Vitražas

Parengė: Neringa Kavaliauskaitė

Technologijų pedagogika I k.

Vitražas –kilęs iš prancūzų kalbos

vitre -lango stiklas,

vitrage- įstiklinti langai,

vitrum- stiklas

• Vitražas – architektūrinės dailės šaka, neatsiejama nuo architektūros pastato visumos, sudėtinė architektūrinės kompozicijos dalis. Architektūroje yra įvairių vitražo technikų:

• Klasikinis vitražas iš plono spalvoto stiklo.

• Veidrodinis.

• Iš skaldyto ar tam tikros formos storo spalvoto stiklo, sutvirtinto betono mase.

Vitražas kaip dailės rūšis galėjo atsirasti išradus stiklą, išplėtus spalvoto stiklo gamybą. Tačiau kasinėjant randama natūralaus vulkaninės kilmės stiklo, naudoto prieš 3000m. pr. Kristų. Vėliau stiklo randama senovės Rytų, Egipto, Antikos kraštuose (Graikijoje, Romoje) ir kitur. Iš stiklo buvo dirbdinami įvairūs daiktai, indai. Architektūroje stiklas pradžioje priminė mozaiką iš stiklo gabalėlių.

Manoma , kad vitražas atsirado VIII – X a. ir išplito tik perėjus nuo romantinio prie gotikinio meno. Pabrėžiama svarbiausia vitražo savybė – jo priklausomybė nuo šviesos bei gebėjimas šią šviesą keisti.

Raminta Jurėnaitė nagrinėdama viduramžių vitražo darbus ,išskiria kelis vitražo bruožus: 1. Vitražas priklauso nuo šviesos; 2. Vitražas siejasi su architektūros raida, vaidina aktyvų vaidmenį formuojant pastato vidaus erdvę. 3. Išskirtinę vietą vitražo mene turi technologija, ji daug kuo lemia vaizduojamąsias vitražo galimybes.

Vitražo suklestėjimą gotikinėje architektūroje lėmė architektūros stiliaus, tiksliau, - karkasinės konstrukcinės sistemos ypatumai. Masyvias romaninių bažnyčių sienas pakeičia gotikinių katedrų lengvos karkasinės konstrukcijos. Gotikinio pastato konstrukcinis pagrindas – karkasas iš vienodais tarpais išdėstytų stulpų, į kuriuos remiasi briaunoti kryžminiai skliautai.

Vitražas, užimdamas milžiniškas langų angas, tampa sudėtine karkasinės konstrukcijos dalimi. Viduramžių vitražas – ne puošmena, bet aktyvus erdvės formavimo komponentas, pabrėžiantis karkaso funkcijas.

XIII – XIV a. vitražai paplito Vokietijoje, vėliau Austrijoje, Anglijoje, Šveicarijoje ir kt. Vėlesniais laikais vitražas pamažu netenka savo meninės reikšmės. Renesanso bei baroko laikotarpiais, pastatuose gausėjant įvairios puošybos bei skulptūrų, vitražo vaidmuo mažėja. Vitražą keičia tapyba.

XVIII – XIX a. vitražas grįžta i architektūrą, tačiau vaidina daugiau dekoratyvinį, puošybinį vaidmenį.

Naujai vitražas suklesti XX a., kai architektūrai kurti atsiranda naujų medžiagų, meninių raiškos priemonių, išsivysto naujas architektūros stilius. Vyrauja karkasinė konstrukcija, kuri padidina langų plotį, atsiranda ištisinių stiklinių sienų plokštumų. Čia vitražas atranda savo vietą.

Prisikėlimo bažnyčia.

Kaunas

Lietuvoje jau XV – XVI a. buvo naudojamas stiklas, stiklo gaminiai. Spalvotą stiklą vežė iš užsienio. Per kasinėjimus Trakų pilyje buvo rasta spalvoto stiklo šukių. Taigi Lietuvoje būta vitražų, nors apie juos jokių žinių nėra. Vilniaus miesto stiklų cechas gamino stiklinius servizus, vazas, taures, indelius. Kuo toliau tuo gamyba plėtėsi ir tobulėjo.

Reikšmingiausi yra senieji vitražai Šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje. Išliko septyni vitražai: keturi didžiuliai už altoriaus ir trys mažesni šiaurinėje sienoje;

Vilniaus Šv. Onos bažnyčios vitražai „Kryžių Lietuva"; 1988 m.;

Lietuvos modernusis vitražas pradėjo formuotis tarpukaryje, ketvirtame dešimtmetyje. Lietuvių vitražo mokyklos pradininkas – Stasys Ušinskas (1905 – 1974). Grįžęs po studijų iš užsienio, S. Ušinskas vadovavo Kauno meno mokyklos Dekoratyvinės dailės studijai. prie esamų studijų, įvedama ir vitražo specializacija.

S. Ušinskas sukūrė du vitražus Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčiai. Vitražai lengvų, šviesių tonų, ryškesni tik miestų herbai.

Nuo 1953 m . Vilniaus dailės instituto vitražo studijai ėmė vadovauti Algimantas Stoškus (1925-1998). Pirmuose A. Stoškaus darbuose jaučiamos neigiamos pokario dailės tendencijos. Kūrėjas pradėjo eksperimentuoti kurdamas vitražą iš storo stiklo. Norėdamas išbandyti ir sukurti naujus būdus. A. Stoškus kūrė meno kurinius iš vitražo, jo darbai buvo eksponuojami užsienyje ir sulaukė pripažinimo.

Literatūros sąrašas:

A. Mačiulis. ,,Dailė architektūroje”. Vilnius. 2003 m.

http://www.vitrazai.eu/lt/stainedglass/2/#

http://talentedapps.files.wordpress.com/2008/12/stained-glass.jpg

http://www.nautilaus.com/alfaomega/comunit%E0.jpg

http://upload.wikimedia.org/wikipedia/lt/6/61/Vitra%C5%BEas_Vavelio_katedroje_Krokuvoje.jpg

http://www.flf.vu.lt/kfk/otium/vilnius/2005_05_26_sv_jono/2005_05_26_04_Sv_Jono_baznycioje.jpg