1939–1941 metais dailė kaip propaganda d - vdu · 2018. 9. 23. · 125 dailė kaip propaganda...

ISSN 1392-05882009. 52

DaiLė KaiP ProPaGanDa 1939–1941 MeTais

DDGieDrė JanKeViČiŪTė

Kaip atsitiko, kad per vienus sovietų okupacijos metus, kupinus nerimo, laukimo, blaškymosi, netekčių, Lietuvos dailininkai sugebėjo perprasti socrealizmo reikalavi-mus ir atsižvelgdami į juos sukurti didžiulių istorinių drobių, iliustruoti knygų, su-projektuoti plakatų? Juk tokiems darbams reikia ne vien lėšų, medžiagų ir technolo-ginių priemonių, kurias įsigyti paprastai padeda užsakovas; jiems dar būtinas ir laikas. Užtrunka ne tik didelio kūrinio materialus įgyvendinimas. Pirmiausia dailininkas turi suvokti politines permainas ir pakitusią socialinio bei kultūrinio gyvenimo tikrovę, įsisavinti užsakovo primetamas temas, įvaizdžius ir išraiškos priemones. Tad kaip pa-aiškinti akivaizdų faktą, jog jau pirmosios masinės prosovietinės manifestacijos Kaune ir Vilniuje, 1940-ųjų liepą surengti rinkimai į vadinamąjį Liaudies seimą buvo api-pavidalinti komunizmo ideologų bei jų idėjų vykdytojų portretais, sovietų simboline atributika, o žinomi šalies dailininkai suskubo sukurti įtaigius plakatus, vos sovietams įkėlus koją į Lietuvą, pradėtai rinkimų agitacinei kampanijai?

Mūsų dailės istoriografija nepateikia įrodymų, kad Lietuvos dailės kūrėjai, išskyrus nelegalios komunistų partijos narius, iš komunizmo ideologijos dogmų būtų mokęsi žmonių protus ir vaizduotę užvaldančių vizijų, koreguojančių tikrovės suvokimą bei vertinimą, dar iki pirmųjų sovietų režimo dienų. Tad, kaip ir kada mūsų menininkai susipažino su sovietų ikonografiniu žodynu, atskleidė socrealizmo stilistinės raiškos principus?

Deja, dauguma pirmosios sovietų okupacijos liudininkų vengė prisiminti tas die-nas ir arba visiškai jas nutylėdavo, arba apibūdindavo vos keliais šykščiais sakiniais. Tad, rekonstruojant 1940–1941 m. dailės gyvenimo realijas, tenka apsiriboti žiniomis apie svarbiausius okupacinės valdžios užsakymus ir jų vykdytojus, remiantis archyvų dokumentais bei periodine spauda, taip pat pasitelkti meno kūrinių ir faktų interpre-tacijas. Tam tikrų sunkumų kelia tai, kad iš dailės kūrinių daugiausia išliko iki šiol marginalijoms priskiriami taikomosios grafikos pavyzdžiai – plakatai, knygos, periodi-ka. skulptūros ir tapybos originalų teturime keletą, nors ši aplinkybė tyrimų pernelyg neapsunkina, nes įsivaizduoti dingusius kūrinius gana aiškiai leidžia jų fotografijos.

GieDrė JanKeViČiŪTė

122

Ši menininkų produkcija neišsiskyrė nei meniškumu, nei išraiškingumu; esminis jos ypatumas – pasyvus, sekėjiškas ir neretai mėgėjiškas socrealizmo principų taikymas.

Vertinant istoriografiją, būtina pabrėžti, kad šiuolaikinio tyrinėtojo uždavinį ge-rokai palengvina XX a. lietuvių dailės istorijos trečio tomo knyga „Lietuvių tarybinė dailė 1940–1960 m.“ – pirmas rimtesnis mėginimas susisteminti ir apibendrinti fak-tografinius duomenis, kurie atskleidžia XX a. penkto dešimtmečio dailės gyvenimo panoramą. Šis veikalas po karštų rengėjų diskusijų buvo išspausdintas rotaprintu ir išleistas nedideliu tiražu 1990 m., per patį sąjūdžio pakilimą. Laikas parodė, kad sprendimas paskelbti sovietų cenzūros priežiūroje sukauptus duomenis, nepaisant lūžio epochos permainų ir, kaip tuo metu atrodė, sparčiai besikeičiančio požiūrio į sovietmetį, buvo teisingas, nes per pastarąjį dvidešimtmetį knygoje pateikta medžiaga nebuvo nei iš naujo peržiūrėta, nei esmingiau papildyta. Meninės kultūros tyrimus nustelbė politinė ir socialinė istorija. simptomiška, kad 2007 metais išėjusiame nijo-lės Maslauskienės ir ingos Petravičiūtės sudarytame leidinyje „okupantai ir kolabo-rantai: pirmoji sovietinė okupacija (1940–1941 m.)“ iš serijos „sovietinė okupacija. Totalitarinių režimų nusikaltimai Lietuvoje“ apie kultūrą kalbama tik vienu aspek-tu – informuojant apie švietimo sistemos pertvarkymus. Kultūros istorija tebelaukia specialistų dėmesio, nepaisant fragmentiškų šaltinių publikacijų, pavienių straipsnių, paviešintų duomenų, papildančių atskirų dailininkų kūrybines biografijas1.

aptarti šios padėties priežastis šįsyk nėra galimybės, tačiau būtina konstatuoti, kad dailės ir apskritai meno vaidmuo Lietuvos sovietizacijos procese iki šiol nėra pakanka-mai įvertintas, nors kitose šalyse prirašyti tomų tomai apie tai, kaip naudojantis dailės priemonėmis totalitarizmo sąlygomis buvo keičiama viešųjų vietų simbolinė prasmė, istorinės erdvės prisotintos režimą pateisinančių ideologijos įvaizdžių, kokia buvo me-nininkų padėtis režimo atžvilgiu, kaip klostėsi jų ir jų kūrybos likimai ir kt. naujo istoriografinio konteksto formavimo pradžia galbūt galima laikyti istoriko Mindau-go Tamošaičio straipsnius, skirtus kultūrbolševizmo ideologijos sklaidai Lietuvoje ir

1 Dokumentų apie meninės kultūros padėtį paskelbta šaltinių rinkinyje Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos ne-laisvėje 1940–1990 (sudarė J. r. bogušauskas, a. streikus. Vilnius, 2005). naudodamasi archyvine medžiaga straipsnį apie pasirengimus meno dekadai Maskvoje „1941 m. lietuvių meno dekados sovietinis projektas tauti-nės kultūros naikinimo kontekste“ (Lietuvos istorijos metraštis, 2006, nr. 2, [Vilnius, 2007], p. 113–134) parengė istorikė Danutė blažytė-baužienė. Gana plačiai aptarta rašytojų Petro cvirkos, Liudo Giros, salomėjos nėries, antano Venclovos ir kt. kūryba bei veikla, liudijanti apie literatų kolaboravimo su sovietais mastą ir pobūdį. Pavienių žinių apie dailininkų elgesį per sovietų okupaciją pateikė pastaruoju metu įvykusių antano Gudaičio, Juozo Mikėno ir kitų autorių parodų katalogai, albumai, straipsniai, interneto diskusijos bei komentarai (pvz.: Klasikos ilgesys. Juozo mikėno kūryba tarp Paryžiaus ir Lietuvos. Kat. sudarė Jankevičiūtė G., Lubytė e. Vilnius, 2001; Antanas Gudaitis 1904–1989. išsilaisvinimas. Liberation. Kat. sudarė Mulevičiūtė J. Vilnius, 2004; t. p. žr. straipsnius: Merkevičius a. skulptorius Vincas Grybas: Lietuvos valstybingumo šlovintojas ir... uolus jos nepriklausomybės duobkasys (1890–1941). Kauno diena, 1995 liepos 21; Jankevičiūtė G. Visuomenės vedlys ar amato meistras? naujasis židinys–Aidai, 1999, nr. 7/8, p. 393–397; Mikšionienė r. skulptoriaus J. Mikėno šimtmetis kelia aistringas diskusijas. Lietuvos rytas, 2001 gruodžio 11; Jablonskienė a. J. Mikėnas „pagerbtas“ palyginimu su nacių pakalikais. Respublika, 2001 gruodžio 12; Trūkinėjanti tradicija [diskusija], 7 meno dienos, 2002 sausio 4; Jankevičiūtė G. Facing the new Myths: on Lithuanian art. in 1940–1941, meno istorija ir kri-tika / Art History and Criticism, vol. 3: menas ir politika: Rytų europos atvejai / Art and Politics: Case-studies from eastern europe. Kaunas, 2007, p. 26–36.

123


intelektualų bei menininkų palankumo sovietų kultūrai priežasčių tyrimui2. su Ta-mošaičio problematika iš dalies siejasi ir šio straipsnio įžvalgos apie 1940–1941 m. dailės gyvenimą.

* * *

ieškant įvadinio vaizdinio straipsniui, paranku pasitelkti trumpą ištrauką iš 1940 m. liepos pradžioje parašyto filmo „seimo rinkimai“ scenarijaus:

Didelės kalėjimo durys, užrakintos sunkiais retežiais ir užraktais, už kurių kalėjo geriausi Lietuvos sūnūs – visa liaudis. Pagaliau nukrenta retežiai, nukrenta visi užraktai ir plačiai atsiveria kalėjimo durys ir išsiveržia darbo žmonių minia. Veržiasi minia nesulaikomai, pa-gaudama vis didesnes mases kaip banguojanti jūra. Ji iškelia raudonąją vėliavą, ji pamina po kojomis pančius, retežius ir smetonos, Šakenio, Čapliko ir kitų paveikslus, o iškelia Paleckio, stalino, molotovo ir kitų atvaizdus. Ji neša plakatus (plakatų tekstai atskirai) [kursyvas – G. J.]. Minia didėja: čia įvairios darbininkų organizacijos, kariai, kultūrinės organizacijos ir kit. žengia atgavę laisvę.3

iš aprašymo aišku, kad filmas turėjo būti konstruojamas kaip statiškų, lengvai įsimenančių simbolinių vaizdų seka. Kiekvieną scenarijuje aprašytą sceną nesunku įsivaizduoti paverstą tapybos kūriniu ar plakatu, tuo labiau kad į šią vaizdų seką jau ir scenaristo(-ų) valia turėjo būti papildomai įterpiami propagandinio turinio dailės kūriniai, simbolizuojantys sovietinio režimo pergalę Lietuvoje. Taigi matome, kad so-vietų okupantai bei jų talkininkai pasikliovė vaizdų galia ir buvo numatę dailei gana reikšmingą vaidmenį, diegiant komunizmo ideologiją Lietuvos visuomenėje. Kiek ta linkme suspėta nuveikti per vienus metus ir kaip buvo įgyvendinami sovietų režimo propagandos planai per dailę?

* * *

sovietų simboliniai ritualai tikrovėje buvo organizuojami remiantis tais pačiais princi-pais, kuriais propagandinio filmo kūrėjams siūlė naudotis cituoto scenarijaus autoriai. Dailės kūriniai tarnavo viešinti ir skleisti teorinius komunizmo postulatus, padėjo

2 Tamošaitis M. Kultūrbolševizmas Lietuvoje XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. režimas prieš parlamentarizmą: „penktosios kolonos“ telkimo pradžia. Parlamento studijos, 2005, nr. 3, p. 52–76; Tamošaitis M. Kultūrbolše-vizmas Lietuvoje XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. režimas prieš parlamentarizmą: legalios galimybės sovietinei propagandai skleisti. Parlamento studijos, 2005, nr. 4, p. 90–124; tamošaitis m. Kairiosios lietuvių inteligentijos veiksmai Lietuvos okupacijos išvakarėse ir pirmosiomis okupacijos dienomis. Genocidas ir rezistencija, 2006, 1(19), p. 62–85.

3 Filmos-kronikos „seimo rinkimai“ literatūrinis scenarijus (1940-06-15). Lietuvos nacionalinis muziejus (toliau – LnM), organizacijos agitpropas archyvas.


124

įvaizdinti naują ideologiją viešojoje erdvėje. siekta, kad komunizmo teoretikų ir prak-tikų (Friedricho engelso, Lenino, Karlo Marxo, Viačeslavo Molotovo, Josifo stalino, Klimento Vorošilovo ir kt.), vietinių naujos santvarkos rėmėjų (Mečislovo Gedvilo, Justo Paleckio) atvaizdai, sovietų valdžios emblemos ir simboliai vis giliau skverbtųsi į buvusio nepriklausomos Lietuvos piliečio sąmonę, taptų jo kasdienybės dalimi. Ta-čiau dailė – ne literatūra, vertimais neįmanoma kompensuoti nesančios vietinės pro-dukcijos. Tik nedidelė dalis propagandinių kūrinių – pirmiausia komunizmo prakti-kų Lenino ir stalino portretų grafiniai atspaudai ir reprodukcijos – buvo atgabenti iš sovietų sąjungos. ssrs pagaminta ir keletas Lietuvoje platintų plakatų, skelbiančią universalias pasaulinės darbininkų valdžios pergalės idėjas. Tačiau lygia greta skubėta kuo greičiau užtikrinti sovietinės vaizdinės agitacijos gamybą vietoje.

Kaip plačiai ir giliai Lietuvos dailininkai įsitraukė į sovietinės dailės kūrybą, kaip jiems sekėsi perimti socrealizmo ikonografiją bei išraiškos priemones? ieškant atsaky-mo į šiuos klausimus išryškėja ir kai kurios priežastys, skatinusios nacionalinio meno kūrėjus tarnauti okupaciniam režimui.

LieTUVos DaiLininKŲ VeiKL a soVieTŲ oKUPaciJos sĄLYGoMis

Pirmąja sovietų okupuotos Lietuvos menininkų organizacija reikėtų laikyti agit-propą – aiškios struktūros neturintį literatų, žurnalistų, aktorių, muzikų, dailininkų susibūrimą, skubiai atlikusį pradinį naujos politinės santvarkos kultūrinės propa-gandos darbą4. oficialia organizacijos steigimo data laikoma 1940 m. liepos 5 d. [sambūrio nariai tvirtina pradėję veikti birželį], tačiau kai kurie požymiai liudytų, kad bolševikų agitpropo veiklos principai Lietuvoje buvo žinomi nuo pat 1918 m.5 Tikėtina, kad būta ir tiesioginių kontaktų su sovietų valdžios institucine struk-tūra virtusiu agitpropu – agitacijos ir propagandos valdyba. Greitas bolševikinio kultūros sambūrio atsiradimas Lietuvoje neturėtų stebinti prisiminus lietuviškojo agitpropo vadovo, seno komunistų partijos nario dailininko stepo Žuko ryšius su

4 Žr. agitpropo veiklą nušviečiantį protokolą (1940-09-08), paskelbtą dokumentų rinkinyje tarybų valdžios at-kūrimas Lietuvoje 1940–1941 metais (Vilnius, 1965, p. 162–163).

5 Lietuviško sambūrio pavadinimas agitpropas iš rusų kalbos (rus. Агитпроп – sutrumpinimas nuo отдел агитации и пропаганды – agitacijos ir propagandos skyrius). Taip bolševikų rusijoje, vėliau ssrs buvo va-dinami valdymo struktūros padaliniai – agitacijos ir propagandos skyriai, pavaldūs ssrs komunistų partijos centro komitetui ir jo lokaliniams padaliniams. 1939 m. ssrs įsteigta agitacijos ir propagandos valdyba – rus. управление, bet Lietuvoje prigijo ankstesnis lakus pavadinimas „agitpropas“, pažįstamas vietiniams komunis-tams nuo 1918 m. apie visų baltijos šalių komunistų ryšius su sovietinio agitpropo veikla liudija ne tik pavie-niai Lietuvos dailininkų komunistų veiklos faktai, bet ir, pavyzdžiui, rusijos valstybiniame socialinės ir politinės istorijos archyve saugomi antrojo, t. y. nepriklausomybės kovų laikotarpio, ir trečiojo dešimtmečio, agitpropo veiklos baltijos šalyse dokumentai (prieiga per internetą: <www.rgaspi.ru>; žr. 2009-01-27): agitpropo latviš-kų sekcijų centrinio biuro dokumentai 1917–1930 m. (f. 62); agitpropo lietuviškos ir baltarusiškos sekcijų centrinio biuro dokumentai 1918–1923 m. (f. 63) ir agitpropo estiškųjų sekcijų centrinio biuro dokumentai 1919–1928 m. (f. 64).

125


Maskvos emisarais. Šiuo atveju įsidėmėtina kas kita – vietinių dailininkų aktyvu-mas agitpropo inicijuotose akcijose. agitpropo leistame satyros žurnale „Šluota“ darbavosi ne tik kairiųjų pažiūrų menininkai Zalė bekeris, Telesforas Kulakauskas, Domicelė ir Petras Tarabildos, irena Trečiokaitė ar profesionalūs karikatūristai bori-sas Jermolajevas bei Juozapas olinardas Penčyla, kurių „duona“ buvo kurti žinomų visuomenės veikėjų šaržus, pašiepti visuomenės gyvenimo negeroves, bet ir, regis, sėkmingą karjerą pradėję, kritiškų nuomonių apie šalies valdžią bent viešai nereiškę, nepriklausomos Lietuvos valdžios oficialius užsakymus noriai pildę jaunosios kartos kūrėjai: Leonardas Kazokas, Konstancija Petrikaitė-Tulienė, aleksandras Šepetys ir kt. 1940 m. rudenį agitpropo užsakytas dekoracijas apipavidalinti Kauno viešąsias erdves bolševikų perversmo rusijoje 23-ųjų metinių proga projektavo ir gamino talentingi Kauno Taikomosios dailės instituto paskutinių kursų studentai Kazys Varnelis, Vytautas Kasiulis. Kasiulis su scenografu Mykolu Labucku suprojektavo ir savo rankomis padarė puošmenas Vileišio aikštės tribūnai, taip pat nutapė dvigubą portretą „stalinas ir Leninas – didžiosios spalių revoliucijos organizatoriai“ stalino (taip skubiai pervadinta Laisvės alėja) ir Vytauto prospektų sankryžai; Varnelis su-kūrė kompozicijas tautų draugystės tema stoties aikštei dekoruoti6. Komentuoda-mas šį epizodą 2002 m. sausį Varnelis prisiminė:

Tais metais, kai atėjo sovietai, aš buvau paskutiniame Dailės instituto kurse. iš Maskvos atvykęs inspektorius pamatė mūsų darbus ir suputojo: pamirškit tas komedijas ir imkitės rimtų temų! Mūsų profesūra sudrebėjo. Tuo pačiu laiku atvyksta į institutą Trečiokaitė su limuzinu ir paprašo nupiešti rinkiminei agitacijai staliną arba Leniną. Ką mes turėjome da-ryti? būti kilnūs ir sakyti – mes išeinam, nesutinkam su politiniu kūrybos sankcionavimu.7

Po kelių mėnesių almos braziūnienės pakalbintas dailininkas pasakotam epizodui pridėjo dar keletą detalių:

Liepia piešti stalinus. Pinigų, sako, ne jūsų reikalas, bus kiek tik reiks. Piešiam per naktį. Didžiulius. staliui liepiam padaryt rėmus ir ištempti drobę [...] oficialų stalino portretisto, ar ne Grigorjevo [greičiausiai turimas omenyje aleksandras Gerasimovas – G. J.], paveiks-lėlį įkišam diaprojektoriun, pasididinam ant tos drobės kiek reikia ir tepliojam. stengiamės nuo trafareto nenukrypti.8

Visiškai tikėtina, kad masinių švenčių apipavidalinimą sovietinės tikrovės iki tol nematę jauni menininkai galėjo vertinti ir grynai pragmatiškai – kaip nesunkų, greitą uždarbį, nedarantį esmingesnės įtakos jų meniniam metodui ir nesusijusį su poli-tinėmis pažiūromis. Tačiau kaip paaiškinti, kodėl visas jaunosios kartos dailininkų

6 meno komisijos Kauno miestui pagražinti 23 metų spalio soc. revoliucijos paminėjimo proga miesto pagražinimo objektams sąmata. LnM, organizacijos agitpropas archyvas.

7 Trūkinėjanti tradicija [diskusija]. 7 meno dienos, 2002 sausio 4.8 braziūnienė a. Bibliofilija kaip asmenybės raiška. Kazio Varnelio biblioteka. Vilnius, 2008, p. 85–86 (nuoroda

290).


126

„žiedas“ dalyvavo nepriklausomos Lietuvos valstybės egzistavimo baigtį simboliškai įprasminusioje agitpropo akcijoje – sovietų Lietuvos vėliavos konkurse? Tarp dalyvių išsiskiria kilme arba (ir) veikla tarytumei politinei „dešinei“ artimesni kūrėjai: Pau-lius augustinavičius, Vsevolodas Dobužinskis, Vytautas Kazimieras Jonynas, Jonas steponavičius, Liudas Truikys9. Tiesa, būtų netikslu vienaprasmiškai tvirtinti, kad šie menininkai taip prisidėjo diegiant sovietų ideologiją. Vis dėlto dalyvavimas okupan-tų inicijuotoje veikloje, naikinant nepriklausomos Lietuvos valstybinius simbolius, liudijo pavojingą žingsnį kompromiso su sąžine link. Konkurso dalyviai negalėjo ne-suprasti tikrojo akcijos tikslo ir jos pobūdžio, jie suvokė, ko iš jų norima ir ką reiš-kia jų dalyvavimas. Ypač tai turėjo būti aišku įžvalgiam bei toliaregiam Jonynui arba Vsevolodui Dobužinskiui, dailininko ir heraldikos specialisto Mstislavo Dobužinskio, kūrusio nepriklausomos Lietuvos heraldiką, sūnui.

Gausus talkininkų ir bendradarbių būrys užtikrino agitpropo veiklos sklandu-mą. reguliariai ėjo kaskart naujais originaliais piešiniais iliustruota „Šluota“, liepos mėnesį sovietų surengtų rinkimų propagandai sukurti plakatai, laiku nupieštos visos numatytos švenčių dekoracijos. Tačiau ši efemeriška organizacija gyvavo neilgai – tik „pereinamąjį“ laikotarpį – iki oficialios Lietuvos inkorporacijos į ssrs sudėtį ir dar keletą mėnesių po to, kol stepo Žuko agitpropo funkcijas perėmė institucinis jo vari-antas – LKP(b) cK agitacijos ir propagandos skyrius, kurio darbuotojai nuosekliai ir iš esmės ėmėsi pertvarkyti šalies kultūrą, tarp kitų jos sričių ir dailę. Jų netenkino nei stepo Žuko agitpropas10, nei 1940 m. liepos 5 d. įsteigta Lietuvos dailininkų profesinė sąjunga – organizacija, vadovaujama 1940 m. pradžioje įsikūrusio dailininkų realistų aktyvistų susivienijimo „Daira“ lyderių11. Šios profsąjungos pirmininku buvo išrinktas kairiesiems artimas grafikas Mečislovas bulaka, sekretoriumi paskirtas tapytojas anta-nas Gudaitis, o skulptorius Juozas Mikėnas tapo vieninteliu eiliniu valdybos nariu12. Vicepirmininko pareigos, siekiant parodyti, kad organizacijos veikloje dalyvauja ir vy-resnės kartos menininkai, patikėtos vienam Lietuvos dailės klasikų – tapytojui Petrui

9 LnM, organizacijos agitpropas archyvas.10 Plg. stepo Žuko agitpropo komiteto (pirmininkas Žukas, reikalų vedėjas r. Šeinas, nariai Vytautas Mackevi-

čius, irena Trečiokaitė, Jurgis blėkaitis) susirinkimo protokolą (1940-09-08), kuriame konstatuojama, kad to-lesnė organizacijos veikla neįmanoma, negaunant pakankamo finansavimo, ir siūloma inkorporuoti menininkų sambūrį į Profsąjungų centro biuro agitpropą (LYa, f. 1771, ap. 1, b. 247, l. 64 a. p.). Dar po kelių mėnesių, 1941-04-10 laiške LKP(b) centro komitetui Žukas prašo finansiškai paremti žurnalo „Šluota“ leidybą ir su-tvarkyti žurnalo juridinės priklausomybės klausimą, nes pagal naują tvarką, neturint oficialaus leidėjo, nebebus įmanoma gauti popieriaus, kurį numatyta skirstyti ne spaustuvėms, bet visuomeninėms organizacijoms ir vals-tybinėms įstaigoms (LYa, f. 1771, ap. 2, b. 379, p. 73).

11 nepriklausomos Lietuvos visuomeninių organizacijų veikla vidaus reikalų ministro nurodymu buvo sustabdyta 1940-06-27 (žr.: tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje 1940–1941. Dokumentų rinkinys. Vilnius, 1965, p. 75).

12 Visi trys minėtieji dailininkai simpatizavo kairiesiems, su kitais Lietuvos kultūros veikėjais buvo lankęsi sovietų sąjungoje. bulaka ir Gudaitis nuo 1936 m. priklausė Draugijai ssrs tautų kultūrai pažinti, Mikėnas taip pat dalyvavo jos renginiuose. Patikimu Gudaičio ir Mikėno lojalumo naujajai valdžiai pripažinimu galima laikyti ir jų parašus po ab „spindulys“ spaustuvėje išspausdintu propagandiniu atsišaukimu „Į visus menininkus, ra-šytojus ir mokslo darbininkus“, raginančiu šalies kultūros ir mokslo veikėjus įsitraukti į rinkimų kampaniją ir balsuoti už Lietuvos darbo sąjungos kandidatus (žr.: tiesa, 1940 liepos 7; Lietuvos žinios, 1940 liepos 8).

127


Kalpokui13. Tačiau dailininkų profsąjungos veikla jau rugpjūtį buvo sustabdyta. Vie-toj jos, iš pradžių paliekant tą pačią valdybos sudėtį, įsteigta Lssr dailininkų sąjun-ga – sovietų sąjungoje veikiančios organizacijos analogas ir faktinis padalinys. neilgai trukus pirmininkas bulaka buvo priverstas perduoti vadovaujančias pareigas stepui Žukui – projektuojant ilgalaikę meno politiką, ieškota patikimesnio ir labiau patyrusio jos vykdytojo. o 1941 m. sausį paskelbta nauja Lssr dailininkų sąjungos valdybos sudėtis, kuri tenkino partinės ištikimybės, skirtingų kartų ir tautinių grupių atstovavi-mo principus: pirmininkas – stepas Žukas, vicepirmininkas – autoritetingas vyresnės kartos menininkas Justinas Vienožinskis, sekretorius – jaunas skulptorius Petras alek-sandravičius, turto valdytojas – kairiųjų pažiūrų grafikas Vytautas Jurkūnas, nariai – žydų kilmės komunistams artimas tapytojas Zalė bekeris ir vilnietis lenkų tautybės dailininkas, buvęs stepono batoro universiteto Dailės fakulteto dėstytojas Tymonas niesiołowskis, sutikęs tęsti pedagoginį darbą naujoje Vilniaus dailės mokykloje14.

Dailininkų sąjunga turėjo tarpininkauti tarp menininkų bendruomenės ir 1940 m. gruodį įkurtos Meno reikalų valdybos prie Lssr liaudies komisarų tarybos, atlikusios kultūros ministerijos funkcijas. imituojant pasitikėjimą profesionalių meno kūrėjų nuomone, įsteigta ir Dailės taryba. Jos pirmininko pareigos pavestos Juozui Mikėnui. Materialiniais dailės gyvenimo pagrindais – medžiagomis, gamyba, užsakymų finan-savimu – rūpinosi Juozo Kuzminskio vadovaujamas meno kooperatyvas, įkurtas ana-logiškos sovietinės struktūros pavyzdžiu. Tokio darbo patirties Lietuvos dailininkams ir dailės gyvenimo organizatoriams trūko, tad 1941 m. balandį Kuzminskis su stepu Žuku buvo pasiųsti į Maskvą susipažinti su tenykščio meno kooperatyvo veikla15. Ko-operatyvo turtą pagal sovietinį modelį turėjo sudaryti nacionalizuotos gėrybės – nuo suvalstybintų ir naujam kolektyviniam savininkui nominaliai perduotų dailiųjų ama-tų bendrovės „Marginiai“ dirbtuvių, parduotuvių ir gaminių iki dailininkams išnuo-motų butų, dirbtuvių, poilsinių, įsteigtų buvusiose privačiose vilose bei dvaruose16. Materialinių gėrybių ir dailininkų darbui reikalingų medžiagų centralizuotas skirsty-mas pagal ssrs jau patikrintą patyrimą turėjo tapti patikima ideologinės kontrolės priemone ir užtikrinti dailininkų lojalumą režimui.

13 Vyresnės kartos menininkai buvo pasitelkiami įvairioms nepirmaeilės reikšmės akcijoms, siekiant viešai pade-monstruoti jų pritarimą naujajai santvarkai. Pavyzdžiui, po kreipimusi į Lssr „darbo inteligentus“ dėl neraštin-gumo ir mažaraštingumo likvidavimo tarp dvidešimties parašų randame net šešis dailininkų vardus; greta Vil-niaus ir Kauno aukštųjų dailės mokyklų vadovų Juozo Mikėno bei Liudviko strolio šįkart paminėti ir „klasikai“ adomas Galdikas, Petras Kalpokas, Juozas Zikaras (žr. tiesa, 1941 balandžio 3).

14 Vilniaus balsas, 1941 sausio 22.15 stepas Žukas: [amžininkų atsiminimai]. Vilnius, 1968, p. 19.16 Plg. Švietimo liaudies komisariato raštą (1940-10-24) Liaudies komisarų tarybai ir LKP(b) Centro komitetui dėl dailės

tresto steigimo. LYa, f. 1771, ap. 1, b. 218, p. 41–42. Prašyme Švietimo liaudies komisariato žinioje numatomo steigti „dailės tresto“ funkcijoms priskiriama „dailės dalykų gamyba, prekyba ir propaganda“, kurias užtikrintų gamybinė bazė su įvairių sričių amatininkais, leidžianti užsidirbti veiklai ir struktūros palaikymui reikalingas lėšas. Tuo tikslu prašoma „įpareigoti Švietimo, Vietinės pramonės ir Prekybos liaudies komisariatus susitarti dėl dailės tresto uždaviniams vykdyti reikalingų pramonės, amatų ir prekybos įmonių perdavimo tresto žinion“.


128

beje, puikus parodomasis atlygio režimo rėmėjams pavyzdys buvo menininkams perduotas nacionalizuotas turtuolių Vailokaičių namas, stovėjęs Kauno naujamiesčio pačioje „širdyje“ – Vienybės aikštėje greta Vytauto Didžiojo muziejaus (sugriautas karo pabaigoje sprogdinant elektrinę). Pirmajame namo aukšte buvo atidarytas me-nininkų klubas, o erdviuose butuose įsikūrė simpatijų sovietinei santvarkai neslėpę kūrėjai. „Vienybės aikštės namuose dabar gyveno daugelis rašytojų: pats pirmininkas P. cvirka, T. Tilvytis, K. binkis, Jonas Marcinkevičius, i. simonaitytė. Taip pat ne-mažai dailininkų: s. Žukas, i. Trečiokaitė-Žebenkienė, rodos, V. Jurkūnas ir dar gal kas nors“, – prisiminė šią privilegiją taip pat pelniusio literato Kosto Korsako žmona Halina Korsakienė17.

Pirmuoju dideliu dailininkų pasirengimo bendradarbiauti su naująja valdžia išmė-ginimu tapo pasiruošimas Lietuvos kultūros dekadai Maskvoje. oficialus nutarimas dėl Lietuvos, Latvijos ir estijos pasirodymo Maskvoje buvo paskelbtas 1940 rugsėjo pradžioje18. Dekada turėjo įvykti 1941 m. rudenį. beveik prieš metus iki pasirodymo – 1940 m. lapkritį – paskelbtas dailės kūrinių konkursas19. 1941-ųjų sausį spauda pra-nešė, kad antanas Gudaitis pradėjo tapyti kompoziciją „Komunarai“, Vienožinskis kuria drobę tema „Valstiečių mitingas“, Povilas Puzinas vaizduoja „Žemės dalijimą“, o Petras Kalpokas – „raudonosios armijos įžygiavimą į Lietuvą“. Greta keturių kon-kurso laimėtojų užsakymus gavo dar dešimt žinomų, jau anksčiau publikos ir meno žinovų pastebėtų dailininkų. Pavyzdžiui, į pasirengimą dekadai įtraukti skulptoriai bronius Pundzius ir Juozas Mikėnas; pirmasis kūrė stalino biustą, antrasis – skulptūrą „išlaisvintas darbo žmogus“20.

okupacinio režimo vietininkai apdairiai pasirinko geriausius dailės meistrus. Kaip jautėsi patys išrinktieji, deja, nežinome. Tačiau užsakymų negavusieji pasijuto atstum-ti ir neslėpė savo nusivylimo. buvęs aktyvus stepo Žuko agitpropo bendradarbis Pe-tras Tarabilda per 1941 m. kovo 31 d. Kauno Valstybės teatre surengtą susitikimą su socrealizmo ekspertu iš Maskvos Vladimiru Mescheteliu garsiai priekaištavo, kad „tik 10 dailininkų įtraukta į dekados ruošos darbą, nors yra per 150 dailininkų“21. Tarabilda išsakė ne vien asmeninę nuomonę. Trokštančių pasitarnauti naujajam me-cenatui – sovietų valstybei – netrūko, o užsakovas sumaniai naudojosi dailininkų sil-pnybe – amžinu noru konkuruoti tarpusavyje, išsiskirti iš kitų, būti pastebėtiems bei įvertintiems ir dėl to nebesuvokiant savanaudiškų mecenatų bei komplimentų sakyto-jų tikslų. Dekados užsakymus išdalijus talentingiausiems, ieškota priemonių patraukti

17 Korsakienė H. namas, kuriame gyvenome. Vilnius, 1991, p. 106.18 Žr. D. blažytės pateikiamą nuorodą: Декады национального искусства Литвы, Латвии и Эстонии, Правда,

1940-09-07 (blažytė-baužienė D. 1941 m. lietuvių meno dekados sovietinis projektas tautinės kultūros naiki-nimo kontekste. Lietuvos istorijos metraštis, 2006, nr. 2, [Vilnius, 2007]).

19 Dailės kūrinių konkursas. tiesa, 1940 lapkričio 21.20 Dailininkai gavo daug užsakymų. Vilniaus balsas, 1941 sausio 26.21 rinkėnas V. Platus pasitarimas meno dekados reikalais. tarybų Lietuva, 1941 balandžio 1.

129


savo pusėn ir likusius. Jų lūkesčiai pakurstyti 1941 m. pavasarį. iš įvairių pakraipų bei kartų dailininkų Meno reikalų valdyba įsigijo keliasdešimt meno kūrinių, kuriuos paskirstė Vilniaus dailės muziejui, Mokslų akademijai, rašytojų ir menininkų klubui bei Švietimo liaudies komisariatui22. Dauguma nupirktų darbų buvo sukurti dar ne-priklausomoje Lietuvoje, tad šį palikimą teko „integruoti“ į naująją kultūrą. Laikraš-čių skaitytojams išaiškinta apie sovietiniam žmogui suprantamą meną, kurį „dar anais laikais“ sukūrė tautos kasdienybei bei lūkesčiams jautrūs menininkai ir kuris pagaliau tapo prieinamas ne vien elitui. Dienraštis „Tarybų Lietuva“, pasitelkęs Meno reikalų valdyboje dirbusį istoriką Juozą Jurginį, kvietė žiūrovus į atnaujintą Vilniaus dailės muziejaus ekspoziciją. Šlovindamas valstybės rūpestį daile ir dailininkais įtakingas so-vietų Lietuvos kultūros administratorius rašė:

Moderniosios tapybos salės viduryje stovi skulptoriaus Mikėno mergaitė, abiem rankom betaisanti ant kaklo krintančius plaukus [ „Mergaitė laukuose“, 1938–1939, Lietuvos dai-lės muziejus, inv. nr. s-28 – G. J.]. Moderniosios tapybos [salės] sienos baltos, iš rupaus aižyto tinko. Drobe jos neišklotos. Čia iškabinti 35 paveikslai. Dailės parodų lankytojams kai kurie jų jau iš anksčiau matyti. Mat jų dalis klaidžiojo po parodas, ilgai dulkėjo pas dailininkus ir dabar čia surado sau prideramą vietą. Čia galima pamatyti dail. Gudaičio žemaitį, bedirbantį medinius šaukštus [„senas meistras“, 1939, Lietuvos dailės muziejus, inv. nr. T-750]. Vienožinskio peizažą su nameliu ir pakrypusiu beržu, Vizgirdos kaimiečius, einančius į darbą, ir kitus mūsų dailininkų darbus.23

Parodant visuomenei sovietų valdžios rūpinimąsi kultūra ir menu, buvo viešinami ir dailininkų dėkingumo patvirtinimai, lydimi pasižadėjimų ištikimai tarnauti dos-niajam mecenatui. Padėkos žodžiai skambėjo juo svariau, juo žinomesnis dailininkas juos tarė. „Partija ir Vyriausybė dailę ir dailininkus palaiko. Menininkai gali kurti kiek tik jėgos išneša. [...] rudenį Dekada. ir buržuaziniais laikais tauta buvo „reprezentuo-jama“, daugis tautos sąskaita ir pinigo prisilupdavo, recenzijos buvo perkamos kaip vynas krautuvėlėje prie rinkos. bet tiesa yra brangi ir didi, tiesa mokama darbu. Tą kainą mes ir laimėsim proletariato sostinėje Maskvoje“24, – žurnalisto žodžiais bylojo antanas Gudaitis, nuo įsimintinosios 1932-ųjų metų „ars“ parodos pelnęs moder-nistų lyderio šlovę, kurią sustiprino, kritikuodamas tautininkų valdžios abejingumą dailei ir dailininkams bei ryžtingai prisidėdamas prie dailininkų „aktyvistų“ grupuotės „Daira“ siekių reformuoti Lietuvos meninę kultūrą, kelti dailininkų gerovę.

Permainas gyrė ir neblogai žinomas grafikas Jonas Kuzminskis. Džiaugdamasis, kad „naujoji socialistinė santvarka ištraukė jį iš drėgno ir tamsaus rūsio“ ir „suteikė palankias darbo sąlygas“, jis klostė savo profesinio gyvenimo detales: „be tiesiogi-nio savo darbo Vilniaus dailės mokykloje, tenka padirbėti ką tik įsteigtame „Dailės“

22 LcVa, f. 146, ap. 71, b. 5, l. 29–34. 23 Jurginis J. Dailės muziejus Vilniuje. tarybų Lietuva, 1941 gegužės 11.24 cicėnas J. Pas draugus, dekadai kuriančius. Vilniaus balsas, 1941 vasario 13.


130

kooperatyve. Jo reikalais kovo mėnesį teko būti Maskvoje ir susipažinti su panašių ko-operatyvų organizacija ir veikla“25. naudodamasis proga Kuzminskis paminėjo nese-nus dailės kūrėjų vargus menui ir jo žmonėms neva visiškai abejingoje tautininkiškoje Lietuvoje, kurią kaltino sulaužius ne vieno talento likimą. „Kiekvienam menininkui skaudžiausia yra, kai jo darbo vaisiu – kūriniu nesidomi nei visuomenė, nei vyriausy-bė, kai nepadeda jam, nestato jokių reikalavimų ir uždavinių. Tuomet meno reikšmė gyvenimui nyksta, menininkas užsidaro savyje, nutolsta nuo visuomenės ir gyvenimo ir kuria vien tik savo malonumui. Tai mes gerai patyrėme netolimoje praeityje – Lie-tuvos kapitalistinio gyvenimo laikotarpyje. Todėl ir palikimas teko nepavydėtinas: daugelis gabių dailininkų bedarbių, girtuoklių, keletas džiovininkų sanatorijose, o kai iškilo reikalas, ką galėtumėm nuvežti Maskvon meno dekadon, tai dar liūdniau pasidarė“26, – dėstė jis, padedant pokalbio autoriui ir redaktoriui, utriruodamas tik-ras, ne kartą keltas problemas ir pateikdamas jas taip, kad kiek įmanoma išryškintų okupacinės valdžios veiklos privalumus.

Laikraščiuose nuolat skaitydami apie dailininkų darbus, rūpesčius bei lūkesčius žmonės pasijusdavo įtraukti į paslaptingą kūrybos procesą ir nesąmoningai imdavo laukti naujų meno kūrinių, nejučia pasiduodami propagandos hipnozei. spauda su-maniai manipuliavo informacija, kaip vos ne vienodai reikšmingus meninės kultūros reiškinius pristatydama, tarkim, rusų XiX a. dailininko realisto iljos repino kūrybą (apie jį, beje, ilgą straipsnį, 1940 m. spausdintą laikraščio „Vilniaus balsas“ spalio 13 ir 15 d. numeriuose, paskelbė pripažintas kultūrininkas, buvęs įtakingo kultūros žur-nalo „naujoji romuva“ redaktorius Juozas Keliuotis), ir vietinių dailininkų sukurtas vienadienes dekoracijas masiniams renginiams apipavidalinti. Tuo būdu meninės ko-kybės klausimas buvo paverčiamas antraeiliu, išryškinama kūrinio turinio, jo ideolo-ginio paveikumo reikšmė ir vertė. akivaizdūs didaktiniai tikslai skatino skrupulingai aprašinėti, pavyzdžiui, šventinius Kauno dailininkų 1941 m. gegužės 1-osios pasiren-gimus. „Meno komisijos žinioje dirba apie keturiasdešimt menininkų, susirinkusių Kaunan iš visų LTsr vietų. Meno komisijos patalpos senamiesčio gatvėje 2 virtę judria dirbtuve, kur nuo ryto ligi vakaro dirba dešimtys žmonių“, – smulkmeniškai dėstė laikraščio „Tarybų Lietuva“ korespondentas, toliau konkrečiai įvardydamas, ką kuris dailininkas kuriai miesto vietai papuošti gamina. Pasak žurnalisto, „didžiuliuose paveiksluose matysime sportuojančius ir dirbančius jaunuolius, įsijausime į jų darbš-čią ir linksmą jaunystę, suprasime, iš kur tiek meilės ir patriotizmo tuose žmonėse ir pasitikėjimo didžiaisiais revoliucijos vadais, vairuojančiais milžiniškąją mūsų tėvynę taikos ir entuziastingos kūrybos keliu į gražią komunistinę ateitį“. Vytautas Kasiu-lis rotušės aikštėje „parodys mums Tsrs vaikų laimingą vaikystę“, Liudas Truikys vadovauja buvusios Vileišio aikštės tribūnos gamybai ir puošybai („aikštė šventės

25 Kuzminskis J. Kodėl tokia nesparti dailininkų kūryba. tarybų Lietuva, 1941 birželio 11.26 Ten pat.

131


dienomis bus nusagstyta iš visų pusių raudonomis vėliavomis, o jos gražiausioje vieto-je penkios didžiulės kolonos su milžiniškomis vėliavomis, stalino-Lenino paveikslu ir LTsr ženklu“), Teodoros Miknevičienės dekoracijose stalino prospekto [buv. Laisvės alėjos – G. J.] pradžioje vaizduojama, „kaip Tarybų sąjungos jaunimas dirba, mokosi ir ilsisi“27, – pasakojo korespondentas. Tokie tekstai skatino menininkus įsitraukti į „komunizmo statybą“ Lietuvoje ir supažindino dailės žiūrovus bei dailininkus su sovietų dailės ikonografijos „žodynu“, kuris aiškiai apibrėžė, ką ir kaip turi vaizduoti skulptūros, paveikslai, grafikos kūriniai.

naujus dailės kūrinių vertinimo kriterijus diegė ir pripažintų socrealizmo meistrų kūrybos aprašymai, leidę plačiau nei nedrąsios vietos menininkų pastangos pritaikyti sovietinės retorikos galimybes. „[...] aikštėje tarp gėlių stovi stalino skulptūrinė figūra. nuo aukšto postamento ramiai ir išmintingai žvelgia stalinas į Maskvą, į Tarybų šalį, į visą pasaulį. stalinas – pergalių įkvėpėjas, stalinas, kokį jį pavaizdavo didysis Tarybų šalies bičiulis anri barbiusas [Henri barbusse] – „žmogus su mokslininko galva, su darbininko veidu, apsirengęs kaip paprastas kareivis“. Tokį jį ir atvaizdavo didinga-jame skulptūros monumente vienas geriausiųjų Tarybų šalies vaizdakalių – sergejus Dmitrijevičius Merkurovas“, – tarsi dalydamasis ne kiekvienam prieinamomis žinio-mis apie sovietinės dailės didybės paslaptį dėstė greičiausiai iš ssrs sostinės atsiųsto teksto autorius dienraščio „Tarybų Lietuva“ skaitytojams. Kūrinio ir jo herojaus apra-šymo įspūdžiui sustiprinti padėjo čia pat išvardyti kiti dailininko nuopelnai, patvirti-nantys, kad jo padėtis sovietų visuomenėje – išskirtinė.

Merkurovas svajoja sukurti dar daug didelių kūrinių. Jo planuose numatyta sukurti penkio-likos metrų raudonarmiečio skulptūrinę figūrą ant raudonosios armijos teatro Maskvoje, pomirtinius paminklus garsiajam tarybiniam chirurgui V. rozanovui ir pagarsėjusiam tary-biniam artistui b. Ščukinui. [...] Tačiau svarbiausias ir pagrindinis jo darbas tebėra kuriant šimto metrų Lenino skulptūrinę figūrą Tarybų rūmų pastatui Maskvoje.

Tarybų rūmai statomi arti Kremliaus, ant Maskvos upės kranto. Tie rūmai bus aukštesni už orleano katedrą, bus aukštesni už Kelno katedrą, bus aukštesni už visus aukščiausiuosius pasaulio pastatus. iš milžiniško aukščio bus toli matoma Lenino skulptūrinė figūra. [...] sukurti figūrą, kurios ištiestos rankos smilius pirštas bus šešių metrų ilgio, o pečiai – tris-dešimt dviejų metrų, reikia didelio meistriškumo. stalino [premijos] laureatas skulptorius sergejus Dmitrijevičius Merkurovas sėkmingai išsprendžia ir šį uždavinį.

Dar keli metai, ir naujasis Merkurovo kūrinys – didingasis paminklas žmonijos genijui – Leninui – iškils viršum Maskvos, viršum pasaulio.28

socrealizmo aukščiausių pasiekimų pristatymas, Lietuvos skaitytojui padėjo su-prasti, ką reiškia sovietų sistemoje įtaigus meno kūrinys, kaip vertinamas jo kūrėjas.

27 barkus a. Kaip Kaunas ruošiasi Gegužės Pirmosios šventei. tarybų Lietuva, 1941 balandžio 30.28 Litvakas a. skulptorius Merkurovas. tarybų Lietuva, 1941 balandžio 9.


132

Taip netiesiogiai buvo nurodytos ir Lietuvos menininkams atsiveriančios galimybės, žadama amžina šlovė tiems, kurie sugebės ją užsitarnauti.

naUJos DaiLės KaLbos MoKYMosi KebLUMai

nors Lietuvos dailės meistrai uoliai stengėsi perprasti naujojo užsakovo reikalavimus, sėkmingai lygiuotis į pripažintus socrealizmo pavyzdžius daugumai trukdė miglotas sovietų santvarkos, jos kasdienybės supratimas ir, žinoma, silpnoki akademinio na-tūros perkūrimo įgūdžiai – jų nesuteikė nei lietuviškos ugdymo įstaigos, nei užsienio dailės mokyklos, kuriose tobulinosi jaunieji Lietuvos talentai.

Keblumus perimant socrealizmo pagrindus parodo įvairūs kūriniai, bet geriausia juos panagrinėti vieno leidinio, kad ir 1940 m. viduryje pradėto leisti vaikų žurnalo „Genys“, iliustracijų pavyzdžiais. Vaikų žurnalas šiuo atveju vertas dėmesio dėl keleto priežasčių. būtina atsižvelgti, kad jis įkurtas turint aiškų tikslą – praplėsti režimo ide-ologų auditoriją iki pačių mažiausių visuomenės narių. Tačiau norint įdiegti vaikams atitinkamą pasaulėžiūrą bei jos vertybes reikėjo rasti būdą patraukti mažųjų skaitytojų dėmesį, juos sudominti. Žurnalas turėjo būti patrauklus, žaismingas, tad blankūs, įkyriai pamokantys, nors politiškai teisingi paveikslėliai jam iliustruoti netiko. ati-tinkamos instancijos skyrė lėšų geram popieriui ir spalvotai spaudai, o redaktorius Liudas Dovydėnas pasitelkė keletą talentingų, vaikų ir jų tėvų pamėgtų dailininkų. iliustruoti „Genį“ patikėta Jonui Juozui burbai, Konstancijai Petrikaitei-Tulienei ir Domicėlei Tarabildienei.

Kaip vertinti Petrikaitės-Tulienės sukurtą pirmojo žurnalo numerio viršelį, vaizduo-jantį berniuką ir mergytę – tipiškos pasiturinčios viduriniosios klasės šeimos vaikučių porą? broliukas ir sesutė, apvilkti tvarkingais paltukais, apauti gerais batukais, buvo labai tolimi nuo sovietinės propagandos vaikų atvaizdų. berniuko liemenį juosiantis dirželis, po pažastimi paspaustas raudonas sąsiuvinis, poza, išreiškianti rūpestį mažą-ja sesute, kuri nerūpestingai tabaluoja mergaitišką rankinuką, reiklesniam cenzoriui galėjo pasirodyti beveik kaip įžūlus iššūkis revoliucine patetika maskuojamam sovietų tikrovės skurdui. Tokio neatitikimo priežastis greičiausiai buvo naivus redaktoriaus ir dailininkės situacijos nesupratimas, tačiau labai norint galima įžvelgti ir pastangą ap-gauti vartotoją, kad „Genys“ skirtas mažųjų pramogai ir džiaugsmui, kad jo puslapiai nevers vaikų persikelti į suaugusiųjų pasaulį. Tačiau greitai „Genyje“ pasirodę stalino ir Lenino atvaizdai, vėliavėlės su penkiakampėmis žvaigždėmis ir pjautuvo bei kūjo emblema patvirtino, kad žurnalo tikslas kaip tik ir buvo kuo anksčiau įvesdinti vaikus suaugusiųjų tikrovėn.

Tiesa, persiorientuoti ir pasijusti savais naujoje tikrovėje sunkiai sekėsi ir žur-nalo dailininkams. burba ir Petrikaitė-Tulienė ir toliau atkakliai taikė pamėgtas

133


dinamiško, puošnaus ir lengvo art deco stiliaus išraiškos priemones, neišvengdami tais laikais pavojingų nesusipratimų. Pavyzdžiui, atsivertę 1940-ųjų penktąjį nume-rį žurnalo skaitytojai rado svarbią įkliją su spalvotais, tiesa, pernelyg modernistiškai perteiktais ssrs vyriausybės vadovo ir užsienio reikalų ministro Viačeslavo Mo-lotovo bei Lssr marionetinės vyriausybės vadovo Mečislovo Gedvilo stilizuotais portretais, kuriuos sukomponavo dailininkas balys Macutkevičius. Tačiau to paties numerio burbos nupieštas viršelis su scenomis iš žąsiaganių vasaros žaidimų bei katinų kasdienybės bylojo apie gyvenimą, kuriame šiems politikams nebuvo vie-tos. Priartinti „Genio“ išvaizdą prie sovietinių standartų padėjo naująją tikrovę už kolegas geriau supratusi ir realistinės vaizduosenos principus sėkmingiau taikiusi Domicelė Tarabildienė. Jos dėka „Genio“ ideologinis krūvis pastebimai išaugo. Vis dėlto nei burba, nei ypač skaitytojų pamilta Petrikaitė-Tulienė nesugebėjo įsisavinti Tarabildienės pamokų. Štai apipavidalindamas 1941 m. šeštą numerį – paskuti-nį pirmojo sovietmečio „Genį“ – burba tiesiog bandė cenzorių kantrybę. Pirma-me viršelio puslapyje jis nupiešė vaikus su raudonomis vėliavomis, o ketvirtame įkomponavo ūgiu bei gyvenimo džiaugsmu mažuosius leniniečius pranokusias dvi sportiškas varles. Petrikaitė-Tulienė, tarytumei bėgdama nuo akistatos su sovietine tikrove, jos veikėjus, pavyzdžiui, jaunuosius agitatorius, vaizdavo ne kaip berniukus ar mergaites, bet kaip puošniai aprengtas pūstažandes lėles, iš tribūnos dėstančias savo tiesas kiškučiams, drambliukams, meškučiams (1941 m. penkto numerio vir-šelis). Į saugų žaislų pasaulį iš naujojo gyvenimo privalomųjų veikėjų Petrikaitė-Tulienė įsileido tik lėlę negrą ir lėlę raudonarmietį, bet ir jiems neskubėjo atiduoti pagrindinių vaidmenų savo surežisuotose scenose. Kas tai: nesugebėjimas suvokti Lietuvą keičiančios naujos tikrovės ar sąmoningas pasipriešinimas svetimai realybei bei jos raiškos priemonėms? o gal naivus tikėjimas, kad dalis įprastos tikrovės bei jos ženklų išliks, įsilies į naująjį gyvenimą, taps jo dalimi?

Juk okupantai neskubėjo griauti visų iš eilės nepriklausomybės paminklų, keisda-mi gatvių ir aikščių vardus, akcentavo, kad šis procesas „neturėtų būti masinio pobū-džio“, ir išsaugojo pavadinimus, „susijusius su senesnių laikų istorinių veikėjų ir su vėlesnių laikų populiarių asmenų vardais“, ypač tuos, kurie svarbūs literatūrai, menui, mokslui, technikai29. Pertvarkant viešąją erdvę ir peržiūrint kultūros paveldo vertybes, šalinta tik tai, kas siejosi su religija ir naujajai politinei sistemai pavojingomis pažiū-romis bei žiniomis. Dalinio kultūros tęstinumo viltį kurstė plačiai reklamuojamas okupantų rūpestis be priežiūros likusiais dvarų meno turtais, tolerancija kai kuriam nepriklausomybės laikų menui. apeliuojant į būtinumą pademonstruoti sovietų pa-lankumą nacionalinio stiliaus ugdymo pastangoms, išleista keletas nepriklausomy-bės metais parengtų iliustruotų knygų. Tai salomėjos nėries eiliuota pasaka „eglė

29 LKP(b) CK propagandos sekretoriaus K. Preikšo raštas (1941-04-16) apskričių ir miestų k-tų sekretoriams dėl gatvių pavadinimų pakeitimo. LYa, f. 1771, ap. 2, b. 311, b. 29.


134

žalčių karalienė“ su Pauliaus augiaus-augustinavičiaus raižiniais, Vytauto Kazimiero Jonyno apipavidalinta Kristijono Donelaičio poema „Metai“ ir Jono balio sudarytas tautosakos rinkinys „100 liaudies baladžių“ su Domicelės Tarabildienės paveikslėliais. Pastarieji Jonyno ir Tarabildienės grafikos darbai nepriklausomoje Lietuvoje buvo pripažinti nacionaline vertybe ir apdovanoti valstybės premija, tad jų integravimas į sovietų kultūrą galėjo būti suprastas ir kaip pažadas išsaugoti dalį ankstesnio meninio paveldo. nors iš tikrųjų, pasak Jonyno, jei ne švietimo reikalų komisaro antano Ven-clovos asmeninis rūpestis, beveik visiškai spaudai parengti „Metai“ nebūtų išvydę die-nos šviesos30. Daug tiksliau tikrąją padėtį liudijo tokie leidiniai, kaip Domicelės Tara-bildienės iliustruoti Michailo Zoščenkos „Pasakojimai apie Leniną“, skubiai išversti į lietuvių kalbą ir išleisti jau 1940 m., ar naiviais, primityviais rimto Kalpoko piešiniais apipavidalinta Liudo Giros poema „stalino LTsr konstitucija“, nedviprasmiškai pa-tvirtinusi dalies menininkų ryžtą kolaboruoti su okupacine valdžia. Kita vertus, šių kūrinių primityvumas liudijo: rasti tikrų meninės propagandos profesionalų okupan-tams bus sunku, nes vietos dailininkai, nepaisant visų Draugijos ssrs tautų kultūrai pažinti pastangų, ketvirto dešimtmečio antroje pusėje Kaune įvykusių sovietų knygos, fotografijos, grafikų Vladimiro Favorskio ir aleksiejaus Kravčenkos kūrybos parodų, „Mokslo“ ir kitų knygynų pastangomis išplatintų sovietinių dailės albumų bei žurnalo „iskusstvo“, kurį prenumeravo net Meno mokyklos biblioteka, socrealizmo principų neperprato ir neturi šios rūšies dailei reikalingų kūrybinių įgūdžių. nepadėjo net tie-sioginė pažintis su žymiausiais sovietų meno meistrais ir jų kūriniais, nors tokią gali-mybę turėjo ir ja pasinaudojo ketvirtame dešimtmetyje Maskvoje ir Leningrade apsi-lankiusieji dailininkai: Mečislovas bulaka, antanas Gudaitis, Telesforas Kulakauskas, Juozas Mikėnas. atėjus laikui parodyti, kaip išmoktos socrealizmo pamokos, išaiškė-jo, kad įgytos patirties nepakanka, nors pirmieji Lietuvoje beįsitvirtinančios sovietų valdžios užsakymai buvo visiškai paprasti: sukurti komunizmo ideologų ir darbininkų revoliucinio judėjimo vadų bei herojų atvaizdus, išjuokti tautininkų valdžios pikta-darybes, dailės išraiškos priemonėmis išaukštinti sovietų valdžios privalumus. Geriau-siai naująjį „socialinį užsakymą“ atliko tie menininkai, kurie, viena vertus, puoselėjo natūros pagavos įgūdžius, reikalingus geram portretistui ar peizažistui, kita vertus, turėjo progą pastudijuoti modernaus neoklasicizmo principus, artimus ir socrealizmo klasikams (prisiminkime klasikinį pavyzdį apie Veros Muchinos studijas pas Émilį antoine’ą bourdelle’į). Štai bronius Pundzius, pačioje 1939 m. pabaigoje nulipdęs paskutinėje apžvalginėje Lietuvos dailės parodoje demonstruotą antano smetonos atvaizdą, tokia pat tvirta ranka ėmėsi formuoti stalino portreto bruožus, Juozas Mikė-nas kūrė Vladimiro Majakovskio atvaizdą, stasys Ušinskas karikatūrose ir plakatuose jam įprastu marionečių stiliumi parodijavo tautininkų biurokratiją bei dvarininkiją.

30 andriušytė-Žukienė r. Akistatos. Dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas pasaulio meno keliuose. Vilnius, 2007, p. 42.

135


susigundęs Vakarų kairiųjų menininkų modernistiniais eksperimentais, jis, tiesa, kiek peržengė leistinas ribas ir pasitelkęs fotografiją sukūrė keletą politinių plakatų, pri-menančių žinomo vokiečių dailininko Johno Heartfildo fotomontažus. Heartfildo, kaip ir lietuvių grafikų, itin pamėgto belgo Franso Masereelio darbai veikė ir kitus ankstyvuosius lietuviško socrealizmo bandymus – plakatus, žurnalo „Šluota“ iliustra-cijas. sekti Masereeliu mėgino net Domicelė Tarabildienė, šiaip, regis, nesižavėjusi jo kūrybos dramatizmu bei jį perteikiančia ekspresionistine plastika. Heartfildo autori-tetą pripažino ir pats „Šluotos“ redaktorius stepas Žukas, kol jam buvo pasiūlyta kitų, vertesnių, pavyzdžių. „Šluota“ net pradėjo spausdinti rusų satyros žurnalų iliustraci-jas – meno etalonus lietuvių autoriams. Karikatūrų autoriams to užteko, bet tie daili-ninkai, kurie dėl užsakymo specifikos negalėjo pasitelkti šaržo, karikatūros ar pasyvaus realizmo priemonių, dažniausiai patirdavo kūrybines nesėkmes. Pastangos priderinti individualų stilių prie socrealizmo normų paprastai baigdavosi suprimityvintu vaiz-du: iškraipytomis figūrų proporcijomis, nenatūraliomis žmonių veidų išraiškomis, blausiu, neišraiškingu koloritu ir pan. elementarių profesionalumo kriterijų neatitiko sovietų ideologiniams reikalavimams tenkinti skirti Viktoro Petravičiaus, Telesforo Valiaus ir kitų neabejotinai talentingų menininkų kūriniai. Pasiekti meninės įtaigos neleido ne tik svetima ar nesuprantama socrealizmo stilistika, bet ir nepakankamos žinios apie sovietinę tikrovę, nesugebėjimas perprasti sovietinės propagandos klišių. iki šiol rašytiniuose šaltiniuose nepavyko aptikti duomenų, kaip buvo koreguojamas „strateginių“ užsakymų, t. y. didžiųjų kūrinių, skirtų Maskvos meno dekadai, įgy-vendinimas. Jei būtų užfiksuota jų kūrimo korektūrų istorija, be abejo, daug aiškiau įsivaizduotume sovietinės cenzūros įtaką diegiant naują meninį stilių Lietuvoje. Kol kas tegalima išvada, kad net ir tie vietos dailininkai, kurie stengėsi bendradarbiauti su sovietų režimu ir palankiai priėmė naujojo užsakovo pageidavimus, vis dėlto neįstengė jų adekvačiai suprasti ir atitinkamai įgyvendinti.

VieToJ iŠVaDŲ: KoL aboraViMas sU soVieTŲ VaLDŽia ar oPonaViMas

TaUTininKŲ KULTŪros PoLiTiKai?

„Pasikeitus Lietuvoje politinei santvarkai, keisis ir psichologinė struktūra bei pasaulė-žvalga. Tai turės įtakos į mūsų jau sukurtos formos tolimesnį rutuliojimąsi ir temati-kos, turinio pakitėjimą. Krašte statant socializmą, ir dailė įgis socialistinį turinį“, – tei-gė 1941 m. pavasarį laikraščio „Tarybų Lietuva“ korespondentui vienas autoritetingų nepriklausomos Lietuvos dailės gyvenimo veikėjų, aistringas meno formos vertybių gynėjas Justinas Vienožinskis, komentuodamas kompoziciją „Valstiečių mitingas“, ta-pomą Lietuvos menui pristatyti Maskvoje31.

31 Vienožinskis J. Dailė įgys socialistinį turinį. tarybų Lietuva, 1941 gegužės 11.


136

net jei Vienožinskis neištarė šių žodžių, jei juos sugalvojo žurnalistas, dailininko pastangas perimti socrealizmo principus liudijo ir paveikslo tema, ir proga, kuria jis buvo kuriamas.

Kaip atsitiko, kad plastinei kalbai atnaujinti tiek pastangų bei energijos skyrę šalies menininkai, regis, per vieną naktį pakeitė pažiūras ir pradėjo visiškai kitaip suprasti meninės kūrybos tikslus ir būdus? Pakvipo dideliais pinigais ir garbe? ar to būtų už-tekę?

Pavyzdžiui, Česlovas Laurinavičius, aptardamas antano Venclovos pažiūras, cituo-ja jo įspūdžius iš sovietų sąjungos:

nemaža rašytojų turi vilas ir automobilius. be abejo, geriau gyvena tie rašytojai, kurių veikalai pasiekia didesnius tiražus, bet kiekvienas, net pradedantysis, apsuptas tokio rūpes-tingumo, jog laisvai gali pareikšti savo talentą, sugebėjimus ir išaugti.32

Materialinė gerovė, kaip ir ssrs oficialiai demonstruojama pagarba meno kūrė-jams, jiems teikiami garbės vardai bei premijos, darė įspūdį Lietuvos dailininkams. neatsitiktinai ir tarpukario spaudoje jau nuo trečio dešimtmečio vidurio nuolat kartojasi nuorodos į sėkmingą ssrs meno politiką, valstybės rūpestį meno kultūra. Pirmaisiais mėnesiais, gal net metais naujoji valdžia galėjo apgaudinėti naivius ir am-bicingus menininkus. Tuo labiau kad cenzūros reikalavimai pagrindinį dėmesį skirti dailės propagandiniam paveikumui Lietuvos menininkų iš pradžių tarsi pernelyg ne-varžė. Juk tarnauti valstybės reikmėms, pažaboti individualius siekius bei kūrybines ambicijas, derinantis prie užsakovo reikalavimų, dailininkai mokėsi jau nuo ketvirto dešimtmečio vidurio, pradėjus ryškėti valstybės proteguojamo oficialaus stiliaus rei-kalavimams. imponavo sėkmė, lydėjusi tuos, kurie gebėjo gauti ir įvykdyti reprezen-tacinius užsakymus, nes kitų mecenatų be valstybės nepriklausomoje Lietuvoje taip ir neatsirado. Valstybė buvo pagrindinis donatorius ir dėl to – svarbiausias talento arbitras. Pasikeitus politiniam gyvenimui ne visi dailininkai ir ne iškart suvokė per-mainų esmę. Juo labiau kad norą įtikti naujajam užsakovui kurstė nepasitenkinimas nepriklausomos Lietuvos kultūros politika. Ketvirto dešimtmečio pabaigoje išryškėjo keletas konkrečių dailės gyvenimo problemų, kurios turėjo būti nedelsiant sprendžia-mos norint normalizuoti situaciją. Tai ir aukštosios dailės mokyklos kūrimo reikalai, ir beviltiškai įstrigęs kultūros vertybių apsaugos įstatymas, ir finansiniai dailininkų kūrybinės laisvės suvaržymai, kuriuos būtų kiek palengvinusios net iš biudžeto moka-mos menininkų reikalaujamos kūrybinės stipendijos. Įtampą didino ir dailininkų ne-sugebėjimas atsisveikinti su nepaprastai gaju, išsilaikiusiu per visus nepriklausomybės metus romantiniu kūrėjo kaip pranašo vaizdiniu. Šį mitą palaikė oficiali parama aukš-čiausio rango politikams asmeniškai artimų ir dėl to valstybės globojamų menininkų

32 Laurinavičius Č. rašytojas a. Venclova: tipiškas išdavikas ar tipiškas anų laikų intelektualas? Prieiga per interne-tą: <www.lrytas.lt>; skelbta 2006-05-29; žr. 2008-07-25.

137


isteblišmentui33, kuriam priklausė adomas Galdikas, Petras rimša, adomas Varnas, antanas Žmuidzinavičius. Tuo tarpu jaunosios kartos menininkus erzino jų politinė izoliacija: jie norėjo būti arčiau politikų, daryti įtaką jų sprendimams ir dalyvauti val-dant valstybę bent tiek, kiek vyresnioji karta.

nepriklausomybės metais įsigalėjo itin pragmatiškas požiūris į meno kūrybą. Dailė buvo maksimaliai pritaikyta tenkinti valstybės reikmes. 1935 m. įsteigta Lietuvos dai-lininkų sąjunga turėjo padėti įgyvendinti valstybės meno politikos uždavinius. Tačiau dailininkų bendruomenė nesigilino, kad valstybės parama dailės kūrėjų organizacijai neišvengiamai siesis ir su dailės kontrolės svertų stiprinimu. nors garsiai ir daug skųs-tasi, kad šalyje neliko vietos kūrybos eksperimentams, bet retas menininkas suprato ir jaudinosi, kad tokia padėtis skatina dailininko savimonėje įsitvirtinti ne laisvo kūrėjo, o nuo užsakovo priklausomo amatininko mentalitetą.

Pirmieji sovietų žingsniai kultūros politikos srityje pateisino radikaliai nusiteikusių jaunosios kartos dailininkų lūkesčius. Priimtas Kultūros paminklų apsaugos įstaty-mas, įsteigtos atskiros aukštosios dailės mokyklos Kaune ir Vilniuje. Šie sprendimai ir jų įgyvendinimas kėlė meninės visuomenės entuziazmą, net neprisiminant, kad teisiniai aktai buvo parengti dar nepriklausomoje Lietuvoje, o sovietai tiesiog puikiai pasinaudojo situacija.

sunku pasakyti, sąmoningai ar ne sovietų valdžia neskubėjo šalinti nepriklauso-mos Lietuvos herojų atvaizdų iš tokių svarbių simbolinių vietų kaip kad, pavyzdžiui, Kauno Vienybės aikštė. Dalis menininkų bendruomenės galėjo nepastebėti, kad LDK valdovų ir nacionalinės kultūros veikėjų atvaizdams nebeliko vietos valdžios įstaigose ar mokymo įstaigose, bet paminklų griovimą daugelis jų jau būtų vertinę kaip pasikė-sinimą į nacionalinį kūrybos paveldą. Galbūt vengiant tokios reakcijos 1941 m. ge-gužės 21 d. priimtas LKP(b) cK biuro nutarimas dėl paminklinių biustų pašalinimo iš Kauno Karo muziejaus sodelio numatė nugriauti pirmojo žuvusio savanorio kario Povilo Lukšio ir pirmojo žuvusio Lietuvos karininko antano Juozapavičiaus, šaulių vado Vlado Putvinskio ir generolo silvestro Žukausko paminklus, o vietoj jų nedel-siant pastatyti rašytojų Žemaitės ir Juliaus Janonio biustus34. sunku pasakyti, kam būtų buvę patikėti šie neabejotinai dosniai apmokami užsakymai. Visiškai tikėtina, kad bent vienas būtų tekęs kuriam nors iš „nuskriaustųjų“ menininkų – nugriauto paminklo autoriui.

Lojalumą sovietų režimui bent iš pradžių užtikrino ir privilegijos menininkams. Daugiausia jų teko rašytojams, bet tarp naujojo isteblišmento atsidūrė ir keletas daili-ninkų. apdairiai parinkti talentingi, meniniais gabumais bei organizaciniais gebėjimais

33 autorės nuomone, svetimybės „isteblišmentas“ nepakeičia žodis „aukštuomenė“; tebūnie techninis terminas isteblišmentas, kuris tiksliai nusako aptariamos menininkų grupės prigimtį ir specifinę padėtį.

34 LKP(b) cK biuro nutarimas su grifu „visiškai slaptai“ dėl paminklinių biustų pašalinimo iš Kauno Karo mu-ziejaus sodelio (1941-05-23). LYa, f. 1771, ap. 2, b. 119, l. 67 (t. p. žr.: Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje 1940–1990, p. 43).


138

pelnę autoritetą ne tik tarp kolegų, bet ir plačiojoje visuomenėje dailininkai (pavyz-džiui, antanas Gudaitis, Juozas Mikėnas, Justinas Vienožinskis).

rašytinių šaltinių apie šį lūžį ir menininkų išgyvenimus – labai mažai. Vis dėlto nepaneigiamas įrodymas, kad dauguma dailininkų atsitokėjo gana greitai – Lietu-vos dailininkų emigracijos banga, karo pabaigoje nunešusi į Vakarus daugumą talen-tingiausių Lietuvos dailės kūrėjų. nuo sovietų bėgo ir palyginti santūriai pirmosios okupacijos akivaizdoje laikęsi Vytautas Kazimieras Jonynas, Viktoras Vizgirda, ir kiek aktyviau reiškęsi Viktoras Petravičius, Telesforas Valius. Kita vertus, antanas Gudaitis, Juozas Mikėnas, stasys Ušinskas, tarpukariu turėję ryškių ambicijų atnaujinti dailę ir dailės gyvenimą, liko antrą kartą sovietų okupuotoje Lietuvoje. nepasitenkinimą cenzūros veikimu, kūrybos reglamentavimu jie pradėjo reikšti vėliau, tik išgyvenę po-kario metus, patyrę stipresnį unifikuojančių totalitarizmo gniaužtų spaudimą.

Giedrė Jankevič iūtė

arT as ProPaGanDa FroM 1939 To 1941

s u m m a r y

This article analyzes various aspects of the sovietization of Lithuanian art in 1940 and 1941. The author poses three principal questions: (1) How broadly and deeply were Lithuanian creators of fine art involved in the creation of soviet art?; (2) How successful were they in adopting the ico-nography and expressive means of socialist realism?; and (3) For what reasons did they collaborate with the occupation regime?

The first part of the article deals with the activities of those artists who were favorably disposed to the soviet regime. it reviews organizational changes in the artists‘ activities and art commissions that encouraged Lithuanian visual artists to absorb principles of socialist realist style and to learn that style‘s iconographic language. separate attention is paid to the activities of Agitprop and prepa-rations for the representation of Lithuanian art (the so-called art Decade) in Moscow.

it is shown that there was no shortage of people wishing to serve the new master, the soviet state, which skillfully exploited the artists‘ human weakness: their ever-present need to compete with each other, to stand out, and to be noticed and admired.

an analysis of instances of art criticism shows how gradually the question of artistic merit was devalued and instead emphasis was increasingly placed on the significance and value of a creative work‘s content, its ideological effectiveness. The publication in the Lithuanian press of descrip-tions of the work of recognized soviet artists, masters of socialist realism, also promoted new criteria in evaluating visual art. The presentation of socialist realism‘s highest achievements helped Lithuanian readers to understand what the soviet system deemed to be a persuasive art work and how much its creator was valued. in this way Lithuania‘s artists were allowed to see what prospects opened up to them and what eternal glory they could earn.

The second part of the article is devoted to the difficulties artists encountered in trying to learn the new language of art. With the help of specific examples it is shown how attempts to adjust one‘s individual style to socialist realism most often ended in too primitive a picture: distorted body proportions, unnatural facial expressions, a pallid and inexpressive coloration, and so on.

139


Lithuania‘s visual artists were prevented from achieving artistic forcefulness not only by an alien or incomprehensible social realist style but also by inadequate acquaintance with socialist reality and an inability to get used to soviet propaganda clichés.

in the third part the article discusses the reasons why Lithuanian artists rather actively parti-cipated in creating socialist realist art for the purpose of propagating soviet ideology. an attempt is made to answer the question of how much their collaboration with the soviet government was influenced by their political naiveté, or by an artist‘s psychology (his or her efforts to please the client on whom the artist depends for the satisfaction of his wish to become rich or famous), or by opposition to the cultural policy pursued by the government of the formerly independent re-public of Lithuania.

1939–1941 metais dailė kaip propaganda d - vdu · 2018. 9. 23. · 125 dailė kaip propaganda...

Documents