36

Lietuvos ir Lenkijos kulinarijos enciklopedija, vadovėlis, žinynas – taip knygą „Lietuvos virėja“, aprašančią XIX a. vilniečių ir ponų virtuvę, tituluoja kulinarijos istorijos ir maisto žinovai. Prieš pu-santrų metų į kulinarinę kelionę po daugiau nei pusantro šimto metų virtuvę leidosi vilnietė Rūta Statulevičiūtė-Kaučikienė, virtualioje erdvėje pažįstama kaip tinklaraščio „Lietuvos virėja“: ekspe-rimentai pagal Zawadzką“ autorė.

„Lietuvos virėja“:

ne didžkukuliai buvo Lietuvos

miestų virtuvės hitas

Eglė Aleksandravičiūtė

1854 m. išleistas patiekalų žinynas „Lietuvos

virėja“ yra nuostabi knyga, įamžinanti XIX a. Lietuvos ir Lenkijos kulinarinę aplinką. Knygos autorė Vincenta Za-vadska pirmuosius knygos leidimus pa-slaptingai pasirašė inicialais W. A. L. Z. Paslaptį, kas ji buvo, žinojo visi – ponia priklausė Lietuvos ir Lenkijos kultū-riniame gyvenime gerai žinomai Za-vadskių šeimai. Juzefas Zavadskis buvo Vilniaus universiteto tipografas, vėliau spaustuvę paveldėjo jo sūnus Adamas, autorės vyras. Ponia Vincenta išmanė svetimų šalių virtuves: mokėjo patiekti madingą anglišką arbatą, ypač gerai per-prato prancūzų virtuvės subtilybes..

Knygos leidimas buvo pakartotas ne kartą ir, pasak dabartinių leidėjų (leidykla „Baltos lankos“), neišgalintys nusipirkti stengdavo-si bent persirašyti kelis receptus. Šiandien galime pavartyti keturioliktąjį – peržiūrėtą, pataisytą ir papildytą – „Lietuvos virėjos“ leidimą. Jis buvo išspausdintas 1938 metais, o 2009 m. išleistas pakartotinai.

Vartant knygos puslapius paaiškėja, kad daugiau nei prieš šimtą metų Lietuvos ir Lenkijos gurmanai buvo gerai susipažinę su Europos virtuvės tradicijomis ir puikiai jas pritaikę savo kraštui. Tad kiekvienas, susidomėjęs kulinarija, šiai knygai neliks abejingas, kaip neliko ir R. Statulevičiūtė-Kaučikienė, virtuvėje eksperimentuojanti V. Zavadskos receptų motyvais.

Asm

enin

io a

rch

yvo

nu

otr

.

virtuali v i r t u v ė

37

itaLiŠKaS BLyNaS

Tešlai: 1 ½ stiklinės miltų • 3 kiaušiniai • 20–30 g sviesto • 1 šaukštas grietinės • 1 šaukštas cukraus • ½ citrinos žievelės.Įdarui: 1 stiklinė cukraus • 4–5 obuoliai • stikliukas romo • ½ citrinos • cinamonas.Morengui: 3 kiaušinių baltymai • ½ stiklinės cu-kraus • ½ citrinos sulčių.

Iš miltų, kiaušinių, sviesto, grietinės, cukraus ir smulkiai tarkuotos citrinos žievelės suminkykite tešlą (ji turėtų būti gana sausa, trupanti). Iš jos skar-doje darykite dubenėlį (maždaug 1,5 cm aukščio krašteliais). Dubenėlio dugną subadykite šakute. Kepkite 15–20 min. 180 ˚C temperatūroje.

Obuolius išvirkite su cukrumi ir susmulkinta citrinos pusele. Baigę virti įpilkite stikliuką romo (arba baltojo vyno – kaip rekomenduoja V. Zavads-ka). Gautą tyrę sukrėskite į iškepusį tešlos dubenėlį, pabarstykite cinamonu.

Baltymus iki standumo išplakite su cukrumi ir ci-trinų sultimis. Ant obuolių šaukštu sukrėskite arba konditeriniu švirkštu suraitykite baltymų masę. Kepkite apie valandą 100–110 ˚C temperatūroje. Iškepusį galite pabarstyti milteliniu cukrumi.

Rūta, Jūsų kulinarinis dienoraštis „Lie-tuvos virėja“: eksperimentai pagal Zawa-dzką“ tarp lietuviškų tinklaraščių buvo pirmasis ir vis dar yra vienintelis, kuria-me aprašomi gardūs patiekalai, gamina-mi remiantis tik vienos knygos receptais. Kas įkvėpė rašyti „Lietuvos virėją“?

Viskas prasidėjo nuo knygos ir draugų. Vieną vakarą vakarieniaudami su bičiu-liais mūsų namuose Vilniuje prakalbome apie įdomesnius patiekalus, kulinarines knygas ir, žinoma, „Lietuvos virėją“.

Papasakojau apie naują įsigytą knygą ir pirmą bandymą pagal ją iškepti sausainius, kurie, atvirai šnekant, buvo tinkami prie-šui mušti. Prasitariau, kad norėčiau pa-ruošti vieną kitą sudėtingesnį V. Zavadskos patiekalą ir drauge su kompanija jį ragauti. Tai išgirdęs vienas bičiulis pasiūlė būsimus eksperimentus aprašyti tinklaraštyje.

Iš pradžių mandagiai patylėjau – tikrai nemaniau, kad kam nors daugiau gali būti įdomu. Juolab kad nesijaučiau didele virtu-vės profesionale, kad galėčiau autoritetin-gai dėstyti gaminimo technologijų ir sko-nių dermių teorijas.

Na, bet praėjo kelios dienos ir išsaky-ta mintis pradėjo patyliukais, bet įkyriai krebždėti. Nieko nebeliko, tik pasiduoti pagundai ir pradėti rašyti.

Ar esu teisi, kad prie šios minties pri-sidėjo ir pasaulyje itin populiarus buvęs „Julie & Julia“ projektas?

Negalėčiau šito paneigti. Šis smagus fi l-mas tikrai pastūmėjo rimčiau apsvarstyti bičiulio mintį apie kulinarinį tinklaraštį ir imtis senosios virtuvės eksperimentų. Beje, fi lme Julia Child ir jos sekėja Julie pavaiz-duotos labai romantiškai. Autobiografi nėje J. Child kartu su A. Prud‘homme parašyto-je knygoje „My life in France“ (liet. „Mano gyvenimas Paryžiuje“) kulinarinio leidinio apie Prancūzijos virtuvę rengimas spaudai pavaizduotas kur kas realistiškiau – kaip varginantis kelerių metų darbas, pilnas malonių ir nelabai malonių staigmenų, en-tuziazmo, užsispyrimo ir nusivylimų.

Skaitydama po kelis kartus įvairiomis proporcijomis išbandytus receptus suvo-kiau, kokį titanišką darbą XIX a. viduryje atliko V. Zavadska. Kiek kartų jai reikėjo tikrinti sudarytus receptus, laukti, kol pre-keiviai iš Europos pagaliau atveš pomido-rų, kaparėlių arba austrių.

Todėl tai dar viena iš priežasčių, kodėl gaminu pagal „Lietuvos virėją“. Kol kas ji tėra išleista kaip bibliofi linė vertybė, nepri-taikyta šiandien virtuvėje besisukančioms šeimininkėms, todėl viliuosi, kad mano tinklaraštis ir kitus įkvėps drąsiau imtis V. Zavadskos receptų.

Ar anksčiau domėjotės lietuviškos kuli-narijos istorija, išleistomis knygomis? Ar jau buvote girdėjusi apie „Lietuvos virė-jos“ autorę?

Ne, anksčiau nebuvau girdėjusi nei apie autorę, nei apie jos knygą. Gal tik pavardė pasirodė pažįstama, nes Vilniaus Zavads-kiai atliko svarbų vaidmenį kultūriniame Vilniaus ir Lietuvos gyvenime.

Iki eksperimento pagal V. Zavadskos knygą pradžios Lietuvos kulinarijos isto-rija domėjausi priešokiais. Jei užkliūdavo už akių koks naujai publikuotas straipsnis ar diskusija apie Lietuvos kaimo ir miesto virtuvę – visuomet perskaitydavau, kai kas įkrisdavo į atmintį ir į širdį, kai ką išban-dydavau.

O kodėl V. Zavadskos „Lietuvos virėja“, o ne, pavyzdžiui, panašiu metu išleista „Metai už stalo“ ar koks kitas populia-resnis tuo metu pasirodęs kulinarijos leidinys? Kuo ši knyga taip sužavėjo, kad nusprendėte skirti tiek dėmesio?

„Baltų lankų“ leidyklos lietuvių kalba išleistą V. Zavadskos knygą „Lietuvos vi-rėja“ pasidovanojau Kalėdų proga. Kaip tik

vienas Kalėdų Senelis, linkėdamas išmin-tingų ir malonių investicijų, buvo įteikęs vokelį su keliomis kupiūromis. Įvertinusi savo aistrą knygoms atsargiai užsukau į knygyną ir... pamačiau ją. Rankos pačios pasičiupo. Negaliu sakyti, kad tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, bet kažkas tikrai buvo.

Galbūt priminė tėvų namuose esančią seną, pokariu leistą kulinarijos knygą, su pieštomis iliustracijomis ir storais, gero-kai pašiurusiais puslapiais. Galbūt prie „Lietuvos virėjos“ pastūmėjo ir nesenos diskusijos apie tai, kas yra lietuviška vir-tuvė – didžkukuliai ir bulvių plokštainiai ar subtilesni ir išradingiau paruošti patie-kalai. Juk miestiečių ir bajorų virtuvė taip pat Lietuvos kulinarijos paveldo dalis, nuo

kurios reikėtų pūstelėti dulkes.Prisipažinsiu, nesu linkusi pirkti kuli-

narines knygas. Man atrodo, kad pakan-ka fantazuoti pagal kasdienius, mintinai žinomus receptus, o įkvėpimo galima pasisemti pavarčius lietuviškus ir užsie-nio autorių tinklaraščius. Todėl „Lietu-vos virėja“ buvo mano, viso labo, tik an-troji kulinarijos knyga.

Spėju, kad pradėjusi rašyti kulinarijos dienoraštį nebuvote naujokė virtuvėje. Sutikite, receptai nepatyrusiai šeiminin-kei gali įvaryti nemažai baimės, na, kad ir „vasarošiltis vanduo“ arba „vidutinio karštumo orkaitė“.

Gaminti visuomet mėgau ir net drįs-čiau pasigirti, kad tai dariau visai neblo-gai. Tačiau Jūsų paminėti V. Zavadskos receptų „akcentai“ tikrai neįkvepia drą-sos. Ypač kai užminkai tešlą iš kelių tu-zinų kiaušinių ir randi trumpai nukirstą rekomendaciją „iškepti“.

(pagal receptą p. 264)

Stiklinė = 200 ml

38

virtuali v i r t u v ė

SLUoKSNiUotiS (pagal receptą p. 372)

600 ml ruginių miltų • 13 g sausų mielių • 3 kiaušiniai • 50 g cukraus • 100 g sviesto • sauja razinų • druska • cinamonas.

Kiaušinius išplakite su cukrumi, sudėkite kambario temperatūros sviestą. Miltus sumaišykite su žiupsne-liu druskos, cinamonu ir sausomis mielėmis, suberki-te į kiaušinių masę ir suminkykite. Įberkite nuplautas ir nudžiovintas razinas.

Tešlą uždenkite drobiniu rankšluostėliu ir maž-daug valandą palikite šiltoje vietoje pakilti.

Iš paruoštos tešlos darykite nedidelius paplotėlius, išdėliokite ant kepimo popieriumi uždengtos skar-dos ir kepkite apie 20 min. 180 ˚C temperatūroje.

Ištrauktus sluoksniuočius perbraukite drėgnais pirštais, pabarstykite cukrumi ir palikite ataušti.

Tad jei nerandu atsakymo apie kepimo temperatūrą ir trukmę atmintyje ir nieko įtikinamo nesufl eruoja „vidinis balsas“, pa-sitelkiu seniau leistus vadovėlius šeiminin-kėms, pavyzdžiui, E. Binkauskienės „Kepi-nius“, ar atsakymo ieškau internete. Kaip minėjau, nesu nei profesionalė, nei didelė kulinarijos ar konditerijos technologijų ži-novė.

Ar turite nuoseklią sistemą, pagal kurią renkatės, kokius patiekalus gaminti? Jei ne, kaip tarp gausybės receptų surandate tą vienintelį?

Ne, tikrai neturiu susikūrusi kokios nors gudrios atrankos sistemos. Dažniau-siai renkuosi pagal turimus ar sezoninius produktus. Taip kadaise gimė nedidelis avienos ciklas. Arba pagal tai, ko labiausiai ilgisi skonio receptoriai.

Ruošdama vakarienę bičiuliams apgalvo-ju nuosekliau, pabandau įsivaizduoti, koks galėtų būti pasirinkto patiekalo skonis, iš-renku kokį netikėtą ar seniai pamirštą gar-nyrą (pavyzdžiui, ropes, pupas, kaliaropes ir pan.) ar desertą, kuris dažniausiai sulau-kia reakcijos „ir jie jau tada šitai valgė?“

Papasakokite, kaip bandymus atgaivin-ti XIX a. vilniečių virtuvę vertina artimie-ji: vyras, draugai? Kokių nuomonių tenka išgirsti? Kokių atsiliepimų sulaukiate iš skaitytojų?

Galiu drąsiai tvirtinti, kad mano ekspe-rimentu džiaugiasi ir vyras, nors jam ret-karčiais ir tenka utilizuoti tik pusiau pavy-kusį šedevrą, ir draugai, patys prisidėję prie tinklaraščio gimimo. Projektas įdomus ir mano kolegoms, kuriuos kartkartėmis vis pavaišindavau gabalu vakarykščio pyrago ar apdalydavau sausainiais.

Tinklaraštis turi pulkelį ištikimų gerbėjų, kurie pagiria, užjaučia, išmintingai pataria ar net suranda ir palygina lietuviškai išverstą receptą su anksčiau publikuotu lenkų kalba. Tai irgi savotiška simbiozė, nes be skaitytojų nuomonės eksperimentas būtų labai sausas.

Aš savo eksperimento itin nesureikšmi-nu – tai tiesiog savotiška kūryba pasirinkta tema. Tačiau kitus, nieko nežinančius apie mano tinklaraštį, pasitaiko ir nustebinti. XIX a. vilnietiška virtuvė? Tai ką jie valgė? Kruopas ir buzas? O pasirodo, skanavo daug įvairesnį ir europietiškesnį maistą, negu mes valgome šiandien.

Manau, kad tokiu tinklaraščiu nenuste-binčiau nei prancūzo, nei italo. O Lietuvo-je, kur pusę amžiaus manėme, kad kotletai yra maltinukai, o didžkukuliai – vienintelis mūsų kulinarinis paveldas, galima pamatyti iš nuostabos pakeltus antakius.

Ar teko nusivilti bandytais receptais? Ar daug kartų reikia tobulinti kai kurias recep-tūras, kad patiekalas pavyktų?

Nusivilti tikrai teko, ir ne vieną kartą. Pats pirmas kepinys pagal „Lietuvos virėją“ buvo ruginių miltų sluoksniuočiai. Paraidžiui sek-dama recepto nurodymus pagaminau akme-ninius sausainius... „Štai tau ir senoviniai receptai“, – liūdnai pagalvojau. Vėliau, tre-čiąsyk patobulinus receptą, šiais sausainiais ne kartą vaišinau draugus, bendradarbius ir pati valgiau pirštus aplaižydama.

Vienas kitas eksperimentas (dažniausiai kepiniai) nukeliavo tiesiai į šiukšlių kibirą – bet šito negali išvengti. Kai ryžtuosi kepti bobą, kurios originaliame recepte įrašyti 35 ar 40 kiaušinių, tikrai stengiuosi sekti pro-porcijas, miltus berti po truputį, dalimis, bet... pasitaiko ir visiškai nevykusių kepinių.

Mintį, kodėl taip pasisuka kai kurie eksperi-mentai, pakišo ta pati J. Child ir A. Prud‘homme

knyga „My Life in France“. Joje J. Child aprašo, kaip su siaubu suvokė, kad pagal jos siūlomus prancūziškus receptus neįmanoma iškepti tin-kamo pyrago JAV. Ir kodėl? Ogi skiriasi miltai! Pasirodė, kad JAV pardavinėjami cheminėmis medžiagomis apdoroti miltai, kurie ne tik ilgiau išsilaiko nesuplėkę, bet taip pat yra ir liesesni. O Prancūzijoje pirkėjams siūlomi natūralūs (dabar sakytumėme „bio“) miltai, kurie yra riebesni ir į kepinių tešlą jų reikia berti mažiau.

Kas gali paneigti, kad šiandien pardavinėjami miltai nėra tokie pat, kaip XX a. vidurio JAV? Mat palyginus V. Zavadskos siūlomas proporci-jas su tomis, kurias nusistatau po pavykusio ar nepavykusio bandymo, tikrieji kiekiai teorinius viršija nuo 20 iki 50 proc.

aViENa SU KmyNŲ padaŽU (pagal receptą p. 140)

Avies kumpis arba krūtinėlė • 1 morka • 1 petra-žolės šaknis • 1 svogūnas • ½ saliero šaknies • ½ poro • keli juodųjų pipirų žirneliai • 2 laurų lape-liai • skiltelė citrinos • 1 šaukštas sviesto (~20 g) • 1 šaukštas miltų (~10 g) • 2 šaukšteliai kmynų • druska • 1 šaukštas cukraus • 2 šaukštai acto.

Avies krūtinėlę arba kumpį nuplaukite ir išvir-kite su prieskoninėmis daržovėmis, keliais pipi-rų žirneliais, laurų lapais ir citrinos skiltele.

Išvirusią avieną išgriebkite iš sultinio, atvė-sinkite ir supjaustykite dviejų kąsnių dydžio gabalėliais.

Keptuvėje ištirpinkite šaukštą sviesto ir mai-šydami pakepinkite miltus. Kai miltai patamsės, įberkite šaukštą cukraus, sukrėskite verdančiu vandeniu nuplikytus kmynus, įpilkite stiklinę avienos sultinio, šaukštą acto ir užvirkite. Pada-žą taip pat tinka paskaninti šviežiais čiobreliais. Padažu užpilkite supjaustytą avieną.

Taip paruoštą avieną galite patiekti su bulvių koše ar skrudintomis bulvių skiltelėmis ir švie-žiomis arba marinuotomis daržovėmis.

39

Įdaryti pomidorai (pagal receptą p. 89)

8 pomidorai • 300 g jautienos arba veršienos • 1 didelis svogūnas • skiltelė česnako • pipirai • druska • muskato riešutas • švieži čiobreliai • 1 šaukštas sviesto • sviesto kepti.

Pomidorus nuplaukite, nusausinkite, peiliu nu-pjaukite viršūnėles ir išskobkite minkštimą. Vidinę pomidorų pusę pabarstykite pipirais ir druska.

Svieste pakepinkite smulkintą svogūną, su-berkite kapotą česnaką, pipirus, paskaninkite tar-kuotu muskatu, čiobreliais, sudėkite maltą mėsą ir išskobtą pomidorų minkštimą. Viską troškinkite maždaug 5 min.

Paruoštą įdarą sukrėskite į išskobtus pomido-rus, uždenkite nupjautomis viršūnėlėmis. Ant kie-kvienos viršūnėlės uždėkite po nedidelį gabalėlį sviesto.

Pomidorus kepkite 15–20 min. 180 ˚C tempe-ratūroje. Kartu su pomidorais galite patiekti skru-dintos baltos sumuštinių duonos.

Tikriausiai poniškos vilniečių virtuvės še-devrai Jūsų namuose ruošiami ne kasdien, o tinklaraščio skaitytojai neturėjo progos su-sipažinti su tuo, ką mėgstate, jei gaminate ne pagal V. Zavadskos receptus. Papasakokite, kokia kasdienė Jūsų virtuvė? Ką mėgstate, ko-kius patiekalus dažniausiai gaminate. Galbūt valgote ne namuose arba vakarienėmis lepina vyras?

Dažniausiai valgome namuose, tačiau neven-giame pasilepinti ir restoranų virėjų išmone. Juk gaminimas – kūrybinė veikla, jei nėra įkvėpimo – geriau negaminti, nes nei pats valgysi, nei kitą galėsi pavaišinti.

Kasdien renkuosi paprastesnius, nesudėtin-gai paruošiamus patiekalus: įvairius troškinius, daugiaryžius, tirštas sriubas. Dažniausiai ga-minu „iš atminties“, bet nevengiu išbandyti ir naujų produktų ar įdomesnių prieskonių. Ypač dabar, kai gyvenu Belgijoje, ir turiu progą ra-gauti ir įsigyti šviežių jūrų gėrybių, jūrų žuvų ar egzotiškų, Lietuvoje nepardavinėjamų, daržo-vių. Taip ragaujant į kasdienę mitybą atkeliavo saldžiosios bulvės, midijos, krevetės, po truputį įsispraudė jūrų liežuviai, ešeriai, kefalės.

Na, o dabar apie vykusius ir (ne)pavykusius eksperimentus. Kuris bandytas labiausiai su-žavėjo?

Mano mėgstamiausi – jau minėtieji ruginiai sluoksniuočiai. Jie tobuli – nebrangūs, paprasti ir... labai lietuviški. Iš „rimtųjų“ patiekalų galė-čiau išskirti „Avieną su kmynų padažu“.

Kuris valgis labiausiai nuvylė?

Patiekalų, nuvylusių skoniu, nebuvo daug (bet gal dar bus ateityje?), nes jau gamindama imu nutuokti, kad nieko gero neišeis ir nusitei-kiu virtuvinei nelaimei. Kad ir alaus sriuba. Gal ir atsiras mėgstančių karštą alų su grietine arba tryniais, bet aš šio patiekalo tik paragavau. Man tinkamesnė burokėlių sriuba.

Kurį gamintą patiekalą ruošite dar ne kar-tą? Gal kažkuris jau tapo firminis?

Yra keli patiekalai ir skanėstai, kurie rado savo vietą mūsų valgiaraštyje. Tai jau porą kartų minėti sluoksniuočiai – juos gaminu be baimės ir be recepto, „Itališkas blynas“ – obuolių pyra-gas su morengo kepure, grietininės bobelės – „Grietininės bobelės kitaip“, aviena su kmynais ir marinuotos rudmėsės.

O koks receptas buvo keisčiausias, netikė-čiausias?

Keistų receptų V. Zavadskos knygoje tikrai netrūksta. Na, gal ne receptų, bet šiandienio miestiečio akiai neįprastų subproduktų: karvės tešmuo, jaučio skrandis, avies plaučiai ir pan.

Kitiems gal keistokos pasirodys ant grotelių keptos austrės ar mieliniai pyragėliai su smege-nimis, bet aš vienu iš keistesnių receptų pava-dinčiau trintą žirnelių sriubą su rūkyta silke.

Derinys atrodė gana abejotinas, bet rezultatas – nustebino. Pasirodo, valgoma, ir netgi skanu. Išbandžiusi šį, labiau pasitikėjau ir kitais V. Za-vadskos siūlomais skonių deriniais.

Kitas draugų išbandymas buvo avių kepenų motiejukas, a la paštetas, su plaučiais. Visų pir-ma ne taip jau paprasta buvo tų plaučių gauti. Bičiulis, pasėjęs mintį apie tinklaraštį, avies plaučius su visais kitais organais, reikalingais motiejukui, atvežė iš savo tėvų ūkio. Paskui visi sėdėjo ir įtartinai stebėjo, kaip aš smulkinau „vi-dinį avies pasaulį“. Bet aš jais didžiuojuosi – jie ragavo!

Ir vos nepamiršau žemės sūrio. Ilgai rengiau-si jį gaminti, nes niekaip negalėjau išsirinkti saugaus žemės plotelio. Nesinorėjo, kad žemės savininkas patyliukais kraipytų galvą ir svertų mano pamišimą. Todėl grietinės pilną sūrmaišį pakasiau savo močiutės darže tarp svogūnų lys-vių. Visų nuostabai, ryte, praėjus dvylikai valan-dų, iš po žemių ištraukiau baltą sūrį. Minkštą, skoniu primenantį žemaitišką kastinį. O man buvo keista, kad mano šeima ryžtingai to sūrio ragavo.

O ko tikrai niekada negamintumėte ir nera-gautumėte, net jei pati V. Zavadska rekomen-duotų?

Vienas tokių receptų – kepta lydeka. Ne todėl, kad nemėgčiau žuvies ar jausčiau anti-patiją lydekoms. Mane šiurpina šio patiekalo ruošimas – gyvą lydeką reikia nakčiai palikti sūriame vandenyje, kad ji nusigaluotų. Esą to-kia žuvies mėsa būna trapi ir minkšta. Na, gal jau ačiū, miela Zavadska, bet aš lydeką iškep-siu paprasčiau. Taip pat mažai patrauklus man atrodo ir keptas karvės tešmuo. Kas gi ten gali būti skanaus?

Kulinarinį tinklaraštį su „Lietuvos virėja“ pašonėje rašote jau gana ilgai. Tad koks jūsų įspūdis apie XIX a. vilniečių virtuvę?

Rašyti pradėjau tikėdama XIX a. miestiečių išradingumu ir stebėdamasi XIX a. Vilniuje pardavinėtais maisto produktais: įvairiausios žuvys (lydekos, lašišos, unguriai, menkės, erš-ketai, jūrų liežuviai), vėžiai ir vėžliai, naminiai ir laukiniai paukščiai (kurapkos, perkūno ože-liai, svirbeliai, pilkieji strazdai, kurtiniai), tuo metu retos ar importinės daržovės (šparagai, artišokai, pomidorai, kaparėliai, savojiniai ko-pūstai), kruopos (baltieji grikiai, sago kruopos) ir kt.

Šiandien, praėjus daugiau kaip pusantrų metų nuo pirmojo tinklaraščio įrašo, tebeste-bina produktai ir gaminimo technologijos, bet taip pat puikiai suvokiu, kad įdarytų kurtinių vilniečiai kasdien negamino, veikiausiai valgė paprastesnius patiekalus iš virtos ar keptos mė-sos, naminius makaronus, daržovių apkepus ir troškinius, neatsisakydavo sukrimsti saldaus džiūvėsėlio, gabalėlio bobos ar „šmotelio“ mo-zūro.

Palyginti su mumis, XIX a. buvo daugiau vartojama sviesto, kiaušinių, lašinių, steng-tasi, kad maistas būtų skanus ir sotus. Niekas neskaičiuodavo kalorijų – kepdavo svieste, sriubas virdavo su tikru mėsišku ar daržovių sultiniu (tam naudodavo šviežią sultinį arba namuose pagamintus sauso sultinio kubelius), patiekalus apliedavo riebiu sviestiniu padažu. Trumpiau tariant – tie, kurie turėjo už ką, val-gydavo skaniai ir ne ką prasčiau negu vidutinis XIX a. europietis.

Jei ne „Lietuvos virėja“, ar būtumėte pradė-jusi rašyti kulinarinį dienoraštį? Ar ši veikla suteikė kažko naujo Jūsų gyvenimui?

Šiandien sunku pasakyti, ar būčiau pradėjusi kurti tinklaraštį, jei nebūčiau suradusi „Lietu-vos virėjos“. Galbūt taip, nes pavykus pagamin-ti sudėtingą patiekalą norisi ne tik jį suvalgyti, bet ir pasigirti apie sėkmę. Galbūt ne, nes no-rint rašyti tinklaraštį reikia turėti ką pasakyti, o aš mokyti dalyko, kurį tik pradedu perprasti, nesiryžčiau.

Vis dėlto nuoširdžiai džiaugiuosi, kad tinkla-raštis gyvuoja, nes nauji eksperimentai plečia ne tik skonių pažinimą, bet ir žinias apie maistą, jo ruošimą ir derinimą. Mano iki tol turėta skonio nuojauta pasipildė praktinėmis žiniomis.

O svarbiausia, kad jau dabar tikrai galiu pasakyti, kad ne didžkukuliai buvo XIX a. Lietuvos miestų virtuvės hitas. Tik... negaliu pasakyti kas.