VII skyrius ĮSITEISĖJĘ TEISMŲ SPRENDIMAI IR NUTARTYS

TAR identifikacinis nr.

Užregistravimo data

Galioja nuo

Paskelbta

Teisės akto priedai

2018-21566

2018-12-28

2018-12-11

2018-12-11

-

Baudžiamoji byla Nr. 2K-360-976/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-14719-2017-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.2.6; 1.1.1.5.3; 2.1.7; 2.1.6.2.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 11 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Aurelijaus Gutausko ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. sausio 12 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 12 d. nutarties.

Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. sausio 12 d. nuosprendžiu V. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį 40 parų arešto. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis paskirta bausmė subendrinta visiško bausmių sudėjimo būdu su Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 5 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir nustatyta galutinė bausmė – 40 parų arešto ir 30 MGL dydžio (1129,80 Eur) bauda. Į bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 5 d. nuosprendį. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, V. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 1 ir 2, 5 dalimis, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė turto konfiskavimas, išieškant automobilio „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą – 1320 Eur.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 12 d. nutartimi nuteistojo V. B. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. V. B. nuteistas už tai, kad 2017 m. vasario 13 d. apie 21.57 val. Šiauliuose, P. Višinskio g., prie pastato Nr. 41, vairavo kelių transporto priemonę – lengvąjį automobilį „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, t. y. 1,75 promilės alkoholio, taip vairavo kelių transporto priemonę pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimą, draudžiantį vairuoti transporto priemonę neblaiviems.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis V. B. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir jį išteisinti, nepadarius jam šios nusikalstamos veikos. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 2 straipsnio 3 dalį, 281 straipsnio 7 dalį) ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK (BPK 20 straipsnio 1–5 dalių, 305 straipsnio 1, 2 dalių, 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies) pažeidimus.

2.2. Teismai nesilaikė įrodymų vertinimo ir tyrimo taisyklių, nurodytų BPK 20 straipsnyje. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir teismai nesiekė objektyviai ištirti bylos aplinkybių, nekreipė dėmesio į BPK pažeidimus, atliekant procesinius veiksmus, jų surašymo aplinkybes ir nesiaiškino, kodėl šioje byloje nebuvo laikomasi medicininės apžiūros neblaivumui nustatyti nustatymo tvarkos keliamų reikalavimų ir nebuvo atlikta medicininė apžiūra. Pirmosios instancijos teismas nevertino įrodymų viseto ir apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje neišdėstė įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismai rėmėsi byloje neteisėtais būdais gautais duomenimis, taip pat duomenimis, galinčiais būti tik abejone, juos pripažino įrodymais ir nevertino su įrodymų visuma.

2.3. Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo, nes nepasisakė dėl jo argumentų apie teismo šališkumą, dėl slaugytojos G. M. parodymų prieštaringumo ir jų neatitikties rašytiniams bylos duomenims, nenurodė motyvų, kodėl ir kokiais bylos įrodymais remdamasis atmeta jo argumentus, taip pažeisdamas BPK 322 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalį, nes neatliko įrodymų tyrimo, kurio metu turėjo apklausti tyrėją A. V. ir gydytoją, kuri pasirašė apžiūros protokolą, bei slaugytoją, kuri pasirašė siuntimą. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos įrodymų vertinimo teisėtumo prasme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-507/2015).

2.4. Jis (kasatorius) nusikaltimo, už kurį yra nuteistas, nepadarė. Byloje nėra nustatyti objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, t. y. kad būtų padaryta nusikalstama veika, nurodyta BK 281 straipsnio 7 dalyje. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, negali būti remiamasi neteisėtais būdais gautais ar abejotinais duomenimis, todėl kiekvienas inkriminuojamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tokiu atveju, kai jo buvimą pagrindžia įrodymai, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

2.5. Jam (V. B.) įstatymo nustatyta tvarka nebuvo nustatytas neblaivumas, kuris užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Abstraktūs liudytojų parodymai pripažinti įrodymu, nors nė vienas iš liudytojų objektyvių duomenų apie tai, jog jis vairavo transporto priemonę, kai jam kraujyje buvo nustatyta daugiau negu 1,5 promilės girtumas, neturėjo. Byloje nėra jokių dokumentų, patvirtinančių aplinkybę, kad būtent jo (V. B.) kraujas buvo siųstas tirti, nes jam nebuvo atliekama medicininė apžiūra, nesurašytas medicininės apžiūros aktas ir neimtas kraujas blaivumui tikrinti. Jis kaltinime nurodytu laiku nebuvo sustabdytas policijos pareigūnų ir jie netikrino jam girtumo, be to, niekas nematė jo tuo metu vairuojančio ar vartojančio alkoholį. Teismas perkėlė jam įrodinėjimo pareigą, taip pažeisdamas nekaltumo prezumpciją. Teismai nekėlė reikalavimų policijos pareigūnui pateikti medicininės apžiūros aktą, šis išrašė siuntimą atlikti medicininę apžiūrą jau po to, kai jis buvo išleistas namo, neuždavė jam klausimų apie apžiūros ir kraujo tyrimo atlikimą, neatsižvelgė, kad jis su siuntimu nebuvo supažindintas, kad apžiūra neatlikta ir nesurašytas medicininės apžiūros aktas, kuriame būtų nurodyta, pagal kokį siuntimą ir koks mėginys, kam paimtas, įvertinti bendrieji blaivumo nustatymo požymiai ir gydytojo pateikta išvada apie blaivumą ar neblaivumą.

2.6. Byloje nebuvo laikomasi medicininės apžiūros neblaivumui nustatyti tvarkos (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo 2006 m. birželio 20 d. dėl medicininės apžiūros neblaivumui ar apsvaigimui nuo psichiką veikiančių medžiagą nustatyti atlikimo ir bendros asmens būklės įvertinimo metodikų patvirtinimo), todėl kraujo mėginio ištyrimas pažeidžiant įstatymo nustatytą tvarką negali būti laikomas teisėtu įrodymu byloje. Specialisto išvada gauta 2017 m. kovo 8 d. be įstatyme nustatytos medicininės apžiūros atlikimo ir akto surašymo, o ikiteisminis tyrimas pradėtas tik 2017 m. kovo 27 d. Procesiniai veiksmai (kraujo tyrimas) buvo atliekami be ikiteisminio tyrimo pradėjimo, be teisėto pagrindo ir negalima patikrinti, kieno kraujas iš tikrųjų buvo tirtas. Teismas turėjo pareigą patikrinti visus duomenis jų patikimumo, liečiamumo ir leistinumo prasme prieš pripažindamas juos įrodymais. Nesilaikant įstatymo nustatytos tvarkos kraujo mėginiai galėjo būti sukeisti. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad tirtą kraujo mėginį galima būtų priskirti jam (V. B.), nes būtent medicininės apžiūros akte turėjo būti pažymėta, kad imamas būtent jo kraujas, o tokio akto byloje nėra. Iš ligoninės buvo gautas tik siuntimas atlikti medicininę apžiūrą, tačiau medicininės apžiūros neblaivumui nustatyti aktas nebuvo gautas ir jo baudžiamojoje byloje nėra. Gydytojas, vertindamas bendrą asmens būklę (išvaizdą, odą, gleivines, kvėpavimo dažnį ir pobūdį, širdies susitraukimų dažnį, arterinį kraujospūdį, eiseną, stovėseną, judesių tikslumą, vokų, liežuvio ir pirštų virpėjimą, vyzdžius), užpildo sveikatos apsaugos ministro 1999 m. lapkričio 29 d. įsakymu Nr. 515 „Dėl sveikatos priežiūros įstaigų veiklos apskaitos ir atsakomybės tvarkos“ patvirtintos formos Nr. l55-l/a medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ir apsvaigimui nustatyti aktą. Siunčiant į laboratoriją biologines medžiagas, siuntimą pasirašo gydytojas ir slaugytojas. Kai tiriamasis pristatomas policijos arba kito įgalioto asmens, siuntimą pasirašo ir pareigūnas. Medicininės apžiūros aktas tvirtinamas gydytojo parašu ir asmeniniu spaudu. Medicininės apžiūros aktas pildomas dviem arba trimis egzemplioriais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 nustatyta tvarka, kai asmuo į medicinos įstaigą atvyksta arba pristatomas pareigūnų įstaigos siuntimu, vienas egzempliorius pateikiamas siuntusiai įstaigai, kitas kartu su siuntimu lieka medicinos įstaigoje, trečias atiduodamas asmeniui, kurio medicininė apžiūra buvo atliekama. Asmuo, kurio medicininė apžiūra atlikta, su išvada supažindinamas pasirašytinai. Teismai nesiaiškino, kodėl nesurašytas medicininės apžiūros aktas ir kodėl nepateiktas jam pasirašytinai susipažinti, ir kodėl jo nėra baudžiamojoje byloje, nors procedūros teisėtumo įvertinimo buvo prašyta apeliaciniame skunde.

2.7. Apeliacinės instancijos teismui pakako G. M. parodymų kraujo paėmimo teisėtumo procedūrai patvirtinti, nors buvo nesilaikyta nustatytos tvarkos girtumui nustatyti, o jos parodymai prieštarauja objektyviems bylos duomenims. Teismas nesuabejojo slaugytojos parodymais, nors ji nurodė, kad jis (kasatorius) pasišalino iš ligoninės, o kortelėje parašyta – išleistas į namus, nors ji teigia, kad ėmė du kraujo mėginius, o antrojo tyrimo rezultatų nėra, nors ji nurodo, kad informavo jį apie kraujo tyrimą, bet iš policijos prašymo Lietuvos Aukščiausiajam Teismui atnaujinti administracinę bylą matyti, kad kraujo tyrimas imtas be jo valios. Ji nurodė, kad jai skambino policijos pareigūnas ir pasakė paimti kraujo mėginį, nors tokio pavedimo ligoninėje nebuvo, o po 15 minučių, kai jis (kasatorius) buvo atvežtas į ligoninę, atvyko policijos pareigūnas su siuntimu, tačiau iš specialisto išvados matyti, kad kraujas paimtas ištirti 00.30 val., t. y. dar net nepradėjus jo apžiūros, nes pagal dokumentus ji buvo atliekama 1 val., kaip matyti iš VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės paciento apžiūros protokolo, o pareigūnas siuntimą surašė 1.30 val. Visos nurodytos slaugytojos aplinkybės apie kraujo paėmimo procedūrą prieštarauja dokumentais patvirtintoms aplinkybėms, neatitinka jos nurodyto laiko. Neaišku, kokiu pagrindu G. M. be siuntimo ir be gydytojo nurodymo ėmė kraują, ar iš tikrųjų ėmė kraują, nes iš specialisto išvados matyti, kad mėginys paimtas 0.30 val., kai jis dar nebuvo apžiūrėtas gydytojo ir nebuvo policijos pareigūno siuntimo. Jeigu, kaip ji teigia, šį veiksmą telefonu derino su pareigūnais, tai pasielgė neteisėtai. Policijos pareigūno A. V. siuntime atlikti medicininę apžiūrą taisytas laikas, kada asmuo pristatytas į gydymo įstaigą. Siuntime parašyta, kad jis (kasatorius) pristatytas 0.30 val., o vėliau pataisyta, kad 0.14 val., kad sutaptų su kraujo mėginio paėmimo laiku, kuris buvo išsiųstas tirti. Be to, jis buvo ligoninės Priėmimo skyriuje dėl pablogėjusios sveikatos, o apžiūros neblaivumui nustatyti atliekamos ir kraujas imamas Šiaulių ligoninės Psichiatrijos skyriuje, kur gydytojas specialistas atlieka apžiūras, teikia išvadas, tikrina alkotesteriu ir imamas kraujas. Jam nebuvo įteiktas siuntimas atlikti medicininę apžiūrą. Teismui buvo atsiųstas visai kito asmens – R. B., biologinės cheminės terpės siuntimas, tačiau teismas taip ir neišsiaiškino, ką bendro tai turi su šia byla ir kodėl jis buvo atsiųstas. Galimai ir kraujas buvo išsiųstas ištirti visai kito asmens.

2.8. Teismas netenkino jo (kasatoriaus) prašymo apklausti liudytoją J. K., kuri buvo kartu su juo (kasatoriumi) įvykio dieną. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad J. K. buvo apklausta 2017 m. spalio 19 d. teismo posėdyje, tačiau jis šiame posėdyje nedalyvavo, vadinasi, liudytojo apklausa vyko kaltinamajam nedalyvaujant ir taip padaryti esminiai BPK pažeidimai.

2.9. Byloje pažeistas non bis in idem (draudimo bausti už tą pačią veiką du kartus) principas, nes dėl to paties įvykio buvo pradėtos baudžiamoji ir administracinė bylos. Pirmosios instancijos teismas apie tai nuosprendyje nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad minėtas principas nepažeistas, nes administracinė byla dėl to paties įvykio nėra pasibaigusi, ji šiuo metu atnaujinta ir nagrinėjama Lietuvos Aukščiausiajame Teisme (administracinės bylos Nr. 2AT-37-648). 2017 m. lapkričio 8 d. policijos prašyme Lietuvos Aukščiausiajam Teismui atnaujinti administracinę bylą nurodyta, kad neblaivumo laipsnis buvo nustatytas iš jo (V. B.) kraujo ir galimybė atlikti šį kraujo tyrimą nepriklausė nuo jo valios, nes kraujo mėginys buvo paimtas jį (V. B.) pristačius iš policijos į gydymo įstaigą dėl pablogėjusios sveikatos. Tokie policijos teiginiai prašyme atnaujinti bylą visiškai patvirtina jo (V. B.) parodymus baudžiamojoje byloje, kad kraujas buvo imamas slapta, nesilaikant nustatytos tvarkos, ir jis nebuvo informuotas apie kraujo mėginio ėmimą ir tyrimus. Įvykio dieną, 2017 m. vasario 13 d., 21.57 val. policijos pareigūnų buvo informuotas, kad yra įtariamas padaręs administracinį pažeidimą, ir pasiūlyta pasitikrinti girtumą. Atsisakius pasitikrinti girtumą, buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl atsisakymo pasitikrinti girtumą ir su šiuo protokolu jis buvo supažindintas. Po to jam pasidarė bloga (dėl stuburo operacijos, atliktos 2016 m. gruodžio 16 d.) ir jį išvežė greitosios pagalbos medikai. Jis nežinojo, dėl ko ir kada policijos pareigūnai atvyko į medicinos įstaigą ir sugalvojo atlikti kraujo tyrimą, nesilaikydami įstatymo nustatytos tvarkos ir neinformuodami jo apie tokį patikrinimą. Kadangi jis atsisakė pasitikrinti girtumą, tai akivaizdu, kad girtumas nebuvo tikrinamas ir nėra jokių objektyvių duomenų, kad jis vairavo automobilį būdamas neblaivus. Teismams nesukėlė abejonių pareigūnų neteisėti veiksmai.

2.10. Pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir neobjektyvus, nes pažeidė rungtyniškumo principą (BPK 7 straipsnis), išsakydamas savo išankstinę nuomonę bylos nagrinėjimo metu, todėl jis (kasatorius) teismui du kartus reiškė nušalinimą, tačiau teismas nenusišalino. Nušalinimą reiškė, nes buvo pažeistos nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių priėmimo procedūra, nutarčių įteikimo tvarka, nurodyta BPK 152 straipsnyje, t. y. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių niekam neįteikta, išskyrus Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, ir proceso dalyviams apie nagrinėjimą ir nutarties priėmimą nepranešta, kaip to reikalauja įstatymas, taip pažeistas rungimosi principas. Jis sužinojo apie teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir apie patikslintą nutartį 2017 m. spalio 19 d. posėdžio metu, praėjus mėnesiui po jų priėmimo. Byla buvo nagrinėjama teisme nuo 2017 m. birželio mėnesio, tačiau Z. J., kaip asmuo, kurio turtas gali būti konfiskuotas, apie posėdžius nebuvo informuojama ir tik po mėnesio, kai dalyvavo teismo posėdyje ir buvo paprašyta jai grąžinti automobilį, buvo informuota apie nutartį dėl laikinosios apsaugos priemonės ir išduota nutarties kopija. Aplinkybės, kaip šios nutartys buvo priimtos, rodo pirmosios instancijos teismo išankstinę nuomonę bylos nagrinėjimo metu. Apeliacinės instancijos teismas apie nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių priėmimo procedūrą, pažeidimus ir aplinkybes, kurios buvo nurodytos apeliaciniame skunde, nepasisakė.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo V. B. kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Teismai V. B. baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, byloje nustatytų aplinkybių ir ištirtų duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo, dėl kraujo pavyzdžio lyginamajam tyrimui paėmimo ir kartu dėl specialisto išvados pripažinimo leistinu įrodymu byloje, taip pat ir dėl skundo argumentų, susijusių su V. B. pradėta administracine teisena, baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimu, bei kitų apeliacinio skundo argumentų, t. y. į apeliacinio skundo argumentus atsakė. Teismai įrodymus įvertino tiek atskirai, tiek kaip jų visumą, todėl nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus argumentais dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio pažeidimo.

3.3. Kasatoriaus argumentas dėl principo non bis in idem pažeidimo nepagrįstas, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje administracinėje byloje V. B. nebuvo pripažintas padaręs administracinį nusižengimą už tuos pačius veiksmus, kurių padarymu jis pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį.

3.4. Kasacinio skundo argumentai dėl kraujo pavyzdžio paėmimo tvarkos reikalavimų pažeidimo atmestini, nes apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šiuos apeliacinio skundo argumentus, pagrįstai konstatavo, kad kraujo mėginio paėmimo procedūra ir vėlesnis kraujo tyrimas nekelia abejonių dėl jų teisėtumo.

3.5. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad V. B. teismo šališkumą sieja su jam nepalankiais teismo procesiniais veiksmais – Z. J. nuosavybės teisės į automobilį „Mercedes Benz“ apribojimu, tačiau pirmosios instancijos teismo nutartis apriboti Z. J. nuosavybės teisę į minėtą automobilį buvo panaikinta ne dėl teismo šališkumo, o dėl to, kad Z. J. neatitiko asmens, kuriam gali būti taikomas nuosavybės apribojimas, apibūdinimo (byloje nebuvo nustatyta duomenų, kad Z. J. transporto priemonę V. B. perdavė nusikalstamai veikai daryti ar žinojo, kad jis ją naudos nusikalstamai veikai daryti – vairuos transporto priemonę apsvaigęs nuo alkoholio). Nėra pagrindo liudytojos J. K. apklausą, nedalyvaujant teisiamajam V. B., laikyti iš esmės suvaržiusia kasatoriui įstatymų garantuojamas teises, nes jis vėliau buvo supažindintas su J. K. apklausa, taip pat nepareiškė prašymo papildomai kviesti šią liudytoją į apklausą. Be to, liudytoja apklausos metu iš esmės jokių aplinkybių apie V. B. nusikalstamą veiką neparodė, teismas šios liudytojos parodymais, konstatuodamas V. B. kaltę, nesivadovavo, todėl nėra pagrindo sutikti su skundo argumentais dėl BPK 7 straipsnio 2 dalies pažeidimo.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo V. B. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl teismo šališkumo

5. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes, nesilaikydamas BPK reikalavimų, priėmė nutartį dėl Z. J. nuosavybės teisės į automobilį „Mercedes Benz“ apribojimo, kuri aukštesnės instancijos teismo buvo panaikinta, ir vėliau, dėl to pareiškus nušalinimą, nenusišalino. Kasatorius taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo pateiktų argumentų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo.

6. Iš kasacinio skundo argumentų matyti, kad kasatorius abejoja teismo objektyviuoju nešališkumu. Objektyvusis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-176/2010, 2K-193/2010, 2K-187/2011, 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015, 2K-102-222/2016, 2K-162-697/2016, 2K-207-699/2017, 2K-74-976/2017). Siekiant konstatuoti objektyvųjį šališkumą, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo šališkumo. Nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1993 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Fey prieš Austriją, peticijos Nr. 14396/88; 2010 m. sausio 6 d. sprendimas byloje Vera Fernández-Huidobro prieš Ispaniją, peticijos Nr. 74181/01; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-74-976/2017).

7. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas analogišką apeliacinio skundo argumentą, labai detaliai motyvuodamas, pagrįstai nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nutartis apriboti Z. J. nuosavybės teisę į minėtą automobilį buvo panaikinta ne dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, o dėl to, kad Z. J. neatitiko asmens, kuriam gali būti taikomas nuosavybės apribojimas, apibūdinimo (byloje nebuvo nustatyta duomenų, kad Z. J. transporto priemonę V. B. perdavė nusikalstamai veikai daryti ar žinojo, kad jis ją naudos nusikalstamai veikai daryti – vairuos transporto priemonę apsvaigęs nuo alkoholio). Darydamas tokią išvadą, apeliacinės instancijos teismas laikėsi teismų praktikos, pagal kurią teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, neesminiai proceso įstatymo pažeidimai ir panašiai nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog teismas išnagrinėjo bylą šališkai, jei nėra duomenų, faktų, rodančių teismo suinteresuotumą bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-388/2014, 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015, 2K-333-511/2015, 2K-548-699/2015, 2K-102-222/2016, 2K-162-697/2016, 2K-207-699/2017). Vien gynybos nesutikimas su atskirais pirmosios instancijos teismo atliktais procesiniais veiksmais ir priimtais sprendimais negali būti laikomas pakankama aplinkybe, pagrindžiančia teismo šališkumą. Teisėjų kolegija pritaria tokiam vertinimui, juolab kad kasaciniame skunde nenurodyta jokių naujų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios pagrįstų objektyvųjį pirmosios instancijos teismo šališkumą. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde dėstomos aplinkybės, susijusios su minėtos nutarties apriboti Z. J. nuosavybės teisę į automobilį priėmimu, nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Šios aplinkybės tiek, kiek buvo teisiškai reikšmingos sprendžiant skundą dėl laikinojo nuosavybės teisės apribojimo, buvo vertinamos aukštesnės instancijos teismo, ir šis 2017 m. gruodžio 7 d. nutartimi panaikino nuosavybės teisės ribojimą.

8. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo šališkumo požymių, atitinkančių BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytus teisėjo nušalinimo pagrindus, byloje nenustatyta, todėl darytina išvada, kad nuteistojo teisė į nešališką teismą nebuvo pažeista; taip pat kad apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į analogišką apeliacinio skundo argumentą, laikėsi BPK reikalavimų.

Dėl BPK 20 straipsnio reikalavimų

9. Kasaciniame skunde teigiama, kad abiejų instancijų teismai esmingai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

10. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų duomenų iš naujo netiria, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Taigi kasaciniame skunde nurodytos abejonės dėl teismų nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su vairavimo faktu, kasatoriaus padaryto administracinio nusižengimo aplinkybėmis, taip pat prašymas kitaip vertinti liudytojų parodymus bei kitus bylos duomenis nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Todėl tokie kasacinio skundo teiginiai bus nagrinėjami tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais, būtent su, kasatoriaus manymu, netinkamu neblaivumo nustatymu, kuris, anot kasatoriaus, lėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą nagrinėjamoje byloje.

11. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-107/2013). Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-548-699/2015, 2K-608-139/2015, 2K-117-303/2016 ir kt.).

12. Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-65-976/2017 ir kt.).

13. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, patikrino pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą ir jam motyvuotai pritarė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė pagrįstą išvadą, kad V. B. neblaivumas (jo kraujyje buvo nustatyta 1,75 promilės alkoholio), nustatytas rašytiniais įrodymais, kuriuos pagrindžia kiti bylos duomenys, išsamiai aptartas abiejų instancijų teismų sprendimuose. Teismai vertino visus byloje esančius duomenis ir pagrįstai, juos lygindami ir gretindami tarpusavyje bei su visais byloje surinktais duomenimis, konstatavo, jog specialisto išvada Nr. T-A 1786/2017(01), kurioje nurodyta, kad 2017 m. vasario 14 d. 00.30 val. buvo paimtas tirti V. B. kraujas, kurį ištyrus nustatyta, kad V. B. kraujyje yra ne mažesnė nei 1,75 promilės etilo alkoholio koncentracija (1 t., b. l. 22), taip pat liudytojų parodymai, pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuoti duomenys yra patikimi ir paneigia V. B. ir J. K. duotus parodymus.

14. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo apklausta J. K., todėl apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK pažeidimą, atmesdamas jo prašymą apklausti šią liudytoją apeliacinio proceso metu. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad iš 2017 m. spalio 19 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad J. K. pirmosios instancijos teismo posėdyje dalyvavo ir buvo apklausta (2 t., b. l. 7, 8–9), taip pat tai, kad liudytojos parodymai iš esmės sutapo su paties kasatoriaus parodymais apie jo veiksmus įvykio dieną, sprendžia, kad V. B. prašymo apklausti liudytoją J. K. apeliacinės instancijos teisme atmetimas esmingai nepažeidė V. B. teisių.

15. Atsakant į kasatoriaus argumentus, kad teismai netinkamai vertino liudytojų parodymus, kurie lėmė faktinės aplinkybės – kad jis vairavo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio – nustatymą, būtina pažymėti, kad neblaivumas – 1,75 promilės alkoholio kraujyje, buvo nustatytas paėmus kraujo, o liudytojų parodymai, kuriuos išsamiai aptarė apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į panašius apeliacinio skundo argumentus, patvirtino, kad V. B., būdamas neblaivus (kiek liudytojai galėjo spręsti iš jo elgesio, nuo jo sklindančio alkoholio kvapo), vairavo automobilį (nes automobilio vairavimą kasatorius taip pat neigė). Todėl toliau nutartyje yra analizuojami tik tie kasacinio skundo argumentai, kurie yra skirti neblaivumo nustatymo procedūrai ir jos rezultatų teisėtumui.

16. Iš bylos matyti, kad kasatoriaus apsvaigimas nuo alkoholio buvo nustatytas sveikatos priežiūros įstaigoje paėmus kraujo, tačiau kasatorius daug dėmesio kasaciniame skunde skiria neblaivumo nustatymo procedūros teisėtumui, teigdamas, kad nagrinėjamoje byloje privalėjo būti atliktas jo asmens būklės vertinimas, kuris nebuvo atliktas, ir kad jis turėjo būti supažindintas su siuntimu įvertinti asmens būklę, taip pat su siuntimu atlikti kraujo tyrimą.

17. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriaus argumentai dėl neatlikto asmens būklės vertinimo asmens apsvaigimui nustatyti yra nepagrįsti, tai teisingai pažymėjo ir apeliacinės instancijos teismas. Inkriminuojant asmeniui BK 281 straipsnio 7 dalyje nustatytą veiką, teisiškai reikšmingi yra duomenys, iš kurių galima nustatyti alkoholio kiekį kraujyje (baudžiamoji atsakomybė kyla, kai kraujyje nustatyta daugiau kaip 1,5 promilės alkoholio), o ne duomenys, kurie leidžia teigti apie bendro pobūdžio asmens neblaivumą.

18. Iš bylos matyti, kad policijos pareigūno A. V. surašytame siuntime pavedama asmens sveikatos priežiūros įstaigai paimti siunčiamo asmens, t. y. V. B., tiriamąją medžiagą – kraują ir pateikti išvadą dėl atlikto tyrimo nurodant, ar asmuo blaivus/neblaivus, taip pat ištirti tiriamojoje medžiagoje alkoholio kiekį (1 t., b. l. 21). Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. birželio 20 d. įsakymo Nr. V-505 „Dėl medicininės apžiūros neblaivumui ir apsvaigimui nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatyti atlikimo ir bendros asmens būklės įvertinimo metodikų patvirtinimo“ (nauja redakcija nuo 2017 m. lapkričio 23 d. (TAR, 2017, Nr. 2017-18422) 15 punkte nustatyta: „<…> kai šios metodikos 3.1 papunktyje nurodytų subjektų siuntime nurodoma tik paimti tiriamąsias medžiagas ir jas ištirti, asmens būklės vertinimas neatliekamas, paimamas ir ištiriamas tiriamojo kraujas ir (ar) šlapimas, o toksikologijos laboratorijos specialisto išvada pateikiama šios metodikos 3.1 papunktyje nurodyto subjekto siuntime nurodytam adresatui (gavėjui)“. Taigi bendros asmens būklės vertinimas, kai pareigūno siuntime buvo nurodyta tik paimti tiriamąją medžiagą (kraują) ir ją ištirti, nustatant alkoholio kiekį, nagrinėjamoje byloje neturėjo būti atliekamas.

19. Kasaciniame skunde taip pat ginčijama kraujo paėmimo procedūra.

20. Visų pirma, pažymėtina, kad specialisto išvada, taip pat ir byloje ginčijamas kraujo tyrimas apsvaigimui nuo alkoholio nustatyti, kurio rezultatai byloje pateikti specialisto išvadoje, gali būti gaunama ir iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo.

21. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo, jame padaryta motyvuota ir pagrįsta išvada, kad kraujo tyrimo bei kraujo mėginio paėmimo procedūra atlikta teisėtai. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 patvirtintų Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklių (nauja redakcija nuo 2017 m. sausio 1 d. (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. gegužės 18 d. Nr. 503 nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 452 „Dėl transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“) 10 punktą policijos pareigūno surašyto siuntimo į sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininę apžiūrą neprivalo pasirašyti siunčiamas pasitikrinti asmuo. Kita vertus, kaip pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, aplinkybė, kad į asmens sveikatos priežiūros įstaigą V. B. pristatė ne policijos pareigūnai, o atvežė greitoji medicinos pagalba, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos neblaivumo nustatymo taisyklės. Nagrinėjamu atveju V. B. buvo pristatytas į policijos komisariatą įvykio aplinkybėms nustatyti, jam pasijutus blogai (V. B. skundėsi skausmais širdies srityje) policijos pareigūnai iškvietė greitąją medicinos pagalbą, ši išsamesniems tyrimams atlikti nuvežė V. B. į VšĮ Respublikinę Šiaulių ligoninę, jos slaugytoja buvo informuota, kad V. B. galimai yra susijęs su eismo įvykiu, todėl reikia paimti kraują neblaivumui ar apsvaigimui nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatyti. Vėliau į ligoninę atvyko policijos pareigūnai ir atvežė siuntimą ištirti kraują. Byloje yra pateikti dokumentai iš VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės, iš jų, be kito ko, matyti duomenys apie V. B. pristatymą į ligoninę, biologinės terpės (kraujo) paėmimą, laikymą ir išgabenimą (1 t., b. l. 179–186), taigi, teismai, ištyrę reikšmingas kraujo paėmimo ir ištyrimo aplinkybes, pagrįstai rėmėsi tyrimo rezultatais kaip leistinai gautais ir patikimais.

22. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė BPK 20 straipsnio pažeidimų.

Dėl dvigubo baudimo draudimo

23. Niekas negali būti persekiojamas ir nubaustas du kartus už tą patį (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis, BK 2 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 2 straipsnio 5 dalis). Dvigubo baudimo draudimas įtvirtintas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) protokolo Nr. 7 4 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad „niekas neturi būti vėl persekiojamas ar baudžiamas tos pačios valstybės už teisės pažeidimą, už kurį jis jau buvo išteisintas ar nuteistas [lietuviškame teksto variante įrašyti žodžiai „galutiniu nuosprendžiu“, kurių nėra angliškame teksto variante] pagal tos valstybės įstatymą ir baudžiamąjį procesą“. Konstitucinėje jurisprudencijoje įtvirtinta, kad principas non bis in idem (draudimas persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą) reiškia ir tai, kad jeigu asmuo už teisei priešingą veiką buvo patrauktas ne baudžiamojon, bet administracinėn atsakomybėn, t. y. jam buvo pritaikyta sankcija – paskirta nuobauda ne kaip už nusikaltimą, bet kaip už administracinį nusižengimą, jis už tą veiką negali būti traukiamas dar ir baudžiamojon atsakomybėn (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas). Taigi Konvencija, kaip ir Lietuvos įstatymai, nedraudžia dvigubos teisinės atsakomybės apskritai, tačiau draudžiamas dvigubas baudimas. Be to, draudžiama už tą pačią veiką ne tik du kartus traukti baudžiamojon atsakomybėn, bet ir bausti asmenį traukiant jį už tą pačią veiką administracinėn ir baudžiamojon atsakomybėn (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-30-696/2015, nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-37-648/2018).

24. Kasatorius nurodo, kad nagrinėjamoje byloje buvo pažeistas draudimo bausti už tą pačią veiką du kartus principas, nes dėl to paties įvykio buvo pradėtos baudžiamoji ir administracinė bylos. Pirmosios instancijos teismas apie tai nuosprendyje nepasisakė, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad minėtas principas nepažeistas, nes administracinė byla dėl to paties įvykio nėra pasibaigusi, ji šiuo metu atnaujinta ir nagrinėjama Lietuvos Aukščiausiajame Teisme.

25. Visų pirma, pažymėtina, kad, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti, kad V. B. buvo du kartus nubaustas už tą patį teisės pažeidimą, nes įsiteisėjusiu teismo sprendimu dar iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo administracinė teisena buvo nutraukta. Tuo tarpu vien tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje apylinkės teismas atskirai nepasisakė dėl administracinio nusižengimo bylos, neturi įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Tačiau šiuo metu administracinėje byloje yra susiklosčiusi kitokia situacija (V. B. yra nubaustas pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį) ir dėl to kasatoriaus argumentai dėl dvigubo baudžiamumo bus nagrinėjami toliau.

26. Iš byloje esančių duomenų, taip pat iš LITEKO sistemos matyti, kad V. B. dėl tuo pačiu metu įvykdytų kelių veikų buvo pradėta administracinė ir baudžiamoji teisena. Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje V. B. pripažintas kaltu padaręs administracinius nusižengimus, nustatytus ANK 423 straipsnio 3 dalyje ir 426 straipsnio 1 dalyje, už tai, kad V. B. 2017 m. vasario 13 d. 21.57 val. Šiauliuose, P. Višinskio g. 41, vairuodamas automobilį „Mercedes Benz A170“ atbuline eiga, nepaliko saugaus tarpo iš šono, kliudė šalia stovintį automobilį „(duomenys neskelbtini) (apgadintos abi eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės) ir iš eismo įvykio vietos pasišalino pažeisdamas KET. Po šio eismo įvykio V. B. vengė pasitikrinti neblaivumą. Šiuo sprendimu, be kita ko, buvo nuspręsta konfiskuoti Z. J. priklausantį automobilį. Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs V. B. ir suinteresuoto asmens Z. J. apeliacinius skundus, 2017 m. spalio 19 d. priėmė nutarimą, kuriuo panaikino 2017 m. rugsėjo 7 d. nutarimą ir nutraukė V. B. atžvilgiu administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 423 straipsnio 3 dalį ir 426 straipsnio 1 dalį, nustatęs draudimo bausti du kartus už tą pačią veiką pažeidimą. Išnagrinėjęs Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareiškimą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. birželio 21 d. nutartimi grąžino bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nurodydamas, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas padarė formalią, nemotyvuotą išvadą, jog veikos, už kurių padarymą V. B. patrauktas administracinėn ir baudžiamojon atsakomybėn, yra tapačios. Šiaulių apygardos teismas 2018 m. liepos 11 d. nutarimu administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 423 straipsnio 3 dalį V. B. nutraukė ir automobilį, priklausantį Z. J., grąžino jai, o Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. nutarimo dalį dėl V. B. nubaudimo pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį paliko galioti.

27. BK 281 straipsnio 7 dalyje nustatyta formalioji vairavimo apsvaigus nuo alkoholio nusikaltimo sudėtis. Ši veika yra laikoma baigta nuo kelių transporto priemonės vairavimo ar praktinio vairavimo mokymo momento, jei tai padarė apsvaigęs nuo alkoholio asmuo (kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio). BK 281 straipsnio 7 dalis dėl tokios veikos kilusių padarinių nenustato. Kilę padariniai tokiais atvejais vertintini pagal atitinkamus BK ar ANK straipsnius, atsižvelgiant į atsiradusių padarinių mastą ir kitas bylai svarbias aplinkybes. Šis vertinimas taip pat turi atitikti non bis in idem principo reikalavimus (nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-37-648/2018).

28. Taigi non bis in idem principas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos teismų praktikoje aiškinamas taip, kad, priėmus galutinį sprendimą baudžiamojoje byloje, negalima kartoti baudžiamojo proceso dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų. Nustatant, ar teisiškai reikšmingi faktai, nagrinėjami abiejuose procesuose, laikytini identiškais, vertinami faktai, sudarantys visumą konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su tuo pačiu kaltinamuoju ir neatskiriamai susijusių tarpusavyje laiko, erdvės ir objekto požiūriu tarpusavyje susijusių faktų visuma. Pavyzdžiui, siekiant išvengti non bis in idem principo pažeidimo, svarbu, kad veikos laiko požiūriu būtų atskiros ir padarytos viena po kitos (Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Sergey Zolotukhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03; septynių teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 7 d. sprendimas byloje Sergey Zolotukhin prieš Rusiją; 2006 m. spalio 19 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Asci prieš Austriją, peticijos Nr. 4483/02; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-68/2009, 2K-174/2014, 2K-401-677/2016 ir kt.). EŽTT praktikoje pripažįstama, kad non bis in idem principo pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminių veikos (administracinio nusižengimo ir nusikalstamos veikos) požymių, pavyzdžiui, apsvaigimas nuo alkoholio vairuojant ir neatsargiai sutrikdant sveikatą ar atimant gyvybę (1995 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Franz Fisher prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97).

29. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nepažeistas dvigubo baudimo draudimas. V. B. pagal BK 281 straipsnio 7 dalį yra nuteistas už tai, kad 2017 m. vasario 13 d. apie 21.57 val. Šiauliuose, P. Višinskio g., prie pastato Nr. 41, vairavo kelių transporto priemonę – lengvąjį automobilį „Mercedes Benz“, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, t. y. 1,75 promilės alkoholio. Ši veika buvo baigta nuo vairavimo apsvaigus momento, todėl baudžiamojoje byloje V. B. nėra inkriminuoti kiti jo neteisėti veiksmai ir jų padariniai. V. B. už tai, kad sukėlė eismo įvykį, apgadino kitam asmeniui priklausančią transporto priemonę ir pasitraukė iš sukelto eismo įvykio vietos, pažeisdamas Kelių eismo taisykles, yra nubaustas pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį. Pritartina kasatoriui, kad nusikalstama veika, už kurią V. B. nuteistas, ir veika, už kurią jis patrauktas administracinėn atsakomybėn, yra susijusios. Tačiau, kaip matyti iš teismų sprendimų, V. B. veiksmai, už kuriuos jis nubaustas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį ir ANK 426 straipsnio 1 dalį, nėra tapatūs, kad būtų pripažinti ta pačia veika; taip pat ir veikos yra netapačios pagal objektyviuosius ir subjektyviuosius sudėties požymius. Vertinant veikų, už kurias V. B. nubaustas atskirose bylose, tapatumą, pažymėtina, kad veikos – vairavimas apsvaigus nuo alkoholio ir pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles – nesutampa nė vienu iš esminių šių veikų sudėčiai būdingų požymių.

30. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad kasatoriaus pripažinimas kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį baudžiamojoje byloje, kai jis administracinio nusižengimo byloje yra nubaustas pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį, nepažeidžia dvigubo baudimo draudimo principo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. B. kasacinį skundą atmesti.

TeisėjaiVytautas Masiokas

Aurelijus Gutauskas

Rima Ažubalytė

_______________________

TAR identifikacinis nr.

Užregistravimo data

Galioja nuo

Paskelbta

Teisės akto priedai

2018-21588

2018-12-28

2018-12-11

2018-12-11

-

Baudžiamoji byla Nr. 2K-361-942/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-11782-2017-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2; 1.1.4.2; 1.2.3.1.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 11 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. gynėjos advokatės Jūratės Juodienės kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. sausio 29 d. nuosprendžio dalies, susijusios su E. K. nuteisimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį, ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 13 d. nutarties.

Panevėžio apygardos teismo 2018 m. sausio 29 d. nuosprendžiu E. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnį areštu dvidešimt penkioms paroms, o pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė E. K. paskirta laisvės atėmimas septyneriems metams.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 13 d. nutartimi nuteistojo E. K. gynėjo advokato Vytauto Kupcikevičiaus apeliacinis skundas dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. sausio 29 d. nuosprendžio dalies, susijusios su E. K. nuteisimu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį, atmestas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat yra nuteistas M. J., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

1. E. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2017 m. kovo 11 d. apie 05.09 val. prie Panevėžyje, Molainių g. 15, esančio naktinio klubo „Naktinis Tbilisis“ pasikėsino nužudyti nukentėjusįjį V. G.

1.1. E. K. iš keršto dėl prieš tai įvykusių muštynių, po kurių grasino susidorojimu nukentėjusiajam V. G., sudavė jam vieną smūgį peiliu į krūtinės kairę pusę ir padarė jam durtinę-pjautinę kiauryminę krūtinės kairės pusės žaizdą su krūtinplėvės ir širdiplėvės bei širdies dešinio skilvelio sužalojimu, kraujo susikaupimu krūtinplėvės ir širdiplėvės ertmėse, taip sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo V. G. sveikatą bei sukėlė realią grėsmę jo gyvybei ir pasikėsino jį nužudyti.

1.2. E. K. savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusysis besigindamas nuteistąjį ranka atstūmė nuo savęs, dėl to E. K., praradęs pusiausvyrą, parkrito, o nukentėjusysis pabėgo.

2. E. K. taip pat nuteistas pagal BK 284 straipsnį už tai, kad 2017 m. kovo 11 d. 04.53–05.08 val., veikdamas bendrininkų grupe su M. J., viešoje vietoje, prie Panevėžyje, Molainių g. 15, esančio naktinio klubo „Naktinis Tbilisis“, M. J. spardant naktinio klubo duris, pasikėsino suduoti smūgį apsaugos darbuotojui, elgėsi įžūliai ir agresyviai, apsaugos darbuotojų atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, sukėlė muštynes ir sudavė smūgius V. G. bei T. P., grasino susidorojimu muštynėse dalyvavusiems asmenims bei muštynes nutraukusiems apsaugos darbuotojams ir taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams, aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistojo E. K. gynėja advokatė J. Juodienė prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, susijusią su jos ginamojo nuteisimu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį, ir apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir jos ginamojo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 1 dalies į 135 straipsnio 1 dalį, paskiriant jam švelnesnę bausmę. Kasatorė skunde nurodo:

3.1. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas, analizuodamas jos ginamajam inkriminuotos veikos – pasikėsinimo nužudyti – subjektyviuosius požymius, tik atribojo tiesioginę tyčią nuo netiesioginės, tačiau klausimo, kokia – tiesiogine apibrėžta ar neapibrėžta – tyčia pasireiškė kaltė, nesvarstė. To nepadarė ir apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje tik nurodydamas, kad BK 15 straipsnis nustato tik dvi tyčios rūšis – tiesioginę ir netiesioginę, todėl bylą nagrinėjantis teismas dėl tyčios rūšies turi pateikti bylos medžiaga pagrįstus argumentus, atitinkančius BK 15 straipsnio nuostatas. Tokia bylą nagrinėjusių teismų pozicija aiškiai neatitinka kasacinio teismo praktikos, pagal kurią nustatant nusikaltimo, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje, požymius, atskleidžiant kaltininko tyčią būtina nustatyti valinį jos turinį, siekimą apibrėžtų padarinių, kurie neatsiranda dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Dėl to, kvalifikuojant nebaigtas veikas, turi būti tiksliai nustatyta, kokio konkrečiai rezultato kaltininkas siekė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-212-303/2018).

3.2. Nužudymas gali būti padarytas tiesiogine apibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant atimti gyvybę, ir neapibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant arba sutrikdyti žmogaus sveikatą, arba atimti gyvybę. Šių tyčios rūšių nustatymas ypač svarbus atribojant pasikėsinimą nužudyti nuo tyčinio sveikatos sutrikdymo kaip panaudoto smurto padarinių.

3.3. Bylą nagrinėjusių teismų padaryti pažeidimai nevertinus tiesioginės tyčios rūšių pasireiškė ne tuo, kad jie šių rūšių procesiniuose sprendimuose tiesiog formaliai nenurodė, bet tuo, kad teismai, nevertindami ar atsisakydami vertinti bei atriboti tiesioginės apibrėžtos ir neapibrėžtos tyčios rūšis, neteisingai nustatė valinį jos ginamojo tyčios turinį, nesugebėjo atriboti siekiamų padarinių esant apibrėžtai ir neapibrėžtai tiesioginei tyčiai ir iš esmės visus baudžiamojoje byloje esančius įrodymus vertino formaliai ir būdami iš anksto nusistatę, kad jos ginamasis veikė tiesiogine (apibrėžta) tyčia.

3.4. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad jos ginamasis smūgiavo peiliu ištiesta ranka nukentėjusiajam „tiesiai į širdį, tiesiai į krūtinę“. Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tai yra akivaizdu iš vaizdo įrašo apžiūros protokolų, kuriuose nurodyta būtent tokia smūgiavimo vieta, tačiau su tokia teismo išvada negalima sutikti, nes ji nepagrįsta įrodymais.

3.5. Baudžiamojoje byloje kaip įrodymas buvo vertintas vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotas jos ginamojo ir nukentėjusiojo kontaktas. Pažymėtina, kad šio vaizdo įrašo apžiūros protokole nenurodyta, į kurią konkrečiai nukentėjusiojo kūno vietą – širdį ar krūtinę – smūgiavo jos ginamasis. Jame tik abstrakčiai nurodyta, kad „asmenys kontaktuoja rankomis“. Dėl to vaizdo įrašo apžiūros protokolą surašiusi Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdyba pavedė Lietuvos teismo ekspertizės centrui atlikti objektyvų tyrimą, atsakant į klausimus, „kokie veiksmai užfiksuoti tyrimui pateiktuose vaizdo įrašuose, t. y. kokie asmenys kontaktuoja ir kokius veiksmus atlieka vieni kitų atžvilgiu, į kurias kūno vietas suduoda smūgius, kokius įrankius naudoja ir panašiai“. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11K-98(17) nurodytas konflikto dalyvių veiksmų eiliškumas: „dalyvis Nr. 2 (nuteistasis E. K.), žengdamas dešine koja į priekį, artėdamas prie dalyvio Nr. 1 (nukentėjusiojo V. G.), kelia kairiąją ranką, kurią dalyvis Nr. 1 sugriebia kairiąja ranka ir tuo pačiu stumia dalyvį Nr. 2, tikėtina, kad tuo metu dalyvis Nr. 2, atvirkščiai – traukia kairiąja ranka dalyvio Nr. 1 kairiąją ranką ir atlieka nenustatytus veiksmus, praradęs pusiausvyrą krenta ant nugaros.“ Vadinasi, nei vaizdo įrašo apžiūros protokole, nei specialisto išvadoje nenurodyta, kad nuteistasis smūgiavo peiliu ištiesta ranka nukentėjusiajam tiesiai į širdį, krūtinę, – priešingai, yra nustatyta, kad jis atliko nenustatytus veiksmus, t. y. vaizdo įrašas, jo apžiūros protokolas ir specialisto išvada nepatvirtina, kad jos ginamasis aiškiu judesiu dūrė peiliu nukentėjusiajam tiesiai į širdies plotą. Taigi teismai nuosprendyje ir nutartyje klaidingai vertino vaizdo įrašo apžiūros protokolo turinį, savaip jį interpretuodami, nes „šio įrodymo turinyje tokia išvada, kokią nurodo teismas, nėra daroma, o specialisto išvada dar labiau paneigia teismo nuosprendyje daromą išvadą dėl smūgio kryptingumo“.

3.6. Teismas, nustatydamas jos ginamo nuteistojo konkrečią smūgiavimo vietą – širdį, nepagrįstai nevertino liudytojų parodymų, galinčių paneigti šią aplinkybę. Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje kaip liudytojai apklausti asmenys patys nematė smūgio. Liudytojas A. D. nurodė, kad pamatė jos ginamąjį gulintį ant žemės, liudytojas V. V. – kad nematė, kas kam smogė, liudytojas A. J. – kad atsisuko ir pamatė, kaip kažkoks vyras krenta ant žemės, liudytojas T. Ž. – kad „pamatė rankų mojavimą, bet kad smūgis koks pasiektų tikslą ir kažkam kliūtų, tai tikrai nematė, konkrečių grasinimų negirdėjo“, o liudytojas T. P. parodė, kad „barzdotas jaunuolis, neatsimena, kuria ranka, bet per ištiestą ranką sudavė smūgį, nuo kurio jis atsitraukė į šoną. Kai barzdotas smūgiavo, jis galvojo, kad jis nori suduoti smūgį kumščiu, jokio peilio rankose jis nematė. Prieš smūgiuodamas jis nieko nesakė“. Vadinasi, šios aplinkybės akivaizdžiai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nuteistasis smūgiavo į širdį.

3.7. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada apie jos ginamojo smūgio kryptingumą tiesiai į širdį yra padaryta nesilaikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, neišsamiai įvertinus byloje esančius konkrečius įrodymus, netinkamai interpretavus vaizdo įrašo apžiūros protokolo turinį, ignoravus specialisto išvadą, nevertinus liudytojų parodymų, kaip paneigiančių nurodytą aplinkybę. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas nuosprendžio teisėtumą, privalėjo patikrinti, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, tačiau iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad iš esmės teismas apsiribojo nuosprendyje pateikto įrodymų vertinimo perrašymu, netikrino, ar įrodymai įvertinti teisingai, savarankiškai netyrė, ar teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, tai reiškia, jog iš esmės byla nebuvo išnagrinėta apeliacine tvarka taip, kaip nustato įstatymas.

3.8. Teismai kaip įrodymą vertino vaizdo įrašą bei vaizdo įrašo apžiūros protokolą ir jų pagrindu grindė savo išvadas, tačiau teismų sprendimuose nebuvo siekta išsamiai įvertinti jos ginamojo elgesio kontakto su nukentėjusiuoju metu ir kitų aplinkybių, turėjusių reikšmės smūgio vietai nustatyti. Teismo motyvuose nenurodyta, kad jos ginamojo dešinė ranka su ginklu kontakto metu buvo prilaikoma kito asmens.

3.9. Baudžiamojoje byloje esančiame vaizdo įraše aiškiai matyti, kad jos ginamasis eina link nukentėjusiojo mojuodamas kairiąja ranka, kurioje ginklo nelaiko. Vaizdo įraše taip pat matyti, kad jos ginamąjį už dešinės rankos, kurioje, tikėtina, ir buvo ginklas, iki pat smūgiavimo momento laikė nuteistasis M. J. Šią aplinkybę patvirtina ir baudžiamojoje byloje esantis Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos vaizdo įrašo apžiūros protokolas. Iš vaizdo įrašo 05.09.48–05.09.50 val. matyti, kad jos ginamasis ėjo taip, kad jo dešinė ranka, kurioje jis laikė ginklą, buvo prilaikoma ir net tempiama atgal kito asmens – M. J., taip pat tai, kad abu asmenys pirmiausia susikibo kairėmis rankomis ir tada nukentėjusiojo (turėtų būti – nuteistojo) dešinė ranka išsprūdo iš M. J. rankos, sprūdo į priekį, į tuo metu artimiausią nukentėjusiojo kūno korpuso dalį dešinės rankos aukštyje. Vaizdo įraše aiškiai matyti jos ginamojo dešinės rankos išsprūdimo momentas; išsprūdusi ranka, visiems trims asmenims (jos ginamajam, nukentėjusiajam ir M. J.), judėjo iš inercijos į nuteistojo nekontroliuojamą vietą ir pataikė nukentėjusiajam į širdį.

3.10. Šių aplinkybių teismas nevertino, nors jos yra svarbios, nes leidžia konstatuoti, kad jos ginamasis veikė neapibrėžta tiesiogine tyčia ir iš anksto sąmoningai neturėjo plano smūgiuoti į nukentėjusiojo širdį. Teismas nevertino, kad šioje situacijoje jos ginamasis suprato, jog jo dešinė ranka, kurioje buvo ginklas, yra laikoma ir tempiama kito asmens, todėl jis smūgiavo į bet kurią priešais jį esančio nukentėjusiojo kūno vietą. Pažymėtina, kad iš vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusysis kontakto metu stovėjo ne lygiagrečiai atsigręžęs į jos ginamąjį, o buvo labiau šonu pasisukęs, atsukęs savo kairiąją pusę, todėl jos ginamasis galėjo taikyti į nukentėjusiojo kairę kūno pusę, nes, turint omenyje tai, kad jis ginklą laikė dešinėje rankoje, ši nukentėjusiojo kūno padėtis buvo jam patogiausia. Teismas taip pat netinkamai nustatė jos ginamojo ir nukentėjusiojo „kontaktavimo eiliškumą, laikydamas, kad nuteistasis E. K. ėjo link nukentėjusiojo ir smūgiavo laisva dešine ranka“, nes Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11K-98(17) yra nurodyta, kad jos ginamasis artėjo prie nukentėjusiojo, abu asmenys kairėmis rankomis susigriebė ir tik tada jos ginamasis, išlaisvinęs savo prilaikomą dešinę ranką, atliko nenustatytus veiksmus. Tai leidžia daryti išvadą, kad jos ginamasis smūgiavo judėdamas bei būdamas savo kaire ranka susikibęs su nukentėjusiojo kaire ranka ir negalėjo tiksliai taikyti į širdies plotą. Taigi akivaizdu, kad baudžiamąją bylą nagrinėję teismai pagal faktinę sužalojimo vietą (lokalizaciją) vertino smūgiavimo kryptingumą ir nepagrįstai konstatavo, kad „įvertinus sužalojimo lokalizaciją, nėra abejonių, jog nuteistojo E. K. veiksmai buvo kryptingi siekiant nukentėjusiajam sukelti sunkias pasekmes (nužudyti)“, nes faktinė sužalojimo vieta nebūtinai parodo, kad konkrečiai tokio rezultato kaltininkas ir siekė.

3.11. Jos ginamasis įrodinėjo, kad dėl papurkštų dujų jis nieko nematė, o dėl girtumo visiškai nesiorientavo. Baudžiamosios bylos medžiaga (vaizdo įrašu ir liudytojų parodymais) yra nustatyta, kad jos ginamasis iki nukentėjusiojo sužalojimo momento tą patį vakarą buvo ne mažiau kaip tris kartus apipurkštas ašarinėmis dujomis į veidą ir akis, taip pat muštas gumine lazda per galvą, ne kartą krito ant žemės ir susitrenkė galvą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nuosprendyje sprendė, kad jos ginamojo parodymai, jog jis dėl papurkštų dujų nieko nematė, yra neįtikinami, nes vaizdo įraše labai aiškiai yra užfiksuota, jog tuo metu, kai jos ginamasis ir M. J. kryptingai ėjo link nukentėjusiojo ir kitų asmenų, jos ginamasis rankomis veido nesidengė, ėjo tiesiai pro automobilius, užlipo ant šaligatvio, negriuvinėjo.

3.12. Pažymėtina, kad jos ginamojo gebėjimo matyti smūgiavimo vietą esant ne kartą apipurkštam dujomis baudžiamojoje byloje nevertino ekspertas ar specialistas. Pirmosios instancijos teismas teisiamojo posėdžio metu tik apklausė medicinos žinių turintį ekspertą G. S., šis teismui negalėjo atsakyti, ar dujos ir jų santykis su alkoholiu bei narkotinėmis medžiagomis turėjo reikšmės nuteistojo gebėjimui matyti, tik nurodė, kad „dujų yra įvairių cheminių medžiagų, kad pasakyti apie jų santykį su alkoholiu ar narkotinėmis medžiagomis, tai reiktų žinoti, kokios narkotinės medžiagos vartotos, kiek dujų pateko ant žmogaus. Kitaip tai būtų tik teoriniai pasamprotavimai“. Vadinasi, teismas baudžiamojoje byloje teisėtais būdais negavo duomenų, patvirtinančių, kad jos ginamasis, prieš pat nusikalstamą veiką būdamas keletą kartų apipurkštas dujomis į veidą ir akis, turėjo galimybę matyti konkrečią smūgiavimo vietą ir turėti tikslą smūgiuoti į tą vietą. Teismas ir liudytojai (apsaugos darbuotojai) nėra ekspertai ar specialistai, neturi specialiųjų medicinos žinių ir žinių apie dujas kaip cheminę medžiagą. Taigi teismas, nesant šią aplinkybę patvirtinančių teisėtai surinktų įrodymų, negalėjo padaryti išvados, kad smūgio sudavimo metu jos ginamasis, būdamas ne kartą į veidą ir akis apipurkštas dujomis, aiškiai matė, kur suduoda smūgį, vien todėl, kad nebuvo rankomis užsidengęs akių. Tokia teismo išvada prieštarauja BPK 20 straipsnio 4 daliai.

3.13. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje vertindamas nusikaltimo padarymo įrankį, konstatavo, kad peilio kaip ginklo panaudojimas rodo, jog jos ginamasis suvokė savo veikos pavojingumą ir galimas pasekmes, tarp jų ir žmogaus mirtį, tačiau teismas nevertino, kad ginklas, įskaitant peilį kaip šaltąjį ginklą, yra skirtas ne tik naikinti (žudyti), bet ir žaloti ar kitaip paveikti. Iš teismų sprendimų matyti, kad teismai nevertino nei Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo, nei elementarios gyvenimiškos patirties neatitinkančios teismo išvados, kad peilis pagal savo savybes skirtas išimtinai žmogaus gyvybei atimti ir kad naudodamas peilį asmuo negali siekti tokių padarinių kaip sveikatos sužalojimas, o būtinai turi siekti nužudyti. Panaudoto ginklo (peilio) savybė (galėjimas ne tik nužudyti, bet ir sužaloti) turi esminę reikšmę vertinant susiformavusį nuteistojo siekį konkretaus rezultato – ne nužudyti, bet sužaloti, jo teismai nevertino, suabsoliutindami, kad vien peilio panaudojimas savaime reiškia siekį atimti gyvybę.

3.14. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad jos ginamasis grasino susidorojimu ir jo tyčia buvo nukreipta į nukentėjusįjį. Iš skundžiamų procesinių sprendimų turinio darytina išvada, kad teismai manė, jog jos ginamasis grasino nužudyti. Tokie teismų sprendimų motyvai yra aiškiai deklaratyvūs, nes yra niekuo nepagrįsti. Teismas nevertino grasinimo turinio, kuris būtų padėjęs teismui tinkamai vertinti, kokio konkrečiai rezultato jos ginamasis siekė. Teismas nevertino jos ginamojo grasinimo pobūdžio, taip pat to, kad jeigu asmuo ir grasino, tai grasino sužaloti, o ne nužudyti. Be to, visi liudytojai vieningai nurodė, kad jos ginamasis ir nuteistasis M. J. grasino kartu, tačiau teismas neindividualizavo, kuris iš jų grasino. Taigi teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus vertino neišsamiai.

3.15. Teismas nevertino ir to, kad sužalojimų kiekis ir veiksmų intensyvumas – vienas dūris peiliu – taip pat patvirtina jos ginamojo tiesioginę neapibrėžtą tyčią. Iš vaizdo įrašo, jo apžiūros protokolo ir specialisto išvados matyti, kad jos ginamasis po smūgiavimo nukrito ir pabėgo. Iš vaizdo įrašo akivaizdžiai matyti, kad jos ginamasis „nesiekė daugiau sužaloti nukentėjusiojo, matydamas, kad nukentėjusysis toliau ginasi, nukentėjusysis puolė nuteistąjį vytis“. Taigi, jeigu jos ginamasis būtų siekęs nužudyti nuteistąjį (turėtų būti – nukentėjusįjį), tai šio savo tikslo jis ir toliau būtų siekęs. Negalima sutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jos ginamasis savo tikslo nerealizavo todėl, kad po pargriuvimo liudytojas T. Ž. jį bandė sulaikyti. Teismas netinkamai vertino vaizdo įrašo turinį, nes iš jo akivaizdžiai matyti, kad liudytojas T. Ž. nesulaikė jos ginamojo, jis laisvai atsistojo, išsilaisvino iš liudytojo ir, jeigu būtų turėjęs tikslą nužudyti nukentėjusįjį, toliau būtų siekęs realizuoti šį tikslą, t. y. turėjo visas galimybes peiliu smūgiuoti dar kartą, tačiau to nedarė. Taigi ir šias aplinkybes teismai įvertino netinkamai, pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

3.16. Teismui patenkinus kasacinį skundą, jos ginamasis prašo skirti laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis mažesnis nei BK 135 straipsnio sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, nes yra BK 59 straipsnyje nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės: jis pripažino, kad siekė sužaloti nukentėjusįjį ir jį sužalojo, po įvykdyto nusikaltimo nukentėjusiojo atsiprašė, nukentėjusysis atleido jam, kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta, kad sudavė tik vieną smūgį peiliu, nesiekė kaltės perkelti kitam asmeniui, atlygino nukentėjusiajam visą žalą, nuoširdžiai gailisi, pripažįsta, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų, neadekvačiai reaguodamas į aplinką, padarė išvadas, nori gyventi šeimoje, su vaikais, socializuotis.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo E. K. gynėjos kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Kasaciniame skunde daug dėmesio skirta teismų sprendimų kritikai, nurodant, kad teismai ne tik kad neišsamiai ištyrė faktines bylos aplinkybes ir apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, bet ir iš viso jų netyrė arba tyrė netinkamai, arba tyrė, bet padarė kasatorei ir jos ginamajam netinkančias išvadas, ypač atskleisdami tiesioginės tyčios rūšį nuteistojo veiksmuose. Visa tai, kasatorės nuomone, yra atitinkamų baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimas ir leidžia teigti, kad jos ginamajam baudžiamasis įstatymas yra pritaikytas netinkamai. Tokie kasacinio skundo argumentai, nors į paremti gausia teorine argumentacija, yra deklaratyvaus pobūdžio ir pateikti bandant kasacinės instancijos teismą priversti dar kartą vertinti baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes ir iš naujo tirti bei vertinti joje surinktus duomenis, pakartotinai teigiant, kad byloje nenustatytos aplinkybės, neginčijamai patvirtinančios BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą nuteistojo E. K. veiksmuose.

4.2. Kasatorė, skunde pakartodama dalį apeliacinio skundo argumentų ir motyvų, nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, jos manymu, netinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir dėl to padarė netinkamas išvadas dėl jos ginamojo padarytos nusikalstamos veikos. Kasatorė taip pat pateikia pasirinktos gynybinės pozicijos argumentus apie tai, kaip reikėtų vertinti vienus ar kitus byloje surinktus įrodymus, kurias aplinkybes laikyti įrodymais, o kurios iš jų nustatytos netinkamai. Pažymėtina, kad ši gynybinė pozicija yra įvertinta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, nurodant, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, nešališkai ištyrė ir tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir, pripažindamas nuteistąjį kaltu padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą.

4.3. Teismų sprendimuose pagrįstai nustatyta, kad įvykio metu nuteistasis peiliu dūrė nukentėjusiajam į krūtinės kairę pusę širdies plote. Baudžiamojoje byloje taip pat nustatyta, kad nuteistasis buvo neblaivus, todėl įvykio aplinkybių neprisimena. Pažymėtina, kad teismai, vertindami nuteistojo tyčios turinį, apie jį sprendė ne tik pagal paties neblaivaus nuteistojo parodymus, bet ir atsižvelgdami į visas padarytos veikos aplinkybes, t. y. nuteistojo atliktus veiksmus, nusikaltimo padarymo įrankį, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, nukentėjusiojo ir nuteistojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo, ir kitas svarbias aplinkybes. Nuteistojo tyčios turinio nustatymas pagrįstas visų padaryto nusikaltimo aplinkybių įvertinimu. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad įvykusio konflikto metu nuteistasis mušėsi su nukentėjusiuoju, po to, abiem konflikto pusėms pasitraukus į skirtingas puses, prie nukentėjusiojo greitu žingsniu priėjo nuteistasis ir ištiesta ranka tyčia vieną kartą dūrė peiliu nukentėjusiajam į krūtinės kairę pusę, kurioje išsidėstę žmogaus gyvybinėms funkcijoms svarbūs organai, tarp jų ir širdis. Tai patvirtinta liudytojų parodymais, specialisto išvada, specialisto apklausa ir kitais baudžiamojoje byloje esančiais teismo posėdyje ištirtais ir kartu su kitomis baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis įvertintais įrodymais.

4.4. Taigi nukentėjusysis peiliu, kurio geležtė apie 10–12 cm, buvo sužalotas konfliktui jau nurimus ir konflikto dalyviams pasitraukus į skirtingas puses. Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad peilis, kuriuo buvo sužalotas nukentėjusysis, yra žmogaus gyvybei pavojingas, duriančių ir pjaunančių savybių turintis įrankis, kuriuo gali būti padaromi ir mirtini sužalojimai. Tokie nuteistojo veiksmai ir pasirinktas įrankis patvirtina, kad suduodamas smūgį peiliu neblaivus nuteistasis aiškiai suvokė savo veiksmų pavojingumą ir taip elgėsi norėdamas konkretaus rezultato – atimti nukentėjusiajam gyvybę. Pažymėtina, kad kasatorės nuoroda į Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą šios baudžiamosios bylos kontekste yra naudojama atsietai nuo bylos medžiagos.

4.5. Teismai pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis veikė tiesioginės tyčios forma. Teismų sprendimuose atskleistas nuteistojo kaltės turinys, aptartas jo veiksmų kryptingumas, noras konkretaus rezultato – nukentėjusiojo mirties. Skundo teiginys, kad nuteistasis neturėjo tikslo nužudyti nukentėjusįjį, todėl jo veika turėtų būti kvalifikuojama pagal realiai kilusius padarinius kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, yra nepagrįstas, nes pagal teismų praktiką motyvas ir tikslas nėra būtinas nužudymo sudėties požymis, kurį reikėtų įrodinėti ir privalomai nustatyti.

4.6. Nors kasaciniame skunde, ginčijant nustatytas faktines baudžiamosios bylos aplinkybes, teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo bylos apeliacine tvarka taip, kaip tai nustatyta įstatyme, atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apeliantas, dalyvavęs teismo posėdyje, neišreiškė noro baudžiamojoje byloje atlikti įrodymų tyrimą. Tam neprieštaravo ir kiti proceso dalyviai. Dėl to apeliacinės instancijos teismas vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu gautais ir pirmosios instancijos teisme ištirtais duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje išdėstė motyvus dėl nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos teisingo kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą pripažino, kad ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma neginčijamai įrodo, jog būtent nuteistasis, kerštaudamas dėl prieš tai įvykusių muštynių, po kurių grasino susidorojimu nukentėjusiajam, jam sudavė vieną smūgį peiliu į krūtinės kairę pusę ir pasikėsino jį nužudyti.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo E. K. gynėjos advokatės J. Juodienės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

6. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 2, 3 dalys). Vadinasi, kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato.

7. Šioje baudžiamojoje byloje kasatorės skundas iš esmės yra paduotas dėl BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 1 dalies taikymo. Vadinasi, kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

8. Kita vertus, kasatorė, ginčydama BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 1 dalies taikymą, skunde dėsto baudžiamojoje byloje esančių įrodymų turinį, savo nuomonę dėl duomenų pripažinimo įrodymais, nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis, dėsto savąją įvykių versiją ir teigia, kad: pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad jos ginamasis smūgiavo peiliu ištiesta ranka nukentėjusiajam „tiesiai į širdį, tiesiai į krūtinę“; kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tai yra akivaizdu iš vaizdo įrašo apžiūros protokolų, kuriuose nurodyta būtent tokia smūgiavimo vieta, tačiau su tokia teismo išvada negalima sutikti, nes ji nepagrįsta įrodymais; vaizdo įrašo apžiūros protokole nenurodyta, į kurią konkrečiai nukentėjusiojo kūno vietą – širdį ar krūtinę – smūgiavo jos ginamasis; jame tik abstrakčiai nurodyta, kad „asmenys kontaktuoja rankomis“; liudytojas A. D. nurodė, kad pamatė jos ginamąjį gulintį ant žemės, liudytojas V. V. – kad nematė, kas kam smogė, liudytojas A. J. – kad atsisuko ir pamatė, kaip kažkoks vyras krenta ant žemės, liudytojas T. Ž.– kad „pamatė rankų mojavimą, bet kad smūgis koks pasiektų tikslą ir kažkam kliūtų, tai tikrai nematė, konkrečių grasinimų negirdėjo“, o liudytojas T. P. parodė, kad „barzdotas jaunuolis, neatsimena, kuria ranka, bet per ištiestą ranką sudavė smūgį, nuo kurio jis atsitraukė į šoną. Kai barzdotas smūgiavo, jis galvojo, kad jis nori suduoti smūgį kumščiu, jokio peilio rankose jis nematė. Prieš smūgiuodamas jis nieko nesakė“; šios aplinkybės akivaizdžiai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nuteistasis smūgiavo į širdį; teismai kaip įrodymą vertino vaizdo įrašą bei vaizdo įrašo apžiūros protokolą ir jų pagrindu grindė savo išvadas, tačiau teismų sprendimuose nebuvo siekta išsamiai įvertinti jos ginamojo elgesio kontakto su nukentėjusiuoju metu ir kitų aplinkybių, turėjusių reikšmės smūgio vietai nustatyti; teismo motyvuose niekur nėra nurodyta, kad jos ginamojo dešinė ranka su ginklu kontakto metu buvo prilaikoma kito asmens; jos ginamasis įrodinėjo, kad dėl papurkštų dujų jis nieko nematė, o dėl girtumo visiškai nesiorientavo; vaizdo įrašu ir liudytojų parodymais yra nustatyta, kad jos ginamasis iki nukentėjusiojo sužalojimo momento tą patį vakarą buvo ne mažiau kaip tris kartus apipurkštas ašarinėmis dujomis į veidą ir akis, taip pat muštas gumine lazda per galvą, ne kartą krito ant žemės, taip susitrenkė galvą; pirmosios instancijos teismas nuosprendyje sprendė, kad jos ginamojo parodymai, jog jis dėl papurkštų dujų nieko nematė, yra neįtikinami, nes vaizdo įraše labai aiškiai yra užfiksuota, jog tuo metu, kai jos ginamasis ir M. J. kryptingai ėjo link nukentėjusiojo ir kitų asmenų, jos ginamasis rankomis veido nesidengė, ėjo tiesiai pro automobilius, užlipo ant šaligatvio, negriuvinėjo ir pan. Taigi tokiais teiginiais kasatorė iš esmės neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl šių aplinkybių tyrimo bei vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo laikymusi.

9. Kasatorė skunde teigia ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas nuosprendžio teisėtumą, privalėjo patikrinti, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, tačiau iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad iš esmės teismas apsiribojo nuosprendyje pateikto įrodymų vertinimo perrašymu, netikrino, ar įrodymai įvertinti teisingai, savarankiškai netyrė, ar teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, tai reiškia, jog iš esmės byla nebuvo išnagrinėta apeliacine tvarka taip, kaip nustato įstatymas. Pažymėtina, kad šis kasatorės teiginys yra deklaratyvus, nes nenurodomi baudžiamojo proceso įstatymo straipsniai, jo dalys, kurie, kasatorės nuomone, buvo pažeisti, ir iš esmės yra teisiškai neargumentuotas BPK 376 straipsnio 1 dalies prasme. Tuo tarpu baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą, jei kasaciniame skunde nurodomi abstraktūs bendrojo pobūdžio teiginiai, laikoma, kad tai neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje kasaciniam skundui keliamų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, minėtas kasatorės teiginys vertintinas kaip nesudarantis bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindo ir todėl turi būti paliktas nenagrinėtas.

10. Kasatorė skunde taip pat nurodo, kad teismai, nagrinėdami jos ginamojo baudžiamąją bylą, nesilaikė ir BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių nuostatų, nes teismas baudžiamojoje byloje teisėtais būdais negavo duomenų, patvirtinančių, kad jos ginamasis, prieš pat nusikalstamą veiką būdamas keletą kartų apipurkštas dujomis į veidą ir akis, turėjo galimybę matyti konkrečią smūgiavimo vietą ir turėti tikslą smūgiuoti į tą vietą, ir byloje esančius įrodymus vertino netinkamai bei neišsamiai. Pažymėtina, kad tokie argumentai nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nebuvo nurodyti, todėl apeliacinės instancijos teisme nenagrinėti. Tuo tarpu pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Taigi šie kasatorės skundo teiginiai taip pat turi būti palikti nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.

Dėl kasatorės argumentų dėl BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 1 dalies taikymo

11. Kasatorė, prašydama jos ginamojo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 1 dalies į 135 straipsnio 1 dalį ir jos ginamajam paskirti laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei BK 135 straipsnio sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, teigia, kad teismai neteisingai nustatė valinį jos ginamojo tyčios turinį, nesugebėjo atriboti siekiamų padarinių esant tiesioginei apibrėžtai ir neapibrėžtai tyčiai. Anot kasatorės, jos ginamasis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia ir iš anksto sąmoningai neturėjo plano smūgiuoti nukentėjusiajam į širdį.

12. Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Teismų praktikoje konstatuota, kad pasikėsinimas, kaip tyčinio nusikaltimo stadija, pasireiškia tuo, kad kaltininkas jau yra pradėjęs realizuoti ketinimą padaryti nusikaltimą, tačiau jo nebaigia dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-443/2011, 2K-239-139/2015, 2K-12-942/2018, 2K-212-303/2018). Taigi, nustatant nusikaltimo, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje, požymius, atskleidžiant kaltininko tyčią, būtina nustatyti valinį jos turinį, siekimą apibrėžtų padarinių, kurie neatsiranda dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Dėl to, kvalifikuojant nebaigtas veikas, turi būti tiksliai nustatyta, kokio konkrečiai rezultato kaltininkas siekė.

13. Nužudymo sudėties subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Teismų praktikoje konstatuota, kad veika kaip pasikėsinimas nužudyti kvalifikuojama tik esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti kito žmogaus gyvybę, t. y. kai kaltininkas sąmoningai veikia ar neveikia, suvokdamas, kad jis savo veika atims kito žmogaus gyvybę, ir to siekia (jis numato, kokios rūšies pavojingų padarinių gali sukelti veika, ir nori konkrečiai BK straipsnio dispozicijoje apibrėžtų (konkrečių) padarinių). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius kaip nužudymas ar tyčinis sveikatos sutrikdymas tik tuo atveju, kai ji padaroma netiesiogine ar tiesiogine neapibrėžta tyčia. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (pvz., nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Tyčinis sveikatos sutrikdymas, padarytas esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-248/2013, 2K-12-942/2018, 2K-13-976/2018, 2K-212-303/2018).

14. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: nusikaltimo padarymo įrankius, atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, būdą, sužalojimų pobūdį, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kitas aplinkybes, turėjusias įtakos kaltininko valiai veikti siekiant apibrėžto tikslo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-97-693/2015, 2K-483-976/2015, 2K-P-498-746/2015, 2K-79-489/2017, 2K-12-942/2018, 2K-212-303/2018). Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį.

15. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad: automobilių aikštelėje tarp nukentėjusiojo bei jo draugų ir nuteistųjų E. K. bei M. J. dėl mažareikšmės dingsties (vienam iš nukentėjusiųjų draugų paprašius nuteistųjų cigarečių) įvyko konfliktas, jo metu nuteistasis E. K. mušėsi su nukentėjusiuoju; po automobilių aikštelėje įvykusio konflikto, abiem konflikto dalyvių pusėms išsiskirsčius į skirtingas puses, nuteistasis E. K. kartu su M. J. šūkavo ir grasino susidorojimu; po pirmiau įvykusio konflikto nuteistasis E. K. priėjo prie su draugais stovinčio nukentėjusiojo ir, nepaisydamas M. J. bandymo jį sulaikyti, ištiesta ranka vieną kartą peiliu (kurio geležtė, liudytojų V. V. ir A. D. teigimu, buvo apie 10–12 cm ilgio, o pasak paties nuteistojo, atlenkiamu peiliu, kurio geležtė buvo apie 8 cm ilgio ir 2 cm pločio) dūrė nukentėjusiajam į krūtinės kairę pusę; nukentėjusysis besigindamas pastūmė nuteistąjį, dėl to šis pargriuvo, o nukentėjusysis pabėgo; nuteistasis atsikėlęs iš įvykio vietos iškart pabėgo; apsaugos darbuotojai bandė sulaikyti nuteistąjį, tačiau jiems to padaryti nepavyko, nes nuteistojo rankoje jie pamatė peilį; nukentėjusiajam buvo padaryta durtinė-pjautinė kiauryminė krūtinės kairės pusės žaizda su krūtinplėvės ir širdiplėvės bei širdies dešinio skilvelio sužalojimu, kraujo susikaupimu krūtinplėvės ir širdiplėvės ertmėse.

16. Vadinasi, nuteistasis po kilusio tarpusavio konflikto su nukentėjusiuoju ir jo draugais, konfliktuojančioms pusėms išsiskirsčius, sąmoningai, siekdamas atkeršyti nukentėjusiajam, priėj