje pagrindinis veikėjas pajunta sugriautos ištikimybės

sau pasekmes: romano protagonistą ištinka kančia, išgyvenama kaip natūralus, žmogiškasis

dvasinis skausmas. Šiais jausmais pagrindinis veikėjas liudija žmogaus būties ribotumą,

kadangi priimtas sprendimas, kyląs iš savo paties pasirinkimo, neigia moralinius įsitikinimus

ir su jais konfrontuoja. Klaidos suvokimas remiasi į sąžinės balsą, kuris net ir slopinamas

prasimuša į paviršių. Mėginimas raminti save nepanaikina kančios, kylančios iš kaltės

jausmo, o atvirkščiai – iškelia atsakymų reikalaujančius klausimus, susijusius su savo

menkyste, suvokiama kaip išdavystė ne tik sau, bet ir kitam:

Gėriau ir vis labiau bukdamas kartojau vienintelį klausimą – kodėl? Kodėl geriu?

Gėriau ir bandžiau maldytis – liaukis, tempk vadžias, stabdyk, kol neįsibėgėjo, pakalnėn

besiritantį vežimuką. Gėriau ir nuoširdžiausiai save įtikinėjau – juk nieko neatsitiko. Argi kas

atsitiko? Vaikystės dienų bendras, su kuriuo garbinai jo didenybės muškietininkus ir

pasirašinėjai visokias klajojančių riterių priesaikas, buvo liudininkas, kaip tu kažkur skuodei

rudenėjančio Vilniaus prospektu su fifa, su seneliuku ir su gėlių puokšte? Na ir kas, kad

83

Klimas R., 2005, op. cit., p. 372.

36

matė, kad visą kvartalą sekė iš paskos, bet nesugriebė už peties, nesustabdė, neužkalbino?

(ML, 291)

Kančios užuomazgos tarsi nukreipiamos į draugystės, tikro, nesuteršto vaikiško

tikėjimo, orientuoto į tiesos siekimo pareigą (muškietininkų garbinimas, riteriškų priesaikų

pasirašymas ir pan.), sudužimą, tačiau draugystės momentas tėra viena iš pakopų, kurią

peržengus prieinama esminė, pati skaudžiausia ribinės situacijos, iš kurios neįmanoma

išsiveržti, kančios priežastis – šeima. Pastaroji išlieka ne vien tragedijos, pasireiškiančios per

artimų žmonių netektis bei šių netekčių išgyvenimus, visam laikui paveikusių pagrindinio

veikėjo Vytauto Ringailos gyvenimą, pagrindas, bet ir toliau veikia kaip vertybių perdavimo

instrumentas:

Degtinė rezervuarus pripildo mikliai, o tada saviguoda ima tik dar labiau erzinti. Ji dar

labiau kaitino, plakė, drumstė manyje vėl įsisiūbavusią apmaudo, gėdos, pažeminimo (šitokį

laimikį parsivežiau iš komandiruotės) maišatį. Būtų, ko gero, paprasčiausia išslinkus iš

knaipės durti pirštu saulės laidos pusėn, kur, regis, buvo tie Telšiai, ir tarti – jis. Jis matė. Jis

išvertė smalsius savo veizolus. Jis stebėjo, kaip aš, šventiškai nusiteikęs, procesijos vidury

skuodžiau į tėvą pražudžiusio enkavedisto įkurtuves. (ML, 292)

Kančia, kaip ribinė situacija, pagrindą įgauna per moralinių įsitikinimų išdavystę,

atsigręžianti į pagrindinį veikėją amoralumo suvokimu, savo paties sumenkinimu ir

savigrauža. Visgi apmaudo, gėdos ir pažeminimo jausmai, tapę individualiais Vytauto

Ringailos patyrimais, kylančiais iš savu noru priimto sprendimo, yra atsakomybės

prisiėmimas, veiksmų pasekmė, iškelta iš savotiškos užmaršties kito matymu:

<...> tik stengiausi šitos mėšlo krūvikės nejudinti. Ji jau buvo su plutele. Senokai

sudžiūvusia plutele – dvokas šnervių neberaukė. Tačiau todėl, kad prisiminiau, kuo ji kvepia,

nepadėjo nei alkoholis, nei saviguoda. (ML, 292)

Kančios jausmas pagrindinį veikėją priverčia nusigręžti nuo egoistinio savęs suvokimo

ir priimti tiesą tokią, kokia ji bebūtų: neparanki, skaudi, tačiau tikra. Vadinasi, kančia,

iškylanti kaip moralinis veiksnys, įgauna žmogiškąją prasmę, kurioje pagrindinis veikėjas

privalo šią kančią pakelti, tuo tarpu „[k]ančiai pakelti reikia moralinės jėgos, bet savo ruožtu

pati kančia savotiškai grūdina žmogaus moralinį pajėgumą ir veda jį iš egoizmo kiauto. <...>

37

Žmogaus jautrumas kančiai auga drauge su jo dvasiniu plėtojimusi“84

. Tai reiškia, kad

kančios patirtis, įprasminama kaip moralinis veiksnys, padeda atpirkti kaltę ir pakelia dvasinį

nuosmukį. Tačiau kančios jausmas gimsta iš kaltės jausmo, kuris filosofiniu aspektu prilygsta

doriniam blogiui, žmogiškosios prievolės nevykdymui tam tikroje situacijoje, kadangi kaltė

iškyla tik ten, kur yra priedermė, t. y. tam tikro veiksmo atlikimas pagal sąžinę, moralę, o

priedermė pasireiškia išskirtinai ten – kur yra laisvė85

.

Vytautas Ringaila patenka į ribinę situaciją, apibrėžtą kaip tėvo išdavystė, kadangi ne

kas kitas kaip tik pats Vytautas, „procesijos vidury“, „šventiškai nusiteikęs“ skubomis ėjo į jo

tėvą pražudžiusio enkavėdisto įkurtuves. Ši ribinė kančios situacija negali turėti paprastos

įveikos, kadangi į ją patenkama visam laikui, tuo tarpu praeitis, suvokiama kaip laiko

dimensija, nėra pavaldi situacijos grąžinimui, naujam, pakartotiniam jos išgyvenimui ir

kitokiam situacijos modeliavimui: romano protagonisto pasirinkimas priimtas ir įvykdytas

neatšaukiamai. Be to, kaltė gimsta ne vien dėl veiksmo atlikties (ėjimo svečiuotis pas tėvą

pražudžiusį asmenį), bet dargi todėl, kad šis veiksmas buvo apspręstas laisvu paties Vytauto

Ringailos noru: „Kaltės pagrindas yra laisvė“ – teigia J. Girnius, – „bet kaltė šį savo pagrindą

sunaikina slėgdama žmogų savo našta, kartais ligi nepakeliamybės. Negalima kaltės

nusimesti, tenka ją nešti. <...> Privalu kaltę prisiimti neneigiant ją ar save teisinant, o nešant

atsakomybę už jos paskemes. Kaltės sąmonė savyje slepia ne savęs teisinimą, o savęs teisimą.

Bet kaip tik šis savęs teisimas, susietas su atgaila, ir yra pagrindas, iš kurio vėl atgaunama

savo dorinė laisvė“86

.

Jeigu dvasinio ginčo pradžioje Vytautas Ringaila svarstė, abejojo, mėgindamas įtikinti

save, kad nieko nebuvo, kad jo, einančio, vaikystės draugas nematė, pasineria į saviapgaulę,

kadangi tai sudaro būties-savyje iliuziją. Ši iliuzija – manipuliacinio pobūdžio, kadangi

pagrindinis veikėjas, slėpdamas savo poelgį kaip paslaptį, siekia moralinės reabilitacijos kaip

naudos ir dėl to neigdamas, nutylėdamas, nepripažindamas – sukčiauja pats prieš save. Tuo

tarpu tapdamas-kito-pamatytu pagrindinis veikėjas tampa kito asmens vertinamuoju objektu ir

toje situacijoje yra užklumpamas kaip sūnus-išdavikas, kadangi NKVD darbuotojas

Lžedmitrijus – savotiškas tėvo mirties šauklys, tampa asmeniu, kuriam išreiškiama pagarba

apsilankymu, išreikštu dėmesiu, o tai provokuoja moralines kolizijas, į sceną įvesdamas

pagrindinio veikėjo moralinio kompromiso liudininką. Visgi apmaudas, pažeminimas ir gėda,

dar šeimoje įskiepyti moraliniai imperatyvai, sąžinės balsu prabyla į pagrindinį veikėją,

priėjusį kulminacinės išvados:

84

Girnius J., 1991, op. cit., p. 514. 85

Ibid., p. 511. 86

Ibid., p. 512.

38

Nepaisant to, visai galimas dalykas, kad būtent tą rytą pirmąsyk rimtėliau susimąsčiau

ką reiškia skola sau pačiam. Tiktai sau pačiam išduotas vekselis iš tiesų kvepia skolininkų

kalėjimu. Drėgna ir šalta savigraužos duobe – veik be vilties kada nors bent palūkanas

susimokėti. (ML, 314)

Vidinis konfliktas, kylantis iš kaltės jausmo ir dramatiškas suvokimas negalėsiant

atpirkti savo poelgio – verčia susitaikyti su tėvo atminties, o drauge ir moralinių vertybių

pamynimu, su nuolatiniu minėtos kaltės jausmu, prisiimant atsakomybę už savo poelgius, juos

vertinant, tuo tarpu „<...> vertinimas yra artikuliuojamas, dar dažniau jis lieka neišsakytomis

nuomonėmis, požiūriais, jausmais ir emocijomis, bet ir tuo atveju jis turi įtakos sprendimams

ir veiksmams. Tai, kas yra vertinama gerai ar itin gerai, ko sąmoningai ar nesąmoningai

siekiama, kas yra idealo kaip tobulo daikto, būvio, veiksmo, siekio ir t. t. vaizdinys, vadinama

vertybe“87

. Vadinasi, žvelgdamas su pagaila, kaltės jausmu ir savigrauža į savo paties poelgį

Vytautas Ringaila apeliuoja į šeimos kaip vertybės suvokimą ir žadina pirminius dorovės

įsitikinimus, perimtus iš šeimoje vyravusio moralinio modelio bei vertybiškumo suvokimo.

Dramatizmas į Ringailų šeimą ateina drauge su okupacija, kadangi ši – pretekstas tėvą

iki mirties nugirdžiusio enkavėdisto Lžedmitrijaus atsiradimui Vytauto šeimoje. Šio aiškiai

negatyvaus veikėjo apsireiškimas – tragedijos užuomazga, pastūmėjusi esamų įvykių

vystymąsi Ringailų šeimos atžvilgiu, tuo tarpu „[v]iena iš didžiausių vertybių R. Klimo

personažui – šeimos šiluma. Šventa šeimynėle vadina pasakotojas savo tėvą, motiną ir save,

ką tik mokyklą pradėjusį lankyti berniuką, netrukus netekusį tėvo, šaltą žiemos vakarą

išsivestą enkavėdisto ir jau nesulaukusį kitą rytą su maisto maišeliu atėjusios žmonos ir

sūnelio“88

. Pagrindinio veikėjo tėvas numiršta, motina prasigeria, ir tegalima spėlioti, kokie

šeimos vingiai būtų šiai šeimai atitekę, jeigu ne minėto svečio vizitas. Dramatizmo įspūdį

sustiprina gėdingos tėvo mirties priežasties (t. y. alkoholio) ir sueigos iniciatoriaus

(Lžedmitrijaus) suvokimas sūnaus sąmonėje:

Vėl gėrė – liejo savin Lžedmitrijaus atsineštą degtinę, ir aiškus dalykas, jautė (turėjo

jausti, negalėjo nejausti), jog tas ryklę svilinantis, smegenis jaukiantis, skrandį lyg marškinių

rankovę verčiantis gėralas yra ne visai gėralas... gal ir visai ne gėralas, o tik apgaulingą

geriamo skysčio būvį įgavęs žmogaus pažeminimo nuodas, pagamintas pagal geneliai

paprastą receptą ir užantspauduotas deržavos monopolio ženklu, – ir jog ne vien drumzlinas

svaigulys, o dar ir dvokančios pažeminimo srutos sklaidosi jo gyslose, miešia kraują, plinta

87

Kanišauskas S., 2014, op. cit. 88

Karpavičiūtė B., 2012, op. cit., p. 4.

39

kūne, smelkiasi į dvasią <...> ir anksčiau ar vėliau pasiekia tokias jos gilumas <...> apie

kurių buvimą netgi pats žmogus sužino tik didžiausio savo pažeminimo valandą. (ML, 207)

Moralinis blogis tikrovėje skleidžiasi kaip savanaudiškas Lžedmitrijaus kėslais paremtas

primestinis bendravimo būdas, aiškiai prasilenkiantis tiek su tėvo, tiek su sūnaus etinėmis

pozicijomis:

Man matant, degtinės jis ir išgėrė rasi tik tiek, kiek aną nelemtą sekmadienio popietę

Dmitrijus ne Dmitrijus jam iki vakaro įsiūlė. <...> Nugėręs iš stiklinaitės žiopčiojo

gaudydamas orą, kosčiojo, ašarojo, tačiau ranką tiesė ne prie raugintų kopūstų dubens, o –

tarsi užgrūdintas tokių husariškų puotų veteranas – prie peleninėje rūkstančio papiroso...

Nors aš žinau, koks jis buvo šios srities veteranas... iš jo užrašų žinau, o ir iš šykštokų motinos

pasakojimų. Vėlgi, žiū, nepatikėsit, užtat aš žinau – net trisdešimties sulaukęs (vadinasi,

sulaukęs jau ir manęs) tėvas apie alkoholį išmanė daugiau teoriškai nei praktiškai, ir bene tik

tiek, kad šis yra nuodas. Ne kepenų nuodas, bala jo nematė, to drebančio mėsgalio, ne inkstų,

širdies ar kažkurios spalvos kraujo kūnelių, prinešančių į smegenis deguonies, netgi ne pačių

smegenų, o Proto.

Būtent Proto – didžiąja litera. O visut visa, kas naikina tąjį mistiškąjį Protą, buvo

anapus jo egzistencijos principų, tad ir anapus elgesio kanonų. (ML, 203 – 204)

Moraline prasme, ši egzistencinė situacija, brėžianti okupacinę nejautrą,

demonstruojanti antimeilę, antipagarbą užkariautos tautos žmogui, sukuriama per tą pačią

laisvės sampratą, grindžiamą pasirinkimo galimybe. Žmogus nėra išskirtinai geras arba

blogas, tačiau žmogus yra laisvas pasirinkti kokiu jam būti. Blogio pergyvenimas, susijęs su

prievartiniu užeivio diktuojamu bendravimo tonu ir iš jo kylančiomis pasekmėmis apjungia

šeimą į vieną egzistencinį pergyvenimą, vieną nedalomą visumą, kurioje visi šeimos nariai

iškyla kaip bendros patirties individai, tuo pačiu priklausantys ir vienam branduoliui,

liudijantys žmogišką, o tuo pačiu ir moralinę žmogaus vertę prievartos santykyje, kuris riboja

laisvę, suvokiamą kaip esminę egzistencinę teisę:

Mes visi trys buvome taip arti, jog nederėjo nė svajoti, kad jis įstengs mus pajusti.

Sakau, gal jis ir girdėjo mus neaiškiai, tepdamas duoną garstyčiomis, gal ir matė lyg

per miglą, kimšdamas burnon raugintus kopūstus su ledeliu, motinos atneštus iš priebuty

stovėjusios statinaitės.

40

Jeigu matė tąja vienintele akimi, tai, aiškus dalykas, kaip per tirštą rūką, kadangi vos į jį

pažvelgus net droviausi lūkesiai nyko tame rūke.

Sau jis čia buvo vienas.

Jam čia kitų gyvų padarų nebuvo.

Tie, kurie buvo (kažkokie siluetai tikriausiai vis dėlto šmėkščiojo – tėvas, motina... gal ir

aš...), jam visai nebuvo žmonės, o tiktai šiaip... (ML, 156 – 157)

Išorinis Vytauto Ringailos pasaulis dažnai yra matomas per vaikystės patirčių, santykių

su tėvais, artimaisiais prizmę, nors „Vytauto broliai ir sesuo nupiešti eskiziškai, gal tik vienu

atveju leidžiant pasakotojui pabendrauti su seserimi, o apie brolius pateikiant žinias tarsi iš

antrų lūpų“89

. Toks matymas yra ne kas kita kaip moraliniai įsipareigojimai šeimai, prieš save

patį, tačiau net ir jaučiama pagarba, meilės jausmas tėvui, baimės ir netekties skausmo

pergyvenimas, neapsaugo pagrindinio veikėjo nuo patekimo į dviprasmiškas situacijas, nuo

dramatiškų sąžinės graužaties, kaltės išgyvenimų savo dvasiniame pasaulyje.

Šeima romane ryškėja kaip egzistencinių vertybių šaltinis, ji – Vytauto Ringailos

vertybes formuojanti „sistema“, skatinanti vertybių internalizaciją, tačiau drauge ji tampa ir

asmeninio Vytauto Ringailos dramatiškumo šaltiniu: nuolatos iškylantys prisiminimai, jų

analizavimas, savotiški „pakartotiniai“ išgyvenimai – kelias link atsakymų į pagrindinio

veikėjo klausimus, kurie formuojasi dvasinėje pagrindinio veikėjo plotmėje. Vytauto

Ringailos dramatizmą išryškina šeimos narių likimai, o jo paties dramatizmą nulemia

atsakymų paieškos, per atmintyje įsirėžusias praeities patirtis.

Skaitydami romaną įsitikiname, kad literatūros kūrinio fabula sužadina bendrą visumos

vaizdą, susidedantį iš pagrindinio veikėjo gyvenimo istorijos, šio veikėjo vidinio pasaulio

išgyvenimų, jausmų, poelgių, šių poelgių motyvų ir tokiu būdu savotiškai atskleidžia

literatūros kūrinio esmę, sutampančią su tiesos paieška, tuo tarpu „[n]ėra laisvės be mąstymo,

ir todėl negali būti laisvu vadinamas tas, kas paveda kam nors kitam už save mąstyti, kas aklai

pasiduoda savo aplinkai. Kas nėra kam sava, tas nėra ir laisva. Būti laisvam – yra lygu būti

savimi pačiu patetine šio žodžio reikšme. Tiek giliai laisvė išplėtojama, kiek giliai paties

žmogaus dvasiškai išaugama“90

. Vadinasi, Ringailų šeimoje įgytas meilės pagrindas, o drauge

su juo moraliniai imperatyvai, žadina romano protagonisto egzistencinę nepriklausomybę,

susitelkimą į savo vidinį subjektyvumą, kuris grėsmės atveju padeda išlaikyti savo, kaip

žmogaus, etinę autonomiją, tuo išskirdamas vertybių sritį kaip žmogaus privalomą realizaciją

89

Bražėnas P., 2010, op. cit., p. 25. 90

Girnius J., 1991, op. cit., p. 532.

41

konkrečiame savo paties gyvenime, tuo tarpu šeima tampa pagrindu šios esmės

įgyvendinimui.

42

4. F. DOSTOJEVSKIO ROMANO „BROLIAI KARAMAZOVAI“

MOTYVŲ INTERTEKSTAI „MASKVOS LAIKE“ – ISTORINĖ

EGZISTENCINĖ LIETUVOS OKUPACIJOS STRATEGIJA

Laisvės ir apsisprendimo tema sovietinėje Lietuvoje turi istorines šaknis: kovas dėl

valstybingumo, pirmąją (švedų) okupaciją XVII a., o ypač – carinės Rusijos okupaciją XIX

amžiuje. XIX a. formavosi socializmo ir komunizmo teorijos, pagal kurias buvo bandyta

tvarkyti XX a. Rusijos ir kitų tautų gyvenimą. Visuomenės (tautos, valstybės) istoriniai ryšiai

Maskvos laike yra netgi svarbesni nei formalūs dabarties ryšiai, kuriuos bando formuoti

valstybė, KGB ir kitos sovietinės organizacijos. Taigi svarbia tematinės raiškos priemone

romane tampa laiko dimensija, pastebima praeities, dabarties ir ateities svarba, esanti

lygiavertė viena kitos atžvilgiu. Kaip pastebi literatūros kritikas P. Bražėnas, R. Klimo

kūrinys Maskvos laikas apima ne vien tik romane vaizduojamąjį okupacinį laikotarpį, romano

rašymo laikotarpį nepriklausomoje Lietuvoje, bet drauge pasiekia ir XIX a., kuris intertekstų

pagalba skleidžiasi kaip F. Dostojevskio rašymo laikotarpis91

.

Tokia panoraminė istorijos žiūra Maskvos laiko romane, apimanti minėtus sovietinės

okupacijos, Lietuvos Nepriklausomybės ir netgi XIX a. laikotarpius, – atsiskleidžia kaip

nedalomas istorinio laiko sąryšingumas. Pastarasis yra svarbus siekiant atskleisti pavergtos ir

pavergiančios tautos santykį, išryškinant Lietuvoje taikytas okupacines strategijas, o

svarbiausia – šių strategijų, apimančių okupantų tikslus, – pasekmes žmogaus likimui.

Egzistencinė filosofija, praeičiai teikianti didelę svarbą, istoriškumą svarsto kaip vertybių

tęsėją, kadangi apie vertybes sprendžiama iš tam tikros laiko distancijos: „Istorija kaip

egzistencinis laikas visados yra mano istorija; ne ta prasme mano, kad aš vienas ją būčiau

sukūręs, bet ta prasme, kad ji man yra sava kaip mano individualios patirties ir ateities šaltinis

bei pagrindas“, – teigia A. Maceina. – „Mano asmens tapatybė yra kartu ir mano istorijos

tapatybė. Žmogus gali keisti erdvę, bet jis negali keisti laiko. Jis gali persikelti iš vienos

gyvenvietės į kitą, tačiau jis negali persikelti iš vienos istorijos į kitą, nes tai reikštų pakeisti

patį save kaip gyvenantį praeities ir ateities sąsajoje“92

.

Tai rodo, kad istorinis laikas negali būti atsietas nuo išgyventos praeities, tuo tarpu

praeitis negali būti laikoma „nebūties“ sinonimu, kadangi tai reikštų praeities nebuvimą, jos

neegzistavimą apskritai, tuo tarpu praeitis neišsitrina: ji tebebuvoja dabartyje kaip asmeninės

patirtys, kaip jų atmintis ir tokiu būdu tampa istorija. Žmogus, turėdamas istoriją, t. y.

91

Bražėnas P., 2010, op. cit., p. 26 – 27. 92

Maceina A., Mintys, apmąstymai, Vilnius: Eugrimas, 1998, p. 420.

43

būdamas istorine būtybe, praeitį patiria kaip savą ir tokiu būdu pats tampa „istorijos nešėju“ –

savu pavyzdžiu tai liudija ir tiriamojo romano protagonistas.

Istorinių ryšių įtaka egzistenciniams individo (tautos, valstybės) klausimams Maskvos

laike išreikšta per ypatingą formą – literatūrinius/ kontekstus.

R. Klimo romanas Maskvos laikas – pripildytas akivaizdžiai matomais ir užslėptais

F. Dostojevskio romano Broliai Karamazovai intertekstais – citatomis, nuorodomis,

asociacijomis, metaforomis, simboliais. Todėl kyla natūralus klausimas, kokia

F. Dostojevskio romano Broliai Karamazovai intertekstų reikšmė romane: ar F. Dostojevskio

intertekstai lietuvių autoriaus kūrinio struktūroje tėra kūrybinio „sekimo“ dėmenys, o gal

romano audinyje yra reikšmingesnė egzistencinė F. Dostojevskio intertekstų samprata?

„Broliai Karamazovai“ mūsų rašytojui svarbūs daugeliu aspektų“, – teigia literatūros

kritikė E. N. Bukelienė, „[p]irmiausia turbūt kaip ruso tautinės tapatybės, galingos, agresyvios

pasaulinės deržavos imperinių ambicijų, į kraują įaugusios paniekos mažiems, silpniems,

neturintiems galios pasipriešinti itin autentiškas liudijimas“93

. F. Dostojevskio Brolių

Karamazovų romanas taip pat yra svarbus ne vien tik kaip literatūrinis rusiškojo mentaliteto

perteikėjas, bet drauge kaip savotiška veidrodinė plokštuma, atspindinti sovietinės okupacinės

sistemos strategiją pavergtos Lietuvos atžvilgiu.

Komunistinė sovietų ekspansija, grįsta marksizmo teorija, laisvės ir lygybės šūkių

priedangoje, orientavosi į žmogaus pavergimą, visuotinį tautos sukolektyvinimą, kurį galima

įvardinti minėta dostojevskiška „skruzdžių krūvos“ metafora, tuo tarpu „[š]iai kovai

komunizmas naudoja ne tik ideologinėse grumtynėse leistinas priemones, kaip auklėjimą,

spaudą, organizacijas, bet ir prievartą, ir kankinimus, ir kalėjimą, ir galop mirtį“94

. Šie

taktiniai manevrai, naudojami iškelto tikslo – pavergtos tautos nutautinimui, prievartiniu būdu

ją pajungiant savajai – pasiekimui. Tačiau lygiai kaip kiekvienas žmogus turi teisę gyventi

būdamas laisvas ir laisvai apsispręsdamas, taip ir tautos turi teisę laisvai gyvuoti, kitaip

tariant, turėti teisę į laisvę. R. Klimo romanas yra savotiškas priminimas, kad „<...> visais

amžiais laisvės sąmonė skaidriausiai žėrėjo pavergtuosiuose. Likimas lėmė mums, visų tautų

pavergtiesiems, šiame amžiuje liudyti laisvę“95

, – teigia A. Maceina. Tuo tarpu

F. Dostojevskio romano Broliai Karamazovai intertekstai – metaforinis individo ir jį

pavergiančios svetimos valdžios modelio demonstravimas, iliustruojantis į žmogų nukreiptos

paniekos ir pažeminimo srautą.

Būsenos, aprašytos Maskvos laike, nelaisvos sovietinės visuomenės ir jos individo

vaizdą susieja su tos visuomenės ištakos vaizdais XIX a. rusų literatūroje. Tai – genetinis

93

Bukelienė E., 2006, op. cit., p. 4. 94

Maceina A., 2007, op. cit., p. 211. 95

Ibid., p. 27.

44

mirties, baimės, paniekos ir kitų egzistencinių pasakotojo (protagonisto) būsenų kodas. Jis

nurodo ne klasinius – „išnaudotojų“ ir „išnaudojamųjų“, o visai kitokius žmogaus nelaisvės,

jo susvetimėjimo istorinius priežastinius ryšius. Tai – egzistencinės patirtys, būsenos,

situacijos, dorovinės ir tikėjimo vertybės.

R. Klimo romane panieka ir ja pažemintųjų skriaudos skleidžiasi šalia nuorodų į

F. Dostojevskio kūrinį kaip aliuzijos, sudarančios platesnį skriaudos suvokimo lauką,

paliekantys nutylėtus atsakymus į rūpimus klausimus. Panieka vaizduojama kaip visuotinė,

galinga, visa apimanti materija, kaip savotiškas atminties atgarsis ir praeities atsikartojimas

dabartyje:

<...> tos vargo mintys kelyje bus kaip matai Dmitrijaus Fiodorovičiaus paniekos

Iliušai apgaubtos.

Nors vėlgi klausimas – tik Iliušai?

Jam vienam?

Šiaip ar taip, ir šįkart – net kaži kur ekvinokciniuose pasaulio plyšiuose ežerų saloms

plėvojant – ji, toji panieka, pasirodė besanti tokia pat aktyvi, tokia pat landi ir įkyri, kokia

paprastai, man pasukus ratus Girnių pusėn, būdavo, – apgaubė ir tą plėvojimą, ir lizdų

netekusius paukščius, ir visai netrokštančius to regėti Girnius. (ML, 140)

Panieka – Lietuvą okupavusios kitataučių jėgos, stiprybės demonstracija, todėl

F. Dostojevskio romano veikėjas Dmitrijus Karamazovas nuolatos šmėkščioja pagrindinio

Maskvos laiko veikėjo Vytauto Ringailos atmintyje. Kitaip tariant, Dmitrijaus Karamazovo

personažas, įkūnijęs pavergtos tautos užkariautojų dvasią, yra atpažįstamas kaip griaunančios

okupacinės sistemos atspindys. Tai figūra, kuri iš F. Dostojevskio literatūrinio matmens

pereina į R. Klimo kūrinį ir tampa svarbi kaip laiko ir erdvės dimensiją perskrodžianti

naikinimo dvasia, kaip individą nuasmeninančios valdiškos prievartos įrankis, Maskvos laiko

protagonistui įgaunantis realius dostojevskiškus apmatus ir atitikmenis, pvz.: kalbėdamas apie

tėvą išsivedusį enkavėdistą Lžedmitrijų, pagrindinis romano veikėjas jį lygina su

F. Dostojevskio personažu Dmitrijumi Karamazovu, nors asociacijos ir taip akivaizdžios

(plg.: Dmitrijus ir Lžedmitrijus):

Lyg ir jau esu matęs šitą rikiuotės vyro eigastį, kuria įžengiama net į atsiskyrėlio celę.

O įžengus viskas jame kaipmat sujaukiama – triukšmingai sveikinamasi, lankstomasi iki

grindų, atsiprašinėjama už vėlavimą, vienuolio palaiminimo meldžiama, jį gavus tučtuojau su

nuosavu tėvu susikivirčijama, keiksmais svaidomasi, meškos letenom mosuojama. Most kartą

45

– ir jau nebe dievobaimingos sielos buveinė, most kitą – ir degtine dvokianti smuklė, kur

žmogus ateina ne evangeliško žodžio pasiklausyti, o čigonų gitaros.

Ir ne lyg ir. Tikrai esu su juo susidūręs, su šituo atlapaančiu ir atlapaširdžiu. Su šituo

Dmitrijum, nors gal ir ne Dmitrijum. Šituo klounu ne klounu.

Tačiau kada?

Ir kur?

Po šimts, taigi mūsų kambaryje. (ML, p. 144)

Dmitrijus Fiodorovičius, pateikiamas kaip F. Dostojevskio romano personažas su

asmenine charakteristika šio romano kontekste, ir yra vaizduojamas kaip „<...> plati, veržli

rusų žmogaus prigimtis, tai besaikė ir bekraštė gaivališko gyvenimo jėga. Mitia gali būti

kilnus ir žemas, švelnus ir žaurus“96

. Šio personažo apibrėžtis Ramūno Klimo romane nekinta,

nepakeičia savos paskirties vaizduoti gėrio ir blogio sankirtas viename asmenyje, dargi

atvirkščiai – per Lžedmitrijaus ir Dmitrijaus personažų paralelę paryškinamas paniekos, kaip

charakteringo asmenybės braižo, pasklidimas okupuotoje erdvėje:

Mitia – ir šitas, antrasis, vanta, degtinė, tetos Genovaitės bariuko koldūnai... Šitas

linksmuolis Rusijos stepių jaunamartės skruostais, kiaurai varstantis žmogų ir daiktą įkypa

akimi, šitas... dovanokit, kariškų laipsnių vaikystėj dar nebuvau išmokęs atskirti, galimas

dalykas, taip pat poručikas, tiktai, žinoma, ne atsargos.

Niekuo nepanašūs?

Tiesa, anas – sukriošusį tėvo tarną varine piestele pritvojęs ir su trim tūkstančiais

carinių rublių įvirtęs į smuklę nualpti moters glėbyje, tuo tarpu šis – po pirties ir iš smuklės –

į svetimus namus su degtine, pirkta už tarybinius, znakomitsia s učitelem, suprantama,

nesiteikęs kratos nei arešto orderiu pasirūpinti.

Pirmasis – Jėzum Kristum ir visais šventaisiais prisiekinėjantis, kad kraujas ant jo

rankogalių – ne jo tėvo kraujas, – bet juk ir ant antrojo, mūsų svečio, marškiniai, kuriuos Gir-

nių pirty išsipėręs ir išsiprausęs, ko gero, į tarnybinį portfelį susikimšo, – ne jo tėvo.

<...> Tačiau ir vienas, ir kitas... kur koją įkėlė – ten smuklė ar husarų pulko arklidės.

(ML, p. 152 – 153)

R. Klimas Lžedmitrijų lygina su F. Dostojevskio personažu neatsitiktinai. Autorius per

jį perteikia okupanto įvaizdį ir parodo jo brutalų ir gaivališką vidinį pasaulį, juk „R. Klimui

karamazoviškumas yra beveik dviem šimtmečiams Lietuvos valstybingumą pasiglemžusios

96

Čirvinskienė E., Dostojevskis, Vilnius: Vaga, 1971, p. 254.

46

imperijos, deržavos, metafora“97

, – teigia literatūrologas P. Bražėnas. Ši deržava, mėginusi

indoktrinuoti pavergtųjų visuomenę marksizmo skiepais, įgalinančiais okupuotosios valdžios

diktatą prieš pavergtą tautą niekingiausiu jų pažeminimu – pavergta sąmone. Pasak

J. Girniaus, visi užkariautojai savo pavergtąsias tautas mėgina suniveliuoti, siekdami jas

įjungti į svetimą tautinę aplinką, mėgindami sukurti „aukštesnę“ tautinę visuomenę, tačiau

tokios intervencijos reiškia ne tik pasikėsinimą į laisvę, bet ir į okupuotųjų tautinę gyvybę98

.

Vadinasi, tokie primestini ryšiai griauna žmogaus individualybę, prievarta jį paversdami

kiekybiniu masės sandu, o juk „<...> žmogaus individualybė yra jo savitai koncentruotas

visuomeniškumas, skiriantis jį nuo kitų tos pačios visuomenės individų. Atėmus iš žmogaus

tai, ką jis turi visuomeniška, liktų tik gyvulys“99

.

Pagrindinis Maskvos laiko veikėjas pats mėgina paaiškinti ir parodyti intertekstines

paraleles tarp Brolių Karamazovų personažų, savotiškai siekdamas ne tik praplėsti kontekstinį

akiratį, bet drauge su juo atskleisdamas analogijas:

Dmitrijus – ir Lžedmitrijus.

Aš – ir Iliuša Snegiriovas. (Nors vienas paliktas tėvo, o kitas pats savo tėvą šitam

pasauly kryželį nešti palikęs.)

Mano barmenė – ir mano motina. (Juk neužginčysit, kad pora. Abi prie neužkurtos

krosnelės. Ir abi su lūžinėjančiais degtukais.)

Toks jau charakteringas manojo (jūsiškio – ne?) gyvenimo bruožas – jis rasi visas

sudėtas iš paralelių. Rasi niekas jame neįvyksta pirmą kartą. Seniausiai pastebėjau: nutiko

kas nors reikšminga – ieškok tam nutikimui paralelės. Labai tikėtina, kad šį bei tą atrasi. O jei

nerasi vakarykščioj – sulauksi rytoj. (ML, p. 327)

Vytautas Ringaila išveda panašumu grindžiamas paraleles: Lžedmitrijus yra

F. Dostojevskio sukurto personažo Dmitrijaus Karamazovo prototipas, kuris iš smuklės už

barzdos išvilkdamas jo tėvą savo poelgiu pažemina ir paniekina ne tik štabo kapitoną

Snegiriovą, bet ir mažąjį jo sūnų Iliušą, priversdamas kęsti gėdą mano paties, kaip asmenybės,

akyse, tuo pačiu priešpastatant iškęsti karamazoviškąją panieką viso miesto, t. y. aplinkinių

žmonių, akivaizdoje. Ribinė gėdos situacija, provokuojanti moralinę kančią, svetimų žmonių

matymu (tampant-kito-pamatytu) įgalina tėvą ir sūnų tapti matomais objektais, kurie negali

būti kitaip vertinami, kaip tik paniekintieji ir pažemintieji. Ši Dmitrijaus Karamazovo, t. y.

97

Bražėnas P., 2010, op. cit., p. 41. 98

Girnius J., Raštai, III, Vilnius: Mintis, 1995, p. 25. 99

Meškauskas E., Marksistinės filosofijos metodologinė apybraiža, Vilnius: Mintis, 1988, p. 73.

47

kito asmens laisvė, riboja kapitono Snegiriovo ir Iliušos (tėvo ir sūnaus) laisvę, kurios

inspiruota fizinės grėsmės patirtis yra pergyvenama kančios pavidalu.

Iliušos ir Vytauto Ringailos, Dmitrijaus ir Lžedmitrijaus paralelės – akivaizdžios.

Literatūrologė E. N. Bukelienė, kalbėdama apie R. Klimo romaną, pastebi, jog „[y]pač

įspūdingos knygoje yra kagėbisto „svečiavimosi“ tėvų namuose ir tėvo išsivedimo, suėmimo

scenos. Vaiko sąmonėje įrašyta gyva vieno vakaro atmintis išlieka visam gyvenimui kaip

absoliutaus žmogaus paniekinimo patirtis, viršūnė, nusileidimas nuo kurios tapatinamas su

mirtimi“100

. Iš esmės agresorius, prilygstantis Dmitrijaus Karamazovo vidinėms pagavomis,

R. Klimo romane reiškiasi Lžedmitrijaus personažu. Keičiantis personažams keičiasi ir

paniekos objektai – iš kapitono Snegiriovo ir Iliušos panieka nukreipiama į mažojo Vytauto

Ringailos tėvą, o per tėvą – ir į mažąjį Vytautą, jo atžalą:

Vot eto da, vot eto, tovarišči, pravil'no. Čiajok – vsegda pravil'no, v liubych

klimatičeskich uslovijach... Ty s kakimi klimatičeskimi uslovijami uspel v svojej žizni

poznakomitsia? S tundroj uspel?.. S taigoj tože net?.. Žal', ja tebe skažu. Očen' žal'.

Čeloveku... nastojaščemu mužčine vsio sledujet poznat' na sobstvenoj škure. Vsio,

golubčik, – v berloge s medvedem sledujet perezimovat', v derme povaliatsia... v

derme podleiševo vraga svojevo, daby do grobovoj doski pomnit', kak ono voniajet...

No eto, ja tebe skažu, delo naživnoje. Da, prijatel', naživnoje, nečevo tebe iz za takoj

jerundy kogti gryzt'. Liš'by želanije bylo... U tebia nikogda ne pojavlialos' želanija

poznakomitsia s uslovijami suščestvovanija čeloveka v... skažem, v solnečnoj

Magadanskoj oblasti... I beri bilet na Magadan – pomniš pesniu?.. Da net, ty ne

triasis', eto ja k slovu, živi, jesli tebia takaja žizn' ustrajivajet, v svojej zasranoj

Litve... razumejetsia, poka živi... poka ruki Josifa Visarionovičia i verneiševo evo

druga i soratnika Lavrentija Pavlovičia do vaševo voniučevo zacholustja... do doma

tvojevo ne došli101

. (ML, p. 151 – 152)

Žmogaus paniekinimas, prasidėjęs nuo įsiveržimo į asmeninę erdvę, ne tik triukšmo,

bet ir tam tikro tono, išreiškiančio „svečio“ panieką ir galybę prieš šeimininką, demonstracija,

100

Bukelienė E., 2006, op. cit., p. 4. 101

Štai šitaip, štai šitaip, draugai, teisingai. Arbatytė – visada reikalinga, bet kuriomis klimatinėmis sąlygomis... O tu per savo

gyvenimą su kokiomis klimatinėmis sąlygomis jau susidūrei? Tundroj jau buvai?.. O taigoj irgi ne?.. Gaila, aš tau pasakysiu. Labai

gaila. Žmogui... tikram vyrui savo kailiu viską reikia patirti. Viską, balandėli, – urve su lokiu peržiemoti, šūduose išsivolioti... savo

šlykščiausiu priešo šūduose, kad kol gyvas prisimintum, kaip jis dvokia... Nieko, tai, pasakysiu tau, užgyvenamas dalykas. Taip,

bičiuli, užgyvenamas, dėl tokio nieko nereikia nagų sau graužt. Tereikia užsinorėti... Ar tau nė sykio nekilo noras patirti, kokios

žmogaus egzistavimo sąlygos...sakysim, saulėtoje Magadano srityje... Ir imi bilietą į Magadaną - meni dainą?.. Na ne, tu nedrebėk,

aš tik dėl pavyzdžio, gyvenk, jeigu tik tau toks gyvenimas patinka, savo sušik-toj Lietuvoj...aišku, gyvenk, kol ... kol Josifo

Visarionovičiaus ir jo ištikimiausio draugo ir bendražygio Lavrentijaus Pavlovičiaus rankos dar jūsų smirdinčio užkampio... tavo namų

nepasiekė. (Rus.)

48

pasitelkiant pagalbinį ginklą – kalbą. Ši (okupacinė) kalba Ringailų šeimoje yra svetimkūnis,

ribojantis tautinę dvasinę laisvę, kadangi „[k]alba yra pats ryškiausias tautinės individualybės

ženklas ir drauge pats reikšmingiausias veiksnys atitinkamai bendruomenei sulydyti į tautą.

Būdama komunikacijos (susižinojimo ir susipratimo) priemonė, kalba tiek pat savyje jungia

vieną grupę, kiek ją skiria ir atriboja nuo kitų grupių“102

. Tai reiškia, kad kalba, iškylanti tik

su žmogumi, okupaciniu momentu naudojama kaip nutautinimo priemonė, yra žmogaus

dvasinės asmenybės ir individualybės ribojimas. Visgi svarbus yra ne vien tik kalbos,

suvokiamos kaip socialinis tautos faktas, pasirinkimas (pvz.: rusų, lietuvių kalba ir pan.), bet

ir pats kalbos turinys, savotiška „žinutė“, adresanto (šiuo atveju Lžedmitrijaus) siunčiama

adresatui, t. y. Vytauto Ringailos tėvui. Kalbėjimu aiškiai demonstruojama visa galinti jėga,

įstengianti pagal savus norus variuoti „šeimininkų“ gyvenimais, aliuzijomis į tremtį

(„susipažinimas“ su klimatinėmis sąlygomis taigoj, tundroj), siekiant įbauginti, juk tai vis dar

„užgyvenamas dalykas“, t. y. tik kol kas aplenkęs tavo šeimą, tačiau nebūtinai tavo šeimai

nepritaikytinas ateityje (do doma tvojevo ne došli) ir t. t. Pateiktoje ištraukoje

iliustruojamas bendravimo būdas su atskiru valstybės segmentu (t. y. šeima) perteikia bendrą

okupacinės valdžios toną visos okupuotosios šalies atžvilgiu. Vesdamas tokias paraleles

pagrindinis Maskvos laiko veikėjas aiškina artumą kaip atstumą, keliantį neišvengiamą

pavojų:

Todėl ir darau išvadą – mūsų nekviestasis svečias taip pat atsidūrė velniškai arti.

Kraujo nuolatos ištroškusi jo genties lemtis atbloškė savo sūnų labai arti mūsų, o tos

spuoguotosios, spanguolinės jos audros, mūsų nelaimei, nebuvo spėjusios išsisiautėti

paauglystėje. Taigi, jo genties audros. Nelaimei, mūsų šventoji pagelžkelės šeimynėlė atsidūrė

pernelyg arti jų. Pačiame jų židinyje.

<...> taip arti, kaip greta įsisiautėjusio Dmitrijaus buvo atsidūręs Iliuša, kai jo tėvą,

štabo kapitoną Snegiriovą, tas Karamazovų eržilas išvilko už barzdos gatvėn viso miesto

akivaizdoje.

Mes visi trys buvome taip arti, jog nederėjo nė svajoti, kad jis įstengs mus pajusti.

(ML, p. 156)

Pagaliau šis literatūrinis paraleliškumas tarp F. Dostojevskio ir R. Klimo personažų

užbaigiamas analogiškomis ribinėmis mirties situacijomis, tik priešinga tvarka: jeigu Brolių

Karamazovų romane numiršta pažemintojo kapitono sūnus Iliuša, Maskvos laike miršta

mažojo Vytauto Ringailos tėvas:

102

Girnius J., 1995, op. cit., p. 33.

49

Pasišildė – ir paskui aš nebemačiau gyvo savo tėvo. Pasismagino namuko tarp vyšnių

šeimynos baime – ir tuoj pat visur tapo velniškai tuščia. Greitai – ne kur nors kitur, o į tą

tuštumą – įklykė mano sesuo Milda. (ML, p. 170)

F. Dostojevskio kūrybos intertekstų sklaidą R. Klimo romane pastebėjęs literatūros

kritikas P. Bražėnas Brolių Karamazovų romaną vadina „<...> šaltiniu, kuriame ieškoma

atsakymų į vieną sunkiausių romano klausimų: kas ta karamazoviškumo dvasia, iš

XIX amžiaus Rusijos pasiekusi XX amžiaus vidurio Lietuvą, kokie galimi jos padariniai?“103

.

Literatūros kritikas V. Martinkus mėgina rasti atsakymą, kodėl R. Klimas Lietuvos situaciją

sieja būtent su pusantro amžiaus senumo rusų tautos gyvenimu, tačiau svarstydamas galimas

šių romanų sąsajas literatūrologas prieina įtikinamą išvadą: abu romanus sieja „Didžiojo

inkvizitoriaus“ figūra.

R. Klimo romanas pradedamas epigrafu – vieno pagrindinių F. Dostojevskio romano

veikėjų Ivano Karamazovo žodžiais: „Aš noriu būti čia, kai visi ūmai sužinos, kam visa tai

buvo“. Epigrafas tampa ne vien tik įžanga į Maskvos laiko romaną, bet ir loginiu ženklu,

žyminčiu sąryšingumą tarp kūrinių. Pasak literatūros kritikės E. N. Bukelienės, šis epigrafas

aprėpia plačiausią semantinį lauką, kuriuo autorius mėgina išreikšti esminę savo kūrinio

mintį, esą svetimšalių pažeminimas vienąsyk liausis ir žmonės supras, kas įvykę, tuo tarpu

patiriamas gėdos, pažeminimo ir paniekos laikas, įgavęs „Didžiųjų Speigų“ vardą, gimdo

pasipriešinimo jausmą, o drauge su juo – tolydžio didėjantį atsparumą okupacijai, žmogišką

ištvermę104

. Visgi būtina pastebėti, kad refrenu tapusi Ivano Karamazovo mintis įvedama

būtent per Didžiojo Inkvizitoriaus personažą, kaip savitą literatūrinį filosofinį kontekstą.

Pastarasis turi akivaizdžių egzistencialistinės pasaulėjautos sampratos požymių:

Jiedu gal pirmą sykį (kad paskutinį – tai jau tikrai) šnekučiuojasi kaip broliai,

stengiasi įsiklausyti kits į kitą kaip į brolį ir, dievaž, girdi kitame nenurimstančio ir

nepavargstančio karamazoviško kraujo bylą.

Tačiau tiktai jis, Ivanas Fiodorovičius Karamazovas, tik jis vienas jaučia, kad anapus

akiračio jau susitvenkęs, jau atkyla čionai juodas debesis, kuris netrukus įgaus Didžiojo

Inkvizitoriaus apybraižas ir mantijos skvernu užtemdys karščiuojantį jo protą.

Aš noriu būti čia, kai visi ūmai sužinos, kam visa tai buvo. Šiuo noru pagrįstos visos

pasaulio religijos, o juk aš esu tikintis. (ML, p. 37)

103

Bražėnas P., 2010, op. cit., p. 45. 104

Bukelienė E., 2006, op. cit., p. 4.

50

Pasak lietuvių filosofo A. Maceinos, „Didysis Inkvizitorius“, sudarantis bene visą

F. Dostojevskio romano Broliai Karamazovai II-osios dalies V skyrių, yra ne kas kita kaip

F Dostojevskio istorinė samprata, kitaip tariant, „istorijos filosofija“105

. Ši „istorijos

filosofija“ orientuojama į praeitį, į bendrą visuomenės raidą, siekiant perteikti istorinį visos

žmonijos vaizdą. Pastarasis – prieštaringas: ydinga žmogaus prigimtis čia pasireiškia dviem

žmoguje glūdinčiais – žmogaus maištininko ir žmogaus vergo – pavidalais, ir tik individui

suteikta apsisprendimo laisvė tampa takoskyra tarp prigimtyje slypinčio žmogaus dualizmo.

A. Maceinos teigimu, Dostojevskio legendoje žmogus, ieškodamas laimės, žengia

nebe pažinimo, bet laisvės keliu, kitaip tariant, teigia laisvę esant gilesniu žmogaus prigimties

pamatu, gilesniu, tačiau drauge ir dramatiškesniu, juk: „<...> savo laisvę sudėti prie kito kojų,

savo apsisprendimą ir sąžinę pavesti kito valiai, savo asmenybę paskandinti skruzdžių krūvoje

ir už visa tai nusipirkti ramybę bei laimę yra tragiška. Ir šitą tragediją Dostojevskis išvysto ne

kurio nors individualaus žmogaus, bet visos žmonijos gyvenimo perspektyvose“106

.

Didžiojo Inkvizitoriaus mąstymo kryptis bei siūlomas pasaulio suvokimas R. Klimo

romane apeliuoja į ideologinę santvarką Lietuvos okupacijos laikotarpiu. Šios santvarkos

užtaiso projekcija yra nukreipta į žmonių įtikinimą tuo, kad jie teturi pasitenkinti maistu,

gėrimais, būstu, drabužiais ir pan., t. y. turi džiaugtis apčiuopiamu medžiagiškumu. Tuo tarpu

palenkus žmones linkme, kurioje pragyvenimo sąlygos tampa esmine siekiamybe, atsiranda

galimybė kolektyvizmo palaikymui, paralyžuojančiam bet kokią žmogaus individualumo

galimybę. Pavergtas žmogus, paklūstantis tiek veiksmais, tiek mintimis primestiniam diktatui,

tampa marionete, paklūstančia „sistemai“, kurioje žmogus netenka savos apsisprendimo

laisvės: laisvės suteikiama tiek, kiek žmogus įsivaizduoja priimąs sprendimus pats, nors toji

laisvė tėra fikcija.

F. Dostojevskio romane plėtojama egzistencinė gyvenimo samprata bei šios filosofijos

idėjos tampa svarbia intertekstų reiškimosi R. Klimo romane prielaida. F. Dostojevskio

filosofinis mąstymas „Didžiojo inkvizitoriaus legendoje“ nukreiptas projektuoti visos

žmonijos vaizdą. Šioje legendoje „Inkvizitoriaus tiesa – reikalavimas „sutvarkyti“ žmones

jėga: aprūpinti juos materialinėmis gėrybėmis ir atimti iš jų laisvę, nes jie niekuomet

nesugebėsią geruoju „pasidalinti duonos“. Inkvizitoriaus visuomenėje žmogus už „duoną“

priverstas aukoti laisvę. Inkvizitorius kuria visuomenės gerbūvį, degindamas kitaminčius,

siekdamas aklo paklusnumo. <...> kilni idėja, praktiškai įgyvendinama per smurtą, tampa

105

Maceina A., Raštai, III, Vilnius: Mintis, 1990, p. 68. 106

Ibid., p. 69 – 70.

51

nauju pavergimo įrankiu“107

, o proteguojamos vertybės: laisvė ir lygybė – vergovine

priespauda. Tuo tarpu R. Klimas, atvirkščiai, daugiau telkiasi ties atskiro individo

egzistencija, pereidamas iki bendruomenės ir visos tautos dramatiškų potyrių. Autorius rodo,

kaip Inkvizitoriaus legendoje aprašytas „prievartinės laisvės“ scenarijus realizuojamas

Maskvos laiko protagonisto gyvenamuoju Lietuvos okupacijos laikotarpiu.

F. Dostojevskio intertekstai R. Klimo romane išryškino egzistencinius apsisprendimo,

laisvės klausimus kaip pagrindinę problematiką, vienijančią abu romanus, juk ten, „[k]ur yra

laisvė, ten yra ir kova, nes visada tikrovėj vienų laisvė yra ribojama kitų laisvės. Nėra

absoliučios laisvės, tėra laisvė istoriškai duotoje situacijoje. Todėl visada istorijoje laisvė

susitinka su likimu, būtent su visu tuo, ką nulemia nebe mūsų valia, o kiti“108

.

Egzistencializmo filosofija, akcentavusi pasirinkimo laisvę kaip aktyvų sprendimo veiskmą,

lemiamą valios apsisprendimo aktu, tuo pačiu akcentavo ir ribines situacijas (kaltės, kovos,

kančios, mirties ir pan.), taip pat „<...> aiškiai pasisakė prieš žmogaus suvidutinėjimą,

susvetimėjimą, stengėsi reabilituoti žmogų kaip asmenybę, kviesdami kiekvieną būti pačiu

savimi. Egzistencializmo filosofija kelia aukštus reikalavimus žmogui, pabrėžia jo

atsakomybę už savo poelgius ir moralinę nuostatą“109

. Pagrindinis R. Klimo romano veikėjas

Vytautas Ringaila priima egzistencialistinę laisvės koncepciją, pabrėždamas žmogaus, kaip

sąmoningos esybės, pastangas išlikti savimi, žmogaus pajėgumą naudotis jam suteikta

apsisprendimo laisve, tarsi primindamas, kad žmogus laisva valia pats save kuria kiekvienoje

situacijoje:

Kalėjimų istorija knibžda pavyzdžių, kai žmogus ryžtasi bėgti, iki bausmės pabaigos

likus vos mėnesiui, netgi savaitei.

<...> Save laisvei ruošdamas, jis darosi laisvas anksčiau, nei kalintojų kontoros

knygose cheminiu pieštuku iškeverzota, dangaus ir laisvų laukų išsiilgusi jo dvasia pirm visų

tų niekingų keverzonių nuskrieja.

O jeigu laisvas... jeigu jau net dvasioj esmi visai laisvas paukštis... tąsyk ar gali bent

kokią valdžią tau turėti paseilintais mažaraščių pirštais nučiupinėtos knygos? Tąsyk kas, jeigu

ne tu pats, ir tegali nuspręsti, katrą vidurvasario rytą tau iš čia išeiti? (ML, p. 194)

Suvokimas žmogų esant laisvą, save formuojantį individą neigia bet kokią prievartinę

priespaudą, skatina norą iš jos išsiveržti. Bet kokie apribojimai ir suvaržymai pažadina

žmoguje tūnančio maištininko pradą, kadangi „[i]š maišto kyląs neigimas yra savos laisvės

107

Čirvinskienė E., 1971, op. cit., p. 251 – 252. 108

Girnius J., 1995, op. cit., p. 37. 109

Baužytė G., XX a. Vakarų literatūra, II, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, p. 6 – 7.

52

teigimas ir sykiu jos gynimas, nes laisvė visados yra laisvė nuo ko nors“110

. Šiuo atveju,

Vytautas Ringaila egzistencinį mąstymą taiko žmogaus išgyvenimui konkrečioje istorinėje

situacijoje, kurioje mėginama išsaugoti ištikimybę sau kaip moralinį žmogaus apsisprendimą,

kaip esminį žmogiškąjį charakterį. Šis egzistencinio mąstymo taikymas yra opozicija

sovietinės valdžios ideologijai: „Nebe ekonominis interesas, o laisvės aistra yra egzistencinės

žmogaus sampratos versmė. Marksizmas težiūri į žmogų klasės požiūriu. Egzistencializmas

apeliuoja į žmogaus siekį būti savimi pačiu, o ne tik socialine ar politine funkcija.

Marksizmas istorijos procesą laiko valdomu ekonominio determinizmo. Egzistencializmas

atmeta bet kokį determinizmą: žmogus yra tuo, kuo jis pats save padaro. Marksizmas

tebegyvena naiviu techninės pažangos ir racionalizmo kultu. Egzistencializmas žino, kad

techninė pažanga neatpalaiduoja žmogaus nuo atsakomybės ir kad abstraktus racionalizmas

veda į žmogaus nuvertinimą į beasmeninį vardiklį“111

ir t. t. Taigi „Didžiojo inkvizitoriaus

legenda“ savotiškai primena, jog žmogaus laisvė, mėginimas ją išsaugoti ir apginti tokiomis

aplinkybėmis drauge yra ne tik gėris savaime, bet ir kančia, ir nuolatinis vienų situacijų

keitimas kitomis, ir kova, lydima įtampos bei nerimo, todėl natūralu, kad žmogų apninka

dvejonės ir svyravimai:

Aš nė už ką nepatikėčiau, kad atsirastų bent vienas, nė sykio šitaip į senovišką krėslą

neklestelėjęs troškioj savo namų palėpėj, apstulbintas rankas ir kojas pakertančios patirties,

jog nieko negalima pakeisti. Visai nieko. Ničnieko... Ničnieko negalima atsižadėti, atstumti,

nusviesti šalin ar padovanoti, išmainyti turguj, iš naujo įgyti... nes viską, kas tau turi bent

kokią vertę, gauni iškart per pirmąjį dalijimą – ir kalėjimo kamerą, ir jos raktą.

Žinia, tai sukuria su niekuo nepalyginamą tavo teisės užsigeidus išeiti iliuziją. Ir tik

tada, kai pabandai tąja laisvo apsisprendimo teise pasinaudoti, nustėrsti išvydęs, jog spyna

kabo iš lauko pusės. (ML, p. 200)

Suvokimas savą būtį esant gniuždančiuose okupacijos gniaužtuose, sąlygojančiuose

nuolatines baimės būsenas, kasdienius pažeminimo aktų potyrius, prievartinį savęs vertimą

prisitaikyti prie jėga, smurtu ir galia pasireiškiančios užeivių prievartos – skatina pagrindinį

veikėją apmąstyti individo egzistencijos patekimą į protu sunkiai suvokiamą aplinkybių

visumą. Joje persipinančios skirtingos ir nelygiavertės gyvenimo normos verčia pagrindinį

veikėją pajusti savojo laiko rūpestį, patiriant beprasmiškumo jausmą. Tuo tarpu pastarasis

inspiruoja ironijos ir sarkazmo atsiradimą:

110

Maceina A., 1990, op. cit., p. 107. 111

Girnius J., 1991, op. cit., p. 25 – 26.

53

Sako, absoliučios laisvės būti negal. Taip jau ir negal? O jis? Argi jis – ne visiška

laisvė šitam Dievo apleistam užkampy? Matot, kokia plati jos amplitudė? Kaip manot, ko jis

siekia, taip laisvai, netgi arogantiškai su savo nesvetingu, nemielu laiku elgdamasis?

Kaip tik to, apie ką čia pasišnekėjom, ir siekia. Tiesa, nepasakytum, kad visai

sąmoningai, labiau paklusdamas ne protui, o savosios Karamazovų genties gaivalui, bet deda

pirmąją plytą ant būsimo būsto pamatų. Šiaip žiūrėk ar taip, o juk šito būsto pamatų. (ML,

244 p.)

Šitas („mūsų“) būstas, suprantamas kaip šalies valstybingumas, tautos žmonių likimai,

kurie yra statomi ne savos šalies valia ir priimtais sprendimais, bet svetimos (okupantų) valios

ir norų užgaidomis. Sovietinės valdžios atstovai tampa savotiškais įrankiais draudimų,

reikalavimų, prievartos, skleidžiamos paniekos ir pažeminimo priešaky, sava galios

demonstracija paminantys bet kokią dorinę tvarką, moralines normas, galiausiai – žmogaus

egzistencijos dėsnius. Šis amoralus elgesys okupuotujų atžvilgiu grindžiamas ne proto matu,

bet „Karamazovų genties gaivalu“, pasireiškiančiu „visiška laisve“, kitaip tariant – visiška

sauvale. Pagrindinis veikėjas laiką suvokia kaip svetimo modeliuojamą materiją, kuri

prievartos būdu primetama žmogui: tai „arogantiškas“, „nesvetingas“, „nemielas“ laikas,

paklūstantis svetimam tonui, tačiau pagrindinis veikėjas drauge iškelia ir itin jautrų tautinės

savimonės klausimą, apeliuodamas į prievarta nuslopintą tautos „susipratimo“ jausmą:

Painūs Viešpaties keliai, mįslingas jo požiūris į priežastingumą.

Upė tekėti į kalną negali, o konkistadoras virsti robinzonu – prašau.

Ir virsta. Nuolatos virsta. Kasdien, kas valandą. Įtariu, kad ligi pat šiolei virsta.

Po trupučiuką, veik nepastebimai, tačiau labai natūraliai – tarsi naktį skleistųsi gėlės

žiedas. (ML, 244 p.)

Kūrinio protagonistas, permatydamas okupacinį blogį bei jų užmačias, iškelia Dievo

klausimą. Dievas yra Viešpats – visagalis pasaulio tvėrėjas. Jo buvimu nėra abejojama, tačiau

neįstengiama suprasti priežasčių, siekiama tiesos įprasminimo, juk tauta turi teisę gintis nuo

užpuolikų, nuo plėšiamos tiek tautos, tiek atskiro žmogaus laisvės, ir tokios neteisybės Dievas

neturėtų leisti kęsti nekaltiesiems: ši idėja paraleliai skleidžiasi ir Brolių Karamazovų romane.

Pagrindinis veikėjas apeliuoja ne vien tik į fizinę, bet drauge ir dvasinę laisvę:

pastarosios suvaržymas suprantama kaip ypatinga panieka žmogui, didžiausias jo

pažeminimas, juk „[n]epasitenkinama krašto pavergimu, siekiama pavergti ir sielas.

54

Stengiamasi širdyje išblėsinti pačią laisvės sąmonę, diaboliškai vergiją garbinant kaip laisvę,

o laisvę niekinant kaip vergiją. <...> Siekdama tautą iš vidaus perkeisti, sovietinė okupacija

nesiima kultūrinės kūrybos visiškai užgniaužti, o visą ją stengiasi palenkti savo tarnybai“112

.

Vadinasi, esamą objektyvią tiesą mėgina „iškreipti“ melu, įtaiga, smurtu, prievarta ir kitais

įrankiais priversdama iškreiptą tikrovę priimti. Tokioje tikrovėje žmogus (bent viešai) neigia

viską, kas jam yra brangu ir garbina tai, ko neapkenčia, taip žengdamas prieš savus

įsitikinimus. Tačiau tokia prisitaikymo neišvengiamybė ne vieną asmenį atveda iki

sąmoningai nesuvokiamo parsidavimo metodo vardan – tautos užkariautojas, išnaudojąs ir

niekinąs tautą, jos individualią etninę kultūrą netenka savo tikrojo veido ir tampa didvyriu

robinzonu. Pagrindinis veikėjas, iškeldamas „mįslingą“, t. y. sunkiai suprantamą, Dievo

pasirinkimą, savotiškai išreiškia dvejonę ne tik šiuo pasirinkimu, bet ir Dievu.

Svyravimai ir dvejonės yra tie jausmai, kurie nėra svetimi nei F. Dostojevskio romano

personažams, nei R. Klimo Maskvos laiko protagonistui, tiesa, juose prigimtiniai (vergo/

maištininko) pradai reiškiasi skirtingai: R. Klimo pagrindinis veikėjas sąmoningai suvokia

esamą padėtį, maištauja prieš ją, siekdamas atgauti laisvę, o drauge su ja orumą, tautinį

tapatumą, tuo tarpu inkvizitorius išduoda pirminius savo įsitikinimus ir nuo jų nusigręžta:

Žinok, kad ir aš buvau tyruose, kad ir aš maitinausi skėriais ir šaknimis, kad ir aš

laiminau laisvę, kuria tu palaiminai žmones, ir aš norėjau patekti tarp tavo išrinktųjų,

galingųjų ir stipriųjų, troškau jų „skaičių padidinti“. Bet apsigalvojau ir nepanorau tarnauti

beprotybei113

.

Pagrindinio Maskvos laiko veikėjo Vytauto Ringailos pamąstymai kelia klausimą: ar

gali būti absoliuti žmogaus laisvė? Ar gali būti tokia laisvė, kuri nebūtų priklausoma nuo

istorinės situacijos, nuo tau tekusio istorinio laikmečio? Juk žmogus negali pasirinkti gimimo

datos: jis įsviedžiamas į jo egzistencijai tekusį laiką tam tikroje žmonijos istorijos atkarpoje.

Tarsi antrindamas F. Dostojevskio iškeltai minčiai, kad žmogaus laimė ir laisvė yra

skirtinguose lygmenyse, kad laisvas maištininkas nėra laimingas ir negali būti laimingas,

Vytautas Ringaila žmogaus kūną ir sąmoningą projekciją vienaip ar kitaip save apibrėžti taip

pat suvokia kaip jau minėtą naštą, kaip „kalėjimo kamerą“, kurio raktu tampa laisvas žmogaus

apsisprendimas. Tačiau kūnas ir jame tūnanti žmogaus sąmonė, pažeminimo būseną

sukeliančios situacijos, sprendimų ieškojimas, o galiausiai pati atmintis tampa nepakeliamai

sudėtingais:

112

Girnius J., 1995, op. cit., p. 110 – 111. 113

Dostojevskis F., Broliai Karamazovai, I, Vilnius: Vaga, 1986, p. 276.

55

Siaubinga galybė mane atgal į mano kūną įtupdė, mane vėl su mano juslėmis sutapdė,

vėl mane įbloškė į kūnu vadinamą inkvizicijos kankintuvę, kurios paskirtis – kankinti žmogų

ne ispanišku batu ar įkaitinta geležim, o už raudoną geležį baisesne jo paties juslių atmintim.

Ji mane vėl įtėškė į nevilties ir pažeminimo pelkę, įmurkdė į pelnyto atpildo Dmitrijui

ne Dmitrijui troškimu atmieštą netekties sielvarto maurynę, – savižudiška mano motinos

pasiryžimo galybė, nors, kas žino, gal ne vien tik ji, gal dar ir toji... sakant liežuvis stingsta...

budinančioji, kuri jau sykį – bene Šeštąją šviesos sklaidymosi virš padrikos žemės ir tamsiųjų

vandenų dieną – tokią pat ligi tol laisvą sielą pažemino, įkalindama ją molio grumste. (ML, p.

195 )

Filosofas A. Maceina, pabrėžęs egzistencinės mąstysenos ryšį su žmogaus skundo

išsakymu, skundą vidine jo sąranga prilygindamas klausimo kėlimui, teigė, kad „[ž]mogus

egzistenciškai mąsto visa savo būtimi savam asmeniniam likimui. Jo paties egzistencija yra

šio mąstymo objektas, tačiau negalėdamas nebūties pergalėti ir atsakymo duoti, egzistencinis

mąstymas virsta skundu“114

. Iš esmės refrenu tapę Ivano Karamazovo žodžiai ir yra ne kas

kita, kaip skundo išsakymas, kaip šauksmas kitam, prašant ne paklausyti, bet išgirsti, kadangi

šis šauksmas – tiesos ir atpildo geismas:

Aš noriu savo akimis pamatyti, kaip elnė atsiguls šalia liūto ir kaip nužudytasis

prisikels ir apsikabins su savo žudiku. Aš noriu būti čia, kai visi ūmai sužinos, kam viskas taip

buvo <...> Jau kai motina apsikabins su kankintoju, užpjudžiusiu šunimis jos sūnų, ir visi trys

sušuks pro ašaras: „Teisus esi, viešpatie“, tada jau, žinoma, bus apvainikuotas mūsų

pažinimas ir viskas bus aišku. Bet va čia ir kliūtis, to aš ir negaliu pripažinti. <...> Pagaliau

aš ir nenoriu, kad motina apsikabintų kankintoją, šunimis užpjudžiusį jos sūnų! Tegu ji

nedrįsta jam dovanoti! Jei nori, tegu dovanoja už save, tegu dovanoja kankintojui už savo

begalines motinos kančias; bet dovanoti už sudraskyto savo kūdikio kančias ji neturi teisės

<...>115

.

Pasak E. Čirvinskienės, šis pasakojimo epizodas esmingai atveria filosofinį klausimą:

„<...> ar turi, ar gali žmonija tylėti, taikstytis su neteisybėmis, nuolankiai kęsti smurtą, tikėtis

atpildo aname pasaulyje, ar, priešingai, turi imtis protingai ir teisingai tvarkyti savo

gyvenimą“, tačiau priduria, kad galimas atsakymas pateiktinas tik vienas: „<...> jei dievas

114

Maceina A., 1990, op. cit., p. 501. 115

Dostojevskis F., 1986, op. cit., p. 260 – 261.

56

būtų, jis neleistų viešpatauti smurtininkams, žudyti, skriausti nekaltus; jeigu jis yra ir leidža –

jis žiaurus ir neteisingas, nevertas meilės ir šlovinimo, o jo žadėtas rojus nevertas tų

kančių“116

. Visgi Ivano Karamazovo pasisakyme esti minčių, kreipiančių žvilgsnį į žmogaus

būtį kaip pasirinkimo aktą, tampriai susietą su apsisprendimo teise, jos sąlygota.

Ivanas Karamazovas tiek etinę, tiek religinę žmogiškojo egzistavimo plotmę perkelia

ant motinos pečių, kaip ir atsakomybę už priimtiną sprendimą, savos nuomonės

nekvestionuodamas kaip vienintelės tiesos ir leisdamas ją pasirinkti: „jei nori, tegu dovanoja

už save“, tačiau už kitą asmenį, tegul ir savo pačios sūnų, nuspręsti ji negali, nes tokiai

atlikčiai ji „neturi teisės“. Toks antiegzistencinis sprendimo priėmimo už kitą suvokimas

nuasmenintų jį kaip individą, nes tik pasirinkimas ir nulemia paties žmogaus „turinį“, tuo

tarpu „[p]o etinio savęs pasirinkimo momento žmogus jau negali būti traktuojamas tik kaip

esybė, sąlygota gamtinės arba socialinės aplinkos, gamtinio arba istorinio būtinumo. Dabar

žmogus pats renkasi, o ne aplinkybės pasirenka už jį. Šia prasme etinis savęs pasirinkimas

reiškia tartum naują žmogaus atgimimą, jo individualybės atgaivinimą“117

.

Pasirinkimo už kitą, atimant žmogaus laisvą apsisprendimą kaip pirminę žmogaus

sąlygą, o taip pat pavergtos laisvės pažeminimo nuodų, sklindančių iš tokio suvaržymo,

žmones prilyginančio skruzdėms, „bandos, kolektyvo“ gyviams, idėja yra nuosekliai

plėtojama ir F. Dostojevskio romane Broliai Karamazovai, ir R. Klimo romane Maskvos

laikas. Pastarojo pagrindinis veikėjas Vytautas Ringaila kelia svetimo primestos valios

klausimą, kuris neišvengia sarkastiško kandumo, kaip gynybinės pozicijos:

O jums niekuomet nebuvo atėję į galvą, kodėl tesiklauso, kodėl ne tegirdi? Sakau, gal

čia koks nors vertimo niuansas ar riktas? Bet jeigu ne... vadinasi... esam ar ne varganiausi

šunėkai, kuriems bene pačiu aukščiausiu dekretu suteikta teisė tiktai klausytis.

Ir nieku gyvu – ne išgirsti. (ML, p. 325 )

Abiejuose (tiek R. Klimo, tiek F. Dostojevskio) romanuose įžiūrima aiški mintis,

kreipianti į suvokimą, jog „<...> nesu pačiu gimimo faktu laisvas, bet galiu būti laisvas, kaip

lygiai galiu savo laisvę išduoti. Kai laisvė laikoma žmogaus esme, tai savaime suponuojama:

visi žmonės yra laisvi. Tuo tarpu egzistenciniu supratimu, laisvė nėra iš anksto duotas faktas,

o uždavinys. Užuot buvę iš anksto laisvi, turime savo laisvę iškovoti pačiu apsisprendimu būti

laisviems“118

. Maskvos laiko protagonistas, pasirinkdamas laisvę kaip vertybę, pasirenka ir

apsisprendimą žmogaus turinio prasme. Jis vertina situaciją ir rodo, kokie galimi nelaisvės

116

Čirvinskienė E., 1971, op. cit., p. 248 – 249. 117

Genzelis B., 1974, op. cit., p. 104. 118

Girnius J., 1991, op. cit., p. 23.

57

įveikos būdai, iš esmės pasireiškiantys per mąstymą bei jausmų išgyvenimus, sukeliančius

atitinkamas žmogaus būsenas:

<...> mes buvome sukaustyti nevardijamų genties potroškių, graužiami suartos

sanklodos ilgesio, sklidini vos ne masoniškų ženklų, slaptų prasmių, prašalaičio ausiai nei

šiokių, nei tokių intonacijų. (ML, p. 135 )

Sąžinė, neleidžianti likti nuošaliai nuo rūpimų klausimų, reiškiasi ilgesio jausmais,

kuriamais „ženklais“ ar net „slaptomis prasmėmis“ bei „intonacijomis“. Toks sąmoningas ir

kryptingas nusistatymas liudija egzistencinę žmogaus apsisprendimo parinktį, išryškinančią

laisvės vertę, o drauge ir tokio mąstymo žadinimą iš dvasinio letargo, nes „[k]ai tik žmogus

prabunda sąmoningam gyvenimui ir pradeda kelti metafizinius klausimus, jis juos kelia kaip

laike ir erdvėje tam tikrą vietą užimanti būtybė, kaip būtis pasaulyje, o ne kaip būtybė sub

specie aeternitalis“119

. Antra vertus, būti sąmoningam, tai reiškia būti atsakingam už savo

sprendimus, nuo netikros būties atsigręžiant į tikrąją būtį. Šiuo požiūriu gamta priešpastatoma

žmogui kaip tikrovė, esanti svetima, niekaip neprilyginama žmogui:

Gyvuliai, pievos, šieno stirtos, tamsi miško juostikė... akmuo, ant kurio prisėdau... dar

tik bundantis po kelių lėbavimo naktų viensėdis ant kalno... priešais mane plytėjo okupuotas

kraštas, kuriame jau buvo sunykę pirminiai okupacijos požymiai. Kiek buvo matyti, driekėsi

okupuota šalis, kurioje okupacija jau buvo išties toli nužengusi. Tartum ne okupuotas, o

laisvas visai laisvai tarp ajerų ir meldų tekėjo upokšnis. Tartum ne okupuoti, o laisvi slinko

laisvu dangumi debesys. Ir kaip tikriausios laisvės laikais ėjo pieva moteriškaitė, ir jos kibire

laisvai teliūškenosi šiltas ir dosnus okupacijos pienas, kuriuo ji rasi su džiaugsmu būtų

girdžiusi kiekvieną sutiktąjį, net jei tas sutiktasis būtų buvęs okupacinės kariuomenės

rekrutas, netyčia įklydęs į šį užbaigtą ir užmirštą peizažą. (ML, p. 319 – 320)

Vytautas Ringaila, antrindamas egzistencialistų raginimui grįžti ne į gamtos

prieglobstį, o į save patį, ištikimybę sau, vaizduoja žmogiškojo egzistavimo tipą, prisišliejantį

prie gamtos ritmo, jame besiglaudžiantį, parodo, koks objektyviai natūralus gamtinis pasaulis

ir koks tampa žmogus, atmetęs sąmoningą savęs pasirinkimą, o drauge ir mąstymą :

119

Šliogeris A., Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas, Vilnius: Mintis, 1985, p. 180.

PASTABA: Sub specie aeternitalis [sk. sub. specije eternitatis; lot.], amžinybės požiūriu. Prieiga per internetą:

http://www.zodziai.lt/reiksme&word=Sub+specie+aeternitatis&wid=18879 [žiūrėta 2015 05 29]

58

Okupacija čia buvo pasiekusi tokio tobulumo, kad į velniaižin iš kokios daržinės

išlindusį okupacinės armijos kareivį nebūtum reagavęs kitaip, negu į sąmojingą Užgavėnių

kaukę, į Antrosios savaitės užkluptą karnavalo persirengėlį. Ji buvo pasiekusi klasikinės

formos tobulumo – it koks bekvapis, beskonis ir bespalvis mineralas, ištirpęs ore, vandeny ir

chlorofile... visur, kur tik įmanu ištirpti... taip pat ir skarotos melžėjos smegenyse.

Užsiliūliavusių stebėtojų prasnausta, jautriausių seismografų neužrašyta, ji jau buvo perėjusi

į kitą būvį, gal iš seisminio į radioaktyvųjį, kai tik kokiu ypatingu Geigerio skaitikliu – bet ne

mieguistomis somnambulo120

juslėmis – tegali patirti, kas ji tokia yra.

Ir kad apskritai yra. (ML, p. 320)

Toks žmogaus (t. y. „skarotos melžėjos“) tipažas nesigilina į egzistencinę tiesos

paiešką, siekdamas atsakyti į klausimus: koks aplinkinis pasaulis esti man pačiam, kaip aš

turiu tokio pasaulio atžvilgiu apsispręsti?, – bet prisitaiko esamai situacijai ir jos eigai. Tuo

tarpu „<...> egzistencinė filosofija siūlanti žmogui tikėjimo laisvę, žinoma, visai

nesutampančią su religiniu tikėjimu. Religinis tikėjimas pagrįstas nusilenkimu autoritetui,

filosofinis – žmogaus galimybėmis bei jo laisve apsispręsti. Kitaip tariant, skirtingai negu

gamtinis pasaulis, žmogus, laisvės vedinas, pastatomas prieš moralinį apsisprendimą,

tampantį žmogiškąja prievole. Egzistencinis mąstymas, kurį K. Jaspersas vadina

„filosofavimu“ arba „filosofiniu tikėjimu“, turįs ne tiek kurti objektyviai reikšmingas

doktrinas, kiek parodyti žmogui, kokiu būdu jis galįs grįžti iš „nuasmeninto“ buvimo

socialinėje aplinkoje į save patį, tapdamas savo vidinių galimybių realizuotoju“121

. Tuo tarpu

Maskvos laiko protagonistas per moters paveikslą iliustruoja priešingą tokio mąstymo

inscenizaciją, žmogų paverčiančia miegančio somnambulo metafora, keliančią asociacijas su

mankurto sąvoka: žmogaus, nežinančio nei savos tautos, nei giminės, nei tėvynės, kitaip

tariant, žmogaus, netekusio savos tapatybės, analogu. Toks „filosofinis“ tikėjimas, liudijantis

paties Vytauto Ringailos ryžtą išlikti jam skirtame laike savęs paties neprarandant kaip

individo, formuoja pesimistines gaidas, atskleisdamas pagrindinio veikėjo patirčių bei jų

išgyvenimų būsenas:

Mano atminties realybinis malūno ratas iš tiesų įšalęs visai ne upėj, o mano

smegenyse.

120

Romane pateiktinas žodžių prasmių aiškinimas: somnus – miegas (Lot.); ambulo – vaikščioti (Lot.). 121

Genzelis B., 1974, op. cit., p. 382 – 383.

59

Lygiai kaip ir tas langas, pro kurį žvelgiu, – jo stiklas perskilęs nuo kampo iki kampo ir

suklijuotas languoto popieriaus juostele su violetiniu rašalu rašytų rusiškų žodžių nuo-

trupomis.

Nesakau, kad tą rytą, vėliau, bet tikrai iš atgijusių to meto ryto potyrių įsimetė

įtarimas, kad tai pats esu skilęs ir suklijuotas – tokia pat raudonajam mūre primarginto po-

pieriaus juostele, kurioje iš vieno kito slaviško skiemens gali atkurti likimo tau surašytą

verdiktą. (ML, p. 336)

Apžvalginis savo gyvenimo tarpsnio mąstymas, atminties grįžimai į praeitį apeliuoja į

jos svarbą bei reikšmę žmogaus gyvenime. Praeities paieškos – dramatiškos, liudijančios

įsisąmonintą gyvenimo situaciją okupuoto valstybingumo tarpsnyje kaip reikšmingą ir pačiam

individui priklausantį laiką, kuriame išryškėja tiek pasaulio, tiek žmogaus beprasmiškumas.

Visgi toks pesimistinis požiūris netampa rezignacija, o atvirkščiai, žadina pagrindinį veikėją iš

apmąstytos beviltiškos situacijos, pažymėtos Maskvos laiko tvinksnių. Pagrindinis veikėjas

nebėga nuo skaudžios tikrovės, bet stoiškai ją priima, taip iškeldamas ir kenčiančio žmogaus

didybę. Tuo tarpu išgyventi patyrimai, praeities reminiscencijos, iškeltos iš dvasinės gilumos,

dar kartą „išgyventos“ kaip čia ir dabar, įgauna gydomąją galią. Jos tampa priešnuodžiais

arba „persirgta“ liga, blogiausiu atveju – viltimi palaipsniui gautis iš „ligos“ patalo.

Vytautas Ringaila nebėga nuo praeities išgyvenimų, bet juos liudija kaip žmogaus

tragediją, kaip okupuotos tautos istoriją, kaip žmogaus pramintą kelią saugant savo tautinę

tapatybę, tautinį identitetą, išreiškiant tiek etinius, tiek dorovinius įsitikinimus, įprasminant

tragišką laikmetį ir egzistencinę mąstyseną. Pastaroji formuojama kaip „tikėjimo filosofija“,

padėjusi „nemielą“, „nesvetingą“ laikmetį ištverti, išsaugant ir tautinį identitetą, ir žmogaus

individualumą, o tuo pačiu įprasminant laisvę tarsi mano paties aspsiprendimo sąlygą, kuriai

reikalinga sąmonė kaip individualaus apsisprendimo pretekstas.

Visgi pagrindinis veikėjas kelia egzistencinę tiesos paiešką: kam gi viso to, kas išgyventa

ir patirta, būta? Kodėl? Vardan ko? Tiesos paaiškinimo sau, jos išsakymo pasauliui, aktas

apmalšintų kančios patirtį, ją išgrynintų, tačiau mano patirtis tampa kaip kito patirtis,

„archetipiniu aidu“, vadinasi, atsikartojimu pasaulio istorijoje, apeliuojant į gyvenimo būdą,

sąlygojamą paties apsisprendimo momento, bet ne laukimo kokios nors visagalės jėgos,

sustyguojančios tavo paties pasirikimus, kadangi Viešpats, „pasaulio masto nebuvėlis“,

neapsireiškia nei jų, nei mūsų „užkampiuose“:

<...> o jeigu tai tolimas, labai tolimas, nūnai jau beveik archetipiškas aidas to, ką

turėjo galvoj besikraustantis iš proto Ivanas Karamazovas, prisipažindamas savo dievotajam

60

broliukui, kad norėtų būti čia, kai tas pasaulinio masto nebuvėlis pagaliau apsireikš

Viešpaties užmirštame jų (mūsų) užkampyje... kai visi ūmai sužinos, kam visa tai buvo. (ML,

p. 231)

Visas R. Klimo romanas Maskvos laikas, literatūrologų vadintas „egzistenciniu

įvykiu“ paties autoriaus kūryboje ir likime, iškelia ne vien tik atskiro žmogaus egzistencinę

problematiką, absurdiškas gyvenimo situacijas, žmogaus jauseną okupacinio režimo metu,

metafizinių blogio ir gėrio pradų sankirtas, bet, pasitelkdamas dostojevskiškus intertekstus,

kalba apie atsakomybę prieš save, apie atsakomybę prieš kitą: „[k]ai sakome, kad žmogus

renkasi save, mes turime galvoje, kad rinkdamasis save jis renkasi visus žmones. <...> Taigi

mūsų atsakomybė yra gerokai didesnė, negu mes būtume galėję manyti, nes ji apima (engage)

visą žmoniją“122

– teigia J. P. Sartre‘as. Tokiu būdu žmogaus apsisprendimas tampa moraline

problema.

Romano sąrangoje, sintaksiškai sudėtingame rašytojo stiliuje gausios asociacijų

jungtys su F. Dostojevskio romanu tampa simboliais, metaforomis ir aliuzijomis į žmogaus

apsisprendimo laisvę, pabrėžia egzistencinės minties sampratą ir problematiką. Toks

F. Dostojevskio intertekstų dominavimas R. Klimo romane neturėtų būti laikomas formaliu

literatūriniu „sekimu“, nes jis įgalina Maskvos laiko tekstą perskaityti kaip jau minėtą

„egzistencinį įvykį“ tiek autoriaus, tiek sovietinę okupaciją išgyvenančioje lietuvių tautos

patirtyje.

122

Sartre J. P., Ibid.

61

IŠVADOS

1. Romanas Maskvos laikas – nebaigtas kūrinys, sudėtingas tiek tematiniu, tiek

stilistiniu aspektais, šiandien tebėra aktualus savo problematika, ypatingai beveik netyrinėtais

egzistenciniais klausimais bei giliais intertekstiniais ryšiais su lietuvių ir pasaulio literatūra/

kultūra. Šio romano struktūrinė semantinė analizė ir jo naratyvinės interpretacijos, galima

sakyti, tėra vos prasidėjusios ir turėtų būti tęsiamos.

2. Romano Maskvos laikas protagonisto (pasakotojo) aprašomos būsenos gali būti

interpretuojamos kaip egzistencinės individo patirtys, kuriomis sprendžiama laisvės

susvetimėjusioje (nelaisvoje, okupuotoje) Lietuvoje problema. Iš egzistencializmo autorių

svarstomų individo laisvės (jo laisvo apsisprendimo) variantų Vytauto Ringailos patirtys gana

artimos Ž. P. Sartro keliamų laisvės klausimų turiniui. Jame reikšminga atsakomybė,

pasirinkimas, pasipriešinimas konformizmui, prievartai ir t. t. Laisvės samprata

egzistenciniame mąstyme, kuris remiasi žmogaus individualumo, jo savitumo išgryninimu,

siekia laisvės autonomijos. Taigi esama ir jos (autonomijos) ribų, už kurių – neįveikta

prievarta, paniekinimas, pažeminimas, prisitaikymas. Maskvos laike ryškėja tik pati

perspektyva: uždrausti žmogui būti laisvam, kaip ir priversti jį laisvei prieš jo valią, negalima,

kadangi negali žmogus būti laisvas/ nelaisvas prieš savo sąmoningą norą: laisvė – tai mano

paties apeliavimas būti laisvam.

3. Maskvos laiko pagrindinio veikėjo Vytauto Ringailos būsenų pasaulis dažniausiai

matomas per vaikystės patirčių, santykių su tėvais, artimaisiais prizmę. Šeimos vertybių

pasaulis yra mažiausiai paveiktas prievartos ir sovietinės idelogijos. Šeimos sanykiuose –

mažiausiai susvetimėjimo. Ypač turiningos yra Vytauto prisiminimuose su tėvu susijusios

situacijos. Kančios, pažeminimo, kaltės, mirties, nerimo, dvejonės ir kitos Ringailų šeimoje

vertinamos būsenos – autentiškos, darančios didžiausią poveikį sūnui Vytautui pasirenkant

kitas dvasines vertybes, ypač istorines, susijusias su Lietuvos nepriklausomybe. Giliau

panagrinėjus egzistencines Ringailų šeimos vertybių prielaidas ir atlikus platesnę teksto

analizę, darytina išvada, kad tos vertybės – vienas svarbiausių romano protagonisto ir

pagrindinio veikėjo Vytauto Ringailos sugrįžimo į save būdų ir jo bet kurio apsisprendimo

laisvės šaltinių. Romane aprašytos pagrindinio veikėjo būsenos rodo, kad daugiausia įtakos

tokiam apsisprendimui turi neformalūs vertybiniai individų ryšiai, kurie sovietinės Lietuvos

62

šeimose buvo stipresni nei bet kurioje kitoje visuomeninės struktūros grandyje – gamykloje,

laikraščio redakcijoje ir pan.

4. Romane svarbūs visuomeniniai egzistencinės laisvės šaltiniai: socialinė santvarka,

politinė sistema, ideologija, moralė, tikėjimo vertybės. F. Dostojevskio intertekstai R. Klimo

romane išryškino istorinius egzistencinius Vytauto Ringailos apsisprendimo, jo individualiai

pasirenkamos laisvės klausimus, taip pat atsiskleidė kaip medžiaga, telkianti pagrindinę

problematiką, vienijančią abu: tiek F. Dostojevskio Brolių Karamazovų, tiek R. Klimo

Maskvos laiko, romanus. Egzistencinės abiejų romanų personažų būsenos gali būti

traktuojamos kaip analogiškos. „Ivano Karamazovo“ ir „Didžiojo Inkvizitoriaus“ naratyvai

R. Klimo romane atlieka panašią žmogaus laisvės (jos ribų) vertinimo funkciją. Inkvizitoriaus

legendoje aprašytas „prievartinės laisvės“ scenarijus realizuojamas Maskvos laiko

protagonisto gyvenamuoju (Lietuvos okupacijos) laikotarpiu. Pasirinkimo už kitą, atimant

žmogaus laisvą apsisprendimą kaip pirminę žmogaus sąlygą, o taip pat pavergtos laisvės

pažeminimo nuodų, sklindančių iš tokio suvaržymo, žmones prilyginančio skruzdėms,

„bandos, kolektyvo“ gyviams, idėja yra nuosekliai plėtojama ir F. Dostojevskio romane

Broliai Karamazovai, ir R. Klimo romane Maskvos laikas. Brolių Karamazovų intertekstai

Maskvos laike ne tik paryškina istorinį dabarties egzistencinių būsenų visuomeniškumą, bet ir

pabrėžia, kad žmogaus apsisprendimas visada tampa moraline problema. Egzistencinės tiesos

paieška Vytautą Ringailą, kaip ir Dostojevskio herojus, atveda prie klausimo apie tikėjimą,

Dievo vietą žmogaus gyvenime.

63

LITERATŪROS SĄRAŠAS

Andrijauskas A., „Būties prasmės ieškojimai Sartre‘o egzistencializme“, Literatūra ir

menas. Prieiga per internetą:

http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20111120223110/http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id

=3308&kas=straipsnis&st_id=17309 [žiūrėta 2015 05 29]

Anzenbacher A., „Egzistencializmas“, Filosofijos įvadas, Vilnius: Katalikų pasaulis,

1992.

Baužytė G., XX a. Vakarų literatūra, II, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1995.

Bražėnas P., Amžininkai ir bendraamžiai, Vilnius: LRS, 2010.

Bražėnas P., „Menininko paveikslas Ramūno Klimo romane Maskvos laikas“, Žmogus ir

žodis, 2010, Nr. 2.

Bukelienė E., „Sunki knyga“, Prozos keliai keleliai..., Šiauliai: Saulės delta, 1999.

Bukelienė E., „Visovės ilgesio persmelktas“, Literatūra ir menas, 2006.

Bukelienė E., „Turn the Clock Back“, The Vilnius review, 2006, No. 19.

Čirvinskienė E., Dostojevskis, Vilnius: Vaga, 1971.

Dostojevskis F., Broliai Karamazovai, I, Vilnius: Vaga, 1986.

Ernst von Aster, Filosofijos istorija, Vilnius: Alma littera, 1995.

Furst M., Trinksas J., Filosofija, Vilnius: Lumen, 1995.

Genzelis B., Filosofijos istorijos chrestomatija, Vilnius: Mintis, 1974.

Girnius J., Raštai I, Vilnius: Mintis, 1991.

Girnius J., Raštai, III, Vilnius: Mintis, 1995.

Girnius J., „Laisvė“, Lietuvos filosofinė mintis, Vilnius: Aidai, 1996.

Kanišauskas S., „Vertybių erdvėlaikis: kaitos ir pastovumo problema“, Filosofija.

Sociologija, 2014, T. 25. Nr. 3. Prieiga per internetą:

http://www.lmaleidykla.lt/publ/0235-7186/2014/3/164-173.pdf [žiūrėta 2015 05 29]

Karpavičiūtė B., „Beveik nutylėtas romanas“, Kauno diena, 2012.

Klimas R., Maskvos laikas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.

Kunzmann P., Filosofijos atlasas, Vilnius: Alma littera, 1999.

Maceina A., Raštai, III, Vilnius: Mintis, 1990.

Maceina A., Raštai, XII, Vilnius: Margi raštai, 2007.

Maceina A., Mintys, apmąstymai, Vilnius: Eugrimas, 1998.

Martinkus V., Estetinė literatūros gyvybė, Vilnius: VPU leidykla, 2010.

Martinkus V., „Ką pasakyti tau, Ramūnai?“, Metai, 2003, Nr. 1.

64

Martinkus V., „Vertybinė šiuolaikinės lietuvių prozos samprata“. Prieiga per internetą:

https://www.google.lt/search?hl=lt&source=hp&q=vertybin%C4%97+%C5%A1iuolaikin%C

4%97s+lietuvi%C5%B3&gbv=2&oq=vertybin%C4%97+%C5%A1iuolaikin%C4%97s+lietu

vi%C5%B3&gs_l=heirloom-

p.3...5485.11531.0.13235.31.9.0.22.22.0.141.1016.4j5.9.0.msedr...0...1ac.1.34.heirloom-

hp..21.10.1048.BKgupplWS1Y [žiūrėta 2015 05 29]

Martinkus V., „Laiko verdiktas“, Santara, 2005, Nr. 45.

Martinkus V., Estezė ir vertinimai, Vilnius: LEU, 2013.

Martinkus V., „Nebaigta knyga, arba paniekos nužudytieji“, Maskvos laikas, Vilnius:

LRS, 2005.

Meškauskas E., Marksistinės filosofijos metodologinė apybraiža, Vilnius: Mintis, 1988.

Rozentalis M., Filosofijos žodynas, Vilnius: Mintis, 1975.

Rubavičius V., „Neišgyvendinamas sovietmetis: atmintis, prisiminimai ir politinė galia“,

Colloquia, 2007, Nr. 18.

Sartre J. P., „Egzistencializmas yra humanizmas“. Prieiga per internetą:

http://tekstai.lt/zurnalas-metai/254-jean-paul-sartre-egzistencializmas-yra-humanizmas-

1?catid=117%3A2005-m-nr-2-vasaris [žiūrėta 2015 05 29]

Сприндите Ю., „Пульс времени в прозе“, Вильнюс, 2004, No. 168.

Šerelytė R., „Paniekinimo laikas“. Prieiga per internetą:

http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110131121858/http://www.culture.lt/satenai/?lei

d_id=786&kas=straipsnis&st_id=3548 [žiūrėta 2015 05 29]

Šimkus A., „Įteikta Lietuvos rašytojų sąjungos premija“, Literatūra ir menas, 2007.

Šliogeris A., Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas, Vilnius: Mintis, 1985.

Vaisieta T., „Supaukštėjusi siela. Žmogaus laisvės ir totalitarizmo patirtis šiuolaikinėje

lietuvių literatūroje“, Naujasis Židinys – Aidai, 2008, Nr. 6.

Tarptautinių žodžių žodynas. Prieiga per internetą:

http://www.zodziai.lt/reiksme&word=Sub+specie+aeternitatis&wid=18879 [žiūrėta 2015 05

29]

SANTRUMPOS

ML – Maskvos laikas